Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža [2 tomas]

Table of contents :
Front Cover
veiklos trūkumai ir jų priežastys. Šis darbas turėjo svarbią ...
trasis ...
reivių ir kt.27 Svarstytais klausimais buvo priimti atitinkami ...
aukojo šiai kovai savo sveikatą ir gyvybę. Karo lauko ...
Dalis buvusių bundininkų, priimtų į LKP, stengėsi aktyviai ...
tetą ir Užsienio biurą rašė laiškus tiek vadovaujantys, tiek ...
kuoti oportunistines ir buržuazines organizacijas, kurios stengėsi ...
Karaliaučiaus kalėjime, pasitaikius progai visiems susirinkti ...
Pasitarimas padėjo suaktyvinti partijos darbą. Netrukus ...
LKP CK rugsėjo plenumas priėmė plačias V. Kapsuko ...
mo kuopelės, jų narių skaičius išaugo 122 žmonėmis, ...
ANTRASIS SKYRIUS ...
TREČIASIS SKYRIUS ...
net labai žalingas, nes jis atitraukia darbininkų dėmesį nuo ...
KETVIRTASIS SKYRIUS ...
liaudies masių išnaudojimą, aštrino antagonistinius ...
darbus. V. Kapsukas pabrėždavo teiginį, kad marksistai-...
kus ir valstiečius stengėsi paveikti šovinistinė lenkų ...
nių kasos tarybos 1932 m. vasario 27 d. ...
Nemažiau garsus savo atkaklumu ir politine kovą buvo ...
pusėse buvo sužeistų. Aštuoni darbininkai buvo suimti ir ...
...
...
...
...
...
Namas Kaune, Raudonosios Armijos prosp. Nr. 277...
...
1929 m. Gegužės pirmosios demonstracijoje Kaune suimtų ...
...
Lietuvos KP CK instruktoriai ...
...
...
MII ...
Komunistinės literatūros knygnešiai ...
" ...
kleines organizacij ...
...
...
...
...
...
Lietuvos KP CK ir Liaudies vyriausybės vadovai 1940 m. ...
...
Aurorininkai palaikė ryšius su Kauno meno mokyklos, ...
eiti Lietuvą, Latviją ir Estiją. Vadinasi, pirmiausia ...
PENKTASIS SKYRIUS ...
šaukime buvo pabrėžta, kad Vokietijos imperializmas tiesia „...
litinius kalinius antifašistus. Komunistų partijai paraginus, 29-...
ŠEŠTASIS SKYRIUS ...
SEPTINTASIS SKYRIUS ...
Apskritys ...
1940 m. ...
TRUMPA ĮVYKIŲ KRONIKA ...

Citation preview

LIETUVOS

KOMUNISTU

PARTIJOS

ISTORIJOS

APYBRAIZA

2

BERKELST LIBRARY UNIVERSITY OF CALIFORNSA

Lima

Visų šalių proletarai, vienykitės!

LIETUVOS KOMUNISTU PARTIJOS ISTORIJOS APYBRAIZA

、 ;,,

སོང་།

PARTIJOS ISTORIJOS INSTITUTAS prie LIETUVOS KP CK --MARKSIZMO -LENINIZMO INSTITUTO prie TSKP CK FILIALAS

LIETUVOS

1 KOMUNISTU

PARTIJOS

ISTORIJOS

APYBRAIŽA

( 2 TOMAS 1920-1940

VILNIUS

MINTIS

1978

3KP (TL) 1 Li 242

Antrojo tomo autorių kolektyvas : Atamukas, P. Beresnevičius, J. Komodaitė, I. Lempertas, S. Lopajevas, A. Marcelis, J. Marcinkevičius, K. Navickas, S. Noreikienė, R. Šarmaitis, M. Tamošiūnas S.

Atsakingasis redaktorius R. Šarmaitis

10203-036

L

7-79

M 851 (10)-78 Leidykla ,, Mintis ", 1978

S M

№6745 A98K64 V.L

PRATARME

,,Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos " antrajame tome nušviečiama partijos veikla nuo 1920 metų rudens iki 1940 metų vasaros , iki Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje. Užsienio interventams ir vidaus kontrrevoliucinėms jėgoms nuslopinus Lietuvoje socialistinę revoliuciją, Komunistų partija ištisą dvidešimtmetį dirbo giliame pogrindyje , buržuazinės val džios nuolat persekiojama ir terorizuojama . Šimtai revoliucionie rių komunistų pasiaukojamai kovojo už partijos išsaugojimą, už jos įtakos darbininkų klasei , darbo žmonėms plėtimą, už buržua zijos išnaudotojiško viešpatavimo nuvertimą ir socialistinės san tvarkos Lietuvoje atkūrimą. Buržuazinėje Lietuvoje gyvavo antagonistinės klasės - bur žuazija ir proletariatas . Darbininkai ir kiti engiamieji jungėsi į re voliucinę išsivadavimo kovą prieš kapitalistinį išnaudojimą ir buržuazijos diktatūrą. Tos kovos politinis vadovas buvo Komu nistų partija. „ Revoliuciją maitina pati tikrovė , nepakenčiamos sąlygos , kuriose atsiduria tautos,- kalbėjo draugas L. Brežnevas mitinge Havanoje 1974 m. sausio 29 d.- Ten yra jos giliausios ir 1 neišraunamos šaknys . " ¹ Lietuvos Komunistų partija taip pat atsi rado ir veikė kaip šalyje vykusios klasių kovos pagimdytas vi suomenės raidos reiškinys. Visoje savo veikloje komunistai pogrindininkai vadovavosi marksizmo-leninizmo teorija, jos įdiegtu įsitikinimu , kad visuo menė vystosi dėsningai , kad viena socialinė-ekonominė formaci ja neišvengiamai , subrendus objektyvioms ir subjektyvioms są lygoms, užleidžia vietą kitai, pažangesnei socialinei- ekonominei formacijai , kad ta visuomeninių santvarkų kaita vyksta per kla sių kovą. Šis įsitikinimas padėjo revoliucionieriams atremti kla sinio priešo ideologinį puolimą, pakelti visus kovos sunkumus ir smurtą. Komunistai veikė giliai įsitikinę, kad jie kovoja už tei singą reikalą, kad jų sudėtos aukos nenueis veltui , padės darbo žmonėms anksčiau ar vėliau išsivaduoti iš socialinės vergovės, sukurti visuomenę be išnaudotojų klasių - socializmą. 1

Brežnevas L. Lenininiu kursu, t. 4. Vilnius, 1974, p . 379.

5

Komunistų įsitikinimą savo kovos teisingumu stiprino tai, kad jau gyvavo Spalio revoliucijos pagimdyta Tarybų šalis, ku ri, vadovaujama Lenino sukurtos Komunistų partijos, sėkmingai kūrė socializmą. Tarybų Sąjungos pasiekimai kuriant socialistinę ekonomiką ir kultūrą Lietuvos komunistams ir visiems darbo žmonėms buvo įkvepiantis pavyzdys. Įveikusi vidaus gyvenimo sunkumus, atsiradusius po 1918 1919 m. socialistinės revoliucijos pralaimėjimo, atsigavusi nuo skaudžių kontrrevoliucijos smūgių, Lietuvos Komunistų partija stengėsi sustiprinti ryšius su darbo žmonių masėmis, išplėsti sa vo įtaką darbininkams, darbo valstiečiams , jaunimui ir kitiems darbo žmonių sluoksniams. Vadovaudamasi Kominterno trečiojo kongreso ir LKP III suvažiavimo ( 1921 m. ) nurodymais išplėsti veiklą darbo žmonių masėse, ji daugiau dėmesio skyrė darbinin kų streikų organizavimui, sumaniau derino nelegalias ir legalias veiklos formas, plačiau taikė bendro darbininkų fronto , kovos dėl profsąjungų vienybės taktiką. Dalyvaudama seimų ir savivaldybių rinkimų kampanijose kuopininkų, kairiųjų darbininkų ir darbo valstiečių vardu, Komu nistų partija skleidė savo pažiūras masėse, ugdė klasinį darbo žmonių sąmoningumą. Išrinktieji seimų ir savivaldybių tarybų at stovai komunistai pasiaukojamai gynė darbininkų ir darbo vals tiečių, miestų ir kaimų varguomenės reikalus, demaskavo buržua zinių partijų, buržuazijos sudarytų valdžios organų antiliaudinius veiksmus. Aktyviai organizuodami darbininkų streikus, plėsdami prof sąjungų veiklą, komunistai siekė sutelkti darbininkus, buvusius klerikalinėse organizacijose, socialdemokratų ir komunistų vado vaujamose profsąjungose, bendrai kovai prieš išnaudotojus. Tuo tarpu Darbo federacijos ir socialdemokratų partijos vadovai ar dė profsąjunginio ir apskritai darbininkų judėjimo vienybę , šali no iš savo vadovaujamų organizacijų komunistus ir kairiuosius darbininkus. Komunistų partijai iškilo uždavinys izoliuoti darbi ninkų vienybės ardytojus. 1926 m. pabaigoje įvykdę fašistinį valstybės perversmą, tau tininkai ir krikščionys demokratai , remiami reakcinių karininkų, siekė sustiprinti stambiosios buržuazijos viešpatavimą, sutriuškin ti Komunistų partiją. Fašistai sušaudė keturis žymius Lietuvos Komunistų partijos veikėjus, daug suimtų komunistų ir darbinin kų judėjimo aktyvistų įkalino , uždarė darbininkų reikalus gy nusią periodinę spaudą ir darbininkų profsąjungas . 1927 m. pavasarį , išstūmę iš valdžios savo bendrininkus krikščionis demo kratus, tautininkai paleido seimą, kuriame jie teturėjo tris atsto vus, ir ėmė valdyti šalį diktatoriaus A. Smetonos leidžiamais įsta

tyminiais aktais. Fašistai nepajėgė sunaikinti Lietuvos Komunistų partijos. Ji atkūrė išardytas organizacijas , toliau leido savo spaudą, kurią 6

komunistai ir komjaunuoliai sistemingai platino įvairiose Lietu vos vietose. 1927 m. rudenį sušauktoje LKP IV konferencijoje buvo išrinktas naujas partijos Centro Komitetas. Svarbiems par tijos veiklos klausimams apsvarstyti laikas nuo laiko buvo šau kiami LKP CK plenumai , kuriuose dalyvaudavo ir svarbesniųjų rajoninių partinių organizacijų atstovai .

}

Tautininkų įvestas fašistinis režimas, elementarių pilietinių demokratinių teisių likvidavimas sukėlė liaudies masių pasipik tinimą. Opoziciniai Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, so cialdemokratų ir eserų partijų elementai 1927 m. suorganizavo pučą Kaune ir sukilimą Tauragėje fašistų valdžiai nuversti . 1929 m. trys eserų maksimalistų įtakai pasidavę aušrininkai su rengė Kaune nepasisekusį atentatą prieš vyriausybės pirmininką A. Voldemarą. Visi šie antifašistiniai veiksmai buvo smulkiabur žuazinė reakcija į fašistų savivalę. Tų veiksmų organizatoriai slė pė savo sumanymus nuo Komunistų partijos, nesirėmė plačiųjų liaudies masių judėjimu, ėjo suokalbių keliu, ir dėl to jų veiks mai buvo nesėkmingi . Pritardama antifašistinio judėjimo dalyvių pasiaukojimui, Komunistų partija kartu kritikavo jų pučistines kovos priemones, nurodė, kad fašistų valdžią bus galima nuversti tik bendra pla čiųjų liaudies masių kova, esant palankioms vidaus ir tarptau tinės padėties sąlygoms. Komunistų partija pasmerkė plečkaiti ninkus, po Tauragės sukilimo atsidūrusius Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ir tapusius pilsudskininkų intrigų prieš Lietuvą bendrininkais. Darbininkai ir kiti darbo žmonės iš savo patyrimo ėmė įsi tikinti , kad tik komunistai nurodo teisingą kovos prieš fašizmą kelią, todėl pasitikėjimas Komunistų partija didėjo . Darbininkai ne kartą rinko komunistus ir kairiuosius darbininkus į atkurtų profsąjungų valdybas . 1931 m. per ligonių kasų tarybų rinkimus komunistų remiamas kairiųjų darbininkų sąrašas gavo daugumą balsų Kaune, Panevėžyje , Rokiškyje ir Biržuose . Nepaisydama darbininkų valios, fašistų valdžia anuliavo šiuos rinkimus ir dau gelį išrinktųjų darbininkų atstovų įkalino . Pamačiusi , kad komu nistai įsitvirtina legaliose profsąjungose, valdžia jas 1934 m. vi sai uždarė. Didelę reikšmę revoliucinio judėjimo plitimui, Lietuvos Ko munistų partijos įtakos darbo žmonių masėse didėjimui turėjo istoriniai Kominterno VII kongreso nutarimai dėl bendro darbi ninkų ir plataus antifašistinio liaudies fronto sukūrimo . Nauja partijos taktika telkti visas demokratines ir antifašistines jėgas kovai prieš fašistinį režimą buvo sėkmingai pritaikyta 1935 m. Suvalkijos ir Dzūkijos valstiečių streiko , taip pat 1936 m. Kauno darbininkų visuotinio politinio streiko metu . Šie įvykiai iš pama tų sukrėtė visą fašistinį režimą . Tai buvo pirmieji ryškesni jo krizės požymiai .

7

17930

Organizuodama judėjimą už antifašistinio liaudies fronto su kūrimą, Komunistų partija plėtė ryšius su darbo valstiečiais ir darbo inteligentais . Daugėjo partinių organizacijų kaimuose ir miesteliuose, aktyvėjo jų vadovaujama kova prieš monopolisti nių susivienijimų - ,,Maisto " , „ Pienocentro “ , „ Lietūkio “ - vyk domą valstiečių apiplėšimą, supirkinėjant maisto produktus . Ko munistų partijos veikiami, į antifašistinį judėjimą liaudies fronto pagrindu įsitraukė nemaža kūrybinės inteligentijos ――――――――― rašyto jų, dailininkų, aktorių, taip pat studentų atstovų. Gausėjo ne legalių antifašistinių leidinių. Didėjo Komunistų partijos įtaka darbininkams, valstiečiams bei inteligentams, ji tapo svarbiu ša lies visuomeninio - politinio gyvenimo veiksniu . Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje išryškėjo užsienio imperia listų, visų pirma hitlerinės Vokietijos agresijos prieš Lietuvą pa vojus. Lenkijos reakcinių sanacinio režimo viršūnių ultimatumas Lietuvai 1938 m., hitlerininkų įvykdytas Klaipėdos krašto atplė šimas nuo Lietuvos 1939 m. labai ryškiai parodė, kad tas pavo jus yra visiškai realus. Komunistų partija buvo vienintelė politi nė jėga, nurodžiusi liaudžiai ir visai tautai teisingą kryptį kovoje prieš gresiančią hitlerinę okupaciją — tvirtą sąjungą su Tarybų šalimi, mažųjų tautų laisvės ir nepriklausomybės gynėja . Kai hitlerinė Vokietija , Vakarų buržuazinės demokratijos ša lims Anglijai , Prancūzijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms nuolaidžiaujant, pavergė Austriją, Čekoslovakiją , Lenkiją, ėmė atvirai rengtis užpulti Tarybų Sąjungą, lietuvių tautai , kaip ir kitoms Pabaltijo šalių tautoms, iškilo gyvybinis klausimas, kaip apsisaugoti nuo hitlerinės okupacijos? Gindami klasinius mono polistinės buržuazijos interesus, tautininkai ir voldemarininkai , juos rėmę reakciniai krikščionys demokratai ir liaudininkai , tel kėsi antikomunizmo ir antitarybiškumo pagrindu, orientavosi į hitlerinę Vokietiją, tikėdamiesi su jos pagalba išsaugoti savo klasines pozicijas ir prisiplėštus turtus. Tačiau Komunistų parti jos vadovaujami Lietuvos darbininkai ir valstiečiai , darbo inte ligentai ir visi patriotiškai nusiteikę gyventojai atmetė fašistų ir kitų reakcionierių politiką, vedančią į hitlerinę vergovę . Išryš kėjo fašistų valdžios viršūnių, visų reakcinių buržuazijos sluoks nių izoliacija nuo liaudies. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui , Tarybų Sąjunga, no rėdama sustiprinti savo vakarinių sienų saugumą, atitolinti gali mos hitlerinės agresijos išeities liniją ir apginti mažąsias Pabal tijo šalių tautas nuo imperialistinių grobuonių, pasiūlė Lietuvai , Latvijai ir Estijai sudaryti savitarpio pagalbos sutartis . Lietuvos darbo žmonės džiaugsmingai sutiko 1939 m. spalio 10 d. Mask voje pasirašytą Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respubli kai perdavimo ir Lietuvos-Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį ". Savo pritarimą šiai sutarčiai Kauno darbo žmonės išreiš kė Komunistų partijos organizuotomis dėkingumo Tarybų šaliai demonstracijomis .

8

Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Vilniaus kraštą val dė Lenkijos buržuazija . Jo gyventojai kentė nacionalinę priespau dą. Socialinė Vilniaus krašto darbo žmonių padėtis buvo panaši kaip ir visoje Lietuvoje : ir čia vyko aštri klasių kova , darbinin kai ir darbo valstiečiai , vadovaujami komunistinių organizacijų, atkakliai kovojo prieš išnaudotojus. Istorija moko, kad Vilniaus krašto darbo žmonių socialinio išsivadavimo interesai sutapo su jų klasės brolių siekiais visoje Lietuvoje . 1939 m. Tarybų Sąjun gai perdavus Vilniaus kraštą Lietuvai , Lietuvos Komunistų par tija ėmė kurti čia savo organizacijas ir vadovauti visos Lietuvos darbo žmonių socialinio išsivadavimo judėjimui . Prasidėjus antrajam pasauliniam karui , dar labiau paaštrėjo fašistinio režimo Lietuvoje krizė. Ji sutapo su visos buržuazinės santvarkos krize. Lietuvos liaudis per daugelį metų įsitikino , kad nacionalinės buržuazijos viešpatavimo metais , kaip ir carizmo laikais, viename poliuje didėjo darbo žmonių skurdas, plito ne darbas, augo valstiečių skolos , gausėjo nuskurdusių gyventojų, o kitame poliuje turtėjo darbininkų išnaudotojai , akcinių bendro vių ir sindikatų valdytojai , bankininkai , fabrikantai . Praturtėję stambieji žemvaldžiai ir aukštieji valdininkai varžytynėse supir kinėjo nuskurdusių valstiečių ir naujakurių žemę. Darbo žmonės piktinosi , kad antrojo pasaulinio karo sąlygomis kilo kainos, au go gyventojų skurdas ir čia pat klestėjo spekuliantai, didėjo dar bininkų išnaudojimas . Išeitį iš susidariusios sunkios padėties Lietuvos darbo žmo nėms nurodė marksizmo -lėninizmo mokslas, juo besivadovaujanti Komunistų partija : nuversti išnaudotojų jungą, sukurti naują, so cialistinę santvarką. 1940 m. pavasarį , galutinai subrendus re voliucinei situacijai, Tarybų Sąjungos užsienio politikos dėka Lietuvos darbo žmonių socialiniam išsivadavimui susidarė palan kios tarptautinės sąlygos . Vakarų imperialistai , tarp savęs ka riaudami , negalėjo imtis intervencinių veiksmų. Nuo tokių veiks mų juos sulaikė ir TSRS Raudonosios Armijos daliniai , buvę Lie tuvoje pagal sudarytą savitarpio pagalbos sutartį . Tokiu būdu Lietuvos buržuazija liko viena prieš darbo žmones ir negalėjo jiems priešintis . Visa tai nulėmė fašistinio režimo pralaimėjimą. 1940 m. birželio mėn . Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo šalyse, buržuazijos sukurta antiliaudinė santvarka buvo nuversta. Val džia iš buržuazijos klasės rankų taikiu būdu perėjo į darbininkų klasės , visų darbo žmonių rankas. 1940 m . birželio 17 d. Lietuvos Komunistų partijos iniciatyva buvo sudaryta Liaudies vyriausybė . Tai buvo pirmasis socialistinės revoliucijos mūsų krašte žingsnis. Nuo šio laiko lietuvių tauta ėmė žengti socializmo kūrimo keliu . 1940 m. socialistinė revoliucija buvo Lietuvoje vykusios kla sių kovos pagimdytas, visuomenės raidos subrandintas dėsningas reiškinys. Jos varomosios jėgos buvo darbininkų klasė, ėjusi są jungoje su darbo valstiečių dauguma ir kitais darbo žmonių

9

sluoksniais, su kareiviais, darbo inteligentija. Komunistų partijos vadovaujama Lietuvos darbininkų klasė sukūrė mūsų krašte pro letariato diktatūros valstybę - Tarybų Lietuvą, kuri jos liaudies laisvo apsisprendimo pagrindu savanoriškai įstojo į TSRS .

Rengdami „ Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos " antrąjį tomą, jos autoriai rėmėsi marksizmo- leninizmo klasikų veikalais , žymių Komunistų partijos ir Tarybų valstybės veikėjų raštais, TSKP ir LKP dokumentais bei spauda , plačiai panaudojo Partijos istorijos instituto prie LKP CK sukauptą dokumentinę ir informacinę medžiagą, partijos istorijos dokumentų ir medžiagos publikacijas, istorinę literatūrą. Pagrindinis "1 LKP istorijos apybraižos " antrojo tomo šaltinis yra Partijos istorijos instituto prie LKP CK Partinio archyvo me džiaga, sutelkta 77 fonde . Ji sudaro 5809 dokumentų bylas. Par tijos istorijos institute yra sudarytas ir spaudai parengtas rank raštinis dokumentų rinkinys ,,Lietuvos KP rezoliucijos ", kuriame iš įvairių spaudinių ir iš Partinio archyvo surinktos 1918-1940 m. vykusių LKP suvažiavimų, konferencijų, Centro Komiteto ple numų rezoliucijos. Vilniaus krašte veikusios Vakarų Baltarusijos Komunistų partijos organizacijų veiklai nušviesti panaudota Par tijos istorijos instituto prie Baltarusijos KP CK Partinio archyvo medžiaga. Apybraižoje panaudota taip pat Lietuvos TSR Centri nio valstybinio archyvo 1920-1940 m. medžiaga , daugiausia bur žuazinės valdžios organų kovos prieš revoliucinį judėjimą doku mentai . Partijos istorijos instituto moksliniai bendradarbiai per tris dešimt instituto veiklos metų surinko daugumą pogrindyje vei kusios LKP ir jos vadovaujamų organizacijų spaudos leidinių, užrašė šimtų revoliucinio judėjimo dalyvių atsiminimus, jų pa dedami išaiškino nelegaliai vykusių LKP konferencijų, CK ple numų bei kitų revoliucinių įvykių vietas, užfiksavo jas atitinka muose aktuose, nufotografavo . Buvo išaiškinti daugelio revoliu cinio judėjimo dalyvių biografiniai duomenys, sukaupta gausi dokumentinė ir parengta informacinė , taip pat ikonografinė me džiaga. Instituto atliktas pogrindinių spaustuvių vietų išaiškini mas, įvairus kitas platus parengiamasis darbas padėjo praturtinti šią knygą nauja faktine medžiaga , paruošti jos informacinius priedus. Institute saugomoje ,, Dokumentų rinkinių" kolekcijoje su telkta nemaža įvairiuose archyvuose surastų ir nukopijuotų doku mentų apie revoliucinį judėjimą Lietuvoje . Apybraižos antrojo tomo tekste yra panaudota dalis šių archyvinių šaltinių. Lietuvos Komunistų partija savo veikloje vadovavosi Tary bų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavimų, konferencijų , Cent 10

ro Komiteto plenumų, taip pat Komunistų Internacionalo kongre sų, jo Vykdomojo Komiteto plenumų nutarimais. Apybraižos ant rojo tomo autoriai ne kartą rėmėsi šių dokumentų rinkiniais 2, pažymėdami Lietuvos revoliucinio judėjimo ryšius su VKP (b) ir tarptautiniu komunistiniu judėjimu , šio judėjimo dalyviais ir organizacijomis, nurodydami, kaip Lietuvos revoliucionieriai sten gėsi įsisavinti marksizmo-leninizmo teoriją, tarptautinio komu nistinio judėjimo patyrimą. Ruošdamas medžiagą ,, LKP istorijos apybraižai “ , Partijos isto rijos institutas taip pat parengė keletą svarbių dokumentų pub likacijų, praturtinusių partijos istorijos šaltinių bazę. Iš tokių leidinių minėtini ,,V. Lenino raštai lietuvių kalba. 1914-1969. Bibliografija" 3 (parengta kartu su Lietuvos TSR Knygų rūmais) , ,,Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai " ir ,,Lietuvos Komunistų partija skaičiais . 1918-1975 " 4. Kartu su Partijos istorijos institu tu prie Baltarusijos KP CK buvo parengtas ir išleistas dokumen tų rinkinys apie revoliucinį judėjimą Vilniaus krašte 5. Apybraižo je plačiai panaudota Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos instituto parengtas dokumentų rinkinys „ Lietuvos TSR istori jos šaltiniai ", t. IV ( 1919-1940) 6, taip pat Lietuvos TSR Centri nio valstybinio archyvo darbuotojų parengtas dokumentų rinki nys 11Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 metais" 7. ,,LKP istorijos apybraižos" antrojo tomo šaltiniai buvo žy miųjų revoliucionierių V. Kapsuko 8, Z. Angariečio 9, K. Pože los 10, J. Greifenbergerio ¹¹ , A. A. Sniečkaus Sniečkaus 12,1 K. Didžiulio 13.

2 TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK plenumų rezoliucijose ir nutarimuose, d. 1 (1898-1924) . Vilnius, 1955. 804 p.; Kоммунистическéй Интернапионал в документах . Решения, тезисы и воззвания Коминтерна и пленумов ИККИ . 1919—1932. М. , 1933. 1007 с.; VII конгресс Коммунистического Интерна ционала и борьба против фашизма и войны . Сборник документов . М. , 1975. 528 c. 3 V. Lenino raštai lietuvių kalba. 1914-1969. Bibliografija. Vilnius, 1970. 336 p. 4 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. I. Vilnius, 1962. 672 p.; t. II. Vilnius, 1962. 740 p.; t. III. Vilnius, 1964. 746 p.; t. IV. Vilnius, 1963. 956 p.; Lietuvos Komunistų partija skaičiais. 1918-1975 . Vilnius, 1976. 288 p. 5 Революционное движение в Вильнюсском крае. 1920—1940. Документы и материалы . Вильнюс , 1978. 448 с. 6 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV. Lietuva buržuazinio valdymo metais 7 ( 1919-1940) . Vilnius, 1961 , 864 p. Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 metais. Dokumentų rinki 8 nys. Vilnius, 1965. 347 p. Kapsukas V. Raštai , t . 9 ( 1920-1924) . Vilnius, 1970. 670 p.; t . 10 ( 1924 1926) . Vilnius, 1971. 563 p.; t. 11 ( 1926-1929) . Vilnius, 1975. 734 p.; t. 12 (1930-1935) . Vilnius, 1978. 806 p. 9 Angarietis Z. Už liaudies veiksmų vienybę. Vilnius , 1968. 380 p.; Agrarinis klausimas Lietuvoje. Vilnius , 1972. 492 p . 10 Požela K. Raštai. Vilnius, 1966. 480 p. 11 Vilnius, 1978. 344 p. 12 Greifenbergeris J. Raštai.vėliava, t. 1 ( 1927-1969) . Vilnius, 1977. 440 p.; t. 2 Sniečkus A. Su Lenino (1970-1974) . Vilnius, 1977. 456 p . 13 Didžiulis K. Už liaudies laimę. Vilnius, 1963. 359 p. 11

WWETHUNEKINT

K. Preikšo 14, B. Pušinio 15, M. Junčo -Kučinsko 16 rinktiniai raš tai , Partijos istorijos instituto parengti ir išleisti pokario metais Tarybų Lietuvoje. Juose gausu konkrečių faktų ir duomenų apie LKP veiklą ir revoliucinį judėjimą įvairiose Lietuvos vietose . Archyvų duomenis sukonkretinti padėjo 1920-1940 m . lai kotarpio revoliucinio judėjimo dalyvių atsiminimų knygos. Jų iki 1978 m. pasirodė apie 35. Daugelio kitų revoliucionierių atsimini mai buvo paskelbti periodikoje . Nemaža neskelbtų atsiminimų rankraščių saugoma Partiniame archyve. LKP veiklos trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje isto riją pirmieji tyrinėjo V. Kapsukas ir Z. Angarietis . Veikale „ Bur žuazinė Lietuva " 17 V. Kapsukas paskelbė vertingų duomenų apie Lietuvos buržuazijos turtėjimo šaltinius, apie fašistų valdžios po litikos glaudžius ryšius su Lietuvos bankininkų, akcinių bendro vių, sindikatų, monopolistinių susivienijimų kapitalu . Komunistų kovą prieš reformistinę ideologiją, liaudininkų ir socialdemokra tų valdžios tarnavimą buržuazijai Z. Angarietis nušviečia savo darbuose ,,Antrosios Lietuvos socialdemokratų partijos darbai ir mokslas “ , „, 1926 metų streikai Lietuvoje “ , „,,Liaudininkų ir social demokratų valdžios darbai “ 18. 1934 m. Z. Angarietis parašė mokymo priemonę Vakarų tau tinių mažumų komunistinio universiteto lietuvių sektoriaus stu dentams, Tarptautinės Lenino mokyklos lietuvių sektoriaus klau sytojams ,,Lietuvos Komunistų partijos istorija " , kurios 6-10 skyriai (apie 280 mašinraščio lapų) nagrinėja 1920-1934 m. įvykius. Šie skyriai rankraščio teisėmis 1935 m. buvo stiklografu Maskvoje padauginti 67 egz . tiražu 19. To paties universiteto lie tuvių sektoriaus studentams V. Kapsukas 1932-1933 m. perskai tė kelias paskaitas tema „ Lietuvos Komunistų partijos istorija ". Paskutinė paskaita lietė partijos darbą po fašistinio valstybės per versmo 20. Deja, autorius nespėjo paskaitų stenogramų sureda guoti ―――――――― jos archyve saugomos rankraščio teisėmis . Atskirai minėtinas Z. Angariečio veikalas ,,Lietuvos Komu nistų partijos darbas VII kongreso tarimų šviesoje " 21. Jame kri tiškai apžvelgiama LKP veikla 1927-1935 m ., atskleidžiami tos

220

14 Kazys Preikšas. Vilnius, 1964. 352 p. 15 16 Pušinis B. Raštai. Vilnius, 1973. 296 p . Junčas-Kučinskas M. Raštai. Vilnius, 1976. 192 p . 17 Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva. Vilnius, 1961. 184 p. 18 Beržas M. [Angarietis Z.] Antrosios Lietuvos socialdemokratų partijos dar bai ir mokslas [Smolenskas ], 1925. 88 p.; Angarietis Z. 1926 metų streikai Lietuvoje [Smolenskas] , 1928. 80 p .; Liaudininkų ir socialdemokratų valdžios darbai. Tilžė , 1928. 32 p. 19 Partijos istorijos instituto prie LKP CK Partinis archyvas (toliau - PA), f. 3377, ap. 48, b. 358a, 359a, 359b, 359c, 359d. 21 Ten pat, b. 132. Angarietis Z. Lietuvos Komunistų partijos darbas VII kongreso tarimų šviesoje. Kodėl liko pakeista Kominterno taktika? [Kaunas ] , 1935. 16 p. 12

veiklos trūkumai ir jų priežastys. Šis darbas turėjo svarbią reikš mę tolesniems LKP istorijos tyrinėjimams. A. Sniečkus pirmasis iš lietuvių istorikų plačiau nušvietė ir įvertino 1935 m. Lietuvos valstiečių kovą 22, taip pat 1936 m. visuotinį politinį Kauno darbininkų streiką 23. Šiais darbais taip pat remiasi apybraižos antrojo tomo autoriai . Po antrojo pasaulinio karo Tarybų Lietuvoje vis daugiau par tijos istorikų ėmėsi nagrinėti LKP 1920-1940 m . istorijos proble mas. Pirmasis mėginimas pateikti susistemintas LKP istorijos iki 1944 m. žinias buvo Partijos istorijos instituto prie LKP CK pa 24 rengtas straipsnių rinkinys „ Revoliucinis judėjimas Lietuvoje “ ir ,,Komunisto " žurnale 1959-1960 m. paskelbtų straipsnių iš partijos istorijos rinkinys rusų kalba ,,Lietuvos Komunistų par tijos istorijos klausimai " 25. Pirmieji istoriografiniai straipsniai, apžvelgiantys tarybinių istorikų darbus apie 1920-1940 m. Lietuvos revoliucinį judėjimą , pasirodė 1961 m. Tai A. Gaigalaitės straipsnis ,, Lietuvių tarybinė istoriografija" 26 su pridėtu prie straipsnio gausiu literatūros są rašu . Bene plačiausią istoriografinę apžvalgą apie Lietuvos ir ki tų Pabaltijo respublikų istorikų darbus , nagrinėjančius 1920 1940 m . revoliucinius įvykius ir socialistinių revoliucijų Pabal tijo šalyse prielaidas, pateikė B. Tomanas savo darbe ,, 1940 m. revoliucijų Pabaltijyje istoriografija ", paskelbtame monografijo je ,, 1940 m. socialistinės revoliucijos Lietuvoje , Latvijoje ir Es tijoje " 27. Toje pat monografijoje yra E. Mertinienės parengta Tarybų Lietuvos istorikų ir ekonomistų, filosofų darbų apie 1920-1940 m. revoliucinius įvykius bibliografija 28. Išsamesnės istoriografinės apžvalgos yra pateiktos K. Navic ko 29, A. Marcelio 30 ir kitų istorikų monografijose bei knygose, parengtose jų disertacinių darbų pagrindu .

22

23 24

25 26

27

28 29 30

Бержас А. [Снечкус А. ] Борьба крестьян в Литве в 1935 году.— « Аграр Sniečkus A. Su Lenino vė ные проблемы» (Москва ) , 1935, № 9 , с. 75—84; liava, t. 1 , p . 38-51 . P [ijus - Sniečkus A.] Visuotinas streikas Kaune .- ,,Priekalas ", 1936, Nr. 9, p. 582-586 ; Sniečkus A. Su Lenino vėliava, t . 1 , p . 52-56. Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. Straipsnių rinkinys. Ats . redaktorius R. Šar maitis. Vilnus, 1957. 916 p. Вопросы истории Коммунистической партии Литвы . Сборник статей в помощь изучающим историю КПСС . Вильнюс , 1961. 224 с . Gaigalaitė A. Lietuvių tarybinė istoriografija.- Kn .: Mokslas Tarybų Lietu voje. Vilnius, 1961 , p. 90-103. Томан Б. Историография революций 1940 г. в Прибалтике.- В кн .: Со циалистические революции 1940 г. в Литве , Латвии и Эстонии. Восста новление Советской власти. М. , 1978 , с. 11—61 . Ten pat, p. 487-499. Navickas K. TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 metais. Vilnius, 1966, p. 3–10 . Marcelis A. Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą. Lietuvos KP kova už darbininkų klasės ir darbo valstiečių sąjungą fašizmo viešpatavimo me tais (1927-1940). Vilnius, 1976, p. 3-19. 13

,,LKP istorijos apybraižos " antrojo tomo autoriai rėmėsi Ta rybų Lietuvos ekonomistų parengtais apibendrinamaisiais dar bais ,,Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu " 31 , „ Lietuva per naujos epochos pusę amžiaus" 32, taip pat ekonomistų M. Gre gorausko 33, K. Meškausko 34 ir kitų monografijų medžiaga, api būdinančia Lietuvos ekonominę padėtį iki 1940 m. Lietuvos Komunistų partijos veiklos 1920-1940 m. sąly gos nušviestos ,,Tarybų Sąjungos Komunistų partijos istorijos" 5-ajame tome 35,,,TSRS istorijos " 9-ajame tome 36,,,Tarybų Są jungos Didžiojo Tėvynės karo 1941-1945 m. istorijos " 1 -ajame tome 37, Marksizmo - leninizmo instituto prie TSKP CK parengtoje istorinėje apybraižoje „ Komunistų Internacionalas " 38. Principinę reikšmę partijos istorikams turi Lietuvos Komu nistų partijos vadovų pasisakymai apie partijos veiklą pogrindžio sąlygomis, esantys jų raštuose : A. Sniečkaus ,,Liaudies priešaky je", "I Tarybų Lietuva - klestėjimo keliu ",,,Broliškoje TSRS tau tų šeimoje" 39, P. Griškevičiaus ,,Lenino keliu didžiuoju " 40 ir kt. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos instituto moksli nių bendradarbių parengtos knygos „ Lietuvos TSR istorijos “ 3- ia sis tomas 41 ,,,Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919-1926 metais" 42, L. Truskos darbas ,,Visuomenės klasinės sudėties pakiti mas Lietuvoje socializmo statybos metais " 43 apybraižos auto riams padėjo sudaryti buržuazinės Lietuvos gyventojų klasinio pasiskirstymo lenteles. Atskiroms Lietuvos Komunistų partijos istorijos problemoms nušviesti yra išleista nemaža monografinio pobūdžio darbų, ku rie buvo panaudoti apybraižos antrajame tome. Partijos veikla iki 1926 m. nagrinėjama S. Lopajevo darbuose ,, Lietuvos Komu

31 3333

32

34 35 36 37

38 39 40 41 42 43

Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu . Vilnius, 1976. 478 p. Литва за полвека новой эпохи . Вильнюс , 1967. 448 с. Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940-1960 . Vilnius, 1960. 464 p. Meškauskas K. Tarybų Lietuvos industrializavimas . Vilnius, 1960. 263 p. История Коммунистической партии Советского Союза , т. 5, кн . 1 ( 1938— 1945 rr.) . M., 1970, c. 87-92 , 97-100. История СССР с древнейших времен до наших дней . Вторая серия, т. 9 . M., 1971 , c. 470-488. История Великой Отечественной войны Советского Союза 1941—1945 гг. , T. I. M. , 1963. 536 c. Коммунистический Интернационал . Краткий исторический очерк . Руко водитель авторского коллектива . Соболев А. И. М. , 1969. 600 с. Sniečkus A. Su Lenino vėliava, t. 1 , p. 309-327 ; t . 2, p. 62-91 , 309–327. Griškevičius P. Lenino keliu didžiuoju . Vilnius, 1975, p. 3–27. Lietuvos TSR istorija, t . 3. Nuo 1917 iki 1940 metų. Vilnius, 1958. 408 p. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais . Vilnius, 1978. 232 p. Truska L. Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo sta tybos metais ( 1. Paskutiniai buržuazinės santvarkos metai) .- Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai . Serija A (toliau - Lietuvos TSR MA darbai , A.) . Vilnius, 1965, t. 1 , p. 109-133 ; (2. 1940-1941 m. ) — Ten pat, t. 2, p. 193 211 . 14

¦ nistų partijos idėjinis ir organizacinis stiprėjimas ( 1919–1924) “ , „ LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje " 44. Komunistų partijos dalyvavimo rinkimuose varžymas yra nušviestas J. Bu lavo monografijoje „ Rinkimai ir "1 tautos atstovavimas " buržua zinėje Lietuvoje “ 45. Komunistų partijos pažiūra į fašistų diktatūrą, fašistų valdžios ryšiai su monopolistiniu kapitalu yra atskleidžiami I. Lemperto 46, M. Maksimaičio 47, A. Marcelio 48 knygose. Komunistų partijos kova už darbininkų klasės vienybę nagri nėjama A. Gaigalaitės 49, B. Sudavičiaus 50, S. Atamuko 51 dar buose. Lietuvos Komunistų partijos veikla tarp valstiečių, jos kova už darbininkų ir valstiečių sąjungą yra nušviesta jau minėtoje A. Marcelio monografijoje , taip pat J. Leonavičiaus ir J. Maksi mavičiaus knygoje „ Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje 1935 metais" 52, T. Sebeženkovaitės 53 ir V. Sinkevičiaus 54 straips niuose, teisininko S. Vansevičiaus darbe ,,Lietuvos valstiečių tei sinė padėtis buržuazijos valdymo metais (1919-1940 m . ) " 55. LKP organizacinė struktūra ir jos vadovaujančių organų kei timasis analizuojamas R. Šarmaičio darbe ,,Lietuvos Komunistų partija liaudies revoliucinės kovos ir socialistinės statybos prieš akyje “ 56

44 45 46 47 48

49 50 51

52 53 54

55

56

Lopajevas S. Lietuvos Komunistų partijos idėjinis ir organizacinis stiprėji mas ( 1919-1924 ) . Vilnius, 1964. 111 p.; LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje . Vilnius, 1974. 232 p. Bulavas J. Rinkimai ir tautos atstovavimas" buržuazinėje Lietuvoje. Vilnius, 1956. 183 p. Lempertas I. Fašistinis režimas Lietuvoje. Vilnius, 1975. 199 p. Максимайтис М. Государственный строй буржуазной Литвы . Вильнюс , 1969. 92 c. Marcelis A. Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą. LKP kova už dar bininkų klasės ir darbo valstiečių sąjungą fašizmo viešpatavimo metais. Gaigalaitė A. Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 1929-1934 m. Vil nius, 1957. 171 p. Sudavičius B. LKP kova už darbininkų klasės vienybę (1934-1937 m.) . Vilnius, 1961. 155 p. Атамукас С. Компартия Литвы в борьбе за Советскую власть (1935— 1940 гr.) . M., 1961. 264 c. Leonavičius J., Maksimavičius J. Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje 1935 metais. Vilnius, 1958. 128 p. Sebeženkovaitė T. LKP vaidmuo valstiečių revoliuciniame judėjime 1936 1940 m.- ,,LKP istorijos klausimai ", t . 5. Vilnius, 1966, p . 59–77. Sinkevičius V. Lietuvos Komunistų partijos organizatorinis darbas tarp vals. tiečių fašistinės diktatūros metais (1927-1935 m.) .- ,, LKP istorijos klausi mai ", t. 17. Vilnius, 1975, p . 61-74; Lietuvos valstiečių dalyvavimas revo liuciniame ir antifašistiniame judėjime 1927-1940 metais.— ,,Istorija", Vil nius, 1975, t. 15, sąs. 2 , p . 39-50. Vansevičius S. Lietuvos valstiečių teisinė padėtis buržuazijos valdymo me tais (1919-1940 m.) . Vilnius, 1968. 148 p. Sarmaitis R. Lietuvos Komunistų partija liaudies revoliucinės kovos ir socia listinės statybos priešakyje.- Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai moks lai Lietuvoje. Vilnius, 1967, p. 11–69. 15

Komunistinės spaudos vaidmuo revoliuciniame judėjime, par tijos ideologinis darbas atsispindi mokslinių straipsnių ir atsimi nimų rinkiniuose apie ,,Tiesą" 57 ir ,,Komunistą" 58, išleistuose minint jų šešiasdešimtmetį , A. Gulbinskienės knygoje „ Kovingas partijos žodis " 59, A. Beržinskaitės darbe ,, LKP veikla, auklėjant Lietuvos darbo žmones proletarinio internacionalizmo dvasia ( 1927-1940) " 60, J. Maimino monografijoje „ Teorijos ir tikro vė" 61, G. Juknienės 62, S. Jankūno 63 straipsniuose. LKP, kaip Kominterno sekcijos , veikla , jos internacionaliniai ryšiai nagrinėjami J. Glovackienės darbe ,, Lemiamas posūkis “ 64, A. Libmano , R. Maliukevičiaus ir J. Šteimanio 65, taip pat J. Baliu tytės ir M. Tamošiūno 66 straipsniuose. Komunistų partijos užsienio politika nušviesta K. Navicko

4

monografijoje 67, J. Žiugždos darbe ,,Tarybų Sąjungos pagalba lietuvių tautai apginant savo laisvę ir nepriklausomybę 1939 ir 1940 metais" 68. Fašistinės santvarkos krizės, revoliucinės situacijos 1940 me tais subrendimo klausimus tyrė K. Tiškevičius darbe „ Fašistinės santvarkos krizė Lietuvoje Tarybų valdžios atkūrimo išvakarėse

57 58 59 60 61 62

63

64

65

66

67 68

"1 Tiesos “ kelias . 1917-1977. Lietuvos komunistinės spaudos istorijos pusla piai. Vilnius, 1977. 212 p. ,,Komunisto" kovos metai. 1918-1978 . Iš Lietuvos Komunistų partijos spau dos istorijos. Vilnius, 1978. 128 p. Gulbinskienė A. Kovingas partijos žodis . Komunistinės spaudos vaidmuo kovoje prieš fašizmą Lietuvoje ( 1927-1940) . Vilnius, 1960. 151 p. Beržinskaitė A. LKP veikla, auklėjant Lietuvos darbo žmones proletarinio internacionalizmo dvasia ( 1927-1940) . Vilnius, 1962. 151 p. Maiminas J. Teorijos ir tikrovė . Buržuazinių ekonominių teorijų ir progra mų Lietuvoje kritika ( 1919-1940 m.) . Vilnius, 1960. 232 p. Juknienė G. Lenininiai kovos su dešiniuoju oportunizmu principai Lietuvos KP veikloje buržuazijos valdymo metais.— „ LKP istorijos klausimai “, t. 9 . Vilnius, 1970, p. 19–30. Jankūnas S. Lietuvos KP veikla, leidžiant ir platinant atsišaukimus fašistinės diktatūros metais (1927-1940 m.) .- Kn.: Už socializmo sukūrimą Lietuvoje, p. 188-199. Glovackienė J. Lemiamas posūkis. Kominterno vaidmuo LKP kovoje dėl an tifašistinio liaudies fronto, prieš fašizmą ir karą ( 1933-1937) . Vilnius, 1974. 112 p. Либман А. Б. , Малюкявичюс Р. И. , Штейман И. А. III конгресс Комин терна и коммунистические партии Прибалтики.-- В кн.: Третий конгресс Коминтерна. Развитие конгрессом политической линии коммунистическо го движения. Коммунисты и массы . М. , 1975, с. 527—561 . Baliutytė J. Lietuvos KP solidarumas su Vokietijos darbininkų revoliuciniu ir antifašistiniu judėjimu 1927-1940 metais.- ,, LKP istorijos klausimai “ , t. 19. Vilnius, 1976 , p. 47-64; Tamošiūnas M. Lietuvos Kompartija ir Ko minternas. ,,Komunistas", 1969, Nr. 10 , p . 18-26. Navickas K. TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 metais . Žiugžda J. Tarybų Sąjungos pagalba lietuvių tautai apginant savo laisvę ir nepriklausomybę 1939 ir 1940 metais. Vilnius, 1949. 70 p. 16

.

5

(1938-1940 m .) " 69, V. Kancevičius knygoje „, 1940 metų birželis Lietuvoje " 70 Revoliucinio judėjimo Vilniaus krašte istorijos klausimus nu šviesti apybraižos autoriams padėjo „ Vilniaus miesto istorijos " 71 2 -asis tomas, S. Vansevičiaus darbas "I Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920-1939 metais" 72, atsiminimų rinkinys ,,Vilniaus po grindyje " (ats. redaktorius R. Maliukevičius) 73, taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos istorikų darbai. Partijos veikla komjaunimo gretose nagrinėjama straipsnių rinkiniuose. ,, Lietuvos komjaunimas" (ats. redaktorius R. Maliu kevičius) 74 ir „ Lietuvos komjaunimui 50 metų" (ats . redaktorius M. Burokevičius) 75. Partijos darbas profsąjungose atsispindi S. Če pulienės 76 ir S. Černiausko 77 darbuose. Mažesnės apimties darbų apie LKP veiklą Tarybų Lietuvos istorikai yra paskelbę straipsnių rinkiniuose, taip pat mokslo darbuose ,,LKP istorijos klausimai " (ats . redaktorius K. Navic kas) , kurių 1959-1978 m . išleista 22 tomai ,,,Komuniste " ir ki tuose žurnaluose. Apie šio tomo maketą, paskelbtą ,,Komunisto " žurnale (1975, Nr. 1-12 ; 1976, Nr. 1 ir 4-12 ; 1977 , Nr. 1-9) , buvo gautos 48 recenzijos ir atsiliepimai . Tomą recenzavo Marksizmo- leninizmo institutas prie TSKP CK, šio instituto Baltarusijos , Estijos ir Lat vijos filialai , Tarybų Lietuvos aukštųjų mokyklų TSKP istorijos ir kitų visuomeninių mokslų katedrų kolektyvai ir atskiri moks lininkai , taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos istorikai . Maketą apsvarstė grupė revoliucinio judėjimo veteranų. Jie pateikė ver tingų duomenų ir pasiūlymų, kaip patikslinti atskirų įvykių ap rašymą ir jų dalyvių apibūdinimą. Apybraižos maketą ir gautas recenzijas apsvarstė Partijos istorijos instituto mokslinė taryba. Apybraižos skyrių autoriai ir redaktorius, atsižvelgdami į re cenzentų pastabas ir patikslinimus, į naujai pasirodžiusios moks linės literatūros duomenis, pataisė ir papildė atitinkamas teksto vietas, o visą maketo tekstą kiek sutrumpino.

69

70 71 1222

72

73

74 75 76 77

Tiškevičius K. Fašistinės santvarkos krizė Lietuvoje Tarybų valdžios atkū rimo išvakarėse ( 1938-1940 m.) .- Kn.: Už socialistinę Lietuvą. Vilnius, 1960, p. 261-295. Kancevičius V. 1940 metų birželis Lietuvoje. Vilnius, 1973. 112 p. Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų. Vil nius, 1972. 332 p. Vansevičius S. Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920-1939 metais . Vilnius, 1973. 75 p. Вильнюсское подполье . Воспоминания участников революционного дви жения в Вильнюсском крае ( 1920—1939 гг.) . Вильнюс, 1966. 398 с. Lietuvos komjaunimas. Straipsnių rinkinys . Vilnius, 1962. 564 p . Lietuvos komjaunimui 50 metų. Mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 1969. 488 p. Čepulienė S. Profsąjunginis judėjimas Lietuvoje ( 1919-1926 m .) . Vilnius, 1964. 120 p. Černiauskas S. Profsąjunginio judėjimo vystymasis Lietuvoje 1927-1940 me tais. Vilnius, 1966 , 63 p. 17

☆

☆

☆

1 ,,Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos " antrasis — tomas ilgamečio kolektyvinio partijos istorikų darbo rezulta tas. Šį tomą parašė autorių kolektyvas : istorijos mokslų daktaras R. Šarmaitis (autorių kolektyvo vadovas ; I-V ir VII skyrių bend raautoris) , istorijos mokslų kandidatai S. Lopajevas ir S. Norei kienė (I skyrius) , istorijos mokslų kandidatai P. Beresnevičius ir M. Tamošiūnas (II skyrius) , istorijos mokslų kandidatai I. Lem pertas ir A. Marcelis (III skyrius) , J. Komodaitė ( IV skyrius) , isto rijos mokslų kandidatas S. Atamukas (V ir VII skyriai ) , istorijos mokslų kandidatas J. Marcinkevičius (VI skyrius) ; istorijos moks lų daktaras K. Navickas padėjo parengti dalį IV ir V skyrių (apie tarptautinę padėtį) . Rengiant apybraižos antrąjį tomą, autorių kolektyvui ir Par tijos istorijos institutui didelę metodinę pagalbą suteikė Marksiz mo-leninizmo institutas prie TSKP CK, šio instituto filialų ir koor dinavimo skyrius. Ypač daug padėjo „ Komunisto " redakcija, pa skelbusi knygos maketą žurnale . Knygos kalbą taisė J. Lebedys . Mokslinį pagalbinį darbą, patikslinant šaltinius, sudarant įvykių kroniką ir pavardžių ro dyklę, atliko A. Lazickaitė ir kiti instituto bendradarbiai . Suves tinių duomenų lentelių sudarytojai — P. Beresnevičius, R. Čepas , G. Feigelsonas, S. Jankūnas, J. Marcinkevičius ir E. Mertinienė . Skelbiamą iliustracinę medžiagą kartu su skyrių autoriais parin ko ir aprašė R. Maliukevičius , E. Mertinienė , S. Misevičienė , V. Kancevičius, fotokopijas pagamino E. Reklaitis. Žemėlapius pagal P. Beresnevičiaus ir R. Čepo surinktus duomenis parengti padėjo Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Gamtos fa kulteto kartografijos laboratorijos darbuotojai P. Gaučas ir V. Va lantiejienė . Autorių kolektyvas ir Partijos istorijos instituto prie LKP CK direkcija nuoširdžiai dėkoja visiems mokslinių įstaigų darbuoto jams ir atskiriems skaitytojams, kurie savo recenzijomis bei atsi liepimais apie „ LKP istorijos apybraižos " antrojo tomo maketą prisidėjo prie šios knygos parengimo spaudai .

•f

trasis zulta taras end orei us ir em sto

ijos Oks

PIRMASIS SKYRIUS

LKP KOVA PRIEŠ BURŽUAZIJOS DIKTATŪRĄ DARBININKŲ JUDĖJIMO ATOSLŪGIO METAIS ( 1920 m. rugsėjis — 1923 metai)

pie

ar siz or a

■ą, 0 5 S₁ 5.

1. Lietuvos tarptautinė ir vidaus padėtis. Revoliucinio judėjimo atoslūgis Spalio revoliucijos pergalė parodė marksiz Tarptautinis revoliucinis judėjimas mo-leninizmo idėjų, bolševizmo gyvybingu 1920-1923 m. mą. Ji padėjo Europos proletariato avan gardui nusikratyti reformistinių iliuzijų, padarė didžiulį poveikį bendrai revoliucinio ir nacionalinio išsiva davimo judėjimo raidai pasaulyje . Įvairiose šalyse susikūrusios komunistų partijos stengėsi kūrybiškai panaudoti istorinį bolše vikų revoliucinės kovos patyrimą. Vadovaujamos Komunistų Internacionalo, kurio veiklos gaires nubrėžė Vladimiras Leninas, jaunos komunistų partijos mokėsi marksizmo -leninizmo teorijos ir stengėsi taikyti ją savo praktinėje veikloje . Darbininkų judė jimo reformistinių lyderių padedamas, tarptautinis imperializmas atrėmė pirmąsias veržlias Vakarų Europos proletariato atakas. Nors kai kuriose Europos šalyse , ypač Vokietijoje, Lenkijo je, Bulgarijoje, 1921-1923 m. tebevyko smarkūs klasiniai mū šiai, bet daugumoje kapitalo šalių buržuazija pradėjo puolimą prieš darbininkus. Prasidėjo Europos darbininkų judėjimo ato slūgis. Tuo pat metu, pasiekusi istorinę pergalę pilietiniame kare , sutriuškinusi imperialistinius interventus, stiprėjo pirmoji so cialistinė valstybė. Tai turėjo didelį poveikį kapitalistinių šalių darbo žmonėms. Su viltimi ir pasididžiavimu jie žiūrėjo į Tary bų šalį, džiaugėsi jos laimėjimais . Daugelio šalių proletarai, ko munistų partijų vadovaujami, laikė savo internacionaline parei ga visokeriopai remti pirmąją darbininkų ir valstiečių valstybę, ginti ją nuo imperialistų. Kapitalistinių valstybių valdantieji sluoksniai netrukus buvo priversti pripažinti Tarybų valstybę . Vykdydami savo vidaus ir užsienio politiką, jie turėjo atsižvelgti į socialistinės šalies egzistavimą. Tarptautinis revoliucinis judėjimas, Tarybų šalies stiprėjimas gaivino ir Lietuvos darbo žmonių socialinio išsivadavimo viltis.

19

Buržuazinė Lietuvos valstybė susikūrė dide lių istorinių įvykių kryžkelėje . Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalė Ru sijoje sudarė galimybę lietuvių tautai apsispręsti ir pasirinkti naują raidos kelią. Vokietijos pralaimėjimas pirmajame pasau liniame kare, kilusi ten buržuazinė demokratinė revoliucija pa lengvino Lietuvai išsivaduoti iš kaizerinės Vokietijos okupacijos. Darbo žmonės kovojo už socialistinę Lietuvą, bet Vakarų impe rialistai stojo jiems skersai kelio . Jie paliko Lietuvoje vokiečių okupantų kariuomenę, parėmė lenkų kontrrevoliucines jėgas , pradėjusias karą prieš Tarybų Lietuvą, teikė materialinę ir poli tinę paramą Lietuvos buržuazijai . Lietuvoje buvo nuslopintos Tarybos, imperialistų padedama , valdžią užgrobė buržuazija . Kariaudami prieš Tarybų Lietuvą, Vokietijos ir Lenkijos imperialistai siekė visų pirma savų grobikiškų kėslų Lietuvos atžvilgiu . Valstybingumą Lietuva išsaugojo, pasinaudodama im perialistinių šalių savitarpio prieštaravimais, Tarybų Rusijos re miama . Lietuvos tarptautinė padėtis

Antantės šalių imperialistai , kurie savo nuožiūra tvarkė po kario kapitalistinės Europos reikalus, iš karto nenorėjo pripažinti buržuazinės Lietuvos valstybės. Remdami Rusijos kontrrevoliu cionierių baltagvardiečių kovą prieš Tarybų respublikas , jie žiū rėjo į Lietuvą kaip į Rusijos dalį . Tuo pat metu imperialistai , ypač Prancūzijos vadovai buvo linkę paremti Lenkijos grobi kiškus siekimus Lietuvos atžvilgiu , nes Lenkija , kaip didesnė agresyvi valstybė, vaidino nemažą vaidmenį , įgyvendinant anti tarybinius Vakarų imperialistų planus . Tarybų Rusija, nuosekliai laikydamasi lenininio nacijų apsi sprendimo teisės principo , griežtai protestavo prieš imperialistų mėginimus pajungti Lietuvą Lenkijai. Ji pirmoji iš didžiųjų vals tybių užmezgė diplomatinius santykius su buržuazine Lietuvos valstybe . 1920 m. liepos 12 d. Lietuva ir RSFTR pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Vilniaus kraštas buvo pripažintas neatskiria ma Lietuvos dalimi . Tarybų Rusija, karo su buržuazine Lenkija metu išvadavusi Vilnių, 1920 m . rugpjūčio pabaigoje perdavė Vilniaus kraštą Lietuvai . 1920 m. spalio 9 d. lenkų imperialistai , sulaužydami Suvalkų sutartį, vėl užgrobė Vilnių ir Vilniaus kraštą . JAV, Anglija, Prancūzija , Italija ir kitos šalys tik 1922 m. antrojoje pusėje pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Bet 1923 m . pradžioje Antantės šalių ambasadorių konferencija Pa ryžiuje , visiškai nepaisydama tarptautinės teisės ir Lietuvos gy ventojų nacionalinių interesų, Vilnių ir Vilniaus kraštą priskyrė Lenkijai . Lietuvos vyriausybė nesutiko su šiuo nutarimu , bet pakeisti jo negalėjo. 1923 m. sausio mėn. Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą, kurį nuo pirmojo pasaulinio karo pabaigos valdė Antantės šalys . 1924 m. Tautų sąjungos Taryba pri pažino Klaipėdos kraštą Lietuvai . Klaipėdos kraštas gavo plačią 20

==

dide osios • Ru inkti asau

pa ijos . pe ečių gas, -oli tos

jos VOS m ce

0 ti 1 1

i,

autonomiją, kuri leido užsienio, ypač Vokietijos imperialistams kištis į Lietuvos vidaus reikalus . Lietuva, kaip ir visos mažos kapitalistinio pasaulio valsty bės, daugeliu atvejų buvo politiškai , finansiškai ir ekonomiškai priklausoma nuo imperialistinių valstybių, ypač nuo Anglijos ir Vokietijos. Spalio revoliucijos dėka Lietuvos liaudis išsivadavo iš cariz mo ir vokiečių imperialistų jungo , bet darbo žmonių kova už so cialinį išsivadavimą iš buržuazijos priespaudos, už visišką ne priklausomybę nuo užsienio imperialistų vyko toliau. Buržuazinė Lietuva buvo nedidelė valstybė. Jos teritoriją sudarė 55 670 kv. km. 1923 m. rugsėjo 17 d . gyventojų surašymo duome nimis, Lietuvoje, be Vilniaus krašto (Klaipėdos krašto duome 1925 m. sausio 20 d.) , gyveno apie 2170,6 tūkst . žmonių. nys 84,2 proc. šalies piliečių gyveno kaimuose ir mažuose mieste liuose, turinčiuose ne daugiau kaip 2000 gyventojų, o 15,8 proc.- 45 miestuose ir miesteliuose, turinčiuose daugiau kaip 2000 gyventojų. Pagal administracinį suskirstymą Lietuvoje bu vo 23 apskritys ir 5 miestai , turėję daugiau kaip po 10 tūkst. gyventojų (Kaunas, Klaipėda, Šiauliai , Panevėžys ir Ukmergė) . Pagal nacionalinę sudėtį daugumą Lietuvos gyventojų suda rė lietuviai - 80,1 proc. Prie tautinių mažumų priklausė: žy dai -7,2 proc . , vokiečiai - 4,1 proc ., lenkai ― 3 proc . , rusai 2,3 proc. ir kitų tautybių žmonės - 3,3 proc. Tautinių mažumų pilietinės teisės buvo varžomos. 32,6 proc . šalies gyventojų, pra dedant nuo 10 metų, buvo visiškai neraštingi . Nemaža dalis (37,2 proc . ) priskirtų prie raštingųjų mokėjo tik skaityti¹ . Lietuva buvo agrarinis kraštas su vidutiniškai išsivysčiusiais kapitalistiniais gamybiniais santykiais. To paties gyventojų su rašymo duomenimis, 76,7 proc. visų savarankiškų Lietuvos (be Vilniaus krašto) gyventojų dirbo žemės ūkyje , 6,4 proc.- pra monėje, 1,1 - transporte ir susisiekime, 2,5 proc.- prekyboje ir kredito įstaigose , 3,2 proc.- valstybės, savivaldybės bei kitose visuomeninėse įstaigose ir 10,1 proc.- kitose srityse (padieniai darbininkai , tarnaitės ir kt .) 2 . Kaip ir visose kapitalistinėse šalyse, Lietuvos gyventojams buvo būdinga socialinė nelygybė, susiskirstymas į antagonistines klases. 1923 m. rugsėjo 17 d . Lietuvos gyventojų (1925 m . sau sio 20 d. Klaipėdos krašto gyventojų) surašymo, taip pat 1930 m. gruodžio 30 d . visuotinio Lietuvos žemės ūkio surašymo duome nų analizė, pateikiama Lietuvos Komunistų partijos veikėjų V. Kapsuko, Z. Angariečio ir kt. raštuose bei LKP CK plenumų 1 Lietuvos statistikos metraštis. 1924-1926 m. , 1 - oji laida . Kaunas , 1927, Klasinė gyventojų sudėtis

2

p. 25; Lietuvos statistikos metraštis. 1929-1930 m., t . 3. Kaunas, 1931 , p. 7, 10, 11. Lietuvos statistikos metraštis. 1929-1930 m., t. 3, p. 11. 21

nutarimuose, Lietuvos tarybinių istorikų ir ekonomistų L. Trus kos, V. Merkio , M. Gregorausko, A. Vitkūno, B. Tolišiūtės, 3 P. Žostautaitės ir kt. mokslinio tyrimo darbuose ³, taikant le nininę metodologiją , rodo maždaug tokį Lietuvos gyventojų (su šeimos nariais) klasinį susiskirstymą 1926 m. pradžioje :

1 lentelė Lietuvos gyventojų klasinė sudėtis

Socialinės grupės

Pramonės ir žemės ūkio proletarai, įskaitant ir žemės sklypų iki 2 ha savininkus ... Miesto ir kaimo pusiau proletarai, daugiau sia vargingieji (2-5 ha) ir smulkieji (5— 10 ha) valstiečiai ..... Vidutiniai valstiečiai ( 10-20 ha ir du treč- , daliai mišrios 20-30 ha valstiečių gru pės) , tarnautojai, darbo inteligentai, smul kieji prekybininkai, amatininkai Nedidelių pramonės ir prekybos įmonių sa vininkai * , buožės (30-100 ha ir trečdalis mišrios 20-30 ha valstiečių grupės) .... Vidutiniai ir stambieji įmonių savininkai, bankininkai, pirkliai, stambieji žemval džiai ir dvarininkai ( 100 ha ir daugiau ), aukštieji valdininkai

Iš viso:

Gyventojų skaičius tūkst.

Procentas

621,4

27,9

507,9

22,8

837,5

37,6

240,6

10,8

20,1

0,9

2227,5

100,0

Savininkai, kurių įmonėse dirbo nuo 5 iki 15 darbininkų; prekybininkai , kurių įmonių metinė apyvarta buvo ne didesnė kaip 250 tūkst. litų.

Taigi išnaudotojų sluoksniai tesudarė apie 11,7 proc . visų valstybės gyventojų. Bet kaip tik šios mažumos interesus gynė buržuazinės Lietuvos valstybės valdžios organai . Buržuazinė konstitucija, seimas, Ministrų kabinetas, policija , teismai ir ka lėjimai - visos šios institucijos gynė išnaudotojų- fabrikantų, bankininkų, pirklių, dvarininkų ir buožių — interesus, uoliai slo pino darbo žmonių pasipriešinimą klasiniams engėjams. Pažangiausia Lietuvos visuomenės klasė buvo darbininkai . Gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje (su Klaipėdos kraš

Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919-1926 metais, p . 9-39, taip pat kiti darbai. 4 Leninas V. Kapitalizmo raida Rusijoje.— Pilnas raštų rinkinys, t . 3. Vilnius, 1977; Leninas V. I. Raštai, t. 16. Vilnius, 1953, p. 398-399 , 403.

3

22

1

+

Trus iūtės, t le

ntojų

telė

tu, bet be Vilniaus krašto) 1923 m. darbininkų gretas sudarė 361,6 tūkst . žmonių 5 (žr. 2 lentelę). Priešakinį darbininkų klasės būrį sudarė pramonės darbinin kai . Jie telkėsi daugiausia stambiausiuose Lietuvos miestuose . 1926 m. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje dirbo 73 proc. visų Lietuvos pramonės darbininkų. Pirmaisiais buržua

zijos valdymo metais dauguma dirbo smulkiose dirbtuvėse. 1926 nės darbininkų dirbo įmonėse, įmonėse, turėjusiose 20 proc.

Lietuvos pramonės darbininkų m. duomenimis, 34 proc. pramo turėjusiose 1-4 darbininkus, nuo 5 iki 14 darbininkų, 14

proc.— įmonėse, turėjusiose nuo 15 iki 49 darbininkų, ir 32 proc.— įmonėse, turėjusiose daugiau kaip 50 darbininkų 6 . Lietuvos pramonės proletariatas buvo daugianacionalinis. 1923 m. jo nacionalinė sudėtis buvo tokia : lietuvių -68,4 proc .,

2 lentelė Darbininkų klasės struktūra Darbininkų skaičius tūkst.

Darbo sritis

Pramonė ir amatai .. 4-0x0 Statyba ·· Transportas .... Prekyba Valstybinės ir visuomeninės įstaigos Žemės ūkis .... Padieniai darbininkai Tarnaitės

Iš viso ....

Procentas

39,7 7,7 9,4 5,0 5,0 242,2 30,9 21,7

11,0 2,1 2,6 1,4 1,4 67,0 8,5 6,0

361,6

100,0

žydų 17,4 proc. , lenkų - 3,4 proc., rusų - 3,8 proc . , vokie čių - 3,9 proc. , latvių - 0,9 proc. ir kitų tautybių darbininkų — 2,2 proc . Tautinis margumas taip pat sunkino kovą už darbinin kų judėjimo vienybę : kiekvienos tautybės buržuazija siekė ati traukti savo tautybės proletarus nuo klasių kovos, nuodijo juos buržuazine nacionalistine ideologija . Darbininkų klasės daugumą sudarę žemės ūkio darbininkai buvo labai išsiskaidę : apie keturis penktadalius jų dirbo buoži niuose ūkiuose (po 1-3 žmones).

56 Lietuvos TSR istorija, t. III , p. 137. Apskaičiuota pagal leidinį : Lietuvos statistikos metraštis. 1924–1926 m., 7 1-oji laida, p. 162-163. Apskaičiuota pagal leidinį : Lietuvos gyventojai . Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, 1925, p . 295-296. 23

Darbininkų klasė buvo labiausiai engiama . Jos priklauso mybę nuo kapitalistų didino nedarbas. Pirmaisiais buržuazinės Lietuvos gyvavimo metais nebuvo darbininkų valstybinio socia linio draudimo ligos atveju. Pagal savo padėtį visuomenėje Lie tuvos darbininkų klasė buvo revoliucingiausia klasė . Be to , ji buvo labiausiai organizuota, turėjo savo politinę partiją- Ko munistų partiją, savo profesines sąjungas ir kitas revoliucines organizacijas . Kovoje už socialinį išsivadavimą darbininkų klasės sąjun gininkai buvo darbo valstiečiai, visų pirma vargingieji ir smul kieji valstiečiai, negalėję pragyventi iš savo turimos žemės . Dar bininkai , vargingieji ir smulkieji valstiečiai sudarė daugiau kaip pusę visų šalies gyventojų. Žymią darbo valstiečių dalį sudarė vidutiniai valstiečiai , turintys nuo 10 iki 20 ha , ir du trečdaliai mišrios 20-30 ha grupės valstiečių. Darbo valstiečiai buvo tie siogiai ir netiesiogiai vietinės buržuazijos ir užsienio imperia listų išnaudojami . Turėdami kad ir nedidelį žemės sklypelį , vals tiečiai jo laikėsi, bijojo netekti pragyvenimo šaltinio . Dalis valstiečių buvo priversta emigruoti į užsienio šalis . Lietuvos darbo valstiečiai , amatininkai , dauguma tarnautojų, darbo inte ligentų, nežiūrint turimos nuosavybės, nebuvo suinteresuoti bur žuazinės išnaudotojų sukurtos santvarkos išlaikymu ir galėjo bū ti darbininkų sąjungininkais kovoje už socialistinę revoliuciją. Išnaudotojų klasę sudarė pramonės ir prekybos įmonių savi ninkai, bankininkai, buožės ir dvarininkai. Bet politiniame bur žuazinės Lietuvos gyvenime pagrindinį vaidmenį vaidino vis stiprėjanti stambesnioji pramonės ir finansinė buržuazija , besifor muojantys kapitalistiniai dvarininkai , stambūs žemvaldžiai , kurie veržėsi į senųjų feodalinės kilmės dvarininkų vietą. Lietuvos bur žuazijos veikėjai , naudodamiesi savo padėtimi , varė įvairias spe kuliacijas, grobstė valstybės lėšas, ėmė stambius kyšius, pasisa vindavo didelių dvarų centrus ir pan. Lietuvos gyventojų klasinė sudėtis rodo , kad buvo objek tyvios sąlygos plėstis kovai už socialistinę revoliuciją . Bet pirmaisiais buržuazijos valdymo metais, nuslopinus proletarinę revoliuciją, prasidėjo reakcijos ir teroro , revoliucinio judė jimo atoslūgio laikotarpis. Buržuazinė valstybė įsikūrė Tarybų Lietu vos griuvėsiuose , kraujyje paskandinus pir mąją Lietuvos socialistinę revoliuciją. Tai turėjo didelę įtaką Lietuvos politiniam ir ekonominiam gyveni mui, vertė buržuaziją laikytis lankstesnės politikos. Lietuvos bur žuazinė vyriausybė vykdė dalinių nuolaidų politiką ir kartu žiau riai slopino liaudies revoliucinę kovą.

Buržuazijos vidaus politika

8

Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva , p. 12-26. 24

1

1

auso zinės ocia Lie , ji -Ko ines

is

៨០២

un nul ar aip rė ai Fe

18

Nuo 1920 m. vidurio seime ir vyriausybėje vyravo krikščio nys demokratai (krikdemai ) . Lietuvių krikščionių demokratų par tija buvo reakcinė klerikalinė miesto ir kaimo buržuazijos par tija, glaudžiai susijusi su katalikų dvasininkija 9. Ji pradėjo veik ti dar carizmo laikais . Savo įtakai plėsti krikščionys demokratai plačiai naudojo socialinę demagogiją, kūrė katalikiškas darbi ninkų, jaunimo, moksleivių, moterų ir kt . organizacijas . Panau dodama bažnyčios įtaką ir valstybės aparatą, krikščionių demo kratų partija išsikovojo didžiausią atstovų skaičių Steigiamaja me seime, I ir II seimuose ir buvo vyriausybinė partija iki 1926 m. birželio mėn. Krikščionių demokratų blokui seime pri klausė Lietuvos ūkininkų sąjunga - reakcinė, klerikalinė buo žių organizacija . Nuo 1919 m. veikė Lietuvos darbo federacija , kurią krikščionys demokratai įkūrė darbininkų klasės kovai slo pinti, darbininkų judėjimui skaldyti, reakcinei klerikalinei ideo logijai skiepyti darbininkams. Valdžios ir bažnyčios palaikoma Darbo federacija sugebėjo patraukti į savo gretas nemaža pra monės ir žemės ūkio darbininkų. Visos trys klerikalų bloko or ganizacijos 1920 m. turėjo apie 28 tūkst . narių 10 . liberalinė vidutinės ir smulkiosios, dau Liaudininkai 11 giausia kaimo buržuazijos bei inteligentijos partija. Jos gretose 1922 m. buvo apie 10 tūkst . narių 12. Vienas liaudininkų lyderių K. Grinius nuo 1920 m. birželio iki 1922 m. pradžios buvo mi nistru pirmininku, po to liaudininkai perėjo į opoziciją. Nuo 1923 m. birželio iki 1924 m. birželio mėn . liaudininkai vėl buvo sudarę koaliciją su krikščionimis demokratais . Lietuvos socialdemokratų partija — oportunistinė, reformis tinė partija, dešiniųjų ir centristų 1919 m. atgaivinta iš senosios LSDP likučių. 1919 m., kai vyko kova prieš Tarybų Lietuvą, so cialdemokratų atstovai ( S. Kairys , J. Paknys ir kt . ) įėjo į koali cinę buržuazinę vyriausybę . Vėliau Lietuvos socialdemokratų partija perėjo į opoziciją. Socialdemokratai skelbė save darbi ninkų partija , bet iš tikrųjų ji buvo smulkiaburžuazinių masių interesų reiškėja . 1921 m . tai buvo negausi , kelias dešimtis na rių, daugiausia inteligentų, teturėjusi partija . Reakcijos sąlygo mis, pasinaudodama savo legalia padėtimi , LSDP pamažu augo . 1923 m. ji turėjo daugiau kaip 700 narių 13 , tačiau darbininkų tarp jų buvo nedaug. Vyravo miesto ir kaimo smulkiaburžuazi nių sluoksnių atstovai - amatininkai , tarnautojai, smulkūs pre kybininkai , valstiečiai ir kt.

109 11 1233

Lopajevas S. LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje , p. 43 . Gaigalaitė A. Klerikalizmas Lietuvoje 1917-1940 . Vilnius , 1970 , p. 80. Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP) ir Lietuvos vals tiečių sąjunga 1922 m. gruodžio mėn. susijungė į bendrą partiją — Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais, p . 78. Juknienė G. LKP taktika kovoje prieš socialdemokratų ideologiją ir poli tiką 1920-1926 m.- ,,LKP istorijos klausimai ", t . 6. Vilnius, 1967, p . 56. 25

Tarp darbininkų ir valstiečių veikė negausi Lietuvos revoliu cinių socialistų liaudininkų partija (LRSLP — kairieji eserai) . Tačiau jos smulkiaburžuazinė ideologija ir politika , kairuoliška taktika tik trukdė darbo žmonių revoliucinei kovai plėstis . Politiniame Lietuvos gyvenime dar reiškėsi Tautos pažan gos partija - reakcingiausia stambiosios lietuvių miesto ir kaimo buržuazijos bei dvarininkų partija (nuo 1924 m.- Lietuvių tauti ninkų sąjunga) . Ši partija atvirai gynė stambiojo kapitalo inte resus, kovojo prieš demokratines gyventojų teises, prieš žemės reformą, todėl įtakos liaudžiai neturėjo ir buvo negausi . 1918-1920 m., revoliucinio pakilimo laikotarpiu , ir vėliau , įsitvirtinus buržuazinei valstybei , buržuazinės partijos suaktyvi no ideologinę veiklą, siekdamos visiškai pajungti savo įtakai liaudies mases. Tokios buržuazinės partijos, kaip krikščionys de mokratai , liaudininkai , skelbėsi darbo žmonių partijomis, dema gogiškai kėlė socialinių pertvarkymų programas, pasisakė už reformas, turinčias pagerinti darbininkų padėtį, už žemės perda vimą tiems, kurie ją dirba. Keliant tokias programas, kartu bu vo šmeižiami tikrieji kovotojai už liaudies interesus - komu nistai . Tuo pat metu buržuazinės partijos skiepijo liaudies ma sėms buržuazinio nacionalizmo ideologiją, šovinistines nuotaikas nacionalinių mažumų atžvilgiu, skleidė nepasitikėjimą, kartais ir neapykantą lenkų, rusų, žydų ir kitoms tautybėms. Buržuazinės partijos spekuliavo Lietuvos nepriklausomybe ir laisve. Žinoda mos, kad liaudies masės visada veržėsi į socialinį ir nacionalinį išsivadavimą, buržuazinės partijos vaizdavo, kad tik jų veiklos dėka Lietuva išsivadavo iš carizmo jungo ir vokiečių okupaci jos. Buržuazinę, išnaudotojišką valstybę jos vaizdavo kaip visų liaudies masių troškimų įsikūnijimą. Pirmasis buržuazijos pagal bininkas temdyti darbo žmonių sąmoningumą buvo bažnyčia . Lietuvoje buvo sukurta buržuazinė parlamentinė respublika , vyko seimų ir savivaldybių rinkimai , 1922 m. buvo priimta bur žuazinė konstitucija .

1

1

1922 m. kovo 29 d. buvo išleistas buržuazinės žemės refor mos įstatymas 14. Imtis žemės reformos buržuaziją privertė nesi liaujantis revoliucinis judėjimas Lietuvos kaime. Be to, lietuvių buržuazija siekė pakirsti kitataučių dvarininkų (lenkų, rusų) že mėvaldą. Žemės reformos įstatymas, priimtas jau atslūgus revo liuciniam judėjimui , paliko tam tikrus žemės plotus feodalinių žemvaldžių palikuonims. Dalis lenkų ir rusų dvarininkų valdytų žemių buvo perduota lietuvių kilmės žemvaldžiams 15. Vykdant

14 15

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p . 116–127. 1940 m. tarybinė žemės reforma iš 1845 savininkų (dvarininkų ir žemval džių, turėjusių daugiau kaip 100 ha žemės) Lietuvoje nusavino 211 416 ha žemès.— Ефременко А. П. Аграрные преобразования и начало социали стического строительства в литовской деревне в 1940—1941 годах. Виль HHOC, 1972, c. 242. 26

}

buržuazinę žemės reformą, buvo atsižvelgiama daugiausia į buo žių, kunigų, buržuazinės kariuomenės karininkų interesus . Gavu sieji žemės bežemiai ir mažažemiai naujakuriai vertėsi sunkiai . Dalis jų, negaudami valstybės paramos, pardavė savo sklypus buožėms ir praturtėjusiems buržuazinės valstybės valdininkams. Nors ir ribota, buržuazinė žemės reforma labai sumažino Lietu voje stambiųjų dvarininkų žemėvaldą - pagrindinę feodalizmo liekaną kaime ir pravalė kelią greitesniam žemės ūkio vysty muisi kapitalizmo keliu.

Nuo 1919 m. Lietuvoje veikė ypatingi valstybės apsaugos įstatai , įteisinę karo stovį , nors karo veiksmai Lietuvos teritori joje baigėsi 1920 m. rudenį 16. Esant karo stoviui, konstitucijoje įrašytos piliečių demokratinės teisės negaliojo . Savavaliavo poli cija, žvalgyba ir karo komendantai . Buržuazinės valdžios repre sijos visų pirma buvo nukreiptos prieš revoliucinį darbininkų judėjimą. Buvo draudžiami darbininkų streikai ir demonstracijos , persekiojama darbininkų spauda, profsąjungų veikla , nuolat su iminėjami aktyvūs darbininkų judėjimo veikėjai . Ypatingai žiaurių priemonių valdžia ėmėsi prieš komunistus. Asmenys, įtariami priklausymu Komunistų partijai , buvo nutei siami 4-8 metams kalėti, už aktyvią veiklą jie buvo baudžiami 8-15 metų ir iki gyvos galvos kalėti arba sušaudomi. Lietuvos darbininkai ir valstiečiai turėjo turtingas revoliu cinės kovos tradicijas . Tačiau valdžioje įsigalėjus buržuazijai , darbininkų klasėje ir smulkiaburžuaziniuose sluoksniuose ėmė reikštis nusivylimo nuotaikos. Vykdoma buržuazinė žemės refor ma susilpnino pažangiųjų darbininkų kontaktą su kaimo pusiau proletarais ir darbo valstiečiais . Revoliucinio judėjimo atoslūgio metu sumažėjo streikų kova, nusilpo darbininkų profsąjungos. LKP toliau kovojo giliame pogrindyje . Jauna Komunistų parti ja dar nebuvo kaip reikiant įsisavinusi marksizmo- leninizmo teo rijos, bolševikų taktikos . Komunistų partija turėjo išmokti nau jomis sąlygomis vadovauti Lietuvos darbo žmonių kovai prieš išnaudotojus, kovai prieš socialinį ir ekonominį pavergimą, telk ti darbininkus, darbo valstiečius, pažangiuosius inteligentus į ko vą už politinio gyvenimo sudemokratinimą, už socialinę pažan gą, o ateityje - už socialistinės revoliucijos pergalę. Nuo pat pirmųjų Lietuvos buržuazinės valstybės gyvavimo metų, veikdama pogrindyje, LKP sprendė svarbias partijos vi daus gyvenimo problemas ir darbo žmonių masių ruošimo kovai

už socialistinę revoliuciją uždavinius . 46

Steigiamasis seimas 1922 m. rugpjūčio 17 d. dalyje apskričių buvo panaiki nęs karo stovį, tačiau beveik pusėje Lietuvos teritorijos, taip pat revoliuci nio judėjimo centre Kaune jis buvo paliktas.— ,,Vyriausybės žinios " (Kau nas), 1922 m. rugsėjo 8 d., Nr. 105, p. 1 . 27

2. Kova už partijos gyvenimo sunkumų įveikimą 1920 m. rudenį pasikeitus Lietuvoje politi nei padėčiai , pasikeitė revoliucinio judėji mo ir pačios Komunistų partijos tolesnės raidos sąlygos. Matydama, kad artimiausiu laiku negalima nuversti buržuazijos diktatū ros, partija ėmė ieškoti naujų organizacijos formų ir darbo me todų, turėjo pakeisti savo taktiką. Reikėjo pereiti prie ilgo, kruopštaus ir kantraus darbo plačiosiose masėse, organizuoti jas apie Komunistų partiją, stiprinti darbininkų ir darbo valstiečių sąjungą, telkti visuomenės jėgas, kurios galėtų įvykdyti socia listinę revoliuciją. Lietuvos ir Baltarusijos KP Centro Komiteto 1920 m. rugsė jo 5 d. plenumas, išskirdamas Lietuvos ir Baltarusijos Komunis tų partijas, nutarė , kad iki artimiausio suvažiavimo ar konferen cijos Lietuvoje visam partiniam darbui vadovaus LKP Centro Biuras, turintis visas Centro Komiteto teises. Dauguma naujai sudaryto Centro Biuro narių dirbo partinį darbą, būdami Kaune. To paties plenumo nutarimu buvo sudarytas LKP Užsienio biuras , veikęs Tarybų Rusijoje . LKP Užsienio biuras buvo pavaldus Centro Biurui . Svarbiausi Užsienio biuro uždaviniai buvo : organizuoti ko munistinės literatūros leidimą ir jos gabenimą į Lietuvą ; parinkti darbuotojus iš Lietuvos komunistų, gyvenančių Tarybų Rusijoje, ir siųsti juos nelegaliam partiniam darbui į Lietuvą; palaikyti ryšius tarp Lietuvos Komunistų partijos Centro Biuro ir Komin terno Vykdomojo Komiteto, taip pat RKP (b ) Centro Komiteto ; padėti LKP Centro Biurui patarimais, ruošiant nutarimų projek tus svarbesniais klausimais, ir kt. Lietuvos Komunistų partijos Užsienio biuras leido Smolens ke partijos teorinį žurnalą „ Komunistas “ . Jis skelbė LKP, RKP (b) vadovaujančių organų ir Kominterno kongresų bei jo Vykdomo jo Komiteto nutarimus. Šio spaudos organo redakciją skyrė Už sienio biuras ir tvirtino LKP Centro Biuras. Glaudesniems ry šiams tarp Lietuvoje veikiančių partinių organizacijų ir Užsienio biuro palaikyti Lietuvos KP Centro Biuras siuntė Užsienio biu rui visas savo priimamas rezoliucijas bei nutarimus, direktyvas, tezes, profesinių sąjungų suvažiavimų nutarimus ir kitą medžia gą 17. Šie dokumentai buvo telkiami Užsienio biure ir saugomi kaip LKP CK partinio archyvo medžiaga. LKP Užsienio biuras , vadovaudamasis Kominterno ir jo Vyk domo'o Komiteto direktyviniais nurodymais, panaudodamas Padėtis Lietuvos Komunistų partijoje po revoliucijos nuslopinimo

RKP (b) patyrimą, labai padėjo LKP Centro Biurui vadovauti par tinėms organizacijoms ir visam Lietuvos revoliuciniam judėjimui, stiprinti partiją idėjiniu ir organizaciniu atžvilgiu.

17

PA, f. 77, ap. 3, b. 8, 1. 2, 9, 11 , 13 ; b. 12 , 1. 4—5. 28

1920 m. LKP formaliai dar tebebuvo RKP(b) dalis. Į 1920 m. pabaigą Lietuvoje veikė keturi partiniai rajonai : Kauno rajonas su dviem parajoniais , Suvalkijos rajonas su septyniais parajo niais, Šiaulių rajonas su penkiais parajoniais ir Panevėžio rajo nas su šešiais parajoniais 18. Suvalkijos rajonas 1924 m. buvo pa dalytas į du atskirus rajonus - Marijampolės ir Vilkaviškio 19. Parajoniai dažnai sutapdavo su apskričių ribomis. Rajonų parti nėms organizacijoms vadovavo rajonų komitetai , parajonių par tinėms organizacijoms — parajonių komitetai . Parajonių partinės organizacijos susidėjo iš partinių kuopelių, kurioms vadovavo sekretoriai . Parajoniuose, kur buvo daugiau kuopelių, susidarė valsčių partinės organizacijos . Joms vadovavo partijos valsčių komitetai . Iki 1922 m. rudens Lietuvos Komunistų partija veikė taip pat buržuazinės dvarininkinės Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte , kuris drauge su kai kuriomis Vakarų Baltarusijos žemėmis iki jo formalaus prijungimo prie Lenkijos ( 1922 m. vasario mėn . ) oku pantų buvo vadinamas „ Vidurine Lietuva “. Čia partiniam darbui vadovavo LKP Vilniaus apygardos komitetas , pavaldus LKP Centro Biurui . Lietuvos Komunistų partija , veikdama pogrindyje , buvo pa lyginti negausi . Jos narių skaičius keitėsi priklausomai nuo re voliucinio darbininkų judėjimo lygio, reakcijos siautėjimo laips nio ir kitų aplinkybių. Apytikriais duomenimis, 1920 m. pabai goje Lietuvos Komunistų partijoje , neskaitant Vilniaus krašto partinės organizacijos , buvo apie 170 partinių kuopelių su 1300 partijos narių 20. Nors LKP buvo nedidelė, tačiau jos lyginamasis svoris politiniame šalies gyvenime buvo daug kartų didesnis , negu jos narių skaičius. LKP veikla kėlė daug nerimo buržuazi jai . Vidaus reikalų ministrui pasiųstame žvalgybos pranešime, apibūdinančiame LKP veiklą 1920 m . antrojoje pusėje, pabrėžia ma, jog .,,komunistų veikimas tiek pakilo , kad Lietuva dabartiniu momentu aptraukta tankiu voratinkliu komunistinių kuopelių" 21 . Pranešime reiškiamas susirūpinimas dėl buržuazijos viešpatavi mui gresiančio pavojaus. Savo veikloje LKP laikėsi kolektyvinio vadovavimo princi po. Sistemingai buvo šaukiami partinių kuopelių susirinkimai , parajonių ir rajonų partinės konferencijos , partinių darbuotojų pasitarimai, partijos suvažiavimai ir konferencijos. LKP CB svarbiausiais partijos veiklos klausimais rengdavo išsamias instrukcijas ir siuntinėdavo jas partijos rajonų komite tams. 1920 m. rugsėjo 10 d . įvykusiame Centro Biuro posėdyje

18 Lietuvos Komunistų partija skaičiais. 1918–1975, p . 21–22. 19 Požela K. Raštai, p. 202 . 20 LKP Užsienio biuro sekretoriaus Z. Angariečio 1920 m. gruodžio 16 d. laiš 21 kas RKP(b) Centro Komitetui.— PA, f. 77, ap . 3, b. 3, 1. 5 . Lietuvos TSR Centrinis valstybinis archyvas (toliau - Lietuvos TSR CVA), f. 377, ap. 5, b. 2a, 1. 46. 29

buvo išnagrinėta to meto politinė padėtis ir numatyti artimiausi partijos uždaviniai . Remiantis posėdžio nutarimais, rugsėjo 11 d. parengtas direktyvinis laiškas partijos rajonų komitetams ragino juos aktyviau dirbti masėse, ryžtingiau demaskuoti buržuazijos bei jos partijų reakcinę veiklą, aktyvinti partinių organizacijų darbą. CB daug dėmesio skyrė partijos darbui kariuomenėje . Ra jonų komitetams buvo nurodoma palaikyti ryšius su komunistais, pašauktais į kariuomenę, vadovauti jų darbui kariuomenėje . Centro Biuras kėlė partinėms organizacijoms uždavinį akty viau dirbti tarp samdinių, tarnaujančių pas buožes . Šie samdiniai Lietuvoje sudarė apie pusę kaimo proletariato , tačiau darbas tarp jų dar nebuvo kaip reikiant išplėstas . Nepakankamą dėmesį šiam reikalui skyrė partinė spauda, partinės organizacijos, pro fesinės sąjungos.

1

Centro Biuras davė nurodymų partijos rajonų komitetams taip pat dėl darbo profsąjungose , komjaunime, dėl dalyvavimo savivaldybių organų rinkimuose, leidybinio darbo klausimu , dėl nario mokesčio rinkimo , partinių konferencijų organizavimo ir kitais aktualiais klausimais 22. Šie Lietuvos KP CB nurodymai turėjo svarbią principinę reikšmę. Jie atitiko naują kursą į ilgą darbą masėse, kurį dik tavo reikalas kaupti jėgas būsimam ryžtingam kapitalizmo puolimui . LKP veikloje svarbų vaidmenį vaidino partijos rajonų komi tetų organizatoriai . Jie padėjo kurti naujas partines kuopeles , mokė jas savarankiškai veikti , politiškai auklėjo jų narius, kont roliavo, kaip vykdomi vadovaujančių partijos organų nutarimai 23 bei direktyvos • LKP CB nurodymu 1920 m. spalio - gruodžio mėn. įvyko pa rajonių ir rajonų partinės konferencijos . Jose buvo apsvarstyti svarbiausi partijos gyvenimo ir veiklos klausimai , išrinkti nauji parajonių ir rajonų komitetai , numatyti delegatai į ruošiamą LKP III suvažiavimą. Buvo ketinama jį sušaukti 1920 m. pabai goje arba 1921 m. pradžioje, tačiau dėl sustiprėjusios reakcijos tuo laiku jis neįvyko . Konferencijos parodė , kad partinis darbas tolydžio plėtėsi , partijos narių daugėjo . Komunistai ir pažangūs darbininkai labai domėjosi komunistine literatūra.

LKP Vilniaus apygardos Ypatingomis sąlygomis veikė ir savitus už davinius sprendė LKP Vilniaus apygardos organizacija organizacija , kuri vadovavo čia gyvenusių įvairių tautybių darbo žmonių revoliucinei kovai prieš socialinę ir nacionalinę priespaudą.

22 23

PA, f. 77, ap. 3, b. 20, 1. 49-60. LKP Suvalkijos rajono komiteto instrukcija organizatoriams.— PA, f. 77, ap . 3, b. 41 , 1. 16. 30

! •

Po neilgai trukusių karo veiksmų 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Tačiau po poros dienų Lenki jos generolo L. Želigovskio vadovaujama kariuomenė, insceni zuodama nepaklusnumą vyriausybei, o iš tikrųjų tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu, sulaužė šią sutartį ir okupavo Lietuvos sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tam pritarė Antantės valstybių valdantieji sluoksniai , nes jie ir toliau puoselėjo sumanymus už pulti Tarybų šalį ir nuversti darbo žmonių valdžią. Tais tikslais Vakarų imperialistai rėmė buržuazinę Lenkiją kaip organizuoja mo antitarybinio bloko smogiamąją jėgą . ――――――― Vilniaus kraštas atsidūrė trijų valstybių Lietuvos, Latvi jos ir Tarybų Rusijos- sienų sandūroje. Buržuazinė Lenkijos valdžia čia laikė ypač daug kariuomenės, vidaus ir pasienio poli cijos, slaptų defenzyvos (Lenkijos slaptosios policijos) agentų. Okupacinė valdžia varė atvirą aneksijos ir priverstinio lenkini mo politiką, griebdavosi žiauraus teroro, negailestingai persekio jo visa, kas pažangu . Pagrindiniai reakcinės valdžios smūgiai bu vo nukreipti prieš komunistus, kurie nuosekliai kovojo prieš bet kokią priespaudą ir išnaudojimą. 1920 m. rugpjūčio pabaigoje , pasitraukus Raudonosios Ar mijos dalims iš Vilniaus, čia pasiliko ir iki 1921 m. balandžio mėn. nelegaliai gyvendamas dirbo pogrindinį partinį darbą LKP Centro Biuro narys V. Kapsukas . Vilniaus krašto komunistai , va dovaujami V. Kapsuko, per palyginti trumpą laiką įveikė sunku mus, susijusius su šėlstančia reakcija , taip pat atsiradusius dėl to , kad kartu su besitraukiančiomis Raudonosios Armijos dali mis iš Vilniaus krašto evakavosi daug partinių aktyvistų. Komu nistai stengėsi išplėsti savo įtaką ne tik miesto darbininkams, bet ir kaimo proletarams, taip pat platesniuose darbo valstiečių sluoksniuose, atkūrė reakcijos sugriautas ir kūrė naujas partines

kuopeles. 1921 m. pavasarį Vilniaus krašte jau veikė 28 partinės kuopelės su 163 partijos nariais, iš jų Vilniuje - 7 kuopelės su 36 partijos nariais , Švenčionių apskrityje -9 kuopelės su 59 partijos nariais, Ašmenos apskrityje — 9 kuopelės su 50 partijos narių, Gardine - 3 kuopelės su 18 partijos narių 24. Veikė taip pat komjaunimo organizacijos . Nors partinio darbo sąlygos buvo ypač sunkios, LKP Vil niaus apygardos komitetas organizavo komunistinės spaudos lei dimą. Partinė organizacija Vilniuje turėjo savo pogrindinę spaus tuvę, suorganizuotą dar 1918 m . rudenį . Vilniuje buvo nelegaliai leidžiami komunistiniai laikraščiai ,,Do walki " ( Į kovą"; redak torius V. Kapsukas) — lenkų kalba , „ Krasnoje znamia “ („ Raudo noji vėliava "; redaktorius V. Kapsukas, paskui B. Matusevi čius) — rusų kalba . Nuo 1920 m. spalio iki 1921 m . kovo mėn . partijos nutarimu buvo leidžiamas lenkų kalba legalus laikraštis

24 LKP CK ataskaita.— PA, f. 77, ap. 4, b. 14, l . 7 ; „ Komunistas " , .1963, Nr. 10, p. 35. 31

,,Pochodnia " (,, Fakelas "), kaip Vilniaus miesto kairiųjų darbinin kų profsąjungų Centro biuro organas . „ Pochodnia “ , kurį faktiš kai redagavo V. Kapsukas , buvo labai populiarus tarp darbo žmonių. Laikraštis atliko nemažą vaidmenį , politiškai auklėdamas darbo žmonių mases. Be laikraščių, Vilniaus komunistai leido ir platino atsišaukimus bei kitą literatūrą . Kadangi buvo sunku palaikyti ryšį tarp Vilniaus ir Kauno, tai LKP Vilniaus apygardos komitetui tekdavo savarankiškai spręsti kylančius principinius klausimus, nubrėžti partinę liniją ir ją praktiškai vykdyti. Jo nutarimus vėliau tvirtindavo LKP Centro Biuras . Išvykus V. Kapsukui į Maskvą, vadovaujantys LKP Vilniaus apygardos komiteto darbuotojai buvo A. Niedvaras, B. Matuse vičius, K. Nakutytė, L. Rutenbergas ir kt. Iki 1922 m. rugpjūčio mėn. įvyko trys LKP Vilniaus apygar dos konferencijos. Pirmoji , įvykusi 1920 m. gruodžio 12 d. , ap svarstė klausimus, tiesiogiai susijusius su padėtimi, kuri susidarė, buržuazinės dvarininkinės Lenkijos kariuomenei užgrobus Vil niaus kraštą . Konferencija pasmerkė Vilniaus krašto okupaciją, dėl kurios dar labiau , negu valdant Lietuvos buržuazijai, padi dėjo darbininkų ir vargingųjų valstiečių engimas ir nacionalinė priespauda . Buržuazinė dvarininkinė Lenkija , užgrobdama Vil niaus kraštą, siekė sustiprinti savo pozicijas prieš Tarybų Rusi ją, taip pat norėjo aneksuoti visą Lietuvą. Kitas principinės reikšmės klausimas, svarstytas I konferen cijoje, buvo komunistų taktika rinkimuose į „ Vidurinės Lietuvos " seimą, kurį okupantai ketino sušaukti savo smurtui įteisinti. Bu vo nutarta dalyvauti rinkimuose, siekiant panaudoti rinkimų kampaniją, o vėliau ir pačią seimo tribūną okupantų užmačioms demaskuoti 25.

Komunistai gana efektyviai įgyvendino šią taktiką praktiš kai . Rinkiminės kampanijos metu jie išplėtė aiškinamąjį darbą masėse, gindami pagrindinius darbo žmonių poreikius . Šis dar bas padėjo žymiu mastu pakelti darbininkų ir darbo valstiečių politinį sąmoningumą ir aktyvumą . Tačiau rinkimai į „ Vidurinės Lietuvos " seimą numatytu laiku neįvyko , jie buvo atidėti 26. LKP Vilniaus apygardos II konferencija įvyko 1921 m. gegu žės 8 d. Joje buvo apsvarstyta: Vilniaus apygardos komiteto pranešimas , pranešimai iš vietų, einamasis momentas ir parti jos uždaviniai , darbas profsąjungose , kaime , tarp jaunimo, ka

25 LKP Vilniaus apygardos komiteto ataskaita.— PA, f. 77, ap. 4, b. 33, 1. 25; „Komunistas " (Smolenskas) , 1921 m. sausio 21 d., Nr. 2, p. 38-40 ; 1921 m . vasario 10 d., Nr. 3, p . 58-59. 26 Žr. ryšium su Kominterno III kongresu V. Kapsuko 1921.VII.1 parašytą ata skaitą apie LKP CK veiklą.— PA, f. 77, ap. 4, b. 14, l. 4 . 32

reivių ir kt.27 Svarstytais klausimais buvo priimti atitinkami nu tarimai 28 · Daug dėmesio konferencija skyrė komunistų darbui profsą jungose. Priimtoje rezoliucijoje buvo iškeltas uždavinys kovoti už profsąjungų vienybę, siekiant paralizuoti skaldytojišką PPS (Lenkijos socialistų partijos) politiką profsąjungose . Konferen cija pabrėžė , kad reikia kurti profsąjungose komunistų kuope les, kurios padėtų Komunistų partijai kovoti prieš darbininkų gretų skaldymą kuriant profsąjungas pagal nacionalinį požymį , prieš oportunistų propaguojamą profsąjungų neutralumą santy kiuose su politinėmis partijomis . Mes pasisakome už profsąjun gų glaudžią sąjungą su Komunistų partija . Kaip ekonominė ko va susilieja su politine , lygiai taip pat profsąjungos negali būti neutralios santykiuose su politinėmis partijomis . Tačiau , kad re voliucinė kova būtų sėkmingesnė, komunistai privalo ginti prof sąjungų organizacinį savarankiškumą. "29 Buvo iškeltas uždavinys artimiausiu metu organizuoti žemės ūkio darbininkų profsąjungą. Siekdama sustiprinti partines organizacijas , konferencija nu tarė apvalyti jas nuo oportunistinių smulkiaburžuazinių elementų. Vykdydami konferencijos nutarimus, komunistai suaktyvino partinį darbą masėse . Komunistų iniciatyva 1921 m. birželio mėn . buvo sušauktas Vilniaus apskrities žemės ūkio darbininkų suva žiavimas. Suvažiavime išrinkta žemės ūkio darbininkų profsąjun gos valdyba išplėtė šios profsąjungos veiklą visame Vilniaus krašte . 1922 m. sausio 8 d. ,, Vidurinėje Lietuvoje “ įvyko rinkimai į vadinamąjį Vilniaus seimą. Okupantams toks seimas buvo rei kalingas generolo L. Želigovskio smurtui juridiškai įteisinti ir Vilniaus kraštui drauge su baltarusiškomis žemėmis prie Lenki jos prijungti . Rinkimai vyko, siautėjant okupacinės valdžios rep resijoms. Vadovaudamasis LKP CK nurodymu 30, LKP Vilniaus apy gardos komitetas 1921 m. gruodžio mėn. išleido atsišaukimą, ku riame demaskavo okupantų kėslus ir ragino darbininkus bei vals tiečius nedalyvauti rinkimuose. ,, Vilnijos prijungimas prie gro buoniškos buržuazinės dvarininkinės Lenkijos ne tik sustiprins - buvo rašoma pas mus lenkų dvarininkų ir buržuazijos valdžią, bet ir sudarys Lietuvos ir Baltarusijos darbo liau atsišaukime, džiai amžiną naujų karų su Tarybų Rusija grėsmę . "31 1922 m. sausio pirmosiomis dienomis buvo išleisti lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų kalbomis šūkiai, kuriais LKP Vilniaus apygar

27 28 29 30 31

PA, f. 77, ap. 4, b. 33, 1. 1 . «Красное знамя » (Вильнюс), № 27 , май 1921 г.; „ Tiesa " (Kaunas ), 1921 birželio 10 d. , Nr. 4-5. PA, f. 77, ap. 4, b. 14, 1. 6. Ten pat, 1. 12. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. I. Vilnius, 1962, p . 319.

2-1836

33

m.

dos komitetas dar kartą ragino darbo žmones boikotuoti rin kimus 32 Oficialiaisiais duomenimis, rinkimuose tedalyvavo 64,4 proc.

rinkėjų. Išrinkti į seimą daugiausia lenkų dvarininkų ir buržua zijos atstovai 1922 m. vasario 20 d. nubalsavo už ,,Vidurinės Lietuvos“ prijungimą prie Lenkijos. Tų pat metų kovo 24 d . šį nutarimą ratifikavo Varšuvos seimas 33. 1922 m. rugpjūčio mėn. įvyko LKP Vilniaus apygardos III konferencija. Ji svarstė klausimus, susijusius su idėjiniu ir orga nizaciniu partijos stiprinimu 34. Lietuvos ir Lenkijos komunistų partijų susitarimu Vilniaus apygardos partinė organizacija nuo 1922 m. spalio mėn. buvo įjungta į Lenkijos Komunistų darbininkų partijos sudėtį 35. Šį susitarimą 1922 m. spalio 3 d. patvirtino Kominterno Vykdomo jo Komiteto Prezidiumas 36. Tai buvo padaryta , vadovaujantis revoliucinio darbo interesais. Nei Lietuvos Komunistų partija, nei Lenkijos Komunistų darbininkų partija nepripažino lenkų bur žuazijos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos, nuosekliai gynė pavergtų tautų teisę laisvai apsispręsti . Į 1920 m. pabaigą Lietuvoje išryškėjo revo liucinio judėjimo atoslūgis. Sumažėjo darbi ninkų streikų. Darbininkų tarpe pasireiškė nuovargio, apatijos nuotaikos . Tai atitolino darbo žmonių viltis greitu laiku įvykdyti socialistinę revoliuciją, pasiekti pergalę. Pajutusi revoliucinio judėjimo atoslūgį, Lietuvos buržuazija sustiprino represijas prieš darbininkų organizacijas . 1921 m . sau sio mėn . Kaune buvo suimta apie 300 darbininkų ir kareivių. Bu vo įkalinti Lietuvos profesinių sąjungų Centro biuro nariai , Kau no miesto tarybos darbininkų frakcijos atstovai . Suėmimų banga praėjo Utenoje , Ukmergėje , Rokiškyje , Panevėžyje, Marijampo lėje, Vilkaviškyje . Suimtieji buvo žiauriai mušami ir kankina mi 37. Iš kalintų Kauno kalėjime 1921 m. vasarą 148 politinių ka linių 126 buvo suimti 1921 m.38 Didėjantis reakcijos siautėjimas negalėjo sustabdyti revoliu cinės kovos, nes toji kova buvo objektyvus visuomenės gyveni mo reiškinys, kylantis iš kapitalistinės santvarkos prieštaravimų, iš klasių kovos. Baltasis teroras negalėjo įbauginti tikrai atsida vusių kovotojų už teisingą darbininkų reikalą . Jie nedvejodami Revoliucinio judėjimo atoslūgis. Partijos gyvenimo sunkumai

3 & 8

32 Ten pat, p. 320. 33 Marcinkevičius J. Vilniaus krašto darbo žmonių kova prieš buržuazijos dik tatūrą ( 1919.IV.21—1922) .— „ Komunistas “, 1961 , Nr. 1 , p. 32. 34 PA, f. 77, ap. 5, b. 27, 1. 21 ; Komunistas ", 1922 m. rugpjūtis, Nr. 8, p. 162. 35 27, 1. 22, 24. 36 PA, f. 77, ap. 5, b. Ten pat, b. 38, 1. 2. 37 PA, f. 77, ap. 4, b. 14, 1. 8, 9. 38 ,,Komunistas ", 1921 m. liepos 30 d., Nr. 13, p . 17. 34

aukojo šiai kovai savo sveikatą ir gyvybę . Karo lauko teismo nuosprendžiu 1921 m. kovo 19 d. Kaune, A. Mickevičiaus slėny je, buvo sušaudytas darbininkas komunistas Andrius Manelis iš Vilkaviškio apskrities, o birželio 20 d.- kupiškėnas mažažemis valstietis komunistas Petras Varkalis . Jie nemaldavo buržuazinės vyriausybės pasigailėjimo , neišsižadėjo savo įsitikinimų ir didvy riškai žuvo, likdami ištikimi komunizmo idėjoms. ,,Tai mūsų pa sididžiavimas ...- kalbėjo apie juos LKP Centro Biuro narys K. Požela. Štai kaip reikia mirti ! Reikia mokėti ne tik gyventi ir kovoti , ir mirti reikia mokėti... Čia taipgi agitacija. Komu nistas visur ir visada yra agitatorius! " 39 Kaip A. Manelis ir P. Varkalis elgėsi dauguma komunistų, pakliuvusių į buržuazinės žvalgybos rankas. Pagrindinė LKP na rių dalis ištvermingai dirbo ir kovojo sunkiausiomis pogrindžio sąlygomis. Tačiau Lietuvos Komunistų partijoje tada buvo ir idėjiškai neužsigrūdinusių narių, kuriuos ypač neigiamai paveikė revoliu cinio judėjimo atoslūgis . 1921 m. partinių organizacijų sudėtis, lyginant su 1918 1919 m., socialiniu atžvilgiu žymiai pasikeitė . 1918-1919 m. dau guma LKP narių buvo darbininkai , ypač dvarų darbininkai . Jie sudarė partijos branduolį , aktyviausiai kovojo už Tarybų val džios pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje, pasiaukodami gynė ją su ginklu rankoje nuo interventų bei baltagvardiečių . Todėl jie daugiausia ir nukentėjo nuo kontrrevoliucijos . Revoliucinio pa kilimo metais į LKP įstojo nemaža naujų narių, kilusių iš smul kiaburžuazinių sluoksnių, kurie tikėjo greita revoliucijos perga le. Socialistinei revoliucijai pralaimėjus, daugelis jų ėmė trauk tis iš partijos. Kai kurie persimetė net į klasinio priešo stovyklą. Pasilikę partijos gretose , smulkiaburžuaziniai elementai neretai ardė partinę drausmę, darė neigiamą įtaką partinių organizacijų veiklai . Tarp partijos narių ėmė reikštis nesveikos nuotaikos. Pasidavę smulkiaburžuazinių elementų įtakai, kai kurie Lie tuvos komunistai (B. Petniūnas) ėmė neteisingai aiškinti klasinį komunistų partijos pobūdį . Priešingai lenininiam mokymui , kad komunistų partija yra pažangiausia, sąmoningiausia darbininkų klasės dalis, tokie žmonės laikėsi nuomonės, kad komunistų par tijane klasės dalis, o komunistiškai sąmoningų asmenų orga nizacija, kuri susirišo su darbininkų klase, kad jos padedama iš kovotų socializmą. Jie pripažino komunistų partiją darbininkų 4º . klasės vadovu, bet neigė jos proletarinį pagrindą 40

Tokios pažiūros sunkino partijos kovą už savo įtakos išplė timą bei sustiprinimą pirmiausia tarp miestų darbininkų, ypač

39 Tautkaitė E. Takais takeliais į didį kelią. Vilnius, 1957 , p . 124 . 40 Angarietis Z. Lietuvos Komunistų partijos istorija . Šeštasis skyrius (1921— 1922) .— PA, f. 3377 , ap . 48, b. 358a, 1. 25. 35

stambesnėse įmonėse , revoliucionierius .

iš kurių buržuazija

represijomis išstūmė

Nemažą žalą partiniam darbui darė vadinamoji ,, pirmeivių ir atžagareivių teorija ", kuri prie atžagareivių priskyrė visus tikinčiuosius, tarp jų ir klerikalinių organizacijų suviliotus dar bininkus. Kaip „ atžagareiviai " jie buvo laikomi neabejotinais re voliucijos priešais, prieš kuriuos reikią kovoti išvien su social demokratais ir liaudininkais, kurie buvo laikomi pirmeiviais. Va dovaudamiesi šia ,,teorija ", kai kurie LKP darbuotojai šalinosi darbo klerikalinėse draugijose , kuriose buvo nemaža tikinčiųjų darbininkų . Daugelyje partinių organizacijų 1921 m. buvo paplitusi vadi namoji ,, susipratėlių teorija ". Jos šalininkai (P. Svotelis ir kt . ) stengėsi priimti į partiją pirmiausia amatininkus, smulkius ir net vidutinius valstiečius, kaip geriau išsilavinusius, labiau susipra tusius, ir mažai kreipė dėmesio į buožių bernus, kuriuos jie laikė tamsuoliais ¹¹ . Ši " teorija " buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kai kurios partinės organizacijos ilgesnį laiką buvo apleidusios darbą tarp buožių bernų, nors pastarieji sudarė nemažą kaimo proletariato dalį . Dėl šių priežasčių kaimo partinėse kuopelėse labai mažai buvo partijos narių iš buožių bernų tarpo . Jose gana didelę narių dalį sudarė valstiečiai, tarp kurių buvo ir buožinių elementų . 1921 m . pakilus naujai baltojo teroro bangai , padažnėjus ko munistų suėmimams, kai kuriuose parajoniuose partinis darbas laikinai susilpnėjo . Norėdamos išvengti reakcijos smūgių, nema ža partinių kuopelių ilgesniam laikui buvo visai nutraukusios sa vo darbą. Dėl to susilpnėjo jų ryšiai su darbo žmonėmis. Kai kurie partiniai darbuotojai pasidavė apatijai , ėmė šalin tis nuo darbo masėse . Kiti buvo nusiteikę visai nutraukti masinį darbą ir tenkintis vien darbu pačiose partinėse kuopelėse, politi nio lavinimosi būreliuose. Treti krypo į likvidatorystę, siūlydami paleisti partiją ir po to vėl ją kurti iš sąmoningų komunistų, ku rie dirbtų propagandos darbą 42. Kai kurie partijos nariai , tarp jų ir vadovaujantys darbuotojai (B. Matusevičius, V. Jasaitis ir kt.) , pasidavė teroristinėms nuotaikoms . Padažnėjo atvejų, kai buvo laužoma partinė drausmė , nesilaikoma konspiracijos , ne vykdomi aukštesniųjų partijos platinti partinę literatūrą ir t. t.

organų

nurodymai ,

atsisakoma

Taigi 1921 m. LKP susidūrė su nemažais vidaus gyvenimo sunkumais. Kad juos įveiktų, sveikasis LKP branduolys turėjo padėti daug pastangų, prireikė vadovaujančių Kominterno or ganų paramos .

41 42

Ten pat. LKP CB Sekretoriato b. 9, 1. 6.

1921.VII.20

posėdžio protokolas.— PA, f. 77, ap. 4,

36

Pirmiausia reikėjo operatyviai , lanksčiai ir teisingai vado vauti partiniam darbui . Tai galėjo padaryti tik prityrę, gerai teo riškai pasirengę darbuotojai . Tuo metu Lietuvos Komunistų par tijoje senų, prityrusių ir kovose užsigrūdinusių vadovaujančių darbuotojų buvo labai nedaug, nes pati LKP buvo dar visai jau na, neturėjo tvirtų bolševikinio darbo tradicijų. Seniausi ir la biausiai prityrę bei užsigrūdinę LKP veikėjai buvo V. Kapsukas ir Z. Angarietis . Geriau susipažinę su marksizmo - leninizmo klasikų teoriniais veikalais, užsigrūdinę kovoje, caro kalėjimuose bei tremtyje, įgi ję nemažą pogrindinio revoliucinio darbo patyrimą, drauge su Rusijos bolševikais kovoję prieš caro patvaldystę už Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalę , V. Kapsukas ir Z. Anga rietis geriausiai iš Lietuvos komunistų vadovų galėjo įvertinti LKP padėtį, susidariusią pralaimėjus Lietuvoje revoliucijai . Ta čiau dėl susidėjusių aplinkybių jie buvo užsienyje ir ne visuomet turėjo ryšius su Kaunu, kur dirbo kiti LKP Centro Biuro nariai. V. Kapsukas ir Z. Angarietis duodavo pastariesiems direktyvinių nurodymų bei patarimų, remdamiesi daugiausia tais pranešimais, kuriuos gaudavo iš LKP CB narių, dirbančių pogrindinį darbą Lietuvoje . LKP CB nariai - B. Matusevičius, A. Niedvaras , J. Bartkus ir kiti, veikę pačioje Lietuvoje ir betarpiškai vadovavę pogrin dinėms partinėms organizacijoms , 1921 m. dar buvo nepakanka mai prityrę partiniai darbuotojai , jauni savo amžiumi ir par tiniu stažu . LKP Centro Biuras , kuriam 1920-1921 m. vadovavo B. Ma tusevičius, nesugebėjo tinkamai įvertinti besikeičiančių aplinky bių. Jis lengvai pasiduodavo smulkiaburžuazinių elementų įta kai . Kaip rašė vėliau V. Kapsukas , jis buvo atitrūkęs nuo masių, nesidomėjo jų kasdieniniais reikalais , nevadovavo jų kas dieninei kovai , nesiekė įtraukti jų į šią kovą, o tik priimdavo archirevoliucines rezoliucijas " 43. LKP Užsienio biuro iniciatyva buvo imtasi priemonių vadovaujančiam centriniam par tijos organui pertvarkyti bei sustiprinti. Jo pasiūlymu LKP CB Kaune 1921 m. vasario 12 d. nutarė vietoj Centro Biuro sudaryti partijos Centro Komitetą, susidedantį iš 9 narių ir 5 kandidatų 44. LKP CK turėjo iš savo tarpo paskirti tri jų narių Sekretoriatą, kuris dirbtų visą einamąjį darbą laikotar piu tarp Centro Komiteto plenarinių posėdžių. Kadangi tuo laiku LKP buvo Rusijos Komunistų partijos (bolševikų) sudėtinė dalis , RKP (b) CK Organizacinis biuras 1921 m. gegužės 12 d . pritarė minėtam LKP CB nutarimui ir jį patvirtino. Priemonės partijos krizei įveikti

43

44

Мицкевич-Капсукас В. Очерки современной Литвы .— Интернационал» , 1924, № 2, с . 226 . PA, f. 77, ap. 4, b. 3, 1. 2.

37

«Коммунистический

Naujasis LKP Centro Komitetas buvo tokios sudėties : Z. An garietis, V. Boguckis, V. Kapsukas , B. Matusevičius, A. Niedva ras, J. Opanskis, I. Ošerovičius, K. Požela ir R. Rasikas ; kandi datai į CK narius: J. Bartkus, J. Greifenbergeris, R. Muklevičius, P. Norkūnas ir J. Olskis. Kartu buvo patvirtintas naujas LKP Užsienio biuras , į kurį įėjo : Z. Angarietis, R. Muklevičius, R. Ra sikas , kandidatas į Užsienio biuro narius J. Olskis 45. Nauji va dovaujantys LKP organai gavo įgaliojimą veikti iki artimiausio eilinio partijos suvažiavimo . Kad nuo 1921 m. gegužės mėn. Lie tuvoje vietoj Centro Biuro vadovaujančiu partijos organu lieka LKP Centro Komitetas, buvo paskelbta partinėje spaudoje 46. Sudarant LKP CK, buvo numatyta, jog į Lietuvą partiniam darbui turės nuvykti V. Boguckis, J. Opanskis ir I. Ošerovičius . Tačiau jie dėl įvairių priežasčių nenuvyko . Todėl LKP Užsienio biuras, dalyvaujant LKP CK nariams - Kominterno III kongreso delegatams, 1921 m. liepos 26-27 d . posėdyje nutarė laikyti šiuos draugus pasitraukusius iš LKP CK sudėties 47. Partijos darbą sunkino ta aplinkybė , kad tarp LKP CK bei jo Sekretoriato ir partijos rajonų komitetų bei vietinių partinių organizacijų susidarė nenormalūs, įtempti santykiai . Daugelis partijos rajonų ir parajonių darbuotojų reiškė nepasitenkinimą, kad vadovaujantys partijos organai buvo sudaromi bei pertvar komi kooptuojant, o ne renkami . Jie nesuprato, kad dar 1920 m. pabaigai numatytas eilinis LKP suvažiavimas buvo vis atidėlioja mas svarbiausia dėl siautėjančio baltojo teroro, dėl to , kad dalis vadovaujančių partijos darbuotojų buvo suimti. Nesveikas nuotaikas partijoje palaikė ir atvirai pasireiškusi opozicija tarp Tarybų Rusijoje gyvenusių Lietuvos komunistų. Ji atsirado 1920 m. vasarą tarp Lietuvos komunistų Vilniuje, kai čia bazavosi Raudonosios Armijos dalys, ir buvo nukreipta prieš vadovaujančius LKP organus bei žymiausius jų vadovus. P. Kurkulis-Vardūnas, Svarbiausi opozicijos vadovai ― P. Mickevičius-Paprūsis, Z. Valaitis — 1921 m . vadovavo RKP (b) Lietuvių sekcijų Centro biurui ir jo spaudos organui ,,Raudono ji vėliava ". Jie šmeižė autoritetingiausius ir visų pripažintus LKP vadovus V. Kapsuką ir Z. Angarietį , mėgino suversti jiems visą atsakomybę už 1919-1920 m. patirtas revoliucinėje kovoje nesėkmes. Kovodami prieš senuosius, labiausiai prityrusius parti jos kadrus, opozicionieriai mėgino jiems priešpastatyti jaunus partijos narius . Savo ardomąją veiklą jie mėgino perkelti į Lie tuvą, intrigavo prieš įžymų LKP veikėją K. Poželą. Opoziciją sudarė nedidelė žmonių grupė . Didžioji dauguma Lietuvos komunistų jai nepritarė . Vis dėlto, savo antipartiniais. veiksmais trukdydami sėkmingai kovoti su vidiniais partijos gy

45 46 47

Ten pat, b. 20, 1. 15 , 16 . ,,Komunistas “, 1921 m . birželio 10 d ., Nr. 10-11 , p. 193 . PA, f. 77, ap. 4, b. 6, 1. 12 . 38

venimo sunkumais , jie padarė nemaža žalos Lietuvos Komunistų partijai . Šmeižikiškais jų pareiškimais pasinaudojo ir klasinis priešas, mėgindamas nuslopinti revoliucinį judėjimą Lietuvoje . Todėl 1921 m. pabaigoje partija pašalino iš savo gretų opozici jos vadovus P. Kurkulį -Vardūną ir P. Mickevičių-Paprūsį, o jų leistą laikraštį „ Raudonoji vėliava “ uždarė 48. Tie komunistai , kurie buvo įsivėlę į opozicinę veiklą, nes reikiamai nesuprato esamos padėties, pripažino savo klaidas ir toliau dirbo partinį darbą. Sveikasis LKP branduolys, susidedantis iš labiau prityrusių bei darbininkiškos kilmės komunistų, nepasidavė panikai dėl par

"

tiją ištikusių sunkumų - laikino revoliucinio judėjimo atoslū gio, sustiprėjusio baltojo teroro, idėjinio ir organizacinio pakri kimo, svyravimų bei nesutarimų komunistų gretose. 1921 m. vasarą LKP CK, kritiškai išnagrinėjęs padėtį parti joje, konstatavo , kad ji pergyvena krizę 49. Centro Komitetas pažymėjo , kad pagrindinė šios krizės priežastis yra ta, jog į Ko munistų partiją prasiskverbė nemaža smulkiaburžuazinių elemen tų, kurie savo svyravimais ir dezorganizacine veikla kliudo par tijai sėkmingai kovoti su iškilusiais sunkumais. Numatydamas priemones krizei įveikti , CK visų pirma nu rodė, kad reikia apvalyti partiją nuo svetimų elementų, griežtai kovoti prieš smulkiaburžuazines nuotaikas bei tendencijas . Jis iš kėlė uždavinį sustiprinti partijoje proletarinį branduolį . Remdamasis Kominterno III kongreso nutarimais, LKP CK paragino komunistus kovoti, kad Lietuvos Komunistų partija pa sidarytų masine proletarine partija. Jai buvo keliamas uždavinys plėsti kovą už kasdieninius darbininkų masių poreikius, remiant dalinius darbininkų klasės ir kaimo varguomenės reikalavimus , ir įtraukti darbo žmones į kovą už galutinį išsivadavimą, nuver čiant buržuazijos viešpatavimą. Centro Komitetas iškėlė uždavinį geriau vadovauti parti nėms kuopelėms, pagerinti jų darbą, ugdyti komunistų sąmonin gumą, ruošiant iš jų masių vadovus. Partinės kuopelės buvo ra ginamos skiepyti darbininkų masėms pasitikėjimą savo jėgomis kovoje už išsivadavimą. Iš komunistų buvo reikalaujama , kad jie ne tiktai pripažintų partijos programą, bet ir vykdytų Komin terno kongresų, jo Vykdomojo Komiteto plenumų nutarimus. CK nutarė, jog reikia kuo greičiau sušaukti eilinį LKP su važiavimą .

Šie Centro Komiteto nurodymai buvo veikimo programa vi soms sveikoms partijos jėgoms , kovojančioms už LKP sustip rinimą. 48

49

PA, f. 77, ap. 4, b . 15 , 1. 33-34 ; „ Komunistas ", 1922 m. vasaris , Nr. 2, p. 43; Kapsukas V. Karolis Požela.- Kn.: Požela K. Raštai, p . 32 . ,,Tiesa", 1921 m. rugsėjo 20 d . , Nr. 6, p . 3—4; PA, f. 77, ap . 4, b . 15 , 1. 3-4; Angarietis Z. Partijos krizės klausimu [ Smolenskas, 1921 ] . 39

Partija, vadovaudamasi lenininiais principais , griežtai smerkė likvidatoriškas nuotaikas, kurioms buvo pasidavę kurie komunistai.

pa kai

Vadovaudamasi V. Lenino mokymu, partija teisingai išspren dė klausimą ir dėl pažiūros į individualų terorą. Centro Komi tetas pasmerkė tai , kad LKP CB ir Kauno komiteto vardu 1921 m. gegužės mėn. buvo išleisti atsišaukimai ,,Šalin baltąjį buožių terorą!" ir kiti 50, kuriuose komunistai ir darbininkai raginami griebtis individualaus teroro prieš reakcingiausius buržuazinės valdžios atstovus . Jis nurodė, jog individualiu teroru negalima pašalinti reakcijos siautėjimo , o juo labiau nuversti buržuazinės vyriausybės . Individualus teroras tik atitraukia darbininkus nuo masinio darbo, dezorganizuoja partijos gretas, be to, suteikia buržuazinei vyriausybei naują dingstį baltajam terorui stiprinti, palengvina provokatorių veiklą . Komunistų partija turi ne gai vališkai kovoti prieš atskiras asmenybes, bet vadovauti organi zuotai masių kovai prieš visą išnaudotojų klasę, jos sukurtą bur 51 žuazinę santvarką LKP CK ėmėsi priemonių, kad būtų surinkti ir sunaikinti iš leistieji atsišaukimai, raginantys naudoti individualų terorą. Par tinėse organizacijose buvo aiškinama individualaus teroro žala revoliuciniam judėjimui . 1921 m. vasarą į LKP įsijungė grupė buvusių komunistinio Bundo narių. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija sustiprino eilinių bundininkų tendenciją bendradarbiauti su komunistais . Ne maža Bundo narių darbininkų jau 1918-1919 m. įsijungė į ko munistų gretas . Tarybų Rusijoje 1921 m. kovo mėn. Bundui ofi cialiai nustojus veikti , dalis jo narių, pripažinusių RKP (b) prog ramą ir įstatus, buvo priimta į Komunistų partiją. Buržuazinėje Lietuvoje Bundo eilėse taip pat vyko tolesnis kairėjimo proce sas ir gilesnis jo narių diferencijavimasis. Dėl to jame ėmė vy rauti komunistiškai nusiteikę elementai . Pats jis pasivadino komunistiniu Bundu ir 1921 m. balandžio 18-19 d . Kaune įvyku sioje konferencijoje nutarė Bundo organizaciją Lietuvoje likvi duoti ir prisidėti prie Lietuvos Komunistų partijos 52. Į LKP gre tas buvo priimta kelios dešimtys buvusių bundininkų 53. Bundo organizacijos likvidavimas buvo teigiamas reiškinys, nes tai ma žino Lietuvos darbininkų judėjimo gretų susiskaldymą, didino jo dalyvių susitelkimą apie revoliucinį avangardą - Komunistų partiją.

PA, f. 1770, 1921 m., b. 1 , 1. 61 . LKP delegatų Kominterno III kongrese posėdžio, įvykusio 1921 m. birželio 4 d., dalyvaujant Užsienio biuro atstovams, protokolas.- PA, f. 77, ap. 4, b. 6 , 1. 13a. 52 LKP CK instrukcija apie Bundo įstojimą į LKP.— PA, f. 77, ap. 4, b. 19 , 1. 4. Angarietis Z. Lietuvos Komunistų partijos istorija . Šeštasis skyrius ( 1921 1922) .— PA, f. 3377, ap. 48, b. 358a, 1. 40 .

35553

50 51

40

Dalis buvusių bundininkų, priimtų į LKP, stengėsi aktyviai dalyvauti revoliucinėje kovoje, dirbo partijoje net vadovaujantį darbą. Iš tokių darbuotojų pažymėtini L. Rutenbergas, LKP III suvažiavime išrinktas partijos Centro Komiteto nariu, S. Lipki nas, buvęs LKP Kauno rajono komiteto narys ir sekretorius. Ta čiau tarp bundininkų buvo ir tokių, kurie atsinešė į partiją bun diškų nuotaikų liekanų, trukdančių kovoti su vidiniais partijos gyvenimo sunkumais. Dauguma tokių elementų, vengdami revo liucinės kovos sunkumų, netrukus iš LKP gretų pasitraukė .

LKP CK dėjo daug pastangų partiniam darbui rajonuose pa gerinti . Jis kovojo prieš tą neigiamą įtaką , kurią partinėms organizacijoms darė svetimi bei nepatvarūs, svyruojantys elemen tai, prasiskverbę į partiją. 1921 m. gegužės mėn. LKP CK Sek retoriatas kreipėsi laišku „ Į visas partijos kuopeles" , patarda mas joms nelaikyti bėgančių iš partijos pakeleivių ir ragindamas visus komunistus stiprinti partinę drausmę . ` ,,Dabar,— pabrėžė Sekretoriatas savo laiške, reikia šimteriopai stiprinti drausmę 1154 ir konspiraciją. LKP CK, taip pat partijos rajonų komitetai parengė partijos nariams specialias instrukcijas, kaip turi būti laikomasi konspira cijos . Jas rengiant, buvo panaudotas gausus bolševikų partijos patyrimas, įgytas ilgoje ir sunkioje revoliucinėje kovoje prieš caro patvaldystę ir buržuaziją. Lietuvos komunistai , veikdami sunkiomis nelegalaus darbo sąlygomis, visuomet ir visur stengėsi pasinaudoti Rusijos bolše vikų patyrimu. Jie atkakliai mokėsi iš V. Lenino, kurio idėjos buvo jiems neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Lietuvos Komunistų partijai, kaip ir visoms kitoms komunistų partijoms, visai jos veiklai ir bolševizavimuisi didelę reikšmę turėjo III , Komunistų, Internacionalo (Kominterno) kongresų ir jo Vykdomojo Komite to patarimai , nurodymai, tarptautinio komunistinio judėjimo teo rinio patyrimo įsisavinimas .

Kominterno II ir III kongresų reikšmė Lietuvos komunistams

Didelę reikšmę Lietuvos Komunistų partijai 1 kovoje su vidiniais partijos gyvenimo sun kumais turėjo Kominterno II ir III kongre sų nutarimai .

Svarbiausias Kominterno II kongreso , įvykusio 1920 m. lie pos 19- rugpjūčio 7 d., tikslas buvo idėjiniu ir organizaciniu at žvilgiu sustiprinti komunistų partijas, kad jos pajėgtų išsikovoti masėse daugumą 55. Visame savo darbe Kominterno II kongresas rėmėsi idėjomis, išdėstytomis V. Lenino veikale ,, Vaikiška „ kai

35555

¦

54

PA, f. 77, ap. 4, b. 16, 1. 41. Šiame kongrese Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijai atstovavo V. Kap sukas ir R. Rasikas. 41

rumo " liga komunizme ", taip pat ,,Tezėse apie pagrindinius Ko munistų Internacionalo antrojo kongreso uždavinius " 56 . Apibendrindamas bolševikų partijos patyrimą, V. Leninas aiškino, kad bolševizmas išaugo , sustiprėjo ir užsigrūdino , kovo damas dviem frontais: prieš dešinįjį oportunizmą ir " kairįjį " smulkiaburžuazinį revoliucingumą. Pastarasis kilo iš to, kad ,,smulkusis savininkas, smulkusis savininkėlis (socialinis tipas , daugelyje Europos šalių labai plačiai , masiškai paplitęs) , esant kapitalizmui nuolat kenčiąs priespaudą ir labai dažnai nepapras tai smarkų ir greitą gyvenimo pablogėjimą ir nuskurdimą, leng vai pereina į kraštutinį revoliucingumą, bet nesugeba parodyti ištvermės, organizuotumo , drausmės, patvarumo “ 57. Dėl smulkiaburžuazinių nuotaikų įtakos jaunose Vakarų Eu ropos šalių komunistų partijose atsirado ,,kairiosios “ grupės, ku rių taktika sudarė pavojų, kad komunistai, nepakankamai vertin dami partijos vaidmenį , gali atitrūkti nuo masių, nukrypti į sek tantiškumą. V. Leninas pasmerkė tokį tariamą revoliucingumą, dangstomą kairiosiomis frazėmis . Jis aiškino , kad tik patraukusios į savo pusę darbininkų klasės ir darbo žmonių daugumą komu nistų partijos galės išspręsti revoliucijos uždavinius . Todėl V. Leninas mokė, jog komunistai turi dirbti visur, kur yra masės. Šie V. Lenino nurodymai buvo labai reikšmingi ir Lietuvos Komunistų partijai , veikusiai smulkiaburžuazinėje šalyje ir ko vojusiai prieš oportunistinius svyravimus. Didelę reikšmę visoms komunistų partijoms turėjo V. Lenino parengtos ir Kominterno II kongreso patvirtintos priėmimo į Ko munistų Internacionalą sąlygos (21 sąlyga) . Šiuo dokumentu ko munistų partijos buvo įpareigojamos nuolat plėsti komunistinę propagandą ir agitaciją masėse, taip pat profesinėse sąjungose ir kitose darbo žmonių organizacijose , kurti jose savo kuopeles, plėsti darbą kaime, įvesti drausmę partijoje, sistemingai valyti partiją nuo įsibrovusių į ją svetimų elementų, geriausius komu nistus iškelti į atsakingiausius darbininkų judėjimo postus , demaskuoti oportunistus ir visiškai nutraukti ryšius su refor mistais 58 Kominterno II kongresas , vadovaudamasis lenininiais organi zaciniais revoliucinės proletariato partijos statybos principais, plačiai apibūdino komunistų partijos vaidmenį proletarinėje re voliucijoje. Kongresas priminė, kad komunistų partija yra pa žangiausia , sąmoningiausia ir todėl revoliucingiausia darbininkų klasės dalis . Be tokios partijos proletariatas negali įvykdyti so cialistinės revoliucijos. Šie kongreso nurodymai padėjo sveikam

56

Šios tezės sudarė pagrindą pranešimui, kurį V. Leninas padarė Kominterno II kongrese . Žr. Leninas V. I. Raštai, t . 31. Vilnius, 1955 , p. 156–171 , 185-203 . 57 Leninas V. I. Raštai, t. 31 , p. 14-15. 58 Žr. ten pat, p. 175—181, 215—220 ; Коммунистический Интернационал в до кументах, с . 100—104. 42

1

LKP branduoliui įveikti pasireiškusias partijoje likvidatoriš kas nuotaikas , suaktyvinti kovą už jos gretų sutelkimą bei su stiprinimą. Kominterno II kongresas priėmė svarbius nutarimus agrari niu, nacionaliniu ir kolonijiniu klausimu , jaunimo, moterų judė jimo , parlamentarizmo ir kitais klausimais. LKP vadovavosi šiais nutarimais visoje tolesnėje savo veikloje. Didžiulę reikšmę Lietuvos Komunistų partijai , kovojančiai su vidiniais savo gyvenimo sunkumais, turėjo Kominterno III kong reso nutarimai . Šis kongresas įvyko 1921 m. birželio 22- liepos 12 d. Maskvoje. Jame Lietuvos Komunistų partijai atstovavo su sprendžiamuoju balsu Z. Angarietis, K. Giedrys, V. Kapsukas , J. Marcinkevičius, R. Muklevičius ir R. Rasikas . Delegatas su sprendžiamojo balso teise buvo ir J. Greifenbergeris. Jis atsto vavo LKJS Centro Biurui 59. Apibendrinęs pastarųjų kelerių metų revoliucinio judėjimo patyrimą, III kongresas nubrėžė naują komunistų partijų strate ginį ir taktinį planą, atitinkantį naujas tarptautinio revoliucinio judėjimo sąlygas . Lietuvos komunistams buvo svarbūs III kongreso suformu luoti bendriausi revoliucijos vystymosi dėsningumai . Pripažinęs faktą, kad atvira revoliucinė proletariato kovą už valdžią pasau liniu mastu 1921 m. sulėtėjo, pažymėjęs, kad revoliucinis proce sas vyksta netolygiai , kongresas pabrėžė, jog „ gyvenamoje epo choje kapitalistinio vystymosi kreivė, apskritai imant, eina - per laikinus pakilimus - žemyn, revoliucijos kreivė — per visus svy ravimus — eina aukštyn " 60. Ši kongreso išvada davė komunis tams ir jų vadovaujamam proletariatui revoliucinę perspektyvą, sustiprino jų tikėjimą būsima socialistinės revoliucijos pergale , padėjo stiprinti partiją. Kominterno III kongresas visu platumu iškėlė komunistų partijoms uždavinį ― patraukti į savo pusę darbininkų klasės daugumą. Jis iškėlė šūkį : Į mases ! " Konkrečiai nurodęs komu nistinio judėjimo organizacijos formas ir veiklos metodus esamo mis aplinkybėmis, kongresas paragino komunistų partijas nuolat plėsti revoliucinį darbą . „ Komunistų partijos gali vystytis tik tai kovodamos ... Tiktai stoję praktinės proletariato kovos prieš akyje,- pabrėžiama kongreso rezoliucijoje, tiktai skatindami šią kovą, komunistai iš tikrųjų gali patraukti į savo pusę plačią sias proletariato mases ir įtraukti jas į kovą už proletariato dik tatūrą. " 61 Kongreso nutarimai buvo labai reikšmingi tolesniam Lietu vos Komunistų partijos vystymuisi, praktinei jos veiklai . Ragi

59

Šarmaitis R. Lietuvos Komunistų partijos delegatai Kominterno kongresuo se.-— „ LKP istorijos klausimai ", t. 6, p. 196. 60 документах , с. 179. 61 Коммунистический Интернационал в Ten pat, p. 189.

43

nimas eiti į mases, vadovauti kasdieninei proletariato kovai su davė stiprų smūgį sektantinėms nuotaikoms, kurioms tada buvo pasidavę kai kurie LKP darbuotojai ir kurios kėlė vidinių partijos gyvenimo sunkumų. Kominterno III kongreso metu, taip pat jam pasibaigus , įvy ko keli LKP Užsienio biuro posėdžiai , kuriuose dalyvavo ir LKP CK nariai - Kominterno III kongreso delegatai . Tuose posėdžiuo se kongreso nutarimų dvasia buvo apsvarstyti gyvybiškai svar būs Lietuvos Komunistų partijai klausimai (dėl partijos krizės ir kt.) ir priimti nutarimai , suvaidinę svarbų vaidmenį LKP gy venime . 1921 m. liepos 16 d. posėdyje buvo apsvarstytas klausimas dėl Lietuvos Komunistų partijos atstovavimo Kominterno Vykdo majame Komitete, LKP santykių su RKP (b) CK ir tolesnės Užsie kad nio biuro veiklos . V. Kapsuko pasiūlymu buvo nutarta, LKP, ir toliau nenutraukdama ryšių su RKP (b) , veiks kaip atski ra Kominterno sekcija . „ Komuniste " buvo paskelbtas praneši 1162 Lietuvos Komu mas ,, LKP liko atskira Kominterno sekcija . " nistų partijai atstovauti Kominterno Vykdomajame Komitete bu vo paskirti Z. Angarietis ir V. Kapsukas . Ryšius tarp LKP ir RKP (b) palaikyti ir toliau buvo pavesta LKP Užsienio biurui 63. Tame pačiame Užsienio biuro posėdyje buvo apsvarstytas klausimas dėl santykių su Latvijos ir Estijos Komunistų parti jomis. V. Kapsukas painformavo posėdžio dalyvius apie tai, kad Kominterno III kongreso metu LKP delegatai kongrese turėjo bendrų pasitarimų su Latvijos ir Estijos KP delegacijomis. Trijų Komunistų partijų atstovai , atsižvelgdami į tai , kad Lietuvos, Lat vijos ir Estijos ekonominė ir politinė padėtis, taip pat jų Komu nistų partijų veikimo sąlygos yra panašios, susitarė dėl kai kurių bendrų veiksmų, kovojant prieš buržuazijos diktatūrą. Posėdis vieningai pritarė LKP delegacijos pastangoms suar tėti su broliškomis Latvijos ir Estijos Komunistų partijomis, iš plėsti internacionalinius LKP ryšius . 1921 m. liepos mėn. buvo išleistas bendras Lietuvos KP CK, Latvijos KP CK ir Estijos KP CK atsišaukimas į Lietuvos , Latvi jos ir Estijos darbininkus, darbininkes ir varginguosius valstie čius, raginantis sudaryti bendrą frontą kovai prieš buržuaziją 64. Nepaisant reakcijos siautėjimo , 1921 m. liepos mėn . įvyko partijos rajonų ir parajonių konferencijos, kuriose komunistai gyvai svarstė aktualiausius partijos gyvenimo klausimus , savi kritiškai vertino savo darbą, drąsiai kėlė aikštėn esamus trūku mus. Lietuvos komunistai aktyviai ruošėsi partijos suvažiavimui. Partijoje išsiplėtė diskusija, kuri turėjo svarbią reikšmę ko munistų politiniam subrendimui padidinti. Į LKP Centro Komi

62 Nr. 15, p . 68. 63 ,,Komunistas ", 1921 m . 1.rugsėjis, 2. PA, f. 77, ap. 4, b. 6, 64 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t . I, p. 302-305. 44

tetą ir Užsienio biurą rašė laiškus tiek vadovaujantys, tiek eili niai partijos darbuotojai , pavieniai aktyvistai , politinių kalinių komunistų kolektyvai . Rajonų ir parajonių partinių konferencijų nutarimuose , par tijos darbuotojų bei šiaip aktyvistų pasisakymuose buvo įvairių pasiūlymų, kurių dauguma atitiko LKP CK nubrėžtą liniją. Vie ningai buvo reikalaujama greičiau sušaukti LKP suvažiavimą ir dedama į jį daug vilčių. Partijos rajonų ir parajonių konferencijos, diskusija parti joje, ruošiantis suvažiavimui, pagaliau LKP III suvažiavimas vy ko Kominterno II ir III kongresų nutarimų dvasia.

Lietuvos Komunistų partijos eilinis, III suva žiavimas prasidėjo 1921 m. spalio 24 d . Ry tų Prūsijos mieste Karaliaučiuje (dabar Kaliningradas) . Jis posé džiavo nelegaliai susirinkęs vokiečių komunisto dailidės Ernsto Kloševskio ir jo žmonos Augustos bute (Sackheim Str . Nr. 103, bt. 4; dabar Moskovskij prosp.). LKP III suvažiavimas

Į suvažiavimą buvo išrinkta iš viso 16 delegatų nuo Vilniaus, Kauno, Suvalkijos, Šiaulių, Panevėžio ir Žemaitijos partinių or ganizacijų. Atvyko ir suvažiavime dalyvavo 12 delegatų: V. Kap sukas , B. Matusevičius (abudu CK nariai ) , J. Greifenbergeris , J. Kalenda, K. Lapinskas , P. Pajuodis, B. Petniūnas , L. Rutenber gas , J. Stašelis, N. Šapira, Eug. Tautkaitė (LKJS CB atstovė ) ir Z. Valaitis. Į LKP III suvažiavimą vyko, bet Karaliaučiuje vo kiečių policijos buvo suimti Šiaulių rajono delegatai I. Gaška , V. Jasaitis ir Panevėžio rajono delegatas J. Pisarskis . Gyd. P. Bliūdžius iš Marijampolės atsisakė vykti į suvažiavimą ir už tai buvo pašalintas iš partijos. Suvažiavimas svarstė šiuos klausimus : 1. Centro Komiteto ataskaita ; 2. Einamasis momentas ir partijos uždaviniai ; 3. Dar bas profesinėse sąjungose ; 4. Organizacinis klausimas ; 5. Parla mentarizmas ir darbas savivaldybėse ; 6. Žemės klausimas; 7. Dar bas kaime ; 8. Darbas tarp jaunimo ; 9. Darbas kooperacijoje ; 10. Kultūros ir švietimo darbas ; 11. Centro Komiteto rinkimai 65. Suvažiavimą atidarė vyriausias delegatas V. Kapsukas . Jo pasiūlymu suvažiavimas , pradėdamas darbą, pagerbė visus ko votojus, žuvusius kovoje už komunizmą Lietuvoje ir kitose ša lyse. Be to, suvažiavimas pavedė savo prezidiumui pasiųsti svei kinimus komunistams, esantiems buržuazinės Lietuvos kalėjimuo se, didvyriškai Tarybų Rusijos liaudžiai , Lenkijos ir kitų šalių revoliuciniam proletariatui . Į suvažiavimo garbės prezidiumą bu vo išrinkti V. Leninas ir K. Cetkin . Nuoseklus proletarinis in ternacionalizmas buvo būdingas visam suvažiavimo darbui . Laikotarpis nuo II (Jungtinio) suvažiavimo, įvykusio 1919 m. kovo mėn., iki III suvažiavimo palyginti neilgas - apie pustre 65 Kapsukas V. Raštai , t . 9, p. 145.

45

čių metų. Tačiau per tą laiką pasaulyje įvyko didelių politi nių pakitimų, padariusių nemažą įtaką ir Lietuvos Komunistų partijai . Apibrėždamas svarbiausius suvažiavimo uždavinius, V. Kap sukas nurodė: ,,Visų pirma jis turi padaryti galą tai krizei, kuri ėda mūsų partiją . Čia,— pabrėžė V. Kapsukas,— turi būti aiškūs ir griežti nutarimai , nes nuo to priklauso jos buvimas ir stiprėji mas arba nebuvimas. Mūsų partija privalo atsikratyti tos smul kiaburžuazinio gaivalo įtakos , kuri privedė ją prie krizės. Ji turi pasidaryti masine darbininkų partija tikrumoje, o ne vien tik popieriuje. "66 Ataskaitiniuose pranešimuose, kuriuos LKP CK vardu padarė V. Kapsukas ir B. Matusevičius, taip pat diskusijose buvo smul kiai išnagrinėta LKP veikla per ataskaitinį laikotarpį , savikritiš kai įvertinti jos veiklos trūkumai bei klaidos ir padarytos rei kiamos išvados . Rezoliucijoje , priimtoje išklausius LKP CK ataskaitinius pra nešimus, suvažiavimas pažymėjo, kad partija ir jos vadovaujan tys organai per ataskaitinį laikotarpį veikė nepaprastai sudėtin gomis aplinkybėmis, kad partijai labai trūko teoriškai pasiren gusių ir praktiškai prityrusių darbuotojų. Dėl viso to buvo daroma klaidų (nebolševikinė agrarinė politika ir neteisinga pa žiūra į smulkiuosius bei vidutinius valstiečius 1919 m. , atsisaky mas dalyvauti Steigiamojo seimo rinkimuose ir kt .) . Suvažiavimas griežtai pasisakė prieš bet kokias teroristines tendencijas , ryžtingai pasmerkė likvidatoriškas ir kitas oportu nistines nuotaikas, pasireiškusias kai kuriose vietinėse partinėse organizacijose , taip pat pasmerkė antipartinę opozicijos veiklą . Pažymėjęs , kad LKP CK pastaruoju metu atvirai pripažino savo darbo trūkumus ir rado būdų jiems pašalinti, suvažiavimas paragino visus komunistus suaktyvinti savo partinę veiklą ir tuo būdu pakelti partijos kovingumą. Daugiausia dėmesio LKP III suvažiavimas skyrė vidiniams partijos gyvenimo sunkumams ir priėmė šiuo klausimu Z. Anga riečio parengtas tezes . Buvo pritarta LKP CK teiginiams, išdėsty tiems šiuo klausimu 1921 m . liepos mėn. posėdžio nutarime . Su važiavimas nurodė, kad visų pirma reikia išvalyti partiją nuo svetimų darbininkų klasei elementų, sustiprinti jos proletarinį branduolį . Buvo iškeltas uždavinys padaryti LKP masine proletariato partija. Suvažiavimas nutarė daugiau dėmesio skirti darbininkų klasės kovai už jos kasdieninius poreikius arba dalinius reikala vimus, organizuoti darbo valstiečius kovai prieš dvarininkus, buožes ir buržuazinę santvarką ir tuo būdu stiprinti darbininkų klasės sąjungą su valstiečiais . Buvo pabrėžta , kad reikia ryžtin gai įveikti smulkiaburžuazines nuotaikas partijos viduje , demas

66

Ten pat, p. 144. 46

kuoti oportunistines ir buržuazines organizacijas, kurios stengėsi atitraukti darbininkus nuo revoliucinio judėjimo, skiepyti ma sėms pasitikėjimą savo jėgomis klasinėse grumtynėse. Buvo nutarta daugiau rūpintis partijos narių politiniu- teori niu auklėjimu, kelti jų klasinį susipratimą, aktyvumą bei kovin gumą, stiprinti partinę drausmę, didinti vadovaujančių partijos organų autoritetą. Suvažiavimas pabrėžė, kad LKP visoje savo veikloje turi griežtai vadovautis Kominterno ir jo Vykdomojo Komiteto nu tarimais bei nurodymais. LKP III suvažiavimas pasmerkė įvairius svyravimus, pasi reiškusius partijoje 1920-1921 m. , nurodė , kaip įveikti vidinius partijos gyvenimo sunkumus ir sutelkti partijos gretas idėjiniu marksizmo-leninizmo pagrindu . Apsvarstęs klausimą ,, Einamasis momentas ir partijos užda viniai " ir pritaręs V. Kapsuko padarytam pranešimui bei jo pa rengtoms tezėms, suvažiavimas aiškiai pasisakė aktualiu tuo metu klausimu dėl socialistinės revoliucijos perspektyvų Lietuvo je. Atsižvelgdamas į socialinę- ekonominę padėtį ir klasių san tykius, suvažiavimas padarė išvadą, kad Lietuvoje esama „ ge ros dirvos revoliuciniam, komunistiniam darbui " 67. Išnaudojami miestų darbininkai , žemės ūkio darbininkai , dirbantys dvaruose ir pas buožes, taip pat darbo valstiečiai galėjo išsivaduoti iš socialinės ir politinės priespaudos tik laimėjus socialistinei re voliucijai . Komunistų partijos uždavinys buvo patraukti šią daf bo žmonių masę, organizuoti iš jos galingą politinę armiją įvyk dyti socialistinei revoliucijai , kurią suvažiavimas pripažino ob jektyviai neišvengiama. Suvažiavimas paragino komunistus eiti į mases, aktyviai dalyvauti jų klasinėje kovoje, vadovauti šiai kovai . Lietuvos komunistai rėmė darbininkų reikalavimus įvesti 8 valandų darbo dieną pramonėje ir žemės ūkyje , pakelti darbo užmokestį, aprūpinti bedarbius darbu, uždėti mokesčius tik tur tingiesiems sluoksniams ir kt . LKP ryžtingai pasisakė prieš pla nuojamą Lietuvos susijungimą su buržuazine dvarininkine Len kija, prieš rengiamą karą su Tarybų Rusija, prieš karo stovį, baltąjį terorą ir t. t.68 Suvažiavimas pasmerkė pasyvumo , depresijos ir kitas opor tunistines nuotaikas , kurios skatino kapituliuoti prieš klasinį prie šą. Jo nutarimai sustiprino tikėjimą būsimąja socialistinės revo liucijos pergale . Daug dėmesio suvažiavimas skyrė partijos darbui profesinė se sąjungose. Apie tai buvo kalbama, svarstant Centro Komiteto veiklą per ataskaitinį laikotarpį . V. Kapsukas padarė šiuo klau simu specialų pranešimą. Buvo priimta rezoliucija ir išsamios te zės, populiarinančios Kominterno trečiojo kongreso ir Raudo

67 Ten pat, p. 181 . 68 Ten pat, p. 181 , 182. 47

nojo Profsąjungų Internacionalo (Profinterno) pirmojo kongreso, įvykusio 1921 m. liepos mėn. , nutarimus. Suvažiavimas pasmerkė reformistinę profsąjungų neutralumo teoriją ir pabrėžė, kad LKP turi idėjiškai ir politiškai vadovauti profsąjungoms, vykdydama jose savo liniją per partines kuope les arba komunistų frakcijas . Jis iškėlė uždavinį padaryti profe sines sąjungas tokiomis darbininkų klasės organizacijomis , ku rios kovotų ne tik už dalinius reikalavimus, bet ir už darbinin kų valdžią, už proletariato diktatūros pergalę . Suvažiavimas paragino komunistus energingiau kovoti prieš Darbo federacijos , įvairių klerikalinių ir nacionalinių darbininkų sąjungų vadovų siekimą atitraukti darbininkus nuo dalyvavimo revoliucinėje kovoje . LKP III suvažiavimo nutarimai padėjo Lietuvos komunistams pagerinti darbą profsąjungose, įgalino veiksmingiau panaudoti jas partijos įtakai tarp darbininkų išplėsti ir sustiprinti . Nemaža vietos LKP III suvažiavimo darbe užėmė žemės klau simas. Teisingas jo išsprendimas sąlygojo darbo valstiečių įtrau kimą į bendrą su darbininkais revoliucinę kovą prieš buržuazinę santvarką . Suvažiavimas peržiūrėjo LKP agrarinę politiką, kurią vyk dė jauna Tarybų Lietuvos valdžia 1919 m. Jis atvirai pripažino , kad buvo padaryta klaida atsisakant išdalyti dvarininkų žemes bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Vadovaudamasis V. Le nino nurodymais , kad socialistinės revoliucijos pergalei laimėti būtina ne tik remtis proletariatu , bet reikia įtraukti į kovą dėl jos taip pat mažažemius, smulkius valstiečius 69, suvažiavimas šiuo klausimu siekė nubrėžti tokią liniją, kuri atitiktų pagrindi nius proletariato interesus ir darbo valstiečių lūkesčius . Buvo nutarta : ,, dvarų, buvusios valstybės, majoratų, vienuolynų ir baž nyčios visos žemės su visu gyvu ir negyvu inventorium , nugalė jus proletarų revoliucijai , turės būti nacionalizuotos (perduotos darbininkų valstybės žinion) be jokio atlyginimo buvusiems sa vininkams. Dvarininkai visur turi būti išvyti iš dvarų be jokio pasigailėjimo. Dauguma dvarų žemių turės būti išdalyta norin tiems gauti žemės darbininkams ir mažažemiams. " 70 Neišdalytuo se dvaruose buvo numatyta organizuoti tarybinius ūkius . Suformulavęs naują LKP pažiūrą žemės klausimu , suvažia vimas iškėlė partinio darbo uždavinius kaime . Priimtoje šiuo klausimu rezoliucijoje pažymėta : „ Į plačiąsias lauko darbininkų ir vargingųjų sodiečių mases partija eina ir traukia jas į kovą per savo kuopas ir lauko darbininkų profesines sąjungas . "71 Vi sam darbui kaime vadovauti buvo pavesta partijos parajonių ko mitetams. Daugiausia dėmesio buvo skiriama darbui tarp kaimo

69 Žr. Leninas V. I. Raštai , t . 31 , p . 133. 70 Kapsukas V. Raštai, t. 9, p. 193. 71 Ten pat, p . 199. 48

proletariato, ypač dvarų darbininkų. Visuose dvaruose suvažia vimas numatė organizuoti bernų komitetus, kurie turėjo suda ryti žemės ūkio darbininkų profesinių sąjungų branduolius. Ple čiant darbą kaime , buvo siekiama ne tiktai telkti darbo žmonių mases organizuotai kovai už jų kasdieninius poreikius, bet taip pat politiškai jas auklėti , ruošti kovai už Tarybų valdžią, stip rinti darbininkų klasės ir darbo valstietijos sąjungą 72.

