Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža [1 tomas]

Table of contents :
Front Cover
Keller ...
PRATARMĖ ...
PIRMASIS SKYRIUS ...
KARIAREKI ...
rizmą ir visą senąją santvarką idėjas, propagavo draugystę ir ...
2928 ...
brošiūra,,Rusijos socialdemokratų uždaviniai“, kuri buvo taktinė ...
Rok I ...
žydas, lietuvis ir rusas, gruzinas ir totorius - ...
ANTRASIS SKYRIUS ...
proletarinę klasinę liniją ir priimtoje rezoliucijoje pareiškė, kad ...
vo sužlugdytas. Demonstracijos metu daug darbininkų buvo ...
REVOLIUCIJOS ĮVYKIAI LIETUVOJE 1905 METAIS ...
stovai ragino valstiečius gyventi,,visuotinėje santaikoje“ su ...
V ...
ZAK ...
VILNIUS, sausio 18 (31) d. 1907 ...
TREČIASIS SKYRIUS ...
ROLETARY ...
...
joje, tiek ir evakuacijoje Rusijoje, bolševizavimosi procesas ...
KETVIRTASIS SKYRIUS ...
Darbininkų judėjimo ...
Namas Vilniuje, P. Cvirkos skg. 9, kuriame ...
PENKTASIS SKYRIUS ...
...
valstiečių kova, padėjo nugalėti kontrrevoliucinius priešų ...
...
...
...
...
Raudonosios Armijos 5-ojo Vilniaus pulko 1-asis ...
...
Reakcija puolė ir okupuotame Vilniaus krašte. 1920 m. ...
Lietuvos komunistine periodika 1917-1919 metais ...
KOMUNISTO KNYGYNĖLIS ...
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ...
TRUMPA ĮVYKIŲ KRONIKA ...

Citation preview

WIDENER

HN ICBU P

IETUVOS

STU

KOMUNI

S

PARTIJO

OS

ISTORIJ

IŽA

APYBRA

1

Balt 8190.17

(1)

HARVARD COLLEGE LIBRARY

Bought withtheincome of THE KELLER FUND

Bequeathed in Memory of JASPER NEWTON KELLER BETTY SCOTT HENSHAW KELLER MARIAN MANDELL KELLER RALPH HENSHAW KELLER CARLTILDEN KELLER

VE RO TAS

t

1

Visų šalių proletarai, vienykitės!

LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS ISTORIJOS APYBRAIŽA

MICHA

4411111

TAKEHARR

PE

MA Dail, J. Kuzminskis

V. LENINAS

1 PARTIJOS ISTORIJOS INSTITUTAS prie LIETUVOS KP CK MARKSIZMO-LENINIZMO INSTITUTO prie TSKP CK FILIALAS

LIETUVOS

KOMUNISTU

PARTIJOS

ISTORIJOS

APYBRAIŽA

1 TOMAS 1887-1920

VILNIUS

MINTIS

1971 •

3KP(TL) 1 Li 242

Balt 8190.17 M S42

37 Pirmojo tomo autorių kolektyvas : C. Fradkina , J. Komodaitė , V. Kulvičius , R. Šarmaitis , P. Štaras , M. Tamošiūnas , B. Vaitkevičius Ats . redaktorius R. Šarmaitis

HARYARD UNIVERSITY LIBRARY FEB 9 4073

Ke

ll

er fo

1-2-3 71-10

PRATARMĖ

Lietuvos Komunistų partija yra nuėjusi daugiau kaip pusės šimtmečio istorinį kelią. Visuose šio kelio etapuose Komunistų partija ryžtingai vadovavo didvyriškai mūsų krašto darbininkų klasės, visų darbo žmonių kovai prieš užsienio imperialistinius grobikus ir Lietuvos išnaudotojų klases, kovai už marksizmo- leni nizmo idėjų pergalę, socializmo sukūrimą. Lietuvos Komunistų partija yra sudėtinė Tarybų Sąjungos Komunistų partijos dalis . Jos veiklos istorija glaudžiai siejasi su visos Tarybų Sąjungos Komunistų partijos istorija, remiasi tuo pačiu marksistiniu-lenininiu teoriniu pagrindu, tais pačiais meto dologiniais istorizmo ir lenininio partiškumo principais . Tačiau ši istorija nušviečia konkrečius Lietuvos revoliucinio judėjimo įvykius, marksizmo -leninizmo idėjų plitimo, Komunistų partijos susikūrimo, jos veiklos, kovojant dėl socialistinės revoliucijos ir socializmo pergalės, bendruosius dėsningumus bei specifiką. Partijos istorijos institutas prie Lietuvos KP CK yra užsibrėžęs uždavinį parengti trijų tomų mokslinį veikalą - - Lietuvos Komu nistų partijos istorijos apybraižą. Pirmasis šio veikalo tomas nagrinėja Lietuvos revoliucinio judėjimo įvykius 1887-1920 me tų laikotarpiu , antrasis - Lietuvos Komunistų partijos veiklą 1920-1940 metais, o trečiasis skirtas Komunistų partijos veiklai kuriant socializmą . Pirmajame apybraižos tome, kuris dabar pateikiamas skaity tojams, parodoma, kaip Lietuvoje formavosi darbininkų klasė , kaip kartu su visos Rusijos darbininkų klasės išsivadavimo kova stiprėjo Lietuvos darbininkų ir visų darbo žmonių išsivadavimo judėjimas. Lietuvos Komunistų partija brendo to judėjimo dir voje, paveldėjo geriausias praeities revoliucinių kovų tradicijas, kurias buvo sukaupę jos pirmtakai , pradedant nuo pirmųjų marksistinių būrelių atsiradimo Lietuvos teritorijoje. Pirmosios Lietuvos darbininkų politinės organizacijos, susi kūrusios XIX amžiaus pabaigoje, nebuvo vienalytės , neturėjo

5

F

vieningų politinių tikslų. Atskiri šių organizacijų veikėjai , nors ir deklaruodavo esą marksizmo teorijos šalininkai , savo prakti nėje veikloje dažnai pasiduodavo smulkiaburžuazinės ideologi jos įtakai : linko į taikstymąsi su „ savąja " nacionaline buržuazi ja, laikėsi klaidingų pažiūrų, kad nacionalinės darbininkų orga nizacijos turinčios veikti atskirai nuo visos Rusijos atitinkamų organizacijų. Vis dėlto kiekvienoje iš šių politinių darbininkų organizacijų nuo pat jų susikūrimo buvo tikrų proletarinių ko votojų, revoliucinio marksizmo , proletarinio internacionalizmo šalininkų. Apybraižos pirmajame tome parodoma, kad Lietuvos Komu nistų partijos pirmtakai buvo revoliuciniai marksistai leniniečiai , nacionalinių socialdemokratinių organizacijų revoliuciniai vei kėjai, kurie savo darbe vadovavosi marksizmo -leninizmo mokslu , kovojo už proletarinio internacionalizmo idėjų pergalę Lie tuvos darbininkų judėjime. Kaip tik šių revoliucinių socialde mokratų kova dėl marksistinės darbininkų klasės partijos sukū rimo Lietuvoje ir nušviečiama pateikiamoje knygoje. Kova dėl revoliucinės marksistinės organizacijos sukūrimo Lietuvoje prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje , carinės priespau dos sąlygomis . Vladimiro Lenino ir jo šalininkų pastangos suvie nyti visas šalies socialdemokratų grupes ir būrelius į vieningą Rusijos revoliucinių socialdemokratų organizaciją, jo apsilanky mas 1895 metais Vilniuje skatino ir Lietuvos marksistus kovoti prieš nacionalinį užsisklendimą, padėjo ugdyti mūsų krašto pro letariato vienybę su visos Rusijos darbininkų klasės išsivadavimo judėjimu . Remiantis objektyviais istoriniais faktais, knygoje išryškinamos Lietuvos socialdemokratijoje atsiradusios revoliucinės srovės idė jinės pozicijos , atskleidžiamas jos marksistinio- lenininio brendi mo procesas . Revoliucinės srovės atstovai Lietuvos socialdemo kratijoje buvo : F. Dzeržinskis, V. Balcevičius, J. Janulevičius ir jų kovos draugai iš Lietuvos socialdemokratų partijos ; S. Truse vičius, M. Kozlovskis iš Lietuvos darbininkų sąjungos , kurie XX amžiaus pradžioje buvo Lenkijos Karalystės ir Lietuvos social demokratijos vietiniai veikėjai ; lenininės „ Iskros “ platintojai I. Klopovas, F. Gusarovas, J. Piatnickis ; RSDDP Lietuvos organi zacijų bolševikai S. Rulkovskis , A. Palčikas ; revoliuciniai social demokratai aktyvūs 1905-1907 metų buržuazinės demokratinės revoliucijos dalyviai V. Kapsukas , Z. Angarietis, P. Eidukevičius, J. Netupskaitė ir daugelis kitų socialdemokratinio judėjimo veikėjų. 1905-1907 metų revoliucijos laikotarpiu Lietuvos, kaip ir ki tų Rusijos imperijos sudėtyje buvusių kraštų, darbininkai bei

6

jų organizacijos sukaupė didelį politinį patyrimą. Ypatingai skaudžiai buvo pajusta žala , kurią neša darbininkų jėgų susi skaidymas, jų vienybės stoka, kovojant prieš carizmą ir kapitalis tinį išnaudojimą. Kovos sūkuryje stiprėjo revoliucinės socialde mokratijos srovė. Revoliucinių socialdemokratų kova prieš opor tunistus Lietuvos socialdemokratų partijoje tuo metu pasireiškė kaip vadinamųjų autonomistų kova prieš federalistus, pasibaigu si 1907 metais LSDP VII suvažiavime autonomistų pergale . Reakcijos ir naujo revoliucinio pakilimo metais Lietuvos re voliuciniai socialdemokratai P. Eidukevičius, V. Kapsukas ir kiti užmezgė organizacinius ryšius su V. Leninu, su RSDDP Centro Komitetu . Lietuviai socialdemokratai ėmė bendradarbiauti bolše vikų partijos spaudoje . Lietuvių revoliucinių socialdemokratų laikraštis ,,Vilnis " populiarino bolševikinės ,, Pravdos " skleidžia mas idėjas, bolševikų partijos kovos šūkius ir taktiką . Pirmojo pasaulinio karo metu išryškėjo naujas Lietuvos darbininkų klasės politinės partijos formavimosi etapas . Lie tuvos revoliuciniai socialdemokratai nutraukė organizacinius ryšius su oportunistais, sukūrė Rusijoje pirmąsias lietuvių bolše vikų organizacijas . 1917 metais Petrograde jos pradėjo leisti pir mąjį lietuvių bolševikų laikraštį ,, Tiesa “ ir kitą marksistinę - leni ninę literatūrą . Bolševikų partijos vadovaujami , evakuotieji į Rusijos gilumą Lietuvos darbo žmonės aktyviai dalyvavo ko voje dėl Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalės , pi lietinio karo frontuose padėjo apginti jos iškovojimus nuo vi daus kontrrevoliucijos ir užsienio interventų antpuolių. Lietuvoje vis daugiau plito marksizmo-leninizmo mokslo , Spalio revoliucijos idėjos . Veikę krašte revoliuciniai socialdemo kratai , bolševikų partijos nariai 1918 metais kaizerinės Vokieti jos okupuotoje Lietuvoje sukūrė pirmąsias komunistines organi zacijas. Jų delegatai , susirinkę 1918 metų spalio pradžioje Vil niuje į pirmąjį partijos suvažiavimą, griežtai atsiribojo nuo oportunistinių, socialistiniais vardais besidangstančių organiza cijų ir sukūrė naujo tipo revoliucinę marksistinę darbininkų klasės partiją - Lietuvos Komunistų partiją . Svarbiausiais epo chos klausimais Lietuvos Komunistų partijos pirmasis suvažiavi mas marksistinių-lenininių idėjų dvasia priimtose rezoliucijose pasisakė už Tarybų valdžią, už proletariato diktatūrą , sveikino Tarybų Rusijos proletariatą kaip priešakinį kovotoją už socializ mą ir nubrėžė artimiausius partijos uždavinius - kovoti dėl Lie tuvos išsivadavimo iš imperialistų jungo, dėl socialistinės revo liucijos pergalės gimtajame krašte . Lietuvos Komunistų partijos sukūrimas buvo objektyviai bū tinas visuomeninis reiškinys, išplaukęs iš viso klasių kovos vys 7

tymosi Lietuvoje . Nuo šio laiko pažangiuosiuose Lietuvos darbi ninkų judėjimo sluoksniuose laimėjo marksizmo -leninizmo idė jos . Ilgus metus, apie ketvirtį amžiaus, trukusioje kovoje revo liuciniai marksistai įveikė oportunistus , galutinai nuo jų atsiri bojo. Tokio atsiribojimo būtinumą ryškiai patvirtino 1918-1919 metų Lietuvos socialistinės revoliucijos eiga. Subrendus revoliucinei situacijai , Lietuvoje, kaip ir kituose Vokietijos okupuotuose kraštuose, 1918 metų pabaigoje prasidė jo socialistinė revoliucija . Komunistų partijos vadovaujami , Lie tuvos darbininkai ir vargingieji valstiečiai , Spalio revoliucijos pavyzdžio skatinami , didžiojoje krašto dalyje sukūrė Tarybų valdžios organus - Darbininkų ir valstiečių atstovų tarybas. Lie tuvos Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė , kurios pirmininkas buvo V. Mickevičius-Kapsukas, gruodžio 16 dienos Manifestu paskelbė , kad įkuriama Tarybų valdžia, Lie

tuvos Tarybų Socialistinė Respublika , pašaukė nuversti engėjų ir išnaudotojų valdžią, organizuoti Darbininkų ir mažažemių valstiečių tarybas , nubrėžė socializmo sukūrimo programą. Ta rybų valdžios paskelbimą , lietuvių tautos socialistinės valstybės sudarymą visų tautybių Lietuvos darbininkai ir darbo valstiečiai parėmė gruodžio mėnesio antrojoje pusėje įvykusiomis masinė mis demonstracijomis , masiniais susirinkimais ir visuotiniais po litiniais streikais, nukreiptais prieš vokiečius okupantus ir jų prieglobstyje besikuriančią Lietuvos buržuazijos valdžią . Tarybų Rusijos Liaudies Komisarų Taryba V. Lenino pasirašytu 1918 me tų gruodžio 22 dienos dekretu pripažino Tarybų Lietuvos ne priklausomybę ir teikė jai visokeriopą paramą. Tai buvo nuo seklios proletarinio internacionalizmo politikos pavyzdys . Apybraiža parodo, kad Tarybų valdžios organų kūrimas , pir mieji socialistiniai pertvarkymai krašte vyko labai sunkiomis sąlygomis . Imperialistinio karo ir vokiečių okupacijos nusiaub tame krašte viešpatavo ūkinė suirutė . Įveikdami iškilusius sun kumus, kontrrevoliucinės buržuazijos pasipriešinimą, Lietuvos komunistai pasiaukojamai organizavo darbo žmones naujam so cialistiniam gyvenimui kurti . Buvo atstatomos transporto ir ryšių priemonės , paleidžiamos į darbą nacionalizuotos pramonės įmo nės . Į liaudies rankas paimtuose dvaruose buvo ruošiamasi pavasario darbams . Vilniuje tada įvyko Lietuvos Komunistų par tijos antroji konferencija, Lietuvos Komunistų partijos ir Baltaru sijos Komunistų partijos jungtinis suvažiavimas, kuris įkūrė jung tinę Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partiją. Tuo pačiu metu įvyko Lietuvos miestų ir apskričių Tarybų vykdomųjų komitetų ir revoliucinių komitetų atstovų pasitarimas, Lietuvos darbinin kų, bežemių, mažažemių ir raudonarmiečių Tarybų atstovų pir

8

masis suvažiavimas, du žemės ūkio darbininkų suvažiavimai . Vi somis vietinėmis kalbomis buvo leidžiami laikraščiai , žurnalai , knygos, veikė teatrai, pradėta kurti pirmuosius tarybinius moks lo ir kultūros židinius. Į profesines sąjungas vien tik Vilniuje susitelkė apie 20 tūkstančių darbininkų. Šį entuziastingą plačiųjų darbo žmonių masių kūrybinį dar bą 1919 metais nutraukė jungtinės užsienio interventų ir vieti nės buržuazijos kontrrevoliucinės jėgos . Antantės imperialistų vadovaujami ir skatinami , į Tarybų Lietuvą įsiveržė Lenkijos ir Vokietijos buržuazijos kariuomenės pulkai . Veikdami išvien su Lietuvos buržuazijos kariniais daliniais, užsienio interventai , tu rėdami daug gausesnes ir geriau ginkluotas karines pajėgas, po pusės metų atkaklių kovų nuslopino Lietuvoje Tarybų valdžią. Užsienio imperialistų remiama , Lietuvoje laikinai įsigalėjo bur žuazijos valdžia . Žiauriai keršijo Lietuvos buržuazija darbo žmonėms už jų mėginimą nusikratyti išnaudotojų jungu . Gausiai liejosi revoliu cijos dalyvių kraujas. Komunistų partija buvo priversta pasi traukti į pogrindį . Daug jos veikėjų atsidūrė kalėjimuose , o dalis turėjo emigruoti . Aštrėjant klasių kovai , dar labiau išryškėjo oportunistų per sigimimas. Tuo metu , kai komunistai vadovavo Lietuvos darbi ninkų ir darbo valstiečių kovai prieš buržuaziją ir užsienio interventus , už darbo žmonių valdomos socialistinės Tarybų Lietuvos sukūrimą, Lietuvos socialdemokratų partijos bei kitų smulkiaburžuazinių partijų nacionalistiniai vadovai oportunistai atsidūrė vienoje stovykloje su buržuazija , įėjo į kontrrevoliuci nę buržuazinę vyriausybę, padėjo reakcionieriams slopinti re voliuciją, išdavė socializmą. Giliame pogrindyje komunistai ir toliau pasiaukojamai dirbo revoliucinį darbą Jie atkūrė priešo apardytas partijos organiza cijas, leido legalią ir nelegalią komunistinę spaudą, organizavo darbininkų profsąjungas ir įvairias kultūros bei liaudies švietimo draugijas, vadovavo darbo žmonių kovai prieš kapitalistinį iš naudojimą, Pasikeitus darbo sąlygoms, Lietuvos ir Baltarusijos Komunis tų partija 1920 metų rugsėjo mėnesį persiskyrė į dvi savarankiš kas organizacijas. Lietuvos Komunistų partija pogrindžio sąlygomis veikė apie 20 metų. Ji nuolat mokėsi iš bolševikų partijos ir tarptautinio komunistinio judėjimo patyrimo, kritiškai vertino savo veiklos trūkumus ir klaidas . Būdama ištikima marksizmo- leninizmo moks lui, proletarinio internacionalizmo idėjoms, Lietuvos Komunistų partija sėkmingai vadovavo darbo žmonių išsivadavimo judėji

9

mui, sustiprino savo ryšius su liaudimi , iškovojo jos pasitikėji mą ir, susidarius palankioms vidinėms ir tarptautinėms sąlygoms , 1940 metais pasiekė lemiamą liaudies pergalę kovoje prieš bur žuaziją . Atkūrus Tarybų valdžią , Lietuva vėl stojo į socialistinio vystymosi kelią. Daug pažangių šalies žmonių, ištisos revoliucionierių mark sistų kartos ilgus metus kovojo , kad sukurtų teisingesnę sociali nę santvarką, visuomenę be išnaudotojų klasių. Tarybų Sąjun gos Komunistų partijos vadovaujami darbo žmonės jau ne tik sukūrė tokią visuomenę, bet ir išvedė ją į komunizmo kūrimo kelią. ✩

Rengiant Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos pirmąjį tomą, buvo remiamasi gana gausia istorine literatūra ir daugeliu archyvinių šaltinių. Lietuvos darbo žmonių revoliucinio judėjimo ir LKP istorijos klausimus pirmieji ėmė nagrinėti V. Kapsukas ir Z. Angarietis . Būdami aktyvūs Lietuvos Komunistų partijos organizatoriai ir ilgamečiai vadovai , jiedu gerai pažinojo partijos vystymosi iš takas, jos susikūrimo aplinkybes, partijos veiklą per du pirmuo sius jos gyvavimo dešimtmečius . Dar 1918-1920 metais paskelbtoje V. Kapsuko studijoje ,,Trum buvo nušvies pa Lietuvos socialdemokratų partijos istorija " tas revoliucinės srovės Lietuvos socialdemokratijoje brendimas . Lietuvoje įvykius Buržuazinės demokratinės revoliucijos V. Kapsukas plačiau nagrinėja savo moksliniuose straipsniuose ,, 1905 metai Lietuvoje " 2 ir ,, 1905 metai Lietuvoje ir Vakarų Bal 3 tarusijoje “ ³. Svarbiausias V. Kapsuko mokslinis tiriamasis darbas yra mo nografija „ Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia " 4, pirmą kartą paskelbta 1934 metais Čikagoje . V. Kap sukas pirmasis išnagrinėjo 1918-1919 metų revoliucijos Lietuvoje socialistinį pobūdį , atskleidė jos varomąsias jėgas , davė atkirtį buržuazinėms koncepcijoms , iškraipančioms 1918-1919 metų revoliucinių įvykių esmę. Lietuvos Komunistų partijos sukūrimo problemą V. Kapsu kas nagrinėja taip pat savo darbe ,, Lietuvos Komunistų partijos

Vincas Kapsukas. Raštai , t. 7, Vilnius, 1964, p. 543-659. Ten pat, t. 9, Vilnius, 1970, p. 429-447. 1905 rok na Litwie i Białorusi Zachodniej .—,,Z pola walki " (Moskwa) , 1931 , Nr. 11-12, s. 71-98. 4 V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia , ant rasis leidimas , Vilnius, 1958 , 235 p. 1 2 3

10

ištakos ir užgimimas " 5. Atskirą darbą jis paskyrė Kauno įgulos kareivių sukilimui 6. Pažymėtini yra Z. Angariečio dokumentų ir medžiagos rinki Lietuviai bolševikai Rusijoje (1917 metais) " 7 ir ,,Pirmieji niai Lietuvos bolševikai " 8. Juose atsispindi Lietuvos revoliucinių so cialdemokratų atsiskyrimas nuo oportunistų ir pirmųjų lietuvių bolševikinių organizacijų susikūrimas. Didžiausias paskelbtas Z. Angariečio darbas yra ,, Lietuvos re voliucinio judėjimo ir darbininkų kovos istorija " 9. Autorius pirmasis iš Lietuvos istorikų, nagrinėdamas praeities įvykius, stengėsi atskleisti visuomenės klasinius prieštaravimus, parodė Lietuvoje vykusių revoliucinių kovų ryšį su revoliuciniais judėji mais Rusijoje ir Lenkijoje . Šiame veikale Z. Angarietis paskelbė nemaža duomenų apie revoliucinės ir oportunistinės srovių ko vą Lietuvos socialdemokratijoje . Kaip mokymo priemonę partinių mokyklų klausytojams Z. Angarietis parašė ,,Lietuvos Komunistų partijos istoriją " 10. Ji buvo padauginta stiklografu. Šios istorijos egzempliorius yra. išlikęs tik archyve. Vienas iš dešimties šio darbo skyrių yra iš leistas atskiru leidiniu 11. Tiek V. Kapsukas, tiek ir Z. Angarietis savo tiriamuosius dar bus revoliucinio judėjimo Lietuvoje istorijos klausimais rašė buržuazijos valdymo metais. Jiems tada buvo neprieinama Lie tuvos archyvų medžiaga . Po Didžiojo Tėvynės karo Tarybų Lietuvoje buvo sukurta speciali mokslo įstaiga - Partijos istorijos institutas prie Lietu vos KP CK - Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filia las. Be kitų darbų, Institutui buvo pavesta parengti Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižą. Atlikti tai buvo galima tik sukaupus reikiamą šaltinių bazę . Institutas ėmė rinkti Lietu vos Komunistų partijos veiklos dokumentus, koordinuoti parti

5

6 7

8 9

10 11

В. Мицкевич -Капсукас . Истоки и зарождение Коммунистической партии Литвы.— « Пролетарская революция » (Москва ), 1929 , № 1 , стр . 150—178 . Vincas Kapsukas. Raštai , t. 9, Didysis Lietuvos kareivių sukilimas . p. 566-602 . Z. Angarietis. Lietuviai bolševikai Rusijoje (1917 metais) , Voronežas, 1918, 129 p. Z. Angarietis. Pirmieji Lietuvos bolševikai . Medžiaga Lietuvos Komunistų par tijos istorijai, d. 1 , Smolenskas, 1921 , 39 p. Z. Angarietis. Lietuvos revoliucinio judėjimo ir darbininkų kovos istorija [Smolenskas] , 1921 , t. 1. Partijos istorija iki 1896 m., 232 p.; t. 2. Partijos istorija nuo 1896 iki 1907 m. , 460 p . Z. Angarietis. Lietuvos Komunistų partijos istorija. Rankraščio teisėmis, Mask va, 1935, 770 p. Z. Angarietis. LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje ( 1918 1919 m.) , Vilnius, 1962, 148 p. 11

jos istorijos mokslo tyrinėjimus respublikoje, publikuoti doku mentų rinkinius, revoliucinio judėjimo veikėjų rinktinius raštus , partijos istorikų darbus . Marksizmo-leninizmo pradininkų raštai yra teorinis pagrindas visiems visuomenės mokslams, tarp jų ir partijos istorijai . Instituto bendradarbiai išvertė į lietuvių kalbą ir parengė spaudai pagrindinius K. Markso ir F. Engelso veikalus, taip pat V. Lenino Raštų ketvirtojo leidimo visus tomus. Partijos istorikų darbą žymiai palengvino sąjunginių ir Tary bų Lietuvos istorijos mokslo įstaigų parengti ir išleisti įvairūs dokumentų rinkiniai . Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas parengė Lietuvos TSR istorijos šaltinių" keletą to mų 12, kuriuose atsispindi ir revoliucinio judėjimo įvykiai . Ko lektyviai kelios mokslo įstaigos parengė dokumentų rinkinius „ 1905-1907 metų revoliucija Lietuvoje “ ir ,,Kova dėl Tarybų valdžios Lietuvoje 1918-1920 m. " 13 Partijos istorijos institutas paskelbė dokumentų rinkinius ,,Leninas ir Lietuva " 14,,, Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai " 15. Istorinės literatūros sraute geriau orientuotis padeda išleisti suvestiniai bibliografiniai darbai 16, kuriuos parengė Lietuvos TSR Knygų rūmų, Lietuvos TSR Mokslų akademijos bibliografai. Svarbūs Lietuvos Komunistų partijos istorijos šaltiniai yra 17 V. Kapsuko rinktinių raštų daugiatomis leidinys ¹7, kitų žymių LKP veikėjų raštų leidiniai bei revoliucinio judėjimo dalyvių at siminimų rinkiniai 18. Apie penkiolika 1918-1919 metų socialis tinės revoliucijos Lietuvoje dalyvių paskelbė savo atsiminimus atskiromis knygomis. Įsijungę į tiriamąjį darbą pokario laikotarpiu nauji istorikai padėjo nušviesti nemaža partijos istorijos klausimų. Aukštųjų mokyklų darbuotojų ir Partijos istorijos instituto bendradarbių

12

13.

14 15 16

17 18

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t . II ( 1861-1917 ) , Vilnius, 1965 , 652 p .; t. III (1917-1919) , Vilnius , 1958 , 327 p.; t. IV ( 1919-1940) , Vilnius, 1961 , 864 p. Революция 1905-1907 ГГ. B Литве . Документы и материалы , Вильнюс , 1961 , 572 стр.; Борьба за Советскую власть в Литве в 1918-1920 ГГ ., Виль нюс , 1967 , 476 стр. Leninas ir Lietuva. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1969, 230 p. Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai, t. I ( 1918-1923) , Vilnius, 1962, 672 p. Lietuvos TSR spauda . Valstybinė suvestinė bibliografija. 1940-1955 , t. I, kn. 1 , Vilnius, 1962, 816 p.; Lietuvos TSR istorijos bibliografija. 1940-1965, Vilnius, 1969, 710 p. Vincas Kapsukas . Raštai , t. 1-9, Vilnius , 1960-1970 . Proletarinė revoliucija Lietuvoje. 1918-1919 metų revoliucinių įvykių Lietu voje dalyviy atsiminimai , Vilnius , 1960 , 528 р .; Ветры революции . Сборник воспоминаний о пролетарской революции 1918-1919 Г. в Литве , Виль Нюс, 1968, 308 стр .

12

moksliniai raštai partijos ir revoliucinio judėjimo istorijos klau simais publikuojami mokslo darbuose ,,LKP istorijos klausimai " , 19 mokslinių konferencijų pranešimų ir straipsnių rinkiniuose 1 taip pat akademinėje ,,Lietuvos TSR istorijoje“ 20 . Lietuvos revoliucinio judėjimo įvykių principinio pobūdžio vertinimų tarybiniais metais yra duota Lietuvos Komunistų par tijos suvažiavimų nutarimuose, taip pat vadovaujančių LKP vei kėjų A. Sniečkaus 21 , V. Niunkos 22 ir kitų darbuose. Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto ataskaitiniuose pranešimuose, kuriuos partijos suvažiavimuose 1941-1971 metais darė A. Sniečkus , visada žymi vieta buvo skiriama partijos ideo loginiam darbui . Šiuose kolektyviai parengtuose partiniuose do kumentuose ne kartą buvo nagrinėjami ir revoliucinio judėjimo bei Lietuvos Komunistų partijos istorijos klausimai . Pranešimuo se buvo kritikuojami tie mūsų istorikai , kurie, remdamiesi ,,vie ningosios srovės " teorijos pozicijomis, pamiršdavo klasinį mark sistinį-lenininį požiūrį į praeities visuomeninio gyvenimo reiš kinius, idealizuodavo atskirus praeities politinius ir kultūros veikėjus. Kartu partija šiuose dokumentuose smerkė nihilistinę pažiūrą į kultūrinį praeities palikimą, ragino visuomenės moks lų atstovus savo kūrybiniame darbe vadovautis teoriniais dialek tinio ir istorinio materializmo pagrindais . Pastaraisiais dešimtmečiais išaugo būrys istorikų, kurie pa skelbė naujų studijų įvairiais Lietuvos revoliucinio judėjimo is torijos klausimais. Lietuvos proletariato formavimąsi ir pirmųjų revoliucionierių žygius ištyrė ir savo monografijose nušvietė V. Merkys 23. Leni ninės ,,Iskros" vaidmenį Lietuvos darbininkų judėjime pirmą kar

19

20

21 22 23

Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1957, 916 p.; 40 metų, Vilnius, 1958, 340 p.; Su marksizmo vėliava, Vilnius, 1959 , 183 p.; 40 лет пролетар ской революции в Литве , Вильнюс , 1959 , 205 CTP .; Už socialistine Lietuva, Vilnius, 1960 , 296 р .; Вопросы истории Коммунистической партии Литвы , BильнIOс, 1961 , 224 cтp.; Partijos ir liaudies tribūna. Pravda"- Lietuvai, Vilnius, 1962, 96 p.; Lietuvos komjaunimas, Vilnius, 1962 , 564 p.; Spalio revoliucijos keliu, Vilnius, 1967, 102 p.; Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, Vilnius , 1967 , 662 p.; Великий Октябрь и Прибалтика , Вильннос, 1968, 144 cтp.; Už socializmo sukūrimą Lietuvoje , Vilnius, 1969, 663 p.; Lietuvos komjaunimui 50 metų, Vilnius, 1969, 488 p.; Leninizmo pergalė Lietuvoje, Vilnius, 1970, 376 p . Lietuvos TSR istorija, t. II ( 1861-1917) , Vilnius, 1963, 495 p.; t. III ( 1917 1940) , Vilnius, 1965, 408 p . A. Sniečkus. Vincas Mickevičius Kapsukas, Vilnius, 1957, 40 p.; Tarybų Lie tuva ―- klestėjimo keliu, Vilnius, 1970, 132 p. V. Niunka. Tarybų valdžios įsikūrimo Lietuvoje trisdešimtosios metinės, Vil nius, 1949, 23 p. В. Меркис. Развитие промышленности и формирование пролетариата Лит Bыl B XIX B., Вильннос, 1969 , 448 cтp.; Liudvikas Janavičius, Vilnius, 1964, 232 p .; Narodnikai ir pirmieji marksistai Lietuvoje, Vilnius , 1967, 163 p.

