Lietuvos mokslinės mokyklos (1945-1990) 9986479932

Citation preview

VILNIAUS UNIVERSITETAS

LIETUVOS MOKSLINĖS MOKYKLOS (1945 - 1990)

Vilnius 2002

f

VILNIAUS UNIVERSITETAS Komunikacijos fakultetas

LIETUVOS MOKSLINĖS MOKYKLOS (1945 - 1990) Lietuvos mokslinės mokyklos / Sudarytoja ir įvadinio straipsnio autorė prof. Ona Voverienė. Knygoje supažindinama su mokslinių mokyklų tyrinėji­ mų kryptimis, aptariami mokslinių mokyklų tipai, mokslinių mokyklų vieta ir reikšmė mokslo istorijoje, jų identifikavimo kriterijai ir metodai, apibūdinami skirtingi mokslinių mokyk­ lų identifikavimo modeliai, parodoma Lietuvos mokslininkų įtaka šiai mokslotyros tyrinėjimų krypčiai. Daugiausia dėmesio knygoje skirta Lietuvos mokslinių mokyklų analizei. Apžvelgiamos Lietuvos fizikų mokslinės mo­ kyklos, susiformavusios iki 1990 metų (apžvalginėje knygos dalyje), Lietuvos chemikų mokslinės mokyklos - akad. J. Ma­ tulio, akad. A. Pureno, J. Janickio, A. Prokopčiko, biologų - J. Dagio ir P. Sivickio, medikų - Z. Januškevičiaus, J. Kupčinsko, J. Brėdikio, A. Marcinkevičiaus mokslinės mokyklos, keletas Lietuvos technikos mokslinių mokyklų, matematikų - J. Ku­ biliaus, V. Statulevičiaus ir B. Grigelionio mokslinės mokyk­ los, ir t.t.

Lietuvos mokslinės mokyklos / Sudarytoja ir įvadinio straipsnio autorė prof. habil. dr. Ona Voverienė. Knygos autorės: Pratarm ė - Ona Voverienė I dalis. Mokslinės mokyklos: mintys, tyrinėjimai, proble­ mos - Ona Voverienė II dalis. Lietuvos chemikų mokslinės mokyklos - Birutė Railienė III dalis. Lietuvos technikos mokslinės mokyklos - Giedrė Sasnauskaitė IV dalis. Lietuvos matem atikų mokslinės mokyklos - Vai­ da Vanagaitė V dalis. Lietuvos medikų mokslinės mokyklos - Ona Vo­ verienė Pabaiga - Ona Voverienė Pavardžių rodyklė - Ona Voverienė Recenzavo: doc.dr. Ina Dagytė, prof.habil.dr. Viktoras U r­ bonas, prof.habil.dr. Romualdas Broniukaitis. Redaktorė: Zinaida Bliznikienė M aketuotoja: Aleksandra Balsienė

3

Turinys Įvadas. Mokslinė mokykla mokslotyrininko žvilgsniu...............6 1. MOKSLINĖS MOKYKLOS: MINTYS, TYRINĖJIMAI, PROBLEMOS.........................................................................17 1.1. 1.2. 1.3. 1.4.

Iš mokslinių mokyklų tyrimų istorijos............................. 17 Mokslinių mokyklų tip a i......................................................26 Mokslinių mokyklų identifikavimo kriterijai....................32 LIETUVOS FIZIKŲ MOKSLINĖS M O K Y K LO S......36 1.4.1. Povilo Brazdžiūno puslaidininkių fizikos mokslinė m okykla......................................................36 1.4.2. Adolfo Jucio teorinės fizikos mokslinė mokykla........ 38 1.4.3. Juro Požėlos kietojo kūno plazmos ir puslaidininkių karštųjų elektronų mokslinė mokykla......................... 40 1.4.4. Jurgio Viščako fotoelektrinių reiškinių aukštųjų varžtų puslaidininkiuose mokslinė mokykla............. 42 1.4.5. Juozo Vidmančio Vaitkaus lazerinės puslaidininkių fizikos mokslinė mokykla........................................... 43 1.5. LIETUVOS BIOLOGŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS ..4 6 1.5.1. Jono Dagio - augalų fiziologijos mokslinė m okykla......................................................46 1.5.2. Pranciškaus Šivickio morfogenezės mokslinė m okykla......................................................49 1.6. LIETUVOS BIOCHEMIKŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS .. 53 1.6.1. Juozo Kulio fermentinės katalizės mokslinė m okykla...................................................... 52 1.6.2. Petro Sadausko imunologijos mokslinė mokykla......55 L ite ra tū ra ........................................................................................... 57 2. LIETUVOS CHEMIKŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS........ 62 2.1. Chemijos mokslo raida Lietuvoje iki 1990 m e tų ............ 62 2.2. Chemijos mokslo struktūrizacijos tyrimas: disertacijų srauto analizė......................................................................... 73 2.2.1. Apgintų disertacijų srauto dinam ika....................... 74 2.2.2. Disertacijų gynimo geografija...................................76 2.2.3 Socialinės mokslininkų grupės...................................79 2.3. Mokslinės m okyklos........................................................... 101 2.3.1. Akademiko Antano Pureno mokslinė mokykla... 101 2.3.2. Akademiko Juozo Matulio mokslinė mokykla... 105 2.3.3. Akademiko Jono Janickio mokslinė mokykla .... 108 2.3.4. Profesoriaus Ariano Prokopčiko mokslinė mokykla ..112 L ite ra tū ra ........................................................................................118

4

3. LIETUVOS TECHNIKOS MOKSLINĖS MOKYKLOS .. 120 3.1. Technikos mokslų raida Lietuvoje iki 1990 m........... 120 3.2. Disertacijų srauto analizė................................................ 127 3.3. Disertacijų gynimo geografija......................................... 130 3.4. Technikos mokslininkų socialinės grupės.................... 133 3.5. Mokslinės mokyklos.......................................................... 154 3.5.1. Akad. Kazimiero Ragulskio vibrotechnikos mokslinė m okykla................................................... 154 3.5.2. Akad. Algirdo Žukausko mokslinė m okykla..... 157 3.5.3. Aleksandro Čyro mokslinė m okykla.................... 165 L ite ra tū ra ......................................................................................... 170 4. LIETUVOS MATEMATIKŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS ... 172 4.1. Matematikos mokslo raida Lietuvoje iki 1990 m.......... 172 4.2. Matematikų apgintų disertacijų srauto analizė..............187 4.2.1. Disertacijų srauto augimo Lietuvoje dinamika... 188 4.2.2. Disertacijų gynimo geografija.................................190 4.2.3. Socialinės grupės..................................................... 194 4.3. Mokslinės mokyklos........................................................... 203 4.3.1. V. Statulevičiaus mokslinė mokykla.......................204 4.3.2. Jono Kubiliaus mokslinė m okykla.........................208 4.3.3. Broniaus Grigelionio mokslinė m okykla............. 210 L ite ra tū ra ......................................................................................... 215 5. LIETUVOS MEDIKŲ MOKSLINĖS M O K Y K LO S.......... 218 5.1. Medicinos raida Lietuvoje iki 1990 m ..............................218 5.2. Medikų socialinės grupės..................................................224 5.3. Medikų mokslinės m okyklos.............................................226 5.3.1. Prof. Juozo Kupčinsko reumatologijos mokslinė m okykla....................................................226 5.3.2. Akad. Zigmo Januškevičiaus kardiologijos ir širdies kraujagyslių patologijos mokslinė mokykla... 244 5.3.3. Akad. Jurgio Brėdikio širdies stimuliavimo elekros šoku mokslinė mokykla.............................................. 249 5.3.4. Akad. Algimanto Marcinkevičiaus kardiochirurgijos mokslinė mokykla.......................................................... 254 5.3.5. Akad. Vytauto Girdzijausko mokslinė mokykla. 261 5.3.6. Akad. Vlado Lašo mokslinė m okykla.................. 266 5.3.7. Prof. Prano Norkūno mokslinė m okykla............. 269 L ite ra tū ra .........................................................................................272 Pabaiga.............................................................................................. 274 Abėcėlinė pavardžių rodyklė........................................................ 277

5

Įvadas

Mokslinė mokykla - mokslotyrininko žvilgsniu „...tauta negyvena pilnakraujo dva­ sinio gyvenimo, jeigu, greta dailės, li­ teratūros ir m uzikos, nepuoselėja m okslo“. Akad. Prof. J.Matulis Europos mokslas iki šiol išlaikė savo šimtmečiais for­ muotas ir puoselėtas mokslo tradicijas. Inteligentija vertinama kaip tautos lyderis, tautos intelekto, sąžinės ir istorinės atmin­ ties saugotoja. Ten ir mokslinė mokykla, tai visų pirma - Žmo­ gus, Kūrėjas, Asmenybė, talentingas mokslininkas, originalios mokslo krypties, vaisingos tyrimų programos pradininkas, su­ manus organizatorius, pedagogas, gebantis sutelkti kūrybišką vienminčių būrį, išmokyti juos spręsti sudėtingas problemas ir pasiekti žymių rezultatų. Lietuvos mokslas, gimęs europinio mokslo kontekste, at­ gimstančioje Lietuvoje atkuria savo tradicijas - orientaciją į kū­ rybišką asmenybę, todėl mokslinių mokyklų tyrimai Lietuvos mokslui darosi ypač aktualūs. Istorinė mokslo patirtis parodė, kad mokslinė mokykla viena pažangiausių mokslo organizavimo formų, išugdžiusi dau­ giausia žymiausių pasaulio mokslininkų ir daugiau negu kitos m okslinio darbo organizavimo formos turėjusi įtakos mokslo ir technikos pažangai. Fizikos mokslo istorijoje aukso raidėmis įrašytos N.Boro, M.Borno, A.Zomerfeldo, A.Jofės, P.Lebedevo, L.Landau, E.Rezerfordo, E.Fermi, I.Mandelštamo, A.Kundto, Dž.Tomsono, Ch. Kamerlingo - Onneso ir kitos mokslinės mokyklos. Biologijos moksle - garsios R.Leikarto, P.Mensono, R.Roso, E.Pavlovskio, V.Beklemiševo mokslinės mokyklos. Me­ dicinoje I.Sečenovo, V.Bechterevo, I.Pavlovo, A.Uchtomskio,

6

P.Stradynio, F.Bidlerio, J.Miulerio, I.Beri, L.Orbeli, P.Anochino ir kitos pasaulyje pripažintos mokslinės mokyklos. Nuo mokslo egzistavimo pradžios mokslinės mokyklos buvo ir tebėra mokslininkų dėmesio centre. Tai liudija gausus literatūros srautas, skirtas konkrečioms mokslinėms mokykloms analizuoti bei pastangoms suvokti jų esmę. Pasaulio biografijų centre užregistruota per 30 tūks. m o n o g rafijų apie pasaulio šalių ir įvairių m okslo šakų mokslininkus. Nedaug jų išversta į lietuvių kalbą - tai V. Karcevo „M aksvelis“, B.Kuznecovo „Einšteinas“, D. Granino „Nil­ sas Boras“, „Stumbras“ (apie Nikolajų Timofejevą-Resovskį, radiacinės genetikos pradininką), M. Janovskajos „Pasteras“ ir kt. Daugumoje šios serijos knygų kalbama ir apie tų mokslinin­ kų įkurtas mokslines mokyklas. Kitas literatūros srautas yra skirtas m okslinių mokyklų esmei suvokti, jų požymiams bei identifikavimo metodams nu­ statyti. Mums prieinamiausią buvo literatūra rusų kalba. Vaka­ rų Europoje ir Amerikoje išleistos knygos mums iki šiol tebėra „juodoji dėžė“, nes Lietuva ne tik kad knygų negali nusipirkti, bet ir neprenumeruoja svarbiausio pasaulyje mokslotyros žur­ nalo „Scientometrics“. Antrasis literatūros srautas ir tyrinėjimai prasidėjo 1977 me­ tais, kai buvusios TSRS MA Gamtos ir technikos mokslų istorijos institutas pradėjo leisti seriją knygų, skirtų mokslo organizavimo problemoms. Iš jų viena pirmųjų buvo „Mokyklos moksle“, išleista 1977 metais. Joje daug dėmesio buvo skirta mokslinių mokyklų tyrimo problemoms: mokslinių mokyklų formavimosi sąlygoms, jos lyderio bei jam būdingų savybių, mokslinių mokyklų tipologijai ir 1.1. Lietuvoje ši monografija ne iš karto buvo pastebėta. Pla­ tesnį atgarsį čia rado ukrainiečių m okslininko J. Chramovo straipsnis „Mokyklos moksle“, paskelbtas 1982 m. akademinia­ me leidinyje „Voprosy istoriji estestvoznanija i techniki“ (M., 1982). Vėliau pasirodė to paties autoriaus monografija „Fizi­ kos mokslinės mokyklos“ (1987), „Fizikos mokslinių mokyklų for­ mavimosi ir raidos istorija Ukrainoje“ (1991), L. Cesnovos „Ento-

7

mologijos mokslinių mokyklų raida“ (1980), „Fiziologijos moksli­ nės mokyklos TSRS“ (1988), A. Antonovo „Naujų žinių atsiradi­ mas ir perėmimas moksle“ (1985), kurioje buvo skirtas didelis sky­ rius mokslinių mokyklų analizei. Lietuvoje mokslinių mokyklų problematika pradėta do­ mėtis 1973 metais, pradėjus plisti mokslotyros idėjoms ir Lie­ tuvą pasiekus informacijai apie rodyklę „Science Citation In­ dex“. Fizikas R. Karazija tais metais išleistoje studijoje „Fizi­ kos raidos dėsningumai“ pateikė Lietuvos fizikų komunikacinę schemą, pavadintą „Mokslinių darbų įtakos schema“, ir pasiūlė mokslinių mokyklų analizei naudoti rodyklę „Science Citation Index“. O. Voverienė tais pačiais metais paskelbtoje publikaci­ joje „Mokslinių citatų rodyklės „Science Citation Index“ nau­ dojimas informacijos paieškoms”, atkreipė dėmesį į skirtingo­ se mokslinėse mokyklose, dirbančiose toje pačioje mokslo sri­ tyje, keistą mokslininkų elgesį - necituoti kitos mokslinės mo­ kyklos narių darbų. Tačiau tų mokslinių mokyklų idėjų bendru­ mą liudija į tas mokslines mokyklas neįeinantys kitų šalių moks­ lininkai, savo darbuose citavę ir vienos, ir kitos mokslinės mo­ kyklos narių darbus ir netgi juos gretinę, vadindami vokiečių moksline mokykla. Jai tokie mokslininkų santykiai mokslo šven­ tovėje pasirodė keisti ir įdomūs. Tačiau prie mokslinių mokyklų problematikos ji grįžo tik po daugelio metų, apgynusi kandida­ tinę disertaciją kita tema. Tiek kitų tyrinėtojų, tiek ir mūsų tyrimų procese (tų ty­ rimų apžvalgą pateiksime pirmojoje knygos dalyje) buvo nusta­ tyta, kad mokslinė mokykla - sudėtingas socialinis, gnoseologi­ nis, psichologinis ir organizacinis kolektyvinės kūrybos reiški­ nys, savo prigimtimi atspindintis viso mokslo esmę ir kol kas keliantis daugiau problemų negu teikiantis pasaulio mokslinin­ kų bendru sutarimu nustatytų faktų. Kol kas dar tebesiginčija­ ma ir dėl mokslinės mokyklos apibrėžimo, ir dėl jos struktūros, ir dėl jos pagrindinių požymių bei jų identifikavimo metodų. M okslinių mokyklų tyrimai mokslotyroje dar tik prasideda. Mokslo istoriko M. Jaroševskio nuomone, mokslas ir dau­ gelis jų reiškinių, tarp jų ir mokslinės mokyklos, tyrinėtini trimis

aspektais: loginiu - dalykiniu, socialiniu - psichologiniu ir sociali­ niu - komunikaciniu (Jaroševskis M. G., 1973). Dėl šios priežasties mokslinės mokyklos tapo daugelio mokslo šakų atstovų - mokslo istorikų, sociologų ir psichologų bei mokslotyrininkų - tyrimo ob­ jektu. Kiekviena tyrėjų grupė mokslinę mokyklą vertina savo moks­ linių interesų požiūriu. Mokslo istorikai, tęsdami klasikinių moks­ linių mokyklų tyrinėjimų tradicijas, pagrindinį dėmesį skiria moks­ linių mokyklų idėjų raidai ir jų lyderių asmenybei. Mokslotyrininkai sprendžia mokslinių mokyklų identifikavimo, jų tipologijos, struktūros, jų veiklos efektyvumo vertinimo ir jų objektyvaus vaid­ mens atskleidimo moksle problemas, mokslinė mokykla vertina­ ma kaip viena mokslinės veiklos organizavimo formų. Mokslo so­ ciologams rūpi nustatyti socialinius komunikacinius mokslinės mo­ kyklos lyderio ir jos narių ryšius, taip pat jos ryšius su išoriniu pa­ sauliu, subjektyvius ir objektyvius veiksnius, veikiančius mokslinių mokyklų formavimąsi ir jų iširimą, psichologui rūpi lyderio bei mokslinės mokyklos narių kuriamas psichologinis klimatas, įvai­ rių žmogiškųjų savybių įtaka kūrybiniams procesams ir pan. Nors visų tyrėjų grupių mokslinių mokyklų tyrinėjimų tiks­ las yra vienas - spartinti mokslo pažangą, pasitelkus mokslo istori­ nę atmintį ir dabarties mokslo geriausius valdymo ir organizavimo bei mokslinių tyrimų metodus, tačiau jų keliai į tą tikslą yra skirtin­ gi. Sakysime, mokslo istorikai savo tyrimais siekia ne tik fiksuoti mokslo idėjų raidą ir įvertinti mokslininko vaidmenį tai raidai, bet ir ugdyti ateinančių mokslininkų kartų asmenybę, skatinti jaunimą gerais žinomiausių mokslininkų pavyzdžiais siekti profesinio to­ bulumo ir žymių laimėjimų, ugdyti pareigą ir pasiaukojimą moks­ lui. Mokslotyrininkai pagrindinį dėmesį skiria mokslinės mokyk­ los veiklai organizuoti ir tobulinti pasirinktos mokslinės krypties perspektyvumui įvertinti, mokslinėms mokykloms ugdyti ir jas for­ mavimuisi skatinti, mokslo organizacinės veiklos formoms ir me­ todams tobulinti, mokslo sociologai ir psichologai - santykių moks­ lininkų mokyklos viduje ir mokyklos santykių su išoriniu pasauliu bei kitomis mokslinėmis mokyklomis analizei, psichologinio kli­ mato kolektyvuose bei mokslininkų vertybinėms orientacijoms gerin-

Tačiau kaip mokslo tiriamojoje veikloje jos objektas ir sub­ jektas yra dvi sudėtinės vieno reiškinio dalys, negalinčios viena be kitos egzistuoti, taip ir tiriant mokslines mokyklas įvairių tyrėjų grupių gauti rezultatai tiriant skirtingus mokslinių mokyklų veik­ los aspektus papildo vieni kitus, praturtina reiškinį ir patį mokslą. Tiesa, mokslo istorikai savo tyrinėjimuose gali naudotis per kelis šimtmečius sukauptu mokslinių mokyklų tyrinėjimų patyri­ mu, daugelį kartų patikrintomis tyrimų metodikomis, o mokslotyroje mokslinių mokyklų tyrinėjimai, kaip jau minėjome, dar tik prasideda. Suprantama, optimaliausia būtų mokslines mokyklas tirti visais galimais metodais ir aspektais. Taip iki minimumo sumažėtų klaidų, kurios neišvengiamos dėl kiekvienam metodui būdingų trū­ kumų. Tačiau tai būtų įmanoma padaryti tik sudarius kompleksi­ nes tyrėjų grupes, kuriose būtų analizuojamos mokslo šakos specia­ listas, mokslo istorikas, galintis mokslinę mokyklą ištirti loginiu dalykiniu aspektu, psichologas, galintis analizuoti mokslinės kūry­ bos motyvaciją ir bendradarbiavimo kolektyve įvairius psichologi­ nius aspektus, jų priklausomybę nuo individo psichologinių savy­ bių ir mokslotyrininko, žvelgiančio į mokslinę mokyklą socialiniu - organizaciniu aspektu ir pateikiančiu pirminį jos indentifikuotą variantą. Šiuo atveju mokslotyrininkas savo tyrimų metodais, su­ rinkta medžiaga, jos analize ir sisteminimu atlieka pirminį, tarsi žvalgybinį darbą, prilygintiną informaciniam, nubrėždamas moks­ linės mokyklos bendriausius kontūrus, orientyrus paskui jį einan­ tiems mokslininkams - mokslo istorikui ir mokslo psichologui skatindamas mokslo visuomenę imtis šių tyrinėjimų, atskleidžian­ čių asmenybės reikšmę mokslo šakai ir tautos vaidmenį pasaulio mokslo istorijoje. Todėl mokslotyrininko vaidmuo tiriant moksli­ nes mokyklas, tobulinant mokslo organizacines struktūras ir skati­ nant mokslinių mokyklų atsiradimą yra didžiulis. Mokslinės mokyklos, kaip ir visi gyvi organizmai, gimsta, bręsta, suklesti.. .ir miršta. Todėl kitas ne mažiau svarbus už pirmą­ jį mokslotyrininko uždavinys - nuolat stebėti mokslinių mokyklų veiklą, laiku įžvelgti galimo jos irimo priežastis, jas eliminuoti, ati­ tolinti mokslinių mokyklų egzistavimo baigtį, prognozuoti naujų mokslinių mokyklų formavimosi galimybes, įvardyti prielaidas (Vo­ verienė O., 1994).

10

Ši knyga - pirmoji Lietuvoje, skirta mokslinių mokyklų ana­ lizei socialiniu komunikaciniu aspektu. Iki šiol Lietuvos mokslinėje literatūroje buvo publikuo­ ta straipsnių ir pranešimų tezių, nagrinėjančių mokslines mo­ kyklas loginiu dalykiniu aspektu. Vilniuje 1979 metais vykusioje konferencijoje, skirtoje Baltijos respublikų mokslo ir technikos istorijos klausimams, pranešimą “Fizikos mokslinė mokykla Lietuvoje” skaitė A. Tupčiauskas. Ištyręs fizikos mokslo raidą Lietuvoje loginiu aspek­ tu, jis Lietuvos mokslinės mokyklos pradininku įvardijo V. Če­ pinskį (1871 - 1940), kurio idėjas vėliau perėmė pokarinės Lie­ tuvos fizikų karta - A Jucys (1904 - 1974), K.Baršauskas (1904 - 1964), J.Požėla, S.Ašmontas, K.Repšas. Lietuvoje buvo sukur­ tos ir kitos fizikos kryptys: astronomija - prof. B.Kodaitis (1879 - 1957), P.Slavėnas (1901 - 1991), astrofizika - B.Straižys, geo­ fizika - K.Slezevičius. Jos vėliau išsiplėtojo į atmosferos fizikos tyrinėjimus, vadovaujamus B.Styros (Tupčiauskas A. 1979). Rygoje 1981 metais vykusioje istorikų konferencijoje pra­ nešimus apie fizikų mokslines mokyklas skaitė V.Vitkevičius, E.Šenavičienė - Dundulytė ir A.Tupčiauskas su P.Šutinyte. Vitkevi­ čius pranešime “Vilniaus universiteto mokslinės mokyklos veikla pasaulio mokslo kontekste, tiriant elektromagnetinius reiškinius (XVIIIa.vid. - XIXa.pradžia)” šios mokyklos veiklą sieja su J.Mickevičiaus (1744 - 1917) vardu, kuris savo tyrinėjimais sudomino jaunus mokslininkus S.Stubelevičių (1762 - 1814) Z.Nemčevskį (1766 - 1820) ir B.Gurskį(1790 - 1874), vėliau tapusius jo moksli­ nės mokyklos nariais. Vilniaus universiteto fizikai gerai žinojo vi­ sus pasaulio mokslo laimėjimus fizikos srityje, asmeniškai pažino­ jo žymiausius to meto pasaulio fizikus A.Furkrua, G.Monžą, Ž.Lagranžą, R.Bertole. Be to stažuodamiesi Paryžiaus politechnikos mo­ kykloje, susipažino su kitu garsiu to meto Lietuvos mokslininku T. Grotusu (1785 - 1822). Jie daug padarė tirdami elektromagneti­ nius reiškinius, savo darbais prisidėjo ruošiant palankią mokslinę dirvą garsiajam 1820 metų H.Erstedo atradimui (Vitkevičius P., 1985).

11

E.Šenavičienė - Dundulytė konferencijoje skaitė pranešimą apie akad. J. Jucio mokslinę mokyklą, aprašė nelengvą mokslinin­ ko kelią į teorinės fizikos viršūnes, atskleidė jo sukurtos teorinės fizikos mokslinės mokyklos loginį - dalykinį aspektą, parodė spektroskopinio atomų ir molekulių tyrinėjimo krypties raidą, atsklei­ dė J.Jucio mokinių B.Šugurovo, A.Bolotino, A.Bandzaičio, V.Vanago, K.Ušpalio, I.Levinsono, I.Glembockio ir B.Kybarto indėlį į teorinės fizikos raidą (Šenavičienė-Dundulytė E. B., 1985). A.Tupčiauskas ir P.Šutinytė minėtoje konferencijoje skaitė pranešimą apie J.Požėlos puslaidininkių fizikos mokslinę mo­ kyklą, tuo metu vienijusią 15 aktyviai dirbusių mokslo daktarų. Pranešimo autoriai taip pat analizavo A.Jucio teorinės fizikos mokslinę mokyklą bei sparčiai besiformuojančias lazerių fizi­ kos (vad. A Piskarskas) bei atmosferos fizikos (vad. B. Styro) mokslines mokyklas (Tupčiauskas A., Sutinytė P., 1985). Akademiko A. Jucio mokslinės mokyklos analizei skir­ tas ir jo mokinio akademiko V.Vanago straipsnis “Teorinės fizi­ kos mokykla Tarybų Lietuvoje” (Vanagas V , 1980). Ypač išsa­ miai ši mokykla išanalizuota monografijos “Adolfas Jucys. Rink­ tiniai darbai” įvadinėje dalyje (sud. T. Strockytė, 1978). J.Krikštopaičio ir A.Tupčiausko straipsnyje 1982 metais “Lietuvos TSR MA įkūrimas ir raida” minimos matematikų J. Kubiliaus ir V. Statulevičiaus - tikimybių teorijos ir matemati­ nės statistikos mokslinės mokyklos, P.Brazdžiūno, J.Požėlos puslaidininkių fizikos, P.Slavėno - astrofizikos, A.Zukausko - šilu­ minės fizikos, J.Matulio teorinės ir taikomosios galvanotechnikos, T.Ivanausko - zoologijos, P.Šivickio - parazitologijos, K.Bieliuko geografijos, D.Budrio ir K.Meškausko - ekonomikos, J.Balčikonio - kalbotyros, K.Korsako - literatūrologijos mokslinės mokyklos (Krikštopaitis A., Tupčiauskas A., 1982). Naujas mokslinių mokyklų tyrinėjimo etapas, naudojant bibliometrinius metodus Lietuvoje prasidėjo 1982 metais Vil­ niaus universitete Mokslinės informacijos katedroje, kai jai va­ dovavo prof. L.Vladimirovas, simpatizavęs tai tyrimų krypčiai ir ją nuoširdžiai skatinęs.

12

L.Malcienė 1982 metais straipsnyje ’’Apie mokslinės mo­ kyklos informacinio modelio problemą” pateikė mokslinių mo­ kyklų tyrinėjimų apžvalgą, supažindino su tuo metu mokslotyroje jau pripažintais mokslinių mokyklų indentifikavimo meto­ dais. Juos iliustravo ištyrusi Lietuvos matematiko J.Kubiliaus mokslinę mokyklą. Nustatė, kad J.Kubiliaus mokslinei mokyk­ lai būdingi “mokytojas - mokinys” ryšiai. Šioje mokykloje mo­ kiniai buvo ugdomi dar vidurinėje mokykloje, kviečiant juos į matematikų olimpiadas, ieškant ankstyvaus amžiaus talentų. Pa­ grindiniai tyrimų metodai - bendraautorystės analizė ir moky­ tojo darbų citavimas mokinių darbuose. Šioje mokslinėje mo­ kykloje buvo išugdyti visi žymiausi Lietuvos m atem atikai B.Grigelionis, A.Bikelis, V.Statulevičius ir kt. (Malcienė L., 1982). L M alcienės naudotas mokslinės mokyklos modelis iš pradžių buvo pavadintas - informaciniu (Malcienė L., 1982), vė­ liau komunikaciniu (Malcienė L., 1985). O. Voverienė ir N. Šaduikienė, papildžiusios komunika­ cinį modelį idėjomis iš J. Chramovo, N. Malinzo, S.Uolgaro ir R.Mertono darbų, taikydamos naujus socialinius mokslinės mo­ kyklos aspektus bei griežtai apibrėžtą mokslinės mokyklos struk­ tūrą (ne mažiau kaip trijų mokslo daktarų), jį pavadino sociali­ niu - komunikaciniu mokslinės mokyklos modeliu (Voverienė O., Šaduikienė N., 1986). Socialinis - komunikacinis mokslinis mokyklos modelis aprobuotas tiriant akad. A. Jucio (Šaduikienė N., Voverienė O., 1986), akad. P.Brazdžiūno (Šaduikienė N., Voverienė O., 1987), akad. J.Poželos (Šaduikienė N., 1991), akad. J.Viščako ir akad. J.Janickio, akad. A.Pureno, prof. A Prokopčiko (Railienė B., Voverienė O., 1989; Railienė B., Voverienė O., 1995; Rai­ lienė B., 1996), bibliotekininkų mokslines mokyklas (Voverie­ nė O., Vilkina O., Ringaitytė D., 1989), mokslotyrininko G. Dobrovo mokslinę mokyklą (Voverienė 0.,Vasina M., 1991), akad. K. Ragulskio vibrotechnikos mokslinę mokyklą (Voverienė O., 1992; Sasnauskaitė G., Voverienė O., 1996), medikų mokslines mokyk­ las (Voverienė O., 1992) ir kitas mokslines mokyklas.

13

Iki 1990 metų Lietuvos moksle buvo indentifikuotos 38 mokslininkų socialinės grupės, kuriose ne mažiau kaip 3 mokslo daktarai ir kiti tyrinėtojai. Pagal socialinių grupių skaičių pirmavo medikai. Jie apgynė 1283 disertacijas, iš jų 174 daktaro (dabar jie habilituoti daktarai). Jie išugdė 19 socialinių grupių, kuriose buvo ne mažiau kaip 3 daktarai. Kai kurios iš šių grupių indentifikuotos kaip mokslinės mokyklos. Tai J. Kupčinsko vidaus organų patolo­ gijos ir reumatologijos mokslinė mokykla, Z.Januškevičiaus kar­ diologinių tyrimų mokslinė mokykla, J.Brėdikio širdies stimulia­ vimo elektros šoku mokslinių tyrimų mokykla, V. Lašo - fiziologi­ jos ir alergologijos mokslinė mokykla, A. Marcinkevičiaus kardio­ chirurguos mokslinė mokykla, P. Norkūno klinikinės chirurgijos mokslinė mokykla ir t.t. Jau 1984 metais į mokslinių mokyklų tyrinėjimų proble­ matiką buvo įtraukti VU Mokslinės informacijos katedros doc. Onos Voverienės vadovaujamo būrelio “Informatikos proble­ m os” studentai. Rima Sekonaitė - Butnorienė 1985 metais apgynė diplo­ minį darbą “Disertacijų srauto analizės taikymas,tiriant moks­ lines mokyklas (pedagogikos pavyzdžiu)”(1985). Virginija Gauryliutė - Saldienė 1987 metais sėkmingai apgynė diplominį dar­ bą “Prof. Liubomiro Laucevičiaus mokslinė mokykla”, 1988 me­ tais - Birutė Paulavičiūtė - Railienė apgynė diplominį darbą “Lie­ tuvos chemikų mokslinės mokyklos”, 1989 metais - Olga Vilki­ na - diplominį darbą “ TSRS bibliotekininkų, bibliografų ir in­ formatikų mokslinės mokyklos ir t.t. 1991 metais sėkmingai pedagogikos kandidato disertaci­ ją apie prof. Jono Kubiliaus mokslinę mokyklą apgynė Lilijana Malcienė, 1992 m. - Nijolė Šaduikienė apie Lietuvos fizikų moks­ lines mokyklas, 1996 m. - Birutė Railienė apie Lietuvos chemi­ kų mokslines mokyklas. 2001 m. - Giedrė Sasnauskaitė apie Lietu­ vos technikos mokslines mokyklas rengiasi daktaro disertacijos gynimui ir Vaida Vanagaitė - apie Lietuvos matematikų mokslines mokyklas. Pirmoje knygos dalyje pateikiama mokslinių mokyklų tyri­ mų apžvalga ir apžvalga tų mokslinių mokyklų, kurių tyrinėtojai

14

dėl kokių nors priežasčių iš aktyvios mokslo tiriamosios veiklos pasitraukė. Manome, kad jų atlikti tyrimai yra įdomūs ir neturi dingti iš Lietuvos mokslo istorijos. Antroje dalyje (autorė Birutė Railienė) apžvelgiamos Lietu­ vos chemikų mokslinės mokyklos. Trečioje - (autorė Giedrė Sasnauskaitė) - Lietuvos tech­ nikos mokslinės mokyklos. Ketvirtoji dalis (autorė Vaida Vanagaitė) skirta matema­ tikų mokslinėms mokykloms. Penktoji - (autorė Ona Voverienė) Lietuvos m edikų mokslinėms mokykloms. Šios dalies autorė nuoširdžiai dėkoja buvusiems “Informatikos problemų” mokslinio būrelio nariams Mindaugui Milašiui, Ramutei Reikaitei - Paušienei ir Ingai Meliukštytei už aktyvią veiklą būrelyje ir surinktą medžiagą moks­ linėms mokykloms identifikuoti. Gaila, kad šie VU studentai ir absolventai pasirinko kitus fakultetus ir kitas veiklos sritis. Knygoje supažindiname su tyrinėtomis mokslinėmis mo­ kyklomis. Žinoma, tai ne visos Lietuvos mokslinės mokyklos. Jų, be abejo, yra daugiau ir tyrinėtose mokslo srityse ir humani­ tariniuose, ir socialiniuose, ir agrariniuose moksluose. Tos moks­ linės mokyklos dar lauks savo tyrinėtojų. Džiaugsimės, jei ši knyga sudomins skaitytoją ir paska­ tins jį, tariantis su mumis ar nesitariant, tyrinėti Lietuvos moks­ lines mokyklas visais moksliniais aspektais loginiu - dalykiniu, socialiniu - komunikaciniu ar socialiniu - psichologiniu. Ši knyga nepretenduoja į išsamų mokslotyrinį problemos sprendimą. Ji tik fiksuoja dabartinę tyrimų būklę, jų istorinę raidą, išryškina perspektyvias tyrimų kryptis, į kurias galėtų įsitraukti jau­ ni ir jau turintys didelę patirtį mokslininkai. Tokių tyrimų progra­ mos išplėtimas padėtų išgarsinti žymiausius mūsų mokslininkus, apie juos informuoti pasaulį, kurti objektyvų, ne elitariškai klaninį ir ne provincialiai kuklų Lietuvos mokslo įvaizdį pasaulyje, garsinti Lietuvą, mūsų Tėvynę žymiais mūsų tautiečių mokslo laimėjimais.

15

Knygos autorės nuoširdžiai dėkoja recenzentams doc. Inai Dagytei ir prof. Viktorui Urbonui ir su dėkingumu priims visas kritines pastabas, pasiūlymus, patikslinimus ir naujus faktus, ku­ riais bus tikslinama ir objektyvizuojama Lietuvos mokslo istorija visų mūsų labui. Mūsų adresas: Apkasų 15- 17, Vilnius, Lt -2042 Tel./faksas 727618

16

1.

MOKSLINĖS MOKYKLOS:

MINTYS, TYRINĖJIMAI, PROBLEMOS 1.1. Iš mokslinių mokyklų tyrimų istorijos Sąvoka mokykla nuo seniausių laikų įėjo į mokslininkų lek­ siką. Termino sampratoje visuomet buvo įžvelgiamas pedagoginis aspektas, liudijantis, kad viena svarbiausių mokyklos funkcijų yra mokomoji, pedagoginė. Mokykla visuomet reiškia bendravimo for­ mą, kai jaunimas mokomas, pratinamas prie kokios nors veiklos, jos metodų ar kitų „paslapčių“ atskleidimo, t.y. mokomas meistriš­ kumo. Sąvoka „mokslinė m okykla“ atitinkam ai rodo, kad ta veikla, kurios mokomas jaunimas, yra mokslo tiriamoji, kai for­ muojami mokslo tiriamojo darbo įgūdžiai, ugdomas mokslinin­ kas. Mokslinėje literatūroje kol kas dar nėra nusistovėjusio mokslinės mokyklos apibrėžimo. Įvairūs autoriai ją supranta skirtingai. Labiausiai paplitę yra tokie požiūriai į mokslinę mo­ kyklą: 1. M okslinė m okykla - mokslo struktūrinis vienetas, mokslininkų kolektyvas (grupė), kuriam vadovauja žymus moks­ lininkas, originalios mokslo krypties, vaisingos tyrimų progra­ mos pradininkas, pasiekęs puikių rezultatų. Mokslinės mokyk­ los vadovas laikomas jos lyderiu, idėjų generatoriumi, šefu. Ryš­ kiausi pavyzdžiai - E.Rezerfordo, N.Boro, M.Borno, P.Vinogradovo, L.Landau mokslinės mokyklos. 2. Mokslinė mokykla suprantama kaip jaunimo įtrauki­ mo į mokslo tiriamąją veiklą forma, pedagogo žinių, jo moksli­ nio tyrimo metodų, idėjų ir jo vertybinių nuostatų perdavimo procesas ir institucija. Pagal tokią sampratą mokslinė mokykla gali pradėti formuotis labai anksti - dar vidurinėje mokykloje arba pir­ muosiuose aukštųjų mokyklų kursuose, svarbu, kad būtų išlaikyta struktūra mokytojas - mokinys, kuriam mokytojas perduoda ir sa­ vo žinias, ir patyrimą.

