Lietuvos istorija. T.1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų [1] 9986391123, 9986391121

Citation preview

L ietuvos ISTORIJA

•46

N U O

S E N I A U S I Ų LAIKŲ I K I 1569 •46

ME T Ų

V I L N I U S 19 9 9

UDAVIČIUS

DVARDAS

A K A D E M I N I O S K A U T Ų S Ą J Ū D Ž I O V Y D Ū N O Č

i

k

a

g

o

F O N D A S j

e

L I E T U V O S R A Š Y T O J Ų S Ą J U N G O S L E I D Y K L A

/

M I

v.

KNYGA IŠLEISTA LI ETUVOS T Ū K S T A N T M E Č I O

MI NĖJ I MO DIREKCIJAI P ARĖ MUS

t

D L I E T U V O S S O S T E

I D Y S I S K U N I G A I K Š T I S

( I N

JONO

M A I E S T A T E )

DLUGOŠO

HERBYNAS

( l i e t u v i š k o s i o s , vad. A l š ė n i š k i ų , X V I a. v i d u r i o k o p i j o s mi n i a t i ū r a )

Turinys

I skyrius

LIETUVOS

PRIEŠISTORĖ

1. Seniausieji Lietuvos gyventojai a. Paleolito pabaiga b. Mezolitas

/ 13

/1 3

/1 5

c. Sėslių gyventojų įsikūrimas

/ 16

2. Indoeuropiečiai ir baltai Lietuvos teritorijoje / 1 7 a. Virvelinės keramikos kultūros žmonės

/1 7

b. Baltų raida iki antikinės civilizacijos poveikio

/ 18

3. Lietuvių gentinis etnosas / 21 a. Civilizacijų priartėjimas prie baltų b. Baltų patekimas į civilizacijų akiratį

/ 21 / 25

c. Pirmasis Lietuvos paminėjimas šaltiniuose / 27

II skyrius

ANKSTYVOJI

LIETUVOS

1. Lietuvių žemių konfederacija

MONARCHIJA

/ 33

a. Odalinės visuomenės susidarymas

/ 33

b. Lietuvių žemių kunigaikštijos XII a. pabaigoje - XIII a. pradžioje

2. Lietuvos susidūrimas su vokiečių veržimusi į rytus a.

6

/ 37

Naujas vokiečių vaidmuo Baltijos jūroje ir Livonijos atsiradimas

TURINYS

/ 35

/ 37

/ 39

b. LietuviiĮ kariaunų išstūmimas iš Padauguvio

c. Sistemingo vokiečių kolonizacijos srauto nukreipimas į Baltijos kraštus

3. Lietuvos valstybės susidarymas ir įsitvirtinimas / 46

a. Vieno valdovo iškilimas

/ 48

b. Pirmieji Lietuvos valstybinės politikos žingsniai

c. 1249-1252 m. vidaus karas ir antimindauginė koalicija d. Lietuvos karalystė

/ 43

/ 46

/ 51

/ 54

e. Vienišoji žemaičių kova ir Durbės mūšis

/ 59

/. Durbės mūšio padariniai / 63 g. Stačiatikiškieji M indaugo epigonai

/ 67

4. Ankstyvosios valstybės konsolidacija (XIII a. paskutinis trečdalis - XIV a. pradžia)

/ 70

a. Lietuvos karinės monarchijos susidarymas ir jos pozicijų įtvirtinimas

c. Sistemingos valstybinės politikos pradžia

5. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIII-XIV a. a. Gamybos lygis

/ 70

/ 73

b. Išorės poveikių Lietuvai išsibalansavimas

/ 78 / 84

/ 84

b. Feodalinių santykių susiklostymas c. Miestų atsiradimas

/ 86

/ 90 / 93

d. Valstybės struktūra

/ 97

e. Lietuvių tautos susidarymas

6. Lietuvos didvalstybės susidarymas

/ 101

a. Lietuvos politinės sistemos Rusijoje sukūrimas

/101

b. Gedimino 1323-1324 m. diplomatinė akcija ir jos pasekmės c. Pirmieji Vidurio Europos dinastų smūgiai Lietuvai