13

tą plačiau atskleidė C. Fradkina 24. Marksizmo-leninizmo klasikų veikalų leidimą ir plitimą Lietuvoje aprašė savo darbe P. Freid heimas 25. Daug duomenų apie Lietuvos marksistus-leniniečius su rinko Partijos istorijos instituto moksliniai bendradarbiai ir 1966 1971 metais paskelbė „ Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklo pedijos " trijuose tomuose. Pirmuosius Lietuvos darbininkų judėjimo žingsnius plačiau aprašė monografijoje E. Griškūnaitė 26. 1905-1907 metų buržuazi nės demokratinės revoliucijos įvykius Lietuvoje nagrinėjo P. Gir dzijauskienė 27, B. Glikas 28 , J. Jurginis 29, A. Tyla 3º. Revoliuci tyrinėjo nių socialdemokratų veiklą reakcijos laikotarpiu J. Andriušaitytė 31. Pravdistinio laikraščio „ Vilnis “ įnašą , sklei džiant Lietuvoje revoliucinę marksistinę mintį, nušvietė R. Ma liukevičius 32.: Parašyta nemaža mokslinių darbų apie Lietuvos darbo žmonių dalyvavimą Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos įvykiuose , apie Lietuvos Komunistų partijos susikūrimą, apie 1918-1919 me tų proletarinę revoliuciją, pirmąjį Lietuvos darbo žmonių mėgi nimą nusikratyti išnaudotojų jungu, sukurti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką, kurią 1919 metais nuslopino užsienio in terventai ir vietos buržuazija . Tomis temomis yra paskelbę darbų J. Aničas , S. Noreikienė 33, K. Navickas 34, R. Šarmaitis 35, B. Vait

24 25 26

27

28

29 30 31

32 33

34 35

C. Fradkina . Lenininė „ Iskra “ Lietuvoje . 1900-1903 , Vilnius, 1951 , 64 p. P. Freidheimas. Marksizmo- leninizmo pradininkų veikalai Lietuvoje, Vilnius, 1964, 120 p. E. Griškūnaitė. Darbininkų judėjimas Lietuvoje 1895-1914 m. , Vilnius, 1971 , 308 p. P. Girdzijauskienė. 1905–1907 metų revoliucija Lietuvoje, Vilnius, 1955 , 47 p.; Революция 1905-1907 гт . в Литве.— Революция 1905-1907 гг. в нацио нальных районах России . Сборник статей , Москва, 1955, стр. 310-354 . Б. К. Глик . Революционное рабочее движение в Литве в 1905 году , Виль нюс , 1952, 268 стр . Рукопись кандидатской диссертации.— РА, f. 3377 , ap. 48, b. 80. J. Jurginis. 1905 metų revoliucijos įvykiai Vilniuje, Vilnius, 1958, 148 p. A. Tyla. 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime, Vilnius, 1968, 271 p. Ю. Андрюшайтите. Борьба революционных элементов социал -демократии Литвы за пролетарскую партию в годы реакции (1907—1910 гг.) , Вильнюс, 1962 , 348 стр . Рукопись кандидатской диссертации .— PA , f. 3377 , ap . 48, b. 717. R. Maliukevičius. Lietuvių darbininkų laikraštis „ Vilnis " , Vilnius, 1959, 80 p. J. Aničas. Lietuviai bolševikai Spalio revoliucijos kovose, Vilnius, 1958 , 72 p.; J. Aničas, S. Noreikienė. Lietuvos reikalų komisariato veikla 1917– 1918 metais, Vilnius, 1959, 84 p. Костас Навицкас. Литва и Антанта ( 1918—1920 гг.) , Вильнюс, 1970 , 139 стр . R. Šarmaitis. Darbo žmonių kova dėl Tarybų valdžios Lietuvoje 1918-1919 m., Vilnius, 1948, 36 p.; Lietuvos Komunistų partijos pirmojo suvažiavimo sušau kimo istorijos klausimu, Vilnius , 1954, 60 p.; Amerikos-Anglijos imperialistų intervencija Lietuvoje 1918-1920 m. , Vilnius , 1955, 43 p. 14

kevičius 36, J. Žiugžda 37, taip pat kitų tarybinių respublikų bei 3 užsienio istorikai 8 Apie revoliucinę darbo žmonių kovą pirmaisiais buržuazijos viešpatavimo metais Lietuvoje rašė J. Jurginis 39, nušviesdamas kareivių sukilimą. Lietuvos revoliucinio judėjimo istoriografijos klausimais yra rašiusi A. Gaigalaitė 40 ir kiti istorikai . Mažesnės apimties darbų Lietuvos Komunistų partijos susi kūrimo ir revoliucinio judėjimo iki 1920 metų istorijos klausi mais Tarybų Lietuvos istorikai yra paskelbę mokslinių straips nių rinkiniuose ir periodikoje.

F

;

Rengdamas Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos pirmąjį tomą, autorių kolektyvas rėmėsi akademinės daugiato mės " Tarybų Sąjungos Komunistų partijos istorijos " 41 duomeni mis ir moksliniais apibendrinimais, Tarybų Lietuvos istorikų moksliniais darbais, Partijos istorijos institute sukaupta gausia archyvine dokumentine medžiaga, rankraščių ir revoliucinio ju dėjimo dalyvių atsiminimų rinkiniais, literatūriniais šaltiniais , tarybinių ekonomistų, filosofų darbais, išleista lietuvių literatū ros istorija. Apybraiža yra ilgų metų kolektyvinio mokslinio dar bo vaisius . Apybraižos pirmojo tomo maketas buvo paskelbtas ,, Komu nisto " žurnalo 1967 metų 1-12 ir 1968 metų 1-4 numeriuose . Apie jį buvo gauta daugiau kaip 30 recenzijų iš Marksizmo - leni nizmo instituto prie TSKP CK, šio instituto Baltarusijos, Estijos ir Latvijos filialų, iš Tarybų Lietuvos aukštųjų mokyklų TSKP istorijos ir kitų visuomeninių mokslų katedrų, taip pat iš Lenki

B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais, Vilnius, 1967, 695 p.; Socialiniai -ekonominiai pertvarkymai Lietuvoje 1918-1919 me tais, Vilnius, 1959, 63 p. 37 J. Žiugžda. Lietuvių tautos kova dėl Tarybų valdžios 1918-1919 metais, Vil nius, 1948, 46 p. 38 А. Андреев. Борьба литовского народа за Советскую власть ( 1918-1919 гг .) , Москва , 1954 , 164 стр .; С. П. Маргунский . Создание и упрочение бело русской государственности , Минск , 1958 , стр. 157—180 ; Е. Н. Шкляр . Борьба трудящихся Литовско -Белорусской ССР с иностранными интервен тами и внутренней контрреволюцией ( 1919—1920 гг .), Минск, 1962, 180 стр.; Aleksy Deruga. Polityka wschodnia Polski wobec ziem Litwy, Białorusi i Ukrai ny ( 1918-1919) , Warszawa, 1969, 331 s.; Leninowska polityka zagraniczna a geneza Litewsko-Białoruskiej Republiki Radzieckiej . Z dziejów stosunków polsko-radzieckich . Studia i materiały, t. VII , Warszawa, 1970, s. 157—184. 39 J. Jurginis. Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, Vilnius, 1955, 71 p. 40 A. Gaigalaitė. Lietuvių tarybinė istoriografija.- Mokslas Tarybų Lietuvoje, Vilnius, 1961 , p. 90-103. 41 История Коммунистической партии Советского Союза , т. 1 ( 1883—1903 гг.) , Москва, 1965, 634 стр .; т.2 (1904 - февраль 1917 года) , Москва , 1966, 776 стр .; т. 3 , кн . I (март 1917-март 1918 г.) , Москва, 1967 , 608 стр .; кн. II (март 1918—1920 г.) , Москва, 1968 , 608 стр.

36

2

15

jos Liaudies Respublikos Partijos istorijos instituto . Paskelbtą maketą apsvarstė Partijos istorijos instituto mokslinė taryba . Atsižvelgdami į recenzentų pastabas bei pageidavimus, į nau jai pasirodžiusios istorinės literatūros duomenis , apybraižos pirmojo tomo autoriai pataisė ir papildė atitinkamas teksto vie tas . Daugiausia yra pataisytas šios knygos pirmasis skyrius . Siekiant sumažinti knygos apimtį , buvo atsisakyta dalies nuo rodų į šaltinius . Tai lietė daugiausia gerai žinomus pilietinės is torijos faktus . ✩

Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos pirmąjį to mą parengė autorių ir bendradarbių kolektyvas : I skyrių C. Fradkina ir J. Komodaitė , II skyrių — J . Komodaitė , III sky rių ―― istorijos mokslų kandidatai P. Štaras ir M. Tamošiūnas , IV skyrių istorijos mokslų kandidatai V. Kulvičius , R. Šarmai tis, istorijos mokslų daktaras B. Vaitkevičius , V skyrių — B. Vait kevičius. Rašant kai kuriuos šio tomo III ir IV skyrių paragra fus, buvo pasinaudota C. Fradkinos rankraštine medžiaga . Knygos tekstą stilistiniu požiūriu redagavo Jul. Lebedys . Parengti knygos priedus , patikrinti šaltinius, parinkti iliustraci jas autoriams ir redaktoriui padėjo A. Lazickaitė , S. Misevičienė , V. Velžytė ir kiti Instituto moksliniai bendradarbiai . Partijos istorijos institutas prie Lietuvos KP CK nuoširdžiai dėkoja visiems mokslo darbuotojams ir skaitytojams , kurie savo recenzijomis bei atsiliepimais apie Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraižos pirmojo tomo maketą prisidėjo prie šios kny gos parengimo spaudai .

PIRMASIS SKYRIUS

SOCIALDEMOKRATINĖS ORGANIZACIJOS LIETUVOJE XIX a. PABAIGOJE -· XX a. PRADŽIOJE

a

1. Lietuva kapitalistinio vystymosi keliu . Pirmieji darbininkų judėjimo žingsniai

"

Nuo XVIII a. pabaigos Lietuva buvo Rusi jos imperijos sudėtinė dalis . Pagrindinė Lie tuvos teritorija buvo prijungta prie Rusijos 1795 metais, per trečiąjį Lenkijos-Lietuvos valstybės (Žečpospolitos) padalijimą, o Euro pos valstybių Vienos kongreso nutarimu 1815 metais buvo prijung tos ir lietuviškos žemės kairiajame Nemuno krante - Lietuvos Užnemunė . Nuo to laiko istorinė Lietuvos raida buvo glau džiai susijusi su Rusijos ekonominiu ir politiniu vystymusi , isto rinis lietuvių tautos likimas buvo nenutrūkstamai susijęs su rusų ir kitų šios daugianacionalinės šalies tautų likimu. Tik vakarinės lietuviškos žemės dešiniajame Nemuno krante su Klaipėdos uostu (vėliau pavadintos Klaipėdos kraštu ¹ ) , kurias XIII šimtme tyje buvo užgrobę vokiečių riteriai , iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos priklausė Vokietijai . Atlikdama administracinį teritorijos paskirstymą, caro valdžia nepaisė gyventojų etninių ypatybių. Atskiri lietuvių gyvenami rajonai buvo įjungti į administracinius vienetus su lenkų, balta rusių ir latvių rajonais. Lietuvos teritorija buvo Rusijos imperi jos šiaurės vakaruose . Administraciniu atžvilgiu XIX a. pabai goje ją sudarė Kauno gubernija , trys Vilniaus gubernijos ir penkios Varšuvos generalgubernatoriui pavaldžios Suvalkų guber nijos apskritys 2 , taip pat nedidelės Kuršo ir Gardino gubernijų dalys. Bendras Lietuvos plotas apėmė 62 tūkst . kv. km; jos te ritorijoje tada gyveno 2,69 mln. gyventojų. Baudžiavos panaikinimas. 1863-1864 metų sukilimas

Lietuva priklausė prie tų Rusijos imperijos rajonų, kuriuose vyko spartus feodalinių-baudžiavinių santykių irimo procesas . XIX a . viduryje pasireiškė labai aštri viešpatavusios Rusijoje

1

2

Be Kuršių marių Klaipėdos kraštą sudarė 2416 kv. km; 1890 metais jo teri torijoje gyveno 138,2 tūkst. gyventojų. Prie lietuviškų apskričių priskiriamos Vilniaus gubernijos Švenčionių, Trakų ir Vilniaus apskritys ir Suvalkų gubernijos Kalvarijos, Lazdijų (Seinų), Mari jampolės, Naumiesčio bei Vilkaviškio apskritys.

2-3628

17

visuomeninės santvarkos krizė . Valstiečių judėjimas prieš bau džiavinę priespaudą ypač sustiprėjo 1859-1861 metais . Jį karštai rėmė valstiečių masių interesų reiškėjai -— revoliuciniai demo kratai . 1859-1861 metais Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijoje, susi darė revoliucinė situacija. Ekonominiai vystymosi poreikiai ir grėsminga valstiečių kova privertė caro valdžią įvykdyti refor mą. 1861 m. vasario 19 d . caras Aleksandras II pasirašė mani festą dėl baudžiavos panaikinimo. 1861 metų valstiečių reforma savo turiniu buvo buržuazinė . Tačiau pačių dvarininkų-baudžiavininkų bei dvarininkiškos caro vyriausybės parengta ir jų vykdoma vasario 19 dienos reforma buvo, kaip ją apibūdino V. Leninas, baudžiavininkiška ³ . Juridiš kai caro manifestas suteikė valstiečiams asmens laisvę. Bet visa žemė liko dvarininkų nuosavybėje. Reforma palietė Vilniaus ir Kauno gubernijų privačių dvarų valstiečius ir buvo čia vykdo ma pagal taikomus visai Rusijai „ Bendruosius nuostatus " bei pa pildomus ,,Vietinius nuostatus ". Paskelbus reformą, pirmuosius dvejus metus dvarų valstiečiai dar turėjo eiti lažą. Tik dvari ninkui sutikus , jie galėjo, valstybei tarpininkaujant, išsipirkti sa vo naudojamą žemę . Už ją valstiečiai turėjo 49 metus mokėti valstybės iždui išperkamuosius mokesčius, t. y . grąžinti valsty bei jos sumokėtą dvarininkams už žemę kapitalą ir jo procen tus. Išperkamieji mokesčiai buvo valstiečių piniginė duoklė dva rininkų klasei . Iki sudarius išpirkimo aktus, valstiečiai galėjo naudotis tąja žeme, vis dar eidami lažą ir atlikdami kitas prievo les. Taigi buvę baudžiauninkai tapo dvarininkų laikinaisiais prievolininkais . Įstatymas skelbė , kad sudaromos naujos , atski ros valstiečių administravimo įstaigos - seniūnija, valsčius su valsčiaus valdyba ir valsčiaus teismu . Tačiau , paskelbus baudžia vos panaikinimą, dar dvejiems metams buvo palikta dvarininko valdžia valstiečiams ir jo teismas . Reformą vykdė, dvarininko ir valstiečių ginčus sprendė iš pačių dvarininkų skiriami taikos tarpininkai . Caro pasirašyti reformai vykdyti nuostatai leido dvarinin kams numatytais atvejais atsirėžti valstiečių žemės , priversti valstiečius perkelti sodybas, pakeisti valstiečio skirtinę žemę , atimti miške valstiečių šienautas pievas ir naudotas ganyklas. Daugybė valstiečių, dvarininkų nuvarytų nuo žemės ir prievar ta paskelbtų " laisvais" dar iki 1861 m. vasario 19 d . reformos, liko bežemiai . Paskelbus baudžiavos panaikinimą, Lietuvos , kaip ir visos Rusijos , valstiečiai liko priklausomi nuo savo vakarykš čių pavergėjų dvarininkų ir buvo jų išnaudojami . Rusijos valstiečiai į vasario 19 dienos reformą atsakė masiš kais bruzdėjimais. Jie siekė tuojau gauti pilietines teises ir visą skirtinę žemę be išperkamųjų mokesčių. Lietuvos antifeodalinis judėjimas susipynė su naujai pakilusiu lenkų nacionalinio išsi

3 Žr. V. I. Leninas. Raštai , t. 17 , Vilnius, 1953 , p. 93. 18

vadavimo judėjimu, buvo susijęs su šalyje susidariusia revoliu cine situacija . Valstiečių kovos veikiamas, suaktyvėjo ir organi zaciniu atžvilgiu sustiprėjo pažangių inteligentijos sluoksnių revoliucinis demokratinis judėjimas. Rusų revoliucinių demokra tų idėjos rado gyvą atgarsį pažangiuosiuose Lietuvos inteligen tijos sluoksniuose . Lietuvoje, kaip ir carinės Rusijos valdomoje Lenkijoje, buvo rengiamas ginkluotas sukilimas . Vilniuje 1862 me tais sukilėlių partijos (,,raudonųjų") buvo sudarytas Judėjimo komitetas sukilimui paruošti Lietuvoje ir Baltarusijoje . Septintojo dešimtmečio pradžioje išsiplėtęs šalyje valstiečių judėjimas ir ca rizmo pavergtų tautų išsivadavimo kova sutapo su nauja išsiva davimo judėjimų banga Vakarų Europoje . 1863 metų sausio mėnesį prasidėjęs Lenkijoje sukilimas pa veikė išsivadavimo judėjimą Lietuvoje ir Baltarusijoje. Vasario mėnesį sukilimas išsiplėtė ir Lietuvoje . Svarbiausi Lietuvos su kilimo vadovai buvo įžymūs revoliucionieriai , radikaliausiojo su kilėlių partijos sparno veikėjai , rusų revoliucinių demokratų ideologų vienminčiai ir mokiniai : artimas valstiečiams baltarusių revoliucinis demokratas Konstantinas Kalinauskas, lietuvių re voliucinis demokratas , švietėjas Antanas Mackevičius , daugiau kaip dešimtį metų raginęs valstiečius ruoštis ginkluotai kovai prieš dvarininkus ir caro valdžią, įžymus lenkų revoliucionierius , N. Černyševskio draugas ir bendražygis Zigmantas Sierakaus kas . Laikinosios Centrinės vyriausybės Varšuvoje išleisti ma nifestai ir dekretai skelbė, kad visi gyventojai yra laisvi , kad žemė, kuria valstiečiai naudojosi iki tol , atiduodama jų nuo savybėn be išperkamųjų mokesčių, o už ją dvarininkams bus vėliau atlyginta iš valstybės iždo , kad panaikinamos visos feoda linės valstiečių prievolės, kad tam tikrus sklypus gaus dalyvau jantieji sukilime bežemiai 4. Radikalūs Lietuvos sukilimo veikė jai , išreikšdami valstiečių masių lūkesčius, siekė nedelsiant įgyvendinti dekretą dėl žemės davimo valstiečiams , įtraukti į ginkluotą kovą dėl nacionalinio ir socialinio išsivadavimo pla čiąsias mases 5. Sukilimas apėmė Lenkiją, visą Lietuvą ir dalį Baltarusijos . K. Marksas prasidėjusį sukilimą vertino kaip naujos revoliucijų eros pradžią Europoje 6. 1863-1864 metų sukilime dalyvavo apie 15 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Sukilimas turėjo išspręsti bur žuazinės demokratinės revoliucijos uždavinius. Jo tikslas buvo išsivaduoti iš socialinės ir nacionalinės priespaudos, caro patval dystės ir dvarininkų jungo, panaikinti luomų nelygybę , aprūpinti

4 Восстание 1863 года . Материалы и документы. Восстание в Литве и Бело руссии 1863—1864 гг. , Москва , 1965 , стр. 3. 9. Жюгжда Ю. И. Отражение аграрного вопроса в восстании 1863—1864 гг . в Литве .— «Ежегодник по аграрной истории восточной Европы » , Вильнюс , 1964 , стр . 29—44 ; А. Ф. Смирнов. Восстание 1863 года в Литве и Бело руссии, Москва , 1963, стр . 138—146 , 154 , 187—195. 6 Žr . K. Маркс и Ф. Энгельс. Сочинения , т. 30 , Москва, 1963, стр. 266 .

5

19

valstiečius žeme . ,,Tai buvo sukilimas, kaip jį apibūdino Z. An garietis, prieš Rusijos carizmo jungą, už Lietuvos laisvę“ 7. Lietuvos sukilime dalyvavo valstiečiai , bežemiai ir mažaže miai bajorai , tarnautojai , amatininkai, studentai , demokratinė in teligentija . Jie buvo svarbiausia visuomeninė sukilimo varomoji jėga. Kauno gubernijoje iš valstiečių iškilo apie 15 pasižymėju sių ginkluotų būrių vadų 8. F. Engelsas 1863 m. balandžio 8 d . laiške K. Marksui labai vertino plintantį Lietuvoje sukilimą dėl jo valstietiško pobūdžio . „ Lietuvos judėjimas - dabar pats svar biausias , rašė Engelsas ,-nes 1 ) jis išeina už kongresinės Len kijos ribų ir 2) jame gausiai dalyvauja valstiečiai , o arčiau Kur šo jis įgauna net tiesiog agrarinį pobūdį “ 9. Rusų revoliuciniai demokratai , veikę pačioje Rusijoje ir buvę emigracijoje, karštai rėmė 1863-1864 metų sukilimą . Jų atsi šaukimai į kariuomenę, dislokuotą sukilimo teritorijoje, ragino karius nelieti brolių kraujo , parodyti , kad ir jų širdyse „ plaka meilė laisvei ir tiesai " 1º . Sukilėlių pusėje kovėsi apie 1000 Rusi jos kariuomenės karininkų ir nemaža kareivių. Tačiau jėgos buvo nelygios . Carizmas nukreipė prieš sukilė lius didžiulę armiją. Vien Lietuvoje ir Baltarusijoje veikė 145 tūkstančių armija — pėstininkai , raiteliai , artilerija ¹¹ . Dau giau kaip metus trukęs sukilimas buvo caro valdžios žiauriai nu slopintas. Vadovavęs sukilimo nuslopinimui Lietuvoje ir Balta rusijoje Vilniaus karinis generalgubernatorius M. Muravjovas , liaudies pramintas Koriku , ėmėsi žiauriausių represijų prieš su kilėlius . Tūkstančiai žmonių žuvo, buvo įkalinti arba ištremti . Sukilimo vadovai Z. Sierakauskas , A. Mackevičius , K. Kalinaus kas ir daugelis jų bendražygių- I. Zdanavičius, T. Dalevskis ir kiti, patekę į priešo nelaisvę, buvo pakarti ar sušaudyti Vilniuje, Kaune ir kitose vietose . 1863-1864 metų sukilimas turėjo didelį poveikį tolesniam Lietuvos visuomeniniam- politiniam ir ekonominiam vystymuisi . Sukilėlių revoliucinės demokratinės idėjos , jų pasiaukojimas, narsumas ir didvyriškumas įkvėpė būsimąsias revoliucionierių kartas . Lietuvių, baltarusių, lenkų ir rusų revoliucionierių bend ros kovos už laisvę tradicijos ugdė draugystę ir brolybę tarp en giamųjų Rusijos tautų ir rusų darbininkų bei valstiečių. Sukilimas pagreitino feodalinių prievolių likvidavimą Lietuvoje. Norėdama atitraukti valstiečius nuo dalyvavimo sukilime ir nuo tolesnės kovos , caro valdžia padarė nuolaidų. Jau 1863 m. kovo 13 d . įsaku buvo panaikinti laikinieji prievoliniai santykiai

7 Z. Angarietis. Apie 1863 metų sukilimą Lietuvoje [Kaunas] , 1938 , p. 1 . 8 O. Maksimaitienė . Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. , Vilnius , 1969, p. 58. 9 К. Маркс и Ф. Энгельс . Сочинения, т. 30 , стр. 276 . 10 Восстание 1863 года. Материалы и документы . Русско -польские револю ционные связи, Москва , 1963 , стр . 476 . 11 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. II , p. 116.

20

1

tarp dvarininkų ir buvusių baudžiauninkų, valstiečiai gavo savo skirtinės žemės privalomo išpirkimo teisę. Susilpnėjo dvarininkų klasės priespauda. Buvo sumažinti išperkamieji mokesčiai . Vals tiečiai , iš kurių žemė buvo atimta iki 1861 metų reformos, galėjo gauti iki 3 dešimtinių 12 naudojamos žemės, o daliai jų buvo su grąžinta visa atimta žemė, 1864 metais buvo paskelbta reforma ir Lietuvos Užnemunėje (vėliau Suvalkų gubernija) . Valstiečiai , kurie 1807 metais pagal Napoleono įstatymą čia buvo gavę tik asmens laisvę, dabar gavo nuosavybėn ligi tol valdytas žemes ir už jas turėjo mokėti į iždą žemės mokestį . 1867 metais ir valsty biniai valstiečiai gavo teisę išsipirkti savo sklypus. Lietuvą palietė ir carinės valdžios įvykdyta 1874 metais kari nė reforma, vėliau – miestų valdymo reforma (įvesta neluominė miesto dūma ir valdyba) , taip pat teismų reforma. Visi septinto jo-aštuntojo dešimtmečių ekonominiai ir politiniai pertvarky mai , nors ir labai riboti , sudarė šalyje iš esmės naujas sąlygas kapitalistiniam gamybos būdui plisti . Prasidėjo naujas - kapita listinis visuomenės vystymosi etapas.

V

Poreforminiu laikotarpiu Lietuvos ekonomi ka vystėsi sudėtingomis, aštrių klasinių prieštaravimų sąlygomis . Ekonominiame ir visuomeniniame-politiniame gyvenime buvo daug feodalinės santvarkos liekanų, pagrin dinės jų dvarininkų žemėvalda ir caro patvaldystė . Valstiečiams teko ilgai ir sunkiai kovoti dėl faktinio reformos įvykdymo. Dvarininkai siekė išlaikyti savo rankose kuo daugiau žemės , caro valdžia mėgino likviduoti priverstines nuolaidas, pa darytas valstiečiams. Buvo paliktos bajorų politinės privilegijos . Lietuvos gyvenimą dar slėgė teroro ir smurto politika , kurią vyk de carinė administracija, nuslopinus 1863 metų sukilimą,- baus mės, kontribucijos , nacionalinė priespauda , vietinių valstiečių tei sės įsigyti žemę apribojimas. Trūko kapitalo pramonei plėsti . Lengvajai pramonei buvo sunku augti, esant labiau išsivysčiusių gretimų Rygos, Peterburgo, Varšuvos ir kitų stambių pramonės centrų konkurencijai . Nepaisant to , kapitalistiniai gamybiniai santykiai , pradėję formuotis Lietuvos pramonėje ir žemės ūkyje dar baudžiavos metu, XIX a. antrojoje pusėje įsigalėjo ir tapo viešpataujančiais . Kapitalistinis Lietuvos vystymasis buvo susijęs su kapitalizmo augimu visoje šalyje . Rusijoje nyko atskirų rajonų, tarp jų ir na cionalinių pakraščių, ūkinis uždarumas, jie buvo įtraukiami į bendrą visos Rusijos rinką ir pasaulinę prekių apyvartą. Lietuvos ekonomikai svarbią reikšmę turėjo XIX a. antrojoje pusėje caro valdžios nutiestos per Lietuvą didelės geležinkelių magistralės : Peterburgas-Varšuva ( 1861-1862 m.) su atšaka Kapitalizmo vystymasis. Visuomenės socialinės struktūros pasikeitimas

12

Dešimtinė - 1,0925 ha. 21

Lentvaris Kaunas -Virbalis ; Liepoja-Romnai ( 1871-1873 m . ) per Šiaulius- Jonavą Vilnių- N. Vilnią-Minską su šaka Radvi liškis–Daugpilis , o vėliau Poliesės geležinkelis (Vilnius- Rov nas) . 1872-1875 metais buvo nutiestas geležinkelis tarp Tilžės ir Klaipėdos miestų, kurie tuomet priklausė Prūsijai . Šis gana tan kus geležinkelių tinklas jungė Lietuvą su centrine Rusija , Balta rusija , Lenkija , Ukraina ir kitais šalies rajonais bei stambiais jū ros uostais — Ryga ir Liepoja . Nauji keliai padėjo vystytis vieti nei rinkai , sudarė objektyvias sąlygas ekonominiams Lietuvos ryšiams su visos Rusijos vidaus ir užsienio - Vokietijos ir Angli rinkomis stiprėti , skatino prekybos ir pramonės augimą, jos paspartino žemės ūkio vystymąsi kapitalistiniais pagrindais . Lietuvos pramonės vystymasis paspartėjo XIX a . pabaigoje ir ypač 1895-1900 metais, smarkiai kylant pramonei visoje Rusijoje . Stambioji pramonė vystėsi netolygiai . Keitėsi pramonės šakų struktūra . Septintajame dešimtmetyje lietuviškųjų gubernijų maisto pramonėje dirbo 70 procentų viso pramonės gamybinio personalo . Vėliau šios pramonės šakos vystymosi tempai palygin ti lėtėjo. Spartesniais tempais vystėsi statybinių medžiagų gamy — ba ir naujos pramonės šakos metalo apdirbimo bei mašinų ga mybos , medžio apdirbimo , odos ir kitos. Pradėjo kurtis akcinės bendrovės. Į Lietuvos pramonę , ypač jos metalo apdirbimo įmones, o XX a . pradžioje — ir į elektrines skverbėsi užsienio kapitalas . 13 Lietuvos pramonės augimas XIX a. pabaigoje (be malūnų ir smulkių amatininkiško tipo dirbtuvių) Metai

1870 1880 1890 190014

Bendroji produkcija (tūkst. rb .)

Įmonių skaičius

636 537 711 1458

3069,2 6114,5 8803,9 19080,6

Darbininkų skaičius

2349 3746 6256 15714

Iš lentelės matyti , kad per 1870-1900 metus Lietuvos pramo nės bendroji produkcija padidėjo 6,2 karto , o darbininkų skai čius - 6,6 karto . Darbas įmonėse buvo mechanizuojamas . Kilo darbininkų dar bo našumas . Lietuvos pramonėje ilgą laiką vyravo manufaktūra su primityvia gamybos technika . XIX a . pabaigoje fabrikuose mašininė gamyba vis labiau plito , išstumdama rankinį darbą . Metalo apdirbimo ir kitose pramonės šakose besikuriančios nau jos stambios įmonės buvo mechanizuotos.

13

Lentelė sudaryta pagal Lietuvos TSR Mokslų akademijos Ekonomikos instituto ekonomisto V. Purono apskaičiavimus, remiantis Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernatorių atitinkamų metų gubernijų „ Apžvalgomis ". 14 Suvalkų gubernijos 1899 metų duomenys. 22

Y

"

Išaugo miestai . Stambiausias Lietuvos pramonės bei prekybos centras ir geležinkelių mazgas buvo Vilnius . XIX a . pabaigoje Vilniaus ir jo apylinkių pramonėje dirbo daugiau kaip pusė Lie tuvos miestų stambiosios pramonės proletariato 15. Kitas stambus miestas buvo Kaunas. Jo kai kurios mechanizuotos metalo apdir bimo gamyklos technikos aprūpinimo požiūriu buvo pirmaujan čios šios rūšies įmonės Rusijos imperijoje 16.• 1897 metais Vilniuje gyveno 154 tūkst . žmonių, o Kaune kartu su visais priemies čiais daugiau kaip 73 tūkst. Nuo 1870 metų abiejų miestų gy ventojų padaugėjo 2,3 karto. Šiauliuose pradėjo veikti odos ap dirbimo fabrikai ir kai kurios maisto pramonės įmonės , Panevė malūnai ir kt . 1897 metais miestuose gyveno 12,9 procento žyje Lietuvos gyventojų. Miestų gyventojų sudėtis buvo daugianacio nalinė . Kai kurie Lietuvos fabrikai ir gamyklos - Kauno br . Tilman sų sraigtų gamykla, Naujosios Vilnios pasaginių vinių ir dalgių fabrikas, Lentvario vielos bei vinių gamykla ir kt.— savo produk ciją realizuodavo įvairiuose Rusijos rajonuose . V. Leninas savo veikale ,,Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje " pažymėjo , kad Kau no br. Šmidtų gamyklos spynos konkuravo su žinomų Pavlovo kaimo prie Okos verslų gaminiais ¹7. XX a . pradžioje įvairiose Rusijos vietose buvo statomi tiltai , kurių detalės buvo gamina mos Vilniaus P. Vileišio mechaninėse dirbtuvėse . Šiaulių Ch . Fren kelio odos fabrikas realizuodavo savo gaminius Pavolgyje, Kau kaze . Rusijos pietuose ir kitose gubernijose buvo realizuojami rūbai , avalynė , baldai , pirštinės ir kiti Lietuvos smulkiosios pra monės gaminiai . Lentpiūvių, kai kurie odos, šerių ir kitokios pra monės gaminiai buvo eksportuojami taip pat į užsienį . Tačiau bendras pramonės koncentracijos lygis Lietuvoje , pa

lyginus su Rusijos imperijos vidurkiu , buvo neaukštas . Daugelyje šakų vyravo manufaktūros tipo įmonės, paremtos pigia darbo jėga. Smulkiose įmonėse tedirbo po kelis ar keliolika darbininkų. Smulkiajai pramonei teko didelė pramonės produkcijos dalis . 1899 metų gubernijų „ Apžvalgose " pateiktais duomenimis , Vil niaus gubernijoje amatų dirbtuvių meistrų, darbininkų ir moki nių skaičius siekė 24,5 tūkst ., Kauno gubernijoje — 38 tūkst . Lietuvoje susiformavo naujos , būdingos kapitalistinei visuo menei, klasės . Atsirado prekybos , pramonės ir žemės ūkio bur žuazija, bankininkai . Didžiąją Lietuvos pramonės buržuazijos dalį sudarė buvę stambūs pirkliai . Pramone vertėsi taip pat dalis dva rininkų. Apytikriai 4 procentai (apie 20,4 tūkst . ) pramone ir pre kyba besiverčiančių gyventojų buvo stambioji buržuazija , 12— 14 procentų (apie 71,5 tūkst . ) — pasiturintys smulkieji savininkai . 15

16 17

В. Меркис. Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в ХIХ в. , стр . 204. K. Meškauskas. Tarybų Lietuvos industrializavimas , Vilnius , 1960 , p . 36 . Žr. V. I. Leninas. Raštai , t. 3, Vilnius , 1950 , p . 363.