3. Mokslinė mokykla - tai ypatingas mąstymo ir darbo sti­ lius, siejantis daugelį mokslininkų vienos pasaulėžiūros idėjomis, savotiška dvasine atmosfera, etinėmis, moralinėmis ir dorovinėmis nuostatomis. Tai tipiškiausi skirtingi mokslinių mokyklų sampratos aiš­ kinimo būdai. Jų yra labai daug. Mokslinės mokyklos sampra­ tos aiškinimo įvairovė liudija paties reiškinio daugialypiškumą ir jo turinio kaitą mokslo istorinėje raidoje - nuo senovės moksli­ ninkų draugijų iki šiuolaikinių mokslinių mokyklų. Kelis šimtus metų mokslinė mokykla buvo siejama su jos vadovo ir iniciatoriaus vardu. Publikuota daugelio žymių moks­ lininkų minčių apie mokslines mokyklas, grindžiamų jų intuity­ viomis šio reiškinio sampratomis, kurios, deja, labai dažnai ski­ riasi, prieštarauja viena kitai, kartais netgi paneigia viena kitą. Mokslinių mokyklų tyrinėjimai teoriniu lygmeniu loginiu - da­ lykiniu aspektu prasidėjo dar XVII amžiuje, o socialiniu - ko­ munikaciniu mokslotyros požiūriu dar tik prasideda. Mokslinių mokyklų tyrinėjimų pradininku laikomas Fren­ sis Bekonas, eksperimentinio mokslo pradininkas, kuris dar XVII amžiuje atkreipė dėmesį į mokslinių mokyklų formavimosi ypatu­ mus. Jo nuomone, sąlygos kurtis mokslinėms mokykloms tik ir atsiradusios sukūrus ekperimentinį mokslą. M okslinę mokyklą apibūdina brandi m okslinių tyrimų kryptis, suformuluoti ir paskelbti mokslinės mokyklos filosofi­ niai principai, išsamios pirmtakų darbų studijos, pasiaukojimas, ne tik savo kolegų, bet ypač savo darbų kritinis vertinimas, su­ gebėjim as ne tik mokyti, bet ir nuolat mokytis. Svarbiausia mokslinės mokyklos kūrimosi sąlyga - kiekvienos mokslinės mokyklos siela ir iniciatorius yra pripažintas humanistas, stip­ rios valios, kilnios sielos, negailintis jaunajai kartai nei savo lai­ ko, nei dvasinių vertybių, mokantis pats kritiškai vertinti savo darbus, ne tik mokyti, bet ir mokytis iš savo mokinių (Liachovič E.S., Lukina N.M., 1977). Mokslinės mokyklos rangas, jos įnašas į tam tikros moks­ lo šakos raidą daugiausia ir priklauso nuo mokslinės mokyklos vadovo, kuris be prievartos ir administravimo vienija bendra­ m inčių būrį, numato vieną m okslinę strategiją, kiekvienam

18

mokslinės mokyklos nariui įkvepia pasitikėjimo ir kūrybinės ini­ ciatyvos. Sovietinėje Rusijoje 1922 m. mokslo istorikas I. Lapšinas, išanalizavęs filosofų Platono, Dekarto, E. Kanto, Hėgelio ir Šopenhauerio kūrybą ir jų sukurtas mokslines mokyklas, pa­ bandė apibendrinti jų būdingiausius požymius. Jo nuomone, „mokslinė mokykla - tai visų jos narių vienodas požiūris į paži­ nimo esmę, pagrindinius tyrimų metodus, techninius įgūdžius ti­ riamajame procese bei mokslo rezultatų pateikimo literatūrinį sti­ lių“ (Lapšin I., 1922). Kaip matome, šioje koncepcijoje mokslinėje mokykloje vietos jos lyderiui neatsirado. Visi jos nariai tapo lygūs. Taip buvo įtvirtintas naujas požiūris - mokslinės mokyklos be lyde­ rių, o mokslas - be asmenybių. Tokia mokslo paradigma SSSR gyvavo daugiau negu penkis dešimtmečius. Ji atitiko valdančio­ sios komunistų partijos ideologų požiūrį į mokslą. Po Spalio perversmo Rusijoje pradėjusi fonnuotis koman­ dinė administravimo sistema socialiniu mokslo planavimo pa­ matu buvo paėmusi karinio komunizmo strategijos pagrindines dogmas ir jas išlaikė nepakitusias kelis dešimtmečius. Inteligen­ tija paniekinamai buvo vertinama kaip “darbininkų ir valstiečių tarpsluoksnis”, o mokslas tapo komunistų partijos tarnaite. To­ kia paniekinanti pažiūra į mokslą tapo visos sovietinės inteli­ gentijos ir tautų, kuriai ji atstovavo, tragedija, trunkančia iki šiol visose posovietinėse šalyse. Valdant Stalinui, Chruščiovui, Brežnevui ir Gorbačiovui, mokslo ir inteligentijos būklė kas­ met vis labiau sunkėjo. Mokslo, meno ir kultūros politiką lėmė žmonės, savo profesine veikla tolimi toms sritims, komunizmo ideologai, kuriems žmogus, jo humanistinės vertybės, intelek­ tas, erudicija, kultūra nebuvo vertybės, jų valios ir sprendimų vykdytojams, tarnams tų vertybių visiškai nereikėjo. Mokslinin­ kai buvo tik komandinės sistemos sraigteliai. Sovietinėse en­ ciklopedijose, tarp jų ir „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijo­ je “ mokslinė mokykla buvo apibrėžta kaip „mokslo, filosofijos kryptis, kurios atstovus sieja bendri pažinimo tikslai, tyrimo principai, kai kada pasaulėžiūra“ (Lietuviškoji ... 1981, t.7, p.563). Asmenybės moksle atsirasdavo tik tiems mokslininkams mirus, o

19

mokslinės mokyklos buvo sutapatinamos su mokslinio tyrimo oraganizacijomis, jų kolektyvais, kuriems vadovavo valdžios paskirti direktoriai. Tokiam vadovui būti mokslininku buvo visiškai nebū­ tina. Tokiu jis tapdavo, pasisavinęs toje organizacijoje dirbusių moks­ lininkų darbą ir talentą, o žymiu mokslininku jį padarydavo partinė žurnalistika. Eliminavus asmenybę, žymų mokslininką iš mokslinių mo­ kyklų tyrinėjimų, pati kryptis buvo kurį laiką apmirusi ir per ilgus dešimtmečius užgeso. Tik aštuntajame dešimtmetyje, pašiltėjus po­ litiniam klimatui ir į uždarą sovietinę visuomenę padvelkus atviros visuomenės vėjams, susidomėjimas mokslinėmis mokyklomis atgi­ jo ir SSSR. Kaip jau minėjome pratarmėje, SSSR MA Gamtos ir technikos istorijos institutas aštuntajame dešimtmetyje parengė ir išleido vieną po kitos keletą monografijų, skirtų mokslininkams ir mokslinėms mokykloms. 1974 metais buvo išleista monografija „Mokslo žmogus“, 1977 metais „Mokyklos moksle“ (kartu su VDR MA). Pradėjusi atgimti mokslinių tyrimų kryptis greitai įsiliejo į tyrimų srautą pasaulyje. Ukrainiečių mokslininkas J.Chramovas, tyręs pasaulio fizi­ kų mokslines mokyklas, 1982 metais patikslino enciklopedinį moks­ linės mokyklos apibrėžimą, moksline mokykla pasiūlęs vadinti ne­ formalų mokslininkų kolektyvą, sutelktą įžymaus mokslininko, mokslinės krypties pradininko ir organizatoriaus, jungiamą tų pa­ čių tyrimo tikslų, principų, idėjų ir tyrimo metodų, t.y. sugrąžino jį į europietiškosios mokslinės mokyklos sampratos kontekstą (Chramovas J., 1982). Nobelio premijos lauretas Hansas Krebsas mokslinėmis mokyklomis laikė mokslininkų kolektyvus, kur „žymūs moksli­ ninkai perduoda daugiau negu žinias - jie moko dirbti ir mąsty­ ti“, o jauni mokslininkai įgyja mokslo tiriamojo darbo įgūdžių“ (Krebsas H., 1969). Jo nuomone, žymų mokslininką gali išug­ dyti tik žymus mokslininkas, o asmenybę - tik asmenybė. Jis savo žodžius patvirtina „moksliniu genealoginiu medžiu“, kurio viena iš šakų jis pats tapo. Genealoginį savo mokslinės mokyklos „medį“ jis kildina iš A. L.Lavuazjė (A.L.Lavoisier, 1743-1794). Jo idėjų perėmėjas buvo K. L.Bertolle (Berthollet, 1748-1822). Toliau

20

ryšiai mokytojas - mokinys klostėsi taip: L.Ž Gei-Liusakas (17781850), J.Libichas (1803-1873), F.A.Kekule (1829-1896), A.Bajeris (1835-1917), E.Fišeris (1852-1919), O.Vartburgas (1883-1970) ir pats H.Krebsas (Krebsas H., 1969). Kitame savo straipsnyje H.Krebsas pateikia kitą schemą, kurioje pateikia vėlesnę A.Bajerio mokslinę mokyklą. Visi septyniolika A.Bajerio mokslinės mokyk­ los narių tapo Nobelio premijos laureatais (¿r. 1 schemą).

1 schema. Bajerio mokslinė mokykla. Visi jos nariai Nobelio laureatai.

21

Nobelio premijos laureatas su meile ir susižavėjimu prisi­ mena savo mokytoją ir jo mokytoją bei kitus savo kolegas bei moky­ tojus, kurių vardai blėsta ir pradedami primiršti dėl mokslinio dar­ bo spartaus ritmo. Jis pats teigė, „rašyti mokslo istoriją nėra laiko”. ’’Mane domina dabartis, o ne praeitis“, - dažnai teigia ne vienas mokslininkas, pamiršdamas, kad mokslo ateitis visuomet būna są­ lygota jo praeities. T.Morgano teigimu, patyrimo perdavimas „vienos kartos ki­ tai kartai pavyzdžiu, kalba ir raštu... yra svarbiausias veiksnys, ska­ tinantis žmogaus evoliuciją“ (Morgan T., 1986). Remdamasis tais faktais L. Saliamonas mokslinę mokyklą vadina institucija, kurioje: 1) konservuojamos ir išsaugomos žinios, sukurtos ankstes­ nių mokslininkų kartų, perduodant jauniems mokslininkams; 2) sukuriamos naujos žinios, gilinančios ir plėtojančios mokslo raidą (Saliamon L. S., 1977). Akademikas A.Nesmejanovas didžiausiu mokslininko lai­ mėjimu laikė mokslinės mokyklos sukūrimą ir mokinius. Jo nuo­ mone, išauginti savęs vertą pamainą - tai kiekvieno mokslinin­ ko pareiga, ne mažiau svarbi, kaip ir pats mokslinis darbas (Nesmejanov A., Kazanskij B., Plate A., 1956). Siekiant sukurti mokslinę mokyklą, neretai tenka paaukoti pamėgtą temą savo mokiniams, dalytis su jais savo idėjomis, netgi svajonėmis, at­ skleisti savo tyrimo metodų paslaptis. Ne kiekvienas moksli­ ninkas geba ryžtis tokiam žingsniui. „Kai kurie mokslininkai, - rašė Nobelio premijos lauretas L.Mordelis, - mėgsta viską pabaigti patys, nepalikdami nė trupučio savo mokiniams... ir mokiniai nuo jų pasitraukia“ (V.Pošatajevas, 1973). Kitas Nobelio premijos lauretas fizikas N.Semionovas, tarytum pratęsdamas ir papildydamas L.Mordelio mintį, rem­ damasis savo mokytojo A.Jofės pavyzdžiu, teigia, kad moksli­ nės mokyklos lyderis - tai mąstymo ir veiklos moksle pavyzdys, gebantis sukurti kolektyvo narius vienijančią „bendrą moksli­ nės kūrybos dvasią“, „kolektyvo mokslinį susitelkimą“. Jo nuo­ mone, talentingi mokiniai neturi kartoti mokytojų idėjų, o mak­ simaliai plėtoti savo iniciatyvą, savarankiškai nugalėti darbe iškilu­

22

sius sunkumus, ieškoti savojo kelio mokyklos problematikos ribo­ se (Semionov N., 1969). Akademikui J. Matuliui, mokslinės mo­ kyklos lyderiui, jo sukurta mokslinė mokykla - „tai jo minčių ir idėjų tąsa“. Tačiau mokslinė mokykla turi atitikti ne tik asmeninius mokslininko, bet ir valstybės bei visuomenės interesus (Matulis J., 1979). Otto Levi, vienas žymiausių Austrijos fiziologų, prisimin­ damas savo mokytojus rašė: „Jie (XIX a. pab. fiziologai) turėjo ypatingą savybę - užkrėsti studentus entuziazmu, užburti juos savo interesų platumu, fantazija. Studentus žavėjo jų mokytojų draugiški santykiai su jais. Kaip tik tos dėstytojų sąvybės traukė gabiausius studentus burtis apie juos. Studentai išmokdavo ne tik mokslinio darbo metodikos, bet ir apibendrinti bei interpretuoti faktus, kelti problemas. Jie pajusdavo ir suvokdavo mokslo dvasią, kuri suku­ riama tik tikroje mokykloje ir tikrų mokslininkų“ (Krebs H., 1969, p.57).

Akademikas A. Migdalas teigia, kad geriausias būdas iš­ mokyti studentus dirbti tiriamąjį darbą teorinės fizikos srityje, tai paties mokslininko darbas studentų auditorijai parodant ne tik „kas“, bet ir „kaip“ gaunamas rezultatas tyrimo procese (Mig­ dai A., 1983). Tačiau vien tik mokslo tiriamojo darbo įgūdžių ugdymas aukštojoje mokykloje, kad ir pačiu aukščiausiu lygmeniu, dar neparengia studento tam tikram mokslo žygdarbiui. Taip išug­ dytas specialistas mokės dirbti mokslinio tyrimo įstaigoje, sąži­ ningai atlikti eksperimentą, parašyti mokslo tiriamojo darbo ata­ skaitą, netgi straipsnį į mokslinį žurnalą, gal ir monografiją, ta­ čiau mokslo tiriamasis darbas jam bus tik amatas, kuriuo jis pel­ nosi duoną, bet niekada netaps jo vidiniu imperatyvu, didžiau­ sia jo gyvenimo vertybe. Tam reikia dar ir kitokių žinių sistemos, ugdančios dvasi­ nį pasaulį, humanistinių vertybių ir orientacijų sistemą. T.Kunas tas žinias vadina „paslėptomis žiniomis“, o A. Molis „proto aprūpinimu“. „Paslėptos žinios“ gali būti įvairaus pobūdžio. Skir­ tingi ir jų šaltiniai. A. Molio teigimu, tas „paslėptas žinias“ daž­ niausiai formuoja socialinė aplinka - „sociokultūrinė lentelė“. Jo

23

teigimu, „kūrybiška asmenybė, gyvendama toje socialinėje aplinko­ je, yra jos veikiama. Socialinės aplinkos kultūra skleidžiama masi­ nės komunikacijos priemonėmis ir individas yra panardintas į jį norom nenorom, pasyviai, kartu su visa to meto visuomene. Kai kurie tos kultūros elementai išlieka žmogaus ir kūrybinės asmeny­ bės atmintyje, sudaro tai, kas vadinama „proto aprūpinimu“, „pa­ slėptomis žiniomis“ - tampa individo kultūra, statybine medžiaga jo kūrybinei veiklai (Molj A., 1973, p. 122). Sociokultūra turėjo įtakos visuomenei ir mokslininkams visais laikais, palankiais ir ne­ palankiais mokslo raidai. Mokslininko, siekiančio sukurti savo mokslinę mokyklą, pirmas ir svarbiausias uždavinys ypač nepalan­ kiomis mokslo raidos sąlygomis - analizuoti kartu su savo studen­ tais to meto sociokultūros būklę, jos vertybines orientacijas ir kore­ guoti ją mokslo naudai. Dauguma mokslinių mokyklų vadovų tai ir daro, akinami psichologinių paskatų - kūrybingos ir talentingos asmenybės atradimas jiems teikia didžiulį džiaugsmą, kad jis ruoš ne amatininkus, o tikrus mokslininkus. Mokslo istorikės E.Liachovič ir N.Lukina teigia : „Talento atradimas yra ne mažiau vertingas negu atradimas moksle, o kartais dar vertingesnis už atradimą moks­ le, nes talentas visuomet yra potencialus didžiausiam pasaulyje at­ radimui” (Liachovič E., Lukina N., 1977). Kitas dalykas yra išugdyti tą talentą, padalyti jį konstruk­ tyvų. Galima turėti vaisingiausią idėją, tobuliausią tyrimų pro­ gramą, parašyti šimtus straipsnių, išleisti dešimtis monografijų ir... nesukurti mokslinės mokyklos, likti vienišiumi. Tokie vie­ nišiai moksle buvo A. Einšteinas, M. Plankas, V. Nemstas ir dau­ gelis kitų. Jie tapo žymiausiais mūsų laikų mokslininkais, jų in­ dėlis į mokslą didžiulis, tačiau jie nesukūrė mokslinių mokyklų. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad, siekiant sukurti mokslinę mokyk­ lą, kaip jau minėjome, būtina būti pasiruošusiam aukoti moki­ niui tai, ką turi geriausio - geriausią savo idėją, kurią nesunkiai pats realizuotum , eidamas patikrintu keliu, geriausią naują mokslo kryptį, kurią ir pats nesunkiai išplėtotum, pasitelkęs mokslininkus, amatininkus ir t.t. (Semionov N., 1969). Taigi mokslinės mokyklos lyderiui būtinas dar ir pedagogo talentas, visuomet siejamas su jo kilniadvasiškumu, jo noru išugdyti

24

mokinį, daug pranašesnį už save, pratęsti savo idėjos, praturtintos naujais aspektais, gyvavimą. Mokslinės mokyklos pamatas - ben­ dros idėjos realizavimas. Mokytojui nėra didesnės bausmės už tą, kai mokinys jį palieka. Ir vienas didžiausių nusikaltimų moksle, kai mokinys mokytoją išduoda. Nobelio premijos laureatas akademikas P. Kapica, kalbė­ damas apie mokslines mokyklas, teigė, kad pagrindinė jų for­ mavimosi sąlyga yra mokslininkas, turintis vaisingą idėją, potencia­ lią peraugti į perspektyvią mokslinę kryptį, jo organizacinis ir peda­ goginis talentas. Mokslinės krypties pradininką P. Kapica lygina su laivų karavano, plaukiančio per ledus, flagmanu - ledlaužiu, kuris pra­ skina kelią kitiems. Ir nors nuotolis nuo flagmano iki antrojo laivo nedidelis, bet pirmojo laivo reikšmė yra svarbiausia (Ka­ pica P. L., 1987). P. Kapica pedagoginį talentą moksle, ypač kuriant moks­ lines mokyklas, vertino labiausiai. Jis rašė: „Mokslo istorija ro­ do, kad talentingas mokslininkas nebūtinai yra didis žmogus, bet talentingas mokytojas visuomet yra didis žmogus“ (Kapica P. L., 1987, p .165). Mokslinių mokyklų tyrimai, pradėti jų lyderių vaidmens atskleidim u m okyklų tapsmui, įgiję pagreitį savybių, būtinų m okslinės mokyklos lyderiui, nustatym u bei sąlygų, būtinų mokslinei mokyklai įkurti, įvardijimu, istorinėje mokslo tėk­ mėje žingsnis po žingsnio šių tyrimų programoje kelia naujus uždavinius ir teikia jų sprendimų variantus. Vieni iš jų tapo vi­ suotiniai pripažinti, kiti dar tebėra problemiški, reikalauja di­ delių pastangų. Be jau minėtų mokslinių tyrimų krypties - mokslinės mo­ kyklos lyderio vaidmens ir jo savybių atskleidimo, daug dėme­ sio mokslotyrinėje literatūroje skirta: mokslinių mokyklų tipams aptarti; jų struktūros, požymių bei jų identifikavimo metodams ir me­ todikoms; mokslinių mokyklų rezultatų vertinimo ir kitoms problemoms.

25

1.2. Mokslinių mokyklų tipai Kiekvienas mokslo raidos etapas priklausomas nuo tuo me­ tu egzistavusių ekonominių ir socialinių bei gamybinių sąlygų ir tomis sąlygomis formuojamų mokslinių mokyklų pobūdžio ir jų tipų. Mokslotyrinėje literatūroje kalbama apie tris ryškiausius istorinius mokslinių mokyklų tipus. 1. Tai senoji - Antikos mokslinė mokykla, suprantama kaip darbo ir mąstymo stilius su savo dorovinėmis nuostatomis, bendra pasaulėžiūra, mokyklos lyderio sukurta dvasine atmosfera. Tai Pitagoro, Sokrato, Platono, Aristotelio ir kitos mokslinės mokyk­ los, kurios nariai besąlygiškai pritarė mokyklos lyderio etinėms ir moralinėms vertybinėms nuostatoms. Vėliau, pagal savo mokytojo etaloną jie kūrė savas mokslines mokyklas. 2. Klasikinė mokslinė mokykla suprantama kaip jaunimo rengimo moksliniam darbui, mokytojo žinių, jo mokslinio tyrimo metodų ir mokslinio darbo tradicijų perteikimo mokiniams forma. Šio tipo mokslinės mokyklos formavosi universitetuose. Mo­ kiniais čia buvo studentai, o mokytojai - jų dėstytojai. Tai dažniau­ siai žymūs mokslininkai, turintys pedagoginį talentą ir gebėjimą generuoti idėjas, numatyti mokslo krypties perspektyvą, kurti arba taikyti optimalius mokslinio tyrimo metodus, sudominti studentus savo idėjomis, priversti juos patikėti darbo sėkme, sukurti kolekty­ vo kūrybišką atmosferą. Tai tipiškas dėstytojo, mokslinės mokyklos vadovo, ir stu­ dentų, susidomėjusių to dėstytojo tyrimų problematika, sam­ būris, kurio nariai ir baigę aukštąsias mokyklas tęsia savo tyri­ mus, pradėtus dar universitetų auditorijose. Prie šio tipo mokslinių mokyklų priskiriama eksperimen­ tinės fizikos F. Bekono mokslinė mokykla, Getingeno universi­ tete susiformavusi J.von Libicho chemijos mokslinė mokykla, turėjusi didžiulę įtaką chemijos pramonės raidai Vokietijoje ir Amerikoje, kur chemijos pramonei pradėjo vadovauti jo moki­

26

niai. Rusijoje tipiškos klasikinės mokyklos buvo fizikų A. Stoletovo ir P. Lazarevo, po Spalio perversmo sukurta A. Jofės, L.Mandelš­ tamo, V. Foko, Lietuvoje V. Foko ir Hartrio mokinio A. Jucio teori­ nės fizikos, J. Kubiliaus - tikimybių teorijos mokslinės mokyklos, kuriose dabartiniai profesoriai ir akademikai jau nuo pat pirmo kurso buvo pratinami prie sunkaus mokslo tiriamojo darbo, ugdo­ mi kūrėjais. J. Kubilius savo mokinius, busimuosius profesorius ir akademikus, pradėjo ugdyti dar anksčiau, jau vidurinėse mokyklo­ se, kviesdamas gabiausius matematikai moksleivius į matematikų olimpiadas ir seminarus. A. Jofės mokslinė mokykla praeityje mei­ liai buvo vadinama „vaikų darželiu“. Tame „vaikų darželyje“ buvo išugdyti žymiausi to meto mokslininkai - Nobelio premijos laure­ atas P. Kapica, atominės fizikos žvaigždės - A. Aleksandrovas, I. Kurčatovas, J. Frenkelis, N. Semionovas, P. Lukirskis ir kiti. 3. Ir pagaliau šiuolaikinė mokslinė mokykla, atsiradusi XX a. pradžioje, pradėjus sparčiai vystytis instituciniam didžiajam moks­ lui, kurtis mokslinio tyrimo institutams ir laboratorijoms. Tiems institutams ir laboratorijoms vadovavo mokslininkai, išugdyti kla­ sikinėse mokslinėse mokyklose. Labai dažnai atėję į valstybės su­ kurtus ir finansuojamus mokslinio tyrimo institutus, jie tęsdavo kla­ sikinės mokslinės mokyklos tyrimų programą. Šiuolaikinės mokslinės mokyklos - tai, D. Praiso žodžiais tariant, didžiojo mokslo ir mokslinės techninės revoliucijos kū­ dikis. Šiuolaikinės mokslinės mokyklos pagrindiniai požymiai: valstybei svarbi mokslinė techninė problema, turinti per­ spektyvą peraugti į mokslinę kryptį ir patobulinti tos šakos pra­ monės potencialą; mokslinės mokyklos formavimasis mokslinio tyrimo ins­ tituto arba pramonės šakos mokslinės laboratorijos bazėje; trumpesnis negu klasikinės mokyklos egzistavimo laiko­ tarpis. Tipiškomis šiuolaikinėmis mokslinėmis mokyklomis lai­ komos N.Boro, M.Bomo, S.Vavilovo, A.Zomerfeldo, Ch.Kamerlingo-Onneso, I.Kurčatovo, L.Landau, I.Tammo, E. Fenui moksli­ nės mokyklos.

27

Tos mokyklos beveik visada vienija daug mokslininkų. S.Vavilovo - optikos ir liuminescentcijos mokslinėje mokykloje buvo 24 fizikai, kurių darbai buvo pripažinti visame pasaulyje, I.Kurčatovo - atominės fizikos mokslinėje mokykloje 19 fizikų, D.Roždenstvenskio - optikos mokslinėje mokykloje 27 fizikai ir t.t. Mokslotyrininkas K.Langė savo knygoje „Mokslinių tyrimų valdymo organizavimas“ pateikė klasikinį ir šiuolaikinių moksli­ nių mokyklų požymių lyginamąją charakteristiką. Kaip jau minėjome, klasikinės mokslinės mokyklos ku­ riasi aukštosiose mokyklose, tuo tarpu šiuolaikinės - valstybės fi­ nansuojamuose mokslinio tyrimo institutuose. Klasikinės moksli­ nės mokyklos pagrindinis tikslas - parengti aukštos kvalifikacijos specialistą, perėmusį mokslo žinias iš ankstesnių mokslininkų kar­ tų ir įgijusį tiriamojo darbo tvirtus įgūdžius. Šiuolaikinės moksli­ nės mokyklos pagrindinis tikslas - spręsti svarbias valstybei ir jos ūkio tobulinimui problemas. Klasikinėse mokslinėse mokyklose rengiami plataus profilio mokslininkai, gebantys savarankiškai dirb­ ti mokslo tiriamąjį darbą, šiuolaikinėse mokslinėse mokyklose specialistai, mokantys spręsti mokslines problemas ir jų sprendi­ mus realizuoti technologijose ir pramonėje ir t.t. (Langė K., 1971). Kitas mokslotyrininkas S.Chaitūnas šiuolaikines mokyklas skiria į dar dvi grupes: disciplininę mokslinę mokyklą; probleminę mokslinę mokyklą. Siekdamas pateisinti sovietinio beasmenio mokslo para­ digmą, disciplinine moksline mokykla vadina neformalų jaunų mokslininkų kolektyvą, sukuriamą mokslinio tyrimo instituto arba laboratorijos pagrindu ir nepriklausomą nuo mokslinės mo­ kyklos vadovo autoriteto. Tokios mokslinės mokyklos ypač efek­ tyvios mokslinės krypties formavimosi pradžioje. Jos išryškina talentingiausius būsimos mokslinės krypties organizatorius, jiems lenktyniaujant mokslinio tyrimo procese, siekiant geriau­ sių rezultatų. Tokios mokslinės mokyklos egzistavimo laikotarpis labai trumpas, nes potencialūs lyderiai greitai paaiškėja. Tik šiuo atveju kyla klausimas, ar tai mokslinė mokykla? Ar nedevalvuoja­ ma sąvokos prasmė?

28

Problemine moksline mokykla S.Chaitūnas vadina naujo ti­ po mokslinę mokyklą, turinčią tikslą operatyviai išspręsti kurią nors labai svarbią mokslinę problemą. Tokio tipo mokslinės mokyklos susiformavo karo metu atominės fizikos srityje, I.Kurčatovo ir V.Konstantinovo vadovaujamuose mokslinio tyrimo institutuose. Išsprendus problemą, tokios mokyklos egzistavimas nutrūksta (Chaitun S., 1977). Kur kas racionalesnė atrodo M. Jaroševskio idėja papil­ dyti anksčiau minėtus tris pagrindinius mokslinių mokyklų ti­ pus - nacionaline moksline mokykla ir tarptautine moksline mo­ kykla (Jaroševskij M. G., 1973). Nacionalinė mokslinė mokykla susiformuoja tuomet, kai klasikinės arba šiuolaikinės mokslinės mokyklos lyderio idėjos būna pripažintos visų šalies tos srities mokslo ir studijų institu­ cijų. Sakysim, A.Jucio teorinės fizikos mokykla Lietuvoje tapo nacionaline, nes jo ir jo mokinių monografijos ir jose pateiktos pagrindinės fizikos idėjos buvo įtrauktos į visų Lietuvos aukš­ tųjų mokyklų, kur tik dėstoma fizika, mokymo programas. Tarptautinė mokslinė mokykla susiformuoja tuomet, kai nacionalinės arba klasikinės bei šiuolaikinės mokslinės mokyk­ los lyderio ir jo mokinių darbai paplinta ar yra taikomi bent trijų valstybių mokslinio tyrimo programose arba studijų pro­ gramose. Lietuvos fizikų mokslinės mokyklos jau seniai perau­ go nacionalinių mokyklų ribas, tapo tarptautinėmis, subūrusiomis keliose pasaulio šalyse savo idėjų tęsėjus ir šalininkus. Pasibaigus kuriam nors istoriniam visuomenės raidos eta­ pui, jame susiformavęs mokslinės mokyklos tipas neišnyksta, o tik papildo kitų tuo metu egzistuojančių mokslinių mokyklų sis­ temą, egzistuoja šalia jų. Klasikinė mokslinė mokykla perėmė iš senosios mokslinės mokyklos jos geriausius bruožus - ben­ drą dvasinį foną, mąstymo ir bendravimo stilių, jos lyderio di­ džiulį autoritetą, o šiuolaikinė mokslinė mokykla iš klasikinės - meilę mokslui, idėjinį susibūrimą ir ištikimybę savo mokytojui, geranoriškumą ir bendravimo poreikį, pagarbą kitų mokslinės mo­ kyklos narių idėjoms ir darbams. Visi trys šių mokslinių mokyklų

29

tipai ir šiandien egzistuoja šalia, produktyviai bendradarbiauja ir turtina viena kitą savo idėjomis ir tyrimų rezultatais. Ypač didelį mokslotyrininkų susidomėjimą kelia senosios mokslinės mokyklos pagrindinių nuostatų perėmimas šiais laikais. Pirmasis Nobelio premijos laureatas Jakobas van Hoffas (ją gavo 1901 metais), pakviestas į Amsterdamo universiteto chemi­ jos, mineralogijos ir geologijos katedrą, savo inauguracinėje paskai­ toje „Fantazija ir mokslas“ (1878 m. spalio 11 d.), kuriai ruošdama­ sis perskaitė per 200 mokslininkų biografijų, atkreipė dėmesį į tai, kad mokslininkai skiriasi savo mąstymo ir darbo stiliumi. Tą mąs­ tymo ir darbo stilių iš savo mokytojų perima mokiniai. Savo inau­ guracinę kalbą jis baigė citata iš Ž. Kiuvjė knygos, kurioje buvo apibūdintos dviejų chemikų Volkeno ir Dėvi įnašas į mokslo raidą: „Nepaisant Volkeno daugybės atliktų tyrimų ir jo svarbių ir nuostabių atradimų, kuriais jis praturtino chemijos mokslą, jo ly­ ginti su Dėviu negalima. Pirmasis savo vardą įtvirtino paragrafuose, antrasis skyrių pavadinimuose. Pirmasis kruopščiai ir sąžiningai, tarsi su žibintu, apžiūrėjo visus slapčiausius ir tamsiausius savo moks­ lo kampelius, antrasis tarsi erelis pakilo į dangų ir degančiu fakelu nušvietė didžiulę chemijos ir fizikos erdvę.“ (Vant Hoff J., 1997). „Mąstymo stilius“ ir pagal jį sukurtos mokslinės mokyklos tai didžioji mokslotyros paslaptis - terra incognita. Žinoma, kad skirtingiausios pagal mąstymo stilių buvo Dž. Maksvelio ir Dž. Kelvino Tompsono mokslinės mokyklos. Tačiau abiejų aukšta vidinė kultūra, jų humanistinės vertybės, geranoriškumas netrukdė Dž. Maksvelui ir lordui Dž. Kelvinui Tompsonui draugauti, gerbti vienas kito mąstymo stilių ir aukš­ tai vertinti vienas kito mokslinius rezultatus. Pagal mąstymo stilių Dėvi tipo mokslininkams, „degančiu fakelu nušviečiantiems didžiulę erdvę...“, ir mokslinėms mokyklos priskiriamos Dž. Maksvelio, E. Rezerfordo, L. Mandelštamo ir jo mokinio A. Andronovo mokslinės mokyklos (Boiko E. S., 1974). Kaip teigia E. Boiko, „mąstymo stilius - tai sunkiai apibrė­ žiamas fenomenas mokslinėje kūryboje“ (Boiko E., 1974). Jo tyri­ mai galėtų tapti rimta ir įdomia mokslotyros tyrimų kryptimi. Tai naujas, šiuolaikinis požiūris į atradimus. Daugeliui mokslininkų

30

reikėtų peržengti psichologinį barjerą ir atradimų ieškoti ne labo­ ratorijose, o šimtmečiais sukauptose žiniose: atrasti A. Andronovą mokslotyroje, pasidairius po kitas mokslo šakas, tarp jų ir moksli­ nės kūrybos psichologiją, taip, kaip A.Andronovas atrado matema­ tiką Anri Puankare fizikoje (Boiko E. S., 1974). A. Antonovas mokslinių mokyklų tipologiją papildo, siūly­ damas mokslines mokyklas skirstyti į du pagrindinius tipus, jo nuo­ mone, svarbiausius: 1) mokslines mokyklas, kuriančias naujus tyrimo meto­ dus; 2) mokslines mokyklas, kuriančias naujas teorijas (Antonov A., 1985). Pirmojo tipo mokslinėms mokykloms jis priskiria che­ mikų J. Lybicho, F. Vėlerio, I.Pavlovo, jo mokytojų I. Sečenovo, I.Ciono, K.Bernaro, S.Botkino mokslines mokyklas. I.Pavlovo plunksnai priklauso klasikine tapusi ir į daugelį vadovėlių pate­ kusi jo garsioji frazė - himnas metodui - „Dažnai kalbama ir ne veltui, kad mokslas vystosi šuoliais priklausomai nuo metodi­ kos laimėjimų. Su kiekvienu nauju metodu mes tartum atsisto­ jame ant aukštesnio pažinimo laiptelio, nuo kurio atsiveria pla­ tesnis horizontas su anksčiau nematytais daiktais“ (Pavlov I., 1951-1952). I.Pavlovo mokiniai, tarp jų ir P.Anochinas, patobulinęs ke­ letą savo mokytojo sukurtų tyrimo metodų, tęsė jo mokslinės mokyklos tradicijas ir tobulino fiziologijos mokslą naujais me­ todais gautais rezultatais. Mokslinėms mokykloms, kuriančias naujas teorijas, A.Antonovas priskiria A.Butlerovo chemikų mokslinę mokyklą, A.Bajevo genetikų mokslinę mokyklą (Antonov A., 1985).

31

1.3. Mokslinių mokyklų identifikavimo kriterijai

M. Jaroševskio pasiūlytas triaspektis požiūris į mokslinių mokyklų analizę šio meto mokslotyroje yra vienas iš konstrukty­ viausių. Triaspekčiu požiūriu formuojami mokslinių mokyklų mo­ deliai: loginis - dalykinis, socialinis - psichologinis ir socialinis komunikacinis, kurie apima visų tipų mokslines mokyklas, sutei­ kia galimybę jas identifikuoti. Kaip rodo mokslo istorija, pats populiariausias iš jų yra loginis - dalykinis mokslinių mokyklų identifikavimo modelis. Šių mokslinių mokyklų pagrindiniai požymiai pakankamai išsa­ miai atskleisti pačių mokslinių mokyklų įkūrėjų: A.Bogomolco, M.Borno, S.Vavilovo, P.Kapicos, P.Lebedevo, V.Ostvaldo, N.Semionovo ir kitų - atsiminimuose ir biografinėse apybraižose, jų darbuose, skirtuose mokslo istorijai, taip pat mokslo istorikų T.Kuno, K.Langės, B.Kedrovo, V.Karcevo, S.Mikulinskio, A.Zinevičiaus, M.Rodno, A.Cesnovos ir kitų darbuose. A. Zinevičiaus nuomone, tiriant mokslines mokyklas - „in­ telektualinius centrus“ loginiu - dalykiniu aspektu, - geriausias jų identifikavimo metodas - jų tyrimo programų lyginamoji ana­ lizė. Tačiau vien tik loginės idėjų analizės tiriant mokslines mo­ kyklas, A. Zinevičiaus nuomone, nepakanka. Gautus rezultatus bū­ tina papildyti rezultatais, gautais tiriant tą pačią mokslinę mokyklą, taikant kitus jos tyrimo modelius ir metodus (Zinevič A., 1977). Loginis - dalykinis mokslinės mokyklos tyrimo modelis ge­ riausiai realizuotas L.Česnovos darbuose, kuriuose ji tyrė entomo­ logų R.Leikerto, P.Mensono, R.Roso, E.Pavlovskio, V.Beklemeševo mokslines mokyklas (Česnova L. V., 1980). Loginį - dalykinį mokslinių mokyklų tyrimo modelį tai­ kė ir A. Jofės mokinys N. Semionovas, analizuodamas savo mo-

32

kytojo mokslinę mokyklą (Semionov N., 1969), V.Karcevas, tyręs leningradiečio M.Kostenkos taikomųjų tyrimų elektromašinų pro­ jektavimo srityje, mokslinę mokyklą (Karcev V. P., 1983). Tiriant mokslines mokyklas loginiu - dalykiniu aspektu, pa­ grindinis dėmesys skiriamas pačios idėjos ir mokslinės krypties is­ torinei raidai bei tos idėjos autoriui. Socialinį - psichologinį mokslinės mokyklos modelį su­ kūrė ukrainiečių mokslininkas J. Chramovas. Sis modelis papil­ do loginį - dalykinį, jį patikslina. Taikant mokslinės mokyklos tyrimui socialinį - psichologinį modelį, jai keliami tokie reika­ lavimai: jos lyderio žymūs moksliniai laimėjimai; jo pedagoginis talentas; jo gebėjimas sukurti ypatingą mokslinę atmosferą; mokslinė ideologija; žymūs mokinių rezultatai (pagal J.Chramovą, mokinio rangas mokslo visuomenėje turi būti ne menkesnis kaip profe­ soriaus). J. Chramovo teigimu, jeigu mokslinis kolektyvas neturi bent vieno iš šių požymių - tai tas kolektyvas nėra mokslinė mokykla (Chramov A. J., 1982). Pagal J. Chramovo modelį, rusų fizikas A. Stoletovas (1839-1896), išugdęs didžiulį būrį mokinių, nepripažįs­ tamas mokslinės mokyklos lyderiu, nes jis nesugebėjo sukurti savo vadovaujamoje katedroje „ypatingos mokslinės atmosferos“ ir „mokslinės ideologijos“. Kitas Rusijoje mokslo istorikas V. Karcevas tokią J. Chramovo nuomonę paneigė, tvirtindamas, kad A.Stoletovo vaidmuo Rusijos fizikos istorijoje buvo didžiulis...“ nuo Stoletovo pradėjo savo pergalingą žygį Maskvos fizikų mokykla“ (Kar­ cev V., 1983). J.Chramovo darbuose lygiai toks pat likimas kaip ir A.Stoletovo ištiko vokiečių mokslininką V.Rentgeną (1845-1923) dėl to, kad jis neturėjo pedagogo talento. Ir vis dėlto V.Rentgenas išugdė daugiau nei dešimt žymių pasaulio mokslininkų, vėliau tapusių akademikais, tarp jų ir Rusijos šiuolaikinės fizikos tėvą A.Jofę.

33

M. Jaroševskis siūlo nepervertinti mokslininko psichologi­ nių savybių ir jo pedagoginio talento vaidmens mokslinių mokyklų kūrimui. Jo nuomone, kur kas svarbiau mokslininko generuojamos idėjos vaisingumas ir patrauklumas. Vokiečių psichologas ir filoso­ fas V. Vundtas anaiptol nebuvo žavi asmenybė, nepasižymėjo nei geromis psichologinėmis savybėmis, nei pedagogo talentu, greičiau atvirkščiai. Tačiau tai neatbaidė jo mokinių, kurie susitelkė apie jį, sukūrė pasaulyje garsią psichologų mokslinę mokyklą ir patys tapo žymiais pasaulio mokslininkais. Matyt, tikriems mokslininkams vaisinga idėja yra kur kas svarbiau, negu jos generatoriaus savybės (Jaroševskij M., 1977). Mokslinių mokyklų identifikavimui taikant loginį - da­ lykinį, ir socialinį - psichologinį modelius, tyrimas atliekamas dažniausiai tradiciniu istoriniu metodu, remiantis medžiaga, skirta „In memoriam“. Si medžiaga dažniausiai būna nuspalvinta moksli­ ninkų garbės skolos atidavimu mirusiajam, subjektyvumu, kartais net ir kaltės jausmu, kad ne visada gerai su juo elgeisi, ir visi išėję mokslininkai tampa visiškai panašūs vienas į kitą savo genialumu, darbštumu, geranoriškumu, neturėjimu jokių ydų ir jokių blogų ypa­ tybių. Siekiant objektyviai parodyti mokslininko vaidmenį moksle ir jo moksliniame sociume, būtina išanalizuoti ne tik dokumentus „In memorian“ bei mokslininkų biografines apibraižas ir prisimi­ nimus, kurie turi istorinę reikšmę, bet taip pat viską, kas susiję su kūrybiniu procesu, tam, kad būtų galima laiku pastebėti talentin­ giausius mokslininkus, turinčius potencialių idėjų ir gebančius or­ ganizuoti mokslo procesą taip, kad jis duotų geriausius rezultatus. Taigi būtina kurti ne tik praeitį, bet ir šios dienos dabartį, tiesiant jos kelią į ateitį. Išanalizavus mokslininkų nueitą kelią, tiriant mokslines mo­ kyklas ir perėmus jų mokslinę ideologiją, Vilniaus universitete bu­ vo sukurtas vienas iš galimų socialinio - komunikacinio modelio variantų, teikiantis galimybę identifikuoti šiuolaikines mokslines mokyklas jų formavimosi pradžioje ir prognozuoti jų galimą atsira­ dimą. Socialinis - komunikacinis mokslinės mokyklos modelis jun­ gia konstruktyviausius socialinio - psichologinio ir loginio - daly­

34

kinio modelio bruožus, nors jų ir neišsemia (tai mokslo istorikų ir psichologų uždavinys) (Voverienė O., 1986). Šio modelio pamate JAV mokslo sociologo N. Malinzo ko­ munikacijos mokslininkų socialinėse grupėse teorija (Malinz N., 1980). Pagal ją, mokslininkų socialinėse grupėse yra trys mokslinės komunikacijos rūšys: 1) socialinės mokslininkų grupės vadovo ir jo mokinių moks­ linė komunikacija - ryšiai „mokytojas-mokinys“; 2) socialinės grupės narių mokslinė komunikacija (kole­ gialūs ryšiai); 3) bendraautorystės ryšiai (Malinz N., 1980). Socialinė grupė perauga į mokslinę mokyklą tuomet, kai joje išugdomi ne mažiau kaip trys mokslo daktarai (Uolgar S., 1980). Pagal socialinį - komunikacinį mokslinės mokyklos mode­ lį, mokslinę mokyklą sudaro: 1) jos branduolys - grupė profesionalų trijų ar daugiau (habilituotų daktarų), savo darbais remiančių grupės vadovo ir vienas kito mokslinius interesus; 2) mokslo daktarai, apgynę disertacijas, vadovaujami gru­ pės vadovo ir bet kurio į grupę įeinančio habilituoto dak­ taro, išimtiniais atvejais daktaro; 3) marginalieji nariai, turintys mokslinį laipsnį ir ben­ drus tyrimo tikslus ir interesus, su mokslinės mokyk­ los lyderiu. Pažinimo tikslų, idėjų ir metodų bendrumas, naudojant socialinį - komunikacinį modelį, nustatomas dviejų tipų ryšių identifikacija: 1) mokytojas - mokinys; 2) kolegiškų. Ryšiai mokytojas - mokinys ir mokslinės mokyklos struk­ tūra nustatomi dviem lygiais: 1) disertacijos vadovas - disertantas; 2) mokytojo idėjų, tyrimo metodų perėmimu, identifi­ kuojamu jo darbų citavimu mokinių publikacijose.