LKP III suvažiavimas daug dėmesio skyrė partijos darbui tarp jaunimo . Pranešimą šiuo klausimu padarė LKJS Centro Biu ro sekretorius J. Greifenbergeris. Suvažiavimas priėmė jo pa rengtas tezes , kurių pagrindą sudarė Kominterno IIIir Komu nistinio Jaunimo Internacionalo II kongresų nutarimai . Tezése konstatuojama, kad partinės organizacijos, tuo metu pergyvenu sios krizę, negalėjo tinkamai vadovauti komjaunimui . Komjau nimo organizacijose taip pat reiškėsi nesveikos nuotaikos . Kom masinio darbo, nesirūpino jaunuoliai nevertino darbininkų jaunimo kasdienine kova už ekonominės padėties pagerinimą . Lie tuvos Komunistinėje Jaunimo Sąjungoje buvo paplitusi klaidin ga komjaunimo avangardizmo idėja , neigianti partijos vadovau jantį vaidmenį darbininkų judėjime . Šio kairiojo " nukrypimo įtakai kurį laiką buvo pasidavę kai kurie LKJS vadovaujantys darbuotojai . Atsižvelgdamas į ypatingą darbininkų jaunimo judėjimo svarbą, LKP III suvažiavimas pabrėžė, kad partija turi kuo akty viausiai padėti Komunistinei Jaunimo Sąjungai , turi politiškai jai vadovauti . Buvo nurodyta, jog komjaunimas turi dirbti jau nimo masėse, vadovauti kovai už jo ekonominės padėties page rinimą, demaskuoti buržuazijos vykdomą jaunimo militarizavimo politiką, ruošti savo narius stoti į Lietuvos Komunistų partiją 73. Suvažiavimas priėmė rezoliucijas apie darbą tarp moterų ir kooperatinėse darbininkų organizacijose. Buvo nutarta pavesti Centro Komitetui parengti instrukciją apie kultūros -švietimo dar bą darbininkų masėse. Trečiasis suvažiavimas priėmė naujus LKP įstatus 74, kurie atitiko pasikeitusias istorines aplinkybes ir partijai suvažiavimo iškeltus uždavinius. Rengiant šį pagrindinį partijos vidaus gyve nimo statutą, buvo pasinaudota Rusijos Komunistų partijos (bol ševikų) įstatais, priimtais RKP (b ) visos Rusijos aštuntojoje kon ferencijoje, ir atsižvelgta į nelegalias darbo sąlygas buržuazinė je Lietuvoje. Suvažiavimo priimtuose įstatuose buvo nurodytas tikslus par tijos pavadinimas ,,Lietuvos Komunistų partija " -- ir pažymė

72 73 74

Ten pat, p. 200-202 . Ten pat, p. 205-211 . LKP įstatai. Priimti 3-jo LKP suvažiavimo. LKP CK leidinys. Kaunas, 1922, 13 p.

3-1836

49

ta , kad ji savo veikime vadovaujasi Kominterno kongresų ir jo Vykdomojo Komiteto nutarimais" 75. Kad patvarių pabrėžė, ir kaimo

į nelegalią partiją negalėtų prasiskverbti svetimų ir ne smulkiaburžuazinių elementų, suvažiavimas įstatuose jog pagrindinį partijos branduolį turi sudaryti miesto proletarai .

Įstatai nurodė , kad partija tvarkosi demokratinio centraliz mo pagrindais . Vyriausias partijos organas — suvažiavimas. Par tijos pagrindą sudaro partinės kuopelės , kuriose , atsižvelgiant į pogrindinio darbo sąlygas, gali būti nuo 3 iki 7 žmonių. Nelegalaus darbo sąlygomis įstatai suteikė teisę Centro Ko mitetui ir kitiems partiniams organams papildyti savo sudėtį , kooptuojant naujus narius. Buvo numatyta reguliariai (ne rečiau kaip vieną kartą per metus) šaukti rajonų atstovų arba atsakin gų partijos darbuotojų pasitarimus. Įstatuose pabrėžiama , kad komunistai turi kuo griežčiausiai laikytis partinės drausmės ir konspiracijos. Nauji LKP įstatai pašalino visus nesutarimus principiniais or ganizaciniais klausimais. Tai labai sustiprino partiją. Suvažiavimas išrinko LKP Centro Komitetą iš 7 narių. Jį sudarė: Z. Angarietis, J. Greifenbergeris , V. Kapsukas , B. Matu sevičius, P. Norkūnas, K. Požela ir L. Rutenbergas ; kandidatais į CK narius buvo išrinkti O. Epšteinas-M. Dubovskis (nuo Vil niaus krašto partinės organizacijos) , J. Kubickis , R. Rasikas ir Z. Valaitis 76. Buvo taip pat išrinkta revizijos komisija iš trijų narių: P. Pajuodžio , B. Petniūno ir J. Stašelio 77. Trečiasis suvažiavimas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos Komunistų partijos gyvenime , visame revoliuciniame judėjime. Tvirtai remdamasis marksizmo - leninizmo principais, vadovauda masis Kominterno II ir III kongresų nutarimais, jis kritiškai įver tino partijos veiklą, iškėlė klaidas bei trūkumus ir nužymėjo priemones jiems pašalinti . Jo nutarimai įkvėpė Lietuvos komu nistus su dar didesniu pasiaukojimu kovoti už darbininkų klasės ir visų darbo žmonių išsivadavimą iš kapitalo priespaudos. Suvažiavimas nespėjo visiškai baigti savo darbo : spalio 29 d. , baigiant svarstyti paskutinį darbotvarkės klausimą - parlamen tarizmas ir darbas savivaldybėse, į patalpas , kur dirbo suvažia vimas , įsiveržė vokiečių policija ir suėmė delegatus. Du delega tai J. Kalenda ir Eug. Tautkaitė, pusvalandžiu anksčiau išėję iš suvažiavimo , kad išvyktų į Lietuvą, išvengė suėmimo .

75 76

77

Ten pat, p. 3. Šarmaitis R. Lietuvos Komunistų partija liaudies revoliucinės kovos ir so cialistinės statybos priešakyje.— Kn .: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, p . 20. Partijos istorijos institutas prie Lietuvos KP CK (toliau - PII) , Dokumentų rinkinys ,,Lietuvos KP rezoliucijos ", p . 159. 50

Karaliaučiaus kalėjime, pasitaikius progai visiems susirinkti drauge, suimtieji delegatai 1921 m. lapkričio 24 d . oficialiai bai gė suvažiavimą. Suimtieji delegatai pasivadino tarybiniais piliečiais . Atlikę administracinių organų uždėtą bausmę už nelegalų atvykimą į Vokietiją, tarybinei vyriausybei tarpininkaujant, jie buvo paleisti iš kalėjimo ir 1921 m . pabaigoje išvyko į Tarybų Rusiją 78. Vokiečių policijai suėmus III suvažiavimo dalyvius, laisvėje kurį laiką tebuvo likę du naujai išrinkto CK nariai : K. Požela (Lietuvoje) ir Z. Angarietis (Tarybų Rusijoje) . Dar iki 1921 m . pabaigos į vadovaujantį partijos organą buvo laikinai kooptuota naujų narių, Lietuvoje buvo sudarytas CK Sekretoriatas iš tri jų žmonių, naujais nariais buvo papildyti partijos rajonų komi tetai 79. 3. Organizacinis ir idėjinis-teorinis partijos stiprinimas

Remdamasi III suvažiavimo nutarimais , LKP Padėtis partijoje vadovavo klasinei proletariato kovai , žings po LKP III suvažiavimo nis po žingsnio telkė darbo žmones , nepa liaujamai rūpinosi savo narių idėjinio -teorinio lygio kėlimu, or ganizaciniu savo gretų stiprinimu . Reikėjo visapusiškai supažindinti partijos narius su LKP III suvažiavimo nutarimais, sistemingai propaguoti juos plačiosiose darbo žmonių masėse. Vykdyti šį uždavinį trukdė tai , kad , su imant Karaliaučiuje suvažiavimo dalyvius, didžioji dalis jo do kumentų pateko į vokiečių policijos rankas 80. Suvažiavimo de legatams reikėjo tuos dokumentus iš likusių užrašų ir atminties atkurti, kolektyviai juos aptarti ir parengti spaudai . Daugiausia šioje srityje padirbėjo V. Kapsukas , rengdamas leidinį ,, Prane šimas apie trečiąjį Lietuvos Komunistų partijos suvažiavimą “, kuris buvo išleistas Smolenske 1922 m.81 Nedelsdami ėmėsi darbo LKP III suvažiavime išrinkti Centro Komiteto nariai , atsidūrę 1921 m. pabaigoje Tarybų Rusijoje. 1922 m. sausio mėn. įvyko keli CK plenariniai posėdžiai , kuriuo se buvo toliau išvystyti bei sukonkretinti kai kurie III suvažia vimo nutarimai. 1922 m. sausio 19 d. posėdyje, kuriame dalyvavo penki LKP CK nariai (V. Kapsukas , Z. Angarietis, J. Greifenbergeris , B. Ma

78 79 80

81

Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, p. 334 . K. Poželos pranešimas partinių darbuotojų 1921.XII.31 pasitarime.- PA, f. 77, ap. 4, b. 10, 1. 1-5. Šių dokumentų kopijas vokiečių policija netrukus perdavė Lietuvos buržua zinei žvalgybai.- PA, f. 77, ap. 32 , b. 1-2. Kapsukas V. Raštai, t . 9, p . 140-213. 51

tusevičius ir L. Rutenbergas) ir du kandidatai į CK narius (Z. Va laitis ir R. Rasikas) , buvo priimti nutarimai dėl CK buvimo vie tos ir artimiausių jo veiklos uždavinių 82. Buvo nutarta , kad partijos vadovavimo centras, kaip ir anksčiau , turi būti pačioje Lietuvoje. Praktiniam partijos darbui vadovauti buvo sudarytas LKP CK Sekretoriatas, kurio nariai buvo K. Požela, J. Greifen bergeris ir P. Norkūnas. CK sekretoriumi buvo išrinktas K. Po žela . Į buržuazinės dvarininkinės Lenkijos okupuotą Vilnių par tiniam darbui buvo pasiųsti B. Matusevičius ir L. Rutenbergas . V. Kapsukas ir Z. Angarietis liko Tarybų Rusijoje kaip LKP Užsienio biuro nariai . Šiame posėdyje buvo aptartos priemonės partijos ryšiams su dvarų darbininkais stiprinti . Centro Komite tas rekomendavo partijos rajonų komitetams, esant reikalui , per kelti dalį darbininkų komunistų, dirbančių dvaruose , kur buvo keli komunistai , į tuos dvarus, kur jų nebuvo . Posėdžio nutarimuose buvo išdėstyta konkreti programa po litiniam masiniam bei kultūriniam darbui išplėsti tarp partijos narių, taip pat nepartinių darbininkų. Ši programa numatė pla čiau organizuoti partinės spaudos prenumeravimą bei platinimą, pasilinksminimo vakarų, koncertų, spektaklių rengimą, referatų svarstymą ir pan. Viename iš posėdžių LKP CK, vadovaudamasis Kominterno Vykdomojo Komiteto nurodymais, apsvarstė klausimą dėl dar bo tarp moterų. Šį darbą organizuoti buvo pavesta V. Kapsu kui 83 , kuris rėmėsi Kaune dirbusiu partiniu aktyvu . Didelis nuopelnas, telkiant Lietuvos Komu Karolis Požela ――― - vienas nistų partijos gretas , sėkmingai kovojant su LKP organizatorių vidiniais jos gyvenimo sunkumais , keliant ir vadovų vadovaujantį partijos vaidmenį revoliucinia me judėjime, priklauso Karoliui Poželai . Į aktyvią revoliucinę veiklą K. Požela įsitraukė 1916 m . , stu dijuodamas Tartu universitete. Tų metų rudenį jis, dvidešimtme tis jaunuolis , įstojo į bolševikų partiją ir kurį laiką dirbo Šiaurės Baltijos organizacijos Centro biuro nariu . Įvykus Vasario revo liucijai , 1917 m. kovo mėn. jis buvo išrinktas Tartu miesto Dar bininkų ir kareivių deputatų tarybos nariu , bolševikų partijos Tartu miesto komiteto nariu . 1918 m. kovo mėn . , grįžęs į gimtinę , K. Požela drauge su mokytoju Ignu Gaška sukūrė Pakruojo rajone Diržių-Bardiškių kaimų komunistinę kuopelę, kuri per trumpą laiką išplėtė darbą visoje buvusioje Joniškėlio apskrityje . Ten netrukus ėmė veikti 5 komunistinės kuopelės . Atstovaudamas Joniškėlio apskrities komunistams, K. Požela dalyvavo 1918 m. spalio 1-3 d . Vilniuje įvykusiame LKP I su

82 PA, f. 77, ap. 5, b. 1 , 1. 28-29. 83 LKP CK 1922.1.20 posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap. 5, b. 1 , 1. 40 . 52

-DONATENELVENGTI mean ja

S

važiavime. LKP Šiaulių rajono konferencija 1918 m. lapkričio 1 d . išrinko jį partijos Šiaulių rajono komiteto nariu . Prasidėjus Lietuvoje socialistinei revoliucijai , K. Požela buvo pasiųstas dirb ti į Šiaulius. Darbo žmonės išrinko jį Šiaulių miesto Darbininkų atstovų tarybos nariu ir vykdomojo komiteto pirmininko pava duotoju . Aktyvų partijos veikėją Šiaulių partinė organizacija 1919 m. pradžioje pasiuntė į Vilnių. K. Požela dalyvavo Tarybų Lietuvos apskričių revoliucinių komitetų atstovų suvažiavime , LKP II kon ferencijoje . Pirmasis Lietuvos Tarybų suvažiavimas , įvykęs va sario 18-20 d . , išrinko jį Lietuvos Tarybų Centro Vykdomojo Komiteto nariu. 1919 m. pavasarį, puolant vokiečių interventų ir buržuazinių nacionalistų kariuomenei , K. Požela dirbo Joniškėlyje, Biržų, Ro kiškio apskrityse . 1919 m. birželio mėn. nelegaliai įsikūręs Ra seiniuose, K. Požela ėmėsi organizuoti nelegalios komunistinės literatūros leidimą. 1919 m. rugsėjo mėn. pradėjo eiti jo re daguojamas laikraštis „ Tiesa ", buvo spausdinami partijos atsi šaukimai . Partijos nurodymu K. Požela 1920 m. pavasarį persikėlė į Kauną. Balandžio 4 d . Kaune įvykusioje Lietuvos partinių or ganizacijų konferencijoje jis buvo išrinktas Centro Biuro nariu . Netrukus pradėjo eiti K. Poželos redaguojamas komunistinis laikraštis „ Kareivių tiesa “, buvo atgaivintas legalus profsąjungų laikraštis ,, Darbininkų gyvenimas “ . Būdamas pogrindyje, K. Po žela vadovavo 1920 m. birželio mėn. įvykusiam pirmajam Lietu vos profsąjungų suvažiavimui . 1920 m. rugsėjo mėn. persiskyrus Lietuvos ir Baltarusijos Ko munistų partijoms, K. Požela buvo įtrauktas į naujai sudarytą LKP Centro Biurą, vadovavusį visam partiniam darbui Lietuvo je. Atsistojęs greta kitų įžymių veikėjų prie Lietuvos Komunistų partijos vairo, K. Požela su dideliu pasiaukojimu dirbo organi zacinį ir propagandinį darbą, redagavo beveik visus pogrindyje leidžiamus partijos leidinius. Jis greitai pasidarė populiariausiu LKP CK nariu . „ Niekas taip gerai nemokėjo prieiti prie drau gų,– rašė vėliau jo biografijoje V. Kapsukas , ir niekas taip gerai nežinojo organizacijos ir jos aktyvo , niekas neturėjo to kio populiarumo tarp partijos narių, kaip Karolis. "84

K. Poželos vadovaujamas LKP CK Sekreto riatas ėmėsi ryžtingų priemonių partijai ap saugoti nuo buržuazinės spaudos varomos šmeižto kampanijos , kurią ji pradėjo , su ėmus Karaliaučiuje LKP III suvažiavimo delegatus. Dar 1921 m. lapkričio ir gruodžio mėn. buvo išleisti LKP Kauno komiteto atsi šaukimai į streikuojančius darbininkus ir plačiai paskleisti Kau Priemonės apsaugoti partijai smūgių nuo reakcijos

84

Kapsukas V. Karolis Požela.- Kn .: Požela K. Raštai , p . 29-30. 53

no gatvėse 85. Atsišaukimai įtikinamai parodė darbo žmonėms , kad Komunistų partija gyvuoja, veikia toliau ir vadovauja darbi ninkų kovai . Naujųjų 1922 m. išvakarėse Kaune įvyko partijos rajonų darbuotojų pasitarimas . Jame dalyvavo 12 atstovų 86. K. Požela pasitarimo dalyviams plačiai papasakojo apie LKP III suvažiavi mo atliktą darbą, aiškino suvažiavimo nutarimus dėl kovos su partijos krize, ragino partines organizacijas nuolat domėtis dar bininkų ir valstiečių reikalais , vadovauti jų kovai prieš išnaudo tojus, prieš buržuazijos viešpatavimą 87.• Grįžę į vietas , pasitarimo dalyviai, partijos rajonų organizatoriai taip pat populiarino su važiavimo nutarimus 88 .

1922 m. vasario mėn . iš Maskvos į Kauną sugrįžo LKP CK ir jo Sekretoriato narys J. Greifenbergeris, kuris tuo metu dirbo ir LKJS Centro Biuro sekretoriumi . K. Požela su juo aplankė daugelį vietinių partinių organizacijų. Jie ne tik aiškino komu nistų posėdžiuose LKP III suvažiavimo nutarimus, bet ir stengėsi praktiškai padėti vietinėms partinėms organizacijoms pertvar kyti savo darbą suvažiavimo nutarimų dvasia . Dauguma partijos narių visiškai pritarė III suvažiavimo nu tarimams. Nuodugnus ir visapusiškas jų svarstymas partinėse or ganizacijose turėjo nemažą reikšmę idėjiškai stiprinant partiją, dar labiau telkiant pagrindinį jos branduolį apie marksizmo - le ninizmo vėliavą. Tačiau partinių organizacijų supažindinimas su suvažiavimo nutarimais tebuvo pirmas žingsnis , kovojant už jų įvykdymą. Prieš akis buvo didelis visos partijos organizacinis darbas, kurį reikėjo dirbti nuolatinio buržuazijos teroro sąlygomis . 1922 m. buržuazinė valdžia keliskart surengė masines revo liucionierių gaudynes . Komunistų ir komjaunuolių buvo suimta Kaune, Šiauliuose, Utenoje , Panevėžyje, Raseiniuose ir kitur . Suėmus daug aktyvesniųjų partijos veikėjų, stokojant prity rusių darbuotojų, susilpnėjo Centro Komiteto vadovavimas , pa blogėjo ryšiai tarp CK bei jo Sekretoriato ir vietinių partinių organizacijų. 1922 m. sausio mėn. Centro Komitetas turėjo kelis plenari nius posėdžius, o vėliau dėl savo narių išsisklaidymo net trijose šalyse (Lietuvoje, Tarybų Rusijoje ir Lenkijoje ) jo veikla pasun kėjo, LKP CK Sekretoriatas, kuris betarpiškai vadovavo visam partiniam darbui Lietuvoje, neturėdamas pogrindinės spaustuvės, nepajėgė operatyviai informuoti apie kylančius partijai klausi mus ir kartu palaikyti glaudžius ryšius su vietinėmis partinėmis

85

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. I, p. 312-317; Požela K. Raštai, 36. 86 p. Požela K. Raštai, p . 38. 87 PA, f. 77, ap. 4, b. 10, 1. 1–5 . 88 PA, f. 77, ap. 5, b. 9, 1. 18. 54

organizacijomis. Be to, suėmus Kauno rajono komiteto vadovy bę, Sekretoriatas turėjo betarpiškai vadovauti Kauno rajono par tinei organizacijai . Susidarius tokiai padėčiai , partijai reikėjo nedelsiant išspręs ti bent du ypač svarbius uždavinius : pirma, paruošti reikiamą skaičių partinių darbuotojų kadrų, susipažinusių su marksizmo leninizmo teorija ir mokančių dirbti nelegalų darbą; antra, su stiprinti vadovaujantį LKP organą ir pagerinti vadovavimą par tiniam darbui pačioje Lietuvoje. Pagrindinis partinių darbuotojų kadrų šaltinis buvo kovo janti darbininkų klasė, kaimo proletariatas. Svarbiausia šių kad rų mokykla, grūdinusi juos ir teikusi nelegalaus darbo patyrimą, buvo aktyvios revoliucinės kovos arena . Toji kova reikalavo ne maža aukų, bet ji iškeldavo vis naujų drąsių ir aktyvių kovoto jų, pasiryžusių stoti revoliucinės darbo žmonių kovos priešakyje. Liaudies masės nuolat papildydavo nelegalias partines organiza cijas atsidavusiais kovotojais, kurie pakeisdavo išplėštus iš ri kiuotės draugus, padėjo partijai įveikti vidaus gyvenimo sunku mus, žlugdė visas buržuazinės valdžios pastangas likviduoti Ko munistų partiją. Jos negalima buvo sunaikinti, kaip negalima buvo sunaikinti pačios darbininkų klasės. Suprantama, kad naujai iškilę partiniai darbuotojai nebuvo ir negalėjo būti per trumpą laiką pakankamai paruošti teoriškai , nepakankamai pažino visuomenės raidos ir klasių kovos dėsnius. Tad ypač svarbią reikšmę ruošiant bei stiprinant vadovaujančius partijos kadrus turėjo Centrinė lietuvių tarybinė-partinė mo kykla ir Vakarų tautinių mažumų komunistinis universitetas Maskvoje . V. Kapsuko iniciatyva lietuvių tarybinę- partinę mokyklą bu vo nutarta įsteigti Maskvoje dar 1920 m. pabaigoje . 1921 m. sausio mėn. prie šios besisteigiančios mokyklos pradėjo veikti trumpi parengiamieji kursai , kuriems , vadovavo buvęs Lietuvos Tarybinės vyriausybės narys A. Jakševičius . Kursų klausytojai daugiausia buvo aktyvūs Lietuvos revoliucinio judėjimo dalyviai emigrantai . Kvalifikuotų partinių kadrų ruošimas tada buvo aktualus ne tik Lietuvos komunistams, bet ir kitoms komunistų partijoms, ku rios veikė nelegaliai ir todėl neturėjo galimybių savo šalyse or ganizuoti tokių kadrų rengimą. Joms padėjo Rusijos Komunistų partijos (bolševikų) Centro Komitetas. 1921 m. lapkričio 28 d . V. Leninas pasirašė RSFTR vyriau sybės dekretą dėl Vakarų tautinių mažumų komunistinio univer siteto organizavimo Maskvoje. Šiame universitete buvo ir lietu vių sektorius, suorganizuotas Centrinės lietuvių tarybinės- parti nės mokyklos pagrindu . Sektoriui iki 1923 m. lapkričio mėn . vadovavo R. Rasikas , vėliau iki 1925 m.-V. Kapsukas ir kt. Lietuvių sektoriaus dėstytojai buvo V. Kapsukas , Z. Angarietis, K. Giedrys, R. Rasikas, P. Eidukevičius, A. Daukša, A. Drabavi 55

no gatvėse 85. Atsišaukimai įtikinamai parodė darbo žmonėms , kad Komunistų partija gyvuoja , veikia toliau ir vadovauja darbi ninkų kovai . Naujųjų 1922 m . išvakarėse Kaune įvyko partijos rajonų darbuotojų pasitarimas . Jame dalyvavo 12 atstovų 86. K. Požela pasitarimo dalyviams plačiai papasakojo apie LKP III suvažiavi mo atliktą darbą, aiškino suvažiavimo nutarimus dėl kovos su partijos krize , ragino partines organizacijas nuolat domėtis dar bininkų ir valstiečių reikalais, vadovauti jų kovai prieš išnaudo tojus, prieš buržuazijos viešpatavimą 87. Grįžę į vietas , pasitarimo dalyviai , partijos rajonų organizatoriai taip pat populiarino su važiavimo nutarimus 88 1922 m. vasario mėn. iš Maskvos į Kauną sugrįžo LKP CK ir jo Sekretoriato narys J. Greifenbergeris, kuris tuo metu dirbo ir LKJS Centro Biuro sekretoriumi . K. Požela su juo aplankė daugelį vietinių partinių organizacijų. Jie ne tik aiškino komu nistų posėdžiuose LKP III suvažiavimo nutarimus, bet ir stengėsi praktiškai padėti vietinėms partinėms organizacijoms pertvar kyti savo darbą suvažiavimo nutarimų dvasia. Dauguma partijos narių visiškai pritarė III suvažiavimo nu tarimams. Nuodugnus ir visapusiškas jų svarstymas partinėse or ganizacijose turėjo nemažą reikšmę idėjiškai stiprinant partiją, dar labiau telkiant pagrindinį jos branduolį apie marksizmo- le ninizmo vėliavą. Tačiau partinių organizacijų supažindinimas su suvažiavimo nutarimais tebuvo pirmas žingsnis, kovojant už jų įvykdymą. Prieš akis buvo didelis visos partijos organizacinis darbas , kurį reikėjo dirbti nuolatinio buržuazijos teroro sąlygomis. 1922 m. buržuazinė valdžia keliskart surengė masines revo liucionierių gaudynes . Komunistų ir komjaunuolių buvo suimta Kaune, Šiauliuose, Utenoje, Panevėžyje, Raseiniuose ir kitur. Suėmus daug aktyvesniųjų partijos veikėjų, stokojant prity rusių darbuotojų, susilpnėjo Centro Komiteto vadovavimas, pa blogėjo ryšiai tarp CK bei jo Sekretoriato ir vietinių partinių organizacijų. 1922 m. sausio mėn . Centro Komitetas turėjo kelis plenari nius posėdžius , o vėliau dėl savo narių išsisklaidymo net trijose šalyse (Lietuvoje, Tarybų Rusijoje ir Lenkijoje) jo veikla pasun kėjo, LKP CK Sekretoriatas, kuris betarpiškai vadovavo visam partiniam darbui Lietuvoje, neturėdamas pogrindinės spaustuvės, nepajėgė operatyviai informuoti apie kylančius partijai klausi mus ir kartu palaikyti glaudžius ryšius su vietinėmis partinėmis

85

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. I, p. 312-317 ; Požela K. Raštai, 36. 86 p. Požela K. Raštai , p . 38 . 87 PA, f. 77, ap. 4, b. 10, 1. 1—5. 38 PA, f. 77, ap. 5, b. 9, 1. 18. 54

organizacijomis. Be to, suėmus Kauno rajono komiteto vadovy bę, Sekretoriatas turėjo betarpiškai vadovauti Kauno rajono par tinei organizacijai . Susidarius tokiai padėčiai , partijai reikėjo nedelsiant išspręs ti bent du ypač svarbius uždavinius : pirma, paruošti reikiamą skaičių partinių darbuotojų kadrų, susipažinusių su marksizmo leninizmo teorija ir mokančių dirbti nelegalų darbą ; antra, su stiprinti vadovaujantį LKP organą ir pagerinti vadovavimą par tiniam darbui pačioje Lietuvoje . Pagrindinis partinių darbuotojų kadrų šaltinis buvo kovo janti darbininkų klasė, kaimo proletariatas . Svarbiausia šių kad rų mokykla, grūdinusi juos ir teikusi nelegalaus darbo patyrimą, buvo aktyvios revoliucinės kovos arena . Toji kova reikalavo ne maža aukų, bet ji iškeldavo vis naujų drąsių ir aktyvių kovoto jų, pasiryžusių stoti revoliucinės darbo žmonių kovos priešakyje . Liaudies masės nuolat papildydavo nelegalias partines organiza cijas atsidavusiais kovotojais , kurie pakeisdavo išplėštus iš ri kiuotės draugus, padėjo partijai įveikti vidaus gyvenimo sunku mus, žlugdė visas buržuazinės valdžios pastangas likviduoti Ko munistų partiją. Jos negalima buvo sunaikinti , kaip negalima buvo sunaikinti pačios darbininkų klasės. Suprantama, kad naujai iškilę partiniai darbuotojai nebuvo ir negalėjo būti per trumpą laiką pakankamai paruošti teoriškai , nepakankamai pažino visuomenės raidos ir klasių kovos dėsnius. Tad ypač svarbią reikšmę ruošiant bei stiprinant vadovaujančius partijos kadrus turėjo Centrinė lietuvių tarybinė-partinė mo kykla ir Vakarų tautinių mažumų komunistinis universitetas Maskvoje . V. Kapsuko iniciatyva lietuvių tarybinę-partinę mokyklą bu vo nutarta įsteigti Maskvoje dar 1920 m. pabaigoje. 1921 m. sausio mėn. prie šios besisteigiančios mokyklos pradėjo veikti trumpi parengiamieji kursai , kuriems , vadovavo buvęs Lietuvos Tarybinės vyriausybės narys A. Jakševičius. Kursų klausytojai daugiausia buvo aktyvūs Lietuvos revoliucinio judėjimo dalyviai emigrantai . Kvalifikuotų partinių kadrų ruošimas tada buvo aktualus ne tik Lietuvos komunistams, bet ir kitoms komunistų partijoms, ku rios veikė nelegaliai ir todėl neturėjo galimybių savo šalyse or ganizuoti tokių kadrų rengimą. Joms padėjo Rusijos Komunistų partijos (bolševikų) Centro Komitetas . 1921 m. lapkričio 28 d . V. Leninas pasirašė RSFTR vyriau sybės dekretą dėl Vakarų tautinių mažumų komunistinio univer siteto organizavimo Maskvoje . Šiame universitete buvo ir lietu vių sektorius, suorganizuotas Centrinės lietuvių tarybinės -parti nės mokyklos pagrindu . Sektoriui iki 1923 m . lapkričio mėn. vadovavo R. Rasikas , vėliau iki 1925 m.-V. Kapsukas ir kt. Lietuvių sektoriaus dėstytojai buvo V. Kapsukas, Z. Angarietis , K. Giedrys, R. Rasikas , P. Eidukevičius , A. Daukša , A. Drabavi 55

čiūtė , B. Pranskus , K. Matulaitytė , P. Fedaravičius, J. Kunigė lis ir kt.89 Dalis Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto lie tuvių sektoriaus klausytojų, išėjusių mokymo kursą, grįžo į Lie tuvą nelegaliam partiniam darbui . Kiti išvažiavo dirbti į lietuvių gyvenamus rajonus Tarybų Baltarusijoje , Saratovo srityje, Sibi re, taip pat Leningrade ir kitur.

LKP Centro Komiteto reorganizavimas

LKP III suvažiavime išrinktas partijos Cent ro Komitetas negalėjo normaliai veikti . Ka

raliaučiuje suimtus suvažiavimo dalyvius išsiuntus į Tarybų Rusiją, dalis CK narių nebegalėjo grįžti į Lie tuvą. Į buržuazinės Lenkijos valdomą Vilnių pasiųstieji B. Ma tusevičius ir L. Rutenbergas dirbo LKP Vilniaus apygardos komi tete, leido pogrindinę partinę spaudą. Maskvoje įsikūrė Z. An garietis, V. Kapsukas ir kandidatas į LKP CK narius R. Rasikas, kuris tuo metu buvo Vakarų tautinių mažumų komunistinio uni versiteto lietuvių sektoriaus vedėjas . Kaune dirbo K. Požela ir J. Greifenbergeris. Išrinktas į LKP CK narius P. Norkūnas gy veno periferijoje , retai kada galėjo atvykti į Kauną, pamažu traukėsi iš aktyvios politinės veiklos ir 1923 m. pasitraukė iš par tijos . Grįžęs į Kauną kandidatas į LKP CK narius Z. Valaitis dir bo ,,Šviesos" knygų leidimo bendrovėje, buvo nedrausmingas. Sąžiningai partinį darbą dirbo kandidatas į LKP CK narius gele žinkelininkas J. Kubickis , kooptuotas į LKP CK Sekretoriato na rius. Tačiau policija jį nuolat persekiojo, ir jis negalėjo visu pa jėgumu dirbti . Sušaukti LKP CK plenumą taip pat buvo sudėtinga. Buvo aišku , kad, nepertvarkius ir nesustiprinus partijos vadovaujan čiojo organo, neįmanoma galutinai įveikti partijos vidaus gyve nimo sunkumų. LKP CK nariai ilgą laiką neturėjo vieningos nuomonės, kaip pertvarkyti vadovavimą partijai . Pagaliau buvo nutarta 1922 m. pabaigoje sušaukti partinę konferenciją opiems partijos klausi mams išspręsti . Konferenciją buvo numatyta pradėti Maskvoje tuojau po Kominterno IV kongreso . Tačiau konferencija tada neįvyko, nes kai kurie delegatai buvo suimti ir negalėjo į ją at vykti . Į Maskvą tada neatvyko ir LKP CK sekretorius K. Pože la , kurį pakeliui Vilniaus krašte Lenkijos policija suėmė ir tris mėnesius kalino Švenčionyse 90. Atvykti pavyko dviem CK na riams: J. Greifenbergeriui iš Kauno ir L. Rutenbergui iš Vilniaus. Po ilgos pertraukos susirinkę draugėn , LKP CK nariai su rengė keletą pasitarimų bei plenarinių Centro Komiteto posė džių, kuriuose buvo nuodugniai ir visapusiškai apsvarstytas par

89 90

Fedaravičius P. , Daukša A. Nr. 5, p . 58-61 . Požela K. Raštai, p . 29, 43 .

Partinių kadrų kalvė.— ,,Komunistas ",

56

1961 ,

tijos darbas, pripažinta , kad dėl CK narių išsisklaidymo susidarė nenormali padėtis. 1923 m. sausio 1 d. Centro Komiteto posėdyje, dalyvaujant V. Kapsukui, Z. Angariečiui, J. Greifenbergeriui ir L. Rutenber gui, buvo nutarta reorganizuoti vadovaujantį partijos organą. Buvo sudaryti LKP CK Politinis biuras ir Organizacinis biuras . Visam CK darbui vadovavo Politinis biuras , kurį sudarė V. Kap sukas, Z. Angarietis ir Kominterno Vykdomojo Komiteto atsto vas V. Knorinas . Politinis biuras laikinai liko Tarybų Sąjungoje , ir jam buvo pavestos LKP Užsienio biuro funkcijos . Organi zacinis biuras vadovavo organizaciniam CK darbui pačioje Lie tuvoje ir sprendė visus neatidėliotinus politinius ir kitus klausi mus. Kitais svarbiais klausimais Organizacinis biuras tepareikš davo savo nuomonę Politiniam biurui . Pastarasis turėjo teisę pakeisti Organizacinio biuro nutarimus arba priimti naujus . Politi nio biuro nutarimus tegalėjo pakeisti LKP CK plenumas, partijos suvažiavimas , Kominterno Vykdomasis Komitetas . Organizacinis biuras susidėjo iš trijų CK narių. Be to, į jo darbą būdavo įtraukiami vietinių partinių organizacijų atstovai. Jie Organizacinio biuro posėdžiuose turėjo patariamojo balso teisę. Iš pradžių Organizaciniam biurui vadovavo J. Greifenber geris, o 1923 m. vasario 3 d . jo sekretoriumi buvo paskirtas K. Požela . LKP CK 1923 m. sausio plenumas įpareigojo Politinį ir Or ganizacinį biurus sutvarkyti partijos darbą taip, kad artimiausiu laiku būtų galima perkelti į Lietuvą visus vadovaujančius orga nus, atkuriant Tarybų Sąjungoje LKP Užsienio biurą. Minėtasis CK plenumas įpareigojo Organizacinį biurą imtis skubių priemonių pogrindinės spaustuvės darbui atkurti ir nele galių laikraščių — agitacinių CK organų „ Tiesa " ir „ Kareivių leidimui atnaujinti. Vadovaujančiu CK spaudos organu tiesa" buvo patvirtintas ,,Komunistas " , kurį leido Politinis biuras . Jo vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas Z. Angarietis. Į redak cinę kolegiją įėjo ir V. Kapsukas 9¹ . Kominterno Vykdomojo Komiteto Prezidiumo Nelegalioji komisija 1923 m. kovo 20 d . pritarė minėtam LKP Centro Ko miteto reorganizavimui 92. Didelę reikšmę visam tarptautiniam komu Kominterno IV kongreso nistiniam judėjimui , taip pat tolesnei Lietu nutarimų reikšmė Lietuvos Komunistų vos Komunistų partijos veiklai turėjo Ko minterno IV kongresas, įvykęs 1922 m. partijai lapkričio 5- gruodžio 5 d. Maskvoje . Jame Lietuvos KP su sprendžiamojo balso teise atstovavo V. Kapsukas

91 -92

PA, f. 77, ap. 6, b. 2, 1. 1-3; PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP re zoliucijos", p. 248-250 . PA, f. 77, ap. 6, b. 18, 1. 2a. 57

ir Z. Angarietis, o su patariamojo balso teise — K. Matulaitis ir A. Raišys 93 Kongrese V. Leninas padarė pranešimą „ Rusijos revoliuci jos penkeri metai ir pasaulinės revoliucijos perspektyvos “. Visus komunistus labai įkvėpė V. Lenino pareiškimas apie socializmo pozicijų sustiprėjimą Tarybų Rusijoje , taip pat jo raginimas vi soms broliškoms komunistų partijoms kūrybiškai , o ne dog matiškai mokytis iš bolševikų partijos patyrimo kovoti su ka pitalizmu, už proletariato diktatūrą. V. Leninas nurodė , kad broliškos partijos turi pasistengti suprasti ,, revoliucinio darbo organizaciją, struktūrą, metodą ir turinį . Jei tai įvyks ,- kalbėjo V. Leninas,_ _ _ _ _ _ _ tada, esu įsitikinęs, pasaulinės revoliucijos perspek 11 94 tyvos bus ne tik geros , bet ir puikios. Numatydamas visoms Kominterno sekcijoms taktiką arti miausiems metams, IV kongresas nurodė , kad svarbiausias ko munistų partijų uždavinys yra , plačiai naudojant bendro fronto taktiką, kovoti prieš reakciją ir fašizmą, patraukti į savo pusę darbininkų klasės daugumą. Kongresas pažymėjo , jog komunistų partijos turi nuolat kovoti už kasdieninius darbininkų klasės ir darbo valstiečių interesus, pabrėžė komunistų uždavinius profsą jungose, taip pat sprendžiant agrarinį klausimą 95. Kominterno IV kongreso nutarimai mobilizavo ir Lietuvos komunistus ryžtingiau vadovauti darbininkų ir valstiečių kovai prieš stiprėjantį kapitalo puolimą, įkvėpė jiems didesnį pasiti kėjimą savo jėgomis, padėjo įveikti sektantines nuotaikas , ku rioms vis dar pasiduodavo kai kurie LKP veikėjai . Kongreso nutarimai padėjo galutinai ištaisyti anksčiau LKP padarytas klai das agrariniu klausimu. Pertvarkius LKP Centro Komitetą, jo veikla suaktyvėjo , pa sidarė kryptingesnė. Pamažu ėmė gerėti visas partijos darbas , bendra jos padėtis . Teigiamą reikšmę turėjo tai , kad labiausiai prityrę Lietuvos Komunistų partijos veikėjai — V. Kapsukas ir Z. Angarietis ――――― dabar turėjo daugiau galimybių betarpiškai ir operatyviai spręsti gyvybinius partijos darbo klausimus , daryti didesnę įtaką visai jos veiklai .

LKP CK Politinis biuras, praktiškai pradėjęs darbą 1923 m. vasario mėn . , posėdžiaudavo reguliariai . Jo posėdžiuose dažnai dalyvau davo ir kai kurie Organizacinio biuro nariai . Vien tik per pirmąjį savo veiklos pusmetį Politinis biuras suren Reorganizuotų LKP vadovaujančių organų darbas

93

,,Komunistas ", 1923 m. balandis, Nr. 4, p. 110; Sarmaitis R. Lietuvos Komu nistų partijos delegatai Kominterno kongresuose.— „ LKP istorijos klausi mai “ , t . 6 , p . 196 ; Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija (toliau — MLTE) , t. 3. Vilnius, 1971 , p . 25. 94 Leninas V. I. Raštai, t. 33. Vilnius, 1955 , p. 391 . 95 Коммунистический Интернационал в документах , с. 300 , 314 , 328—329 . 58

gė apie 20 posėdžių, kuriuose buvo apsvarstyta ir išspręsta daug svarbių partijos darbo klausimų. Pirmasis LKP CK Organizacinio biuro posėdis įvyko 1923 m. vasario 25 d.⁹6 Organizacinio biuro sudėtis keitėsi . Iš pradžių jame dirbo trys nariai (J. Greifenbergeris, J. Kubickis ir F. Abra mavičius) ; balandžio mėn . kurį laiką - keturi (grįžus į Kauną LKP CK Organizacinio biuro sekretoriui K. Poželai ) . Kiek vėliau , nuo balandžio vidurio, ilgesnį laiką dirbo du Organizacinio biuro nariai . Jie rėmėsi partinių darbuotojų aktyvu 97. Svarbią reikšmę turėjo tai , kad reorganizuoto CK nariai ėmė glaudžiau bendradarbiauti, operatyviai sprendė principinius par tinio darbo klausimus. Darniai veikdamas, Centro Komitetas vyk dė vieningą ir nuoseklią politiką. Nuosekliai , žingsnis po žingsnio buvo šalinami atskiri darbo

trūkumai , aktyvinama partinių kuopelių veikla, gerinama kons piracija . Centro Komitetas dėjo daug pastangų, kad partinės or ganizacijos nuolat plėstų revoliucinį darbą plačiosiose liaudies masėse, nes nuo to daugiausia priklausė ir pačios partijos stip rėjimas. LKP CK stengėsi didinti partinių kuopelių iniciatyvą bei savaveiksmiškumą. Buvo pagerinta jų veiklos kontrolė, organi zuotas sistemingas vadovaujančių partinių darbuotojų lankyma sis jose. Kartu buvo vengiama smulkmeniškai globoti partines kuopeles. Buvo imtasi priemonių visiems partijos nariams įtraukti į ak tyvų partinį darbą . 1923 m. pavasarį LKP Kauno rajono komi tetas sudarė propagandistų ir agitatorių grupes. Propagandistų uždavinys buvo rengti partinėse ir komjaunimo kuopelėse užsi ėmimus marksizmo- leninizmo teorijos bei partijos istorijos klau simams nagrinėti. Agitatoriai , partinių kuopelių narių padeda mi , turėjo užmegzti ryšius su pramonės įmonių darbininkais, aiškinti jiems einamuosius politikos klausimus. Nuo šio darbo buvo atleidžiami tik tie kuopelių nariai , kurie vykdė kitus slap tus partijos įpareigojimus. Panašiai agitacinis darbas buvo dir bamas ir kituose rajonuose 98. Komunistinės literatūros leidimas

daug dėmesio skyrė komu laiką Partija visą spaudai , kuri yra galingas propa nistinei

gandos, agitacijos ir organizavimo įrankis , nepakeičiama priemonė kuo plačiausioms masėms paveikti "99 Nacionalinė Lietuvos gyventojų sudėtis buvo įvairi, todėl ―― laikraščiai , žurnalai , įvairios brošiūros , komunistinė spauda PA, f. 77, ap. 6, b. 6, 1. 1 . LKP CK Organizacinio biuro posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap. 6, b. 6, 1. 23. LKP CK Organizacinio biuro narys J. Kubickis 1923 m. pavasarį bu vo suimtas ir ištremtas iš Lietuvos. J. Greifenbergeris netrukus buvo pa siųstas dirbti partinio darbo į Klaipėdą. 98 PA, f. 77, ap. 6, b. 12, l. 63. 99 TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK plenumų rezoliucijose ir nutarimuose, d. I ( 1898-1924) , p. 440 . 96 97

59

laikraštinio bei žurnalinio pobūdžio vienkartiniai leidiniai — čia buvo leidžiami ir platinami lietuvių, rusų, lenkų ir žydų kalbo mis. Ypač daug pasirodydavo atsišaukimų bei lapelių. Komunistinė literatūra , skirta Lietuvos darbo žmonėms , dau giausia buvo spausdinama pačioje Lietuvoje , dalis - užsienyje (Tarybų Rusijoje, Vokietijoje, Anglijoje) . Visa užsienyje leista literatūra buvo gabenama į Lietuvą ir nelegaliai platinama. Pa čioje Lietuvoje buvo leidžiama nelegali ir kartais profsąjungų vardu legali spauda . Trečiojo dešimtmečio pradžioje LKP CK leido keletą perio dinių leidinių: Smolenske mėnesinį žurnalą „,,Komunistas " , Kau ne laikraštį ,,Tiesa ", kariams skirtą laikraštį „ Kareivių tiesa “, laikraščius lenkų kalba ,, Czerwony sztandar" (,,Raudonoji vė liava “) , „ Nasza prawda “ („ Mūsų tiesa “) ir laikraštį žydų kalba ,,Unzer emes" (,,Mūsų tiesa ") . Savo spaudos organus leido didžiausių partijos rajonų komi tetai . LKP Vilniaus apygardos komitetas leido laikraščius lenkų kalba ,, Do walki “ („ Į kovą“) , „ Pochodnia " ir rusų kalba „ Krasno je znamia " (,,Raudonoji vėliava " ) . LKP Kauno rajono komitetas leido laikraštį rusų kalba „ Borba " (,,Kova ") . Lietuvos komunistai ir darbo žmonės plačiai žinojo V. Kap suko redaguojamą mėnesinį teorinį žurnalą „ Komunaras “ , leidžia mą Maskvoje. Nemaža periodinių leidinių buvo skirta darbo jaunimui. LKJS Centro Biuras turėjo savo laikraštį „ Jaunasis komunistas " . Jis buvo leidžiamas taip pat žydų kalba (,,Der junger komunist ") . LKJS CB ir Kauno komitetas bendromis jėgomis leido laikraštį rusų kalba ,,Junyj kommunist " (,,Jaunasis komunistas ") . Kaip laikraščio „ Borba " priedas ėjo LKJS Kauno komiteto laikraštis rusų kalba „ Krasnaja molodiož “ (,,Raudonasis jaunimas “ ) , LKJS Vilniaus apygardos komitetas taip pat leido laikraštį rusų kalba ,,Krasnaja molodiož" . Partijos ir komjaunimo komitetai tuo metu išleido keletą svarbių vienkartinių leidinių. Dalis jų buvo iš spausdinta hektografu . Informaciniai partijos leidiniai buvo ,,Lietuvos Komunistų partijos Užsienio biuro biuletenis " (rusų kalba ) , leidžiamas nuo 1920 m . lapkričio iki 1921 m. kovo mėn. , ir ,, LKP CK biuletenis", pradėtas leisti 1923 m. gruodžio mėn . Didelį vaidmenį vaidino legali periodinė darbininkų spauda . Jos leidimu taip pat rūpinosi Lietuvos Komunistų partija . Perio dinė darbininkų spauda daugiausia ėjo Kaune profsąjungų var du. Tai ,,Mūsų žodis " - savaitinis darbininkų laikraštis , ėjęs 1920 m. spalio—lapkričio mėn . (oficialus redaktorius P. Šaparas , faktinis - K. Požela) ; ,, Darbininkų žodis " - dvisavaitinis darbi ninkų laikraštis, ėjęs 1920 m. lapkričio 1921 m. sausio mėn. (oficialus redaktorius A. Buitvydas, faktinis - K. Požela) ; šis laikraštis pavadinimu „ Arbeter vort " 1920 m. ėjo ir žydų kalba ; savaitraštis "I Vilnis " , ėjęs 1921 m. kovo mėn. (faktinis redakto 60

rius K. Požela) ; savaitraštis „ Žarija " , ėjęs 1922 m. gegužės- bir želio mėn. (redaktorius-leidėjas L. Adomauskas) ; dvisavaitinis laikraštis ,, Darbininkų atstovas ", ėjęs Šiauliuose nuo 1921 m. lapkričio iki 1922 m. balandžio mėn . (oficiali redaktorė B. Ei dukevičienė) ; mėnesinis žurnalas „ Naujoji gadynė " , ėjęs nuo 1922 m. gruodžio iki 1923 m. vasario mėn . (redaktorius- leidėjas P. Vilūnas) ir kt. Buržuazinė Lietuvos vyriausybė nuolat persekiojo legalią darbininkų spaudą . Vien tik 1920-1922 m. buržuazinė valdžia uždarė 15 legalių darbininkų laikraščių. Ilgainiui jų leidimas bu vo visiškai uždraustas . Tokiomis sąlygomis svarbiausią vaidmenį turėjo vaidinti ir vaidino nelegali komunistinė spauda . Ją leidžiant labai svarbią reikšmę įgijo nelegali partijos spaustuvė, įkurta LKP Centro Biu ro 1920 m. rugsėjo 28 d . nutarimu Kaune . Joje buvo spausdina mi laikraščiai „ Tiesa “ , „ Kareivių tiesa “ , „ Jaunasis komunistas" , ,,Borba “, „ Czerwony sztandar ", partijos CK atsišaukimai ir bro šiūros . Šią spaustuvę įrengti daug padėjo senas spaustuvininkas A. Buitvydas . Pačioje spaustuvėje ypač pasiaukojamai dirbo ko munistė N. Melnalksnaitė. Spaustuvei vadovavo K. Požela . 1922 m. kovo mėn . žvalgybai pavyko susekti šią slaptą LKP CK spaustuvę . Suimti spaustuvės darbuotojai buvo žiauriai kan kinami . Nuo sumušimo birželio mėn. Kauno kalėjime mirė buto , kur buvo paslėpta spaustuvės mašina , šeimininkas J. Gegeckas . Gelbėdama suimtuosius spaustuvės darbuotojus , N. Melnalksnai tė visą kaltę prisiėmė sau. Kariuomenės teismas 1923 m. kovo 2 d. nuteisė ją kalėti iki gyvos galvos 100. Komunistų partija kuriam laikui liko be savo pogrindinės spaudos. Buvo platinamas tik LKP Užsienio biuro organas „ Ko munistas", tačiau jis negalėjo patenkinti visų partinio darbo reik mių. Pasiųstą į Vokietiją organizuoti partinės spaudos leidimo B. Pranskų vokiečių policija suėmė ir ištrėmė į Lietuvą. Mėgi nimas leisti partinę spaudą Anglijoje , padedant Škotijoje ėjusio ,,Rankpelnio " laikraščio redakcijai , taip pat buvo nesėkmingas . LKP CK pastangomis 1923 m. buvo suorganizuota nauja ne legali spaustuvė, pavadinta ,, Spartako “ vardu 101. Keletą metų ji sėkmingai veikė, prižiūrima M. Sendzikienės, paskui E. Šimai tės 102 Be periodinės spaudos, Lietuvos Komunistų partija spausdi no ir platino daug kitos literatūros . Buvo leidžiami išversti į lie tuvių kalbą marksizmo-leninizmo klasikų veikalai , Kominterno kongresų ir jo Vykdomojo Komiteto nutarimai , RKP(b ) ir LKP suvažiavimų nutarimai bei medžiaga , RKP (b) ir LKP veikėjų raš tai , jų kalbos aktualiais klausimais . Iš viso 1920-1923 m. buvo 100 101 102

PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460, 1. 109. MLTE, t. 3, p. 263 ; t. 2 , p . 553. ,,LKP istorijos klausimai ", t . 10. Vilnius, 1971 , p. 189-190 .

61

išleisti 207 pavadinimų leidiniai . Jie daugiausia buvo spausdina mi Smolenske ir leidžiami LKP CK leidyklos ,,Komunisto kny gynėlio “ serijoje . Nemaža šios literatūros (46 pavadinimai ) buvo išspausdinta pačioje Lietuvoje 103.

a

Didelį knygų leidimo ir jų platinimo darbą atliko K. Poželos iniciatyva 1920 m. pabaigoje Kaune įsteigta legali LKP CK lei dykla, oficialiai vadinta ,, Šviesos " kooperacine bendrove . Oficia lus bendrovės pirmininkas buvo S. Matulaitis. Leidyklos redak cijos kolegijos nariai nuo 1922 m. pradžios buvo Z. Angarietis, K. Požela ir Z. Valaitis . Leidyklos veikloje taip pat aktyviai da lyvavo B. Leonas-Pušinis, T. Stonis, P. Vilūnas, L. Adomauskas ir kt. Per trumpą savo gyvavimo laiką ,, Šviesos “ bendrovė išlei do 22 originalias ir verstines marksistines- politines, mokslines ir grožines knygas, tarp jų K. Markso ,, Samdomasis darbas ir kapi talas ", V. Kapsuko „ Bruožai iš politinės ekonomijos “ , J. Janonio ,,Raštai ",,,Darbininkų kalendorius 1923 metams" ir kt . Bendras visų išleistų knygų tiražas- 198 tūkst. egz . Bendrovė turėjo ―――― Kaune savo centrinį knygyną, o kai kuriose apskrityse knygų platinimo punktus. Išleistas knygas ji taip pat siuntė į užsienį į JAV, Angliją, Tarybų Rusiją, Latviją, kur veikė pažangios lie tuvių emigrantų organizacijos . Be knygų, bendrovė 1921 m. išlei do 8 tūkst. egz. tiražu J. Janonio atviruką (poeto 5-osioms mir ties metinėms) , 1923 m.— 5 tūkst. egz . tiražu atviruką su K. Mark so ir F. Engelso portretais . Šviesos " leidiniai buvo populiarūs darbo žmonių masėse . Tai kėlė nerimą buržuazinei vyriausybei, ir ji 1923 m. kovo mėn. bendrovę uždarė 104. LKP CK, stengdamasis pagerinti komunistinės spaudos leidi mą, rūpinosi, kad toji spauda pasiektų kuo plačiausius skaityto jų sluoksnius . Pirmiausia buvo siekiama, kad visi partijos nariai patys reguliariai skaitytų partijos spaudos organus , ypač ,, Ko munistą“. Iš vadovaujančių partijos darbuotojų buvo reikalauja ma, kad jie , lankydami partines kuopeles, svarstytų su komunis tais svarbesnius straipsnius, partijos nutarimus ir tuo būdu pra tintų juos daugiau domėtis komunistine spauda , padėtų jiems lavintis marksizmo -leninizmo idėjų dvasia . LKP CK Politinis biu ras 1923 m. rugsėjo 28 d . nutarimu rekomendavo į partinės lite ratūros platinimo darbą įtraukti daugumą partijos narių 105 . Efektyviai naudodama partinę spaudą, LKP stengėsi ne tik pakelti idėjinį - politinį komunistų lygį , bet taip pat sustiprinti bei išplėsti ryšius su masėmis. 103

104 105

Mertinienė E. Komunistinės literatūros leidimas lietuvių kalba 1917-1940 metais. ,,LKP istorijos klausimai ", t. 4. Vilnius, 1964, p. 206-213 . Duo menys autorės patikslinti. MLTE, t. 3, p. 446 ; Mertinienė E. Lietuvos KP CK leidykla „ Šviesa “ ( 1920— 1923) . ,,Bibliotekų darbas ", 1973, Nr. 1 , p. 17-20 ; Beresnevičius P. Knygų leidimo bendrovė ,, Šviesa " .- ,,Kultūros barai ", 1973, Nr. 2, p. 66—67. PA, f. 77, ap . 6, b. 5, 1. 88. 62

Reorganizuotasis Centro Komitetas ėmėsi energingų priemonių reakcijos sugriautoms partinėms organizacijoms kariuomenėje atkurti . 1921-1922 m. partijos krizė neigiamai atsiliepė komunistų veiklai kariuomenės dalyse. Daugelis partinių organizacijų kariuomenėje nukentėjo nuo reakcijos, susilpnėjo komunistų kareivių ryšiai su partijos komitetais. Atnaujindama ryšius su revoliuciniais kareiviais ir atkurda ma partines organizacijas kariuomenėje, LKP stengėsi kuo pla čiau pasinaudoti galimybėmis, susidariusiomis rinkiminės kam panijos metu ( 1923 m. balandžio- gegužės mėn ., ruošiantis II sei mo rinkimams). Svarbų vaidmenį šiame partijos darbe vaidino kareiviams skirtas laikraštis „ Kareivių tiesa " . 1920-1923 m. bu vo išleista 20 šio laikraščio numerių. K. Poželos redaguojama ,,Kareivių tiesa " skelbė daug pačių kareivių korespondencijų, demaskuojančių sunkią kareivių ekonominę ir beteisę politinę padėtį buržuazinėje kariuomenėje . Laikraštyje buvo rašoma apie tai, kaip intendantai grobsto kareiviams skirtą maistą, apie re voliucinių kareivių persekiojimus , apie Rusijos armijos kareivių dalyvavimą Spalio revoliucijoje ir Lietuvos kareivių uždavinius

Darbas tarp kareivių

kovoje prieš buržuazijos viešpatavimą . Vadovaudamasis Kominterno Vykdomojo Komiteto nurody mais, LKP CK 1923 m. balandžio mėn. parengė specialią instruk ciją Darbas tarp kareivių" 106. Prie LKP CK buvo įsteigtas spe cialus darbo kariuomenėje skyrius. Jis susidėjo iš trijų žmonių: du atstovus skyrė partijos CK Organizacinis biuras, vieną LKJS Centro Biuras. Šiam skyriui betarpiškai vadovavo CK Or ganizacinis biuras . Tokie skyriai buvo steigiami ir prie partijos rajonų komitetų arba šiam darbui buvo skiriami atskiri darbuo tojai iš aktyvistų tarpo . Griežta drausmė ir konspiracija yra būtina sėkmingo nelegalaus partinio darbo sąlyga . suėmimo priežastys Kiekvieno komunisto buvo kruopščiai tiriamos, nes pasitaikyda vo, kad nepatvarūs partijos nariai , norėdami pasitraukti iš po grindžio darbo , aiškiai pažeisdavo konspiracijos taisykles . Pa kliuvę į kalėjimą, jie tikėdavosi pasinaudoti tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos vyriausybių 1920 m. liepos 12 d . sudarytu susi tarimu dėl pasikeitimo politiniais kaliniais ir dėl teisės optuoti tarybinę pilietybę 107. LKP, siekdama , kad komunistai dirbtų Lie tuvoje, griežtai kovojo prieš savavališką tarybinės pilietybės op tavimą. Partinių nurodymų dėl pilietybės optavimo pažeidėjai buvo laikomi pogrindžio darbo dezertyrais 108. Partijos dezerty Konspiracijos ir partinės drausmės stiprinimas

106 107 108

Ten pat, 1. 29-30. Документы внешней политики СССР, т. III. М. , 1959 , с . 39 ; РA, f. 77, ap. 4, b. 36, 1. 3 ; ap. 6, b. 29, 1. 2. ,,Komunistas ", 1922 m. rugpjūtis, Nr. 8, p. 162.

63

rais buvo laikomi ir tie jos nariai , kurie be LKP CK leidimo iš vykdavo iš Lietuvos į užsienį . LKP CK pakartotinai 1922 ir 1923 m. paskelbė partinėje spaudoje draudimą komunistams sa vavališkai išvykti iš Lietuvos ir įspėjo , kad nepaisantys šio nu 109. rodymo asmenys automatiškai išstoja iš partijos Partinės organizacijos nuosekliai valėsi nuo svetimų elemen tų. Vykstant revoliuciniam judėjimui Lietuvoje , buržuazinės val džios organai ėmėsi įvairių priemonių revoliucionieriams pa laužti , stengėsi juos papirkti ir paversti savo agentais darbininkų organizacijose. LKP CK mobilizavo partiją kovai prieš išdavi kus. ,,Partijoje nebus pašalinta krizė ,- rašė LKP CK Politinio biuro sekretorius Z. Angarietis 1923 m. gegužės 13 d. laiške Or ganizaciniam biurui,— kol vietinės organizacijos neapsivalys nuo išdavikų ir savanaudžių. " 110 Kai paaiškėjo , kad kai kurios parti nės organizacijos sudarinėja partijos narių ir jų slapyvardžių sąrašus, LKP CK nurodė vietinėms organizacijoms tokių archyvų nesudarinėti , kad įkliuvimo atveju žvalgyba negalėtų sudary ti bylų ir perduoti revoliucionierių teismui . 1923 m . gegužės 19 d. buvo priimtas LKP CK nutarimas šalinti iš partijos be tei sės iš naujo į ją stoti tokius jos narius, kurie, pakliuvę į žvalgy bos rankas , vienaip ar kitaip buvo išdavę savo draugus 112. Šios priemonės padėjo kelti revoliucinį komunistų budrumą, didinti visos partijos kovingumą, stiprinti jos gyvybingumą. Par tijoje sustiprėjo drausmė. Jos veikla darėsi vis lankstesnė .

Siekiant atkurti ir sustiprinti vadovaujančio partijos organo ryšius su vietinėmis parti nėmis organizacijomis , taip pat įvertinti pa dėtį partijoje po II seimo rinkiminės kampanijos, 1923 m. bir želio 17 d . Kaune buvo sušauktas LKP pasitarimas , kuriame da lyvavo du CK nariai , visų partijos rajonų komitetų ir LKJS CB atstovai . Pasitarimui vadovavo K. Požela . Pranešimai iš vietų parodė, kad partinės organizacijos per seimo rinkimus gerokai nukentėjo , tačiau kartu padidėjo darbi ninkų ir darbo valstiečių pritarimas bei simpatijos Komunistų partijai , drąsiai ir nuosekliai ginančiai jų reikalus . Didėjanti darbininkų ir darbo valstiečių aktyvi parama Komunistų partijai buvo neišsenkantis jos jėgos bei stiprumo šaltinis . Pasitarimas įpareigojo partines organizacijas kuo plačiausiai naudoti didė jantį politinį darbo žmonių aktyvumą tiek savo gretoms sustip rinti, tiek kovai prieš buržuazijos diktatūrą plėsti . Buvo ypač pa brėžta, kad reikia stiprinti partines kuopeles 113. LKP 1923 m. birželio pasitarimas

109

110 111

112 113

,,Komunistas ", 1923 m. spalis, Nr. 10, p. 270 ; 1923 m. gruodis, Nr. 12, p. 322. PA, f. 77, ap. 6, b. 12, 1. 58. Ten pat, b. 3, 1. 3. Ten pat , b. 5, 1. 42. Požela K. Raštai , p . 143-153, 431 .

64

Pasitarimas padėjo suaktyvinti partijos darbą. Netrukus bu vo vėl atkurti partijos rajonų ir parajonių komitetai , nukentėję nuo reakcijos, stiprėjo senos ir kūrėsi naujos partinės kuopelės , gerėjo idėjinis komunistų auklėjimo darbas . Lietuvos komunistų kovoje už partijos su LKP CK 1923 m. rugsėjo stiprinimą ir jos kovingumo pakėlimą svar plenumo nutarimai bią reikšmę turėjo LKP CK plenumas, įvykęs 1923 m. rugsėjo 11-14 d . Maskvoje . Jame dalyvavo šeši LKP CK nariai : V. Kapsukas , Z. Angarietis, V. Knorinas, F. Abrama vičius, J. Kubickis ir B. Matusevičius. Plenume taip pat buvo kandidatas į LKP CK narius R. Rasikas ir LKJS Centro Biuro atstovas , abu su patariamuoju balsu . Svarstant klausimą dėl dar bo tarp jaunimo, dalyvavo dar LKJS CB atstovė Eug . Tautkaitė. Be to , atskiruose plenumo posėdžiuose dalyvavo Lenkijos ir Lat vijos Komunistų partijų Centro Komitetų atstovai 114. Rugsėjo plenumas, svarstęs svarbius principinius partinio darbo klausimus, savo reikšme prilygsta partinei konferencijai . Jis reikšmingas ypač tuo , kad jo dalyviai naujoviškai , teoriniu požiūriu daug brandžiau svarstė ir sprendė aktualiausius partijos uždavinius ir apibendrino patyrimą, kurį LKP įgijo sunkioje ko voje per pirmąjį savo gyvavimo penkmetį. Labai svarbią reikš mę plenumo darbui turėjo Kominterno kongresų ir jo vadovau jančių organų nutarimai . Rugsėjo plenumas buvo svarbi gairė partijos gyvenime . Plenumo darbotvarkėje buvo šie klausimai : LKP CK Politi nio biuro ir Organizacinio biuro ataskaitos, einamasis momentas ir partijos uždaviniai, nacionalinis klausimas , valstiečių klausi mas, bendro fronto taktika, darbas tarp jaunimo, organizacinis klausimas ir kt. Apsvarstęs Politinio biuro ir Organizacinio biuro ataskaitas , plenumas pripažino jų politinę liniją teisinga ir jai pritarė . Ple numas konstatavo , kad , reorganizavus Centro Komitetą, t . y. su darius Politinį biurą ir Organizacinį biurą, pagerėjo vadovavi mas partijai , sustiprėjo partinė drausmė , padidėjo vietinių orga nizacijų savaveiksmiškumas, partija labiau suartėjo su masėmis . Nuo rugsėjo plenumo svarstytų klausimų teisingo sprendimo daug priklausė partijos kova dėl įtakos masėse , stiprinant ryšius su jomis, mobilizuojant jas revoliucinei kovai , bolševizuojant pa čią partiją. Vienas svarbiausių buvo valstiečių klausimas . Lietuvos ko munistų bolševikinė pažiūra šiuo klausimu brendo palyginti il gai . Ne iš karto buvo atsisakyta klaidingos nuomonės, kad Ko munistų partija turinti remtis kaime tik proletarais ir pusiau proletarais, kad esą netikslinga išdalyti bežemiams ir mažaže

114

PA, f. 77, ap. 6, b. 1 , 1. 4, 101 .

4 1836

65

miams valstiečiams nacionalizuotus dvarus . LKP III suvažiavimas pažengė į priekį, ištaisydamas agrariniu klausimu padarytas klai das, tačiau dar neįstengė visiškai atsikratyti senųjų pažiūrų. LKP CK 1923 m. rugsėjo plenumas padarė šiuo klausimu ryžtingą posūkį. Jis aiškiai pabrėžė , kad socialistinės revoliucijos perga lei pasiekti būtina tvirta darbininkų klasės sąjunga su darbo valstiečiais . Lemiamą vaidmenį čia suvaidino gilesnis V. Lenino moky mo studijavimas, to mokymo kūrybinis pritaikymas Lietuvos są lygoms ir Kominterno nutarimai bei nurodymai . V. Leninas savo „ Tezių agrariniu klausimu pradiniuose met menyse ", skirtuose Kominterno II kongresui , remdamasis bolše vikų partijos patyrimu , išanalizavęs realią padėtį kapitalistinėse šalyse, argumentuotai išdėstė teiginį , kad proletariatas , kaip vie nintelė nuosekli revoliucinė klasė , laimės pergalę socialistinėje revoliucijoje, jeigu patrauks paskui save darbo valstiečių ma ses. „ Tikrai revoliucinė, tikrai socialistiškai veikianti klasė pro letariatas yra tik su sąlyga,- rašė V. Leninas,- kad jis veikia ir elgiasi kaip visų darbo žmonių ir išnaudojamųjų avangardas, kaip jų vadas kovoje už išnaudotojų nuvertimą, o tai neįvykdo ma, neįnešus klasinės kovos į kaimą, nesuvienijus kaimo darbo žmonių masių apie miesto proletariato komunistų partiją, pirmų jų neauklėjant pastarajam. "115 Darbo valstiečių masėms į proletariato pusę patraukti V. Le ninas rekomendavo kapitalistinių šalių komunistų partijoms pa skelbti, jog, laimėjus socialistinei revoliucijai , „ proletarinė val džia... garantuoja ir smulkiajai , ir vidutinei valstietijai , kad jų žemės sklypai ne tik bus jiems palikti , bet ir padidinti ", išdali jant dalį konfiskuotų stambiųjų žemvaldžių žemių 116. Kominterno II kongresas ( 1920.VII.19— VIII.7) , visiškai pri tardamas V. Lenino teiginiams ir jais vadovaudamasis , parengė pagrindinius programinius nuostatus dėl proletariato santykių su valstietija . Kominterno IV kongresas ( 1922.XI.5- XII.5 ) juos su konkretino . Jis nurodė , kad, sprendžiant žemės klausimą, revo liucijai laimėjus, „ šalyse ir srityse, kur stambios žemės ūkio įmonės vaidina palyginti nedidelį vaidmenį ir , atvirkščiai , yra daug smulkių žemės savininkų, siekiančių gauti žemės , stambių žemvaldžių žemės padalijimas bus sėkmingiausia priemonė vals tietijai revoliucijos pusėn patraukti “ 117. Kominterno Vykdomojo Komiteto trečiasis išplėstinis plenu mas, įvykęs 1923 m. birželio 12-23 d . , parengė konkrečias po litinės veiklos formas, kaip turi būti vykdomi II ir IV kongresų nutarimai agrariniu klausimu 118. 115 Leninas V. I. Raštai, t. 31 , p. 127. 116 117 Ten pat, p . 130, 133. 418 Коммунистический Интернационал в документах , с. 332. Ten pat, p. 370. 66

LKP CK rugsėjo plenumas priėmė plačias V. Kapsuko pa rengtas tezes, kuriose buvo apibūdinti Lietuvos agrariniai san tykiai, nušviesta sunki žemės ūkio darbininkų ir darbo valstie čių padėtis . Atsižvelgiant į Spalio revoliucijos metu įgytą paty rimą, tezėse jau aiškiai pabrėžiamas darbininkų ir valstiečių sąjungos būtinumas, nurodomas darbininkų ir valstiečių išsivada vimo kovos glaudus savitarpio ryšys . „ Visą kaimo proletarų, ma žažemių ir vidutinių valstiečių masę,- sakoma tezėse ,- ir Lietu voje gali išvaduoti iš dabartinės vergovės ir nepakenčiamų gy venimo sąlygų... tik proletarinė revoliucija, kuri išplėš valdžią iš buržuazijos , buožių ir spekuliantų rankų ir perduos ją į darbi ninkų ir vargingųjų valstiečių rankas . Tik tuomet galės būti iš spręstas pastarųjų naudai ir žemės klausimas. Bet tai gali būti pasiekta tik tuo atveju , jei bus sudaryta glaudi mažažemių vals tiečių sąjunga su Komunistų partijos vadovaujamais darbinin kais ir esant palankiam vidutinių valstiečių nusistatymui . " Kita vertus, darbininkų klasė , .. sakoma tezėse,- ,,gali išsivaduoti iš kapitalo, dvarininkų, spekuliantų ir buožių jungo tik patraukda ma į proletarinės revoliucijos pusę mažažemius valstiečius ir neutralizuodama vidutinius valstiečius " . Dėl to partijai buvo ke liamas uždavinys ,,išaiškinti mažažemiams ir vidutiniams vals tiečiams, kad jų interesai nesutampa su buožių interesais, .. kad jų interesai sutampa su darbininkų klasės interesais ... Reikia, kaip ir darbininkų tarpe , vadovauti bet kuriai kovai, kurią veda kaime darbo žmonių masės prieš viešpataujančias klases, ir ginti kasdieninius šių masių reikalus. " 119 Pabrėždamas reikalavimą konfiskuoti dvarininkų žemes, ple numas pasisakė už daugumos jų išdalijimą žemės ūkio darbinin kams ir mažažemiams valstiečiams. Tik nedaugelyje dvarų buvo numatyta organizuoti tarybinius ūkius 120. Rugsėjo plenumas plačiai apsvarstė nacionalinį klausimą ir priėmė Z. Angariečio parengtas tezes. Nacionalinis, kaip ir valstiečių, klausimas yra bendro ir svarbiausio marksizmo-leninizmo klausimo -- proletariato dikta tūros klausimo dalis . Teisingas jo išsprendimas užtikrina visų tautybių darbininkų ir kitų darbo žmonių susitelkimą, be kurio neįmanoma sėkmingai kovoti už socialistinės revoliucijos perga lę. Bijodama šio susitelkimo , buržuazija visuomet stengiasi ap temdyti darbininkų klasės ir darbo žmonių sąmonę nacionaliz mu , kursto nacionalinę nesantaiką, skiepija rasinę neapykantą. Taip elgėsi ir Lietuvos buržuazija . LKP, vadovaudama visų Lietuvoje gyvenusių tautybių dar bininkų ir darbo žmonių revoliucinei kovai , davė atkirtį nacio 119 ,,Komunistas ", 1924 m. sausis, Nr. 1 , p. 12 ; PA, f. 77, ap. 6, b. 1 , 1. 89, 90 ; 120 PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos ", p . 304-306. ,,Komunistas ", 1924 m. sausis, Nr. 1 , p. 13-14. 67

KOMP

·

nalistinėms buržuazijos užmačioms. Kartu ji aiškiai ir atvirai iš dėstė savo pažiūras nacionaliniu klausimu . Rugsėjo plenumas demaskavo nacionalistinę Lietuvos bur žuazijos politiką, atskleidė jos veidmainingumą ir klasinį turinį . Susikūrus buržuazinei Lietuvai , visos lietuvių buržuazinės parti jos stengėsi išpūsti savo tariamus nuopelnus lietuvių tautos ko vai už savo nacionalinį išsivadavimą. Plenume buvo parodyta, kad carizmo laikais visos jos lenkėsi carui, o vokiečių okupaci jos metais keliaklupsčiavo prieš Vokietijos kaizerį. Taip jos el gėsi dėl to , kad bijojo revoliucinių liaudies masių, bijojo netek ti savo klasinių privilegijų. Atėjusi į valdžią, Lietuvos buržuazija, vadovaudamasi siau rais klasiniais interesais , mėgino sudaryti sandėrį su buržuazine dvarininkine Lenkija,- faktiškai pajungti jai Lietuvą, vykdė šo vinistinę politiką ką tik prijungtame prie Lietuvos Klaipėdos krašte, taip pat Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atžvilgiu . Plenumas pasmerkė šią buržuazinės valdžios politiką. Jis para gino Lietuvos darbininkus , valstiečius ir kareivius ginti Lietuvos nepriklausomybę nuo Lietuvos ir Lenkijos buržuazijos užmačių ir siekti tvirtos sąjungos su Tarybų Sąjunga . Plenumas pakvie tė komunistus ir Komunistų partijai prijaučiančius ryžtingai ko voti prieš lietuvių, žydų, lenkų ir kitų tautybių gyventojų savi tarpio nesantaikos kurstymą, išplėsti agitaciją už bendrą visų tautybių darbininkų ir kitų darbo žmonių kovą prieš išnaudoto jus. Plenumas pabrėžė , kad nacionalinį klausimą visiškai išspręsti bus galima tik iškovojus proletariato diktatūrą . Rugsėjo plenumas visiškai pritarė lenininiam politinio naci jų apsisprendimo teisės principui . " Teiginys apie tautų teisę į apsisprendimą iki pat atsiskyrimo yra teisingas " ,- nurodoma tezėse 121. Numatydamas partijos politiką lietuvių tautos valsty bingumo klausimu , plenumas pareiškė , kad, laimėjus socialisti nei revoliucijai , Lietuva turės būti paskelbta visiškai savaran kiška tarybine respublika . „ Tačiau ,— pabrėžė plenumas, — turė dama galvoje politinius, ekonominius ir gynybinius sumetimus, Lietuvos KP bus už savanorišką Lietuvos sąjungą su kitomis tarybinėmis respublikomis. " 122 Plenumas kritiškai įvertino Tarybų valdžios politiką kalbų klausimu Lietuvoje 1919 m . , pažymėdamas , kad tada šiam klau simui nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys, oficialiose įstaigose nebuvo pakankamai užtikrintas vietinių kalbų vartojimas . Plenu mas pareiškė, kad , laimėjus socialistinei revoliucijai , LKP ,,ne turi ignoruoti klausimo dėl kalbos tarybinėse įstaigose " 123. Bu 121

122

123

,,Komunistas ", 1923 m . lapkritis, Nr . 11 , p . 292 ; ,,Lietuvos KP rezoliucijos ", p. 295. PA, f. 77, ap. 6 , b. 1 , l . 42; ,,Komunistas ", 1923 m. PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos ", ,,Komunistas ", 1923 m. lapkritis, Nr. 11 , p. 292 ; ,,Lietuvos KP rezoliucijos " , p. 296. 68

PII , Dokumentų rinkinys lapkritis, Nr. 11 , p . 291 ; p . 294. PII, Dokumentų rinkinys

vo numatyta, jog mokyklose bus užtikrintas mokymas gimtąja kalba, bus panaikinti visi įstatymai bei potvarkiai , varžantys at skirų tautybių teises. Rugsėjo plenumas daug dėmesio skyrė bendro darbininkų fronto taktikai ir glaudžiai susijusiam su ja organizaciniam klau simui. Bendro darbininkų fronto taktika rėmėsi K. Markso ir F. Engelso idėjomis, buvo smulkiai V. Lenino ir Kominterno pa ruošta. Šios taktikos tikslas - pasiekti buržuazijos ir jos agentų suskaldytos darbininkų klasės vienybę, sutelkti įvairioms politi nėms, profesinėms ir kitoms organizacijoms priklausančius dar bininkus kovos už darbininkų klasės ir visų darbo žmonių so cialinį išsivadavimą pagrindu . Konstatavęs , jog kovoje prieš buržuazijos diktatūrą mažai tebuvo naudojama bendro darbininkų fronto taktika , plenumas nurodė, kad svarbiausia šio trūkumo priežastis buvo partinių or ganizacijų silpnumas, jų atitrūkimas nuo plačiųjų darbo žmonių masių. Teisingai taikyti bendro darbininkų fronto taktiką trukdė netinkamas partinių kuopelių organizavimas. Iki tol jos daugiau sia būdavo steigiamos pagal profesinį požymį : atskiroms kuope lėms bei organizacijoms priklausydavo , pavyzdžiui, metalistai , odininkai , spaustuvininkai , tabakininkai, dirbantys įmonėse bei įvairiose dirbtuvėse , esančiose tam tikroje teritorijoje . Atskirose įmonėse partinių kuopelių buvo nedaug, dėl to partijai sunkiau buvo plėsti savo įtaką pramonės darbininkams, organizuoti ir telkti juos revoliucinei kovai, taip pat gausiau papildyti savo gretas, priimant į jas aktyviausius bei pažangiausius darbininkus. Rugsėjo plenumas aiškiai pagrindė uždavinį kurti partines kuopeles įmonėse , sustiprinant tuo partijos įtaką pramonės dar bininkams. LKP stengėsi pasinaudoti tuo patyrimu , kurį sukaupė V. Le nino vadovaujama bolševikų partija, kovodama už savo gretų stiprinimą Stolypino reakcijos metais . ,,Sustiprinti nelegalią par tinę organizaciją, rašė V. Leninas 1909 m. pradžioje, — sukurti partines kuopeles visose darbo srityse , sukurti visų pirma „, gry nai partinius , kad ir negausius , darbininkų komitetus kiekvie noje pramonės įmonėje " , sukoncentruoti vadovaujančiąsias funk cijas socialdemokratinio judėjimo vadovų, kilusių iš pačių dar bininkų, rankose,- toks yra dienos uždavinys . " 124 Kovodama už savo gretų sustiprinimą bei bolševizavimą, LKP stengėsi padidin ti ir sustiprinti darbininkišką partijos branduolį . Rugsėjo plenumas davė konkrečius nurodymus partinėms or ganizacijoms, kaip pagerinti vadovavimą komjaunimui , suteikti jam daugiau paramos. Buvo rekomenduota ir komjaunimo orga nizaciją pertvarkyti gamybiniu principu , nukreipti jos dėmesį į darbą stambiose įmonėse, kur buvo daugiausia darbininkų jau

124 Leninas V. I. Raštai , t. 15. Vilnius, 1952 , p. 322 . 69

nimo . Plenumas nutarė skirti LKP CK, rajonų ir parajonių ko mitetų atstovus į atitinkamus LKJS organus, kad jie galėtų teik ti komjaunimui nuolatinę paramą. Savo ruožtu komjaunimo or ganai skyrė savo atstovus į LKP CK, rajonų ir parajonių komi tetus , kuriuose jie turėjo patariamąjį balsą . V. Kapsuko pasiūlymu plenumas nutarė plačiai organizuoti LKP įkūrimo penktųjų metinių minėjimą 125. Šiam įvykiui pami nėti partinėje spaudoje buvo išspausdinti specialūs straipsniai, partinėse kuopelėse surengti posėdžiai , kur sąlygos leido — pri siminimų vakarai ir t. t . Bolševikiniai rugsėjo plenumo nutarimai , ypač valstiečių, na cionaliniu, taip pat organizaciniu klausimu, parodė , kad Lietu vos Komunistų partija idėjiniu ir organizaciniu atžvilgiu subren do , apsivalė nuo socialdemokratizmo liekanų, kad ji bolševiza vosi. Šie nutarimai apginklavo ją konkrečia tolesnės veiklos programa, sustiprino Lietuvos komunistų revoliucinį ryžtingumą. Plenumas konstatavo , jog krizė partijos gretose išgyventa . „,Pen ki pergyventieji LKP metai nenuėjo jai niekais, rašė po rug sėjo plenumo V. Kapsukas.- Ji jau išėjo iš kūdikybės dienų . "126 Šiai V. Kapsuko minčiai pritarė Z. Angarietis : „ Dabar,— rašė jis,―kada partija stipresnė idėjiškai , .. ji geriau sugeba eiti prie plačiųjų masių. Ji pradeda tapti tikru masių vadu, kaip kovoje už kasdieninius reikalavimus, taip ir už komunizmą . “ 127 Po rugsėjo plenumo partija, vykdydama LKP III suvažia vimo nutarimus, vis labiau telkė ir stiprino savo gretas . Stiprėjo jos ryšiai su fabrikų ir gamyklų darbininkais. Partijoje ėmė di dėti komunistų darbininkų lyginamasis svoris, vis labiau stiprėjo darbininkų įtaka . Per 1923 m. antrąjį pusmetį buvo įkurtos 25 naujos kuope lės (bendras partinių kuopelių skaičius padidėjo nuo 29 iki 54) ; naujų narių priimta 55; gamybinių partinių kuopelių lyginamasis svoris išaugo nuo 17 iki 19 proc .; komunistų darbininkų lygina 128 masis svoris partijoje padidėjo nuo 51 iki 58 proc . ' Kalbant apie pakitimus , įvykusius LKP sudėtyje per 1923 m. antrąją pusę, reikia turėti galvoje, jog partinių kuopelių ir par tijos narių skaičius padidėjo, nors tuo metu buvo masiškai su iminėjami pažangūs darbininkai , tarp jų ir komunistai . Iš viso • per minėtąjį pusmetį buvo suimta daugiau kaip 200 žmonių Idėjinis ir organizacinis LKP stiprėjimas , jos darbo suakty vėjimas teigiamai paveikė artimiausią partijos pagalbininką kom jaunimą. LKJS, kaip ir partija , 1923 m . antrojoje pusėje augo ir stiprėjo. 1923 m . antrojoje pusėje susikūrė dar 23 komjauni

PA, f. 77, ap . 6, b . 1 , l. 13 ; PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezo liucijos ", p. 328. 126 Kapsukas V. Raštai , t . 9 , p. 532, 536. 127 ,,Komunistas", 1923 m. gruodis, Nr. 12, p. 313. 128 LKP CK Organizacinio biuro ataskaita.— PA, f. 77, ap . 6 , b. 10 , 1. 80-84 . 129 Ten pat, 1. 86 . 125

70

mo kuopelės , jų narių skaičius išaugo 122 žmonėmis, darbininkų lyginamasis svoris komjaunimo organizacijoje padidėjo nuo 61 ligi 67 proc.130 1923 m. antrojoje pusėje Lietuvoje pradėjo organizuotis pirmosios pionierių kuopelės (jos tuo metu buvo vadinamos ,,Spartako " kuopelėmis) . LKJS Centro Biuro 1923 m. gruodžio 20 d. nutarimu buvo įkurta Lietuvos pionierių organizacija 131 . Jai vadovavo komjaunimas . Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, buržuazinė vyriausybė čia ėmė vykdyti lie tuviškojo buržuazinio nacionalizmo politiką. Vokietijos imperialistų agentai toliau tęsė provokišką veiklą. Tarp nacionalistų sukurstytų krašto gyven tojų dažnai kildavo įvairių incidentų, konfliktų. Klaipėdos krašte nebuvo marksistinės revoliucinės organiza cijos, kuri vadovautų darbininkų kovai už savo teises ir telktų juos po proletarinio internacionalizmo vėliava . Klaipėdoje vei kusi vadinamoji „ Bendroji darbininkų sąjunga " ( ,, Allgemeine Ar beiter Union") buvo nusistačiusi prieš leninizmą, laikėsi kairuo liškos anarchistų sindikalistų taktikos, nesirūpino kova už da linių darbininkų klasės reikalavimų patenkinimą. Ji negalėjo būti Klaipėdos krašto darbininkų vadovu. Negalėjo šio vaidmens atlikti ir įsigalėję profsąjungose socialdemokratai oportunistai , kurie laikėsi taikstymosi su vokiečių imperialistais politikos . Siekdamas nukreipti į teisingą kelią Klaipėdos krašto darbo žmonių kovą prieš socialinę ir nacionalinę priespaudą, LKP CK Politinis biuras 1923 m. gegužės 5 d . nutarė įkurti Klaipėdos krašte Lietuvos KP organizaciją rajoninės partinės organizacijos teisėmis 132. Tuo tikslu 1923 m . rudenį į Klaipėdą buvo pasiųstas LKP CK narys J. Greifenbergeris . Jo pastangomis 1923 m. gruo džio mėn. Klaipėdoje buvo įkurtos pirmosios LKP ir LKJS kuo pelės. Netrukus Klaipėdoje buvo įrengta pogrindinė partinė spaustuvėlė . Partinių kuopelių skaičius uostamiestyje jau kitų metų pavasarį padidėjo iki šešių. Prasidėjo intensyvus ruošima sis LKP Klaipėdos krašto organizacijos I konferencijai . LKP veiklos Klaipėdos krašte pradžia

4. Lietuvos Komunistų partijos kova dėl įtakos masėms 1921 m. birželio mėn . vyko pasiruošimas vietinių - miestų, apskričių ir valsčių savivaldybių rinkimams . Lietuvos Komunis tų partijos iniciatyva buvo iškelti kairiųjų darbininkų rinkimi niai sąrašai . Tačiau rinkiminė kampanija vyko buržuazinio tero Už bendrą darbininkų frontą

130 131 132

Ten pat, 1. 85-86. MLTE, t . 2. Vilnius, 1968 , p. 857; ,,LKP istorijos klausimai " , t . 4, p. 218. PA, f. 77, ap . 6, b. 5, 1. 38-39. 71

ro sąlygomis. Suėmimai , revoliucinių darbininkų šaudymai , dar bininkų spaudos ir profsąjungų persekiojimas lydėjo kiekvieną darbininkų judėjimo žingsnį . 1921 m. birželio 9 d . Kaune buvo suimti keli kairiųjų darbininkų kandidatai į miesto tarybos at stovus. Tą pačią dieną buržuazinė valdžia uždarė kairiųjų dar bininkų laikraštį „ Banga “ . Kauno kalėjime vyko politinių kali nių bado streikas , protestuojant prieš kalėjimo administracijos žiaurų elgesį su politiniais kaliniais . LKP Centro Biuras ir LKP Kauno rajono komitetas birželio 12 d . išleido atsišaukimą , kvie čiantį Kauno darbininkus protestuoti prieš valdžios terorą, rei kalauti darbininkams politinių laisvių, taip pat kad būtų paleisti iš kalėjimo kovotojai už darbininkų klasės reikalus. Lietuvos Komunistų partija pakvietė Kauno darbininkus birželio 14 d. 10 val . ryto pradėti visuotinį streiką 133, protestuoti prieš dar bininkų organizacijų persekiojimą. Tačiau visuotinis Kauno darbininkų streikas neįvyko . Tie pa tys Kauno darbininkai , kurie dar prieš metus ėjo su komunistų vadovaujamomis profsąjungomis ir, atrodė , buvo pasiruošę su kilti prieš buržuazinę valdžią, dabar, apatijos apimti , kentė bur žuazijos terorą, reakcijos siautėjimą, kapitalistų išnaudojimą. Kai kurie LKP vadovai nepajuto darbininkų revoliucinės kovos ato slūgio. Jie vis dar linko į tokius kovos metodus, kurie naudotini tik revoliucinio pakilimo metu. Laikantis neteisingos taktikos , ki lo pavojus atitrūkti nuo darbininkų masių. Neįvykęs birželio 14 d. streikas buvo rimtas signalas, kad LKP CB ir partijos Kau no rajono komiteto vadovai nesuprato masių nuotaikų, nemokė jo teisingai orientuotis sudėtingomis revoliucinio judėjimo ato slūgio ir pogrindžio darbo sąlygomis . Reikėjo griežto partijos taktikos posūkio . LKP III suvažiavimas buvo svarbus etapas, įveikiant vidinius partijos gyvenimo sunkumus ir pereinant prie naujos taktikos. Didelę reikšmę, ieškant naujų metodų kovoje dėl įtakos masėms, turėjo bendro darbininkų fronto taktika. 1921 m. gruodžio mėn. Kominterno Vykdomasis Komitetas priėmė tezes dėl bendro darbininkų fronto 134. Tezėse buvo nu rodyta, kad 1921 m. daugelyje šalių buržuazija pradėjo puolimą prieš darbininkų klasės iškovojimus - ilgino darbo dieną, ma žino darbo užmokestį, o politiniame gyvenime vis aktyviau reiš kėsi kraštutinės reakcijos jėgos. Tai sukėlė įvairių darbininkų sluoksnių norą suvienytomis jėgomis atremti kapitalo puolimą . Išreikšdamas darbininkų klasės avangardo reikalavimus , Komin ternas kvietė visus darbininkus nepriklausomai nuo jų pažiūrų, nuo to, kokiai profsąjungai

133 134

ar politinei partijai jie

priklausė,

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. I, p. 302 . Kominterno Vykdomojo Komiteto tezės. Kn .: TSKP suvažiavimų, konfe rencijų ir CK plenumų rezoliucijose ir nutarimuose, d . I ( 1898-1924) , p. 563-571 . 72

vieningai kovoti už bendrus darbininkų klasės reikalavimus : už ekonominės darbininkų padėties pagerinimą, už politines lais ves, prieš imperialistinių karų ruošimą, už taiką ir pan. Komu nistų partijos stojo šios kovos priešakyje . Bendra darbininkų masių veikla turėjo priversti oportunistinius darbininkų judėji mo lyderius tartis su komunistais dėl bendros kovos už dalinius reikalavimus. Kova už bendrą darbininkų frontą reiškė kovą už darbininkų judėjimo vienybę, o tai buvo pagrindinė darbininkų klasės laimėjimo sąlyga. Bendro darbininkų fronto taktika išreiškė ir komunistų par tijų tikslus, nes jos kovojo už visišką socialinį darbininkų kla sės išvadavimą. Dalinių, lengvai suprantamų darbininkams rei kalavimų kėlimas turėjo įtraukti į klasinę kovą plačiuosius dar bininkų sluoksnius, tarp jų ir neorganizuotų proletarų mases. Darbininkų kova už artimiausius kasdieninius reikalavimus, ko munistų partijoms vadovaujant, turėjo vėliau peraugti į kovą už socialistinę revoliuciją. Sudarant bendrą darbininkų frontą, ko munistų partijoms reikėjo likti savarankiškoms organizaciniu at žvilgiu, neatsisakyti kovos prieš buržuazinę ideologiją ir toliau skleisti komunistinius nusistatymus bei kritikuoti reformistines, klerikalines ir panašias pažiūras, turėjusias įtakos darbininkų kla sei. Bendro darbininkų fronto taktika turėjo padėti komunistų partijoms įtraukti darbininkų mases į revoliucinę kovą. Kominterno Vykdomasis Komitetas kreipėsi atsišaukimu ,,Į viso pasaulio darbininkus " , kuriame aiškino bendro darbininkų fronto uždavinius. Šis atsišaukimas buvo išspausdintas pogrindi nėje LKP spaudoje 135. Siekdamas suvienyti darbininkų judėjimą, Kominterno Vyk domasis Komitetas 1922 m. balandžio 2-5 d . dalyvavo Berlyne vykusioje trijų Internacionalų konferencijoje, kuri nutarė kvies ti visas darbininkų partijas balandžio 20 d. arba gegužės 1 d. surengti bendrus mitingus ir demonstracijas . Bet oportunistiniai II ir 22 Internacionalų vadovai sulaužė pasiektą susitarimą, sa vo veikloje ir toliau laikėsi darbininkų judėjimo skaldymo tak tikos 136.• II Internacionalo konferencija , įvykusi 1922 m. birže lio 18-19 d. Londone, nutarė, kad II Internacionalas „,negali dalyvauti tolesniuose mėginimuose pasiekti internacionalinį susita rimą su III Internacionalu " 137. 1922 m. sausio mėn . Maskvoje įvykęs LKP CK posėdis pri ėmė rezoliuciją dėl bendro darbininkų fronto Lietuvoje 138. Re zoliucijoje sakoma , kad dėl kapitalo ekonominio puolimo, teroro 135 ,,Komunistas", 1922 m. sausis, Nr. 1 , p . 1—4. 136 Коммунистический Интернационал. Краткий исторический 166 ; Кривогуз И. М. , Молчанов Ю. Л. Ленин и борьба за чего движения. Л., 1969, c. 145-153; Trijų Internacionalų ,,Komunistas ", 1922 m. gegužė, Nr. 5, p. 96-100. 137 Коммунистический Интернационал. Краткий исторический 138 PA, f. 77, ap. 5, b. 26, 1. 6—7. 73

очерк , с. 160— единство рабо konferencija.— очерк, с. 166.

prieš darbininkus Lietuvoje taip pat kyla darbininkų siekimas vienytis bendrai kovai prieš kapitalistus, dvarininkus ir buožes. Kaune LKP CK Sekretoriatas 1922 m. sausio 17 d . svarstė bend ro fronto klausimą ir numatė šios taktikos taikymo galimybes Lietuvoje 139. Vykdant Lietuvoje bendro darbininkų fronto taktiką , teko susidurti su objektyviais ir subjektyviais sunkumais . Lietuvoje beveik nebuvo stambiosios pramonės proletariato . Darbininkams nemažą poveikį darė smulkiaburžuazinė ideologija ir naciona listinė įvairių tautų buržuazijos politika . Dauguma Lietuvos dar bininkų, išsimėtę po nedideles dirbtuvėles ir buožių ūkius, buvo neorganizuoti ir mažai dalyvavo klasinėje kovoje . Daug darbi ninkų buvo pasidavę katalikiškosios Darbo federacijos įtakai . Darbo federacijos vadovai stengėsi atitraukti darbininkus nuo klasinės kovos, auklėjo federacijos narius būti paklusniais kapi talistų vergais. LSDP, nors ir negausi, turėjo tam tikrą įtaką Lie tuvos darbininkams, ypač smulkiaburžuaziniams sluoksniams . Re akcijai siautėjant, LSDP pavyko įsitvirtinti kai kuriose profsą jungose. Socialdemokratų lyderiai laikėsi darbininkų judėjimo skaldymo politikos , atkakliai kovojo prieš LKP, siekė apriboti darbininkų judėjimą reformistinės kovos rėmuose . Revoliucinio judėjimo atoslūgio metu susilpnėjo kairiosios profsąjungos . Ko vą už bendrą darbininkų frontą sunkino ir tai , kad LKP veikė nelegaliai . Artėjant 1922 m. Gegužės pirmosios šventei, LKP CK paren gė laiško -atsišaukimo projektą, ryškiai atspindėjusį bendro dar bininkų fronto taktiką. Jame buvo keliami bendri visai darbi ninkų klasei reikalavimai : padidinti darbo užmokestį darbinin kams, įvesti jiems 8 valandų darbo dieną, panaikinti karo stovį, paleisti politinius kalinius, suteikti darbininkams sąjungų, spau dos, streikų laisvę. Kaimo varguomenės interesus gynė reikala vimas išdalyti dvarininkų žemę bežemiams ir mažažemiams vals tiečiams . Atsišaukimo projekte pabrėžiama , kad visus šiuos reikalavimus galės įvykdyti tik darbininkų ir vargingųjų valstie čių valdžia. „ Tebūnie šių metų 1 - ji Gegužės, — sakoma atsišauki mo projekte ,— pirmas mėginimas suspiesti visus darbininkus dėl kovos už opiausius jų reikalavimus, pirmas mėginimas sudaryti bendrą proletarų frontą prieš kapitalą. " 140 Komunistai pasiuntė laiškus profsąjungų organizacijoms, socialdemokratų ir kairiųjų liaudininkų (eserų) vietinėms organi zacijoms , darbininkams iš Darbo federacijos, siūlydami bendro mis jėgomis surengti Gegužės pirmosios mitingus, kuriuose būtų keliami aukščiau išdėstyti reikalavimai 141. 1922 m. balandžio 22 d. LKP CK kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos , Lie

139 140 141

Ten pat, b. 15, 1. 5. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. I, p. 326–327. ,,Tiesa", 1922 m. gegužė, Nr. 2, p. 1—2.

74

tuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partijos (LRSLP) ir Lie tuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos Centro komitetus , kviesdamas šias organizacijas pasisakyti už bendrą darbinin kų frontą, ir, vykdydamas trijų Internacionalų Berlyno konfe rencijos nutarimą, pasiūlė kartu organizuoti Gegužės pirmosios mitingus ir demonstraciją. Šiuose laiškuose buvo keliami tie pa tys bendri darbininkų reikalavimai , kaip ir anksčiau minėtuose laiškuose legalioms darbininkų organizacijoms 142 . Socialdemokratų, eserų ir liaudininkų vadovai ne tik atsisa kė sudaryti bendrą frontą, bet ir per savo spaudą pradėjo nau ją šmeižto kampaniją prieš LKP. Oportunistinės partijos ir jų įtakai pasidavusios darbininkų organizacijos atsisakė paremti ko munistų iniciatyvą bendrai paminėti Gegužės pirmąją, nenorėjo kartu ginti darbininkų interesų. Kauno profsąjungoms, kurioms vadovavo Komunistų parti ja, karo komendantas nedavė leidimo gegužiniam mitingui su rengti. Tuo tarpu socialdemokratai , gavę tokį leidimą, atsisakė veikti bendrai su komunistais, bet vieni neįstengė mitingo suor ganizuoti. Darbo federacijos vadovai sušaukė Kaune mitingą, ta čiau , bijodami, kad komunistai nepasinaudotų mitingo tribūna, skubiai jį užbaigė 143. Tik Šiauliuose, kur buvo gana stipri ko munistų vadovaujama darbininkų profsąjunga, visos miesto dar bininkų organizacijos kartu surengė mitingą. Tūkstantinė darbi ninkų minia parėmė komunistų iškeltus šūkius. Mitingo metu buvo renkamos aukos politiniams kaliniams 144. Netrukus po 1922 m. Gegužės pirmosios šventės prasidėjo vienas didžiausių tų metų Lietuvos darbininkų klasinių mūšių — geležinkelininkų streikas. Jis kilo dėl pasunkėjusios darbininkų padėties. Krintant markės kursui, reikalingiausių darbininkams maisto produktų kainos pašoko 3-4 kartus , o geležinkelininkų darbo užmokestis liko toks pat arba tik nežymiai padidėjo . Ge ležinkelių administracijos dar 1921 m. duoti pažadai dalį darbo užmokesčio išmokėti maisto produktais nebuvo įvykdyti . Tai privertė geležinkelininkus streikuoti . Kauno geležinkelininkams didelę įtaką turėjo komunistai . Vienas aktyviausių LKP veikėjų J. Kubickis, pats geležinkelio darbininkas, sukūrė geležinkelininkų partinę kuopelę. J. Kubic kio ir kitų komunistų aktyvaus darbo dėka 1922 m. geležinke lininkų profsąjunga veikė komunistų vadovaujama. Geležinkeliai priklausė valstybei , jų darbuotojai buvo laikomi valstybės tar nautojais. Valdžia buvo nepatenkinta geležinkelininkų profsą jungos veikla, ypač matydama , kad komunistai turi joje dide lę įtaką. 142

143 144

,,Komunistas" , 1922 m. gegužė, Nr. 5 , p. 101-102 ; Angarietis Z. Už liau dies veiksmų vienybę, p. 40-42. LSLDP tuo metu priklausė II Internacio 9 nalui. ,,Tiesa", 1922 m . rugpjūtis, Nr. 25-26 , p. 7. Ten pat.

75

Komunistų iniciatyva geležinkelininkų profsąjungos valdy ba 1922 m. gegužės pradžioje suorganizavo geležinkelio darbi ninkų susirinkimą, kuriame dalyvavo apie 200 žmonių iš Kauno , Kybartų, Virbalio , Kėdainių, Radviliškio ir Šiaulių. Susirinkimas parengė geležinkelio darbininkų ekonominius reikalavimus vy riausybei: pakelti darbo užmokestį mažiau uždirbantiems darbi ninkams, suteikti nemokamą medicinos pagalbą geležinkelio tar nautojams ir jų šeimoms, mokėti darbo užmokestį ligos metu , iš duoti 1921 m. lapkričio mėn. streiko metu pažadėtus produktus tvirtomis kainomis. Geležinkelininkų profsąjunga pareiškė, kad jeigu reikalavimai nebus patenkinti iki gegužės 5 d . , visos Lie tuvos geležinkelininkai pradės streiką. Nors tai buvo gana sai kingi reikalavimai , vyriausybė atsisakė juos įvykdyti ir pagra sino represijomis : visus neatėjusius į darbą žadėjo atleisti , o streiko kurstytojus atiduoti karo lauko teismui 145. Gegužės 5 d . prasidėjo streikas Kaune . Streikavo visi geležinkelininkai , išsky rus geriau apmokamus etatinius tarnautojus. Į streiką įsijungė Šiaulių, Radviliškio ir kitų miestų geležinkelio darbininkai . Iš viso streikavo apie 2000 geležinkelininkų. Gegužės 8 d. buržuazinė valdžia paskelbė , kad geležinkeli ninkų profsąjunga uždaroma, visi geležinkelininkai atleidžiami iš darbo ir bus priimti atgal tik su karo komendantų leidimu . Apie 70 streikavusių darbininkų buvo suimti, tarp jų aktyvesni Kauno ir Šiaulių geležinkelininkų profsąjungos veikėjai . Prie geležinkelininkų streiko prisidėjo ir priklausiusių valstybei cent rinių kariuomenės dirbtuvių darbininkai. Tačiau , būdami pasi davę Darbo federacijos įtakai , po griežtų valdžios represijų tre čią streiko dieną jie grįžo į darbą. Tuo tarpu geležinkelininkų streikas tęsėsi . Norėdami streiką suardyti , valdžios agentai ge ležinkelininkų profsąjungos valdybos vardu pasiuntė streikuojan tiems melagingą telegramą, kad streikas jau baigtas 146. Kauno miesto ir apskrities karo komendantas išleido įsakymą , iš viso draudžiantį darbininkams streikuoti 147. Prasidėjus represijoms, komunistų vadovaujama Kauno mies to tarybos darbininkų frakcija pasiūlė visoms miesto darbinin kų organizacijoms bendro fronto pagrindu teikti paramą strei kuojantiems geležinkelininkams. Kauno miesto tarybos darbinin kų frakcija , 10 -ties Kauno profsąjungų valdybos , Kauno miesto socialdemokratų kuopos ir Steigiamojo seimo socialdemokratų frakcijos atstovai parengė bendrus reikalavimus ir įteikė buržua zinei valdžiai . Visų pirma buvo reikalaujama suteikti darbinin kams politines laisves, taip pat streikų laisvę, patenkinti gele žinkelininkų reikalavimus ir nutraukti represijas . Tiesa , social

145 146 147

Kapsukas V. Raštai , t . 9, p. 328-329 ; Komunistas ", 1922 m. birželis, Nr. 6, p. 113-114 . ,,Komunaras " (Maskva), 1922 m. birželis, Nr. 7, p . 214, 217 . Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p. 136 . 76

demokratų atstovai suredagavo šiuos reikalavimus taip , kad vietoj kovingo darbininkų organizacijų pareiškimo valdžiai buvo pasiųstas prašymas atkreipti dėmesį į sunkią streikuojančių ge ležinkelininkų padėtį. Vis dėlto tai buvo pirmas realus žingsnis Kaune, kovojant už bendro darbininkų fronto sudarymą. Kauno profsąjungos suteikė materialinę pagalbą geležinkelininkams. Socialdemokratų vadovai buvo priversti bent iš dalies palaikyti Komunistų partijos reikalavimus, nenorėdami diskredituoti savęs geležinkelininkų ir visų Kauno darbininkų akyse . Darbo federa cija atsisakė prisidėti prie kitų darbininkų organizacijų solida rumo su geležinkelininkais veiksmų. LKP Kauno rajono komitetas gegužės 11 ir 12 d . išleido at sišaukimus, raginančius Kauno darbininkus rengtis visuotiniam 148 streikui geležinkelininkams paremti Geležinkelininkų streiko metu, 1922 m. gegužės 11 d., LKP CK kreipėsi laiškais į LSDP CK, LRSLP CK ir Poalei- cion CK , kviesdamas kartu protestuoti prieš buržuazinės valdžios repre sijas ir organizuoti visus darbininkus, kad jie paremtų streikuo jančius geležinkelininkus. LSDP CK atsisakė tartis su Komunis tų partijos atstovais. LRSLP CK ir Poalei-cion CK sutiko veikti bendrai, ir gegužės 18 d . įvyko trijų partijų CK atstovų pasita rimas. Buvo rengiamasi visoje Lietuvoje organizuoti materialinę pagalbą streikuojantiems geležinkelininkams, o kartu kreiptis ir į kitų šalių geležinkelininkus dėl moralinės ir materialinės para mos. Tačiau streikas baigėsi anksčiau , negu pasitarimo sudarytas tarppartinis organas suspėjo ką nors nuveikti . Buržuazinė valdžia jėga užgniaužė geležinkelininkų streiką. Jis buvo nutrauktas gegužės 23 d . Valdžia patenkino tik nedide lę dalį geležinkelininkų ekonominių reikalavimų: mėnesinis dar bo užmokestis buvo padidintas 200-300 markių vietoj reika lautų 500 markių; imta mokėti po 100 markių priedo vaikams vietoj reikalautų 200 markių. Nebuvo patenkintas darbininkų reikalavimas nemokamai gydyti geležinkelininkų šeimų narius. Darbininkai buvo priversti grįžti į darbą per komendantūras. Ak tyvesnieji geležinkelininkų profsąjungos veikėjai ir streiko or ganizatoriai buvo atleisti iš darbo 149. Didėjant infliacijai , gele žinkelininkų padėtis ir toliau blogėjo . Geležinkelininkų streiko metu ypač išryškėjo oportunistinis socialdemokratų vadovų vaidmuo darbininkų judėjime . Jie sie kė ne paremti kovojančius geležinkelininkus, bet kuo greičiau likviduoti konfliktą buržuazinės valdžios naudai . Socialdemokra tų vadovų skaldomoji politika silpnino darbininkų jėgas ir pa dėjo valdžiai nuslopinti streiką.

148 149

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . I, p . 331 , 332 . ,,Komunaras", 1922 m. birželis , Nr. 7 , p . 214-217; ,,Socialdemokratas “ (Kau nas), 1922 m. gegužės 18 d., Nr. 20 ; PA, f. 77, ap . 5 , b. 15, l . 64 ; b. 22, 1. 39, 41 ; b. 26, 1. 28-29.

77

Ardomąjį darbą geležinkelininkų streiko metu dirbo ir kle rikalinė Darbo federacija. Apibūdindamas tuo metu federantų vadovų vaidmenį, V. Kapsukas rašė : ,,Kai tik nuo žodžių priei na prie darbų, prie tikros kovos dėl darbininkų klasės reikalų , tuoj tie veidmainiai išduoda darbininkus ir vietoj bendro fronto su darbininkais prieš buržuaziją sudaro bendrą frontą su buržua zija ir buožių valdžia prieš darbininkus. " 150 Nors ir nedideli buvo geležinkelininkų iškovojimai , nors jų streiko organizatoriai skaudžiai nukentėjo, netekdami darbo , ta čiau politinės streiko pamokos buvo akivaizdžios . Darbininkai aiškiai pamatė, kad tikrieji jų draugai yra komunistai , kai tuo tarpu socialdemokratų ir ypač federantų vadovai visaip trukdė streikų kovai plėstis, neleido darbininkams streiko metu iškovo ti didesnių laimėjimų. Geležinkelininkų streikas davė teigiamą patyrimą, taikant bendro fronto taktiką. Atskiri įvairių darbininkų organizacijų bendro veikimo faktai parodė, kad darbininkų masinės kovos metu, esant abipusiam norui , susidaro realus pagrindas bendram darbininkų kovos frontui sukurti. Vykdydama bendro darbininkų fronto taktiką, LKP 1922 m. pirmą kartą iškėlė platesnę darbininkų ir mažažemių valstiečių dalinių reikalavimų programą ir stengėsi sutelkti Lietuvos dar bininkus ir kitus darbo žmones į kovą už šios programos įgy vendinimą. Tai buvo labai svarbus žingsnis , plečiant LKP įtaką darbo žmonių masėms. Pasiaukojama komunistų kova už ekono minių ir politinių darbo žmonių gyvenimo sąlygų pagerinimą rodė, kad LKP yra ta partija, kuri gerai supranta ir gina liaudies masių gyvybinius interesus.

Lietuvoje , kaip ir daugelyje buržuazinių ša lių, veikė trijų rūšių darbininkų organizaci jos : kairiosios (revoliucinės ) , reformistinės ir klerikalinės. Komunistų vadovaujamos profsąjungos buvo re voliucinės. Jos dar turėjo kairiųjų, arba klasinių, profsąjungų pavadinimą, nes vadovavosi marksistine-leninine klasių kovos teorija. Profsąjungos, kurioms įtakos turėjo smulkiaburžuazinės partijos, buvo reformistinės. Buvo ir klerikalų, dažniausiai fede rantų vadovaujamų profsąjungų. Bet visose profsąjungose buvo darbininkai, kuriuos vienodai išnaudojo kapitalistai . Siekiant darbininkų klasės vienybės, didelę reikšmę turėjo kova už profsąjungų vienybę . 1921-1923 m. sąlygos profsąjun goms vystytis buvo labai nepalankios . Karo stovis leido vietinei valdžiai savavaliauti : uždaryti profsąjungas, atimti iš jų patal pas, neregistruoti naujai steigiamų profsąjungų ir pan . Profsą jungoms nuolat buvo trukdoma dirbti : kiekvienam susirinkimui , mitingui ar saviveiklininkų repeticijai , kiekvienam spaudos lei

Už profsąjungų vienybę

150 Kapsukas V. Raštai , t . 9, p . 332. 78

diniui reikėdavo policijos leidimo, o buržuaziniai valdininkai , no rėdami užvilkinti leidimą arba visai jo neduoti , visuomet rasda vo įvairių priekabių. Ypač buvo persekiojama komunistų vado vaujamų kairiųjų profsąjungų veikla . Aktyvesnieji kairiųjų pažiūrų profsąjungų veikėjai nuolat buvo suiminėjami . Bet komu nistai pasiaukojamai dirbo nelegalų ir legalų darbą, kovodami už partijos įtakos plitimą, už darbininkų klasės išvadavimą. Dar 1921 m. sausio mėn. buvo uždrausta Lietuvos profsąjun gų Centro biuro ir Kauno profsąjungų Centro biuro veikla, už darytas Kauno darbininkų klubas 151. Kauno spaustuvių darbinin kų profsąjungos valdyba pateko į socialdemokratų rankas , lent pjūvių ir malūnų darbininkų profsąjunga ――― į eserų rankas . Metalistams didelę įtaką turėjo Darbo federacija , kuri trukdė įkurti metalistų profsąjungą. Vis dėlto Komunistų partija per savo kuopeles ir atskirus komunistus išlaikė savo įtaką daliai Kauno darbininkų profsą jungų. 1922 m. viduryje komunistai vadovavo Kauno siuvėjų ,,Adatos", odininkų, pramonės ir prekybos tarnautojų, kepėjų profsąjungoms . Komunistų vadovaujama geležinkelininkų prof sąjunga buvo uždaryta 1922 m. gegužės mėn . 152 1923 m. pirmojoje pusėje daugumai Kauno darbininkų prof sąjungų didelę įtaką turėjo komunistai 153. Be anksčiau minėtų, tuo metu komunistų iniciatyva buvo atkurta tabako ir papirosų įmonių darbininkų profsąjunga . Darbininkų komunistų kuopelė mėgino įsteigti maisto darbininkų profsąjungą. Komunistų va dovaujamos profsąjungos kovojo už ekonominės darbininkų pa dėties pagerinimą, vadovavo daugiausia ekonominiams darbininkų streikams. Odos darbininkų ir pramonės bei prekybos tarnau tojų profsąjungos, kurioms vadovavo komunistai , sugebėjo iško voti šių profesijų darbininkams bei tarnautojams 8 valandų dar bo dieną ir tada , kai daugelyje įmonių ir dirbtuvių buvo įvesta 10-12 valandų darbo diena . Atkakliai kovojo už teisę turėti tikrai darbininkų interesus ginančią profsąjungą Šiaulių komunistai . Šiauliuose veikė komu nistų iniciatyva įkurta miesto darbininkų profsąjunga su odinin kų, siuvėjų, statybininkų ir kitais skyriais . Aktyviausi šios prof sąjungos veikėjai buvo jos valdybos sekretorius komunistas šalt kalvis J. Pranckūnas, o jį suėmus - K. Preikšas . Profsąjunga sėkmingai vadovavo ekonominiams miesto darbininkų streikams . Ypač reikšmingas buvo 1922 m. spalio 23-27 d . vykęs streikas, kuriame dalyvavo beveik visų Šiaulių odos įmonių darbininkai . Streiko priežastis ――――――――- dėl infliacijos labai pasunkėjusi darbi ninkų materialinė padėtis . LKP Šiaulių rajono organizacija pa 151 152 153

Komunaras [Matusevičius B]. Klasinės profesinės sąjungos Lietuvoj.— „ Ko munistas", 1921 m. rugsėjis , Nr. 15, p . 58. PA, f. 77, ap. 5, b. 9, 1. 19. PA, f. 77, ap. 6, b. 10, 1. 66. 79

rengė darbininkų reikalavimus, kurie buvo apsvarstyti Šiaulių miesto darbininkų profsąjungos valdybos posėdyje . Spalio 22 d . profsąjunga sušaukė mitingą parengtiems reikalavimams ap svarstyti . Kalbėję mitinge komunistai P. Vilūnas ir kiti demaska vo išnaudotojišką klasinį Lietuvos buržuazijos viešpatavimą. Pir mininkavęs susirinkime K. Preikšas perskaitė rezoliucijos projek tą, kuriame buvo išdėstyti ne tik ekonominiai , bet ir politiniai darbininkų reikalavimai (įvesti darbininkų kontrolę pramonėje ir kt. ) 154. Dalyvavę mitinge apie 700 darbininkų rezoliuciją vie ningai parėmė . Rytojaus dieną, spalio 23 d . , susirinkę Šiaulių miesto įmonių bei organizacijų įgaliotiniai išrinko vykdomąjį komitetą masi nio darbininkų susirinkimo nutarimams vykdyti . Vykdomojo ko miteto nutarimu tą pačią dieną sustreikavo visų Šiaulių odos fabrikų darbininkai . Kai fabrikantai sutiko pakelti darbininkams darbo užmokestį nuo 5 iki 7 litų per dieną, streikas spalio 27 d . buvo nutrauktas 155. Išsigandusi streikų, valdžia suėmė Šiaulių darbininkų vyk domojo komiteto pirmininką K. Preikšą ir išsiuntė jį į Kauno kalėjimą. Netrukus buvo suimti ir kiti vykdomojo komiteto na riai, o miesto darbininkų profsąjunga uždaryta . Ją darbininkai atkūrė nauju pavadinimu - Šiaulių srities miestų darbininkų profsąjunga 156. Siekiant sustiprinti profsąjungą ir išplėsti jos įtaką, Šiauliuo se 1921-1922 m. prie miesto profsąjungos veikė dramos būre lis , jaunimo sekcija, sporto būrelis, darbininkų bendrojo lavini mo vakarinė mokykla . Nepaisant nuolatinių persekiojimų ir su ėmimų, ilgą laiką šiai profsąjungai vadovavo komunistai . Tik miesto tarnautojų profsąjunga buvo pasidavusi " socialdemokra

tų įtakai . Šiaulių miesto darbininkų profsąjungos vardu 1921-1922 m. buvo leidžiamas legalus komunistų laikraštis ,,Darbininkų atsto vas" (redagavo LKP Šiaulių rajono komiteto nariai I. Gaška ir V. Jasaitis) . Žvalgyba vieną po kito suėmė visus aktyvesnius profsąjungos veikėjus. 1922 m. pavasarį buvo suimta grupė Šiau lių darbininkų judėjimo dalyvių, tarp jų I. Gaška , J. Pranckūnas ir ,,Darbininkų atstovo " oficialioji redaktorė gydytoja B. Burbai tė-Eidukevičienė . Kai visi aktyvesnieji darbininkai komunistai buvo pasodin ti į kalėjimus arba dėl persekiojimų emigravo , Šiaulių miesto profsąjungos valdyboje 1923 m. pabaigoje įsigalėjo socialdemo kratai 157

154 Kazys Preikšas , p . 25—27. 155 Ten pat, p. 27. 156 pat, p. 27 9 . 157 Ten 5, b . 16 , 1. 9 ; Kazys Preikšas , p. 22-29; Pranckūnas J. Pa PA, f. 77, ap. -2 vasario vėjas gaivus . Atsiminimai . Vilnius, 1960, p. 310-312 , 333-336. 80

Komunistai turėjo įtakos ir kitų Lietuvos miestų bei mieste lių darbininkų profsąjungoms, Komunistų vadovaujamos Pane vėžio, Rokiškio, Ukmergės darbininkų profsąjungos 1921 m. bu vo uždarytos, ir jų veikla laikinai nutrūko 158. 1922 m. komunis tai turėjo įtakos Vilkaviškio, Marijampolės, Kėdainių, Utenos, Mažeikių ir kt . miestų darbininkų profsąjungoms. Jos vadovavo atskiriems streikams. Iš viso Lietuvos miestuose kairiosioms , ko munistų vadovaujamoms profsąjungoms 1922 m. viduryje pri klausė apie 1500 darbininkų 159.·

1920 m. vasarą žemės ūkio darbininkų prof darbininkų sąjungose buvo daugiau kaip 25 tūkst. na ūkioveikla žemėsLKP rių. Daugumai tų profsąjungų vadovavo Ko profsąjungose munistų partija . Jų nariai daugiausia buvo dvarų darbininkai, bet į profsąjungas stojo ir mažažemiai , net vidutiniai valstiečiai . Ši kaimo varguomenė , ypač žemės ūkio darbininkai , kovojo ne tik už ekonominius reikalavimus, ne tik už tai , kad būtų išdalyta dvarininkų žemė, bet ir už politinius reikalavimus, siekė sukurti darbo žmonių valdžią, Tarybų Lietu vą. 1921-1923 m. žemės ūkio darbininkų profsąjungų narių ge rokai sumažėjo, nors sąmoningesni dvarų darbininkai , komunistų vadovaujami , ir toliau stengėsi vienytis į profsąjungas ir organi zuotai kovoti už radikalią žemės reformą, už ekonominės dvarų darbininkų padėties pagerinimą. 1922 m. viduryje žemės ūkio darbininkų profsąjungose tebuvo apie 7000 narių 160. Stipriausia tuo metu buvo Suvalkijos žemės ūkio darbinin kų profsąjunga, vienijusi Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Alytaus apskričių darbininkus . Iš dalies tai galima paaiškinti tuo , kad Užnemunėje 1919-1920 m. nebuvo tokio teroro, kaip šiau rinėje ir rytinėje Lietuvoje, nuslopinus Tarybų valdžią. Čia iš liko daugiau komunistinių organizacijų. Jos sugebėjo išsaugoti profsąjungas ir prasidėjus revoliucinio judėjimo atoslūgiui . 1921 m. gegužės 16-17 d . Vilkaviškyje vyko eilinis IV Su valkijos žemės ūkio darbininkų profsąjungos suvažiavimas , ku riam vadovavo komunistai . Suvažiavime dalyvavo 45 delegatai, atstovavę daugiau kaip 17 tūkst. profsąjungos narių. Ataskaitinį pranešimą padarė žymus profsąjungų veikėjas dvaro kumetis komunistas K. Matulaitis . Suvažiavimas apsvarstė ekonominę dvarų darbininkų padėtį, protestavo dėl buržuazinės vyriausybės priimto dvarų darbininkų samdymo įstatymo , leidžiančio dvari ninkams šalinti iš darbo darbininkus, neišmokant jiems kompen sacijos. Buvo iškeltas reikalavimas , kad žemės reforma būtų vykdoma kaimo varguomenės naudai . Suvažiavimas kvietė dar 158

,,Komunistas", 1921 m. rugsėjis, Nr. 15, p . 59. 159 PA, f. 77, ap . 5, b. 9, 1. 19. 160 Ten pat, 1. 20.

5-1836

81

bininkus vietinių savivaldybių rinkimuose balsuoti tik už darbi ninkų profsąjungų remiamus sąrašus 161 . Delegatai domėjosi ir darbininkų kultūros bei švietimo rei kalais. Atskirame nutarime buvo pareikštas pageidavimas ,,steig ti darbininkų mokyklas, teatrus, klubus , organizuoti vakarinius kursus, knygynėlius, skaityti paskaitas , rūpintis darbininkų kny gų ir laikraščių spausdinimu darbininkams šviesti ir jų klasiniam sąmoningumui kelti " 162. Šiais nutarimais darbininkai dėstė savo pageidavimus ir išreiškė protestą dėl savo skurdžios padėties . Apie tai vaizdžiai kalbėjo K. Matulaitis savo pranešime že mės ūkio darbininkų profsąjungos suvažiavime : „ Šiandien dar bininkui svarbiausias klausimas, kuris jį kas valandą gąsdina ir neduoda ramybės — yra jo ekonominės padėties klausimas . Nuo ekonominių darbininko sąlygų priguli jo ir. išsilavinimas , ir apsi švietimas. Argi darbininkas gali pamanyti ką nors apie savo ap sišvietimą, ar jis gali paskaityti laikraštį ar knygą, kai jis dirba nuo tamsos iki tamsai , gaudamas užsrėbti tiktai kokios sriubos, o namo parėjęs vakare randa pulkelį mažų savo vaikučių , išalku sių ir prašančių ko nors pavalgyti ? Argi darbininkas , pats gy vendamas pusbadžiu ir neturėdamas ką paduoti valgyti savo vai kučiams, gali pamanyti apie jų leidimą į mokyklą? Argi tas dar bininko vaikas, kuris jau nuo šešerių metų pradeda pas svetimus tarnauti, gali pasiekti nors šiokio tokio apsišvietimo? Aišku , kad ne. 163 Suvažiavimo dalyviai pritarė kovingai komunistų pasiūlytai rezoliucijai dėl tarptautinės profsąjungų vienybės, pasveikino Raudonąjį Profsąjungų Internacionalą Maskvoje 164. Išrinktoje profsąjungos valdyboje komunistai gavo daugumą vietų. 1921-1923 m. streikai vyko daugelyje Lietuvos dvarų, ypač Suvalkijoje . Dvarų darbininkai gynė savo teisę į 8 valandų dar bo dieną, protestavo dėl atleidimo iš darbo, neišmokant kompen sacijos , reikalavo pakelti darbo užmokestį , didesnę jo dalį mo kėti pinigais ir pan . Ten, kur darbininkai kovojo organizuotai , Komunistų partijos vadovaujami , ir tvirtai laikėsi , dvarininkai turėjo patenkinti jų reikalavimus. Bet neretai darbininkai , pasi davę oportunistinių socialdemokratų lyderių ir Darbo federacijos vadovų įtakai , nusileisdavo : jie sutikdavo dirbti ilgesnę darbo dieną ir gauti mažesnį darbo užmokestį . Profsąjungose stengėsi įsigalėti socialdemokratai . Pasiekti tai jiems padėjo buržuazijos valdžios organai , ypač represuodami komunistus. 1922 m. kovo mėn., rengiantis sekančiam, V Suval

kijos žemės ūkio darbininkų profsąjungos suvažiavimui , dauge 161

162 163 164

PA, f. 77, ap. 4, b. 31 , 1. 16, 23; ,,Komunistas ", 1921 m. rugsėjis, Nr. 15, p. 62-65. PA, f. 77, ap. 4, b. 31 , 1. 21. Ten pat, 1. 3—4. Ten pat, 1. 14. 82

lis aktyviai veikusių Suvalkijoje komunistų buvo suimti . Suva žiavimo metu renkant profsąjungos valdybą, daugumą gavo ko munistai su K. Matulaičiu priešakyje . Netrukus po suvažiavimo K. Matulaitis buvo ištremtas iš Suvalkijos, o vėliau įkalintas . Antrasis profsąjungos valdybos pirmininkas komunistas taip pat buvo suimtas , o trečiuoju pirmininku jau buvo išrinktas social demokratas . Dėl represijų Suvalkijos žemės ūkio darbininkų profsąjungos valdyboje įsigalėjo socialdemokratai , nors vieti niams profsąjungos skyriams, ypač Vilkaviškio apskrityje , toliau vadovavo komunistai 165 1923 m . balandžio pradžioje buvo sušauktas eilinis Suvalki jos žemės ūkio darbininkų profsąjungos suvažiavimas . Didžioji suvažiavimo delegatų dalis ėjo su komunistais. Į naują profsą jungos valdybą buvo išrinkti 5 komunistai ir tik 2 socialdemo kratai . Tada žvalgyba suėmė visus penkis valdybos narius komu nistus. Suvalkijos žemės ūkio darbininkų profsąjunga vėl liko socialdemokratų rankose 166. Ir kituose vietiniuose Lietuvos žemės ūkio darbininkų prof sąjungos skyriuose socialdemokratai naudojosi buržuazijos vyk- · domomis represijomis, kad įsigalėtų profsąjungose . Gana tvirtai komunistai laikėsi Šiaulių, Rokiškio, Mažeikių apskričių profsą jungose. Dėl komunistų suėmimų Raseinių, Kėdainių, Ukmergės ir kitose apskrityse socialdemokratai kartais paimdavo profsąjun gų valdybas į savo rankas , nors didesnės įtakos darbininkams ir neturėjo . Komunistų vadovaujama Šiaulių srities žemės ūkio darbinin kų profsąjunga stengėsi suorganizuoti ne tik dvarų darbininkus, bet ir pas buožes dirbusius samdinius. 1922 m . sausio mėn . Šiau liuose įvyko Šiaulių srities buožių bernų, tarnaičių, piemenukų ir padienių darbininkų suvažiavimas , kuriame dalyvavo daugiau kaip 30 atstovų. Suvažiavimas apsvarstė sunkią buožių darbinin kų padėtį ir iškėlė reikalavimus, ginančius jų ekonominius inte resus. Antai buvo reikalaujama , kad būtų įvesta 8 valandų dar bo diena, kad būtų mokamas vienodas darbo užmokestis vyrams ir moterims , dirbantiems vienodą darbą, nustatytas darbo užmo kesčio minimumas . Suvažiavimas reikalavo rudenį piemenukus leisti į mokyklą, o bernams ir tarnaitėms žiemos metu leisti la vintis vakariniuose kursuose . Buožių darbininkus sunku buvo įtraukti į profsąjungų veiklą . Išsklaidyti po vienkiemius, smarkiai išnaudojami, jie ypač priklausė nuo šeimininko . Šis suvažiavimas aiškiai parodė, kad komunistų vadovaujamos profsąjungos gina ir pas buožes dirbančių darbininkų reikalus 167 .

165 166 167

PA, f. 77, ap. 5, b. 22, 1. 1 . PA, f. 77, ap. 6, b. 10, 1. 13. ,,Darbininkų atstovas " (Šiauliai) , 1922 m. vasario 1 d. , Nr. 5 , p . 4; vasario 15 d., Nr. 6, p . 2-4; PA, f. 77, ap. 5 , b. 9, 1. 4. 83

Priėmus žemės reformos įstatymą , išsiplėtė dvarų dalijimas , ir dvarų darbininkų skaičius sumažėjo . Į 1923 m. pabaigą žemės ūkio darbininkų profsąjungos veikla nusilpo ir dėl buržuazijos te roro, ir dėl buržuazinės vyriausybės manevrų - vykdomos že mės reformos, ir dėl socialdemokratų vadovų skaldomosios veik los. 1923 m. socialdemokratai pradėjo steigti savo atskiras žemės ūkio darbininkų profsąjungas, norėdami atsiriboti nuo komunistų vadovaujamų profsąjungų. Tai skaldė darbininkų klasės jėgas ir buvo naudinga tik buržuazijai . 1924 m . pradžioje žemės ūkio darbininkų profsąjungose buvo dar apie 1000 narių. Komunistai išlaikė savo įtaką maždaug trečdaliui vietinių profsąjungos sky rių, kiti pateko į socialdemokratų rankas 168. Siekdamas pagerinti partijos darbą profsąjungose , LKP CK Politinis biuras 1923 m. pradžioje nutarė prie LKP CK ir rajonų komitetų įkurti skyrius profsąjungų darbui vadovauti . 1923 m. gegužės mėn. buvo įsteigtas skyrius darbui profsąjungose prie LKP CK Organizacinio biuro 169. Buvo suorganizuotas ir LKP Kau no rajono komiteto profsąjungų skyrius. Komunistai mėgino įkurti nelegalų Kauno profsąjungų biurą, kuris vadovautų visų miesto kairiųjų profsąjungų veiklai , bet dėl nuolatinių suėmimų šis biuras negalėjo veikti .

Kova prieš klerikalų įtaką darbininkams

Socialdemokratų vadovų skaldomoji veikla neleido sudaryti bendrą frontą, buržuazinės

partijos galėjo lengviau plėsti Lietuvos darbininkams.

savo

įtaką

Krikščionių demokratų vadovaujama Darbo federacija suvi liojo į savo eiles nemaža darbininkų. Ji naudojo tikinčiųjų jaus mus, valdančios krikščionių demokratų partijos dosniai dalijamus pažadus, kai kur vartojo prievartą (buvo įmonių, kurios priim davo darbininkus tik su Darbo federacijos vadovybės rekomen dacija) , o kartais suteikdavo tam tikrą materialinę paramą savo nariams. Kaune Darbo federacijos įtakai pasidavė dalis metalo įmonių darbininkų. Kiek gausesnės Darbo federacijos organiza cijos veikė Suvalkijoje . Kaip rodo seimų rinkimų duomenys , kle rikalai didesnę įtaką turėjo kaimo ir nedidelių miestelių darbo žmonėms, negu stambesnių pramoninių miestų darbininkams. Darbo federacijos vadovų duomenimis , 1922 m. šioje organi zacijoje buvo apie 15 tūkst . narių 170. I ir II seimų rinkimuose už Darbo federacijos sąrašus balsavo maždaug po 100 tūkst. žmonių .

168 Požela K. Raštai , p. 182 . 169 Čepulienė S. Profsąjunginis judėjimas Lietuvoje, p . 64 ; PA, f. 77, ap. 6, 170 b. 32, 1. 39. Lietuvos darbo federacija.— Darbo žmonių kalendorius 1922 metams . Kau nas, 1921 , p . 78; Raudeliūnienė G. Lietuvos darbo federacija ir jos reak cinis veikimas 1919-1926 m.-Lietuvos TSR MA darbai , A, 1974 , t. 2 (47) , p. 97. 84

Reikėjo nustatyti LKP taktiką šios klerikalinės darbininkų organizacijos atžvilgiu. Jau 1921 m. Lietuvos Komunistų partijos organizacijose ir spaudoje buvo svarstomas klausimas dėl pažiū ros į Darbo federaciją, į darbininkus federantus. 1921 m. lie pos mėn. Maskvoje LKP Užsienio biuro pasitarime su LKP CK nariais, atvykusiais į Kominterno III kongresą, apsvarsčius šį klausimą, buvo priimta V. Kapsuko parengta rezoliucija . Ji nu rodė komunistams, kad reikia atskleisti klerikalinių ir nacionali nių darbininkų organizacijų buržuazinį pobūdį , demaskuoti šių organizacijų vadovus kaip buržuazijos interesų gynėjus . Kartu komunistams buvo keliamas uždavinys įtraukti į klasinę kovą eilinius klerikalinių organizacijų narius darbininkus, atskleisti jiems klasinius prieštaravimus tarp darbininkų masių ir kleri kalinių bei nacionalinių darbininkų organizacijų vadovų. Prole tarinius šių organizacijų elementus komunistai siekė įtraukti į kairiąsias profsąjungas 171 . Ši rezoliucija , patvirtinta ir LKP III suvažiavimo , nurodė, kad reikia įtraukti į bendrą darbininkų frontą ir darbininkus iš Dar bo federacijos. 1922 m. , pradedant taikyti bendro darbininkų fronto taktiką, ypač buvo pabrėžiamas uždavinys, kad komunis tų vadovaujamos profsąjungos įtrauktų į streikus darbininkus federantus ir palaikytų ekonominius streikus, kai juos pradeda federantai . Dėl infliacijos ir kylančių maisto produktų kainų 1921 m. lapkričio mėn . daugelyje Kauno įmonių vyko ekonominiai strei kai . Šių streikų metu mažiausiai laimėjo metalistai , kurie, Darbo federacijos vadovų įkalbėti, nutraukė streiką, sutikdami su dar bo užmokesčio padidinimu tik 20-25 proc . , kai tuo tarpu kitų įmonių darbininkai iškovojo iki 50 proc. priedą 172 . Didžiojo geležinkelininkų streiko metu 1922 m. gegužės mėn. Kaune centrinių kariuomenės dirbtuvių darbininkai , artimai su siję su geležinkelininkais , mėgino įsijungti į streiką . Tačiau jau trečiąją streiko dieną, po to, kai 30 dirbtuvių darbininkų fede rantų buvo suimti , streikas nutrūko . Darbo federacijos vadovy bė veikė išvien su buržuazine valdžia . Buvo pareikalauta , kad suimtieji federantai duotų raštišką pasižadėjimą nestreikuoti. Apie 10 suimtų darbininkų federantų atsisakė duoti tokį pasiža dėjimą ir už tai buvo įkalinti koncentracijos stovykloje drauge su suimtaisiais geležinkelininkais 173. Šie faktai rodo , kad dalis eilinių Darbo federacijos narių at virai reiškė protestą dėl Darbo federacijos vadovybės veiksmų ir ėjo kartu su visais darbininkais. Komunistų veikla tarp meta listų padėjo atitraukti darbininkus nuo buržuazijos agentų įtakos . 171 172 173

,,Komunistas", 1922 m. vasaris, Nr. 2, p . 38. ,,Tiesa ", 1921 m. lapkričio 28 d ., Nr. 7, p . 6—7. ,,Tiesa", 1922 m. rugpjūtis , Nr. 25—26 , p. 2 .

85

1922 m. spalio mėn. komunistų vadovaujama Šiaulių miesto darbininkų profsąjunga organizavo ekonominius streikus, kuriuo se kartu su kairiaisiais darbininkais dalyvavo ir federantai . LKP vadovybė teigiamai įvertino tą faktą, kaip teisingai vykdomos bendro darbininkų fronto taktikos rezultatą 174. 1923 m. rugpjūčio mėn . Kauno Tilmanso fabriko darbininkai pareikalavo pakelti darbo užmokestį , grasindami pradėti streiką , jei jų reikalavimai nebus patenkinti . Darbo federacijos vadovai ėmėsi visų priemonių, kad streikas neįvyktų. LKP Kauno komi tetas kreipėsi į tilmansiečius atsišaukimu ,,Laukan fabrikantų ber nus! " Šiame atsišaukime buvo demaskuota federantų vadovų už kulisinė veikla, siekiant sutrukdyti darbininkų streiką . Komunis tų partija ragino darbininkus kovoti už iškeltus reikalavimus , kvietė visus metalistus nepriklausomai nuo jų pažiūrų paremti Tilmanso fabriko darbininkus 175. Tuo metu federantams dar pa vyko sulaikyti darbininkus nuo streiko , tačiau nuotolis tarp ei linių Darbo federacijos narių ir jų vadovų vis didėjo . Aiški komu nistų pozicija bendro darbininkų fronto sudarymo klausimu ska tino metalistus aktyviau įsijungti į klasinę kovą. 1922 m. balandžio mėn. vyko dvarų darbininkų streikas Vil kaviškio apskrityje . Darbininkams reikalaujant, jį pradėjo Darbo federacija, o komunistų vadovaujama žemės ūkio darbininkų profsąjunga ryžtingai palaikė streikuojančius darbininkus. Strei ko metu Darbo federacijos vadovai išdavė darbininkus ir atsime tė nuo streiko . Federantams ir profsąjungos nariams bendrai ko vojant, streikas tęsėsi . Tada buržuazinė valdžia suėmė profsą jungos pirmininką. Streikas buvo užgniaužtas jėga . Išdavikiškas federantų vadovų elgesys streiko metu smarkiai pakirto Darbo federacijos įtaką vietos darbininkams 176 Teisinga LKP taktika leido jai suartėti su priklausiusiais Dar bo federacijai darbininkais. 1923 m. birželio mėn . LKP CK Orga nizacinio biuro ataskaitoje Politiniam biurui K. Požela rašė , kad eilinių Darbo federacijos narių nuotaikos pastebimai kairėja : ,,Įtakingi jų darbuotojai kreipiasi patarimo į mūsų draugus , dir bančius profsąjungose. " 177

Bendro darbininkų fronto taktikos taikymo pirmieji rezultatai

Darbininkų gretų vienybė yra lemiama dar bininkų klasės pergalės sąlyga kovojant prieš buržuazijos viešpatavimą. Norėdama įveikti darbininkų gretų susiskaldymą ir pa marksizmo-leninizmo siekti ju vienybę

mokslo pagrindu , LKP 1922-1923 m. ėmė aktyviau kovoti už bendro darbininkų fronto sukūrimą. Ji vadovavosi V. Lenino pa

174 ,,Komunistas", 1923 m. kovas , Nr. 3, p. 80. 175 Komunistų partijos atsišaukimai , t . I, p. 387. 176 Lietuvos 177 PA, f. 77, ap. 5, b. 9, l . 11 , 20. PA, f. 77, ap. 6, b . 10, 1. 41 . 86

rengtais ir Kominterno III kongreso , Kominterno Vykdomojo Komiteto Prezidiumo priimtais nutarimais šiuo klausimu . Partija veikė įvairiais būdais : ji kreipėsi į LSDP Centro komitetą ir į ki tų socializmo vardu prisidengusių partijų vadovybę, į jų vado vaujamas darbininkų organizacijas , į Darbo federacijos įtakai pasidavusias organizacijas, siūlydama išvien kovoti už darbinin kų reikalus. Ji stengėsi streikų kovos metu suvienyti įvairių pa žiūrų darbininkus, priklausančius įvairioms organizacijoms , tel kė juos į bendras profsąjungas . Šių Komunistų partijos pastangų dėka atskirais atvejais įvairių pažiūrų darbininkai bendrai veikė streikų, mitingų metu . Tai padėjo suartinti įvairių sluoksnių dar bininkus , leido jiems geriau pažinti savo klasinius priešus , suprasti, kad socialdemokratų ir klerikalinių darbininkų organi zacijų vadovai veikia buržuazijos naudai , pamatyti, kad komu nistai yra tikrieji kovotojai dėl gyvybinių darbininkų klasės reikalų . Bendro darbininkų fronto taktikos taikymas praktiniame dar be auklėjo ir pačią Lietuvos Komunistų partiją. Komunistai vis labiau ėmė suprasti, kad darbininkai , esantys oportunistų vado vaujamose ar pačios buržuazijos sukurtose organizacijose , yra taip pat kapitalistų išnaudojami klasės draugai . Komunistų par tijos pareiga buvo bendro darbininkų fronto pagrindu įtraukti ir šiuos darbininkų klasės būrius į vieningą kovą, kuri baigtųsi kapitalistinio išnaudojimo panaikinimu . Partijai apsiginklavus bendro darbininkų fronto taktika , sustiprėjo Lietuvos darbinin kų klasės ir visų darbo žmonių išsivadavimo perspektyva. Bendro darbininkų fronto taktika padėjo Komunistų partijai sėkmingiau organizuoti streikus už darbininkų padėties pagerini mą . Surinktais iš komunistinės ir buržuazinės spaudos , iš Lietu vos TSR Centrinio valstybinio archyvo medžiagos duomenimis , 1921-1923 m. Lietuvoje įvyko 166 ekonominio pobūdžio streikai , kuriuose dalyvavo 14 438 darbininkai . 89 streikus darbininkai laimėjo visiškai ar tik iš dalies 178.

Revoliucinių švenčių minėjimai

Skiepydama Lietuvos darbo žmonėms revo liucinės kovos tradicijas, internacionalinį

solidarumą su viso pasaulio proletariatu , kartu siekdama įtraukti darbininkus ir kaimo varguomenę į poli tinę kovą, LKP organizuodavo revoliucinių darbininkų švenčių Gegužės pirmosios, Spalio revoliucijos, Paryžiaus Komunos meti nių ir kitų revoliucinių įvykių minėjimus. 1921 m. Gegužės pirmosios išvakarėse komunistai platino atsišaukimus, kviečiančius darbininkus kovingai paminėti tarp tautinę proletarinio solidarumo dieną, propagavo socialistinės revoliucijos, proletariato diktatūros idėjas . Buržuazinės valdžios organai sustiprino represijas. Apie 100 darbininkų, kareivių, gim 178

Žr. šios knygos priedų 13 lentelę . 87

nazistų buvo suimti vien Marijampolėje . Suėmimai vyko taip pat Kaune, Vilkaviškyje, Panevėžyje . Raitosios policijos būriai buvo pasiųsti į Marijampolę, Panevėžį ir kitus miestus. Nepaisant to, naktį į Gegužės pirmąją komunistai ir komjaunuoliai iškėlė de šimtis raudonų vėliavų įvairiose Lietuvos vietose , paskleidė mies tuose ir miesteliuose revoliucinius atsišaukimus . Raudonos vė liavos buvo iškeltos ir Kaune . Viena jų su šūkiais „ Tegyvuoja Pirmoji gegužės ! Tegyvuoja komunistinė Lietuva ! Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija! " rytą buvo rasta geležinkelio stoty je ant stiebo, kur paprastai kabėdavo valstybinė vėliava 179. Pa nevėžio komunistai iškėlė aštuonias raudonas vėliavas , sušau dytų revoliucionierių kapus papuošė vainikais su raudonais kaspinais. Reakcijai šėlstant, šventinės demonstracijos įvyko tik Mari jampolėje, Vilkaviškyje ir Kalvarijoje . Jas organizavo vietinės partinės ir komjaunimo organizacijos . Marijampolėje apie 400 žemės ūkio darbininkų, moksleivių ir kareivių Gegužės pirmąją su 5 raudonomis vėliavomis, dainuodami revoliucines dainas, perėjo miestą ir prie kalėjimo , kur buvo kalinami suimtieji ko vos draugai , suruošė mitingą. Vien kareivių demonstracijoje da lyvavo apie 200 ; dauguma jų buvo ginkluoti . Vietinės raitosios policijos būrys, iškviestų iš Kauno policijos dalinių padedamas , išvaikė mitingą 180. Vilkaviškyje Gegužės pirmąją į demonstraci ją išėjo apie 1000 miesto ir aplinkinių dvarų darbininkų bei vals tiečių. Komunistai ir komjaunuoliai nešė 9 raudonas vėliavas su išsiuvinėtais revoliuciniais šūkiais . Nuo profsąjungos klubo de monstrantai atžygiavo į turgaus aikštę. Čia į demonstrantus pra bilo žemės ūkio darbininkų profsąjungos valdybos pirmininkas K. Matulaitis. Netrukus demonstraciją raitoji policija išsklai dė 181.• Kalvarijoje (Marijampolės apskr . ) darbininkai Gegužės pir mąją ėjo į kapus pagerbti žuvusių kovoje draugų. Raitoji poli cija demonstrantus apsupo ir dalį jų sumušė 182. Norėdama nukreipti darbo žmonių dėmesį nuo tarptautinės proletariato šventės, buržuazinė Lietuvos valdžia paskelbė Gegu žės pirmąją medelių sodinimo diena. Medelių sodinti buvo ve dami gimnazijų moksleiviai , jaunimo organizacijų nariai . Komu nistai ir komjaunuoliai demaskavo šiuos buržuazijos manevrus. Negalėdami suruošti demonstracijų ir mitingų, jie platino ko munistinius atsišaukimus, kėlė su atitinkamais šūkiais raudonas vėliavas . Revoliucinių švenčių minėjimuose dalyvaudavo šimtai Kau no, Šiaulių ir kituose kalėjimuose kalinamų politinių kalinių, nors už tai jie būdavo mušami ir uždaromi į karcerį . Šiaulių sun

179 180 181 182

Lietuvos TSR CVA, ,,Komunistas ", 1921 Ten pat; Bilevičius ,,Komunistas ", 1921

f. 378, ap. 2, t . 1 , b . 1620 , 1. 4 . m. birželio 10 d. , Nr. 10-11 , p . 190. E. Ne veltui praėję metai . Vilnius , 1958, p . 33-38. m. birželio 10 d. , Nr. 10-11 , p . 191 . 88

kiųjų darbų kalėjimo politiniai kaliniai , 1921 m . lapkričio 7 d. minėdami Spalio revoliucijos metines, pasiuntė Tarybų Rusijos darbininkams sveikinimą, kuriame rašė : „ Iš už geležinių grotų per šimtus varstų tiesdami savo broliškas rankas, su nepalaužia mu tikėjimu žiūrime į ateitį, kada suvienytomis pasaulinio pro letariato jėgomis bus suduotas lemiamasis ir paskutinis smūgis kapitalizmui . " 183 Tikėjimas savo idėjų teisumu, tikėjimas socia lizmo pergale padėjo komunistams ir komjaunuoliams iškęsti vi sus kalėjimų bausmių sunkumus. 1923 m. lapkričio 7 d . LKP Kauno komitetas suorganizavo darbininkų mitingą Spalio revoliucijos metinėms paminėti . Į Mic kevičiaus slėnį slaptai susirinko nemaža darbininkų, daugiausia nepartinių. Mitinge kalbėjo J. Greifenbergeris. K. Požela, praneš damas Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto Politiniam biurui apie šį mitingą, rašė : „ Mums susirinkimas išėjo į naudą. Dalyviai liko visi patenkinti. Po susirinkimo kai kurie dalyviai , svyravę tarp socialdemokratų ir mūsų, pareiškė nusistebėjimą, kad socialdemokratai legaliai nesugeba tiek žmonių sukviesti , kiek čia susirinko nelegaliai , esant rudens šlapumui . Kai kurie # 184 jų pareiškė norą įstoti į organizaciją. Kovoje už mases didelę reikšmę turėjo da lyvavimas seimų ir savivaldybių rinkimuo se. Rinkiminės kampanijos metu Komunistų partija, nors ir būdama pogrindyje, stengėsi panaudoti įvairias legalias galimybes aktualiems darbininkų ir darbo valstiečių rei kalavimams išryškinti ir kovoti už jų patenkinimą. Negalėdama viešai iškelti rinkimų sąrašų savo vardu, Komunistų partija kel davo juos profsąjungų organizacijų, darbininkų ir mažažemių valstiečių grupių bei kitais vardais. Vadovaudamiesi LKP CK pa rengta rinkimine platforma, komunistai, komjaunuoliai , kairieji darbininkai kvietė darbo žmones balsuoti už šiuos kairiųjų są rašus. Darbininkų frakcijos seime bei savivaldybių organuose gy nė gyvybinius darbo žmonių reikalus. 1920 m. liepos 20-21 d. išrinkus vietinius valdžios organus, daugelyje valsčių, apskričių ir miestų tarybų buvo sudarytos Komunistų partijos vadovaujamos ir remiamos kairiųjų darbinin kų frakcijos . Kauno miesto taryboje iš 55 atstovų kairiųjų darbi ninkų frakcijai priklausė 13 , socialdemokratų frakcijai - 2 atsto vai . Tarybos kairiųjų darbininkų frakcijai vadovavo B. Leonas Pušinis. Rengiantis naujiems savivaldybių rinkimams, kurie buvo pa skirti 1921 m. birželio 19-20 d. , buržuazinė valdžia, norėdama įbauginti komunistų šalininkus , sustiprino terorą. Birželio 9 d . buvo suimti kandidatai į Kauno miesto tarybos narius B. Leonas

Darbininkų frakcijos savivaldybėse

183 184

PA, f. 77, ap. 32, b. 5, 1. 17 . PA, f. 77, ap. 6, b . 20, 1. 26. 89

nazistų buvo suimti vien Marijampolėje . Suėmimai vyko taip pat Kaune, Vilkaviškyje, Panevėžyje . Raitosios policijos būriai buvo pasiųsti į Marijampolę, Panevėžį ir kitus miestus. Nepaisant to , naktį į Gegužės pirmąją komunistai ir komjaunuoliai iškėlė de šimtis raudonų vėliavų įvairiose Lietuvos vietose , paskleidė mies tuose ir miesteliuose revoliucinius atsišaukimus . Raudonos vė liavos buvo iškeltos ir Kaune . Viena jų su šūkiais ,,Tegyvuoja Pirmoji gegužės ! Tegyvuoja komunistinė Lietuva ! Tegyvuoja Lietuvos Komunistų partija ! " rytą buvo rasta geležinkelio stoty je ant stiebo, kur paprastai kabėdavo valstybinė vėliava 179. Pa nevėžio komunistai iškėlė aštuonias raudonas vėliavas , sušau dytų revoliucionierių kapus papuošė vainikais su raudonais kaspinais. Reakcijai šėlstant, šventinės demonstracijos įvyko tik Mari jampolėje, Vilkaviškyje ir Kalvarijoje . Jas organizavo vietinės partinės ir komjaunimo organizacijos . Marijampolėje apie 400 žemės ūkio darbininkų, moksleivių ir kareivių Gegužės pirmąją su 5 raudonomis vėliavomis, dainuodami revoliucines dainas, perėjo miestą ir prie kalėjimo , kur buvo kalinami suimtieji ko vos draugai , suruošė mitingą . Vien kareivių demonstracijoje da lyvavo apie 200 ; dauguma jų buvo ginkluoti . Vietinės raitosios policijos būrys , iškviestų iš Kauno policijos dalinių padedamas , išvaikė mitingą 180. Vilkaviškyje Gegužės pirmąją į demonstraci ją išėjo apie 1000 miesto ir aplinkinių dvarų darbininkų bei vals tiečių. Komunistai ir komjaunuoliai nešė 9 raudonas vėliavas su išsiuvinėtais revoliuciniais šūkiais . Nuo profsąjungos klubo de monstrantai atžygiavo į turgaus aikštę . Čia į demonstrantus pra bilo žemės ūkio darbininkų profsąjungos valdybos pirmininkas K. Matulaitis. Netrukus demonstraciją raitoji policija išsklai dė 181. Kalvarijoje (Marijampolės apskr .) darbininkai Gegužės pir mąją ėjo į kapus pagerbti žuvusių kovoje draugų. Raitoji poli cija demonstrantus apsupo ir dalį jų sumušė 182. Norėdama nukreipti darbo žmonių dėmesį nuo tarptautinės proletariato šventės, buržuazinė Lietuvos valdžia paskelbė Gegu žės pirmąją medelių sodinimo diena. Medelių sodinti buvo ve dami gimnazijų moksleiviai, jaunimo organizacijų nariai . Komu nistai ir komjaunuoliai demaskavo šiuos buržuazijos manevrus . Negalėdami suruošti demonstracijų ir mitingų, jie platino ko munistinius atsišaukimus, kėlė su atitinkamais šūkiais raudonas vėliavas . Revoliucinių švenčių minėjimuose dalyvaudavo šimtai Kau

no , Šiaulių ir kituose kalėjimuose kalinamų politinių kalinių, nors už tai jie būdavo mušami ir uždaromi į karcerį . Šiaulių sun

179 180 181 182

Lietuvos TSR CVA, ,,Komunistas ", 1921 Ten pat; Bilevičius ,,Komunistas", 1921

f. 378, ap. 2, t. 1 , b. 1620, 1. 4. m. birželio 10 d. , Nr. 10-11 , p . 190. E. Ne veltui praėję metai . Vilnius, 1958, p. 33-38. m. birželio 10 d., Nr. 10-11 , p. 191 . 88

kiųjų darbų kalėjimo politiniai kaliniai , 1921 m . lapkričio 7 d . minėdami Spalio revoliucijos metines, pasiuntė Tarybų Rusijos darbininkams sveikinimą, kuriame rašė: „ Iš už geležinių grotų per šimtus varstų tiesdami savo broliškas rankas, su nepalaužia mu tikėjimu žiūrime į ateitį , kada suvienytomis pasaulinio pro letariato jėgomis bus suduotas lemiamasis ir paskutinis smūgis kapitalizmui . " 183 Tikėjimas savo idėjų teisumu, tikėjimas socia lizmo pergale padėjo komunistams ir komjaunuoliams iškęsti vi sus kalėjimų bausmių sunkumus. 1923 m. lapkričio 7 d . LKP Kauno komitetas suorganizavo darbininkų mitingą Spalio revoliucijos metinėms paminėti . Į Mic kevičiaus slėnį slaptai susirinko nemaža darbininkų, daugiausia nepartinių. Mitinge kalbėjo J. Greifenbergeris. K. Požela, praneš damas Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto Politiniam biurui apie šį mitingą, rašė : ,,Mums susirinkimas išėjo į naudą . Dalyviai liko visi patenkinti. Po susirinkimo kai kurie dalyviai , svyravę tarp socialdemokratų ir mūsų, pareiškė nusistebėjimą, kad socialdemokratai legaliai nesugeba tiek žmonių sukviesti, kiek čia susirinko nelegaliai , esant rudens šlapumui . Kai kurie jų pareiškė norą įstoti į organizaciją. " 184 Kovoje už mases didelę reikšmę turėjo da lyvavimas seimų ir savivaldybių rinkimuo se. Rinkiminės kampanijos metu Komunistų partija, nors ir būdama pogrindyje , stengėsi panaudoti įvairias legalias galimybes aktualiems darbininkų ir darbo valstiečių rei kalavimams išryškinti ir kovoti už jų patenkinimą. Negalėdama viešai iškelti rinkimų sąrašų savo vardu, Komunistų partija kel davo juos profsąjungų organizacijų, darbininkų ir mažažemių valstiečių grupių bei kitais vardais. Vadovaudamiesi LKP CK pa rengta rinkimine platforma, komunistai , komjaunuoliai , kairieji darbininkai kvietė darbo žmones balsuoti už šiuos kairiųjų są rašus. Darbininkų frakcijos seime bei savivaldybių organuose gy nė gyvybinius darbo žmonių reikalus. 1920 m. liepos 20-21 d. išrinkus vietinius valdžios organus, daugelyje valsčių, apskričių ir miestų tarybų buvo sudarytos Komunistų partijos vadovaujamos ir remiamos kairiųjų darbinin kų frakcijos. Kauno miesto taryboje iš 55 atstovų kairiųjų darbi ninkų frakcijai priklausė 13, socialdemokratų frakcijai - 2 atsto vai. Tarybos kairiųjų darbininkų frakcijai vadovavo B. Leonas Pušinis. Darbininkų frakcijos savivaldybėse

Rengiantis naujiems savivaldybių rinkimams, kurie buvo pa skirti 1921 m. birželio 19-20 d . , buržuazinė valdžia, norėdama įbauginti komunistų šalininkus, sustiprino terorą. Birželio 9 d. buvo suimti kandidatai į Kauno miesto tarybos narius B. Leonas

183 184

PA, f. 77, ap. 32, b. 5, 1. 17. PA, f. 77, ap . 6, b. 20, 1. 26. 89

Pušinis, J. Kubickis, P. Šaparas 185 ir kt. Kairiųjų darbininkų iš leistą laikraštį ,, Banga ", skirtą rinkimams, cenzūra konfiskavo 186 . Suėmimai vyko taip pat Šiauliuose , Panevėžyje, Ukmergėje ir kitur. Nepaisant bauginimų, Kaune kairieji darbininkai surinko 2058 balsus ir gavo miesto taryboje 7 vietas , socialdemokratai surinko 374 balsus ir gavo 1 vietą. Darbo federacijos sąrašas Kauno miesto taryboje gavo 4 vietas 187. Į Šiaulių miesto tarybą buvo išrinkti 7 kairiųjų darbininkų atstovai , 1 socialdemokratas. ir 12 federantų. Į Panevėžio miesto tarybą buvo išrinkti 6 kai riųjų darbininkų atstovai , 2 socialdemokratai ir 8 federantai . Mažeikių miesto taryboje buvo 4 kairiųjų darbininkų atstovai , Raseinių miesto taryboje — 3. Į Šiaulių apskrities Žagarės vals čiaus tarybą buvo išrinkti 5 kairiųjų darbininkų atstovai ir 1 federantas 188. Ukmergės apskrityje kairiųjų darbininkų sąrašas surinko 40 proc . balsų, o Kavarsko , Taujėnų, Traupio valsčiuose už kairiųjų darbininkų sąrašus balsavo nuo 50 iki 60 proc . rin 189 • kėjų Po rinkimų darbininkų frakcijos buvo sudarytos Kauno , Šiaulių, Panevėžio ir kitų miestų, taip pat daugumos valsčių ta rybose . LKP CK 1922 m. sausio 20 d . priėmė tezes ,,Apie klasi niu atžvilgiu susipratusių darbininkų atstovų veikimą savivaldy bėse " 190. Tezėse buvo išdėstyta darbininkų frakcijų veiklos pro grama, jų taktika kitų darbininkų grupių bei buržuazinių partijų atžvilgiu . Kauno miesto tarybos darbininkų frakciją mėgi no sušaukti visos Lietuvos savivaldybių darbininkų atstovų su važiavimą, bet buržuazinė valdžia neleido . Tada ji išleido bro šiūrą, kurioje buvo paskelbtos minėtos LKP CK tezės 191. Šiau lių miesto tarybos darbininkų frakcijai pavyko gauti leidimą ir 1921 m . lapkričio 6 d . sušaukti Šiaulių srities valsčių savivaldy bių darbininkų frakcijų ir profsąjungų atstovų pasitarimą . 46 pasitarimo dalyviai apsvarstė galimybes išplėsti legalią darbi ninkų organizacijų veiklą ir koordinuoti darbininkų frakcijų darbą 192 Buržuazija nepaisė liaudies valios ir stengėsi visomis prie monėmis šalinti netinkamus jai atstovus iš savivaldybių. 1921 m. rugsėjo 28 d. buvo teisiami Kauno miesto tarybos darbininkų 185 186

Pušinis B. Raštai , p . 7 . „ Banga“ (Kaunas) , 1921 m. birželio 5 d .; PA, f. 77, ap. 4, b. 26, 1. 71 ; MLTE, t. 1. Vilnius, 1966 , p . 176. 187 Tarp išrinktų kairiųjų darbininkų atstovų buvo J. Kubickis, B. Leonas-Pu šinis, N. Pupsas , P. Šaparas, J. Bielapetravičius.— ,,Lietuva“ (Kaunas), 1921 m. birželio 26 d. , p . 3. 188 PA, f. 77, ap. 4, b. 14, 1. 4; ,,Lietuva ", 1921 m. birželio 29 d., p. 3. 189 190 PA, f. 77, ap. 4, b. 25, 1. 8. PA, f. 77, ap. 5 , b. 1 , 1. 40 . 191 Ko turi reikalauti ir kaip veikti darbininkų atstovai savivaldybėse. Šiau 192 liai, 1922 , p . 16-22. „ Darbininkų atstovas ", 1921 m. lapkričio 26 d. , p . 2-5.