7. Didžiųjų užmojų karta

/ 107

/114

/ 122

a. Pirmosios Gediminaičių dinastinės krizės įveikimas b. Lietuvos prestižo dešimtmetis

/122

/ 128

c. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ekspansijos ribų išryškėjimas

/ 135

8. XIV a. devintojo dešimtmečio krizė ir Lietuvos krikštas / 1 4 6 a. Rusijos politinio veiksnio sugrįžimas į Lietuvos istoriją b. Kęstučio ir Jogailos konfliktas bei jo pasekmės c. Krėvos sutartis ir jos esmė d. Jogailos krikšto akcija

/146

/ 149

/ 161

/166

e. Pirmieji Lenkijos hegemonizmo žingsniai ir Astravos sutartis

9. Pagoniškosios Lietuvos kultūra a. Lietuviif tikėjimas b. Lietuvių kalba c. Tautosaka

/170

/ 179

/ 179

/182

/ 183

TURINYS

7

d. Menas

/184

e. Rašto panaudojimas

/ 185

/. Visuomenės elito ryšiai su rusų bizantine kultūra g. Politinė kultūra

/ 188 /189

h. Pagonybės atsilikimo esmė

III

/186

skyrius

LUOMINĖS

VISUOMENĖS SUSIDARYMAS

IR Į S I T V I R T I N I M A S

1. Lietuvos pritapimas prie Europos

/ 193 /193

a. Radikalus suverenumo kursas ir Vorsklos katastrofa

/ 202

b. Tikslingos Vytauto politikos susiklostymas c. 1409-1411 m. karas d. Horodlės unija

/ 210

/ 220

e. Žemaičių krikštas ir jo pasekmės

/ 225 / 229

f. Pirmasis Bažnyčių unijos bandymas

/ 234

g. Pizos ir Konstanco politikos dešimtmetis h. Vytauto didžioji politika

/ 248

i. Kova dėl Lietuvos karalystės

/ 259

j. Sustiprinto Lenkijos siuzereniteto aštuonmetis

/ 273

/ 286

k. Jono Goštauto grupuotės žingsnis

2. Taikaus atokvėpio ir didvalstybinės padėties galutinio praradimo pusamžis

/ 292

a. AlŠėnų suvažiavimo programos įgyvendinimas

/ 292

b. Vytauto Didžiojo rusiškosios politikos atsisakymas c. Personalinės unijos būklės įtvirtinimas d. Europinės politikos neišplėtojimas

/ 299

/ 303

/ 309

e. Galutinis Lietuvos pasitraukimas iš Rusijos f. Rusijos grėsmės veiksnio atsiradimas

/317

/ 330

3. Europietiško visuomeninio ir ekonominio modelio susidarymas (XIV a. pabaiga - XVI a. pirmasis trečdalis) a. Baudžiavos įsigalėjimas

/ 340

/ 340

b. Riterių žemėvaldos ir bajorų luomo atsiradimas c. Bažnyčios padėtis ir organizacija

/ 345

/ 350

d. Miestų savivaldos pripažinimas ir miestiečių luomo susidarymas e. Rytų imigrantų ir žydų bendruomenių įsikūrimas

/. Feodalinio dvaro ūkio atsiradimas

/ 359

/ 364

/ 369

g. Lietuvos susipažinimas su europine gamybos technologija ir buitimi

8

TURINYS

/ 373

h.