35

Kolegiški ryšiai tarp mokytojo ir mokinių fiksuojami jų ben­ drose publikacijose. Taigi, pagal socialinį - komunikacinį modelį mokslinė mo­ kykla - tai mokslo kryptis, kurios atstovus sieja mokslinės mo­ kyklos vadovo, talentingo mokslininko ir mokslo organizato­ riaus asmenybė bei jo generuojamos idėjos ir vienija bendri pagrin­ diniai pažinimo tikslai, principai ir tyrimų metodika. Socialinis - komunikacinis mokslinės mokyklos tyrimo metodas aprobuotas, tiriant Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų sukurtas mokslines mokyklas. Dalis šių tyrimų bus pateikta šioje apžvalgoje.

1.4. LIETUVOS FIZIKŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS 1.4.1. Povilo Brazdžiūno puslaidininkių fizikos mokslinė mokykla*

Akademikas Povilas Brazdžiūnas (1897-1986) - ekperimentinės fizikos pokario Lietuvoje pradininkas, puslaidininkių fizikos, radioaktyviųjų tyrimų, kvantinės elektronikos specialistas. P. Brazdžūno tyrimų mokslinėje kryptyje išaugintas puslai­ dininkių fizikos problemų tyrinėtojų būrys, sudarantis jo moksli­ nės mokyklos branduolį. Jau 1950 metias P.Brazdžiūno vadovaujami jo diploman­ tai V.Tolutis ir M.Mikalkevičius apgynė diplominius darbus, o 1945 m. - V.Tolutis apgynė ir pirmąją kandidatinę disertaciją iš puslaidininkų fizikos, 1956 m. kandidatinę disertaciją apgynė ir M. Mikalkevičius, 1958 m. J.Viščakas, 1960 m. - A. Šileika, 1962 m. - K.Valuckas ir kiti.Vadovaujant P.Brazdžiūnui apgin­ tos 13 kandidatinių disertacijų. Trys jo buvę mokiniai apgynė ir daktaro disertacijas: J.Viščakas - 1963 m., A.Šileika - 1973 m. ir J.Grigas - 1980 m. Susiformavo naujos puslaidininkių kryptys, *Lietuvos fizikų mokslinės mokyklos identifikuotos kartu su buvusia aspirante Nijole Saduikienė

36

kurias P. Brazdžiūnas perdavė į patikimas savo mokinių rankas: fotoelektrinių reiškinių aukštųjų varžų puslaidininkiuose tyrimo J.Viščakui, puslaidininkių ir pusiau puslaidininkių gaminimo tech­ nologijos - J.Grigui, sudėtingų puslaidininkių zoninės struktūros tyrimus, panaudojant moduliacinius spektroskopijos metodus - A.Ši­ leikai. Nuo 1956 metų kandidatines disertacijas pradėjo ginti akad. P.Brazdžiūno mokinių - V.Tolučio, M.Mikalkevičiaus, J.Viščako, A.Šileikos, J.Grigo mokiniai - antroji Lietuvos fizikų karta. 1971 metais pradėjo formuotis trečioji P. Brazdžiūno mokslinės mokyklos karta, kai kandidatines disertacijos pradė­ jo ginti jo mokinių mokiniai - E.Montrimas, J.Vaitkus, A.Sakalas. 1980 m etais daktaro disertacijas pradėjo ginti prof. J.Vaitkaus, E.Montrimo ir A.Sakalo mokiniai. Pradėjo formuo­ tis ketvirtoji akad. P.Brazdžiūno mokslinės mokyklos karta. P.Brazdžiūno mokslinė mokykla iki šiol unikali Lietuvos moksle keliomis fizikų kartomis. Tai - retas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio moksle. Iki 1982 metų šioje mokslinėje mokykloje buvo apgintos devynios daktaro ir 91 kandidato disertacijos. Pagal socialinį komunikacinį mokslinės mokyklos modelį P. Brazdžiūno mokslinei mokyklai būdingi „mokytojas-mokinys“ ryšiai, identifikuojami ryšiais - „aspirantas - disertacijos vadovas“ ir citavimu, parodančiu mokytoju idėjų ir tyrimo metodų perėmi­ mą, jų tolesnį plėtojimą ir tobulinimą. Tie ryšiai išliko ir kitose šios mokyklos kartose. Akad. P. Brazdžiūno mokslinės mokyklos personalinė sudėtis mokslo daktarų (habil. dr.) lygmens buvo tokia: J. Viščakas, J. Grigas, A. Šileika, J. Vaitkus, E. Montrimas, A. Sakalas, R. Baltramiejūnas, A. Matulionis. Šio darbo išvadas patvirtino ir P. Brazdžiūno mokinių an­ ketinė apklausa. Visi jo mokiniai pripažino jį sukūrus puslaidi­ ninkių fizikos mokyklą. Dauguma atsakiusiųjų - 66 proc. akad. P. Brazdžiūno mokslinę mokyklą apibūdina kaip klasikinę, kurios atstovus sieja

37

mokslinės mokyklos vadovo, talentingo pedagogo asmenybė bei jo generuojamos idėjos. Kita dalis apklaustųjų tvirtina, kad tai šiuolai­ kinio tipo mokslinė mokykla, kurios atstovus vienija svarbi teorinė priblema ir sieja mokyklos vadovo formuojama bendra pagrindinė tos problemos sprendimo idėja ir tyrimo metodai. Akademiko P. Slavėno nuomone, P. Brazdžiūno mokslinei mokyklai būdingos kla­ sikinės mokslinės mokyklos tradicijos ir skvarbus žvilgsnis į dabar­ ties problemas ir ateitį. Tai leidžia daryti išvadą, kad P. Brazdžiūnas priklauso šiuolaikinės fizikos pradininkams - mokslininkams, pui­ kiai derinusiems organizacinį ir pedagoginį talentą, sukūrusiems pereinamojo tipo (iš klasikinės į šiuolaikinę) mokslines mokyklas (N. Šaduikienė, O. Voverienė, 1987). 1.4.2. Adolfo Jucio teorinėsfizikos mokslinė mokykla.

Akademikas Adolfas Jucys (1904-1974) - vienas iš šiuolai­ kinės atomo fizikos teorijos kūrėjų. Jo sukurti ir išplėtoti metodai vis plačiau taikomi atomo fizikoje ir gretimose mokslo kryptyse. Jis tipiškas šiuolaikinės Lietuvos fizikų teoretikų mokslinės mo­ kyklos organizatorius ir kūrėjas. Jo mokslinė kryptis - atomų ir molekulių spektroskopija - tapo viena iš pagrindinių Lietuvos fizi­ kos mokslinių krypčių. Ilgą laiką akad. A. Jucio mokslinės mokyklos užuomazga buvo laikoma jo organizacinė veikla tuo metu, kai jis dar būda­ mas doktorantūroje Leningrade pas akad. V.Foką, Vilniaus uni­ versitete pradėjo formuoti savo mokinių grupę prie VU teori­ nės fizikos katedros. Deja, organizacinio talento suformuoti mokslinei mokyklai dar nepakanka. Reikia turėti fundamenta­ lią teorinę idėją. A. Jucys tą idėją turėjo: ji buvo užfiksuota jo straipnyje „Self Constituent Field with Exchange for Carbon“ (Savaime susiderinantis laukas su pakaitalu angliai), publikuo­ tame 1939 metais Anglijos žurnale „Proceedings of Royal So­ ciety“ (1939, v. 173, N I, p. 57-67). Idėja, pateikta straipsnyje, iš karto patraukė pasaulio fizikų dėmesį ir jau tais pačiais metais buvo 11 kartų cituota JAV, tris - Anglijoje, Danijoje, Olandijoje ir SSSR.

38

Daktaro disertaciją 1965 m. apgynė pirmasis A Jucio moki­ nys A.Bolotinas, 1966 m. - V.Šugurovas, 1967 m. - I.Levinsonas, 1968 m. - A.Bandzaitis ir V.Vanagas. Visi jie dirbo teorinės fizikos kryptyje. Vadovaujami akad. A. Jucio kandidatines disertacijas ap­ gynė 47 fizikai. 1974 metais daktaro disertaciją apgynė akad. A.Jucio mo­ kinio I.Levinsono mokinys P.Fridbergas, 1981 m. - kito jo mo­ kinio A Bandzaičio mokinys A.Matulis. Pradėjo formuotis A. Jucio mokslinės mokyklos antroji karta. Jo mokiniui A. Bolotinui vadovaujant apginta 10 kandidatinių disertacijų, Z.Rudzikui - 9, V.Sugurovui - 7, V. Vanagui - 4, J.Batariūnui - 4. Iki 1982 m etų A. Jucio mokslinėje mokykloje buvo 12 daktarų (S.Ališauskas, A. Bandzaitis, A.Bolotinas, R.Dagys, P.Fridber­ gas, I Levinsonas, A.Matulis, Z.Kupliauskis, Z.Rudzikas, V.Šu­ gurovas, V.Vanagas) ir 111 kandidatų. Pačioje mokslinės mokyklos formavimosi pradžioje A.Ju­ cį su jo mokiniais siejo kolegiški ryšiai, identifikuojami bendro­ mis publikacijomis. Tokie ryšiai siejo su pirmaisiais A.Jucio aspi­ rantais V. Kareckiu, V.Šugurovu, G.Ciunaičiu, I.Levinsonu, V Ky­ bartu, J.Batariūnu). Vėlesniu jo veiklos laikotarpiu pradėjo domi­ nuoti ryšiai „mokytojas-mokinys“, identifikuojami citavimu, t.y. mo­ kytojo idėjų ir metodų perėmimu. Ypač didelę įtaką A.Jucio idėjos turėjo J. Vizbaraitės mokslinių interesų formavimuisi - 123 citavi­ mai, A Bandzaičio - 66, A Savukyno - 66, S. Ališausko - 46, R. Karazijos - 45 ir 1.1. Akademiko A. Jucio mokslinė mokykla, viena iš nedau­ gelio, perėjusi visas šiuolaikinės mokslinės mokyklos raidos sta­ dijas: iš šiuolaikinės mokslinės mokyklos ji tapo nacionaline, o peraugusi ir jos ribas tarptautine, t.y. pasaulyje A. Jucio idėjų pagrindu susiformavo nematomas koledžas, jungiantis moksli­ ninkus iš daugelio šalių. Įgytą akademiko A. Jucio mokslinės mokyklos nacionali­ nį statusą liudija A. Jucio darbai, įtraukti į visų Lietuvos aukš­ tųjų mokyklų, kur tik dėstoma fizika, mokymo programas. Vil­ niaus universitete dėstytas kursas „Teorinės fizikos matematiniai metodai“ parengtas A.Jucio ir jo mokinių V.Vanago ir I.Levinsono

39

monografija „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis apa­ ratas“ ir „Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechaniko­ je “ (parengta su kitu jo mokiniu A.Bandzaičiu). Jo darbai buvo įtraukti ir į kitų dėstomų kursų „Kvantinės atomo teorijos“, „Kvan­ tinės machanikos“, „Grupių teorijos“, „Bendrosios fizikos ir spek­ troskopijos“, „Kvantinės radiofizikos“ ir kt. mokymo programas. A.Jucio darbai taip pat buvo įtraukti ir į fizikos kursų, dėstomų Vilniaus pedagoginiame institute bei KPI mokymo programas. Jo ir jo mokinių sukurta fizikos žinių sistema konstruktyviai buvo transformuota ir į pedagoginių žinių sistemą. Tarptautinį statusą A.Jucio mokslinė mokykla įgijo tada, kai jo mokslinės mokyklos darbai buvo plačiai pradėti cituoti pasaulio fizikos literatūroje, įveikę “geležinę uždangą“ ir didžiarusiškas am­ bicijas. Net užsienio šalių 84 mokslininkai citavo A.Jucio darbus. Jo sukurto nematomo koledžo branduolį sudarė fizikai teoretikai Dž. Paldus, S. Fišer (JAV), Dž.Orisonas (Anglija), Holmanas, K.Huangas, A.Pustima (JAV), P.Kamu (Švedija) ir t.t., citavę jo darbus dešimtis kartų. Iki šiol A.Jucio idėjos dar tebėra gyvos, kelia naujas asocia­ cijas, dar tebėra gausiai cituojamos pasaulio literatūroje (Šaduikienė N., Voverienė O, 1986). 1.4.3. Juro Požėlos kieto kūno plazmos ir puslaidininkių karštųjų elektronų mokslinė mokykla

Tai kieto kūno plazmos ir puslaidininkių karštųjų elektronų kryptis ir mokslinė mokykla. Jos užuomazga - 1966 metais pasiro­ dęs J. Požėlos straipsnis su bendraautoriumi jo aspirantu K. Repšu „Termoelektvaros jėga puslaidininkiuose, sąlyguojama karštųjų sro­ vės nešėjų, publikuotas Lietuvos fzikos rinkinyje (1966, t.y., N 4, p. 523). Šis straipsnis iš karto patraukė Lietuvos fizikų dėmesį. Jis buvo cituotas - 27 kartus buvusioje Sovietų sąjungoje (Lietuvoje tik 4) ir VDR. Vadovaujant Jurui Požėlai 1964 metais buvo apgintos pir­ mosios kandidatinės disertacijos - V.Šilalniko, A.Vėbros, S. Kal­ vėno; 1967 m. - kandidatines disertacijas apgynė J.Poželos as­

40

pirantai T.Banys, V.Dienys, K.Repšas. Iki 1982 metų vadovaujant J.Požėlai buvo apgintos 49 kandidatinės disertacijos. 6 jo buvę aspi­ rantai apgynė ir fizikos - matematikos daktarų disertacijas: 1980 m .-K .R epšas, 1981 m.-V.Dienys, 1982 m .- V.Bareikis, R.Brazis, R.Tolutis, 1983 m. - A.Reklaitis. 1981 m. pradėjo kurtis jo mokslinės mokyklos antroji karta, kai daktaro disertaciją apgynė J. Požėlos mokinio K.Repšo moki­ nys S.Ašmontas. 1977 metais šiai mokslinei mokyklai, pirmajai Lietuvos mokslo istorijoje, pavyko rasti elektrovaros jėgos ir laidu­ mo asimetrijos susidarimą vienalyčiame izotropiniame puslaidi­ ninkyje. Jis užregistruotas SSRS atradimų registre Nr. 85. 1974 metais į J. Požėlos mokslinę mokyklą įsitraukė buvęs J. Viščako mokinys A.Matulionis. Taip J.Poželos mokslinė mokyk­ la išaugo iki 10 mokslo daktarų - J.Požela, S. Ašmontas, V.Bareikis, R.Brazis, V.Dienys, A Laurinavičius, A.Matulionis, Rėklaitis, K. Repšas, R.Tolutis ir 45 kandidatų (4 kandidatai, parengę savo disertacijas, vadovaujami J. Požėlos, perėjo dirbti į kitas mokslines kryptis ir net kitas visuomeninės veiklos sritis). Juro Požėlos mokslinė mokykla, be abejo, šiuolaikinė fizi­ kos mokykla. Joje dominuoja kolegialūs ryšiai, identifikuojami ben­ dromis publikacijomis su 27 autoriais, įeinančiais į mokslinę mo­ kyklą. Tačiau ir šioje mokykloje, ypač vėlesnėse jos raidos stadijose, atsirado ryšių „mokytojas-mokinys“ tipo, identifikuojamų mokyto­ jo darbų citavimu jo mokinių darbuose. Tokie ryšiai sieja J. Požėla su jo mokiniais S. Kalvėnu - 78 citavimai, V. Dieniu - 28, T. Baniu - 17, S. Gečiausku - 14 ir t.t. Kaip ir A.Juciui, taip ir J.Poželai pavyko sukurti tarptau­ tinį „nematomą koledžą“. Jo darbus citavo 36 užsienio moksli­ ninkai 328 jų publikacijose, iš jų 41 - JAV, 33 - VDR, 5 - Angli­ joje, 4 - Čekoslovakijoje ir t.t. Iki šiol Juro Požėlos ir jo mokinių darbai yra gausiai cituo­ jami pasaulio fizikos literatūroje. (N. Šaduikienė, 1987, 1989).

41

1.4.4. Jurgio Viščakofoto elektrinių reiškinių aukštųjų varžų puslaidininkiuose mokslinė mokykla

Tai fotoelektrinių reiškinių aukštųjų varžų puslaidininkiuo­ se, elektrografijos ir lazerinės spektroskopijos mokslinių tyrimų kryptis. Jurgio Viščako mokslinė mokykla susiformavo 1976, kai daktaro disertacijas apgynėjo mokiniai E. Montrimas - 1973 me­ tais ir A. Sakalas - 1976 metais. Nuo 1978 metų į tą mokyklą įsi­ traukė dar vienas daktaras - J. Vaitkus. Vadovaujant J. Viščakui buvo apgintos 45 kandidatinės disertacijos. Iš jų penki buvę aspirantai - E.Montrimas, A.Sakalas, J.Vaitkus, A.Matulionis, R.Baltramiejūnas tapo daktarais. 1982 metais pradėjo formuotis J.Viščako mokinio J.Va kaus mokslinė mokykla, kai J.Vaitkaus mokinys R. Baltramiejūnas, kurį konsultavo ir J.Viščakas, apgynė daktaro disertaciją. 1982-1991 metais prof. J.Vaitkus sukūrė savo mokslinę mokyk­ lą, naujausią šiuolaikinėje Lietuvos fizikoje. Jurgio Viščako mokslinei mokyklai būdingesni „moky­ toj as-mokinys“ ryšiai. Jo idėjos ir asmenybės patrauklumas ypač didelę įtaką turėjo J. Vaitkaus mokslinių interesų formavimuisi, identifikuojamam pagal mokytojų idėjų citavimą mokinio darbuo­ se. J. Vaitkus savo mokytojo darbus cituoja 42 kartus, kitas jo moki­ nys E.Montrimas - 34 kartus, V.Gaidelis - 33, A Smilga - 17, R.Bal­ tramiejūnas - 19 kartų, R.Baubinas - 12 kartų, S.Karpinskas - 9 ir 1.1. Paskutiniuoju J. Viščako gyvenimo periodu mokytojo ir moki­ nio ryšiai peraugo į kolegialius: su J. Vaitkumi paskelbtos 28 ben­ dros publikacijos, su E. Montrimu - 10, V. Gaideliu - 13, A.Smilga - 16, R.Baltramiejūnu - 8, R.Baubinu - 6 ir t.t. Jurgiui Viščakui taip pat pavyko savo darbais sudominti už­ sienio mokslininkus. Jo darbai cituojami JAV, Anglijoje, Prancūzi­ joje, VDR, Indijoje, Vengrijoje, buvusioje SSRS. (N. Šaduikienė, 1989). Jo darbais domėjosi ir citavo savo publikacijose 105 mokslininkai, iš jų 33 - užsienio.

42

1.4.5. Juozo Vidmančio Vaitkaus lazerinės puslaidininkių fizikos mokslinė mokykla

Juozo Vidmančio Vaitkaus mokslinė mokykla yra trečio­ sios kartos akademiko Povilo Brazdžiūno inicijuotos puslaidinin­ kių fizikos mokykla (P. Brazdžiūnas - jo mokinys Jurgis Viščiakas jo mokinio mokinys J. V. Vaitkus). Tyrimų metodais ji gerokai nu­ tolusi nuo savo kamieno P. Brazdžiūno sukurtos socialinės grupės. Tačiau savo tyrimo objektu ir socialine genetika ji įeina į P. Braz­ džiūno interesų kryptį. Juozo Vidmančio mokslinę mokyklą indentifikavo ir savo bakalauro darbe sėkmingai apgynė VU Komunikacijos fakulteto absolventė Aušra Ramoškaitė (Ramoškaitė A., 1999). Deja, ją, bai­ gusią bakalauro studijas, kitos mūzos paviliojo. Todėl ir šią moksli­ nę mokyklą pateikiame atliktų darbų apžvalgoje, o ne vienoje iš pagrindinių dalių. Profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus (g. 1941) nuėjo il­ gą fiziko kelią nuo laboranto (1953) iki katedros vedėjo (1977), profesoriaus (1980), Lietuvos mokslų akademijos nario kores­ pondento (1985), Puslaidininkių fizikos probleminės bei Optoelektronikos ir mikroelektronikos fizikinių pagrindų mokslinio ty­ rimo laboratorijų mokslinio vadovo, VU mokslo reikalų prorekto­ riaus (1986-1990), Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto direktoriaus (1992), specializuotosios tarybos mokslų daktaro di­ sertacijoms ginti pirmininko, Lietuvos ir Švedijos draugijos pirmi­ ninko (1995). Prof. J.V.Vaitkus ir jo mokiniai tyrė puslaidininkių fotolaidumo kinetiką, lazerio spinduliavimo ir puslaidininkių sąvei­ ką (nustatė krūvių rekombinacijos ir pernešimo stipriai suža­ dintuose puslaidininkiuose dėsnių). Pritaikė Hofo fotoefekto relaksaciją bei netiesinę absorbciją defektams ir nepusiausviriems reiškiniams puslaidininkiuose tirti, sukūrė daugiakana­ lių fotoelektrinių keitiklių, kristalinių puslaidininkių sluoksnių elektrinio parametrų tyrimo metodų, išnagrinėjo netiesinių pus­ laidininkių elementų taikymo kvantinėje elektronikoje, integrinėje optikoje galimybes (Lomsargis V., 1974).

43

1985 metais J. V. Vaitkus kartu su kolega A. Sakalu gavo Lietuvos TSR valstybinę premiją už darbų ciklą “Defektų įtaka pus­ laidininkių junginių elektrinėms ir optinėms savybėms (1965 1980)” (Jonaitis H., 1977). J. V. Vaitkus paskelbė per 200 mokslo darbų, monografiją “Puslaidininkių su giliaisiais lygmenimis fizika ir medžiagotyra” (1977, rus.) su bendraautoriais, mokomąją priem onę “Elektronų statistika ir šuoliai puslaidininkiuose” (su J. Viščaku, 1979). Skaitė paskaitas Čekoslovakijos, Lenkijos, Švedijos, VFR universitetuose. Vadovaujant J. V.Vaitkui pirmąją kandidatinę disertaciją 1972 metais apgynė A. Urbelis. 1972 -1995 metais kandidatines (po 1993 LR daktaro) disertacijas, jam vadovaujant apgynė 27 aspirantai. 1982 metais daktaro (po 1993 m. laipsnis nostrifikuotas į habilituoto daktaro) disertaciją apgynėjo buvęs aspirantas R. Baltramiejūnas; 1990 m. - kiti du buvę jo aspirantai V.Gavriušinas ir K. Jarašiūnas. Taigi J. V. Vaitkaus mokslinė mokykla susiformavo 1990 metais. Kasmet ji pasipildo jo ir jo mokinių mokiniais. 1990 metais pradėjo formuotis ir J.V.Vaitkaus dukterinė mokslinė mokykla, formuojama jo mokinio R.Baltramiejūno. Tais metais daktaro (habil. dr.) disertaciją apgynė R.Baltramiejūno mo­ kinys E.Kuokštys ir 1991 m. kitas jo mokinys - A.Zukauskas. J. V. Vaitkaus vadovaujamoje mokslinėje kryptyje buvo a gintos 6 daktaro (habil. dr.) ir 41 daktaro (kandidatų) disertacijos. Kaip parodė tolesnė komunikacinių ryšių “mokytojas - mo­ kinys” ir kolegialių ryšių analizė, ne visi šioje kryptyje apgynę kan­ didatines disertacijas liko J. V.Vaitkaus ir R.Baltramiejūno moksli­ nėje mokykloje. Dalis fizikų pasitraukė į kitas mokslinių tyrimų kryptis. J.V.Vaitkaus mokslinėje mokykloje dažnesni kolegialūs ryšiai - jų 18. Tačiau gana dažni ir “mokytojas - mokinys” ryšiai. Jų 13. “Mokytojas - mokinys” ryšiai stipriausi su R.Baltramiejūnu. Jis savo publikacijose J.Vaitkaus darbus cituoja 62 kartus, K.Jarašiūnas - 42, V.Grivickas - 25, E.Gaubas - 21, J.Storasta -19, A.Urbelis -17, V.Niunka -10, L. Jonikas ir T. Giedrys - po 9, V.Kažu-

44

kauskas -11, V. Narkevičius -17, V.Gavriušinas - 7, Č.Kulevičius 4. Vėlesnėse tyrimų stadijose šie ryšiai perėjo į kolegialius, irgi gana dažnus: su R.Baltramiejūnu paskelbtos - 62 bendros publikacijos, su Gavriušinu - 27, su KJarašiūnu - 51, su J.Storasta - 21, su E.Gaubu -18, su V. Narkevičiumi -10, su T. Giedriu -17, su V Niunka 20, su E.Kuokščiu - 8 ir t.t. Deja, su 9 jo buvusiais aspirantais po disertacijos gynimo jokių ryšių nerasta. Jie iš mokslinės mokyklos pasitraukė. Tai aukšto produktyvumo Lietuvos fizikos mokslinė mokyk­ la, pelniusi platų pripažinimą pasaulyje. Vien tik jos vadovo prof. J.V.Vaitkaus darbai pasaulio literatūroje buvo cituoti 1964 -1990 metais - 264 kartus, 1990 - 1995 m. dar 128 kartus. Jie cituoti tarptautiniuose leidiniuose bei Rusijoje, Čekoslovakijoje, Vokieti­ joje, JAV, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Prancūzi­ joje. R. Baltramiejūno darbai cituoti iki 1990 - 318 kartų, 1990 1995 m. dar 67 kartus, K Jarašiūno darbai - iki 1990 m. buvo cituo­ ti 53 kartus, 1990 - 1995 m. dar 43 kartus ir t.t. (Voverienė O., 1999). 1997 metais K Jarašiūnui, G.Juškai, J.V.Vaitkui ir L.Subačiui buvo paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija už dar­ bų ciklą “Šviesa sužadintų elektronų dinamika puslaidininkiuose (1985 - 1995)” (Vaitkus J.,1999). Autoriai su bendraminčiais atliko krūvininkų dinamikos tyrimus įvairios sandaros ir defektingumo puslaidininkiuose. A t­ likti darbai leido: - sukurti naujas fizikinių reiškinių tyrimų ir medžiagos param etro nustatymo metodikas, kurių originalumas ir nauda įvertinta tarptautiniu mastu; - atskleisti naujus krūvininkų pernašos, rekombinacijos bei vidinių elektrinių laukų dinamikos dėsningumus; - patikslinti nepusiausviriųjų krūvininkų dinamikos m o­ delius, susijusius su nehomogeniniu defektų pasiskirstymu m e­ džiagoje. (Vaitkus J., 1998)

45

1.5. LIETUVOS BIOLOGŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS Kita VU Komunikacijos fakulteto absolventė Rima Petke­ vičiūtė (Petkevičiūtė R., 1995) savo diplominiame darbe išanaliza­ vo Lietuvos biologų disertacijų srautą 1940 - 1990 metais ir nusta­ tė: 1. Kad 1940 - 1990 metais Lietuvos mokslininkai biologai apgynė 92 daktaro ir 942 biologijos kandidatų disertacijas. 2. Buvo sukurtos kelios biologų socialinės grupės. Tai biolo­ gijos daktaro A. Minkevičiaus socialinė grupė, jungianti 2 daktarus (A. Minkevičius ir M. Ignatavičiūtė) ir 25 biologijos kandidatus. Biologijos daktaro A. Malachovskio socialinė grupė, jungianti du mokslo daktarus (A. Malachovskį ir V. Rančelį) ir 29 kandidatus. Biologijos daktaro L.Aizenbudo socialinė grupė, jungianti 1 moks­ lų daktarą ir 19 kandidatų. Prof. A. Praškevičiaus socialinė grupė, jungianti du biologijos daktarus (A. Praškevičius ir A. Toleikis) ir 16 kandidatų. A. Toleikio socialinė grupė, jungianti 1 daktarą ir 5 kandidatus. P ro f. A. Kanopkaitės socialinė grupė, jungianti 1 bio­ logijos daktarą ir 16 kandidatų. Prof. A. Merkio socialinė grupė (1 daktaras ir 15 kandidatų). Prof. Z. Vagonio socialinė grupė (1 dak­ taras ir 15 kandidatų). T. Ivanausko socialinė grupė (1 daktaras ir 12 kandidatų). A. Jasaičio socialinė grupė (1 daktaras ir 12 kandi­ datų). K Brunzos socialinė grupė (1 daktaras ir 11 kandidatų). To­ kia pati ir A.Glemžos socialinė grupė (1 daktaras ir 11 kandidatų) ir t.t. 3. Autorei pavyko indentifikuoti 2 biologų mokslines mo­ kyklas: J. Dagio - augalų fiziologijos (joje 5 biologijos daktarai ir 32 kandidatai) ir P. Šivickio morfogenezės mokslinę mokyk­ lą. Joje 6 biologijos mokslų daktarai ir 21 kandidatas. 1.5.1. Jono Dagio augalų fiziologijos mokslinė mokykla

Šioje mokslinėje mokykloje 5 biologijos mokslų dakta­ rai ir 32 kandidatai (žr.2 schemą).

46

2 sch em a J. Dagio mokslinė mokykla

1 E.A ugustinaitienė R.Kelpšaitė

1963 Į1974

1A. Prijalgauskienė 1989 1A. Savickaitė B. Suslavičius | J. Taučinas A.Lugauskienė

I A.Kcršulis

L

b

1972 [ 1971

Įb

1985 |1963 1971

ĮĮ.

K. Antanavičienė

I970 Į—

A.Bucevičiūtė

1962 Į—

E.ŠaUenienė

M .Ccrniuuskicnė

1975

A .Rrupovnickienė 1990

J.Darginavičienė

1968

O .Anisimovienė

B.Jusevičiūtė

1968

E.Bakšytė

1980

B.Kizicnė

1968

K.Cieminis

1975

A.Lučinskienė

1968

V.Rančelienė

1.975

V.Mališauskienė

1966 Į—

1G.Mockulė- Navailienėl973

H H H K

T.Matcikicnė

1971Į—

G .M ontvilienė

1971

I.Naktinis

1970

A.Ptt trinias

1963J—

I.Slavėnas

1958

1965

1974

l.Sriuhaitė- Gruodienė rnė 1957 j—

Į—

A.Siuliauskas

1967

A.Spokauskas

1967 [—

I. Vitkienė

19741

J. Dagys gimė 1906 m. Biržų rajone. 1930 m. baigė Kauno universitetą. 1933 -1935 m. specializavosi Graco (Austrija) fizio­ logijos institute. Šiame institute apgynė disertaciją, už kurią jam 1935 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1938 m. tobulinosi Utrechto universitete (Olandija). 1940 m. Vilniaus universitete pra­ dėjo dėstyti augalų anatomiją ir fiziologiją. J. Dagio tyrimo objektai: mielių augimą skatinančios m e­ džiagos, fitoncidai ir jų panaudojimas prieš augalų ligas, Balti-

47

jos pajūrio augalų ekologija, vitaminų, mikroelementų, augimo re­ guliatorių poveikis augalų augimui ir derliui. Pagrindinė J. Dagio tyrimų kryptis - augalų fiziologija. Pirmuosius tyrimus augalų fiziologijos srityje mokslininkas api­ bendrino daktaro disertacijoje. Disertacijos tikslas - nustatyti, ar yra bioso aukštesniuose augaluose ir kokia jo fiziologinė funkci­ ja bei cheminė sudėtis. Vadovaujant profesoriui J.Dagiui, apginta 21 kandidatinė disertacija, o iki 1990 m. 4 buvę jo kandidatai apgynė daktaro disertacijas. Tai P.Bluzmanas (1965), S.Stašauskaitė (1969), V.Vonsavičienė (1977), M ,.Kušleikaitė (1990). Profesoriaus J.Dagio mokiniai, sekdami mokytojo pavyzdžiu, ir patys vado­ vavo kandidatų disertacijoms. Šie biologijos mokslų daktarai su­ daro profesoriaus J.Dagio mokslinės mokyklos branduolį. Biologijos mokslų daktaras P.Bluzmanas 1944 m. tapo Vilniaus universiteto dėstytoju, o 1975 m. ėmė vadovauti augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedrai. Pagrindinė P.Bluzmano mokslinių tyrimų kryptis - augalų fiziologija. Mokslininkas nu­ statė, kad mikroelementai skatina tiamino ir nikotino rūgšties biosintezę lapuose, rado medžiagų, kurios didina dekoratyvinių augalų atsparumą sieros dioksido priemaišoms ore. Biologijos mokslų daktarui P.Bluzmanui vadovaujant, kandidatines diser­ tacijas apgynė 7 biologai. Biologijos mokslų daktarė S.Stašaus­ kaitė 1964 m. tapo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja. 1978 m. S.Stašauskaitei suteiktas profesorės vardas. Pagrindinė S.Stašauskaitės mokslinių tyrimų sritis - vita­ minų fiziologinis veikimas augaluose. Mokslininkė nustatė, kad mikroelementai, aktyvuodami fermentus, skatina fosforo daugi­ nimąsi augaluose. Prof. S.Stašauskaitė vadovavo 2 biologų kan­ didatinėms disertacijoms. V.Vonsavičienė tyrė mikroelementų įtaką bulvių derliui ir kokybei. Šiuos tyrimus V.Vonsavičienė apibendrino daktari­ nėje disertacijoje, kurią apgynė 1977m. Mikroelementų kiekybinę sandarą tyrė biologijos moks­ lų daktarė M.Kušleikaitė. Mokslininkė 1969 m. vadovaujama profesoriaus J.Dagio apgynė kandidatinę disertaciją. Mikroele­

48

m entų tyrimus M .K ušleikaitė tęsė ir daktarinėje disertacijoje 1990 m. M oksliniai ryšiai mokslinės mokyklos viduje netirti. 1.5.2.

Pranciškaus Sivickio mokslinė mokykla

Akademiko, profesoriaus P.Sivickio mokslinėje mokykloje 6 biologijos mokslų daktarai ir 21 kandidatas (žr.3 schemą).

3 P. Sivickio mokslinė mokykla

49

schema

P. Šivickis gimė 1882 m. Žalakiškių kaime (Raseinių raj.). Mokėsi įvairiuose JAV universitetuose. 1908 m. įstojo į Valparaiso universitetą (Indianos valstija). 1911 m. jį baigė ir gavo bakalauro laipsnį. 1912 m. Ilinojaus valstijos universitete studijavo chemiją ir agronomiją, o 1915 m. Misūrio universitete - mediciną. 1920 m. įstojo į Čikagos universiteto Gamtos fakultetą. Jame gilino zoolo­ gijos žinias. 1922 m. P.Šivickis apgynė disertaciją, už kurią jam bu­ vo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. 1928 m. moksli­ ninkas grįžo į Lietuvą ir tapo Kauno universiteto Matematikos gamtos fakulteto profesoriumi ir lyginamosios anatomijos kabine­ to vedėju. 1940 m. P.Šivickis tapo Vilniaus universiteto Matemati­ kos - gamtos fakulteto biologijos kabineto vadovu, zoologijos ir lyginamosios anatomijos profesoriumi. Viena iš P.Šivickio mokslinės veiklos kiypčių - morfogene­ zė. Tai daugialąsčio organizmo ir jo atskirų organų formos bei struk­ tūros susidarymas ontogenezės eigoje. Pagrindinis mokslininko eks­ perimentinis gyvūnas buvo plokščiosios kirmėlės - planarijos. Pir­ muosius tyrimus ortogenezės srityje P.Šivickis apibendrino daktaro disertacijoje “Planarijos P.lata regeneracijos fiziologiniai tyrinėji­ mai su rūšies aprašymu”. Disertacijoje rašoma apie organizmų re­ generaciją, kaip planarijos atsinaujina iš atskirų kūno nuopjūvų. Makalogija - taip pat viena P.Šivickio mokslinės veiklos kryp­ čių. Mokslininkas tyrė moliuskų fauną. Daugelio metų tyrimų duo­ menis makalogijos srityje P.Šivickis apibendrino monografijoje “Lie­ tuvos moliuskai ir jų apibūdinimas” (1960). Omitoparazitologinius tyrimus profesorius pradėjo 1949 m. Jis tyrė Lietuvos vandenų antinių paukščių parazitines kirmėles. P.Šivickis atliko ir hidrobiologinius tyrimus. Profesorius ne­ mažai nuveikė tirdamas hidrobiontų (vandens gyvūnų) sistematiką ir biologinius procesus. Mokslininkas pirmasis pradėjo sistemingai tirti Lietuvos kūdrų, ežerų ir Baltijos pajūrio fauną. Profesoriaus P.Šivickio iniciatyva Lietuvos MA Biologijos instituto Parazitologijos laboratorija pradėjo padebiologijos tyri­ mus. Tai dirvožemio gyvūnijos tyrimai.

50

P.Šivickiui vadovaujant, apginta 19 kandidatinių disertacijų. Iki 1990 m. 5 buvę profesoriaus kandidatai apgynė daktaro diserta­ cijas. Tai M.Valius (1965), M.Rauckis (1968), O.Atlavinytė (1978), I.Eitminavičiūtė (1982), A.Grigelis (1985). Profesoriaus P.Šivickio mokiniai ir patys vadovavo kandidatų disertacijoms. Moksli­ ninko tyrimus tęsė daugelis jo mokinių. Dirvožemių zoologija, oribatidinių erkių biologija - pagrindinė biologijos mokslų daktarės l. Eitminavičiūtės tyrimų kryptis. I.Eitminavičiūtė 1958 m. pradėjo dirbti Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos institute. 1968 1984 m. dirbo bestuburių zoologijos, o nuo 1984 m. - dirvožemio zoologijos laboratorijos vadove. Iki 1990 m. vadovaujant I.Eitminavičiūtei kandidatines disertacijas apgynė 4 biologai. Visi jie tęsė mokslininkės dirvožemių gyvūnijos tyrimų kryptį. Dirvožemius ty­ rė ir biologijos mokslų daktarė O.Atlavinytė. Hidrobiologiniai tyrimai - pagrindinė biologijos mokslų dak­ taro A.Grigelio mokslinio darbo sritis. A.Grigelis 1956 m. pradėjo dirbti Lietuvos MA Biologijos, o 1959 m. Zoologijos ir parazitolo­ gijos institute. A.Grigelis tyrė Lietuvos ežerų gyvūniją ir biologi­ nius procesus. P arazitologiniai tyrim ai - biologijos m okslų daktaro M.Rauckio mokslinės veiklos sritis. M.Rauckis 1964m. vado­ vaujamas profesoriaus P.Šivickio apgynė kandidatinę disertaci­ ją. Parazitologinius tyrimus mokslininkas tęsė ir daktaro disertaci­ joje (1968). P.Šivickio vadovaujamas, 1948 m. biologijos mokslų kandi­ dato disertaciją apgynė M.Valius. M.Valius 1944 - 1952 m. dirbo Vilniaus universitete, o 1952 - 1959 m. Lietuvos MA Biologijos institute. 1976 - 1984 m. vadovavo ornitologijos laboratorijai. Pagrindinė M.Valiaus mokslinio darbo sritis - paukščių ir žinduolių gyvenimo peri­ odinių reiškinių ekologija.