90

frakcijos nariai komunistai J. Kubickis , B. Leonas-Pušinis, P. Ša paras, V. Šetleris . Du darbininkų atstovai , B. Leonas-Pušinis ir P. Šaparas , už darbininkų interesų gynimą buvo nuteisti po 4 metus kalėti 193. Tuoj po rinkimų Ukmergės apskrityje, kur bu vo išrinkta daug kairiųjų darbininkų atstovų, buvo suimti visi darbininkų sąrašo kandidatai ir aktyvesni darbininkų judėjimo veikėjai, iš viso apie 200 žmonių 194. Daugelyje vietų suimtuo sius žiauriai sumušė . Vietos savivaldybių darbininkų frakcijoms kai kur pavyk davo iškovoti, kad būtų padidintas darbo užmokestis mažiau ap mokamiems savivaldybių tarnautojams , teikiama parama betur čių vaikams mokyklose ir kt. Tačiau kiekvieną reikšmingesnį tarybų nutarimą darbo žmonių naudai buržuazinės valdžios atsto vai panaikindavo . Marijampolės apskrities Kalvarijos miesto ta rybos valdyba , išrinkta iš kairiųjų darbininkų, 1921 m. sausio mėn. nutarė sumažinti mokesčius darbininkams , o padidinti tur tingiesiems. Už tai miesto burmistras ir keli darbininkų frakcijos nariai buvo suimti ir įkalinti . Valdybos nutarimas nebuvo vykdomas. Nauja valdyba buvo sudaryta iš buožių. Kauno mies to taryba nutarė įvesti 8 valandų darbo dieną miesto ir preky bos įstaigų tarnautojams. Ir šį nutarimą valdžia panaikino 195 Visa tai rodė, kad savivaldybių organai buvo buržuazinės valstybės valdymo aparato dalis, kad buržuazija reikalavo iš sa vivaldybių ginti visų pirma išnaudotojų klasių reikalus . Komu nistų partija dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose ir dirbo jų organuose, siekdama kelti darbininkų klasinį sąmoningumą, iškovoti, kad būtų patenkinti bent daliniai darbo žmonių reika lavimai , norėdama parodyti plačiosioms masėms, kad buržuazi jos politika yra antiliaudinė 196. galimybes partijai LKP I seimo rinkimuose Dideles legalaus darbo suteikė seimo rinkimai . Lietuvos komunistai stengėsi, kad tos galimybės būtų reikiamai panaudotos . 1922 m. sausio mėn. LKP CK priėmė nutarimą aktyviai dalyvauti I sei mo rinkimuose 197. Tų pat metų birželio mėn. legaliame darbi ninkų laikraštyje „ Žarija “ , kurį LKP CK pavedimu redagavo L. Adomauskas, pasirodė kreipimasis į visus darbininkus ir dar bininkų organizacijas dėl bendro darbininkų fronto sudarymo . Kreipimąsi pasirašė Lietuvos darbininkų kuopa 198.· Lietuvos dar bininkų kuopos vardu buvo mėginama įkurti legalią darbininkų

193 194 195

PA, f. 77, ap. 4, b. 25, 1. 23 ; Pušinis B. Raštai , p . 7 , 45. ,,Komunistas ", 1921 m. rugsėjis, Nr. 15, p. 60. Požela K. Raštai, p . 115 ; Ko turi reikalauti ir kaip veikti darbininkų atsto vai savivaldybėse, p . 5. 196 Ko turi reikalauti ir kaip veikti darbininkų atstovai savivaldybėse, p . 17-18. 197 PA, f. 77, ap. 5, b. 1 , 1. 28. 198 ,,Žarija" (Kaunas) , 1922 m. birželio 16 d . , Nr. 3 .

91

organizaciją, kuriai vadovautų LKP . Rinkiminei kampanijai pra sidėjus, visose rinkiminėse apygardose buvo iškelti darbininkų kuopų kandidatų sąrašai . Šiuos kandidatų sąrašus sudarė komu nistai per profsąjungas, kurioms jie turėjo įtaką, arba per savi valdybių darbininkų frakcijas . Darbininkų kuopų sąrašų kandi datus, taip pat asmenis, agitavusius už šiuos sąrašus, ir apskritai šių sąrašų šalininkus imta vadinta kuopininkais. 1922 m. vasarą prasidėjo kuopininkų judėjimas . Jis parodė , kad LKP turėjo ne mažą įtaką Lietuvos darbo žmonėms ir darė didelį poveikį dar bininkams, keldama jų klasinį sąmoningumą ir demaskuodama buržuazinės demokratijos veidmainiškumą . Kuopininkai jau pirmajame savo 1922 m. birželio 16 d. pa reiškime dėl bendro darbininkų fronto sudarymo iškėlė reikala vimus, kurie rūpėjo visiems darbininkams : darbo užmokesčio mi nimumo nustatymas ir jo didinimas, kylant kainoms ; 8 valandų darbo diena ; moterų ir vaikų darbo apsauga ; bedarbių draudi mas valstybės lėšomis ; socialinis aprūpinimas kapitalistų lėšo mis; darbininkų butų sąlygų gerinimas, atiduodant dalį buržuazi jos butų darbininkams ; nemokama medicinos pagalba darbinin kams ir kt. Atskirai buvo išdėstyti reikalavimai , ginantys kaimo varguomenės interesus : konfiskuoti visą stambiąją žemės nuo savybę, išdalijant ją neatlyginamai tik bežemiams ir mažaže miams ir kartu suteikiant jiems nemokamą pagalbą inventoriumi , sėklomis, gyvuliais ir kitomis priemonėmis , reikalingomis įsikur ti ūkyje ; panaikinti žemės nuomos mokestį kaimo varguomenei ir kt. Kuopininkai reikalavo įvesti nemokamą mokslą visose mo kyklose . Tai ypač rūpėjo darbininkų klasei , nes miesto ir kaimo darbininkų vaikai turėjo mažiausiai galimybių mokytis. Kartu kuopininkai ragino kovoti už politinius reikalavimus : panaikinti karo stovį ; suteikti darbininkų organizacijų, susirinkimų , žodžio , spaudos, streikų laisves ; amnestuoti politinius kalinius, kovojan čius už darbininkų reikalus. Kuopininkai kėlė reikalavimus, su sijusius su buržuazinės Lietuvos užsienio politika , pabrėždami , kad darbininkams rūpi ir visos valstybės reikalai . Buvo reikalau jama, kad buržuazinė Lietuvos vyriausybė atsisakytų visokių ka rinių avantiūrų prieš Tarybų Rusiją, viešos ar slaptos sąjungos su buržuazine dvarininkine Lenkija , kad nebūtų parsidavusi Antantei 199. Visus šiuos reikalavimus , išreiškiančius pagrindinius

darbininkų klasės siekius, Komunistų partija kėlė nuolat ir sten gėsi suvienyti darbininkus , kovojančius už jų įgyvendinimą . Šiuos dalinius reikalavimus buvo galima įvykdyti ir esant bur žuazinei santvarkai . Tačiau nei socialdemokratų, nei Darbo fe deracijos vadovybė jų neparėmė . Atsisakydami sudaryti bendrą frontą prieš buržuaziją, jie demaskavo save darbininkų akyse.

199

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . I, p . 562—564 . 92

Panašius reikalavimus kėlė kuopininkai , gindami darbininkų ir darbo valstiečių reikalus I seimo rinkimų išvakarėse 200• LKP CK 1922 m. rugsėjo 10 d . atsišaukimu dėl I seimo rin kimų parėmė kuopininkų reikalavimus. Kartu buvo nurodoma, kad ,,Lietuvos darbininkų klasė žymesnių laimėjimų per seimą tikėtis negali ", kad darbininkų klasės išsivadavimo kovoje „ le miamą reikšmę teturi toji masinė kova , kuri eina už parlamento sienų" 201.• Tačiau Komunistų partija turi panaudoti visas gali mybes masinei proletariato kovai išplėsti . Viena tokių galimy bių yra darbininkų atstovų pasisakymai iš seimo tribūnos . Dėl to Komunistų partija kvietė darbo žmones balsuoti už revoliu cinių darbininkų ir valstiečių (kuopininkų) sąrašus ir kartu įspė jo : klasiniu atžvilgiu susipratę ,,darbininkų atstovai seime neiš gaus nė vieno darbininkų reikalus ginančio įstatymo, jei už sei mo sienų darbininkai nekovos už tuos savo reikalavimus " 202. Partija ragino darbininkų atstovus seime kviesti ,,darbininkus be pažiūrų skirtumo sudaryti bendrą kovos frontą prieš buržuaziją ir buožes ir pradėt kovą už [deklaracijoje ] išvardytus darbinin 203 kų skaudžiausius reikalavimus" Kuopininkų rinkiminės kampanijos centru tapo Kauno mies to tarybos darbininkų frakcija . Jos vardu buvo leidžiama daugu ma rinkiminių brošiūrų, atsišaukimų, plakatų. Šios frakcijos pir mininkas J. Kubickis, LKP CK narys, viešai atstovavo kuopinin kams. Iš visos Lietuvos jam buvo siunčiamos darbininkų aukos , reikalingos rinkiminei kampanijai, pranešimai apie kuopininkų veiklą kitose rinkiminėse apygardose, per jo rankas ėjo rinki minė literatūra . J. Kubickis palaikė ryšius su LKP CK Sekretoria to nariais K. Požela, J. Greifenbergeriu . Lietuvos KP CK nariai V. Kapsukas ir Z. Angarietis per visą kuopininkų judėjimo lai kotarpį nuolat padėjo patarimais, siųsdavo straipsnius legaliai ir nelegaliai darbininkų spaudai rinkimų klausimais, duodavo nu rodymų dėl kuopininkų veiklos seime . Rinkiminei kampanijai buvo skiriamas ypatingas partijos dėmesys. I seimo rinkimai buvo paskirti 1922 m. spalio 10-11 d. Jiems ruošdamiesi , kuopininkai išleido kelias brošiūras, kuriose parodė, kad socialdemokratai ir Darbo federacija tarnauja bur žuazijai , demaskavo buržuazinių partijų mėginimus kalbėti Lie tuvos darbo žmonių vardu . Brošiūrų vien lietuvių kalba buvo iš leista 26 tūkst . egz. Buvo mėginta leisti legalius darbininkų laik raščius „ Mūsų atstovas “ , „ Pirmyn “, „ Mūsų kelias “ , „ Pochodnia " , bet visus juos valdžia konfiskavo . Tiesa , darbininkai nelaukė , kol leidinys praeis cenzūrą, dažniausiai spėdavo paimti didžiąją tiražo dalį iki laikraščio konfiskavimo , ir jis pasiekdavo skaity

200 201

Ten Ten 202 Ten 203 Ten

pat, pat, pat, pat,

p. p. p. p.

568-576. 339. 343. 345.

93

toją. Panašiai būdavo su atsišaukimais ir plakatais, dalį jų pa vykdavo išgelbėti tik darbininkų sumanumo dėka . Iš viso I sei mo rinkiminės kampanijos metu buvo išspausdinta 356 tūkst. egz. įvairių kuopininkų leidinių lietuvių, žydų, rusų, lenkų kal bomis 204. Leidiniai buvo spausdinami legaliose Kauno ir Šiaulių spaustuvėse . Dalį jų cenzūra konfiskavo , bet daugiau kaip 300 tūkst. egz. kuopininkų rinkiminių leidinių pavyko išplatinti . Didelę pagalbą Lietuvos darbininkams suteikė JAV pažan gūs lietuviai darbininkai , siųsdami surinktas aukas rinkiminės kampanijos reikalams. vadovaujama buržuazinė valdžia demokratų Krikščionių

ėmėsi įvairių priemonių, kad kitos partijos gautų kuo mažiau vietų seime. Kuopininkams ji buvo ypatingai griežta : suėmė J. Kubickį , kaip konfiskuoto laikraščio „ Pirmyn “ oficialųjį re daktorių, ir kitus aktyvesnius kuopininkus . Prieš pat rinkimus visoms spaustuvėms buvo uždrausta spausdinti kuopininkų lite ratūrą. Vietinė valdžia dažniausiai uždrausdavo kuopininkų mi tingus, sudraskydavo jų rinkiminius plakatus . Buržuazinė spauda nešykštėjo šmeižtų kuopininkų adresu . Vis dėlto Kaune kuopi ninkams pavyko sušaukti du mitingus, kuriuose dalyvavo tūks tančiai darbininkų. Kuopininkų mitingai buvo suorganizuoti taip pat Marijampolėje, Vilkaviškyje , Raseiniuose , Mažeikiuose, Ro kiškio apskrityje ir kitur 205 , Mitinguose komunistai , darbininkų remiami, sėkmingai paneigdavo buržuazinių oratorių prasimany mus ir šmeižtus prieš kuopininkus, kvietė darbininkus kovoti už jų keliamus reikalavimus. Čia pat buvo platinama rinkiminė li teratūra . Darbininkų kuopos savo kandidatais iškėlė žinomus darbi ninkų judėjimo veikėjus - darbininkus , amatininkus, mažaže mius, darbo inteligentus. Daugiausia tai buvo komunistai arba ar timi Komunistų partijai darbo žmonės . Tarp jų buvo du LKP CK nariai : J. Kubickis ir buvęs dvaro darbininkas , Joniškio prof sąjungos veikėjas P. Norkūnas . Kuopininkų sąrašuose buvo ko munistai K. Dominas - buvęs Lietuvos profsąjungų Centro biuro pirmininkas, iš profesijos siuvėjas, tuo metu tarnavęs kariuo menėje; K. Matulaitis - žinomas Suvalkijos profsąjungų organiza torius, dvaro darbininkas ; J. Pranckūnas - Šiaulių profsąjungos A. Raišys ――― Rokiškio apskrities profsą veikėjas, šaltkalvis ; jungos veikėjas, siuvėjas ; A. Verbyla — buvęs knygnešys spau dos draudimo laikais, iš profesijos kalvis, aktyvus Komunistų partijos veikėjas Suvalkijoje ; A. Buitvydas - spaustuvės darbi ninkas; A. Šeputa - mažažemis valstietis ir daugelis kitų LKP narių. Tarp kuopininkų kandidatų buvo ir inteligentijos atstovų: vienas pirmųjų LKP kuopelių organizatorių mokytojas I. Gaška , tarnautojas L. Adomauskas, mokytojai P. Vilūnas, V. Kopka, gy

204 205

PA, f. 77, ap. 5, b. 19, 1. 34-35. Ten pat, b. 20, 1. 54-56, 60. 94

dytoja B. Burbaitė-Eidukevičienė , nuolat rėmusi legalią darbinin kų spaudą ir profsąjungos veiklą Šiauliuose. Visose šešiose rinki minėse apygardose buvo pateikti ir įregistruoti darbininkų kuo pų sąrašai (IV Telšių apygardoje - darbininkų ir vargingųjų valstiečių grupės sąrašas) . Rinkimų metu kuopininkai dėl valdžios persekiojimų negalė jo pristatyti į balsavimo apylinkes net reikiamo skaičiaus balsa vimo kortelių. Dėl to daugelis rinkėjų ir norėdami negalėjo bal suoti už kuopininkus. Be to , buržuazinių partijų atstovai per pa čius rinkimus stengėsi sutrukdyti balsuoti už kuopininkus . Kai kur Kaune, duodami balsavimo korteles, ant kortelės su kuopi ninkų sąrašo numeriu rinkiminės komisijos nariai užrašydavo rinkėjo pavardę, mėgindami tokiu būdu išgąsdinti darbininkus. O nedideliuose miesteliuose kunigų pamokytos davatkos tiesiog ištraukdavo iš rinkėjų rankų kuopininkų korteles ir jas suplėšy davo. Kunigai taip pat grasino tiems, kurie balsuos už bedievius kuopininkus. Buržuazinės partijos tikėjosi , kad tokiomis sąlygo mis kuopininkams nepavyks patekti į seimą. Nepaisant buržuazinės valdžios ir visų buržuazinių partijų puolimo, kuopininkai I seimo rinkimuose gavo 51 969 balsus, ar ba 6,3 proc. visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų 206. Kau ne už kuopininkus balsavo daugiau rinkėjų, negu už bet kurią buržuazinę partiją ar grupę . Vilkaviškyje , Tauragėje, Jurbarke, Jonavoje, Akmenėje , Rokiškyje , Biržuose ir kt. kuopininkai ga vo žymiai daugiau balsų, negu socialdemokratai ar Darbo fede racija. Bet dar daug miesto ir kaimo darbininkų palaikė buržua zines bei reformistines partijas (Darbo federacijos sąrašai surin ko 12,4 proc. rinkėjų balsų, socialdemokratų- 10,4 proc .) . Į I seimą buvo išrinkti 5 kuopininkai : K. Do minas, J. Kubickis, K. Matulaitis, P. Norkū nas ir P. Vilūnas 207 (J. Kubickis rinkimų metu buvo koncentra cijos stovykloje ir į laisvę išėjo tik 1922 m . lapkričio 13 d .) . Visi jie buvo LKP nariai . Lapkričio 14 d. buvo sudaryta seimo Darbininkų kuopų frakcija . Frakcijos pirmininku buvo išrinktas J. Kubickis (tuo metu LKP CK Sekretoriato narys), sekretoriu mi - P. Vilūnas . LKP, turėdama seime savo frakciją, mėgino įkurti legalią marksistinę partiją ar bent komunistų vadovaujamą darbininkų organizaciją. 1922 m. lapkričio 19 d . Šiauliuose įvyko kuopinin kų įgaliotinių rinkiminėse apygardose konferencija. Šioje kon ferencijoje dalyvavo ir seimo kuopininkų frakcijos nariai , Kau no miesto tarybos darbininkų frakcijos, Kauno ,, Adatos " profsą Kuopininkų veikla

206 Lietuvos statistikos metraštis . 1924-1926 m . , 1 - oji laida , p . 77 ; „ Lietuva “, 1922 m. lapkričio 12 d . , p . 2 ; Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p . 41 ; PA, 207 f. 77, ap. 5, b. 20, 1. 59-60. ,,Vyriausybės žinios ", 1922 m. lapkričio 9 d., Nr. 114, p . 6 ; Lietuva ", 1922 m. lapkričio 10 d . , p . 1–2.

95

jungos ir Šiaulių miesto profsąjungos atstovai . Konferencija , apsvarsčiusi kuopininkų dalyvavimo rinkiminėje kampanijoje re zultatus, darbininkų judėjimo padėtį ir uždavinius, nutarė įsteig ti Lietuvos darbininkų partiją. Kuopininkų įgaliotinių konferen cija pasiskelbė organizaciniu LDP suvažiavimu 208. Bet buržuazi nė valdžia darė visokių kliūčių ir pagaliau jėga užgniaužė mėginimą įkurti legalią partiją, ginančią darbininkų interesus . Kuopininkai , dalyvaudami seimo posėdžiuose, reikalavo pa didinti darbo užmokestį darbininkams ir algas kareiviams , su mažinti darbo žmonėms butų nuomos mokestį, gynė persekioja mų pažangiųjų mokytojų teises , reikalavo atskirti mokyklą nuo bažnyčios . Kalbėdami seime, kuopininkai protestavo prieš darbi ninkų spaudos persekiojimą, darbininkų profsąjungų uždarymą , demaskavo buržuazinę demokratiją kaip demokratiją valdančio sioms klasėms ir diktatūrą darbo liaudžiai . Kuopininkai kėlė aikš tėn buržuazinių partijų veidmainiškumą, faktais įrodinėjo , kad jų atstovai seime pirmiausia gina buržuazijos , o ne darbo žmo nių reikalus. Kuopininkų kalbas , ginančias darbo žmonių inte resus ir demaskuojančias buržuazines partijas, nuolat nutrauk davo įniršusių buržuazijos atstovų šūkavimai . Dažniausiai kuo pininkams buvo atimamas žodis . Buržuazijos atstovai stengėsi atsikratyti nepageidaujamais jai darbininkų atstovais . K. Dominas jau 1922 m. gruodžio 1 d . neteisėtai buvo pašalintas iš seimo na rių 209• Į jo vietą buvo kooptuota Emilija Šabanienė 210. Trys kuo pininkai tariamai dėl seimo tradicijų pažeidimo buvo pašalinti dešimčiai posėdžių. Buržuazinių partijų atstovai įvairiais būdais stengėsi neleisti kuopininkams kalbėti iš seimo tribūnos . Cenzū ra neleisdavo kuopininkų kalbų spausdinti darbininkų spaudoje, nors kiekvieno atstovo kalba buvo oficialus dokumentas . Seimo stenogramose kuopininkų kalbos išspausdintos nepilnos . Nepai sydami visų tų trukdymų, kuopininkų atstovai laikėsi ištvermin gai ir pamažu mokėsi tinkamai panaudoti seimą revoliucinei dar bininkų kovai plėsti . Ypač aktyviai veikė kuopininkų frakcijos nariai J. Kubickis, K. Matulaitis, P. Vilūnas. Darbininkų kuopų frakcijos darbui vadovavo LKP CK. Komunistai tuo metu veikė legaliose darbininkų organizaci jose, daugiausia profsąjungose , kuopininkų vardu , nors oficialiai tokios organizacijos nebuvo . Kuopininkai toliau kovojo dėl įta kos profsąjungoms, vėl atkovojo iš socialdemokratų Suvalkijos žemės ūkio darbininkų profsąjungą. Kuopininkų frakcijos seimo nariai , ypač K. Matulaitis ir P. Vilūnas, važinėjo po Lietuvą, pa dėdami organizuoti darbininkų profsąjungas , plėsti Komunistų partijos įtaką profsąjungoms ir neorganizuotiems darbininkams . 1923 m. kuopininkai pradėjo leisti legalų P. Vilūno redaguojamą žurnalą ,,Naujoji gadynė ", bet , išėjus Nr. 1-2, jį valdžia uždarė . 208 ,,Komunistas " , 1922 m. gruodis, Nr. 12 , p . 269; PA, f. 77, ap. 5, b. 20, 1. 75. 209 „ Vyriausybės žinios ", 1923 m. kovo 10 d ., Nr. 125 , p . 3 . 210 Ten pat. 96

Krikščionių demokratų blokas , neturėdamas daugumos I seime , negalėjo laisvai vykdyti savo politikos, todėl 1923 m. kovo 12 d . I seimą paleido 211. Rinkimai į II seimą buvo paskirti gegužės 12— 13 d . Krikščionys demokratai tikėjosi , panaudodami savo ranko se buvusį valdžios aparatą ir bažnyčios įtaką, gauti tvirtą dau gumą seime. Kovai prieš kitas politines partijas buvo sutelktos žvalgybos ir policijos jėgos. Ypač griežtų priemonių valdžia ėmė si kuopininkų atžvilgiu . Buržuazija nutarė neįsileisti į seimą dar bininkų atstovų. Naujai kuopininkų rinkiminei kampanijai vadovavo LKP CK Organizacinis biuras, kuriame svarbiausias vaidmuo priklausė LKP CK sekretoriui K. Poželai . Visose rinkiminėse apygardose vėl buvo sudaryti ir pateikti revoliucinių darbininkų ir valstie čių sąrašai , vadinamieji kuopininkų sąrašai . Marijampolės rinki minėje apygardoje, neleidus iškelti darbininkų kuopų sąrašo , kuopininkai sudarė Lietuvos mažažemių ir naujakurių sąrašą . Tel šių rinkiminėje apygardoje , kur nebuvo leista užregistruoti kuo pininkų sąrašo , komunistai iškėlė susiblokavusių darbininkų ir vargingųjų valstiečių bei bežemių ir mažažemių sąrašus 212, kad

LKP II seimo rinkimuose

neskaldytų kuopininkų šalininkų balsų. Kuopininkai šioje rinkiminėje kampanijoje kėlė tuos pačius reikalavimus, kaip ir I seimo rinkimuose. Kandidatai buvo dau giausia tie patys. Bet šį kartą buržuazinė valdžia atėmė darbininkams teisę skleisti rinkiminę agitaciją. Visi kuopininkų leidiniai buvo kon fiskuojami, spaustuvėms buvo uždrausta spausdinti kuopininkų atsišaukimus . Neleista spausdinti net plakato , kuriame buvo nu rodytas tik kuopininkų sąrašo numeris ir kviečiama už šį sąrašą balsuoti . LKP CK nelegaliai išleido kelis atsišaukimus į darbi ninkus, kareivius, mažažemius valstiečius . Juose Komunistų par tija demaskavo krikščionių demokratų puolimą prieš darbininkus ir ragino balsuoti už kuopininkus 213. Kuopininkai per rinkiminę kampaniją galėjo platinti tik seną literatūrą, likusią nuo I seimo rinkimų. Jiems pavyko suorganizuoti kelis mitingus Mažeikiuose , Joniškyje, Sedoje, Biržuose ir kitur 214. Siekdama sutrukdyti revoliucinių darbininkų atstovams da lyvauti seimo rinkimų kampanijoje ir kartu nuslopinti kairiųjų profsąjungų veiklą, buržuazinė valdžia 1923 m. balandžio pra džioje ėmėsi naujų masinių suėmimų. Balandžio 1 d . Kauno apy gardos teismo svarbesnėms byloms tardytojas priėmė nutarimą, kuriame buvo išvardyti visose rinkiminėse apygardose pateiktų darbininkų kuopų sąrašų kandidatai ir duotas nurodymas visus 211 212 ,,Vyriausybės žinios ", 1923 m. kovo 21 d., Nr. 126, p. 1 . 213 ,,Lietuva“, 1923 m. balandžio 24 d . , p. 5 ; gegužės 5 d . , p. 6. 214 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . I , p. 359-363 , 366–371 . Požela K. Raštai , p . 132–135.

6

1836

97

juos suimti kaip LKP narius 215. Tai buvo neteisėtas kaltinimas , nes kuopininkų atstovai viešai dalyvavo rinkimų kampanijoje , buvo išrinkti į seimą, dirbo seime, ir jiems nebuvo keliama jokių kaltinimų dėl priešvalstybinės veiklos. Bet buržuazinė valdžia , norėdama susidoroti su darbininkų atstovais, nė neieškojo tei sėto pagrindo. 1923 m. balandžio 7 d . visų žvalgybos punktų vir šininkams buvo išsiuntinėtas Generalinio štabo kontržvalgų da lies viršininko aplinkraštis, kuriame sakoma : ,, Prašau svarbiausia kreipti domę į „ Darbininkų kuopos “ kaip buvusius seimo narius , taip ir kandidatus ir žymiausius iš jų, prieš rinkimus seiman , ku rie pasižymės aktyviu darbštumu agitacijos srity, administraci niu būdu laikinai patalpinti koncentracijos stovyklon. " 216 Buvo suimti visi seimo darbininkų kuopų frakcijos nariai , kuopininkų kandidatai į I ir II seimų atstovus, aktyvesni kuopi ninkų veikėjai rinkiminėse komisijose , Kauno miesto tarybos darbininkų frakcijos nariai , kuopininkų šalininkai profsąjungose. Iš viso buvo suimta apie 200 žmonių. Gegužės pradžioje buržua zinė valdžia paskleidė gandus, kad kuopininkų sąrašai panaikin ti . Krikščionys demokratai kai kur provokaciniais tikslais patys sudarė tariamų darbininkų sąrašus, pavyzdžiui , vargingųjų dar bininkų kuopos sąrašą Panevėžio apygardoje 217 ir kt. , norėdami atitraukti darbo žmonių dėmesį ir balsus nuo revoliucinių darbi ninkų sąrašų. Buvo paskleisti gandai , kad balsuojantieji už kuo pininkus bus suimami kaip komunistai . Buržuazinė spauda išsi juosusi šmeižė kuopininkus, piktai džiūgavo dėl vykdomų rep resijų. Liaudininkų laikraštis ,, Lietuvos žinios " rinkimų dieną rašė, išskirdamas šį tekstą stambiu šriftu : ,,Darbininkų kuopų są rašai likviduojami ... Likosi tik 12 nesugautų, kurių ieškoma. Ka dangi jie traukiami teisman už valstybės išdavimą, tai visi su imtieji Vyriausiosios rinkimų komisijos išbraukiami iš sąrašų. Kai suims tuos 12 kandidatų, tai komunistų sąrašai liks nereika lingi. " 218 Vis dėlto dešimtys tūkstančių Lietuvos darbo žmonių tomis juodosios reakcijos dienomis buvo solidarūs su LKP, parodė sa vo neapykantą buržuazinei valdžiai . Kuopininkai II seimo rinki muose gavo 34 365 balsus, arba 3,8 proc. visų balsavusiųjų 219. Tai buvo nemažas Komunistų partijos laimėjimas , atsižvelgiant į tas sąlygas , kuriomis vyko rinkimai . Dėl masinių suėmimų ir persekiojimų į II seimą nebuvo išrinktas nė vienas kuopininkų atstovas. Krikščionys demokratai gavo daugumą vietų seime . II seimo rinkimai padėjo komunistams demaskuoti buržuazinio par

215 Lietuvos TSR CVA, f. 507, ap. 1 , b. 924, 1. 71 . 216 217 Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2, b. 5945 , 1. 209. 218 Lietuvos statistikos metraštis . 1924-1926 m., 1 -oji laida, p . 83. ,,Lietuvos žinios ", 1923 m . gegužės 13 d. 219 Lietuvos statistikos metraštis . 1924-1926 m., 1 - oji laida, p . 80, 81 ; Muu кевич-Капсукас В. Очерки современной Литвы .— « Коммунистический Ин тернашионал» , 1924, Nº 2, c. 222; Požela K. Raštai, p . 140 . 98

lamentarizmo esmę , parodė, kad buržuazine demokratija naudo jasi visų pirma buržuazinės bei smulkiaburžuazinės partijos . LKP CK Organizacinis biuras teigiamai įvertino Komunistų partijos dalyvavimo šioje rinkiminėje kampanijoje rezultatus . K. Požela rašė, kad „ darbininkų masių simpatijos mūsų partijai po rinkimų ne susilpnėjo, o dargi padidėjo “. Tuo tarpu partinės organizacijos smarkiai nukentėjo,,,buvo suimta dauguma prof sąjungų valdybų narių- Darbininkų kuopų šalininkų" 220. Buržuazinė valdžia ir po rinkimų vykdė masines represijas. Žvalgybai buvo nurodyta susekti komunistų organizacijas tose vietose, kur kuopininkai gavo didesnį skaičių balsų. 1923 m. pa baigoje vien Rokiškio ir gretimose apskrityse buvo suimta apie 300 žmonių. 106 revoliuciniai darbininkai ir mažažemiai valstie čiai buvo perduoti teismui , tarp jų proletarinės revoliucijos ir Komunistų partijos aktyvistai K. Kurklietis, I. Laucė, J. Mala šinskas, P. Meilus, P. Pajarskis, A. Raišys ir kt . 221 LKP CK Organizacinio biuro sekretorius K. Požela , apibend rindamas partijos organizacinį darbą 1923 m. liepos- gruodžio mėn., darbo ataskaitoje rašė : ,,Ar sustiprėjo mūsų įtaka masėse? Atsakyti galima teigiamai ... Tie duomenys apie nuotaiką, ku riuos organizacija gauna, susidurdama su masėmis, kalba patys. už save... Partijos uždavinys sekantį pusmetį — pasinaudoti šia mums palankia masių nuotaika, siekiant labiau įsitvirtinti darbi ninkų organizacijose , stambiuose fabrikuose, pradėti organizaci niu atžvilgiu stiprinti savo įtaką mažažemių valstiečių tarpe ir susirišti su visomis svarbesnėmis kariuomenės dalimis . "222

Nuo 1920 m. rudens prasidėjo naujas LKP veiklos laikotar pis. Taikos sutarties tarp Tarybų Rusijos ir Lietuvos sudarymas , laikina buržuazinės santvarkos stabilizacija Lietuvoje, Lietuvos Komunistų partijos atsiskyrimas nuo Baltarusijos Komunistų par tijos - visa tai iš esmės keitė revoliucinio judėjimo plėtojimosi Lietuvoje , taip pat Komunistų partijos tolesnio darbo sąlygas . Lietuvos Komunistų partija, dirbdama giliame pogrindyje, turėjo iš naujo pertvarkyti savo gretas, ieškoti naujų darbo formų bei metodų, siekdama stiprinti ryšius su darbo žmonėmis , sėkmin gai vadovauti jų revoliucinei kovai , ruošti juos lemiamam puoli mui prieš kapitalizmą. Lietuvos Komunistų partijai 1921-1922 m . teko įveikti ne mažus vidinius sunkumus. Laikinai pralaimėjus Lietuvoje revo liucijai , sulėtėjus pasaulinės proletarinės revoliucijos plėtojimui si ir sumažėjus masių revoliucinei energijai , silpniau idėjiškai

220 221 222

Požela K. Raštai, p. 141 ; PA, f. 77, ap . 6, b . 10, 1. 39. PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 233, 1. 86-113. Požela K. Raštai , p. 167. 99

užsigrūdinę LKP nariai pasidavė nesveikoms nuotaikoms, ėmė svyruoti . Be to , jaunos LKP padėtį labai sunkino smarkiai siau čianti reakcija, baltasis teroras. Kovodama su vidiniais sunkumais, LKP sėkmingai naudo josi gausiu bolševikų partijos patyrimu. Svarbų vaidmenį šioje kovoje suvaidino V. Lenino knyga ,,Vaikiška „ kairumo " liga ko munizme". Didelę paramą Lietuvos Komunistų partijai suteikė RKP (b) Centro Komitetas ir Kominternas, kurio sekcija ji buvo nuo 1921 m . Vienas žymiausių įvykių LKP gyvenime 1920-1923 m. bu vo jos III suvažiavimas — pirmas LKP suvažiavimas, pralaimėjus socialistinei revoliucijai . Suvažiavimo nutarimai buvo priimti prieš tai įvykusio Kominterno III kongreso rezoliucijų pagrindu . Jie daug padėjo Lietuvos komunistams nuosekliai įveikti parti jos vidaus gyvenimo sunkumus, ištaisyti klaidas , sutelkti parti jos gretas, pakelti jų kovingumą. Toliau bolševizuojant ´‍LKP, svarbų vaidmenį suvaidino 1923 m. rugsėjo mėn . įvykęs CK ple numas, kuris priėmė svarbius nutarimus agrariniu ir nacionali niu klausimu . Tie nutarimai turėjo principinę reikšmę visai to lesnei partijos veiklai , jai plečiant savo įtaką darbo žmonėms . Nepaisydama sunkumų, Lietuvos Komunistų partija nė vie nai dienai nenutraukė aktyvaus revoliucinio darbo . Ji stengėsi nuosekliai vykdyti bendro darbininkų fronto taktiką, vadovavo darbininkų streikams, vienijo profsąjungas, plėtė savo veiklą darbo valstiečių, kareivių, jaunimo, moterų ir kitų darbo žmonių sluoksniuose . Derindama nelegalaus ir legalaus darbo formas, stengdamasi maksimaliai panaudoti buržuazinės demokratijos tei kiamas kai kurias legalios veiklos galimybes, pavyzdžiui, leisti legalią spaudą, šaukti susirinkimus, LKP rado būdų dalyvauti vie tos savivaldybių, I ir II seimų rinkimuose. Iki 1922 m. rudens Lietuvos Komunistų partija veikė ne tik Lietuvos buržuazijos valdomoje teritorijoje, bet ir buržuazinės dvarininkinės Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte . Pagal Lietu vos ir Lenkijos Komunistų partijų susitarimą, suderintą su Ko minterno Vykdomuoju Komitetu, Vilniaus krašto partinė orga nizacija nuo 1922 m. spalio mėn. buvo įjungta į Lenkijos Ko munistų darbininkų partijos sudėtį. 1923 m. pradžioje prijungus prie Lietuvos Klaipėdos kraštą, LKP tais pat metais pradėjo ir čia savo veiklą. Lietuvos komunistai , nuosekliai vadovaudamiesi marksizmo leninizmo mokymu, 1920-1923 m. sutvirtino savo partiją idėji niu ir organizaciniu atžvilgiu, padėjo tvirtus pagrindus jos toles nei kovai už buržuazijos diktatūros nuvertimą mūsų krašte .

ANTRASIS SKYRIUS

LAIKINAM KAPITALIZMO STABILIZAVIMUISI PRASIDĖJUS

( 1924-1926 metai)

1. Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis Kapitalistiniame pasaulyje politinis ir eko nominis gyvenimas 1924 m. ėmė stabilizuo tis. Atviras kapitalizmo šturmas , kurį 1917 m. spalyje pergalingai pradėjo Rusijos darbi ninkų klasė ir darbo valstiečiai , liovėsi . Nesėkmingi darbininkų sukilimai Bulgarijoje 1923 m . rugsėjo, Vokietijoje - spalio, Len kijoje - lapkričio mėn ., Rumunijoje ir Estijoje 1924 m. buvo paskutiniai to šturmo aidai . Laikinai kapitalizmas stabilizavosi svarbiausia todėl, kad tarptautinei kontrrevoliucijai pavyko apriboti socialistinės revo liucijos laimėjimą vienoje Tarybų šalyje . Kituose kraštuose po spalinė revoliucinio judėjimo pakilimo banga buvo nuslopinta , buržuazija išlaikė savo politinį viešpatavimą. Versalio taikos sutartis ( 1919 m . ) ir Vašingtono susitarimai ( 1922 m . ) kuriam laikui suderino tarptautinius svarbiausių kapi talistinių valstybių interesus, paskirstė jų įtakos sferas . Pagal 1924 m. priimtą Daueso planą Vokietijai buvo sumažintos repa racijos ir suteiktos JAV ir Anglijos paskolos jos kariniam bei ekonominiam potencialui atkurti . Lokarno susitarimais ( 1925 m. ) Vokietijai buvo duota suprasti, kad savo ekonominę ir politinę ekspansiją ji kreiptų į Rytus . Antantės imperialistai siekė pa versti Vokietiją svarbiausia antitarybine jėga Vidurio Europoje . Buržuazijai pavyko susidoroti taip pat su pirmųjų pokario metų finansiniais bei ūkiniais sunkumais. Pagrindiniuose kapita listiniuose kraštuose buvo pradėta sparti pramonės įmonių tech ninė rekonstrukcija , didėjo gamybos intensyvumas ir darbinin kų išnaudojimas . Pramonės gamyba priartėjo prie prieškarinio lygio ir net ėmė jį viršyti . Nepaprastai suaktyvėjo kapitalo kon centracijos procesas , kūrėsi stambūs monopolijų susivienijimai . Revoliucinio pakilimo metais darbininkų iškovotos nuolai dos , kapitalistinės ekonomikos pažanga kiek padidino darbininkų užimtumą, sumažino nedarbą . Buržuazija stengėsi tai panaudoti

Bendrieji kapitalizmo laikino stabilizavimosi bruožai

101

savo idėjinei ir politinei įtakai plėsti . Buržuazinė propaganda su skato įtikinėti darbo žmones, kad kapitalizmas apsivalė nuo savo ydų. Ji visaip skleidė buržuazinio parlamentarizmo ir pacifizmo iliuzijas. Darbo žmones klaidino ir dešinioji socialdemokratija , kurios vadovai tikino , kad radikaliai pagerinti liaudies gyveni mą galima ir nesugriovus kapitalistinės santvarkos pagrindų. Vo kietijos socialdemokratijos teoretikas R. Hilferdingas paskelbė , jog prasidėjo organizuoto kapitalizmo " era , kurioje kapitaliz mas savaime peraugsiąs į socializmą . Šiuo jo teiginiu vadova vosi visų Darbininkų Socialistinio Internacionalo partijų dešinie ji vadovai . Prasidėjus kapitalizmo laikino stabilizavimosi laiko tarpiui , jiems pavyko dideles darbo žmonių mases atitraukti nuo revoliucinės kovos. Vis dėlto kapitalistinių šalių politinio ir ekonominio gyve nimo stabilizavimasis tebuvo laikinas ir dalinis . Gamybos didė jimas kapitalistinėse šalyse buvo susipynęs su krizės reiškiniais. Svarbiausių kapitalistinių valstybių- JAV, Anglijos, Prancūzi jos, Vokietijos ―――― pramonė naudojo ne daugiau kaip du trečda lius savo pajėgumo . Kapitalistinės šalys ir visa kapitaliz mo sistema vystėsi netolygiai : greitai didėjo JAV , Japonijos , Vokietijos ekonominė galia , Prancūzija stovėjo maždaug vietoje, o Anglijos vaidmuo pasaulio ekonomikoje mažėjo . Bendroji ka pitalizmo krizė , kurią sukėlė pirmasis pasaulinis karas ir Spalio revoliucijos pergalė Rusijoje, turėjo tendenciją toliau gilėti . Pa grindiniai kapitalizmo sistemos prieštaravimai — prieštaravimas tarp darbo ir kapitalo , tarp pačių imperialistinių valstybių, tarp metropolijų ir kolonijų – kiekvienu momentu galėjo vėl paaštrė ti, brandino naujus socialinius ir politinius konfliktus. Nežiūrint bendro revoliucinio judėjimo atoslūgio, sociali niai prieštaravimai kapitalistiniuose kraštuose ir toliau reiškėsi atvirais klasinės kovos veiksmais . 1924 m . įvyko masinis antifa šistinis streikas Italijoje , 1925 m.- demonstracijos ir streikai Prancūzijoje, 1926 m.- visuotinis streikas Anglijoje ir kt . Rytų šalių tautos kilo į ryžtingą nacionalinio išsivadavimo kovą . Siri joje , Maroke , Indonezijoje įvyko sukilimai prieš kolonizatorius . Kinijoje 1925-1927 m. suliepsnojo antiimperialistinė revoliuci ja . Plėtėsi liaudies antiimperialistinė kova JAV, Anglijoje, Lo tynų Amerikoje. Didžiulį revoliucinį poveikį kapitalistiniam pasauliui darė Tarybų Sąjunga , sėkmingai vykdžiusi lenininį socializmo sukūri mo planą. Dauguma kapitalistinių valstybių 1924 m. pagaliau pri pažino Tarybų Sąjungą de jure. Šis pripažinimas rodė , kad Ta rybų valstybė sustiprėjo, kad sužlugo imperialistų viltys ją izo liuoti ir ekonomiškai sužlugdyti . Socialistinės šalies gyvavimas , jos ekonominiai ir politiniai laimėjimai buvo vienas svarbiausių veiksnių, didinusių bendrąją kapitalizmo krizę. Taigi 1924 m. tebebuvo visos objektyvios sąlygos revoliuci niam judėjimui toliau plėstis. Tačiau kartu buvo aišku , jog bus

102

reikalingas dar ilgas, pasiaukojamas revoliucinės propagandos ir darbo žmonių masių organizavimo darbas, kad būtų galima nu versti pasaulyje kapitalistinę santvarką . Komunistų partijoms reikėjo atsisakyti orientacijos į greitą socialistinės revoliucijos pergalę. Pasaulinis revoliucinis darbininkų ir kitų darbo žmonių judėjimas pradėjo naują savo raidos tarpsnį.

Pagrindiniai kapitalizmo stabilizavimosi bruo Kapitalizmo žai - politinių buržuazijos pozicijų sustip laikino stabilizavimosi rėjimas ir tam tikra krašto ekonominio gy Lietuvoje ypatybės venimo pažanga ― buvo būdingi ir Lietuvai . Per karą sugriautas Lietuvos žemės ūkis iki 1924 m. iš esmės at sigavo . Nuo 1923 iki 1926 m. buvo palyginti intensyviai vyk doma žemės reforma. Per 4 metus žemės gavo 25 028 naujakuriai . Be to, buvo pridėta žemės 16 997 mažažemiams 2. Tai buvo vie na svarbiausių kapitalizmo stabilizavimosi Lietuvoje sąlygų, nes žemės reforma nemažą kaimo varguomenės dalį kuriam laikui atitraukė nuo revoliucinės kovos, labai apribojo kitataučių dva rininkų žemėvaldą ir sustiprino nacionalinę buržuaziją . Pagerėjo Lietuvos tarptautinė padėtis : 1924 m. buvo įteisin tas Klaipėdos krašto prijungimas, o 1926 m. rugsėjo mėn.- pasi rašyta nepuolimo sutartis su Tarybų Sąjunga . Ši sutartis buvo labai svarbi Lietuvos saugumui užtikrinti , sustiprino jos tarptau tinę padėtį . Tarybų Sąjungos nuosekliai vykdoma lenininė už sienio politika, ginanti taiką ir mažųjų tautų teises, buvo labai svarbus veiksnys, nes saugojo Lietuvą nuo agresyvių imperialis tinių valstybių kėslų. Greta dalinio stabilizavimosi Lietuvos ūkiniame gyvenime buvo rimtų sunkumų, net krizės reiškinių. Juos lėmė bendra kapitalistinio ūkio sistema ir ankstesnių metų ekonominės kon junktūros, visų pirma 1920-1922 m. siautusios infliacijos ir spe kuliacijos padariniai - išsekęs darbo žmonių perkamasis pajė gumas, sumažėjęs vidaus rinkos imlumas, didelė kredito stoka. Menkai išsivysčiusi ir techniškai atsilikusi Lietuvos pramonė už sienio rinkos beveik neturėjo . Dėl to daugelis pramonės įmonių 1924-1925 m. pradėjo mažinti gamybą, ėmė dirbti tik keletą dienų per savaitę, o kai kurios ir visiškai bankrutavo . Dalinio stabilizavimosi nepastovumas didėjo. Lietuvos buržuazija stengėsi ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Buvo mėginama per prekybos sutartis su užsieniu ir vykdant muitų politiką proteguoti krašto pramonę . Tuo tikslu nuo 1924 m. buvo įvedami palankūs pramonininkams muitų ta rifai , kad būtų galima su mažu mokesčiu ar be jokio mokesčio įsivežti pramonei reikalingos žaliavos, iš kurios pagamintos pre

1 2

Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva , p. 31-32. Lietuvos statistikos metraštis . 1929-1930 m. , t . 3, p. 224-225 . 103

kės buvo eksportuojamos . Muitai už įvežamus iš užsienio pra monės gaminius buvo gerokai padidinti . Visa tai paspartino pra monės vystymąsi. Tačiau 1913 m. gamybos lygis Lietuvos pra monėje buvo pasiektas tik 1930 m.3 Antra vertus, tokia protekcionistinė ekonominė politika ska tino pramonininkus jungtis į akcines bendroves ir sindikatus. Apsidraudę nuo užsienio konkurencijos , jie kėlė kiek galėdami savo gaminių kainas , stengėsi kuo daugiau pasipelnyti iš varto tojų 4. Krašto ūkiniame gyvenime 1924-1926 m. sustiprėjo vyriau sybės remiami monopoliniai susivienijimai ,, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga “ („ Lietūkis “) ir „ Pirmoji Lietuvos mėsos produktų eksporto, skerdyklų ir šaldytuvų akcinė bendrovė" (,,Maistas") . „ Lietūkis “ ir „ Maistas “ stengėsi sutelkti svarbesnių žemės ūkio produktų supirkimą, jų apdirbimą bei pardavimą užsienio ir vidaus rinkoje. ,,Lietūkis“ 1925 m . pradžioje jungė 268 , o 1926 m.— jau 434 kooperatyvus . Jo prekių apyvarta nuo 2,6 mln . litų 1923 m . pa didėjo iki 11,3 mln. litų 1926 m.5 Kapitalistų Vailokaičių įkurta akcinė ,,Maisto " bendrovė iš pradžių turėjo rimtų sunkumų ir buvo atsidūrusi prie bankroto slenksčio . Ją išgelbėjo Lietuvos ūkininkų sąjunga ir „ Lietūkis “ , kurie 1925 m . pabaigoje pasidarė pagrindiniai „ Maisto " akcinin kai („ Lietūkis “ įsigijo 45 proc . visų „ Maisto “ akcijų) . „ Maistą “ ėmė finansuoti iš esmės valstybinės kredito įstaigos - Žemės ir Lietuvos bankai . Iki tol merdėjęs „ Maistas “ 1926 m . , palyginti su 1923 m., daugiau kaip 10 kartų padidino savo bendrąją apy vartą 6. Kooperatinio , akcinio ir valstybinio kapitalo jungimas , ėji mas nuo smulkiosios kooperacijos prie didelių jos susivienijimų, faktiškai - prie monopolijų ir akcinių bendrovių, buvo būdingas smulkiojo kapitalistinio žemės ūkio šalims, tarp jų ir Lietuvai. ,,Lietuvoje tokiu būdu , - rašė V. Kapsukas , ―― susidaro stambios kapitalistinės įmonės, apimančios visą šalį ir čiulpiančios iš jos syvus į nedidelės saujelės stambiųjų kapitalistų ir bankininkų kišenes." 7 Buržuazija naikino revoliucinio judėjimo pakilimo metais darbininkams padarytas nuolaidas ir ėmė didinti išnau dojimą. 3

4

5 6

7

Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramo nė ikisocialistiniu laikotarpiu, p . 351 ; Meškauskas K. Tarybų Lietuvos indust rializavimas, p . 102. Dušnickis Z. Lietuvos pramonė prieš karą ir 1918-1928 m.- ,,Lietuvos ūkis" (Kaunas) , 1928 , Nr. 6-7, p. 189; Nr. 8 , p . 234. Lietūkis . Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga . 1923-1933. Trumpa dešimties metų veikimo apžvalga . Kaunas , 1933, p . 5, 102 . Ten pat, p . 6; Pirmas Maisto dešimtmetis. 1923-1933 m. Kaunas, 1933, p. 31 , 32, 67. Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva , p. 92 .

104

Ekonominio gyvenimo sunkumai visų pirma gulė ant darbo žmonių pečių. Gausios šeimos pragyvenimo minimumas 1925 8 1926 m. palyginti su 1924 m. padidėjo maždaug 9 proc . Daugė jo ir bedarbių. Nepilnais duomenimis, 1925 m. pabaigoje Lietu voje buvo užregistruota 2040 bedarbių, o 1926 m. gruodžio 1 d.— 8769 bedarbiai , iš jų daugiau kaip 3000 buvo į miestus atėję žemės ūkio darbininkai 9.

Krikščionių demokratų Buržuazijos politinių pozicijų stabilizavima reakcijos įsigalėjimas sis taip pat buvo prieštaringas. Nors buržua ziniai politiniai veikėjai iš seno propagavo ,,tautos vienybę “, iš tikrųjų vienybės nebuvo ne tik tarp antago nistinių klasių, bet ir pačioje buržuazijoje . Krikščionių demokra tų ir liaudininkų 1923 m . sudaryta koalicinė vyriausybė suiro . Sustiprėję valdžioje krikdemai 1924 m. birželio mėn. atsisakė nuo koalicijos su valstiečių liaudininkų partija ir vieni sudarė naują ministrų kabinetą. Krikdemams ėmus valdyti kraštą, buvo smar kiai apribotos seimo laisvės, kurias deklaravo Steigiamojo sei mo priimtoji konstitucija . Pagrindinis klerikalų reakcijos smūgis krašto viduje buvo nukreiptas prieš revoliucinį darbininkų judėjimą ir jo avangar dą - Komunistų partiją. Valdant krikdemams, revoliucinis judė jimas buvo dar labiau persekiojamas, sustiprėjo politinis teroras . Suimtuosius revoliucinio judėjimo dalyvius žvalgyba nuo 1924 m. rudens pradėjo kankinti elektros srove . Pirmosios šio naujojo kankinimo būdo aukos buvo komunistas L. Vaidelauskas ir LKJS Vilkaviškio rajono komiteto sekretorė O. Šmeigauskaitė. Kankinimų sužalotas L. Vaidelauskas netrukus mirė, o O. Šmei gauskaitė liko invalidė visam gyvenimui 10. Krikdemų valdžia 1923-1924 m. suimtus Rokiškio ir aplin kinių apskričių komunistų organizacijų narius , Lietuvos I seimo atstovus komunistus bei darbininkų kuopų sąrašų kandidatus į I ir II seimą ilgai kalino be teismo ir ruošė jiems masines politi nes bylas. 1925 m . gegužės mėn. buvo oficialiai uždrausta dar bininkų judėjimą rėmusi pažangi žydų kultūros ir švietimo drau gija ,,Kultūros lyga " , o jos vadovai ir aktyvistai L. Abramsonas , Ch . Krilovaitė ir kiti dar 1924 m. suimti ¹¹ . Nepagrįstai apkaltintas pasikėsinimu prieš provokatorių, ka ro lauko teismo sprendimu 1925 m . spalio 25 d . Kaune buvo su šaudytas kareivis komunistas N. Jubileris 12. 8 Lietuvos statistikos metraštis . 1929-1930 m., t . 3, p. 405 . 9 Gv. J. Lietuvos visuomenės ūkis ir finansai .— ,, Lietuvos ūkis" , 1925 , Nr. 12 , p. 505; Laptevas S. Lietuvos ekonomika . Sausio mėn. apžvalga.— ,,Lietuvos ūkis", 1927, Nr. 2, p. 45 . 10 Sarmaitis R. Lietuvos Komunistų partija liaudies revoliucinės kovos ir so cialistinės statybos priešakyje.- Kn .: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje , p. 27. 11 MLTE, t. 1 , p. 12, 508 ; t. 2 , p . 245. 12 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p . 500 .

105

Iš viso 1924-1926 m. buvo perduoti teismui 313 revoliuci nio judėjimo dalyvių, iš kurių 287 buvo kaltinami komunistine veikla. Į šiuos statistinius duomenis neįeina rokiškėnų bylos 106 dalyviai ir „ Kultūros lygos " 200 suimtų narių. Tuo tarpu 1921— 1923 m. buvo teisti 227 revoliucinio judėjimo dalyviai , iš kurių 212 buvo apkaltinti komunistine veikla 13. Be to , karo ko mendantai šimtus revoliucinio judėjimo dalyvių buvo nubaudę administracine tvarka. Vis labiau savavaliavo krikdemų valdžios pareigūnai . Tai skaudžiai palietė ne tik darbininkų organizacijas, bet ir apskritai opozicinio nusistatymo žmones. Švietimo ministro įsakymu 1925 m. birželio 30 d . buvo už daryta Marijampolės realinė gimnazija . Ji nepatiko klerikalams dėl to, kad ten jie neturėjo tokios įtakos, kaip kitose mokyk lose 14 Krikščionys demokratai 1925 m. pirmojoje pusėje pateikė seimui svarstyti valstybės ,, sustiprintos apsaugos įstatymo " pro jektą ir spaudos , savivaldybių bei susirinkimų įstatymų pakeiti mus. Jais buvo siekiama dar labiau suvaržyti demokratines lais ves, įteisinti krikdemų valdžios represijas , taikomas taip pat bur žuazinei demokratinei opozicijai slopinti . Sumanyti projektai krikdemų bloko balsais buvo priimti, iš posėdžio pasitraukus opo zicijos atstovams . Krikščionys demokratai tokiu būdu ruošė dirvą savo vieš patavimui įtvirtinti , stengėsi apsirūpinti teisinėmis normomis, kad galėtų jas panaudoti prieš savo politinius priešininkus. Didėjanti krikdemų politinė reakcija kėlė plačiųjų visuome nės sluoksnių nepasitenkinimą , skatino socialdemokratus ir liau dininkus atsižvelgti į artėjančius naujus seimo rinkimus ir stoti griežtesnėn opozicijon prieš krikdemus. spaudos, susirinkimų persekio Daug savavaliavimo atvejų jimų, nepagrįstų suiminėjimų ar kitokio antiklerikalinių nusista tymų asmenų terorizavimo - buvo suminėta seimo socialdemo Politinis banditizmas Lietuvoje ", kratų frakcijos paklausime 1925 m. spalio mėn. pateiktame ministrui pirmininkui , vidaus rei kalų ir krašto apsaugos ministrams 15. Žinoma , paklausimas pa dėties nepakeitė . 1926 m . sausio 23 d . klerikalų pasamdyti smur tininkai Panevėžyje užpuolė Lietuvos darbininkų revoliucinio ju dėjimo veteraną gydytoją A. Domaševičių ir smarkiai jį sumušė . Krikdemų valdžios savavaliavimas nesiliovė . Lietuvos Komunistų partija turėjo įtempti visas jėgas , kad išsaugotų ir galėtų stiprinti partines organizacijas . Reikėjo plėsti

13 14

15

Žr. šios knygos priedų 14 lentelę. Gaigalaitė A. Marijampolės realinė TSR MA darbai , A, 1958, t. 2 (5) , nas) , 1925 m. birželio 11 d. , Nr. 24 , p . ,,Socialdemokratas ", 1925 m. spalio 15

gimnazija ( 1919–1925 m. ) .— Lietuvos p . 109-126 ; ,,Socialdemokratas " (Kau 3. d . , Nr. 41 , p. 1 .

106

partijos ryšius su darbininkais ir valstiečiais , aiškinti platiesiems darbo žmonių sluoksniams krikdemų ir apskritai buržuazijos po litikos antiliaudinę esmę, telkti juos revoliucinei kovai .

2. Organizacinis ir masinis komunistų darbas 1924-1925 m. V. Lenino mirtis

Lietuvos Komunistų partija kapitalizmo da linio stabilizavimosi laikotarpio pradžioje

ཆབ་ 8。

žengė naują svarbų žingsnį , įsisąmonindama leninizmą ir nusta tydama savo politiką pasikeitusiomis sąlygomis . Kaip ir anks čiau, ji sudarė organišką pasaulinio komunistinio judėjimo dalį , buvo visų žymesniųjų jo įvykių veikiama . Visą pasaulį 1924 m. sausio mėn. apskriejo žinia apie tarp tautinio proletariato vado, Tarybų valstybės įkūrėjo V. Lenino mirtį . Įvairių kraštų darbo žmonės skaudžiai pergyveno šią ne laimę. Ji labai sujaudino ir Lietuvos darbininkus. Tai buvo ge dulo dienos ir kartu leninizmo idėjų gyvybingumo, ištikimybės joms patikrinimo metas. Sužinoję apie V. Lenino mirtį, ――― rašė tomis dienomis LKP CK sekretorius K. Požela,- ,,visų profsąjungų, didesnių fabrikų darbininkai jau nuo pirmos dienos pradėjo siųsti savo atstovus ir ištisas delegacijas Tarybų Rusijos atstovybėn išreikšti užuojau tos Tarybų Rusijos darbininkams. Siuntė delegacijas gelžkelie čiai , odininkai , siuvėjai , juodadarbiai nešėjai , prekybos ir pra monės tarnautojai , spaudos darbininkai , darbininkės , darbininkų jaunimas, bedarbiai, savivaldybės darbininkų frakcija ir kiti ." 16 Atvykęs į atstovybę Jonavos darbininkų atstovas prašė 500 dar bininkų (degtukų fabriko, batsiuvių, kalvių) vardu perduoti užuojautą į Maskvą 17. Lietuvos KP CK delegacija dalyvavo pasitinkant pervežtus iš Gorkų į Maskvą V. Lenino palaikus 18. LKP CK, 1924 m. sau sio 25 d. išleistame atsišaukime pranešdamas apie V. Lenino mir tį, kvietė darbininkus laidotuvių dieną sustabdyti dešimčiai minučių darbą 19. Sausio 26 d . LKP Kauno miesto komitetas Klebo niškio miške suorganizavo nelegalų gedulo mitingą. Į jį susirin ko keli šimtai Kauno darbininkų. Susirinkime buvo iškeltas Lenino portretas ir raudona vėliava . Kalbėtojai papasakojo apie V. Lenino vaidmenį Spalio revoliucijos metu, pažymėjo jo nuo pelnus pasauliniam darbininkų revoliuciniam judėjimui , kvietė žengti jo nurodytu keliu . Tą dieną geležinkelininkai Šančių van dentraukio bokšte iškėlė gedulo juosta apsiūtą raudoną vėliavą

16 Požela K. Raštai, p . 168-169. 17 PA, f. 77, ap. 7, b. 26, 1. 14. 18 19 ,,Komunistas ", 1924 m. vasaris, Nr. 2 , p . 53-54. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p . 29. 20 Požela K. Raštai , p . 169. 107

Šią sunkią valandą - netekus vado - partija ir darbininkai nepuolė į paniką , su pasitikėjimu žvelgė į ateitį . Kauno sun kiųjų darbų kalėjimo revoliuciniai politiniai kaliniai pasiuntė tvirto ryžto kupinus užuojautos pareiškimus Kominterno Vykdo majam Komitetui ir TSRS Centro Vykdomajam Komitetui 21. LKP CK organas žurnalas „ Komunistas " ir kita LKP spauda tomis die nomis skyrė daug vietos V. Lenino veiklai nušviesti , leninizmo idėjų gyvybingumui pabrėžti . V. Kapsukas ,,Komuniste " paskel bė straipsnį ,, Leninas ir LKP" , kuriame aiškino V. Lenino veik los, jo idėjų vaidmenį Lietuvos darbininkų judėjime 22. „ Kibirkš ties " žurnale 1924 m. pasirodė du Z. Angariečio straipsniai : ,,Leninas ir Lietuvos autonomija " ir ,,Leninas Vilniuj 1895 me tais " 23. Tai buvo pirmieji mėginimai įvertinti istorinę V. Lenino veiklos reikšmę Lietuvai . Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas 1924 m. sau sio 23 d . telegramoje RKP (b) Centro Komitetui rašė, kad V. Le nino netekimas ,, giliai jaučiamas ne tik TSRS proletariato ir vals tiečių, bet ir viso pasaulio proletariato ir vargingųjų valstiečių, ne tik RKP, bet ir visų Kominterno sekcijų, tame skaičiuje ir Lietuvos Komunistų partijos , kuri tiesioginiu keliu mokinosi iš brangaus mums visiems Iljičiaus . Numirė Leninas, bet jis gyvas RKP eilėse, jis gyvas visose Kominterno sekcijose , gyvas viso pasaulio milijonų darbo žmonių protuose ir širdyse ". „ Mes giliai įsitikinę, pareiškė telegramoje LKP CK, — kad pasaulinio pro letariato avangardas RKP ir toliau garbingai neš pirmyn leniniz mo vėliavą, kad aplink ją dar stipriau susiglaus visi , kam yra brangus Lenino mokslas ir jo vardas . " 24 Panašios mintys buvo dėstomos ir LKP CK 1924 m . sausio 28 d. atsišaukime ,, Leninas mumyse -leninizmas laimės ! " 25 Leninizmo idėjoms ištikima Lietuvos Komunistų partija sau gojo V. Lenino atminimą, nuosekliai vykdė Kominterno Vykdo mojo Komiteto 1924 m. priimtą nutarimą dėl V. Lenino savaitės organizavimo kasmet sausio 16-21 d.

Skaudžiai pergyvendami V. Lenino mirtį, vi pasaulio komunistai glaudžiau telkėsi apie Kominterno vėliavą. Maskvoje 1924 m. birželio 17-liepos 8 d . įvyko Komunistų Internacionalo V kong resas ― pirmasis kongresas, kuriame nebedalyvavo Kominterno įkūrėjas V. Leninas . Tuo metu pasaulyje buvo 1319 tūkst . komunistų, iš jų apie RKP (b) nariai . Į kongresą atvyko 504 delegatai iš 49 ša pusę Kominterno V kongresas

" 21 22 23 23435

,,Komunistas ", 1924 m. vasaris, Nr. 2, p. 46. Ten pat, p . 35-38 ; Kapsukas V. Raštai , t. 9 , p . 557-563. ,,Kibirkštis" [ Smolenskas] , 1924 m. sausis - kovas, Nr. 1 , p. 34-36 ; rugsė jis-spalis, Nr. 4, p. 14-15. ,,Komunistas ", 1924 m. sausis, Nr. 1 , p. 2; PA, f. 77, ap. 7, b. 32, 1. 1. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p. 30.

108

lių. Buvo atstovaujama taip pat 10 tarptautinių revoliucinių or ganizacijų 26,- Profinternui , Komunistiniam Jaunimo Internacio nalui, Tarptautinei organizacijai revoliucijos kovotojams remti (MOPR'as) ir kitoms. Kongresas apsvarstė nemaža principinių tarptautinio komu nistinio judėjimo klausimų. Daugiausia dėmesio jis skyrė orga nizacinio komunistų partijų stiprinimo, jų bolševizavimo uždavi niams. Savo nutarimuose kongresas pažymėjo , kad „ proletariato gretų ir jų komunistinių avangardų (partijų) organizuotumo laips nis yra centrinis visos istorinės epochos klausimas " 27. Kominterno V kongresas išanalizavo Vokietijos 1923 m. re voliucijos pralaimėjimo priežastis , pasmerkė trockistinę opozi ciją RKP(b) gretose ir dešiniuosius Vokietijos Komunistų parti joje (Brandlerio šalininkus, kuriuos palaikė Radekas ir Trockis). Antra vertus, buvo atmestos ultrakairiosios tendencijos, kai ku riose komunistų partijose reiškęsis siekimas atitraukti komunis tus nuo darbo reformistinėse profsąjungose. Iškeldamas komunistų partijų bolševizavimo uždavinį , kong resas paskelbė kovos už profsąjunginio judėjimo vienybę šūkį . Kadangi reformistų lyderiai ignoravo komunistų raginimus su daryti bendrą frontą kovai prieš buržuaziją, laikėsi aiškiai anti komunistinių nusistatymų, kongresas orientavo komunistų par tijas į bendro fronto kūrimą ir iš apačios , t . y. su eiliniais kitų politinių pažiūrų darbininkais . Kominterno III kongreso 1921 m. iškeltą šūkį „ Į mases ! " V kongresas pripažino aktualiu ir priva lomu visoms komunistų partijoms taip pat naujomis revoliucinės veiklos sąlygomis . Šie ir kiti kongreso nutarimai praturtino ko munistų partijų revoliucinę taktiką , padėjo joms kovoti prieš de šiniuosius oportunistus ir ultrakairiuosius sektantus. Kongrese dalyvavo 4 LKP delegatai : Z. Angarietis, K. Pože la 28 su sprendžiamuoju balsu ir B. Leonas -Pušinis, M. Jonelai tis - su patariamuoju. Kaip svečias kongrese dalyvavo J. Grei 29 fenbergeris. V. Kapsukas buvo RKP (b) delegacijos narys Lietuvos KP delegatai kongrese aktyviai dalyvavo svarstant įvairius klausimus , ypač nacionalinį. LKP delegatas Z. Angarietis padarė pareiškimą dėl Vidurio Europos pakomisijo redakcinės komisijos priimtos rezoliucijos baltarusių klausimu (rezoliucija buvo priimta, nedalyvaujant RKP (b) atstovui) . Z. Angarietis pažymėjo didelius jos trūkumus, nurodydamas , kad pateiktasis rezoliucijos projektas labai supa prastina Vakarų Baltarusijos ir Rytų Lietuvos klausimą . Jis pa

26 27

Коммунистический Интернационал. Краткий исторический очерк, с . 220. Коммунистический Интернационал в документах, с. 403 . 28 ,,Tiesa", 1924 m. liepa, Nr. 28. 29 Пятый Всемирный конгресс Коммунистического Интернационала. 17 ию ня- 8 июля 1924 г. Стенографический отчет, ч. II (Приложения) . М.—Л., 1925, c. 241 , 243, 259 ; Šarmaitis R. Lietuvos Komunistų partijos delegatai Kominterno kongresuose.— ,,LKP istorijos klausimai", t. 6, p. 196. 109

reiškė, jog LKP delegacijos nuomone , per anksti kelti klausimą , kokia Vakarų Baltarusijos ir Rytų Lietuvos dalis turi jungtis prie Baltarusijos TSR, kokia turi likti kartu su Lenkija, nes sienų tarp tarybinių Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos respublikų arba tarp Baltarusijos ir Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos nustatymas pri klausys nuo objektyvių sąlygų, kurios susidarys, nugalėjus dar bininkams ir valstiečiams Lenkijoje ir Lietuvoje arba vienoje iš tų valstybių. Spręsdamas sienų klausimą, Z. Angarietis vadova vosi V. Lenino mokymu nacionaliniu klausimu, siejo jį su so cialistinės revoliucijos perspektyva šitose šalyse . Jis ragino Len kijos, Baltarusijos ir Lietuvos komunistus nuosekliai propaguoti tautų apsisprendimo teisės šūkį , aiškinti , kad tiek nacionalinis, tiek valstiečių klausimas Vakarų Baltarusijoje ir Rytų Lietuvoje galės būti išspręstas tik Tarybų valdžiai nugalėjus. Atsižvelgiant į LKP delegato pastabas, buvo parengti rezo liucijos baltarusių ir lietuvių klausimu projekto metmenys 30. Kongresas kartu su rezoliucija baltarusių klausimu priėmė re zoliuciją lietuvių klausimu , kurioje iš esmės buvo išdėstytas LKP delegacijos požiūris ³¹ . Rezoliucija lietuvių klausimu skelbė : „ 1. Kongresas pripažįsta , kad reikia suaktyvinti komunistinį darbą tarp lietuvių darbo žmonių Lenkijos aneksuotose Vakarų Baltarusijos ir Rytų Lietuvos srityse . 2. Lenkijos Komunistų partija turi propaguoti šūkį, kad lie tuvių gyventojams būtų suteikta teisė į apsisprendimą, įskaitant 1 32 ir atsiskyrimą nuo Lenkijos valstybės. " Kominterno V kongrese, kaip ir ankstesniuose kongresuose, LKP delegatai artimai bendradarbiavo su Latvijos ir Estijos Ko munistų partijų atstovais, derino savo Komunistų partijų atstova vimą įvairiose kongreso sudarytose darbo komisijose . Antai komisijoje valstiečių klausimu Lietuvos, Latvijos ir Estijos Komu nistų partijoms atstovavo P. Stučka (Latvijos KP) , komisijoje na cionaliniu ir kolonijiniu klausimu -O. Riastas (Estijos KP) , jau nimo klausimų komisijoje - Z. Angarietis . Be to , organizacinio darbo komisijoje Lietuvos Komunistų partijai atstovavo K. Po žela , o Lenkijos klausimo komisijoje - Z. Angarietis 33. Pastaro sios komisijos sekretorius buvo RKP(b) delegacijos narys V. Kap sukas . Jis aktyviai padėjo komisijai rengti rezoliucijos projektą. Apie komisijos nuveiktą darbą V. Kapsukas 1924 m . liepos 12 d. informavo Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto pir mojo išplėstinio posėdžio dalyvius ir pateikė rezoliucijos projek tą. Jis buvo vienbalsiai priimtas 34. Tolesnius Pabaltijo šalių Ko

30 31 32

33 34

PA, f. 77, ap. 7, b. 11 , l. 1—2. Ten pat, 1. 5—6. Пятый Всемирный конгресс Коммунистического Интернационала , ч. II, с. 130. Ten pat, p. 250—254 ; PA, f. 77 , ap . 7, b . 12, 1. 13. Пятый Всемирный конгресс Коммунистического Интернационала , ч. II , с. 9, 166. 110

munistų partijų bendradarbiavimo klausimus derino 1926 m . Komunistų Internacionalo Vykdomajame Komitete sudarytas sky rius Lenkijos ir Pabaltijo šalių sekretoriatas . LKP delegacija, nuosekliai laikydamasi ankstesnės LKP CK linijos, pasisakė prieš smulkiaburžuazinę trockistų opoziciją RKP (b) gretose ir prieš Vokietijos KP dešiniuosius (brandlerinin kus) 35· LKP vadovai savo ištikimybe marksizmo - leninizmo idė joms, aktyviu dalyvavimu tarptautiniuose komunistinio judėjimo forumuose nusipelnė didelį kongreso delegatų pasitikėjimą. Kongresas išrinko V. Kapsuką kandidatu į Kominterno Vykdo mojo Komiteto narius , o Z. Angarietį — Internacionalinės kont rolės komisijos nariu 36. Tai kartu buvo reikšmingas visos Lietu vos Komunistų partijos veiklos įvertinimas . Svarbiausi Kominterno V kongreso ir kiek anksčiau įvyku sio RKP (b) XIII suvažiavimo ( 1924 m. gegužė) nutarimai bu vo išdėstyti „ Komunisto “ žurnale , „ Tiesos " laikraštyje ir kitoje komunistinėje spaudoje 37. Tuoj po Kominterno V kongreso, 1924 m. liepos 17-21 d. , Maskvoje įvyko Lietuvos Komunistų partijos IV suvažiavimas . Svars tydamas komunistų veiklos klausimus, jis vadovavosi Komin terno V kongreso nutarimais , kūrybiškai taikė juos Lietuvos sąlygoms . IV suvažiavimas apžvelgė 1921—1924 m. partijos atliktą dar bą ir numatė tolesnės veiklos uždavinius . Lietuvos KP IV suvažiavimas

1924 m. vasarą įvykusiose partijos rajonų konferencijose į suvažiavimą buvo išrinkta keturiolika delegatų. Suvažiavime dalyvavo vienuolika jų: V. Knorinas, B. Leonas-Pušinis , A. Sta siūnas, P. Šyvis (nuo LKP Kauno rajono) , V. Kapsukas , Ch . Kap lanas, J. Garadauskas (nuo LKP Šiaulių rajono) , K. Požela (nuo LKP Panevėžio rajono) , Z. Angarietis (nuo LKP Vilkaviškio ra jono) , J. Greifenbergeris ir M. Jonelaitis (nuo LKP Klaipėdos krašto organizacijos) . LKP Kauno rajono delegatas A. Stasiūnas kartu atstovavo ir Lietuvos Komunistinei Jaunimo Sąjungai . Dėl siaučiančios reakcijos neatvyko po vieną delegatą nuo Šiaulių, Marijampolės ir Vilkaviškio rajonų. Be to, su patariamojo balso teise suvažiavime dalyvavo tuo metu emigracijoje Tarybų Są jungoje gyvenę Lietuvos komunistai S. Girinis , B. Matusevičius , R. Pileris ir A. Sniečkus. Suvažiavimo svečiai buvo Kominterno Vykdomojo Komite to Prezidiumo narys D. Manuilskis, K. Maneris (Suomijos KP),

35 36 37

,,Komunistas", 1924 m. rugpjūtis―rugsėjis , Nr. 8-9, p . 118. Пятый Всемирный конгресс Коммунистического Интернационала, ч. II, c. 237, 238. ,,Komunistas", 1924 m. rugpjūtis— rugsėjis, Nr. 8-9, p. 125–131 ; „ Tiesa “, 1924 m. liepa, Nr. 28.

111

O. Riastas (Estijos KP) , P. Stučka , K. Krastinis (Latvijos KP) ir F. Gželščiakas - Gžegoževskis (Lenkijos Komunistų darbininkų partija). LKP IV suvažiavimo delegatai ir svečiai , pradėdami darbą, atsistoję pagerbė sausio mėn. mirusį tarptautinio proletariato va dą V. Leniną . Į suvažiavimo prezidiumą buvo išrinkti Z. Angarietis, M. Jo nelaitis ir V. Kapsukas, į sekretoriatą — K. Požela ir A. Sniečkus , į redakcinę komisiją - Z. Angarietis, V. Kapsukas ir K. Požela . Suvažiavimas išklausė LKP Centro Komiteto politinės ir or ganizacinės veiklos ataskaitas , apsvarstė einamąjį momentą ir partijos uždavinius, partijos programos, įstatų, darbo masėse, agi tacijos ir propagandos, smulkiaburžuazinių nukrypimų literatū roje klausimus. LKP CK politinės veiklos ataskaitą padarė Z. Angarietis, or ganizacinio darbo ― K. Požela . Ataskaitose buvo nušviesta Lie tuvos vidaus ir tarptautinė padėtis, revoliucinio judėjimo , Ko munistų partijos būklė , atskleista buržuazinių ir smulkiaburžua zinių partijų politikos antiliaudinė esmė . Kitais suvažiavimo darbotvarkės klausimais pranešimus pa darė : V. Kapsukas — apie einamąjį momentą ir partijos uždavi nius, partijos įstatus, darbą kariuomenėje ; V. Knorinas — apie partijos programą ; K. Požela - apie darbą tarp valstiečių, mote rų bei savivaldybių organuose ; Z. Angarietis - agitacijos ir pro pagandos, darbo profsąjungose klausimais ; A. Stasiūnas — apie darbą su jaunimu . Svarstydami LKP CK veiklos ataskaitą, suvažiavimo delega tai pažymėjo , kad partiniam darbui Lietuvoje labai trūksta teo riškai išsilavinusių žmonių. A. Stasiūnas , Ch . Kaplanas siūlė Centro Komitetui paieškoti tokių darbuotojų Tarybų Sąjungoje ir pasiųsti juos į Lietuvą. V. Kapsukas ir Z. Angarietis pasisakė prieš tokį pasiūlymą ir ragino , kad Komunistų partija vietoje išsiugdytų aktyvių marksizmo -leninizmo teoriją įsisavinusių dar buotojų. Sveikindami LKP IV suvažiavimą, Suomijos Komunistų partijos atstovas K. Maneris , Estijos Komunistų partijos atstovas O. Riastas , Latvijos Komunistų partijos atstovas P. Stučka pasi dalijo Pabaltijo šalių Komunistų partijų patyrimu ir nurodė, kad partinių darbuotojų siuntimas iš Tarybų Sąjungos dažniausiai nedavė laukiamų rezultatų. Atvykusieji nežinojo pogrindinio vei kimo sąlygų, jų ryšiai su darbo žmonėmis buvo silpni . Apibend rindamas diskusiją šiuo klausimu , Z. Angarietis pabrėžė , kad par tija turi visų pirma orientuotis į partinius darbuotojus, išaugan čius ir išaugusius pačioje Lietuvoje . Didžioji dauguma lietuvių komunistų, gyvenančių Tarybų šalyje , aiškino Z. Angarietis, ne turi pogrindinio darbo patyrimo . Tokiam darbui tinka tik kai ku rie asmenys, visų pirma politiniai emigrantai . LKP CK juos ir

112

numato pasiųsti į Lietuvą dirbti pogrindinio partinio darbo 38 . Orientavimąsi į pačioje Lietuvoje esančias revoliucines jėgas suvažiavimo dalyviai pripažino teisingu . Tai buvo pasakyta ir IV suvažiavimo rezoliucijoje dėl CK pranešimo 39. Apsvarstęs ataskaitą, suvažiavimas pripažino Centro Komite to politinę liniją teisinga, pažymėdamas , kad „ visais pamatiniais klausimais (tautiniu, valstiečių, bendro fronto) CK ištaisė buvu sius trūkumus ir užėmė bolševikinę poziciją, kas sustiprino mūsų partiją idėjiškai , nors skaičiumi ji dėl reakcijos ir sumažėjo " 40. Kartu buvo patvirtinta LKP CK reorganizacija, atlikta 1923 m. pradžioje . Suvažiavimas pažymėjo ,, viso partijos darbo pagerėji mą po reorganizacijos " 41 LKP IV suvažiavimas konstatavo , kad pagerėjo partijos su dėtis , padidėjo joje darbininkų procentas , sustiprėjo partijos įta ka darbininkams, valstiečiams ir kareiviams. Suvažiavimo išva karėse darbininkai sudarė 60 proc., mažažemiai , tarnautojai ir kt.— beveik 40 proc . visų LKP narių 42. Partinės kuopelės buvo pradėtos pertvarkyti gamybiniu pagrindu . Partijos organai , ne paisydami dažnų suėmimų, sugebėjo nenutrūkstamai vadovauti partijai, visam darbininkų judėjimui . Suvažiavimas, remdamasis 1921-1924 m. ekonominio ir po litinio gyvenimo , revoliucinės kovos analize, nustatė , kad parti ja turi nuolat stengtis patraukti savo pusėn darbininkų klasės ir vargingųjų valstiečių daugumą. Tuo tikslu komunistai buvo ra ginami sukurti bendrą darbininkų frontą kovai prieš buržuaziją, nuolat ginti kasdieninius darbininkų ir vargingųjų valstiečių rei kalus, demaskuoti buržuazinių bei smulkiaburžuazinių partijų po litiką, aiškinti, kad tik kapitalistinės santvarkos nuvertimas ir Tarybų valdžios sukūrimas gali išvesti Lietuvą iš ekonominio ir politinio atsilikimo , išspręsti tautinį klausimą 43. Daug dėmesio suvažiavimas skyrė ideologinio darbo klausi mams, išsamiai aptarė propagandos, agitacijos bei partijos narių idėjinio-politinio auklėjimo uždavinius . Partijos narių teorinį la vinimąsi buvo numatyta kuo glaudžiau sieti su jų praktine veik la. Suvažiavimo nutarimu politinio lavinimo būrelių nariai turė jo būti supažindinami su Lietuvos, Rusijos ir Vakarų Europos darbininkų judėjimu, su Lietuvos ir Rusijos Komunistų partijų istorija, su marksizmo -leninizmo pagrindais , su partijos darbu 44 profsąjungose ir pan ."

38 39 1423

40

44

PA, f. 77, ap. 7, b. 1 , 1. 30-31 . Lietuvos Komunistų partijos IV-jo suvažiavimo teziai ir rezoliucijos [Smo lenskas], 1924, p. 3. Ten pat; PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos", p. 331 . Ten pat. PA, f. 77, ap. 7, b. 15, 1. 20. Lietuvos Komunistų partijos IV-jo suvažiavimo teziai ir rezoliucijos, p. 9 11; PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos “, p. 341 . PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos ", p. 352-353.

7-1836

113

,,Rezoliucijoje dėl smulkiaburžuazinių nukrypimų literatūro je" suvažiavimas pirmą kartą aiškiai nustatė, kaip reikia dirbti partinį darbą su inteligentija . Atskleidęs neigiamas tendencijas TSRS veikusioje J. Janonio lietuvių proletarinių poetų sąjungo je, suvažiavimas iškėlė uždavinį ,,traukti darbininkų pusėn ge resnius, mums artimus, rašytojus ir aplamai menininkus inteli gentus, kad jie dirbtų darbininkų naudai ir padėtų proletariatui griauti buržuazinę visuomenę ", ragino „ padėti surasti tikrą ke lią tiems sąjungos nariams, kurie turi geriausių norų padėti dar bui ir darbininkų klasės kovai Lietuvoje " 45. Suvažiavimas numatė plėsti partijos darbą legaliose organi zacijose: profesinėse sąjungose, kultūros ir švietimo įstaigose, kooperatinėse organizacijose, savivaldybėse ir kt . Partinės orga nizacijos buvo įpareigotos siųsti komunistus politiniam darbui į Darbo federaciją ir kitas krikščionių demokratų masines orga nizacijas , kad jie padėtų suklaidintiems darbininkams pasukti į revoliucinės kovos kelią. Suvažiavimas nutarė aiškinti reakcinį Šaulių sąjungos pobūdį . Revoliucinės propagandos tikslais buvo numatyta siųsti komunistus į tuos Šaulių sąjungos skyrius, ku riems priklausė nemaža darbininkų ir vargingųjų valstiečių jau nimo 46 Rezoliucijoje profsąjungų klausimu suvažiavimas griežtai pa smerkė socialdemokratų lyderius už profsąjungų skaldymą . Par tijai buvo iškeltas uždavinys kurti naujas profsąjungas ir už megzti glaudesnius ryšius tarp Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos darbininkų organizacijų. Kadangi Lietuvoje profsąjungos buvo persekiojamos , jų veikla visaip varžoma, tai suvažiavimas para gino plėsti darbininkų judėjimą dėl profsąjungų veikimo laisvės . Valstiečių klausimu LKP IV suvažiavimas pasisakė už toles nį partinio darbo plėtimą kaime , už darbininkų ir valstiečių są jungos stiprinimą, pabrėždamas, kad savo sunkią padėtį mažaže miai valstiečiai gali pašalinti tik eidami bendrai su darbinin kais , kovodami prieš spekuliantų ir buožių valdžią, vesdami kovą už sudarymą darbininkų ir valstiečių valdžios , už artimą są jungą su TSRS" 47 Vadovaudamasis Kominterno V kongreso rezoliucija dėl san tykių su Valstiečių Internacionalu , suvažiavimas paragino parti nes organizacijas plačiai populiarinti Valstiečių Internacionalo tikslus tarp Lietuvos valstiečių 48. Nutarime dėl darbo tarp jaunimo suvažiavimas pasisakė už partinio vadovavimo komjaunimui stiprinimą, konstatavo , kad pribrendo reikalas sušaukti LKJS suvažiavimą.

45 46

Ten pat, p. 356. PA, f. 77 , ap . 7, b. 3, 1. 56 ; PII , Dokumentų rinkinys ,,Lietuvos KP rezoliuci ", p. 364. 47 jos PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos " , p . 366. 48 Ten pat, p . 367. 114

Svarbią reikšmę turėjo LKP įstatų priėmimas. Jie buvo pa tikslinti, vadovaujantis V. Lenino mokymu apie partiją, atsižvel giant į bolševikų partijos istorinį patyrimą ir LKP pogrindžio veiklos sąlygas. Baigdamas darbą , LKP IV suvažiavimas pasiuntė sveikinimo laišką RKP (b) Centro Komitetui . Laiške suvažiavimo delegatai vi siškai pritarė lenininei RKP (b ) CK politinei linijai ir pareiškė esą įsitikinę, kad RKP (b) ir toliau eis Lenino nurodytu keliu , sa vo ištverme, vienybe ir drausme bus pavyzdys visoms Kominter no sekcijoms 49. Suvažiavimas išrinko naują LKP CK iš 9 narių . Jo nariais tapo F. Abramavičius, Z. Angarietis , V. Gervickas , S. Girinis , J. Greifenbergeris , V. Kapsukas , Kominterno Vykdomojo Ko miteto atstovas V. Knorinas , K. Požela ir J. Vilčinskas 50. Centro Komitetui buvo pavesta parengti LKP IV suvažiavi mo manifestą-kreipimąsi į Lietuvos darbo žmones , atsišaukimą į Klaipėdos krašto darbo žmones , atsišaukimus-laiškus į LKP na rius, taip pat RKP (b) narius , kilusius iš Lietuvos , parašyti laiškus pažangiesiems Amerikos lietuviams ir Lietuvos kalėjimų politi niams kaliniams. Šie dokumentai , glaustai atskleidžiantys LKP IV suvažiavimo nutarimų turinį , buvo netrukus parengti ir iš platinti 51 Suvažiavimas įpareigojo naujai išrinktą Centro Komitetą pa rengti Lietuvos Komunistų partijos programą.

LKP IV suvažiavimo istorinė reikšmė buvo ta , kad jis įtvirti no Lietuvos Komunistų partijos bolševizavimosi rezultatus . Įsisą moninusi marksizmo -leninizmo programinius teiginius, LKP savo IV suvažiavime aiškiai nustatė partijos politinę liniją agrariniu, nacionaliniu, darbo su inteligentija ir kitais svarbiais klausimais . Nuolatos telkdama apie darbininkų klasę jos sąjungininkus, nuo sekliai laikydamasi proletarinio internacionalizmo principų, Lie tuvos Komunistų partija po IV suvažiavimo išėjo į platų kovos prieš buržuazijos diktatūrą, kovos už Tarybų valdžią kelią . Praslinkus trims mėnesiams po Lietuvos KP IV suvažiavimo , Kaune į savo pirmąjį su važiavimą nelegaliai susirinko Lietuvos Komunistinės Jaunimo Sąjungos delegatai . Pirmasis LKJS suvažiavimo posėdis įvyko 1924 m. spalio 17 d . vakare Jurbarko gt . Nr. 21 (dabar K. Mark so gt. 25) name . Kitą dieną delegatai posėdžiavo ir suvažiavimą baigė A. Mickevičiaus slėnyje . LKJS I suvažiavimas

49 50

51

Ten pat, p. 377. Šarmaitis R. Lietuvos Komunistų partija liaudies revoliucinės kovos ir so cialistinės statybos priešakyje.- Kn .: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, p . 25. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p . 69–83; „ Komunistas " , 1924 m. spalis- lapkritis, Nr. 10-11 , p. 142 ; „ Laisvė " (New York), 1924 m. rugsėjo 5 d., Nr . 213 ; PII , Dokumentų rinkinys ,,Lietuvos KP rezoliucijos “, p. 388-426.

115

Lietuvos komjaunimo organizacijai tuo metu priklausė apie 320 narių. Įvairiose Lietuvos vietose veikė 60 komjaunimo kuo pelių. Be to, komjaunimas turėjo didelę įtaką keletui legalių valstiečių jaunimo, kultūros, sporto organizacijų, kuriose buvo apie 1100 jaunuolių 52. Į suvažiavimą buvo išrinkti 9 delegatai , iš jų 6 su sprendžia mojo ir 3 su patariamojo balso teise . Suvažiavime taip pat daly vavo LKP CK sekretorius K. Požela . Suvažiavimo delegatai su sprendžiamojo balso teise buvo L. Bokogulskis (LKJS Kauno rajonas) , R. Baldauskaitė (LKJS Šiaulių rajonas) , M. Birgeris (LKJS Panevėžio rajonas) , J. Grei fenbergeris (LKJS Klaipėdos krašto organizacija) ir kt . LKJS Centro Biuro nariai A. Stasiūnas, K. Sprindys ir J. Žagas suva 53 žiavime dalyvavo su patariamojo balso teise — Suvažiavimą įžanginiu žodžiu pradėjo J. Greifenbergeris vienas Lietuvos komjaunimo organizacijos įkūrėjų ir pirmųjų jos vadovų. Delegatai atsistoję pagerbė revoliucinėje kovoje žuvu sius komjaunuolius, priėmė darbotvarkę , pagal kurią apsvarstė LKJS Centro Biuro ataskaitą, pranešimą apie einamąjį momentą ir LKJS uždavinius, pranešimą apie Komunistinio Jaunimo Inter nacionalo IV kongresą, LKJS reorganizavimo, LKJS programos, ekonominės darbininkų jaunimo kovos, darbo kaime ir propa gandos bei agitacijos klausimus . LKJS I suvažiavimas vadovavosi Kominterno V kongreso, Komunistinio Jaunimo Internacionalo IV kongreso ir Lietuvos KP IV suvažiavimo nutarimais . LKJS Centro Biuro ataskaitą padarė jo sekretorius A. Sta siūnas . Jis taip pat informavo suvažiavimą apie KJI IV kongresą (Maskva, 1924 m. birželio 15-25 d . ) ir jo nutarimus, nes tame kongrese atstovavo Lietuvos komjaunimo organizacijai . Einamąjį momentą ir LKJS uždavinius nušvietė LKP CK sek retorius K. Požela . Jis supažindino delegatus su LKP IV suva žiavimo iškeltais uždaviniais komjaunimo organizacijai . LKJS I suvažiavimas daug dėmesio skyrė Lietuvos komjau nimo organizacijos reorganizavimui . Atsižvelgdamas į Kominter no, Komunistinio Jaunimo Internacionalo ir LKP IV suvažiavimo nutarimus, paskatinusius partijos ir komjaunimo kuopeles persi tvarkyti gamybiniu principu, t. y. organizuoti narius pagal jų darbo vietą, LKJS I suvažiavimas nutarė , kad pagrindinė orga nizacijos grandis turi būti kuopelės fabrikuose, dirbtuvėse ir stambiųjų žemvaldžių ūkiuose. Ligi tol komjaunimo kuopelės bu vo kuriamos pagal profesiją, pagal gyvenamąją vietą ir pan . LKJS I suvažiavimo nutarimas artimiausiu metu baigti komjau

52

53

Šarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias.- Kn .: Lietuvos komjaunimui 50 metų, p. 24. Ragėnas A. Nustatyta LKJS I suvažiavimo vieta.- ,,LKP istorijos klausi mai ", t. 5. Vilnius, 1966 , p . 214.

116

nimo organizacijų pertvarkymą pagal gamybinį principą buvo labai svarbus, tobulinant LKJS organizacinę struktūrą, priarti nant komjaunimo kuopeles prie darbo jaunimo masių. Buvo apsvarstyti ir kiti aktualūs komjaunimo veiklos klau simai : vadovavimas darbininkų jaunimo ekonominei kovai , agi tacija ir propaganda, darbas kaime , LKJS programos parengimas. Darbininkų jaunimo ekonominės kovos klausimu LKJS I su važiavimas toliau išvystė LKJS I konferencijos ( 1922 m. ) nutari mus, pabrėžė, kad komjaunimo keliami reikalavimai turi atitikti opiausius plačiųjų darbininkų jaunimo masių reikalavimus 54, taip pat bendruosius revoliucinės kovos uždavinius. Visas LKJS veikimas šioje srityje, kaip nurodė suvažiavimas, "I privalo būt glaudžiai suderintas su LKP ir jos frakcijų profsąjungose veiki " 55 mu ir turi laikytis LKP nustatytos linijos“ • Propagandos ir agitacijos klausimu LKJS I suvažiavimas nu rodė, kad sąjunga visų pirma „ privalo nešti į darbininkų ir valstiečių jaunimo mases marksizmo-leninizmo mokslą" 56. Nutarime apie darbą kaime buvo pažymėta , kad sąjungos ryšiai su kaimo jaunimu, išskyrus Suvalkiją, yra menki . Todėl suvažiavimas iškėlė uždavinį išplėsti šiuos ryšius ir pabrėžė , kad LKJS galės suartėti su kaimo jaunimu tik gerai susipažinusi su valstiečių jaunimo darbo ir gyvenimo sąlygomis, keldama aktua 57 lius jo reikalavimus ir organizuodama kovą už jų patenkinimą · pareng reikia Dėl LKJS programos suvažiavimas nutarė, kad ti jos naują projektą, nes LKJS Centro Biuro 1920 m. priimta programa kiek paseno. Parengti programos projektą buvo paves ta LKJS Centro Komitetui 58. Suvažiavimas apibrėžė komjaunimo organizacijos santykius su Komunistų partija, pasmerkė anksčiau pasireiškusias tiek izo liavimosi nuo partijos, tiek susiliejimo su ja tendencijas. Buvo pabrėžta, kad LKJS yra savarankiška Komunistų partijos vado vaujama organizacija . Solidarizuodamasis su tarptautiniu jaunimo revoliuciniu ju dėjimu, LKJS I suvažiavimas pasiuntė sveikinimo laiškus KJI Vykdomajam Komitetui, Tarybų Rusijos ir Baltarusijos Komunis tinėms Jaunimo Sąjungoms, taip pat Lietuvos revoliuciniams po litiniams kaliniams. Ypač šiltais žodžiais Lietuvos komjaunuolių vardu suvažia vimas kreipėsi į Tarybų Rusijos Komunistinę Jaunimo Sąjun gą. 11Kokią milžinišką reikšmę turi Rusijos revoliucija kovojan čiam , bet dar nenugalėjusiam proletariatui ! . . — rašė Lietuvos komjaunuolių atstovai .―――― Iš gilaus ir tolimo pogrindžio mes bro

54 55 56 57 58

Pirmojo Ten pat, Ten pat, Ten pat, Ten pat,

LKJS suvažiavimo rezoliucijos p. 28. p. 35. p. 42-43. p. 46.

117

[ Smolenskas ] , 1925, p. 27.

liškai tiesiame savo ranką ir sakome : ,,Tu, Tarybų Rusijos bro li , visada su mumis mūsų sunkioje kovoje . Mes nè minutei ne pamirštame savitarpio solidarumo , nė minutei mūsų nepalieka mintis dėl galutinio tikslo , mus siejančio ir vienijančio . ""59 LKJS I suvažiavimas išrinko Centro Komitetą iš 5 narių. LKJS CK nariais buvo išrinkti : R. Baldauskaitė , L. Bokogulskis, K. Sprindys, E. Vicas ir J. Žagas . Savo pirmajame posėdyje LKJS Centro Komitetas nutarė komjaunimo Centro Biuro organą „ Dar bininkų jaunimas" laikyti savo organu . ,,Darbininkų jaunimo" redaktoriumi buvo patvirtintas A. Sniečkus. Ryšius su KJI Vyk domuoju Komitetu palaikyti buvo įgaliota Eug . Tautkaitė . 1925 m. į LKJS CK buvo kooptuoti P. Glovackas ir M. Šumaus kas 60 KJI Vykdomasis Komitetas , susipažinęs su LKJS I suvažia vimo medžiaga , pritarė priimtiems nutarimams, įvertino suvažia vimą kaip ryškų posūkį Lietuvos komjaunimo gyvenime . Kartu 1925 m. vasario 13 d. laiške KJI Vykdomasis Komitetas atkreipė LKJS CK dėmesį į tai , kad reikia labiau detalizuoti kai kuriuos suvažiavimo nutarimuose iškeltus uždavinius, ypač politinio la vinimo, propagandos ir agitacijos klausimais, gerai įsisąmoninti , kad vienas pagrindinių jaunimo sekcijų prie profesinių sąjungų darbų turi būti kova už profsąjungų vienybę. KJI Vykdomasis Komitetas paragino LKJS aktyvą atkakliai siekti paversti Lietu vos komjaunimą „ tikrai masine bolševikine darbininkų ir vals tiečių jaunimo organizacija " 61 . LKJS I suvažiavimas užbaigė Komunistinės Jaunimo Sąjun gos kūrimo darbą , davė aiškią idėjinę ir politinę kryptį visai to lesnei komjaunimo veiklai , telkiant darbininkų, darbo valstie čių jaunimą, moksleivius apie marksizmo - leninizmo , Komunistų partijos vėliavą kovai už savo padėties pagerinimą ir išsivada vimą iš kapitalistinės priespaudos varžtų.

Organizacinis partijos, komjaunimo, Raudonosios pagalbos stiprinimas

1924 m. įvykę partijos ir komjaunimo suva žiavimai, juose patikslinti revoliucinės veik los būdai ir kryptys pagyvino partijos ir jos vadovaujamų organizacijų veiklą. Visų

pirma energingiau buvo imtasi spręsti orga nizacinius klausimus, nes klasinis priešas visaip stengėsi slopinti revoliucinį judėjimą, naikinti jo avangardą Komunistų partiją ir jai artimas organizacijas. Žvalgybos organams 1925 m. pradžioje pavyko labai susilp ninti arba net visiškai sugriauti kai kurias partines organizacijas.

59 60 61

PA, f. 3743, ap. 1 , b. 45 , 1. 109-111 . Sarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias . Kn .: Lietuvos komjaunimui 50 metų, p . 24-25. PA, f. 3743, ap . 1 , b. 59, 1. 12 ; Kancevičius V. Pirmieji nelegalaus darbo metai ( 1920–1924) .— Kn .: Lietuvos komjaunimas , p . 79–80 . 118

Daugiausia nukentėjo LKP Vilkaviškio ir Marijampolės rajonai . Suėmimai skaudžiai palietė taip pat Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Joniškio organizacijas . LKP CK Örganizacinis biuras 1925 m. vasario 16 d. posėdyje apsvarstė susidariusią padėtį ir parengė planą, kaip apsaugoti nuo represijų vadovaujantį partijos branduolį , kaip išlaikyti ir plėsti ryšius su darbininkais ir darbo valstiečiais. Buvo nutarta : papildyti partiją naujais nariais ir, supažindinus juos su konspi racijos taisyklėmis, panaudoti nelegaliam darbui ; konspiracijos taisykles nedelsiant išaiškinti visose partijos kuopelėse ; į vado vaujantį partijos darbą iškelti daugiau jaunų žmonių; pakeisti atsakingų partijos organizatorių veikimo vietas, labiau juos įslap tinti . Buvo užsibrėžta kuo skubiausiai atkurti Marijampolės ir Vilkaviškio rajonų partines organizacijas , sudaryti rajonų ko mitetus. LKP spaudoje turėjo būti pradėta skelbti daugiau infor macijos apie buržuazinės valdžios represijas ir kitus žiaurumus 62. Vykdant šį nutarimą, LKP Šiaulių rajono komiteto sekreto rius P. Karaliūnas 1925 m. rudenį buvo pasiųstas dirbti LKP Vilkaviškio rajono komiteto sekretoriumi 63. Baigęs Vakarų tautinių mažumų komunistinį universitetą Maskvoje , K. Didžiulis 1925 m . rugpjūčio mėn. nuvyko dirbti LKP CK atsakinguoju organizatoriumi į Panevėžio rajoną 64. Klaipėdos krašte į partinį darbą įsijungė B. Leonas- Pušinis , o J. Greifenbergeris 1925 m. balandžio pradžioje persikėlė į Kau ną pavaduoti LKP CK sekretoriaus K. Poželos, išvykusio į Mask vą, į Kominterno Vykdomojo Komiteto plenumą. Pasikeitė taip pat kai kurių kitų partijos rajonų ir parajonių komitetų dar buotojai . Kad būtų operatyviau vadovaujama ir būtų pagerinti ryšiai su vietinėmis organizacijomis, LKP CK Organizacinis biuras 1925 m. rugpjūčio 9 d . sudarė naują Lietuvos KP CK Sekretoria tą. Jo vadovaujančiais darbuotojais ir toliau liko K. Požela ir J. Greifenbergeris. Be to , LKP Centró Komitete buvo sudaryti 6 skyriai : propagandos ir agitacijos, profsąjungų, darbo tarp valstiečių, kareivių, moterų ir Raudonosios pagalbos 65. Juos su darė kai kurie CK nariai ir 2-3 partijos aktyvistai . LKP CK iniciatyva 1925 m. kovo pabaigoje autonominiame Klaipėdos krašte buvo įkurta legali Darbininkų partija 66 revoliucinei veik lai plėsti . Nuo 1925 m. vasaros pradėtasis pasiruošimas LKP III kon ferencijai labai pagyvino partijos vidaus gyvenimą. T Komunis to" žurnale 1925 m. rugsėjo mėn. paskelbtas LKP CK tezių pro

62 LKP CK Organizacinio biuro nutarimas.— PA, f. 77, ap. 8, b. 2, 1. 4-5. 63 PA, f. 77, ap. 28, b. 4758 , 1. 18, 39. 64 Didžiulis K. Už liaudies laimę , p . 83–85 . 65 66 PA, f. 77, ap . 8, b. 2, 1. 7-9. MLTE, t. I, p. 363-364.

119

jektas ,, LKP artimiausi uždaviniai " buvo dalykiškai svarstomas metų pabaigoje sušauktuose kuopelių susirinkimuose , parajonių ir rajonų konferencijose. 1925 m. gruodžio mėn. Kaune įvyko keli partinio aktyvo pasitarimai . Juose buvo apsvarstyti partijos darbo profsąjungose, kariuomenėje ir kaime klausimai . Darbas profsąjungose buvo apsvarstytas 1925 m. gruodžio 1 d. aktyvo pasitarime. Jame dalyvavo 7 žmonės - LKP Centro Komiteto, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Vilkaviškio rajonų komi tetų profsąjungų skyrių atstovai. Pasitarimui vadovavo J. Grei fenbergeris ir J. Vilčinskas — LKP CK Organizacinio biuro na riai , atsakingi už darbą profsąjungose 67. Pranešimai iš vietų at skleidė sunkią profsąjungų padėtį . Valdžios organai uždarinėjo kairiąsias, komunistų vadovaujamas profsąjungas, kairiesiems darbininkams neleido steigti naujų profsąjungų. Turėdami lega lias veikimo sąlygas, socialdemokratai 1925 m. įsigalėjo dauge lyje profsąjungų. Kaune 1924–1925 m. buvo įkurta 12 prof sąjungų su 3000 narių. Klaipėdoje profsąjungos vienijo dau giau kaip 5000 darbininkų 68. Jų valdybos buvo socialdemokratų rankose . Pasitarimas nutarė, nepaisant sunkumų, sutelkti pastangas profsąjungų vienybei išsaugoti, partijos įtakai išplėsti reformisti nėse profsąjungose. Buvo užsibrėžtas uždavinys sudaryti Kaune legalų profsąjungų Centro biurą, kaip vadovaujantį visų profsą jungų organą. Jei reakcinė valdžia neleistų sudaryti legalaus Centro biuro, buvo nutarta sukurti nelegalų Centro biurą iš įvai rių profsąjungų valdybų atstovų 69. Profsąjungose, kuriose buvo bent trys komunistai , turėjo būti sudarytos partinės frakcijos . Netrukus po to buvo sušauktas partinio aktyvo pasitarimas darbui kariuomenėje apsvarstyti . Jame dalyvavo LKP CK karinio skyriaus darbuotojas ir partijos kuopelių karinėse dalyse atsto vai iš Kauno, Marijampolės ir Panevėžio . Jie pasidalijo savo darbo patyrimu . Buvo susitarta, kaip toliau organizuoti partijos veiklą tarp kareivių. Partijos rajonų komitetai buvo įpareigoti paskirti specialius organizatorius, kurie palaikytų ryšius su ka reiviais komunistais ir prijaučiančiaisiais, aprūpintų juos litera tūra, instruktuotų. Pasitarimas paragino Komunistų partijai pri jaučiančius kareivius sudaryti ,,Kareivių tiesos " draugų būrelius, kurie platintų šį laikraštį ir remtų jį korespondencijomis. Buvo nutarta kiekviena proga reikalauti sumažinti kariuomenę , suteik ti politines teises kareiviams, pagerinti jų materialines sąlygas . Pasitarimas iškėlė šūkį : „ Tegyvuoja sąjunga su TSRS, kuri viena veda kovą prieš imperialistinius karus, kovoja už pilną laisvę pavergtoms tautoms." 70

67 68 69 70

PA, f. 77, ap . 8, b. 6, 1. 7. Lietuvos Komunistų partijos trečioji konferencija [ Smolenskas] , 1926, p . 17 . PA, f. 77, ap. 8, b. 6 , 1. 9. ,,Kareivių tiesa“ (Kaunas) , 1925 m. gruodis, Nr. 10 (41 ) ; PA, f. 77, ap. 6, b. 8, 1. 1-3. 120

Partinio aktyvo pasitarimas darbo tarp valstiečių klausimu įvyko 1925 m. gruodžio 27 d. Jam vadovavo LKP CK sekre torius K. Požela . Pasitarime dalyvavo atstovai iš Žemaitijos, Ku piškio, Šakių, Vilkaviškio ir Klaipėdos krašto . Išklausius prane šimus iš vietų, buvo nutarta stiprinti kairiąją opoziciją legaliose valstiečių organizacijose , sudaryti jose komunistų frakcijas , steig ti bežemių ir mažažemių valstiečių organizacijas, kurti valstie čių komitetus žemės reformai plėsti ir pan . Pasitarimas taip pat pažymėjo svarbią spausdinto komunistinio žodžio reikšmę , vals tiečiams skirto legalaus LKP laikraščio ,,Kaimo žodis “ , vėliau ,,Valstiečių žodis“ pasisekimą. ,,Kaimo žodis“ buvo pradėtas leisti Kaune 1924 m. gruodžio mėn. Išėjo du numeriai. Tolesnis laikraščio leidimas Kaune dėl reakcijos siautėjimo nutrūko. Tiktai 1925 m. rugsėjo mėn. vėl pavyko pradėti leisti legalų laikraštį „ Valstiečių žodis “ . Šį kar tą jis buvo leidžiamas Klaipėdoje kaip Klaipėdos krašto mažųjų laukininkų grupės organas . „ Valstiečių žodį “ redagavo B. Leo nas-Pušinis. Laikraštis buvo leidžiamas 1500-2000 egz. tiražu ir ėjo iki 1925 m. gruodžio 31 d. ,,Valstiečių žodis " buvo platina mas visoje Lietuvoje ir atliko svarbų vaidmenį , stiprindamas Komunistų partijos įtaką kaime. Organizaciniai pertvarkymai , pasitarimai partijos atskirų darbo sričių klausimais teigiamai atsiliepė tolesnei komunistų veiklai . Ėmė gausėti partijos gretos . Per 1925 m. buvo atkurti LKP Panevėžio ir Vilkaviškio rajonai , sustiprinta Kauno orga nizacija, sukurta naujų partinių kuopelių ir sudaryti parajoniai Vilkaviškio , Kauno , Marijampolės, Klaipėdos , Panevėžio rajo nuose 71. K. Požela 1925 m . gruodžio 8 d . laiške apie padėtį partijos Kauno rajone rašė : ,,Vakar buvau Kauno [rajono ] komiteto po sėdyje . Iš pravestų parajonių konferencijų paaiškėjo , kad per paskutinius 8 mėnesius organizacija padidėjo . Atsigauna Ukmer gės parajonis, kuris vietomis turi didelę įtaką kaime, tvarkosi Kėdainių parajonis, kurio anksčiau visai nebuvo . Po didelių 1924 m. gegužės nuostolių atsigauna Šančių organizacija : sudėtis organizacija turi jau daugiau kaip 25 daugiausia visai nauja narius, o kartu su [kom] jaunuoliais siekia arti 50 žmonių, ir visi darbininkai . Gerėja ryšiai su fabrikais... turi kuopeles bei pa vienius narius : geležinkelių dirbtuvėse, depo , pabėgių mirkymo dirbtuvėse, Šmidto fabrike ,,,Tilkos" fabrike, intendantūros dirb tuvėse, Petrašiūnų stiklo fabrike. Kauno miesto organizacija pa didėjo, .. prasiplėtė ryšiai su socialdemokratais darbininkais. Kaune yra 4 socialdemokratai darbininkai , kurie visai mums prijaučia, ima iš mūsų literatūrą, platina ją socialdemokratų tarpe. " 72

71 72

PA, f. 77, ap. 9, b. 1 , 1. 75. K. Poželos 1925.XII.8, laiškas LKP CK Politiniam biurui.— PA, f. 77, ap. 8, b. 12, 1. 65. 121

Partija stiprino ir kitas organizacijas, kurioms ji vadovavo. Lietuvos komjaunimo organizacija , vykdydama savo I su važiavimo nutarimus, 1925 m . suorganizavo keletą reikšmingų politinių renginių. Komjaunimo iniciatyva darbininkų jaunimas plačiai paminėjo V. Lenino mirties pirmąsias metines, Tarptauti nę jaunimo dieną, Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos su kaktį. Buvo surengta agitacinė profsąjungų savaitė , kurios metu į profsąjungas įstojo nemaža jaunų darbininkų. Be to , komjau nuoliai dirbo organizacinį ir propagandinį darbą tarp vaikų. 1925 m. Kaune veikė keturi komjaunuolių vadovaujami pionie rių būriai 73. LKP CK 1925 m. stiprino taip pat Raudonosios pagalbos or ganizaciją. Jai daug dėmesio skyrė J. Greifenbergeris . Kaune 1925 m. sausio mėn. LRP CK iniciatyva įsikūrė legali Kaliniams šelpti draugija 74. Jos valdybos pirmininkė buvo Žermena Smols Kauno universiteto bibliotekos vedėja. LKP CK Organi kienė zacinio biuro nutarimu 1925 m. vasario 16 d . buvo sudarytas naujas Lietuvos Raudonosios pagalbos Centro komitetas iš 3 na rių (sekretorė Ch . Krilovaitė) 75. Iki 1925 m. birželio mėn . Rau donosios pagalbos organai buvo sudaryti visuose LKP rajonuose. Buvo įkurtas ir LRP Kauno skyrius 76. Lietuvos Raudonoji pa galba ėmė veikti pagal LKP CK Organizacinio biuro patvirtintą planą. 1925 m. gruodžio mėn . Klaipėdoje buvo pradėtas leisti LRP CK laikraštis ,,Raudonoji pagalba ". Visa tai suaktyvino Lietuvos Raudonosios pagalbos organi zaciją, ji daug geriau galėjo teikti paramą revoliuciniams politi niams kaliniams ir jų šeimoms . Kauno , Šiaulių, Panevėžio, Uk mergės , Vilkaviškio , Marijampolės ir kitų Lietuvos kalėjimų politiniai kaliniai 1925 m . gavo pašalpos maždaug už 25 tūkst . li tų, o jų šeimos už daugiau kaip 10 tūkst . litų 77. Be to , LRP na riai padėjo Lietuvos Komunistų partijai dirbti agitacinį-propa gandinį darbą : platino komunistinę literatūrą, revoliucinių šven čių proga iškeldavo raudonas vėliavas . Nepaisydama nuolatinių represijų ir admi nistracinių baudų, Lietuvos Komunistų par tija ir toliau organizavo legalios spaudos leidimą bei platinimą. 1924-1925 m. buvo išleisti laikraščiai ,,Kaimo žodis “ (Kaunas , 1924 , Nr. 1-2 ; oficialus redaktorius ――― J. Mačys, faktinis K. Požela) ,,,Valstiečių žodis “ (Klaipėda , Nr. 1-15 ; oficialus redaktorius M. Hermanaitis, faktinis ― B. Leo

Komunistinės spaudos leidimas

nas- Pušinis ) , „ Arbeiter-Zeitung "

(Klaipėda,

faktinis

redaktorius

73 PA, f. 77, ap. 9, b . 1 , 1. 8, 9. 74 ,,Vyriausybės žinios " , 1925 m . balandžio 20 d . , Nr. 189, p. 7. 75 PA, f. 77 , ap. 8, b. 2, 1. 5 ; b. 28, 1. 3 ; b. 29, 1. 21 ; MLTE, t. I , p. 508. 76 PA, f. 77, ap . 8, b. 2, 1. 8. 77 Ten pat, b. 31 , 1. 5—31 . 122

J. Greifenbergeris 78) . Profsąjungų vardu Šiauliuose partija išlei do vienkartinius leidinius: 1924 m.- ,,Darbininkų laikraštis ", ,,Darbininkų žodis ", „ Mūsų laikraštis",,,Pramonės darbininkas", 1925 m.- ,, Darbininkų gyvenimas " ,,,Darbininkų žinios ". Tuo pat metu Kaune buvo išleisti vienkartiniai leidiniai „ Mūsų balsas", ,,Spindulys “ , žydų kalba ,, Dos vort " (,,Žodis" ) . Visuose šiuose leidiniuose LKP propagavo savo politiką, skelbė profsąjungų or ganizacijų nutarimus, demaskavo išnaudotojų klasių interesus ginančias buržuazines partijas , skelbė korespondencijas apie dar bo žmonių išnaudojimą. Intensyviai buvo leidžiama pogrindinė literatūra . Lietuvos Komunistų partija ir jos vadovaujamos organizacijos , atsiliep damos į įvairius politinio gyvenimo įvykius, 1924-1925 m. iš leido ne mažiau kaip 129 atsišaukimus , iš jų komjaunimas 18, Raudonosios pagalbos organizacija - 5 ir profsąjungų orga nizacijos ――――― 2 atsišaukimus 79. Jie kėlė viešumon krikdemų val džios savavaliavimo faktus, vidaus ir užsienio politikos intrigas, aiškino darbo žmonėms kovos prieš buržuaziją ir krikdemų val džią uždavinius. Sėkmingai veikė pogrindinė „ Spartako " spaustuvė ir jos fi lialai - kilnojamosios spaustuvės. Jose dirbo J. Garelis , E. Ši maitė , E. Vicas , J. Vilkoriščius , J. Žagas ir kiti spaustuvių dar buotojai . ,,Spartako" spaustuvėje , kilnojamosiose partinėse spaustuvė se Kaune 1924-1925 m. buvo spausdinami ne tik atsišaukimai , bet ir nedideli laikraštėliai : „ Kareivių tiesa “, LKP CK ,, Biulete nis ", žydų kalba „ Der junger komunist " (,,Jaunasis komunistas ") ir kt. Didesnius LKP leidinius : laikraščius , žurnalus , brošiūras tuo metu spausdino LKP Užsienio leidyklos spaustuvė Smolenske . Ten išspausdinta „ Tiesa “ (nuo 1926 m. vasario mėn . „ Tiesa “ bu vo spausdinama „ Spartako " spaustuvėje Kaune ) , žurnalai „ Ki birkštis ", 11Komunistas ", LKJS CK organas ,,Darbininkų jauni mas " ir kita komunistinė literatūra buvo nelegaliai siunčiama per Vokietiją į Lietuvą. Literatūrą per Vokietijos- Lietuvos sieną gabendavo LKP knygnešiai . Literatūra buvo gabenama iš Eitkū nų (dabar Černiševskojė) per Kybartus, Vilkaviškį į Kauną ir iš Tilžės (dabar Sovetskas) per Jurbarką į Kauną arba per Pagėgius į Klaipėdą, Šiaulius . Literatūros transportavimui tuo metu vado vavo J. Greifenbergeris. Prie spaudos gabenimo aktyviai prisidė jo taip pat J. Lenkaitis, Ch . Kaplanas , B. Šulcas, L. Goldbergas Gilis ir kt.80 Literatūra būdavo pristatoma į slaptus sandėlius, iš jų paskirstoma LKP rajonų komitetams , o jie gautą literatū rą išdalydavo parajonių komitetams ir partinėms kuopelėms platinti .

78 79 80

Pušinis B. Raštai , p . 55. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p. 689–697. Kaplanas Ch. Kareivinėse neramu . Atsiminimai . Vilnius, 1961 , p . 340-346. 123

LKP CK ryšininke 1924-1926 m. su pasiaukojimu dirbo K. Matulaitytė. LKP CK, stiprindamas partiją ir jos vadovaujamas organi zacijas, svarbiausia siekė suaktyvinti darbo žmonių kovą prieš krikdemų reakciją. Pasipriešinimas reakciniam krikdemų vieš patavimui, jų pašalinimas iš valdžios ir demokratinių laisvių iš kovojimas tuo metu buvo vienas aktualiausių darbininkų klasės ir visų darbo žmonių politinių uždavinių. Krikdemų valdžios savavaliavimas kėlė vis didesnį plačių visuomenės sluoksnių nepasi tenkinimą. Atsižvelgdamos į tokias visuome nės nuotaikas, liaudininkų ir socialdemokratų partijos per savo spaudą smarkiau ėmė kritikuoti klerikalų režimą. Tačiau buržua zinė ir smulkiaburžuazinė opozicija buvo labai nenuosekli . Tik Lietuvos Komunistų partija ryžtingai telkė darbo žmones prie šintis krikdemų reakcinei politikai ir savivalei . Kartu komunis tai stengėsi pasinaudoti įvairiais smulkiaburžuazinės opozicijos renginiais, suteikti jiems kovingesnį pobūdį . LKP, remdama de mokratines opozicijos tendencijas, vadovavo kovai prieš krikde mų kėslus įvesti fašistinę diktatūrą 81 . Komunistų partija siekė, kad darbininkų klasė veiktų vie ningai, bendro fronto pagrindais kovotų už darbininkų ir vals tiečių valdžią. Šios pastangos nenuėjo veltui . Artėjant 1924 m. Gegužės pirmosios šventei , komunistams kai kur pavyko įveikti socialdemokratų partijos vadovų skaldomuosius veiksmus ir įtraukti socialdemokratus ir nepartinius darbininkus į bendrus šventės minėjimus. Įspūdinga Gegužės pirmosios demonstracija įvyko 1924 m. Kaune. Joje dalyvavo apie 700 darbininkų. Su Komunistų parti jos ir komjaunimo vėliavomis, giedodami „ Internacionalą “ ir dai nuodami kitas revoliucines dainas, skanduodami revoliucinius šūkius , demonstrantai pražygiavo Laisvės alėja . Demonstrantų priešakyje ėjo augaloti stiprūs vyrai geležinkelininkai komunistai J. Vilčinskas , J. Stimburys, B. Paukštys ir kiti . LKP raudoną vė liavą nešė Šančių darbininkas šaltkalvis P. Šyvis, o LKJS vėlia ― vą spaustuvės darbininkas Z. Švarcbergas . Juos nuo policijos antpuolių saugojo komunistai J. Šochotas, Š. Maiminas , J. Mili navičius ir nepartiniai revoliuciniai darbininkai 82. Prie Įgulos bažnyčios demonstrantams kelią pastojo policija ir ėmė šaudyti į viršų. Demonstracija buvo išsklaidyta , 148 žmo nės suimti . Iš jų 49 asmenis karo komendantas administracine tvarka nubaudė po 1-3 mėnesius kalėti 83. Raudonas vėliavas Kova prieš krikdemų reakciją

81 82

Lietuvos Komunistų partijos trečioji konferencija , Stimburys J. Kito gyvenimo neturiu, p . 85—90 ; 83 tuose. Atsiminimai. Vilnius, 1973, p. 97-103. Kapsukas V. Pirmoji Gegužės nepriklausomoje žė, 1929, p. 31-35 ; PII, Dokumentų rinkinys, 124

p. 27. Šumauskas M. Kovų verpe Lietuvoje ( 1919-1929) . Til Nr. 484, 1. 72-80 .

komjaunuoliams pavyko nuo policijos paslėpti. Gegužės pirmo sios įvykiai Kaune ryškiai atskleidė darbininkų nepasitenkinimą esama santvarka, jų tvirtą revoliucinės kovos ryžtą . Šiauliuose,,,Fantazijos" kino salėje, komunistai drauge su socialdemokratais bendro fronto pagrindais suorganizavo Gegu žės pirmosios mitingą. Scenoje buvo iškeltos vėliavos su revo liuciniais šūkiais . Kalbas pasakė komunistai K. Preikšas, A. Lif šicas, socialdemokratai V. Bielskis ir K. Venclauskas, kalbėjo ne partiniai darbininkai . Komunistai ragino darbininkus siekti savo socialinio išsivadavimo ne oportunistiniais sandėriais , bet revo liucine kova . Pasibaigus mitingui, darbininkai išėjo su vėliavo mis į gatvę, norėdami surengti demonstraciją, bet susidūrė su policijos užtvara . Keletas darbininkų, tarp jų K. Preikšas ir A. Lifšicas, buvo suimti 84 1924 m., sukakus dešimčiai metų nuo pirmojo pasaulinio ka ro pradžios , Kominterno Vykdomasis Komitetas paskelbė savai tę nuo liepos 27 iki rugpjūčio 4 d . antikarine ir paragino visų šalių darbininkus pakelti ryžtingą protesto balsą prieš naujo pa saulinio imperialistinio karo rengimą. Į šį raginimą gyvai atsi liepė Lietuvos Komunistų partija ir darbininkai . Klaipėdoje rugpjūčio 1 d . komunistai sušaukė antikarinį mi tingą, kuriame dalyvavo apie 300 darbininkų 85. Rugpjūčio 3 d. Marijampolėje įvyko komunistų suorganizuota masinė antikarinė demonstracija . Ją išvaikė viešoji ir karo lauko policija . 8 de monstrantai buvo suimti ir įkalinti 86. Pažymint antikarinę dieną, buvo iškeltos raudonos vėliavos Kaune , Jonavoje, Ukmergėje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiauliuose, Radviliškyje, Gruzdžiuose 87. Komunistai ir komjaunuoliai išplatino daugiau kaip 30 tūkstan čių šiai dienai skirtų atsišaukimų lietuvių, žydų, lenkų, vokiečių ir rusų kalbomis 88. 1925 m. balandžio 29 d . vėlai vakare Kaune, Mickevičiaus slėnyje, susirinko apie 150 darbininkų tarptautinės darbininkų solidarumo šventės - Gegužės pirmosios — paminėti . Susirinkimą užklupo ir išvaikė policija, buvo suimta apie 40 jo dalyvių. Šven tės dieną Kaune mėginta surengti demonstraciją, tačiau policija iš anksto buvo pasiruošusi ją sutrukdyti, ir demonstracija neįvy ko 89. Gegužinių atsišaukimų buvo išplatinta Kaune, Šiauliuose , Panevėžyje , Vilkaviškyje , Joniškyje, Viekšniuose ir daugelyje kitų vietų ⁹0. 84

85 86 87 88 89 90

,,Komunistas", 1924 m. birželis- liepa, Nr. 6-7, p . 99; ,,Tiesa", 1924 m. liepa, Nr. 27. ,,Tiesa", 1924 m. rugsėjis, Nr. 29. Ten pat; Komunistas", 1924 m . rugpjūtis- rugsėjis, Nr. 8-9, p. 139–140 . „ Tiesa “, 1924 m. rugsėjis, Nr. 29 ; spalis, Nr. 30. ,,Tiesa", 1924 m. rugsėjis, Nr. 29. ,,Komunistas", 1925 m. gegužė, Nr. 2, p. 56. ,,Tiesa", 1925 m. birželio 10 d., Nr. 36 ; birželio 31 d., Nr. 38.

125

Tų pačių metų spalio 10 d . Kaune įvyko masinė protesto demonstracija prieš krikdemų vyriausybės sutikimą atnaujinti de rybas su Lenkija Luganoje (Šveicarija) . Demonstracijoje dalyva vo apie 20 tūkst . žmonių ⁹¹ , protestavusių prieš imperialistinius Lenkijos buržuazijos ir jos Vakarų rėmėjų siekimus . Apie šią demonstraciją K. Požela viename savo laiške LKP CK Politiniam biurui rašė : ,,Kiek teko patirt iš dalyvavusių mūsiškių, tai ,, L[ie tuvos] ž [inių] " aprašymas ne tik nepadidintas , bet net kiek su mažintas . Ten praleisti šauksmai „ Šalin valdžią! " , kurie gan smar kiai buvo šaukiami . Mes nors išleidom lapelį , bet klaida buvo , kad nedalyvavom organizuotai , o tik kaip pavieniai asmenys . Da bar susigriebė ir studentai , ir kauniškiai , kad panašius dalykus galima panaudot. " 92 Nepasitenkinimas krikdemų vidaus ir užsienio politika at virai reiškėsi ir Kauno universitete. Universiteto studentų socia listų draugija 1925 m. spalio mėn. surengė protesto mitingą prieš kareivio komunisto N. Jubilerio nuteisimą mirties bausme . Mi tingo dalyviai priėmė protesto rezoliuciją ir įteikė ją vidaus rei kalų ministrui 93. Kauno universiteto studentų socialistų draugijai priklausė socialdemokratai , eserai , komunistai ir kai kurie kiti kairiųjų pažiūrų studentai . Studentų socialistų draugijos nariai komunis tai, komjaunuoliai ir nepartiniai marksistai turėjo savo nelega lią grupę. Ją 1925 m. sudarė P. Glovackas , A. Kilikevičius, Jur gis ir Kęstutis Domaševičiai , Ch . Krilovaitė , B. Galperinas ir kt.94 Draugija rengdavo antiklerikalines paskaitas , propagavo pažan gias demokratines pažiūras . Tai labai nepatiko krikdemams . 1925 m. lapkričio 8 d. studentai ateitininkai ir tautininkai užpuo lė studentų socialistų surengtos paskaitos klausytojus, pradėjo muštynes. Šie reakcionierių veiksmai sukėlė universitete didžiulį pasipiktinimą. Pažangių studentų susirinkimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 400 žmonių, pasmerkė reakcionierius ir reikalavo , kad antiklerikalinėms studentų organizacijoms būtų leidžiama laisvai veikti 95 . 1926 m. pavasarį pavyko įsteigti naują pažangią komunistų vadovaujamą studentų „ Atžalos “ draugiją . Ji 1926 m . aktyviai dalyvavo pažangiame demokratiniame judėjime. „ Atžalos “ drau giją komunistai naudojo kaip vieną legalių priedangų kovai prieš krikdemų reakciją. Jos faktiniai vadovai buvo K. Požela ir P. Glo vackas . Greta politinės kovos vyko taip pat ekonominiai darbinin kų streikai, bedarbių kova dėl darbo ir duonos.

91

,,Lietuvos žinios ", 1925 m. spalio 13 d., Nr. 229 ; spalio 18 d., Nr. 234. 92 PA, f. 77, ap. 8, b. 12, 1. 43. 93 Ch. Krilovaitės-Freidienės atsiminimai.- - PA, f. 3377 , ap . 16, b. 225, 1. 3—4. 94 Ten pat, 1. 3 ir kt. 95 ,,Lietuvos žinios" , 1925 m. lapkričio 25 d. 126

Iš didesnių 1924 m . įvykusių streikų minėtini Klaipėdos ge ležinkelininkų, uosto darbininkų, medžio apdirbimo įmonių dar bininkų, Kauno tabako bei papirosų fabrikų darbininkų streikai ir 1925 m. Šiaulių odos pramonės darbininkų, Kauno lentpjūvių ir malūnų darbininkų streikai . Būdingas tiems metams reiškinys buvo bedarbių kovos su aktyvėjimas . Jai vadovavo Lietuvos Komunistų partija. Komu nistinė spauda ragino bedarbius vienytis ir bendro darbininkų ! fronto pagrindais kovoti dėl darbo ir duonos, dėl darbininkų ir valstiečių vyriausybės sudarymo . Lietuvos buržuazinė valdžia , siekdama atsikratyti bedarbiais, 1924 m. leido prancūzų Bendrosios žemės ūkio imigracijos drau gijos agentams verbuoti žmones darbams į Prancūziją. LKP Kau no miesto komitetas 1924 m. lapkričio 27 d. atsišaukime ,,Veža į vergiją" atskleidė buržuazinės valdžios kėslus, perspėjo bedar bius, kad verbuotojai jiems siūlo klastingas darbo sutartis , paragino reikalauti darbo ir duonos pačioje Lietuvoje 96. Komunis tų tiesos žodis, ateinančios žinios apie nepaprastai sunkias Pran cūzijon išvykusiųjų gyvenimo sąlygas iš esmės sužlugdė darbi ninkų verbavimo kampaniją. Bedarbiai sujudo savame krašte . Per profsąjungas ir savivaldybių kairiųjų darbininkų frak cijas komunistai rengė bedarbių susirinkimus, organizavo juos kovoti už teisę į darbą. Panevėžyje 1924 m . gruodžio 28 d . įvykęs bedarbių susirin kimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 400 žmonių, konstatavo , kad mieste yra apie 1000 bedarbių ir kad jų šeimos nepaprastai skursta. Bedarbiai pareikalavo iš valdžios aprūpinti juos darbu, užtikrinti pragyvenimo minimumą. Rūpintis, kad šie reikalavimai būtų patenkinti , bedarbiai išrinko komisiją : gydytoją A. Doma ševičių, Panevėžio miesto tarybos darbininkų frakcijos narį J. Ta mašauską ir dar tris asmenis 97. Daugiausia bedarbių buvo Kaune . Iki 1925 m. pradžios vien miesto savivaldybėje užsiregistravo 1780 bedarbių šeimų, t. y. daugiau kaip 5 tūkst. žmonių 98. Daliai jų miesto savivaldybė suorganizavo viešuosius darbus, pažadėdama už 8 darbo valandas mokėti po 7 litus, bet greitai savo sprendimą pakeitė — darbo užmokestį sumažino iki 5 litų . Tai sukėlė didžiulį viešųjų darbų darbininkų pasipiktinimą, paskatino juos 1925 m. sausio 19 d . su sirinkti prie miesto savivaldybės Rotušės aikštėje reikalauti pa likti pažadėtas darbo sąlygas . Iškviesti policijos daliniai pradėjo šaudyti į bedarbius ir juos mušti . 5 bedarbiai buvo sunkiai su žeisti, o apie 40 suimta . LKP Kauno miesto komitetas ta proga išleistame atsišaukime ,, Duonos prašė , gavo kulkų “ pažymėjo , kad Rotušės aikštėje įvykęs susidorojimas su bedarbiais priminė 96 97 98

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p . 227 ; Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p. 103-104. ,,Socialdemokratas “, 1925 m. sausio 8 d . , Nr. 2. Ten pat, sausio 22 d., Nr. 4. 127

bjauriausius caro laikus 99. Šis įvykis nuskambėjo per visą Lie tuvą, sukeldamas pažangios visuomenės ir ypač darbininkų pasi piktinimą. Lietuvos Komunistų partijos iniciatyva sausio 19-oji nuo 1929 m. kasmet buvo pradėta minėti kaip bedarbių kovos diena. Netrukus po Kauno bedarbių demonstracijos 1925 m. balan džio 15 d . Šiaulių bedarbiai miesto turgaus aikštėje susirinko į mitingą reikalauti darbo . Iš viso kartu su prisijungusiais fabrikų darbininkais aikštę užtvindė apie 1500 žmonių. Buvo iškelta rau dona vėliava su užrašu ,,Darbo ir duonos ! " Pasirodžius vėliavai , jau iš anksto čia sutelkta policija puolė minią ir ją išvaikė. Dau gelis suimtųjų buvo sumušti, o 13 įkalinti 100. LKP iniciatyva 1925 m. lapkričio mėn . Kaune buvo sudary ta klasiniu atžvilgiu susipratusių bedarbių grupė, kuri ėmėsi or ganizuoti bedarbius tolesnei kovai 101 . 1925 m. gruodžio 2 d . Šiaulių odos ir adatos darbininkų prof sąjungos valdyba savo profsąjungos klube sušaukė bedarbių su sirinkimą. Jame dalyvavo apie 200 žmonių. Susirinkimas išrinko bedarbių komitetą iš 5 narių ir nutarė reikalauti iš miesto savi valdybės paskirti lėšų bedarbiams sušelpti, reorganizuoti darbo biržą, įtraukiant į jos sudėtį darbininkų organizacijų atstovus. Buvo nutarta, kad bedarbių komitetas įteiks seimui ir vyriau sybei reikalavimą paskirti lėšų viešiesiems darbams, panaikinti įvežamuosius muitus plačiai vartojamoms maisto ir kitoms pre kėms 102 • Tą pačią dieną Klaipėdos bedarbiai, apie 300 žmonių, de monstravo prie magistrato ir gubernatūros, reikalaudami page rinti jų padėtį , duoti darbo 103. Plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose brendo didelis nepa sitenkinimas krikdemų valdymu . Darbo žmonės laukė pasikeiti mų. Šios nuotaikos turėjo įtakos III seimo rinkimams , kuriems Lietuvos Komunistų partija intensyviai ruošėsi .

3. Partijos veikla revoliucinio judėjimo pakilimo sąlygomis 1926 m. Aktualiems partijos darbo klausimams ap svarstyti, ypač taktikai seimo rinkimuose nustatyti 1926 m. pradžioje buvo sušaukta LKP III konferencija. Partija konferencijai pradėjo ruoštis nuo 1925 m . antrosios pusės, kai „ Komunisto " žurnalas paskelbė Lietuvos KP III konferencija

99 100 101

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p . 118 . ,,Tiesa", 1925 m. birželio 10 d. , Nr. 36. K. Poželos 1925.XI.27 laiškas LKP CK Politiniam biurui.- PA, f. 77, ap . 8, b. 12, 1. 59. 102 Aras [Pušinis B]. Bedarbių susirinkimas Šiauliuose. ― „ Vilnis“ (Čikaga), 103 1925 m. gruodis ; PA, f. 77, ap. 8, b. 22, 1. 43. ,,Lietuvos žinios ", 1925 m. gruodžio 4 d. 128

Z. Angariečio ir K. Poželos parengtą Centro Komiteto tezių pro jektą „ LKP artimiausi uždaviniai " 104, kuris buvo plačiai svars tomas partijos parajonių ir rajonų konferencijose . III konferen cijos laikas , darbotvarkė ir pranešėjai buvo patvirtinti LKP CK Sekretoriato 1925 m. gruodžio 13 d . posėdyje. Šiame posėdyje buvo paskirti Centro Komiteto atstovai į partijos rajonų konfe rencijas: K. Požela ― į Vilkaviškio ir Marijampolės, J. Greifen bergeris į Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos rajonus 105. LKP parajonių, o paskui rajonų konferencijos vyko iki 1926 m. sausio 20 d. Jos apsvarstė LKP CK tezių projektą „ LKP artimiausi uždaviniai ", partijos taktikos III seimo rinkimuose , darbo legaliose organizacijose ir kitus klausimus, išrinko dele gatus į konferenciją . LKP III konferencijos posėdžiai vyko slaptai Kaune 1926 m. sausio 23-24 d. Konferencijoje dalyvavo LKP CK nariai K. Po žela ir J. Greifenbergeris, partijos rajonų konferencijose išrinkti delegatai : iš Kauno - J. Stimburys, F. Zaraitė, iš Šiaulių― J. Ža gas, iš Panevėžio - K. Didžiulis, V. Palileika , iš Vilkaviškio J. Bendoraitis, V. Gervickas, iš Marijampolės — J. Marcinkevi ――― čius ir iš Klaipėdos krašto M. Jonelaitis . LKJS Centro Komi tetui konferencijoje atstovavo P. Glovackas. Tuo metu LKP buvo pasiskirsčiusi į 6 rajonus (Kauno , Šiau lių, Panevėžio, Klaipėdos , Marijampolės, Vilkaviškio) ir 18 pa rajonių. Partijoje buvo 101 kuopelė su 412 narių 106. Kalėjimuose sėdėjo 95 komunistai 107. Vadinasi, LKP III konferencijoje buvo atstovaujama 507 partijos nariams, turėjusiems ryšius su vado vaujančiais partijos organais . Kauno rajone buvo 23 partinės kuopelės su 108 nariais, Šiau lių rajone - 24 kuopelės su 93 nariais, Panevėžio - 26 kuope lės su 109 nariais, Klaipėdos - 5 kuopelės su 18 narių, Marijam polės - 7 kuopelės su 26 nariais ir Vilkaviškio — 16 kuopelių su 58 nariais. Didžiausią LKP narių procentą (38,1 ) sudarė dar bininkai. Valstiečiai partijoje sudarė 30,3 proc., tarnautojai ir in teligentai 12,8 proc . , amatininkai - 3,6 proc . , naujakuriai — 2,7 proc ., kiti -12,3 proc. Be to , Klaipėdos krašte veikė LKP vadovaujama Darbininkų partija, kurios gretose buvo 48 na riai 108 Pradėdami konferenciją, delegatai atsistoję pagerbė V. Le nino atminimą, taip pat žuvusius ir kalėjimuose kenčiančius draugus. Konferencijos dalyviai išrinko Z. Angarietį ir V. Kapsuką į garbės prezidiumą, išklausė jų atsiųstus sveikinimus . Į darbo 104 105 106 107 108

,,Komunistas", 1925 m. rugsėjis, Nr. 4-5, p . 89–94. LKP CK Sekretoriato 1925.XII.13 posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap . 8, b. 12, 1. 68 . Lietuvos Komunistų partija skaičiais. 1918–1975, p . 25. PA, f. 77, ap. 9, b. 16, 1. 9. PA, f. 77, ap. 9, b. 1 , 1. 25.

8 - 1836

129

prezidiumą buvo išrinkti K. Požela, J. Greifenbergeris ir V. Ger vickas. P. Glovackas • perskaitė LKJS Centro Komiteto svei kinimą. Konferencija apsvarstė LKP Centro Komiteto pranešimą apie partijos veiklą ir jos tolesnius uždavinius, partijos darbą prof sąjungose ir Darbo federacijoje, darbą tarp valstiečių bei orga nizacinius klausimus . LKP CK pranešime , kurį padarė K. Požela , buvo išanalizuo ta Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis, Centro Komiteto veik la po partijos IV suvažiavimo , nubrėžtos tolesnio darbo gairės . Plačiai buvo aptarti darbininkų ekonominės kovos ir vado vavimo jai klausimai , pažymėti laimėjimai , kuriant bendrą dar bininkų frontą (komunistai suartėjo su socialdemokratais darbi ninkais profsąjungose) , stiprinant partijos įtaką kaime . Kai kurios partinės organizacijos buvo kritikuojamos už tai , kad mažai panaudodavo revoliucinių švenčių minėjimus ryšiams su masėmis stiprinti, kad nepakankamai buvo išplėtusios propa gandinį-agitacinį darbą, ir už kai kuriuos kitus organizacinio dar bo trūkumus 109 Pranešime K. Požela taip apibrėžė artimiausius partijos už davinius: ,,Masių užkariavimas revoliucijai , kuo platesnis bend ro [darbininkų] fronto taktikos vykdymas , ryšių su eiliniais so cialdemokratų ir liaudininkų partijų nariais stiprinimas ir ati traukimas jų nuo socialdemokratų ir liaudininkų vadų įtakos ; Darbo federacijos darbininkų užkariavimas ; aktyvus dalyvavimas ekonominėje darbininkų kovoje, ypač bedarbių judėjime , ir va dovavimas jai ; aktyvus dalyvavimas politinėje darbininkų kovo je prieš reakciją ir vadovavimas jai ; Lietuvos nepriklausomybės gynimas nuo imperialistų ir nuo kademų valdžios laidojimo tos nepriklausomybės ; kova su pasyvumu ir dešiniaisiais bei kairiai siais nukrypimais . " 110 Išklausę LKP CK ataskaitą, konferencijos dalyviai išrinko tris komisijas nutarimų projektams parengti : dėl LKP CK prane šimo ir artimiausių partijos uždavinių, dėl darbo profsąjungose ir Darbo federacijoje, dėl darbo tarp valstiečių ir organizaciniais klausimais. Diskusijose pasisakę delegatai J. Stimburys, K. Didžiulis , M. Jonelaitis ir kiti pritarė LKP CK veiklai ir apibūdino padėtį vietose, pažymėjo, kad partinės organizacijos sustiprėjo idėjiniu ir organizaciniu atžvilgiu . LKP Marijampolės rajono atstovas J. Marcinkevičius pagei davo , kad partijos vadovybė daugiau dėmesio skirtų politiniam darbui tarp valstiečių. Jis motyvavo tuo, kad buržuazinė žemės reforma pakeitė padėtį kaime . Sumažėjo dvarų darbininkų, nes dalis jų gavo žemės . Naujakuriai puoselėjo viltis pagerinti savo

109 110

Požela K. Raštai , p . 270–272. Ten pat, p. 273.

130

ekonominę padėtį . Jie norėjo atiduoti savo jėgas darbui įsigy tuose ūkeliuose . Tai silpnino revoliucinį judėjimą kaime . Tačiau buržuazinio gyvenimo tikrovė ir kaimo varguomenės gausėjimas vėl sudarė sąlygas komunistinių kuopelių veiklai vietose pagy vinti. J. Marcinkevičius nurodė , kad reikia daugiau išleisti lite ratūros agrariniu klausimu, labiau rūpintis politiniu komunistų lavinimusi . LKJS CK narys P. Glovackas kalbėjo apie komjaunimo or ganizacijos veiklą, pageidavo, kad partinės organizacijos , vado vaudamos komjaunimui , labiau atsižvelgtų į jaunimo specifiką Konferencija vienbalsiai priimtame nutarime įvertino Lietu vos tarptautinę ir vidaus padėtį , klasinių jėgų santykį šalyje , pa grindė naują partijos taktiką III seimo rinkimuose. Rezoliucijoje buvo pabrėžta, kad 1925 m. padidėjęs dalinės stabilizacijos ne pastovumas Lietuvoje, darbo žmonių ekonominės padėties blo gėjimas ir krikdemų siekimas įvesti fašistinę diktatūrą darėsi vis ryškesnis, o plačiosios liaudies masės dažniau pradėjo reikšti sa vo nepasitenkinimą krikdemais 112. Susidarė didesnės galimybės vienyti opozicines krikdemams jėgas, bendradarbiauti su kairiai siais socialdemokratais ir liaudininkais. ,,Šiuos ryšius partijos or ganizacijos turi stiprinti . Tai visai dar naujas Lietuvoje reiškinys, kuris žymiai padės užkariaut mases revoliucijai " ,— buvo pasaky ta konferencijos nutarime . Kartu buvo pabrėžiama, kad ryšių su kairiaisiais socialdemokratais ir liaudininkais stiprinimas turi bū ti įgyvendinamas bendro darbininkų fronto taktikos pagrindu, keliant pagrindinį uždavinį : „ Kova prieš reakciją, prieš krikde mų valdžią. " 113 Konferencijos delegatai taip pat išklausė ir apsvarstė J. Grei fenbergerio pranešimą apie partijos darbą profsąjungose ir ki tose darbininkų organizacijose . Be to , atskiruose pranešimuose buvo išnagrinėta komunistų veikla tarp valstiečių ir organizaci niai klausimai . Konferencija įpareigojo partines organizacijas toliau vado vautis LKP IV suvažiavimo nustatyta Komunistų partijos veiki mo profsąjungose ir kitose legaliose darbininkų organizacijose taktika . Komunistai buvo paraginti aktyviai dirbti reformistų va dovaujamose profsąjungose , siekiant paversti jas klasinės kovos organizacijomis, kelti aikštėn socialdemokratų vadovų pastangas neįsileisti į profsąjungas komunistų ir kitų kairiųjų darbininkų, bendro fronto šalininkų 114. Komunistai privalėjo ištirti pramonės įmonių ir jose dirban čiųjų būklę, per profsąjungas vadovauti darbininkų kovai už 111 112 113

114

PA, f. 77, ap. 9, b. 1 , 1. 8-9. LKP artimiausi uždaviniai (3 -ios konferencijos teziai) . Kaunas [ Smolenskas ] , 1926, p. 9. Lietuvos Komunistų partijos trečioji konferencija . Kaunas [ Smolenskas] , 1926, p. 26. Ten pat, p. 17, 29.

131

kasdieninius jų reikalus. Buvo atkreiptas Klaipėdos krašto par tinės organizacijos dėmesys į tai , kad būtų ryžtingiau kovojama su kairuolišku Visuotinio darbininkų uniono siekimu boikotuoti socialdemokratines profsąjungas . Per profsąjungas komunistai privalėjo plėsti legalią veiklą : steigti juridines, streikų kasų, fi nansų, kultūros-švietimo , moterų ir kitas komisijas, jaunimo sek cijas, organizuoti klubus, skaityklas , dirbti bendrojo ir politinio lavinimo darbą. Komunistų veiklai profsąjungose turėjo vado vauti profskyriai , įsteigti prie partijos Centro Komiteto , rajonų ir parajonių komitetų. Komunistams buvo nurodyta aktyviau siek ti profsąjunginio judėjimo vienybės 115. Konferencija numatė, kad, išplėtus profsąjungų veiklą, su silpnės klerikalinių organizacijų įtaka darbininkams. Be to, ko munistai privalėjo aiškinti skaldomąjį Darbo federacijos vaidme nį ir atkovoti klerikalų suklaidintus darbininkus, priklausančius šiai organizacijai . Konferencija numatė stiprinti komunistų įtaką, kovojant už visuotinio socialinio draudimo įvedimą, nes krikdemų priimtas ligonių kasų įstatymas buvo labai ribotas ir neatitiko darbininkų interesų. Konferencijos nutarime ,,Apie ligonių kasas " buvo nu žymėtos pagrindinės gairės, kaip komunistai turi naudoti ligonių kasas revoliucinei kovai plėsti Lietuvoje 116. LKP III konferencija plačiai išanalizavo darbininkų ir valstie čių sąjungos stiprinimo klausimą. Vienbalsiai priimtame nuta rime dėl darbo tarp valstiečių pabrėžiama, kad pirmaeilis parti jos uždavinys yra ,,eit prie sudarymo sąjungos tarp proletariato ir kaimo biednuomenės“, „ atitraukt vidutinius valstiečius iš buo žių ir buržujų įtakos. " 117 Dirbdami tarp valstiečių, komunistai turėjo vadovautis Ko minterno II kongreso ir LKP IV suvažiavimo nutarimais . Konfe rencija pabrėžė , kad buržuazinė žemės reforma nepanaikino kai me klasinių prieštaravimų. Naujakuriai dėl savo sunkios padė ties mažai kuo skyrėsi nuo mažažemių valstiečių. Daugiau kaip pusė norėjusių gauti žemės jos negavo . Buožės vis labiau išnau dojo darbo valstiečius . Visa tai kėlė kaimo varguomenės neapy kantą buržuazinei santvarkai , stiprino klasių kovą kaime. Konferencija įpareigojo partines organizacijas skatinti vals tiečių kovą dėl ekonominių ir politinių teisių, reikalauti laisvės valstiečių organizacijoms ir jų spaudai , telkti žemės ūkio dar bininkus į profesines sąjungas, kurti ekonomines, kultūros-švie timo draugijas , siekti sudaryti valstiečių komitetus , kurie rei kalautų teisės ištirti, kaip vykdoma žemės reforma vietose . Bu vo numatyta daugiau dirbti su liaudininkų partijos ir Jaunimo

115 116

Ten pat, p. 30-32. Ten pat, p. 35-36 ; Mančinskas Č . Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova 117 dėl jo 1919-1940 metais . Vilnius, 1971 , p. 52, 53. Lietuvos Komunistų partijos trečioji konferencija , p . 38 . 132

sąjungos nariais valstiečiais, siekiant įtraukti juos į kovą už gy vybinius valstiečių reikalus 118. Konferencija išnagrinėjo partinės statybos klausimus. Prane šime apie LKP CK organizacinę veiklą buvo konstatuota , kad krizė partijoje yra įveikta . Po LKP IV suvažiavimo labai sustip rėjo proletarinis partijos branduolys Kauno miesto ir Marijam polės rajono partinėse organizacijose, išaugo ir sutvirtėjo Pane vėžio ir Vilkaviškio rajonų partinės organizacijos 119. Norėdama pagyvinti politinį darbą tarp žemės ūkio darbininkų ir sustiprin ti Komunistų partijos proletarinį branduolį , konferencija pabrė žė, kad kiekvienas komunistas turi paruošti bent po vieną že mės ūkio darbininką stoti į partiją. Nutarime pažymėta , jog par tija toliau stiprės, jeigu komunistai nelegalų partinį darbą sumaniai derins su legaliomis galimybėmis, geriau vadovaus kom jaunimo organizacijai 120. Konferencijoje buvo priimti sveikinimo laiškai Komunistų Internacionalo Vykdomajam Komitetui , VKP(b) Centro Komite tui , Amerikos Darbininkų partijos Lietuvių sekcijoms, Lietuvoje kalinamiems revoliucionieriams, LKP vadovams Z. Angariečiui ir V. Kapsukui . Uždarydamas konferenciją, K. Požela pabrėžė , kad aptartų klausimų ir išspręstų problemų svarba ji beveik prilygsta partijos suvažiavimui 121 . Konferencija padėjo sutelkti partines organizacijas , nustatė jų kovos taktiką, rengiantis artėjantiems seimo rinkimams.