/ 375

Lietuvos įsitraukimas į Europos ekonominius ryšius

4. Lietuvos karinės monarchijos virtimas bajoriškąja luomine valstybe (XIV a. pabaiga - XVI a. pirmasis trečdalis)

/ 383 / 383

a. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos federacinė žemių struktūra

/ 397

b. Luominių valstybės dignitorijų sistemos ankstyvoji fazė

c. Diduomenės atstovavimo ir valdymo institucijos įsigalėjimas

/ 408

d. Bajorų visuotinio luominio atstovavimo atsiradimas e. Riterių karinės organizacijos susidarymas

/ 405

/ 413 /416

f. Feodalinės lietuvių teisės sistemos susidaiymas

g. Didžiojo kunigaikščio institucijos įaugimas į visuomenės luominio atstovavimo struktūrą

/ 424

h. Lietuvos valstybės ir Jogailaičių dinastijos santykis

/ 430

5. Tautiniai ir kultūriniai santykiai susiklostant Lietuvos luominei visuomenei / 436 a. Gudų tautos susidarymas

/ 436

b. Mažosios Lietuvos atsiradimas c. Raštijos įsisavinimas

/ 439

/ 441

d. Pirmosios mokyklos Lietuvoje

/ 447 / 452

e. Lietuvių kalbos visuomeninių pozicijų menkėjimo pradžia f. Lietuvių tautosakos pokyčiai baudžiavai įsigalint g. Gotikos atėjimas į Lietuvą

/ 456

/ 457

h. Lietuvių bajoriškosios tautinės savimonės susiklostymas i. Pirmieji kultūrinio Lietuvos elito žingsniai

/ 463

j. Lietuvos civilizacinės monados išugdymas

/ 469

6. Pirmųjų suvienytos Rusijos smūgių atlaikymas a. Bandymas nutraukti personalinę uniją

/ 460

/ 472

/ 472

b. Grėsmingos politinės įtampos atsiradimas rytų pasienyje

/ 477

c. Lietuvos pralaimėjimas Rusijai X V -X V I a. sandūroje ir Melniko unija d. Lemiamo luominės integracijos išbandymo išlaikymas e. Dešimties metų karas

/ 500

/512

f. Luominės integracijos įsitvirtinimas

IV

/ 489

/ 522

skyrius

REFORMACIJOS

KARTA

L Du Bonos ir diduomenės varžybų dešimtmečiai / 531 a. Bonos ir Alberto Goštauto siekių išsiskyrimas

/ 531

b. Bandymas perimti iniciatyvą santykiuose su Rusija c. Bonos ekspansija

/ 536

/ 546

TURINYS

9

/ 549

d. Zigmanto Augusto Vilniaus dvaro metai e. Antrosios Mikalojų Radvilų poros debiutas

/ 554

/. Eilinių bajorų socialinių siekių veiksnio atsiradimas / 560 2. Ūkinių pokyčių įtakos šalies gyvenimui išryškėjimas / 564 a. Prekių rinkos atsiskleidimas

/ 564 / 567

b. Cechinės miestų struktūros atsiradimas c. Livoniškosios politikos prioriteto iškilimas

3. Valakų reforma

/ 571

/ 575 / 575

a. Galutinis baudžiavos įtvirtinimas

/ 579

b. Valakų reformos techninis perversmas c. Bajorų luomo revizija

/ 580

4. Bajoriškoji lietuvių tauta ir reformacija a. Bajorų elito intelektualinė reformacija

/ 582 / 582

b. Mažosios Lietuvos kultūrinės bazės susidarymas c. Ponų reformacija

/ 586

/ 589

d. Bajoriškosios politinės lietuvių tautos modelio iškėlimas e. Literatūrinės kūiybos veiksnio atsiradimas

/ 595

/ 598

/. Renesanso ir humanizmo apraiškos Lietuvoje / 601 5. Pusiausvyros tarp Rusijos ir Lenkijos praradimas a. Pasvalio sutartis ir jos pasekmės b. Varšuvos recesas

