Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940) 9986023793

Citation preview

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

alma littera Vilnius 1997

UDK 342.5 (474.5):929 Li 319

K nyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros m inisterijos užsakym u

Sudarytojas Ričardas ČEPAS

Redaktorius Vytautas SPEČ IŪ N A S

Recenzentas Vytautas MERKYS

ISBN 9986-02-379-3

Lietuvos istorijos institutas, 1997 „Alma littera“, 1997

T u r i n y s

Antanas Tyla.

Sigitas Jegelevičius.

Pratarmė.................................................. 7

„Grynas per tris kartas lietuvis“...................... 13 „Be manęs nei vienai dienai nebūtų atsiradus nepriklausoma Lietuva!“................ 15 „Jumis visi laiko pabėgusiais...“ ......................27 Taikos kongreso priemenėje .......................31 „Nevalia tautai nuversti savo Vyriausybę“...... 37 Vėl Vyriausybės vadovas..............................42 „Manęs tuliku nepadarysite“........................... 53 NKVD rankose ............................................ 61 Išnašos..........................................................66

E r n e s ta s G a lv a n a u s k a s L ie tu v o s ū k io k ū r ė j a s ......................155 Keletas žodžių apie busimąjį premjerą .... 157 Pirmieji didžiosios politikos žingsniai.......160 Paskutinės Laikinosios Vyriausybės vadovas....................................................... 162 Keli vidaus politikos bruožai..................... 172 Krašto ūkio pagrindų puoselėtojas..........176 Kazio Griniaus vadovaujamos Vyriausybės ministras ................................ 179 Ypatingi valstybės įpareigojimai...............181 Ministrų Kabinetų maratonas...................186 Atkaklūs bandymai plėtoti krašto ū k į...... 195 Klaipėdos krašto problemų sūkuryje........199 Nevykęs bandymas grįžti į politiką.......... 206 Išnašos ........................................................211

Ričardas Čepas.

Zenonas Butkus.

Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius......................71 Jaunystės dienos.......................................... 73 Lietuvių tautinio judėjimo veikėjas............75 Vyriausybė, išgelbėjusi Lietuvos nepriklausomybę......................................... 78 Ketvirtasis Ministrų Kabinetas. Nepriklausomybės kovos ............................ 85 Liaudininkų ir socialdemokratų valdžia .. 102 Demokratinės opozicijos veikėjas .............108 Išnašos ........................................................115

D r. K az y s G r i n i u s .............................215 Pratarm ė.....................................................217 Kilmė ir branda......................................... 219 Varpininkas ir nepriklausomybininkas .... 222 Valstybę atkuriant...................................... 226 Taika su Rusija........................................... 230 Kova dėl Vilniaus....................................... 234 Kiti Vyriausybės darbai..............................242 Opozicionierius. Prezidentas. Tremtinys....................................................249 Išnašos ........................................................256

Algirdas Jakubčionis.

Danutė Blažytė.

Pranas Dovydaitis mokslininkas politikoje .................119

A n ta n a s T u m ė n a s .............................261 Vaikystės ir jaunystės m etai.......................263 Profesinės ir visuomeninės veiklos pradžia.......................... 264 Karo blaškomas ......................................... 264 Vėl Lietuvoje ............................................. 265 Steigiamojo Seimo atstovas.......................266 Vyriausybės vadovas................................... 267 Teisingumo ministras................................272 Kauno universiteto docentas.....................273 Politinė ir visuomeninė veikla...................275 Istorijos lūžiuose........................................ 277 Išnašos ........................................................280

Gediminas Rudis. Augustinas Voldemaras - nemokėjęs pralaimėti politikas..............11

Nuo mokinio iki redaktoriaus...................121 Politiko karjera: nuo Nepriklausomybės Akto signataro iki ministro pirmininko ... 126 Kauno universiteto profesorius.................138 Lietuvių katalikų mokslo akademijos kūrėjas ........................................................141 Ištikimas idealams..................................... 145 Išnašos ........................................................151

5

l t RI \ Y S

Danutė Blažytė.

Ministras pirmininkas...............................386 Bukaučiškės............................................... 396 Asmenybės bruožai....................................397 Kalėjimų golgotos ..................................... 399 Išnašos ....................................................... 404

Vytautas Petrulis......................... 283 Nuo Kateliškių iki Voronežo ................... 285 Valstybinio darbo pradžia........................ 287 Bankininkas Klaipėdoje.......................... 288 Finansų ministras ..................................... 288 Ministrų Kabineto pirmininkas............... 292 Teisingumo nemalonėje........................... 298 Julijanavos šeimininkas............................ 298 Kelias į nebūtį........................................... 299 Išnašos ...................................................... 302

Gediminas Rudis. Jonas Černius vilties generolas................................407 Vietoj įžangos ............................................ 409 „Viena kregždė dar ne pavasaris“................. 411 „Nėra pagrindo pernelyg džiaugtis, bet nėra reikalo ir per daug nusiminti“.......................420 Vietoj epilogo ............................................ 425 Išnašos .......................................................426

Regina Laukaitytė.

Ministras pirmininkas Leonas Bistras............................ 305 Šeima. Studijų metai ................................ 307 Politinės ir mokslinės karjeros pradžia........................................ 308 Ministras pirmininkas.............................. 311 Opozicijos veikėjas ir Vyriausybės narys .. 314 Kalinys ir tremtinys.................................. 318 Išnašos ...................................................... 326

Algis Kasperavičius.

Antanas Merkys - paskutinis ministras pirmininkas ................. 429 Jaunystė ir Pirmojo pasaulinio karo metai.................................................. 431 Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjas .................................432 Advokatas ir visuomenės veikėjas............ 436 1926 m. gruodžio 17d. išvakarėse ir perversmo dienomis..............................438 Vėl krašto apsaugos ministras.................. 439 Klaipėdos krašto gubernatorius............... 441 Laikinosios sostinės burmistras................ 446 Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Vilniuje ...................................................... 450 Nepriklausomybės sutemų ministras pirm ininkas..............................451 Katastrofai artėjant....................................462 Tragiškasis 1940 m. birželis ..................... 465 Stalininių „gulagų“ kalinys....................... 468 Išnašos ....................................................... 469

Česlovas Bauža. Juozas Tūbelis............................ 329 Įvadas......................................................... 331 Mokslo ir studijų m etai............................ 334 Savarankiško darbo ir politinės veiklos pradžia.......................................... 340 Pirmųjų vyriausybių ministras................. 343 Kooperacijos veikėjas............................... 345 Vyriausybės galva (1929-1938 m .).......... 348 Išnašos ...................................................... 365

Vladas Senkus. Vladas Mironas.......................... 369 Mokslo m etai............................................ 1905-1914 m. visuomeninė veikla ......... Į nepriklausomybę.................................... Nepriklausomoje Lietuvoje.....................

!. I F. T

i

V C) S

R F S [> l

11 F I K O

372 374 379 382

Iliustracijų sąrašas .....................................473 Dažniau vartojamos santrumpos.............. 478

6

M I N I

.S 1 R A I

I* I R M I N

I N

K A I

P r a t a r m

ė

a. pabaigojeXX a. pradžioje subrendo Lietuvos visuomenės nuostata atkurti nepriklausom ą Lietuvos valstybę. Nors to m eto Europos imperijų viešpatavimo sąlygomis ji atrodė sunkiai įgyvendinama, 1918 m. vasario 16 d. Aktu valstybė buvo atkurta, vėliau, ginklu ir diplom a­ tine veikla atrėm us tokio apsisprendim o priešininkus, sutvirtinta. Vasario 16-osios Aktas tebuvo didelės program os įgyvendinimo pradžia. Geopoliti­ nė padėtis, kaimyninių šalių aneksionistiniai tikslai pačioje valstybės atkūri­ mo pradžioje pareikalavo jėgų ne taikiai kūrybai, bet gynybai, nes rem ian­ čių mūsų valstybingumą kaimynų buvo mažiau negu tų, kurie į jį kėsinosi. Nepriklausomybės priešų buvo ir viduje. Lietuvoje nebuvo valstybinio darbo patirtį turinčių žmonių, tokių rei­ kalingų pirm aisiais nepriklausom ybės m etais. Tačiau jų , kaip ir jaunos valstybės ginti pakilusių, valstybės idėja patikėjusių savanorių, atsirado. Saukiami pilietinės pareigos, Lietuvos Vyriausybės kabinetuose telkėsi įvairaus išsilavinimo ir įvairių profesijų piliečiai, norėję dirbti savo valsty­ bės ir tautos labui. Lietuvos vyriausybių sudėties analizė yra svarbus, bet dar nepadarytas darbas. Sis leidinys skirtas supažindinti visuom enę su Lietuvos valstybės 1918— 1940 m. m inistrais pirm ininkais. Knyga leidžiam a Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva ir lėšomis. Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. n u ta­ rim u buvo sudaryta speciali komisija m inistrų pirm ininkų atm inim ui įam ­ žinti (Valstybės žinios. Nr. 94. 1994 m. gruodžio 7 d.). 1995 m. gegužės 18 d. nutarim u „Dėl Lietuvos Respublikos m inistrų pirm ininkų atm inim o įamžinimo program os“ buvo nuspręsta paženklinti visų 1918-1940 m etų Lietuvos Respublikos m inistrų pirm ininkų gim tines, Lietuvos istorijos institutas buvo įpareigotas parengti, o Kultūros m inisterija - išleisti studi­ ją „Lietuvos Respublikos m inistrai pirm ininkai (1918-1940)“ (Valstybės žinios. Nr. 43. 1995 m. gegužės 24 d.).

L I K

I

I

Y O

S

R 1 S V l

B L I K

7

M I N I

S

!

R A I

I* I R M I N I N K A I

Iš viso p e r m inėtą laikotarpį dirbo 12 Lietuvos Respublikos m inistrų pirm ininkų: Augustinas Voldem aras, Mykolas Sleževičius, Pranas Dovy­ daitis, Ernestas Galvanauskas, Kazys Grinius, Antanas Tum ėnas, Vytautas Petrulis, Leonas Bistras, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Jonas Černius ir Antanas Merkys. T arp jų buvo po vieną m okslininką istoriką, gydytoją, inžinierių, agronom ą, finansininką, dvasininką, generolą, bent 4 teisinin­ kai. Beveik visi buvo baigę aukštąjį mokslą. Kiekvienas jų - asmenybė. Jie buvo susipažinę su Vakarų dem okratinių valstybių politine struktūra, kai kurių jų idealas - m odernios valstybės modelis. Visi be išimties siekė, kad Lietuva integruotųsi į Europos ir pasaulio valstybių tarptautinę organiza­ ciją, plėtotų kultūros, mokslo ir ekonomikos ryšius. T arp jų m atom e žymių valstybės veikėjų, kurie reiškėsi p er visą n e p ri­ klausomybės dvidešim tm etį. Pranas Dovydaitis ir Vladas M ironas buvo Vasario 16-osios Akto signatarai. Augustinas Voldem aras, pirm asis m i­ nistras pirm ininkas, Mykolas Sleževičius ir Ernestas Galvanauskas buvo ne vieno M inistrų Kabineto pirm ininkai. M inistras pirm ininkas Kazys Grinius tapo trečiuoju Lietuvos Prezidentu. Ne kiekvienas jų vienodą laiką vadovavo Vyriausybei, nevienodos b u ­ vo jų vyriausybių veiklos vidaus ir tarptautinės aplinkybės, nevienodi ir jų nuo p eln ai valstybei. T ačiau kiekvieno jų biografija susijusi su L ietu­ vos valstybės istorija. Sudėtingiausiais laikotarpiais Vyriausybei vadova­ vo Augustinas V oldem aras, Mykolas Sleževičius, Ernestas Galvanauskas, Kazys G rinius, Jo n as Černius, A ntanas Merkys. Mykolas Sleževičius ir Ernestas Galvanauskas 1918-1919 m. išgelbėjo Lietuvą nuo išorės p rie ­ šų pavojaus. Kazio G riniaus vadovaujam ai Vyriausybei teko sutelkti krašto jėgas ir atrem ti klastingą 1920 m. Lenkijos agresiją, pakelti sun­ kią Rytų Lietuvos netektį ir lietuvių tautos padalijim ą. E rnesto Galva­ nausko vadovaujam a Vyriausybė įsteigė Lietuvos universitetą, d a b a rti­ nio Vytauto Didžiojo universiteto pirm taką, ryžtingai ir nedvejodam a sprendė labai sudėtingą ir painią Klaipėdos krašto prijungim o prie Lie­ tuvos problem ą. Vyko svarbios Lietuvos valiutos įvedim o bei žemės r e ­ form os. Ilgiausiai m inistru pirm ininku išbuvo Juozas Tūbelis. Vyriausy­ bei jis vadovavo sunkiu ekonom inės krizės ir jos įveikimo laikotarpiu. Jo n o Č erniaus vadovaujam ai Vyriausybei teko priim ti atsakingus sp re n ­ dim us susigrąžinant po 20 m etų okupacijos Rytų Lietuvą ir sostinę Vil­ nių, pakelti Klaipėdos netektį. D ram atiškiausia dalia teko A ntano M er­ kio vadovaujam ai Vyriausybei. Ji buvo paskutinė nepriklausom os L ietu­ vos Respublikos Vyriausybė. Jos veiklą n u traukė 50 m etų užtrukusi so­ vietinės okupacijos naktis.

L I Y.

I l

8

Kaleidoskopiškas valstybės gyvenimas lėm ė tai, kad čia spausdinam os m inistrų pirm ininkų biografijos yra skirtingos apim ties. Yra ir kitų p rie ­ žasčių. Vieni autoriai ja u senokai tyrinėja artim ą tem atiką ir yra gerai p a­ siruošę, kiti gi pirm ąkart ėmėsi šios temos ir sėdo prie pasirinktos biogra­ fijos. Todėl ir jų darbo rezultatai - skirtingi. Be to, kai kurie m inistrai p ir­ m ininkai ja u anksčiau susilaukė platesnio įvertinim o. Lietuvių išeivija iš­ leido m onografiją „Mykolas Sleževičius“ (Chicago, 1954), du Augustino V oldem aro darbų rinkinius „Raštai“ (Chicago, 1973, 1983), G edim ino Galvos studiją „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija“ (Chicago, 1982), Janinos T um ėnienės, V. Vaitiekūno ir Prano Penkausko bendrai paruoštą Antano T um ėno biografinę apybraižą, išspausdiną 1948 m. „Tė­ vynės sarge“ Nr. 4 (P. 287-301). Lietuvoje pasirodė Vinco Tercijono „Dr. Kazys Grinius. Gydytojas. V isuom enininkas“ (Kaunas, 1927), Alfonso Ei­ dinto „Kazys G rinius“ (Vilnius, 1993), Augustino V oldem aro „Pastabos saulėlydžio valandą“ (Vilnius, 1992). Kai kurios šioje knygoje spausdina­ mos m inistrų pirm ininkų biografinės apybraižos parašytos naudojantis naujais archyviniais šaltiniais. SSRS okupacija parodė, kad kiekvieno Lietuvos valstybės, politikos ir visuomenės veikėjo ar apskritai aktyvaus piliečio veikla buvo labai kenks­ m inga tos im perijos tikslams. T odėl p er visą sovietmetį nepriklausom a Lietuvos valstybė buvo niekinam a, žem inam a, nutylimi jos laimėjimai, m enkinam as jos tarptautinis politinis ir ekonom inis prestižas. Buvo kone­ veikiami jos veikėjai, stengiamasi parodyti, kad jie - nepilnaverčiai, ribo­ ti žmonės, atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Tačiau okupantai ju k negalėjo panaikinti to, kas ja u buvo. T odėl jie griebėsi politikos ir visuomenės vei­ kėjų, ypač buvusių prem jerų ir vyriausybės narių, represijų. Ja u p er p ir­ mąjį sovietinės okupacijos mėnesį iš Lietuvos į Rusiją buvo ištremti Augus­ tinas Voldemaras ir Antanas Merkys bei jų šeimos, o p er pirm uosius oku­ pacijos m etus buvo represuoti Leonas Bistras, Vytautas Petrulis, Pranas Dovydaitis, Vladas M ironas. Išvežtus į SSRS lagerius Praną Dovydaitį ir Vytautą Petrulį okupantai sušaudė. Leonas Bistras buvo du kartus pagal tą patį sukurptą kaltinim ą trem iam as iš Lietuvos į Rusiją. Antano Merkio šeima po ilgų represijų 1952 m. balandžio 16 d. buvo dar kartą nubausta 25 m. kalėjimo, o paskui paleista be teisės grįžti į Lietuvą bei gyventi Lat­ vijoje ar Estijoje. Jis, kaip beje ir daugelis kitų Lietuvos politikos veikėjų buvo kaltinimas, kad ilgą laiką užėmė atsakingus postus Lietuvos Vyriau­ sybėje, vedė aktyvią priešišką veiklą prieš SSRS ir buvo vienas iš „revoliu­ cinio ir komunistinio judėjimo“ slopintojų, taigi padėjo „tarptautinei buržua­ zijai, siekusiai nuversti“ SSRS valdžią. Vladą M ironą pirm ąsyk suėmė 1940 m. rudenį. Iš Kauno kalėjimo jį išvadavo prasidėjęs Vokietijos-SSRS

9

I \

I

P RATA R M K

karas. 1944 m. grįžę okupantai jį vėl represavo, nuteisė 7 m. kalėti. Iš Vla­ dim iro kalėjim o Rusijoje buvęs prem jeras nebegrįžo. Jo, kaip ir Prano Dovydaičio, A ntano M erkio, Vytauto Petrulio bei Augustino Voldem aro, kapas yra nežinom as. Šių taurių žmonių likimai - kaltinim as SSRS im pe­ rijai ir tiems, kurie siektąją atgaivinti, kurie planuoja naują agresiją prieš m ūsų valstybę ir grasina naujom is represijomis. Sovietinių represijų išvengė tiktai tie m inistrai pirm ininkai, kurie m i­ rė iki SSRS okupacijos arba per karą pasitraukė į Vakarus. Naciai 1944 m. buvo suėmę A ntaną Tum ėną, ištrėm ę iš Kauno Kazį Grinių. M inėtų prem jerų vadovaujamoje Vyriausybėje dirbo 96 m inistrai. Visi tie, kuriuos tik pasiekė sovietinio okupanto ranka, buvo represuoti. N et aštuoni: Kazys Bizauskas, Julius Čaplikas, Valdemaras Čarneckis, Antanas Endziulaitis, Balys Giedraitis, Kazimieras Jokantas, Juozas Papečkys ir Kazys Skučas buvo sušaudyti. N et dešimt: Julius Indrišiūnas, Juozas Jankevičius, Pranas Liatukas, Jonas Masiliūnas, Stasys Putvinskis, vyskupas Mečislovas Reinys, Jokūbas Stanišauskas, Zigmas Starkus, Jonas Sutkus ir Antanas T a ­ m ošaitis m irė SSRS kalėjim uose ir lageriuose. N ukentėjusiųjų buvo d a u ­ giau. Naciai sušaudė Jokūbą Vygodskį, Štuthofe įkalino Vladą Jurg u tį, į Vokietiją ištrėm ė Jo n ą Aleksą, Juozą Audėną, buvo suėmę Steponą Kairį, Mykolą Krupavičių. Pateikdam i skaitytojams šią knygą, turėjom e tikslą supažindinti su įžy­ miais Lietuvos valstybės veikėjais, kurie užėmė aukštus m inistrų p irm inin­ kų postus ir galėjo įgyvendinti savo politines program as. Vieni jų p a ­ darė didesnę, kiti mažesnę įtaką valstybės kultūros, ekonomikos, užsienio politikos raidai. Kartu reikia pabrėžti, kad daugum a jų , net ir nebeidam i tų aukštų pareigų, buvo aktyvūs Lietuvos mokslo, kultūros, ekonomikos, diplom atijos ar kariniai veikėjai. Ne vienas jų buvo kitos Vyriausybės m i­ nistru. Tai rodo, kad jų vaidm uo valstybės gyvenime buvo didelis. N epažįstant 1918-1940 m. m inistrų pirm ininkų negalim a tiksliau įsivaiz­ duoti tikresnio to m eto Lietuvos gyvenimo. Be kitko, leidinys gausiai iliustruotas. Nuotraukos sugrąžins mums SSRS okupacijos metais iš atm inties ištrintus, daugelio gal ir pirm ą kartą m atom us Lietuvos valstybės veikėjų atvaizdus.

Antanas Tyla

L ! E

I

l

V (

R 1- S P I

B I.

I K C

10

M I N I S

I

R A I

P I R M I N 1 N

K A I

G edim inas Rudis

A U G U S T I N A S

-

n em o kėjęs

p r a la im ė ti

p o litikas

Augustinos Voldemaras. 1921 m.

„Grynas per tris kartas lietuvis“

irmasis pasaulinis karas A. Voldemarą, Sankt Peterburgo universiteto privatdocentą, užklupo besistažuojantį Romoje. Skubiai grįžęs į Sankt Peterburgą, jis dar rado progą ištrūkti vienai dienai į tėviškę pasim atyti su tėvais ir ar­ timaisiais. Nem anė, kad atsisveikina su jais visam laikui. T ą 1914-ųjų m e­ tų rudenį A. Voldemaras paskutinį kartą viešėjo gim tajam e Dysnos kaime, kuris tada priklausė Švenčionių apskrities Tverečiaus valsčiui. Per 1915 m. rugsėjo m ėnesį prad ėtą Vokietijos kariuom enės didelę puolam ą­ ją operaciją, kurią feldm aršalas Paulis von H indenburgas vėliau pavadino „Švenčionių prasiveržimu“, iš Dysnos kaim o liko tik pavadinim as. Po karo dysniečiai kūrėsi iš naujo. Grįžęs iš fronto, Pranas Voldem aras irgi atsta­ tė sudegintus trobesius, tačiau brolio Augustino niekada nebesulaukė 1920 m. Dysną okupavo želigovskininkai. N epateko šis lietuvių kaimas ir į 1939 m. Sovietų Sąjungos Lietuvai p e rd u o tą vadinam ąją Vilniaus sritį. Tik po Lietuvos inkorporavim o į Sovietų Sąjungą Kremlius nusprendė papildom ai skirti Lietuvai kai kurias teritorijas, kurių gyventojų daugum a buvo lietuviai. T arp jų pateko ir Dysna. Tačiau tuom et A. Voldem aras jau buvo toli nuo Lietuvos... Voldemaras gimė 1883 m. balandžio 16 dieną. Šeimoje buvo trečias vai­ kas. Jo prosenelis, lyg ir prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, Napoleono žy­ gio į Rusiją m etu kažkodėl pasiliko Dysnoje, vedė lietuvaitę ir pats sulietuvėjo. Greitai išbluko ir bajorystė. Jo vaikaitis, A. Voldemaro tėvas, jau nie­ kuo nebesiskyrė nuo kaimynų valstiečių. T odėl A. Voldemarą, tapusį p ir­ mosios Lietuvos Vyriausybės galva, „Lietuvos aidas“ visiškai teisingai prista­ tė plačiajai visuomenei kaip iš valstiečių kilusį „gryną per tris kartas lietuvį Iš pradžių baigęs Tverečiaus liaudies, 1899 m. - Švenčionių miesto triklasę mokyklą, A. Voldemaras buvo bepradedąs smulkaus valdininkėlio

f

T

l

V

13

A U G U S T I N A S

V O l.D I-M A R

karjerą - tėvai nebeišgalėjo leisti mokytis toliau. Padėjo brolis Pranas, 1898 m. nuvykęs į Sankt Peterburgą ir ten gavęs darbo Putilovo gamyklo­ je. Įsikūręs kvietėsi ir Augustiną. Taip 1900 m. A. Voldem aras atsidūrė Sankt Peterburge, čia ketino stoti Į gimnaziją. Vėliau jis panašiai atsilygi­ no broliui: 1922 m. pas A. Voldemarą, tuom et gyvenusį Kybartuose, slap­ ta perėję demarkacijos liniją, atkeliavo brolvaikiai Elvyra ir Algirdas. Dė­ dė juos savo lėšomis išmokslino. Kadangi brolio param os nepakako, A. Voldemaras turėjo pats susiras­ ti kokį nors pragyvenim o šaltinį - buvo ju k ja u septyniolikos m etų. Jam labai sekėsi, nes jį, kaip ir daugelį lietuvių moksleivių bei studentų, ėmė globoti A leksandra ir Eduardas Volteriai. E. Volteris surado jam tarnybą Rusijos mokslų akadem ijos bibliotekoje. Taigi A. Voldem aras buvo a p rū ­ pintas ne tik duonos kąsniu, jis gavo ir geras sąlygas ruoštis egzam inam s į gimnaziją. Ja u būdam as gimnazistas, jis neblogai vertėsi - m okė nepažangius turtingų tėvų palikuonis. Atvykęs į Sankt Peterburgą, A. Voldem aras netrukus susipažino su K. Būga, busim uoju įžymiu kalbininku, kuris taip pat rengėsi stoti į gim ­ naziją. Bendras tikslas labai suartino jaunuolius, abu tapo nuoširdžiais bi­ čiuliais. A. V oldem arui K. Būga labiausiai patiko dėl to, kad puikiai m o­ kėjo lietuvių kalbą ir buvo tvirtai pasiryžęs ją toliau tirti. Pats Augustinas tuom et lietuviškai tem okėjo tik skaityti - išmokė m otina dar mažą, - o lie­ tuvių rašyba ja m dar tebebuvo tikra terra incognita. „Labai greitai išaiškino man Būga visas jos paslaptis ir parodė, kaip reikia priegaidės rašyti “ (čia ir kitur citatos neredaguotos - Red.), - prisim indam as tuos laikus 1925 m. rašė A. V oldem aras2. Rengdamiesi egzaminams į gimnaziją, A. Voldemaras ir K. Būga moky­ toju nusisam dę A. Smetoną, Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulte­ to penktojo kurso studentą. K. Būgai pažintis su A. Sm etona didesnės įta­ kos neturėjo, o A. Voldemarui ji buvo lemtinga. Nors jis ir m anė esąs jau „susipratęs“ lietuvis, tačiau bent kiek aiškesnių politinių ir socialinių pažiū­ rų bei idealų tuo m etu dar neturėjo. Devyneriais metais vyresnis, gerokai labiau išsilavinęs ir apsišvietęs A. Smetona jam buvo didelis autoritetas. Tad ši gana pragm atiškai užsimezgusi pažintis ilgainiui peraugo į bičiulystę ir bendrą darbą. Galima sakyti, kad kaip politikas A. Voldemaras užaugo ir subrendo A. Smetonos paunksmėje. Užsispyrimo ir ryžto siekti užsibrėžto tikslo A. Voldem aras nestokojo nuo jau n ų dienų. Išlaikęs egzaminus į gimnaziją, 1902 m. rugpjūčio 17 d. laiške „Brangiajai Močiutei“, kurios identifikuoti nepavyko, jis rašė: „Ašpa­ sirengiau tolimesnei kovai su esamais sunkumais mano gyvenimo kelyj. Juk jų ne­ truks norint siekti užsibrėžto tikslo. Tegul vėtros ūžia ir siunta, tegul jūra siūbuo-

14

AL G L' S T ! N A S VO L . l ) i M A R A S

A. Voldemaras Petrapilyje

ja, tegul vilnys visa jėga niršta, aš nepalinksiu, kaip kokia nendrė, bet tvirtai ir nepalaužiamai stovėsiu kaip uola“*. Ir iš tikrųjų nuostatos „stovėti kaip uola“ bei nepaisyti nieko A. Voldem aras laikėsi visą savo gyvenimą.

„Be manęs nei vienai dienai nebūtų atsiradus nepriklausoma Lietuva!“ Retkarčiais ir A. Voldem arą ištikdavo trum pi kuklum o priepuoliai, ta­ čiau apskritai šia liga jis nesirgo. Apie save buvo labai geros nuom onės ir

nevengdavo to pasakyti kitiems. Pavyzdžiui, 1924 m. balandžio 9 d. laiš­ ke Seimo pirm ininkui J. Staugaičiui protestavo dėl valdžios jam darom ų skriaudų ir rašė: „Aš turiu didelių nuopelnų prieš Lietuvą. Jeigu manęs nebūtų buvę, tikrai nei vienai dienai nebūtų atsiradus nepriklįausoma] Lietuva“4. T a ­ čiau politiniai priešininkai neretai vadindavo A. Voldem arą tikra Lietuvos nelaim e ir kaltindavo jį dėl daugelio valstybės atkūrim o laikotarpio sun­ kumų. Labiausiai - dėl delsimo kurti kariuom enę, netikusios užsienio p o ­ litikos, ypač siekiant tarptautinio Lietuvos pripažinim o, pagaliau ir dėl prarasto Vilniaus. Išvesti takoskyrą tarp šių dviejų iš esmės priešingų nuo­ m onių n ėra taip paprasta. Kelias į Lietuvos nepriklausom ybę nebuvo tiesus kaip styga. Buvo ei­ nam a vingiais, stabčiojam a, kartais n et sukam a atgal, daug ir karštai svarstoma, ar nepriklausom ybės reikalavimas n ėra p e r daug nerealus, ar nepakaktų siekti autonom ijos. A. V oldem aras tuos svarstymus prisim in­ davo su m alonum u, ypač kai norėdavo įgelti savo kairiesiem s p o liti­ niam s oponentam s. 1916 m. įstojęs į Tautos pažangos partiją, jis pasižy­ m ėjo kaip visiško atsiskyrim o nuo Rusijos vienas propaguotojų. Tas A. V oldem aro pastangas didžiai vertino kitas griežtas nepriklausom ybininkas P. Klimas, asm eniškai tuom et jo dar nepažinojęs. Savo dienoraš­ tyje 1917 m. birželio 2 d. jis taip rašė apie lietuvių nuotaikas Rusijoje: „Esame be galo pasipiktinę lietuvių (Rusijoje) darbu. Žmonės tegalvoja apie ad­ ministracijos vietas, nori Suvįalkųj gubĮerniją] nuo Lenkijos skirti, visas gubjernijas] į vieną administracinę vienatą sudėti... O kur Lietuvos nepriklau­ somybė, kur net autonomija. Viens Voldemaras „Lietuvių Balse“ kartais iškelia ir kaip istorikas vienas, rodos, ne diletantiškai ir ne mažakromio dvasioj prieina prie Lietuvos artimiausios problemos“5. Čia turim as galvoje A. V oldem aro straipsnis „N epriklausom ybė ar federacija“, kuriam e jis be jokių em oci­ jų kone akadem iniu stiliumi įrodinėjo, kad Lietuvai visais atžvilgiais, net ir ekonom iniu, būtų naudingiausia tapti nepriklausom a valstybe ir nesidėti į jokias federacijas6. A. Voldemaro savimeilę ypač maloniai kutendavo prisim inim ai apie grumtynes dėl Lietuvos politinės ateities 1917 m. gegužės 27-birželio 3 d. Rusijos lietuvių seime, kuris į istoriografiją įėjo Lietuvių seimo Petrapilyje pavadinim u. Lyg nujausdam as didelį skilimą, tuojau po 1917 m. gegužės 21 d . įvykusių seimo rinkim ų jis parašė straipsnį, kuriam e įspėjo, kad daug vietų gavę „Lietuvos reikalų supratimu stovį labai žemai“ socialistai liaudininkai gali trukdyti skelbti visiškos nepriklausomybės šūkį. Kita vertus, jis nebuvo visiškai nustojęs optimizmo: „Kad ir nežino lig šiol socialistai liaudininkai „ar reikalinga Lietuvai laisvė“, bet gerokai pagalvoję, supras, kad reikalinga, taigi ne­ sipriešins Lietuvos nepriklausomybei, o tai svarbiausias dalykas“1.

16

M

1 N

I

N

K

A U G U S T IN A S YOI.D t MA RA S

Seimas pasidalijo į dvi stovyklas: kairiųjų (socialistai liaudininkai, so­ cialdem okratai, santariečiai) ir dešiniųjų (pažangininkai, krikščionys de­ m okratai, katalikai). Dirbo jis nesklandžiai, nuolat skęsdavo partinių am ­ bicijų pursluose. Dešinieji reikalavo, kad seimas nutartų, jo g Lietuva turi tapti nepriklausom a valstybe, kairieji ragino reikalauti tik apsisprendim o teisės. Pozicijų suderinti nepavyko, balsavimą laimėjo dešinieji ir buvo priim ta jų parengta rezoliucija. Tikrasis jos autorius buvo A. Voldemaras. Tačiau kairieji nutarė nepasiduoti ir dainuodam i „M arselietę“ išėjo iš sa­ lės. Bandymas suvienyti Rusijos lietuvius nepavyko. Laimei, netrukus „vi­ si keliai ėmė vesti į Lietuvą“. 1917 m. rugsėjo m ėnesį Vilniuje susirinko Lie­ tuvių konferencija, kuri išrinko Lietuvos Tarybą; ši tapo vyriausiuoju žen­ gimo į nepriklausom ybę režisierium i. Taigi Petrograde įvykęs skilimas tragiškų pasekm ių neturėjo, tačiau kone kiekvieno to seimo dalyvio sąmo­ nėje liko nuosėdų. Vėliau įvairiuose svarstymuose, kiek kas nusipelnė ne­ priklausom ybei, Petrapilio seimo dram atizm as neretai būdavo išpučia­ mas. Čia nemažai pasidarbavo ir A. Voldemaras. N et atsakydamas knygos „Lietuva ir jos problem os“ kritikui P. Leonui, ragino jį prisim inti „kaip smarkiai jis ten (t. y. Lietuvių seime Petrapilyje - G. R.) kovojo prieš pasisa­ kymą už nepriklausomą Lietuvą“*. Lietuvių seime Petrapilyje A. Voldemaras gavo pirm ąjį politinį krikštą. Kaip tik nuo šio seimo jis pradeda aktyvaus politiko gyvenimą, tam pa vie­ nokių ar kitokių politinių struktūrų nariu, dalyvauja priim ant svarbius, kar­ tais lemtingus Lietuvai sprendimus. 1917 m. rugsėjo 8-16 d. Kijeve vyko Rusijos tautų kongresas, kuriam e buvo svarstoma busimoji Rusijos santvarka. T arp dešim ties lietuvių dele­ gacijos narių buvo ir A. Voldem aras. Delegacijos vardu jis išdėstė arg u ­ m entus, kodėl Lietuva siekia nepriklausom ybės. Jis taip pat nurodė, kad Vokietija ja u ketina skelbti Lietuvos nepriklausom ybę, todėl Rusijai būtų naudingiau pirm ajai pripažinti Lietuvos teisę į nepriklausom ybę, antraip lietuvių simpatijos gali pakrypti į Vakarus9. Kongresas priėm ė kreipim ąsi į Rusijos Laikinąją Vyriausybę, kad ji paskelbtų atitinkam ą dekretą, tačiau kreipim asis tebuvo „šauksmas tyruose“, kurio A. Kerenskis neišgirdo. Kita vertus, netrukus valdžią Rusijoje paėm ė V. Leninas. Lietuvai tai nežadėjo nieko gera, nes jo skelbiama tautų apsisprendim o laisvė tebuvo širma, už kurios žibėjo raudonarm iečių durtuvai. Rusijoje A. Voldemaras, galima sakyti, ja u nebeturėjo ką veikti. Tiesa, ja m dar pavyko įsibrauti į Brest-Litovsko bolševikų derybas su Vokietija, tačiau ne kaip Lietuvos atstovui, o tik kaip Ukrainos delegacijos „lietuviui patarėjui“. Pagaliau 1918 m. kovo pabaigoje jis p e r Berlyną ir Stokholm ą parsigavo į Vilnių. 1918 m. balandžio 1 d. P. Klimas savo dienoraštyje pa-

L

I

K

T

L

V

C)

S

R

K

S

P

L

B

I.

I

K

O

S

17

M I N I

S

I

R

A

1

P

I

R

M

1 N

I

N

K

A

I

rašė: „Šiandien mačiau Voldemarą. Padarė įspūdį labai medinio žmogaus, kaip netašyto“ 10. Lietuvos padėtis tuo m etu dar tebebuvo labai neaiški. Visokiais būdais vilkinę Brest-Litovsko derybas, bolševikai galų gale pasidavė ir 1918 m. kovo 3 d. pasirašė sutartį, kuria išsižadėjo visų pretenzijų į Lietuvą bei ki­ tas Vokietijos užimtas teritorijas. Žinoma, V. Leninas nė negalvojo laiky­ tis šios sutarties, tačiau kurį laiką Lietuvos likimą galėjo spręsti Vokietija. 1918 m. kovo 23 d. ji pripažino Lietuvos nepriklausom ybę, tačiau ne p a­ gal 1918 m. vasario 16 d., o pagal 1917 m. gruodžio 11d. Lietuvos T ary­ bos deklaraciją. Tai reiškė, kad Vokietija neatsisako aneksionistinių keti­ nim ų. Lietuvos Tarybą pasiekė žinios, kad Berlyne rengiam i planai p a ­ glemžti Lietuvą p er uniją su Saksonija arba Prūsija. Vokiečių aukštoji ka­ rinė vadovybė ir toliau šeim ininkavo krašte, netgi dar labiau pasunkino rekvizicijas, o į Tarybos protestus nekreipė nė mažiausio dėmesio. Lietu­ vos Tarybos narių nuotaikas P. Klimas taip apibūdino: „Atsimenu, koks įpy­ kimas apsiaubė Tarybos narius, kai jie balandžio 25-27 d. susirinko posėdžiauti, kad net Basanavičius prarado santūrumą “ 11. Tokioje be galo raizgioje padėtyje kilo sumanymas suardyti vokiečių im perialistų kėslus, t. y. išrinkti Lietuvos m onarchu pačių pasirinktą V iurtem bergo kunigaikštį Vilhelmą von U rachą bei apipainioti jį visokio­ mis išankstinėmis sąlygomis. Žinoma, tai prieštaravo Vilniaus konferenci­ jos nutarim ui, kad Lietuvos politinę santvarką nustatys dem okratiniu bū­ du išrinktas Steigiamasis Seimas; dalis Tarybos narių griežtai pasipriešino konstitucinės m onarchijos įvedimo planam s. „Atsimenu patoso kupiną sceną J. Vileišio bute, kai keliems Tarybos nariams išdėsčius argumentus už konstituci­ nę monarchiją, šeimininkas, suglaudęs maldos mostu rankas, atsiklaupė prieš po­ sėdžiaujančius, melsdamas atsižadėti tos minties“, - rašė vėliau P. Klimas 12, su lengva ironija prisim indam as tas dram atiškas dienas. Jis pats irgi nep rita­ rė karaliaus rinkim am s, tačiau po daugelio m etų pripažino, kad „tai buvo ne tik taiklus šachmatinis manevras, bet ir savo rūšies suokalbis arba maištas“ 1:i. Deja, tuom et grupė Tarybos narių šią gudrybę laikė vien Steigiamojo Sei­ mo valios uzurpavim u. Kai 1918 m. liepos 11d. Lietuvos Taryba, pakei­ tusi savo pavadinim ą į Lietuvos Valstybės Tarybą, išrinko U rachą Lietu­ vos karalium i M indaugu II, keturi kairiojo sparno nariai protestavo ir p a ­ sitraukė iš Tarybos. Kitą dieną vietoj jų buvo kooptuoti šeši nauji nariai, tarp jų ir A. Voldemaras. Taigi 1918 m. liepos 12 d. labai dram atiškomis aplinkybėmis A. Volde­ m aras tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariu. Dar labiau įsitem pė T ary­ bos santykiai su Vokietijos Vyriausybe ir jos Vyriausiąja karine valdžia Lie­ tuvoje. Tarybai net buvo uždrausta vadintis Valstybės Taryba. Be to, ne-

1 !•:

I

L

V

18

vi

trukus paaiškėjo, kad Valstybės Tarybos suvereniteto nepripažįsta ne tik vokiečiai, bet ir Šveicarijoje susitelkusi grupė tautiečių, vadovaujam ų di­ džiojo avantiūristo J. Gabrio. Santykius bandyta išsiaiškinti 1918 m. rug­ sėjo 5-16 d. Lozanos konferencijoje, kurioje dalyvavo Valstybės Tarybos (A. Sm etona, A. Voldem aras, A. Petrulis, M. Yčas), JAV lietuvių (V. Bartuška, J. Dabužis, B. Mastas-Mastauskas, K. Pakštas) ir Šveicarijos lietuvių (J. Gabrys, V. Daum antas, J. Purickis) atstovai. Konferencija nebuvo sėk­ m inga ir dar labiau suskaldė lietuvių jėgas. Ypač kirtosi A. Voldemaras ir J. Gabrys. A. Voldem aras iš karto pareiškė, kad Lietuvos Valstybės T ary­ ba atstovauja tautai, todėl jos nariai sutinka išklausyti konferencijos daly­ vių patarim us, tačiau pati konferencija negali priim ti jokių Tarybą įpa­ reigojančių nutarim ų. J. Gabrys jam įnirtingai prieštaravo. Pasak jo, kol nėra valstybės, tol Valstybės Taryba negali savintis jos suvereniteto 14. Su­ sitarti nepavyko. Po karštų ginčų ir barnių Lietuvos Valstybės Tarybos atstovai išėjo iš konferencijos. A. V oldem aras ir J. Gabrys išsiskyrė kaip didžiausi priešai. Ar A. Voldemaras kokiu nors būdu dalyvavo Uracho rinkim ų p eripeti­ jose, mums nėra žinoma, tačiau būtent jam teko prašyti U rachą atsisakyti Lietuvos karaliaus sosto. Vakarų fronto nesėkmės privertė Vokietiją keisti požiūrį į okupuotus kraštus, taigi ir į Lietuvą. 1918 m. spalio 5 d. naujasis kancleris Maxas von Badenas paskelbė Reichstage, kad Vokietija pripažįsta tautų apsisprendi­ mo teisę. Spalio 20 d. jis priėm ė Lietuvos Valstybės Tarybos delegaciją (jo­ je buvo ir A. Voldemaras) ir patvirtino jai, kad Vokietija pripažįsta Lietuvą nepriklausom a valstybe ir yra pasirengusi perduoti krašto valdymą jos vy­ riausybei, kai tik ji bus tam pasirengusi. Jis taip pat pažadėjo, kad Vokieti­ jos kariuom enė bus laikoma Lietuvoje tol, kol pati Lietuva to pageidaus, o okupacinė karinė administracija bus pakeista civiline. Susitikti su Maxu von Badenu buvo nuvykęs visas Valstybės Tarybos Prezidiumas. Tuojau po au­ diencijos jis nutarė išrinkti ir kandidatą į m inistrus pirm ininkus. Kiek pa­ diskutavus, apsistota ties A. Voldemaru. A. Voldemaras teigia, kad jis ne iš karto sutikęs, savo ruožtu siūlęs kitą kandidatą, tačiau „Prezidiumui spiriant, neradęs galima atsisakyti nuo šios sunkios pareigos“ 15. Berlyne buvo nuspręsta tuojau pat užmegzti ryšius su Antantės valstybė­ mis - tikėtasi jų param os ir pripažinimo. Dėl to reikėjo atsikratyti Uracho. Tai padaryti norėta kiek galima delikačiau, siekta, kad jis pats sutiktų. Ši gana nesmagi misija buvo pavesta A. Voldemarui. Apie susitikimą su Urachu jis 1930 m. glaustai rašė: „Plačiai nušvietęs visą padėtį, diskretiškai jam patariau atsiimti savo sutikimą, kurį jis buvo davęs Tarybai. Kai dėl atsisakymo for­ mos, patariau įgalioti mane pareikšti jo vardu Tarybai, kad jis tik tada galėtų būti

i i-, i i

R K

P I

Pi

I

I N

19

N

I \

K A I

A U Ci U S T I X A S \ u

b

i. i

k

o s

43

MINI S T R A I

r I RMI N I NKAI

aSSPUBlIKOS PRSZIDBrTTÛ âETAS.

P aslr6 m çs Uin i s t e r i l ì K ablneto p& slulyim i r L iatuT oe T a ls ty b ô s S o n a ti tu o ijo a § 32 p& tT ix tin u karo s t o r i o p a d ô tt r i s o l e

L l& tu T o je ,

la ifc in a i

BUBtabdydamas k o n s titu o in a a p i l i « 5 l q t e i s l n garan­ tira s . S a u n a s ,

1926 mt. g iu o d a lo nên. 20 d.

R esp u b lik o s P r e z id e n ta s

Uin i s t e r i a P ir a ln in k a a

Respublikos Prezidento aktas, kuriuo įvedama karo padėtis

nors eiliniams dalyviams teko užduotį aiškinti jau kelyje prie jos pildymo“98. Pasak vieno iš pagrindinių perversmo organizatorių ir Slaptosios karininkų sąjun­ gos vadovų pik. V. Skorupskio, pirmieji civiliai, kuriems tik išvakarėse p ra­ nešta apie perversmą, buvo A. Merkys ir A. Sm etona". Versijos, kad A. Voldem aras buvo idėjinis perversm o įkvėpėjas, o ne tiesioginis organizatorius, naudai kalba ir tas faktas, kad jam po perver­ smo gana nelengvai pavyko prasim ušti į Vyriausybės vadovo postą. Kariš­ kiai reikalavo, kad m inistru pirm ininku būtų paskirtas A. Merkys. Tokios p at nuom onės buvo ir aktyvus pasitarim ų dėl Vyriausybės sudėties dalyvis Krikščionių dem okratų partijos lyderis M. Krupavičius, nors jis vėliau ka­ tegoriškai neigė bet kokį savo partijos ar savo paties dalyvavimą perver­ sm e100. Tačiau K. Grinius, sutikęs legalizuoti perversm ininkų veiksmus, priėm ė M. Sleževičiaus vadovaujamos Vyriausybės atsistatydinim ą, bet

1. I K T I' V O

R

V.

S T l

B I.

I K (

44

MINIS T RA I

I* 1 R M ! N I N K A I

A U (; U S T I N A S V O L I ) K M A R A S

X IV Ministrų Kabinetas, vadovaujamas A. Voldemaro (1926 12 1 7 -1929 09 24): A. Voldemaras - ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, J. Aleksa - žemės ūkio ministras, L. Bistras - švietimo ministras (iki 1927 05 02), S. Čiurlionis - susisiekimo ministras (1928 01 3 1 -1 9 2 8 09 30), T. Daukantas - krašto apsaugos ministras (1927 07 10-1928 07 14), J. Jankevičius - susisiekimo ministras (iki 1927 05 02), P. Karvelis - finansų ministras (iki 1927 05 02), V Mašalaitis Ministrų Kabineto reikalų vedėjas, V Matulaitis - valstybės kontrolierius (nuo 1928 05 07), A. Merkys - krašto apsaugos ministras (iki 1927 07 07), A. Milčius - valstybės kontrolierius (iki 1928 04 28), I. Musteikis - vidaus reikalų ministras, K Šakenis - švietimo ministras (nuo 1927 05 03), S. Šilingas - teisingumo ministras (iki 1928 01 31), J. Tūbelis - finansų ministras (nuo 1923 05 03), J. Variakojis - Susisiekimo ministerijos valdytojas (nuo 1928 11 22), A. Žilinskas - teisingumo ministras (nuo 1928 01 31)

griežtai atsisakė pasirašyti raštą dėl A. Merkio skyrimo m inistru pirm inin­ ku. T ada buvo pasiūlyta A. Voldem aro kandidatūra. K. Grinius sutiko p a ­ vesti jam sudaryti Vyriausybę, tačiau su sąlyga, kad A. Voldem aras griež­ tai laikysis Konstitucijos. Sis nė nem irktelėjęs pažadėjo. Po perversmo Vyriausybėje buvo T autininkų ir Krikščionių dem okratų partijų, Ūkininkų sąjungos, Ūkininkų partijos ir Darbo federacijos atstovai,

I. I K T

l

V O S

R V. S P l

K I. I K O S

45

M I N I

S T R A I

P 1 R M I N I N K A I

--------- ------------— -----

•

-------------—

A L G I S T I N AS V O L D E M A R A S -------------- -----------------— --- ---------

tačiau A. Voldemaras iš karto pabrėžė, kad ji nėra koalicinė. Esą ją sudarė „ne politinės grupės, bet tų grupių žmonės“10'. Tai reiškė jo g prem jeras nep ri­ valo paisyti kokios nors kitos partijos nuomonės. Iš pradžių krikdem ų lyde­ riai taktiniais sumetimais nesiveržė į priešakines Vyriausybės pozicijas, ta­ čiau nėra jokių abejonių, kad tautininkams jie buvo paskyrę m auro vaidm e­ nį. Tuom et nedaug kas tikėjo, jo g negausi ir neįtakinga Tautininkų partija ryšis valdyti viena. Visi taip manę, ypač krikdemai, apsigavo. Jie nepagalvo­ jo, kad A. Smetona ir A. Voldemaras greitai numos ranka į įsipareigojimus laikytis 1922 m. Konstitucijos ir pasuks autoritarizm o keliu. Ja u 1927 m. sausio 15 d. vykęs Lietuvių tautininkų sąjungos (toliau LTS) suvažiavimas iškėlė reikalavim ą pakeisti Konstituciją ir sustiprinti Prezidento įgaliojimus: Prezidentą turi rinkti ne Seimas, o „visa tauta“, ne Seimas, o Prezidentas turi tvirtinti ir atstatydinti Vyriausybę, kuri tik jam ir turinti būti atsakinga. Taip pat reikalauta keisti ir Seimo rinkim ų įsta­ tymą, vietoj proporcinės įvesti m ažoritarinę rinkim ų sistemą, t. y. balsuo­ ti už „asmenybes“, o ne už partijų sąrašus, sumažinti Seimo narių skaičių bei padidinti kandidatų į Seimo narius amžiaus cenzą iki 30 m etų 102. Šie dalykai buvo svarstomi ir vasario 6 d. LTS skyrių pirm ininkų pasitarim e. N utarta, jo g III Seimas turi būti paleistas, o Konstitucija ir Seimo rinkim ų įstatymas pakeisti p e r referendum ą, kuriam e rinkėjam s bus pateiktas tik Vyriausybės parengtas projektas. Rezoliucijoje buvo pabrėžtas tautininkų vadovaujantis vaidm uo po perversmo. Esą 1926 m. gruodžio 17 d. valdžia buvo atiduota ne kokiai nors partijai, bet asm eniui - A. Sm etonai, todėl Vyriausybė turinti „santykiuose su politikos partijomis ir visuomenės grupėmis ieškoti bendrininkų ne susitarimo, tik pritarimo keliu“103. 1927 m. vasario 25 d. A. Voldemaro pateiktoje Seimui svarstyti Vyriau­ sybės deklaracijoje taip pat buvo pabrėžta, kad reikia keisti Konstituciją ir Seimo rinkim ų įstatym ą104. Vis dėlto atrodė, kad Seimas nebus paleistas. Nors diskusijoje dėl deklaracijos liaudininkai ir socialdem okratai griežtai ją kritikavo, tačiau jų siūlomai nepasitikėjim o Vyriausybe rezoliucijai Sei­ mas nepritarė. Nežinia, kaip toliau būtų susiklostę Vyriausybės santykiai su Seimu, jeigu ne grupelės liaudininkų bandymas nuversti valdžią. Poli­ tinė policija be didelio vargo susekė sąmokslininkus, tarp kurių buvo ir Seimo narys J. Pajaujis. Jo suėmimas sukėlė Seime tikrą audrą, ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimas M inistrų Kabinetui pareiškė nepasitikėjim ą. Tą pačią dieną Prezidento A. Smetonos aktu Seimas buvo paleistas. Netrukus pablogėjo ir tautininkų bei krikščionių dem okratų santykiai. Krikščionys dem okratai pritarė, kad Seimą reikėjo paleisti, tačiau reikalavo tuojau pat skelbti naujo Seimo rinkimus, o Konstituciją keisti vėliau. Tuo tarpu tautininkai užsispyrė, kad pirm a reikia pakeisti Konstituciją, o tik po to skelbti rinkimus. Ši problem a buvo svarstoma keliuose Ministrų Kabinę-

1. I K I I V

46

MI NI S

I RAI

P I R M I N I N K ,\ I

AL ( i i S I I N A S Y O L D l . M A R A S

10 Lietuvos ministras pirmininkas A. Voldemaras su žmona, Italijos ministras pirmininkas B. Mussolinis, gen. štabo pik. V. Skorupskis. 1927 m. rugsėjis

to posėdžiuose, tačiau kom prom iso rasti nepavyko. Krikščionys dem okratai pernelyg pasitikėjo savo jėgom is. Kai 1927 m. balandžio 29 d. A. Voldema­ ras Ministrų Kabineto posėdyje pasiūlė priim ti Vyriausybės atsišaukimą į tautą ir paaiškinti, kodėl artimiausiu m etu negalim a sušaukti Seimo ir rei­ kia pirm a pakeisti Konstituciją, švietimo ministras L. Bistras ir finansų mi­ nistras P. Karvelis (abu LKDP nariai) demonstratyviai atsistatydino. Ūki­ ninkų partijos nutarim u kartu su jais išėjo ir susisiekimo ministras J. Jan k e­ vičius. Žemės ūkio ministras J. Aleksa šiam spaudim ui nepakluso. A. Voldemaro šie dem aršai labai nesujaudino. Ja u ankstesniuose tauti­ ninkų ir krikdem ų pasitarim uose, kuriuose dalyvavo ir A. Sm etona, į M. Krupavičiaus pasiūlym ą parengti b en d rą konkrečią Vyriausybės p ro ­ gram ą, „kurios dabar nėra“, A. Voldem aras ilgai nesvarstydam as atrėžė, kad jis turi program ą ir taktiką, tik vargas, jo g m inisteriai blogi ir „joks darbas neįmanomas su jais sėkmingai dirbti“. Be to, jis pridūrė, kad valdžią yra gavęs iš „Plechavičiaus, Skorupskio ir Mačiuikos“, tai jiem s, jeigu reikės, ir atiduosiąs, o ne Seimui ar kam nors kitam 105. T uom et krikdem ų lyderiai nepakankam ai įvertino tokį pareiškim ą, m anydam i, kad jis tėra A. Volde­ m aro arogancijos vaisius, o ne perspėjim as, kad krikščionių dem okratų

I I K I l VO

R K S PI

B 1. I K

47

M INIS!

