Lietuvos užsienio reikalų ministrai, 1918-1940 5430026964

Citation preview

LIETUVOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRAI 1918-1940

LIETUVOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRAI 1918-1940

KAUNAS „ŠVIESA“ 1999

UDK 947.45.07 Li-373

Autoriai: ALDONA GAIGALAITĖ, JUOZAS SKIRIUS, ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS, AUDRONĖ VEILENTIENĖ Dailininkas ALGIRDAS GRUBEVIČIUS Redaktorius ALFONSAS ČESONIS Reziumė į anglų kalbą vertė INA VETLOVA

ISBN 5-430-02696-4

© Aldona Gaigalaitė, 1999 © Juozas Skirius, 1999 © Algimantas Kasparavičius, 1999 © Audronė Veilentienė, 1999 © Leidykla „Šviesa“, 1999

TURINYS

Pratarmė Aldona Gaigalaitė

7 Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo Įteisinimo procesas (1918 11 11—1920 06 19) Juozas Skilius

13 Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19—1922 01 01) Aldona Gaigalaitė

39 Ekonomistas prof. Vladas Jurgutis — bekompromisės diplomatijos atstovas (1922 01 01—09 28) Juozas Skilius

71 Ernestas Galvanauskas tarptautiniame Klaipėdos ir Vilniaus problemų sūkuryje (1922 09 28—1924 06 10) Aldona Gaigalaitė

89 Valdemaras Vytautas Čarneckis ir Lietuvos užsienio politikos problemos (1924 06 18—1925 09 25) Audronė Veilentienė

127 Kunigas Mečislovas Reinys diplomatinėje tarnyboje (1925 09 25—1926 04 20) Algimantas Kasparavičius

153 Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida (1926 04 21—06 14) Algimantas Kasparavičius

173

Mykolo Sleževičiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje (1919 04 12—10 06 ir 1926 06 15—12 16) Algimantas Kasparavičius

197 Prof. Augustinas Voldemaras — tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 12 16—1929 09 19) Juozas Skilius

229 Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu (1929 11 08—1934 06 12) Aldona Gaigalaitė

253 Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo (1934 06 12—1938 12 05) Aldona Gaigalaitė

291 Ministro Juozo Urbšio laviravimas tarp Rytų ir Vakarų (1938 12 05—1940 06 16) Juozas Skirias

347 Prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus pastangos išsaugoti Lietuvos savarankiškumą (1940 06 17— 07 22) Juozas Skilius

389 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidavimas Juozas Skilius

407 Priedai

414 Asmenvardžių rodyklė 419 ^

PRATARME

Tarptatulinė politinė padėtis nuolat kinta. Vieną dieną ji atrodo beveik beviltiška, kitą dieną žymiai pragiedrėjasi. Dėl to jokiomis aplinkybėmis nereikia skubėti nusiminti ar pasiduoti entuziazmui. S. A. Bačkis

Monografija, skirta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrams, autoriai nori pagerbti žmones, kurie prieš 80 metų ėmė vadovauti Lietuvos valstybės užsie­ nio politikai. Tiems, kurie 1918—1940 metų laikotarpiu sunkiomis ir kartais bevil­ tiškomis aplinkybėmis nenuilstamai siekė vieno tikslo — saugoti lietuvių tautos vals­ tybingumą ir nepriklausomybę. Diplomatinė tarnyba Lietuvoje turi senas tradicijas. Pirmosios apie ją išlikusios žinios siekia didžiojo kunigaikščio Mindaugo laikus. Lanksčia diplomatija pasižy­ mėjo Gediminas. Jo valdymui būdingi taikūs santykiai su kaimynais. Valdant Vytau­ tui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatija tapo palyginti plati ir sudėtinga. Ja rūpinosi pats didysis kunigaikštis, jo Taryba, atitinkami raštininkai Kunigaikštys­ tės kanceliarijoje. Prie kunigaikščio susiklostė ištisa diplomatinė tarnyba. Politinis susirašinėjimas vyko keliomis užsienio kalbomis, krašte lankėsi kitų šalių pasiunti­ niai, kitose valstybėse — Lietuvos delegacijos. Po Liublino unijos užsienio politikos vadovavimą sujungus vienos valstybės ži­ nioje, Lietuvos diplomatinė tarnyba nyko. O po padalijimų netekus valstybinio sa­ varankiškumo, daugiau kaip per 120 metų jos visai neliko. Lietuvos Respublikai kuriantis iš naujo teko sukurti diplomatinę tarnybą ir nustatyti užsienio politiką. Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės tarnybos gimimas 1918 m. nebuvo leng­ vas. Trukdė ne tik tarptautinės, bet ir vidaus aplinkybės. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kūrimąsi, diplomatijos organizavimą ir pirmąsias užsienio šalių misijas Lietuvoje aprašė P. Klimas knygoje „Iš mano atsiminimų“. Jis pažymėjo, kad pir­ majame Ministrų Kabinete, sudarytame 1918 m. lapkričio 11 d., sugrobęs svarbiau­ sius postus — ministro pirmininko, krašto apsaugos ministro ir užsienio reikalų ministro — A.Voldemaras Užsienio reikalų ministerijos neorganizavo. Jis tik pave­ dė P. Klimui surinkti visus Lietuvos Tarybos dokumentus nuo 1917 metų. P. Klimo sekretore paskyrė J. Chodakauskaitę. To laiko Užsienio reikalų ministerijos svarbiausias diplomatinis įvykis buvo po­ kalbis su Lenkijos užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu O. Gurka dėl Lenkijos karinės pagalbos Lietuvai prieš besiveržiančius į kraštą bolševikus. Si pirmoji ministerija greitai „subyrėjo“. J. Chodakauskaitę buvo pasiųsta į Berly­ ną, o vėliau į Berną spaudos ir propagandos tikslais. Gruodžio mėnesį A. Voldemaras ir P. Klimas išvyko į Paryžiaus taikos konferenciją ir Užsienio reikalų ministerijos nebeliko. Antrajame Lietuvos Ministrų Kabinete, sudarytame M. Sleževičiaus, kai ministras išvyko užsienin (A.Voldemaras liko užsienio reikalų ministru),

7

Ministerijos valdytoju buvo paskirtas teisininkas ir istorikas A. Janulaitis. Jo vado­ vavimo Ministerijai metu svarbiausias veiklos rezultatas buvo viena nota Sovietų Rusijos vadovybei dėl Raudonosios armijos veržimosi Į Lietuvą; notoje tas žingsnis buvo traktuojamas kaip Lietuvos nepriklausomybės pažeidimas. Kai dėl bolševikų armijos įsiveržimo į Vilnių Lietuvos vyriausybė persikėlė Į Kauną, Vilniuje užsienio reiklų ministro funkcijas perėmė paliktas Vyriausybės įga­ liotinis M. Biržiška. Kaune užsienio reikalų ministro pareigas atliko M. Sleževičius, nes A. Janulaitis greitai perėjo į Vyriausiąjį tribunolą. Vokiečiams traukiantis iš krašto M. Sleževičius aktyviai vedė derybas su jais dėl įstaigų ir turto perdavimo Lietuvai. 1919 m. sausio 1 d. buvo pasirašyta ir pirmoji tarptautinė sutartis su Vo­ kietija dėl pašto susisiekimo. Antroji sutartis sudaryta su Latvija. Latvijai buvo pa­ skolinta 5 mln. ostmarkių. Latviai Lietuvai leido naudotis Liepojos uostu prekėms ir keleiviams vežti į Lietuvą ir iš Lietuvos. Nei R Dovydaičio, nei antrajame M. Sleževičiaus Ministrų Kabinete užsienio reikalų ministras nefigūravo, pristatomas buvo A.Voldemaras, kuris tuo metu ir toliau darbavosi Paryžiuje. Taigi visa Lietuvos diplomatija ir toliau koncentravosi Lietuvių delegacijoje prie Paryžiaus taikos konferencijos. Lietuvoje užsienio reikalų informacijos centre dirbo Ministrų Kabineto reikalų vedėjas T. Petkevičius ir kur­ jeris J. Pajaujis. Užsienio reikalų ministerija vis dėlto formavosi. Ministerijos pata­ rėju tapo D. Zaunius, viceministru buvo paskirtas S. Rozenbaumas. Atėjo vienas po kito ir kiti tarnautojai. Pagaliau 1919 m. pabaigoje iš Paryžiaus grįžo delegacija, kuri visa įsiliejo į užsienio politikos veiklą, sudarė Lietuvos diplomatinę tarnybą. 1919 m. pradžioje paskirti pirmieji kad ir dar nepripažintos valstybės atstovai į užsienio šalis. Į Lietuvą atvyko pirmosios užsienio šalių misijos. Žodžiu, 1919 me­ tais kūrėsi Lietuvos diplomatinės tarnybos. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, diplomatinė tarnyba, diplomatiniai laips­ niai ir rangai buvo kuriami to meto pasaulinės diplomatijos pavyzdžiu. 1920 m. gegužės 22 d. nustatyti Užsienio reikalų ministerijos etatai: ministras, viceministras, patarėjai bažnyčios ir konsuliniams reikalams. Įsteigti Bendrasis ir Informacijos departamentai. Prie pastarojo buvo prijungtas Telegramų agentūros skyrius. 1921 m. kovo 11d. Steigiamasis Seimas priėmė naujus Užsienio reikalų ministerijos etatus. Užsienio reikalų ministerijos darbas paskirstytas šiems departa­ mentams: Bendrajam, Rytų, Vidurio Europos ir Vakarų, taip pat Lietuvos telegra­ mų agentūrai ELTA. Naujai pertvarkyta Ministerija buvo 1923 m. Tų metų sausio 25 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtu Užsienio reikalų ministerijos statutu nustatyti šie departamentai: Politikos, Administracijos, Teisių ir Ekonomikos. Ministerijos organizacinė struktūra buvo tobulinama, papildoma ir vėliau. 1927 m. įvestas naujas generalinio sekretoriaus etatas, kuris vėliau sujungtas su Politikos departamento direktoriaus pareigomis. 1931 m. vasario 24 d. įsteigta Pro­ tokolo šefo pareigybė. Dar 1926 m. nuo Telegramų agentūros ELTA atskirtas ir sudarytas savarankiškas Spaudos biuras. Po kelių departamentų pavadinimų pakeitimų ir reformavimų nuo D. Zauniaus ministeriavimo nusistovėjo trys depar­ tamentai: Politikos, Teisių ir administracijos, Ekonomikos. Augo ir diplomatinės tarnybos darbuotojų skaičius. Nuo dviejų žmonių 1918 metais padidėjo iki 218 etatų 1940 m. Tada apie pusė tarnautojų — 123 žmonės dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, likusieji — Lietuvos Respublikos pasiuntinybė­ se ir konsulatuose užsienyje.

Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo sudarytas net 21 Ministrų Kabinetas. Už­ sienio reikalų ministrų buvo kiek mažiau. Reikia pažymėti, kad Užsienio reikalų ministerijos istorijoje buvo momentų, kai Ministerijai vadovavo ne užsienio reikalų ministras, bet ministras pirmininkas arba valdytojas. Kai kuriuos iš tų atvejų jau minėjome aptardami Ministerijos kūrimąsi. Vėliau, 1929 m. rugsėjo 23—1929 m. lapkričio 8 d. užsienio reikalų ministro pareigas ėjo ministras pirmininkas J. Tūbe­ lis, kuris, kaip ir M. Sleževičius, 1919 m. balandžio 12—spalio 7 d. buvo traktuoja­ mas kaip laikinai einąs užsienio reikalų ministro pareigas. Užsienio reikalų minist­ rai, ypač parlamentiniu Lietuvos Respublikos valdymo laikotarpiu, keitėsi palyginti dažnai. Ministrais pagal išsilavinimą dirbo istorikai, teisininkai, ekonomistai ir net kunigai. Tarp jų iš 11 net 7 buvo mokslų daktarai. Taigi žmonės išsilavinę, nors ir specialiai tam darbui nerengti, bet dažnai iki to laiko išėję didesnę ar mažesnę gyvenimo mokyklą ir Įgiję diplomatinio darbo patirtį. Todėl negalima sutikti su len­ kų istoriografais ir kai kuriais juos atkartojančiais lietuvių istorikais, jog nebuvo Lietuvoje inteligentų ir diplomatiniam darbui parengtų žmonių. Pasiuntinybėse dir­ bo net atėjusių iš rusiškos diplomatinės tarnybos darbuotojų, Pirmojo pasaulinio karo metais atlikusių Įvairius politinius pavedimus. Vakarų Europoje nuo Vienos kongreso 1814—1815 m. priimto vienodo regla­ mento su kai kuriais vėlesniais papildymais nusistovėjo trijų lygių ar klasių diploma­ tiniai rangai: ambasadoriaus, o Vatikano nuncijaus; pasiuntinio (arba internuncijaus); reikalų patikėtinio, arba prancūziškai chargė d ’affaires. Pirmieji du paprastai buvo akredituojami prie valstybės vadovų, o paskutinysis — prie užsienio reikalų ministrų. Kuriam diplomatiniam laipsniui turi priklausyti akredituojamas diplo­ matas, nustatoma dvišaliu valstybių susitarimu, užmezgus diplomatinius santykius. Tarptautinės teisės požiūriu visų diplomatinių laipsnių atstovai yra lygūs. Lietuvos Respublika turėjo užsienyje ir joje buvo akredituoti paskutiniųjų dviejų laipsnių atstovai, t.y. pasiuntiniai ir reikalų patikėtiniai, taip pat internuncijai, kurie to meto literatūroje dažnai buvo vadinami nuncijais. Pasiuntiniai — valstybės vadovo agentai, veikią pagal gautus nurodymus ir tiesiog paklusnūs Užsienio reikalų ministerijai, skirstomi i paprastuosius ir nepaprastuo­ sius. Paprastieji yra nuolatiniam darbui skirti prie atsovaujamos Vyriausybės, o nepaprastiesiems pavedamos kokios nors funkcijos: pasveikinti atstovaujamoje valstybėje jos vadovus, dalyvauti laidotuvėse, konferencijose, įvairiose tarptautinėse organizacijose ir pan. Lietuvos Respublikoje buvo įsigalėjęs paprotys ypač didžiojoje valstybėje akredituotą pasiuntinį tituluoti nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Lietuvos pasiuntinybės po įvairių pertvarkymų — kūrimo, naikinimo ir naujo atkūrimo nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios iki 1939 m. sausio 1 d. veikė Berlyne, Buenos Airėse, Briuselyje, Londone, Maskvoje, Paryžiuje, prie Šventojo Sosto, Ro­ moje, Rygoje, Stokholme, Taline, Vašingtone, Varšuvoje, Ženevoje, Prahoje. Akre­ dituoti šiose sostinėse pasiuntiniai atstovaudavo ne tik tai valstybei, bet paprastai ir dar kitoms gretimoms šalims, su kuriomis Lietuvos santykiai buvo silpnesni ir ne tokie aktualūs. Be pasiuntinybių, konsuliniams santykiams tvarkyti buvo sukurti konsulatai. Vals­ tybės kūrimosi ir tarptautinio pripažinimo metu jų buvo sukurta palyginti daug, ypač gretimuose kraštuose, nes tada daug gyventojų grįžo į gimtinę ir apskritai jie daug keliavo, mezgėsi prekybiniai santykiai. Vėliau konsulatai buvo naikinami ir

9

1940 m. sausio 1 d. karjeros konsulatai buvo tik Charbine, Ciūriche, Čikagoje, Daug­ pilyje, Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Liepojoje, Niujorke, Rygoje, San Paule ir Tel Avi­ ve. Konsulatai kūrėsi ten, kur būdavo sudėtingesni ar labiau intensyvesni santykiai, be to, kur gyveno daugiau lietuvių. Ten konsulai buvo Įpareigoti ar gaudavo vien­ kartinius įpareigojimus atlikti ir kitą, su jų pareigomis nesusijusį darbą: remdavo lietuvių organizacijas, draugijas, švietimo įstaigas, taikydavo nesutariančiuosius vie­ ningai dirbti lietuvybės labui, atlikdavo politinio pobūdžio pavedimus ir kt. Diplomatiniai atstovai drauge su Užsienio reikalų ministerija sudarė Lietuvos Respublikos diplomatinį korpusą. Jo ritmingą darbą reguliavo užsienio reikalų mi­ nistrai. Antra vertus, jis talkino užsienio reikalų ministrui ir Vyriausybei, orientuo­ jant Lietuvos užsienio politikos kryptis ir koncepciją. Daugiau kaip dvidešimt metų laviruodama tarp agresyvių ir sunkiai atspėjamų kaimynų politinių nuostatų, Lietuvos diplomatinė tarnyba sugebėjo apginti valstybės savarankiškumą ir nepri­ klausomybę, net ir labai įtemptais momentais išvengti liūdnų pasekmių gindama Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybę Lietuvai. Nesugebėjo Lietuvos diplomatija apginti krašto tik Antrojo pasaulinio karo sąlygomis dėl savo geopolitinės padėties patekusio į didžiųjų kaimynų politines žabangas. 1940 m. birželį bolševikinė Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Bolševikai okupa­ cijai pasirengė iš anksto susitardami su Vokietija ir įvesdami į kraštą savo karines įgulas jau 1939 m. rudenį. Diplomatijos šydu pridengė ir tiesioginę Lietuvos inkor­ poraciją į bolševikinių respublikų sąjungą. Vadinamojo Liaudies seimo nutarimu Lietuva „pasiprašė4' priimama į SSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d., o jau nuo rugpjūčio 8 d. einančio užsienio reikalų ministro pareigas R Glovacko telegrama buvo sustab­ doma Lietuvos Respublikos pasiuntinybių ir konsulatų veikla užsienyje. Buvo nu­ rodoma, kad LSSR vyriausybė įpareigoja: pasiuntinybių archyvus ir turtą perduoti Sovietų ambasadai; oficialiai pranešti rezistencinei krašto Vyriausybei apie Lietu­ vos pasiuntinybių ir konsulatų likvidavimą; visam personalui tuojau grįžti į Lietuvą. Po Lietuvos atstovybių likvidavimo užsienyje buvo panaikintos ir užsienio šalių at­ stovybės bei kunsulatai Lietuvoje. Apie tai joms buvo pranešta rugpjūčio 10 d. Skubiai buvo likviduojama ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija. 1940 m. rug­ pjūčio 9 d. Ministrų Taryba sudarė Užsienio reikalų ministerijos likvidavimo komi­ siją. Rugsėjo 19 d. toji komisija baigė darbą. Ministerijos tarnautojai buvo atleisti. Ministras J. Urbšys su žmona, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos ministerijų vadovai, buvo išvežti į Rusiją dar birželio mėnesį. Kai kurie žemesni tranautojai įdarbinti tuo metu pradėtose valstybinti ekonominio pobūdžio įmonėse ir įstaigose. Nė vienas iš Lietuvos pasiuntinybių užsienyje tarnautojų, išskyrus žemesniosios kategorijos dar­ buotojus, dažniausiai sargus ir tarnaites (ir tai ne visus), nevykdė P. Glovacko įsa­ kymo ir į Lietuvą negrįžo. Jėga sovietiniams politikams teko užimti ir kai kurias pasiuntinybes. Taip Taline, Rygoje, Maskvoje, Berlyne, Romoje ir Stokholme Lietu­ vos pasiuntinybės buvo likviduotos iki 1940 m. rugsėjo mėnesio. Naikinti Lietuvos pasiuntinybes kitose šalyse SSRS diplomatijai sekėsi sunkiau. Lietuvos atstovybė Tautų Sąjungoje išliko iki tos organizacijos suirimo 1945 metais. Šveicarijos vyriau­ sybė sustabdė Lietuvos Respublikos atstovybės veiklą 1946 m. lapkričio mėnesį. A. Gerutis likęs Šveicarijoj rūpinosi lietuvių reikalais tame krašte tik privačiai. Bra­ zilija Baltijos šalių pasiuntinybes ir konsulatus atsisakė pripažinti 1961 m. Neoficia­ liai pasiuntinybė išsilaikė iki 1967 m. pradžios, o konsulatas — iki 1966 m., iki to laiko, kol gyvi buvo F. Meieris ir A. Polišaitis, Lietuvos vyriausybės paskirti tame

10

krašte atstovauti Lietuvai. Argentinoje oficiali Lietuvos atstovybė išsilaikė iki 1949 m. Iš ten atstovybė persikėlė i Montevidėjų Urugvajuje, kur ji veikė iki 1977 m. Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis 1953 m. Bogotoje (Kolumbijoje) Įkūrė kon­ sulatą, tačiau jis bent kiek ryškesnės veiklos neišplėtė ir užgeso. SSRS sąjungininkė Antrajame pasauliniame kare Anglija Lietuvos pasiuntinybę Londone iš esmės lik­ vidavo 1942 m. Tačiau D. Britanijos užsienio reikalų ministerija pasielgė „diploma­ tiškai“. Lietuvos atstovas B. K. Balutis liko diplomatų sąrašuose, ji kviesdavo Į jų susibūrimus, tik nebuvo nurodoma, kam jis atstovauja. Panaši padėtis susiklostė ir Prancūzijoje, kur Lietuvos atstovybę dar 1940 m. birželio mėnesi užėmė ir perdavė bolševikams Paryžiaus okupantai vokiečiai, o po karo Prancūzijos vyriausybė iki galo oficialaus Lietuvos atstovavimo neatkūrė. Baltijos šalių okupacijos nepripažino tik JAV vyriausybė ir Vatikanas. Tose ša­ lyse oficialios Lietuvos atstovybės išsilaikė iki Lietuvos atgimimo 1990 metais. JAV ir Kanadoje veikė Lietuvos konsulatai. Tik Bostone 1971 m. vasarą mirus konsului A. O. Šalnai konsulatas nebuvo atkurtas. Be to, dar 1990 m. Lietuvos diplomatijos šefas S. A. Bačkis konsulatą įkūrė Venesueloje. Iš šių S. A. Bačkio pateiktų faktų matome, kad Lietuvą okupavus bolševikams, vokiečiams ir vėl bolševikams, Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje nebuvo visiš­ kai likviduota. Užsienio reikalų ministerijos sukurtas šalies atstovavimas oficialiai buvo apgintas ir išsaugotas iki krašto nepriklausomybės atkūrimo. Tai didelis buvu­ siųjų užsienio reikalų ministrų, ir ypač S.Lozoraičio, nuopelnas; jis J. Urbšio 1940 m. birželio 2 d. telegrama buvo paskirtas Lietuvos diplomatijos šefu. Kolektyvinė studija „Lietuvos užsienio reikalų ministrai“ skirta mokytojams, stu­ dijuojančiam jaunimui ir skaitytojams, kurie domisi Nepriklausomos Lietuvos už­ sienio politikos ir tarptautinių santykių problemomis. Studijos autoriai, remdamiesi publikuota medžiaga ir archyviniais dokumentais, pamėgino nušviesti Lietuvos užsienio reikalų ministrų veiklą ir savaip interpretuoti jų diplomatinį indėlį į Lietuvos užsienio politiką. Knygoje stengtasi palaipsniui atskleisti, kaip po Pirmojo pasaulinio karo valstybingumo kūrimo ir kovos už jo išlaikymą aplinkybėmis, esant nepalankiai geopolitinei Lietuvos padėčiai, tautinės užsienio politikos formuotojams teko sunki moralinė pareiga įtvirtinti nepriklauso­ mos Lietuvos valstybės įvaizdį didžiųjų valstybių politikų mąstysenoje ir gauti kon­ krečią paramą. Kai kada net prisišaukti konkrečią pagalbą, kad pavyktų išvengti nepageidaujamų tautai pasekmių. Reikia pasakyti, kad aprašydami ministrų veiklą autoriai vieningos rašymo ma­ nieros nesilaikė. Kai kuriuos, mažiau žinomus visuomenei diplomatus (J. Purickį, V. Čarneckį, D. Zaunių), plačiau pristato skaitytojui, supažindina su ministrų anks­ tesniu ir vėlesniu diplomatiniu bei visuomeniniu darbu. Ši knyga yra pirmas didesnis bandymas nuosekliau papasakoti apie Lietuvos diplomatijos vadovus ir per jų veiklą atskleisti valstybės užsienio politiką. Studiją parašė Pedagoginio universiteto, Istorijos instituto ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai prof. dr. A. Gaigalaitė, doc. dr. J. Skirius, dr. A. Kas­ paravičius ir A. Veilentienė. Autoriai dėkingi knygos rėmėjui — Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir leidėjams. Dėkingi už paramą ir konsultacijas diplomatams dr. S. A. Bačkiui, K. Lozoraičiui ir A. Januškai.

11

Prof. AugustinasVoldemaras I Ministrų Kabineto pirmininkas, užsienio reikalų ministras, Valstybės Tarybos narys

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS (1918 11 11—1920 06 19)

Augustinas Voldemaras gimė 1883 m. balandžio 16 d. Švenčionių apskrityje Tverečiaus valsčiuje, Dysnos kaime (dabar Ignalinos rajonas). 1897 m. baigė apskrities mokyklą. Tarnavo Daugėliškio valsčiaus raštinėje. 1904 m. aukso me­ daliu baigė Peterburgo gimnaziją, o 1909 m. ir Peterburgo universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Už disertaciją apie Adriano agrarinius įstatymus gavo aukso medalį. Universitete rengėsi profesūrai, skaitė graikų ir romėnų literatū­ rą Peterburgo moterų aukštuosiuose kursuose ir Imperatoriškojoje teisės mo­ kykloje. 1911 m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. 1914— 1915 m. stažavosi Italijoje ir Švedijoje. 1916—1917 m. buvo Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius. 1917 m. spalio mėn. dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. Buvo Ukrainos Rados veikėjas, atstovavo Ukrainos delegacijai 1918 m. Lietuvos Brastoje — Tarybų Rusijos ir Vokietijos taikos derybose. Pasitraukė į Vokietiją. 1918 m. vasarą grįžo į Lietuvą ir liepos 13 d. buvo kooptuotas į Valstybės Tarybą. Kartu su kitais veikėjais 1916 m. įkūrė Lietuvių tautos pažangos partiją, o 1924 m. — Lietuvių tautininkų sąjungą. Buvo vienas iš pagrindinių šios sąjungos veikėjų, vienas iš „Geležinio vilko“ organizacijos vadų. Plačiai bendradarbiavo spaudoje. Parašė originalių mokslinių ir politinių veikalų, vertė grožinę literatūrą. 1918 11 11—12 26 vadovavo I Ministrų Kabinetui, kartu buvo užsienio rei­ kalų ministras ir kurį laiką krašto apsaugos ministras. Vėliau, t.y. II—V Ministrų Kabinete, buvo užsienio reikalų ministras. 1926 12 17— 1929 09 23 vadovavo XIV Ministrų Kabinetui, kartu buvo užsienio reikalų mi­ nistras ir nuo 1928 11 22 laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. 1919 m. Taikos konferencijoje Paryžiuje vadovavo Lietuvos delegacijai. Ne kartą Tautų Sąjungoje jam teko ginti Lietuvos interesus. Nuo 1920 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, 1922—1926 m. buvo Lietuvos universiteto profesorius. Išrinktas III Seimo atstovu nuo Lietuvos tau­ tininkų sąjungos. Kovodamas dėl valdžios, rengė pučus. 1929 05 06 studentai kėsinosi į jo gyvybę, bet jis nenukentėjo. 1930 m. liepos 24 d. valdžia A.Voldemarą, „kaip pavojingą visuomenės tvarkai ir rimčiai asme­ nį“, ištrėmė vieniems metams į Platelius. Vėliau jis policijos griežtoje priežiū­ roje gyveno Zarasuose. 1934 m. birželio 7—8 d. nepavykus kariniam pučui, jis, kaip dalyvis, buvo įkalintas, o 1938 m. amnestuotas ir ištremtas į užsienį. 1940 06 19 grįžo į Lietuvą. Sovietų valdžios suimtas ir išvežtas į Maskvos Butyr­ kų kalėjimą, kur ir mirė.

13

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Pirmieji diplomatiniai žingsniai nepriklausomybės išvakarėse Augustinas Voldemaras galėjo tapti garsiu, gal net pasaulinio masto moks­ lininku. Buvo be galo darbštus ir energingas, aštraus proto, mokėjo daug kalbų, garsėjo kaip poleminio žanro meistras. O ir tokios nesimpatiškos jo būdo savy­ bės, kaip pernelyg stiprus garbės troškimas, arogancija, užsispyrimas, liguistas Įtarumas, galėjo būti vertinamos vien kaip mokslo įžymybės keistenybės. Tačiau brėkštant nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui, A.Voldemaras, kaip taikliai pastebėjo istorikas G. Rudis, stačia galva nėrė į politiką. Mokslinis, pe­ dagoginis darbas liko antroje vietoje ir visai buvo užmestas1*. A. Voldemaro, kaip politiko, veiklos ryškią pradžią matome 1918 metų va­ sarą, kai jis aktyviai Įsitraukia i Lietuvos Valstybės Tarybos veiklą. Tuo metu susiklosčius palankioms sąlygoms, silpnėjant kaizerinės Vokietijos karinėms jė ­ goms ir jai pralaimint Vakarų fronte, jau pradėjo materializuotis nepriklauso­ mos Lietuvos valstybės idėja. 1918 m. spalio 3 d. Vokietijoje sudaroma nauja vyriausybė, kuriai keliamas uždavinys — gelbėti Vokietiją nuo visiško sutriuškinimo ir mėginti išlaikyti kai kuriuos okupuotus kraštus, tarp jų ir Lietuvą. Pati Reicho vyriausybė, atsižvelg­ dama i visiškai pasikeitusią politinę situaciją, kėlė sau uždavinį „draugiškai su­ reguliuoti Vokietijos ir Lietuvos santykius, remti Lietuvos valstybės kūrimą, o krašto administravimą, kuris iki šiol buvo vien vokiečių rankose, perduoti lietu­ viškai, tik ką gimstančiai administracijai, kurią iš pradžių reikėjo sudaryti“2. Tuo buvo norima sugrąžinti prarastą lietuvių tautos „pasitikėjimą sąžiningai bendra­ darbiauti su Vokietija“3. Jau spalio 5 d. naujasis reichskancleris Maksas Badenietis (Max von Baden) kalbėdamas Reichstage gana lanksčiai pareiškė, kad jo vyriausybė laikosi Reichstago partijų daugumos „taikos programos“ ir „yra už tai, kad Lietuvoje ir Baltijos kraštuose būtų sudarytos sąlygos įvesti civilinį val­ dymą ir šie kraštai galėtų patys reguliuoti savo santykius su gretimomis šali­ mis“4. Nors tai iš tikrųjų reiškė leidimą sudaryti tautinę Vyriausybę, tačiau kanc­ lerio žodžiuose slypėjo tam tikra Lietuvos priklausomybė nuo Vokietijos. Be to, išlaikyti Lietuvą savo įtakoje stengtasi dėl to, kad tai buvo lieptas į Rusiją, kuri irgi turėjo būti atvira vokiečių įtakai5. 1918 m. spalio 21 d. Lietuvos Valstybės Tarybos nariai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Jokūbas Šernas, Juozas Purickis, Martynas Yčas ir Augustinas Voldemaras vykdami iš Šveicarijos į Lietuvą sustojo Berlyne ir apsvarstė būsimo ministro pirmininko kandidatūrą. Po ilgų diskusijų juo iš­ rinko profesorių A. Voldemarą. Anot P. Klimo „tas kandidatas, be abejonės, buvo Smetonos, Yčo ir kitų „pažangiečių“ iškeltas. Kituose sluoksniuose jis ge­ ro vardo neturėjo, bet būdamas Rusijoje pasirodė kaip „nepriklausomybininkas“ prieš kitus demokratiškus autonomistus. O tatai visgi buvo tada svarbiau­ sia“6. Verta pažymėti, kad kitas kandidatas į šį postą buvo jau politikoje patyręs dr. J. Šaulys. Sutikdamas užimti siūlomas pareigas A.Voldemaras iškėlė sąlygas, kad būtų atsisakyta konvencijų su Vokietija, kad fon Urachas nebepretenduotų į Lietuvos ^Skaičius rodo išnašos numerį skyriaus gale.

14

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO [TEISINIMO PROCESAS

Lietuvos Valstybės Tarybos delegacija 1918 m. Berlyne po pasitarimo su Vokietijos valdžia dėl Vyriausybės sudarymo

sostą, o Lietuva besitęsiančiame kare galėtų paskelbti esanti neutrali7. Šios są­ lygos — tai būsimos Vyriausybės artimiausi Lietuvos užsienio politikos uždavi­ niai. Todėl neatsitiktinai šalia premjero pareigų A. Voldemaras pasiėmė dar ir užsienio reikalų ministro postą. Be to, tuo metu pagrindinės Lietuvos partijos — Tautos pažanga ir Santara — irgi siūlė A. Voldemarui šį postą8. Kuo tai paaiškinti? Manyčiau galima išskirti keletą priežasčių. Pirmiausia, Lietuvos vals­ tybės užsienio politikos svarbiausias objektas einamuoju momentu buvo su Vo­ kietija susiję aktualūs lietuviams klausimai. A. Voldemaras turėjo gerus ryšius su M. Ercbergeriu ir jo vadovaujamu autoritetingu centru Reichstage. Savo at­ siminimuose jis ir pažymėjo: „mano ryšiai su Berlyno politiniais sluoksniais bu­ vo naudingi, kai kūrėsi Lietuva ir buvo sudaroma pirmoji Lietuvos vyriausybė“9. Išlikusi archyvinė medžiaga to nepaneigia. Antra, A. Voldemaras gana vėlai įsitraukė į Lietuvos politinę veiklą. Jis tik 1918 m. liepos 13 d. kooptuojamas į Lietuvos Valstybės Tarybą10. Todėl palyginti mažai turėjo oficialių ryšių su kaizerinės Vokietijos atstovais ir nebuvo prisidėjęs prie 1917 m. gruodžio 11 d. akto rengimo ir 1918 m. kovo 23 d. santykių su Vokietija užmezgimo. Taigi jis Antantės valstybių veikėjams negalėjo būti provokiškų pažiūrų, kuo buvo kaltinama Lietuvos Taryba, ir turėjo tikti ryšiams su prancūzais, anglais ir amerikiečiais palaikyti. Trečia, ne paskutinėje vietoje buvo jo didelis intelektas, geras išsilavinimas, svetimų kalbų mokėjimas. Daugelis to meto Lietuvos veikė­ jų savo atsiminimuose nepraleidžia progos pasakyti, kad A.Voldemaras laisvai kalbėjo ne tik prancūzų, vokiečių, anglų, italų, švedų, rusų, lenkų, bet ir seno­ siomis lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis. Galėjo skaityti ir kitomis Europos kalbomis. Be to, fenomenali jo atmintis ir neįveikiamas diskusijų meistriškumas

15

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

tuo metu buvo labai pageidautini privalumai pirmajame Lietuvos valstybės kūri­ mosi etape. Kaip valstybės vadovas, nors dar oficialiai nepatvirtintas, savo veiklą A. Vol­ demaras pradėjo 1918 m. spalio antroje pusėje Berlyne. Jis energingai reikalavo audiencijos pas vokiečių veikėjus. Mat, anot jo, vokiečių „buvo pažadėta labai daug, bet lig šiol dar nieko neišpildyta“11. Vokiečių valdžiai įteikė tris raštus svarbiais lietuviams klausimais: dėl pinigų (vokiečiai žadėjo duoti 3 milijonus markių valstybės darbų pradžiai); dėl rekvizicijų (reikalaujant jas kuo skubiau­ siai nutraukti) ir dėl belaisvių (buvusių lietuvių karių rusų armijoje grįžimo į Lietuvą). Lietuvos Valstybės Taryba, pamačiusi, kad lietuvių reikalai Berlyne nejuda, nutarė A. Voldemarą pasiųsti į Šveicariją. Tokį sprendimą paaiškina pats premjeras: „Aš turėjau... išaiškinti, kiek tai įmanoma, Lietuvos santykius su vokiečių priešais — Antantės valstybėmis“, nes „jeigu nepriklausoma Lietuva būtų pradėjusi organizuotis be Antantės valstybių žinios, ji būtų buvusi laikoma grynai vokiečių padaras, kuris nukreiptas prieš Antantę, taigi, jai laimėjus karą, galėjo būti nepripažintas“12. Kaip tik tuo metu kai kurie lietuvių veikėjai prade­ da orientuotis į JAV ir Antantę, nenutraukdami ryšių su Vokietija. Tikslas — informuoti sąjungininkų vyriausybes apie Lietuvos valstybės formavimąsi ir pa­ siekti jų palaikymo. Todėl galima sutikti su istorikės R. Žepkaitės išvada, kad užmezgant ryšius su Vakarų valstybėmis pirmuoju besikuriančios Lietuvos poli­ tinių veikėjų žingsniu tenka laikyti Valstybės Tarybos ir jos delegacijos Vokieti­ joje nario A.Voldemaro kelionę į Šveicariją13. Atvykęs į Berną, A.Voldemaras lankėsi Prancūzijos, JAV, Italijos ir Didžio­ sios Britanijos ambasadose. Šių šalių ambasadoriams jis įteikė Tarybos raštus ir išdėstė, kad kuriasi nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ir kad Lietuva nusista­ čiusi būti neutrali kare, kuris eina tarp dviejų koalicijų14. Jis stengėsi įteigti min­ tį, kad Lietuva yra pasirengusi būti taikinga. Reikia manyti, kad to meto sąlygo­ mis tokia pozicija buvo teisingiausia*, nes Lietuvą vis dar kontroliavo vokiečių karinė valdžia, o sulaukti paramos iš sąjungininkų nelabai tikėtasi. Pokalbiuose su ambasadoriais A.Voldemaras aiškino Valstybės Tarybos santykius su Vokie­ tijos valdžia ir reiškė viltį, kad ambasadorių atstovaujamos vyriausybės neatsi­ sakys pripažinti Lietuvą15. Iš bendrų pokalbių aiškėjo, kad sąjungininkai Lietu­ vos atžvilgiu nusiteikę gana draugiškai, nors neįsipareigojo jokiais pažadais. JAV ambasadorius palaikė idėją, kad Valstybės Taryba kuo greičiau pasirūpintų pa­ siųsti savo atstovus į JAV, Didžiąją Britaniją ir Prancūziją16. O štai pokalbyje su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi H. Rumboldu profesorius tikino, kad nau­ josios Lietuvos vyriausybės tikroji orientacija yra tik į Didžiąją Britaniją ir Skan­ dinavijos šalis**. Britų užsienio reikalų ministerijai A. Voldemaro mintys pasi­ rodė įdomios. Tačiau britų Karo kabinetas neskubėjo paskelbti Lietuvos pripa­ žinimo, nes reikėjo atsižvelgti į galimą Rusijos restauracijos veiksnį. Tad į Berną iš Didžiosios Britanijos buvo atsiųsta žinia, kad Londonas kol kas tik priims lietuvių atstovą17. O tai jau buvo nemažas pasiekimas. Visuose pokalbiuose, ypač su prancūzais, didžiausia kliūtis buvo būsimo Lietuvos karaliaus fon Uracho *Matyt, tokia premjero neutralumo pozicija buvo viena svarbiausių priežasčių, kuri ilgesniam laikui jį sulaikė nuo pastangų kurti savo kariuomenę. **Turbūt taip tikėjosi išvengti palaikyti vieną kurią nors Europos rytų ar vakarų koaliciją ir taip nepakliūti į galimų konfliktų sūkurius. Todėl mėginta orientuotis į šiaurės valstybes, kurios visuomet buvo atokiau nuo Europos prieštaravimų.

16

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

klausimas. Kartu A.Voldemarui tai buvo puikus pretekstas priversti fon Urachą kuo greičiau atsisakyti sosto ir įtikinti kai kuriuos Valstybės Tarybos narius, kad karaliaus Lietuvai jau nebereikia. Grįždamas iš Šveicarijos A.Voldemaras užsu­ ko į Miuncheną, kur susitiko su fon Urachu ir informavo, kad šis tik tada galės tapti monarchu, jeigu jį išrinks Steigiamasis Seimas18. Taigi vokiškos monarchi­ jos procesas, kaip viena iš kliūčių Lietuvos politikams, ieškantiems ryšių su An­ tantės ir JAV valdžia ir Amerikos lietuviais, buvo neutralizuotas. A.Voldemaro misija Berne nebuvo vienprasmė. Busimasis premjeras bandė laviruoti tarp Vokietijos ir Antantės valstybių, stengdamasis pagrįsti savo kelia­ mą Lietuvos neutralumo poziciją.

Užsienio reikalų ministro veikla Vilniuje Lapkričio 3 d. A.Voldemaras iš Šveicarijos grįžo į Vilnių be aiškių Antantės pagalbos garantijų, tačiau turėjo Amerikos lietuvių pažadą padėti. Po jo ata­ skaitos apie kelionės rezultatus Valstybės Tarybai lapkričio 5 d. Tarybos prezi­ diumas pavedė jam suformuoti Ministrų Kabinetą. Laikinoji Lietuvos vyriausy­ bė buvo sudaryta lapkričio 9 d., o lapkričio 11d. Valstybės Tarybos patvirtinta. Užsienio reikalų ministro postą A.Voldemaras pasiliko sau. Prisimindamas 1918 metų pabaigą Petras Klimas rašė: „Voldemaras pačios ministerijos ir neorgani­ zavo. Jis tepaprašė mane surinkti dokumentaciją, kuri susikaupė veikloje nuo 1917 m. ir kurioje atsispindėjo mūsų aspiracijos, taip pat visos rungtynės su vokiečių okupacija ir su lenkų pretenzijomis... Tose pačiose patalpose (nesakau ministerijoje) pradėjo darbuotis Jadvyga Chodakauskaitė, kuri sekė daugiausia Vokietijos spaudą“19. Ministerijai kuriantis iš esmės jokių santykių su kitomis šalimis nebuvo. Spręsti problemas teko tik su Vokietija. Vokietija siekė daryti įtaką Lietuvos besiformuojančiai administracijai. Lapkričio 6 d. Vokietijos vy­ riausybė pasveikino A. Voldemarą telegrama kaip ministrą pirmininką. Linkėjo sudaryti stiprią ir darbščią Vyriausybę. Pageidavo, kad ji užmegztų patvarius ir draugiškus ryšius su Vokietija20. Ir tai buvo vienintelė tokio pobūdžio sveikini­ mo telegrama. Kitos valstybės apie Lietuvos susikūrimą dar nieko nežinojo arba nenorėjo žinoti. A.Voldemarui įvairiais klausimais nuo pirmųjų Užsienio reikalų ministerijos ir Ministrų Kabineto veiklos dienų teko palaikyti glaudžius ryšius su naujuoju Vokie­ tijos įgaliotiniu Lietuvai L. Cimerle (Zimmerle). Po Lapkričio revoliucijos Vokie­ tijoje įvykiai labai greitai keitėsi ir „norint orientuotis tokioje painioje politikoje, — anot A.Voldemaro, — reikėjo iš pačių vokiečių gaudyti reikalingų žinių, sekti jų kariuomenės judėjimus ir politinius vėjus“21. „Reikia žinoti, kas darosi valstybė­ je“22. Tam tikslui buvo susirūpinta įgyvendinti jau Lietuvos Tarybos numatytą nuo­ statą — turėti nuolatinę Lietuvos atstovybę Vokietijoje. Lapkričio 19 d. Lietuvos įgaliotuoju ministru Berlyne, kaip ir buvo numatyta, paskiriamas Jurgis Šaulys, tapęs pirmuoju Lietuvos vyriausybės diplomatiniu atstovu užsienyje. Tai iš dalies buvo ir A. Voldemaro pastangų rezultatas — tokiu būdu atsikratyti pagrindinio savo politinio konkurento. Be to, J. Šaulio kandidatūros parinkimas nebuvo atsitiktinis. Jis turėjo didžiausią patirtį santykiuose su vokiečiais, nes nuo Lietu­ vos Tarybos įsikūrimo pradžios vadovavo Tarybos diplomatinei veiklai.

2. 365

17

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Pirmoji Lietuvos atstovybė Londone su jos šefu dr. Jonu Šliūpu (sėdi antras iš kairės)

Gana greitai naujasis premjeras sulaukė ir kritikos. Lapkričio 15 d. Valsty­ bės Tarybos posėdyje Jonas Vileišis gana atsargiai pažymėjo, kad „ministras pirmininkas nedrąsiai stojo darban“23. Šie žodžiai irgi buvo taikomi ir jo vykdo­ mai užsienio politikai, ypač santykiams su vokiečiais. Daug kam nepatiko jo delsimas kuo greičiau kurti Lietuvos kariuomenę. Tiesa, pradžioje ir patys vo­ kiečiai kliudė tai daryti24. Manytume, čia ir galima Įžvelgti A.Voldemaro atsar­ gumą santykiuose su vokiečiais. Mat trūkstant lėšų, A.Voldemaras stengėsi kuo geriau išnaudoti jau karą pralaimėjusios ir rimto politinio pavojaus Lietuvai nebekeliančios Vokietijos karinius dalinius*. Kai po Kompjeno paliaubų vokie­ čių armija pradėjo evakuotis, nors pagal susitarimą privalėjo kuriam laikui ten pasilikti, jos paliktas teritorijas ėmė užiminėti bolševikų kariuomenė, kuri ver­ žėsi ir į Lietuvą. Išryškėjo bolševikų Įsiveržimo ir į Vokietiją pavojus. Tai vokie­ čių politikams kėlė susirūpinimą, turint galvoje neramumus pačioje Vokietijoje. Todėl, anot L. Cimerlės, pačių vokiečių „buvo nuspręsta Lietuvoje ginti Rytprū­ sius“ ir „visų pirma suteikti Lietuvos vyriausybei galimybę slopinti viduje bol­ ševizmą“23. Tokioms aplinkybėms susiklosčius 1918 m. pabaigoje vokiečiai ima remti Lietuvos kariuomenės kūrimo idėją. Kartu tai buvo puikus pretekstas A. Voldemarui aiškiau ir atviriau orientuotis į Antantės pusę, pageidaujant iš jos karinės ir materialinės paramos Lietuvos kariuomenės kūrimui, kad paskui galima būtų priešintis Raudonajai armijai. Jis ir anksčiau suprato, kad Lietuvos ateitis priklauso ne nuo santykių su pralaimėjusia Vokietija, o nuo santykių su Antante. Bet to meto Lietuvos politinė konjunktūra diktavo savo taisykles, prie Vėliau Lietuvos valdžia samdė vokiečių kareivius savanorius.