/ 603

/ 603

/ 615

c. 1564-1566 m. administracinė reforma

/ 625

d. Radoškovičių kariuomenės apžiūra ir Vohinės privilegija e. Liublino tragedija

Pabaigos žodis Vardų rodyklė

/ 634

/ 646 / 647

Iliustravimui naudoti leidiniai

10

TURINYS

/ 661

/ 628

1. Seniausieji L ietu vos gyven tojai a. Paleolito pabaiga Šimtų tūkstančių ar milijono ir daugiau metų, per kuriuos atsira­ do žmogus, procesas vyko toli nuo dabartinės Lietuvos teritorijos. Europos poledyninės srities vėlyvojo paleolito (Mustje kultūros) lie­ kanų šiaurinė riba eina per Vidurinę Vokietiją ir Vidurinę Lenkiją. Lietuvos teritoriją pasiekė jau komo sapiens, kurio protėviai neturėjo sąlygų čia užklysti beveik visu Žemės geologijos paskutiniosios, kainozojinės, eros pleistoceno laikotarpiu (maždaug 2 mln. - 8 tūkst. m. pr. Kr.). Pleistocenas - ledynų metas, šiuo požiūriu paprastai apibūdinamas vad. kvartero chronologija. Lietuvos teritorija patyrė 4 ar 5 apledėji­ mus. Maždaug 1,8 mln. - 800 tūkst. m. pr. Kr. tęsėsi Daumantų priešledyninė epocha, Europos mastu apibūdinama kaip Eburono atšalimas ir Valio atšilimas. 800 tūkst. - 700 tūkst. m. pr. Kr. - Dzūkijos (Eur. Menapo) ledynmetis. 700 tūkst. - 400 tūkst. m. pr. Kr. - Turgelių (Eur. Kromerio) tarpledynmetis. 600 tūkst. - 500 tūkst. m. pr. Kr. - Dainavos (Eur. - Elsterio) ledynmetis. 500 tūkst. - 400 tūkst. m. pr. Kr. - Būtėnų (Eur. - Holšteino) tarpledynmetis. 400 tūkst. - 300 tūkst. m. pr. Kr. Žemaitijos ledynmetis, 300 tūkst. - 200 tūkst. m. pr. Kr. - Snaigupėlės tarpledynmetis, 200 tūkst. - 100 tūkst. m. pr. Kr. - Medininkų ledyn­ metis (Eur. - 400 tūkst. - 100 tūkst. m. pr. Kr. - Žalės ledynmetis). 100 tūkst. - 70 tūkst. m. pr. Kr. - Merkinės (Eur. - Erno) tarpledynmetis. 70 tūkst. - 10 tūkst. m. pr. Kr. - Nemuno (Eur. - Vyslos) ledynmetis. Dabartinio, kainozojinės eros holoceno, laikotarpio pradžia beveik su­ tapo su pirmųjų žmonių pasirodymu Lietuvos teritorijoje.

SENIAUSIEJI -1Q LIETUVOS

GYVENTOJAI

l D

VIII-IV tūkstantmečio pr. Kr. titnago skaldyti niai (Šunskai - Marijampolės raj.; Gribaša Varėnos raj.).

Svidrų kultūros titnaginiai ir kauliniai ietigaliai (Glūko ežeras Varėnos raj.; Ežerynas - Alytaus raj.; Kalniškiai - Klaipėda).

Tuo metu (10-8 tūkst. m. pr. Kr.), tirpstant ledams, dabartinės Baltijos jūros vietoje for­ mavosi ledynmečio ežeras. Maždaug 8 tūkst. m. pr. Kr. jis susisiekė su vandenynu; susi­ darė vad. Joldijos jūra. Šaltas klimatas iš lėto šilo, Joldijos laikotarpio pabaigoje tundrą ėmė keisti spygliuočių miškai. Žmonių pasirody­ mas Lietuvos teritorijoje vyko kaip vėlyvojo paleolito santykinio populiacijos padidėjimo sudėtinė dalis. Akmens, medžio ir kaulo ap­ dirbimo technika jau leido įsikurti net ir at­ šiauriomis sąlygomis, mokėta susiūti saus­ gyslėmis drabužius iš žvėrių kailių. Žmonės Lietuvos teritorijoje pasirodė X tūkstantmetyje pr. Kr. Bendru Europos mas­ tu paleolito-mezolito riba laikomi XVI-XIII tūkstantmečiai pr. Kr. Lietuvos teritorijoje ji

IX-II tūkstantmečio pr. Kr. titnaginiai strėlių antgaliai (Marcinkonys, Kašėtos, Rudnia - Varėnos raj.; Ežerynas - Alytaus raj.; Janapolė - Telšių raj.).