RAI

P I R MI N I N KA I

A U G U S T I N A S V O L D KM A RAS

11 IX karininkų laidos išleistuvių pietūs. 1927 07 14. Iš kairės į dešinę sėdi pik. Itn. P. Plechavičius, Čekoslovakijos pasiuntinys prof. J. Galia, ministras pirmininkas A. Voldemaras, Respublikos Prezidentas A. Smetona, gen. L. Radus-Zenkevičius, pik. T. Daukantas

misija ja u baigta. A. Voldem aras be didelio vargo pertvarkė Kabinetą, o krikdem ų visos viltys žlugo. Tiesa, rudenį jie vėl m ėgino derėtis su A. Vol­ dem aru dėl bendradarbiavim o, tačiau nieko nelaim ėjo. A. Voldem aras jautėsi pakankam ai tvirtai ir atsisakė daryti bet kokias nuolaidas. Tačiau referendum o dėl Konstitucijos pakeitim o ju o d u su A. Sm etona n u sp ren ­ dė nerengti, nes nebuvo tikri, kad gaus pritarim ą. Skubiai imta ruošti naują Konstituciją. Ji buvo paskelbta 1928 m. gegužės 25 d., tačiau Seimo rinkim ai, nepaisant daugybės A. Voldemaro pažadų, virtusių tikrais anek­ dotais („jei ne pavasarį, tai rudenį“, „o aš nesakiau, kurį pavasarį“), buvo vis atidėliojam i. Seimas susirinko tik 1936 m., kai A. Voldem aras ja u sėdėjo kalėjime. Be to, tai buvo ne tas Seimas, kurio daugelis taip laukė. Taigi ja u 1927 m. pavasarį tautininkam s pavyko išstumti iš valdžios daug stipresnius varžovus krikdemus. Tiesa, 1927 m. lapkričio mėnesį krik­

l.

I K T

l

V O S

R K S 1» U

B I.

I K O S

48

M I N I S

1 R A I

I* 1 R M I N

I N K A I

A U O I J S T I N A S VOI.DK MARAS

----------

demai buvo besirengią nuversti A. Voldemarą jėga, tačiau šis pik. J. Petruičio pučas virto tikra operete. Jo inspiratorius LKDP lyderis L. Bistras pabė­ go į Vokietiją, o J. Petruitis, iš kurio politinė policija ir išgavo perversmo planą, buvo atleistas iš kariuomenės. Daug pavojingesnis buvo radikaliosios opozicijos - liaudininkų ir socialdemokratų - 1927 m. rugsėjo 9 d. sukeltas Tauragės sukilimas, tačiau jį nesunkiai num alšino kariuom enė. Dabar sunku pasakyti, kuris iš tautininkų lyderių - A. Smetona ar A. Vol­ dem aras - daugiau padarė, kad Lietuvoje įsigalėtų autoritarinis režimas. Tačiau 1927 m. daugeliui atrodė, kad pirm uoju smuiku groja A. Voldema­ ras. Archyve aptikome įdomų dokum entą - 1927 m. rugsėjo 2 d. Krimina­ linės policijos žinių biuletenio Nr. 83 priedą „Žinios iš konsulatų“106. Lietu­ vos slaptoji policija JAV konsulate turėjo savo žmogų, kuriam pavyko susi­ pažinti su JAV konsulo pranešim u tos šalies Vyriausybei. Pranešime gana išsamiai ir spalvingai apibūdinti A. Smetona, A. Voldemaras, daugelis m i­ nistrų. Konsului nekėlė jokių abejonių, kad A. Voldemaras daro didelę įtaką A. Smetonai ir kad jis yra visų svarbiausiųjų dalykų: karo padėties įvedimo, Seimo paleidimo, referendum o rengim o iniciatorius. A. Voldemarą jis api­ būdino taip: „Žmogus aukšto išsilavinimo ir aukšto mokslo laipsnio, didelės erudi­ cijos ir tiesiog fenomenalės atminties, istorikas, juristas, lingvistas, kalba beveik vi­ sai tobulai svarbiausiomis europinėmis kalbomis, be to, moka graikų ir lotynų kal­ bas. Kaip asmenybė - ekscentrikas, tiki tik savo jėgomis ir visai nieko nepatiki savo bendradarbiams; laiko save pašauktuoju valdyti kraštą; be galo darbingas. Laikosi nuomonės, kad visa, kas buvo padaryta ar priimta anksčiau buvusių Vyriausybių, tariant bendrai, jam nedalyvaujant, dabar netinka, reikia panaikinti arba pakeis­ ti, kaip tatai liudija radikalus referendumas. Aiškus agrarinės reformos priešinin­ kas. Ne visai nusistovėjusio charakterio, gali būti labai malonus, meilus ir manda­ gus, bet ir labai griežtas, dargi grubus“101. Išties sunku ką bepridėti. Šiaip ar taip, už visus valdžios veiksmus šalies viduje vienoda atsakomy­ bė tenka ir A. Smetonai, ir A. Voldemarui. Tačiau užsienio politiką labiau­ siai lėmė pastarojo balsas. Tai pripažino ir A. Smetona. Kaip rašo savo at­ siminimuose V. Gustainis, jis 1927 m. gruodžio mėnesį labai nuoširdžiai džiaugėsi ir gėrėjosi A. Voldemaro laikysena T autų Sąjungos Tarybos sesi­ joje, kai buvo svarstomas Lietuvos ginčas su Lenkija: „Ką mes darytume, tuomet sakė A. Smetona, - jeigu neturėtume profesoriaus Voldemaro ? Kas gi kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų reikalus apginti?..“108 Ne veltui, išstūmęs A. Voldemarą iš m inistro pirm ininko posto, A. Sm etona siūlė jam pasilikti užsienio reikalų m inistru ir neatrodo, kad tai buvo netikras gestas. Infor­ m uodam as Lietuvos pasiuntinius užsienio šalyse apie Kabineto krizę, Už­ sienio reikalų ministerijos Politikos departam ento direktorius D. Zaunius 1929 m. rugsėjo 18 d. telegram oje pareiškė tokią savo nuom onę apie jos

L I Y. T

l

Y O S

R K S P l

B L 1 k

O S

49

M I N I

S

I

R A I

1’ I R M I N I N K A I

■■

A U G U S T I N A S

V O L D E M A R A S

■

-

------

baigtį: „Atrodo sunkiai tikėtina, kad Prezidentas sudarytų kabinetą be Voldemaro, nes ne be reikalo jo autoritetu remiasi ne tik Vyriausybė, bet ir šių dienų tvarka Lie­ tuvoje ir jos santykiai su užsieniu. Žinoma, čia ne aklas garbinimas, bet ponai pa­ siuntiniai patys turėjo progos įsitikinti, ką reiškia p. Voldemaras Lietuvai užsienio akimis“109. Dar įdomesnis šiuo požiūriu yra 1929 m. rugsėjo 26 d. D. Zau­ niaus laiškas Lietuvos pasiuntiniui J. Baltrušaičiui, parašytas jau po to, kai A. Voldemaras kategoriškai atsisakė likti užsienio reikalų ministru. Konsta­ tavęs, kad „užsienio politikos atžvilgiu mes tam tikra prasme buvome priėję liepto galą“, D. Zaunius (tuo m etu jis jau buvo kalbinamas užimti užsienio reikalų ministro postą) pabrėžė: „Bet visa tai nereiškia, kad aš manyčiau pasiūlyti nau­ jam šefui griežtą linijos atmainą ir nusileidimą. Priešingai, aš pats jaučiuosi tragingiausioj padėty dėl to, kad ligi šiol visuomet galėdavau pasitikėti, kad kas kas, bet Voldemaro kietumas tikrai nebus per mažas, ir galėjau, tuo būdu, daryti visokius konsiliantiškus pasiūlymus. Tuo tarpu dabar, kada šitokio korektyvo nebeturiu, tu­ riu pats priprasti priimti tą „kietasprandžio baubo“rolę, kurią prieš užsienį vaidin­ davo Voldemaras ir kuri gal vis tik labai reikalinga?“ 110 Reikia pripažinti, jo g kalbėdam as apie A. V oldem aro kietą sprandą D. Zaunius nė trupučio neperdėjo. Tas jo bruožas buvo visiems labai gerai žinomas, o T autų Sąjungoje jis buvo laikomas tikru „terrible enfant“. N e­ paisant to, sužinojęs apie A. Voldem aro nušalinim ą, Prancūzijos m inistras pirm ininkas, didysis taikdarys A. Briandas, ne kartą puolęs į neviltį dėl jo elgesio, pasakė V. Sidzikauskui: „Pourtant c’etait un brave garęon - j ’ai l’aime bien“ („O vis dėlto jis buvo narsus berniukas - aš jį mėgau“f u . Tai rodo, kad A. V oldem aras užsienyje turėjo nem ažą autoritetą. Žinoma, priešų taip pat netrūko. Seimui pateiktoje Vyriausybės deklaracijoje A. Voldemaras pabrėžė, jog tėra du „pamatiniai“ Lietuvos užsienio politikos dėsniai: „1. Lietuva turi būti nepriklausoma ir su sostine Vilnium, 2. Lietuva negali įeiti į jokius ypatingus arti­ mesnius ryšius nė su viena kaimyne didele valstybe“" 2. Pastarąją tezę jis kom en­ tavo taip: „Jeigu Lietuva nenori prisiglausti arčiau nė prie vienos iš didžiųjų vals­ tybių, tada jai liekti vienas kelias - būti geruoju su visais kaimynais, kitaip sakant, jai reikia būti neutraliai. Tas jos neutralumas tarptautiškai turi būti pripažintas ir garantuotas“1'-'1. Taigi A. Voldemaro užsienio politikos doktrinos esmė buvo siekti, kad didžiosios valstybės bei Tautų Sąjunga pripažintų nuolatinį Lie­ tuvos neutralitetą, m anant, kad jo turėtų siekti ir kitos Baltijos valstybės. Ki­ taip tariant, jis kėlė idėją sukurti Rytuose „savojo Locarno“ bloką, kuriam e dalyvautų „visos suinteresuotos didelės ir mažos valstybės“" 4. Tokius pat planus turėjo ir Latvijos užsienio reikalų m inistras F. Cielėns115. Tačiau „Rytų Locarno“ sukurti nepavyko, nes Estija atsisakė pasira­ šyti tokią sutartį be Lenkijos. A ntra vertus, didžiosios valstybės: Didžioji

L I K T

L V O S

R F. S P l

B L 1 K O S

50

M I N I

S T

R A I

P I R M I N I N K A I

--------

AUGUSTINAS VOLDEMARAS

Britau ij a, Prancūzija, Vokietija bei Sovietų Sąjunga n ep ritarė Baltijos valstybių nuolatinio neutraliteto idėjai ir atsisakė garantuoti jų saugumą. Žlugus šiai idėjai, ir šiaip ja u gana skeptiškas A. V oldem aro požiūris į glaudesnį suartėjim ą su Latvija ir Estija dar labiau sustiprėjo. Tik kai už­ sienio reikalų m inistru tapo D. Zaunius, ši politika ėmė keistis. Pranešdamas apie Ambasadorių konferencijos sprendim ą palikti Vilnių Lenkijai, tautininkų „Krašto balsas“ 1923 m. kovo 17 d. išėjo su gedulo rė­ mais. Didžiausiu šios, pasak jo, katastrofos kaltininku A. Voldemaras laikė Lietuvos Vyriausybės užsienio politiką. Tai buvo vienas pagrindinių jo kri­ tikos objektų. Vis dėlto A. Voldemaras m anė, jo g yra būdų paveikti didžią­ sias valstybes, kad jos pripažintų, jo g Lietuvos ir Lenkijos siena tebėra gin­ čytina. Vilties teikė tas faktas, jo g Sovietų Sąjunga užprotestavo Ambasado­ rių konferencijos sprendim ą. Žinia, A. Voldemaras nuolatos piršo mintį, kad jam nedalyvaujant Vilniaus bylą atgaivinti vargu ar įmanoma. Tuojau po perversm o, 1926 m. gruodžio 20 d. spaudos konferencijo­ je kalbėdam as apie Vyriausybės užsienio politiką, A. V oldem aras gana griežtai pareiškė: „Santykiai su Lenkija pasilieka tie patys, kaip ir pirmiau“, o „atsisakymas nuo Vilniaus būtų valstybės išdavimas“ U6. Panašiai jis kalbėjo ir pateikdam as Seimui Vyriausybės deklaraciją. Tačiau joje yra viena iš p ir­ mo žvilgsnio gana netikėta frazė. Svarstydamas, kokie galėtų būti Vilniaus atgavimo būdai, A. V oldem aras pažymėjo: „Ruošdami šią atpirkimo dieną, mes nevengsime nė vienos priemonės, kuri mus artins prie galutinio tikslo. Taigi, jeigu būtų reikalo, mes nevengsime daug derėtis su Lenkija, jeigu tik šios derybos eis tais klausimais, kurie prisidės prie mūsų programos realizavimo“ 117. Tai buvo ne šiaip sau pasakyta. 1927 m. sausio mėnesį Didžioji Britani­ ja, Prancūzija ir Italija ėmėsi žygių, kad Lietuva užmegztų draugiškus san­ tykius su Lenkija118. Ypač aktyvus buvo Prancūzijos pasiuntinys Kaune G. Puauxas. Jam 1927 m. birželio mėnesį pavyko Paryžiuje suorganizuoti neoficialų A. Voldemaro ir Lenkijos užsienio reikalų m inistro A. Zaleskio susitikimą. Šiose slaptose derybose, kuriom s tarpininkavo Prancūzijos di­ plomatai, buvo susitarta pam ažu norm inti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tačiau gana sklandžiai prasidėję parengiam ieji darbai netrukus nutrūko. V. Sidzikausko teigimu, taip atsitiko dėl to, kad gandai apie slaptas A. Vol­ dem aro derybas su lenkais pasiekė Kauną. Kai 1927 m. birželio 22 d. A. Voldemaras sugrįžo iš Paryžiaus į Kauną, geležinkelio stotyje jį pasitiko būrys karininkų, leidusių suprasti, kad rim tai priešinsis šioms deryboms. A. Voldemaras iš kartojas nutraukė, o į keblią padėtį pateko G. Puauxas. Į šio priekaištus prem jeras atsakė su įprastu cinizmu: „Tamsta būsi mane klai­ dingai supratęs“ U9. Beje, šią frazę teko išgirsti daug kam, kai A. Voldemaras aiškindavosi, kodėl jis netesi pažadų.

L I E T

U V O S

R E S P U

B L I K O S

51

M I N

1 S T

R A I

P I R M I N

I N K A I

A U G U S T 1NA S V O L n KM AR A S

12 Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras. 1928 m. kovas

Tačiau, atrodo, kad A. Voldemaras sustojo pusiaukelėje į beveik pareng­ tas derybas su Lenkija ne tik dėl V. Sidzikausko nurodytos priežasties, bet ir dėl to, kad kaip tik tuo m etu savo param ą Lietuvai ėmė siūlyti Vokietija120. Žinoma, toks A. Voldemaro elgesys sukėlė didžiulę Lietuvos ir Lenkijos santykių įtam pą. Kilo net karinio konflikto grėsmė, kuri sukėlė ypatingą

I. I K

I

t

Y

R V. S V L

B L. I K O

S

52

M I N

I S T

R A 1

1’ I R M I N

I N K A I

A U G U S T [ N A S V 0 1 . 1 ) E M A RA S

didžiųjų valstybių nerim ą. 1927 m. gruodžio m ėnesį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą svarstė T autų Sąjungos Taryba. Po ilgų ir karštų debatų bei ga­ na teatrališkos A. V oldem aro ir J. Pilsudskio žodinės dvikovos T autų Są­ jungos Taryba priėm ė rezoliuciją, kuri skelbė, kad naikinam a Lenkijos ir Lietuvos karo padėtis bei rekom enduojam a pradėti derybas dėl norm alių santykių užmezgimo. Pačiu didžiausiu savo laim ėjim u A. Voldem aras lai­ kė paskutinį rezoliucijos punktą: „abiejų šalių skirtingos nuomonės kai kuriais klausimais neliečiamos“121. Jis tvirtino, kad tuo punktu T autų Sąjungos T a­ ryba panaikino A m basadorių konferencijos sprendim ą ir paskelbė Vil­ niaus klausimą esant atvirą. Į Lietuvą A. Voldem aras grįžo kaip nugalėto­ jas ir buvo sutiktas su didžiule pom pa. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos santy­ kiai nepakito. 1928 m. kovo pabaigoje Karaliaučiuje prasidėjusios abiejų šalių derybos buvo nesėkm ingos. Tebuvo pasirašytas tik susitarimas dėl adm inistracijos linijos. Apskritai tenka pripažinti, kad nepaisant to, jo g A. Voldem aras pasira­ šė nem aža svarbių sutarčių su kitomis valstybėmis (1927 m. konkordatą su Vatikanu, 1928 m. sienos ir prekybos sutartis su Vokietija bei kitas), jam taip ir nepavyko sustiprinti Lietuvos saugumo. Greičiau atvirkščiai. Todėl ja u m inėta D. Zauniaus mintis, kad A. V oldem aro užsienio politika buvo pasiekusi liepto galą,”yra verta dėmesio.

„Manęs žuliku nepadarysite“ Būdam i opozicijoje, A. Sm etona ir A. V oldem aras veikė nepaprastai darniai ir rėm ė vienas kitą. Tiek vidaus, tiek užsienio politikos klausimais jų pažiūros visiškai sutapo. Iš esmės jos nesiskyrė ir po Gruodžio 17-osios perversm o, todėl iš pradžių jie taip pat dirbo sutartinai, be jokių nesusi­ pratim ų. Tačiau m aždaug po m etų A. Smetonos ir A. Voldemaro santykiai pam ažu ėmė šlyti. A utoritariniam režim ui, kaip žinia, reikalingas vienas autoritetas ir bet koks pasikėsinim as į jį ar bandym as jį nustelbti iš karto imamas vertinti kaip „valstybės pagrindų griovimas“. Kadangi ir A. Smetona, ir A. Voldemaras siekė tapti tuo vieninteliu autoritetu, jų konfliktas buvo neišvengiam as. Nors viešai to ir nedem onstravo, tačiau A. Voldem aras m anė esąs gerokai pranašesnis ir tinkam esnis valstybei valdyti. Ja u n e te ­ kęs valdžios, jis atvirai dėl to rašė J. Gobiui: „Politinėje dirvoje Smetonai ga­ lėjo būti tik vienas darbas: būti vienybės simboliu. Būdamas iš prigimties švelnaus ir lipšnaus būdo, jis galėjo patapti visiems Lietuviams be partijų skirtumo lygiai brangus. Kai aš po 17 gruodžio legalizavęs padėtį likausi bendradarbiauti su Smetona, aš supratau darbo padalinimą taip, kad jis palaikys vienybę tautoje, ma­ žins savo veikimu opoziciją valdžiai, bet į praktišką valdžios darbą nesikiš“ 122.

L I ET UVC

R E S I1 l B L. 1 K O S

53

M1N 1S T RA I

R i R MI N I N KA I

A U G U ST I N A S VO L D E M A R A S

13 Dainų šventė Kaune 1929 06 23. Pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės A. Voldemaras, antra - M. Voldemarienė, tarp jų Voldemarų augintinis Liusjenas, penktas - A. Smetona, septintas - J. Vileišis, devintas - P. Kubiliūnas

Pamažu A. Voldemaras ėmė vis labiau nesiskaityti su A. Sm etona - sa­ vavališkai skirti ar atleisti aukštus pareigūnus, nekreipti dėm esio į jo p a ­ stabas dėl Kabineto parengtų įstatymų, netgi skelbti juos „Vyriausybės ži­ niose“ be Prezidento žinios. A. Sm etona, padedam as „pilkojo em inenci­ jo s “ V. M irono, bandė išsiaiškinti santykius gražiuoju, tačiau A. V oldem a­ ras, kad ir žadėjo nedaryti akibrokštų, toliau varė savo. Iš esmės A. V oldem aro šansai nurungti A. Sm etoną buvo nedideli. Jis nebuvo intrigantas, dažniausiai veikdavo p e r daug tiesmukai, pernelyg pasitikėjo savimi ir neieškojo įtakingų šalininkų. Dėl savo arogancijos ir pasipūtim o jis sugadino santykius su visais ministrais. D. Zaunius 1929 m. rugsėjo 28 d. laiške Lietuvos pasiuntiniui JAV B. K. Balučiui labai taikliai apibūdino padėtį A. V oldem aro vadovaujam am e Kabinete: „...jeigu mes prie senosios Vyriausybės turėjom galbūt gerą vieną „solistą“, tai vis tik mes, to nė didžiausias prof. Voldemaro admiratorius negali neigti, neturėjom „kapelmeiste­ rio“, kurio charakteris leistų koordinuoti įvairių ministerių darbus“ns.

L I V.

I

1'

V C) S

R K S P L

B 1. I K O S

54

M I N I

S T

R A 1

P I R M I N I N K A I

A U G U S T I N A S Y O L. D E M A R A S

Respublikos Prezidento A. Smetonos aktas, kuriuo paleidžiamas A. Voldemaro vadovaujamas Ministrų Kabinetas. 1929 09 19

Suprantam a, kad tokiomis aplinkybėmis A. Sm etonai buvo visiškai n e­ sunku suorganizuoti Vyriausybės krizę. Pasak V. Gustainio, jis ja u 1929 m. pavasarį ketino tai padaryti, tačiau sutrukdė m aksimalistam s artim ų stu­ dentų aušrininkų gegužės 6 d. pasikėsinim as į A. V oldem arą. Jis n e n u ­ kentėjo, tačiau A. Sm etonai buvo nepatogu iškart po atentato daryti dar ir „rūmų perversmą“'-*. Jis įvyko 1929 m. rugsėjo m ėnesį, kai A. Voldemaras išvyko Zenevon į T autų Sąjungos Tarybos sesiją. Visi m inistrai parašė at­ sistatydinim o raštus - pareiškė, kad nebegali dirbti A. V oldem aro vado­ vaujami. Sužinojęs apie tokį jų poelgį, A. Voldem aras skubiai grįžo į Kau­ ną - tikėjosi pakreipti įvykius, tačiau nieko nebeįstengė padaryti. Rugsė­ jo 19 d. A. Sm etona priėm ė m inistrų atsistatydinim ą ir atleido iš pareigų

I. I

V. T

L' V O S

R K S 1» t B I. 1 K O S

55

M IN I S T R A I

P I R MI N I N KA I

AUGUSTINAS VOLDEMARAS

L BĮ Mp, I i / ®

'j Bt >

A. Voldemaro išleistuvės Užsienio reikalų ministerijoje. 1929 m. rugsėjis

A. Voldem arą. Mat šis pareiškė, kad neatsistatydinsiąs, nes „jaunieji“ n e­ leidžia. Šie „jaunieji“ buvo „Geležinio vilko“ organizacijos nariai. Ši suka­ rinta slapta organizacija buvo įkurta 1927 m. pabaigoje kovai su opozici­ ja. Iš esmės tai buvo Italijos juodm arškinių bei Vokietijos rudm arškinių prototipas. Jos šefu tapo A. Voldemaras ir palengva pavertė ją kone savo asm enine gvardija. A. Voldem aras gerokai pervertino „jaunųjų“ galimybes. T ą pačią ru g ­ sėjo 19 d. „vilkai“ iš tiesų bandė padaryti intervenciją, kad A. Sm etona p a ­ liktų A. V oldem arą m inistru pirm ininku, tačiau vidaus reikalų m inistras I. Musteikis ją užgniaužė. Vis dėlto A. Voldemaras nutarė tęsti kovą. Atsa­ kydamas į A. Smetonos ir J. Tūbelio kvietimą likti užsienio reikalų m inist­ ru, jis rugsėjo 23 d. parašė J. Tūbeliui laišką, kuriam e pabrėžė, jo g sutik­ tų būti tik m inistru p irm ininku125. V oldem aro nušalinim ą nuo valdžios pagrįstai galim a apibūdinti kaip tam tikrą Lietuvos politinio gyvenimo lūžį. Gali būti, kad Antanas Smeto-

L I L T

L

V O S

R K S V U

b

L I K O S

50

M I N I S T

R A I

P 1 R M I N I N K A I

A U C, T S T I N A S V O L 1) K M A RA S

COLLECTION

LA N O U V F.l.Lt EUROPE

A I G U STIN

VOLDEM ARAS

x/.„,...

,i rt/iiiverviiė ....

( „ „ „ r ,/

LA

L I T HUA NI E ET

SES

PROBLÈMES TOM E

LITHUANIE

ET

M ERCURE

I

ALLEMAGNE

U N IV E R S E L

L IL L E --------------------- P A R IS

16 A. Voldemaro knygos „Lietuva ir jos problemos“ (1933 m.) viršelio faksimilė

na užkirto kelią diktatūrai, kurios niekas dabar nepavadintų „aksomine“. Ju k žinomos „Geležinio vilko“ didelės sim patijos M ussolinio režim ui bei tvirtas nusiteikimas ryžtingai kovoti su bet kokia opozicija, pagaliau žino­ mos ir nem enkos paties A. V oldem aro pretenzijos. Laimei, A. Sm etonai pavyko sustabdyti beprasidedantį T autininkų sąjungos skilimą ir tik gana nedidelė jos dalis nuėjo su A. Voldem aru. 1930 m. birželio 28-29 d. vykęs LTS suvažiavimas parodė, kad laimėjo A. Sm etona. A. Voldem aras bandė vaizduoti neteisingai nuskriaustą, piktų intrigų auką, tvirtino, kad niekam nepavyks jo padaryti „žuliku“, tikino, jo g „Voldemaro nėra, yra Lietuvos sū­ nus“, tačiau jo argum entai dažnai sukeldavo tik susirinkusiųjų juoką. Pir­ m ąją suvažiavimo dieną pažadėjęs rytoj atnešti dokum entus, įrodančius, kad V. M ironas neteisingai apibūdino jo konfliktą su A. Smetona, jis taip ir nepateikė jokio popierėlio. Kai suvažiavimo dalyviai prim ygtinai p arei­ kalavo parodyti žadėtuosius dokum entus, jis atšovė: „Visada po priesaika paversiu gyvą žmogų dokumentu“126. Tas išsisukinėjimas jį sužlugdė.

L I !•; T

u

v O S

R E S P L B L I KO S

57

M1N I ST RAI

P I R MI N 1N KA I

A U G U S T I N A S VO LO UMARAS

-~ ■

Susipykęs su A. Sm etona ir vis didindam as šį konfliktą, A. Voldemaras tapo savo paties kurtos sistemos auka. Dabar jis savo kailiu pajuto, ką reiš­ kia karo kom endantų valdžia, griežta karo cenzūra, apribotos kitos dem o­ kratinės laisvės ir teisės, varžoma politinė veikla. Iš esmės legalių galimybių grįžti į valdžią jis neturėjo. Beliko slidus ir duobėtas sąmokslų bei pučų ke­ lias, kuris galų gale atvedė jį į politikos dykumą. Visi voldem arininkų pučai nepavyko. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ne visi jie buvo rengiam i su paties A. Voldemaro žinia. Tam tikrais laikotarpiais, ypač po 1934 m. p u ­ čo, tarp jo ir voldem arininkų buvo nemenkas atstumas. Likimo ironija, kad būdam as voldem arininkų judėjim o vadovas ir jį vi­ siškai kontroliuodam as A. Voldem aras mažiau nukentėjo. Jam pavyko visiškai išvengti atsakomybės dėl pirm ųjų trijų 1930 m. liepos-rugpjūčio m ėnesių voldem arininkų pučų. 1931 m. rugpjūčio m ėnesį šią bylą nagri­ nėjęs Kariuom enės teismas A. Voldem arą išteisino. Tačiau 1934 m. jis rim tai įklimpo. N em alonum ai prasidėjo, kai 1934 m. kovo 8 d. Rytprūsiuose leidžia­ m am e nacionalsocialistų laikraštyje „Preussiche Zeitung“ buvo išspaus­ dintas straipsnis „Likimo keliais“, kuriam e A. Voldemaras tvirtino, kad di­ dinam a santykių su Vokietija įtam pa veda Lietuvą į pražūtį, ir visą kaltę už tai suvertė A. Smetonai. Tačiau triukšmas kilo ne tiek dėl tokių A. Vol­ dem aro teiginių, kiek dėl to, kad šis straipsnis pateko į nacių laikraštį po to, kai karo cenzūra uždraudė jį spausdinti J. Karučio redaguojam am e „Tautos balse“. 1934 m. kovo 10 d. A. Voldemaro straipsnį persispausdi­ no „Lietuvos aidas“ kaip įrodymą, kad buvęs m inistras pirm ininkas stojo nacių pusėn. A. V oldem arui buvo iškelta baudžiam oji byla. Dar ja i nesi­ baigus, birželio 7 d. įvyko vadinamasis P. Kubiliūno pučas. Tuo m etu A. Voldem aras policijos prižiūrim as gyveno Zarasuose pas savo pusbrolį. Kad jis kaip nors būtų prisidėjęs prie pučo organizavim o, įrodym ų nėra. Aviacijos karininkai jį parskraidino iš Zarasų į Kauną tada, kai pučas ja u baigėsi. A. Sm etona griežtai atm etė pučistų reikalavimą skir­ ti A. Voldem arą m inistru pirm ininku, pareiškė, kad su A. V oldem aru nie­ kada daugiau kartu nedirbs, nes jis Lietuvai esąs politinis banditas127. Nebesiryždami priešintis, pučistai pasidavė ir patys perdavė A. V oldem arą saugumiečiams. 1934 m. liepos 15 d. karo lauko teismas sprendė pučo vadų bylą. Jais pripažinti gen. P. Kubiliūnas, pik. ltn. P. Bačkus ir pik. ltn. J. Narakas bu­ vo nuteisti m irties bausme (jie padavė malonės prašymus ir ji buvo pakeis­ ta kalėjimu), o A. Voldemaras už tai, „kad laukė tinkamo momento paimti val­ džią į savo rankas, bet dėl nuo jo nepareinamų aplinkybių savo sumanymo ne­ įvykdė, nes, sukilimą numalšinus, buvo suimtas“, nuteistas 12 m etų sunkiųjų

I. I E T

U V O S

R K S P L

B L I K O

S

58

M I N I S T

R A I

P I R M I N 1 N K A I

A U G U ST I N A S VO L D E M A RA S

S

«y»®*nSi%, r~Ti %

LIETUVOS RESPUBLIKA R É P U B L IQ U E D E L IT H U A N IE

m uuas,

/ C 4 0 „ / į . Oius-.O

UŽ S I E NI O P A S A S

.„ .J i J

T'

PASSEPO R T P O U R L ÉTR AN O ER

~f/o /tsiMrJ'i ¡l'Ut-»f a “

fera.- Prof- Au^aatlaas VOU)£MARA.i

PASO N r

J

Wr du pa ssep ort

|

3

bay. Kini o tra s rū m in in k as, v**»*-»

^

paso s a v in in k o j PAV A R D Ė IR VAR - |

‘3*1À^oÒ/^ì

DAS

*' l)rof- ' ■ *

Nom du p o rte u r

I

oKLo c ч. у ь псХ 'ДаСпуи р + р а н у с и л а м и о С ас д о т д е л а УНКБДС х р ак у с о о т в е т с т в е н н о з а и а с к и р о Е а т ь е га в х х ел е й

дом оуправления.

(п о д в адоу

домоьмд р а б о ч и х ,

пр^д-

ж и л ьц о в п о дону

к т .д .) 7 . С о язат^ ^Р /;Л Ъ ,те,!А Р А (. зи к у 1 с п е ц о т д е л а УНКВД 6.

еж ен едельн ой

я в к о й у. - а ч а д ъ -

д л я реги стр ац и и ,

Н еп о ср ед ственн о е

осущ ествлен и е

эти л м ероприятия

иоответсгвуючуь квартиру со в о з л о ж и т ь п е р с о н а л ь н о н а В ан ,« го з а м е с т и т е л я -

удобствами е оортьяовкой. Квартиру подготовит! к - о /і.і-

лейтен ан т* го су д ар ствен н о й

із40 года. 2 . Организовать агентурное оослуживыгие В іЛ Ш -

б езоп асности

старш его

гов.

9 . О р е з у л ь т а т а х ч е к и с т с к о г о о б с л у ж и в а й ,^ Рч,~ > ."-У у,-

НАВАС ао доиу. для чего подвести агентуру в качеств*

ЬлС

с и с т е м а т и ч е с к и д о к л а д ы в а т ь з а м . а а ч . З О т д е л а Г У /Б £ - З Л

сослужив*****го персонала ^дсшраооіЕИЦа. 'по^ер. дворне

СОС»-1 г о в .

Н0ВСБРА1СКСМУ.

и Др.>. 3 . ііроизвести вероовьу ооьсдонят еле* среди **лі аоь - соседей ао квартире и в лроцесое дальней«его ч«кистсюго обслуживания подвеет* квали*ициро£*нг»ус агеь-

руіржлл

діа co

т>РУ-

4 . Установить т-лтеяъауг: аерль-страдио все* ін ій С*

респондесции с учетом возможное**

•

' р

Л ТОЙИОИЯСЫ5.

v L „ .« о » » * '

f r,J IE5M I»C««r m/

T O L , SO fltJiAfc* ,

!,

фотографий вышлите в НКГЁ СССР.

г » О р д ж о н и к и д зе . П ерсональная а а б яіоД ¡ н и ѳ

\ ' c\

П оступаю щ ие о т * тѳльствую т

Вас м атериалы

свиде-

Особое

о

т о м ,ч т о

ѳ г е н т у р н о -о п е р ат и ь н о в

об служ ивание

бы вш его

п р е м ь е р -м и н и стр е

ЗО Я ЬД Е М А Р А С А п о с т а в л е н о О днако,

работа

В С Л Ъ Д Ш А Р А С А Ва м и

бегство

Гіѵтв

В

удовлетворительно.

по

В соответстви и зан и я м и (то в а р и щ а но с

с

ц & нным и

БЕРИ Я)

В ам

Вам р а н е е

И,

добиться

его

н ас

об

деятельн ости

иностранянх

С С С Р ,а

такж е

антисоветской

членов

п рави тельстве

Б еседу „„ п роводиться „„

носить

В ам » в

с

это»

на

В ас.

обратите на возможное

ап р ел я

с .г .

ч ек и стск о го

вы ш лите

докладную

обслуж ивания

зап и ски

записку

о

ВСЯЬдЕМ АРАСА и

п ред ставлять

еж ем ѳеячн е

п«ч-

себе,

и звестн ой

р азв ед о к

НАРОДНЫ." КОМИСС.

ему

против

д еятельн ости

Л итвь.

В О ЛЬД Ш РА СС М

непш нѵ ж деняой веп ри н увд

характера

р а зр або тк у

»

располож ениям и

инф орм ации

5

докладны е

в о СП о л ь 8 о в ав ш и ^ С Ь _ _ЭТИМ , ^СК Л О Н ИТ Ь 9 ГО К

искренней

при

за

во зл агается

у

необходим о

систѳм атическ^оби^ть^ целью

вним ание

впредь 5_мѵ числу

ак­

тивно .

о тветствен н ость

ВОШ Ш АРАСШ !

ВОЛЬДЕМ АРА С А .

состоянии

обработке^^м осо

в ед ется^н едд стн ^оч^о

на

долж ны

об становке и

допросов.

^

Под благовидны м предлого» р ,й т е

ВО ЛЬД Ш РА СА

и

его

ж ену

«

21-22 SSR S valst. saugumo pareigūnų L. Berijos ir V Merkulovo raštai dėl A. Voldemaro sekimo Ordžonikidzėje ir siekimo jį panaudoti savo tikslams

i.

i к

i

i

v

o

s

U K S I’ Г

B 1. I K o

s

62

M I N I

s T

R A I

I’ I R M I N I N К A I

Л U G U S T I N A S V O L D EM AR AS

ЗАМ НАРОДНОГО КОМИССАРА ВНУТРЕННИХ Д Е Я СССР КОМИССАРУ ГОС В Е ЗО П АСНОТГИ С РА Н ГА -

-Р. . Р .Д ..

ВВутырслой тѵ>рьуе вреиедн о н а х о д и т е » с т о Литвы , п р гф. БѵЛБДЕМAF АС о с т а в л е н н ы й •і’И в Kupone кую тюрьму.

б ы ь .п р е м ь е д ля отдѵте

П рош у В аш его с о г л а с и я о с ­ о й тг> р ь ы е н а б о л е е п р о д о л т и - : П р о ф . ВОЛЬДЕМАР АО я в л я л с я и д е о л о г о в и р у к о в о д и т е л е м к р а й н е го п р а в а кры ло л .іт о в с к и х н а ц и о н а л и с т о в . Е го г р у п п а /в о д ь д е и а р с и ц ы " а к т и в и с т ы " , "Ж елезн ы й В о л к " / о р и е н т и р о в а л а с ь н а Г с -р у .а н и п , . п о с л е з а > в а т а Л и т в ы н е н ц а м и н а е е С о з е о ч к ’»и а н т а м і і б ы л а о р г а н к а о в а н а е д и н с т в е н н а я л е г а л ь н а я " П а р т и я Ли­ т о в с к и х Чещ/. о н а л и с т о в " , п о с т а в л я в ш а я к а д р ы :іл я о р г а н о в '•СУ! о у P i г і и м - " , .ІО.'ИМНК и КНІ..ЛѴ Ѵ'.ЬпЫ Г.-1р я д о в . , ПГі ку . о ц н м с я у н а с д а н н ы й , ч а с т ь В ольдем аре зцер вы ступ и л^ п р о ѵ .іс г б щ е й л и н !ж .і , в с л е д с т в и е э т о г о , п о д в е р г л а с ь л а з к е р«*пУ чи т ы к а я Ф е:< т р а с к о л а о р е д и В о л ь д е м а р о в н е в , н е п о п а р н ы й ч в т о р к - е т ЗОЛЬДЕМА і АС'А с р е д и е г о с т о р о н н и к о в , р о с т а н т и ч е ѵ ецках настроен и й в п и т а т е л ь н о й с р е д е в о л ь д е ::а р о п с д о г о д вк х а к ы я - л и т о в с к о м к у л а ч е с т в е , - а т а к т е и и е г к ц и .е с о у н а с р о г г О т Н о с т и з а б р о с и т ь в ‘Л и т в у з м и с з а р о с и з ч и с л а е г о о н в ш ч г п р и в е р ж е н ц е в / з / к .Р А Ь А Ч У С и П с І ^ В И Ч Ю С / , п о л а г ? ю , ч т о р а б о - а с ВОЛЫНІМАѴ'АСОМ м о ж е т д а т ь п о л о ж и т е л ь н ы е э г е н т у р н о - о п р р а -

СТ МАЙОР ГОСБЕЗОПАСНОСТИ _ /Г Р Ж В И Н В С /

" / f " ноября

1942

Д1 \Чѣ

2 3 -2 4 SSR S vaisi, saugumo pareigūnų A. Guzeviciaus ir A. Vlodzimirskio raštai dėl kalinamo A. Voldemaro

I- 1 K T

L

V O

S

R K S 1> V 11 1. I K O S

63

M1N I ST RЛ I

P I R M I N I N K A 1

A U G U S T I N A S V O L D UM A R A S

T ą pačią dieną SSRS vidaus reikalų liaudies kom isaras L. Berija pasi­ rašė direktyvą dėl A. Voldemaro sekimo. J a Siaurės Osetijos ASSR NKVD buvo įpareigotas skirti A. Voldem arui atskirą su visais patogum ais ir bal­ dais butą, organizuoti agentūrinį sekimą (per nam ų darbininkę, kiem sar­ gį ir kt.), užverbuoti buto kaimynus, kontroliuoti korespondenciją, „turint galvoje, jog gali būti slaptaraštis“, įpareigoti A. Voldem arą kartą p er savaitę registruotis NKVD valdyboje, o kad nepabėgtų, sekti kiaurą p a rą 138. O rdžonikidzėje A. Voldem aras įsikūrė taip, kad jam galėjo pavydėti daugum a to miesto gyventojų. Jis buvo apgyvendintas miesto centre esan­ čiame geram e trijų kam barių bute, turinčiam e virtuvę ir vonią. Dar iki jo atvykimo butas buvo surem ontuotas, atgabenti nauji baldai. Pačiam A. Voldem arui kas m ėnesį buvo m okam a 2000 rublių. SSRS tuo m etu tai buvo gana dideli pinigai. Enkavedistai buvo pasiryžę kontroliuoti kiekvieną A. V oldem aro žingsnį. Bute jį sekė nam ų darbininkė - NKVD agentė. G laudesniam bendravim ui su A. V oldem aru, t. y. šnipinėjim ui iš arti, apsim etus d ra u ­ gu, NKVD užverbavo O rdžonikidzės pedagoginio instituto dėstytoją A. Daukšą-Paškevičių. Jam buvo duotas slapyvardis „G oriec“ („K alnie­ tis“). Buvo tikimasi, kad A. V oldem aras džiaugsis pažintim i su „mokslo darbuotoju“ tautiečiu ir atskleis jam savo paslaptis. A. Daukšai-Paškevičiui iš karto buvo pasakyta, kad A. V oldem aras yra „patyręs, daugelio užsienio žvalgybų metodus žinantis žvalgas“, todėl liepta būti itin apdairiam , p a ­ čiam n e p rad ėti pokalbių apie politiką ir nesukelti įtarim o, jo g siekia ką nors iškvosti. Ja m buvo pavesta dem onstruoti Lietuvos ilgesį, atsargiai reikšti nepasitenkinim ą, kad buvo priverstas palikti Maskvą, „kur turėjo padėtį“, kartu sudaryti įspūdį, jo g ir jis patyręs šiokių tokių persekioji­ m ų 139. A. Daukša-Paškevičius buvo labai uolus agentas, tačiau šnipinėji­ mo rezultatais pasigirti negalėjo. Jis pranešinėjo, kad A. V oldem aras daug kalba apie A. Sm etonos jam padarytas skriaudas, visokias lenkų jam ir dabar teberezgam as pinkles, idealizuoja Vokietiją, yra įsitikinęs, kad greitai kils Vokietijos-SSRS karas, ir neabejoja, kad Vokietija lai­ mės. T uo tarp u NKVD reikalavo, kad A. Daukša-Paškevičius subtiliai iš­ kvostų A. V oldem arą, kokios žvalgybos pavedim u jis grįžo į Lietuvą ir kokios ja m pavestos užduotys. NKVD neabejojo, jo g A. V oldem aro p a r­ vykimas iš Romos ir Berlyno yra susijęs su žvalgybos užduotim is. Šio iš­ ankstinio nusistatym o buvo laikom asi iki p at galo, nors nei p e r kvotą, nei p e r agentus enkavedistai negavo nė m enkiausio įrodym o, kad A. V oldem aras dirba kokiai nors žvalgybai. Prasidėjus karui, 1941 m. naktį iš birželio 26 į 27 d. V oldem arai buvo suimti. Tardym o m etu A. Voldemaras buvo tiesiog prievartaujam as prisi­

I.

I L T

1'

V C

R L S P L

B I.

I K
o p i rn>i ni Okos

L ie tu v o s V a is ty to * « K o n s t it u c ijo s .

» š A ts tov o n tm m * n cJlc* lomios X u to v M in * u aU m u lik tu ! Sofwwt t u lllii ii. U ib y r u t lin u o k stOkioms. V , ) * , u i * ( . n „ i yru uttfkftd« misHuslU mo * « r to K Op fk iO fo P tU A p t r a t t k 'v n lt » iiim im o p tim o M to ­ k i« d t |M k t a w »o VcliOH ku lp p o 4» V iliu m i« p fu « č iu p to S n im * Oitnim U iX.su k « r it p n in e U i u p kr to l S o im ri K* u » ti« ik i« s to m r |> o so ti>|r S e im u * u o li *« lm !u |a m oi» \> vo t g rq itn «l lo U v c * $- A ts to v u i h irl Ir i s a i ii4*mv>!uimo

s to O j

o š i n a n t jo a ljo -

KRRININKŲ MOBILIZRCrjR

T*m»vu''U*ji smilioj«' v i-o .»¡>ici«*riui. jNuljiraIU-J. .« |M ito |n .

|KitM-ikai. untrr.i|»kaii'nai •' v«ddiii;nkai lig 4n m.

"fli'l’nH, Ji■ i u-mlniry

ti*u rustu ^inktusiiio m ohi /uojaiMi

į,,,,

0

W,/l!lt.iCK jtrunro noapacra.

iiiųubiHumiHn««niiMiivn»t.irdiiiv

Alytun ar Gardina* kur kum «n-iau įr kropti* j

Om pmvinui siaw«ė lunjiasirupuifi. ..a«l jn a i'.vk'iĮ

iw vėliau vasari«* Ti«\

kurie

Hri,

,|„ woj.**ka lil«-w-*i u

.I ii tnario#

S|lWM III Kuriuo l'lrtuno IMU II UITI. » oflĮlSTMTM’M

luiuHar. vu*ia>

no , Ujiclr luti Orodni«*/.*|n-/oj«'imI iiin*jx a {Kibytu

d.

\Vladzr miejseovt»-

patraukti

laiku

j«n«inny

Vft4 1

MiuisUjr Wojn>.

SftauvUiVr A. bako u liaukai!- kurmsktiju 5

38 Laikinosios Vyriausybės 1919 m. mobilizacijos įsakymai ir savanorių šaukimo skelbimas

L I K T

L

\'

R

K

S

1>

l

It

L

I

K.

O

S

100

T

R A I

I* 1 R M I N

I N R A

\I V KO l.A.S S J, K Z K\'I C i l

P rū sų L ietuviai!

V y r a i! n ė s p ir m ie ji b u r ta i ja u s to jo

j kova

s u ja is

*

Musų Broliai!

Soldaten derdeutschen undkoltschakschen Armee!

rn m

m

m

B erm

m F*lI'Kp-»*« jnrv»C',!‘ CIT- E-Jip V F vvV

p’»

"•'D i r ' ' “1*

r*

1« «¡'TTiygpu

rm -

pVi

n orj ;vo*m

Lietu vos Moksleiviai!

B r a li L a tv e e š i! iidzi b^* -

H tt

Į Jas, Lietuvos Moksleiviai, kreipiasi Šioje sunkioje valandoje Tėvynė. Jas visados gyvai atjansdavote Lietuvos reikalus. Jtts buvote pirmieji šviesos neše|ai, pirmieji mftsq vargstančių brolių ramintojai, pirmieji kentėtojai už Lietuvos darbo žmonių reikalas.

Um a'u- k- P "k........

Zolnierze polscy!

Ž e m a ič ia i!

№e V -" * *U**H »«n - U - -l»i« u U m * Kz«i p m Na«,,» |W a » Via Lietuvos vaikai dabar turi nieko nepasigailėti kad musų Lietuva

R a u d o n a r m ie č ia i!

B r o lia i lie tu v ia i ir v is i L ie t u v o s p ilie čia i!

R a u d o n a rm ie č ia i 1 Apfaalinfa ranka «tumia jo« kovon au Lietu*©» piliečių armija, Lietuvos kariuomenė, gindama Kvyne» laisvę Ir nepriklausomybę 1» «rodama kovon dėl darbininkų reikalų. Jau parode grleline rankų Ir iėdratkė raudonosios armuo« pulkam. LIETUVOS KARIUOMENĖ ŽENGIA PIRMYN ir

L ie tu v o s k a r i u o m e n ė . J u m s , B r o lia i, p a te k u s ia m s j - ie š o r u s o n a g u s , s i u n č i a s a v o š ir d in g ą p a s v e ik in im ą . M u s ų g e l e ž i n ė s e ilė s v is a r t i n a s i p r ie J ū s ų i r n e to li toji v a l a n d a , k a d a m e s v is iš k a i p a liu o s u o s im e L ie tu v ą n u o b o lš e v ik ų . L ie tu v o s k a r i u o m e n ė — ta i a p s ig in k la v ę ū k in in k ų ir d a r b i n i n k ų s ū n u s , k u r i e e i n a la is v ė s Ir tė v ų ž e m ė s g in ti. K ie k v ie n a s m ū s ų ž in o , k a m j is js to jo j k a r iu o m e n ę , už k e n o r e i k a l u s e i n a g a lv ą k lo ti P a ty s m ū s ų p r i e š a i — r u s ų b o lš e v ik a i — s u p r a t o , k a d n i e k a is n u e is jų p a s t a n g o s p a ­ v e rg ti i š s i l i u o s a v u s t ą L ie tu v ą ir d a u g e ly je v ie tų , m e tę g in k lu s , tr a u k i a a tg a l. L ie tu v ia i P i lie č ia i! Š io je s u n k io je v a la n d o je n e n u s i* m in k ite . B o lš e v ik ų d i e n o s s u s k a ity to s . J a u a r t i ta v a l a n d a , k a d a m e s ju s p a liu o s u o s im e . Tik d a u g ia u k a n t r y b ė s ir v ie n y b ė s k o v o je s u b e n d r u p r ie š u . V isi iš v ie n p r i e š r u s ų b o lš e v ik ų g a u ja s I T e g y v u o ja L ie tu v o s k a r iu o m e n ė ! T e g y v u o ja N e p r i k l a u s o m a d e m o k r a tin ė L ie tu v a i

R a u d o n a rm ie č ia i) Prtaimtnki«* ir pamūrykite driko jU* kovojote. Jbau sovietų valdžios dienos Jau «uakattyfoa. JŪSŲ VADAI pasistengs IŠSISLAPSTYTI ir visa atsakomybe kris ant JOsų pečių Ir kovodami «u MUSŲ KARIUOMENE ŽŪSITE

L ietuvos kariuom enė pasidavusių nešaudo ir nešaudys.

V i e n a s y r a i š ė j i m a s : a r b a ju m s g y v a i s p a s i d u o t i j n e la is v ę ,

L ie tu v o s G y n im o K o m ite ta s .

arb a.

m e tu s

š a u t u v ą , e iti

nam o

žem ės

d irb tų .

39 Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimai

1.

I

K

o

U

K S

1> l

Ii

1.

I

K

o

s

101

M I N I

S 'I

K A I

VI

k

M

I

N

I

N

K A

I

X III Ministrų Kabinetas

Liaudininkų ir socialdemokratų valdžia 1926 m. kovo mėnesį Seimas buvo paleistas ir paskirti nauji rinkimai. Dėl didelio visuomenės susipriešinimo rinkim ų kam panija buvo gana įtempta. To meto dvasią gerai perteikia M. Sleževičiaus 1926 m. kovo 3 d. laiškas K. J. Paulauskui, „Sandaros“ politinio iždo sekretoriui*: „Lygiai dide­ lis Tamstoms ačiū už pažadėtus pinigus, kurių ypač šiems rinkimams mums be galo trūko. Mat dėl krikščionių įstatymų, draudžiančių mitingus ir viešus susirinkimus atvirame ore, mes negalime daryti didesnių susirinkimų bei mitingų, nes Lietuvos mažuose miesteliuose ir kaimuose visai nėra susirinkimams salių. Taigi prisieina veikti per atskirus žmones platinant literatūrą bei atsišaukimus. O literatūra: kny­ gos, brošiūros, atsišaukimai labai daug kainuoja. Mūsų literatūra bei atsišaukimai vertinami kaip auksas, nes neperdaug jos teturime, o krikščionys vežimais savo lite-

*

Si citata, kaip ir kitos, nuredaguota •

i. i i-, i

i

v

K K S P l

\\

1

IK

R ed .