18

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Manifestacija Kaune Anglijai pripažinus Lietuvos vyriausybę de facto (1919 m.)

kurių ir turėjo derintis pirmasis užsienio reikalų ministras. Štai 1918 m. lapkri­ čio 10 d. Valstybės Tarybos posėdyje A.Voldemaras kalbėdamas apie galimą paramą iš vokiečių, aišku, su jais susitarus, kartu abejojo: „gal reiks kreiptis pagalbos svetur“, t.y. į Antantę, nes iki šiol „vokiečiai nedavė mums organizuo­ tis iki pat galo, todėl mes šaukiamės pagalbos vakarų demokratų, kad jie mums duotų tą, ko nedavė nei rusai, nei vokiečiai“26. Kitos dienos posėdis parodė, kad Tarybos nariai aiškiai suvokė, jog vokiečiai Lietuvą paliks ir tada patiems reikės organizuoti bei tvarkyti kraštą. Apie tai teko informuoti sąjungininkus27. Pirmasis Lietuvos laikinosios vyriausybės žingsnis buvo lapkričio 11d. radio­ grama į sąjungininkų kariuomenės būstinę Spa mieste Belgijoje. Joje prašoma pagalbos prieš bolševikus2S.Tokia Vyriausybės daugumos pozicija nė kiek nepa­ keitė A.Voldemaro nusistatymo, kad Lietuva ir toliau linkusi būti taiki šalis. Valstybės Tarybos posėdyje lapkričio 14 d. jis oficialiai pareiškė: „Karo mes su niekuo nevesim ir nė vienas iš mūsų kaimynų — vokiečių, lenkų, ukrainų, rusų ir latvių — neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti“29. Akivaizdžiai kylančio bol­ ševizmo pavojaus Lietuvos nepriklausomybei sąlygomis bolševikų faktorius bu­ vo realiausia priemonė kuo greičiu atkreipti santarvininkų dėmesį ir tikėtis pa­ ramos. Be to, suartėjimas su šiais sąjungininkais reiškė ir užsienio, ypač Ame­ rikos, lietuvių galimą paramą. Mat Amerikos lietuviai iki pat lapkričio pabaigos nenorėjo glaudžiau bendradarbiauti su Laikinąja vyriausybe motyvuodami, kad dar ji visiškai nepersiorientavo į Antantės pusę. Tokia išeivijos vadovų pozicija, suprantama, darė neigiamą poveikį besikuriančiai Lietuvos vyriausybei ir visam kraštui ne tik propagandos požiūriu, bet ir politiškai bei materialiai. Tik lapkri­ čio 27 d. Amerikos lietuviai savo tarybų bendrame posėdyje Niujorke specialia

19

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

rezoliucija pagaliau pripažino A. Voldemaro Vyriausybę teisėta valdžia Lietu­ voje ir kreipėsi į JAV valdžią prašydami pripažinti Lietuvą ir leisti jos atstovams dalyvauti Taikos konferencijoje Paryžiuje30. Tokia Amerikos lietuvių pozicija rodo, kad A.Voldemaras savo užsienio po­ litikoje padarė jiems priimtinus sprendimus — tai buvo jo asmeninis kreipima­ sis į santarvininkus, taip pat kanauninko K. Olšausko vadovaujamos delegacijos siuntimas į Spa, turint tikslą išaiškinti Lietuvos politinę būklę ir orientacijas, prašyti finansinės ir karinės pagalbos. Be to, A.Voldemaras lapkričio 14 d. ryž­ tingai stojo už Lietuvos diplomatinių atstovybių kūrimą užsienyje, nelaukiant oficialaus pripažinimo31. Aktyvus siekimas dalyvauti Taikos konferencijoje irgi imponavo užsienio lietuviams. Suprantama, kad tuo metu viską iš esmės lėmė tarptautinė situacija. Tačiau reikia pasakyti, kad A.Voldemaras, kaip jau matėme aukščiau, gana lanksčiai taikėsi prie jos ir palankius situacijos momentus bandė panaudoti Lietuvos in­ teresams. Ypač gerai parodo užsienio reikalų ministro sugebėjimą 1918— 1919 metais manipuliuoti tarptautiniame lygmenyje „bolševikų pavojumi Europai“. Stiprėjanti bolševikų invazija tampa viena aktualiausių politinių problemų besikuriančiai Lietuvos valstybei. Lapkričio 28 d. Valstybės Tarybos posėdyje A.Voldemaras akcentavo: „stovime prieš bolševizmo pavojų“. Norint jiems at­ sispirti būtina bet kokia kaina susisiekti su sąjungininkais. Premjeras pabrėžė, kad „valdžios bus daroma visa, kad gavus paspirties iš Antantės“32. „Kova su bolševizmu turi būti pirmoje eilėje“33. Akcentuodamas komunizmo pavojų A. Voldemaras tikėjosi patraukti Antantės ir JAV dėmesį į Lietuvą, turėdamas vilčių gauti jų paramą. Be to, ta pačia korta Lietuvos užsienio reikalų ministras stengėsi spausti ir vokiečius, kad jie greičiau suteiktų kur kas realesnę karinę, finansinę ir materialinę pagalbą. Finansinė ir karinė vokiečių parama buvo gau­ ta, nes Vokietijos valdžia ne tik stovėjo antibolševikinėse pozicijose, bet ir ne­ pageidavo Antantės įtakos Lietuvoje. Vokietijos įgaliotinis Lietuvoje L. Cimerlė pastebėjo, kad „labai realios Amerikos finansinės paramos Lietuvai pasekmė bus ta, kad čia, pakenkiant Vokietijos ineresams, sustiprės Antantės, ypač An­ glijos ir Amerikos, politinė įtaka“34. Taigi A.Voldemaras naujai besiklostančią situaciją lanksčiai naudoja ne tik siekdamas gauti realią paramą iš vokiečių, bet ir iš Antantės šalių. J.Sauliui duotas įsakymas tuojau vykti iš Berlyno į Šveica­ riją ir tenai ieškoti galimybės užmegzti ryšius su Antantės šalių atstovybėmis, nelaukiant pripažinimo. Jam taip pat buvo duota instrukcija steigti Lietuvos atstovybes Šveicarijoje, Paryžiuje, Londone ir Vašingtone35.

Lenkiškojo veiksnio pavojus nepriklausomybei Bolševizmo pavojus tuometinei Lietuvos valstybei pynėsi su dar vienu pavo­ jumi — tai lenkų pretenzijomis į Vilnių. Jau lapkričio 10 d. Valstybės Tarybos posėdyje A.Voldemaras rekomendavo aiškiai pasakyti pasauliui, kad „lenkai nori užgrobti Vilnių, tai turime pasakyti tą ir savo žmonėms“36. Brendo karinis kon­ fliktas su Lenkija. Tačiau net gruodžio pradžioje A.Voldemarui kilo mintis, kad Lietuvos teritoriją „nuo lenkų vokiečiai turės ginti“37. Lietuvių ir lenkų susidū­ rimas neišvengiamai artėjo. Lietuvos politikai vieningos valstybės sudėtyje

20

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

stengėsi išlaikyti istorines etnografines lietuvių žemes: Vilniaus, Gardino, Su­ valkų, Kauno gubernijas, dalį Kuršo ir Mažosios Lietuvos teritoriją. Savo reika­ lavimus lietuviai paremdavo faktu, kad ir gudų bei žydų atstovai dalyvauja Vals­ tybės Tarybos veikloje. Jų dalyvavimą Voldemaras laikė dideliu laimėjimu, nes tai stiprino Lietuvos motyvus dėl Gardino ir ypač dėl Vilniaus38. Pats A.Volde­ maras vedė derybas su tautinių mažumų atstovais ir pasiekė teigiamų rezultatų, kurie ypač išryškėjo vėliau. Derybos su gudais užsitęsė net iki lapkričio 27 d., mat „gudai neaiškiai formulavo savo reikalavimus“, t.y. jie siekė autonomijos su Vilniumi Lietuvos valstybės sudėtyje. Valstybės Taryboje A.Voldemaras pasakė, kad jis gudams pažadėjo į Lietuvos delegaciją, siunčiamą į Taikos konferenciją, įtraukti vieną gudų atstovą. Tačiau atsakydamas į gudų pretenzijas dėl autono­ mijos A.Voldemaras pabrėžė principinį lietuvių požiūrį: „jokių pasižadėjimų tuo klausimu duoti negalime, nes jis įeina Steigiamojo Seimo kompetencijon“39. Be to, Valstybės Taryba sutiko kooptuoti į savo tarpą šešis gudų atstovus ir pasiža­ dėjo ginti gudų teritorines sienas40. Taip buvo užmegztas glaudus ir vaisingas lietuvių bei gudų atstovų bendradarbiavimas. Gudų teritorija savotiškai buvo buferis lenkams, besiveržiantiems link Vilniaus. Derybos su žydų atstovais prasidėjo Lietuvos Taryboje ir vyko nuo pat Lie­ tuvos vyriausybės susidarymo. Rezultatai pradėjo ryškėti, kai 1918 m. gruodžio 5 d. A. Voldemaras susitiko su buvusios Rusijos imperijos žydų organizacijos pirmininku S. Rozenbaumu. Pavyko susitarti dėl bendradarbiavimo ir žydų at­ stovų dalyvavimo Valstybės Taryboje ir Vyriausybėje41. Gruodžio 11 d. Valstybės Tarybos posėdyje nutarta kooptuoti tris žydų atstovus, pažadant žydams lygias teises ir demokratinę tvarką42. Tuo tarpu su Vilniaus lenkų komitetu derybos nepavyko. Lapkričio 27 d. Vals­ tybės Tarybos posėdyje A.Voldemaras gana detaliai šį klausimą išdėstė. Jo nuomo­ ne, Komitetas — tai dvarponių dauguma, kuri „nesudaro lenkų klausimo Lietuvo­ je“, bet „varo partijos darbą...“ ir „linksta Lenkijon todėl, kad tikis gauti ten paramą...“43 Užsienio reikalų ministro teigimu, ši grupė užsienyje varo plačią agi­ taciją prieš Lietuvos nepriklausomybę, kuria Vilniuje ginkluotus legionus, kurių pagalba siekia užgrobti valdžią. Kaip pažymėjo ministras, tai jau peržengia ribas ir tai jau priešvalstybinė akcija, skatinama vokiečių44. Vėliau savo atsiminimuose A.Voldemaras rašė, kad vokiečių valdžia žinojo apie lenkų ginklavimąsi, savo val­ džios kūrimą ir tam nekliudė, nes jie turėjo tikslą palaikyti Lietuvoje lenkus prieš lietuvius, pjudyti vienus su kitais, sukurti Rytuose anarchiją45. Paties A. Voldemaro derybos ir pokalbiai su Vilniaus lenkų komiteto atstovais turėjo reikšmės tiek, kad jam pavyko gauti nemažai lenkų dokumentų, kurie demaskavo jų organizaciją ir veikimą. Šie dokumentai, pasak A.Voldemaro, buvo puiki piemonė paneigti vo­ kiečių vadovybės tvirtinimus, kad jie nieko nežino apie lenkų organizacijos vei­ kimą46. Iš vokiečių archyvinių dokumentų aiškėja, kad Reicho vyriausybė dau­ giausia vilčių antibolševikinėje akcijoje teikė lenkų karinėms jėgoms. Tuo tarpu įgaliotinis Lietuvai L. Cimerlė siūlė paremti lietuvius, priešingu atveju, „len­ kams užėmus Vilnių, susidarys situacija, kuri gali... nepaprastai padidinti Lietu­ vos prijungimo prie Lenkijos ir kartu ūkinio Vokietijos izoliavimo nuo Rusijos pavojų, panaikindama tiesiogines Vokietijos sienas su Rusija“47. Taigi vokiečių pozicija lenkų atžvilgiu buvo nevienoda. Tuo tarpu Vilniaus lenkų komiteto an­ tilietuviškas nusistatymas užkirto kelią jų atstovams į Lietuvos Tarybą.

21

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Oskaras Milašius

Į vakarus pagalbos! 1918 m. gruodžio pabaigoje traukiantis vokiečiams ir prie Vilniaus artėjant Raudonajai armijai, A.Voldemaras ir finansų ministras M.Yčas, rūpindamiesi gauti Vokietijos finasinę paskolą ir aiškesnę karinę paramą, skubiai išvyko į Berlyną48. Tai įvyko gruodžio 20 d. Po kelerių metų A.Voldemaras rašė: „Pa­ tiems apsiginti, neturint nei kariuomenės, nei ginklų, tai mažo vaiko svajonės. Liko tik diplomatinis kelias. Todėl aš turėjau važiuoti Berlynan ir toliaus“49. Diplomatinis kelias — tai įvairiapusės paramos užsienyje, pirmiausia iš vokie­ čių, prašymas. Tarp kitko, ši išvyka turėjo ir galutinį punktą — Taikos konferen­ ciją Paryžiuje50. Bet aplinkiniais keliais, per įvairių valstybių sostines. Teisingu­ mo dėlei reikia pažymėti, kad dar gruodžio 18 d. Valstybės Tarybos prezidiumas įgaliojo A.Voldemarą vykti į Paryžių ir ten atstovauti Lietuvai ir savo nuožiūra sudaryti delegaciją51. Pats ministras patogiausia politinio veikimo vieta Vakaruose laikė Kopenhagą. Sėkmingai sutvarkęs paskolos Lietuvai klausimą Berlyne, jis atvyko į Danijos sostinę. Savo pasirinkimą jis aiškino tuo, kad pro Kopenhagą plaukia daugelis sąjungininkų laivų į Baltijos kraštus, kad Kopenhagoje telkiasi daug konsulatų ir atstovybių, ten ir Latvijos bei Estijos veikėjai52. Politine prasme šis miestas buvo šalia Skandinavijos, Vokietijos ir Prancūzijos — tiesiog centras, todėl jis pats savo ataskaitoje pažymėjo, jog „išbuvęs apie dvi savaites Danijoje galėjau gana neblogai orientuotis pasaulio politikoje“33. Kaip prisiminė diplomatas J. Savickis, A. Voldemaras vedė didelę akciją tarp vietos diplomatų, čia tada

22

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Bronius Kazys Balutis

Tomas Norus-Naruševičius

buvo žymių Europos politikų. Didžiųjų valstybių atstovams įteikė savo parengta memorandumą dėl Lietuvos politinės padėties. Skandinavų spauda karštai re­ agavo į A.Voldemaro veiklą54. Lietuvos užsienio reikalų ministras dažniausiai susitikinėjo su JAV pasiuntiniu L. Osbornu. Iš amerikiečių, ypač iš JAV lietu­ vių, jis daugiausia tikėjosi politinės, karinės, o ypač materialinės paramos5". To meto Lietuvos vyriausybės nariai jau nevienodai vertino santarvininkus. Pavyz­ džiui, 1919 m. sausio 2 d. telegramoje iš Lietuvos A. Voldemarui buvo nurodyta prašant karinės pagalbos „kviesti Lietuvon tik amerikiečius, bet ne anglus arba prancūzus“56. Reikia pabrėžti, kad toks sprendimas turėjo pagrindą, nes JAV mažiausiai turėjo politinių interesų Lietuvoje, be to, JAV po karo buvo auto­ ritetingiausia valstybė. Tačiau A. Voldemaras iš savo bendravimo su amerikie­ čiais susidarė gana objektyvią ir neperspektyvią Lietuvai išvadą, jog „sunku esą tikėtis, kad Amerika kištųsi pati kaip valstybė į kitų dalykus“"7. Įkūręs Lietuvos atstovybę Kopenhagoje (atstovu paskirtas J. Savickis) ir Stokholme (atstovas J. Aukštuolis), A. Voldemaras išvyko į Londoną, nes Lie­ tuvos vyriausybė svarbiausia šalimi po JAV savo siekiams Įgyvendinti matė Di­ džiąją Britaniją. Tai matyti iš 1919 m. pradžios Lietuvos vyriausybės instrukcijos atstovams užsienyje. Joje pažymėta, kad „reikia kuo labiausiai išnaudoti spau­ dą, kad parodžius anglams ekonominę naudą, jei Lietuva bus nepriklausoma ir jei ji palaikys artimus santykius prekyboje su Anglija“"6. Atvykęs į Londoną A. Voldemaras, kartu su neoficialiu Lietuvos atstovu J. Šliūpu ta linkme veikė.

23

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Vasario 4 ir 5 dienomis jis konsultavosi su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos atstovais prof. D. J. Simpsonu (Simpson) ir L. Nemairu (Namier) Lietuvos pripažinimo ir Klaipėdos atidavimo lietuviams klausimais. A.Volde­ marui pavyko britus sudominti Lietuvos reikalais59. Be to, jis prisidėjo prie Lie­ tuvos atstovybės organizavimo Londone. Kaip matyti, to meto A.Voldemaro politinėje veikloje ryškėjo tendencija apeliuoti Į JAV akcentuojant politinius ir nacionalinius, o i Didžiąją Britaniją — ekonominius reikalus. Tokių jo pozicijų ištakos pastebimos dar 1918 m. spalio mėnesį per vizitą Šveicarijoje.

Darbo pradžia Taikos konferencijoje 1919 metais A.Voldemaras 1919 m. vasario pradžioje atvykęs į Paryžių pradėjo formuoti Lietuvos delegaciją. Pirmiausia jam teko susidurti su jau Paryžiuje dirbančia, bet neturinčia įgaliojimų Olšausko—-Gabrio delegacija. Ši grupė, Amerikos lie­ tuviams spaudžiant, pripažino A. Voldemaro įgaliojimus60. Iš principo buvo visai naujai suformuota Lietuvos delegacija. A. Voldemaras tapo pirmininku, o P. Klimas, E. Galvanauskas, M. Yčas, S. Rozenbaumas, D. Siemaška, O. Mila­ šius, o vėliau ir JAV lietuviai — T. Norus-Naruševičius (kitur — Naruševičius), B. K. Balutis, J. Žilius ir P. Bielskus — nariai. Delegacija darbą pradėjo kovo 7 d. Lietuvių reikalavimus Paryžiuje galima suskirstyti į keturias kategorijas: 1) pripažinti Lietuvos politinį valstybingumą su sienomis, kurias nustatė patys lietuviai; 2) įteisinti Lietuvos delegacijos dalyvavimą konferencijoje; 3) kovai su bolševikais gauti paramą kareiviais, patarėjais ir karine amunicija61. Ir pagaliau gauti skubią paramą maisto produktais62. To meto sąlygomis tai buvo gana sun­ kiai įgyvendinami lietuvių siekiai. Bet kito kelio nebuvo. Pradedant įgyvendinti šią programą, reikėjo užmegzti pažintis su didžiųjų valstybių delegacijų autori­ tetingais nariais. Tai buvo ir Vyriausybės užduotis. 1919 m. sausio 5 d. Lietuvos Ministrų Kabineto posėdyje, svarstant Lietuvos politiką Paryžiuje, nurodyta, kad pirmiausia „reikia sueiti į pažintis su Europos ir JAV politiniais veikėjais“ ir pasistengti palenkti juos į Lietuvos pusę. Šią instrukciją energingai pradėjo vyk­ dyti tuojau atvykęs A. Voldemaras. Jam aktyviai talkino Amerikos lietuvis B. Mastauskas, turėjęs ryšių JAV delegacijoje63. Be to, A. Voldemaras, teisingai numatė, kad JAV vyriausybės, kaip daug lemiančios Taikos konferencijoje, po­ zicijas Lietuvos klausimu gali paveikti JAV visuomenė. Vasario 11d. jis kreipėsi laišku į Amerikos lietuvių tarybų Vykdomąjį komitetą Vašingtone prašydamas „pavaryti ypatingą akciją ir supažindinti JAV gyventojus su dabartiniais Lietu­ vos reikalais ir norais“64. Vasario 14 d. jis įteikė notą Taikos konferencijos pirmininkui Ž. Klemanso (Clemenceau). Joje išdėstė Lietuvos teises ir prašė įsileisti Lietuvos delegaciją į konferenciją motyvuodamas, kad lietuviai kovėsi Rusijos kariuomenės gretose ir JAV kariuomenėje priešakinėse fronto linijose prieš vokiečius. A.Voldemaras įrodinėjo, kad Lietuva turėtų būti įleista tuo pačiu pagrindu kaip ir Lenkija. Ministras pabrėžė, kad „dabartinė Lietuvos valstybė yra stipriai palaikoma ne tik Lietuvos gyventojų, bet ir Amerikos lietuvių“63. Nors Ž. Klemanso viename savo interviu išreiškė simpatijas Lietu­ vai, bet čia pat pridūrė, kad pripažinimo ir jos delegacijos įleidimo į konferen­ ciją klausimą turi svarstyti tik visos didžiosios valstybės kartu. Vasario 28 d.

24

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

A.Voldemaro darbo kabinete. Už stalo centre Voldemaras, šalia jo (dešinėje) Martynas Yčas, gale stalo (kairėje) Jonas Yčas ir kiti

A.Voldemaras prašė priimamas Didžiosios Britanijos premjero D. Loido Džor­ džo (Lloyd George). Tačiau jokio atsakymo negavo. Vėliau mėgino susitikti su britų užsienio reikalų ministru A. Balfūru (Balfour). Jam buvo siūlyta pasima­ tyti tik su antraeiliais britų delegacijos nariais66. A.Voldemaro pastangos susi­ dūrė su dviejų pavojingų Lietuvai priešininkų — „Lenkų nacionalinio komite­ to“, kuris, susijungęs su J. Pilsudskio vyriausybės delegatais atstovavo Lenkijai, ir „Rusų politinio pasitarimo“, — pozicijomis. Lenkija siekė įjungti i savo at­ kurtą nepriklausomą valstybę Lietuvą, o rusai veikė turėdami tikslą išlaikyti vieningą ir nedalomą Rusiją.

Lenkija konferencijoje priešinasi Lietuvos nepriklausomybei Lenkų atstovas R. Dmovskis (Dmowski) sausio 29 d. pareiškė konferencijai: „Lietuva turėtų apimti visą Kauno guberniją su Kuršo, Vilniaus ir Suvalkų gu­ bernijų rajonais. Ji būtų politinis vienetas, turintis plačią savivaldą, bet politiš­ kai prijungtas prie Lenkijos, kadangi Lietuva per maža pasiekti tikrą nepriklau­ somybę“67. Tokios lenkų federalistinės idėjos plito per visą konferencijos laiką. A.Vol­ demaras buvo tvirtas tokios idėjos priešininkas. Dar 1918 m. gruodžio 6 d. Vals­ tybės Tarybos posėdyje jis pareiškė: „Įsivaizduokite, kad konferencija nutars priskirti Lietuvą prie Lenkijos. Tokio nutarimo aš nepildysiu. Tegu konferencija nutars, kad nėra Lietuvos nepriklausomybės — manęs ji neįtikins“68. Todėl

25

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Užsienio reikalų ir Finansų ministerijos rūmai Kaune

Paryžiuje Lietuvos delegacijos pirmininkas atkakliai priešinosi lenkų siūlomai federacijai. P. Klimas savo atsiminimuose pabrėžė, jog „Voldemaras labai rimtai ėmėsi savo uždavinio ir atkakliai gynė pozicijas“69. Jis kovo 24 d. įteikė pačią svarbiausią delegacijos notą Taikos konferencijos pirmininkui. Vėliau jos pa­ grindinės mintys iš esmės buvo kartojamos kitose notose Lietuvos reikalais. Notoje Lietuvos atstovai reikalavo 125 000 km2 teritorijos su 6 milijonais gyven­ tojų. Pabrėžiama, kad toje teritorijoje yra dalis gudų gyvenamųjų žemių, kurių gyventojai pageidauja jungtis su Lietuva. Lietuvos žydai, kurie sudaro 13% visų gyventojų, taip pat pageidauja nepriklausomos Lietuvos valstybės. Notoje pra­ šoma ir Prūsijos lietuvių įjungimo į Lietuvą70. Nuolat vis pabrėžiamas lietuvių tautos nenoras grįžti į Rusijos priklausomybę ar jungtis su Lenkija. Po kelių dienų A.Voldemaras delegacijos vardu dar kartą pakartojo savo teiginius, nurodydamas Lietuvą kaip galimą tarptautinės padėties stabilizatorių. Lietuvos nepriklausomybė — tai sąlyga prieš visokius konfliktus su kaimynais, su kuriais Lietuva nori turėti kuo geriausius santykius. „Darnios kaimynystės perspektyva net su Lenkija, — pabrėžė P. Klimas, — mūsų delegacija tartum mėgino suvilioti didžiųjų valstybių vadovus ryžtis pritaikyti Lietuvai laisvo tautų apsisprendimo principą“, tačiau „mūsų argumentai nepaveikė... politikų ir di­ plomatų“71. Lenkų karinių dalinių judėjimas Gardino link prieš bolševikus pa­ skatino A. Voldemarą balandžio 5 d. įteikti Ž. Klemanso dar vieną notą. Joje pabrėžiama, kad Lietuvos vyriausybė lenkų kariuomenės įsiveržimą į jos terito­ riją laikys priešo agresija. Tik tuo atveju, jeigu Lenkijos vyriausybė pripažins Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniumi, tada lietuviai dalyvaujančią ka­ ruose su Raudonąja armija Lenkijos kariuomenę Lietuvos teritorijoje laikys pa­

26

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

galbiniu korpusu72. Aišku, kad toks siūlymas lenkų negalėjo tenkinti. Lenkų ka­ rinių dalinių veržimasis Vilniaus link tęsėsi. Aštrus notos turinys privertė sąjun­ gininkus atsižvelgti i bręstantį lenkų ir lietuvių konfliktą. Sąjungininkų Aukščiausioji Taryba balandžio 15 d. paliepė Lenkų reikalų komi­ sijai studijuoti Lenkijos sienų reikalus. Tuo klausimu buvo sudaryta pakomisė, Į kurios posėdi balandžio 23 d. pakvietė Lietuvos delegacijos atstovus Paryžiuje. Lietuvos delegacijos pirmininkas pakomisės posėdyje perskaitė laišką, kur įrodinė­ jo, jog Lietuvos klausimas yra visiškai atskiras ir negali būti Lenkijos valstybės priedėlis73. Lietuvos ir Lenkijos teritorinis ginčas posėdyje liko neišspręstas, bet buvo pasiektas tas laimėjimas, kad A. Voldemaro protestą komisija patenkino ir atsisakė svarstyti Lietuvos klausimą Lenkijos kontekste74. Politiniu požiūriu šį A.Voldemaro žingsnį Paryžiaus taikos konferencijoje galima laikyti laimėjimu, bet kariniu — ne, nes lenkų kariuomenė, balandžio 22 d. išvariusi bolševikus iš Vil­ niaus, pati užėmė Lietuvos sostinę. Balandžio 29 d. A.Voldemaras įteikė Z. Klemanso skundą, kuriame prašė įsakyti Lenkijos kariuomenei pasitraukti iš Lietuvos teritorijos perspėdamas, jog šis įsiveržimas tarptautinės teisės atžvilgiu yra agresija, kurią „lietuviai turi teisę atremti visomis priemonėmis“7". Lietuvos delegacijos pir­ mininkas suprato, kad tik lietuvių ginkluotas pasipriešinimas lenkų kariuomenei gali priversti santarvininkus atkreipti dėmesį į lietuvių siekius turėti savo nepri­ klausomą valstybe76. Balandžio 25 d. pranešime į Kauną A.Voldemaras pabrėžė, kad Lietuvos vyriausybė, nors ir neturėdama pakankamai karinių jėgų, „turi skelbti viešą karą Lenkijai dėl įvykusios invazijos“77. Lietuvos delegacija tapo de f acto nariu konferencijoje. Tačiau Vilniaus susigrąžinimo klausimas nepasistūmėjo. Taikos konferencijoje lietuvių dažnos notos Antantės Aukščiausiajai Tarybai ir įvairioms kitoms Taikos konferencijos organizacijoms mažai davė apčiuopia­ mų rezultatų, bet vertė Vakarų politikus vienaip ar kitaip reaguoti. Notas rašė pats A.Voldemaras ir tik O. Milašiui duodavo peržiūrėti ir paredaguoti. Su kitų nuomone nesiskaitė. P. Klimas pastebėjo, kad kaip tik tada atsiskleidė delegacijos pirmininko autokratiški polinkiai78. Be to, A.Voldemaras notas pasirašinėjo ne tik kaip Lietuvos delegacijos pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, bet ir kaip Lie­ tuvos ministras pirmininkas. Jis nenorėjo pripažinti, kad M. Sleževičius pakeitė jį šiame poste. A.Voldemaras visus įtikinėjo, jog M. Sleževičius jį laikinai pavaduoja komandiruotės laikotarpiu79. Be to, jo įsitikinimu Lietuvos užsienio politika turi būti vykdoma Paryžiuje, o ne Kaune. Ne kartą iš Prancūzijos rašydamas į Kauną Vyriausybei pabrėždavo, kad „Lietuvos užsienio politika yra Užsienio reikalų mi­ nisterijos žinioje“ ir prašė jokių žingsnių be ministro nedaryti80. Istorikas C. Lau­ rinavičius pastebėjo, kad A.Voldemaras Paryžiuje vedė iš esmės savarankišką po­ litiką. Tuo tarpu Kaune užsienio politikos reikalais užsiėmė pats M. Sleževičius. Taip Lietuvos užsienio politikoje ryškėjo dvi skirtingos linijos81. Šios linijos ir paaiškina kai kuriuos A.Voldemaro sprendimus Baltijos tautų sąjungos, taikos su bolševikais, santykių su kolčiakininkais ir vokiečiais bei kitais klausimais.

A.Voldemaro manevrai Rusijos atžvilgiu „Rusų politinio pasitarimo“ veikla Paryžiuje irgi kėlė pavojų Lietuvos nepri­ klausomybei. Šis „Pasitarimas“ susibūrė iš įvairių politinių rusų grupuočių at­ stovų, kai Rusijai buvo atsakyta vieta Taikos konferencijoje. Atsakyta savo

27

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

sąjungininkei kare dėl to, kad bolševikai pasirašė Lietuvos Brastos taiką ir nu­ traukė karą su vokiečiais, nors Laikinoji Rusijos vyriausybė buvo už karo tęsi­ mą. Organizacija veikė neoficialiai, bet turėjo Įtakos Konferencijai. 1919 m. kovo 6 d. ji savo deklaracija stojo prieš nepriklausomybės suteikimą Baltijos valstybėms, siūlydama joms tik tam tikrą savivaldą, kurios konkrečią formą nu­ spręstų visos Rusijos steigiamasis susirinkimas82. Rusų politikai labai nenoriai sutiko Taikos konferencijos sprendimą atskirti Lenkiją nuo Rusijos. Todėl jie siekė bent riboti Lenkijos teritorinį plėtimąsi į Rytus. Tam tikslui jie vedė savo­ tišką flirtą su lietuvių veikėjais, kad šie kartais nesusitartų su lenkais. A. Volde­ maras, M. Yčas ir kiti jautė mažesnį pavojų iš rusų nei iš lenkų. Pokalbiuose su rusų veikėjais lietuviams susidarė įspūdis, kad šie Lietuvos atžvilgiu lyg ir sutik­ tų daryti išimtį, kadangi kategoriškai neatmetė jos nepriklausomybės galimu­ mo83. 1919 m. gegužės 26 d. sąjungininkai prieš suteikdami paramą Kolčiakui iškėlė jam sąlygas, kurių viena reikalavo pripažinti Rusijos nerusiškų teritorijų autonomijas ir gerbti jų vyriausybių de facto santykius su Antantės vyriausybė­ mis. Kolčiakas tam iš principo pritarė. A.Voldemaro nuomone, Antantės sąlygos Kolčiakui reiškusios Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Tuo suabejojusiam Lietuvos atstovui Londone A.Voldemaras rado ką pasakyti. Jo nuomone V. Če­ pinskis nepratęs dirbti su diplomatiniais dokumentais, t.y. nemoka skaityti „tarp eilučių“. Štai Lietuvos delegacijos pirmininko politinė filosofija: „Mes turime jau autonomiją, ji lygi mažiausia pusiau suverenumui, nes tarptautines sutartis tegali daryti tik pilnai ar pusiau suverenios valstybės. Kolčiakas turi pradėti su mumis derėtis. Aišku, kad mes su juo nesutiksime, nes mes tegalime tik pilnos nepriklausomybės reikalauti. Tada... klausimas pereina Tautų Sąjungai... Kad šioji sąjungą išriš mūsų naudai, jokios abejonės nėra...“84 Tokią ministro poziciją Č. Laurinavičius įvertino, kaip „stebėtiną naivumą“. Bet gal tokioje pozicijoje dar slypėjo kas nors daugiau — kaip perdėtas lankstumas, nujautimas rusų ge­ nerolų tragiško likimo, o gal tai rusų priešprieša lenkams? Visos buvusios Rusijos imperijos nerusiškų tautų delegacijos Paryžiuje tvirtai gynė savo valstybių nepriklausomybę. Tačiau kiekviena delegacija turėjo savo specifinį požiūrį į santykius su būsima Rusija85. Kaip pavyzdį galime pateikti A. Voldemaro nuomonę apie Latvijos delegaciją. Priešindamasis Lietuvos dele­ gacijos nuomonei dėl Baltijos kraštų sąjungos tikslingumo, balandžio 1 d. posė­ dyje jis priminė apie latvius Rusijoje, kur jie savo nepriklausomybės nereikalavo ir buvo priešingi lietuvių reikalavimams. Todėl, kaip jis pabrėžė, „nėra garantijų, kad netrukus latviai vėl nestos už autonomiją ar federaciją su Rusija“86. Ši min­ tis parodo, kad jis nebuvo autonomijos šalininkas. Kai Antantės valstybės birželio 12 d. pripažino A. Kolčiako vyriausybę de facto visos Rusijos atstove, buvusios Rusijos imperijos nerusiškų tautų atstovai birželio 18 d. bendrai kreipėsi deklaracija į JAV prezidentą V. Vilsoną, kurio prašė pripažinti jų atstovaujamų šalių nepriklausomybę ir kartu protestavo prieš A. Kolčiako Rusijos teritorijos pripažinimą. Lietuvos delegacijos pirmininko pa­ rašo šioje deklaracijoje nebuvo87. A. Voldemaras laiške Amerikos lietuvių kata­ likų laikraščio „Draugas“ redaktoriui P. Bučiui taip komentavo savo poelgį: „Mes neprisidėjome šian protestan, nes 1) skaitėme, kad mes išsiskyrėme iš Rusijos ir klausimas, kokia jos bus valdžia — Rusijos vidinis klausimas, kurian mes netu­ rime teisės kištis, nes tuomi duotume kitiems teisės kištis į mūsų vidinius klau-

28

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

Augustinas Janulaitis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos valdytojas, Vyriausiojo Tribunolo narys

Petras Klimas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos viceministras 1919—1921 m.

simus, 2) protestuodami prieš Kolčiako Rusijoje pripažinimą mes parodytume, kad mes skaitome save surištais su Rusija, jeigu mums ne vis tiek, kokia ta valdžia kitų bus pripažinta. Todėl mes Kolčiako klausime žiūrėjome kiton pu­ sėn, būtent, ar didžiosios valstybės ji pripažindamos neriša mūsų su Rusija. Iš­ lygose didžiųjų valstybių (...) kaip tik mūsų nepriklausomybės klausimas buvo aiškiai pastatytas... Tarp mūsų kaimynų ir mūsų čia buvo skirtumas taktikoje, o ne principe. Mes skaitėm, kad greičiau prieisime prie nepriklausomybės nesikiš­ dami i svetimus reikalus, o jiems rodėsi, kad nepriklausomybė bus paremta to kišimosi“88. Be to, laiške atkreiptas dėmesys i tai, kad ši pozicija „gavo pilną pritarimą ir pas Kauno valdžią“89. Tokią A. Voldemaro poziciją, matyt, sąlygojo ir Antantės diplomatai, kurie, ypač britai, neoficialiuose kontaktuose įtikinėjo Lietuvos delegacijos narius, kad Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas iškel­ tomis Kolčiakui sąlygomis garantuotas. Tačiau anksčiau ar vėliau tikroji padėtis turėjo paaiškėti. Antantės diplomatai griebėsi manevro — pamažu pradėjo dieg­ ti Lietuvos delegacijos nariams mintį, kad Lietuva negalėsianti viena išsilaikyti prieš Lenkijos ir Vokietijos spaudimą, todėl vienintelė jai išeitis yra jungtis į federaciją su „būsima demokratine“ Kolčiako atkurta Rusija90. Tuo klausimu anglų prof. D. Simpsonas paprašė lietuvių raštu išdėstyti savo nuomonę. Asme­ ninės iniciatyvos ėmėsi Lietuvos delegacijos pirmininkas. Taip gimė liūdnai pa­ garsėjęs „Voldemaro laiškas Simpsonui“. Pagrindinė laiško mintis tokia: daugu­ mas Lietuvos piliečių, išskyrus lenkus, nori nepriklausomybės, nes tai geriausia priemonė demokratinei visuomenei sukurti; Rusija nesanti demokratinė, todėl

29

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

ja negalima pasitikėti ir „vargu ar kada nors taps demokratine šalimi“, tačiau jeigu ji tokia taptų, tai „Lietuva galėtų Įsijungti į Rusijos federaciją maždaug tokiais pagrindais, kaip Bavarija Į Vokietijos sąjungą“91. Rašydamas laišką au­ torius neįvertino vieno dalyko — tai, kad ši asmeninį laišką Vakarų diplomatai suprato kaip oficialią Lietuvos vyriausybės poziciją. Tai tapo didžiųjų valstybių politikų įrodymu, kad lietuviai neprieštarauja autonomijos statusui Rusijos su­ dėtyje. Laiškas pakenkė Lietuvos valstybingumo pripažinimo siekiui, nes buvo pre­ tekstas delsti spręsti šį klausimą. Taip 1919 m. lapkričio 28 d. J. Žilius iš Niu­ jorko laiške A. Voldemarui rašė, kad JAV valstybės departamentas lietuviams oficialiai pranešė, kad „Lietuvos nepriklausomybės JAV negali pripažinti dėl to, būk Lietuvos valstybės atstovai... žodžiu ir raštu išreiškė, kad Lietuva visiškai nuo Rusijos neatsiskiria“92. Tuo tarpu paties A. Voldemaro įsitikinimu šioje „gry­ nai asmeniškoje... mano nuomonėje nei per pusė plauko niekur prieš Lietuvos nepriklausomybę nenusidėta“93. Manau, kad teisus istorikas A. E. Senas (Senn) teigdamas, kad lietuviai panaudojo federacijos su Rusija idėją kaip didelį „jei­ gu“, tikėdami, kad Rusija nebus atkurta94. Tačiau Lietuvos vyriausybė apsvarstė savo delegacijos pirmininko laišką ir liepos 9 d. įvertino kaip A. Voldemaro asmeninę nuomonę, neturinčią nieko bendra su Vyriausybės politine nuostata.

Lietuvių požiūris į vokiečius A.Voldemaras Paryžiuje parodė atsargumą ir nuoseklumą vertindamas Vokietiją ir vokiečių kariuomenę Lietuvoje. Kovo 19 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui įteiktame rašte kalbėdamas apie kaimynų agresiją pirmiausia nurodė Vokietiją. Jis pabrėžė, jog „lietuviai gerai pažįsta vokiečius ir nelaukia jokios paramos iš jų pusės. Su senu priešu jokių sutarčių būti nega­ li“. Kartu Voldemaras siekė duoti atkirtį Lenkijos delegacijos kaltinimui, kad Lietuvos vyriausybė yra provokiška, nes Lietuvos Taryba sukurta vokiečių, Lie­ tuvos vyriausybė suformuota Berlyne ir 1.1. Kadangi politinė situacija Lietuvoje buvo gana sudėtinga ir karinės bei materialinės paramos greitai nebuvo galima sulaukti, A.Voldemaras darė tam tikrą išlygą: „Jeigu ir įvyko kai kurios sutartys laike vokiečių okupacijos, tai vien tik dėl to, kad geresniais santykiais apsaugoti šiek tiek panešamą pragyvenimą pavergtiems gyventojams karo laiku“95. Drauge tai tam tikra užuomina ir dėl galimų santykių su vokiečiais, jei santarvininkai nesuteiks paramos. Be to, jo nuomone, santykius su vokiečiais protingiausia palaikyti per Antantės atstovus arba juos informuojant. Todėl A.Voldemaras nepritarė Lietuvos vyriausybės sprendimui samdyti 20 000 vokiečių kareivių kovai su bolševikais, nes santarvininkai „čia matys sutartį su jų priešininkais... ir tuo būdu pasunkins pagalbą ir net Lietuvos valdžios pripažinimą“96. To meto sąlygomis vokiečių kareiviai Lietuvos vyriausybei buvo būtini, nes tik su jų pagalba buvo galima sustabdyti bolševikų invaziją į Lietuvą. Ieškodamas tam pateisinimo, A.Voldemaras konstatavo, jog Antantės atstovus reikia įtikin­ ti, kad 1918 m. gruodžio mėnesį ir 1919 metų pradžioje vokiečiai neįvykdė Kompjeno paliaubų sąlygų ir paliko dalį Lietuvos teritorijos, kurią užėmė bol­ ševikai97.

30

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO JTEISINIMO PROCESAS

Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Informacijos skyriaus darbuotoja

J.Vaitiekūnas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos raštinės viršininkas

Kodėl vengta glaudesnių santykių su vokiečiais, paaiškinama dar ir tuo, kad Lietuvos delegacija siekė gauti Klaipėdos kraštą. Dar balandžio 12 d. įteiktame maršalui F. Fošui (Foch) rašte A.Voldemaras prašė „neatidėliojant... pavesti Lietuvos Laikinosios Vyriausybės laisvai nuožiūrai Nemuno ištakas su Klaipė­ dos uostu, priklausančiu iki šių dienų Vokietijos Valstybės valdžiai“ ir tai užfik­ suoti taikos sąlygose98. Prašymas buvo argumentuojamas šių objektų strategine, karine ir ūkine reikšme Lietuvai. Jau po Versalio sutarties pasirašymo, pats A.Voldemaras Lietuvos vyriausy­ bės rugpjūčio 23 d. posėdyje griežtai stojo prieš atvirus santykius su vokiečiais, pažymėdamas, kad „tai gali nepagerinti, bet pabloginti mūsų reikalus, nes mes nustosime anglų pasitikėjimo ir paramos“99. Tuo metu palankiausiai lietuvių at­ žvilgiu buvo nusiteikę kaip tik britai. Anglijos vyriausybė 1919 m. rugsėjo 24 d. pripažino Lietuvos vyriausybę de f acto.

Santykiai su Baltijos kraštais Paryžiuje A.Voldemaras, kaip parodė tolesni įvykiai, buvo neteisus gana kategoriškai neigdamas Baltijos valstybių glaudų bendradarbiavimą. Tokios jo pozicijos išta­ kos pastebimos dar 1918 m. pabaigoje. Gruodžio 3 d. Valstybės Tarybos posė­ dyje į klausimą, ar'rūpinamasi užmegzti ryšius su Latvijos ir Estijos vyriausybė­ mis, atsakė šitaip: „Mums trūksta žmonių, ir siųsti juos į valstybes, kurios tik

31

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

vakar susidarė, Vyriausybė neranda reikalingu, nes pozityvios naudos iš to nenumatome“100. Užsienio reikalų ministro nuomone, Latvija, kaip vėliau susifor­ mavusi valstybė, turėtų pirmoji kreiptis i Lietuvą politikos klausimais101. Sis ga­ na ambicingas požiūris paaiškinamas tuo, kad A. Voldemaras buvo įsitikinęs, jog Lietuvos padėtis tarptautinės teisės požiūriu skiriasi nuo Latvijos ir Estijos, nes ji jau yra turėjusi valstybingumą. Tuo pagrindu Lietuva atskirai veikdama leng­ viau gaus tarptautinį pripažinimą. Be to, jo įsitikinimu, atgimusi Rusija stengsis atgauti Estiją ir Latviją su jų uostais, tuo tarpu Lietuva turi realių šansų išlikti nepriklausoma. Todėl Lietuvai neverta, netgi pavojinga pernelyg glaudžiai sieti savo likimą su šiaurės kaimynais102. Galimas Rusijos pavojus ir tam tikri Lietu­ vos pranašumai prieš kaimynus neleido A. Voldemarui labiau įsiklausyti į A n­ tantės diplomatijos, ypač į JAV, pageidavimą artimiau bendradarbiauti su savo kaimynais. Didesnė Lietuvos delegacijos dalis su T. Naruševičiumi priešakyje siūlė bendradarbiauti su latviais ir estais, nes žinojo, kad pati galingiausia vals­ tybė — JAV remia visokių tautinių unijų ir federacijų idėjas, t.y. stambius po­ litinius susivienijimus, kaip didesnę garantiją taikos įvirtinimui Europoje103. Nau­ dodamiesi delegacijos pirmininko dažnu išvykimu, ypač nuo rugpjūčio antros pusės, kai kada paprasčiausiai jį apeidami, jie stengėsi su latviais ir estais pa­ laikyti glaudesnius ryšius ir bendrai veikti104.

Penktosios Lietuvos vyriausybės užsienio reikalų ministras 1919 m. rugsėjo 25 d. keturi ministrai „Pažangos“ partijos atstovai: A. Vol­ demaras, L. Noreika, J. Tūbelis ir J. Šernas įteikė M. Sleževičiui atsistatydinimo raštą ir atsisakė toliau dalyvauti koaliciniame Kabinete. A. Smetona ir A. Vol­ demaras kritikavo M. Sleževičiaus užsienio politiką už siekimą sudaryti taiką su Sovietų Rusija, prikaišiojo nesiskaitymą su Antantės vadovų reikalavimais103. Naujas Kabinetas, vadovaujamas E. Galvanausko, pradėjo darbą spalio 7 d. Į jį A. Voldemaras vėl buvo pakviestas užimti užsienio reikalų ministro parei­ gas. Atsižvelgdamas į ribotus finansinius resursus, jis labiau orientavosi į kai kuriuos Ministerijos prioritetus. Kaip tik tuo metu atsivėrė glaudesnio bendra­ darbiavimo su Antante perspektyva. Todėl jis planavo sukoncentruoti diploma­ tines pasiuntinybes didžiųjų valstybių sostinėse ir iki minimumo sumažinti Lie­ tuvos atstovavimą mažose šalyse106. Istorikas A. E. Senas atkreipė dėmesį, kad tuo metu pradėjo klostytis tradicija diplomatinius kadrus formuoti iš nuolat užsienyje gyvenančių lietuvių. Jau Užsienio reikalų ministerija, anot P. Klimo, „pusėtinai susiformavo... Pasipildė ir raštinės personalas. Susitvarkė taip pat informacijų ir telegramų agentūra prie Ministerijos ir jos kontrolėje“107. Užsie­ nio reikalų ministerija kartu su Finansų ministerija, Centriniu paštu ir visu Mi­ nistrų Kabinetu buvo įsikūrusi Donelaičio gatvės name, kuris vienintelis visame Kaune turėjo centrinį šildymą. Taigi kol A. Voldemaras buvo Paryžiuje, jo įsi­ tikinimu, Ministerija daugiausiai turėjo tarnauti informacijai ir ryšiams su Lie­ tuvos delegacija Paryžiuje palaikyti. 1920 m. pradžioje Ministerijoje, be A. Voldemaro, viceministro P. Klimo, ypač svarbių reikalų valdininko B. K. Balučio, raštinės vedėjo J. Vaitiekūno ir

32

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

archyvo vedėjos B. Mėginaitės-Klimienės dar dirbo kelios raštininkės, kurjeris ir keli pasiuntiniai. Taigi šiam negausiam diplomatų būreliui be didelės patirties teko grumtis nelygioje kovoje su amžių politika apsišarvavusiais ir patyrusiais Europos diplomatais108. Ministerija tiesiogiai pradėjo vesti derybas su lenkais, latviais, bolševikais, palaikyti ryšius su užsienio šalių misijomis ir atstovais Kau­ ne. Prieš pat derybas patys derybininkai turėjo parengti sau instrukcijas, numa­ tyti derybų eigą ir būti pasirengę galimiems netikėtumams. 1920 m. kovo 1 d. Ministerijoje įvyko reorganizacija, t.y. Ministerija išsišakojo į du departamen­ tus: Politikos ir Administracijos109. Po Taikos konferencijos Paryžiuje, kaip pažymi savo atsiminimuose B. K. Ba­ lutis, lietuvių diplomatai turėjo „iškovoti pastovias Lietuvos valstybės sienas“110. Lietuvos vakarinė ir pietvakarinė siena laikinai nusistovėjo, kai Panemunę ir Klaipėdos kraštą paėmė administruoti prancūzai. Pietrytinės sienos buvo neaiš­ kios, nes čia veržėsi ir lenkai, ir bolševikai, kurie tarpusavyje konfrontuodavo. Be to, reikėjo suderinti interesus su Latvija. Bet žinant A. Voldemaro senti­ mentaliai neigiamą požiūri į latvius, lenkus ir bolševikus, tuo metu buvo sunku lietuvių politikams tikėtis greitų ir palankių derybų rezultatų. Pavyzdžiui, kaip nurodo istorikas Z. Butkus, A. Voldemaras santykių su latviais ne tik vengė, bet ir vykdė Latvijai nepalankią politiką. 1919 m. gruodžio pabaigoje jis siuntinėjo Latvijos vyriausybei labai griežtas notas, kuriose reiškė pretenzijas į Liepoją ir Daugpilį111. Noras sukurti didesnę Lietuvos valstybę kaimynų sąskaita, tikintis, kad Latvija vėl taps naujos Rusijos dalimi, buvo nerealus. Tuo labiau, kad rusų generolai pamažu savo pozicijas užleido bolševikams Rusijoje. Taigi tokios mi­ nistro ambicijos stūmė latvius į Lenkijos pusę. O 1920 m. pirmoje pusėje įvy­ kusios Lietuvos ir Latvijos derybos dėl sienų rezultatų nedavė. Su bolševikais buvo ne kitaip. 1920 m. kovo mėnesį krikščionių demokratų laikraštis „Laisvė“ viešai kritikavo ministrą kaip „idealistą užrištomis akimis“: „Mes tebekariaujame su Rusija. Ir tuo metu, kai visos tautos stengiasi sudaryti taiką su bolševi­ kais, ką daro Voldemaras?.. Voldemaras turi pagaliau suprasti, kad Antantės interesai skiriasi nuo Lietuvos interesų ir kad jos politika nesutampa su Lietu­ vos politika“112. Taigi dešiniosios partijos blaiviau vertino Lietuvos tarptautinę padėtį negu lietuvių diplomatijos šefas.