23

Kartu su buržuazija formavosi darbininkų klasė. Pagrindinis Lietuvos pramonės proletariato formavimosi šalti nis buvo nusigyvenę miestų bei miestelių amatininkai ir smulkūs prekybininkai , bežemiai ir mažažemiai valstiečiai . Darbininkų gretas papildė moterys ir vaikai. XIX a. pabaigoje buvo 27 tūkst. pramonės darbininkų 18, kurie sudarė apie vieną procentą Lietuvos gyventojų. Atsirado nuolati nių, profesionalių samdomųjų darbininkų sluoksnis . 1900 metais daugiau kaip 10 tūkst. darbininkų dirbo įmonėse, kurios turėjo po 16 ir daugiau dirbančiųjų. Iš jų maždaug 71 procentas (apie 7100) teko stambiausioms įmonėms, kuriose buvo po 50 ir dau giau darbininkų. Dėl nedidelės pramonės koncentracijos darbi ninkai buvo išsiskaidę daugybėje smulkių įmonių. Pavyzdžiui , Vilniaus gubernijoje XIX a . pabaigoje vienai pramonės įmonei teko vidutiniškai po 25 darbininkus 19. Tik devyniose Vilniaus įmonėse dirbo daugiau kaip po 100 darbininkų ir stambiausioje iš jų – Šišmano ir Durunčos tabako fabrike - 330 darbininkų, o stambiausioje miesto apylinkių įmonėje — Naujosios Vilnios Poselio pasaginių vinių ir dalgių fabrike - 345 darbininkai , Kau no gubernijoje 1900 metais tebuvo 6 įmonės, kuriose dirbo nuo 101 iki 500 darbininkų. Kaune 1900 metais buvo apie 3300 pra monės darbininkų 20. Didesnė gamybos ir proletariato koncentra cija buvo tik Kauno metalo apdirbimo įmonėse : br. Tilmansų ga mykloje dirbo 696 darbininkai ir akcinės bendrovės ,,Vestfalija “ (buv. br. Šmidtų) gamykloje - 1010 darbininkų . Didžioji Lietuvos pramonės proletariato dalis (maždaug 55 procentai) dirbo smul kiojoje pramonėje. Lietuvos darbininkų klasei XIX a . pabaigoje priklausė ne ma žiau kaip 319 tūkstančių žmonių. Pramonės proletariatas kartu su 4,3 tūkstančio geležinkelių darbininkų sudarė 10,4 procento visų samdomųjų darbininkų. 288 tūkstančiai darbininkų dirbo kitose ūkio šakose prekyboje , statybose , padieniais juodadarbiais, tar nais, žemės ūkyje ir kt. Gausiausias buvo žemės ūkio proletaria tas , kuris sudarė 59 procentus visų samdomųjų darbininkų 21. Pramonės proletariatas buvo negausus, bet jis buvo labiausiai organizuota, sąmoninga ir kovinga Lietuvos darbininkų klasės dalis . Lietuvos darbininkų klasė buvo daugianacionalinė . Pramonė je, transporte, statyboje , žemės ūkyje ir kitose srityse dirbo dar

В. Меркис . Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в ХІХ в . , стр . 371 . 19 И. К. Вульферт. Очерк развития фабрично -заводской промышленности в Виленской губернии , Вильна , 1899 , стр. 8. 20 V. Černeckis. Kapitalistinės pramonės formavimasis ir vystymasis Kaune XIX a. antrojoje pusėje ir XX a . pradžioje ( 1861-1913) .- Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų Mokslo darbai (toliau : Lietuvos TSR AM Mokslo darbai) , Istorija, t. IX, 1968, p. 73. 21 Žr. B. Mepkuс. Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в XIX в . , стр. 383. 18

24

bininkai lietuviai , lenkai, žydai , rusai , baltarusiai . XIX a . pabai goje lietuviai darbininkai sudarė 27,6 procento visos Lietuvos pramonės proletariato 22, o miestuose — 5 procentus. Žymus lietu vių proletarų būrys susidarė XIX a . pabaigoje - XX a. pradžioje Kaune metalo apdirbimo pramonėje. F. Dzeržinskio koresponden cijose pateiktais duomenimis, 1897 metais Rekošo fabrike dirbo apie 200, o Tilmanso - apie 500 darbininkų lietuvių 23.· Stambio joje miesto pramonėje lietuvių proletariatas atsirado anksčiau , negu lietuvių buržuazija . Miestų pramonėje apie ketvirtadalį dar bininkų buvo lenkų tautybės ir daugiau kaip pusė - žydų. 1863 metų sukilimo ir tolesnės valstiečių kovos išplėštos iš dvarininkų bajorų diktatūros nuolaidos paspartino kapitalizmo vystymąsi Lietuvos žemės ūkyje . Tačiau dvarininkai tebevaldė di džiulius žemės ir miško plotus : Kauno gubernijoje - 40,6 procen to, Vilniaus gubernijoje - 39,2 procento, Lietuvos Užnemunėje 24,7 procento visos žemės 24. Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai buvo visiškai priklausomi nuo dvarininkų. Baudžiavinio ūkio lie kana buvo ir valstiečiams suteikta teisė naudotis ganyklomis bei kitomis naudmenomis dvarininkams priklausančiuose miškuose (servitutinės naudmenos) . Dvarininkų žemėvalda varžė valstiečių ūkį ir sudarė ekonominį pagrindą platiems valstiečių sluoksniams išnaudoti. Besivystant prekybai ir pramonei , augo prekybinė žemdirbys tė. Žemės ūkio produktai buvo realizuojami ne vien Lietuvoje, bet ir platesnėje vidaus Rusijos rinkoje, taip pat eksportuojami į užsienį . Kapitalistiniai santykiai plito dvaruose ir kaimuose. Ūkiuose plačiau imta naudoti mašinas ir geresnius įrankius . Lietu voje išaugo kapitalistinio tipo dvarų ūkiai . Jie išnaudojo samdo muosius darbininkus ir gamino produktus plačiajai rinkai . Savo veikale ,,Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje " V. Leninas Vilniaus ir Kauno gubernijas priskyrė prie tos grupės, kurioje XIX a. devintajame dešimtmetyje dvarininkų ūkiuose jau vyravo kapi 25 talistinė sistema Panaikinus baudžiavą, kaime vyko dideli socialiniai pasikei timai. Vystantis kapitalizmui žemės ūkyje , valstietija skaidėsi . Dalis pasiturinčiųjų valstiečių turtėjo, samdėsi darbininkus ir kū rė stambius kapitalistinius ūkius . Jau XIX a. aštuntajame dešimt metyje Lietuvos kaime ryškiai išsiskyrė kapitalistinė viršūnė , ku ri vertėsi prekine žemdirbyste, gamino žemės ūkio produktus rinkai . Nors valstiečiams buvo apribotas kreditas ir žemės pir kimas, pasiturintieji supirkinėjo nuskurdusių valstiečių ir nusigy

22 23 24

25

Ten pat, p. 364-365 . Žr. ,,Robotnik Litewski" [Paryż] , 1897, Nr. 2, s. 21 , 32. Статистика землевладения 1905 г. Свод данных по 50-ти губерниям Евро пейской России , С.-Петербург, 1907, Приложение , таблица № 3, стр. IV; Труды Варшавского статистического комитета , т. XXI , Варшава, 1905, стр . 179. Žr. V. I. Leninas. Raštai , t. 3, p. 162 . 25

venusių dvarininkų žemę . Jų rankose telkėsi traukiamoji jėga, technika, gyvuliai . Šalia kapitalistinio tipo dvarininkų išaugo ki lusi iš valstiečių kaimo buržuazija (buožija) . Tuo pačiu metu pla čiosios valstiečių masės buvo išvalstietinamos " . Smulkieji vals tiečiai ir dalis vidutinių valstiečių, netekdami žemės, virto sam domaisiais darbininkais . Gausėjo kaimo proletarų ir pusiau proletarų (vadinamųjų daržininkų) , kurie , turėdami nedidelį skly pą, negalėjo gyventi , neparduodami savo darbo jėgos. Valstietija suskilo . XX a . pradžioje Kauno gubernijoje , kuri sudarė didžiąją Lietuvos teritorijos dalį , kiek daugiau kaip ket virtadalis valstiečių sklypų buvo po 20 ir daugiau dešimtinių. Iš pasiturinčių valstiečių išsiskyrė stambūs ūkininkai , kurie valdė dešimtis ir šimtus dešimtinių žemės, turėjo po 4-10 arklių. 23,2 procento valstiečių sklypų buvo vidutiniai , jie turėjo nuo 10 iki 20 dešimtinių žemės . Daugiau kaip pusę (51,5 procento) visų valstiečių sklypų valdė mažažemiai , turėję iki 10 dešimtinių. Smulkiausieji iš jų, daugiau kaip penktadalis visų valstiečių, tetu rėjo iki 3 dešimtinių žemės . Kauno gubernijoje buvo 208 tūkst. (19,6 procento) bežemių valstiečių 26, o visoje Lietuvoje jų buvo daugiau kaip 300 tūkstančių. XX a. pradžioje , kaip rodo arklių surašymo duomenys , 26 758 kiemai , t. y. daugiau kaip penktadalis visų valstiečių kie mų Kauno gubernijoje , 7153 kiemai ( 11,9 procento) trijose lietu viškose Vilniaus gubernijos apskrityse ir beveik ketvirtadalis valstiečių ūkių penkiose lietuviškose Suvalkų gubernijos apskri tyse neturėjo arklių. Dvaruose ir pasiturinčiųjų valstiečių ūkiuose buvo plačiai naudojami nuolatiniai darbininkai (kumečiai , bernai , mergos) , taip pat sezoniniai ir padieniai . Lietuvoje bežemiai valstiečiai su darė žemės ūkio proletariatą . XIX a . pabaigoje , be padienių, bu vo apie 188,8 tūkst . savaveiksmių žemės ūkio darbininkų, tarp jų 80,9 tūkst. moterų 27. Susiformavus naujoms antagonistinėms klasėms, šalia visų valstiečių kovos prieš feodalizmo liekanas Lietuvos kaime vystėsi ir žemės ūkio proletarų klasinė kova prieš kapitalistinį išnau dojimą. Naujos, buržuazinės visuomenės kūrimasis vyko lėtai . Pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo , įvykusio 1897 metais , duomenimis, 73 procentai Lietuvos gyventojų dar vertėsi žemės ūkiu, 19 procentų - prekyba ir pramone, o 8 pro centai - kitais verslais. Iš pagrindų keitėsi klasinė visuomenės struktūra . Feodalinės visuomenės pagrindines klases ――――――― dvarininkus baudžiavininkus ir

26 Памятная книжка Ковенской губернии на 1902 год, Ковна, 1901 , отд . III, стр. 48—49 ; Революция 1905—1907 гг . в Литве . Документы и материалы, стр . 477.

27 В. Меркис . Развитие промышленности и формирование пролетариата Лит вы в XIX в . , стр. 382 . 26

valstiečius baudžiauninkus - pakeitė naujos buržuazinės visuo menės klasės . Tai aiškiai matyti iš visų 2,69 mln . Lietuvos gyven tojų pasiskirstymo pagal klasinę padėtį XIX a . pabaigoje . Apy tikriais duomenimis, 61,4 tūkstančio, arba 2,3 procento, krašto gyventojų sudarė stambioji pramonės ir prekybos buržuazija, dva rininkai, aukštieji valdininkai ir kiti panašūs negamybiniai gyven tojai , priklausę stambiosios buržuazijos sluoksniams, kartu su šei mų nariais. Maždaug pusė visų gyventojų - 1370,3 tūkstančio -buvo pramonės ir žemės ūkio proletarai kartu su pusiau proleta rais, gyvenusiais daugiausia iš darbo jėgos pardavimo . Lietuvo je buvo platūs smulkiaburžuaziniai sluoksniai . 463,3 tūkstančio — žmonių 17,2 procento gyventojų- buvo pasiturintys smulkieji savininkai , t. y. pasiturinti pramonės ir prekybos buržuazija, bur žuazinė inteligentija, pasiturintys valstiečiai - buožės, kurie iš naudojo samdomuosius darbininkus. 795,5 tūkstančio gyvento jų - 29,6 procento sudarė vidutiniai valstiečiai , kurių svar biausias pragyvenimo šaltinis buvo jų smulkusis ūkis, miesto smulkieji prekybininkai , amatininkai ir kiti panašūs vargingieji smulkieji savininkai 28. Lietuvos buržuazija buvo daugiatautė . Lietuviškosios gubernijos buvo priskirtos prie to Rusijos rajo no, kur caro valdžia leido gyventi žydams (žydų ,,sėslumo zona ") . Bet ir čia jiems buvo draudžiama verstis žemdirbyste . Būdami smarkiai suvaržyti , susitelkę miestuose ir miesteliuose , žydai te galėjo verstis prekyba ir amatais . Vystantis kapitalizmui ir vyks tant kapitalo koncentracijai , iš vienos pusės , išaugo stambioji žydų buržuazija, kuri užėmė vyraujančią padėtį krašto prekybo je ir pramonėje, o iš antros pusės, gausėjo smulkūs prekybinin kai , amatininkai , darbininkai - elementarių pilietinių teisių ne turinti ir pačios žydų bendruomenės bei klerikalinės viršūnės engiama žydų varguomenė. Dauguma Lietuvos dvarininkų buvo lenkų, mažesnė dalis ru sų ir vokiečių tautybės . Žymi pramonės buržuazijos dalis , susi dariusi iš dvarininkų ir miestiečių, buvo lenkų tautybės . Stam biausių metalo pramonės įmonių savininkai buvo užsienio , dau giausia vokiečių, kapitalistai . Jausdamasi nelygiateisė su rusų buržuazija, visų vietinių tau tybių Lietuvos buržuazija buvo labiau opozicinė carizmui , vyk džiusiam nacionalinės priespaudos politiką . Tačiau ji nebuvo re voliucinė klasė. Kaip ir visa Rusijos buržuazija, ji bijojo kylančio darbininkų judėjimo ir taikstėsi su feodalizmo liekanomis bei caro valdžia . Besivystant kapitalizmui , XIX a. antrojoje pusėje galutinai susiformavo lietuvių nacija, susiskirsčiusi į antagonistines klases. Absoliuti Lietuvos kaimo gyventojų dauguma buvo lietuviai . Lietuvių buržuazinės nacijos, kaip ir kai kurių kitų carizmo en 28

Lietuvos TSR AM Mokslo darbai, Istorija, t. VI, Vilnius, 1964, p. 86.

27

giamų tautų, savitumas buvo tas, kad nacionalinės buržuazijos pagrindą sudarė kaimo buržuazija, atsiradusi valstiečių klasinio skaidymosi procese . Pažymėdamas, kad lietuvių tauta yra suski lusi į antagonistines klases, socialdemokratų laikraštis ,,Lietuvos darbininkas " 1896 metais vaizdžiai rašė , jog „ šventa lietuviška liaudis, apdainuota tiek poetų, ...iš savo tarpo išdavė daug viso kių eksploatatorių, kurie geria kraują savo brolio- samdininko “ 29. Praturtėję valstiečiai , dvasininkai ir dalis inteligentijos veržėsi į prekybą bei pramonę, ėmė steigti krautuves , prekybos bendro ves, taip pat amatų dirbtuves ir naudoti jose samdomuosius dar bininkus . Tačiau XIX a . pabaigoje besiformuojanti lietuvių pre kybos ir pramonės buržuazija — iš esmės dar smulkioji - buvo negausi ir silpna. Nuo 1883 metų ėjusi lietuvių spauda (liberalinė „ Aušra “ , pas kui „ Varpas “ , klerikalinė „ Šviesa " ir kiti laikraščiai ) padėjo for muotis pagrindinėms buržuazinėms politinėms srovėms. Įsigiję stambius žemės plotus ir išplėtę savo ūkius , buožės kartu su lietuviais dvarininkais ir dauguma katalikų dvasininkų sudarė konservatyviąją lietuvių buržuazijos dalį . Tapę stambiais žemvaldžiais , jie , kaip ir vietos liberalieji dvarininkai , buvo kapitalistinio vystymosi šalininkai , siekė labai ribotų buržuazinių reformų. Radikaliausią, demokratiškiausią lietuvių buržuazijos sparną sudarė smulkesnioji kaimo buržuazija - gausus pasiturinčiųjų valstiečių sluoksnis, siekęs likviduoti slėgusias jį feodalizmo lie kanas, prekybininkai , laisvųjų profesijų inteligentai . Liberalinės lietuvių buržuazijos ideologai , ypač kairesnieji , kaip V. Kudirka ir kt. , kovojo prieš klerikalinę reakciją, kėlė protesto balsą prieš carinės administracijos savivalę ir nacionali nę priespaudą. Liberalinė buržuazija buvo nepatenkinta patval dine santvarka . Tačiau ji nesiejo nacionalinio išsivadavimo judėjimo su socialine ir ekonomine liaudies masių kova, nerei kalavo panaikinti dvarininkų žemėvaldos, nekėlė kovos už ca rizmo nuvertimą šūkio . Liberalinė buržuazija reikalavo tokių teisių, kurios padėtų jai sustiprinti savo pozicijas ekonomi koje ir visuomenės gyvenime . Lietuvių, kaip ir kitų tautų, bur žuaziniai ideologai , buržuazijai kovojant dėl rinkos, skleidė šovi nizmą, kurstė nacionalistines aistras . Susiformavęs proletariatas sudarė revoliucingiausią Lietuvos visuomenės klasę, kuri vėliau tapo liaudies masių vadovu , kovo jant už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą . Lietuvos darbininkų klasė buvo kovingo daugianacionalinio Rusijos proletariato sudė tinė dalis,―――――― ir tai sudarė jos jėgos šaltinį . Besiformuojant kapitalistinės visuomenės klasėms, gausėjo inteligentija, kurios geriausioji dalis ėjo su liaudimi kovoje tiek prieš patvaldystę , dvarininkus, tiek ir prieš buržuaziją .

29

,,Lietuvos darbininkas" (Ciurichas), 1896 , Nr. 1 , p. 4.

28

Lietuvos darbininkų judėjimas prasidėjo ir plėtėsi carinės patvaldystės ir dvarininkų klasės diktatūros sąlygomis . Feodalinės lie kanos didino ir šiaipjau sunkią kapitalo priespaudą. Lėtai auganti pramonė nepajėgė įdarbinti mieste ir kaime išsilaisvinančios darbo jėgos , o tai didi no visų darbininkų ir pusiau proletarų skurdą. XIX a. pabaigoje darbo diena fabrikuose ir gamyklose truko 13-14 valandų, o amatų dirbtuvėse - 15-16 ir netgi 18 valandų. Nebuvo nustatytas tikslus laikas pusryčiams, pietums ir vakarie nei. Darbininkai miegodavo čia pat, ankštose, nešvariose ir drėg 30 nose dirbtuvėse, ant plikų lentų Darbo užmokestis buvo žemas, ypač maisto bei lengvosios pramonės įmonėse ir amatų dirbtuvėse, kuriose dirbo dauguma Lietuvos darbininkų. Vilniaus apygardos fabrikų inspekcijos duo menimis, 1885 metais vidutinis darbininko mėnesinis darbo užmo kestis buvo 20 rublių 92 kapeikos . Toks darbo užmokestis buvo mažesnis už pragyvenimo minimumą, nes išlaidos tiktai prasi maitinti suaugusiam žmogui ir vieno kambario butui sudarė 14,5-17,5 rublio per mėnesį 31.• Pinigų šeimai išlaikyti, drabu žiams , avalynei ir kultūriniams poreikiams neužteko 32. Todėl tu rėjo dirbti ir darbininkų žmonos bei vaikai . 1901 metų pradžioje 15,6 procento suaugusių Vilniaus gubernijos pramonės darbinin kų sudarė moterys, o 14,6 procento visų darbininkų buvo paaug liai ir vaikai 33. Moterų ir paauglių darbas buvo apmokamas žy miai menkiau už vyrų darbą. 1885 metų duomenimis , fabriko dar bininkės mėnesinio darbo užmokesčio vidurkis buvo 9 rubliai

Liaudies masių padėtis. Darbininkų judėjimo pradžia

20 kapeikų, paauglio - 3 rubliai 44 kapeikos 34, o kai kuriose gamybos šakose dar mažesnis . Nelegaliame Gegužės pirmosios atsišaukime, kurį 1897 metais parašė F. Dzeržinskis Kaune, pa žymima, kad Kauno priemiesčio Aleksoto dirbtuvėse merginos gauna per mėnesį ne daugiau kaip 5 rublius ir visiškai menkas yra padienininkų uždarbis kitose įmonėse 35. Įmonininkų sistemingai naudojamos pabaudos, kurios neretai siekdavo iki 2 rublių per mėnesį, dar labiau mažino darbininkų darbo užmokestį . Dvigubai mažesnis buvo darbininkų darbo užmokestis smul kiose amatų dirbtuvėse ir ypač tose gamybos šakose , kur buvo praktikuojamas darbo davimas darbininkams į namus . Šiuos dar bininkus, be kapitalisto , išnaudojo dar meistras ir supirkėjas . Di

Robotnik ślusarski w Wilnie, Paryż , 1896, s. 7. ,,Lietuvos darbininkas ", 1896 , Nr. 1 , p. 5. Robotnik ślusarski w Wilnie, s. 25-27. 33 Свод отчетов фабричных инспекторов за 1901 год, С.-Петербург , 1903 , стр . 24 . 34 Виленский фабричный округ. Отчет за 1885 год фабричного инспектора Виленского округа д-ра Г. И. Городкова , С. -Петербург, 1886 , стр . 37. 35 Ф. Э. Дзержинский. Избранные произведения , т. 1 , Москва , 1957 , стр. 17 . 30 31 32

29

delę dalį dirbančiųjų kapitalistams savo butuose sudarė kojinių mezgėjos, kurių 1887 metais Vilniuje buvo apie pusantro tūks tančio . Odos , tabako, šerių ir kitų pramonės šakų darbininkai dirbo antisanitarinėmis sąlygomis , ankštose, dulkėtose , nešvariose , drėgnose ir blogai apšviestose patalpose . Vilniaus fabrikų apy gardos inspektoriaus 1885 metų ataskaitoje apie Vilniaus tabako fabrikų patalpų būklę sakoma : „ Ant grindų purvo sluoksnis, sie nos apdulkėjusios, lubos suodinos , langai , iš vidaus apdengti sto ru dulkių sluoksniu, menkai tepraleidžia dienos šviesą" 36.• Sun kios odininkų darbo sąlygos aprašytos 1902 metų darbininkų odininkų sąjungos ,,Manifeste ": ,, ...baisus purvas, dvokiantis oras ir patalpų ankštumas ; su odos verslu susijusios ligos, kaip kad juodligė, prarijusi daug aukų; jėgų išsekimas , skubus darbas sezono metu ir nedarbas bei badas gamybos pertrūkių me tu... .." 37 Nevėdinamos patalpos, visą laiką pilnos šerių dulkių, buvo būdingas reiškinys šerių gamyboje . Dėl antisanitarinių sąlygų, ilgos išsekinančios darbo dienos ir pusalkanio gyvenimo tarp darbininkų plito džiova , akių ir kitos ligos . Įmonėse nebuvo elementarios darbo apsaugos , ir dėl to darbininkai dažnai susižalodavo . 1875 metų surašymo duomenimis, ketvirtadalis Vilniaus gy ventojų gyveno susigrūdę po 9 žmones viename kambaryje 38. XIX a . pabaigoje apie 20 tūkstančių darbininkų ir miesto var guomenės gyveno biauriose pašiūrėse ir požemio landynėse, vos apšviestose per iškaltas kiemo grindinyje skyles 39. Lietuvos gyventojų sudėtis buvo daugiatautė. 1897 metų gy ventojų surašymo duomenimis, iš bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus (apie 2,69 mln .) buvo apytikriai 1570 tūkst . (58,3 % ) lie tuvių, 358 tūkst . žydų, 277 tūkst. lenkų, 246 tūkst . baltarusių, 142 tūkst . rusų, 51 tūkst . vokiečių, 35 tūkst . latvių ir kt. Darbininkus, visą liaudį slėgė žiauri politinė priespauda, be teisiškumas. Carizmas buvo pikčiausias ir rusų tautos priešas . Ne rusų tautos dar kentėjo dėl nacionalinės priespaudos. Carinė Ru sija buvo tautų kalėjimas. Lietuviai negalėdavo gauti tarnybos valstybinėse įstaigose. Nuo 1865 metų buvo uždrausta lietuviška spauda tradiciniu loty nišku raidynu . Nebuvo leidžiama dėstyti gimtąja kalba mokyklo se, naudotis ja viešajame gyvenime, raštvedyboje . Visi lietuvių ir kitų nerusų tautų teisių apribojimai , nacionalinė diskrimina

36

Виленский фабричный округ. Отчет за 1885 год фабричного инспектора Виленского округа д-ра Г. И. Городкова , стр. 81 . 37 « Искра » № 19 , 1 апреля 1902 г. 38 Н. Зиновьев. Вильна , по переписи 18 апреля 1875 г. , Вильна , 1881 , стр . 69. 39 Энциклопедический словарь т-ва «Бр. А. и И. Гранат и К°» , т. 19 , стр . 475 ; А. П. Субботин . В черте еврейской оседлости , выпуск 1, С.-Петер бург , 1888, стр. 91 . 30

jinių tūks

dirbo riose, apy bako sie - sto Sun inkų antis kaip rbas me

kių,

sir tos to

gy

ar OS

y jų 2 , ų

cija trukdė Lietuvoje vystytis kapitalizmui , kilti demokratinei na cionalinei kultūrai , plėstis klasių kovai . Negailestingai buvo išnaudojami kaimo proletarai dvaruose ir buožių ūkiuose . Jie dirbo neribotą darbo dieną - nuo saulėtekio iki saulėlydžio . Šeimas turintieji metiniai dvarų darbininkai kumečiai buvo apmokami iš dalies natūra (ordinarija) , iš dalies pinigais. Juos rišo prie dvaro gyvenamoji patalpa ir daržo lysvė arba lauko rėžis linams pasisėti ar bulvėms pasisodinti . Už tą patį užmokestį kumečių žmonos taip pat privalėjo dirbti dvari ninkui nuo 15 iki 70 dienų per metus. Ieškodami uždarbio , bežemiai ir mažažemiai valstiečiai ėjo į miestą. Bet menkai teišsivysčiusi Lietuvos pramonė negalėjo suteikti darbo vis didėjančiam Lietuvos kaime darbo jėgos per tekliui . XIX a. pabaigoje apie 40 tūkst . bežemių ir mažažemių valstiečių kasmet vykdavo į kitus šalies rajonus tiesti plentų ir geležinkelių, miško plukdyti Nemunu, dirbti Baltijos jūros uos tuose Rygoje, Liepojoje , vykdavo į Peterburgą ir kitus pra monės centrus, į Latviją žemės ūkio darbams ir iš pasienio rajo nų su leidimais pereiti sieną į Rytų Prūsiją dirbti Vokietijos junkerių dvaruose . Tūkstančiai vargšų buvo priversti emigruoti į užsienį. 1899-1904 metais vien tik į JAV kasmet vidutiniškai emigruodavo po 10,8 tūkst . lietuvių, o iš viso XIX a . pabaigoje XX a. pradžioje iš Lietuvos išsikėlė ar emigravo apie 635 tūkst. kaimo ir miesto žmonių, arba apie 25 procentus krašto gyven tojų 40. Be galo sunkios darbo ir gyvenimo sąlygos kėlė darbininkų pasipiktinimą ir protestą. Atsiradus kapitalistiniam išnaudojimui , atsirado ir specifiškai proletarinė darbininkų klasinės kovos prie streikai . Jau 1861 metų liepos mėnesį Zarasų apskrityje, monė tiesiant Peterburgo- Varšuvos geležinkelio Daugpilio-Dūkšto ruožą, tris savaites streikavo dirbą ten akmenskaldžiais 49 Tve rės gubernijos valstiečiai . Tai pirmas Lietuvoje žinomas samdo mųjų darbininkų streikas . Akmenskaldžiai reikalavo pagerinti maistą ir protestavo dėl darbo užmokesčio sumažinimo atskiriems darbininkams. Streikas buvo carinės administracijos žiauriai nu slopintas, aktyviausieji streikininkai išplakti rykštėmis . Pramonės įmonių darbininkų streikai Lietuvoje prasidėjo aš tuntajame dešimtmetyje . Tuo metu pramoninėse Vakarų Europos šalyse jau vyko sąmoningas darbininkų klasės judėjimas , veikė I Internacionalas, Paryžiaus proletariatas buvo mėginęs paimti valdžią į savo rankas. Stambiuose Rusijos pramoniniuose cent ruose kilo darbininkų streikų kova, šalyje kūrėsi darbininkų bū reliai , pirmosios jų sąjungos ir socialdemokratų grupės. Tokiomis aplinkybėmis formavosi Lietuvos darbininkų judėjimas . 40

L. Truska. Emigracija iš Lietuvos 1868-1914 metais.- Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai, Serija A (toliau: Lietuvos TSR MA Darbai, A), t. 1 , Vil nius, 1961 , p. 78-79. 31

KARIAREKI

Pirmieji pramonės darbininkų streikai įvyko stambesnėse įmonėse. Vilniuje 1871 metų lapkričio mėnesį streikavo penki Šišmano ir Durunčos tabako fabriko darbininkai, pareikalavę pa kelti jiems darbo užmokestį . Vilniaus gubernatoriaus duomeni mis, streiko organizatorius buvo neseniai atvykęs į Vilnių iš Pol tavos. Jis žinojo apie pietų Ukrainos darbininkų streikus . Carinė administracija streiką nuslopino - streikininkus kelias dienas ka lino, o pagrindinį šio streiko organizatorių ištrėmė į Archangels ko guberniją. Po ketverių metų šioje įmonėje vėl kilo darbininkų streikas. Du darbininkai buvo ištremti , 1874 metais streikavo vi si Lentvario vielos ir vinių fabriko darbininkai - 48 žmonės. Didelį poveikį tolesniam darbininkų judėjimo vystymuisi viso je Rusijoje turėjo 1885 metais įvykęs Orechovo-Zujeve gerai organizuotas Morozovo fabriko tekstilininkų streikas, kuriame dalyvavo apie 8000 darbininkų. Darbininkų kova privertė caro vyriausybę 1886 m. birželio 3 d. išleisti įstatymą, kuris iš dalies trukdė fabrikantams piktnaudžiauti pabaudomis. Lietuvoje devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje streikuose dalyvavo spaustuvininkai , metalistai . Kai kuriuos streikus orga nizavo jau pavieniai socialdemokratai , darbininkai , turintys ry šių su revoliuciniu judėjimu. 1888 metais Vilniuje įvykusiam Sirkino spaustuvės 30 rinkėjų streikui vadovavo veiklus marksis tas L. Jogichesas (J. Tiška) . Protestuodami prieš įmonės admi nistracijos mėginimą sumažinti spynų gamybos cecho darbinin kams darbo užmokestį , 1889 m. kovo 11 d . Kaune sustreikavo br. Šmidtų metalo apdirbimo gamyklos darbininkai . Tai pirmas žinomas pramonės darbininkų streikas Kaune . Visi dirbę įmonėje 200 darbininkų solidariai nutraukė darbą ir pareikalavo viena valanda sutrumpinti darbo dieną. Streikas buvo laimėtas 4. Vie nas iš streiko organizatorių buvo jaunas šaltkalvis P. Eidukevi čius , jau skaitęs lenkų socialistinę literatūrą, o vienas iš darbi ninkų atstovų deryboms su administracija vesti -narodovolcams artimas I. Vacekas 42. 1894 metais šioje įmonėje vėl streikavo 40 darbininkų. Jie protestavo prieš darbo užmokesčio sumažinimą ir streiką laimėjo . Tais pačiais metais streikavo dalis Vilniaus odos apdirbimo įmonių darbininkų, Šišmano ir Durunčos tabako fabriko 40 darbininkų. Pastarieji protestavo prieš vyrų darbo pa keitimą mažiau apmokamu moterų darbu . 1885 metais Vilniuje streikavo apie 1000 kojinių mezgėjų, dirbusių namie kapitalis tams . Jos protestavo prieš darbo užmokesčio sumažinimą privertė išnaudotojus jį kiek padidinti . 41

Рабочее движение в России в XIX веке . Сборник документов и материа лов , т. III , ч . 1 , Москва, 1952 , стр. 8 ; Ф. Э. Дзержинский. Избранные произведения , т. 1 , стр . 22. 42 Partijos istorijos instituto prie Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto Partinis archyvas (toliau: PA), f. 8697, ap. 1 , b. 1 , 1. 19; I. Vaceko autobio grafija.— Partijos istorijos institutas (toliau : PII) , Dokumentų rinkinys, Nr. 524. 43 «Недельная хроника Восхода» (С.-Петербург) , № 50 , 15 декабря 1885 г.; А. П. Субботин. В черте еврейской оседлости , стр. 79. 32

nėse enki

pa _eni Pol riné ka els nkų vi

iso rai me aro jes

se a y m S i

S e

K. Marksas

F. Engelsas

V. Leninas

K. Markso ir F. Engel so ,Komunistų partijos manifestas". Lietuvoje platinti pirmieji leidi mai rusų ir lietuvių kalbomis

РУССКАЯ СОЦІАЛЬНО -РЕВОЛЮЦІОННАЯ БИБЛИОТЕКА Книга Третья ミニ

МАНИФЕСТЬ

КОММУНИСТИЧЕСКОЙ ПАРТІИ

Карла Маркса и фр . Энгельса

ПЕРЕВОДЪ СЪ НОМЕЦКАГО ИЗДАНИЯ 1812 .