102

M I N I S I

R A I

I* I R M I N

I N K A I

Ministro pirmininko M. Sleževičiaus pasižadėjimas. 1926 m.

ratūrą pila. Visa mūsų laimė, kad žmonių ūpas šį kartą smarkiai pasikeitė mūsų naudai, o krikščionių nenaudai. Krikščionių žmonės nenori klausyti, jiems žmonės neduoda kalbėti. Krikščionys su policijos pagalba kelia triukšmus mūsų susirinki­ muose, bet žmonės už mus, ir triukšmadariai nieko neįstengia padalyti. Pavyzdžiui, kovo 21 d. š. m. Ukmergėje kademų pasamdyti vaikėzai: rusas Podvorotnikovas ir kiti su policijos pagalba įsiveržė į mano paskaitą, bandė sutrukdyti kalbėti, šūkau­ dami ir koliodamies. Bet žmonės juos nustūmė į salės tolimiausią kertę ir aš pakėlęs balsą iškalbėjau dvi valandas. Jei nors 5 nuošimčiai publikos būtų jiems pritarę, aš, žinoma, nebūčiau galėjęs iškalbėti 2 valandas. Pirmais rinkimais žmonės, kurstomi kademų agitatorių, mums nenorėjo duoti kalbėti, o dabar viskas atbulai dedasi. Net kun. Šmulkščio ir kun. Krupavičiaus pranešimai beveik tušti: ateina po 60-70 žmonių, tarp kurių pusė mūsiškių, kad prelegentams uždavus klausimų. Tokiu bū­ du bendras ūpas mūsų naudai. Bet yra nemaža moterėlių, kurios bijodamos peklos ir kitų baisenybių, visgi ir šį kartą balsuos už kunigus. Bet absoliutės daugumos jie vis viena šį kartą jau nebegaus.

I I 1- l l

Y

U

I

S

I* l

H

I.

I

K

103

M

I

N

I S

l

U A

I

1’ I

K M

I N

I

N

K A

I

MYKOLAS Sl.KŽEVIČl L S

42 Respublikos Prezidentas K. Grinius ir ministras pirmininkas M. Sleževičius Klaipėdoje prie evangelikų liuteronų Sv. Jono bažnyčios. 1926 08 29

Visa?ne krašte virte verda. Eina smarki agitacija. Gaila, kad niekas išJūsiškių negalės šį kartą mums padėti agituoti gyvu žodžiu“14. Per gegužės 8-10 d. vykusius III Seimo rinkim us buvo išrinkti 85 Sei­ mo nariai, tarp jų 22 valstiečių liaudininkų bloko atstovai, 15 socialde­ m okratų, 14 Krikščionių dem okratų partijos, 11 Ūkininkų sąjungos atsto­ vų, 5 Darbo federacijos atstovai, 3 tautininkai, 2 Ū kininkų partijos (buv. Santaros) atstovai, kitos vietos atiteko vokiečių, lenkų ir žydų atstovams. Susirinkus Seimui birželio 7-ąją Respublikos Prezidentu buvo išrinktas K. Grinius. Kabinetą sudaryti jis pavedė M. Sleževičiui. Liaudininkai pradėjo derybas su socialdemokratais ir tautinių m ažumų atstovais. LSDP atstovai sutiko sudaryti koalicinę Vyriausybę tik šešiems mėnesiams, be to, pareikalavo Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijų. Birže­ lio 14 d. buvo patvirtintas naujasis Kabinetas. M. Sleževičius tapo ministru pirm ininku, kartu ir teisingum o bei užsienio reikalų m inistru, V. Požėla vidaus reikalų ministru, V. Čepinskis - švietimo, J. Papečkys - krašto apsau-

L I K

1 L

V O S

104

M I N I

s

1 R A I

P 1 R M I N I N K A I

M Y K O L A S S L KX L Y i

iLS

Ministras pirmininkas M. Sleževičius, Respublikos Prezidentas K. Grinius ir ministrai Klaipėdoje su karininkais. 1926 08 30

gos, A. Rimka - finansų, B. Tomaševičius - Susisiekimo ministerijos valdy­ toju, dr. J. Krikščiūnas - žemės ūkio ministru. Liaudininkų ir socialdem okratų Vyriausybė ėmėsi ryžtingai dem okra­ tizuoti šalį. Naujasis Seimas panaikino karo padėtį, paskelbė plačią am nes­ tiją: iš kalėjimų buvo paleisti politiniai kaliniai, daugiausia komunistai, n u ­ trauktos kitos bylos. Susidarė daug palankesnės sąlygos įvairių visuomeni­ nių ir politinių organizacijų veiklai. Pagyvėjo spauda, ėmė eiti daugiau ir įvairesnių laikraščių. Užsienio politikoje M. Sleževičiaus vadovaujam a Vyriausybė toliau d ir­ bo L. Bistro vadovaujamos pirm takės p rad ėtą darbą. Dar 1925 m. rudenį M. Sleževičius, kalbėdamas Seime per L. Bistro vado­ vaujamos Vyriausybės deklaracijos svarstymą ir per viešas paskaitas, išplėtojo užsienio politikos koncepciją, kad Lietuva, kovodama dėl Lenkijos užgrobto Vilniaus krašto, turi labiau orientuotis į SSRS ir Vokietijos param ą. Tais pa­ čiais metais Krikščionių dem okratų partijos sudaryta Vyriausybė ėmė rengti

1.

1

K

T

l

V

O

S

R

K

S

P I

K

L

I

K

O

S

105

MI NI S TRAI

P

I

R

M

I

N

I

N

K

A

I

Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras G. Cičerinas Maskvos geležinkelio stotyje pasitinka Lietuvos delegaciją, vadovaujamą M. Sleževičiaus. 1926 09 28

sutarties su SSRS projektą. 1926 m. pirmojoje pusėje tos sutarties projektai ir įvairūs jų aspektai buvo svarstomi ne tik Vyriausybės, bet ir Seimo Užsienio reikalų komisijos bei aptariami diplomatų. Nors ir buvo atlikti paruošiamie­ ji darbai, tų pačių metų pavasarį prasidėjusios derybos užtruko. Birželio m ė­ nesį jau M. Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė energingai ėmė derėtis su SSRS atstovais, kol pagaliau po ilgai trukusių pasitarimų rugsėjį sutartis bu­ vo parengta. Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras M. Sleževi­ čius, lydimas J. Purickio ir juriskonsulo T. Petkevičiaus bei SSRS pasiuntinio Lietuvoje S. Aleksandrovskio, išvyko į Maskvą ir rugsėjo 28 d. pasirašė Lietuvos-SSRS nepuolimo sutartį. Tai buvo pirmas atvejis, kai į Sovietų Sąjungos sostinę atvyko gretimos šalies ministras pirm ininkas75. Sutartis sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, pasikeitim as notom is dėl Lenkijos užgrobto Vilniaus dar kartą iškėlė ir pabrėžė Lietuvos tei­ ses į jį. Sovietų Sąjunga pareiškė, kad ji dėl Lietuvos teritorijos laikosi 1920 m. liepos 12 d. RSFSR-Lietuvos sutarties ir Lenkijos įvykdyto sm ur­ to nepripažįsta. Dėl to Seimas sutartį pripažino neabejotina Vyriausybės

I

I K

I

L

V

U K S P l

B L I K

106

I

R A I

P I R M I N l N K A I

užsienio politikos sėkme ir ją ratifikavo. N etrukus buvo pradėtos derybos su SSRS dėl prekybos sutarties, bet jos užtruko ir po poros m ėnesių, žlu­ gus Vyriausybei, buvo nutrauktos. Be to, kartu buvo rengiam asi pradėti derybas dėl prekybos sutarties ir su Vokietija. M. Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė viename pirm ųjų posėdžių ap­ svarstė finansinę šalies padėtį ir nutarė imtis priem onių lėšoms taupyti. Krikščionių demokratų Vyriausybė buvo suteikusi nemaža paskolų įvairioms savo krypties organizacijoms ir draugijoms, o į savo kadencijos pabaigą tas paskolas paskubomis panaikinusi. Naujoji Vyriausybė pavedė juridinei komi­ sijai patikrinti, ar tie sprendim ai teisėti, o vėliau nutarė pavesti finansų mi­ nistrui imtis priemonių, kad tos paskolos būtų grąžintos iždui. Buvo taip pat peržiūrėtos biudžeto išlaidos. Kur galima, ypač religinėms įstaigoms, jos bu­ vo sumažintos. Vyriausybė pakeitė atlyginimų mokėjimo tvarką kunigams ir kitiems dvasiškiams, num atė įvesti civilinę metrikaciją76. Iš kitos pusės, buvo atsižvelgta į kai kuriuos valstiečių prašymus. Ministrų Kabinetas nutarė leisti žemės ūkio ministrui suteikti karo ir kitiems padegėliams, besikeliantiems į vienkiemius ūkininkams kreditą statybos medžiagoms įsigyti ligi 2 mln. litų, tuos pinigus leista grąžinti per penkerius metus77. Vyriausybė taip pat rengėsi pertvarkyti ir sum oderninti kariuom enę. Buvo num atyta kai kuriuos karininkus atleisti, kai kuriuos kitus perkelti į kitas vietoves. Iš darbo buvo atleisti keli reakcingų pažiūrų valdininkai (pavyzdžiui, A. Račys, A. Jakobas, J. Šernas) bei žvalgybos tarnautojai, iš­ garsėję suim tųjų kankinim ais. Tie pertvarkym ai, kartais net neryžtingi bandym ai padaryti kai kuriuos krašto valdymo pakeitim us sukėlė opozici­ nių dešiniųjų politinių jėg ų puolim ą. A ntra vertus, visuom eninio gyvenimo liberalizavimas leido lengviau veikti ir ekstrem istinėm s antivalstybinėm s organizacijom s. Kilo gana di­ delė ne visai pagrįstų ekonom inių streikų banga, atnešusi nem ažų nuosto­ lių pram onininkam s bei prekybininkam s. Kom unistų ir eserų surengtuo­ se m itinguose bei susirinkim uose pasigirsdavo gana radikalių, net ir Lie­ tuvos valstybei priešiškų šūkių. K ariuom enėje vis aktyviau ėmė veikti Slaptoji karininkų sąjunga. Lapkričio 22 d. įvyko neolituanų ir kitų deši­ niųjų studentų dem onstracija, kuri baigėsi susirėm im u su policija. Seimas buvo užverstas įvairiausiomis dešiniųjų partijų interpeliacijom is, kurios labai apsunkino jo darbą. Ėjo į pabaigą šešiems m ėnesiam s sudarytos ko­ alicinės Vyriausybės kadencija, ja u buvo pranešta apie dviejų m inistrų at­ sistatydinimo raštus ir kandidatus į jų vietą. Tokiomis aplinkybėmis subrendo valstybės perversm as. Jį įvykdė grupė jau n ų karininkų, vėliau valdžią perdavusių T autininkų ir Krikščionių dem okratų partijų lyderiams. Perversm o naktį buvo suim ­

i f. r i

107

M

I

N

I S

I

R

A

I

P

I

R

M

1 X

I

N

K A

I

M Y K O L A S SI . K Ž K V 1CI L S

....

.........................

........................

tas gripu sergantis M. Sleževičius ir beveik visi Vyriausybės nariai. M. Sle­ ževičius po kai kurių svyravimų ir svarstymų atsistatydino. Matęs Rusijos pilietinio karo baisum us ir anarchiją, jis šiuo savo žygiu tikėjosi padedąs išvengti tokios pat įvykių raidos Lietuvoje, taip p at ir galimo gretim ų priešiškai nusiteikusių šalių įsikišimo, grėsusio Lietuvos nepriklausom y­ bei. Tokiais motyvais vadovavosi ir Prezidentas K. Grinius. Jied u pasira­ šė atitinkam us atsistatydinim o dokum entus ir taip legalizavo perversm ą. Apie tai M. Sleževičius 1927 m. vasario 19 d. iš Austrijos A. Strimaičiui ra ­ šė: „Ar mes gerai padarėme, taip pasielgdami, tegul sprendžia istorija. Ir čia mes ir mūsų partija vadovavomės išimtinai valstybiniais ir patriotiniais motyvais ir su­ metimais, paaukodami savo asmenines ir net partines ambicijas. Rezultatas - vis­ gi buvo išvengta vidujinės kovos, kraujo praliejimo, anarchijos ir gal dar bloges­ nių dalykų“ 78.

Demokratinės opozicijos veikėjas Po perversmo M. Sleževičius atsidėjo advokato darbui. Jis dalyvavo dau­ gelyje to m eto garsių politinių bylų. Gynė Kariuomenės teismo teisiamus J. Pajaujo sąmokslo dalyvius, Tauragės ir Alytaus sukilėlius, Suvalkijos vals­ tiečius streikininkus, rašė jiem s kasacijos skundus. Dar Rusijos imperijos teismuose jis ne kartą gynė kaimo žmonių teises nuo dvarininkų, kurie sie­ kė užgrobti jų žemę ir servitutus. Tokios bylos truko ilgus metus ir vėliau. Nuo 1925 m. iki pat savo m irties M. Sleževičius buvo Lietuvos advoka­ tų tarybos narys, ėjo vicepirm ininko pareigas, o 1938 m., mirus Advoka­ tų tarybos pirm ininkui prof. Petrui Leonui, vienbalsiai buvo išrinktas p ir­ m ininku. Jis padėjo parengti Advokatūros įstatymą. Vis labiau įsigalint vadistiniam tautininkų režimui, M. Sleževičius p o ­ litinėje veikloje negalėjo dalyvauti taip aktyviai, kaip anksčiau. Nuo 1919 m. iki m irties jis buvo Valstiečių liaudininkų partijos pirm ininkas. Tos partijos, ypač jos vietos organizacijų, veikla po perversm o buvo adm i­ nistracijos varžom a ir ribojama. N et ir nepalankiom is sąlygomis M. Sleže­ vičius bendravo su daugeliu įvairių visuomenės sluoksnių žmonių: ūkinin­ kais, akadem iniu ir kaimo jaunim u; pas jį lankydavosi kooperacijos, eko­ nom inių organizacijų veikėjai. Kaip Liaudininkų partijos veikėjas jis kreipdavosi į Vyriausybės narius ir atskirus pareigūnus, ragindavo juos spręsti opius visuom enės gyvenimo klausimus. 1934 m. gruodžio m ėn. pabaigoje M. Sleževičius, kaip Valstiečių liaudininkų sąjungos C entro ko­ m iteto pirm ininkas, raštu kreipėsi į m inistrą pirm ininką J. Tūbelį, atkrei­ pė jo dėmesį į tai, kad dėl ekonom inės krizės pablogėjo ūkininkų padėtis ir „skubiai reikia imtis radikalių priemonių ūkininkijai gelbėti“. Jis siūlė suma-

L I K

1 L

Y (

R K S I* L

Ii L I K O

108

m i n i

I* I R M I N I N K A I

MY K O L A S S L K Z K VI C I L

Lietuvos advokatų taryba. Ketvirtas iš kairės sėdi M. Sleževičius

žinti žemės, valstybės ir savivaldybių mokesčius 50%, išleisti įstatymus, ku­ rie reguliuotų dalių išmokėjimą, rem ti eksportinius žemės ūkio gaminius atitinkam om is priem okom is. „Ūkininkijai gelbėti, be abejonės, reikia daug naujų lėšų. Bet tas yra svarbiausias šiuo metu valstybės uždavinys ir todėl ūkininkiją reikia remti kitų valstybės ūkio šakų (kapitalinių statybų) ir administracijos išlaidų sąskaiton“79, - baigė savo raštą M. Sleževičius. 1935 m. spalio 12 d. buvę Respublikos Prezidentai A. Stulginskis, K. Grinius ir buvę m inistrai pirm ininkai M. Sleževičius, P. Dovydaitis, E. Galvanauskas, A. Tum ėnas pareiškim u kreipėsi į A. Sm etoną, kad rei­ kia imtis priem onių šaliai dem okratizuoti, sušaukti Seimą, sudaryti koali­ cinę Vyriausybę, racionaliai naudoti lėšas ekonom inės krizės padariniam s įveikti80. Panašių m em orandum ų ir pareiškim ų Vyriausybei buvo įteikta ir vėlesniais metais, kai kurie iš jų buvo išspausdinti ir platinam i81. M. Sleže­ vičius, K. Grinius, A. Stulginskis pasirašė po amnestijos įstatymo projektu, kurį, kaip piliečių pareikštą įstatymų iniciatyvą, turėjo svarstyti Seimas. M. Sleževičius, gindam as Suvalkijos streiko dalyvius, siekdavo, kad būtų skiriamos kuo mažesnės bausmės jo ginam iesiem s, net prieš teismų posė-

i E T

L

N'

P 1

B L I K

109

P I R M 1 \

1 N

K A

M. Sleževičius kalba Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos suvažiavime. 1930 02 23

džius nevengdavo pakalbėti dėl to su teisėjais ir kitais pareigūnais. Tik su A. Sm etona M. Sleževičius nuo seno vengė susitikti. Matyt, nem ėgo jo dėl konservatyvių pažiūrų, dėl nepasitikėjim o visuom ene, palankum o dvari­ ninkam s. N et asmeniškai pakviestas į 1938 m. vasario 16 d. Lietuvos n e ­ priklausom ybės m inėjim ą, M. Sleževičius, kaip ir S. Kairys bei kiti dem ok­ ratai, m andagiai atsisakė82. Kaip politinės partijos vadovas M. Sleževičius dažnai susidurdavo su valdžia ir policija dėl išspausdintų atsišaukimų ar laikraščių straipsnių. Dar 1924 m. rugpjūčio 11d. Kauno miesto ir apskrities viršininkas n u ta­ rė neleisti toliau platinti LVLS Centro kom iteto vardu išleisto atsišaukimo „Valstiečiai, ūkininkai, bežemiai, mažažemiai ir naujakuriai!“, bylą dėl jo perduoti Kauno apygardos teismo valstybės gynėjui, kad jis patrauktų lei­ dėją atsakom ybėn83. Ypač dažnai po teismus buvo tam pom a F. Bortkevičienė, „Lietuvos žinių“ redaktorė. M. Sleževičius paprastai būdavo jos a d ­ vokatas. Kai po valstybės perversm o buvo uždaryta Lietuvos socialdem ok­ ratų partija, M. Sleževičius ir dar du advokatai teisme sėkmingai apgynė šią organizaciją, ir valdžia buvo priversta leisti jai veikti.

110

r

I

R

M

I

N

1 N

K

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro komitetas. Iš kairės sėdi: J. Staugaitis, M. Sleževičius, F. Bortkevičienė, J. Vileišis; stovi: E. Sulčys, B. Žygelis, J. Strimaitis, V Lašas

Valstybės saugumo departam entas (toliau - VSD) nuolat domėdavosi M. Sleževičiaus bute besilankančiais asmenimis, jų opozicinėmis nuotaikomis. Užverbuotas agentas nuo 1935 m. sausio iki gegužės mėnesio pranešinėjo apie rašytojų, literatų, menininkų, poetų bei studentų sueigas pas M. Sleževi­ čių, ten skaitomus referatus, pokalbius apie politinę padėtį, literatūrą, spau­ dą. Pas jį tuomet lankėsi B. Dundulis, S. Macijauskas, A. Rūkas, J. Baldauskas, J. Kardelis, M. Mackevičius, J. Būtėnas, prof. Z. Žemaitis su žmona ir kiti84. Ypač saugumas susidomėjo M. Sleževičiumi, kai jis aktyviau pasireiškė p e r Suvalkijos valstiečių streiką. 1935 m. rugpjūčio m ėnesį VSD Kauno apygardos valdininkas J. Labanauskas iš M. Sleževičiaus paėm ė Valstiečių liaudininkų sąjungos posėdžių protokolų knygas, kuriose buvo 79 p ro to ­ kolai, rašyti nuo 1932 m. sausio 2 d. iki 1935 m. rugpjūčio 14-osios. Tų pačių m etų spalio 29 d. M. Sleževičius vėl buvo kviečiamas į VSD Kvotų

K

I

l

111

R M I N I

N K A I

MYKOLAS SLKZi:\ I C U

skyrių dėl buvusių Lietuvos Prezidentų ir m inistrų pirm ininkų pareiškim o A. Sm etonai85. 1936 m. vasario 7 d. M. Sleževičius gavęs pranešim ą, kad Liaudininkų sąjunga, kaip ir kitos partijos ir organizacijos, uždaryta, atro­ do, d ar m ėgino protestuoti, nes išliko juodraštinis variantas pareiškim o, rašyto „uždarytų organizacijų vardu“86. Uždarius Valstiečių liaudininkų sąjungą, jos vadovybė siekė tęsti veik­ lą slaptai. 1938 m. rudenį, išėjęs iš kalėjimo Andrius Valuckas tapo p arti­ jos generaliniu sekretorium i ir parengė slaptos organizacijos planą, kurį M. Sleževičius aprobavo. A. Valuckas lankė liaudininkų veikėjus apskrity­ se, tarėsi su jais ir apie darbą provincijoje pranešdavo M. Sleževičiui87. T uo m etu sustiprėjo pastangos atgaivinti valstiečių liaudininkų ir krikščionių dem okratų bendradarbiavim ą. Dalis liaudininkų į jas žiūrėjo skeptiškai, su nepasitikėjim u, negalėjo atleisti krikdem am s jų veiklos per 1926 m. perversm ą. M. Sleževičius buvo kitos nuom onės, ragino užmiršti senas nuoskaudas. 1938 m. susikūrė krikščionių dem okratų ir liaudininkų blokas. T a rp p ar­ tinio bloko kom itetą sudarė liaudininkai M. Sleževičius bei J. Kardelis ir krikščionys dem okratai L. Bistras bei P. Karvelis. Juozas Pajaujis, palaikęs ryšius su M. Sleževičiumi ir P. Karveliu, tarėsi dėl bendro laikraščio „Žygis“, 1938 m. gruodį svarstė bloko su voldem arininkais klausimą. Tuo m etu abiejų partijų vadovai sutiko į bendrą opozicinį bloką priim ti voldemarininkus, jei šie pritars pagrindiniam s bloko program os teiginiams. M. Sleže­ vičius reikalavo, kad voldem arininkai atitinkamai aiškiai form uluotų šalies vidaus gyvenimo problem as. Jis pavedė J. Pajaujui priešintis provokiškoms voldem arininkų tendencijom s užsienio politikos klausimais88. Toks blokas gyvavo neilgai. Buvo išleisti penki laikraščio „Bendras žy­ gis“ num eriai, Klaipėdoje ir Smalininkuose suorganizuoti opoziciniai m i­ tingai. Nors buvo nem aža bloko su voldem arininkais priešininkų, M. Sle­ ževičius buvo tos nuom onės, kad reikia veikti bendrai, nes ja u iškilo pavo­ jus Lietuvos nepriklausom ybei. 1939 m. kovo 22 d. Vokietija atplėšė iš Lietuvos Klaipėdos kraštą. M. Sleževičius ir L. Bistras nuvyko pas tuom etinį m inistrą pirm ininką V. M ironą ir pareikalavo sudaryti koalicinę Vyriausybę. Į naują Vyriausy­ bę, turėdam i savo partijų vadovų pritarim ą, netrukus įėjo du liaudininkai ir du krikščionys dem okratai, tačiau tautininkai Vyriausybės nelaikė koa­ licine ir tęsė senąją politiką. M. Sleževičius, būdamas aktyvus visuomenininkas, buvo daugelio organi­ zacijų ir draugijų narys, dažnai - vienas iš steigėjų ar organizacijos įkūrimo iniciatorių, valdybos narys. 1922 m. kovo 18 d. įregistruota draugija „Žiburė­ lis“ buvo skirta moksleiviams šelpti. Ji, rem iam a žymių Liaudininkų partijos

L

I

K T

L

Y

112

M I N I S I

P

I

R

M

I

X

I

N

K

A

M Y K O L A S SI .LŽi' .VI ČI lLS

W PROFESORIUS ^ Kazys SLEŽEVIČIUS CYŪYTOJP LtNA ŠLEŽEVIČIENE I S B u X t , ' - 1 9 6 5 IX K

ADVOKATAS

YKOLAS SLEŽEVIČIUS IBBZ II žl—1939 XI II Į i i .n 'i

i

■'im>Sf

M. Sleževičiaus kapas Kauno Petrašiūnų kapinėse

ir visuomenės veikėjų, skirdavo neturtingiem s studentams stipendijas, Kau­ ne, Ukmergės gatvėje, įkūrė ir išlaikė bendrabutį. Vien tik 1933 m. „Žiburė­ lis“ mokėjo stipendijas 22 studentams, 1934 m. - 19 studentų. M. Sleževičius ir jo žmona dalyvavo šios organizacijos veikloje, M. Sleževičius ir pats ne kar­ tą finansiškai parėm ė vargingiau gyvenančius studentus ir moksleivius89. M. Sleževičius buvo studentų „Varpo“ draugijos garbės narys, studen­ tų varpininkų „Žalgirio“ korporacijos globėjas-šefas, Lietuvos jaunim o są­ jungos globėjas ir rėm ėjas, dažnai dalyvaudavo jaunim o šventėse, iškylo­ se, susitikimuose.

L 1 K

I

V

Y (

R K S 1* l

B l.

I K O S

113

M I N I

S T

R A I

1* 1 R M l N

I N K A I

M Y K O L A S SI i / !• \ U

M. Sleževičius buvo „Varpo“ bendrovės, įregistruotos dar 1919 m. liepos 25 d., vienas įkūrėjų ir veikėjų. Jis daug dėmesio skyrė bendrovei ir jos lei­ džiamiems laikraščiams. Kai ekonominės krizės metais bendrovė atsidūrė sunkioje padėtyje ir kilo pavojus, kad reikės uždaryti dienraštį „Lietuvos ži­ nios“, M. Sleževičius parėm ė vyriausiąjį re d a k to riu j. Kardelį, kuris vėliau laikraštį sėkmingai m odernizavo90. V. Lašas ir M. Sleževičius buvo tarp tų visuomenės veikėjų, kurie dar 1929 m. skatino pradėti rengti Lietuviškąją enciklopediją. Besikuriančiam Valstybės teatrui M. Sleževičius paaukojo 1000 litų. Panašių aukų buvo ir daugiau. Ypač plati buvo M. Sleževičiaus korespondencija. Jis susirašinėjo su de­ šimtimis liaudininkų idėjoms simpatizuojančių asmenų, diplomatais, kultū­ ros darbuotojais. T arp korespondentų buvo ir G. Petkevičaitė-Bitė, K. Pet­ rauskas, žymesni „Sandaros“ draugijos, veikusios JAV, vadovai. Išliko tik nedidelė korespondencijos dalis. Tačiau ir ji rodo, kad greta gausių laiškų dėl įvairių M. Sleževičiaus vestų bylų nemaža korespondencijos buvo ir bendro politinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais. M. Sleževičius palaikė draugiškus ryšius su daugelio valstybių atstovais Lietuvoje, jie lankydavosi jo namuose, kviesdavo jį į priėmimus pasiuntinybė­ se. Geri draugiški santykiai jį siejo su Čekoslovakijos atstovu J. Skalicky, su kuriuo keisdavosi sveikinimais įvairių švenčių proga. M. Sleževičius buvo Lietuvių-čekoslovakų draugijos narys. Hitlerininkams užgrobus Čekoslovakiją, M. Sleževičius kreipėsi į ministrą J. Skalicky ir jo žmoną: „Šią sunkią Jūsų tau­ tai ir valstybei valandą priimkite iš mūsų visos šeimos kuo giliausios paguodos žodį. Mes, lietuviai, geriau, negu kas kitas, suprantame Jūsų didelį skausmą dėl ištikusios Jūsų tautą skaudžios nelaimės. Čekų tauta kaip ir mes, lietuviai, ilgus me­ tus kentė svetimųjų jungą, bet nežuvo. Nežus čekų tauta ir dabar, ji didvyriškai išgyvens ir šią nelaimę ir čekų tautai užtekės laisvės bei nepriklausomybės saulė. Nuoširdžiai spausdami Jūsų dešines prašome priimti iš mūsų visos šeimos di­ džiausios pagarbos ir draugiško linkėjimo sukaupti jėgų, kad pakelti didį smūgį“91. Būdamas prityręs politikas, M. Sleževičius suprato grobikišką to m eto A. H itlerio ir J. Stalino politiką, jos grėsm ę Europos dem okratijai. Su skausmu sutiko žinią, kad Lietuvoje įkurdinam os SSRS įgulos. 1939 m. rudenį M. Sleževičius sunkiai susirgo, buvo pagul­ dytas į ligoninę ir po operacijos lapkričio 11d. mirė. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

114

I š n a š o s

1Išrašas iš Viduklės parapijos krikšto metrikų kny­

vos reikalų komisariatui. Ibidem. B. 22. L. 35.

gų. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau -

20J. Būtėnas, M. Mackevičius. Mykolas Sleževičius. P. 64-65.

LCVA). F. 1437. Ap. L B. 785. L. 26. 2Ibidem. L. 11.

21 Min. dok. LCVA. F. 1437. Ap. L B. 22. L. 21.

3 Išrašas iš Viduklės parapijos mirimų metrikų

22 1918 10 25 pažymėjimas, kad M. Sleževičius yra Vokietijos konsulato Lietuvos skyriaus na­

knygų, išduotas 1912 m. Ibidem. L. 13.

rys. Ibidem. L. 37.

4 1930 m. sausio mėn. M. ir K. Sleževičių sutartis su P. Rūku ir kiti namo statybos Daugeliuose doku­

23 Min. dok. Ibidem. L. 28.

mentai. Ibidem. F. 1437. Ap. L B. 1083. L. 23.

24 Min. dok. Ibidem. L. 15-18. 25 1918 12 20 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

5J. Būtėnas, M. Mackevičius. Mykolas Sleževičius.

kolas. LCVA. F. 923. Ap. L B. 9. L. 34.

Vilnius, 1995. P. 10-11.

26 K. Škirpa. Lietuvių demokratijos vadas. Sėja.

6 Ibidem. P. 13-16.

1969. Nr. 4. P. 66-67.

7 F. Bortkevičienė. 34 bendro darbo metai. Lietu­

27 1918 12 25 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

vos žinios. 1939 11 13.

kolas. LCVA. F. 923. Ap. L B. 9. L. 35.

8 Prof. Z. Žemaitis. Mykolas Sleževičius - Odesos

28 Pranešimas apie naująjį Ministerių Kabinetą.

lietuvių kolonijos veikėjas. Lietuvos žinios.

Lietuvos aidas. 1918 12 29.

1939 11 16.

29 1918 12 25 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

9Min. pažymėjimas. LCVA. F. 1437. Ap. L B. 785.

kolas. LCVA. F 923. Ap. L B. 9. L. 35.

L. 5.

30 Min. dok. Ibidem. L. 35-52.

10J. Būtėnas, M. Mackevičius. Mykolas Sleževičius.

31 Laikinosios Vyriausybės žinios. 1918 12 29.

Vilnius, 1995. P. 25-33.

32Atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“. Lietuvos ai­

11 Min. dok. LCVA. F. 1437. Ap. L B. 5. L. 18, 37.

das. 1918 12 29.

12 Min. dok. Ibidem. B. 785. L. 8.

33 1918 12 31 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

13Susirinkimo protokolas. Ibidem. B. 6. L. 6-7. 14 Min. dok. LCVA. F 1437. Ap. L B. 7. L. L

kolas. LCVA. F. 923. Ap. L B. 9. L. 54-55; 1919

15 1912 07 25 Ministrų Komiteto protokolas.

0101 Ministrų Kabineto posėdžio protokolas.

16Min. dok. LCVA. F. 1437. Ap. L B. 12. L. 1-3.

Ibidem. B. 24. L. 258-260. 34 1918 12 29 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

17 A. Sugintas. Bendrojo darbo bare. Sėja. 1969.

kolas. Ibidem. B. 9. L. 50.

Nr. 4. P. 43.

35 1919 01 07 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

18 M. Sleževičiaus 1917-1918 m. ataskaitos.

kolas. Ibidem. B. 24. L. 249-252.

LCVA. F. 1437. Ap. L B. 21. L. 5, 30; B. 22.

3(i 1919 01 03 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

L. 44-49, 59.

kolas. Ibidem. L. 256-257.

19 1918 04 28 M. Sleževičiaus pranešimas Lietu­

115

m y k o i .a s

s i . i - : z i: \

ic

:i s

37 Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919 01 16. P. 3-4.

37 1919 07 04 ir 08 29 Ministrų Kabineto posėdžių

38 1919 01 11 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

protokolai. LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 57. L. 6 ir 99. 38 P. Čepėnas... 2 t. P. 375.

kolas. LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 24. L. 241-242. 39J. Laurinaitis. Kariuomenė. Pirmasis nepriklauso­

39 1919 05 04 ir 07 bei 06 04, 14, 18 ir 07 01

mos Lietuvos dešimtmetis 1918-1928. 1930. P. 165.

Ministrų Kabineto posėdžių protokolai. LCVA.

40Antroji Lietuvos valstybės konferencija. 1919. P. 13.

F. 923. Ap. L B. 24. L. 25-29, 30-32, 85, 90; B. 57. L. 1-2.

41 Min. dok. LCVA. F. 923. Ap. L B. 24. L. 232-

611Ibidem. B. 24. L. 12.

233. 42 1919 01 19 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

62 Ibidem. 1919 07 15.

kolas. Ibidem. P. 229-230. 43 Min. posėdžių protokolai. Ibidem. P. 198 225—

63 Ibidem. 1919 07 01. 64 1919 09 16 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

227.

kolas. LCVA. F. 923. Ap. L B. 57. L. 117-118.

44 Min. dok. nuorašas. Ibidem. F. 923. Ap. L B.

63 Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919 07 01.

1295. L. 15.

60 P. Čepėnas... 2 t. P. 689.

45 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. 2 t.

67 R. Mačiulis. Užsienio reikalų ministeris. Sėja.

Chicago. 1986. P. 374. 4(31919 02 25 Ministrų Kabineto posėdžio protoko­

1969. Nr. 4. P. 79-80. 68 Pasitarimų protokolai. LCVA. F. 923. Ap. L B.

las. LCVA. F. 923. Ap. L B. 24. L. 25; 1919 02 27

1426. L. 1-6.

ir 28 posėdžių protokolai. Ibidem. B. 1295.

69 Min. dok. LCVA. F. 1437. Ap. L B. 243. L. 98.

L. 101-105.

70Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto 1920 09

47 1919 01 23 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

27-1921 12 31 ataskaita. LCVA. F. 1437. Ap. L

kolas. Ibidem. F. 923. Ap. L B. 24. L. 225.

B. 98; 1923 03 24 to komiteto posėdžio proto­

48 1919 03 05 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

kolas. Ibidem. B. 181. L. 4-7, 23.

kolas. Ibidem. L. 177.

71 Min. dok. Ibidem. B. 53. L. 6.

49 1919 03 12 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

72 Min. dok. Ibidem. B. 243. L. 27.

kolas. Ibidem. L. 162.

73 Ibidem. L. 16-17.

50 Pasitarimų protokolai. LCVA. F. 923. Ap. L B.

74 Ibidem. L. 55.

51. L. 1-8, 23-26.

73 1926 03 29, 04 14, 18, 06 25 ir 28 Ministrų

51 P. Čepėnas. Naujųjų, laikų Lietuvos istorija. 2 t.

Kabineto posėdžių protokolai. LCVA. F. 923.

P. 387.

Ap. L B. 1123. L. 18-20, 106, 108.

52 1919 09 13 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

76 1926 06 30, 07 15, 10 08 Ministrų Kabineto po­

kolas. LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 57. L. 126.

sėdžių nutarimai. Ibidem. P 110, 128, 187-188.

33 1919 10 04 Ministrų Kabineto posėdžio proto­

,7 1926 10 25 Ministrų Kabineto posėdžio nutari­

kolas. Ibidem. L. 147.

mas. Ibidem. P. 204.

34 1919 04 16 ir 05 27 Ministrų Kabineto posė­

78 Min. laiškas. Sėja. 1969. Nr. 4. P. 37-39.

džių protokolai. Ibidem. L. 124-126 ir 57-58.

79 Min. dok. LCVA. F. 465. Ap. L B. 836. L. 311 (raštas gautas 1935 01 02).

33 1919 05 30 Ministrų Kabineto posėdžio protoko­ las. Ibidem. L. 55-56; 1919 08 05 Ministrų Ka­

80 LIS. T. 4. P. 583-584.

bineto posėdžio protokolas. Ibidem. L. 58-59.

81 Atsišaukimas „Tautai ir vyriausybei“. LCVA. F. 1437. Ap. L B. 1939. L. 43.

36 P. Čepėnas... 2 t. P. 477-486.

i.

61 Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919 07 01 ir 08 07.

i

k

i

i

v

o

s

R r

S ]> U

U L. I K (

116

M

I N

I S

T

R

A

I

1’ I R M I N

I N K A I

M Y K O L A S S l . L Z l ' . Y I Č I US

87A. Valuckas. Praeities perspektyvoje. Sėja. 1969.

82A. Smetonos kvietimas M. Sleževičiui dalyvauti minėjime ir jo atsakymas, 1938 02. Ibidem. L.

Nr. 4. P. 59-65.

62-63.

88 1940 11 15 J. Pajaujo parodymai. Lietuvos valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas. F.

83Kauno miesto ir apskrities viršininko nutarimas. Ibidem. L. 13-14.

3377. Ap. 55. B. 63. L. 65-69.

84Agentų „Kanto“ ir „Kupolo“ 1935 01 31, 05 06

89„Žiburėlio“ draugijos byla. LCVA. F. 402. Ap. 4.

pranešimai. LCVA. F. 438. Ap. l.B. 988. L. 54,

B. 224. L. 1-30.

67-68.

90 „Varpo“ bendrovės byla. Ibidem. B. 30.

83 Pranešimas apie Liaudininkų partijos uždary­

L. 1-12.

mą ir kvietimas į VSD kvotų skyrių. Ibidem. F.

91 V. Sruogienė. Domą Šleževičienė pasakoja. Sė­ ja. 1969. Nr. 4. P. 41.

1437. Ap. L B. 1939. L. 119, 134-135. 86 Protesto raštas dėl uždarytų organizacijų.

92 Min. dok. LCVA. F. 1437. Ap. L B. 1940. L. L

1936 02. Ibidem. L. 101-104.

i.

i

i-:

i

i

v

o

s

R

K S

I* 1'

B

I.

I

K

(

117

M I \

I

R

A

I

1’ I

R

M

I

N

I

N

K A

I

Algirdas Jakubčionis

P R A N A S

- mokslininkas

p o litikoje

49 Pranas Dovydmtis. ¡921 rn.

1 1 1

I

S I*

K ()

1 2 0

\l

i

\

\

K

\

I

PRANAS

1)0 Y

DA I ' I IS

pradžioje, Lietuvos Vyriausybei Kaunan atsikėlus, teko truputį ir prie Vyriausybės vairo atsistoti “ - kukliai ir savikritiš­ kai vertindamas save kaip politiką, rašė atsiminimuose trečiasis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas profesorius Pranas Dovydaitis. Sutikęs sudaryti Vyriausybę, jis teturėjo 32 metus ir buvo vienintelis tokio jauno am­ žiaus užėmęs ministro pirm ininko pareigas. Tiesa, ėjo jas ne visą mėnesį. Jo vadovaujama vyriausybė buvo viena trumpiausiai veikusių šio šimtmečio Lie­ tuvos Vyriausybių. P. Dovydaitis neatsitiktinai buvo pakviestas ją sudary­ ti. 1919 m. j i s b u v o jau žinom as žmogus, pasižymėjęs kaip m okslininkas ir katalikiškų jau n im o organizacijų veikėjas.

Nuo mokinio iki redaktoriaus Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Runkių kaime, M arijam­ polės apskrityje. Sulaukęs dešimties m etų, pradėjo lankyti Višakio Būdos pradinę mokyklą. Pasižymėjo kaip gabus mokinys, dažnokai netgi pavaduo­ davo į pamokas neatvykusį mokytoją. Pradinę mokyklą P. Dovydaitis baigė septyniolikos metų. „Pedagoginė patirtis“, matyt, nulėm ė pasirinkimą, ir 1903 m. jis įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Joje, kaip ir daugelyje ki­ tų mokyklų, veikė slaptas moksleivių būrelis, kuriam priklausė M. Krupavi­ čius, M. Milukas, P. Dovydaitis. Būrelio nariai skaitė ir platino lietuvių laik­ raščius, knygeles, svarstė lietuvių tautos reikalus, ieškojo vietos tautinėje ko­ voje. Būrelio narių laikas privalėjo būti skiriamas tik „rim tam darbui“, to­ dėl netgi per vakarėlius nebuvo šokama, o kalbama, diskutuojama-.

L I K

I

L

V O

S

R K S P l

B l.

I K (

121

Nl 1

P I R M I \

I \

K A I

PRANAS

D O Y V П Л 1T I S

ЗАПИСЬ СТУДЕНТА ИМПЕРАТОРСКАГО

МОСКОВСКОГО УНИВЕРСИТЕТА ИСТОРНИО - ФИЛОЛОГИЧЕСКАГО Ф АКУЛЬТЕТА

(имн.мгпфЬтю н фамилія)

G tįL

/

\сУ/'{ас*?74,/г-Г'/ъсл *

'&^Ct's&tS7Z^,

поступившаго ВГІ. Мосв. Универелитъ ¡n. Oi

C rtrA. иѣсяш(Г~

19/ Z

году

imi

Въ случаѣ утраты экзаменаціонной книжки дубликатъ выдается нс иначе, какъ но письменномъ заявленіи, съ приложеніемъ фотографической карточки и 60 кои. на типографскіе расходы.

Дѣяопроизводигедь, 7 U Р^у£..

Maskvos universiteto studento P. Dovydaičio pažymėjimas

Sem inarija buvo rusifikatoriška, griežta tvarka ir priežiūra prim inė ka­ reivines. Tai kėlė moksleivių nepasitenkinim ą. Per pustrečių m etų, p ra ­ leistų sem inarijoje, P. Dovydaitis pergyveno du m okinių streikus. Per 1905 m. gruodžio m ėnesio streiką buvo pareikalauta dėstyti lietuvių kal­ ba, nenaudoti tendencingų istorijos vadovėlių, susilpninti priežiūrą. Išva­ žiuodam i Kalėdų atostogų, streikininkai nutarė negrįžti į sem inariją tol, kol nebus patenkinti jų reikalavimai. Vėliau daugum a sugrįžo. Į sem ina­ riją negrįžo mokytis tik trys moksleiviai, tarp jų ir P. Dovydaitis. Teko grįžti atgal į Runkius ir praleisti nam uose dar pustrečių m etų. P. Dovydaitis mokė tėvų nam uose įsteigtoje slaptoje mokyklėlėje vaikus, padėjo Višakio Būdos mokytojui, m ėnesį mokytojavo klebono įkurtoje privačioje mokykloje. Jis vis labiau įsitraukė į tautinį sąjūdį: platino d rau ­ džiam ąją literatūrą, rašė žinutes į „Vilniaus žinias“, „Naująją gadynę“. 1907 m. ryžosi savarankiškai pasiruošti abitūros egzam inam s. Nuvykęs į

I.

I

K T

T

V

C

R

K S

P t

В

I.

I

K

O

S

122

MI NI S TRAI

P 1 R

M

I

N

I

N

К

A

I

M arijam polės gimnaziją, išsiaiškino program os reikalavimus. Intensyviai pasim okęs ir eksternu išlaikęs egzam inus, 1908 m. birželio m ėn. gavo gimnazijos baigim o pažymėjimą. Tai jį skatino mokytis toliau. P. Dovy­ daitis aiškinosi galimybes studijuoti Vakarų Europos aukštosiose mokyk­ lose, dėl didelių pragyvenim o išlaidų teko šios m inties atsisakyti ir rinktis Maskvos universitetą. 1908 m. rudenį P. Dovydaitis pradėjo mokytis Maskvos universiteto T ei­ sių fakultete. Specialybės pasirinkim ą lėmė mintis, kad teisės studijos su­ teiks visapusišką išsilavinimą: „Man visai nerūpėjo tolimi klausimai: ką aš dirb­ siu ir kur aš dirbsiu universitetą baigęs. Man rūpėjo tik patekt į universitetą ir mo­ kytis, mokytis, mokytis“3. Po vienerių m etų nusivylė teisės studijomis (rašė, kad tik „brangindamas laiką, nenorėjau jų mesti“4), prašė leidimo kartu studi­ juoti dar ir Istorijos ir filosofijos fakultete filosofiją. Leidimo negavo, todėl per ketverius metus, vietoj penkerių, baigė teisės studijas ir 1912 m. gavo I laipsnio diplom ą5. Tų pačių m etų rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. T a­ čiau mokėsi tik iki 1913 m., kai, priėm ęs pasiūlymą redaguoti „Vilties“ laik­ raštį, nutarė grįžti į Lietuvą, į Vilnių. Nusivylęs teisės studijomis, P. Dovydaitis skaitydavo mokslo knygas. Iš­ tisas dienas praleisdavo Maskvos skaityklose. Be rusų kalbos, geriau išmo­ ko vokiečių ir prancūzų kalbas, pram oko angliškai, išlaikė lotynų ir grai­ kų kalbų egzaminus. Giliau domėjosi filosofija ir 1910 m. nutarė dalyvauti Istorijos ir filoso­ fijos fakulteto rengiam am e konkurse filosofijos studentam s m edaliui gau­ ti. Už savo darbą konkurso tem a „Guyau m oralės kritika“ P. Dovydaitis buvo apdovanotas sidabro m edaliu, nes, recenzento nuom one, tam e d a r­ be autorius buvo „reiškęs mažai savo nuomonės“6. Tokia kritika iš dalies bu­ vo teisinga, nes panašaus pobūdžio darbus rašydavo baigiantieji studijas filosofijos studentai, o ne antrakursis teisininkas. Tačiau P. Dovydaitis kri­ tikavo M. Guyau pažiūras ir teigė, kad visuomenės am oralum as kyla iš n e ­ tikėjimo, kuris nuolat pakerta m oralę. M oralės dogm ų sekuliarizavimas nuvertina žmogų ir jo m oralę7. Darbe išsakytos mintys parodė P. Dovydai­ tį ne tik kaip į filosofiją besigilinantį studentą, bet ir kaip krikščioniško­ sios filosofijos šalininką. Mokslo darbų bandymus P. Dovydaitis pradėjo skelbti taip pat 1910 m e­ tais. Pirmasis straipsnis buvo „Sis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio princi­ pus“. Taip pat parašė straipsnių ciklą „Biblija ir Babelis“, „Kristaus proble­ m a“, kurie buvo išspausdinti „Draugijos“ žurnale, o vėliau išleisti atskiro­ mis knygomis. P. Dovydaitis rašė daug publicistinių straipsnių, polemizavo, recenzavo knygas. Jo publikacijos pasižymėjo minties brandum u, rodė auto­ riaus erudiciją, savitą mąstyseną ir stilių. Dar mokydamasis universitete,

I

l

V

B

I. I

K

123

PRANAS

D O V Y D A M IS

51 Vilniaus moksleivių literatų grupė „Vilties“ redakcijoje. 1913 m. Trečioje eilėje iš kairės ketvirtas sėdi P. Dovydaitis, iš dešinės pirmas - Liudas Gira, ketvirtoje eilėje iš kairės penktas - Kazys Binkis, penktoje eilėje iš kairės antras Jonas Kardelis, penktas - Faustas Kirša

1911 m. P. Dovydaitis pradėjo redaguoti „Ateitį“ - leidinį, davusį vardą Lietuvos ateitininkų sąjūdžiui. Redaktorius pats rašė svarbiausius straips­ nius ir taip padėjo teorinius šio katalikų jaunim o judėjim o pagrindus. 1911 m. P. Dovydaitis buvo išrinktas Lietuvių katalikų studentų sąjungos pirm ininku ir prisidėjo prie ateitininkų organizacijos įkūrimo. Taigi P. Do­ vydaitis studijų metais susiformavo kaip mokslininkas, redaktorius, ateiti­ ninkų vadovas. Todėl ir buvo pakviestas „Vilties“ redaktorium i. Iki 1913 m. „Vilties“ redaktorium i dirbo A. Smetona. Jo vadovaujamas laikraštis iš „tautiškai krikščioniškojo“ pam ažu virto tik tautišku. Į pirm ą vietą buvo keliama tautos gerovės idėja, tautybė8. Dėl to buvo nepatenkin­ ti krikščionių dem okratų pažiūrų redakcijos darbuotojai ir inteligentai. M ėginimas išspręsti nesutarim us derybomis nepavyko, todėl nepatenkin­ tieji, vadovaujami kunigo A. Maliauskio, pasiūlė redaktoriaus pavaduoto­ ju skirti P. Dovydaitį. Jį pasirinko kaip tikrą kataliką, jau n ą krikščioniško-

L

I

K

I

I

V

O

R

l-

N

I*

L

1',

L

I

K

J24

\l

I

\

I

S

I

R

A

I

P

I

R

\I

I

N

I

N

k

A

1

PRANAS DOVYDAITIS

sios krypties m okslininką ir veikėją. Įkalbėtas jis sutiko redaguoti laikraš­ tį, bet tik laikinai, nes norėjo baigti filosofijos studijas. Paveikė argum en­ tas, kad b ė j o laikraštis sužlugs9, tai yra jam e įsivyraus tautininkų srovė, o „Vilties“ posūkį katalikiškąja kryptim i P. Dovydaitis laikė svarbiu reikalu. Su šiuo pavaduotoju negalėjo sutikti A. Sm etona, todėl iš „Vilties“ pasi­ trau k ė10. Redaktorium i liko P. Dovydaitis. Šio susidūrim o neužm iršo nei A. Sm etona, nei P. Dovydaitis. 1936 m. jis rašė: „1913 m. rudenį vienmin­ čiai /"mane - A. J.] iš universiteto ištraukė ir įsodino į „ Vilties“ redaktoriaus vie­ tą Vilniuje. Šiuo žygiu tat ir buvo, Genezio (III, 15) žodžiais tariant, „padėtas neprietelingumas“ („inimititiam ponam“) tarp manęs ir žinai ko“ 11. R edaktoriaujant P. Dovydaičiui, „Viltis“ tapo dienraščiu, išleistas m ė­ nesinis mokslo ir kultūros priedas. Jam e bendradarbiavo A. Jakštas, J. T u ­ mas-Vaižgantas, V. M ykolaitis-Putinas, K. Binkis ir kiti. Savo straipsnius spausdino ir pats redaktorius. P. Dovydaičio darbuose vyravo religijų bei bažnyčios istorija, žmogaus problem a. Rašydavo ir redakcinius straips­ nius, problem inius rašinius. P. Dovydaičiui tekdavo didžiausia visų darbų laikraštyje našta: nuo lėšų rinkim o iki skaitytojų suradim o12. „Vilties“ redaktorium i P. Dovydaitis dirbo dvejus metus. 1915 m. ru g ­ sėjo 19 d. išėjo paskutinis laikraščio num eris, nes Vokietijos okupacinė valdžia uždarė visus laikraščius. P. Dovydaitis dėjo pastangas ir toliau leis­ ti laikraštį. A. Stulginskis prisim inė: „gatvėje sutikau „Vilties“ redaktorių Pra­ ną Dovydaitį. „Eikiva pas vokiečius, - sako jis man, - prašyti leidimo „Vilčiai“ leisti“13. Leidimas nebuvo gautas, ir P. Dovydaitis neteko darbo. Vokieti­ jos okupacija ir Pirmasis pasaulinis karas privertė jaunąjį politiką įsitrauk­ ti į aktyvesnę visuom eninę veiklą. Karo eiga skatino apmąstyti Lietuvos li­ kimą, brandino nepriklausom ybės idėją. Reikėjo padėti nukentėjusiem s ir karo pabėgėliam s. Aktyvesnieji inteligentai susibūrė į Lietuvių draugiją nukentėjusiem s dėl karo šelpti. Kai kuriem s draugijos kom iteto nariam s pasitraukus į Rusiją, į jį buvo kooptuoti keli nauji: A. Šernas, A. Stulgins­ kis ir P. Dovydaitis14. 1915 m. susiformavo Lietuvių politikos centras, kuriam e gana dažnai lankydavosi P. Dovydaitis. Centras neturėjo nuolatinių narių, susirinkusieji svarstydavo karo problem as, aptardavo Lietuvos ateitį. Taip pam ažu visuo­ m eninė veikla kreipė P. Dovydaitį į politines diskusijas ir įtraukė į politinį Lietuvos gyvenimą. Pagal savo politines pažiūras jis priklausė krikščioniš­ kajam dem okratiniam judėjim ui. Visuomeninė veikla padėjo susirasti ir darbą. 1915 m. rugsėjo mėn. P. Dovydaitis Draugijos nukentėjusiem s dėl karo šelpti siunčiamas aiški­ nosi Suvalkijoje karo padarytus nuostolius, Kaune apžiūrėjo steigiamos gimnazijos patalpas. T ada jam ir buvo pasiūlyta tos gimnazijos direkto­

L I K T

L

V O

S

R K S I’ l

B 1.

I R (

125

M I N I

S T

R A I

P 1 R M I N I N K A I

riaus pareigos. Jis rašė: „Pirmojoj lietuviškoj gimnazijoj pradėjau dirbti direk­ toriaus ir mokytojo pareigas eidamas po Trijų Karalių“15, tai yra nuo 1916 m. sausio pradžios. Prieš dešim t m etų dėl reikalavimo dėstyti lietuvių kalba jis buvo priverstas palikti Veiverių mokytojų seminariją, o 1916 m. P. Do­ vydaitis tapo pirm osios Kauno lietuvių gimnazijos, pavadintos „Saulės“ vardu, direktorium i ir padarė ją ne tik švietimo, bet ir lietuvybės židiniu mieste. „Ketvirtosios klasės moksleiviai visi gerai mokėjo lietuviškai, taip pat ir daugis trečiosios“, - rašė P. Dovydaitis16. Jam pritaria am žininkų atsim ini­ mai: „1916 m. pavasarį mokinių išsilavinimas išsilygino ir tautinio skirtingumo nebebuvo jaučiama, - visi atsakinėjo lietuviškai ir gimnazistų pasilinksminimuo­ se skambėjo lietuviškos dainos...“17P. Dovydaičiui teko atlaikyti ir okupacinės Vokietijos adm inistracijos siekį germ anizuoti mokyklą. J į atleido iš p arei­ gų, nes nesutiko įvesti daugiau vokiečių kalbos pam okų. N eradus tinka­ m esnio kandidato, jis vėl buvo paskirtas direktorium i, bet nubaustas 100 m arkių bauda.