Derybos su bolševikais Būtina pažymėti, kad 1919 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos vyriausybė diskutavo galimas derybas su bolševikais. Mat pati Sovietų Rusijos vyriausybė pasiūlė tar­ tis. Rugsėjo 12 d. Vyriausybės posėdyje A. Voldemaras išreiškė abejonę dėl de­ rybų, nes tai, jo nuomone, iškeltų „daug sunkenybių iš lenkų pusės“. Papriekaiš­ tavęs ministrams dėl jų menko Lietuvos politinės padėties supratimo, jis išdėstė tris argumentus, kodėl negalima pradėti derybų su bolševikais: „Lenkai neoku­ pavo visos Lietuvos tik dėl to, kad jiems to Antantė neleido. Jeigu gi mes pa­ darysime karo paliaubas, lenkams Antantė labai greitai gali leisti užimti visą Lietuvą“. Tai pirmas argumentas. Antro argumento esmė buvo ta, kad bolševi­ kais negalima pasitikėti, nes jie laužo sutartis, ir trečia, negalima pasitikėti ir

3. 365

33

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

latviais, nes jie gali susitarti su lenkais. A. Voldemaro nuomone, derybas su bolševikais bus galima pradėti tik tada, kai anglai duos sutikimą113. Nors jo argumentai Kabineto daugumos nepaveikė, bet pačiam procesui įtaką darė. Tik 1920 m. kovo 31 d., kai Latvijos ir Suomijos vyriausybės pareiškė norą pradėti derybas su bolševikais, į Maskvą A. Voldemaras pasiuntė telegramą G. Čičerinui. Joje pranešė Lietuvos vyriausybės nusistatymą sudaryti taiką su ta sąlyga, jei Lietuva bus pripažinta savo etnografinėse sienose ir su sostine Vilniumi114. Istorikas C. Laurinavičius atkreipė dėmesį į ministro provokuojanti toną san­ tykiuose su bolševikine vyriausybe. Galima manyti, kad jo telegramų turinį ir toną lėmė ne tiek juridiniai, kiek politiniai ir ideologiniai momentai. Tuometinė įvykių raida vertė skaitytis su bolševikų įsitvirtinimo faktu, kita vertus, kaip nurodė C. Laurinavičius, dėl A. Voldemaro „didelio antagonizmo bolševizmui buvo stengtasi kiek įmanoma silpninti to fakto daromą įspūdį“115. Bolševikai antagonizmo stengėsi nepastebėti. Turima medžiaga rodo, kad A. Voldemaras pačiomis derybomis mažai domėjosi ir buvo linkęs jas lėtinti. Tuo labiau, kad ministras netrukus ilgesniam laikui išvyko į Prancūziją ir Didžiąją Britaniją tar­ tis dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir išsiaiškinti Klaipėdos įjungi­ mo į Lietuvą galimybes116. Todėl deryboms su bolševikais didesnės įtakos turėjo lietuvių delegacijos Maskvoje pirmininkas T. Naruševičius, jau nekalbant apie premjerą E. Galvanauską. Britų ir prancūzų diplomatai darė įtaką A. Voldema­ ro pažiūroms ir, matyt, koregavo jo pozicijas Sovietų Rusijos atžvilgiu. Žinome, kad deryboms trukdė ir rinkimai į Steigiamąjį Seimą bei užsitęsęs naujo Minist­ rų Kabineto sudarymas117. Paskirtas premjeru liaudininkų lyderis K. Grinius į naująjį Kabinetą pakvietė vėl A. Voldemarą. Tuo tarpu jis savo partijos vardu birželio 16 d. pateikė premjerui deklaraciją, kurioje nurodė „Pažangos“ partijos atstovų dalyvavimo Vyriausybėje sąlygas118. Steigiamojo Seimo partijos šių rei­ kalavimų nepriėmė ir „Pažangos“ partija tapo opozicinė. Taip ilgam laikui A. Voldemaras pasitraukė iš Vyriausybės ir vadovavimo Lietuvos užsienio po­ litikai. Baigiant reikėtų pažymėti, kad Vakarų Europos politikos vadovams ne visuomet patikdavo A. Voldemaro, kovojančio už Lietuvos reikalus, pozicija. Todėl ne visuomet jo pastangos duodavo laukiamų rezultatų. Ambicingas užsi­ spyrimas kai kada sukeldavo asmeninę antipatiją Lietuvos diplomatijos lyderio atžvilgiu. Pavyzdžiui, 1921 m. vasario pradžioje B. K. Balutis besikalbėdamas Varšuvoje su Didžiosios Britanijos atstovu generolu A. Burtu (Burt) išgirdo tokią brito nuomonę: „Tas jūsų Voldemaras yra nekvailas vyras ir jo raštuose yra tikrai vertingų minčių, bet jis yra nepakenčiamas, nes tarp tų minčių įbruka kvailysčių, nevertų ir kiaušinio lukšto (asmeniškų užsipuldinėjimų, pamokini­ mų), kurie sunervuoja visus ir verčia jo raštus mesti šalin jų nedaskaičius. Jis būtų labai išmintingas vyras, jeigu jis nebūtų toks kvailas podraug“119. Ši nuo­ monė šiaip ar taip atspindi vakariečių politikų, kuriems teko susidurti diskusi­ jose su Lietuvos užsienio reikalų ministru, požiūrį. Kartu reikia pasakyti ir tai, kad gana dažnai politinėse diskusijose A. Voldemaro oponentai, norėdami paneigti lietuvio keliamas pretenzijas, ginant Lietuvos interesus, pritrūkdavo argumentų ir kvalifikuotų atsakymų.

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

IŠNAŠOS

20Žepkaitė R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose 1918—1922 m. — V., 1973. — P. 26. 21LVTP. — P. 385. 22Spekuliacinio kapitalo... — P. 23. 23Yčas M. Min. veik. — P. 85. 24Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918—1920. — V., 1992. — P. 44—45; Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. — Chicago, 1986. — T. 2. — P. 626; Staugaitis J. Mano atsiminimai. — V., 1995. — P. 237. 25Zimmerle. Min. veik. — P. 122. 26LVTP. — P. 385, 469. 27Ten pat. — P. 387—388. 28Yčas M. Min. veik. — P. 87. 29Ten pat. — P. 75. 3llPlačiau žr.: Skirius J. Lietuvos užatlantės diplomatija 1918—1929 m. — V.,1995. — P. 22—24. 3lYčas M. Min. veik. — P. 75. 32LVTP. — P. 411. 33Ten pat. — P. 431. 34Zimmerle. Min veik. — P. 123. 35Skirius J. Min veik. — P. 25; LVTP. — P. 437. 36LVTP. — P. 468. ' 37Ten pat. — P. 431. 38Senn A. E. Min. veik. — P. 50—51. 39LVTP. — P. 402. 4tlTen pat. 41Petrauskas Z. Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas 1918—1919. — V., 1989. — P. 60. 42LVTP. — P. 458—459. 43Ten pat. — P. 405. 44Ten pat. 45Spekuliacinio kapitalo... — P. 24. 46Ten pat. — P. 25. 47Zimmerle. Min. veik. — P. 123. 48Eidintas A. Antanas Smetona. — V., 1990. — P. 73—74. 49Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. — V., 1996. — P. 94. 50Yčas M. Min. veik. — P. 91; LVTP. — P. 437; Spekuliacinio kapitalo... — P. 26.

‘Rudis G. Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai // Augustinas Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. — V, 1992. — P. 5. 2Zimmerle. Memorandumas apie Vokietijos Reicho generalinio Įgaliotinio Lietuvai politinį darbą nuo 1918 m. lapkričio mėn. iki 1919 m. birželio mėn. — Kaunas, 1919 m. birželis // Lietuvos istorijos metraštis. — V, 1976. — P. 121. 3Ten pat. 4Page S. W. The Formation of the Baltic States. — Cambridge, 1959. — P. 95. 5Zimmerle. Min. veik. — P. 125. 6Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. — V, 1991. — P. 18. 7Augustinas Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. — V, 1992. — P. 79. 8Yčas M. Lietuvos vyriausybės sudarymo etapai ir jos pirmieji žingsniai // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. — K., 1990. — P. 65. 9Augustinas Voldemaras. Min. veik. — P. 109. 10Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917—1918 (toliau — LVTP). — V, 1991. — P. 281. “ Ten pat. — P. 361. 12Spekuliacinio kapitalo valdžioje (1919—1926). Dokumentų rinkinys. — V, 1976. — P. 20. 13Žepkaitė R. Lietuvos Respublikos diplomatijos keliu // Tarybų darbai. — V, 1989. — Nr. 9. — P. 18. 14Spekuliacinio kapitalo... — P. 21. 15Ten pat; LVTP. — P. 365, 379. 1(>Ten pat. — P. 362. l7Lopata R. Lietuvos valstybingumo raida 1914—1918 metais. — V, 1996. — P. 172—173. 18LVTP. — P. 365; Spekuliacinio kapitalo... — P. 22; Grigaravičius A. Kodėl netekome karaliaus? // Nemunas. — 1990. — Nr. 3. — P. 47. 19Klimas P. Iš mano atsiminimų. — V, 1990. — P. 225—226.

3*

35

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

51Žepkaitė R. Min. veik. — R 42. 52Ten pat. — P. 43—44. 531919 01 JI A. Voldemaro ataskaita // Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA). — F. 923. — Ap. L — B. 40. — L. 405. 54Savickis J. Skandinavija // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. — K., 1990. — P. 61. 55Skirius J. Min. veik. — P. 27—29. 561919 01 02 A. Janulaičio telegrama Į Kopenhagą // LCVA. — F. 923. — Ap.l. — B. 40. — L. 375. 57Ten pat. — L. 405. 5SŽepkaitė R. Min. veik. — P. 46. 5901avi Hovi. The Baltic Area in British Policy 1918—1921. — Helsinky, 1980. — Vol. L — P. 129, 131—132. 60Yčas M. Min. veik. — P. 94—95; Senn A. E. Min. veily — P. 68—69. 61Ten pat. — 70. “ Trumpa Lietuvos delegacijos Paryžiuje apyskaita nuo 1919 03 07 ligi 03 21 dienos // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 24. — L. 4. “ Skirius J. Min. veik. — P. 28. 64Ten pat. — P. 29. 65Klimas P. Iš mano atsiminimų. — P. 189—190. “ Žepkaitė R. Min. veik. — P. 58. “ Senn A. E. Min. veik. — P. 72—73. 68LVTP. — P. 444. “ Klimas P. Min. veik. — P. 191. 711Čepėnas P. Min. veik. — P. 465. 71Klimas P. Min. veik. — P. 193. 72Ten pat. — P. 195—196. 73Čepėnas P. Min. veik. — P. 466. 74Voldemaras A. Min. veik. — P. 80—81. 75Klimas P. Min. veik. — P. 197. 76LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 24. — L. 31. 771919 06 17 Lietuvos delegacijos ataskaita // Ten pat. — L. 40. 78Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. — P. 25. 79Klimas P. Iš mano atsiminimų. — P. 191. 80Laurinavičius Č. Lietuvos—Sovietų Rusijos taikos sutartis. — V., 1992. — P. 27. 811919 m. balandžio 25 d. Lietuvos delegacijos raportas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 24. — L. 29; 1919 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Ministrų Kabineto posėdis // LCVA. — F. 923. — Ap. L — B. 57. — L. 70. 82Senn A. E. Min. veik. — P 73. “ Plačiau žr.: Laurinavičius Č. Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės delegacijos bendradarbiavimas su rusų buržuaziniais politiniais emigrantais Paryžiuje 1919 m. // Lietuvos TSR MAD. — A. serija. — V, 1988. — T. L — P. 88—98. 84Laurinavičius Č. Lietuvos—Sovietų Rusijos... — P. 74. 85Skirius J. Profesoriaus A.Voldemaro pokštas // Lietuvos Aidas. — 1990. — Spal. 20.

“ Lietuvos delegacijos posėdžio protokolas // LCVA. — F. 383. — B. L — L. 23. “ Žepkaitė R. Min. veik. — P. 62—63. 88Skirius J. Profesoriaus A.Voldemaro pokštas // Lietuvos Aidas. — 1990. — Spal. 20. S9Tcn pat. "Lietuvos TSR MAD. — A. serija. — V, 1988. — T. L — P. 93. 41 Ten pat; Žepkaitė R. Min. veik. — P. 63. 92 LCVA. — F. 383. — Ap. 3. — B. 32. — L. 248. 93 Skirius J. Profesoriaus A.Voldemaro pokštas // Lietuvos Aidas. — 1990. — Spal. 20. 94 Senn A. E. Min. veik. — P. 91. 95 LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 14. — L. 1, 3. % 1919 04 24 A.Voldemaro ataskaita // Ten pat. — B. 24. — L. 17. 971919 m. balandžio 30 d. Lietuvos delegacijos posėdžio protokolas // Ten pat. — B. L — L. 47. 98 Rašto nuorašas // Ten pat. — B. 14. — L. 48. " 1919 08 23 Lietuvos vyriausybės posėdžio dokumentai // Ten pat. — F. 923. — Ap. L — B. 57. — L. 96. 100Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919—1929 metais. — V, 1993. — P. 15. 101LVTP — P. 437. 102Butkus Z. Min. veik. — P. 17. 103Skirius J. Lietuvos užatlantės... — P. 35—36. 1114Butkus Z. Min. veik. — P. 23. 105Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919— 1926 metais. — V, 1978. — P. 123; Būtėnas J., Mackevičius M. Mykolas Sleževičius: advokatas ir politikas. — V, 1995. — P. 134. 106Senn A. E. Min. veik. — P. 133. 107Klimas P. Iš mano atsiminimų.... — P. 23—24. 108Bronius Kazys Balutis. Jo gyvenimas ir darbai. — Michigan, 1951. — P. 53—54. 109Ten pat. — P 57. 110Ten pat. — P. 54. 111Butkus Z. Min. veik. — P. 43. 112Senn A. E. Min. veik. — P. 156—157. 113Laurinavičius Č. Min. veik. — P. 40. 114Нави цкас К. Литва и Антанта 1918— 1920 г.г. — В., 1970. — С. 121. 115Laurinavičius Č. Min. veik. — P. 83. 116Žiugžda R. Po diplomatijos skraiste. — V, 1973. — P. 73—74. 117Bronius Kazys Balutis. — P. 57—58. 118Masės ir politinės partijos Lietuvoje 1919—1926 metais. — V, 1978. — P. 134. 1I9B. K. Balučio memorandumas dėl kelionės į Varšuvą 1921 02 13—25 // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 142. — L. 29.

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

SUMMARY

Prof. Augustinas Voldemaras and the International Process of Legislating the Nationhood of Lithuania (November 11, 1918—June 19, 1920) P r o f e s s o r A u g u s ti n a s V o l d e m a r a s w a s o n e o f t h e m o s t f a m o u s f o u n d e r s a n d l e a d e r s o f t h e r e - e s t a b l i s h e d i n d e p e n d e n c e o f L it h u a n i a . H e w a s b o r n o n A p r il 16, 1 8 8 3 , in t h e Š v e n č io n y s d is tr ic t. I n 19 0 9 , h e g r a d u a t e d f r o m t h e F a c u lty o f H i s t o r y a n d P h ilo lo g y a t S t. P e t e r s b u r g U n iv e r s ity . F r o m 1 9 1 4 t o 1 9 1 7 , h e w o r k e d in I ta ly a n d S w e d e n , t h e r e b y im p r o v in g h is p r o f e s s i o n a l sk ills. I n 1 9 1 7 , h e j o i n e d t h e p o lit i c a l a c tiv itie s o f R u s s ia n L it h u a n ia n s , a n d m a d e f irm d e c l a r a t i o n in s u p p o r t o f fu ll i n d e p e n d e n c e f o r L it h u a n ia . I n O c t o b e r o f 1 9 1 7 , V o l d e m a r a s p a r t i c i p a t e d in t h e C o n g r e s s o f R u s s ia n N a t i o n s in K ie v . I n 1 9 1 8 , h e a c t e d a s r e p r e s e n t a t i v e o f t h e U k r a i n e d e le g a t i o n in t h e p e a c e n e g o t i a t i o n s b e tw e e n t h e R S F S R a n d G e r m a n y a t B r e s t- L ito v s k . U p o n h is r e t u r n to L i t h u a n i a in 1 9 1 8 , h e w a s a p p o i n t e d to t h e S t a te C o u n c il o f L i t h u a n i a o n J u ly 13. V o l d e m a r a s s e r v e d as th e le a d e r o f th e first C a b in e t o f M in is te rs o f L ith u a n ia a n d as th e M in is te r o f F o re ig n A f f a ir s f r o m N o v e m b e r 11, 191 8 t o D e c e m b e r 26 , 1 9 1 8 . H e w a s a ls o a p p o i n t e d M i n i s t e r o f N a t i o n a l D e f e n s e f o r a tim e . L i t h u a n i a n f o r e i g n p o lic y d id n o t s h o w d i s t in c t a c h i e v e m e n t s d u r i n g its e a r ly s ta g e . I n itia lly , t h e p o s i t io n o f L i t h u a n i a h a d t o b e c o n s o l i d a t e d a m o n g E u r o p e a n c o u n tr i e s . T h e r e f o r e , t h e c o n c e p t o f n a t i o n a l d i p lo m a c y a n d d i r e c t i o n o f its a c tiv itie s n e e d e d t o b e d e f in e d . T h e f ir s t a n d m o s t i m p o r t a n t s t r a te g i c o b j e c t o f L i t h u a n i a n f o r e i g n p o lic y w a s t o g a in i n te r n a t i o n a l r e c o g n i ti o n o f L i t h u a n i a a n d e s t a b l i s h

de jure s t a tu s o f its n a t i o n a l

b o rd e rs . A u g u s ti n a s V o l d e m a r a s p o s s e s s e d a n i n te l le c t u a l s u p e r i o r it y o v e r h is c o ll e a g u e s . F o r e x a m p le , h e w a s v e r s e d in 12 la n g u a g e s . H is p e r s o n a l i n f lu e n c e o n t h e f o r m a t i o n a n d i m p l e m e n t a t i o n o f t h e t r e n d s a n d s ta g e s in L i t h u a n i a n f o r e i g n p o lic y w a s t r e m e n d o u s . I s' s ta g e : f r o m N o v e m b e r to D e c e m b e r , 19 1 8 . T h e c h a r a c t e r i s t i c f e a t u r e o f t h e p e r i o d w a s th e p r o p a g a n d a re g a rd in g th e n e u tra lity o f L ith u a n ia , a n d a s e c re t o rie n ta tio n t o w a r d t h e S t a te s o f E n t e n t e a n d t h e U S A . N e u t r a l i t y w a s t h e ta c t ic o f m a n e u v e r i n g b e t w e e n G e r m a n y a n d E n t e n t e . A u g u s ti n a s V o l d e m a r a s w a s a r a t i o n a l a n d p r u d e n t l e a d e r . I r r e s p e c t iv e o f c r itic is m , h is d e la y in f o r m in g t h e L i t h u a n i a n A r m y w a s a ls o a ta c tic , s e e k in g r e t e n t i o n o f s o m e , t h o u g h f r a g ile L i t h u a n i a n p o w e r , w h ile b e in g u n d e r G e r m a n c o n tr o l . T h e c o n c e p t o f n e u t r a l i t y , a n d th u s , a p e a c e f u l s t a t u s o f t h e c o u n tr y , c o n f o r m e d w ith t h e s p ir it o f t h e w o r l d o f t h a t tim e . I n 1 9 1 9 , t h e v ic to r s h a d o r g a n iz e d t h e P e a c e C o n f e r e n c e in P a r is , a n d d is c u s s e d e t e r n a l p e a c e . T h e r e f o r e , a n o f f ic ia l s t a tu s o f p e a c e b y L i t h u a n i a h a d to a t t r a c t t h e a t t e n t i o n o f W e s te r n d e m o c r a c y . G r a d u a l l y , A u g u s ti n a s V o l d e m a r a s d i s s o c i a t e d f r o m

G e r m a n y . R e l a t i o n s w e r e b r o k e n w ith v o n

U r a c h , t h e G e r m a n k in g a p p o i n t e d to L it h u a n i a . A d e m a n d w a s i s s u e d t o G e r m a n y f o r r e c o v e r y o f d a m a g e s to t h e i n h a b i t a n t s o f L it h u a n ia . A n d , V o l d e m a r a s s e iz e d t h e o p p o r ­ t u n it y t o f a v o r t h e r e p r e s e n t a t i v e s o f E n t e n t e .

37

PROF. AUGUSTINAS VOLDEMARAS IR TARPTAUTINIS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ĮTEISINIMO PROCESAS

2 nd s ta g e : f r o m th e e n d o f D e c e m b e r , 1 9 1 8 to S e p t e m b e r , 1919. T h a t w a s t h e p e r i o d m a r k e d b y t h e d a n g e r to L i t h u a n i a b e in g t h r e a t e n e d b y B o ls h e v is m , a n d t h e lo s s e s s u f f e r e d a s r e s u l t o f P o lis h a g g r e s s i o n in V iln iu s la n d s . L i t h u a n i a n d ip lo m a c y t o o k a tu r n in r e p la c i n g t h e i d e a o f n e u t r a l i t y b y o n e o f a r m e d r e s i s t a n c e . A s t r i c t a n ti- B o ls h e v ik p o s i t io n w a s d e e m e d t h e b e s t m e a n s t o d r a w t h e a t t e n t i o n o f E n t e n t e a n d t h e U S A in c o n s i d e r i n g th e S t a te o f L i t h u a n i a a s b e in g a b a r r i e r b e tw e e n W e s te r n c iv iliz a tio n a n d B o ls h e v is m . F u r t h e r m o r e , a n a n t i - B o l s h e v ik f o r e i g n p o lic y e n a b l e d t h e n a t i o n a l g o ­ v e r n m e n t t o r e c e iv e f in a n c ia l, m il i ta r y a n d p o l it i c a l s u p p o r t f r o m t h e W e s t. M o r e o v e r , th e i n c r e a s in g p o litic a l c ris is in G e r m a n y w e a k e n e d t h e im p a c t o n L i t h u a n i a b y t h e G e r m a n m ilita r y . S u c h a s i t u a t i o n g e n e r a t e d c o n d it i o n s f o r o r g a n iz in g L i t h u a n i a n m ili­ t a r y f o r c e s . A u g u s ti n a s V o l d e m a r a s i m m e d i a t e l y s e i z e d

th e o p p o rtu n ity , w h e n th e

c r u s h e d G e r m a n A r m y w a s b e in g p u r s u e d b y t h e R e d A r m y . T h e p e r s p e c t iv e f o r a s tr u g g le a g a i n s t t h e B o ls h e v ik s in L i t h u a n i a i n s t ig a t e d g r e a t e r a c tiv ity o n t h e p a r t o f B r i ti s h , F r e n c h a n d A m e r i c a n d i p l o m a t s in e n g a g i n g c o n t a c t s w ith A u g u s t i n a s V o l­ d e m a r a s . A f t e r a s e r ie s o f m e e t in g s , A u g u s ti n a s V o l d e m a r a s c a m e t o t h e c o n c l u s i o n t h a t r e s p e c tiv e ly , th e G r e a t B r i ta i n a n d t h e U S A w e r e in a p o s i t io n t o p r o v i d e t h e b e s t p o litic a l a n d e c o n o m i c s u p p o r t . A s e r i o u s lo ss s u f f e r e d a s r e s u l t o f t h e b a t t l e a g a i n s t B o ls h e v ik s w a s t h a t P o l a n d t o o k p o w e r o v e r V iln iu s l a n d s w ith a n a im to a n n e x L it h u a n ia . A u g u s ti n a s V o l d e m a r a s r e a ­ liz e d t h a t a n a r m e d r e s i s t a n c e o n t h e p a r t o f L it h u a n ia , c o n s e q u e n t to a d e c l a r a t i o n o f t h e r e s i s t a n c e a t a n i n t e r n a t i o n a l le v e l, h e ld p r o m is e f o r g r e a t e r s u p p o r t o f L i t h u a n i a n p o litic a l o b je c tiv e s b y t h e E n t e n t e a n d t h e U S A . I t c a u s e d W e s te r n c o u n t r i e s t o p a y a t t e n t i o n to t h e a s p i r a t i o n s o f L it h u a n ia . 3 rd s ta g e : f r o m S e p t e m b e r , 191 9 t o J u n e , 1920. T h e c h a r a c t e r i s t i c f e a t u r e o f t h e p e r i o d w a s t h e c la s h o f i n t e r e s t s b e tw e e n A u g u s tin a s V o l d e m a r a s a n d o t h e r L i t h u a n i a n d i p lo m a ts , s e e k in g to g a in i n t e r n a t i o n a l r e c o g n i ti o n o f L it h u a n ia . T h e ta c t ic s o f s o m e o f th e p o l it i c i a n s h a d c h a n g e d , d u e t o t h e f a c t t h a t S o v ie t R u s s ia h a d b e g a n to i n t e r f e r e in t h e p l a n s o f L i t h u a n i a n d i p lo m a ts w ith t h e p r o p o s a l f o r b e g in n i n g p e a c e n e g o ti a ti o n s . V o l d e m a r a s h a d t e n d e d to r e t a i n c o n ta c t s w ith t h e W e s t; b u t s u c h a p o s i t io n w a s c o n t r a ­ d ic to r y t o p o t e n t i a l n e g o t i a t i o n s w ith t h e B o ls h e v ik s . N o t a b l e w a s a la c k o f p o litic a l fle x ib ility in t h e r e l a t i o n s h i p s o f V o l d e m a r a s w ith t h e L a t v i a n s a n d E s t o n ia n s . H e w a s c o n v in c e d t h a t a r e v iv e d R u s s ia w o u ld m a k e a ll e f f o r t s to r e g a i n L a tv ia a n d E s t o n ia , a lo n g w ith t h e i r B a ltic s e a p o r t s . T h u s , t h e g r o u n d s f o r u n f r i e n d l y r e l a t i o n s w ith L a tv ia w e r e la id d o w n . D e s p i t e h is c o n v ic tio n , t h e n e g o ti a ti o n s o n n a t i o n a l b o r d e r s b e tw e e n t h e B o ls h e v ik s a n d t h e L a t v i a n s w e r e p r o g r e s s i n g q u i te s u c c e s s fu lly . T h a t w a s in r e s u l t o f t h e e f f o r t s o f t h e g r o u p o f d i p lo m a ts , le d b y N a r u š e v ič iu s , w h o w e r e a c tin g in o p p o s i t io n to V o ld e m a ra s . T h e r e s ig n a tio n o f A u g u s tin a s V o ld e m a ra s as th e M in is te r o f F o re ig n A f f a ir s w a s e n ti r e l y c o n n e c t e d w ith t h e i n t e r n a l p r o b l e m s o f L it h u a n i a , d u e to t h e f a c t t h a t t h e P a ž a n g a ( P r o g r e s s ) P a r ty h e l e d h a d b e c o m e t h e o p p o s i t io n p a r ty .

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO (1920 06 19—1922 01 01)

Juozo Purickio veikla Pirmojo pasaulinio karo metais Antrasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras sa­ vo išsilavinimu ir gyvenimiška patirtimi prilygo pimajam — Augustinui Volde­ marui. Gal jis nebuvo didesnis eruditas, neprilygo politinėmis ambicijomis, ta­ čiau buvo išsilavinęs, žymus publicistas, nepaprastai darbštus, jautrus ir draugiš­ kas kolega. Juozas Purickis buvo ir istorikas, be to, dar žurnalistas, filosofas, domėjęsis sociologija, politika ir ekonomika. Jis — smulkių nusigyvenusių ir aplenkėjusių Jiezno valsčiaus bajorų sūnus į lietuvių tautinį judėjimą buvo įjung­ tas Kauno kunigų seminarijos profesūros — Maironio, A. Jakšto-Dambrausko ir kitų. Jau seminarijoje pradėjo pirmuosius savo žurnalistinius bandymus kata­ likiškoje spaudoje. Tą darbą tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur lietu­ vių tautinis gyvenimas irgi buvo aktyvus. Gabus jaunuolis ir aktyvus lietuvis Akademijos vadovybės buvo pastebėtas. 1912 m. gavęs teologijos magistro laips­ nį buvo paskatintas lavintis toliau. Išvyko į Šveicariją, kur Fribūro universitete studijavo istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. Studijas J. Purickis baigė įgydamas filosofijos daktaro laipsnį 1915 m.1. Jo daktarinė disertacija buvo iš XVI a. protestantizmo istorijos Lietuvoje. Praktinę gyvenimišką patirtį užsienio politikos srityje dr. Juozas Purickis įgi­ jo Šveicarijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, nes grįžti į Lietuvą negalėjo. Liko Šveicarijoje, o ši neutrali šalis, tarsi sala šėlstančioje jūroje, labai greitai tapo tarptautinės politikos, intrigų ir šnipinėjimo centru. Lietuviams ji tapo or­ ganizaciniu centru, per kurį buvo palaikomi ryšiai tarp kariaujančių blokų šaly­ se gyvenančių tautiečių JAV, Lietuvoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Šveicarijoje studijuojantys lietuviai kunigai A. Steponaitis, V. Daumantas ir J. Purickis 1913 m. atsiskyrė nuo iki tol buvusio bendro su lenkų studentais šelpimo komiteto ir sudarė lietuvių studentų draugiją „Lituania“. 1915 m. drau­ gija užmezgė ryšius su lietuvių belaisviais Vokietijoje ir pradėjo organizuoti jų šelpimą. Pinigais draugijos veiklą parėmė JAV lietuvių organizacijos2. Politinė Šveicarijos lietuvių veikla suaktyvėjo, kai į šią šalį 1915 m. persikėlė J. Gabrio vadovaujamas Lietuvių informacijos biuras ir į jo darbą įsijungė J. Purickis. Biuras pradėjo leisti iš pradžių du propagandinius leidinius — „Pro Lituania“ prancūzų ir „Litauen“ vokiečių kalba. Be šių dviejų periodinių žurnalų propa­ guodamas Lietuvą ir lietuvių siekius šis Informacijos biuras iki 1919 m. išleido 47 knygas apie Lietuvą užsienio kalbomis ir atliko kitą propagandinį darbą3. Išleistos buvo ir 3 J. Purickio knygos. Šveicarijos lietuvių komitetas tapo tam tikra lietuvių atstovybe, ypač kai į jį Rusijos lietuviai atsiuntė toliau mokytis ir

39

Juozas Purickis Lietuvos užsienio reikalų ministras

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

atstovauti jų reikalams jauną juristą Stasį Šalkauskį ir JAV lietuviai tam pa­ čiam tikslui — kun. Vincą Bartušką. Jau 1915 m. rugpjūčio mėnesį Šveicarijos lietuviai, stengdamiesi suartinti ir suderinti savo veiklą su latviais, organizavo Berne bendrą politinę konferen­ ciją. Kiek vėliau jie užmezgė ryšius su ukrainiečiais4. J. Purickis dalyvavo visų lietuvių konferencijų, kurios karo metais buvo organizuotos Šveicarijoje, veik­ loje. Jam dažniausiai buvo pavedama rengti rezoliucijų projektus, juos perre­ daguoti į nutarimus, sekretoriauti konferencijose, pasitarimuose, susirinkimuo­ se. Lietuvių konferencijų Šveicarijoje buvo daug. Vien 1916 metais jų įvyko trys. Jose buvo pirmą kartą oficialiame dokumente pareikšta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, atsiribojimą nuo būsimos Lenkijos valstybės, pro­ testuojama prieš vokiečių okupacinės administracijos žiaurų elgesį Lietuvoje, ap­ tariamas memorandumas Popiežiui dėl bažnyčios padėties Lietuvoje, iškeltas klausimas dėl universiteto atkūrimo Vilniuje, svarstomi būsimos Lietuvos valsty­ bės vidaus santvarkos klausimai ir santykiai su užsienio šalimis5. 1917 m. pradžioje į Šveicariją atvyko prelatas Konstantinas Olšauskas. Rusi­ jos lietuvių pasiųstas į Romą jis gavo iš Popiežiaus sutikimą organizuoti bažny­ tinę rinkliavą nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. Lietuvių diena buvo paskelbta 1917 m. gegužės 20 d. Rinkliavai tvarkyti Lozanoje buvo sudarytas Vyriausiasis lietuvių komitetas. Jį sudarė: K. Olšauskas — pirmininkas, J. Purickis — sekre­ torius, V Daumantas, J. Gabrys ir V. Bartuška — nariai. J. Purickis parašė atsi­ šaukimų lotynų kalba į viso pasaulio katalikų vyskupijas, parapijas ir bažnyčias, kuriose buvo prašoma paremti nuo karo ir okupacijos kenčiančius Lietuvos gy­ ventojus. Iš Šveicarijos išsiųsti atsišaukimus bijota, todėl J. Purickis nuvyko į Pran­ cūziją, Marselį, ir iš čia išsiuntinėjo viso pasaulio vyskupams, klebonams ir baž­ nyčių rektoriams. Jis išbuvo pietų Prancūzijoje 3 savaites, važinėjo po vyskupijas su rinkliavos misija ir aiškino lietuvių tikslus. Grįžęs iš Prancūzijos tuo pat tikslu važinėjo po Šveicarijos vyskupijas. Kai kur jam teko parodyti nemažai išradingu­ mo ir lankstumo, kad palankiai nuteiktų Lietuvai senyvus dvasininkus, kurie jau buvo atlikę panašią rinkliavą lenkų naudai ir paveikti jų agitacijos6. Kiek iš viso ši propogandinę ir materialinę reikšmę turėjusi rinkliava davė naudos Lietuvai, sunku įvertinti. J. Purickis savo atsiminimuose pažymėjo, kad jam būnant Švei­ carijoje, o iš ten jis išvyko 1918 m. vasarą, komitetas gavo 400 000 šveicariškų frankų, kas prilygo 800 000 Lt. Iš viso galėjo būti surinkta iki 2 mln. Lt7. Galime sutikti teiginių, kad Šveicarijos lietuviai prisidėjo įtakodami vokie­ čių politikus prie Lietuvių konferencijos Vilniuje sušaukimo 1917 m. rugsėjo 17—22 d. Lietuviams palankus buvo Vokietijos katalikų centro partijos vado­ vas M. Ercbergeris, kurį lietuvių kunigai pažino nuo to laiko, kai jie kartu studijavo istoriją Fribūro univeristete. Santykiai buvo atnaujinti, kai M. Erc­ bergeris per Šveicariją vyko į Romą pas Popiežių8. J.Purickis dalyvavo Lietu­ vių konferencijoje Vilniuje 1917 m., kur Šveicarijos lietuvių vardu skaitė pra­ nešimą. Jis siūlė busimajam lietuvių tautiniam organui, einant į krašto nepri­ klausomybę, orientuotis į Vokietiją ir JAV. Vokiečiai kol kas yra Lietuvoje, o JAV diplomatija pradeda aktyvinti savo veiklą, kuri po karo gali turėti lemia­ mą įtaką. Jo kalba įkaitusioms prieš vokiečius Lietuvoje atstovų nuotaikoms nepatiko, buvo kritiškai sutikta. Tuo tarpu šveicariškiai suprato, kad negalima vadovautis vien tik priešo neapykanta, bet esamomis galimybėmis reika ieškoti pačios geriausios išeities iš susiklosčiusios padėties9.

41

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

1920 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos kariuomenė Vilniuje žygiuoja pro Katedrą

Po Lietuvių konferencijos Vilniuje J. Purickis kartu su K. Olšausku išvyko į Stokholmą, kur spalio 18—20 d. įvyko Lietuvių konferencija kartu su čia at­ vykusiais iš Rusijos lietuvių politiniais veikėjais — J. Tumu-Vaižgantu, M. Yču, S. Šilingu ir F. Bortkevičiene. Be to, i konferenciją iš JAV atvyko J. Šliūpas, iš Danijos J. Savickis ir iš Švedijos J. Aukštuolis. Dr. J. Purickis ir K. Olšauskas informavo susirinkusiuosius apie Lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimus, apie Lietuvos Tarybos sudarymą, prašė palaikyti jos sprendimus dėl Lietuvos ateities ir pareikšti vadovaujamai A. Smetonos Tarybai pasitikėjimą. Stokholmo konferencijoje Lietuvos Taryba buvo pripažinta vyriausiuoju lietuvių tautos or­ ganu nepriklausomybei atkurti10. Vykdami į Lietuvių konferenciją Vilniuje ir grįždami iš jos Šveicarijos lietu­ vių politiniai veikėjai buvo sustoję Vokietijoje, kur Briunene tarėsi su M. Ercbergeriu. Reikšdamas Vokietijos katalikų partijos nuotaikas, jis siūlė paskelbti Lietuvą nepriklausoma ir įvesti monarchinę valdymo formą. Tuo jis siekė su­ griauti E. Liudendorfo ir kitų Vokietijos karinių sluoksnių planus — persona­ linės unijos ryšiais sujungti Lietuvą ir Kuršą su Prūsija ir ėmė piršti Lietuvos karaliumi katalikiškojo Viurtenbergo grafą Uracho kunigaikštį Vilhelmą. M. Ercbergeris žadėjo pašalinti iš Lietuvos F. J. Izenburgą-Biršteiną, leisti lais­ vai veikti katalikiškoms švietimo organizacijoms, atidaryti Vilniuje universitetą, pašalinti Vilniaus vyskupystės valdytoją K. N. Michalkevičių, paveikti popiežių, kad Vilniaus vyskupu paskirtų lietuvį, dėti pastangų, kad vokiečių okupacinis režimas Lietuvoje būtų pakeistas jų civiline administracija. Grįžtantiems iš Stokholmo J. Purickiui su K. Olšausku, M. Ercbergeris su­ rengė pietus. Vykstančiam pas popiežiaus atstovą Vokietijoje E. Pačelį (Pacelli),

42

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Šveicarijos lietuviai daug dirbę Lietuvos laisvei per Pirmąjį pasaulinį karą. Iš kairės: J. Purickis, J. Bielskis, A. Steponaitis ir V. Daumantas

M. Ercbergeris įdavė nuvežti į Miuncheną savo laišką su rekomendacijomis. J. Pu­ rickis su K. Olšausku prašė E. Pačelio paveikti popiežių, kad šis pritartų Lietu­ vos nepriklausomybės Vokietijos protektorate idėjai. E. Pačelis atsakė, kad Va­ tikano kurija nori matyti Lietuvą, einančią išvien su katalikiška Lenkija11. Susikūrus Lietuvos Tarybai J. Purickis vis dažniau buvo skiriamas diploma­ tinėms užduotims vykdyti. Tuo pat metu Lietuvių tarybos veikla Šveicarijoje silpnėjo, nes 1917 m. lapkričio 2— 10 d. Berne įvykusioje Lietuvių konferenci­ joje Lietuvos Taryba buvo pripažinta vyriausiuoju lietuvių tautos organu valsty­ bei atkurti. Šveicarijos lietuvių uždavinys tapo su Lietuvos Tarybos veikla ir jos siekimu atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę supažindinti Šveicarijoje akre­ dituotų kariaujančių ir neutralių šalių užsienio atstovus, prašyti juos pripažinti Lietuvos valstybę12. Tapusi Lietuvos Tarybos keliamų uždaviniu vykdytoja šveicariškė Taryba ėmė vykdyti diplomatinės atstovybės užduotis, kol V. Daumantas buvo paskirtas pir­ muoju Lietuvos atstovu Šveicarijoje13. J. Purickis iš Šveicarijos išvyko anksčiau. 1917 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Tarybos III sesijos 14 posėdyje buvo svars­ tomas Lietuvos atstovybės sudarymas Berlyne. Atstovu į Berlyną posėdyje iš­ rinktas J. Šaulys, o jo pavaduotojais — J. Purickis ir A. Janulaitis14. 1918 m. pradžioje J. Purickis išvyko į Berlyną. Organizavo didelę labdaros siuntą iš Šveicarijos per Berlyną į Lietuvą, atliko kitą jam pavedamą Lietuvos Tarybos darbą. Jam svarbiausias Berlyne skirtas uždavinys buvo neutralizuoti vokiečių militarinių sluoksnių siekį po karo prijungti Lietuvą kokiais nors ry­ šiais prie Prūsijos ar skirti Lietuvai valdovą iš vokiečių karališkos šeimos ir į

43

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Lietuvos karalius prastumti nedidelės katalikiškos Vokietijos valstybėlės neįta­ kingą kunigaikštuką Vilhelmą fon Urachą. Dr. J. Purickiui toji idėja patiko. Jis tapo jos aktyvus įgyvendintojas. Lankėsi pas Vokietijos katalikų centro partijos atstovus, įrodinėdamas jiems šios kandidatūros tinkamumą. Buvo nuvykęs į Štut­ gartą, kur gyveno Vilhelmas fon Urachas. Išklausinėjo Urachą gerai pažįstan­ čius žmones. Teigiama, kad ir sumanymas suteikti Urachui Mindaugo II vardą taip pat priklauso J. Purickiui15. Tarybos prezidiumas J. Purickiui ir M. Yčui buvo pavedęs sudaryti laikinąją konstituciją arba „pamatinius dėsnius“, pagal kuriuos Vilhelmas fon Urachas kviečiamas į Lietuvos valstybės sostą. Dokumentas buvo parašytas iš 12 punktų, kuriuose išdėstytos visos sąlygos. Raštą 1918 m. birželio 4 d. pasirašė A. Sme­ tona, kun. J. Staugaitis, J. Šaulys ir J. Šernas, Lietuvos Tarybos prezidiumas. Paskui buvo paruošti du sutikimo raštai — fon Urachui ir jo sūnui. Tą pat dieną J. Purickis su tais raštais išvyko į Vokietiją ir 1918 m. liepos 1 d., gavęs Vilhelmo ir jo sūnaus sutikimą, pasiuntė į Kauną sutarto teksto telegramą, jog Valstybės Tarybos sąlygos yra priimtos16. Karaliaus ir monarchijos idėja sukėlė krizę Lietuvos Taryboje. Kai 1918 m. liepos 13 d. dauguma balsų buvo išrinktas Viurtembergo kunigaikštukas Vilhel­ mas ir pavadintas Mindaugo II vardu, griežtai prieš tai protestuodami iš Tary­ bos išėjo keturi kairiųjų grupuočių atstovai — J. Vileišis, M. Biržiška, S. Kairys ir S. Narutavičius. Jie apkaltino kitus Lietuvos Tarybos narius Vilniaus konfe­ rencijos duoto mandato teisės peržengimu ir atsisakė toliau bendradarbiauti. Tai buvo suprasta kaip jų išstojimas iš Valstybės Tarybos ir į Tarybą kooptuoti šeši nauji nariai, tarp jų J. Purickis17*. Jis toliau dirbo Valstybės Taryboje, va­ žinėjo jos pavestas į Berlyną, dirbo J. Šaulio patarėju. 1919 m. J. Šaulį perkėlus į Šveicariją J. Purickis tapo Lietuvos atstovu Vokietijoje. Lietuvos atstovybė Berlyne buvo svarbiausias diplomatinis centras užsienyje. Iš jo tęsėsi ryšiai su kitomis atstovybėmis. Per jį vyko atstovai ir kurjeriai į kitas šalis. Berlyne buvo ieškoma finansinės ir karinės paramos kuriantis valstybei ir ginantis jai nuo į krašto nepriklausomybę besikėsinančių kaimynų, kartu ir nuo pačių vokiečių. 1919 metai buvo sunkiausias laikotarpis kuriant Lietuvos vals­ tybingumą. Reikėjo vokiečių kariuomenės kovai su paskui juos atėjusiais bolševikais, o vėliau su lenkais. Kompjeno paliaubomis pavyko kuriam laikui sulaikyti Lietuvoje vokiečių kariuomenę, tačiau tų pat metų rudenį teko kariau­ ti su bermontininkais. Taigi dr. J. Purickio atstovavimo laikotarpis Vokietijoje buvo labai daug įtemto darbo ir lanksčios diplomatijos reikalavę metai.

Dr. Juozas Purickis — užsienio reikalų ministras 1920 metų vasarą buvo baigtas formuoti atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės administracinis valdymo aparatas. Gegužės 15 d. susirinko Steigiama­ sis Seimas. Į jį nuo pat pirmųjų nepriklausomybės deklaracijų buvo dedama ^Reikia pažymėti, kad iki Lietuvos Tarybos egzistencijos pabaigos Į ją buvo kooptuota net 13 naujų narių, tarp jų 4 Klaipėdos krašto atstovai: dr. Jurgis Alekna, dr. Eliziejus Draugelis, Martynas Yčas, kun. Juozas Purickis, Stasys Šilingas, Augustinas Voldemaras, Valdemaras Čarneckis, Liudas Noreika, Vytautas Petrulis, Martynas Jankus, Vilius Gaigalaitis, Kazys Lekšas ir Jurgis Strekys.

44

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

labai daug vilčių. Visų gyventojų domokratiniu keliu išrinktas Seimas konstitu­ ciniu būdu suformavo iš Seimo daugumos partijų Vyriausybę ir išrinko prezi­ dentą (tiesa, dar laikinąjį). Birželio 19 d. buvo sudarytas liaudininko Kazio Gri­ niaus vadovaujamas Ministrų Kabinetas. Šiame Kabinete Juozas Purickis buvo pakviestas vadovauti Užsienio reikalų ministerijai. Kodėl šiam atsakingam pos­ tui buvo pasirinktas J. Purickis, labai taikliai yra pastebėjęs Rapolas Skipitis, tame pačiame kabinete buvęs vidaus reikalų ministru. „Organizuojant nepri­ klausomą valstybę iš karo ir vokiečių okupacijos nuniokoto krašto, — rašo jis, — ir turint frontą su Rusija ir Lenkija, buvo neapsakomai sunku visoms Lietu­ vos ministerijoms ir jų vadovams ministrams vykdyti jiems tekusius uždavinius. Bet sunkiausiai sprendžiami uždaviniai teko Užsienių Reikalų Ministerijai. To­ dėl mūsų užsienio politikos vadovu — Užsienio Reikalų Ministeriu negalėjo būti koks eilinis žmogelis. Jis turėjo būti aukštų privalumų asmuo: turėjo gerai susivokti tarptautinėj politikoj, sugebėti tinkamai ginti ir atstovauti Lietuvos reikalus tarpvalstybiniuose pasitarimuose bei ginčuose, sugebėti parinkti tinka­ mus asmenis užsienių reikalų tarnybai ir deryboms su kitomis valstybėmis ir, pagaliau, mokėti didžiųjų Vakarų Europos tautų bent porą kalbų. Dr. Juozas Purickis, mano nuomone, tuos privalumus turėjo. Jis buvo labai išsilavinęs in­ teligentas, laisvai kalbėjo ne tik lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai, bet taipogi vo­ kiškai ir prancūziškai. Jis buvo viena pačių stipriausių galvų mūsų užsienio po­ litikos vadovų.“18. Lietuvos diplomato Prano Dailidės nuomone, Juozas Purickis „buvo apdovanotas visais diplomato gabumais, mokėjo save valdyti ir be nuo­ vargio buvo darbštus“. Taigi, kaip matome iš kolegų atsiliepimų, J. Purickis labai tiko būti užsienio reikalų ministru. Be to, įtakos jo paskyrimui turėjo tai, kad buvo tuo metu kunigas ir artimas Steigiamajame Seime daugumą turėjusiai Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Dr. Purickis turėjo savo požiūrį į valstybę, žmonijos uždavinius, auklėjimą, diplomatiją. Jie išsakyti gausioje publicistikoje. Jo valstybės idealas: „Valstybė remiasi daugiausiai šiais dalykais: savo piliečių dorovingumu, apšvietimu, darbš­ tumu, pareigų geru atlikimu, įstatymų ir valdžios gerbimu“19. Sakytume, Ž. Ž. Ruso pažiūrų įtaka. Turėjo J. Purickis ir nuostatą į diplomatiją. Jis ją iš­ reiškė dar jaunystėje laiške, rašytame 1908 m. gruodžio 7 d. savo moksladrau­ giui Liudui Girai, su kuriuo draugavo dar nuo pradžios mokyklos Stakliškėse: „Žinai, jog kartais diplomatija gyvenime reikalauja kaip apie ką užtylėti, vien­ pusiškai perstatyti faktus, pridėti spalvų tamsių ar šviesių ir 1.1. Paprastai tokia diplomatija nėra identifikuojama su melu ir, nors negalima jos sutaikinti su atvirumu ir absoliutiška tiesa, bet irgi negalima jos visiškai pasmerkti“20. Gin­ damas savo tautos ir savo valstybės reikalus, jis vadovavosi tais principais, kartu nenorėdamas nusikalsti ir savo sąžinei. Be to, jis sugebėjo suderinti du visai priešingus dalykus — žurnalistiką ir diplomatiją. O kaip žinome, diplomatijos tikslas yra švelninti sunkumus, žurnalistikos — juos iškelti. J. Purickis šioje veik­ loje nesivadovavo nei vienos, nei kitos profesijos kraštutinumais. Atvirščiai, jas suderino, tai rodo ypatingas jo raštų mandagumas, tarp jų net kritiškų straips­ nių. Kaip pažymi kolegos savo atsiminimuose, J. Purickis buvo palyginti lėto, flegmatiško būdo, jautrus ir pakantus kitiems, tačiau kartais, kai, jo nuomone, reikėjo, darydavo griežtų ir drąsių žygių. Tą parodė ir jo konfliktas su pasirinktojo luomo vadovybe, kuri tik 1929 m. atleido jį iš dvasininkų, nors katalikų kunigo pareigų jis jau seniai nėjo.

45

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Kai Juozas Purickis perėm ė iš Augustino Voldemaro Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, tarptautinė krašto padėtis buvo gana sudėtinga. Lietuva nebuvo pripažinta de jure. Didžiosios Europos valstybės vertė ją eiti j kokią nors sąjungą su Lenkija ir kitomis Baltijos valstybėmis. Dali Lietuvos buvo užėmusi lenkų kariuom enė, be to, labai greitai, liepos mėnesį, į kraštą įsi­ veržė bolševikinės Rusijos Raudonoji armija.