51

1.6. LIETUVOS BIOCHEMIKŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS Trečioji VU Komunikacijos fakulteto absolventė Vida Jacunskaitė savo diplominiame darbe (Jacunskaitė V., 1998) iš­ analizavo Lietuvos biochemijos instituto mokslo tiriamąją veiklą ir biochemikų apgintų disertacijų 1967 - 1997 m. srautą ir nu­ statė, jog: 1. Lietuvos biochemijos institute nuo 1967 iki 1997 me­ tų buvo apgintos 159 kandidatinės (po 1993 m. daktaro) ir 16 daktaro (po 1993 m. habil. dr.) disertacijų. 2. Lietuvos biochemijos institute buvo sukurtos kelios moks­ lininkų socialinės grupės. Tai habil. dr. A.Gineičio socialinė grupė, jungianti 1 habil. dr. ir 3 daktarus. K.Karpavičiaus socialinė grupė, jungianti 1 habil. dr. ir 8 daktarus. R.Nivinskio socialinė grupė, jungianti 1 habil. dr. ir 5 daktarus. L.Rasteikienės socialinė grupė, jungianti 1 habil. dr. ir 6 daktarus. V.Vėsos socialinė grupė, jungian­ ti 1 habil. dr. ir 3 daktarus. 3. Autorei pavyko indentifikuoti 2 biochemikų moksli­ nes mokyklas - Juozo Kulio, jungiančią 4 habilituotus daktarus ir 16 daktarų, ir Petro Sadausko, jungiančią 4 habilituotus dak­ tarus ir 26 daktarus. L 6.1. Juozo Kulio fermentinės katalizės mokslinė mokykla

Juozas Kulys (g. 1944) baigė Maskvos universitetą 1967 me­ tais. Nuo 1971 metų dirbo Lietuvos biochemijos institute. Nuo 1974 metų - Fermentų chemijos laboratorijos vadovas. Chemijos mokslų daktaras 1982 (nuo 1993 m. habil. dr.), profesorius (1984). Nustatė, kad fermentai greitina elektrocheminius reiškinius. Padarė 25 išradimus. Paskelbė monografijas: “Analitinės sistemos, paremtos imobilizuotais fermentais” (1981) ir “Biokatalizė orga­ ninių junginių elektrochemijoje” (su V.Razumu, 1983). J.Kuliui vadovaujant apginta 19 kandidatinių (po 1993 m. daktaro) disertacijų. Vėliau 3 jo buvę aspirantai V.Laurinavičius

52

(1989), V.Razumas (1990) ir N.Čėnas (1991) apgynė daktaro di­ sertacijas, kurios po 1993 metų nostrifikuotos, pripažįstant jų auto­ riams habilituoto daktaro laipsnius. Kaip minėta anksčiau, šiuo metu Juozo Kulio mokslinė mo­ kykla jungia 4 habil daktarus ir 16 daktarų (i/: 4 schemą). 4 schema J. Kulio mokslinė mokykla

1 Biochemijos institute nedirbo

Valdas Laurinavičius gimė 1949 m. Budų km. Šiaulių raj. Habil. dr. (1989), profesorius. Lietuvos biochemijos instituto Bioanalizės laboratorijos vedėjas. Lietuvos chemikų, biochemikų, biotechnologų draugijų, Lietuvos inžinierių sąjungos, Nacionalinės ge­ ografijos draugijos narys, Europos sąjungos mokslinių program ų ekspertas.

53

Sukūrė analizatorių EKSAN-G, skirtą gliukozės nustatymui kraujuje. Už jį suteikta Lietuvos valstybinė premija (1989). Vykdo užsakomuosius darbus JAV kompanijai “Moltech”, aktyviai daly­ vauja Europos Sąjungos finansuojamose mokslinėse programose. Vykdo bendrus tyrimus su Bohumo (Vokietija), Lundo (Švedija), Maskvos universitetais. Valdemaras Razumas (g. 1955). Elabilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas. Bioelektrochemijos sektoriaus vedėjas, Lietuvos biochemijos instituto direktorius. VDU Aplinkotyros fakulteto profesorius. VDU Senato narys. Valstybi­ nių mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininko pavaduo­ tojas, šešių išradimų, monografijų “Biokatalizė organinių junginių elektrochemijoje” (kartu su J.Kuliu, 1983) ir “Bioamperometrija” (1986) autorius. Už darbų ciklą organinių junginių biokatalizės tyrimai kar­ tu su prof. J.Kuliu gavo Lietuvos valstybinę prem iją (1987). Mokslinių tyrimų kiyptis - biomolekulių fizikinė chemija. Neimantas Čėnas (g. 1957), biomedicinos habilituotas dak­ taras, Lietuvos biochemijos instituto, Ksenobiotikos skyriaus Fer­ mentų chemijos laboratorijos vedėjas. Parašė per 50 mokslinių dar­ bų, tarp jų monografiją “Elektronų pernešimas fermentais” (kartu su bendraautoriais, 1988). Kiekvienas iš mokslinės mokyklos narių ugdo jaunus moks­ lininkus. Vadovaujant V.Razumui apgintos 2 daktarinės disertaci­ jos, N.Cėnui - 3 daktaro disertacijos. Prof. J.Kulio mokslinei mokyklai būdingi kolegialūs ry­ šiai. Kartu su V.Laurinavičiumi J.Kulys yra parašęs 23 moksli­ nius darbus, su V.Razumu - 55, su N.Cėnu - 42, su R.Vidžiūnaite - 18, su A. Malinausku - 16, su B.Kurtinaitiene - 11, su M.Pesliakiene - 10 ir t.t. J.Kulio ir jo sukurtos mokslinės mokyklos narių darbai plačiai žinomi pasaulyje. J.Kulio darbai pasaulio literatūroje 1945 - 1996 metais buvo cituoti 282 kartus, V.Razumo - 68 kar­ tus, kitų autorių - iki 10 kartų.

54

1.6.2. Petro Sadausko imunologijos mokslinė mokykla Vadovaujant P.Sadauskui daktaro disertacijas apgynė 25 buvę jo aspirantai. Trys iš jų V.Kaluina (1982), V.Tamošiūnas (1985)) ir J.Pieškus (1991) - apgynė daktaro disertacijas, ku­ rios 1993 m. buvo nostrifikuotos Lietuvoje ir jų autoriams suteikti habilituotų daktarų laipsniai. Pranas Sadauskas (g. 1928), veterinarijos gydytojas, citologas, veterinarijos daktaras (1964). Lietuvos mokslų akade­ mijos narys korespondentas (1972), Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1978). 1953 metais baigė Lietuvos veterinarijos akademiją. 1952 -1961 metais dirbo Gyvulininkystės ir veterinarijos, 1963 - 1967 m. Botanikos institute. Nuo 1967 metų Lietuvos biochemijos insti­ tuto direktoriaus pavaduotojas, profesorius (1969). Sukūrė citolo­ ginių preparatų gavimo iš gyvo organizmo metodiką, kuria tiriama gyvulių bruceliozė ir leukozė. Tyrė teorinius imuniteto klausimus, citotoksinių medžiagų poveikį organizmo imunologinėms reakci­ joms. Vytautas Kaluina (g. 1931 m.), biomedicinos habil. dr., pro­ fesorius, Lietuvos imunologijos instituto Biomodelių ir toksikolo­ gijos laboratorijos vyr. Mokslinis bendradarbis. Išradimo “Atidali­ namųjų baltymo elektroforetinis nustatymo būdas” bei monografi­ jų “Vištų navikų citomorfologija”, “Paukščių mikroplazmozės” au­ torius. Vytautas Tamošiūnas (g. 1942), habilituotas daktaras, pro­ fesorius (1988), Lietuvos mokslų akademijos narys korespon­ dentas (1996), Lietuvos imunologijos instituto direktorius. Jo tyrimų kryptis - imuninė biotechnologija, diagnostikų ir diagnostikumų kūrimas, tyrimas ir taikymas. Tyrė molekulinių ir ląstelinių imuniteto mechanizmo retrovirusinių (sukeliančių AIDS, žmonių ir gyvulių leukemijos) savybes ir sąveiką su imunokompetentinėmis ląstelėmis. Parašė per 260 mokslo darbų, tarp jų monog­ rafiją “Virusinės limfoleukozės imunobiologija” ir vadovėlį stu­ dentams “ Molekulinės imunologijos ir imunochemijos pagrindai” (1991). Juozas Pieškus (g. 1941), habilituotas daktaras, profeso­ rius. Imunologijos instituto mokslinės tarybos pirmininkas, Imu-

55

nologijos laboratorijos vedėjas, Lietuvos veterinarijos akademijos tarybos narys. Parašė 105 mokslinius darbus. Mokslinių tyrimų kryp­ tis - gyvulių humoralinio imuniteto ypatumai esant patologijai. Vadovaujant P.Sadausko mokiniui VTamošiūnui apgintos dvi daktaro disertacijos, J.Pieškui -1. Ir šiai mokslinei mokyklai būdingi kolegialūs mokytojo ir jo mokinių ryšiai. Tai liudija jų bendri darbai. P.Sadauskas su V. Tamošiūnu paskelbė 21 bendrą darbą, su J.Pieškumi -16, su V.Kaluina - 20, su V.Domkumi - 31, su V.Dabkevičiumi -16, su L.Lukšiu -15, su A.Tamošiūnu -12, su V.Giriūnu -11, su V.Jefimovu - 9 ir t.t. Kolegiški santykiai su mokyklos vadovu sieja 17 jo moki­ nių. (Schemoje pateikta jo mokslinės mokyklos struktūra). 5 schema P. Sadausko mokslinė mokykla

1) Disrctacijos vadovaiRSadauskas irEC heisin 2) Disrctacijos vadovaiRSadauskas ir L.Lukiva .1) Disrctacijos vadovaiRSadauskas ir A DeSrius

1

4) 5) 6) 7) 8)

Disrctacijos vadovaiRSadauskas ir M.Pokrovskaja Disrctacijos vadovaiRSadauskas ir V.Domkus Disretacijos vadovaiRSadauskas ir B.Zebenkienė Disrctacijos vadovaiP.Sudauskus ir V.Kaluina Disrctacijos vadovaiRSadauskas ir A.Gincitis V Disrctacijos vodovaiP.Sadauskas ir V.TaraoSiūnas

56

LITERATŪRA

1. Antonov A. N. Preemstvennostj i vozniknovenije novogo znanija v nauke. M.: MGU, 1985. - 171 s. 2. Boiko E. S. O poniatiji „stilj myšlenija“ učenogo i ego zagadkach //Čelovek nauki. - M., 1974. - S. 210-213. 3. Chaitun S. D. Ob istoričeskom razvitiji poniatija naučnoj školy //Školy v nauke. - M., 1977. - P.275-285. 4. Chramov J. Školy v nauke //Voprosy istoriji estestvoznanija i techniki. - 1982, N 3, s. 54-57. 5. Česnova L.V. Preemstvennostj naučnych škol v entomologiji. - M.: Nauka, 1980. - 174 s. 6. Vant Hoff J.H. De Verbeeldingskracht in de Wetenschap. Rede voerung by de avaarding van het hooglleraasambt aan de Universitei te Amsterdam, Uitgespraken den Okteober 1878. - Rotterdam, 1878. - Cit. pagal: Šreiber K. Neskolko myslei o značeniji naučnych škol // Školy v nauke. - M., 1977. - P.504-550. 7. Jacunskaitė V. Lietuvos Biochemijos instituto veiklos bibliometrinė analizė. Dipl. d./ Vad. O.Voverienė. - V.: VU, 1998. -137 p. 8. Jaroševskij M.G. Triochaspektnostj nauki i problemy nauč­ noj školy // Socialno - psichologičeskije problemy nauki. - M., 1973. - S . 174-184. 9. Jaroševskij M.G. Logika razvitija nauki i problemy naučnoj školy // Školy v nauke. - M., 1977. - S.7-97. 10. Jonaitis H. Fizikos ir matematikos vaidmuo spren­ džiant X penkmečio uždavinius. - V., 1977. -20 p. 11. Adolfas Jucys. Izbranyje trudy. Teorija mnogoelektronnich atomov /Sostav. T.Strockytė. - V., 1978. - P.10-11. 12. Karazija R. Fizikos raidos dėsningumai. - V.:Žinija, 1973. -31 p. 13. Kapica P.L. Eksperiment. Teorija. Praktika. - M.: Nau­ ka, 1987. - 495 s. 14. Karcev V. P. Leningradskaja naučnaja škola mašinostroenija i ėjo rolj v razvitiji elektroenergetičeskoj techniki v SSRS: Avtoref. diss. dr. techn. nauk. - M., 1983. - 21 s. 15. Karcev V. P. Vsegda molodaja fizika. - M.: Sovetskaja Rossija, 1983. - 367 s.

57

16. Kazanskij B.A., Nesmejanov A.N., Plate A.F. Raboty akademika N.D. Zelinskogo i ego školy // Učenyje zapinski MGU. 1956, v. 175, s.l 13-117. 17. Krebs H. Formation of Scientist //Nature (London). - 1967, v. 215, p. 1441-1442 18. Krebs H. Stanovlenije učionogo //Priroda. - 1969, N 3, p. 57-58. 19. Krikštopaitis A., Tupčiauskas A. Stanovlenije i razvitije Akademiji Nauk Litovskoj SSR //Voprosy istoriji estestvoznanija i techniki. - 1982, N 3, s. 18-24. 20. Lange K.A. Klassičeskije i sovremenyje naučnyje školy //Organizacija upravlenija naučnymi issledovanijami. - L., 1971. - S.202-208. 21. Lange L. Klassičeskije i sovremenyje naučnyje školy i naučno - isledovatelskije objedinenija //Školy v nauke. - M., 1977. S. 265-274. 22. Lapšin I.I. Filosofija izobretenija i izobretenije filosofiji - M., 1922. 23. Liachovič E.S., Lukina N.M. Mesto i rolj naučnoj školy v podgotovke kadrov // Socialnyje problemy nauki, obrazovanija, vospitanija. - Tomsk, 1977. - P.59-70. 24. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1981. - P. 563 25. Lomsargis V. Aštuntoji šviesos spalva: pokalbis su J.V.Vaitkumi //Nemunas. - 1974, Nr. 6, p. 28-29 26. Malcienė L. O problème informacionnoj modeli nauč­ noj školy // Voprosy informacionnoj teoriji i praktiki: Sbomik naučnych statej.-M ., 1982. - S. 35-46. 27. Malcienė L. Komunikacinis mokslinės mokyklos raidos modelis // Mokslas ir gyvenimas. - 1985, N 9, p. 18-19, 31 28. Malcienė L. Mokslinės grupės veikla // Mokslas ir gy­ venimas. - 1983, N 8, p. 18-19 29. Malinz N. Modeli razvitije teoretičeskich grupp v sociologiji // Naučnaja dejatelnostj: Struktūra i Instituty. - M., 1980. - S.257-282 30. Matulis J. Mokslinė mokykla ir jos vadovas // Moks­ las ir gyvenimas. - 1979, N 12, p. 14-15

58

31. Migdai A. O psichologiji naučnogo tvorčestva //Razdumja učenogo - M., 1983. - P.100-107. 32. Molj A. Sociodinamika kultury. - M.: Progress, 1973. - 125 s. 33. Model L. Razmyšlenija matematika. - M.: Znanije, 1 9 7 1 .- 63 c. 34. Morgan T. Eksperimentalnyje osnovy evoliuciji. - M., L., 1986. - 169 s. 35. Pavlov I. P. Polnoje sobranije sočinenij. Rn. 2. - M., 1952. - 354 36. Pošatajevas V. Koks turi būti mokslinis kolektyvas? / / Mokslas ir technika. - 1973, N 11, p. 24-27. 37. Petkevičiūtė R. Lietuvos biologų apgintų disertacijų srauto bibliometrinė analizė (1940 -1990). Dipl. d. / Vad. O.Voverienė - V.: VU, 1995. - 155p. 38. Railienė B., Voverienė O. Lietuvos chemikų moksli­ nės mokyklos // Mokslas ir technika. - 1988, N 12, p.35 39. Railienė B. Lietuvos chemikų mokslinės mokyklos: Bibliometrinė analizė: Dis. soc. m. dr. autorei. - V., 1996. - 17 P40. Railienė B., Voverienė O. Scientific schools of Lithuanian Chemistry: Bibliometrical Approach // Chemija. - 1995, N 3, p. 92-93. 41. Ramoškaitė A. Profesoriaus Juozo Vidmančio Vait­ kaus mokslinė mokykla. Bakalauro d. /Vad. O.Voverienė. - V.: VU, 1999. -84 p. 42. Saliamon L. S. Bifunkcionalnostj nauki i neko toryje problemy naučnych škol // Školy v nauke. - M., 1977. - S. 181186. 43. Sasnauskaitė G., Voverienė O. Akademikui Ragulskiui - 70 // Mokslo Lietuva. - 1996, N 17(132), p.4. 44. Semionov N.N. K statje Hansa Krebsa „Stanovlenije učionogo“ // Priroda. - 1969, N 3. 45. Šaduikienė N., Voverienė O. Jis - pirmasis. Akad. P. Brazdžiūno mokslinė mokykla // Mokslas ir technika. - 1987, N 9, p.34-35

59

46. Šaduikienė N. Naučnaja skola akademika J. Požely // Matematičeskoje estestvoznanije v ego razvitiji: Sbomik naučnych trudov. - Kijev, 1987. - S. 171-176. 47. Šaduikienė N. Istorija formirovanija naučnych fizičeskich škol vLitovskoj SSR(1940-1985): Avtoref. diss. kand. f iz mat. nauk /VIET. - M., 1989. - 25 s. 48. Šaduikienė N. Lietuvos fizikų mokslinės mokyklos // Lietuvos kultūros kongresas. - V., 1991. - P. 471-472. 49. Šenavičienė-Dundulytė E.B. Stanovlenije naučnoj školy A. Jucysa po teoretičeskoj fizike v Litve v 1933-1962 g. //Sta­ novlenije nauki i naučnych kollektyvov Pribaltiki. - Riga, 1985. - S . 9 9 - 100. 50. Školy v nauke /red. S. Mikulinskij, M. Jaroševskij, G. Kreber, G. Šteiner. - M.: Nauka, 1977. - 523 s. 51. Tupčiauskas A. Šutinytė P. Stanovlenije i razvitije fizičeskich naučnych kollektyvov Pribaltiki: Tez. dokladov. - Riga, 1985. - S.97-98. 52. Tupčiauskas A. Naučnaja fizičeskaja skola v Litve // Voprosy istoriji nauki i techniki v Pribaltike. - V., 1979. - S. 114115. 53. Uolgar S. Identifikacija i opredelenije naučnych kol­ lektyvov // Naučnaja dejatelnostj: Struktūra i instituty. - M., 1980. - S. 200-216. 54. Vaitkus J. Puslaidininkiai atskleidžia savo paslaptis Mokslas ir technika. - 1998, N 6, p.6-8. 55. Vanagas V. Teorinės fizikos mokykla Tarybų Lietuvo­ je // Mokslas ir technika. - 1980, N 4, p. 9-11. 56. Vitkevičius P. Naučnaja dejatelnostj školy fizikov Vilniusskogo universitetą po issledovaniju elektromagnitnych javlenij v svete mirovoj nauki (seredina XVII - načalo XIX veka) Stanovle­ nije nauki i naučnych kollektyvov Pribaltiki. - Riga, 1985. - S. 9596. 57. Voverienė O. „Mokslinių citatų rodyklės“ panaudoji­ mas informacijos paieškoms // Lietuvos informatikų darbai. 1973, t.2, p.70.

60

58. Voverienė O., Šaduikienė N. Socialno-kommunikacionnaja model sovremennoj naučnoj školy // Voprosy teoriji i praktiki informatiki i naukovedinija v medicine. - M., 1986. - P. 34-35. 59. Voverienė O., Šaduikienė N. Akademiko A. Jucio moks­ linė mokykla // Mokslas ir technika. - 1986, N 5, p. 30-32. 60. Voverienė O., Vilkina O., Ringaitytė D. Identifikaci­ ja naučnych škol v bibliotekovedeniji, bibliografovediniji i in­ formatike // Naučnyje i techničiskije biblioteki SSSR. - 1989, N 2, p. 11-18.

61. Voverienė O., Vasina M. Naučnaja skola naukovedenija G. M. Dobrova // Naukovedenije i informatika. - Tambov, 1991. - S.141-142. 62. Voverienė O. Lietuvos mokslinės mokyklos. Jų tyri­ mai ir problemos // Mokslo Lietuva. - 1991, N 3, p. 3. 63. Voverienė O. Lietuvos mokslinės mokyklos // Lietu­ vos kultūros kongresas. - V., 1991. - P. 473-475. 64. Voverienė O., Vilkina O., Ringaitytė D. TSRS infor­ matikų ir bibliotekininkų mokslinių mokyklų klausimu // Knygotyra. - 1991, N 17(24), sąs. 2, p. 29-39. 65. Voverienė O. Per aspera ad astra (K. Ragulskio moks­ linė mokykla) // Mokslo Lietuva. - 1992, N 20 (59), p. 4,6. 66. Voverienė O. Kristaliukai tebežėrintys vaivorykštės spalvom // Mokslo Lietuva. - 1992, N 20 (59), p. 4,6. 67. Voverienė O. Mokslinė mokykla - mokslotyros kate­ gorija // Mokslo Lietuva. - 1994, N 12, p. 9-10, Mokslotyrininkų mintys. - V., 1994. - P. 106-111. 68. Voverienė O. Bibliometrija. - V.:VU 1999. - 299 p. 69. Zinevič A. J. Stanovlenije naučnoj školy E. N. Pavlovskogo // Školy v nauke. - M., 1977. - S.486-502.

61

2. LIETUVOS CHEMIKŲ MOKSLINĖS MOKYKLOS

2.1. Chemijos mokslas Lietuvoje iki 1990 metų Lietuvos chemijos mokslo struktūrizacijos proceso tyrimas apima 1940-1990 metus. 1940 metais už ikikarinius darbus moks­ lo daktaro laipsnis buvo patvirtintas akad. J. Matuliui, o 1990 me­ tais pasibaigė daugiau kaip 50 metų trukęs Lietuvos valstybės isto­ rijos etapas, kuriam tyrinėtojai dar paskirs ne vieną mokslinį darbą. Pusė amžiaus - labai trumpas laikotarpis mokslui, kuris pirmuo­ sius žingsnius žengė kartu su pačia žmonija, kaip alchemija sukles­ tėjo viduramžiais. Vertinant šių dienų požiūriu, tai jau į praeitį grimz­ tantis, tačiau paliekantis mums dokumentuose įamžintas gijas bibliometriniam tyrinėjimui laikotarpis. Pirmuoju etapu bandyta nubrėžti mokslinės mokyklos ri­ bas, pasirinkti kriterijai jai nustatyti. Šis tyrimas yra sąlyginis, ka­ dangi mokslininkų neformalių susibūrimų identifikavimo metodai yra sąlygiški, o taikant skirtingus metodus gali gerokai skirtis ne tiktai mokslinės mokyklos ribos, bet ir samprata. Pagrindinis krite­ rijus pavadinti mokslo darbuotoją mokslinės mokyklos nariu buvo jo mokslinių rezultatų darbo ryšys su moksline mokykla. Antruoju etapu buvo atlikta kiekybinė mokslinių dokumen­ tų analizė. Buvo išanalizuoti 1955-1989 m. publikuoti „Lietuvos mokslų akademijos darbai. B ser.“ ir „Chemija“ (1990). Šiuose pres­ tižiniuose Lietuvos chemijos leidiniuose buvo publikuota 1 511 straipsnių, bendras juose pateiktas citatų skaičius —17756. 19401990 m. Lietuvos chemikai apgynė 801 disertaciją - 55 mokslo daktaro ir 756 mokslų kandidato (čia ir toliau taikoma tyrinėtojo laikotarpio mokslinė terminija). Trečiuoju etapu tyrimo duomenys susisteminti, įvardy­ tos socialinės mokslininkų grupės ir aukščiausia mokslo struk­ tūrizacijos grandis - mokslinė mokykla.

62

Lietuvos chemijos mokslo tyrimas buvo vykdomas bibliometrijos metodais: disertacijų srauto, citavimo ir bendraautorystės analize. Vertinant socialinio-komunikacinio mokslinės mokyklos modelio reikalavimus nagrinėjamo istorijos tarpsnio požiūriu gali kilti diskucijų. Vertinant mokslininkus tik pagal jų mokslinius laips­ nius, kartais neatsižvelgiama į jų darbo specifiką- aukštųjų mokyk­ lų dėstytojai daugiau laiko skiria mokymo procesui, neretai jų tyri­ mo sritis nesutampa su studentų kursinių ar diplominių darbų te­ momis. Apklausus Kauno politechnikos instituto Cheminės tech­ nologijos fakulteto darbuotojus paaiškėjo, kad dauguma atsisakė ruošti daktaro disertacijas, kad galėtų daugiau laiko skirti moky­ mui, Chemijos ir cheminės technologijos instituto darbuotojai naujų, pažangesnių technologijų kūrimui ir jų diegimui gamyboje. Pasirinktieji 50 metų - neilgas laikotarpis, kurio laimėji­ mai, viltys ir perspektyvos rėmėsi daugiau nei 200 metų trukusi Lietuvos chemijos istorija, kurią trumpai apžvelgsime. Jau nuo seniausių laikų žmonės vartojo gamtines medžia­ gas, pažino kai kuriuos cheminius procesus - degimą, metalų lydimą iš rūdų - ir mokėjo jais naudotis. Kasdieniai stebėjimai ir sukauptos praktinės žinios skatino aiškinti gamtos reiškinius. Atsi­ rado nauja medžiagų kitimo tyrimo kryptis - alchemija, kurios tiks­ las buvo paversti vienus metalus kitais: ji buvo paremta mistinėmis idėjomis. Renesanso epochoje atlikti pirmieji bandymai su dujo­ mis, radosi metalurgija. Išvadas mėginta pagrįsti eksperimen­ tais: sukurta dujų surinkimo, jų tūrio matavimo metodika, nustatyti pirmieji dujų dėsniai. XVIII a. pabaigoje chemija ėmė ypač sparčiai žengti į prie­ kį: buvo išskirti deguonis, azotas, vandenilis, patikslinta chemi­ nio elemento sąvoka, atrastas masės tvermės dėsnis. Pagaliau buvo sukurta atomų ir molekulių teorija, tačiau Vilniaus uni­ versiteto šios naujovės dar nepasiekė - neskiriama nuo farma­ cijos, chemija dar ilgą laiką nebuvo dėstoma. Chemijos mokslas Lietuvoje prasidėjo, kai į Vilniaus uni­ versitetą, kuris tuo metu vadinosi Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės Vyriausiąja mokykla, 1784 m. buvo pakviestas italų

63

chemikas Juozapas Sartoris. 1784-1785 m. jis ėmė skaityti chemi­ jos kursą medikams. Iki 1793 m. chemijos paskaitas jis skaitė loty­ nų kalba. XVIII a. pabaigoje chemija jau buvo gerokai toliau pa­ žengusi nei alchemija, bet chemijos dar būta mažai: daugiausia kalbama apie medžiagų gavimą, apdorojimą, technologiją. Profesorius J. Sartoris Vilniuje dirbo neilgai (1784-1793), o išvykdamas į Italiją, padovanojo savo knygas Universiteto bib­ liotekai. Išvykus J. Sartoriui, nuo 1794 m. chemijos kursą ėmė dės­ tyti profesorius A. Sniadeckis, ėjęs Chemijos katedros profeso­ riaus pareigas. Chemikas, biologas ir gydytojas A. Sniadeckis mokėsi Lenkijoje, Krokuvos mieste, Italijoje ir Škotijoje, tobu­ linosi Vienoje. Taigi ir antrasis Vilniaus universiteto chemijos profeso­ rius buvo medikas. A. Sniadeckis daug prisidėjo sudarant che­ mijos nomenklatūrą ir terminus lenkų kalba, netgi laikomas len­ kiškos chemijos terminijos kūrėju (Piročkinas A., 1984). A. Sniadeckis atliko ir eksperimentinių tyrimų su plati­ nos grupės elementais, nagrinėjo jų išskyrimo galimybę. Pietų Amerikos platinos rūdoje 1808m. mokslininkas aptiko iki tol nežinomą elementą, kurį pavadino vesčiu. Eksperimento apra­ šymas, pranešus universiteto Tarybai, buvo pasiųstas į Pranzūzijos mokslų akademiją ir Peterburgo mokslų akademiją. Vestis nebuvo pripažintas, Andriaus Sniadeckio biografai atkreipė dė­ mesį, kad iš visų mokslininko publikacijų tik dvi buvo skirtos eksperimentinio pobūdžio darbams: naujo elemento vesčio ir Rečycos meteorito aprašymui. Apie Rėzeknės meteoritą yra pa­ skelbtas straipsnis, o apie naujojo metalo atradimą diskusijos nesibaigia iki šių dienų, o apie A. Sniadeckio susidomėjimą mi­ neraliniais vandenimis galime sužinoti tiktai iš amžininkų pri­ siminimų. Gydymo tikslais A. Sniadeckis tyrinėjo Varšuvoje pa­ gamintus dirbtinius vandenis, o dirbtinius mineralinius - verti­ no labiau nei natūraliuosius (Gylienė L., 1979). Tarp daugybės A. Sniadeckio auklėtinių buvo prof. I. Fon­ bergas (1801-1891), prof. R. Heimanas (1802-1865) ir prof. I. Domeika (1801-1889).

64

Nuo 1822 m., A. Sniadeckiui pasitraukus iš universiteto, Chemijos katedrai pradėjo vadovauti Ignacas Fonbergas, kuris laikomas geriausiu jo mokiniu. Būdamas tik 17 metų, apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Ištyrė Druskininkų mineralinių versmių vandens sudėtį, parašė cheminės technologijos vadovė­ lį „Chemija, pritaikyta menui ir amatams“ (1827-1829). Radionas Heimanas 1817 m. baigė Vilniaus universitetą, 1822 m. Maskvoje apgynė daktaro disertaciją „Apie chemijos naudą medicinoje“. Jis nemažai prisidėjo prie chemijos mokslo plėtojimo Maskvoje - 1834 m. pastatė pirmąjį laboratorijos pa­ statą universitetui. Ignas Domeika pradėjo studijas Vilniaus universitete, tęsė Paryžiuje. Iki amžiaus pabaigos gyveno Čilėje, kur nuo 1846 m. buvo Santjago universiteto profesorius, o 1867-1883 m. rekto­ rius (Buckus P., 1978). Pirmajai Lietuvos chemijos mokyklai toliau tvirtėti su­ trukdė istorinės sąlygos. Stiprus smūgis senyvam profesoriui bu­ vo jo studentų ir kolegų areštai, prasidėję slopinant filaretų-filomatų judėjimą. Vilniaus universitetas 1832 metais buvo už­ darytas, o jo vietoje įsikūrusi Medicinos-chirurgijos akademija buvo iškelta iš Vilniaus. Tačiau A. Sniadeckio įkvėpti mokiniai, nors ir išsibarstę po visą pasaulį, tęsė mokytojo idėjas, nemažai prisidėjo prie kitų šalių teorinės ir praktinės chemijos plėtoji­ mo (Mačionis Z., Kudaba J., 1984) Po 1831 m. sukilimo, caro valdžiai uždarius Vilniaus uni­ versitetą, mūsų krašte ilgam laikui buvo sustojusi ir chemijos mokslo raida. Viena seniausių profesinių draugijų, ilgai puoselėjusi už­ daryto universiteto tradicijas, buvo Vilniaus medicinos draugi­ ja. Jos veiklą caro valdžia norėjo apriboti daugiausia Vilniaus miesto sanitarinės priežiūros uždaviniais, tačiau draugijoje nie­ kada neužgeso mokslo tiriamoji mintis. Nuo 1887 m. prie drau­ gijos buvo atidaryta chemijos mikroskopijos laboratorija, Pa­ stero stotis. Kadangi visų mokslo židinių veikla buvo kreipiama caro administracijos pageidaujama linkme, mokslinis darbas ne­ buvo išsamus, trūko pasirengusių žmonių.

65

Daug politinių ir ekonominių sunkumų stabdė bet kokio mokslo raidą Lietuvoje. 1919 m. Lenkijos okupuotame Vilniuje universitetui suteiktas karaliaus Stepono Batoro vardas. Stepono Batoro universitete Matematikos-gamtos fakultete buvo chemijos skyrius, kuriame per trejus metus susikūrė keturios katedros: neorganinės chemijos (1919), organinės chemijos (1921), fizikinės chemijos (1922), cheminės technologijos (1922). Be studentų praktikos darbams reikalingų įrengimų, bu­ vo prietaisų atomų struktūroms matuoti, aparatūra elektroliti­ nių laidumų matavimams ir kitokie įrengimai. Mokslinis darbas neorganinės chemijos katedroje buvo dirbamas vadovaujant M. Hlaskai: tiriami vandeniniai ir nevande­ niniai elektrolitų tirpalai, tirpikliai su maža dielektrine konstanta, pasiūlyti metodai tirpikliams valyti, gyvsidabrio druskoms, fosfa­ tams nustatyti. Organinės chemijos katedroje buvo tiriami tergenai, pimeno oksidacijos produktai. Fizikinės chemijos katedroje daugiausia tiriama heterogeni­ nių sistemų cheminė kinetika, įvairių metalų tirpimo greitis vande­ niniuose druskų tirpaluose. Nagrinėtas katalizinis kai kurių druskų poveikis joninių reakcijų greičiui. Cheminės technologijos katedros darbuotojai V. Krašev­ skis, K. Gembickis paskelbė keletą straipsnių apie aromatinių angliavandenilių kondensaciją su ketonais. Chemijos dėstytojai buvo aktyvūs Lenkų chemikų draugijos nariai. 1924 m. buvo įkurta šios draugijos Vilniaus sekcija (Vil­ niaus universiteto istorija, 1977). Kaune įkurti Aukštieji kursai, darbas pradėtas septyniuo­ se skyriuose (fakultetuose): humanitarinių mokslų, socialinių mokslų, fizikos-matematikos, chemijos, gamtos mokslų, medi­ cinos ir technikos. Kaune 1922 m. vasario 16 d. įsteigtame Lietuvos univer­ sitete Matematikos -gamtos fakultete buvo trys chemijos ka­ tedros:

66

neorganinės ir analizinės chemijos, organinės chemijos, fizinės chemijos ir elektrochemijos. Neorganinės ir analizinės chemijos katedrą kūrė prof. F.Butkevičius. 1922m. P. Juodakis buvo paskirtas antruoju pro­ fesoriumi. Jaunesnįjį mokslinį personalą sudarė M. Buivydaitė, V. Ciparis, J. Krasauskas, K. Daukšas, J. Kriaučiūnas. Organinės chemijos katedrą įkūrė prof. A. Purenąs. Jau­ nesnįjį mokslinį personalą sudarė: D. Kladiščevas, K. Kladiščevas, A. Zubrys. Fizinės chemijos ir elektrochemijos katedrą kūrė prof. V. Čepinskis. Jaunesnįjį mokslinį personalą sudarė: J. Matulis (1930-1936), J. Janickis, V. Kaikaris. 1936 m. katedros vedėjo pareigas perėmė privatdocentas J. Matulis. Fizinės chemijos katedros vedėjas prof. V. Čepinskis ty­ rinėjo jonų antropiją. Jis išugdė du gabius mokinius: J. Matulį ir J. Janickį. J. Matulis tyrė fotodichronizmo reiškinius sidabro haligenidų sluoksniuose ir organinių dažų kolodijaus bei želatinos sistemose. Už šį darbą 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. J. Janickis daktaro disertaciją apgynė Drezdeno aukšto­ joje technikos mokykloje 1932 m., Vytauto Didžiojo universi­ tete tyrė selenitinės rūgšties druskas. Kauno universiteto chemikai išleido keletą vadovėlių: V.Čepinskio „Fizinė chemija“ (D. 4 1928-1933), K. Daukšo „Kiekybinis analizas“ (1936), A. Purenąs ir kt. darbuotojai su­ kūrė lietuvišką chemijos terminiją. Pradėti fizikinės chemijos (V. Čepinskis, J. Matulis, J. Ja­ nickis), analizinės chemijos (J. Butkevičius, K. Daukšas), neor­ ganinės technologijos (J. Jodelė) tyrimai. Vilniaus universitetas 1939 m. pradėtas reorganizuoti. Naujo Vilniaus universiteto veiklos pradžia - 1939 m. gruodžio 15 d., 1940 m. iš Kauno esančio Vytauto Didžiojo universiteto M atematikos-gamtos fakultetas perkeltas į Vilniaus universi­ tetą. Kaune liko Medicinos, Statybos ir Technologijos fakulte­ tai. Technikos fakultetas reorganizuotas į Statybos ir Technolo­

67

gijos fakultetus. Šis tuometinės valdžios nutarimas įsigaliojo nuo 1940 m. liepos 26 d. Technologijos fakultete patvirtinta 13 ka­ tedrų: mechanikos ir matematikos, fizikos, bendrosios chemi­ jos, braižomosios geometrijos ir grafinių darbų, organinės tech­ nologijos, neorganinės technologijos, mechaninės technologijos, šiluminių variklių, transporto mašinų, mašinžinystės, elektro­ technikos, elektros mašinų ir tinklų, telefono-telegrafo ir ra­ diotechnikos. 1940 m. spalio 1 d. vietoje vienos bendrosios che­ mijos katedros veikė net trys: fizikinės, neorganinės ir organi­ nės chemijos (Mačionis Z., 1991). Mokslinis tiriamasis darbas valstybiniu mastu nebuvo or­ ganizuojamas. Jį dirbo aukštųjų mokyklų profesoriai ir jaunes­ nysis mokslinis personalas. Vilniuje 1941 m. buvo įkurta Lietu­ vos TSR mokslų akademija kaip svarbiausia mokslinio tyrimo įstaiga, vienijanti mokslo darbui žymiausius respublikos moks­ lininkus. 1941 m. gegužės mėnesį buvo įsteigti ir pradėjo veikti šeši institutai: Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos, Etnologijos, Ekonomikos ir Lietuvos teisės ir ūkio is­ torijos. Imtasi parengiamųjų darbų Chemijos, Geologijos ir ge­ ografijos, Biologijos ir Eksperimentinės medicinos institutams įsteigti. Mokslų akademija buvo atkurta 1945 m. balandžio 11 d., o viena iš devynių naujai pradėjusių veikti institutų buvo Che­ mijos ir cheminės technologijos institutas, kurio direktoriumi buvo paskirtas K. Daukšas (profesoriaus vardas suteiktas 1958 m.) (Chemijos institutui 50, 1995). Uždavinius chemijos mokslui diktavo gyvenimas: reikė­ jo tyrinėti mineralines žaliavas, gamtinius vandenis, durpes. Taip pat reikėjo plėtoti ir fundamentalius tyrimus, diegti juos į ga­ mybą, o tam turėjo reikšmės ir anksčiau atliktų darbų tematika. Pagrindiniai tyrimai buvo atliekami Vilniaus universite­ te, Kauno politechnikos institute ir Mokslų akademijos Chemi­ jos ir cheminės technologijos institute. Vilniaus univeritetas atidarytas 1945 m. Chemijos fakul­ tete veikė penkios katedros: neorganinės chemijos, organinės chemijos, fizikinės chemijos, polimerų chemijos ir bendrosios chemijos. Pokario metais buvęs nedidelis fakultetas vėliau smar­

68

kiai padidėjo. Be visą laiką buvusios chemijos specialybės, čia 1959-1964 m. dar buvo rengiami cheminės technologijos, 19611971 m. - biochemijos, 1965-1971 m. pagrindinės organinės ir naftos chemijos sintezės technologijos specialybių kadrai. Šeš­ tojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje Vilniaus uni­ versiteto katedrose pradėjo bręsti mokslinio darbo kryptys, ku­ rios vėliau susiklostė į atskiras problemas. Viena krypčių buvo prof. K. Daukšos vadovaujami res­ publikos mineralinių žaliavų, gamtinių vandenų, cheminių ele­ mentų analizės tyrimai. Pradėtas tyrinėti elementų mikrokiekio nustatymas spektrofometrinės ir kinetinės analizės metodais. Ši kryptis susifor­ mavo į puslaidininikių fizikos ir chemijos problemą. Chemikai organikai sintetino naujus organinius junginius, reikalingus žemės ūkiui. Tiriama sacharozė, celiuliozė bei jos darinių hidrolizė (L. Jasinskienė), nitroanilino reakcija su eti­ leno oksidu (J. Degutis). Susiformavo nauja problema - biolo­ giškai svarbių medžiagų fizikinės ir cheminės savybės ir jų struk­ tūrinė organizacija į biologines sistemas. Nuo pokario metų daug mokslinių darbų universitete bu­ vo atlikta vadovaujant akad. prof. J. Matuliui. Iš tų darbų vėliau susiformavo trečioji problema - mašinų ir įrengimų, aparatū­ ros ir požeminių komunikacijos apsaugos nuo korozijos naujų metodų paruošimas. Plačiai tyrinėjama galvaninių dangų sritis. Fizikinės chemijos katedroje dirbama dviem kryptimis: sidabravimo iš vandeninių ir aliuminavimo iš nevandeninių tir­ palų srityse. Vadovaujant V. Kaikairiui, atlikti platūs tyrimai si­ dabro nusodinimo elektra srityje, nagrinėta galvaninių dangų morfologijos ir elektrokristalizacijos mechanizmas. Septintajame dešimtmetyje polimerų chemijos katedro­ je susiformavo nauja mokslinio darbo kryptis - vandenyje tir­ pių polimerų sintezė ir tyrimas. Vadovaujant J. Bajorui, gauna­ mi pirmieji vandenyje tirpūs polimerai. Vėliau susintetinti van­ denyje tirpūs akriliniai kopolimerai. Susiformavo ketvirtoji pro­ blema - polimerai ir jų taikymas liaudies ūkyje (Vilniaus uni­ versiteto istorija, 1979).