Socija

ldemok

Lietuv

ių

ratų Partija.

Visos pasaules darbininkai , vienykites !

K. Marks ir F. Engels.

Mani

Komu

nist

fest

as .

ų

(

Vertim

as iš

Preké 20

London

vokiško

sios.)

kap .

e 1904 m.

gel jos je di vių

Pirmieji Lietuvos darbininkų streikai buvo ekonominiai ir kilo stichiškai . Dažniausiai darbininkai reikalaudavo padidinti darbo užmokestį arba protestuodavo dėl jo sumažinimo . Tačiau šitie streikai turėjo svarbią reikšmę darbininkų klasės politiniam bren dimui . Streikai vienijo darbininkus, ugdė juose klasinio solida rumo jausmą, padėjo jiems organizuotis, kėlė jų politinį sąmonin gumą. Streikų kovoje jiems labiau išryškėjo klasinis priešas ir klasinė caro valdžios esmė . Pradėjo kurtis pirmosios Lietuvoje darbininkų organizacijos ― nelegalios savišalpos kasos, kurios , plečiantis streikų judėjimui , virto streikų arba , kaip tuomet bu vo vadinama, kovos kasomis. Jos vienijo darbininkus pagal pro fesijas. Pirmoji buvo įsteigta Vilniuje 1888 metais kojinių mez gėjų kasa . Vėliau jas įsisteigė siuvėjai , aulininkai , vokų gamin tojos, siuvėjos ir kt . Kasos teikė streikuojantiems piniginę paramą. Odininkų ir kitų fabrikų darbininkų iš karto buvo kuriamos kovos kasos . Iš darbininkų tarpo iškilo aktyvių darbininkų orga nizatorių ir streikų vadovų. 1893 metų pabaigoje Vilniuje streikavo apie 200 siuvėjų, rei kalavusių sutrumpinti darbo dieną ir padidinti darbo užmokestį . 3-5 savaites trukusį streiką darbininkai laimėjo . Įvairių profe sijų kai kurių dirbtuvių darbininkai streikavo 1894 metais . Streikai darėsi atkaklesni , labiau organizuoti , tačiau tebuvo keliami vien ekonominiai reikalavimai . Darbininkų judėjimas dar nebuvo susijęs su moksliniu socializmu. Rusų revoliucinius demokratus A. Gerce ną, V. Belinskį , N. Černyševskį ir vėlesnę revoliucinių narodnikų plejadą Leninas pavadino „ Rusijos social demokratijos pirmtakais " 44. Rusų revoliuciniai demokratai liaudį laikė svarbiausia visuo menės vystymosi jėga . Būdami valstiečių revoliucijos ideologai , jie troško, kad Rusijos valstiečiai , liaudis išsivaduotų iš baudžia vos priespaudos bei tamsumo ir kartu išvengtų klasinio išsiskai dymo, proletarizavimosi ir tų kančių, kurias besivystantis Vakarų Europoje kapitalizmas atnešė proletarų masėms . Dėl Rusijos vys tymosi atsilikimo revoliuciniai demokratai dar negalėjo matyti ir nesuprato proletariato vaidmens socialistiškai pertvarkant visuo menę. A. Gercenas, taip pat ir žymiausias Rusijoje ikimarksistinio laikotarpio revoliucinis mąstytojas N. Černyševskis sukūrė „ ru siškojo", bendruomeninio socializmo teoriją, kaip utopinio socia lizmo atmainą. Jie manė , kad Rusija galėsianti išvengti kapitalis tinės vystymosi fazės, kad išlikęs šalyje bendruomeninis žemės valdymas būsiąs pagrindas šaliai vystytis socializmo keliu . N. Černyševskis, kaip pažymėjo V. Leninas, buvo nepaprastai gi lus kapitalizmo kritikas 45. Černyševskis tvirtai tikėjo , kad įvyks Narodnikai Lietuvoje

44 V. I. Leninas. Raštai , t. 5 , Vilnius, 1951 , p. 334. 45 Žr. V. I. Leninas. Raštai , t. 20 , Vilnius , 1953 , p. 223. 3 3628

33

valstiečių revoliucija , kad Rusijos sąlygomis ji būsianti kartu ir socialistinė revoliucija. XIX a. antrojoje pusėje rusų revoliuciniai demokratai darė di delį idėjinį poveikį pažangiems Lietuvos žmonėms . A. Gerceno revoliucinis laikraštis „ Kolokol " (,,Varpas ") , revoliucinės demo kratijos kovinis organas žurnalas ,,Sovremennik " (,,Amžininkas “ ; 1859-1861 m . ) , septintojo dešimtmečio pradžios revoliucinė or ganizacija ,, Zemlia i volia " (,,Žemė ir laisvė " ) , N. Černyševskio ir kitų revoliucinių demokratų bei švietėjų veikalai , revoliucinių demokratų atsišaukimai padėjo formuotis pažangiausio jaunimo revoliucinėms pažiūroms . „ Narodnikystė , kaip pažymėjo V. Leninas, — iki tam tikro laipsnio buvo vientisinis ir nuoseklus mokymas " 46. Narodnikai veikė kapitalizmo vystymosi ir proletariato formavimosi laiko tarpiu , vykstant dar gaivališkam darbininkų judėjimui . Jie klai dingai manė, kad kapitalizmas Rusijoje neturįs dirvos vystytis, ir nematė bręstančios visuomenės jėgos — proletariato — vadovau jamojo vaidmens būsimojoje revoliucijoje . Narodnikai tikėjo Ru sijos visuomeninės santvarkos savitumu , valstiečių bendruomene, kaip ir jų pirmtakai revoliuciniai demokratai , jie manė, kad vals tiečių revoliucija iš karto būsianti socialistinė . Narodnikai buvo socialistai- utopistai . Marksizmo mokymą jie pripažino tik Vaka rams , kur jau buvo išsivystės kapitalizmas . Narodnikai neigė ob jektyvius visuomenės vystymosi dėsnius ir laikėsi pažiūros , kad istoriją kuria įžymios asmenybės . 1874 metais jie plačiai ,, ėjo į liaudį " , į kaimą propaguoti socializmo ir organizuoti socialisti nės revoliucijos . Jie dirbo ir tarp miesto darbininkų. Kad galėtų sėkmingiau veikti , narodnikai 1876 metais sukūrė organizaciją ,,Zemlia i volia " (,,Žemė ir laisvė"). Lietuvos visuomeninis gyvenimas, prislėgtas po 1863-1864 me tų sukilimo numalšinimo , aštuntojo dešimtmečio pradžioje ėmė atgyti . Nuo to laiko iki marksistinių būrelių atsiradimo Lietuvoje revoliuciniam judėjimui atstovavo narodnikai . Vilniuje narodnikų įtaka pasireiškė 1872 metais . Čia tarp be simokančio jaunimo tuo metu pradėjo veikti nelegali biblioteka, kurioje buvo daugiausia socialistinės literatūros . 1872-1874 me tais susikūrė pirmieji narodnikų būreliai . Revoliucinių narodnikų idėjas Lietuvoje padėjo skleisti kilę iš Lietuvos jaunuoliai , ėję mokslą Maskvos ir Peterburgo aukšto siose mokyklose ir ten aktyviai dalyvavę narodnikų judėjime. Lietuvos revoliucinis jaunimas gaudavo iš Peterburgo ir Maskvos nelegalios literatūros . Narodnikų judėjime dalyvavo visų gyve nusių Lietuvoje tautybių „ nekilmingieji “ inteligentai , besimokan tis jaunimas, smulkūs valdininkai , revoliucingai nusiteikę kariš kiai , o vėliau - ir darbininkai .

46

V. I. Leninas. Raštai , t. 9 , Vilnius, 1952 , p . 398. 34

ir

Li 10 コー

0 પૃ 5

A. Zundelevičiaus įkurtam Vilniuje 1872 metais narodnikų bū reliui priklausė apie 20 žmonių, daugiausia Vilniaus dvasininkų mokyklos, rengusios žydų mokykloms mokytojus, auklėtiniai , o ją 1873 metais uždarius - įsteigtojo Žydų mokytojų instituto mokiniai 47, iš dalies taip pat gimnazijos bei realinės mokyklos moksleiviai . Būrelis sutvirtino turimus ryšius su Maskvos narod nikais, naujai užmezgė ryšius su Peterburgo ir su veikusiais emi gracijoje narodnikais . Dauguma būrelio narių buvo internacionalistai. Jie laikėsi nuomonės, kad caro patvaldystės nuvertimas suteiks laisvę tiek rusų tautai, tiek ir Rusijos imperijos pavergtoms tautoms. Maždaug tuo pat metu Vilniuje susikūrė ir kitas būrelis . Jo branduolį sudarė iš Panevėžio apskrities kilęs Janas Vitortas, Alfonsas Žongolovičius ir kiti, studijavę Peterburge ir jau daly vavę revoliuciniuose būreliuose . Iš viso apie J. Vitorto būrelį buvo susitelkę daugiau kaip 30 žmonių, iš jų 13 moterų 48 · 1874-1875 metais Vilniaus mieste ir gubernijoje veikė mati ninko N. Sokolovo vadovaujamas narodnikų būrelis, kuriam pri klausė mokytojai, matininkai , Vilniaus akcizo valdybos tarnau tojai , Vilniaus įgulos 105 bei 108 pėstininkų pulkų kariūnai ir kt. Būrelis turėjo plačius ryšius su kitų miestų revoliuciniais narod nikais ir su užsieniu . Žandarų duomenimis, būrelis buvęs ,,vei kiančios vidinėse Rusijos gubernijose draugijos skyrius" 49. N. So kolovas turėjo ryšių su J. Vitorto būreliu. Šitų būrelių idėjinės kryptys buvo kiek skirtingos, bet visų jų dalyviai buvo revoliuciniai narodnikai . A. Zundelevičiaus būre liui lemiamos įtakos turėjo rusų revoliucinių narodnikų teoreti kas P. Lavrovas. Vadovaudamiesi jo pažiūromis, kad revoliuciją reikia ilgu propagandiniu darbu kruopščiai paruošti , būrelio na riai studijavo socialistinę literatūrą ir rengėsi ,, eiti į liaudį" pro paguoti socializmo tarp Rusijos valstiečių. N. Sokolovo būrelyje labiau buvo juntama M. Bakunino idėjinė įtaka , kuri reiškėsi re voliucine agitacija , valstiečių raginimu veikti . N. Sokolovas pats perrašė 1873 metais Maskvoje išleistą atsišaukimą ,, inteligen tus " 50, kuris populiarino šūkį „ prie ginklo ". J. Vitorto būrelį sie jo idėjinis giminingumas su besivystančiu lenkų revoliuciniu ju dėjimu. Jo dalyviai skaitė lenkų leidžiamą emigracijoje pažangią literatūrą, keli to būrelio nariai 1880 metais įstojo į revoliucinį būrelį , idėjiškai susijusį ir turėjusį organizacinius ryšius su lenkų socialistiniu sąjūdžiu . Pirmieji Vilniaus narodnikai gaudavo P. Lavrovo ,, Istorinius laiškus", užsienyje jo leidžiamą žurnalą „ Vperiod " (,,Pirmyn ") ir

47 48 49 50

Lietuvos TSR Centrinis valstybinis istorijos archyvas (toliau: Lietuvos TSR CVIA) , f. 378, PS, 1875 m. , b. 193 , d. 2, 1. 5-11. Lietuvos TSR CVIA, f. 419, ap. 2, b. 531 , 1. 1-8. Lietuvos TSR CVIA, f. 421 , ap. 1 , b. 2857, 1. 31 . TSRS Centrinis valstybinis istorijos archyvas (toliau: TSRS CVIA) , f. 1405 , ap. 521 , 1876 m. , b. 392, 1. 65-69. 35

to paties pavadinimo laikraštį bei kitus narodnikų leidinius , kurie supažindino skaitytojus su I Internacionalu, propagavo atskirus Markso ,,Kapitalo " teiginius, aiškino istorinį Paryžiaus Komunos vaidmenį . Jie skaitė rusų revoliucinių demokratų kūrinius, nagri nėjo K. Markso ,,Kapitalo " I tomą ir veikalą ,,Pilietinis karas Prancūzijoje". A. Zundelevičiaus būrelio dalyviai siuntinėjo ko respondencijas į laikraštį ,,Vperiod", žavėjosi K. Markso idėjo mis, bet marksizmo mokymo nesuprato 51 Visi trys narodnikų būreliai buvo 1875 metų pirmojoje pusėje policijos susekti ir likviduoti . N. Sokolovas, J. Vitortas ir kiti veikliausieji būrelių dalyviai buvo suimti ir ištremti , dešimtys laikomi policijos priežiūroje . A. Zundelevičiui ir dar vienam ki tam jo būrelio dalyviui pavyko emigruoti . Iš likusiųjų laisvėje A. Zundelevičiaus būrelio narių tais pa čiais 1875 metais , L. Davidovičiui ir H. Vaineliui vadovaujant, vėl buvo sudarytas būrelis. Jam priklausė apie 30 žmonių, iš jų 5 mo terys . Būrelio veikloje matyti tendencija derinti propagandą su agitacija ir sukurti tvirtą nelegalią organizaciją . Jo vadovai pa laikė ryšius su Vakarų Baltarusijos bei Daugpilio narodnikais ir padėjo organizuoti ten jų būrelius . Jie taip pat turėjo ryšių su Peterburgo revoliuciniais būreliais ir su emigravusiais į užsienį narodnikais, gaudavo iš ten literatūros . 1876 metų kovo mėnesį policija būrelį išardė 52. 14 žmonių buvo suimta, o H. Vainelis ištremtas į Archangelsko guberniją . 1874 metų pradžioje Kaune kurį laiką veikė nedidelis būrelis, kuriam priklausė du buvę Peterburgo universiteto studentai tei sininkai , dirbę Kaune , prokuratūros darbuotojas , jaunas aktorius ir kt.53 1874-1875 metais Šiauliuose veikė J. Bielskio vadovau jamas gimnazijos moksleivių savišvietos būrelis , kuris buvo įstei gęs slaptą biblioteką . Joje buvo V. Belinskio , A. Gerceno, N. Čer nyševskio, N. Dobroliubovo , K. Markso kūrinių 54. Areštai laikinai nutraukė Vilniaus narodnikų veiklą. Tačiau 1877 metais revoliucinis judėjimas ėmė atgyti . Naujai sudaryta me narodnikų būrelyje buvo apie 30 žmonių. Jame reiškėsi tam tikri poslinkiai . Kai kurie atkurto Vilniaus narodnikų būrelio da lyviai nebepritarė čia viešpatavusioms anarchistinėms pažiūroms. Bet dauguma pasisakė prieš rusų narodnikų veikėjo P. Tkačiovo šūkius, raginusius socialistinę inteligentiją nedelsiant „ daryti re voliuciją", įvykdyti politinį sąmokslą 55 .

Žr . « Вперед» [Лондон] , № 16 , 1 сентября (20 августа ) 1875 г. Lietuvos TSR CVIA, f. 378 , PS, 1875 m., b. 193 , d . 2 , l . 8—11 , 22—34, 45 ; Историко-революционный сборник , Т. 1 , Москва-Петроград, 1924 , стр . 37—44 . 53 TSRS Centrinis valstybinis Spalio revoliucijos archyvas (toliau : TSRS CVSRA) , f. 109, 3 eksp. , 1874 m. , b. 36 , l . 10 , 15-16, 29. 54 Vladimiro Zubovo sūnaus atsiminimai.— PA, f. 3377 , ap. 3377, b. 1277, 1. 2—3. 55 Lietuvos TSR CVIA, f. 378, PS, 1875 m. , b. 193, d. 2, 1. 67—68, 71–72. 51 52

36

1877 metais Vilniuje tarp jaunimo pradėjo veikti būrelis, ku ris laikėsi J. Vitorto būrelio, likviduoto 1875 metais, pažiūrų . Būrelis užmezgė ryšius su L. Varinskio ir kitų Varšuvoje 1878 me tais įkurta socialistų organizacija 56. Vilniuje su revoliuciniu ju dėjimu susipažino Nikolajus Pospelovas, kuris 1878 metais įstojo į Varšuvos socialistų organizaciją ir parūpindavo vilniečiams re voliucinės literatūros 57. Vilniaus būrelyje, dar besimokydamas gimnazijoje, pradėjo savo revoliucinę veiklą Liudvikas Janavi čius, vėliau tapęs žymiu revoliucionieriumi . Rusijos narodnikų propaganda neturėjo pasisekimo, valstie čiai nesuprato jų skelbiamų socialistinės revoliucijos idėjų. Šim tai revoliucionierių pateko į policijos rankas. 1879 metais , paašt rėjus nesutarimams dėl tolesnės kovos būdų,,,Zemlia i volia " suskilo . Dalis jos narių, kurie neigiamai žiūrėjo į kovą dėl poli tinės laisvės , tebesilaikė nuomonės, kad reikia propagandos prie monėmis paruošti visuotinį valstiečių maištą, skelbė, kad visa žemė, įskaitant ir dvarininkų žemes, turi būti perdalyta tarp vals tiečių, sukūrė organizaciją ,, Čiornyj peredel " (,,Juodasis perda lijimas "). Dauguma kitų narodnikų, kurie manė, kad reikia rengti politinį perversmą, susivienijo į organizaciją ,,Narodnaja volia" (,,Liaudies valia ") . Narodovolcai užsibrėžė artimiausią uždavinį — nuversti patvaldystę, iškovoti politinę laisvę . Politinę kovą jie su prato kaip siauros revoliucionierių organizacijos politinį sąmoks lą ir tikėjosi patys vieni individualinio teroro aktais pašalinti caro vyriausybę, paimti valdžią ir perduoti ją liaudžiai , kuri per savo rinktus atstovus išreikštų savo valią . Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje - devintojo pradžioje Ru sijos imperijoje vėl susidarė revoliucinė situacija . Žymiai sustip rėjo valstiečių kova. Augo darbininkų judėjimas. Narodovolcų kova prieš patvaldystę pasiekė aukščiausią laipsnį . Lietuvos kaime nesiliovė valstiečių kova prieš dvarininkų priespaudą, prieš pusiau feodalines išnaudojimo formas . Valstie čiai nuomininkai kovojo prieš nuomos didinimą, priešinosi dva rininkų mėginimams nuvaryti juos nuo nuomojamų sklypų. Vadinamieji ,,laisvieji žmonės " bandė revoliuciniu būdu susigrą žinti anksčiau savo nuomotas ir dvarininkų užgrobtas žemes. Bežemiai siekė gauti žemės . Plačiosios valstiečių masės kovojo dėl ginčijamų žemių bei servitutinių naudmenų, kurias dvarinin kai atiminėjo iš valstiečių, atribojant dvarų ir kaimo žemes. Caro valdžia ėjo dvarininkams į pagalbą, siųsdama prieš vals tiečius policiją, kareivius, kazokus. Kauno gubernijoje 1877 1882 metais laisvieji žmonės" 33 dvaruose pasipriešino policijai ir privertė ją pasitraukti. Lietuvos valstiečių judėjimą veikė Rusijos revoliucinio judėjimo pakilimas ir narodnikų revoliucinė 56

57

Т. Г. Снытко . Русское народничество и польское общественное движение . 1865—1881 гг ., Москва , 1969, стр . 344 , 363 . Kółka socjalistyczne, Gminy i Wielki Proletariat. Procesy polityczne 1878 1888. Warszawa, 1966, s. 41 , 51 , 63. 37

kova. Raseinių apskrities Milgaudžių ir Traklaukių kaimuose slaptuose susirinkimuose valstiečiai tarėsi , kaip išvien veikti . 1882 metų policijos dokumento duomenimis, 63-jų Raseinių ap skrilies kaimų valstiečių ir dvarų žemė buvo atribota , dalyvau jant kariuomenei 58. · 1881 metų pabaigoje 1882 metų pradžioje narodovolcai su aktyvino savo veiklą Lietuvoje, sustiprėjo jų idėjinė įtaka . Naro dovolcų veikimo centras buvo Vilnius, kuris 1881 metų pabaigoje tapo svarbiausiu revoliucinio judėjimo centru visame vadinama jame Rusijos Šiaurės vakarų krašte . Besikuriantiems būreliams priklausė įvairių tautybių narodovolcai . Mieste buvo platinami atsišaukimai . Veikę Vilniuje narodovolcai palaikė ryšius su Minsku, su Vakarų Baltarusijos miestais, taip pat ir su Balsto ge, gabeno ten revoliucinę literatūrą, gaudavo surinktas ten le šas partijos reikalams ir politiniams kaliniams remti . Vilniuje lankėsi partijos „ Narodnaja volia " vadovaujantieji veikėjai . Jų buvo pradėta kurti Šiaurės vakarų krašto , t. y. Lietuvos ir Va karų Baltarusijos, organizacija ir vadovaujanti jai Vilniaus cent rinė grupė . Imta organizuoti mieste nelegalią spaustuvę . Šį pra dėtą darbą sužlugdė 1882 metų sausio pabaigoje įvykę suėmi mai 59. Bet narodovolcų veikla nenutrūko . Devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Vilniuje toliau veikė narodovolcų būreliai . Jie palaikė ryšius su Peterburgu, Varšuva ir kitais miestais, rūpinosi pristatyti šriftą iš Vilniaus į kitus miestus narodovolcų nelegalioms spaustuvėms, taip pat į Varšu vą ,,Proletariato " partijos spaustuvei . Revoliucinis judėjimas plito ir Kauno gubernijoje . 1863 metų sukilimo dalyvis Stanislovas Lukoševičius siuntinėjo revoliucinę literatūrą netgi į Šiaurės Kaukazą. 1880 metais jis buvo su imtas 60 1880-1881 metais Vilniuje veikė socialistų būrelis, vadinęsis Vilniaus gmina 6г. Jo veikloje aktyviai dalyvavo advokatas Levas Šostakovskis, Rygos Politechnikos instituto studentas Gustavas Volkas, tarnautojas Severinas Grosas ir kt . Gmina prijautė narod nikų „ Juodojo perdalijimo " organizacijai , tačiau jos nariai turėjo ryšių ir su „ Narodnaja volia ". Idėjiškai Vilniaus gmina buvo artima Varšuvos, Peterburgo, Maskvos ir Kijevo lenkų socialistų gminoms , taip pat lenkų so cialistams, 1878 metais paskelbusiems vadinamąją „ Briuselio

58

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. II, p. 200-202 ; L. Mulevičius. Laisvųjų žmonių kova dėl žemės Lietuvoje 1864-1882 metais.- Lietuvos TSR MA Darbai, A, Vilnius, 1962, t. 2, p. 78. 59 TSRS CVSRA, f. 102, Обзор важнейших дознаний за 1881 г. , стр. 3—8. 60 Т. Г. Снытко . Русское народничество и польское общественное движе ние , стр . 181 . 61 V. Kapsukas. Pirmieji Lietuvos socialistai-narodnikai (1874-1881 m.).—,,Ki birkštis " (Smolenskas) , 1924, Nr. 5, p. 11–15. 38

programą" . Šioje L. Varinskio ir kitų parengtoje programoje dar matyti anarchizmo ir smulkiaburžuazinio socializmo įtaka . Tačiau joje, remiantis marksizmu, kritikuojama kapitalistinė santvarka , pripažįstama klasių kova, proletariato vaidmuo ir teigiama , kad neišvengiamai turi įvykti socialistinė revoliucija. Vilniaus gmi nos atsišaukime ,,Balsas iš Lietuvos “ , kuris buvo išleistas 1880 me tais, minint 1830-1831 metų sukilimo penkiasdešimtmetį , nacio nalinio išsivadavimo uždaviniai buvo siejami su socialinio per versmo uždaviniais . Vis dėlto Vilniaus gminoje tebebuvo stipri narodnikų idėjinė įtaka . Atsišaukime kalbama apie kapitalizmo jungą, apie liaudies išsivadavimo kovą, bet dar neminimi darbi ninkai 62 Vilniaus gmina vadovavo vidurinių mokyklų mokinių būreliui ir veikė tarp žemesnių valdininkų bei tarnautojų. Devintojo dešimtmečio viduryje ir Vilniaus narodovolcai pra dėjo dirbti tarp darbininkų. Tačiau , manydami , kad socializmą galima įgyvendinti , išvengiant kapitalistinio vystymosi kelio , jie nesuprato istorinio darbininkų klasės vaidmens ir nelaikė pagrin diniu savo uždaviniu - įkurti savarankišką politinę darbininkų organizaciją . Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje Rusijos revoliuciniai narodnikai pasiaukojamai ir did vyriškai kovojo prieš patvaldystę, telkė tai kovai visus opozici nius elementus, ir tai , kaip nurodė V. Leninas, yra jų istorinis nuopelnas 63. Tačiau , painiodami bendrus demokratinius uždavinius su socialistiniais, jie negalėjo savo judėjimo susieti su kylančia besivystančioje buržuazinėje visuomenėje darbininkų klasės kova . Svarbų vaidmenį Lietuvos revoliuciniame judėjime atliko A. Gnatovskio ir I. Dembos vadovaujamas Vilniaus narodovolcų būrelis , aktyviai veikęs 1884-1887 metais . Tai buvo gilios Rusi jos narodnikų idėjinės krizės laikotarpis. Vystantis kapitalizmui ir stiprėjant darbininkų judėjimui , narodnikai diferencijavosi . Tie, kurie reiškė smulkiosios buržuazijos interesus , virto liberali ne srove, o revoliucinė narodnikų dalis perėjo į darbininkų kla sės pozicijas . A. Gnatovskio ir I. Dembos būrelyje susitelkusio revoliucinio jaunimo pasaulėžiūrą formavo N. Černyševskio romanas „ Kas daryti ?", A. Gerceno, V. Belinskio, N. Dobroliubovo ir D. Pisa revo raštai , revoliucinė-demokratinė M. Saltykovo- Ščedrino sa tyra, N. Nekrasovo poezija. Nelegali literatūra , rašė vėliau to meto Vilniaus revoliucionierių bendražygė L. Akselrod -Ortodoks , ,,davė mums praktinę kryptį , darė mus revoliucionieriais , ugdy dama ir stiprindama , jei galima taip pasakyti , revoliucinį tempe

62

63

Žr. Archivum Główne Akt Dawnych w Warszawie , zesp . Prokurator War szawskiej Izby Sądowej , sygn. 664, k. 19—20. V. I. Leninas. Raštai , t. 5 , p. 429-430. 39

ramentą, būtiną revoliucinėje kovoje principinį tvirtumą, neapy kantą caro režimui , bet kokiam žmonių išnaudojimui ir užuojautą engiamosioms darbo žmonių masėms “ 64. Būrelio dalyviai studija vo politinę ekonomiją, pagrindinius K. Markso ir F. Engelso , taip pat rusų marksistų veikalus, kurie darė didelį idėjinį povei kį būrelio nariams 65. Dalis jų, nusivylę utopiniu narodnikų socia lizmu , vis labiau linko į mokslinį socializmą . Atskiri būrelio dalyviai organizavo darbininkų šaltkalvių, kojinių mezgėjų, auli ninkų, spaustuvininkų būrelius ir ėmė propaguoti juose revoliu cines idėjas. 1887 metų pradžioje A. Gnatovskio ir I. Dembos būrelis bend radarbiavo su Peterburgo Aleksandro Uljanovo (V. Lenino brolio) revoliucine studentų grupe, kurios programoje jau paste bima marksizmo įtaka . Tarp pagrindinių Peterburgo grupės vei kėjų buvo kilęs iš Vilniaus apskrities ir baigęs Vilniaus gimnazi ją Peterburgo universiteto studentas Juozas Lukoševičius. Jo ini ciatyva peterburgiečiai užmezgė tiesioginius ryšius su vilniečiais . Vilniaus narodovolcų būrelis teikė pagalbą ― chemikalais sprogs tamajai medžiagai gaminti ir pinigais mėginusiai 1887 metų kovo 1 dieną prieš carą Aleksandrą III .

A. Uljanovo grupei, įvykdyti pasikėsinimą

Surengti pasikėsinimą prieš carą nepavyko. Aleksandras Ulja novas ir keturi jo bendražygiai buvo suimti ir pakarti . Kiti suim tieji buvo pasmerkti ilgiems katorgos metams. Ryšium su tos grupės nesėkme Vilniuje buvo suimtas ir nubaustas 10 metų ka torgos darbų T. Paškovskis . Vilniaus būrelio vadovams pasisekė pabėgti į užsienį . Atsidūrę emigracijoje vyresnieji būrelio veikėjai ir jo vado vai ir toliau laikėsi narodovolcų pažiūrų. Dauguma būrelio daly vių, likę Vilniuje, ieškojo naujos revoliucinės teorijos bei naujų kovos dėl laisvės kelių. Atsakymus į gyvenimo keliamus klausi mus jiems teikė marksizmo mokymas . Revoliucinių narodnikų judėjimo plitimas Lietuvoje ikimark sistiniu laikotarpiu turėjo didelę revoliucinančią reikšmę . Dešim tys jaunų žmonių įsisąmonino socialinės revoliucijos idėją , susi pažino su Vakarų Europos darbininkų judėjimu , tapo carizmo ir kapitalizmo priešais . Praktiškai įsijungę į revoliucinį judėjimą, jie persiėmė revoliucionierių etika , įgijo pogrindinio darbo paty rimo, puoselėjo revoliucijos tradicijas . Revoliuciniai narodnikai buvo griežti liberalizmo priešininkai , jie skleidė kovos prieš ca

64 Ʌ. Аксельрод - Ортодокс. Из моих воспоминаний.- « Каторга и ссылка >> , MOCKва , 1930 , № 2 (63) , стp. 24, 26. 65 Ten pat, p. 24—26, 48 ; Х. Л. Раппопорт. Воспоминания о деле 1 -го мар та 1887 года .- «Красная летопись» , Москва - Петроград , 1922 , № 5 , стр. 11 ; Т. М. Копельзон. Еврейское рабочее движение конца 80 -х и начала 90-х годов (toliau : T. Kopelzono atsiminimai).- Революционное движение среди евреев, сб. 1 , Москва , 1930 , стр . 69 . 40

rizmą ir visą senąją santvarką idėjas, propagavo draugystę ir bro lybę tarp visų Rusijos tautybių darbo žmonių, plėtė Lietuvoje revoliucinį judėjimą. Devintajame dešimtmetyje jie glaudžiai bendradarbiavo su pirmąja Lenkijos proletarine partija ,,Prole tariatu " ir ėmė bendrauti su rusų marksistais .