Politiko karjera: nuo Nepriklausomybės Akto signataro iki ministro pirmininko 1917 m. jis ja u buvo žinomas visuom enės veikėjas. Tai buvo viena iš priežasčių pakviesti jį dalyvauti Lietuvių konferencijoje. 1917 m. rugsėjo 2 1 d . rinkim uose į Lietuvos Tarybą P. Dovydaitis gavo 137 balsus ir buvo išrinktas šešioliktuoju jos nariu. Už jį m ažiau balsų gavo J. Vailokaitis, J. Šernas. Į Tarybą nebuvo išrinkti tokie žinomi asmenys kaip A. Vileišis, A. Žm uidzinavičius18. P. Dovydaitis stengdavosi dalyvauti Lietuvos Tarybos posėdžiuose, ta­ čiau ne visada galėdavo. Jis gyveno Kaune, o posėdžiai vykdavo Vilniuje. Be to, ir direktoriaus pareigos ne visada leisdavo atvykti į Vilnių. 1917 m. jis aktyviau dalyvavo Tarybos veikloje. M em orandum ą apie mokyklų p a ­ dėtį Lietuvoje vokiečių okupacinei valdžiai parengti buvo pavesta P. Do­ vydaičiui, K. Bizauskui, M. Biržiškai19. 1918 m. pradžioje Taryba nutarė kuruoti švietimo reikalus. Metų vidu­ ryje buvo sudaryta švietimo komisija, tačiau P. Dovydaitis netapo jos n a ­ riu. Per posėdžius P. Dovydaitis nebuvo aktyvus, retai pasisakydavo, visais klausimais balsuodavo kaip daugum a. Viena iš tokio pasyvumo priežasčių galėjo būti nusivylimas Tarybos vadovais, nes, sprendžiant svarbius klau­ simus, jis buvo apeinam as. Be to, Tarybos pirm ininkas buvo A. Smetona, su kuriuo, kaip m inėta, jų keliai ja u buvo susikirtę. 1928 m., m inint Nepriklausom ybės Akto dešim tm etį, pas A. Sm etoną susirinkę jo signatarai nutarė parašyti atsiminimus. Jais rūpintis buvo įpa-

126

Pirmoji Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 02 16 pasirašiusi Nepriklausomybės Aktą. Iš kairės sėdi: Jonas Vileišis, dr. Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kun. Kazimieras Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, kun. Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis

reigoti M. Biržiška, P. Dovydaitis ir kiti. Darbas vyko lėtai. Paskatintas to­ kio sprendim o, 1930 m. P. Dovydaitis su nuoskauda parašė: „Aš buvau tik eilinis Tarybos narys ir nebuvau pašvenčiamas į „slaptą“ diplomatiją, kurią vedė Tarybos Prezidiumas. Apie tokius, pavyzdžiui, nutarimus, kaip Lietuvos „kara­ liaus “ rinkimai, aš ir dar vienas kitas iš mūsų „frakcijos “ buvome painformuoti tiktai tuomet, kai jau viskas buvo nutarta...“-0 Svarbus vaidmuo teko P. Dovydaičiui kuriant Lietuvos valstybę. Jis buvo ne tik penktasis, pasirašęs Vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, bet ir p ri­ sidėjo prie to, kad Aktas buvo pasirašytas vasario 16 d. Mėnesio viduryje Kaune P. Dovydaitis sutiko vyskupą P. Karevičių, grįžusį iš Vokietijos. Ten jis kalbėjosi su gen. E. Liudendorfu, kuris jam pasakė: „Aš nerandu priežas­ čių, dėl kurių Kaiserl. Regierung negalėtų pripažinti Lietuvą savarankiška valsty­ be, ypačiai, kad ji ketina sudaryti su Vokietija konvencijas“21. Išgirdęs iš vyskupo tokią naujieną, P. Dovydaitis tą pačią dieną atvyko į Tarybą ir ją perdavė Prezidiumui. P. Dovydaičio teigimu, žinia „nuteikė ta prasme, kad toliau Lie­ tuvos nepriklausomybės paskelbimo atidėliot negalima, ir reikia tatai daryt tučtuo­ ja u “1-1. Kitą dieną ir buvo paskelbtas Nepriklausomybės ATtas.

127

PRANAS DOVYDAITIS

L ie tu v o s

T ary b a

L ie tu v o s

T ary b a

N u t a r i m a s .

L ie tu v o s ta rė

T ary b a

k re ip tis :

i

savo

p o s ė d y je

v a s a rio

R u si jo s ,V o k ie ti jo s

ir

16

k itų

d.

1 9 1 8 tu .

v a ls ty b ių

v L enu

D a lg u

v y r ia u s y b ė s

nu­

š iu o

p a re iš k im u : L ie tu v o s p n p a ž in ta ja n u ta rim u so m a

T ary b a . rfu e n i r ite le

ta u tu

ru g sė jo

a p s is p re n d im o

m ėn.

d e m o k ra tin ia is Ir

ta

y ra

buvę

su

k ito m is

tu s

ir

D ra u g e

k ie k v ia u

g a lim a jo s

v a ls ty b ę

L ie tu v o s v y r ia u s y b e i.p rašo

ta u to s

lie tu v iu

m e ta is , s k e lb ia

s u tv a r k y ta

a ts k iria n ti

L ie tu v o s

g ra ib ia u

1917

ir

nuo

L ie tu v o s v is ų

a t s t o v y b ė . rem d a m o s V iln ia u s

k o n fe re n c ijo s

a ts ta ta n ti

v a ls ty b ę

v a ls ty b in iu

su

n e p rik la u ­ s o s tin e

ry š iu ,k u r ie

ta u to m is .

s a n ty k iu s

g y v e n to jų

d.

p a m a ta is

V iln iu je

jo a

1 8 -2 3

lie tu v iu

te is e

su

T ary b a k ito m is

su S a u k ta e

p a re iš k ia .k a d v a ls ty b ė m is

L ie tu v o s

p riv a lo

s te ig ia m a s is

v a ls ty b e s

g a lu tin a i

pam a­

n u s ta ty ti

s e im a s , d e m o k r a tin i u

būdu

iš r in k ta s . T ary b a

p ran e šd am a

p rip a ž in ti

a p ie

la i

n e p rik ia u s o m a

.............................................. ...............

L ie tu v o s

v a ls ty b ę .

53 Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

Paskelbus Aktą, P. Dovydaičio politinis aktyvumas sumažėjo. Jis rečiau dalyvaudavo Tarybos posėdžiuose. Tuo m etu P. Dovydaitis daugiau laiko skyrė mokyklai. Kaip direktorius sprendė ne tik pedagogines problem as, dėstė įvairius dalykus, nes trūko mokytojų, bet ir reguliavo santykius su vokiečių adm inistracija. T rūkstant vadovėlių, 1917 m. „Ateityje“ skelbė is­ torijos, gamtos mokslų straipsnių. 1918 m. pradžioje gavo leidim ą ir p ra ­ dėjo leisti pirm ą pedagoginį leidinį „Lietuvos mokykla“. 1919 m. pradžioje Kaunas tapo laikinąja sostine, ir didžioji politika „priartėjo“ prie P. Dovydaičio. Tuo m etu Lietuvos nepriklausom ybei p a­ vojų kėlė bolševikai, grasino lenkai. Nepriklausomybės kovos negalėjo ne­ jau d in ti P. Dovydaičio. Savanoriais eidavo jo m okiniai, savanoriu tapo ir

L I K T

l

V O S

R K S P l

U I.

I K (

128

M I \

I S

I

R A I

P I R M I N

I N K A I

PRANAS

DOVYDAITIS

P. Dovydaičio šeima Kaune. 1918 m.

žuvo jo brolis. Jį neram ino atkakli partijų ir politikų kova, prieštaravim ai tarp Valstybės Tarybos ir M. Sleževičiaus vadovaujamos Vyriausybės. 1919 m. kovo pradžioje jie sukėlė Vyriausybės krizę. Tokia padėtis skati­ no P. Dovydaitį prisidėti prie valstybės išsaugojimo, neleisti jai silpnėti dėl vidinių prieštaravim ų. 1919 m. kovo m ėn. 7-8 d. Valstybės Tarybos frakcijų pasitarim uose buvo svarstomos naujo m inistro pirm ininko kandidatūros. Buvo aptartos krikščionio dem okrato P. Dovydaičio, n ep artinio A. Žilinsko, daktaro R. Šliūpo (vieno iš „Saulės“ ir „Raudonojo Kryžiaus“ draugijų steigėjų) kandidatūros. Iš pradžių buvo aptartos koalicinio Kabineto sudarym o ga­ limybės, tačiau M. Sleževičius pareiškė, kad jo partija ir galbūt socialde­ m okratai Vyriausybėje nedalyvaus23. Dėl šios priežasties R. Šliūpui n e p a ­ vyko sudaryti Vyriausybės. Suform uoti M inistrų K abinetą buvo pasiūlyta naujam kandidatui - J. Yčui. Bet ir jo derybos su kitomis partijom is bai­ gėsi be rezultatų. Ir tik tada, kovo 9 d., sudaryti Vyriausybę buvo pakvies­ tas P. Dovydaitis24. Nors buvo žinomas kultūrininkas ir politikas - Vasario 16 d. akto signataras, Valstybės Tarybos narys, pirm osios lietuvių gimna-

I.

I K

f

V

Y O S

R V. S P l

B

129

P 1 R M 1 N I N

K A 1

PRANAS DOVYDAITIS

zijos Kaune direktorius, redaktorius, jam buvo pasiūlyta po to, kai iš es­ mės ja u nebebuvo kitų kandidatų. Padėtis krašte buvo įtempta. Nustojus skelbti pranešimus iš fronto, dalis politikų tai suprato kaip visišką padėties pablogėjimą. A. Stulginskis vėliau prisimins, kad tuo m etu mažai kas drįsdavo imtis tokių pavojingų pareigų, o P. Dovydaitis, „Valstybės Tarybos akinamas, nors ir nebūdamas tokiam darbui tinkamai pasirengęs, matydamas spirginantį reikalą tuo kritišku šaliai momentu, ryžtasi imtis aukštų ir atsakingų pareigų“25. P. Dovydaitis sutiko, kai pam atė, kad nėra daugiau norinčių užimti šį postą. Jis apsisprendė ne dėl politinių aspiracijų ar garbės, nes vėliau nebūtų nusišalinęs nuo politinės veiklos. ‘Valstybės Tarybos Prezidiumas, įpareigodam as sudaryti Kabinetą, juo pasi­ tikėjo, vertinoji kaip pažįstamą Tarybos narį. Pagaliau Tarybos pirm ininko A. Smetonos Lietuvoje tuo metu nebuvo. Sis, prisimindam as savo „išstūmi­ m ą“ iš „Vilties“ redakcijos, vargiai būtų sutikęs su. P. Dovydaičio kandida­ tūra. Si aplinkybė turėjo įtakos naujojo Kabineto stabilumui - buvo neaiš­ ku, koks bus A. Smetonos požiūris į P. Dovydaičio sudarytą Vyriausybę. P. Dovydaičio padėtis buvo subtili dar ir dėl to, kad sudaryti Vyriausy­ bę jis buvo paprašytas Tautos Pažangos partijos, o ne Krikščionių dem o­ kratų. Jis sutiko tapti m inistru pirm ininku, nors neturėjo savo Krikščionių dem okratų partijos pritarim o. T uo m etu tarp šios partijos C entro Komi­ teto ir jų Valstybės Tarybos narių buvo tam tikra trintis. Pastarieji nem a­ nė, kad politiką reikėtų derinti su savo partijos vadovaujančiu organu26. T odėl ir P. Dovydaitis tapo M inistrų Kabineto pirm ininku be Centro Ko­ m iteto pritarim o. Vienaip ar kitaip vertintum e šį faktą, bet krikščionis de­ m okratas pirm ą kartą sudarė Lietuvos Vyriausybę. Pradėjus form uoti Kabinetą, iškilo tie patys sunkumai kaip ir ankstes­ niems kandidatam s. Kai P. Dovydaičio patikėtinis kunigas V. Bartuška pa­ siūlė S. Kairiui tapti m inistru, šis pareiškė, kad „su Dovydaičiu man nepake­ liui“. J. Šaulys irgi sakė: „su klerikalais nenoriu turėti nieko bendra“21. Netgi iš krikščionių dem okratų į Vyriausybę sutiko įeiti tik vienas A. Stulginskis. Kiti Vyriausybės nariai buvo nepartiniai arba pažangiečiai, busimieji tautinin­ kai. Tokį Kabinetą pats P. Dovydaitis vadino „sukalėdotu“ ir skundėsi: „Aš politikai netinku, tai gal ir nenori niekas su manim bendrai dirbti“, ir vadovauti Kabinetui m anė tik m ėnesį28. Žinoma, tokios nuostatos negalėjo skatinti pasitikėjimo, didinti darbingum o, kėlė laikinumo jausm ą. N epaisant visų sunkumų, Vyriausybė buvo sudaryta. 1919 m. kovo 12 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas patvirtino trečiąjį P. Dovydaičio vadovauja­ mą Ministrų Kabinetą, kuris veikė iki balandžio 12 dienos. Kabineto suda­ rymo dokum entą parašais tvirtino J. Staugaitis, S. Šilingas. Nebuvo A. Sme­ tonos parašo, nes tuo m etu Prezidiumo pirm ininko nebuvo krašte. Vyriau-

I

I I -

I

I

V

OS

U

r.

S

I’

l

H

I.

I

K

O

S

130

M

I

N

I

S

T

R

A

I

P

I

R

M

I

N

I

N

K

A

I

PRANAS

D O V Y D A I " ! IS

sybę sudarė: A. Stulginskis - m inistro pirm ininko pavaduotojas ir vidaus reikalų bei m aitinim o ir viešųjų darbų ministras; L. Noreika - teisingumo ministras; J. Yčas - švietimo ministras; J. Simoliūnas - susisiekimo m inist­ ras; P. Matulionis - žemės ir valstybės turtų ministras. Buvo palikti savo postuose užsienio reikalų m inistras A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas (Finansų ministerijos valdytoju tapo V. Petrulis), kurie tuom et bu­ vo Paryžiuje kaip Lietuvos delegacijos į Taikos konferenciją nariai. Krašto apsaugos ministerijos valdytoju buvo paskirtas A. Merkys. Taigi Kabinetą sudarė žinomi asmenys, jau dirbę ministrais. 1919 m. kovo 12 d. 20 vai. 15 m in., dalyvaujant visiems m inistram s ir ankstesniajam m inistrui pirm ininkui M. Sleževičiui, prasidėjo pirm asis naujojo Kabineto posėdis. M. Sleževičius perdavė darbus, kurių nespėjo padaryti jo Vyriausybė, bet privalėjo atlikti naujoji. Reikėjo patvirtinti va­ sario mėn. finansų sąmatą, nupirkti prekių Vokietijoje, išmokėti atlygini­ mus vokiečių kareiviams, neleisti išvežti javų į Latviją, nes jų trūko kraštui, apsvarstyti V. Glovackio bylą dėl žiauraus elgesio, išnagrinėti santykius su Vokietija29. Taigi ja u pirm ąją dieną naujoji Vyriausybė turėjo spręsti n e­ atidėliotinus klausimus. Kitą dieną P. Dovydaitis pateikė Valstybės Tarybai „Ministro pirm inin­ ko deklaraciją“. Joje buvo numatytas pagrindinis užsienio politikos uždavi­ nys - informuoti šalis apie „Lietuvos reikalus, apie pasiryžimą žūtbūt įsikurt sa­ vo laisvą, nepriklausomą, demokratingais pamatais sutvarkytą valstybę“ 30. Buvo siekiama Lietuvos valstybės pripažinim o. Vidaus politikoje siekta sukurti kariuom enę, stiprinti „piliečių apsaugą nuo plėšimų ir sauvalės“, „sušaukti vie­ tos savivaldų ir apskričių viršininkų suvažiavimą“, turėjusį gerinti centro ir vie­ tos valdžios bendradarbiavim ą. Agrarinio klausimo sprendim as buvo gana radikalus: „Vyriausybė laikysis obalsio: žemė turi būti tų, kas ją dirba “31. Pažymė­ ta, kad būtina mažinti nedarbą, spręsti socialines problem as. Buvo keliama užduotis surinkti visus mokesčius, num atyta įvesti progresyvinį pelno m o­ kestį. Vyriausybė nurodė, kad tik tokia mokesčių politika įgalintų remtis „savomis kojomis“, o ne užsienio paskolomis. Deklaracija baigiama svarbiau­ siu vidaus politikos tikslu, t. y. „atvesti Lietuvą iki Steigiamojo Seimo“ ir visų krašto gyventojų kvietimu „Lietuvos valstybės kūrimo darbą dirbti“32. Praėjus kelioms dienoms, ši Vyriausybės deklaracija buvo svarstoma Valstybės Taryboje. Jai pritarė krikščionys dem okratai, Tautos pažanga. Nepasitikėjim ą pareiškė „Santara“, pažymėjusi, kad deklaracija tokia pati „kaip visų kitų Kabinetų“33. Valstybės Taryba balsų daugum a pritarė Minist­ rų Kabineto program ai. P. Dovydaičio vadovaujama Vyriausybė iš esmės nekeitė užsienio politi­ kos. Užsienio reikalų m inistru liko A. Voldemaras, jo pavaduotoju - S. Ro-

I

I

K

I

l

V

O

S

R

I.

S

I’

r

Ii

1.

I

K

O

S

131

M I N I S T R A I

1'

I

R

M

I

N

I

N

K

\

I

PRANAS

D O V Y D A I ! IS

P. Dovydaitis (antras iš dešinės) su Amerikos maitinimo komisijos nariais ir Lietuvos Vyriausybės ministrais „Metropolio“ viešbutyje. 1919 m. kovas

zenbaumas, tuo m etu buvęs Paryžiuje. Tie patys liko ir svarbiausi tikslai: siekti Lietuvos valstybės diplom atinio pripažinim o, kvietimo dalyvauti Pa­ ryžiaus Taikos konferencijoje, gauti param os kovai su bolševikais. Aiški bu­ vo valstybės orientacija j Antantės šalis. 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija Paryžiuje įteikė notą Taikos kon­ ferencijai - reikalavo pripažinti Lietuvą. Sis siekis buvo motyvuojamas isto­ riniais argum entais ir Lietuvos gyventojų valia. Tokie pat reikalavimai bu­ vo išdėstyti deklaracijoje Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijai ir notoje Prancūzijos Vyriausybei34. Beje, notoje baiminamasi dėl Lenkijos agresyvumo. Kartu patikinam a, kad gavusi Antantės šalių garantijas Lietu­ va bendradarbiaus su Lenkija. D iplom atai nesitenkino oficialia veikla. Jie stengėsi užm egzti asm eni­ nius ryšius su kitų šalių politikais. 1919 m. kovo 29 d. A. Voldemaras p ra ­ šėsi priim am as Didžiosios Britanijos užsienio reikalų m inistro A. Balfouro (Balfūro). Buvo stengiamasi atkreipti Prancūzijos spaudos dėmesį į Lietu­ vą, siekiama, kad Lietuva laikraščiuose būtų palankiau aprašom a, taria­ masi su estais, ukrainiečiais ir toliau palaikom i geri santykiai su latvių de-

l I K

1

l v o s

R

1

S

P

l

B

1

l

K

132

I

\

I

R

M

I

N

I

\

K

A

I

legacija35. Baltijos šalys, veikdamos kartu, tikėjosi geresnių rezultatų. Ko­ vo 16 d. Baltijos šalių delegacijas priėm ė Prancūzijos m inistras p irm inin­ kas Z. B. Clemenceu (Klemanso), kuris buvo ir Taikos konferencijos vado­ vas. Vėliau A. Voldemaras sakė, kad jis žadėjo įleisti Lietuvos delegaciją į konferenciją, bet Z. B. Clem enceu (Klemanso) interviu teigiam a, kad jis palankiai žiūrįs į Lietuvą, bet ją pripažinti ir pakviesti į konferenciją tu ­ rinčios visos didžiosios valstybės kartu36. G eram Lietuvos įvaizdžiui kurti buvo naudojam os ir žydų organizaci­ jos, ypač sionistinės. 1919 m. kovo 3 1 d . ataskaitoje M inistrų Kabinetui tai pažymėjo S. Rozenbaumas. Žydų laikraščiai, palankiai rašę apie Lietu­ vą, pažymėjo, kad Lenkijoje įvyko žydų pogrom ų37. N orint dar labiau išplėsti ir pagerinti Lietuvos propagandą Vakarų ša­ lyse, kovo m ėnesį m inistro pirm ininko sprendim u buvo įkurtas Užsienio informacijos biuras. Jam vadovauti buvo paskirtas kunigas V. Bartuška, kuris, kaip m inėta, turėjo didelės įtakos sudarant P. Dovydaičio vadovau­ jam ą Kabinetą38. Tokia aktyvi Vyriausybės veikla greitai davė tam tikrus rezultatus. An­ tantės šalys pradėjo svarstyti prekybos su Baltijos šalimis problem as. Jų dėmesį didino ir baimė, kad, neužmezgus ekonom inių ryšių su šiuo regio­ nu, Vokietija ir toliau jam e išlaikys savo įtaką. Šios priežastys lėmė, kad 1919 m. kovo 29 d. buvo atšaukta Lietuvos ekonom inė blokada. Lietuva buvo įpareigota nereeksportuoti prekių, sutikti su prekybos kontrole. Ko­ vo mėnesį, kai A ntantės šalys užmezgė neoficialius kontaktus su Lietuva, į kraštą atvyko pirm osios delegacijos ir misijos. J ų tikslas buvo rinkti in­ formaciją apie Lietuvos politinę, vidaus ir karinę padėtį. Kovo 15 d. atvy­ ko pirm ieji atstovai - JAV pagalbos adm inistracijos (The American Relief Administration) misija. Lietuvos spauda ją pristatė kaip „Amerikos Jungtinių valsčių“ atstovus, kuriem s reikia parodyti, kaip kovojama su bolševikais, kad reikia param os, apgynim o ir supratim o39. Misijai vadovavo m ajoras Rossas. Į ją buvo įtraukti kapitonai Jenkinsas ir Hollisteris. Jos tikslas buvo išsiaiškinti, ar kraštas pakankam ai turi mais­ to produktų. Ministras pirm ininkas P. Dovydaitis, priim dam as misiją, įtei­ kė „M em orandum ą Amerikiečių m aitinim o kom isijai“. Šio dokum ento pirm oji dalis - Lietuvos istorijos apžvalga, čia pabrėžiam as valstybingumo siekis. Kitoje m em orandum o dalyje atskleista maisto krizė, kurios priežas­ tis buvo itin didelės Vokietijos okupacinės adm inistracijos rekvizicijos. Svarbiausia išvada: į šalį reikia įvežti maisto produktų gyventojams ir ka­ riuom enei m aitinti40. Po priėm im o P. Dovydaitis pats aprodė misijos n a ­ riams Kauno katedrą, „Saulės“ gimnaziją, parodė Neries ir N em uno san­ taką. Vėliau delegacija dar buvo nuvykusi į M arijam polę ir Vilkaviškį, į

l.

I

K

l

P L

b

I.

i

133

PRANAS DOVYDAITIS

frontą. Po šios delegacijos vizito balandžio m ėnesį buvo pasirašyta m ais­ to p roduktų tiekim o Lietuvai sutartis. Balandžio pabaigoje Klaipėdos ir Liepojos uostuose buvo iškrautos pirm osios maisto produktų siuntos. Atvykusi misija kėlė vokiečių kareivių Lietuvoje nepasitenkinim ą. Jie nuplėšdavo JAV vėliavas, o kovo 18 d. m ėgino įsiveržti į misijos patalpas „M etropolio“ viešbutyje. Juos sulaikė, bet buvo nušautas Lietuvos karys P. Eimutis. Misijos nariai pažadėjo inform uoti Taikos konferenciją apie tokius vokiečių veiksmus. Kareivio žūtis ginant misiją įgavo sim bolinę reikšmę, rodančią Lietuvos posūkį į Antantės šalis. Kai P. Dovydaitis pirm ininkavo M inistrų Kabinetui, Prancūzija atsiun­ tė karinę delegaciją, vadovaujam ą pulkininko C. Reboulio. Si karinė m i­ sija buvo iškilmingai sutikta Kauno geležinkelio stotyje: jos narius sveiki­ no Krašto apsaugos m inisterijos valdytojas A. Merkys. Buvo išrikiuota pėstininkų ir husarų garbės sargyba. Kovo 20 d. p e r priėm im ą pas m inist­ rą pirm ininką misija įteikė savo įgaliojimus. Misijos vadovas pareiškė, kad jos tikslas: 1) išsiaiškinti Lietuvos karinę padėtį, karių skaičių, ginkluotę, aprūpinim ą, 2) padėti organizuoti Lietuvos kariuom enę, 3) sukurti „galin­ gą ir nepriklausomą Lietuvą“41. Ministras pirm ininkas, susipažinęs su tiks­ lais, pasakė, kad Prancūzijos param a padės Lietuvai apginti laisvę. Dele­ gacijos nariam s buvo surengtas priėm im as „M etropolio“ restorane. Vė­ liau teatre misijai buvo parodytas koncertas, kuriam e dainavo J. Naujalio choras42. 1919 m. balandžio mėnesį į Kauną atvyko pirmasis Didžiosios B ritani­ jos atstovas G. W atsonas, lankėsi JAV Raudonojo Kryžiaus organizacijos atstovai43. Visos misijos buvo sutiktos ne tik entuziastingai, bet ir suvoktos kaip pirm ieji Vakarų šalių pripažinim o požymiai. Buvo tikimasi, kad vizi­ tai padės gauti Lietuvai param os, apsiginti nuo priešų, daugiau valstybių ją pripažins. Vidaus politikoje Vyriausybė neturėjo vieno, griežtai apibrėžto tikslo. Daugelio problem ų ir uždavinių sprendim o negalim a buvo atidėlioti. Su­ vokta, kad vidaus gyvenimas neatsiejamas nuo valstybingumo išsaugojimo. Padėtis krašte buvo įtem pta. Prisimindamas tą metą, P. Dovydaitis ra ­ šė, kad „Kaune siautėjo sudemoralizuota vokiečių kariuomenė, kuomet rusų bol­ ševikai jau buvo pasiekę Kėdainius, kuomet Lietuvos bolševikai taip pat smarka­ vo ir kuomet Lietuvos kariuomenės viena ar 1,5 neginkluotos kuopos tebuvo“44. Reikėjo sustabdyti plėšikavimą ir banditizm ą, spręsti lėšų stygiaus ir kitas ekonomikos problem as. Sostinės perkėlim as į Kauną, jo virsmas „laikiną­ ja sostine“ taip pat atėm ė daug laiko ir jėgų. K uriant valstybę, įstatymų leidimas tapo viena svarbiausių Vyriausybės veiklos pusių. Trečiasis M inistrų Kabinetas, turėdam as įstatymų leidim o

134

M

I

\

I

S

I

R

A

I

P

I

R

M

I

N

I

N

K

A

I

PRANAS

DOVYDAITIS

Karo viokyklos atidarymo iškilmės. 1919 04 01

teisę, iš viso priėm ė šešis įstatymus. Iš jų tik du buvo pasirašyti P. Dovydai­ čio. Labai svarbus buvo „Įstatymas apie rusų popierinius pinigus“, kuriuo buvo uždrausta tokius pinigus naudoti. Už juos Lietuvoje supirkti maisto produktai buvo išvežami, krašte likdavo tik beverčiai pinigai. Be to, tais pinigais buvo apm okam a bolševikų veikla prieš Lietuvos valstybę45. Įstatymus pasirašydavo ir A. Stulginskis, m inistro pirm ininko pava­ duotojas. Juose num atyta perim ti valstybės žinion caro laikais konfiskuo­ tą bažnyčios turtą ir žemes, kol jų klausimą išspręs Steigiamasis Seimas46. „Karo teismo įstatym as“ uždraudė kariškiam s dalyvauti politikoje, p ri­ klausyti partijom s, politinėm s organizacijoms, rengti m itingus ir juose da­ lyvauti^. Sis įstatymas turėjo itin svarbią reikšm ę - politinės jėgos p ra ra ­ do galimybę panaudoti kariuom enę savo tikslams. Ir toliau aktuali vidaus problem a buvo santykiai su vokiečiais. J ų ka­ riuom enės dalys buvo būtinos, nes tik jos galėjo sulaikyti bolševikų m ėgi­ nimus užim ti Lietuvą. T odėl Vyriausybė nusprendė m okėti po 4 m arkes per dieną 10 000 vokiečių kareivių. M inistrų Kabinetas paskelbė, kad nuo 1919 m. kovo 15 d. panaikinam a Vokietijos okupacinė adm inistracija (Zi-

I. I I'.

I

L

V

135

1’ I R M I N 1 N K A I

= = = = ^ ^ ^ = ^ = ^ ^ ==^ =

=

=

=

PRANAS

DOVYDAITIS

vilveriualtung) ir uždraudžiam os vokiečių kareivių tarybos (Soldatenrat)48. Pradėjus m okėti vokiečių kareiviams algas iš Lietuvos biudžeto, siūlyta juos panaudoti Lietuvos poreikiam s. Vyriausybės posėdyje A. Stulginskis siūlė ultimatyviai reikalauti vokiečių param os ne tik ginantis nuo bolševi­ kų, bet ir išvejant juos. 1919 m. vokiečių dalys išvadavo Šiaulius ir puolė Panevėžį. Iš Kaišiadorių puolė Jonavos ir Kėdainių kryptimis. Sėkmingi veiksmai kėlė m intį panaudoti vokiečius Vilniui vaduoti. T uo tikslu A. Stulginskis kalbėjosi su Vokietijos įgaliotuoju atstovu Lietuvoje L. Zimm erle. Vėliau buvo prašom a skirti maisto vilniečiams, kai Lietuvos kariuo­ m enė užims miestą. Kovo pabaigoje Lietuvos Vyriausybė dar prašė vokie­ čių karinės vadovybės bent dviejų pėstininkų batalionų ir dviejų artilerijos baterijų49. Šios param os Lietuva negavo, nes Vokietija nenorėjo kištis į Vilniaus ginčą. A ntra vertus, į vokiečius buvo žiūrima kaip į okupantus. Gyventojai jų nekentė dėl rekvizicijų. Jie ir elgėsi kaip okupantai: plėšikavo, sulaikyda­ vo, iškratydavo, atimdavo. Tarkim , Garliavoje vokiečių kareiviai sumušė Vyriausybės valdininką ypatingiem s reikalam s J. Pajaujį, tyčiojosi iš m i­ nistro pirm ininko, atsisakė pripažinti Lietuvos Vyriausybės išduotus doku­ m entus50. Vokiečių savivalės m astą rodė ir m ėginim as sutrukdyti JAV p a ­ galbos adm inistracijos misijos darbą. Kai Lietuvos karininkas J. Bobelis suėmė vokiečių kareivius, kaltus dėl P. Eimučio mirties, Kaune tvyrojo ka­ rinio susirėm im o baim ė. Vokiečiai grasino iš minosvaidžių apšaudyti m iestą. Vokiečiams įsipareigojus nubausti žudiką, Lietuvos Vyriausybė atidavė suimtus kareivius ir konfliktas buvo sureguliuotas51. Pagrindinis Vyriausybės rūpestis buvo kova su bolševikais. Kovo mėnesį Lietuvos kariuom enė talkino jau minėtiems vokiečių puolimams. Taip pat savarankiškai užimdavo vietoves, kuriose buvo įsitvirtinę bolševikai, pavyz­ džiui, Kazlų Rūdą ir kitas. Balandžio pradžioje Lietuvos kariuom enė užėmė Žiežmarius, Žaslius. Kariuomenė pradėta geriau apginkluoti, gavo daugiau amunicijos. Bolševikų kontroliuojam oje teritorijoje veikė lietuvių partiza­ nai. J ų veiksmai destabilizavo bolševikų užnugarį, padėjo kariuom enei. Partizanai ir krašto gyventojai kovojo su plėšikais, vagimis. Neretai su jais būdavo susidorojam a vietose ir nesikreipiam a param os į centrinę valdžią. Bendri kariuom enės ir partizanų veiksmai didino vidaus saugumą. Trečiosios Vyriausybės vidaus politika padėjo konsoliduoti padėtį, suda­ rė prielaidas įvesti Prezidento instituciją. 1919 m. balandžio 1 d. Valstybės Tarybai išrinkus A. Smetoną Prezidentu, Ministrų Kabineto vardu jį pasvei­ kinęs A. Stulginskis pasakė, kad Vyriausybė, sudaryta Valstybės Tarybos Prezidiumo, „dabar įsikūrus naujam valdžios organui, skaito savo pareigas pa­ baigtomis ir turi garbės Tamstai įteikti savo portfelius“52. Formaliai Vyriausybė

136

N 1 S T

R

K M I N I

X K A

l’ R

Y 0 A 1'1 IS

dar ėjo savo pareigas iki balandžio 12 d., tačiau tik Vyriausybė, nes m inist­ ras pirm ininkas apie atsistatydinimą pareiškė kovo 19 d. Vyriausybės posė­ dyje. Jis sakė: „Sis Kabinetas buvo sudaromas kaipo laikinai, kuris po kelių savai­ čių turėtų būti rekonstruotas. Kad taip yra ir turi būti aš pats patyriau per tas ke­ lias dienas mano darbo. Man atsistojant valdžios priekyje daugelis darbininkų pa­ sitraukė nuo darbo. Aš nutariau atsistatydinti ir šiandieną įteikiau Aukščiausiajam Valstybės Tarybos Pirmininkui atitinkamą raštą. Kadangi formavimas naujo Kabi­ neto nėra užbaigtas, tai aš prašyčiau vieną iš Kabineto narių mane pavaduoti. Ma­ no sveikata neleidžia man toliau pildyti ministro pirmininko pareigų. Aš tariu vi­ siems savo draugams širdingą ačiū už pasitikėjimą manimi, už tai, kad jie apsiėmė dirbti su manimi tomis sunkiomis sąlygomis“ 53. Kad ministras pirm ininkas atsistatydintų praėjus tik savaitei po Vyriau­ sybės sudarymo, nėra dažnas reiškinys. Tikriausiai buvo svarių priežasčių. Pareiškimas „dėl sveikatos būklės“, nors ir pakartotas A. Stulginskio 1919 m. balandžio mėn. Valstybės Tarybos posėdyje, nėra įtikinamas. Tarkim , jau balandžio 8 d. vykusiame „Saulės“ draugijos susirinkime P. Dovydaitis ne tik dalyvavo, bet ir kalbėjo apie draugijos veiklą, apžvelgė „Saulės“ gim na­ zijos padėtį54. Ligotas P. Dovydaitis nebuvo nei anksčiau, nei po atsistatydi­ nimo, kad jo sveikata „buvo geležinė“, mini vyskupas M. Reinys00. Sutikdamas užimti šias pareigas, P. Dovydaitis vadovavosi pareigos su­ pratim u. Analogiško suvokimo jis laukė ir iš kitų politinių jėgų. Tačiau kai­ riosios partijos, neįėjusios į Vyriausybę, kuo toliau, tuo labiau jai priešinosi. Pavyzdžiui, to meto spauda rašė, kad daugum a valdininkų socialistų-liaudininkų, santariečių pradėjo atsistatydinti, „darbas raštinėse beveik sustojo, kilo valdymo krizė. Taip dalykams stovint, Pr. Dovydaičio Kabinetas visur sutiko kliū­ tis ir trukdymus“56. Kaip Vyriausybės vadovas P. Dovydaitis jautėsi atsakingas už tokią padėtį ir išeitį išjos m atė vieną - atsistatydinti. Sudaryti koalicinę Vyriausybę reikalavo netgi P. Klimas, tuo m etu buvęs Paryžiuje. Vyriausy­ bės vadovo pareigose P. Dovydaitis jautėsi nejaukiai. Jo pavaduotojas buvo A. Stulginskis, į asmeninį štabą buvo deleguotas M. Krupavičius. Kitaip ta­ riant, jo pavaldiniai buvo žinomi Krikščionių dem okratų partijos lyderiai buvęs ir esamasis partijos pirm ininkai. M. Krupavičius, L. Bistras ir P. Kar­ velis sudarė asmeninį m inistro pirm ininko štabą0'. Nors visi šie asmenys privalėjo P. Dovydaičiui padėti ir patarti, tačiau dažniausiai tik kontroliavo jo veiklą58. Pats jis buvo ambicingas, tad susidariusi padėtis vertė atsistaty­ dinti. Išeivijoje buvo skelbta, kad P. Dovydaitis pasitraukė dėl nesutarim ų su Valstybės Taryba59. Vargu, - ju k Taryboje vyravo krikdemai. Labiau tikė­ tina, kad Valstybės Tarybai nutarus įsteigti Prezidento postą ir numačius rinkti Prezidentu A. Sm etoną subrendo P. Dovydaičio noras atsistatydinti. Netiesiogiai šią mintį patvirtintų ir tas faktas, kad išrinkus A. Smetoną Pre-

I K T

L

V

137

PRANAS

I)

\ VI ) . M r i s

zidentu, tarp gausių sveikintojų P. Dovydaičio nebuvo. Priimti sprendim ą pasitraukti iš m inistro pirm ininko posto galėjo paskatinti ir toliau sklandę gandai, kad P. Dovydaitis visiškai netinka šioms pareigoms, kad tai „gyvojo rožančiaus kabinetas“, nes daug posėdžiavo, bet mažai veikė60. P. Dovydaitis pasitraukė iš pareigų skubotai, bet savo valia, nei krikščionių dem okratų neatšauktas, nei opozicijos prirem tas. Pasitraukė, nepranešęs apie tai savo partijos C entro Komitetui. Matyt, atsistatydino su nuoskauda, nes vėliau jokioje politinėje veikloje nedalyvavo. Tik trum poje autobiografijoje vienu sakiniu teužsiminė, kad teko būti Vyriausybės vadovu. Tai viskas, ką P. Do­ vydaitis pasakė apie savo gyvenimo aukščiausią postą. Ne be pagrindo M. Krupavičius, prisim indam as tuos įvykius, rašė, kad P. Dovydaičio atsi­ statydinimas „pasiliko paslaptimi ir šiandien“ 61.

Kauno universiteto profesorius Atsisakęs m inistro pirm ininko pareigų, jis ir toliau iki 1921/22 m oks­ lo m etų pabaigos dirbo „Saulės“ gimnazijos direktorium i. Iš direktoriaus pareigų atsistatydino pats, nors ir prieš savo norą, m at Kauno visuomenė tinkam esnių direktoriaus pareigom s ir labiau išprususiu laikė M. Biržišką. T uo m etu P. Dovydaitis ja u turėjo ir kitą darbą - nuo 1920 m. dėstė Aukš­ tuosiuose kursuose. 1922 m. kursus reorganizavus į universitetą, dėstė j a ­ me. 1922 m. vasario m ėn. P. Dovydaitis pradėjo dirbti Teologijos-filoso­ fijos fakulteto Religijų istorijos katedros vedėju docentu. Tiesa, katedrą sudarė tik jis vienas. Tais pačiais 1922 m. P. Dovydaitis buvo paskirtas ekstraordinariniu, 1928 m. - ordinariniu profesorium i. Jis studentam s skaitė religijų istorijos, senovės filosofijos ir vidurinių amžių filosofijos istorijos paskaitas. Istorikams dėstė senovės istoriją, isto­ rijos filosofijos kursą, pedagogikos istoriją. Profesorius buvo vertinam as. Tai rodytų jo proginės paskaitos. Pavyzdžiui, 1930 m. vasario 16 d. Vytau­ to Didžiojo m etų ir aštuntųjų universiteto sukaktuvių proga paskaitą skai­ tė P. Dovydaitis. Tiesa, skaitydamas daug labai skirtingų kursų, ne visada spėdavo pasi­ ruošti paskaitom s. Kartais aiškindavo pasiėmęs naujausią straipsnį užsie­ nio kalba, kurį čia pat auditorijoje versdavo. Dėl to paskaita tapdavo m o­ notoniška, kalba - su pauzėmis. Profesorius ir jo studentai ja u būdavo p a ­ vargę po dienos darbų, nes paskaitos prasidėdavo nuo 20 vai. vakaro. J o ­ kių lietuviškų knygų P. Dovydaičio dėstom ų kursų temomis tuom et nebu­ vo, todėl viską reikėjo versti iš kitų kalbų. Didžiausią laiko dalį jis skyrė savo tikrajam pašaukim ui, t. y. mokslo ir mokslo populiarinim o darbui. Jo m okslinė produkcija kelia nuostabą. 1936 m. sudarytoje darbų bibliografijoje - daugiau kaip 100 straipsnių.

II VOS

U

I-

S

p

l

B

I.

I

K

138

P I

K

M

I

\

I

\

K

A

I

’ RA \ A S D O V Y D A I T I S

Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojai. 1930 m. P. Dovydaitis viršutinėje eilėje pirmas iš dešinės

Tuo labiau kad buvo nurodyti tik svarbiausieji mokslo darbai62. S. Šalkaus­ kis, vertindam as P. Dovydaičio mokslinę veiklą, rašė: „Mokslinių straipsnių skaičiumi ir žurnalų leidimu Tu laimėjai Lietuvoje neabejotiną pirmenybę. Tavo nuopelnas yra didelis ne tik tuo, kad labiausiai esi prisidėjęs prie Lietuvos įjungi­ mo į pasaulinį mokslą, bet ir tuo, kad Lietuvos mokslui tiesei teisingą linkmę į am­ žinąją Tiesą ir Šviesą“63. Jo m okslinių interesų sfera buvo labai plati: reli­ gijų istorija, katalikų filosofija, gamtos mokslai, kultūros istorija, istorijos filosofija, pedagogika ir jos istorija. Toks interesų platum as sudarė sunku­ mų gaunant daktaro laipsnį. T odėl tik 1935 m. liepos 17 d. Teologijosfilosofijos fakultetas jam suteikė filosofijos daktaro laipsnį „suma cum įaudė“, tai yra už mokslinių darbų visum ą64. P. Dovydaičio mokslo tiriam oji veikla glaudžiai siejasi su mokslo žinių skleidimu. Jis įsteigė ir redagavo nem ažai specialiųjų mokslinių žurnalų.

I 1\

I

l

V

R I*.

I* t

B l

1 K (

139

Nl

1 n

P I R M I \

I N K ,\

I

1918 m., kai trūko vadovėlių ir pedagoginių žinių, P. Dovydaitis pradėjo leisti „Lietuvos m okyklą“. Įsteigė naujus žurnalus: 1920 m. - „Kosmos“, 1921 m. - „Logos“ ir „Naująją vaidilutę“, 1924 m. - „Soter“. 19291937 m. leido „Kosmos“ pried ą „Gamtos draugas“. Iki 1933 m. b e n d ra ­ darbiavo „Ateityje“, tais metais tapo jos redaktorium i. Dalį jo įsteigtų lei­ dinių ėmė redaguoti kiti, bet tris: „Logos“, „Kosmos“ ir „Ateitį“ jis re d a ­ gavo iki 1940 metų. Kiekvienas P. Dovydaičio leidžiamas žurnalas buvo skirtas konkrečiai mokslo sričiai. Pirmasis leidinys „Kosmos“ skirtas gamtos mokslams. Jam e gausu Lietuvos ir užsienio šalių m okslininkų straipsnių iš biologijos, che­ mijos, m ineralogijos, fizikos, astronomijos. Žurnalo tikslas - supažindinti skaitytojus su šių mokslų naujienomis. Antai „Kosmos“ pirm asis Lietuvoje paskelbė apie atrastą Plutono planetą. Daugiausia medžiagos, m aždaug penktadalį, pateikdavo pats P. Dovydaitis. 1921 m. P. Dovydaičio išleistas „Logos“ buvo pirm asis Lietuvoje filoso­ fijos žurnalas. Redaktorius taip nusakė leidinio tikslą: „jaunimui filosofinis orientavimasis yra būtinas ir kiekvienam inteligentui apskritai“, publikacijos tu­ rėjo padėti išspręsti „dvasios ir visuomenės santykių filosofines problemas“65. Leidinyje bendradarbiavo S. Šalkauskis, A. Maceina, P. Kuraitis. P. Dovy­ daičio darbai sudarė apie pusę „Logos“ apimties. Pirm ojo Lietuvoje religijos mokslo žurnalo „Soter“, leidžiam o nuo 1924 m., tikslas buvo „spręst aktualiąsias šių dienų lyginamojo religijos mokslo problemas“66. Straipsnius rašė teologai, filosofai, istorikai. Spausdino d a r­ bus J. Skvireckas, V. Šilkarskis, pirm ąjį savo darbelį paskelbė Z. Ivinskis. Specialiai šiam leidiniui straipsnius rašė net užsienio m okslininkai. T a ­ čiau, kaip ir kituose, didžiausią dalį medžiagos, apie 60%, pateikdavo pats P. Dovydaitis. Leidinys buvo mokslininkui mieliausias dėl kelių priežasčių, ypač dėl to, kad žurnalo tem atika atitiko jo mokslinius interesus ir sutapo su jo pažiūrom is bei įsitikinimais. 1930 m., kilus diskusijoms dėl tolesnės „Soter“ krypties, P. Dovydaitis kategoriškai atsisakė ją keisti. Fakulteto ta­ rybai pateiktam e pareiškim e jis rašė: „Soter“yra mano dvasios kūdikis, ma­ no dvasioje gimė jau tuomet, kai dar nė paties mūsų fakulteto nėra buvę, todėl jį pasmaugt aš niekam neleisiu“67. Jis didžiavosi „Soter“ dar ir todėl, kad tik vie­ na katedra, kurioje dirbo tik vienas profesorius, t. y. pats P. Dovydaitis, leido savo žurnalą. Leidiniai reikalavo labai daug laiko ir lėšų. Pavyzdžiui, „Kosmos“ leidy­ bą P. Dovydaitis parem davo ir savo pinigais. Stengdamasis sumažinti leidi­ nių kainą, jis ieškojo bendradarbių, pats redagavo rankraščius, taisė korek­ tūras, ėmėsi spausdinim o rūpesčių. Visas problem as sprendė dalykiškai ir operatyviai, nors kartais ir pritrūkdavo praktiškum o. Antai 1923 m. buvo

l.

1 K

I

f

140

1

R

A

I

siųstas į Vieną, Religijos mokslų kursus, tačiau Berlyne supainiojęs trauki­ nius supyko ir grįžo atgal į Kauną. Daugiau į Europą nevažiavo. Darbų P. Dovydaičiui netrūko ir Lietuvoje. 1924/25 m.m. jis buvo iš­ rinktas Teologijos-filosofijos fakulteto sekretorium i, 1924 m. - fakulteto spausdinių redaktorium i, 1925 m. tapo fakulteto sem inaro ir knygynėlio vedėju68. 1930 m. prisidėjo dar vienos pareigos. Nuo 1927 m. Lietuvos katalikų mokslo akadem ija brandino sum anym ą išleisti Lietuvos žymių žmonių žinyną. 1930 m. Spaudos fondas sum anė leisti enciklopediją. Ins­ titucijoms suvienijus pastangas, 1931 m. nutarta leisti „Lietuviškąją encik­ lopediją“. Vyriausiuoju redaktorium i buvo paskirtas V. Biržiška, vicere­ daktorium i - P. Dovydaitis. Ir šį kartą jis ne tik redagavo, bet ir teikė m e­ džiagą, parašė skyrelius apie religijų istoriją. Įvairiopi m oksliniai in tere­ sai, švietėjiška veikla, enciklopedininko darbas leido lyginti P. Dovydaitį su XVIII a. prancūzų enciklopedistais. S. Šalkauskis teigė, kad toks „paly­ ginimas išeitų ne jų, bet Tavo naudai“69.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos kūrėjas Aktyvi buvo ir P. Dovydaičio visuom eninė veikla. Daugiausia jis veikė tarp ateitininkų. Jau 1920 m. P. Dovydaitis dalyvavo ateitininkų kongre­ se, skaitė paskaitą. 1921 m. vadovauti ateitininkų judėjim ui buvo sudary­ ta Vyriausioji ateitininkų taryba, kurios pirm ininku 1921-1927 m. buvo renkam as P. Dovydaitis. 1927 m. jis pralaim ėjo pirm ininko rinkim us S. Šalkauskiui, bet buvo paskelbtas ateitininkų garbės pirm ininku. Kai jis vadovavo judėjim ui, ateitininkų padaugėjo nuo 2500 iki 7000, veikė 81 moksleivių ir 12 studentų ateitininkų organizacijų. Jo iniciatyva susikūrė studenčių ateitininkių draugovė „Birutė“. 1926 m. Kaune buvo prad ėta statyti A teitininkų rūm us. Tuo m etu j u ­ dėjime dalyvavo tokie žymūs veikėjai kaip J. Leimontas, P. Dielininkaitis, E. Turauskas. P. Dovydaitis ateitininkų veiklą kreipė keliomis kryptimis siekė ugdyti dvasinę kultūrą, iškelti m oralų gyvenimą. Dėl to jo leidžiami žurnalai spausdino šventųjų gyvenimo aprašym us, skatinančius asm eny­ bės „šventumo p ra d ą “. Kita kryptis - aktyviau dirbti jaunos valstybės la­ bui, atrasti ateitininkų vietą stiprinant valstybę. Tačiau plečiantis ir stip­ rėjant šiam judėjim ui, vien tik idėjinio vadovavimo nepakako. Reikėjo spręsti ir iškilusias organizacines problem as. Tai ir buvo pagrindinė P. Dovydaičio neperrinkim o ateitininkų vadu priežastis. Prieš dešimtmetį pasitraukęs iš didžiosios politikos, P. Dovydaitis vėl su ja susidūrė, pajutęs A. Smetonos priešiškum ą ateitininkam s. 1929 m. ne­ gauta leidimo m etinei moksleivių ateitininkų konferencijai, 1930 m. vidų-

L

I

l

B I. I K

141

I N 1 S

I

R A

PRANAS DOVYDAITIS

58 P. Dovydaitis, po administracinės bausmės išėjęs iš kalėjimo. 1932 m.

ryje moksleivių ateitininkų veikla visiškai uždrausta. Tačiau šie veiklos ne­ nutraukė, veikė nelegaliai. Z. Ivinskis apie to meto P. Dovydaičio veiklą rašė: „užėjus slapto veikimo metams, pasidarė tikruoju-faktiniu ateitininkų vadu, be ku­ rio slaptas veikimas neįsivaizduojamas ir galbūt būtų buvęs neįmanomas“10. P. Do­ vydaitis lankydavosi slaptuose ateitininkų susirinkimuose, vykdavo į m eti­ nes šventes, nurodydavo mokyklų kapelionams sušaukti posėdžius. 1932 m. kalbėdamas pavasarininkų kongrese M arijampolėje, jis gynė katalikiškų organizacijų teisę laisvai veikti, protestavo prieš valstybės kišimąsi į šiuos

I.

I

K

I

L

V

(

R

K S

P

L

Ii

L

I

K

C

142

MI NI STRAI

P

I

R

M

I

X

I

X

K

A

I

PRANAS

DOVYDAM I

PRIESAIKA Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad, nesigailėclamas savo jėgų, ginsiu Lietuvių Tautos ir Valstybės garbę, dirbsiu jų gerovei, paslaugiai patardamas ir padėdamas žmonėms sąžiningai vykdysiu Lietuvos Konsti­ tuciją, įstatymus ir įsakymus, pavyzdingai elgdamasis šventai laikysiu pati­ kėtas man paslaptis, neteiksiu Lietuvos priešams jokių žinių ir visa, ką apie juos sužinosiu, tuojau pranešiu savo vyresnybei.

P. Dovydaičio priesaika universitete

reikalus, visus suvaržymus: „Ne, mes arkliui neleisime užlipti ant altoriaus!“ 71 Už šią kalbą jis ir dar du kalbėtojai - J. Eretas ir J. Leimontas - nubausti tri­ mis mėnesiais kalėjimo. 1932 m. P. Dovydaitis buvo uždarytas į Bajorų ka­ lėjimą netoli Kretingos, vėliau perkeltas į M arijampolės kalėjimą. Čia jis daug skaitė, kelis kartus „pasportavo“ vežiodamas akmens skaldą ir netgi diskutavo su kom unistu T. A nbinderiu apie kom unizm o klaidingum ą. Po­ kalbis pasibaigė pastarojo pašaipa, kad bendradarbiaudam i su tau tin in ­ kais „jūs patys sau prisirengėte esamą padėtį“12. Įdom u tai, kad diskutavo ka­ talikų filosofas ir busimasis „raudonosios filosofijos“ mokslų kandidatas (1955), Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dėstytojas73. Stebino ir to m eto Lietuvos valdžios požiūris į ateitininkų judėjim ą. Valstybės saugumo departam ento albume, kuriam e buvo sudėtos pavojin­ giausių valstybei asm enų fotografijos, yra ir krikščionių dem okratų: „k. d. - 827 P. Dovydaitis, k. d. - 1162 -J. Eretas, k. d. - 1054 - f. Leimon­ tas“ nuotraukos, įdėtos tarp „lenkų šnipų“ ir „Vokietijos agentų“14. P. Dovy­ daitis neturėjo tikslo moksleivių ateitininkų paversti politine partija ar j u ­ dėjimu, siekiančiu ateiti į valdžią. -

I

1 L

i

l

V

(

R

V. S

P

l

B

I.