69

Kauno technologijos universitetas - pirmoji savarankiška Lietuvos aukštoji technikos mokykla, įkurta 1950 m. gruodžio 15 d. Kad patenkintų po karo išaugusį statybinių medžiagų poreikį ir paruoštų reikiamus specialistus, dar 1947 metais Kauno universi­ tete vietoje tuometinio Technologijos fakulteto ir Statybinių me­ džiagų fakultetų buvo įkurti trys fakultetai: Elektronikos, Mechanikos, Cheminės technologijos. Cheminės technologijos fakultetą sudarė šešios katedros: Fizinės chemijos, Neorganinės chemijos, Organinės chemijos, Neorganinės technologijos, Organinės technologijos, Cheminės pramonės procesų ir aparatų. Kauno technologijos universitetą reorganizavus į Kauno politechnikos institutą 1950 metais, pasikeitė dviejų katedrų pa­ vadinimai: Fizinės chemijos katedra pavadinta Fizinės ir koloidų chemijos katedra. Neorganinės technologijos katedra - Silikatų technologijos katedra. Buvo įkurta Maisto produktų technologi­ jos katedra. Tik įkūrus Cheminės technologijos fakultetą, mokslinis dar­ bas jame tapo neatsiejama aukštosios mokyklos veiklos dalimi. Mokslinės veiklos pradžioje fakultete buvo pasirinktos konkre­ čios mokslinės problemos: vietinių žaliavų panaudojimas ir nemetalų napatvarių junginių skilimo kinetika. Vėliau atsirado nau­ jų problemų, tačiau jas apibendrinus galima išvardyti septynias problemas: Neorganinės chemijos problematikoje daugiausia anali­ zuojamas nepatvarių organinių junginių susidarymo ir skilimo ki­ netika bei mechanizmas. Tyrimai pradėti ir vykdyti Fizikinės che­ mijos katedroje, vėliau - ir Neorganinės chemijos katedroje. Vie­ na iš tyrinėjimo tikslų - kaip iš pramoninių dujų ir kuro degimo produktų išgauti sieros junginius ir paversti juos naudingomis me­ džiagomis. Tiriant Technines elektrochemijos problemas buvo dir­ bama mangano elektrochemijos ir elektrocheminių metodų tai-

70

kyrao seleno junginių tyrimams srityse. Mangano elektrochemiją tyrinėjo Fizikinės chemijos, vėliau ir Bendrosios chemijos kated­ ros. Tyrinėjimams vadovavo J. Janickis ir B. Stulpinas. Statybinių medžiagų tyrinėjimus atliko Silikatų (Neorga­ ninės) technologijos katedros kai kurie Cheminės pramonės pro­ cesų ir aparatų, Neorganinės chemijos ir Bendrosios chemijos ka­ tedrų darbuotojai. Pirmieji darbai buvo skiriami vietinių minera­ linių žaliavų tyrimui ir jų panaudojimui rišamosioms medžiagoms gaminti. Organinės chemijos srityje pirmieji tyrimai apėmė vieti­ nes augalines ir gyvulines žaliavas. Vėliau buvo pereita prie ami­ nų, aminorūgsčių bei azotingųjų heterociklinių junginių sintezės. Stambiamolekulinių junginių problemos sritis - stambiamolekulinių junginių sintezės ir savybių tyrimas, jų perdirbimo ir iš jų gaminamų tekstilinių medžiagų, odos ir kailių apdailos tech­ nologijos tobulinimas. Pirmieji maisto produktų technologijos tyrimai atlikti ana­ lizuojant spirito technologiją. Buvo ištirtos ir išskirtos pradinės žalio spirito priemaišos. Plačiausiai buvo nagrinėjami su pienu ir jo gaminių technologija susiję moksliniai klausimai. Sprendžiant aplinkos apsaugos problemą Fizikinės che­ mijos katedroje tiriama, kaip išvalyti išmetamas dujas amoniako ir formaldehido gamyboje bei išmetamuosius vandenis formaldehidinių-karbamidinių dervų gamyboje. Organinės chemijos ka­ tedroje tiriamas naftingųjų nutekamųjų vandenų valymo klausi­ mas (Martusevičius M., 1997). Mokslų akademijos Chemijos ir cheminių technologijų institute pirmiausiais veiklos metais buvo tiriamos vietinės žalia­ vos - durpės, statybinės medžiagos, vandenys. 1949 m., vadovau­ jant J. Matuliui, pradėti tyrimai metalų elektrochemijos srityje. Šis žymus Lietuvos mokslininkas subūrė daug specialistų, vado­ vavo jų moksliniam tiriamajam darbui. Nuo 1956 m. elektrocheminio ir cheminio metalų nusodi­ nimo tyrimai tapo pagrindine instituto veiklos kryptimi. Šiuo me­ tu institutas yra vienas stambiausių metalų dangų gavimo iš tirpa­ lų tyrimo centras pasaulyje.

71

Institute įvairiais aspektais nagrinėjamos teorinės ir prak­ tinės fizikinės cheminės galvanotechnikos problemos, tiriamas elektrolizinis metalų ir lydinių išsiskyrimas. Detaliai tiriamas vi­ sų metalų dangų susidarymas. Nagrinėjama nusodinamo metalo jo­ nų būsena tirpale, pagrindinės elektrocheminės reakcijų stadijos krūvio pernešimo greitis ir metalo atomų įsijungimas į metalo kris­ talinę gardelę. Apibendrinti pagrindiniai blizgančiųjų dangų susidarymo mechanizmo procesai. (J. Matulis). Nustatyta blizgodarių ne­ grįžtamosios absorbcijos vaidmuo blizgančioms dangoms for­ muoti ir įrodyta, kad blizgodariais gali būti ne tiktai pirminiai priedai, bet ir antrinių katodinių procesų produktai (J. Matulis, A. Bodnevas). Ištirta platinos, paladžio, radžio kompleksų elektroche­ minė reakcija, naujai nustatomas procesų mechanizmas - ma­ noma, kad redukcijos reakcijose dalyvauja metalo paviršiuje ab­ sorbuoti vandenilio atomai (J. Matulis, S. Chotianovičius). Nu­ statyta, kad, nusodinant metalus iš kompleksinių druskų tirpa­ lų, proceso kinetika labai priklauso nuo pasyvuojančių junginių susidarymo, nes dėl jų pakinta elektrodo paviršiaus aktyvumas (R. Višomirskis). Daug dėmesio institute skiriama galvaninių cechų nutekamajam vandeniui valyti. Sukurtos ir įdiegtos recir­ kuliacinės vandens valymo sistemos. Institute atlikta daug svarbių darbų fizikinės ir analizi­ nės chemijos srityje. Nustatyti neorganinių oksidatorių ir re­ duktorių katalizinio skilimo hidroksidų ir metalų paviršiuje pro­ cesų dėsningumai, nustatyta, kokios stadijos lemia tų procesų greitį (A. Prokopčikas). Išplėtota molekulinės daugiaatomių mo­ lekulių fizikinės absorbcijos teorija, apskaičiuotos įvairių anglavandenilių absorbcijos anglimi charakteristikos (D. Poškus). Išsamiai ištirti vario (III) junginių gavimo būdai ir che­ minės tų junginių savybės šarminiuose tirpaluose, vario (III) jun­ giniai panaudoti naujiems cheminės analizės metodams kurti (G.Rozovskis). O. Galdikienė 1979-1990 m. vadovavo laboratorijai ko­ rozijos procesams tirti, buvo matuojamas galvaninių dangų, nu­ sodintų pagal instituto sukurtas technologijas, korozinis atspa-

72

rūmas. Buvo įsteigtos korozinių tyrimų stotys Vilniuje, Molė­ tuose, Šilutėje, Klaipėdoje, Batumyje, Dušanbe. Laboratorijoje parengta mokslinė-techninė programa „Metalų apsauga nuo ko­ rozijos 1986-1990 metams“ (Matulis J., Gylienė L., 1991). Instituto direktoriumi 1976 m. paskirtas R. Višomirskis(vadovavo iki 1992 metų). Tuo laikotarpiu pagrindinė insti­ tuto mokslinių tyrimų kryptis buvo galvanotechnikos fizikinės ir cheminės problemos: elektrolitinio metalų nusodinimo teorija ir pageidaujamų savybių galvaninių dangų gavimo metodų su­ kūrimas, plastmasių metalizavimas, konversinės dangos, galvanoplastika (Chemijos institutui 50, 1995). Šiuo metu Lietuvos moksle vyksta daug pokyčių. Tikima, kad Lietuvos mokslininkai galėtų visaverčiai (be mažosios vals­ tybės kompleksų) integruotis į pasaulio mokslą, tapti jo sudėti­ ne dalimi. Bendradarbiavimo su užsienio partneriais sutartys turėtų būti pagrįstos objektyviais visame pasaulyje pripažintais kriterijais. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje ir Vilniaus universitete atliekami bibliometriniai tyrimai, siekiant padėti reprezentuoti Lietuvos mokslą pasaulyje.

2.2. Chemijos mokslų struktūrizacijos tyrimas: disertacijų srauto analizė Paskutinis leidinys, kuriame buvo suregistruotos apgintos Lietuvos chemikų disertacijos, yra „Lietuvos chemikų disertacijos, 1947-1989: Bibliografija“ (Railienė B., 1991). Šiame darbe sąrašas papildomas 1990 m. statistika. Renkant duomenis, buvo remtasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos fondo katalogais, informaciniu Vilniaus universiteto biuleteniu (Lie­ tuvos mokslininkai, 1992). Spragų pasitaikė tais atvejais, kai pats autorius nepasirūpino, kad jo disertacijos autoreferatas atsispindė­ tų bibliotekos kataloge. Pirmosios chemijos mokslų kandidato disertacijos po karo Lietuvoje buvo apgintos 1947 m. Kauno Vytauto Didžiojo uni­

73

versitete: J. Mituzo „Pagreitinta karbonatinių padermių cheminė analizė ir jos taikymai Karpėnų cechčteino klinčių masyvų tyri­ mams“ (mokslinis vadovas buvo P. Jodelė) ir J. Vidmanto „Kazlų Rūdos - Zapyškio komplekso durpių masės tyrimas. Ežerėlių ma­ sės savybių kitimas, kaip klodo gilumos priklausomybė“. Diserta­ cijos mokslinis vadovas - A. Purenąs. Nuo 1947 iki 1990 m. Lietu­ voje ir užjos ribų lietuviai chemikai apgynė 55 mokslų daktaro (47 chemijos ir 8 technikos mokslų) ir 746 mokslų kandidato disertaci­ jas. Tuojau po karo disertacijos Lietuvoje buvo ginamos gim­ tąja kalba, nepateikiant autoreferato. Pirmieji autoreferatai, ku­ riuos pavyko aptikti, - išleisti 1952 m . Buvusioje Tarybų Sąjungoje, pasikeitus mokslinių laipsnių ir vardų sistemai, mokslų daktaro laipsnis buvo patvirtintas J. Matuliui (1940 m.), J. Janickis apgynė disertaciją mokslų daktaro laipsniui įgyti 1948 m. (Railienė B., 1992). K. Daukšas pateikė ikikarinius darbus Aukščiausiajai ates­ tacinei komisijai, už kuriuos 1945 m. buvo pripažintas chemijos mokslų kandidato laipsnis. Vadovavimo disertacijoms ir jų gynimo tvarką reguliavo TSRS Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. Jos lei­ džiamuose įsakymuose buvo nurodoma, kokį mokslinį laipsnį tu­ rintys specialistai gali vadovauti disertacijai, taip pat buvo nurodo­ ma, kad „... aukštųjų mokyklų ar mokslinio tyrimo įstaigų tarybos sprendimu aspirantų moksliniais vadovais gali būti skiriami gimi­ ningų mokslo šakų mokslų kandidatai“ (Instrukciji..., 1975).

2. 2. L Apgintų disertacijų srauto dinamika

Disertacijos rengimas yra svarbus etapas mokslo darbuo­ tojo gyvenime: Padedant moksliniam vadovui formuojasi mąsty­ mo ir veiklos įgūdžiai, kurie praverčia savarankiškame darbe. Iš­ analizavus 1947 - 1990 m. apgintų disertacijų srautą nustatyta, kad visoms disertacijoms vadovavo 288 mokslų daktarai ir kandi­ datai. Į šį skaičių pateko ir kitų šalių mokslininkų disertacijos, kurioms vadovavo Lietuvos chemikai. Tyrinėtas laikotarpis buvo

74

suskirstytas į penkerių metų periodus (išskyrus pirmąjį, nuo 1947 iki 1950 m.). Apgintų disertacijų srautas pavaizduotas 1 lentelėje: 1 lentelė Disertacijos, Lietuvos chemikų gintos 1947 - 1990 metais Pirmuoju periodu (1947-1950 m.) buvo apginta viena che­

Periodai

1947 - 1 9 5 0 1951 - 1 9 5 5 1956 - 1 9 6 0 1961 - 1 9 6 5 1966 - 1 9 7 0 1971 - 1 9 7 5 1976 - 1 9 8 0 1981 - 1 9 8 5 1986 - 1 9 9 0 B en d rai:

Bendrai D isertacip s Daktaro Kandidato

1 -

2 10 11 6 9 16 55

7 41 45 84 172 145 89 91 72 746

8 41 45 86 182 156 95 100 88 801

mijos mokslų daktaro disertacija. 1948 m. Maskvos valstybiniame universitete J. Janickis apgynė disertaciją, kurioje apibendrino iki­ karinius darbus. J. Janickis - pirmasis pokario Lietuvos mokslinin­ kas, kuris, pasikeitus mokslinių laipsnių ir vardų sistemai, apgynė disertaciją mokslų daktaro laipsniui įgyti. Per abu 1951 - 1955 m. ir 1956 - 1960 m. periodus nebuvo apginta nė viena daktaro laipsnio disertacija. 1961 - 1965 apginta A. Prokopčiko chemijos mokslų (1964) ir J. Vidmanto technikos mokslų daktaro disertacijos (1964). 1966 - 1970 m. pirmą kartą po karo Lietuvoje apginta tiek daug daktaro laipsnio disertacijų - 10. Tai astuonios chemijos moks­ lų: V. Zelionkaitės (1966), P. Buckaus (1967), K. Višomirskio (1967), V. Daukšo (1968), V. Kaikario (1969), A. Mačiulio (1969), R. Baltrušio (1970) ir A. Bodnevo (1970) disertacijos ir 2 technikos moks­ lų: J. Cipario (1966) ir A. Paulausko (1970).

75

1970 - 1975 m. apginta vienuolika daktaro laipsnio diserta­ cijų. Devyni chemijos mokslų: J. Bematonio (1971), J. Degučio (1972), S. Kutkevičiaus (1972), E. Pacausko (1972) ir D. Poškaus (1972); 2 technikos mokslų: A. Sadūno (1971) ir B. Stulpino (1972) disertacijos. 1976 - 1980 apgintos šešios daktaro laipsnio disertacijos. Chemijos mokslų daktaro disertacijas apgynė E. Levinskas (1976), S. Chotianovičius (1977), E. Jansonas (1979), L Rasteikienė (1980) ir G. Rozovskis (1980); technikos mokslų daktaro - A. Kaminskas (1980). 1980 - 1985 apgintos devynios daktaro laipsnio diserta­ cijos, chemijos mokslų daktarais tapo B. Juodka (1981), J. Ku­ lys (1982), E. Ramanauskas (1982), P-A. Vaškelis (1982), V. Vėsa (1982), V. Janickis (1983), V. Bigelis (1985), L. Kimtys (1985) ir A. Survila (1985). 1986 - 1990 apginta daugiausia disertacijų - šešiolika. Tai 29,09 proc. Lietuvos chemikų daktaro laipsnio disertacijų. Che­ mijos mokslų daktarais tapo K. Karpavičius (1986), R. Sližys (1986), G. Bajoras (1987), L. Simanavičius (1988), Z.-L Be­ resnevičius (1989), V. Butkus (1989), A. Stankevičius (1989), R. Šarmaitis (1989), A. Kazragis (1990), V. Razumas (1990), A. Stanišauskaitė (1990), A. Šačkus (1990), V.-J. Švedas (1990) ir A. Žemaitis (1990), technikos mokslų daktarais - V. Berna­ tonis (1987) ir V. Račinskas (1990). Kandidato laipsnio disertacijas sudaro 93,13 proc. viso disertacijų skaičiaus.

2.2.2. Disertacijų gynimo geografija Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslinių įstaigų indėlis ren­ giant specialistus galėtų būti iliustruojamas taip pat ir juose apgintų disertacijų skaičiumi. Vilniaus universitete disertacijos buvo gina­ mos jau seniai, o Chemijos ir cheminės technologijos institute As­ pirantūros skyrius įsteigtas tiktai 1948 m. Pradžioje kandidatų į aspirantūrą trūko, nes aukštosios mokyklos paruošdavo mažai spe­ cialistų.

76

Viso tyrinėto laikotarpio metu Lietuvoje buvo apgintos 33 daktaro disertacijos. Iš jų Vilniaus universitete - 15, Kauno poli­ technikos institute - 8, o Chemijos ir cheminės technologijos insti­ t u t e - 10. Kitų šalių mokslo ir mokslinėse įstaigose buvo apgintos 22 daktaro disertacijos. Konkrečiose įstaigose minėti skaičiai pasiskirs­ tė taip: Maskvos valstybiniame universitete - septynios, Leningra­ do technologijos institute - trys, TSRS MA Elektroorganinių jungi­ nių institute - dvi, TSRS MA Fizikinės chemijos institute - dvi. Po vieną daktaro disertaciją Lietuvos chemikai apgynė Leningrado teks­ tilės ir lengvosios pramonės, TSRS M A Bioorganinės chemijos, TSRS M A Organinės sintezės, TSRS MA Visasąjunginio antibioti­ kų mokslinių tyrimo ir TSRS M A Fizikinės chemijos, TSRS MA Nevandeninių tirpalų chemijos institutuose. Iš visų 746 kandidato disertacijų Lietuvos aukštosiose mo­ kyklose ir mokslo įstaigose buvo apgintos 643 (83,19 proc.). Vilniaus universitete tiriamuoju laikotarpiu pirmoji chemi­ jos mokslų kandidato disertacija apginta 1948 m., iki 1990 m. - 252 disertacijos (33,78 proc.). 2 lentelė Vilniaus universitete 1947 -1990 m. gintos disertacijos.

D is e rta c ijo s

P e rio d a i

B endrai

D a kta ro

K a n d id a to

1947 - 1950

-

2

1951 - 1955

-

2

2

1956 - 1960

-

19

19

1961 - 1965

1

46

47

1966 - 1970

6

86

92

1971 - 1975

7

86

93

1976 - 1980

1

10

11

1981 - 1985

-

1

1

1986 - 1990

-

-

-

15

2 52

267

B endrai:

77

2

Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1947 -1949 m. buvo apgintos penkios disertacijos, o perorganizavus jį į Kauno politech­ nikos institutą iki 1990 m. apgintos dar 267 disertacijos (34,58 proc.). Duomenys pateikiami 3 lentelėje: 3 lentelė Kauno politechnikos institute (iki 1950 m. - Vytauto Didžiojo universitete) iki 1990 metų gintos disertacijos B endrai

D is e rta c ijo s

P e rio d a i

D a kta ro

K a n d id a to

1947 - 1950

-

5

5

1951 - 1955

-

2

2

1956 - 1960

-

1961 - 1965

1

1966 - 1970

-

68

68

1971 - 1975

-

48

48

1976 - 1980

-

31

31

1981 - 1985

-

49

49

1986 - 1990

8

26

34

9

263

272

B endrai:

8

8

26

27

4 lentelė Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute 1951 -1990 m. gintos disertacijos D is e rta c ijo s

P e rio d a i

B endrai

D aktaro

K a n d id a to

1951 - 1955

-

31

31

1956 - 1960

-

8

8

1961 - 1965

-

-

-

1966 - 1970

1

1

2

1971 - 1975

-

-

-

1976 - 1980

3

35

38

1981 - 1985

3

24

27

1986 - 1990

3

23

23

10

122

132

B endrai:

78

Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės techno­ logijos institute pirmoji kandidato disertacija buvo apginta 1951 m., iki 1990 m. - 122 (16,35 proc.). Pirmoji daktaro laipsnio diser­ tacija apginta 1966 metais. Lietuvos žemės ūkio akademijoje tiriamuoju laikotarpiu mokslininkai apgynė šešias kandidato disertacijas. 2.2. 3. Socialinės mokslininkų grupės

Skirtingai nei ankstesniais socialinio - komunikacinio mo­ delio taikymo atvejais, Lietuvos chemikų mokslo struktūrizacijos samprata papildoma mokslininkų socialinių grupių sąvoka. Moks­ las yra socialinis reiškinys, mokslo žinios perduodamas vienų moks­ lininkų kitiems. Keičiantis informacija mokslininkai užmezga kon­ taktus, kuriasi mokslininkų grupės, kurių įvairovę sunku trumpai nusakyti. Amerikiečių sociologas N. Malinzas aptaria kelis tokių grupių formavimosi etapus: 1. Normos stadija, kai grupei būdingas žemas organizuotu­ mo lygis, mokslininkai išsisklaidę po skirtingus institutus. Ryšių „mokytojas-mokinys“ beveik nėra. Konkrečių problemų sprendi­ mas nekoordinuojamas. 2. Tinklo stadija, kai vieno ar kelių mokslininkų dėmesį patraukia stambus atradimas, nauja idėja. Bendram darbui susibu­ ria mokslininkų vienminčių grupė, jie bendrauja formaliai, atsiran­ da ryšiai „mokytojas-mokinys“. 3. Sutelktos mokslininkų grupės stadija. Mokslinė komu­ nikacija telkiasi grupės ribose. Vienoje ar keliose mokslinėse įstai­ gose apie pagrindinius mokslo autoritetus ima telktis mokinių ir kolegų grupelės. Sutelktą mokslininkų grupę sudaro trys ar daugiau profesionalų, turinčių mokslų daktaro laipsnį, keli aspirantai. Ji grindžiama „kolegiškais“ ir „mokytojas-mokinys“ ryšiais (N. Malinz., 1980). Išanalizavus disertacijų srautą, buvo identifikuotos 109 Lietuvos chemikų socialinės grupės. Iš jų keturios atitiko socialinio -komunikacinio mokslinės mokyklos modelio reikalavimus ir pla­ čiau bus aptariamos 4 skyriaus poskyriuose. Disertacija kartu su kitais įvairių ryšių dokumentais sudaro informacijos srautą, kuris

79

yra sudėtinė mokslo sistemos dalis. Disertacijoje ryšio „disertacijos vadovas - disertantas“ pagrindu mokslo darbuotojai vienijami į so­ cialines grupes. Socialinė grupė apibūdinama jau minėtu amerikie­ čių sociologo N. Malinzo apibrėžimu: „sutelkta mokslininkų gru­ pė - trys ar daugiau profesionalų, turinčių mokslų daktaro laipsnį, keli aspirantai. Ji grindžiama „kolegiškais“ ir „mokytoj as-mokinys“ ryšiais. Socialinės grupės vykstant tolesnei struktūrizacijai gali tapti mokslinėmis mokyklomis. Atsižvelgiant į objektyvias ir sub­ jektyvias mokslo komunikacijos sąlygas, toks pokytis prognozuoja­ mas ir formaliai - pasitelkus bibliometriją. Disertacijoje, progno­ zuojant mokslines mokyklas, dėmesys pirmiausiai kreipiamas į spe­ cialistus, paruošusius du ir daugiau disertantų. Tai jau struktūrinė užuomazga, kur trys nariai teikia vilčių, jog nėra atsitiktinė ir yra pakankama, kad patrauktų kitus narius. Tačiau ne visiems moksli­ ninkams pavyko sukurti mokslines mokyklas, atitinkančias pasi­ rinkto socialinio-komunikacinio modelio reikalavimus. Gausiausia narių skaičiumi buvo R. Višomirskio suburta mokslininkų grupė - 30 narių. R. Višomirskis - nuo 1967 m. chemijos mokslų daktaras. 1951 m. baigė Vilniaus univeritetą, kandidato disertacijai 1954 m. vadovavo J. Matulis. 1954 m. pradė­ jo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės tech­ nologijos institute, 1976 m. paskirtas instituto direktoriumi. Pa­ grindiniai darbai - iš metalų chemijos.Tyrinėjo retųjų ir tauriųjų metalų išskyrimo iš kompleksinių jonų mechanizmą. R. Višomirs­ kis parengė 29 disertantus: pirmasis disertantas buvo A.-N. Stepo­ navičius (1965). Su juo kartu R. Višomirskis vadovavo B. Radžiūnienės (1971), V.-M. Karpavičienės (1976), A. Dikčiaus (1977) ir A. -J. Juozėno (1978) disertacijoms. Kiti R. Višomirskio disertan­ tai: I. Šivickis (1966), J. Morgenštein (1967), S. Pilytė (1967), K. Juodkazis (1968), L. Dereš (1969), G. Garmutė (1970), S. Dzetaveckienė (1971), T.-P. Vengrys (1973), E.-O. Davidavičius (1974), B. -P. Kapočius (1974), V.Šukienė (1975), A.-A. Lukinskas (1976), S. Survilienė (1977), O.Molčadskytė (1979), T. Juodienė (1983), M. Samulevičienė (1983), Rėzaitė (1984), A. Krotkus (1985), E. Matulionis (1985), K. Leinartas (1987), V. Reipą (1987), A. Selskis (1990), R. Juškėnas (1990), L. Gudavičiūtė (1990).

80

J. Indriūno socialinėje grupėje - 24 mokslininkai. J. Indriū­ nas - inžinierius technologas 1936 m. apgynė daktaro disertaciją. 1941-1950 - Kauno valstybinio universiteto Tekstilės technologi­ jos katedros vedėjas, 1948-1953 dar ir mokslų akademijos Fizikos ir technikos instituto direktorius. 1950-1957 Kauno politechnikos instituto Tekstilės technologijos katedros vedėjas. Pagrindinė tyri­ nėjimų kryptis vykdyta ir jo socialinės grupės narių, - pluošto nuo­ vargio tyrimas ir pūkuotųjų medžiagų pūko parametro matavimas. Pirmasis jo disertantas - A. Kepauskas, apgynęs disertaciją Lietu­ vos žemės ūkio akademijoje 1956 m. Kiti J. Indriūno disertantai: I. Žadeikaitė (1958), B. Martinėnas (1959), A. Piktys (1960), A. Kijauskas (1961), V. Milašius (1962), R. Papilskis (1962), A. Budrys (1963), A. Navasaitienė (1965), B. Kudzienė (1966), V. Kolosauskas (1967), K. Pietaris (1967), A. Kučingis (1968), A. Savickis (1968), S.-V. Jurkevičius (1969), I.-V. Banytė (1972), N. Bulovienė (1972), A.-M. Žeibienė (1973), J.-E. Savickis (1973). R. Jančauskienės (1973) ir I. Zubkaitės (1979) disertacijų antrasis vadovas buvo A. Kijauskas, O. Janiškytės (1975) - S.-V. Jurkevičius, V.-S. Padegimo (1981) - K. Pietaris irgi buvo J. Indriūno disertantai. S. Kutkevičiaus suburtą socialinę grupę sudaro 22 moksli­ ninkai. Kandidato disertaciją „Epichlorhidrino ir aromatinių ami­ nų sąveikos produktų tyrimas“, vadovaujamas N. Borožcovo, jis apgynė Maskvos cheminės technologijos institute 1956 m. S. Kutkevičius - chemijos mokslų daktaras (1972), nuo 1951 m. dėstė Kauno politechnikos institute, nuo 1974 m. - profesorius. S. Kut­ kevičiaus suburtos socialinės grupės tyrinėjimų sritis - junginių ga­ vimas, epichlorhidrinui reaguojant su aromatiniais aminais ir azo­ to turinčiais heterocikliniais junginiais. Gamyboje įdiegti darbai kaproninio štapelio dažymas ir kt. Pirmasis jo disertantas - J. Zda­ navičius, apgynęs disertaciją Vilniaus universitete 1961 m. S. Kutkevičius jam vadovavo kartu su A. Purenu. Kiti S. Kutkevičiaus disertantai: V. Klusis (1965, vadovavo kartu su A. Purenu), J. Lakštauskas (1965), V. Milukas (1966), R. Rutkauskas (1968), A. Stanišauskaitė (1970), R. Šablinskas (1970), K. Šerėnas(1970), V. Darakšaitė (1972), R. Pošiūnas (1973), K. Meškauskas (1974, vado­ vavo kartu su J.Lakštausku), B. Staniškienė (1974), E. Samarskis

81

(1975), A.Svilainis (1977), A. Stepaniukas (1981), A. Sankauskaitė (1982), L.-M. Stankevičienė (1985), P. Baltuška (1986), V. Pau­ lauskas (1987), V. Getautis (1988, vadovavo kartu su A. Stanišauskaite), B. Barvainienė (1989, vadovavo kartu su A. Stanišauskaite). V. Daukšos suburtą socialinę grupę sudaro 20 mokslininkų. Kandidato disertaciją jis apgynė Maskvos cheminės technologijos institute 1961 m. V. Daukšas išugdė 19 disertantų: B.Puodžiūnaitę (1963), L. Pikūnaitę (1965), G. Milvydienę (1966), G. Lastauskie­ nę (1968), I. Dembinskienę (1969), A.-I. Lastauską (1970), G. Purvanecką(1972), G. Dundienę (1975), G. Šebeką(1975), V. Štelbienę (1977), A. Rukšėną (1979), G. Komovnikovą (1980), S. Urbo­ nienę (1981), A. Brukštį (1985), V.Kuliešių (1985), Z. Šalnytę (1985), O. Petrauską (1986), L.Labanauską (1988), D. Vasiliaus­ kienę (1989). Akad. A. Pureno disertantas J. Degutis subūrė 18 moks­ lininkų grupę. J. Degutis dėstė Kauno valstybiniame universi­ tete (1950), Kauno politechnikos institute (1951-1955, 1962), Vilniaus universitete (1956-1961). Profesorius nuo 1973 m. Jo suburta socialinė grupė tyrinėjo biologiškai aktyvių organinių junginių sintezę. J. Degutis vadovavo D. Džiūvienės (1965), D.Šukelienės (1965), V. Biekšos (1966), J. Strauko (1966), V.-I. Bar­ kausko (1967), G. Medekšienės (1971), D. Šablinskienės (1971), K.-B. Lukošaitės (1972), J.-A. Degutienės (1975), A.Urbonavičiaus (1975), A. Jezerskaitės (1984), J. Kurtinaičio (1984) ir I. Nemanienės (1985) disertacijoms. J. Degutis kartu su V. Biekša vadovavo O. Barkauskaitės (1972), A.-E. Burdulienės (1972) ir A. Dikčiuvienės (1973) disertacijoms, kartu su J. Strauku - N. Dirvenskytės (1974) disertacijai. Chemijos mokslų daktaras V. Kaikaris nuo 1940 m. dės­ tė Vilniaus universitete. 1945-1956 m. Bendrosios chemijos, 1946-1950 m. Chemijos fakulteto dekanas, nuo 1956 m. - Fizi­ kinės chemijos katedros vedėjas. Jis buvo pirmasis akademiko J. Matulio disertantas, kandidato disertaciją apgynęs 1947 m. Daktaro disertaciją apgynė 1969 m. Profesorius nuo 1970 m. Ištyrė sidabro elektrocheminio nusėdimo mechanizmą kai ku­ riuose sidabravimo elektrolituose, išrado nenuodingą diciano ar-

82

gentatinį - rodaninį elektrolitą. Paskelbė morfologinę elektroche­ minių dangų klasifikaciją. V. Kaikaris išugdė 12 mokslininkų - va­ dovavo A. Levinsko (1959), K. Januškevičiaus (1959), A. Voronko (1963), A. Kundros (1964), I. Pivoriūnaitės (1965), S. Pilkauskie­ nės (1965), V. Skučo (1970) ir T. Jankausko (1968) disertacijoms. P. Juozikio (1977), V. Daujočio (1980), P. Varkalos (1983) diserta­ cijų antrasis vadovas buvo T. Jankauskas, o V.Charlušienės (1975) L. Matuliauskienė. J. Ciparis subūrė 13 mokslininkų socialinę grupę. J. Ciparis 1952 metais Maskvos cheminės technologijos institute ap­ gynė kandidatinę disertaciją, vadovaujamas A. Kasatkino. 19521958 m. Kauno politechnikos instituto, nuo 1958 - Lietuvos že­ mės ūkio akademijos dėstytojas. 1966 m. apgynė technikos moks­ lų daktaro disertaciją, nuo 1967 m. profesorius. Su bendraauto­ riais parašė vadovėlius „Neorganinė ir bendroji chemija“, „Che­ minės technologijos procesai ir aparatai“. J. Cipario suburtoje socialinėje grupėje tyrinėjamos kompleksinių trąšų fizikinės ir cheminės savybės, jų poveikis augalams. Jis parengė 12 diser­ tantų: N. Smorigaitę (1963), D. Brazauskienę (1966, vadovavo kartu su K. Miščenko), R. Adomą (1967), L. Džekčiorių (1967), l. Juodvalkytę (1967), A. Urbą (1968), T.-P. K azakevičiūtę (1974), R.-A. Savicką (1975, vadovavo kartu su K. Paulausku), P.-P. Janulį (1975), A.-M. Sviklą (1977), B. Lubį (1979), N. Lazarevą (1974). G. Denio suburtą socialinę grupę sudaro 12 m okslinin­ kų. G. Dėnys - chemijos mokslų kandidatas 1961 m. Jis paren­ gė 11 disertantų: L. Čekuolienę (1967), P. Adomėną (1971), L.J. K unskaitę (1971), J. Steponavičių (1971), A. Vaitkevičių (1977), J.-J. Gurevičienę (1978), J. Daugvilą (1979), M. Dani­ levičiūtę (1983), R. Petniūną (1983), G. Gavėną (1985), L. Archipovą (1974). A. Mačiulis subūrė 12 narių grupę. Jis - chemijos dr. nuo 1969 m. Rusijos neakivaizdinį politechnikos institutą baigė 1959 m. , nuo 1959 m. dirbo Fizikinių ir techninių energetikos pro­ blemų institute. 1973 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. Svarbiausi darbai apie betaamino rūgščių sintezę, polimerinių

83

kompozicinių medžiagų gavimą ir tyrimą. Sukūrė polimerų difuzi­ nio stabilizavimo teoriją, stabilizavo praktinio naudojimo teoriją. Vadovaujant prof. A. Mačiukui buvo apginta 11 kandidatinių diser­ tacijų: R. Banevičiaus (1968), V. Kučinsko (1968), E. Tornau (1968), L. Andrunavičienės (1969), R-V. Misevičiaus (1970), I. Sapragono (1970), V. Dubicko (1971), A.-J. Kviklio (1971, vadovas ir E. Tor­ nau), B. Jaskelevičiaus (1975), l.-A.Aniūnienės (1986) ir R.-G. Motiejūno (1986). E. Ramanauskas, 1959 m. apgynęs kandidatinę diserta­ ciją, vadovaujamas K. Daukšo 1959 m. subūrė 12 mokslininkų grupę. Chemijos mokslų daktaro disertaciją jis apgynė Odesos fizikinės chemijos institute. 1982 m. E. Ramanauskas vadovavo V. Tutkuvienės (1967), L. Bunikienės (1968), A. Šuliūnienės (1969) , M. Lukinskienės (1970), M. Sapragono (1971), K. Grigonienės (1972), S.-I. Mikalkevičienės (1976), E. Zaleckienės (1978), R.-M. Paškonienės (1978) ir T. Kurkovos (1981) diser­ tacijoms. Z. Neverdauskienės (1973) antroji vadovė buvo L. Bunikienė. J. Venskevičiaus suburtoje socialinėje grupėje - 12 moks­ lininkų. Jis dėstė Kauno valstybiniame universitete 1944-1950 m., o 1946-1950 m. buvo Organinės technologijos fakulteto prodekanas, 1951-1975 m. Kauno politechnikos institute Maisto produktų technologijos katedros vedėjas, 1951-1965 m. Tech­ nologijos fakulteto dekanas, profesorius (1966). J. Venskevičius išugdė 11 disertantų: O. Paužaitę (1962), L. Lašą (1964), B. Bernatonį (1966), B. Rakauską (1967), A. Čiabilį (1968), E. B anaitienę (1969), R. D aunoravičiūtę (1970), Č. K rivicką (1970) , S. Sudžienę (1970), J. Grigonį (1972), J. Norvaišienę (1973). Socialinėje grupėje tyrinėjama pieno ir mėsos pramo­ nė, mėsos ir jos produktų technologija. J. Vidmantas, subūręs 12 mokslininkų grupę, vienas pir­ m ųjų apgynė chemijos m okslų disertaciją pokario Lietuvoje (1947). Jo vadovas buvo akad. A. Purenąs. J. Vidmantas - tech­ nikos mokslų daktaras, inžinierius technologas, 1944-1950 m. dėstė Kauno valstybiniame universitete, 1948-1949 m. - tech­ nologijos fakulteto dekanas, o 1951-1974 m. dėstė Kauno poli­

84

technikos institute. 1944-1964 m. Durpininkystės, 1964-1974 m. Darbo apsaugos katedros vedėjas, 1958 m. suteikiamas profeso­ riaus vardas. J. Vidmantas vadovavo 11 disertacijų: A. Pociūno (1961), A. Miluko (1966), A. Morkaus (1968), V. Raižo (1969), O. Lukoševičienės (1970), J. Šiškienės (1972), G. Žitkutės (1961), A. Briedelio (1962), R. Čepinskaitės (1968) ir A.Daniulaičio (1969). G. Žėkienės (1967) disertacijos antruoju vadovu buvo A. Briedelis. Suburtoje socialinėje grupėje pagrindinė tyrinėjimų kryptis - dur­ pių išteklių tyrimas, durpių gamyba ir perdirbimas. Akademiko J. Janickio išugdyta mokslų daktarė V. Zelionkaitė subūrė 12 mokslininkų grupę. V. Zelionkaitė - chemijos moks­ lų daktare tapo 1966 m. Kauno valstybinį universitetą baigė 1950 m. Nuo 1951 m. dėstė Kauno politechnikos institute, nuo 1969 m. - Neorganinės chemijos katedros vedėja, tas pačiais metais suteik­ tas profesorės vardas. Dauguma darbų sieros ir seleno junginių tyri­ mo srityje. Vadovaujant prof. V. Zelionkaitei, iki 1990 m. buvo ap­ ginta 11 disertacijų: J. Šuliakienės (1964), ir S. Jatautaitės (1966) (vadovaujant kartu su akad. prof. J. Janickiu), S.-J. Vairaitės (1968), J. Zaleskytės (1969), A.-J. Žarnausko (1970), Z. Martinaitienės (1971), V. Janickio (1972), D.-O. Bagdonaitės (1973), V.-I. Šuky­ tės (1974), S. Grevio (1977) vadovauta kartu su V. Janickiu, R.-O. Čėsnienės (1987). V. Janickis apgynė disertaciją mokslų daktaro laipsniui įgyti 1983 m., pats vadovavo 2 disertacijoms. Akademiko A. Pureno disertantas ir mokinys A. Paulauskas subūrė 11 narių socialinę grupę. Jis vadovavo A. Visokinsko (1967), R. Spirikavičienės (1969), E. Marcinkonienės (1970), N. Patackienės (1970), T. Jazbučio (1973), L. Jasiukevičiūtės (1975), Kaziliūno A. (1976), L. Mikelienės (1980), R. Klimavičiūtės (1982) ir R. Kairaičio (1985) disertacijoms. A. Sadūnas subūrė 11 narių grupę. Jo disertacijai vado­ vavo A. Prokopčikas (1960). A. Sadūnas - technikos mokslų daktaras nuo 1970 m. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą 1954 metais. 1961-1964 m. dirbo Lietuvos TSR m inistrų tarybos Mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komiteto skyriaus virši­ ninku. 1964-1972 m. dirbo Termoizoliacijos institute. 1976 m. suteiktas profesoriaus vardas. Iki 1990 m. užregistravo 37 išra-