2. Pirmieji marksistų būreliai ir socialdemokratų grupės

Revoliucinės mokslinio komunizmo teorijos kūrėjai Karlas Marksas ir Fridrichas Engel sas atrado kapitalistinės visuomenės vysty mosi dėsnius, moksliškai įrodė, kad buržua zijos sukurta santvarka neišvengiamai turės žlugti . Marksas ir Engelsas pagrindė pasaulinį istorinį darbininkų klasės, kaip kapi talizmo duobkasio ir naujos, komunistinės, visuomenės kūrėjo, vaidmenį , K. Marksas ir F. Engelsas mokė, kad darbininkų klasė, sutel kusi apie save valstiečius ir kitus darbo žmonių sluoksnius , ženg dama engiamųjų masių priešakyje, turi įvykdyti socialistinę re voliuciją ir įvesti savo politinį viešpatavimą — proletariato dik tatūrą — išnaudotojų pasipriešinimui nuslopinti ir naujai , beklasei komunistinei visuomenei sukurti . Darbininkų klasė galės tai at likti, vadovaujama savo politinio vadovo - komunistų partijos , apsišarvavusios revoliucine mokslinio socializmo teorija . Kad Lietuvos proletariatas galėtų būti pagrindinė, vadovau janti revoliucinio visuomenės pertvarkymo jėga krašte, jis turėjo įsisąmoninti revoliucinę proletarinę ideologiją — K. Markso ir F. Engelso mokymą, suprasti savo istorinę misiją . Reikėjo įkurti savarankišką marksistinę politinę organizaciją darbininkų kovai vadovauti, suteikti tai kovai sąmoningą, revoliucinę kryptį . Iš ,, klasės savyje " proletariatas turėjo virsti ,,klase sau". Glaudus Lietuvos revoliucinio judėjimo dalyvių bendradar biavimas su rusų ir lenkų revoliucionieriais padėjo marksizmo pradininkų veikalams plisti Lietuvoje . I Internacionalo veiklos dėka buvę emigracijoje septintojo dešimtmečio pabaigoje aštuntojo pradžioje rusų revoliucionie riai, revoliucinių narodnikų ideologai susipažino su K. Marksu , su Markso ir Engelso kūriniais , pradėjo platinti juos. 1871 metų pabaigoje Šveicarijoje buvo išleistas rusų kalba K. Markso vei kalas ,,Pilietinis karas Prancūzijoje “ . 1872 metais Peterburge pa sirodė išverstas į rusų kalbą svarbiausio K. Markso kūrinio „ Ka pitalo " I tomas. Jį išvertė G. Lopatinas ir N. Danielsonas . Tai buvo pirmas „ Kapitalo “ vertimas iš vokiečių kalbos į užsienio kalbą. Aštuntojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Lietuvoje pasirodė K. Markso kūriniai ― pirmasis "" Kapitalo " tomas ir ,,Pilietinis

Marksizmo idėjų plitimo pradžia

41

karas Prancūzijoje ". Juos turėjo A. Zundelevičiaus ir N. Sokolovo narodnikų būreliai . Legaliai platinamas, 1874 metais „ Kapitalo " I tomas jau buvo ir Kauno skaitymo mėgėjų draugijos bibliote koje 66, o kiek vėliau ·- ir Šiaulių gimnazijos mokinių nelegalioje bibliotekoje . Mokslinio socializmo pasekėjų Lietuvoje atsirado palyginti anksti — devintajame dešimtmetyje . Objektyvias prielaidas mark sizmo idėjoms plisti sudarė kapitalizmo vystymasis mieste ir kai me, darbininkų judėjimo atsiradimas Lietuvoje ir darbininkų ju dėjimo tvirtėjimas Rusijoje . Palankią dirvą socialdemokratijai Lietuvoje vystytis paruošė 1863-1864 metų sukilimo ir revoliu cinių narodnikų kovos prieš patvaldystę bei dvarininkų priespau dą revoliucinės demokratinės tradicijos , rusų ir lenkų revoliucio nierių posūkis į mokslinį socializmą . Tačiau sistemingas mark sizmo idėjų propagavimas ir mokslinio socializmo pergalė prieš narodnikų utopinį socializmą Lietuvoje buvo glaudžiai susiję su rusų marksistų organizacijos -,,Darbo išvadavimo " grupės veikla. Mokslinio socializmo idėjas skleidė iš Lietuvos kilę studentai ir darbininkai , kurie už dalyvavimą revoliuciniame judėjime Ru sijoje ar Lenkijoje (Varšuvoje) buvo tremiami į Lietuvą admi nistracinės bausmės atlikti 67, taip pat studentai , grįžtantys iš už sienio, kur jie buvo suartėję su politiniais emigrantais marksis tais ir susipažinę su socialistiniu darbininkų judėjimu . Lietuvoje plito vokiečių socialdemokratų literatūra , reiškėsi kaimyninės Vokietijos socialdemokratijos įtaka .

,,Proletariato" partijos veikla Lietuvoje

Mokslinio socializmo idėjas Lietuvoje de vintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje ėmė skleisti įsikūrusi 1882 metais Lenkijos dar bininkų klasės partija ,,Proletariatas " .

Stiprėjant darbininkų judėjimui , lenkų socialinis- revoliucinis sąjūdis devintojo dešimtmečio pradžioje , atsipalaidavęs nuo anarchizmo įtakos , evoliucionavo nuo utopinio į mokslinį socia lizmą. Žymiausias ,, Proletariato " partijos kūrėjas buvo Liudvikas Varinskis. 1882 m. rugsėjo 1 d . atsišaukimu paskelbta „ Proleta riato " programa buvo pagrįsta K. Markso ir F. Engelso ,, Komunis tų partijos manifesto " principais . Programoje pareiškiama , kad ,,Lenkijos proletariatas visiškai atsiskyrė nuo privilegijuotų kla sių ir stoja į kovą su jomis kaip savarankiška klasė "; kad prole tariatas, „ kaip išnaudojamoji klasė , kovodamas su išnaudotojais , solidarizuojasi su visais išnaudojamaisiais, neskiriant tautybės " . Programa reikalavo nacionalizuoti gamybos priemones , kėlė dali nius ekonominius ir politinius reikalavimus, nubrėžė revoliucinę

66 P. Freidheimas. Marksizmo-leninizmo pradininkų veikalai Lietuvoje, p. 14. 67 Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau: Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk.) , f. 64, b. 122, 1. 6. 42

kovos taktiką, kvietė visus miesto ir kaimo darbininkus veikti išvien su ,,Proletariatu " 68. „ Proletariato “ programoje buvo dar utopinio socializmo lie kanų, joje neatskiriami artimiausieji (buržuaziniai demokratiniai ) ir galutiniai (socialistiniai) reikalavimai bei uždaviniai , o taktiko je reiškėsi partijos ,,Narodnaja volia “ įtaka — teroras taip pat pripažįstamas politinės kovos prieš carizmą metodu . Tačiau iš esmės ši programa buvo pirmasis marksizmo principų pritaiky mas Lenkijos revoliuciniame judėjime, o „ Proletariatas “ buvo pirmoji revoliucinė Lenkijos socialistų partija , stojusi į marksiz mo kelią. Būdami nuoseklūs internacionalistai ,,, Proletariato " organiza toriai ir vadovai buvo karščiausi solidarumo , vienybės su Rusijos revoliucinėmis jėgomis šalininkai . Jie glaudžiausiai bendradar biavo su „ Narodnaja volia ". ,,Proletariato " veikėjai siekė sukurti gerai organizuotą revoliu cinę socialistų partiją, kuri remtųsi darbininkų klase. Jie ėmėsi ,,Proletariato " programos pagrindu suvienyti veikusias keliuose miestuose giminingas grupes, kuriose buvo susibūrę likę nesu imti gminų nariai . Tos grupės veikė išvien su „ Narodnaja volia". Jos buvo susitelkusios apie susidariusį Peterburge nele galų organizacinį centrą,,,Slaptą tarybą", vėliau vadinamą „ Og nisko " (,,Žaizdras ") , kuris mėgino kurti revoliucinę lenkų- lietuvių partiją 69 Vilniuje 1883 metų sausio mėnesį įvyko „ Proletariato " parti jos pirmasis suvažiavimas . Jame dalyvavo Varšuvos, Peterburgo, Maskvos, Kijevo ir Vilniaus socialinių-revoliucinių grupių atsto vai , tarp jų žymūs revoliucionieriai — L. Varinskis , S. Kunickis , L. Janavičius 70 Vilniuje susikūrė „ Proletariato " organizacija . Joje veikė L. Rimkevičius , gydytojas H. Kovalevskis, B. Onufrovičius ir kiti . 1883 metais partijos reikalais lankęsis Vilniuje S. Kunickis ir stu dijavusi Peterburge M. Paškovska padėjo kurti mieste ,,Proleta riato " partijos būrelius. Buvo pradėtas revoliucinis darbas Kaune , kur 1884 metais lankėsi iš Telšių kilęs M. Voiničius, tapęs akty viu ,,Proletariato" veikėju. ,,Proletariato " partijos veikėjų įtaka reiškėsi nelegaliame Šiaulių gimnazijos moksleivių būrelyje . ,,Proletariato “ nariai pradėjo propaguoti socializmo idėjas tarp Lietuvos darbininkų “ . Žymiausias ,,Proletariato " partijos idėjų skleidėjas Lietuvoje buvo L. Janavičius .

68 69 70 71

Pierwsze pokolenie marksistów polskich . Wybór piśm i materiałów źródłowych z lat 1878-1886 , t . 2, Warszawa, 1962 , s. 7—16. Z. Angarietis. Lietuvos revoliucinio judėjimo ir darbininkų kovos istorija, t. 1 , p. 166-167. Leon Baumgarten. Dzieje Wielkiego Proletariatu , Warszawa, 1966 , s. 144. Kółka socjalistyczne, Gminy i Wielki Proletariat, s. 695; V. Merkys. Narodni kai ir pirmieji marksistai Lietuvoje, p. 100-103. 43

L. Janavičius buvo vienas pirmųjų Lietuvos socialistų, nuo na rodnikystės pasukusių į marksizmą. Kilęs iš Lapkasių, Šiaulių ap skrities Kuršėnų valsčiaus, L. Janavičius antrojoje aštuntojo de šimtmečio pusėje mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje , kur dalyvavo nelegaliuose moksleivių būreliuose . Devintojo dešimt mečio pradžioje jis studijavo Maskvoje, Žemdirbystės akade mijoje. Šio revoliucionieriaus veikla reiškėsi glaudi lietuvių, rusų ir lenkų revoliucinio judėjimo vienybė . Studijuodamas Maskvoje, L. Janavičius bendradarbiavo su narodnikais , buvo Maskvos stu dentų lenkų gminos vadovas, paskui tapo aktyviu „ Proletariato " partijos veikėju . Jis buvo vienas vadovaujančiųjų asmenų Mask vos studentų sukurtoje nelegalioje „ Vertėjų ir leidėjų draugijo je", kuri vertė ir leido K. Markso ir F. Engelso kūrinius rusų kalba. L. Janavičiaus iniciatyva 1883 metais buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas ,,Proletariato " partijos Centro Komiteto atsišau kimas ,,Manifestas artojams " 72, šaukęs valstiečius į socialinę re voliuciją. Atsišaukime pareikšta : „ Žemė turi prigulėti artojams, fabrikai tiems, kurie juose dirba " . Jame skelbiama idėja , kad tiktai socialinė revoliucija duos darbininkams fabrikus, o valstie čiams žemę, ir pabrėžiama , kad revoliucijos valandą „ Proletaria tas " bus drauge su valstiečiais 73. ,, Manifestas artojams " buvo platintas Lietuvoje . Lankydamasis Vilniuje , Šiauliuose , savo gim tojoje Žemaitijoje ir bendraudamas su pažangiąja inteligentija, L. Janavičius darė didelės įtakos savo amžininkams, Lietuvos re 7 voliuciniam jaunimui 4 Veikę Lietuvoje „ Proletariato " nariai rėmė partiją materia liai 75. Jos 1883 metų šešių mėnesių piniginėje ataskaitoje prane šama, kad iš Lietuvos į partijos Centro Komiteto kasą įplaukė 100 rublių. Lietuvoje paplito ,, Proletariato " partijos išleisti lenkų kalba K. Markso ir F. Engelso veikalai , jos veikėjo , puikaus marksizmo populiarintojo Simano Dikšteino brošiūros „ Kas iš ko gyvena?" , ,,Tėvas Šimonas " ,,,Janekas Bruzda ", partiniai atsišaukimai , revo liucinės dainos . Maskvos lietuvių studentų draugija 1892 m . Til žėje išleido B. Matusevičiaus laisvai išverstą į lietuvių kalbą bro šiūrą „ Tėvas Šimonas " (pavadinimu „ Genių dėdė ") . Ten pat 1895 m. buvo išleista F. Janušio laisvai išversta brošiūra „ Janekas Bruzda " (pavadinimu ,,Krumplių Jonas ") . 1902 m. Bitėnuose (Ši lutės rj .) lietuvių kalba pasirodė brošiūra „ Kas iš ko gyvena?".

72

Išvertė J. Šliūpas. Žr. PA, f. 1770 , ap. 1 , 1883 m. , b. 6, 1. 4 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. II, p. 212-213. 74 L. Janowicz. Wspomnienia .-,,Przedświt " (Londyn) , 1902, Nr. 11-12, s. 433– 434; Vincas Kapsukas. Raštai , t. 6 , Vilnius, 1963, p. 77. 75 Vincas Kapsukas. Raštai , t. 6 , p . 77; ,,Proletariat" (Warszawa) , 1883 , Nr. 3; 1884, Nr. 5. 73

44

Lietuvoje platinama „ Proletariato " partijos spauda , jos orga nas ,,Proletariat " 76 skleidė marksistines idėjas, kad darbininkų ekonominė kova neatskiriama nuo jos politinės kovos, kad dar bininkų klasė turi išsikovoti politinę valdžią, kad pergalei pasiek ti jai reikalinga proletarinė partija , visų tautybių darbininkų klasinis solidarumas . Veikdami išvien su narodovolcais,,,Proletariato " būreliai savo praktiniame darbe galutinai dar neatsiribojo nuo utopinio socia lizmo . Tačiau savo organizacine veikla ir propaganda, platindami savo spaudą, marksistinę literatūrą, jie sustiprino Lietuvos revo liucinį judėjimą, padėjo formuotis jame marksistinei srovei.

Mokslinio socializmo pergalė prieš utopinį socializmą, marksizmo šalininkų teorinis at siribojimas nuo narodnikystės ir socialdemo kratinio judėjimo atsiradimas Lietuvoje XIX a. devintojo dešimtmečio antrojoje pu sėje buvo glaudžiai susiję su rusų marksis tų „ Darbo išvadavimo “ grupės veikla . 1883 metais sukurta užsienyje , Ženevoje, įžymaus marksisto G. Plechanovo vadovaujama pirmoji rusų socialdemokratų orga nizacija — ,,Darbo išvadavimo “ grupė užsibrėžė uždavinį skleisti Rusijoje marksizmą, kritikuoti klaidingas narodnikų pažiūras ir , vadovaujantis moksliniu socializmu , nagrinėti svarbiausius Rusi jos visuomeninio gyvenimo klausimus . „ Darbo išvadavimo " gru pė išvertė į rusų kalbą ir išleido užsienyje kai kuriuos svarbius K. Markso ir F. Engelso kūrinius . Ji leido taip pat G. Plechanovo ir kitų rusų marksistų parašytus veikalus . Šios grupės literatūri niai veikalai „ ėmė pirmąkart sistemingai ir su visomis praktinė mis išvadomis dėstyti marksizmo idėjas “ 77,· ,,Darbo išvadavimo“ grupės ryšiai su Lietuvos revoliucionieriais. Pirmoji socialdemokratų grupė Vilniuje

,,Darbo išvadavimo" grupė netrukus užmezgė ryšius su Lietu vos revoliucinio judėjimo dalyviais . Norėdama susisiekti su vei kusiais Rusijoje revoliucionieriais ir organizuodama savo leidinių gabenimą iš užsienio ,,,Darbo išvadavimo " grupė 1883 metų pa baigoje pasiuntė į Rusiją savo atstovą S. Grinfestą . Jis apsilankė ir Vilniuje , užmezgė ryšius su vietiniu narodovolcų būreliu ir perdavė jam dalį atsigabentosios marksistinės literatūros ir laiš kų, kuriais ,,Darbo išvadavimo " grupė kreipėsi į jaunimą, ragin dama jį remti grupės veiklą . Vilniaus revoliucinis pogrindis teikė ,,Darbo išvadavimo " grupei paramą . Iš čia jos atstovas susiraši nėjo su grupės veikėjais . Vilniaus narodovolcų būrelio nariai su tiko padėti gabenti marksistinę literatūrą. Padėdami transportuoti ,,Darbo išvadavimo " grupės leidinius , vilniečiai gavo ryšius su 1883-1884 metų žiemą įkurta Peterbur ge D. Blagojevo organizacija , pasivadinusia „ Rusijos socialdemo

76 77

Žr. Lietuvos TSR CVIA, f. 446, ap. 1 , b. 14. V. I. Leninas. Raštai, t. 20, p. 224. 45

kratų partija". 1885 metais Blagojevo grupės narys V. Kuguševas buvo atvykęs į Vilnių marksistinės literatūros . Jis turėjo susi rasti Leo Jogichesą (Janą Tišką) , o apsistojo anksčiau veiku sios Vilniuje „ Proletariato " organizacijos nario H. Kovalevskio konspiraciniame bute. Literatūros transportas buvo policijos su sektas ir įkliuvo . V. Kuguševas atsivežė iš Vilniaus į Peterburgą rankinę spausdinimo mašiną 78. 1886 metų pavasarį per Vilnių, L. Jogichesui padedant, Blagojevo grupė gavo svarbiausių ,,Dar bo išvadavimo " grupės išleistų marksistinių veikalų siuntą 79. Dalis iš užsienio atsiunčiamos marksistinės literatūros buvo paliekama Lietuvoje . Ją studijavo vietos revoliucinio judėjimo dalyviai . Glaudesnis bendradarbiavimas tarp „ Darbo išvadavimo " gru pės ir Lietuvos revoliucionierių prasidėjo 1884 metų pradžioje , kai Šveicarijoje apsilankė L. Janavičius . Tuomet L. Janavičius buvo jau subrendęs politinis veikėjas , pasiryžęs skleisti marksiz mo idėjas, padėti Lietuvoje propaguoti mokslinį socializmą . Jis ketino pasirūpinti , kad į lietuvių kalbą būtų išversti ir išleisti K. Markso ir F. Engelso veikalai ,,Komunistų partijos manifestas " , ,,Samdomasis darbas ir kapitalas ", „ Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą " , G. Plechanovo veikalas ,,Socializmas ir politi 80 nė kova" ir kiti „ Darbo išvadavimo “ grupės leidiniai 8°. L. Jana vičius suprato „ Darbo išvadavimo " grupės veiklos reikšmę revo liucinio judėjimo išsivystymui Rusijoje ir parėmė grupę materia liai . ""Darbo išvadavimo " grupės veikėjai savo ruožtu įvertino šį prityrusį revoliucionierių, siekusį giliai studijuoti marksizmo mokymą, ir buvo numatę jį į grupės kandidatus. Tačiau, sudau žius Lenkijos „ Proletariato " partiją , 1884 metų vasarą Varšuvoje suėmus L. Janavičių, kuris buvo vienas tos partijos vadovų, tie santykiai nutrūko . L. Janavičius buvo nuteistas 16 metų katorgos darbų. Apie 11 metų jis praleido garsioje savo šiurpiu režimu Šliselburgo tvirtovėje Peterburge. Po to L. Janavičius buvo iš tremtas į Tolimuosius Rytus ir 1902 metais žuvo Jakutske . Vė liau ,,Darbo išvadavimo " grupės idėjinė įtaka Lietuvoje reiškėsi daugiausia per Vilniaus revoliucinio judėjimo dalyvius . Susibūręs narodovolcų A. Gnatovskio ir I. Dembos būrelyje revoliucinis jaunimas ieškojo atsakymo į jaudinusius juos aktua lius visuomenės vystymosi ir išsivadavimo judėjimo klausimus , studijavo pažangius visuomeninius mokslus , marksizmą . Devintajame dešimtmetyje Vilniuje buvo platinami K. Markso ir F. Engelso veikalai „ Komunistų partijos manifestas “ , „ Kapita las ",,,Samdomasis darbas ir kapitalas " , „ Socializmo išsivystymas

78 Выдержки из письма Вяч . А. Кугушева к В. Г. Харитонову от 19 февраля 1924 г.- «Пролетарская революция » , 1928, № 8 (79 ), стр . 165.

79 « Красный архив » (Москва - Ленинград ) , 1926, № 5 ( 18) , стр . 200 ; Очерки истории Ленинградской организации КПСС, ч. I, Лениздат , 1962 , стр . 21 . 80 Wspomnienia o ,, Proletariacie ", Warszawa, 1953, s. 40. 46

iš utopijos į mokslą " , ,,Filosofijos skurdas" , „ Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė " , kurie formavo revoliucinio jauni mo marksistinę pasaulėžiūrą. Čia buvo studijuojami taip pat G. Plechanovo veikalai ,,Socializmas ir politinė kova " bei „ Mūsų nesutarimai “, kuriuose jis sukritikavo narodnikystės ideologiją, išdėstė Rusijos socialdemokratijos pažiūras, gynė marksizmą, mokslinio socializmo požiūriu aiškino Rusijos ekonominio bei po litinio gyvenimo reiškinius , ,,nurodė Rusijos revoliucionieriams jų uždavinį : įkurti revoliucinę darbininkų partiją " 81. 1887 metų rudenį į Vilnių buvo atvežta ,,Darbo išvadavimo " grupės Šveica rijoje išleista ,, Programa programiniams klausimams apsvarstyti ", kuria buvo pasinaudota studijuojant marksizmo teoriją būre liuose. Marksistinė literatūra , bendravimas su socialdemokratinėmis organizacijomis , darbininkų judėjimo vystymasis turėjo įtakos Vilniaus narodovolcams, ir jau 1886 metais tarp jų atsirado skir tingų pažiūrų. L. Jogichesas ir kai kurie kiti jaunesnieji nepritarė narodovolcų teroro taktikai ir laikėsi nuomonės, kad svarbiausias jų uždavinys yra organizuoti darbininkus, propaguoti jiems so cializmo idėjas. 1887 metų kovo 1 dienos A. Uljanovo grupės nepavykęs mėginimas įvykdyti pasikėsinimą prieš carą Aleksand rą III dar kartą parodė, kokios klaidingos yra narodovolcų pažiū ros ir jų taktika . Po kovo įvykių Vilniuje vyko diskusijos tarp marksizmo ša lininkų ir tų buvusio A. Gnatovskio ir I. Dembos būrelio dalyvių, kurie tebesilaikė narodovolcų pažiūrų. Tose diskusijose dalyva vęs Timofejus Kopelzonas (Grišinas) savo atsiminimuose pažymė jo : ,,Mes gi , jaunieji , laikėme save marksistais , ... socialistais, bet # 82 ne narodovolcais " Aktyvus marksistinių pažiūrų propaguotojas ir nelegalaus darbo organizatorius buvo L. Jogichesas. Vilniuje 1887 metais jo iniciatyva buvo sukurtas marksistų būrelis. Su šiuo L. Jogiche so būreliu užmezgė ryšius baigęs Minsko realinę mokyklą ir 1887 metų vasarą atvykęs į Vilnių Vaclovas Sielickis , kuris anksčiau mokėsi Vilniaus gimnazijoje ir turėjo pažįstamų vieti nių jaunuolių. V. Sielickis palaikė ryšius su darbininkais ir ka riškiais 83 1887 metų rudenį Vilniuje buvo sukurtas vadovaujantis cent ras ― - grupė, kuri vienijo marksistų darbą mieste. Jos žinion per ėjo L. Jogicheso tvarkoma revoliucinių leidinių biblioteka. Gru pė išplėtė savo ryšius su darbininkais, kariškiais, revoliucine in teligentija. Visas konspiratyvus darbas buvo L. Jogicheso žinioje . Jis ir V. Sielickis dirbo tarp kariškių. Visi marksistų grupės nariai or

81 82

83

V. I. Leninas. Raštai , t. 4 , Vilnius , 1951 , p . 237. T. Kopelzono atsiminimai , p . 93. Ten pat, p. 67. 47

ganizavo būrelius ir skleidė mokslinio socializmo idėjas susipra tusiems darbininkams 84.

Vilniaus įgulos 107-ajame Troicko pulke veikė narodovolcų suorganizuotas nelegalus karininkų būrelis , kuriam ėmė vado vauti V. Sielickis ir L. Jogichesas . Jame buvo skaitomi K. Mark so ir F. Engelso veikalai . Būrelio dalyviai Ivanas Klopovas , Euge nijus Spontis ir kiti 1887-1889 metais pasidarė marksistais ir patys ėmė propaguoti marksizmą 85. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Vilniuje atsirado pirmieji marksistų vadovaujami darbininkų būreliai , kuriuose buvo propa guojamos mokslinio socializmo idėjos 86. 1887 metų rudenį Vilniuje buvo pradėta kurti pirmoji Lietu voje socialdemokratų organizacija . Ji buvo internacionalinės sudėties ir tvirtai laikėsi proletarinio internacionalizmo principų. Vilniaus socialdemokratai išplėtė savo ryšius su Varšuvos, Minsko ir kitų miestų revoliucinio judėjimo dalyviais , iš kurių gaudavo nelegalios literatūros ir savo ruožtu siuntinėdavo ją į kitus miestus . Jie iš principo pasisakė prieš teroro taktiką . Lietuvos marksistinių būrelių dalyviai ir organizatoriai buvo L. Jogichesas, V. Sielickis, spaustuvės darbininkas R. Sverdlo vas , T. Kopelzonas, karininkai I. Klopovas, E. Spontis ir kiti . Tai buvo revoliucionierių karta , išauklėta revoliucinių demokratų tradicijų ir didvyriškų narodovolcų žygių. Įsisąmoninę mokslinio socializmo teoriją, jie susiejo savo likimą su kylančia revoliucin giausia visuomenės klase - proletariatu . Prasidedančiam socialdemokratiniam judėjimui caro valdžia 1888 metais sudavė skaudžių smūgių. Birželio 22 d . buvo suimtas V. Sielickis 87, o rugsėjo 14 d.-L. Jogichesas. Aplinkybių ver čiamas , T. Kopelzonas 1888 metų vasarą stojo metams į kariuo menę laisvai samdomu ir buvo ten pavestas griežtai karinės va dovybės priežiūrai . Apie metus veikusi vadovaujančioji Vilniaus marksistų grupė buvo išardyta . Tačiau marksizmo idėjos jau buvo įleidusios šak nis į Lietuvos visuomenės gyvenimą. Socialdemokratinis judėji mas nenutrūko .

Ten pat. I. Klopovo autobiografija.— PII , Dokumentų rinkinys, Nr. 204 , 1. 1 , 5; Е. Спонти. Краткая автобиография.- На заре рабочего движения в Мос кве. Воспоминания участников Московского рабочего союза ( 1893-95 гг.) и документы , Москва , 1932, стр . 97 ; Т. Kopelzono autobiografija.- PA , f. 3377, ap. 3377, b. 454, 1. 2. 86 Lietuvos TSR CVIA, f. 446 , ap. 1 , b. 68 , 1. 9 ; T. Kopelzono atsiminimai , p. 67. 87 V. Sielickis buvo kalintas Vilniuje. 1889 m. balandžio 26 d . jam buvo patvir tinta bausmė 1 metus ir 4 mėnesius kalėti . Bausmę atliko Peterburgo kalė jime. Paskui buvo ištremtas dvejiems metams į Charkovą ir pavestas policijos priežiūrai. Vadinamosios ,,Peterburgo revoliucinės grupės " byloje 1891 metais jis buvo išaiškintas ir tardomas davė parodymus apie revoliucinę veiklą 1888 metais. Administracine tvarka buvo nubaustas dar metams policijos prie žiūros Charkove. Tolesnis jo likimas nežinomas. 84 85

48

Atlikęs 1889 metais kalėjime bausmę, L. Jogichesas dar kurį laiką veikė Vilniuje . 1890 metų gegužės mėnesį jis, vengdamas arešto, emigravo į užsienį . Socialdemokratinis judėjimas Lietuvoje de vintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje vystėsi , gyvėjant darbininkų judė jimui ir plečiantis streikų kovai . Į socialde mokratų veiklą įsijungė nemaža inteligentų, kurie, studijuodami Peterburge, Maskvoje , Kijeve, Kazanėje ir kituose miestuose, jau buvo prisidėję prie revoliucinio judėjimo ir susipažinę su marksizmu . Tuo laikotarpiu padėjo skleisti Lietuvoje mokslinio socializmo — idėjas revoliucinės lenkų organizacijos — 1888 metais įsikūrusi ,,Antrojo Proletariato " partija ir 1889 metais įkurta Varšuvoje ,,Lenkų darbininkų sąjunga " . Vilniuje buvo gaunama iš Varšu vos socialistinė literatūra , nelegalus laikraštis „ Przedświt “ , taip pat kai kurie K. Markso ir F. Engelso veikalai . Kauno šaltkalvis P. Eidukevičius vėliau rašė savo autobiografijoje: ,,Pirmąkart so cialistinė literatūra man pakliuvo iš Vilniaus ―――――― tai revoliucinės

Darbininkų politinio lavinimosi būreliai ir socialdemokratų grupės 1891-1894 metais

lenkų ,,Proletariato " partijos leidinys ... Nuo 1889 m. aš jau lai 11 88 kiau save ,,Lenkų darbininkų sąjungos “ nariu ...' Nepaisant policijos persekiojimų, marksizmo idėjos vis labiau plito tarp darbininkų ir revoliucinių inteligentų. 1889-1891 metais Vilniuje susidarė platesnė socialdemokratų grupė. Jai priklausė sugrįžęs iš karinės tarnybos T. Kopelzonas , buvęs narodovolcas A. Kremeris , studentas S. Gožanskis , M. Sred nickaja, kuri 1891 metais buvo kalinta Peterburge už ryšius su narodovolcų krypties grupe 89, ir L. Levinsonaitė- Aizenštadtienė . Pastaroji tapo marksiste Ženevoje , kur klausė G. Plechanovo pa skaitų. Grupei priklausė žydų tautybės socialdemokratai . Tačiau pir maisiais savo gyvavimo metais ji nelaikė savęs nacionaline . Gru pė stengėsi propaguoti mokslinio socializmo idėjas taip pat lie tuvių ir lenkų darbininkams, palaikė ryšius su Vilniaus įgulos karininkų būreliu 90. Padaugėjo socialdemokratų vadovaujamų darbininkų politinio lavinimosi būrelių. 1889 metais atleistas iš kariuomenės E. Spontis propagavo

mokslinio socializmo idėjas lenkų ir lietuvių darbininkams , daugiausia batsiuviams pameistriams . 1891 metais Vilniaus social demokratų grupėje buvo apie 150 suorganizuotų į būrelius dau giausia žydų tautybės pameistrių siuvėjų, aulininkų, šepečių gamintojų, šaltkalvių ir kitų profesijų darbininkų. Vilniaus social PA, f. 8697, ap. 1 , b. 1 , 1. 19. TSRS CVIA, f. 1405, ap . 91 , 1891 m., b. 10748 , d . 2, l . 1 . Первый съезд РСДРП. Сборник статей и материалов , Госиздат Украины, 1923, cтp. 157. 4-3628 49 88 89 90

demokratų grupės pasiūlymu, E. Spontis 1892 metais vadovavo dviem trims lietuvių ir lenkų darbininkų būreliams. Tais pačiais metais, pasitraukęs iš Peterburgo Technologijos instituto , grįžo į Vilnių vietos darbininko sūnus Bronislovas Ur bonavičius. Kartu su baigusiu Vilniaus realinę mokyklą privačiu mokytoju Leonu Mikalausku juodu suorganizavo amatų dirbtuvių darbininkų — batsiuvių pameistrių — būrėlį . Jo dalyviai nagrinė jo ,,Komunistų partijos manifestą “, skaitė lenkų socialistinę spau dą. Būrelio vadovai netrukus užmezgė ryšius su Lenkijos socialistų partija (PPS) . 1893 metais būrelis buvo caro policijos likviduotas. L. Mikalauskas ir kiti būrelio dalyviai buvo suimti 91 , B. Urbona vičius emigravo . XIX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje mokslinio socializmo idėjas Vilniaus darbininkams skleidė Mateušo Blažejevskio gru pė, kurią Stanislovas Trusevičius (K. Zalevskis) , lankęsis Vil niuje 1890 ir 1892 metais, priskyrė lenkų- lietuvių socialistų or ganizacijai " 92. M. Blažejevskis buvo senas revoliucionierius , 1863 1864 metų sukilimo ir 1880-1881 metų Varšuvos socialistų gminos dalyvis, 1886 metais užmezgęs ryšius su ,,Proletariatu " . Už socialistinę veiklą buvo atlikęs trejų metų bausmę tremtyje . Kartu su juo grupės branduolį sudarė darbininkai , administracine tvarka ištremti iš Varšuvos į Vilnių už ryšius su „ Proletariato " partija. Jie taip pat palaikė ryšius su Lenkijos socialistų partija . Tačiau tarp M. Blažejevskio grupės atstovaujamų darbininkų, kaip pažymėjo S. Trusevičius, „ ėmė viršų tarptautinė srovė “, ar tima ,,Proletariatui " 93. Šita grupė veikė tarp stalių, batsiuvių ir kitų darbininkų. Jos vadovaujamame būrelyje pirmąsias žinias apie proletariato klasinę kovą įsigijo S. Liachas ir kiti darbinin kai , kurie vėliau aktyviai dalyvavo socialdemokratiniame judėji me. 1894 metų lapkričio mėnesį suėmus grupės veikėjus ir ištrė mus juos į tolimas gubernijas , šitie darbininkų būreliai iširo . 65 metų amžiaus M. Blažejevskis buvo ištremtas į Rytų Sibirą, kur jis prisidėjo prie socialdemokratų. Išbuvęs ten dvejus metus , mirė . 1892 metų lapkričio mėnesį užsienyje susikūrė Lenkijos socia listų partija (PPS) , kurios vadovybėje tuomet vyravo nacionalis tiniai ir reformistiniai elementai . Užsibrėžusi pirmaeilį uždavinį — atkurti Lenkijos valstybę senos Žečpospolitos ribose, PPS siekė įsitvirtinti ir tarp Lietuvos darbininkų. 1893 metų pradžioje Ju zefas Pilsudskis ir kiti jos nacionalistiniai veikėjai įkūrė Vilniuje PPS organizaciją -― vadinamąją PPS Lietuvos sekciją 94 (vėliau