Lietuvos III seimo rinkimams partija pradė jo ruoštis dar nuo 1925 m. LKP CK 1925 m. kovo 5 d. apsvarstė klausimus, susijusius su artėjančiais III seimo rinkimais ir nutarė juose aktyviai daly vauti. Partijos rajonų komitetai buvo įpareigoti iškelti per lega lias darbininkų organizacijas savo kandidatų sąrašus visose rin kiminėse apygardose . Komunistai privalėjo duoti sutikimą balo tiruotis, jei bus pasiūlyti kairiųjų darbininkų vardu . Nutarimas įpareigojo vadovaujančius partijos darbuotojus dalyvauti kuope lių susirinkimuose, parajonių ir rajonų konferencijose ir savo pranešimuose pabrėžti būsimų rinkimų svarbą, iškelti komunis tams uždavinį vadovauti visoms opozicinėms jėgoms ir pašalinti iš valdžios krikdemus 122 Lietuvos KP taktika III seimo rinkimuose

Rinkimams ruošėsi ir buržuazinės partijos . Privilegijuota bu vo krikdemų padėtis . Jie naudojo valstybinės valdžios aparatą,

118

Ten pat, p. 36-43. 119 PA, f. 77, ap. 9, b. 1 , 1. 25. 120 Lietuvos Komunistų partijos trečioji konferencija, p . 43–47. 121 Požela K. Raštai , p. 276 . 122 LKP CK 1925.III.5 nutarimas.— PA, f. 77, ap. 8, b. 1 , 1. 6—8. 133

stengdamiesi nuslopinti didėjantį masių nepasitenkinimą ir rin kimuose užsitikrinti balsų daugumą. Artėjant rinkimams, krikdemų spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose buvo grasinama imtis ginklo ir išvaikyti seimą, jeigu jame daugumą gaus opozicinės partijos . Įvairiose Lietuvos vie tose klerikalai platino ,, Lietuvos fašistų kovos komiteto " 1926 m. balandžio 15 d . atsišaukimą, pilną antitarybinių ir antisemitinių šmeižtų ir grasinimų 123. Fašistiniai ekstremistai naktimis daužė ir degutu tepliojo iškabas , parašytas nacionalinių mažumų kal bomis. Nuolat buvo persekiojamos legalios darbininkų organizaci jos, uždarinėjama jų spauda . Rinkimų išvakarėse turėjo prasi dėti dar 1923 m. suimtų 92 kuopininkų teismas , kad būtų įbau ginti opoziciškai nusiteikę rinkėjai 124. Išnagrinėjusi ankstesnių seimo rinkimų patyrimą bei klasi nių jėgų santykį , Lietuvos Komunistų partija nutarė III seimo rinkimų metu vienyti krikdemams opozicines jėgas bendro dar bininkų fronto pagrindu . LKP CK 1925 m. rugpjūčio 4 d. posė dyje buvo nutarta kreiptis laišku į Lietuvos socialdemokratų par tijos Centro komitetą ir jos vietines organizacijas su pasiūlymu sudaryti bendrą frontą per seimo rinkimus 125. LKP CK tezėse ,,LKP artimiausi uždaviniai " buvo nurodyta, kad seimo rinkimų kampanijos metu komunistai turi stengtis per legalias darbininkų organizacijas įregistruoti kairiųjų darbinin kų ir valstiečių sąrašus, o ten, kur tokių sąrašų nebus, kviesti balsuoti už socialdemokratų sąrašus , iškėlus jų kandidatams sa vo reikalavimus. Iš socialdemokratų buvo reikalaujama nutraukti ryšius su buržuazinėmis partijomis, neskaldyti profsąjungų, griež tai kovoti prieš krikdemų viešpatavimą, sudaryti bendrą darbi ninkų ir valstiečių frontą prieš buržuaziją. Taip pat buvo numa tyta reikalauti amnestijos politiniams kaliniams, laisvės darbi ninkų ir valstiečių organizacijoms 126. Teiginys, kad tam tikromis sąlygomis komunistai kviečia bal suoti už socialdemokratų sąrašus, buvo naujas Lietuvos KP rin buvo kimų taktikoje 127. Ši taktika parengta, vadovaujantis V. Lenino mokymu, kad kapitalistinių šalių komunistų partijos turi panaudoti visas galimybes , ieškoti kompromisų su smulkia buržuazinėmis partijomis bendroje kovoje prieš reakciją. „ Nu galėti galingesnį priešininką tėra galima ,— rašė V. Leninas vei kale ,,Vaikiška ,, kairumo " liga komunizme " ,- tik didžiausiai įtempiant jėgas ir būtinai, kruopščiausiai , rūpestingiausiai , at 123 124 125 126 127

PII biblioteka, BA, 1926 m., b. 3, 1. 3. ,,Tiesa", 1926 m. balandis, Nr. 47. LKP CK 1925.VIII.4 posėdžio protokolas.- PA, f . 77 , ap. 8, b. 1 , 1. 44. ,,Komunistas", 1925 m. rugsėjis, Nr. 4-5, p . 93 . Noreikienė S. V. Lenino veikalas „ Vaikiška „ kairumo “ liga komunizme" ir Lietuvos Komunistų partija 1920-1926 metais.- Kn.: Leninizmo pergalė Lietuvoje. Vilnius, 1970, p . 71 . 134

sargiausiai, sumaniausiai išnaudojant tiek kiekvieną, kad ir ma žiausią plyšį “ priešų tarpe, kiekvieną interesų priešingumą tarp įvairių šalių buržuazijos , tarp įvairių buržuazijos grupių ar rū šių atskirų šalių viduje ,— tiek ir kiekvieną, kad ir mažiausią, galimybę įsigyti masinį sąjungininką, tegu net laikiną, svyruo jantį , netvirtą, nepatikimą, sąlyginį . Kas šito nesuprato, tas nė krislelio nesuprato nei marksizmo, nei mokslinio, šiuolaikinio so cializmo aplamai. " 128 LKP vadovai nelegalioje komunistinėje spaudoje aiškino naujos taktikos esmę, nagrinėjo įvairius rinkiminės kovos aspek tus . V. Kapsukas straipsnyje „ Dėl tezių projekto " nurodė , kad reikia griežtai kovoti su kai kurių komunistų pasyvumu rinki mų klausimu. Partija yra įgijusi patyrimo ir, nepaisydama reak cijos siautėjimo , gali iškelti savo sąrašus. O jeigu visokie mė ginimai neduotų jokių rezultatų, reikėtų agituoti už socialdemo kratų sąrašus, keliant jų kandidatams ir savo reikalavimus. Jei socialdemokratų vadai komunistų pasiūlymus atmestų, partijos komitetai turi tartis su vietinėmis socialdemokratų organizacijo 129 mis dėl bendrų veiksmų K. Poželos straipsnyje ,,Dėl tezių" pabrėžiama, kad dabarti nėmis Lietuvos sąlygomis partija tose vietose , kur nebus kai resnių už socialdemokratų sąrašus, nepaisydama socialdemokratų vadų nenoro sudaryti bendrą darbininkų frontą kovai prieš re akciją, kvies balsuoti už jų sąrašus “, kad pasunkintume kade mams pilnai įsigalėti , kad palengvintume kairiųjų darbininkų ir darbininkų socialdemokratų susipratimo ir susitarimo kelią, nes, nesusivienijusi savo eilėse , darbininkų klasė reakcijai neat sispirs" 130 Vykdydama šią taktiką , LKP nuosekliai propagavo bendro darbininkų fronto idėją. Dar 1925 m. rugpjūčio 17 d . LKP CK vardu K. Požela pasiuntė laišką socialdemokratų partijos Cent ro komitetui , kviesdamas tartis dėl bendro darbininkų fronto sudarymo. Iš socialdemokratų buvo reikalaujama tik nuosek liai kovoti už darbininkų klasės vienybę, prieš krikdemų reak ciją 131 • Tuo pat metu LKP rajonų komitetai atviru laišku kreipėsi į vietines socialdemokratų organizacijas , siūlydami suderinti veiksmus per seimo rinkimus. Eiliniai socialdemokratai buvo ra ginami reikalauti, kad socialdemokratų sąrašuose kandidatais į seimą būtų iškelti vien bendro darbininkų fronto prieš buržua ziją ir reakciją šalininkai . Ir šiame laiške buvo pabrėžta , kad padaryti galą svarbiausias darbo žmonių tikslas rinkimuose

128 129 130 131

Leninas V. I. Raštai, t. 31 , p . 49-50. Kapsukas V. Raštai, t. 10 , p . 191 , 193. Požela K. Raštai , p . 253. LKP CK 1925.VIII.17 laiškas LSDP Centro komitetui.- PA, f. 77 , ap. 8, b. 36, 1. 1-2. 135

reakciniam krikdemų viešpatavimui. Visos socialdemokratų or ganizacijos, net jeigu jų vadovybė prieštarautų, buvo kviečia mos tartis dėl bendrų veiksmų rinkimuose 132. LKP vadovai daugelyje straipsnių aiškino , kad momento svarba reikalauja stiprinti ryšius su masėmis ir užimti lanksčią poziciją eilinių socialdemokratų atžvilgiu . „ Mes turime taip veik ti , kad socialdemokratai darbininkai laikytų komunistus savo la biau revoliuciniais kovos draugais ir kad mūsų partijos nariai laikytų socialdemokratus darbininkus nors labiau atsilikusiais ir buržuazijos agentų suklaidintais, bet visgi savo klasės nariais ir draugais ",―rašė Z. Angarietis 1925 m. lapkričio mėn. „ Ko muniste" 133 • Tačiau socialdemokratų partijos Centro komitetas į Lietu vos KP CK laišką oficialaus atsakymo nedavė . „ Socialdemokra to " laikraštyje pagausėjo antikomunistinių straipsnių. Daugelis jų buvo tiesiogiai nukreipti prieš Lietuvos Komunistų partijos taktiką rinkimuose. Lietuvos KP CK 1926 m. sausio 26 d. , tuoj po LKP III kon ferencijos, vėl pasiūlė socialdemokratų partijos CK, Klaipėdos krašto socialdemokratų partijos ir Darbininkų partijos vadovams pradėti derybas dėl bendrų veiksmų rinkimuose . Kaip būtina są lyga pradėti deryboms iš socialdemokratų buvo reikalaujama ne siblokuoti su buržuazinėmis partijomis. Tuo atveju LKP CK pasi žadėjo agituoti už socialdemokratų sąrašus tuose rajonuose, kur dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebus komunistams artimes nių sąrašų, ir jungti kairiųjų sąrašų balsų likučius su socialde mokratų sąrašų balsų likučiais 134. Teigiamai į LKP pasiūlymus atsiliepė Klaipėdos krašto Dar

bininkų partija . Ji sutiko sudaryti bendrą darbininkų frontą, re miantis iškeltais pasiūlymais. Už veiksmų vienybę taip pat pasi sakė nemaža socialdemokratų Biržuose , Panevėžyje , Kaune ir Suvalkijoje . Klaipėdos krašto socialdemokratų partijos vadovai svyravo. Jie nenorėjo nutraukti ryšių su krašto direktorija , bet sutiko tartis dėl balsų likučių jungimo. Eiliniai socialdemokratai reikalavo blokuotis su komunistais ir Darbininkų partija . LSDP Centro komitetas atmetė LKP CK pasiūlymus ir ėmėsi prievartos prieš vietines socialdemokratų organizacijas , pasisa kiusias už bendradarbiavimą su komunistais. Į Klaipėdos kraštą atvyko socialdemokratų lyderis S. Kairys. Jis privertė vietos so cialdemokratų vadovus nutraukti derybas su komunistais 135. Lietuvos Komunistų partija per Darbininkų partiją ir kairių jų darbininkų bei darbo valstiečių sąrašų įgaliotinius 1926 m. balandžio pradžioje dar kartą kreipėsi į socialdemokratus, siūly

132 133 134 135

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p. 152-155. Angarietis Z. Už liaudies veiksmų vienybę, p . 109. ,,Tiesa", 1926 m. vasaris, Nr. 45. ,,Tiesa", 1926 m. balandis, Nr. 47. 136

dama per seimo rinkimus sudaryti bendrą darbininkų frontą ko vai prieš reakciją ir sujungti balsų likučius. Socialdemokratų vadai ir šį pasiūlymą atmetė . Tebuvo susitarta, kad būtų jungia mi balsai, atiduoti per rinkimus už Komunistų partijos iniciatyva iškeltus ,,Darbininkų ir kaimo biednuomenės" ir Klaipėdos kraš te veikusios Darbininkų partijos sąrašus. Socialdemokratų vadovybės politika vis labiau nusivylė ei liniai šios partijos nariai . Savo korespondencijose legaliesiems darbininkų laikraščiams ir rinkiminiuose susirinkimuose jie vis dažniau pasisakydavo už darbininkų vienybę, už tai , kad reikia aktyviau kovoti prieš krikščionis demokratus 136. Atkaklus opor tunistų priešinimasis bendro darbininkų fronto politikai stiprino socialdemokratų partijoje kairiąją srovę ir didino opoziciją jos vadams 137· Nepaisydama reakcijos šėlimo , LKP visose rinkiminėse apy gardose suorganizavo susirinkimus, kuriuose buvo iškelti kairiųjų darbininkų sąrašai . Kauno miesto tarybos darbininkų frakcijos iniciatyva vasario 28 d. sušauktame metalistų, degtukų, maisto , prekybos, spaustuvių darbininkų ir kitų profesinių sąjungų at stovų pasitarime buvo priimta ,,Darbininkų ir kaimo biednuome nės sąrašo " programa ir duoti priesakai šio sąrašo kandidatams į seimo atstovus. Buvo nutarta, kad kairiųjų darbininkų atsto vai ekonominėje srityje kovos už 8 val . darbo dienos įvedimą, darbo užmokesčio pakėlimą ir darbininkų aprūpinimą butais, be darbių draudimą savininkų ir valstybės lėšomis, kaimo varguo menės atleidimą nuo mokesčių ir ekonominės paramos suteiki mą naujakuriams, o politinėje srityje reikalaus spaudos, susirin kimų ir organizacijų laisvės, amnestijos politiniams kaliniams , rūpinsis ginti šalies nepriklausomybę nuo imperialistinių vals tybių kėsinimosi pavergti Lietuvą. Pasitarimo dalyviai įpareigo jo kairiųjų darbininkų sąrašo atstovus bendradarbiauti su kitų rinkiminių apygardų darbininkų organizacijomis , Klaipėdos kraš to Darbininkų partija ir kreiptis į socialdemokratus su pasiūlymu bendrai kovoti už šių reikalavimų įgyvendinimą 138 Panaši veikimo programa buvo priimta kovo 21 d . Panevė žyje įvykusiame Panevėžio ir Šiaulių miestų tarybų darbininkų frakcijų, profsąjungų ir „ Kultūros “ būrelio atstovų pasitarime . Vadovauti darbininkams rinkiminėje kampanijoje Panevėžyje bu vo išrinktas apygardos komitetas , kurio nariai buvo J. Tamašaus kas , A. Kazanavičienė , A. Domaševičius ir kt.139

136 ,,Kaimo žodis" (Klaipėda) , 1926 m. vasario 4 d ., Nr. 3; ,,Darbininkų atsto vas “ (Kaunas), 1926 m. balandžio 23 d ., Nr. 1 ; „ Mūsų balsas “ (Klaipėda) , 1926 m. balandžio 4 d. , Nr. 5-6. 137 Požela K. Raštai, p . 277; „ Mūsų balsas “, 1926 m. balandžio 18 d ., Nr. 7 . 138 ,,Skardas" (Kaunas) , 1926 , Nr. 3, p . 92-93 ; „ Mūsų balsas ", 1926 m. ba landžio 4 d ., Nr. 5—6 . 139 ,,Mūsų balsas", 1926 m. balandžio 4 d . , Nr . 5—6. 137

Šis komitetas aktyviai įsijungė į rinkiminį agitacinį darbą. Savo atsiminimuose K. Didžiulis, tuo metu dirbęs LKP CK orga nizatoriumi Panevėžio rajonui, rašo , kad rinkiminei kampanijai vykdyti Panevėžyje iš partinių, komjaunimo ir nepartinių akty vistų buvo sudarytos agitatorių grupės , kurios dirbo agitacinį ir masinį politinį darbą . Pirmajame Panevėžio darbo žmonių rin kiminiame susirinkime politinį pranešimą padarė visuomenės vei kėja, rašytoja A. Kazanavičienė 140. LKP remiami , „ Darbininkų ir kaimo biednuomenės “ sąrašai buvo iškelti ir įregistruoti daugumoje rinkiminių apygardų. Tik Kauno rinkiminėje apygardoje krikdemų valdžios pasiųsti poli cijos agentai bauginimais privertė dalį „ Darbininkų ir kaimo biednuomenės " sąrašą pasirašiusių įgaliotinių atsiimti savo pa rašus . Dėl to čia teko paskubomis iškelti kairiųjų sąrašą „ Darbo valstiečių“ vardu . Kairiųjų darbininkų kandidatais į seimo atsto vus buvo iškelti J. Bendoraitis, L. Dapkus , P. Glovackas, M. Jo nelaitis, B. Paukštys, E. Stankaitė ir kiti aktyvūs revoliucionie riai 141 Krikdemai , siekdami išlaikyti savo pozicijas, rinkimų metu griebėsi provokacijų. Dar 1926 m. sausio 30 d . politinės policijos viršininkas A. Račys išsiuntinėjo žvalgybos skyriams slaptą raš tą, kuriame nurodė parinkti iš nepartinių darbininkų po tris kle rikalinio nusistatymo asmenis ir jų sąrašus atsiųsti jam. Buvo numatyta iškelti kitus darbininkų sąrašus, ,,kad suskaldžius ir atitraukus nuo bolševikų sąrašų skaičių balsų". Vykdant šį įsa kymą, Kauno, Marijampolės, Raseinių ir Panevėžio rinkiminėse apygardose buvo iškelti provokaciniai sąrašai , pavadinti dar bininkiškais vardais 142. Tuo pasinaudodama , buržuazinė spauda paskelbė , kad visi kairiųjų darbininkų sąrašai yra įtartini , ir ragino už juos ne balsuoti . Be to, Šiauliuose politinės policijos agentai išleido pro vokacinį laikraštį ,, Pagelbos žodis “ . Laikraštis kurstė kairiuosius darbininkus prieš socialdemokratus, ragino skaldyti darbininkų profsąjungas , neleisti susikurti bendram darbininkų frontui. LKP ėmėsi žygių priešų pinklėms atskleisti . Partijos rinkimi nę taktiką plačiai nušvietė pogrindinė ir legalių darbininkų or ganizacijų vardu išleista komunistinė spauda . LKP CK savo var du vien 1926 m. sausio-gegužės mėn. išleido 19 atsišaukimų, o legalių darbininkų organizacijų vardu - 14 atsišaukimų, kuriuo se aiškino įvairius rinkiminės kampanijos reikalus . Komunis tai ragino darbo žmones netikėti buržuazijos skleidžiamu melu , skirti tikruosius darbininkų reikalų gynėjus nuo buržuazijos statytinių.

140 141 142

Didžiulis K. Už liaudies laimę, p. 88. ,,Lietuva", 1926 m. balandžio 19, 21 , 23, 27, 29 d . ,,Lietuvos žinios " , 1926 m. balandžio 24 d .; „ Mūsų balsas ", 1926 m. balan džio 18 d., Nr. 7 ; „ Mūsų skardas". Vienkartinis leidinys. Kaunas, 1926, p. 26. 138

1926 m. gegužės 8-10 d . įvykę III seimo rinkimai parodė, kad krikščionių demokratų partija ir jos sąjungininkės Darbo fe deracija ir Ūkininkų sąjunga gavo iš viso 73 286 balsais mažiau, negu per II seimo rinkimus. Už valstiečių liaudininkų kandidatus į seimo narius balsavo 225 797 ir už socialdemokratų - 173 250 rinkėjų. Buvo išrinkti 85 seimo nariai : 22 liaudininkai , 15 social demokratų, 30 krikščionių demokratų bloko atstovų, 3 tautinin kai. Likusios vietos seime atiteko vokiečių, lenkų ir žydų bur žuazijos atstovams . Krikdemų blokas, II seime turėjęs daugiau kaip pusę visų vietų, III seime sudarė tik 35,2 proc . seimo na rių. Nepaisydami persekiojimų, už Komunistų partijos remiamus kairiųjų darbininkų ir valstiečių sąrašus balsavo 22 546 rinkė jai 143. Kadangi nė vienoje rinkiminėje apygardoje jie nesurinko vienam seimo atstovui išrinkti reikalingų 10-12 tūkst. balsų, kairiųjų darbininkų ir valstiečių atstovai į III seimą nepateko. Analizuodamas valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų lai mėjimą seimo rinkimuose, V. Kapsukas nurodė , kad darbo žmo nės dėl persekiojimų ir provokacijų, suėmus kairiųjų darbinin kų sąrašų kandidatus, negalėjo tikėtis turėti seime savo atstovų. Dėl to daugelis balsavo už opozicines krikdemams partijas . Be to , dalis darbininkų ir ypač valstiečių dar pasitikėjo socialde mokratais ir liaudininkais, kurie rinkiminės kampanijos metu kri tikavo krikdemų valdžią, kėlė aikštėn jos antikonstitucinius veiksmus ir net reikalavo patraukti už tai atsakomybėn kai ku riuos valdininkus. Jie manė, kad šios partijos, atėjusios į valdžią, tesės duotuosius rinkiminius pažadus ir sudemokratins šalies gy venimą 144 Apibendrindamas rinkimų rezultatus , LKP CK 1926 m. ge gužės 23 d . atsišaukime nurodė : ,, Nors kairiesiems darbininkams nepasisekė pravesti nė vieno atstovo į seimą, bet tiek mūsų par tijos , tiek kairiųjų darbininkų veikimas per rinkimus atnešė sa vo vaisius. Mūsų partijos ir kairiųjų darbininkų veikimas , ne mažiau už visos opozicijos , prisidėjo prie kademų pralaimėjimo . Mūsų partija aiškiau už kitus parodė visas kademų valdžios šu nybes ir atėmė iš kademų juodojo lagerio šalininkų. " 145

Rinkimų metu krikdemų blokas neteko sei me 10 vietų, o tuo tarpu liaudininkų ir so cialdemokratų partijos gavo III seime tryli ka vietų daugiau , negu II seime . 1926 m. birželio 8 d. seimas valstybės prezidentu išrinko valstiečių liau dininkų partijos lyderį K. Grinių. Birželio 15 d . buvo sudarytas ir pradėjo eiti savo pareigas M. Sleževičiaus vadovaujamas koa Pažiūra į liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę

Lietuvos statistikos metraštis . 1924-1926 m. , 1 -oji laida , p . 5 , 72-73. Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p. 41-42. 145 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II , p . 202 .

143 144

139

licinis valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų ministrų kabi netas 146. Krašte susidariusiai padėčiai apsvarstyti ir partijos taktikai nustatyti 1926 m. liepos 5-6 d . Kaune įvyko LKP CK narių ir rajonų aktyvo pasitarimas . Jame dalyvavo penki LKP CK na riai ir LKP Kauno , Šiaulių, Panevėžio ir Vilkaviškio rajonų at stovai . Pasitarimas apsvarstė pranešimus iš vietų, LKP CK narių F. Abramavičiaus, J. Vilčinsko ir P. Glovacko pranešimus apie politinę padėtį , darbą profsąjungose , kultūrinę veiklą ir parti jos uždavinius 147. Pasitarimas padarė išvadą, kad 1925-1926 m. prasidėjęs krašto gyventojų posūkis į kairę ir toliau didėja. Darbininkai ir mažažemiai nusivylė Darbo federacijos vadovų demagoginiais pažadais, balsavo už opozicines partijas, tikėdamiesi , kad jos te sės duotuosius pažadus . Po III seimo rinkimų susidariusi vals tiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicinė vyriausybė ne galėjo šio fakto nepaisyti . Ji turėjo imtis įgyvendinti kai kurias buržuazinės demokratinės konstitucijos skelbtas laisves. Tai su darė daugiau legalių galimybių Lietuvos Komunistų partijai veik ti masėse. Antra vertus, liaudininkų vadai , įėję į vyriausybę, anksčiau ilgą laiką bendradarbiavo su krikdemais. Jie bijojo masių revoliucinio judėjimo stiprėjimo ir galėjo kiekvienu mo mentu pasukti į reakciją. Susidariusi liaudininkų ir socialdemo kratų koalicija buvo netvirta. Krikščionys demokratai tai pui kiai jautė. Jie nenustojo vilties koaliciją išardyti ir vėl grįžti į valdžią . Aktyvo pasitarimas nurodė, kad komunistai turi demaskuoti reakcijos mėginimus grįžti į valdžią, didinti skirtumą tarp liau dininkų ir krikdemų ir neleisti koalicinei vyriausybei suartėti su krikdemų bloku . Pakartotinai buvo pabrėžta, kad partijos na riai turi atsisakyti senojo teiginio — ,, naujoji vyriausybė nieko neduos!" Buvo numatyta sustiprinti masinį politinį darbą ir , re miantis pakilusiu liaudies masių judėjimu, priversti vyriausybę tesėti savo pažadus, neleisti jai krypti į dešinę 148,

..

art

a ACT

Vadovaudamasis šiuo požiūriu, LKP aktyvo pasitarimas kri tiškai įvertino Kauno miesto darbininkų birželio 13 d . demonstra ciją. Ši demonstracija įvyko krikdemų vyriausybės pasitraukimo išvakarėse . Ją surengti paskatino kuopininkų paleidimas iš ka lėjimo ir bendras revoliucinių nuotaikų pakilimas krašte . De monstracijoje dalyvavo apie 4 tūkst . darbo žmonių. Tai buvo viena didžiausių darbininkų demonstracijų nuo Lietuvos buržua zinės valstybės susidarymo . Darbininkai skelbė šūkius „ Darbo ir duonos ! ",,, Laisvę politiniams kaliniams ! " ir kt. Minia džiūgavo ,

nio

146

mbo

,,Lietuvos žinios " , 1926 m . birželio 9 ir 15 d.; 11 Vyriausybės žinios", 1926 m. liepos 2 d. , Nr. 229, p. 1 . 147 Tamošiūnas M. LKP CK ir rajonų atstovų 1926 m. liepos mėn. pasitari mas.— ,, LKP istorijos klausimai " , t. 7. Vilnius , 1967 , p . 194-198 . 148 LKP aktyvo pasitarimo protokolas.— PA, f. 77 , ap. 9, b. 7, 1. 6 .

atiz dzi

1.S

16A

1658 140

kad nekenčiamam krikdemų režimui atėjo galas . Kartu ji reiškė savo priešiškumą visai buržuazinei santvarkai . Demonstracija buvo nepakankamai organizuota, pusiau gai vališka. Komunistai stengėsi padaryti ją kuo organizuotesnę 1491 tačiau pasitaikė atskirų karštuolių ir krikdemų pasamdytų pro vokatorių išsišokimų. Juos išpūtė buržuazinė spauda ir pradėjo plačią antikomunistinę kampaniją . Atsižvelgdamas į tai , LKP aktyvo pasitarimas nurodė , kad esamomis sąlygomis negalima leisti reakcijai išprovokuoti dar bininkų ir todėl reikia laikinai susilaikyti nuo demonstracijų 150. Lietuvos KP CK 1926 m. birželio 19 d . nusiuntė „ Darbinin kų atstovo “ laikraščio redakcijai pareiškimą, kuriame nurodė , kad Komunistų partija nieko bendra neturi su birželio 13 d. de monstracijos metu buvusiais incidentais ir juos smerkia . Darbi ninkams buvo patariama tuo tarpu tenkintis mitingais savo va liai pareikšti, panaudoti juos taip pat organizavimosi tikslais 151 . Darbininkų spaudoje LKP aiškino savo požiūrį į liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, mokė savo narius įžvelgti skir tumą tarp naujosios vyriausybės ir buvusios krikdemų vyriau sybės. „ Klerikalų valdžia – tai juodosios reakcijos , tai klerika linės buržuazijos, buožijos ir kunigijos smurto valdžia ",— rašė ,,Tiesa". Tuo tarpu valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai atėjo į valdžią vidutinių ir mažažemių valstiečių, naujakurių ir iš dalies darbininkų remiami . Todėl į šių sluoksnių poreikius naujoji valdžia turėjo bent iš dalies atsižvelgti . Kadangi abiejų valdančiųjų partijų vadovai dėl savo buržuazinės prigimties ne galėjo radikaliai pertvarkyti krašto gyvenimo , „ Tiesa “ kvietė su daryti bendrą darbininkų frontą ir organizuotai priversti vy riausybę vykdyti darbo masių reikalavimus 152. Partija pabrėžė , kad liaudininkų ir socialdemokratų valdžia yra ne darbininkų ir valstiečių, o tik liberaliosios buržuazijos valdžia. Realiai vertindama esamas sąlygas ir suprasdama, kad revoliucinė situacija nėra pribrendusi , partija nekvietė darbo masių versti naują vyriausybę, nes tokie šūkiai būtų naudingi tik krikščionių demokratų reakcijai , troškusiai aštrinti padėtį ir smurtu vėl įsigalėti valdžioje 153 . Rinkiminės kampanijos metu liaudininkai ir Masinio darbo plėtimas socialdemokratai davė nemaža pažadų de mokratizuoti krašto gyvenimą. Tačiau šių partijų lyderiai , atėję į valdžią, nenorėjo savo pažadų tesėti . Represijos prieš komu nistus, streikuojančius darbininkus buvo ir toliau vykdomos . 149 Dembo I. Darbo žmonių demonstracija Kaune 1926 m. birželio 13 dieną.— 150 Kn.: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, p . 370–374 . LKP aktyvo pasitarimo protokolas.— PA, f. 77, ap. 9, b . 7, 1. 13 ; ,, Tiesa “, 1926 m. birželis, Nr. 49. 151 Z. Angariečio 1926.VI.19 laiškas.- PA, f. 77, ap. 9, b. 15, l . 170 . 152 ,,Tiesa", 1926 m. liepa , Nr . 50 . 153 ,,Tiesa", 1926 m. rugpjūtis, Nr. 51 .

141

Politinės policijos viršininkas 1926 m . liepos mėn. slaptu aplinkraščiu įsakė žvalgybos punktų viršininkams ,, visapusiškai sekti komunistinių organizacijų ir pavienių asmenų nelegalų vei kimą, lygiai kaip ir pusiau legalų, pasireiškiantį profsąjungose , ekonominėse, kultūrinėse, sporto ir kitose darbininkų organiza cijose. Greitai ir smulkiai informuoti apie pasirodančią komunis tinę literatūrą ir jos turinį , apie vykstančius politinio pobūdžio streikus ir vadovaujančius jiems asmenis. " Žvalgybininkams bu vo nurodyta numatyti liudytojus, kurie prireikus viską galėtų patvirtinti teisme 154. Priversti vyriausybę palengvinti darbo žmonių ekonominę ir politinę padėtį galėjo tik ryžtingi darbo masių veiksmai . „ Dar bininkai tik tiek įgyja laisvės, — rašė V. Kapsukas 1926 m . lie ――― pos mėn. ,,Darbininkų atstovo " laikraštyje , kiek jie iškovoja. Užtat reikia kovoti , reikia organizuotis. Reikia visiems darbinin kams ir vargingiesiems valstiečiams bendrą frontą sudaryti . Tik tuomet bus galima laimėti . " 155 Vienas svarbiausių reikalavimų, kuriuos liaudininkų ir so cialdemokratų vyriausybei kėlė darbo žmonės, buvo reikalavimas amnestuoti politinius kalinius. Dar 1926 m. birželio 3 d. Lietu vos Raudonosios pagalbos Centro komitetas , išreikšdamas dar bo žmonių nuotaikas , savo atsišaukime reikalavo , kad tuoj būtų paleisti iš kalėjimų politiniai kaliniai , kovotojai prieš reak ciją, už darbininkų ir valstiečių reikalus, .. kad tuoj būtų panai kintos visos bylos, politiniams kaliniams taikomos " 156 . Dėl politinių kalinių amnestijos III seime vyko karšti ginčai . Krikdemų frakcijos atstovas A. Endziulaitis pareiškė, kad „ am nestijos davimas ardo teisės ir bausmės sąvoką šalyje " ir todėl ,,krikščionių demokratų frakcija balsuos prieš šį įstatymą" 157. Nepaisant reakcijos priešinimosi , amnestijos įstatymas 1926 m. liepos 6 d. 43 balsais prieš 21 buvo priimtas 158. Tačiau praėjo dar trys savaitės, kol įstatymą patvirtino prezidentas K. Grinius. Politiniai kaliniai iš kalėjimų buvo paleisti tik liepos 28-29 d.159 Į laisvę išėjo aktyvūs revoliucionieriai J. Greifenbergeris , R. Čar nas, K. Giedrys, K. Preikšas ir kt. Liepos 30 d . buvo paleistas ir LKP CK sekretorius K. Požela . Lietuvos Komunistų partija nuolat ieškojo galimybių lega liai veiklai išplėsti . Jau 1926 m. pavasarį LKP CK apsvarstė klausimą dėl Klaipėdos krašto Darbininkų partijos veiklos išplė timo visoje Lietuvos teritorijoje . LKP Klaipėdos krašto komiteto

154 155 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p . 293. 156 Kapsukas V. Raštai, t. 10, p . 303. 157 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t . II , p . 503 . Seimo stenogramos . 3-asis seimas . 1 - oji sesija, 17 posėdis, 1926 m. liepos 158 6 d., p. 2; ,, Vyriausybės žinios " , 1926 m. liepos 14 d. , Nr . 230, p. 1 . Seimo stenogramos. 3-asis seimas . 1 -oji sesija, 17 posėdis, 1926 m. liepos 6 d ., p. 17. 159 ,,Darbininkų atstovas ", 1926 m. rugpjūčio 26 d. , Nr. 12. 142

iniciatyva 1926 m. kovo 7 d. įvyko Klaipėdos krašto Darbinin kų partijos konferencija . Į ją atvyko taip pat Lietuvos savivaldy bių kairiųjų darbininkų frakcijų atstovai . LKP Klaipėdos krašto komiteto atstovai pasiūlė konferencijai priimti nutarimą, kad Darbininkų partija veiktų visoje Lietuvoje . Vienbalsiai priimta me nutarime buvo pabrėžta , kad , norint sėkmingiau kovoti dėl ekonominių ir politinių darbininkų teisių, reikia suvienyti Klai pėdos krašto ir visos Lietuvos darbininkų jėgas. Tuo tikslu turi būti įkurta legali Lietuvos Darbininkų partija . Konferencija nu matė atitinkamai pakeisti Klaipėdos krašto Darbininkų partijos įstatus ir pasiūlė savivaldybių kairiųjų darbininkų frakcijoms kurti vietose šios partijos skyrius. Jos vadovaujantis organas valdyba liko Klaipėdoje , kol bus gautas leidimas Darbininkų partijai veikti visoje Lietuvoje 160. LKP CK 1926 m. kovo 15 d. posėdyje pritarė Darbininkų partijos konferencijos nutarimams ir įpareigojo komunistus vi sokeriopai padėti steigti šios partijos skyrius visoje Lietuvoje. Komunistai turėjo stoti į vietines Darbininkų partijos organiza cijas ir sudaryti jose savo frakcijas. LKP CK nutarime buvo pa žymėta, kad Darbininkų partijos kuopelės kuriamos gamybiniu principu ir savo veikloje vadovaujasi LKP nurodymais 161 . 1926 m. gegužės 15 d . Lietuvos KP CK Sekretoriatas baigė rengti Lietuvos Darbininkų partijos įstatus (statutą) ir nutarė im tis konkrečių žygių Darbininkų partijai įregistruoti 162.• Statutą pasirašė J. Vilčinskas, L. Adomauskas, V. Raubiška, Z. Šapira , J. Šakalys ir pateikė Kauno miesto ir apskrities viršininkui jį įregistruoti 163. Tačiau valdžios organai nesiskubino duoti leidi mą politinei darbininkų organizacijai legaliai veikti . LKP CK 1926 m. rugsėjo 2 d . nutarimu įpareigojo partijos narius organi zuoti darbo žmonių mitingus ir reikalauti įregistruoti Lietuvos Darbininkų partiją 164. Daugelyje miestų komunistai organizavo darbininkų susirin kimus ir mitingus. Rugsėjo 5 d . Šiauliuose , kino salėje , įvyko mi tingas, skirtas Tarptautinei darbininkų jaunimo dienai paminėti. Jį pradėjo K. Preikšas . Po jo kalbą pasakė K. Požela . Pranešė jas apibūdino Lietuvos tarptautinę ir vidaus padėtį ir nurodė , kad darbininkai pasieks laimėjimų tik savos politinės partijos vadovaujami . Mitingo dalyviai reikalavo leisti Darbininkų par tijai ir kitoms darbininkų organizacijoms legaliai veikti . 1926 m. rugsėjo 19 d . įvyko Kauno darbininkų mitingas. Ja me kalbėjo J. Vilčinskas , L. Pečiulis, P. Glovackas ir kt. Buvo 160

,,Arbeiter Zeitung " (Klaipėda) , April 1926, Nr. 1 ; „ Mūsų balsas" , 1926 m. kovo 21 d., Nr. 3. LKP CK 1926.III.15 posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap. 9, b. 3, 1. 4. 162 PA, f. 77, ap. 9, b . 6, 1. 2. 163 LDP statutas.- · PA, f. 77, ap. 9, b . 9, 1. 6--7. 164 PA, f. 77, ap. 9, b. 6, 1. 9.

161

143

vienbalsiai priimta rezoliucija , raginanti siekti darbininkų vieny bės ir įkurti legalią politinę darbininkų organizaciją 165. Panevėžyje spalio 3 d. miesto tarybos darbininkų frakcijos suorganizuotame mitinge dalyvavo daugiau kaip tūkstantis dar bininkų. Kalbėję I. Gaška , M. Birgeris, J. Tamašauskas , J. Do maševičius nurodė , kad vyriausybė neleidžia organizuotis Lie tuvos darbininkams ir nesiima jokių priemonių prieš aktyvėjantį fašizmą. Mitinge buvo priimta rezoliucija, kurioje buvo protes tuojama prieš tai , kad neįregistruojama Lietuvos Darbininkų par tija ir Panevėžio „ Šviesos “ kultūros draugija . Rezoliucija reika lavo leisti laisvai veikti visoms darbininkų ir valstiečių organi 166 zacijoms, tarp jų ir Lietuvos Komunistų partijai Panašius mitingus komunistai suorganizavo ir daugelyje ki tų Lietuvos vietų. Visur darbo žmonės pritarė komunistų pasiū lytoms rezoliucijoms. Revoliucinio judėjimo veikiamas, Kauno apygardos teismas 1926 m. gruodžio 1 d. pripažino Lietuvos Dar bininkų partijos įstatus registruotinais ir panaikino ankstesnį Draugijoms registruoti komisijos nutarimą, kad Darbininkų parti ja neregistruotina . Darbininkų partija buvo įregistruota 167. Komunistų partijos legalią veiklą plėsti tarp darbo jaunuolių daug padėjo komjaunimas . 1926 m. jo vadovaujama legali ,,Spin dulio " jaunimo draugija turėjo apie 400 narių Suvalkijoje ir plė tė savo veiklą kitose apskrityse. Jos vardu komjaunimas rug pjūčio mėn. išleido legalų jaunimui skirtą laikraštį „ Spindulys ". Laikraščio redakcijoje aktyviai dirbo LKJS CK narys M. Šumaus kas . Spinduliečiai rengė saviveiklos vakarus . Juose greta meni nės dalies buvo skaitomos paskaitos , kuriose darbo jaunimas buvo skatinamas kovoti prieš išnaudotojus . Be to , Kaune komjau nimas vadovavo darbininkų sporto organizacijai ir „ Kultūros “ bū reliui 168. Komjaunuoliai Ukmergėje ir kituose miestuose padėjo organizuoti darbininkų mitingus, profsąjungų rengiamus savi veiklos vakarus, platino komunistų leidžiamą spaudą . Daugelyje susirinkimų komunistai ne tik aiškino einamojo politinio gyvenimo klausimus, bet taip pat skleidė marksizmo -le ninizmo teoriją, propagavo Tarybų Sąjungos darbo žmonių pa siektus laimėjimus kuriant socializmą. Darbininkų spaudoje buvo paskelbta įvairių pranešimų apie Tarybų šalį . Lietuvos dar bininkai buvo raginami kitų kraštų darbininkų pavyzdžiu nu siųsti savo delegaciją į Tarybų Sąjungą ir betarpiškai susipažinti su jos gyvenimu , kad grįžę delegatai galėtų pasidalyti savo įspū džiais darbininkų susirinkimuose. Pirmieji delegacijos sudarymu pradėjo rūpintis Kauno dar bininkai . 1926 m . rugsėjo 11 d . įvyko Kauno profsąjungų atstovų 165

166 167 168

,,Darbininkų atstovas “, 1926 m. rugsėjo 25 d . , Nr. 19. Ten pat, spalio 16 d ., Nr. 22. PA, f. 77, ap. 9, b . 9, 1. 10 ; „ Darbininkų atstovas ", 1926 m. gruodžio 12 d., Nr. 30. Šumauskas M. Kovų verpetuose, p. 155-159.

144

konferencija . 62 konferencijos delegatai atstovavo daugiau kaip 5 tūkst . profsąjungų narių. Konferencija apsvarstė LKP Kauno rajono komiteto pasiūlymą nusiųsti darbininkų delegaciją į TSRS ir išrinko komisiją, kuri turėjo rūpintis delegacijos sudarymu , lė šomis ir kitais reikalais . Komisija spalio 10 d . išleido legalų atsišaukimą 11 Siųskime delegaciją į TSRS ! " , kuris buvo paskelbtas ,, Darbininkų atstove " ir platinamas per profsąjungų valdybas visoje Lietuvoje . Atsi šaukime buvo rašoma , kad Tarybų šalį jau aplankė Vakarų Eu ropos valstybių darbininkų delegacijos ir įsitikino socialistinės santvarkos pranašumu. Lietuvos darbo žmonės buvo raginami iš rinkti į delegaciją dorus ir pasitikėjimo vertus draugus, kurie grįžę papasakotų teisybę apie kaimyninės šalies tautų gyveni 169 · Komisija taip pat išsiuntinėjo laiškus visoms darbininkų mą organizacijoms ir prašė pareikšti savo nuomonę dėl delegacijos sudėties, vykimo laiko ir lėšų. 1926 m. spalio lapkričio mėn . darbininkų susirinkimuose buvo renkami delegatai vykti į TSRS . Delegatais buvo išrinkti komunistai , nepartiniai ir socialdemokratai darbininkai : S. Vol kovičius, M. Šumauskaitė , J. Marcinkevičius, L. Pečiulis , P. Damb 170 rauskas, V. Kotas , M. Marcinkevičius ir kiti , iš viso 13 žmonių Darbininkai aukojo lėšas kelionės išlaidoms padengti . Buvo nu matyta, kad 1927 m. sausio 1-2 d . įvyksiantis Lietuvos prof sąjungų suvažiavimas galutinai patvirtins delegacijos sudėtį ir pasirūpins jos išvykimu . Pasikeitusios partinio darbo sąlygos , reakci jos išpuolių pavojaus didėjimas vertė Ko munistų partiją kolektyviai aptarti ir nu brėžti tolesnes savo veiklos gaires. Krašto politinio gyvenimo raidą visapusiškai apsvarstė Lie tuvos KP CK plenumas , įvykęs 1926 m. rugsėjo 2 d. Kaune . Pagrindinį pranešimą ,,Einamasis momentas ir partijos uždavi niai " padarė K. Požela. Šiuo klausimu plenumo priimtas nutari mas orientavo partiją toliau atkakliai siekti darbo žmonių veiks mų vienybės kovoje prieš reakciją, „,kurios pavojus nepraėjo ir vėl pradėjo augti " 171 . Plenumas iškėlė Komunistų partijai uždavinį kuo plačiausiai panaudoti legalios veiklos galimybes, kuo griežčiausiai kovoti LKP CK 1926 m. rugsėjo plenumo nutarimai

prieš kiekvieną liberalinės valdžios žingsnį , stiprinantį reakciją , prieš galimą liaudininkų ir krikdemų Ūkininkų sąjungos susita rimą, reikalauti pašalinti dar plačiai taikomą krikdeminį valdy

169 170 171

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p . 636–637. ,,Profsąjungų vienybė “ (Kaunas) , 1926 m. gruodžio 15 d . , Nr. 3, p . 2-3; ,,Darbininkų atstovas ", 1926 m. gruodžio 12 d., Nr. 30. ,,Komunistas ", 1926 m. spalis , Nr. 3, p. 124 ; PII, Dokumentų rinkinys „ Lie tuvos KP rezoliucijos “ , p . 513 .

9-1836

145

mo būdą - streikų, organizacijų laisvės varžymą, siekti visiškos laisvės darbininkų ir valstiečių organizacijoms, Lietuvos Komu nistų partijos legalizavimo 172. Buvo nutarta panaikinti LKP CK birželio mėn . nutarimą, laikinai uždraudusį komunistams organi zuoti demonstracijas . Didėjančio fašizmo pavojaus akivaizdoje partija rengėsi naudoti visas kovos priemones. Išanalizavęs darbininkų profsąjunginio judėjimo padėtį ir ko munistų darbą, plenumas įpareigojo profsąjungose dirbančius komunistus toliau siekti profsąjungų vienybės, stengtis sudaryti bendrą jų vadovaujantį organą, ryžtingiau kovoti prieš skaldo mąją socialdemokratų vadovų politiką profsąjunginiame judė jime 173 Plenumas perrinko Lietuvos KP CK Politinį biurą, Sekreto riatą, patvirtino LKP CK skyrių vedėjus , partijos spaudos orga nų redakcijas . Siekiant padidinti vadovaujančių partijos organų veiklos operatyvumą, LKP CK Politinis biuras ir Sekretoriatas bu vo sudaryti iš Lietuvos pogrindyje dirbančių Centro Komiteto narių. LKP CK Politinio biuro nariais buvo išrinkti F. Abramavi čius, V. Gervickas, J. Greifenbergeris, K. Požela (sekretorius) ir K. Sprindys, LKP CK Sekretoriato nariais - K. Požela, F. Abra mavičius ir P. Glovackas 174. Lietuvos KP CK skyrių vedėjais buvo patvirtinti : profsąjun gų -J. Greifenbergeris ir J. Vilčinskas , agitacijos ir propagan dos bei spaudos tvarkymo - F. Abramavičius, K. Požela ir K. Sprindys, karinio ir tautinių mažumų — F. Abramavičius, dar bo tarp valstiečių- K. Požela . ,,Komunisto " redaktoriumi buvo patvirtintas Z. Angarietis,,,Tiesos " ir ,,Kareivių tiesos" redak toriais K. Požela ir F. Abramavičius . Sumanyto leisti legalaus ,,Vilnies" žurnalo redakcija buvo sudaryta iš P. Glovacko , J. Greifenbergerio ir K. Poželos . Buvo nutarta ,,Kibirkšties " žur nalo nebeleisti , o ,,Darbininkų atstovo " laikraštį padidinti , įve dant jame naujus skyrius 175 Rugsėjo plenumo nubrėžta politinės veiklos kryptis ir nuro dytos priemonės operatyvesniam vadovaujančių organų darbui užtikrinti įgalino partines organizacijas sėkmingiau spręsti anti fašistinės kovos uždavinius . Ragindama naudoti legalias veiklos galimybes, Komunistų partija kartu įspėjo neužmiršti nelegalaus darbo , pasiūlė kai ku riems darbuotojams labiau užsikonspiruoti , kad , užėjus reakcijos metui, jie galėtų toliau dirbti partinį darbą . Matydamas , kad 172 173 174

175

,,Komunistas ", 1926 m. spalis , tuvos KP rezoliucijos ", p. 518. ,,Komunistas " , 1926 m. spalis, tuvos KP rezoliucijos", p . 518 . ,,Komunistas “ , 1926 m. spalis , tuvos KP rezoliucijos ", p . 516. PA, f. 77, ap . 9, b. 2, l. 17; liucijos", p. 519.

Nr. 3, p . 124; PII, Dokumentų rinkinys „ Lie Nr. 3, p. 125 ; PII, Dokumentų rinkinys „ Lie Nr. 3, p. 125; PII, Dokumentų rinkinys „ Lie PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezo

146

krašte atvirai konsoliduojasi reakcinės jėgos, K. Požela ragino ,,sustiprinti Komunistų partijos organizacinį darbą (nelegalų) , nes dar daugiau dabar visi veržiasi vien prie legalaus darbo, kas la 176 bai pavojinga, nes toji legali [ padėtis ] gali būti labai neilga " Dar vykstant III seimo rinkimų kampanijai , 1926 m. balandžio 23 d. Komunistų partija pradėjo leisti savaitraštį ,, Darbininkų atstovas " . Laikraščio tira žas buvo apie 10 tūkst. egz. Laikraštį redagavo K. Požela, o jam ― P. Glovackas, J. Greifenbergeris. Jame bendradarbiavo nesant V. Kapsukas , Z. Angarietis, K. Giedrys, B. Leonas- Pušinis, K. Preikšas ir kiti Lietuvos KP veikėjai . ,,Darbininkų atstovas" legaliai skleidė Lietuvos Komunistų partijos pažiūras, nors kai kurie jo numeriai buvo cenzūros kon ,,Šviesos" Vilnies" fiskuoti . Laikraštis populiarino legalių ,, Šviesos " ir ir bendrovių išleistų marksistinio turinio knygų idėjas . Redakcijos iniciatyva 1926 m. gruodžio 5-12 d . buvo surengta darbininkų spaudos savaitė . Jos metu buvo organizuojami darbininkų ir valstiečių susirinkimai, rengiami vakarai , renkamos aukos komu nistinei spaudai remti . Lietuvos Komunistų partija stengėsi supažindinti darbo žmo nes su pažangių mokslininkų, rašytojų kūryba . Šį darbą 1926 m. pradžioje dirbo partijos legaliai leidžiamas visuomenės, gamtos mokslų ir literatūros žurnalas ,,Skardas ". Oficialus žurnalo re daktorius buvo B. Pauliukevičius, bet faktiškai leidinį redagavo V. Kapsukas, K. Požela ir J. Greifenbergeris. Žurnale buvo pa skelbta M. Gorkio apybraiža ,, Sausio 9 -oji “ (vertė B. Pauliuke vičius) , V. Kapsuko ir Z. Angariečio mokslinių ir publicistinių straipsnių, B. Pranskaus eilėraščių, grožinės literatūros kūrinių recenzijų, taip pat pažangių rašytojų straipsnių. Cenzūra ,, Skarde “ įžvelgė buržuazinei santvarkai pavojingą marksistinę kryptį ir, pasirodžius trečiajam numeriui, jį uždarė . Vietoj jo netrukus pasirodė vienkartinis leidinys „ Mūsų skardas “. Jame buvo paskelbta J. Janonio , K. Poželos straipsnių, tada bu vusio komjaunuolio V. Montvilos cenzūros apkarpyta poemėlė ,,Viduramžių orkestrai " , smerkianti klerikalų režimą ir skelbian ti liaudies revoliucijos idėjas 177, 1926 m. rudenį LKP CK iniciatyva Kaune buvo suorganizuota kooperatinė marksistinių knygų leidimo bendrovė „ Vilnis ". Lap kričio ir gruodžio mėn. ji išleido du komunistinio žurnalo „ Vil nis " numerius ir penkias marksistines knygas 178. Siekdama sutelkti įvairių tautybių darbo žmones kovai prieš buržuaziją, LKP dirbo masinį darbą tarp Lietuvoje gyvenusių tau Ideologinis darbas

176 177 178

K. Poželos 1926.XII.4 laiškas.- PA, f. 77, ap. 9, b. 16, 1. 65. Montvila V. Eilėraščio šūvis . Vilnius, 1975, p. 59-63. Mertinienė E. Komunistinės literatūros leidimas lietuvių kalba 1917-1940 metais. ,,LKP istorijos klausimai ", t. 4, p. 211 .

147

tinių mažumų. Tam reikalui buvo kuriami klubai, steigiamos draugijos, leidžiama nemaža periodinių leidinių įvairiomis vietos kalbomis. LKP per 1926 m. išleido įvairiais pavadinimais 23 legalius ir 9 nelegalius laikraščius, 76 atsišaukimus 179. Daug dėmesio ir toliau buvo skiriama pogrindinei partinei spaudai . Buvo leidžiama „ Tiesa " , žurnalai "1 Komunistas " , LKJS CK organas ,, Darbininkų jaunimas “ ir kiti nelegalūs periodiniai leidiniai . 1920-1926 m. Maskvoje išėjo pirmasis V. Lenino raštų lei dimas rusų kalba . Dėl to susidarė daugiau galimybių skelbti Komunistų partijos ir Tarybų valstybės įkūrėjo literatūrinį pa likimą kitomis kalbomis. LKP CK pavedimu Z. Angarietis sudarė 17 teminių V. Le nino raštų rinkinių, skirtų Lietuvos skaitytojams. Į lietuvių kal bą juos išvertė daugiausia J. Šepetys, taip pat Z. Angarietis, V. Bistrickis, B. Pranskus . Rinkinius 1925-1928 m. išleido LKP CK leidykla Smolenske po 1000 egz . Jų pavadinimai buvo tokie: ,,Marksizmo pamatai ", „ Darbininkai ir valstiečiai ",,,Marksizmas ir tautinis klausimas “ , „ Kokia turi būti darbininkų partija ? " , ,,Marksistai ir socialdemokratai menševikai " , ,,Marksistai ir liau dininkai “ , „, 1905-06 metų revoliucija (strategija ir taktika) " , ,,Profesinės sąjungos ", „ Jaunimas ir moksleivija ", ,,Imperialistinis karas ir II Internacionalo žlugimas “ , „ Nuo 1905 metų iki 1917 metų revoliucijos “ , „, 1917 metai ir Spalio revoliucija “ , „ Komunis tų Internacionalo kūrimas ", „ Apie proletariato diktatūrą“ , „ Apie K. Marksą ir marksizmą " ir kt.180 Buvo išleisti taip pat LKP III konferencijos nutarimai , Z. An gariečio knygelė „ Rinkimai į 3-iąjį seimą ir mūsų partijos takti ka " ir kiti darbai . LKP leidžiama užsienyje literatūra būdavo ne legaliai gabenama į Lietuvą ir čia platinama. Lietuvos komunistai ir komjaunuoliai studijavo V. Lenino raštus individualiai ir politiniuose būreliuose . V. Lenino raštai , kiti Lietuvos Komunistų partijos leidiniai ir periodinė spauda buvo jiems svarbus šaltinis marksizmo-leninizmo teorijos pagrin dams įsisavinti, idėjiškai užsigrūdinti . Nelegali ir legali komunis tinė spauda padėjo Lietuvos darbo žmonėms orientuotis sudė tingame krašto politiniame gyvenime, ugdė jų klasinį sąmonin gumą, skatino revoliucinei kovai .

Prieš profsąjungų skaldymą

Labai reikšmingas komunistų legalios veik los baras buvo profsąjungos . Liaudininkams

ir socialdemokratams atėjus į valdžią, atsi vėrė platesnės galimybės darbininkų profsąjunginiam judėjimui augti. Tačiau pirmiausia reikėjo likviduoti profsąjungų susiskal

179 , t . II , p . 698-703. 180 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai V. Lenino raštai lietuvių kalba . 1914-1969. Bibliografija, p . 73-87. 148

dymą ir suvienyti visas profsąjungas bendrai kovai už darbinin kų klasės interesus. Kapitalistinių šalių komunistų partijų veiklos profsąjungose programą paruošė Kominterno Vykdomojo Komiteto šeštasis išplėstinis plenumas ( 1926 m. vasario 17 — kovo 15 d . ) . Tezėse ,,Artimiausieji komunistų uždaviniai profsąjunginiame judėjime" buvo pabrėžta, kad kiekvienas komunistas privalo aktyviai dirbti profsąjungose, kad komunistų partijos laimėjimai ,, bus matuoja mi jos laimėjimais profsąjunginiame judėjime " 181 , siekti , kad kiekvienoje šalyje būtų sukurta ,,vieninga profsąjungų organi zacija " 182, ginanti klasinius darbininkų reikalus . LKP CK 1926 m . kovo 18 d . plenumas , išnagrinėjęs artimiau sius Komunistų partijos uždavinius, vadovaudamasis Kominterno Vykdomojo Komiteto šeštojo plenumo nutarimais, konstatavo , kad LKP III konferencijos nutarimai dėl darbo masėse atitinka programinius Kominterno nurodymus. Siekiant toliau plėsti par tijos įtaką profsąjungoms , buvo numatyta prie LKP CK, partijos rajonų ir parajonių komitetų sudaryti profskyrius, kurie vykdy tų partijos nutarimus profsąjungų klausimu, per komunistų frak cijas vadovautų profsąjungų darbui , rūpintųsi naujų profsąjun gų arba jų skyrių kūrimu ir organizuotų partines frakcijas ten , kur jų nėra 183. Įgyvendinant šiuos nutarimus, 1926 m. balandžio 3 d . prie partijos CK buvo sudarytas profskyrius , jo vedėju buvo paskirtas J. Vilčinskas , nariais -F. Abramavičius ir E. Vicas. Profskyriui padėti buvo įpareigotas J. Greifenbergeris . Komunistai nuosekliai propagavo profsąjungų vienybės svar bą šalies ir tarptautiniu mastu . Legaliojoje darbininkų spaudoje buvo pabrėžiama , kad visi darbininkai , nepaisant pažiūrų skirtu mo , turi priklausyti profsąjungoms , sutartinai dirbti jų valdybo se. Mūsų nuomone ,- rašė Z. Angarietis ,,Darbininkų atstove" 1926 m. rugpjūčio 13 d . , - visi klasiniu atžvilgiu susipratę dar bininkai turi vesti plačią kovą dėl profsąjungų vienybės . Visi skaldytojai turi būti smerkiami . Jei komunistai paima viršų prof sąjungoje, jie neturi varžyti socialdemokratų veikimo , o socialde mokratai, jei jų viršus , neturi kliudyti dirbti ne socialdemokra tams . # 184 Vadovaudamiesi partijos organų nutarimais, komunistai iš plėtė aktyvią veiklą. Profsąjungose 1926 m. dirbo daugelis ge riausių Komunistų partijos ir komjaunimo organizatorių J. Greifenbergeris, J. Vilčinskas, I. Gaška, P. Glovackas, R. Čar nas, J. Stimburys, B. Leonas- Pušinis, M. Šumauskas , K. Preikšas , B. Baranauskas , P. Makelis, A. Lifšicas, B. Paukštys ir kt . Komu

181 182 183 184

Коммунистический Интернационал в документах , с. 568 . Ten pat, p. 569. ,,Komunistas" , 1926 m. spalis, Nr. 3, p. 127. Angarietis Z. Už liaudies veiksmų vienybę, p. 128. 149

nistų iniciatyva buvo sukurtos Lietuvos vandens transporto ir sau sumos kelių darbininkų ir tarnautojų, Lietuvos kirpėjų, Lietuvos chemijos pramonės, Lietuvos šerių ir šepečių darbininkų, Lietu vos tarnaičių ir kitos darbininkų profsąjungos. Tų metų vasarą profsąjungos jungė apie 20 tūkst. darbininkų 185, o rudenį 18 profsąjungų turėjo daugiau kaip 22 tūkst . narių 186. Komunistų propaguojamai darbininkų vienybės idėjai karštai pritarė eiliniai profsąjungų nariai . Tai ypač aiškiai parodė me talo pramonės darbininkų profsąjungos suvažiavimas , įvykęs Kaune 1926 m . birželio 6 d. Suvažiavimo prezidiumo pirmininkas komunistas J. Vilčinskas, valdybos sekretorius socialdemokratas L. Pečiulis , delegatai vieningai pasisakė už bendrą darbininkų frontą. Suvažiavimas vienbalsiai priėmė komunistų pasiūlytus re zoliucijų projektus. Buvo nutarta reikalauti , kad valdžios organai pagerintų ekonominę darbininkų padėtį ir įgyvendintų rinkimų kampanijoje žadėtas politines laisves . Delegatai pasiuntė svei kinimo laiškus kalinamiems kuopininkams ir streikuojantiems Anglijos angliakasiams . Į naują profsąjungos valdybą buvo iš rinkti profsąjungų judėjimo vienybės šalininkai : J. Vilčinskas, J. Šakalys, L. Pečiulis ir kt.187 Kitokios pozicijos laikėsi socialdemokratų partijos vadovy bė. ,,Socialdemokrato “ laikraštyje 1926 m. birželio 24 d . nedvi prasmiškai buvo pareikšta , kad profesinėse sąjungose galutinai bus sprendžiama kova tarp komunistų ir socialdemokratų: „ Ar ba mes, arba jie . Abejiems vietos nėra ir būti negali ." Socialdemokratų lyderiai , valdžios organų palaikomi , ėmė dar smarkiau kovoti prieš komunistus, reikalavo šalinti juos iš profsąjungų . Tos profsąjungų valdybos , kurioms vadovavo socialdemokra tai, atsisakydavo registruoti naujus komunistų organizuotus prof sąjungų skyrius. Taip, pavyzdžiui , atsitiko su Lietuvos metalo pramonės darbininkų Panevėžio skyriumi . Šiauliuose į profsąjun gas nebuvo priimami komunistai, kol valdybose daugumą turėjo socialdemokratai . Čia iš bendrosios profesinės sąjungos buvo pa šalinti komunistai K. Preikšas ir B. Baranauskas . Vilkijoje rug pjūčio mėnesį iš profsąjungos buvo pašalinti socialdemokratų partijos jaunimo organizacijos ,,Žiežirba" nariai A. Mileika ir S. Solis dėl to , kad agitavo už susijungimą su komunistinėmis profsąjungomis 188. Tačiau smarkiausia kova tarp komunistų ir socialdemokratų užvirė dėl vadovaujančio profsąjungų centro sudarymo . Dar prieš III seimo rinkimus, 1926 m . kovo mėn. , LKP iniciatyva buvo su kviestas Kauno profsąjungų atstovų pasitarimas . Jo dalyviai 185 186 187 188

„ Vilnis “ (Kaunas) , 1926 m. lapkritis, Nr. 1 , p. 13. MLTE, t. 2, p. 924. „ Darbininkų atstovas “, 1926 m . liepos 1 d ., Nr. 7 . ,,Darbininkų atstovas ", 1926 m. liepos 9 d . , Nr . 8; „ Vilnis ", 1926 m . lapkri tis, Nr. 1 , p. 14 ; „ Socialdemokratas “, 1926 m . rugsėjo 16 d ., Nr. 37, p. 4. 150

vienbalsiai nutarė sujungti visas veikiančias profesines sąjungas ir įkurti bendrą vadovaujantį organą - profsąjungų Centro biu rą. Metalo pramonės, bendrosios , žemės ūkio, valstybinių įstai gų tarnautojų, spaudos ir maisto darbininkų profsąjungų valdy bų atstovams buvo pavesta parengti ir pasirašyti Centro biuro įstatus 189 Socialdemokratai , pasinaudodami savo , kaip valdančiosios partijos, padėtimi, surinko penkių profsąjungų (bendrosios, že mės ūkio darbininkų, odos pramonės, metalo pramonės ir vals tybinių įstaigų tarnautojų) valdybų kai kurių narių parašus ir 1926 m. liepos 3 d . Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinė je įregistravo Lietuvos darbininkų ir tarnautojų profsąjungų Centro biurą. Tačiau nei jo sudėties, nei įstatų jie nepaskelbė . Tai buvo naujas socialdemokratų žingsnis profsąjungų skaldymo linkme . LKP 1926 m . liepos mėn. aktyvo pasitarimas rekomendavo komunistams nekurti atskiro kairiųjų profsąjungų vadovaujančio centro, bet reikalauti , kad į Centro biurą įeitų visų profsąjungų atstovai . Kartu buvo numatyta pasiūlyti sušaukti Lietuvos prof sąjungų suvažiavimą ir jame išrinkti bendrą vadovaujantį orga ną- Centro biurą. Be to , buvo užsibrėžta sustiprinti vadovavimą profsąjungoms per LKP CK profskyrių, padidinti legalių komu nistinių laikraščių tiražą ir pradėti leisti naują laikraštį , skirtą 190 profsąjungų vienybės klausimams Socialdemokratų vadovaujamas CB atmetė kairiųjų profsą jungų pasiūlymus vienijimosi klausimu . Liepos 28 d. Kaune bu vo išplatintas socialdemokratų partijos Kauno komiteto atsišau kimas , raginantis neįsileisti komunistų į profsąjungas 191. Centro biuras išsiuntinėjo profsąjungų valdyboms raštą, nurodantį pri imti tik tas profsąjungas , kurios pasisakys už prisijungimą prie Amsterdamo internacionalo, nekovos prieš socialdemokratus ir pašalins iš savo tarpo kairiuosius darbininkus ir tuos asmenis, kuriuos nurodys Centro biuras . Kai maisto pramonės, spaudos ir kitos šešios darbininkų profsąjungos pakartotinai kreipėsi į Cent ro biurą, prašydamos priimti jų atstovus į CB narius , Centro biuras rugsėjo 27 d . posėdyje galutinai nusprendė neįsileisti kai riųjų darbininkų vadovaujamų profsąjungų atstovų 192 . Kauno miesto profsąjungų atstovų 1926 m. liepos 15 d. pa sitarime buvo svarstoma , kokia parama reikalinga nuo birželio 21 d. streikuojantiems kartonažo fabriko ,, Bekara " darbininkams. Paaiškėjo , kad socialdemokratinis Lietuvos profsąjungų CB mė gino streiką nutraukti , savo veiksmų nesuderinęs su spaudos dar

189 11 Vilnis", 1926 m. lapkritis, Nr. 1 , p . 13 ; PA, f. 77 , ap . 9, b . 16 , 1. 30 . 190 PA, f. 77, ap. 9, b. 7, l. 14-18 . 191 192 ,,Darbininkų atstovas ", 1926 m, rugpjūčio 6 d., Nr. 12. ,,Proletaras" (Kaunas) , 1926 m. spalio mėn. , Nr. 3, p. 3 ; spalio 17 d., Nr. 4, p. 2; ,,Darbininkų atstovas " , 1926 m. spalio 30 d. , Nr. 24 ; ,, Profsąjungų vienybė", 1926 m. lapkričio 4 d . , Nr. 1 , p. 2.

151

bininkų profsąjungos valdyba . Komunistų pasiūlymu buvo išrink ta konfliktų komisija. Ją sudarė komunistai J. Vilčinskas , J. Do maševičius, eseras J. Lukoševičius , socialdemokratai L. Pečiulis ir V. Galinis . Konfliktų komisijos tikslas buvo spręsti iškilusius tarp darbininkų ir samdytojų konfliktus, vadovauti streikams ir 193 paruošti dirvą Kauno profsąjungų Centro biurui sudaryti Komunistai per konfliktų komisiją mėgino suvienyti Kauno profsąjungas. Liepos 20 d . jie sukvietė profsąjungų plenumą , ku riame dalyvavo 43 profsąjungų valdybų atstovai . Plenumas dirbo ir liepos 26 d . Tačiau dėl skaldomųjų socialdemokratų vadovų veiksmų sudaryti bendro profsąjungų vadovaujančio centro ne pavyko. Savo kalbose kaltinę komunistus , socialdemokratų va dovai V. Galinis, J. Paplauskas ir kt . iš posėdžio išėjo . Pasiliko 30 profsąjungų valdybų atstovų, tarp kurių buvo ir socialdemo kratų. Jie pasmerkė šiuos darbininkų klasei pragaištingus social demokratų vadovų veiksmus 194. Konfliktų komisija rugpjūčio 10 d . posėdyje nutarė sušaukti to pat mėnesio 31 d. visų Kauno profsąjungų atstovų konferen ciją. Ji šalia kitų klausimų svarstymo turėjo išrinkti Kauno sri ties biurą. Į šią konferenciją buvo siūloma rinkti po vieną atsto vą nuo šimto profsąjungos narių. Profsąjungų CB, siekdamas ne leisti komunistams paimti vadovavimą Kauno profsąjungoms, rugpjūčio 26 d . sukvietė savo vadovaujamų profsąjungų valdy bų atstovų pasitarimą ir išrinko Kauno profsąjungų biurą, nors iš 51 atstovo už socialdemokratų pasiūlymą balsavo tik 22, 17— prieš, o kiti susilaikė 195. Kauno profsąjungų skyrių konferencijos 1926 m. rugpjūčio 31 d. posėdyje dalyvavo 62 delegatai , kurie atstovavo metalo , maisto ir odos pramonės, spaudos , vandens transporto, tabako , geležinkelio darbininkų, siuvėjų, kirpėjų, nešikų ir juodadarbių profsąjungoms ir aštuoniems bendrosios darbininkų profsąjungos skyriams, iš viso 6 tūkst. profsąjungos narių. Konferencija iš klausė konfliktų komisijos veiklos ataskaitą, jai pritarė , išrinko vienybės komisiją ir įpareigojo ją pradėti tartis su Lietuvos prof sąjungų Centro biuru dėl susijungimo . Antrajame konferencijos posėdyje rugsėjo 11 d. dalyvavo 67 delegatai , tarp jų J. Greifenbergeris , R. Čarnas, J. Vilčinskas , E. Vicas, A. Lifšicas. Buvo išklausytas vienybės komisijos prane šimas apie derybas su Lietuvos profsąjungų Centro biuru . Dėl vienybės susitarti nepavyko , nes socialdemokratų veikėjai į pa siūlymą sudaryti bendrą vadovaujantį profsąjungų organą atsakė kairiųjų darbininkų plūdimu.

193 194

,,Darbininkų atstovas ", 1926 m. liepos 29 d. , Nr. 11 . ,,Vilnis", 1926 m. lapkritis, Nr. 1 , p . 15 ; „ Darbininkų atstovas ", 1926 m. rug sėjo 3 d., Nr. 16. 195 ,,Darbininkų atstovas ", 1926 m. rugpjūčio 27 d ., Nr. 15 ; 1926 m. rugsėjo 3 d., Nr. 16.

152

Konferencijos delegatai išrinko vadovaujantį organą — Kau no profsąjungų Vienybės komitetą ir pavedė jam dar kartą kreip tis į Centro biurą su pasiūlymu vienytis. Kol profsąjungų suva žiavime bus išrinktas bendras profsąjungų vadovaujantis orga nas, Vienybės komitetas turėjo rūpintis taip pat einamaisiais profsąjungų reikalais . Jam buvo pavesta, susitarus su profsąjun gų valdybomis, parengti Lietuvos profesinių sąjungų suvažiavi mą. Į Vienybės komitetą buvo išrinkti J. Vilčinskas , J. Greifen bergeris, B. Leonas-Pušinis, L. Pečiulis, E. Vicas, B. Paukštys, A. Jurevičius, J. Lukoševičius , A. Nobicas ir 3 kandidatai 196 . Komunistai per profsąjungų Vienybės komitetą legaliai siekė įgyvendinti LKP CK rugsėjo plenumo nutarimus. Buvo atidaryti profsąjungų kursai , kuriuose paskaitas tarptautinio darbininkų judėjimo, profsąjungų darbo klausimais skaitė K. Požela , J. Grei fenbergeris, J. Vilčinskas ir kiti LKP vadovai . Prie Vienybės ko miteto buvo sudarytos komisijos : švietimo , organizacinio darbo , konfliktų ir darbo tarp moterų. Vienybės komitetas užmezgė ryšius su Panevėžio, Ukmergės, Šiaulių ir kitų miestų profsąjun gomis. Jo iniciatyva 1926 m. spalio 5 d . Kaune įvyko dešimties profsąjungų valdybų atstovų pasitarimas . Buvo nutarta pasiūlyti socialdemokratiniam profsąjungų Centro biurui drauge sušaukti Lietuvos profsąjungų suvažiavimą ir jame išrinkti bendrą vado vaujantį profsąjungų organą. Iki suvažiavimo profsąjungoms va dovauti buvo pavesta pasitarime sudarytam Lietuvos profsąjun gų Centriniam vienybės komitetui ir jo prezidiumui , kurio nariais buvo ir atsakingi Komunistų partijos ir profsąjungų darbuotojai P. Glovackas , J. Greifenbergeris, L. Juškevičius, B. Leonas - Puši nis, J. Vilčinskas ir Z. Minkovas 197. Netrukus Centrinio vienybės komiteto prezidiumas paskel bė, kad 1927 m. sausio 1-2 d . Kaune šaukiamas Lietuvos profsą jungų suvažiavimas , pranešė delegatų atstovavimo normas ir dar botvarkę. Pabrėždamas šio suvažiavimo svarbą, profsąjungų Vie nybės komiteto prezidiumas 1926 m. spalio mėn. atsišaukime nurodė, kad „ šis suvažiavimas , be taip svarbių visiems Lietuvos darbininkams klausimų, turi dar išspręsti visų Lietuvos profsą jungų susivienijimo klausimą “ 198. Didesnė Lietuvos profsąjungų dalis pritarė pasiūlymui su šaukti suvažiavimą. Už suvažiavimą pasisakė ir išrinko delega tus 1926 m . spalio 31 - lapkričio 1 d . įvykęs Lietuvos maisto pra monės darbininkų suvažiavimas, spalio -gruodžio mėn . Kaune , Marijampolėje, Vilkaviškyje , Kalvarijoje ir kituose miestuose įvykę visuotiniai atskirų profsąjungų skyrių susirinkimai . 196

Konferencijos protokolas.— PA, f. 77, ap. 9, b. 28, 1. 16-18; Darbininkų atstovas", 1926 m. rugsėjo 10 d ., Nr. 17 ; 1926 m. rugsėjo 17-24 d ., Nr. 18 ; Požela K. Raštai , p . 420, 421 . 197 PA, f. 77, ap. 9, b. 27, 1. 13 ; Lietuvos TSR CVA, f. 507, ap . 1 , b . 977, 1. 20. 198 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p . 550; ,,Profsąjungų vie nybė", 1926 m. gruodžio 15 d . , Nr. 3, p . 1.

153

Liaudininkų ir socialdemokratų valdžia ėmėsi administracinių smurto priemonių prieš stiprėjančią darbininkų profsąjungų vie nybę. Kauno apskrities viršininkas vidaus reikalų ministro so cialdemokrato V. Poželos nurodymu 1926 m. spalio 8 d . uždraudė Vienybės komiteto veiklą. Panevėžyje buvo uždarytos visos dar bininkų profsąjungos 199. Spalio 31 d . socialdemokratų vadovau jamas profsąjungų Centro biuras išsiuntinėjo aplinkraštį, drau džiantį profsąjungoms siųsti savo delegatus į Vienybės komiteto kviečiamą Lietuvos profsąjungų suvažiavimą 200. Tačiau , nepai sant šių trukdymų, suvažiavimui buvo rengiamasi . Didžiosios profsąjungos, darbo žmonės masiniuose mitinguose pasisakė už profsąjungų vienybę ir komunistų kuriamą bendrą darbininkų frontą. Plėsdama savo įtaką profsąjungoms, Lietuvos Komunistų par tija vienijo darbininkus klasinės kovos pagrindais kovai už jų gyvybinius interesus, prieš kylantį fašizmo pavojų. Liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė nelietė kapitalistinės nuosavybės ir nedarė esminių ekonominių pertvarkymų darbinin kų ir valstiečių naudai . Ekonominė darbo žmonių būklė nepage rėjo. Todėl darbininkai ėmė aktyviau kovoti dėl savo padėties pagerinimo, daugiausia organizuodami streikus. Daugeliui 1926 m. streikų buvo būdinga tai , kad jie vyko atkakliau ir ilgiau, negu ankstesniais metais. Jiems betarpiškai vadovavo kairiosios profsąjungos, kurioms didelę įtaką turėjo Lietuvos Komunistų partija . Darbininkai kėlė ne tik ekonominius, bet ir politinius reikalavimus. 1926 m. gegužės pradžioje sustreikavę 90 Kauno Falkovskio odos fabriko darbininkų pareikalavo pakelti darbo užmokestį ir be profsąjungos sutikimo nepriimti ir neatleisti darbininkų. Strei kas truko daugiau kaip dvi savaites 201. Šiaulių odos ir dažų fab rikų bei plytinės darbininkai liepos mėn. įvykusio streiko metu iškėlė reikalavimą neatleisti dirbančiųjų iš darbo dėl jų politinių įsitikinimų. Iš viso tada Šiauliuose streikavo daugiau kaip 500 darbininkų 202. Politinius reikalavimus kėlė streikuojantys Kauno, Jonavos , Ukmergės ir kitų miestų darbininkai . Didžiausia kova su įmonių savininkais vyko dėl profsąjungų teisių pripažinimo . Be to , kai kuriuose streikuose buvo iškelta politinių reikalavimų naujai vyriausybei : laisvė darbininkų or Vadovavimas darbininkų streikams

ganizacijoms , įregistruoti Lietuvos Darbininkų partiją, panaikinti 199

Angarietis Z. Liaudininkų ir socialdemokratų valdžios darbai, p . 18; „ Prof sąjungų vienybė", 1926 m. lapkričio 4 d., Nr. 1 , p. 5. 200 ,,Proletaras", 1926 m. lapkričio mėn., Nr. 5, p. 2. 201 ,,Darbininkų atstovas", 1926 m. gegužės 15 d . , Nr. 4. 202 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t . IV, p. 293; Baranauskas B. Devyniolika metų pogrindyje. Vilnius, 1965, p. 92. 154

politinę policiją, leisti grįžti į Lietuvą politiniams emigrantams ir kt.203 Lietuvos KP vadovavo darbininkų kovai , formulavo pagrin dinius šūkius ir reikalavimus. Jie buvo skelbiami legaliame ,,Dar bininkų atstovo " laikraštyje , streikų metu šaukiamuose darbinin kų mitinguose ir susirinkimuose, kuriuose ne kartą buvo priim tos rezoliucijos, reikalaujančios legalizuoti Komunistų partiją. Kai kurių streikų metu LKP Centro Komitetas savo vardu ir per legalias darbininkų organizacijas leido atsišaukimus, ragino darbo žmones paremti streikuojančiųjų reikalavimus, vienytis į bendrą frontą. LKP raginimu per kairiąsias darbininkų profsąjungas buvo teikiama streikuojantiesiems materialinė parama . Antai 1926 m. rugsėjo 27-spalio 18 d . visuotinį streiką paskelbusiems Marijam polės miesto odininkams batsiuviams paremti lėšų paskyrė Kau no profsąjungų Vienybės komitetas , Telšių, Panevėžio , Vilkaviš kio, Prienų ir kitų miestų bendrosios darbininkų profsąjungos bei atskiri asmenys . Iš Marijampolės odininkų profsąjungos streikų fondo streikuojantiesiems buvo duota apie 500 litų pašalpa 204 Komunistų iniciatyva Kauno profsąjungų 1926 m. liepos mėn . pasitarime išrinkta konfliktų komisija surinko 2500 litų aukų. Iš jų 1147 litus paskyrė streikuojantiems Kauno ir Jonavos deg tukų fabrikų darbininkams. Konfliktų komisija materialiai parė mė taip pat garlaivių tarnautojų ir ,,Universal " baldų dirbtuvės darbininkų streikus 205. Komunistų paraginti , Lietuvos darbininkai teikė materialinę paramą savo klasės broliams — streikavusiems Anglijos darbinin kams angliakasiams. Kairiosioms profsąjungoms organizuojant paramą streikuo jantiems darbininkams, dažnai tekdavo susidurti su socialdemo kratų vadovaujamo Lietuvos profsąjungų Centro biuro ir kai ku rių jam priklausiusių profsąjungų valdybų skaldomais veiks mais. Aukas rinkti trukdydavo ir policijos pareigūnai . Streikų judėjimas 1926 m. didžiausią pakilimą pasiekė liepos ir rugpjūčio mėn. Aktyviausi buvo Kauno darbininkai . Ypač at kakliai kovojo 110 ,,Kablos " linų apdirbimo fabriko darbininkių. Streikas kilo birželio 30 d. Darbininkės reikalavo pagerinti dar bo sąlygas, mokėti joms vienodą darbo užmokestį su vyrais, ne atleidinėti iš darbo be rimtos priežasties ir kasmet suteikti ap mokamas atostogas . Streiką organizavo fabriko komunistai ir komjaunuoliai . Streikuojančios darbininkės laikėsi vieningai . Jos išstatė piketus ir neleido iškrauti iš vagonų linų. Fabriko savi ninkas iškvietė policiją, ir ji , daužydama lazdomis , tris kartus puolė darbininkes, tačiau vagonai vis vien liko neiškrauti . Lie

203 204 205

Angarietis Z. 1926 metų streikai Lietuvoj , p. 45. ,,Darbininkų atstovas " , 1926 m. lapkričio 6 d . , Nr. 25 , p. 5 . Ten pat, rugsėjo 25 d., Nr. 19, p . 3-4. 155

pos 7 ir 8 d . fabriko administracija bandė vagonus pervežti į kitą vietą. Tada streikuojančios moterys sugulė ant bėgių ir nepraleido garvežio . Nepaisant policijos smurto, streikas iš da lies buvo laimėtas 206 Policijos susidorojimas su streikuojančiomis ,,Kablos " fab riko darbininkėmis sukėlė darbo žmonių pasipiktinimą. Liepos 26 d . prasidėjo Kauno „,Drobės " fabriko darbininkų streikas . Dar bininkai paleido mašinas , bet nestojo prie jų dirbti . Dalis strei kuojančiųjų ėmė ginkluotis lazdomis ir akmenimis, kad galėtų 207 atremti policijos puolimą, jeigu ją iškviestų savininkas Suderinę savo reikalavimus ir juos pateikę savininkams , 1926 m. rugpjūčio 24 d . pradėjo streikuoti 318 Kauno ir Jona vos degtukų fabrikų darbininkų. Rugsėjo 1 d. policija mėgino jėga palaužti streikuojančiuosius . Kaune per susidūrimą apie 40 darbininkų buvo sumušta , profsąjungos valdybos pirmininkas S. Volkovičius ir keli kiti streiko vadovai suimti . Tuo pat metu Jonavoje policija mėgino padėti savininkui išvežti pagamintą produkciją, bet darbininkai neleido . Tik iš Kauno atvykęs polici jos rezervas įstengė išsklaidyti prie fabrikų susirinkusius darbi ninkus. Nepaisant represijų, streikas truko iki rugsėjo 23 d. ir pasibaigė daliniu darbininkų laimėjimu 208. Streikų buvo ir kaime . Nors žemės ūkio darbininkų profsą jungai vadovavo socialdemokratai , Ukmergės , Vilkaviškio , Ro kiškio ir kitų apskričių dvaruose įvyko keletas ekonominių že mės ūkio darbininkų streikų. Atkaklūs , įvairias ekonominio gyvenimo sritis apėmę ir vis ilgiau trunkantys streikai rodė savininkams ir vyriausybei , kad darbininkų klasės palaužti neįmanoma . Ypač keblion padėtin pateko socialdemokratų veikėjai , nes jie , valdant krikdemams, pasisakydavo už ekonominių streikų organizavimą, o įėję į koa licinę vyriausybę, stengėsi per darbo inspektorius sutaikyti dar bininkus su samdytojais, o konfliktui plečiantis , stodavo kapita listų pusėn, prieš darbininkus panaudodavo net policiją 209. LSDP vadovybė suprato, kad toks administracijos smurtas kelia darbininkų pasipiktinimą ir visai pakerta jų pasitikėjimą socialdemokratais. Netrukus po to , kai policija Kaune ir Jona voje užpuolė streikavusius degtukų fabrikų darbininkus , vidaus reikalų ministras socialdemokratas V. Požela savo pareiškime paaiškino , kad bus pašalintas iš pareigų Kauno apskrities poli cijos vadas ir Kauno miesto I nuovados viršininkas , o kaltieji bus nubausti . Stengdamasis pataisyti koalicinės vyriausybės re putaciją, LSDP laikraštis „, Socialdemokratas “ rašė, kad pažadas

206 207 208 209

Angarietis Z. 1926 metų streikai Lietuvoj , p . 10-12 ; Šumauskas M. Kovų verpetuose , p. 142 ; Stimburys J. Kito gyvenimo neturiu, p. 157-159. Angarietis Z. 1926 metų streikai Lietuvoj , p. 12. Ten pat, p. 15-17. Kapsukas V. Raštai, t . 10 , p. 334-336 . 156

nubausti pareigūnus yra ,,bene pirmasis Lietuvoje atsitikimas, kuomet vyriausybė iš karto reagavo į savo agentų smurtą... " 210 Laikydamasis reformistinės taktikos, socialdemokratų vado vaujamas profsąjungų Centro biuras savo cirkuliaru profsąjun gų valdyboms nurodė streikų metu ,,laikytis tvarkos" ir klausyti darbo inspektorių nutarimų. Kai kurių streikų užmojį dažnai silpnino oportunistinė profsąjungų valdybose esančių socialde mokratų pozicija. Liaudininkams ir socialdemokratams nepavyko sustabdyti darbininkų streikų. Komunistinės ir buržuazinės spaudos bei Lie tuvos TSR Centrinio valstybinio archyvo duomenimis, 1926 m. Lietuvoje įvyko 109 streikai ir juose dalyvavo 5192 darbinin kai 211. Daugelis komunistų vadovaujamų streikų buvo visiškai arba iš dalies laimėti . Streikai grūdino Lietuvos darbininkų klasę, didino jos ko vingumą, stiprino revoliucinį solidarumą.

4. Fašistinis valstybės perversmas Liberalinė liaudininkų ir socialdemokratų Perversmo priežastys vyria vidaus politika, aktyvėjantis usybės

darbininkų revoliucinis judėjimas ir didėjanti Komunistų parti jos įtaka kėlė nerimą reakcionieriams - tautininkams ir krikš čionims demokratams , gynusiems stambiosios Lietuvos buržuazi jos interesus . Lietuvos buržuaziją erzino palengvėjusios sąlygos darbinin kams organizuotis ir streikais kovoti prieš išnaudojimo didinimą. Vyriausybės užsimojimas įvesti civilinę metrikaciją, panai kinti algas kulto tarnams , reorganizuoti kariuomenę , siekiant sumažinti kadrinių kariškių skaičių, taip pat skatino reakcinę opoziciją vienytis ir kurti valstybės perversmo planą. Be to , krik demus jaudino kai kuriems jų veikėjams iškeltos bylos dėl įvai rių piktnaudžiavimų, kuriuos jie padarė , būdami valdžioje . Lietuvos reakcionierius skatino įžūliau veikti tuo metu Euro poje stiprėjantis fašistų judėjimas, ypač 1926 m. gegužės mėn. Lenkijoje J. Pilsudskio šalininkų įvykdytas reakcinis perversmas. Fašizmas - visų reakcingiausia, monopolistinio kapitalo in teresams tarnaujanti politinė srovė atsirado 1919 m. Italijoje. Italų fašistams jau 1922 m. pavyko užgrobti valdžią. Stengdamie si patraukti savo pusėn įvairius visuomenės sluoksnius , jie pla čiai naudojo nacionalinę ir socialinę demagogiją, kovodami dėl valdžios , nevengė pačių nešvariausių metodų. Fašistų judėjimas netrukus ėmė reikštis ir kituose kraštuo se - Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje , Lenkijoje . 210 211

,,Socialdemokratas " , 1926 m . rugsėjo 9 d ., Nr. 36. PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 600, 1. 3.

157

Neaplenkė jis ir Lietuvos. Čia nuo 1923 m. reakcingiausi krikde mų ir tautininkų politiniai veikėjai ne kartą ruošėsi griebtis fašistinių metodų kovai prieš revoliucinius darbininkus ir kitus savo politinius priešus. Fašistų judėjimas reiškė visų pirma bur žuazijos valdžios nepastovumą, buržuazijos siekimą įtvirtinti sa vo klasinį viešpatavimą politinio teroro priemonėmis. Kiekviename krašte fašistų judėjimas turi savitų bruožų, ta čiau bendras požymis yra tas , kad visi fašistai neigia buržuazinę demokratinę santvarką, parlamentarizmą, skelbia vado kultą, yra kraštutiniai antikomunistai ir nacionalistai , stambiosios buržua zijos atviros diktatūros šalininkai . Negalėdami susikurti kiek pla tesnės socialinės bazės, fašistai, gindami stambaus kapitalo in teresus, siekė savo tikslų per reakcinę karininkiją ir per įvairias reakcines politines organizacijas . Reakcingiausia stambiosios buržuazijos politinė grupuotė Lietuvoje buvo A. Smetonos ir A. Voldemaro vadovaujama Lie tuvių tautininkų sąjunga . Tautininkai 1917-1918 m. turėjo ne abejotinų monarchistinių tendencijų, kurias netrukus pradėjo keisti į fašizmo idėjas . Fašizmo šalininkų buvo ir Lietuvių krikščionių demokratų partijoje . Būdama valdžioje, ši klerikalinė miesto ir kaimo bur žuazijos partija, glaudžiai susijusi su katalikų dvasininkija, la bai apribojo konstitucijos deklaruotas demokratines laisves. III seimo rinkimų kampanijos metu jos nariai platino fašistų vardu išleistus grasinamus atsišaukimus, siekdami sutrukdyti balsuoti už kairiųjų sąrašus . Pralaimėję rinkimus, krikdemai rimtai svars tė, ar perduoti valdžią liaudininkams ir socialdemokratams, ar, panaudojus smurtą, patiems toliau likti valdžioje . Jie , kaip ir tautininkai, buvo už griežtas represijas prieš revoliucinį judėji mą, bet, turėdami platų įvairių katalikiškų organizacijų tinklą, stengėsi dangstytis parlamentarizmo skraiste , kad galėtų geriau išsaugoti klasinį buržuazijos viešpatavimą. Iki liaudininkams ir socialdemokratams paimant valdžią krik demai ir tautininkai buvo politiniai varžovai , o 1926 m. jie pa mažu susiblokavo bendrai opozicinei kovai prieš liberalinę vy riausybę. Seime ir per spaudą tautininkai ir krikdemai ėmė be atodai ros pulti kiekvieną vyriausybės sumanymą, kurstė nacionalisti

nes aistras ir gąsdino visuomenę bolševizmo pavojumi . Nepa jėgdami sukelti bent kiek masiškesnio antidemokratinio judėji mo, tautininkai ir krikdemai pasitelkė grupę reakcinių Kauno įgulos karininkų ir nuo 1926 m . rugsėjo pradžios ėmė aktyviai rengti antivyriausybinį sąmokslą . Fašistinio perversmo planus rėmė ir reakciniai užsienio sluoksniai . Užsienio imperialistai buvo nepatenkinti Lietuvos ir Tarybų Sąjungos 1926 m. rugsėjo mėn . pasirašyta nepuolimo su 158

tartimi, abiejų valstybių suartėjimu 212. Neatsitiktinai Anglijos bankininkai 1926 m. pabaigoje atsisakė suteikti Lietuvai pažadė tus kreditus 213. Tai sunkino liaudininkų ir socialdemokratų vy riausybės finansinę padėtį , drąsinamai veikė sąmokslininkus .

LKP kova prieš fašizmo grėsmę

Lietuvos Komunistų partija , analizuodama politinių įvykių raidą, laiku įžvelgė bręstan tį fašistinio valstybės perversmo pavojų.

Jau 1926 m. gegužės dienomis , kai krikdemai rengėsi įvesti ka rinę diktatūrą, LKP Centro Komitetas atsišaukimu perspėjo darbo žmones apie reakcijos kėslus ir paragino visas darbininkų or ganizacijas kurti antifašistinio veikimo komitetus, organizuotis ginklu sutramdyti sąmokslininkus 214, Nuo 1926 m. rudens, kai ėmė aiškėti krikdemų sąjunga su tautininkais ir jų bendras ruošimasis smurtu užgrobti valdžią, Lietuvos Komunistų partija išplėtė savo antifašistinę veiklą, kė lė aikštėn krikdemų ir tautininkų antiliaudinius planus . LKP spaudoje pagausėjo straipsnių, atkreipiančių darbinin kų klasės ir valstiečių bei visų demokratinių visuomenės sluoks nių dėmesį į Lietuvoje kylantį fašizmo pavojų. Komunistų partija nuolat kėlė aikštėn liaudininkų ir social demokratų vyriausybės nuolaidžiavimą reakcionieriams. K. Po žela viename savo straipsnių, paskelbtų "IDarbininkų atstove" 1926 m. spalio 2 d . , perspėjo : „ Italijoje ir Bulgarijoje dėl libera lų valdžios svyravimo laimėjo fašistai . Kad nepasikartotų tas pats ir Lietuvoje ! " 215 1926 m . lapkričio 3 d . LKP CK Politinis biuras Kaune ap svarstė K. Poželos pranešimą apie Lietuvos vidaus padėtį . Po litinis biuras pripažino , kad stiprėja fašistų judėjimas , o vyriau sybė pradeda puolimą prieš darbininkų ir valstiečių iškovotas da lines laisves . Buvo nutarta pirmaeilį politinį uždavinį nusakyti šūkiais: „ Kova prieš fašistus ! " , Laisvė darbininkų organizaci joms ir partijoms ! " Kartu buvo numatyta kreiptis į socialdemo kratų partiją ir atviru laišku kviesti darbininkus ir valstiečius sudaryti bendrą frontą prieš fašistus 216. Atsišaukimą, raginantį darbininkus ir valstiečius, visus dar bo žmones sudaryti bendrą frontą kovai prieš fašizmą, LKP CK išleido 1926 m. lapkričio 22 d.217 Šis atsišaukimas pasirodė labai laiku , nes 1926 m. lapkričio 21 d . fašistiniai elementai , tarp jų ir studentai ateitininkai bei neolituanai , surengė Kaune demonst raciją savo jėgoms išbandyti . Kai policija demonstrantus iš 212

213 214 215 216 217

Никонова С. В. Антисоветская внешняя политика английских консерва торов. 1924-1927 . M. , 1963, c. 107. «Мировое хозяйство и мировая политика » (М.) , 1926 , № 12, с. 10 . Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p . 198-199. Požela K. Raštai , p . 313. Ten pat, p. 328 ; PA, f. 77, ap. 9, b. 4, 1. 1-3. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p . 216-218.

159

sklaidė, tautininkų ir krikdemų atstovai seime pakėlė didžiulį triukšmą . Iš visko buvo matyti , kad fašistiniai gaivalai vis labiau įžūlėja . Fašistinės demonstracijos išvakarėse Kaune buvo pasklidusi žinia, jog reakcionieriai ruošiasi užpulti kairiųjų darbininkų or ganizacijų būstines . Komunistai ėmė organizuoti pasipriešini mą. Buvo sudarytos kovos grupės, į kurias susibūrė apie 200 komunistų, komjaunuolių ir nepartinių darbininkų. Jų nariai lap kričio 20-21 d . naktį ir dieną budėjo profsąjungų Vienybės ko miteto būstinėje (Mapu g. Nr. 9) ,,, Darbininkų atstovo " redakci joje, kairiųjų profsąjungų būstinėse . Praėjus pirmajam pavojui , antifašistinės kovos grupės buvo paleistos. Vertindamas tų dienų įvykius, LKP CK sekretorius K. Po žela „ Darbininkų atstove “ paskelbtame straipsnyje „ Fašistai de monstruoja" ragino suaktyvinti antifašistinę kovą. „ Darbininkų masės pačios turi tvirčiau suglausti savo eiles, rašė K. Pože la,— ir griežčiau reikalauti iš valdžios panaikinti fašistų organi zacijas, nes fašistai ne juokais pradeda ruošti kruviną pirtį Lie tuvos darbininkams ir valstiečiams. " Kartu jis pažymėjo, kad ,,darbininkų masės, reikšdamos savo protestą ir pasiryžimą ap ginti darbininkų organizacijas nuo fašistų chuliganų užpuolimo, parodė didžiulį klasinį susipratimą ir organizuotumą ; parodė , kad, reikalui esant , jos mokės duoti atkirtį fašistams “ 218. Fašistinių elementų išpuolis Kaune 1926 m. lapkričio 21 d . ir sustiprėjęs tautininkų bei krikdemų puolimas prieš vyriausybę paskatino demokratinius visuomenės sluoksnius, visų pirma dar bininkus viešai pareikšti savo susirūpinimą dėl didėjančios fašiz mo grėsmės . Per kraštą 1926 m. lapkričio pabaigoje nuvilni jo antifašistinių mitingų banga . Juos organizavo daugiausia ko munistai . Įveikdami socialdemokratų vadų daromas kliūtis, komunistai ryžtingai telkė įvairių politinių pažiūrų darbininkus į bendrą frontą kovai prieš fašizmą . Darbininkai pritarė komunistų vykdomai bendrų antifašisti nių veiksmų politikai . Tai ryškiai parodė 1926 m. lapkričio 28 d . Kaune , Tilmanso fabriko salėje, įvykęs mitingas , kuriame daly vavo apie 2000 žmonių. Mitingą organizavo socialdemokratai . Komunistai specialiais atsišaukimais pakvietė visus darbininkus ateiti į susirinkimą . Mitingą organizavusiems socialdemokratų lyderiams nepavyko darbininkų nuteikti prieš komunistus. Dar bininkai karštai parėmė kalbėjusius komunistus J. Greifenberge rį ir J. Vilčinską, vieningai priėmė jų pasiūlytą rezoliuciją, kvie čiančią darbininkus ir valstiečius kartu stoti į kovą prieš fašis Socialdemokratų antikomunistinė pasiūlyta rezoliucija tus . mitingo dalyvių buvo atmesta .

218

Požela K. Raštai, p . 334.

160

Informacijoje apie šį mitingą, paskelbtoje „ Darbininkų at stovo" 1926 m. gruodžio 5 d. numeryje, K. Požela pabrėžė, kad ,,Kauno darbininkai jau iškėlė apsigynimo nuo fašizmo šūkį . Jais turi pasekti visos Lietuvos darbininkai ir valstiečiai ir visur šauk ti mitingus , protestuodami prieš juodašimčius kademus fašis tus, burdami savo jėgas kovai prieš kruvinąjį fašizmą. " 219 Antifašistiniai darbo žmonių mitingai 1926 m . lapkričio pa baigoje įvyko daugelyje Lietuvos vietų: Šiauliuose, Panevėžyje , Ukmergėje, Vilkaviškyje , Tauragėje , Kretingoje, Kalvarijoje, Ky bartuose, Veiveriuose ir kitur 220. Vis daugiau liaudininkų ir socialdemokratų ėmė suprasti , kad prieš fašizmą būtina sutelkti visus demokratijos šalininkus, ir pasisakydavo už bendrus veiksmus su komunistais. Vis daž niau liaudininkų ir socialdemokratų partijų vietinių kuopų su sirinkimai priimdavo nutarimus, reikalaujančius ryžtingiau ša linti reakcinius valdininkus, radikaliau vykdyti žemės reformą. Neatsitiktinai LSDP CK narys J. Paplauskas savo laiške par tijos vadovybei 1926 m. lapkričio 11 d. pareiškė esąs susirūpi nęs , kad socialdemokratų partijoje „ kyla rimto pasipiktinimo bal sai . Tas gresia pavojumi partijos vienybei ir jos autoritetui . “ 221 Naudodamiesi liaudininkų ir socialdemokra tų vyriausybės neryžtingumu, tautininkai ir krikdemai plėtė sąmokslininkų organizaci ją svarbiausia tarp kariškių. Jai vadovauti paskyrė pulkininką V. Skorupskį , majorą P. Plechavičių ir vyr. leitenantą A. Mačiui ką. Sąmokslą buvo planuojama įvykdyti , pasiremiant reakciniais. karininkais ir iš dalies krikdemams bei tautininkams artimais stu dentais ateitininkais ir neolituanais. Jie buvo jungiami į są mokslininkų organizaciją, suskirstytą „, penkiukėmis “ . Sąmokslininkai nebuvo tikri, kad kareiviai jiems paklus. „ Tas faktas , kad mūsų organizacija buvo karininkų organizaci ja ,— rašė vėliau atsiminimuose vienas perversmo organizatorių V. Skorupskis, - ir kad nė vienas kareivis nedalyvavo sąmoksle , kėlė nerimą kai kuriems iš mūsų . Bijotasi , kad sprendžiamu mo mentu kariuomenės dalys neatsisakytų klausyti karininkų įsa kymų. " 222 Todėl į sąmokslą įsijungę karininkai savo dalyse vi saip stengėsi ugdyti besąlygišką kareivių paklusnumą ir ruošėsi griebtis apgaulės. Fašistai per savo spaudą klaidino visuomenę įvairiais pra simanymais. Ryškus jų klastočių pavyzdys buvo „ Tautos va lios" laikraštyje 1926 m. gruodžio 12 d . paskelbta „, sensacija “, Vyriausybės kapituliavimas

219 220 221 222

Ten pat, p. 339. ,,Socialdemokratas " , 1926 m. gruodžio 2 d. , Nr. 48 . Lietuvos TSR CVA, f. 937 , ap. 1 , b. 41 , 1. 35. Skorupskis V. La résurrection d'un peuple. 1918-1927 . Paris, 85-86.

10- 1836

161

1930, p.

kad V. Kapsukas ir Z. Angarietis slaptai atvykę į Kauną vado vauti bolševikų sukilimui 223. Buvo skleidžiami gandai apie „ Rau donosios Armijos laisvą įsileidimą" į Lietuvą ir pan. Gruodžio mėn . liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę iš tiko rimta krizė. Iš vyriausybės rengėsi pasitraukti socialdemo kratai, o liaudininkai neturėjo aiškios tolesnio veikimo progra mos. Nors vyriausybė gaudavo žinių apie tautininkų ir krikde mų ruošiamą valstybės perversmą 224, tačiau iš esmės ji nesi ėmė jokių apsaugos priemonių. Todėl 1926 m. gruodžio 17 d. naktį, apie 2 valandą, sukilę sąmokslininkai nesutiko bent kiek rimtesnio pasipriešinimo . Veidmainiškai paskelbęs savo kareiviams, kad reikia ginti prezidentą ir seimą nuo bolševikų, Kauno įgulos 2-ojo pėstinin kų pulko vadas J. Petruitis pasiuntė juos užimti prezidentūros , generalinio štabo , Krašto apsaugos ministerijos, pašto , telegrafo ir kitų svarbių valstybės įstaigų. Aviacijos karininkų grupė, va dovaujama vyr. leitenanto A. Mačiuikos , atvyko į salę, kurioje posėdžiavo seimas, ir pareikalavo baigti seimo posėdį , suėmė jo prezidiumo narius. Į sąmokslininkų rankas pateko prezidentas K. Grinius, ministras pirmininkas M. Sleževičius ir kiti vyriau sybės nariai . Iš daboklės buvo išlaisvintas majoras P. Plechavi čius ir paskelbtas diktatoriumi . Kitas pagarsėjęs reakcionierius —— V. Grigaliūnas-Glovackis - tapo Kauno miesto karo komendantu . Diktatoriaus P. Plechavičiaus įsakymu nuo 1926 m. gruodžio 17 d . 3 valandos ryto Lietuvoje buvo įvestas karo stovis, o Kau neapgulos stovis. Kariuomenės dalių vadams pasiųstoje tele fonogramoje, taip pat viešai paskelbtame ,,Laikinosios karo val džios " atsišaukime ,, Į visuomenę " buvo pakartotas melas , kad bolševikai ruošę sukilimą, kuris dabar esąs likviduotas 225. Gruodžio 17 d . vakare liaudininkų partijos vadovai K. Gri nius ir M. Sleževičius pasirašė dokumentus, kuriais senoji vy riausybė atsistatydino , o naują vyriausybę sudaryti pavedė vie nam tautininkų lyderių ir perversmo įkvėpėjų A. Voldemarui . Perversmo dieną diktatorius P. Plechavičius pakvietė A. Sme toną būti ,, valstybės vadu". A. Smetona nedelsdamas sutiko , nes apie tai seniai svajojo ir visa savo politine veikla to siekė. Jam beliko tik gauti oficialų prezidento titulą. Gruodžio 19 d. buvo sušauktas seimo posėdis, kuris paten kino K. Griniaus raštišką prašymą atleisti iš prezidento pareigų ir prezidentu išrinko A. Smetoną. Iš 85 seimo narių už jį balsavo 38 nariai 226, t . y. mažuma . Liaudininkai ir socialdemokratai , pro testuodami prieš įvykusį smurtą, seimo posėdyje ir prezidento ,,rinkimuose “ nedalyvavo . Tačiau šis jų protestas tebuvo veid 223 224 225 226

„ Tautos valia" (Kaunas) , 1926 m. gruodžio 12 d . PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 373; Pušinis B. Raštai , p . 179–183. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, p . 321 . Ten pat, p. 325.

162

mainystė. Iš anksto žinodami apie rengiamą perversmą , liau dininkų partijos vadovai nepasirūpino užkirsti jam kelią ir net padėjo jį juridiškai įteisinti . 1926 m. gruodžio 17 d . pasklidus žiniai , kad Kaune fašistai sukilo prieš konstitucinę vy riausybę, daugelyje kariuomenės dalių kilo bruzdėjimas . Žygiuoti prieš sąmokslininkus buvo pasiryžęs Kė dainiuose stovėjęs artilerijos pulkas, iš Šiaulių Kauno kryptimi pajudėjo šarvuotas traukinys 227. Marijampolės įgula — 9-asis pės tininkų pulkas , V. Vitkausko vadovaujamas , taip pat buvo ištiki mas vyriausybei ir , anot krikdemų veikėjo M. Krupavičiaus, ,,rengėsi panaikinti perversmo padarytus pakeitimus " 228. Orga nizuoti pasipriešinimą fašistams mėginta taip pat Vilkaviškyje, Ukmergėje ir Tauragėje 229. Ryžtingiems veiksmams pradėti lauk ta tik vyriausybės narių ženklo . Deja , vietoj raginimo pasiprie šinti atėjo žinia, kad prezidentas ir ministras pirmininkas įteisino įvykusį smurtą. Tai suklaidino vyriausybės šalininkus, padėjo tautininkams ir krikdemams lengviau įsitvirtinti valdžioje . Lietuvos Komunistų partija buvo vienintelė politinė jėga, kuri nedelsdama pašaukė darbininkus, darbo valstiečius, visą demokratinę visuomenę pasipriešinti fašistams . LKP CK ir LKJS CK 1926 m. gruodžio 17 d. kreipėsi atsišaukimu į darbininkus , valstiečius, kareivius ir pažangiąją visuomenę, ragindami pa skelbti visuotinį politinį streiką, išvien stoti į kovą prieš fašis tus 230. Panašaus turinio atsišaukimą išleido taip pat LKP ir kom jaunimo Šiaulių rajono komitetai 231. Lietuvos Komunistų partija šiais atsišaukimais kartu paneigė maištininkų primygtinai skleis tą melą, kad komunistai rengę sukilimą. Komunistai ėmėsi iniciatyvos organizuoti pasipriešinimą fa šistams. Antai LKP Panevėžio rajono Kupiškio parajonio komu nistai , 1926 m . gruodžio 17 d . vakare susirinkę Kupiškyje prof sąjungos būstinėje , tarėsi, kaip pasipriešinti fašistiniam pervers mui. Rytojaus dieną Kreiveniškiuose, Kupiškio valsčiuje, buvo sušauktas mitingas , kuriame komunistai ragino pasipriešinti fa šistams. Policija šių antifašistinių veiksmų organizatorius su ėmė 232 Mėginimai priešintis fašistams

Gruodžio 17 d . ankstų rytmetį buvo suimti LKP CK Poli tinio biuro sekretorius K. Požela , CK Politinio biuro narys J. Greifenbergeris , Lietuvos Raudonosios pagalbos CK narys K. Giedrys , LKJS CK narys R. Čarnas ir daugelis kitų revoliuci

227 228 229 230 231 232

Paleckis J. Žingsniai smėly. 1926 metai . Vilnius , 1968 , p . 293. ,,Draugas " (Čikaga ) , 1956 m. gruodžio 22 d. Čepas R. Kai kurie antifašistinio judėjimo Lietuvoje 1927-1928 metais klausimai.-- Kn.: Už socializmo sukūrimą Lietuvoje, p. 156. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p. 218-219. Ten pat, p. 220. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. IV, p . 333. 163

nių darbininkų. Iš viso per keletą dienų į fašistų rankas pateko apie 350 komunistų 233. Buvo suiminėjami visi aktyvesni darbi ninkų judėjimo dalyviai . LKP CK narys J. Vilčinskas pasiūlė LSDP Centro komitetui bendromis jėgomis paskelbti visuotinį geležinkelininkų ir kitų darbininkų protesto streiką, tačiau socialdemokratų partijos va dovai pasiūlymą atmetė ir uždraudė savo partijos nariams bend rauti su komunistais 234. Tokia socialdemokratų vadovų pozicija ir pirmosiomis perversmo valandomis prasidėję masiniai komu nistų bei kitų aktyvių kairiųjų darbininkų suėmimai sutrukdė darbininkų klasei nedelsiant pradėti revoliucinius veiksmus prieš fašistinio perversmo organizatorius. Užgrobę valdžią, tautininkai ir krikščionys demokratai skubėjo žiauriomis represijomis įbauginti visuomenę . Tam turėjo pasitarnau ti ir įvairiais šmeižtais, prasimanymais varoma plati antikomu nistinė propaganda . Fašistai nutarė visų pirma susidoroti su Lietuvos Komunis tų partijos ir darbininkų klasės vadovais . Tuojau po perversmo K. Požela, J. Greifenbergeris, K. Giedrys , R. Čarnas ir F. Abra mavičius buvo atiduoti karo lauko teismui.

Keturių LKP vadovų nužudymas

Teismo posėdis įvyko 1926 m. gruodžio 24 d. Kaune, 2- ojo pėstininkų pulko kareivinėse . Visi teisiamieji komunistai įtikina mais argumentais paneigė jiems primestą kaltinimą, kad jie ren gę sukilimą, demaskavo "I liudytojų“ žvalgybininkų melagingus parodymus. Tačiau teisėjams tiesa nerūpėjo . Nuosprendis buvo iš anksto paskirtas ir reikėjo tik suvaidinti teismo komediją . Supratę tikrąją šio teismo paskirtį , komunistai nepasimetė . Jie tvirtai laikėsi prieš savo budelius . Karolis Požela , Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas ramiai išklau sė mirties nuosprendį , atsisakė prašyti malonės . F. Abramavičius buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, laukdami mirties nuospren džio įvykdymo, K. Požela, J. Greifenbergeris, K. Giedrys ir R. Čarnas po teismo praleido dar dvi paras . „ Nežiūrint to, kad visi pasmerktieji gerai žinojo , jog nėra jokios vilties mirties sprendimą pakeisti ,— rašė apie jų didvyriškumą V. Kapsukas, — iš šalies pažiūrėjęs jokiu būdu negalėjo prileisti, kad šitose ka merose, kurios matė iš proto išėjusius pasmerktuosius, sėdėjo žmonės, žinojusieji, kad jiems beliko gyventi 24 valandos . Net ir sargai kelis kartus per vilkelį klausė : Jūs turbūt tikrai žinot, kad jūsų pasigailės? Pasmerktieji atsakydavo , kad komunistai nemaldauja pasi gailėjimo. Jiems nėra dėl ko prašyti, nes jie jokio prasižengi

233 234

,,Lietuva" , 1926 m . gruodžio 21 d ; PA, f. 77, ap . 9, b . 18, l . 18. PA, f. 77, ap . 28, b. 8213, 1. 9. 164

mo nėra padarę . Jie tik iš visų jėgų gynė darbininkų klasės rei kalus, nežiūrint to , kad gerai žinojo , jog nutarimas nebus pa keistas, ir jokių susimylėjimo maldavimų jie nedavė ..." Sargus. labai stebino šie pasmerktųjų žodžiai . Jie giliai veikė dargi ka 235 lėjimo sargus." Kalėjimo mirtininkų kamerose keturi komunistai savo arti miesiems ir kovos draugams parašė paskutinius atsisveikinimo žodžius, kupinus nepalaužiamos valios ir tvirto įsitikinimo Ko munistų partijos reikalo nenugalimumu . Plačiai nuskambėjo Lietuvos Komunistų partijos Centro Ko miteto sekretoriaus K. Poželos ,, Viešas žodis draugams " : ,,Drau gai ! Dirbau, kiek galėjau , mirštu už mūsų bendrą tikslą. Linkiu ir jums dirbti , dirbti , kovoti iki laimėsite ! Karolis. " 236 Lietuvos Raudonosios pagalbos Centro komiteto narys K. Giedrys savo priešmirtiniame laiške rašė: ,,Šiandien tariu. Jums, brangūs draugai, paskutinį žodį : aš kovos kelią už tiesą ir vargšų reikalus užbaigiau ,- mane karo lauko teismas , įvykęs 1926.XII.24, nuteisė sušaudyti, ir šiandien tai įvyks, bet mirsiu pilnas vilties, kad toji kova nesustos , kol nebus laimėta. Man gailėtis nėra ko, o vien tik, kad labai nedaug tenudirbau, kad buvo valandų, kurias nemokėjau užpildyti veikimu . Todėl mano palinkėjimas tėra vienas : neturėkite veltui praleistų valandų, kovokite ir laimėkite ! Aš žengiu po šautuvu drąsiai ir tvirtai . Būkite ir jūs, draugai , tvirti ir drąsūs !" 237 Panašius priešmirtinius laiškus parašė taip pat J. Greifenber geris ir R. Čarnas . Kai 1926 m. gruodžio 27 d . , paryčiais , sukaustytus grandinė mis keturis komunistus vedė kalėjimo koridoriumi į kieme lau kiančią mašiną, visi politiniai kaliniai budėjo . Protestuodami prieš susidorojimą su Lietuvos darbininkų klasės , Komunistų par tijos vadovais , Kauno kalėjimo politiniai kaliniai buvo paskelbę bado streiką: jie badavo nuo gruodžio 25 iki pat gruodžio 27 d. ryto. ,,Visi suprato ir jautė, pažymėjo V. Kapsukas ,- tą didelį nuostolį, kuris ištiko Lietuvos darbininkų klasę, nustojusią ketu rių geriausių, labiausiai atsidavusių, didelį patyrimą turinčių sa 11 238 vo sūnų. Keturi komunistai drąsiai pasitiko mirtį . Karo kapelionas A. Sabaliauskas , matęs jų sušaudymą, savo dienoraštyje taip ap rašė paskutines jų gyvenimo akimirkas Kauno VI forto pakraš tyje : „ Vėjas kelia sniegą, pusto . Atvykę prie duobių, jau radom pasmerktuosius, bet tamsu ir jų veidų nematyti ... Perskaitė sprendimą, turbūt prie lemputės. Pasidarė tam tik ras sujudimas . Sako , nežinau iš kur tai sužinojo , nuteistieji iki 235 236 237 238

Kapsukas V. Raštai, t . 11 , p . 599. Požela K. Raštai, p . 370 . Kapsukas V. Raštai, t . 11 , p . 611 . Ten pat, p. 603. 165

pat duobės buvę gero ūpo ... Visa žudymo aikštė buvo apsupta patrulių. Tik vėjas švilpia ir žvanga pančiai ant kojų. Kuris ten iš nuteistųjų neva linksmu balsu pasakė : ,,Gulėsime kartu " , ir visi pasibučiavo . Užrišė akis, nors ir labai protestavo . „ Užrišt ! "— sušuko karininkas . Vienas iš jų, man rodos, Greifenbergeris, su šuko : ,,Tegyvuoja komunizmas ! " Ir visi tą patį , kiek galima gar siau, pakartojo . Pririšė prie stulpų. . . ,,Vykdyt!" pasigirdo balsas . Ir iš karto sutratėjo šautuvai ... 5 valanda buvo, kada viskas buvo baigta. " 239 Įvykdę šią sąmoningai parengtą politinę žmogžudystę, fašis tai A. Smetona, A. Voldemaras , M. Krupavičius, I. Musteikis, V. Skorupskis, V. Grigaliūnas-Glovackis, P. Plechavičius, K. La dyga, J. Petruitis ir kt. anaiptol nepasiekė savo tikslų. Jiems ne pavyko sustabdyti darbo žmonių socialinio išsivadavimo kovos ,

sunaikinti Lietuvos Komunistų partijos . Atvirkščiai , pasipiktini mas kruvina piktadarybe išsiliejo gimtajame krašte ir toli už Lietuvos ribų. Per pasaulį nuvilnijo protestai prieš prasidėjusį Lietuvoje fašistinį terorą .

Protestai užsienyje

gruodžiovisuomenės įvykiai Lietuvoje į1926 savem.pasaulio dėmesį . atkreipė Reakci

niai įvairių valstybių sluoksniai pritariamai sutiko žinią apie valstybės perversmą Lietuvoje ir komunistų gaudynes. Oficialiai daugelio valstybių vyriausybės laikėsi rezervuotai . Tik viena fa šistinė Italijos vyriausybė iš karto atvirai pareiškė simpatizuo janti tam , kas atsitiko Lietuvoje , nes naujasis Lietuvos ministras pirmininkas A. Voldemaras, 1926 m. gruodžio 22 d . kalbėdamasis su Italijos pasiuntiniu , tiesiai pripažino , kad , ,,versdami anks tesnįjį režimą, vadovavomės vien didžiaisiais fašizmo pagrin dais " 240. Nenuostabu, jog Italijos fašistų partijos generalinis sek retorius Turatis atsiųstame į Kauną sveikinime rašė : ,,Prašau pra nešti jo ekscelencijai prezidentui Smetonai , kad mes laikome Lietuvą antrąja jauna pajėga , kuri stoja į eiles kovotojų prieš su irimo tendencijas . Sveikiname. " 241 Netrukus Musolinis nutarė įsteigti Lietuvoje nuolatinę Italijos pasiuntinybę . Pažangioji pasaulio visuomenė, visų pirma darbininkų klasė griežtai pasmerkė Lietuvos fašistinį valstybės perversmą ir pro testavo prieš antifašistų žudymą. Tarptautinę protestų kampaniją organizavo Komunistų Internacionalo Vykdomasis Komitetas, at skirų šalių komunistų partijos ir kitos pažangiosios organizacijos . Žymūs tarptautinio komunistinio judėjimo veikėjai - K. Cet kin , O. Kūsinenas , V. Kolarovas, E. Pruchniakas , P. Toljatis,

239 240 241

„ Švyturys“ (Vilnius) , 1960 m. gruodis, Nr. 23, p . 18 . Borejsza J. W. Włochy a tendencje faszystowskie w krajach bałtyckich 1922-40 .- ,,Kwartalnik historyczny" (Warszawa) , 1974, Nr . 1 , s. 48. „ Lietuva “, 1926 m. gruodžio 27 d.; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p. 330-331. 166

B. Šmeralis, S. Katajama ir kiti jau 1926 m. gruodžio 27 d . krei pėsi atsišaukimu į visų šalių komunistų partijas , susipratusius darbininkus ir visus fašizmo priešininkus , ragindami ,, sulaikyti budelio kirvį Lietuvoje “, sutelkti proletariatą ir plačiąsias darbo žmonių mases kovai prieš nusikaltėlišką Lietuvos fašistinę vy riausybę bei jos globėjus - užsienio imperialistus. Šis kreipima sis 1926 m. gruodžio 31 d. buvo paskelbtas Kominterno Vykdo mojo Komiteto biuletenyje ,,Internationale Pressekorrespondenz “ (,,Inprekorr"), ėjusiame vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų ir če kų kalbomis . VKP(b) CK laikraštis „ Pravda " 1926 m. gruodžio 28 d. pa skelbė Kominterno Vykdomojo Komiteto atsišaukimą „ Viso pa saulio darbininkams ir valstiečiams . Lietuvos darbo masių gyni mui . Prieš fašistinę diktatūrą “ . Atsišaukimas demaskavo Lietuvos fašistinio perversmo organizatorius, ragino pasaulio darbininkus ginti Lietuvos darbo žmones. Jis baigėsi šūkiais : „ Šalin Italijos, Bulgarijos, Lenkijos, Lietuvos darbininkų klasės ir vargingųjų valstiečių kruvinieji smaugėjai ! Budėkite , kad tinkamai galėtu mėte atremti fašistų išstojimus kitose šalyse ! Šalin fašistinė bur žuazijos diktatūra! " 242 Gruodžio 28 d . vakare per Maskvos radiją kalbėjo Z. Anga rietis, LKP CK narys ir atstovas prie Kominterno Vykdomojo Komiteto . Trumpai supažindinęs radijo klausytojus su Lietuvoje susidariusia padėtimi, Z. Angarietis papasakojo apie didvyrišką keturių Lietuvos komunistų laikymąsi mirties akivaizdoje . Atsišaukimą, kviečiantį pasaulio darbininkų jaunimą protes tuoti prieš Lietuvos fašistų režimą, 1926 m. gruodžio 29 d . išlei do ir Komunistinio Jaunimo Internacionalo Vykdomasis Komi tetas 243 Darbininkai ir kiti pažangūs visuomenės sluoksniai tuojau atsiliepė į tarptautinių revoliucinių organizacijų raginimą. Tarybų Sąjungos darbo žmonės pirmieji pareiškė rūstų pro testą prieš Lietuvos fašistų siautėjimą. Dar 1926 m. gruodžio pa baigoje prasidėjo protesto mitingai Maskvoje ir kai kuriuose ki tuose Tarybų šalies miestuose . „ Pravdoje “ nuo 1926 m. gruodžio 28 d. buvo įvesta skiltis , kurioje iki 1927 m. sausio 12 d . kasdien buvo skelbiami tarybinių žmonių protestai prieš fašistų terorą Lietuvoje 244 Prie protesto judėjimo prisidėjo taip pat Vokietijos ir kitų šalių darbininkai . Berlyne 1926 m . gruodžio 29 d . netoli Lietu vos atstovybės įvyko Vokietijos Komunistų partijos suorganizuo tas protesto mitingas . Tą pačią dieną protesto demonstracija įvy ko Leipcige. Vokietijos komunistai suorganizavo protesto de

242 243 244

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p . 11 . Ten pat, p. 443-444. Beržinskaitė A. LKP veikla , auklėjant Lietuvos darbo žmones proletarinio internacionalizmo dvasia ( 1927-1940) , p . 80.

167

monstracijas ir Lietuvos pasienyje . Antai 1927 m. sausio 5 d . 200 darbo žmonių demonstracija įvyko Tilžėje , o sausio 15 d.— dau giau kaip 300 darbo žmonių demonstracija Eitkūnuose . Abiejose demonstracijose dalyvavo ir politiniai emigrantai (M. Jonelaitis, J. Lukoševičius, L. Serbenta ir kt.) , taip pat iš Lietuvos atvykę antifašistai 245. Gausūs protesto mitingai dėl Lietuvos Komunistų partijos vadovų sušaudymo, prieš Lietuvos fašistų terorą įvyko 1927 m. sausio 10 d. Berlyne . Tą dieną Vebervyzės (Weberwiese) aikštėje susirinko apie 20 tūkst . vokiečių darbininkų, Humboldthaino aikštėje — 15 tūkst ., Vinterfeldplaco ir Kepeniko (Cöpenick ) aikš tėse - apie tiek pat protesto mitingų dalyvių. Susirinkusieji iš klausė proletarinio internacionalizmo idėjų kupinus pranešimus apie padėtį Lietuvoje (tarp kalbėtojų buvo ir Lietuvos Komunis tų partijos narys) , priėmė protesto rezoliucijas , smerkiančias Lietuvos fašistų nusikaltimus . Demonstracijose dalyvavo ir so cialdemokratų 246. Protesto telegramas Lietuvos fašistinei vyriausybei tomis die nomis pasiuntė žinomi visuomenės veikėjai : Anglijos profsąjun gų veikėjas Tomas Manas, mokslininkas Albertas Einšteinas, reichstago atstovas socialdemokratas Eduardas Davidas ir dau gelis kitų. Darbininkų poetė Berta Lask, kuriai vėliau buvo su teiktas Vokietijos Demokratinės Respublikos liaudies poetės gar bės vardas, 1926 m . pabaigoje paskelbė keturiems sušaudytiems skirtą eilėraštį 247. Protesto mitingų įvyko Austrijoje , Prancūzijoje ir kitose šalyse. Jungtinėse Amerikos Valstijose išsiplėtė pažangiųjų lietuvių protesto judėjimas . JAV Darbininkų partijos Lietuvių sekcijų Centro biuras, kuriame aktyviai veikė A. Bimba ir J. Gasiūnas , 1926 m. gruodžio 23 d. pakvietė visus pažangiečius vieningai protestuoti prieš fašistinį perversmą ir buržuazijos terorą Lietu voje. Gruodžio 30 d . Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos Centro komiteto pirmininkas L. Prūseika paragino draugijos narius siųsti aukas persekiojamiems Lietuvos revoliu cionieriams remti . Jau 1926 m . gruodžio pabaigoje protesto mi tingus surengė Niujorko , Detroito, Čikagos lietuviai darbininkai . Cicero lietuvių darbininkų mitinge V. Andrulis ir kiti kalbėtojai užtikrino , kad Amerikos darbininkai visomis išgalėmis rems Lie tuvos darbo žmonių kovą prieš fašistinius smurtininkus. 1927 m. sausio 30 d . Čikagoje įvykusioje antifašistų konferencijoje buvo sudaryta Čikagos lietuvių draugijų priešfašistinė taryba .

245 246 247

Institut für Marxismus-Leninismus beim ZK der SED. Zentrales Parteiarchiv. St. 12/86, S. 259; Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap . 2, b . 9817, 1. 5 , 21 , 23. ,,Die Rote Fahne" (Berlin), 11. Januar 1927. ,,Die Rote Fahne ", 31. Dezember 1926 ; „ Švyturys ", 1971 , Nr. 24, p . 8-9. 168

1927 m. pradžioje kilusi protestų banga perėjo per daugelį JAV miestų, per visas lietuvių kolonijas 248. Mitinguose priimtos protesto rezoliucijos buvo skelbiamos dienraščiuose ,,Laisvė" ir ,,Vilnis". Be to, 1927 m. Lietuvių darbininkių susivienijimas Ame rikoje išleido R. Mizaros parengtą knygelę „ Kas tie sušaudyti keturi komunistai ? ", kurioje buvo trumpai nušviesta K. Poželos, J. Greifenbergerio, K. Giedrio ir R. Čarno revoliucinė veikla , Lietuvos 1926 m . gruodžio įvykiai . Knygelė buvo išplatinta tarp lietuvių imigrantų. Tarptautinio proletariato solidarumo su Lietuvos darbo žmo nėmis kampanija padėjo demaskuoti fašistų melą, kad Lietuvos komunistai rengę ginkluotą sukilimą, sutrukdė įvykdyti ne vie ną karo lauko teismo mirties nuosprendį .

Kapitalistiniam pasauliui 1924 m. įžengus į laikino , dalinio stabilizavimosi laikotarpį, Lietuvoje ir toliau tebevyko klasių ko va. Reakcinis krikdemų viešpatavimas, pusmetį trukęs liberalinis atokvėpis, valdant liaudininkams ir socialdemokratams , pagaliau klastingas 1926 m. gruodžio 17 d. fašistinis valstybės pervers mas pareikalavo iš Lietuvos Komunistų partijos, darbininkų kla sės didelio politinio įžvalgumo ir lankstumo, nepaprasto revo liucinio ryžto . Lietuvos Komunistų partija ir tokiomis sunkiomis politinio veikimo sąlygomis pasirodė esanti prityręs darbininkų revoliucinės kovos vadovas. Reikšminga istorinė riba LKP gyvenime buvo 1924 m. įvy kęs jos IV suvažiavimas . Šio suvažiavimo nutarimai , nuosekliai pagrįsti marksizmo -leninizmo teoriniais principais , Kominterno V kongreso dokumentais , rodė , kad Lietuvos Komunistų partija jau buvo bolševikiškai subrendusi . Tai įgalino ją sėkmingai va dovauti darbininkų klasės ir darbo valstiečių socialinio išsiva davimo kovai . Jaunimo revoliucinei veiklai panašią reikšmę turėjo tais pa čiais metais įvykęs LKJS I suvažiavimas . Lietuvos Komunistų partija 1924-1926 m. toliau stengėsi burti įvairių politinių pažiūrų darbininkus į bendrą frontą ko vai prieš politinę reakciją ir kapitalistinį išnaudojimą, organiza vo bedarbius, kad jie reikalautų darbo ir duonos. 1926 m. ko munistai daug padarė, kovodami už profsąjungų vienybę, neutra lizuodami socialdemokratų partijos vadovų skaldomąją veiklą, nes gerai suprato, kad profsąjungų vienybė yra svarbi sąlyga bendram darbininkų frontui sukurti ir jų socialiniam išsivadavi mui pasiekti . Lietuvos Komunistų partija savo aiškinamuoju ir organizaci niu darbu , lanksčia III seimo rinkimuose taikyta taktika, parengta

+248

,,Komunistas", 1927 m. gegužė, Nr. 2, p . 129-138 . 169

III konferencijoje 1926 m. sausio mėn. , daug prisidėjo prie to , kad krikdemai po seimo rinkimų buvo pašalinti iš valdžios . 1926 m. antrojoje pusėje susidarė palankesnės sąlygos darbinin kų judėjimui plisti . Komunistų partija, nors ir likdama pogrin dyje, organizavo legalų veikimą. Buvo daroma žygių ir Komu nistų partijai legalizuoti . Sumaniai derindami nelegalų ir legalų darbą, nuosekliai gin dami gyvybinius darbininkų klasės interesus, komunistai telkė apie save vis platesnius darbo žmonių sluoksnius. 1926 m. įvy ko ryškus liaudies masių posūkis kairėn . Spalio mėn . Kaune profsąjungoms priklausė 9100 narių. Iš jų 7350 rėmė LKP bendro fronto politiką, o 1750 taikstėsi su socialdemokratų vadovų pro paguojama profsąjungų vienybės skaldymo politika 249. Masių kairėjimas kėlė nerimą stambiajai buržuazijai . Jos statytiniai tautininkai ir krikdemai griebėsi klastingo smurto : naudodamiesi liberalinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriau sybės neryžtingumu, jie 1926 m . gruodžio 17 d . įvykdė fašistinį valstybės perversmą. Lietuvos Komunistų partija vienintelė pašaukė darbininkus ir valstiečius pasipriešinti fašistams . Komunistai iš anksto per spėjo visuomenę, kad tautininkai ir krikdemai rengia valstybės perversmą, ragino visus demokratijos šalininkus sudaryti bendrą frontą kovai prieš fašizmą . Tačiau liaudininkų ir socialdemokratų vadovų antikomunizmas sutrukdė jiems įsijungti į kovotojų prieš fašizmą gretas . Dar daugiau . Pasirašydami valdžios perdavimo fašistams aktus, liaudininkų vadovai padėjo jiems legalizuoti įvykdytą smurtą. Tai suskaldė antifašistų jėgas ir, nežiūrint Ko munistų partijos pastangų, neleido sutramdyti fašistinių sąmoks lininkų. 1926 m. gruodžio fašistinis valstybės perversmas liko juoda dėmė Lietuvos istorijoje . Jį paženklino keturių Lietuvos komu nistų ―――――― K. Poželos, J. Greifenbergerio, K. Giedrio ir R. Čarno nužudymas, primetus jiems melagingą kaltinimą, šimtų revoliu cinių darbininkų kančios . Prasidėjo naujas, nepaprastai sunkus Lietuvos Komunistų partijos veiklos , darbininkų klasės revoliu cinės kovos laikotarpis .

249

,,Kovos vėliava " (Kaunas) , 1926 m. spalio 15 d . Socialistų darbininkų vien kartinis leidinys, p. 4.

TREČIASIS

SKYRIUS

KOMUNISTŲ PARTIJA PIRMAISIAIS FAŠISTINĖS DIKTATŪROS METAIS

( 1927-1930 metai)

1. Lietuvos vidaus padėtis po fašistinio valstybės perversmo

Fašistinis teroras

fašis įvedė šalyje Tautininkai reakcin atvirą teroristinę tinį režimą ir krikdemai -

giausių stambiosios buržuazijos elementų diktatūrą. Žiauriomis represijomis jie siekė susidoroti su savo politiniais priešais, izo liuoti arba sunaikinti darbininkų klasės vadovus, įbauginti darbo žmones ir demoralizuoti revoliucinį judėjimą. Pagrindinį smūgį jie nukreipė prieš Komunistų partiją, kartu persekiodami visus aktyvesnius demokratus . Pirmasis valdžią užgrobusių smurtinin suimti visus komunistus . Visoje Lietuvoje kų įsakymas buvo prasidėjo tikros komunistų gaudynės. Tarp suimtųjų buvo ir 5 LKP CK nariai 2. Iš viso pirmosiomis po perversmo dienomis Kaune buvo suimta apie 350 komunistų, komjaunuolių ir kairių jų profsąjungų aktyvistų ³ . Dėl masinių suėmimų buvo likviduota nemaža partinių kuopelių, visų pirma stambesnėse pramonės įmonėse . Bijodami organizuoto darbininkų pasipriešinimo, fašistai po perversmo į stambesnius fabrikus buvo įvedę kariuomenę. Ša lyje vėl buvo paskelbtas karo stovis (jis nebuvo panaikintas visą fašistinės diktatūros laikotarpį ) . Valdžia apskrityse ir miestuose buvo sutelkta karo komendantų rankose. Žvalgyba te rorizavo gyventojus . Šalyje siautėjo karo lauko teismai . Nepilnais duomenimis, po fašistinio valstybės perversmo per vienerius metus karo lau ko teismai svarstė 49 bylas . Teisiama buvo daugiau kaip 220 žmo nių. 64 antifašistai buvo nuteisti mirti, o 14 iš jų ―――――――― sušaudyti 4. Daug darbininkų judėjimo aktyvistų kariuomenės ir karo lauko teismų buvo nuteisti kalėti ilgus metus . Suimtieji buvo ka linami Kauno , Šiaulių, Marijampolės , Vilkaviškio , Alytaus, Uk 1 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p. 323. 2 LKP CK veiklos apžvalga.— PA, f. 77, ap. 10, b. 22 , 1. 1 . 3 PA, f. 77, ap. 9, b . 18, l. 18. 4 PII, Dokumentų rinkinys , Nr. 460 , 1. 208–268 ; žr. šios knygos priedų 16 lentelę.

171

mergės, Telšių, Kėdainių, Jonavos, Klaipėdos, Utenos ir kituose kalėjimuose bei įvairiuose arešto namuose . Daugeliui suimtųjų nebuvo medžiagos perduoti teismui, todėl fašistai 1927 m. sau sio mėn. įrengė Varniuose koncentracijos stovyklą, į kurią an tifašistai buvo tremiami administracine tvarka karo komendantų nutarimu . Revoliucinio judėjimo dalyvius bei kitus antifašistus karo komendantai trėmė taip pat į įvairius Lietuvos užkampius 5 . Iš viso 1927 m. gruodžio mėn. Lietuvoje buvo kalinama 650 po litinių kalinių, daugiausia komunistų. „ Visa šalis paversta dide liu kalėjimu ",- taip apibūdino padėtį V. Kapsukas 6. Fašistai stiprino valdžios represijų aparatą, ypač žvalgybą ir policiją. 1926-1930 m. išlaidos policijai išlaikyti padidėjo treč dalių . Italijos fašistų ir Vokietijos nacių smogikų pavyzdžiu tau tininkai įkūrė ginkluotą teroristinę organizaciją „ Geležinis vil kas “ . „ Vilkai “ padėjo policijai persekioti darbininkų streikų ir antifašistinių demonstracijų dalyvius. Fašizmo puolimas vyko dar tebesitęsiančio kapitalizmo laiki no stabilizavimosi laikotarpiu. Šiam puolimui Lietuvos buržuazi ja turėjo palankias tarptautines sąlygas. Tačiau persekiojimai ir žudymai komunistų neišgąsdino . Nepaisydami pavojų, įveikdami visus sunkumus , jie ir toliau didvyriškai kovojo už darbininkų klasės ir visos liaudies laisvę. Tautininkai stengėsi užkirsti kelią bet kokiai Demokratinių laisvių jų įvesto režimo kritikai . Jie uždarė Lietu likvidavimas. vos Komunistų partijos legaliai leidžiamus Socialinė ir nacionalinė periodinius leidinius - ,,Darbininkų atsto fašistų demagogija vą “ , „ Vilnį “ , „ Profsąjungų vienybę“ ir kt. , įvedė griežtą cenzūrą visai kitai spaudai , uždraudė bet kokius darbo žmonių susirinkimus. Vidaus reikalų ministras I. Musteikis 1927 m . rugpjūčio 25 d . slaptame aplinkraštyje apskričių virši ninkams nurodė : „ Įsakau visu griežtumu užkirsti kelią Tamstai pavestoje apskrityje bet kokiai agitacijai žodžiu ar raštu , kuri būtų nukreipta prieš dabartinę vyriausybę bei jos vedamą po litiką . Tas taikoma visoms partijoms , organizacijoms , bendro vėms ir atskiriems asmenims be išimties . Draudžiami visokie su sirinkimai kaip vieši, taip ir uždari. " 7 Buvo uždarytos Komunistų partijos vadovaujamos darbinin kų profesinės sąjungos, taip pat aktyviau pasireiškusios social demokratų vadovaujamos profsąjungų organizacijos . 1927 m. rugpjūčio 31 d. raporte vidaus reikalų ministrui policijos virši ninkas rašė : „ Komunistinės profesinės sąjungos , apie kurių prieš valstybinį veikimą pasisekė užtenkamai surinkti medžiagos, tapo

5 Z. Angariečio 1928.II.7 pažyma.- PA, f. 77, ap. 11 , b. 43, 1. 14; žr. šios kny gos priedų 16 lentelę. 6 V. Kapsuko rašinys «Террор в Прибалтике » .— РA, f. 77, ap. 12, b . 11 , 1. 12 . 7 Liet uvos TSR istorijos šaltiniai , t. IV, p . 344. 172

,,Draugijų įstatams registruoti komisijų“ visai uždarytos , o ku rių profsąjungų priešvalstybinį veikimą nepasisekė pilnai išro dyti, buvo padaryti žygiai sustabdyti jų veikimą per karo ko mendantus visam karo stoviui . Daugumas socialdemokratinių profsąjungų pačios savaime nustojo veikusios. " 8 Policija išvar dijo 104 uždarytas darbininkų profsąjungų organizacijas ir pa aiškino , kad 47-ioms iš jų vadovavo komunistai per Vienybės komitetą, 11 -ai - socialdemokratai 9. 1927 m. sausio mėn . Kaune buvo uždarytos metalo , odos, maisto, chemijos pramonės, vandens transporto darbininkų, pre kybos ir pramonės tarnautojų, juodadarbių ir nešėjų, tarnaičių, rūbų ir skalbinių siuvimo įmonių darbininkų profesinės sąjun gos 10, kurioms iki perversmo vadovavo Vienybės komitetas. Buvo uždrausta ir daugelis kitų legalių kultūros -švietimo , sporto, savišalpos darbininkų organizacijų. Tarp uždarytųjų bu vo Lietuvos jaunimo draugija´ ,,Spindulys “ , Kaliniams šelpti drau gija, Kauno miesto Šančių ir Ukmergės valstybinės gimnazijos ,,Kultūros“ būreliai , kuriuose aktyviai veikė komjaunuoliai . Uždarius legalias organizacijas , Komunistų partijai pasidarė sunkiau veikti . Reikėjo ieškoti naujų darbo masėse formų. Fašistų valdžia ėmė persekioti ir opozicines buržuazines bei smulkiaburžuazines partijas, stengėsi monopolizuoti tautininkų rankose visą politinę veiklą. Žvalgybos valdininkų nurodymu bu vo šalinami iš darbo ne tik komunistai , komjaunuoliai , bet ir opoziciškai tautininkų atžvilgiu nusiteikę mokytojai , tarnautojai, įmonių darbininkai — smulkiaburžuazinių partijų nariai ir nepar tiniai . Siaučiant nedarbui, tai skaudžiai paliesdavo antifašistų šeimas . Kadangi parlamentarizmas , „ partingoji laisvė " , anot tautinin kų, sudarė sąlygas socializmo idėjoms plisti , tai fašistai siekė su kurti tvirtą valdžią", kuri galėtų ,,ramdyti išjudintas minias " 11,• Reikėjo likviduoti seimą - pagrindinę parlamentarizmo instituci ją Lietuvoje. Seimo išvaikymą pagreitino socialdemokratų bei liaudininkų atstovų opozicija tautininkams ir tautininkų bei krik demų vaidai dėl valdžios . Toji kova baigėsi tuo , kad tautininkai monopolizavo visą valdžią. 1927 m . balandžio 12 d . seimas buvo paleistas 12. Nepaisydami valstybės konstitucijos nustatytų normų, tautininkai 1928 m. dekretu paskelbė naują konstituciją, kuri tei siškai įformino autoritarinį prezidentinį režimą. Nors naujojoje konstitucijoje ir buvo pasakyta , kad Lietuva yra seimo valdoma, bet tautininkų lyderiai seimo rinkimus vis atidėliojo , aiškindami , jog lietuvių tauta seimų santvarkai dar nesubrendusi .

8 9 10 11 12

Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2, b. 9723, 1. 112. Ten pat, 1. 108-112 . Ten pat, 1. 53. Smetonos kalba tautininkų suvažiavime.— ,,Lietuvos aidas " (Kaunas), 1933 m. gruodžio 16 d. ,,Vyriausybės žinios ", 1927 m. birželio 2 d., Nr. 253, p . 5 . 173

Tokiomis sąlygomis kova už demokratines laisves, prieš te rorą ir reakciją tapo ypatingai svarbiu Komunistų partijos už daviniu . Tautininkų pozicijų silpnumas vertė juos laviruoti . Socialinės bazės silpnumą jie mėgino kompensuoti manevrais kitų buržua zinių partijų atžvilgiu . Išniekinę buržuazinę demokratiją, jie iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio paliko kai kurias demokratinių laisvių liekanas, kurį laiką leido veikti policijos priežiūroje krikdemų, liaudininkų, socialdemokratų partijoms, jų jaunimo organizacijoms. Buvo leidžiama ir šių partijų periodinė spauda . Dėl to tautininkai galėjo dar labiau susilpninti ir taip menką opoziciją. dešiniųjų liaudininkų bei socialdemokratų vadovų Daugelis vadovaujančių liaudininkų bei socialdemokratų veikė jų nuėjo tarnauti tautininkams , užimdami atsakingus postus vals tybės aparate (liaudininkas J. Papečkys), bankuose, akcinėse bendrovėse, kooperatyvuose (liaudininkai V. Kvieska , A. Rimka, Z. Toliušis ; socialdemokratai S. Digrys, J. Pakalka , J. Paknys ir kt.) . Tautininkų oficiozas ne be reikalo rašė , kad liaudininkai ne sudaro opozicijos, bendradarbiauja su vyriausybe , atlikdami jiems pavestą darbą 13. Šių partijų vadovai kartais kritikuodavo tautininkus už seimo išvaikymą, demokratinių laisvių užgniau žimą, bet toji kritika fašistus menkai tejaudino . Kai kurie liaudininkai bei socialdemokratai , veikiami smul kiaburžuazinio avantiūrizmo ir nesuprasdami klasinės fašizmo prigimties, manydami, kad fašizmas - tai ,, saujelės karininkų valdžia", 1927 m. ėmėsi organizuoti antifašistinius pučus. Tačiau rimtesnės žalos tai fašizmui nepadarė . Norėdami suskaldyti antifašistines , visų pirma darbininkų klasės jėgas, tautininkai plačiai naudojo nacionalinę ir socialinę demagogiją. Viešpataujanti jų ideologija buvo kraštutinis fašis tinio pobūdžio buržuazinis nacionalizmas , reiškiantis reakcingiau sių stambiojo kapitalo elementų interesus. Jie įvairiai kurstė nacionalistines aistras . Spekuliuodami jausmais, kuriuos kiekvie nam patriotui kėlė Lenkijos reakcionierių įvykdytas Vilniaus kraš to užgrobimas, fašistai ugdė neapykantą lenkams ; Klaipėdoje lietuvius darbininkus jie kurstė prieš vokiečius . Tautininkai ska tino ir patys organizuodavo ,, Geležinio vilko " organizacijos na rių, žvalgybininkų ir policininkų įžūlius išpuolius prieš žydų ir lenkų įstaigas . Fašistams talkininkavo kitos buržuazinių naciona listų partijos, taip pat tautinių mažumų - lenkų, žydų, vokie čių — buržuaziniai nacionalistai , savo ruožtu kurstydami tautiečių neapykantą lietuviams. Visa tai nekliudė įvairių tautybių kapita listams glaudžiai bendradarbiauti bankuose , akcinėse bendrovėse ir išnaudoti darbininkus bendrai valdomose įmonėse . Rūpindamiesi susikurti platesnę socialinę bazę , tautininkai naudojo ir socialinės demagogijos priemones . Skirtingai nuo hit 13

,,Lietuvos aidas ", 1932 m. spalio 20 d .

174

lerininkų Lietuvos fašistai nesivadino socialistais, nesigriebė so cialistinės frazeologijos ir vengė kapitalizmo kritikos . Argumen tuodami Lietuvos ekonominiu atsilikimu , tuo, kad krašte nebuvo itin stambių monopolistų, tautininkai bandė įtikinėti , jog Lietu voje iš viso nesą kapitalistų, o save vaizdavo ,, visų luomų" rei kalų gynėjais, kviesdami į ,, luomų vienybę ", t. y. klasių vienybę. Siekdami susilpninti darbininkų kovą, jie stengėsi spręsti darbi ninkų konfliktus su fabrikantais per darbo inspektorius ir vals tybinį arbitražą, taikyti darbininkus su išnaudotojais. Esminis šios politikos elementas buvo korporatyvizmo orga nai . Korporacinės sistemos elementai , vadinami „, rūmais ", suda ryti liaudies ūkio šakiniu principu , buvo pradėti kurti dar vieš pataujant krikdemams. 1925 m. buvo pradėti kurti Žemės ūkio rūmai bei Pramonės ir prekybos rūmai . Tautininkai išplėtė šių rūmų vietinių organų tinklą. Vėliau buvo įsteigti Darbo rūmai ir reorganizuoti kiti iš seniau buvę rūmai . Ši sistema turėjo su daryti klasinės harmonijos iliuziją ir kartu visiškai suvalstybinti darbininkų organizacijas . Apgaudinėti darbo žmones fašistams padėjo bažnyčia, kurios įtaka, ypač kaime, buvo nemaža . Nors tarp tautininkų ir krikde mų buvo nesutarimų, kurie kartais atsiliepdavo ir tautininkų san tykiams su katalikų bažnyčia, su Vatikanu , tačiau, turėdami bendrus klasinius interesus, jie prieš darbininkus ir darbo vals tiečius iš esmės veikė drauge. Tautininkai , ypač pirmaisiais metais po fašistinio perversmo, stengėsi patraukti Darbo federaciją, Ūkininkų sąjungą ir kitas klerikalų organizacijas savo pusėn, susilpninti krikdemus. Tuo tikslu jie organizavo bylas prieš susikompromitavusius spekulia cijomis ir kitomis nešvariomis machinacijomis krikdemų vadus. Tautininkai tikėjosi tuo laimėti masių simpatijas ir kaip kovoto jai prieš korupciją, nors patys nemažiau grobstė valdiškus pi nigus. Savo įtaką masėms tautininkai stengėsi sustiprinti ir patys kurdami įvairias organizacijas, tokias, kaip Ūkininkų vienybė, jaunimo sąjunga ,,Jaunoji Lietuva ", paėmė į savo rankas vado vavimą Šaulių, Skautų organizacijoms . Nors tai sustiprino tautininkų valdžios pozicijas , tačiau lai mėti darbo žmonių pasitikėjimą tautininkams nepavyko . Tautininkų vyriausybės ekonominė politika tarnavo stambių fabrikantų, dvarininkų ir buožių interesams . Po fašistinio perversmo monopolijos kaip voratinkliai apraizgė svar biausias Lietuvos ekonomikos šakas. Vien akcinių bendrovių 1927-1930 m . padaugėjo nuo 83 iki 111 , jų kapitalas padidėjo 14 nuo 102,43 mln. iki 128,9 mln . litų ¹4. Monopolijų ir užsienio kapitalo įtakos didėjimas

14

Lietuvos statistikos metraštis . 1927-1928 m., [t . 2 , Kaunas , 1930] , p . 228 ; 1929-1930 m., t. 3, p. 285. 175

Ypatingą vaidmenį Lietuvos ekonominiame gyvenime ėmė vaidinti kooperatyvų susivienijimai „ Pienocentras ", „ Lietūkis " , akcinės bendrovės ,,Maistas “ , „ Lietuvos cukrus " ir kitos pusiau valstybinės monopolinės bendrovės. Jos užtikrino kapitalistų su sijungimą su valstybiniu aparatu , įgalino valdininkus krauti tur tus, kaupti kapitalą. Jų rankose buvo bemaž visas žemės ūkio produktų supirkimas, apdirbimas ir realizavimas, žemės ūkio ma šinų ir mineralinių trąšų importas. ,, Pienocentras" 1930 m. turėjo 274 pienines. Sviesto eksporte ,,Pienocentro " dalis sudarė 89,2 proc . ,,Lietūkis " buvo stambiausias grūdų eksportininkas , kontro liavo daugiau kaip 40 proc . visos prekybos žemės ūkio mašino mis, padargais, importavo didžiąją dalį trąšų, statybinių medžia gų, druskos, naftos produktų ir kitų prekių. „ Maistas “ buvo di džiausias mėsos ir gyvulių eksportininkas ir turėjo stambiausias skerdyklas . Be akcinių bendrovių, Lietuvoje susikūrė tabako pramonės, malūnų, odos apdirbimo , plytų, kojinių, baldų gamybos sindika tai , degtukų gamybos ir realizavimo , elektros energijos ir kt . monopolijos . Augo ir plėtė savo veiklą įvairios kredito, vartoto jų, žemės ūkio kooperatinės draugijos, jungusios daugiausia buo žinius ūkius . Stambusis kapitalas per kooperatines draugijas iš naudojo valstietiją . Fašistinės vyriausybės ekonominė politika sudarė palankias ekonomiką . sąlygas užsienio kapitalui skverbtis į Lietuvos 1930 m. Lietuvoje investuotas užsienio kapitalas sudarė 202,6 mln. litų 15. Privačiose įmonėse 1927-1930 m. užsienio kapitalo dalis išaugo nuo 39,2 mln . iki 64,6 mln. litų; per tą laikotarpį užsienio kapitalistams priklausanti akcinių bendrovių pagrindi nio kapitalo dalis padidėjo nuo 11,6 mln . iki 25,4 mln . litų ir su darė 24,5 proc . viso akcinių bendrovių pagrindinio kapitalo 16. Per ketverius fašizmo valdymo metus valstybė išmokėjo užsie niui vien palūkanų už iždo skolas daugiau kaip 10,5 mln . litų 17. Užsienio kapitalas vaidino svarbų vaidmenį pelningiausiose Lietuvos pramonės šakose . Anglijos kapitalas eksploatavo mišką, Vokietijos kapitalas faktiškai viešpatavo metalo apdirbimo ir ce liuliozės pramonėje , Belgijos — energetikoje. Visa degtukų pra monė pateko į švedų kapitalistų rankas . 60-70 proc. visų plen tų, tiltų, geležinkelių statybų buvo Danijos kapitalistų rankose 18. Po fašistinio perversmo buvo nutrauktos derybos dėl preky bos sutarties su TSRS sudarymo ; pagal sutarties projektą Lietu va būtų galėjusi kasmet eksportuoti į Tarybų Sąjungą prekių maždaug už 20 mln . litų 19.

15 16 17 18 19

,,Lietuvos ūkis ir rinka " (Kaunas) , 1931 , Nr. 5—7, p . 39. Ten pat, p . 41 , 42 . Lietuvos statistikos metraštis. 1931 m., t . 4. Kaunas, 1932 , p . 277. ,,Lietuvos žinios " , 1931 m. vasario 9 d. „ Tautos ūkis", 1930, Nr. 9, p. 251 ; Každanas V. Prekybiniai Lietuvos ir Ta rybų Sąjungos santykiai iki 1940 metų. Vilnius, 1967, p . 20. 176

Visa tai sudarė palankias sąlygas imperialistinių valstybių eksportui į Lietuvą . „ Kapitalo išvežimas į užsienį ,――――――― nurodė ――― Leninas, tampa priemone prekių išvežimui į užsienį skatinti . " 20 Lietuvos užsienio prekyba vyko daugiausia su dviem valstybė mis su Vokietija ir Anglija . Vokietijos eksportas į Lietuvą 1926-1930 m. padidėjo nuo 129,5 mln . iki 151,4 mln. litų, Angli jos nuo 19,1 mln . iki 24 mln . litų 21. Vidutiniškai daugiau kaip 50 proc. viso Lietuvos eksporto ėjo į Vokietiją ( 1929 m. 59,4 proc.). Antroji vieta Lietuvos eksporte priklausė Anglijai . Šios valstybės diktavo ir Lietuvos žemės ūkio produktų kainas. Vo kietija plačiai naudojosi 1928 m . pasirašyta su Lietuva sutarti mi, teikusia daug pirmenybių Vokietijos kapitalistams. Tokia tautininkų vyriausybės ekonominė politika darė Lietu vos ekonomiką priklausomą nuo užsienio valstybių, nukreipė jos raidą užsienio imperialistinėms valstybėms pageidautina krypti mi. Pramonės gamyba didėjo labai lėtai . Fabrikai daugiausia per dirbinėjo žemės ūkio produktus eksportui . Tokios pramonės ša kos, kaip metalo, odų, medžio apdirbimo ir kt ., palyginti su 1913 m. gamybą sumažino . Tuo tarpu gatavų pramonės gaminių importas 1929 m. sudarė daugiau kaip 54,1 proc . viso Lietuvos importo 22. Lietuva importavo manufaktūrą, maisto produktus, medžio , odos dirbinius ir kitas prekes, nors jų gamybą lengvai buvo galima organizuoti šalies viduje . Šių gaminių įvežimas su darė didelę viso importo dalį . Nemaža prekių buvo importuo jama ne šalies ekonomikos vystymo interesais, o lobstančios bur žuazijos poreikiams tenkinti .

Stambiųjų žemvaldžių rėmimas

Fašistinė vyriausybė taip pat rūpinosi stam biųjų žemvaldžių ir buožių ekonominių po zicijų stiprinimu . Tautininkai sulėtino žemės

reformą ir ėmėsi žygių paspartinti mius. Tai paspartino buožinių ūkių ypač naujakurių nuskurdimą . 1929 dinta nenusavinamos žemės norma

kaimų skirstymą į vienkie stiprėjimą ir smulkiųjų ūkių, m. dvarininkams buvo padi iki 150 ha . Netrukus už nu

savintą žemę dvarininkai ėmė gauti atlyginimą mišku ir pinigais . Šios priemonės labai sustiprino dvarininkų ekonomiką. Vien tik nenusavinamos žemės normos padidinimas padarė valstybei apie 150 mln. litų nuostolių 23. Tuo tarpu naujakuriams bemaž jokia ekonominė pagalba įsikurti ūkiuose nebuvo teikiama. Dėl to apie 35,4 proc. gavusių žemės naujakurių jau 1930 m. buvo jos nete 210 223

11

Leninas V. I. Raštai, t. 22. Vilnius, 1953 , p . 230. Lietuvos statistikos metraštis. 1927-1928 m., [t. 2 ] . Priedas : Lietuvos už sienio prekyba 1926-1928 m. [Kaunas, 1930] , p. 2; Lietuvos užsienio pre kyba 1931 m. [ Kaunas, 1932 ] , p. 326, 434. „ Tautos ūkis “ , 1930, Nr. 3, p . 67. ,,Lietuvos žinios ", 1931 m. sausio 28 d. 1836

177

kę 24. Tą žemę per varžytynes nusipirko buožės ir praturtėję val dininkai . Daugelis bežemių ir mažažemių valstiečių, norėjusių gauti žemės , jos taip ir negavo . Stiprindama dvarininkų ir buožių ūkius, fašistinė valdžia sie kė sutvirtinti savo atramą kaime . 1930 m. ūkiai , turėję daugiau kaip 30 ha žemės, sudarė beveik 10 proc. visų ūkių, o valdė jie 33,8 proc. visos žemės. Mažažemiai ir smulkūs valstiečiai , turė ję iki 10 ha žemės, sudarė apie 50 proc . visų ūkių, bet jiems priklausė tik 17 proc. visos žemės 25. Klasiniai prieštaravimai kaime didėjo . Dvarininkai ir buožės, naudodamiesi žemės ūkiui palankia konjunktūra pirmaisiais fašistinės valdžios metais , stengėsi toliau intensyvinti savo ūkius. Todėl žemės ūkio gamyba, nors lėtai , bet didėjo . 1930 m. svarbiausių augalininkystės kultūrų derlin gumas buvo maždaug 10 proc . , o bendras gyvulių skaičius 5 proc . didesnis, negu prieš pirmąjį pasaulinį karą 26. Didėjo darbo žmonių išnaudojimas, nepaisant lėto gamybi nių jėgų vystymosi , sparčiai augo kapitalistų pelnas, lobo mono polijos ir bankai . Kapitalistų, dvarininkų ir buožių indėliai ban kuose 1927-1929 m. padidėjo nuo 80,62 mln . iki 214,92 mln. li tų 27. 1926-1930 m. Lietuvos banko grynasis pelnas išaugo nuo 1,1 mln . iki 2,3 mln. litų Žemės banko - nuo 924,6 tūkst. iki 2,3 mln. litų 28. Didėjo ir akcinių bendrovių kapitalai .