1920 m. liepos 12 d. sutartis su Sovietų Rusija ir Vilniaus problema Užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui neteko dalyvauti Lietuvos dele­ gacijoje, kuri vedė derybas su Rusija, bet jam tapus Steigiamojo Seimo užsienio reikalų komisijos nariu, o kiek vėliau — ministru, teko vadovauti baigiamajam derybų etapui ir ginti Lietuvos autoritetą Vakarų Europos diplomatijos akyse, kai tuoj po sutarties pasirašymo bolševikų kariuomenė atsidūrė Lietuvoje, karo su Lenkija aplinkybėmis. Reika pažymėti, kad J. Purickis buvo spartesnių derybų su Sovietų Rusija šalininkas, tuo tarpu Vyriausybė, spaudžiama Vakarų Europos politikų, derybas vilkino. Dar 1920 m. vasario 20 d. laiške J. Sauliui jis iš Berlyno rašė, jog lie­ tuviai be reikalo delsia sudaryti taiką su Sovietų Rusija: „Buvo laikai, kai mes būtume galėję sudaryti su jais sutartį ir daug išlošti politiniu ir ekonominiu atžvilgiu, bet aš bijau, kad ta galimybė liko neišnaudota“21. J. Purickiui pradėjus vadovauti Lietuvos užsienio politikai padėtis buvo sudėtinga. 1920 m. birželio mėnesį prasidėjo Lenkijos ir Sovietų Rusijos kovos. Tuo pat metu intensyviai vyko Lietuvos derybos su bolševikų vyriausybe. Ir Rusija, ir Lenkija stengėsi patraukti Lietuvą į savo pusę. Padėtį komplikavo tai, kad Lenkija buvo užėmusi daugiau kaip trečdalį Maskvos sutartimi Lietuvai pripažintos teritorijos. Tuo pat metu vyko dažnos derybos ir pasitarimai dėl Baltijos valstybių sąjungos su­ darymo. Rusija suprato, kad Lietuvai sunorminus santykius su Lenkija ir Pabal­ tijo valstybėmis, šiame regione gali susidaryti stipri valstybių sąjunga, kuri toli gražu nebus palanki Sovietams, todėl darė viską, kad to neįvyktų. Jau 1920 m. gegužės 8 d. užsienio reikalų komisaras G. Cičerinas siūlė Lietuvai prisijungti prie karo su Lenkija bolševikų pusėje. Tačiau Lietuvos vyriausybė atsisakė pra­ dėti karinę akciją prieš Lenkijos kariuomenę tol, kol Rusija neratifikavo Taikos sutarties su Lietuva. Lietuviai betgi jau buvo paruošę karinės sutarties projektą22. Susiklosčius naujoms aplinkybėms, buvo koreguojama paruošta su Rusija sutartis. 1920 m. birželio 8 d. Steigiamojo Seimo užsienio reikalų komisija, į kurios sudėtį įėjo ir J. Purickis, parengė instrukciją, kuria Lietuvos delegacija turėjo vadovautis tolesnėse derybose. Pirmajame punkte buvo apibrėžta Lietu­ vos teritorija, kurią buvo reikalaujama pripažinti. Toliau buvo teigiama, jog dėl rusų invazijos į lenkų kariuomenės okupuotas teritorijas, Lietuvos vyriausybei pareikalavus, Rusija tuoj pat turi atiduoti jas Lietuvai. Trečiajame punkte tvir­ tinama, kad „Lietuvos valdžia imsis visų jos galioje esančių priemonių, kad pa­ šalinus jos teritorijoje besančią lenkų kariuomenę, neišskyrus ir panaudojimo karo pajėgos, bet pasirinkimas įrankių, kuriais lenkus manoma pašalinti iš Lie­ tuvos, o taipogi pasirinkimas momento panaudojimui karo pajėgos priklauso

46

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Juozas Purickis — Lietuvos atstovas Vokietijoje

išimtinai Lietuvos valdžiai“23. Šis punktas iš esmės skelbė karą Lenkijai arba bent jau deklaravo jo galimybę. Paskutiniame instrukcijos punkte buvo teigia­ ma, kad Lietuva, pašalinusi lenkų kariuomenę iš jos teritorijos, paskelbs neut­ ralitetą ir Lenkijos, ir Rusijos atžvilgiu. Su tokiomis instrukcijomis j Maskvą išvyko Lietuvos delegacija, kuri birželio 18 d. vėl atnaujino derybas. 1920 m. birželio 19 d. Juozui Purickiui tapus Lietuvos užsienio reikalų mi­ nistru, sprendėsi ne tik Lietuvos ir Rusijos taikos sutarties pasirašymas, bet ir Rytų Lietuvos teritorijos klausimas. Liepos 4 d. bolševikų kariuomenė Vakarų fronte pradėjo puolimą Vilniaus link ir jau liepos 9 d. priartėjo prie tos terito­ rijos ribos, kurią ruošėsi pripažinti Lietuvos valstybės siena. Lietuvos vyriausybė savo delegacijai pranešė, kad ji paskubintų Taikos sutarties pasirašymą, sutikda­ ma su Rusijos suderėtomis ekonominėmis sąlygomis ir lietuvių nustatytais teri­ toriniais reikalavimais. Lenkija tokioje situacijoje buvo priversta pažiūrėti i Lie­ tuvą kaip į egzistuojančią valstybę ir liepos 4 d. pripažino Lietuvą de f acto. Liepos 9 d. Lietuvos Ministrų Kabinetas svarstė susiklosčiusią padėti ir nu­ tarė: pavesti delegacijai Maskvoje daryti viską, kad bolševikų kariuomenė neitų i lietuvių armijos užimtus miestus, išakyti savo kariuomenei užimti tuos mies­ tus, iš kurių pasitraukė lenkų kariuomenė24. Tuoj po posėdžio J. Purickis pa­ siuntė telegramą Sovietų Rusijos užsienio politikos vadovams, kurioje rašė: „Lie­ tuvos valdžia prašo rusų valdžios, kad jos kariuomenė neitų j tas vietas, kurios užimtos Lietuvos kariuomenės“25. Liepos 10 d. iš Maskvos atėjo atsakymas, kad instrukcija rusų štabams duota, bet kol jie susikoordinuos stumdami lenkų

47

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

kariuomenę, nužygiuos toliau. Iš tikrųjų rusai jau žygiavo į Vilnių ir J. Purickis su Lietuvos kariškiais darė viską, kad geležinkelis Daugpilis—Vilnius pirmiau patektų i lietuvių rankas26. Šioje situacijoje Lietuvos padėti sunkino dar tai, kad tuo pat metu vyko Belgijos mieste Spa konferencija, kur buvo svarstomas ir Lietuvos santykių su Lenkija klausimas. Iš pradžių Anglijos ir Prancūzijos delegacijų vadovai vertė Lenkiją Vilnių atiduoti Lietuvai. Tačiau liepos 10 d. buvo pasirašytas kompro­ misinis sprendimas, kuriame buvo pažymėta, kad Vilnių Lenkija perduoda Lie­ tuvos okupacijon, o galutinai jo likimas bus išspręstas tarptautinėje konferen­ cijoje27. Lietuvą žinia apie Spa konferencijos nutarimą pasiekė liepos 12 d. Tą pačią dieną, užsienio reikalų ministrui informavus, Ministrų Kabinetas Įsakė krašto apsaugos ministrui K. Žukui duoti įsakymą kariuomenei žygiuoti į Vil­ nių. Nutarimui įtakos turėjo ir tai, kad Vyriausybė žinojo apie Taikos sutarties pasirašymą Maskvoje. Tačiau lenkų kariuomenė ginklu sustabdė lietuvių žygį į Vilnių. Į Vilnių įsiveržė bolševikų kariuomenė. Užsienio reikalų ministras J. Pu­ rickis bandė valdyti susidariusią situaciją, vadovaudamasis Spa konferencijos suteiktomis galimybėmis. Jau kitą dieną po Taikos pasirašymo su Maskva jis pasiuntė telegramą Sovietų vyriausybei, kurioje reiškė pasitenkinimą dėl sutar­ ties pasirašymo ir pažymėjo: „...pagaliau tarp dviejų kaimynų nusistatys norma­ lūs kaimynystės santykiai“. Toliau jau buvo griežtai paprašyta, kad bolševikų kariuomenė nebežygiuotų į Vilnių, nes Lietuvos „kariuomenė šiomis dienomis užima jai priklausantį Vilniaus miestą ir teritoriją bent 30 km rytuosna nuo Vilniaus“28. Tačiau Raudonosios armijos tai nesulaikė. 1920 m. liepos 16 d. Iš Maskvos į Kauną grįžo Lietuvos delegacija ir tada J. Purickis sužinojo, kokiomis sąlygomis buvo pasirašyta liepos 12 d. Taikos sutartis. Antrojo straipsnio priede buvo pažymėta, kad dėl to, jog vyksta rusų karas su lenkais ir Lenkija yra okupavusi dalį teritorijos, kuri pagal Taikos sutartį numatyta Lietuvai, o Raudonoji armija negali sulaikyti karo veiksmų prie Lietuvos sienos, tai „pasirašę pareiškia, kad Raudonosios armijos peržen­ gimo per Lietuvos sieną ir jos dalies teritorijos užėmimo faktas nebus laikomas Taikos sutarties pažeidimu ir nedraugišku aktu Lietuvos atžvilgiu su sąlyga, kad praėjus karinei strateginei būtinybei, Raudonoji armija bus išvesta iš tos teri­ torijos“29. Be to, tą pat dieną G. Cičerinas dar atsiuntė Lietuvos užsienio rei­ kalų ministrui notą, kurioje buvo pabrėžta, kad šis priedas yra „neatsiejamai sujungtas su Taikos sutartimi“ ir jis esąs būtina sąlyga Sovietų Rusijos ir Lie­ tuvos kariuomenių tolimesnėm karinėm akcijom“30. Kaip teigia istorikas C. Lau­ rinavičius, Rusija buvo įsitikinusi, jog su Lietuva sudarys karinę sąjungą ir tuo bus pasiektas svarbiausias tikslas inkorporuoti Lietuvą į Sovietų Rusiją. Be to, vien deklaravimu bolševikai neapsiribojo, ta kryptimi ėmė ir veikti. Vilniuje įsikūręs raudonarmiečių prieglobstyje revkomas organizavo ginkluotą išpuolį prieš Lietuvos vyriausybę ir vykdė aršią antilietuvišką propagandą31. 1920 m. liepos 21 d. J. Purickis pasiuntė G. Čičerinui notą, kurioje buvo reikalaujama nutraukti antilietuvišką agitaciją, neteisėtas rekvizicijas ir pradėti išvesti kariuomenę iš Vilniaus32. Rusijos vyriausybė pasiūlė sudaryti mišrią ko­ misiją, kuri spręstų visus iškylančius klausimus. Lietuvoje šis rusų siūlymas bu­ vo sutiktas kaip pasityčiojimas.

48

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Lietuvos užsienio reikalų ministras ėmė ieškoti paramos Vakarų Europos politiniuose sluoksniuose, tačiau pastarieji kaltino Lietuvą, esą jos politika per daug palinkusi i Rusijos pusę ir labai nepalanki Lenkijai. Kad ši faktą paneigtų konkrečia veikla, J. Purickis sutiko dalyvauti konferencijoje Bulduryje (Latvijo­ je, kurorte prie Rygos). Konferencijoje turėjo būti svarstomas Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos klausimas. Lietuva sutiko įeiti i Baltijos sąjungą kartu su Lenkija, jei pastaroji susitaikys su Rusija ir pripažins Lietuvos su ja Taikos sutartimi nustatytas Lietuvos sienas, t.y. jei Lenkija pripažins Lietuvai Vilniaus kraštą33. Latvija ir Estija pareiškė Lietuvai savo moralinę paramą ginče dėl Vilniaus dabar jau su Sovietų Rusija. Netrukus rugpjūčio 6 d. buvo susitarta su bolševikų vyriausybe, kad rusų kariuomenė evakuosis iš užimtos Lietuvos teritorijos. Tą pačią dieną Lietuvos Seimas Sutartį ratifikavo34. Tokiomis aplin­ kybėmis Lietuvos santykiai su Rusija J. Purickiui ministeriaujant buvo daugiau ar mažiau juridiškai išspręsti. 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis net tų pačių autorių lietuvių istoriografijoje ne visai vienodai vertinama, tačiau tuo me­ tu mūsų diplomatija tai laikė dideliu laimėjimu ir gynė ją savo tarptautinėje politikoje.

Santykiai su Lenkija. Lietuvos užsienio reikalų ministro kelionė į Prancūziją ir Angliją Tuo metu, kai Lenkijos kariuomenė traukėsi iš Lietuvos nuo bolševikinės armijos smūgių, lenkų vyriausybės politika Lietuvos atžvilgiu šiek tiek pakito. Kaip jau minėjome, liepos 4 d. ji pripažino Lietuvą de facto, Spa konferencijoje liepos 10 d. pasirašytu susitarimu Lenkijos vyriausybė įsipareigojo tuoj grąžinti Vilnių Lietuvai. Lenkijos valstybės gynybos tarybos nariai liepos 13 d. savo po­ sėdyje, vykdydami Spa konferencijos nutarimą, sutiko Vilnių grąžinti Lietuvai. Fronto vadovybė tą J. Pilsudskio įsakymą gavo liepos 14 d. ir iš karto pranešė apie tai Lietuvos karinei vadovybei. Lenkijos armijai traukiantis iš Lietuvos ir ją užimant Raudonajai armijai, Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių ir atsiėmė kai kurias pietines žemes. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis 1920 m. liepos 24 d. pasiuntė Lenkijos vyriausybei dėl Lietuvos pripažinimo de facto atsakomąją telegramą, kurioje padėkojo už pripažinimą ir patikino, kad „Lietuva niekada neskriaudė ir neskriaus tautinių mažumų teisių“. Toliau telegramoje buvo pažymėta, kad išsisprendus likusioms problemoms su Rusija, Lietuvos vyriausybė „nemato dau­ giau jokių trukdymų geriems santykiams tarp dviejų valstybių sukurti“3". Tačiau įeiti į normalių diplomatinių santykių su Lenkija tėkmę sutrukdė Lenkijos lai­ mėjimas kare su Rusija. Rugpjūčio viduryje Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ir vydama bolševikų armiją rugpjūčio pabaigoje pasiekė Lietuvos kariuomenės užimtą teritoriją prie Augustavo. Karo veiksmai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių atsinaujino. Lietuvos kariuomenė buvo priversta nuo stipresnių lenkų armijos smūgių trauktis iš užimamų pozicijų, bet rugsėjo pra­ džioje pradėjo kontrpuolimą ir jas atsiėmė. To užteko, kad Lenkijos vyriausybė

4. 365

49

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

apkaltintų Lietuvą, jog ji padedanti Raudonajai armijai ir dėl to Lenkija kariau­ janti su Lietuva, nors dar rugpjūčio 27 d. Lietuvos vyriausybė buvo paskelbusi apie savo neutralitetą Lenkijos kare su Sovietų Rusija ir jo laikėsi. Tuo pat metu vyko ir abiejų šalių diplomatinė kova. 1920 m. rugpjūčio 26 d. j Kauną atvyko Lenkijos karinės vadovybės delegacija ir pradėjo derybas dėl Lenkijos kariuomenės kairiojo sparno apsaugos. Ji pareiškė, kad nepripažįsta Lietuvos ir Sovietų Rusijos liepos 12 d. sutarties nuostatų ir pasiūlė 2 savo variantus: Lietuva savo armiją išdėsto pagal Raudonosios armijos užimtą teri­ toriją pietuose ir garantuoja, kad per lietuvių kontroliuojamas žemes bolševikai neateis į lenkų užnugarį, arba Lietuva užleidžia laikinam lenkų armijos naudo­ jimuisi liniją Gardinas — Vilnius36, be to, Suvalkijoje — iki gen. Fošo nustatytos linijos. Tačiau kariuomenės atitraukimas būtų reiškęs ne tik savo užimtos teri­ torijos užleidimą lenkams, bet ir neutralumo atsisakymą. Derybas vykdęs J. Pu­ rickis buvo nusiteikęs jas tęsti ir tolesnėms deryboms pasiųsti savo delegaciją į Varšuvą. Prasidėjus lenkų kariuomenės puolimui į Suvalkiją, Lenkijos delega­ tai, daugiausia krašto apsaugos ministro K. Žuko iniciatyva, buvo iš Kauno iš­ prašyti, net nepasitarus su užsienio reikalų ministru. J. Purickiui tai buvo staig­ mena ir jis nepritarė šiam žygiui, manydamas, kad derybas reikėjo tęsti. Tokioje situacijoje J. Purickis nesutriko ir jau rugsėjo 1 d. pasiuntė į Tautų Sąjungą notą, kurioje apkaltino Lenkiją agresija37. Rugsėjo 6 d. jis pasiuntė telegramą Lenkijos vyriausybei, kurioje gynė Lietuvos pietinę sieną aiškindamas, kad tai „neabejotinai priklausanti teritorija Lietuvai“38. Lenkijos vyriausybė į tai reaga­ vo rugsėjo 9 d. telegrama, kurioje kaltino Lietuvos vyriausybę neutraliteto su­ laužymu ir Lietuvos kariuomenės kooperavimusi su bolševikais. Telegramoje siūloma pradėti tiesiogines abiejų šalių derybas su sąlyga, kad bus palikta tarp abiejų šalių gen. Fošo nustatyta 1919 m. gruodžio 8 d. linija39. J. Purickis Lie­ tuvos vyriausybės vardu perduotoje telegramoje atmetė visus kaltinimus, bet sutiko derėtis. Tiesioginės lenkų ir lietuvių derybos vyko 1920 m. rugsėjo 16 d. Kalvarijoje ir baigėsi be rezultatų40. Tą pačią dieną Lietuvos ir Lenkijos konfliktas buvo svarstomas Tautų Sąjun­ goje. Tautų Sąjunga rugsėjo 20 d. paskelbė rezoliuciją, kuria abi šalys buvo įpareigotos imtis priemonių karo veiksmams sustabdyti. Iš Lietuvos pareikalau­ ta atitraukti kariuomenę už gruodžio 8 d. linijos, o iš Lenkijos — gerbti tos teritorijos neutralumą. Lenkija su tuo nenorėjo sutikti ir kitą dieną pasiuntė notą Tautų Sąjungai, kurioje teigė, jog imsis visų karinių veiksmų, kurie atrodys būtini jos saugumui41. Lietuvos užsienio reikalų ministras su tuo sutiko įgalio­ damas A.Voldemarą atstovauti krašto interesams Tautų Sąjungoje. Tuo metu Lenkijos kariuomenė ėmė veržtis gilyn į Lietuvą. Krašte kilo visuotinis pasiprie­ šinimo lenkams sąjūdis. Vyriausybė ir politinės partijos leido atsišaukimus jau­ nimui, kvietė ginti šalį. Imtos rinkti ginklams įsigyti lėšos. Ir toliau vyko užsie­ nio reikalų ministrų keitimasis notomis42. Antantės valstybių spaudžiama Lenkija sutiko pradėti derybas. Jos prasidėjo rugsėjo 29 d. Suvalkuose ir, kaip žinome, baigėsi spalio 7 d. Suvalkų sutartimi. Ja tarp abiejų šalių buvo numatyta demarkacinė linija ir tuoj sustabdyti karo veiksmai. Vilnius liko Lietuvai. Lietuvos užsienio reikalų minstras J. Purickis rugsėjo pabaigoje išvyko į užsienį ginti Lietuvą nuo lenkų propagandos, asmeniškai pateikti didžiųjų valstybių poli­

50

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

tikams Lietuvos poziciją, antra vertus, gauti greitesni Lietuvos pripažinimą Vakarų Europos šalyse. Dr. J. Purickis pirmiausia sustojo Berlyne. Čia derėjosi dėl atlyginimo Lie­ tuvai už vokiečių rekvizicijas karo metais. Jis prašė 355 min. aukso markių. Vokiečiai atskaitė 112 min. markių paskolą ir 125 min. už paliktą Lietuvoje geležinkelio ir visokį kitą turtą. Jie sutiko atlyginti tik 55 min., bet ne auksu, o popierinėmis markėmis, kurias žadėjo išpirkti dienos kursu. Jų kursas tuo metu buvo 40 markių už dolerį. Lietuvos vyriausybė su tokiomis sąlygomis nesutiko. J. Purickis nors ir buvo už tai, kad galima gauti taip reikalingų 15—17 min., buvo priverstas derybas nutraukti. Jis dėl to gailėjosi, kaip ir dėl to, kad sulikvidavę tuo metu „vokiečių pinigus ir įvedę savuosius“ 1920 ar 1921 m. būtume galėję palengvinti krašto ekonominę padėtį43. Taigi ekonominių reikalų minist­ rui išspręsti nepavyko. Čia jį pasiekė ir liūdna žinia apie Lietuvos kariuomenės pralaimėjimą Suvalkų krašte. Iš esmės platesnę politinę veiklą J. Purickis atliko Prancūzijoje. Čia jis rado Lietuvos atstovą Tautų Sąjungai A. Voldemarą ir kartu su juo bei Lietuvos atstovu Prancūzijoje O. Milašiumi pradėjo veikti Vyriausybės, parlamento ir spaudos sri­ tyje. J. Purickio tikslas Paryžiuje buvo išaiškinti prancūzų diplomatams situaciją lietuvių ir lenkų konflikte, nes prancūzai rėmė Lenkiją ginklais, pinigais ir kariš­ kiais. Jis norėjo, kad prancūzai padarytų kokią nors įtaką Lenkijai, kad ji geruoju susitartų su Lietuva. Pirmiausia Lietuvos užsienio reikalų ministras kartu su Lie­ tuvos atstovu Prancūzijoje lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje, kur susitiko su generaliniu sekretoriumi F. Bertelo (Fhilipe Berthelot). J. Purickis jam išaiškino padėtį atremdamas lenkų propagandos kaltinimus, kad Lietuva užima probolševikinę poziciją. F. Bertelo pripažino Vilniaus priklausymą Lietuvai, bet aštriai kriti­ kavo lietuvių nenorą eiti į kokią nors sąjungą su Lenkija. Jis siūlė sudaryti bent uniją karo ir ūkio reikaluose, jeigu negalima sudaryti politinės unijos ar federaci­ jos. Gindamasis nuo tos idėjos J. Purickis teigė, jog pirmiausia Lenkija turėtų pripažinti Lietuvos sienas, kurias Rusija garantavo Maskvos taikos sutartimi su Lietuva. Prancūzų diplomatas ir tuo klausimu turėjo nuomonę, jis žadėjo paspaus­ ti lenkus dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai, bet lietuviams siūlė atsisakyti Gardino ir Suvalkų. Jis tuo klausimu pažadėjo informuoti ir įspėti prancūzų ambasadorių Varšuvoje ir Lenkijos — Paryžiuje. Susitiko J. Purickis ir su prancūzų diplomatu, Tautų Sąjungos pirmininku L. Buržua (Leon Burgeois). Šis senas diplomatas Lie­ tuvos užsienio reikalų ministrui nieko nepažadėjo, bet praktiškai padarė. Jis pa­ siuntė Lenkijos vyriausybei telegramą. Joje reikalavo duoti Lietuvos vyriausybei laiko iki rugsėjo 20 d. Tautų Sąjungos rezoliucijai įvykdyti44. Prancūzijos diploma­ tijos ir Lietuvos atstovo A. Tiškevičiaus pastangomis Didžiosios Britanijos politi­ kos vadovai irgi pasiuntė notą Lenkijai, reikalaudami sustabdyti puolimą į Lietu­ vą45. Be to, Tautų Sąjungos Taryba sudarė Karinę kontrolės komisiją, į kurią įėjo: komisijos pirmininkas — prancūzų pik. P. Šardinji (Pierre Chardigny); nariai — italai Sala ir Hercis, japonas Jamavaki, ispanas Vardžera (Vergerà), anglas Kinenas (Keenan). Komisija turėjo nuvykti į Lietuvą ir Lenkiją, kad vietoje ištirtų ir išspręstų kilusius tarp abiejų šalių ginčus ir įgyvendintų Tautų Sąjungos siūlymus46. Todėl kai antrą kartą J. Purickis su O. Milašiumi apsilankė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, F. Bertelo pažymėjo, kad prancūzų ir anglų pasiuntiniai kelis kartus lankėsi Lietuvos reikalais Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje ir gavo teigiamus atsakymus dėl derybų ir Vilniaus pripažinimo Lietuvai47.

4‘

51

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Dr. J. Purickio vizitai Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje ir pas aukš čiausią Tautų Sąjungos vadovą paskatino Lenkijos politikos vadovus sėsti prie derybų stalo Suvalkuose. Tačiau tai Lietuvos užsienio reikalų ministro nenura­ mino, nes iš Lietuvos Paryžių pasiekė žinios, kad lenkų kariuomenė telkiama prie Vilniaus, vyksta jos judėjimas. Be to, kai buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, J. Purickis Paryžiuje pradėjo kelti Lietuvos sienų klausimą, nes tuo metu vyko Lenkijos derybos su Sovietų Rusija dėl paliaubų, o Lenkijos vyriausybė reika­ lavo beveik visos Gudijos48. Nors F. Bertelo buvo užtikrinęs J. Puricki, kad Lenkija laikysis Spa konfe­ rencijos nutarimų, o „jeigu lenkai vėl i Vilnių Įsiveržtų, tai visi sąjungininkai bus prieš juos ir jie lenkus iš ten privers pasitraukti“, generolas L. Želigovskis („Želigovvski) jau spalio 9 d. užgrobė Vilnių49. Lietuvos užsienio reikalų minist­ rui Paryžiuje vėl teko imtis visų diplomatijos vingrybių, kad įrodytų Želigovskio žygio agresyvumą. Tuo metu Lenkijos propaganda prancūzų spaudoje ir diplo­ matiniuose sluoksniuose paskleidė naują mitą. Lenkų diplomatija Įrodinėjo, kad gen. Želigovskis okupavęs Vilnių savo iniciatyva, kad jis ir jo kariuomenė esą Vilniaus krašto gyventojai, kad įvyko skilimas tarp Kauno ir Vilniaus, Kauno Vyriausybė susidėjusi su bolševikais ir jų sąjunga nukreipta prieš lenkus, o Vil­ niaus gyventojai panoro susijungti su lenkais prieš bolševikus. Spalio 11 d. J. Puricki su O. Milašiumi priėmė Prancūzijos ministras pirmi­ ninkas ir užsienio reikalų ministras Ž. Legua (Georges Leygues). Mūsų diplo­ matai stengėsi paneigti šiuos lenkų tvirtinimus įrodinėdami, kad L. Želigovskis yra Lenkijos armijos generolas ir veikia su Lenkijos vyriausybės žinia bei para­ ma. Dėl to Lenkija turi pilną teisę jį atšaukti. Tuo pat tikslu Lietuvos užsienio reikalų ministras su savo atstovu prie Prancūzijos vyriausybės lankėsi pas Tautų Sąjungos komisijos, skirtos lietuvių ir lenkų ginčui spręsti, narius. Jie susitiko su pirmininku L. Buržua, Japonijos ambasadoriumi Paryžiuje ir Japonijos atstovu Tautų Sąjungos Taryboje Matsu, tos komisijos nariu, ir su K. de Leonu (Quino­ nes de Leon) — Ispanijos ambasadoriumi Paryžiuje ir atstovu Tautų Sąjungos Taryboje, irgi komisijos nariu. Tautų Sąjungos vadovams J. Purickis su O. Mi­ lašiumi išsamiai nušvietė gen. Želigovskio asmenybę, jo siekius. Jie reikalavo už sutarčių sulaužymą pašalinti Lenkiją iš Tautų Sąjungos. K. de Leonas iškėlė naują problemą Vilniaus klausimu — vietos gyventojų plebiscitą50. Tai Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo staigmena, į kurią jis iš karto nesugebėjo tinka­ mai reaguoti, bet turėjo galimybę vėliau tą klausimą apmąstyti, nes plebiscitas tarp Vakarų Europos diplomatų vis labiau imtas taikyti. Vakarų Europos diplomatiją paveikė jaunų Lietuvos politikų ryžtingi žings­ niai Paryžiuje ir kitose sostinėse. 1920 m. spalio 12 d. Anglijos ir Prancūzijos atstovai Varšuvoje dėl Vilniaus užgrobimo padarė demaršą Lenkijos vyriausy­ bei. Po dviejų dienų, spalio 14 d., L. Buržua, pasikvietęs pas save Lenkijos atstovą Tautų Sąjungoje I. Paderevskį (Paderewski), Tautų Sąjungos Tarybos vardu įteikė notą. Joje buvo akcentuojama, kad Vilniaus okupavimas — tai pa­ žeidimas pasižadėjimo visus ginčus su Lietuva spręsti taikiu būdu. Nurodoma, kad jei lenkai neevakuos tuojau kariuomenės iš Vilniaus, tai bus sušauktas ne­ paprastasis Tautų Sąjungos Tarybos posėdis, kuriame bus aptariamas klausimas, kokiu būdu priversti Lenkiją respektuoti Tautų Sąjungos sprendimus51. Antan­ tės misijų atstovai ir Karinės kontrolės komisijos vadovas klausė, kokią lenkai turėję teisę sulaužyti Suvalkų sutartį, užimti Vilnių.

52

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Generolui Želigovskiui veržiantis gilyn j Lietuvą, J. Purickis susitiko su minė­ tais Tautų Sąjungos Tarybos komisijos nariais, su atsakingais Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojais. Dabar J. Purickis prašė organizuoti tarptautinę kontrolę geležinkelio tarp Lenkijos ir Vilniaus krašto stotyse, kad iš Lenkijos Želigovskio armijai nebūtų vežama ginklų, amunicijos, maisto ir papildomos ka­ riuomenės. Kartu prašė patikrinti Želigovskio armijos lietuviškumo mitą. Prašė priversti lenkų kariuomenę pasitraukti iš Vilniaus ir laikytis Suvalkų sutarties. L. Buržua pažadėjo imtis geležinkelių kontrolės, tą pareigą pavesdamas atlikti P. Sardinji vadovaujamai komisijai. Be to, iš Kauno pažadėjo atšaukti prancūzų atstovą grafą de Sartiges, kurio informacija ir veikla buvo nepatenkinta Lietuvos vyriausybė, ir paskirti kitą52. Pažadas buvo Įvykdytas. 1920 m. spalio viduryje Lietuvos diplomatai iš Prancūzijos išvyko. A.Volde­ maras išvažiavo į Briuseli. Ten spalio 20 d. turėjo prasidėti Tautų Sąjungos Ta­ rybos sesija, kurioje buvo sprendžiamas lietuvių ir lenkų konfliktas. Ministras J. Purickis nuvažiavo i Angliją prašyti pripažinti Lietuvos valstybę ir sulaikyti Lenkijos kariuomenės veržimąsi į Lietuvą. Londone Lietuvos užsienio reikalų ministrui geriau negu Prancūzijoje sekėsi bendrauti su spaudos atstovais, nes prancūzų spauda buvo ne tik brangiai apmokama, bet ir paperkama. Todėl Paryžiuje Lietuvos politikai nei Pirmojo pasaulinio karo metais, nei 1919 m., kai vyko Paryžiaus taikos konferencija, prancūzų periodika dėl lėšų stokos savo tautos siekių propagandai beveik ne­ sugebėjo pasinaudoti. Londone J. Purickis, Lietuvos atstovo Alfredo Tiškevi­ čiaus padedamas, pirmiausiai susitiko su laikraštininkais ir išdėstė jiems lietu­ vių ir lenkų konflikto šaknis bei tuometinę būklę, nušvietė gen. Želigovskio asmenybę ir jo intervencinius tikslus. Po susitikimo su žurnalistais J. Purickis lankėsi Anglijos užsienio reikalų ministerijoje, kur susitiko su Rytų departamento direktoriumi Džonu Gregoriu (Jon Gregory). Sis, J. Purickio apibūdinimu, buvo didelis katalikas ir lenkų bičiulis. Jis į Lenkiją žiūrėjo kaip į katalikybės atramą Rytų Europoje ir prote­ gavo lenkus. Apie Želigovskį jis kalbėjo lenkų propagandos faktais, tai ką jau Lietuvos užsienio reikalų minstras buvo girdėjęs Paryžiuje53. Kitą dieną J. Purickis susitiko su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų mi­ nistru lordu Džordžu Natanieliu Kerzonu (George Nathaniel Curson). Lordas irgi pakartojo tą pati ir Lietuvai pažadėjo tik patikrinti, ar Lenkija remia Že­ ligovskį. J. Purickis pareiškė, kad iki bus organizuota kontrolė, lenkai gali oku­ puoti visą Lietuvą. Lordas į tai paaiškino, kad Lenkija bijo palikti Lietuvai sieną su bolševikais, nes lietuviai nesugebės jiems atsispirti. Iš Lietuvos bolševikai veršis toliau į Vokietiją ir sudarys rimtą pavojų Vakarų Europai. Lietuviai, kai jau buvo Vilniuje 1918 m. pabaigoje, be jokio pasipriešinimo, geruoju Vilnių užleido Raudonajai armijai. Bolševikų pajėgos tuo metu Lietuvoje buvo silpnos, ir lenkai po dviejų mėnesių pasiuntę keletą eskadronų juos iš Vilniaus ir Vil­ niaus srities išvijo54. Lietuvos užsienio reikalų ministras teisinosi, kad lietuviai nuo bolševikų neapsigynė dėl to, jog nei Antantės šalys, nei vokiečiai nedavė jaunai lietuvių kariuomenei ginklų. Toliau aiškino, kad jeigu bolševikai užimtų Lietuvą, tai Lenkija gali juos sulaikyti, kad jie nesiveržtų toliau į Europą ties Vyslos koridoriumi. Jis įrodinėjo, kad didžiųjų valstybių politikų siekimas sukurti didelę Lenkijos valstybę, prijungus prie jos Lietuvą, Gudiją, Ukrainą, nesustiprins jos, o atvirkščiai, susilpnins, nes tuose regionuose stiprus tautinis

53

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

atgimimas. Priminė Lietuvos ministras lordui Kerzonui jo paties išvestą sieną, kuri ėjo 200 km nuo Vilniaus. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybe lordas Kerzonas netikėjo aiškindamas, kad nepavyks jos išlaikyti dėl esamos geografinės padėties. Tai ne Skandinavijos ar Balkanų tautų padėtis. J. Purickis buvo Baltijos šalių su Suomija sąjungos šalininkas ir prieš sąjungą su Lenkija. Kerzonas dėstė, kad tokia sąjunga nebus pakankamai stipri, kad atsispirtų vi­ siems pavojams ir todėl būtina jungtis su Lenkija, nes Skandinavijos valstybės Pabaltijyje turi per mažai interesų. Atsisveikindamas Didžiosios Britanijos už­ sienio reikalų ministras pažadėjo pasidomėti Suvalkų sutarties sulaužymu, bet nurodė, kad visa tai priklauso Tautų Sąjungos kompetencijai55. Iš pasikalbėjimo su lordu Kerzonu Lietuvos ministras suprato, kad Londone, kaip ir Paryžiuje, peršama Lietuvai jei ne unija, tai nors federacija su Lenkija, nes anglų politikai buvo prieš mažų valstybių egzistavimą, už jų būrimąsi į didesnes, ypač kai pats lordas Kerzonas tiesiai pasakė: „Negi tokia maža tautelė kaip lietu­ viai gali svajoti būti nepriklausoma tarp tokių didelių imperialistų kaip rusai ir vokiečiai“56. Londone J. Purickis susitiko ir su politinių partijų lyderiais. Pirmiausiai su leiboristais — Dž. R. Makdonaldu (Macdonald), Hendersonu (Henderson), To­ mu (Thomas), Klainsu (Snow den Clynes), Kenedžiu (Kennedy) ir kitais par­ lamento nariais. Kalba buvo ta pati. Anglų atsakymai tapatūs. Makdonaldas teigė, kad nepavyks Pabaltijui ir Suomijai išvengti sąjungos su rusais, o Lietuvai su lenkais. Lenkija ir leiboristams atrodė didvyrė, nes ji sumušė Raudonąją armiją57. Liberalų partijos vadovas Anglijos parlamente buvo H. Askvitas (Herbert Henry Asquith). Jis apie Lietuvą žinojo kiek daugiau, nes ją buvo kelis kartus pervažiavęs geležinkeliu vykdamas į Petrapilį su diplomatinėmis misijomis. Įsiminė Kauno tunelį. Tačiau J. Purickiui jis kalbėjo apie politinę pasaulio integraciją. Aiškino, jog tautos turi būti laisvos, kultūros srityje tvarkytis sava­ rankiškai, bet politiniu požiūriu turi jungtis į didesnius vienetus, daug mažų valstybėlių, ir dar dažnai tarp savęs kariaujančių, stumia žmoniją atgal. Anglus vadina imperialistais, bet jie yra tik pasaulio tvarkytojai, duoda tautoms kultū­ ros ir net politinę laisvę, bet jie jas ir tvarko. H. Askvitas irgi siūlė lietuviams su lenkais sueiti į kokią nors politinę sąjungą. Su konservatorių vadovais anglų parlamente A. Tiškevičius rekomendavo J. Purickiui nesusitikti, nes jie Lietuvą kaltino bolševizmu ir buvo labai paveikti priešiškos Lietuvai propagandos. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministras ry­ žosi vizitui pas konservatorių lyderį E. Bonar Lovą (Andrew Bonar Low). Sis iš karto pradėjo kaltinti pokarinės Europos politikų klaidas, kad jie prikūrė daug naujų mažų valstybėlių. Atsirado antri Balkanai. Greitai visi lingvistiniai dialektai panorės turėti savo valstybėles, kur tai nuves? Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europoje buvo 25 valstybės, ir tai per daug. Kiek jų bus dabar? Tik iš vienos Rusijos kiek jų išdygo? Tai trukdo progresą bei socializaciją, uždeda naštą išlaikyti didelę ir nereikalingą administraciją. Jis siūlė Lietuvos ministrui galvoti su kuo reikėtų sueiti į sąjungą, nes kitaip nepriklausomybės išlaikyti nepavyks. Čia J. Purickis irgi užsimojo plačiai. Atsakydamas pabrėžė, kad reika susiburti Baltijos valstybėms ir sudaryti sąjungą su Skandinavija ir Anglija. A. Bonar Lovui ši idėja patiko, nes, jo nuomone, tai užkirstų kelią vokiečių įtakai Pabaltijyje ir Baltijos jūroje58.

54

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Sakytume palankiausią poziciją Lietuvos atžvilgiu J. Purickiui ir A. Tiškevi­ čiui išdėstė Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. Loidas Džordžas (David Lloyd George). Jis nemėgo lenkų politikų ir teigė, kad Lenkijos valstybė turi laikytis tų sienų, kurios yra nustatytos Paryžiaus taikos konferencijos, jos ne istorinės, o etnografinės. Pasmerkė L. Želigovskio smurto veiksmus prieš Lie­ tuvą, bet Lietuvos užsienio reikalų ministrui pagalbos pasiūlė ieškoti ir bylą spręsti Tautų Sąjungoje. Jis irgi siūlė Vilniaus krašto priklausomybės klausimą spręsti plebiscito keliu59. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pagyrė Len­ kiją už atlaikymą bolševizmo pavojaus Europos civilizacijai. Abejojo, ar pavyks atstatyti Suvalkų sutarties nutarimus, bet pažadėjo remti kiekvieną Tautų Sąjun­ gos sprendimą, koks jis bebūtų60. Po šio pokalbio J. Purickis ryžosi susitikti su lordu R. Sesiliu (Robert Cecil), vienu iš Tautų Sąjungos Anglijoje politinių veikėjų. Jis buvo šios organizacijos kūrėjas, nes 1919 m. Paryžiuje rengė Tautų Sąjungos paktą. R. Sesilis teigė, kad Želigovskio veiksmai neteisėti ir Tautų Sąjungos nustatytų veiksmų griovimui turi būti užkirstas kelias61. Anglijos dėmesį Rytų Europos problemoms tuo metu susilpnino Lenkijos pasirašyta su Rusija paliaubų sutartis. Be to, Didžiosios Britanijos vyriausybė J. Purickio lankymosi metu turėjo vidinių sunkumų. Todėl spalio 28 d. J. Puric­ kis pranešė į Kauną užsienio reikalų viceministrui P. Klimui, kad anglai, pasi­ tarę su prancūzais, pataria Lietuvai laukti, ką pasakys Briuselyje vykstanti Tautų Sąjungos Tarybos sesija62. Tuo tarpu tą pat dieną pasibaigusių Tautų Sąjungos Tarybos sesijos posėdžių dalyviai Briuselyje tinkamiausiu būdu lietuvių ir lenkų ginčui išspręsti numatė plebiscitą. Grįžęs į Lietuvos atstovybę apie jį J. Purickis sužinojo tos pat dienos vakarą. Plebiscito iniciatoriumi sesijoje spalio 26 d. buvo Belgijos užsienio reikalų mi­ nistras ir Tarybos pirmininkas P. Himansas (Paul Hymans). Lietuvos atstovas A. Voldemaras su tuo pasiūlymu tuoj sutiko63. Tuo tarpu Lenkijos atstovas S. Askenazis (Szymon Askenazy) pareiškė, kad jis norįs palaukti su atsakymu. Po poros dienų lenkų atstovas sutiko su plebiscitu pateikdamas kai kuriuos reikalavimus. Tarp jų, kad Želigovskio kariuomenė Vilniaus krašte būtų pertvarkyta į miliciją. Sužinojus apie šį Tautų Sąjungos nutarimą ir A. Voldemaro sutikimą su rei­ kalavimu organizuoti plebiscitą, Lietuvoje kilo didelis nepasitenkinimas. Vy­ riausybė ėmė svarstyti, ką reikėtų daryti, nes esant okupacinei kariuomenei jis galėjo būti nepalankus. Atmesti nebuvo galima, nes Lietuvos atstovas Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje A. Voldemaras buvo jau sutikęs su Tautų Sąjungos sprendimu. Be to, tuo metu Želigovskio kariuomenė veržėsi vis giliau į Lietuvą. J. Purickiui plebiscitas nepatiko, nepatiko jis ir kitiems Vyriausybės nariams. Lietuvos užsienio reikalų ministras dar bandė ieškoti prieš plebiscitą paramos Anglijoje. Susitiko su iš Briuselio grįžusiu anglų atstovu Tautų Sąjungos Tary­ boje A. Balfūru. Šis pakartojo Tautų Sąjungos nutarimą, lenkų argumentus dėl Vilniaus ir Kauno prieštaravimą. Jis nieko konkretaus nepažadėjo64. Tautų Sąjunga atsakymą siūlė duoti per dvi dienas. A.Voldemaras Briuselyje derėjosi, kad būtų leista apsigalvoti per 10 dienų. Anglai patarė atsakymą duoti kuo greičiau, nes per 10 dienų lenkai gali užimti Kauną ir tada padėtis dar labiau susikomplikuos Lietuvos nenaudai. Lietuvos vyriausybė 1920 m. rugsėjo 16 d. nota Tautų Sąjungai buvo įsiparei­ gojusi, kad besąlygiškai sutiks su jos sprendimu Lietuvos ir Lenkijos konflikte.

55

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

J. Purickis pirmininkauja „Trimito“ redakcijos komisijai skirstant dovanas prenumeratoriams

Atsisakius nuo plebiscito reiškė dar labiau pabloginti santykius su didžiosiomis Vakarų Europos valstybėmis. Lietuvos užsienio reikalų ministrui baigiant vizitą Londone, iškilo dilema. Apmąstęs susiklosčiusią situaciją, spalio 30 d. jis pasiuntė į Kauną telegramą, kurioje teigė, kad su plebiscitu teks sutikti: „Kitaip nustosime Alijantų ir An­ glijos opinijos paramos, o savo pajėga lenkams atsispirti negalėsime“65. Tačiau pats ministras ir kiti Lietuvos politikos vadovai laviravo, delsė. Matydami, kad Lenkija irgi nepatenkinta plebiscitu, jie stengėsi pasirodyti paklusnesni Tautų Sąjungos sprendimams, laukti, kad lenkai atsisakytų pirmieji. Dr. J. Purickis išbuvęs Londone dvi savaites vėl nuvažiavo Į Paryžių. Lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje, kur jį pamatęs F. Bertelo šūktelėjo: “Na, tai ką, darysim plebisci­ tą?“. Purickis atsakė, kad „darysim, jei nebus krašte lenkų okupacinės kariuo­ menės“. F. Bertelo plebiscitu abejojo. Teigė, kad jei laimės lenkai, tai su plebis­ citu nesutiks lietuviai, o jei lietuviai, nesutiks lenkai. Jis siūlė tartis vieniems tarpusavyje vadovaujantis sveiku protu. Pokalbyje iškilo Klaipėdos problema. F. Bertelo teigė, kad didžiausias pavojus ateityje kils ne iš Rusijos ar Lenkijos, bet iš Vokietijos. Ji atsigavusi atsigręš į Rytus. Todėl lietuviai turi ieškoti sąjungininkų pietuose, nes tas pat laukia ir lenkų. F. Bertelo paglostė J. Purickio savimeilę teigdamas, kad susijungus su Lenkija lie­ tuviai, gabūs ir protingi vyrai, taps jų ministeriais, kaip šiuo metu lietuviai J. Pil­ sudskis ir E. Sapieha vadovauja valstybei ir užsienio politikai. J. Purickis visa tai suprato kaip kultūringą humorą. Prieš išvykdamas iš Paryžiaus J. Purickis dar apsilankė pas Tautų Sąjungos Tarybos pirmininką L. Buržua. Į jo klausimą, ar Lietuva patenkinta plebiscitu, J. Purickis paaiškino, kad negalima būti patenkintam kai krašto sostinėje daro­ mas plebiscitas. Ar prancūzai būtų patenkinti, jei kas įsimanytų daryti plebiscitą Paryžiuje? Tačiau lietuviai sutiko. Jie tik nori, kad tam būtų sudarytos tinkamos sąlygos: išvesta lenkų kariuomenė, aprimtų krašto gyventojai ir pan.66.

56

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Užsitęsusi daugiau kaip mėnesį Lietuvos užsienio reikalų ministro kelionė į Prancūziją ir Angliją padėjo išsiaiškinti didžiųjų politikos vadovų požiūrį į Lie­ tuvą ir jos konfliktą su Lenkija. Kiek pavyko palenkti Lietuvos naudai žymiau­ sius Europos diplomatus, sunku įvertinti, nes jie ir toliau protegavo Lietuvos ir Lenkijos sąjungos idėją, bet reikia manyti, kad Lietuvos pozicija jiems daugiau išryškėjo ir su jos jauna diplomatija palengva imta skaitytis. Tai parodo ir ple­ biscito baigtis: kai po užsitęsusių su Lenkija derybų Lietuva 1921 m. vasario 13 d. nota Tautų Sąjungai nuo jo atsisakė, Vakarų Europos valstybės Lietuvai jokių sank­ cijų netaikė67. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos suartėjimui buvo pateiktas naujas projektas, kurį svarstant J. Purickiui teko aktyviai dalyvauti.