91

92

93 94

Lietuvos TSR CVIA, f. 446, ap. 1 , 1893 m. , b. 133 , 1. 127 , 228-231 . K. Zalevskis . Iš socializmo istorijos Lietuvoje .-,,Socialdemokratas " (Belshilas , Škotija) , 1916 , Nr. 6, 7 ir 8, p. 45. Ten pat. Jan Kancewicz. Rozłam w polskim ruchu robotniczym na początku lat dzie więćdziesiątych XIX w. , Warszawa, 1961 , s. 29. 50

vadinosi PPS Lietuvos organizacija —,, PPS na Litwie ") . Vilniuje tų metų birželio pabaigoje buvo sušauktas PPS I suvažiavimas 95, kuriame dalyvavo nacionalistiniai elementai iš Vilniaus ir Peter burgo . Kiek vėliau PPS stengėsi išplėsti savo įtaką Kaune ir ki tuose Lietuvos miestuose. Nuo pat pradžių susikūrusioje PPS buvo ir kairioji srovė, ku 96 rios atstovai laikėsi proletarinių, internacionalistinių pažiūrų PPS eiliniai nariai dalyvavo Lietuvos darbininkų judėjime . Vietos socialdemokratai iš pradžių mėgino įtraukti juos į bendrą kovą. Patvaldinės Rusijos sąlygomis , kaip pažymėjo V. Leninas , bū reliai buvo neišvengiamas socializmo ir darbininkų judėjimo vys tymosi etapas 97. Jie atliko teigiamą vaidmenį , kuriant socialde mokratines organizacijas . Darbininkų būreliuose buvo išugdyta propagandistų, agitatorių, darbininkų judėjimo vadovų. Lietuvių ir lenkų darbininkų būreliai , kuriems XIX a . pasku tinio dešimtmečio pradžioje vadovavo E. Spontis, sudarė pagrin dą atsirasti 1893 metais Vilniuje nelegaliai Lietuvių socialdemo kratų grupei , į kurią perėjo likę nesuimti aktyvūs B. Urbonavi čiaus ir M. Blažejevskio būrelių darbininkai . Ją įkūrė dalyvavę praeityje , dar būdami studentais, narodovolcų judėjime ekono mistas Alfonsas Moravskis, atvykęs į Vilnių 1892 metų pabaigo je, ir gydytojas Andrius Domaševičius, apsigyvenęs Vilniuje 1893 metų rudenį . A. Moravskis vėliau tapo liberaliniu inteligentu . Bet XIX a. paskutiniame dešimtmetyje jo veikla, skleidžiant mokslinio socia lizmo idėjas ir kuriant Lietuvių socialdemokratų organizaciją, tu rėjo svarbią reikšmę . Įžymiausias Lietuvių socialdemokratų grupės organizatorius ir vadovas A. Domaševičius savo revoliucinę veiklą pradėjo , stu dijuodamas Kijeve . Bet dar universitete jis nutraukė ryšius su narodnikyste . Peterburge, kur 1891-1893 metais specializavosi kaip gydytojas , jis įgijo pirmąjį marksizmo idėjų propagavimo darbininkų būreliuose patyrimą . Atvykęs į Vilnių, A. Domaševi čius paskyrė savo jėgas darbininkų judėjimui, mokslinio socia lizmo idėjų skleidimui pažangių darbininkų būreliuose, jų idėji niam ir politiniam auklėjimui. Teodoras 98 buvo žmogus, labai atsidavęs darbininkų reikalui,- rašė vėliau savo atsiminimuose apie A. Domaševičių vienas pirmųjų lietuvių socialdemokratų darbininkų poetas A. Gulbinas....Mokėjo mus, darbininkus, paskatinti revoliucijos reikalui pasišvęsti ... Mes , darbininkai , mylėjome jį... " 99 A. Domaševičius turėjo didelę įtaką ir buvo 95 96

Ten pat. J. Kancewicz. Zjazd Paryski socjalistów polskich (17-23.XI.1892 r.) , jego geneza, przebieg i znaczenie.-,,Z pola walki " (Warszawa) , 1962, Nr. 4 (20), s. 8-9. 羲 97 Žr. V. I. Leninas. Raštai, t. 13, Vilnius, 1952, p . 86. 98 Teodoras partinis A. Domaševičiaus slapyvardis. 99 PA, f. 77, ap. 28, b. 1173 , 1. 13. 51

0

labai populiarus tarp vietos susipratusių darbininkų ir pažangių inteligentų. Jo energingas darbas labai padėjo plisti Lietuvių socialdemokratų grupės įtakai Lietuvoje. Lietuvių socialdemokratų grupėje buvo veiklių agitatorių dar bininkų, kaip antai : broliai Aleksandras ir Vincas Birinčikai , Juozas Olechnavičius , Petras Suknelevičius , Jonas Janulevičius 100_ ir kiti . 1894 metais grupė susidėjo iš 20-30 dalyvių propa gandistų ir agitatorių. Iš pradžių ji taip pat dirbo tarp smulkio sios pramonės darbininkų. Lietuvių socialdemokratų grupė ir Vilniaus žydų socialde mokratų grupė siekė ugdyti darbininkų klasinį susipratimą, su kurti stiprias socialdemokratų organizacijas, kurios sugebėtų vadovauti besiplečiančiam darbininkų judėjimui . Laikydamosi griežtos konspiracijos, jos glaudžiai bendradarbiavo - keitėsi ne legalia literatūra, drauge svarstė darbo metodų klausimus, abiejų grupių vadovaujamų būrelių dalyviai derino savo veiksmus įmonėse . Savo struktūra abi grupės buvo panašios į veikusią 1889 1892 metais Peterburge M. Brusnevo grupę . Jos rėmėsi darbinin kų būreliais . Ir vienoje, ir kitoje propagandistų inteligentų grupė vadovavo labiausiai prasilavinusių propagandistų darbininkų bū reliui, kuriame buvo rengiami sąmoningi socialdemokratai , dar bininkų organizatoriai . Pastarieji taip pat vadovavo agitatorių darbininkų būreliams, kuriuose buvo skaitomi marksizmo veika lai . Vilniaus socialdemokratų grupės būreliuose darbininkai mo kėsi ir rusų kalbos , kad galėtų skaityti rusų kalba leidžiamą marksistinę literatūrą ir aktyviai dalyvauti visos Rusijos darbi ninkų judėjime. Kaip ir Lenkų darbininkų sąjunga Varšuvoje bei kitur , so cialdemokratų grupės Vilniuje organizavo kovos kasas, teikusias materialinę paramą darbininkams streikų metu , kūrė darbininkų bibliotekėles . 1894 metais kovos kasos vienijo kelis šimtus Vil niaus darbininkų 10 ir sudarė socialdemokratams platesnes gali mybes darbininkams šviesti . Kasų narių susirinkimuose buvo skaitoma mokslo populiarinimo literatūra , taip pat socialdemo kratinė spauda . Labiau prasilavinę kasų nariai buvo įtraukiami į darbininkų būrelius . Socialdemokratų grupės vadovavosi ,, Komunistų partijos ma nifestu “ , II Internacionalo kongresų nutarimais ,,,Darbo išvadavi mo " grupės programiniais dokumentais , Vokietijos socialdemo kratų partijos ,, Erfurto programa " . Savo praktinėje veikloje jos naudojosi Maskvos , Varšuvos ir kitų socialdemokratinių grupių bei organizacijų patyrimu . 1892 metais Vilniaus darbininkai pirmą kartą šventė Gegužės pirmąją II Internacionalo Paryžiaus kongreso 1889 metais pa

100 101

Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 119, 1. 6. Ten pat; IO. Мартов. Записки социал-демократа , стр . 189, 196 . 52

Москва,

1924,

skelbtą tarptautinio darbininkų solidarumo ir kovos dieną. Vil niaus socialdemokratų grupės suorganizuotame užmiestyje (miš ke už Žvėryno) nelegaliame susirinkime dalyvavo apie 100 kovos kasų ir būrelių narių. Kalbėjo du darbininkai ir dvi darbininkės . Jie jau buvo susipažinę su kalbomis, pasakytomis Peterburgo darbininkų Gegužės pirmosios susirinkime 1891 metais . Kalbėju sieji ragino susirinkusius organizuotis į socialdemokratų būrelius, kad galėtų ateityje tapti tarptautinės kovojančios partijos nariais, šviestis politiškai , siekti demokratinių laisvių ir socializmo . Jie aiškino, kad darbininkai visų pirma turi išsikovoti konstituciją, kad moterys įsigis visišką laisvę tik socialistinėje visuomenėje . Susirinkime skambėjo šūkis // Visų šalių darbininkai , vieny kitės!" 102 1893 metais Vilniuje Gegužės pirmoji buvo paminėta dviejuo se nelegaliuose susirinkimuose . Juose dalyvavo daugiau kaip 400 darbininkų, priklausančių Vilniaus žydų socialdemokratų gru pės būreliams bei kasoms ir E. Spončio bei B. Urbonavičiaus bū reliams. 1894 metais Lietuvių socialdemokratų grupės kartu su M. Blažejevskio grupe buvo suorganizuoti du susirinkimai , skirti Gegužės pirmajai . Juose dalyvavo 70-80 žmonių. Susirinkime , įvykusiame užmiesčio miške, Belmonto kalvose , buvo iškelta rau dona vėliava . Kalbėjo aktyvūs darbininkai agitatoriai A. Birinči kas, J. Olechnavičius ir F. Pontas. Lietuvių socialdemokratų gru pės veikėjų parengtos keturios propagandinės kalbos buvo hek tografu padaugintos ir išplatintos 103 . Šie socialdemokratų vadovaujami Vilniaus darbininkų politi niai pasirodymai turėjo didelę auklėjamąją reikšmę . Vienos so cialdemokratų grupės atstovai lankėsi kitos rengiamose sueigo se, ir jų kalbos buvo susirinkusiųjų darbininkų entuziastingai sutinkamos . Priešingai išnaudotojų klasių pastangoms kultivuoti nacionalinę nesantaiką , Gegužės pirmosios minėjimai telkė visų Lietuvos tautybių darbininkus ir vienijo juos su visu Rusijos dau gianacionaliniu proletariatu bei tarptautiniu proletariatu . XIX a. paskutiniame dešimtmetyje išsiplėtė Vilniaus social demokratų grupės ryšiai su Peterburgo , Maskvos, Minsko , Kije vo, Charkovo ir kitų Rusijos miestų socialdemokratais . Tie ryšiai dar nebuvo reguliarūs. Tačiau, padėdami kitoms grupėms gauti iš užsienio revoliucinės literatūros , Vilniaus socialdemokratai pa dėjo marksizmui plisti Rusijoje . Maskvos "1Darbininkų sąjun gos " 104 atstovas S. Mickevičius 1894 metų pradžioje du kartus buvo atvykęs į Vilnių paimti iš vietos socialdemokratų marksis tinės literatūros , o tų pačių metų lapkričio mėnesį Maskvos ,,Dar bininkų sąjunga " gavo iš Vilniaus mimeografą nelegaliems atsi

102 103 104

«Красная летопись » , 1922, № 4, стр . 287 ; Первое речи еврейских рабочих с предисловием , Женева, Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 1 , 1. rinčiko atsiminimai.— PA, f. 3377, ap. 3377, b. 110 , 1. Vėliau - Maskvos ,,Kovos sąjunga darbininkų klasei

53

мая 1892 года. Четыре 1893, стр . 1—15. 22-28 ; Aleksandro Bi 12, 20. išvaduoti ".

šaukimams spausdinti , 1893 metų pabaigoje, siuvėjų streiko me tu, Vilniuje buvo gauta iš Peterburgo materialinės paramos 105. Vilniaus organizuotieji darbininkai pasiuntė streikavusiems Pe terburgo uosto darbininkams dalį savo kasų lėšų ir broliško solidarumo laišką 106. Bendraudami su kitų miestų marksistais , Lietuvos socialdemokratai savo ruožtu gaudavo iš jų marksistinės literatūros, keitėsi darbo patyrimu . Tai stiprino darbininkų ir so cialdemokratinį judėjimą Lietuvoje.

3. Socialdemokratinių organizacijų susikūrimas. Kova už revoliucinę-marksistinę kryptį Lietuvos socialdemokratiniame judėjime

Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje sparčiau besivystant kapitalizmui ir didėjant pramo nės proletariato koncentracijai , aštrėjo kla siniai prieštaravimai tarp darbininkų ir ka pitalistų, plito ir stiprėjo darbininkų judėjimas . Vilniaus, kaip ir Peterburgo , Maskvos bei kitų šalies miestų, socialdemokratams iškilo klausimas , kaip išplėsti savo įtaką pla Socialdemokratai darbininkų judėjimo pradžioje

tesniems darbininkų sluoksniams . 1892 metais Vilniuje buvo gau ta pasirodžiusi užsienyje G. Plechanovo brošiūra ,,Apie socialistų uždavinius kovojant su badu Rusijoje " . Brošiūra padėjo vietos socialdemokratams suprasti, kad reikia pakeisti savo veiklos me todus, nesitenkinti vien propagandos būreliais, o pradėti agitaci nį darbą platesnėse darbininkų masėse, remiantis kasdieniniais jų poreikiais , vadovauti darbininkų streikų kovai . Panaudodami anksčiau išleistą įstatymą dėl 12 valandų darbo dienos su 2 valandų pertrauka amatų dirbtuvėse, socialdemokra tai ėmė raginti darbininkus kovoti dėl darbo dienos sutrum pinimo. Naujų socialdemokratinio darbo metodų klausimą svarstė Vil niaus žydų socialdemokratų grupė drauge su lietuvių grupe 107 S. Mickevičius , 1894 metų pavasarį atvykęs iš Maskvos į Vilnių nelegalios literatūros pasiimti , dalyvavo drauge su vietos social demokratų grupių vadovais įvykusiame šiuo klausimu pasitarime ir pasidalijo Maskvos marksistų darbo patyrimu 108. 1894 metais Vilniuje pasirodė ranka rašyta vietos socialdemo krato A. Kremerio brošiūra ,,Apie agitaciją ", kuri kitų miestų marksistų buvo vadinama dar ,,vilniečių programa ". Joje mėginta

105 106

107 108

Революционное движение среди евреев , стр . 91 . Доклад о русском социал -демократическом движении Международному социалистическому конгрессу в Париже 1900 г. История еврейского рабочего движения в России и Польше , Женева , 1901 , стр . 70 . Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b . 1 , l. 38. На заре рабочего движения в Москве , стр . 21 ; С. И. Мицкевич. На гра ни двух эпох. Мемуарная запись , Москва, 1937, стр. 145, 163. 54

apibendrinti socialdemokratų darbo patyrimą . Autorius ragino socialdemokratus atsisakyti nuo uždaros propagandos būreliuose ir imtis masinės agitacijos tarp darbininkų, remiantis kasdieni niais jų poreikiais ir reikalavimais. Brošiūroje duoti praktiniai patarimai agitatoriams atitiko au gančio darbininkų judėjimo poreikius ir padėjo socialdemokra tams plėsti ryšius su darbininkais, kelti klasinį jų sąmoningumą. Tačiau joje klaidingai teigiama , kad darbininkų klasė iš pat pra džių kovoja tik už ekonominius reikalavimus ir dėl to socialde mokratai tuo metu tenkinasi vien ekonomine agitacija ; paskui iškeliami reikalavimai pakeisti politines sąlygas darbininkų kla sės naudai ir tiktai po to agitatoriai pradeda skelbti masėms so cialdemokratijos tikslus ir uždavinius. Šioje trijų fazių teorijoje pasireiškė oportunizmo įtaka Lietuvos socialdemokratiniame ju dėjime, tai buvo būsimojo „ ekonomizmo “ užuomazga . 1893-1894 metais socialdemokratai darė įtakos Vilniaus smulkiosios pramonės darbininkų streikų kovai . Tačiau ne visi grupių nariai suprato, kad nebegalima tenkintis marksizmo pro pagavimu siauruose būreliuose , kad būtina pradėti ekonominę ir politinę agitaciją plačiosiose darbininkų masėse . Keičiant taktiką, socialdemokratų grupėms teko įveikti dalies savo narių prieši nimąsi . Paskutinio XIX a . dešimtmečio viduryje ir Lietuvoje žymiai padaugėjo streikų, kurie buvo prasidėjusių Rusijoje masinių dar bininkų streikų judėjimo sudėtinė dalis . Lietuvoje 1895 metais reikšmingiausias buvo Vilniaus Edelšteino tabako fabriko apie 210 darbininkų ir darbininkių dviejų savaičių streikas , kuris kilo dėl fabrikanto mėginimo vyrų darbą pakeisti pigesniu moterų darbu . Fabrikantui padėjo ir policija , ir fabrikų inspektorius, ir dvasininkai . Darbininkus įkalbinėjo nutraukti streiką, jiems gra sino, juos persekiojo , iš kito miesto buvo iškviesti streiklaužiai , bet streikininkai laikėsi tvirtai ir streiką laimėjo . Apie 60 streika vusių darbininkų 2 savaites buvo kalinami . Šis streikas padarė stiprų įspūdį kitiems darbininkams . 1895 metais vien tik Vilniuje streikavo 27-ių profesijų 535 darbininkai . Iš 56 streikų, įvykusių Vilniuje, 43 pasibaigė darbininkų laimėjimu 109. Tais pačiais me tais streikavo Šiaulių Kagano saldainių fabriko darbininkai , mū rininkai, statę tiltus Suvalkų gubernijos apskrityse , ir kt . Pagy vėjo darbininkų judėjimas Kaune , bet aktyviausiųjų darbininkų areštai sužlugdė rengiamus ten streikus. Sustiprėjęs streikų ju dėjimas padėjo kilti politiniam darbininkų susipratimui . Jie ma tė, kad fabrikų inspekcija, teismai , vietinė administracija gina kapitalistų interesus. Vykstant streikams, socialdemokra tai per kovos kasas plėtė savo ryšius su naujais darbininkų sluoksniais .

109

PII, Dokumentų No 3-4, Cтp. 89.

rinkinys ,

Nr.

4,

55

1.

14; • , Женева , 1897 ,

1895 metų vasarą iš Minsko persikėlė į Vilnių S. Trusevičius, tuo metu jau turėjęs nemažą socialdemokratinio darbo patyrimą. Jis įstojo į Lietuvių socialdemokratų grupę, žymiai pagyvino vietos socialdemokratinį judėjimą 110. A. Domaševičius , A. Mo ravskis ir S. Trusevičius sudarė nelegalų centrą socialdemokrati niam darbui vadovauti 11 Lietuvių socialdemokratų grupė išaugo . 1895 metais įvyko jos vadovų pasitarimas (konferencija) , buvo sukurta organizacija — Lietuvių socialdemokratija 112. Į jos gretas tais pačiais metais įstojo besimokančio jaunimo grupė — Vilniaus gimnazijos vyres niųjų klasių moksleiviai , kurie anksčiau priklausė savišvietos bū reliams. Iš jų tarpo iškilo drąsių ir talentingų agitatorių. Akty viausias iš jų- Feliksas Dzeržinskis netrukus tapo karštu mark sizmo idėjų propaguotoju ir agitatoriumi, darbininkų, ypač ▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬ darbininkų jaunimo - amatų mokinių organizatoriumi , vienu iš žymiausių revoliucinių Lietuvos socialdemokratų XIX a. pa baigoje . Išaugo ir žymiai išplėtė savo įtaką darbininkams ir inteligen tijai Vilniaus žydų socialdemokratų grupė . Ji jau turėjo kelias dešimt propagandistų ir agitatorių. Grupės vadovaujamose kovos kasose 1895-1896 metais buvo apie 500 darbininkų [13 • 1895 metais socialdemokratai užmezgė ryšius su Kauno , Šiau lių, Panevėžio , Suvalkų gubernijos lietuviškų apskričių miestų darbininkais ir pažangiosios inteligentijos atstovais . Vilnius buvo svarbiausias , vadovaujantis besivystančio Lietuvoje darbininkų ir socialdemokratinio judėjimo centras . Dar 1894 metais atvykęs iš Vilniaus į Kauną socialdemokratas mokytojas K. Portnojus drauge su veikusiais ten PPS nariais ėmė organizuoti darbininkus . 1894-1895 metais buvo dirbamas orga nizacinis ir propagandinis darbas tarp labiau susipratusių Rekošo , br. Šmidtų, Petrovskio fabrikų darbininkų metalistų. Sudarytas darbininkų būrelis turėjo savo nelegalią bibliotekėlę. Žaliajame kalne ir pramoniniame Kauno rajone Šančiuose darbininkų bu tuose buvo rengiamos sueigos , kuriose buvo propaguojamos mokslinio socializmo idėjos 114. Br. Šmidtų fabrike darbininkai pradėjo organizuoti streikų kasą ir ruošti streiką 115. Tačiau

110 111

Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk . , f. 64 , b. 112, 1. 17 ; b. 119 , 1. 8. ,,Socialdemokratas " , 1916 , Nr. 6 , 7 ir 8 , p . 46. 1895 m. sudarytas vadovaujan tis centras vėliau buvo vadinamas Centro Komitetu (žr. Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 1 , l. 106) . 112 Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 1 , 1. 83. 113. Доклад о русском социал-демократическом движении Международному социалистическому конгрессу в Париже 1900 г. История еврейского рабочего движения в России и Польше , стр. 61 . 114 TSRS CVSRA, f. 102 , Обзоры важнейших дознаний за 1895-1896 (1.VII— 1.X ) гг. , стр. 41—43 ; Ю. Мартов. Записки социал -демократа , стр. 182, 203 . 115 , 1897 , № 3-4 , стр . 171 . 56

1895 metų rugsėjo mėnesį policija susekė ir išardė darbininkų būrelį ir streikų kasą. Pirmą kartą Kaune didesnė darbininkų judėjimo dalyvių grupė buvo atiduota teismui . Du būrelio vado vai buvo nuteisti po 2 metus kalėti ir 5 metams ištremti į Sibirą, o 15 darbininkų buvo ištremti iš miesto . Šiuo socialdemokratinių organizacijų kūrimosi laikotarpiu di delę pagalbą , idėjiškai auklėjant Lietuvos socialdemokratus ir kovojant prieš atsirandantį oportunizmą, suteikė V. Leninas.

Vilniaus socialdemokratai jau 1894 metų pa baigoje užmezgė ryšius su V. Leninu , kuris dirbo revoliucinį darbą viename iš didžiau sių Rusijos proletarinių centrų- Peterburge. ,,Darbo išvadavimo “ grupė teoriškai įkūrė Rusijoje socialde mokratiją ir žengė pirmuosius žingsnius , siekdama suartėti su darbininkų judėjimu , XIX a . paskutinio dešimtmečio pirmojoje pusėje Markso ir Engelso mokymo tęsėjas V. Leninas pradėjo kovą už mokslinio socializmo sujungimą su Rusijos darbininkų judėjimu . Norint išvalyti kelią marksizmui , reikėjo idėjiškai įveikti na rodnikystę . Knygoje „ Kas yra „ liaudies draugai " ir kaip jie ka riauja prieš socialdemokratus? " , parašytoje 1894 metų vasarą, V. Leninas visapusiškai sukritikavo narodnikystę. Pažymėjęs is torinius revoliucinių narodnikų nuopelnus, Leninas parodė , kad narodnikystė iš revoliucinės demokratinės srovės virto liberaline, reiškiančia „ tiktai smulkiosios buržuazijos interesus" 16, kad na rodnikų smulkių reformų programa neturi nieko bendro su so cializmu . Šioje knygoje V. Leninas moksliškai pagrindė istorinę Rusijos darbininkų klasės misiją- būti politiniu darbo žmonių vadovu, kovojant dėl demokratijos ir socializmo . Leninas pirmas iš Rusijos marksistų iškėlė šiame veikale idėją, kad revoliucinė darbininkų klasės ir valstietijos sąjunga yra svarbiausia priemonė carizmui, dvarininkų ir buržuazijos viešpatavimui nuversti , nu brėžė Rusijos marksistams pirmaeilį uždavinį -— iš atskirų mark sistinių būrelių organizuoti savarankišką socialdemokratų darbi ninkų partiją, kuri turi vadovauti revoliucinei darbininkų klasės ir visų darbo žmonių išsivadavimo kovai . Galutinį idėjinį smūgį narodnikystei sudavė V. Leninas kny goje „ Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje " , kuri pasirodė 1899 me tais . Remdamasis faktiniais duomenimis, Leninas įrodė, kad kapi talizmas vystėsi Rusijoje ne tik pramonėje , bet ir žemės ūkyje , ir pagrindė proletariato vadovaujamąjį vaidmenį būsimojoje bur žuazinėje demokratinėje revoliucijoje . 1894 metų pabaigoje Vilniaus socialdemokratai jau turėjo įžy mų marksizmo kūrinį „ Kas yra ,,liaudies draugai " ir kaip jie ka riauja prieš socialdemokratus? " , kurio hektografuotą egzemplio V. Lenino apsilankymas Vilniuje

116

V. I. Leninas. Raštai, t. 1 , Vilnius, 1950 , p. 246. 57

rių pats V. Leninas įteikė jų atstovui 117. Šitas veikalas padėjo suprasti daugianacionalinio Rusijos proletariato išsivadavimo ko vos perspektyvas ir socialdemokratų uždavinius . XIX a. paskutiniame dešimtmetyje V. Leninas nesutaikinamai kovojo prieš buržuazinius inteligentus , vadinamuosius „, legaliuo sius marksistus ", kurie, dangstydamiesi marksizmo vėliava, kriti kavo narodnikų pažiūras, bet skleidė buržuazinę ideologiją. Peterburgo marksistai 1894 metais svarstė naujos marksistų tak tikos klausimą. Tų metų rudenį Leninas pasiūlė jo vadovaujamai Peterburgo marksistų grupei , propaguojant marksizmą būreliuose, kartu pradėti ekonominę ir politinę agitaciją tarp darbininkų. Gavus brošiūrą „ Apie agitaciją “ , jos ištraukos , Leninui dalyvau jant, buvo perskaitytos Peterburgo marksistų grupės pasitarime drauge su darbininkais 18. Pripažindamas, kad praktiniai brošiū ros nurodymai yra naudingi, Leninas kritikavo jos klaidingus, re formistinius teiginius. Jis mokė, kad politinės agitacijos nereikia atskirti nuo ekonominės. Pirmieji socialdemokratai , vėliau pabrė žė V. Leninas , skleisdami ekonominę agitaciją , kartu „ iš pat pra džios kėlė ir plačiausius istorinius Rusijos socialdemokratijos uždavinius aplamai , ir ypač uždavinį nuversti patvaldystę" 119 . 1895 metų vasario viduryje Peterburge įvyko Peterburgo , Maskvos, Kijevo ir Vilniaus marksistinių būrelių ir grupių atsto vų pasitarimas, dalyvaujant V. Leninui. Pasitarime buvo svarsto mi svarbūs marksistų veiklos klausimai : marksizmo propaganda , siauruose būreliuose ir masinė agitacija, populiarios literatūros leidimas darbininkams ir glaudžių ryšių užmezgimas su „ Darbo išvadavimo " grupe . Vilniaus socialdemokratų grupės atstovas T. Kopelzonas 120, kaip ir maskviečių atstovas E. Spontis , pasità rime laikėsi klaidingų "I vilniečių programoje “ išdėstytų pažiūrų . Leninas jas sukritikavo , įrodydamas, kad ekonominę kovą reikia derinti su politine . V. Lenino ir jo šalininkų kova prieš pirmuo sius oportunizmo pasireiškimus Rusijos darbininkų judėjime so cialdemokratijos kūrimosi laikotarpiu padėjo ir Lietuvos social demokratams idėjiškai ir politiškai tvirtėti . V. Leninas teoriškai ir praktiškai rengė pagrindus proletari nei partijai sukurti Rusijoje . Jo vadovaujami , Peterburgo mark sistiniai būreliai ir grupės 1895 metais susivienijo į vieną social demokratų organizaciją, kuri tų metų pabaigoje pasivadino „ Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti “ . „ Kovos sąjunga “ pirmoji Rusijoje ėmė jungti socializmą su darbininkų judėjimu, sieti ekonominę darbininkų kovą už savo padėties pagerinimą su politine kova prieš carizmą. V. Lenino sukurta Peterburge ,,Ko

117 T. Kopelzono autobiografija.— PA, f. 3377, ap. 3377, b. 454, 1. 4 ; V. I. Le ninas. Raštai, t. 1 , p. 472 ( 15 pastaba) . 118 История Коммунистической партии Советского Союза , т. 1 , стр. 219. 119 V. I. Leninas. Raštai, t. 5, p . 339. 120 История Коммунистической партии Советского Союза , т. 1 , стр . 220 .

58

vos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti “ buvo pirmoji proleta rinės partijos užuomazga Rusijoje ir pavyzdys vietinėms social demokratų grupėms bei būreliams. To meto V. Lenino praktinė revoliucinė ir teorinė veikla pradėjo naują, lenininį marksizmo vystymosi etapą . Peterburgo marksistų įpareigotas , V. Leninas 1895 metais iš vyko į užsienį užmegzti ryšių su „ Darbo išvadavimo " grupe ir susipažinti su Vakarų Europos darbininkų judėjimu . Jo pasiūly mu buvo nutarta kartu su „ Darbo išvadavimo “ grupės nariais leisti užsienyje neperiodinį straipsnių rinkinį „ Rabotnik “ ( „ Darbi ninkas") . Turėdamas tikslą sutelkti bendram darbui veikusias įvairiuose miestuose socialdemokratų grupes, V. Leninas, kaip Peterburgo marksistų atstovas, 1895 m. rugsėjo 7 ( 19) d . , grįžęs iš užsienio, lankėsi tuo metu jau gana žymiame socialdemokrati nio judėjimo centre Vilniuje . Jis kalbėjosi su Vilniaus socialde mokratų grupės atstovais 12. V. Leninas susitarė su vietos social demokratais, kad jie siuntinės korespondencijų į marksistinį rinkinį ,,Rabotnik " , teiks jam lėšų ir padės jį transportuoti . Tuo pačiu tikslu V. Leninas po to lankėsi Maskvoje ir Orechovo-Zu jeve. Rinkinys pradėjo eiti 1896 metais Ženevoje. Apie savo lankymąsi Vilniuje V. Leninas laiške ,,Darbo išva

davimo" grupės nariui P. Akselrodui 1895 metų lapkričio pra džioje rašė : „ Pirmiausia buvau Vilniuje . Kalbėjau su publika dėl rinkinio. Dauguma sutinka su mintimi , kad toks leidinys yra bū tinas, ir žada paremti ir pristatyti medžiagos " 122. V. Lenino atvykimas į Vilnių turėjo didelę reikšmę tolesniam darbininkų ir socialdemokratinio judėjimo vystymuisi Lietuvoje . Glaudesni pasidarė Vilniaus socialdemokratų ryšiai su Peterburgo ,,Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti " ir su veikusia už sienyje ,,Darbo išvadavimo " grupe, išsiplėtė Vilniaus socialde mokratų bendradarbiavimas su svarbiausiomis Rusijos marksistų organizacijomis . Sustiprėjo Lenino idėjinis poveikis Lietuvos so cialdemokratams, Peterburgo ,,Kovos sąjunga ", pradėjusi darbi ninkų judėjimo praktikoje taikyti Lenino organizacines ir takti nes idėjas, padėjo vystytis revoliucinei marksistinei srovei Lietu vos socialdemokratiniame judėjime.

Dviejų krypčių atsiradimas Lietuvos socialdemokratiniame judėjime

socialdemokrati išsiplėtusiame Lietuvoje niame judėjime pasireiškė dvi kryptys ir revoliucinė-marksistinė oportunistinė .

Prasidėjo kova socialdemokratinių organi zacijų viduje . Tai buvo dėsningas reiškinys . Apibendrindamas Rusijos ir tarptautinio darbininkų ir socialde mokratinio judėjimo patyrimą, V. Leninas atskleidė gilias socia lines, klasines šaknis, kurios sąlygojo oportunistų atsiradimą

121 122

Владимир Ильич Ленин . Биографическая хроника , том 1 , Москва , 1970, стр . 105-106 . V. I. Leninas. Raštai, t. 34, Vilnius, 1955, p. 1 .