I

K

O

143

M I N I S

T

R ,\

1

P I

R M

I

N

I

N

K

A

I

PRANAS

DOVYDAI TI S

P. Dovydaičio įkalinimas negalėjo nesukelti atgarsio. Buvo kreiptasi net į Prezidentą A. Smetoną, kuris pareiškė: „Dėl profesoriaus Dovydaičio - netu­ riu jam prikišti nieko ypatinga. Jis daug daugiau man prikiša, ir tai, savo papro­ čiu, grubiai, nekalbant apie tai, kad nesupranta mano linijos. Jis - ne politikas, vien darbštus mokslininkas, ir jam reikėtų to ir laikytis. O jis kišas ne į savo sritį. Tačiau nelaikau jo pavojingu. Galima būtų jį ir paleisti“75. Po pusantro m ėne­ sio, kalėjime jau užsiauginęs barzdą, P. Dovydaitis išėjo į laisvę. P. Dovydaitis ir toliau buvo aktyvus visuom enininkas. Ketvirtojo de­ šimtmečio viduryje jis dalyvavo jau n ų jų kunigų susirinkim uose, vykstan­ čiuose kiekvieną trečiadienį juose buvo tariam asi, kaip „atnaujinti gyveni­ mą iš vidaus“16. 1934 m. rudenį jis vėl dalyvavo moksleivių ateitininkų su­ sirinkim e. Susirinkim o dalyvius policija tardė, keletą nubaudė 5 parom is arešto, 15 moksleivių pašalino iš mokyklų. P. Dovydaitis gavo griežtą švie­ timo m inistro įspėjimą. Profesorius buvo kaltinam as „Vyriausybės autorite­ to pažeminimu“ ir jam buvo pagrasinta, kad pasikartojus, bus pristatytas Prezidentui „atleisti iš užimamų pareigų Vytauto Didžiojo universitete“1‘. 1935 m. pavasarį P. Dovydaitis vėl buvo įspėtas, nes dalyvavo Panevė­ žio moksleivių ateitininkų susirinkim e „Panevėžio katedros požemio patalpo­ se“ ir skaitė paskaitą78. Santykiai su valdžia visiškai pašlijo, kai 1935 m. spalio 12 d. jis su buvusiais m inistrais pirm ininkais M. Sleževičiumi, E. Galvanausku ir A. T um ėnu bei Prezidentais A. Stulginskiu ir K. G riniu­ mi pasirašė protestą A. Smetonai. Jam e buvo reikalaujam a valstybę „įsta­ tyt į normalią teisėtą tvarką“, sukurti laisvą spaudą ir kad būtų sudaryta „tau­ tos pasitikėjimą turinti Vyriausybė“16. Vyriausybės atsakas buvo gana greitas. P. Dovydaitis buvo apkaltintas tuo, kad gyvindamas ateitininkų veiklą, „te­ rorizavęs“ kapelionus. Kaip įrodymas buvo išspausdintas asmeninis laiškas vienam kapelionui. Visa tai ir lėmė, kad 1936 m. sausio 15 d. Prezidento sprendim u P. Dovydaitis buvo atleistas iš darbo universitete80. Prieš atlei­ dim ą protestavo prof. S. Šalkauskis. Šį atleidim ą, kaip neatitinkantį įsta­ tymų, pasm erkė universiteto rektorius M. Ròm eris (Remeris). T odėl 1936 m. kovo 16 d. A. Sm etonos įsakymu P. Dovydaitis buvo grąžintas į darbą81. Jis pradėjo dirbti, kai pasižadėjo nutraukti veiklą tarp moksleivių ateitininkų. Tačiau ryšiai išliko ir dėl to patyrė valdžios apribojim ų. 1938 m. pavasarį švietimo m inistro įsakymu jam buvo uždrausta skaityti pedagogikos istorijos, senovės filosofijos istorijos, senovės istorijos paskai­ tas82. Ir šis P. Dovydaičio sąlytis su valdžia nebuvo sėkmingas, nors nebu­ vo ir tragiškas. Vadovavimas ateitininkam s buvo tik viena iš daugelio prof. P. Dovydai­ čio veiklos sričių. Būdam as susijęs su mokyklos gyvenimu, P. Dovydaitis 1919 m. pabaigoje buvo Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos įkūrim o ini­

144

m

i

n

i

s

i

PRANAS DOVYDAITIS

ciatorius, vadovavo jai iki 1924 m .83 Pagrindinis sąjungos tikslas buvo p a ­ dėti mokytojams katalikams, lavinti juos, ugdyti jų pedagoginį m eistriš­ kumą. 1922 m. buvo įkurta Lietuvių katalikų mokslo akadem ija (toliau LKMA), siekusi telkti m okslininkus, lengvinti jų veiklą, platinti krikščio­ niškąją kultūrą. P. Dovydaitis buvo vienas iš šios akadem ijos organizato­ rių, su kitais surengė LKMA I suvažiavimą. Jis buvo išrinktas suvažiavimo garbės prezidium o nariu ir vienu iš trijų vicepirm ininkų84, tapo vienu iš trijų pirm ųjų LKMA akadem ikų85. Jo nuopelnai Katalikų mokslo akade­ mijai ir P. Dovydaičio penkiasdešim tm etis buvo deram ai pam inėti LKMA „Suvažiavimo darbuose“. Visas katalikų organizacijas ju n g ė Lietuvos katalikų veikimo centras. Į jo veiklą P. Dovydaitis įsitraukė 1927 m., 1931 m. buvo išrinktas centro vi­ cepirm ininku86. 1927 m., kai ateitininkai neišrinko P. Dovydaičio vyriau­ siuoju vadu, jis įsitraukė į krikščionių darbininkų organizacijos „Darbo fe­ deracija“ veiklą. 1928-1934 m. jis buvo „Darbo federacijos“ vicepirm inin­ kas. 1934 m. organizacija buvo pertvarkyta į Lietuvių krikščionių darbi­ ninkų sąjungą ir jos pirm ininku iki 1940 m etų buvo renkam as P. Dovy­ daitis87. Per šešerius m etus sąjunga išaugo ir vienijo apie 8000 d arbinin­ kų, veikė 60 skyrių, kurie turėjo 18 sporto kom andų, 18 skaityklų. Krikš­ čioniškojo sąjūdžio plėtra tarp darbininkų buvo ir P. Dovydaičio nuopel­ nas. Visur, kur buvo skleidžiami katalikybės idealai, profesorius negalėjo būti nuošalyje. T odėl jis talkino Katalikų vyrų, Katalikių m oterų organiza­ cijoms, padėjo organizuotis tretininkam s, skatino studentų abstinentų korporaciją „Narsa“. Būtina pam inėti ir P. Dovydaičio veiklą Kalinių glo­ bos draugijoje, kuri 1936 m. buvo reorganizuota į Patronato draugiją88. Draugija turėjo tikslą globoti kalinius, padėti jų šeimoms. P. Dovydaitį tapti šios organizacijos nariu paskatino tai, kad studentai ateitininkai bu­ vo uždarinėjam i į Varnių priverstinio darbo stovyklą, įkalinam i, tuo la­ biau kad pats buvo kurį laiką netekęs laisvės. 1925 m. P. Dovydaitis dar buvo Kalbos draugijos vicepirm ininku, 1933 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą, priklausė Lietuvos geografi­ nei draugijai89.

Ištikimas idealams Trečiąjį kartą P. Dovydaitis susidūrė su didžiąja politika 1940-1941 m etais. Savo nerim ą dėl krašto ateities profesorius buvo išsakęs ne k ar­ tą ir anksčiau. Tik ta baim ė buvo susijusi su sovietiniu m aterializm u, be­ siskverbiančiu į Lietuvą. Lietuvos likim o tragizm ą jis suvokė 1939 m.

145

PRANAS

D O VY D A I 1IS

10 P A Ž Y M Ė J I M A S Į

__

0

Š iu o pažymima, kad P r o f e s o r i u s Dovid a i t i s Pranas p r i e š žemės reformą t u r ė j o 3 7 , 6 2 h a . žem ės, dabar t u r i 30 ha. Turi geru s t r o b ė s iu s i r g y v u liu s i r p rieš 194-0 metų l i e p o s 15 d i e n a i gyveno g e r a i , nes apart ū k io i r p ro feso ria v o t e o lo g ij o s

.^ ii^ ^ J ^ ^ i^ ite te .

1940 metų v a l s t y b . grūdų p r i e ­

v o les n e iš p ild ė . / / , . / P i r m i n in k a s '

----

~

Čekiškės valsčiaus Vykdomojo Komiteto pažymėjimas apie P. Dovidaičio turėtą turtą ir 1940 metų valstybinės grūdų prievolės neįvykdymą

Dl- -62 Valstybės saugumo liaudies komisaro 1941 06 14 išduotas P. Dovydaičio suėmimo ir kratos orderis (kairėje) ir NKVD lagerio kalinio įskaitos kortelė

146

i

u

\

i

I* I U M I

1’ R A N A S D O V Y D A I T I S

iT U /£ОТЩ ЕвГ0ПАСЛ ■|5°■августа 1942 годе

.у

0П?вД^*“"11^ЭТ“ /n.^wbTi'č;;4:-r”i/« ч Я о,,0{“м

у .« о

і

Ъ І " І « " И з о т о п у делу № 09683,

Ѵ'У f ; Л •' аГ у ‘ іи Г

По

f £ о в і® " е н и ю Д О В Ш Я Т Л С П р о в а о е ы в в М отею о ІЮ о т . о т . 5 8 - 2 , 5 8 - 4 , 5 8 - 1 0 4 . 2 и S 8 - 1 1 УК P C 0 G P .

поступивш им

м атериалам

стало

тею с

являлся

нной

нѳ терри тори и

"ком и тет

годе

вскры то?

С е в у р а л л а га среди

спасения

вы л

ПКВД С в е р д л о в с к о е

обл.

ДОВИДАЙТКС П р о н а с с ы н

участником

повстанческой

Не о о н о в с к и е 1942

У правление

активны м

револю ц и онн ой бя

в

и з в е с т н о ,ч т о

М о-

я ликвидирова­

заклеен н ы х

контр­

о р г а н и з а ц и и ,и м е н о в а в ш а я

се­

ли товц ев"»

нтвд

м а т е р и а л о в ДОВйДАЙТКС 2 8

арестован

и привлечен

к у головно»

ш » ответ-

ствен ности .

Произведенным «

делу ресследонением устеновлено.

что ДОВИДАЙТЙС пронес сын « о т - н е д о е в в еурмуевио» Л и т в е ,я в л я л с я

.« о т е л е м р л л е к о н т р р ев о л ю ц и о н н ы е дня . г ■■ к а т о л и ч е с к о й с е к ц и и КВЦ и

актвввы м

равочих’ .г л е вел активную «орьбу с "сом а

лристнански*

коммунист

Советским Союзом.

„ческой партией

6 3 -6 4 Sovietinio kalinio P. Dovydaičio fotografija ir NKVD Sverdlovsko srities valdybos kaltinamoji išvada, kurioje siūloma įpatingajam pasitarimui nubausti kaltinamąjį mirties bausme

Кr

1*1

B

1.

I

K

1

4 7

\l

I

N

I

S

I

R

л

I

I»

I

K

M

I

N

I

N

К

\

I

PRANAS

DOVYDAITIS

Выписка из протокола №

- 4)

о Ь—м

Особого Совещания при Народном Комиссаре Внутренних Дел СССР от

„ 17 “

октября

9 194 2

С ЛУ ШАЛИ

Н ач. С екр ет а р и а т а

ЬМІУСку і

д

/і

м

„I

ПОСТАНОВИЛИ

272 Дело № 09683/НКВД Литов­ ской ССРСУШВД Свердловск. иОласти),по обвин .ДОВМАИТИС Йронаса сына Матеюсѳ.іооо г.р> ус. Мариампольского уезда, JltCP, литовец, гр.СС^Р,профессоо.занимался с/хозяиствоы. ‘Обвин. пред"явлен о по ст . 58-2.58-4,58-10 ч .2 и 58-11 ш рсфср.

при

/ V

Н ароднои

ДОВВДАЙТИС П р о н ас а сына Матеюса з а активную борьбу против рево­ л ю ц и о н н о г о дв и ж е н и я и а н т и с о ­ в е т с к у ю а г и т а ц и ю - РАССТРЕЛЯТЬ. Лично п р и н а д л е ж а щ е е имущество КОНФИСКОВАТЬ.

О с о б о го С о в е щ а н и я

Н ом иссарв В н ут р енн и е Д еп

СССР

грилСавеиков-

N K V D y p a tin g o jo p a s ita r im o 1 9 4 2 1 0 1 7 p r iim ta s m ir tie s n u o s p r e n d is P. D o v y d a ič iu i

antrojoje pusėje, kai buvo pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartis. 1940 m. SSRS okupacija tik patvirtino baisiausius m okslininko nuogąstavim us. 1940 m. liepos m ėnesį buvo suim ta artim ų ja m žm onių (J. Leim ontas, P. D ielininkaitis), uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas. 1940 m. rugpjūčio 23 d. vadinam ojo Respublikos Prezidento J. Paleckio aktu grupė profesorių: S. Šalkauskis, P. Dovydaitis, P. Kuraitis buvo atleisti iš universiteto90. Laiškuose, rašytuose 1940 m. vasarą, atsispindi P. Dovy­ daičio dvasinis tvirtum as. Jis reikalavo: „pasitikėkite Dievu, ir nežūsime šiam aziatiškų barbarų antplūdyje“ 91. V engdam as susidūrim o su okupacine valdžia ir neturėdam as lėšų pragyventi m ieste, P. Dovydaitis išvyko į sa­ vo ūkį. Kaip Vasario 16 akto signataras buvo gavęs 20 ha žemės netoli Ariogalos. Vėliau nusipirko dar keliolika hektarų ir jo valdos pasiekė Dubysą. 1940 m. vasarą profesorius pradėjo dirbti žemės darbą. T odėl ir rašė, kad „dirbu tokius darbus, kuriuos gali nudirbt kiekvienas ūkio darbinin-

148

PRANAS DOVYDAITIS

P. Dovydaičio sūnaus rašytojo Jono Dovydaičio 1968 06 11 prašymas (kairėje) Šiaurės Uralo lagerių valdybos archyvo viršininkui atsiųsti tėvo asmens bylos išrašą, reikalingą jam reabilituoti; dukters Laimos Juškevičienės 1990 01 28 laiškas Lietuvos SSR saugumo komiteto pirm ininkui E. Eismuntui, kurio prašoma padėti gauti iš saugumo archyvų tėvo mirtį patvirtinančius dokumentus

kas-bernas ar net piemuo, o nedirbu tokio darbo, kurį tik aš vienas Lietuvoj te­ dirbau“^2. Tačiau ir savo ūkyje n etrūko rūpesčių. 1940 m. vasarą buvo pranešta, kad dalis žemės - 7,62 ha konfiskuojam a. 1941 m. pavasarį nustatyti m okesčiai neišvengiam ai lėm ė ūkio žlugimą. 1940-1941 m. P. Dovydaitis nuo visuom eninės veiklos visiškai nenutolo. Toliau padėjo ateitininkam s. Sovietams užėmus A teitininkų rūmus, jo nam as Žaliakalnyje virto studentų ateitininkų susirinkim ų vieta. Čia buvo keičiamasi informacija, formavosi antisovietinio pasipriešinim o židinys ir netgi buvo priim am os antisovietinės kovos direktyvos93. P. Dovydaitis iš ateitininkų judėjim o nepasitraukė. 1940 m. pas kanauninką P. Dogelį su­ sirinko apie 40 ateitininkų, tarp jų J. Ambrazevičius, P. Dovydaitis, Z. Ivinskis, A. Damušis. Jie konstatavo, kad Lietuvos padėtis - sunki, n u ­ matė, kokiomis formomis turi būti tęsiama ateitininkų veikla. Kaip m ora­ linė atspara bolševikmečiui, buvo įkurtas ateitininkų bažnytinis p o g rin ­

I.

I

K

I

L

Y

O

S

P U B L I K O S

149

M I N I s T

R A I

P I R M 1 N I N K A I

PRANAS

D O V Y D A I ! IS

džio choras94. Kuriantis Lietuvių aktyvistų frontui, į jo veiklą telkėsi ir at­ eitininkai, jie 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime. Prof. P. Dovydaičiui šių įvykių sulaukti nepavyko, nes 1941 m. birželio 14 d. rytą jis buvo suimtas SSRS karių, kuriuos atvedė Čekiškės gyvento­ jai Streichm anai95. P. Dovydaitis buvo išvežtas į Sosvos ir Gario stovyklas, buvusias Jekaterinburgo (tada Sverdlovsko) srityje. Ten jis susitiko su ben­ dražygiais ateitininkais, Lietuvos politiniais veikėjais: Kazimieru Jokantu, V oldem aru Čarneckiu, dailininku Adomu Smetona. Nors stovykloje daug dirbo, kirto ir vežė medžius, silpo iš bado, išsaugojo orum ą, m oraliai p a ­ rem davo ir kitus. Užtekdavo jam jėg ų pasikalbėti, padiskutuoti istorijos, filosofijos, religijos ir literatūros tem om is96. 1942 m. liepos 13 d. P. Dovy­ daitis kartu su kitais įžymiais Lietuvos veikėjais buvo išsiųstas į Sverdlov­ sko kalėjim ą. T ų pačių m etų lapkričio 4 d. jam , vadinam osios trejukės (troikos) sprendim u, pagal garsųjį RTFSR baudžiam ojo kodekso 58-ąjį straipsnį buvo paskirta m irties bausmė. 1941 m. birželio 14 d. Kaune suimta profesoriaus žmona, du sūnūs ir dukra taip p at buvo ištrem ti į Sibirą. 1941 m., kai P. Dovydaičio ja u nebu­ vo Lietuvoje, Laikinosios Vyriausybės m inistras pirm ininkas J. Am braze­ vičius rugpjūčio 1 d. paskyrė jį atkurto Teologijos-filosofijos fakulteto ordinariniu profesorium i ir Religijų istorijos katedros vedėju. Pažyma, kad profesorius išvežtas į Sibirą, švietimo generaliniam tarėjui P. G erm antui-M eškauskui buvo pristatyta tik 1941 m. lapkričio mėnesį. T odėl tik 1942 m. pavasarį, gegužės 2 d., prof. P. Dovydaitis buvo atleistas iš universiteto, kuriam jis atidavė brandžiausius savo m etus97. T aip šis žymus mokslininkas, visuomenės veikėjas, tapęs be kaltės kaltu, paliko šį pasaulį.

I

IK

I

L

V

U

K S

P

l

B

I

I

K

O

S

150

MI N I S T R A I

P

I

Iv

M

I

X

I

\

K

A

I

Išnašos

19 Ibidem. P. 141.

1P. Dovydaitis. Šiek tiek apie save. Ateitis. 1936.

20 P. Dovydaitis. Kodėl Vasario šešioliktą, o ne ku­

Nr. 12. P. 454.

rią nors kitą to ar kito mėnesio dieną? Darbi­

2 J. Girnius. Pranas Dovydaitis. Chicago. 1975.

ninkas. 1930. Nr. 7.

P. 64.

21 M. Yčas. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais.

3P. Dovydaitis. Tu, aš ir aplink mudu. Ateitis. 1936.

T. 3. K., 1935. P. 159.

Nr. 5-6. P. 223.

22 P. Dovydaitis. Kodėl Vasario šešioliktą? Darbi­

4 P. Dovydaičio autobiografija (1935 m.). Lietu­

ninkas. 1930. Nr. 7.

vos centrinis valstybės archyvas (toliau - CVA).

23Valdžios krizės. Lietuva. 1919 03 07.

F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 91. 5 Ibidem. L. 93.

24 Politikos žinios. Ibidem. 1919 03 11.

6 Ibidem. L. 91.

25A. Stulginskis. 50 metų amžiaus sukaktis. Prof. Pr. Dovydaitį prisiminus. Rytas. 1936 02 01.

7 P. Dovydaitis. Guyau moralės kritika. Logos.

26 P. Maldeikis. Mykolas Krupavičius. Chicago,

1925. Nr. 1. P. 26.

1975. P. 115.

8S. Yla. Vardai ir veidai. Chicago, 1973. P. 268.

27V Baltuška. Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus ke­

9 J. Eretas. Stasys Šalkauskis, 1886-1941. N. Y.,

lias. Klaipėda, 1937. P. 305.

1960. P. 123.

28 Ibidem.

10M. Vaitkus. Pergiedrą ir audrą. Atsiminimai. 1909-

29 Ministrų Kabineto 1919 03 12 posėdžio proto­

1918. London., 1965. T. 4. P. 184-185.

kolas. CVA. F. 923. Ар. 1. B. 24. L. 168.

11 P. Dovydaitis. Tu, aš ir aplink mudu. Ateitis.

30 Ministro pirmininko deklaracija. Tiesos kardas.

1936. Nr. 5-6. P. 224.

1919 03 16.

12A. Stulginskis. 50 metų amžiaus sukaktis. Prof. Pr. Dovydaiti prisiminus. Rytas. 1936 02 01.

31 Ibidem.

13 A. Stulginskis. Atsiminimai. Chicago, 1980.

32 Ibidem. 33Valstybės Taryba. Lietuva. 1919 03 16.

P. 101.

34 R. Žepkaitė. Lietuva tarptautinės politikos labirin­

14 Ibidem. P. 101.

tuose (1918-1922). V, 1973. P. 54.

15 P. Dovydaitis. Prieš 20 metų. Lietuvos mokykla.

35 Ministrų Kabineto 1919 03 31 posėdžio proto­

1937. Nr. 12. P. 804. 1(i Ibidem. P. 806.

kolas. CVA. F. 923. Ар. 1. B. 24. L. 147.

17 S. Urbelis. Vokiečių okupacijos laikai. Karo ar­

36A. Senn. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918-1920.

chyvas. K„ 1928. T. 3. P. 116.

V, 1992. P. 72.

18 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai 1917-1918.

37Ministrų Kabineto 1919 03 31 posėdžio protoko­ las. CVA. F. 923. Ар. 1. B. 24. L. 147.

V., 1991. P. 78.

к

t

c

v

c

R K

1'

1'

I) 1.

I K o

S

151

.1 I N l S

I

K A I

' P I R M I N I

N К Л I

PRANAS DOVYDAITIS

pritaikytas 50 metų sukakties progai. Ateitis.

38Valdžios žinios. Lietuva. 1919 03 22. 39 Kovo 15 d. mes sulaukėme brangių svečių. Lie­

1936. Nr. 12. P. 479-480. 64

tuva. 1919 03 18.

sijai. CVA. F. 923. Ap. 1. B. 38. L. 266-267.

Teologijos-filosofijos fakulteto protokolai. 1935 06 17. CVA. F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 51.

40 Memorandumas amerikiečių maitinimo komi­ 65

P. Dovydaitis. Filosofijos kilmė, jos sąvoka, dar­

66

Pradedamasis ir aiškinamasis žodis. Soter. 1924.

bo sritys ir uždaviniai. Logos. 1921. Nr. L P. 7.

41 Misijos priėmimas. Laisvė. 1919 03 21. 42 Svečių priėmimas. Lietuva. 1919 03 23.

Nr. L P. 1.

43 Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo apžvalga. Draugija. 1919. Nr. 9-10. P. 534.

67

Pareiškimas fakulteto tarybai. 1930 m. CVA. F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 57.

44 P. Dovydaitis. Siek tiek apie save. Ateitis. 1936.

68P. Dovydaičio autobiografija. 1935 m. Ibidem.

Nr. 12. P. 454.

L. 68-74.

43Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 5. P. 4. 69

48 Ibidem. Nr. 11. P. 4. 47 Ibidem. Nr. 5. P. 4.

S. Šalkauskis. Atsakymas Prof. Pr. Dovydaičiui. P. 479.

48 Ministrų Kabineto 1919 03 27 posėdžio proto­

70

Z. Ivinskis. Prof. Pranas Dovydaitis. Apaštalautojas

71

J. Eretas. Pranas Dovydaitis. Aidai. 1958. Nr. 2.

ir mokslininkas. Chicago, 1970. P. 12.

kolas. CVA. F. 923. Ap. 1. B. 24. L. 155. 49 Ibidem. L. 155, 157.

P. 57.

50 Ibidem. B. 2. L. 34. 51J. Būtėnas, M. Mackevičius. Mykolas Sleževičius

72

J. Girnius. Pranas Dovydaitis. P. 209.

advokatas ir politikas. V., 1995. P. 94; Karo archy­

7:>

„Anbinderis Tuvija“. Lietuviškoji tarybinė encik­ lopedija..V., 1976. T. L P. 213.

vas. T. 1. 1925. P. 200-201. 7-1

32Valstybės Taryba. Lietuva. 1919 04 09.

Valstybės saugumo departamento nepatikimų asmenų nuotraukos. CVA. F. 378. Ap. 10. B.

33 Ministrų Kabineto 1919 03 19 posėdžio proto­

758. L. 68.

kolas. CVA. F. 923. Ap. 1. B. 24. L. 162.

M. Vaitkus. Nepriklausomybės saulėj. 1918-1940.

34 Kauno kronika. Lietuva. 1919 04 12.

London, T. 6. P. 127.

53 M. Reinys. Atsakymas prof. d-rui Pr. Dovydai­ čiui. Ateitis. 1936. Nr. 12. P. 484. 315 Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo

76

J. Eretas. Stasys Šalkauskis. P. 221-222.

77

Švietimo ministro laiškas VDU rektoriui. 1934 09 22. CVA. F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 54.

apžvalga. Draugija. 1919. Nr. 9-10. P. 431-432. 37J. Girnius. Pranas Dovydaitis. P. 164.

78

Ibidem. L. 53.

38 P. Maldeikis. Mykolas Krupavičius. P. 115.

79

Ponui Respublikos Prezidentui (Lietuvos Prezi­ dentų A. Stulginskio, K. Griniaus, ministrų pir­

39 J. Laučka. Lietuvos parlamentinė santvarka.

mininkų M. Sleževičiaus, Pr. Dovydaičio, E. Gal­

Tėvynės sargas. 1970. Nr. L P. 109.

vanausko, A. Tumėno 1935 10 12 kreipimasis).

80 A. Merkelis. Antanas Smetona. Chicago, 1964.

VUB Lituanistinė skaitykla. Rankraštis. P. 2.

P. 220. 61 Cit. pagal: J. Girnius. Pranas Dovydaitis. P. 167.

80

vos katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai.

Respublikos Prezidento 1936 01 15 aktas. CVA. F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 38.

62 Svarbesnių Pr. Dovydaičio raštų sąrašas. Lietu­ 81

Respublikos Prezidento 1936 03 15 aktas. Ibidem. L. 30.

1936. T. 2. P. 450-454.

83 S. Šalkauskis. Atsakymas Prof. Pr. Dovydaičiui, 82 Švietimo ministro 1938 03 12 įsakymas.

I.

I

K

T

l

Y

O

S

R

K

S

P

V

U

1. 1

Ko

S

15^2

M

I N I S

T

R

A l

1’ I

R

M

I

N

I

N

K

A

1

PRANAS

DOVYDAITIS

89Kalbos draugijos steigiamasis protokolas

Ten pat. L. 14. 83Lietuvos katalikei mokytojų sąjungos Centro val­

(1925 06 21). CVA. F. 402. Ap. 4. B. 359. L. 4;

dybos nariai 1920-1929 m. CVA. F. 402. Ap. 4.

Autobiografija (1933 04 28). Pateikta priimti į

B. 51. L. 9.

Žurnalistų sąjungą. CVA. F. 610. Ap. L B. 88.

84 Lietuvos katalikų mokslo akademijos protokolas

L. 1-3. 90 Pranešimas Švietimo generaliniam tarėjui

Nr. 1(1922 10). CVA. F. 402. Ap. 4. B. 161. L. 6.

(1941 11 10). CVA. F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 10.

85Prof. D-ras Pranas Dovydaitis. LKMA suvažiavi­

91 Cit. pagal: J. Girnius. Pranas Dovydaitis. P. 284.

mo darbai. 1936. T. 2. P. 447.

92 Ibidem. P. 289.

86 Lietuvos katalikų veikimo Centro valdybos na­

93 P. Narutis. Tautos sukilimas 1941. Saline, 1994.

riai (1932 m.). CVA. F. 923. Ap. L B. 38. L. 75. 87 Lietuvių krikščionių darbininkų sąjungos pir­

P. 122.

mininko rinkimai (1934 02 08). CVA. F. 402.

94 Ibidem. P. 137.

Ap. 4. B. 68. L. 144.

95J. Girnius. Pranas Dovydaitis. P. 726. 96 Ibidem. P. 304.

88 Kalinių globos draugijos valdybos nariai

r

(1934 m.). CVA. F. 402. Ap. 4. B. 115. L. 37;

97 Švietimo generaliniam Tarėjui. Pristatymas

Patronato draugijos steigiamasis protokolas

prof. P. Dovydaitį atleisti iš katedros vedėjo pa­

(1936 12 18). CVA. F. 402. Ap. 5. B. 226. L. 8.

reigių CVA. F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 2.

I K T

l

Y o

S

R r

S 1> l

Ii

1,

1 K O

153

X I S

I

R A I

P I R M I N I

N K A I

Sigitas J e g e le v ič iu s

ERNESTAS

Li e t uv os ūkio kūrėj as

68 E mestas Galvanauskas

i

i

136

m

K A I

P I R M I N I N K A I

K R N F. S T A S G A L Y A N A r S k A S

K eletas žodžių apie busim ąjį p rem jerą

izonių kaime, netoli Vabalninko, ūkininkų Galvanauskų Jurgio ir Onos (Žukauskaitės) šeimoje 1882 m. lapkričio 7(19) d. gimė antrasis kūdikis, kuris lapkričio 16(28) d. Vabalninko bažnyčioje buvo pakrikštytas E rnestu1. Ernestas, po rą žiemų pasim okęs pas darakto­ rių ir ne ką teišmokęs, pradžios mokslus 1894 m. baigė Vabalninko liau­ dies mokykloje. Paprastai vyriausias sūnus privalėjo perim ti ūkį, bet Er­ nestą tėvai ryžosi leisti į mokslus. Jis privačiai ruošėsi ir du kartus nesėk­ m ingai bandė stoti į Panevėžio realinę mokyklą. Dar m etus privačiai p a ­ simokęs, 1897 m. įstojo į M intaujos (Jelgavos) realinės mokyklos trečiąją klasę. Baigęs šią mokyklą, 1902 m. išvažiavo į Sankt P eterburgą ir ten iš karto įstojo į tris aukštąsias mokyklas: be egzam inų buvo priim tas į Miški­ ninkystės institutą, taip p at išlaikė stojamuosius egzam inus į Kalnakasy­ bos bei Elektrotechnikos institutus. Galiausiai pasirinko kalnakasybą. 1902-1903 m. buvo Lietuvių dem okratų partijos narys. 1905 m. ru d e ­ nį labiau įsitraukė į lietuvių visuom eninę veiklą, gim tinės apylinkėse kū­ rė Valstiečių sąjungos ratelius, buvo pasiųstas į Didįjį Vilniaus Seimą. Čia susipažino su daugeliu būsimų Lietuvos politikų. Jie paliko nekokį įspūdį: „Beveik visi iš lietuviško kaimo kilę, visi demokratai, visi laisvės tautai siekė, bet nesutarė, lyg būtų didžiausi priešai“ Seimas p e r visą Lietuvą išgarsino E. Galvanausko p aren g tą jo gimtojo Čypėnų valsčiaus susirinkim o atsi­ šaukimą. Po Seimo Siaurės Lietuvoje darbavosi kaip Valstiečių sąjungos propagandistas, bet šiai organizacijai neilgai tepriklausė. Buvo suimtas. 1906 m., po trum po kalinim o Panevėžyje, pradėjo nelegalo gyvenimą. Rudenį vėl nuvyko į Sankt Peterburgą, bet ir ten buvo n e ­ saugu. Persikėlė į Suomijos m iestą Mustamekį, buvusį prie pat Rusijos sie­ nos. Čia 1906-1908 m. gyveno. Bandė toliau studijuoti, retkarčiais užsuk­

R

E

S

P

l

157

KR \ KSTAS G A L V A N . U ' S K A S

davo į Sankt Peterburgą. 1908 m. emigravo ir apsigyveno Belgijoje. Stu­ dijavo Lježo (Ličge) technikos universitete ir po trejų m etų 1912 m. gavo kalnakasybos inžinieriaus diplomą. Po to ten pat tęsė studijas Elektrotech­ nikos institute ir po poros m etų gavo inžinieriaus elektrotechniko diplo­ mą. Norėjo dar studijuoti ekonomikos mokslus, bet ja u teko ieškotis d a r­ bo. Ir taip Čikagoje įsikūrusios sesers Pranciškos m aterialiai rem iam as mokslus baigė ja u turėdam as p er 30 m etų. Pats E. Galvanauskas šį savo amžiaus tarpsnį įvertino taip: „Lježe įsigijau du diplomus, gerai išmokau pran­ cūzų kalbą, o svarbiausia - sugebėjau sistemingai galvoti ir dirbti. Mano rusiškas mokslinimasis sulaukė ryškaus vakarietiško spaudo, kuris liko visam gyvenimui“ 3. Nei Belgijoje, nei Prancūzijoje gauti darbo negalėjo. Į Rusiją grįžti n e ­ rizikavo. T ad 1913 m. nuvyko į Serbiją, kur įsidarbino Prancūzų-serbų bendrovėje, čia tiesusioje geležinkelius. Prasidėjus Pirm ajam pasauliniam karui ir traukiantis Serbijos kariuom enei, per Juodkalniją ir Albaniją vedė bendrovės vilkstinę Adrijos jūros link. Kelionės pabaigoje susirgo vidurių šiltine ir vos vos išliko gyvas. 1916 m. pradžioje šiaip taip pasiekė Paryžių, įsidarbino bendrovėje, gam inusioje elektrotechnikos įrengim us. D irbda­ mas mokėsi, kaupė žinias ir patirtį, kurios vėliau jam taip pravertė Lietu­ voje: „Patirties įmonėje įsigijęs, vis dursčiau ekonomikos žinias. Lježe patirtą eko­ nomikos žinių spragą tik Paryžiuje gerokai susiaurinau“4. Paryžiuje sulaukė karo pabaigos. Čia sužinojo apie besikuriančią Lietu­ vos valstybę. Prancūzijos spaudoje susidūrė su aktyvia lenkų propagandos kam panija. T a kam panija ne tiek siekta, kad būtų pripažinta Lenkijos valstybė, kiek neigta Lietuvos valstybė ir jos nepriklausom ybė. E. Galva­ nauskas m atė, kaip Paryžiaus oficialūs sluoksniai pam ažu pradeda orien­ tuotis į didžiąją Lenkiją. Susipažino su Prancūzijos Užsienio reikalų minis­ terijoje dirbančiu Oskaru Milašiumi (Oscar Wladyslaw de Lubicz-Milosz), kuris vėliau iki m irties buvo Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje b e n d ra d a r­ bis. 1918 m. gruodžio antrojoje pusėje E. Galvanauską susirado kun. Ado­ mas Vilimavičius, Vyriausybės siųstas pradėti rengti dirvą Lietuvos dele­ gacijai busimojoje Taikos konferencijoje. T uom et E. Galvanausko siūlymu ir rūpesčiu Paryžiuje buvo įkurtas Lie­ tuvių informacijos biuras. Jam e, neatsitraukdam i nuo savo tiesioginių p a­ reigų, darbavosi E. Galvanauskas ir O. Milašius bei A. Vilimavičius. Per p o ­ rą mėnesių, kol biuras veikė kaip nepriklausom a institucija, Prancūzijos spaudoje buvo paskelbta keletas straipsnių, ginančių Lietuvos valstybės in­ teresus, Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje bandyta kurti palankią nuom onę. Biuro darbą, matyt, šiek tiek trikdė impulsyvi Juozo Gabrio bei kunigo prelato Konstantino Olšausko veikla, kurioje galima įžiūrėti nem a­ ža asmeninių ambicijų. Vėliau informacijos apie Lietuvą ir jos valstybės šie-

l

i

k

I

l

Y

R

L

S

P

f

B

I

I

K


к> Г*н‘удвргтв.-1П1»Я пгчатыь.

Г м иубдвь ш и о п ,

И удогток'р^нис

О ПЯРКДАЧЕ ЯТГГОЗСЯОК Р&ОП^БДККа ГОРОДА вилььо и вкланокой ОБПАОТК 7 С ВЗАШШОЮТ "&.ДУ СОЗйТОКИЫ ЗШиЗоЫ И ЯИТВОу,.

Президиум Верховного Совет» СССР. с одной стороны, я Цреаидвмт ЛитовскоП Ресиубляки, с другой стороны, в целях развития устчноалгиных Мирный ¿огоьороы от 12 ясаая £92и года дружественных отношений. основанных не признании независимой государственности и неонешададьстав во внутренние деда другой стороны; ариаиввя я , что йярный Дох-овор от 12 июля £920 годе и Договор о ненападении я мирной р» временяи конфликтов от ¿6 сентября 1Э2о года лопрвжнену является црочкоГ основой их взаимных отношений я об язател ьств . убежденные, что янтересвы обей* ¿оговаривеющихся Сто­ рон соответствуют определение точных условий обеспечения взаимной безопасности и справедливое разрешение вопроса о государственной принадлежности гор. Вильно я Зиленской об­ л а с ти . незаконно отторгнутых Польшей от Литвы. привнали необходимый заключить ме аду собоя никеслелучший Логовор о передаче Литовской Ресаублике города Зиль« но и Зиленской области и о ввяимопоиощи ие »ду Советским Зошаом щ литвоР я назначили для этоГ цеди своими унодномоПревядиум Зерховного Совета СССР: З.Ы. М о л о т о в а ,

Председателя Совете Неродных

- 6 P A P I L D C M a SAI

P R O T O K O L AS

r u o ž a i bus t i k s l i a u n u s t a t y t i iš v e d a n t s ie n ą . P a s ta b a 3 . S lo p ro to k o lo n u s t a t y t a a ie n o e l i n i j a y ra nužym ėta Juoda s p a lv a pridedam ajam e rusišk a m e žem ė lap y je m a s te lio 1 : 10 0 . 000.

t a r p LIETUVOS RESPUBLIKOS t r SOCIALISIINIŲ SOVIETŲ RESPUBLIŲ SĄJUNGOS. žem iau p a s i r a š i u s i e j i , L ie tu v o s R e sp u b lik o s V y riau sy b e s t: 3 o o i a l i s t l n i ų S o v ie tų R e sp u b lik ų S ąju n g o s V y riau sy b ė s a t i t i n ­ kamai cam į g a l i o t i , vykdydami V iln ia u s m ie sto I r V iln ia u s a r i t i e s perdavim o L ie tu v a i I r L ie tu v o s Lr 3 o v ie tų S ąju n g o s s a v i­ ta r p i n ė s p a g a lb o s S u t a r t i e s . su d a ry to s Maskvoje 1*139 metų s p a lių m enesiu 10 d ie n ų , 1 p tr a l p s n } . s u s i t a r ė l e l š io .

EI. S u s ta t y ta š i o P ro to k o lo I - o j e d a ly je s ie n o s l i n i j a bus Lšv s a ta L ie tu v o s - S o v ie tų m iš rio s k o m is ijo s v i e t o j e . K o m isija n u s ta ty s p a s ie n io Š a n k iu s, su d a ry s š i t o s l i n i j o s smulkų aprašym ą Lr nužymės Jų L :2 5 .0 0 0 m a s te lio ž em ė lap y je. K om iaiJs p ra d ė s d a rbų 1939 metų l a p k r i č i o m enesio 1 d ie n ų . A ukščiau m in ė to s k o m is ijo s s u d a ry ta s sm ulkus s ie n o s L in ijo s aprašym as i r to s l i n i j o s ž em ė lap is t u r i b ū ti a b ie jų V y riau sy ­ b ių p a t v ir tin ta B -

L ie tu v o s i r SSR S ąju n g o s v a ls ty b in e s a ie n o o l i n i j a e in a t o r i u būdu: nuo b u v u sio s L a t v ijo s - L s n k ljo a sienOB p u n k to , e s a n č io L iu d v in av o kaimo v a k arų p a k r a š ty je , a le n a e in a t i e ­ s i a s u t a r t a l i n i j a į p ie tu s I k i D rū k š ių / D r y s v ia ty / e ž e ro Soanoveoo s a lo e v a k arų g a lo , palikdam a SSRS p u s e je Nurvėnų /N u rv la n o e / kaimų i r Sosnoveco s a l ų . o L ie tu v o s R e sp u b lik o s p u sė je - M lšta u č tų /I S iš to v c e / p a liv a r k ų l r J o r b a š ln ė e p a i l -

III.

S is P r o to k o l a s , p a k e ič ią s LietuvoB R e sp u b lik o s Lr RSPSE 1920 metų lie p o s 12 d ie n o s S u t a r t i e s 2—JJ s t r a i p s n į Lr ; s i g a l l o j ą s nuo Jo p a sirašy m o d ie n o s , t u r i b ū ti r a t i f i k u o t a s . k a t l f i k a o i j o e r a š t ų p a s ik e itim a s įv y k s Kaune k le k galim a tru m p ia u siu l a i k u .

salos galo siena Siek p ie tų v. ik i į p ie tų D rū k šių / D ry s v ia t a / u pes ž io č ių . Muo č ia s ie n a e in a D rū k šių / D r y s v i a t a / upe a u k šty n ik i A p v ard ėlėe /O p lv a rd k a /u p ė s ž io č ių , o t o l i a u A p v ard eies /O p lv a rd k a / upe i k i Jo s iS te k ė jlm o 1S A pvordų /O p iv a rd a / e ž e ro . Ruo č i a s ie n a e in a t i e s i a l i n i j a p sr Apverdų /O p iv a rd a / e ž e r ų i k i p e rio k o , Ju n g ia n č io š i t ų e ž e rų su Žllm oa e ž o r u , o p a sk ia u e in a š it u o p e rta k u I k i 2 llm o s e ž e ro . Nuo A lin o s e ž e ro įla u r ė e r y tų k ro o to s ie n a e in a t i e s i a s u t a r t a l i n i j a p ie tų v a k arų k ry p tim i I k i A lkanos /O lk a u a / e ž e ro , p e rrlrsd a m a 2 H » ob e ž e rą i r palikdam a SSRS p u a eje V lln a k lų / V lln o k i/ k a in ų , o L ie tu v o s p u sė je Ragenų kaimų.

S is P r o to k o la s s u d a ry ta s 4- i a i s e g z e m p lio r ia is , k u r ių 2 ru sų l r 2 l i e t u v i ų k a lb o m is, Lr abudu Jo t e k s t a i t u r i vienodų g a lią . P a s i r a š y t a M askvoje 1939 metų s p a l i ų m ėnesio < Z'X d ie n ą .

L ie tu v o s R e sp u b lik o s V yriausybes įg a lio ji m u

SSR S ąjungos V y riau sy b ė s

Buo A lkanos e ž e ro r y tų k ra u to a le n a e in a t i e s i a l i n i j a š ia u r e * v ak arų k ry p tim i i k i S lo e že ro š ia u r ė s v a k arų g a lo -

1939 10 10 Lietuvos-Sovietų Sąjungos sutarties, jos papildomo protokolo dėl sienų ir sutarties ratifikavimo rašto fragmentų faksimilės su M. Kalinino ir V. Molotovo parašais

I.

I K

1 t

v

I*

г

B

I

I

K

o

422

м 1N1

I

R

A

I

R

M

Vilniaus grįžimo 1939 10 11 iškilmės Kaune. Prezidentūros balkone pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: ministras pirmininkas J. Černius, Seimo pirmininkas K. Šakenis, Respublikos Prezidentas A. Smetona, teisingumo ministras A. Tamošaitis, vidaus reikalų ministras K. Skučas

įmanomas“, todėl būtina laikytis neutraliteto ir tik tokį nusistatym ą p ro p a ­ guoti visuomenėje. Taip elgtis E. Turauskas ragino dėl dviejų priežasčių: 1) Vokietija ir Sovietų Sąjunga kitų valstybių laikomos agresorėm is, todėl „intymiškesnis suėjimas “ su jom is apjuodintų ir pakirstų Lietuvos prestižą, 2) Užsienio reikalų m inisterijai niekaip nepavyko išsiaiškinti Sovietų Są­ jungos planų, tačiau turim a žinių, kad jie blogai įvertintų Lietuvos žygį į Vilnių33. Savo atsiminim uose E. Turauskas teigia, kad jo pranešim as „bu­ vo priimtas su deramu rimtumu“ ir „jokios esminės kritikos nekilo“. Tačiau, kaip rodo šio pasitarim o protokolas, vieningos nuom onės nebuvo. J. Statkus iš karto pareiškė, kad E. Turauskas jo neįtikinęs, todėl ir toliau negalėsiąs kalbėti visuomenei, jo g nereikia eiti į Vilnių. Jo nuom one, „toksai žygiavi­ mas turėtų būti galimas ir iš Sovietų pusės ypatingų konfliktų negalįs sukelti“. Vi­ suom enė taip persiėm usi šia proga Vilnių atsiimti, kad panašūs argum en­ tai jos neįtikinsią ir nenuram insią34. Tiesa, vienas iš voldem arininkų lyde-

1.

I

E

I

U

V

O

S

423

R

Л

I

1* I

R

M

1 X

i

N

К А

I

67 Lietuvos kariuomenė 1939 10 28 įžengia į Vilnių

rių A. Mačiuika nebereikalavo pradėti Vilniaus atvadavimo, tačiau pab rė­ žė, jo g būtina „aiškiai deklaruoti savo teises į Vilniaus kraštą, nes tiek čia, tiek anoje pusėje visuomenė labai smarkiai jaudinasi“ 35. Siame pasitarim e lyg ir buvo įkurtas „Visuomenės kom itetas“, turėjęs tapti savotišku Vyriausybės ruporu, tačiau daugiau jis nebesusirinko. Rug­ sėjo 19 d. Raudonoji arm ija užėmė Vilnių ir Lietuvoje nebeliko jo susigrą­ žinimo jėg a šalininkų. T apdam a Vokietijos sąjungininke, Lietuva neišvengiamai būtų pateku­ si įjo s protektoratą. 1939 m. rugsėjo 19 d. Vokietijos užsienio reikalų m i­ nisterija baigė rengti jo projektą36. Taigi Lietuvos Vyriausybė išvengė Vo­ kietijos paspęstų spąstų. T enka pripažinti, kad tokia jos politika iki šiol vertinam a labai prieštaringai: ir pateisinam a, ir griežtai kritikuojam a. Vis dėlto m anytum e, jo g neįsivėlimas į Vokietijos siūlomą avantiūrą buvo iš­ m intingas sprendim as. Lietuva netapo agresore, niekaip kitaip jos elgesys nebūtų buvęs traktuojam as, ir ja u vien to užtenka. Tačiau išvengusi vienų spąstų, Lietuva pateko į kitus. Sutriuškinusios Lenkiją, Sovietų Sąjunga ir Vokietija pakoregavo 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarim ą dėl pasiskirstymo įtakos sferomis.

L I K

I

L

V O S

U K S 1‘ L

B L I K (

424

r

I

R

M

I

N

I

N

K A

I

Rugsėjo 28 d. susitarim u Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą. Labai greitai visos trys Baltijos valstybės - Estija rugsėjo 28 d., Latvija spa­ lio 5 d., Lietuva spalio 10 d. - buvo priverstos sudaryti vadinam ąsias savi­ tarpio pagalbos sutartis su Sovietų Sąjunga ir įsileisti į savo teritoriją Rau­ donosios armijos įgulas. Be to, Lietuvai Sovietų Sąjunga dar perdavė Vil­ nių ir vadinam ąją Vilniaus sritį, t. y. žymiai m ažesnę teritoriją nei buvo pripažinusi 1920 m. Tai buvo lyg ir savotiška kom pensacija už prarastą neutralitetą ir dalį valstybinio suvereniteto. Lietuvoje ši sutartis buvo sutikta gana prieštaringai, vieni p erdėtai džiūgavo, kiti krito į ju o d ą pesim izm ą. A pibendrindam as šias nuotaikas, liaudininkas J. Pajaujis siūlė laikytis vidurio: „Reali situacija tokia, kai nėra pagrindo pernelyg džiaugtis, bet nėra reikalo ir per daug nusiminti“ 37. Iš esmės taip būtų galima apibūdinti ir Vyriausybės poziciją vadinam osios savitar­ pio pagalbos su Sovietų Sąjunga atžvilgiu. Dar blogiau, kad netrukus ji peraugo į kone visišką nusiram inim ą. Už tai 1940 m. vasarą teko skau­ džiai sumokėti. Apskritai sutikimas įsileisti SSRS karines įgulas buvo pati grubiausia J. Černiaus vadovaujamos Vyriausybės klaida, kuri ilgainiui leido Sovietų Sąjungai užgrobti Lietuvą be jokio šūvio. Tačiau į šį liūdną finalą Lietuvą atvedė ja u kita Vyriausybė. N ebepakeldam a užgriuvusios naštos, 1939 m. lapkričio 21d. „vieningo darbo“ Vyriausybė atsistatydino. Vietoj epilogo Pasitraukęs iš m inistro pirm ininko posto, J. Černius vėl grįžo į kariuo­ m enę ir buvo paskirtas 2-osios pėstininkų divizijos vadu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos kariuom enė buvo reorganizuota į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. J. Černius buvo paskirtas jo štabo viršininku ir išbuvo šio­ se pareigose beveik iki pat Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo. Jam , vienam iš nedaugelio buvusios „buržuazinės“ kariuom enės generolų, buvo suteik­ tas Raudonosios arm ijos generolo m ajoro laipsnis. Išvengė jis ir kai ku­ riem s aukštiems Lietuvos karininkam s tragiškai pasibaigusio siuntim o į „pasitobulinim o kursus“. Prasidėjus karui, J. Černius pasiliko Lietuvoje ir ram iai gyveno Kupiškyje. A rtėjant antrajai SSRS okupacijai, leitenantai ir kapitonai ėmė rengtis kovai, pulkininkai ir generolai - bėgti į Vakarus. Išbėgo ir J. Černius. Kurį laiką pagyvenęs Europoje, vėliau persikėlė į JAV ir įsikūrė Los Angeles. T en 1977 m. liepos 13 d. ir mirė.

1 F. T

L

V

R

E

425

P

I

R

M

I

N

I

N

K

A

I

I š n a š o s

1 M. Romeris. „Dienoraštis. Ištraukos“. Kultūros barai. 1991. Nr. 4. P. 74.

17J. Statkus. „Reikia pastovios vienybės“. Vairas. 1939 03 30. P. 245.

2 Ibidem. P. 75.

18„Lietuviai“. Lietuvos žinios. 1939 03 27.

3 „Ministeris Pirm[ininkas] Mironas apie Klaipė­

19„Vidaus reikalų ministerio gen. Skučo pareiški­ mas“. Lietuvos žinios. 1939 04 03.

dą ir santykius su Vokietija“. Lietuvos žinios.

20 „Nepaprastas studentų susirinkimas“. Lietuvos

1939 01 10.

žinios. 1939 03 30.

4 „Lietuvos visuomene!“ XX amžius. 1939 03 23. 5 „Lietuvos kariuomenės vado atsišaukimas i ka­

21 Valstybės saugumo departamento 1939 04 03 biuletenis Nr. 81. LCVA. F. 378. Ap. 10. B. 186.

rius“. Lietuvos žinios. 1939 03 24. (i S. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. T. 1. Antras (foto-

T. L L. 309. 22 „Naujų organizacijų nekuriama“. Vairas.

grafuotinis) leidimas. V., 1990. P. 545. 7J. Audėnas. Paskutinis posėdis. Antras (fotogra-

1939 04 06. P. 272. 23B. Dirmeikis. „Entuziazmas ar blaškymasis“. Vai­

fuotinis) leidimas. V., 1990. P. 128-129. 8 „Respublikos Prezidento Antano Smetonos kal­ ba, pasakyta po priesaikos gruodžio 12 d. Sei­ mo rūmuose“. Lietuvos aidas. 1938 12 13.

ras. 1939 04 14. P. 279. 24Seimo stenogramos, šeštoji sesija. 1939.11.15 -1939. IV.15. 129-asis posėdis (1939 04 05). P. 87. 25 K. Musteikis. Prisiminimųfragmentai. P. 25.