Himanso projektas ir jo atmetimas Naujos Lietuvos ir Lenkijos derybos, Prancūzijos ir Anglijos diplomatams „patarus“, prasidėjo Briuselyje 1921 m. balandžio pabaigoje ir užsitęsė iki bir­ želio pradžios. Deryboms vadovavo tuometinis Tautų Sąjungos Tarybos pirmi­ ninkas P. Himansas. Lietuvai atstovavo P. Klimas, E. Galvanauskas ir V. Jurgu­ tis. Tai buvo pirmasis derybų etapas. Jame buvo aptariamas net 15 straipsnių Himanso pateiktas projektas. Projekte buvo numatyta įvykdyti Lietuvos ir Len­ kijos susitarimą šiuo pagrindu: bendra ekonominė ir karinė konvencija, derina­ ma užsienio politika, Lietuva padalinta į Vilniaus ir Kauno administracinius kantonus, garantuojant Lenkijos įtaką Vilniaus kantone. Šio projekto svarsty­ mas Briuselyje prasidėjo gegužės 12 d. Vyko pasitarimai ir Lietuvoje. Gegužės 26 d. J. Purickis į Briuselį Lietuvos delegacijai pranešė, kad P. Himanso pateik­ tą projektą reikia priimti kaip pagrindą diskusijoms. Argumentavo tuo, kad tokia yra anglų ir italų politikų nuomonė68. Derybų metu Europos didžiųjų valstybių diplomatija spaudė Lietuvą priimti Himanso projektą, teigdama, kad jo nepriėmus Lietuva niekada negaus Vil­ niaus ir nebus pripažinta de jure. Spaudžiama buvo ir Lenkija, kad ji būtų nuo­ laidesnė Lietuvai. Lietuvos ir Lenkijos pozicijoms iš esmės nesutapus, derybos atsidūrė aklavietėje. Birželio 3 d. jos nutrūko. Klausimas vėl buvo perkeltas į Tautų Sąjungos Tarybą. Ji nutarė derybas atnaujinti 1921 m. rugsėjo mėnesį69. Antrasis Lietuvos ir Lenkijos derybų etapas prasidėjo Ženevoje. Svarstymui buvo pateiktas naujas P. Himanso variantas. Jame Lietuvos ir Lenkijos sąjunga planuojama ne kantoninės sistemos pagrindu, bet siūloma suteikti Vilniui plati autonomija. Be to, šiek tiek susilpninti ryšiai tarp abiejų šalių karinėje srityje, nors Lenkijai karo atveju leidžiama naudotis Lietuvos teritorija. Naujas Himan­ so projektas pateiktas Ženevoje jau ne kaip derybų pagrindas, bet kaip susita­ rimas, kurį abiems šalims reikėjo priimti. Kad Lietuvos delegacija būtų nuolai­ desnė ir sukalbamesnė, rugsėjo 22 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, nors tuo metu ji dar nebuvo pripažinta nei Tautų Sąjungos, nei didžiųjų Euro­ pos valstybių de jure70. Prieš Himanso projekto priėmimą Lietuvoje kilo visuotinis pasipriešinimas. Jis buvo svarstomas Seimo frakcijose, partijų susirinkimuose, mitinguose, spau­ doje. Anykščiuose į gatvę gaisrininkus išvedė rašytojas A.Vienuolis. Nepasitenki­

57

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

nimas augo kariuomenėje71. Pagaliau rugsėjo 22 d. notą atsiuntė Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaras G. Čičerinas. Jis pažymėjo, kad Himanso projekto pri­ ėmimas gresiąs Lietuvos nepriklausomybei ir yra nukreiptas prieš Rusiją72. Bolše­ vikinei Rusijai savo kaiminystėje buvo patogiau turėti silpnesnius kaimynus, negu kariniu požiūriu pajėgesnius. Lietuvos vyriausybė tomis sunkiomis aplinkybėmis užėmė laukimo ir delsimo poziciją. Dauguma tuo metu lietuvių politikų buvo prieš Himanso projekto priėmi­ mą. Jie suprato, kad bet kokia sąjunga su Lenkija kelia grėsmę ne tik visiškam Lietuvos valstybingumo praradimui, bet ypač lietuvių lenkėjimo proceso sustiprėji­ mui, kultūros ir savimonės silpnėjimui. Dalis Ministrų Kabineto narių, tarp jų de­ legacijos Ženevoje pirmininkas E. Galvanauskas ir užsienio reikalų ministras J. Pu­ rickis, buvo tos nuomonės, kad reikia tartis, reikalauti, kad Lenkija priimtų sąlygą, jog ji įvykdys Suvalkų sutartį. Padėtis buvo tiek įtempta, kad prieš E. Galvanauską buvo organizuotas net pasikėsinimas. Užsienio reikalų ministras 1921 m. spalio 18—lapkričio 5 d. sušaukė Kaune Lietuvos atstovų užsienyje konferenciją. Joje dalyvavo užsienio reikalų minist­ ras J. Purickis, viceministras P. Klimas, Vakarų departam ento direktorius B. K. Balutis, Lietuvos atstovai užsienyje — O. Milašius (Paryžiuje), T. NorusNaruševičius (Londone), V. Sidzikauskas (Berne), J. Aukštuolis (Amsterdame), I. Šeinius (Helsinkyje), J. Šaulys (Romoje), D. Zaunius (Rygoje), V. Gailius (Berlyne), kiti Užsienio reikalų ministerijos ir atstovybių tarnautojai, tarp jų ir derybų pirmininkas E. Galvanauskas. Diskusijose dėl 2-ojo Himanso projekto buvo aptartos įvairios galimybės už ir prieš projekto priėmimą. Iš diskusijų įvai­ rialypio aptarimo neišryškėja nei priėmimo griežti šalininkai, nei priešininkai, nes kiekvienas dalyvavęs svarstyme stengėsi pateikti galimas teigiamas ir nei­ giamas Lietuvos sąjungos su Lenkija perspektyvas. Aptarta buvo kitų šalių diplomatijos pozicija, Lietuvos karinės galimybės, ekonominės ir kitos vidaus problemos, Lietuvos įvaizdis pasaulyje ir Lenkijoje, galimos pasekmės. Po ilgų svarstymų iš esmės buvo priimtas E. Galvanausko siūlytas atsakymas Tautų Są­ jungai. Jis teigė, kad „mes daug rizikuojame ir priimdami, ir atmesdami 2-rą Himanso projektą, bet absoliučiam atmetime rizika daug didesnė. Atmetus tą projektą, lyg ir nutrūksta Lietuvos ryšiai su pasauliu, ir ji nustoja juridinės pagalbos“73. Labiausiai buvo bijoma, kad, jeigu Lietuva visiškai atmes naują Himanso siūlymą, nebus pripažinta de jure, kad liks neapspręstos jos sienos, neatgaus Vilniaus ir Klaipėdos. Todėl pasiuntinių pasitarime Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje buvo pateikti trys variantai: 1) griežtas atmetimas, 2) visiš­ kas priėmimas ir 3) priėmimas su rezervais. Griežto atmetimo, kaip ir visiško priėmimo niekas iš lapkričio 1 d. 12-tame posėdyje dalyvavusiųjų nepalaikė. Nutarta buvo priimti naują Himanso pasiūlymą su rezervais. Taigi ir toliau buvo norima delsti ir vilkinti derybas74. Be to, buvo intensyviai stebima užsienio šalių reakcija ir požiūris. Jis nebuvo vieningas. Skyrėsi ne tik atskirų šalių, bet ir tų pačių šalių politinių partijų nuomonės, ir tai sudarė galimybes Lietuvos diplo­ matijai laviruoti. Pagaliau reikėjo atsižvelgti ir į vietos gyventojų nuomonę. Todėl nei Vyriausybėje, nei Seime niekas nebalsavo už. Lietuva atmetė sąjungą su Lenkija nenorėdama patekti į per didelį krašo priklausomumą nuo jos. 1921 m. gruodžio 24 d. Lietuvos vyriausybė pasiuntė notą Tautų Sąjungai. Joje buvo pažymima, kad „iš pamatų ir visomis pusėmis apsvarsčiusi aukščiau minė­ tą Tautų Sąjungos Tarybos siūlymą, Lietuvos vyriausybė jaučiasi priversta

58

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

su giliausiu pasigailėjimu pareikšti, kad ji negali priimti jai rekomenduoto su­ sitaikymo“75. Atmetė Himanso pasiūlymą ir Lenkijos vyriausybė. Lenkijos Seimas nenorė­ jo sutikti su per dideliu suverenitetu Lietuvai Vilniaus krašte. Lietuvos ir Len­ kijos sąjunga nebuvo sudaryta.

Baltijos sąjungos klausimas Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis buvo aktyvus Baltijos valsty­ bių sąjungos šalininkas ir savo ministeriavimo metu šia kryptimi nemažai dirbo. Idėja sukurti Lietuvos ir Latvijos federaciją kilo dar Pirmojo pasaulinio karo metais JAV lietuvių politiniuose pasitarimuose. Po karo jungtis į sąjungą skatino mažąsias valstybes didžiosios, ką matėme iš J. Purickio kelionės į Prancūziją ir Angliją. Sakoma, kad toji idėja priklausė V. Čerčiliui, kitų nuomone, — lenkų diplomatams Paryžiuje 1919 m., kad sėkmingiau būtų užkirstas kelias Sovietų Ru­ sijos pasaulinės revoliucijos plėtimo tikslams. Paryžiaus taikos konferencijoje buvo siūloma sudaryti bendrais ekonominiais interesais pagristą Danijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Rusiją ir Vokietiją. Tačiau tarp tų busimųjų sąjungininkų buvo nemažai prieštaravimų ir kovodamos prieš bolševikinę Rusiją savo veiksmus šiek tiek derino tik trys Baltijos valstybės. Pirmieji tų šalių pasitarimai prasidėjo Rygoje 1919 m. rugsėjį, 1919 me­ tais ir 1920 m. pirmojoje pusėje jų vyko net keletas. J. Purickio ministeriavimo laikotarpiu iš naujo politinės karinės Baltijos valstybių sąjungos klausimas iškilo 1920 m. vasarą, kai Raudonajai armijai konflikto su Lenkija metu veržiantis į Lenkiją, Vakarų Europos diplomatija ieškojo galimybių ją sulaikyti. Be to, tuo metu buvo imtas spręsti Lietuvos ir Lenkijos konfliktas Spa mieste (Belgija). 1920 m. rugpjūčio 6 d. prasidėjo Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Len­ kijos konferencija Bulduriuose (prie Rygos). Konferencijos tikslas buvo gauti Lenkijai pagalbą kare su bolševikine Rusija iš Baltijos šalių, konkrečiai iš Lie­ tuvos, kad ji leistų per savo teritoriją vežti krovinius ar laikinai užleistų savo teritoriją lenkų kariuomenei, kovojančiai su Raudonąja armija. Lenkija siekė ne tik visų penkių dalyvių sąjungos, bet ir sutarties su kiekviena valstybe atskirai. Estija ir Latvija norėjo sudaryti penkių šalių sąjungą. Suomija siūlė idėją atidė­ ti. Lietuva norėjo Lenkijos ir Sovietų Rusijos kare laikytis neutraliteto. Jos de­ legacijai Bulduriuose buvo įsakyta nepasirašyti jokios sutarties, kurioje daly­ vaus Lenkija. Nurodyta siekti tik trijų Baltijos valstybių sąjungos. Tokia sąjunga sustiprintų Estijos, Latvijos ir Lietuvos tarptautinę padėtį, leistų atlaikyti di­ džiųjų valstybių spaudimą, pagreitintų Lietuvos pripažinimą de jure, įgalintų suderinti Baltijos valstybių vyriausybių politiką Rusijos atžvilgiu76. Konferencijos metu Lenkijos kare su Raudonąja armija įvyko persilaužimas. Lenkų kariuomenė atėjo į Lietuvą. Tarp Lenkijos ir Lietuvos atsinaujino karo veiksmai. Lietuvos delegacija konferencijoje kategoriškai atmetė bet kokią sąjungą su Lenkija. Lietuvos delegacijos vadovas J. Šaulys derėjosi tik su Latvijos delegacijos vadovu Z. Mejerovicu ir Estijos — K. Pusta. Buldurių konferencijoje buvo pasirašyta politinė sutartis ir sudarytas karinės konvencijos projektas, bet matydamos Lenkijos kariuomenės veržimąsi į Lietuvą,

59

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

i

■

i;

Dr. J. Purickis.

i) Iš Vilniaus pagrobimo laikų. (Žiūr. 22 nr.). Prieš išvažiuojant iš Londono, nusprendžiau dar k a rtą pasim aty­ ti su lordu Curzonu, užsienių re i­ kalų ministeriu. Curzonas priėm ė mane tokiu pat būdu ir net tokioje pat pozoje kaip ir pirm ą kartą. Aš čia nekartosiu ištisai pasikalbėjim o su juo, nes šis pasikalbėjim as savo turiniu buvo panašus į mūsų pasikalbėji­ mą su Balfouru. Man pasakojo, esą Curzonas svarbesniais k lau si­ mais mėgdavo tartis su Balfouru. Į mano reikalavim ą, kad Želi­ govskis kuo greičiausiai būtų iš Vilniaus srities pašalintas ir kad plebiscitas būtų daromas tik žy­ miai vėliau po lenkų pasitraukim o, Curzonas atsakė, kad taip m ananti ir Did. Britanijos vyriausybė. Že­ ligovskis tu rės išeiti, o jo v ietą užimsianti n eutrali kariuomenė. Didžiosios Britanijos vyriausybė jau svarstė šį reikalą ir n u tarė iš savo pusės duoti tiek anglų kariu o ­ menės, kiek Tautų Sąjunga p a re i­ kalaus. Į mano pastabas, kad ¡plebisci­ tas n ėra šiuo atveju nęj tinkam a nei teisinga priemonė, Curzonas, atsakė, jog Did. Britanijos vyriau­ sybė negalinti šio dalyko spręsti iš esmės. Ji visai pasitikinti T autų Sąjunga ir rem sianti jos nutarim us. — His M ajesty G ouvernem ent nori tik taikos — pareiškė man

atsisveikindam as lordas Curzonas ir teisingos taikos.—Jis tikisi, kad Lietuvos ir Lenkų valdžios nori to paties. — Lietuvos valdžia savo veiks­ mais parodė, kad ji nori tiktai ta i­ kos, b e t apie lenkų valdžią šito pasakyti negalima. Sutarčių lau­ žymas taikos sukurti negali. Vo­ kietija už sutarčių laužymą ir B el­ gijos n eu traliteto įžeidimą buvo skaudžiai nubausta, o lenkams nieko,— atsakiau aš į Curzono p a ­ stabą. —- Did. Britanijos . vyriausybė darė k ą galėjo, kad Suvalkų su tar­ tis būtų atstatyta, bet ne nuo jos vienos šitai pareina. Man vėliau buvo pasakota, kad ir Lloyd Georgeas tuometinis anglų prem jeras ir lordas C urzo­ nas—užsienių reikalų ministeris, sužinoję apie Želigovskio smurtą, buvo pasikvietę lenkų am basado­ rių Londone ir su juo turėję labai sm arkų pasikalbėjimą, reikalauda­ mi, kad Želigovskis tuoj evakuotų užimtą sritį. Jie netikėję lenkų pa­ sakojimams apie Želigovskio suki­ limą. Buvo rimtų žinių, kad anglai kreipėsi į prancūzus ir italus, siū­ lydami b endrą akciją paveikti len­ kus, kad jie atitrauktų Želigovskį. Bet prancūzai ir italai kitaip p a ­

žiurėjo į šį dalyką, o anglai vieni nenorėjo veikti. M atyti lordas Curzonas, šitai tu ­ rėjo galvoj sakydam as man, jog Anglija padariusi ką galėjusi. Lordas Curzonas šį k a rtą p ra d ė ­ jo kam antinėti mane apie bolševi­ kų įtaką Lietuvoje. Jis klausinėjo, ar pas mus komunizmas yra giliai įleidęs šaknis, ar nėra kom unisti­ nio perversm o pavojaus. Jis g ir­ dėjęs, kad pas mus n e t vyriausy­ bėje esą prijaučiančių komunizmui žmonių. Aš į tai atsakiau, kad tai netiesa, kad tokių žmonių pas mus nesą. Tada Curzonas išsitraukė savo užrašų knygutę ir pradėjo skaityti kažin kokias pavardes, kurių iš pradžių negalėjau nė su­ prasti, nes Curzonas negalėjo jų ištarti. Tik gerai įsiklausęs, su­ pratau, jog tai buvo žemės ūkio ministerio A leksos ir žydų reik a­ lams ministerio dr. Soįoveičiko pavardės. Pažvelgęs į Tiškevičių aš p aste­ bėjau jo veide kažin kokį sumiši­ mą. Man toptelėjo mintis, ar tik nebuvo čia paties Tiškevičiaus leidžiami gandai, nes jis baisiai nekentė žydų ir manęs kelis k a r­ tus klausė, ar žemės ūkio m iniste­ ris yra A ngariečio tikras brolis ir ar nėra pavojaus, kad ministeris A leksa pereitų bolševikų pusėn. — Šitie asmens toki p a t bolševi-

Iš 1934 m. „Trimite“ atspausdintų J. Purickio atsiminimų apie jo lankymąsi Didžiojoje Britanijoje

Vilniaus užgrobimą spalio 9 d., kaimyninės valstybės neratifikavo politinės sutar­ ties ir dėl to liko neįgyvendinta karinė konvencija. Dar vienas bandymas sudaryti sąjungą žlugo. Pablogėjo net Lenkijos santykiai su Latvija, nes latviai išsigando lenkų armijos artėjimo prie Daugpilio. Latvija ėmė padėti Lietuvai ginklais, amu­ nicija ir savanoriais77. Nuo 1921 m. Lietuvos vyriausybė nebesiųsdavo savo atstovų į konferencijas, kuriose dalyvaudavo Lenkija. Baltijos sąjunga dėl to nemirė ir J. Purickis rodė daug iniciatyvos ją toliau plėtoti. Gegužės pradžioje jis buvo nuvykęs i Rygą ir Taliną. 1921 m. gegužės 14 d., kai Briuselyje vyko Lietuvos ir Lenkijos derybos, Lietuva ir Latvija pasirašė slaptą protokolą, kuris buvo labai artimas politinės sąjungos sutarčiai. Buvo numatyta ekonominis bendradarbiavimas, bendras frontas prieš Rusiją, Vokietiją, Antantę ir kitus kaimynus. Prieš Lenkiją latviai sutiko padėti lietuviams karinėmis medžiagomis, jei lenkai pultų — net žmonė­ mis, nes tokiu atveju grėstų pavojus ir Latvijai. Pasirašyti karinę sutartį Latvija atsisakė. Taline J. Purickiui sekėsi kur kas sunkiau. Estijos vyriausybė neprieštaravo prieš trijų sąjungą, nukreiptą prieš Lenkiją, bet stojo už penkių valstybių sąjun­ gą, kurioje Lenkija būtų stambiausias ir stipriausias sąjungininkas78.

60

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Nepaisant to, kad neįgyvendino savo siekių, dr. J. Purickis šios kelionės me­ tu vilties neprarado ir veikė toliau, kad galutinai nesužlugtų padaryta pradžia kuriant Baltijos valstybių sąjungą. Jam veikiant šioje srityje pritarė Anglijos atstovas Baltijos kraštams E. Viltonas (Wilton), nes anglų diplomatija ši regio­ ną norėjo išlaikyti savo įtakoje ir nenorėjo leisti įsigalėti Prancūzijai ir jos re­ miamai Lenkijai. Tuo metu buvo sustiprinti Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo ryšiai. Lat­ vija su Estija pasirašė karinę sutartį. Lietuvai tai irgi teikė vilties. Nepavykus sudaryti sąjungos, J. Purickis ėmėsi naujos iniciatyvos — užsie­ nio reikalų ministrų bendradarbiavimo. 1921 m. liepos 12—13 dienomis Rygoje buvo sušaukta Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferen­ cija. Joje Lietuvai atstovavo J. Purickis, V. Gylys ir D. Zaunius. Konferencijoje buvo aptarti visų trijų Baltijos šalių užsienio politikos derinimo ir karinės sąjun­ gos sudarymo klausimai. Lietuvos vyriausybės siūlytame karinės konvencijos projekte buvo numatyta visoms valstybėms kartu ginti savo nepriklausomybę nuo Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos. Visų trijų šalių kariuomenei turėjo vado­ vauti vienas vyriausiasis kariuomenės vadas ir jungtinis generalinis štabas79. Ta­ čiau ir Rygoje nei karinė, nei politnė sąjungą nebuvo sudaryta. Rygos konferen­ cijos dalyviai tik pripažino būtinumą derinti užsienio politiką, rengti užsienio reikalų ir ekonomikos ministrų pasitarimus, sudaryti konsulines, pašto-telegra­ fo, nusikaltėlių išdavimo ir kitas konvencijas. Prancūzų diplomatija, atsakydama į Rygos konferenciją, liepos 25 d. Helsin­ kyje inspiravo Suomijos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų konferenciją. Joje buvo aptarti susirinkusiųjų tarpusavio santykiai ir jų politikos su Rusija koordinavimas. Buvo keliamas Baltijos sąjungos be Lietuvos sudary­ mo klausimas. Latvija tai atmetė, nors prieš tai ji vykdė dvišales derybas su Lenkija. Taip baigėsi primieji bandymai sudaryti tvirtesnį Baltijos šalių bendradar­ biavimą, įforminti kokią nors politinę ar karinę sąjungą. Tačiau jie nebuvo paskutiniai. Ta kryptimi derybos vyko toliau, bet jau be ministro J. Purickio iniciatyvos. Dr. J. Purickiui ministeriaujant buvo išspręstas dar vienas aktualus Lietuvos ir Latvijos santykiams klausimas — nustatyta tarp abiejų valstybių siena. Nuo carizmo laikų tarp Lietuvos ir Latvijos nusistovėjusi Kuršo ir Kauno gubernijos siena neatitiko etnografinės lietuvių ir latvių gyvenamos teritorijos sienos, nes net Palanga buvo priskirta Kuršo gubernijai. Todėl susikūrus dviem nepriklau­ somoms valstybėms teko spręsti nelengvą sienos klausimą. Klausimas sprendėsi sunkiai. Latviai pretendavo į Mažeikius, nes kitaip būtų suardytas jų geležinke­ lis. Lietuviai norėjo gauti prie Baltijos jūros uostą ir pretendavo į Liepoją. Buvo ir kitų nesutarimų. 1920 m. rugsėjo mėnesį buvo pasirašytas Lietuvos ir Latvijos vyriausybių susitarimas sienų klausimą spręsti per arbitražą. Superarbitru buvo pasirinktas anglų prof. D. Simpsonas. Komisija dirbo nuo 1920 m. gruodžio 29 d. iki 1921 m. kovo 21 d. Palyginus naują sieną su senąja gubernijų siena, matyti, jog Latvija gavo iš Lietuvos 27 455 dešimtines, o Lietuva iš Latvijos buvu­ sios teritorijos — 19 105 dešimtines žemės80. 1921 m. gegužės 14 d. Lietuva ir Latvija Rygoje pasirašė sienai nustatyti konvenciją ir instrukcijas. Lietuvos vardu pasirašė užsienio reikalų ministras J. Purickis, Latvijos — Z. Mejerovicas.

61

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Kiti J. Purickio pasiekimai tarptautinėje politikoje Vienu iš svarbių uždavinių atėjusiam į Vyriausybę J. Purickiui buvo tarptau­ tinis Lietuvos pripažinimas. Iki tol vienintelė Lietuvą de facto ir de jure buvo pripažinusi tik Vokietija. Daugiau valstybių buvo pripažinę de facto. Tai — Šve­ dija, Japonija, Norvegija, Anglija, Suomija, Latvija, Prancūzija. Tose šalyse, ži­ noma, ir kitose neoficialiai veikė Lietuvos atstovybės. Jų vienokio ar kitokio rango atstovų buvo Lietuvoje. Didžiosios valstybės įvairiems klausimams spręsti vis dar siuntinėjo komisijas. J. Purickio ministeriavimo laikotarpiu Lietuvos atstovams buvo keliamas reikalavimas visomis galimomis priemonėmis siekti krašto valstybingumo pripažinimo. Tuo tikslu po užsienio šalis važinėjo ir pats ministras, kartu spręsdamas ir kitus aktualius klausimus. Ir šis tas buvo pasiek­ ta . De facto Lietuvą 1920 m. antrojoje pusėje—1921 m. pripažino Lenkija, Rusija, Argentina, Estija, Meksika, Šveicarija, Danija, Olandija, Brazilija. Kai kurios iš paminėtųjų pripažino ir de jure. Tai Švedija, Norvegija, Latvija, Sovietų Rusija, Argentina, Estija, Meksika, Šveicarija, Danija, Olandija, Brazilija. Kaip jau minėjome anksčiau, Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kaip lygiateisė narė ir atlikdavo joje kai kurias pareigas. Dr. J. Purickis ministeriavimo metu užsienio šalyse kūrė Lietuvos atstovy­ bes. Keitė atstovus. Taip 1921 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausybė gavo teisę turėti savo atstovą prie Šventojo Sosto. Iki to laiko atstovo pareigas Vatikane atlikdavo kun. J. Narjauskas. Dabar juo tapo paskirtas pasaulietis K. Bizauskas. 1921 m. gruodžio 12 d. Popiežius paskyrė Lietuvai laikiną atstovą jėzuitą A. Cechinį (Antonio Zecchini). Tuo Vatikanas lyg ir pripažino Lietuvą de facto, nors de jure, o kartu ir de facto oficialiai pripažino tik 1922 m. lapkričio 10 d. 1921 m. balandžio 2 d. buvo įkurta Lietuvos atstovybė Italijoje. Atstovu prie Kvirinalo buvo paskirtas J. Šaulys. Pakeistas buvo ir Lietuvos atstovas Anglijoje A. Tiškevičius, nes J. Purickio nepatenkino jo darbas, ypač jo vizito Didžiojoje Britanijoje metu. Atstovu į Angli­ ją 1921 m. vasario 1 d. buvo paskirtas T. Norus-Naruševičius. Atlikti ir kiti pertvar­ kymai, kurie prisidėjo prie tarptautinių santykių ir ryšių gerinimo bei stiprinimo. Reikia pažymėti dar vieną užsienio reikalų ministro J. Purickio organizaci­ nės veiklos nuopelną. Tai užsienio atstovų ir atstovybių darbo reglamentavimas, diplomatinio korpuso statutas, kuris vėliau nusistovėjo visam Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui. Tas klausimas buvo išspręstas jau minėtoje pasiuntinių konferencijoje 1921 m. Konferencijoje buvo nutarta, kad atstovo yra trys laips­ niai: chargé d ’affaires, ministre résident ir ministre plénipotentiaire. Atstovus ski­ ria ir atleidžia Respublikos prezidentas. Didesnėse šalyse atstovai turi patarėjus ir sekretorius. Didesnėms atstovybėms buvo paskirstytas atstovavimas dar gre­ timose mažesnėse valstybėse. Pavyzdžiui, atstovui Prancūzijoje pavestas atstova­ vimas Belgijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Plačiai buvo aptarti atstovų ir kitų atstovybių darbuotojų atlyginimo klausimai. Nutarta, kad šalyse, kur valiuta pa­ stovi ir aukštesnė kaip Lietuvos, atlyginimas mokamas tos šalies pinigais, o ten, kur lygi ar mažesnė, atlyginimas mokamas auksinais. Algos nustatomos atsižvel­ giant į šeimos padėtį, vietos pragyvenimo lygį ir atstovo uždavinio atlikimo są­ lygas. Privačius butus apmoka valstybė. Ji skiria lėšas reprezentacijai. Keliau­ jant moka dienpinigius.

62

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Lietuvos užsienio reikalų atstovų konferencijoje buvo numatytos konsulatų ir konsulų veiklos sritys: pasų bei vizų sistema, vyrų, žmonų, vaikų dokumentai, pilietybės, įvažiuojančiųjų reikalai, muitų ir rinkliavų klausimai, pajamų ir išlai­ dų įforminimas dokumentais. Nurodyta, kad visos konsulinės pajamos turi būti imamos vietos valiuta. Tais pokario metais didelę reikšmę turėjo greita informacija, tiek iš centro pasiuntinybėms, tiek pasiuntinybių Ministerijai, todėl buvo sutvarkytas kurjerių važinėjimas. Nutarta siuntinėti bendrus su kitomis Baltijos šalimis kurjerius. Reglamentuota informacijos siuntimo ir perdavimo tvarka, agentūros ELTA dar­ bas užsienyje81. Žodžiu, reglamentuota Lietuvos atstovybių ir konsulatų užsie­ nyje padėtis ir veikla. Ministro pirmininko K. Griniaus 1920 m. birželio 23 d. deklaracijoje Seimui, sudarius Vyriausybę, Lietuvos užsienio politikos srityje buvo keliami tokie už­ daviniai: spartinti Lietuvos pripažinimą de jure, gerinti ir plėsti santykius su Vakarų ir Pietų Europos valstybėmis, ypač su Didžiąja Britanija, sudaryti sutartį su Sovietų Rusija, normalizuoti santykius su kitais kaimynais, plėsti ryšius su Mažąja Lietuva82. Šia kryptimi užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, kaip jau matėme iš pateiktos medžiagos, vairavo K. Griniaus Kabineto Lietuvos užsienio politiką. Kiek mažiau jam pavyko nuveikti sprendžiant Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos problemą, tačiau krašto prijungimo prie Lietuvos veikloje irgi buvo atlikti pirmieji žingsniai. J. Purickio ministeriavimo metu nusistovėjo glaudūs Lietuvos vyriausybės santykiai su Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos Taryba. Jos nariai lankėsi Lietuvoje ir būdavo iškilmingai bei šiltai sutinkami. Lietuva įkurdino savo atstovą Klaipėdos krašte. Veikiama buvo ir užsienyje. 1921 m. vasario mėnesį su Mažosios Lietuvos lietuvių surašytu memorandumu dėl Klaipėdos krašto valdymo pertvarkymo ir jo „priglaudimo“ prie Lietuvos į Londoną ir Paryžių vyko žymus lietuvininkų veikėjas V. Gaigalaitis. Londone jam pavyko atlikti savo misiją. Jį priėmė Loidas Džordžas ir tenykščiai politikai, buvo parlamente, kur jis savo reikalą plačiai išaiškino. Į Paryžių nenuvažiavo, nes Prancūzijos vyriausybė dėl formalumų pase jo neįsileido83. Prūsų lietuvių susivienijimo Tarybos vardu Prancūzijos vyriausybei buvo persiųstas aukščiau minėtas memorandumas ir naujai surašytas 1921 m. liepos 30 d. raštas dėl pran­ cūzų administracijos pertvarkymo Klaipėdos krašte. Rašte skundžiamasi sunkia krašto padėtimi ir lietuvininkų noru prisidėti prie Lietuvos. Pas Anglijos minist­ rą pirmininką, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje Klaipėdos krašto klausi­ mu kalbėjosi T. Norus-Naruševičius ir E. Galvanauskas. Jie prašė į Klaipėdą paskirti Anglijos atstovą. Leiboristų lyderio Tomo prašydami Lietuvos pripaži­ nimo de jure kėlė ir Klaipėdos krašto bei uosto reikalingumo Lietuvai klausi­ mus84. Taigi J. Purickis pradėjo ruošti dirvą Klaipėdos krašto prijungimui prie Lie­ tuvos. Jo pusantrų metų vadovavimo Lietuvos užsienio politikai laikotarpis bu­ vo nemažiau sudėtingas, negu pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Reikėjo labai daug įtemptos, lanksčios diplomatijos, didelės energijos ir nemažos kan­ trybės.

63

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

J. Purickio pasitraukimas iš Vyriausybės Dr. J. Purickis iš užsienio reikalų ministro pareigų atsistadydino 1921 m. gruodžio 12 d., nors atleistas buvo nuo 1922 m. sausio 1 d. Reikia pasakyti, kad visas K. Griniaus Kabinetas atsistatydino 1922 m. vasario 1 d. Tuometinio vi­ daus reikalų ministro R. Skipičio teigimu, pagrindinės J. Purickio atsistatydini­ mo priežastys buvo dvi. Jam buvo iškelta byla dėl Užsienio reikalų ministerijos tarnautojų įsijungimo į tuo metu išplitusią kontrabandą ir spekuliaciją. Toji byla žinoma literatūroje „Sacharino“ arba „Keturių Juozų“ pavadinimu, nes sulaiky­ ti prekiniai vagonai su miltais ir sacharinu į Rusiją buvo užplombuoti Užsienio reikalų ministerijos antspaudais. Teismo atsakomybėn buvo patraukti du Užsie­ nio reikalų ministerijos ir du Maskvos atstovybės darbuotojai — J. Purickis, J. Vaitiekūnas, J. Avižonis ir J. Žemaitis. Byla to meto, ypač opozicinėje spau­ doje, buvo labai išpūsta, nukreipta pieš valdančiąją Krikščionių demokratų par­ tiją. Vien revizijos komisijos Maskvoje ir Berlyne pririnkta didžiulė byla smul­ kių kvitų, protokolų ir kitokių dokumentų. Teismo procesas užsitęsė ilgai. Tei­ siamieji buvo išteisinti, tačiau skandalingos istorijos šleifas nusitęsė85. „Sachari­ no“ byla plačiai buvo eskaluojama sovietinėje literatūroje ir istoriografijoje. Antra atsistatydinimo priežastimi R. Skipitis laiko A. Voldemaro veiklą prieš J. Purickį. Jis kaltino užsienio reikalų ministrą nesėkmingomis derybomis su Lenkija, per dideliu dėmesiu Maskvai ir kitomis diplomatinėmis nesėkmėmis86. R. Skipičio išvadoms tenka pritarti, nes kitų J. Purickio atsistatydinimo priežas­ čių nebuvo. Išėjęs iš ministro pareigų, J. Purickis toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos poli­ tiniame ir visuomeniniame gyvenime, vis labiau linkdamas į žurnalistiką, jis toliau dirbo užsienio politikos srityje. Dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1923 m. sausio 13 d., kai Šilutėje buvo sudaryta nauja Klaipėdos krašto direktorija, ji kreipėsi tą pat dieną į Lietuvos vyriausybę, prašydama kuo greičiau atsiųsti diplomatini atstovą. Lietuvos vyriausybė neoficialiu savo atstovu prie Mažosios Lietuvos savanorių vadovybės paskyrė J. Purickį. Jis veikė Peteraičio pavarde, kad paslėptų Lietuvos vyriausybės kišimąsi į Klaipėdos įvykius87. 1925 m. kovo 12 d. J. Purickis, kaip specialus Lietuvos delegatas, buvo pasiųstas į Romą. Jis vežė Popiežiui notą, kurioje buvo protestuojama prieš Vatikano ir Lenkijos konkordatą, pagal kurį Vilniaus krašto bažnyčia buvo pri­ skirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Lietuvos protesto notoje buvo reikalau­ jama, kad Vilniaus bažnytinius reikalus tiesiogiai tvarkytų Vatikanas. Vatikanui nepatenkinus šių reikalavimų, J. Purickis buvo įpareigotas sustabdyti Lietuvos ir Vatikano derybas dėl konkordato ir pareikšti, kad Lietuva Vatikano ir Len­ kijos konkordatą laiko negaliojančiu. Notos įteikimas buvo sunkiai įvykdomas, nes Vatikano politikai sudarė tokias sąlygas, jog nebuvo kam jos priimti. J. Purickiui teko parodyti nemažai apsukrumo ne tik perdirbant ir diplomatiškai švelninant notos turinį, bet ir surasti galimybių, kad ji būtų priimta. Jis notą paskelbė Vatikano spaudoje ir tada popiežiaus diplomatai balandžio 3 d. ją bu­ vo priversti priimti88. J. Purickis su Lietuvos atstovu J. Macevičiumi Vatikane tomis sudėtingomis aplinkybėmis žengė ir dar vieną gudrų diplomatinį žingsnį.

64

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

TilMIIAI

_____________________ i9U METAI LAPKRIČIO M£K t DIENA KR- 44,_________________

J. Purickio rankraščio faksimilė

1934 m. lapkričio 1 d. „Trimito“ viršelis mirus J. Purickiui

Kad nenutrauktų visai santykių, jie nutarė, kad kuriam laikui J. Macevičius išvyksiąs iš Romos, o gegužės 12 d. J. Macevičius įteikė Popiežiaus kurijai atsistatydinimo raštą89. Iš šių faktų matome, kad J. Purickio diplomatinius sugebėjimus Krikščionių demokratų vyriausybė plačiai naudojo sudėtingesniais Lietuvos tarptautinio gyvenimo momentais. Pagaliau 1926 m. jis buvo pri­ imtas į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją Ekonomikos departamento direk­ toriumi. Reikšmingiausias jo atliktas darbas — ekonominės Lietuvos derybos su Sovietų Sąjunga, kai 1926 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietu­ vos ir Sovietų Rusijos nepuolimo ir neutraliteto sutartis. J. Purickis ekonomi­ nėse derybose vadovavo Lietuvos delegacijai ir sudarė gana palankią Lietuvai prekybos sutarti. 1927 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerija J. Purickį paskyrė Teisių ir administracijos departamento direktoriumi. Tačiau kaip Krikščionių demokratų partijos veikėjas greitai turėjo iš Ministerijos pasitraukti. Į gyvenimo pabaigą jis suartėjo su tautininkais. Žurnalistika buvo J. Purickio antroji aistra ir specialybė, kuri jį tiek pasi­ glemždavo, kad nebelikdavo laiko asmeniniam gyvenimui, poilsiui, sportui. Jis buvo neeilinis žurnalistas. Jį galima tam tikra prasme vadinti Lietuvos žurnalistų mokytoju ir tėvu. Pats laikėsi ir kitus mokė žurnalistikos etikos. 1925—1929 m. buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininkas. Nuo 1930 m. iki mir­ ties vadovavo Lietuvos žurnalistų sąjungai, buvo jos kūrėjas.

5. 365

65

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

Dr. J. Purickis bendradarbiavo visuose didžiuosiuose Lietuvos periodiniuo­ se leidinuose. Jis rašė Prancūzijos ir kitų šalių spaudai. Redagavo „Litauen“, „Lietuvą“, „Tautos ūki“. Buvo be galo kūrybingas ir spartus rašyti. Suskaičia­ vome vien „Trimite“ paskutiniais gyvenimo metais per nepilnus 10 mėnesių jo atspausdintus straipsnius. Iš viso 25 straipsniai, be vedamųjų, kurių nepasirašinėdavo nei savo, nei jo mėgiama Vygando pavarde. Vienas vedamasis auklėji­ mo klausimais buvo atspausdintas mirties dieną, o paskutinė atkarpa atsimini­ mų „Iš Vilniaus pagrobimo laikų“ — jau po mirties. J. Purickis rašė Lietuvos užsienio politikos, netolimos praeities, krašto eko­ nomikos, socialiniais ir auklėjimo klausimais. Savo publicistikoje jis jau XX amžiaus 3-čio dešimtmečio pabaigoje—4-o dešimtmečio pradžioje pastebėjo stiprėjančias Europoje ginkavimosi varžybas, Tautų Sąjungos autoriteto smuki­ mą ir kitus reiškinius, kurie atvedė žmoniją į Antrąjį pasaulinį karą. Veiklus J. Purickis buvo ir visuomeninėse, politinėse ar kultūrinėse organi­ zacijose. Jis buvo Ekonominių studijų draugijos, Šaulių sąjungos narys, aktyvus Vilniaus vadavimo sąjungos veikėjas, iš esmės nustatęs tos organizacijos darbo linkmę ir dažnai jai įkvėpdavęs svarbesnius sumanymus. Jis dirbo Lietuvių— vokiečių kultūrinio bendradarbiavimo draugijos, Lietuvių—ukrainiečių draugi­ jos, Lietuvių—estų, Lietuvių—gudų draugijos valdybose, buvo Lietuvių—švedų ir Lietuvių—žydų draugijų valdybų narys ar net pirmininkas. Kartu su kitais įsteigė Paneuropos sąjungą Lietuvoje ir Lietuvių klubą. Priklausė net namų savininkų draugijai Kaune ir įėjo į jos valdybą90. Taigi sąrašas organizacijų, ku­ rioms vienaip ar kitaip vadovavo J. Purickis, didelis. Kaip spaudos atstovas, jis dalyvaudavo įvariose užsienio konferencijose, žurnalistų susibūrimuose. Mirė dr. J. Purickis visiems nelauktai ir netikėtai 1934 m. spalio 25 d. Kaune sulaukęs 51-erių metų. Jo jautri širdis neatlaikė įtempto darbo ir kai kurių moralinių bei politinių nuostatų perkainavimo. Spalio 27 d. savo pirmininko laidotuves organizavo Žurnalistų sąjunga, atsakingas už jas buvo J. Paleckis. Laidotuvių eisena Vytauto prospektu tęsėsi nuo Parodos gatvės iki Evangelikų reformatų kapinių. Dalyvavo visas diplomatinis korpusas. Kalbėjo 20 žmonių — diplomatai ir žurnalistai, lietuviai ir užsieniečiai. Savo buvusio dvasininko katalikų dvasininkija nelaidojo katalikiškose kapinėse, nes mirė staiga, todėl neatliko išpažinties ir negavo paskutinio patepimo. Laidotuvių bažnytines apei­ gas atliko ir kalbą kapinėse pasakė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendantas, bažnyčios istorijos profesorius Povilas Jakubėnas. Namuose giedojo stačiatikių dvasininkas, nes žmona Elena buvo ukrainietė. Ji taip sureagavo į kun. Antano Šmulkščio, kartu su J. Purickiu dirbusio toje pat Lietuvos Seimo frakcijoje, atsisakymą palaidoti vyrą katalikiškai. Mirė J. Purickis nepalikęs vaikų, kaip ir kiti keturi jo broliai. Toji aplinkybė, be „Sacharino“ bylos ir išėjimo iš kunigų luomo, lėmė, kad ši iškili ir daug Lietuvos valstybės kūrimo labui nuveikusi asmenybė buvo užmiršta tiek emig­ racinėje, tiek sovietinėje lietuvių literatūroje ir istoriografijoje.

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

IŠNAŠOS

1Gira L. Iš mano atsiminimų apie J. Purickį // Vairas. — 1935. — Nr. 1. — P. 32—37; Bagdonas Matas. A.a. Dr. Juozui Purickiui atminti // Trimitas. — 1934. — Nr. 44. — P. 857. 2Yčas M. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais. — K., 1991. — P. 16; Dr. J. Purickis. Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metu // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis (1918—1928). — K., 1990. — p. 44—59. 3Bartuška V. Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliai. — Klaipėda, 1937. — P. 325. 4Bagdonas Matas. Min. str. — P. 858. 5Yčas M. Min. veik. — P. 16—17; Dr. J. Purickis. Min. str. — P. 46. '’Yčas M. Min. veik. — P. 23; Dr. J. Purickis. Min. str. — P. 47—48. 7Dr. Purickis. Atsiminimai iš darbų dėl Lietuvos nepriklausomybės // Trimitas. — 1933. — Nr. 36. — P. 705; Ten pat. — 1933. — Nr. 37. — P. 725; Ten pat. — 1933. — Nr. 38. — P. 744; Ten pat. — 1933. — Nr. 39. — P. 765; Ten pat. — 1933. _ Nr. 40. — P. 785. 8Kan. Steponaitis A. Tėvynėje ir pasauly. Prisiminimai ir apybraižos. — New York, 1962. — P. 114. 9Ten pat. — P. 115—116. "’Bartuška V. Min. veik. — P. 154. “ Ten pat. — P. 156. 12Kan. Steponaitis A. Min. veik. — P. 120—121; Dr. J. Purickis. Lietuvių veikimas Šveicarijoje didžiojo karo metu // Pirmasis nepriklausomos... — P. 56—58. l3Bartuška V. Min. veik. — P. 299. 14Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917—1918. — V, 1991. — P. 159. 15Dr. Yčas M. Dr. J. Purickis ir karaliaus rinkimai // Vairas. — 1934. — Nr. 12. — P. 465—470. 16Ten pat. — P. 471—472.

5*

17Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva. Atsiminimai. — Chicago, 1967. — P. 14. lsTen pat. — P. 320—321. '^Vygandas. Lietuvio idealas ir valstybingumas // Trimitas. — 1934. — Nr. 4. — P. 62. 20Gira L. Iš mano atsiminimų apie J. Purickį // Vairas. — 1935. — Nr. L — P. 138. 2lSenn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918—1820. — V, 1992. — P. 82—83. "Laurinavičius Č. Lietuvos—Sovietų Rusijos Taikos sutartis. — V,1992. — P. 133— 136. 23Ten pat. — P. 140. 241920 m. liepos 9 d. Ministrų Kabineto posėdžio protokolas // LCVA. — E 923. — Ap. 1. — B. 86. — L. 214. 25Purickio J. telegrama Lietuvos derybų delegacijai Maskvoje // LCVA. — F. 383. -— Ap. 7. — B. 77. — L. 119—120. 261920 m. liepos 10 d. delegacijos Maskvoje telegrama Užsienio reikalų ministerijai (toliau — URM) // Ten pat. — L. 112. 27Žepkaitė R. Lietuva ir didžiosios valstybės 1918—1939 m. — K.,1986. — P. 47. 2SPurickio J. 1920 m. liepos 13 d. nota G. Čičerinui // LCVA. — L. 383. — Ap. 7. — B. 77. — L. 98, 100. 29Lietuva. 1920. — Liep. 20; Tauta. — 1920. — Liep. 20. 30Laurinavičius Č. Min. veik. — P. 149—150. 31Ten pat. — P. 148—150. 321920 m. liepos 21 d. Ministrų Kabineto posėdžių protokolai // Ten pat. — F. 923. — Ap. L — B. 86. — L. 233. 33Instrukcija Lietuvos delegacijai, vykstančiai Į Buldurių konferenciją 1920 m. rugpjūčio 10 d. // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 72. — L. 17. 34Laurinavičius Č. Min. veik. — P. 156. 35Urbšys J. Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai. — K.,1932. — P. 27. 36Lossowski P. Stosunki polsko-litewskie w

67

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

latach 1918—1920. — Warszawa, 1966. — L. 220, 224. 37Nauja lenkų invazija // Lietuva. — 1920. — Rugs. 2; Lietuvos vyriausybės nota dėl lenkų puolimų // Lietuva. — 1920. — Rugs. 2. 3SLenkų nota Lietuvos vyriausybei ir atsakymas į ją // Lietuva. — 1920. — Rugs. 7; Urbšys J. Min. veik. — R 27. 39Dėl naujos lenkų notos // Lietuva. — 1920. — Rugs. 12; Lietuvių lenkų santykiai // Ten pat. — 1920. — Rugs. 13; Urbšys J. Min. veik. — P. 28. 40Kalvarijos derybos // Lietuva. — 1920. — Rugs. 21; Derybos Kalvarijoje pertrauktos // Lietuva. — 1920. — Rugs. 21. 41Urbšys J. Min. veik. — P. 37. 42Lietuviai nori Lietuvių—Lenkų klausimą taikiai išspręsti // Lietuva. — 1920. — Rugs. 26; Lenkai skelbia karą Lietuvai // Ten pat. 43Dr. Purickis J. Iš Vilniaus pagrobimo laikų // Trimitas. — 1933. — Nr. 43. — P. 847. 44Ten pat. — 1934. — Nr. 7. — P. 136; Nr. 8. — P. 151; Nr. 9. — P. 173—174; Lietuva. — 1920. — Spal. 30. 45Ten pat. “ Urbšys J. Min. veik. — P. 37. 47J. Purickio 1920 m. spalio 12 d. pranešimas iš Paryžiaus // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 73. — L. 46. 4SPurickis J. Iš Vilniaus pagrobimo laikų // Trimitas. — 1934. — Nr. 7. — P. 136. 49J. Purickio 1920 m. spalio 12 d. pranešimas iš Paryžiaus // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 73. — L. 46. -"’‘’Purickis J. Iš Vilniaus pagrobimo laikų // Trimitas. — 1934. — Nr. 8. — P. 151; Nr. 9. — P. 173—174. 51J. Purickio pranešimas iš Paryžiaus URM // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 74. — L. 118; Tautų Sąjunga įsako lenkams evakuoti Vilnių // Lietuva. — 1920. — Spal. 19. 52Tautų Sąjungos kontrolė // Lietuva. — 1920. — Spal. 6; Kontrolės komisija dėl dabartinės padėties // Ten pat. — 1920. — Spal. 12; Purickis J. Iš Vilniaus pagrobimo laikų // Trimitas. — 1934. — Nr. 10. — P. 192—193; Nr. 11. — P. 211; Nr. 12. — P. 231. 53Ten pat. — 1934. — Nr. 13. — P. 249; Nr. 14. — P. 271. 54Ten pat. — 1934. — Nr. 14. — P. 271. 55'Ten pat. — 1934. — Nr. 15. — P. 292—293. 56Steponaitis A. Min. veik. — P. 136; Purickis J. Seimų laikai // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos... — P. 109. “ Purickis J. Iš Vilniaus pagrobimo laikų // Trimitas. — 1934. — Nr. 16. — P. 309. 58Ten pat. — 1934. — Nr. 17. — P. 329—330.

59Ten pat. — 1934. — Nr. 18. — P. 349. “ Ten pat. — 1934. — Nr. 19. — P. 369. 6lTen pat. — 1934. — Nr. 21. — P. 411— 412; Nr. 22. — P. 430. “ 1920 m. spalio 28 d. J. Purickio telegrama URM // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 74. — L. 116. 63P. Klimo raportas J. Purickiui, rašytas 1920 m. gruodžio 4 d. // Ten pat. — B. 92. — L. 121—132. “ Purickis J. Iš Vilniaus pagrobimo laikų // Trimitas. — 1934. — Nr. 22. — P. 430. 65J. Purickio telegrama Į Kauną vyriausybei // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 92. — L. 238. “ Purickis J. Iš Vilniaus pagrobimo laikų // Trimitas. — 1934. — Nr. 26. — P. 510. 67Mūsų Vyriausybės nota T. S. dėl plebiscito // Lietuva. — 1921. — Vas. 19. “ 1921 m. gegužės 22 d. P. Klimo telegrama iš Briuselio J. Purickiui i Kauną (joje pateikta Himanso projekto santrauka) // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 128. — L. 132—134; ten pat. — L. 144—115. “ 1921 m. birželio 4 d. P. Klimo raportas užsienio reikalų ministrui į Kauną // Ten pat. — B. 129. — L. 31. 7(,Lietuva priimta į Tautų Sąjungą // Lietuva. — 1921. — Rūgs. 24, 71Rezoliucija, priimta Kauno gyventojų mitinge. Kiti pranešimai iš vietų // Lietuva. — 1921. — Lapkr. 3. 72Čičerino nota Lietuvai // Lietuva. — 1921. — Rūgs. 24. 73Lietuvos užsienio atstovų konferencijos protokolai. 7 posėdis. 1921 m. spalio 27 d. // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 118. — L. 140; Tamošiūnas Mindaugas. Lietuvos užsienio atsovų konferencija Kaune // Lietuvos istorijos metraštis. — 1995. — V, 1996. — P. 249. 74Ten pat. — L. 84—85; — P. 256—257. 75LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 136. — L. 37. 761920 m. rugpjūčio 10 d. J. Purickio instrukcija Lietuvos delegacijos į Rygos konferenciją pirmininkui J. Šauliui // Ten pat. — B. 82. — L. 138—140. 771920 m. rugpjūčio 10 d. J. Šaulio pranešimas užsienio reikalų ministrui iš Rygos // Ten pat. — L. 15; J. Šaulio 1920 m. lapkričio 15 d. pranešimas iš Rygos // Ten pat. — B. 72. — L. 54—63. 7SJ. Purickio 1921 m. gegužės 25 d. pranešimas apie kelionę į Rygą ir Taliną Lietuvos delegacijos Briuselyje pirmininkui P. Klimui // Ten pat. — B. 128. — L. 43—45; Žepkaitė R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose. — V, 1973. — P. 156—157.