59

socialdemokratijoje, marksistų ir oportunistų kovą socialdemo kratijos gretose. Leninas nurodė , kad darbininkų klasė gyvena visai greta smulkiosios buržuazijos, kurios nuskurdę elementai nuolat papildo proletariatą, atsinešdami į jo gretas smulkiajai buržuazijai būdingus svyravimus, netvirtą, nepastovią pažiūrą į socializmą. Be to, tam tikra dalis smulkiaburžuazinių elementų neišvengiamai pasidaro augančio darbininkų judėjimo šalinin kais, įstoja į socialdemokratų gretas, bet jie sunkiai atsipalaiduo ja nuo buržuazinės ideologijos ir nuolat jai vėl pasiduoda 123. Pramonės proletariato negausumas, darbininkų išsiskaidymas smulkiose įmonėse, smulkiosios buržuazijos vyravimas Lietuvos gyventojų sudėtyje kliudė kilti klasiniam darbininkų sąmoningu mui, lengvino buržuazijos ideologijos įtakai skverbtis į darbinin kų judėjimą. „ Amatų darbininkai ,— rašė vienas iš žymiausių Lietuvos Komunistų partijos organizatorių ir vadovų V. Mickevi čius-Kapsukas, ――――― ilgą laiką vaidino svarbiausią vaidmenį Lietu vos socialdemokratiniame judėjime , ir tai uždėjo jam savo ant spaudą " 124. Be to , nacionalinės priespaudos politika , kurią caro vyriausybė vykdė Lietuvoje , atitraukė tam tikros dalies darbinin kų, darbo žmonių dėmesį nuo klasinės kovos prieš buržuaziją . Oportunistinė socialdemokratinio judėjimo kryptis rėmėsi smul kiaburžuaziniais miesto ir kaimo sluoksniais. Buržuazinės ideologijos įtaka Lietuvos socialdemokratiniame judėjime pasireiškė dviem pagrindinėmis formomis : būsimojo ,,ekonomizmo " užuomazga ir smulkiaburžuaziniu nacionalizmu , tendencija taikstytis su savo nacionaline buržuazija . Ekonominiais streikais darbininkai išsikovojo kiek geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas . Tiek Vilniaus žydų socialdemokratų grupė, tiek ir Lietuvių socialdemokratija susiviliojo ekonominės kovos propagavimu . Tačiau labiausiai „ ekonomizmo " tendencija reiškėsi Vilniaus žydų socialdemokratų grupės veikloje , kuri dau giausia dėmesio skyrė ne politinei darbininkų organizacijai plėsti ir stiprinti, bet streikų kasoms steigti . Dangstydamiesi socializmo vėliava, Lietuvoje svetimą prole tariatui nacionalistinę ideologiją skleidė dešinieji Lenkijos socia listų partijos (PPS) veikėjai . Nacionalistiniai PPS vadovai menki no rusų revoliucinį judėjimą, skleidė nepasitikėjimą juo, neatsi žvelgė į tai , kad carizmo nuvertimas buvo svarbiausia visų Rusijos tautų socialinio ir nacionalinio išsivadavimo sąlyga . Jie išsižadėjo ankstesniųjų lenkų revoliucionierių kovinės sąjungos su rusų revoliucinėmis jėgomis tradicijų. Kova dėl nepriklauso mos Lenkijos jų nebuvo siejama su socialine revoliucija Rusijo je . Pažeisdami proletarinio internacionalizmo principus , naciona listiniai PPS vadovai numatė ,,savo separatistinę politiką "" 125 rusų

123 Žr. V. I. Leninas. Raštai, t. 17, p. 198 ; t. 20 , p. 225–226 , 229. 124 В. Мицкевич -Капсукас. Истоки и зарождение Коммунистической партии Литвы.—«Пролетарская революция » , 1929 , № 1 , CTP . 153. 125 Žr. ,,Przedświt ", 1893, Nr. 5, s. 7. C 60

revoliucinių jėgų atžvilgiu . Tai skaldė ir silpnino daugianaciona linio Rusijos proletariato jėgas . Laikydamiesi nuomonės, kad va dinamoji istorinė Lietuva (Lietuva ir Baltarusija) turinti būti su jungta su Lenkijos demokratine respublika, jie Lietuvą faktiškai traktavo kaip Lenkijos provinciją ir tarėsi turį išimtinę teisę vadovauti Lietuvos darbininkų judėjimui . 1897 metais įvykęs PPS IV suvažiavimas tiesiai pareiškė , kad ,,nemato pagrindo Lie tuvos socialdemokratijai gyvuoti " 126. Vilniaus socialdemokratai kritikavo PPS separatizmą. Kova prieš jos dešiniųjų lyderių skleidžiamą nacionalizmą paaštrėjo 1895 metais, S. Trusevičiui atvykus į Vilnių. Socialdemokratai organizavo darbininkus sudėtingomis ir sun kiomis socialinėmis- ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis . Ple čiantis judėjimui , susidariusios socialdemokratų grupės skirstėsi pagal tautybes . Tai sąlygojo objektyvios ir subjektyvios prie žastys. Socialdemokratai iš pradžių veikė beveik vien tarp Vilniaus smulkiosios pramonės darbininkų. O smulkiojoje pramonėje čia viešpatavo dar iš baudžiavos laikų amatininkų cechų paveldėtas nacionalinis atskirumas . Daugelyje smulkių įmonių ir dirbtuvėlių darbininkai buvo susitelkę pagal nacionalinę priklausomybę. Tai gi dėl ekonominio atsilikimo pačios gamybos sąlygos buvo su skirsčiusios darbininkus pagal tautybes . Pirmieji socialdemokratai ir stengėsi dirbti propagandinį ir agitacinį darbą suprantama dar bininkams kalba . Nacionalinė priespauda, carizmo ir buržuazijos skleidžiama nacionalinė nesantaika, religiniai prietarai palaikė nacionalinį uždarumą . „ Prakeiktoji patvaldystės istorija ,— rašė Leninas , paliko mums kaip palikimą didžiulį įvairių šios pat valdystės engiamų tautybių darbininkų klasių atitolimą. Toks atitolimas yra didžiausia piktybė , didžiausia kliūtis kovoje su pat valdyste, ir mes neturime šios piktybės įteisinti , neturime šios šlykštybės šventinti ..." 127 Kurdami darbininkų politines ir profesines organizacijas pa gal tautybes, jų organizatoriai ir vadovai kaip reikiant nesuprato darbininkų klasės politinės vienybės reikšmės ir savo uždavi suartinti įvairių tautybių darbininkus, sutelkti juos vienin nio gose organizacijose. Aštrėjant klasių kovai , darbininkai vis labiau siekė vienybės . 1895 metais Vilniuje Lietuvių socialdemokratijos ir Vilniaus žy dų socialdemokratų grupės atstovų pasitarime buvo svarstomas abiejų organizacijų susivienijimo klausimas . Šio pasitarimo dėka abi organizacijos pradėjo glaudžiau bendradarbiauti . Tačiau na cionalinis ribotumas, kuris pasireiškė abiejų organizacijų vadovų pažiūrose, sukliudė susivienyti 128.

126 127 128

Žr. Robotnik" (Warszawa) , 1898 , Nr. 26 , s. 1-2. V. I. Leninas. Raštai , t. 6 , Vilnius, 1951 , p. 416-417. Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk., f. 64, b. 112 , 1. 13 ; ,,Socialdemokratas " , 1916, Nr. 6, 7 ir 8, p. 46. 61

Vilniaus socialdemokratų grupėje atsirado tendencija atskirti žydų darbininkus nuo bendrų proletarinių organizacijų, t. y. pro letariniu internacionalizmu paremtą organizaciją keisti organiza cijomis, sudarytomis pagal nacionalinį požiūrį . Jos veikėjai ėmė teigti , kad žiaurūs nacionaliniai žydų persekiojimai ir iš to ky lančios sunkios žydų tautybės darbininkų gyvenimo sąlygos rei ☐ 129 kalauja sukurti specialią žydų darbininkų organizaciją“ Šį organizacinį separatizmą, darbininkų suskaldymą pagal tauty bes pirmą kartą suformulavo 1895 m. gegužės 2 d . agitatorių susi rinkime J. Martovas, kuris tuo metu dalyvavo Vilniaus social demokratų grupės veikloje 130. Jo pateiktais motyvais vėliau rėmėsi Bundo organizatoriai . Lietuvių socialdemokratų organizacijoje oportunistinės ir na cionalistinės tendencijos ėmė reikštis santykiuose su liberalinės inteligentijos atstovais ir organizacijos vadovų pažiūrose princi piniais politiniais klausimais. Siekdami leisti socialdemokratinę literatūrą lietuvių kalba, Lietuvių socialdemokratų organizacijos vadovai užmezgė ryšius su kairesniaisiais literatais varpininkais J. Bagdonu , K. Grinium, S. Matulaičiu , kurie dirbo gydytojais lietuviškose Suvalkų guber nijos apskrityse, ir susitarė su jais dėl literatūrinio bendradarbia vimo . Šie literatai pareiškė , kad jie sutinka prisidėti prie social demokratų. Buvo sudaryta speciali grupė literatūrai leisti . Jai pa dedant, 1895-1896 metais buvo išleista lietuvių kalba brošiūra " Vardan teisybės “ (parengta iš dviejų vokiečių socialdemokrato V. Libknechto veikalų 11Prieš apsaugą ir pasipriešinimą“ ir ,,Mokslas yra jėga, jėga yra mokslas ") ir populiarios socialistinės brošiūros „ Kas yra , o kas bus ! " ,,,Darbas ir kapitalas “ , laisvai išverstos iš rusų ir lenkų kalbų. 1897 metais buvo išspausdintas antiklerikalinis S. Matulaičio apsakymas „ Parmazonas arba dievo rūstybės baisumai ". Marksistų taktika panaudoti leidybines buržuazinės liberali nės inteligentijos literatų galimybes, bendradarbiauti su naciona linio judėjimo demokratiniais elementais, kritikuojančiais reak cinę klerikalinę ideologiją žurnale ,,Varpas " ir laikraštyje „ Ūki ninkas", stiprino progresyvią išsivadavimo judėjimo kryptį . Bet Lietuvių socialdemokratijos vadovai darė principinio pobūdžio nuolaidų liberalinei inteligentijai . Praktikoje ėmė nykti riba tarp socialdemokratų ir liberalinės inteligentijos . S. Matulaitis, 1896 metais įstojęs į Lietuvos social demokratiją, be jokių išlygų ir toliau bendradarbiavo „ Varpe" bei „ Ūkininke" 131 , kurį laiką dargi redaguodamas pastarąjį . Libe raliniai inteligentai , bendradarbiavę su Lietuvių socialdemokra 129

130 131

Доклад о русском социал -демократическом движении Международному социалистическому конгрессу в Париже 1900 г. История еврейского ра бочего движения в России и Польше , стр. 65. Ten pat, p. 62 ; Ю. Мартов. Записки социал -демократа , стр . 246—248 . St. Matulaitis. Atsiminimai , Vilnius, 1957, p. 105. 62

tija leidžiant literatūrą, 1895 metų pabaigoje dalyvavo svarstant LSDP programos projektą. Jie darė idėjinį poveikį besikuriančiai Lietuvos socialdemokratų partijai . Stiprėjant darbininkų ir socialdemokratiniam judėjimui , kai rie „ Varpo “ literatai , kaip ir rusų „ legalieji marksistai " , rė mesi K. Markso teiginiu apie istorinį kapitalizmo pažangumą ir atmetė revoliucines marksizmo išvadas . M. Lozoraitis , sekdamas vokiečių katedersocialistų pavyzdžiu , populiarino atskiras mark sizmo išvadas ir kartu skelbė, kad socialinę nelygybę esą galima pašalinti reformomis, neįvykdant socialistinės revoliucijos 132. J. Bagdonas, formaliai pripažindamas marksistinę vertės teoriją, rėmėsi vokiečių smulkiaburžuaziniu socialistu F. Lasaliu ir aiški no, kad,,, bręstant kultūrai " , teisė kaskart labiau susiaurina pri vatinės nuosavybės ribas 133 • Pirmosios socialdemokratų grupės, darbininkų klasės politinės organizacijos Lietuvoje atsirado anksčiau , negu buržuazijos poli tinės partijos . Buržuazijos ideologai siekė paimti į savo rankas vadovavimą prasidedančiam darbininkų judėjimui ir norėjo tuo tikslu panaudoti Lietuvių socialdemokratiją . 1863 1864 metų sukilimas paliko Lietuvoje gilias revoliuci nes demokratines nacionalinio išsivadavimo kovos tradicijas . Liaudies masių judėjimas XIX a . pabaigoje už išsivadavimą iš socialinės ir ekonominės priespaudos, už laisvą nacionalinį kul tūrinį vystymąsi , už spaudą ir mokyklas gimtąja kalba buvo pa žangus, objektyviai nukreiptas prieš patvaldystę . Liberalinė buržuazija dėjosi esanti bendrų lietuvių tautos in teresų reiškėja . Nacionalinio judėjimo ideologai liberalai skelbė ,,tautinę vienybę “ , klasinę darbininkų taiką su savo nacionaline buržuazija . Siekdami izoliuoti kylantį Lietuvos darbininkų ir valstiečių judėjimą nuo Rusijos revoliucinio judėjimo , jie sklei dė nacionalizmą, kurstė nepasitikėjimą tarp įvairių tautybių dar bo žmonių, dažnai carizmą ir rusų išnaudotojiškas klases apgau lingai sutapatindami su visa rusų tauta , kurios dauguma vilko tą patį patvaldystės , dvarininkų ir kapitalistų jungą. Vystantis Lietuvoje kapitalizmui, vykstant socialinei diferenciacijai ir kla sinei kovai ,,, tautos vienybės “ šūkis virto įrankiu aštrėjantiems nesutaikinamiems klasių prieštaravimams lietuvių tautoje pri dengti, darbininkams atitraukti nuo klasių kovos, klasiniam dar bininkų sąmoningumui užtemdyti , darbininkų judėjimui pajungti klasiniams buržuazijos interesams. To laikotarpio revoliuciniai veikėjai L. Janavičius ir jo drau gai lietuvių tautos išsivadavimą siejo su carizmo nuvertimu, su visos Rusijos darbo žmonių ekonominio, socialinio ir politinio iš sivadavimo internacionaliniu judėjimu .

132 Žr. ,,Varpas" (Tilžė) , 1896 , Nr. 4, p. 46–53. 133 Žr. ,,Varpas", 1895, Nr. 12 , p. 192. 63

Ryškėjant Lietuvoje klasių kovai , nacionalinio judėjimo daly viai, artimiau susiję su kaimo darbo žmonėmis, kuriems XIX a. pabaigoje ir XX a . pradžioje priklausė ir Vincas Kapsukas, lietu vių tautos išsivadavimą taip pat siejo su kova prieš patvaldystę 134 ir prieš savus išnaudotojus JA Socialdemokratų taikstymasis su buržuaziniais liberalais su rė pavojų, kad prasidedantis lietuvių socialdemokratinis judėji mas gali virsti lietuvių buržuazinio liberalinio judėjimo atšaka . Tuo pat metu Lietuvių socialdemokratijoje tvirtėjo ir revoliu cinė marksistinė kryptis , kuri išreiškė augantį Lietuvos proleta riato klasinį sąmoningumą, proletarinę internacionalistinę ideo logiją. S. Trusevičius ir daugelis kitų Lietuvių socialdemokratijos narių kovojo už savarankišką, nuo buržuazijos nepriklausomą darbininkų judėjimą . Kova prieš oportunizmą ir smulkiaburžuazi nį nacionalizmą paaštrėjo , Lietuvių socialdemokratų organizacijai ruošiantis savo steigiamajam suvažiavimui .

1895 metais Lietuvių socialdemokratija pra dėjo ruošti savo organizacijos suvažiavimą . Lietuvių socialdemokratijos vadovai paren gė partijos programą 135. Jos autoriai , kaip rašo savo atsiminimuose A. Domaševičius , naudojosi Vokietijos socialdemokratų parti jos Erfurto programa, priimta 1891 metais, PPS programa, pa skelbta žurnale „ Przedświt " 1893 metais, K. Markso ir F. Engelso veikalais 136 Lietuvos socialdemokratų partijos ir Lietuvos darbininkų sąjungos susikūrimas

Programoje išdėstytas partijos galutinis tikslas bei uždaviniai (programa-maksimumas) ir jos artimiausieji uždaviniai (progra ma-minimumas) . Teorinėje programos dalyje marksistiškai nagri nėjamas kapitalistinis gamybos būdas ; parodoma, kad kapitalis tinės santvarkos pakeitimas socialistine santvarka yra istoriškai neišvengiamas, nes tai sąlygoja buržuazinės visuomenės pobūdis ir jos vystymasis ; pabrėžiama , kad darbininkų klasės ir kapitalis tų interesai yra nesutaikinami , ir pripažįstama , kad darbininkų klasė yra pagrindinė visuomeninė jėga , istorijos pašaukta atlikti revoliucinį kapitalistinės santvarkos pertvarkymą į socialistinę santvarką. Programoje iškelti 8-nių valandų darbo dienos , de mokratinių laisvių ir kiti bendro demokratinio pobūdžio reika lavimai . Tačiau programai atsiliepė jos autorių teorinis silpnumas. Nuoseklūs marksistiniai teiginiai joje jungėsi su reformizmo ir nacionalizmo apraiškomis, kurios buvo būdingos PPS ir kurių vienas ar kitas atspalvis XIX a . pabaigoje pasireiškė ir kitų

134 135

136

Žr. Vincas Kapsukas. Raštai , t. 1 , Vilnius , 1960, p. 8, 101–105. LSDP 1895 metų programos projektas lig šiol nesurastas. Išliko jau kiek pa keista programa, kurią priėmė LSDP I suvažiavimas 1896 metais. Žr. A. Domaševičiaus atsiminimai.— PA, f. 3377 , ap. 38, b. 53 , 1. 4; Lietu vos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b . 112, l. 12 . 64

S

MANIPFSTAS ARTOJAMS DUOTAS CENTRALNO KOMITETO SOCI A ISZKOS IR REWOLUCIJISZKOS DRAUGISTES

Zmeneri Jau seniai ponaj taj werztinaj iszwerze, taj ateme par apgaulia žemę nuo jusu, kurią luote par ilgus an 2ius. Smarki jusu wargiste jums tiklaj wicuq te paliko izejas - otaj 1 Liq: susideti ing kruwą ir savo paczin eilomis atimti tą, kas nuo jusu buvo pirmiau atimta Firm dwideszintes metu ciesorius pertrauke ant laiko tokią iszejgą tuomi, kad jumis da tem . Bet kiek jis dawe: Sziendien tiktaj wienajusu puse tur sz.tą, tiktai wienani ant pen kia užtenka turto pragiwenimuj, kitagi dalis tur palikti kaip ir pirmiau wergistojo pouu ma e sunkesnioje ne ka! budiwo kitą kartą. Jums reikia žemes : O ka jums ją duos ?..Kas jusu wargus pamatins? Gal taj adaris panaj ? Ne, miks jug ne grąžina iszpleszto turto pats isn sawo wales. 0 gal ta padaris cesoris : No juo jau laukete ir tekejte, kad ir jis ne apkenczia jusn po nu, kurie pirmiau mislidano apie majsztus, ir kad ponams pikto noredams, jis jns atido ponu tenię. Bet warnas waruni akies ne kirs: o majsztus sziendien ponaj jau primírazo,arba stengiasi namirsztl: Ciesorius dabar ejna wienas isz wieno po ponajs ir žemę nuo ju imlot nebemislja ir ne ime. Aiszking juk jis ape tai pasznekejo par karunaciją. Zemes jums ciesorius ne duos! O tuomi tarpujis kas karto didina rinkliawas weds jusu paskutin giwolin isa kutes. Jangi pat karunicij jis duowanojo jums neužmoketa pagalves, bet užtai priesz pat karunariją ma ne botagu prispire moketi paskutinin sketiką Ligi nedaimku ne daug buwo liki. Jisgi užtaj pasitajse sau brangin braugiesne karunacija paikiaj, waiszino ponus, dal jo je s agnasus ir duowanas. O taj wis už kieno piningus ? Uz jusu krawing uprakaituotą skafiką už, kabak imamą nuo wisu towaru, Jusu perkama jis duowano szimtą tukstancziu rublu nedaimku vien par tj, kad ju nebegaleja isz L. Janavičius—- žymus ,,Proleta Taigi rinkti, o izplexatus nuo jusu dideszimt milionu jis pasklę de ant pakilu balu, winu ir pajer riato " partijos veikėjas werky. Tai matuoi, kad už kiekvieną jums dowanotą rublu jis atlupo nuo jusu dideszint prie to zemes jums ne dawe ir ne duos. ban se, pakeltame už jusu p:mogus, jis pradras dar ir pasiticzioti iez just, sakidamas, kad ne bus juaulu temes paskirstimu, kad to tikai i prizininkai te vor. O kaszi te prieszininkai ? Wisu pir.niausiai jus, nes norite kai žeme paskrstitu; taigi cesorius pats jums kwiecza in maszting,jis nori iums tolau sloginti ir war ginti, o wisur ir visada ginioti zenu turts, o paskiu ie prieszininkai esami mes socijali tai, kuri iau seniai už iumis Jwolame priesz ci orian, noredam, kad kiekwions is in a tereta tesę ir galetu ią dirbdams giventi. Taisikietesi ant kowos priesa ciesoriuu, nes ji jusu ne aplenks, taisikietesi skubiaal, nes Fal iau neužilgu linal kils. Mes socialistal, wardon insu reikalu ir interesu pradeiome kową ir tickiamie prapulti wi am tam , kas wargina darbinikus-tm nes. Kaip miesta darbininkaurs - pabrikus, taip ium rtoiams - 2 emg. o visiems laisvę , suteiks aulinkine resolue a. Det kad ponai s os ne pasipelnitu, ius wisi turite sukilt vienas isz wieno ir patis ziureti, kad Heinen n Pratto, sintesi kiek insa ira: Jeigu wis eisite, tai kas pradrins iums brukti instatus? Jei a wienn balsu reikalausite malimo savo reikalu, tai kas iusu ne isaklausis 7 Walandeid lacios mes ciname drauge su iumis. Pazinsite mumis, nes nes tiktai sanokesime: .2eme turi prigaleti artojams, pabrikai tiems, kurie juose dirba Taigi tokite in Lową, ir tuomi graziar pargalesime sawo prioszizinkus! Warszawa 24. VI 1883 CENTRALNAS KOMITETAS. Spalstu . Proletargat“,

.,Manifestas artojams" - pirmasis socialistinio turinio atsišaukimas lietuvių kalba ,,Proletariato " partijos išleistas 1883 m. birželio 24 d.

Lietuvos socialdemokratinio judėjimo veikėjai XIX a. pabaigoje

L. Jogichesas (J. Tiška)

A. Domaševičius

F. Dzeržinskis

S. Trusevičius

2928 3 1.

ī

les,wedde,ſpremen ze modern.Im wtesso. rybunapakaine yourand. harve youndshow to ogby rajonaghhe ties redty. 14 量ブラ nadeln e nguzona choprant tous suamente ROSAS,MAGNE-OF or workou མཁཔནུ་ སངྒཱ mene giannis Buy agan edged writing & indulte fe washed. Ex razpreme bondag indebſſen. bepalenie • nah. rgroen ber (3benammit zu he):decals, roundpunt, dedef be combéemblaſ magert experienerug machent Foxtow. Isharprah Istore have h это за back in mass?" taxon ta ne 2 6 3 3 1 3 h 23 jij 453 Lause.While 67½ r gust, ma men inchoppy onday. hafen ( VVOLO O Melos . ‫ممم‬ Koh-heour запече me nanatsary eng Lith AAA ‫ނލ‬ s simsar aspect, utare WE AR morgen rate news chazen связал. Man whogroundware noyrant, teo, kalmas, ogkus to the paſſa. AMA прежда pa nalepiens -s. paper the matem 4.4 odnow nohgrahu,to any.Mreer.Eat. Un paun bunJi was Forudent Nomon ! 58 4 158 3 2 1 58 4 3 7 3 210 4 7 3 Zybraum operumandra den withs , raise 67 Jose.00Lak xpaspariral novantennou jou. on :much opposporin sojador, с& quase

mouter &verlywin nou. Kop. ducamaispanje.commpleanse reals ‫فه‬ ofouryou X)Kuss's

V. Lenino 1895 m. lapkričio mėn. laiško P. Akselrodui pirmasis puslapis, kuriame jis praneša apie apsilankymą Vilniuje

Darbininkai

aktyvūs socialdemokratai XIX a. pabaigoje

M. Blažejevskis

M. Garbas

P. Suknelevičius

B. Verbickas

Tory

II Internacionalo partijų gretose . Jaučiamas taip pat liberalinės lietuvių inteligentijos ideologijos poveikis . Programa pripažįsta, kad proletariato klasinė kova yra ekonominė ir politinė . Tačiau, apibrėžiant partijos uždavinius, programoje nepasakyta aiškiai , kad Lietuvos socialdemokratija kovoja dėl proletariato klasinio viešpatavimo, dėl politinės valdžios . Programoje-minimume buvo pažodžiui pasisavinta iš PPS programos tezė apie žemės , gamybos įrankių ir susisiekimo priemonių laipsnišką suvisuomeninimą Šis programinis reikalavimas anoje istorinėje epochoje kreipė darbininkų judėjimą reformizmo keliu. Visą dešimtmetį po I su važiavimo Lietuvos socialdemokratų partija laikėsi gamybos prie monių išpirkimo šūkio 138. Nustatant artimiausius uždavinius , LSDP programoje pasikar tojo pagrindinė PPS programos yda. Programoje buvo iškeltas politinis lozungas: ,,Savistovi demokratiška respublika, suside danti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos fede racijos " 139.• Paskutiniai programos skyriai paaiškina, kad pavyz džiu imamas Lenkijos socialistų partijos programos-minimumo politinis reikalavimas, kad čia turima galvoje buržuazinė demo kratinė federacinė respublika, kurioje nedalyvautų Rusija, t . y. federacija apytikriai buvusios Žečpospolitos ribose 140. Besiku riančios Lietuvos socialdemokratų partijos vadovai , kaip ir PPS lyderiai , netikėjo revoliucinėmis rusų proletariato ir valstiečių jėgomis ir jų atžvilgiu numatė laikytis separatistinės politikos . Federacinės respublikos įkūrimas nebuvo siejamas su carizmo nuvertimu, su demokratinės revoliucijos pergale Rusijoje. Kaip liudija savo atsiminimuose A. Domaševičius , programos auto riams atrodė mažai tikėtina, kad Rusija nusikratytų carizmu anksčiau, negu bus galima įkurti federacinę respubliką 141 LSDP programoje iškeltas lietuvių tautos suverenumo teisės reikalavimas buvo demokratinis, nukreiptas prieš nacionalinę priespaudą. Šis reikalavimas atitiko taip pat proletariato ir demo kratinės revoliucijos interesus ; jis galėjo sutelkti plačius Lietu vos gyventojų sluoksnius, kaip proletariato sąjungininkus, kovai dėl patvaldystės nuvertimo . Tačiau programoje nebuvo reikiamai atsižvelgta į konkrečias istorines aplinkybes ir išsivadavimo kovos poreikius. Visų Rusi jos imperijos tautų darbo žmonių ir tarptautinio proletariato in teresai reikalavo nuversti caro patvaldystę. Norėdami nuversti carizmą, visų Rusijos imperijos tautybių darbininkai turėjo veik

137 138

139 140 141

Žr. ,,Przedświt", 1893, Nr. 5, s. 6 ; Programas Lietuviškos socialdemokratiškos partijos [Tilžė ] , 1896, p. 12 . Žr. LSDP CK 1905 m. paskelbtą Lietuvos socialdemokratų partijos manifes tą". Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. II, p. 378. Programas Lietuviškos socialdemokratiškos partijos, p. 8-9. Žr. ten pat, p. 16-17. Žr. PA, f. 3377, ap. 38, b. 51, 1. 3.

5- 3628

65

ti išvien su rusų proletariatu . Tik kuo glaudžiausia jų sąjunga , kaip pabrėžė V. Leninas, galėjo laiduoti tautoms visišką politinį ir ekonominį išsivadavimą 142• Kritikuodamas PPS programą ir taktiką, V. Leninas 1903 me tais savo veikale ,,Nacionalinis klausimas mūsų programoje " nu rodė, jog marksistinė proletarinės partijos programa nė kiek ne atmeta to , kad kurios nors nacijos proletariatas iškeltų laisvos ir nepriklausomos respublikos lozungą . Bet ji reikalauja, kad tikrai socialistinė partija klasinio požiūrio neužtemdytų šovinizmu , kad atsižvelgtų į atitinkamos epochos poreikius, negriautų proleta riato politinės kovos vieningumo , o nacionalinės nepriklausomy bės reikalavimus pajungtų proletariato kovos interesams 143.• LSDP programoje nubrėžta separatistinė politika skaidė Rusi jos revoliucines jėgas. Vilniaus Lietuvių socialdemokratų organizacijoje 1895-1896 me tais vyko ginčai dėl LSDP programos- minimumo politinių rei kalavimų. Prieš jos separatistinius teiginius pasisakė S. Trusevi čius, J. Papkevičius, iš jaunųjų — F. Dzeržinskis , o kiek vėliau V. Balcevičius , E. Sokolovskis (Tomašas) ir kiti . Jie reikalavo po litinės vienybės su visu Rusijos proletariatu , kovojant už laisvę ir socializmą . Suprasti , kad programos projekto separatizmas prieštarauja darbininkų klasės pagrindiniams interesams, padėjo kovojusi prieš PPS separatizmą Lenkijos socialdemokratija, su kurios veikėjais Lietuvių socialdemokratų organizacijos nariai palaikė ryšius 144. Besiformuojančiai Lietuvos socialdemokratijai darė idėjinį poveikį ir rusų marksistai ,,,Darbo išvadavimo “ grupė 145 Dėl principinių nesutarimų programos ir taktikos klausimais 1896 metų pradžioje Lietuvių socialdemokratų organizacija suski lo. Dalis revoliucinių socialdemokratų, S. Trusevičiaus šalininkai , išstojo iš Lietuvių socialdemokratų organizacijos, dar prieš jai įsiforminant kaip partijai . Kiti pasiliko organizacijoje ir jos vidu je toliau kovojo prieš nacionalinį ribotumą . Vienas aktyviausiųjų kovotojų už revoliucinę marksistinę kryptį LSDP gretose buvo F. Dzeržinskis . 1896 m. gegužės 1 d . (n . st . ) Lietuvių socialdemokratija , turė jusi tuomet apie 120 narių 146, sušaukė Vilniuje suvažiavimą , ku riame ir buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija 147.