85

m dimus. Pagrindiniai tyrimai statybinės keramikos, keraminių me­ džiagų atsparumo šalčiui, mineralinės vatos ilgaamžiškumo srityje [111]. A. Sadūnas vadovavo 10 disertacijų: S.-S. Norkutės (1969), J. Jarulaičio (1969), R. Šiaučiulio (1970), E.-A. Kaminsko (1974), I. Vazgytės (1975), R. Mačiulaičio (1980), P. Ivanausko (1980), D. Burės (1986), L. Blocho (1988) ir V. Demidovič (1988). K. Daukšo suburtoje socialinėje grupėje - 10 mokslininkų. K. Daukšas - senosios kartos Lietuvos chemikas. Kauno universite­ te 1936 m. apgynė daktaro disertaciją, o 1945 m. už šį darbą jam buvo patvirtintas chemijos mokslų kandidato laipsnis. Nuo 1940 m. Vilniaus universiteto neorganinės chemijos katedros vedėjas, 1945-1946 m. Chemijos fakulteto dekanas, 1945-1956 Chemijos ir cheminės technologijos instituto direktorius, 1958 m. suteiktas pro­ fesoriaus vardas (Vilniaus universiteto istorija, 1976). K. Daukšas išugdė 9 disertantus: M. Finkelšteinaitę (1953), J. Kriaučiūną (1955), L. Naruškevičių (1956), S. Ramonaitę (1956), R. Pajėdą (1958), E. Ramanauską (1959), o J. Birmantui (1964), J. Simonavičiui (1964), P. Bartkui (1970) K. Daukšas vadovavo kartu su E. Jasinskiene. A. Prokopčiko disertantas (1963 m.) ir mokinys A. Vaš­ kelis subūrė socialinę grupę, kurioje - 10 mokslininkų. A. Vaš­ kelis - chemijos mokslų daktaras nuo 1982 m. Vilniaus univer­ sitetą baigęs 1959 m., tais pačiais metais pradėjo dirbti Lietu­ vos TSR mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologi­ jos institute. Pagrindinė darbų kryptis - cheminė metalizacija, poliarografija, metalų kompleksinių junginių tyrimas. Iki 1990 m. A. Vaškelis vadovavo 9 disertacijoms: kartu su A. Prokopčiku - K. Janulaitienės (1972) ir V. Vainilavičiaus (1974), kartu su D.-O. Kimtiene - V. Dieninio (1989) disertacijai. Vadovavo O. Demontaitės (1978), M.-V. Klimantavičiūtės (1980), J. Jagminienės (1984), E. Norkaus (1984), J.-M. Lenkaitienės (1989) disertacijoms. G. Rozovskis subūrė devynių mokslininkų socialinę grupę. G. Rozovskis, A. Prokopčiko mokslinės mokyklos narys, chemijos mokslų daktaras 1980 m. Vilniaus universitetą baigė 1951 m., 1950 - 1958 m. dirbo Žemdirbystės institute. 1958 m. pradėjo dirbti Lie­

86

tuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos ins­ titute. 1983 m. suteiktas profesoriaus vardas. Pagrindiniai tyrimai trivalenčio vario junginių fizikinės chemijos, cheminės metalizaci­ jos srityje. Su bendraautoriais užregistravo dešimt išradimų. Iki 1990 m. G. Rozovskis parengė aštuonis disertantus: kartu su profesoriu­ mi A. Prokopčiku - R. Jankauską (1969), A. Misevičių (1972) ir Z. Poškutę (1974); R.Salnikovą (1972), S. Juktonį (1978), L. Petretytę (1981), T. Volkovą (1982) ir L. Naruškevičių (1988). K. Sasnausko suburtoje grupėje devyni mokslininkai. K.Sas nauskas - akademiko J. Janickio disertantas (1955) ir mokinys, technikos mokslų daktaras 1974 m. Kauno universitetą baigė 1948 m., o 1948 - 1950 m. jame dėstė. Nuo 1951 m. dirba Kauno poli­ technikos institute, 1962 m. paskirtas Silikatų technologijos kated­ ros vedėju, o nuo 1965 m. dirbo kartu ir Cheminės technologijos fakulteto dekanu. 1974 m. suteiktas profesoriaus vardas. Svarbiausi darbai apie kalcio hidrosilikatų sintezę ir panaudojimą, autoklavinio silikatinių dirbinių technologijos tobulinimą. Iki 1990 m. K. Sasnauskas parengė aštuonis disertantus: B. Leskauską (1968), R. Razvadauską (1970), A.-I. Kukliauską (1971), A. Balandį (1972), M. Mandeikytę (1977), L.Urboną (1985), R. Vektarį (1988) ir R. Šiaučiūną (1989). K. Daukšo disertantas L. Naruškevičius subūrė aštuoni mokslininkų grupę, kurioje buvo tyrinėjami stibio radimo būdai. L. Naruškevičius - chemijos mokslų daktaras (1956). Iki 1990 m. jis parengė septynis disertantus: R. Kazlauską (1967), J. Škadauską (1973), V.-A. Bumelį (1975), D. Virbalytę (1978), A. Arbutį(1980), S. Tautkų (1981), Z. Biriukovą (1979). J. Škadauskui, V.-A. Bume­ liui ir D. Virbalytei L. Naruškevičius vadovavo kartu su J. Kazlaus­ ku. R. Sližio socialinėje grupėje - aštuoni mokslininkai. Va dovaujamas akad. J. Matulio, jis 1964 m. apgynė disertaciją, che­ mijos mokslų daktaras 1986 m. 1958 m. baigė Vilniaus univer­ sitetą, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir chemi­ nės technologijos institute. 1978 m. paskirtas Naujų elektro­ cheminių metodų ir automatizavimo laboratorijos vadovu. Ty­ rinėjo metalų elektrocheminio nusėdimo, vandenilio jonų kon­

87

centracijos kitimą difuziniame sluoknyje. Iki 1990 m. užregistravo 5 išradimus. Iki 1990 m. R. Sližys vadovavo 7 disertacijoms: E. Sabonienės (1969), E.-M. Ivaškevičienės (1972), R Mečinsko (1972), E. Juzeliūno (1986), J. Valsiūno (1986), A. Danausko (1973) ir M. Rozenbliumienės (1990). V. Sližys subūrė socialinę grupę, kurioje - 8 mokslinin­ kai. V. Sližys - chemijos mokslų kandidatas (1948). Iki 1990 m. jis vadovavo septyniems disertantams: V. Parfionovui (1956), I. Kapačauskui (1958), V. Jasiukevičiui (1958), P. Buškūnui (1959), E. Mikailienei (1962), R. Paulavičiui (1965) ir I. Žitke­ vičiūtei V. Sližys vadovavo kartu su F. Aleinikovu. B. Vektaris, apgynęs disertaciją, vadovaujamas akad. J.Janickio ir J. Mituzo (1956), nutolo nuo akad. J. Janickio moksli­ nės mokyklos ir subūrė aštuonių mokslininkų socialinę grupę. Pagrindinė tyrimų sritis - silikatų technologija, nagrinėjamos gamtinės rišamosios medžiagos. Iki 1990 m. B. Vektaris vado­ vavo septyniems disertantams: A. Vaišvilaitei (1967), M. Tomoniui (1968), V.-P. Juraškai (1968), L. Trapikui (1971), J. Žu­ kauskaitei (1975), K. Zabulioniui (1981) ir L. Ramanauskienei (1981). J. Zdanavičiaus socialinėje grupėje - aštuoni mokslininkai. J. Zdanavičiaus kandidatinės disertacijos vadovas - akademikas A. Purenąs (1961). 1954-1955 m. J. Zdanavičius dirbo Kauno poli­ technikos instituto direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, 19621965m. Organinės chemijos ir technologijos, 1965-1972 m. Orga­ ninės technologijos katedros vedėjas. J. Zdanavičius priklauso akad. J. Pureno mokslinei mokyklai, vadovavo septynioms disertacijoms: V. Paškevičiaus (1965), R. Noreikos (1970), Z. Sakalausko (1970), A.-R. Šidiškio (1975), J. Liesienės (1979), G. Belovo (1984) ir A. Žemaitaičio (1970). L. Jasinskio socialinėje grupėje - septyni mokslininkai. L.Jasinskis nuo 1944 m. dėstė Vilniaus universitete. Kandidato disertaciją, kurioje tyrinėjo celiuliozės hidrolizę, parengė be va­ dovo (1955). 1946 - 1976 m. Organinės chemijos katedros ve­ dėjas, 1959-1961 m. Chemijos fakulteto dekanas. L. Jasinskis vado­ vavo A. Urbonui (1970), P. Vainilavičiui (1971), G. Mekuškienei

88

(1977), V. Laučiui (1979), J. Savickaitei (1985) ir R.Savickienei (1975). Pastarajai L. Jasinskis vadovavo kartu su P. Vainilavičiumi. Pagrindinai tyrimai - polisacharidų hidrolizė, ciklinių diketonų, pirimidino darinių sintezė. E. Jasinskienė subūrė socialinę grupę, kurioje - 7 moks­ lininkai. E. Jasinskienė Vilniaus universitete apgynė kandidati­ nę disertaciją (1958) apie šlapalo junginius. Disertacijos moks­ linis vadovas buvo V. Jacimirskis. E. Jasinskienė parengė šešis disertantus: I. Birmantą (1964), J. Simonavičių (1964) (vado­ vavo kartu su K. Daukšu), E. Jankauskienę (1967), E. Bilidienę (1968), N.-A. Rauckienę (1975) ir O. Škadauskienę (1976). Šios socialinės grupės pagrindinės tyrimų sritys buvo įvairūs elemen­ tų mikrokiekio nustatymo metodai. J. Kapačiauskas subūrė septynių mokslininkų socialinę grupę. J. Kapačiauskas technikos kandidatas 1958 m. Iki 1990 m. jis vadovavo šešiems disertantams: A. Kaminskui (1967), K.Eidukevičiui (1967), I. Valdšteinui (1968), K.-K. Klupšiui (1968), A. Lasiui (1971) ir K. Gasiūnui (1981). R. Kazlausko suburtoje socialinėje grupėje - 7 moksli­ ninkai. R. Kazlauskas - chemijos kandidatas (1967 m.) . Iki 1990 jis vadovavo šešiems disertantams: su savo vadovu J. Naruškevičiumi - J. Škadauskui (1973), V.-A. Bumeliui (1975) ir D. Virbalytei (1978), o su O. Petruchinu - V. Jankauskui (1984), V.Vičkačkaitei (1984), A. Kareivai (1984). A. Levinsko socialinėje grupėje - 7 mokslininkai. A. Levinskas chemijos mokslų daktaras (1976 m.) Iki 1990 m. vado­ vavo šešiems disertantams: J.-A. Siniui (1970), N. Gerasimovič (1971), B. Ingaunytei (1974), V. Šumauskaitei (1977), S. Ar­ maliui (1978) ir Igueno Va Tjato (1985). V. Mozolis subūrė septynių mokslininkų socialinę grupę. V. Mozolis - chemijos mokslų kandidatas. Iki 1990 m. vadovavo šešiems disertantams: G.-K. Kupečiui (1967 kartu su V. Vėsa), S.-M. Jokubaitei (1970), A. Čeikai (1970), L. Rastenytei (1979), A. Rutavičiui (1982) ir A. Matijoškai (1986). R. Šarmaitis apgynė disertaciją vadovaujamas akad. J.Matulio (1967) ir tapo jo mokslinės mokyklos nariu. Pasirinktą te­

89

mą apie geležies ir vario jonų pokyčių kinetiką tyrinėjo toliau su savo socialinės grupės nariais. Apgynė chemijos mokslų daktaro disertaciją „Cinko ir chromo (IV) tirpalo sąveikos dėsningumai ir jų panaudojimas metalų chromavimo procesuose“ (1984). R. Šar­ maičio vadovaujami susibūrė šeši mokslininkai: V. Dikinis (1974), l. -A. Motiejūnas (1974), V. Vilutienė (1978), R. Rekertas (1981), A. Sudavičius (1984) ir V. Lazauskas (1986). P. Adomėno socialinėje grupėje - šeši m okslininkai. P.Adomėnas - G. Denio paruoštas chemijos mokslų kandidatas (1971) . Jo vadovaujami, disertacijas apgynė penki aspirantai: J.D augvila (1979, antras vadovas - G. Denys), R. Bernotas (1985), J. Rudienė (1987), R.-A. Sirutkaitis (1987) ir V. Grožik (1982). Pagrindinės temos, pasirinktos socialinėje grupėje, su­ burtoje Kauno politechnikos institute, - skystų kristalinių jun­ ginių ir aromatinių junginių tyrinėjimas. Šešių mokslininkų grupės vadovas S. Chotianovičius, va­ dovaujamas akad. J. Matulio, 1957 m. apgynė disertaciją apie vario ir cinko elektros nusėsdinimą veikiant organinėms rūgš­ tims. Mokslinę veiklą rutuliojo kaip akad. J. Matulio sukurtos mokslines mokyklos narys. S. Chotianovičius - chemijos dakta­ ras nuo 1974 m. Vilniaus universitetą baigė 1955 m., iki 1956 m. jam e dėstė. 1956-1962 m. dirbo Elektrografijos institute. Nuo 1962 m. - Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir che­ minės technologijos institute, 1965 m. paskiriamas Galvanotech­ nikos laboratorijos vadovu. Sukūrė variavimo, paladžiavimo, platinavimo ir rodžiavimo elektrolitus. Iki 1990 m. kartu su akad. J. M atuliu vadovavo penkioms disertacijom s: V.-J. Buroko (1972) , B.-J. Girdausko (1972), S.-G. Račinskienės (1974), R.Kuncės (1986). A. Kaminskas subūrė šešių mokslininkų grupę. A. Ka­ minskas - technikos mokslų daktaras, tuometinį Kauno poli­ technikos institutą baigė 1959-1966 m. Statybinių medžiagų ins­ tituto, o nuo 1966 m. Termoizoliacinių ir akustinių statybinių medžiagų ir dirbinių instituto direktorius. Vadovaujamas J. Kapačausko, apgynė disertaciją apie dolomitinių kalkių kietėjimo pro­ cesus (1967 m.). Iki 1990 m. jis vadovavo penkiems disertantams:

90

A. Mataičiui (1970), L. Mataitienei (1973), J. Pričkaitienei (1983), V. Sasnauskui (1989), M. Kubrakovui (1981). Suburtoje socialinė­ je grupėje tyrinėjo mineralinės vatos dirbinių gamybos bei dolomi­ tinių kalkių panaudojimo silikatinių dirbinių gamybai būdus, staty­ bines rišamąsias medžiagas. R. Kavaliūno suburtoje socialinėje grupėje - šeši mokslinin­ kai. 1966 m. Maskvos technologiniame institute R. Kavaliūnas ap­ gynė kandidato disertaciją vadovaujamas Z. Rogovinos ir R. Livšico. Joje analizuojama organinio pluošto sintezės ir savybių tyrimo sritis. Iki 1990 m. jis vadovavo penkiems disertantams: R. Blumbergui (1975 m., antras vadovas - R. Zdanavičius), N. Duobinskui (1977), J. Gražulevičiui (1980), P.Bruzgai (1989) ir N. Kreivienei (1989). Dviem pastariesiems R. Kavaliūnas vadovavo kartu su J. Gražulevičiumi. Socialinėje grupėje buvo tyrinėjamos polimerinių medžiagų sintezė ir savybės. M. Mickus, akad. J. Matulio disertantas ir mokslinės mo­ kyklos narys, parengė penkis disertantus: R. Griciuvienę (1970), D.-M. Armanavičienę (1973), B. Šalkų (1985), o su A. Mickie­ ne - L.-A. Audzijonienę (1974), ir J. Martišių (1975). Chemijos ir cheminės technologijos institute suburtoje socialinėje grupė­ je vadovavo chromo ir elektros nusėsdinimo procesų, chrominės rūgšties atstatymo būdų tyrimams, taip pat atsparios koro­ zijai chrominės dangos kūrimui. A. Steponavičius Chemijos ir cheminės technologijos insti­ tute subūrė šešių mokslininkų socialinę grupę. A. Steponavičius R. Višomirskio disertantas ir socialinės grupės narys. Jis chemijos mokslų kandidatas (1965), savo disertacijoje aprašė vario elektros nusėsdinimo iš cinko tirpalų procesus. Iki 1990 metų A. Steponavi­ čius išugdė penkis mokslininkus: B. Radžiūnienę (1971), V.-I. Karpavičienę (1976), A. Dikčių (1977), A. Juozėną (1978) (v isų jų antras vadovas - R. Višomirskis) ir A. Survilienę (1988). Šioje so­ cialinėje grupėje vadovavo vario elektronusėsdinimo procesų ir dės­ ningumų tyrimams. P. Vainilavičiaus suburtoje socialinėje grupėje - šeši mokslininkai. P. Vainilavičius - chemijos kandidatas 1971 m. (va­

91

dovas - L. Jasinskis). Iki 1990 m. jis vadovavo penkioms disertaci­ joms: R. Savickienės (1975), G. Mekuškienės (1977), S.Tumkevičiaus (1983), M.-M. Burbulienės (1985) ir V. Sederevičiūtės (1987). R. Savickienei ir G. Mekuškienei R Vainilavičius vadovavo kartu su savo vadovu L. Jasinskiu. Socialinės grupės pasirinkta tyrimų sritis - organinė chemija, karboninių rūgščių ir jų darinių tyrimas. J. Vasiūnienė - A. Prokopčiko mokslinių interesų sferoje apgynė disertaciją “Natrio chlorido ir vandenilio peroksido są­ veikos tyrimas“ (1964), vėliau vadovavo penkioms disertacijoms: Ch. Žielio (1980 m.), A. Žielienės (1983 m.) ir A. Jurevičiaus (1989). Kartu su savo vadovu ir mokytoju A. Prokopčiku vado­ vavo D.-O. Kimtienės (1971 m.) ir A. Kiškelio (1980) diserta­ cijoms. F. Aleinikovas subūrė 5 mokslininkų grupę. Jis pats di­ sertaciją paruošė vadovaujamas Leningrado silikatų chemijos instituto specialisto I. Kažalovo 1958 m. F. Aleinikovas buvo R. Paulavičiaus (1965 m.) (kartu su V. Sližiu), I. Žitkevičiūtės (1966 m.), A. Džiūvės (1968 m.) - (kartu su akad. J. Matuliu) ir M. Nickienės (1972 m.) disertacijos vadovu. 5 mokslininkų grupę subūrė chemijos daktaras 1987 m. G. Bajoras. Kandidato laipsnio disertaciją, vadovaujamas N. Ochrim enko, jis apgynė Leningrado technologijos institute (1965), iki 1990 m. vadovavo 4 disertantams: K. Vitkauskui (1968 m.), M. Beinoravičiui (1973 m.), D. Kaušpėdienei (1979 m.) ir R. Makuškai (1984 m.). P. Buckaus socialinėje grupėje - penki mokslininkai. Kan­ didato disertaciją, vadovaujamas A. Terentjevo, apgynė Maskvos vals­ tybiniame universitete 1954 m. P. Buckus - chemijos mokslų dak­ taras nuo 1967 m. Jis yra Lietuvoje suburtos A. Terentjevo sociali­ nės grupės narys. Iki 1990 m. vadovavo keturiems disertantams: G. Deniui (1961), N. Raguotienei (1963), R. Stonytei (1963) ir A. Buckienei (1968). A. Džiūvė dirbo akad. J. Matulio tyrimų sferoje. Diser­ tacijos apie nikelio galvanodangų, gaunamų iš paprastų nikelia­ vimo elektrolitų, struktūrinius pokyčius, priklausančius nuo elektrolizės sąlygų vadovai buvo J. Matulis ir F. Aleinikovas

92

(1968). A. Džiūvė subūrė penkių bendraminčių mokslininkų gru­ pę. Kartu su savo vadovu akad. J. Matuliu vadovavo V. Jasulaitienės (1982), E. Matulionio (1985), A. Selskio (1990), ir R. Juškėno (1990) disertacijoms. T. Jankauskas, V. Kaikario socialinės grupės narys ir di­ sertantas (1968), subūrė penkių mokslininkų socialinę grupę. Iki 1990 m. jis vadovavo keturioms disertacijoms: su savo va­ dovu V. Kaikariu - R Juzikiui (1977) ir V. DaujoČiui (1980), su R. Višomirskiu - T. Juodienei (1983), su V. DaujoČiu - G. Bal­ trūnui (1985). A. Luneckas, apgynęs disertaciją 1957 m., subūrė penkių mokslininkų socialinę grupę. Ji atsirado ir plėtojosi A. Prokopčiko mokslinės mokyklos ribose. Disertacijoms A. Luneckas va­ dovavo kartu su kitais minėtais mokslinės mokyklos nariais: J.M. Lenkaitienės (1989) su A. Vaškeliu, E. Šliogerienės (1970) ir J. Leukonio (1971) - su A. Prokopčiku. J. Genutienės diser­ tacijai A. Luneckas vadovavo 1977 m. A. Mituzas subūrė penkių mokslininkų grupę. Jis techni­ kos kandidatas (1970), disertacijoje tyrinėjo portlandcemento išdeginimo procesus. A. Mituzo vadovai buvo Maskvos chemijos-technologinio instituto specialistai J. Būt ir J. Timaševas. Iki 1990 m. A. M ituzas vadovavo keturiem s disertantam s: M.Martynaičiui (1955 m., antras vadovas A. Purenąs), B. Vektariui (1956 m., antras vadovas J. Janickis), J. Sabaliauskienei (1964 m., antras vadovas - J. Janickis) ir O. Paragienei (1966 m.). Šios grupės mokslininkai tyrinėjo artimas akad. A. Pureno ir akad. J Janickio mokslinių mokyklų temas. Penkių mokslininkų grupei vadovavo P. Norkus, 1958 m. apgynęs disertaciją apie nikelio ir geležies katalizatorių savybes (vadovas A. Prokopčikas). P. Norkus - chemijos mokslų dakta­ ras 1973 m., Vilniaus universitetą baigė 1951 m. 1951-1974 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės tech­ nologijos institute, 1974 m. pradėjo dirbti Vilniaus inžinierinio statybos instituto Chemijos katedros vedėju, 1976 m. suteikia­ mas profesoriaus vardas. Pagrindinės tyrimų kryptys - elek­ trocheminė metalizacijos tirpalų komponentų analizė, tauriųjų

93

metalų titrometrinės analizės metodai, osmio ir rutenio junginių panaudojimas redoksimetrijoje. Iki 1990 m. P. Norkus vadovavo keturiom disertacijoms: R. Markevičienės (1968), S.Stulgienės (1969), J. Jankausko (1971), G.-I. Šimkevičiūtės (1972). P. Nor­ kus yra mokslinės mokyklos narys. E. Pacauskas subūrė penkių mokslininkų grupę. Jis - che­ mijos mokslų daktaras (1973), akad. J. Janickio mokslinės mo­ kyklos narys, Kauno universitetą baigė 1947 m., nuo 1950 m. dėstė Kauno politechnikos institute, 1976 m. suteiktas profe­ soriaus vardas. Fizikinės chemijos katedros vedėju paskirtas 1977 m. Svarbiausi darbai apie sieros ir seleno chemiją ir elek­ trochemiją, seleno lydinių išskyrimą. Vadovaujant prof. E. Pacauskui, iki 1990 m. apgintos keturios disertacijos: S. Riselio (1971), L. Jonaitienės (1981), I. Ancutienės (1982), J. Šidlaus­ kienės (1988). O. Petroševičiūtė subūrė socialinę grupę, kurioje - penki mokslininkai. O Petroševičiūtė - akad. J. Janickio mokslinės mo­ kyklos narė. Iki 1990 m. ji vadovavo keturiems disertantams: E. M. Šiušai (1973 m.), su savo vadovu B. Stulpinu - R. Navic­ kienei (1974 m.) ir A. Šulčiui (1982), su V.-S. Zarecku - M. Vanagaitytei (1981). R. Kazlauskas kartu su Rusijos mokslininku O. Petru chinu parengė tris disertantus: V. Jankauską (1984), V. Vičkač­ kaitę (1988) ir A. Kareivą (1988). Be jų D. Raudienę (1971), T.Paramonkovą (1987), A.-A. Šurną (1986), V. Panumį (1988), kurio antrasis vadovas buvo A. Prokopčikas. Keturių mokslininkų grupę subūrė J. Banaitis. Iki 1990 m. jis vadovavo trims disertacijoms: R. Puodžiukyno (1962), B.Martinkaus (1966) ir A. Janulevičiaus (1983). V. Biekša mažai atitolo nuo savo disertacijos (1966) va­ dovo J. Degučio mokslinių interesų, kartu su juo paruošė 3 di­ sertantus: O. Barauskaitę (1972), A.-E. Burdulienę (1972) ir A. Dikčiuvienę (1973). Keturių mokslininkų grupę subūrė akad. A. Pureno di­ sertante (1956) L. Bematonienė. Iki 1990 m. ji vadovavo trims disertantams: A.-I. Žamauskui (1970), G. Monkevičiūtei (1970) ir Z. Martinaitienei (1971).

94

Iš K. Daukšo socialinės grupės išsirutoliojo jo disertantės (1953 m.) M. Finkelšteinaitės suburta socialinė grupė. Iki 1990 m. mokslininkė parengė tris disertantus: J. Bukšienę (1969), V. Bud­ raitienę (1974 m.) ir G. V. Streckytę (1975 m.). V. Janickis toliau plėtojo savo disertacijos vadovės (1972 m.) ir akad. J. Janickio mokinės V. Zelionkaitės idėjas. V. Janic­ kis - chemijos mokslų daktaras (1973 m.), iki 1990 m. parengė tris disertantus: S. Grevį (1977, antras vadovas - V. Zelionkaitė), B.-A. Višomirskienę (1982 m.) ir R. Rumšą (1985 m.). R Kadziauskas subūrė keturių mokslininkų grupę. Mask­ vos valstybiniame universitete 1966 m. jis apgynė disertaciją „Kai kurių 7-oksabiciklo-(2.2.1)-treptano darinių su azotu stereochemija“. Iki 1990 m. jis vadovavo trims disertacijoms: E.Butkaus (1979 m.), J. Malinauskienės (1981 m.) ir A. Žilinsko (1989 m.). Iš K. Daukšo socialinės mokslininkų grupės išsirutuliojo jo disertanto K. Laumensko suburta keturių mokslininkų socialinė grupė. Apgynęs disertaciją „Hidrocheminė gruntinių Rytų Lietu­ vos vandenų statistika“, 1955 m. vadovavo trims disertantams: R. Jurevičiui (1964 m.), J. Sniukiškiui (1971 m.) ir R. Lenkaičiui (1977 m.). Dar vienas K. Daukšo paruoštas mokslininkas R. Pajėda Vilniaus universitete 1958 m. apgynė disertaciją „Kobalto nu­ statymo metodų tyrimas“. Jo vadovaujami į socialinę grupę su­ sibūrė trys aspirantai: I. Blažys (1970 m.), A. Šarkis (1970 m.) ir S.-M. Švec-Visockaitė (1971 m.). L. Simonavičius subūrė keturių mokslininkų grupę. Lening­ rado valstybinio universiteto mokslininko A. Storonkino paruoštas L. Simonavičius (kandidato disertacija apginta 1958 m.) Lietuvos chemijos ir cheminės technologijos institute apgynė chemijos mokslų daktaro disertaciją „Aliuminio elektronusėsdinimo iš alkilbenzolinių tirpalų mechanizmas ir pagrindiniai dėsningumai“ 1988 m. L. Simonavičius vadovavo trims disertantams: I.-A. Levinskienei (1967 m.), A. Karpavičiui (1970 m.) ir A. Šarkiui (1986 m.). Keturių mokslininkų grupę subūrė V. Skominas. Jis, akad. pro f. J. Matulio mokinys, 1968 m. apgynė kandidato disertaciją

95

„Geležies-chromo lydinių korozijos potencialų ir elektronusėsdinimo tyrimai“. V.Skominas kartu su savo vadovu J. Matuliu vado­ vavo N. Jodelienės (1971 m.), D. Franckevičiūtės (1973 m.) ir B. Bulotaitės (1976 m.) disertacijoms. A. Stinsko suburtoje socialinėje grupėje - 4 mokslinin­ kai. A. Stinskas apgynė disertaciją Fizikos -chemijos mokslinių tyrimų institute Maskvoje 1963 m., jo vadovas buvo E. Ratneris. Vėliau kartu su akad. prof. A. Mačiuliu A. Stinskas vadova­ vo R. Banevičiaus (1968 m.) ir L Sapragono (1970 m.), vienas J. Bareišio (1972 m.) disertacijoms. A. Strauko socialinėje grupėje - keturi mokslininkai. Jo vadovaujami, disertacijas apgynė N. Dirvenskytė (1974 m., ant­ ras vadovas J. Degutis), R. Jankauskas (1988 m.) ir R. Bulko (1989 m.). A. Peras subūrė keturių mokslininkų grupę. Iki 1990 m. jis vadovavo trims disertacijoms: A. Zabotkos (1982 m.), V.P.Jakuškos (1983 m.) ir R.V. Martinaitienės (1987 m.). Z. Alaunė subūrė socialinę grupę, kurioje trys moksli­ ninkai. Jo vadovaujami, disertacijas apgynė Z. Talaikytė (1968 m.) ir A. E. Lazauskienė (1977 m.). A. Ancutos suburtoje socialinėje grupėje - trys moksli­ ninkai. A. Ancuta - chemijos mokslų kandidatas 1971 m. Iki 1990 m. jis vadovavo dviem disertantams: E. Radvilavičiūtei (1985 m.) ir S. Kitriui (1987 m.). Trijų mokslininkų grupę subūrė R. Baltėnas. Jis - chemi­ jos kandidatas (1965 m.). Iki 1990 m. R. Baltėnas vadovavo D . Raudienės (1971 m., antras vadovas - M. Šalkauskas) ir Z.Goldšteinaitės (1974 m.) disertacijoms. B. Čižiūnaitės socialinėje grupėje - trys mokslininkai. Iki 1990 m. ji kartu su I. Kudaba vadovavo dviem disertacijoms: E. Grybauskienės (1971 m.) ir V. Maceikienės (1971). E. Daumanto suburtoje socialinėje grupėje - trys moks­ lininkai. E. Daumantas - technikos kandidatas (1965 m.). Iki 1990 m. jis vadovavo dviem disertacijoms: P. Gerulio (1975 m.) ir J. Žvironaitės (1977 m.). J. Eidukis subūrė trijų mokslininkų grupę. Jo vadovaujami, disertacijas apgynė S. Dušauskas-Duž (1967) ir P. Vosylius (1969).

96

J. V. Gražulevičiaus socialinėje grupėje - trys mokslinin­ kai. J.-V. Gražulevičius - chemijos kandidatas (1980 m.). Jis kar­ tu su savo mokytoju R. Kavoliūnu vadovavo R Bruzgio (1989 m.) ir N. Krėvėnienės (1989 m.) disertacijoms. Senosios kartos statybinių medžiagų specialistas, Kauno valstybinio universiteto profesorius, rektorius P. Jodelė tiria­ muoju laikotarpiu vadovavo dviem disertantams: P. Mituzui (1947 m.) ir V. Sližiui (1948 m.). B. Juodka subūrė trijų mokslininkų grupę chemijos sri­ tyje. B. Juodka - chemijos daktaras (1981 m.). Iki 1990 m. jis parengė du chemijos srities disertantus: S. Sasnauskienę (1982 m.) ir V. Kirvelienę (1985 m.). K. Juodkazis (kandidatas 1968 m.) savo vadovo R. Višomirskio interesų sferoje subūrė trijų narių socialinę grupę. Kartu su R. Višomirskiu vadovavo dviem disertantams: E.-O. Davidavičienei (1794 m.) ir B. Šukienei (1975 m.). V. Klusis subūrė trijų mokslininkų grupę. Vadovaujamas A. Pureno ir S. Kutkevičiaus, jis 1965 m. apgynė chemijos kan­ didato disertaciją. Iki 1990 m. V. Klusis vadovavo dviem diser­ tacijoms: J. Tamošiūno (1977 m.) ir V. Budrienės (1988 m.) I. Kudabos socialinėje grupėje - trys mokslininkai. I. Ku­ daba - chemijos kandidatas 1955 m. Jo vadovaujami, disertaci­ jas apgynė E. Grybauskienė (1971 m.) ir V. Maceikienė (1971 m., antras vadovas - E. Čižiūnaitė). D. Mockutės suburtoje socialinėje grupėje - trys moksli­ ninkai. Ji kartu su J. Matuliu vadovavo R. Vilkaitės (1972 m.) ir G. Bernotienės (1974 m.) disertacijoms. R. Noreika subūrė trijų mokslininkų grupę. R. Noreika chemijos kandidatas nuo 1970 m. Iki 1990 m. jis vadovavo dviem disertantams: V. Brusokui (1988 m.) ir A. Žvirblienei (1988 m.). D. Poškus subūrė socialinę grupę, kurioje trys moksli­ ninkai. D. Poškus - chemijos daktaras nuo 1972 m. Iki 1990 m. jis vadovavo dviem disertantams: A.Afremovič (1969) ir A.Gru­ madui (1983). S. Ramonaitės suburtoje socialinėje grupėje - trys moks­ lininkai. S. Ramonaitė, vadovaujama V. Sližio, 1956 m. apgynė

97

chemijos kandidato disertaciją. Iki 1990 m. ji vadovavo dviem di­ sertacijoms: D. Preišegolavičienės (1974) ir M. Kiškytės (1978). A. Stanišauskaitės suburtoje socialinėje grupėje - trys moks­ lininkai. A. Stanišauskaitė - chemijos kandidatė nuo 1971 m. Ji kartu su savo vadovu S. Kutkevičiumi vadovavo V. Getaučio (1988 m.) ir B. Barvainienės (1989 m.) disertacijoms. A. Stankevičiaus socialinėje grupėje - trys mokslininkai. A. Stankevičius - chemijos mokslų daktaras (1989 m.). Iki 1990 m. jis vadovavo dviem disertantams: L. Žukauskaitei (1974 m., antras vadovas - A. Košt) ir L. Mažyliui (1985 m.). S. Stonys subūrė trijų mokslininkų grupę. A. Stonys che­ mijos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1972 m. Jo vadovau­ dami, disertacijas apgynė M. Bačiauskienė (1985 m.), antras va­ dovas V. Ratinovas) ir J. Cesnienė (1989 m.). A. Survila subūrė socialinę grupę, kurioje - trys mokslinin­ kai. A. Survila - chemijos daktaras (1985 m.). Iki 1990 m. jis vado­ vavo A. Krotkaus (1985 m., vadovavo kartu su R. Višomirskiu) ir L. Spūdo (1985 m.) disertacijoms. J. Širvickio socialinėje grupėje-trys mokslininkai. J. Širvickis - chemijos mokslų kandidatas (1966 m.). Iki 1990 m. jis kartu su savo vadovu R. Višomirskiu vadovavo A. Lukinskio (1976 m.) ir M. Samulevičienės (1983 m.) disertacijoms. V. Židonio suburtoje socialinėje grupėje - trys moksli­ ninkai. Iki 1990 m. jis vadovavo dviem disertantams: V. Zabukui (1971 m.) ir V. Bernatoniui (1981 m.). Kitų šalių mokslininkių suburtos socialinės grupės Šešių Lietuvos mokslininkų grupę subūrė O. Kildiševa. Jos vadovaujami, disertacijas apgynė K. Karpavičius (1964 m.), M. Da­ gienė (1969 m. vadovavo kartu su L. Rasteikiene), A. A. Pauliukonis (1969 m. vadovavo kartu su K. Karpavičiumi), M. G. Prasmickienė (1975 m. vadovavo kartu su K. Karpavičiumi), J. V. Pikšlingaitė (1979 m. vadovavo kartu su Krasilnikova). G. Šemiakina subūrė penkių Lietuvos mokslininkų grupę. Jos vadovaujami disertacijas apgynė V. Vėsa (1962 m.), V. Vidugirienė (1966 m.), D. Kazlauskas (1966 m.) ir R. Poškienė (1966 m.).

98

J. Šliapnikovo suburtoje socialinėje grupėje - keturi moksli­ ninkai: J. Kapačauskas (1965 m.), E. Juškevičiūtė (1966 m.), V. Jurevičienė (1968 m.), G. Giedraitytė (1966 m.). Keturis mokslininkus jungia L. Igonino suburta grupė. Jis vadovavo R. Baltenio (1965 m.), J. Baltenienės (1966 m.) ir A. Žebrausko (1970 m.) disertacijoms. V. Švedovas subūrė keturių mokslininkų grupę, kurią su­ daro jo disertantai D. Šopauskienė (1970 m.), B. Lukšienė (1977 m.) ir O. Nivickienė (1987 m.). Tris mokslininkus jungia A. Klesovo socialinė grupė. Jo vadovaujami disertacijas apgynė V. J. Švedas (1976 m., vadova­ vo kartu su I. Beržiniu) ir V. Gerasimovas (1984 m.). I. Knujancas subūrė socialinę grupę, jungiančią du jo diser­ tantus: L. Rasteikienę (1953 m.) ir K. Karpavičių (1964 m.). Jiems I. Knujancas vadovavo kartu su O. Kildiševa. G. Krasilnikova subūrė trijų mokslininkų grupę. Ji vado­ vavo 2 disertantams: A. Jamontaitei (1978 m.) ir J.-V. Pikšlingaitei (1979 m.). Pastarajai G. Krasilnikova vadovavo kartu su O. Kildiševa. Tris mokslininkus jungia G. Kugatovos socialinė grupė. Jos vadovaujami, disertacijas apgynė V. Lucenko (1960 m.) ir V.Mazolis(1960 m.) Du Lietuvos chemikus parengė R. Levina: P. Kaikarį (1958 m.) ir V. Daukšą (1961 m.). V. Daukšas Vilniaus univer­ sitete apgynė chemijos daktaro disertaciją (1968 m.). L. Rasteikienės suburta mokslininkų socialinė grupė su­ tapo su rusų chemikės M. Linkovos veikla: abi mokslininkės va­ dovavo D. Greičiūtės (1969 m.) ir V. Zabelaitės (1971 m.) di­ sertacijoms. A. Terentjevo socialinę grupę sudaro trys mokslininkai: pats A. Terentjevas ir du jo disertantai P. Buckus (1954 m.) ir V.Vilys (1973 m.). V. Viliui A. Terentjevas vadovavo kartu su K.Tolučiu. P. Zagorecas subūrė trijų mokslininkų grupę. Jis kartu su A. Kreškovu vadovavo G. Garbausko (1970 m.), su G. Egorovu - V. Keršulio (1970 m.) disertacijoms.

99

G. Zaikovo socialinėje grupėje - trys mokslininkai. Jo vado­ vaudami, disertacijas apgynė B. Jaskelevičius (1975 m., vadovavo kartu su A. Mačiuliu) ir R. Uginčienė (1982 m.). Remiantis N. Malinzo pasiūlytu grupių raidos modeliu, ga­ lime teigti, kad mokslininkų socialinės grupės kuriasi po antrosios, tinklo, stadijos. Socialinės grupės, vykstant tolesnei struktūrizacijai, gali tapti mokslinėmis mokyklomis. Atsižvelgiant į komunika­ cijos mokslo subjektyvias ir objektyvias sąlygas, tokį pokytį galima prognozuoti ir formaliai - pasitelkus į pagalbą bibliometriją. Deja, jau aprašyto socialinio-komunikacinio modelio taikymas negali būti paremtas vien „disertacijos vadovas-disertantas“ ryšiais mokslinėje veikloje. Tačiau šiame skyriuje pateikti duomenys vertingi tuo, kad suteikia galimybę vertinti mokslininkus pagal sugebėjimą patrauk­ ti pasiryžusius mokslinei veiklai. O tai jau daug. Išanalizavus diser­ tacijų srautą, matome, kad tokių asmenybių Lietuvoje buvo nema­ žai. Deja, dažnai tenka išgirsti subjektyvių vadovo indėlio vertini­ mų, jei paruošta daug disertantų. Šiame leidinyje organizuojant galimas mokslines mokyklas, dėmesys pirmiausia kreipiamas į specialistus, paruošusius bent du disertantus. Tai jau struktūrinė užuomazga, kur trys (narių skai­ čius) teikia vilčių, jog nėra atsitiktinis ir pakankamas, kad patrauk­ tų kitus narius. Chemijos dalykas, pradėtas dėstyti Vilniaus universitete 1748 metais, kaip mokslas susiformavo XVIII šimtmetyje ir ti­ riamuoju laikotarpiu jau turėjo susiformavusias tradicijas ir pa­ kankamai žymius rezultatus. 1940-1990 metais apgintos 55 dak­ taro ir 746 kandidato disertacijos. Tačiau ne visi chemijos mokslų daktarai gebėjo suburti talentingų mokslininkų kolektyvus ir su­ kurti mokslinių tyrimų kryptis, kuriose dirbantys mokslininkai teik­ tųsi į socialines grupes, spręsdami tos pačios mokslo krypties aktu­ alias problemas, naudodamiesi ta pačia metodika arba vadovauda­ miesi bendromis idėjomis. Kaip parodė disertacijų srauto analizė, Lietuvoje buvo sukurta 109 socialinės grupės. Socialinės grupės, esant palankioms istorinėms ir socialinėms ekonominėms sąlygoms, dažniausiai transformuojasi į mokslines mokyklas.