Darbo žmonių padėties blogėjimas

Po fašistinio perversmo kapitalistai padidi no darbininkų išnaudojimą. Beveik visose pramonės įmonėse darbo diena buvo prail

22222222

ginta. Daug kur buvo likviduotos apmokamos atostogos, suma žintas darbo užmokestis. Daugelio pramonės įmonių savininkai 1927 m. sumažino darbo užmokestį darbininkams 30-50 proc.29 Didelė dalis darbininkų neuždirbdavo net kuklaus pragyve nimo minimumo , kurį mini buržuazinė statistika . 1928 m. mėnesi nis pragyvenimo minimumas dviejų asmenų šeimai sudarė 184,1 lito 30, o iš 13 492 ligonių kasose užregistruotų darbininkų ir tar nautojų 6276 teuždirbdavo iki 150 litų per mėnesį 31. Buto nuo mai Kauno darbininkai turėdavo skirti apie 50 proc . , kitų mies tų - trečdalį mėnesinio darbo užmokesčio . Kauno priemiesčiuose 25 kv. metrų buto be jokių patogumų nuoma 1929 m. kainavo 32 apie 100 litų •

24

Visuotinis Lietuvos žemės ūkio surašymas 1930.XII.30 , t . I. Kaunas, [ 1932] , 25 p. 54. Ten pat, p. 22. 26 Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis , p. 41 . Tautos ūkis ", 1930, Nr . 9, p. 245. 27 28 Lietuvos statistikos metraštis. 1931 m., t . IV, p. 288, 294. 29 ,,Komunistas ", 1927 m. gegužė , Nr. 2 , p . 149. 30 Lietuvos statistikos metraštis . 1939 m., t . XII [Vilnius , 1940] , p . 303 . 31 ,,Darbininkas" (Kaunas) , 1928 m. vasario 2 d. 32 ,,Lietuvos aidas ", 1929 m. vasario 7 d.

178

៖ន ន ៩ គ គ

Dar sunkesnė buvo darbininkių padėtis. Jos už vienodą su vyrais darbą gaudavo 30 proc . mažesnį darbo užmokestį 33. Lie tuvos kapitalistai plačiai naudojo moterų darbą. 1930 m. moterys Lietuvos pramonėje sudarė 36 proc . visų darbininkų skaičiaus 34. Ypač nepakenčiama buvo bedarbių padėtis . Oficialiais , žy miai sumažintais duomenimis, 1927 m. miestuose buvo 7135 be darbiai 35. Prasidėjus ekonominei krizei , bedarbių skaičius labai padidėjo . Pusiau bedarbiai buvo ir sezoniniai darbininkai , nes jie dirbo tik vasarą. 1930 m. vien tik sausinimo darbams buvo par sisamdę daugiau kaip 8000 sezoninių darbininkų 36. Bedarbių ar mija sunkia našta slėgė visą darbininkų klasę . Kapitalistams ji sudarė galimybę mažinti dirbančiųjų darbo užmokestį . Po fašistinio perversmo dar padidėjo darbo valstiečių išnau dojimas. Juos engė dvarininkai ir buožės , bankai ir įvairūs spe kuliantai. Valstiečiai , bandydami įsikurti gautuose sklypuose arba išsaugoti savo ūkius , turėjo ieškoti paskolų. Bankai ir kredi to kooperatyvai tuo naudojosi ir ėmė už paskolas dideles palū kanas. Žemės bankas ėmė 7,5 proc., kaimo kredito kooperaty vai — iki 18 proc . metinių palūkanų 37. Žemės bankas 2/3 visų paskolų duodavo , įkeičiant nekilnojamą turtą. Jau 1930 m. Že mės bankui buvo įkeista 1 170 000 ha žemės 38. Dauguma smul kesnių valstiečių kreditą imdavo iš buožių ir spekuliantų, o šie lupdavo net 24-36 proc . palūkanų 39. Iš visų Lietuvos darbo žmonių sluoksnių blogiausia buvo že mės ūkio darbininkų padėtis ; 1930 m. jų buvo 153 764 40. Že mės ūkio darbininkai buvo verčiami dirbti nuo ankstyvo ryto iki sutemų be poilsio dienų už menką maistą ir mažą darbo už mokestį. Negalėdami pragyventi , darbininkai ir valstiečiai masiškai emigravo į užsienį . 1926-1929 m. iš Lietuvos išvažiavo 53 350 darbo žmonių, iš jų 70–75 proc. valstiečių 41. Be to , kasmet į Vo kietiją sezoniniams darbams išvykdavo 3000 darbininkų, į Latviją 1930 m. buvo išvykę 18 820 sezoninių darbininkų 42 . Darbo žmonėms buvo sunkiai prieinamas gydymas ir švieti mas . Fašistinė vyriausybė uždarinėjo vidurines mokyklas , šalino pažangius mokytojus iš mokyklų. 1928 m. Ministrų kabinetas nu tarė nuo 1929 m . uždaryti 15 vidurinių mokyklų ir nutraukti 33 Balevičius Z. Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje. Vilnius , 1960, p . 60 . 34 ,,Tautos ūkis", 1937, Nr. 3, p. 60. 35 ,,Lietuva", 1927 m. sausio 15 d. 36 ,,Balsas" (Tilžė) , 1930 m. spalio 25 d. , Nr. 20, p . 787. 37 Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis, p . 42. 38 ,,Tautos ūkis " , 1930, Nr. 11 , p. 332. 39 „ Lietuvos žinios “, 1930 m. liepos 10 d .; Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis, p. 42. 40 Visuotinis Lietuvos žemės ūkio surašymas 1930.XII.30 , t . III . Kaunas, [ 1932 ] , 41 p. 15. ,,Tautos ūkis ", 1930 , Nr. 3 , p . 89. 42 VVU Mokslo darbai . Visuomeninių mokslų serija, t. 1. Vilnius, 1954 , p . 59.

179

pašalpą trims privačioms suaugusiųjų gimnazijoms 43. Gyvento jų neraštingumas ir mažaraštingumas buvo likviduojamas labai lėtai . Tik 1930 m. buvo pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokslas.

2. Partinių organizacijų atkūrimas ir stiprinimas. LKP IV konferencija Įsigalėjus fašistinei diktatūrai , susidarė nau jos sąlygos darbininkų ir darbo valstiečių revoliuciniam judėjimui, pasunkėjo jų kova prieš politinį ir ekonominį stambiojo kapi talo puolimą. Ypatingai sunki buvo Komunistų partijos padėtis . Tačiau partija nepabūgo naujų sunkumų, teroro ir nuo pat pir mųjų fašizmo viešpatavimo dienų telkė jėgas, kėlė darbininkus ir darbo valstiečius į kovą už fašistų diktatūros nuvertimą. Šiuo sunkiu Lietuvos Komunistų partijai metu jai daug pa dėjo patarimais ir nurodymais Kominterno Vykdomasis Komite tas, V. Kapsukas ir Z. Angarietis. Tuojau po fašistinio perversmo į Lietuvą vadovaujančiam partiniam darbui iš Maskvos atvyko politiniai emigrantai A. Sniečkus , P. Jankauskas , A. Mickevičius . Jie padėjo vietiniams vadovaujantiems draugams organizuoti partinį darbą, leisti pogrindinę partinę spaudą . Vadovaujantys partijos darbuotojai ir eiliniai komunistai ėmėsi atkurti partines kuopeles, rajonų, parajonių komitetus ir ryšius tarp jų, taip pat pertvarkyti visą partinį darbą naujomis sąlygomis . Šiaulių rajone pirmosiomis savaitėmis po fašistinio perversmo partinei organizacijai sėkmingai vadovavo prityręs partijos darbuotojas K. Didžiulis . Kauno partinė organizacija bu vo atkuriama J. Stimburio, Ch. Kaplano , Panevėžio rajono E. Bilevičiaus ir kitų komunistų pastangomis . Partinės organizaci jos buvo atkuriamos ir kituose miestuose , miesteliuose ir kai muose. Vietoj suimtųjų partinių organizacijų vadovų naujai iš rinkti kuopelių sekretoriai ir partinių organų nariai plėtė ryšius su darbininkais ir darbo valstiečiais, mokėsi nelegalaus darbo metodų. Daugiausia dėmesio buvo skiriama LKP vadovaujančių orga nų atkūrimui . Fašistinės diktatūros sąlygomis, ypač pirmuoju po

Vadovaujančių partijos organų sudarymas

perversmo laikotarpiu partinius komitetus formavo aukštesnieji partijos organai ne rinkimais, o kooptavimu. Kadangi LKP IV su važiavimo išrinktieji CK nariai K. Požela ir J. Greifenbergeris buvo sušaudyti , F. Abramavičius suimtas ir nuteistas iki gyvos. galvos kalėti , J. Vilčinskas turėjo emigruoti , LKP Centro Komi tetas buvo sudarytas iš IV suvažiavimo išrinktų ir naujai koop

43

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p . 366-367.

180

tuotų narių: Z. Angariečio , K. Didžiulio, V. Gervicko, V. Kapsu ko , Ch . Kaplano, A. Sniečkaus ir K. Sprindžio 44. 1927 m. sausio 6 d . Kaune susirinko pirmasis po fašistinio perversmo LKP CK plenumas. Partijos CK Sekretoriato nariais buvo išrinkti A. Sniečkus , K. Didžiulis ir K. Sprindys 45. Plenu me buvo patvirtinti partijų rajonų komitetų sekretoriai : Šiaulių rajono - K. Didžiulis, Vilkaviškio - B. Paukštys, Marijampo lės - A. Saltonas , Kauno — Ch . Kaplanas , Klaipėdos krašto ko miteto ―― M. Chodosaitė. Plenumas aptarė perversmo laimėjimo priežastis , padėtį par tijoje , partinį darbą kariuomenėje, priemones jam pagerinti ir spaudos klausimus . Nutarimuose buvo atkreiptas partinių orga nizacijų dėmesys į tai , kad reikia atkurti ryšius su kariniais da liniais, sustiprinti ten partines kuopeles, aktyvinti jų darbą, dau giau leisti atsišaukimų, demaskuojančių fašizmą ir jo politiką, užtikrinti reguliarų ,,Tiesos " ir ,,Kareivių tiesos " leidimą 46. Po fašistinio perversmo LKP Centro Komitetas buvo sudary tas daugiausia iš jaunų partijos darbuotojų, gyvenančių ir dir bančių Lietuvoje nelegaliai . V. Kapsukas , Z. Angarietis gyveno ir dirbo Maskvoje . Todėl LKP CK 1927 m. sausio 25 d. priėmė nutarimą laikinai atkurti Užsienio biurą. LKP UB buvo sudarytas 1927 m. vasario 1 d . iš trijų narių: V. Kapsuko, Z. Angariečio ir J. Vilčinsko 47. LKP UB dirbo Maskvoje . Jis paruošdavo Centro Komitetui pasiūlymus ir rekomendacijas svarbiausiais partijos politikos ir veiklos klausimais, informuodavo Komunistų Internacionalo Vyk domąjį Komitetą apie partijos darbą, perduodavo KIVK nuomonę ir nurodymus Centro Komitetui vienu ar kitu klausimu, rūpinosi politiniais emigrantais ir kt. LKP CK per trumpą laiką atkūrė partijos rajonų komitetus. 1927 m. vasario pradžioje buvo sudarytas LKP Kauno rajono ko mitetas 48. Po perversmo Kaune iš anksčiau buvusių 18 liko tik 7 partinės kuopelės. Likę komunistai toliau dirbo organizacinį darbą, ir 1927 m. gegužės mėn. mieste veikė jau 12 partinių kuo pelių. Buvo atkurtas LKP Kauno miesto komitetas iš 5 narių. Ke turi iš jų buvo naujai kooptuoti 49. Netrukus iš Šiaulių rajono K. Didžiulis persikėlė į Kauną. 1927 m. pradžioje veikė LKP Kauno , Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviš kio , Marijampolės rajonų komitetai ir Klaipėdos krašto komitetas .

44 45

46 - 47 48 49

Už partinės drausmės nesilaikymą V. Gervickas buvo pašalintas iš LKP gre tų 1929 m., o K. Sprindys -· 1938 m. Šarmaitis R. Lietuvos Komunistų partija liaudies revoliucinės kovos ir so cialistinės statybos priešakyje.— Kn .: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, p. 30. PA, f. 77, ap . 10 , b. 11 , 1. 3 . Ten pat, b. 12, l . 5 ; b. 15, l . 1 . Ten pat, b. 30, 1. 19. LKP Kauno rajono komiteto sekretoriaus Ch . Kaplano (Stepo) 1927.V.13 laiš kas.- PA, f. 77 , ap. 10 , b . 30, 1. 21-22. 181

LKP CK ir rajonų komitetai daug dėmesio skyrė ryšiams su vietinėmis partinėmis organizacijomis . Rajonų komitetų sekreto riai ir kiti partijos darbuotojai ėjo iš miestelio į miestelį , iš kai mo į kaimą ir pagal senus adresus bei slaptažodžius rinko ko munistus, būrė juos į kuopeles, sudarinėjo parajonių komite tus 50. Buvo atkurti Mažeikių, Radviliškio , Telšių, Joniškio , Biržų, Kėdainių, Ukmergės, Raseinių, Rokiškio ir kiti parajonių komi tetai . Kuršėnuose ir Anykščiuose buvo sudaryti nauji parajonių komitetai . Partijos rajonų ir parajonių komitetai ir partinės kuopelės rūpinosi komunistų aktyvumo didinimu, partijos ryšių su darbo žmonių masėmis stiprinimu, antifašistinės darbo žmonių kovos plėtimu. Įvairiose Lietuvos vietose buvo platinami partijos atsi šaukimai . Vien tik 1927 m . sausio mėn. Kaune , Raseiniuose , Šiau liuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Lazdijuose ir ki tur buvo išplatinti LKP CK atsišaukimai „ Į kovą prieš fašizmą ! “ , ,,Draugai darbininkai , valstiečiai ir kareiviai ! ", Į darbininkus so cialdemokratus ",,,Į valstiečius liaudininkus" 51. Lietuvos Komunistų partijai po fašistinio perversmo netekus žymių vadovų, daugeliui partijos aktyvistų atsidūrus kalėjimuose ir Varnių koncentracijos stovykloje arba emig ravus į užsienį , partijai reikėjo iškelti į vadovybę naujus komu nizmo idealams atsidavusius kovotojus. Žymų vaidmenį Lietu vos Komunistų partijos veikloje nuo šio laiko ėmė vaidinti An tanas Sniečkus.

Antano Sniečkaus revoliucinės veiklos pradžia

A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. Bubleliuose , Šakių rajone. Pirmojo pasaulinio karo metais mokėsi gimnazijoje Vil niuje, paskui Voroneže . Ten užmezgė ryšius su evakuotų lietuvių moksleivių marksistine visuomenininkų organizacija . Po 1917 m. Vasario revoliucijos jis tapo bolševikų partijos šalininku, platino jos literatūrą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Alytuje telegrafo prižiūrėtoju-techniku . 1920 m . rugpjūčio mėn. buvo priimtas į Komunistų partiją ir tais pat metais tapo LKP Alytaus para jonio komiteto sekretoriumi. 1921 m. pradžioje A. Sniečkus buvo suimtas, bet po poros mėnesių paleistas iš kalėjimo ir pavestas policijos priežiūrai . A. Sniečkus ir toliau dirbo revoliucinį darbą Kaune . Gresiant naujam suėmimui, LKP CK pasiuntė A. Sniečkų mokytis į Tarybų šalį , tačiau LKP Užsienio biuras pavedė jam dirbti LKP CK lei dykloje, kuri buvo Smolenske. Ten A. Sniečkus dirbo leidybini darbą nuo 1921 m. rugpjūčio mėn. 1922 m. jis pradėjo vakarais mokytis Smolensko valstybinio universiteto Darbininkų fakulte

50 51

Bilevičius E. Ne veltui praėję metai , p. 78. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. II, p. 220-221 , 223-225, 231 232, 233; Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2, b. 9817, 1. 15, 20, 22 , 31 , 35, 39. 182

to

socialiniame-ekonominiame skyriuje ir jį baigė 1925 m. A. Sniečkus 1921-1923 m. redagavo LKJS Centro Biuro leidinį ,,Jaunimo lapelis " (,,Komunisto" žurnalo priedą) , paskui LKJS Centro Biuro, vėliau Centro Komiteto organą ,,Darbininkų jau nimas". 1925 m. iškviestas į Maskvą, A. Sniečkus dirbo LKP atsto vybėje prie Kominterno Vykdomojo Komiteto ir kartu studijavo Plechanovo liaudies ūkio instituto Ekonomikos fakultete . Tuoj po fašistinio perversmo A. Sniečkus buvo pasiųstas į Lietuvą dirbti partinio darbo . Į Kauną jis atvyko 1926 m. gruo džio 27 d. ir netrukus buvo kooptuotas į LKP CK narius. 1927 m. sausio mėn. plenumas išrinko jį LKP CK Sekretoriato nariu. A. Sniečkus pasižymėjo kaip vienas labiausiai marksistiškai išsilavinusių partijos darbuotojų, buvo sumanus organizatorius. Jis redagavo LKP CK organą „ Tiesa “ , rašė LKP CK teoriniame organe ,, Komunistas ", žurnale ,,Balsas “. LKP CK Sekretoriatas, kurio nariu aktyviai dirbo A. Snieč kus, nuveikė didelį darbą, atkurdamas po fašistinio perversmo suardytus partinius organus ir kuopeles, sutvarkydamas LKP CK ir rajonų komitetų ryšius su vietinėmis partinėmis organizacijo mis, organizuodamas komunistinės literatūros leidimą ir platini mą. Tai padėjo Komunistų partijai ir toliau vadovauti darbinin kų klasės ir visų darbo žmonių išsivadavimo judėjimui . Partijos taktikai kovoje prieš fašistinę dik tatūrą nustatyti, kitiems einamiesiems parti nio darbo reikalams apsvarstyti buvo su šauktas LKP CK plenumas . Jis įvyko 1927 m. balandžio 7 d. Kaune. Plenume buvo apsvarstyti šie klausimai : einamasis momen tas ir partijos uždaviniai , organizacinis klausimas, darbas ka riuomenėje, valstiečių klausimas, pasiruošimas Gegužės pirmajai ir kt. Pranešimą apie tarptautinę ir vidaus padėtį Lietuvoje po gruodžio 17 d. perversmo padarė LKP CK Sekretoriato narys K. Didžiulis. LKP CK 1927 m. balandžio plenumas

Plenumas susumavo pirmuosius įtempto atkuriamojo darbo rezultatus ir pažymėjo, kad jau atstatytas partijos aparatas ir ry šiai tarp partinių organizacijų. Daug kur partija vėl užmezgė ry šius su pramonės įmonių darbininkais . Plenumas iškėlė uždavinį toliau stiprinti partines organizacijas , kelti jų kovingumą, didin ti rajonų ir parajonių komitetų vaidmenį , vadovaujant kuopelėms , mokyti ir auklėti partinį aktyvą, plėsti ir stiprinti partijos veiklą tarp darbo žmonių. Tuo tikslu buvo nutarta padidinti ra jonų komitetų narių skaičių iki 5 komunistų, reguliariai šaukti partinių kuopelių sekretorių ir partinio aktyvo pasitarimus. Plenumas pabrėžė , kad pagrindinė darbo grandis kovoje už idėjinį-organizacinį partinių organizacijų stiprinimą yra partijos ryšių su darbininkais ir darbo valstiečiais plėtimas, vadovavimas jų kasdieninei ekonominei ir politinei kovai .

183

Balandžio plenumo nutarimuose buvo išdėstyti pagrindiniai antifašistinės darbo žmonių kovos uždaviniai ir taktikos metme nys. Rezoliucijoje ,,Einamasis momentas ir mūsų uždaviniai " bu vo pabrėžta , jog svarbiausias partijos uždavinys - patraukti į savo pusę darbininkų klasę ir varginguosius valstiečius , kad bū tų galima įvykdyti proletarinę revoliuciją. Fašistinei diktatūrai nuversti reikėjo suburti visus antifašistinius liaudies sluoksnius , sudaryti bendrą frontą kovai prieš fašizmą. Plenumas paragino komunistus kurti antifašistinius komitetus ir pagrindė šūkį - su daryti revoliucinę liaudies vyriausybę, kuri būtų pereinamasis etapas , siekiant įkurti Tarybų valdžią 52. Šie plenumo iškelti už daviniai nubrėžė partijai teisingas gaires kovoje už fašizmo nu vertimą . Balandžio plenumo nutarimai padėjo nustatyti partijos tak tiką kovoje prieš fašizmą, numatė, kokiu būdu reikia išplėsti par tinių organizacijų ryšius su darbo žmonių masėmis. Vykdydami plenumo nutarimą paminėti Gegužės pirmąją, komunistai ir komjaunuoliai daugelyje Lietuvos vietų išplatino komunistinius atsišaukimus, iškėlė raudonas vėliavas su antifa šistiniais šūkiais . Kaune buvo iškelta vėliava su šūkiais : „ Šalin karo stovis ! Šalin karo lauko teismai darbininkų klasės kovoto jams ! LKJS. " Policijos duomenimis, komunistai atsišaukimus iš platino ir vėliavas iškėlė ne tik Kaune , bet ir Šiauliuose , Mažei kiuose, Židikuose , Sedoje , Ylakiuose , Viekšniuose , Akmenėje , Kuršėnuose , Varniuose , Telšiuose , Radviliškyje , Panevėžyje , Ro kiškyje , Marijampolėje, Kalvarijoje, Pilviškiuose , Šakiuose , Ky bartuose , Sintautuose , Ukmergėje , Utenoje , Jonavoje , Kėdainių apskrities Krakių valsčiuje ir kt.53 Negalėdami surengti geguži nės demonstracijos , Kauno darbininkai Gegužės pirmąją paminė jo masinėmis vaikštynėmis Laisvės alėja. Po fašistinio perversmo iš pagrindų pasikeitus Komunistų partijos veiklos sąlygoms, reikėjo išdėstyti autoritetingą partijos nuomonę dėl susidariusios Lietuvoje padėties, atskleisti klasinę fašizmo esmę, nustatyti partijos tolesnės veiklos gaires , pareng ti jos antifašistinės kovos strategiją ir taktiką. Iškilo uždavi nys sušaukti LKP suvažiavimą.

Tuojau po plenumo, 1927 m. balandžio 12 d., LKP Užsienio Biuras pasiūlė Centro Komi tetui sušaukti partijos V suvažiavimą 54. LKP CK tokį nutarimą priėmė. Partinėse organizacijose prasidėjo pa rengiamasis darbas: vyko kuopelių susirinkimai , parajonių ir ra jonų partinės konferencijos . Rajonų ir parajonių komitetai aiš Rajonų ir parajonių konferencijos

52

5555

PA, f. 77 , ap. 10, b. 12, 1. 71 ; PII, Dokumentų rinkinys ,,Lietuvos KP rezo liucijos", p . 547. 53 Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap . 2, b . 9817, 1. 138-140. 54 PA, f. 77, ap. 10, b. 15, 1. 6. 184

kino komunistams Centro Komiteto balandžio plenumo nutari mus, telkė juos į kovą už šių nutarimų įgyvendinimą. 1927 m. birželio- rugpjūčio mėn . įvyko Kauno miesto , Uk mergės, Utenos, Naumiesčio , Rokiškio ir kitų parajonių, Kauno , Panevėžio , Šiaulių, Vilkaviškio rajonų ir Klaipėdos krašto parti nės konferencijos . Kauno miesto partinės konferencijos dalyviai savo nutarime pažymėjo, kad užmegzti ryšiai su daugeliu pra monės įmonių, kuriami nepartiniai darbininkų politinio lavinimo si būreliai, veikia du komunistų politinės savišvietos būreliai , partijos narių skaičius padidėjo 25 proc.55 Panevėžio rajono partinių organizacijų darbas taip pat pagerėjo . Rokiškio , Anykš čių ir kituose parajoniuose ne tik buvo atkurtos iki perversmo ten veikusios partinės kuopelės, bet ir buvo sukurta naujų. Ro kiškio parajonyje veikė šešios kaimų kuopelės, kurios jungė 26 komunistus 56. Utenos parajonio partinė organizacija nuo 1926 m. išaugo dvigubai 57. Sustiprėjo Marijampolės rajono partinės or ganizacijos ryšiai su darbininkais, buvo sukurtos kelios naujos kuopelės 58. Klaipėdos komunistai pagerino darbą tarp bedarbių, užmezgė ryšius su kai kurių įmonių darbininkais. Daug sumanumo parodė LKP Kauno rajono Ukmergės, Jona vos ir kitų parajonių komitetai bei partinės kuopelės, plėsdami ryšius su kaimo varguomene , didindami partijos narių skaičių. Jonavos parajonio partinė organizacija padidėjo 90 proc.59 Šiau lių rajono parajonių komitetai taip pat daug padirbėjo , kurdami naujas partines kuopeles, plėsdami ryšius su darbo valstiečiais. Mažeikių, Biržų ir kituose parajoniuose buvo sukurta po keletą naujų kuopelių. Aktyviai veikė partinės kuopelės Bubiuose, Gruz džiuose, Viekšniuose 60 ir kt. Partinėse konferencijose delegatai kalbėjo ir apie organiza cinio darbo trūkumus bei sunkumus. Suėmimai atimdavo parti nių organizacijų geriausius ir aktyviausius kovotojus . Į jų vietą stojo nauji antifašistai . Kai kurios partinės organizacijos susidė jo vien iš komunistų, įstojusių į partiją po fašistinio perversmo ir neturėjusių pogrindinio darbo patyrimo. Vis dėlto jie, stodami į Komunistų partijos narius, parodė , kad jų neįbaugino buržua zijos teroras , kad jie pasiryžę kovoti prieš fašistinį jungą . Tomis dienomis į Komunistų partiją atėjo A. Guzevičius , M. Jacovs kienė, P. Rotomskis, V. Vyšniauskaitė ir daugelis kitų liaudies sūnų ir dukterų.

55 56 57 58 59 60

Konferencijos protokolas.- PA, f. 77, ap. 10, b. 30, 1. 8. PA, f. 77, ap. 10, b. 33, 1. 11. Ten pat, 1. 2-4. Rajono aktyvo 1927.VII.3 pasitarimo protokolas.- PA, f. 77, ap. 10, b. 32, 1. 1-3. LKP Kauno rajono komiteto 1927.XI.27 plenumo protokolas.— PA, f . 77, ap. 10, b. 30, 1. 3. LKP Šiaulių rajono 1927 m. konferencijos protokolas.- PA, f. 77, ap . 10, b. 34, 1. 3, 6.

185

LKP rajonų ir parajonių konferencijos išanalizavo vietose nuveiktą darbą, numatė artimiausius partinių organizacijų užda vinius. Konferencijos išrinko partijos parajonių ir rajonų komi tetus ir delegatus į LKP V suvažiavimą. Lietuvos partinė organizacija , susitelkusi apie LKP CK, to liau plėtė antifašistinę kovą. Sėkmingai kovai prieš fašizmą buvo būtina liaudies masių, visų pirma darbininkų kla sės vienybė . Komunistų partija telkė antifa šistus, vadovaudamasi bendro fronto taktika . Fašistinio pervers mo dieną išleistame atsišaukime LKP CK ir LKJS CK pašaukė Lietuvos darbo žmones į kovą be skirtumo tikėjimo ir asmens įsitikinimų. Visų bendras priešas - fašistai ... Visi kaip vienas bendron kovon prieš fašistų budelių gaują... Tegyvuoja bendras kovos frontas prieš fašizmą! " 61.

Antifašistinių jėgų telkimas

1927 m . tarptautinis komunistinis judėjimas dar mažai turėjo kovos prieš fašizmą patyrimo. Buvo neišvengiami ieškojimai . Remdamasi patyrimu, sukauptu tų komunistų partijų, kurios anks čiau susidūrė su fašistiniu režimu, kaip antai : Italijos ( 1922 m.), Bulgarijos ( 1923 m . ) , Lenkijos ( 1926 m . ) , vadovaudamasi Komin terno nurodymais ir kūrybiškai juos taikydama , Lietuvos Komu nistų partija sugebėjo parengti iš esmės teisingą taktiką . Komunistų partija stengėsi suvienyti visus antifašistus , taip pat tuos , kurie priklausė socialdemokratų bei liaudininkų parti joms. Tuo tikslu partija išdėstė platformą, kurioje buvo keliami visiems darbo žmonėms gyvybiškai svarbūs reikalavimai : kovo ti prieš fašizmą ir reakciją, prieš terorą ir demokratinių laisvių pamynimą, prieš darbininkų ir valstiečių teisių siaurinimą ir eko nominės padėties bloginimą, prieš imperialistų rengiamą karą, už revoliucinės liaudies vyriausybės sudarymą, Lietuvos nepri klausomybės gynimą, už duoną ir darbą bedarbiams, už dvari ninkų žemės atidavimą bežemiams ir mažažemiams 62, Kovodama už bendro fronto sudarymą, Lietuvos Komunistų partija vadovavosi V. Lenino nurodymais , kad bendras frontas turi padėti sutelkti darbo žmones ir kartu praktiškai parodyti jiems įvairių klasių bei partijų tikruosius siekius, įtikinti komu nistų pozicijos teisingumu. ,,Siekdami padėti... masėms kovoti prieš kapitalą ,――――――――――― rašė V. Leninas 1922 m. ,- padėti suprasti ,, gud riąją mechaniką" dviejų frontų visoje tarptautinėje ekonomikoje ir visoje tarptautinėje politikoje , to siekdami, mes priėmėme bendro fronto taktiką ir vykdysime ją ligi galo. " 63

61 62

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p. 219. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p . 220-221 , 223-226 , 228 233, 236-239 ; LKP CK 1927 m. balandžio plenumo nutarimai.- PII , Doku mentų rinkinys Lietuvos KP rezoliucijos ", p. 544-551 , 554-555. 63 Leninas V. I. Raštai, t. 33, p. 294-295.

186

Taikydama bendro fronto taktiką, Lietuvos Komunistų parti ja atsižvelgė į Kominterno V kongreso ( 1924 m. ) nutarimus, iš dėstytus tezėse „ Taktikos klausimai " . Kaip tik šiose tezėse buvo apibendrintas tuometinis tarptautinio komunistinio judėjimo pa tyrimas, sukauptas taikant bendro fronto taktiką. 11 Taikyti bend ro fronto taktiką iš apačios, - nurodė Kominterno V kongreso tezės ,― būtina visada ir visur... Vienybė iš apačios ir kartu de rybos su viršūnėmis — šį metodą reikia taikyti gana dažnai tose šalyse, kur socialdemokratija dar tebėra reikšminga jėga... Šiuo atveju bendro fronto taktikos vykdymo pagrindu ir čia turi būti vienybė iš apačios... Bendro fronto taktiką tik iš viršaus ――― šį metodą Komunistų Internacionalas kategoriškai ir griežtai atme ta. " 64 Vadovaudamasi šiomis tezėmis, Komunistų partija atvirai skelbė, kad ji neatsisakys savo revoliucinių pažiūrų ir teisės kri tikuoti reformistines teorijas , aiškins darbininkams reformistinio kelio klaidingumą . Labai svarbia organizacine forma antifašistinėms jėgoms telk ti partija laikė antifašistinius komitetus. Tokie komitetai veikė Kėdainių, Vilkaviškio , Marijampolės ir kitose apskrityse 65, dau gausia kaimuose . LKP Centro Komitetas iškėlė uždavinį orga nizuoti antifašistinius komitetus ir didesniuose pramonės cent ruose 66. Gausėjant antifašistinių komitetų, prireikė derinti jų veiklą visos Lietuvos mastu . Todėl LKP CK Sekretoriatas 1927 m. kovo 15 d. nutarė suorganizuoti Vyriausiąjį Lietuvos komitetą kovai prieš fašizmą iš trijų asmenų 67. LKP CK Sekretoriato narys K. Didžiulis susitiko su antifašistiškai nusiteikusiais socialdemo kratų ir liaudininkų veikėjais ir juos painformavo apie Komunis tų partijos nusistatymą antifašistinių komitetų atžvilgiu . Buvo tariamasi ir dėl jų atstovų įsijungimo į Vyriausiojo Lietuvos ko 68 miteto kovai prieš fašizmą veiklą • Komiteto vardu 1927 m. balandžio 5 d . buvo išleistas prog raminis atsišaukimas69, kuriame buvo aiškinama , kad į antifašis tinius komitetus ,,turi įeiti visi aktingiausi darbuotojai , visi įta kingiausi vietos veikėjai , tikri fašistų diktatūros priešai . Į komi tetus reikia traukti ne tik veiklesnius darbininkus ir valstiečius , bet taipogi kairesnius liaudininkus, kairesnius socialdemokratus, o taipogi komunistus. " Atsišaukimas pabrėžė , kad svarbiausias

64

Коммунистический Интернационал в документах , с. 408. Vinickis J. Duonos nebuvo per daug. Vilnius, 1960, p. 162; LKP CK organi zatoriaus Suvalkijos rajonui B. Paukščio 1927.VII.10 ir 1927.IX.26 informa cijos. PA, f. 77, ap. 10, b. 29, 1. 9 ; b. 32, 1. 9. 66 67 LKP CK 1927.1.25 posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap. 10, b. 12, 1. 2. LKP CK Sekretoriato 1927.III.15 posėdžio protokolas. - PA, f. 77 , ap . 10, b. 14, 1. 5. 68 K. Didžiulio 1927.III.16 ir 1927.IV.15 laiškai Z. Angariečiui.- PA , f. 77, ap. 10, b. 25, 1. 64-66. 69 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t . II, p. 573–576 .

65

187

antifašistinių komitetų darbas yra ,,ruošti dirvą fašistų diktatūros. nuvertimui", ir populiarino bendro fronto kovai prieš fašizmą, re voliucinės liaudies valdžios sudarymo šūkius 70. Kaip Vyriausiojo Lietuvos komiteto kovai prieš fašizmą or ganas 1927 m . birželio ― 1928 m. rugsėjo mėn . buvo leidžiamas pogrindinis laikraštis „ Šalin fašizmas " . Jo redaktorius buvo A. Sniečkus 7¹ . Taip pat komiteto vardu buvo išleisti atsišaukimai į karininkus ir žemesniuosius valdininkus, į Lietuvos inteligen tiją, į studentiją ir moksleiviją 72, siekiant įtraukti į antifašistinę kovą platesnius liaudies sluoksnius. Nežiūrint Komunistų partijos pastangų, antifašistinių komi tetų veikla neišsiplėtė . Policija persekiojo komitetų narius kaip ir komunistus. Socialdemokratų ir liaudininkų partijų vadovai , būdami antikomunistinių nusistatymų, draudė savo partijų na riams dirbti šiuose komitetuose . Tai buvo politinio nepastovumo metas . Šalyje ėmė ryškėti revoliucinio judėjimo atoslūgis. Kai kurie antifašistiškai nusiteikę liaudininkai , nepripažin dami vadovaujančio darbininkų klasės vaidmens antifašistinėje kovoje ir laikydamiesi antikomunistinių pažiūrų, ėmė organizuo ti sąmokslus . Vadinamojo pajaujininkų pučo organizatoriai buvo valstiečių liaudininkų atstovas III seime J. Pajaujis, husarų pul ko vyresnysis leitenantas E. Tornau ir to paties pulko raštinin kas vyresnysis puskarininkis J. Žemaitis . Jie bandė kariuomenėje telkti antifašistiškai nusiteikusius puskarininkius . Eilinių kareivių į savo organizaciją jie netraukė , nes siekė ne masinio antifa šistinio judėjimo , o viršūnių perversmo . Fašistų agentai sąmokslo rengėjus susekė . 1927 m . kovo 15 d. Kaune prasidėjo masiniai įtariamųjų kariškių ir civilių su ėmimai 73. 31 iš jų buvo atiduotas karo lauko teismui , ir šis tris sąmokslo vadovus - J . Pajaujį , E. Tornau ir J. Žemaiti nuteisė mirties bausme, kitus - įvairiam laikui kalėti, o 12 ištei sino. Nuteistieji pajaujininkai padavė prezidentui malonės pra šymus, ir iki 1929 m . vasaros visi jie buvo iš kalėjimo paleisti 74. LKP CK 1927 m. balandžio 7 d . plenumas tezėse išdėstė ko munistų požiūrį antifašistinės kovos organizavimo klausimais . ,,Nors mes esame fašistų diktatūros nuvertimo šalininkai , bet da bartiniu laiku, mūsų nuomone, mes dar neturime užtektinai jė gų, kad nuverstume fašistus . Todėl mes šiandien nešaukiame į ginkluotą sukilimą prieš fašistus, bet tik ruošiamės būsimiems smarkesniems mūšiams ir tam tikslui rūpinamės įtraukti į kovą prieš fašizmą plačiausias darbininkų mases. Mes neįsivaizduoja

70 71 72 73 74

Ten pat, p. 576. PA, f. 77, ap. 11 , b. 2, 1. 3. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p . 582-584. Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap . 2, b . 9817, 1. 69–74 . PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460, 1. 221-228. 188

me fašistų diktatūros nuvertimo be plačių masių dalyvavimo ko voje ... Kartu mes perspėjame mūsų partijos narius , mūsų šali ninkus ir plačiąsias darbo mases nuo visokių teroristinių aktų, nuo pučų ir panašių dalykų, kuriuos fašistai vietomis net provo kuoja. " 75 Tolesnė įvykių eiga visiškai patvirtino šį plenumo nu matymą. Gilesnio pėdsako antifašistiniame judėjime pajaujininkų są mokslas nepaliko . O terorą fašistai sustiprino. Jie 1927 m. balan džio 5 d. sušaudė LKP Kauno rajono komiteto narį Ch . Melame dą, nuteisė kalėti P. Jasmontą 15 metų ir V. Krapenį 12 metų už tai , kad šie, vykdydami partijos nurodymą, tarėsi, kaip organi zuoti Kauno bedarbių kovą dėl darbo ir duonos 76.

Daug platesnis buvo kitas mėginimas orga nizuoti ginkluotą kovą prieš fašistinę vy riausybę . Keli buvę socialdemokratų parti jos atstovai seime ir prisidėję prie jų liau dininkų bei eserų maksimalistų veikėjai suorganizavo Tauragės ir Alytaus apskrityse nedideles ginkluo tas antifašistiškai nusiteikusių žmonių grupes.

Smulkiaburžuazinių elementų antifašistiniai veiksmai Tauragėje

1927 m. rugsėjo 9 d. 4 val . ryto Tauragės apylinkėse susi rinko apie 30 menkai ginkluotų žmonių ir , socialdemokrato P. Mi kulskio vadovaujami , puolė miestą. Jie nuginklavo policininkus ir šaulius , užėmė svarbiausias miesto įstaigas ir geležinkelio stotį. Sukilimo organizatoriai veikė kaip sąmokslininkai : jie rėmė si ne masėmis, o tik maža žmonių grupe . Iš esmės jie organizavo pučą. „ Nei socialdemokratai , nei liaudininkai ... nevedė jokio darbo masėse, kad įtrauktų jas į aštresnę kovą prieš fašistus " , rašė antifašistinis laikraštis ,,Šalin fašizmas " 77. Šiaulių, Biržų, Vil kaviškio miestų socialdemokratų veikėjai atsisakė apginkluoti profsąjungų narius, bijodami , kad darbininkai „ gali per toli nu važiuoti “ ir kad paskui iš jų bus nebeįmanoma atimti ginklus 78. Taip veikiant, nebuvo galima laimėti. Tuo labiau, kad policija iš anksto sužinojo apie rengiamus veiksmus ir informavo vyriau sybės vadovus. Slaptas policijos biuletenis „ Kriminalinės polici jos žinios" dar 1927 m. rugpjūčio 23 d . , Nr . 79 , rašė, jog iš kelių agentų ,,gauti vienodi pranešimai apie tai , kad rugsėjo mėn. pra 11 79 džioje turįs įvykti sukilimas prieš esamą valdžią“ Paėmę valdžią Tauragėje , sukilėliai gyventojams demago giškai skelbė, kad valdžia esanti nuversta visoje šalyje , kad juos remianti kariuomenė, dalijo gausius pažadus tiems, kurie prie jų prisidės. Neapykantos fašizmui vedami ir tokių pareiškimų

PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos" , p . 546–547 ; PA, f. 77, ap. 10, b. 12, 1. 70. 76 PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460 , 1. 219. 77 ,,Šalin fašizmas " [ Kaunas ] , 1927 m. lapkritis, Nr. 2. 78 ,,Komunistas ", 1928 m. gegužė, Nr. 2 , p. 93. 79 Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2 , b. 9817 , 1. 317 .

75

189

paskatinti iki pusiaudienio prie sukilėlių buvo prisijungę dau giau kaip 200 darbininkų, amatininkų ir valstiečių 80. Fašistų vyriausybė dėl sukilėlių neapdairumo iš karto tele grafu buvo įspėta apie Tauragės įvykius. 17 val . į miestą įžengė vyriausybės pasiųstas kariuomenės dalinys ir be pasipriešinimo jį užėmė. Pasislėpusį P. Mikulskį policija nušovė . Sukilimo orga nizatoriai ir apie 60 jo dalyvių pabėgo į užsienį . Su kitais suki lėliais fašistai susidorojo . Tą pačią dieną grupelė ginkluotų antifašistų susirinko ir prie Alytaus, bet jų vadovai , buvę seimo nariai socialdemokratai J. Plečkaitis ir J. Paplauskas , į susirinkimo vietą neatvyko . Gru pelė išsiskirstė . Malšinant Tauragės sukilimą, buvo suimti 324 žmonės . Dalis suimtųjų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklą ar kitaip ad ministracine tvarka nubausti . 209 žmonės buvo atiduoti teismui : 84 buvo nuteisti mirties bausme ( 12 jų buvo sušaudyti) , 18 nuteisti kalėti iki gyvos galvos, 12 - nuo 6 iki 20 metų 81. Kiti buvo išteisinti . Sušaudyti buvo sukilimo dalyviai V. Burneckas , A. Gudjonis, G. Kazlauskas, P. Lekavičius, J. Milkeraitis , A. Odo vas, J. Paulikas, R. Vizenbergas. Buvo sušaudytas ir neįvykusio Alytaus sukilimo dalyvis K. Mažeika . 1929 m. gegužės 12 d. Šiauliuose buvo sušaudyti dar trys sugauti Tauragės sukilimo da - V. Augaitis, V. Gavenis, A. Merkelis, taip pat plečkai lyviai — tininkas T. Ruzgus 82. Pralaimėjus sukilimui , LKP organizavo masinę kampaniją su kilimo dalyviams nuo fašistinio teroro ginti . Šią kampaniją pla čiai parėmė Kominterno Vykdomasis Komitetas . Jis 1927 m. spa lio 13 d . specialiu atsišaukimu kreipėsi į viso pasaulio darbo žmones . ,,Nė vienas revoliucinis darbininkas negali nepareikšti pagarbos sukilėliams, kuriems užteko drąsos, kad su ginklais rankose stotų prieš fašistų budelius ",- rašė KIVK . Komunistų Internacionalas pakvietė „ visų šalių darbininkų klasę ir visus darbo žmones pakelti protestą prieš Lietuvos budelius , kurie ne gailestingai smaugia Lietuvos darbo žmones " 83. Kominterno iniciatyva prasidėjus masiniams protestams, ypač Tarybų Sąjungoje , Vokietijoje , Latvijoje , Estijoje , Suomijoje , fašistų vyriausybė buvo priversta nutraukti mirties bausmių vykdymą . Tauragės sukilimo pamokos buvo plačiai išanalizuotos Ko munistų partijos dokumentuose.

80 Čepas R. Antifašistinis sukilimas Tauragėje 1927 metais. Kn.: Spalio re voliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, p. 97-104. 81 MLTE, t. 3, p. 340 ; PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460 , 1. 242-261 ; Bulo ta A., Feigelsonas G. Buržuaziniai teismai ir revoliucinis judėjimas .— ,,Ko munistas", 1967, Nr. 1 , p . 44. 82 PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460, 1. 362-363. 83 «Правда » , 14 октября 1927 г.; Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II , p. 17.

190

LKP CK darbo tarp kareivių skyriaus vedėjas P. Jankaus kas (Benius) rašė, jog Tauragės įvykiai ,,dar kartą patvirtino le ninizmo teisingumą, kad revoliucijos negalima daryti be ma sių“ 84. Pasitvirtino partijos numatymas, jog fašistai pasinaudos avantiūristų veiksmais kaip dingstimi susidoroti su revoliucionie riais. Sukilimas taip pat parodė, kad padidėjo masių neapykanta fašizmui. Vienas to meto partijos atsišaukimų, parašytas LKP CK Sekretoriato nario A. Sniečkaus, taip apibūdino padėtį , susida riusią po Tauragės sukilimo : ,,Darbo masėse auga nepasitenki nimas fašistų viešpatavimu ir noras greičiau atsikratyti nuo fa šistų jungo . Nepasitenkinimas palietė ir socialdemokratų bei liau dininkų partijų narius. Ir tenai atsirado tikrų fašizmo priešų, kurie gatavi net galvas guldyt kovoj prieš fašizmą. Tačiau tie fa šistų priešai dar nesupranta tų kelių, kuriais reikia eiti prie fa šizmo nuvertimo . " Partija labai įvertino dorųjų antifašistų pa siaukojimą : „ Mes gerbiam tauragiečius, stojusius su ginklu ran kose ir paguldžiusius savo galvas kovoje prieš kruvinąjį fašistų viešpatavimą. Bet kartu mes juos kritikuojam ir šaukiam kai riuosius socialdemokratus ir liaudininkus, ir plačiąsias darbinin kų ir valstiečių mases neit daugiau sąmokslo keliais . Tokie išsto jimai, kaip Tauragės, vien padeda fašistams mušt savo priešus dalimis.'1185 Partija rūsčiai pasmerkė tuos avantiūristus, kurie, sukilimui pralaimėjus, emigravo į Lenkiją ir bandė pasinaudoti Lenkijos Lietuvos konfliktu savo politinėms spekuliacijoms, visiškai igno ruodami tas pražūtingas Lietuvos liaudžiai , jos suverenumui pa sekmes, kurias galėjo sukelti jų bendradarbiavimas, politinis flir tas su tokiu reakcionieriumi , nesutaikomu Lietuvos nepriklau somybės priešu , kaip Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis. Į visus šiuos reikšmingus politinio gyvenimo įvykius turėjo atsižvelgti naujas Lietuvos Komunistų partijos forumas , kuriam tuo metu buvo intensyviai rengiamasi .

LKP V suvažiavimas turėjo prasidėti Mask voje 1927 m. rugsėjo pirmojoje pusėje, tačiau dalis rajonų konferencijose išrinktų delegatų dėl persekio jimų neatvyko . Todėl LKP CK nutarė surengti ne partijos suva žiavimą, o IV konferenciją. Komunistų Internacionalo Vykdo masis Komitetas priėmė specialų nutarimą, suteikiantį konferen cijai suvažiavimo teises. Išvykus į konferenciją daugumai Centro Komiteto narių, partiniam darbui vadovauti Kaune buvo paliktas LKP CK Sekretoriato narys A. Sniečkus . LKP IV konferencija

84 B[enius-Jankauskas P.] Apie santykius su s. d . ir liaudininkais.— ,,Komunis 1928 m. gegužė, Nr. 2, p . 113. 85 tas", Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p. 263, 265; Sniečkus A. Su Lenino vėliava, t. 1 ( 1927-1969) , p . 26-29.

191

LKP IV konferencija įvyko Maskvoje 1927 m. rugsėjo 10 spalio 1 d . Joje dalyvavo 11 delegatų su sprendžiamuoju ir 3 delegatai su patariamuoju balsu . Kauno rajono partinei organi zacijai atstovavo Z. Angarietis , L. Aleksandravičiūtė, Ch. Kap lanas ir J. Stimburys ; Panevėžio rajono - K. Didžiulis ir V. Dū da ; Vilkaviškio rajono - J. Bendoraitis ir K. Sprindys ; Šiaulių rajono — P. Jankauskas ir K. Kontautas ; Marijampolės rajono B. Paukštys . Klaipėdos krašto partinės organizacijos delegatai neatvyko. LKJS CK sekretorius V. Šimensas buvo konferencijos delegatas su patariamuoju balsu . LKP CK nariai V. Kapsukas ir J. Vilčinskas konferencijoje dalyvavo taip pat kaip delegatai su patariamuoju balsu . Konferencijoje dalyvavo kaip svečiai P. Fe daravičius, I. Gaška , J. Kunigėlis , B. Leonas-Pušinis, K. Matulai tytė, A. Niedvaras-Bučiukas, R. Pileris ir A. Ukmergiškis 86. Delegatų sudėtis pagal socialinę padėtį buvo tokia : 11 dar bininkų, 1 naujakurys ir 2 tarnautojai . Dauguma jų buvo patyrę, užsigrūdinę revoliucionieriai , praėję rūsčią gyvenimo ir kovos už darbo žmonių reikalus mokyklą, ne kartą kalinti buržuazi niuose kalėjimuose . Konferencijoje dalyvavo Latvijos KP atstovas K. Krastinis, Estijos KP atstovas O. Riastas , Suomijos KP atstovas J. Sirola , taip pat KIVK atstovai O. Kūsinenas , S. Krulikovskis - Bartoševi čius, B. Šmeralis ir B. Vasiljevas . LKP CK vardu IV konferenciją įžanginiu žodžiu atidarė Z. Angarietis. Konferencijos dalyviai atsistoję pagerbė žuvusius po fašistinio perversmo kovos draugus. Į konferencijos darbo prezidiumą buvo išrinkti Z. Angarie tis, K. Didžiulis, V. Dūda , V. Kapsukas ir J. Stimburys . Konferencijos dalyvius pasveikino K. Krastinis, O. Riastas , J. Sirola ir Lenkijos KP vardu - S. Krulikovskis - Bartoševičius. Jie pasidalijo su konferencijos dalyviais pogrindinio partinio darbo patyrimu ir palinkėjo jiems sėkmingo darbo . Konferencijos darbotvarkėje buvo numatyti šie klausimai : 1 ) LKP CK politinis ir organizacinis pranešimai . LKJS CK prane šimas ; 2) tarptautinė padėtis ir karo prieš TSRS pavojus ; 3) or ganizacinis klausimas ; 4) darbas profsąjungose ; 5) darbas kai me ; 6) darbas tarp tautinių mažumų ; 7) opozicija VKP (b) eilėse ; 8) LKP CK rinkimai 87. Pirmuoju konferencijos darbotvarkės klausimu pranešimus padarė Z. Angarietis (LKP CK politinė veikla) 88, K. Sprindys (LKP CK organizacinis darbas) 89 ir V. Šimensas (LKJS CK dar

86

PA, f. 77, ap. 10, b. 10, 1. 1. K. Kontautas, 1929 m. nuteistas mirties baus me, palūžo padavė malonės prašymą ir vėliau perėjo į priešo stovyklą. 87 PA, f. 77, ap. 10, b. 2, 1. 1 ; IV-sios LKP konferencijos rezoliucijos [Smo ] , 1928, p . 4. 88 lenskas PA, f. 77, ap. 10, b. 2, 1. 23—157. 89 Ten pat, 1. 158-172. 192

91 bas ) 90. Diskusijose didelę kalbą pasakė V. Kapsukas 9¹ . Jose dalyvavo visi konferencijos delegatai ir dalis svečių. Pranešėjai ir diskusijų dalyviai daugiausia dėmesio skyrė partijos strategi jai ir taktikai kovoje prieš fašizmą. Didelę paramą LKP IV konferencijai suteikė Kominterno Vykdomasis Komitetas . Jis atidžiai sekė įvykius Lietuvoje, pa dėjo partijai įvertinti po fašistinio perversmo susidariusią padėtį ir paruošti partijos politiką kovoje už fašizmo nuvertimą. 1927 m. liepos 22 d. Kominterno Vykdomasis Komitetas priėmė rezoliu ciją LKP veiklos klausimu 92. Jos projektą parengė V. Kapsukas . LKP IV konferencijos metu Kominterno Vykdomasis Komitetas dar kartą grįžo prie savo rezoliucijos , stengėsi ją pagerinti, kon krečiau apibrėžti LKP uždavinius . Tuo tikslu buvo sudaryta spe ciali komisija , į kurią įėjo KIVK atstovai B. Šmeralis ir B. Va siljevas, taip pat LKP IV konferencijos prezidiumo atstovai Z. Angarietis , V. Kapsukas ir K. Didžiulis93 . Komisija , remdamasi konferencijos medžiaga , jos dalyvių pasisakymais, padarė rezo liucijoje papildymų ir pataisymų. Rezoliuciją „ Apie padėtį Lie tuvos Komunistų partijoje" Komunistų Internacionalo Vykdomo jo Komiteto Politinis sekretoriatas galutinai patvirtino 1927 m. spalio 14 d. 94 Toks Kominterno dėmesys LKP veiklai rodo , kad tuo sun kiu momentu, kai karo pavojus prieš TSRS buvo labai realus, padidėjo tarptautinė Lietuvos revoliucinio judėjimo , partijos ko vos prieš fašizmą reikšmė . Vakarų imperialistai turėjo Lietuvos atžvilgiu pavojingus lietuvių tautos nacionaliniams interesams planus. Buvo bandoma Lietuvą paversti imperialistinių valsty bių antitarybinės politikos įrankiu. Tai sutrukdyti žymia dalimi galėjo teisinga LKP taktika kovoje prieš fašizmą. Savo rezoliucijoje Kominterno Vykdomasis Komitetas nubrė žė pagrindines LKP kovos prieš fašizmą strategijos ir taktikos gaires. Joje nurodoma , kad „ vyriausiu savo obalsiu kompartija turi padaryti fašistų valdžios nuvertimą ir darbininkų ir valstie čių valdžios įvedimą. Tik jungdama šį vyriausią obalsį su arti miausiais daliniais reikalavimais , partija gali tikėtis pasisekimo savo darbui masėse ir sėkmingo tų masių rengimo būsimai Lie tuvos revoliucijai . Kartu partija turi pastatyti kaip propagandos 11 95 obalsį ir Tarybų valdžios obalsį . “ Kominterno Vykdomasis Komitetas suformulavo nemaža svarbių LKP reikalavimų kovoje už demokratiją, darbo žmonių

90 91 92

Ten pat, 1. 175-213 . Ten pat, 1. 214-289 ; b. 3, 1. 2-20 . PA, f. 77, ap . 24, b. 5, 1. 266-281 . 93 Ten pat, 1. 319. 94 Ten pat, 1. 331-338 ; IV-sios LKP konferencijos rezoliucijos . Priedas, p. 29— 36. 95 IV-sios LKP konferencijos rezoliucijos . Priedas, p . 36 ; PII , Dokumentų rin kinys ,,Lietuvos KP rezoliucijos ", p . 655. 121836

193

politinės ir ekonominės padėties pagerinimą , kėlė partijai užda vinį telkti darbo žmones į kovą už šių reikalavimų įgyvendini mą ir tai kovai vadovauti. Rezoliucijoje buvo pabrėžta , kad gresiančio imperialistinio karo prieš TSRS akivaizdoje Lietuvos Komunistų partijos , kaip ir visų Kominterno sekcijų, centrinis darbo klausimas turėjo būti plačiųjų darbo žmonių masių mobilizavimas į kovą su karo prieš TSRS pavojumi . Šiuo klausimu konferencija priėmė plačią ir iš samią rezoliuciją, kurioje numatė priemones Lietuvos darbo žmonių kovai prieš karo pavojų plėsti. Kominterno rezoliucija apie padėtį Lietuvos Komunistų par tijoje , kuriai balsų dauguma pritarė ir LKP IV konferencija, pa dėjo susumuoti dar 1925 m. partijoje prasidėjusios diskusijos kapitalizmo laikino , dalinio stabilizavimosi bei LKP taktikos klau simais rezultatus . Kilus po fašistinio perversmo naujiems parti jos veiklos sunkumams ir naujiems uždaviniams, LKP CK Sek retoriatas 1927 m. sausio 10 d. posėdyje 96 ir sausio 25 d. Kau ne įvykęs CK plenumas 97 nutarė viešą diskusiją nutraukti. KIVK Sekretoriatas šią iniciatyvą parėmė 98 . LKP IV konferencija kolektyviai paruošė partijos kovos už fašistinės diktatūros nuvertimą strategiją ir taktiką. Vienas sudėtingiausių klausimų, kurį sprendė konferencija, buvo fašizmo klasinės esmės ir Lietuvoje įvyksiančios revoliu cijos pobūdžio apibrėžimas. Tai buvo kertinis klausimas, kurio neišsprendus nebuvo galima parengti moksliškai pagrįstos stra tegijos ir taktikos, nurodančios, kaip kovoti prieš fašizmą. Konferencijos priimtose tezėse nurodyta , kad fašizmas „, yra buožių, dvarininkų (naujųjų ir senųjų) ir buržuazijos diktatū ra " 99. Šis fašizmo klasinės esmės apibūdinimas nėra pakankamai tikslus ir visapusiškas . Konferencijos pateiktame apibrėžime tei singai atskleista fašizmo socialinė prigimtis , aiškiai nurodyta, kad fašizmas yra išnaudotojų klasių diktatūra, nukreipta prieš darbo žmones. Tai turėjo principinę reikšmę — padėjo demas kuoti fašistinės vyriausybės bandymą prisidengti tautiškumu, ig noruojančiu klasinį visuomenės susiskirstymą, atskleisti jos po litinę demagogiją. Sukaupus tarptautiniam ir Lietuvos komunis tiniam judėjimui daugiau patyrimo , fašizmo esmės apibrėžimas vėliau tobulėjo . Fašizmo klasinės esmės atskleidimas davė atkirtį smulkiabur žuazinių partijų ,,kairiesiems " elementams, kurie įrodinėjo , kad fašizmas - tai saujelės avantiūristų valdžia, neturinti nei klasi nių šaknų, nei atramos buržuazinėje visuomenėje . Tuo jie ban

PA, f. 77, ap. 24, b. 5, 1. 1-2; ,,Komunistas ", 1927 m. vasaris, Nr. 1 , p. 62-63. 97 PA, f. 77 , ap. 24, b. 5, 1. 6. 98 Ten pat, 1. 12. 99 LKP IV konferencijos teziai apie einamąjį momentą ir LKP uždavinius. [Smolenskas] , 1928, p. 18. 96

8886

194

dė ,,teoriškai " pateisinti organizuojamus pučus, sėjo žalingas lengvo fašistinės diktatūros nuvertimo iliuzijas , stengėsi idėjiš kai nuginkluoti darbo žmonių mases kovoje prieš fašizmą. LKP IV konferencija, vertindama būsimos revoliucijos po būdį, vadovavosi Kominterno Vykdomojo Komiteto rezoliucija „ Apie padėtį Lietuvos Komunistų partijoje “ ir nurodė , kad „ pa matinis kompartijos obalsis kovoje prieš fašistų diktatūrą gali būti tik jos nuvertimas, darbininkų ir valstiečių valdžios, Tary bų valdžios įkūrimas " 100. Taigi konferencija priėjo išvadą, kad ir įsigalėjus Lietuvoje fašistinei diktatūrai gali įvykti tik socia listinė revoliucija ir iš karto be jokių pereinamųjų etapų gali būti įvesta proletariato diktatūra . - Šis būsimosios revoliucijos pobūdžio vertinimas rėmėsi tuo , kad Lietuvos mieste ir kaime kapitalistiniai gamybiniai santykiai buvo pakankamai išsivystę , nors žemės ūkyje feodalizmo liekanų dar tebebuvo . Be to, Lietuva buvo netoli nuo pirmosios socialis tinės valstybės - TSRS, o ir pirmoji proletarinė 1918-1919 m. revoliucija paliko Lietuvoje gilius pėdsakus . 1927 m. sąlygomis toks Lietuvoje įvyksiančios revoliucijos vertinimas turėjo ir trūkumų, nebuvo pakankamai lankstus. Čia antifašistinė revoliucija iš esmės sutapatinama su socialistine , ne atsižvelgiama į platesnę antifašistinės revoliucijos socialinę bazę. LKP IV konferencija savo tezėse pabrėžė , kad antifašistinės revoliucijos, nesutampančios su socialistine revoliucija, vysty masis negali būti „ istorine būtinybe ir neišvengiamu Lietuvos proletarinės revoliucijos plėtojimosi etapu . Jos perspektyva turi būti antifašistinės revoliucijos pavertimas proletarine revoliuci ja . " 101 Konferencija atsisakė kovos už revoliucinės liaudies val džios sudarymą šūkio , dėl kurio įgyvendinimo partija kovojo anksčiau. Tai mažino galimybes traukti į antifašistinę kovą smul kiosios buržuazijos ir kitus dirbančiųjų sluoksnius . Pagrindinė LKP IV konferencijos mintis, einanti per visas re zoliucijas ir nutarimus , buvo fašistinės diktatūros nuvertimas . Tačiau Lietuvoje tuo metu nebuvo revoliucinės situacijos, šaly je šėlo reakcija . Todėl partija tuo momentu nerengė ginkluoto sukilimo prieš fašistų valdžią . Pagrindinis LKP antifašistinės ko vos uždavinys buvo paruošti revoliucijos politinę darbo žmonių armiją, įtikinti darbo žmones , jog fašizmo nuvertimas yra gali mas, įtraukti darbininkus ir darbo valstiečius į sąmoningą , akty vią kovą prieš fašizmą. LKP IV konferencija teisingai pabrėžė, kad antifašistinės darbo žmonių kovos vadovas gali būti tik darbininkų klasė su Komunistų partija priešakyje . Reikia stengtis, sakoma konfe rencijos tezėse,— kad hegemonija kovoje su fašistų diktatūra ne

100 101

Ten pat, p. 35. Ten pat, p. 35-36. 195

žodžiais , o darbais priklausytų darbininkų klasei , vadovaujamai Komunistų partijos." 102 Komunistų partijai buvo labai svarbu išlaikyti ir sustiprinti ryšius su darbininkų masėmis . Tuo tikslu konferencija iškėlė par tinėms organizacijoms uždavinį lanksčiau derinti legalius ir ne legalius kovos metodus, stiprinti nelegalią organizaciją, kurti pramonės įmonėse ir dvaruose kuopeles , gerinti konspiraciją ir kartu dirbti visose legaliose darbininkų organizacijose, plėsti kovą dėl profsąjungų laisvės, stengtis paimti vadovavimą lega lioms profsąjungoms į savo rankas , vadovauti darbininkų ekono minei ir politinei kovai . Konferencija parengė darbininkų kovos už kasdieninius ekonominius ir politinius reikalavimus pro gramą, kuri išreiškė jų opiausius klasinius interesus . Konferen cija reikalavo kovoti už 8 valandų darbo dieną, darbo užmokes čio padidinimą, ligonių kasų ir kitų draudimo formų įvedimą, bedarbių aprūpinimą darbu . Buvo reikalaujama suteikti profsą jungoms veikimo laisvę, panaikinti karo stovį , karo lauko teis mus, užtikrinti darbininkams spaudos , žodžio , organizacijų laisvę. Konferencija nurodė ir pagrindinius darbininkų klasės są jungininkus . Rezoliucijoje apie darbą kaime pabrėžiama , kad bū tina ,, vesti kovon prieš buržuazijos diktatūrą ne tik žemės ūkio darbininkus, bet ir mažažemius, tvirtoje sąjungoje su miesto ir kaimo proletariatu " 103. Darbininkų klasės ir kaimo varguomenės sąjunga turėjo po litinį ir ekonominį pagrindą. Jį sudarė kova dėl proletariato dik tatūros, kova dėl žemės. Pagrindinis konferencijos reikalavimas agrariniu klausimu buvo „ visų stambiųjų žemvaldžių žemės kon fiskavimas ir atidavimas jos be išpirkimo žemės ūkio darbinin kams ir mažažemiams " 104. Šis reikalavimas visiškai atitiko gy vybinius bežemių ir mažažemių interesus. Partija gerai suprato , kad ir vidutinę valstietiją galima ir būtina įtraukti į aktyvią antifašistinę kovą, nes fašizmas, atvirai remdamas dvarininkus ir buožes, palietė ekonominius ir ypač po litinius vidutinių valstiečių interesus. Todėl konferencija nema ža dėmesio skyrė darbininkų klasės ir vidutinių valstiečių san tykiams. Ji padarė išvadą , kad vidutinis valstietis yra darbinin kų klasės sąjungininkas kovoje prieš fašizmą. Tezėse apie darbą kaime, priimtose pagal V. Kapsuko pra nešimą, konferencija iškėlė "1 Žemės ūkio darbininkų ir mažaže mių vienybės, darbininkų ir darbo valstiečių sąjungos " šūkį ir suformulavo partinėms organizacijoms uždavinį ištraukti iš fa šistų ir buržuazijos, įvairių buožių ir pataikūnų partijų įtakos ne tik žemės ūkio darbininkus, bet ir mažažemius ir dargi viduti

Ten pat, p. 34. LKP IV-sios konferencijos tezės apie darbą kaime [ Smolenskas ] , 1928 , p . 10 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t . IV, p . 354. 104 LKP IV-sios konferencijos tezės apie darbą kaime, p . 14 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t . IV, p. 356.

102 103

196

nius ūkininkus, įtraukti juos aktyvion kovon prieš buožes, dvar ponius ir fašistų valdžią " 105 Konferencija išanalizavo padėtį kaime , remdamasi leninine metodologija, išryškino, kokios yra pagrindinės kaimo gyven tojų grupės, koks jų klasinis susiskirstymas (žemės ūkio prole 106 tariatas , kaimo varguomenė, vidutiniai valstiečiai ir buožės) Išnagrinėjusi padėtį, susidariusią po fašistinio perversmo, konfe rencija paruošė ekonominius kaimo darbo žmonių reikalavimus : žemės ūkio darbininkams padidinti darbo užmokestį , sutrumpinti darbo dieną, pagerinti butų sąlygas, uždrausti juos atleisti iš darbo , nepasibaigus sutartam laikui, suteikti apmokamas atosto gas, įgyvendinti visapusišką socialinį draudimą samdytojų lėšo mis, užtikrinti motinystės apsaugą, gydymą samdytojų lėšomis , mandagų elgesį su darbininkais, pripažinti žemės ūkio darbinin kų profesines sąjungas ir per jas sudaryti kolektyvines samdos sutartis ; skirstant kaimus į vienkiemius, mažažemiams duoti ge resnius sklypus, perkeliant trobesius, veltui duoti miško ir pi niginę pašalpą, palikti bendras ganyklas arba jas išdalyti ma žažemiams ir vidutiniams valstiečiams, pridėti nemokamai atrėž tos nuo dvarų ir buožių ūkių žemės , visiškai atleisti nuo žemės , savivaldybių ir kitų mokesčių ir juos uždėti buožėms ir dvarinin kams , suteikti negrąžinamų pašalpų sėkla ir kt.; perkeliant tro besius, vidutiniams valstiečiams , kaip ir mažažemiams, duoti vel tui miško ir piniginę pašalpą, sumažinti visus tiesioginius ir pa naikinti visus netiesioginius mokesčius už kasdien reikalingus daiktus. Komunistų partija ragino kurti žemės ūkio darbininkų, ma žažemių ir vidutinių valstiečių komitetus , kurie organizuotų de monstracijas, susirinkimus, eisenas į savivaldybes, plėstų kovą dėl iškeltų reikalavimų įgyvendinimo 107. Greta ekonominių reikalavimų Komunistų partija ragino kel ti politinius reikalavimus, glaudžiai sieti ekonominę kovą su po litine kova, su kova prieš fašizmą ir reikalauti panaikinti tero rą, paleisti politinius kalinius, suteikti darbininkams ir darbo valstiečiams politines laisves, ginti Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos imperialistų ir kt.108 Lietuvos KP IV konferencijos iškeltų dalinių ekonominių ir politinių reikalavimų trūkumas buvo tas , kad nebuvo suformu luota pakankamai plati demokratinių reikalavimų programa, ku ri išreikštų gyvybinius vidutinių valstiečių interesus . Tai sunkino telkti juos į kovą prieš fašizmą . Sudaryti bendrą frontą kovai prieš fašizmą trukdė socialde mokratų ir liaudininkų partijų lyderiai , nes jie atsisakė bet ko

LKP IV -sios konferencijos tezės apie darbą kaime, p. 10, 11 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p. 354. 106 LKP IV-sios konferencijos tezės apie darbą kaime, p . 18-19. 107 Ten pat, p. 12-17; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. IV, p. 355-357. 108 Ten pat. 105

197

kių bendrų veiksmų su LKP. Visi LKP CK laiškai liaudininkų ir socialdemokratų partijų vadovybėms antifašistinės kovos klau simais liko be atsakymo . Fašizmo atžvilgiu jos užėmė susitaikė liškas pozicijas ir varė plačią kampaniją prieš Komunistų parti ją. Konferencija, pasmerkusi tų partijų dešiniųjų lyderių poli tiką ir kairiųjų" lyderių avantiūrizmą - pučų organizavimą, trukdžiusį antifašistinei kovai plėstis, nurodė , kad tos partijos negali vadovauti antifašistinėms jėgoms, kad ,, bendras frontas turi būti pirmiausia tveriamas iš apačios - per streikus, profsą jungose, antifašistiniuose veikimo komitetuose, visoje ekonomi nėje ir politinėje kovoje " 109 Konferencija iškėlė partinėms organizacijoms uždavinį padė ti fašistinių, buržuazinių, klerikalinių darbininkų organizacijų (Darbo federacijos ir kt .) eiliniams nariams įsitraukti į bendrą kovos frontą prieš fašizmą. LKP IV konferencija vieningai pritarė VKP (b ) CK kovai prieš trockistų-zinovjevininkų bloką , pasmerke to bloko antipar tinius veiksmus ir pasiuntė bolševikų partijos Centro Komitetui sveikinimą. Konferencija baigė savo darbą, išrinkdama LKP Centro Ko mitetą. Jo nariais buvo išrinkti Z. Angarietis, V. Kapsukas, K. Didžiulis , I. Gaška, A. Sniečkus, S. Krulikovskis-Bartoševičius, J. Stimburys , E. Bilevičius, A. Lifšicas, P. Jankauskas ir V. Ši mensas 110

LKP IV konferencija buvo svarbus partijos gyvenimo įvy kis. Ji paruošė LKP taktiką kovoje prieš fašizmą, numatė prie mones partinėms organizacijoms sustiprinti idėjiniu ir organiza ciniu atžvilgiu . Konferencija subūrė partines jėgas kolektyviniam darbui , sustiprino partijos vienybę ir mobilizavo visus komunis tus partijos ryšiams su darbo žmonių masėmis išplėsti, antifašis tinei kovai išvystyti. 1927 m. spalio 3 d . įvykęs LKP CK plenumas išrinko parti jos CK Politinį biurą ir Sekretoriatą, patvirtino LKP CK spaudos organų redakcijas ir rajonų komitetų sekretorius. Į LKP CK PB buvo išrinkti Z. Angarietis, V. Kapsukas, K. Didžiulis, I. Gaška ir S. Krulikovskis-Bartoševičius (KIVK atstovas ) . Kandidatu į PB narius buvo išrinktas A. Lifšicas . Į LKP CK Sekretoriatą buvo iš rinkti K. Didžiulis , A. Lifšicas , A. Sniečkus ir J. Stimburys 111 . Po konferencijos LKP CK Politinis biuras dirbo Maskvoje. Lietuvoje kaip kolektyvus partijos organas dirbo LKP CK Sek retoriatas. LKP Užsienio biuro pareigos buvo perduotos Politi niam biurui .

109 110 111

LKP IV-sios konferencijos teziai apie einamąjį momentą ir LKP uždavi nius, p. 40 . Konferencijos protokolai.- PA, f. 77, ap. 10, b. 2, 1. 8-10 ; b . 3, 1. 219. LKP CK 1927.X.3 plenumo protokolas.— PA, f. 77, ap. 10, b . 11 , l . 17 ; b. 12, 1. 2a.

198

1927 m. lapkričio mėn. LKP CK sušaukė Kaune partinio ak tyvo pasitarimą. Jame dalyvavo CK nariai ir rajonų komitetų atstovai . Pasitarimas numatė būdus, kaip supažindinti partines organizacijas su konferencijos nutarimais ir mobilizuoti komu nistus į kovą už jų įgyvendinimą. Partinio aktyvo pasitarimai įvyko taip pat daugelyje rajonų ir parajonių. Komunistai vie ningai pritarė konferencijos nutarimams ir ėmėsi energingų priemonių jiems įgyvendinti . Kovojant už partinių organizacijų idėjinį-or ganizacinį stiprinimą, . įgyvendinant LKP IV konferencijos nutarimus, svarbų vaidmenį vaidino pogrindinė komunistinė spauda - partijos išbandytas idėjinis ginklas, darbo žmonių masių organizatorius. Po fašistinio perversmo partinė literatūra Lietuvoje buvo lei džiama nelegalioje partijos spaustuvėje ,,Spartakas " . Spaustuvės darbuotojai E. Šimaitė ir J. Garelis ją taip užkonspiravo , kad fašistų žvalgybai nepasisekė jos surasti. " Spartako " spaustuvė je buvo spausdinami LKP CK organas ,,Tiesa " (redaktorius A. Sniečkus) 112, „ Kareivių tiesa " ir atsišaukimai . Po perversmo pirmasis ,,Tiesos " numeris išėjo 1927 m. sausio mėn. Iš viso 1927-1930 m. išėjo 19 ,, Tiesos " numerių. Antifašistinei literatūrai leisti LKP CK suorganizavo pogrin Partijos leidybinis darbas

dinę spaustuvę „ Kova “ . Ji buvo įrengta Kaune , Kapsų gatvėje Nr. 34. „ Kova" pradėjo veikti 1927 m. gegužės mėn. LKP CK pa vedimu šioje spaustuvėje dirbo K. Krastinaitė ir D. Kučinskas. Jie spausdino laikraštį „ Šalin fašizmas " ir atsišaukimus, o atski rais atvejais taip pat LKJS CK laikraščius „ Mūsų vėliava “ , „ Nau jokas" 113 Didesnius leidinius ir toliau reikėjo leisti užsienyje - Tary bų Sąjungoje ir Vokietijoje . LKP CK pavedimu Vokietijoje lei dybinį darbą organizavo J. Lenkaitis, I. Gaška, paskui B. Leonas Pušinis 114. LKP CK teorinis žurnalas „ Komunistas “, kurio red kolegiją sudarė Z. Angarietis, V. Kapsukas, K. Didžiulis , I. Gaška ir kt.115 iki 1928 m. buvo leidžiamas Smolenske , o nuo 1928 m. rugpjūčio mėn.- Vokietijoje , Tilžėje . Greta "IKomunis to ", vienas didžiausių LKP CK žurnalų pogrindžio laikais buvo ,,Balsas ". 1928-1933 m. jis du kartus per mėnesį išeidavo Ka raliaučiuje, Tilžėje, Berlyne . Didelę pagalbą leidžiant ,, Balsą“ tei kė Vokietijos Komunistų partijos aktyvistai F. Merikė, R. Ne dermajeris, kurie pasirašydavo oficialiais žurnalo redaktoriais. Vienas aktyviausių „ Balso " organizatorių ir publicistų buvo Z. Angarietis. Žurnalo redkolegijoje dirbo taip pat V. Kapsu 112 113 114 115

PA, f. 77, ap. 10, b. 11 , 1. 17. Kučinskas D. Mirtininkų vienutėje . Vilnius , 1964, p . 143 , 160. Pušinis B. Raštai , p . 65-89. PA, f. 77, ap. 10, b. 11 , l. 17.

199

kas ir kiti partijos vadovai . Vokietijoje ,,Balse " redakcinį darbą įvairiu laiku dirbo B. Leonas-Pušinis, B. Pauliukevičius, A. Gu zevičius, E. Pušinienė , J. Bulavas, I. Meskupas-Adomas . Straips nius ir korespondencijas iš Lietuvos ,, Balsui " siuntinėjo E. Bile vičius , K. Didžiulis, J. Garelis, J. Jurginis, L. Kapočius , J. Kaspe raitis, A. Maginskas, V. Niunka, P. Pajarskis, A. Sniečkus, R. Šarmaitis, M. Šumauskas ir daugelis kitų partijos žurnalistų. Komunistinės tiesos žodį tarp darbo žmonių skleidė ir kiti periodiniai leidiniai . 1927-1930 m. LKP ir jos vadovaujamos organizacijos kasmet išleisdavo po 15-25 periodinius leidinius . Dauguma jų gyvavo visai trumpai, nes būdavo suimami jų lei dėjai . Be ,,Tiesos " ir ,,Komunisto " , šiuo laikotarpiu LKP CK dar leido laikraščius ,,Mūsų balsas " (Karaliaučius, 1927-1928 m ., Nr. 1-7; redkolegijoje dirbo Z. Angarietis, P. Vilūnas) ,,,Karei vių tiesa " (Kaunas , 1927—1930 m. išėjo 24 numeriai ; redkolegi joje dirbo A. Sniečkus, P. Jankauskas) , žydų kalba ,, Unzer emes “ (Kaunas ; redkolegijoje dirbo A. Lifšicas , J. Šochotas) . Nelegalius laikraščius leido ir vietinės partijos organizacijos Biržuose, Klai pėdoje, Panevėžyje , Šiauliuose . 1927-1930 m. pogrindyje buvo išleista daugiau kaip 240 atsišaukimų. Komunistinė spauda demaskavo fašistus kaip išnaudotojų klasių interesų gynėjus, jų antiliaudinę politiką ir ideologiją, kvietė darbo žmones į kovą už fašistinės diktatūros nuvertimą. Laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdinama medžiaga iš vieti nių partinių organizacijų gyvenimo, nušviečiama darbo žmonių padėtis, jų kova prieš išnaudotojus ir fašistų valdžią. Daug dė mesio komunistinė spauda skyrė Tarybų Sąjungos darbo žmo nių gyvenimui, jų kovai už socializmo sukūrimą. LKP atsišau kimai atsiliepdavo į visus svarbesnius šalies ir užsienio įvykius, demaskuodavo fašistinį terorą ir kvietė darbo žmones į kovą už politinės ir ekonominės padėties pagerinimą, už fašizmo nu vertimą. Komunistinė spauda ėjo iš rankų į rankas , skleidė darbo žmonėms tiesą ir žadino išsivadavimo viltį, būrė juos apie Ko munistų partiją , kėlė į kovą už šviesesnę ateitį , už socializmą. Kiekvienas išleistas laikraščio ar žurnalo numeris, kiekvienas at sišaukimas buvo ryškus partijos besiplečiančios veiklos , jos ry šių su darbo žmonių masėmis stiprėjimo patvirtinimas . Kartu tai buvo ir rimtas atkirtis fašistinei propagandai, ne kartą skelbu siai apie Komunistų partijos likvidavimą. Didelį įspūdį darbinin kams padarė ,,Tiesos" pasirodymas po fašistinio perversmo. Ją su džiaugsmu skaitė darbininkai 116. Tai , kad komunistinė spauda pasiekdavo net tolimiausius Lietuvos užkampius, buvo didelis partinių organizacijų, visų ko munistų nuopelnas .

116

Didžiulis K. Už liaudies laimę, p . 95. 200

Komunistinės spaudos gabenimas ir platinimas reikalavo ne tik sumanumo, bet ir didelio pasišventimo , atsidavimo partijos reikalui. Komunistinės spaudos platintojai ir gabentojai fašistų buvo teisiami ilgus metus kalėti . Žvalgyba ypač stengėsi likvi duoti Lietuvoje buvusias pogrindines spaustuves , nes jos suda rydavo LKP CK galimybę iš karto reaguoti į vienas ar kitas fa šistinės vyriausybės priemones, demaskuoti jas, atskleisti tikrą sias reakcionierių užmačias . Žvalgyba dėjo daug pastangų, ieškodama literatūros gabenimo kelių, literatūros sandėlių. 1928 m. rugsėjo 24 d . žvalgybai pavyko susekti ir likviduo ti ,,Kovos " spaustuvę, suimti ten dirbusius D. Kučinską ir K. Kras tinaitę. Jie buvo perduoti kariuomenės teismui. 1929 m. rugpjū čio 9 d. teismas nuteisė D. Kučinską sušaudyti , o K. Krastinai tę — kalėti iki gyvos galvos 117. Fašistai ragino pasmerktuosius paduoti prezidentui malonės prašymus. D. Kučinskas atsisakė prašyti budelių malonės. Serganti K. Krastinaitė Kauno kalėji me buvo įmesta į šaltą karcerį už tai, kad protestavo prieš fa šistų valdžios tarnų savavaliavimą. Rugpjūčio 31 d . ji kalėjime mirė. Komunistų partija organizavo protestų kampaniją D. Ku činsko gyvybei išgelbėti . Po Lietuvą plito Raudonosios pagalbos ir Komunistų partijos išleisti atsišaukimai 118. 1930 m . sausio 14 d. Kaune buvo surengta demonstracija, kurios dalyviai reikalavo pakeisti D. Kučinskui mirties nuosprendį 119.• Tarybų Sąjungos ir kitų šalių darbininkų organizacijos siuntė į Kauną protesto te legramas, reikalaudamos nutraukti mirties bausmių vykdymą. Fa šistai buvo priversti mirties bausmę D. Kučinskui pakeisti kalė jimu iki gyvos galvos . Jis išėjo į laisvę tik 1940 m., žlugus fa šistiniam režimui. Žiaurios fašistinės valdžios priemonės nesustabdė komunisti nės spaudos leidimo ir platinimo . Ji ir toliau buvo spausdinama tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje , visų pirma Vokietijoje . Komunistų partijos knygnešiai J. Mickevičius, J. Rugienis, P. Ta mošiūnas, P. Ulevičius , J. Povilaitis , M. Domeikienė, broliai Jo nas , Juozas , Justinas ir Pranas Olekai , V. Rakauskas , M. Tama šauskaitė, J. Šarmaitis, A. Kuncaitis, J. Baronaitis , A. Magins kas , F. Krastinis ir kt.120 gabeno Vokietijoje išspausdintą LKP literatūrą per Vokietijos -Lietuvos sieną, o nuo čia ji buvo ve žama į Kauną ir ten skirstoma platinti visoje Lietuvoje .

117 118 119 120

PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460, 1. 409-410. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p. 523–524 ; t . III . Vilnius, 1964, p. 12-13. Kučinskas D. Mirtininkų vienutėje, p. 195. Tamošiūnas M. Lietuvos Komunistų partijos knygnešių keliais .— ,,LKP isto rijos klausimai " , t . 4 , p . 204 ; PII , 1975.VIII.19 aktas Nr. 899 apie LKP lite ratūros gabenimą 1929-1932 m. per Vokietijos- Lietuvos sieną Šakių rajone.- PA, f. 3377, ap . 49, b. 185, 1. 14-15. 201

Patekę į kalėjimus, komunistai ir komjau nuoliai nenutraukdavo kovos prieš fašizmą . LKP vadovybė su visų kalėjimų politiniais kaliniais palaikė glaudžius ryšius. Ten buvę komunistai sudarė partines kuopeles, jų at stovai išsirinkdavo kalėjimo partinį komitetą, kuris vadovavo po litinių kalinių kovai prieš administracijos antpuolius, mokė po litinius kalinius revoliucinės teorijos ir praktikos, auklėjo juos marksizmo -leninizmo idėjų dvasia . Politiniai kaliniai kartu su vi so pasaulio darbininkais švęsdavo proletarines šventes Ge

Kova prieš ,,Kolektyvo aktyvą “ ir Varnių opozicionierius

gužės pirmąją, Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos meti nes ir kt. Komunistai kalėjimuose gyveno tais pačiais rūpesčiais, kaip ir visa partija. Fašistų bandymai demoralizuoti politinius kali nius neturėjo bent kiek didesnio pasisekimo . Dauguma jų likda vo iki galo ištikimi darbininkų klasės reikalui . Po pajaujininkų pučo ir Tauragės sukilimo 1927 m . į kalėji mus pateko nemaža liaudininkų ir socialdemokratų. Jie atsinešė į kalėjimus ir smulkiaburžuazinių partijų kairiųjų lyderių nuo taikas, gynė pučizmą. Jų skleidžiama smulkiaburžuazinė ideolo gija ir taktika darė tam tikrą įtaką kai kuriems komunistams, nesugebėjusiems teisingai įvertinti Lietuvoje susidariusio klasi nių jėgų santykio, nesupratusiems fašizmo esmės ir laukusiems greitojo žlugimo . Tai sudarė sąlygas nukrypimams nuo partijos linijos atsirasti. 1927 m. grupė Kauno kalėjimo politinių kalinių sudarė frak cinę grupuotę „ Kolektyvo aktyvas " , kuriai vadovavo F. Abrama vičius, V. Gervickas, P. Glovackas, A. Šumauskas ir E. Vicas . Ji

pradėjo formuotis dar 1927 m. pradžioje , kada kai kurie komu nistai ir komjaunuoliai, teismo nuteisti mirties bausme , priešin gai partijos nusistatymams nemaldauti budelių pasigailėjimo pa davė malonės prašymus. Už partinės drausmės sulaužymą LKP CK 1927 m. rugpjūčio mėn. malonės prašymų davėjus nubaudė įvairiomis bausmėmis. P. Glovackas buvo pašalintas iš LKP CK, E. Vicas - iš LKJS CK. F. Abramavičius taip pat buvo pašalin tas iš LKP CK narių už drausmės pažeidėjų gynimą . Tačiau F. Abramavičius, P. Glovackas, E. Vicas ir kt. reikia mų išvadų nepadarė . Pradėję nuo nesutarimų su LKP CK revo liucinės, komunistinės moralės ir etikos klausimais , jie perėjo prie nesutarimų antifašistinės kovos taktikos ir po fašistinio per versmo susidariusios vidaus padėties vertinimo klausimais. 1927 m . lapkričio mėn. jie parengė dokumentą ,,Fašizmas ir mū sų uždaviniai “, pasirašytą Kauno kalėjimo „ Kolektyvo aktyvo " vardu 121. Tame dokumente buvo išdėstyti frakcinės grupuotės nesutarimai su LKP CK linija . Tai buvo ,,Kolektyvo aktyvo " plat forma. Ji užbaigė idėjinį ir organizacinį frakcinės grupuotės su

121

PA, f. 77, ap. 10, b. 35, 1. 9-21 . 202

siformavimą. Lydimajame laiške frakcionieriai pareiškė : ,,Mes gerai suprantame, kad mūsų straipsnyje dėstomos pažiūros nesu tinka su Partijos nusistatymu . “ 122 Lietuvos KP CK kantriai stengėsi išaiškinti Kauno kalėjimo opozicionieriams jų klaidas , padėti jiems stoti į teisingą kelią. Iš pradžių jų klaidų kritika buvo pateikta LKP CK vadovaujan čių darbuotojų laiškuose „ Kolektyvo aktyvo “ vadovams. Opozi cionieriams su ta kritika nesutikus , 1928 m. vasario mėn. „ Ko munisto" 1 numeryje buvo išspausdintas Z. Angariečio straipsnis „ Kauno kalėjimo opozicija “, kuriame buvo pateikta opozici jos pažiūrų kritika . Lietuvos KP CK Politinis biuras 1928 m. ko vo 24 d. priėmė specialų nutarimą dėl Kauno kalėjimo opozici nės grupuotės Kolektyvo aktyvas " 123. Opozicinė grupuotė bu vo paleista, jos dalyviams pareikštas papeikimas ir pareikalauta, kad jie viešai pasmerktų savo neteisingas pažiūras. Buvo nutar ta spaudoje išaiškinti frakcinės grupuotės platformos klaidingu mą ir jos praktinės veiklos žalingumą 124. Šis nutarimas buvo pa skelbtas ,,Komuniste ". Jame taip pat buvo išspausdinta ,,Kolek tyvo aktyvo " platforma 125 ir pateikta principinė jos kritika 126. Z. Angariečio, V. Kapsuko ir kitų partijos vadovaujančių darbuotojų straipsniuose, išspausdintuose ,,Komuniste ", „ Balse “ , ,,Tiesoje" ir kituose partijos leidiniuose , buvo atskleistas ,, Ko lektyvo aktyvo " politinių ir taktinių pažiūrų nepagrįstumas. Klaidingai įvertinę poslinkius, vykusius fašistinėje stovyk loje, fašizmo vystymosi tendencijas , ,, Kolektyvo aktyvo " vado vai padarė neteisingą išvadą, kad esą po fašistinio perversmo Lietuvoje susidariusi tiesioginė revoliucinė situacija, subrendu sios fašizmo nuvertimo sąlygos. O iš tikrųjų pirmaisiais fašizmo valdymo metais vyko re voliucinio judėjimo atoslūgis, darbininkų klasė traukėsi. Lietu voje nebuvo ne tik politinių darbo žmonių demonstracijų, bet ir bent kiek gausesnių ekonominių streikų. Negausius liaudinin kų ir socialdemokratų kairiųjų elementų pučistinius veiksmus laikyti tiesioginės revoliucinės situacijos požymiais nebuvo jokio pagrindo . Lietuvos KP CK organas ,,Tiesa " rašė : „ Pagrindinė klaida, kurią opozicija, organizuota į frakciją, yra padariusi, yra ta, kad ji manė, jog fašistinė valdžia labai silpna ir galima ją labai lengvai nuversti . Iš to seka ir dar stambesnė klaida , kad yra tiesioginė revoliucinė situacija, masės nori kovoti , bet jų ne veda į kovą. " 127

122 123

Ten pat, 1. 7. PA, f. 77, ap . 11 , b. 3, 1. 37 , 38; ,, Komunistas ", 1928 m. gegužė, Nr. 2 , 124 p. 104. 77, ap. 11 , b. 3, 1. 37-38. PA, f. 125 126 ,,Komunistas", 1928 m. gegužė, Nr. 2 , p. 72-82. Angarietis Z. Smulkiaburžuazinių įtakų pasekmės LKP eilėse .- ,,Komunis tas", 1928 m. gegužė, Nr. 2, p . 82–92. 127 ,,Tiesa", 1928 m. rugpjūtis , Nr. 8. 203

,,Kolektyvo aktyvo " vadovai neteisingai įvertino krikdemų opoziciją tautininkų režimui ir todėl įrodinėjo , kad išstumti iš vy riausybės krikdemai , negalėdami įvesti savo diktatūros, tapo de mokratais , siekiančiais „ grąžintį buržuazinę demokratiją“ 128. Jie taip pat neteisingai įvertino liaudininkų ir socialdemokratų va dovybių ir ypač jų kairiųjų lyderių vaidmenį antifašistinėje ko voje. Iš tikrųjų liaudininkų ir socialdemokratų dešinieji lyderiai tuo metu laikėsi taikstymosi su fašizmu pozicijų, ieškojo galimy bių bendradarbiauti su tautininkais, toliau skaldė darbininkų kla sės ir antifašistines jėgas. Tų partijų kairieji lyderiai laikėsi avantiūristinės taktikos, organizavo padrikus pučus , kuriuose ne dalyvavo masės, ir tuo sudarė prielaidą fašistinei reakcijai ir te rorui stiprinti . Plečkaitininkai netgi tapo Lenkijos imperialistų intrigų, nukreiptų prieš Lietuvos nepriklausomybę, įrankiu . Ži noma, tai nereiškė, kad liaudininkų ir socialdemokratų partijose nebuvo antifašistų. Tačiau ne jie apsprendė tų partijų politiką ir vietą kovoje prieš fašizmą. ,,Kolektyvo aktyvo" vadovai faktiškai sumenkino darbinin kų klasės vaidmenį , Komunistų partijos organizacinį darbą anti fašistinėje kovoje . Neradę partijoje pritarimo ,,, Kolektyvo ak tyvo “ vadovai išplėtė frakcinę veiklą tarp politinių kalinių ir už kalėjimo sienų, ypač tarp komjaunuolių. Jie bandė suburti poli tinius kalinius apie savo platformą, stengėsi už kalėjimo sienų sudaryti oportunistines grupuotes, organizavo slaptus savo šali ninkų pasitarimus, siuntinėjo jiems laiškus, kuriuose buvo siūlo ma klaidinga antifašistinės kovos taktika. ,,Kolektyvo aktyvo " frakcinė, dezorganizacinė veikla tuo sun kiu momentu partijai buvo labai pavojinga . Ji ne tik demorali

zavo politinius kalinius , skaldė jų jėgas , kurstė partines organi zacijas prieš Lietuvos KP CK liniją, bet ir skatino smulkiabur žuazinių elementų kovą prieš partiją, skleidė nepasitikėjimą jos politika . Tai buvo smulkiaburžuazinis , socialdemokratinis nukry pimas Komunistų partijoje. LKP kova prieš ,,Kolektyvo aktyvo" politinę liniją ir prakti nę veiklą, šios grupuotės paleidimas izoliavo opozicionierius. Jų pažiūros ir taktika nerado pritarimo partinėse organizacijose . Ta čiau, nors ir patyrę pralaimėjimą, opozicionieriai neskubėjo vie šai pasmerkti savo žalingą veiklą. Todėl LKP CK 1928 m . bir želio plenumas Kauno kalėjimo politinių kalinių ,,Kolektyvo ak tyvo" vadovus (F. Abramavičių, V. Gervicką, E. Vicą) dar kartą perspėjo: ,,Jei jie atsisakys viešai pasmerkti savo mokslą ir jei nesirūpins padėti partijai vesti kovą prieš buvusį jų žalingą mokslą ir to mokslo pasekmes, pašalinti iš partijos . Glovackas, kaip nerodantis pataisos ženklų, išmetamas iš partijos. " 129 128 129

,,Komunistas " , 1928 m . gegužė, Nr. 2, p . 77. Einamasis momentas ir mūsų uždaviniai (LKP CK plenumo tezės) . Tilžė, 1928 , p. 27. 204

Po LKP CK 1928 m. birželio plenumo nutarimų ,,Kolektyvo aktyvo" vadovai V. Gervickas ir F. Abramavičius viešai pasmer kė savo žalingą veiklą. Jų pareiškimai buvo paskelbti „ Komu niste " 130. Pasmerkė savo opozicinę veiklą ir E. Vicas 131 , Lygiagrečiai su kova prieš „ Kolektyvo aktyvą" LKP CK ko vojo ir su opozicija , susidariusia Varnių koncentracijos stovyk loje, kur buvo apie 200 politinių kalinių. Varnių opozicionie riams vadovavo J. Skrabulis (V. Laimutis) . 1927 m. gegužės 24 d. Telšiuose karo lauko teismas nuteisė penkis Varnių koncentracijos stovyklos politinius kalinius mir ties bausme už Gegužės pirmosios šventimą stovykloje . Keturi nuteistieji padavė malonės prašymus. Mirties bausmė jiems bu vo pakeista kalėjimu . Atsisakė paduoti malonės prašymą tik E. Greifenbergerienė . Darbo žmonių protestų spaudžiama , fašistų valdžia mirties bausmę E. Greifenbergerienei pakeitė 15 metų ka lėjimo 132. Visi revoliucionieriai malonės prašymus padavusiųjų elgesį pasmerkė . Tačiau buvo ir tokių komunistų, kurie , pasidavę smul kiaburžuazinių partijų lyderių įtakai, malonės prašymų rašymą bandė pateisinti . Jie įrodinėjo , kad partijai naudingiau būsią, jei patekę priešo nelaisvėn jos nariai , nesvarbu kokia kaina , iš saugos savo gyvybę ir išeis į laisvę . Taip susiformavo Varnių opozicija, kuri atsisakė vykdyti LKP CK nutarimus, bandė poli tinių kalinių kolektyvą priešpastatyti partijai. LKP CK aiškino Varnių stovyklos opozicionieriams jų klai das, stengėsi padėti jiems suprasti , kad internuotųjų prašymai leisti jiems iš stovyklos emigruoti į užsienį , prašymai pasigailėti kompromituoja partiją, reiškia revoliucinių idealų išdavystę. Ta čiau kai kurie opozicijos vadovai į LKP CK kritiką nereagavo ir nenutraukė savo žalingos veiklos . Todėl opozicionieriai , atsi sakiusieji klausyti LKP CK, buvo pašalinti iš partijos . Gyvenimas netrukus parodė , kad Varnių koncentracijos sto vyklos opozicijos vadovų kalbos apie reikalą bet kuria kaina išsaugoti darbuotojus partijos revoliuciniam darbui laisvėje sle pia vien norą pabėgti nuo kovos sunkumų, reiškia traukimąsi iš revoliucionierių gretų. Buvęs Varnių opozicijos lyderis J. Skra bulis jau 1929 m. sausio mėn., Kauno kalėjimo politiniams kali niams paskelbus bado streiką, tapo streiklaužiu ir buvo pašalin tas iš politinių kalinių kolektyvo . Kauno kalėjimo ,,Kolektyvo aktyvo " ir Varnių koncentraci jos stovyklos opozicionierių idėjinis ir organizacinis sutriuški nimas sustiprino partijos vienybę , padidino komunistų kovingu mą, labiau juos užgrūdino , padidino partijos vaidmenį telkiant darbo žmonių jėgas kovai už fašistinės diktatūros nuvertimą. 130 131 132

,,Komunistas " , 1928 m. rugsėjis- spalis, Nr. 5, p . 68-71 . ,,Komunistas " , 1928 m. rugpjūtis , Nr. 3-4, p. 37. Bylos dalyvis [Grigaitis J.]. Drg. Ženė Varnių stovykloje ir fašistų teisme. ,,Priekalas" (Maskva) , 1935, Nr. 5, p . 318-320.

205

3. Kova prieš plečkaitininkus ir agresyvius buržuazinės Lenkijos planus

Tarptautinė Lietuvos padėtis 1927-1928 m.

Laikydamiesi savo antitarybinės politikos, imperialistai 1926-1927 m. aktyviau ėmė rengtis puolimui prieš Tarybų Sąjungą. Ne besitenkindami ekonominėmis, politinėmis ,

diplomatinėmis priemonėmis, jie organizavo ištisą seriją ginkluo tų išpuolių, siekdami išprovokuoti karinį konfliktą, naują inter venciją prieš TSRS . Imperialistai , visų pirma Anglijos konserva toriai stengėsi sudaryti naują antitarybinį bloką . Palyginti svarbi vieta šiuose Vakarų imperialistų planuose buvo skiriama Lietuvai . Dėl geografinės padėties ji buvo laiko ma reikšmingu strateginiu placdarmu, vienu iš tramplinų karo veiksmams prieš Tarybų Sąjungą. Fašistinį perversmą Lietuvoje Vakarų imperialistai vertino daugiausia šiuo požiūriu. Kilo realus pavojus, kad Lietuva bus įtraukta į imperialistų rengiamas avantiūras prieš Tarybų Sąjungą, didėjo grėsmė Lie tuvos nepriklausomybei. Šią grėsmę ypač didino agresyvi pil sudskinės Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu . Pasinaudodami tarptautine konjunktūra , pilsudskininkai sie kė įtvirtinti Vilniaus krašto okupaciją, o susidarius palankiai situacijai - prijungti Lietuvą prie Lenkijos . 1927 m. pabaigoje Lenkija ėmė telkti kariuomenę Vilniaus krašte ir atvirai grasino užpulti ir okupuoti Lietuvą. Agresyvius Lenkijos imperialistų pla nus sąlygojo ne tik didžiavalstybinės jų svajonės bei noras įtei sinti Vilniaus krašto aneksiją, bet ir siekimas sustiprinti savo pozicijas prieš Tarybų Sąjungą. Lietuvos buržuazija negalėjo išsižadėti Vilniaus, nes tai reikštų visos jos politikos bankrotą. Bet fašistinę Lietuvos vy riausybę siejo su Anglijos ir Lenkijos imperialistais neapy kanta Tarybų Sąjungai. O tai darė įtakos jos politikai Lenkijos atžvilgiu, taip pat jos politikai Vilniaus klausimu . Nuo pat pirmųjų fašistinio perversmo dienų LKP įdėmiai analizavo fašistų vykdomą užsienio politiką , aiškino masėms šios politikos keliamą pavojų Lietuvos valstybingumui ir nepriklau somybei . 1927 m. balandžio mėn . įvykęs LKP CK plenumas tezė se ,,Einamasis momentas ir mūsų uždaviniai “ nurodė, kad tauti ninkai , užgrobę valdžią , ėmė ieškoti kontaktų su pilsudskinės Lenkijos atstovais, vedė slaptas derybas , pradėjo grąžinti lenkų dvarininkams žemes, kurios turėjo būti išdalytos valstiečiams . Plenumas demaskavo Anglijos ir Vatikano pastangas suartinti 133 • Lietuvą ir Lenkiją, siekiant sudaryti antitarybinį bloką Kartu plenumas pažymėjo , jog tautininkai vykdo suktą po litiką, laviruoja . Tautininkai , kaip ir kitos buržuazinės partijos, negalėjo ignoruoti masių nuotaikų ir jausmų ir atsižadėti Vil

133

PA, f. 77, ap. 10, b. 12 , 1. 55-56. 206

niaus. Vilniaus aneksiją jie panaudojo nacionalistinėms aistroms kurstyti. Juos varžė 1926 m. nepuolimo sutartis su Tarybų Są junga . Ši sutartis buvo reikalinga ir tautininkams kaip atsvaras derybose su Vakarų imperialistais . Jie negalėjo nematyti, jog ši sutartis, draugiška TSRS pozicija Lietuvos atžvilgiu stiprina tarp tautinę jos padėtį. Visa tai nulėmė dviveidišką fašistinės vyriausybės užsienio politiką. Nesiryždama atvirai atsižadėti Vilniaus ir stoti į anti tarybinį bloką, ji ieškojo aplinkinių kelių suartėti su Anglija, taip pat su Lenkija . Tautininkų politiką rėmė visos kitos buržua zinės ir smulkiaburžuazinės Lietuvos partijos ―――――――――― krikščionys de mokratai , liaudininkai , socialdemokratai . Šių partijų vadovai , ne apkęsdami Tarybų Sąjungos , bijodami kylančio revoliucinio dar bininkų ir valstiečių judėjimo , laikėsi Lietuvos nacionaliniams interesams pražūtingos politikos. Tokiomis sąlygomis kova prieš bandymus įtraukti Lietuvą į antitarybinį bloką, prieš suartėjimą su fašistine Lenkija, kova už Lie tuvos nepriklausomybės išsaugojimą, taip pat antinacionalinės fašistų ir jų talkininkų politikos demaskavimas tapo vienu svarbiausių LKP uždavinių. Partija tuoj po pervers mo atkreipė Lietuvos darbo žmonių dėmesį į fašistų manevrus , kvietė juos ginti šalies nepriklausomybę. Programiniame straips nyje ,,Fašistų perversmas ir mūsų uždaviniai " Z. Angarietis ra šė: „ Mes aiškiai sakom: mes prieš palaidojimą Lietuvos nepri klausomybės, mes prieš Lietuvos prijungimą tais ar kitais pama tais prie Lenkijos, mes prieš Lietuvos pavertimą imperialistų įrankiu. " 134 Lietuvos Komunistų partija buvo vienintelė politinė partija, kuri ryžtingai ir nuosekliai kovojo prieš Lietuvos pajungimą Lenkijai , už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą. LKP nuro dė, kad realus būdas Lietuvos nepriklausomybei apginti yra są junga su TSRS, draugiška jos parama . Lietuvos nepriklausomybės gynimas buvo glaudžiai susijęs su kova prieš imperialistų rengiamą karą, prieš bandymus už pulti TSRS, įtraukti Lietuvą į antitarybinį bloką. Lietuvos prijun gimas prie buržuazinės Lenkijos būtų sustiprinęs antitarybinį frontą, tarptautinės reakcijos jėgas . Todėl LKP kova už Lietu vos nepriklausomybę atitiko internacionalinius pasaulinio pro letariato interesus, taip pat Tarybų Sąjungos tautų interesus. ,,Jūsų judėjimas turi labai didelę tarptautinę reikšmę, ypač karo pavojaus akivaizdoje " ,— pabrėžė žymus Kominterno veikėjas O. Kūsinenas , kalbėdamas LKP IV konferencijoje 135. fašistų kova prieš LKPnuolaid žiavimą imperialistams

134 135

,,Komunistas ", 1927 m. vasaris, Nr. 1 , p. 4. PA, f. 77, ap. 10, b. 3, 1. 189-190.

207

Pagrindinis nusistatymas, kuriuo partija vadovavosi , organi zuodama kovą už Lietuvos nepriklausomybės gynimą, buvo tas, kad toji kova turi būti siejama su kova prieš fašistų diktatūrą. LKP vadovavosi Lenino mokymu apie imperialistinius karus , apie proletariato ir jo partijos pažiūrą į tėvynę, kūrybiškai rėmėsi bolševikų partijos patirtimi, sukaupta pirmojo pasaulinio karo metais. Ragindama darbo žmones su ginklu rankose duoti atkirtį imperialistiniams agresoriams , partija kartu pabrėžė , kad šie nusi statymai nieko bendra neturi su reformistų 11 tėvynės gynimu ", kad neleistina Lietuvos nepriklausomybės gynimo sutapatinti su fašistinės vyriausybės gynimu . Fašizmas - mirtinas lietuvių tau tos, liaudies masių priešas . Tautininkai ne tik engė, terorizavo Lietuvos liaudį , bet kartu su kitomis buržuazinėmis nacionalisti nėmis partijomis keliaklupsčiavo prieš didžiąsias imperialistines valstybes , vykdė priešišką Tarybų Sąjungai politiką, vedė slaptas užkulisines derybas su Lenkijos imperialistais , ieškodami gali mybių, išlaikant melagingą nepriklausomybės gynėjų aureolę, su artėti su Lenkija, prisidėti prie antitarybinio bloko sukūrimo . ,,Kova prieš Lietuvos nepriklausomybės palaidojimą glaudžiai siejasi su kova prieš naują karą, prieš parsidavėlišką fašistų už sienio politiką ir prieš pačią fašistinę diktatūrą “ ,- nurodė LKP CK 1927 m. balandžio 7 d. plenumo tezėse ,,Einamasis momentas ir mūsų uždaviniai " 136. LKP ragino kurti bendrą frontą kovai prieš fašizmą , už ne priklausomybės gynimą, kvietė į bendrą kovą darbininkus , vals tiečius, inteligentus, kareivius ir patriotiškai nusiteikusius kari ninkus, kairiuosius socialdemokratus ir liaudininkus 137. Visa kampanija buvo vykdoma su šūkiais ,,Ginti Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos imperialistų ", ,,Nuversti fašistų diktatūrą Lietuvoje “, „ Už darbininkų ir valstiečių vyriausybę “ ir kt.138 LKP vykdė plačią agitacinę ir organizacinę kampaniją, telk dama mases į kovą už nepriklausomybės gynimą. Buvo organi zuojami darbininkų susirinkimai , pasitarimai , juose nagrinėjama tarptautinė padėtis, demaskuojami fašistų manevrai, agresyvūs Anglijos ir Lenkijos imperialistų kėslai , aiškinama TSRS ko va prieš imperialistų rengiamą karą, už taikos išsaugojimą pa saulyje . Daug dėmesio LKP teikė darbui kariuomenėje , taip pat su valstiečiais, moterimis ir jaunimu . Darydamas LKP IV konferen

136 137

Ten pat, b. 12, 1. 57. KIVK direktyvos dėl kampanijos prieš Pilsudskio avantiūrą užgrobti Lie tuvą.— PA, f. 77 , ap. 10 , b. 19, l. 25 ; Z. Angariečio 1928.1.6 laiškas LKP CK Sekretoriatui.- PA , f. 77 , ap . 11 , b. 13 , l. 51-52 ; Lietuvos Komunis tų partijos atsišaukimai , t . II, p. 239-240 , 249-250 , 284-286 , 294-295, 573-576 ir kt. 138 Коммунистич еский Интернационал перед VI всемирным конгрессом. M.-A. , 1928, c. 271 . 208

cijoje pranešimą apie darbą kaime , V. Kapsukas pabrėžė, jog darbas kaime yra ypatingai svarbus dėl gresiančio karo pavo jaus, nes Lietuvos kariuomenė buvo daugiausia komplektuojama iš kaimo gyventojų 139. LKP Centro Komitete buvo sudarytas sky rius darbui kaime (vadovavo K. Didžiulis) , darbui kariuomenėje (vadovavo P. Jankauskas) , darbui tarp moterų (vadovavo L. Alek sandravičiūtė) ir kiti 140. Didelį agitacinį darbą tarp jaunimo dir bo Lietuvos komjaunimo organizacijos. Komunistai aktyviai veikė kariuomenės daliniuose Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Ukmergėje — 1 -ajame, 2-aja me, 5-ajame, 9-ajame pėstininkų, technikos, artilerijos, husarų pulkuose, transporto rinktinėje ir kituose daliniuose 141. Kariuo menėje buvo platinami atsišaukimai , pogrindiniai laikraščiai , ypač LKP CK organas ,,Kareivių tiesa ". Kreipdamasi į kareivius ir karininkus patriotus, LKP ragino, jeigu Lietuva taptų agresijos auka, ginti jos nepriklausomybę , nesigailint gyvybės ; kartu partija įspėjo, jog negalima pasikliau ti fašistų vyriausybe, būtina kovoti už jos nuvertimą, kartu su darbininkais ir valstiečiais imti šalies likimą, jos laisvės ir ne priklausomybės likimą į savo rankas 142. Lietuvos liaudies inte resai reikalauja ginti Tarybų Sąjungą nuo imperialistų agresijos. Ir LKP ragino kareivius paversti imperialistinį karą pilietiniu. ,,Jei siųs jus į kovą prieš Tarybų Rusijos darbininkus ir valstie čius, jūs savo ginklą atkreipkite į Lietuvos fašizmą savo mir tiną priešą. " 143 LKP buvo ištikima proletarinio internacionalizmo principams. Tarybų Sąjungos - pirmosios pasaulyje socialistinės šalies, pa saulinio proletariato tėvynės, socializmo švyturio gynimą nuo tarptautinio imperializmo ji laikė šventa savo pareiga . Mes ... jokiu būdu negalim užmiršti tarptautinio darbininkų klasės so lidarumo. Mes privalom žinoti, kad TSRS darbininkų laimėjimai , tai mūsų laimėjimai “ ,- skelbė partija , kreipdamasi į mases 1927 m. Gegužės pirmosios proga 144, LKP nuolat primindavo Tarybų Sąjungos vaidmenį ginant Lietuvą, aiškino , kad kiekvienas, kuris skelbia ir vykdo priešiš ką Tarybų Sąjungai politiką, yra ne tik darbo žmonių priešas, bet ir kenkia Lietuvos nacionaliniams interesams . Partija demas 139 140

PA, f. 77, ap. 10 , b. 3, 1. 255. LKP CK 1927.X.3 posėdžio protokolas.— PA, f. 77, ap. 10, b . 11 , 1. 18. 141 P. Jankausko pranešimas LKP CK 1928 m. birželio mėn. plenume.- PA, f. 77, ap. 11 , b. 1 , l . 16-18 ; Atamukas S. Lietuvos Komunistų partijos ko va prieš fašistinę diktatūrą 1927-1929 m.- Kn .: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, p. 390 ; „ Mūsų vėliava " (Kaunas) , 1928 m. sausis, Nr. 3 ; ,,Lie tuvos žinios “, 1927 m. rugsėjo 20 ir 23 d.; Bilevičius E. Ne veltui praėję 142 metai, p. 100. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p. 285, 286, 294 . 143 Ten pat, p. 253. 144 Ten pat, p. 247. 13 - 1836

209

kavo buržuazinių nacionalistų prasimanymus ir šmeižtus apie Tarybų Sąjungą, priešpastatydama tiesą apie TSRS laimėjimus melagingai buržuazijos propagandai . Nuslopinus Tauragės sukilimą, kai kurie su kilėlių vadovai, taip pat ir jų pasekėjai iš Alytaus apskrities, gelbėdamiesi nuo perse kiojimo, pabėgo į Latviją, Lenkiją ir Vokie tiją. Buvę Lietuvos seimo nariai socialdemokratai J. Kedys , J. Paplauskas ir J. Plečkaitis, atbėgę į Vilniaus kraštą, pasipra šė Lenkijos globos . Jų prašymas buvo patenkintas 145. Emigrantų reikalus ėmė tvarkyti 1927 m. lapkričio 3 d . Vilniuje sudarytas Lietuvos politinių emigrantų komitetas (pirmininkas — J. Plečkai tis, kasininkas J. Paplauskas , sekretorius - P. Ancevičius) 146. Rengdamasis žaibiškam karui prieš Lietuvą, J. Pilsudskis nu tarė suorganizuoti " lietuvių legionus", kurie, prisidengę kovos už demokratiją skraiste, padėtų jam įvykdyti užplanuotą agre siją. Sudaręs sandėrį su J. Plečkaičiu ir jo bendrininkais, J. Pil sudskis ėmė jiems teikti per Lenkijos Raudonąjį kryžių mate rialinę paramą, o J. Plečkaitis pradėjo telkti Lydoje , Lenkijos kariuomenės kareivinėse, pabėgusius į užsienį sukilėlius ir už verbuotus bedarbius jaunuolius . Aprengti Lietuvos kariuomenės uniforma apie 70 legionierių" buvo mokomi karinių dalykų 147. Pilsudskininkai stengėsi gauti ne tik politinių emigrantų so cialdemokratų, bet ir liaudininkų pritarimą savo planams. 1927 m. spalio 27 d. Pilsudskio emisarai susitiko Rygoje su laikraščio ,,Liaudies balsas " redaktoriais ir leidėjais - Tauragės sukilimo dalyviu liaudininku agronomu V. Mickum ir buvusiu seimo na riu socialdemokratu P. Vikoniu . Pašnekesio metu pilsudskininkai pasiūlė savo paramą Smetonos valdžiai nuversti ir "1 garantavo , kad perversmas pavyksiąs " 148. Slėpdami savo ryšius su pilsudskininkais, J. Plečkaitis ir J. Paplauskas Vyriausiojo Lietuvos respublikai ginti komiteto vardu sušaukė 1927 m . lapkričio 5—6 d . Rygoje politinių emi grantų kongresą. Kongreso dalyvius sveikino Lenkijos seimo at stovas K. Poliakevičius, Rusijos emigrantų menševikų vadovai F. Danas ir R. Abramovičius , Pabaltijo valstybių socialdemokratų partijų atstovai ir kiti svečiai . Gavęs žodį , B. Pauliukevičius, 1926 m. buvęs komunistų žurnalo „ Skardas " redaktorius, LKP CK pavedimu nurodė, kad kongreso organizatoriai , pasikvietę į kongresą tik artimus žmones, nori suklastoti politinių emigran tų valią. Priminęs, kad Lietuvos fašistai jau sušaudė K. Poželą Plečkaitininkai tarnauja Lenkijos imperialistams

145

146 147 148

,,Słowo" (Wilno) , 12 września 1927 r.; Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2, b. 9817, 1. 395. „ Pirmyn! “ (Vilnius) , 1927 m . lapkričio 20 d . , Nr . 1 , p . 16 . Lietuvos TSR CVA, f. 378 , ap. 2, b . 11497 , 1. 50 , 96-97 . „ Latvis “ (Rīga) , 25. novembri 1927 g .; PII , Dokumentų rinkinys, Nr. 117, 1. 23 ; ,, Pirmyn ", 1927 m . lapkričio 20 d . , Nr. 1 , p. 8.

210

ir jo kovos draugus, o šimtus komunistų įkalino, B. Pauliuke vičius sušuko: ,,Tikrieji Lietuvos laisvės kovotojai jau padėjo sa vo galvas arba sėdi kalėjimuose , o čia susirinko tik apgailėtina spekuliantų grupė. " 149 Pakėlę triukšmą, kongreso dalyviai ėmė grasinti fiziškai su B. Pauliukevičium susidorosią. Jį užstojo ra šytojas K. Boruta ir kai kurie kiti kongreso dalyviai . Šešis pa reiškusius protestą kongreso dalyvius - B. Pauliukevičių, K. Bo rutą ir kitus — latvių socialdemokratų sporto sąjungos nariai pa šalino iš kongreso posėdžių salės 150. Pilsudskinis kongreso organizatorių veidas iškilo aikštėn svarstant rezoliuciją užsienio politikos klausimais. J. Plečkaičio pateiktame rezoliucijos projekte buvo kalbama apie diplomati nių santykių su Lenkija užmezgimą , „ išsprendus taikos keliu tarp abiejų valstybių visus ginčijamus klausimus " 151. Gindamas savo rezoliucijos projektą, J. Plečkaitis „ pareiškė , kad apie Vilnių ne verta kalbėti " 152, t . y. siūlė pripažinti, kad L. Želigovskio kariuo menės užgrobtas Vilniaus kraštas priklauso Lenkijai . V. Mickus ir P. Vikonis , taip pat pasisakydami savo rezoliucijos projekte už diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimą, nurodė , kad ,,Vilniaus klausimą ir kitus ginčijamus klausimus išspręs teisė ta, demokratinė Lietuvos seimo pastatyta valdžia , betarpiai tar damasi su Lenkijos vyriausybe " 153, taigi jie pažymėjo , jog Vil niaus krašto aneksija dar nepripažįstama . Už J. Plečkaičio rezoliuciją pasisakė 27 kongreso dalyviai , už P. Vikonio ir V. Mic kaus - 14 154. Protestuodami prieš kongreso dalyvių daugumos priimtą rezoliuciją Vilniaus klausimu, 12 liaudininkų ir 2 social demokratai (P. Vikonis ir J. Gustas) iš kongreso išėjo. Likę vieni plečkaitininkai priėmė visas rezoliucijas pilsudskinės Lenkijos pageidaujama dvasia. Tuo tarpu J. Pilsudskis su savo patarėjais, susirinkę Vilniu je 155 1927 m . lapkričio 23 d., svarstė planą žaibiškai užimti Kauną ir pasirašyti taiką“ jau su nauja Lietuvos vyriausybe, sudaryta Kaune , spaudžiant Lenkijos kariuomenei . Pagal tą , tai kos sutartį " Lietuva turėjo užmegzti artimus santykius su Len kija, kurie iš esmės reikštų uniją, bet nepavartojant šio žodžio ". Naują Lietuvos režimą turėjo ginti Plečkaičio lietuvių legio nai " 156. Taigi plečkaitininkai tapo Lenkijos imperialistų įrankių ir priedanga vykdant jų agresyvius planus prieš Lietuvą. 149 150

151 152 153 154 155 156

„ Pēdējā brīdī " (Rīga) , 6. novembri 1927 g .; PII , Nr. 117, 1. 11 . ,,Pirmyn! ", 1927 m . lapkričio 20 d. , Nr. 1 , p . 4; PII, Nr. 117, 1. 11 . ,,Pirmyn!", 1927 m . lapkričio 20 d . , Nr . 1 , p. 7. ,,Laisvas žodis " (Ryga) , 1927 m. lapkričio 15 d. , Nr. Ten pat, p. 6. ,,Pirmyn! " , 1927 m. lapkričio 20 d ., Nr. 1 , p. 8 . «Известия» (Москва) , 24 ноября 1927 г. Документы внешней политики СССР, т. Х. М. , 1965, 211

Dokumentų rinkinys, Dokumentų rinkinys,

11 , p . 7, 15.

с. 540, 651 .

Pilsudskio ir jo samdinių plečkaitininkų planų iškėlimas aikštėn sumaišė imperialistų kortas. Svarbų vaidmenį ginant Lie tuvos nepriklausomybę suvaidino Tarybų Sąjunga . Aiški ir ryž tinga TSRS vyriausybės pozicija Lenkijos ir Lietuvos konflikto metu buvo lemiamas veiksnys, sutrukdęs Lenkijos imperialistams įgyvendinti paruoštą agresiją. Tomis dienomis Anglijos, Pran cūzijos ir Italijos pasiuntiniai Kaune primygtinai ragino Lietu vos vyriausybę padaryti Pilsudskiui nuolaidų 157. Tuo tarpu Ta rybų Sąjungos vyriausybė ėmėsi žygių, siekdama išsaugoti tai ką Rytų Europoje ir užkirsti kelią agresorių avantiūroms . Kalbėdamas su Lenkijos pasiuntiniu 1927 m. lapkričio 21 d ., TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras G. Čičerinas įspėjo, kad Lietuvos užpuolimas bus įvertintas kaip Tarybų Sąjungos užpuolimo pirmasis etapas 158. Kai buvo gauta žinia apie Vilniuje įvykusį pilsudskininkų pasitarimą , kuriame buvo svarstomas žy gio į Kauną planas , lapkričio 24 d . TSRS vyriausybė įteikė notą Lenkijos vyriausybei. Notoje , be kita ko, buvo rašoma : ,,Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos - artimiausio Lenki jos ir Lietuvos kaimyno - vyriausybė, gyvybiškai suinteresuota taikos išsaugojimu Rytų Europoje , yra priversta labai rimtai at kreipti Lenkijos vyriausybės dėmesį į neišmatuojamus pavojus dėl eventualaus Lenkijos pasikėsinimo prieš Lietuvos nepriklau somybę bet kokia forma ir yra įsitikinusi , kad Lenkijos vyriau sybė, dar neseniai taip iškilmingai deklaravusi savo taikingu # 159 mą, sugebės iš tikrųjų pašalinti gresiantį karo pavojų. " Tarybų Sąjungos vyriausybė įvykdė keletą diplomatinių de maršų Vokietijos, Prancūzijos , Italijos vyriausybėms, atkreipda ma jų dėmesį į pavojingą situaciją, susidariusią dėl agresyvių Lenkijos imperialistų planų, ir labai energingai reikalavo imtis žygių agresijai sulaikyti 160. Pilsudskininkai 1927 m. pabaigoje neišdrįso pulti Lietuvos. Jie pasitenkino tuo , kad Tautų Sąjungos Tarybos nutarimu karo stovis tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo panaikintas 161 Pilsudskio vyriausybės skatinami , plečkaitininkai dar keletą metų reiškėsi politinėje arenoje. Jie leido Vilniuje laikraštį „ Pir myn! ", brošiūras, atsišaukimus, visą šią literatūrą platino Lie tuvoje. Tačiau plečkaitininkams nepavyko patraukti bent kiek daugiau šalininkų. Nepadėjo jiems nei teroristinė taktika, ren giant pasikėsinimus prieš Lietuvos valdžios pareigūnus, nei or ganizacijos vadovybės pakeitimas (vietoj J. Plečkaičio buvo iš rinkti J. Paplauskas ir J. Januškis 162) . 157 158 159 160

161 162

«Известия» , 24 ноября 1927 г.; PII , Dokumenty rinkinys, Nr. 117, 1. 24. Документы внешней политики СССР , т. Х, с. 489. Ten pat, p. 492 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p . 361 . Документы внешней политики СССР, т. X, документы №№ 261 , 267 , 269, 270, 277. ,,Lietuvos žinios" , 1927 m. gruodžio 15 d. ,,Pirmyn! ", 1929 m. balandžio 5 d . , Nr . 8 , p . 1-2.

212

Kovoti prieš ardomąją plečkaitininkų veiklą antifašistų gre tose buvo svarbus Lietuvos Komunistų partijos uždavinys. Ko mentuodamas LKP IV konferencijos nutarimus, LKP CK pabrėžė : ,,Ypatingai turi būti traukiama kaukė nuo parsidavusių Pilsuds kiui socialdemokratų vadų, kurie nuėjo lenkų ir anglų imperialistams tarnauti ir padeda jiems ne tik naikinti Lietuvos nepri klausomybę, krauti ant Lietuvos darbininkų ir vargingųjų vals tiečių dvigubą jungą, bet ir rengti karą prieš TSRS. " 163 1927 m. lapkričio antrojoje pusėje ir gruodžio mėn . LKP CK Sekretoriatas ne kartą svarstė Lietuvos-Lenkijos konflikto , ko vos už nepriklausomybę ir prieš plečkaitininkus klausimus 164. Keletą kartų šias problemas svarstė ir LKP CK Politinis biuras 165. Buvo numatyta plati programa masiniams veiksmams prieš gre siančią agresiją išplėsti, taip pat priemonės, kurių reikėtų imtis agresijai prasidėjus . Pagrindiniai šūkiai , iškelti šiems veiksmams, buvo : Lietuvos nepriklausomybės gynimas nuo Lenkijos impe 166 • rializmo ir kova už fašistų diktatūros nuvertimą LKP CK Sekretoriato 1927 m. gruodžio 2 d. posėdyje buvo sudarytas Organizacinis- operatyvinis centras, kuris turėjo vado vauti pasipriešinimo Pilsudskio agresijai ir fašistinės diktatūros nuvertimo rengimui , o ginkluoto užpuolimo atveju ―――――――― organi zuoti kovos veiksmus . Organizacinio- operatyvinio centro na riais buvo paskirti P. Jankauskas , J. Stimburys ir kt.167 Rajonuo se ir parajoniuose buvo organizuojami komitetai nepriklauso mybei ginti ir fašizmui nuversti .

Politinių emigrantų suvažiavimas Berlyne

Politiniams emigrantams suvienyti ir kovai prieš plečkaitininkus LKP nutarė su organizuoti politinių išplėsti emigrantų antifašistų

suvažiavimą. Jis taip pat turėjo padėti suformuoti viešąją nuo monę dėl Lenkijos imperialistų ruošiamos agresijos . Tai buvo svarbu dar ir dėl to , kad II Internacionalo lyderiai iš esmės rė mė plečkaitininkus 168. 1927 m. gruodžio 2 d . Lietuvos emigrantų grupės vardu bu vo paskelbtas kreipimasis į Lietuvos politinius emigrantus Vo

163 IV-sios LKP konferencijos teziai apie tarptautinę padėtį ir karo prieš TSRS pavojų [ Smolenskas] , 1928, p. 4-5. LKP CK Sekretoriato posėdžių protokolai.— PA, f. 77, ap. 10, b. 14. 165 LKP CK PB posėdžių protokolai.— PA, f. 77, ap . 10, b . 13, l . 8, 9, 10 ir kt. 166 PA, f. 77, ap. 10, b. 13, 1. 8, 9 ; KIVK direktyvos dėl kampanijos prieš Pilsudskio avantiūrą užgrobti Lietuvą.— PA, f. 77, ap. 10, b. 19, l . 24-25; Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p . 289, 293, 294, 304. 167 LKP CK Sekretoriato 1927.XII.2 posėdžio protokolas.-— PA, f. 77, ap . 10 , b. 14, 1. 19; KIVK direktyvos dėl kampanijos prieš Pilsudskio avantiūrą 168 užgrobti Lietuvą.— PA, f. 77, ap. 10, b . 19, I. 15. ,,Tiesa", 1928 m. sausis, Nr. 1. Vedamasis; Kominterno Vykdomojo Komi teto 1928.I.27 rezoliucija Lietuvos—Lenkijos konflikto klausimu.— „ Komu nistas", 1928 m. gegužė, Nr. 2, p. 101-103. 164

213

kietijoje , Latvijoje, Tarybų Sąjungoje ir kitose valstybėse, ku emigrantų suvažiavimą 169 riame buvo siūloma organizuoti 1927 m. gruodžio 4 d . LKP CK Politinis biuras smulkiai apsvars tė suvažiavimo organizavimo klausimus. Visam parengiamajam darbui vadovauti į Vokietiją buvo pasiųsti politiniai emigrantai I. Gaška ir B. Leonas-Pušinis 170. Jiems padėjo Vokietijoje gyve nęs politinis emigrantas B. Brandtas, taip pat Vokietijos Komu nistų partijos vadovybė. Lietuvos politinių emigrantų suvažiavimas įvyko 1928 m. sausio 22 d . Berlyne. Jame dalyvavo 31 delegatas , iš jų 9 buvo LKP nariai , 3 socialdemokratai , 2 valstiečių liaudininkų jauni mo atstovai , 1 komjaunuolis ir 16 nepartinių 17. Visi jie atsto vavo apie 150 Lietuvos politinių emigrantų, gyvenusių Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje , Tarybų Sąjungoje ir kitur. Į suvažiavi mo prezidiumą buvo išrinkti S. Matulaitis , I. Gaška , L. Abram sonas, M. Jonelaitis ir Tauragės sukilimo dalyvis V. Petraitis. Suvažiavimą pasveikino : V. Kapsukas- LKP CK vardu , Vokie tijos ir Lenkijos Komunistų partijų, taip pat įvairių antifašistinių organizacijų atstovai, o telegramomis - Rygos ir Vilniaus politi niai emigrantai . Suvažiavimas apsvarstė aktualius to meto revoliucinio ju dėjimo ir antifašistinės kovos prieš gresiantį Lenkijos imperia listų užpuolimą klausimus . S. Matulaitis ir I. Gaška suvažiavi me padarė pranešimą ,,Lietuvos nepriklausomybės gynimas nuo Lenkijos imperialistų", P. Vilūnas ir L. Abramsonas ,,Kova prieš fašistų diktatūrą Lietuvoje “ . Pranešimą apie politinių emig rantų padėtį ir uždavinius padarė J. Marcinkevičius, organiza ciniu klausimu - B. Leonas-Pušinis . V. Kapsukas pasakė plačią kalbą, kurioje išdėstė LKP poziciją kovos už nepriklausomybę ir prieš fašistų diktatūrą klausimu . Priimtose rezoliucijose suvažiavimas visiškai parėmė Lie tuvos Komunistų partijos nusistatymus svarstytais klausimais 172. Lietuvos politinių emigrantų suvažiavimas ,- sakoma ,,Rezoliu cijoje apie Lietuvos nepriklausomybės gynimą nuo Lenkijos im perialistų " ,,,griežtai protestuoja prieš Lenkijos imperialistų žy gius, vedančius prie Lietuvos nepriklausomybės laidojimo , prieš jų agentų plečkaičių žygius ir nutarimus , priimtus Rygoje lap kričio 6 d. lietuvių emigrantų suvažiavime Pilsudskio naudai . Lietuvos darbininkai , valstiečiai , darbo inteligentija ir visi dar bo žmonės, kaip lygiai Lietuvos politiniai emigrantai neįgaliojo

169

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p . 643 ; „ Mūsų balsas " (Ka raliaučius) , 1928 m. sausio 6 d. , Nr. 7. PA, f. 77, ap. 10 , b. 13, 1. 5. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II , p . 679 ; Lietuvos TSR istori 172 jos šaltiniai, t . IV, p. 362-363. Lietuvos politemigrantų suvažiavimas Berlyne . Tilžė, 1928 ; Čepas R. Kai kurie antifašistinio judėjimo Lietuvoje 1927-1928 metais klausimai.— Kn.: Už socializmo sukūrimą Lietuvoje, p. 170–176 . 170 171

214

ir neįgalios Plečkaičio ir kompanijos kalbėti Lietuvos darbo ma sių vardu. Tikri kovotojai prieš fašistų viešpatavimą nieko bend ro neturi su Pilsudskio agentais ir niekados neieškos pagalbos fa šistų Lenkijoje prieš Lietuvos fašistus " 173. Politinių emigrantų suvažiavimas nurodė, kad vienintelė tei singa kovos prieš Lietuvos fašistų diktatūrą taktika yra orga nizuoti masinę kovą antifašistinio fronto pagrindu . „ Rezoliuci joje apie kovą fašistų diktatūrai nuversti " suvažiavimas pareiš kė, kad jis ,,kviečia darbininkus , valstiečius, darbo inteligentiją, kareivius ir visus darbo žmones, be partijų ir pažiūrų skir socialdemokratus, komunistus, neparti tumo,- liaudininkus , nius, sudaryti bendrą frontą kovai dėl fašistų diktatūros nu vertimo, sujungti kovą prieš fašizmą su kova prieš Lenkijos im perialistus ir sudaryti tam tikrus bendro fronto organus , kaip Lietuvoje, taip ir užsienyje , ir kviečia traukti į kovą plačiąsias " 174 darbo mases" Politinių emigrantų suvažiavimo reikšmė buvo ta , kad jis padėjo telkti darbo žmones į kovą prieš fašizmą, už Lietuvos ne priklausomybę. Daugeliui antifašistų jis padėjo atsiriboti nuo plečkaitininkų. Organizuodama kovą prieš Pilsudskio avantiūrą, LKP nuo lat pabrėždavo, kad Lietuva gali išsaugoti suverenitetą tik rem damasi Tarybų Sąjungos , visų tautų laisvės ir nepriklausomy bės nuoseklios gynėjos , pagalba . „, Kelti obalsius už susiartinimą su TSRS, nurodant ją kaip vienintelę Lietuvos gynėją “ , — pabrėžė LKP CK Sekretoriatas , svarstydamas partijos uždavinius Lietu vos-Lenkijos konflikto sąlygomis 175. LKP kovą prieš Lenkijos agresorius ryžtin Tarptautinė kampanija gai rėmė pasaulinis komunistinis judėjimas, Lietuvai ginti vadovaujamas Kominterno . 1927 m. lapkri čio mėn. Kominterno Vykdomasis Komitetas parengė kampani jos prieš Pilsudskio avantiūrą direktyvas 176. Jose buvo numaty ta organizuoti mitingus, demonstracijas svarbiausiuose Europos ir Amerikos centruose , komunistų frakcijų interpeliacijas parla mentuose , plačią kampaniją spaudoje ir kt. Buvo užsibrėžta or ganizuoti Lenkijoje Lietuvos nepriklausomybės gynimo nuo Len kijos imperialistų akciją, taip pat buvo numatytos priemonės, kurių reikia imtis Lietuvoje. Kiek pasikeitus tarptautinei situacijai , KIVK 1928 m. sau sio 27 d. vėl apsvarstė Lietuvos-Lenkijos konfliktą ir priėmė plačią rezoliuciją 177. Joje buvo išsamiai išanalizuotas konflikto pobūdis, atskleisti agresyvūs imperialistų veiksmai , demaskuota

173 Lietuvos politemigrantų suvažiavimas Berlyne, p. 59-60. 174 Ten pat, p. 70-71 . 175 PA, f. 77, ap. 10 , b . 14, 1. 19. 176 Ten pat, b. 19, 1. 24-27 . 177 ,,Komunistas ", 1928 m. gegužė, Nr. 2 , p . 101-103 . 215

apologetiška II Internacionalo lyderių pozicija, pažymint , kad jie faktiškai pritarė imperialistų užmačioms, taip pat plečkaiti ninkams. Kominterno Vykdomasis Komitetas pabrėžė tarptautinę konflikto reikšmę, nurodė, kad reikia mobilizuoti ne tik Lietu vos ir Lenkijos darbininkų ir valstiečių mases, bet ir kitų šalių, visų pirma Vokietijos , Anglijos ir Prancūzijos darbo žmones prie šintis imperialistiniams grobuonims. ,, Ginkime Lietuvos nepri klausomybę nuo Lenkijos imperialistų! Šalin fašistinė diktatūra Lietuvoje ir Lenkijoje ! " — ragino KIVK. 1927 m. lapkričio mėn. buvo paskelbtas bendras Lietuvos , Lenkijos , Vokietijos , Vakarų Baltarusijos , Vakarų Ukrainos ir Latvijos Komunistų partijų atsišaukimas į šių kraštų darbo žmo nes, raginantis kovoti prieš Pilsudskio ruošiamą Lietuvos užgro bimą, prieš Lenkijos ir Lietuvos fašistų valdžią, už brolišką tau 178 tų suartėjimą Tikro internacionalizmo pavyzdį šio sunkaus išbandymo me tu parodė Lietuvos ir Lenkijos Komunistų partijos . Tokiomis są lygomis, kada abiejų šalių reakciniai vadovai skleidė tautų ne apykantą, siundė vieną tautą prieš kitą, propagavo nacionaliz mą ir šovinizmą, Lietuvos KP ir Lenkijos KP stengėsi broliškai bendradarbiaudamos užkirsti kelią karui . Abi partijos kvietė lie tuvius ir lenkus, taip pat visų kitų tautų darbo žmones nepasi duoti buržuazinių nacionalistų skelbiamam šovinizmui , nukreipti ginklą prieš savo fašistines vyriausybes , o ne kelti jį vieniems prieš kitus. „ Lenkijos ir Lietuvos kompartijos ragina visus Len kijos ir Lietuvos darbininkus ir valstiečius be tautybių skirtumo nepasiduoti vyriausybių apgaulei ir paskelbti joms mirtiną ko vą,- sakoma jų abiejų parengtame atsišaukime. - ... Visų tau tybių darbininkų ir vargingųjų valstiečių interesai reikalauja sudaryti bendrą frontą prieš visų tautybių buržuaziją, tame tarpe ir savąją. Visų tautybių darbininkų ir vargingųjų valstiečių inte resai reikalauja drauge kovoti prieš fašistines vyriausybes, ku rios visus juos engia. " 179 Pasauliniam komunistiniam judėjimui , visų pirmá TSRS ryž tingai parėmus Lietuvos liaudį , Lenkijos agresoriai nesiryžo pul ti Lietuvos. Dėl to sumenkėjo jų dėmesys plečkaitininkams . Ket virtojo dešimtmečio pradžioje plečkaitininkai iš esmės išnyko kaip politinė srovė. LKP ryžtinga kova prieš plečkaitininkus, prieš fašistų dik tatūrą padidino partijos autoritetą liaudies masėse, įgalino ją toliau sėkmingai plėsti revoliucinę kovą krašto viduje .

178 179

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II, p. 281-284. Ten pat, p. 270 ; PA, f. 77, ap. 24, b. 7, 1. 14-18. 216

4. Už Komunistų partijos ryšių su darbo žmonių masėmis plėtimą

LKP CK 1928 m. birželio plenumas

Po fašistinio valstybės perversmo prasidė užtruko . Pajaujinin puolimas jęs plečkaitini kų irreakcijos nkų pučistiniai veiksmai su

darė tautininkams sąlygas sustiprinti terorą prieš Komunistų par tiją ir jos vadovaujamas organizacijas . Didelė partinio aktyvo dalis atsidūrė kalėjimuose ir Varnių koncentracijos stovykloje. LKP neteko ryšių su stambesnėmis įmonėmis. ,, Kolektyvo akty vo" ir Varnių opozicionierių atsiradimas rodė , kad kai kurie LKP nariai pasidavė smulkiaburžuazinėms nuotaikoms. Revoliu cinio judėjimo atoslūgio metu partijoje sumažėjo aktyvumas, pa dažnėjo drausmės pažeidimų. Dalis aktyvistų be svarbios prie žasties emigravo į užsienį , kiti , vengdami klasių kovos sunku mų, traukėsi iš aktyvaus partijos darbo . Partijos padėtį išnagrinėjo eilinis LKP CK plenumas , posé džiavęs 1928 m. birželio 2-12 d . Maskvoje . Plenume dalyvavo LKP CK nariai Z. Angarietis, I. Gaška , P. Jankauskas , V. Kap sukas, A. Sniečkus, J. Stimburys, LKJS CK nariai K. Sprindys ir K. Šimkus , LKP Kauno rajono atstovas M. Šumauskas ir LKP Panevėžio rajono atstovas V. Didžiulis 180. Informacinius pranešimus apie bendrą partijos padėtį ir veik lą padarė A. Sniečkus , apie Panevėžio rajono partinės organiza cijos darbą V. Didžiulis , apie darbą kariuomenėje - P. Jan kauskas ir M. Šumauskas , apie LKJS veiklą — K. Šimkus . Pra nešimą „ Einamasis momentas ir partijos uždaviniai " padarė Z. Angarietis. Buvo išklausytas taip pat A. Sniečkaus praneši mas apie LKP darbą kaime , J. Stimburio pranešimas apie par tijos darbą profsąjungose ir V. Kapsuko pasisakymas svarsto mais klausimais . Išanalizavęs svarstytus klausimus , CK plenumas priėjo išva dą, kad partijos padėtis yra krizinė 181.• Plenumas nurodė, jog, norint įveikti tokią padėtį ir sustiprinti partijos ryšius su darbo žmonėmis , reikia visų pirma suaktyvinti darbą su stambesnių įmonių darbininkais ir kaimo varguomene . Plenumas daug dėmesio skyrė partinio aktyvo ugdymui 182, Buvo nutarta peržiūrėti rajonų ir parajonių komitetų, partinių kuopelių sekretorių sudėtį , iškelti į vadovaujantį partinį darbą stambesnių pramonės įmonių komunistus darbininkus. Be to , plenume buvo aptartas aktyvo politinis lavinima sis. Politinio lavinimosi būreliuose komunistai ir komjaunuo liai studijavo leninizmo pagrindus . Kaune politinio lavinimo si būreliuose mokėsi A. Guzevičius, J. Apuokas -Maksimavičius ,

180 181 182

PII, Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos" , p . 667. Einamasis momentas ir mūsų uždaviniai (LKP CK plenumo tezės) , p . 18 . LKP CK birželio plenumo protokolas.— PA, f. 77, ap. 11 , b. 1 , l . 159. 217

A. Šimanas ir kiti . Būrelių vadovais dirbo E. Meškauskas ir J. Parnarauskas. Į Tarptautinę Lenino mokyklą, veikusią prie Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto Maskvoje, buvo pasiųsti ir trejus metus mokėsi LKP aktyvistai I. Gaška , P. Pa- . jarskis, K. Preikšas . Po vienerius metus šioje mokykloje mokėsi M. Šumauskas , M. Chodosaitė , J. Mickevičius ir kt. ,,Balso " redak cija pradėjo spausdinti leninizmo pagrindams skirtų pamokų kons pektus 183, kuriais naudojosi žurnalo skaitytojai , studijuojantys marksizmo-leninizmo teoriją. Plenumas nutarė aktyvo politinį la vinimąsi ir toliau plėsti . Išklausęs A. Sniečkaus pranešimą „ Mūsų artimiausi uždavi niai kaime ", plenumas paragino rajonų ir parajonių komitetus plėsti ryšius su žemės ūkio darbininkų masėmis. Buvo nutarta šaukti žemės ūkio darbininkų komunistų pasitarimus ir juose svarstyti žemės ūkio darbininkų profsąjungos skyrių atgaivinimo bei nepartinių būrelių steigimo klausimus . Vietinės partinės or ganizacijos buvo paragintos aktyviausius žemės ūkio darbinin kus priimti į partiją, organizuoti žemės ūkio darbininkų strei kus, kovoti dėl tų darbininkų ekonominės padėties pagerini mo 184 Plenumas taip pat iškėlė uždavinį pagerinti partijos veiklą tarp darbo valstiečių, organizuoti mažažemių ir vidutinių vals tiečių pasitarimus , svarstyti juose kaimo darbo žmonių padėtį ir kovos už jos pagerinimą klausimus. Plenumas papildė LKP IV konferencijos iškeltą valstiečių ekonominės kovos programą keletu naujų reikalavimų: kovo ti prieš dvarų grąžinimą dvarininkams, prieš žemės atėmimą iš smulkių nuomininkų ir ypač prieš sunkią mokesčių naštą . Šie papildomi reikalavimai išreiškė daugiausia mažažemių ir vidutinių valstiečių interesus . Partija energingai ėmėsi įgyvendinti plenu mo nutarimus. 1928 m. rugpjūčio pabaigo je LKP CK sušaukė Kaune partinio aktyvo pasitarimą, kuris parengė priemones šiuo klausimu . Po pasitarimo LKP CK nariai ir kiti atsakingi darbuotojai išvyko į rajonus, kur padėjo paruošti ir suorganizuoti parajonių ir rajonų partines konferencijas , aktyvų pasitarimus. Rugpjūčio mėn. įvyko Kauno , spalio mėn.- Vilkaviškio rajonų partinio ak tyvo pasitarimai , kurie padarė atitinkamas išvadas iš LKP CK birželio plenumo nutarimų. 1928 m. rugsėjo mėn. buvo sušaukta Marijampolės rajono partinė konferencija — pirmoji po fašistinio perversmo . Joje dalyvavo 11 delegatų, taip pat LKP CK at stovas. Konferencija apsvarstė rajono partinės organizacijos dar Partinių organizacijų stiprinimas

183

184

,,Balsas " , 1928 m. rugsėjo 25 d. , Nr . 18 , p . 525–531 ; lapkričio 10 d., Nr. 21, p. 668-670 ir kt. ,,Komunistas", 1928 m. rugpjūtis, Nr. 3-4, p. 62-63.

218

bą ir numatė priemones jam pagerinti . LKP CK birželio plenu mo nutarimus svarstė Jonavos, Rokiškio ir kitų parajonių parti nės konferencijos, Kėdainių, Ukmergės ir kitų parajonių parti nių aktyvų susirinkimai 185. Po to šie nutarimai buvo apsvarsty ti partinėse kuopelėse. Parajonių ir rajonų partinės konferencijos, aktyvų pasitari mai ir partinių kuopelių susirinkimai suvaidino svarbų vaidme nį, padėjo pagerinti organizacinį -idėjinį partijos darbą, padidin ti komunistų aktyvumą. Į vadovaujantį partinį darbą buvo iš kelta daug gabių organizatorių iš miesto ir kaimo darbininkų tarpo. Pagerėjo rajonų ir parajonių komitetų sudėtis , partinia me aktyve padaugėjo darbininkų. 1928 m. antrojoje pusėje Lietuvos partinė organizacija susi dėjo iš 24 parajonių. Kauno rajone buvo septyni parajoniai : Kė dainių, Ukmergės, Jonavos , Vilkijos, Jurbarko , Kaišiadorių ir Kauno Senamiesčio ; Panevėžio rajone - šeši : Anykščių, Utenos, Rokiškio , Vabalninko , Pumpėnų, Ěžerėnų (Zarasų) ; Šiaulių rajo ne septyni : Radviliškio , Kuršėnų, Viekšnių, Mažeikių, Plun gės-Telšių- Rietavo , Bubių-Kelmės, Biržų ; Vilkaviškio rajo ne ――――――――――――― keturi : Naumiesčio , Kazlų Rūdos , Pilviškių, Vilkaviškio. Marijampolės rajone ir Klaipėdos krašte parajonių nebuvo , nes ten partinių kuopelių buvo nedaug ir partinėms organizacijoms tiesiog vadovavo LKP rajono ir krašto komitetai . Vykdydama LKP CK birželio plenumo nutarimus, Kauno miesto partinė organizacija 1928 m. antrojoje pusėje užmezgė ryšius su Falkovskio avalynės,,,Nemuno “, Metalo" (buv. br. Šmidtų) metalo dirbinių,,, Universal " baldų,,,Bekaros " kartonažo ir kt. stambesnėmis įmonėmis 186. Panevėžio miesto komunistai užmezgė ryšius su Montvilo mielių ir Haseno linų apdirbimo fabrikų ir dviejų malūnų darbininkais, Anykščių komunistai su visų miesto įmonių darbininkais 187. Buvo plečiami partinių organizacijų ryšiai su pramonės įmonių darbininkais Šiauliuose ir kituose miestuose. Konkrečiau ir kryptingiau ėmė dirbti partinės organizacijos kaime. Naumiesčio , Kazlų Rūdos , Pilviškių ir kituose parajoniuo se 1928 m. spalio mėn. buvo suorganizuoti žemės ūkio darbinin kų komunistų ir mažažemių komunistų pasitarimai ir aptarti svarbiausi kaimo darbo žmonių kovos organizavimo klausimai 188 . Gausėjo partinių organizacijų ryšiai su dvarų, buožių darbinin

185 PA, f. 77, ap. 11 , b . 26, 1. 1 , 19 ; „ Komunistas " , 1929 m . sausis — vasaris, Nr. 1 , p. 68; 1929 m. kovas - balandis, Nr. 2, p. 88, 90 , 93. 186 LKP Kauno miesto komiteto 1929 m. informacija.— PA, f. 77, ap. 12, b. 1 , 1. 38. 187 LKP Panevėžio rajono komitet o 1929.IV.14 plenumo protokolas.- PA, 188 f. 77, ap. 12, b. 18, l. 1 . LKP CK organizatoriaus Vilkaviškio rajone B. Paukščio informacija.— PA, f. 77, ap. 11 , b. 26, 1. 19.

219

kais ir kaimo varguomene, didėjo komunistų skaičius . Anykš čių parajonyje į partiją buvo priimta 11 naujų narių, Utenos ― parajonyje 13, Pumpėnų - 6 189. Buvo sukurtos partinės kuope lės Paraisčių, Andrioniškio, Vikonių ir kt. kaimuose bei Kurklių dvare, su kitų trijų dvarų darbininkais buvo palaikomi nuolati niai ryšiai 190. Į partijos gretas Anykščių parajonyje 1928 m. įstojo žemės ūkio darbininkas Vl. Vildžiūnas , darbo valstietis J. Vildžiūnas ir daugelis kitų. Su darbo valstiečiais aktyviai dir bo komunistas S. Pupeikis, 1928 m. mokytojavęs Zarasų apskri ties Salako valsčiuje. Jo iniciatyva partinės kuopelės buvo su kurtos Kiemionių, Polivarko ir Skeldų kaimuose 191. Ukmergės pa rajonio Pabaisko apylinkėje Komunistų partijos ir komjaunimo gretose 1928 m. rugpjūčio mėn. buvo daugiau kaip 20 žemės ūkio darbininkų ir mažažemių valstiečių 192. Su Prienų apylinkių darbo valstiečiais 1928 m. dirbo M. Vasiliauskaitė. Ji sukūrė Pa kampiškių kaimo partinę kuopelę 193. Sumaniai su kaimo darbo žmonėmis dirbo Utenos (parajonio komiteto sekretoriai J. Gruo dis , L. Kučinskas , partinis aktyvistas B. Mikulėnas) , Biržų, Ma žeikių, Jonavos ir daugelio kitų parajonių partinės organizaci jos . Nepilnais duomenimis, iš viso 1928 m. kaimuose buvo su kurta daugiau kaip 20 naujų partinių kuopelių. LKP CK pastangos pagerinti partinių organizacijų darbą, iš plėsti ryšius su pramonės įmonių, dvarų ir kaimų darbininkais, su mažažemiais valstiečiais 1928 m. davė pirmuosius rezultatus . Baigėsi darbininkų klasės traukimasis , prasidėjęs po fašistinio perversmo. LKP pradėjo ruoštis naujam revoliuciniam pakilimui , naujiems mūšiams su kapitalizmu ir fašistine reakcija .

Streikų organizavimas

Didėjantis darbininkų išnaudojimas fašisti nės diktatūros sąlygomis vertė juos strei

kuoti. LKP streikus laikė geriausia klasių kovos, proletariato klasinio susipratimo, solidarumo mokykla . V. Leninas rašė , kad ,,streikai įpratina darbininkus vienytis , streikai parodo jiems , kad tik išvien jie tegali kovoti prieš kapitalistus, streikai moko dar bininkus galvoti apie visos darbininkų klasės kovą prieš visą fabrikantų klasę ir prieš savavaliaujančią policinę vyriausybę “ 194 . Ne visiems šio laikotarpio streikams LKP vadovavo. Dalis streikų kilo gaivališkai , kitiems vadovavo socialdemokratai . Bet

LKP Panevėžio rajono komiteto 1929.IV.14 plenumo protokolas.— PA, f. 77, ap. 12, b. 18, 1. 2 , 3. 190 LKP CK organizatoriaus Panevėžio rajone M. Šumausko informacija.— PA, f. 77, ap. 12, b. 18, 1. 47. 191 192 S. Pupeikio 1960.VI.10 atsiminimai.— PA, f. 3377 , ap. 23, b. 277, 1. 3-4. LKP Pabaisko valsčiaus biuro sekretoriaus J. Šarmaičio 1932 m. parašyti atsiminimai.— PA, f. 77, ap. 28 , b. 10928 , 1. 7; Juokas [Stimburys K.]. Ei nam pirmyn.- ,,Tiesa ", 1928 m. spalis, Nr. 9 ; ,,Balsas ", 1928 m. lapkričio 25 d., Nr. 22, p . 694. 193 ,,Tiesa“, 1966 m. gruodžio 24 d. 194 Leninas V. Pilnas raštų rinkinys, t. 4. Vilnius, 1977, p . 282 . 189

220

visus streikus komunistai naudojo bendram frontui stiprinti , dar bininkų solidarumui ir vienybei ugdyti . Komunistai stengėsi streikuose aktyviai dalyvauti ir juos paversti antifašistinės ko vos mokykla, nežiūrint to, kas tuos streikus organizavo . Komunistai kovojo su tautininkų mėginimu švelninti darbi ninkų ir kapitalistų konfliktus, su jų pastangomis sudaryti įspū dį, kad valdžia ginanti tiek vienų, tiek kitų interesus, nes pir miausia jie , žinoma, atsižvelgdavo į kapitalistų pageidavimus. Komunistai demaskavo socialdemokratų mėginimus apriboti strei kų užmojį , liaupsinti buržuazinį arbitražą, taip pat jų siekimą tiesiogiai ardyti streikus. Pirmas kiek platesnis streikas po fašistinio perversmo įvy ko 1927 m. kovo mėn. Ukmergėje Končo batų dirbtuvėje. 27 dar bininkai sustreikavo, protestuodami prieš darbo užmokesčio mažinimą 195. Labai atkakliai kovojo 25 Kauno Cukermano avaly nės dirbtuvės darbininkai , reikalaudami nemažinti darbo užmo kesčio. LKP Kauno rajono komitetas 1928 m. birželio 19 d . iš leido atsišaukimą „ Palaikykime streikuojančius ! " , kuriuo ragino rinkti aukas , rodyti proletarinį solidarumą drąsaus darbininkų pasipriešinimo dalyviams 196. Streikuojančius darbininkus mate rialiai rėmė kitų dirbtuvių darbininkai . Tris savaites trukusį streiką darbininkai iš dalies laimėjo . Streikas parodė , rašė „ Tie sa " , kad ir fašistų režimas bejėgis nugalėti darbininkų pasiryži mą ginti savo reikalus 197 Ypač reikšmingas buvo 116 Kauno Falkovskio avalynės fab riko darbininkų streikas 1928 m. rudenį . Jis prasidėjo dėl to , kad fabriko savininkas mėgino atimti iš darbininkų 1926 m. iškovotas teises - 8 dienų atostogas per metus , kompensaciją at leidimo atveju ir kt . Streikas kilo gaivališkai . Buvo sudarytas streiko komitetas, bet jis pateko socialdemokratų įtakon . Šie pasiūlė darbininkams kreiptis į fašistų teismą ir darbo inspek torių. Komunistai demaskavo šį taikstytojų pasiūlymą ir paragino ryžtingai kovoti už savo teises. LKP Kauno rajono komite tas, taip pat komunistų vadovaujama nelegali Kauno odos pra monės darbininkų profsąjunga išleido keletą atsišaukimų, ragi nančių darbininkus paremti streikuojančiuosius. Komunistai or ganizavo solidarumo su streikuojančiaisiais kampaniją ne tik Kaune, bet ir kituose pramonės centruose . Šiauliuose buvo su darytas specialus komitetas streikui paremti . Darbininkai iš dau gelio Lietuvos vietų siuntė streikuojantiesiems pinigų. Iš viso buvo surinkta apie 4000 litų. Ryžtinga ir nuosekli komunistų pozicija , jų pasiaukojama kova už darbininkų interesus paveikė streikuojančiuosius . Jie nepaklausė socialdemokratų ir kovojo toliau . Streikas , trukęs 195 „ Mūsų balsas“, 1927 m. birželio 15 d ., Nr. 1 . 196 Komunistų partijos atsišaukimai, t . II , p . 320. 197 Lietuvos ,,Tiesa", 1928 m. birželis, Nr. 6. 221

9 savaites, buvo iš dalies laimėtas . Jis labai padėjo kelti darbi ninkų kovinę dvasią ir ugdyti jų savitarpio solidarumą. Vienas iš jo rezultatų buvo tas, kad , darbininkų kovos spaudžiami, fa šistai legalizavo odos darbininkų profsąjungą 198. Tai buvo ypa tingai svarbi darbininkų klasės pergalė, nes padėjo įveikti nuo monę, kad fašistų viešpatavimo sąlygomis esą neįmanoma strei kuoti , organizuoti profsąjungų .