68

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

7ų1921 m. liepos 12—13 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferencijos protokolai // LCVA. -— E 383. — Ap. 7. — B. 135. — L. 78—86. 8UČepėnas Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. — T. 2. — V., 1992. — P. 493. 81Lietuvos užsienio atstovų konferencijos protokolai. 1—17 posėdis; Tamošiūnas M. Lietuvos užsienio... // Lietuvos istorijos metraštis. — P. 243—266. 82Steigiamojo Seimo darbai. 1920 m. birželio 23 d. pirmoji sesija. 18 posėdis. — P. 146—150. 831921 m. vasario 17 d. V. Gaigalaičio pranešimas V. Purickiui // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 158. — L. 16. 84Ten pat. — L. 17—17a. 85Ten pat. — Purickio byla. — B. 407;

išblaškytų dokumentų yra ir kitose bylose. 86Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. — Chicago, 1961. — P. 315—316. S7Žiugžda R. Po diplomatijos skraiste. — V., 1970. — P. 135. 88Gaigalaitė A. Klerikalizmas Lietuvoje 1917—1940. — V., 1970. — P. 154, 155, 158. S91925 gegužės 11 d. J. Macevičiaus rašto Vatikano kurijai nuorašas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 582. — L. 63, 70. 90Įvairių paminėtų organizacijų Įregistravimo Kauno miesto ir apskrities viršininko, Kauno notaro kontoroje bylos. — LCVA. — F. 402. — Ap. 4. — B. 599, 226, 570, 564, 498, 348,578, 651, 120, 700; F. 586. — Ap. L — B.2.

DR. JUOZO PURICKIO VEIKLA SIEKIANT LIETUVOS TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO

SUMMARY

Dr. Juozas Purickis and His Contribution to International Recognition of Lithuania (June 19, 1920—January 1, 1922)

P r i e s t P h . D . J u o z a s P u r i c k is g a i n e d h is e x p e r i e n c e f o r d i p l o m a t i c w o r k a t t h e L i t h u a n i a n C o m m i t t e e in S w it z e r l a n d , d u r i n g t h e F i r s t W o r ld W a r. H is a s s i g n m e n t w a s to r e t a i n c o n t a c t w ith L i t h u a n i a n s liv in g in c o u n t r i e s o f b o t h f i g h ti n g b lo c s , s u p p o r t L i t h u a n i a n p r i s o n e r s o f w a r in G e r m a n y , a n d p r o p a g a t e b o t h , t h e a c t i v it i e s o f t h e L i t h u a n i a n C o u n c il a n d t h e s t r u g g l e o f t h e L i t h u a n i a n p e o p l e f o r t h e i r i n d e p e n d e n c e , a b r o a d . T h e s e p r o b l e m s w e r e s till t h e p r e d o m i n a t e f o c u s o f h is a t t e n t i o n , w h e n J u o z a s P u r i c k is t o o k o f f ic e a s t h e s e c o n d

M i n i s t e r o f F o r e i g n A f f a ir s o f t h e R e p u b l i c o f

L i t h u a n i a . T h e m a j o r o b j e c t iv e o f t h e j o b w a s t o g a in i n t e r n a t i o n a l r e c o g n i t i o n o f L ith u a n ia n in d e p e n d e n c e ,

de facto a n d de jure, s i n c e n o t a ll n a t i o n s h a d o f f ic ia lly

r e c o g n i z e d t h e e x is te n c e o f t h e S t a t e o f L i t h u a n i a b y t h a t tim e . C o n c l u s i o n o f a p e a c e t r e a t y b e t w e e n L i t h u a n i a a n d R u s s ia , a n d r e s t i t u t i o n o f E a s t e r n L i t h u a n i a t e r r i t o r y to L i t h u a n i a u n d e r c o n d i t i o n s o f w a r b e t w e e n S o v ie t R u s s ia a n d P o l a n d w e r e o t h e r i m p o r t a n t i s s u e s J u o z a s P u r i c k is h a d to h a n d l e . T h e E a s t e r n t e r r i t o r y h a d b e e n o c c u p i e d , a n d t h e R u s s i a n a n d P o lis h a r m i e s w e r e m a r c h in g t h r o u g h L i t h u a n i a . T h is p r o b l e m b e c a m e o n e o f i n t e r n a t i o n a l s i g n if ic a n c e . F o r th is r e a s o n , t h e M i n i s t e r t r a v e l e d to P a r is a n d L o n d o n t o n e g o t i a t e t e r m s w ith p o l it i c i a n s , t h e m e m b e r s o f t h e G o v e r n m e n t a n d P a r l i a m e n t s o f t h e s e c o u n t r i e s , a n d o f f ic ia ls o f t h e U n i t e d N a t io n s . T h e is s u e o f r e l a t i o n s b e t w e e n L i t h u a n i a a n d P o l a n d w a s d i s c u s s e d a t t h e S p a C o n fe ren c e.

P u r i c k is

succeeded

in

g a in i n g

an

a g re e m e n t by c o m p ro m ise .

It w as

c o n c l u d e d o n J u l y 10, 1 9 2 0 , a n d s t a t e d t h a t P o l a n d w a s t o t r a n s f e r V iln iu s to L it h u a n ia , u n til s u c h t im e t h a t t h e V iln iu s c a s e w o u l d b e d e c i d e d a t t h e i n t e r n a t i o n a l c o n f e r e n c e . P u r ic k is m a n a g e d t o d i p lo m a tic a lly a v o id is s u e o f t h e p le b is c ite o f W e s te r n E u r o p e a n p o litic s in V iln iu s C ity a n d V iln iu s la n d s . A n d h e w a s a b le to r e je c t t h e p r o j e c t p r o p o s e d b y H y m a n s , c a llin g f o r t h e i n c o r p o r a t i o n o f L i t h u a n ia w ith P o la n d . U s in g s u c h m e a n s , th e M i n is te r s u c c e e d e d in a d e f e n s e o f L i t h u a n i a a s a s o v e r e ig n a n d i n d e p e n d e n t c o u n tr y . T h e o r i e n t a t i o n o f P u r i c k is w a s in l in e w ith t h e d i p lo m a c y p r a c t i c e d by t h e E n t e n t e c o u n tr i e s , t h u s h e w a s c o n c e r n e d w ith b r i n g in g to life t h e i d e a o f a B a lt i c U n i o n , a n d c o o p e r a t i o n a m o n g t h e M i n i s t e r s o f F o r e i g n A f f a ir s o f L i t h u a n i a , L a t v i a a n d E s t o n ia . T h e c o n c e p t d id n o t c o m e t o r e a l i z a t i o n , d u e to t h e a t t e m p t s o f P o l a n d w ith s u p p o r t by F r a n c e t o b e i n c o r p o r a t e d i n to t h e u n i o n . I n t h e m e a n t i m e , E n g l a n d w a s s u p p o r t i n g t h e c o o p e r a t i o n o f t h e t h r e e B a ltic S t a te s . L i t h u a n i a r e f u s e d a n y u n i o n in w h ic h P o l a n d w a s a p a r t i c i p a n t , d u e to o n g o i n g t e r r i t o r i a l c o n f lic ts w ith P o la n d . T h e a c c o m p l i s h m e n t s o f J u o z a s P u r i c k is w e r e n u m e r o u s . H e s e t t l e d t h e s t r u c t u r e , s t a f f a n d p a y m e n t s s y s te m f o r t h e M i n i s t r y o f F o r e i g n A f f a ir s a n d t h e r e p r e s e n t a t i v e s a b r o a d , a n d r e g u l a t e d t h e a c ti v it i e s o f t h e c o n s u l a t e s . H e w a s r e s p o n s i b l e f o r c o m p l e ti n g

de facto, a n d a ls o de jure b y m a n y c o u n t r i e s . T h e U n i t e d N a t i o n s a c c e p t e d L i t h u a n i a a s a t h e f o r m a t i o n a n d le g a l iz a t i o n o f t h e d i p lo m a ti c c o r p s . L i t h u a n i a w a s r e c o g n i z e d

fu ll m e m b e r , p o s s e s s i n g e q u a l r ig h ts .

70

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS (1922 01 01—09 28)

Vladas Jurgutis gimė 1885 m. lapkričio 17 d. Palangos valsčiuje, Joskaudų kaime. 1902 m. baigė Palangos progimnaziją, 1906 m. — Žemaičių kunigų se­ minariją Kaune, 1910 m. — Peterburgo dvasinę akademiją ir įgijo teologijos magistro laipsnį, o diplominį darbą parašė apie K. Markso antvertės teoriją. 1910—1913 m. studijavo ekonomikos mokslus Miuncheno universitete. 1913 m. dirbo vikaru Švėkšnoje, vėliau Liepojoje. Pirmojo pasaulinio karo metais klebonavo Saratove, Astrachanėje, kurį laiką gyveno Ukrainoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir profesoriavo Žemaičių kunigų seminarijoje. 1920—1922 m. buvo Steigiamojo Seimo narys. 1920— 1921 m. dalyvavo derybose su lenkais ir tarptautinėse konferencijose. 1919—1921 m. — Lietuvių krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. E. Galvanausko VII Ministrų Kabinete buvo užsienio reikalų ministras. Nuo 1922 m. rugsėjo mėn. buvo Lietuvos banko val­ dytojas. Vienas iš Lietuvos cukraus akcinės bendrovės 1926 m. steigėjų. Nuo 1925 m. dėstė Lietuvos universitete, buvo ekstraordinarinis, ordinarinis profe­ sorius. Dėstė ekonomiką Aukštuosiuose Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Nuo 1940 m. sausio 1 d. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete ekonomikos fakul­ tete. Iki 1943 m. buvo šio fakulteto dekanas. Vokiečių okupacijos metais kurį laiką buvo valdžios ūkio tarėjas. 1943 m. okupacinės valdžios suimtas ir kalintas Štutgofo koncentracijos stovykloje. 1945— 1946 m. — Vilniaus universiteto profesorius. Parašė stambius ekonomikos veikalus: „Finansų mokslo pagrindai“, „Pini­ gai“, „Bankai“. Mirė 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje.

Naujasis Ministerijos vadovas ekonomistas 1922 m. sausio 1 d. ekonomisto profesoriaus V. Jurgučio oficialus paskyri­ mas užsienio reikalų ministru K. Griniaus Vyriausybėje, o vasario 2 d. ir E. Gal­ vanausko Kabineto ministru nieko nenustebino. Nors su Užsienio reikalų ministerijos veikla V. Jurgutis nebuvo susijęs, tačiau visiškai svetimas tam dar­ bui nebuvo. 1920 m. gruodžio 13—20 dienomis jam, kaip Lietuvos delegacijos

71

Vladas Jurgutis — Lietuvos užsienio reikalų ministras. 1922 m.

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

nariui, teko dalyvauti derybose Varšuvoje bei 1921 m. balandžio pabaigoje— birželio pradžioje Briuselio konferencijoje. Kaip Steigiamojo Seimo narys, jis žinojo tarptautinę Lietuvos padėti. Remiantis P. Klimo atsiminimais, 1921 m. gruodžio 16—18 d. Taline vykusioje Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų kon­ ferencijoje Steigiamojo Seimo deputatas V. Jurgutis jau buvo pristatytas latviams ir estams kaip Lietuvos užsienio reikalų ministras1. Kodėl būtent jis buvo pasi­ rinktas kaip kandidatas į užsienio reikalų ministro postą? Lietuvos krikščionys demokratai turėjo greitai rasti tvarkingą ir moraliai švarų kandidatą i kontra­ banda susikompromitavusio ministro Juozo Purickio vietą2. Be to, ekonomisto skyrimas diplomatų šefu buvo neatsitiktinis. 1922 metai pasižymėjo ryškiais vi­ daus pertvarkymais (agrarinė reforma, savo valiutos Įvedimas), kurioms Įvykdy­ ti svarbūs buvo ir ryšiai su užsieniu. Pavyzdžiui, kad ir 1922 metais rengimasis ir pradėtos ekonominės derybos su Vokietija. Pats V. Jurgutis mėgo pabrėžti, kad „šiais laikais ekonomika ir politika arti surištos“3. Ne paskutinėje vietoje buvo geras išsilavinimas, užsienio kalbų mokėjimas, puikios žmogiškos savybės, taktiškumas ir tolerancija4. Sausio 5 d. perėmęs iš viceministro P. Klimo Lietu­ vos užsienio reikalų ministerijos reikalus, V. Jurgutis savo veiklą pradėjo likvi­ duodamas pirmtako padarytų nusižengimų priežastis3. Jo Įsakymu griežtai buvo uždrausta diplomatiniuose vagonuose ir paketuose vežti daiktus, kurie nieko bendra neturi su užsienio politika6. Tvirtindamas savo Ministerijos ir kitų Įstai­ gų moralinį prestižą bei mėgindamas koordinuoti ryšius su užsieniu, V. Jurgutis kovo 17 d. Ministrų Kabineto posėdyje tuo klausimu skaitė pranešimą, kurio pagrindu Vyriausybė nutarė, kad „visos ministerijos ir valstybės Įstaigos gali susisiekti su užsienio valstybių atstovais ir Įstaigomis tik per Užsienio reikalų ministeriją“7. Toks sprendimas įgalino labiau kontroliuoti Lietuvos įstaigų kon­ taktus su užsieniu ir politine prasme veikti vienodai. Kontrabanda užsiėmę valdininkai siekė gerinti savo buitinę padėtį, kuri val­ džios nebuvo pakankamai sutvarkyta. Jie kartu su kitais atstovaujamo krašto gyventojais kentė pokario metų sunkumus ir nepriteklius. V. Jurgutis puikiai suprato, kad vien draudimais padėties neišspręsi. Lietuvos Ministrų Kabineto posėdžių protokolai fiksuoja nemažai svarstytų klausimų, susijusių su Užsienio reikalų ministerijos finansavimu ir etatų apmokėjimu. Naujo ministro iniciatyva liepos 27 d. Vyriausybė priėmė algų nustatymo pakeitimo projektą. Projektas leido Užsienio reikalų ministerijai „esant skubiam reikalui ir žiūrint rinkos kai­ nų keitimosi“ nustatytas algas keisti ir pristatyti Steigiamajam Seimui patvirtin­ ti8. Taip pavyko sureguliuoti Ministerijos darbuotojų atlyginimų mechanizmą. Taigi tokie administracinio pobūdžio žingsniai ne tik apribojo valdininkų ban­ dymus pelnytis kontrabanda, bet ir telkė jų dėmesį diplomatinei veiklai. Įsijungusiam Į diplomatinę veiklą V. Jurgučiui, kaip naujam Ministerijos va­ dovui, iškilo ne tik detalaus Lietuvos užsienio politikos žinojimo problema, bet ir Ministerijos valdymo stiliaus klausimas. Mat vos ne kasdieniai Vyriausybės posėdžiai, kur užsienio reikalų ministras paprastai turėjo pranešinėti apie tarp­ tautinę Lietuvos padėtį, vertė naująjį ministrą koreguoti Ministerijos darbą. Jau tuo metu profesionalūs diplomatai B. K. Balutis ir P. Klimas savo atsiminimuo­ se įvertino, kad nė vienam užsienio reikalų ministrui nepavyko pasiekti tokio

73

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

darnaus Ministerijos darbo, kaip V. Jurgučiui. Jo iniciatyva beveik kasdien Mi­ nisterijoje buvo šaukiami slapti posėdžiai, kuriuose svarstė ir protokolavo iški­ lusias problemas ir klausimus. Lietuvos atstovybės gaudavo šių protokolų nuo­ rašus, o jauniems Ministerijos darbuotojams buvo puiki diplomatijos paslapčių mokykla9. Tie protokolai mums išsaugojo labai vertingos istorinės medžiagos, kuri leidžia gana detaliai rekonstruoti 1922 metų Lietuvos užsienio reikalų mi­ nisterijos veiklos kryptis ir matyti kylančių diplomatinių problemų sprendimą.

Santykiai su Lenkija Pradėjęs eiti ministro pareigas V. Jurgutis tuojau pat turėjo imtis gvildenti vis dar neišspręstų santykių su Lenkija problemas. Tenka pritarti V. Jurgučio biografei E. Laumenskaitei, kad jis, kaip užsienio reikalų ministras, šiuose san­ tykiuose nuosekliai laikėsi ankstesnio Vyriausybės nusistatymo Vilniaus krašto okupacijos ir Suvalkų sutarties pažeidimo klausimais10. Tačiau jo pasirašytose notose ir kituose dokumentuose galime įžvelgti ir naujų momentų, kurie neliko nepastebėti to meto politiniuose sluoksniuose. V. Jurgučio vadovaujamai Ministerijai teko priimti Tautų Sąjungos Tarybos 1922 m. sausio 13 d. nutarimą atšaukti Karinę kontrolės komisiją, likviduoti neutraliąją zoną tarp Lietuvos ir Vilniaus krašto ir nustatyti naują demarkacijos zoną, kuri nesprendė teritorinių teisių, o tik rekomendavo kaip laikiną modas vivendi. Nutarime buvo pažymėta, kad lenkai turi saugoti mažumų teises Vil­ niaus krašte, o lietuviai — Lietuvoje. Be to, Taryba pasiūlė Lietuvai ir Lenkijai užmegzti diplomatinius ir konsulinius santykius. Sausio 21 d. notoje Tautų Sąjungos Tarybos pirmininkui V. Jurgutis apgailes­ tavo dėl sausio 13 d. sprendimo, kuris, ministro nuomone, sukels naujus kon­ fliktus. Diplomatinius ir konsulinius ryšius su Lenkija Lietuvos vyriausybė pa­ sirengusi užmegzti tik tuo atveju, kai santykiai tarp šių valstybių įgaus „aiškią, dviejų suverenių ir nepriklausomų valstybių santykių formą“11. Lietuvos vyriau­ sybė visiškai sutiko su visomis priemonėmis, kurias pasiūlys Tautų Sąjunga, kad užtikrintų Vilniaus krašto etnografinių grupių, esančių lenkų karinėje okupaci­ joje, saugumą12. Notos formuluotėse ryškus lankstus ir tikrai taktiškas proble­ mos vertinimas. Tačiau opozicijoje esančio A. Voldemaro nuomone, V. Jurgu­ čiui primiausia reikėjo protestuoti prieš tą sausio 13 d. nutarimo dalį, kurioje kalbama apie tautines mažumas. Mat jeigu Tautų Sąjunga pripažįsta, kad Vil­ niaus krašte lietuviai tik tautinė mažuma, tai reiškia, kad šį kraštą moraliai priskiria Lenkijai13. Tokia lietuvių pozicija būtų reiškusi atvirą susikirtimą su Tautų Sąjunga. Todėl A. Voldemaro nuomonę galima vertinti kaip labiau popu­ listinę nei bazinę. Teisingumo dėlei būtina pažymėti, kad Užsienio reikalų mi­ nisterija neišleido iš akiračio Vilniaus lietuvių ir okupacinės lenkų valdžios san­ tykių. To įrodymas — sausio 26 d. V. Jurgučio griežto protesto telegrama Tautų Sąjungai. Telegrama ministras ne tik informavo, kad iš sausio 19 į 20 naktį lenkų valdžia Vilniuje savavališkai suėmė daug lietuvių ir gudų veikėjų, bet ir

74

EKONOMISTAS PROE VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATUOS ATSTOVAS

prašė paveikti Lenkijos valdžią, kad tučtuojau paleistų suimtuosius14. Iš Vil­ niaus lietuvių veikėjo Viktoro Biržiškos atsiminimų matyti, kad Tautų Sąjunga padarė poveiki Lenkijai, nes suimti lietuviai netrukus buvo paleisti ir ištremti į Lietuvą15. Atsižvelgdamas į Tautų Sąjungos pageidavimus ir suprasdamas, jog negalima iš savo rankų paleisti susitarimo su Lenkija paieškų iniciatyvos, V. Jurgutis, pritariant Užsienio reikalų ministerijos darbuotojams ir Vyriausybei, siūlė Len­ kijai naujas tiesiogines derybas. Ir iš tikrųjų, kaip prisimindamas rašė P. Klimas, Tautų Sąjungos taikinimo pastangoms nutrūkus, o okupantams naudojantis fak­ tine savo padėtimi, „vienais protestais tenkintis nebuvo galima“16. Tuo metu kilo pavojus, kad Europa gali priprasti prie susidariusios tarp Lietuvos ir Len­ kijos status quo ir ilgam užkonservuoti tokius šių valstybių santykius. Kitas svar­ bus argumentas — Lietuvos vyriausybės noras būti pakviestai Į Genujos konfe­ renciją. Be to, tam tikrą poveiki ministrui V. Jurgučiui darė Latvijos ir Estijos vyriausybių pageidavimas taikingai sureguliuoti santykius su Lenkija. Todėl tarp­ tautiniu mastu reikėjo pabrėžti, kad lietuviai trokšta taikos ir draugiškų santy­ kių su Lenkija. Taigi, pradedant iš naujo bendrauti su Lenkijos valdžia, anot P. Klimo, „reikėjo tad labai atsidėjus ir apdairiai derinti griežtumą su m anda­ gumu“17. 1922 m. sausio 27 d. V. Jurgutis pasiuntė Lenkijos užsienio reikalų ministrui K. Skirmuntui (Skirmunt) notą kviesdamas pradėti tiesiogines derybas. Notoje buvo išdėstytos būtinos derybų sąlygos: 1) Lietuva, kaip suvereni valstybė, veda derybas su tokia pat Lenkijos valstybe; 2) derybos turi vykti remiantis Suvalkų sutartimi ir ją tęsiant; 3) L. Želigovskio kariuomenė turi būti pašalinta iš Vil­ niaus apylinkių iki Bastūnų linijos; 4) Lietuvos vyriausybė nepripažįsta Vilniaus seimo18. Atkreiptinas dėmesys i tai, kad Lietuvos vyriausybė aiškai įvertino Vil­ niaus seimą kaip klastočių padarinį. Politinių kontaktų su Lenkija pradžia Lie­ tuvos iniciatyva buvo padaryta. Tačiau opozicijoje esantis A. Voldemaras, pasi­ žymėjęs griežtomis antilenkiškomis pažiūromis, neįsivaizdavo tuo metu derybų su lenkais kitaip nei Lietuvos nuolaidomis. Jo nuomone, jei Lenkijos vyriau­ sybei buvo nepriimtinas Himanso projektas, tai dabar siūlyti naujas derybas reiškė duoti lenkams suprasti, kad bus nusileista19. Jis atkreipė dėmesį į profe­ soriaus kunigo P. Bučio komentarą „Tėvynės Sarge“, kuriame sakoma, kad Lie­ tuva galėtų Lenkijai duoti galimybę išeiti į Baltijos jūrą Nemunu20. Tai iš tikrųjų buvo aktualu Lenkijai. Perspektyvoje tai gal ir neatmetama, jeigu lenkams būtų priimtinos Lietuvos vyriausybės sąlygos. Tuo metu apie tai lietuvių diplomatai oficialiai nekalbėjo. Lenkijos vyriausybės atsakymas atėjo greitai, t. y. sausio 31 d. K. Skirmuntas pritarė deryboms su Lietuva, siekiant draugystės ir santykių užmezgimo bei su­ sisiekimo atstatymo (atkreipti dėmesį į P. Bučio komentarą), tačiau kategoriškai paneigė Lietuvos vyriausybės priekaištus Vilniaus seimo rinkimams. K. Skir­ muntas pabrėžė, kad Lenkijos vyriausybė, nenorėdama Vilniaus seimo klausimu kelti kiršinančios polemikos, kuri nukreiptų dėmesį nuo pagrindinio tikslo — santykių užmezgimo, sutinka tuoj pat pradėti derybas21. Vasario 3 d. notoje V. Jurgutis padėkojo Lenkijos vyriausybei už susirūpinimą skubiai užmegzti

75

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

V. Jurgutis 1923 m.

santykius su Lietuva, bet kartu konstatavo, kad Lenkijos vyriausybė „nori teri­ torini Vilniaus klausimą išskirti, kurio patenkinamas išrišimas pirm viso kito Lietuvos vyriausybei yra svarbus... Lietuvos vyriausybei daugiau nieko nelieka, kaip tik reikalauti iš Lenkijos vyriausybės, kad ji malonėtų duoti galimai grei­ čiau atsakymą į jos sausio 27 d. pasiūlymą imant jį visoj pilnumoj“22. Dar kartą specialiai buvo atkreiptas dėmesys į ikiželigovskinio Vilniaus krašto status quo atstatymą. Tokių išankstinių sąlygų kėlimas K. Skirmuntui pasirodė „nerimtas“, kitaip tariant, jis jas atmetė, pažymėdamas, kad tik „praktiškų“ klausimų iš­ sprendimas gali suartinti abu kraštus23. „Praktiški“ klausimai, lenkų supratimu, — tai diplomatinių santykių užmezgi­ mas status quo tarp Lietuvos ir Lenkijos įtvirtinimo pagrindu. Su tuo Lietuvos vyriausybė negalvojo taikytis ir Lenkijos atžvilgiu neturėjo, kaip pažymi P. Klimas, „tada kokių perdėtų iliuzijų“24. Norėdamas išlaikyti teisėtumo poziciją tarptauti­ niuose santykiuose prieš smurtinį jėgos vartojimą, V. Jurgutis vasario 20 d. vėl pasiuntė K. Skirmuntui notą. Joje buvo siūloma Lenkijai pagrindinę ginčo pro­ blemą perduoti spręsti Tarptautiniam teismui. Teismas Hagoje turėjo nustatyti, ar yra lenkų ir lietuvių ginče faktas, kuris įrodo tarptautinės teisės pažeidimą. V. Jurgutis notoje reiškė viltį, kad teismas, išsprendęs Suvalkų sutarties vykdy­ mo klausimą, leis taikingai sutvarkyti Lietuvos ir Lenkijos santykius23. Taip Lie­ tuvos diplomatai stengėsi vėl sugrąžinti Vilniaus klausimą į tarptautinę areną ir neleisti įteisinti Vilniaus krašto okupacijos (neatsitiktinai notos išsiuntimas su­ tapo su Vilniaus seimo sprendimu įjungti Vidurio Lietuvą į Lenkijos sudėtį).

76

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcijos prezidiumas. Iš kairės: Z. Starkus, A. Stulginskis, M. Krupavičius, V Jurgutis, S. Stakauskaitė, J. Purickis, J. Vailokaitis

Tai puikiai suprasdami Lenkijos diplomatai neskubėjo su atsakymu. Jie savo notos tekstą pirmiausia paskelbė laikraštyje ,JRzeczpospolita“, o tik kovo 15 d. ofi­ cialiai įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. K. Skirmuntas notoje tiesiog įtarė Lietuvos vyriausybę, kad ji ne tiek taikos ieškanti, kiek bergždžių ginčų. Tuo tarpu Lenkijos vyriausybė, anot K. Skirmunto, turi daugiau pagrindo priekaištauti Lietuvai, bet ji to nedaro, nes tikisi gerų kaimyniškų santykių. Taigi griežtas lenkų atsisakymas stoti prieš Tarptautinį teismą Lietuvos diplomatų nenustebi­ no26. Nenustebino, nes už Lenkijos nugaros stovėjo jos globėja Prancūzija, ku­ rios politikai palaikė lenkų nusistatymą neperduoti Vilniaus bylos į Tarptautinį teismą. Vienas jų, Briužeras (Brugere), kuruojantis Baltijos valstybes Prancūzi­ jos užsienio reikalų ministerijoje, net pareiškė, kad pasaulio visuomenės akyse rinkimai į Vilniaus seimą visiškai ir galutinai išrišo Vilnijos klausimą, todėl Lie­ tuva turi tą faktą pripažinti ir stengtis surasti būdą susitaikyti su Lenkija27. Kaip jau buvo minėta, Lenkijos vyriausybės pozicija buvo publikuota spau­ doje ir lietuvių diplomatams žinoma. Lenkų nepagrįsti priekaištai ir išsisukinė­ jimai vertė Lietuvos užsienio reikalų ministeriją veikti platesniu tarptautiniu frontu prieš Lenkiją. Kovo 1 d. V. Jurgutis savo vardu išsiuntė Tautų Sąjungos Tarybos pimininkui P. Himansui notą, kurioje pritarė Tautų Sąjungos siūlymui užmegzti Lenkijos ir Lietuvos diplomatinius ir konsulinius santykius, taikiai ben­ dradarbiauti visose srityse. Tam, kaip esminė sąlyga, „pirmiausia reikia atstatyti sulaužytas teises ir grąžinti Lietuvos tautai pasitikėjimą Lenkijos vyriausybės pasirašytų pasižadėjimų verte“2S.

77

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

Lietuvių tautos nepasitikėjimo priežastis iliustruojama V. Jurgučio kovo 5 d. telegramoje Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui E. Dramonui (Drum­ mond). Telegramoje nurodoma, kad lenkai, pažeisdami sausio 13 d. nutarimą, pasiuntė i neutralią zoną kareivius geležinkeliui ir tiltui per Merkio upę taisyti. Siekiant išvengti kraujo praliejimo, V. Jurgutis prašė sekretorių paveikti Lenki­ jos vyriausybę ir sustabdyti jos veikimą neutralioje zonoje29. Kartu Lietuvos diplomatai pamėgino politiškai izoliuoti Lenkiją artimiausių savo kaimynų — Latvijos ir Estijos atžvilgiu. Kovo 9 d. pasikvietęs Latvijos atstovą V. Jurgutis pažymėjo, kad latvių nutarimas dalyvauti rengiamoje Varšuvos konferencijoje yra lietuvių, ypač šiuo momentu, labai skausmingai priimamas, nes Baltijos valstybių sąjungos be Lietuvos sudarymas labai pakenks mūsų pripažinimui de jure. Kalbėdamasis su Estijos atstovu A. Šmidtu, kuriam užklausus, kaip estai galėtų lietuvius paremti Varšuvoje, V. Jurgutis tiesiai pareiškė: „Mes norėtume, kad estai toj konferencijoje nedalyvautų“ ’0. Be to, kovo 10 d. Vyriausybės posėdyje V. Jurgučiui referavus apie šaukiamą prieš Genujos konferenciją Rygoje Balti­ jos valstybių, Rusijos ir Lenkijos atstovų konferenciją, Ministrų Kabinetas nu­ tarė ne tik nedalyvauti Rygos konferencijoje, bet ir Įgalioti V. Jurgutį pradėti diplomatinę akciją, kad Rygos konferencija, lenkams dalyvaujant, neįvyktų31. Tačiau kovo 29—30 d. Rygos konferencija Įvyko, nors joje, be Lietuvos, neda­ lyvavo ir Suomija. Lenkijos atstovų dalyvavimas su bolševikinės Rusijos atsto­ vais prancūzų politikų buvo įvertintas neigiamai32. Bet iš to Lietuva naudos neturėjo. Nors latviai ir estai dalyvavo bendrose konferencijose su lenkais, V. Jurgutis, priešingai kitiems lietuvių diplomatams, pavyzdžiui, P. Klimui, buvo suartėjimo su jais šalininkas. Jo iniciatyva Lietuvos diplomatai tarėsi su Z. Mejerovico vyriausybe, kaip ši galėtų paremti Lietuvą Tautų Sąjungoje33. E. Dramono įgaliotas P. Himansas vėl ieškojo būdų, kaip sureguliuoti Lie­ tuvos ir Lenkijos santykius. Kovo 8 d. jis pasiūlė panaikinti neutralią zoną ir nustatyti naują demarkacinę liniją Vilniaus krašte. Istorikės R. Žepkaitės teigi­ mu, Tautų Sąjungos veikėjai tokią savo poziciją aiškino ne tik reikalu pašalinti Lietuvos ir Lenkijos karinių konfliktų priežastį, bet ir būtinybe likviduoti beteisišką neutralios zonos gyventojų padėtį34. Tuo tarpu P. Klimo nuomone, „ne tiek čia būta susirūpinimo neturalios zonos gyventojų padėtimi, kiek pastangų nu­ statyti liniją būsimai užimto krašto sienai“35. Šiuo atveju tenka sutikti, kad po­ litinis momentas buvo svarbesnis už humaniškus tikslus, ypač po kovo 24 d., kai Varšuvos seimas patvirtino Vilniaus seimo nutarimą prijungti Vidurio Lietuvą prie Lenkijos. Balandžio 1 d. V. Jurgutis pasiuntė P. Himansui notą, kurioje pabrėžė, kad Lietuvos vyriausybė energingai protestuoja prieš šį Lenkijos vals­ tybės aktą — valstybės, kuri buvo paskelbusi L. Želigovskį maištininku ir nuo jo atsiribojusi, o dabar naudojasi jo smurto rezultatais. Sakoma, kad Lietuvos vyriausybė „nepripažins šios Lietuvos žemių aneksijos“36. Naujos linijos išvedimo neutralioje zonoje klausimu Lietuvos vyriausybė prie­ šinosi dėl visai paprastų principinių sumetimų. V. Jurgutis balandžio 8 d. notose P. Himansui ir K. Skirmuntui rašė, kad „dabartinėmis aplinkybėmis bet kuris šių zonų padalinimas galėtų įvykti su aiškia skriauda gyvybiniams Lietuvos reika­ lams... Lietuvos vyriausybė, sutikdama su panašių ribų pravedimu, padarytų

78

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

Lietuvos banko rumai Kaune

aktą, kuris turėtų nenuginčijamą pobūdį, kad atsisakoma nuo Suvalkų sutarties ir legitimuojamas dalykų stovis, sudarytas generolo Želigovskio smurto ir šių metų kovo 24 d. Varšuvos seimo nutarimu, kuriuo siekiama prijungti Lenkijai Vilniaus kraštą“37. Tvirta, argumentuota ir gan lanksti Lietuvos vyriausybės po­ zicija vertė Lenkijos vyriausybę griebtis visokių priemonių ir šmeižto neutraliai zonai kompromituoti, įrodinėjant Tautų Sąjungai tos, anot P. Klimo, anarchiš­ kos zonos nepakenčiamumą ir gauti „galutinės“ sienos pravedimą okupuotam kraštui38. Tikslas tas, kad Lenkijai labai reikėjo Varšuvos—Vilniaus geležinke­ lio, kurio dalis tarp Varėnos ir Rūdiškių ėjo neutralia zona. Tai trukdė lenkams laisvai susisiekti su Vilniumi ir Latvija. Neutralios zonos padalijimo klausimas laikinai buvo pristabdytas įvyksian­ čios Genujos konferencijos. Lietuvių diplomatai dar turėjo tam tikrų vilčių su­ sigrąžinti Vilnių. Tai rodo ir gegužės 26 d. Lietuvos vyriausybėje V. Jurgučio padarytas pranešimas, kuriame jis teigė, kad šiuo momentu netikslinga kelti bylą Lenkijai Tarptautiniame teisme dėl atlyginimo nuostolių, kuriuos Lenkija, sulaužydama Suvalkų sutartį, padarė Lietuvai. V. Jurgučio nuomone „toks bylos iškėlimas galėtų sutrukdyti teisingą Lietuvos ginčo su Lenkija išrišimą“39. Vy­ riausybė tam pritarė, nes kitaip užsienyje būtų suprasta, kad Lietuvos vyriausy­ bė jau susitaikiusi su Vilniaus krašto praradimu ir ieško tik kompensacijos. Šiuo atveju labiau suprantamas gegužės 30 d. V. Jurgučio paaiškinimas Prancūzijos atstovui Lietuvoje G. Padovaniui, jog „negalime legalizuoti status quo su Len­ kija, nes tas mums surištų rankas ateičiai“40.

79

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

Su Lietuvos banko vadovais ir apskričių skyrių direktoriais 1929 m. pavasarį. Sėdi iš kairės: 1 nežinomas, 2 — A. Rimka, 3 — R Grajauskas, 4 — J. Paknys, c 5 V. Jurgutis, 6 — V. Statkus, 7 — J. Kaupas, 8, 9 — nežinomi, 10 — Z. Starkus

Ambasadorių konferencija ir Lietuva Didžiųjų Vakarų Europos valstybių politikai reikėjo ramaus Rytų Europos regiono. Todėl diplomatai stengėsi status quo legalizuoti perspektyviai siekdamos jų su Lietuvos de jute pripažinimu. Optimizmo teikė O. Milašiaus pranešimai iš Paryžiaus. Jis gegužės 28 d. telegramoje pažymėjo, kad ir prancūzai aiškinasi su anglais ir italais Lietuvos de jure pripažinimo galimybes. Atstovo nuomone, „de jw e pagarsinimas įvyks Ambasadorių konferencijoje“41. Taigi visos didžiosios valstybės iš karto spręs šį Lietuvai svarbų klausimą. Dar anksčiau lietuvių diplo­ matai dažnai pažymėdavo, kad Lietuvos pastangos Tautų Sąjungoje mažai vai­ singos, nes didžiosios valstybės Lietuvos de jure dar nepripažinusios. Todėl, jų nuomone, labai svarbu gauti šių valstybių, susitelkusių į tarptautinę organizaciją — Ambasadorių konferenciją (Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Japonija) Paryžiuje pripažinimą. (Pačios konferencijos uždavinys buvo prižiūrėti Versalio taikos sutarties vykdymą.) Didžiausią autoritetą organizacijoje turėjo Prancūzi­ ja. Jos premjeras R. Puankarė (Poincarė) buvo Ambasadorių konferencijos pir­ mininkas. Visą birželio mėnesį Ambasadorių konferencija svarstė Lietuvos pripažini­ mo klausimą. Iš O. Milašiaus pranešimų V. Jurgučiui ir kitiems aiškėjo, kad

80

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

prancūzai neprieštarauja Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos, kaip kompensa­ cijai už Vilnių42. Bet pripažinimui buvo keliama laisvos navigacijos Nemunu sąlyga. Tokios navigacijos pirmiausia reikėjo Lenkijai plukdyti savo krovinius i Klaipėdą. O tai jau reiškė, kad lietuviai, pripažindami Lenkiją paupio valstybe, pripažins ir Vilniaus krašto okupaciją. Jeigu lietuviai atsisakys internacionali­ zuoti Nemuną, tai negaus de jure pripažinimo. Šioje šiurkščioje alternatyvoje lietuvių diplomatai nesitraukė nuo tautinių interesų. Dar prieš oficialų Ambasadorių konferencijos rašto Lietuvos vyriausy­ bei pripažinimo klausimu įteikimą V. Jurgutis liepos 8 d. telegrama O. Milašiui labai aiškiai nurodė: „Darykit akciją: Nemuno internacionalizacija kaipo sąlyga mums nepriimtina“. Tačiau atstovo pastangos nedavė rezultatų. Liepos 13 d. jis gavo Lietuvos Respublikos prezidentui adresuotą raštą. Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos užsienio reikalų ministrai parašais patvirtino sa­ vo vyriausybių suteikiamą pripažinimą de jure Lietuvos vyriausybei su sąlyga, kad šioji įsipareigoja visiškai ir ištisai laikytis Versalio sutarties reikalavimų, liečiančių plaukiojimą Nemunu. Tai jau buvo oficialus spaudimas Lietuvai, kad ji darytų nuolaidas Lenkijai. Vertindamas pripažinimą svarbiausiu einamojo mo­ mento reikalu ir dėl to pasisakydamas už nuolaidas, O. Milašius savo liepos 14 d. telegramoje į Kauną pabrėžė, kad „Ambasadorių sprendimas mus pri­ pažinti de jure su minėta sąlyga yra neatšaukiamas... Jei atmesime siūlomą pripažinimą, prarasime jį visai“4-1. Anot L. Tapino, Milašiaus siūloma taktika buvo visiškai aiški — neerzinti liūto, priimti jų siūlomas sąlygas, o paskui paskandinti jas nesibaigiančiose konferencijose, įrodinėjant, kad Lenkija negali turėti jokių pretenzijų į Nemuną44. Lietuvos vyriausybė, pats užsienio reikalų ministras griežtai laikėsi nenusileidimo taktikos. Jos esmė — nesureguliuoti santykiai su Lenkija. Tai iliustruoja oficiali Lietuvos vyriausybės 1922 m. rugpjūčio 4 d. nota (atsakymas) Ambasa­ dorių konferencijai, pasirašyta V. Jurgučio45. Nota daugelio to meto vakarų di­ plomatų, vėliau istorikų ir publicistų, buvo laikoma diplomatiškumo nepaisymo iš Lietuvos pusės pavyzdžiu. Nors notos tekstas gana kategoriškas, bet jis rodo argumentuotą lietuvių tiesą, nukreiptą prieš Vakarų silpnai pagrįstas pretenzi­ jas. Lenkija atplėšė nuo Lietuvos jos teritorijos dalį su sostine ir dar kėlė savo reikalavimus, o Vakarų valstybės juos palaikė ir diplomatijos būdu spaudė Lie­ tuvos vyriausybę. Šiai, kaip vaizdžiai sakė P. Klimas, „beliko ginti savo nekaltybę visomis priemonėmis“46. Gindami savo tiesą, lietuviai nebuvo vieniši. Drąsa, kuri matyti iš rugpjūčio 4 d. notos ir pasipriešinimas keliamoms sąlygoms, turėjo savo priežastį. Pirmiausia liepos 28 d. Lietuvos vyriausybę de facto ir de jure pripažino pati autoritetingiausia ir galingiausia valstybė — JAV. Antra, Vokietija neoficialiai pasisakė už tai, kad Klaipėdą kontroliuotų ne prancūzai ar lenkai, o būtent lietuviai47. Bolševikinė Rusija, visuomet buvo antilenkiškose pozicijose. Jai buvo naudingiau remti Lietuvą ir kartu neleisti Lenkijai dar labiau stiprėti. Taigi tam tikrą politinį užnugarį, leidžiantį spyriotis Europos galiūnams, Lietuva turėjo. Ambasadorių konferencijos nariai, ypač prancūzai, nota liko nepatenkinti. Jie per O. Milašių mėgino veikti Lietuvos vyriausybę, kad savo atsakymą ji

6 . 365

81

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

V. Jurgutis apie 1940 m.

pataisytų jiems palankia dvasia. Tačiau tai nieko nedavė, nes vienoje iš savo paskutinių telegramų rugsėjo 26 d. O. Milašiui ministras V. Jurgutis atėmė bet kokias viltis: „Savo rugpjūčio 4 d. nota skaitome padarę viską, kas yra mūsų galioje“48. Palaikant ryšius su Ambasadorių konferencija, nebuvo užmirštas lietuvių vei­ kimas Tautų Sąjungoje. Nors ji ir apvylė, bet buvo reikalinga propagandos pras­ me, panaudojant jos tribūną aiškinti pasauliui lietuviams daromas skriaudas. Reikia manyti, kad ir čia lietuvių diplomatai tikėjosi paveikti Ambasadorių kon­ ferencijai priklausančių valstybių atstovus ir tuo gauti nuolaidų de jure pripaži­ nimo sąlygoms. Kadangi Tautų Sąjunga, kaip ankščiau minėjome, vėl buvo Įpin­ ta Į Lietuvos ir Lenkijos konflikto sprendimą, lietuvių atstovams reikėjo aiškios pozicijos, kuri apibendrintų ankstesnius ryšius su Tautų Sąjunga, Lenkija ir Am­ basadorių konferencija. Tokia pozicija, tiksliau instrukcija, Lietuvos delegacijai, vykstančiai i rugsėjo 4 d. Tautų Sąjungos susirinkimą, buvo V. Jurgučio prista­ tyta ir patvirtinta Lietuvos vyriausybės rugpjūčio 21 d. posėdyje. Pirmiausia nurodoma neduoti sutikimo panaikinti neutralią zoną, nes tai teritoriniu ir po­ litiniu požiūriu būtų nenaudinga Lietuvai. Antra, protestuoti prieš Lenkijos sei­ mo paskelbtą Vilniaus krašto aneksiją ir mėginti gauti iš Tautų Sąjungos šio akto pasmerkimą. Tai leistų juridiškai Įvertinti šios teritorijos neteisišką prijun­ gimą prie Lenkijos. Trečia, protestuoti prieš lenkų vykdomus kitataučių perse­ kiojimus okupuotose lietuviškose žemėse. Tuo bus galima parodyti, kad nemaža dalis tos teritorijos gyventojų nepritaria aneksijai. Reikalauti iš Tautų Sąjungos, kad paskirtų savo komisarą okupuotoms Vilniaus sritims. Ketvirta, ieškoti būdų Lietuvos ir Lenkijos ginčui likviduoti. Šiuo atveju rekomenduojama perduoti Suvalkų sutarties bylą Tarptautiniam teismui; vengti neefektyvaus arbitražo, bet jeigu to Lietuvai nepavyks išvengti, tai „Tautų Sąjunga gali būti tik tarpininku

82

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

arbitro parinkime“49. Iš to matome, kad Lietuvos diplomatai abejojo Tautų Sąjungos parama sprendžiant gyvybinius Lietuvos interesus. Jie buvo linkę ieškoti paramos, esančios už Tautų Sąjungos (vėliau tai praktiškai mėginama įgyvendinti, kai kviečiamas amerikietis N. Deivis (Davis) pirmininkauti komi­ sijai, kuri sprendė Klaipėdos statuso Lietuvos valstybės sudėtyje klausimą).

Santykiai su vokiečiais Archyvų dokumentai rodo, kad ministras V. Jurgutis nemažai dėmesio sky­ rė Lietuvos ir Vokietijos santykiams. Lietuvos ūkis patyrė didžiulius nuostolius dėl nuolatinio Vokietijos markės kurso smukimo, sukelto pokario krizės ir reparacijų mokėjimo. Susieta bendra valiuta ir priklausoma nuo Vokietijos rinkos, Lietuva buvo priversta už nuvertėjusias markes pusdykiai pardavinėti vokiečiams savo gaminius50. Tai jaudino Lietuvos vyriausybę. Kovo 7 d. Užsie­ nio reikalų ministerijos posėdyje V. Jurgutis informavo apie savo pasikalbėji­ mą su Prancūzijos atstovu G. Padovaniu. Šis ministrui parodė savo valdžios parengtą cirkuliarą, kuriame gana tiksliai ir logiškai pateikta informacija apie Vokietijos vyriausybės finansinę politiką. Jos esmė — vokiečiai spausdina vis daugiau popierinių pinigų, kurių vertė nuolat krinta ir taip nuosekliai veda Vokietiją į bankrotą ir drauge traukia į pražūtį tuos kaimynus, kurie naudojasi jų valiuta51. Iš tikrųjų bendri pinigai ir markės infliacija iki lito įvedimo padarė Lietuvai 400 milijonų litų arba 40 milijonų JAV dolerių nuostolių52. Į P. Klimo klausimą, kokiu būdu galima būtų apsisaugoti nuo bankroto ir atsikratyti vo­ kiškų pinigų, V. Jurgutis priminė, kad vokiškų oštų vertė niekuo neparemta ir vokiečiai nieko mums nenorės atlyginti už ostus, bet ministras neatmetė gali­ mybės tartis tuo klausimu su vokiečiais, nes, jo manymu, vokiečiai „norės pa­ daryti su mumis ekonominę sutartį ir yra užinteresuoti tranzito klausimu“53. Tuo reikia pasinaudoti ir būtinai spręsti prieš Genujos konferenciją, kad oštų likvidavimo Lietuvoje padėtis paaiškėtų iki minėtos konferencijos54. Dar prieš tai, užsienio reikalų ministro bendro pobūdžio pasikalbėjimų su Vokietijos pasiuntiniu Šenbergu (Schonberg) metu, vokietis zondavo dirvą ekonominės ir tranzito sutarties reikalu. Kovo 10 d. V. Jurgutis jam atsakė, kad Lietuvos vyriausybė pirmiausia norėtų užbaigti finansines derybas ir tik paskui tartis ekonominės sutarties ir tranzito reikalais55. Kitas labai vokiečius dominantis klausimas buvo Klaipėdos kraštas. Vokie­ tijos vyriausybės įsitikinimu, geriau, kad Klaipėdos kraštas priklausytų mažai Lietuvai nei didelei ir stipriai Prancūzijai. Kartu vokiečiai darė viską, kad ne­ nutrūktų santykiai tarp Vokietijos ir Klaipėdos krašto56. Visais būdais mėgino silpninti prancūzų ir lenkų įtaką krašte. Net mažiausias teigiamas gestas pran­ cūzų administracijai Klaipėdoje iš Lietuvos vyriausybės pusės jaudindavo vo­ kiečius. Tai paaiškėjo ir tuo metu, kai V. Jurgučio iniciatyva Lietuvos vyriau­ sybė vasario 13 d. nusprendė pasiūlyti prancūzų laikinajai Klaipėdos krašto administracijai pradėti Kaune derybas ekonominiais klausimais57. Tų derybų

e*

83

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

siūlymas buvo siejamas su Lietuvos vyriausybės pradėtu pasirengimu jėga pri­ jungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Mat tą pačią dieną Lietuvos atstovas Klaipėdoje J. Žilius pasiūlė V. Jurgučiui „rengtis užimti Klaipėdą jėga“. Nors ministras dėl tarptautinės padėties tuo metu nematė galimybės imtis tokių prie­ monių, bet, jo nuomone, siūlymas vertas rimto dėmesio ir reikia tam žygiui rengtis38. Vasario 17 d. Užsienio reikalų ministerija išskyrė J.Žiliui 350 tūkstan­ čių auksinų agitacijai Klaipėdos krašte lietuvių naudai, o kovo 10 d. Ministrų Kabinetas leido skirti dar pusę milijono auksinų59. Įdomus V. Jurgučio ir Šenbergo pokalbis įvyko balandžio 25 d. Jis parodo, kaip vokiečiai rūpinosi Klaipėda. Į vokiečio klausimą, ar tiesa, kad lietuviams prancūzai siūlo mainyti Vilnių į Klaipėdą, ministras neslėpė, kad įvyko toks zondavimas. Be to, V. Jurgutis drąsiai ir aiškiai pabrėžė, kad „pas lietuvius ne­ gali būti nė kalbos apie tokį mainikavimą: abi teritorijos mūsų“60. Tuomet Šenbergas patikino, jog jis yra įgaliotas pasakyti-, kad Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos vokiečiai nesipriešins. Bet Vokietijos vyriausybė norėtų gauti užtikri­ nimą, kad Klaipėdos vokiečių kultūrinės ir ekonominės teisės bus garantuotos. V. Jurgutis priminė, jog Steigiamasis Seimas 1921 m. spalio mėnesį garantavo Klaipėdos kraštui kultūrinę ir ekonominę autonomiją. Nenorėdamas tuo baigti, Senbergas gana gudriai pasiūlė lyg ir nekaltą aktą — vokiečiai kultūrinės auto­ nomijos klausimu Seimo nutarimo rėmuose pasiūlys savo planą, o Lietuvos vy­ riausybė tam pritars61. V. Jurgutis, nesuteikdamas jokių vilčių, dar kartą pakar­ tojo, kad Steigiamojo Seimo nutarimas yra geras. Užsienio reikalų ministerijos posėdyje referavęs šio pasikalbėjimo turinį V. Jurgutis padarė svarbią išvadą, jog vokiečiai tokiu būdu „nori mus įpainioti į kontraktą su jais dėl Klaipėdos krašto“, bet kadangi jie dabar neturi balso Klaipėdos krašte, reikia siekti, kad neturėtų jo ir ateityje62. Atkaklus ir, anot P. Klimo, nuolat nerimstantis V. Jurgutis prezidento A. Stul­ ginskio buvo nužiūrėtas naujoms ir labai atsakingoms kuriamo Lietuvos Banko valdytojo pareigoms, nes tuoj pat reikėjo pradėti vadovauti lietuviškų pinigų emisijai ir ją realizuoti. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos Banko valdytojo pareigos laikomos aukštesės už ministro. 1922 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos vyriausybės nutarimu profesorius V. Jurgutis paskiriamas Lietuvos Banko valdytoju63. Kitą dieną ministras pirmininkas E. Galvanauskas patvirtinamas ir Lietuvos užsienio reikalų ministru64.