100

2.3. Mokslinės mokyklos 2.3.1. Akademiko Antano Pureno mokslinė mokykla

Akademikas Antanas Purenąs (1881-1962 m.) bu­ vo organinės chemijos studi­ jų ir mokslo pradininkas Lie­ tuvoje, organinių žaliavų ir sintezės tyrimų darbų vado­ vas, organinių junginių no­ menklatūros kūrėjas. Jis pri­ klausė tai vyresniajai moksli­ ninkų kartai, kuri po karo Lietuvoje pradėjo darbą be­ veik tuščioje vietoje. Antanas Purenąs gimė 1881 m. Kupiškio raj., Taiko­ mų kaime. 1902 m. įstojo į Jurjevo (dabar Tartu) univer­ siteto Fizikos - matematikos A kad. A . P u re n ą s fakultetą. 1904 m. persikėlė į Peterburgo universiteto Fizi­ kos-matematikos fakulteto chemijos skyrių. Studijavo vadovauja­ mas pasaulinio masto chemikų organikų A. Favorskio, N. Menšutkino, V. Titčenkos, F. Birono, D. Konovalovo. Baigęs studijas, 1911 m. A. Purenąs gavo tarnybą komercinėje mokykloje ir dirbo Peter­ burgo universitete, prof. A. Favorskio laboratorijoje. Kauno aukštuosiuose kursuose 1921 m. pradėjo dėstyti or­ ganinę chemiją, keliems mėnesiams buvo išvažiavęs į Berlyną, Humboldtų universitetą susipažinti su vokiečių aukštųjų mokyklų veik­ la. Įkūrus 1922 m. Lietuvos universitetą Kaune, A.Purenąs buvo paskirtas Matematikos - gamtos fakulteto Organinės chemijos ka­ tedros vedėju, tais pačiais metais jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas.

101

A. Purenąs 1941 m. buvo išrinktas Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikruoju nariu ir pirmuoju viceprezidentu, paskirtas Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Akad. A. Purenąs 1944 m. vėl paskirtas Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi ir Organinės chemijos katedros vedėju. Akademikas A. Purenąs mirė 1962 m. Kaune (Baltrušis R., 1971). Mokslinę veiklą pokario Lietuvoje prof. Purenąs pradėjo nuo mokslinės terminijos kūrimo, aukštosios mokyklos labora­ torijos organizavimo ir vadovėlių paruošimo. Dideli jo nuopel­ nai, ugdant mokslinius kadrus: iš 14 disertantų, kurių kandidati­ nėms disertacijoms vadovavo, net penki apgynė daktaro diserta­ cijas. Analizuodamas akademiko mokslinę veiklą, prof. J. De­ gutis mini dvi pagrindines kryptis: L Vietinių augalinės bei gyvulinės kilmės medžiagų tyri­ mas. 2. Biologiškai aktyvių junginių sintezė (Degutis J., 1971). Pirmosios krypties srityje akad. prof. A. Purenąs vadovavo darbams, tyrinėjant vietines tanidingas žaliavas, Lietuvoje gami­ namų pieno produktų ir riebalų kokybės svyravimą bei jų stabilu­ mą. Organinės sintezės srityje atliekamų darbų tikslas - gauti biologiškai aktyvias medžiagas, sintetinant jas iš aminų arba aminorūgščių. Tiriant metilakrilato reakciją su įvairiais aromatiniais aminais ir aminoantrachinonais, buvo susintetinta keletas litera­ tūroje neaprašytų N-aril-B aminorūgsčių. Tiriant aromatinės ei­ lės B-chloretilaminų darinius, pavyko gauti junginių, pasižymin­ čių dideliu priešvėžiniu aktyvumu. Vienas šių junginių, vėliau pavadintas louninu-4, buvo tiriamas Lietuvos klinikose ir pasiro­ dė aktyvus prieš kai kurias kraujo vėžio formas. Akademiko mokslinė veikla ir bendradarbiavimas buvo tyrinėtas bibliometrinais metodais. Vadovo idėjų poveikis moki­ niams gali būti nusakomas jo darbų citavimu mokinių darbuose. Norint sudaryti akad. A. Pureno darbų citavimo lentelę, buvo peržiūrėti „Lietuvos mokslų akademijos darbai. B ser.“ 1955-

102

1990 m. A. Mačiulis citavo savo mokytojo darbus 16 kartų, R.Baltrušis - 17, L.Rasteikienė - vieną kartą. O. Voverienė ir V. Jurkuvėnienė tyrinėjo Lietuvos chemikų citavimą pasaulyje (SCI ro­ dyklės duomenimis) (Voverienė O., Jurkuvėnienė V , 1983). Šie skaičiai buvo papildyti on-line paieškos duomenimis. Iki 1990 m. pasaulio mokslininkai citavo 8 akad. A. Pureno darbus 13 kartų. Sprendžiant iš tyrimo, akad. prof. A. Pureno darbai kole­ gų cituojami nedažnai. Kaip buvę jo bendradarbiai ir bendramin­ čiai anketose rašo, A. Purenąs buvo labai geras organizatorius, savo profesijos patriotas ir, sprendžiant iš surinktos darbų biblio­ grafinės rodyklės (Antanas Purenąs, 1971), rašė daug mokslo po­ puliarinimo darbų. Įdomu buvo patyrinėti akad. prof. A. Pureno darbų citavimą pasaulinėje literatūroje. SCI duomenimis (on-line paieška), 1974-1990 m. jis cituotas devynis kartus (cituoti de­ vyni darbai).Sovietų sąjungoje akad. A. Pureno darbai cituoti sep­ tynis kartus, JAV - vieną, Olandijoje - irgi vieną kartą. Spaudoje akademikas paskelbė palyginti nedaug moksli­ nių darbų - 44 (Antanas Purenąs, 1971 m.), dauguma jų parašyti su bendraautoriais - 36: su R. Baltrušiu - 13, A. Mačiuliu -14, A. Paulausku - 4, J. Degučiu - 2, J. Vidmantu - 1. Mokslinius darbus bendraautorystės pagrindais akad. A. Purenąs skelbė su savo disertantais, kitais mokslininkais. Kaip minėta, iš 14 akad. A. Pureno disertantų, net penki vėliau tapo mokslų daktarais. Akademikas A. Purenąs ir jo diser­ tantai vadovavo 72 disertacijoms. J. Vidmantas vadovavo pen­ kioms, R. Baltrušis - devynioms, A. Paulauskas - trims diserta­ cijoms. Iš J. Zdanavičiaus - septynių, o iš J. Degučio 18-os diser­ tacijų daktaro laipsnį apgynė A. Žemaitis (1990 m.) ir A.Šaškus (1990 m.);R. Baltrušio disertantas Z. - J. Beresnevičius daktaro laipsnio disertaciją apgynė 1989 m. Nors socialinio-komunikacinio modelio reikalavimai ir ne visai tinka akad. A. Pureno mokslinei veiklai apibūdinti, ta­ čiau formalius kriterijus papildžius chemijos mokslo specialistų anketinės apklausos duomenimis, į mokyklą nutarta įtraukti jo mokinių paruoštus mokslininkus. Taigi akad. A. Pureno mokyk-

103

loję yra keturi mokslų daktarai (1 schema): A. Purenąs, A.Paulauskas, R. Baltrušis ir A. Mačiulis, taip pat vadovo interesų sri­ tyje dirbantys buvę jo disertantai V. Klusis ir J. Zdanavičius bei 18 disertantų: A. Paulausko - 2, R. Baltrušio - 6, A.M ačiulio -

10. 1 schema Akad. A.Purėno mokslinė mokykla 2.3.2. Akademiko Juozo Matulio mokslinė mokykla

Mokslinės mokyklos vadovas Mokslų daktaras Mokslų kandidatas Vadovavimas disertacijai Bendraautorystės ryšiai Citavimo ryšiai

104

2.3.2. Akademiko Juozo Matulio mokslinė mokykla Juozas M atulis (1899-1993 m.) buvo įžy­ miausias XX amžiaus che­ mikas, sukūręs didelę elek­ trochem ijos mokslinę mo­ kyklą. Kaip Lietuvos moks­ lų akademijos prezidentas kelis dešimtmečius buvo įta­ kingiausias Lietuvos moks­ lo veikėjas ir organizatorius. Vienas žymiausių Lietuvos chemijos patriarchų ir visuo­ menės veikėjų didžiąją gyve­ nimo dalį skyrė mokslinei veiklai puoselėti ir naujoms specialistų kartoms ugdyti. Juozas Matulis gimė 1899 m. Tatkonių kaime, Kupiškio rajone. 1924 m. įstojo į Lietuvos universitetą, Matematikos - gamtos fakulteto Fizikos - chemijos skyrių. 1931 m. prof. V. Čepinskio iniciatyva katedra komandiravo J. Matulį dvejiems metams į Leipcigo uni­ versitetą, kur jis gilino žinias fotochemijos srityje. Po studijų Leip­ cige 1934 m. J. Matulis viešam gynimui Vytauto Didžiojo univer­ sitete pateikė disertaciją „Fotodichronizmo tyrinėjimai organinių dažų koloidijaus ir želatinos sistemose“. Darbas įvertintas „labai gerai“, jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Lietuvos TSR mokslų akademija buvo įsteigta 1941 m. sau­ sio 16 d. Tų pačių metų balandžio 11 d. pirmajame Gamtos moks­ lų skyriaus akademikų visuotiniame susirinkime J. Matulis iš­ rinktas akademiku sekretoriumi. 1946 m. pirmojoje Lietuvos TSR mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje akad. J. Matu­ lis buvo išrinktas prezidentu, o metų gale - Tarybų sąjungos moks­ lų akademijos nariu korespondentu.

105

Akad. J. Matulis 1956 m. išrinktas Lietuvos TSR mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos instituto direkto­ riumi. Jo vadovaujamas institutas tapo stambiausiu elektroche­ minių metalinių dangų tyrimo centru buvusioje Sovietų sąjungoje. Subūręs institute puikų mokslinį kolektyvą ir jam vadovaudamas, akad. J. Matulis sėkmingai išsprendė keletą svarbių teorinės elek­ trochemijos bei taikomosios galvanostegijos problemų. Viena šių problemų buvo įvairių priedų, ypač paviršiaus aktyvių medžiagų, įtaka katodiniams procesams. Daugelyje darbų kartu su savo kolegomis ištyręs įvairių medžiagų poveikį elektro­ dinių procesų kinetikai bei gaunamų dangų struktūrai, akad. J. Matulis nustatė naujų dėsningumų ir paskelbė originalų katodi­ nių procesų mechanizmo aiškinimą. Įvairių priedų vaidmuo ypač svarbus susidarant blizgančioms dangoms. Vadovaudamasis at­ liktų tyrimų rezultatais, akad. J. Matulis apibendrino pagrindi­ nius procesus, susijusius su blizgančiųjų dangų susidarymo me­ chanizmu. Sprendžiant blizgančiųjų galvaninių dangų tobulinimo klau­ simus, nuolat ieškoma būdų jų koroziniam atsparumui padidinti. Tas technologijas sukūrė akad. J. Matulio vadovaujami instituto bendradarbiai (Vaškelis A., 1999). Išanalizavus J. Matulio mokslinį palikimą bibliometriškai ir suderinus duomenis su pasirinkto mokslinės mokyklos mode­ lio reikalavimais, buvo apklausti bendradarbiai, disertantai. At­ sakymai buvo derinami su formaliais bibliometrinio tyrimo duo­ menimis, sudaryta akad. J. Matulio mokslinės mokyklos schema (2 schema). Perimdami mokslinio vadovo idėjas, pažinimo metodus ir principus, mokiniai vadovaujasi jo darbais. Siekiant nustatyti mi­ nėtą įtaką ir buvo atlikta akademiko darbų citavimo analizė. Peržiūrėjus “Lietuvos mokslų akademijos darbai. B ser.” 1955 - 1990 m. leidinio numerius, sudaryta akad. J. Matulio dar­ bų citavimo kartoteka iki 1990 m. Daugiausia J. Matulio darbus citavo jo disertante chemi­ jos daktarė 0. Galdikienė (140 kartų). Kiti mokslų daktarai, irgi buvę disertantai, savo darbuose citavo Matulio mintis taip:

106

2 schem a Akad. prof. J. Matulio mokslinė mokykla ĮA.Mickienė į Mokslinės mokyklos vadovas Mokslų daktaras Į Į Mokslų kandidatas -------- Vadovavimas disertacijai ------- Bendraautorystės ryšiai • • - Citavimo ryšiai

X |R.Griciuvienė

-$jQ.Nimskienė] ĮE.BinkauskienėĮ Įr.ButkevičiusĮ

.Matulionis] D.Mockutė

V. Rėklytė-

Kadziauskienė

^

|P.Mecinskas|

X

r - * - * -------- į/ VValsūnas f

i

\\\ i // rA.Moldčadskis --J U\»'

N

O.Zeimytė s S

A.DžiuvėĮ

V.Račinskas -114, R. Sližys - 40, A. Bodnevas - 24, S. Jakobsonas - 22, R. Višomirskis - 9, savo mokslinę mokyklą sukūręs J.Janickis - 4, Dr. prof. A. Prokopčiko mokslinės mokyklos narys G. Rozovskis - 20, o A. Vaškelis - 4 publikacijose vadovavosi akad. J. Matulio idėjomis. Mokslų kandidatai, daugiausia citavę akad. J. Matulio dar­ bus: O. Žeimytė (75), L.Valentėlis (57), V. Skominas ir M. Mic­ kus (38), B. Bukaveckas (36), J. Bubelis (31). Iki 1990 metų aka­ demiko darbai pasaulyje buvo cituoti 202 kartus (O. Voverienė , V.Jurkuvėnienė, 1983; on-line paieška). Analizuojant akademiko J. Matulio bendraautorystės pa­ grindais parengtas publikacijas, buvo peržiūrėta P. Valentėlienės sudaryta akademiko literatūros rodyklė (Juozas Matulis, 1973), duomenys iki 1990 m. papildyti informacija iš rengiamų spaudai “Lietuvos mokslų akademijos darbuotojų straipsniai ir knygos” rodyklių. Daugiausia bendrų darbų su J. Matuliu “Lietuvos moks­ lų akademijos darbai. B ser.” 1955 - 1990 m. paskelbė A. Bodne­ vas (67). Su kitais mokslų daktarais bendrų publikacijų skaičius mažesnis: su S. Chotianovičium - 39, su 0. Galdikiene - 35, su R. Šarmaičiu - 32, su V. Račinsku - 25, su R. Višomirskiu - 10. Aka­ demikas J.Matulis paskelbė bendrų publikacijų ir su kitų moksli­ nių mokyklų nariais: su G. Rozovskiu - 4, su A. Vaškeliu - 4. Per visus ilgo darbo metus akad. J. Matulis daug laiko ir dėmesio skyrė Lietuvos chemijos mokslo naujiems kadrams ug­ dyti. Iki 1990 m., vadovaujant akademikui J. Matuliui, apginta 40 disertacijų, kartu su buvusiais disertantais vadovauta 78 disertaci­ joms. 8 akademiko disertantai vėliau apgynė disertacijas mokslų daktaro laipsniui įgyti: R. Višomirskis (1967), V. Kaikaris (1969), A. Bodnevas (1970), 0. Galdikienė (1973), S. Chotianovičius (1974), R. Sližys (1986), V. Račinskas (1990) ir R.Šarmaitis (1990). Apibendrinant akademiko J. Matulio ir jo pasekėjų, kole­ gų ir bendradarbių mokslinės veiklos tyrinėjimą, galima pateikti identifikuotos mokslinės mokyklos modelį. 1990 m. ją sudarė bu­ vę disertantai mokslų daktarai A. Bodnevas, S. Chotianovičius, 0. Galdikienė, R. Šarmaitis, R. Sližys, R. Višomirskis, taip pat moks­

107

lų kandidatai. “Kolegiški” ir “mokytojas - mokinys” ryšiai pavaiz­ duoti 2 schemoje. Daug įtakos akademiko J.M atulio idėjos turėjo prof. A. Prokopčiko mokslinės mokyklos nariams dr. G. Rozovskiui ir A. Vaškeliui. 2 .3.3. Akademiko Jono Janickio mokslinė mokykla Jonas Janickis (19061998 m.) - senosios lietuvių kartos mokslininkas, puose­ lėjęs europietiško mokslo tra­ dicijas. Ilgus metus vadova­ vęs Fizikinės chemijos kated­ rai, daug dėmesio skyrė che­ mikų technologų ruošimui, subūrė m okslinę mokyklą mangano ir seleno junginių elektrochemijai tyrinėti. Jonas Janickis gimė Kaune.Tais laikais chemijos ir cheminės technologijos sri­ tyje visame pasaulyje garsėjo vokiečių chemikai. Tai ir trau­ kė į Vokietijos aukštąsias mo­ A k a d . J. J a n ic k is kyklas studentus iš kitų šalių. Baigęs gimnaziją, J. Janickis padavė pareiškimus į kelias Vokietijos aukštąsias mokyklas. Teigia­ mą atsakymą gavo iš Drezdeno aukštosios mokyklos. Ją baigė 1930 m. ir įgijo chemiko inžinieriaus diplomą, o 1932 m. - chemijos daktaro - inžinieriaus mokslinį laipsnį ir galimybę praktikuotis dės­ tant Drezdeno aukštojoje technikos mokykloje ir dirbant elektro­ chemijos laboratorijoje. V. Janickis 1933 m. pradėjo dirbti asistentu pas prof. V.Če­ pinskį Vytauto Didžiojo universitete Kaune. J.Janickis 1935 m. apgynė habilitacinį darbą, jam buvo suteiktas privatdocento var­ das.

108

Tuojau po karo J. Janickis ėmėsi gaivinti Kauno valstybi­ nio Vytauto Didžiojo universiteto Fizinės chemijos katedrą. Jis kartu ėjo ir Cheminės technologyos fakulteto prodekano parei­ gas. Nors buvo sunkios sąlygos katedroje buvo kuriama bazė moks­ liniam darbui, formavosi būsimų mokslinių darbų kryptys. Maskvos valstybiniame universitete 1948 m. J. Janickis dar kartą apgynė chemijos mokslų daktaro disertacįją, kurioje apiben­ drino savo ikikarinius darbus. J. Janickis - pirmasis pokario Lie­ tuvos mokslininkas, kuris, pasikeitus mokslinių laipsnių ir vardų sistemai, apgynė disertaciją mokslų daktaro laipsniui įgyti. J.Janickis 1956 m. buvo išrinktas Lietuvos TSR mokslų akademijos tikruoju nariu, 1961 m. jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo darbuotojo vardas. Akad. J. Janickis išplėtojo kelias mokslinio tyrimo kryp­ tis: 1. Sieros bei seleno junginių susidarymas ir skilimas. 2. Druskų - vandens sistemų pusiausvyros. 3. Mangano ir seleno junginių elektrochemijos. Pirmajai krypčiai skiriama daktaro laipsnio disertacija “Eksperimentiniai tyrimai politioninių rūgščių chemijos srityje”. Joje autorius aptarė ne tik savo tyrimus, bet ir teoriškai pagrindė kitų autorių tyrimų rezultatus. Akademikas ir jo mokiniai nustatė seleno junginių priedų poveikį mangano elektroliziniam išskyrimui. Prieš tai buvo ma­ noma, kad elektrolizinį mangano nusodinimą gerina sulfito prie­ dai. Akad. J. Janickis įrodė, kad efektyvesnis yra selenitinės rūgš­ ties arba selenato priedas. Akad. prof. J. Janickio ir jo mokyklos mokslinio tyrimo darbai sulaukė atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kai kurie jų įtraukti į vadovėlius bei monografijas. 1973 m. Vokietijos mokslų akademijos kvietimu akademikas skaitė paskaitas Berlyno Humboldtų universitete ir Karlmarksštadto aukštojoje mokykloje apie savo mokslinius darbus. Akad. prof. J. Janickio įvairia veikla siekta puoselėti ir ugdyti mokslinius kadrus, kūrybingus ir mąstančius technologus, labai reikalingus Lietuvos ūkiui (Zelionkaitė V , 1992).

109

Akademikas kartus su kolegomis vadovavo 46 disertaci­ joms, jo disertantai vadovavo dar 33 disertacijoms. Septyni buvę akademiko disertantai vėliau apgynė daktaro laipsnio disertacijas: A. Prokopčikas (1963), V. Zelionkaitė (1966), K. Sasnauskas (1974), A. Sadūnas (1971), B. Stulpinas (1972), E. Pacauskas (1973), A. Kazragis (1990). Išanalizavus mokslines publikacijas matyti kolegiški moky­ tojas - mokinys ryšiai, susiklostę tarp akad. prof. J. Janickio ir jo buvusių disertantų, kolegų. Perimdami mokslinio vadovo idėjas, pažinimo metodus ir principus, mokiniai vadovaujasi jo darbais. Ši įtaka buvo užfiksuota išanalizavus akad. J. Janicikio darbų citavimą straipsniuose, publi­ kuotuose “Lietuvos mokslų akademijos darbuose. B ser.” 1955 1990 m.. Daugiausia savo mokytojo darbus cituoja dr. E. Pacauskas ir dr. V. Zelionkaitė - po 29 kartus, B.Stulpinas - 13 kartų. Kitų mokslininkų paruošti mokslų daktarai akad. prof. J. Janickio dar­ bus cituoja taip: V. Janickis - 17, J.Matulis - 7, A. Prokopčikas 2, A. Kazragis - 1 kartą. 1964 - 1990 m. 21 akad. prof. J. Janickio darbas pasaulyje buvo cituotas 67 kartus. A nalizuojant bendraautorystę, buvo naudotasi akad. J.Jan ick io darbų rodykle (R ailienė B., 1992). R odyklėje užregistruotos publikacijos nuo paties pirmojo straipsnio 1931 m. iki 1987 m. Duomenys iki 1990 papildytos iš “Spaudos metraščio”. Su mokslų daktarais bendraautorystės ryšiai buvo tokie: su E. Pacausku - 50, su V.Zelionkaite - 32, su A.Prokopčiku ir B.Stulpinu - po 10, su V. Janickiu - 6, su K.Sasnausku - 4, su dr. prof. A. Prokopčiko mokiniais A. Sadūnu ir P. Norkumi - 3, su A. Kazragiu - 2 kartai. Kaip parodo bendraautorystė, bendrų mokslinių interesų su akad. prof. J. Janickiu turėjo ir kitų mokslininkų parengti mokslų daktarai: V. Janickis (disertacijos vadovė V. Zelionkaitė) šešios ben­ dros publikacijos ir P. Norkus (disertacijos vadovas A.Prokopčikas) - trys bendros publikacijos. Mokslininkai, kurie paskelbė po tris ir daugiau bendrų publikacijų su akad. J. Janickiu, gali būti trak­ tuojami kaip šio mokslininko mokslinės mokyklos nariai. Kaip pa­ rodė atliktas tyrimas, ne visus akad. prof. J. Janickio disertantus su vadovu siejo tolesnė mokslinė veikla, ne visi tęsė savo mokytojo idėjas, vadovavosi jo pažinimo principais ir metodais.

110

3 schem a

Akad. prof. J. Janickio mokslinė mokykla

Įj.Zaleskytė Į

Į

• ĮJ.Lasavičienėj

ĮĄ.Niaura ~|

/|A-Joku'zienė|

/• ĮvEKuodytė | /•

J.Valančiunas

D.Klungevičiutė

ELikšienė

L

p.Lapeniene Į

ĮR.PatkauskasĮ įi.Rinkevičienė Į ).Petroševičiutė

Mokslinės mokyklos vadovas Mokslų daktaras Mokslų kandidatas Vadovavimas disertacijai Bendraautorystės ryšiai Citavimo ryšiai

111

|J.Suliakienė|

Išanalizavus duomenis, lemiančius socialinio - komunika­ cinio mokslinės mokyklos modelio reikalavimus, galime padaryti išvadą, kad akad. J. Janickio mokslinę mokyklą 1966 -1990 m. sudarė penki chemijos mokslų daktarai: J. Janickis, V. Janickis, K. Sasnauskas, E. Pacauskas, V. Zelionkaitė ir vienas technikos dakta­ ras B. Stulpinas. Taip pat į minėtą mokslinę mokyklą buvo įtraukti mokslų kandidatai, kurie savo darbais ir idėjomis toliau tęsė ir gili­ no mokytojo idėjas (5 schema).

2.3. 4. Profesoriaus Ariano Prokopčiko mokslinė mokykla

P radėjęs m okslinę veiklą akademiko Jono Ja­ nickio mokykloje, Arianas Prokopčikas sukūrė hidroksidų katalitinio aktyvumo kalcio hipochlorito irimo procese ir cheminio metalų ir jų lydinių nusėsdinimo proceso tyrimų kryptis, su­ būrė m okslinę m okyklą Chemijos institute. Arianas Prokopčikas gimė 1924 m. Kaune. 1948 m. baigė Kauno valstybinį Vytauto Didžiojo universi­ tetą, toliau gilino žinias ne­ organinės chemijos srityje. P r o / A . P ro k o p č ik a s Vadovaujamas prof. J.Janic­ kio, 1952 m. apgynė diser­ taciją chemijos mokslų kandidato laipsniui įgyti: “Kalcio hipoch­ lorito ir chlorkalkių katalitinio skilimo klausimu”. Lietuvos TSR mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute pradėjo dirbti 1953 m. mokslo reikalų

112

direktoriaus pavaduotoju, taip pat vadovavo ir Neorganinės che­ mijos sektoriui. Nuo 1965 m. vadovavo Metalocheminių dangų laboratorijai. A. Prokopčikas 1972 m.buvo išrinktas Lietuvos TSR moks­ lų akademijos nariu korespondentu, už 1959 - 1980 m. paskelbtų publikacijų apie trivalenčio vario junginius ciklą 1983 m. jam pa­ skiriama Lietuvos TSR valstybinė premija chemijos mokslų sri­ tyjeDvi pagrindinės tyrimų kryptys dominavo profesoriaus A. Prokopčiko mokslinėje veikloje: 1. Nepatvarių chloro junginių susidarymo ir skilimo tyri­ mai. 2. Cheminio metalų ir jų lydinių nusėsdinimo proceso tyri­ nėjimai ir tobulinimas. Pirmojoje, kuri chronologiškai sutampa su pradiniu moks­ linės veiklos laikotarpiu, A. Prokopčikas daugiausia dėmesio sky­ rė hidroksidų katalitinio aktyvumo kalcio hipochlorito irimo pro­ cese tyrinėjimui. Šie tyrinėjimai buvo apibendrinti 1963 m. apgin­ toje disertacijoje mokslų daktaro laipsniui įgyti: “Kai kurių oksi­ datorių skilimas šarminėje terpėje”. Darbe parodyti neorganinių oksidatorių ir reduktorių katalizinio skilimo hidroksidų ir meta­ lų paviršiuje dėsningumai. Toliau gilindamasis į minėtą kryptį, aktualią tekstilės ir popieriaus pramonei, A. Prokopčikas išplėtė tyrimus, modifikuo­ damas hipochlorito ardymo proceso sąlygas ir tyrinėjo chloritus, persulfatus, perboratus ir hipofosfitus. Aštuoniasdešimtųjų metų pradžioje pradėjo ryškėti antroji mokslinės veiklos kryptis -cheminio metalų ir jų lydinių nusėsdi­ nimo proceso tyrinėjimai. Išanalizavęs klasikines nikelio druskų redukavimo reakcijas su hipofosfitu, atskleidžia nikelio nusėsdi­ nimo su boro hidridais ir kai kuriais boro azotiniais junginiais būdus. Su bendraautoriais įteisinta 11 autorinių liudijimų. Profesorius A. Prokopčikas daug laiko skyrė Lietuvos moks­ lų akademijos veiklai, turėjo nemažai atsakingų pareigų, populia­ rino chemijos mokslą, rūpinosi ekologijos problemomis Lietuvo­ je (Rozovskis G., 1994).

113

Panaudojus bibliometrijos metodus profesoriaus A. Prokopčiko mokslinės veiklos tyrinėjimui ir gautus rezultatus pritai­ kius pasirinktam mokslinės mokyklos modeliui, buvo identifi­ kuota mokslinė mokykla. Jos modelis buvo aptartas su chemijos mokslo ekspertais. Kaip manė vienas pro f. A. Prokopčiko moki­ nių dr. prof. G. Rozovskis - prof. A. Prokopčiką galima traktuoti kaip mokslinės mokyklos įkūrėją ir vadovą. Pakanka paminėti, kad iš 25 jo disertantų bei kitų bendradarbių, vadinančių save jo mokiniais, penki (P. Norkus, G.Rozovskis, A.Vaškelis, A.Sadūnas, A. Kazragis) jau tapo daktarais, profesoriais, turi savo moki­ nių, sėkmingai apgynusių ar ruošiančių disertacijas (Rozovskis G., 1994). Remiantis publikacijų srauto analize, bendraautorystės ir mokytojo darbų citavimo mokinių publikacijose statistika, gali­ ma apibendrinti “mokytojas - mokinys” ir “kolegiškus” ryšius su dr. prof. A. Prokopčiko kolegomis ir buvusiais disertantais. Perimdami vadovo idėjas, pažinimo metodus ir principus, mokiniai vadovaujasi jo darbais. Analizuojant prof. A. Prokopči­ ko mokslinę veiklą, daug dėmesio buvo skirta žinių perimamu­ mui mokslinėje veikloje fiksuoti. Iki 1990 m. profesorius vadova­ vo 25 disertacijoms, kartu su bendraautoriais vadovavo 33 diser­ tacijoms. Buvę disertantai apgynė mokslų daktaro laipsnius. Tai A. Sadūnas (1971), P. Norkus (1973), A. Vaškelis (1982) ir A. Kazragis (1990). Didžiausia prof A. Prokopčiko idėjų įtaka buvo užfiksuota jo mokinio G. Rozovskio mokslinėje veikloje (46 bibliografinės nuorodos). Buvę disertantai A. Vaškelis citavo mokytojo darbus 28, P. Norkus - 25, A. Sadūnas - 4 kartus. Dr. prof. A. Prokopčiko disertacijos vadovas ir mokytojas akad. prof. J. Janickis aštuonis kartus rėmėsi savo mokinio darbais. Daug prof. A. Prokopčiko idėjomis vadovavosi jo buvę di­ sertantai ir kolegos, mokslų kandidatai: J. Butkevičius - 45, J. Valsiūnienė - 41, A. Luneckas - 40, E. Levickas - 16, J. Vinkevičius - 15, B. Bereckis - 11, M. Šalkauskas - 10 kartų citavo moky­ tojo darbus. Iki 1990 m. 21 prof. A. Prokopčiko darbas pasaulyje buvo cituotas 105 kartus.

114

4 schem a

Prof. A. Prokopčiko mokslinė mokykla

] . _ _ _ • • •

Mokslų kandidatas Vadovavimas disertacijai Bendraautorystės ryšiai Citavimo ryšiai

115

Siekiant apžvelgti prof. A. Prokopčiko idėjų įtaką buvu­ siems disertantams ir kolegoms, buvo atlikta bendraautorystės ana­ lizė. Darbą palengvino disertacijos autorės sudaryta prof. A.Pro­ kopčiko literatūros rodyklė (Railienė B., Pranckutė A., 1994). Daugiausia bendrų publikacijų su savo mokytoju ir kolega paskel­ bė dr. prof. G. Rozovskis - 28. Su savo buvusiais disertantais, moks­ lų daktarais bendrų publikacijų paskelbta mažiau: su A. Vaškeliu - 21, su P. Norkumi - 12, su A. Kazragiu - 4, su A. Sadūnu - 3. Su savo mokytoju, disertacijos vadovu akad. prof. J. Janickiu dr. prof. A. Prokopčikas iki 1990 m. paskelbė 10 bendrų publikacijų. Prof. A. Prokopčikas sukūrė mokslinę mokyklą, kuri išau­ go iš akademiko J. Janickio mokslinių idėjų, todėl gali būti vadi­ nama jo dukterine moksline mokykla. Ši mokykla egzistuoja ir atitinka visus socialinio-komunikacinio mokslinės mokyklos mo­ delio reikalavimus, ją iki 1990 m. sudarė mokslų daktarai A. Pro­ kopčikas, A. Kazragis, G. Rozovskis, P. Norkus, A.Vaškelis, A. Sadūnas; taip pat 34 mokslų kandidatai. Mokslinės mokyklos mo­ delis pavaizduotas 4 schemoje. Lietuvos chemikų mokslinės mokyklos - tai grandis, ku­ rios trūko Lietuvos chemijos istorijos 1940-1990m. tyrinėjimuo­ se. Ji papildo iki šiol egzistavusias istorines ir biografines studijas statistiniais duomenimis, kurie gali būti panaudoti tolesniems ty­ rinėjimams. Chemijos literatūros srauto analizė parodė, kad chemijos mokslas Lietuvoje atsirado 1748 metais (susiformavo XVIII šimt­ metyje) ir tiriamuoju laikotarpiu nuo 1940 m. jau turėjo susifor­ mavusias chemijos mokslo tradicijas, pakankamai žymius rezul­ tatus (A. Sniadeckio, V. Čepinskio tyrinėjimai) Per 1940-1990 m. laikotarpį buvo apgintos 55 daktaro ir 746 kandidato disertacijos. Ne visi chemijos mokslų daktarai gebėjo suburti talentingų mokslininkų kolektyvus ir sukurti mokslinių tyrimų kryptis, ku­ riose dirbantys mokslininkai būtų suburti į socialines grupes, sprendžiančias toje pačioje mokslo kryptyje naudojant tą pačią metodiką arba vadovaujantis bendromis idėjomis. Taikant socialinį - komunikacinį modelį, Lietuvoje 19401990 m. buvo identifikuotos keturios chemikų mokslinės mokyk­

116

los: akademiko A. Pureno, akademiko J. Matulio, akademiko J. Janickio ir profesoriaus A. Prokopčiko. Pasirinktas publikacijų srauto analizės metodas padėjo atskleisti mokslinių mokyklų per­ sonalinę sudėtį.

117

Literatūra 1. Antanas Purenąs. Respublikinės konferencijos organinės chemijos ir organinių medžiagų technologijos klausimais darbai. Kaunas: KPI, 1971. - 55 p. 2. Baltrušis R. Biografija // Antanas Purenąs. Respublikinės konferencijos organinės chemijos ir organinių medžiagų technolo­ gijos klausimais darbai. - K., 1971. - P. 5 - 20. 3. Buckus P. Senojo Vilniaus universiteto chemikai. Vilniaus universitetui - 400 m etų// Mokslas ir gyvenimas. - 1978, Nr. 3, p. 10-12: iliustr.4. Chemijos institutui 50 / Sudaryt. R.D.Jankauskie­ nė, D. Kimtienė. - Vilnius: Danielius. -1995. - 150 p. 5. Darbo universiteto organizavimas // Vilniaus universiteto istorįja, 1803 - 1940. - Vilnius, 1977.-P. 147-154. 6. Degutis J. Antano Pureno mokslinė ir pedagoginė veik­ la // Antanas Purenąs. Respublikinės konferencijos organinės chemijos ir organinių medžiagų technologijos klausimais dar­ bai. -Kaunas:KPI, 1979-55p. 7. Gylienė L. Vilniaus medicinos draugijos vaidmuo che­ mijos mokslo vystymui Lietuvoje // Mokslo draugijos Lietuvo­ je . - Vilnius, 1979. - P. 7-30. - Rez. rus. 8. Instrukciji o poriadke prisuždenija učionych stepenej i prisvojenii naučnych zvanij. -Moskva, 1975. - S. 8-10. 9. Juozas Matulis: Literatūros rodyklė / Sudaryt. P. Valentėlienė. - Vilnius: LTSR MACB, 1973.-143 p. 10. Lietuvos mokslininkai (1918 - 1990): Informacinis biu­ letenis Sud. O.Voverienė, G.Jurgaitytė// Aukštasis mokslas. -V., 1992. -239p. 11. Mačionis Z. Iš chemijos mokslo istorijos Lietuvoje. Kaunas: Šviesa, 1991. - 118 p. 12. Mačionis Z., Kudaba J. Chemijos ištakos Lietuvoje. Vilnius, 1984. - P. 24. 13. Malinz N. Model razvitija teoretičeskich grup v sociologiji // Naučnaja dejatelnost: Struktūra i instituty. - Moskva, 1980.-P. 257-282.

118

14. Martusevičius M. Kauno technologijos universiteto Che­ minės technologijos fakultetas (1947-1990). - Kaunas: Technologi­ ja, 1997.-192 p. 15. Matulis J., Gylienė L. Chemijos ir cheminės technologijos institutas 1945 - 1990. - Vilnius : Academia, 1991. - 133[2] p. 16. Mokslo tiriamasis darbas (1944 -1979) // Vilniaus uni­ versiteto istorija, 1940 -1979. -Vilnius, 1979.-P.222-230. 17. Piročkinas A. U niversitetas ir jo m okslinė veikla (1773 - 1803) // Piročkinas A., Šidlauskas A. Mokslas senajame Vilniaus universitete. - Vilnius, 1984. - P. 148 - 154. 18. Railienė B. Jonas Janickis: Literatūros rodyklė. - Vil­ nius: LMAB, 1992. - 65 p. 19. Railienė B. Lietuvos chemikų disertacijos, 1947 - 1989: Bibliografija. - Vilnius: LNB, 1991.-134 p. 20. Railienė B., Pranckutė A. Arianas Prokopčikas: Lite­ ratūros. - Vilnius, 1994. - 49 p. 21. Rozovskis G. Profesorius Arianas Prokopčikas // Aria­ nas Prokopčikas: Literatūros rodyklė / Sudaryt. B. Railienė, A.Pranckutė. - Vilnius, 1994. - P. 6 -11. 22. Stepono Batoro universitetas (1919 - 1939) // Vil­ niaus universiteto istorija, 1803 - 1940. -Vilnius, 1977.-P. 192197. 24. Universitetas Kaune // Vilniaus universiteto istorija, 1803 - 1940. - Vilnius, 1977. - P. 223 -319. 25. Vaškelis A. Didysis Lietuvos mokslininkas // A. Ste­ ponaitienė. Juozas Matulis: Literatūros rodyklė. - Vilnius : Lie­ tuvos MA b-ka, 1999. - 6-16. 27. Voverienė 0., Jurkuvėnienė V. Lietuvos mokslas pasau­ lyje: (Pagal rodyklę “Science Citation Index”) // Bibliotekų darbas. - 1983, Nr. 5 p. 10-13. 28. Zelionkaitė V. Akademikas Jonas Janickis // Jonas Ja­ nickis: Literatūros rodyklė / Sudaryt. B. Railienė. - Vilnius: LMAB, 1992.-P.6-13.