Ugdydama visų darbininkų sluoksnių soli darumą, LKP nemažą dėmesį skyrė bedar biams. Lietuva kentė chronišką nedarbą, juo labiau, kad menka pramonė negalėjo aprūpinti darbu kaimų gyventojų pertekliaus. Komunistų partija stengėsi nukreipti gaivališką bedarbių protestą prieš išnaudotojus ir fašistų režimą organizuotos kovos keliu. Ji ugdė visų darbininkų solidarumą, dirbančiųjų ir bedar bių vienybę, aiškino , kad tiek vienus, tiek kitus išnaudoja bend ras priešas , kad jų interesai bendri. „ Visi dirbantieji darbinin kai privalo remti bedarbių kovą" , — aiškino LKP CK savo 1929 m. atsišaukime 199. Partija kvietė visus darbininkus kartu kovoti prieš fašistų diktatūrą , švęsti revoliucines šventes. 1929 m. pra džioje LKP Centro Komitetas priėmė specialų nutarimą išplėsti bedarbių kovą. Jame buvo išdėstyti pagrindiniai bedarbių rei kalavimai : visų bedarbių draudimas samdytojų bei valstybės lė šomis, reikalavimas duoti darbo ir duonos 200. Bedarbiai pritarė partijos keliamiems šūkiams. 1928-1929 m. bedarbiai gana aktyviai kovojo už savo tei ses. Šiauliuose, Joniškyje , Biržuose , Gruzdžiuose ir kituose mies tuose LKP suorganizavo bedarbių mitingus, kitur prie savivaldy bių įvyko susirinkimai , kurie peraugo ir į demonstracijas . Susi rinkimai paprastai vykdavo be valdžios organų leidimo . Jie įgaudavo ne tik ekonominį , bet ir politinį pobūdį . 1928 m. ba landžio 14 d . 150 Šiaulių bedarbių, iškėlę raudoną vėliavą su užrašu „ Darbo ir duonos ! " , nužygiavo nuo darbo biržos prie miesto savivaldybės. Demonstrantai skandavo revoliucinius anti fašistinius šūkius . Policija juos užpuolė , mušė , 26 žmones su ėmė 201. 1928 m. liepos 4 d . Joniškyje susirinko daugiau kaip 200 bedarbių ir įteikė valsčiaus valdybai reikalavimus : aprūpinti bedarbius malkomis, suteikti jiems vienkartinę pašalpą, atleisti

Bedarbių kovos plėtimas

198

LKP Kauno rajono komiteto sekretoriaus M. Birgerio 1928.XI.1 laiškas.— PA, f. 77, ap. 11 , b . 31 , 1. 10-14 ; ,,Tiesa ", 1928 m. spalis, Nr. 9 ; ,,Balsas " , 1928 m. lapkričio 25 d ., Nr. 22 , p . 685 ; 1928 m. gruodžio 25 d., Nr. 24, p. 800 ; 1929 m. sausio 10 d . , Nr. 1 , p . 39 ; Lietuvos Komunistų partijos , t. II, p. 329, 557-558, 650-651 . 199 atsišaukimai Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. II, p. 340. 200 ,,Tiesa", 1929 m. kovas , Nr. 1. 201 ,,Tiesa ", 1928 m. balandis, Nr. 4 ; LKP CK Sekretoriato nario A. Snieč kaus 1928.IV.21 laiškas.— PA, f. 77, ap. 11 , b . 20, 1. 36 .

222

nuo buto mokesčio, organizuoti viešuosius darbus 202. Reikalavi mas organizuoti viešuosius darbus , sukonkretinęs LKP šūkį „ Dar bo ir duonos! " , darėsi vis populiaresnis. Fašistai buvo priversti tokius darbus organizuoti. Į kovą įsitraukė ir žemės ūkio darbininkai bedarbiai , kurių buvo ypač gausu . 1928 m. gruodžio mėn. Gruzdžiuose susirinkę 200 žemės ūkio darbininkų pareikalavo darbo ir duonos 203. Atsižvelgdama į besiplečiantį bedarbių judėjimą, Komunis tų partija paskelbė sausio 19 d.- dieną , kada 1925 m. Kaune įvy ko didelė bedarbių demonstracija, su kuria kruvinai susidorojo raitoji policija, — Lietuvos bedarbių diena ir kvietė ją organi zuotai pažymėti . Pirmą kartą pažymėta 1929 m. sausio 19- oji ta po tradicine bedarbių kovos diena. Teisingai įvertinusi klasinę fašizmo prigimtį, LKP numatė , kad proletariato sąjungininkė kovoje prieš fašistinį režimą yra visa engia ―――― moji liaudis darbo valstiečiai , demokrati nė inteligentija , smulkioji miesto buržuazija , smulkūs tarnauto jai, kareiviai . Savo atsišaukimuose partija dažnai į juos kreip davosi. Savo idėjiniu ir politiniu darbu partija stengėsi sudaryti aplink proletariatą plačią antifašistinių sąjungų sistemą. Iš es mės tai buvo kova už antifašistinio liaudies fronto sudarymą. Liaudies fronto terminas, paplitęs po Kominterno VII kongreso, tada dar nebuvo vartojamas , bet bendro fronto sąvoka 1927 1928 m. Lietuvoje dažnai vartota išplėstine prasme . Antai LKP CK ir LKJS CK 1927 m. balandžio 7 d . atsišaukimas „ Nauja Lietuvos fašistų provokacija " aiškino : 11 Komunistams rūpi sudarymas bendro fronto prieš fašistus . Komunistams rūpi , kad prie bendro fronto prisidėtų be komunistų dar nepartiniai darbininkai ir valstiečiai , tarnautojai ir demokratinė inteligen tija, o taipogi eiliniai socialdemokratai ir liaudininkai ." 204 Lietuva buvo agrarinė šalis. Daugiau kaip trys ketvirtada liai jos gyventojų vertėsi žemės ūkiu . Lietuvos kaimas buvo at silikęs tiek socialiniu , tiek kultūriniu atžvilgiu . Klasių kova kai me buvo ne tokia aštri kaip mieste . Dirbdami kas sau smulkiuo se ūkeliuose, valstiečiai gamybos sąlygų buvo išskaidyti . Todėl buržuazinės partijos turėjo palankias sąlygas skleisti socialinę ir politinę demagogiją. Tautininkai savo demagogija ypač sten gėsi veikti valstiečius, nuolat kartodami , kad „ ūkininkai yra tau sudaryti tos kamienas " ir kad svarbiausias tautininkų rūpestis sąlygas šiam ,,kamienui " klestėti . Visus valstiečius ir netgi dva rininkus tautininkai vadino " ūkininkais " , stengdamiesi pridengti kaimo klasinius prieštaravimus . O iš tikrųjų tautininkai rėmė Kaimo darbo žmonių telkimas į antifašistinę kovą

202 203 204

,,Tiesa", 1928 m. liepa, Nr. 7. ,,Balsas", 1929 m. vasario 25 d. , Nr. 4, p . 171 . Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p. 241 . 223

dvarininkus ir buožes. Fašistinė reakcija ir teroras , demokrati nių laisvių likvidavimas, dvarininkų ir buožių savavaliavimo di dėjimas kėlė kaimo darbo žmonių nepasitenkinimą. Telkdama kaimo darbo žmones į kovą prieš išnaudojimą ir politinę priespaudą, LKP rėmėsi visų pirma žemės ūkio darbinin kais , kurie buvo labiausiai ujamas ir engiamas kaimo gyvento jų sluoksnis . „ Tikrai revoliucinė klasė,― rašė V. Leninas , viso mis ir visokiomis sąlygomis, iki galo revoliucinė klasė gali būti ir kaime tiktai kaimo proletariatas . " 205 Darbas su žemės ūkio darbininkais, jų politinio sąmoningumo ugdymas , kovos organi zavimas buvo pagrindinė partinio darbo kaime grandis. LKP IV konferencija pabrėžė , kad svarbiausioji mūsų partijos atrama , jos pamatas kaime turi būti žemės ūkio darbininkai . Į juos rei kia kreipti daugiausia domės. “ 206 Kaimo darbo žmonių nelegaliuose pasitarimuose komunistai aiškino partijos tikslus, demaskavo fašizmo politiką, skatino juos organizuotis ir stoti į kovą prieš išnaudotojus ir fašistų valdžią. 1927-1930 m. žemės ūkio darbininkų ir darbo valstiečių pasi tarimų įvyko Marijampolės apskrities Šunskų kaime 207, Plun gės valsčiuje, Ukmergės, Raseinių, Šiaulių 208 ir daugelio kitų apskričių kaimuose. 1928 m. LKP Mažeikių parajonio komitetas sušaukė Telšių, Ylakių, Lūšės , Renavo , Sedos ir Mažeikių apy linkių valstiečių atstovų pasitarimą 209. Jame buvo išsamiai ap svarstyta darbo valstiečių ekonominė padėtis ir kovos prieš iš naudojimą organizavimo klausimai. Savo pasitarimuose darbo valstiečiai priimdavo protesto re zoliucijas prieš fašistinį terorą ir dėl imperialistinio karo prieš TSRS ruošimo 210. Dėl partinių organizacijų poveikio didėjo žemės ūkio dar bininkų ir darbo valstiečių pasipriešinimas išnaudojimui , telkė si jų jėgos kovai už fašistinės diktatūros nuvertimą. Dvarų dar bininkai , gindami savo interesus, kovodami dėl materialinės pa dėties pagerinimo , skelbė streikus. Nepilnais duomenimis, 1927— 1930 m. įvyko 9 dvarų darbininkų streikai . 6 streikus visiškai ar iš dalies darbininkai laimėjo, o tris pralaimėjo. Keturiems streikams vadovavo komunistai . 1927 m. Vilkaviškio apskrityje streikavo Kumečių 211 ir Simanėliškių dvarų darbininkai . Si manėliškių dvaro darbininkų streiką suorganizavo ten veiku sios partinė ir komjaunimo kuopelės. 1928 m. šio dvaro darbi

205 206

Leninas V. I. Raštai , t. 8. Vilnius, 1951 , p. 289. PII , Dokumentų rinkinys „ Lietuvos KP rezoliucijos “, p . 613 ; Lietuvos TSR 207 istorijos šaltiniai, t . IV, p . 354. 208 ,,Balsas " , 1929 m. sausio 25 d., Nr. 2, p. 87. ,,Balsas " , 1929 m . balandžio 10 d ., Nr. 7, p . 330-331 ; Kličius J. Net ir 209 žydro dangaus pavydėjo. Vilnius , 1963, p. 245. 210 ,,Balsas ", 1928 m. spalio 25 d . , Nr. 20 , p . 608. 211 ,,Balsas ", 1929 m . birželio 25 d. , Nr. 12, p . 601 . ,,Mūsų balsas “, 1927 m. liepa, Nr. 2.

224

ninkai streikavo tris kartus. Darbininkai reikalavo pagerinti gy venimo sąlygas , padidinti ir laiku mokėti darbo užmokestį . 1928 m. lapkričio 22-24 d . streike dalyvavo 27 nuolatiniai ir 60 padienių darbininkų 212. Streikas truko tris dienas , bet, įsiki šus policijai ir karo komendantui , buvo nutrauktas . Tų pat metų lapkričio mėn. streikavo 10 Rokiškio apskrities Obelių dvaro darbininkių, dirbusių prie linų apdorojimo, ir privertė dvarinin ką padidinti darbo užmokestį 213. Komunistų partija organizavo ir darbo valstiečių pasiprieši nimą išnaudotojams. Komunistų raginami , darbo valstiečiai prie šinosi buožių pastangoms likviduoti bendras ganyklas . Prienų valsčiaus Pakampiškių kaimo mažažemiai , vadovaujami LKP kuopelės , neleido išskirstyti apie 90 ha bendrų ganyklų . Buožės buvo nutarę išsidalyti jas proporcingai valdomos žemės kiekiui . Tam pritarė vietiniai fašistų valdžios pareigūnai . Atvykus mati ninkui skirstyti ganyklų, susirinko darbo valstiečiai su visomis šeimomis, išvijo buožes ir matininką . Ganyklos iki 1935 m. liko bendros 214. Žemės ūkio darbininkų ir darbo valstiečių pasipriešinimą išnaudotojams rodė ir Komunistų partijos narių organizuojami melioracijos darbininkų bei miško kirtėjų streikai . 1927 m. lie pos pabaigoje įvyko 100 grioviakasių streikas Mažeikių apskri ties Sedos valsčiuje 215. 1928 m. liepos 20 d . sustreikavo apie 300 grioviakasių, dirbusių Panevėžio apskrities Antušavos kai me. Jie reikalavo pakelti darbo užmokestį . Įsikišus policijai , streikuojantieji sekančią dieną grįžo į darbą 216. 1929 m. pradžio je Kėdainių apskrities Krakių valsčiuje apie 50 Žembiškio miš ko darbininkų pareikalavo padidinti darbo užmokestį . Po trijų 217 dienų streiko darbo užmokestis buvo padidintas 25 proc. 1929 m. vasarą Ukmergės apskrities Pagirių valsčiuje 650 grio viakasių streiką taip pat laimėjo 218. Visuose šiuose streikuose greta žemės ūkio darbininkų dalyvavo taip pat nemaža mažaže mių valstiečių, dirbusių prie melioracijos ir miško darbų. Klasinius prieštaravimus kaime , žemės ūkio darbininkų ir darbo valstiečių nepasitenkinimą fašistinės vyriausybės politika paaštrino 1928 m. nederlius, palietęs apie septintadalį visų Lie tuvos valstiečių ūkių 219. Ypač skaudžiai nuo liūčių nukentėjo šiaurės Lietuvos apskritys. Nederliaus apimtose apskrityse bada vo daugiau kaip 8000 žmonių 220, daugiausia kaimo varguomenė .

212 213

214 215 216 217 218 219 220

,,Balsas “, 1929 m. vasario 10 d ., Nr. 3, p . 138-139. ,,Balsas", 1929 m. vasario 25 d. , Nr. 4, p . 201. M. Vasiliauskaitės atsiminimai.- PA, f. 3377 , ap. 10, b. 492 , 1. 6—7. Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2 , b. 9809, 1. 118 . Ten pat, b. 10893a, 1. 124. ,,Balsas", 1929 m. balandžio 10 d ., Nr . 7, p. 330. Juokas [Stimburys K.]. Apie ravakasių gyvenimą ir jų kovą 1929 metais.— ,,Balsas" , 1930 m. birželio 25 d. , Nr. 12, p . 535–537. Lietuvos TSR CVA, f. 1357, ap. 9, b . 5 , 1. 15. ,,Lietuvos aidas " , 1929 m. vasario 27 d.

15 1836

225

Darbo valstiečiai neturėjo sėklos ir nepasėjo žiemkenčių. Fašis tinė vyriausybė neskubėjo suteikti pagalbą. LKP CK 1928 m. lapkričio mėn. priėmė nutarimą „ Šių metų nederlius ir mūsų uždaviniai “ , kuriame ragino darbo valstiečius kovoti už efektyvios pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems dėl nederliaus iš valstybės ir savivaldybių lėšų, reikalavo aprūpinti badaujančius duona, atleisti darbo valstiečius nuo mokesčių 221 . Komunistai aiškino kaimo darbo žmonėms, kad tik ryžtinga ko va gali priversti fašistinę vyriausybę suteikti nukentėjusiesiems šiokią tokią pagalbą. Darbo valstiečiai pritarė partijos iškeltiems reikalavimams . Daliai nukentėjusiųjų buvo suteikta paskola sėklai įsigyti per „ Lietūkį “. Tačiau kritus rinkoje grūdų kainoms, 1930 m. rei kėjo parduoti 2-3 centnerius, kad būtų galima grąžinti vieno centnerio grūdų skolą. Tai didino valstiečių nepasitenkinimą . Komunistų partija ragino kaimo darbo žmones organizuoti susi rinkimus ir juose reikalauti panaikinti nederliaus paskolą, atleis ti darbo valstiečius nuo mokesčių 222. Į Žemės ūkio rūmus , Žemės ūkio ministeriją ir kitas vyriau sybines įstaigas masiškai ėmė plaukti kolektyvūs ir individua lūs mažažemių ir vidutinių valstiečių pareiškimai , kad būtų leis ta nederliaus paskolą grąžinti lengvatinėmis sąlygomis . Tai kėlė nerimą valdantiesiems sluoksniams . Daugelyje vietų vyko masiniai darbo valstiečių susirinki

mai , juose buvo priimamos rezoliucijos , reikalaujančios suteikti lengvatų nederliaus paskolai grąžinti . 1930 m . pradžioje Pašviti nyje (Šiaulių apskr. ) įvykęs 300 valstiečių susirinkimas reikala vo nederliaus paskolą leisti grąžinti natūra 223. Tų pat metų ru denį įvykęs Žeimelio valsčiaus 300 valstiečių susirinkimas savo rezoliucijoje reikalavo nederliaus paskolą paversti negrąžinama pašalpa 224, kaip kad siūlė padaryti Komunistų partija . Masiniai nukentėjusių valstiečių susirinkimai įvyko Linkuvos , Pakruojo , Joniškėlio apylinkėse ir daugelyje kitų vietų. Tai privertė fašis tinę vyriausybę vieneriems metams atidėti paskolos grąžinimą. Komunistų partijos reikalavimai išreiškė plačiųjų kaimo dar bo žmonių sluoksnių gyvybinius interesus ir skatino juos kovo ti prieš išnaudotojus ir fašizmą. Ta kova pirmaisiais fašizmo val dymo metais dar nebuvo masinė, aktyvesnis pasipriešinimas pasireikšdavo tik atskirose vietose . Fašistų valdžiai palyginti leng kova rodė, kad vai pavykdavo jį nuslopinti . Bet prasidedanti ir darbo mai buožių tarp ir kaime aštrėjo klasiniai prieštaravi valstiečių, didėjo kaimo darbo žmonių nepasitenkinimas ir pasi priešinimas fašistinei santvarkai .

221 222 223 224

,,Tiesa ", 1928 m. lapkritis, Nr. 10. ,,Balsas ", 1930 m. balandžio 25 d. , Nr . 8, p. 372. Ten pat, p. 371 . Lietuvos TSR CVA, f. 1357, ap. 4, b. 12, 1. 20.

226

LKP stengėsi įtraukti į antifašistinę kovą ir pažangiąją inteligentiją. Jau CK 1927 m. balandžio plenumas pažymėjo , kad didė ja kai kurių inteligentijos sluoksnių nepasitenkinimas. J Buvo iš keltas uždavinys sujungti jį su bendru antifašistiniu judėjimu 225. Daugelį savo atsišaukimų partija adresuodavo ir inteligentijai , kviesdama ją į bendrą antifašistinį frontą kartu su darbininkais, valstiečiais , tarnautojais , kariškiais , ragindama ją paremti darbi ninkų kovą 226. Pirmiausia savo antifašistines pažiūras ėmė reikšti tie inteli gentai , kurie buvo labiau susiję su liaudimi . Už tai nemaža pra dinių mokyklų, gimnazijų ir mokytojų seminarijų mokytojų bu vo atleista iš darbo. Brendo protestas prieš fašizmą ir tarp kūry binės inteligentijos , ypač jaunosios kartos rašytojų, dailininkų, Aktyviai į antifašistinį judėjimą įsijungė besimokantis jaunimas. Daugelyje gimnazijų ――――――――― Kaune, Šiauliuose , Panevėžyje , Ukmergė je, Raseiniuose , Marijampolės mokytojų seminarijoje ir kitur veikė komjaunimo organizacijos , veiklios partijos pagalbininkės antifašistinėje kovoje 227. Plito antifašistinės nuotaikos ir univer sitete . 1928 m . jame veikė dvi studentų komunistų kuopelės, bu vo išrinktas 3 narių studentų biuras 228. Partija telkė į bendrą antifašistinę kovą ir smulkiąją miesto buržuaziją, tarnautojus , kareivius ir kt . Ji stengėsi įtraukti į bendrą kovos prieš fašizmą srautą nacionalinių mažumų darbo žmones, kurių neapykantą fašistams kėlė pastarųjų vykdoma šo vinistinė politika, tautų savitarpio neapykantos kurstymas , tau tinių mažumų pilietinių teisių apribojimas. LKP IV konferenci joje buvo apsvarstytas Ch . Kaplano pranešimas apie darbą tarp tautinių mažumų. Žydų, lenkų, vokiečių kalbomis buvo leidžia mi komunistiniai atsišaukimai , laikraščiai. LKP Centro Komitete veikė skyrius darbui su tautinių mažumų darbo žmonėmis . Telkdama mases prieš fašizmą, partija esminę reikšmę teikė kovai už demokratiją. Vadovaudamasi V. Lenino nurodymu , kad proletariatas negali įvykdyti socialistinės revoliucijos , jeigu ne kovoja už demokratiją ir tokiu būdu šiai revoliucijai nesiruo šia 229 , ir atsižvelgdama į tai , kad fašistai , įvedę atvirą teroristinę LKP už demokratines laisves

diktatūrą, iki kraštutinumo suvaržė ir taip ribotas darbininkų klasės galimybes ginti savo reikalus , Lietuvos Komunistų partija kovą už demokratiją laikė ypatingai svarbia kovos prieš fašiz mą ir už socialistinę revoliuciją sąlyga . „ Mums ne vis vien, rašė Z. Angarietis tuoj po fašistinio perversmo „ Komunisto “ ve

225 226 227

228 229

PA, f. 77, ap. 10, b. 11 , 1. 12. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p. 559–560 , 573 ir kt. ,,Balsas ", 1928 m. rugsėjo 10 d. , Nr. 17, p. 491-493 ; Marcelis A. Sunkių išmėginimų dienomis ( 1927-1930) .— Kn .: Lietuvos komjaunimas, p. 121 . LKP CK Sekretoriato nario J. Stimburio laiškas.— PA, f. 77, ap. 11 , b. 21 , 1. 53. Žr. Leninas V. I. Raštai, t. 23. Vilnius, 1954, p. 63. 227

damajame ,― ar suvaržytas darbininkų klasės veikimas , ar naudo jasi jis plačiomis laisvėmis. Mums ne vis vien, ar siaučia fašis tinis teroras , ar gyvuoja buržuazinės laisvės. " Autorius ragino kovoti su fašizmu , kuris buržuazinę demokratiją pakeičia fašisti niu smurtu 230. Komunistų partija atsižvelgė ir į tai, kad, pamynę buržuazi nes laisves, fašistai nuteikė prieš save ne tik darbininkus, bet ir visus kitus demokratus . Kviesdama į kovą prieš fašizmą, ji nuo lat kėlė aikštėn jo antidemokratinę prigimtį , reikalavo suteikti darbo žmonėms demokratines organizacijų, susirinkimų, spaudos ir žodžio laisves, panaikinti karo lauko teismus ir karo stovį . Komunistų partija kvietė visas opozicines partijas vieningai boiko tuoti 1927 m. pabaigoje fašistų rengtą referendumą dėl konstitu cijos pakeitimo, o kai, referendumui neįvykus, 1928 m. konsti tucija buvo sufašistinta ir paskelbta dekreto būdu, LKP demas kavo jos antiliaudinį pobūdį. 1928 m. gruodžio 3 d . Kauno universitete įvyko rinkimai į studentų atstovybę. Komunistai neturėjo galimybės iškelti savo sąrašo. Jie hektografu padaugino skaičių Nr. 19" ir slapta iš dalijo jį pažangesniems studentams, universiteto studentų komu nistų frakcijos vardu išleido atsišaukimą, kviesdami už šį numerį balsuoti. Rinkimų metu neįregistruotas komunistinis sąrašas Nr. 19 surinko 40 balsų, o visi buržuazinių ir smulkiaburžuazinių grupių sąrašai ·- · 1953 balsus 231 . Komunistai , kovodami už demokratines laisves, įsigijo di džiulį autoritetą masėse , nes jie kovojo dėl visos liaudies inte resų. 5. Komunistų partijos veikla kylant revoliuciniam judėjimui

Svarbus pasaulinio komunistinio judėjimo įvykis buvo Kominterno VI kongresas . Jo nutarimais tolesnėje savo veikloje vadova vosi ir Lietuvos Komunistų partija. Kominterno VI kongresas ―――――――― įvyko Maskvoje 1928 m. liepos 17 rugsėjo 1 d . Apsvarstęs tarptautinę padėtį ir Kominterno uždavinius, kongresas paragino komunistų partijas ryžtingiau kovoti prieš imperialistų ruošia mą karą ir fašistinę reakciją, išplėsti kampaniją Tarybų Sąjungai ginti . Kongresas išnagrinėjo komunistų partijų uždavinius re miant nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Daug dėmesio jis sky rẻ Kominterno programos projektui . Kongreso priimtoji Komin terno programa tapo labai svarbiu tarptautinio komunistinio judėjimo dokumentu . Savo nutarimuose kongresas pasmerke troc Kominterno VI kongresas

230 231

,,Komunistas", 1927 m. vasaris, Nr. 1 , p. 6. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. II, p . 334-335; Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2, b. 11497 , 1. 607.

228

kistų veiklą ir pabrėžė, kad Tarybų šalyje „ trockistų grupė nu sirito į menševizmo pozicijas ir objektyviai virto kovos prieš Tarybų valdžią organu " 232. Kartu VI kongresas nutarė suakty vinti kovą prieš sustiprėjusį komunistų partijose dešinįjį nukry pimą, pasireiškusį kapitalizmo stabilizavimosi ,,stiprumo " perdė tu vertinimu, kapitalistinės sistemos prieštaravimų užtušavimu , pasyvumu organizuojant streikų kovą, nepakankamu karo pavo jaus įvertinimu . Kongresas išrinko vadovaujančius Kominterno organus. Kominterno Vykdomojo Komiteto nariu buvo išrinktas V. Kapsukas , Internacionalinės kontrolės komisijos nariu — Z. Angarietis . Lietuvos Komunistų partijai kongrese su sprendžiamuoju balsu atstovavo Z. Angarietis ir J. Stimburys. Kongrese su pa tariamuoju balsu dalyvavo V. Kapsukas 233. Kalbėdamas Pabalti jo šalių komunistų partijų vardu , V. Kapsukas pagrindė LKP po litiką. Tos politikos pagrindą sudarė kova už nepriklausomybės gynimą nuo buržuazinės Lenkijos agresorių, prieš imperialistų ruošiamą karą su Tarybų Sąjunga, už fašistų diktatūros nuverti mą Lietuvoje 234. Vokietijos Komunistų partijos delegato E. Tel mano pasiūlymu kongresas kreipėsi į visų šalių darbo žmones , į viso pasaulio proletariatą, ragindamas ginti Lietuvą nuo Lenki jos imperialistų pasikėsinimų. „ Visų šalių darbininkai ir valstie čiai ! — rašoma kongreso kreipimesi.- Mes šaukiame jus į masi nius išstojimus prieš karo kurstytojus , prieš žmogžudiškus pla nus sukurstyti naują pasaulinį gaisrą . Tik kuo griežčiausias ir organizuotas masinis visų šalių darbo žmonių pasipriešinimas ga li nutraukti nusikalstamus Lenkų imperializmo planus ir suturėti jų pasikėsinimą prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tepereina per visą pasaulį protestų, demonstracijų, susirinkimų fabrikuose, ma sinių išstojimų ir protesto streikų banga . Teparodo jūsų pasipik tinimo balsas Londono ir Paryžiaus buržuaziniams ministeriams , kurie stovi už Pilsudskio nugaros, Berlyno ir visos Vidurinės Eu ropos valdžioms , kurios yra jo vienmintėmis, masių valią, pasi ryžusių stoti prieš gresiantį karą po proletarinės klasių kovos vėliava . " 235 Lietuvos Komunistų partija išspausdino šį atsišauki mą masiniu tiražu , taip pat paskelbė jį ,,Komuniste " ir ,,Balse ". Lietuvos komunistai , visa liaudis akivaizdžiai matė didžią prole tarinio internacionalizmo jėgą. Tai įkvėpė juos dar ryžtingiau kovoti prieš imperialistinio karo kurstytojus. 232 233

Коммунистический Интернационал в документах , с. 873. Sarmaitis R. Lietuvos Komunistų partijos delegatai Kominterno kongresuo se.- ,,LKP istorijos klausimai ", t. 6, p. 196; Stimburys J. Kito gyvenimo ne turiu, p . 240. 234 Стенографический отчет VI конгресса Коминтерна , вып . 2. М.-Л. , 1929 , c. 157-161 ; Kapsukas V. Raštai , t. 11 , p. 347-355. 235 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p. 19 ; Стенограический от чет VI конгресса Коминтерна , вып. 6. М.—Л., 1929, с. 197 .

229

LKP plačiai propagavo visus kongreso nutarimus . Partijos spaudoje buvo paskelbta nemaža straipsnių, aiškinančių kongre so dokumentus ir nagrinėjančių LKP uždavinius 236. Tai labai pa gyvino teorinę LKP veiklą: buvo iškelta principinių LKP strate gijos ir taktikos problemų, geriau išsiaiškinta fašizmo esmė, re voliucinės kovos prieš fašizmą uždaviniai , ekonominės bei politinės kovos derinimas ir kiti klausimai . Tačiau kongreso priimtoje Komunistų Internacionalo prog ramoje nepakankamai aiškiai buvo pabrėžtas skirtumas tarp so cialdemokratijos ir fašizmo . Kairysis socialdemokratijos sparnas programoje buvo apibūdintas kaip labiausiai pavojinga social demokratų partijų frakcija " 237. Toks socialdemokratijos vertini mas, teiginys, kad ,,svarbiausias smūgis turi būti nukreiptas visų pirma prieš jos kairįjį sparną, labai sunkino praktiškai vykdyti bendro fronto taktiką, bendradarbiauti komunistams ir socialde mokratams darbininkams , padėjo vėlesniais metais paplisti sek tantinėms pažiūroms komunistiniame judėjime " 238. Tokie Kominterno programos teiginiai kurį laiką veikė ir LKP , kai ji taikė bendro fronto taktiką arba telkė į antifašistinę kovą demokratinius šalies elementus. O apskritai Kominterno VI kongreso nutarimai teisingai įvertino pasaulinę ekonominę ir politinę padėtį , teisingai numa tė, kad laikinas kapitalizmo stabilizavimasis artimiausiu laiku ne išvengiamai pasibaigs. Kongreso priimta Kominterno programa buvo svarbus indė lis į marksizmo - leninizmo teoriją. Joje buvo apibendrintas „ vi so tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo patyrimas , visų pirma socializmo statybos Tarybų Sąjungoje patyrimas " 239. 1928-1929 m. politiniai ir ekonominiai dar bininkų streikai , demonstracijos ir mitingai sugriovė fašistų teigimą, kad Lietuvoje eg zistuojanti „ klasių santaika “ , „ tautos vieny bė". Ramybė “ , pasiekta atviro teroro priemonėmis pirmaisiais fašistinės diktatūros viešpatavimo metais, greitai nuėjo į praeitį. Lietuva buvo rimtų klasinių mūšių išvakarėse .

Pirmieji revoliucinio pakilimo požymiai

Kapsukas V. VI Kominterno kongresas .- ,,Komunistas ", 1928 m. lapkritis— gruodis, Nr. 6, p . 20-26 ; 1929 m. kovas-balandis , Nr. 2, p. 53-63 ; Kap sukas V. LKP programos klausimais.— ,,Komunistas " , 1930 m. sausis- va saris, Nr. 1 , p . 11-19; Angarietis Z. Naujų mūšių laikotarpis .— ,,Komu nistas ", 1929 m. sausis-vasaris, Nr. 1 , p. 1-8 ; Angarietis Z. Trečiasis pe riodas Lietuvoje.— ,,Balsas “ , 1929 m. lapkričio 25 d ., Nr. 22, p. 1004 237 1007 ir kt. Программа и устав Коммунистического Интернационала , изд. 4-е . М.-Л. , 1928, c. 32. 238 239 Коммунистический Интернационал . Краткий исторический очерк , с. 295. История Коммунистической партии Советского Союза, т. 4, кн . 1 ( 1921 — 1929 гr.) . M. , 1970 , c. 541 .

236

230

Pirmieji naujo darbininkų klasės revoliucinio judėjimo pa kilimo požymiai pasireiškė jau 1928–1929 m . Pagausėjo darbi ninkų ekonominių streikų ir padidėjo jų dalyvių skaičius . Nepil nais duomenimis , 1927 m. įvyko 17 streikų, kuriuose dalyvavo 621 darbininkas , o 1928-1930 m.- 132 streikai , kuriuose daly vavo 13 333 darbininkai 240. Revoliucinių švenčių dienomis LKP organizavo politinius streikus ir antifašistines demonstracijas . Darbininkų klasės kovos užmojį didino bedarbių judėjimas, jų vieši mitingai ir demonstracijos . LKP veikla suvaidino labai svarbų vaidmenį plečiant darbi ninkų revoliucinę kovą. Komunistai ėjo pirmosiose antifašistinių jėgų gretose ir gyvu pavyzdžiu kėlė darbo žmones į kovą, buvo pasiryžimo, ištvermės ir pasiaukojimo darbo žmonių interesams įkūnijimas . Daug energijos komunistai ir komjaunuoliai parodė , fašisti nio teroro sąlygomis organizuodami Gegužės pirmosios ir kitų revoliucinių švenčių minėjimus . Nepaisydami gresiančių suėmi mų, Panevėžio komunistai ir komjaunuoliai 1928 m. gegužės 1 d. surengė demonstraciją, iškėlė raudonas vėliavas su antifašisti niais šūkiais, giedojo ,,Internacionalą", drąsiai pasipriešino de monstrantus užpuolusiai policijai ir šauliams . Aktyvūs šios de monstracijos organizatoriai buvo P. Rotomskis, T. Anbinderis ir kiti Panevėžio komunistinės organizacijos nariai . Kauno revoliuciniai darbininkai , susirinkę tą dieną ties Liau dies namais ir gretimose gatvėse, buvo bepradedą demonstraci ją, bet iškėlusį raudoną vėliavą darbininką policija čia pat su ėmė ir susirinkusius demonstrantus išsklaidė . Vėliavnešys buvo nuteistas kalėti 241. 1928 m. Gegužės pirmosios švenčių proga raudonas vėliavas komunistai iškėlė ir literatūrą platino Kaune , Klaipėdoje, Aly taus, Kėdainių, Šiaulių, Marijampolės, Raseinių, Telšių, Ukmer gės, Utenos apskrityse , Kupiškio , Naumiesčio , Kybartų ir kituo se valsčiuose 242. Antifašistines darbo žmonių nuotaikas , jų pasiryžimą kovoti už fašizmo nuvertimą ryškiausiai parodė Kauno darbininkų 1929 m. gegužinė demonstracija . Lygiai 12 val . Laisvės alėjoje demonstrantų būrys - apie du šimtus žmonių, su raudonomis vė liavomis , giedodami ,,Internacionalą " ir skanduodami revoliuci nius šūkius, pradėjo šventinę eiseną. Demonstraciją užpuolė ap siginklavę brauningais , peiliais ir guminėmis lazdomis žvalgybi ninkai, policija , teroristinės „ Geležinio vilko " organizacijos nariai ir kiti fašistiniai elementai . Jie demonstrantus žiauriai mušė. Darbininkai drąsiai gynėsi . Žygiuojant gatve , į demonstrantų

240 241 242

Žr. šios knygos priedų 13 lentelę. Lietuvos TSR CVA, f. 378 , ap. 2, b. 11497, 1. 311 . Ten pat, 1. 311-312 ; Kapsukas V. Pirmoji Gegužės nepriklausomoje Lietu voje (1919-1929) , p . 59-67. 231

gretas įsiliejo dar du darbininkų būriai , stoję ginti mušamų de monstrantų. Fašistai , išsigandę besiplečiančios demonstracijos ir ryžtingo darbininkų pasipriešinimo , ėmė šaudyti . Jiems į pagal bą atėjo raitoji policija. Prasidėjo masiniai suėmimai 243. Karo komendantas suimtus 29 demonstrantus administracine tvarka nubaudė po 1–3 mėnesius kalėti . Tarp nubaustųjų buvo komu nistai ir komjaunuoliai B. Chavesaitė-E. Pušinienė, A. Domaševi čius, M. Frankaitė, D. Klebanskaitė, K. Lisonaitė-Junčienė-Ku činskienė, S. Volkovičius ir kiti 244. Dėl Spalio revoliucijos idėjų poveikio iki 1928 m. buržuazi nėje Lietuvoje Gegužės pirmoji buvo laikoma nedarbo diena . 1929 m. fašistinė vyriausybė įsakė visoms įmonėms ir įstaigoms Gegužės pirmąją dirbti . Tačiau iš tikrųjų tą dieną daugelis Kau no pramonės įmonių nedirbo . Streikavo visų spaustuvių darbi ninkai, neišėjo nė vienas buržuazinis laikraštis. Visame mieste buvo platinami komunistiniai atsišaukimai . Nepaisant masinių suėmimų, Gegužės pirmosios šventė 1929 m. buvo plačiai paminėta ir kituose Lietuvos miestuose bei apskrityse. Streikavo Jonavos įmonių darbininkai . LKP Panevė žio ir Vilkaviškio rajonų komitetai išleido ir išplatino savus hek tografu padaugintus atsišaukimus . Komunistinę literatūrą platino ir raudonas vėliavas iškėlė Biržų, Kaišiadorių, Kėdainių, Mari jampolės , Mažeikių, Rokiškio , Šakių, Šiaulių, Ukmergės, Utenos , Zarasų apskričių revoliucionieriai 245. Gegužės pirmąją demonst ratyviai šventė visų kalėjimų ir Varnių koncentracijos stovyklos politiniai kaliniai. Tuojau po Gegužės pirmosios minėjimo darbininkai , Komu nistų partijos vadovaujami , ruošėsi pažymėti kovos prieš impe rialistinius karus dieną (rugpjūčio 1 d . ) , kuri 1929 m. buvo mini ma pirmą kartą Kominterno VI kongreso ir 13 komunistų parti jų konferencijos, įvykusios 1929 m. gegužės mėn. Briuselyje, nutarimu 246 Norėdama sutrukdyti rengiamą demonstraciją, fašistų žval gyba dar liepos 30 d . Kaune suėmė ir administracine tvarka nu baudė kalėti 26 antifašistus (E. Morkūnaitę, S. Salpeiterį ir kt.) 247. Vis dėlto 1929 m. rugpjūčio 1 d . Kauno darbininkai , ko munistų vadovaujami , išėjo į demonstraciją. Pasibaigus darbui , ,,Metalo" gamyklos ,,,Tilkos" saldainių fabriko ir geležinkelio dirbtuvių darbininkai 16 val. Šančiuose išėjo į gatvę . Prie jų prisijungė kitų pramonės įmonių darbininkai . Virš demonstrantų suplevėsavo raudona vėliava .

243 244 245

,,Balsas ", 1929 m. birželio 10 d. , Nr. 11 , p. 535. PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 484, 1. 284–289. Kapsukas V. Pirmoji Gegužės nepriklausomoje Lietuvoje ( 1919-1929), p . 246 67-76; Lietuvos TSR CVA, f. 378 , ap. 2, b. 11573, t . 1 , 1. 166-167. Коммунистический Интернационал. Краткий исторический очерк, с. 308. 247 PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 484, 1. 310–314.

232

Policininkai ir žvalgybininkai , iš anksto sutelkti Šančių dar bininkų rajone , užpuolė demonstraciją, žiauriai sumušė darbinin kus ir daugelį jų suėmė, nors demonstrantai energingai gynėsi , 47 demonstrantus karo komendantas nubaudė administracine tvarka kalėti 248, o vėliavnešys komunistas A. Kleineris buvo nu teistas 5 metams. Kovos prieš imperialistinius karus diena darbininkų mitin gais ir susirinkimais buvo pažymėta Kaune — „ Nemuno “ meta lo dirbinių gamykloje, Falkovskio avalynės fabrike ,,,Bekaros " kartonažo dirbtuvėje , Aškinazio saldainių fabrike, Salomonų, Fainbergo, Zivo papirosų fabrikuose ir kitose įmonėse, taip pat kituose miestuose bei apskrityse . Politinė ir ekonominė darbininkų klasės kova prieš fašizmą ir buržuaziją rodė padidėjusią Komunistų partijos įtaką ir au toritetą. Revoliucinės darbo žmonių masės, nežiūrint skir tingų idėjinių įsitikinimų ir tautybės, vis drąsiau stojo į bendrą kovą prieš išnaudojimą ir fašistinę diktatūrą, už savo materia linės ir politinės padėties pagerinimą. Tai ir buvo Komunistų partijos kovos už antifašistinių jėgų sutelkimą ir darbininkų kla sės veiksmų vienybę svarbiausias rezultatas .

Pirmieji revoliucinio pakilimo požymiai , po litinio darbininkų aktyvumo didėjimas rei kalavo toliau gerinti partinių organizacijų darbą, stiprinti jas idėjiniu ir organizaciniu atžvilgiu . Ypač svar bu buvo suaktyvinti Kauno miesto ir viso Kauno rajono parti nės organizacijos darbą . Kauno , šio didžiausio Lietuvos pramo nės ir politinio gyvenimo centro , darbininkai ėjo darbo žmonių antifašistinės ir ekonominės kovos priešakyje . Todėl ir eilinis LKP CK plenumas daug dėmesio skyrė Kauno rajono partinės organizacijos darbui. Plenumas įvyko 1929 m. gegužės 25 - birželio 3 d. Mask voje. Jame dalyvavo LKP CK nariai Z. Angarietis , I. Gaška, V. Kapsukas , A. Sniečkus, L. Purmanas , LKP Kauno rajono atsto vai M. Birgeris , A. Butkus, J. Vilkoriščius, LKJS CK narys J. Chazanas, Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto lietuvių sektoriaus vedėjas J. Kunigėlis, Tarptautinės Lenino mo kyklos klausytojai P. Pajarskis, K. Preikšas . LKP Šiaulių rajono organizacijos atstovą J. Kasperaitį ir Panevėžio rajono organi zacijos atstovą M. Šumauską pakeliui į CK plenumą Latvijos po licija sulaikė ir įkalino. Pranešimą apie Kauno miesto partinės organizacijos darbą CK plenume padarė LKP Kauno miesto komiteto sekretorius J. Vilkoriščius, apie rajono partinės organizacijos darbą — LKP Kauno rajono komiteto sekretorius M. Birgeris. Plenumo priim tose tezėse buvo pažymėtas partinio darbo gerėjimas Kauno LKP CK 1929 m. plenumai

248 Ten pat, p. 315-322. 233

mieste . Komunistai surengė nemaža nelegalių mitingų ir susirin kimų, suorganizavo Gegužės pirmosios demonstraciją, suaktyvi no profsąjungų veiklą, šiek tiek išplėtė ryšius su didesnėmis įmonėmis 249. Nurodęs LKP Kauno miesto komiteto darbo trūku mus, CK plenumas padarė išvadą, jog „ Kauno organizacija nėra užtektinai pasiruošusi , kad tinkamai vadovautų atgyjančiam dar bininkų judėjimui “ 250. Plenumas numatė konkrečias priemones Kauno miesto ir viso rajono partinės organizacijos darbui page rinti, rekomendavo komunistams toliau plėsti ir stiprinti partijos ryšius su stambesnių įmonių darbininkais , kurti ten partines kuo peles, didinti darbininkų skaičių partijoje, plėsti antifašistinę darbo žmonių kovą. Plenumo nutarimu buvo panaikintas LKP Kauno miesto komitetas . Vadovauti miesto partinei organizaci jai buvo pavesta LKP Kauno rajono komitetui 251 . Netrukus, 1929 m. birželio 27-30 d . , Maskvoje įvyko nau jas LKP CK plenumas. Jame dalyvavo LKP CK nariai Z. An garietis, I. Gaška , P. Jankauskas , V. Kapsukas, A. Sniečkus , LKP Vilkaviškio rajono organizacijos atstovas K. Pridotkas (Mo zeris) . Pranešimą „ Padėtis Lietuvoje ir partijos uždaviniai " plenu me padarė Z. Angarietis. Plenumas konstatavo, kad partinis darbas gerėja, kad vis daugiau komunistų kovoja su pasyvumu, stengiasi įveikti pasi taikančius darbo trūkumus 252. Plenumas kartu pažymėjo , kad Kauno ir kitos partinės or ganizacijos daro ir dešiniojo pobūdžio klaidų : nepakankamai ti ki proletariato jėgomis , neįvertina prasidėjusio naujo revoliuci nio pakilimo, Kominterno VI kongreso nutarimų šiuo klausimu , vengia organizuoti darbininkų ir valstiečių politinę kovą prieš fašizmą, nepakankamai rūpinasi , kad miestuose į partiją būtų priimami darbininkai iš stambesnių įmonių, o kaimuose ――――――――- iš dvarų. Priimtame nutarime plenumas paragino toliau stiprinti va dovaujančius partinius organus , įtraukiant į jų sudėtį komunis tus darbininkus iš stambesniųjų įmonių, plėsti kovą su atskleis tais partinio darbo trūkumais ir klaidomis , organizuoti streikus, mitingus, demonstracijas , gerinti komunistų veiklą legaliose or ganizacijose , daugiau dirbti su neorganizuotais darbininkais ir kaimo varguomene , kad kuo platesni miesto ir kaimo darbo žmonių sluoksniai būtų įtraukti į kovą už kasdieninius ekono minius ir politinius reikalavimus , į bendrą kovą prieš fašistinę diktatūrą .

249 250 251 252

PII, Dokumentų rinkinys ,,Lietuvos KP rezoliucijos ", p. 724. Ten pat, p. 723. Ten pat, p. 735. Trečiasis pokarinis darbininkų kovos periodas Lietuvoje ir mūsų uždavi niai. LKP CK 2-jo 1929 m. plenumo tezės. Tilžė , 1929, p. 21-23. 234

Plenumas pabrėžė , kad „ reikia rūpintis įtraukti į bendrą ko vos frontą ir darbininkus, esančius socialdemokratų įtakoje", bet kartu nurodė , kad „ negali būti nė kalbos apie bendrą frontą arba kokias nors sutartis ir aplamai su socialdemokratija , kaip su socialfašistine partija ", kad ,,su socialdemokratija turi būti vedama aštriausia kova . Kiekviena proga reikia kelti aikštėn jos socialfašistinį veidą. " 253 Lietuvos Komunistų partija teisingai vertino dalies socialde mokratų vadovų (J. Glemžos ir kitų) suaugimą su kapitalizmu ir fašistų valdžios aparatu , J. Plečkaičio ir jo bendrininkų tar navimą Lenkijos pilsudskininkams, teisingai kritikavo socialde mokratų vadovų vykdomą antikomunistinę politiką profsąjun gose ir ligonių kasose , antitarybinę propagandą - spaudoje . Tačiau neteisinga buvo vertinti socialdemokratiją, kaip socialfa šistinę partiją, neteisinga buvo apskritai neigti kairiųjų social demokratų buvimą. Išklausęs P. Jankausko pranešimą apie partijos darbą su že mės ūkio darbininkais, plenumas savo nutarime įpareigojo kai muose veikiančias kuopeles sustiprinti ryšius su varguomene , o partinius organus ――――― išaiškinti, kur dirba žemės ūkio darbininkai komunistai , ir nukreipti jų pastangas naujoms partinėms kuope lėms dvaruose ir kaimuose kurti 254 Plenumas apsvarstė K. Pridotko ir A. Sniečkaus pranešimus apie partinį darbą Marijampolės ir Vilkaviškio rajonuose. Ka dangi dėl fašistinio teroro Marijampolės rajono partinė organi zacija buvo apirusi , plenumas nutarė Vilkaviškio ir Marijampo lės rajonų organizacijas sujungti į vieną LKP Suvalkijos rajoną, sudaryti Vilkaviškyje rajono komitetą, o Marijampolėje — para jonio komitetą 255. LKP CK 1929 m. plenumų nutarimai , nors ir turėjo trūkumų, padėjo partinėms organizacijoms suprasti darbininkų klasės ir darbo valstiečių revoliuciniame judėjime vykusius poslinkius ir atitinkamai pertvarkyti partinį darbą . Partija orientavosi į revo liucinio judėjimo pakilimą .

Kova už plenumų nutarimų vykdymą

Vykdydamos LKP CK 1929 m. plenumų nu tarimus, partinės organizacijos susidūrė su nemažais sunkumais . Dalis komunistų nesu

prato kapitalistinėse šalyse vykstančių poslinkių, kurie rodė ar tėjančią kapitalizmo laikino stabilizavimosi pabaigą, bręstančią naują ekonominę krizę ir su tuo susijusį neišvengiamą klasių kovos paaštrėjimą . Komunistų partija turėjo pasitikti bręstančius įvykius visapusiškai pasirengusi . Į tai orientavo Kominterno VI kongreso, Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto X 253 Ten pat, p. 36, 37. 254 ,,Komunistas ", 1929 m. liepa— rugpjūtis , Nr. 4, p . 51–53. 255 Ten pat, p. 48-50. 235

plenumo, įvykusio 1929 m. liepos 3-19 d., ir LKP CK 1929 m. plenumų nutarimai . Svarstant CK plenumo nutarimą dėl LKP Kauno rajono or ganizacijos darbo , Kauno miesto partinėje konferencijoje 256 ir 257 netrukus įvykusioje Kauno rajono partinėje konferencijoje 1929 m. spalio mėn . paaiškėjo, kad dalis konferencijų dalyvių nenorėjo sutikti su plenumo nutarimuose pateiktu politinės pa dėties Lietuvoje vertinimu , nepripažino prasidėjusio revoliuci nio judėjimo pagyvėjimo ir manė, kad Komunistų partijos va dovybės raginimas organizuoti ne tik ekonominius, bet ir poli tinius streikus bei demonstracijas yra per ankstyvas . Tokia pažiūra konferencijose buvo griežtai kritikuota . Konferencijose dalyvavę LKP CK nariai A. Sniečkus, P. Jankauskas , taip pat da lis delegatų tokias pažiūras įvertino kaip pasyvumo partinių or ganizacijų veikloje skatinimą, kaip dešiniojo nukrypimo pasi reiškimą. LKP Kauno rajono konferencija nebeišrinko rajono ko miteto sekretoriaus M. Birgerio į naują komitetą. LKP CK Politinis biuras, susipažinęs su padėtimi Kauno par tinėje organizacijoje , paskyrė Kauno rajono laikinojo komiteto sekretoriumi J. Kasperaitį ir kooptavo jį į LKP CK Sekretoriato narius. J. Stimburys buvo pasiųstas dirbti LKP Šiaulių rajono komiteto sekretoriumi 258. LKP CK Sekretoriatas pavedė M. Bir geriui atkurti reakcijos suardytą Telšių partinę organizaciją . LKP CK Sekretoriatas ir Kauno rajono laikinasis komitetas ėmėsi priemonių Kauno partinės organizacijos darbui pagerinti. Komunistams buvo plačiai aiškinama LKP CK 1929 m. plenumų nutarimai, darbo žmonių antifašistinių veiksmų būtinumas , ryšių su stambesniųjų įmonių darbininkais reikalingumas . Buvo reor ganizuojamos partinės kuopelės , didinant jų skaičių įmonėse ir keliant į vadovaujantį partinį darbą daugiau komunistų darbi ninkų. 1930 m. vasario mėn . įvykusi LKP Kauno miesto konfe rencija išklausė J. Kasperaičio pranešimą ir pažymėjo , kad Kau no miesto organizacija padidėjo 11 narių, o iš viso jos gretose buvo 95 partijos nariai 259.· Nežiūrint įvairių darbo trūkumų, par tinės kuopelės sėkmingai dirbo, organizuodamos įvairias kampa nijas, užmegzdamos ryšius su stambesniųjų įmonių darbinin kais 260 256

257 258 259 260

PA, f. 77, ap. 12, b. 16, 1. 4—5; P[etras-Jankauskas P.]. Kauno organizaci jos konferencija.— „ Komunistas ", 1929 m. lapkritis-gruodis , Nr. 6, p. 56— 60. PA, f. 77, ap. 12, b. 16, 1. 6—23 ; M[atas -Sniečkus A.]. Apie Kauno organi zacijos konferenciją ir atskirus klausimus.- ,,Komunistas ", 1929 m . lapkri tis-gruodis, Nr. 6, p . 40-49. LKP CK Politinio biuro 1929.XI.10 posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap. 12, b. 4, 1. 66. PA, f. 77, ap. 13, b . 10, 1. 48. Ten pat, 1. 1-13 ; „ Komunistas ", 1930 m. gegužė- birželis, Nr . 3, p. 70 76.

236

Klaipėda buvo antras po Kauno Lietuvos pramonės centras. Dirva partinės organizacijos darbui ten buvo gera , tačiau parti nė organizacija nesugebėjo kaip reikiant panaudoti visų ga limybių partijos įtakai darbininkams sustiprinti . Klaipėdos krašte legaliai veikusi LKP vadovaujama Darbi ninkų partija iš pradžių turėjo apie 80 narių. Po fašistinio per versmo Darbininkų partijos valdybos pirmininkas M. Jonelaitis emigravo, o sekretorius V. Joneikis netrukus buvo įkalintas . Ki ti Darbininkų partijos vadovai jau 1928 m. nuėjo oportunistų keliais, pradėjo bendradarbiauti su buržuazinių organizacijų vei kėjais, ilgainiui atsidūrė hitlerininkų gretose. 1928 m. Darbinin kų partijoje tebuvo likę 23 nariai 261. Tačiau daugelis darbininkų dar nebuvo supratę, kad Darbininkų partijos vadovai ėmė poli tiškai išsigimti . Rinkimuose į Klaipėdos miesto tarybą 1927 m. balandžio 28 d . Darbininkų partija iš 40 vietų gavo 10 . Komunistų partijai iškilo uždavinys dirbti politinį aiškina mąjį darbą ir tarp tų darbininkų, kurie dar tikėjo oportunistais iš Darbininkų partijos, nukreipti juos į tikrą revoliucinės kovos kelią . Tokį uždavinį turėjo ir B. Brandtas , 1929 m. rudenį pa siųstas partiniam darbui į Klaipėdą. Jis dirbo LKP Klaipėdos krašto komiteto sekretoriumi , bet jau 1930 m. pradžioje buvo suimtas 262• LKP CK Politinis biuras , apsvarstęs Klaipėdos partinėje or ganizacijoje susidariusią padėtį, 1930 m. kovo 3 d. priėmė V. Kapsuko parengtą nutarimą „ Apie darbą Klaipėdos krašte “ 263, kuriame nurodė , kad pirmiausia reikia rūpintis sustiprinti Klai pėdoje Kompartijos organizaciją .. , sukurti kuopeles didesnėse įmonėse ir tvirtai susirišti su plačiomis darbininkų masėmis, ak tyviai dalyvauti kasdieninėse jų kovose ir vadovauti tai kovai , aktyviai dirbti profsąjungose ir tarp bedarbių, ligonių kasose ir visose masinėse darbininkų organizacijose, vedant visur aiškią 11 264· savarankišką revoliucinę klasinę liniją" Šis LKP CK Politinio biuro nutarimas padėjo Klaipėdos kraš to partinei organizacijai nustatyti teisingą taktiką, išplėsti ry šius su darbininkų masėmis. Nuosekliai kovodama prieš dešiniąsias klaidas , Komunistų partija 1929-1930 m. davė atkirtį ir kairuoliškoms klaidoms, didinusioms galimybę sektantizmui partijoje plisti . Kairuoliškos klaidos pasireikšdavo Kauno ir kai kuriose ki tose partinėse organizacijose darbininkų ekonominės kovos ir iš dalies kovos už demokratines laisves nepakankamu vertinimu. Pasitaikydavo , kad kai kurios partinės organizacijos antifašisti nėje kovoje nereikalavo gerinti materialinę darbininkų padėtį,

261 262

Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 5, b. 4071 , 1. 91–92. ,,Balsas“, 1930 m. balandžio 25 d . , Nr. 8, p. 382. 263 PA, f. 77, ap. 13, b. 2, 1. 9--10 . 264 ,,Komunistas ", 1930 m. kovas-balandis, Nr. 2, p. 65. 237

užbėgdavo judėjimui už akių ir iškeldavo šūkius , mažai supran tamus didelei daliai darbininkų. Tokios klaidos buvo ypač pa vojingos pačioje revoliucinio pakilimo pradžioje . Kairuoliškos klaidos pasireiškė ir tuo , kad kai kurie komunistai neteisingai suprato kovą su dešiniosiomis klaidomis, mechaniškai kvietė į demonstracijas ir nepakankamai plėtė partinių organizacijų ry šius su darbininkais. LKP CK Politinis biuras nutarime ,,Apie kairįjį kryptelėjimą Kauno organizacijoje " , priimtame 1930 m. pradžioje, nurodė , kad ,,nors po senovei pasilieka galioje pirmoje eilėje kova su deši niuoju nukrypimu ir taikstymusi su juo, bet greta to turi eiti aštri kova ir prieš „ kairįjį “ kryptelėjimą, kuris vieton darbo pa prastai duoda vien kairiąją frazę " 265. LKP CK , nurodęs partinėms organizacijoms kovoti su deši niuoju nukrypimu ir kairuoliškomis klaidomis , mokė jas konkre čiai vadovauti darbininkų ir darbo valstiečių kovai , derinti eko nominę kovą su politine , antifašistinėse politinėse kampanijose visada kelti konkrečius aktualiausius kasdieninius darbo žmonių ekonominius ir politinius reikalavimus , šalinti bet kokį užsi sklendimą ir atitrūkimą nuo darbininkų ir valstiečių masių. Lietuvos Komunistų partija , įveikdama vidinius partinio gy venimo sunkumus ir klaidas , augo , darėsi kovingesnė. Sustip rėjo partijos Kauno , Šiaulių ir Suvalkijos rajonų komitetai bei daugelis parajonių partinių organizacijų, pagerėjo jų klasinė su dėtis , padidėjo darbininkų komunistų vaidmuo jų veikloje . 1929-1930 m . LKP Kauno rajono komitete kartu su J. Kaspe raičiu dirbo A. Butkus , J. Vinickis ir kt . 1928-1929 m. LKP CK organizatoriumi Panevėžio rajone dirbo M. Šumauskas , 1929 1930 m.-J. Garelis, o rajono komiteto nariai buvo J. Buika, V. Didžiulis ir kt . 1928-1930 m . LKP Naumiesčio parajonio ko miteto sekretoriumi dirbo J. Povilaitis, 1929-1930 m. Biržų pa rajonio komiteto sekretoriumi — A. Gailevičius , Anykščių para jonio komiteto nariais ――― J. Vildžiūnas , A. Bermanas , Utenos K. Katinas ir kt. LKP Kauno rajone 1929 m. spalio mėn. veikė 8 parajoniai , kuriuose buvo 268 partijos nariai 266. Panevėžio rajone liepos mėn. buvo 38 kuopelės, jungusios 146 komunistus 267. Šiaulių ra jone 1930 m. rugpjūčio mėn . veikė 17 kuopelių su 69 komunis tais 268. Suvalkijos rajono partinė organizacija turėjo apie 100 komunistų 269. Aktyviai 1930 m. dirbo LKP Utenos parajonio or · ganizacija, turėjusi apie 70 komunistų, Ukmergės 1929 m. tu rėjusi 64 komunistus , Vabalninko — 50 komunistų, Jonavos

1

265 ,,Balsas", 1930 m. kovo 25 d., Nr. 6, p. 223. 266 Lietuvos Komunistų partija skaičiais. 1918-1975, p. 28. 267 Ten pat, p . 29. 268 Ten pat, p. 30. 269 PA, f. 77, ap. 12, b. 16 , 1. 157.

238

38 komunistus , Biržų - 20 komunistų ir daugelis kitų. Apskritai visoje Lietuvoje 1929 m. pabaigoje veikė apie 750 komunistų. Be to , kalėjimuose buvo daugiau kaip 150 komunistų 270. Daug sunkumų partija pergyveno po 1930 m. balandžio 7 d . Kaune įvykdytų suėmimų. Tada buvo suimti LKP CK Sekreto riato nariai A. Sniečkus, P. Jankauskas ir Kauno rajono komi teto sekretorius J. Kasperaitis, o balandžio viduryje — LKP Šiau lių rajono komiteto sekretorius J. Stimburys . Tai buvo skaudus smūgis partijai , tačiau ji nepalūžo . Į suimtųjų partijos vadovų vietą stojo nauji darbuotojai ir tęsė jų darbą. LKP CK Sekreto riato nariu 1930 m. pradėjo dirbti J. Garelis, dar 1929 m . kooptuotas į CK narius. Baigęs Tarptautinę Lenino mokyklą Maskvo je, 1930 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą I. Gaška ir pradėjo dirbti LKP CK Sekretoriato nariu. Tų pat metų balandžio 18 d. į LKP CK narius buvo kooptuoti M. Šumauskas ir K. Preikšas 271 . LKP CK organizatoriumi Šiaulių rajone nuo 1930 m. rudens pra dėjo dirbti atvykęs partiniam darbui Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto studentas M. Junčas - Kučinskas .

Komjaunimo organizacijos darbo gerinimas

Komunistų partijai išplėsti ryšius su darbi ninkų ir darbo valstiečių masėmis daug pa dėjo komjaunimas , ištikimas partijos pagal bininkas ir rezervas. Fašistinis perversmas

sudavė komjaunimui skaudų smūgį . Vien Kauno rajone buvo suimta apie 50 komjaunimo aktyvistų 272. LKJS CK narys R. Čar nas buvo sušaudytas, dalis kitų CK narių dėl represijų negalėjo eiti savo pareigų. Komunistų padedamos , komjaunimo organizacijos netrukus atkūrė savo vadovaujančius organus. 1927 m. į LKJS CK buvo kooptuoti A. Mickevičius, V. Šumauskaitė, V. Šimensas , J. Cha zanas 273. Tais pat metais įvyko daugiau kaip 12 komjaunimo parajonių (Kauno miesto Šančių parajonio , taip pat Anykščių, Jonavos, Šakių, Ukmergės, Utenos ir kt. parajonių) ir trijų rajo nų (Kauno , Panevėžio ir Vilkaviškio) konferencijos 274. Jos ap žvelgė , kaip komjaunimo aktyvas dirbo , atkurdamas komjauni mo organizacijas , numatė gaires jų veiklai pagerinti , ryšiams su darbininkų ir darbo valstiečių jaunimu išplėsti, išrinko naujus rajonų ir parajonių komitetus. LKJS Kauno rajono 1927 m. konferencijoje buvo pažymėta , kad komjaunimas ne tik atkūrė suardytas savo organizacijas , bet

270 271 272

Ten pat, 1. 155. PA, f. 77, ap. 13, b. 2, 1. 21 . LKJS CK sekretoriaus V. Šimenso pranešimas LKP IV konferencijoje.— PA, 273 f. 77, ap. 10, b. 2, I. 187. Šarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias . Kn .: Lietuvos komjaunimui 50 metų, p. 27. 274 PA, f. 77, ap. 10, b . 2 , 1. 195 ; Marcelis A. Sunkių išmėginimų dienomis.— Kn.: Lietuvos komjaunimas, p. 126. 239

ir 50 proc. padidino narių skaičių 275. Kauno miesto komjaunuo liai turėjo ryšius su 16 pramonės įmonių, kuriose dirbo nuo 10 iki 150 darbininkų 276. Kauno , Šiaulių ir Panevėžio rajonuose komjaunimo organizacijos sukūrė apie 70 jaunimo būrelių, ku riuose 1927-1929 m. savo politinį lygį kėlė keli šimtai jaunuo lių 277. Nemaža tų būrelių dalyvių įstojo į komjaunimą . 1927 m. pabaigoje , išklausęs LKJS CK ataskaitą apie atliktą darbą, Komunistinio Jaunimo Internacionalo Vykdomasis Komi tetas laiške komjaunimo CK rašė : „ Su ypatingu džiaugsmu mes konstatuojame, kad Lietuvos KJS greit atsigavo nuo šito [ fašis tinio] perversmo pasekmių ir surado teisingus kelius į jaunimo mases" 278. Kartu KJIVK rekomendavo komjaunimo organizaci joms daugiau remtis partinėmis organizacijomis , atkreipė dėme sį į pasitaikiusias darbe klaidas ir nurodė, kaip jas pašalinti ir plėsti ryšius su jaunimu . Komjaunuoliai buvo pirmieji partinių organizacijų pagalbi ninkai platinant komunistinę literatūrą, atsišaukimus, iškeliant raudonas vėliavas bei transparantus , organizuojant Gegužės pir mosios demonstracijas . Komjaunuolių kuopelės veikė Kauno universitete ir keliose Lietuvos gimnazijose . Per studentus ir gimnazijų moksleivius komjaunimas plėtė savo ryšius su valstiečių jaunimu . 1928 m. pradžioje LKJS Šiaulių rajono komitetas sušaukė komjaunuolių moksleivių konferenciją, kurioje dalyvavo Šiaulių, Mažeikių ir Biržų gimnazijų atstovai 279. Birželio mėn. viduryje LKJS CK su šaukė Kaune komjaunuolių moksleivių ir studentų pasitarimą, kuriame dalyvavo atstovai iš Kauno universiteto , taip pat iš Pa nevėžio, Šiaulių, Raseinių, Marijampolės ir Kauno ,,Saulės" gim nazijų. Buvo plačiai aptartos komjaunimo organizacijų darbo su moksleiviais ir studentais pagrindinės kryptys 280. Fašistinė reakcija suduodavo vis naujus smūgius komjauni mo organizacijoms. 1927 m. lapkričio mėn. buvo suimtas LKJS Kauno rajono komiteto sekretorius I. Meskupas-Adomas ir ne maža komjaunimo organizacijos aktyvistų. 1928 m. sausio mėn. buvo suimti LKJS CK nariai A. Mickevičius ir V. Šumauskai tė 281 , grupė Ukmergės gimnazijos komjaunuolių 282. Tų pat me tų birželio mėn. žvalgyba suėmė LKJS Panevėžio rajono komi teto narius T. Anbinderį , P. Rotomskį ir kitus aktyvistus. 33 jau nuoliai buvo perduoti kariuomenės teismui 283. 1928 m . lapkričio

PA, f. 77, ap. 10, b. 2, 1. 207. Ten pat, 1. 192 . Ten pat, 1. 190 . PA, f. 3743, ap . 1 , b. 68 , 1. 14. ,,Balsas " , 1928 m. birželio 25 d. , Nr. 12, p. 315. Pasitarimo protokolas.— PA, f. 3743, ap. 1 , b . 73, 1. 7—20. Sarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias. Kn.: Lietuvos komjaunimui 50 p. 29. 282 metų, ,,Komjaunimo tiesa ", 1957 m. gruodžio 3 d. 283 PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460, 1. 447-455.

275 276 277 278 279 280 281

240

mėn. Ukmergėje buvo suimta 15 komjaunuolių- O. Kolas , S. Pi kaitė ir kt. Jie taip pat buvo perduoti kariuomenės teismui 284. Reakcijos puolimas susilpnino komjaunimo ryšius su stam besnėmis pramonės įmonėmis, darbo valstiečių jaunimu. Kai ku riose komjaunimo organizacijose įsivyravo smulkiaburžuaziniai elementai , kuriems ne visada užtekdavo ištvermės ir pasiryžimo kovoti su persekiojimais ir teroru. Atitrūkę nuo darbininkų jau nimo , jie pradėjo skleisti pasyvumą, netikėjimą darbininkų kla sės jėgomis, propagavo oportunistines teorijas. Tarp Kauno kom jaunuolių ėmė reikštis ardomoji dezorganizatorių veikla, imta remti ,,Kolektyvo aktyvo " ir Varnių stovyklos opozicionierius. Ištaisyti komjaunimo darbo trūkumus padėjo LKP CK 1928 m. birželio plenumas , apsvarstęs padėtį komjaunimo orga nizacijoje . Pranešimą tuo klausimu padarė K. Šimkus , 1928 m. pavasarį kooptuotas į LKJS CK narius. Svarstomuoju klausimu pasisakė Z. Angarietis, A. Sniečkus, P. Jankauskas, J. Stimbu 285 rys ir kiti plenumo dalyviai Plenumas, išanalizavęs komjaunimo organizacijų veiklą ir darbo trūkumus, padarė išvadą, kad komjaunime taip pat susi darė krizinė padėtis, numatė priemones jai įveikti . Plenumas iš kėlė uždavinį padidinti komjaunuolių skaičių stambesnėse pra monės įmonėse ir dvaruose , drąsiau kelti komjaunuolius darbi ninkus į vadovaujantį komjaunimo darbą, išplėsti ir sustiprinti ryšius su darbo jaunimu , plačiau naudojant visas legalias ir pu siau legalias galimybes, dažniau šaukti jaunų žemės ūkio darbi ninkų ir darbo valstiečių pasitarimus 286. Plenumas įpareigojo partines organizacijas teikti komjaunimo kuopelėms ir komite tams visokeriopą paramą.

LKJS III konferencija

LKJS II suvažiavimas turėjo Mask kurie delega kai įvykti dėl suėmimų voje. Tačiau

tai neatvyko. Todėl vietoj suvažiavimo 1928 m. rugsėjo 20 28 d. įvyko komjaunimo III konferencija . Jai buvo suteiktos teisės 287. Konferencijoje dalyvavo delegatai II suvažiavimo J. Vicas, G. Glezerytė, M. Milneris , Z. Krutas, LKJS CK nariai K. Sprindys, V. Šimensas , J. Chazanas , K. Šimkus, LKJS atstovė prie KJIVK Eug. Tautkaitė, taip pat V. Kapsukas, Z. Angarietis ir I. Gaška 288.• Konferencijoje dalyvavo ir KJI Vykdomojo Ko 289 miteto atstovai . Konferencijos metu LKJS turėjo 380 narių

284 285 286

Ten pat, p. 386–390. Plenumo protokolas.— PA, f. 77, ap. 11 , b . 1 , 1. 76—84. ,,Komunistas", 1928 m. rugpjūtis, Nr. 3-4, p. 66-69; PA, f. 77, ap . 11 , b. 1 , 1. 196-197 . 287 288 LKJS III konferencijos protokolas.- PA, f. 3743, ap. 1 , b. 70, 1. 28. Šarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias. Kn.: Lietuvos komjaunimui 50 metų, p. 28. 289 Ten pat, p. 27, 28. 16-1836

241

Konferencija išklausė LKJS CK ataskaitą ir keletą praneši mų einamojo darbo klausimais, priėmė rezoliucijas : 1 ) dėl LKJS veiklos, einamojo momento ir eilinių uždavinių, 2) organizaci niu klausimu, 3) dėl darbo kaime, 4) dėl imperialistinio karo pa vojaus ir antimilitaristinio darbo 290. Vadovaudamasi LKP CK 1928 m. birželio plenumo ir KJI V kongreso nutarimais, LKJS III konferencija išanalizavo kom jaunimo organizacijų darbą, jo trūkumus ir klaidas . Ji iškėlė komjaunimo organizacijoms uždavinį pagerinti darbą profsąjun gose ir kitose darbininkų organizacijose , kurti jose komjaunimo frakcijas, plėsti kovą dėl jaunimo dalinių ekonominių reikalavi mų, dėl jo materialinės padėties pagerinimo , sieti tą kovą su po litine kova, su kova už fašizmo nuvertimą. Konferencija pa reikalavo iš komjaunimo organizacijų ypatingą dėmesį skirti komjaunuolių ir ypač vadovaujančių darbuotojų teoriniam pa ruošimui . LKP vadovai Z. Angarietis ir V. Kapsukas aktyviai dalyva vo konferencijos darbe , padėdami jos delegatams parengti pra nešimus bei konferencijos nutarimus. Konferencija išrinko į LKJS CK V. Šimensą, K. Šimkų, J. Chazaną ir J. Vicą . Kitus tris LKJS CK narius buvo pasiūly ta kooptuoti , grįžus į Lietuvą . · LKJS III konferencija buvo reikšmingas komjaunimo gyve nimo įvykis. Ji parengė komjaunimo organizacijų taktiką kovoje prieš fašizmą, numatė priemones jų idėjiniam-organizaciniam darbui pagerinti , partijos įtakai darbininkų ir darbo valstiečių jaunimui sustiprinti. LKJS CK, rajonų ir parajonių komitetai bei komjaunimo kuopelės energingai ėmėsi darbo III konferencijos nutarimams įgyvendinti , iškeltiems trūkumams ir klaidoms pašalinti . 1928 m. lapkričio mėn. LKJS CK sušaukė komjaunimo aktyvo pasitari mą III konferencijos nutarimams aptarti . Gruodžio mėn. įvyko Kauno , Panevėžio , Marijampolės, Šiaulių, Vilkaviškio rajonų, Jonavos, Raseinių ir kt . parajonių komjaunimo aktyvo pasitari mai 291. Jie parengė konkrečias priemones konferencijos nuta rimams įgyvendinti . Konferencijos rezoliucijos buvo populiarina mos spaudoje 292. 1927-1930 m. komjaunimo organizacijos leido 15 nelegalių periodinių leidinių. Ėjo LKJS CK organai ,,Darbininkų jauni mas " ( 1927-1928 m. Kaune ir Smolenske išėjo 5 numeriai) ,,,Mū sų vėliava" (Kaune 1927-1930 m. išėjo 15 numerių) , laikraščiai ,,Naujokas " (Kaune 1927-1929 m. išėjo 4 numeriai ) . Komjauni mo laikraščiai buvo leidžiami taip pat Panevėžyje , Šiauliuose,

290 291 292

PA, f. 3743, ap . 1 , b. 70, 1. 56-72 , 86-94, 117-118 , 130-133 . LKJS CK sekretoriaus V. Šimenso 1929.II.5 informacinis laiškas.- PA, f. 3743, ap. 1 , b. 76 , 1. 1. ,,Mūsų vėliava ", 1928 m. gruodis, Nr. 6. 242

Ukmergėje. Nuo 1928 m. ,, Balso “ žurnale buvo įvesti jaunimo ir moksleivių skyriai , kuriuose rašė daug komjaunuolių. Buvo lei džiami komjaunimo atsišaukimai . Komjaunimo spaudoje tuo lai ku bendradarbiavo S. Gaurys, A. Guzevičius, J. Jurginis , D. Ku činskas, M. Popelytė , B. Pranskus, J. Rugienis, V. Simonavičius , A. Sniečkus, R. Šarmaitis , V. Šimensas , K. Šimkus, M. Šumaus kas , F. Vaišnoras, J. Žagas ir kt . Komjaunimo spauda padėjo skleisti darbo jaunimo gretose marksizmo-leninizmo idėjas , plėsti LKJS ryšius su darbininkų ir valstiečių jaunimu. Vykdant III konferencijos nutarimus, padidėjo komjaunimo įtaka kai kurioms legalioms profsąjungoms bei sporto organiza cijoms. Gana gausios komjaunimo frakcijos 1930 m. pabaigoje veikė siuvėjų ir tarnautojų profsąjungose. Komjaunimo frakcija buvo sudaryta ir Kauno sporto organizacijoje „ Žak “ 293 . Komjaunimo organizacijų darbas gerėjo, jaunimo ekonominė ir politinė kova stiprėjo fašistinio teroro, nuolatinių represijų są lygomis. 1929 m. balandžio mėn. buvo suimtas LKJS CK narys V. Šimensas , 1930 m. birželio mėn.- K. Šimkus, Varnių koncent racijos stovyklon buvo ištremti J. Chazanas ir J. Vicas 294. 1929 m. buvo suardyta Šiaulių miesto komjaunimo organizaci ja 295. Suimtų komjaunuolių darbą tęsė kiti revoliucionieriai . Ko munistų partijos pavedimu LKJS CK instruktoriumi 1929 m . dir bo J. Jurginis, kol buvo įkalintas. Grįžęs iš Tarptautinės Lenino mokyklos , LKJS CK sekretoriumi 1930 m. vasarą pradėjo dirbti M. Šumauskas , LKJS CK nariu ir Kauno rajono komiteto sekre toriumi - J. Rugienis . Geriausius savo narius komjaunimas perduodavo į Lietu vos Komunistų partijos gretas . Praktiniame darbe ir kovoje brendo nauji komjaunuolių - kovotojų prieš fašizmą, už darbo jaunimo išsivadavimą būriai . Plečiant partijos įtaką darbo žmonių masė se, kovojant už antifašistinių jėgų vienybę , svarbų vaidmenį suvaidino LKP darbas prof sąjungose, ligonių kasose , sporto ir kitose legaliose organizaci jose . Pabrėždamas komunistų partijų darbo masinėse darbo žmo nių organizacijose svarbą, V. Leninas knygoje „ Vaikiška „ kai rumo" liga komunizme" rašė : ,,Reikia mokėti visaip aukotis, įveikti didžiausias kliūtis , norint sistemingai , atkakliai , užsispy rus, kantriai propaguoti ir agituoti kaip tik tose įstaigose , drau gijose, sąjungose, kad ir visų reakcingiausiose, kur tik yra pro letarinė arba pusiau proletarinė masė . " 296

Partijos darbas profsąjungose

LKJS CK sekretoriaus M. Šumausko parengta komjaunimo darbo 1930.V.1 6, 7. 294 XI.1 ataskaita.- PA, f. 3743, ap. 1 , b . 81 , 1. Šarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias.- Kn.: Lietuvos komjaunimui 50 metų, p. 29. 1. 10 . 295 296 PA, f. 3743, ap. 1 , b. 75, Leninas V. I. Raštai, t. 31 , p . 34. 293

243

Vadovaudamasi Lenino nurodymais, LKP daug dėmesio sky rė darbui profsąjungose . Kova už profsąjungų atkūrimą ir lega lizavimą, už profsąjungų vienybę buvo labai svarbi kovos prieš fašizmą, už darbininkų veiksmų vienybę, už bendrą frontą dalis. Siekdama sutelkti profsąjungų aktyvą, LKP organizavo pa sitarimus su buvusių profsąjungų valdybų nariais , aiškino jiems, kaip reikia kovoti už profsąjungų atkūrimą. Įmonėse komunistai kūrė profsąjungų komitetus, o šie telkė apie save aktyvesnius darbininkus, kūrė nelegalias profsąjungas ar jų būrelius . Tokių nelegalių profsąjungų 1927-1928 m. buvo ne tik Kaune (mais to , medžio apdirbimo , tabako , spaustuvių darbininkų, kepurių siuvėjų, kurpių) , bet ir Marijampolėje, Vilkaviškyje, Ukmergėje, Anykščiuose ir kitur. Šiaulių " Bato " fabriko darbininkų profsą junga 1928 m. leido savo nelegalų laikraštį „ Proletaras ". Kurdama nelegalias profsąjungas , partija ypač rūpinosi , kad profsąjungos būtų legalizuotos . Svarbiausias mūsų darbas prof sąjungų klausimu - tai kova dėl profsąjungų ir jų veikimo lais vės " , nurodė LKP IV konferencija 297. Profsąjungų legalizavi mo šūkiai buvo keliami visų darbininkų streikų ir kitų masinių veiksmų metu . Partija siekė sudaryti įmonėse aktyvistų grupes, kurios nuolat rūpintųsi profsąjungų įregistravimu . 1928 m. Kaune buvo legalizuotos odos, maistininkų ir siu vėjų profsąjungos 298. LKP įsigijo nors ir nedidelę galimybę or ganizuoti darbininkų kovą legaliomis priemonėmis. Partija telkė darbininkus į kovą už svarbiausius kasdieninius reikalavimus , prieš kapitalistų puolimą, kartu aiškindama, kad toji kova už da linius reikalavimus turi būti derinama su politine kova prieš fa šistų diktatūrą. Kituose miestuose kurti legalių profsąjungų fa šistai neleido . Tik kai kurios profsąjungos , vadovaujamos social demokratų, veikė Kaune ir Klaipėdoje. Fašistinė vyriausybė , legalizavusi vieną kitą profsąjungą, il gai neleisdavo šaukti profsąjungų narių susirinkimų, norėjo per jas skleisti fašizmo idėjas tarp darbininkų, kad juos atitrauktų nuo kovos. Tautininkai bandė kurti ir savas profsąjungas. Jie mė gino pasinaudoti ir krikdemų vadovaujama Darbo federacija , tu rėjusia įtakos tikintiesiems darbininkams. Komunistų partija ne sutaikomai kovojo su buržuazijos bandymais skaldyti ir pajung ti sau darbininkų klasę . Atsišaukime „ Už klasines profsąjungas " LKP CK 1928 m. lapkričio mėn. rašė : ,,Fašistai , leisdami profsą jungas, turi tikslą paversti jas fašistinio aparato dalimi , ko jie negalėjo padaryti su nelegaliomis profsąjungomis. Tuo labiau jie tuo rūpinsis, nes organizuoti savas fašistines sąjungas jiems ne pasisekė ir nesiseka . Fašistams rūpės, kad darbininkai nekovotų už savo reikalus, o stiprintų fašistinį režimą. " 299 297 298 299

IV- sios LKP konferencijos rezoliucijos, p. 6. ,,Balsas " , 1928 m. gruodžio 25 d . , Nr. 24, p. 800. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p . 333–334. 244

Komunistų partija vadovavo profsąjungoms per jų narius komunistus ir komjaunuolius, susivienijusius į frakcijas . 1930 m. komunistų frakcijos Kaune veikė prekybos ir pramonės įmonių tarnautojų, maisto pramonės darbininkų, batsiuvių ir siuvėjų profsąjungos. Iš viso 1930 m. pabaigoje legaliose profsąjungose 300 dirbo apie 85 komunistus ir komjaunuolius Partinių organizacijų didelėmis pastangomis legalizuotos profsąjungos gausėjo . 1929 m. siuvėjų darbininkų profsąjunga per kelis mėnesius išaugo nuo 80 iki 200 narių 301 , maisto pra monės darbininkų –- nuo 55 iki 230 302, prekybos ir pramonės įmonių tarnautojų profsąjunga jungė 450 narių 303, odos pramo 304• nės darbininkų profsąjunga — 120 narių LKP įtaka legaliose profsąjungose stiprėjo ir plėtėsi , nes komunistai nuosekliai gynė darbininkų interesus . Jie organizavo streikus ir neretai priversdavo kapitalistus patenkinti darbinin kų reikalavimus. Tuo tarpu socialdemokratų lyderiai , dirbę prof sąjungose, stengėsi prisitaikyti prie fašistinio režimo, nuolaidžiavo išnaudotojams. Jie netgi atsisakydavo priimti į savo vado vaujamas profsąjungas revoliucinius darbininkus . Tai kėlė dar bininkų pasipiktinimą. Legalios profsąjungos ėmė tokius veikė jus šalinti iš valdybų. Į jų vietas buvo renkami komunistai ir kairieji darbininkai . Taip buvo spaudos darbuotojų, odininkų, maistininkų, siuvėjų ir tarnautojų profsąjungose 305. 1929 m. ru denį profsąjungų atstovų konferencijoje buvo išrinktas Kaune ― veikusių profsąjungų bendras vadovaujantis organas — nelega lus Centro biuras , kurio nariai buvo Ă. Šimanas , J. Šochotas , S. Volkovičius ir kt. 306 Iškilo uždavinys išplėsti profsąjunginį darbą , sukurti Kaune veikusių profsąjungų skyrius kituose Lietuvos miestuose . LKP

CK Politinis biuras 1930 m. gegužės 31 d . nutarė, kad CK Sek retoriatas perimtų iš LKP Kauno rajono komiteto vadovavimą legalioms profsąjungoms 307 ir išplėstų profsąjunginį darbą visoje Lietuvoje . Vykdydamas Politinio biuro nutarimą, LKP CK Sekretoriatas 1930 m. pabaigoje suorganizavo Kauno profsąjungų darbuotojų pasitarimą. Jame buvo apsvarstytas klausimas dėl profsąjungų konferencijos sušaukimo ir Lietuvos profsąjungų Centro biuro 300

301 302 303

304 305 306 307

Informacija apie Kauno rajono komiteto darbą 1930 m.—- PA, f. 77, ap. 12, b. 16, 1. 88. M-as [Sniečkus A.]. Siuvėjų profsąjunga.- ,,Balsas ", 1929 m. gegužės 10 d ., Nr. 9, p . 449. Z[igmas-Šimkus K.]. Maistininkų sąjunga.- Ten pat , p. 450. M-as [Sniečkus A.] . Tarnautojų profsąjunga.— „ Balsas “, 1929 m . balandžio 10 d., Nr. 7, p. 326. ,,Balsas ", 1929 m. gegužės 10 d . , Nr. 9, p. 451 . LKP istorijos klausimai ", t. 1. Vilnius, 1959, p . 117 , 118. Šimanas A. Praeities kovas prisimenant .- ,,Tiesa " , 1957 m. rugpjūčio 28 d. PA, f. 77, ap. 13, b. 2, 1. 36. 245

sudarymo 308. Nelegalus Lietuvos profsąjungų Centro biuras bu vo sudarytas kiek vėliau , 1932 m.309 Tačiau jį legalizuoti nepa vyko. Taip pat nepavyko sukurti legalių profsąjungų skyrių ki tuose miestuose . Fašistų valdžia tokius komunistų mėginimus nuslopino. Dauguma Kauno legalių profsąjungų, Komunistų partijos vadovaujamos , atliko didelį darbą : vienijo darbininkus , organi zavo jų streikus už kasdieninius ekonominius ir politinius reika lavimus. Kauno darbininkai, profsąjungų nariai, išreikšdami pa sitikėjimą LKP politika , telkėsi į bendrą frontą prieš fašizmą, prieš kapitalistinį išnaudojimą. Gindama darbo žmonių reikalus , Komunis tų partija dar 1925 m. kovo mėn. atsišauki me reikalavo , kad Lietuvoje būtų įvestas vi suotinis ir visapusiškas socialinis draudimas, t. y. kad darbinin kai ir tarnautojai būtų draudžiami ligos , invalidumo , senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, kad socialinis draudimas apimtų visus samdomuosius darbo žmones 310. Tai pasiekti buvo įmanoma tik valstybiniu mastu . V. Leninas 1912 m. RSDDP Prahos konferen cijoje nurodė , kad „ geriausia darbininkų draudimo forma yra valstybinis jų draudimas " 311. Darbo žmonių spaudžiama, taip pat rūpindamasi sustiprinti savo klasinį viešpatavimą, Lietuvos bur žuazija buvo priversta įvesti bent ribotą , dalinį socialinį draudi mą ligos atveju . Pirmosios ligonių kasos buvo sukurtos 1928 m. pabaigoje Kauno mieste , Kauno, Marijampolės, Panevėžio , Šiaulių, Ukmer gės ir Vilkaviškio apskrityse 312. Socialinio draudimo reikalams buvo skiriama 5 proc . darbininkams ir tarnautojams mokamo darbo užmokesčio . 60 proc. privalomų įnašų į ligonių kasas mo kėjo patys darbininkai ir tarnautojai , 40 proc.- samdytojai . So cialinis draudimas neapėmė žemės ūkio darbininkų, taip pat lai kinai dirbančių padienių darbininkų, valstybės ir savivaldybių tarnautojų. Samdytojai , vengdami mokėti mokesčius į ligonių kasą, dalies darbininkų neįrašydavo į kasos narius. Vis dėlto 1929 m. ligonių kasose buvo jau 27 700 apdraustųjų 313. Ligonių kasų reikalus tvarkė kasos narių renkamos tarybos ir jų išrinktos valdybos. Du trečdalius tarybos narių rinko dar bininkai , vieną trečdalį ――――― atskirai susirinkę samdytojai . Medici ninę pagalbą kasų nariai pradėjo gauti nuo 1929 m. pradžios . Už socialinio draudimo išplėtimą

PA, f. 77, ap. 14, b. 15, 1. 69. Sev. [Pajarskis P.] - Apie darbą profsąjungose .- ,,Komunistas ", 1932 m. liepa―rugpjūtis , Nr. 4 , p . 23. 310 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . II , p . 126—128. 311 Leninas V. I. Raštai, t. 17. Vilnius, 1953 , p . 426 . 312 Mančinskas Č . Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 1929-1940 313 metais, p . 57, 59-60 , 71 . Ten pat, p . 72 .

308 309

246

Draudimo nuo ligos įvedimas buvo svarbus darbininkų kla sės iškovojimas . Darbininkai ir jų interesų gynėja Komunistų partija kovojo už tai , kad socialinis draudimas būtų išplėstas ir taptų visuotinis . Rengdamasi ligonių kasų tarybų rinkimams, Komunistų par tija išdėstė pagrindinius darbininkų reikalavimus — rinkėjų prie sakus. 1928 m. rugpjūčio mėn. atsišaukime LKP CK ragino kai riųjų darbininkų atstovus bendro fronto pagrindu ligonių kasų tarybose reikalauti ,,, 1 ) kad visi darbininkai (miesto ir kaimo) būtų apdrausti šeimininkų lėšomis, 2) kad ligonių kasos rastųsi išimtinai darbininkų rankose ir jų organai būtų renkami pačių darbininkų “ 314.· Spalio mėn . atsišaukime Komunistų partija pa brėžė: ,,TSRS nė vienas darbininkas ir tarnautojas nieko nemoka į ligonių kasas , o viską sumoka pačios įmonės ir įstaigos. Taip pat turi būti ir Lietuvoje. " Atsišaukimas ragino ligonių kasų na rius kovoti dėl visuotinio darbininkų ir tarnautojų visapusiško draudimo savininkų ir valstybės lėšomis “ 315 . Rinkimų išvakarėse Komunistų partija išleido visuotinio dar bininkų draudimo šalininkų vardu , taip pat darbininkų ir tar nautojų sąrašų Nr. 3 rinkimams į Kauno miesto ligonių kasos tarybą vardu atsišaukimus , kuriuose išdėstė kairiųjų darbinin kų programinius reikalavimus 316 ir kvietė ligonių kasų narius už šį sąrašą rinkimuose balsuoti . Spaudoje ir darbininkų susirinkimuose komunistai aiškino , kad, kol viešpatauja kapitalistinė santvarka ir fašizmas , darbi ninkų klasė iš esmės negali pagerinti savo materialinės padėties ir išsikovoti visuotinio socialinio draudimo . Ligonių kasas ir jų tarybų rinkimus Komunistų partija naudojo kaip legalią galimy bę kovoti už socialinio draudimo išplėtimą, kelti aikštėn anti liaudinį fašistų politikos pobūdį ir organizuoti darbo žmones ko vai prieš fašizmą . Pirmieji ligonių kasų tarybų rinkimai įvyko 1928 m. spalio 7 d. Kauno mieste ir spalio 14 d.- apskrityse . Komunistų parti jos remiamas , darbininkų ir tarnautojų sąrašas Kauno miesto ligonių kasos taryboje iš 20 darbininkams skirtų vietų gavo 6 vietas (vienoje miesto apygardoje kairiųjų sąrašas buvo valdžios panaikintas) , socialdemokratai - 10 , federantai -2 ir kitos gru ―――――― pės 2 vietas . Šiaulių miesto ir apskrities ligonių kasos tarybo je kairieji darbininkai gavo 3 vietas , socialdemokratai — 9, kitos grupės 3 vietas . Panevėžio miesto ir apskrities ligonių kasos taryboje kairieji darbininkai gavo 5 vietas , socialdemokratai — 4, federantai - 1 ir kitos grupės - 7. Vilkaviškio miesto ir ap skrities ligonių kasos taryboje kairieji darbininkai gavo 3 vie

314 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. II, p. 325-326 . 315 pat, p. 327. 316 Ten Ten pat, p. 645-648. 247

tas, federantai - 1 ir kitos grupės - 2 vietas 317. Kauno , Mari jampolės ir Ukmergės apskrityse ligonių kasų tarybų rinkimai neįvyko, nes ten buvo iškelta tik po vieną sąrašą. Tų miestų sa vivaldybių pasiūlytų sąrašų kandidatai ir buvo laikomi išrinktais tarybos nariais. Ligonių kasų tarybų rinkimai parodė, kad Komunistų par tijos remiami kairiųjų darbininkų sąrašai , iškelti darbininkų ir tarnautojų, visuotinio darbininkų draudimo šalininkų pavadini mais, surinko nemaža balsų. Išrinkti atstovai sudarė kairiųjų dar bininkų frakcijas tarybose . Rinkimų duomenys taip pat parodė, kad dar daug įtakos darbininkams turėjo socialdemokratai . Į vi sos Lietuvos ligonių kasų tarybas pateko tik du tautininkų par tijos nariai . Vertindamas partinių organizacijų darbą rinkiminės kampa nijos metu, LKP CK Politinis biuras V. Kapsuko parengtame 1929 m. sausio 3 d. nutarime pažymėjo, kad komunistai , nepai sydami persekiojimų, ligonių kasų tarybų rinkimų kampanijos metu labiau suartėjo su darbo žmonių masėmis, padidino jų akty vumą, sutelkė apie Komunistų partiją daug darbininkų, padėjo jiems įsitraukti į kovą prieš fašistų diktatūrą. Tuo pat metu Po litinis biuras konstatavo , kad Marijampolėje, Jonavoje ir kitur partinės organizacijos dėl savo silpnumo nepajėgė iškelti kai riųjų darbininkų sąrašų rinkimuose į ligonių kasų tarybas . Ka dangi dauguma kairiųjų darbininkų sąrašais išrinktų ligonių ka sų tarybų atstovų buvo nepartiniai , dažnai svyravo , komunistams buvo iškeltas uždavinys tuos atstovus idėjiškai auklėti, kad ta rybose jie laikytųsi nuoseklios klasinės linijos 318. Kairieji darbininkai Kauno miesto ligonių kasos taryboje pasiūlė socialdemokratams bendro fronto pagrindu kovoti už vi suotinį darbininkų draudimą. LSDP atstovas V. Galinis pareiškė , kad socialdemokratai yra prieš bendrą frontą su komunistais, kad taryboje jie verčiau blokuosis su federantais 319. Pirmajame Kauno miesto ligonių kasos tarybos posėdyje 1928 m. spalio 28 d . Rotušėje kairiųjų darbininkų frakcijos atsto vas M. Feigelsonas (Moskvinas) pareiškė protestą, kad posėdis vyksta už uždarų durų, slaptai nuo darbininkų. Pažymėjęs , jog rinkimai į ligonių kasos tarybą vyko fašistinio teroro sąlygomis ir dėl to tarybos sudėtis neišreiškia tikrosios darbininkų masių nuomonės, jis perskaitė kairiųjų darbininkų frakcijos deklaraci ją, parengtą A. Sniečkaus ir patvirtintą LKP CK Sekretoriato . Deklaracija išdėstė pagrindinius darbininkų reikalavimus : ap drausti visus miesto ir kaimo darbininkus ir tarnautojus ne tik

317 Mančinskas Č . Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 1919-1940 metais, p. 149-151 . ,,Komunistas ", 1929 m. kovas- balandis, Nr. 2 , p . 79–84 ; PA, f. 77, ap. 12, b. 4, 1. 9-13. 319 Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap. 2, b. 11497 , 1. 496.

318

248

ligos, bet ir invalidumo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais ; draudimo įnašus turi mokėti samdytojai , o ne darbininkai ; pa šalinti iš ligonių kasų tarybos samdytojų atstovus ; teikti medi cinos pagalbą ne tik ligonių kasos nariams, bet ir jų šeimoms ; ligonių kasos turi rūpintis taip pat darbininkų švietimo reika lais ; legalizuoti profsąjungas 320. Tačiau tarybos dauguma igno ravo kairiųjų darbininkų reikalavimus. Susiblokavę su samdytojų atstovais , socialdemokratai išsi rinko sau tinkamą tarybos valdybą, kurios pirmininku liko so cialdemokratas V. Galinis . Kairiųjų darbininkų atstovas į val dybą nebuvo įsileistas 321. Savo deklaracijas kairiųjų darbininkų atstovai ligonių kasų tarybose paskelbė taip pat Šiauliuose ir Vilkaviškyje 322, bet ir čia jos nebuvo apsvarstytos . Komunistų partija nutarė išdėstyti savo nuomonę ligonių ka sų klausimu tiesiog įmonių darbininkams. Ji paskleidė protesto lapelius. Su šiais lapeliais Komunistų partijos nariai atvykdavo į įmones, trumpame mitinge išdėstydavo ligonių kasos tarybos kairiųjų darbininkų frakcijos atstovų nuomonę ir rinkdavo pri tariančių tai nuomonei darbininkų parašus . Vien Kaune po to kiais protestais pasirašė apie tūkstantį darbininkų 323. Kairiųjų darbininkų frakcijos vykdė ligonių kasų tarybose Komunistų partijos politiką, kovojo prieš fašistus, gynė darbi ninkų interesus, demaskavo susitaikėlišką socialdemokratų ly derių politiką. Tokiai kairiųjų veiklai pritarė plačiosios darbinin kų masės. Didėjo kairiųjų darbininkų frakcijų autoritetas ir įta ka darbininkams. Bijodama, kad ligonių kasų tarybos netaptų Komunistų par tijos kovos prieš fašistinį režimą įrankiu , tautininkų vyriausybė pakeitė ligonių kasų įstatymą 324 Pakeistasis įstatymas leido steigti atskiras ligonių kasas įmonėms ir įstaigoms, turinčioms ne mažiau kaip 250 kasos narių, t. y. leido smulkinti ligonių ka sas, kad lengviau jas būtų galima laikyti fašistų valdžios staty tinių rankose. Tuo netrukus pasinaudojo geležinkelių valdyba, Lietuvos bankas , valstybinio degtinės monopolio sandėlių, elekt rinės ir kitų įmonių savininkai. Iš bendros ligonių kasos Kau ne buvo atitraukta daugiau kaip tūkstantis darbininkų ir tar nautojų 325• Be to, pakeistasis įstatymas suteikė Vidaus reikalų ministe rijai teisę savo nuožiūra keisti ligonių kasų tarybų ir valdybų 320 321

,,Balsas ", 1928 m. gruodžio 10 d., Nr. 23, p. 753. Lietuvos TSR CVA, f. 378 , ap. 2, b. 11497, 1. 533 ; ,,Balsas ", 1929 m. sau 322 sio 10 d., Nr. 1 , p. 40. ,,Balsas", 1929 m. vasario 10 d., Nr. 3, p. 128-129; Lietuvos Komunistų , t. II , p. 649–650 . 323 partijos atsišaukimai ,,Komunistas", 1929 m. gegužė-birželis , Nr. 3, p . 6. 324 325 ,,Vyriausybės žinios " , 1929 m. gegužės 6 d. ,,Balsas ", 1929 m. lapkričio 25 d . , Nr . 22, p. 1042. 2.49

sudėtį , paskirti naujus rinkimus, o iki rinkimų skirti ligonių ka sos valdytoją. Tai buvo tolesnis ligonių kasų fašizavimas. Komunistų partija demaskavo šią fašistų valdžios klastą ir savivalę. 1929 m. gegužės 25- birželio 3 d . įvykęs LKP CK ple numas išklausė LKP CK Sekretoriato nario A. Sniečkaus prane šimą ir priėmė „ Rezoliuciją apie taktiką ligonių kasose “. Ši rezo liucija pasisakė už visuotinį darbininkų draudimą, prieš ligonių kasų smulkinimą, už darbininkų įgaliotinių atsiskaitymą savo rinkėjams ir atšaukimą tų, kurie netinkamai gina darbininkų kla sės reikalus 326. Naudodamasi pakeistuoju ligonių kasų įstatymu, fašistų val džia netrukus išvaikė jiems nepatinkamą Vilkaviškio miesto ir apskrities ligonių kasos tarybą. Nauji rinkimai buvo surengti , neleidžiant jokių rinkiminių susirinkimų. Vis dėlto į naująją ta rybą vėl pateko 5 kairieji darbininkai . Tarybos posėdyje jų atsto vas perskaitė 165 darbininkų pasirašytus kairiųjų reikalavimus 327 Norėdami įbauginti kairiuosius darbininkus, kad nekeltų re voliucinių reikalavimų, fašistai griebdavosi teroro . 1930 m . sau sio 14 d . buvo suimtas Kauno miesto ligonių kasos tarybos kai riųjų darbininkų frakcijos vadovas M. Feigelsonas - vienintelis frakcijos narys komunistas. Kariuomenės teismas jį nuteisė 8 me tus kalėti 328 Nors Kauno ligonių kasos tarybos kairiųjų darbininkų frak cijoje neliko nė vieno komunisto, bet ji ir toliau laikėsi Komu nistų partijos nurodymų. Jai vadovavo A. Šimanas ,,Univer salio" baldų fabriko darbininkų atstovas taryboje. 1930 m. rug sėjo mėn . kairiųjų darbininkų frakcija ligonių kasos tarybos posėdyje pasiūlė tarybai imtis priemonių M. Feigelsonui išlaisvinti iš kalėjimo . Socialdemokratiniai tarybos vadovai paskubėjo uždaryti posėdį, neapsvarstę kairiųjų darbininkų frakcijos pa siūlymo . LKP kova prieš fašizmą, kairiųjų darbininkų frakcijų veikla ligonių kasų tarybose akivaizdžiai parodė darbininkams , kad tik Komunistų partija nuosekliai gina gyvybinius darbo žmonių in teresus , kovoja už jų materialinės ir politinės padėties esminį pagerinimą. Darbininkai iš savo kasdieninio gyvenimo ir kovost patyrimo vis labiau įsitikino , kad , kol egzistuoja kapitalistinė santvarka, darbo žmonės negali būti apsaugoti nuo išnaudojimo, kad fašistų valdžia gina kapitalistų, dvarininkų ir buožių inte resus ir kad vienintelis kelias pasiekti socialinį išsivadavimą yra darbo žmonių kova už fašistinės diktatūros nuvertimą, va dovaujant Komunistų partijai .

326 327 328

,,Komunistas " , 1929 m. gegužė - birželis, Nr. 3, p. 10. ,,Balsas ", 1930 m. balandžio 25 d . , Nr. 8, p . 370. Ten pat; PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 460 , 1. 471 . 250

Kapitalistinį išnaudojimą jaučia ne tik dar bininkai , bet ir smulkiaburžuaziniai gyven tojų sluoksniai - valstiečiai , amatininkai , smulkūs prekybininkai , t. y. įvairūs smulkūs savininkai . Buržuazinėje visuomenėje , vykstant konkurencinei kovai dėl rinkos , smulkieji savininkai dažnai pralaimi — juos nu konkuruoja stambieji kapitalistai , monopolistinio kapitalo atsto vai . Iš to kyla smulkiosios buržuazijos nepasitenkinimas. Dvilypė smulkiosios buržuazijos - darbo žmonių ir savininkų - pri gimtis lemia jos politinį nepastovumą, polinkį į perdėtą ,, revo liucingumą", avantiūrizmą , kuris lengvai virsta panika , nusivy limu , apatija . „,,, Pašėlęs “ nuo kapitalizmo baisybių smulkusis bur žua, tai ――― socialinis reiškinys, būdingas , kaip ir anarchizmas, visoms kapitalistinėms šalims " , rašė V. Leninas veikale ,,Vaikiš ka ,,kairumo " liga komunizme " 329. Ryškiausi smulkiosios buržuazijos ideologijos propaguotojai buržuazinėje Lietuvoje buvo įvairių krypčių eserai . Socialistai revoliucionieriai maksimalistai nepripažino visuo menės raidos dėsningumų, kapitalizmo vystymosi iškeltų kla ――――――――――― darbininkų ir kapitalistų - kovos dėsningumų. Jie aiškino , sių kad „ reikia mušti kapitalizmą, kol jis silpnas " , atmetė viso kias minimumo programas ir tepripažino "T programą maksi mum - socialinės revoliucijos programą " 330. Nesuprasdami va dovaujančio darbininkų klasės vaidmens kovoje prieš kapitalis eserai suplakė visus dirbančiuosius į vieną tinę santvarką, ,, darbo klasę “ ir teigė , kad ,,socialinę revoliuciją tegali laimėti ei dama petys į petį visa darbo klasė : fabrikų ir laukų darbininkai , darbo valstiečiai , kareiviai ir darbo inteligentija " 331 . Maksimalistų teoriniai teiginiai, ignoravę mokslinio socia lizmo , Spalio revoliucijos patyrimą, buvo pavėluotas dėstymas valstietiško socializmo idėjų, kurias XIX amžiaus antrojoje pusė je skelbė Rusijos narodnikai . Praktikoje šie žalingi teiginiai , gau siai atmiešti revoliucinėmis frazėmis, darė įtaką tam tikrai jauni mo daliai , skatino ją imtis ekstremistinių veiksmų. Eserai dalyvavo 1927 m. Tauragės sukilime . Jį nuslopinus , nelegalus maksimalistų laikraštis „ Revoliucionierius " kvietė anti fašistus ir toliau žengti „ Tauragės keliu “ , skelbė avantiūristinį šūkį „ Tad visi iki vieno už ginklų! " 332, ragino organizuoti kovos būrius ir pradėti partizaninę kovą 333, nors darbininkų judėjimo atoslūgio metu , reakcijos siautėjimo sąlygomis jokių perspekty vų ginkluotai antifašistinei kovai Lietuvoje nebuvo . Į komunis

Prieš smulkiaburžuazinį avantiūrizmą

329 330

Leninas V. I. Raštai, t . 31 , p . 15. Burneika K. [Karosa V. ] Kas tie socialistai revoliucionieriai maksimalistai. programiniai bruožai [ Tilžė] , 1928 , p . 29. 331 Bendri Ten pat, p. 28. 332 ,,Revoliucionierius" [ Karaliaučius ] , 1927 m. lapkritis, Nr . 5 , p. 1, 7. 333 Ten pat, 1928 m . vasaris, Nr. 7, p. 6-7. 251

tinės spaudos kritiką laikraštis atsakinėjo antitarybiniais ir anti komunistiniais išpuoliais. Maksimalistai pripažino individualaus teroro taktiką . „ Mak simalistai skaito, — rašė ,,Revoliucionierius " , ― ― ― ― ― ― ― jog teroras yra nors ne vienintelė, bet viena iš svarbiausių priemonių sužadinti masėse veiklumą . " 334 Tai buvo visiškai klaidinga pažiūra. V. Le ninas dar 1901 m. straipsnyje „ Nuo ko pradėti? " rašė , kad tero ras yra netikslinga kovos priemonė, kad „ ji atitraukia aktyviau sius kovotojus nuo jų tikrojo uždavinio , kuris, atsižvelgiant į viso judėjimo interesus, yra svarbiausias , dezorganizuoja ne vy riausybės, bet revoliucijos jėgas " 335. Knygoje „ Ką daryti? " V. Leninas kritikavo eserus už jų mėginimą teroro aktais suža dinti masių veiklumą ir nurodė, kad jie kaip tik „, nepakankamai vertina revoliucinį masių aktyvumą" , nepakankamai kreipia dėmesio į tai , kad reikia patiems kuo aktyviau įsitraukti į poli tinę agitaciją ir politinių demaskavimų organizavimą. O šito dar bo negalima nieku kitu pakeisti nei dabar , nei bet kada kitu lai 11 336 ku . " Grupė maksimalistų įtakai pasidavusių studentų aušrininkų, prisiskaičiusių literatūros apie Rusijos narodnikų, „ Liaudies va lios " veikėjų rengtus pasikėsinimus prieš carą , ryžosi surengti tokį pasikėsinimą Lietuvoje prieš fašistų valdžios atstovą. Aten tato rengėjai buvo įsitikinę, kad lietuviškojo fašizmo socialinė bazė yra silpna , kad užtenka vieno kito stipraus smūgio, nu kreipto į fašizmo viršūnę, ir jis neišlaikys, pradės griūti . 1929 m. gegužės 6 d . Kaune, Valstybės teatro sodelyje , A. Bulota, M. Gu delis ir A. Vosylius įvykdė pasikėsinimą prieš Lietuvos ministrą pirmininką A. Voldemarą. Pasikėsinimas nepavyko : A. Volde maras liko gyvas , žuvo vienas jo adjutantas , o kitas palydovas buvo sužeistas . Pasikėsintojai pasitraukė į Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą, o vienas jų - A. Vosylius susižeidęs pateko į policijos rankas ir gegužės 24 d . buvo sušaudytas 337. Karo lau ko teismui buvo atiduoti dar 26 aušrininkai 338. Dalis suimtųjų buvo nuteisti kalėti ilgesnį laiką , bet dauguma jų, padavę malo nės prašymus , apie 1931 m. išėjo į laisvę . Komunistų partija smerkė individualaus teroro taktiką ko voje prieš fašizmą. Dar neturėdamas tikrų žinių, kas surengė atentatą, Z. Angarietis ,,Balse " rašė : ,,Mes , komunistai , nesam individualinio teroro šalininkai . Mes tokios revoliucinės kovos šalininkai , kurioje dalyvauja pačios darbo masės. Individualinis teroras negali pašalinti fašistų diktatūros, ją gali nuversti vien sukilę darbininkai ir kaimo biednuomenė . Individualinis teroras

334 335

Ten pat, 1929 m. birželis-liepa, Nr. 12-13 , p. 7. Leninas V. Pilnas raštų rinkinys, t. 5. Vilnius, 1977, p. 7. 336 Leninas V. Pilnas raštų rinkinys, t. 6. Vilnius, 1978 , p. 75. 337 Bulota A. Limuzinas Nr. 4. Vilnius, 1977, p. 180. 338 Žr. šios knygos priedų 14 lentelę . 252

net labai žalingas , nes jis atitraukia darbininkų dėmesį nuo tik ros kovos ir neša demoralizaciją į kovotojų eiles. " 339 Klasių kovos, paties gyvenimo patyrimas patvirtino , kad fa šistinį režimą nuversti gali tik Komunistų partijos vadovaujami darbininkai ir valstiečiai , plėsdami masinę kovą.

Fašistinės diktatūros metais buržuazija sten gėsi atimti Komunistų partijai bet kokią galimybę viešai reikšti savo nuomonę visuo menės gyvenimo klausimais. Įvairių krypčių buržuazinė ir smul kiaburžuazinė spauda stengėsi visaip iškraipyti tikruosius komu nistų siekius, juodinti jų veiklą, kad darbo žmonės nesužinotų kilnių partijos tikslų. Norėdami praskleisti melo ir šmeižto uždangą, suimtieji ko munistai atvirai populiarino savo pažiūras , demaskavo fašistinio smurto režimą, gynė Komunistų partijos orumą pačiuose fašis tiniuose teismuose. Pasisakyti aktualiais politiniais klausimais , iš dėstyti partijos pažiūras komunistai stengdavosi tada , kai į teis mo salę, kur rinkdavosi publika , atvykdavo daugiau darbininkų, valstiečių, moksleivių. Teisiamas 15 asmenų byloje LKP CK Sekretoriato narys K. Didžiulis Kauno apygardos teismo salėje 1929 m. gegužės 7 d. pareiškė: ,,Savo žodyje čia aš nė kiek nemanau savęs tei sinti ; tai laikau bereikalingu , nes savo komunistinio veikimo ne laikau nusikaltimu . Kad aš esu dabar čia neva kaltinamųjų suo le, tai tik todėl , kad esu nelaisvėn pakliuvęs pas darbininkų kla sės priešus ir save laikau belaisviu , o ne prasikaltėliu. " 340 Revoliucionieriai fašistų teisme

Į prokuroro kaltinimą, kad Komunistų partija ,, ne idėjos ke liu vedanti kovą , bet einanti prie esamos santvarkos pakeitimo nekultūringu būdu - ginkluoto sukilimo keliu, smurtu ", K. Di džiulis atsakė : „ Kompartija , kaip darbininkų klasės priešakinis organizuotas kovos būrys , kuris eina kovon ir veda proletaria tą ir plačiąsias mases kovon, siekiant išsivaduoti iš kapitalo jun go, neatsisakė ir neatsisakys nuo ginkluoto sukilimo ", kada jam subręsta sąlygos ir kada sukilimas pasidaro neišvengiamas . ,,Aš noriu prokurorui nurodyti tuos ,,kultūringus “ būdus, ku riuos vartoja buržuazija prieš darbininkų klasę, jos vadus. Prie kokio ,, kultūringumo " galima priskirti tai , kad po gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje kaip ir iš pasalų buvo sušaudyti 4 geresnieji darbininkų klasės kovotojai ir vadai : Karolis Požela , Juozas Grei fenbergeris ir kiti ? Ar tai priskaityti prie kultūringų kovos būdų? " 341

339 340 341

M. Beržas-Angarietis Z.]. Keistas pasikėsinimas.- ,,Balsas ", 1929 m. bir želio 10 d . , Nr . 11 , p . 514-515. Didžiulis K. Už liaudies laimę, p . 139–140 . Ten pat, p. 142-143; „ Balsas ", 1929 m. liepos 10 d., Nr . 13, p. 611-614.

253

Tos pačios bylos dalyvė R. Geraitė savo kalboje teisme pa teikė nemaža pavyzdžių, kaip buržuazinėje Lietuvoje moterys darbininkės ir tarnautojos už tą patį darbą gauna žymiai mažes nį darbo užmokestį . Vienintelė šalis , kur vyrų ir moterų teisės yra lygios , kalbėjo R. Geraitė, yra Tarybų Sąjunga, ir papasako jo, kaip ten moteriai sudaromos sąlygos įsigyti kvalifikaciją , kaip ten globojama motina ir jos kūdikis 342. 1928 m. balandžio 10 d . Kaune buvo suimti nelegalaus par tinių kuopelių sekretorių pasitarimo dalyviai . Septyni partiniai aktyvistai buvo atiduoti Kauno apygardos teismui . Gruodžio 7— 8 d. įvykusiame teisme kaltinamieji pareiškė , kad jie buvo susi rinkę pasitarti profsąjungų atkūrimo klausimu . Pagrįsdamas pa sitarimo tikslą , LKP Kauno rajono komiteto sekretorius ir CK Sekretoriato narys E. Bilevičius teismo posėdyje pareiškė : ,,Lietuvoje 1926 m., kai darbininkai buvo organizuoti, kai jie turėjo savo profsąjungas , jie buvo išsikovoję šiokius tokius pagerinimus. Bet štai įvyko 17 gruodžio perversmas, visos prof sąjungos uždaromos , visos darbininkų organizacijos sugriauna mos, profsąjungų veikėjai suimami , darbininkai lieka be jėgų. Šitą padėtį pradeda išnaudoti darbdaviai . Jie smarkiai pradeda pulti darbininkų užkariavimus : mažina algas , atima atostogas , pailgina darbo dieną, perveda į akordinį darbą, daugeliui dar bininkų duoda tik 3-4 dienas savaitėje dirbti ir t. t... Ar dar bininkai turi ramiai į šitą viską žiūrėti ir nieko nedaryti ? Aš at sakau : darbininkai turi organizuotis , kad ir kaip jiems tai būtų sunku, ir atremti darbdavių puolimus ... Kas gins darbininkus, jei jie negins patys savęs ... Lietuvos darbininkai tai suprato ir po 17 gruodžio pradėjo organizuotis ir kovoti už savo reikalus. " 343 Kauno miesto ligonių kasos tarybos kairiųjų darbininkų frakcijos pirmininkas komunistas M. Feigelsonas po suėmimo buvo atiduotas kariuomenės teismui . 1930 m. gegužės 14 d . Kau ne įvykusiame teismo posėdyje M. Feigelsonas iškėlė aikštėn tą faktą , kad žvalgyba jam sudarė bylą, remdamasi ir socialde mokratų vadovų parodymais. Savo paskutiniame žodyje M. Fei gelsonas pareiškė , kad jis priklausymo Lietuvos Komunistų par tijai nelaiko nusikaltimu , kad jis teisiamas visų pirma kaip ligonių kasos tarybos narys , kurį žvalgyba norėjo „ išrauti iš kai riųjų darbininkų frakcijos eilių " 344. LKP CK organizatorius Šiaulių rajone J. Kasperaitis , teisia mas kariuomenės teisme 1930 m. spalio 28 d. Šiauliuose , pareiš kė: ,,Esu komunistas ir dirbau darbininkų klasės naudai. Man rūpėjo fašistų diktatūros nuvertimas , darbininkų klasės laimėji mas. " Jis išdėstė , kokia sunki ir beteisė yra Lietuvos darbininkų padėtis ir nurodė, kad ta padėtis pasikeis tik tada , kai Komunistų 342 343 344

,,Balsas ", 1929 m. liepos 25 d ., Nr. 14 , p. 662-664. ,,Balsas ", 1929 m. vasario 10 d ., Nr. 3, p. 153-154. ,,Balsas ", 1930 m. liepos 10 d . , Nr. 13, p. 576-577.

254

partijos vadovaujami „, sukilę darbininkai ir vargo valstiečiai nu vers fašistų diktatūrą ir paims valdžią į savo rankas " 345. Panašiai pasisakė ir LKP CK organizatorius Suvalkijos rajo ne B. Paukštys , kai 1930 m . birželio 24 d . Marijampolės apygar dos teisme buvo teisiamas 10 revoliucinio judėjimo dalyvių gru pėje . Į klausimą, ar priklauso Komunistų partijai, B. Paukštys atsakė, kad ,,Komunistų partijai priklauso ir siūlė visiems do riems darbininkams ir valstiečiams stoti Komunistų partijon “ 346. 1927 m. rudenį buvo suimta keliolika Kauno rajono komjau nimo organizacijos narių. Vienuolika jų buvo atiduoti Kauno apygardos teismui . 1929 m. vasario 7-8 d. įvykusiame teisme kaltinamieji paaiškino , kad jie buvo kalinami nepakeliamomis sąlygomis. Be to, protestuodami prieš politinių kalinių persekio jimus, 1929 m. pradžioje 145 Kauno kalėjimo politiniai kaliniai badavo 8 dienas. LKJS Kauno rajono komiteto sekretorius studentas I. Mesku pas -Adomas paskutiniame žodyje šitaip paaiškino savo politi nės veiklos motyvus : ,,Visos darbininkų organizacijos uždarytos , streikai uždrausti , uždarytos net tokios darbininkų organizacijos , kurios turėjo vien sporto ar kultūrinį pobūdį . Jas uždarė vien dėl to, kad jos buvo darbininkų organizacijos . Dabar atėmė dar bininkų jaunimo teises... Ar gali darbininkai ir valstiečiai tylėti tuo metu , kada jie badauja? Ar gali darbininkai tylėti tuo me tu, kai juos meta iš fabrikų? Ar gali jie pasitenkinti ir tylėti tuo metu, kada jiems numušamas uždarbis? " Savo kalbą I. Mes kupas baigė šiais žodžiais : „ Aš iš teismo pasigailėjimo nenoriu . Jūs neturite jokių įrodymų mano apkaltinimui. Jūs turite mane išteisinti . ""1 347 1928 m. gruodžio mėn . žvalgyba suėmė šešis Šiaulių suaugu siųjų gimnazijos moksleivius komjaunuolius , nelegalaus kom jaunuolių susirinkimo dalyvius. 1929 m. gegužės 24 d . jie buvo teisiami Šiaulių apygardos teisme . Teisiamieji A. Jasutis , G. Gle zerytė ir kiti posėdyje išdėstė motyvus , dėl kurių moksleiviai ryžosi tartis dėl kovos už savo reikalus. Švietimo ministerija at ėmė Šiaulių suaugusiųjų gimnazijai pašalpą, kalbėjo A. Jasutis, ir dėl to moksleiviai patys turi išlaikyti mokyklos aparatą. Už mokslą per metus reikia sumokėti 500 litų. Mes į kaltinamųjų suolą pasodinti už mėginimą tvarkyti savo mokyklinius reika lus, už bandymą kovoti ",- pareiškė A. Jasutis 348. Teisiamieji. protestavo , kam juos, varant į teismą, surakino geležinėmis gran dinėmis. Revoliucionierių kalbos fašistiniuose teismuose , demaskuo jančios antiliaudinę buržuazijos santvarką, populiarinančios Ko

345 346 347 348

[Angarietis Z.] Komunistai ir revoliuciniai darbininkai fašistų teisme. Pir moji dalis [Berlynas ] , 1931 , p . 14 . Ten pat, p. 13–14 . ,,Balsas ", 1929 m. gegužės 25 d . , Nr. 10 , p. 506. ,,Balsas ", 1929 m. rugsėjo 10 d. , Nr. 17, p . 822. 255

munistų partijos kovos tikslus, reikalavo didelės drąsos ir pasi aukojimo. Už tokius pasisakymus fašistiniai teisėjai skirdavo tei siamiesiems itin dideles bausmes. Visi minėtieji revoliucionie riai buvo nuteisti po 8 metus kalėti. Drąsi revoliucionierių komunistų ir komjaunuolių laiky sena teismuose , narsus savo pažiūrų gynimas klasinio priešo aki vaizdoje kėlė Komunistų partijos autoritetą darbo žmonių akyse, akivaizdžiai rodė, kad ji yra nuosekliausia darbininkų ir valstie čių interesų gynėja, o jos nariai nemaldauja fašistų malonės. Ka lėjimuose laikomi komunistai ir komjaunuoliai rodė revoliuci nės drausmės pavyzdį , ryžtingai kovojo su išdavikais , šalino iš savo tarpo nusižengusius partinei drausmei . Visiškai kitaip teis muose ir kalėjimuose laikėsi pajaujininkai , plečkaitininkai , ese rai. Beveik visi jie represijų metu morališkai palūžo ir , atsisakę savo tariamojo revoliucingumo , išėjo į laisvę, padavę fašistams malonės prašymus, pasižadėję nebekovoti prieš fašizmą.

✩

☆

Įvedę Lietuvoje atvirą teroristinę reakcingiausių stambiosios buržuazijos sluoksnių fašistinę diktatūrą, tautininkai žiauriomis represijomis stengėsi nuslopinti Komunistų partijos vadovauja mą revoliucinį darbininkų ir valstiečių judėjimą. Ekonominė fašistinės vyriausybės politika tarnavo stambaus kapitalo interesams . Pramonėje ir prekyboje tvirtėjo monopoli nių susivienijimų pozicijos , stiprėjo stambus kapitalistinis dva rininkų ir buožių ūkis. Didėjo užsienio kapitalo vaidmuo Lietu vos ekonomikoje, jos priklausomumas nuo užsienio rinkos. Lie tuvos ir užsienio kapitalistai turtėjo , didindami darbo žmonių išnaudojimą. Įsigalėjus fašizmui , labai pasunkėjo Komunistų partijos veik los sąlygos. Įveikdama sunkumus, ji atkūrė suardytas organiza ―――――― cijas , tobulino idėjinį-organizacinį darbą . 1927 m. rugsėjo 10 . spalio 1 d . įvykusi LKP IV konferencija , vadovaudamasi Komu nistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto rezoliucija „ Apie pa dėtį LKP " , parengė partijos antifašistinės kovos strategiją ir tak tiką, numatė priemones partinių organizacijų darbui pagerinti , darbininkų ir darbo valstiečių sąjungai kovoje prieš kapitalo puolimą sustiprinti. LKP stiprėjo ir grūdinosi , įveikdama fašistinės reakcijos per sekiojimus, taisydama savo darbo ir veiklos trūkumus , kai kurių partinių organizacijų ir komunistų darbe pasitaikiusias dešiniojo ir kairiojo " pobūdžio klaidas . Partija atkakliai plėtė ryšius su stambesnių pramonės įmonių ir dvarų darbininkais, gerino klasinę partinių organizacijų ir jų vadovaujančių organų sudėtį , tobulino partinio darbo formas ir metodus, plėtė komunistinės spaudos leidimą. Partijos vadovavimo ir nuolatinio rūpinimosi dėka stiprėjo komjaunimo organizacija.

256

Nuo pirmųjų fašistinės diktatūros dienų LKP pradėjo orga nizuoti antifašistinį judėjimą. Į bendrą kovą prieš fašizmą parti ja telkė įvairių pažiūrų darbininkus, darbo valstiečius , darbo in teligentiją, kitus vidurinius miesto ir kaimo sluoksnius , kareivius. Antifašistiniai veiksmai buvo organizuojami bendro fronto pa grindu . Organizacinė bendro fronto forma buvo antifašistiniai komitetai. Partija užmezgė ryšius su kairiaisiais socialdemokra tais ir liaudininkais, kreipėsi į tų partijų vadovybes, siūlydama organizuoti bendrus antifašistinius veiksmus. Reakciniai social demokratų ir liaudininkų partijų vadovai atmetė visus LKP pa siūlymus . Komunistų partija kūrė bendrą frontą pirmiausia iš apačios, organizuodama bendrus įvairių pažiūrų darbininkų veiksmus - streikus, mitingus, demonstracijas . Plačiai buvo jungiami į kovą darbo valstiečiai . Partija stip rino darbininkų ir kaimo varguomenės sąjungą, telkdama į kovą prieš fašizmą ir vidutiniuosius valstiečius . Antifašistiniai nusistatymai pasireiškė ir ginkluotame Tau ragės sukilime. Teigiamai vertindama antifašistų kovą, Komunis tų partija kritikavo kairiuosius socialdemokratus ir liaudininkus už pučistines nuotaikas . Kominternas , įvairios jo sekcijos orga nizavo kampaniją sukilimo dalyviams nuo fašistinio teroro ginti. Svarbus įvykis pasauliniame komunistiniame judėjime buvo Kominterno VI kongresas . Vadovaudamasi jo nutarimais, LKP pagyvino savo darbą. Vakarų imperialistai stengėsi įtraukti Lietuvą į antitarybinį bloką, siekdami panaudoti ją kaip placdarmą karo veiksmams prieš Tarybų Sąjungą. Užtat svarbią vietą LKP veikloje užėmė kova prieš imperialistinio karo pavojų, už Lietuvos nepriklauso mybės išsaugojimą nuo agresyvių buržuazinės Lenkijos užmačių. Kovą už nepriklausomybės gynimą LKP derino su kova prieš fa šizmą, už fašistų diktatūros nuvertimą. Daugiausia Komunistų partijos aiškinamojo darbo dėka buvo demaskuoti plečkaitinin kai, padėję Pilsudskiui vykdyti grobikiškus planus Lietuvos at žvilgiu . Gindama darbininkų klasės reikalus , LKP išplėtė kampaniją už visuotinį darbininkų draudimą ligos, invalidumo , senatvės, nedarbo atvejais. Tai padėjo jai sustiprinti ryšius su platesnėmis visos Lietuvos darbininkų ir tarnautojų masėmis. Kasmet stiprėjo idėjinis ir organizacinis Komunistų partijos poveikis darbo žmonių revoliuciniam judėjimui, didėjo partinių organizacijų vaidmuo organizuojant darbininkų ir darbo valstie čių politinę bei ekonominę kovą. Žlugo fašistinės reakcijos sie kimas sunaikinti Komunistų partiją, izoliuoti ją nuo proletariato ir kaimo varguomenės . Nuosekliai gindama darbininkų ir darbo valstiečių reikalus , Komunistų partija nusipelnė darbo žmonių pasitikėjimo ir pritarimo . Jų remiama, Lietuvos Komunistų par tija tapo nenugalima jėga ir toliau buvo aktyvus politinis veiks nys šalies visuomeniniame gyvenime.

17-1836

KETVIRTASIS SKYRIUS

KOMUNISTŲ PARTIJA EKONOMINĖS KRIZĖS IR REVOLIUCINIO JUDĖJIMO LIETUVOJE KILIMO LAIKOTARPIU

3 (1931-1934 metai)

1. Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje 1929-1933 m. ekonominė krizė, sukrėtusi visą kapitalistinį pasaulį , apėmė ir buržua zinę Lietuvą. Tai buvo dėsningas visuo menės raidos reiškinys, nes Lietuva priklau sė prie kapitalistinio ūkio šalių. Krizė prasidėjo 1929 m. rudenį Jungtinėse Amerikos Valsti jose, kurių vaidmuo pasaulinėje kapitalistinėje ūkio sistemoje buvo pirmaujantis ¹ . Pirmiausia ji pasireiškė labiau išsivysčiusio se pramoninėse šalyse, bet ilgiausiai truko agrarinėse šalyse. Svarbiausia krizės priežastis buvo pagrindinis kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimas , būtent tai , kad gamyba yra vi suomeninė, o paskirstymas privatus, darbo vaisius pasisavina ga ― mybos priemonių savininkai - kapitalistai . Vaikydamiesi pelno , jie plėtė gamybą , bet darbo žmonių moki paklausa mažėjo , pa gamintos prekės nebūdavo laiku realizuojamos. Ekonominė krizė vyko esant bendrajai kapitalizmo krizei , kuri apėmė visas buržuazinės visuomenės gyvenimo sritis - jos ekonomiką ir valstybinę santvarką, politiką ir ideologiją. Nuo pasaulinės kapitalizmo sistemos jau buvo atskilusi didžiulė ša Tarybų Sąjunga; greta kapitalizmo atsirado ir vystėsi so lis cialistinė sistema . Kaip tik todėl ekonominė krizė buvo ypatin ga: ji tapo visuotinė, ilgai truko , buvo ypač ardomojo pobūdžio , palyginti su ankstesnėmis ji buvo pati giliausia ir sunkiausia ka pitalizmo istorijoje. Kapitalistinio pasaulio šalių pramonės gamyba 1929-1933 m. sumažėjo 38 procentais 2. Subankrutavo daug pramonės ir pre kybos firmų, akcinių bendrovių, bankų, laiku nebuvo mokamos skolos , buvo nuvertinamos valiutos , nutrūko kapitalo eksportas .

Ekonominė krizė kapitalistiniame pasaulyje

1 2

Коммунистический Интернационал в документах , с. 916 . Коммунистический Интернационал. Краткий исторический очерк, с. 311 . 258

Krito prekių, ypač žemės ūkio gaminių kainos . Iro tarp atskirų valstybių susiklostę ekonominiai ryšiai . Smarkiai sumažėjo ka pitalistinių šalių užsienio prekyba . Pasaulinė ekonominė krizė nutraukė laikiną kapitalizmo stabilizavimąsi . Skaudžiausiai krizė atsiliepė darbininkų klasei . Kapitalisti nėse šalyse krizės metais buvo daugiau kaip 35 mln. bedarbių ³. Žmonės badavo , o tuo pat metu Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių kapitalistai , siekdami išlaikyti aukštesnes prekių kai nas, organizuotai naikino gamybos priemones ir produktus 4. Di dėjo skurdas mieste ir kaime. Buvo mažinamas darbininkų darbo užmokestis . Smuko valstiečių ūkiai . Netekę darbo , ėmė prarasti savo kvalifikaciją techniniai kadrai . Kapitalistinėse šalyse paaštrėjo klasiniai prieštaravimai ir klasių kova. Darbininkų, bedarbių, plačiųjų darbo žmonių masių pasipriešinimas ekonominei ir politinei kapitalo priespaudai pa sireiškė atkakliais streikais, bedarbių revoliuciniais veiksmais , gausiomis politinėmis demonstracijomis, valstiečių kova prieš monopolistus. Masės kairėjo. Silpnėjo reformistų įtaka . Plito ir stiprėjo komunistų partijų įtaka darbininkams. Nors ir netoly giai , revoliucinis judėjimas stiprėjo visose kapitalistinėse šalyse. Tų šalių darbininkai reiškė vis didesnes simpatijas socializmo statybai Tarybų Sąjungoje, rodė savo solidarumą su pirmąja pasaulyje darbininkų ir valstiečių socialistine valstybe. Paaštrėjo prieštaravimai tarp imperialistinių valstybių ir nuo jų priklausomų, jų pavergtų ir išnaudojamų šalių, kurioms im perialistai stengėsi užkrauti krizės naštą. Reakcingi imperialisti nių šalių valdantieji sluoksniai , norėdami išbristi iš krizės , buvo linkę griebtis grobikiškų karų. 1931 m. , kitoms imperialistinėms valstybėms nesipriešinant, Japonija įvykdė karinę agresiją prieš Kiniją. Reakcingosios imperialistinių valstybių jėgos puoselėjo viltį nukreipti Japonijos agresiją prieš TSRS . Tolimuosiuose Ry tuose atsirado karo židinys. Paaštrėjo prieštaravimai tarp pačių imperialistinių valstybių. Sustiprėjo kapitalistinių monopolijų kova dėl užsienio rinkų, ža liavų šaltinių, įtakos sferų. Vyko ginklavimosi varžybos , ryš kėjo Vokietijos , Japonijos, Italijos imperialistų siekimai paruoš ti karą iš naujo pasauliui perdalyti . Krizės metais nepaprastai paaštrėjo klasiniai prieštaravimai Vokietijoje . Imperialistiniai buržuazijos sluoksniai vis labiau mi litarizavo valstybę, o kylantį šalyje darbininkų revoliucinį ko munistinį judėjimą slopino teroro priemonėmis. 1933 m . pradžio je Lietuvos kaimynystėje - imperialistinėje Vokietijoje įsigalėjo fašistai hitlerininkai, įsitvirtino totalinio fašizmo režimas . Nu

3 4

Коммунистический Интернационал в документах, с. 954 . Варга Е. С. Современный капитализм и экономические кризисы. Избран ные труды , изд. 2-е . М. , 1963, с. 189, 221—222.

259

kreipti į Rytus imperialistinės Vokietijos agresyvūs siekimai kė lė pavojų Lietuvos egzistavimui . Imperialistai siekė sužlugdyti socializmo statybą Tarybų Są jungoje, likviduoti jos revoliucinantį poveikį . Jie mėgino orga nizuoti Tarybų Sąjungos ekonominę blokadą, kovoti prieš TSRS eksportą. Ideologiniame fronte buržuazinė ir socialdemokratinė spauda, klerikaliniai sluoksniai varė antitarybinę šmeižtų kam paniją. Smarkiau imta rengtis karui prieš TSRS .

Socializmo kūrimas Tarybų Sąjungoje

Vienintelė šalis, kurios nepalietė pasaulinė ekonominė krizė , buvo Tarybų Sąjunga . La bai sunkiomis sąlygomis, - kovodama prieš

kapitalistinius elementus šalies viduje , priešiškų kapitalistinių valstybių apsupta,- ji planingai sparčiu tempu kūrė socialistinę ekonomiką. Pirma laiko buvo įvykdytas pirmasis ( 1928-1932 m. ) TSRS liaudies ūkio vystymo penkmečio planas . Pramonės pro dukcija 1929-1932 m. padvigubėjo . Išaugo sunkioji industrija . Šalyje buvo likviduotas nedarbas , įvesta septynių valandų dar bo diena. Iš agrarinės Tarybų Sąjunga virto industrine šalimi . Didžiausias revoliucinis perversmas įvyko Tarybų Sąjungos kaime — žemės ūkis buvo pertvarkytas socialistiniais pagrindais . Darbininkų klasės , Komunistų partijos vadovaujami , milijonai šalies valstiečių, vykdydami lenininį planą per kooperaciją įtraukti smulkiuosius gamintojus į socializmo statybą , susitelkė į kolektyvinius ūkius. Tai padėjo sustiprinti darbininkų klasės ir valstiečių sąjungą. Tarybų šalyje vyko kultūrinė revoliucija. Pakilo gyventojų raštingumas. Sparčiai augo naujos , tarybinės inteligentijos kad rai . Labai pagausėjo mokslinio tyrimo institutų ir mokslinių dar buotojų . Ūkiniu ir kultūriniu atžvilgiu išaugo Tarybų Sąjungos na cionaliniai rajonai . Juose gyvenusios kadaise carizmo paverg tos tautos sparčiai likvidavo savo atsilikimą. Tarybų Sąjungoje buvo sukurti socializmo pagrindai . Sustip rėjo TSRS vidaus ir tarptautinė padėtis . 1933 m. tarybinė liaudis pradėjo vykdyti antrojo liaudies ūkio ir kultūros vystymo penkmečio planą. Pagrindinis ūkinis jo uždavinys buvo baigti rekonstruoti naujos technikos pagrin du visą liaudies ūkį , o politinis — likviduoti kapitalistinių ele mentų likučius , panaikinti žmogaus išnaudojimo priežastis , su tvirtinti ir išplėsti socialistinius gamybinius santykius 5. Kad tarybinė liaudis galėtų įvykdyti svarbiausią savo užda vinį ir internacionalinę pareigą -――――――― sukurti socialistinę santvar ką savojoje šalyje , buvo reikalinga taika ir šalies materialiniai 5

История Коммунистической партии Советского Союза, т . 4, кн . 2 (1929— 1937 rr.) . M. , 1971 , c. 268. 260

ištekliai . Tačiau paaštrėję prieštaravimai tarp TSRS ir kapitalis tinio pasaulio vertė tarybinę liaudį stiprinti savo šalies gynybi nę galią. Nuosekliai vykdydama taikią lenininę užsienio politi ką, Tarybų Sąjunga darė teigiamą poveikį visai tarptautinei pa dėčiai. Socializmo pagrindų sukūrimas Tarybų šalyje turėjo pasau linę istorinę reikšmę. Didžiuliai Tarybų Sąjungos ūkio ir kultū ros laimėjimai įtikinamai parodė buržuazinių šalių darbo žmo nėms ir imperializmo pavergtoms tautoms socializmo gyvybin gumą. Tai padėjo ugdyti jų klasinį sąmoningumą, didinti po litinį aktyvumą, įkvėpė juos kovai prieš kapitalistinį išnaudo jimą ir imperialistų priespaudą.

Krizė Lietuvoje

Tipiška agrarinė buržuazinės Lietuvos eko nomika priklausė nuo žemės ūkio produktų

eksporto į pramonines kapitalistines šalis. Pramonės gaminiai tesudarė apie 2-3 proc. viso Lietuvos eksporto vertės. Lietuvos pramonė dirbo vidaus rinkai . Pasaulinė ekonominė krizė čia pa sireiškė kitaip, negu išsivysčiusiose pramoninėse šalyse . Lietuvoje ekonominė krizė įvairiose ūkio šakose prasidėjo kiek vėliau , 1931 m ., ir truko ilgiau - - iki 1934-1935 m. Lietuvos ekonominės krizės ypatybė buvo ta , kad pramonės gamyba natūrine išraiška ne sumažėjo, o net kiek padidėjo . Bur žuaziniai ekonomistai tikėjosi , kad jeigu Lietuva vykdys autar kijos, t. y . uždaro nacionalinio ūkio , politiką, ugdys savo pramo nę, sumažins importą, tai ji atsiribos nuo ekonominės krizės su krėsto kapitalistinio pasaulio. Pasunkėjus žemės ūkio produktų eksporto sąlygoms, Lietuvos buržuazija suskato ugdyti savo leng vąją pramonę, vykdydama protekcinių muitų politiką. Toks pra monės vystymosi procesas pasaulinės ekonominės krizės laiko tarpiu buvo būdingas ne tik Lietuvai , bet ir kitoms agrarinėms, ekonomiškai silpnoms šalims. Kaune , Marijampolėje, Panevėžyje , Tauragėje ir kai kuriuose kituose miestuose ėmė veikti kelios naujos trikotažo , tekstilės, gumos, cukraus, popieriaus gamybos, mėsos ir pieno produktų perdirbimo įmonės . Buržuazinė spau da dar 1931 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. teigė, kad Lietuva yra laiminga sala " siaučiančios pasaulinės ekonominės krizės jūroje 6. Tačiau , sumažėjus liaudies masių perkamajam pajėgumui ir vartojimui , Lietuvos fabrikantai ėmė mažinti arba stabdyti ga mybą. Dar 1931 m. subankrutavo arba pateko į sunkią padėtį 200 firmų (apie 4 kartus daugiau, negu 1930 m. ) 7. Daugelis smul kesnių prekybos ir pramonės įmonių visai išnyko .

Vygandas [Purickis J.]. Pasaulinė ūkio krizė ir Lietuva .— ,,Tautos ūkis " (Kaunas) , 1931 , Nr. 8, p. 202 ; ,,Lietuvos aidas " , 1931 m. rugsėjo 11 d. 7 Rytas" (Kaunas) , 1932 m. vasario 4 d . 6

===

261

Krizė ypač pagilėjo 1932 m. Sumažėjo tranzitiniai prekių pervežimai ir geležinkelių pajamos . Ekonominė krizė apėmė chemijos, metalo ir mineralinių medžiagų apdirbimo , odos , po pieriaus, drabužių ir avalynės , taip pat statybos , baldų, maisto produktų, poligrafijos įmones 9. Daugelis jų sustabdė gamybą ir atleido darbininkus, kitos dirbo 3-4 dienas per savaitę. Smar kiai sumažinę gamybą ir dirbdami nepilną darbo savaitę , Kauno br. Tilmansų ir buv. br. Šmidtų metalo apdirbimo fabrikai dar laikėsi , nes daug savo dirbinių realizavo Tarybų Sąjungoje 10 . 1931 m. pradžioje prasidėjo reguliarus Tarybų Sąjungos miško medžiagos pervežimas per Lietuvą. Klaipėdoje ši miško medžia ga buvo apdirbama šešiose lentpjūvėse . Jos dirbo pilnu apkro vimu ir davė darbo maždaug tūkstančiui darbininkų " . Krizė 1931 smarkiai palietė smulkiąją pramonę ir amatininkus. 1934 m. Lietuvos pramonėje ir amatuose įvyko 1097 kilnojamo ir nekilnojamo turto varžytynės už nesumokėtas 5,8 mln . litų skolas 12. Lietuvos pramonėje vyko kapitalo , gamybos ir darbininkų koncentracija . Nuo 1930 iki 1934 m. įmonių su 5-49 dirban čiaisiais padaugėjo 5,3 proc. , bet jose dirbančių asmenų skaičius sumažėjo 7,5 proc . Per tą patį laiką įmonių, kuriose dirbo 50 ir daugiau asmenų, padaugėjo 19,5 proc . , o dirbančių jose skaičius padidėjo 37,2 proc. 1930-1934 m. visose Lietuvos pramonės įmo nėse (su 5 darbininkais ir daugiau ) darbininkų skaičius padidėjo nuo 19,3 tūkst. iki 22,3 tūkst. , arba 15,5 proc.13 Daugelis pramonės įmonių buvo techniškai atsilikusios. 1934 m. 26,5 proc. pramonės įmonių su 5 ir daugiau dirbančiųjų neturėjo jokios mechaninės varomosios jėgos, o naudojosi vien rankų darbu 14. Didelį svorį Lietuvos pramonėje įgijo mėsos ir pieno produktų perdirbimo eksportui įmonių gamyba. Viešpataujanti Lietuvos buržuazija ir užsienio monopolistai investavo kapitalus daugiausia į lengvosios pramonės šakas, ku rių gaminiai turėjo paklausą mažai imlioje vietinėje rinkoje ir kur vyko greitesnė kapitalo apyvarta, greičiau buvo gaunamas pelnas. Todėl Lietuvos pramonė vystėsi vienpusiškai ir lėtai. Ne buvo sukurta sunkioji pramonė, kuri sudarytų savą bent kiek platesnę techninę, kuro ir statybinių medžiagų bazę krašto pra monei bei žemės ūkiui plėtoti.

8 ,,Lietuvos ūkis ir rinka" , 1932, Nr. 10-11 , p . 71. 9 Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis. Kaunas, 1938, p. 27-28; Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p. 131-135. 10 S. P. [Angarietis Z.] Lietuvos pramonė ir ekonominė sutartis su Tarybų 11 Sąjunga.— „ Balsas “, 1931 m. birželio 10 d. , Nr. 11 , p . 341 . ,,Tautos ūkis " , 1931 , Nr. 3, p. 93 ; 1934, Nr. 4, p. 118. 12 Lietuvos statistikos metraštis. 1933 m., t. 6. Kaunas , 1934, p . 162 ; 1934 m., 1935, p . 175. 7. Kaunas, t. 13 Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis, p. 12. 14 „ Tautos ūkis“, 1935, Nr. 4, p. 126. 262

1932 m. ekonominė krizė pagilėjo ir Lietuvos žemės ūkyje. Žemės ūkio produktai atpigo daugiau, negu pramonės prekės . Skirtumas tarp žemės ūkio ir pramonės gaminių kainų (vadina mosios „ kainų žirklės “) Lietuvoje buvo daug didesnis , negu pa 15 saulinėje kapitalistinėje rinkoje Imperialistinės valstybės Lietuvai , kaip ir kitoms silpnoms agrarinėms šalims, diktavo jų eksportuojamų žemės ūkio gami nių bei žaliavų žemas monopolines kainas , o į tas šalis ekspor tuojamų savo pramonės gaminių - - aukštas monopolines kainas. Pramonės ir žemės ūkio gaminių kainų skirtumas sudarė nely giaverčius, neekvivalentinius mainus, kuriais jos išnaudojo ir ekonomiškai nuo jų priklausomą agrarinę Lietuvą. Ekonominis priklausomumas didino ir politinį priklausomu mą. Siekdama priversti Lietuvą daryti nuolaidų hitlerininkų ardo majai veiklai Klaipėdos krašte , Vokietija sulaužė prekybos sutartį su Lietuva, smarkiai sumažino įvežamų Lietuvos pieno produktų ir kiaušinių kiekį , beveik nutraukė pasienio prekybą 16 ir Lietu vos prekių tranzitinius pervežimus per Vokietijos teritoriją. Dėl pakeltų muitų, o nuo 1933 m. ir dėl hitlerininkų ekonominio bei politinio šantažo prekyba su Vokietija sutriko . Lietuvos ūkis tapo dar labiau priklausomas nuo Anglijos , kurioje 1933 m. jau buvo realizuojama 44,7 proc. Lietuvos eksporto ¹7. Neįstengdama užsienio rinkoje konkuruoti su senais žemės ūkio produktų eksportininkais (Danija ir kt . ) , Lietuva išvežamus žemės ūkio produktus realizuodavo žemesnėmis , negu vidutinės pasaulinės , kainomis. Nukritus pasaulinėje rinkoje pagrindinių žemės ūkio produktų kainoms vidutiniškai 2—3 kartus, iš Lietu vos eksportuojamų žemės ūkio produktų kainos sumažėjo 3—4 kartus, o sviesto kaina 1929-1934 m.- net 5 kartus 18. Žemės ūkio produktų gamyba Lietuvoje pasidarė nuostolin ga - pajamos nebepadengė būtiniausių gamybos išlaidų 19. Kiek vienas užsienyje parduotas kviečių centneris davė apie 6 litus, rugių – apie 4 litus, sviesto kilogramas — apie 1,5 lito nuosto lių 20. Žemės ūkio produktai buvo realizuojami užsienyje pigiau už savikainą, o šalies viduje nuo 1931 m. buvo įvestos tiems produktams ,,tvirtos kainos " . Skirtumą tarp užsienio rinkos kainų ir nustatytų tvirtų vidaus rinkos kainų padengdavo valsty bės iždas. Lėšas , skirtas kainoms palaikyti, valstybė teikė monopoli joms, svarbiausiems eksportininkams — ,,Maistui “, „ Pienocent rui “ , „ Lietūkiui “ . Oficialiaisiais duomenimis, iki 1934 m. pabaigos

15 16 17 18 19 20

Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis, p. 111-114. ,,Tautos ūkis" , 1934, Nr. 1 , p. 25. Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis, p. 85. Lietuvos TSR MA Darbai , A, 1969, t. 3 (31 ) , p . 22 . Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis, p. 44-45. J. Tūbelio kalba 1935 m. sausio 5 d. tautininkų sąjungos suvažiavime. ,,Tautos ūkis “, 1935, Nr. 1 , p. 1—2. 263

tvirtoms kainoms palaikyti buvo išleista apie 83 mln . litų 2¹ . Prie mokomis žemės ūkio produktų nustatytoms kainoms palaikyti fašistų valdžia rėmė kaimo buržuaziją ir monopolijas . Turėdami nedaug gyvulių, smulkieji valstiečiai nedaug tegalėjo pristatyti žemės ūkio produktų: jie tesudarė vieną trečdalį (33,7 proc. ) visų pieno tiekėjų. Be to , smulkiųjų valstiečių ūkių produktai dažnai būdavo prastesnės kokybės. Daugumą žemės ūkio pro duktų tiekė buožiniai ir stambūs kapitalistiniai ūkiai , turėję dau giau gyvulių, traukiamosios jėgos ir technikos , vartoję daugiau trąšų 22. Buožės, stambūs kapitalistiniai ūkiai lengviau gaudavo iš Žemės banko kreditą. Priklausydamas nuo Vakarų imperialistinių šalių rinkos kon junktūros, Lietuvos žemės ūkis turėjo nuolat kaitalioti gamybos kryptį . Tačiau daugelis valstiečių, visų pirma vargingieji , netu rėjo lėšų ūkiui pertvarkyti . Valstiečių pajamos smarkiai sumažėjo , o skolos ir mokesčiai didėjo. 1934 m. žemės ūkis, kaip ir pramonė, kentė nuo perpro dukcijos 23 , nes gyventojų perkamasis pajėgumas buvo smarkiai sumažėjęs . Valstiečiai brido į skolas 24. Nesumokėjus mokesčių ir skolų, valstiečių kilnojamas ir nekilnojamas turtas buvo par duodamas iš varžytynių. 1931-1934 m. už 25,9 mln. litų nesu mokėtų skolų įvyko 8499 kilnojamo ir nekilnojamo turto var žytynės. Lietuvos kaime buvo išvaržytas 4131 ūkis 25. Pusvelčiui parduotas valstiečių turtas atiteko buožėms , praturtėjusiems val dininkams, kapitalistiniams ūkiams arba Žemės bankui. Daugelis valstiečių, netekę savo ūkių, tapo bedarbiais. Žemės ūkio, kaip ir pramonės , krizę aštrino vyriausybės vyk dyta finansinė politika. Fašistų valdžia didino mokesčius 26, ne teikė materialinės paramos naujakuriams , mažino išlaidas švieti mui, neskyrė viešiesiems darbams reikalingų lėšų bent laikinai bedarbiams įdarbinti . Buržuazinis ekonomistas F. Kemėšis šitaip apibūdino pragaištingas krizės ir fašistų valdžios politikos pa sekmes: ,,Krizė ilgokam laikui sustabdė mūsų ūkišką progresą ir privertė mus eiti žalingu ir nuostolingu defliacijos keliu , tuo pat žymiai sumažindama mūsų... gyvenimo standartą. Mūsų pramonės ir prekybos progresas sustojo ; didelis įmonių skaičius dėl krizės subankrutavo ... Nukentėjo mūsų kultūros bei mokslo progresas ... Didžiausia ūkiškoji krašto nelaimė buvo ir tebelieka ūkininkų ir darbininkų perkamosios galios sunykimas . " 27

21 22 23

2345

Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis , p. 114. Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis, p. 31-32. J. Tūbelio kalba 1935 m. sausio 5 d. tautininkų sąjungos suvažiavime.— ,,Tautos ūkis " , 1935, Nr. 1 , p. 1—2. ",Tautos ūkis“, 1933, Nr. 12 , p . 331 . Lietuvos statistikos metraštis. 1933 m., t. 6, p. 162; 1934 m., t. 7, p. 175 ; darbo žmonių rykštė .— ,, Komunistas " , 1961 , Nr. 5, Ginaitė S. Nedarbas p. 50. 26 " Rytas ", 1931 m. kovo 25 d ., p . 2 . 27 „ Tautos ūkis", 1935, Nr. 4, p. 99. 264

Valstybinio monopolistinio kapitalo augimas. Jo antiliaudinis pobūdis

Ekonominės krizės metais Lietuvoje paspar tėjo privatinės kapitalistinės nuosavybės virtimas monopolistine ir valstybine mono polistine nuosavybe. Stiprėjo stambiausios akcinės bendrovės ― ,,Lietuvos cukrus",

,,Maistas ", taip pat tekstilės, chemijos pra monės ir kitos bendrovės, įvairūs kapitalistiniai susivienijimai — sindikatai ir buržuazinės kooperacinės bendrovės ,,Pienocent ras “ , „ Lietūkis " . Jie tapo sudėtine valstybinio monopolistinio kapitalo dalimi . Akcinės ir kooperacinės bendrovės, supirkda mos žemės ūkio gaminius ir parduodamos kaimui reikalingas pramonės prekes, galėjo organizuotai , planingai išnaudoti darbo valstiečius . Pagrindinė svarbiausių bankų - Lietuvos banko ir Žemės banko ――――――― kapitalo dalis priklausė valstybei . Per šiuos bankus valstybė galėjo kontroliuoti kitų bankų veiklą, ypač žemės ūkio kreditavimą, taigi galėjo lemti tam tikrų kapitalistinių monopo lijų ir atskirų buržuazijos grupių likimą. Valstybinis monopolistinis kapitalas stiprėjo, monopolijų at stovams gausėjant valstybės aparate - ministerijose ir departa mentuose , taip pat įtraukiant aukštus valstybės valdininkus ir valdančiosios tautininkų partijos vadovus į kapitalistinių susi vienijimų, įvairių akcinių bendrovių, sindikatų bei kooperacinių bendrovių valdybas ir tarybas. Kapitalistinių monopolijų jėgos susijungė su valstybės aparatu , dėl to stambusis kapitalas tapo daug galingesnis . Pralobo akcinių bendrovių ir buržuazinių kooperacinių są jungų viršūnės, už įmokėtus į kooperatyvą pajus ir įdėtą akcinį kapitalą gaudamos pelną (dividendą) , o bendrovių tarybų ir valdybų nariai – aukštas algas bei papildomus atlyginimus ar priedus (tantjemas) . Pagausėjo ir ekonomiškai sutvirtėjo buržuazijos dalis, la biausiai susijusi su biurokratiniu valstybės aparatu ir su valsty bės kontroliuojamomis akcinėmis bendrovėmis bei užsienio mo nopolistinio kapitalo firmomis. Šita buržuazijos grupė tapo pa grindine Lietuvos fašizmo atrama. Valstybės kapitalas susipynė su vidaus ir užsienio monopo listiniu kapitalu . Per Lietuvos banką valstybė supirkinėjo kitų kredito įstaigų, pramonės ir prekybos bendrovių akcijas 28. Be ,,Maisto",,,Lietuvos cukraus " , ,,Inkaro ", valstybė turėjo „ Spin dulio ",,,Žuvies" ir kitų akcinių bendrovių akcijų. Stiprėjo bankų ryšiai su įvairių pramonės šakų akcinėmis bendrovėmis . Bankai tapo pramonės ir prekybos monopolijų bendrininkais . Ūkio bankui priklausė ,,Metalo " akcinė bendrovė 28

,,Lietuvos ūkis ir rinka ", 1932, Nr. 9, p. 56-57 ; Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p. 81 . 26.5

(buvęs br. Šmidtų metalo apdirbimo fabrikas) ; šis bankas įkūrė „ Palemono “ akcinę bendrovę (plytų ir čerpių gamyklą) . Komer cinis bankas buvo glaudžiai susijęs su „ Tilmansų ir K°" akcine bendrove,,,Lietuvos Loido " draudimo bendrove ir kt . Kredi to bankas turėjo ryšių su aliejaus gamyklos „ Ringuva " , metalo apdirbimo ,,Neris " , 11Nemunas " ir kitomis akcinėmis bendro vėmis 29 Per ketverius krizės metus Lietuvoje, be Lietuvos banko ir Žemės banko, akcinių bendrovių skaičius palyginti su 1930 m. padidėjo 26,2 proc. 1934 m. jų buvo jau 140. Bendras visų šių akcinių bendrovių kapitalas per tą laikotarpį padidėjo 22 mln . litų ir išaugo iki 150,88 mln. litų 30. Vyko akcinio kapitalo kon centracija ir centralizacija. 1934 m. aštuonios bendrovės su 5 mln. ir daugiau litų turėjo 49,4 proc . viso Lietuvos akcinio ka pitalo 31 • Akcinės bendrovės paplito pagrindinėse Lietuvos pramonės gamybos šakose : maisto produktų, chemijos, tekstilės, medžio , popieriaus ir poligrafijos, metalo apdirbimo, drabužių ir avaly nės, elektros gamyboje bei tiekime. Norėdami susilpninti savi tarpio konkurenciją ir pakelti kainas, privatūs įmonininkai jun gėsi į sindikatus. Jie nustatinėjo gaminių monopolines kainas ir plėšė vartotojus. Kooperatyvų sąjungų centrai peraugo į monopolijas . 1933 m. Kooperacijos bankas buvo paverstas akcine bendrove 32. Šio banko kredituojami , smulkaus kredito kooperatyvai liko priklau somi nuo monopolistinio bankinio kapitalo . Valstybės politikoje stiprėjo tendencija reguliuoti ir kontro liuoti prekių mainus su kitomis valstybėmis, protekciniais mui tais globoti tam tikrus buržuazijos sluoksnius, ginti pramonės monopolininkus nuo užsienio konkurencijos. Vyko Lietuvos užsienio prekybos monopolizavimo procesas . Valstybės remiamos , jį vykdė akcinės bendrovės ir buržuazinė kooperacija. 1934 m . „ Maistas “ realizavo užsienyje 77 proc. Lie tuvos eksportuojamų galvijų, paukščių, mėsos, lašinių 33 ,,,Pieno centras " - 83,5 proc. visų eksportuojamų kiaušinių ir 98,9 proc. viso Lietuvos eksportuojamo sviesto 34. Naudodamasis monopo " line prekiavimo teise,,,Lietūkis" plėšikavo . 1931 m. importuo jamo iš Rumunijos žibalo kilogramas kainavo (kartu su trans porto išlaidomis ir muitu) 21 centą, o vartotojams jis buvo par davinėjamas po 50 centų 35.