9 J. Statkus. „Reikia pastovios vienybės“. Vairas.

2li S. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. T. L P. 557.

1939 03 30. P. 246.

27 E. Turauskas. Lietuvos nepriklausomybės neten­

10S. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. T. L P. 554. 11 K. Musteikis. Prisiminimųfragmentai. Antras lei­ dimas. V., 1989. P. 18.

kant. P. 37. 28 „Niekuomet nėra buvusi taip reikalinga tautos

12S. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. T. l.P. 554.

vienybė, kaip šiandien. Respublikos Preziden­

13E. Turauskas. Lietuvos nepriklausomybės netenkant.

to Antano Smetonos atsišaukimas į tautą“. Lie­ tuvos aidas. 1939 09 02.

Antras (fotografuotinis) leidimas. K., 1990. P. 36. 14 J. Gintautas. „Vyriausybei darbą pradedant“.

1939 08 31.

XX avižius. 1939 03 30. 15 „Tikroji vienybė. Buv[usiojo] ministerio pirmi­ ninko ir buvĮusiojo] Lietuvos] Valstiečiu Liau­ dininkų sąjungos pirmininko Mykolo Sleževi­ čiaus pareiškimas“. Lietuvos žinios. 1939 03 30.

I

I

Y O S

P. 66. 31 Min. dok. Polpriedy soobščajut... Sbornik dokumentov ob otnošenijach SSSR s Latvijei, Litvoj i

va, 1990. P. 27.

1939 03 30. P. 237.

I I

30E. Turauskas. Lietuvos nepriklausomybės netenkant.

Estonijei, avgust 1939g. - avgust 1940 g. Mask­

16D. Cesevičius. „Rūpesčiai ir viltys“. Vairas.

I.

29 J. Statkus. „Momento reikalavimai“. Vairas.

R

K S

1’

1'

B

I.

I

K

O

S

426

1' I

R

M

I

\

I

N

K A

!

32 „Tėvynė reikalauja rimties, pasišventimo ir pa­

nybos sutarties projekto pagrindiniai princi­

siryžimo“. Lietuvos aidas. 1939 09 18. 33Visuomenės komiteto pasitarimo 1939 09 18 pro­

37J. Pajaujis. „Tautos savisaugos politika“. Lietu­

34 Ibidem. L. 2.

vos žinios. 1939 10 27.

33 Ibidem. L. 3.

I L

I

L

v

pai“. Tarybos valdžios atkilimas Lietuvoje 1940 me­ tais. Dokumentų rinkinys. V., 1986. R 61-62.

tokolas. LCVA. F. 377. Ap. 10. B. 429. L. 2-3.

1.

36 „Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos gy­

r

s

r

i

i.

i

r

o

s

427

N I S

I

R A I

1’ 1 R M I N I N

K A 1

Algis Kasperavičius

ANTANAS

pas kut i ni s ministras p i r m įni nkąs

108 Antanas Merkys

ntanas Merkys buvo paskutinysis Lietuvos Respublikos (1918-1940) ministras pirm ininkas. Jo vardas paprastai siejamas su prarasta nepriklausomybe, jam prikišam a ryžto stoka, sutrikimas p er grėsm ingą padėtį, vos ne išdavystė. Tarsi šešėlyje lieka visa paskutiniosios Vyriausybės veikla ir ta aplinkybė, kad A. Merkys dar prieš ministro pirm ininko postą turėjo ilgalaikę ir pakankam ai visapusišką adm inistratoriaus patirtį. Iš visų 1918-1940 m. m inistrų pirm ininkų šiuo požiūriu su ju o galima lyginti tik Ernestą Galvanauską ir Juozą Tūbelį. Vienpusišką A. Merkio vertinim ą psichologiškai galima suprasti. Ap­ žvelgdamas tragiškus 1940 m. birželio įvykius, žymiausias išeivijos publicis­ tas Bronys Raila taikliai pastebėjo, kad „didžiausi ir ilgai nokę įvykiai paga­ liau išsisprendžia per labai trumpą laiką, net ne valandomis, o minutėmis. Ir per tas minutes pasirodo visa žmogaus esmė, tikrasis charakteris, protas, aistros, valios kietumas, jo emociniai išgyvenimai ir etiniai postulatai“ \ Tačiau iki tų lem tin­ gų minučių ir dienų A. Merkys buvo vienas iš nepriklausom os valstybės kū­ rėjų, o paskutinįjį gyvenimo tarpsnį nugyveno kaip stalininės tironijos ka­ linys ir kankinys. T ad verta objektyviai panagrinėti jo gyvenimą bei veiklą.

Jaunystė ir Pirmojo pasaulinio karo metai Busimasis prem jeras gimė 1887 m. sausio 20 d. tuom etinės Ukm ergės apskrities Skapiškio parapijos Bajorų kaimo mažažemio ūkininko Karolio Merkio šeimoje. Rygoje eksternu baigęs rusišką Aleksandro Trečiojo gim ­ naziją, jis stojo savanoriu į Rusijos kariuom enę. Pagal to m eto im perijos įstatymus turintys vidurinį išsilavinimą ir tinkami karo tarnybai šaukiam o­ jo amžiaus vyrai galėdavo eiti į kariuom enę savanoriais. Jie vietoj ketverių

431

K

M

I

N

I

m etų tarnaudavo tik vienerius, retkarčiais - dvejus metus, jie turėdavo pirm enybę mokytis karo mokyklose. Įstojęs savanoriu į 177-ąjį Izborsko pėstininkų pulką, A. Merkys toliau mokėsi karo mokykloje, ją baigęs, tarnavo jaunesniuoju karininku. N orė­ dam as įsigyti aukštąjį išsilavinimą, išėjo į atsargą ir pradėjo studijuoti D orpato (dab. Tartu) universiteto Teisės fakultete. Studijas nutraukė Pir­ masis pasaulinis karas. 1914 m. liepos 20 d. A. Merkys buvo mobilizuotas. 1914-1915 m. tarna­ vo Lietuvoje: Kauno, Kaišiadorių ir Kėdainių geležinkelio kom endantūro­ se. Pasitraukus iš Lietuvos Rusijos kariuom enei, tarnavo Latvijoje, Kreicburgo (dab. Kraslava) geležinkelio kom endantūroje. 1917 m. pradžioje A. Merkį perkėlė į vadinamąjį Rumunijos frontą, sudarytą po Rusijos sąjun­ gininkės Rumunijos sutriuškinimo. Čia jis tarnavo fronto štabo karinių p e r­ vežimų skyriuje ir svarbios Besarabijoje Reny-Benderų geležinkelio linijos kom endantu. Tarnybą Rusijos kariuom enėje A. Merkys baigė turėdam as štabskapitono laipsnį ir įgijęs nemažą administracinio darbo patirtį. Po Spalio perversmo galutinai suirus Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, A. Merkys pasiliko Vokietijos užimtoje Ukrainoje, su kitais telkė išsisklai­ džiusius lietuvių karius. 1918 m. spalio ir lapkričio mėnesį jis Kijevo Sv. Vladimiro universitete išlaikė teisės specialybės baigiamuosius egzaminus ir gavo laikinąjį pažymėjimą antrojo laipsnio diplom ui2. Teisės mokslus, kaip ir gimnaziją, baigė eksternu. Tačiau puikiai išmanė teisę ir Lietuvoje niekas jam neprikišdavo menkos kvalifikacijos ar abejotinos vertės diplomo.

Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjas Sugrįžęs į Tėvynę, Antanas Merkys stojo į besikuriančią Lietuvos ka­ riuom enę ir ja u 1919 m. sausio 10 d. buvo paskirtas steigiamo Krašto ap ­ saugos m inisterijos Juridinio skyriaus viršininku. Darbą reikėjo pradėti iš pam atų, tad skyrius, pirm iausia jo viršininkas, dirbo gana aktyviai. Jau sausio m ėnesį buvo paruošti pulko teismo įstatai. Juos M inistrų Kabinetas patvirtino 1919 m. vasario 13 d., o kovo pabaigoje patvirtinti ir karo teis­ mo nuostatai3. Energingas ir išsilavinęs karininkas greitai tapo Lietuvos politikų žino­ mas ir 1919 m. kovo 12 d. Prano Dovydaičio sudarytoje Vyriausybėje bu­ vo paskirtas Krašto apsaugos m inisterijos valdytoju. Si Vyriausybė veikė vos vieną mėnesį, bet ir naujam e, koaliciniame Mykolo Sleževičiaus vado­ vaujam am e M inistrų Kabinete A. Merkys užėmė krašto apsaugos ministro postą. M inistru jis dirbo ligi 1919 m. rugpjūčio pabaigos. Krašto apsaugos m inisterija 1919 m. gegužės m ėn. buvo iš esmės pertvarkyta, sudarytos

L

I

K

I

l

V

C

432

N

I

S

I

k

A

I

P

I

R

M

I

N

! X

k

A

I

A. Merkys tarp karininkų. 1919 m. Iš kairės į dešinę: gen. Itn. VI. Nagevičius, gen. Itn.J. Galvydis-Bykauskas, mjr. A. Merkys, gen. Itn. J. Bulota

naujos struktūros, įsteigta vyriausiojo kariuom enės vado pareigybė. T o ­ liau buvo kuriamos naujos kariuom enės dalys, priim am i savanoriai, jau n i vyrai šaukiami į privalom ąją karo tarnybą. Atleistas iš krašto apsaugos m inistro pareigų, A. Merkys tą pačią dieną buvo paskirtas ypatingųjų reikalų karininku. 1919 m. spalio 7 d. jis skiria­ mas krašto apsaugos m inistro ir vyriausiojo kariuom enės vado gen. Itn. P. Liatuko padėjėju (dabar sakytume - pavaduotoju)4. Pats generolas į m inisterijos reikalus mažai gilinosi, juos faktiškai tvarkė A. Merkys. Jam tekdavo atlikti ir kai kuriuos kitus svarbius pavedimus. Antai 1920 m. sau­ sio pradžioje jis atstovavo Lietuvai trijų Baltijos valstybių vyriausiųjų ka­ riuom enės vadų konferencijoje, kuri įvyko Latvijoje, Valkos m ieste5. N e­ trukus (1920 m. vasario 13 d.) Prezidento įsakymu A. M erkiui buvo su­ teiktas m ajoro laipsnis6. Praėjo vos keletas dienų ir Kauno įguloje prasi­ dėjo kareivių bruzdėjim ai.

L

I

k

I

433

A X T A N A S \l K R l\ Y S

170 Kariuomenės Generalinio štabo viršininkas M. Velykis, vyriausiasis karo vadas S. Žukauskas ir krašto apsaugos ministras A. Merkys. 1919 m.

Vasario 22 d. Aukštosios Panem unės kareivinėse buvo kareivių suimtas ten nuvykęs generolas P. Liatukas. Praėjus porai valandų po šio įvykio, A. Merkys telefonu kalbėjosi su m aištaujančių kareivių išrinkto kom iteto nariais ir atm etė jų reikalavim ą pradėti derybas, teisėtos valdžios vardu pareikalavo paleisti vyriausiąjį kariuom enės vadą bei kitus suimtus kari­ ninkus ir besąlygiškai pasiduoti. Negavęs jokio atsakymo, A. Merkys įsakė ginkluota jėg a nuslopinti Aukštosios Panem unės kareivių m aištą7. Vasario 23 d. ligi vidurdienio maištas buvo nuslopintas beveik be aukų. Išlaisvin­ tas generolas Liatukas tą pačią dieną atsistatydino iš abiejų aukščiausių karinių pareigų. Vyriausiuoju kariuom enės vadu buvo paskirtas gen. S. Žukauskas, kraš­ to apsaugos m inistru - A. Merkys. Taip buvo įvertinti šio ryžtingi veiksmai per grėsm ingą situaciją, nors dėl jos iš dalies kaltas ir jis pats. Svarbiausio-

I.

I r.

I

l

Y O S

434

M

I N I S !

R

1' I R M I N I N K A I

2 % / < » /ttii/ttttz, ^s/s/ S

H K y

a t ^ a r c o c pu l'-d n in lcao l e i t o m n t a a 4 ,/ fJ

j

e t/f-j

f/ff/ttr .

¿z /ftt/tfj/etff/

J^te/tt * > /)J ^*7t/fsr>//įe//eJ ^//4eyez * * • ? " * * * • w

1C

fi/ty e J

/t*teyd/e////**

a t u u r r u u p u lliin ln k ą L c lte n n n t^ Kf/ityt/ - js/ar//**}/// z/tet/ti/it*

>)i*H rj*49d. / / / . Q

3o-.. ¿ t a ! » r-tl ln 'n .' n a / f l c f k ^ C i^ l L>«e, >/rir*S/# p*

r^

, / y '

(ą r1 *.?,

P ul fc ln ln k a j .1« i

Lietuvos kariuomenės kurėjo-savanorio A. Merkio pažymėjimas. 1928 m.

mis kareivių nepasitenkinim o priežastim is buvo gana prastas maistas bei apranga, šaltos kareivinės, netinkam as daugelio karininkų elgesys, taip pat ir tai, kad kai kurie karininkai nem okėjo lietuviškai. Neabejotina, kad oficialiai arba faktiškai nuo 1919 m. pavasario vadovaudam as Krašto ap­ saugos m inisterijai A. Merkys galėjo daugiau rūpintis m inėtom is p roble­ momis. Vėl tapęs E. Galvanausko vadovaujamos Vyriausybės m inistru, tu ­

I

E

f

L

V

435

1’ I

R

M

I

N

I

N

K

A

I

rėjo jas labai aktyviai spręsti; kareivių maistas ir gyvenimo sąlygos buvo pagerinti, prad ėta geriau m okėti algas. Žinoma, tai lėmė ir 1920 m. p ir­ mojoje pusėje pasikeitusi Lietuvos vidaus bei tarptautinė padėtis, savotiš­ kas karo veiksmų atokvėpis. Lietuvių politikam s ir visuom enei A. Merkys greitai tapo žinomas kaip energingas ir sumanus valstybininkas. Pastebėjo jį ir užsieniečiai. A m eri­ kiečių karinės misijos, kuri 1919 m. pavasarį lankėsi Lietuvoje, narys R. Hale savo ataskaitoje nurodė ir žymesnius Lietuvos Vyriausybės narius: prem jerą M. Sleževičių, pram onės bei prekybos m inistrą J. Šimkų ir kraš­ to apsaugos m inistrą A. M erkį8. Nors, galimas dalykas, užjūrio svečias ver­ tino tolimos egzotiškos šalies karo m inistrą labiau pagal jo sugebėjim ą laisvai bendrauti ir parodyti save iš teigiamos pusės. Tokį sugebėjimą A. Merkys turėjo. Tačiau ne dėl to ja m buvo palankus pirm asis Lietuvos Prezidentas A. Sm etona. Kita vertus, ligi sugrįžim o iš Ukrainos nedalyvavęs jokios lietuvių politinės srovės veikloje, A. Merkys ja u 1919 m. tapo Tautos pažangos (vėliau tautininkų) šalininku. Motyvų čia galėjo būti įvairių, tačiau pasirinko jis visam gyvenimui. Sušaukus Steigiamąjį Seimą, K. Grinius sudarė naują M inistrų Kabine­ tą. 1920 m. birželio 19 d. A. Merkys perdavė krašto apsaugos m inistro p a ­ reigas pulkininkui leitenantui K. Žukui. Porą m ėnesių pabuvęs ypatingų­ jų reikalų karininku, A. Merkys 1920 m. rugpjūčio mėnesį buvo paskirtas Vietinės kariuom enės brigados vadu. Šiai brigadai buvo pavaldžios visos karo kom endantūros, kuriam os atsargos dalys, jos karininkai vykdė m obi­ lizaciją ir kom plektavo visas karines dalis. Vietinės kariuom enės brigados kariai dalyvavo kovose su lenkais, likviduodavo plėšikų gaujas, palaikyda­ vo viešąją tvarką9. G reta tiesioginių brigados vado pareigų A. Merkiui tekdavo atlikti kai kuriuos specialius Vyriausybės pavedim us. Pavyzdžiui, 1921 m. jis buvo Krašto apsaugos m inisterijos atstovas komisijoje sienai su Latvija nustaty­ ti10. 1922 m. spalio 17 d. įsakymu A. M erkiui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, o lapkričio mėnesį jis paties prašym u buvo atleistas iš Vietinės kariuom enės brigados vado pareigų ir išėjo į atsargą11.

Advokatas ir visuomenės veikėjas Apsisprendęs antrą kartą pradėti civilinį gyvenimą, A. Merkys ėmėsi ad­ vokato profesijos. Nepriklausomybės kovos baigėsi, kariuomenė buvo maži­ nama, tad ir karininkų reikėjo mažiau. A. Merkys daug nuveikė kurdam as Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, bet jis nevadovavo kariams mūšių laukuose. Tarnybos lapo, surašyto 1922 m. rugpjūčio 9 d., skiltyje „Dalyvavimas kovo­

U K S P L

Ii

L I K

436

i \

i

K A

1’ I K M 1 N 1 N K A I

se, pasižymėjimai, sužeidimai bei kontūzijos“ lakoniškai parašyta: „Nedaly­ vavo ir neturėjo“'2. Vargu ar kas dėl to darė jam priekaištų, bet jis pats tik­ riausiai jautė, kad rikiuotės tarnyba nėra jo tikrasis pašaukimas. Teise A. Merkys labiau domėjosi nei karo mokslais. Dar tarnaudam as kariuom enėje jis sudarė 1922 m. išspausdintą knygą „Lietuvos įstatymai. Sistematizuotas įstatymų, instrukcijų ir įsakymų rinkinys“ - pirm ąjį tokio pobūdžio leidinį nepriklausom oje Lietuvoje. 1925 m. pasirodė jo tęsinys, taip pat A. Merkio paruoštas. Pagaliau teisininko darbas buvo geriau a p ­ m okam as negu karininko, sudarė palankesnes sąlygas užsiimti verslu ar politine veikla. M aterialiniai sumetimai čia daug lėmė. A. Merkys ja u buvo vedęs kau­ nietę M ariją Rabašauskaitę, reikėjo aprūpinti šeimą. Jis tapo Prekybos ir pram onės banko akcininku, vienu iš Kauno lom bardo ir kai kurių kitų ūkio bendrovių steigėjų. Ar tai buvo visiškai „švari“ veikla, ar A. Merkys nepiktnaudžiavo savo plačiais ryšiais ir pažintim is? Galima pasakyti tik tiek, kad jo pavardė nei nepriklausom oje Lietuvoje, nei išeivijoje po A nt­ rojo pasaulinio karo nebuvo siejama su kokiais nors konkrečiais finansi­ niais skandalais. Pik. ltn. K. Žukas atsiminim uose „Žvilgsnis į praeitį“, p ir­ m ą kartą paskelbtuose 1959 m. Čikagoje, neigiam ai atsiliepė apie A. M er­ kį, k a ltin o ji įvairiomis intrigom is, bet neužsim inė apie kokias nors jo fi­ nansines machinacijas ar savanaudiškumą. O K. Žukas drąsiai keldavo į viešumą visokiausius piktnaudžiavim us. Ir darydavo tai tiek eidam as aukštas pareigas, tiek atsim inim ų puslapiuose. Beje, verslui A. Merkys skyrė ne tiek ja u daug laiko ir jėgų. Advokato praktiką jis derino su teisininko darbu valstybės įstaigose ir visuom enine veikla. A. Merkys buvo Finansų m inisterijos juriskonsultas. 1925 m. Kau­ ne vadovavo Administracijos darbuotojų kursams. 1924 m. jis buvo išrink­ tas Kauno m iesto savivaldybės tarybos atstovu, o 1925 m. tapo šios tary­ bos pirm ininku. Tiesa, tarybos pirm ininko postas nebuvo toks svarbus kaip m iesto burm istro. Kauno burm istru tada dirbo žymus liaudininkų veikėjas Jonas Vileišis. Teko A. Merkiui atlikti ir vieną svarbią valstybinę užduotį. 1923 m. sau­ sį Vyriausybė paskyrė jį aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A. Smetonos sekretoriumi. Per darbą Klaipėdoje, kuris truko du mėnesius, artimiau susipažino su A. Smetona, sutvirtėjo jo tautininkiškas nusistatymas. 1924 m. rugpjūčio 17-19 dienomis Šiauliuose įvyko pirmasis tautininkų su­ važiavimas. Jis įkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą. Sąjungos C entro valdy­ bos, kuri susidėjo iš šešių asmenų, nariu buvo išrinktas ir A. Merkys13. A. Merkys buvo vienas Lietuvos atsargos karininkų sąjungos steigėjų ir vadovų, bendravo su įvairių pažiūrų žmonėmis. Nepriklausom os Lietuvos

437

1921-1923 m. kontržvalgybos viršininkas ir Klaipėdos sukilimo vadas J. Budrys-Polovinskas atsim inim uose pastebėjo, jo g „pas vaišingą ir su vi­ sais malonų Merkį“ noriai lankydavosi pažįstam i karininkai14. N epasikeitė tokia elgsena ir po 1926 m. gruodžio 17 d. perversm o. „Pas A. Merkį, su kuriuo nuo pirmos pažinties buvome ir likome draugais, ko ne kasdien vakarais sueidavo nekviestų keletas žymesnių veikėjų, nebūtinai jo bendraminčių tautinin­ kų. Merkys buvo labai tolerantiškas ir turėjo pasitikėjimą kitų partijų žmonių tar­ pe“, - r a s ė j. Budrys15.

1926 m. gruodžio 17 d. išvakarėse ir perversmo dienomis A. Merkys nebuvo 1926 m. gruodžio 17-osios d. perversmo tiesioginis dalyvis, jį įvykdė tikrosios tarnybos karininkai, tačiau apie ruošimąsi nu ­ versti M. Sleževičiaus vadovaujamą Vyriausybę žinojo. 1952 m. kalėjime tardom as SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) tardytojo, A. Merkys sakė, jo g 1926 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje jis lankėsi pas A. Smetoną, ir pokalbyje jie abu labai neigiamai vertino to meto liaudinin­ kų ir socialdemokratų Vyriausybės veiklą. A. Smetona esą pasakęs, jo g ka­ rininkų grupė, vadovaujama vyresniojo leitenanto A. Mačiuikos, energingai ruošiasi nuversti liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybę, naują Minist­ rų Kabinetą sudarys A. Voldemaras. Į tardytojo klausimą, ar A. Smetona pra­ nešė jam tokią svarbią ir slaptą žinią norėdam as gauti sutikimą dalyvauti naujoje Vyriausybėje, A. Merkys atsakė: „Tiesiai Smetona apie tai nekalbėjo, ta­ čiau jeigu jis mane informavo apie būsimus politinius įvykius Lietuvoje, tai neat­ mestina galimybė, kad jis numatė įtraukti mane į naują Vyriausybę“ ll5. Neaišku, ar tardym o protokole tiksliai perteikti tardom ojo atsakymai, bet, suprantam a, kad stalininiuose kalėjimuose iškankintas ir ateityje nie­ ko gera nem atantis žmogus nesakė ir negalėjo sakyti visos tiesos. Savo plačių ryšių tarp karininkų dėka A. Merkys turėjo vaidinti gana reikšm in­ gą vaidm enį, jei taip galima sakyti, psichologiškai paruošiant perversmą. Galbūt ne tiesiog ragindam as jėg a pakeisti valdžią, bet kritikuodam as liaudininkų ir socialdem okratų bejėgiškum ą bei nesugebėjim ą tinkam ai tvarkyti Lietuvos reikalų. Ju k gruodžio 17 d. perversm ininkų vadovybė, kaip rašo A. Sm etonos biografas A. M erkelis, siūliusi A. M erkį skirti prem jeru, bet dar neatsi­ statydinęs Prezidentas K. Grinius nesutiko, ir m inistru pirm ininku buvo paskirtas A. V oldem aras17. Išsam iau ir aiškiau šį epizodą nušviečia V. Si­ dzikausko, kuris kartu su R. Skipičiu buvo tarpininkas tarp perversm i­ ninkų ir K. G riniaus, atsim inim ai. V. Sidzikauskas rašo: „Kai aš paklau­ siau A. Smetoną, ar perversmo vadovybė turi kandidatą į ministro pirmininko

I

I

k

T

L

V

R

F

S

1>

L

B

1.

I

K

438

vietą, jis man atsakė, kad kariuo?nenė ir jis pats norėtų, kad naujajai Vyriausy­ bei vadovautų Antanas Merkys“. Tačiau kai tarpininkai nuvyko pas Prezi­ dentą, šis pareiškė kategoriškai nesutinkąs pavesti A. M erkiui sudaryti naują Vyriausybę. V. Sidzikausko liudijim u, K. G rinius pasakęs: „Jei aš tai padaryčiau, turėčiau grabe apsiversti. Tegul daro su manim ką nori, tegul veža į Alytų, tegul sušaudo, bet Merkio paskyrimo aš nepasirašysiu“ 18. P erver­ sm ininkai tada pasiūlė A. V oldem aro kandidatūrą. K. Grinius n ep riešta­ ravo, patvirtino A. V oldem aro sudarytą M inistrų K abinetą ir pats atsi­ statydino iš Prezidento posto. Kodėl K. Grinius taip griežtai priešinosi A. Merkio paskyrimui? Vargu ar jis turėjo asm eninių susidūrim ų su A. Merkiu arba laikė jį ypač pavojin­ gu žmogumi. A. Merkys - tautininkas, bet A. Voldemaras - taip pat. Lėmė aplinkybė, kad A. Merkys buvo vyresnysis karininkas, nors ir atsargos. Ka­ rininkai surengė sąmokslą prieš teisėtą Vyriausybę ir ją nuvertė. Lietuvai iškilo karinės diktatūros grėsmė ir karininko skyrimas Vyriausybės vadovu galėjo reikšti pritarim ą tokiai diktatūrai. Geriau ja u A. Voldemaras - civi­ lis, nors ir arogantiškas. Ar tokia realiai ja u nebeturinčio valdžios Prezidento laikysenos in te r­ pretacija yra teisinga? Klausimas turbūt retorinis. Gyvenimo saulėlydyje išeivijoje diktuotam e m em uarinio pobūdžio straipsnyje K. Grinius p risi­ m ena, kad V. Sidzikauskas tarpininkavo, bet visiškai nem ini kontroversi­ jos dėl A. Merkio kandidatūros19. Gal tai atsitiktinum as, o gal nenoras paliesti nem alonų ir skausm ingą pačiam K. Griniui klausimą. Būtų tekę pripažinti, kad jis, įsitikinęs d e­ m okratas, visokio plauko autoritarizm o ir diktatūros priešininkas, atm es­ damas A. Merkio kandidatūrą ir sutikdamas paskirti prem jeru A. Volde­ m arą, tada padarė klaidą. Šio diktatoriški polinkiai bei politinis avantiū­ rizmas 1926-1940 m. visiškai atsiskleidė. A. Merkys prem jeru netapo, bet epizodas rodo, kad jis buvo laikomas svarbiu politiniu veikėju. Bent ja u perversm ininkų, nes A. Merkį skirti m i­ nistru pirm ininku siūlė ir krikščionių dem okratų lyderis M. Krupavičius.

Vėl krašto apsaugos ministras 1926 m. gruodžio 18 d. A. Voldem aro sudarytoje Vyriausybėje A. M er­ kiui buvo patikėta vadovauti Krašto apsaugos m inisterijai. Ja u ketvirtą kartą p er trum pą atkurtos Lietuvos kariuom enės egzistavimo laikotarpį A. M erkiui teko įgyvendinti kai kurias griežtas atkurtos karo padėties priem ones, jis pasirašė įsakymą pavojingiems valstybės tvarkai bei ram y­ bei asmenims įsteigti Varnių izoliavimo stovyklą. Į ją siųsdavo toli gražu

439

K

A

1

ne vien aktyvius politinius oponentus, bet taip p at ir kontrabandininkus bei kitus krim inalinius nusikaltėlius. Tačiau A. Merkys stengėsi n e p e r­ lenkti lazdos, griežtai nevalė kariuom enės nuo nepatikim ų karininkų. Iš karo tarnybos atleistus karininkus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Suprantam a, tokią kadrų politiką lėmė ne vien krašto ap ­ saugos m inistro, bet ir Prezidento A. Sm etonos bei m inistro pirm ininko A. V oldem aro nuostatos. Gavę valdžią iš karininkų rankų, jie nesistengė pabrėžtinai skirstyti karininkijos į aktyvius naujos valdžios šalininkus (jų buvo mažuma) ir „nepatikim us“, rūpinosi pagerinti kariškių m aterialinę padėtį. Šiam kursui vykdyti nuosaikus A. Merkys labai tiko. Respublikos Prezi­ dentas 1927 m. gegužės m ėnesį jį apdovanojo Vyčio Kryžiaus 3-iojo laips­ nio ordinu už, kaip buvo nurodyta įsakyme, „1919 m. kovų nuopelnus atva­ duojant priešo pagrobtas Lietuvos šiaurės rytų žemes“ 20. A. Merkio veikla orga­ nizuojant Lietuvos kariuom enę kovų su bolševikais m etu buvo pagaliau įvertinta. Prezidentas A. Sm etona visiškai pasitikėjo A. Merkiu. Kitokios nuom o­ nės apie krašto apsaugos m inistrą buvo prem jeras A. Voldemaras. Kaip tik dėl jo priešiškum o A. Merkys neilgai tevadovavo ministerijai. Ja u 1927 m. birželio 1 d. jis išėjo atostogų ir, kaip rašom a tarnybos lape, „būdamas atos­ togose įteikė atsistatydinimo prašymą, kurį Respublikos Prezidentas patenkino“ 21. Krašto apsaugos m inistru buvo paskirtas gen. ltn. T. Daukantas. Lietuvos spauda tada nieko nerašė apie šio pakeitim o priežastis, bet gandų sklido visokiausių. Pats A. Voldem aras parodym uose NKVD, rašytuose 1940 m. spalio m ėnesį trem tyje Šiaurės Kaukazo O rdžonikidzės mieste, aiškino dalyką taip: „Vienintelis padorus lietuvis, lenkų nuomone, [A. Merkys] į mano Kabine­ tą įėjo kaip pulkininkų statytinis. Po kelių mėnesių turėjo išeiti į atsargą, nes aš suradau jo ministerijoje ginklų pirkimo bylą, kurioje visi dokumentai buvo suklas­ toti. A. Merkys teisinosi, kad visai nieko nežinojo. Aš tada pareiškiau, kad nega­ liu laikyti tokio bendradarbio, kuris nežino, kas dedasi jo ministerijoje “ 22. Klau­ simas, kiek čia tiesos ir kiek insinuacijų, turint galvoje ir tai, kad rašė ne laisvas žmogus, o NKVD viešai sekamas tremtinys. Pirm a, A. V oldem aras neturėjo kokios nors priežasties išgalvoti patį faktą, kad jis privertė atsistatydinti A. Merkį. Tai negalėjo būti laikoma nei nuopelnu SSRS, nei palankum o jai ženklu. Antra, parodym uose ryški A. Voldem aro neapykanta A. Merkiui ir dar didesnė A. Smetonai. Trečia, apie kažkokias machinacijas su ginklų pirkim u 1927 m. visiškai nerašė nei išeivijos spauda, nei taip pat išeivijos išleistų atsim inim ų autoriai, nei p a­ galiau sovietiniai „fašistinio Smetonos režimo“ demaskuotojai. Žinojo ir p a ra ­

440

šė tik vienas A. Voldemaras. Galima daryti išvadą, kad, laikydamas A. Merkį gana pavojingu konkurentu (juk kaip tik pastarasis 1926 m. gruodžio 17 d. buvo siūlomas į prem jerus), V oldem aras nutarė ju o atsi­ kratyti ir kaip pretekstu pasinaudojo kažkokiu krašto apsaugos m inistro tarnybiniu aplaidum u. Pretekstas turėjo egzistuoti, nes kitaip vargu ar Prezidentas A. Sm eto­ na būtų sutikęs A. Merkį atleisti. Tačiau tik pretekstas, tik priekabė, nes atleistasis iškart gavo kitą aukštą postą.

Klaipėdos krašto gubernatorius 1927 m. rugsėjo mėnesį jis buvo paskirtas Klaipėdos krašto gubernato­ riumi. Ankstesnis gubernatorius K. Zaikauskas atsistatydino dėl sveikatos būklės (jį kamavo plaučių liga), bet, kita vertus, tautininkų valdžiai jis n e ­ buvo parankus kaip žymus liaudininkų veikėjas ir, bent taip buvo m ano­ ma, kaip nesugebąs Klaipėdos krašte tinkam ai apginti Lietuvos interesų. Prezidentas A. Sm etona norėjo turėti gubernatorium i visiškai patikim ą žmogų, vieną iš žymiausių tautininkų veikėjų. Visuomenei, kuri nežinojo A. Merkio atsistatydinimo aplinkybių, toks paskyrimas taip pat atrodė vi­ siškai natūralus ir drauge rodantis didėjantį valdžios dėmesį Klaipėdos krašto reikalams. Pradėjęs eiti gubernatoriaus pareigas, A. Merkys beveik tris mėnesius vedė derybas su vokiškos Seimelio daugumos partijom is dėl naujos Direk­ torijos sudarymo. Derybos baigėsi naudingu Lietuvos valstybiniams intere­ sams kompromisu. O. Kadgyno vadovaujamoje Direktorijoje iš keturių na­ rių tik du buvo kategoriškai priešiški nuosaikiai lietuviškumo stiprinim o Klaipėdos krašte politikai23. Įvykių amžininkas ir dalyvis R. Valsonokas nu ­ rodo, kad vokietininkai kuriam laikui neteko lemiamos įtakos Direktorijos veiklai: „Dalykams susiklojus taip, kad didžvokiečiai buvo priversti išsižadėti vieno iš svarbiausių savo politinių reikalavimų, būtent, grynai parlamentiniais pagrin­ dais sudarytos Direktorijos, 1928 m. pradžioje krašte nusistovėjo politinė pusiausvy­ ra, kuri mutatis mutandis veikė krašto politinę raidą iki pat 1930 m. rudens“ 24. Galbūt ne iki rudens, o ligi vasaros, bet tai ja u antraeilis m om entas. Šiai pusiausvyrai, santykių tarp Lietuvos centrinės valdžios, kuriai krašte atstovavo gubernatorius, ir autonom inių Klaipėdos struktūrų pagerėji­ mui didelės įtakos turėjo laikinas Vokietijos Vyriausybės politikos L ietu­ vos atžvilgiu pasikeitimas, susijęs su bendru taikingu jos užsienio politikos kursu. 1928 m. sausio 20 d. buvo pasirašyta Vokietijos-Lietuvos sutartis, kuria Vokietija dar kartą pripažino Klaipėdos kraštą sudėtine Lietuvos da­ limi, o N em uną - valstybine siena25.

441

Ne mažiau svarbi objektyvi stabilizacijos prielaida buvo tai, kad plėto­ josi Klaipėdos krašto ūkis ir stiprėjo jo pram onės bei prekybos orientaci­ ja į vadinamosios Didžiosios Lietuvos rinką. Šią orientaciją skatino Lietu­ vos Vyriausybė ir, žinoma, gubernatorius A. Merkys. Didelę reikšmę tu rė­ jo jo santykiai su Klaipėdos krašto autonom inėm is struktūrom is. Jis „iš karto užtvėrė kelią Seimelio kišimuisi į administraciją ir tuo būdu apsaugojo Sta­ tuto laiduojamąjį vykdomosios valdžios savarankiškumą nuo partijų kontrolės“ 26. Tačiau „nestabilus stabilumas“ (istoriko V. Žalio žodžiai) Klaipėdos krašte tęsėsi neilgai. 1930 m. gegužės m ėnesį Seimelio daugum a pareiškė nepasitikėjim ą O. Kadgyno vadovaujam a D irektorija ir ji buvo priversta atsistatydinti. G ubernatoriaus A. M erkio pastangos susitarti su Seimelio daugum a jau nebuvo sėkmingos. Sudarytai lietuvio M. Reizgio vadovaujamai D irektori­ jai Seimelis iškart pareiškė nepasitikėjim ą. Atsakydamas į tai, gubernato­ rius paleido Seimelį ir paskyrė naujus rinkimus. 1930 m. rugsėjo 3 d. p a ­ skelbtas Seimelio rinkim ų įstatymo pakeitim as sukėlė didelį vokietininkų nepasitenkinim ą. Vienas iš jų vadovų įteikė gubernatoriui skundą „dėl Klaipėdos krašto sta­ tuto bei autonomijos laužymo“, adresuotą Respublikos Prezidentui. A. M er­ kys atsisakė perduoti skundą Prezidentui, nurodęs, kad nei statutas, nei autonom ija pažeisti nebuvo. Vokietijos Vyriausybė nedelsdam a nusiuntė skundą T autų Sąjungai į Ženevą. T autų Sąjungos Tarybos sesijoje dalyva­ vo užsienio reikalų m inistrai: Vokietijos - J. Kurcijus, Lietuvos - D. Zau­ nius, kurie ten buvo susitikę ir derėjosi. Vokietijos skundas susilaukė p ri­ tarim o T autų Sąjungoje, ir Lietuvai teko pasižadėti ištaisyti tariam us sta­ tuto pažeidim us. Tai buvo Lietuvos diplom atinė nesėkmė. Taip konfidencialiam e laiške Prezidentui A. Sm etonai ją vertino pasiuntinys Prancūzijoje P. Klimas, kuris taip p at dalyvavo T autų Sąjungos Tarybos sesijoje. Jis, beje, atvirai kritikavo A. Merkį, kaip atsakingą už Klaipėdos Seimelio rinkim ų įstaty­ mo pakeitim ą, teigdam as, kad „...mūsų administracija Klaipėdoje leidosi sau padaryti kai kurių per daug ryškių neteisėtumų. Pavyzdžiui, nors ir paties rinki­ mų įstatymo pakeitimas. Konvencija aiškiai sako, kad Klaipėdoje veikia bendras Lietuvos rinkimų įstatymas, o čia dabar išleidžiamas specialus pakeitimas tiktai Klaipėdai. Pakeitimai gali liesti net pačius menkniekius, bet jie yra griežtai prie­ šingi konvencijai“ 27. P. Klimas tikino, kacl Lietuvai tiesioginės derybos su Vokietija Klaipė­ dos klausimu, tokios kaip, pavyzdžiui, D. Zauniaus susitikimai Ženevoje su J. Kurcijumi, yra labai pavojingos. Ir čia jis m atė A. Merkio kaltę, nes „Ministerių Kabinetas, atsižvelgdamas į gubernatoriaus pareiškimą, nesutiko su už-

I.

I k

I

l

V

442

72 A. Merkys - Klaipėdos krašto gubernatorius

sienio reikalų ministerio nusistatymu, kad satisfakcija Vokietijai būtų duota per Tarybą, kaip vienintelį organą bylose su Klaipėda“. P. Klimas tokią M erkio poziciją aiškino tuo, kad šis „nieku būdu nenorėjo sutikti, kad mes viešai Ta­ ryboje, pasak jo, prieš visą pasaulį pripažintume „mea culpa“2S. Jam atrodė, kad tik „privatinis susitarimas su Vokietija tegalėtų būti priimtinas Baigdamas laišką Prezidentui A. Smetonai, P. Klimas ragino K laipėdo­ je veikti nuosaikiai ir kantriai, nė m enkiausiai nepažeisti statuto: „Lojalus,

i.

i

v:

t

i

v

i)

s

s

i* i

b

i.

i

k

o

s

443

N

I

bebaimis atviras Konvencijos laikymasis šiandien tėra vienintelis kelias apramin­ ti tai mažai Lietuvos apskričiai, iš kurios mes patys savo nenaudai darome didelį dalyką su per daug aukštais ir savarankiškais valdytojais1 29 (pabraukta m ano A. K.). Iš P. Klimo laiško būtų galima daryti išvadą, kad A. Merkys turėjo lem iam ą žodį Lietuvos politikoje Klaipėdos krašte, buvo jo „per daug sava­ rankiškas“ gubernatorius. Tikriausiai P. Klimas pervertino A. Merkio įtaką, bet, kita vertus, iš vi­ sų 1923-1939 m. Klaipėdos krašto gubernatorių pastarasis neabejotinai buvo žymiausias politinis veikėjas ir jo kadencija buvo ilgiausia. Galimas dalykas, kad P. Klimas, norėdam as įtikinam iau paveikti Prezidentą kore­ guoti politiką Klaipėdos krašte, sąm oningai padidino A. Merkio vaidm e­ nį, netgi vertė gubernatorių vadinam uoju atpirkim o ožiu. Jeigu P. Klimas turėjo tokių sumanymų, tai jie pasirodė nerealūs. Nors lietuviams Seimelio rinkimai buvo nesėkmingi, A. Merkys 1930 m. rudenį nebuvo atšauktas iš Klaipėdos. Atvirkščiai, jis vokietininkų atžvil­ giu politiką sugriežtino. Tiesa, tas griežtum as buvo tik atsakas į vokieti­ ninkų ir Vokietijos valdžios veiksmus. 1931 m. sausio m ėnesį sudaryta O. Boetcherio vadovaujama D irekto­ rija stengėsi apriboti gubernatoriaus prerogatyvas, atleidinėjo iš autono­ m inių įstaigų tarnautojus lietuvius. Atviras iššūkis Lietuvos valstybei buvo tai, kad D irektorija uždraudė autonom inei policijai bendradarbiauti su valstybine, teigdam a, jo g jos veikla Klaipėdos krašte esanti neteisėta. 1931 m. rugpjūčio 29 d. rašte (pro memoria) Vyriausybei A. Merkys api­ būdino susidariusią nenorm alią padėtį ir argum entuotai nurodė jos teisi­ nes priežastis. G ubernatorius rašė, kad autonom inės struktūros turi be­ veik neribotą laisvę vykdyti arba nevykdyti Lietuvos valdžios nurodym us, o Lietuvos Vyriausybei ir gubernatoriui nepripažįstam a teisė priversti šias struktūras paklusti, tad Lietuvos suverenitetas Klaipėdos krašte esąs tik iliuzija. Didelė bėda, A. Merkio nuom one, yra ta, kad gubernatorius n etu­ ri teisės atšaukti Direktorijos pirm ininko, „tą teisę pripažinus, nebus baisus ir Direktorijos pirmininko iš dabartinės daugumos partijų skyrimas“ 30. G reitai pasitaikė proga praktiškai spręsti A. Merkio rašte keliamas problemas. 1931 m. gruodžio pabaigoje Direktorijos pirm ininkas O. Boetcheris ir du Seimelio nariai, neturėdam i Lietuvos Vyriausybės sutikimo, Berlyne vedė slaptas derybas dėl didesnių žemės ūkio produktų eksporto iš Klaipėdos krašto į Vokietiją kvotų. Derybos išaiškėjo visai atsitiktinai, kai Lietuvos pasienio policija aptiko vieno iš grįžtančios delegacijos narių pase Vokietijos generalinio konsulo Klaipėdoje O. Toepkės laišką, kuria­ me šis prašė atitinkam ų Vokietijos įstaigų teikti visokeriopą param ą O. Boetcheriui p er jo kelionę į Berlyną Klaipėdos krašto reikalais31.

444

Dėl tokio nesiskaitymo su Lietuvos suverenitetu Klaipėdos krašte ir jos valdžios prerogatyvom is 1932 m. sausį Lietuvos Vyriausybė paprašė Vo­ kietiją atšaukti generalinį konsulą, o gubernatorius Direktorijos p irm inin­ kui pasiūlė atsistatydinti. Atsakymas abiem atvejais buvo neigiam as. Sei­ melio daugum a taip pat atm etė gubernatoriaus pasiūlymą atleisti O. Boetcherį iš pareigų. A. M erkiui teko imtis pačių ryžtingiausių priem onių. 1932 m. vasario 6 d. gubernatorius iškvietė O. Boetcherį ir pranešė apie jo atstatydinim ą, o kai šis protestavo dėl tokio sprendim o kaip neteisėto, internavo jį Karininkų ramovėje. Kiti du Direktorijos nariai O. Zygaudas ir J. Puodžius buvo kareivių pašalinti iš savo įstaigos32. Gubernatorius, nepaisydamas Seimelio protestų, m ėgino sudaryti Lie­ tuvai lojalią Direktoriją, o Vokietija vėl įteikė skundą T autų Sąjungos T a ­ rybai. Lietuva joje nebuvo pasm erkta, bet Klaipėdos konvencijos garantai iškėlė bylą N uolatiniam e tarptautinio teisingum o tribunole Hagoje. T ri­ bunolas privalėjo išspręsti ginčą dėl to, ar gubernatorius turi teisę atšauk­ ti Direktorijos pirm ininką ir ar teisėtai jis paleido Seimelį. Mat bylą Lie­ tuvai garantai iškėlė 1932 m. balandžio pradžioje, o dar kovo 14 d. guber­ natorius buvo paleidęs Seimelį ir paskyręs naujus rinkim us gegužės 4 die­ nai. Vienu iš T arptautinio tribunolo teisėjų buvo Kauno universiteto p ro ­ fesorius M. Ròmeris (Remeris), o Lietuvos interesam s atstovavo jos p a ­ siuntinys Didžiojoje Britanijoje V. Sidzikauskas. Bylą Lietuva laimėjo: tri­ bunolas nutarė, kad gubernatorius turėjo teisę atšaukti Direktorijos p ir­ m ininką ir paskirti naują. Vokietijos Vyriausybė 1932 m. rudenį pagaliau sutiko su Lietuvos reikalavimu atšaukti iš Klaipėdos savo generalinį kon­ sulą. O. T oepke atostogų pretekstu išvyko į tėvynę ir į Klaipėdą nebegrį­ žo33. Tai buvo Lietuvos diplom atijos pergalė. 1932 m. Seimelio rinkim ų kam panijos m etu A. Merkys dėjo daug p a ­ stangų, kad lietuvių sąrašas surinktų daugiau balsų. Tai jis m ini trem tyje Saratove rašytuose parodym uose NKVD įstaigai. A. Merkys nurodė, kad 1932 m. rinkim ų išvakarėse agitacijai vesti buvo sudaryta nevieša lietuviš­ ka organizacija. Jai priklausė m aždaug šimtas Lietuvos valstybės K laipė­ dos krašto įstaigų tarnautojų, tarp jų buvo ir šiek tiek vietos lietuvių klai­ pėdiečių. Lėšų veiklai ši organizacija gaudavo iš Lietuvos Vyriausybės p er gubernatūrą. Oficialiai gubernatorius nuo šios organizacijos laikėsi ato ­ kiai34. Vis dėlto rinkim ų rezultatai nepateisino lūkesčių ir pastangų. Lietuvių sąrašas surinko 18,2% (1930 m. rinkim uose - 17,7%) ir gavo 5 deputatų vietas iš 29 (tiek pat, kaip ir 1930 m .)35. Tiesa, balsų lietuvių sąrašas gavo daugiau negu p er 1930 ir ypač 1927 m. rinkimus, bet ne tiek daug, kiek tikėjosi Lietuvos visuom enė, Vyriausybė ir, suprantam a, pats g ubernato­

445

rius. Tai lėm ė klaipėdiečių lietuvių nutautėjim as, kuris autonom iniam e Klaipėdos krašte ne tik nesustojo, bet netgi paspartėjo, glaudūs krašto ūkio bei prekybos ryšiai su Vokietija. Įtikinam ai problem ą aiškina V. Žalys, kurio nuom one, O. Boetcherio kelionė į Vokietiją dėl papildom ų kvotų žemės ūkio produktų eksportui vietos ūkininkam s atrodė ir labai naudinga, ir reikalinga, o „griežta Anta­ no Merkio laikysena bei juridiniai Centro valdžios išvedžiojimai apie kompetenci­ jos tarp Centro ir autonominių įstaigų pasiskirstymą jiems buvo sunkiai supran­ tami. Iš visos šios istorijos krašto ūkininkams buvo aišku tik tiek, jog jie patirs eko­ nominius nuostolius“ 36. A. Merkio politika Klaipėdos krašte iš esmės atitiko Prezidento A. Smetonos ir Vyriausybės politiką, bet po Seimelio rinkim ų, siekiant ap­ ram inti vokietininkus, kurie (beje, kaip ir pačios Vokietijos spauda) itin kritikavo gubernatorių, jis parašė atsistatydinim o pareiškim ą ir 1932 m. gegužės 19 d. buvo atšauktas. Baigėsi svarbus valstybininko A. Merkio veiklos etapas.

Laikinosios sostinės burmistras Grįžęs į Kauną jis buvo paskirtas Valstybės Tarybos konsultantu, ėm ė­ si taip pat advokato praktikos. A. Merkys, kaip ir 3-iajame dešimtmetyje, veikliai dalyvavo Kauno visuom eniniam e gyvenime ir neviešose diskusijo­ se vidaus bei užsienio politikos klausimais, palaikė draugiškus santykius su įvairių pažiūrų žmonėmis. Tai pažymi ir užsienio stebėtojai. Visiškai slaptam e Lenkijos pasiuntinybės Rygoje 1933 m. lapkričio 23 d. pranešim e savo Užsienio reikalų ministerijai nurodyta, kad tautinin­ kus galima suskirstyti į tris grupes. Vienai iš jų, vadinam ajai opozicijai, va­ dovauja A. Merkys. Jis, nors ir nerodo didelio draugiškum o Lenkijai, sie­ kia išlaikti Klaipėdą ir dėl to siūlo atsargiai, sistemingai ir tam tikrais eta­ pais sunorm inti santykius su Lenkija 37. Galbūt Lenkijos pasiuntinybės Kauno inform atorius šiek tiek fantazavo, bet visko iš piršto neišlaužė. A. Merkys turėjo nesutarim ų su Prezidentu, nors A. V oldem aro teiginiai apie tai, kad A. Merkys buvo Lenkijos šalininkas, vos ne jos agentas, ir kad A. Sm etona jo „nelabai mėgo ir kiek prisibijojo“ 38, neabejotinai perdėti. Pats A. Merkys Saratove rašytuose parodym uose taip apibūdino santykius su Prezidentu: „Aš nesutardavau su Smetona. Jis nurodinėdavo, kad valdžia būtų vien tik Tautininkų sąjungos rankose, o aš buvau už tai, kad įsileisti valdžion ir kitas partijas. Dėl to aš po 1927 m. nebuvau kviečiamas į Vyriausybę, nors Vy­ riausybės sudėtis keitėsi keletą kartų“39. Tiesos čia esama. Bet A. Merkio „opozicija“ Sm etonai nebuvo vieša ir Prezidentas vargu ar ta ip ja u „prisi­

446

bijojo ir nemėgo“ savo seno ir gana ištikimo šalininko. Ju k A. Merkys 1933 m. gruodžio 2 1 d . buvo Kauno miesto tarybos išrinktas Lietuvos lai­ kinosios sostinės burm istru. Iš 37 tarybos narių į posėdį neatvyko tik trys, už A. Merkį balsavo 31, vienas buvo prieš ir du susilaikė40. Oficialiai A. M erkio kandidatūrą pasiūlė žymus tautininkas, finansų vicem inistras J. Indrišiūnas. Suprantam a, kad be Prezidento pritarim o tuom et nei iš­ kelti kandidatūrą, nei išrinkti taryboje, kurioje vyravo tautininkai ir jiem s palankūs asmenys, nebūtų pavykę. O ju k Kauno rotušė arčiau nuo Prezi­ dentūros ir M inistrų Kabineto rūm ų nei, pavyzdžiui, Rio de Zaneiras, į kurį 1930 m. Lietuvos generaliniu konsulu Brazilijoje buvo be triukšm o pasiųstas perversm o ruošim u įtartas generolas T. Daukantas... 1934 m. sausio 2 d. naujasis burm istras iškilmingam e tarybos posėdy­ je prisiekė ir pradėjo eiti pareigas. Įžanginė A. M erkio kalba buvo labai trum pa. Jis, beje, sakė: „Aš nemanau šia proga dėstyti smulkios savo darbų pro­ gramos ir neduodu ypatingų pažadų, nes, kaip gyvenimo patyrimas rodo, ir gra­ žiausi pažadėjimai dėl tų ar kitų priežasčių dažnai net ir dalinai neįgyvendinami. Tai, ką aš šiandien noriu pareikšti dėl savo kaipo burmistro darbo galiu api­ brėžti šiais žodžiais: miesto savivaldybės santykiuose su gyventojais - teisėtumas, teisingumas ir nešališkumas, miesto gi ūkio tvarkyme - kuo mažiausiomis išlaido­ mis, kuo didžiausių rezultatų“ 41. Glaustai A. Merkys apibūdino burm istro ir tarybos santykius, kuriuose turi vyrauti dėsnis „cuum c u i q u e labai teigiam ai įvertino tautinės val­ džios 1931 m. Savivaldybių įstatymą, nes jis „neduoda pagrindo realizuoti neigiamą parlamentarizmo praktiką, kurioje vienutinės vadovaujamos valios skaldymas šių dienų gyvenimo sąlygomis duoda blogus rezultatus“ 42 (pabraukta m ano - A. K.). Naujasis burm istras tarsi paliudijo savo ištikimybę Prezi­ dento A. Smetonos politinėm s idėjoms apie visuom enę ir valstybės san­ tvarką, p rita rė jo neigiam am požiūriui į parlam entarizm ą. A. Sm etona ne kartą pareiškė, jo g svarstyti viešuosius reikalus gali daugelis, bet sprendi­ mus daryti privalo vienas. Pagal 1931 m. įstatymą ir 1934 m. jo pakeitim us savivaldybių organus „teisėtumo ir tikslingumo atžvilgiu“ tiesiogiai prižiūrėjo vidaus reikalų m i­ nistras. 2/s Kauno miesto tarybos narių buvo renkami, Vs - skirdavo Minist­ rų Kabinetas. Plačiau savo nuom onę apie m iestų savivaldą A. Merkys išdėstė p ra n e ­ šime, kurį skaitė Baltijos m iestų sąjungos atstovų konferencijoje Kaune 1936 m. vasarą. Jis visiškai pritarė Lietuvoje įgyvendinamiems autoritari­ niams principam s, pasidžiaugė, kad Estija ir Latvija taip pat žengia autocuique (lot.) - kiekvienam savo - Red.

i

i

v

R

K

S

P

l

B

I.