119

3. LIETUVOS TECHNIKOS MOKSLINĖS MOKYKLOS 3.1. Technikos mokslų raida Lietuvoje iki 1990 m. Technika - tai žmonijos veiklos medžiaginės priemonės, lengvinančios žmonėms darbą, darančios j į našesnį. Praeityje tech­ nika buvo kuriama, remiantis empirinėmis žiniomis, patirtimi, ilgainiui jai kurti vis daugiau naudojamasi mokslo laimėjimais. Technika labiausiai tobulėja tada, kai mokslas už ją pirmesnis. Mokslo laimėjimai keičia ir tobulina techniką. (Technika, 1983) Per visą žmonijos istoriją žmogus ruošėsi techniką kurti ir valdyti. Lietuvoje jau XVII a. pab. Vilniaus universitete pradėta studentus supažindinti su kai kuriais technikos arba giminingais mokslais. Štai Lietuvos vyriausiojoje mokykloje nuo 1780 m. tai­ komosios matematikos kursą dėstė prof. T. Kundzius. Kaip sava­ rankiškas, artimas technikai dalykas anksčiausiai pradėta dėstyti architektūra. 1773-1774 m. buvo dėstomi du architektūros kur­ sai: architektūros teorijos ir praktinės architektūros. Jau buvo rengiami labai siauros specializacijos specialistai - mechanikos inžinieriai. Apgynęs darbą iš mašinų mokslo srities ir išlaikęs egzaminą absolventas gaudavo mechanikos inžinieriaus patentą (diplomą) su magistro laipsniu. Universiteto profesoriai parengė originalių vadovėlių. An­ tai 1806 m. Vilniuje išleista lotynų kalba K. K. Langsdorfo knyga „Technologiniai įrengimai“, skirta pramoninei technologijai. J. Rumbovičius pradėjo leisti braižomosios geometrijos vadovėlį, bet 1829 m. išėjo tik įvadas ir I skyrius. (Piročkinas A., 1984) Kai kurie universiteto auklėtiniai, pasitobulinę užsienyje, vėliau pagarsėjo brandžia inžinerine veikla. Tai karo specialistas K. Semenavičius, knygos „Didysis artilerijos menas“ autorius, archi­ tektas L. Stuoka - Gucevičius ir kiti. (Martinaitis M., 1979, p. 8)

120

Po 1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždary­ tas. 1919 m. Lenkija okupavo Vilnių. Tų pačių metų rugpiūčio mėnesį paskelbtas įsakas, jog atkuriamas Vilniaus universitetas ir jam suteikiamas Stepono Batoro vardas. Universitete buvo for­ muojami šeši fakultetai, tarp jų ir Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas, suteikęs 187 inžinieriaus agronomo diplomus. (Jegelavičius S., 1994) Taigi iki 1920 m. Lietuvoje nebuvo savarankiškos techni­ kos mokyklos, kuri rengtų įvairių sričių inžinierius. Galima lai­ kyti 1920 metus Aukštųjų technikos mokslų raidos pradžia Lietu­ voje. Tais metais jiems Kaune vadovavo prof. J. Simoliūnas. Aukš­ tieji kursai nespėjo parengti nė vienos specialistų laidos, nes vietoj jų 1922 m. buvo įkurtas Lietuvos universitetas, 1930 m. pavadin­ tas Vytauto Didžiojo universitetu. Kursuose suburti studentai to­ liau mokslus tęsė naujojo universiteto Technikos fakultete. Pir­ muoju fakulteto dekanu tapo prof. P. Jodelė, vėliau - prof. K. Vasi­ liauskas (1927-1933, 1936-1940) bei prof. S. Grinkevičius (19341937). Technikos fakulteto profesoriai ir dėstytojai rengė vadovė­ lius ir mokymo priemones, nes iki tol jų lietuvių kalba nebuvo išleista. Pirmieji leidiniai pasirodė 1923 m. Juos paruošė P. Jode­ lė ir J. Šimkus. Buvo atliekamas ir tiriamasis darbas. Prof. K. Vasiliauskas pirmasis Lietuvoje pradėjo tyrinėti medžiagų atsparumą ir staty­ binę mechaniką. S. Kolupaila domėjosi hidrologijos klausimais. P. Jodelė tyrinėjo rišamąsias ir kitas statybines medžiagas, J. In­ driūnas - tekstilės medžiagas. Iki 1940 m. universitete buvo apgintos 4 mokslų daktaro disertacijos iš inžinerijos. 1939 m. daktaro laipsniai buvo suteikti J. Indriūnui, V. Jakovickui, K. Vasiliauskui, 1940 m. - A.Damušiui. (M. Martinaitis, 1979, p. 43-45) Vokiečių okupacijos metais (1943) universitetas buvo už­ darytas. 1944 m. vadinamosios LTSR liaudies komisarų nutari­ mu „Dėl Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų veiklos atnaujinimo, atkuriamas Kauno universitetas. Jame veikė keturi fakultetai: Technologijos, Statybos, Medicinos, Istorijos ir Filologijos. Iki

121

1950 m. Kauno universitete buvo techniškieji fakultetai (Archi­ tektūros, Cheminės technologijos, Elektrotechnikos, Mechanikos ir Statybos) su 35 katedromis. Šių fakultetų mokslinėje taryboje disertacijas technikos, che­ mijos ir fizikos-matematikos kandidatų laipsniams įgyti apgynė 19 asmenų. Technikos kandidato laipsnis suteiktas J. Kiškinui (1947), J. Čeičiui, A. Novodvorskiui, A. Rozenbliumui, J.Mikuckui (1948), L. Kumpikui (1949), K. Bieliūnui, L. Gastilai, R. Pesiui, A. Matukoniui (1950). Atkūrus fakultetus, atnaujinus mokymo procesą, atgaivi­ nus laboratorijas, pradėtas dirbti mokslinis darbas. Iš pradžių tai buvo pavieniai darbai mokslininkų jau anksčiau dirbusių univer­ sitete. Štai K. Vasiliauskas tęsė tyrimus statybos mechanikoje, J. Indriūnas tyrė pluoštinių medžiagų nuovargį. Vėliau imta kelti tokias problemas, kurias spręsti ėmėsi keli darbuotojai ir net ke­ lios katedros. (Martinaitis M., 1979, p. 84) Taigi KU buvo didžiausia specialistų rengimo įstaiga, svar­ biausias mokslo židinys. 1950 m. jis buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą ir Medicinos institutą. Šiek tiek vėliau nei Kauno universitetas, 1924 m. Dotnuvo­ je buvo įsteigta Žemės ūkio akademija. Jai persikėlus į Kauną ir pagausėjus studentų skaičiui, 1946 m. buvo įkurti pirmieji 3 inži­ neriniai fakultetai: Žemės ūkio mechanizacijos, Hidromelioracijos ir Žemėtvarkos. 1951 m. akademiją baigė pirmosios šių fakul­ tetų laidos: 23 m echanikai, 14 hidrotechnikų ir 13 žem ė­ tvarkininkų. (Šimatonis S., 1994) 1945-1990 m. laikotarpiu akademija parengė daug specia­ listų, aprūpindama Lietuvos žemės ūkį aukštos kvalifikacijos pro­ fesionalais. Be kitų specialistų, ji rengė žemės ūkio mechanizaci­ jos, žemės ūkio mašinų, žemės ūkio elektrifikacijos, žemėtvarkos, hidromelioracijos specialistus. Epizodiškai buvo ruošiami mėsos ir pieno produktų technologai, maisto produktų technologai, že­ mės ūkio mašinų inžinieriai. Žemės ūkio akademijoje 1946-1992 m. apginta 101 tech­ nikos mokslų kandidato ir 2 daktarinės disertacijos.

122

Akademijoje buvo atliekami ir moksliniai tyrimai. Žemės ūkio mechanizacijos fakulteto katedros tyrinėjo augalų priežiūros ir derliaus dorojimo technologijas, tobulino traktorių ir žemės ūkio mašinų konstrukcijas, nagrinėjo jų eksploatacijos ir remonto problemas. Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakulteto katedros do­ mėjosi vandens režimo reguliavimo dirvožemiuose klausimais, kalvoto reljefo melioravimo, ežerų valymo, hidrotechninių įren­ ginių projektavimo ir statybos problemomis. (Mokslinio ..., 1994) Vėliau mokslinius tyrimus pradėta grupuoti stambesnėmis kryptimis, koncentruojant įvairių katedrų dėstytojų pastangas. Bene stambiausio masto tiriamieji darbai vykdomi rapsų auginimo, lai­ kymo ir perdirbimo technologijai sukurti. Laikymo ir perdirbimo technologijas kuria įvairių katedrų darbuotojai. (Deltuvas R., 1994) Technikos mokslų raidai svarbus ir Lietuvos mokslų aka­ demijos indėlis. Mokslo akademijoje 1948 m. buvo įsteigtas Tech­ nikos mokslų institutas. Si nedidelė penkių poskyrių (Metalų tech­ nologijos, Tekstilės technologijos, Energetikos, Statybos bei inži­ nerinių konstrukcijų, Technikinės fizikos) mokslo įstaiga, vado­ vaujama akad. J. Indriūno, ėmė nagrinėti daug įvairių klausimų: racionalaus vandens ir kuro panaudojimo, pirminio linų apdirbi­ mo procesų automatizavimo, pramoninės ir gyvenamosios staty­ bos tipinių projektų. (Dauknys V., 1985) Technikos mokslų institutas 1952 m. reorganizuotas į Fizikos-technikos institutą. Jam pavesta plėtoti tyrinėjimus fizikos, matematikos ir technikos mokslų srityse.Buvo įkurtas 1956 m. Žemės ūkio mechanizacijos ir elektra Akacijos MTI bei Statybos ir architektūros institutas. Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrofikacijos institute nuo pirmųjų mokslinės veiklos dienų tyrinėja­ ma žemės ūkio kultūrų džiovinimo aktyviu ventiliavimu techno­ logija. Instituto darbuotojai ištyrinėjo daug gamybinių procesų, sukūrė naujų technologijų, pasiūlė gamybai naujų darbo įrankių ir mašinų. Daugiau nei 100 instituto darbų pripažinti išradimais. (Prapuolenis A., 1985)

123

Statybos ir architektūros institute nuo pirmųjų veiklos die­ nų tyrinėjamos industrinei statybai reikalingos medžiagos ir kon­ strukcijos. Energetikos ir elektrotechnikos institutas įkurtas 1956 m. Nuo 1967 m. vadinamas Fizikinių-techninių energetikos proble­ mų institutu. Institute susiformavo mokslinių tyrimų kryptys: šilu­ minė fizika (vad. A. Žukauskas), kibernetika energetikoje (vad. A. Nemūra), Lietuvos energetikos plėtojimo perspektyvos (Dauknys V, 1985). Šiluminės fizikos srityje reikšmingi akad. A. Žukausko pradėti konvekcinių šilumos mainų ir aptekėjimo procesų įvai­ rių skysčių ir dujų srautuose tyrimai plačiame Reinoldso ir Prandtlio skaičių intervale. (Fizikos ..., 1981) Instituto kibernetikai sprendžia didelių energetikos sis­ tem ų valdymo, optimizavimo ir mokslinių ekperimentų auto­ matizavimo klausimus. Energetikos plėtojimo grupės pagrindiniai uždaviniai yra energetikos ūkio teorinių pagrindų ir moksliškai pagrįstų progno­ zių ir rekomendacijų rengimas, energetikos ir technologinio van­ dens, vandens ūkio bei vandens resursų nustatymas ir tyrimas. (Dauk­ nys V., 1985). Kauno politechnikos institutas įkurtas 1950 m. - pirmo­ ji savarankiška Lietuvos aukštoji mokykla. Jis buvo sudarytas iš penkių Kauno universiteto techniškų fakultetų. Ilgainiui ins­ tituto struktūra keitėsi: kūrėsi nauji fakultetai, katedros ir spe­ cialybės. Pradėjo veikti vakariniai skyriai Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje, iš jų vėliau išaugo vakariniai fakulte­ tai. KPI 1990 m. buvo reorganizuotas į Kauno technologijos uni­ versitetą. Šiuo metu jame yra 10 fakultetų: Administravimo, Cheminės technologijos, Elektrotechnikos ir automatikos, Fun­ damentaliųjų mokslų, Informatikos, Lengvosios pramonės tech­ nologijų, Mechanikos, Radioelektronikos, Statybos ir Vadybos, taip pat Panevėžio ir Šiaulių politechnikos fakultetai. KPI ne tik rengia inžinierius, bet yra svarbus mokslo židi­ nys. Čia mokslinį darbą dirba beveik visi dėstytojai, įtraukiami ir studentai. Mašinų ir jų gamybos darbinių procesų teorijos proble-

124

mas nagrinėja Precizinių sistemų dinamikos ir stabilumo proble­ minės laboratorijos bei Vibrotechnikos žinybinės laboratorijos dar­ buotojai ir įvairių katedrų dėstytojai. Šiose laboratorijose ieškoma būdų, kaip išvengti vibracijų precizinėse sistemose ir kaip tas vibra­ cijas panaudoti. 1975 m. buvo sprendžiamos vandens resursų ap­ saugos ir kompleksinio naudojimo, oro baseino apsaugos, energeti­ kos ir elektrifikavimo, kompleksinio durpių naudojimo, mašinų gamybos, radiotechnikos ir elektronikos, lengvosios, medienos ap­ dirbimo, maisto pramonės bei statybos problemos. (Martinaitis M., 1979, p. 135). Nuo 1956 m. institutui suteikta teisė priimti ginti disertaci­ jas. Instituto mokslinėse tarybose kasmet ginama apie 100 diserta­ cijų. Instituto bendradarbiai gina disertacijas ir kitų mokslo įstaigų tarybose. Institute plačiai išplėtota išradybinė veikla. Produktyviau­ si išradėjai K. Ragulskis, iki 1979 metų vienas ir su bendradar­ biais gavęs 482, P. Varanauskas -134 autorystės liudijimus. Daugiau kaip po 40 išradimų pateikė R. Bansevičius, V. Zareckas, V,Žido­ nis, J. Gecevičius ir kt Daugiausia išradimų gimsta precizinių siste­ mų dinamikos ir stabilumo bei ultragarso probleminėse laborato­ rijose, mašinų mokslo, organinės chemijos, cheminės pramonės ma­ šinų, organinės technologijos katedrose (Martinaitis M. 1979 p. 148). Rektorių K. Baršausko, M. Martinaičio ir V. Domarko vadovaujamas instituto kolektyvas svarbiausioms disciplinoms pa­ rengė vadovėlius lietuvių kalba, sukūrė lietuvišką terminologiją, išleido monografijų. Pirmoji Vilniuje įkurta aukštoji technikos mokykla yra Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Jam pradžią padarė - 1956 m. įkurtas KPI vakarinio fakulteto Vilniaus skyrius, 1960 m. pertvarkytas į KPI Vilniaus vakarinį fakultetą. Jo dekanu pa­ skirtas A. Čyras. Po metų fakultetas tapo KPI Vilniaus filialu su dieniniu ir vakariniu skyriais. Tuo metu jis daugiausiai rengė su statyba susijusių specialybių inžinierius. Vilniaus inžinerinis statybos institutas įkurtas 1969 m. Jo rektoriumi ir toliau dirbo A. Čyras, ėjąs šias pereigas daugiau nei

125

20 metų. Institute buvo keturi fakultetai: Statybos, Miestų staty­ bos, Mechaninės technologojos ir Automatizacijos. VISI moksli­ nė taryba 1990 m. nutarė reorganizuoti institutą į Technikos uni­ versitetą. Naujuoju rektoriumi išrinktas E. Zavadskas. 1996 m. universitetui suteiktas Gedimino vardas. Institute nuo pat įkūrimo plačiai vykdomas mokslinio tyri­ mo darbas. 1970 m. buvo patvirtintos tokios tiriamojo darbo kryp­ tys: 1) statybinės mechanikos optimizavimo teorijos ir metodų sukūrimas, taikant matematinį programavimą; 2) betono ir gelž­ betonio konstrukcijų apskaičiavimas; 3) statybos valdymo ir dar­ bų organizavimo tobulinimas; 4) ekonomiškų ir patvarių kelio dangų tyrimas ir sukūrimas iš vietinių medžiagų; 5) Lietuvos gy­ venviečių architektūra, jos formos ir apgyvendinimo sistemos; pa­ grindų iš regioninių smėlių ir molių grunto apskaičiavimo meto­ dų sudarymas; 7) Lietuvos gatvių ir kelių tinklo plėtojimas; 8) banginių procesų tyrimas paskirstytųjų parametrų sistemose ir kie­ tuose kūnuose; 9) tiesinių elektros mašinų ir prietaisų sukūrimas ir tyrimas. Daugiausia išradimų padaryta Radijo aparatūros technolo­ gijos ir Mašinų teorijos katedrose, kuriose susibūręs pagrindinis išradėjų kolektyvas: A. Kavolėlis, A. Gražulevičius, B.Spruogis. Z. Vainoris ir kt. (Vilniaus..., 1977, p. 31) Be to, institute ginamos disertacijos, rengiamos monogra­ fijos ir vadovėliai, instituto dėstytojai dalyvauja tarptautinėse kon­ ferencijose. Kiekviena katedra turi svarbiausią mokslinio tyrimo kryptį. Šiuo metu svarbiausi ir reikšmingiausi Lietuvoje technikos mokslo ir mokymo centrai yra Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Kaip matyti iš tech­ nikos mokslų raidos Lietuvoje apžvalgos, Kauno technologijos universitetas (buvęs KPI) užima ypatingą vietą technikos mokslų plėtros ir specialistų rengimo procese. Tai pirmoji savarankiška Lietuvos aukštoji technikos mokykla, parengusi 62000 inžinierių, kurie lėmė statybos ir pramonės, transporto ir ryšių bei visų ūkio šakų plėtotę (Kauno..., 1994 m., p.8). Žymią vietą technikos moks­ lų raidoje užima ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas

126

(buvęs VISI), Lietuvos MA Fizikinių ir techninių energetikos pro­ blemų institutas, Lietuvos žemės ūkio akademija.

3.2. DISERTACIŲ SRAUTO ANALIZĖ Disertacijų srauto didėjimo Lietuvoje dinamika Šiame skyriuje nagrinėjamas 1940-1990 m. laikotarpis. Ta­ čiau reikia pabrėžti, kad technikos mokslų srities disertacijos bu­ vo ginamos ir anksčiau. 1936 m. inžinerijos daktaro disertaciją apgynė J. Indriūnas, o kiek vėliau - ir habilitacijos darbą “Vilnų plaukelių tamprumo modulis”. Kauno universiteto Technologi­ jos fakulteto taryba inžinerijos daktaro laipsnį taip pat suteikė V. Jakovickui (1939), K. Vasiliauskui (1939), A. Damušiui (1940). Vokiečių okupacijos metais Kauno universitetas buvo uždarytas, o jį atkūrus disertacijos pradėtos ginti tik 1947 m. Pirmasis po karo kandidatinę disertaciją apgynė J. Kiškinas 1947 m. Iš viso per 1947-1990 m. laikotarpį Lietuvos inžinieriai apgynė 2452 di­ sertacijas, iš jų 2303 kandidatines ir 149 daktarines disertacijas. Bendras daktarų ir kandidatų santykis nagrinėjamu laikotarpiu yra 1 :15,5. Kaip jau buvo minėta, pirmoji kandidatinė disertacija buvo apginta 1947 m. Pirmosios daktarinės technikos mokslų diserta­ cijos apgintos tik po 16 metų - 1963 m. Jų autoriai - J. Baušys, K. Ragulskis ir A. Žukauskas. J. Baušys apgynė disertaciją “Mastelio faktoriaus įtaka relaksaciniam mastelių stiprumui”. K. Ragulskio disertacijos tema - “Mechanizmai ant virpančio pagrindo. Dina­ mika ir pastovumas”. A. Žukauskas apgynė disertaciją “Šilumos mainų klampių skysčių srautuose dėsningumų tyrimas”. Nagrinėjamas 1947-1990 m. laikotarpis suskirstytas pen­ kmečiais. Duomenys lentelėje. Jais remiantis, ir bus analizuojama disertacijų srauto didėjimo dinamika. Per pirmuosius metus (1947-1951) buvo apginta 12 kandi­ datinių disertacijų. Daktarinių disertacijų Lietuvoje tuo metu ne­ buvo apginta. Per antrą penkmetį kandidatinių disertacijų skai-

127

čius padidėjo nuo 12 iki 67, trečią - iki 81, ir taip didėjo iki 1976 m. Didžiausias technikos mokslų pakilimas buvo 1967-1971 m., kai kandidatinių disertacijų skaičius nuo 192 šoktelėjo iki 448, tai yra 2,5 karto. Vėlesniu laikotarpiu -1972-1976 m. - apgintų diser­ tacijų skaičius padidėjo nežymiai (31 disertacija), tačiau tai yra kiekybiškai gausiausias etapas technikos mokslų raidoje. Nė vie­ nu kitu laikotarpiu nebuvo apginta tiek kandidatinių disertacijų. Nuo 1976 iki 1980 m. technikos mokslų raidos tem pai tai sumažėdavo, tai vėl padidėdavo. Didelis technikos mokslų nuos­ mukis pastebimas 1977-1981 m., kai kandidatinių disertacijų skai­ čius sumažėjo 143 disertacijomis. 1982-1986 m .apginta 390 di­ sertacijų, t y. 64 daugiau, o 1987-1990 m. jų skaičius vėl sumažėjo iki 298. 1 lentelė Disertacijų gynimo statistika penkmečiais

P e rio d a i

D is e rtac ijo s D aktaro

B endrai

K a n d id a to

1947 - 1951

-

12

12

1952 - 1956

-

67

67

1957 - 1961

-

81

81

1962 - 1966

11

192

2 03

1 9 6 7 - 1971

10

448

458

1972 - 1976

24

4 79

503

1977 - 1981

22

3 36

358

1982 - 1986

33

3 90

423

1987 - 1991 B endrai:

49

298

347

149

2303

2452

Taigi, kaip matom e iš 1 lentelės, technikos mokslų kandi­ datinių disertacijų skaičius nuo 1947 m. iki 1976 m. visą laiką didėjo. Ypač spartūs tem pai buvo 1967-1971 m. Nuo 1977-1990 m. laikotarpio būdingas kandidatinių disertacijų srauto mažėji­ mas su nežymiu pakilimu.

128

Visiškai kitokia yra daktarinių disertacijų srauto didėjimo statistika. Kaip minėta, pirmosios disertacijos daktaro laipsniui įgyti apgintos 1963 m. Iki 1966 m. buvo apginta 11 disertacijų, 1967-1971 m. jų skaičius beveik nepakito (10 disertacijų.) Vėles­ niais penkmečiais iki pat 1990 m. daktarinių disertacijų srautas su nežymiais svyravimais visą laiką didėjo, ir 1987-1990 m. laiko­ tarpiu pasiekė aukščiausią pakilimo tašką. Išanalizavus technikos mokslų disertacijų srautą, matome, kad technikos mokslų disertacijų skaičius iki 1976 m. dinamiškai didėjo, o 1976-1981 m. ir 1986-1990 m. kandidatinių disertacijų skaičius mažėjo. Tokio nuosmukio priežastys mums nežinomos, jų reikia ieškoti paties mokslo vidinėje raidoje. Sparčiausiai tech­ nikos mokslai vystėsi 1967-1971 ir 1972-1976 m. laikotarpiais. Šiais laikotarpiais apgintų disertacijų skaičius sudaro 39 proc. vi­ so disertacijų srauto. Ryškiausias kokybinis technikos mokslų po­ slinkis įvyko 1987-1990 m. Tais metais daktarinių disertacijų skai­ čius sudarė 33 proc viso jų srauto. Galima daryti išvadą, kad technikos mokslų kandidatinių disertacijų srauto didėjimas sutampa su Lietuvos pramonės augi­ mo tempais. 1961 m prasidėjusi pramonės revoliucija sąlygojo ir spartų disertacijų skaičiaus didėjimą. Apie 1976 m. pramonės re­ voliucija pasiekė apogėjų, o po to prasidėjo svyravimai. Tai matyti ir iš kandidatinių disertacijų skaičiaus svyravimų. Daktarinių disertacijų augimo dinamikos ir Lietuvos pra­ monės raidos priklausomybė netyrinėta. Nepriklausomai nuo pra­ monės svyravimų daktarinių disertacijų visą laiką daugėjo.

129

3.3. Disertacijų gynimo geografija Disertacijų gynimo geografijos analizė leidžia nustatyti Lie­ tuvos mokslo įstaigų indėlį į technikos mokslo plėtojimą, parodo, kiek disertacijų buvo apginta Lietuvos aukštosiose mokyklose ir MA institutose. Lietuvos mokslo įstaigose 1947-1990 m. buvo apgintos 1687 disertacijos (68,80 proc.), TSRS mokslo įstaigose - 765 di­ sertacijos (31,20 proc.). Didžioji dalis disertacijų ginta Lietuvoje, todėl smulkiau panagrinėsime Lietuvos mokslo įstaigų indėlį, plė­ tojant technikos mokslus. Tai matyti iš 2 lentelės. Pirmuoju pokario laikotarpiu, 1947-1951 m., visos diser­ tacijos buvo ginamos Lietuvoje, daugiausia čia tenka Kauno uni­ versitetui, kur apginta dešimt disertacijų. 1950 m. jį perorganiza­ vus į KPI, pastarajame per metus buvo apginta viena disertacija. Žemės ūkio akademijoje taip pat apginta tik viena disertacija. 2 lentelė Disertacijų gynimo geografija Lietuvos mokslo įstaigose

P e rio d a i 1947- 1952- 1957- 1962- 1967- 1972- 1977- 1982- 1987V is o M o k s lo įs ta ig o s 1951 1956 1961 1966 1971 1976 1981 1986 1990 KVU

10

10

K PI

1

2

46

113

307

311

182

204

163

1329

LŽŪA

1

27

14

52

45

-

1

-

-

162

M A te c h n ik o s in stitu ta s

-

1

-

-

-

-

-

-

-

1

C hC hTI

-

5

1

-

-

-

-

-

1

7

W U

-

-

-

2

4

I

-

-

1

8

V IS I

-

-

-

2

53

9

25

11

100

VTU

-

-

-

-

-

-

-

-

KTU

2

2

7

7

FTPI

-

-

-

-

-

-

19

21

20

60

Iš v is o

12

36

61

137

365

410

210

251

205

1687

-

31

20

66

93

93

148

172

142

765

T S R S m o k s lo įs ta ig o s

130

Per antrąjį penkmetį 1952-1956 m., jau beveik pusė diser­ tacijų ginta TSRS mokslo įstaigose, Lietuvoje šiuo laikotarpų ly­ derio vaidmenį užėmė LŽŪA, kur apgintos 27 disertacijos. Pen­ kios disertacijos apgintos Lietuvos MA Chemijos ir cheminės tech­ nologijos institute (ChChTI), dvi - KPI ir 1 - MA Technikos insti­ tute. 1957-1961 m. TSRS mokslo įstaigose ginamų disertacijų sumažėjo iki 20, tuo tarpu Lietuvos mokslo įstaigose jų buvo ap­ ginta 61. Tuo laikotarpiu KPI apgintos 46 disertacijos. 14 diserta­ cijų apginta LŽŪA ir viena - MA Chemijos ir cheminės techno­ logijos institute. Per 1962-1966 m. laikotarpį 66 disertacijos apgintos TSRS, Lietuvoje - dvigubai daugiau - 137 disertacijos. Tuo laiko­ tarpiu, kaip ir visais kitais, didžiausias įnašas į technikos mokslų raidą tenka KPI, kuriame apginta daugiausia disertacijų (113). Disertacijos taip pat gintos LŽŪA (52) ir VVU (2). Per 1967-1971 m. daugiausia disertacijų apginta Lietuvoje -3 6 5 . R usijoje-tik 93 disertacijos. Lietuvoje jos gintos KPI (307), LŽŪA (45), VVU (4) ir VISI (2). Per 1972-1976 m., kaip ir per praėjusį penkmetį, daugiau­ sia disertacijų apginta Lietuvos mokslo įstaigose - 410. TSRS gin­ tų disertacijų skaičius nepasikeitė - 93. Lietuvoje, kaip ir anks­ čiau, pirmavo KPI (311 disertacijų), toliau ėjo KPI Vilniaus filia­ lo bazėje įsikūręs VISI (53 disertacijos). Viena disertacija apginta VU. Per 1977-1981 m. padidėjo TSRS ginamų disertacijų skai­ čius (148), o Lietuvoje šis skaičius sumažėjo beveik dvigubai (210). Lietuvoje disertacijos buvo ginamos KPI (182), MA Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute (FTEPI) (19), VISI (9) ir LŽŪA (1). Per 1982-1986 m. Lietuvoje apginta 251 disertacija, TSRS - 1 7 2 disertacijos. Lietuvoje tuo laikotarpiu pirmavo KPI (204 d.), beveik vienodas skaičius disertacijų apgintas VISI ir FTEPI (atitinkamai 25 ir 21). Per paskutiniuosius keturis nagrinėjamus laikotarpio me­ tus (1987-1990) Lietuvoje apgintos 205 disertacijos, TSRS - 142.

131

Lietuvoje lyderio pozicijas vėl užėmė KPI, kuriame apgintos 163 disertacijos, 1990 m. jį perorganizavus į KTU, apgintos septynios disertacijos. Be to, disertacijos buvo rengiamos FTEP1 (20), VISI (11), kuris 1990 m. perorganizuotas į VTU (2), VVU (1), ir ChChTI (1). Taigi Iš 2 lentelės ir disertacijų gynimo geografijos analizės matome, kad nagrinėjamu 1947-1990 m. laikotarpiu didžiausias indėlis į technikos mokslų plėtrą priklauso KPI. Jame apgintos 1329 disertacijos, perorganizavus į Kauno technologijos universi­ tetą (KTU), - septynios disertacijos.Iš viso KPI ir KTU apgintos 1336 disertacijos, arba 79% visų Lietuvoje apgintų technikos di­ sertacijų. Pagal apgintų disertacijų skaičių Lietuvos mokslo įstai­ gos toliau pasiskirsto taip: LŽŪA - 162 disertacijos (9,6 %), VISI (suVTU) - 102 disertacijos (6,04%) FTEP1 - 60 disertacijų (3.56%). Likusios 27 disertacijos gintos KU, VU, ChChTI ir MA Technikos institute. Didžioji dalis inžinierių mokslinių darbų ruošta Lietuvos aukštosiose mokyklose - 96 proc. viso Lietuvoje gintų disertacijų srauto. Akademiniame sektoriuje ginta tik 4 proc. disertacijų. Tai rodo, jog technikos mokslų raida, specialistų rengimo, moksli­ niais tyrimais daugiausia rūpinasi aukštosios mokyklos. Kaip minėta, trečdalis (31 proc.) Lietuvos inžinierių diser­ tacijas gynė TSRS mokslo įstaigose, todėl trumpai apžvelgsime Lietuvos inžinierių disertacijų gynimo geografiją Sovietų Sąjun­ goje. Buvusios TSRS teritorijoje Lietuvos inžinieriai daugiausia disertacijų apgynė Maskvos energetikos institute (35), Baltarusi­ jos melioracijos ir vandens ūkio MTI (29), Baltarusijos politech­ nikos institute (26), Leningrado politechnikos institute (25) ir Latvijos žemės ūkio akademijoje (23). Šiek tiek mažiau disertaci­ jų Lietuvos inžinieriai apgynė Maskvos inžineriniame statybos ins­ titute (16), Rygos politechnikos institute (17), Leningrado teksti­ lės ir lengvosios pramonės institute (16), Maskvos automobilių ir kelių institute (15), Leningrado inžineriniame statybos institute(14). Iš kitų stambesnių disertacijų gynimo centrų galima pami­

132

nėti Maskvos geodezijos, aerofilmavimo ir kartografijos inžinie­ rių institutą, Leningrado technologinį pramonės institutą, kuriose apginta po 12 Lietuvos inžinierių disertacijų. Po 11 disertacijų apginta TSRS MA mašinų tyrimo institute, Leningrado elektrotechniniame ryšių institute, Leningrado miškų technikos institu­ te, Leningrado žemės ūkio institute, Maskvos cheminės technolo­ gijos institute, Maskvos technologiniame mėsos ir pieno pramo­ nės institute. Po 10 disertacijų Lietuvos inžinieriai gynė Maskvos technologiniame lengvosios pramonės institute ir Vologdos pie­ nininkystės institute. Taigi gynimo geografija labai plati. Lietuvių mokslininkų disertacijos gintos Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Bal­ tarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Uzbekijoje, Kazachijoje. Tiriamuoju laikotarpiu Lietuvos inžinieriai darbus gynėsi dar ir mokslo įstaigose: Estijoje -11, Gruzijoje - 2, Kazachijoje -1, Uzbekijoje - 1. Iš pateiktos disertacijų gynimo geografijos galima daryti išvadą, kad didžiausias įnašas į technikos mokslų plėtrą priklauso Lietuvos įstaigoms. Jose apginta didžioji dalis Lietuvo inžinierių darbų - 68,80 proc.

3. 4. TECHNIKOS MOKSLININKŲ SOCIALINĖS GRUPĖS Išanalizavus Lietuvos inžinerių apgintų disertacijų srautą, išryškėjo 96 socialinės grupės. Tiylika iš jų atitinka vieną socialinio-komunikacinio mokslinės mokyklos modelio reikalavim ą-jas sudaro mažiausiai 3 mokslų daktarai ir jų vadovaujami disertacijas apgynę mokslų kandidatai, tai yra grupės nariai susiję „mokytojasmokinys“ ryšiais. Toliau buvo tikrinama, ar šios 13 socialinių gru­ pių atitinka kitus 2 reikalavimus: mokslinės mokyklos citavimų ir jos narių bendraautorystės skaičius turi būti ne mažiau kaip 3 kar­ tai. Visus tris reikalavimus atitiko trys socialinės grupės, jos ir buvo indentifikuotos kaip mokslinės mokyklos (žr. 3.5 skyrių).

133

Didžiausią pagal narių skaičių socialinę grupę subūrė profe­ sorius technikos mokslų daktaras L. Kulikovskis. Ją sudaro 125 mokslininkai, iš jų 9 daktarai ir 116 kandidatų (žr. 1 schema). L. Kulikovskis, prieš atvykdamas į Lietuvą, dėstė Azerbadžano aukš­ tojoje mokykloje. Lietuvoje dirbo Kauno politechnikos institute , 1951-1953 m. buvo KPI direktoriaus pavaduotojas mokslo reika­ lams. Jo dėka ypač pagyvėjo aspirantūros veikla, paspartėjo diserta­ cijų rašymas. Išvykęs iš Lietuvos, profesorius L. Kulikovskis dirbo Kuibyševo politechnikos institute. Jo vadovaujami, technikos moks­ lų kandidato disertacijas apgynė 11 aspirantų, keturi jų tapo dakta­ rais. Tai P. Kemėšis, L. Kaulakis, A. Nernūra ir A. Lašas. Jie ir dar du L Kulikovskio mokiniai, technikos mokslų kandidatai J. Zda­ nys ir V. Nešukaitis subūrė savo socialinės grupes. L. Kulikovskio mokinio P. Kemėšio socialinę grupę sudaro 47 technikos mokslų kandidatai ir 4 mokslų daktarai. P. Kemėšis 1947 m. baigė Kauno universitetą ir įgijo inžinieriaus elektromechaniko kvalifikaciją. Įkūrus Kauno politechnikos institutą, jame dirbo bendrosios elektrotechnikos katedros asistentu, skaitė teori­ nių elektrotechnikos pagrindų kursą. Vadovaujamas profesoriaus L. Kulikovskio, P. Kemėšis pradėjo dirbti mokslinį darbą elektri­ nių matavimų srityje, domėjosi gretutinių mokslų - automatikos, skaičiavimo technikos, kibernetikos - vystymuisi. 1957 m. apgynė kandidato disertaciją “Ferodinaminis poliarinių koordinačių vek­ torinių matavimų prietaisas su dviem laisvės laipsniais”, 1966 m. daktaro disertaciją - “Vektorinių matavimo prietaisų teorijos ir pri­ taikymo klausimai”. Tai pirmoji Lietuvoje apginta elektrotechni­ kos srities daktaro disertacija. 1968 m. P. Kemešiui suteiktas profe­ soriaus vardas. P. Kemėšis taip pat tyrė automatizuoto valdymo sistemas, kalbos signalų atpažinimo sistemas ir procesus (šioje srityje pa­ darė 10 išradimų). 1968 m. pradėjo vadovauti KPI gamybos pro­ cesų automatizavimo katedrai. P. Kemėšis atliekamais tyrimais sudomino savo mokinius. Jam vadovaujant 36 aspirantai apgynė kandidato disertacijas. Trys iš jų vėliau tapo mokslų daktarais. Tai K. Kriščiūnas (1984), J. K. Staniškis (1984) ir G. Jasinevičius (1990). Keturi P. Ke-

134

1 schema Liongino Kulikovskio socialinė grupė

1

J. Andriuščenka 1975 N. Arbačiauskienė 1970 J. A. Baltrūnas 1971 N. Birickis 1977 A. Gedvilas 1974 V. Jankauskas 1983 S. A. Kapustinskas 1972 E. Kliokys 1983 R. Naginevičius 1990 M. Paulauskas 1964 V. Pūkas 1976 J. Punienė 1985 G. J. Rubikas 1970 V. Rudzkiene 1990 V. Seliondinas 1971 E. Sorkinas 1970 Š. Spivakas 1969

D. Janickienė 1980 R. Pupeikis 1979 A. Rimidis 1983 E. Sakalauskas 1983 K. Šidlauskas 1986 D. Šipienytė 1977 Š. Tallat-Kelpša 1983 S. Zikas 1990

N. Kepalas 1990 R. Kontautas 1977 S. Marcinkevičius 1975 J. Naruškevičius 1969 A. J. Poška 1972 G. Šerkšnys 1981 B. Tamulinas 1987

P. Balazas 1981 L. Baranauskas 1979 R. P. Deksnys 1975

A. Akelis 1970 V. Bartkevičius 1975 J. Gvildys 1972 A. Jašinskis 1988 A. Kopustinskas 1973 A. Kvederavičius 1973 S. P. Raila 1974 R. J. Šurna 1972 G. Vencius 1983 A. Verikas 1981

Ažubalis 1978 . Bačiauskas 1971 Gaušys 1970 Miškinis 1978 . S. Novickas 1971 . Nargėlas 1966 , V. Nevardauskas 1975 , Teišerskas 1970

J. K. Staniškis'' k. 1971 d. 1984

J. Bazevičius 1983 D. Levuišauskas 1981 R. Simutis 1982 K. Vilutis 1987

i

L. Buivys 1977 A. V. Dapkus 1983 V. Lauruška 1982 V. Laurutis 1977 Z. Šukys 1984

V A. Barauskas 1959 J. Jasinskas 1959 V. Nešukaitis 1954 K. Ostaševičius 1955 L. Rašauskienė 1958 M. R. Stasiulionis 1975 J. Zdanys 1956

S. K. Bartkevičius 1975 J. Kreimeris 1972 S. Malkevičius 1965 A. Nargėlas 1966 V. Stankevičius 1970 J. Stonys 1974

\l F. A. Belinskis 1969 E. Gudelevičius 1972 I. Melamedas 1971 K. Petrulis 1966 I. A. Valtetienė 1972 S. Valteris 1966

V. Boguslauskas 1975 A. Čitavičius 1969 K. P. Drevinskis 1974 V. A. Geležavičius 1973 J. Gikis 1971 A. R. Gudonavičius 1972 V. S. Januševičius 1972 S. Jastremskas 1971 A. Keras 1971 A. J. Krasauskas 1978 A. Laurinavičius 1970 B. Paradauskas 1974 P. V. Pukys 1971 G. Račkauskas 1975

V Deksnys 1988 V Knyva 1988

J. Ridzvanavičius 1971 A. Rudžionis 1972 A. Stasiūnas 1971 R. Stasiūnas 1973 R. Stulpinas 1976 T. Sudnickas 1988 V. Šakys 1975 J. S. Šateikis 1977 A. Šimkevič 1969 V. Udzėnas 1972 K. A. Valužis 1969 A. Vačkys 1972 J. A. Virbalis 1975 K. Zlatkus 1981 B. Buroslavskis 1988 J. V Daunoravičius 198':3šr S. Korsakas 1975

mėšio disertantai išugdė savo mokinius: K. Kriščiūnas - 5, J. K. Staniškis - 4, A. Citavičius ir K. A. Valužis - po 3 (žr. 2 schema). 2 schema P. Kemėšio socialinė grupė

P.V.Pukys 1971 G.Račkauskas 1975 J.Ridzvanavičiua 1970 A.Rudžionis 1972 R.Rutkauskas 1983 A. Stasiūnas 1971 R.Stulpinas 1976 T.Sudnickas 1983 V. Šakys 1975 J.S.Šareikis 1977 V.Undzėnas 1972 K.A. Valužis 1974 A.Večkys 1972 J.A. Virbalis 1975 K.Zlatkus 1983 P.Žvinys 1983

V.Boguslauskas 1975 A.Čiravičius 1969 K.P.Drevinskas 1974 V.Geleževičius 1973 J.Gikys 1973 A.R.Gudonavičius 1973 V.Januševičius 1972 V.Jastramskas 1971 A.Keras 1973 A. J.Krasauskas 1978 V.Kučerovas 1977 A.Laurinavičius 1970 S.Noreika 1983 B.Paradauskas 1974 J.Patašius 1988 V.Pikturna 1982

V.Deksnys 1988 V.Knyva 1988 - į

V.Brusilovskis 1988 J.V.Daunoravičius 1983