29 Vitkūnas A. Imperializmo požymių pasireiškimas buržuazinės Lietuvos eko 30 nomikoje.— Lietuvos TSR MA darbai, A, 1959, t. 1 (6) , p . 29-30. Lietuvos statistikos metraštis. 1933 m., t. 6, p. 149; 1934 m., t. 7, p. 145 . 31 32 Ten pat, 1934 m., t. 7, p. 145 , 146–147 . Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis, p. 149. 33 Ten pat, p. 104. 34 35 Ten pat, p. 108-109. Budrys Dz. Tarybų Lietuvos liaudies ūkio atkūrimas ir išvystymas. Vilnius, 1949, p. 15-16. 266

Valstybės finansuojamos pramonės ir prekybos akcinės ir kooperacinės bendrovės nukonkuravo nemaža smulkių įmoninin kų, amatininkų, prekybininkų, spartino plačiųjų valstiečių masių nuskurdimą . Bankai ir įvairios kitos kapitalistinės monopolijos gaudavo , imant Lietuvos ekonomikos mastu , didžiulį pelną . 1931-1934 m. vien Lietuvos bankas ir Žemės bankas gavo 9,7 mln . litų gryno pelno 36. Oficialiaisiais duomenimis, 1932-1934 m. iš gauto pelno akcinių bendrovių akcijų savininkams buvo išmokėta 7,6 mln . litų metinio pelno 37. Lietuvoje susidarė ryški kapitalistinių prekybos , pramonės bei bankų monopolijų viršūnių ir fašistinio valstybės aparato pa reigūnų asmeninė unija . Ministrų kabineto pirmininkas ir finan sų ministras J. Tūbelis , buvęs „ Lietūkio “ pirmininkas , vienas Lietuvos rajoninių elektrinių akcinės bendrovės ir akcinės bend rovės „ Eglynas “ steigėjų, buvo stambus žemvaldys . „ Maisto “ ir ,,Lietūkio “ valdybų pirmininkas J. Lapėnas , vienas fašistų tau tininkų partijos šulų, buvo Lietuvos banko ir Kooperacijos ban ko tarybų narys. Lietuvos banko valdybos ir tarybos nariais dar buvo stambiojo pramonės ir bankų kapitalo atstovai — buvęs fa šistinės vyriausybės vidaus reikalų ministras I. Musteikis , fabri kantas bankininkas L. Soloveičikas , o banko tarybos pirminin ku - ,,Nemuno “ akcinės bendrovės direktorius A. Vosylius. ,,Maisto " bendrovės valdyboje šalia jos pirmininko bankininko J. Lapėno buvo žemės ūkio departamento ir Žemės ūkio rūmų direktoriai , buržuaziniai kooperatininkai — ,,Lietūkio “ ir „ Pieno centro " direktoriai ir kt.38 Prekybos ir pramonės rūmuose , kurie turėjo didelį svorį nustatant fašistų valdžios ekonominę politiką, bendradarbiavo įvairių tautybių monopolistinio kapitalo atstovai : Ūkio banko direktorius J. Vailokaitis , Centrinio žydų banko direktorius G. Volfas , stambūs pramonininkai L. Ožinskis , K. Petrikas , L. So loveičikas , K. Tilmansas , finansininkas A. Vosylius ir kt.39 Ekonominė krizė atskleidė neįveikiamas kapitalistinės siste mos ydas, dar kartą patvirtino V. Lenino nurodymą, kad teigi mas , jog monopolijos pašalina krizes, tai - pasaka buržuazinių ekonomistų, be atodairos dailinančių kapitalizmą " 40.

Užsienio kapitalo

Ekonominės krizės metais užsienio monopo listinio kapitalo priespauda Lietuvoje gero

priespaudos stiprėjimas kai sustiprėjo . Užsienio kapitalas siekė Lie tuvoje išnaudoti pigią darbo jėgą, gauti pigių žemės ūkio žalia

3389

36 37 38

Lietuvos statistikos metraštis. 1934 m., t. 7, p . 166 , 168. Ten pat , 1935 m. , t . 8. Kaunas , 1936, p. 154-155 , 156-157 . Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva , p . 80-81 , 83, 92 ; „ Tautos ūkis" , 1935, Nr. 2 , p. 57. ,,Tautos ūkis " , 1933 , Nr. 1 , p . 28. 40 Leninas V. I. Raštai , t . 22 , Vilnius, 1953 , p . 196.

267

vų, aukštomis monopolinėmis kainomis realizuoti savo pramonės gaminius, gauti viršpelnį . Per ketverius krizės metus užsienio kapitalo lyginamasis svoris Lietuvos akcinių bendrovių kapitale palyginti su 1930 me tais padidėjo nuo 24,5 iki 32,2 proc . ir 1934 m. sudarė 48,6 mln. litų 41. Visa užsienio kapitalo suma Lietuvoje buvo daug didesnė už jo akcinėse bendrovėse įdėtą kapitalą. 1934 m. pradžioje ji sudarė daugiau kaip 217,4 mln . litų 42. Daugelis pramonės šakų visiškai pateko į užsienio monopolininkų rankas . Užsienio kapi talo investavimai Lietuvoje spartino akcinių bendrovių kūrimąsi ir valstybinio kapitalo suaugimo su privatiniu akciniu kapitalu procesą, padėjo ugdyti monopolistinės buržuazijos sluoksnį. Užsienio monopolijos pasirinkdavo pramonės įmones savo kapitalui investuoti, nustatydavo produkcijos dydį, gaminių rea lizavimo kainas . Fašistinė vyriausybė savo muitų politika gynė jas nuo užsienio konkurencijos ir tuo užtikrino joms didelį pel ną. Perdavus degtukų gamybos ir realizavimo monopolį švedų Kroigerio koncernui , Lietuvoje trys degtukų fabrikai buvo užda ryti, degtukų gamyba sumažinta , daugiau kaip pusė degtukų fabrikuose dirbusių darbininkų liko be darbo , o degtukai krašte buvo parduodami penkis kartus brangiau , negu užsienyje. Lietu vos valstietis už kilogramą sviesto tegalėjo nusipirkti 12-14 dė žučių degtukų 43. Belgijos monopolistinis kapitalas , laikęs savo rankose elektros energijos gamybą Kaune , neplėtė elektros pra monės, monopoliniais tarifais už elektrą plėšė gyventojus. Dėl to elektros gamybos ir vartojimo atžvilgiu Lietuva buvo vienoje paskutinių vietų visoje Europoje 44. Ekonominės krizės laikotarpiu užsienio kapitalas paglemžė didžiulę Lietuvos nacionalinių pajamų dalį . Nepilnais duomeni mis, 1931-1933 m. užsienio kapitalistams buvo išmokėta 27,6 mln. litų procentų ir dividendų 45. Viešpataujanti buržuazija sudarė sąlygas užsienio finansi niam kapitalui apiplėšti Lietuvos nacionalinį ūkį . Iš to pelnėsi ir dalis Lietuvos buržuazijos . Užsienio kapitalo lėšomis įkurtose bendrovėse, firmų atstovybėse Lietuvos buržuazijos atstovai ėjo atsakingas pareigas , gaudavo aukštas algas bei priedus (tantje mas) . Turtėjo aukšti valdininkai , buožių ir kitų turtingų sluoks nių atstovai . Užsienio monopolistinis kapitalas didino Lietuvos

41 Lietuvos statistikos metraštis . 1934 m., t. 7, p. 146-147. 42 ,,Tautos ūkis ", 1934, Nr. 11 , p. 288, 290. 43 Niunka V. Kaip monopolistinis kapitalas išnaudojo buržuazinės Lietuvos kaimą. ,,Komunistas ", 1948, Nr. 9, p . 29; Lietuvos ūkio paskutinis dešimt metis, p. 49, 50. 44 Dagys J. Ekonominis Lietuvos atsilikimas buržuazijai valdant ir Tarybų Lie tuvos liaudies ūkio suklestėjimas.— Vilniaus valstybinio universiteto moks lo darbai . Visuomeninių mokslų serija, t . 1. Vilnius, 1954, p. 60. 45 ,,Tautos ūkis" , 1934, Nr. 11 , p. 290. 268

liaudies masių išnaudojimą, aštrino antagonistinius prieštaravi mus tarp viešpataujančios buržuazijos ir kapitalo engiamų dar bininkų ir darbo valstiečių.

Tautininkų agrarinė politika

Ekonominės krizės veikiama , didėjo buržua zinėje santvarkoje vykstanti ėje ,valstiečių pra kaip ir ūkių ija . Žemdirbyst diferenciac

monėje, stambusis ūkis vis labiau siekė išstumti smulkųjį . Ta čiau kaime šio išstūmimo ,, negalima suprasti tik nedelsiamo eks Išstūmimas yra taip proprijavimo prasme ,- rašė V. Leninas . pat smulkiųjų žemdirbių nuskurdinimas, jų ūkio sąlygų blogini mas ", ir tai gali trukti dešimtmečius 46. Krizės sąlygomis fašistų valdžia pradėjo smarkiau pulti dar bo valstiečius , mažažemius ir bežemius, atviriau remti Lietuvoje stambiąją privatinę žemėvaldą. Valdžia padėjo koncentruoti že mę buožijos , aukštųjų valdininkų ir senųjų dvarininkų rankose . Vykdant žemės reformą, 1931–1934 m. palyginti su pirmaisiais ketveriais fašistų valdymo metais daugiau kaip tris kartus su mažėjo naujakuriams skirtų sklypų skaičius ir žemės plotas 47. O mažažemiams pridėtas žemės plotas tais pačiais metais su mažėjo 2,6 karto 48. Tautininkų vyriausybė naujakuriams (nebuvusiems buržua zinės kariuomenės savanoriais) visai liovėsi teikti paskolas 49. Dėl to didelė naujakurių dalis neįstengė įsikurti . Naujakurius dar slėgė žemės išpirkimo mokesčiai . Vien 1931-1934 m. jie sumo kėjo valstybei išperkamųjų mokesčių daugiau kaip 1 mln. litų 50. 1931-1934 m. dvarų parceliacija buvo vis mažinama 51 , O vietoj jos visaip skatinamas kaimų skirstymas į vienkiemius . Skirstant kaimus į vienkiemius , geresni žemės plotai atiteko buožėms. Jie supirkinėjo neįstengusių įsikurti naujakurių ir ne turėjusių lėšų savo trobesiams perkelti mažažemių, taip pat da lies vidutiniųjų valstiečių žemės sklypus. Naikinant prorežas ir žemės įtarpus, likviduojant servitutus, buvo varomi nuo že mės grytelninkai , griaunamos jų trobelės. Vargingieji valstiečiai būdavo išstumiami galulaukėn, jie gaudavo blogiausią žemę, ne tekdavo bendrų ganyklų 52. Tuo tarpu stipriems buožiniams ūkiams buvo sudarytos palankesnės sąlygos intensyviajai kapi talistinei žemdirbystei .

46 47 48 49 50 51 52

Leninas V. I. Raštai, t. 22, p. 58. Lietuvos statistikos metraštis. 1932 m., t. 5. Kaunas, 1933, p. 99; 1934 m. , t. 7, p. 102 . Ten pat, 1932 m., t. 5, p. 100 ; 1933 m., t. 6, p. 100 ; 1934 m., t. 7, p . 102. Ефременко А. П. Аграрные преобразования и начало социалистического строительства в литовской деревне в 1940—1941 годах, с. 40—41 . Žemės ūkio ministerijos metraštis . 1918-1938 [Kaunas, 1938 ] , p . 378 . Lietuvos statistikos metraštis. 1935 m., t. 8, p . 76 . Kapsukas V. Ekonominis krizis Lietuvoj .- ,,Komunistas ", 1932 m. lapkritis— gruodis, Nr. 6, p. 19. 269

Valstybei priklausę nusavinti dideli žemės plotai , dvarų centrai ir atskiri dvarų ūkiai buvo laikomi ,,netinkamais " vals tiečiams skirti , todėl buvo parduodami . Iki 1935 m. buvusiems 94 dvarų savininkams už paimtą žemės reformos reikalams žemę buvo grąžinta 16 315 ha miško ir 3263 ha ežerų 53 . Nemaža dvarininkų valdė po 400-500 ha ir daugiau žemės ir papildomai gaudavo valdyti kultūrinius , pavyzdinius ūkius ,— tokių ūkių 1933 m. buvo 104, jų bendras plotas - 16,5 tūkst . ha 54· Tautininkų agrarinė politika prieštaravo darbo valstiečių, mažažemių ir bežemių interesams; ji buvo naudinga buožėms , visai žemės ūkio buržuazijai . Tautininkų vyriausybė rūpinosi įteisinti to lesnį valstybinės santvarkos fašizavimą. 1931 m. gegužės 2 d. paskelbtas savivaldy bių rinkimų įstatymas smarkiai apribojo pi liečių rinkimines teises 55. Pagal šį įstatymą valsčių ir miestų ta rybų rinkimuose turėjo teisę dalyvauti tik tie piliečiai , kuriems jau suėjo 24 metai ir kurie tame valsčiuje ar mieste buvo išgy venę ne mažiau kaip vienerius metus , mokėjo nekilnojamo turto arba žemės, prekybos, pramonės, amato , asmens pajamų arba bu to mokestį , buvo valstybės ar savivaldybės įstaigos tarnautojai . Taigi įstatymas atėmė rinkimų teisę bedarbiams, žmonėms , netu rintiems pastovaus darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos , kai mo ir miesto varguomenei , jaunimui iki 24 metų, moterims namų šeimininkėms. Atstovai į valsčių tarybas buvo renkami kaimo gyventojų susirinkimuose , stebint ir tvarkant viešajai ir slaptajai policijai . 1934 m. vietinių savivaldybių rinkimai buvo dar labiau suvaržyti , o pačios savivaldybės sufašistintos 56. 1931 m. gruodžio 11 d . tautininkai suorganizavo prezidento rinkimus. Prezidentu septyneriems metams buvo išrinktas ligi tol buvęs prezidentu tautininkų lyderis, fašistinio valstybės pervers mo organizatorius A. Smetona . Rinko jį 116 " ypatingųjų tautos 57 atstovų“ , kuriuos pasiuntė sufašistintos apskričių valdybos Tautininkai ypač rūpinosi sufašistinti jaunąją kartą . 1930/ 1931 mokslo metais vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose bu vo uždraustos visos opozicinių partijų vadovaujamos visuome ninės moksleivių organizacijos 58. 1931-1932 m . tautininkai iš plėtė savo jaunimo sąjungos ,,Jaunoji Lietuva" veiklą. Jai pri klausė tautininkų studentų korporacijos ir sporto organizacija , Tolesnis fašistinio režimo stiprinimas

53 Elsbergas S. Lietuvos žemės reforma. Kaunas, 1935, p. 31 , 33, 48-50. 54 Ten pat, p. 63; „ Žemės ūkis " (Kaunas), 1933 , Nr. 8, p. 227. 55 ,,Vyriausybės žinios " , 1931 m. gegužės 2 d., Nr. 356, p . 3, 10. 56 Alperavičius S. Antiliaudinis vietinių savivaldybių pobūdis buržuazinėje Lietuvoje. Vilnius, 1957, p. 23-25. 57 PII, Dokumentų rinkinys , Nr. 189, 1. 9 . 58 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t . IV, p. 404. 270

10%

kurios tikslas buvo „,tapti fizine bei militarine “ pajėga, fašistinės diktatūros atrama 59. Smurtu prieš komunistus ir kitus antifašis tus, nacionaline ir socialine demagogija tautininkams pavyko pa traukti dalį jaunimo . 1930-1934 m. jaunalietuvių organizacijos narių skaičius beveik padvigubėjo 60. 1933 m. pradžioje Vokietijoje įsigalėjus hitlerininkams ir 1934 m. fašistams užgrobus valdžią Latvijoje ir Estijoje , Lietu vos fašistai suaktyvino savo organizacinį darbą ir fašizmo propa gandą, sustiprino smurto akcijas prieš antifašistus, ėmė vis la biau fašistinti krašto visuomeninį gyvenimą. 1933 m . tautininkai ,,Lietuvos aido " redakciniame straipsny je jau atvirai pareiškė , kad reikia nutraukti ryšį su senomis formomis" 61 , t . y. galutinai likviduoti parlamentinio laikotarpio valdymo formų likučius. Tautininkų organizacijų nariai vis la biau ėmė savintis Vokietijos nacionalsocialistų ideologiją ir vei kimo metodus . 1933 m. gruodžio mėn. tautininkų suvažiavime Smetona at virai pasisakė esąs itališkojo fašizmo pasekėjas , reklamavo ita liškojo fašizmo šūkį ,,vieninga tauta su vienu vadu priešaky je " 62. Į suvažiavimo priimtus tautininkų partijos pakeistus įsta tus buvo įtrauktas ,,vadizmo " pradas , o pats Smetona Italijos fašistų „ dučės “ 63 pavyzdžiu pradėtas tituluoti tautos vadu" 64. Tautininkų valdžiai nepavyko paimti į savo rankas darbi ninkų profesinių sąjungų, todėl ji , sekdama Italijos ir Vokietijos pavyzdžiu, 1934 m. ėmė likviduoti visas profesines sąjungas ir kurti savo kontroliuojamą valstybinę darbininkų organizaciją ,,Darbininkų atstovybę", mėgino suorganizuoti atskirų profesijų „ Darbininkų atstovybės " sekcijas 65. Ne visi totalinio fašizmo bruožai buvo būdingi Lietuvos fa šizmui . Reiškėsi nacionalinė specifika . Lietuvoje fašistinė valsty bė neįstengė pajungti sau plačiųjų smulkiaburžuazinių masių. Ir fašistinis teroras čia buvo ne toks masinis . Tautininkai atvirai reiškė savo pasitenkinimą, kad hitleri ninkai įsigalėjo Vokietijoje . Kai hitlerininkų padegto Vokieti jos reichstago grėsmingos liepsnos perspėjo žmoniją apie kilusį tautoms, taigi ir lietuvių tautai mirtiną pavojų, kai pažangiau sieji pasaulio politiniai bei kultūros veikėjai sunerimo dėl tautų likimo, Smetona 1933 m. gruodžio 15 d . tautininkų suvažiavime su pasitenkinimu kalbėjo, kad pagaliau ir Vokia, .. Hitlerio va 59 Jaunalietuvių sporto organizacijos II sąskrydis 1934 m. Kaune. Kaunas, [ 1934] , p. 20. Jaunosios kartos kalendorius 1931 metams. Kaunas, 1930 , p. 55-56 ; Didysis Lietuvos metraštis kalendorius 1936 metams. Kaunas, 1936, p . 139. 61 ,,Lietuvos aidas " , 1933 m. gruodžio 19 d. 62 ,,Lietuvos aidas ", 1933 m. gruodžio 16 d. 63 Dučė — itališkas fašistų vado B. Musolinio pavadinimas. 64 Lietuvių tautininkų sąjungos įstatai . Kaunas, 1934, p. 30—37 . 65 ,,Priekalas", 1935 , Nr. 1 , p . 58.

60

271

dovaujama , fašistiškai persitvarko ir kuria trečiąjį Reichą " 66. Ši tas hitlerininkų "trečiojo reicho " kūrimo liaupsinimas visiškai demaskavo lietuviškuosius fašistus ir jų vadą Smetoną , nuskam bėjo kaip iššūkis visiems doriems žmonėms. Vis dėlto tautinin kai neišdrįso pritarti žvėriškam Vokietijos nacionalsocialistų ra sizmui. Jie baiminosi hitlerinės Vokietijos ketinimo veržtis į Ry tus, 1 įskaitant ir Pabaltijį , išnaikinti gyvenančias ten tautas ir užgrobti jų žemes 67. Jie taip pat bijojo kai kurių Anglijos ir JAV kapitalistų sluoksnių reakcijos. Lietuvos fašistai savinosi net išorinius fašistų atributus. 1934 m. studentų tautininkų korporacija hitlerininkų „ heil " pa vyzdžiu sveikino Smetoną ištiesta ranka . Tautininkų vadovau jama ,,Jaunosios Lietuvos " organizacija nusikopijavo italų fa šistų uniformą, tik pasirinko žalią ir juodą spalvas , o jos vėlia voje ir Tautininkų sąjungos narių bilietuose atsirado hitlerininkų ženklas - svastika 68. Suaktyvėjo fašistų tautininkų atšaka - karšti hitlerininkų šalininkai voldemarininkai . 1934 m. naktį iš birželio 6 i 7 d. jie surengė Kaune ginkluotą pučą. Prisidėjus generalinio štabo viršininkui P. Kubiliūnui , puče dalyvavo tankų, aviacijos dali niai, keliasdešimt aukštųjų karininkų, husarų pulkas, taip pat kai kurie civiliai asmenys. Voldemarininkai mėgino paimti valdžią. Vyriausybės vadovybei pakeisti į Kauną buvo lėktuvu atgaben tas neseniai smetonininkų ištremtas į Zarasus A. Voldemaras . Vol demarininkų pradėtas valstybės perversmas nepasisekė 69. Reak cingoji stambioji buržuazija labiau rėmė Smetonos-Tūbelio fa šistinę srovę. LKP CK 1934 m . plenumas pažymėjo , kad smetonininkų ir voldemarininkų savitarpio kova yra ne tik dviejų fašistų klikų kova už valdžią , už galimybę labiau turtėti iš valstybės iždo . Gilėjanti ekonominė krizė ir augantis Komunistų partijos vado vaujamas darbininkų judėjimas padidino prieštaravimus buržua zijoje , taigi ir valdančiojoje tautininkų partijoje . Lietuvoje buvo ekonominių ir politinių prieštaravimų tarp įvairių buržuazijos grupių ir įvairių tautybių buržuazijos . Savo nepasitenkinimą reiškė nuo valstybės valdymo nustumtos bur žuazinės grupės . Joms atstovavusios krikščionių demokratų, liau dininkų partijos , įvairios žydų ir kitų nacionalinių mažumų po litinės partijos bei organizacijos sudarė legalią opoziciją tauti ninkų vyriausybei. Tačiau tos opozicinės partijos nekovojo dėl fašistinės diktatūros nuvertimo , o siekė sandėrio su tautininkais.

66 67 68 69

,,Lietuvos aidas", 1933 m. gruodžio 16 d. ,,Lietuvos aidas ", 1933 m. lapkričio 13 d .; gruodžio 16 d . PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 625, 1. 1 . Kapsukas V. Trumpa Lietuvos pučų istorija ir jų reikšmė.— „ Priekalas ", 1934, Nr. 7, p. 389-391 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, p. 537, 545.

272

Dar labiau paaštrėjo santykiai tarp voldemarininkų, besi orientuojančių į hitlerinę Vokietiją, ir smetonininkų, kurie orien tavosi į Prancūziją ir Angliją. Plenumas pažymėjo, kad tarp fa šistų didėja vaidai ir dėl to, kaip reikia slopinti stiprėjantį dar bininkų judėjimą. Jų santykiams paaštrėjus, 1934 m. birželio mėn. ir įvyko voldemarininkų pučas 70. 1933-1934 m. Lietuvoje , ypač tarp Klaipėdos krašto vokie čių, smarkiai suaktyvino savo veiklą hitlerininkai . Fašizmas plito ir tarp kitų nacionalinių mažumų - rusų, len kų, žydų reakcingų sluoksnių. Lietuvoje susikūrė rusų emigran tų fašistų partijos Lietuvos filialas , veikė rusų baltagvardiečių organizacijos. Turėjo įtakos ir dešiniausia šovinistinė, reakcinga sionistų srovė, tarptautinio sionizmo fašistinio veikėjo V. Žabo tinskio įkurta sionistų revizionistų partija . Čia veikė žabotins kininkų jaunimo organizacija „ Betar “, o 1933 m. buvo įkurta ,,Brit hachajal " (,,Karinė sąjunga ") . Žabotinskininkai žygiuodavo Kauno gatvėmis uniformuoti kaip Vokietijos hitlerininkai rud marškiniai . Fašistų valdžia ėmė smarkiau pulti darbininkų klasę. 1933 m. ji išvaikė Kauno ir Vilkaviškio ligonių kasų tarybas ir paskyrė jų valdytojus, kurie veikė pagal vidaus reikalų ministro nuro dymus 71. 1934 m. pradžioje buvo išleistas naujas ligonių kasų įstatymas, kuris renkamų ligonių kasų tarybų atstovų amžių pa didino nuo 21 iki 24 metų 72. 1933 m. išleistas pramonės darbininkų samdos įstatymas lei do įmonių savininkams išmesti darbininką iš darbo , jeigu jis ,,be svarbių priežasčių“ nestoja į darbą daugiau kaip 4 dienas per mėnesį, t. y. išmesti iš darbo ir streikuojančius darbininkus 73. 1934 m. gegužės 24 d . tautininkų valdžia uždarė socialdemo kratų vadovaujamą Lietuvos darbininkų ir tarnautojų suvienytą profesinę sąjungą , turėjusią Kaune 9 skyrius. Daugelyje jų buvo stipri komunistų įtaka . 1935 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teismas atmetė socialdemokratų skundą dėl profsąjungų užda rymo 74. Fašizmas pradėjo pulti visas demokratines ir antifašistines organizacijas. 1933-1934 m. vis labiau buvo varžomi ir LSDP or ganizacijų susirinkimai , konfiskuojami jos laikraščiai , uždaromi spaudos organai ; socialdemokratai buvo šalinami iš ligonių kasų aparato, kai kurie suimami , kalinami ar ištremiami administra cine tvarka.

PA, f. 77, ap. 17, b. 1 , 1. 4-5, 42-43 ; LKP CK plenumo rezoliucijos (ple numas įvyko 1934 m. antrame pusmetyje ). Išleido LKP CK [Kaunas ] , 1935, p. 1 . 71 ,,Priekalas", 1933, Nr. 4, p. 192. ,,Darbininkų kova " [Kaunas ] , 1934, Nr. 1 . 73 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p. 494. 74 ,,Priekalas", 1935 , Nr. 2, p. 124-125 ; „ Darbo visuomenė " (Kaunas) , 1935, Nr. 1 (6), p. 26-27. 70

2227

18-1836

273

Fašistai stengėsi pajungti savo kontrolei ekonominį , politinį, visuomeninį šalies gyvenimą 75. Tuo jie siekė toliau stiprinti fa šistinį režimą. Tačiau tautininkams nepavyko patraukti į savo pusę platesnių darbininkų masių.

Darbo žmonių padėtis krizės laikotarpiu

Krizės metais labai pasunkėjo visų Lietuvos darbo žmonių ekonominė padėtis. Įmonės mažino darbininkų skaičių ir darbo užmo

kestį , ilgino darbo dieną. Atleistieji darbininkai likdavo visai be pragyvenimo šaltinio . Paaštrėjus darbininkų streikų kovai prieš darbo užmokesčio mažinimą ir atleidimą iš darbo , pramo nės įmonių savininkai , darbo inspekcijos patarimu, pradėjo ma žinti ne dienos darbo užmokestį , bet darbo dienų skaičių savai tėje 76, pramonės darbininkus paversdami pusiau bedarbiais. 1933 m. fašistų valdžios naujai išleistas pramonės darbininkų samdos įstatymas įteisino 4 dienų darbo savaitę 77. Atitinkamai sumažėjo darbininkų uždarbis. Darbininkai dažniausiai būdavo atleidžiami iš darbo be kom pensacijos 78. Savininkai dažnai neatiduodavo darbininkams at siskaitomųjų knygelių, kurios atstojo samdos sutartį , arba keis davo jas kas trys mėnesiai , kad darbininkai būtų laikomi nese niai dirbančiais ir neturėtų dokumento kompensacijai gauti . Beveik per pusę sumažėjo geležinkelio , statybos, žemės ūkio ir kitų ūkio šakų darbininkų uždarbis 79. Oficialiai pripa žintas pragyvenimo minimumas 1934 m. buvo 32 proc. mažesnis , negu 1931 m.80 Tačiau Lietuvos pramonės darbininkų darbo už mokestis nuo 1931 m. gruodžio iki 1934 m. kovo mėn. sumažėjo 33-40 proc.81 Taigi darbininkų uždarbis sumažėjo ne tik nomi naliai , bet ir realiai . Vyko absoliutus darbininkų klasės nuskur dimas. 1934 m. vidutinis kvalifikuotų Lietuvos darbininkų darbo dienos užmokestis buvo apie 8,5 lito 82. Gerai apmokami specialistai , meistrai ir privilegijuoti tar nautojai gaudavo 12 ir daugiau litų per dieną, t . y.- apie 1,5 75 76 77 78

Lempertas I. Fašistinis režimas Lietuvoje. Vilnius, 1975, p. 113-127. ,,Tautos ūkis ", 1932 , Nr. 10, p. 295. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, p. 495. [Angarietis Z.] Masinis darbininkų liuosavimas, ir ką darbininkams veikti ? · ,,Balsas ", 1932 m. balandžio 10 d., Nr. 7, p. 113-114 ; ,,Socialdemokratas ", 1932 m. sausio 30 d., Nr. 5; Ragėnas A. Socialinis draudimas Lietuvoje.— ,,Priekalas ", 1936, Nr. 12 , p. 754-758. 79 ,,Balsas “, 1932 m. gruodžio 15 d . , Nr. 24 , p. 472 ; 1933 m. sausio 16 d . , Nr. 2, p. 30; Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p. 141-149 ; Socialdemo kratas “, 1932 , Nr. 5, 6, 8, 9, 14 ; „ Tautos ūkis " , 1932, Nr . 1 , p . 30 ; 1934 , 80 Nr. 4, p. 99, 101 . Lietuvos statistikos metraštis . 1939 m., t . 12, p. 303 . 81 Lietuvos ūkio rodikliai . Iš Statistikos biuletenio Nr . 6 , birželio mėn.— ,,Tautos ūkis ", 1934, Nr. 6-7, p. 188 ; Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p. 143. 82 Lietuvos statistikos metraštis. 1934 m., t. 7, p . 224-225.

274

karto daugiau, negu kvalifikuotas darbininkas . Tačiau darbinin kų aristokratija buvo negausi . 1934 m. ligonių kasose kvalifikuo tų darbininkų buvo užregistruota iš viso 2,9 tūkst . 83 Krizės laikotarpiu ypač sumažėjo nekvalifikuotų darbininkų darbo užmokestis , o jie buržuazinėje Lietuvoje sudarė proleta darbo dieną riato daugumą. Jų užmokestis už 8-12 valandų sudarė 1,5-5 litus 84. 1934 m. mažiausiai apmokami darbininkai ir tarnautojai , uždirbantys iki 4 litų per dieną, sudarė 60,7 proc . 85 Lietuvos ligonių kasų narių • Lietuvos pramonės proletariato darbo užmokestį dar mažin davo įmonininkų uždedamos pabaudos , įvairūs mokesčiai . 1934 m. 39 proc. Lietuvos pramonės proletariato sudarė mo terys 86. Joms ir jaunuoliams už tokį pat darbą būdavo mokama mažiau , negu vyrams. Be to, dauguma darbininkių buvo mažai kvalifikuotos arba visai neturėjo kvalifikacijos, ir jų profesijų darbo užmokestis buvo daug mažesnis. 1931 m. pradžioje mote rys darbininkės ir tarnautojos sudarė 44 proc. visų Lietuvos (be Klaipėdos krašto) ligonių kasų narių. Bet jos sudarė 61 proc. vadinamosios pirmosios grupės ligonių kasos narių, t . y. gaunan čių žemiausią darbo užmokestį 87. Dešimtys tūkstančių nenuolatinių, sezoninių darbininkų, be darbiai , visi žemės ūkio darbininkai , smulkių amatų dirbtuvių darbininkai , iki 17 metų jaunuoliai , t. y . didžioji Lietuvos darbi ninkų klasės dalis visai negaudavo medicinos pagalbos per li gonių kasas , nes nebuvo jose registruojami . 1932 m . spaudos duomenimis, Lietuvoje 40 tūkst. žmonių sirgo džiova ir kasmet 6 tūkst. jų mirdavo 88. Be galo sunki buvo moters-motinos dalia. Dėl medicinos personalo stokos ir gydymo brangumo daug moterų begimdyda mos mirdavo. Ypač didelis buvo vaikų mirtingumas . 1934 m. 28,1 proc. visų mirusiųjų sudarė iki 1 metų kūdikiai 89. Įstatymas draudė pramonėje samdyti vaikus iki 14 metų. Ta čiau Lietuvos fabrikuose ir dirbtuvėse dirbo 144 paaugliai 90. Jie sunkiai triūsdavo už menką užmokestį , jų darbo diena buvo ilga . Įmonininkai didino darbininkų išnaudojimą, ilgindami darbo dieną, įvesdami neapmokamus viršvalandžius . Ypač ilga buvo kepėjų darbo diena . Netgi fašistinis ,,Lietuvos aidas " rašė : „ Yra

83

Mančinskas Č. Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 1919-1940 metais, p. 78-79. Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramo nė ikisocialistiniu laikotarpiu, p. 376. 85 Mančinskas Č. Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 1919-1940 metais, p. 78-79, 8 lentelė. 86 Lietuvos statistikos metraštis. 1934 m., t . 7, p . 216–217. 87 Ten pat, 1929-1930 m., t. 3, p. 290-291 . ,,Darbininkas " , 1932 m. lapkričio 26 d ., Nr. 48 , p . 3. 89 Lietuvos statistikos metraštis. 1934 m., t. 7, p. 43. 90 ,,Balsas " , 1932 m. gruodžio 10 d. , Nr . 23 , p. 457. 84

8888888

275

kepyklų, kuriose kepėjai verčiami dirbti per parą iki 18—20 va landų, teturi galimumo pailsėti, pamiegoti po 2-4 valandas , dir ba nehigieniškose sąlygose ... Kepėjai neturi atostogų" 91 . Darbininkams teko dirbti nešvariose patalpose . Darbo apsau ga buvo menka . Tarp dirbančiųjų buvo paplitusios įvairios li gos , įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų. Tų metų spauda pateikia šiurpų skurstančių darbininkų ir miesto varguomenės gyvenimo sąlygų vaizdą. Pigių butų kolo nijos, kuriose gyveno dalis miesto varguomenės, buvo „ ligų ir moralinio sutrikimo židiniai " 92. Baisiausios buvo Kauno tvirto vės 2-ojo ir 3-iojo fortų požemių landynės, kur per sienas varvėdavo vanduo ir niekad neprasiskverbdavo saulės spindulys . Žemės ūkio darbininkų darbo diena buvo neribota. Darbi ninkas turėjo stoti į darbą ir dirbti ,, vietos įpročiais darbui ski riamu laiku "93, t. y. 15-16 valandų, o vasarą ir daugiau . Jie ne turėjo poilsio dienų ir atostogų. Samdos sąlygos numatė dvarų kumečiams 12 laisvų dienų, o buožių samdiniams 6 laisvas die nas per metus. Darbininkai buvo blogai maitinami , jų darbo už mokestis buvo mažas. 1932 m. gruodžio pabaigoje fašistų valdžia vėl pakeitė tų pačių metų kovo mėn. paskelbtas samdos sąlygas ir beveik per pusę sumažino metinį piniginį darbo užmokestį 94. Padidėjęs nedarbas buvo skaudi visos darbininkų klasės, vi sų darbo žmonių rykštė. Profinterno socialinio ekonominio sky riaus duomenimis , 1931 m. Lietuvos miestuose buvo 18 tūkst. bedarbių 95. Buržuazinio ekonomisto J. Krikščiūno teigimu, Lie tuvos miestuose ir miesteliuose 1932 m. buvo daugiau kaip 50 tūkst . bedarbių 96. Didėjo nedarbas tarp inteligentijos. 1934 m. pradžioje Kau no miesto savivaldybėje buvo susikaupę 2200 vadinamųjų kva lifikuotų bedarbių ―- baigusių aukštąjį mokslą, studentų, tech nikų ir kitų - prašymų suteikti ,,kokios nors tarnybos arba darbo" 97• Tuo pat metu Lietuvos kaime paslėptinis (agrarinis) gyven tojų perteklius, t. y. bedarbių ir nepilnai užimtų žemės ūkio dar 98 bininkų buvo apie 250 tūkst . asmenų

91 92 93 94

95 96 97 -98

,,Lietuvos aidas ", 1934 m. liepos 11 d. ,,Lietuvos aidas ", 1932 m. birželio 20 d. Normalinės samdos sutarčių sąlygos.- ,,Vyriausybės žinios " , 1932 m. kovo 29 d. , Nr. 379, p. 3-4. Naujos ,,Samdos sąlygos " nustatė samdiniui mokėti vidutiniškai 200 litų vietoj buvusių 350 litų, samdinei ir pusberniui ― - 150 litų vietoj 250 litų, pusmergei 120 litų vietoj anksčiau numatytų 200 litų.- ,,Vyriausybės žinios ", 1932 m. kovo 23 d . , Nr. 379, p. 3-4; 1932 m. gruodžio 31 d., Nr. 403, p . 4. «Коммунистический Интернационал » , 1931 , № 22, с. 14. "T Tautos ūkis“ , 1933, Nr. 2 , p. 40. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, p. 524. Dagys J. Dėl buržuazinės Lietuvos darbo statistikos duomenų patikimumo.— Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai (toliau – Lietuvos TSR AM MD) . Ekonomika, 1962 , t . II , p. 120.

276

Lietuvoje nebuvo socialinio draudimo nedarbo atveju . Stam biausiuose miestuose veikė darbo biržos bedarbių registracijai . Kaune darbo biržoje buvo registruojami ir priimami dirbti prie savivaldybės organizuojamų viešųjų darbų tik didesnes šei mas turintys bedarbiai 99 , išgyvenę mieste bent pusantrų metų, o Šiauliuose - dvejus metus 100. Sunkiuose, mažai apmokamuose viešuosiuose darbuose 1933-1934 m. tebuvo įsidarbinę apie 40 proc. užregistruotų Lie tuvos bedarbių 101 . Buržuazija,,,Komunistų partijos manifesto " žodžiais tariant, nebesugebėjo „ savo vergui užtikrinti net vergiško gyvenimo lygio" 102 Krizės metais smuko smulkieji ir vidutiniai valstiečių ūkiai , vyko valstiečių proletarizavimosi procesas. Be abejo, krizė pa lietė visą žemės ūkį, rašė V. Kapsukas , bet labiausiai nukentėjo tie valstiečiai , kurie nesuspėjo arba nesugebėjo prisitaikyti prie naujų ūkininkavimo sąlygų ir po senovei priklausė vien nuo ja vų derliaus ir jų kainų, pirmiausia vargingieji valstiečiai .. , kurie neturėjo iš ko pakeisti savo ūkio " 103. Darbo valstiečius slėgė sunki mokesčių našta. Prasiskolinę valstiečiai turėjo atsisakyti bet kurių ūkio pa gerinimų, dažnai reikalingiausių ūkio daiktų, turėjo iki minimu mo mažinti savo gamybos ir pirktinių prekių asmeninį vartoji mą. Kasmet daugelis tūkstančių valstiečių netekdavo per var žytynes savo ūkių. Valstiečių masėms buvo beveik neprieinama medicinos pa galba, nes reikėjo brangiai mokėti ir gydytojui , ir už vaistus ; be to , kaimo vietovėse nebuvo medicinos įstaigų. Iš buvusių tada Lietuvoje apie 670 gydytojų daugiau kaip pusė gyveno Kaune , Šiauliuose ir Panevėžyje. Gyvenę Lietuvos apskričių miestuose ir miesteliuose apie 290 gydytojų turėjo teikti medicinos pagal bą 93 proc. gyventojų, vadinasi, vienam gydytojui teko 7-8 tūkst . gyventojų. Žemės ūkio rūmų pateiktoje informacijoje sa koma, kad gydytojo apsilankymas pas ligonį už 10 kilometrų nuo jo gyvenamosios vietos kainavo apie 50 litų. Paprastai kai mo žmogus ligos atveju buvo paliekamas likimo valiai 104. 1930 m. pabaigoje dešimčiai tūkstančių Lietuvos gyventojų teko tik 2,5 medicinos gydytojo ir 1,3 dantų gydytojo 105. Dideles lėšų sumas valstybė surinkdavo netiesioginiais mo kesčiais muitais , akcizo mokesčiais už cukrų, druską, tabaką,

99 100 101 102

,,Naujoji romuva " (Kaunas) , 1932 m. sausio 10 d ., Nr. 2, p. 42. ,,Tiesa", 1934 m. vasaris, Nr. 2; liepos 1 d. , Nr. 7. Lietuvos TSR CVA, f. 378, ap . 5 , b. 3160 , I. 123. Marksas K. ir Engelsas F. Komunistų partijos manifestas . Vilnius, 1976, 103 p. 39. Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva , p . 130 . 104 ,,Tiesa", 1965 m. rugpjūčio 22 d. 105 Lietuvos statistikos metraštis. 1929-1930 m., t. 3, p . 98. 277

degtukus ir kitas darbo žmonių plačiai vartojamas prekes . Didžiu lė biudžeto išlaidų dalis buvo skiriama miesto ir kaimo buržua zijai remti . Krizės metais pasunkėjo liaudies švietimo sąlygos . Mažėjo vidurinių mokyklų mokytojų ir mokinių skaičius 106. Darbo žmo nių vaikai paprastai nutraukdavo mokslą, turėdami 10-11 metų, baigę tik keturis pradžios mokyklos skyrius. 1932 m. 28,7 proc . vyresnių kaip 10 metų Lietuvos gyventojų buvo beraščiai 107. Nuo 1933 metų ėmė mažėti studentų skaičius. Aukštųjų ir vidurinių mokyklų lankymas Lietuvoje buvo daug mažesnis , negu kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. 1931/1932 mokslo metų duomenimis, Latvijoje tūkstančiui gyventojų teko daugiau kaip 4 studentai , Estijoje - kiek mažiau negu 4, o Lietuvoje - ma žiau negu 2. Panaši padėtis buvo ir vidurinėse mokyklose : vie nam tūkstančiui gyventojų Estijoje teko daugiau kaip 18 moki nių, Latvijoje ― apie 15, o Lietuvoje - apie 12 108. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojančiųjų skaičius nuo 5 tūkst. 1932 m. sumažėjo iki 4,3 tūkst. 1934 m.109 Tik 3,3 proc. Kauno universiteto studentų buvo kilę iš darbininkų šeimų 110. Didžiąją studentų dalį sudarė turtingųjų sluoksnių jau nimas miesto ir kaimo buržuazijos , aukštųjų valdininkų, pasi turinčios inteligentijos sūnūs ir dukterys . Tik penktadalis netur tingų ir gerai besimokančių studentų buvo atleidžiamas nuo mokesčio už mokslą, o valstybines stipendijas gaudavo 2-3 pro centai studentų . Aukštasis mokslas darbo jaunimui buvo sun kiai prieinamas . Daugelis įstojusių į aukštąsias mokyklas jų ne baigdavo. Smarkėjantis darbininkų išnaudojimas , augantis nedarbas , vis didėjantis darbo valstiečių nuskurdimas , iš vienos pusės, ir saujelės buržuazijos turtėjimas, nuskurdinant darbo žmones, iš kitos pusės , kėlė liaudies masių antikapitalistines ir antifašistines nuotaikas , didino simpatijas kovojančiai prieš kapitalistinį išnau dojimą Lietuvos Komunistų partijai .

2. Partijos vidaus gyvenimas, aštrėjant klasių kovai

Nauji LKP Įstatai

Organizaciniam ir ideologiniam partijos dar bui pagerinti reikėjo išleisti naujus LKP

Įstatus, kuriuose koncentruotai ir sistemingai būtų išdėstytos tai syklės , reguliuojančios partijos vidaus gyvenimą, apibrėžiančios

106 ,,Lietuvos ūkis ir rinka ", 1932, Nr. 10-11 , p. 77 ; „ Lietuvos aidas ", 1934 m . balandžio 23 d. 107 ,,Darbininkas ", 1933 m. vasario 10 d., Nr. 6. 108 ,,Lietuvos ūkis ir rinka ", 1932, Nr. 10-11 , p. 77 . 109 Lietuvos statistikos metraštis. 1934 m., t. 7 , p. 278. 110 Vilniaus universiteto istorija . 1803-1940 . Vilnius, 1977 , p . 242-243. 111 Lietuvos TSR CVA, f. 631 , ap. 12, b. 696, 1. 730-731 .

278

partijos organizacijos formas , struktūrą, darbo metodus naujo mis aplinkybėmis. Ligi 1931 m. partija savo veikloje vadovavosi 1924 m. IV suvažiavime priimtais Lietuvos Komunistų partijos įstatais “ 112 , 1927 m. partijos IV konferencijos, LKP CK priimtais nutarimais, kurie papildė atitinkamus Įstatų straipsnius, bet tie papildymai dar nebuvo į Įstatus įrašyti . 1930 m. lapkričio 29 d . LKP Centro Komitetas pavedė Politiniam biurui parengti ir 1931 m . išleisti naują partijos Įstatų projektą . Parašyti šį projektą buvo pavesta Z. Angariečiui 113. Redaguojant daugelis ankstesnių Įstatų straips nių buvo patikslinti 114. Parengtą naujų partijos Įstatų projektą svarstė LKP CK Politinis biuras ir Sekretoriatas . 1931 m. balan džio mėn. projektas buvo patvirtintas . Nauji LKP Įstatai buvo paskelbti atskiru leidiniu 1931 m.115 Šių Įstatų pagrindą sudarė Lietuvos Komunistų partijos ir Kominterno nutarimai . Leidinio pabaigoje buvo pateikti kai kurie Kominterno Įstatų straipsniai , apibrėžiantys Komunistų partijos struktūrą ir Kominterno sek cijos teises, partijos santykius su Kominternu. LKP Įstatai buvo pagrįsti lenininiais organizaciniais prin cipais. Vadovaujantis marksizmo -leninizmo mokymu apie komunis tų partiją, naujųjų Įstatų 2 -ajame straipsnyje nusakyti Lietuvos Komunistų partijos tikslai ir uždaviniai . Įstatuose skelbiama, kad ,,Lietuvos Komunistų partija - tai Lietuvos darbininkų klasės priešakinis organizuotas būrys, tai Lietuvos proletariato revoliu cinio judėjimo vadas ir organizatorius... LKP kovoja dėl bur žuazijos viešpatavimo nuvertimo , dėl proletariato diktatūros įve dimo, dėl darbininkų ir valstiečių tarybų valdžios , dėl pilno klasių panaikinimo , dėl socializmo įvykdymo , kaip pirmojo komu nistinės visuomenės laipsnio. " 116 Atsižvelgiant į Komunistų partijos veiklos klasinėje visuo menėje sąlygas ir remiantis lenininiais Komunistų partijos na rystės principais, Įstatuose skelbiama, kad „ į partiją negali būti priimami klasiniai darbininkų priešai , tie , kas gyvena iš sveti mo darbo išnaudojimo ir aplamai dirba kapitalo viešpatavimo stiprinimui " 117. Siekiant pagerinti partijos socialinę sudėtį , suproletarinti partiją ir išplėsti jos ryšius su kaimo varguomene , Įstatuose bu vo nustatyta nauja narių priėmimo į partiją tvarka. Pagal nau juosius Įstatus, partinės kuopelės priima į partiją darbininkus ir kaimo varguomenės atstovus , rekomenduojant vienam komunis

112 Lietuvos Komunistų partijos įstatai . Kaunas [Smolenskas ] , 1924 , 16 p. 113 PA, f. 77, ap. 13, b . 1 , 1. 17. 114 PA, f. 77, ap. 14, b. 33, 1. 1—5. 115 Lietuvos Komunistų partijos statutas . Išleido LKP CK. [Berlynas ] , 1931 , 15 p. 116 Ten pat, p. 5 . 117 Ten pat, p. 7. 279

tui nepriklausomai nuo jo partinio stažo . (Iki tol reikėjo dviejų komunistų rekomendacijų. ) Visi kiti galėjo būti priimami į par tiją tik rekomenduojant dviem partijos nariams, turintiems ne mažesnį kaip vienerių metų partinį stažą . Įstatuose ypatingas dė mesys skirtas uždaviniui sukurti partines kuopeles stambesnėse pramonės įmonėse, taip pat tose vietose, kur dirba daugiau dar bininkų. LKP veiklai pagerinti ir jos kadrams sustiprinti Įstatų skyriuje ,,Partijos kadrai " partiniams komitetams keliamas užda vinys traukti į vadovaujantį partijos darbą „ vis naujus ir nau jus partijos narius, ypatingai iš didesnių miesto įmonių ir kaimo darbininkus, pasižymėjusius aktyvioje kovoje " 118. Komitetai bu vo įpareigoti rūpintis partijos narių politinio ir teorinio lygio kėlimu . Atskirame Įstatų skyriuje kalbama apie partijos santykius su komjaunimu, Komunistų partijos politinį vadovavimą jam, apibrėžiami LKP ir LKJS organizaciniai ryšiai . Įstatų ,,Paaiškinime " sakoma, kad jie dar bus svarstomi ei liniame partijos suvažiavime , todėl visos partijos organizacijos ir jos nariai savo pasiūlymus dėl Įstatų pakeitimo arba papildy mo siunčia Centro Komitetui . Bet iki artimiausio suvažiavimo ,,visos partijos organizacijos ir visi partijos nariai savo darbe privalo vadovautis jais" 119· Naujieji LKP Įstatai buvo teorinis partijos praktinės veik los apibendrinimas. Jie padėjo partiniams organams, vietos or ganizacijoms ir partijos nariams sustiprinti Komunistų partiją ir jos vadovaujantį vaidmenį Lietuvos darbininkų klasės, liau dies masių kovoje prieš fašizmą ir kapitalo viešpatavimą. Didėjantis darbininkų pasipriešinimas kapi talo puolimui ir kylantis darbo žmonių po litinis aktyvumas reikalavo iš LKP kuo grei čiau sustiprinti partines organizacijas , pagausinti partijos gretas , išplėsti jos ryšius su masėmis, kad partija neatsiliktų nuo besi plečiančio revoliucinio judėjimo , kad įstengtų vadovauti miesto ir kaimo darbo žmonių kovai prieš kapitalo ir fašizmo priespau dą, prieš didėjantį imperialistinio karo pavojų. Siekdama šių tikslų, partija vadovavosi Kominterno Vykdomojo Komiteto XI ir XII plenumų, LKP CK 1931 ir 1932 m. plenumų nutarimais . 1931 m. kovo-balandžio mėn. Maskvoje įvykęs Kominterno Vykdomojo Komiteto XI plenumas apsvarstė du pagrindinius klausimus : Kominterno ir Komjaunimo Internacionalo sekcijų už daviniai, gilėjant pasaulinei ekonominei krizei, ir imperialistų karinės intervencijos prieš TSRS pavojus 120. Pirmuoju plenumo LKP CK 1931 ir 1932 m. plenumai

118 119 120

Ten pat, p. 12. Ten pat, p . 3. Компартии и кризис капитализма . Стенографический отчет XI пленума ИККИ, вып . 1. М. , 1932 , с. 3—4 . 230

darbotvarkės klausimu sudarytoje komisijoje V. Kapsukas at stovavo Lenkijos ir Pabaltijo šalių kompartijoms, o antruoju dar botvarkės klausimu sudarytoje komisijoje Z. Angarietis atsto vavo Lietuvos Komunistų partijai 121. XI plenumas nubrėžė konkrečius artimiausius partijų veik los uždavinius : įtraukti darbininkų mases į kovą prieš kapitalo puolimą, prieš buržuazijos diktatūros politinę reakciją, policinį terorą, kovoti už demokratines darbininkų ir visų darbo žmonių laisves. Plenumas paragino komunistų partijas organizuoti ir remti valstiečių kovą prieš buržuazijos ir dvarininkų ekonominę bei politinę priespaudą, suaktyvinti darbo žmonių kovą prieš imperialistinio karo ir antitarybinės karinės intervencijos rengi mą, nurodė partijų propagandos , agitacijos bei organizacinius uždavinius 122] Kalbėdamas plenume apie komunistų partijų uždavinius ko voje prieš karą ir kapitalo puolimą, V. Kapsukas pabrėžė, kad reikia suintensyvinti komunistų ir ypač komjaunuolių darbą kai me, iš kur į kariuomenę imama daug jaunuolių 123. Vienas svarbiausių Lietuvos komunistų uždavinių buvo stip rinti ryšius su stambesnių įmonių darbininkais. Partijai buvo ne lengva plėsti savo įtaką stambiose įmonėse. Kominterno Vykdo mojo Komiteto XI plenume Z. Angarietis pažymėjo, kad , įvedus fašistinę diktatūrą, valdžia pirmiausia ardė stambesnių įmonių darbininkų revoliucines organizacijas . Kauno kalėjime smulkių įmonių darbininkai komunistai tesudarė revoliucinių politinių kalinių mažumą. O laisvėje buvo atvirkščiai – dauguma komu nistų buvo iš smulkių įmonių ir tik nedidelė partijos narių da lis iš stambesnių įmonių 124. 1931 m. lapkričio 17-20 d . Maskvoje įvykęs LKP CK ple numas apsvarstė aktualius partijos veiklos klausimus ir priėmė nutarimus, kurie nusakė artimiausius partinių organizacijų veik los uždavinius . Plenume dalyvavo Centro Komiteto nariai Z. An garietis, J. Garelis, V. Kapsukas , A. Lifšicas , I. Ošerovičius , K. Sprindys, taip pat LKP Panevėžio rajono komiteto sekretorius V. Vilemas ir su patariamuoju balsu LKP Kauno rajono komi teto narys P. Makelis, LKP atstovybės prie Kominterno Vykdo mojo Komiteto darbuotojas J. Mickevičius 125. Plenumas pažymėjo , kad išsiplėtė ekonominė Lietuvos dar bininkų kova, pagerėjo partijos vadovavimas streikams ir su

121 122 Ten pat, p. 620. 123 Коммунистический Интернационал в документах , с. 952—955, 964—965. Компартии и кризис капитализма. Стенографический отчет XI пленума ИККИ , вып . 1 , с. 507—515 ; Военная опасность и задачи Коминтерна. Сте 124 нографический отчет XI пленума ИККИ , вып. II. М. , 1931 , с. 186—190. Военная опасность и задачи Коминтерна. Стенографический отчет ХІ пле нума ИККИ, вып. II , с. 97—100. 126 Plenumo protokolas.— PA, f. 77, ap. 14, b. 2, 1. 1 . 281

stiprėjo jos ryšiai su masėmis. Vyko darbininkų klasės kairėji mas, didėjo revoliucinis darbininkų aktyvumas. Plenumas apsvarstė Kauno partinės organizacijos padėtį bei jos uždavinius (pranešimą šiuo klausimu padarė LKP CK Sekre toriato narys J. Garelis) ir Panevėžio rajono partinės organiza cijos darbą (pranešėjas V. Vilemas) . Buvo taip pat apsvarstyta : partijos darbas Lietuvos kaime ir to darbo uždaviniai (pranešė jas V. Kapsukas) , partinės konspiracijos stiprinimas ir kova prieš provokacijas (pranešėjas Z. Angarietis) . Plenumas konstatavo, kad Komunistų partija , jos Kauno or ganizacija įveikė vidaus krizę, į kurią buvo atkreipęs partijos dėmesį savo nutarimuose LKP CK 1928 m. plenumas. Kartu ple numas pažymėjo, kad Kauno partinės organizacijos darbas atsi lieka nuo didėjančio darbininkų aktyvumo . Nubrėždamas svar biausius Kauno organizacijos uždavinius, plenumas nurodė Kau no organizacijai ypatingą dėmesį kreipti į jaunuosius įmonių darbininkus , kurie aktyviai veikė streikų metu , taip pat įvairio se partijos vadovaujamose kovos kampanijose , stengtis geriau vadovauti darbui su moterimis ir masinių organizacijų komunis tų frakcijų darbui . Plenumas pabrėžė , kad partinį aktyvą reikia ugdyti praktiniame darbe, partinio švietimo būreliuose . Buvo nu rodyta, jog LKP Kauno rajono komitetas turi tinkamai tvarkyti partinį darbą visame rajone , organizuodamas pramonės darbinin kų kuopeles miesteliuose ir žemės ūkio darbininkų kuopeles kai muose, plėsti partinę veiklą tarp tautinių mažumų, ypač lenkų darbo žmonių. Plenumas suformulavo konkrečius darbininkų rei kalavimus , kuriuos Kauno organizacija turi skleisti darbininkų masėse, mobilizuodama jas kovai už opiausius kasdieninius rei kalus 126

Pažymėjęs , kad Panevėžio rajono partinė organizacija pa siekė tam tikrų masinio darbo laimėjimų, plenumas paragino ją įtraukti į savo gretas daugiau narių, geriau vadovauti ekonomi nei darbininkų kovai , išplėsti darbą su melioracijos darbinin kais 127 Plenumo rezoliucijoje dėl darbo kaime buvo konstatuota , kad ekonominė krizė ir buožes bei dvarininkus remiančios fa šistų valdžios politika ,,smarkiai didina sodžiaus diferenciaciją ir aštrina klasių kovą “ , kad didėja kaimo darbininkų , varguome nės ir vidutinių valstiečių nepasitenkinimas . Visa tai reiškėsi melioracijos , tiltų statybos ir Telšių- Kretingos geležinkelio tie simo darbininkų streikais , vienur kitur individualiu pasiprieši nimu valstiečių turto pardavimui iš varžytynių . Rezoliucijoje Komunistų partijos organizacijos buvo ragi namos iš esmės pagerinti partinį darbą kaime . Plenumas joms 126 127

,,Partijos darbas " [Berlynas] , 1931 m. gruodis, Nr. 3, p . 36-37. ,,Partijos darbas ", 1932 m. sausis, Nr. 1 , p . 5.

282

nurodė sustiprinti rajonų komitetus ir partines kuopeles , įtrau kiant daugiau kaimo darbininkų, visiems rajonų komitetams aktyviau dirbti su kaimo darbininkais ir valstiečiais. Prie LKP Kauno rajono komiteto buvo numatyta sudaryti specialų darbo kaime skyrių. Plenumas išdėstė ekonominius reikalavimus , ku riuos partinės organizacijos turėjo kaime populiarinti ir raginti darbo žmonių mases kovoti už tų reikalavimų patenkinimą 128. Partinės organizacijos buvo įpareigotos rūpintis, kad ten , kur bus galima, valstiečiai išrinktų savo komitetus , kaip bendro fron to organus kaime , kurti kaime įvairias aiškiai klasines darbinin kų organizacijas , steigti darbininkų ir valstiečių kultūros-švie timo organizacijas ir vadovauti joms per komunistų frakci jas , daugiau siųsti į kaimą partinės literatūros, leisti vietos laikraštukus. Plenumas priėmė taip pat rezoliuciją dėl Lietuvos komjau nimo sąjungos padėties ir nurodė komunistų uždavinius , susiju sius su komjaunimo organizacijų veiklos plėtimu 129. LKP CK 1931 m . plenumo nutarimai buvo konkretūs, pagrįs ti gilia tuometinės klasių kovos analize , juose jaučiama Komin terno Vykdomojo Komiteto XI plenumo nutarimų įtaka . Tačiau KIVK XI plenumo ,,nutarimuose atsispindėjo ir tam tikras revo liucinės krizės brendimo tempo pervertinimas , taip pat klasinio priešo jėgų nepakankamas vertinimas ", juose buvo atsižvelgta tik į sąmoningų darbininkų, o ne į visos proletariato masės nuotaikas “ 130. LKP CK 1931 m. plenumo nutarimuose šie trū kumai irgi atsispindėjo . Plenumas labiau atsižvelgė į klasiniu at žvilgiu susipratusių darbininkų revoliucines nuotaikas , sustiprė jusias ekonominės krizės sąlygomis . Kova už opiausius kasdie ninius darbo žmonių reikalavimus buvo siejama su uždaviniu ruoštis socialistinei revoliucijai, kuri nušluosianti ir fašistinę dik tatūrą. Priimtuose nutarimuose dėl pažiūros į demokratinius sluoksnius atsispindėjo kai kurios sektantinės pažiūros , o tai kliudė komunistams telkti kovai prieš kapitalo ir fašizmo prie spaudą opoziciškai nusiteikusius socialdemokratus, liaudininkus , taip pat tuos darbo žmones, kuriems šios partijos dar turėjo idė jinį poveikį . LKP CK 1931 m. lapkričio plenumo nutarimai padėjo parti nėms organizacijoms išplėsti savo veiklą ir sustiprinti komunistų įtaką įvairių sluoksnių darbo žmonėms. Dirbdami agitacinį ir or ganizacinį darbą, komunistai populiarino dar 1931 m. rugpjūčio 30 d. LKP CK paskelbtą dokumentą ,,Dėl kokių reikalavimų Lie tuvos Komunistų partija šaukia į kovą darbininkus ir visus dar bo žmones", kuris ekonominės krizės sąlygomis buvo tolygus

128 129 Ten pat, p. 2—4. 130 Ten pat, p. 4-5. Коммунистический Интернационал. Краткий исторический очерк, с . 326 , 327. 283

partijos kovos manifestui . Jame buvo sukonkretinti artimiausi atskirų darbo žmonių sluoksnių ekonominiai ir antifašistiniai po litiniai reikalavimai . Juo partija kreipėsi ir į vidutinius valstie čius, ragino kaimo darbo žmones solidariai priešintis darbo vals tiečių turto pardavinėjimui iš varžytynių, ragino visus darbo žmones kovoti už savo išsivadavimą, vadovaujant darbininkų klasei, Komunistų partijai 131 . Partijos darbo tolesnio gerinimo klausimus apsvarstė LKP CK 1932 m. gruodžio plenumas Maskvoje . Plenume dalyvavo Centro Komiteto nariai Z. Angarietis , V. Kapsukas, P. Pajarskis , K. Sprindys, LKP Kauno rajono komiteto sekretorius J. Vinickis, LKP CK instruktoriai L. Kapočius, M. Chodosaitė , LKJS CK sek retorius A. Mickevičius, Lietuvos Raudonosios pagalbos CK sek retorė F. Zaraitė ir kt . Svarstydamas partijos darbo klausimus, LKP CK plenumas vadovavosi KIVK XII plenumo ( 1932 m. rugpjūtis rugsėjis ) nu tarimais. KIVK plenumas numatė būdus, kaip sutelkti liaudies mases kovai prieš kapitalistų klasės pastangas perkelti ekono minės krizės sunkumus ant darbininkų ir visų darbo žmonių pe čių, prieš didėjantį kapitalo ir fašizmo puolimą, imperialistinio karo grėsmę ir imperialistų intervencijos prieš TSRS pavojų. Vi soms komunistų partijoms buvo iškeltas uždavinys plėsti masinį darbą ir greičiau patraukti į savo pusę darbininkų klasės dau gumą, aktyvinti kovą „ už kasdieninius ekonominius ir politinius plačiųjų masių interesus, prieš didėjantį skurdą, prieš beteisiš kumą, smurtą, terorą" 132. LKP CK plenume pirmuoju darbotvarkės klausimu ,,Komin terno Vykdomojo Komiteto XII plenumas ir artimiausi partijos uždaviniai " pranešimus padarė V. Kapsukas ir Z. Angarietis. Šiuo klausimu priimtas nutarimas ragino partines organizacijas energingiau „ traukti į kovą su fašizmu ir visa fašistų valdžia plačias darbo žmonių mases , siejant tą kovą ir su kova prieš skurdo augimą mieste ir kaime, ir prieš reakcijos stiprėjimą“ 133. Tuo tikslu buvo numatyta visapusiškai taikyti bendro darbinin kų fronto iš apačios taktiką, demaskuoti antitarybinius buržua zinės spaudos prasimanymus, neleisti Lietuvai įsijungti į impe rialistų ruošiamą karą prieš TSRS . Apie masinį partijos darbą, vadovavimą kovai dėl dalinių reikalavimų ir organizacinius uždavinius pranešimą plenume pa darė Z. Angarietis . Padėtį rajonuose ir vietinėse organizacijose savo pasisakymuose nušvietė J. Vinickis, P. Pajarskis, M. Cho dosaitė ir L. Kapočius. Lietuvos Raudonosios pagalbos veiklą plenume apžvelgė F. Zaraitė , komjaunimo - A. Mickevičius . Bu vo apsvarstytas taip pat partijos darbas profsąjungose, kariuo 131 132

133

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t . III, p. 94-99. Коммунистический Интернационал в документах , с. 979. PII, Dokumentų rinkinys ,,Lietuvos KP rezoliucijos " , p. 921 .

284

1024

menėje, darbas su moterimis, komunistinės literatūros platinimo uždaviniai . Plenumas aptarė partijos masinio darbo ir organizacinius klausimus. Buvo nubrėžta artimiausia partijos masinio darbo programa: aktyviau kovoti dėl uždarytų kairiųjų profsąjungų atkūrimo, plėsti komunistų veiklą legaliose socialdemokratų va dovaujamose profsąjungose , įvairiose buržuazinių partijų sukur tose organizacijose , siekiant jų narius darbininkus įtraukti į ko vą prieš buržuaziją 134; plėsti darbą su inteligentija — studentais , įvairiais tarnautojų sluoksniais , mokytojais. Partinės organizaci jos buvo orientuojamos daugiau dėmesio skirti bedarbių kovos organizavimui . Plenumas įpareigojo partines organizacijas padėti komjau nimui ir Lietuvos Raudonajai pagalbai tapti tikrai masinėmis or ganizacijomis . Buvo numatyta stiprinti partinį branduolį Raudo nosios pagalbos organizacijoje, siekti , kad bent keletas kiekvie nos LKP ir LKJS kuopelės narių dalyvautų Raudonosios pagalbos darbe. Plenumas pabrėžė, kad reikia ugdyti naujus partijos kadrus, visų pirma tuos, kurie pasižymėjo praktiniame darbe, gilinti jų teorines žinias , rūpintis visų komunistų lavinimusi, geriau su tvarkyti partinės spaudos leidimą ir jos platinimą 135. Centro Komiteto plenumas nutarė 1933 m. plačiai paminėti Lietuvos Komunistų partijos įkūrimo ir 1918-1919 m. socialisti nės revoliucijos Lietuvoje 15 metų sukaktį 136. LKP Centro Komitetas 1931-1934 m. daug dėmesio skyrė partijos organizacinio darbo tobulinimui . Partija ir anksčiau rūpinosi or ganizaciniu susitvarkymu , rašė Z. Angarietis , bet dar niekad ne buvo taip nuodugniai pertvarkomos partijos organizacijos , kaip šiuo laikotarpiu 137. Pogrindyje veikusį LKP CK Sekretoriatą 1931 m. sudarė : K. Preikšas , K. Sprindys, LKP Kauno rajono komiteto sekreto rius E. Bilevičius , LKJS CK sekretoriai M. Šumauskas , o po jo suėmimo - A. Guzevičius . Suėmus K. Preikšą ir A. Guzevičių, 1932 m. pradžioje į LKP CK Sekretoriatą buvo kooptuotas P. Pa jarskis , baigęs Tarptautinę Lenino mokyklą Maskvoje ir grįžęs į Lietuvą. Kurį laiką Sekretoriato nariais 1932-1934 m. buvo A. Lifšicas , I. Ošerovičius , J. Vinickis, M. Žukauskas , nuo 1934 m. rudens ―――― K. Didžiulis. Partijos organizacinis darbas

134 135 136 137

1932 m. LKP CK plenumo rezoliucijos . Išleido LKP CK . [ Berlynas ] , 1933, p. 23-26. Ten pat, p. 11-12, 16. 1932 m. LKP CK plenumo rezoliucijos, p . 58-59. Angarietis Z. Lietuvos Komunistų partijos istorija. Dešimtasis skyrius (1931-1935) .- PA, f. 3377, ap. 48, b. 359d, p. 22. 285

Padėtis Komunistų partijoje, patyrusioje stiprių fašizmo smū gių, 1931 m. buvo sunki . Kauno miesto partinė organizacija 1931 m. balandžio 10 d . teturėjo 73 likusius laisvėje narius 138 , o visame Kauno rajone, kuriam, be miesto, priklausė Alytaus , Kaišiadorių ir Raseinių apskritys , dalis Kauno ir Marijampolės apskričių, tebuvo likę 98 komunistai . Šiaulių rajone , kurį tada sudarė Biržų, Šiaulių ir Telšių apskritys , buvo 71 komunistas , veikė 12 partinių kuopelių, iš jų 5 kaimuose . 1931 m . pradžioje buvo sudaryti nauji LKP Jonavos , Marijampolės ir Mažeikių ra jonai , į kuriuos susitelkė gretimų valsčių ir apskričių partinės organizacijos . Jonavos rajone , apėmusiame miesto apylinkes, Ukmergės ir Kėdainių apskritis , buvo 89 partijos nariai 139. LKP CK Sekretoriato aparatas buvo negausus. Nuolatinių Centro Komiteto instruktorių skaičius priklausė ir nuo partijos lėšų, kurios buvo labai ribotos. Partijos lėšas sudarė komunistų nario mokestis , įplaukos už parduotą komunistinę literatūrą , JAV ir kitų šalių pažangiųjų lietuvių piniginės aukos ir pan . 140 To dėl vienas CK instruktorius buvo skiriamas net 2-3 rajonams. Visą partijos darbą atlikdavo komunistai po ilgos darbo dienos , skirdami partijos veiklai savo laisvalaikį . Siekdamas , kad LKP CK Sekretoriato nariai betarpiškai va dovautų įvairiems partinio darbo barams, LKP CK Politinis biu ras 1933 m. rugsėjo 22 d . nutarė nebesudaryti atskirų skyrių prie CK. Jų funkcijas pasiskirstė Sekretoriato nariai , pasitelkę padėjėjus. Buvusių skyrių nariai įsijungė į žemesniųjų organi zacijų aktyvą 141 . Hitlerininkams įsigalėjus Vokietijoje , ryšiai tarp CK Sekre toriato Kaune ir Politinio biuro Maskvoje buvo palaikomi , re guliariai siuntinėjant kurjerį. Politinis biuras savo ruožtu teikė informaciją per partijos narius , vykstančius dirbti į Lietuvą, arba per kurjerius 142. Partiniais kurjeriais šiuo laikotarpiu dir bo J. Grigaitis , J. Šarmaitis ir kiti pogrindininkai . Partinį paštą vežiojo taip pat kai kurie vykstantys į Tarybų Sąjungą turistai . Kad suėmimo atveju CK Sekretoriato ryšiai su vietinėmis organizacijomis ar atskirais partiniais darbuotojais nenutrūktų, CK Politinis biuras 1934 m. įpareigojo kiekvieną Sekretoriato narį turėti Sekretoriato patvirtintą pavaduotoją . Vengiant poli cijos persekiojimų, CK instruktoriai turėjo periodiškai keisti sa vo darbo vietą, viename rajone dirbti ne ilgiau kaip 3 mėnesius. Sekretoriatui buvo suteikta teisė, remiantis praktiniu patyrimu, daryti organizacinių pakeitimų.

138 139 140 141 142

PA, f. 77, ap. 14, b. 18 , 1. 103, 105. Lietuvos Komunistų partija skaičiais. 1918-1975, p. 30. ,,Partijos darbas ", 1933 m. vasaris, Nr. 2, p . 19-20 ; ,,Balsas ", 1931 m . lie pos 10 d., Nr. 13 , p. 396. PA, f. 77, ap. 16, b. 4, 1. 23. Ten pat, 1. 24. 286

Priversti ilgus metus gyventi emigracijoje, seniausieji LKP vadovai Z. Angarietis ir V. Kapsukas palaikė glaudžius kontak tus su pogrindyje veikusiais komunistais, su vietiniais partiniais darbuotojais, kurie atvykdavo į Maskvą dalyvauti LKP CK ir KIVK plenumuose arba mokytis partinėse mokyklose . Z. Anga rietis ir V. Kapsukas gerai žinojo Lietuvos politinį gyvenimą, Komunistų partijos, darbo žmonių nuotaikas . Žinojo ne tik iš spaudos ir susirašinėjimo , bet svarbiausia - iš gyvo bendravimo su Lietuvoje veikusio komunistinio pogrindžio aktyvu. Nors partija veikė nuolatinių persekiojimų ir suiminėjimų sąlygomis , tačiau ji stengėsi , kiek leido aplinkybės, tvarkytis de mokratinio centralizmo pagrindais. LKP CK 1932 m. plenumas įsakmiai nurodė, kad nors partijos Įstatai ir suteikia aukštesnie siems partijos organams teisę skirti žemesniuosius organus , bet tokie skyrimai galimi tik išimtiniais atvejais. Prireikus pakeisti kurį nors partijos komitetą, plenumas rekomendavo būtinai stengtis sušaukti nepaprastąją konferenciją naujam komitetui iš rinkti 143 Siekiant užtikrinti didesnį partijos rajonų komitetų darbo operatyvumą, LKP CK 1932 m. gruodžio plenumo nutarimu buvo panaikinti veikę prie jų skyriai 144. LKP CK stengėsi palaikyti nuolatinį kontaktą su partijos rajonų komitetais per savo in struktorius. LKP CK instruktoriai dalyvaudavo partijos rajonų komitetų posėdžiuose , rūpinosi , kad rajonų komitetai , vykdyda mi partijos nutarimus, naudotų įvairesnes darbo formas . Instruk toriai informuodavo Centro Komitetą apie padėtį rajonuose. LKP CK 1932 m. plenumas pripažino , kad CK instruktorių darbas pa dėjo vietinėms organizacijoms sustiprėti . Patys instruktoriai taip pat įgijo daugiau patyrimo 145. Paaiškėjus , kad instruktorių pareigybė pasiteisino , LKP Kau no rajono komitetas, vadovavęs didžiausiai Lietuvoje - Kauno miesto partinei organizacijai , taip pat paskyrė instruktorius , ku riems pavedė rūpintis partiniu darbu atskirose gamybos šakose. LKP CK 1930 m. lapkričio 29 d. buvo nutaręs pradėti didin ti partijos rajonų skaičių. Rajonų ribos turėjo maždaug priartėti prie apskričių ribų. Dėl 1931-1932 m. masinių komunistų suėmi mų gerokai praretėjus laisvėje veikiančių partijos narių gre toms, kai kur buvo panaikinti parajoniai ir parajonių komitetai . Parajoniai liko LKP Kauno miesto organizacijoje. Palaipsniui buvo pradėta didinti rajonų skaičių, mažinant jų teritorijas , kad rajonų komitetai priartėtų prie kuopelių ir pagerėtų jų vadova vimas kuopelėms. Atlikti tokį organizacinį pertvarkymą reikėjo ir dėl bendrų partijos pogrindinio darbo sąlygų. Esant dideliems

143 144 145

1932 m. LKP CK plenumo rezoliucijos, p. 57-58. ,,Partijos darbas ", 1933 m. kovas, Nr. 3, p. 36-37. ,,Partijos darbas ", 1933 m. vasaris, Nr. 2, p. 19; PA, f. 77, ap. 15, b. 4, 1. 4.

287

rajonams , žvalgybai pakakdavo suardyti rajono komitetą , ir nu kentėdavo daug organizacijų 146. 1931-1934 m. partijos rajonų skaičius padidėjo nuo 5 iki 12 147. Be LKP Kauno rajono, veikė Biržų, Jonavos , Klaipėdos krašto , Marijampolės, Mažeikių, Pa nevėžio, Plungės, Rokiškio, Šiaulių, Vilkaviškio rajonai 148 149 1934 m. gruodžio mėn. buvo sudarytas Alytaus rajonas Nors ir smarkiai nukentėjusi dėl 1931 m. pabaigos - 1932 m. pradžios suėmimų, Kauno miesto partinė organizacija greit atsi gavo , toliau plėtė savo veiklą. LKP Kauno rajono komitetas 1932 m. kovo- birželio mėn. atgaivino ryšius su 12 vietos par tinių organizacijų. Buvo paskirti įgaliotiniai ryšiams su stambio mis įmonėmis užmegzti . Partijos rajono komitetas paskyrė taip pat kelis komunistus vadovauti LKJS darbui 150. Nepaisant per sekiojimų, LKP Kauno rajone 1934 m. pabaigoje buvo daugiau kaip 400 komunistų 151 . Išaugo LKP Jonavos rajono organizacija . 1934 m. lapkričio mėn. šiame partijos rajone buvo 191 komunistas 152 Jei mieste ir apylinkėse būdavo bent 5 kuopelės, turinčios 15-20 narių, vietos partinė organizacija konferencijoje išsirink davo savo parajonio komiteta 153. 1932 m. buvo sudarytas LKP Užusalių parajonis . Užusalių apylinkės valstiečiai 1931-1934 m. rinko seniūnu komunistą M. Voitenką. Užusalių partinėje organizacijoje aktyviai veikė komunistai S. Volosenka, M. Skromovienė ir kt. Jie dirbo revo liucinį darbą Jonavos valsčiuje ir daugelyje gretimų miestelių bei kaimų. Gautus iš Kauno ir savo pačių leidžiamus atsišauki mus komunistai ir komjaunuoliai skleisdavo 10-15 apylinkės kaimų 154•

LKP Vilkaviškio rajono organizacija 1932-1934 m. išaugo beveik 5 kartus, joje buvo 190 komunistų 155. LKP Mažeikių rajone 1932 m. pabaigoje buvo daugiau kaip 156 100 partijos narių ir apie 30 komjaunuolių

146 147 148

149 150 151 152 153 154 155

156

,,Partijos darbas ", 1933 m. kovas, Nr. 3, p. 35. Lietuvos Komunistų partija skaičiais. 1918-1975, p. 30, 32; PA, f. 77, ap. 17, b. 8, 1. 42. Lietuvos Komunistų partija skaičiais . 1918—1975 , p. 32 ; „ Tiesa “ , 1934 m. gruodžio 10 d . , Nr. 16, p . 7. PA, f. 77, ap. 17, b. 8, 1. 42. LKP Kauno rajono 1932.VII.3 konferencijos protokolas.- PA, f. 77, ap. 15, b. 14, 1. 5 ; LKP CK Sekretoriato 1931.II.8 posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap. 14, b. 5, 1. 4—5. Lietuvos Komunistų partija skaičiais . 1918—1975, p . 30 , 32. Ten pat, p. 32. ,,Balsas ", 1931 m. liepos 10 d., Nr. 13, p. 393 ; ,,Partijos darbas" , 1933 m. kovas, Nr. 3, p. 35. Volosenkos S. atsiminimai.- PA, f. 3377, ap. 46, b. 1004, 1. 14, 20, 22, 23, 27, 30. Lietuvos Komunistų partija skaičiais. 1918-1975, p. 31 , 32 . ,,Partijos darbas ", 1932 m. spalis, Nr. 10, p. 139; gruodis, Nr. 12, p. 167. 288

I ganiz 1934

perve muni reme darbi

legal mase tinės tose

tinių instr

gerie vičiu kas: naite A. S

mies gai Lisa Den Sun

jau vin rim nim liti pol kla liu

lin ka

pa Pr

ga d

1 1

Good BenMar• Da

LKP Panevėžio rajone 1933 m. veikė penkios parajonių or ganizacijos : Kupiškio , Subačiaus , Utenos , Vabalninko ir Zarasų. 1934 m. Panevėžio rajone buvo 111 komunistų 157. Ir po fašistinio perversmo iki pat savo mirties ( 1935 m. pradžioje) Lietuvos Ko munistų partiją, ypač Panevėžio rajono komunistus, materialiai rėmė ir teikė rimtų paslaugų jai gyvenęs Panevėžyje Lietuvos darbininkų judėjimo veteranas gydytojas Andrius Domaševičius . Komunistai išmoko ir fašistinio režimo sąlygomis derinti ne legalų darbą su legaliomis veikimo formomis, plėsti ryšius su masėmis. Komunistų skaičius nuolat gausėjo , nors ne visose vie tinėse partinėse organizacijose tolygiai . 1932 m. vasarą LKP gre —―――――――――― tose buvo 595, o 1934 m. lapkričio mėn . 1255 nariai 158. Partiniame darbe išaugo daug energingų, drąsių, gabių par tinių darbuotojų. 1931-1934 m. LKP CK organizatoriais ir instruktoriais dirbo M. Chodosaitė, A. Gailevičius, E. Greifenber gerienė, J. Grigalavičius , J. Jurevičius , L. Kapočius , K. Mace vičius , P. Makelis , K. Petrikas , D. Pundzius, B. Rutkauskas , P. Stu kas ; LKP rajonų komitetų sekretoriais ir nariais ―- G. Aronso naitė , A. Jakštas , J. Matačinskas , P. Olekas , Š. Šadevičius , A. Šimanas, Jonas ir Vladas Vildžiūnai, V. Vilemas ir kt. Į komunistinį judėjimą įsijungė ir aktyviai veikė Lietuvos miestuose ir kaimuose ištisos šeimos : Žemaitijoje — Jonušai , Jur gaičiai, Kazragiai , Milvydai , Šerai , Taurinskai ; Aukštaitijoje – Lisai , Matulioniai , Murauskai , Skurkiai , Ševachai ; Suvalkijoje – Demskiai, Jančaičiai , Olekai , Pultinevičiai ; Kaune - Jacovskių, Šumauskų šeimos ir daugelis kitų. Nuolat keldama į vadovaujančius partijos organus naujus, jaunus kadrus, partija ypač rūpinosi jų politiniu ir teoriniu la vinimusi . Žurnalas „ Partijos darbas " spausdino metodinius pata rimus, kaip pakelti komunistų politinį lygį , skelbė politinio lavi nimosi programas , nurodydavo skaitytiną literatūrą. LKP CK Po litinis biuras 1933 m. sausio mėn . priimtoje rezoliucijoje „ Apie politinį partijos narių lavinimąsi " konkrečiai nurodė , kokius klausimus komunistai turi nagrinėti politinio lavinimosi būre liuose 159 Suimtieji ir įkalintieji komunistai stengdavosi panaudoti ka linimo metus savo teoriniam lygiui kelti . „ Per visą kalinimo lai ―――― rašo savo atsiminimuose vienas žymių Lietuvos Komunistų ką, partijos darbuotojų B. Baranauskas,- mokiausi, ruošiausi kovai prieš fašistus. Ypatingą dėmesį skyriau lietuvių kalbai , kad, at gavęs laisvę, galėčiau rašyti propagandinėje ir agitacinėje spau doje, mat, tai buvo efektingiausia priemonė kovoti su fašizmu ... Ne tik pats studijavau politinę ekonomiją, partijos istoriją, mark 157 158 159

19

PA, f. 77, ap. 17, b. 10, 1. 27. Lietuvos Komunistų partija skaičiais . 1918–1975 , p. 31 , 32. PA, f. 77, ap. 16, b. 4, 1. 49 . Partijos darbas ", 1932 m. liepa, Nr. 7, p . 82-83.

1836

289

sistinę filosofiją, bet ir kitiems dėsčiau tas disciplinas. " 160 Ne paisant fašistinės administracijos persekiojimų, visuose kalėji muose sistemingai veikė politinių kalinių lavinimosi būreliai . Partija ugdė savo kadrus tiek praktiniame darbe , tiek siste mingai siųsdama komunistus mokytis į Maskvos Tarptautinę Le nino mokyklą ir Vakarų tautinių mažumų komunistinį universi tetą. Šių mokyklų lietuvių sektorių dėstytojų kolektyvo bran duolį sudarė seniausi LKP vadovai , aktyvūs revoliucinių kovų dalyviai — V. Kapsukas , Z. Angarietis , A. Sniečkus , J. Garelis . Savo paskaitose jie apibendrindavo partijos revoliucinės veik los patyrimą, mokė komunistus sieti marksizmo -leninizmo teori ją su praktine veikla . Baigiantiems Vakarų tautinių mažumų komunistinį universitetą lietuvių sektoriaus studentams V. Kap sukas rašė : „ Panaudokit įgytąją universitete teoriją praktikos darbui ! Saugokitės bet kokių oportunistinių nukrypimų, atitoli mo nuo masių, pasyvumo ! .. Būkite ne žodžiais, o darbais re voliucionieriai , bolševikai ! " 161 Lietuvos Komunistų partijos organizacinės struktūros tobuli nimas ir partinių kadrų kvalifikacijos nuolatinis kėlimas didino partinio darbo masėse veiksmingumą.

Komunistinė spauda

Plėsdama ir propagandinį darbą, lite komunistinės dėmesio skyrė LKP daug agitacinį

ratūros leidimui ir platinimui . LKP CK spaudos organai 1931 m. buvo iš dalies reorganizuoti . LKP CK 1931 m. liepos 16 d. ir rugpjūčio 1 d . nutarimais 162 ,, Balsas “ buvo paverstas populia resniu, plačioms nepartinėms masėms pritaikytu dvisavaitiniu lei diniu. Jame pradėta skelbti daugiau korespondencijų ir informa cinių žinučių. Partinio darbo ir partinės statybos klausimams nu šviesti buvo pradėtas leisti naujas žurnalas „ Partijos darbas “ . ,,Komunistas" ir toliau liko vadovaujantis partijos teorinis organas, skirtas daugiausia partijos nariams ir komjaunimo ak tyvui. Svarbūs Kominterno ir jo sekcijų veiklos klausimai buvo nušviečiami tiek ,,Komuniste " , tiek ,,Partijos darbe “. 1931 m. rugsėjo mėn . LKP Centro Komitetas patvirtino ,, Bal so ",,,Komunisto " ir ,,Partijos darbo " redakcijas . ,, Balso " redak ciją sudarė Z. Angarietis, V. Kapsukas ir J. Mickevičius ; „ Ko munisto " — Z. Angarietis ir V. Kapsukas ; „ Partijos darbo “ Z. Angarietis , V. Kapsukas ir J. Garelis 163. Apie šias redakcijas telkėsi partinės spaudos darbuotojų aktyvas. Iki 1933 m. LKP literatūra daugiausia buvo leidžiama užsie nyje — Vokietijoje . Ten išleista literatūra buvo slapta gabenama į Lietuvą ir platinama .

160 161 162 163

Baranauskas B. Devyniolika metų pogrindyje , p. 150 . ,,Priekalas ", 1935, Nr. 3, p. 158. PA, f. 77, ap. 14, b . 3, 1. 10-12 ; Partijos darbas ", 1931 m. rugsėjis, Nr. 1 , p. 8-9. PA, f. 77, ap. 14, b. 3, 1. 45-46. 290

ANT

1931 m. literatūros transportavimui vadovavo LKP CK Sek retoriato narys J. Garelis. Tuo metu literatūra per Vokietijos— Lietuvos sieną daugiausia buvo gabenama ties Kybartais ir Ku dirkos Naumiesčiu . Literatūrą per sieną iš Eitkūnų nešdavo bro liai Jonas ir Juozas Pultinevičiai , iš Širvintos ➖➖➖- E. Geležiūnaitė , seserys Šeinė ir Jenkė Levinaitės . Pergabentą per sieną komu nistinę literatūrą į Kauną veždavo valstietis J. Demskis , jo duk té Ona Demskytė ir Klementina Dėnaitė 164. Lietuvos komunistams leisti Vokietijoje nelegalią literatūrą ir ją slaptai gabenti per sieną į Lietuvą padėjo Vokietijos Ko munistų partija . Solidarizuodamiesi su pogrindyje veikiančia Lie tuvos Komunistų partija, vokiečių komunistai teikė visokeriopą paramą Lietuvos komunistams, dirbantiems Vokietijoje leidybi nį darbą, globojo revoliucinius politinius emigrantus iš Lietu vos. Vokietijos Komunistų partijos Hamburgo organizacija pa dėdavo LKP nariams, vykstantiems į TSRS , patekti į laivus ir pan. Tilžėje, Ragainėje, Širvintoje, Eitkūnuose pas vokiečius ko munistus buvo įsteigtos Lietuvos Komunistų partijos Vokietijo je išleistos literatūros saugojimo bazės. Jose lankydavosi Lietu vos komunistai knygnešiai . Iš Tilžės, M. Laboriaus buto , kas ant ra savaitė nešdavo į Lietuvą komunistinę literatūrą tuometinis Pagėgių muitinės tarnautojas A. Bauža ; iš Širvintos, A. Augat Satat buto, atsiimdavo literatūrą M. Domeikienė . A. Šatat kar tais ir pati atnešdavo literatūros į Lietuvą 165. Vokietijoje įsigalėjus fašizmui , talkininkavę Lietuvos Komu nistų partijai vokiečių komunistai — reichstago komunistų frak cijos narys Valteris Šiucas iš Karaliaučiaus, Ana Augat- Šatat iš Širvintos ir daugelis kitų buvo hitlerininkų nužudyti 166. Vokietijoje spausdinami LKP periodiniai leidiniai pasiekda vo taip pat JAV, Argentiną, Braziliją, Kanadą, Urugvajų ir ki tas šalis, kur buvo emigravusių iš Lietuvos darbininkų. Ši litera tūra skleidė tarp emigrantų revoliucines klasinės kovos idėjas , padėjo jiems orientuotis idėjinėje ir politinėje kovoje . LKP lei dinius gaudavo ir Tarybų Sąjungoje (Maskvoje, Leningrade , Minske ir kt. ) gyvenę lietuviai komunistai 167. Nuo 1931 m. vasaros LKP CK įgaliotiniu literatūrai leisti Vokietijoje buvo paskirtas išėjęs iš kalėjimo I. Meskupas - Ado mas. Jis pakeitė susirgusį B. Leoną-Pušinį . I. Meskupas - Adomas vadovavo komunistinės literatūros leidimui ir gabenimui , įsiga lint Vokietijoje hitlerininkams. Nuo 1932 m. rudens šį darbą kartu su I. Meskupu -Adomu Berlyne dirbo taip pat J. Bulavas .

164 Jono Oleko atsiminimai.— PA, f. 3377, ap. 25, b. 207, 1. 12-14. 165 Juozo Bulavo atsiminimai.— PA, f. 3377, ap. 22, b. 40 , 1. 5-12 ; Jono Oleko atsiminimai.— PA, f. 3377, ap. 25, b. 207 , 1. 12-13; Pušinienė E. Siunčiu 179; MLTE, t. 2, p . 276. 166 naujus adresus. Vilnius, 1975, p. Jono Oleko atsiminimai.— PA, f. 3377, ap. 25, b. 207, 1. 15-16 ; Lietuvos 167 KP CK ,,Biuletenis “ (Kaunas) , 1933 m. birželis, Nr. 2 ; MLTE, t . 3, p. 413. PA, f. 3377, ap. 22 , b. 40 , 1. 6.

291

:

Nepaisant mirtino pavojaus, pirmosiomis hitlerinės diktatūros dienomis, maždaug iki 1933 m. gegužės mėn. , lietuvių komunis tinė literatūra Vokietijoje tebebuvo leidžiama . 1933 m. gegužės 18 d. Berlyno gatvėje buvo suimtas I. Meskupas -Adomas . Gesta pininkai jį žvėriškai kankino , tačiau I. Meskupas-Adomas nepa lūžo . Vienuolika mėnesių iškalėjęs Tilžėje, jis buvo išsiųstas į Lietuvą. Lietuvos Komunistų partija toliau nebegalėjo leisti literatū ros Vokietijoje . Jau išspausdintą literatūrą J. Bulavas iki 1933 m. rugsėjo mėn. parengė perkėlimui per sieną į Lietuvą. Jam spalio mėn. išvykus iš Vokietijos , LKP ryšininke Berlyne kuriam laikui dar liko vokiečių komunistė Vilhelmina Hekert (Lota ) 168. Lietuvos Komunistų partija 1931-1933 m. Vokietijoje iš spausdino iš viso 117 periodinės spaudos numerių (,,Balso " - 57 , ,,Komunisto " -12 ,,,Partijos darbo " 19, 1 Darbininkų jauni mo " — 12 ,,,Unzer emes" -17) ir išleido 45 brošiūras . LKP politinėje ir idėjinėje kovoje svarbų vaidmenį atliko 1931 m. kovo mėn . Maskvoje pradėjęs eiti lietuvių komunisti nis mėnesinis literatūros , politikos ir visuomenės mokslų žurna las ,,Priekalas " (buvo leidžiamas iki 1938 m. 1500 egz. tiražu) . Žurnalą redagavo B. Pranskus, bet idėjinis redakcinės kolegijos vadovas ir svarbiausių straipsnių autorius iki savo mirties buvo V. Kapsukas . Įvairiu metu žurnalo redakcinėje kolegijoje dirbo Z. Angarietis , J. Daubaras , I. Gaška, J. Kunigėlis, B. Leonas-Pu šinis, A. Sniečkus , R. Šarmaitis ir kt. ,,Priekalas" pasirodė sudėtingais socializmo statybos Tary bų Sąjungoje metais . Tai atsiliepė ir šio žurnalo turiniui. „ Prie kalas " demaskavo lietuvių buržuazinės spaudos šmeižtus apie Tarybų šalį , reiškė to meto lietuvių marksistinę istoriografijos ir literatūros kritikos mintį. Žurnalas tvirtai gynė proletarinį klasi nį požiūrį į istorijos įvykius ir marksistinį -lenininį literatūros. partiškumo principą. Įsigalėjus Vokietijoje hitlerininkams ir nu trūkus ten komunistinės spaudos leidimui , ,,Priekalas " stengėsi plačiau informuoti apie Lietuvos ekonominį ir politinį gyveni mą, vykstančią krašte klasių kovą. ,,Priekalas " sutelkė ir išugdė nemaža jaunų lietuvių prole tarinių literatų. Skelbdamas pradedančių jaunų rašytojų komu nistų ir komjaunuolių kūrinėlius, žurnalas padėjo ugdyti prole tarinius rašytojus pačioje Lietuvoje . Partija visą laiką rūpinosi komunistinės spaudos leidimu pa čioje Lietuvoje , ypač nuo 1933 m. , kai nebeliko galimybių ją spausdinti Vokietijoje . Policijai Lietuvoje sutriuškinus vieną po grindinę spaustuvę, būdavo įrengiamos naujos, dažniausiai senu , tradiciniu pavadinimu . 1931 m. Kaune buvo įrengta LKP CK

168

J. Bulavo laiškai Z. Angariečiui.— PA, f. 77, ap . 16, b. 9, 1. 54 , 56, 60-62 ; Tamošiūnas M. Lietuvos Komunistų partijos knygnešių keliais.- ,,LKP isto rijos klausimai " , t. 4 , p . 205. 292

Vopred100 hennar

spaustuvė ,,Spartakas " , kuri veikė iki 1932 m. vasario mėn . Dir bę joje K. Katinas ir M. Kaukaitė buvo suimti ir nuteisti po 12 metų kalėti . Netrukus tuo pačiu pavadinimu vėl buvo įrengta pogrindinė spaustuvė , kuri veikė apie metus - iki 1934 m. ko vo mėn. Už darbą šioje spaustuvėje J. Mickevičius buvo nu teistas 15 metų kalėti . 1934 m. apie 7 mėnesius veikė nelegali partijos atsarginė spaustuvė „ Kovos" pavadinimu. Joje dirbo A. Sinjoras . Nuo 1933 m. LKP CK pradėjo leisti komunistinę literatūrą ir legaliose privačiose spaustuvėse . Kaune 1933-1934 m. G. Le vino legalios privačios spaustuvės pogrindiniai leidiniai turėjo sutartinę nuorodą: LKP CK spaustuvė ,, Kibirkštis ". 1933 1936 m. komunistinių leidinių buvo išspausdinta ir legalioje L. Gurvičiaus spaustuvėje. Be kitų leidinių, šioje spaustuvėje 1933 m. buvo išspausdinta V. Lenino knygutė „ Apie Marksą ir marksizmą", autorių nurodant inicialais V. I. , o 1934 m.-V. Le nino veikalas „ Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys ". Cenzūrai apgauti jam buvo duota sutrumpinta antraš tė ,,Trys šaltiniai " , nurodytas autorius VIL ir pažymėta , kad ,,versta iš prancūzų kalbos" 169. Sistemingai eidavo pogrindiniai LKP CK organai „ Tiesa " , ,,Kareivių tiesa " ,,, Unzer emes ", knygutės, atsišaukimai , įvairūs lapeliai . ,,Tiesą " nuo 1934 m. 10 numerio redagavo grįžęs į Lie tuvą I. Meskupas -Adomas . Be minėtų spaudos organų, dar ėjo Centro Komiteto vien kartiniai leidiniai , partijos vietinių organizacijų ir jos vadovau jamų nepartinių organizacijų — profsąjungų, LKJS , LRP periodi niai ir neperiodiniai leidiniai , brošiūros ir atsišaukimai . 1931 m. išėjo vienas legalaus LKP CK žurnalo „ Žaibas " numeris ; antras numeris buvo konfiskuotas dar neišspausdintas . Žurnalo redak cijoje dirbo Kauno universiteto studentų marksistų draugijos ,,Aurora" nariai. 1934 m . pradėjo eiti nelegalus iliustruotas satyros žurnalas ,,Šluota “. Jį leido LKP Kauno rajono komitetas revoliucinių dai lininkų grupės vardu . Apie žurnalą susibūrė jauni talentingi dai lininkai komunistai ir antifašistai . ,,Šluotą" redagavo B. Motuza Matuzevičius ir B. Žekonis , bendradarbiavo V. Mackevičius , I. Trečiokaitė -Žebenkienė , P. Vaivada , S. Žukas . Žurnalo karika tūros , satyriniai paveikslai buvo nukreipti prieš fašizmą , kapita listinį išnaudojimą, imperialistinio karo rengimą. Partijos vietiniai komitetai taip pat leido savo spaudos or ganus : LKP Kauno rajono komitetas ,,Revoliucinį darbininką " ir ,,Biuletenį ", Klaipėdos ――― lietuvių ir vokiečių kalba ,,Raudo nąjį švyturį “ , Mažeikių - ,,Žemaitijos tiesą ", Rokiškio - ,,Ki birkštį".

169 ,,LKP istorijos klausimai " , t . 5, p. 202. 293

LKP ir jos vadovaujamos revoliucinės organizacijos leido at sišaukimus į darbininkus, darbo valstiečius , į visus darbo žmo nes aktualiais visuomeninio politinio gyvenimo klausimais. Eko nominės krizės ( 1931-1934) metais buvo išleista per 400 įvairių atsišaukimų ir lapelių, kurių bendras tiražas sudarė daugiau kaip 400 tūkst. egzempliorių 170. Nuo 1931 m. pabaigos revoliuciniai politiniai kaliniai kalėji muose nelegaliai leido rankraštinius žurnalus : Šiauliuose ,,Ko lektyvistą " , Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ,,Kovotoją ". Juo se bendradarbiavo A. Gailevičius, P. Glovackas , A. Guzevičius , A. Jasutis, J. Jurginis, J. Kličius , A. Liepsnonis, A. Maginskas , P. Rotomskis, A. Sniečkus , R. Šarmaitis, M. Šumauskas ir kt. LKP CK rūpestingai ugdė pradedančiuosius revoliucinės spaudos kadrus . V. Kapsukas 1933 m. sausio 18 d . laiške Kauno kalėjimo revoliuciniams politiniams kaliniams ragino juos raši nėti savarankiškus tyrinėjimus iš darbininkų gyvenimo , apie li gonių kasas , kurti apybraižas , literatūros kritikos darbus 171 . LKP 1931-1934 m. iš viso išleido 218 knygelių 172. Tai buvo daugiausia antikarinio , antireliginio turinio knygutės , brošiūros apie partinį darbą, revoliucinį judėjimą, buržuazijos kalėjimus ir Lietuvos Raudonosios pagalbos darbą, apie Kominterno veik lą, socializmo kūrimą Tarybų Sąjungoje ir kt. Daugelio jų au toriai buvo Z. Angarietis ir V. Kapsukas . Komunistinė spauda atliko svarbų vaidmenį , stiprindama revoliucinį ir antifašistinį judėjimą, ugdydama LKP kadrus , telk dama partijos gretas , plėtodama teorinę mintį . LKP spauda kar tu su žodine agitacija ir propaganda organiškai jungė marksis tinę teoriją su revoliucinio darbininkų klasės judėjimo praktika . LKP vadovai marksizmo-leninizmo pradinin kų pavyzdžiu teoriją glaudžiai siejo su re voliucinės kovos praktika. Jie ragino ko munistus, komjaunuolius , nepartinius darbi ninkus įsisavinti marksizmo - leninizmo mokslą , aiškino , kad „ tikrai darbo negali būti be tikrai revoliucinės teori revoliucinio Partijos teorinė veikla ir ideologinė kova

jos ir tikrai revoliucinės teorijos negali būti be tikrai revoliu cinio darbo “ . „ Nė vieno žingsnio mūsų darbe be leninizmo teo rijos “ ,— rašė 1932 metų pradžioje Z. Angarietis 173. V. Kapsukas ragino komunistus domėtis marksistinės -lenini nės filosofijos, literatūros kritikos klausimais ir apskritai rūpintis susidaryti tvirtą marksistinę, dialektinę pasaulėžiūrą, kovoti prieš beprincipiškumą, prieš kairuoliškas frazes ir dešiniuosius 170 171 172

173

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. III , p . 68-497 ir kt . PA, f. 77, ap. 16, b. 7, 1. 1. Žr. šios knygos priedų 9 lentelę; Mertinienė E. Komunistinės literatūros leidimas lietuvių kalba 1917-1940 metais.- ,,LKP istorijos klausimai ", t. 4, p. 211-213. [Angarietis Z.]. Apsiginkluokim leninizmo teorija.— „ Balsas “, 1932 m. sau sio 10 d., Nr. 1 , p . 1 . 294

darbus. V. Kapsukas pabrėždavo teiginį , kad marksistai - leninie čiai naudoja savo teoriją ne vien tam, kad aiškintų pasaulį “, bet ir tam,,,kad jį pakeistų “ , sugriautų „ kapitalistinę visuome nės santvarką ir sukurtų jos vietoj socialistinę visuomenę “ 174. Kintančios klasių kovos aplinkybės reikalavo tyrinėti objek tyvų visuomenės raidos procesą, kad partija galėtų naujomis sąlygomis moksliškai pagrįsti savo strategiją ir taktiką, sėkmin gai vadovauti darbininkų klasės , visų darbo žmonių kovai prieš fašizmą ir kapitalo priespaudą. Kilus pasaulinei ekonominei krizei , lietuvių buržuazijos ideologai ir politikai iš pradžių ramino liaudį , kad jų ūkinė po litika apsaugosianti Lietuvą nuo ekonominių sukrėtimų. Tačiau kai ekonominė krizė Lietuvoje taip pat išsiplėtė, buržuazinė pro paganda stengėsi sulaikyti darbo žmones nuo revoliucinės ko vos prieš išnaudojimo didinimą. Kapitalistinio pasaulio ekono minę, politinę ir kultūros krizę ji mėgino vaizduoti kaip bendrą visos žmonijos gyvenimo krizę, patarinėjo skurstančiai liaudžiai ,,kuo mažiausia kalbėti ir galvoti apie krizę " , „ gyventi sulig ki šenės ! " Netgi pasigirdo balsų, siūlančių Lietuvai prisijungti prie kokios nors stambesnės kapitalistinės šalies 175, t . y. faktiškai pa laidoti krašto nepriklausomybę . Didėjantį darbo žmonių domėjimąsi sėkmingu planingo TSRS liaudies ūkio vystymusi , kylančias Tarybų šaliai simpatijas bu vo stengiamasi nuslopinti , kartojant Vakarų imperialistų ir re formistų šmeižtus apie socializmo šalį . Išnagrinėjęs tautininkų šulų, stambių kapitalistų, valstybi nių ir ekonominių organizacijų vadovaujančių veikėjų pasisa kymus apie ekonominės krizės Lietuvoje priežastis ir ūkio vys tymosi perspektyvas , V. Kapsukas konstatavo, kad Lietuvos bur žuazijos politiniai vadovai ir ekonomistai temato vienintelį ― būdą išeiti iš krizės didinti darbo žmonių išnaudojimą. „ Fašistų galvos ,― rašė jis ,— tikisi išbrisią kaip nors iš krizės , visą jos naštą suvertus ant darbininkų ir valstiečių pečių. " Todėl,— nuro dė jis,― būtina išaiškinti masėms ,,,kur jas nuvedė buržuazijos viešpatavimas “ , ir traukti jas į kovą prieš kapitalo priespaudą 176.

174 175

[Kapsukas V.] Daugiau domės teorijai ! — „ Priekalas " , 1932 , Nr. 1-2, p. 3. Aleksa Jonas. Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant. Kaunas, 1933, p . 268— 269, 274; Žemės ūkio ministro J. Aleksos , stambaus prekybininko I. Ra binavičiaus, Komercijos banko direktoriaus L. Soloveičiko,,, Pienocentro" di rektoriaus J. Glemžos, Lietuvos kooperacijos banko direktoriaus V. Zaka revičiaus, akcinės bendrovės ,,Nemunas" direktoriaus A. Vosyliaus atsaky mai į ,,Anketą krizės klausimais " .- ,,Tautos ūkis " , 1932, Nr. 6—7, p. 165 ; Nr. 8, p. 205 , 206 ; Nr. 9, p. 240; J. Tūbelio kalba tautininkų sąjungos su važiavime 1933 m. gruodžio mėn.- ,,Tautos ūkis" , 1933, Nr. 12, p. 330; A. Smetonos atsakymas į ,,Anketą savosios pramonės klausimais ".- ,,Tau tos ūkis", 1934, Nr. 4, p. 89; Purickis J. Pastabos apie ūkio krizės perspek ūkis", 1932, Nr. 10 , p. 282, 283. 176 tyvas .- ,,TautosFašistinės [Kapsukas V.] galvos apie Lietuvos ūkio krizę.- Kapsukas V. Raš tai, t. 12. Vilnius, 1978, p . 282–294 . 295

Išsamiu dokumentuotu straipsniu ,,Kas iš tikrųjų valdo da bar Lietuvą? " V. Kapsukas 1934 m. atsakė į tautininkų socialinę demagogiją 177. Paneigdamas A. Smetonos 1933 m. gruodžio mėn. tautininkų suvažiavime pareikštą teigimą , kad esą „ Lietuva kaip ir nėra gyvenusi kapitalizmo , kaip ir prašokusi šį istorinį etapą žmonijos istorijoje . Nematyti ir ateičiai mūsų krašte sąlygų ka pitalizmui plėstis " 178, V. Kapsukas rašė : ,,Kam gi reikalingi tau tininkams tokie melai ? Gi tam, kad parodytų, jog Lietuvoje vi sa tauta esanti vieninga, nesą joje nei kapitalistų, nei turčių išnaudotojų, nei beturčių, proletarų, išnaudojamųjų, kad ir fa šistinė valdžia esanti darbo žmonių valdžia . “ V. Kapsukas , remdamasis statistikos medžiaga , gausia straipsnyje pateikė marksistinę Lietuvos ekonomikos analizę . Jis įrodė, kad šalyje stiprėja valstybinis-monopolistinis kapitalizmas , gilėja klasiniai prieštaravimai ir darbininkų bei darbo valstiečių išnaudojimas . „ Jei Lietuvos fašistų valdžia veda kokią nors ko vą su stambiojo kapitalo organizacijomis , rašė V. Kapsukas ,— tai tik su lietuvių buržuazijos konkurentais žydais , vokiečiais (Klaipėdos krašte ) , kurių vietą ji nori užimti . " Apibendrindamas savo ekonominius ir socialinius tyrinėji mus, V. Kapsukas padarė išvadą, kad Lietuvoje „, fašistinė dikta tūra buvo reikalinga stambiajam kapitalui , dvarininkams ir buo žėms tam , kad jie galėtų dar labiau išnaudoti darbininkus ir dar " 179 bo valstiečius" Lietuvos Komunistų partija principingai kovojo prieš visų at spalvių buržuazinį nacionalizmą. Iš esmės imant, buržuazinio na cionalizmo turinį sudarė šovinizmas , Lietuvos feodalinės praei ties, kapitalistinės santvarkos idealizavimas, antikomunizmas , ,,nacionalinės vienybės“ ir „ klasių taikos “ skelbimas 180. Kovoda ma prieš nacionalizmą, antitarybiškumą ir antikomunizmą, LKP nuosekliai vadovavosi proletarinio internacionalizmo principais. Nacionalistines aistras kurstė tiek lietuvių, tiek kitų tautų buržuazinės partijos ir organizacijos . Pažymėtina, kad ketvirto jo dešimtmečio pradžioje suaktyvėjo Katalikų veikimo centras su daugeliu jam pavaldžių organizacijų 181. Jis intensyviai pro pagavo klerikalinio atspalvio nacionalizmą, kovojo prieš mate rialistinę pasaulėžiūrą, prieš komunizmo idėjas . Vokiečių gyventojų , ypač Klaipėdos krašte , kraštutinį šovi nizmą ir rasizmą tuo metu kurstė hitlerininkai . Lenkų darbinin

177 178 179

180 181

,,Priekalas ", 1934, Nr. 8, p. 477-490 ; Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p. 75-98. ,,Lietuvos aidas ", 1933 m. gruodžio 16 d . Kapsukas V. Kas iš tikrųjų valdo dabar Lietuvą? ―― ,,Priekalas ", 1934, Nr. 8, p. 489, 490 ; Kapsukas V. Buržuazinė Lietuva, p. 97 , 98. Zimanas G. Per suklestėjimą į vienybę. Vilnius, 1968 , p. 297. ,,Pavasaris" (Kaunas) , 1934 m. balandžio 1 d., Nr. 6 , p . 167 ; liepos 1-15 d ., Nr. 12-13, p. 367–368 , 377 ; rugpjūčio 15 d ., Nr. 15, p . 417.

296

kus ir valstiečius stengėsi paveikti šovinistinė lenkų buržuazi 182. jos organizacija „ Jedność “ („ Vienybė “) Tarp žydų darbo žmonių nacionalistinę propagandą varė žy dų buržuazinės partijos bei organizacijos. Itin reakcingas , šovi nistines pažiūras skleidė sionistai . Jie norėjo dirbtinai išskirti žydus iš kitų gyventojų tarpo . LKP griežtai kritikavo jų propa guojamą idėją apie "I visų šalių žydų tautos židinį " ir jų sklei džiamą mitą, kad žydų tauta esanti ,,dievo pasirinkta “ , aiškino , kad tokia propaganda atitraukia žydų darbininkus nuo bendros su kitų tautybių darbininkais kovos prieš kapitalo priespaudą ir yra naudinga imperialistams, siekusiems paversti vykstančius į Palestiną žydus savo įrankiu kovai prieš pavergtus arabus 183. Komunistai gynė savo pasaulėžiūrą ir savo partijos politinę liniją, demaskavo antikomunistinę propagandą, kurią varė taip pat smulkiaburžuazinės eserų partijos spauda, teigdama , kad ko munistams rūpinti ne revoliucinė kova, o vien TSRS galybė 184. Demaskuodamas buržuazinių nacionalistų propaguojamos ,,tautos vienybės " apgaulingumą,,,Priekalas " 1934 m. vasario mėn. rašė : „ Lietuvos fašistų valdžia, kurios atstovai paskutiniu laiku taip daug šaukė apie tautos vieningumą, sausio 29 d . muš dama Kaune bedarbius , aiškiausiai parodė, kokia yra tikrumoj ta tautos ,,vienybė"." Komunistų partijai idėjinėje kovoje teko susiremti ir su troc kistais . Nors Lietuvoje trockistai sudarė tik menką grupelę ir neturėjo įtakos darbininkams, tačiau , stiprėjant revoliuciniam judėjimui , 1933-1934 m. jie suaktyvėjo : leido savo nelegalų laikraštėlį , atsišaukimus. Tautininkų valdžia leido legaliai parda vinėti užsienyje spausdinamą trockistinę literatūrą, nes ji buvo nukreipta prieš komunistus ir Tarybų Sąjungą. Komunistai darbo žmonėms aiškino , kad trockizmas , priešiška leninizmui darbinin kų judėjimo politinė srovė, išsigimė, virto kontrrevoliucine , kad trockistų šmeižtai prieš komunistus ir Tarybų Sąjungą tarnauja stambiajam kapitalui , imperializmui ir fašizmui. Buvo pabrėžia ma, jog trockistai , neigdami revoliucinį darbo valstiečių vaid menį , siekia ardyti darbininkų ir valstiečių sąjungą, stabdyti Ko munistų partijos vadovaujamą revoliucinę darbininkų ir antifa šistinę liaudies masių kovą 185.

11

:

182

Beržinskaitė A. LKP veikla, auklėjant Lietuvos darbo žmones proletarinio internacionalizmo dvasia (1927-1940) , p . 47. 183 ,,Unzer emes" [Kaunas] , 1934 m . rugpjūčio 15 d ., Nr. 1 ; Lietuvos Komu , t. III, p. 263-265. 184 nistų partijos atsišaukimai ,,Aušrinė“ (Kaunas) , 1933 m. sausio 1 d ., Nr. 1 , p. 6-7; PA, f. 77, ap. 27, 185 b. 9, 1. 28-29. ,,Balsas ", 1933 m. kovo 16 d . , Nr. 6 , p . 94; balandžio 16 d ., Nr. 8, p. 137— 138; Partijos darbas ", 1933 , Nr. 4, p . 41-42; ,,Aurora" (Kaunas) , 1933 , Nr. 2 (3), p. 10—12 ; ,,Tiesa ", 1934 m. liepos 15 d. , Nr. 8 , p. 4—5 ; „,Unzer emes", 1934 m. rugpjūčio 15 d. , Nr. 1 ; A. [Angarietis Z. ] Apie trockistus [Kaunas] , 1934 , 8 p .; Šonis [Lifšicas A.]. Kontrrevoliuciniai trockistai Lietu voje.— ,,Priekalas ", 1934, Nr. 2, p. 110-113.

297

Vienas pagrindinių teorinių klausimų, kuriuo partija nuo lat turėjo polemizuoti su smulkiosios buržuazijos ir apskritai buržuazijos ideologais , buvo klausimas , ar Lietuvoje yra objek tyvios sąlygos socialistinei revoliucijai įvykdyti. Tuo laikotarpiu reformistinė Lietuvos socialdemokratų par tija formaliai dar nebuvo išsižadėjusi marksizmo mokymo apie proletariato klasinę kovą, nors praktikoje jos visai nepaisė . 1931 m. išleistame LSDP programos projekte dar yra užuomina apie proletariato diktatūrą. Socialdemokratai oportunistai ir reformistai propagavo pa žiūrą, kad Lietuvos darbininkų klasė galėsianti iškovoti politinę valdžią tik tada, kai kapitalistinė pramonė pakils į aukštą lygį, valstiečių masės proletarizuosis , įvyks ,,visuomenės suproletari nimas " , kai darbininkai sudarys visuomenės daugumą 186 1931 m. reformistiniai socialdemokratų veikėjai reiškė pasi tenkinimą monopolistinio kapitalo, kapitalistinių susivienijimų organizuoto kapita gausėjimu Lietuvoje , vertino visa tai kaip lizmo " vystymosi šalyje elementus. Vienas LSDP šulų - V. Biels kis populiarino spaudoje reformistinę ,, organizuoto kapitalizmo " koncepciją, kartojo buržuazinių ekonomistų ir reformistų teigi nius , kad atsiradusi kapitalistų ir darbininkų, „ visų visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo " tendencija 187. LSDP lyderiai skleidė iliuzijas , kad fašizmas Lietuvoje sa vaime sugriūsiąs , kad tautininkai, nesusidorodami su ekonomine krize, gali būti priversti ,,šauktis visuomenės pagalbos sunku mams nugalėti " . Reformistai stabdė revoliucinį ir antifašistinį ju dėjimą, ragino darbininkus socialdemokratus, darbo žmones lauk ti savaime įvyksiančių šalyje „ politinių pakitimų", o tuo tarpu visą dėmesį skirti tik organizaciniam darbui profsąjungose, li gonių kasose ir kt . 188 Reformistinės pažiūros nulėmė oportunistinę LSDP taktiką : kol smulkūs gamintojai proletarizuosis ir darbininkai sudarys vi suomenės daugumą - bendradarbiauti su buržuazija. Oportunis tai įnirtingai puolė marksizmą -leninizmą, Lietuvos Komunistų partiją. Komunistų partija principingai kritikavo socialreformizmą. Demaskuodamas oportunistinę socialdemokratų propagandą, kad Lietuvoje nesą pakankamai jėgų, kurios galėtų nuversti buržua zijos diktatūrą ir iškovoti darbininkų ir valstiečių valdžią , Z. An garietis straipsnyje „ Kur mūsų jėgos ? ", paskelbtame 1932 m., pabrėžė , kad ,,tai klaidingas ir žalingas nusistatymas " , kuris

186

Kairys S. Partijos programos reikalu.- ,,Socialdemokratas ", 1925 m. balan džio 9 d. , Nr. 15. 187 Bielskis V. Naujos kapitalizmo formos ir socialinė kūryba.— ,,Kultūra“ ( Šiauliai) , 1931 , Nr. 8, p. 411 , 413 ; Maiminas J. Teorijos ir tikrovė. Vilnius, 1960, p. 149-153. 188 LSDP XIII suvažiavimo, įvykusio 1931 m. spalio 31 lapkričio 1 d., re zoliucijos. Lietuvos TSR CVA, f. 937, ap. 1 , b. 124, 1. 26. 298

T

skleidžia darbo žmonių masėse nepasitikėjimą savo jėgomis, ati traukia jas nuo revoliucinės kovos. Z. Angarietis nurodė, kad tokią jėgą sudaro miesto ir kaimo proletariatas kartu su savo sąjungininkais kaimo varguomene, su krizės prislėgtais ir stambiosios buržuazijos išnaudojamais vidutiniais valstiečiais , su miesto vargingaisiais ir smulkiaburžuaziniais sluoksniais - že mesniais tarnautojais, amatininkais, demokratine inteligentija ir t. t. ,,Visa darbo armija Lietuvoj daug gausesnė, kaip išnau dotojų sluoksniai “ ,– rašė Z. Angarietis. Be to, ir Lietuvos pro letariato klasinis priešas ne iš stipriausių. 1919 m. Lietuvos bur žuazija laimėjo ne savo jėgomis, o tik imperialistų padedama 189. Kitame straipsnyje Z. Angarietis, primindamas 1918-1919 m. socialistinės revoliucijos pamokas, pažymėjo, kad dabar ,,,kada darbininkų klasė Lietuvoj stipresnė, kada Komunistų partija irgi stipresnė ir daugiau ji turi prityrimo , .. mes drąsiau galim žiūrėti pirmyn ir galim su įsitikinimu eiti prie naujų laimėjimų, kurie bus tvirtesni, kaip 1918-1919 metų laimėjimai " 190. Partijos ideologinėje kovoje labai reikšmingi buvo drąsūs suimtųjų komunistų pareiškimai teismuose. Plačiųjų visuomenės sluoksnių dėmesį patraukė 1931 m . vasario 26 d . Kaune kariuo menės teismo spręsta trijų LKP CK Sekretoriato narių - P. Jan kausko, J. Kasperaičio ir A. Sniečkaus- byla. Nors teismas vyko už uždarų durų, bet visuomenėje plačiai nuskambėjo trijų revoliucionierių pareiškimai , kad jie didžiuo jasi savo komunistiniais įsitikinimais. Buržuazinė spauda plačiai išdėstė kupinos revoliucinio orumo ir nepajudinamo tikėjimo ko munizmo pergale Lietuvoje A. Sniečkaus kalbos turinį , pažymė dama, kad ,,Sniečkaus kalba padarė įspūdžio " 191. Paties A. Snieč kaus žodžiais, teisiamieji kaltinamųjų suolą panaudojo „ ne gintis, bet savo komunistiniams įsitikinimams skelbti " 192. A. Snieč kus įtikinamai demaskavo prokuroro pakartotą buržuazinės pro pagandos prasimanymą, kad Lietuvoje nesą komunizmui dirvos ir komunistai veikią tik inspiruojami iš šalies. ,,Sakote, Lietuvoj nėra dirvos komunizmui ... O kur tūkstan čiai , dešimtys tūkstančių bedarbių, kuriems jūsų valdžia tepa

skyrė 30 tūkstančių litų - juk tai pasityčiojimas iš žmonių, la šas jūroje ,— kalbėjo A. Sniečkus.— Ūkininkai neturi produktų kam parduoti , vargdieniai neturi pinigų maistui pirkti . Neišven ekonominės krizės, kaip jūs , ponai , tvirtinate ." gė Lietuva 193 A. Sniečkus pareiškė, jog komunizmui dirva Lietuvoje yra 189 190 191 192

193

,,Balsas ", 1932 m. rugpjūčio 25 d ., Nr. 16, p. 293. Angarietis Z. Penkiolikos metų sukaktuvės.- ,,Balsas ", 1933 m. gegužės 1 d., Nr. 9, p. 142. ,,Lietuvos žinios ", 1931 m. vasario 27 d. , Nr. 47, p. 5. Bordonaitė M. Apie kalėjimus, poeziją ir valios grūdinimą.— „ Komunistas “ , 1976, Nr. 1 , p. 46. ,,Lietuvos žinios " , 1931 m . vasario 27 d . , Nr. 47, p. 5. 299

A. Sniečkus ir J. Kasperaitis buvo nuteisti po 15 metų, o P. Jan kauskas - 12 metų kalėti . Ketvirtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Z. Angarietis ir V. Kapsukas skyrė daug dėmesio Lietuvos revoliucinio judėjimo ir Lietuvos Komunistų partijos istorijos tyrinėjimams. Marksis tinis revoliucinio judėjimo istorijos nušvietimas buvo labai ak tualus idėjinėje kovoje prieš nacionalistines pažiūras , kurias skleidė oficialūs istorijos vadovėliai ir apskritai buržuazinis isto rijos mokslas. Be to, LKP vadovai stengėsi perduoti jaunajai kovotojų kartai revoliucinės darbo žmonių kovos patyrimą, skleisti liaudyje revoliucines tradicijas . „ Priekalo “ žurnale buvo įvestas specialus skyrius ,, Iš revoliucinio judėjimo istorijos ". Z. Angarietis ir V. Kapsukas rašė naujus veikalus ir gilino , tikslino anksčiau parašytus savo darbus partijos istorijos klausi mais 194, kritinėmis recenzijomis atsiliepdavo į socialdemokratų ir buržuazinių liberalų rašinius , tendencingai vaizdavusius Lie tuvos darbininkų judėjimo praeitį 195. Tęsdamas savo anksčiau pradėtus Lietuvos revoliucinio ju dėjimo istorijos tyrinėjimus, V. Kapsukas 1931 m . paskelbė moks linį darbą apie 1905 metus Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje 196. Naudodamasis oficialia statistika , jis ryškiai atskleidė to meto Lie tuvos kaimo klasinius prieštaravimus , parodė proletariato strei kų vaidmenį , apibūdino revoliucijos varomąsias jėgas . V. Kap sukas pabrėžė, kad 1905-1907 m . revoliucija Lietuvoje buvo ne atskiriama pirmosios Rusijos liaudies revoliucijos dalis . Šis V. Kapsuko darbas buvo geriausias atsakymas buržuaziniams istorikams ir dešiniesiems LSDP lyderiams , kurie savo rašiniuo se iškraipytai nušvietė revoliucijos įvykius . V. Kapsukas 1932–1933 m. parengė LKP istorijos paskaitų kursą J. Marchlevskio Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto lietuvių sektoriaus studentams 197. Šio universiteto ir Tarptautinės Lenino mokyklos lietuvių sektorių studentams LKP istorijos paskaitų kursą parengė taip pat Z. Angarietis. Jo parašytos paskaitos sudarė ištisą monografinio pobūdžio veika 198 lą, kuris 1935 m. buvo padaugintas stiklografu

Kapsukas V. Mūsų istorinių raštų kritika .— ,, Priekalas ", 1932, Nr. 12, p. 485-487 ; Kapsukas V. Raštai , t . 7. Vilnius, 1964, p . 545-659 . Kapsukas V. A. Lietuvio [A. Moravskio] Lietuvos darbininkų judėjimo istorija ( 1892-1903) “ .— „ Priekalas " , 1932 , Nr. 6 , p. 239–240 ; Nr. 8 , p . 321-324. 196 Mickiewicz-Kapsukas W. 1905 rok na Litwie i Białorusi Zachodniej .- ,,Z pola walki " (Moskwa) , 1931 , № 11-12, s. 71-98 ; Kapsukas V. Raštai, t. 12, p. 513-568. 197 Капсукас В. История Компартии Литвы . Стенограмма лекций , прочитан ных студентам КУНМЗ в Москве в 1932-1933 гг. , 299 с . - PII , Rankraštis, Nr. 132. 198 Šarmaitis R. Zigmo Angariečio literatūrinis palikimas.- ,,LKP istorijos klau simai ", t. 3. Vilnius, 1963, p. 12. 194

195

300

Vykdydamas LKP CK 1932 m. gruodžio plenumo nutarimą plačiai paminėti LKP įsikūrimo ir proletarinės revoliucijos Lietu voje 15 metų sukaktį, LKP Centro Komitetas kreipėsi į partijos narius ――― tų istorinių įvykių dalyvius, ragindamas juos parašyti ir atsiųsti atsiminimus apie LKP įkūrimą ir 1918-1919 m. socia listinę revoliuciją Lietuvoje . Nuo 1933 m. liepos mėn. „ Prieka las " skelbė komunistų atsiminimus apie 1918-1919 m. revoliu cines kovas 199 · 1933 m. vasarą V. Kapsukas baigė rašyti knygą „ Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia “. Ją 1934 m. Čikagoje išleido Amerikos lietuvių darbininkų literatūros drau gija (antrasis leidimas išėjo Vilniuje 1958 m. ) 200. Knygoje pir mą kartą išsamiai buvo apibendrintas 1918-1919 m. socialistinės revoliucijos patyrimas ir įrodyta, kad ši revoliucija turėjo ne tik išorines, bet ir gilias vidaus priežastis . Šiam V. Kapsuko veika lui priklauso reikšminga vieta lietuvių marksistinėje istorio grafijoje. Z. Angariečio Lietuvos Komunistų partijos istorijos " V da lis taip pat buvo skirta Lietuvos Komunistų partijos įsikūrimui ir 1918-1919 m. socialistinei revoliucijai Lietuvoje nušviesti . Z. Angarietis pabrėžė, jog komunistų pareiga gerai pažinti par tijos anuomet padarytas atskiras klaidas , kad būtų galima atei tyje jų išvengti. „ Bet dar didesnė mūsų pareiga,- rašė jis,— susipažinti su mūsų kovos nuopelnais, kad juos galima būtų tęs ti, didinti ir eiti prie naujos proletarinės revoliucijos Lietu voje. " 201 Z. Angarietis ir V. Kapsukas , analizuodami revoliucinio judė jimo praeitį ir gyvenamojo meto problemas , kūrybiškai vadova vosi marksizmo-leninizmo mokslu ir tarptautinio komunistinio judėjimo patyrimu . Jų darbai partijos istorijos klausimais ir Lie tuvos socialinio bei politinio gyvenimo raidos tyrinėjimai sudarė mokslinę teorinę bazę partijos politikai nustatyti , buržuazijos antikomunistinei ideologijai demaskuoti . Naujus 1931-1934 m. klasių kovos reiškinius , darbininkų streikų ir bedarbių judėjimą moksliškai apibendrino LKP CK 1931-1934 m. plenumai ir LKP V konferencija. Jų priimtais nutarimais partija tuo metu vadovavosi masiniame darbe , poli tinėje ir ideologinėje kovoje.

199

200

201

Matulaitytė A. Iš komjaunimo būrio veikimo 1919 m.; Pranckūnas J. Iš ko vos laikų dėl Tarybų valdžios Vilniuje; Klioris [Klorys K.]. Iš partijos dar bo Panevėžyje 1918 m.; Kapsukas V. Kova dėl Tarybų valdžios Vilniuje.— ,,Priekalas ", 1933, Nr. 7, 10 , 11 , 12, p . 390-396 , 584-589, 644-648. Kapsukas V. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia. Vil nius, 1958, 185 p. Angarietis Z. LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje ( 1918— 1919 m .) . Vilnius, 1962 , p . 131 . 301

1931 m. Lietuvos Komunistinė Jaunimo Są junga patyrė didelių sunkumų. Nuo tų me tų birželio mėn. į LKJS CK prasiskverbęs žvalgybos agentas M. Gaižauskas varė Kau no komjaunimo organizacijoje ardomąjį, dezorganizacinį darbą – šmeižė dorus komjaunuolius, skatino įtarumo nuotaikas , kurstė komjaunuolius prieš partiją. 1931 m. vasarą kuriam laikui iširo ryšiai tarp LKP ir LKJS Kauno rajono komitetų. Paaiškėjus, kad LKJS Kauno organizaci joje veikia klasinio priešo agentūra , LKP CK nutarė paleisti Kauno komjaunimo organizaciją, išvalyti ją nuo įtariamųjų ir iš naujo sukurti komjaunimo kuopeles. 1931 m. pabaigoje M. Gai žauskas buvo demaskuotas . Jis atvirai ėmė tarnauti žvalgybai 202. Norėdama suduoti organizacijai dar didesnį smūgį , žvalgyba 1931 m. gruodžio 30 d . suėmė LKJS CK sekretorių A. Guzevičių ir nemaža komjaunimo aktyvistų. LKP Centro Komitetas nutarė laikinai paleisti LKJS CK ir pats ėmėsi betarpiškai vadovauti komjaunimui . Komunistams pa dedant, iki 1932 m. vasaros buvo atkurta Kauno komjaunimo organizacija. Jai tada priklausė 74 nariai . Metų pabaigoje Kau ne jau buvo 28 LKJS kuopelės su 121 komjaunuoliu 203. Kauno komjaunimo organizacijos darbas pagerėjo . Tuo metu buvo pradėtas atkurti LKJS Centro Komitetas . Jo sekretorius A. Mickevičius atstovavo Lietuvos komjaunimui LKP CK ir Komunistinio Jaunimo Internacionalo Vykdomojo Ko miteto plenumuose, įvykusiuose Maskvoje 1932 m. gruodžio mėn. Komjaunuoliai kartu su komunistais sėkmingai veikė lega lioje Kauno universiteto studentų marksistų draugijoje „ Aurora " (1931-1932) ir Kauno darbininkų sporto draugijos „ Viltis " klu be. Tarp viltininkų 1931 m. buvo įkurta keletas komjaunimo kuopelių, komjaunuoliai padėjo leisti „ Vilties " klubo antifašis tinį sienlaikraštį „ Jaunasis proletaras " 204 LKP CK 1932 m. gruodžio plenumas įpareigojo visus parti jos komitetus ir kuopeles skirti daugiau dėmesio darbui su jau nimu, sistemingai svarstyti LKJS veiklos klausimus, padidinti partijos narių skaičių komjaunime tiek siunčiant ten dirbti jau nesnio amžiaus komunistus, tiek priimant į partiją labiau politiš kai subrendusius komjaunuolius 205. Plenumas rekomendavo pa gerinti vaikų komunistinį auklėjimą , plėsti pusiau legalias dar bo formas 206 Komjaunimo organizacijos stiprėjimas

202

,,Partijos darbas ", 1932 m. vasaris, Nr. 2, p. 13 ; 1932 m. kovas, Nr. 3, p. 34—36; Šarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias.— Kn .: Lietuvos komjauni mui 50 metų, p . 29-30. 203 PA, f. 3743, ap. 1 , b. 91 , 1. 35 . 204 Sarmaitis R. Lietuvos komjaunimo kelias. Kn.: Lietuvos komjaunimui 50 metų, p . 30-31 . 205 1932 m. LKP CK plenumo rezoliucijos, p . 43–52. 206 Ten pat, p. 47-48.

302

ན

Į

1932-1934 m . suaktyvėjo komjaunimo darbas su mokslei viais. LKJS Kauno rajono komiteto moksleivių komisija 1932 m. išleido vieną laikraštėlio ,,Raudonasis moksleivis" numerį, o 1933-1934 m. leido ,,Revoliucinį moksleivį " (išėjo 4 numeriai) . Šiuose leidiniuose bendradarbiavo K. Bartkus , V. Niunka, K. Vi nokurovas ir kt. Kauno Aukštesniojoje technikos mokykloje 1934 m. veikė dvi komjaunimo kuopelės. Joms vadovavo mo kyklos komjaunimo biuras , kuriam, be kitų, priklausė A. Ja covskis (sekretorius) ir K. Trinkūnas 207. Jiedu buvo taip pat ak tyvūs pogrindinės komjaunimo spaudos bendradarbiai . Nuo 1933 m. LKJS pradėjo skirti daugiau dėmesio darbui buržuazinių ir smulkiaburžuazinių partijų vadovaujamose jau nimo organizacijose . Komjaunuoliai kartu su komunistais įgijo didelę įtaką katalikų organizacijoje — Lietuvos darbo jaunimo sąjungoje. Veikęs šioje sąjungoje komjaunuolis F. Bieliauskas 1933 m. buvo išrinktas į jos Žaliakalnio skyriaus valdybą. Atlik to aiškinamojo darbo paveikti, apie 40 narių išstojo iš Lietuvos darbo jaunimo sąjungos. Komunistų iniciatyva jie sukūrė lega lią Lietuvių darbininkų švietimo draugiją, ir ji 1934 m. vasarą jau turėjo apie 100 narių. Šiai draugijai vadovavo komunistai A. Jakštas , O. Puteikytė ir komunistams artimi darbininkai . Komjaunuolių įtaka sustiprėjo sionistų socialistų jaunimo orga nizacijoje „ Hašomer hacoir " ir ypač liaudininkų Lietuvos jauni mo sąjungoje 208. Ugdyti jaunųjų darbininkų klasinį sąmoningumą, diegti moksleiviams pažangias politines pažiūras ir telkti juos revoliu cinei kovai daugiausia padėjo nelegali komunistinė spauda ir pačių komjaunuolių, komunistų agitacinis žodis . 1934 m. vasarą Lietuvoje buvo pradėtas slaptai leisti LKJS CK organas ,,Darbininkų ir valstiečių jaunimas “ , kuris anksčiau , 1931–1933 m. , „ Darbininkų jaunimo “ pavadinimu buvo spausdi namas Berlyne . Jį ėmė redaguoti I. Meskupas-Adomas , 1934 m. birželio mėn. pradėjęs dirbti LKJS CK sekretoriumi . Komjaunimo Centro Komitetas , siekdamas sustiprinti orga nizaciją ir išplėsti jos ryšius su darbo jaunimu, 1934 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius paskelbė „ šturminiais “ ir išleido 3 numerius hektografuoto laikraštėlio „ Šturminė kampanija " 209. Šios kampa nijos metu išaugo LKJS Kauno miesto ir Jonavos rajono orga nizacijos . 1931-1934 m. savo pogrindinę spaudą leido ir vietinės kom jaunimo organizacijos. LKJS Kauno rajono komitetas išleido du ,,Komjaunuolio"

numerius ,

leido

„ Jaunąjį

darbininką “,

kurį

207 LKJS Kauno rajono komiteto 1934 m. I pusmečio darbo ataskaita.— PA, f. 3743, ap. 1 , b. 98, 1. 18-19 ; K. Trinkūno autobiografija-atsiminimai.— PA, f. 3377, ap. 16, b. 510, 1. 3. 208 PA, f. 3743, ap. 1 , b. 95 , 1. 13 ; b. 98, 1. 4-5 ; Lietuvos TSR CVA, f. 402, ap. 4, b. 736a; PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 453, 1. 3; „ Tiesa “, 1934 m. kovas- balandis , Nr. 3-4, p . 2-3. 209 PA, f. 3743, ap. 1 , b. 98, 1. 1 . 303

1934 m. redagavo B. Fogelevičius. Rokiškio komjaunimo organi zacija 1931-1932 m. išleido šešetą laikraštėlio ,,Darbininkų min tys " numerių, kuriuos redagavo J. Grigalavičius , L. Prokofjevas ir G. Abramavičius, Panevėžio komjaunimo organizacija vienkartinius leidinėlius ,,Jaunųjų žodis" (red. D. To 1932 m. desas) ir ,,Pašvaistė ". 1934 m. rugsėjo 1 d . duomenimis, LKJS Jonavos, Mažeikių, Panevėžio, Plungės , Rokiškio rajonuose , Kaune ir Klaipėdos kraš te jau veikė iš viso 489 komjaunuoliai 210. Per 1932-1934 m. komjaunimo organizacija , kovodama su pasyvumu ir pasireiškusiomis tarp kai kurių komjaunuolių sek tantinėmis nuotaikomis, sustiprėjo ir buvo svarbus partijos pa galbininkas, organizuojant ekonominę ir politinę darbininkų jau nimo ir visų darbo žmonių kovą.

Raudonosios pagalbos veikla

Aštrėjant klasių kovai , didėjo Lietuvos Rau donosios pagalbos uždaviniai . Reikėjo plės

ti materialinę bei moralinę paramą politi niams kaliniams, tremtiniams, be maitintojų pasilikusiems jų šei mos nariams. Didindama smurtą prieš darbo žmones , tautininkų valdžia griežtino ir kalėjimų režimą . Tai sukėlė politinių kalinių protestą. 1931 m. sausio mėn. visų pagrindinių Lietuvos kalėjimų (Kauno , Šiaulių, Ukmergės , Panevėžio ) ir Varnių koncentracijos stovyklos apie 350 politinių kalinių paskelbė bado streiką . Tai buvo bendras jų protestas prieš nuolatinį terorizavimą, solidarus visų politinių kalinių pasipriešinimas fašistų puolimui , jų narsi pasiaukojama kova už savo teises 211. Badavimas truko 8-10 dienų 212 Lietuvos Raudonosios pagalbos CK išleido du atsišaukimus, kuriuose ragino liaudies mases remti politinių kalinių kovą. Kau no organizacija kartu su LKP surengė ties Kauno sunkiųjų dar bų kalėjimu demonstraciją su šūkiais „ Šalin fašistinę diktatūrą ! Tegyvuoja politkaliniai ! " Policija demonstraciją išvaikė . Mieste įvyko nelegaliai surengti darbininkų mitingai . LKP CK, rūpindamasis įveikti Raudonosios pagalbos organi zacijoje sektantines nuotaikas , įpareigojo partines ir komjauni mo organizacijas skirti komunistus ir komjaunuolius dirbti Rau donojoje pagalboje 213. 1932 m. birželio mėn . sudaryto Raudonosios pagalbos Cent ro komiteto sekretorė komunistė F. Zaraitė lapkričio 10-25 d.

Ten pat, 1. 24, 30, 32 ; b. 97, 1. 8. LKP CK 1931 m. sausio 24 d . laiškas „ Visų kalėjimų politkaliniams revo liucionieriams ” .— PA, f. 77, ap. 14, b. 6, 1. 24. 212 ,,Balsas ", 1931 m. gegužės 25 d., Nr. 10, p. 327-328 ; ,,Unzer emes", 1931 m. vasaris, Nr. 2, p. 1. 213 ,,Balsas ", 1932 m . rugpjūčio 25 d. , Nr. 16, p . 294 ; rugsėjo 10 d., Nr. 17, p. 315; 1932 m. LKP CK plenumo rezoliucijos, p . 37-43.

210 211

304

dalyvavo Maskvoje įvykusiame Tarptautinės Raudonosios pa galbos (MOPR'o) kongrese ir buvo išrinkta MOPR'o Vykdomojo Komiteto nare 214. Kongreso nutarimai , susipažinimas su kitų ša lių panašių organizacijų veikla padėjo gerinti Lietuvos Raudo nosios pagalbos darbą . 1933 m. birželio mėn. buvo suformuotas naujas Raudonosios pagalbos Centro komitetas iš 5 narių 215. Iki 1934 m. rudens jo sekretorė buvo E. Vinikaitė . Naujojo Centro komiteto nariai buvo teisininkas B. Fridmanas (Latvis) , Š. Geraitė, Raudonosios pagalbos Kauno rajono komiteto sekretorė J. Komodaitė ir M. Frankaitė . LKP Centro Komitetas 1934 m. gegužės 20 d . nutarimu re komendavo Raudonajai pagalbai patobulinti organizacines for mas ir veikimo metodus, įveikti dar buvusį užsisklendimą, ryž tingiau plėsti ryšius su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, sutinkančiais remti įkalintus revoliucionierius ir jų šeimas 216. Raudonosios pagalbos CK ir jos vietinės organizacijos 1933 1934 m. paįvairino savo veiklą, leido spaudą, nors ir neregulia riai 217, stiprino ryšius su darbininkais, plėtė darbą kaime . Rau donosios pagalbos veikloje , jos spaudos leidimo darbe ėmė pla čiau dalyvauti pažangioji inteligentija. 1934 m. spalio mėn. Raudonosios pagalbos būreliams jau priklausė apie 400 narių, o nuolatinių rėmėjų buvo apie 500 ; buvo surenkama daugiau aukų politiniams kaliniams remti 218. 1934 m. Raudonoji pagalba suorganizavo kampaniją prieš politinių kalinių terorizavimą. Darbininkų, kai kur ir valstiečių mitinguose ir pasitarimuose buvo priimamos rezoliucijos , reika laujančios pagerinti politinių kalinių padėtį 219. Lietuvos Raudo noji pagalba skleidė proletarinio internacionalizmo idėjas , akty viai dalyvavo politinėse protesto kampanijose ir prieš kitų šalių buržuazijos terorą.

3. Komunistų partija darbo žmonių kovos avangarde

Lietuvos Komunistų partijos masinio darbo pagerėjimas , komunistų politinio aktyvumo Ligonių kasų tarybų rinkimai 1931 ir 1934 m. padidėjimas ypač išryškėjo 1931 m. rudenį , renkant naujas ligonių kasų tarybas .

214

PA, f. 3377, ap. 20, b. 114, 1. 231 ; ,,Balsas " , 1932 m. lapkričio 25 d ., Nr. 22, p. 215 PA,446. f. 77, ap. 16, b. 17, 1. 5 . 77, ap. 17, b. 2, 1. 36-39. 216 PA, 217 Misevičienė S. Lietuvos Raudonosios pagalbos spauda.- ,,LKP istorijos klau simai ", t. 16. Vilnius, 1974 , p . 23-24. 218 PA, f. 77, ap . 17, b . 8, 1. 28. 219 ,,Raudonoji pagalba " (Kaunas) , 1934 m. gruodis, Nr. 8, p. 1. 20 1836

305

Fašizmo puolimas prieš darbo žmones ekonominės krizės lai kotarpiu atsiliepė ir darbininkų socialiniam draudimui ligos at veju . 1931 m. balandžio 2 d . išleistas naujas ligonių kasų įstaty mo pakeitimas 220 įvedė 1 lito priemoką už receptus šeimos na riams , suteikė vidaus reikalų ministrui teisę paleisti ligonių kasos tarybą bei valdybą, paskirti kasos valdytoją ir jam suteikti tarybos bei valdybos teises ir pareigas ligi bus išrinkta nauja valdyba . Komunistų iniciatyva darbininkai gausiai lankydavosi Kau no miesto ligonių kasos tarybos posėdžiuose , kai jie nebūdavo uždari , ir moraliai remdavo kairiųjų darbininkų atstovų kalbas. Kairiųjų darbininkų frakcija naudojo tarybos posėdžius kaip vie šą tribūną Komunistų partijos keliamiems reikalavimams popu liarinti . 1931 m. balandžio 11 d. posėdyje , socialdemokratams pasiūlius protesto rezoliuciją prieš naują fašistų valdžios išleistą ligonių kasų įstatymo pakeitimą , likviduojantį ligonių kasų savi valdą, kairiųjų darbininkų frakcijos atstovai pasiūlė nesitenkinti vien protestu, bet raginti darbo žmones išplėsti kovą prieš šį įstatymą ir kviesti juos gegužės 1 dieną rengti protesto mitingus bei demonstracijas 221 . 1931 m. ligonių kasų tarybų rinkimai buvo pirmoji stambes nė masinė politinė LKP kampanija po fašistinio perversmo . Ruo šiantis rinkimams, LKP CK 1931 m. rugpjūčio mėn . išleido at sišaukimą su svarbiausiais reikalavimais , už kuriuos darbininkai ir tarnautojai turi kovoti . Partija ragino darbininkus rengti įmo nėse susirinkimus, mitingus ir pasitarimus, svarstyti juose rinki mų klausimus, aptarti savo reikalavimus, drąsiai laužyti fašistų valdžios daromas kliūtis 222 Antrieji rinkimai į ligonių kasų tarybas įvyko 1931 m. spa lio 25 d. Buvo renkamos Kauno miesto, Alytaus , Kauno , Mari jampolės , Panevėžio , Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Ukmergės apy gardų ligonių kasų tarybos . Vilkaviškio apygardos ligonių ka sos tarybos rinkimai įvyko 1933 m. pradžioje , pasibaigus jos kadencijai . Kaune rinkimų kampaniją organizavo LKP Kauno rajono ko mitetas , CK Sekretoriato vadovaujamas . Buvo sudaryta komisi ja 223 iš komunistų ir jiems artimų revoliucinių darbininkų . Jos · pirmininkas buvo darbininkas statybininkas J. Vinickis , nariai — G. Blochas , A. Plakchinas , K. Stanionis ir A. Šimanas 224. Darbininkų pasitarimuose kandidatais į ligonių kasos tary bos atstovus buvo keliami komunistai ar jiems artimi kairieji darbininkai . Nelegali Komunistų partija iškėlė kandidatų sąra

220 „ Vyriausybės žinios “ , 1931 m. balandžio 2 d. , Nr. 353, p. 1–2. PA, f. 77, ap. 15, b. 24, l. 1—2. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . III, p . 100-101 . 223 LKP CK Sekretoriato 1931.IX.21 posėdžio protokolas.- PA, f. 77, ap. 14, b. 5 , 1. 25. 224 Vinickis J. Duonos nebuvo per daug, p. 326 .

221 222

306

Be

šus rinkimams į ligonių kasų tarybų atstovus profesinių sąjungų, darbininkų ir tarnautojų vardu . Komunistai dirbo entuziastingai . Jie užmezgė tiesioginius ryšius su stambių Kauno įmonių dar bininkais. Nepilnais duomenimis, komunistai profesinių sąjungų ir dar bininkų bei tarnautojų sąrašo Nr. 2 vardu išleido apie 16 nele galių ir legalių rinkiminių lapelių, atsišaukimų, kuriuose demas kavo fašistų valdžios ir socialdemokratų vadovų antidarbinin kiškus veiksmus , ragino darbininkus kovoti už ligonių kasų teisių išplėtimą, prieš reakciją. Bendras išleistų atsišaukimų tiražas siekė apie 70 tūkst. egz. Suredaguoti tuos lapelius taip , kad fa šistinė cenzūra jų neuždraustų, padėjo rašytojai trečiafrontinin kai P. Cvirka , A. Venclova, J. Šimkus. Parašyti lapelius lenkų kalba padėjo jaunas aktorius J. Grybauskas 225. Per trumpą laiką komunistai sušaukė 35 pusiau legalius dar bininkų ir tarnautojų pasitarimus ir 17 mitingų, kuriuose daly vavo, nepilnais duomenimis , daugiau kaip 2900 žmonių. Komu nistų agitacija apėmė beveik visas didesnes įmones 226. Rinkimų išvakarėse policija leido kairiosioms profsąjungoms sušaukti legalų mitingą. Susirinko apie 700 žmonių. Tie, kurie nepateko į salę, stovėjo gatvėje . Prabilus kalbėtojams, salėje įsiviešpatavo tyla, tik kartkartėmis ją pertraukdavo griausmingi plojimai ir šauksmai ,,valio ! " 227 Mitingo dalyviai priėmė protes to prieš revoliucinių darbininkų suėmimus rezoliuciją . Kauno miesto ligonių kasos tarybos rinkimuose iš 21 580 narių dalyvavo 7300. Už kairiųjų darbininkų sąrašus balsavo apie 4000 narių, t . y. apie 55 proc., už socialdemokratų sąrašą — 2150 narių, arba apie 29 proc. Iš 20 darbininkų atstovų vietų ta ryboje kairieji gavo 11 vietų, socialdemokratai - 6 , federantai 2, tautinės mažumos - 1 vietą, o tautininkai -―――――――――――― nė vienos 228. Pa lyginti su 1928 m. rinkimais kairieji taryboje gavo 5 papildomas vietas , o socialdemokratai prarado 4 vietas . Į tarybą buvo iš rinkti kairiųjų sąraše iškelti komunistai ir jiems prijaučiantys darbininkai bei tarnautojai G. Blochas , B. Grėbliauskas , A. Plak chinas , K. Stanionis, A. Šimanas, J. Vinickis ir kt.229 Panevėžio rinkiminei apygardai priklausė Panevėžio , Rokiš kio ir Biržų apskritys. Ji buvo suskirstyta į tris rinkimines apy linkes. Panevėžio miesto ir apskrities rinkiminėje apylinkėje iš 14 išrinktų darbininkų ir tarnautojų atstovų kairieji gavo 7 vie

225 Bilevičius E. Ligonių kasų tarybos rinkimai Kaune 1931 metais . Iš atsimi nimų. Revoliucinis judėjimas Lietuvoje , p . 404 ; LKP Kauno rajono ko miteto sekretoriaus ir CK Sekretoriato nario E. Bilevičiaus 1931.X.26 laiš kas.- PA, f. 77, ap. 14, b. 26, 1. 32; Lietuvos Komunistų partijos atsišauki mai, t. III, p. 580-586, 628, 631-633 ir kt. 226 PA, f. 77, ap. 14, b. 26, 1. 34-35. 227 228 PA, f. 77, ap. 15, b. 14, l . 1 ; Vinickis J. Duonos nebuvo per daug, p . 332. ,,Balsas", 1932 m. sausio 10 d . , Nr. 1 , p. 7. 229 ,,Balsas“, 1931 m. lapkričio 25 d. , Nr. 22, p . 566. 307

tas (palyginti su 1928 m. rinkimais laimėjo 2 papildomas vietas) , socialdemokratai — 1 (prarado 3 vietas) , sionistai socialistai ir klerikalinė Darbo federacija — po 3 vietas. Biržų rinkiminėje apylinkėje iš 4 renkamų darbininkų ir tarnautojų atstovų kairieji gavo 3 vietas , socialdemokratai - 1. Rokiškio apylinkėje kairieji ir socialdemokratai gavo po vieną vietą. Taigi visoje Panevėžio rinkiminėje apygardoje iš 20 darbininkų vietų ligonių kasos tary boje kairieji , t . y. komunistų sąrašai gavo 11 vietų, socialdemo kratai , sionistai socialistai ir federantai ―- po 3 vietas, tautinin kai ― nė vienos vietos. Į Panevėžio apygardos ligonių kasos tarybą buvo išrinkti komunistai ir jiems artimi darbininkai ir tar nautojai G. Abramavičius, V. Didžiulis, Z. Levitas , A. Nečiščio nis, P. Simėnas ir kt.230 Ne visose apskrityse partinės organizacijos įstengė išplėsti rinkiminę kampaniją . Penkiose rinkiminėse apygardose , tarp jų ir Marijampolėje nebuvo iškelti kairiųjų darbininkų sąrašai . Šiaulių apygardos ligonių kasos taryboje socialdemokratai gavo 6 vietas, kairieji — tik 2231. Bet rinkimuose ,,svarbiausią vie tą, kaip pabrėžė Z. Angarietis, -―――― užėmė Kaunas , kur social demokratai susilaukė didelio pralaimėjimo “ , „ o kairieji didelio laimėjimo “ . „ Kaune , kaip ant delno , rinkimai parodė , kad dar bininkų masės remia tuos , kas laikosi darbininkų kovos su iš naudotojais, kas yra išnaudotojų ir fašistų priešas " . Daugelio įmonių darbininkai neleisdavo socialdemokratų agitatoriams kal bėti ir laukte laukė kairiųjų kalbėtojų LKP Centro Komitetas teigiamai įvertino kairiųjų darbinin kų laimėjimą ligonių kasų tarybų rinkimuose Kauno mieste ir Panevėžio rinkiminėje apygardoje . Tas laimėjimas buvo pasiek tas socialdemokratams, federantams, samdytojams ir fašistams varant šmeižtų kampaniją prieš kairiuosius . Rinkimai rodo , sa koma LKP CK 1931 m. lapkričio 15 d . rezoliucijoje , kad darbi ninkų masėse vyrauja antifašistinės nuotaikos , kad komunistai turi darbininkams įtakos. Rinkiminė kampanija padėjo patraukti komunistų pusėn dalį darbininkų, kurie buvo pasidavę social demokratų įtakai . Vykstant rinkiminei kampanijai , Kauno dar bininkai parodė daug palankumo komunistams, buvo nusiteikę prieš socialdemokratus reformistus. 1931 m . lapkričio 25 d . LKP CK Politinis biuras priėmė at skirus nutarimus dėl Panevėžio ir Šiaulių partinių organizacijų veiklos. Ligonių kasos tarybos rinkimai Panevėžio apygardoje , sakoma nutarime , rodo gana didelę Komunistų partijos įtaką, nes laimėjimas rinkimuose buvo pasiektas , nesant mieste stiprios partinės organizacijos . Politinis biuras pabrėžė , kad Šiaulių apy

230 231 232

Lietuvos TSR CVA, f. 928, ap . 2 , b. 201 , 1. 11 . ,,Balsas “ , 1931 m . lapkričio 25 d . , Nr. 22, p . 566. Angarietis Z. Rinkimai į ligonių kasų tarybas . [Berlynas] , 1931 , p. 4. 308

gardoje už kairiųjų sąrašus balsavo apie 300 darbininkų ir tar nautojų, o ,,tai rodo , kad Šiauliuose yra nebloga dirva " partijos darbui plėsti 233. Jau spalio 26 d . fašistinė spauda Kauno miesto ligonių kasos tarybos rinkimų rezultatus pavadino nenormaliais 234. Socialde mokratams ir darbo federantams pritariant 235, fašistų valdžia iš vaikė naujai išrinktąsias Kauno miesto ir Panevėžio apygardos ligonių kasų tarybas , nes jose komunistai buvo gavę daugumą vietų. Nauji Kauno miesto ir Panevėžio apygardos ligonių kasų tarybų rinkimai buvo paskirti 1932 m. sausio 31 - vasario 1 d . Norėdama sutrukdyti komunistams dalyvauti rinkiminėję kam panijoje, fašistų valdžia ėmė smarkiau juos persekioti . Žvalgy bos nurodymu daugelis kairiųjų darbininkų ir tarnautojų buvo atleisti iš darbo ir kaip bedarbiai pašalinti iš ligonių kasos narių. Jie neteko teisės rinkti ir būti renkami į ligonių kasų tarybas . 1928-1931 m. Kaune veikė socialdemokratų įkurta darbi ninkų jaunimo sporto draugija „ Viltis " . Ekonominės krizės me tais vykęs darbininkų kairėjimas palietė ir viltininkus. Įstojusių į „ Vilties “ draugiją komunistų ir komjaunuolių paveikti , daug viltininkų aktyviai dalyvavo ligonių kasų tarybų rinkimų kam panijoje, remdami kairiųjų darbininkų sąrašus . Žvalgyba suėmė ,,Vilties" draugijos valdybos pirmininką J. Mozelį ir kai kuriuos kitus valdybos narius 236. Karo komendantas nubaudė juos admi nistracine tvarka kalėti . 1931 m. gruodžio 23 d. ,,Vilties " drau gija buvo uždaryta 237. Žvalgybos pasiūlymu karo komendantas 1932 m. sausio 5 d. uždarė Kaune veikusias komunistų vadovaujamas Maisto pro duktų darbininkų ir tarnautojų,,,Adatos " — siuvėjų ir trikota žininkų, Prekybos ir pramonės tarnautojų kairiąsias profesines sąjungas . 1931 m. lapkričio - 1932 m. sausio mėn. buvo suimta kelias

dešimt paleistųjų ligonių kasų tarybų kairiųjų atstovų ir Komu nistų partijos aktyvistų. Vieniems jų buvo sudarytos baudžia mosios bylos, o kitus karo komendantai administracine tvarka nubaudė kalėti daugiausia po 3 mėnesius,- kol praeis ligonių kasų tarybų rinkimai . Panevėžio apygardoje buvo suimti G. Ab ramavičius, A. Blieka, J. Buika, V. Didžiulis, J. Grigalavičius , Z. Levitas , P. Lisas , P. Mockevičius , J. Petronytė, P. Raslanas , J. Šorferis, G. Štarkaitė , V. Vilemas ir kt. Kaune buvo suimti E. Bilevičius, G. Blochas , B. Grėbliauskas , L. Kapočius , Š . Maimi 233 234 235 236 237

,,Partijos darbas ", 1931 m . gruodis, Nr . 3, p. 41 ; PA, f. 77, ap. 14, b. 4, 1. 44, 45. ,,Lietuvos aidas " , 1931 m . spalio 26 d . PA, f. 77, ap. 14, b. 26, 1. 17—18 . PA, f. 77, ap. 14, b. 26, 1. 18 ; PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 485, 1. 436, 437, 441 , 447, 493. MLTE, t. 3, p. 788.