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

IŠNAŠOS

‘Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. — V, 1991. — P. 44—45. 2Žukas K. Žvilgsnis į praeiti. — V.,1992. — P. 254—260. 31922 m. balandžio 25 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (toliau — Lietuvos URM) slapto posėdžio Nr. 38 protokolas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 283. — L. 56. 4Čepinskis J. Profesorius Vladas Jurgutis // Kauno diena. — 1995. — Lapkr. 9. 5Laisvė. — 1922. — Saus. 6. "Šmugelninkams nutrūko // Ten pat. — Saus. 21. 7LCVA. — F. 923. — Ap. 1. — B. 215. — L. 88. sTen pat. — B. 216. — L. 35. 9Bronius Kazys Balutis. Jo gyvenimas ir darbai. — Michigan, 1951. — P. 78; Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. — V, 1991. — P. 45. "'Laumenskaitė E. Vladas Jurgutis. — V, 1994. — P. 16. “ Užsienio R. Ministerio pareiškimas // Tėvynės sargas. — 1922. — Saus. 26. 12Ten pat. 13Prof. Voldemaras A. Politika iš ne to galo // Tėvynės balsas. — 1922. — Vas. 11—12. 14Lietuvos protestas // Tėvynės sargas. — 1922. — Saus. 29. “ Biržiška V. Dėl mūsų sostinės. Neužgijusios žaizdos. — London, 1967. — P. 262—274. “ Klimas P. Iš mano atsiminimų. — V, 1990. — P. 336. 17Ten pat. “ Lietuvos nota Lenkijai // Tėvynės sargas. — 1922. — Saus. 31. 19Prof. Voldemaras A. Lig marškinių // Tėvynės balsas. — 1922. — Saus. 31. 211Ten pat. 21Atsakymas // Tėvynės sargas. — 1922. — Vas. 3. -Atsakymas lenkams // Ten pat. — Vas. 6.

23Klimas P. Iš mano atsiminimų. — P. 337. 24Ten pat. 25Ten pat. — P. 338. 26Ten pat. — P. 338—339. 271922 m. kovo 28 d. Lietuvos URM posėdžio Nr. 24 protokolas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 286. — L. 48. 28Paskutinės žinios // Laisvė. — 1922. — Kov. 7. 29Ten pat. — Kov. 11. 301922 m. Kovo 9 d. Lietuvos URM slapto posėdžio Nr. 7 protokolas // LCVA. — F 383. — Ap. 7. — B. 283. — L. 299—300. 31LCVA. — F. 923. — Ap. L — B. 215. — L. 84. 32Почс К. Я. Санитарный кордон. — Рига, 1985. — C. 47. 33Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919—1929 metais. — V, 1993. — P. 82. 34Žepkaitė R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose 1918—1922 metais. — V, 1973. — P. 164. 35Klimas P. Iš mano atsiminimų. — P. 339. ■ “ Lietuvos Vyriausybės protestas dėl Vilniaus aneksijos // Laisvė. — 1922. — Bal. 1. 37Lietuvių—lenkų bylos dokumentai // Laisvė. — 1922. — Bal. 20. “ Klimas P. Iš mano atsiminimų. — P. 340. 39LCVA. — F 923. — Ap. L — B. 215. — L. 176. 401922 m. gegužės 30 d. Lietuvos URM slapto posėdžio Nr. 56 protokolas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 284. — L. 161. 41Tapinas L. Septynios vienatvės Paryžiuje. — K., 1993. — P. 327. 421922 m. birželio 19 d. Lietuvos URM slapto posėdžio Nr. 64 protokolas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 284. — L. 91. 43Tapinas L. Min. veik. — P. 330—331. 44Ten pat. — P. 331. 45Plačiau žr.: Skirius J. 1922 metai — Lietuvos tarptautinio pripažinimo metai ir diplomatas B. K. Balutis // Lietuvos aidas. — 1996. — Bal. 4.

85

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

46KIimas P. Iš mano atsiminimų. — P. 355. 471922 m. balandžio 25 d. Lietuvos URM slapto posėdžio Nr. 38 protokolas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 283. — L. 57. 48Tapinas L. Min. veik. — P. 339. 49LCVA. — F. 923. — Ap. L — B. 216. — L. 66; Ten pat. — F. 383. — Ap. 7. — B. 285. — L. 89. -°Daščioras B. Lietuvos ir Vokietijos ekonominių santykių raida 1919—1922 m. // Istorija. — V., 1986. — T. 25. — P. 105—106. M1922 m. kovo 7 d. Lietuvos URM slapto posėdžio Nr. 5 protokolas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 283. — L. 313. 5:Daščioras B. Min. veik. — P. 106. 53LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 283. — L. 317.

54Ten pat. — L. 313. 55Ten pat. — L. 286. 56Žiugžda R. Po diplomatijos skraiste. — V., 1973. — P. 95. 57LCVA. — F. 923. — Ap. L — B. 215. — L. 47. ■^Žiugžda R. Min. veik. — P. 101—102. 59Ten pat. f>{,1922 m. balandžio 25 d. Lietuvos URM slapto posėdžio Nr.38 protokolas // LCVA. — F. 383. — Ap. 7. — B. 283. — L. 57. 61Ten pat. 62Ten pat. 63LCVA. — F. 923. — Ap. L — B. 216. — L. 119. 64Ten pat. — L. 120.

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

SUMMARY

Economics Professor Vladas Jurgutis Epitome of Uncompromising Diplomacy (January 1, 1922—Septemper 28, 1922) E m in e n t L ith u a n ia n e c o n o m is t a n d b a n k e r, V la d a s J u rg u tis w a s b o rn o n N o v e m b e r 17, 1 8 8 5 , in J o s k a u d a i V illa g e , P a l a n g a d is tr ic t. I n 1 9 0 2 , h e c o m p l e t e d s t u d i e s a t th e P a l a n g a P r o - g y m n a s i u m , a n d in 19 0 6 , g r a d u a t e d t h e P r i e s t S e m in a r y o f K a u n a s a n d in 1 9 1 0 - t h e S p i r i tu a l A c a d e m y o f S t. P e t e r s b u r g . F r o m 1 9 1 0 t o 1 9 1 3 , h e s t u d i e d e c o ­ n o m ic s a t M u n i c h U n i v e r s ity . F r o m 1 9 2 0 to 1 9 2 2 , h e w a s t h e m e m b e r o f t h e C o n s t i ­ t u e n t S e im a s , r e p r e s e n t i n g t h e C h r i s t ia n D e m o c r a t P a r ty . I n 1 9 2 2 , h e w a s a p p o i n t e d t h e M i n i s t e r o f F o r e i g n A f f a ir s b y t h e G o v e r n m e n t , f ir s t b y P r i m e M i n i s t e r G r i n i u s , a n d la te r, by P rim e M in is te r G a lv a n a u s k a s . W h il e M i n i s t e r , J u r g u t i s i m p l e m e n t e d i m p r o v e m e n t s in t h e s y s te m o f s a l a r y p a y ­ m e n t s t o t h e M in i s t r y s t a f f b y i n s t i t u t i n g a d j u s t m e n t s t o p r i c e c h a n g e s . H e r e t o f o r e , t h e s t a f f n o l o n g e r n e e d e d t o r e ly o n e x tr a i n c o m e s o u r c e s f o r t h e i r liv e l ih o o d s . H o w e v e r , t h e r e a l a c h i e v e m e n t m a d e b y J u r g u t i s w a s t h e e x e c u ti o n o f a n o r d e r , r e q u i r i n g all M i n i s t r ie s a n d i n s t i t u t i o n s to c o m m u n i c a te w ith f o r e i g n c o u n t r i e s , s o le ly t h r o u g h th e M in i s t r y o f F o r e i g n A f f a ir s . T h is e n a b l e d c o m p l i a n c e b y a ll n a t i o n a l i n s t i t u t i o n s t o a c t in u n i s o n . T h e M i n is tr y i ts e l f w a s m a n a g e d to o p e r a t e s m o o t h ly . J u r g u t i s i n i t i a t e d s e c r e t d a ily m e e t in g s f o r d is c u s s io n s r e g a r d i n g t h e m o s t p r e s s i n g p r o b l e m s o f t h e c o u n t r y a n d p o s s ib l e m e a n s o f r e s o l u t i o n . C o p i e s o f t h e m in u t e s w e r e s e n t b y t h e M i n i s t r y t o a ll t h e r e p r e s e n t a t i v e o f f ic e s o f L i t h u a n i a a b r o a d . J u r g u t i s f a c e d c o n s i d e r a b l e d i f f ic u ltie s in r e l a t i o n s w i t h P o l a n d f r o m h is v e r y f ir s t d a y s in o f f ic e . T h e P o lis h h a d o r g a n iz e d ille g a l e le c t i o n s t o t h e S e i m a s in V i l n iu s l a n d s , a n d th is S e im a s l a t e r p a s s e d a r e s o l u t i o n f o r t h e a n n e x a t i o n o f t h e t e r r i t o r y t o P o l a n d . J u r g u t i s h e ld s t e a d f a s t t o t h e p o s i t io n o f t h e G o v e r n m e n t r e g a r d i n g t h e o c c u p a t i o n o f V i l n iu s l a n d s a n d v i o l a t i o n o f t h e S u v a lk a i A g r e e m e n t . H o w e v e r , h e t o o k s e r i o u s c o n s i d e r a t i o n o f t h e w is h e s o f t h e U n i t e d N a t io n s , e x p r e s s e d in t h e N o t e o f J a n u a r y 1 3 th, a n d u n d e r s t o o d t h a t L i t h u a n i a n e e d e d t o a c tiv e ly s e e k a g r e e m e n t s w ith P o l a n d . T h e r e f o r e , o n J a n u a r y 2 7 , 1 9 2 2 , h e f o r w a r d e d h is o f f ic ia l N o t e t o P o l a n d , in v it i n g a s t a r t in n e g o t i a t i o n s . T h e t e r m s o f n e g o t i a t i o n s w e r e l is te d : 1 ) t h e n e g o t i a t i o n s w e r e t o b e o n t h e b a s is o f tw o s o v e r e ig n S ta te s ; 2 ) t h e n e g o t i a t i o n s w e r e to b e b a s e d o n t h e S u v a lk a i A g r e e m e n t ; 3 ) t h e P o lis h a r m e d f o r c e s w e r e t o b e w i t h d r a w n f r o m V iln iu s l a n d s ; a n d 4 ) t h e L i t h u a n i a n G o v e r n m e n t h a d r e j e c t e d r e c o g n i t i o n o f t h e V iln iu s S e im a s and

t h e r e f o r e , its r e s o l u t i o n s . O n J a n u a r y 3 1 , P o lis h

S k irm u n ta s is s u e d c o n d itio n s .

On

a r e p ly , a p p r o v in g

F e b ru a ry

20, J u rg u tis

M in is te r o f F o re ig n

th e n e g o tia tio n s , b u t w ith o u t th e p ro p o se d

th a t

th e

case

be

A f f a ir s

p ro p o se d

b ro u g h t

b e fo re

i n t e r n a t i o n a l ju s t ic e . P o l a n d r e j e c t e d t h e o f f e r , o n t h e g r o u n d s t h a t t h e V iln iu s S e im a s had

r e s o l v e d t h e V iln iu s q u e s t i o n , fu lly a n d f in a lly . L i t h u a n i a h a d n o

c h o ic e b u t

t o a c k n o w l e d g e t h e r e p ly , a n d c o n t i n u e t o s e e k m e a n s o f r e c o n c i l i a t i o n w ith P o l a n d . F r a n c e t o o k a s t a n d o f s u p p o r t f o r t h e p o s i t io n o f P o l a n d . O n M a r c h 8, i m p e l l e d b y t h e

87

EKONOMISTAS PROF. VLADAS JURGUTIS — BEKOMPROMISĖS DIPLOMATIJOS ATSTOVAS

d is a g re e m e n ts b e tw e e n L ith u a n ia a n d P o la n d , th e U n ite d N a tio n s m a d e a p ro p o s a l fo r t h e a n n u l m e n t o f t h e V iln iu s l a n d s z o n e o f n e u t r a l i t y , a n d e s t a b l i s h m e n t o f a n e w d e m a r c a t i o n lin e . I n t h e A p r i l 8 N o t e t o H y m a n s a n d S k i r m u n ta s , J u r g u t i s d e c l a r e d t h a t s h o u l d L i t h u a n i a a s s e n t t o s u c h a p r o p o s a l , it w o u l d m e a n a r e n u n c i a t i o n o f t h e S u v a lk a i A g r e e m e n t b y L it h u a n i a , a n d t h e r e b y , a c q u i e s c e n c e to a n a n n e x a t i o n o f V iln iu s la n d s t o P o la n d . T h e e f f o r t s o f L i t h u a n i a n d i p l o m a t s w e r e o f t e n f r u i tl e s s , b e c a u s e t h e c o u n t r i e s o f p o w e r h a d y e t t o p r o v i d e L i t h u a n i a w ith

de jure r e c o g n i ti o n . A s o f M a y , L i t h u a n i a n

d ip lo m a ts b e g a n

in flu e n c e F ra n c e , Ita ly

m o re

a c tiv e e f f o r t s t o

and Jap an

a t th e

A m b a s s a d o r s C o n f e r e n c e . I n J u n e , t h e A m b a s s a d o r s C o n f e r e n c e d is c u s s e d t h e is s u e o f L i t h u a n i a n r e c o g n i ti o n , f a v o r i n g it o n ly o n t h e c o n d i t i o n t h a t a ll i n t e r e s t e d c o u n tr i e s , in c l u d i n g P o l a n d , h a v e f r e e n a v i g a t i o n o n t h e N e m u n a s R iv e r . M o r e o v e r , W e s t c o u n t r i e s d id n o t o b j e c t t o a r e i n s t a t e m e n t o f K l a i p ė d a l a n d s u n d e r L it h u a n i a , a s c o m p e n s a t i o n f o r V iln iu s . L i t h u a n i a w a s n o t in f a v o r o f p r o j e c t e d i n t e r n a t i o n a l i z a t i o n o f t h e N e m u n a s R iv e r . J u r g u t i s r e f u s e d c o n c e d e , b a s i n g h is ta c t ic s o n t h e f a c t t h a t L i t h u a n i a n a n d P o lis h r e l a t i o n s h a d y e t to b e l e g i s l a te d . T h e p o s i t i o n o f J u r g u t i s is m a d e c le a r in t h e o f f ic ia l N o t e t o t h e A u g u s t 4 lh A m b a s s a d o r s C o n f e r e n c e . S u c h a p o s i t i o n w a s t h e o n ly p o s s ib l e m e a n s a t h a n d a t t h e t im e f o r a d e f e n s e o f t h e l e g i t i m a t e d e m a n d s o f L i t h u a n i a . R e g r e t t a b l y , t h e U n i t e d N a t i o n s d id n o t o f f e r p r o t e c t i o n o f L i t h u a n i a . J u r g u t i s w o r k e d in c lo s e r e l a t i o n s h i p s w ith G e r m a n d i p lo m a ts . H e s t r o v e to w in a U S D 4 0 m illio n c o m p e n s a t i o n f r o m G e r m a n y f o r lo s s e s i n c u r r e d , f o llo w in g i n f la t io n o f th e

O s tm a rk .

A

h a rd

b a rg a in

w as

le d

w ith

th e

G e rm an s

to

c o m p le te

f i n a n c ia l

n e g o t i a t i o n s , p r i o r to m o v in g o n t h e is s u e s o f e c o n o m i c a n d t r a n s i t a g r e e m e n t . W h ile still in th e p o s t o f M i n i s t e r , J u r g u t i s h a d b e g u n n e g o t i a t i o n s o n t h e is s u e o f r e i n s t a t i n g K la ip ė d a l a n d s u n d e r L i t h u a n i a n j u r i s d i c t i o n w i t h t h e G e r m a n s . E v e n u n d e r p r e s s u r e , h e n o t a c q u i e s c e to t h e G e r m a n d e m a n d f o r b r o a d e n i n g t h e a u t o n o m y o f K l a ip ė d a la n d s . B y a u t u m n o f 1 9 2 2 , a c a t e g o r i c a l L i t h u a n i a n p o lic y n o l o n g e r a p p e a r e d p r o m is in g , a n d it w a s d e e m e d t h a t f le x ib ility w a s n o w n e e d e d . O n S e p t e m b e r 2 7 , 1 9 2 2 , J u r g u t i s w a s o ffe re d th e p o s t as C h ie f M a n a g e r o f th e B a n k o f L ith u a n ia , a n d P rim e M in is te r G a l v a n a u s k a s t o o k o v e r t h e p o s t o f M i n i s t e r o f F o r e i g n A f f a ir s .

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE (1922 09 28—1924 06 10)

Lietuvos ir Lenkijos konfliktas 1922 m. pabaigoje— 1924 m. pradžioje Kodėl antrojoje savo vadovaujamoje Vyriausybėje, 1922 m. rugsėjo 28 d. atsistatydinus užsienio reikalų ministrui V. Jurgučiui, E. Galvanauskas pasiėmė užsienio reikalų ministro portfelį, nuomonių išliko įvairių. To meto spaudoje buvo užuominų ir komentarų, jog jis tapo užsienio reikalų ministru dėl to, kad reikėjo spręsti daug klausimų su Prancūzija. E. Galvanauskas ilgą laiką buvo dirbęs prancūziškose firmose, gyvenęs Paryžiuje, gerai kalbėjęs prancūziškai, vedęs žmoną paryžietę1. Šie komentarai, matyt, turėjo pagrindą, nes tuo metu tarptautinėse instancijose ne tik dar vyko tolesnis konflikto su Lenkija sprendi­ mas, bet Lietuvos vyriausybė jau svarstė Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos klausimą, o Klaipėdos kraštą tuomet valdė prancūzų administratorius. Taigi sie­ kiant žengti šį žingsnį pirmiausiai teko susidurti su Prancūzija. Versija pagrįsta dar ir tuo, kad panašios žinios pasirodė ir Prancūzijos spaudoje, nors jos, be abejo, buvo inspiruotos iš Lietuvos. Reikėjo tuo metu Lietuvai savo politiką derintis su Europos vadovaujančiųjų valstybių nuostatomis, ypač su Prancūzija. Greta to reikia pažymėti, kad dar nebūdamas užsienio reikalų ministru, K. Griniaus Vyriausybėje užimdamas finansų, prekybos ir pramonės ministro vietą bei eidamas susisiekimo ministro pareigas, E. Galvanauskas daug talkino Užsienio reikalų ministerijai. Jis labai dažnai vadovavo Lietuvos delegacijoms įvairiuose tarptautiniuose forumuose, kur gynė Lietuvos poziciją. E. Galvanaus­ kas tiek dažnai buvo siunčiamas į užsienį, kad kai kurie Seimo nariai ėmė gar­ siai kalbėti, jog jis tai darąs savo tikslais ir savo malonumui2. Vien 1920 m. E. Galvanauskas užsienyje dirbo net 4 mėnesius, kur tvarkė Lietuvos pripažini­ mo, sienų įteisinimo, Lenkijos užmačių Lietuvos atžvilgiu slopinimo ir kitus užsienio politikos reikalus3. E. Galvanauskas vadovauti vykstančioms į užsienį Lietuvos delegacijoms pra­ dėjo, kai nuo tos veiklos buvo pašalintas A. Voldemaras, 1920 m. spalio mėnesį sutikęs Briuselio konferencijoje su plebiscitu Vilniaus krašte. Briuselio derybo­ se dalyvavo ir E. Galvanauskas, tačiau jo nuomonė skyrėsi nuo delegacijos vadovo. Tolesnėse derybose jam teko laidoti tai, ką buvo prižadėjęs padaryti A.Voldemaras. 1921 m. kovo mėnesio pradžioje Tautų Sąjungos Taryboje buvo svarstomas lietuvių ir lenkų ginčas ir plebiscitas, kaip tam ginčui išspręsti prie­ monė. E. Galvanausko pastangų dėka toje Tautų Sąjungos sesijoje plebiscito galutinai buvo atsisakyta. Kovo 3 d. rezoliucijoje rašoma: „Lietuvos priešinima­ sis nėra pagrindinis argumentas, kuris nulėmė Tautų Sąjungos Tarybos atsisakymą

89

Ernestas Galvanauskas Lietuvos ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir susisiekimo ministras

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

nuo plebiscito. Tarybos supratimu, plebiscitas turėjo būti rengiamas pilnos lais­ vės sąlygomis. Jis turėjo būti nuoširdus ir greitas. Tačiau tatai pasirodė negali­ ma dėl generolo Želigovskio smurto. Tautų Sąjunga nenori komufliuoto plebis­ cito ir tos, Želigovskio, kariuomenės palikimo Vilniaus srityje“4. Taigi lietuvių argumentacija pateko i nutarimo projektą ir buvo galutinai palaidotas Tautų Sąjungos reikalavimas organizuoti plebiscitą. E. Galvanauskas lietuvių delegacijai vadovavo tiesioginėse lietuvių ir lenkų derybose 1921 m. balandžio—birželio mėnesį Briuselyje. Delegacijos nariai bu­ vo P. Klimas ir T. Norus-Naruševičius. Tarpininku buvo Tautų Sąjungos Tarybos pirmininkas P. Himansas. Derybomis taip buvo susirūpinusi lietuvių delegacija, kad T. Norus-Naruševičius pakeliui į jas pasiuntė delegacijos vadovui telegra­ mą: „Darykit rimtus pasiūlymus ir saugokite nepriklausomybę“". Lietuvos dele­ gacija Briuselyje darė viską, kad apgintų nepriklausomybę ir po 3 mėnesių de­ rybos nutrūko. Tautų Sąjungos vadovų pastangų dėka jos vėl buvo atnaujintos Taryboje tų pat metų rugsėjo mėnesi. Ženevoje P. Himansas paprašė Lietuvos delegaciją — E. Galvanauską, V. Sidzikauską ir M. Soloveičiką — atvykti anks­ čiau, rugpjūčio 25 d., kad suderintų visų nuostatas ir pateiktų galutinį sprendi­ mą. Lietuvos delegacijos projekto įtakoje P. Himansas kiek pakoregavo savo nutarimą. Himanso naujame sprendime jau nieko nebekalbama apie kantoninę sistemą, bet apie autonomiją Vilniui Lietuvos sudėtyje. Lenkijos delegacija tą sprendimą iš karto atmetė. Lietuviai diplomatiškai vilkino, nenorėdami pasiro­ dyti nesukalbamais politikais Anglijos ir Prancūzijos diplomatų akyse. E. Gal­ vanausko pozicija, kurią palaikė J. Purickis ir K. Grinius, vos jam nekainavo gyvybės. Šauliai ant jo buto lango padėjo sprogmenų. Seimas atmetė Himanso projektą. Lietuvoje jis irgi buvo palaidotas. Šios ilgos derybos, E. Galvanausko nuomone, tuo metu, kai Lietuva savo tarptautinėje veikloje buvo visai vieniša, pasitarnavo kraštui. „Ir nepalankiausiomis sąlygomis Lietuvos delegacijai teko iš­ tverti, nes tai buvo vienintelis kelias išeiti į politinę viešumą, Tįautų] Sįajungą], prabilti Vilniaus klausimu ir palenkti tarptautinę viešąją nuomonę mūsų naudai“6. E. Galvanauskui teko dalyvauti sprendžiant Tautų Sąjungoje Lietuvos ir Len­ kijos sienos klausimą. 1922 m. sausio 13 d. Tautų Sąjungos Taryba, aptardama Lietuvos ir Lenkijos derybų Ženevoje rezultatus, nutarė atsisakyti toliau spręsti abiejų šalių ginčą. Ji atšaukė savo kontrolės komisiją, padalijo tarp Lietuvos ir Lenkijos neutraliąją zoną, išvedė naują demarkacijos liniją. Lietuva su tokiu Tautų Sąjungos sprendimu nesutiko. Jau tą pat sausio 13 d. pažymėjo, kad su­ tikdama su tuo nutarimu ji turėtų atsisakyti Suvalkų sutarties. Tie motyvai buvo kartojami ir vėliau, pabrėžiant Tautų Sąjungos vadovams, kad jų sprendimas palikti Vilnių Lenkijai yra neteisingas ir nepriimtinas Lietuvai. Neutraliosios zonos padalinimas užsitęsė. Jį pertraukė Genujos konferenci­ ja, kurioje E. Galvanausko diplomatiniai sugebėjimai atsiskleidė visu savo ryš­ kumu. Į šį tarptautinį didžiųjų Europos šalių forumą lietuviai pateko Švedijos diplomatijai padedant, po nemažų I. Šeiniaus rūpesčių. Genujos konferencija įvyko 1922 m. balandžio—gegužės mėnesį. Ji buvo skir­ ta Europos pokarinio ūkio atkūrimo klausimams. Lietuvos delegaciją sudarė E. Galvanauskas — pirmininkas ir nariai — P. Klimas, O. Milašius, T. NorusNaruševičius ir V. Sidzikauskas. Lietuvos delegacijos vadovas konferencijoje ypač aktyvią veiklą išplėtė Susisiekimo komisijoje. Joje buvo siekiama greičiau

91

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

Įgyvendinti Barselonos konferencijos nutarimus, atkurti Europoje laisvą susisie­ kimą geležinkeliais ir kitais keliais. Lietuva dalyvavo Barselonos konferencijoje 1921 m. kovo 10 d. kaip pilnateisė narė, nors dar nebuvo priimta i Tautų Sąjun­ gą ir pripažinta de jure. Lietuvai Genujos konferencija buvo aktuali, nes tarptautiniu mastu buvo iškeltas Nemuno internacionalizavimo klausimas. Lenkijos pretenzijos Į Nemu­ no aukštupį darė tą klausimą labai opų. Lietuva prisijungė prie Barselonos kon­ ferencijoje priimtų dokumentų, bet juos praktikoje taikyti buvo sunku, ypač Nemuno internacionalizavimą, nes nebuvo normalių diplomatinių Lenkijos ir Lietuvos santykių. Genujoje tas klausimas vėl iškilo. Lietuvos delegacijos vado­ vas E. Galvanauskas pasakė ilgas kalbas Susisiekimo komisijoje. V. Sidzikauskas jas sulygino su Romos senatoriaus Katono kalbomis. Genujos konferencijoje E. Galvanauskas įteikė Susisiekimo komisijai Lietuvos delegacijos raštą, kuriame išaiškinta, kodėl Lietuva negali atkurti laisvo susisieki­ mo geležinkeliais su Lenkija. Buvo teigiama, kad nėra sienos tarp abiejų šalių. Esanti laikinoji siena — tai tik ženklai, kurie skiria dviejų valstybių kariuome­ nes. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie susisiekimą ir prekių tranzitą negalima. Susisiekimo komisija svarstė Lietuvos delegacijos raštą ir nutarė jį pasiųsti Po­ litinei komisijai. Si jo nesvarstė. Tada E. Galvanauskas pareikalavo, kad jam būtų leista raštą perskaityti Susisiekimo komisijoje, kad su juo supažindintų jos narius. Tam prieštaravo Lenkijos atstovas. Jį palaikė Anglijos delegatas. Italijos ir kiti atstovai reikalavo tą raštą perskaityti. Kilo ginčas. Tada E. Galvanauskas pradėjo ilgą kalbą, kurioje daug plačiau negu rašte nušvietė Lietuvos ir Lenkijos santykius, nurodydamas, jog Rytų Eurpoje yra rimtų kliūčių laisvam susisiekimui plėtoti7. Po jo kalbos Komisijos protokole buvo pažymėta, kad „Lietuva negali palai­ kyti susisiekimo su Lenkija, kol nebus atstatytos pažeistos Lietuvos teisės“. Vil­ niaus klausimas buvo perduotas svarstyti Politinei komisijai. Iškilo neaiškumų aiškinantis Nepuolimo sutarties 6 straipsnį. Jame Sovietų Rusija pažadėjo ne­ pulti Vakarų Europos valstybių, o jos — Rusijos. Per diskusiją E. Galvanauskas klausė: o kaip bus, jei kiltų karas tarp Vakarų Europos valstybių? Klausė, ar Lenkija nepuls Lietuvos? Tada Lenkijos atstovas garantavo, kad Lenkija nepuls Lietuvos. E. Galvanauskas pažadėjo nepulti Lenkijos. Jis tik pabrėžė, kad Lie­ tuva negali pripažinti Lietuvos ir Lenkijos sienos, kuri pravesta sulaužius Len­ kijai tarptautinius įsipareigojimus. Baigdamas kalbą pareikalavo, kad Lenkija atšauktų Želigovskį ir jo vadovaujamą lenkų kariuomenę iš Vilniaus, nes kitaip nebus galima pasiekti taikos Europoje ir sutvarkyti jos ūkio bei susisiekimo klausimų. Kaip pažymi V. Sidzikauskas, tokia taktika ir kalbomis komisijose E. Galvanauskas gerokai įkyrėjo kitiems Konferencijos dalyviams, bet kartu pademostravo tvirtą Lietuvos poziciją Vilniaus ir sienos su Lenkija klausimu8. Genujos konferencijoje nebuvo pasiekta kokių nors apčiuopiamų rezultatų nei Europos, nei Lietuvos mastu. Be to, kaip visiems gerai žinoma, joje buvo pasirašyta Rapalo sutartis tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos, kuri turėjo didelę įtaką tolesnei Europos politikai, taigi ir Lietuvai. Vokietija ir bolševikinė Rusija jau tada padarė žodinį pareiškimą dėl Baltijos valstybių pasidalijimo įtakos zo­ nomis, kas praktiškai buvo įtvirtinta 1939 m. rugpjūčio 23 d. Neutraliosios zonos tarp Lietuvos ir Lenkijos padalijimo klausimas naujai iškilo Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje 1922 m. rugsėjo mėnesį. Lietuvos delega­

92

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

cija tam priešinosi ir siekė, kad Tautų Sąjunga bent pareikštų Vilniaus politinės priklausomybės klausimą esant atviru. Tačiau Lietuvos niekas nepalaikė. E. Gal­ vanauską grubiai nutraukė R. Sesilis, pareikšdamas, kad tai jau tampa nepabai­ giamų ginčų objektu. Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje 1923 m. vasario 3 d. Paryžiuje Lietuva buvo pastatyta prieš įvykusi faktą. Tautų Sąjunga priėmė nu­ tarimą apie neutraliosios zonos likvidavimą. Lietuvoje buvusi Tautų Sąjungos komisija, vadovaujama P. Sauros, išvedė administracijos liniją, kuria neutralioji zona buvo padalinta. Geležinkelį Varšuva—Vilnius-—Daugpilis paliko Lenkijai. Lietuvai buvo grąžinta Širvintos ir Giedraičiai. Kad Lietuva negalėtų pareikšti pasipriešinimo, Tarybos posėdžio protokole buvo įrašyta, kad tuo atveju, kai visi Tarybos nariai sutars dėl zonos padalijimo ir tam pritars Lenkijos valdžia, Lie­ tuvos atsisakymas pripažinti Tautų Sąjungos Tarybos vasario 3 d. nutarimą neturės jokios reikšmės9. Lietuvos diplomatijai, vadovaujamai tuo metu jau už­ sienio reikalų ministro E. Galvanausko, tai buvo didelis smūgis. Be to, tuoj pat, kai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo išvesta nauja demarkacijos linija, Lenkijos vyriausybė kreipėsi į Ambasadorių konferenciją prašydama nustatyti jos rytines sienas, t. y. sieną su Sovietų Sąjunga ir Lietuva. Lenkijos prašymas buvo svars­ tomas Ambasadorių konferencijoje 1923 m. kovo mėnesio posėdžiuose. Kovo 15 d. priimtas Ambasadorių konferencijos nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta Rygos sutartimi (1921 m.) nustatyta Lenkijos siena su Rusija. Lenkijos siena su Lietuva tuo pat straipsniu buvo palikta vasario 3 d. nustatyta demarkacijos li­ nija. Lietuva nutarimą atmetė. Ji manė, kad Želigovskio įvykdytos Vilniaus oku­ pacijos pripažinimas yra lyg ir kerštas už tuo metu lietuvių organizuotą sukilimą Klaipėdoje ir krašto prijungimą prie Lietuvos. 1923 m. balandžio 16 d. Lietuvos proteste Tautų Sąjungos Tarybai buvo pažymėta: „Lietuva neturi jėgos pasiprie­ šinti Lenkijai dėl neteisėto Vilnijos užėmimo, kurį Santarvė jau pripažino. Viso pasaulio akivaizdoje ji reiškia griežtą protestą dėl Lenkijos padaryto tarptautinės teisės pažeidimo ir A. Tarybos sprendimu jo pripažinimo. Lietuvos vyriausybė iš­ kilmingai pareiškia, kad ji neteikia jokios galios A. T. sprendimui, jos senąją sos­ tinę ir Vilniją tebelaiko Lietuvos dalimi“10. Vakarų Europos didžiosios valstybės ir jų sukurtos tarptautinės organizacijos Lietuvos ginčą su Lenkija dėl Vilniaus laikė išsprendusios. Lietuvos politikams tapo aišku, kad Vilnių bus galima atgauti tik susiklosčius kokioms nors naujoms aplinkybėms. E. Galvanauskui, kaip užsienio reikalų ministrui, liko su Lenkija tarptautinėse organizacijose spręsti Nemuno internacionalizavimo klausimas, bet jis po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lie­ tuvos liko susietas su šiuo kraštu. E. Galvanausko visa politinė patirtis, energija ir visos ministro jėgos buvo nukreiptos į jo ministeriavimo metu svarbiausiu Lietuvos užsienio politikoje tapusį Klaipėdos pripažinimo Lietuvai klausimą.

Sukilimo Klaipėdoje parengimas ir vadovavimas jam Šiuolaikiniai lietuvių jaunieji istorikai (žinoma ne visi) Klaipėdos krašto pri­ jungimo prie Lietuvos jau nebedrįsta vadinti tikruoju vardu, o naudoja užėmi­ mo term iną11. Mes šioje knygoje laikomės Lietuvos nepriklausomos valstybės kūrėjų terminologijos ir ne tik terminologijos, bet ir koncepcijos. Klaipėdos

93

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

V Ministrų Kabinetas. Iš kairės stovi: Ministrų Kabineto reikalų vedėjas T. Petkevičius, susisiekimo ministras V. Čarneckis, krašto apsaugos ministras A. Merkys, finansų viceministras J. Dobkevičius, gudų reikalų ministras J. Voronko; sėdi: valst. kontrolierius J. Zubrickis, teisingumo ministras L. Noreika, ministras pirmininkas E. Galvanauskas, švietimo ministras J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras E. Draugelis

kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos laikantis visų tarptautinės teisės normų, kaip nuo seno lietuvių gyvenama teritorija, kurios prisijungimo prie savo tėvy­ nainių siekė daugiau kaip 500 metų Vokiečių ordino pavergti tautiečiai. Lietuvos atgimimo veikėjai, Lietuvių Taryba, o vėliau Lietuvos Respublikos vy­ riausybė, savo uždaviniu kėlė visų etnografinių žemių sujungimą į vieną tautinę valstybę — Lietuvos Respubliką. Be to, Versalio taikos sutarties 99 straipsniu santarvininkai atskyrė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, bet pasiliko ji Antantės šalių suverenitete, aiškindami, kad šios teritorijos negalima priskirti Lietuvai, nes ji dar nepripažinta de jure12. Pasaulio valstybėms pripažinus Lietuvos vals­ tybę, Klaipėda lyg ir turėjo savaime atitekti Lietuvai, tačiau ten įsėdusi prancū­ zų administracija nebenorėjo palikti šio mažo žemės lopinėlio ir patogaus Baltijos uosto. Todėl jaunai lietuvių diplomatijai teko ieškoti būdų, kaip pato­ giausiai įjungti vakarinių lietuvių žemes į vieną valstybę — Lietuvą. Lietuvių istoriografijoje, kadangi Lietuvos Respublikos metais dar nenorėta iki galo atskleisti visos prijungimo istorijos, teisingiau, Vyriausybės dalyvavimo Klaipėdos krašto sukilime, yra susiformavę trys skirtingos nuomonės apie Klai­ pėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Vieni teigia, kad kraštas buvo prijungtas Mažosios Lietuvos lietuviams organizavus sukilimą; kiti, kad didžiausias nuo­ pelnas sukilimą organizuojant priklauso lietuvių visuomeninėms organizacijoms, ypač šauliams, kurie sutelkė savanorius, permetė juos į Klaipėdos kraštą ir

94

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

sukilimą suderino su Vokietijos užsienio reikalų ministerija bei generaliniu štabu; treti, kad sukilimą organizavo Lietuvos vyriausybė. Sukilimas buvo orga­ nizuojamas slaptai, todėl Vyriausybės dokumentų apie jo parengimą neišliko. Pasirodžius E. Galvanausko biografinei knygai, matyti, kad buvo labai gražiai sujungtos visos trys svarbiausios jėgos, kurios ir Įvykdė krašto prijungimą prie Lietuvos. Vadovavo joms visoms Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas. Vykdytojai buvo Saulių sąjungos pirminin­ kas V. Krėvė-Mickevičius, klaipėdiškiai lietuviai ir kiti13. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos klausimas buvo nuolat keliamas visuose politinuose forumuose ir tarptautinėse instancijose. 1921 m. lapkričio 21 d. Steigiamojo Seimo buvo priimta rezoliucija dėl Klaipėdos ir Klaipėdos krašto „prisidėjimo“ prie Lietuvos. Joje buvo pažymėta, kad Klaipėdos krašto ekonominiai interesai ir žymiausios dalies gyventojų tautiniai siekimai sudaro tiek bendra su Lietuvos Respublika, jog „susidėjimas vienon valstybėn yra ne­ išvengiamas, abiem šalim naudingas ir realus to klausimo išsprendimas“14. Nu­ tarime buvo pavesta Lietuvos vyriausybei rūpintis, kad Klaipėdos kraštas „pri­ sidėtų“ prie Lietuvos. Patarta būsimus Lietuvos santykius su Klaipėdos kraštu formuoti taip, kad jie teiktų visiems Respublikos gyventojams vienodas teises ir pareigas, tinkamai saugotų visus bendruosius Respublikos reikalus, nes ilgai buvęs Vokietijos sudėtyje kraštas išugdė savo ekonomiką, kultūrą, paveldėjo ypatingą jurisdikciją, turėjo kitokį negu Lietuva politinį ir visuomeninį gyveni­ mą. Tie ypatingi krašto poreikiai turėtų būti apdrausti teise savarankiškai rūpintis vietos ūkio, administracijos, mokesčių, darbo ir socialinės apsaugos, teismo, švietimo, kultūros bei tikybos reikalais. Taigi jau 1921 m. buvo suformu­ luotas busimasis Klaipėdos krašto statusas Lietuvos valstybės sudėtyje. Kam priklauso prioritetas Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybės sudėtį sukilimo būdu, literatūroje nėra plačiau diskutuota. Iš išlikusių doku­ mentų atrodo, kad Užsienio reikalų ministerijai šią idėją „pakišo“ Lietuvos at­ stovas Klaipėdoje nuo 1922 m. sausio mėnesio J. Žilius. Viename iš savo pra­ nešimų, rašytame 1922 m. vasario 13 d., jis ragino Vyriausybę Klaipėdos kraštą atsiimti jėga, kad jo neprarastume, kaip atsitiko su Vilniumi. Aiškino, kad kraš­ te tėra 350 prancūzų kareivių ir tokią jėgą įveikti būtų labai nesunku15. E. Galvanausko vadovaujama Lietuvos vyriausybė ėmė rengti krašto prijun­ gimo prie Lietuvos dirvą viduje ir tarptautinėje plotmėje. Jau nuo 1922 m. pra­ džios imta šiek tiek trukdyti maisto produktų iš Lietuvos vežimą į Klaipėdos kraštą, ypač duoninių grūdų, kurių kraštas išaugindavo nepakankamai. Suma­ žintas naudojimasis Klaipėdos uostu, motyvuojant tuo, kad blogas susisiekimas. Susiaurintas žaliavų tiekimas krašto įmonėms. Motyvuodama lito įvedimu, Lie­ tuvos vyriausybė nuo spalio pradžios visiškai uždarė sieną su kraštu16. Sugriež­ tinta buvo muitų kontrolė, trukdomas prekių įvežimas į kraštą, motyvuojant markės infliacija. Žodžiu, imta bloginti ir taip prastą Klaipėdos krašto gyvento­ jų ekonominę padėtį. Prancūzų administracija su Lietuva pradėjo prekybos de­ rybas. Jos vyko vangiai, o 1922 m. rugsėjo mėnesį buvo Lietuvos vyriausybės nutrauktos. Rugsėjo 2 d. J. Žilius įteikė Vyriausiajam Antantės komisarui Klai­ pėdoje verbalinę Lietuvos vyriausybės notą. Joje buvo pabrėžta, kad Lietuvos vyriausybė atsisako toliau vesti prekybos derybas, nes Lietuva yra didžiųjų vals­ tybių pripažinta de jure ir Klaipėdos kraštas turi būti atiduotas jai17.

95

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

Ekonominėmis ir kitomis priemonėmis klaipėdiečiai lietuviai ir vokiečiai buvo ne tik spaudžiami, bet ir agi tuojcimi dėtis prie Lietuvos. Propagandai krašte sustip­ rinti 1922 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos atstovybė Klaipėdos krašte lietuvininkų vardu nupirko Memeler Zeitung spaustuvę ir redakciją. Laikraštis pradėjo tarp vie­ tos vokiečių propaguoti prolietuvišką politikąls. Buvo organizuota 5 Mažosios Lie­ tuvos ir 5 Didžiosios Lietuvos jūrininkų peticija į Paryžių. Joje buvo pasisakoma už uosto Lietuvai reikalingumą ir protestuojama prieš Lenkijos tuo metu pradė­ jusias ryškėti tendencijas j Klaipėdos uostą bei Nemuno internacionalizavimą19. E. Galvanausko vadovaujama Vyriausybė, o nuo 1922 m. rugsėjo 28 d. ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija sustiprino agitaciją ir propagandą už Klai­ pėdos krašto prijungimą per lietuvišką spaudą Klaipėdos krašte, Lietuvoje ir užsienyje. Tuo buvo siekiama ne tik paruošti lietuvių visuomenės nuomonę, bet ir paveikti užsienio nuotaikas palankia Lietuvai tėkme, padėti apsiprasti su min­ timi, kad kraštas yra organiškai susijęs su Lietuva. Savo ruožtu Lietuvos vyriausybė veikė ir diplomatiniais kanalais. E. Galva­ nauskas ir jo vadovaujama Lietuvos delegacija 1922 m. vasarą dalyvavo Euro­ pos šalių tarptautiniuose forumuose Ženevoje, Genujoje, kur greta Vilniaus ir santykių su Lenkija reikalų privačiuose pokalbiuose kėlė Klaipėdos klausimą. 1922 m. balandžio 6 d. būdamas Paryžiuje Lietuvos ministras pirmininkas susi­ tiko su R. Puankarė (Poincaré), tuo metu žymiausiu ne tik Prancūzijos, bet ir Tautų Sąjungos lyderiu20. Klaipėdos klausimą buvo įsakyta kelti (įvairiomis progomis ir be jų) visiems Lietuvos pasiuntiniams kitose šalyse ir prie Lietuvos vyriausybės akredituotiems kitų šalių pasiuntiniams. Apie savo veiklą atsiskaitydavo O. Milašius, T. Naru­ ševičius, V. Sidzikauskas, P. Klimas ir kiti. Paminėsime tik porą įdomesnių faktų. Lietuvos atstovas Rygoje 1922 m. rugpjūčio 19 d. ir rugsėjo 11 d. kalbėjosi dėl Klaipėdos atidavimo pagal Versalio Taikos sutartį Lietuvai su Didžiosios Brita­ nijos pasiuntiniu Pabaltijo šalims E. Viltonu. Anglas pareiškė, kad Klaipėdą Lietuva gaus. Anglija parems Lietuvą, bet tik su sąlyga, kad kraštui bus suteikta plati autonomija ir laisvas tranzitas visoms šalims. Lietuva gaudama Klaipėdą turės garantuoti, kad tas kraštas atiteks Antantės globai, jei Lietuva kada nors sudarys vieną valstybę su Rusija21. Garantuoti JAV paramą siekė Lietuvos atstovas V. Čarneckis Vašingtone. 1922 m. spalio 18 d. per pietus, surengtus Amerikos— Baltijos draugijos į Pabaltijo valstybes pasiuntiniu išvykstančio L. Kolemano (Co­ leman) garbei, V. Čarneckis pabrėžė, kad Lietuvos ekonominis ir politinis gyve­ nimas yra suparalyžiuotas dėl neišspręstų teritorinių problemų, negrąžintos Lie­ tuvai Klaipėdos22. JAV tuo metu, nors ir neoficialiai, bet palaikė Lietuvą. Klaipėdos problema 1922 m. rudenį susirūpino Tautų Sąjunga. Spalio mėne­ sį Ambasadorių konferencijoje imta kalbėti apie Klaipėdos krašto ateitį, jo su­ tvarkymą, autonominio statuto rengimą. Lapkričio 3—4 d. į Paryžių pareikšti savo nuomonę dėl Klaipėdos ateities buvo pakviesti krašto ekonominių organiza­ cijų lietuvių ir vokiečių atstovai. E. Galvanausko Vyriausybės pastangomis atsto­ vauti klaipėdiečiams Ambasadorių konferencijoje buvo parinkti lietuvių atstovai: V. Gaigalaitis, J. Stikliorius, E. Simonaitis, J. Labrencas. Vokiečių interesams at­ stovavo vietos dvarininkai K. Dresleris ir J. Guba bei pramonininkas J. Krausas. Lietuvių atstovai Paryžiuje pareiškė, kad dėl krašte susidariusios sunkios eko­ nominės padėties jam geriausia būtų autonomijos teisėmis jungtis prie Lietu­ vos. Vokiečiai buvo už valstybinio savarankiškumo suteikimą Klaipėdos kraštui, bet kurios Antantės valstybės protektorate, o uostą siūlė internacionalizuoti23.