447

S

I

K

ritarizm o keliu, kartu paragino ir geriau teisiškai sutvarkyti valstybinę sa­ vivaldybių darbo priežiūrą. A. Merkys pastebėjo, kad priežiūra „tikslingu­ mo atžvilgiu“ kelia daug problem ų, nes „tikslingumo kriterijus yra visiškai subjektyvus ir čia valdžios organai gali paralyžiuoti ir likviduoti kiekvieną savi­ valdybės organų veiksmą, pripažinus jį netikslingu. Veikiąs Lietuvoj įstatymas šioj srity nenumato Vyriausybės organams jokių apribojimų “ 43. Kauno burm ist­ ras ragino nustatyti atitinkam us apribojim us, reglam entuoti priežiūrą, tikslingum o atžvilgiu „aiškiai išvardintais atsitikimais“ 44. Taigi A. Merkys kaip teisininkas pasisakė prieš aukštesniųjų valstybės institucijų nereglam entuotą kišimąsi į savivaldybių veiklą, kitaip tariant, adm inistracinę savivalę. Autoritarizm as - taip, adm inistracijos savivalė ne. Tokia nuostata, žinom a, nebuvo opozicinė. Prezidentas A. Sm etona taip pat visada pasisakė už legalizmą. A. Merkio jokiu būdu negalim a priskirti prie vadinam ųjų spaudos d a r­ bininkų. Tokie buvo daugelis įžymių 1918-1940 m. Lietuvos valstybinin­ kų, nuolat bendradarbiavusių laikraščiuose ir žurnaluose, rašiusių knygas. Tuo tarpu A. Merkys rašė tik tarnybinius pranešim us, pro memoria, ruošė įstatymų projektus. Tik dirbdam as Kauno burm istru bei 1934 m. išrinktas ir Lietuvos m iestų sąjungos pirm ininku, jis retkarčiais m ėnraštyje „Savi­ valdybė“ išspausdindavo vieną kitą straipsnį aktualiais valstybės ir visuo­ m enės gyvenimo klausimais45. Jo stilius - aiškus, glaustas, be patetikos ir tuščių pseudofilosofavimų, išvados - logiškos ir griežtos. Turėjo A. Merkys ir hum oro gyslelę. Pavyz­ džiui, rašydamas apie Lietuvos apskričių sudarym o ir jų centrų parinkim o pagal 1919 m. liepos 1 d. įstatymą klaidas, jis pažymėjo, kad dalis jų - to m eto m inistrų ambicijų pasekmė: „Buvo du ministeriai: vienas iš Biržų, kitas iš Pasvalio. Vienas norėjo, kad apskrities centras būtų Biržuose, o kitas - Pasva­ lyje. Kad patenkinus abu ministerius, buvo sudaryta apskritis ir pavadinta BiržųPasvalio apskritimi. Dalis įstaigų buvo Biržuose, dalis - Pasvaly... Tik keliems ynetams praslinkus, visos įstaigos buvo galutinai perkeltos į Biržus“ 46. Belieka pridurti, jo g tie m inistrai buvo A. M erkio kolegos antrojoje M. Sleževi­ čiaus vadovaujamoje Vyriausybėje, t. y. Jokūbas Šernas ir Jonas Vileišis. Būdam as Kauno burm istru ir Lietuvos m iestų sąjungos pirm ininku, A. Merkys, kaip oficialus atstovas lankėsi daugelyje Europos valstybių, da­ lyvaudavo kasm etiniuose T arptautinės m iestų sąjungos suvažiavimuose. Tiesą sakant, tai buvo vadinam ojo kom unalinio lygio kontaktai, susitiki­ mai su didžiųjų ir kitų m iestų burm istrais, m erais, prezidentais, tarybų pirm ininkais bei kitais vadovais. Kitokį pobūdį turėjo 1939 m. balandžio 20 d. kelionė į Berlyną. T re ­ čiasis reichas pom pastiškai šventė A. H itlerio penkiasdešim tm etį, į iškil-

t

448

R KY N

mes buvo pakviesti ir Lietuvos atstovai. O tik prieš m ėnesį nacistinė Vo­ kietija atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Rimtai apsvarsčius padėtį, vis tik buvo n u tarta pasiųsti delegaciją, vadovaujam ą kariuom enės vado brig. gen. S. Raštikio47. Delegacijos sudėtyje buvo ir A. Merkys. Tačiau jam teko tik statisto vaidmuo, Hitleris kalbėjosi ir nusifotografavo vien su S. Raštikiu. Tai visiškai logiška. Kariuomenės vadas - svarbesnė figūra ne­ gu sostinės burm istras. Pagaliau ir dėmesys Lietuvos delegacijos vadovui buvo parodytas ne dėl S. Raštikio politinės įtakos ar jo asm eninių savybių. Trečiojo reicho galva bandė parodyti, kad Vokietijos ir Lietuvos santykiai yra draugiški ir Klaipėdos krašto „anšliusas“juos tik pagerino48. Neblogai tvarkė, kaip visuotinai tada buvo pripažįstam a, A. Merkys ir jam patikėto miesto reikalus. Tiesa, sunkiausias Rusijos im perijos guber­ nijos centro ir tvirtovės miesto pertvarkym o į Lietuvos Respublikos sosti­ nę, nors oficialiai ir laikinąją, laikotarpis buvo anksčiau. Ketvirtojo de­ šimtmečio viduryje Kauno gerovė ir kultūra buvojau gerokai pažengę, ta­ čiau dar labai daug ką reikėjo ir padaryti. Burmistras A. Merkys į darbą miesto labui telkė skirtingų politinių pa­ žiūrų žmones, be kitų, ir žymius opozicinių partijų veikėjus. Savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriui ilgus metus vadovavo vienas iš social­ dem okratų lyderių S. Kairys, medicinos ir sanitarijos skyriui - K. Grinius, o finansų skyriaus vedėju 1936 m. buvo pakviestas liaudininkas J. Audėnas. Kauno viceburmistru 1935 m. tapo tautininkas, teisininkas ir buvęs vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika. Jį A. Merkys pažinojo dar iš studijų T artu universitete laikų ir vertino kaip gabų žmogų, „kuris puikiai orientuo­ jasi ūkio reikaluose“ 49. Žinoma, tokią, kaip sakoma, kadrų politiką lėmė ne vien A. Merkio pakantumas. Tautininkų valdžia, pirm iausia pats Preziden­ tas A. Smetona, niekada nesilaikė nuostatos, kad svarbūs valstybės centrinių įstaigų, o ju o labiau savivaldybių postai, priklausytų vien tautininkams. A. Merkys rėm ė plačią savivaldybės ūkinę veiklą ir privataus kapitalo valstybinį reguliavimą, čia jis pasirodė didesnis etatistas negu kai kurie kairiojo visuomenės sparno veikėjai. 1937 m. pabaigoje burm istras pasiū­ lė savivaldybei imti 15 mln. litų paskolą ir panaudoti ją vandentiekio bei kanalizacijos tinklam s plėsti, dviem keltuvams įrengti, naujiem s rotušės rūmams, pirtims ir mokykloms, taip pat plytinėms statyti. Daugiau ir svar­ biausia pigesnių plytų reikėjo Kauno statyboms. Ja u kelintą kartą miesto taryboje tariantis dėl paskolos, jos narys ir buvęs burm istras liaudininkas J. Vileišis iškėlė klausimą, ar visus num atytus objektus būtina statyti savi­ valdybės lėšomis; pavyzdžiui, pirtis ir plytines, pasak jo, galima patikėti privačiam kapitalui50. Šioje diskusijoje teisus tikriausiai buvo A. Merkys. Pirtys - mažai pelningos ir jos beveik visur tradiciškai būdavo savivaldybių

449

K

A

I

-

■=

ANTANAS

M KR RYS

.......

..

--------- -

žinioje, o privačių plytinių savininkai pernelyg brangiai parduodavo savo produkciją, tai trukdė kurti „mūrinę Lietuvą“. Daugelį Lietuvos m iestų statybos ir jų infrastruktūros plėtojim o darbų vykdė valstybė ir savivaldybės. Kauno autobusų parkas, kitaip negu 4-ojo dešim tm ečio Rygos ir Talino, priklausė savivaldybei. 1938 m. A. Merkys dėl naujų autobusų pirkim o pats važiavo į Šveicariją. Sostinės burm istrui tekdavo nuolat dalyvauti įvairiose šventėse, konfe­ rencijose, daugelio visuom eninių organizacijų bei draugijų veikloje. A. Merkys, kaip ja u m inėta, buvo visuomeniškas žmogus. Nemažas jo in­ dėlis rengiant Pasaulio lietuvių kongresą (1935 m. rugpjūčio mėnesį), A. Merkys buvo Draugijos užsienio lietuviams rem ti pirm asis vicepirm i­ ninkas (pirm ininkas - R. Skipitis). Jis kartu su K. Zaikausku, K. Pakštu, Z. Toliušiu, J. Lapenų ir J. U rm anu 1934 m. lapkričio mėnesį įsteigė Kau­ no „Rotary“ klubą. Galbūt dabar tai gali sukelti ironišką šypseną, tačiau to m eto Lietuvoje „Rotary“ klubas ju ngė tikrąjį visuomenės elitą. 1936 m. gegužės mėnesį A. Merkys buvo išrinktas IV Seimo atstovu. Jis pasireiškė kaip vienas ryškesnių ir aktyvesnių Seimo narių, buvo Peticijų ko­ misijos pirm ininkas, veikliai dalyvavo svarstant įstatymų projektus. Pats vie­ nas 1938 m. pabaigoje parengė administracinio teismo įstatymo projektą51. 4-ojo dešim tm ečio antrojoje pusėje kartkartėm is vis pasklisdavo kal­ bos, kad ilgametis prem jeras J. Tūbelis bus pakeistas A. Merkiu. Tačiau šios kalbos ilgai likdavo gandais. Kai 1938 m. kovo mėnesį sunkiai sergan­ tis J. Tūbelis buvo pagaliau atstatydintas, naują M inistrų Kabinetą suda­ rė žinomas tautininkų veikėjas ir A. Sm etonos bičiulis V. M ironas, kuris neturėjo valstybininko patirties. V. M ironas pasirodė silpnokas Vyriausy­ bės vadovas, nors šios veiklą labiau lėmė nuo jo nepriklausančios objekty­ vios ir subjektyvios aplinkybės. Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir pasunkėjus nepriklausom am valstybės gyvenimui, sudaryta buvu­ sio kariuom enės štabo viršininko brigados generolo J. Černiaus vadovau­ jam a vadinam oji vieningo darbo Vyriausybė. Generolas ligi tol tarnavo K ariuom enėje ir neturėjo valstybininko patirties. Valdžios viršūnių buvo svarstomos ir kitos prem jerų kandidatūros: kariuom enės vado brigados generolo S. Raštikio, Lietuvos pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje B. K. Ba­ lučio. Ir vienas, ir kitas atsisakė užsikrauti tokią sunkią naštą52. O A. M er­ kio kandidatūra net nebuvo svarstoma.

Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Vilniuje Naujas A. M erkio karjeros etapas prasidėjo 1939 m. rudenį. Atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą bei įvedant juose Lietuvos Respublikos tvarką,

L

I

V. T

l

V

O

S

R

E

S

P

L

B

L

I

K

C

450

M 1

n

I s T

R A 1

P 1 R M I N I N K A I

...........

......................

........ = A N T A N A S M K R K Y S

■■

reikėjo pareigūno, kuris kurtų lietuvišką adm inistraciją, plėtotų jos kon­ taktus su vietos visuomene, spręstų neatidėliotinas tvarkos apsaugos ir so­ cialines problem as. Taigi reikėjo žmogaus, turinčio adm inistratoriaus p a ­ tirtį, reprezentatyvaus, Lietuvoje ir užsienyje žinomo. Šios savybės buvo ypač svarbios bendraujant su nepalankiais Lietuvai Vilniaus lenkų veikė­ jais. Visas jas turėjo A. Merkys. 1939 m. spalio 11d. Prezidentas A. Sme­ tona jį paskyrė Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus m iestui ir sričiai. Atvykęs į Vilnių lapkričio 3 d., A. Merkys paskelbė kreipim ąsi į Vilniaus m iesto ir krašto gyventojus, kuriam e įsakmiai pabrėžė Vilniaus priklausom ybę Lie­ tuvai, reikalavo lojalumo ir drauge kvietė pam iršti buvusius nesusiprati­ mus, tarpusavio skriaudas, žadėjo atsižvelgti į vietos gyventojų kultūros savitumą, pasirūpinti jų m aterialiniais poreikiais53. A. Merkys pasistengė iškart užm egzti ryšius su Vilniaus lenkų visuo­ m enės vadovais. Tiesa, jie galbūt d ar labiau buvo suinteresuoti tokiais ryšiais. J a u lapkričio 6 d. A. Merkys priėm ė Vilniaus lenkų kom iteto a t­ stovus. Per susitikim ą buvo ap tarti reikšm ingi abiem pusėm klausim ai, lenkam s leista pam inėti lapkričio 11d. Lenkijos nepriklausom ybės atkū­ rim o m etines, t. y. leista surengti m inėjim us uždarose patalpose, bet n e ­ leista organizuoti gatvių eitynių. M inėjim ai mokyklose, teatruose ir u n i­ versitete vyko ram iai ir be jo k ių in cidentų54. Lapkričio 7 d. A. Merkys aplankė Vilniaus arkivyskupą R. Jalbrzykowskį, kuris kitą dieną p ad arė atsakom ąjį vizitą Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniui55. Tai buvo m andagu­ mo vizitai ir jie nepakeitė R. Jalbrzykowskio priešiškum o Lietuvos val­ džiai ir lietuviams. Tačiau, kita vertus, įgaliotinio kontaktai su įtakingais lenkų visuom e­ nės vadovais bent ja u kuriam laikui sušvelnino įtam pą Vilniuje ir Vilniaus krašte. Lenkai A. Merkį vertino palankiai; tai savotiškai, beveik kaip tar­ navimą Lenkijos interesams, interpretavo savo užrašuose A. Voldemaras56. Vilniaus lenkų visuomenei im ponavo A. Merkio bendravim o stilius, bet tas stilius toli gražu nereiškė, kad Vyriausybės įgaliotinis nepakankam ai gina Lietuvos ir lietuvybės reikalus. Įgaliotinis turėjo nemažas teises. Jis galėjo siūlyti Vyriausybei keisti įstatymų projektus, Vilnių ir kraštą liečiančias Vyriausybės instrukcijas bei taisykles, derinti centro ir vietos valdžios organų santykius. Tiktai A. M er­ kys Vilniuje dirbo neilgai.

Nepriklausomybės sutemų ministras pirmininkas 1939 m. lapkričio 21 d. jis buvo paskirtas M inistrų Tarybos p irm inin­ ku. Ankstesnės generolo A. Černiaus vadovaujamos Vyriausybės atstatydi­

I.

!

K

1

l

V

O

S

R

1

S

1'

l

U

\.

I

K

(

451

M I N I

s

I

R

A

I

P

1 R

M

! N

I

N

K

A

I

—

ANTANAS

MERKY:

-

nim ą lėmė nem aža priežasčių: pasikeitė Lietuvos tarptautinė padėtis, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir į šalį buvo įvestos Raudonosios a r­ mijos įgulos, stiprėjo nesutarim ai tarp tautininkų ir opozicinių Krikščio­ nių dem okratų bei Liaudininkų partijų, kurių nariai dirbo m inistrais va­ dinam ajam e vieningo darbo Kabinete, ir prieštaravim ai tarp Prezidento A. Smetonos bei kariuom enės vado S. Raštikio. Visų tų problem ų našta pasirodė J. Černiui p er sunki. Parinkti naują prem jerą buvo Prezidento prerogatyva; jis rinkosi A. Merkį. Nekalbant jau apie administratoriaus patirtį, šis iš visų žymesnių tautininkų buvo tinkamiausias ir kitu požiūriu. Jo paskyrimas į šį postą kompromisas tiek su kai kuriomis pačių tautininkų grupėmis, ypač su vadi­ namaisiais jaunaisiais, tiek su krikščionimis demokratais ir liaudininkais, be kurių atstovų sudaryti Vyriausybę 1939 m. rudenį jau nebebuvo galima. Kita vertus, visi jie turėjo daug išlygų A. Merkio kandidatūrai, bet Pre­ zidento akimis tai nebuvo trūkum as. Atvirkščiai, kaip tik dėl to m inistras pirm ininkas negalėjo pasidaryti pernelyg savarankiškas ir mažai tesiskaitantis su Prezidentu. A. Merkys po J. Tūbelio m irties liko žymiausiu tautininkų srovės vals­ tybininku (išskyrus, žinoma, A. Smetoną), bet pačioje Tautininkų sąjungo­ je jis neturėjo didesnės įtakos. Nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio vis didesnį vaidm enį T autininkų sąjungos vadovybėje vaidino jaunesnio amžiaus vei­ kėjai V. Statkus, D. Cesevičius, V. Rastenis, gimę ja u XX amžiuje, subren­ dę Lietuvos Respublikoje ir gerokai radikalesni už vyresnio amžiaus tau­ tininkus. Juos labai jaudino perspektyva, kad tautininkai gali būti nustum ­ ti nuo valdžios vadinam osios ašies, t. y. neoficialios krikščionių dem okra­ tų ir liaudininkų koalicijos, kuriai (tiksliau, tik krikščionims demokratams) palankum ą rodė kariuom enės vadas S. Raštikis. Tačiau „jaunieji“ tautininkų veikėjai negalėjo pretenduoti į prem jero postą ir jiem s teko sutikti su A. Merkio kandidatūra. Tik šie „jaunieji“ var­ gu ar buvo A. Merkio paskyrimo prem jeru iniciatoriai. Ir visiškai ja u n e ­ įtikėtina, kad, kaip rašom a A. Merkio sūnaus Gedimino (gimusio 1922 m. lapkričio 27 d.) vardu 1969 m. „Švyturyje“ paskelbtam e „atsiminimų pluoš­ te“, V. Rastenis, D. Cesevičius, V. Statkus bei B. Raila 1939 m. pradėjo lankytis A. M erkio nam uose ir siūlyti jam prem jero postą už subsidijas „Lietuvos aidui“ iš m inistro pirm ininko fondo. V. Rastenis esą netgi išta­ ręs: „Mums pinigai bus, jūs būsite premjeras. Dar kartą sakau!“, o A. Merkys atsakęs: „Pinigai bus!“ 57 Vadinamasis atsim inim ų pluoštas yra KGB ideologinių specialistų tva­ rinys, kuriam e teisingos informacijos nuotrupos perpintos su įvairiausiais prasim anym ais, skirtais „buržuaziniams nacionalistams ir antitarybininkams“

L

I

K

T

452

X X I Ministrų Taryba pas Respublikos Prezidentą. 1939 11 22. Iš kairės: K. Musteikis krašto apsaugos ministras, A. Merkys - ministras pirmininkas, A. Tamošaitis - teisingumo ministras, A. Smetona - Respublikos Prezidentas, E. Galvanauskas - finansų ir pramonės bei prekybos ministras, K. Skučas - vidaus reikalų ministras, K. Bizauskas - ministro pirmininko pavaduotojas, J. Urbšys - užsienio reikalų ministras, J. Masiliūnas - susisiekimo ministras, K. Jokantas - švietimo ministras, J. Audėnas - žemės ūkio ministras

diskredituoti. Pavyzdžiui, kad Prezidentas A. Sm etona turėjęs planą p ra ­ šyti nacistinę Vokietiją įvesti į Lietuvą kariuom enę, bet pirm a dar nušalin­ ti A. Merkio vadovaujamą Vyriausybę ir pavesti sudaryti naują V. Statkui iš „jaunųjų“ tautininkų, kurie „žavisi fašizmu“, gi užsienio reikalų m inistru esą buvęs num atytas B. Raila!58 Apie tai tariam ai A. Merkys pasakojęs sa­ vo sūnui, nors nei 1940 m. Saratove, nei 1952 m. Vladimiro kalėjime duo­ tuose parodym uose NKVD jis nieko panašaus nerašė. „Buržuazijos saulėly­ džio“ tikruosius autorius išduoda ne vien prasimanym ai, bet taip pat žody­ nas ir stilius. Kam 1969 m. LKP vadovybei prireikė paskelbti falsifikuotą „atsiminimų pluoštą“ - tai jau visiškai kitas klausimas. Galbūt atsiras kas ju o susidomės ir suras atsakymą.

453

d

I

N

I

N

K

A

I

ANTANAS MERKYS

174 Vyriausybės nariai per Seimo posėdį. 1939 m. Pirmoje eilėje iš kairės: A. Merkys, J. Urbšys, K. Skučas, A. Tamošaitis, K. Musteikis, E. Galvanauskas, K. Jokantas, J. Masiliūnas, J. Audėnas; toliau - kariuomenės vadas S. Raštikis

Sudarant Vyriausybę kilo nesutarim ų dėl krašto apsaugos ministro. Juo buvo num atyta skirti patį A. Merkį, bet pasipriešino kariuom enės vadas S. Raštikis, ir krašto apsaugos m inistru liko brigados generolas Kazys Musteikis, einantis šias pareigas nuo 1938 m. pabaigos. Iš ankstesnės Vy­ riausybės taip pat liko ministrai: užsienio reikalų - J. Urbšys, vidaus reika­ lų - brigados generolas K. Skučas, teisingum o - A. Tamošaitis ir m inistro pirm ininko pavaduotojas K. Bizauskas. Buvo paskirti nauji m inistrai: fi­ nansų ir pram onės bei prekybos - E. Galvanauskas, žemės ūkio - J. A udė­ nas, švietimo - K. Jokantas, susisiekimo - J. Masiliūnas. A. Merkio vado­ vaujamas Kabinetas oficialiai buvo vadinam as „visuomenės konsolidacijos Vyriausybe“, nes jo nariai buvo ir liaudininkai J. Audėnas bei A. Tam ošai­ tis, ir krikščionys dem okratai K. Bizauskas, J. Masiliūnas bei K. Jokantas, ir nepriklausantys politinėm s srovėms J. Urbšys bei E. Galvanauskas (tie­ sa, pastarasis artimesnis liaudininkams) ir du generolai. Tautininkų sąjun-

E

1 E

T

U

Y

O

S

R

E

S

P

U

B

L

I

K

O

4 5 4

M I N I

S

1

R

A

I

P

I

R

M

I

N

1 N

K

A

I

--

........ .......... ...— ... -

ANTANAS MERKYS

■

gai form aliai priklausė tik A. Merkys, bet tautininkai faktiškai buvo ir ge­ nerolai K. Musteikis bei K. Skučas. 1939 m. gruodžio 6 d. A. Merkys Seime perskaitė gana aptakią Vyriau­ sybės deklaraciją. Jis nurodė, jo g Vyriausybė „seks valstybės santvarkos pa­ grindiniais dėsniais ir Respublikos Prezidento Antano Smetonos kalboje, pasaky­ toje Seime šių metų lapkričio 29 d., nustatytomis gairėmis ir tęs toliau mūsų tau­ tos ir valstybės stiprinimo darbą“ 59. Šie žodžiai - tarsi įsipareigojimas laikytis autoritarinės santvarkos principų, įtvirtintų 1938 m. Konstitucijos, ir išti­ kimybės Prezidentui pareiškim as. A. Merkys trum pai tekalbėjo apie Lietuvos užsienio politiką. Jis n u ro ­ dė, kad Vyriausybė atkakliai gins teises, „kurios mūsų kraštui priklauso, bet drauge stropiai vykdys prievoles, kurios jai tenka pagal tarptautinę teisę ir pagal Lietuvos sudarytas sutartis su svetimomis valstybėmis. Tų sutarčių pirmoj eilėj, žiūrint jų svarbos Lietuvos Respublikai, minėtina spalių 10 dienos sutartis su drauginga mums Sovietų Sąjunga“ 60. Labai korektiškai ir netgi, atrodo, su užuojauta prem jeras kalbėjo apie lenkų karo pabėgėlių problem ą. Jis sakė: „Senosios Lietuvos sostinės Vilniaus ir jo sričių atgavimas kelia visą eilę naujų reikalų. Karas Lenkijoje privertė daug žmonių palikti savo pastoges ir ieškoti prieglaudos mūsų krašte. Nemaža atbėgėlių turime čia, Kaune, bet ypač daug jų surado prieglaudą pačiame Vilniaus mieste ir jo srityje. Šitie žmonės, palikę savo pastoges, be pragyvenimo šaltinių, reikalingi tvarkymo ir tam tikros paramos. Be to, turime nemažą skaičių internuo­ tų lenkų karių, kurių išlaikymu taip pat turime rūpintis. Visa tai Valstybės iždui sudaro nelengvą naštą“ 61. A. Merkys taip pat prim inė, kad Lietuvos Vyriausybė „valstybiniais, so­ cialiniais bei ekonominiais sumetimais“ nustatė aukštą zloto išpirkim o kursą ir taip sudarė geras sąlygas Vilniaus krašto ūkiui. Ji ir toliau rūpinsis jo pažanga. Pažymėtini socialiniai Vyriausybės program os akcentai: įsiparei­ gota svarstyti ja u paruoštą socialinės pagalbos įstatymo projektą, rūpintis butų darbininkam s statyba, tęsti žemės reform ą. Pirm iausia Vilniaus kraš­ te, kur, pasak A. Merkio, ji „nebuvo beveik pradėta“. Naujajai Vyriausybei iš tikrųjų reikėjo spręsti labai sudėtingas ekono­ m ines ir socialines problem as. 1939 m. gerokai pablogėjo Lietuvos ūkio padėtis. Netekus Klaipėdos krašto, buvo prarastos ten buvusios celiulio­ zės, faneros pram onės įmonės, gaminusios daugiausia eksporto produkci­ ją, ir vienintelis Lietuvoje dirbtinių trąšų fabrikas. Dėl to sumažėjo eks­ portas ir padidėjo im portas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, p a ­ blogėjo užsienio prekybos sąlygos. T apo sunku įsivežti pirm ojo būtinum o prekių ir žaliavų kai kuriom s pram onės šakoms. Padidėjo visų im portuo­ jam ų prekių kainos.

L.

I

K

I

L

V

O

S

R

K

S

P

L

B

I.

I

K

O

S

455

M I N I S

T

R

A

I

P

I

R

M

I

N

I N

K A

I

\.\ I A \ . \

RKVS

-

Atgautas Vilniaus kraštas, kurį nusiaubė Raudonoji armija, taip pat da­ rė neigiam ą poveikį Lietuvos ekonomikai. Į Vilnių teko gabenti nemažai m aisto ir pram onės prekių. Tai iškart m ažino Lietuvos eksporto galimy­ bes. Pagaliau finansinę valstybės padėtį sunkino ir aukšta kaina išperkami zlotai bei param a lenkų pabėgėliam s bei internuotiem s kariams. Skurdas bei nedarbas turėjo tendenciją didėti. Tai, taip pat ir bendra siena su SSRS bei Raudonosios armijos įgulos Lietuvoje vertė Vyriausybę daugiau dėmesio skirti socialiniam klausimui. Seimo paprastoji VIII ir VI nepaprastoji sesijos, posėdžiavusios nuo 1940 m. vasario 16 d. ligi gegužės 30 d., pritarė Tautos ūkiui tvarkyti n e ­ paprastuoju m etu įstatymui, A ntpelnio mokesčio ir Svetimšalių samdos įstatymams, bet nesuspėjo priim ti Socialinės pagalbos įstatymo. Komisi­ jos, sudarytos šiam įstatymui svarstyti, darbas buvo pratęstas ligi rudens; ji privalėjo rinktis ir tarp sesijų62. Pažymėtina, kad Vyriausybės siūlomi įstatymų projektai Seime neretai susilaukdavo kritikos kaip etatistiniai ir pernelyg griežti privačiam kapita­ lui. Visiškai neteisinga nuom onė, kad IV Lietuvos Respublikos Seimas vien tik savotiška dekoracija. Jam e, tiesa, nebuvo partijų kovos, bet įvairių įstatymų projektai būdavo išsamiai ir kvalifikuotai svarstomi plenariniuo­ se ir sudarytų komisijų posėdžiuose, keičiami, pateikiam i motyvuoti prieš­ taravim ai ir paklausim ai prem jerui bei m inistram s. Tai buvo dirbantis, o ne rėkaujantis Seimas. Posėdžiuose dažniausiai dalyvaudavo pats prem je­ ras A. Merkys ir beveik visada vienas ar keletas m inistrų. Prem jeras kartkartėm is kalbėdavo Seime svarstomais klausimais. Jis buvo tvirtas valstybinio ekonomikos reguliavimo šalininkas. Svarstant Sei­ me Tautos ūkiui tvarkyti nepaprastuoju m etu įstatymo projektą, A. M er­ kys prim inė, kad dar prieš porą m etų siūlęs sudaryti vadinam ąjį ekonom i­ nį generalinį štabą, o dabar įstatymu siekiama „visus ekonominius reikalus sukoncentruoti į vieną finansų ministrą ir perduoti krašto ūkį diriguoti, kaip to reikalauja tautos ir ūkio ekonominiai interesai“ 63. Atsakydamas vienam Seimo nariui, kuris nerimavo, kad įstatymas gali pažeisti asm eninius interesus, A. Merkys kalbėjo: „Teisybė, vykdant šį įstaty­ mą kai kur privatūs interesai nukentės. Bet čia turima gerovė viso krašto. Kas bu­ vo gabesnis, energingesnis, tas taip padarė ne savo asmeniui, bet visam kraštui. Tas pats yra ir mokesčių sistemoje: imama daugiau iš to, kas daugiau turi. [...] Mes žengiame į naują ekonominio gyvenimo fazę, į dirigavimo fazę. Mes esame apsupti valstybių, kur ūkis taip diriguojamas, bet pas mus tas dirigavimas bus sil­ pnesnis, negu mūsų kaimynų“ 64. 1940 m. gegužės 7 d. Prekybos, pram onės ir am atų rūm ų susirinkime m inistras pirm ininkas pastebėjo, jo g kai kur Lietuvoje yra p er daug pre-

456

M I \

I S

I

R A I

1' I R M I \

I \

175 Ministras pirmininkas A. Merkys Vilniaus Didžiojoje gatvėje per Nepriklausomybės šventę. 1940 02 16

kybos įmonių, kurios vos šiaip taip verčiasi; tai nėra naudinga nei patiem s prekybininkam s, nei krašto ūkiui. Tokią padėtį Vyriausybė rūpinsis taisy­ ti, ji taip pat padės ugdyti pram onę. T uo tikslu steigiamas Pram onės b an ­ kas, kuris teiks įmonėms pigių kreditų. Kom entuodam as ja u priim tą Tautos ūkiui tvarkyti nepaprastuoju m e­ tu įstatymą, A. Merkys dar kartą nurodė, kad „senieji prekybos, pramonės ir amatų organizavimo dėsniai, kuriuos paprastai vadiname ekonominio liberalizmo dėsniais, šiandien turi būti kiek kitaip suprantami ir kiek kitaip gyvenimo prakti­ koje taikomi. Mūsų laikais planingas ūkinių interesų tvarkymas reikalauja griež­ tai derinti privatinius interesus su valstybės gyvenimo reikalavimais“ 65. Turėjo būti sugriežtintas ir žemės ūkio valstybinis reguliavimas. Apie tai A. Merkys 1940 m. gegužės 3 d. kalbėjo Žemės ūkio rūm ų suvažiavime. Pa­ minėjęs, jo g Lietuvos kaimuose šalia gerai tvarkomų ūkių yra ir nekultūrin­ gų bei apsileidusių, kad neretai „matome vėjo nudraskytus kiaurus stogus, išvir­

i

i-:

t

i

4 57

I

R

- ANTANAS

M K R KVS

- -

tusias tvoras, plikas sodybas be medžių, be sodelių, ... sulinkusias netaisomas trobas, kartais langus skudurais užtaisytus“, ministras pirm ininkas pareiškė: „Vyriau­ sybė yra tvirtai pasiryžusi ir jau pasirengusi išleisti specialų įstatymą pakrikusiems ūkininkams ir apleistiems ūkiams tvarkyti“ 66. Drauge prem jeras pastebėjo, kad vienų administracijos ir policijos priem onių žemės ūkiui tvarkyti neužten­ ka, valstybė teikė ir toliau teiks ūkininkams patarim ų, kreditų, pašalpų ir kitokios paramos, jeigu reikės, nevengs ir „tam tikros geros prievartos“. Žinoma, A. Merkio požiūris į valstybinį ekonomikos ir socialinių santy­ kių reguliavim ą nebuvo išskirtinis reiškinys. Taip m anė daugelis to meto Lietuvos valstybininkų, pavyzdžiui, E. Galvanauskas, beje, taip pat gana stambus (bent Lietuvos mastu) kapitalistas. Svarstant ja u m inėtą Tautos ūkiui tvarkyti įstatymą, jis Seimo posėdyje kalbėjo: „Valstybė nolens volens* yra priversta kištis į tautos ūkį, ji yra ryškiausias reprezentantas tautos ūkio šiais laikais ir darosi vis didesnis reprezentantas. Niekas nepasakys, kad reikia atiduo­ ti tokias įmones, kaip susisiekimo, paštą, telegrafą, telefoną privačioms įmonėms. Yra visa eilė kitų šakų, dėl kurių niekam nekyla abejonės, kad valstybė gali ir tu­ ri jas administruoti“ 67. Pristatydamas Seimui Antpelnio mokesčio įstatymo projektą, Finansų ministerijos generalinis sekretorius (t. y. viceministras) ir drauge (nuo 1939 m. gruodžio pradžios) Tautininkų sąjungos pirm ininkas D. Cesevičius pabrėžė, kad įstatymo tikslas yra paim ti visuomenės naudai pridėtines p a ­ jam as, kurias gavo kai kurie asmenys ir firmos dėl karo ir kainų kilimo. Jis sakė: „Antpelnio mokestis nėra fiskalinis, bet daugiau etinis... Čia išeita daugiau iš teisingumo, iš socialės, iš moralės reikalų. Numatoma, kad niekas negali pasinau­ doti karo sąlygomis biznio tikslams“68. Seimo komisija turėjo nemažai priekaiš­ tų įstatymo projektui ir padarė svarbių pakeitimų: nustatė mokesčio aukš­ čiausią norm ą 30%, o ne 50%, kaip buvo numačiusi Vyriausybė. Su pakeiti­ mais Antpelnio mokesčio įstatymą 1940 m. gegužės 30 d. Seimas priėm ė69. Vyriausybės priem onės valstybiniam reguliavimui stiprinti anaiptol n e ­ reiškė, kad ginčijamas privačios nuosavybės principas. To principo ju k neginčijo ir JAV prezidento F. D. Ruzvelto naująjį kursas, kurio didelis ša­ lininkas buvo D. Cesevičius. Kalbėdamas Prekybos, pram onės ir am atų rūm ų susirinkim e m inistras pirm ininkas patikino, kad „mūsų ūkinės san­ tvarkos pagrindu ir toliau lieka privatinės iniciatyvos ir privatinės nuosavybės gerbimo dėsnis“ 70. Dėl valstybinio reguliavimo politikos ir dėl profesionalaus, labai kvali­ fikuotos adm inistracijos darbo Lietuvos gyventojai palyginti mažai jau tė Europoje siaučiančio karo įtaką savo m aterialinei padėčiai. Krautuvėse nolens volens (lot.) - noromis nenoromis - Red.

L I F T L VO S

R F S PUBLI

KO S

458

MI N I S I RA1

P I R MI N I \ KA 1

ANTANAS

MERKYS

176 Lietuvos miestų burmistrų suvažiavimas Vilniuje. 1940 06 01. Prie stalo sėdi iš kairės: Kauno miesto viceburmistras 5. Rusteika, vidaus reikalų ministras K. Skučas, ministras pirmininkas A. Merkys

buvo apstu vietos gamybos ir im portinių prekių, jų kainos tik pam ažu di­ dėjo. Reikšmės čia turėjo ir griežta kontrolė, kurią vykdė vadinam oji Kai­ nų tvarkytojo įstaiga. 1940 m. gegužės 30 d. Seimas su pataisomis priėm ė 1940 m. valstybės biudžetą. Jo pajam ų ir išlaidų sąmatos buvo subalan­ suotos, po 441 mln. 334 000 litų kiekviena. A. Merkys buvo neblogas oratorius ir dėmesingas klausytojas. Per Sei­ mo posėdžius jis įdėmiai sekdavo kitų kalbas, kartais taikliomis replikomis parodydavo, kad vieni ar kiti argum entai yra nepagrįsti. Vadovaudam as Vyriausybei A. Merkys sugebėjo būti ir kolegiškas, ir nuoširdus, prireikus ir griežtas. Krašto apsaugos m inistras K. Musteikis atsim inim uose rašo, kad il­ giems ir varginantiem s Vyriausybės posėdžiam s A. Merkys vadovaudavo sklandžiai, „neretai įterpdamas momentui pritaikytą gražų anekdotą“. Tačiau K. Musteikis taip pat prisim inė smarkų susikirtimą per Vyriausybės posė­ dį, kai paaiškėjo, kad finansų m inistras E. Galvanauskas vien savo nuožiū­

L

I

K T

L

V

(

R

E S

1'

L

B

I.

I

K

O

4 5g

M

I

N

I S

I

R A

I

P I

R

M

1 N

I N

K

A

I

ra įtraukė į biudžeto išlaidų projektą m ilijoną litų Prekybos instituto rū ­ mams Šiauliuose statyti: „Merkys piktai prikaišiojo Galvanauskui būdą „prašmugeliuoti“ biudžete tokią pinigų sumą. Galvanauskas bandė teisintis, bet vėliau mandagiai atsiprašė, ir nesusipratimas buvo baigtas“ 71. Daug griežčiau A. Merkys 1940 m. sausio m ėnesį pas Prezidentą A. Sm etoną susiginčijo su kariuom enės vadu S. Raštikiu; dalyvavo taip pat ir krašto apsaugos m inistras. Tai buvo ilgai užsitęsusio konflikto tarp ka­ riuom enės vado, iš vienos pusės, bei tautininkų, įskaitant ir patį Preziden­ tą, iš kitos, atomazga. S. Raštikis ja u buvo įteikęs atsistatydinimo prašym ą ir Prezidentas jį, A. Merkį ir K. Musteikį pakvietė pasitarti. K. Musteikis atsim inim uose pastebi, kad prem jeras sm arkiai puolė S. Raštikį, ir tai šį visiškai pribloškė ir sugniuždė. S. Raštikis taip pat aprašė tą karštą „pasi­ tarim ą“ prezidentūroje: „Prezidentas mažai kalbėjo. Prokuroro pareigas atliko Merkys. Jis tikrai prokuroriškai puolė mane ir man labai daug prikaišiojo“ 72. Prezidentas suteikė S. Raštikiui 3 mėnesius atostogų, t. y. faktiškai jį atlei­ do iš kariuom enės vado pareigų. A. Merkio priešiškum o S. Raštikiui priežastis buvo ne vien partiniai ir asm eniniai nesutarim ai. Jį lėmė taip pat skirtingas krašto apsaugos orga­ nizavimo supratim as. Apie tai sąžiningai rašo pats gen. S. Raštikis: „...Merkio pažiūros į kariuomenės vadą buvo visai kitokios, negu tai buvo užfik­ suota kariuomenės vado įstatyme. Merkys buvo įsitikinęs, kad kariuomenės vado teisės ir jo įtaka kariuomenėje turėtų būti žymiai sumažintos ir visišku kariuome­ nės šeimininku visose srityse kariuomenėje turėtų būti krašto apsaugos ministeris“ 73. Tiesa, galima suabejoti, ar A. Merkys būtų taip įsitikinęs, jeigu ka­ riuom enės vadu būtų buvęs ne S. Raštikis, o kas nors kitas. 1940 m. sausio 20 d. laikinai eiti kariuom enės vado pareigas Preziden­ tas pavedė divizijos generolui V. Vitkauskui, o balandžio 22 d. paskyrė jį kariuom enės vadu. Prezidentui V. Vitkauską rekom endavo A. Merkys, ku­ ris jį protegavo dar būdamas Vietinės kariuomenės brigados vadu. A. M er­ kys sakėsi gerai pažįstąs V. Vitkauską; pasak vieno lietuvių išeivių, jo pasky­ rimo „svarbiausiu kaltininku ... tenka laikyti tuometinį ministerį pirmininką“ 74. Daug rūpesčių Vyriausybei kėlė Vilniaus kraštas. Jo integravimas į Lie­ tuvos Respubliką reikalavo daug lėšų, pastangų ir diplom atiškum o. Gaivi­ nam a lietuvybė sutiko nem ažą pasipriešinim ą, pirm iausia Vilniaus dvasi­ ninkijos, kuriai vadovavo arkivyskupas R. Jalbrzykowskis. Jis nenorėjo Vilniaus bažnyčiose įvesti lietuviškų pam aldų. Tai kėlė vis didėjantį Vil­ niaus lietuvių nepasitenkinim ą, kuris dažnai išsiliedavo į savotiškas de­ m onstracijas bažnyčiose ir netgi į gatvių susidūrim us. Vyriausybei teko spausti Vilniaus arkivyskupijos kuriją ir drauge stengtis išvengti dar di­ desnės lietuvių ir lenkų santykių įtampos.

460

1940 m. balandžio pabaigoje bei gegužės pradžioje padėtis Vilniuje bei lietuvių ir lenkų santykiai buvo svarstomi visuose Vyriausybės posė­ džiuose. Balandžio 28 d. posėdyje švietimo m inistrui buvo pavesta iškvies­ ti Vilniaus kurijos atstovą „tartis dėl religinių reikalų patvarkymų“ 75. Tačiau kurija nedarė didesnių nuolaidų, įtam pa Vilniuje didėjo ir ge­ gužės 8 d. M inistrų Tarybos nutarim e su nerim u buvo konstatuota, kad „ Vilniaus lietuviškoji visuomenė vis griežčiau reaguoja dėl nesutvarkymo pamal­ dų Vilniaus bažnyčiose“, artim iausią sekm adienį gali „kilti bažnyčiose skaudūs nesusipratimai“. Todėl užsienio reikalų m inistras gavo pavedim ą kreiptis į Vatikano nuncijų, išdėstyti jam „Vilniaus bažnytinės vyriausybės sudarytą pa­ dėtį ir prašyti jo skubaus įsikišimo “, nurodant, kad „jei artimiausiu laiku nebus sutvarkytos pamaldos Vilniaus bažnyčiose, Vyriausybė bus priversta panaudoti griežtas priemones, kaip, pvz., bažnyčių uždarymą“ 76. T ą patį turėjo pareikšti Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus mieste ir srityje K. Bizauskas Vilniaus a r­ kivyskupui ir kartu prašyti „jį leisti lietuviškas pamaldas Sekminių šventėms bent trijose bažnyčiose, tame skaičiuje ir Katedroje“. Kitą dieną, gegužės 9-ąją, M inistrų Taryba nutarė pateikti tarsi „ulti­ m atum ą“ arkivyskupui R. Jalbrzykowskiui: jei jis neleis lietuviškų pam al­ dų trijose nurodytose bažnyčiose, jos bus valdžios uždarytos. Kartu Vy­ riausybė nusprendė imtis griežtų priem onių prieš lietuvių ekstremistus, kurių chuliganiški išsišokimai gegužės 5 d. Vilniaus bažnyčiose ir gatvėse galėjo pakenkti Lietuvos prestižui ir santykiams su Vatikanu. Visų Vilniaus valstybinių įstaigų vadovai buvo įpareigoti „įspėti tarnautojus nedalyvauti bažnytinėse riaušėse, nepaklausiusius šio įspėjimo atleisti iš tarnybų“ 77. Krašto apsaugos m inistras privalėjo „ištirti Vilniaus komendanto laikyseną nesusipra­ timų bažnyčiose atžvilgiu“, t. y. jo neryžtingum ą per gegužės 5 d. įvykius. Laimei, „bažnytinės riaušės“ Vilniuje nepasikartojo, neprireikė uždary­ ti ir kai kurių bažnyčių. Naujai paskirtas popiežiaus nuncijus, prityręs di­ plom atas L. Centoza skatino Vilniaus kuriją daryti šiokių tokių nuolaidų. Lietuviškos pam aldos buvo leistos Katedroje ir dviejose bažnyčiose. Kita vertus, Lietuvos valdžia rūpinosi, kad visoje šalyje nesustiprėtų antilenkiš­ kos nuotaikos. Gegužės 6 d. Vyriausybė, išklausiusi užsienio reikalų m i­ nistro J. Urbšio informaciją apie Lenkijos prem jero emigracijoje genero­ lo V. Sikorskio kalbą, kurioje buvo griežtai kritikuojam a Lietuvos politika Vilniaus krašte, nusprendė: „Žinios apie gen. Sikorskio kalbą nespausdinti“ 781940 m. gegužės 3 1 d . atsakydamas į grupės Seimo narių paklausimą, A. Merkys labai išsamiai aiškino Vyriausybės politiką Vilniaus krašte. Iš es­ mės prem jeras patvirtino siekį tęsti nuosaikią ir subalansuotą politiką. Ka­ tegoriškai atm etęs lenkų pretenzijas „pasukti istorijos ratą atgal ir sugrąžinti tai, kas prarasta“, A. Merkys drauge perspėjo lietuvius elgtis Vilniuje ko­ rektiškai, nepažeidinėti viešosios tvarkos, ginti savo teises įstatymų nusta-

461

■ ■■

-------

=

ANTANAS

M KR RYS

-----

=

tytais būdais. Užsiminęs apie visuomenės „daromus priekaištus dėl liberalinio karo atbėgėlių ir ateivių traktavimo “, A. Merkys nurodė, kad „ Vyriausybė daro tik tai, kas yra reikalinga paprasto žmoniškumo ir tarptautinės teisės pripažintos prieglaudos suteikimo sumetimais“ 79. Viename iš juodrašdnių kalbos varian­ tų* randam e žodžius, kurie turbūt geriausiai rodo paskutiniosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos Vilniaus krašto atžvilgiu ir, deja, apskri­ tai jos užsienio politikos kursą: „Geriausia kurį laiką pastovėti vietoje, jei ne­ galime eiti pirmyn, bet jokiu būdu nenuskubėti pirmyn per toli, kad nereikėtų grįž­ ti atgal“ 80 (pabraukta šio straipsnio autoriaus). Padėtis Vilniuje, nors kartais ir tapdavo įtempta, nekėlė didesnio pavo­ jaus Lietuvos nepriklausom ybei ir vientisum ui. Šalies vidaus padėtis taip pat buvo pakankam ai stabili. A. Merkio vadovaujama Vyriausybė neįgijo didelio populiarum o visuomenėje, nors prem jeras negailėjo pastangų ža­ dinti dom ėjim ąsi jos veikla. Tačiau, kaip pastebėjo atsim inim uose J. Au­ dėnas, „niekas nei pogrindyje, nei viešai, kiek tatai būtų buvę galima,jos negrio­ vė ir prieš ją nekovojo. Nebuvo girdima ir nepasitenkinimo dėl jos veiklos. Tad šios Vyriausybės pozicija krašte buvo gana tvirta “ 81. Siaučiant karo audrai, opozicinės politinės jėgos nenorėjo ir negalėjo imtis kokio nors spaudim o, kad priverstų A. Sm etoną atsisakyti autorita­ rizmo, o ju o labiau atsistatydinti jį iš Prezidento posto. Prezidentas gi n e ­ m anė keisti nusistovėjusios valdžios sistemos. Tai aiškiai parodė 1940 m. vasario-kovo m ėnesių valsčių ir apskričių savivaldybių rinkim ai. Jie vyko pagal 1931 m. įstatymą, kandidatus faktiškai kėlė adm inistracija. Su krikščionimis dem okratais ir liaudininkais, kurių veikėjai buvo A. Merkio vadovaujamos Vyriausybės m inistrai, šiuo atveju nebuvo skaitomasi.

Katastrofai artėjant Tikras ir m irtinas pavojus ne tik Lietuvos politinei sistemai, bet ir jos nepriklausom ybei grėsė iš išorės. Įvesti Raudonosios armijos junginiai smarkiai apribojo Lietuvos suverenitetą, faktiškai pavertė ją SSRS protek­ toratu. Lietuvos valdžia dėjo visas pastangas, kad išvengtų net m enkiausio galingųjų kaim ynių - Vokietijos ir SSRS - nepasitenkinim o, stengėsi jų nesuerzinti. C enzūra neleisdavo spausdinti totalitarinėm s diktatūrom s nors kiek nepalankios informacijos. Oficialią nuostatą, jei taip galima sakyti, aukščiausiu lygiu pareiškė A. Merkys per 1940 m. sausio 29 d. pasikalbėjimą su spaudos atstovais. Prem­ jeras aptarė daug Lietuvos gyvenimo problemų, ypač pažymėjo spaudos atsa-

A. Merkys rimtai ruošė kalbą S eim e. LCVA saugom i keli juodraštiniai jos variantai, visi gerokai taisyti - . i///.

i.

i

k

r

i

v

R

r

S

1'

l

b

L

I

K (

462

MI NI s I R A I

P

I

R

M

I N

I

N

K A

I

ANTANAS

MERKYS

komybę. Jis sakė: „Šiais karo ir tarptautinių santykių nepastovumo laikais spaudai yra reikalingas dvigubas atsargumas. Visi kaimynai yra pasidarę jautresni bei akyles­ ni. Ypač jautrūs yra kariaujantieji kraštai. Toks jų jautrumas yra natūralus ir su­ prantamas. Todėl neutralių kraštų, kaip Lietuva, spauda turi būti labai atsargi, ypač karo ir užsienių politikos klausimais“82. Spauda jau buvo ir toliau pasiliko „labai atsargi“, bet tai negalėjo susilpninti išorinės grėsmės Lietuvai. Aukštieji Lietuvos valdžios pareigūnai ir diplom atai suprato, kokia rim ta padėtis. Įvyko konfidencialių pasitarim ų, buvo svarstomi įvairūs va­ riantai. T rūko tik valios priim ti būtinus sprendim us ir juos įgyvendinti. N erodė iniciatyvos ir A. Merkys. Parodymuose NKVD, rašytuose Saratove 1940 m. rugsėjo mėnesį, paskutinysis Lietuvos Respublikos m inistras p ir­ m ininkas gana smulkiai aiškino valdžios politiką p er lem tingus mėnesius prieš SSRS okupaciją. Tiesa, tai ne laisvo žmogaus, o NKVD griežtai seka­ mo trem tinio parodym ai, bet jie nepaneigia kitų įvykių dalyvių ir am ži­ ninkų liudijimų bei vertinim ų. Greičiau juos patvirtina ir papildo. A. Merkys rašė, jo g 1940 m. vasario mėnesį pas Prezidentą A. Sm eto­ ną įvyko pasitarimas, kuriam e dalyvavo jis - m inistras pirm ininkas, finan­ sų m inistras E. Galvanauskas, užsienio reikalų m inistras J. Urbšys ir p a ­ siuntinys Italijoje S. Lozoraitis. Pastarasis pranešė, kad vadinam ojoje Pa­ siuntinių konferencijoje Paryžiuje jis, P. Klimas ir B. K. Balutis vieningai konstatavo, kad Lietuvos nepriklausom ybei gresia pavojus iš SSRS pusės ir tokiai įvykių raidai reikia iš anksto ruoštis. S. Lozoraitis prašė a p rū p in ­ ti pasiuntinybes lėšomis ilgesniam laikui ir nustatyti, kuris iš pasiuntinių būtų vyriausias tuo atveju, jei Lietuva prarastų nepriklausom ybę. Pasitari­ mo dalyviai vieningai nutarė pasiūlyti J. Urbšiui skirti P. Klimą tokiu vy­ riausiuoju ir suteikti jam užsienio reikalų m inistro įgaliojimus. P. Klimas buvo vyriausias pagal diplom atinės tarnybos užsienyje stažą ir atstovavo Lietuvai Paryžiuje, „tuometinės politikos centre, kuriame po karo gali būti sprendžiami visi tarptautiniai reikalai“ 83. Taip pat buvo nutarta pasiūlyti fi­ nansų m inistrui E. Galvanauskui padidinti avansus pasiuntinybėm s. Tam e pačiame pasitarim e, A. Merkio liudijimu, Prezidentas A. Sm eto­ na siūlė sudaryti Vyriausybę užsienyje tam atvejui, jeigu SSRS užim tų Lie­ tuvą. Pasitarimo dalyviai ilgai svarstė tą klausimą. Jų nuom one, svarbiau­ sia problem a - ar pavyks surasti valstybę, pripažįstančią tokią Vyriausybę, kurios tikslas būtų atkurti Lietuvos nepriklausom ybę. Jokio konkretaus nutarim o nebuvo priim ta, nes „formaliai nieko neįmanoma buvo padaryti“ 84. Mat Vyriausybė užsienyje galėjo būti sudaryta tik po to, kai nustos egzis­ tuoti Vyriausybė krašte. Pagal Konstituciją sudaryti Vyriausybę turi teisę tik Prezidentas, jeigu jis bus ten, kur tokią Vyriausybę formuos. Kadangi niekas negalėjo num atyti, kur atsidurs Prezidentas po nepriklausom ybės netekim o, tai klausimas taip ir liko neišspręstas83.