142 Žr. V. I. Leninas. Raštai , t . 6 , p . 416. 143 Žr. ten pat, p. 414-415. 144 Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b . 1 , 1. 98-100 , 181 ; J. Janu levičiaus autobiografija.— PII, Dokumentų rinkinys , Nr. 217 , 1. 100 . 145 В. Мицкевич- Капсукас. Из воспоминаний Ф. Э. Дзержинского.- «Про летарская революция » , 1926 , № 9, стр. 59 . 146 Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk . , f. 64 , b. 1 , 1. 108. 147 1896 metų programoje pavadinta „ Lietuviška " , XX a. pradžioje buvo vadi nama ,,Lietuvių", nuo 1905 metų ,,Lietuvos socialdemokratų partija ". 66

Pirmojo LSDP suvažiavimo protokolai neišliko 148. Kaip matyti iš A. Domaševičiaus atsiminimų, pirmajam LSDP suvažiavimui buvo pateikta tokia darbotvarkė: programos svarstymas ir pri ėmimas, ataskaita apie organizacijos darbą , taktikos klausimas , 149 pažiūra į kitas revoliucines organizacijas, laikraščio leidimas Pagrindinis suvažiavime svarstytas klausimas buvo LSDP programa . Internacionalistinių elementų reikalavimas Lietuvos išsivadavimą sieti su revoliucija Rusijoje ir iš programos paša linti Lietuvos darbininkų klasės priešpastatymą rusų proletariatui rašė vėliau turėjo įtakos organizacijos vadovams. ,,Per šį laiką, A. Domaševičius,-...man vis daugiau ir daugiau tvirtėjo mintis, kad toks konkretus reikalavimas (federacinė demokratinė respub lika be Rusijos.- Red. ) netikslus , negali išsilaikyti gyvenime , kad reikia suformuluoti bendriau ; iš kitos pusės, reikia pataisyti ne teisingą pažiūrą ir į Rusijos darbininkiją..." 150 Separatistinis su važiavimui pateikto LSDP programos projekto pobūdis vis dėlto išliko . Svarstant programą, suvažiavime vyko aštri diskusija . F. Dzer žinskis, darbininkas A. Birinčikas ir kai kurie kiti suvažiavimo dalyviai , gynę proletarinio internacionalizmo pozicijas , pasisakė prieš separatistinius programos teiginius . Bet suvažiavime separa tizmo priešininkų buvo mažuma, ir, remiant varpininkams K. Gri niui ir J. Bagdonui , kurie buvo pilnateisiai suvažiavimo dalyviai , programa buvo priimta . Tačiau LSDP gretose nuo pat jos susikūrimo buvo ir revoliu cinė-internacionalistinė kryptis. Po I suvažiavimo LSDP viduje toliau buvo kovojama prieš separatizmą, už sąjungą su revoliu cine Rusija prieš patvaldystę ir kapitalo priespaudą. 1896 metų gegužės mėnesį Vilniuje įvyko susitelkusių apie S. Trusevičių socialdemokratų grupės suvažiavimas, kuriame ji įsiformino kaip savarankiška socialdemokratinė organizacija Lietuvos darbininkų sąjunga (LDS) . Suvažiavime buvo priimta LDS programa 151, kurią rengiant buvo vadovautasi Lenkijos Ka ralystės socialdemokratijos, taip pat ,,Darbo išvadavimo " grupės programomis . Lietuvos darbininkų sąjunga buvo revoliucinė socialdemokra tų organizacija . Jos programa pripažino, kad galutinis socialde mokratijos tikslas yra panaikinti kapitalistinę santvarką, ir nuro 148

149 150 151

Pirmajame LSDP suvažiavime dalyvavo Lietuvių socialdemokratijos Centro Komiteto nariai - A. Domaševičius ir A. Moravskis, žymiausieji agitatoriai darbininkai A. Birinčikas, A. Gulbinas, F. Korčmarčikas, R. Maleckis, J. Olechnavičius, P. Suknelevičius, jaunimo atstovai F. Dzeržinskis, K. Kaspe rovičius ir leidybinės grupės nariai J. Bagdonas, K. Grinius ir S. Matulaitis iš viso 13 žmonių (Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 1 , I. 106; b. 122, 1. 54). PA, f. 3377, ap. 38, b. 53 , 1. 6. Ten pat, b. 51 , 1. 4. Žr. ,,Przegląd robotniczy" (Wilno) , 1898, Nr. 2 , s. 7-12; . ,Darbininkų sąjun gos" programos pagrindai.- Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. II, p. 262-264. 67

dė, kad ,,vienintele priemone šiam uždaviniui pasiekti laikome politinės valdžios perėjimą į proletariato rankas " . LDS programa paskelbė , kad artimiausias socialdemokratų uždavinys yra orga nizuoti darbininkų klasės kovą Rusijai sudemokratinti , nuver čiant patvaldystę , politinėms laisvėms iškovoti , kad darbininkų judėjimas galėtų plačiai vystytis , kad būtų galima išplėsti ekono minę kovą už darbininkų padėties pagerinimą ir toliau kovoti už socializmą . Lietuvos darbininkų sąjunga laikėsi proletarinio internaciona lizmo pozicijų. „ Kovodami drauge su visos Rusijos darbinin ― kais, sakoma jos programoje,- iškovosime sau reikiamą konsti tuciją, kuri bus mums vienu iš etapų į socialistinę santvarką “. Tačiau LDS programoje buvo ir trūkumų. Nepakankamai buvo suprasta , kad, kovojant už demokratinės ir socialistinės revoliucijų pergalę, yra galima ir būtina revoliucinė darbininkų klasės ir valstietijos sąjunga . „ Pereinamosioms klasėms,— pareiš kiama LDS programoje, — mes plėsime savo įtaką , kai tik jos stos į darbininkų eiles " . Dėl tos priežasties LDS nebuvo užsibrė žusi uždavinio siekti , kad proletariatas vadovautų valstiečių ju dėjimui . Programoje nebuvo atsižvelgta ir į tai , kad reikia kovoti už proletariato vadovavimą plačiųjų liaudies masių nacionalinio iš sivadavimo judėjimui . Lietuvos darbininkų sąjunga iškėlė kaip vieną iš artimiausių politinių reikalavimų —,, tautybių ir religijų lygiateisiškumą ", kurio įgyvendinimą siejo su revoliuciniu pat valdystės nuvertimu . Tačiau jos programoje nebuvo tarptautinės socialdemokratijos tuo metu jau pripažintos kiekvienai nacijai apsisprendimo teisės reikalavimo . Nacionalinių savitumų neįver tinimas atsiliepė taip pat ir praktinei LDS veiklai ir kliudė jai pasidaryti masine Lietuvos darbininkų politine organizacija . Lietuvos darbininkų sąjunga daugiausia veikė Vilniuje , iš dalies Vakarų Baltarusijoje (Smorgonėje) , palaikė ryšius su Mins ko socialdemokratais . XIX a . paskutinio dešimtmečio pabaigoje ji pradėjo dirbti Kaune . Dėl masinių suėmimų 1897 metais sąjun ga buvo smarkiai apdaužyta ir susilpninta . Tačiau ji tebedarė idėjinį poveikį Lietuvos socialdemokratiniam judėjimui . Lietuvos darbininkų sąjunga žymiai sustiprino revoliucinę marksistinę Lietuvos socialdemokratinio judėjimo kryptį . Ji iš plėtė savo įtaką tarp odininkų, šaltkalvių, spaustuvininkų, bat siuvių, geležinkelio dirbtuvių, šokolado fabrikų, alaus daryklų ir kitų įmonių darbininkų. Žymūs LDS veikėjai , be S. Trusevičiaus, buvo M. Kozlovskis , S. Rulkovskis , K. Jeremejevas, J. Papkevi čius ir kt . Pirmųjų darbininkų klasės politinių organizacijų susikūrimas XIX a. paskutinio dešimtmečio viduryje buvo labai svarbus reiš kinys Lietuvos visuomenės gyvenime . Socialdemokratinės organi zacijos pradėjo vadovauti darbininkų streikų kovai ir skleisti mokslinio socializmo, klasinės proletariato kovos idėjas tarp 68

platesniųjų miesto pramonės proletariato sluoksnių ir daryti įta kos krašto darbo žmonių išsivadavimo judėjimui . Revoliucinių socialdemokratų veikla padėjo darbininkams suprasti savo klasi nius interesus , įsisąmoninti marksizmo teoriją, padėjo augančiai Lietuvos darbininkų klasei išsiskirti iš bendros engiamųjų ir iš naudojamųjų masės ir pasidaryti priešakiniu kovotoju už Lietu vos darbo žmonių išsivadavimą iš socialinės ir nacionalinės prie spaudos . 4. Socialdemokratų veiklos stiprėjimas, prasidėjus masiniam darbininkų judėjimui

Socialdemokratų agitacija padėjo plėstis streikų judėjimui . Antrojoje 1896 metų pu sėje Vilniuje streikai ypač padažnėjo. Judė jimas apėmė mūrininkus, odininkus , kepė jus, kirpėjus, batsiuvių dirbtuvių darbinin 152 kus . Streikavusių darbininkų Vilniuje 1896 metais padaugėjo be to, į streikų judėjimą įsijungė stambesnių pramonės įmonių darbininkai . Lietuvos darbininkų kova, kuri anksčiau reiškėsi išsiskaidžiusiais veiksmais prieš atskirus kapitalistus, siekiant pagerinti darbo sąlygas, darėsi vis organizuotesnė , ėmė virsti socialdemokratų vadovaujamu masiniu judėjimu , įgaunančiu vis ryškesnį klasinį , politinį pobūdį. 1895-1896 metų Lietuvos darbininkų streikų kova susilaukė atgarsio tarp kitų šalies miestų darbininkų. Vienas iš pirmųjų Maskvos ,,Darbininkų sąjungos " atsišaukimų buvo išleistas ry šium su Vilniaus amatų darbininkų streiku. Daugelyje Maskvos fabrikų streikuojantiems Vilniaus darbininkams buvo renkami pinigai, kuriuos E. Spontis padėjo nusiųsti į Vilnių 153. Peterburgo ,,Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti " 1896 metų Gegužės pirmosios atsišaukime pažymima , kad Vilniuje 1895 metais įvyko daug streikų 154.• Propagandinis ir agitacinis darbas. Vadovavimas darbininkų streikams

Nelegalūs socialdemokratų propagandos būreliai apėmė dau gelį darbininkų. Iš išlikusios 1895-1896 metų Vilniaus socialde mokratų būrelių ,,Užsiėmimų, skaitymų ir pokalbių programos " matyti , kad būreliuose buvo studijuojami įvairūs marksizmo teo rijos ir darbininkų judėjimo istorijos klausimai 155. Būrelių nariai skaitė rusų revoliucinių demokratų ir Vakarų Europos marksistų veikalus, tokius, kaip A. Bebelio ,,Moteris ir socializmas ", K. Kautskio ,, Erfurto programa " ir kt., taip pat populiarias propa gandines brošiūras. Kaip pasakoja savo atsiminimuose buvęs 152

V. Merkys. Vilniaus darbininkų streikai 1895-1900 metais.- Lietuvos TSR MA Darbai, A, 1959, Nr. 1 (6) , p . 173. 153 На заре рабочего движения в Москве , стр . 67. 154 Žr. Листовки Петербургского « Союза борьбы за освобождение рабочего класса» , 1895—1897 гт ., Москва , 1934 , стр. 43. 155 Žr. Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 16, 1. 1-2. 69

Vilniaus realinės mokyklos būrelio narys E. Sokolovskis, G. Ple chanovo knyga „ Dėl klausimo apie vystymąsi monistinės pažiū ros į istoriją" turėjo reikšmingos įtakos būrelio nariams 156. 1896 metais Vilniuje buvo sušauktas socialdemokratų moks leivių suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš įvairių Lietu vos miestų, taip pat iš Liepojos (Latvija) , kur mokėsi nemaža lie tuvių jaunuolių, ir iš Minsko . Suvažiavimas patvirtino moksleivių būrelių užsiėmimų programą . Vienas iš suvažiavimo iniciatorių, dalyvavęs parengiant tą programą, buvo F. Dzeržinskis 157. Visų vietinių organizacijų socialdemokratai plėtė savo ryšius su masėmis, stengėsi pažinti darbininkų gyvenimo ir darbo są lygas. Jie siekė sujungti socializmą su darbininkų judėjimu, iš vystė tarp masių socialdemokratinę agitaciją žodžiu ir per spau dą , visomis vietos kalbomis leido ir platino atsišaukimus ir bro šiūras . Socialdemokratai pradėjo leisti hektografuotus , taip pat ir spausdintus užsienyje nelegalius laikraščius . Spaudos leidiniai teikė faktinės medžiagos apie darbininkų padėtį įvairiose gamy bos šakose, ragino darbininkus kovoti dėl savo padėties pageri nimo, propagavo uždavinį nuversti carizmą ir sukurti socializmą. Apie socialdemokratų pastangas išplėsti masinį darbą rašė vėliau savo autobiografijoje F. Dzeržinskis , veikęs moksleivių ir darbininkų būreliuose : ,, 1896 metais prašau draugus siųsti mane į mases, nesitenkinant būreliais ... Man pavyko pasidaryti agi tatoriumi ir prasiskverbti į visiškai nepaliestas mases - į vaka ruškas, smukles, ten, kur rinkdavosi darbininkai " 158. F. Dzeržins kis ir buvo vienas iš tų jaunesniųjų agitatorių, kurių aktyvios veiklos dėka LSDP 1896 metų pabaigoje energingai išplėtė agita ciją tarp Vilniaus fabrikų darbininkų 159, Nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurio Rusijoje išsiplėtė masinis darbininkų judėjimas, kuriame veikliai dalyvavo social demokratai . Rusijos proletariatas, socialdemokratijos vadovauja mas, pasirodė kaip žymi politinė jėga , galinti paveikti ir nulemti visą išsivadavimo judėjimą šalyje . Nuo 1895 metų, rašė V. Le ninas, Rusijoje prasidėjo naujas, proletarinis išsivadavimo judė 160 jimo etapas 1896 metų vasarą įvyko ,, Kovos sąjungos " vadovaujamas gar sus Peterburgo tekstilininkų streikas . Jame dalyvavo 30 tūkstan čių darbininkų. 1897 metų sausio pradžioje vėl streikavo teksti lininkai ir metalistai . Peterburgo darbininkų streikų kova pri vertė caro valdžią 1897 metais išleisti įstatymą dėl darbo dienos apribojimo visoje Rusijoje vienuolika su puse valandos . 156

157 158 159 160

Žr. Edward Sokołowski (Tomasz). W zaraniu ruchu socjalistycznego w Wil nie.-,,Z pola walki " , 1932 , Nr. 13 , s. 144. Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64 , b. 1 , 1. 112 . Ф. Э. Дзержинский. Избранные произведения, т. 1 , стр. 1 . Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 1 , l . 144. V. I. Leninas. Raštai, t. 20, p. 222 . 70

Rusijos sostinės darbininkų streikas susilaukė gyvo atgarsio Vilniuje ir turėjo revoliucinančios įtakos visam Lietuvos darbi ninkų judėjimui . Socialdemokratai darbininkų susirinkimuose ir specialiai išleistuose atsišaukimuose aiškino didelę masinių Pe terburgo darbininkų streikų kovos reikšmę visai Rusijos darbi ninkų klasei . Pirmą kartą Vilniuje buvo plačiai išplatinti social demokratų atsišaukimai . 1897 metų sausio mėnesį LSDP išleistas Vilniuje hektogra fuotas ,,Atsišaukimas į Lietuvos darbininkus ryšium su nauju streiku Peterburge" pažymėjo : ,,Dabartinis peterburgiečių strei kas reiškia naują erą Rusijos gyvenime . Neperdedant galima pa sakyti, kad ... atsiranda tokia visuomenės jėga, į kurią artimiau siu laiku sudaužys savo galvą despotiškoji valdžia " 161. Atsišau kimas, pasirodęs dviem leidimais, buvo platinamas kartu su lapu lėšoms rinkti streikuojantiems Peterburgo darbininkams paremti . Žinios apie peterburgiečių streiką sukėlė visuotinį entuziazmą , visur darbininkai juo gėrėjosi ir vieningai nusprendė pareikšti 162 kovojantiems draugams savo solidarumą bei padėką 1897 metų sausio 26 dieną kartu su surinktais darbininkų pi nigais Lietuvos socialdemokratų partijos organizacija nusiuntė iš Vilniaus streikuojantiems Peterburgo darbininkams „ Lietuvos fabrikų ir amatų darbininkų ir darbininkių" pasirašytą „, Adresą “, t. y. sveikinimo laišką 163. ,, Lietuvos darbininkų adresas Peterbur go darbininkams " buvo 1897 metų sausio mėnesį išspausdintas ,,Kovos sąjungos" organe - nelegaliame laikraštyje ,, Peter burgskij rabočij listok" (,,Peterburgo darbininkų lapelis ") , Nr. 1 . Jo turinys rodo , kokią didelę įtaką turėjo tuo metu revoliuciniai socialdemokratai Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus or ganizacijoje ir miesto darbininkams. Laiškas kupinas gilaus dėkingumo Peterburgo darbininkams ir ,,Kovos sąjungai " . Jame pabrėžiama , jog visų Rusijos tautų dar bininkų interesai yra bendri . "I Sveikiname jus, mūsų brangūs broliai , sveikiname jus su pergale , kuri kartu yra ir mūsų perga lė... rašė Lietuvos darbininkai Peterburgo darbininkams.- Da bartinis jūsų streikas ir jo rezultatai sukėlė mums neapsakomą pasigėrėjimą". Iš laiško matyti , kad Lietuvos socialdemokratai Peterburgo proletariatą laikė priešakiniu daugianacionalinio Rusijos proleta riato kovotoju , o ,,Kovos sąjungą"- priešakiniu Rusijos social demokratų būriu . Energinga ,,Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti " veikla ,- rašė Lietuvos socialdemokratai „ Adrese " , ,,rodė mums puikų pavyzdį , kaip reikia organizuoti kovą dėl dar bininkų klasės interesų... Kaip tik jūs, o kartu ir jūsų veiklioji

161 162

163

PA, f. 1770, ap. 1 , 1897 m. , b. 2, 1. 15. A. Moravskio atsiminimai.- Lietuvos TSR MA CB Rankraščių sk. , f. 64, b. 1, 1. 147. Žr. Robotnik Litewski ", 1897, Nr. 2, s. 90-92; Lietuvos TSR istorijos šalti niai , t. II, p. 245-246. 71

,,Sąjunga" stojote į pirmąją vietą mūsų bendroje kovoje “ . Ragin dami Peterburgo darbininkus drąsiai kovoti toliau su savo pri spaudėjais, Lietuvos darbininkai pareiškė apie savo neišardomą kovinę vienybę su jais . „ Už jūsų,— sakoma vilniečių laiške, — sto vime visi mes, įvairių tautybių ir kraštų darbininkai , mes, jūsų broliai , kenčiantieji nuo mūsų bendrųjų priešų išnaudotojų ir vyriausybės". Peterburgo darbininkų streikų kova sustiprino darbininkų įsi tikinimą, kad darbininkų klasės kova bus sėkminga . „ Už tą pasi ――――――――――― tikėjimą savo jėgomis, pareiškė Lietuvos darbininkai „ Adre se",- už tai , kad pagaliau ir mes sulaukėme to , jog tapome visuomenine jėga , su kuria priversta skaitytis net pati despotiš ka vyriausybė , už dabar pasiektas pergales ...— už visa tai mes, darbininkai , esame dėkingi jums ir jūsų dabartinei kovai ". Peterburgo streikų ir vietos socialdemokratų agitacijos pa veikti , į streikų judėjimą įsijungė platūs Lietuvos darbininkų sluoksniai . Vilniuje 1897 metais kilo nauja streikų banga . Dar bininkai kovojo nepaprastai atkakliai : streikai truko po keletą savaičių ir mėnesių. 1897 metų sausio mėnesį Lietuvos darbinin kų sąjunga išleido kreipimąsi į Vilniaus geležinkelių dirbtuvių darbininkus , kviesdama prisidėti prie rusų proletariato kovos . Lietuvos darbininkų sąjungos vadovaujami , vasario 1 d . , šešta dienį , 16 valandą 300 geležinkelių dirbtuvių darbininkų nutraukė darbą . Darbininkai streiką laimėjo . Buvo patenkintas darbininkų reikalavimas prieššventinėmis dienomis baigti darbą dviem va landomis anksčiau . Ryšium su tuo streiku buvo suimtas LDS va dovas S. Trusevičius ir jos narys , geležinkelių dirbtuvių darbinin kas šaltkalvis V. Vaitkevičius . Šiuo streiku prasidėjo socialdemokratų vadovaujamas masinis streikų judėjimas . Socialdemokratinės agitacijos dėka Peterburgo proletarų 1896 metais iškeltas reikalavimas sutrumpinti darbo dieną tapo svarbiausiu Lietuvos darbininkų kovos reikalavimu . Streikai apėmė įvairių gamybos šakų, tiek fabrikų, tiek ir smul kiosios pramonės, amatų dirbtuvių darbininkus . Streikavo meta listai ir odininkai , staliai ir siuvėjai, statybos darbininkai ir spaus tuvininkai , kepėjai , mėsinių, malūnų, skalbyklų, kirpyklų, malkų sandėlių ir kitų įmonių darbininkai . Jie reikalavo sutrumpinti darbo dieną ir padidinti darbo užmokestį . Daugelis streikų buvo laimėti . 1897 m. liepos 28 d . Vilniuje prasidėjusiame mūrininkų streike dalyvavo apie 2000 statybos darbininkų. Streiką laimė jus, darbo diena buvo sutrumpinta nuo 12 iki 10 valandų. Darbi ninkų susirinkimuose buvo svarstomi įmonininkams pareiškiami reikalavimai . Daugeliu atvejų darbininkai kovojo už tokius rei kalavimus, kurie buvo keliami socialdemokratų atsišaukimuose. Socialdemokratai aiškino klasinio solidarumo reikšmę darbininkų kovai . Energingiausi agitatoriai atvirai pasirodydavo fabrikuose ir dirbtuvėse su atsišaukimais rankose ir ragino streikuoti . So cialdemokratų paveikti, darbininkai kartu su ekonominiais ėmė 72

kelti ir politinius reikalavimus. Antai 1897 metų vasarą Vilniaus Menkės fabriko darbininkai odininkai iškėlė reikalavimą padi dinti darbo užmokestį , priimti į darbą atleistą darbininką ir leisti ištremtiems iš Vilniaus keturiems aktyviausiems streiko daly viams grįžti į miestą. Darbininkai streikavo tris mėnesius ir strei ką laimėjo. Valdžios organai buvo priversti leisti ištremtiems darbininkams grįžti į Vilnių. 1897 metų kovo mėnesį LSDP pasiuntė iš Vilniaus revoliucio nierių profesionalą F. Dzeržinskį pogrindiniam darbui kaip agita torių ir organizatorių į Kauną, kur tuomet dar nebuvo LSDP orga nizacijos . Per keturis savo revoliucinės veiklos mėnesius Kaune F. Dzeržinskis užmezgė ryšius su aktyviausiais stambiausių įmo nių - br. Tilmansų, br. Šmidtų, Šuvalo ir kitų fabrikų - darbi ninkais. Jis organizavo nelegalias darbininkų sueigas, platino so cialdemokratinę literatūrą, skaitė lietuviams darbininkams agita cines brošiūras lietuvių kalba, vadovavo kai kuriems streikams (Rozenbliumo, Podberezskio įmonėse ir kt.) , kurie pasibaigė dar bininkų laimėjimu. Kaune, kaip vėliau rašė F. Dzeržinskis, jam "I,teko įeiti į pačią fabrikų darbininkų masę ir susidurti su negir dėtu skurdu ir išnaudojimu , ypač moterų darbo “ 164. F. Dzeržinskis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos socialdemokra tų, skelbusių lenininę revoliucinės darbininkų ir valstiečių sąjun gos idėją ir vadovaujamąjį miestų darbininkų vaidmenį visos liaudies išsivadavimo judėjime . Kaip matyti iš Vilniaus teismo rūmų prokuratūros dokumentų, F. Dzeržinskis aiškino darbinin kams, kad revoliucinė miesto proletariato kova neišvengiamai pakels į kovą valstiečius ir tuo būdu susidarys galimybė „ paša linti valdovą ir įsteigti respubliką " 165. Kaune F. Dzeržinskis kūrė vietinę LSDP organizaciją. Darbininkų streikai vyko taip pat Šiauliuose , Panevėžyje, Vilkaviškyje ir kitose Lietuvos vietose . Nepilnais duomenimis, 1897 metais Lietuvoje masiniuose streikuose dalyvavo apie 3540 fabrikų ir amatų darbininkų. Tik Vilniuje streikavo apie 3400 darbininkų, t. y. 8 kartus daugiau, negu 1896 metais. 166 Darbinin • kai laimėjo daugiau kaip du trečdalius visų streikų Masinis streikų judėjimas privertė caro valdžią nuo 1898 m. sausio 1 d. taikyti ir Lietuvoje 1897 metų birželio mėnesį išleistą įstatymą, apribojantį darbo dieną iki 11,5 valandos . Darbininkai išsikovojo didesnį darbo užmokestį ir geresnes darbo sąlygas. Vystantis streikų kovai , sparčiai augo naujos masinės kovos kasos, apimdamos vis naujus darbininkų sluoksnius . Jos vienijo at skirų smulkiosios pramonės profesijų, taip pat kai kurių stambio sios pramonės šakų darbininkus, padėjo organizuoti labiau atsili kusius darbininkus ir įtraukti juos į kovą prieš kapitalistinį išnau

164 165 166

Ф. Э. Дзержинский . Избранные произведения , т. 1 , стр . 1 . Lietuvos TSR CVIA, f. 446, ap. 2, b. 415, 1. 15. Lietuvos TSR MA Darbai , A, 1959, t. 1 , p. 181 . 73

dojimą. Streikų ir darbininkų kovos kasų organizatoriai ir vadovai , kovos grupių nariai buvo aktyvūs socialdemokratai darbininkai J. Janulevičius, B. Verbickas, M. Garbas, B. Macijevskis , V. Birin čikas , Steponas ir Vladas Valiukevičiai , jaunas darbininkas H. Le kertas, darbininkų poetas Andrius Gulbinas ir kt . Susidarė lyg ir centrinis darbininkų batsiuvių, odininkų, kepėjų ir siuvėjų bū relis, kuris derino atitinkamų profesijų kovos kasų ir besikurian čių profesinių sąjungų veiklą 167. 1897 metų pabaigoje veiklaus Lietuvos darbininkų sąjungos nario S. Rulkovskio buvo suorgani zuota Visuotinė Lietuvos odininkų sąjunga, kurios pagrindą su darė odininkų streikų kasa 168. Buvo įsteigta taip pat Lenkijos ir Lietuvos šerių darbininkų profesinė sąjunga 169, kurioje žymi vie ta priklausė Vilkaviškio ir kitų lietuviškųjų Suvalkų gubernijos apskričių miestų šerininkams. Vilniuje buvo įkurta darbininkių siuvėjų profesinė sąjunga 170. Dalyvaudami streikų kovoje, de šimtys iš darbininkų kilusių revoliucionierių įsigijo proletarinės kovos organizavimo įgūdžių. Į streikų kovą Vilniuje ir Kaune įsitraukė ir darbininkės. Tarp Vilniaus siuvėjų, skalbėjų, fabrikų darbininkių ir tarnautojų vei kė agitatorės darbininkų ir socialdemokratinio judėjimo akty vios dalyvės Sofija Blinova -Verbickienė, Vladislava Žukauskaitė ir kitos . Caro valdžios organai 1897 metais suėmė daug Lietuvos so cialdemokratų, aktyviausių darbininkų, streikų organizatorių ir dalyvių, suduodami skaudų smūgį darbininkų judėjimui, besiple čiančiai Lietuvoje revoliucinei socialdemokratijai . Liepos 17 d. Kaune buvo suimtas F. Dzeržinskis ir keletas darbininkų. Iškalė jęs metus, F. Dzeržinskis buvo ištremtas į Viatkos guberniją. Bu vo nutrauktas besiplečiantis Kauno socialdemokratų darbas ir sudaužyta besiformuojanti mieste LSDP organizacija. Vilniuje areštai išplėšė iš socialdemokratinių ir kitų darbininkų organiza cijų gretų apie 200 žmonių 71. Tai susilpnino socialdemokratijos revoliucinę kryptį . Į kalėjimą pateko S. Trusevičius, S. Rulkovs kis, V. Balcevičius, K. Jeremejevas ir kiti . Daugelis jų 1899 me tais buvo ištremti . Areštai nesiliovė . 1899 metų kovo mėnesį bu vo suimtas J. Janulevičius , S. Blinova ir daugelis kitų aktyvių LSDP narių, tarp jų ir tuometinis jos vadovas A. Domaševičius 172, kuris 1900 metų pavasarį buvo ištremtas į Vakarų Sibirą. Tarp suimtų 1899 metais darbininkų judėjimo dalyvių, kurių dauguma

167 Edward Sokołowski (Tomasz). W zaraniu ruchu socjalistycznego w Wilnie.,,Z pola walki " , 1932 , Nr. 13, s. 146. 168 K. Zalevskis. Iš socializmo istorijos Lietuvoje.—,, Socialdemokratas ", 1916 , Nr. 6, 7 ir 8, p. 47. 169 «Листок « Работника » » (Женева) , 1898 , № 8 , стр. 35. 170 Lietuvos TSR CVIA, f. 446 , ap. 1 , b. 252, 1. 27. 171 Lietuvos TSR CVIA, f. 378 , PS, 1903 m. , b. 59, 1. 3. 172 Ten pat, 1899 m. , b. 2, 1. 463-465. 74

buvo ištremti iš Vilniaus į Sibirą ar į savo gimtinę, buvo daugiau kaip 60 darbininkų -odininkų, šaltkalvių, mūrininkų ir kt.173 Represijos nepajėgė sustabdyti darbininkų judėjimo. Apie tris savaites truko Vilniaus ir Kauno smulkiosios pramonės darbinin kų - batsiuvių - streikas 1900 metų gegužės- birželio mėnesiais. Streikui vadovavo socialdemokratai - besikuriančios Lenkijos Karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos ir LSDP nariai . Buvo sudarytas streiko komitetas . Vilniuje batsiuvių streikas tapo vi ―― suotiniu jame dalyvavo apie 1500 darbininkų. LK ir L SD va dovybės atstovas kreipėsi į Vokietijos profsąjungų Berlyno komi siją, prašydamas materialiai paremti streikuojančiuosius . Vokie tijos socialdemokratų partijos organas Vorwärts" išspausdino pranešimą apie Vilniaus batsiuvių streiką. Reikšdami savo inter nacionalinį solidarumą su kovojančiais prieš išnaudotojus Lietu vos darbininkais , vokiečių darbininkai parėmė streikuojančius batsiuvius. Surinktos lėšos buvo atsiųstos į Vilnių. Darbininkai streiką laimėjo 174. Streiko metu, naktį iš gegužės 23 į 24 d ., Vilniuje, Naujamies tyje (dabar Partizanų g.) , įvyko didelis darbininkų susirėmimas su policija, žinomas kaip ,,Naujamiesčio kautynės ". Apie 1000 įvairių tautybių darbininkų, vieningai veikdami, atkovojo tris policijos suimtus darbininkus, platinusius socialdemokratinius atsišaukimus . Susirėmimo metu keli darbininkai buvo sužeisti . Gegužės 24 d. atvykusi į šį priemiestį policija ir kazokai žiauriai susidorojo su darbininkais. 51 žmogus buvo suimtas 175 . Socialdemokratų vadovaujamas streikų judėjimas kėlė darbi ninkų politinį sąmoningumą. Streikininkų persekiojimai , suėmi mai ir represavimai rodė darbininkams, kad caro valdžia yra jų išnaudotojų gynėja. XIX a . paskutinio dešimtmečio vidurio strei kai, rašė V. Leninas, parodė darbininkams, kaip jie turi kovoti dėl savo interesų, išmokė juos suprasti politinę padėtį ir politi nius darbininkų klasės poreikius 76. Miesto darbininkų judėjimas veikė kaimo proletarus ir pusiau proletarus. Atvykę iš pramonės centrų į kaimą streikų dalyviai atveždavo žinių apie miestų darbininkų streikų kovą. Jų pavyz džiu pradėjo streikuoti ir kai kurių dvarų darbininkai . 1883 metų balandžio mėnesį įvyko žemės ūkio darbininkų streikas Marijam polės apskrities Mikalinės dvare . 40 dvaro darbininkų reikalavo padidinti darbo užmokestį , paskirti geresnius žemės sklypus bul vėms sodinti . Darbininkai iš dalies laimėjo . Keturi streiko inicia toriai buvo dviem paroms uždaryti Šunskų valsčiaus valdybos daboklėje. 173 174

175 176

,,Przegląd robotniczy " (Zürich) , 1901 , Nr. 2-3, s. 48. ,,Przegląd robotniczy" , 1900, Nr. 1, s. 23-25; «Mинувшие годы » (С.-Петер бурr) , 1908 , No 12, cтp. 110. Lietuvos TSR CVIA, f. 378, PS, 1900 m., b. 2, t. II, 1. 279, 339-340, 343-346. Žr. V. I. Leninas. Raštai , t. 2, Vilnius, 1950 , p. 108. 75

Gaivališkų žemės ūkio darbininkų streikų įvyko 1894-1898 me tais Vilniaus , Kauno ir Suvalkų gubernijų dvaruose . Dvarų darbininkai reikalavo padidinti darbo užmokestį ir pagerinti dar bo sąlygas , sutrumpinti darbo laiką , duoti vieną dieną poilsio per savaitę, pagerinti maistą ir atlyginti geresnės kokybės grūdais . Protestuodami prieš nežmonišką išnaudojimą, bernai dažnai mesdavo darbą, išeidavo iš buožių ūkių, dar nepasibaigus sutar ties terminui , ir už tai neretai būdavo caro teismo nuosprendžiu griežtai baudžiami . 1895 metų rudenį Telšių apskrities Gargždų valsčiaus bežemiai valstiečiai ir bernai , reikalaudami atleisti juos nuo valsčiaus ir seniūnijos mokesčių, būriavosi didelėmis grupėmis, iki 150 ir dau giau žmonių, ir jėga neleido įvykdyti valsčiaus teismo sprendimo nubausti bežemius rykštėmis . Jie sudaužė daboklę , užpuolė se niūnus ir ryžtingai pareiškė , „ kad nei šiais, nei būsimaisiais me tais jie valsčiaus ir seniūnijos mokesčių nemokės “ 177. Pusbadžiu gyvenę vargingieji valstiečiai ir miestelių varguo menė Šiaulių, Telšių, Ukmergės , Švenčionių, Trakų, Vilniaus ir kitose apskrityse 1891 ir 1898 metais gaivališkai protestavo prieš didėjantį duoninių javų eksportą ir duonos kainų kėlimą . Sulai kydami pastotes su grūdais ir pasipriešindami policijai , jie dau gelyje vietovių neleido gabenti grūdų į užsienį 178. Lietuvos darbininkų kovos veiksmai nuo 1897 metų kai kuriais atvejais virto atviromis politinėmis demonstracijomis prieš cariz mą. 1897 m . birželio 22 d . , išvežant grupę socialdemokratų į Sibi rą, apie 200 Vilniaus darbininkų ir darbininkių surengė demonst raciją prie kalėjimo, skelbė šūkius ,,Tegyvuoja politiniai trem tiniai ! ",,,Tegyvuoja socialdemokratija ! " ,,,Tegyvuoja laisvė! " ir palydėjo ištremiamuosius iki geležinkelio stoties 179. 1899 metais Vilniuje įvyko dvi gausios politinės darbininkų demonstracijos, išsiunčiant į tremti (į Vologdos bei Viatkos gu bernijas ir į Sibirą) grupę Lietuvos socialdemokratų organizacijų veikėjų. Vasario 28 d . netoli kalėjimo , Stepono rinkoje (dabar Tarybų-Panerių gatvių kampas) , susirinkę apie 400 darbininkų ir darbininkių sutiko ištremiamuosius ovacijomis , garsiai šaukda mi ,,Valio ! “ , „ Šalin despotizmą! " , „ Tegyvuoja darbininkų judė jimas! " ,,,Tegyvuoja socialdemokratija! " , o kovo mėnesį , išlydint politinius tremtinius, buvo iškelta raudona vėliava 180. Ir vėliau

177 178

179 180

Lietuvos TSR Centrinio valstybinio archyvo Kauno filialas (toliau: Lietu vos TSR CVA Kauno filialas) , f. 50 , 1895 m. , b. 35039, 1. 1-3. Lietuvos TSR CVA Kauno filialas , f. 50, 1891 m. , b. 34567, l . 76 : Lietu vos TSR CVIA, f. 378 , BS, 1898 m. , b. 5, 1. 46-49 ; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai , t. II, p. 270–272. « Листок >, экстренный выпуск, 17 декабря 1918 г. PA, f. 77, ap. 1 , b. 40, 1. 57.