96

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

Pasitarime Paryžiuje Klaipėdos krašto atstovų nuomonėms nesutapus, Amba­ sadorių konferencija nutarė sudaryti specialią komisiją, vadovaujamą prancūzo teisininko Zoržo Larošo (George Laroche). Ji turėjo parengti galutinį projektą. Komisijos nuomone, Klaipėdos kraštas turi būti paskelbtas „laisvąja valstybe“, administruojamas 10—15 metų krašto, Lenkijos ir Lietuvos atstovų. Projektas nu­ matytas įgyvendinti 1923 m. pradžioje. Imta svarstyti įvesti Klaipėdos krašte Pran­ cūzijos remiamą valiutą ir įkurti emisijos banką24. E. Galvanauskas ir kiti Lietuvos vyriausybės nariai suprato, kad prancūzai, sukūrę Klaipėdos krašte vadinamąją laisvąją valstybę, ir toliau ją administruos, dar labiau stiprindami savo įtaką. Lie­ tuva Klaipėdos krašto negaus. Lietuvos ministras pirmininkas ryžosi tam užkirsti kelią — išvaduoti kraštą iš prancūzų okupacijos ir prisijungti jį prie Lietuvos dar iki Ambasadorių konferencijos galutinio sprendimo priėmimo bei įgyvendinimo. 1922 m. lapkričio 20 d. vakare E. Galvanauskas sukvietė slaptą Ministrų Ka­ bineto posėdį. Jis užsitęsė visą naktį iki paryčių. Ministras pirmininkas pateikė tris Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos galimybes: iškelti bylą Tautų Są­ jungoje dėl to, kad Prancūzija neperduoda Lietuvai krašto. Tuo pat metu visiš­ kai uždaryti sieną su Klaipėdos kraštu, nebesiųsti į jį iš Lietuvos maisto produk­ tų, nenaudoti uosto. Visą Lietuvos užsienio prekybą nukreipti per Liepoją ir pradėti statyti uostą Šventojoje. Antroji galimybė — paimti kraštą jėga. Tam tikslui geriausiai panaudoti Lietuvos kariuomenę, kuri esamomis sąlygomis gali užimti Klaipėdą per 24 valandas. Politiniu požiūriu šis kelias pavojingas, nes galima sulaukti Antantės šalių ultimatumo — atšaukti kariuomenę ir padengti karo nuostolius. Tuo atveju, jeigu Lietuva ultimatumo neįvykdytų, Prancūzija gali atsiųsti kariuomenę, o Lenkija pulti pietų Lietuvą. Trečias būdas — orga­ nizuoti Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą prieš vokišką krašto Direktoriją ir jos ramstį — Prancūzijos administracijos vadovą G. Petisnė (G.Petisnė), už­ imti kraštą ir uostą, turėti ginčo objektą Lietuvos vyriausybės rankose. Antantės diplomatija greit supras, kad sukilimas buvo Lietuvos vyriausybės organizuotas, bet nedrįs to įvykio vadinti užpuolimu. Lietuvos vyriausybė susilauks protestų iš Prancūzijos, bet vargu ar ji pakels ginklą prieš Lietuvą25. E. Galvanausko nuo­ mone, paskutinis būdas neturėtų sukelti konflikto per pirmąsias dvi savaites, o vėliau tektų pereiti į politines derybas — įteisinti Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Dauguma susirinkusiųjų pritarė šiam projektui. Po šio posėdžio E. Galvanauskas pradėjo ieškoti tarp klaipėdiečių būsimo sukilimo vado, o iš žvalgybos pareikalavo patikrinti krašto karinę padėtį ir gy­ ventojų politines nuotaikas. Viliui Gaigalaičiui ir Jokūbui Stiklioriui atsisakius, politiniu sukilimo vadu sutiko būti Erdmonas Simonaitis. Jam buvo pavesta paruošti sukilimui dirvą tarp klaipėdiečių, o sukilimui prasidėjus — vadovauti. Krašto apsaugos minist­ ras B. Sližys paruošė sukilėlių žygio planą ir sutelkė karines jėgas. Joms vado­ vauti pasisiūlė žvalgybos karininkas, atlikęs Klaipėdos krašte žvalgymo darbus J. Polovinskas, pasivadinęs J. Budriu. Prie sukilėlių vadovybės buvo sudarytas atskiras dalinys politikos ir informacijos tikslams. Jo vadovu buvo pakviestas J. Purickis. Dalinio tikslas buvo propaguoti lietuvių naudai, leisti atsišaukimus, skelbti kitą medžiagą prancūzų ir vokiečių kalba, sukilimui prasidėjus talkinin­ kauti susirašinėjant su prancūzų komisaru, derėtis su juo. Sukilimo vadovybė ir politinis dalinys įsikūrė Šilutėje. Ten įsikūrė ir veikė Klaipėdos krašto gelbėjimo 7. 365

97

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

E. Galvanausko sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje 1923 m.

komitetas ir sukilimo politinis vadovas E. Simonaitis, kurio uždavinys buvo per­ imti krašto politinę valdžią ir sudaryti Lietuvai palankią Direktoriją. Pagrindinis sukilimo tikslas propagandoje ir buvo dangstomas tuo, kad siekiama pašalinti provokišką Krašto direktoriją26. Klaipėdos krašto sukilimas buvo parengtas pasinaudojus palankia tarptauti­ ne situacija. 1923 m. sausio 3 d. prasidėjo Antantės šalių pasitarimas Vokietijos reparacijų klausimu. Tuo pat metu Prancūzija Įvedė savo kariuomenę į Rūro sritį. Taigi didžiųjų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į Vokietiją. Pasitikrino Lietuvos vyriausybė ir artimiausių kaimynų saugumą bei nuomo­ nę. V. Sidzikausko teigimu, 1922 m. rudenį Vokietijos užsienio reikalų ministe­ rija užsiminė Lietuvos vyriausybei, kad Lenkija siekia Nemuno internacionalizavimo, ėmė Klaipėdoje pirkti žemę, namus, kurti įvairias pramonės ir prekybos įstaigas. Vokiečiams tai nepatiko. Jie bijojo, kad Lenkija per Klaipėdą gali išeiti į Baltijos jūrą ir tuo apsupti Rytprūsius iš dviejų pusių. Sukilimui ruošiantis į Berlyną nuvyko Lietuvos šaulių sąjungos primininkas V.Krėvė-Mickevičius. Jis susitiko su užsienio reikalų ministru Karlu Šubertu (Schubert) ir Generalinio štabo viršininku H. fon Zėktu (Seeckt). Vokiečiai pri­ tarė lietuvių norui prisijungti Klaipėdą27. Savo ruožtu prieš pat pradedant suki­ limą Klaipėdoje E. Galvanauskas pasikvietė Vokietijos atstovą Kaune P. Olshauseną ir pranešė jam, kad Lietuva netrukus užims Klaipėdą. Prašė apie tai informuoti savo vyriausybę, kad ji žygio nelaikytų nedraugišku, įspėtų Klaipė­ dos krašto policiją ir kitus vokiečius laikytis nuošaliai. Kitą dieną Lietuvos už­ sienio reikalų ministras gavo pranešimą iš vokiečių pasiuntinio, kad Vokietijos vyriausybė lietuvių ryžtui pritaria ir žygio metu įspėjo vietos vokiečius laikytis

98

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

E. Galvanauskas ir kiti Vyriausybės nariai išvaduotoje Klaipėdoje 1923 m.

ramiai. Tą jie ir darė. Vokietijos vyriausybė, kad neatrodytų abejinga Antantės atžvilgiu, atliko tik tą gestą, kad kitą dieną po sukilimo pakvietė Lietuvos atstovą Berlyne V. Sidzikauską, Įteikė jam protesto notą dėl įsiveržimo į Klaipėdos kraštą, prašė ją į Kauną perduoti atviru tekstu ir pakvietė Lietuvos atstovą į kitą kambarį taurei šampano28. Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos valstybės sudėtį jėga buvo derinamas ir su Rusijos vyriausybe. 1922 m. lapkričio 29 d. G. Čičerinas per Kauną vyko į Lozanos konferenciją. E. Galvanauskas Kauno geležinkelio stotyje surengė jam priėmimą. Jo metu išsiaiškino Sovietų Rusijos poziciją Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos klausimu. G. Čičerinas pareiškė, kad Lietuvos sprendimas užimti Klaipėdos kraštą nėra priešiškas Rusijos politikai. Be to, jis pažadėjo, kad jeigu Lenkija pakeltų ginklą prieš Lietuvą, Rusija neliktų neveikliu stebėtoju. Tuo atveju, jeigu Antantės diplomatija pareikalautų suteikti Lenkijai Klaipėdos kraš­ te kokių nors teisių, Rusija reikalaus sau tokių pat teisių. Paskutinis G. Čičerino pareiškimo sakinys suneramino E. Galvanauską, ypač tuo atveju, jei sukilimas nepavyktų. Kelias valandas užsitęsęs Rusijos užsienio reikalų ministro pokalbis su Lietuvos ministru pirmininku Kauno geležinkelio stotyje davė rezultatų. 1922 m. gruodžio 22 d. G. Čičerinas savo vyriausybės vardu parašė raštą Antan­ tės šalių vadovams, kuriame įspėjo, kad „Klaipėdos klausimo sprendimas, jei jis nebus Rusijos požiūriu teisėtas, gali būti laikinas ir netvirtas“29. Be to, Rusijos užsienio reikalų ministerija 1922 m. gruodžio 25 d. įteikė notas dėl Klaipėdos Anglijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybėms. Prieš pat Klaipėdos sukilimą Ru­ sijos vyriausybė Minsko srityje, prie Lenkijos sienos, pradėjo telkti karinius da­ linius. Šis žingsnis Lenkijos valdančiųjų sluoksnių buvo suprastas ir tuo Lietuva

7*

99

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

E. Galvanauskas pasirašo Klaipėdos sutarti 1924 m. (stovi B. K. Balutis ir V. Sidzikauskas)

išvengė pavojaus, kurio labiausiai bijojo. Tik sukilimui Įvykus, kartu su anglų ir prancūzų laivais į Klaipėdos uostą buvo atplaukęs „Komendant Pilsudskį“, ku­ ris po kelių valandų iš uosto išplaukė30. Palankiai suklostęs tarptautines aplinkybes ir parengęs sukilimo planą, E. Galvanauskas skubino visas sukilimo organizacines grandis veikti aktyviai. 1922 m. pabaigoje—1923 m. pradžioje visame Klaipėdos krašte J. Purickio imti organizuoti vietos gyventojų mitingai. Jų dalyvių priimtose rezoliucijose buvo pasisakoma prieš „laisvosios valstybės“ kūrimą, prieš Lenkijos Įsigalėjimą kraš­ te, už ryšius su Lietuva31. 1923 m. sausio 9 d. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, sukurtas Lietuvos vyriausybės iniciatyva, paskelbė manifestą dėl val­ džios perėmimo į savo rankas ir E. Simonaičio paskyrimo Direktorijos pirmi­ ninku32. Sausio 10 d. B. Sližio sutelkta savanorių rinktinė — ją sudarė 10 kari­ ninkų ir 150 kariūnų iš karo mokyklos, 5 karininkai ir 130 kareivių iš karo milicijos mokyklos, 1 karininkas ir 70 kareivių iš 5-ojo pėstininkų pulko, 11 karininkų ir 150 kareivių iš 8-ojo pėstininkų pulko, 3 karininkai ir 60 kareivių iš l-ojo kavalerijos pulko, 1 aviacijos karininkas, 7 generalinio štabo karininkai, 15 elektrotechnikos bataliono kareivių, 9 autobataliono vairuotojai, 2 karinin­ kai su šauliais, iš viso 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 sava­ norių — peržengė Lietuvos—Klaipėdos krašto sieną33. Per 5 dienas buvo užim­ tas Klaipėdos miestas ir kraštas. Mūšiuose žuvo 20 lietuvių, 2 prancūzai ir 1 vokiečių policininkas. Viskas pavyko Įgyvendinti Lietuvos vyriausybei greitai ir sklandžiai. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui kainavo sveikatos.

100

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

E. Galvanauskas rašė: „Nuo sukilimo pradžios iki tarptautinės Įtampos apmiri­ mo pergyvenau bene didžiausios įtampos mėnesio tarpsni. Slogi rytojaus neži­ nia, politinė įtampa, vidurnakčio vaikštynės (į paštą Kaune susisiekti telegrafu su sukilimo vadovais, nes telefono ryšio tarp Klaipėdos ir Kauno nebuvo. — A. G .), greitas įvairių klausimų sprendimas vargino mane.“34. Ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro E. Galvanausko, Užsienio reikalų ministerijos atsakingų darbuotojų B. K. Balučio bei P. Klimo, retkarčiais talkinusių Kabineto vadovui, pokalbiai Hiūzo* aparatu su Klaipėdos krašte su­ kilimui vadovavusiais ir Lietuvai atstovavusiais A. Smetona, J. Budriu, J. Peteraičiu, majoru Jakučiu ir kitais išliko Lietuvos centriniame valstybės archyve. Tai 3 didelės bylos ir dar keli pluoštai telegramų kitose bylose35. Pokalbiai telegrafu — tai gyvas liudininkas visos sukilimo eigos ir lietuvių kovos dėl Klai­ pėdos įjungimo į Lietuvos sudėtį su prancūzų administracija bei Antantės komisija Klaipėdoje ir tarptautinėje arenoje. Tai E. Galvanausko gilios politinės mąstysenos ir tarptautinės diplomatijos pažinimo šaltinis. Akredituoti Lietuvoje, užsienio šalių atstovai akylai stebėjo krašto gyvenimą. Tuo metu, kai dar Kaune buvo tariamasi dėl sukilimo eigos, o Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas rengė atsišaukimus į vietos gyventojus, Prancūzijos atstovas Lietuvoje G. Padovanis ir anglų konsulas Kaune A. Dilis (Dilly) įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai paklausimą dėl kariuomenės judėjimo Lietuvos pasie­ nyje su Klaipėda ir įtartino bruzdėjimo Klaipėdos krašte. P. Klimas ir B. K. Balutis klaususiems paaiškino, kad pasienyje vykdomas Lietuvos pasienio sargybos per­ grupavimas. Bruzdėjimas Klaipėdos krašte nieko bendro su Lietuva neturi36. Atsiribojimo nuo įvykių taktikos, E. Galvanausko sumanymu, laikėsi Lietu­ vos užsienio reikalų ministerija visą sukilimo metą, kovos už krašto teises Lietuvos valstybės sudėtyje laikotarpiu ir visą nepriklausomos Lietuvos laiką tarptautiniuose dokumentuose, vidaus raštuose ir net istorinuose veikaluose. Prasidėjus sukilimui Lietuvos pasiuntinybes užsienyje užgulė kasdieniai pa­ klausimai, priekaištai, įspėjimai ir net notos. Tiek įdėmiai buvo sekamas Lietu­ vos politinis gyvenimas, kad dvi dienas, per patį sukilimo įkarštį, Kaune nepa­ stebėję E. Galvanausko užsienio atstovai ir žurnalistai apie tai informavo savo šalių vyriausybes ir spaudą37. Tuo tarpu ministras pirmininkas tebuvo išvykęs vienai dienai į Marijampolę atidaryti geležinkelį. Stengdamasi palengvinti pasiuntinių darbą užsienyje Lietuvos užsienio rei­ kalų ministerija nuolat informuodavo savo atstovus apie įvykius Klaipėdos kraš­ te. Pateikdavo informatyvią ir sausą medžiagą, prašydama ją tokią perduoti at­ stovaujamų šalių ministerijoms ir spaudai, nesileisti į platesnius komentarus. Taip Lietuvos atstovas Didžiojoje Britanijoje T. Naruševičius E. Galvanausko kelis kartus buvo įspėtas, kad nutrauktų bet kokius „pliotkus“ su anglų politi­ kais ir laikytųsi jo teikiamų pranešimų turinio38. O pranešimuose buvo griežtai neigiamas Lietuvos dalyvavimas Klaipėdos krašto sukilime, vietos vadžios orga­ nizavime ir veikloje. Aiškinama buvo, kad Klaipėdos krašto gyventojų nusivyli­ mo priežastys glūdi gyventojų nepasitenkinime prancūzų administracija, vokie­ čių vyravimu Direktorijoje, sunkia ekonomine ir kultūrine krašto būkle. Visai kitokie pokalbiai ir kita informacija Lietuvos vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija dalijosi su Klaipėdos krašto lietuvininkų vadovais ir Lietuvos * D. E. Hiūzas (Hughes) — anglas, raidinio telegrafo išradėjas.

101

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

vyriausybės atstovais. Sukilimo metu E. Galvanauskas iš esmės domėjosi tik jo sėkminga eiga. Sukilimui įvykus jis ėmėsi koreguoti Klaipėdos krašto vidaus gyvenimo tvarkymą. Jau sausio 17 d. E. Galvanauskas skatino sukilėlių vadovy­ bę plėsti Direktorijos teises, stiprinti Klaipėdos krašte tvarką ir administravimą, reikalauti, kad Antantės kariuomenė būtų greičiau atšaukta. Jis skatino greičiau sušaukti Krašto seimą iš 30—40 žmonių, kuris būtų kraštui atstovaujamąja valdžia. Greta to E. Galvanauskas ramino sukilėlių vadovus, kad susiklosčius sudėtin­ gesnėms aplinkybėms ir sudarius atatinkamą pretekstą, galima tikėtis didesnės Lietuvos pagalbos. Lietuvos pėstininkai, šarvuotas traukinys ir artilerija pasiųsti prie sienos39. Sukilėlių vadovus neramino Antantės laivų skaičiaus padidėjimas uoste, ir jie tos pat dienos telegramoje Į Kauną prašė atsiųsti artileriją uostui užblokuoti40. Antantės diplomatijai tuo metu nenorint konflikto su vokiečiais ir rusais, Lietuvos kariuomenės atviro įsikišimo į Klaipėdos reikalus neprireikė. Į diplomatinę veiklą, E. Galvanausko skatinami bei vadovaujami, įsijungė naujieji Klaipėdos krašto direktorijos politikai, Gelbėjimo komiteto nariai. Sau­ sio 16 d. instrukcijoje jiems E. Galvanauskas nurodė: 1. Naujoji vyriausybė turi tuoj kreiptis į Ambasadorių konferencijos pirmininką, į Anglijos, Prancūzijos, Italijos, JAV vyriausybes prašydama palankiai išspręsti Klaipėdos klausimą. (To kreipimosi tekstas buvo jau paruoštas ir įduotas E. Simonaičiui. Propagandos tikslu kreipimasis turėjo būti išsiuntinėtas Skandinavijos ir Baltijos šalių, taip pat Šveicarijos vyriausybėms.) 2. JAV prezidentui pasiųsti specialų raštą su pra­ šymu neleisti Antantės šalių vyriausybėms imtis represijų prieš naują Klaipėdos krašto vyriausybę. 3. Įkurti Klaipėdos krašte specialų spaudos biurą, kuris val­ džios vardu visus kreipimusis, pareiškimus ir pan. dokumentus išsiuntinėtų di­ desniems Europos ir Amerikos laikraščiams. 4. Naujoji valdžia turi atsiųsti į Kauną savo specialų delegatą, kuris atstovautų kraštui prie Lietuvos vyriausy­ bės. 5. Pranešti klaipėdiškių planus padėties stabilizavimui krašte. 6. Jeigu dar neatliko, tai kaip galima greičiau pareikšti Lietuvos atstovui užuojautos pareiš­ kimą prancūzams dėl žuvusių ir sužeistų jų karių. Tai padaryti ir naujajai krašto valdžiai, kuri turi visomis priemonėmis pabrėžti, jog nenorėjo kariauti su An­ tantės administracija, nenorėjo užgauti jos suvereniteto, nori turėti su ja geriau­ sius santykius. 7. Skubinti naująją valdžią kurti vietos militarines jėgas. 8. Tiks­ liai suskaičiuoti ir pranešti abiejų pusių gyvosios jėgos ir kitus nuostolius. 9. Elžmuštuosius tuoj palaidoti, o sužeistuosius išgabenti. 10. Be kliūčių duoti leidimus prekėms į Lietuvą ir sustiprinti kontrolę įvežimui iš Vokietijos į Klai­ pėdos kraštą. 11. Panaikinti pasų sistemą ir grąžinti sienos perėjimo leidimus. Stiprinti pasų kontrolę atvykstančiųjų per sieną ir uostą, kad neprasiskverbtų nepageidaujamų žmonių. 12. Prekėms taikyti akcizo mokestį, tokį, koks taiko­ mas Lietuvoje, kad nebūtų kliūčių prekių judėjimui į Lietuvą. 13. Oficialiai gre­ ta markių įvesti litus, kaip krašto piniginį vienetą. 14. Darbininkus, kurie netu­ rėtų darbo, leisti vykti dirbti į Lietuvą. Stengtis sudaryti fabrikams ritmingo darbo sąlygas. Mediena pageidaujančius pažadėjo aprūpinti. 15. Skatinti orga­ nizuoti ūkininkų produktų eksportą. Lietuvos vyriausybė, kiek leis galimybės, kreips savo eksportą ir importą per Klaipėdą. Tam tikslui reikia, kad vietos valdžia užmegztų santykius su anglų laivais, kurie reguliariai plaukioja į Liepo­ ją, kad jie nustatytu laiku užplauktų pasiimti prekių į Klaipėdą. 16. Prašė revi­ duoti nekilnojamosios nuosavybės pirkimo taisykles, kad apsigintų nuo nepa­

102

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

geidaujamų svetimšalių pirkėjų. 17. Reikalavo pranešti apie krašto biudžetą ir reikalingas krašto valdymui sumas, kurių neužtektų išlaidoms padengti. Tuoj informuoti, kokios sumos pinigų šiuo metu reikalingos. Pasidalinti instrukcijo­ mis su naujosios valdžios patarėju J. P. (reikia manyti J. Peteraičiu-Purickiu)41. Kaip matyti iš šios programos, E. Galvanauskas visapusiškai apmąstė Klai­ pėdos krašto tarptautinę ir vidaus padėtį po sukilimo ir pateikė Klaipėdos kraš­ to lietuvininkų valdžiai kryptingas veiklos gaires. Neliesdami vidaus tvarkos ir ekonominių problemų konkretaus įgyvendinimo plano, trumpai peržvelgsime Klaipėdiečių sukilėlių vadovų ir Direktorijos politinę veiklą. Jau sausio 17 d. jie kreipėsi į Prancūzijos, Anglijos ir Italijos vyriausybes nota, kurioje prašė at­ šaukti Petisnė ir evakuoti prancūzų kariuomenę. Sausio 19 d. E. Simonaitis pro­ testavo nota tų pat šalių vyriausybėms dėl 1 anglų ir 2 prancūzų laivų atplau­ kimo į Klaipėdą42. Savo ruožtu veikė ir Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Sausio 19 d. Šilutėje sušauktame susirinkime jis priėmė deklaraciją dėl „prisig­ laudimo prie Lietuvos“. Sausio 24 d. Lietuvos Seimas, išklausęs ministro pirmi­ ninko ir užsienio reikalų ministro E. Galvanausko pranešimą dėl Klaipėdos krašto gelbėjimo komiteto deklaracijos, priėmė rezoliuciją, kurioje sveikino Klaipėdos krašto gyventojus ir dar kartą tvirtino Lietuvos Seimo 1921 m. lap­ kričio 11d. pareikštą nusistatymą dėl santykių su Mažąja Lietuva. Seimas pa­ reiškė, jog reikalauja iš Vyriausybės, kad ji kreiptų dėmesį ir stengtųsi padėti klaipėdiškiams ir Lietuvai įvykdyti gyventojų nusistatymą susijungti į vieną nepri­ klausomą valstybę — Lietuvos Respubliką43. Šiais dokumentais iš esmės de facto Klaipėdos kraštas susijungė su Lietuva. Dabar Lietuvos diplomatija galėjo atvirai imtis ginti Klaipėdos gyventojų valią nuo bet kokių pasikėsinimų į kraštą, klai­ pėdiečiai ieškoti pagalbos Lietuvoje, o užsienio politikai, spręsdami Klaipėdos krašto problemas turėjo palaikyti tiesioginį kontaktą su Lietuva. Tačiau krašto reikalams dar trukdė prancūzų administracijos buvimas ir karo laivai uoste. Naudodamiesi naujai susiklostančia situacija, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai M. Jankus ir V. Šaulinskas jau 1923 m. sausio 21 d. kreipėsi į Lietuvos ministrą pirmininką prašydami paramos apginti Klaipėdos krašto „ne­ liečiamumą“, prašė savanorių kareivių, ekonominės pagalbos ir kt.44. Lietuvos vyriausybė su nauja parama neskubėjo, sekė Antantės šalių elgesį ir, kaip ir didžiosios valstybės, siekė pervesti susiklosčiuosioje situacijoje ginčą į diploma­ tinį susirašinėjimą.

E. Galvanausko diplomatinė veikla tarptautinėse organizacijose dėl Klaipėdos krašto autonomijos E. Galvanausko diplomatinis disputas notomis ir kitokio pobūdžio raštais su Prancūzijos ministru pirmininku bei užsienio reikalų ministru, Versalio sutar­ ties vykdytoju, Ambasadorių tarybos pirmininku R. Puankarė prasidėjo 1923 m. sausio 9 d. Prancūzijos vadovas tą dieną įspėjo Lietuvos vyriausybę, kad ji neleistų ginkluotiems kariams ir civiliams žygiuoti į Klaipėdos kraštą. Nuo sau­ sio 11d. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija beveik kasdien telegramomis ir kitu būdu ėmė kaltinti Lietuvą dėl sukilimo Klaipėdos krašte43. Sausio 12 d. E. Galvanauskas Lietuvos atstovui Prancūzijoje O. Milašiui pasiuntė telegramą,

103

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

kurioje griežtai paneigė lietuvių karių dalyvavimą sukilime. Tą pat dieną pasiųs­ toje telegramoje Ambasadorių konferencijai E. Galvanauskas prašė nurodyti savo komisarui Klaipėdoje G. Petisnė, kad jis imtųsi visų priemonių kraujo praliejimui krašte išvengti46. Toliau, atsakinėdamas i kasdienines Prancūzijos vyriausybės telegramas ir jos atstovo Lietuvoje G. Padovanio pareiškimus, E. Galvanauskas teigė, kad Klaipėdos krašto gyventojų nepasitenkinimas nu­ kreiptas ne prieš Ambasadorių konferencijos nutarimus, bet prieš Krašto direk­ torijos įvestą tvarką, o Lietuvos vyriausybė neturi sąsajų su įvykiais Klaipėdoje. Stebėti Klaipėdos įvykių vietoje sausio 25 d. Ambasadorių konferencija į Klaipėdą atsiuntė ypatingą komisiją. Ją sudarė prancūzas Ž. Klinšanas (G. Clinchant), Anglijos konsulas Dancige Frėjus (Frey) ir Italijos konsulas Dancige P. Aloisis (Aloisi). Lietuvos vyriausybė į Klaipėdą pasiuntė savo atstovą A. Sme­ toną. Z. Klinšano komisija įteikė A. Smetonai adresuotą Lietuvos vyriausybei deklaraciją, kurioje nurodė, kad komisijos tikslas „atstatyti tvarką“, sudaryti visus gyventojų sluoksnius atstovaujančią Laikinąją vyriausybę. Komisija nepri­ pažino krašte įvykdytų pertvarkymų. Ji reikalavo demobilizuoti sukilėlius, kurie E. Galvanausko nurodymu, buvo jau tapę krašto policija ir kariuomene. J. Bud­ rys perspėjo Antantės atstovus, kad jis gins bet kurį bandymą nuversti revoliu­ cinę valdžią, o Gelbėjimo komitetas pasiteiravo, ar tai reiškia paliaubų nutrau­ kimą. Į tai Z. Klinšano komisija atsakė neigiamai47. Santykiuose su Komisija Gelbėjimo komitetas vadovavosi Vyriausybės duota instrukcija, kurioje daugiausia dėmesio buvo skiriama skaldyti Petisnė ir Komisijos siekius bei požiūrius ir konkrečius veiksmus. Komisija gyveno pas Petisnė ir, kad nesumenkintų jos autoriteto, E. Galvanauskas instrukcijoje nurodė Antantės auto­ ritetą kelti ir gerbti, o Petisnė diskredituoti. Kai dėl Antantės šalių suvereniteto Klaipėdos kraštui, tai įrodyti, kad ji turi tik depozitaro teises ir tvarkė kraštą iki tol, kol kraštas nebuvo perduotas Lietuvai. Antantės autoritetas nėra pažeistas, kai Klaipėdos krašto gyventojai patys nori tvarkytis ir valdytis demokratiškai. Sukilėlių kariuomenė negali nusiginkluoti dėl gresiančio iš Vokietijos pavojaus, nes pa­ sienyje vyko vokiečių judėjimas, ypač Tilžėje. Tik tada, kai prancūzai atšauks savo kariuomenę ir karo laivus, sukilėliai sutinka atitraukti kariuomenę ten, kur nurodys Komisija, bet ji negali išeiti iš Klaipėdos krašto. Gelbėjimo komitetas lieka krašte kaip Laikinoji gyventojų atstovybė, kol bus sutvarkytas krašto pri­ jungimas prie Lietuvos ir demokratiškai išrinktas vietos parlamentas. Jis negali būti paleistas dar ir dėl to, kad įgaliojimus gavo iš Krašto komitetų suvažiavimo ir tik jam gali juos grąžinti. Be to, nesant kito vietos valdžios atstovaujamojo organo, per kurį gyventojai galėtų reikšti savo valią, krašte gali kilti suirutė48. 1923 m. sausio 29 d. Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetas įteikė memo­ randumą Nepaprastajai Antantės komisijai Klaipėdoje. Jame išsamiai buvo nu­ šviesta Klaipėdos krašto ekonomikos, politikos ir kultūros būklė. Nuodugniai išaiškintos iš lietuviškų pozicijų sukilimo priežastys, labai akcentuojant blogą prancūzų administracijos valdymą. Pabrėžiamas Krašto gyventojų ir sukilėlių siekis susijungti su Lietuvos Respublika49. Visi Komisijos reikalavimai buvo at­ mesti. Siekdamos išsaugoti savo prestižą ir įtaką Antantės valstybės — Anglijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai Kaune — vasario 2 d. įteikė E. Galvanauskui ultimatyvią notą. Joje Lietuvos vyriausybė buvo kaltinama siuntusi į Klaipėdos

104

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

Lietuvos atstovų užsienyje konferencija Kaune. 1923 m. lapkritis

kraštą savo kariuomenę, rėmusi krašto sukilėlius ginklais ir pinigais. Notoje buvo reikalaujama per 7 dienas atšaukti visus ginkluotus asmenis, perėjusius j Kraštą iš Lietuvos. Paleisti sukilėlių kariuomenę. Atstatydinti E.Simonaičio Di­ rektoriją ir paleisti Gelbėjimo komitetą. Visų notoje keliamų reikalavimų ne­ įvykdžius, buvo grasinama klausimą spręsti perduoti Tautų Sąjungos Tarybai ar netgi nutraukti santykius su Lietuva50. Nota buvo grėsminga, bet Lietuvos atsto­ vų pranešimai iš notą Įteikusių šalių sostinių buvo kitokio pobūdžio. Antantės šalių vadovai svarstė, kaip išeiti iš jiems nelauktai Baltijos regione susiklosčiu­ sios situacijos. Paryžiuje vyko R. Puankarė susitikimas su Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovais Dž. N. Kerzonu (G. N. Curson) ir A. Dž. Balfūru (A. J. Balfour) bei Tautų Sąjungos generaliniu sekretoriumi E. Dramonu (Drummond). Po tų pasitarimų buvo nutarta suteikti Lietuvai suverenias teises į Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Ši žinia verbaline nota buvo pranešta Lietuvos vyriausybei vasario 4 d. Iš Lietuvos vyriausybės buvo reikalaujama Klaipėdos kraštui su­ teikti autonomiją ir sudaryti sąlygas internacionaliniam uosto tranzitui31. Šis didžiųjų Europos valstybių politikų nuolaidžiavimas buvo padarytas ieškant iš­ eities iš susiklosčiusios sudėtingos situacijos, antra vertus, nesant didelių savi­ tarpio simpatijų tarp anglų ir prancūzų. E. Galvanauskas po šios notos nutarė paklusti Antantės šalių reikalavimams. Jis nurodė Klaipėdos krašto vadovams, kad dalis ginkluotųjų pajėgų paliktų kraštą. Kitą dalį patarė palikti kaip vietos policiją. Klaipėdos krašte buvo suda­ ryta nauja Direktorija iš 3 lietuvių — Viktoras Gailius, buvęs Lietuvos atstovas Taline, teisininkas, tapo pirmininku, o ūkininkas J. Birškus ir visuomenės veikė­ jas E. Borchertas nariais — bei 2 vokiečių — pirklys V. Falkas ir darbininkų profsąjungos vadovas G. Panaras irgi tapo nariais52. Žinia, kad Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai, iškilmingai buvo paskelb­ ta Klaipėdoje Lietuvos Nepriklausomybės dienos — Vasario 16 proga, nors galu-

105

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

tinis Ambasadorių konferencijos sprendimas buvo priimtas tik vasario 17 d. posėdyje. Vasario 16 d. Klaipėdoje Gelbėjimo komitetas organizavo iškilmingą Lietuvos nepriklausomybės minėjimą. Į ji pakvietė Antantės komisijos atstovus, buvusi prancūzų administratorių G. Petisnė, vietos lietuvių organizacijų atsto­ vus, senąją ir naująją Direktoriją, Lietuvos vyriausybės atstovus. J. Budrys prie Direktorijos pastato organizavo karinį savanorių paradą. Visi svečiai išklausė Kauno operos solistų koncertą. Organizuota iškilminga vakarienė53. Antantės šalys atšaukė G. Petisnė ir Z. Klinšano Komisiją iš Klaipėdos. Tuo pat metu, vasario 19 d., iš uosto išplaukė Anglijos ir Prancūzijos karo laivai. Prancūzų okupacija Klaipėdos krašte baigėsi54. Klaipėdos krašto seimelis paskelbė dekla­ raciją apie Krašto prisijungimą prie Lietuvos55. Lietuvos kariuomenės 7 pulkas įžengė į Klaipėdą56. Klaipėdos mieste ir krašte buvo iškeltos Klaipėdos krašto ir Lietuvos vėliavos. Ta proga vasario 20 d. nuo 12 vai. Lietuvos gyventojai nutraukė darbą, mitingavo ir džiaugėsi Krašto įjungimu į Respublikos sudėtį. Vienas Klaipėdos krašto prijungimo etapas baigėsi, tada prasidėjo antrasis, pareikalavęs iš Lietuvos Respublikos vadovo nemažiau politinių sugebėjimų ir diplomatinių vingrybių, kol Mažosios Lietuvos teritorijai buvo pripažintas tam tikras autonominis statusas. Aptariant šį pirmąjį etapą negalima nepaminėti ir dar kai kurių E. Galvanausko žmogiškųjų savybių, būdingų geram vadovui. Jam teko uždavinys spręsti ginčus Klaipėdos krašte tarp tenykščių vadovų ir Lietu­ vos vyriausybės pasiųstų veikėjų. Klaipėdos krašto lietuvių politiniai veikėjai nebuvo vieningas patriotiškai nu­ siteikęs darinys. Tarp jų buvo įvairių ideologinių, religinių, moralinių, politinių pažiūrų ir įsitikinimų žmonių. Skyrėsi sukilimo metu jų požiūris į taktiką ir strategiją jungiantis prie Lietuvos, į krašto padėtį Respublikoje. Tuo metu, kai susikūrė Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, į jį įėjo M. Jankus, V. Saulinskas, J. Strekys, J. Lėbartas, J. Vanagaitis ir J. Brūvelaitis. Komitetas buvo įgalio­ tas ginti krašto gyventojų reikalus, veikti už susijungimą su Lietuva. Iš pradžių Komitetas užsiėmė tik agitacine veikla. Politinius klausimus spręsdavo tik tada, kai prašydavo E. Simonaičio vadovaujama Direktorija. Paėmus Klaipėdą padė­ tis pasikeitė. Į Komitetą papildomai buvo įtraukti V. Gaigalaitis ir J. Stikliorius. V. Gaigalaitis, palaikomas J. Stiklioriaus ir J. Vanagaičio, ėmėsi perimti valdžią iš Direktorijos į Gelbėjimo komiteto rankas, teigdamas, kad, kas priklausė komi­ sarui G. Petisnė, turi priklausyti Komitetui, o ne Direktorijai, kuri turi vykdyti jo teises. Be to, jie, ypač J. Stikliorius, pradėjo agituoti prieš Lietuvos Respublikos žmones, gąsdindami klaipėdiečius, kad jie atims iš vietos gyventojų visas valdiškas vietas ir pan. Įvykius vietoje stebėjęs J. Purickis siūlė E. Galvanauskui koncen­ truoti politinį veikimą ir valdžią apie karo vadovybę, t. y. J. Budrio rankose ir Direktorijos prezidento institucijoje. Skatino užmegzti santykius, susijungus su Lietuva, su visomis krašto politinėmis partijomis bei ekonominėmis grupėmis, stiprinti krašto ginkluotąsias jėgas57. E. Galvanauskas pritarė J. Purickio siūly­ mams, bet reikalavo laviruoti tarp abiejų grupuočių, jų neatstumti. Vyko trintis ir tarp Lietuvos politinių veikėjų, pasiųstų į Klaipėdą organizuo­ ti sukilimą ir Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, atstovauti Lietuvai krašte. Lietuvos atstovu prie Antantės komisijos paskirtas A. Smetona buvo tas asmuo, kurio šeimoje pradėta viešai šnekėti apie nusikaltimus tuo metu J. Pu­ rickio vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje. Taigi tarp dviejų atsakingų pareigūnų, atsiųstų atstovauti Lietuvai prie vietos valdžios ir Antantės šalių

106

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

atstovų Klaipėdoje, jokios simpatijos nebuvo. O teko dirbti kartu, derinti takti­ ką, strategiją ir bendrus veiksmus. Nedrįstu griežtai teigti, nes tektų peržiūrėti labai daug medžiagos, bet, mano manymu, istoriografijoje sudarytai nuomonei apie A. Smetonos silpną veiklą tuo metu Klaipėdos krašte kaip tik padėjo J. Pu­ rickis. Kaip matyti iš jo 1923 m. vasario—kovo mėnesio pranešimų Užsienio reikalų ministerijai, jis skundėsi E. Galvanauskui sunkiu veiksmų derinimu su A. Smetona. Savo ruožtu telegrafiniuose pokalbiuose išliko A. Smetonos nepa­ sitenkinimo J. Purickio veikla. Todėl E. Galvanauskui teko lyginti santykius. Pra­ šyti, kad A. Smetona palaikytų nuolatinį ryšį su J. Purickiu, kad nebūtų suskal­ dyta lietuvių vienybė58. Panašiai buvo auklėjamas ir J. Purickis. Be to, jų požiū­ ris į busimąją valdžią Klaipėdos krašte skyrėsi. J. Purickis buvo už Gelbėjimo komiteto funkcijų stiprinimą. A. Smetona savo pažiūrų neakcentavo, bet prašė stiprinti ekonomikos ir kitais specialistais iš Lietuvos padėtį Klaipėdos krašte59. Taigi stojo už didesnę Lietuvos įtaką busimajame autonominiame krašte.

Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos ir statuto Antrajame Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos etape E. Galvanaus­ kui teko susidurti su didžiaisiais to meto Europos politikais. Jis daugiau kaip metus vykdė sudėtingą diplomatinę misiją Paryžiuje ir Ženevoje dėl Klaipėdos krašto juridinio statuso Lietuvos valstybės sudėtyje. Susiremti teko su patyru­ siais diplomatijos vilkais, po Pirmojo pasaulinio karo lėmusiais visos Europos likimą. Pirmuoju buvo ne tik Prancūzijos, bet ir Tautų Sąjungos politikos vado­ vas R. Puankarė. Jį E. Galvanauskas apibūdino ne taip liaupsinančiai, kai esame įpratę skaityti diplomatijos istorijose, bet pakankamai objektyviai. „Kitą dieną po Klaipėdos krašto statuto komisijos posėdžio (1923 m. kovo 25 d .— A. G.) nutariau aplankyti Raymond Poinkarę, Prancūzijos Ministerį Pirmininką ir Už­ sienio reikalų ministerį, Versalio sutarties vykdytoją, Ambasadorių Tarybos pir­ mininką, panaudojusį savo gabumus ir politinę jėgą Lietuvai gniuždyti“, — rašo E. Galvanauskas. — „Mane pasitiko mažo ūgio, apystoris, gerokai nuplikęs, aukštos plačios kaktos, pavargusių akių, 63 m. amžiaus vyras. Veidas buvo pa­ geltęs lyg seno pergamento, o prie jo prigludę prancūziškos mados ūsai ir pa­ sišiaušusi netvarkinga barzda. Veido išraiška buvo sustingusi, šalta, lyg roboto, neturėjusio jausmų. Sveikindamasis jis parodė pageltusius rūkoriaus dantis. Sun­ kiai jam sekėsi šypsotis, nes šypsena buvo dirbtinė, oficiali, tarnybinė. Šneka sausa, monotoniška, bet aiški, lyg bertų jau seniai išmoktas matematikos taisyk­ les. Tartame sakinyje nebuvo nei vieno nereikalingo žodžio. Mintis dėstė sklan­ džiai, tiksliai, logiškai; atmintis stebėtina“60. Nemažiau patyrę buvo ir kiti poli­ tikai, kurie buvo įjungti į Klaipėdos bylą 1923—1924 metais. Naujose derybose Paryžiuje ir Ženevoje Lietuvos diplomatijos padėtį sunkino ne tik nepatyrimas, bet ir tai, kad į Antantės šalių pusę perėjo Vokietija, Vilnius buvo Ambasadorių konferencijos pripažintas Lenkijai, o Rusija buvo eliminuota. Negana to, Lietu­ vos delegacija nuolat buvo kaltinama bičiuliavimusi su bolševikine Rusija. Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo Paryžiuje 1923 m. ko­ vo 24 d. ir tęsėsi su pertrauka, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas

107

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

notomis, beveik 4 mėnesius, iki liepos 23 d. Derybose Lietuvai atstovavo E. Gal­ vanauskas ir V. Sidzikauskas, talkino tarptautinės teisės žinovas prof. A. Man­ delštamas. Klaipėdos krašto delegacija, dalyvavusi atskirai, buvo sudaryta iš Direktorijos pirmininko V. Gailiaus, Klaipėdos miesto vyr. burmistro R. Grabovo, Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmų pirmininko K. Dreslerio, Klaipėdos prekybos rūmų pirmininko J. Krauso ir Direktorijos tarnautojo dr. R. Mejerio. Ambasadorių konferencija buvo sudariusi deryboms su Lietuva specialią ko­ misiją, kuriai vadovavo Ž. Larošas. Pirmajame derybų etape iš esmės buvo aptariamas 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencijos nutarimas perduoti Klaipėdos kraštą su atitinka­ momis sąlygomis, kuri Ž. Larošo komisija kaip projektą pateikė svarstyti. Jį sudarė net 50 straipsnių. Klaipėdos konvencijos projekte iš esmės buvo numa­ tyta ne kokiomis suverenumo teisėmis Kraštas atitenka Lietuvai, bet garantuota kraštui „laisvosios valstybės“ būklė ir galimybė Lenkijai kontroliuoti Klaipėdos uostą. Lietuvą su Klaipėdos kraštu, šį projektą priėmus, būtų jungę tik bendra pilietybė, bendri geležinkeliai, paštas, telegrafas ir telefonas, bendra užsienio politika, bendra valiuta, bendros reparacijos Antantės šalims už Kraštą ir ben­ dras su Klaipėdos kraštu, Lenkija bei Tautų Sąjunga uostas. Lietuvai toks projektas nebuvo priimtinas ir jo atstovai delegacijų posėdyje balandžio 5 d. jį kritikavo. E. Galvanauskas pareiškė, kad Ambasadorių konferencijos projekte numatyta ne autonomija, bet dviejų suverenių valstybių unija, kad tokiomis plačiomis teisėmis, kokias norima suteikti Klaipėdos kraštui, nesinaudoja net Anglijos dominijos. Pasisakė jis ir prieš uosto internacionalizavimą, Lenkijos atstovo uosto Taryboje dalyvavimą ir Tautų Sąjungos atstovo vadovavimą. Toks uosto tvarkymas neatitiko Barselonos konvencijos nuostatų. Kilus dėl to karš­ toms diskusijoms, Lietuvos delegacijai buvo pasiūlyta pateikti kontrprojektą. Jis buvo įteiktas Konferencijai balandžio 11d. Pagal Lietuvos delegacijos projektą Klaipėdos kraštui buvo paliktos plačios teritorinės savivaldybės teisės, o suve­ renios teisės į Kraštą buvo paliktos Lietuvai. Lietuvos vyriausybė skiria savo gubernatorių, kuris kontroliuotų Krašto seimelio — įstatymų leidžiamojo orga­ no darbą, jo priimtus įstatymus. Lietuvos prezidentas turi teisę skirti Direkto­ rijos — vykdomosios valdžios pirmininką ir teisę vetuoti seimelio priimtus įsta­ tymus. Klaipėdos uostas lieka Lietuvos žinioje. Visas Krašte esantis Vokietijos turtas lieka Lietuvos valstybės turtu. Krašto konstituciją tvirtina Lietuvos Sei­ mas. Gegužės 7 d. Lietuvos delegacija paskelbė deklaraciją, kurioje išdėstė lai­ kinuosius Klaipėdos krašto autonomijos nuostatus. Juose buvo tik daugiau akcentuota vokiečių ir lietuvių kalbų lygybė, o kiti principai liko tapatūs61. Svarstymui buvo pasirinktas Lietuvos delegacijos kontrprojektas, turint tiks­ lą jame padaryti pataisų, paimtų iš Ambasadorių konferencijos projekto, dau­ giausiai dėl uosto ir tranzito Lenkijai galimybių. Visą 1923 m. vasarą vyko tie­ sioginės derybos ar keitimasis notomis, buvo aptariami vis nauji Ž. Larošo komisijos pateikti variantai, bet Lietuvos delegacijos vadovo, ministro pirminin­ ko ir užsienio reikalų ministro E. Galvanausko, jie buvo atmetami, pateikiami savo pakeitimai ir nuostatos. Tada liepos 25 d. Ž. Larošas įteikė Ambasadorių konferencijai raportą apie derybų išdavas ir tuo faktiškai derybos Paryžiuje bai­ gėsi. Tiesa, dar rugpjūčio 8 d. Lietuvos vyriausybė gavo R. Puankarė ultimatyvią notą, prie kurios pridėti Larošo anksčiau parengti konvencijos ir kiti projektai.

108

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

Į ją rugsėjo 21 d. nota Lietuva atsakė iš savų pozicijų ir pasiūlė ginčą perkelti i Nuolatinį tarptautinį tribunolą. Gavusi Lietuvos atsakymą, Ambasadorių kon­ ferencija rugsėjo 28 d. įteikė Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui skundą. Tą pat dieną apie tai pranešė Lietuvos vyriausybei, kad byla perkeliama į Tautų Sąjungos Tarybą62. Tautų Sąjungos Taryba, išanalizavusi Ambasadorių konferencijos komisijos ir Lietuvos vyriausybės pateiktus Klaipėdos krašto konvencijos projektus, suda­ rė iš trijų nesuinteresuotų ir neutralių šalių atstovų komisiją. Ją sudarė: pirmi­ ninkas — JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas N. Deivis (Norman Davis), Olandijos atstovas Tautų Sąjungos Taryboje Krioleris (Kroller) ir Švedijos atstovas Hiornelis (Hoernell). Komisija pradėjo darbą 1924 m. sausio mėnesį. Ji atvyko į Klaipėdą, lankėsi Kaune, kur buvo E. Galvanausko priimta, paskui išvyko į Varšuvą. Vasario 18 d. komisija grįžo į Ženevą ir jau kitą dieną pradėjo derybas su Lietuvos delegacija, kurią sudarė V. Sidzikauskas, B. K. Balutis ir P. Klimas. Ministras pirmininkas E. Galvanauskas atvyko į Ženevą vasario 27 d., o kovo 6 d. jau buvo susitarta visais ginčijamais klausimais. Susitarimas buvo pasiektas nemažo komisijos pirmininko N. Deivio lankstumo dėka, taip pat An­ glijos diplomatijos nuostata. Naujuoju projektu, kuris buvo priimtas Tautų Są­ jungos Tarybos, nebebuvo vietos Lenkijai uosto administracijoje, laisvos zonos uoste, laisvo tranzito per Lietuvą. Dėl to, kad nebebuvo akcentuojamos Lenki­ jos teisės, Lietuvos delegacija jį priėmė. Prieštaravo tik Prancūzijos atstovas, bet anglų ir italų atstovams pritariant, ir jis nusileido63. 1924 m. gegužės 8 d. buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija, Klaipė­ dos krašto autonomijos, Klaipėdos uosto ir tranzito statutai. Dokumentus pa­ sirašė Ambasadorių konferencijos narės: Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Šios valstybės tapo signatarėmis, įsipareigojo saugoti Klaipėdos krašto autono­ miją Lietuvos valstybės suverenitete. Lietuvos vyriausybė dokumentus dėl Klai­ pėdos krašto perdavimo pasirašė gegužės 17 d. Lietuvos dokumentas buvo deponuotas Paryžiuje rugsėjo 27 d., o spalio 3 d. konvencija buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Tuo tarpu valstybių signatarių ratifikacijos doku­ mentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpūčio 25 d.64. Tais dokumentais buvo baigtas Klaipėdos krašto juridinis įjungimas į Lietuvos valstybę. Negavo Lenki­ jos pretenzijos pritarimo įsigalėti Klaipėdos uoste ir paversti Klaipėdos kraštą nauju lenkų koridoriumi. Po pusantrų metų atkaklios kovos tarptautinėse ins­ tancijose laimėjo E. Galvanausko numatyta ir vadovaujama politinė linija. At­ kaklia ir subtilia diplomatija jis sugebėjo geriausiai apginti mažos nepriklauso­ mos Lietuvos Respublikos reikalus didžiųjų Europos valstybių forumuose.

Kitos problemos Užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas daugiausia energijos eikvojo Klaipėdos krašto įjungimui į Lietuvos valstybę, todėl kitoms Lietuvos tarptau­ tinėms problemoms spręsti buvo skiriama mažiau dėmesio. Be to, ir jų aktua­ lumas buvo kiek prigesęs. Tarptautinė Lietuvos Respublikos padėtis buvo jau stabilizavusis, Lietuva pripažinta de facto visų svarbiausiųjų valstybių, daugelis

109

ERNESTAS GALVANAUSKAS TARPTAUTINIAME KLAIPĖDOS IR VILNIAUS PROBLEMŲ SŪKURYJE

l ŽSį ' ■ >/ 4 /¡¡f

!/>trn - f a

j **j \K l'4r.

№ u a 'Ą>

Vf.

A

iZ?£U

41^1 Vt$ A»HJ

£