309

nas , A. Plakchinas, K. Stanionis, E. Stankaitė , J. Šochotas , dai 238 lininkas P. Tarabilda, G. Vostokas ir daug kitų darbininkams, aiškino žodžiu Komunistai spaudoje ir gyvu kad Kauno miesto ir Panevėžio apygardos ligonių kasų tarybų išvaikymas yra naujas fašistų valdžios smurtas prieš darbinin kų klasę. Jie ragino ligonių kasų narius ir per pakartotinius rin kimus balsuoti už kairiųjų darbininkų sąrašus, o jeigu jie būtų - atiduoti savo balsus už anuliuotą sąrašą 239 panaikinti — Įveikdami administracinių organų daromas kliūtis, komunis tai iškėlė kairiųjų darbininkų sąrašus ir pakartotiniuose rinki muose . Iš Kauno miesto ligonių kasos valdybos gavusi kairiųjų darbininkų iškeltų sąrašų nuorašus , žvalgyba įvairiais baugini mais privertė dalį darbininkų atsisakyti nuo savo kandidatūros iškėlimo. Šitaip Kauno miesto Senamiesčio ir Šančių apylinkėse kairiųjų darbininkų iškelti sąrašai buvo anuliuoti. Kauno Nauja miesčio apylinkės kairiųjų darbininkų kandidatus J. Komodaitę ir A. Šimaną žvalgyba suėmė ir įkalino . Ligonių kasos valdyba juos išbraukė iš sąrašo . Jame liko tik 3 kandidatai 240. Rinkimų kampanijos metu komunistai veikė pasiaukodami . Daugelyje įmonių jie suorganizavo pusiau legalius mitingus, aiš kino darbininkams, kokius reikalavimus kelia kairieji darbinin kai ligonių kasose, kvietė juos balsuoti už kairiųjų sąrašus . Rin kimų klausimu buvo išplatinti du nelegalūs atsišaukimai 241 . Kaune buvo išspausdinta ir išplatinta apie 7000 demonstratyvaus balsavimo kortelių, kuriose buvo įrašytos įkalintų kairiųjų dar bininkų sąrašų kandidatų pavardės 242. Kairieji kreipėsi į polici ją leidimo sušaukti legalų mitingą, bet jo negavo , todėl savo nu sistatymus dėstė socialdemokratų šaukiamuose legaliuose mitin guose 243 Pakartotiniuose Kauno miesto ligonių kasos tarybos rinki muose iš 16 789 kasos narių dalyvavo 8593 nariai (51,2 proc . ) . Kairiųjų darbininkų neanuliuotasis sąrašas Nr . 6 surinko 904 bal sus . Į ligonių kasos tarybą buvo išrinkti komunistai A. Aronas ir S. Sabanskis. Už anuliuotuosius kairiųjų darbininkų sąrašus Senamiestyje ir Šančiuose buvo atiduota daugiau kaip 800 de monstratyvių balsų 244 , bet jie nebuvo įskaityti. Socialdemokra tai surinko 2147 balsus ir gavo 6 vietas ligonių kasos taryboje, federantai ―――――― 1891 balsą ir 5 vietas , sionistai socialistai — 1000 balsų ir 3 vietas , lenkai — 731 balsą ir 2 vietas , tautininkai 666 balsus ir 2 vietas 245. Pirmajame naujos Kauno miesto ligo

238 239 240 241

PII , Dokumentų rinkinys, Nr . 485, 1. 432-452. PA, f. 77, ap. 14, b. 3, 1. 49-50. PII , Dokumentų rinkinys, Nr. 485 , 1. 452 ; PA, f. 77, ap. 14, b. 26, 1. 20. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t . III, p . 114-116, 640-642 . 242 PA, f. 77, ap. 14, b. 26, 1. 21-22. 243 ,,Balsas ", 1932 m. kovo 25 d. , Nr. 6, p. 103. 244 245 ,,Partijos darbas ", 1932 m. balandis, Nr. 4, p. 45. ,,Socialdemokratas " , 1932 m. vasario 6 d., Nr. 6, p. 1 . 310

nių kasos tarybos 1932 m. vasario 27 d. posėdyje S. Sabanskis perskaitė kairiųjų darbininkų frakcijos vardu deklaraciją, kurio je buvo protestuojama prieš Kauno ir Panevėžio ligonių kasų ta rybų išvaikymą, išdėstyti kairiųjų darbininkų reikalavimai ir darbininkai kviečiami juos paremti . Už tai jis buvo pašalintas iš tarybos posėdžio , atleistas iš darbo , kaip bedarbis pašalintas iš ligonių kasos ir jos tarybos narių 246. Panevėžio apygardoje dėl suėmimų komunistai pakartotinių rinkimų metu nepajėgė iškelti kairiųjų darbininkų sąrašų. So cialdemokratai naujojoje ligonių kasos taryboje gavo 7 vietas, fe derantai - 6, sionistai socialistai - 3, žydai tarnautojai — 2 ir nepartiniai — 2 vietas. Rokiškyje ir Panevėžyje apie 60 rinkėjų įmetė demonstratyvius balsus už panaikintus kairiųjų sąrašus 247. Tuo būdu fašistų valdžios administraciniai organai, pašalin dami komunistus iš ligonių kasų ir klastodami rinkėjų valią, pa dėjo socialdemokratams , rinkimų metu vartojusiems kairiąją fra zeologiją, išlaikyti savo rankose vadovavimą Kauno miesto ir Panevėžio apygardos ligonių kasų taryboms ir valdyboms. Vertindamas pakartotinių rinkimų į Kauno miesto ir Pane vėžio apygardos ligonių kasų tarybas rezultatus , LKP CK savo rezoliucijoje pažymėjo , kad jų „ negalima laikyti kairiųjų pra laimėjimu . Antraip , tai rodo nemažus kairiųjų darbininkų atsie kimus " 248. Centro Komitetas teikė ypatingą reikšmę tam faktui , kad daug darbininkų balsavo už anuliuotuosius kairiųjų sąrašus . Tuo jie išreiškė protestą prieš fašistų valdžios terorą, pademonst ravo savo klasinį susipratimą. Negalėdami išplėsti savo įtakos ligonių kasose , tautininkai ėmė likviduoti jose demokratizmo liekanas. Nuo 1934 m. pra džios įsigaliojęs naujas ligonių kasų įstatymas ir tų pat metų rugpjūčio 1 d . paskelbtas ligonių kasų statutas iš esmės likvida vo darbininkų savivaldą ligonių kasose. Ligi tol darbininkai tu rėjo du trečdalius visų ligonių kasų tarybos atstovų. Naujasis įstatymas perpus sumažino darbininkų atstovų skaičių. Pagal šį įstatymą darbininkai ir samdytojai privalėjo turėti kasos tary boje po 10 atstovų. Be to , tarybos pirmininką skyrė vyriausybė. Išnaudotojams kartu su valdžios atstovu buvo užtikrinta daugu ma ir kasų valdyboje (2 darbininkai , 2 samdytojai ir 1 valdžios atstovas ) . Naujosios rinkimų taisyklės atėmė darbininkams teisę balsuoti už savo sudarytus kandidatų sąrašus, nes iš pateiktųjų kandidatų sąrašų valdžios organai gavo teisę savo nuožiūra su daryti vieną bendrą 30 kandidatų sąrašą. Nepaisant visų šių suvaržymų, Lietuvos Komunistų partija ragino darbininkus ir tarnautojus iškelti "I savo bendro fronto

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t . IV, p . 440-442 ; ,,Balsas ", 1932 m. ba landžio 25 d. , Nr. 8, p. 141 ; ,,Socialdemokratas ", 1932 m. kovo 5 d. , Nr. 10. 247 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, p. 443. 248 ,,Partijos darbas " , 1932 m. balandis, Nr. 4, p. 45. 246

311

kandidatūras ir kovoti už tai , kad jų neišbrauktų". LKP kvietė ,,visus darbininkus ir tarnautojus, be partijos skirtumo, į bend rą kovos frontą" prieš jų teisių siaurinimą, už visišką darbininkų savivaldą ligonių kasose 249. Darbininkų protesto judėjimo organizavimas turėjo savo pa sekmių. 1934 m. lapkričio 11 d . daugelyje vietų įvyko ligonių kasų tarybų rinkimai pagal sufašistintas taisykles. Komunistinės spaudos duomenimis, Kaune rinkimuose dalyvavo 12 proc., ki tose vietose - 2-28 proc. rinkėjų. Ligonių kasų nariai vienin gai įvykdė pasyvų rinkimų boikotą. Rinkimai parodė , kad nepa sitenkinimas tautininkų valdžia didėja .

Vadovavimas darbininkų streikams

Lietuvos Komunistų partija plėtė savo veik lą visuose darbo žmonių sluoksniuose , sten

gėsi mobilizuoti juos kovai prieš stambaus kapitalo puolimą ir antiliaudinę tautininkų vyriausybės politiką . Svarbiausias vaidmuo darbo žmonių kovoje priklausė darbinin kų klasei. Jau pirmaisiais ekonominės krizės metais Lietuvos dar bininkų streikų judėjimas ir LKP kova prieš kapitalo puolimą ir buržuazijos diktatūrą įgavo naują užmojį . 1931 m . streikai apėmė stambias pramonės įmones ir staty bas. Juose dalyvavo apie 9300 žmonių. Daugelis streikų buvo laimėti arba pasibaigė daline darbininkų pergale . Streikuojantys darbininkai neišvengiamai susiremdavo su policija, ginančia išnaudotojų interesus, todėl ekonominiai strei kai dažnai įgaudavo politinį pobūdį , virsdavo kova ir prieš re akcinę buržuazijos diktatūrą. Kaune 1931 m. liepos mėn. įvyko atkaklus visuotinis darbi ninkų kepėjų streikas, kuriam per streiko komitetą vadovavo kairioji Maisto pramonės darbininkų profesinė sąjunga . Darbinin kai nesutiko su darbo užmokesčio sumažinimu ir reikalavo 8 va landų darbo dienos . Netrukus sustreikavo Šiaulių, Panevėžio ir Biržų kepėjai . Tautininkų valdžia susidorojo su streikuojančiai siais . 28 streikininkai , profsąjungos nariai ir aktyvistai , tarp jų profsąjungos valdybos narys P. Kastanauskas , buvo suimti ir iš tremti iš Kauno . Šis streikas įgavo politinį pobūdį . Streiką užgniaužti valdžiai faktiškai padėjo socialdemokratų profsąjungos veikėjai . Jie , siekdami suskaldyti darbininkų gre tas , per vieną parą suorganizavo ir įregistravo reformistinę ke pėjų profsąjungą , pradėjo derybas su savininkais Vidaus reikalų ministerijoje , tarpininkaujant vyriausiajam darbo inspektoriui . Nepaisant reformistų skaldomųjų veiksmų, darbininkų kepėjų streikas privertė tautininkų valdžią išleisti įstatymą dėl darbo są lygų kepyklose sutvarkymo 250.

249 250

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . III, p. 353–355. PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 129 , l . 123-137 ; ,, Balsas ", 1931 m. lapkričio 10 d., Nr. 21 , p. 550-551 ; „ Vyriausybės žinios ", 1931 m. spalio 31 d., Nr. 366, p . 10 ; 1932 m. sausio 24 d. , Nr. 374, p . 14—15.

312

Nemažiau garsus savo atkaklumu ir politine kovą buvo Ma rijampolės cukraus fabriko statybos darbininkų streikas , įvykęs 1931 m. rugsėjo 3-4 d. Jam vadovavo į streiko komitetą išrinkti komunistai K. Petrikas ir L. Kapočius. Darbininkai jėga atiminė jo iš policijos suimtuosius, neleido suimti streiko vadovų; poli cijos akivaizdoje darbininkai mitingavo . Su darbininkais įstengė susidoroti tik atsiųsta iš Kauno raitoji policija . Ir vis dėlto dar bininkai iš dalies streiką laimėjo . Streikai vyko taip pat Kaune , Klaipėdoje, Panevėžyje , Vil kaviškyje , Kalvarijoje, Šiauliuose , Biržuose, Kupiškyje ir kitur. 1931 m. gegužės 1 d. įvyko politiniai streikai beveik visose Kau no stambesnėse įmonėse, spaustuvėse . Nedirbo kanalizacijos ir vandentiekio darbininkai . Streikavo apie 3000 žmonių. Statybose , kur dirbo nemaža kaimo proletarų ir pusiau proletarų, streikai išreiškė kaimo varguomenės nuotaikas . LKP CK, partijos vietinių organizacijų ir partijos vadovau jamų revoliucinių organizacijų išleisti atsišaukimai populiarino partijos suformuluotus ekonominius bei politinius reikalavimus ir ragino darbininkus kovoti už jų įgyvendinimą. Daugeliui 1932 m . streikų vadovavo komunistai. Jų spauda sistemingai nušviesdavo streikų judėjimą, demaskuodavo social demokratų vadovų oportunizmą ir kapitalistų interesus reiškian čią tautininkų valdžią, mokė darbininkus sieti ekonominę kovą su politine. Komunistai tokią savo taktiką grindė teiginiu, kad buržuazinėje visuomenėje streikai telkia ir revoliucina darbinin kų klasę. Negalima leisti, rašė K. Marksas , savęs suklaidinti tuo, kad ekonominiai tų streikų rezultatai „ iš pažiūros nedideli ". Mes turime,― nurodė jis,— ,, visų pirma atsižvelgti į moralines ir po litines jų pasekmes “ 251 1933-1934 m. darbininkų streikų judėjimas vėl išsiplėtė. Streikai vyko ne tik miestuose, bet ir miesteliuose bei kaimuose : streikavo Anykščių batsiuviai , Kupiškio apylinkės medkirčiai , Plėnakių kaimo (Tirkšlių apylinkės) melioracijos darbininkai. Gausėjo darbininkų solidarumo streikų. Jie kartais apimdavo ke lių miestų darbininkus , dažnai paraližuodavo ištisas gamybos šakas ir autotransportą. 1933 m. streikavo maždaug 7100 , o 1934 m . apie 8870 žmonių. Gyvenimas griovė socialreformistų ir kitų oportunistų teo rijas, skelbusias , kad, esą, krizės sąlygomis darbininkų ekonomi nė kova negalinti būti sėkminga ir jos reikią vengti . Streikai plėtėsi ir stiprėjo ne tik dėl to , kad krizės metu blo gėjo ekonominė padėtis, bet ir todėl, kad aktyvėjo Komunistų partijos veikla , kad komunistai ėmė geriau vadovauti darbinin kų kovai.

251 Маркс К. и Энгельс Ф. Сочинения, изд. 2-е, т. 9, с. 174—175 .

313

į

Masių iniciatyva atsirado naujų organizavimosi formų. Ka dangi tautininkų valdžia persekiojo darbininkų streikų komite tus, suiminėjo jų narius, daug kur darbininkai vietoj komitetų pradėjo rinkti delegacijas , kurios turėdavo įteikti savininkams . reikalavimus ir ginti darbininkų interesus. Komunistų partija rėmė šią darbininkų iniciatyvą, ragino kovoje ieškoti vis geres nių organizavimosi formų LKP CK 1932 m. plenumas nurodė, kad streikuojant ne vi suomet reikia išeiti iš įmonės . V. Kapsukas 1933 m. pradžioje patarė mėginti Lietuvoje taikyti Lenkijos darbininkų jau įsisa vintą itališko streiko formą — paskelbus streiką, neišeiti iš fab riko ir tokiu būdu neleisti savininkams įdarbinti streiklaužius 253. Ši kovos forma 1933 m. buvo sėkmingai taikyta Kaune ir Jona voje visuotinio stalių streiko metu 254 Visuotinis Jonavos stalių streikas prasidėjo 1933 m. rugsė jo 7 d. ir truko 5 savaites. Sustreikavo 39 baldų dirbtuvių 500 darbininkų. Streikui vadovavo LKP CK Sekretoriatas , Kauno ra jono komitetas 255 ir LKP Jonavos organizacija, pasitelkusi vietos LKJS organizaciją. Į Jonavą buvo pasiųstas prityręs komunistas , LKP CK instruktorius K. Petrikas. Jonavoje tada buvo mėginta įkurti profesinę sąjungą. Streikuodami prieš darbo užmokesčio sumažinimą, Jonavos staliai iškėlė savo reikalavimus : padidinti darbo užmokestį, įves ti 8 valandų darbo dieną, pripažinti darbininkų profsąjungą, nė vieno darbininko dėl streiko neatleisti iš darbo . LKP Kauno ir Jonavos rajonų komitetai , taip pat kairiųjų profsąjungų Centro biuras išleido atsišaukimus , kuriuose ragino darbo žmones solidarizuotis su streikuojančiais Jonavos staliais . Jonavos darbininkus materialiai ir moraliai rėmė Kauno ir kitų miestų darbo žmonės. Solidarizuodamiesi su jonaviečiais , LKP Kauno rajono ko miteto paskatinti , 1933 m. rugsėjo 19-20 d. Kaune sustreikavo daugelio medžio apdirbimo fabrikų darbininkai ir statybininkai tinkuotojai - 600 žmonių . Tautininkų valdžia pradėjo suiminėti streikuojančius darbi ninkus. Kaune buvo įkalinti komunistai staliai K. Stanionis, A. Ši manas, LKP Jonavos rajono komiteto sekretorė G. Aronsonai tė, LKJS Jonavos rajono komiteto sekretorius L. Solominas ir daugelis kitų. Žvalgyba suėmė ir K. Petriką. Jonavos staliai streiką baigė organizuotai ir iš esmės jį lai mėjo : jiems buvo padidintas darbo užmokestis , savininkai įsi

252 ,,Balsas ", 1933 m. gegužės 1 d. , Nr. 9, p. 146 . 253 1932 m. LKP CK plenumo rezoliucijos , p. 23 ; V. Kapsuko 1933.II.13 laiš 254 kas į Kauną LKP CK Sekretoriatui.- PA, f. 77, ap. 16, b. 7, 1. 3. Lietuvos Komunistų partijos V konferencijos rezoliucijos. LKP CK leidinys [Kaunas] , 1934, p. 19. 255 PA, f. 77, ap. 17, b. 1 , 1. 18. 314

pareigojo dėl streiko neatleisti nė vieno darbininko ir griežtai laikytis 8 valandų darbo dienos 256. Streikas labai pakėlė Komunistų partijos autoritetą. Jona vos stalių streiką A. Sniečkus 1934 m. LKP CK plenume apibū dino kaip „, didelį ekonominį mūšį , kuris įgavo politinį pobūdį "257. 1934 m. balandžio mėn . apie tris savaites truko bendras Kauno odos dirbinių darbininkų streikas, kuriame dalyvavo dau giau kaip 500 darbininkų. Jie reikalavo pakelti darbo užmokes tį, įvesti 8 valandų darbo dieną ir kt. Aulininkams ir lagaminų dirbtuvių darbininkams vadovavo odininkų profsąjungoje dirbę komunistai J. Grinevičius, G. Vostokas ir kt. Streikas buvo iš dalies laimėtas 258. Darbininkų judėjimas aiškiai stiprėjo . 1931-1934 m. vien Kaune, Klaipėdoje ir Jonavoje įvyko vienuolika visuotinių ga mybos šakų darbininkų ir tarnautojų streikų. Dažnėjo politiniai streikai . Prieš tautininkų valdžios 1934 m. išleistą naują darbi ninkų samdos įstatymą streikais protestavo ,,Beko " trikotažo dirbtuvės ,,,Universalio “ , „ Hansos " sacharino fabriko ,,,Bekaros". ,,Nemuno “, ,,Stiklolit", kartonažo dirbtuvės ,,Kartoric " ir kitų Kauno įmonių darbininkai . Prie jų prisidėjo autotransporto dar bininkai ir tarnautojai 259. 1934 m. gegužės 1 d. Kaune streikavo apie 2000 darbinin kų 260. Streike dalyvavo „ Nemuno “ metalo apdirbimo įmonės darbininkai , beveik visi miesto spaustuvininkai. Protestuodami prieš profsąjungų uždarymą, gegužės 29 d . Kaune streikavo dau giau kaip 400 darbininkų, o protesto rezoliucijas mitinguose pri ėmė apie 800 darbininkų. Tos protesto rezoliucijos buvo pasiųs 261 tos Vidaus reikalų ministerijai Streikų judėjime ėmė dalyvauti anksčiau buvę palyginti pa syvūs darbininkų klasės būriai — autotransporto šoferiai ir kon duktoriai , sezoniniai žemės ūkio darbininkai ir pusiau proletarai . Nekvalifikuoti darbininkai 1934 m. sudarė daugiau kaip 40 proc. bendro streikininkų skaičiaus . Komunistų partija organizavo ir aktyvino bedarbių kovą. LKP CK Politinis biuras 1931 m. gegužės 5 d. nutarimu įpareigo jo kairiųjų profesinių sąjungų komunistus padėti bedarbiams rengti eitynes ir demonstracijas , reikalaujant, kad savivaldybės suteiktų materialinę pagalbą jiems ir jų šeimoms, pasiekti, kad 256

,,Priekalas", 1933, Nr. 10, p . 582-583 ; Nr. 12, p. 705-707 ; Lietuvos TSR CVA, f. 928, ap. 1 , b. 921 , 1. 38-40, 59; Solominas L. Šlovingos metinės.— „ Kauno tiesa “, 1958 m. rugsėjo 9 d .; Lietuvos Komunistų partijos atsišau kimai, t. III , p . 236–238, 609-612 ; „ Lietuvos žinios “, 1933 m. rugsėjo 28 d. 257 PA, f. 77, ap. 17, b . 1 , 1. 28. :258 PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 9, 1. 19 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. IV, p. 536-538. 259 ,,Darbininkų kova ", 1934, Nr. 1 . 260 1934 m. gegužė, Nr. 5, p . 4. :261 ,,Tiesa", ,,Tiesa", 1934 m. birželio 10 d ., Nr. 6, p. 3. 315

:

bedarbių kova už gyvenimo pagerinimą vyktų kartu su visų dar bininkų kova už draudimą nedarbo metui valstybės ir samdyto jų lėšomis 262 Komunistų iniciatyva 1931 m. pradžioje Kaune buvo suda rytas bedarbių komitetas 263. Komunistai , komjaunuolių pa dedami , pradėjo organizuoti bedarbių pasitarimus. Policija su iminėjo bedarbius, mėginančius eiti į miesto valdybą įteikti sa vo reikalavimų. Bedarbių judėjimas plito visoje Lietuvoje . Tūkstančiai Lie tuvos Komunistų partijos atsišaukimų populiarino bedarbių ko vos šūkius, ragino juos organizuotis, aktyviai kovoti už darbą ir duoną, skleidė komunistų suformuluotus bedarbių reikalavimus. 1934 m. komunistų pastangomis kairiųjų darbininkų profsąjun gų Centro biuras išleido specialų bedarbiams skirtą leidinį „ Ba do priešas ". Kartu Komunistų partija mobilizavo bedarbius ko vai ,,už bedarbių draudimą" . Šitą reikalavimą pasirašė daugiau kaip 600 bedarbių, ir 1934 m . jis buvo įteiktas Kauno miesto val dybai 264. 1931-1934 m. bedarbių demonstracijos , jų susitelkimai ir ei tynės ,,bado žygiai “ į savivaldybes - vyko Kaune , Kybartuo se, Klaipėdoje , Mažeikiuose , Naumiestyje, Panevėžyje, Papilėje, Raseiniuose , Šakiuose , Zarasuose ir kt. Virbalyje 1932 m. įvyko moterų bedarbių demonstracija . Klaipėdoje 1933 m. sausio 28 d . , protestuodami prieš bedarbių draudimo pablogėjimą, demonstra cijoje dalyvavo 2000 darbininkų. Įvyko bedarbių susirėmimas su policija. Buvo sužeistų 265. Didelį agitacinį darbą tarp bedarbių 1933 m. ir 1934 m. pra džioje nuveikė LKP Kauno organizacija . Prie viešųjų darbų dir bę bedarbiai komunistai buvo pirmosiose bedarbių kovos gretose. Protestuodami prieš darbo užmokesčio sumažinimą , 1934 m. sau sio 29 d. Kaune sustreikavo apie 1000 viešųjų darbų darbininkų, kurie kalė polius Nemuno ir Neries santakoje . Valdžia pasiuntė prieš juos policiją ir jos rezervą ― raitąją policiją, kuri streikuo jančiuosius mušė rimbais , apmėtė ašarinių dujų granatomis . Streikuojantiesiems į pagalbą atskubėjo iš Žaliakalnio ir Alekso to V. Čibilio , A. Vilimo ir kitų komunistų vadovaujamos viešų jų darbų darbininkų kolonos . Kovoti su puolančia policija be darbiams padėjo ir netoliese turguje buvę valstiečiai . Susirėmi mo metu nuskambėjo šūkis : „ Šalin fašistų valdžia ! " Abiejose

262 LKP CK PB 1931.V.5 posėdžio rezoliucija „ Dėl darbo bedarbių tarpe ". PA, f. 77, ap . 14 , b . 4 , l . 18—21 ; „ Komunistas “, 1931 m. gegužė—birželis, Nr. 3, p. 47-52. 263 PA, f. 77, ap. 14, b. 5, 1. 1—2. 264 LKP CK 1934 m. rugsėjo plenumo protokolas.— PA, f. 77 , ap. 17, b. 1 , 1. 39. 265 ,,Priekalas ", 1931 , Nr. 6 , p . 250 ; 1932 , Nr. 1-2 , p . 61 ; Nr. 12 , p. 483 ; 1933 , Nr. 3, p. 134 ; 1934, Nr. 1 , p. 55-57 ; PII , Dokumentų rinkinys, Nr. 138, 1. 11 ; „ Balsas “ , 1932 , Nr. 1 , p . 10 ; 1933 , Nr. 3 , 6, 7, p. 52, 101 , 117. 316

pusėse buvo sužeistų. Aštuoni darbininkai buvo suimti ir nu bausti. Komunistai aktyviai rėmė kovojančius viešųjų darbų darbi ninkus. 1934 m . sausio pabaigoje buvo išplatintas LKP Kauno ra jono komiteto ir Lietuvos Raudonosios pagalbos Kauno rajono komiteto atsišaukimas, raginantis darbo žmones remti suimtuosius, sužeistuosius ir jų šeimas . Tą pačią dieną išėjo „ LKP Centro Ko miteto komunikatas " , kuris kvietė bedarbius dar aktyviau kovoti už darbą ir duoną, skatino darbo žmones ,,remti darbininkų ko vą ir energingai protestuoti prieš fašistų valdžios budeliškumą badaujančių bedarbių atžvilgiu ". LKP Kauno rajono komiteto išleistas atsišaukimas taip pat ragino darbininkus protestuoti prieš žiaurų tautininkų valdžios susidorojimą su streikavusiais darbi ninkais , kvietė viešųjų darbų darbininkus kovoti toliau 266.

Už darbininkų ir valstiečių sąjungos stiprinimą

Komunistų partija plėtė agitacinį darbą Lie tuvos kaime. 1932 m., minint Spalio revo liucijos 15-ąsias metines , LKP Mažeikių ra

jono komunistai suorganizavo mažažemių valstiečių ir žemės ūkio darbininkų pasitarimus. Darbo valstie čiai labai domėjosi TSRS kolektyviniais ir tarybiniais ūkiais . Ne maža tų pasitarimų dalyvių įstojo į Komunistų partiją ir kom jaunimą 267. Kaimas vis labiau domėjosi LKP literatūra, kurioje, kaip rašė „ Balsas " , darbo žmonės tikėjosi " rasti atsakymą į opiausius klausimus" 268. Komunistų partija aiškino valstiečiams , kad darbininkų kla sės ir darbo valstiečių sąjunga yra svarbiausias jų socialinio iš sivadavimo laidas , ragino juos remti miesto ir kaimo darbinin kų kovą. LKP CK 1932 m. sausio mėn. atsišaukime sakoma, kad ,,miesto ir kaimo darbininkai visuomet rems darbo valstiečių ko vą" " 269. Partija suformulavo valstiečių reikalavimus : panaikinti kaimo varguomenės mokesčius, sumažinti vidutinių valstiečių mokesčius , nepardavinėti iš varžytynių valstiečių turto už ne sumokėtas skolas , valstybės lėšomis teikti pašalpas pusiau pro letarams ir proletarams bedarbiams, dalyti jiems dvarų žemę, ne atlyginant dvarininkams 270. Valstiečių ir kaimo proletarų priešinimasis kapitalo priespau dai ir tautininkų valdžios politikai krizės metais reiškėsi aktyviais

266 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. III, p . 261-263, 276-277, 550; Lietuvos TSR CVA, f. 440, ap. 1 , b. 389, 1. 101 ; f. 378 , ap. 3, b. 3499, 1. 64; „ Tiesa “, 1934 m . sausis, Nr. 1 , p . 3; vasaris, Nr. 2, p. 1-2; Komo daitė J. Kauno Senamiestyje.— ,,Tiesa “, 1964 m. vasario 1 d . 267 ,,Balsas ", 1933 m. sausio 16 d ., Nr. 2, p . 33-34. 1932 m. birželio 10 d ., Nr. 11 , p. 194. 268 269 ,,Balsas", 270 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t. III , p . 128-129. Ten pat, p . 127-128 ; ,,Balsas ", 1933 m. sausio 1 d., Nr. 1 , p . 14. 317

i

veiksmais.

1931

m.

rugsėjo

pradžioje

streikavusių

Trejaus

fabriko darbininkų Juodupėje surengtoje demonstracijoje da lyvavo aplinkinių kaimų darbo valstiečiai . 1934 m. vasario mėn. Plungės valsčiaus Kulių apylinkėje penkių kaimų valstie čiai atsisakė taisyti kelią, kuriuo naudojosi miško pirkliai ; Pane vėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Baronų kaimo valstiečiai iš vaikė antstolį ir policiją, atvykusius aprašyti valstiečio turto už nesumokėtas skolas . Varžytynės neįvyko 271. Panevėžio valsčiaus Sodeliškių kaime vasario 6 d . valstiečiai sumušė policijos nuo vados viršininko padėjėją, aprašinėjusį valstiečių turtą; 8 vals tiečiai paskui buvo suimti 272. Kai kur reiškėsi gaivališkas darbo valstiečių protestas prieš išnaudotojus (jie degino dvarininkų ir buožių ūkinius trobesius) 273. 1934 m. vasario pradžioje Ažvinčių apylinkėje (Zarasų apskrityje) sustreikavo apie 500 valstiečių, vežusių miško medžia gą vienai belgų firmai . Valstiečiai pareikalavo pakelti užmokes tį už miško gabenimą, kovojo prieš mėginimą panaudoti streik laužius, pasipriešino policijai ir streiką laimėjo . "1Tai yra pirma sis didelis valstiečių streikas Lietuvoje , panašus į Vakarų Baltarusijos streikus ,— rašė „ Priekalas “ .— Užtat jis turi didelės po litinės reikšmės . " 274 Streikuoti paragino komunistai . Tų metų rugsėjo mėn. pakaunėje kelių kaimų valstiečiai , reikalavę bran giau mokėti už pristatomą pieną, sustreikavo ir tris dienas sau gojo kelius , neleisdami streiklaužiams pristatinėti pieno į priėmi mo punktus 275. Ryškų darbo valstiečių kairėjimą, komunistų idėjinės įtakos didėjimą parodė šiaurės Lietuvos valstiečių liaudininkų Jauni mo sąjungos atstovų suvažiavimas , įvykęs 1934 m. vasario 4 d. Šiauliuose. Jame dalyvavo Lietuvos jaunimo sąjungos 10 skyrių atstovai ――― 30 delegatų ir apie 70 svečių, daugiausia tos sąjun gos narių iš kaimų. Dalyvavęs suvažiavime LKJS auklėtinis A. Jasutis pasisakė prieš liaudininkų lyderių politiką. Tai turėjo įtakos suvažiavimo priimtai rezoliucijai , išreiškusiai nepasitikėji mą senaisiais liaudininkų vadais , kurie "I vienaip kalba , kitaip daro ". Mums reikalingi nauji vadai , ir mes jų ieškosim " ,- sa koma rezoliucijoje . M. Sleževičiui ir keliems kitiems iš Kauno atvykusiems liaudininkų lyderiams susilaikius , rezoliucija buvo vienbalsiai priimta 276.

271

272 273 274 275 276

,,Tiesa ", 1934 m. vasaris, Nr. 2, p. 4 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, p. 530. ,,Priekalas ", 1934, Nr. 3, p . 187. ,,Priekalas ", 1932 , Nr. 9, p. 362–363 . ,,Priekalas ", 1934, Nr. 3, p. 186-187. PA, f. 3377, ap. 48, b. 359d, 1. 20. ,,Tiesa" , 1934 m. balandis , Nr. 3-4, p. 3; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, p. 533-534 ; Bulota J. A. Jasutis. Vilnius, 1961 , p. 53-58.

318

Kauno, Panevėžio , Plungės , Vilkaviškio apylinkėse išaugo LKP organizacijos 277. Apie Jonavą buvo ištisi „ raudoni kaimai " : tėvai komunistai , vaikai — komjaunuoliai 278. Komunistų įtakos stiprėjimas Lietuvos kaime gerai matyti iš 1934 m. lapkričio 12 d. Marijampolės saugumo apygardos viršininko raporto va dovybei . Jame pasakyta, kad Vilkaviškio apskrityje komunistų veikla labiau paplitusi Žaliosios ir Vilkaviškio valsčiuose tarp Sūdavos ir Augalų kaimų naujakurių. Pažymima , kad čia dar nuo 1918-1919 m. komunistų įtaka persiduoda jaunajai kartai , mažažemiai arba jų šeimos nariai yra Komunistų partijos nariai ; Šakių apskrities Barzdų ir Jankų valsčiuose komunistinėje veik loje dalyvauja daugiausia žemės ūkio darbininkai , bet yra ir valstiečių komunistų arba jiems prijaučiančių; Marijampolės ap skrities Igliškėlių ir Kazlų valsčiuose , taip pat Alytaus apskrities Butrimonių ir Simno valsčiuose komunistinėje veikloje dalyvau ja daugiausia mažažemiai 279. Komunistų partija skyrė daug dėmesio dar bui su inteligentija , labai vertino pažangio sios, demokratinės inteligentijos atstovų da lyvavimą revoliuciniame judėjime. LKP darbas su inteligentija

Dalis Lietuvos inteligentijos ištikimai tarnavo buržuazijai . Ta čiau daug inteligentų savo demokratinėmis pažiūromis , socia line ir ekonomine padėtimi bei kilme buvo artimi liaudžiai . Į šį inteligentijos sluoksnį Komunistų partija žiūrėjo kaip į darbi ninkų klasės sąjungininką. LKP stengėsi išplėsti savo įtaką kūrybinei inteligentijai . Jos kairėjimą paspartino politinė reakcija ir kylantis revoliucinis darbo žmonių judėjimas Lietuvoje, gilėjanti ekonominė krizė ka pitalistiniame pasaulyje ir socializmo statybos laimėjimai Tary bų Sąjungoje . Esminį poveikį pažangiajai Lietuvos kūrybinei ――― inteligentijai literatams , dailininkams , aktoriams - turėjo tary biniai ir pažangūs Vakarų kultūros meistrai - M. Gorkis , R. Ro lanas , A. Barbiusas, T. Dreizeris, H. Manas ir kiti , gynę huma nizmo ir pažangos idealus , rėmę kovojančius prieš reakciją ko munistus ir taiką ginančią socializmo šalį 280 Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pažangiųjų jau nų rašytojų grupė susibūrė apie žurnalą „ Trečias frontas “ , ku ris pasirodė 1930 m. sausio mėn. Jo redaktorius ir leidėjas buvo

277 PA, f. 77, ap. 16, b. 11 , 1. 41 ; ap. 17, b. 10, 1. 27 ; „ Partijos darbas ", 1933 m. vasaris, Nr. 2 , p. 21. LKP CK 1934 m. plenumo protokolai ir rezoliucijos.- PA, f. 77, ap . 17, b. 1, 1. 18. 279 280 PII, Dokumentų rinkinys, Nr. 131 , l. 1—2 . Lietuvių literatūros istorija, t. III , d . 2. Vilnius, 1965, p. 188 ; Korsakas K. Literatūrų draugystė. Vilnius, 1962, p. 516-518 ; Venclova A. Jaunystės atradimas. Vilnius, 1966, p. 239.

278

319

A. Venclova. Žurnalo redakcinės kolegijos nariai ir bendradar biai buvo J. Šimkus, K. Boruta, P. Cvirka , K. Korsakas ir kt . Nuo trečiojo numerio žurnale pradėjo bendradarbiauti V. Draz dauskas, o nuo penktojo numerio ――――――――― S. Nėris 281. Suteikdami savo žurnalui ,,Trečio fronto " vardą, jie tuo atsiribojo nuo pir mojo fronto " - lietuviškųjų simbolistų bei estetų ir nuo ,,antro jo fronto" ――――――― keturvėjininkų futuristų 282.· Grupę vienijo nepasi tenkinimas buržuazine santvarka, antifašistinės , antiklerikalinės ir demokratinės kovos tikslai . Ideologinių, politinių ir estetinių pozicijų atžvilgiu trečiafrontininkų kolektyvas buvo nevienaly tis: vieni buvo eserai , kiti artimi socialreformistams, dalis jų simpatizavo komunistams. Iš pradžių nebuvo nė vieno ,,Trečio fronto" bendradarbio komunisto. XIX amžiaus rusų revoliucinių demokratų, taip pat G. Ple chanovo materialistinės estetikos veikiama , formavosi mokslinė pažangiųjų lietuvių literatų pažiūra į visuomeninę meno kūrinių reikšmę . LKP CK nuolat domėjosi ideologine trečiafrontininkų grupės pozicija. Komunistinė spauda aštriai kritikavo "ITrečio fronto" idėjinės ir politinės platformos nenuoseklumą 283. Principinės komunistų kritikos ir revoliucinio darbininkų ju dėjimo veikiami , trečiafrontininkai ėmė diferencijuotis. Pirmuo siuose „ Trečio fronto " numeriuose buvo skelbiamas maištaujan čio ,,berno " kultas . ,,Berno" sąvoka neturėjo konkretaus socia linio ir politinio turinio . Žurnalo 5- ajame numeryje jau buvo išspausdintas pagarsėjęs S. Nėries pareiškimas , kad nuo tol ji sąmoningai stoja prieš darbininkų klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsis susieti ,,su išnaudojamųjų masių veikimu ", kad jos ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus". Marksistinės estetikos pozicijoms Lietuvoje stiprėti padėjo 1930 m. rudenį Charkove įvykusi tarptautinė proletarinių rašy tojų konferencija , kuri pasisakė už literatūros tarnavimą klasinei proletariato kovai . Trečiafrontininkai, pritardami šiam marksisti niam literatūros partiškumo principui, pareiškė norą įstoti į Tarp tautinę revoliucinių rašytojų asociaciją. Tačiau asociacija atsakė neigiamai , nes kai kurie trečiafrontininkai bendradarbiavo so cialdemokratų ir liaudininkų spaudoje ir jiems trūko revoliucinio nuoseklumo 284. Tai paskatino ryžtingesnius trečiafrontininkus labiau suartėti su komunistais .

281 282

283 284

Galinis V. Naujos kryptys lietuvių literatūroje. Nuo simbolistų iki trečia frontininkų. Vilnius, 1974, p. 381-383. Galinis V. ,,Trečio fronto " trisdešimtmetis.- ,,Pergalė ", 1962, Nr. 1 , p . 152— 153. Kapsukas V. Trečio fronto " tikrasis veidas.— ,, Priekalas ", 1931 , Nr. 3-4, p. 93 ; Kapsukas V. Dar apie trečiafrontininkus.- Ten pat, Nr. 5, p. 178-179. ,,Priekalas ", 1932 , Nr. 1-2, p . 25. 320

t 7.

I.

-u

ų 0

1

] S

V. Leninas . 1921 m.

Raul Charse LKP CK leidyklos ,,Šviesa " Kaune 1923 m. išleistas atvirukas su F. Engelso ir K. Markso portretais

KOPERACIJOS BENDR.

ŠVIESOS" LEIDINYS

Nr. 9 KAROLIUS MARKSAS.

SAMDOMASAI DARBAS

IR KAPITALAS .

Fridricho Engelso įžanga.

Legalus LKP CK leidinys K. Markso knyga

KAUNAS

1922

Lietuvos KP vadovaujantys veikėjai

Z. Angarietis LKP CK narys 1918-1938

K. Požela LKP CK narys 1920-1926

J. Greifenbergeris LKP CK narys 1921-1926

16

V. Kapsukas LKP CK narys 1918-1935

Lietuvos KP vadovaujantys veikėjai

V. Knorinas LKP CK narys 1923-1924

A. Niedvaras LKP CK narys 1920-1921

B. Matusevičius LKP CK narys 1920-1922

P. Norkūnas LKP CK narys 1921-1923

Lietuvos KP vadovaujantys veikėjai

F. Abramavičius LKP CK narys 1923-1924, 1926

P. Glovackas LKP CK narys 1926

J. Vilčinskas LKP CK narys 1924-1927

P. Karaliūnas LKP Šiaulių raj . k-to sekretorius 1924-1925

Lietuvos Komunist Partija thominterno Sekcija )

Lietuvos Komunistų Partija Komunisty Internacionalo sekcija.

Visų šalių proletarai, vienykitės! No 5.

Pranešimas

apie L. K. P.

ISTATAI Tretiji

Priimti 3-jo L.K.1 . Suvažiavimo.

Lietuvos Komunistų Partijos

※

Suvažiavimą.

kaisa 1 auks Sutalse V. Kapsukas.

Tunas 1922 m.

L.K.P. C.K. Leidinys

1922 m.

Lietuvos KP III suvažiavimo dokumentai

VISU SALI PROLETARAI, VIENYKITES LIET. KOM. JAUN. SAJUNGA (Komunistu Jaun. Internacionalo Sekcija).

JAUNASIS

KOMUNISTAS žmog Kada po šuvio į Jus vieno iš (Liet. Kom . Jaun . Sa žudžių , iš chuliganų kompanijos, Jums pasipyle is visur užuojautos telegramos, No 18-19. Kaunas, Rugsėjo-Sp Jūs prasitaret tuomet buvusiems prie Jū visos tos telegramos mane daugiau sų Visų šalių proletarai, vienykitės! gydo, negu visi Jūsų vaistai . Tebuna Lietuvos Darbininkų, Bezemių , M ir mūsų telegrama sveikinimai iš apka sy-viens iš geriausių vaistų Jūsų greites mo nastą, uno kus niam pasveikimui. Jamiedarbininkų draugai,jauna broliai! Evo b ‫بر داد و‬ Mes labai gerai suprantame Jūsų geis Bet Jus 1-MOS L.K.J.S KONFERENCIJOS mą greičiausiai stoti į darbą. SVEIKINIMAS DRG . LENINUI . prigulite pasauliniam proletariatui, o pa saulinis proletariatas nori galutino savo vado ir draugo pasveikimo. Ir todel mes Palei Kauną, užsilikusiuose nuo impe prašome Jus atidėkite visokį darbą į rialistino karo apkasuose, mes, darbi ninkų jaunuomenės atstovai , susirinkome šalį iki galutino pasveikimo, kad tuomet galetumet stoti (paskutiniojo strateginio į pirmą sąjungos nelegalį suvažiavimą. lano įgyvendinimui, kuomet pasauline mankasų , iš kurių mes neregimomis , buržuazija bus galutinai sutriuškinta. LKJS I konferencijos sveikinimas V. Leninui . Kaunas, 1922 m.

VTMKU Lietuvių sektoriaus dėstytojų grupė 1922 m. Iš kairės į dešinę sėdi : R. Rasikas, P. Eidukevičius, Z. Angarietis, V. Kap sukas, K. Giedrys ; stovi : D. Ulba, A. Gumbelevičiūtė, K. Gu delis , K. Matulaitytė, A. Katilius, P. Fedaravičius, P. Masiulis Grigonis; apačioje: A. Daukša -Paškevičius, J. Čepas- Rimkus

P. Varkalis LKP narys, sušaudytas Kaune 1921 m.

N. Jubileris LKP narys, sušaudytas Kaune 1925 m.

20 DARBININKŲ

Valstiečių Žodis darbo valstiečių savaitrade

MOSU LAIKRAŠTIS ATSTOVAS Redakcyosfods Darbininkų savaitinis laikraštis. 19% mndho en Nr 2 Draugai ir draugės darbininkai! Visi vienam darbininkai, betemial, matabi nioji ikitarnautojal, bernal, tarnaités ir visa minkim, kad PIRMOJI GEGUŽIO yra tarptauti,NAUJOJ! GADYNE LNIS VI

sang Adatos DarbininkyProfesinės Miesto Odos irvienkartinis leidinys

SKARDA MOSU SKARDAS

Darbininkų Laikrašti # Sandy miesto Odos irAdatos Darbininky Profesines Saiungo vienkartinis lendos S OSŲZODI . Andy kne Sa 1924 Gra Darbininkų rupesčiai DARBI REIKAL NI AL Dvispvaltinis DaNrbG ininkų Laikratis

Vienkartinis leidinys

Kaun 192 Sekmadienis balandhom17 41 metal alyvavasime 1 m I savival Profsąjungų vienybe Profesion Overvelis introte

Vis

Arbeiter Zeitung rathon her fallenbeautre bett Dive Adrese

Proletare which POCHODNIA Ogan Bua Centralnego Związków Zawodowych m Wina

Die Hisfenbewubten zur Arbeitslofenfro

PRENUME

Zadania chwili ZARIJA CUTROS EKONOMOS LITERATOS IR ARBININKO GYVENIMO NAVARASTIS Pokal 1922 g

Rinkite Darbininkus Kaun Tarybes DarbininkųFrakcijos viendens ledinys Kaunas,1923m. Balandis Mistema beremJU nesty

2d PIRMYN!

Federaci ‫ די נײַע‬Darbovaliavimas 【 I

‫יוננט‬ OUT OF

Musu Balsas Fase MestoTarybos Barkande Frakcijos vienkards tinky Kuopy" sarašus!

VILN IS valtinis Darbininky Leikrets.

PRADŽIA BANGA Savaltinis darbininkų laikraštie Tadi korepondents Kirst Tarbus Darbinink OZ Redsk adress, kas vienas indays 1024 tap perdutLLVilma Lathe Viny Darbininkų frakcijos v Kaune m. veik imas . 1922 m. Balandin 5 d 2 melai bigfalleproletara viengbites Darbininkų Žodis V prode Savaitinis Darbininky MŪSŲ ŽODIS Lelkraltis. SavaitinisDarbininku Laik Metal Masu Kelias Naujoji Gadynė PETES Vienkartinis darbininkų leidinys 000000 frontas darbinokuSoma Sendras r rinkimai Tulics Janonio penkinetinemis paminėti. lavimas Darbininkų ATSTOVAS

Lietuvos KP 1920-1926 m. legalūs periodiniai leidiniai, kurių dauguma buvo policijos konfiskuoti

Grupė kuopininkų atstovų I Lietuvos seime 1922-1923 m.

J. Kubickis

K. Dominas- Bangaitis

K. Matulaitis

P. Vilūnas

Namas Kaune, Panevėžio g. Nr. 9, kurio palėpėje 1920-1922 m. veikė LKP CK pogrindinė spaustuvė

Lietuvos metalo pramonės darbininkų profesinės sąjungos I su važiavimo delegatai. Sėdi trečias iš kairės J. Stimburys, penk tas - A. Domaševičius. Kaunas, 1926 m. birželio 6 d.

Komunistai, dirbę pogrindinėse LKP CK spaustuvėse 1920-1926 m.

E. Šimaitė

N. Melnalksnaitė

J. Gegeckas

M. Sendzikienė

Komunistai - profsąjunginio judėjimo Lietuvoje 1920-1926 m. veikėjai

B. Leonas - Pušinis

B. Eidukevičienė

J. Pranckūnas

P. Šaparas

Lieturas Komunisty Partia (Kominterne Se' cij-), VISŲ SAL PROLETARAI, VENYKITĖS! Leninas mumyse -leninizmas laimes ! Draugai darbinir ki. matažemiai ir kareivial! Po sunkios ligos Sausio 21 d. miré Leninas. Nustojo savo vadoir mo kytojoirnemus tikvadu. SovietnSkausmo Rasijcs, ašaros bet irviso pasaulio darbininkai, buvo ištriško Lietuvos darbininkųLeninas ir ma Zazemių akyse, kada atėjo tą liudna žinia Ne vien liga atemè mums Lenina. Mes gerai pamenam, kaip niekšai menlevikai ir eserai( liaudininkai ) nuzüdedarbininkų klasės vadus: Karoli Tibkrechta, Rote Liuksemburg, Valodarski,Crickį irk. Jiešové irį drauga Dening. Socialpardaikiška kulkapirmlaikopakirto Lenino jėgas. Uztąsavi 1prakeikimą Revolucijosmenševikams širdį, viso pasaulio revoliucinis p roletariatas pasiunté amzing ir eserams. Dabar mir jau Lenino nera,mumyse Vienoknetekę vado --mokytojo dvasis. Leninas bet liko j, mokslas leninizmasnepulkime ir jo vykintojas Kom nterna Leninizmas , Su padidinta pasiryžimu kovon už darbininkų kla práskins res idealus. mums stokime keliajlaimėjimą. Drangai darbininkai ir mazažemiai! pirmas iškele obalsį: i soci alizma per darbininkų diktatura ir tvirtąLeninas darbininkųsumažatomiais sajun Pažinkite ta jo mokslą arčiau. Spieskites apie Komunist Partija ir tiedrg.Lenino nurodytų kelių. Ir lafmésime,kaip mes laimėjo Rasijos darbininkai ir valstiečiai Lenino ir jo mokinių bolševiky -komunistų vadovaujami. Draugaikiečiau mes partijos irKom.Kiekvienas Jaun, Sajungos nariai ! Netekę vadosug faaskime leninizmą. savo eiles! gerai pažinkime Svarstykime kuopelese ir aiškinkim Leano mokslageriausis nepartiniams darbinin pagerbti kams irmazalemiams! didžiojo Tai badas mus vado-mo kytojo atmintį ir pagreitint galuting darbininkų klasės laimėjimą. Tegul priešai nesidžiaugia! Leninas mumyse-leninizmas laimės! Kaunas. Lietuvos Komunistų Partijos 28 d. Sausio m. 1024m. CENTRO KOMITETAS Lietuvos Komunisty Partijos spausture Spartakas .

Lietuvos Komunisty Partija comindere Sakcija) VISŲ ŠALI PROLETARAI, VIENYKITĖS Pasaulio proletariato vadas Leninas mire. Visoms Kominterno sekcijoms. 21 d. Sausio6v. 50 min, vakaro, pasireiškus kvėpuojamųjų orga ny centro paralyžiui staiga mire drg. Leninas. Laidotuvės ješt adjeny 26-tą sausio. Kominternas neteko savo vado- mo Mark kytojo. Pasaulio proletariatą ištiko didžiausis nuosiolis poK.didžiojo so mirties. Nulenkime galvas prieš šviežiai iškasta kapą darbinininkų klasės mokytojo. Viso pasaulioproletariatasžino ko savo suglaust šaukia Kominternas asmenv. drg. Lenino nustojo eiles darbui toj dvasioj k Leninas mums paliko! Kominterno Pirmininkas ZINOVJEV. Draugai ir draugės LKP CK pranešdamas šią skaud ir hudna žinią sykiu kviečia Lietuvos,darbininkus-es karavi irmazazemins pagerbti atatinkamugedulo ženklu drauginin o atminti.Laidojant pasaulio proletarų kovosvado layoną šeštadie i 26 sausio 1-ma val kviečiame sustabdyti visoki darbą 10-čiat minutyLeidziantlavonąduobenlai uzviešpatauja gedulo tyla Draugai! Lajdodami nepamainomą pasaulioproletariatova da ir mokytoja nepulkime dvasia bet pasižadėkime taip kovot Leninas miré bet jomokslas saburzuazija kaipLeninas mokino. preletariato kovoj vadovaus visados: Juo apsišarvavę da kiečia suglaudę savo eiles mes tęsime kovą ir laimėsime! Nulenkime galvas prieš kapą mus didziojo vado-mokytojo' Kiečiau laikykime.kovos vėliavą savo rankose! Tegyvuoja Socialistinių Sovietų Respublikų Sajunga! Tegyvuoja proletariato laimėjimas visam pasauly! Tegyvuoja Kaunas. Kemunisty Internacionalas! Lietuvos Komunisty Partije Sausie men, 25 d, 194 m. CENTRO KOMITETAS Lietuvos Komunisti Partijos spaustuve Spartaka

LKP CK atsišaukimai, mirus V. Leninui. 1924 m. sausis

* "

LKP CK leidyklos Smolenske darbuotojai. Iš kairės į deši nę sėdi: S. Eimutis, F. Vaiš noras; stovi: L. Žaldaris ir A. Sniečkus. 1925 m.

Lietuvos KP IV suvažiavimo delegatų grupė: Iš kairės į dešinę sėdi : B. Leonas-Pušinis, Z. Angarietis, V. Kapsukas, K. Požela ; stovi : J. Greifenbergeris, M. Jonelaitis, V. Knorinas, A. Stasiū nas. Maskva, 1924 m. liepa

Lietuvos Komunistų Partija Kominterno Sekcija.

Visų šalių proletarai, vienykitės!

Lietuvos Komunisty Partija (Komunisty Internacionalo sekcija).

Visų šalių proletarai, vienykitės!

Ketvirtojo

Lietuvos Komunisty

Lietuvos Komunistų Partijos Partijos suvažiavimo

IV-jo Suvažiavimo

MANIFESTAS.

teziai ir rezoliucijos.

„TIESOS leidinys.

Kaunas-1924 m.

ཡིན "" t-- ! 3? n LKP IV suvažiavimo dokumentai

15cents LeRONURISTY PARTUR Tiesa

LIETUVOS KOMUNISTŲ CARTONS ANAS

S

Kareivių

Lietvee Nomen

LEPCentreKomiteleorges& KOMUNISTAS TIESA 1. Lietuvos Komunisty Partijos Užsienio Biuro organas. Atnaujinam darba 1 (190) Sounis 1922 Visiems darbininkams, valstiečiams ir kareiviams. gran

TCERA PARTIA LITWY F LITHT Nasza Prawda czerwony Organ Komitetu Centralnego K. P. Litwy. Sztandar Nasze zadania. ORGAN BITHA CENTRALNEGO ROM: SISTYCZNEJ PARTHILITT

APLEA Kox , mat

unpredowsP up PILLARIUM правительст Ar

przed ludem perat Aresdas Is kirksties uzsidegs fep

KIBIRKSTYS Deiliosios literaturos, mero, gamtos ir ve és minks liustruotas darbininku salas Sausis-Kosas 1924 m. Nr. 1. Nr. 1.

Lietoves Komunistine Jaunimo Salonga (KII Sekcija).

KI

Serganas NA MU KOParties Sekcijos mėnesinis LictuviuRA Ceairo Komiters RussKomuniste GRUODIS, 1921 m. 1 metal. Tuo Redakcijos. putdef so, up betdarbiniekair sahtidarbae irsoo pasaulio Avestime Tatutespes The Medieveles Witte for gams pertutiams, sonkans tirtosgyvenan pridelarters Mame, pudegubinge pektus nurt tin Tarybyinlasdarke prus ir valsbeli tamee winkan ir atsakome darbe. Bet kadPrisia www

S

RAUDONOJI PAGELBA

Robe &Live TAPOORAF SANAC

DARBININKU JAUNIMAS Lietoves Emnistine Jae Sajunges Centro Berg organas. 1923 Liepes Musų spaudos klausimu.

par Сунистическ Napron Auto Fox WLL Fog Hager

‫אונזערעב‬ ‫ן מין דער פאיסי אין יינע‬

Darbininku Balsas Okrainos Komunista Partijos Centro Komiteto organa:

Taika reikia užkariauti. Parkijos keefcreat YingJellygreiterSajang ,ve Ke-4 Lietuvos ir Baltarusijos Kemenistine Jaansomende HeterosYomunieties Jaunime Sajunga Lewes foncesions Joe Sug DARBININKĖS LAPELIS Lietose Komunistas Jaunasis Bare Jaunimo Lapells irBalterae East JobsBajungeLietaveCentre LKPCK argene EOURISTS" priedas kovokim! mes Reakcija sista, Nedrista priminti judolia Rovas 2 1924 Masq uždavinys Tarptautinė moterų darbininkių diena. Liberemy Dreagerencje Dere Mes sepan wes Lopes aldreha eg mes Des Lap my but Weltemal LIETUVOS

Komunistinė periodinė spauda, nelegaliai leista 1920-1926 m.

Q

C

B

CRO

CB

Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo politiniai kaliniai komunistai . 1925 m.

Namas Kaune, Raudonosios Armijos prosp . Nr. 277, kuriame 1926 m. sausio 23-24 d. įvyko nelegali LKP III konferencija

CRE KOWWINCHECKN

ИНТЕРНАЦИОНАЛ

ПРАВДА ИЗВЕСТИЯ C сегодня в комкг N 10 СЕГОДНЯ В НОМЕРЕ: ***** STYTOV Памяти Magt ATO павших на посту. Prize Senate 3 192

A

EXIST Har PAGERE FASSTE UITS TIESMAGINES PERVER MAGNE VADES LETNAY RapLate Under 20Byte Fathe

VILNIS Vallia Susaude Meturis Barbin elz Faschistischer Distr Schw

DieRoteFahne

Auf zu den Brotest- Demonstrationen! othain,Beberwiele,Winterfeldplay des Rriegsfreiber unb imperialii irferMutidiung desReidslagreunb ut nul Fürdiecote Einbeitsfrontder Wesbanget RYTOJUSE Viss satin pr Ballentamp KETURI 4d Realitionspolergen SUSAUDYTIEN PASKUTINIAINUŽUDYTU UETUVOS echo KOMUNISTU LAISSA Rubr Brede Beer Inn Ber Tebraung der Arbetertialle! leber mit den Sentern Ser Zerre dr bel Tertere fet BodiesBirbeiterGoett

DerKäm as Suternationa HerauszumMaſſe gegen ben Arbeitermorbi

Užsienio darbininkų protestai prieš keturių Lietuvos komunistų nužudymą. 1926-1927 m.

VISŲ

SALIŲ ,

PROLETARAL VENYKITES

Greifenbergeris

K. Požela

VIEŠAS ŽODIS DRAUGAMS Draugai ! Dirbau kiek galėjau .

Clarny

mirštu uż musų bendra, tiksla, Linkit ir jums dirbti . dirbti . kovoti iki laimesite

Giedrys

K POŽELA

Maskvos lietuvių darbininkų klubo išleistas atvirukas keturiems sušaudytiems komunistams atminti. 1927 m.

ALENDO ASIA →

UcturesMon KOMUNIZMO PRINCIPAI ----

DEA & Mario Forg

Manifest → Komunistyczny

Lec'sa prataba darbintakių stazioni.78.

20 che &t RL A LERMO KRŠIN MA

Fede&& P. 40 LEFONO ASTIN IN

………… 1920

MESSIZDAS TASTINIS KLAUSIMAS

BOGIA TERI BOY DARDIBITED PARTIJAT

6030 ❤❤ 1900Lietuvos Komunisty_Pa

MARKSIZMO PAMATAI

N LENINAS

Apie 1905 metų Revoliuciją

PROFESINĖS SĄJUNGOS

LOGO Hang Je Lietuvos Komunisty Partile I'm balinprarlanas, swauke

Lietuvos Komunisty Partija.

DIDYSIS LIETUVOS KAREIVIŲ ■ SUKYLIMAS Panemunėje vasario 22 1920 23 d.m. Par-se Revoliucijos Kareivis Kwa Lietuvos Komunisty Partija Kominterno Sekc., ) Komunisty Partija Lietuvos (RomitoryRebifal Visy laly proleterai, vienykités

KNYGYNĖLIS „KOMUNIST:O 1183 1021

8. ARGARISTIS. Lietuves REVOLIUCINIO ► JUDĖJIMO BARBININKU KOVOS Istorija = Partijos the 1800istorija mot Temas I.

2. ANGARIENS Pirmie Lietuvos bokserika (Modšlaga Lietuvos Komunisty Partļas istorijal) 1-1 dalis.

MNT KNING Lietuvos Komunistų Partija

Konnyer secun Hapres Hurów. Hysenajanbe empas, medund

Iboy saliaproklaras, veraybaka!

3. Ангаретне . jetuvos Komunisty Partijos rečioji Konferencija

LKP artimiausi uždaviniai

Teziai apie darba fesinėse sąjungose. Ep LK.P suratiovimo primiiej).

(3-ios Konferencijos leziai)

AR102C8 GOALMOBNIN ПЕРИОД МИРОВОЙ ВОХНЫ

ŠOJI PRIJOS DESÉROVÉS JVIESOS RIDINES w

LIETUVOSSARBARE ANONIO RAŠTAL

Kas tie Lietures Komunistai ir ko jis nori?

LATION Komisar Jatsinužudn Ving Salg producers: menyanda! 12. Kas Internac Komunistininirkosin Joun.tas mortt ionala

Pirmojo LKJS SUVAŽIAVIMO

KommaTanks LBJSAFWAR LO

Lietuvos KP 1920-1926 m. išleistos knygos

rezoliucijos

LAUS Coas

Lietuvos KP vadovaujantys veikėjai

J. Garelis LKP CK narys 1929-1932, 1935-1936

J. Stimburys LKP CK narys 1927-1930

K. Didžiulis LKP CK narys 1927-1928, 1934-1935

A. Lifšicas LKP CK narys 1927, 1932-1935

Lietuvos KP vadovaujantys veikėjai

I. Gaška LKP CK narys 1927-1930

E. Bilevičius LKP CK narys 1927-1928, 1931-1932

P. Jankauskas LKP CK narys 1927-1930

K. Preikšas LKP CK narys 1930-1931

Lietuvos KP vadovaujantys veikėjai

P. Pajarskis LKP CK narys 1932-1933

I. Ošerovičius LKP CK narys 1931-1933

1929 m. Gegužės pirmosios demonstracijoje Kaune suimtų da lyvių grupė policijos nuovados kieme. Centre prie medžio į kai rę stovi D. Klebanskaitė, į dešinę E. Chavesaitė, nuo jos tre čias A. Domaševičius, žemiau jo K. Lisonaitė. Pirmoje eilėje iš dešinės pirmas S. Volkovičius, antroje eilėje pirmas A. Šimanas

Telšių-Kretingos geležinkelio ruožo statybos streikuojančių dar bininkų piketininkai 1931 m. Viršuje ketvirtas iš kairės D. Rocius

Komunistai, dirbę Lietuvos KP ryšių srityje 1934-1940 m.

A. Jacovskis

L. Vaineikytė

Partia omintereu sekcija) FIESA

KOMUNISTAS STAND All meta

Turinys

MUSU BALSAS Derbininku kaime biednuemenes dvisevaltinis laikraltis Birželio 15 d 1927

VeSalpeteral vienne BALSAS KOLEKTYVAS DARBINIKU JAUNIMAS Darbke kan bebes devas labrates VakeryToy Bone Marr Tale 1912 trend 1 TAXwele 2014300 TOM, 1912 gradio & LIETUVOS BEDARBIŲ DIENA - 10SAUSIO BEDARBI, I KOVA! Te to Dedaring diena suesiemsfedar 19tati dal cues res at platesma ek dragisaunum sakrastbedarhig Meikus Periodiskarte d Marku misskrest № 27 Sausis-Balandis 1927 m. Syhaether vargas (lastkuthuCald/ kutines drinkt savo bydatum het levvisosshons valsst hat Union krins dar daugas pa Melas, kur apimtefen plačias pandko PARTIJOS 2452 DARBAS 124 RUOŠIMASIS PRIESUKAKTUVIN IS METU SPALIU REVOLIUCUOS Rautonoji Pagelha ‫אונזער עמעס‬ Mesesinis Lietuves Randenesies Pagelbes Centre Komiteteorganes DV N1 N1 Liepos men 1927 m. ! ‫גרייט זיך צום אינטערנאציאנאלן ארבעטער יוגנט טאג‬ Redakcijos žodis RAUDONASIS ARTOJAS Bartgugus Komunisty Partijos CK. Dvisas Laikraštis.

HelPirmi Tegyvuoja 1 Gegužės-Darbininky Kovos ir Solidarumo Svent Nuo Redakcijos

ŽAIBAS LITERATOnes MENINIS HS, POLITIROSIRMALAS

diktatura ir musu Fasistu uždaviniai

1927 Me4 bir2chs SALIA FAŠIZMAS Nr.4. DARBININKURVALSTIEČIU Lietuvos komiteto kovai prieš fašizma organas. Let.. os20dis. JAUNIMAS Ber me fr Raudonas prog sart DARBINIKŲ IR VALSTIEČIŲ JAUNIMO LAIKRSTIS. Nr. rote DIST SMIR Sziturys euchtturm Svitur ys My MLLY PRILETANT, VILPRA:65 VILMKITES! dar K.Po Sex Kom Organs JK.P. Klaipedos Jeric27303 Brodisciels A //*. ver Naktis Lietuvoje . icht U J Why Layar VIL ZAR JA

burl

Sluota Leidi REVOLIUCINIC MENINIKU GRUPE fo ourr o

推薦

FLAN

is LietovesKomunisty Partyje. LEKINSTUBALSAS PHN (Kominterne sekcije) Wyjellypreterivinite! SASH KALES RENALEKORGANAS 73-XI PETER KIBIRKŠTIS Kaina isent. BALT SATLER FALEW CKPPonisio Reikomo Loivattunas. ASIS IORNA PEVOLIV Tild 1934m. barrido mens H POLITKAL Vadovauxim fedarbiy kovai. POLEKTIV Neivienai s meter dietaj nelum,LienBedar BirdLuvesvierbentpusiau peritosatuare. Liemetneutideve,tai Kiek Ruvies derlinin ning in the ****, re arla nomulapuriou Jumatine iusiemspriedaste ini dasnorm padidina to menesty,parame AITING TIRPA... ta paralely dildosest Rotify, e darining nuethen w te meest hea faM.& Fir somatinepuse foliedilure; & dadomoren turs, o efet prije sienas lavede lakin tenfer greie diluvi Vay savaite. medida mi aiti Karn sumstinepuON defininalgo Anustice ight nadale- menosivi es does.Gefert pater .retominiv daleneuspe 10 turtas Bodilianne ...

T viiekn o

N24(7

nu&bluks

JAUNUJU

Komunistinė periodinė spauda, leista 1927-1934 m.

Lietuvos KP CK instruktoriai

K. Petrikas 1932-1933

M. Chodosaitė 1927-1928, 1931-1932, 1934

A. Gailevičius 1934-1935

E. Greifenbergerienė 1934

Lietuvos KP CK instruktoriai

H

K. Macevičius 1933-1935

L. Kapočius 1931-1934

Grupė iškeistųjų Lietuvos kalėjimų politinių kalinių su V. Kap suku ir Z. Angariečiu Maskvoje 1933 m. pabaigoje. Iš kairės pirmoje eilėje : K. Katinas, Ch. Paradas, Ch . Kaganaitė, A. Snieč kus, A. Krastinaitė ; antroje eilėje: M. Junčas-Kučinskas, V. Kap sukas, Z. Angarietis, P. Jankauskas, K. Preikšas ; trečioje eilėje : J. Kasperaitis , M. Kaukaitė, M. Feigelsonas (Moskvinas), K. Kurklietis, R. Šarmaitis, B. Paukštys, J. Garelis

LKP rajonų komitetų sekretoriai

3

J. Kasperaitis LKP Kauno raj . k-to sekretorius 1929-1930

P. Olekas LKP Vilkaviškio raj . k-to sekretorius 1933-1934

B. Paukštys LKP Kauno raj. k-to sekretorius 1926, Vilkaviškio - 1927-1929

J. Vinickis LKP Kauno raj . k-to sekretorius 1932-1934, 1935-1936

ALERMOBASTRU

WILEGIORG IMPERIALIZMAS KAIP AUKSCIAUSIAS KAPITALIZMO LAIPSNIS

APIE PROLETARIATO

PRAKALBOS SPALIO REVOLIUCIJOS SUKAKTUVESE

AFAJNOVA

AVELCORSA HARUSI

Trys šaltiniai

LENINO VAIKYSTĖS IR MOKSLO METAI

APIE1

Kominterne Plakeme W please tezial

LAPCAL B0

DIMITROVO ZODIS

Komunistu LietuvosKominterne sebrijesPartie

Komunistu Lietuvos Kaminterne sekcijasPartija

KomunistyPartija LietuvosKomineermssekcije. )

Vis Sali proletara, vienikites!

W-sies LEP Konferencijos

LKP IV Konferencijos tezial apie einamaji momentą ir LXP uždavinius

Einamasis momentas ir mūsų uždaviniai. (LKP CK Plenumo tacks)

1932m.LIP C peaume rezalectes Riedo LKP CK.

1

Vip ,

191715 REYK PH

Few List Proletariat Revolucij

S

Pirmoji Gegužės Nepriklausomoje Lietuvoje

Keturių teismo komedija ir paskutinės vala

CARO KALEJIMUOS UZRAMAI IR ATSIMINIMAI

V.Kepsakes

fet

V. MICKEVIOUS-KAPSULAS LMPCE den

1929

1900

LIETUVOS SARMINGSPAUDOS MARGA LeteresDerbidetySpendenDrenge

Karollo Pożélos atsiminimal

1926 metų streikal Lietuvoj

LietuvosDerbien beldays Speedes N 15. Drenges

Liendinats irSocial-Demokraty Žodis kareiviams

7 Angeriefs

Angariens

A JAKSEVICIUS

1424

Lietuves Suvaziavi

OS JURATAJURAITE TIJ E PAR JER R KU

RAUDONAJA VELIAVA 15

VECTORS ALMANACRAS

METU PROLETARINES RAVOLIUCIJOS

MASIONALIC DENtooing

Komunistinės knygos, išleistos 1927-1934 m.

REVOLIUCIJOS DAINOS

Vakarų Baltarusijos KP CK sekretoriai

J. Loginovičius (P. Korčikas) 1926-1936

F. Piriška 1937-1938

Vakarų Baltarusijos KP Vilniaus apygardos komiteto sekretoriat

N. Orechva 1925-1926

M. Žukovskis-Zilberis 1936-1937

POCHODNIA NAPTPABOTHMK exp ***

КРАСНАЯ МОЛОДЕЖЬ

КРАСНОЕ НЕАМЯ

Raudonoji Vėliava MAXAALI KAMYHIGT

VALSTIEDU BALSAS DO WALKI

NIK PARTYJ 539 БОЛЬШЕВИК

ALUM KOMUNIST .BUNOCKANAS

J. Karosas Lietuvių komunistų biuro prie VBKP CK sekretorius 1930-1933, 1935-1938

‫באלשעוויק‬

‫פיונגער‬ . ‫העספער‬ CZERWONA POMOC CZERWONY SZTANDAR 1473 BECTXI CCCP HELAR AN EAPAS PABLE

VER

.....

ЬБА

Ц БАРА

AM) P ..

heppurate 193/ 113

AA PH Kujmy broń

TA ГОЛАС САЛДА (6E05 20ŁNIERZA)

) 3

Roestv

J. K. Drūtas Lietuvių komunistų biuro prie VBKP CK narys 1930-1933, sekretorius - 1934

GRO 二元 CZERWONY SZTANDAR ЧЫРВОНЫ Сцяг Zolatersa SZY MAM-BZIEN WALKI O OILEA VOLOS

LKP ir VBKP 1920-1938 m. periodiniai leidiniai

Lietuvos KP pogrindinių spaustuvių organizatoriai ir darbuotojai

MII

K. Krastinaitė ir D. Kučinskas LKP CK pogrindinėje spaustuvėje ,,Kova" Kaune kratos metu. 1928 m.

K. Katinas ir M. Kaukaitė LKP CK po grindinėje spaustuvėje ,,Spartakas " Kaune kratos metu. 1932 m.

J. Mickevičius LKP CK pogrindinėje spaustuvėje ,,Spartakas " Kaune kra tos metu . 1934 m.

kra.

Komunistinės literatūros knygnešiai

92 LEXP

M. Domeikienė 1927-1933

Ch. Rozentalytė-Vilkoriščienė ir M. Rafas suėmimo metu Kaune. 1927 m.

BALIA

ПРАВДА J. Šarmaitis 1929-1932

*** APABAN

J. Rugienis suėmimo metu Kybartuose. 1928 m.

Dailininkai, leidę pogrindyje komunistinę spaudą 1933-1935 m.

B. Motuza

B. Žekonis

Kairiųjų darbininkų atstovai Kauno m. ligonių kasos taryboje

M. Feigelsonas (Moskvinas) 1928-1930

A. Šimanas 1928-1933

11

"

Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto nariai G. Dimitrovas B. Šmeralis ir V. Kapsukas Maskvoje 1934 m.

Lietuvos komunistų partija (kominterno sekcija).

Visa Salig proletarai, vienki FASIZMO PUOLIMAS IR KOMUNISTŲ INTERNACIONALO UŽDAVINIAI KOVOJ DEL DARBINIKU KLESOS VIENIBES PRIES FAŠIZMA. (Kominterno 7to kongreso rezoliucija,priimta išklausius d. Dimitrovo pranešimą 1935 m. rugpiučio 20 d ) FAŠIZMAS IR DARBINIKU KLESA. 1) Komunisty Internacionalo 7 kongresas bisa ieško išsigelbėjimo felisme, ivedime stvi koustantuoja, kad sekant eji pagrindiniai paki- ros teroristinės labiausia! reskeinig labiausiai 10 tejimal pasaulinėj padėtij nusako klesinių jegy vinistinly ir labiausia imperialistiniu finansinie pasiskirstima tarptautine arenoj ir pasauli kapitalo elementu diktaturos, kad pavesti ipatin nio darbinikų judėjimo uždavinius: pries darbo gas grobimo priemones užpulti kad imperiallettai plesikišką ant karąžmones, a) Galutinis ir negrižtamas socializmo laimejl paruošti mos sovietų tallj pasaulinės reikšmės laimejimas, SSRS pavergti ir išsidalinti Kimją ir remiantis vi milžiniškai pakeles SSRS galibę ir rolę kaip vi su tuo išvengti revoliucijos. Finansinis kapitalas so pasaulio išnaudojamuju irpavergtujų ramsti stengiasi pažaboti smalkiai buržuazinių masię ir ikvepiantis darbo žmones kovai prieš kapita- sipiktinimą prieš kapitalizma sa pegelbe savo la istinį išnaudojimą burżuazinę reakciją ir fašizma istinés agentures, kuri demagogiškai pritaiko sa del taikos del laisvės ir tau'y nepriklausombés, vo obalstus prie tų sluogsnių ruotaikos, sedarida b) Didžiausias kapitalizmo istorijoj ekonomi mes tokiu bedn san masine baze irnukreipda als krizis, is kuno Duržuazija megino seiui nu as tos sluogspins kalp reakcine jega prieš dar klesžmonių , fašizmas binikydarbo der didesa priveda prie pavergimo kapite finan-faly blearindama liaudies mases nulemdama badul visų ir išmirimui dešimtis miniony bedarbių negirdė Ju. Ellej salų lašizmas jau randasi prie vadzios tai numaidama darbo žmonių pragivenimo ligi. Tačiau fašizmo adgimas ir to tumejimas adija Neliarinti pramonės gamites augimą kai ku ne tik apie darbinikt, klesos silpusing, katia de Fiose šalise ir i finansia magnatų pelno padi zorganizavo skaldanti socialdemokrat os kesinie dejima, pasaulinei buržuazije: bendrai paemus tendradarbiavimo sa bartezja polks, et epay.ko poistenti të besizin is depresiios pa Komunistų Internacionalo VII kongreso rezoliucija, išleista Kaune 1935 m.

) 9

Lietuvos Komunisty Panija (Kominterno sekcija) Visu salig proletarai, vienikites! Išplėskim valstiečių streiką! 1 solidarumą su kovojančiais valstiečiais ! plešami valstiečial, valdliosstreikeSuvalkijosdidious ir sindikaly fabiste BENDRU FRONTU PRIEŠ FAŠIZ nepristato paskelbė skurdą, Ivariti kitiems neleidtia i miestus prislatit lemts ukio produktus. Valir stiečiai pakėlimo reikalauja produktams irprotestuo savo kalag falisty valdos utkrauta slegiančiajose ja priet našla, Tai telingi vimai, tal teisinga kova. Mes komunis (Drg. Angariečio kalba, pasakita Kominterno 7--tam sveikireikalairpalik tal tohova Vines Lietuvosnamvalstie čia!em. Draugai ! Kadangi truksta laiko, tai al kalbėsiu tik ap Lietuves Komanialy Partijos Centro Komitetas Boukla jus kumo žala kovoje prieš fašizma ir už išplėtimą musu itas prie Swalker valstieć kovos ir išplast I love Darbinikalsladikalų Nes poirir ir relaiko. juny kovą Kendia listy valdžios. ir supranta 1kenčianue darbo masėse. Musu partija, vesdama kwa beveik devinis aplamai se valetelel,kreipkit kova savo dagal Tasly diktatora. Iki šiol dal sakanti UP gine Heaudotojus ir plésir tikrosios savestambly FASIST PbetRIprieš S Bro fronto INIS SEIMAS TAUTOSLily EŠlabai IR valoa Tal falisty valdžia, U irVieneBiasklai, Le itprick KOVA, DRACE ALIN 1 TOLIMESNEIKES valst'e kurie ivaré Tablal,Olemies nesenial L IR DARBIN ,VALSTU krautuvinikellus d'd melles milesir OS LL LIETUV I S pra j vagsei shurdo S ir D beEmonly ci dauAguVmIrinkti IoMtaAvS! isstalitus fašistinio drari eines ganiza Dspekuliantus id.elTaata seimo it hoval Reikalaukit ne tik kl Pries fasistine reakciją sm rinkimus UboiEkfašisty aKZemvaldžius é tautiros negalėjo o bankinikus stambius išnaudojimą, prieš ja irbete kova viStaiorres iku viatstiti binikų inly atpiginime; rebalaukit niks, kapitalistus ste viešpatavimo Kauno darbinikai ir darbinikis mbius , , laikais, ap galleinapanaikint barksmevarir nadao en,ą Atstdarly streiku. trelkalaukit ,,L kurio fašizmoF. Salin fašistinis seimas. rb disus , ivbeerstini gratially savaitems; rel a p darbinikus kruvinioji i š a e ti vi japrma kest kratiniai išrinkto Steigiamojo i i v li v t s s Kauno fašistai p o a t u o alstibinius eikvolo l mirties au vagis r i v r šaudé ė i n g o s di i m ir i e s e jau a o o teg . bo jupangoms mo r vè politiniams kaliniams,i demonstracijas iririrbitus sprendimais ilgamečiu kalėjimu jau žiauriai, smaugó saai e irmati dan na tai tie pamatinia obale kovojančius des falisty bado skurdo valstiečius ir Vokietija sutartimi darbinikai pradėjo didvi Stkovotti. Kapa prekibos rtu vise nikaiDraugai Ale veldemariaikal, neduode su Lietuvoj okupacijai o draug , ir Hitlerio ruošė toliau dirvą fais ai ni s Jei Kauno proletariatą, karis pa Baliligonnipoųlikacisa priebal , t fašistu valdki . Dar mos n tams paviktų išlaikiti fašistini seimą,t tai jie .prisidenge Apt valdiig, krdardioul der daugiau m nuožm urtuolių naudai, dar šaukimlėojidmuemokl nikų judėjimo ate 1919 tantosian varmindži Budetej sudal. Vikit juoss biauteises ploš lidar audidrasia du daroslajos Frankas.Kark't streike komitetu a del ir darbinik dirvą istų kavaldžią. ,Rusasi korojo ruoš Lie , Stai ko gali pasiekt darb darbinikase; ik sajungoj sudar tuvos okupacijai is Hitlerio ar Lprenkijos pusės. nmis eilėmis. ksdiaanmąi todulimauą, ko sugle Gi fakistiné valdžia Lietuvofas lišiaudi taSuvieniištda iešlsašistini fronfat ste s I beginklią darbinika stin s!de ouktroas u vikų, oimą, prudicekmo usistyk tųpakveaslidmžtoio pa kiKarnausk solidaramo streikus. Reike o laidotuvė se, diikktoavtąu priKešosteigiam krati tiTiktai aisves, liaudies vok u įajimseimą nes. lpačios hite sladikatialų prekių atpiginimo už ré es dimus. Sauterai, irinktą kulko prav pada val iai ièvesra,musu , Baliž is vargo lazdos tai kuo džia .ir usomibę neprikla skurdo suteiks Asmatiniket jusndižikotovoją ąpr kų duo jai ep , Ruošk šiandien minią. Niekasn mi Viso.s ting plètionir: relka jossfalistiniam seimui ir laisvę renkinti , apgins .. rugsėjo darlinikai pirmiejiirp nastojimus irbevospriessindikatu buty nuomos krautuvėlėms dirb , kad mtio darbais,šaudimais reun juvoskitpaKa streikuo eise. no mitinguos 1sd. L i irodė, l kad bis ira jie Palaibikit e savo kovą. At i téve d irbrolly t a e u u m v v d s o i o i s t u s e irsiankimu s nstsracij ple,ač pase,kel sa ko, v Vngaa ls kaipo išėjusieji care Imus,reolkit mitingus palaikimui valstie btų vo os ose iai ijos metuja balsius: ose, monstracprovokaci galiplesit kor fašistų paverskim valdaios plėtims Aty irfabletydemonstratinig isrbiniky isklef nikų eilės Reikalaukia liaudies nesudr ST alin fasistdeinmoisk seimas! gijale.Partijos RuoshimCentro leidimy. irlaisvių listojimos besielo rbinikų kel tverminga, didvis s teigiama sei misty Vals Komitetas o r iš g a i ri t v i pasirode Valdžia nk u n s sq o i sis mas! tas pa'tjesvietinėms agos,Komitetams,ly Socialdemokratųpartiju ir Slonisty bu juKar vinssis Smeton Tegivro ja lais Lietu ai Centre or ja va va! Rugpiuč spaustuvė iamssudarit liaudies Lietuvos platy fronty hoval del kodavorbja 1 inikaviriy jos parojaus. išplėtimo. ir patsikime jo Spartakas Komunis 9 i 1 8 m. Draug d. o 0 6 LKP CK pareiguoja Komitetas komunisty visas orga žuru al vas prie reikečių K fud-tuojaus pales Houdiniky, kreiptis o secal L m P a i u a Mes . baigt e tuvos nisty rtijos Ahurt ti ko su susiorgani mistysec'alisty ir I jy as ju kilusiam valstiečių komitetusorganizacijas bendros vietines r Ir stiprinti. Centro Komitetas r onDom nikas turi ek streiko meos est rinkt Lietuvos Kemusfety Partijos us Autio 22 d. darbinik ilato m s, da visus Centre Komitetas 5.000 mi . L udojimo tvarką ir terorą. To

Lietuvos komunistų partija (kominterno sekcija).

Visu salig proletara

LKP CK atsišaukimai, išleisti 1935-1936 m.

Z. Angarietis kalba Komunistų Inter nacionalo VII kongrese. 1935 m. liepa

Komunistų Internacionalo VK Politi nio sekretoriato nariai 1935 m. Mask voje. Sėdi iš kairės: G. Dimitrovas, P. Toljatis, M. Torezas; stovi iš kai rės: O. Kūsinenas, K. Gotvaldas , V. Pi kas, D. Manuilskis

LKP CK instruktoriai

16 M. Junčas-Kučinskas 1930-1931 , 1935-1936

Ch . Aizenas LKP CK narys ir Kauno raj. k-to sekretorius 1937, LKP CK Sekretoriato narys 1939-1940

D. Pundzius 1934-1935, 1937-1939

J. Vildžiūnas 1935-1936

10

HOUS

1 1

LKP rajonų ir apskričių komitetų sekretoriai

B. Baranauskas LKP CK narys 1936-1939 . LKP Kau no m. ir apskr. k-to sekretorius ir CK Sekretoriato narys 1937-1938

J. Grigalavičius LKP Rokiškio raj . k-to 1933-1934 ir apskr. k-to sekretorius 1939-1940

D. Rocius LKP Telšių apskr. k-to sekretorius 1939-1940

F. Bieliauskas LKP Kauno raj . k-to sekretorius darbui kaime 1935

LKP Kauno rajono komiteto nariai, organizavę visuotinį politinį strelką Kaune 1936 m. birželio mėn.

4

A. Vilimas

A. Kleineris

A. Kranausko laidotuvės Kaune 1936 m. birželio 17 d.

LKP CK pogrindinių spaustuvių organizatoriai ir darbuotojai 1936-1939 m.

16 F. Krastinis

A. Milvydas

2018 Namas Ringaudų kaime (Kauno raj . ), kuriame 1939 m. veikė LKP CK pogrindinė spaustuvė „ Spartakas "

Komunistinės spaudos darbuotojal

B. Pranskus

K. Matulaitytė

A. Maginskas

A. Macevičius

CW_NULL Troias DRAUDO-KAPSUKO Jurinn turtas 41 & N MICKEVIČIAUS Tr11QUIC wenste ATMINCIAL Pisomeras Otteliphints 201 st Belaitotiate . 10 Pielieg phot MOWEMISTU PARTIUS El rebotising. nials darbo portas prie origiDetlist 1aslukunevsie als wol prto velation. WAMFESTAS ir lieti alege. seatell CURRE 1979 220tiate isrisi 19 17 Pristagny inly tease Salejer lstybire vis . Apl ALL MIN Dette NOMORSTEINTERNACIONALO 7 RONG Lietuvos Komunistų Partijos Darbas AMAZO QUANTA 19 BUSY MAL VII Kongreso Tarimų Sviesoje. Cl COLD DAY KHK ALLAS Kadri ho pakeista Kominterno othe Rewa ) 1 G DIMITROVAS mas tarius nepakankaKalss othariot Vilbere UW stripVB Songrelpabaigos Beges algo balandrin ( ARGE FASO PROUINAS IR 7417 arc KOMNIST INTERNACIO bad ng darbepeitablesprie Vii bongress NALOUZDAVINAKOVOJE bare at de demskale, kramas darb pst allpirmi UZ DARRINK FAŠIZMA ALESS elabies VIENEPRIES Sta Vil Tebal or home p KIPS my , Coming t No deberjeJames vis roble 2016, mechos V T Why do pola , SOCALIZNO LAMEMAS SSS-O JO PASAULINA KOVA DEL VIESO PROPSAJUNGU VEIKIMO. SOVIET SOCIALISTINIE NELEGALIU PROFSĄJUNGU DARBAS IR RESPUBLIKY SAJUNG DARBAS FASISTINESE SAJUNGOSE LAP CK PLENUMO ZOLUCA ARUSO RUDNU 1904 ). KONSTITUCIJA 1954 PAGRIBING STATIMAS

A

NBESINAN VALSTIE IR REVOLIUCIJA WANZOWANAPE VALSTINE PROLETARIATO VDWIN ALICIJO

APIE KOMUNISTU INTERNACIONALO UŽDAVINIUS RISIJ SU IMPERIALISTU RUOSIAMU NAUJU PASAULINIO KARU. 1. KAROBUDSPA RAD NAU BALIŲPROLETARA, FRITES: Prab flats REVOLIUCINĖS PRIEKALAS Pratopra at VELIAVINIKE dorming here Hoseperdepes DAINOS VIIIm Sausis, 1938 1 (79) No Kane hargaparteper Food shape- hal APTSAGOS desperdalys Kusta Angie Amers(Angr Geo Vander pa !‫דורות ולעלטען מוזל‬ Maskum pries11 d.rinkimini us kandidatu draugs 23.37.42.222 rinki link s Statue guntaryPostigne #. 1 1939 m. 2 . ‫ כאל טארוסטאנט‬adajeteatresaltsto TIESA THE DADENENTA Berusti 1936 F U rent LED , fortes ir stifle KEYUTHJAS by FAUNOS &WALEJIMOBOLILLOPA * TITE FO -tu-sjesMstokir apie [ 141] MOLENTING " s e Studied from iterum Ka UZ 1LIAUDIES TEISI 1 1939 Sp Ferplastge PAGALBA NOVA 12LIAUDI'S IRISES Atok ki . Vis , f Boys,18 ur gral. LIAUDIES FRONTAS beangel,had 801200 2311 Lotus velincinie inteligent barelle periodinis leidinys. Pirms mer -LAPKRITYS -12 પ્રવ POLITKALINYS Literatura Istaou WEN wLITYNDALAY LAWEARIN OPGANG esme. GEN FOLD Saltar Pieu & -state Pertige Jonist to skija DARBININKU KOUA Raune Apokriti Pirmieji Žingsniai 1014:6.ye Phim hoạ 22 4. Katores. Recaps ind Lederalelensf 2 . Pis Y C102instre antry 19fir ,Jomkarer i vienes munca,ir a . serde t dors: kamTra.to piverse sevini tester.. Inlaymakes wigAt tutkau to cat entir vi haitial was dans vs mucos aty is -4 riellata:,rietan: farpowPotirinteen, : Sorris Se sei teta S BROLIS

Komunistinė spauda 1935-1940 m.

Lietuvos komjaunimo vadovaujantys darbuotojal

M. Šumauskas LKJS CK sekretorius 1930-1931

Eug. Tautkaite LKJS atstovė KJIVK 1928

A. Guzevičius LKJS CK sekretorius 1931

M. Bordonaitė LKJS CK sekretorė 1936--1940

n o i t i u T

Namas Kulautuvoje (prie Kauno), kuriame 1937 m. gruodžio 31 1938 m. sausio 1 d. įvyko LKP CK plenumas 0 y r l 4 u ka patvirtinti 19 m. Civilia„men."25 " de ir draugju paly', r, M.jos draujy M Vi Rol 75 5 02 phan 19 n birse lis mén 5 2 regist .Nr. 726 ‫ܫܐ‬

Spandos irDraughty Skyrians Vedėjas ‫ث‬ ‫ ت‬Anni

Vistaus Romaly Horow.

Sine peion patristishi sexcone, us Locking Komunistų partijs grialu,

LIETUYOS KCHUNISTU PARTIJOS STATUTAS I. Pomutiniui dépnini 1. Partijos vardas Lietuvos Komunisty Partija / Komunist aternion lo sekcija . 2. Lietuvos Komunistų partija · tai Lietuvos darbininkų kl. 33 priekinis organizuotas barys, tui Lietuvos darbo monių revoliucinic Judajiro vadus ir organizatorius. Komunistų partiju suvo pamatiniu vi niu statelessatu Lietuvos darbininkų klasėspavorati daugumosburžuazijos ir plučiųjųvieingtavic vargingų val stain kerfoximo keliu

Lietuvos Komunistų partijos įstatai, užregistruoti lega lizuojant LKP

Komunistinės spaudos darbuotojal

M. Meškauskienė

V. Niunka

J. Banaitis

G. Zimanas

1

OLETKALINIAL 1940- VI- 18 Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo politiniai kaliniai kalėjimo kie me 1940 m. birželio 18 d.

PRONT

TALS LOIT LART

Yo

Lietuvos Liaudies seimas sveikina P. Zibertą, 20 metų kalintą buržuazijos kalėjimuose. 1940 m. liepos 22 d.

Lietuvos KP CK ir Liaudies vyriausybės vadovai 1940 m.

A. Sniečkus LKP CK sekretorius

I. Meskupas-Adomas LKP CK Sekretoriato narys

J. Paleckis Lietuvos Liaudies vyriausybės pirmininkas

A. Petrauskas LKP CK Sekretoriato narys

Lietuvos KP CK ir Liaudies vyriausybės vadovai 1940 m.

M. Gedvilas Liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministras

V. Vitkauskas Liaudies vyriausybės krašto apsaugos ministras

REIKALAUHAMELIETOVUS KOMUNISTUPARTU TEGYVOA DIDVRISKARAUDONOJ

Darbo žmonių demonstracija Kaune 1940 m. birželio 24 d.

S

RESPUBLIKO LIETUVOS

TARYBU SOCIALISTINES

60

8194

Lietuvos Liaudies seimas balsuoja. Kaunas, 1940 m. liepa

Lietuvos Liaudies seimo prezidiumo nariai pasirašo 1940 m. lie pos 21-23 d. priimtas deklaracijas. Iš kairės : M. Gedvilas, A. Venclova, J. Grigalavičius, L. Adomauskas, P. Cvirka

1931 m . rudenį Maskvoje įvyko grupės lietuvių proletarinių rašytojų pasitarimas, kuriame buvo nutarta sueiti į glaudesnį kontaktą su kairėjančiais trečiafrontininkų atstovais. Pasitarime dalyvavo A. Guzevičius, B. Pranskus-Žalionis, Eug . Tautkaitė , viešėjęs Tarybų Sąjungoje JAV pažangiųjų lietuvių rašytojas R. Mizara 285 Neįsisavinę kaip reikiant marksistinės-lenininės ideologijos , kai kurie trečiafrontininkai pateikė komunistinei spaudai kairuo liškų frazių kupinų eilėraščių. Ano meto partijos kovos prieš eserus ir plečkaitininkus, prieš fašistų valdžios mėginimus pro vokacijomis pakenkti Komunistų partijai sąlygomis,,,Balso " daktoriai griežtai pasmerkė tokių eilėraščių autorius. Gyveni mas netrukus parodė, kad pareikštos abejonės jų nuoširdumu buvo nepagrįstos . Z. Angarietis 1931 m. rugsėjo 20 d . laiške LKP CK Sekreto riatui patarė santūriai bendradarbiauti su trečiafrontininkais ir nereikalauti , kad jie tučtuojau pereitų į komunistų pusę . Jis nu rodė, kad reikia vien kritikuoti trečiafrontininkų nenuoseklumą ir laukti , kaip jie reaguos į kritiką 286. LKP CK Sekretoriatas , rugsėjo 21 d. svarstydamas klausimą dėl pažiūros į trečiafron tininkus, buvo painformuotas, jog trečiafrontininkai nori dirbti pagal Komunistų partijos nurodymus. LKP CK Sekretoriato na rys K. Preikšas buvo tos nuomonės , kad negalima iš legaliai dir bančių literatų reikalauti atvirų revoliucinių pareiškimų; reikia panaudoti jų legalumą taip , kad valdžia negalėtų prie jų prikib ti . Buvo nutarta palaikyti su trečiafrontininkais ryšius 287. Tuo remdamiesi , LKP CK Sekretoriato narys K. Preikšas , LKJS CK sekretorius A. Gudaitis-Guzevičius 1931 m. rudenį susitikinėjo su A. Venclova ir kitais trečiafrontininkais . Šis bendravimas pa dėjo literatams antifašistams praktiškai įsijungti į revoliucinį judėjimą 288 Rašytojai P. Cvirka , J. Baltušis , S. Nėris , J. Šimkus, A. Venc lova, dailininkai B. Žekonis, S. Žukas , aktorius J. Grybauskas aktyviai dalyvavo darbininkų sporto ,,Vilties " organizacijos klu bo veikloje, bendravo su darbininkais ir veikiančiais tarp jų komunistais bei komjaunuoliais, savo kūryba padėjo darbinin kams įsitraukti į antifašistinį judėjimą. Komunistų vadovaujami , jie steigė legalias pažangias dailininkų ir teatro mėgėjų draugi jas (,,Linija ", „ Mūsų scena ") , kuriose propagavo revoliucinę te matiką, dirbo Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijoje 289

285 286

287 288 289

Pranskus B. Proletarinė lietuvių literatūra. Vilnius, 1964, p. 238 . PA, f. 77, ap . 14 , b . 10 , l . 98 ; Bložė M. LKP veikla , telkiant inteligentiją į antifašistinę kovą 1927-1934 m.-- ,, LKP istorijos klausimai ", t . 17. Vil nius, 1975, p. 53. PA, f. 77, ap. 14, b. 5, 1. 29. PA, f. 77, ap. 28, b. 10400 , 1. 29 . „ Priekalas “ , 1933, Nr. 4, p . 206 ; Lietuvos TSR CVA, f. 402 , ap . 4, b . 663, 1. 1-30 ; PA, f. 77, ap. 28 , b. 2760, 1. 64-65.

21-1836

321

Prisimindamas Lietuvos Komunistų partijos santykius su ta kūrybinės inteligentijos dalimi , kuri buvo susitelkusi apie žurna lą "1Trečias frontas ", Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus 1963 m. rašė : ,,Partija stengėsi priartinti ir idėjiškai paveikti visus rašytojus, linkusius į antifašistinę kovą ir sąjun gą su komunistais, bet dar nepakankamai apsisprendusius . Tie sa, vertinant atskirus rašytojus, buvo padaryta ir klaidų, kurios vėliau buvo atitaisytos . Tačiau svarbiausia - ne klaidos , o karš tas Lietuvos komunistų kvietimas visiems menininkams būti vi suomet su Lietuvos liaudimi . Pagrindinė „ Trečio fronto " meni ninkų grupė įdėmiai klausėsi Komunistų partijos raginimo , darė iš jo praktines išvadas. " 290 LKP CK vadovaujami komunistai ir jiems prijaučiantys stu dentai ― A. Bauža, J. Bulavas , E. Meškauskas , P. Zabiela ir kt. 1930 m. įsteigė marksistinę Kauno universiteto studentų draugiją ,,Aurora". Jos susirinkimuose buvo daromi pranešimai marksiz mo-leninizmo klausimais , minimos revoliucinės sukaktys , nagri nėjami aktualūs šalies vidaus gyvenimo ir tarptautinės politikos klausimai . Aurorininkai platino K. Markso, F. Engelso ir V. Le nino raštus , leido sienlaikraštį ,,,,Auroros " dvisavaitinė informa cija nariams ". Draugija turėjo apie 60 narių ir daug prijaučian čių. „ Auroroje " dirbo K. Bartkus, J. Blieka, V. Drazdauskas , B. Fogelevičius , E. Medžys , E. Meškauskas , V. Micelmacheris, V. Prėskienis, O. Navakauskaitė, D. Todesas ir kiti revoliuciniai studentai. Nuo 1927 m. lapkričio mėn. Kauno universiteto studentai komunistai ir komjaunuoliai buvo paskirstyti po darbininkų kuo peles 291. Tai kliudė jiems susitelkti darbui pačiame universitete . LKP CK 1932 m. gruodžio plenumas nutarė sudaryti atskiras stu dentų partines ir komjaunimo kuopeles 292. Joms buvo nurodyta išplėsti darbą tarp studentų. 1932-1934 m. veikė universiteto studentų biuras (jo nariai buvo V. Drazdauskas, J. Zdanavičius ir kt .) . Jis vadovavo studentų kuopelėms, palaikė ryšius su LKP Kauno rajono komitetu. 1934 m. pradžioje universiteto partinėms kuopelėms priklausė jau 23 komunistai 293. 1931 m. studentų atstovybės rinkimuose ,,Aurora " gavo maždaug du kartus daugiau balsų ( 108) , negu ji turėjo narių, o 1932 m. surinko (neturtingųjų studentų vardu) 230 balsų ir gavo 3 vietas. Studentų atstovybės plenariniame posėdyje ,, neturtin gųjų“ atstovas V. Niunka paskelbė deklaraciją, kurioje viešai kritikavo fašistinį režimą , išdėstė marksistų reikalavimus 294. 290

291 292 293 294

Sniečkus A. Už tarybinės literatūros ir meno partiškumą, meninį meistriš kumą.- Kn .: Su Lenino vėliava (1927-1969) , t. 1 , p . 234. PA, f. 77, ap . 10, b. 14, 1. 12. ,,Partijos darbas" , 1933 m. vasaris, Nr. 2 , p . 19-20. PA, f. 77, ap. 17, b. 8, 1. 37. ,,Balsas", 1933 m. sausio 16 d . , Nr. 2, p. 26 ; Vilniaus universiteto istorija. 1803-1940, p . 250.

322

Aurorininkai palaikė ryšius su Kauno meno mokyklos, Dot nuvos Žemės ūkio akademijos ir kitų mokyklų studijuojančiu jaunimu. 1932 m. balandžio mėn. universiteto vadovybė draugi ją uždarė. Jos darbą, nors siauresniu mastu , toliau dirbo nuo 1931 m. veikusi studentų teatro draugija ,,Stedra ". Joje būrėsi komunistai ir kiti antifašistinių pažiūrų studentai . 1934 m. ,,Sted ra " surengė V. Lenino mirties 10 -ųjų metinių minėjimą. Pranešimus padarė J. Jurginis, P. Mikutaitis . Baigdami minėjimą, studentai priėmė protesto rezoliuciją prieš Austrijos darbininkų - Vienos sukilimo dalyvių - žudynes ir rinko aukas jiems paremti . Už tai draugija buvo uždaryta . Stiprių atgarsių kūrybinėje inteligentijoje sukėlė 1932 m. ko vo mėn. paskelbtas ,,Pravdoje “ ir ,,Izvestijose " M. Gorkio straips nis ,,Su kuo jūs ,,,kultūros meistrai " ? " Lietuvos komunistai iš vertė šį straipsnį ir platino jį išleistą atskiru leidiniu . 1932-1933 m. Kauno meno mokykloje susikūrė ir veikė - iš pradžių Raudonosios pagalbos, o paskui Komunis studentų tų partijos — kuopelė. Per trumpą laiką apie Komunistų partiją susitelkė jaunųjų dailininkų grupė - V. Mackevičius, B. Motu za, I. Trečiokaitė, L. Vaineikytė, P. Vaivada , B. Žekonis , S. Žu kas ir kt. Aktyviai įsijungę į revoliucinį judėjimą, jie savo darbais — meniniais plakatais, satyros žurnalu ,,Šluota “ , karikatū romis, paveikslais , komunistinės spaudos iliustracijomis — atsi liepdavo į svarbiausius politinius šalies vidaus ir tarptautinius įvykius, atskleisdavo darbininkų ir darbo valstiečių išnaudoji 295 • mą, dalyvaudavo įvairiose Komunistų partijos kampanijose Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje veikusi komunistinė stu dentų grupė 1933 m. išleido atsišaukimą, kviečiantį kovoti prieš politinės reakcijos stiprinimą akademijoje. Jame buvo iškeltas revoliucinių studentų, darbininkų ir darbo valstiečių bendro fronto šūkis 296 Uždarius legalią marksistinę studentų ,,Auroros " draugiją, Kauno universiteto studentų komunistų biuras nuo 1932 m. gruo džio iki 1934 m. vasario mėn. slaptai leido Lietuvos revoliucinės studentijos laikraštį „ Aurora " . Laikraščio redakcijoje dirbo K. Bartkus, V. Drazdauskas. Jame greta kitų pažangių jaunų li teratų kūrybos buvo išspausdinti S. Nėries eilėraščiai „ Ketu riems" ir ,,Audra apjuosim žemę". S. Nėries eilėraštį ,, Akmenys ir plytos griūva “ 1932 m. išspausdino ,,Priekalas “. 1932 ir 1935 m. Kaune buvo išleisti nelegaliai hektografu padauginti rinkiniai „ Revoliucinės dainos " . Juose buvo paskelbti S. Nėries, P. Cvirkos ir kitų rašytojų iš rusų kalbos išverstos dainos : ,,Internacionalas “ , „ Varšuvietė “ , „ Laidotuvių maršas " , „ Partizanų daina “ , „ Kalviai “ , „ Komjaunuolė “ (sulietuvintas teks

295

Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. III ; 1934-1964 m. Karikatūros . Vilnius [ 1964] ; ,, Žingsnis“ [Kaunas] , 1934 , Nr. 1 . 296 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . III, p. 654–655.

323

Šluota“.

Os

tas ) ir kt ., F. Vaišnoro eilėraštis ,,Komunaro kapas ", virtęs liau dies daina . Šiais dainų rinkiniais naudojosi pažangūs jaunuo liai , rengdami jaunimo pasilinksminimus, gegužines Kauno apy linkėse . Pažangiųjų inteligentų telkimasis apie Komunistų partiją di dino antifašistinės kovos užmojį. Vienas svarbiausių LKP jėgos šaltinių buvo jos ištikimybė proletarinio internacionaliz mo principams. Propaguodama proletarinio internacionalizmo ideologiją, LKP nuosekliai demaskavo buržuazinį nacionalizmą, ypač tautininkų partijos na cionalistinę demagogiją. Lietuvos komunistai vadovavosi V. Le nino mokymu, kad ,, darbininkas , kuris stato politinę vienybę su ,,savos " nacijos buržuazija aukščiau už visišką vienybę su visų nacijų proletarais , elgiasi priešingai socializmo interesams ir de mokratijos interesams " 297. Sunkiomis fašistinės diktatūros sąlygomis LKP telkė savo gretose geriausius įvairių tautybių darbininkų klasės ir kitų dar bo žmonių sluoksnių atstovus. Ji rūpinosi , kad Lietuvos darbi ninkai kartu su kitų šalių darbininkais veiktų kaip klasės broliai . Komunistai vedė mases į kovą prieš „ savosios " buržuazijos po litinę reakciją, solidarizavosi su kitų šalių darbo žmonėmis, ko vojančiais prieš kapitalo ir fašizmo puolimą, už nacionalinį iš sivadavimą . 1932 m. Kaune policija ir žvalgyba iš anksto ėmėsi priemo nių sutrukdyti komunistų rengiamą Gegužės pirmosios demonst raciją. Ir vis dėlto miesto pramoniniame rajone Šančiuose suplazdėjo raudonos vėliavos su K. Markso ir V. Lenino portre tais , suskambėjo „ Internacionalo " melodija . Gatvėje improvizuo tame trumpame mitinge oratoriai kalbėjo apie tarptautinį darbi ninkų solidarumą, ragino darbininkus kovoti už savo teises 298 1933 m. Gegužės pirmąją daugelio Kauno įmonių darbininkai streikavo . Kauno Senamiestyje įvykusioje demonstracijoje jau ni įvairių tautybių darbininkai energingai gynė nuo policijos savo raudoną vėliavą 299. Internacionalinis darbo žmonių auklėjimas

Antikarinės rugpjūčio 1 d . proga Kaune 1933 m. įvyko 21 mitingas ir dešimtys pasitarimų, kuriuose dalyvavo apie 1000 darbininkų 300. Pažymint Spalio revoliucijos 16-ąsias metines , Kauno miesto centre komunistai surengė demonstraciją. Dauge lis jos dalyvių buvo suimti . Kartu su kitų šalių komunistų partijomis Lietuvos Komunis tų partija 1933 m. birželio 25-27 d . paskelbė protesto kampani

297 Leninas V. I. Raštai, t . 19. Vilnius, 1953, p. 221 . 298 Jurginis S. Gegužės pirmosios demonstracija Kaune 1932 metais.- Revoliu judėjimas Lietuvoje, p. 413-414. 299 cinis ,,Priekalas ", 1933, Nr. 6, p. 327. 300 ,,Revoliucinis darbininkas ", 1933 m. rugpjūčio mėn., Nr. 5, p. 1 . 324

ją prieš hitlerininkų skleidžiamą melagingą kaltinimą, jog Vo kietijos komunistai padegę reichstagą. Birželio 25 d . Kaune įvy ko demonstracija prie Vokietijos konsulato . Buvo suimta apie 30 žmonių 301. 1934 m. liepos 6 d. prie Vokietijos konsulato vėl susirinko protesto demonstracija , kurios dalyviai reikalavo : ,,Laisvė draugui Telmanui ! " ,,,Šalin karas su Tarybų šalimi ! " 302 Lietuvos darbo žmonės prisidėjo prie visų šalių darbininkų ir pažangiosios inteligentijos kovos už G. Dimitrovo išgelbėjimą, vykstant hitlerininkų sufabrikuotam Leipcigo procesui , solidari zavosi su kovojančiu prieš fašizmą Austrijos proletariatu. 1933 m. visam pažangiajam pasauliui pažymint K. Markso mirties 50 -ąsias metines, LKP CK kreipėsi į darbo žmones įkvė pimo kupinais žodžiais : „ Marksas mūsų. Marksizmas mūsų vė liava . Tad kovokim už marksizmo įgyvendinimą Lietuvoje“ 303. Tais metais skaitytojai gavo lietuvių kalba V. Lenino veikalą ,,Karlas Marksas " , „ Balsas “ ir kiti periodiniai leidiniai išspaus dino jubiliejinių straipsnių. Daugybe atsišaukimų, plakatų, gyvu žodžiu komunistai aiš kino masėms , kad kovoti prieš imperialistinio karo grėsmę, gin ti Tarybų Sąjungą reikalauja tiek internacionalinė pareiga, tiek Lietuvos nacionalinės nepriklausomybės išsaugojimo ir kovos prieš fašizmą interesai 304. 1934 m. minint V. Lenino mirties 10-ąsias metines, LKP CK išleistame meniniame plakate po V. Lenino portretu buvo užra šytas kovinis šūkis : ,,Ginkim Lenino sukurtą darbininkų ir darbo valstiečių Tėvynę- TSRS ! " 305

LKP V konferencija

Susidariusiai ekonominei ir politinei padė čiai įvertinti , Lietuvos Komunistų partijai iš

kilusiems uždaviniams ir jos tolesnei politinei

linijai

nustatyti

LKP CK Politinis biuras buvo numatęs 1933 m. rugpjūčio mėn . sušaukti eilinį penktąjį LKP suvažiavimą 306. Tačiau dalis išrink tų delegatų dėl teroro negalėjo į suvažiavimą atvykti , todėl vie toj suvažiavimo įvyko penktoji partijos konferencija 307. LKP V konferencija posėdžiavo Maskvoje 1933 m. rugsėjo 8-17 d. Konferencijoje dalyvavo 10 delegatų su sprendžiamuo ju balsu , iš jų keturi Lietuvos KP CK nariai - Z. Angarietis, A. Lifšicas, V. Kapsukas , K. Sprindys. Šeši delegatai atstovavo partijos rajonų organizacijoms : LKP Kauno rajono organizaci jai ― J. Grigaitis, Šiaulių rajono - Z. Kirkelis, Panevėžio rajo

301 ,,Priekalas", 1933, Nr. 8, p. 447–448. 302 ,,Priekalas ", 1934, Nr. 8, p. 500 . 303 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . III, p . 193. 304 Ten pat, p. 335-338 , 350, 400. 305 Ten pat, p. 293. 306 PA, f. 77, ap. 16, b. 4, 1. 33, 34, 68-74 . 307 LKP V konferencijos protokolai.— PA, f. 77, ap. 16, b. 2, 1. 4, 50.

325

& 81 7

1

1

41 241

no — J. Vildžiūnas , Mažeikių rajono - L. Milvydas ir D. Pun dzius 308 Konferencijoje dalyvavo delegatai su patariamuoju balsu - Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto ir Tarptautinės Lenino mokyklos lietuvių sektorių dėstytojai M. Cho dosaitė, J. Kunigėlis ir kt. Pranešimą apie Lietuvos vidaus ir tarptautinę padėtį padarė Z. Angarietis. Konferencija pažymėjo , kad pasunkėjo Lietuvos darbo žmonių padėtis, paaštrėjo klasiniai prieštaravimai šalies viduje, pagilėjo antagonizmas tarp kai kurių kapitalistinių vals tybių ir padidėjo karo prieš TSRS grėsmė. Buvo pabrėžta, kad Komunistų partija sustiprino ryšius su masėmis, nuolat vadovau ja jų kovai, kad vis daugiau darbo žmonių telkiasi apie partiją, didėja darbo valstiečių simpatijos jai. Kartu konferencija konstatavo , kad partija nesugebėjo įtraukti darbininkų į platesnę kovą prieš jų atstovavimo ligonių kasose siaurinimą, nepakankamai organizavo varginguosius vals tiečius bei žemės ūkio darbininkus kovai už savo kasdieninius reikalus. Komunistai buvo įpareigoti aktyviau kovoti prieš sek tantiškumą, trukdantį partijai didinti įtaką liaudies masėms. Konferencijos rezoliucijose 309 nurodoma , kad , didėjant im perialistinio karo grėsmei , partija turi energingiau kovoti prieš Lietuvos pajungimą hitlerinei Vokietijai ar pilsudskinei Lenkijai , labiau populiarinti TSRS pasiekimus ir jos taikos politiką, duoti atkirtį antitarybiniams šmeižtams . LKP V konferencija įžvalgiai numatė, jog susidariusiomis naujomis aplinkybėmis socialistinė revoliucija gali įvykti Lietu voje anksčiau, negu Lenkijoje ar Vokietijoje , ir orientavo ko munistus stengtis įtraukti plačiąsias darbo žmonių mases į kovą už socialistinę revoliuciją Lietuvoje nepriklausomai nuo to, ka da ji prasidės kaimyninėse šalyse. Konferencijos delegatai taip pat išklausė Z. Angariečio pra nešimą apie darbą profsąjungose . Svarstant šį klausimą , ypač bu vo pabrėžta, kad komunistai turi didinti įtaką reformistinėms profsąjungoms, taip pat reakcinių buržuazinių partijų vadovauja moms darbininkų organizacijoms , sudaryti jose revoliucinių dar bininkų opoziciją ir stengtis paimti į savo rankas vadovavimą sąjungoms arba jų skyriams. Buvo iškeltas uždavinys kurti ne legalias darbininkų profesines sąjungas , ypač ten , kur visai nėra viešų profsąjungų ir kur į reformistines profsąjungas visai nepriimami kairesnieji darbininkai , ir rūpintis , kad nelegalios profsąjungos mėgintų veikti pusiau legaliai , kovoti už nelegalių profsąjungų legalizavimą. Daug dėmesio konferencija skyrė darbo kaime uždaviniams. Pranešimą šiuo klausimu padarė V. Kapsukas . Partijos V kon

308

309

Neišaiškinta, kuriai organizacijai atstovavo delegatas partiniu slapyvardžiu Jonas II. Lietuvos Komunistų partijos V konferencijos rezoliucijos. 29 p. 326

ferencija parengė plačią kovos prieš stambaus kapitalo puolimą programą. Buvo nurodyta, kad reikia pirmiausia organizuoti ko vą prieš vargingųjų valstiečių turto išpardavimą už nesumokėtus mokesčius , skolas ir nuomas . Konferencija reikalavo aktyviau kovoti už tai , kad būtų padidintos darbo valstiečių gaminamų produktų supirkimo kainos ir sumažintos duonos , pieno , cuk raus, degtukų ir kitų pirmojo būtinumo prekių mažmeninės kai nos. Buvo suformuluotas reikalavimas panaikinti visokius prie dus, premijas bei pašalpas dvarininkams ir buožėms . Pašalpos turėjo būti duodamos ne kaimo turčiams , bet ekonominės krizės skurdinamai kaimo varguomenei ir vidutiniams valstiečiams . Konferencija nurodė, kad reikia daug energingiau , negu anks čiau, kelti žemės klausimą , reikalauti konfiskuoti stambių jų žemvaldžių ir bažnyčių žemes su inventoriumi ir be jokio atlyginimo išdalyti jas žemės ūkio darbininkams, kaimo varguo menei ir mažažemiams. Ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas bendrai vargingųjų valstiečių ir darbininkų kovai prieš savo iš naudotojus ir tautininkų valdžią . LKP V konferencija nurodė, kad partija turi vadovauti dar bininkų ir darbo valstiečių išsivadavimo kovai , taikydama visur bendro kovos fronto taktiką .

Už kovingas profsąjungas

LKP CK, 1931 m. liepos 15 d. svarstydamas darbo profsąjungose klausimą, konstatavo, kad profsąjunginis darbas Lietuvoje šiek

tiek atgijo, kad kairiosios profsąjungos pradėjo aktyviau vado vauti darbininkų streikams. Kartu buvo pažymėta , kad jos dar nevisiškai atlieka savo uždavinius. Priimtasis nutarimas įpareigo jo partines organizacijas ir profsąjungose dirbančius komunis tus plėsti darbininkų streikų kovą, ugdyti profsąjunginius kad rus, kurti reformistinėse profsąjungose kairiąją opoziciją ir bendro fronto iš apačios pagrindu savarankiškai vadovauti strei kams ; be to, buvo rekomenduota atskirais atvejais kurti pusiau 310 legalias ir nelegalias profsąjungas LKP rūpinosi , kad profsąjungos būtų darbininkų kovos prieš kapitalo ir fašizmo puolimą įrankis , kad jos padėtų pasiekti dar bininkų klasės vienybę. Tačiau socialdemokratų vadovai , kaip ir anksčiau, vykdė profsąjungose reformistinę taikstymosi su iš naudotojais, darbininkų profsąjungų skaldymo politiką. 1931 m . rugsėjo mėn. LKP CK iškėlė partijai uždavinį paimti į savo ran kas vadovavimą socialdemokratų kuriamoms profsąjungoms ar ba jų skyriams 311. LKP vadovaujantys organai 1932 m. ir vėliau kritikavo kai kuriuos komunistus, nenorėjusius dirbti reformis

310 PA, f. 77, ap. 14, b. 3, 1. 2-6. 311 Ten pat, 1. 45-46. 327

tinėse profsąjungose arba linkusius susitaikyti su tų profsąjungų reformistinių vadovų taktika 312. Kai tautininkų valdžia 1932 m. sausio pradžioje uždarė visas kairiąsias profesines sąjungas , komunistai , vykdydami LKP CK ir LKP V konferencijos nutarimus , ėmė kurti nelegalias profgru pes bei profbūrelius ir kartu stengėsi pasinaudoti kiekviena ga limybe dirbti legaliose profesinėse bei kitose organizacijose , kur tik buvo darbininkų. Komunistai veikė krikdemų Darbo federaci joje, tautininkų 1931 m. įkurtoje šoferių ir autotransporto tar nautojų sąjungoje , mūrininkų ir tinkuotojų profsąjungoje, ugdė joms priklausančių darbininkų klasinį sąmoningumą, skatino ko voti prieš išnaudotojus 313. 1932 m. Kaune buvo sukurtas nelegalus profsąjungų Centro biuras . Jį sudarė 5 komunistai ir nepartiniai darbininkai 314. 1933 m. Kaune slaptai įvyko kairiųjų profsąjungų Centro biuro plenumas. Jame dalyvavo atstovai šešiolikos nelegalių profsąjunginių organizacijų, kurioms priklausė 386 darbininkai . Plenumas , pripažinęs , kad nelegalios profsąjunginės organizaci jos nėra masinės , kad jos vienos neįstengia vadovauti darbinin kų streikams , nutarė nelegalių profsąjungų aktyvistus siųsti dirb ti taip pat reformistinėse profsąjungose 315. Derindami nelegalias ir legalias profsąjunginio darbo formas, komunistai plėtė savo įtaką vis naujiems darbininkų sluoks niams. 1932 m. vasario 28 d . socialdemokratai sušaukė Kauno bal dų gamybos darbininkų profsąjungos skyriaus susirinkimą val dybai išrinkti . Rinkimus laimėjo kairieji darbininkai ir valdybo je sudarė daugumą. Todėl socialdemokratų vadovaujamas prof sąjungų Centro biuras išrinktos valdybos nepatvirtino . Didelė komunistų įtaka išryškėjo ir tų metų kovo 13 d . įvykusiame su vienytos profsąjungos lentpjūvių darbininkų skyriaus visuotinia me susirinkime . Į spaudos darbininkų profsąjungos valdybą 1933 m. vasario 12 d . taip pat buvo išrinkti daugiausia kairieji darbininkai 316. LKP klasinė pozicija darbininkų profesinių sąjungų klausi mu pasiteisino . Socialdemokratai darbininkai vis labiau įsitikino , kad reformistų politika yra žalinga darbininkų klasei , kad darbininkų interesus nuosekliai gina tik komunistai . K. Bie linis ir kiti dešinieji LSDP vadovai 1933 m. lapkričio mėn. buvo

PA, f. 77, ap. 15, b . 9 , 1. 15; Lietuvos Komunistų partijos V konferencijos rezoliucijos , p . 16—17. 313 1932 m. LKP CK plenumo rezoliucijos, p . 26 ; ,, Partijos darbas ", 1933 m. kovas, Nr. 3, p. 34. 314 Sev. [Pajarskis P.] Apie darbą profsąjungose.- ,,Komunistas ", 1932 m. lie pa-rugpjūtis , Nr. 4, p . 23. 315 PA, f. 77, ap. 16 , b . 14, l . 1—4. 316 ,,Komunistas ", 1932 m. liepa- rugpjūtis , Nr. 4, p. 17; „ Priekalas " , 1932, Nr. 4, p. 159; ,,Balsas", 1933 m. balandžio 1 d ., Nr. 7 , p. 116. 312

328

priversti sutikti įsileisti komunistus į socialdemokratų profsąjun gų valdybas 317. 1934 m. komunistai ir kairieji darbininkai jau vadovavo šešioms socialdemokratų įkurtoms profsąjungoms, ku riose buvo 1030 narių 318. Komunistų darbui profesinėse sąjungose pagerinti LKP CK * 1933 m. rugsėjo 24 d. nutarė, kad jose būtų kuriamos nedidelės komunistų frakcijos 319. Tautininkų valdžia leido veikti legalioms profsąjungoms tol, kol joms vadovavo socialdemokratai , nes ją patenkino socialde mokratų vadovų neigiama pažiūra į darbininkų streikus, refor mistinė bendradarbiavimo su darbo inspekcija politika. Tačiau įsigalint komunistams socialdemokratų įkurtose profsąjungose, tautininkų valdžia 1934 m. gegužės mėn . jas uždarė. Spaudos darbininkų sąjunga buvo uždaryta liepos mėn. Apie profsąjun gų uždarymo priežastį Vidaus reikalų ministerijos saugumo departamento dokumente buvo aiškiai pasakyta : „, 1934 metų pra džioje šių profsąjungų vadovybėse atsistojo komunistai . Žino ma, valdžios organams nieko kito nebeliko, kaip visas sukomu nistėjusias profsąjungas uždrausti . Antra vertus, Lietuvos social demokratų partijoje susidarė grupė, kuri reikalavo išvien veikti su komunistais ir nebijoti slapto, nelegalaus veikimo . " 320 Buvo leista toliau veikti tik tautininkų ir krikščionių demo kratų vadovaujamoms darbininkų organizacijoms bei sąjungoms. Komunistai sėkmingai išplėtė savo įtaką ir šiose profesinėse or ganizacijose. 1933 m. mūrininkų ir tinkuotojų profsąjunga suor ganizavo streiką, kuriame dalyvavo 500 darbininkų. Šoferių ir autotransporto tarnautojų sąjungoje 1934 m . jau veikė komunis tų kuopelė . Jai priklausė V. Lukoševičius, J. Bartkevičius , S. Šeš kevičius ir kt. Per šią profsąjungą komunistai tų pat metų rug pjūčio 23—27 d . suorganizavo Kaune užmiesčio autobusų šoferių ir autotransporto tarnautojų streiką. Stengdamasi slopinti klasių kovą, ypač norėdama likviduoti revoliucinį darbininkų judėjimą, tautininkų vyriausybė fašistinės Italijos ir hitlerinės Vokietijos pavyzdžiu ėmė kurti korporaci nes institucijas - tariamas atskirų socialinių visuomenės sluoks nių atstovybes, tarp jų ir „ Darbininkų atstovybę “, kuria norėta pakeisti darbininkų profesines sąjungas. 1934 m. vasario 18 d. Vidaus reikalų ministerijos darbo in spekcija per fabrikų administraciją sukvietė į Kauno 5- ąją poli cijos nuovadą kai kurių profesijų darbininkus , nepranešdama iškvietimo tikslo . Šis susirinkimas buvo pavadintas steigiamąja konferencija . Niekieno neįgalioti darbininkai buvo priversti 317 318

319 320

Lietuvos TSR CVA, f. 438, ap. 1 , b. 1805, 1. 284. ,,Tiesa", 1934 m. birželio 10 d., Nr. 6, p. 1 ; LKP CK 1934 m. plenumo pro tokolai.— PA, f. 77 , ap. 17, b. 1 , l. 51 . PA, f. 77, ap. 16, b. 3, 1. 4, 7; Lietuvos KP CK ,,Biuletenis", Nr. 5, 1934 m. sausis, p . 2 . PA, f. 3377, ap. 48, b. 344a, 1. 2.

329

,,įsteigti " ,, Generalinę darbininkų atstovybę “ ir ,, priimti " iš anks to valdžios pareigūnų parengtą jos statutą. Darbininkams buvo atvirai pasakyta , kad streikas , kaip priemonė darbininkų reika lams ginti , esąs ,,pasenęs ir nebetinkamas " 321. Tautininkai buvo sumanę visoje Lietuvoje kurti ,, Darbininkų atstovybės “ skyrius , įmonėse rinkti darbininkų seniūnus, steigti ,,darbo teismus". LKP CK 1934 m. vasario 21 d . atsišaukimu demaskavo tau tininkų valdžios sukurtą „ Darbininkų atstovybę “, kreipėsi į so cialdemokratų ir kitų organizacijų darbininkus, kviesdamas juos sudaryti bendrą frontą ,, už streikų ir profsąjungų laisvę, už kas dieninius darbininkų reikalus ! " 322 Kai kurie komunistų vadovai Kaune iš pradžių buvo nusistatę boikotuoti ,,Darbininkų atsto vybės " skyrių bei seniūnų rinkimus , tačiau LKP CK Politinis biu ras greitai šią taktinę klaidą pataisė . LKP CK 1934 m. rugsėjo plenumas nurodė, kad reikia kovoti prieš ,,Darbininkų atstovy bės " skyrių, fašistų vadovaujamų įmonių komitetų, „ darbo teis mų“ kūrimą, seniūnų rinkimą. Tačiau jeigu įmonės darbininkai vis dėlto pasisakytų už rinkimus, tai rinkiminių susirinkimų ne boikotuoti , stengtis paimti į savo rankas vadovavimą jiems ir siekti , kad atstovais būtų išrinkti kairieji darbininkai , kurie nuo sekliai gintų darbininkų interesus 323. Lanksti LKP taktika profsąjungų ir „ Darbininkų atstovybės" klausimais didino komunistų įtaką darbininkams, padėjo toliau revoliucinti Lietuvos darbininkų judėjimą.

4. Lietuvos Komunistų partijos taktika, fašizmui įsigalėjus Vokietijoje

Grėsmė Lietuvos valstybingumui

Iki 1932 m. didžiausią pavojų Lietuvos sau gumui sudarė buržuazinė Lenkija, o 1933 m. sausio 30 d. Hitlerio nacionalsocialistų par

tijai (NSDAP) užgrobus valdžią Vokietijoje , atsirado naujas , dar pavojingesnis Lietuvai priešas — hitlerinė Vokietija . Įsigalėjus joje fašistiniam režimui , susidarė Europos centre antrojo pasau linio karo židinys . Hitlerininkai paskelbė beprotišką pasaulinio Vokietijos viešpatavimo idėją. Jie ėmė atvirai rengtis iš naujo perdalyti pasaulį , sutriuškinti Tarybų Sąjungą, užgrobti tarybi nes žemes, sunaikinti komunizmą. Hitlerininkai planavo užgrobti pirmiausia Lietuvą, nes ji bu vo pakeliui į kitas Pabaltijo šalis ir į Tarybų Sąjungą. Įspėda mas apie tai darbo žmones , LKP CK 1933 m. liepos mėn. atsi šaukime pažymėjo , kad , norint prieit prie Tarybų, reikia per

321 322

,,Priekalas ", 1934, Nr. 3, p. 182-183. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . III , p. 298–301. 323 LKP CK plenumo rezoliucijos (plenumas įvyko 1934 m. antrame pusmetyje), p. 1-2 .

330

eiti Lietuvą, Latviją ir Estiją. Vadinasi , pirmiausia reikia paverg ti šitas šalis . Prie to ir eina dabar hitlerininkai . " 324 Nacistų propaganda oficialiai skelbė šiuos vokiečių imperia lizmo kėslus . 1933 m. Drezdene buvo išleista knyga ,,Vokiečių ateities erdvė - pasienio žemės Rytuose ". Joje buvo rašoma : ,,Per ilgai jau mes pasyviai žvelgėme į Rytus. " Vokiškumas at liko ,,savo didžiulę kultūrinę misiją ir Lietuvoje , taigi tuo būdu užsitikrino sau teisę į jos žemę " 325. Lietuvai iškilo tiesioginis pavojus netekti valstybingumo, o lietuvių tautai patekti į vokie čių okupantų vergovę ir būti sunaikintai. Tarptautinę padėtį , susidariusią Hitleriui at ėjus į valdžią, įvertino 1933 m. lapkričio gruodžio mėn. Maskvoje įvykęs Kominter no Vykdomojo Komiteto XIII plenumas. Jis apsvarstė pasaulio proletariato mobilizavi mo kovai prieš fašizmą, imperializmą ir karą klausimus . Plenu mas apibūdino išsivysčiusių kapitalistinių šalių fašizmo klasinę prigimtį ir nurodė, kad monopolistinis kapitalas ėmė visiškai lik viduoti senuosius parlamentarizmo metodus ir apskritai buržua zinę demokratiją 326.· Buvo konstatuota, jog Europoje hitlerinė Vokietija yra pagrindinis karo kurstytojas . XIII plenumas iškėlė uždavinį sutelkti plačiąsias liaudies mases kovai prieš karo grės mę. Plenumas pasisakė prieš fatališką nusistatymą, kad imperia listiniai karai esą neišvengiami 327. KIVK XIII plenumo 1933 m. gruodžio 8 d. posėdyje Pabalti jo Komunistų partijų vardu kalbėjo V. Kapsukas . Jis pažymėjo , kad smarkiai stiprėja Vokietijos hitlerininkų įtaka fašistinėms politinėms srovėms Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, ypač tuose kraštuose gyvenantiems vokiečiams 328. Karo prieš TSRS kurstytojų planų įgyvendinimas , kalbėjo jis , reikštų „ Pa baltijo šalims ne ką kita , kaip visišką jų nepriklausomybės pra 329 radimą ir jų pavertimą imperialistinės Vokietijos kolonija " XIII plenume V. Kapsukas pabrėžė, jog imperialistinio karo prieš TSRS klausimu Pabaltijo šalių buržuazija nėra vieninga. Dalis buržuazijos bijo Vokietijos fašizmo įsigalėjimo Pabaltijyje ir karinės avantiūros prieš TSRS, nes tuo atveju ji gali prarasti valdžią 330. Diferencijuotai vertindami skirtingą įvairių buržuazi jos grupių poziciją hitlerinės Vokietijos atžvilgiu ir imperialisti nio karo klausimu , vėliau Lietuvos komunistai sugebėjo įtraukti platesnius visuomenės sluoksnius į kovą prieš fašizmą ir karą. KIVK XIII plenumas apie kovos prieš fašizmą ir karą uždavinius

324 Lietuvo Komunistų partijos atsišaukimai , t. III, p. 233 . .325 Freytags Kurt. Raum deutscher Zukunft ―――― - - Grenzland im Osten. 1933. S. 139, 145, 251. 326 ХIII пленум ИККИ . Стенографический отчет . М. , 1934, с. 589. 327 Ten pat, p. 591-592. 328 Ten pat, p. 423-425. 329 Ten pat, p. 425. 330 Ten pat. 331

Dresden,

Siekdami susidaryti palankesnes sąlygas gro Nacistinės Vokietijos bikiškiems kėslams Pabaltijyje realizuoti , hit agentūra Lietuvoje. lerininkai stengėsi paveikti Lietuvoje gyve Hitlerininkų sąmokslas nančius vokiečius (jų buvo apie 40 000) . Klaipėdoje 1933 m . vasario mėn . Lietuvai buvo paskirtas naujas Vokietijos pasiuntinys E. Cechlinas , dar iš kaizerinės oku pacijos laikų gerai pažinojęs Lietuvą. Pagrindinė vokiečių organizacija Lietuvoje buvo vadinamoji kultūros sąjunga - kulturferbandas, įsteigtas 1924 m. ir leidęs Kaune laikraštį ,,Deutsche Nachrichten" ( Vokiečių žinios " ) . Iš pradžių kulturferbando veikla Lietuvoje reiškėsi daugiausia evangelikų bažnyčių ir vokiečių mokyklų srityse. Paėmus val džią Vokietijoje hitlerininkams, Lietuvos kulturferbandas išplė tė savo politinę veiklą ir nacionalsocialistinę propagandą . Kul turferbandas buvo gausiai finansuojamas iš Berlyno . Betarpiškai Lietuvos vokiečių veikla ėmė rūpintis 1933 m. gegužės mėn. įkurtos fašistinės Rytų vokiečių sąjungos (Bund Deutscher Os ten) Rytprūsių apygardos vadas T. Oberlenderis, kurio veikimo centras buvo Tilžėje. Jis vadovavo nacistiniam judėjimui Euro pos šiaurės rytų šalyse . Hitlerinės Vokietijos agentūra Lietuvoje netrukus tiek suįžūlėjo, jog ėmė praktikuoti viešas nacistines demonstracijas Kaune. Vokietijoje nuo pat pirmųjų Hitlerio viešpatavimo dienų su stiprėjo prieš Lietuvą nukreipta propaganda, siekiant pirmiausia atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą . Prasidėjo antilietuviš kos demonstracijos . Jų dalyviai sakė Lietuvai priešiškas kalbas ir priimamose rezoliucijose reikalavo aneksuoti Klaipėdos kraš tą. Kampanija buvo varoma taip pat spaudoje ir per radiją. Atplėšiant Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, esminį vaidmenį turėjo suvaidinti nacionalistinis Klaipėdos krašto vokiečių judė jimas , todėl fašistinė Vokietija stengėsi jį suaktyvinti . Vienas Rytų vokiečių sąjungos skyrių — Heimat und Volks tumspflege (Tėvynės ir tautiškumo apsauga) — veikė Klaipėdos krašte. Vokietijos nacionalsocialistų partija taip pat išplėtė jame savo veiklą. Čia jau nuo 1928 m. veikė slaptas NSDAP skyrius , vadovaujamas pastoriaus T. Zaso ir Klaipėdos krašto prokuroro barono H. Ropo . 1933 m. birželio mėn . Klaipėdos krašto NSDAP skyrius įsa kymu iš Berlyno buvo paverstas iš esmės nacistine partija , pasi vadinusia Christliche - Sozialistische Arbeitsgemeinschaft (Krikš čionių socialistų darbininkų sąjunga) . Netrukus Klaipėdos krašte įsikūrė ir kita nacistinio tipo partija - vietos veterinarijos gydy tojo E. Noimano vadovaujama Sozialistische Volksgemeinschaft (Socialistinė tautos sąjunga) . Abi šios partijos priklausė nuo Vokietijos NSDAP. Jų veiklą vairavo taip pat vokiečių ge neralinis konsulatas Klaipėdoje . 332

Palankias sąlygas noimanininkų ir zasininkų veiklai sudarė O. Šreiberio pirmininkaujama provokiška Klaipėdos krašto di rektorija . Jai talkininkavo taip pat Vokietijos remiamas Klaipė dos krašto kulturbundas ir Klaipėdos krašto evangelikų bažny čia, priklausiusi Senprūsių unijai ir pavaldi Vokietijai . Noimanininkai ir zasininkai pradėjo rengti ginkluotą suki limą, turėdami tikslą atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos . Sukilimas turėjo įvykti 1934 m. pa vasarį . Be to, 1933 m. pabaigoje ir 1934 m. pradžioje apskritai pa didėjo grėsmė visuotinei taikai . 1933 m. spalio 14 d . hitlerinė Vokietija, norėdama turėti laisvas rankas , pasitraukė iš nusigink lavimo konferencijos ir išstojo iš Tautų Sąjungos . 1934 m. sau sio 26 d . ji pasirašė su Lenkija nepuolimo sutartį . Tai reiškė , jog Lenkija suartėjo su Vokietija prieš TSRS ir Lietuvą 331 .

TSRS kovos už taiką reikšmė Lietuvai

Vis dėlto tuo laikotarpiu hitlerinės Vokieti jos aneksionistiniai planai Lietuvos atžvil

giu nebuvo realizuoti . Juos sužlugdė visų pirma aktyvi TSRS kova už taiką , kuri atitiko TSRS ir viso pa saulio, taip pat ir Lietuvos, darbo žmonių interesus. Tarybų Są jungos vykdoma užsienio politika siekė remti tautas , kurioms grėsė pavojus tapti agresijos aukomis. 1933 m. gruodžio mėn. VKP (b) CK priėmė nutarimą išplėsti kovą už kolektyvinį saugumą, kuris to meto aplinkybėmis bu vo vienintelė efektyvi priemonė užkirsti kelią naujam pasauli niam karui . Tarybų Sąjungos vyriausybė 1933 m. gruodžio 28 d . pasiūlė Prancūzijai sudaryti kai kurių Europos šalių (TSRS , Prancūzija, Belgija, Čekoslovakija , Lenkija , Lietuva , Latvija, Estija ir Suo mija) sutartį dėl savitarpio pagalbos , kilus agresijai 332. Pasira šius šią sutartį, Lietuvai irgi būtų užtikrintas saugumas ir hit lerinės Vokietijos , ir buržuazinės Lenkijos agresijos atveju . TSRS vyriausybei aktyviai remiant, prasidėjo derybos dėl Rytų pakto pasirašymo . „ Čia,— rašė V. Kapsukas ,— dar kartą pasirodė, kad Tarybų Sąjungos politika tikrai yra nukreipta į mažų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės sustiprinimą , kuriai gresia pirmiau sia vokiečių hitlerininkų karingasis imperializmas ." 333 Savo taikingą poziciją Tarybinė vyriausybė įsakmiai pade 334 . monstravo ir 1933 m. gruodžio 28-29 d . TSRS CVK sesijoje Kalbėdamas apie reikalą išsaugoti taiką Rytų Europoje , TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras M. Litvinovas pabrėžė, kad Tarybų Sąjunga suinteresuota išlaikyti visišką ekonominę ir po

История Польши, т . III . М. , 1958 , с . 373 . Документы внешней политики СССР, т. XVI . М. , 1970 , с. 876—877 . 333 ,,Priekalas ", 1934 , Nr . 8, p . 451 . 334 Документы внешней политики СССР, т. XVI, с. 778—779. 331 332

333

litinę Pabaltijo šalių nepriklausomybę ir kad ji seka visus reiš kinius , kurie prisidėtų prie šių šalių nepriklausomybės neteki mo ar susilpninimo 335. Dar 1933 m. gruodžio 14 d . TSRS vyriausybė pasiūlė Lenki jos vyriausybei paskelbti bendrą deklaraciją, kurioje abi šalys pareikštų, kad Tarybų Sąjunga ir Lenkija , siekdamos taikos Ry tų Europoje, yra tos nuomonės, jog būtina išlaikyti politinę Pa baltijo valstybių nepriklausomybę bei neliečiamumą, kad abi vyriausybės tuo reikalu rūpinsis ir , jei kiltų grėsmė šiai nepri klausomybei, aptars susidariusią padėtį 336. 1934 m. kovo 28 d. Tarybinė vyriausybė pasiūlė ir Vokietijai pasirašyti protokolą, kuriuo abi šalys savo užsienio politikoje įsipareigotų nuolat at sižvelgti į tai , kad būtina išlaikyti Pabaltijo šalių nepriklauso mybę" 337 Paaiškindamas, kad Tarybų valstybės pateikti Lenkijai ir Vo kietijai pasiūlymai turi esminę reikšmę Pabaltijo šalims , V. Kap sukas ,,Priekale " rašė, jog Tarybų Sąjungai ne vis vien, ar šios šalys ,,bus nepriklausomos , ar Hitlerio, ar lenkų imperialistų glėbyj . Ji gina jų nepriklausomybę, ji gerina su jomis santykius ir tuo būdu stiprina taiką. Ji apsunkina Hitleriui ir Pilsudskiui užgrobti jas " 338 Pogrindyje LKP CK leidžiama „ Tiesa “ taip pat paskelbė straipsnį ,,TSRS- taikos ir Pabaltijo kraštų nepriklau somybės tvirtovė" 339. Tarybų Sąjunga buvo vienintelė valstybė , kuri galėjo padėti Lietuvai išlaikyti nacionalinę nepriklausomybę. Tautininkų vy riausybė buvo priversta į tai atsižvelgti. 1933 m. liepos 5 d . Lietuva prisijungė prie Afganistano , Tur kijos, Irano, Latvijos , Estijos, Lenkijos, Rumunijos , Čekoslova kijos ir Jugoslavijos pasirašytos su Tarybų Sąjunga agresijos ir užpuoliko apibūdinimo konvencijos. 1934 m. pradžioje Lietuva priėmė Tarybų Sąjungos pasiūlymą dešimčiai metų pratęsti 1926 m. sudarytą nepuolimo sutartį . 1934 m. kovo 30 d. ,,Prav da “ rašė, kad šį kartą Lietuvos vyriausybė , kaip ir Latvijos bei Estijos vyriausybės , labai greitai apsisprendė. Atitinkamas pro tokolas buvo pasirašytas Maskvoje 1934 m. balandžio 4 d . Ja me TSRS vyriausybė vėl pabrėžė lietuvių tautos teises į Vilnių 340 ir Vilniaus kraštą Lietuvos vyriausybė po ilgų svyravimų 1934 m. liepos mėn. pritarė ir Rytų pakto projektui 341. Lietuva buvo viena iš tų vals tybių, kurios 1934 m . rugsėjo mėn . pakvietė TSRS įstoti į Tautų Sąjungą.

335 336 337 338 339 340 341

Ten pat, p. 789. Ten pat, p. 746—747. Документы внешней политики СССР, т. XVII. М. , 1971 , с. 214—215, 787. ,,Priekalas ", 1934, Nr. 4, p. 197. ,,Tiesa", 1934 m. gegužė, Nr. 5. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. IV, p . 532. Lietuvos TSR CVA, f. 383, ap. 7, b. 1557, 1. 343. 334

Nuosekli TSRS taikos ir mažųjų tautų gynimo politika įgali no Lietuvos vyriausybę tuo laikotarpiu pasipriešinti fašistinei Vokietijai ir apginti Lietuvos pozicijas Klaipėdos krašte . 1933 m. birželio 10 d . Lietuvos vyriausybė paskelbė įstaty mą, kad svetimšaliai , taigi ir Vokietijos piliečiai gali apsigyventi Lietuvoje tik gavę Lietuvos valdžios organų leidimus 342. Pagal šį įstatymą leidimus svetimšaliams apsigyventi bei įsidarbinti Klaipėdos krašte turėjo duoti ne vietos autonominės valdžios organai, bet Lietuvos centrinės valdžios įstaigos . Nuo 1933 m. lapkričio 20 d . Lietuvos vyriausybė paskyrė — J. Navaką. Jis gruodžio Klaipėdos kraštui naują gubernatorių 16 d. pareikalavo, kad Klaipėdos krašto direktorija atimtų 101 valdininkui ir mokytojui - Vokietijos piliečiams — darbo leidi mus 343 Netrukus Lietuvos vyriausybė ėmėsi kai kurių žygių, kad būtų sužlugdytas Klaipėdos krašte hitlerininkų rengtas ginkluo tas sukilimas šiam kraštui prie Vokietijos prijungti. 1934 m. va sario 8 d. buvo paskelbtas " Tautai ir valstybei saugoti įstaty mas ", nukreiptas prieš sunkius antivalstybinius nusikalstamus veiksmus 344. Remdamasi juo , Lietuvos saugumo policija 1934 m. vasario- kovo mėn. suėmė E. Noimaną, T. Zasą, V. Bertuleitį, H. Ropą ir daugelį kitų sąmokslininkų. Visiems jiems buvo iš kelta byla, atsakomybėn patraukti 142 asmenys. Kai 1934 m. hitlerinė Vokietija , šantažuodama Lietuvą dėl Klaipėdos, faktiškai paskelbė Lietuvai ekonominį boikotą , tauti ninkų vyriausybė kreipėsi pagalbos į socializmo šalį . Birželio 16 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras savo vyriausybės var du paprašė Tarybų Sąjungos vyriausybę paremti Lietuvą — mak simaliai padidinti prekių pirkimą 345. Liepos 3 d . TSRS užsienio reikalų liaudies komisariatas pranešė Lietuvos atstovui Mask voje, jog Tarybinė vyriausybė nutarė patenkinti Lietuvos pra šymą ir planuoja iki 1934 m. pabaigos pirkti Lietuvoje už 1 mln. rublių odos dirbinių, bekonų, arklių ir kitų prekių. Dokumente pažymima, kad nors Tarybų Sąjungai tai ekonomiškai sunku , bet Tarybinė vyriausybė žengė šį svarbų žingsnį , siekdama politiškai paremti Lietuvą 346. Liepos 21 d . telegrama iš Mask vos apie tai buvo pranešta Tarybų Sąjungos Įgaliotajai atsto vybei Kaune . Lietuvos eksportas į TSRS 1934 m. palyginti su 1933 m. padidėjo nuo 2672,7 tūkst . iki 7498,1 tūkst. litų, t. y. 2,8 karto 347 ·

342 „ Vyriausybės žinios " , 1933 m. birželio 10 d., Nr. 416, p . 1-6. 343 Lietuvos TSR CVA, f. 929, ap. 2 , b. 112, 1. 280 ; b. 138, 1. 3. 344 ,,Vyriausybės žinios", 1934 m. vasario 8 d., Nr. 437, p. 1-3. 345 Документы внешней политики СССР, т. XVII , с. 807 , примечание 200 . 346 Ten pat, p. 437, dok. Nr. 233 ; p. 807 , 200 pastaba . 347 Lietuvos užsienio prekyba 1934 m. [ Kaunas, 1935] , p. XII . 335

C

{

E

Lietuvos valdantieji sluoksniai , remdamiesi tvirta Tarybų Sąjungos taikos politika , var žiusia agresorių veiksmus , mėgino priešintis hitlerinės Vokietijos siekimui atplėšti Klai pėdos kraštą nuo Lietuvos . Tačiau visa tai tautininkų valdžia darė svyruodama ir ne nuosekliai , nuolaidžiaudama hitlerininkams. Vyriausybė įtikinėjo visuomenę, jog Vokietijos pavojus Lietuvai esąs perdėtas . Lietu vos pritarimas Rytų paktui taip pat buvo motyvuotas tik tuo, kad ,,dabar draugiškumo su sovietais siekia net tokios valstybės, kaip Prancūzija , Amerika " 348. Taigi, esant kitokiai tarptautinei konjunktūrai , tautininkų vyriausybės nusistatymas irgi būtų bu vęs kitoks.

LKP kova prieš Lietuvos užsienio politikos orientavimą į imperialistines valstybes

1934 m. rugsėjo 12 d . Ženevoje buvo pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis , vadi nama Pabaltijo Antante . Tačiau toji sutartis nelietė ,,specifinių problemų" (Vilniaus ir Klaipėdos krašto klausimų) , vadinasi, ji paliko imperialistams laisvę grobti Lietuvos žemes. Lietuvos buržuazijai pirmiausia rūpėjo savanaudiški klasiniai reikalai . Dėl to jos valdantieji sluoksniai ekonominę ir politinę orientaciją iš esmės kreipė į buržuazinius Vakarus ir, nepaisy dami didelių prieštaravimų su imperialistinėmis valstybėmis , de rino su jomis savo politikos kursą ir joms nuolaidžiavo . Krašto nacionalinės laisvės sargyboje akylai budėjo Lietu vos Komunistų partija . Ji liaudies masėms aiškino , kad hitlerinė Vokietija kelia Lietuvai mirtiną grėsmę, ragino darbo žmones priešintis tautininkų vyriausybės nuolaidžiavimui hitlerininkams , ginti Lietuvos nepriklausomybę 349. LKP aiškino , jog krašto na cionalinės laisvės garantas yra Tarybų Sąjunga, propagavo min tį, kad Lietuvos darbo žmonės privalo solidarizuotis su pirmąja pasaulyje socialistine valstybe ir išvien kovoti prieš agresyvius imperialistų kėslus 350. Pažymėdamas dvidešimtmetį , praėjusį nuo pirmojo pasau linio karo pradžios , LKP CK Tarptautinės antikarinės dienos pro ga išleistame atsišaukime ragino : ,,Komunistai ir visi revoliuci niai darbininkai ! Neškite kovos prieš karą šauksmą po visą Lie tuvą, į visus miestus ir kaimus ... Teskamba visoje Lietuvoje mūsų kovos obalsiai : Šalin imperialistiniai karai ! Šalin karo kurs tytojas Hitleris ! Šalin Vokietijos nagai nuo Lietuvos ir viso Pa baltijo! Šalin fašistų parsidavėlių valdžia ! Šalin karo ruošimas prieš TSRS ! Tegyvuoja Tarybų Sąjunga ! " 351 Lietuvos Komunistų partija laikėsi tvirtų klasinių pozicijų ir Klaipėdos krašto klausimu . Ji principingai kovojo prieš tauti 348

349 350 351

,,Lietuvos aidas " , 1934 m. liepos 31 d. PA, f. 77 , ap . 16 , b . 6 , 1. 150, 221a ; Lietuvos Komunistų partijos atsišau kimai, t . III , p . 232-233 . ,,Tiesa ", 1934 m. gegužė, Nr. 5 . Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai , t . III , p. 335—337.

336

ninkų vyriausybės vykdomą Klaipėdos krašte reakcingą, nacio nalistinę politiką, nuolaidžiavimą hitlerininkams. Savo nacionalis tine politika, rašė „ Tiesa ",- ,, fašistų valdžia ugdo Klaipėdos krašto vokiečiuose hitlerinį šovinizmą ir tuom pat stiprina Klai pėdos krašte hitlerininkų pozicijas “ 352, siekia įvesti ten reakcin gus Lietuvos įstatymus, varžančius darbininkų teises .

Fašizmui įsigalėjus Vokietijoje , pasikeitė Lietuvos darbininkų klasės kovos sąlygos. Ryšium su tuo iškilusiems uždaviniams ap svarstyti ir naujoms veikimo gairėms nustatyti buvo sušauktas eilinis išplėstinis LKP Centro Komiteto plenumas. LKP CK plenumas įvyko 1934 m. rugsėjo 25-28 d . Maskvo je . Jame dalyvavo LKP CK nariai Z. Angarietis , K. Didžiulis, J. Garelis, V. Kapsukas , A. Sniečkus, buvę LKP CK Sekretoria to nariai I. Ošerovičius ir K. Preikšas , LKP Kauno rajono komi teto sekretorius J. Vinickis, to paties rajono organizacijos atsto vė S. Berzonaitė-Vinickienė, Tarptautinės Lenino mokyklos ir Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto lietuvių sek torių dėstytojai S. Kaganas ir J. Kunigėlis , LKP atstovybės prie Kominterno Vykdomojo Komiteto darbuotojai J. Grigaitis ir R. Šarmaitis . Pirmuoju darbotvarkės klausimu pranešimą TI Lietuvos vi daus padėtis, naujos fašistų priemonės, nukreiptos prieš darbo mases, bendro fronto taktika ir partijos uždaviniai " padarė Z. Angarietis . Plenumas principingai aptarė aktualias partinio darbo prob lemas . Buvo išanalizuotas LKP įtakos stiprėjimas reformistinėse profsąjungose, Lietuvos socialdemokratų organizacijose vykęs kairėjimo procesas , apsvarstytos kovos už bendrą darbininkų frontą plėtimo ir partijos darbo kaime gerinimo galimybės , nu matyti Komunistų partijos organizacinio ir ideologinio darbo to bulinimo uždaviniai 353

41 34