R

I

S

1'

l

11 [

I R O

S

463

M I N I S

I

R

\

I

l‘ I K \ l l \ I N K A I

Dar vienam e pasitarim e pas Prezidentą - jam e dalyvavo A. Merkys, E. Galvanauskas ir J. Urbšys - 1940 m. vasario m ėnesį buvo svarstoma, kas okupacijos atveju ištiktų Lietuvos aukso atsargas, laikomas JAV, Di­ džiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje. Išnagrinėjus Lietuvos ban­ ko statutą paaiškėjo, kad aukso atsargų negalim a nei užblokuoti, nei p e r­ duoti Lietuvos pasiuntinybėm s disponuoti. Ar tas auksas bus atiduotas SSRS, visiškai priklausys nuo valstybės, kurios bankuose jis saugom as86. Galima manyti, kad A. Merkys savo parodym uose nenorėjo atskleisti kai kurių Lietuvos valdžios planų ir veiksmų. Deja, apie veiksmus nieko nežinom e ir iš kitų šaltinių. Vyriausybė, laikydamasi 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos-SSRS sutarties dvasios ir raidės, stengėsi įtikinti visuomenę, kad abiejų valstybių santykiai tebėra norm alūs ir netgi draugiški. M inistrų Taryba tik 1940 m. gegužės 30 d. nutarė „leisti Užsienių reika­ lų ministerijai išduodamus avansus padidinti ligi 10 mln. litų, išmokant juos iš valstybės lėšų fondo“ 86. N utarim e buvo pažymėta, jo g avansai didinam i Už­ sienio reikalų ir Finansų m inisterijų susitarim u87. Taigi dvi m inisterijos tarėsi dėl avansų padidinim o pasiuntinybėm s trejetą m ėnesių ir jie per dvi paskutines Lietuvos nepriklausom ybės savaites ja u nebuvo išmokėti. O ju k dar gegužės 25 d. SSRS Vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje L. N atke­ vičiui pareiškė kaltinim us dėl tariam ų provokacijų prieš Raudonosios a r­ mijos įgulas Lietuvoje ir „siūlė“ nutraukti „provokuojančius veiksmus“. Pa­ reiškimo pabaigoje V. Molotovas grasinančiai nurodė, jo g SSRS Vyriausy­ bė „tikisi, kad Lietuvos Vyriausybė imsis žygių patenkinti jos siūlymus ir nevers jos imtis kitų priemonių “ 88. T ą pačią gegužės 25 d. į Gaižiūnų poligoną iš SSRS buvo atgabenta 150 tankų. Tai gerokai padidino Lietuvoje jau esančių Raudonosios armijos junginių smogiamąją galią. Diplomatinis spaudimas Lietuvai arba, tiksliau pasakius, priekabių ieškojimas didėjo, bet jo tikslai nebuvo visiškai aiškūs. Kita vertus, aukšti SSRS kariniai pareigūnai stengėsi sudaryti įspūdį, kad yra rim tai susirūpinę Raudonosios armijos karių „dingimais ir pagrobi­ mais“, bet nelaiko panašių incidentų tragedija ir nori juos taikiai bei drau ­ giškai sureguliuoti. Ši diplom atinių ir karinių SSRS vadovaujančių sluoks­ nių pozicijų prieštaringum o regimybė taip pat savotiškai dezorientavo Lietuvos Vyriausybę. T odėl vidaus reikalų ir krašto apsaugos m inistrai lei­ do instrukcijas kaip turi elgtis jų pavaldiniai, kad išvengtų bet kokių nesu­ sipratim ų su Raudonosios armijos kariais. Ar Maskva žinojo apie tokias instrukcijas, ar ne, neturėjo jokios reikšmės. Tai matė užsienio stebėtojai. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų minis­ terijos Centrinio departam ento direktorius lordas Strangas 1940 m. birželio 2 d. pokalbyje su Lietuvos pasiuntinybės Londone patarėju H. Rabinovičiu-

464

mi, paminėjęs incidentus su Raudonosios armijos kariais, padarė išvadą, kad rusai, atrodo, bijo vokiečių laimėjimų Vakarų fronte ir „pradeda kibti prie Pa­ baltijo valstybių, šįkart pradedant nuo Lietuvos, kad jiems, reikalui esant, žinomais bolševikiniais metodais būtų galima pateisinti eventualinę Pabaltijo okupaciją“

Tragiškasis 1940 m. birželis Pavojus buvo akivaizdus, bet jam atrem ti Lietuva neturėjo nei jėgų, nei sąjungininkų. Teko daryti naujų nuolaidų SSRS ir tikėtis, kad pavyks iš­ vengti visiško nepriklausom ybės praradim o. Kai tik V. Molotovas išreiškė pageidavim ą (tiksliau, pareikalavo), kad abiejų valstybių santykių aptarti į Maskvą atvyktų Lietuvos prem jeras, iškart - birželio 5 d. - buvo sušauktas M inistrų Tarybos posėdis, kuriam pirm ininkavo Prezidentas. Buvo n u tar­ ta siųsti A. Merkį į Maskvą90. T en jis nuvyko birželio 7 d., po trijų susitikimų su V. Molotovu birželio 12-ąją grįžo į Kauną. V. Molotovas grasino Lietuvai, labai grubiai užsipuo­ lė A. Merkį, pateikė naujų išgalvotų ir absurdiškų kaltinim ų, tiesiog ieško­ jo priekabių91. Kalbėdamas su Lietuvos prem jeru V. Molotovas K rem liu­ je panaudojo panašius spaudim o ir bauginim o m etodus kaip A. H itleris 1939 m. kovo 15 d. naktiniuose „pokalbiuose“ Reicho kanceliarijoje su Čekoslovakijos Prezidentu E. Hacha. Iš Maskvos A. Merkys grįžo m oraliai palaužtas ir sugniuždytas. Tikriausiai tik tokia jo būsena galima paaiškinti tai, kad jis po M inist­ rų Tarybos ir karo vadovybės posėdžio Prezidentūroje birželio 12 d. vaka­ re išvyko į savo ūkį Lapėse šalia Kauno. Prem jeras vėl pasirodė Kaune birželio 14 d. vakare ir Prezidentūroje dalyvavo M inistrų Tarybos ir karo vadovybės paskutiniajam e posėdyje, kuriam e buvo svarstomas SSRS ulti­ m atum as. A. Merkys siūlė jį priim ti ir n epritarė Prezidento A. Sm etonos pasiūlymui priešintis okupantam s ginkluota jėga, nors ir simboliškai. Be­ sąlygiškas nuolaidas dar kategoriškiau rėm ė viceprem jeras K. Bizauskas, generolai V. Vitkauskas ir S. Raštikis, žemės ūkio m inistras J. A udėnas92. Visi jie tikėjosi išvengti blogiausia - beviltiško pasipriešinim o aukų, oku­ pantų keršto ir nepriklausom ybės netekties. A. Merkys paskutiniajam e posėdyje pareiškė atsistatydinsiąs. Tačiau paaiškėjus, jo g Maskvai nepriim tina S. Raštikio, kaip naujo Vyriausybės vadovo, kandidatūra, A. Merkiui teko dar porą dienų pabūti prem jeru ir eiti Respublikos Prezidento pareigas. Pasitraukdam as iš Lietuvos, A. Sme­ tona, rem dam asis Konstitucijos 71 straipsniu, pavedė A. M erkiui jį pava­ duoti. Tikrąją valdžią Lietuvoje tuom et ja u turėjo birželio 15 d. iš Mask­ vos atvykęs V. Dekanozovas. Birželio 17 d. A. Merkys paskyrė m inistru

L

I E T

L

V C) S

R E S P l

B I.

1 K O S

465

M 1 N 1 S T

R A I

P 1 R M 1 N I N K A I

A N T A N A S M K R KYS

P o n u i ata,

pulk.

Įe it.

A ntanui M erk iu i, m in istru i

P irm in in k u i

/ 6 v i » a c g a e i a p l 1 o r i a t c. f

Remdamasis L i e t u v o s K o n s t i t u c i j a T am stos tos Ir

1 9 4 0 m.

i r T am stos

b irže lio su d ary to s

pavedu Tam stai

to lia u

eiti

15 d.

ra itu

Nr.

/97

660,

str./

Ir

p r i i m u Tams­

M in istry T arybos a ts is ta ty d in im ą

I r T am stos

savo p a r e i g a s ,

su d ary tai

kol

M in istry T ary b ai

b us p a s k i r t a

nauja

M in istry

Taryba. K a u n a s ,

/ D v ie m

1 9 4 0 ra.

b irž e lio

l b d.

e g z e m p lio r ia i s/

R e m d a m a si s

L ie t u v o s

M i n i s t r u T a r y b o s 19 40 m. sk e lb iu b irželio

K o n st itu c ija

/139

str./

Ir

b i r ž e l i o 16 d i e n o s p a s i ū ly m u N r . 6 7 4 ,

v a l s t y b ė s gy n im o m etą v i s o j e L i e t u v o j e nuo 1 9 4 0 m. 16 d i e n o s . K a u n a s ,

1 9 4 0 m.

b irželio

16 d.

E. RESPUBLIKOS PREZIDENTO P .

K. MINISTRO r t k * I. I N I N K 0 P . M INISThp PlRM IįriliKO IP A V A D U O T O J A S

1 7 7 -1 7 8 Respublikos Prezidento A. Smetonos 1940 06 15 aktas dėl A. Merkio vadovaujamos Ministrų Tarybos atsistatydinimo; apačioje - einančio Respublikos Prezidento pareigas A. Merkio 1940 06 16 aktu įvedama valstybės gynimo meto padėtis

L.

I

L-: T

L

V

O

466

M

I N I

S

\

R

A

I

1» I

R

M

i N

I

X

K

A

I

179 J. Paleckio patvirtintas M. Gedvilo raštas dėl buv. ministro pirmininko A. Merkio ir buv. užsienio reikalų ministro J. Urbšio ištrėmimo. 1940 07 16

pirm ininku J. Paleckį ir patvirtino jo (faktiškai V. Dekanozovo) sudarytą Vyriausybę, o pats atsistatydino. Jis, kaip ir daugum a Lietuvos politikų, tada vylėsi, kad galima dar išsaugoti bent form alų valstybingumą, nesiti­ kėjo aneksijos ir brutalios sovietizacijos. Deja, iliuzijų debesis labai greitai sklaidėsi. Jausdam as suėmimo grės­ mę, A. Merkys m ėgino išvykti į užsienį. Ja u birželio mėnesį jis perėjo Lietuvos-Vokietijos sieną netoli Palangos, bet, kai Vokietijos pasieniečiai p a­ reikalavo atiduoti diplom atinį pasą, sugrįžo atgal93. Liepos 9 d. A. M erkį NKVD pareigūnai sulaikė Rygos aerodrom e, iš kurio jis ruošėsi išskristi lėktuvu į Stokholmą, ir sugrąžino į Kauną94.

I.

I

K

T

l

V

O

S

R K S P L

B I. 1 K (

467

M I N I S T

R A I

P 1 R M 1 N

I N

K A 1

AN TA NAS MERKYS

Stalininių „gulagų“ kalinys 1940 m. liepos 17 d. (t. y. daugiau kaip dvi savaitės ligi oficialaus Lie­ tuvos „priėm im o“ į SSRS sudėtį!) A. Merkys su žmona ir sūnumi buvo su­ imti ir nutrem ti į Saratovą. Seimą apgyvendino dideliame, neblogai apsta­ tytame bute, pragyventi jai skyrė pakankam ai lėšų. Kiekvieną M erkių šei­ mos narių žingsnį akylai stebėjo sekliai. Pačiam A. M erkiui teko rašyti parodym us NKVD apie savo veiklą, Lie­ tuvos Respublikos vidaus bei užsienio politiką, valstybininkus ir politikus. Šiuose parodym uose A. Merkys buvo santūrus, nesižem ino įtikinėjim ais apie savo palankum ą SSRS, nefantazavo ir nekaltino Lietuvos valstybinin­ kų būtom is bei nebūtom is nuodėm ėm is. Tuo šie jo liudijimai skiriasi nuo atitinkam ų A. V oldem aro rašinių. Vokietijai užpuolus SSRS, M erkių šeima 1941 m. birželio 26 d. buvo vėl suim ta ir įkalinta. Prasidėjo kančių kelias p er Saratovo, Kirovo, Ivano­ vo, Butyrkų (Maskvoje) kalėjim us95. Tik 1952 m. balandžio 16 d. A. M er­ kiui, jo žmonai Marijai ir sūnui Gedim inui stalininis „teisingum as“ pasky­ rė po 25 m etus kalėjim o už „aktyvų prisidėjimą prie tarptautinės buržuazijos pastangų nuversti Sovietų valdžią“. Jie buvo pervežti į Vladim iro kalėjimą ir uždaryti kartu su kitais Baltijos šalių valstybininkais. J. Stalino m irtis ir Sovietų Sąjungoje prasidėjęs vadinam asis atšilimas atvėrė jiem s kalėjimo vartus. 1954 m. kovo 19 d. buvo išlaisvintas G. M er­ kys, jam leista grįžti į Lietuvą, tų pačių m etų rugpjūčio 27 d. išlaisvinti ir Marija bei Antanas M erkiai96. Tačiau buvęs prem jeras negavo leidim o grįžti į Tėvynę, jam liepta apsigyventi Vladimiro mieste. A. Merkio sveikatos būklė pasirodė labai prasta ir jį apgyvendino Vladimiro srities Milenkių miesto invalidų namuose. Ten 1955 m. kovo 5 d. paskutinysis nepriklausom os Lietuvos m inistras pirm ininkas m irė nuo insulto.

L I K

T

U V O

S

R K S P L

B L I K C

468

M 1 N I S

I

R A 1

P I R M I N

I N K A 1

Išnašos

1B. Raila. Kitokios Lietuvos ilgesys. V, 1993. P. 407408.

B. 66. L. 19. 17A. Merkelis. Antanas Smetona.Jo visuomeninė, kul­

2Vietinės brigados vado pulk. Įeit. Merkio Anta­

tūrinė ir politinė veikla. New York, 1964. P 335.

no tarnybos lapas. Sv. Vladimiro universiteto

18 V. Sidzikauskas. Lietuvos diplomatijos paraštėse.

Laikinojo pažymėjimo nuorašas (rusų k.). Lie­

V, 1994. P. 76-77; R. Skipitis. Nepriklausoma

tuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA). F. 930. Ap. 2 „M“. B. 116. L. 36.

Lietuva. Atsiminimai. Chicago, 1967. P. 145. 19 K. Grinius. Apie 1926 metų gruodžio 17-tos

3 V. Lesčius. Lietuvos kariuomenė 1918-1920 m. (rankraštis). P. 131-132.

dienos perversmą. A. Eidintas.

K azys G rin iu s.

V, 1993. P. 179-180.

4Vietinės brigados vado pulk. Įeit. Merkio Anta­

20Vietinės brigados vado pulk. Įeit. Merkio Anta­

no tarnybos lapas. Tarnybos eiga. LCVA. F. 930.

no tarnybos lapas. Tarnybos eiga. LCVA. F. 930.

Ap. 2 „M“. B. 116. L. 38.

Ap. 2 „M“. B. 116. L. 39.

5 Ibidem.

21 Ibidem. L. 40.

6 Ibidem.

22 A. Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. V,

7G. Surgailis. Lietuvos kariuomenės vadai. V, 1992. P. 49.

1992. P. 69. 23 P. Žostautaitė. Klaipėdos kraštas 1923-1939. V,

8 P. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. 2. V, 1992. P. 481.

1992. P. 78. 24R. Valsonokas. Klaipėdosproblema. V, 1989. P. 307.

!l V. Lesčius. Min. veik. P. 199.

25 P. Žostautaitė. Min. veik. P. 79.

10 Ministrų Kabineto reikalų vedėjo 1921 03 31

2CR. Valsonokas. Min. veik. P. 308.

raštas. LCVA. F. 930. Ap. 2 „M“. B. 116. L. 15.

27P. Klimo 1930 10 13 laiškas Prezidentui A. Sme­

11Vietinės brigados vado pulk. Įeit. Merkio Antano tarnybos lapas. Tarnybos eiga. Ibidem. L. 39.

tonai. LCVA. F 383. Ap. 7. B. 983. L. 46. 28 Ibidem. L. 50.

12 Ibidem. L. 40.

28 Ibidem. L. 53.

13 R. Žepkaitė. Lietuvių tautininkų sąjunga. Klases

30 P. Žostautaitė. Min. veik. P. 85.

ir politinės partijos Lietuvoje. V, 1978. P. 92-93.

31 R. Valsonokas. Min. veik. P. 323.

14J. Budrys. Atsiminimai. Kontržvalgyba Lietuvoje.

32 P. Žostautaitė. Min. veik. P. 86.

V, 1991. P. 121.

33V. Žalys. Kova dėl identiteto. Li'meburg, 1993.

15 Ibidem. P. 124.

P. 58.

16 Išrašas iš A. Merkio kvotos 1952 03 10 proto­

34A. Merkio paties rašytų 1940 09 17 parodymų

kolo (rusų k.). Lietuvos visuomenės organiza­

kopija (rusų k.). LVOA. F 3377. Ap. 55. B. 66.

cijų archyvas (toliau - LVOA). F. 3377. Ap. 55.

L. 59.

469

ANTANAS

M K R K VS

35R. Valsonokas. Min. veik. R 357-358, 368-369.

55 Ibidem. S. 278.

36V. Žalys. Min. veik. P. 54.

36A. Voldemaras. Min. veik. P. 40.

37 R. Žepkaitė. Diplomatija imperializmo tarnyboje.

37 G. Merkys. Buržuazijos saulėlydis. Švyturys. 1969. Nr. 3. P. 26.

V, 1980. P. 235. 38A. Voldemaras. Min. veik. P. 70.

38 Ibidem. P. 27.

39A. Merkio paties rašytų 1940 09 17 parodymų

39 Naujosios Lietuvos Vyriausybės deklaracija.

kopija (rusų k.). LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 66.

Lietuvos žinios. 1939 12 07. B0 Ibidem.

L. 76.

61 Ibidem.

40 Kauno miesto burmistru išrinktas A. Merkys.

B2 Dd. Ką Seimas šiemet nudirbo. Lietuvos aidas.

Lietuvos aidas. 1933 12 22.

1940 06 01.

41 Naujas Kauno miesto burmistras. Savivaldybė.

63 Seimo stenogramos. VIII paprastoji sesija. 178-asis

1934. Nr. 1. P. 24-25.

posėdis (1940 04 05). LCVA. F. 923. Ap. L B.

42 Ibidem. P. 25. 43A. Merkys. Lietuvos miestų teisinė konstrukci­

1114. L. 608. 154Ibidem.

ja. Savivaldybė. 1935. Nr. 6. P. 4.

63 Ministras pirmininkas A. Merkys aktualiais že­

44 Ibidem. P. 5. 45 A. Merkys. Administracinis Lietuvos padalini­ mas. Savivaldybė. 1935. Nr. L P. 1-2; Ibid. Kai­

mės ūkio, prekybos ir pramonės reikalais. Tau­ tos ūkis. 1940. Nr. 18. P. 360.

mo kreditavimo klausimu. Savivaldybė. 1936.

66 Ibidem. P. 359.

Nr. 4. P. 1; Ibid. Daugiau drąsos ir pasitikėjimo

r>7Seimo stenogramos. VIII paprastoji sesija. 178-asis posėdis (1940 04 05). LCVA. F. 923. Ap. L B.

savimi. Savivaldybė. 1937. Nr. 8. P. 226. 4(i A. Merkys. Administracinis Lietuvos padalini­

1114. L. 614. 68 Seimo stenogramos. VI nepaprastoji sesija. 189/30

mas. Savivaldybė. 1935. Nr. l.P. L

posėdis (1940 05 09). LCVA. F. 923/465. Ap. L

47 A. Merkio paties rašytų 1940 09 17 parodymų

B. 1114 (9 dalis). L. 809.

kopija (rusų k.). LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 66.

69 Dd. Seimo vakar priimtas valstybės biudžetas

L. 56; S. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. T. L V,

1940 metams. Lietuvos aidas. 1940 05 31.

1990. P. 559. 48 S. Raštikis. Min. veik. P. 566, 568.

7(1Ministras pirmininkas A. Merkys aktualiais že­ mės ūkio, prekybos ir pramonės reikalais. Tau­

49 A. Merkio paties rašytų 1940 11 18 parodymų

tos likis. 1940. Nr. 18. P. 360.

kopija (rusų k.). LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 66.

71 K. Musteikis. Prisiminimų fragmentai. V., 1989.

L. 40. 50J. Aničas.Jonas Vileišis. 1872-1942. V, 1995. P.

P. 34-35.

417-418.

72S. Raštikis. Min. veik. P. 676.

51 Ibidem. P. 483.

73 Ibidem. P 674.

32A. Merkelis. Min. veik. P. 520; S. Raštikis. Min.

74 P. Žilys. Apie generolą Vincą Vitkauską. Karys.

veik. P. 552.

1963. Nr. 3. P. 110.

33R. Žepkaitė. Vilniaus istorijos atkarpa. 1939-1940.

73 Ministrų Tarybos 1940 04 28 posėdžio proto­

V, 1990. P. 98.

kolas. LCVA. F. 923. Ap. L B. 1390. L. 66.

34 P. Lossowski. Litwa a sprawy polskie. 1939-1940.

76 Ministrų Tarybos 1940 05 08 posėdžio proto­

Warszawa, 1985. S. 72-73.

i.

i

k

t

i

v

o

s

K K S 1'

kolas. Ibidem. L. 74.

L

U I.

I K O

S

470

m

i x

i s

i

r

,\

i

1’ I R M 1 N I N K A I

ANTANAS

77 Ministrų Tarybos 1940 05 09 posėdžio proto­ kolas. Ibidem. L. 77

MERKYS

89 Lietuvos pasiuntinybės Londone patarėjo H. Rabinovičiaus pro memoria. 1940 06 03. Ibi­

78 Ministrų Tarybos 1940 05 06 posėdžio proto­ kolas. Ibidem. L. 72.

dem. P. 197. 90 Ministrų Tarybos 1940 06 05 posėdžio proto­

79Ministro pirmininko Antano Merkio atsakymas

kolas. LCVA. F. 923. Ap. L B. 1390. L. 105.

į Seimo narių grupės paklausimą dėl Vyriausy­

91 Žr.: Запись беседы наркома иностранных

bės tolesnės politinės programos Vilniaus rei­

дел СССР В. М. Молотова с Председате­

kalų tvarkyme. Lietuvos aidas. 1940 06 01.

лем Совета Министров Литвы А. Мерки-

80 Ministrų Tarybos posėdžiuose svarstytų klausi­

сом. 7 июня; 11 июня. Полпреды сооб­

mų parengimo dokumentai. LCVA. F. 923/465.

щают... Сборник документов об отноше­

Ap. l.B. 1118 (4 dalis). L. 334.

ниях СССР с Латвией, Литвой и Эсто­

81J. Audėnas. Paskutinis posėdis. V., 1990. P. 152.

нией: Август 1939 г. - август 1940 г.

82 Gyvaisiais valstybės reikalais. Ministro pirmi­

Москва, 1990. С. 353-355, 361-366.

ninko Antano Merkio pasikalbėjimas su spau­ dos atstovais. Trimitas. 1940. Nr. 5. P. 97.

92 A. Smetona. Pro memoria. Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai. V, 1990. P. 10-12; J. Au­

83A. Merkio paties rašytų 1940 09 12 parodymų

dėnas. Min. veik. P. 206-208, 211-220; K. Mus­

kopija (rusų k.). LVOA. F. 3377. Ap. 55. B. 66.

teikis. Min. veik. P. 54-56; S. Raštikis. Kovose

L. 66.

dėl Lietuvos. T. 2. V, 1990. P. 24.

84 Ibidem. L. 67.

93 Išrašo iš A. Merkio apklausos 1952 03 08 pro­

85 Ibidem. L. 66.

tokolo kopija (rusų k.). LVOA. F. 3377. Ap. 55.

86 Ibidem. L. 70.

B. 66. L. 16; V. Sidzikauskas. Min. veik. P. 182.

87 Minista} Tarybos 1940 05 30 posėdžio (eilinio)

94 Išrašo iš A. Merkio apklausos 1952 03 08 proto­

protokolas. LCVA. F. 923. Ap. L B. 1390.

kolo kopija (rusų k.). LVOA. F. 3377. Ap. 55. B.

L. 100.

66. L. 15; V Sidzikauskas. Min. veik. P. 182-183.

88 Lietuvos Nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto­ jo ministro Maskvoje L. Natkevičiaus praneši­ mas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui.

95 A. Merkio autobiografija. Rašyta 1954 10 18 rusų k. Vladimire. 96 Ibidem.

1940 m. gegužės 27 d. Lietuvos okupacija ir anek­ sija 1939-1940. V., 1993. P. 183.

I. I I I l v o s

R K S 1’ E

B L I K O S

471

m in

T

R А I

Г I R M I N 1 N К A I

Iliustracijų

1. Augustinas Voldemaras (Lietuvos albumas. Kau­ nas, 1921. P. 40)

sąrašas

15. A. Voldemaro išleistuvės Užsienio reikalų ministerijoje. 1929 m. (LVGA. P-20768)

2. A. Voldemaras Petrapilyje (LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 74. L. 36)

16. A. Voldemaro knygos „Lietuva ir jos proble­ mos“ (1933 m.) viršelio faksimilė

3. I Ministrų Kabinetas (Lietuvos vaizdo ir garso archyvas, toliau - LVGA. P-12987)

17-18. A. Voldemaro 1940 m. diplomatinio ir už­ sienio pasų puslapiai (Lietuvos Ypatingasis

4. A. Voldemaras su Lietuvos diplomatais. Ne vė­ liau kaip 1920 m. (LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 74. L. 22)

archyvas, toliau - LYA. F. K. L Ap. 45. B. 4491. T. 1 ir 2) 19-20. SSRS valst. saugumo pareigūnų A. Guze-

5. III Seimo atstovo A. Voldemaro pažymėjimas (LCVA. F. 923. Ap. L B. 490. L. 2-3)

vičiaus ir A. Vlodzimirskio raštai dėl kalina­ mo A. Voldemaro

6. Prie Generalinio štabo perversmo dienomis (Iliustruotoji Lietuva. 1926 12 31. Nr. 53. P. 432) 7. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo organizatorių įsakymas

21-22. A. Voldemaras ir jo žmona 1939 m. (LYA. F. K. L Ap. 45. B. 4491. T. 1 ir 2) 23-24. SSRS valst. saugumo pareigūnų L. Berijos ir V. Merkulovo raštai dėl A. Voldemaro

8. Respublikos Prezidento aktas, kuriuo įvedama karo padėtis (LCVA. F. 923. Ap. L B. 46. L. 76)

sekimo Ordžonikidzėje ir siekimo jį panau­ doti savo tikslams (LYA. F. K. L Ap. 45. B.

9. XIV Ministri} Kabineto vinjetė (NB RS. F.

4491. T. 1 ir 2)

145-66)

25. Mykolas Sleževičius (1933 05 22; NB RS. F.

10. A. Voldemaras su Italijos ministru pirminin­ ku B. Mussoliniu (Iliustruotoji Lietuva.

68-536) 26. Lietuvių tautos tarybos nariai ir M. Yčo gim­

1927 10 08. Nr. 40. P. 328)

nazijos mokiniai, 1918 03 27 išleisti iš bolševi­

11. IX karininkų laidos išleistuvių pietūs. Cen­

kų Voronežo kalėjimo (Lietuvos albumas. P. 17)

tre - A. Voldemaras ir A. Smetona (Iliustruo­

27. II Ministrų Kabinetas (Vytauto Didžiojo mirties

toji Lietuva. 1927 08 06. Nr. 31. P. 252)

500 metų sukaktuvėmspaminėti albumas, toliau -

12. A. Voldemaras - Lietuvos ministras pirminin­ kas ir užsienio reikalų ministras. 1928 m. ko­ vas (LVGA. P-6746)

VD albumas. Kaunas, 1933. P. 364) 28. Lietuvos kariuomenės savanoriai Kaune. 1919 01 (LVGA. P-19038)

13. Dainų šventė Kaune. Pirmoje eilėje ketvirtas

29. IV Ministrų Kabinetas (Lietuvos albumas. P. 64)

iš kairės A. Voldemaras. 1929 m. (LVGA.

30. Krašto apsaugos ministras A. Merkys, Res­

A 50. P-12)

publikos Prezidentas A. Smetona ir minist­

14. Respublikos Prezidento A. Smetonos aktas,

ras pirmininkas M. Sleževičius (L. Natkevi­

kuriuo paleidžiamas A. Voldemaro vadovau­ jamas Ministrų Kabinetas. 1929 m. (LCVA.

čius. Lietuvos kariuomenė. 1919. P. 26) 31. Lietuvių paimti į nelaisvę Raudonosios armi­

F. 923. Ap. L B. 597. L. 419)

jos kareiviai (LVGA. A 45. P-310)

473

I L 1 1 S T R A C: IJ Ų S Ą R A Š A S

32. Gabenami iš bermontininkų atimti lėktuvai.

(NB RS. F. 145-218)

1919 08 (Lietuvos mokslų akademijos Cen­

47. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Cen­

trinės bibliotekos Rankraščių skyrius, toliau -

tro komitetas. 1938 m. (J. Būtėnas, A. Mac­ kevičius. Mykolas Sleževičius. V., 1995. P. 128)

MACB RS. Fg. 1-416) 33. 3-iojo pėstininkų pulko kariai fronte prie Vie­ vio. 1920 m. ruduo (LVGA. A 45. P-411)

48. M. Sleževičiaus kapas Kauno Petrašiūnų ka­ pinėse. S. Zumbio nuotrauka

34. POW organizacijos teismas Kaune. 1920 m.

49. Pranas Dovydaitis. 1921 m. {Lietuvos albumas. P. 56)

(LVGA. P-6493) 35. Rūmai Kaune, kuriuose vyko Steigiamojo Sei­

50. Maskvos universiteto studento P. Dovydaičio pažymėjimas (LCVA. F. 631. Ap. 3. B. 167.

mo posėdžiai (Lietuvos albumas. P. 83) 36. II Seimo atstovo M. Sleževičiaus pažymėjimas-ženklas (LCVA. F. 1437. Ap. L B. 786.

L. 95) 51. Vilniaus moksleivių literatų grupė „Vilties“ redakcijoje. 1913 m. (MACB RS. F. 2-3)

L. 2, 4) 37. Derybų Suvalkuose pirmos dienos posėdis (VD albumas. P. 362; V. Daugirdaitė-Sruogienė.

52. Pirmoji Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 02 16 pasirašiusi Nepriklausomybės Aktą

Steigiamasis Lietuvos Seimas. New York, 1975.

53. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

P. 106)

54. P. Dovydaičio šeima Kaune. 1918 m. (J. Gir­

38. Laikinosios Vyriausybės 1919 m. įsakymai,

nius. Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975. P. 780)

įstatymai, atsišaukimai (LCVA. F. 923. Ap. L

55. P. Dovydaitis su Amerikos maitinimo komisi­ jos nariais ir Lietuvos Vyriausybės ministrais

B. 52) 39. Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimai

„Metropolio“ viešbutyje. 1919 m. kovo mėn.

(Ibidem)

(NB RS. F. 145-46)

40. XIII Ministrų Kabinetas (NB RS. F. 68-555)

56. Karo mokyklos atidarymo iškilmės. 1919 m.

41. Ministro pirmininko M. Sleževičiaus pasiža­ dėjimas. 1926 m. (LCVA. F. 923. Ap. L

(LVGA. A 58. P-3) 57. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filo­

B. 343. L. 36)

sofijos fakulteto dėstytojai. 1930 m. (MACB

42. Respublikos Prezidentas K. Grinius ir minist­

RS. Fg. 3-4)

ras pirmininkas M. Sleževičius prie evangeli­

58. P. Dovydaitis, po administracinės bausmės iš­

kų liuteronų Sv. Jono bažnyčios. Klaipėda.

ėjęs iš kalėjimo. 1932 m. (J. Girnius. Pranas Dovydaitis. P. 785)

1926 08 29 43. Ministras pirmininkas M. Sleževičius, Respub­ likos Prezidentas K. Grinius ir ministrai

59. P. Dovydaičio priesaika universitete (LCVA. F. 631. Ap. 3. B. 167. L. 15)

Klaipėdoje su karininkais. 1926 m. (LVGA.

60-67. SSRS saugumo vestų P. Dovydaičio bylų

P-18954)

ir dokumentų iš jų faksimilės (LYA. Baudžia­

44. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies

moji byla, toliau - B. b. 12 293): orderiai dėl

komisaras G. Cičerinas pasitinka Lietuvos

jo suėmimo bei kratos, NKVD lagerio kalinio

delegaciją, vadovaujamą M. Sleževičiaus.

įskaitos kortelė ir fotografija, NKVD ypa­

Maskvos geležinkelio stotis. 1926 09 28

tingojo pasitarimo 1942 10 07 priimtas mir­

{Iliustruotoji Lietuva. 1926 10 16. Nr. 42. P.

ties nuosprendis bei P. Dovydaičio vaikų Jo­

336-337)

no ir Laimos prašymai SSRS saugumo orga­ nams dėl nekaltai nužudyto tėvo reabilita­

45. Lietuvos advokatų taryba. Ne vėliau kaip 1938 m. (MACB RS. Fg. 784)

cijos ir kiti dokumentai

46. M. Sleževičius kalba per Lietuvos valstiečių

68. Ernestas Galvanauskas (LVGA. P-11166)

liaudininkų sąjungos suvažiavimą 1930 02 23

L

I

K

I

t

V

O

S

R

K

1’ l

B

1.

I

K

(

69. V Ministrų Kabinetas (LVGA. P-20171)

474

M I N I S

I

R

A

I

1'

I

R

M

I

N

I

N

K

A

I

I U l.: S T R A C: IJ l

70. Santarvininkų karinė delegacija. 1919 m. (L. Natkevičius. Lietuvos kariuomene. P. 154)

SĄRAŠAS

90. Respublikos Prezidentas K. Grinius deda vai­ niką žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1926 m.

71. Karo mokyklos antrosios laidos išleistuvės. 1919 m. (LVGA. A 45. P-S44)

(LVGA. P-21752) 91. K. Grinius darbo kabinete (LVGA. P-21748)

72. Valstybės vadovai lankosi karo ligoninėje (LVGA. A 45. P-215)

92. Respublikos Prezidentas K. Grinius ir minist­ ras pirmininkas M. Sleževičius aviacijos šven­

73. E. Galvanausko vadovaujamas Ministrų Ka­ binetas. 1922 m. (V Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos Steigiamasis Seimas. P. 169)

tėje. 1926 m. (LVGA. P-21750) 93. Lietuvos valstiečių liaudininkų suvažiavimas. 1929 m. (NB RS. F. 145-218)

74. Kariuomenės paradą, įvykusį 1922 02 16, svei­ kina Lietuvos vadovai (LVGA. P-4642)

94. K. Grinius Selemos Būdos kaime. 1943 m. (LVGA. P-21774)

75. Ministrų Kabineto, sudaryto 1923 06 29,

95. Urna su K. Griniaus palaikais prie buvusios

narių nuotraukos („Krivūlė“, 1923 07, Nr. L

Prezidentūros pastato Kaune. 1994 m. (LVGA.

P. 4-5)

SO-26)

76. Lietuvos atstovų užsienyje konferencija Kau­

96-97. Paminklai K. Griniui Čikagos lietuvių

ne. 1923 m. („Krivūlė“. 1923 1L Nr. 5. P. 25 )

tautinėse kapinėse ir Selemos (buv. Selemos

77. Prancūzijos kareiviai Klaipėdoje. 1923 m.

Būdos) kaime Marijampolės rj. 1995 m.

(LVGA. P-81)

Nuotrauka G. Ilgūno (LVGA. SO-7 bei

78. E. Galvanauskas ir kiti Vyriausybės nariai Klai­ pėdoje. 1923 m.

0-107324) 98. Antanas Tumėnas. 1924 m. (Lietuvos litera­

79. E. Galvanauskas priima sukilėlių paradą Klai­ pėdoje. 1923 m. (LVGA. P-6614)

tūros ir meno archyvas, toliau - LLMA. F. 397. Ap. 3. B. 99)

80. E. Galvanauskas pasirašo Klaipėdos konven­ ciją. 1924 m. (VD albumas. P. 362)

99. X Ministrų Kabineto vinjetė (NB RS. F. 68552)

81. E. Galvanauskas 1952 m. Majungoje (G. Gal­

100. A. Tumėnas su žmona Janina Kairiūkštyte

va. Ernestas Galvanauskas: Politinė biografija.

ir dukra Danute. 1928 m. (LLMA. F. 397.

Chicago, 1982. Trečiosios įklijos po 256 p. ki­ ta pusė)

Ap. 3. B. 99) 101. Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Tei­

82. E. Galvanausko antkapinis paminklas Pran­

sių fakulteto dėstytojai 1932-1933 m.

cūzijoje (Ibidem. Įklija prieš 257 p.)

(MACB RS. F. 1-723)

83. Kazys Grinius. 1920 m. (Lietuvos albumas.

102. A. Tumėnas. 1937 m. (LVGA. P-21898)

P. 100)

103. A. Tumėno prisiekusiojo advokato pažymė­

84. Spektaklio „Amerika pirtyje“ dalyviai. Mari­ jampolė, 1905 m. (LVGA. P-21741)

jimas 104. A. Tumėno kapas Austrijoje („Tėvynės sar­

85. K. Griniaus vadovaujamas VI Ministrų Kabi­ netas (V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos Stei­

gas“. 1948. Nr. 4. P. 288) 105. Vytautas Petrulis. 1921 m. (Lietuvos albumas.

giamasis Seimas. P. 77)

P. 26)

86. Lietuvos kariuomenė įžygiuoja į Vilnių. 1920

106. V. Petrulio vadovaujamas Ministrų Kabine­

08 26 (LVGA. A 45. P-138)

tas („Krivūle“. 1925 02. Nr. 2. P. 45)

87. Karo muziejaus atidarymas (LVGA. P-21744)

107. Palangos žvejų uosto Šventojoje statybos dar­

88. 2-ojo Seimo Valstiečių liaudininkų sąjungos

bų pradžios iškilmių dalyviai. 1925 m. („Kri­

frakcija (LVGA. P-20769)

vūlė“. 1925 05. Nr. 7. P. 155)

89. Advokato M. Sleževičiaus kabinete Kaune

108. Lietuvos konsulų konferencija Kaune. 1925

Laisvės ai. 49 (NB RS. F. 145-217)

i. i t: i r

v o s

r

r.

s 1' r

u i. i K (

m. (NB RS. F. 15-499)

475

m

i \

i s i

r

,\ i

1’ I R

m i n

i n

k a i

134. Lietuvos ir Latvijos prekybos sutartį pasira­

109-112. Dokumentų faksimilės iš SSRS saugu­

šius. 1933 m. (VD albumas. P. 262)

mo vestos V. Petrulio bylos 1940-1941 m.

135. Klaipėdos hitlerininkų - noimanininkų ir

(LYA. B. b. 14 221)

zasininkų - teismas Kaune. 1934 m.

113. Leonas Bistras. 1921 m. (LVGA. P-16 482) 114-115. L. Bistro filosofijos daktaro diplomas,

136.

J. Tūbelis ir J. Chodokauskaitė-Tūbelienė -

1921 m. gautas Fribūro universitete (LCVA.

piršliai vestuvėse. Apie

F. 631. Ap. 3. B. 75. L. 1) ir autobiografija

Fg. 536)

1937 m .

(MACB R S .

137. J. Tūbelis darbo kabinete. 1938 m. („Ka­

(LCVA. F. 631. Ap. 3. B. 75. L. 3)

rys“. 1938 02 10-16. Nr. 6-7. P. 174)

116. IX Ministrų Kabineto švietimo ministro

138. Buvusių Lietuvos Respublikos prezidentų ir

L. Bistro priesaika. 1923 m. (LCVA. F. 923.

ministrų pirmininkų kreipimasis į tautą ir

Ap. 1. B. 343. L. 2)

Vyriausybę dėl Lenkijos ultimatumo. 1938 m.

117. XII Ministrų Kabineto vinjetė (NB RS.

(LCVA. F. 1437. Ap. L B. 1939. L. 43)

F. 68-554)

139. Vladas Mironas (LVGA. P-20963)

118. L. Bistras su žmona. 1926 m. (Iliustruotoji

140. V. Mironas. 1921 m. (Lietuvos albumas. P. 28)

Lietuva, 1926 08 20. Nr. 12. L. 89)

141. Kariuomenės kapelionas V. Mironas per ka­

119-125. SSRS saugumo vestų L. Bistro bylų ir jų dokumentų faksimilės (LYA. B. b. 12 189. T.

riuomenės šventę (LVGA. A 58. P-350)

1-3): jo fotografija, NKVD nutarimas jį su­

142. Lietuvių tautininkų sąjungos Centro taryba. Apie 1930-1931 m. (LVGA. P-34)

imti, daktiloskopijos lapas, 1941 ir 1950 m. kaltinamosios išvados, Ypatingojo pasitari­

143. Ministras pirmininkas V. Mironas kariuome­

mo nutarimas (1941 03 08) įkalinti aštone-

nės ir visuomenės šventėje Kupiškyje. 1938

riems metams; L. Bistro pareiškimas Lietu­

m. („Karys“. 1938 06 23. Nr. 25. P. 710)

vos SSR Ministrų tarybai dėl reabilitacijos

144. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smeto­ na, ministras pirmininkas V. Mironas, kiti

(LIA. B. b. 12 189. T. 3.)

pareigūnai eina į tautinę olimpiadą. 1938 m.

126. L. Bistro kapas Kaune, Petrašiūnų kapinė­

(LVGA. P-20753)

se. S. Žurnbio nuotrauka.

145. Ministras pirmininkas V. Mironas ir švieti­

127. Juozas Tūbelis (LVGA. P-20965) 128. Slaptos lietuviškos mokyklos auklėtiniai Pa­

mo ministras J. Tonkūnas skautų stovyklos

nevėžyje. 1903 m. (Juozo Tūbelio gyvenimo ir

atidarymo iškilmėse. 1938 m. („Karys“. 1938

veiklos bruožai. Jo 10 metų ministeriavimo su­

07 21. Nr. 28. P. 804) 146. XIX Vyriausybės nariai prezidentūroje. 1939

kakčiai paminėti. Kaunas, 1936 m. P. 21)

01 04 (LVGA. P-20755)

129. XV Ministrų Kabinetas. 1930 m. (VD albu­

147. Hitleris Klaipėdoje. 1939 m. kovo 23 d.

mas. P. 128) 130. Respublikos Prezidento aktas dėl J. Tūbelio

148. Hitleris Klaipėdoje sveikinasi su Klaipėdos

apdovanojimo. 1929 m. (LCVA. F. 923. Ap.

krašto vokiečių nacionalsocialistų vadu Ern-

LB. 597. L. 423)

stu Neumanu 149. Vokietijos ir Lietuvos sutartis dėl klaipėdiš­

131. Buvę „Vilties“ laikraščio bendradarbiai pas pirmąjį šio leidinio redaktorių A. Smetoną.

kių pilietybės (1939 07 08) su A. Hitlerio ir

1932 m. (VD albumas. P. 380)

J. Ribentropo parašais (LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 1176. L. 1-2)

132. S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvės Kaune.

150-157. SSRS saugumo vestų V. Mirono ir jų

1933 m. (P. Jurgėla. Sparnuoti lietuviai Da­

dokumentų faksimilės (LYA. B. b. 16211, 1-

rius ir Girėnas. Chicago. 1935. P. 269)

2 t.): V. Mirono fotografija, kaltinamoji iš­

133. J. Tūbelis kalba per S. Dariaus ir S. Girėno

vada, nutarimai jį suimti, Ypatingojo pasi­

laidotuves. 1933 m. (LVGA. P-2657)

476

tarimo prie SSRS saugumo ministerijos 1947 08 23 nutarimas jį septyneriems me­

167. Lietuvos kariuomenė 1939 10 28 įžengia į Vilnių („Karys“. 1939 11 09. Nr. 53. P. 1310)

tams Įkalinti, V. Mirono prašymas peržiūrėti

168. Antanas Merkys (LVGA. P-1166)

jo bylą, neigiamas atsakymas į jį, aktas apie

169. Majoras A. Merkys tarp karininkų. 1919 m. (LVGA. A 45. P-152)

mirtį Vladimiro kalėjime.

170. Kariuomenės Generalinio štabo viršininkas

158. Jonas Černius (LVGA. P-16 472) 159. Kariuomenės vadovybė ir Respublikos Pre­

M. Velykis, vyriausiasis karo vadas S. Žukaus­

zidentas karo mokykloje per pamaldas.

kas ir krašto apsaugos ministras A. Merkys.

1936 05 10 (LVGA. A 58. P-889)

1919 m. (L. Natkevičius. Lietuvos kariuome­

160. Kariuomenės štabo viršininkas gen. štabo pul­

nė. P. 43)

kininkas J. Černius, kariuomenės vadas gen.

171. Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio

štabo pulkininkas S. Raštikis ir kiti karininkai

A. Merkio pažymėjimas. 1928 m. (LCVA.

per lauko pratybas. 1936 m. (LVGA. P-2835) 161. Kariuomenės vadas brig. gen. S. Raštikis ir

F. 930. Ap. 2. B. 116. L. 42) 172. A. Merkys - Klaipėdos krašto gubernatorius (VD albumas. P. 308)

Kariuomenės štabo viršininkas brig. gen. J. Černius karo technikos dalių šventėje. 1938

173. XXI Ministrų Taryba pas Respublikos Pre­ zidentą. 1939 11 22 (LVGA. P-12 408)

m. {„Karys“. 1938 09 29. Nr. 39. P. 1083) 162. XX Vyriausybės ministrai pas Respublikos

174. Vyriausybės nariai Seimo posėdžio metu.

Prezidentą. 1939 m. {„Karys“. 1939 04 13.

1939 m. M. Smečechausko nuotrauka (NB

Nr. 15. P. 465)

RS. F. 145-67)

163. Respublikos Prezidentas A. Smetona, minist­

175. Ministras pirmininkas A. Merkys Vilniaus

ras pirmininkas J. Černius, kiti Vyriausybės

Didžiojoje gatvėje per Nepriklausomybės

nariai per III Europos krepšinio pirmeny­

šventę (LVGA. P-6823)

bių atidarymą. 1939 m. (,,Karys“. 1939 06 01.

176. Lietuvos miestų burmistrų suvažiavimas. 1940 06 01 (LVGA. P-20784)

Nr. 22. P. 668) 164. Lietuvos derybų delegacija išvyksta į Maskvą

177. Respublikos Prezidento A. Smetonos

iš Kauno aerodromo. 1939 10 07 („Karys“.

1940 06 15 aktas dėl A. Merkio vadovauja­

1939 10 14. Nr. 47-49. P. 1191)

mos Ministrų Tarybos atsistatydinimo

165. 1939 10 10 Lietuvos-Sovietų Sąjungos su­

(LCVA. F. 922. Ap. 1. B. 509. L. 64)

tarties, jos papildomo protokolo dėl sienų,

178. Einančio Respublikos Prezidento pareigas

sutarties ratifikavimo rašto fragmentų faksi­

A. Merkio 1940 06 16 aktu įvedama valsty­

milės su M. Kalinino ir V. Molotovo parašais

bės gynimo meto padėtis (LCVA. F. 923. Ap.

(LCVA. F. 383. Ap. 8. B. 1128. L. 1-4; B.

LB. 509. L. 67) 179. J. Paleckio patvirtintas M. Gedvilo raštas dėl

1130. L. 1,6; B. 1294. L. 1,2,5, 6) 166. Vilniaus grįžimo 1939 10 11 iškilmės Kaune.

buv. ministro pirmininko A. Merkio ir buv.

Prezidentūros balkone Respublikos Preziden­

užsienio reikalų ministro J. Urbšio ištrėmi­

tas A. Smetona, ministras pirmininkas J. Čer­

mo. 1940 07 16 (Lietuvių enciklopedija. 15 t.

nius ir kiti {„Karys“. 1939 11 09. Nr. 53. P. 1308)

2-asis leidimas. V., 1990. P. 361)

1. I

K

1 L'

Y

O

S

R

K S

1’

C

Ii

[.

I

K O

477

M I N I

S

I

R A

I

1’ I

R

M

I

N

I

X

K A

I

Dažniau vartojamos santrumpos

aps. - apskritis

LTS - Lietuvių tautininkų sąjunga LVGA- Lietuvos vaizdo ir garso archyvas LVLS - Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga LVOA - Lietuvos visuomenės organizacijų ar­

aut. - autorius

chyvas

b. - byla

m - metras

a. - amžius ap. - aprašas apyl. - apylinkė

b. b. - baudžiamoji byla

m. - metai

brig. gen. - brigados generolas

MACB RS - Lietuvos mokslų akademijos Centri­

et - centas

nės bibliotekos Rankraščių skyrius

CVA - Centrinis valstybinis archyvas

mėn. - mėnuo

d. - diena

min. - minutė

d. - dalis

mjr. - majoras

d ab . - dabar

NB RS - Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos

div. gen. - divizijos generolas

Rankraščių skyrius

gen. - generolas

nep. - nepartinis

f. - fondas

NKGB - rus. Narodnyj komisariat gosudarstvenoj

ha - hektaras

bezopasnosti

ibid. - tas pats [autorius]

NKVD-rus. Narodnyj komisariat vnutrennich dėl

ibidem - ten pat [t. y. minėtame veikale, spau­

p. - puslapis

dos leidinyje ar archyviniame vienete]

pik. - pulkininkas

kan. - kanauninkas

POW- lenk. Polska Organizacja Wojskowa

kd - krikščionys demokratai

prel. - prelatas

km - kilometras

pvz. - pavyzdys

kpt. - kapitonas

raj. - rajonas

kun. - kunigas

red. - redaktorius

1. - lapas

rotm. - rotmistras

LCVA - Lietuvos centrinis valstybės archyvas

SSRS - Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga

LYA - Lietuvos ypatingasis archyvas

t. - tomas

LKDP - Lietuvos krikščionių demokratų partija

t. y. - tai yra

LKP (b) - Lietuvos komunistų partija (bolševikų)

vai. - valanda

LLMA - Lietuvos literatūros ir meno archyvas

VD albumas - Vytauto Didžiojo mirties 500 metų su­

LSDP - Lietuvos socialdemokratų partija

kaktuvėms paminėti albumas. K., 1933

LSSR - Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika

vysk. - vyskupas

Lt - litas

VUB RS - Vilniaus universiteto bibliotekos Ran­

ltn. - leitenantas

kraščių skyrius

1.

I

!•

T

Г

V

O

S

478

M I N I S

I

R Л

I

1’ I

R

M

I

\

I

N

K Л

I

Li 319. Lietuvos Respublikos m inistrai pirm ininkai (1918-1940) / Lietuvos istorijos inst. Sudarė Ričardas Čepas [Pratarmė, p. 7-10, Antano Tylos]. - V.: „Alma littera“ leidykla, 1997. - 480 p.: iliustr. - Bibliogr. po kiekvieno str. ISBN 9986-02-379-3 Pirmą kartą vienoje knygoje spausdinamos visų 12 Lietuvos Respubli­ kos 1918-1940 m. ministrų pirmininkų biografinės apybraižos. Autoriai labiausiai stengėsi atskleisti jų veiklą vadovaujant Vyriausybei. UDK 342.5(474.5):929

Lietuvos istorijos institutas MINISTRAI PIRMININKAI (1918-1940) Iliustracijas parinko Ričardas Čepas Dailininkas Agnius Tarabilda Korektorė Marija Treigienė Techninė redaktorė Birutė Tolvaišienė Maketavo Andrius Baškatovas SL 412. Tiražas 4000 egz. Užs. 859 Leidykla „Alma littera“, Šermukšnių g. 3, 2600 Vilnius Puslapis Internete: http://www.aiva.lt/AlmaLittera Fotofilmus ir iliustracijas spaudai paruošė „Agvila“ Iš užsakovo pateiktų fotofilmų spaudė SPAB spaustuvė „Spindulys“, Gedimino g. 10, 3000 Kaunas