14

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

vestina vėliau: žmonijos pakraščio akmens apdorojimo technikos pa­ žanga vėlavo. Čia maždaug iki 8 tūkst. m. pr. Kr. dar tęsėsi epipaleolito kultūra, priskirtina Madleno kultūros tipui. Lietuvos teritoriją ėmė įsisavinti du elnių medžiotojų srautai, slinkę iš vakarų (dabartinės Da­ nijos ir Šiaurės Vokietijos) ir pietų (dabartinės Lenkijos). Pastarasis iš­ ryškėjo kaip Svidrų kultūros (X-IX tūkst. m. pr. Kr.) atstovas. Šiuo me­ tu Lietuvoje yra ištirta po kelias dešimtis Madleno ir Svidrų kultūros stovyklaviečių. Tuo metu elnių medžiotojai įsikurdavo tik laikinai, kraš­ tas buvo labai retai apgyventas.

b. Mezolitas Maždaug apie 7 tūkst. m. pr. Kr. vėl nutrūko Baltijos jūros ryšys su vandenynu, o ilgainiui susidarė vad. Anciliaus ežeras. Pasitraukus šiau­ rės elniams, atsirado miškų fauna - briedžiai, elniai, šernai. VIII-VII tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvos teritorijoje gyveno pietinėmis Joldijos jūros pakrantėmis atklydę žmonės, kurių mezolitinė kultūra priskirti­ na bendrajam Europos Maglemozės kultūros tipui. Lietuvos teritorija priklauso labiau nusistovėjusiai Žemės plutos zo­ nai - žemės drebėjimai čia labai reti. Vis dėlto regiono žemės reljefo pokyčiai veikė Baltijos baseiną. Apie 5500-5000 m. pr. Kr. Anciliaus ežeras vėl susisiekė su vandenynu ir virto vad. Litorinos jūra. Jos egzi­ stavimo laikotarpiu dabartinių Kuršių marių dugne susidarė antrinės kilmės gintaringieji sluoksniai. VII-IV tūkstantmečiais pr. Kr. didesnėje dabartinės Lietuvos dalyje susiformavo vietinė mezolito, vad. Nemuno, kultūra, išsirutuliojusi iš vėlyvųjų paleolito kultūrų. Ji apėmė Vidurio lygumą ir teritoriją į pie­ tus nuo Neries ir Nemuno žemupio, šiaurinė Lietuvos dalis tuo metu priklausė iš Estijos išplitusiai Kundos mezolitinei kultūrai (V-III tūks­ tantmetis pr. Kr.). Kirsnos kaukolė leidžia apibūdinti Nemuno kultū­ ros žmonių antropologinį tipą: tai buvo siauraveidžiai ir ilgagalviai europidai. Vėlyvojo mezolito metu klimatas atšilo (vidutinė metų temperatūra buvo pora laipsnių aukštesnė už dabartinę). Švelnesnės gamtinės są­ lygos ir žymiai pažengusi mezolitinė akmens ir kaulo apdirbimo tech­ nika medžioklę darė efektyvesnę, leido geriau įsikurti. Stovyklavietė­ se jau gyventa ilgiau.

LIETUVOS

SENIAUSIEJI GYVENTOJAI

i r 1 D

c. Sėslių gyventojų įsikūrimas Europoje bendru mastu neolitas pakeitė mezolitą VI-V tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvoje ankstyvasis neolitas apima IV-III tūkstantmetį pr. Kr. Neolitas Lietuvos teritorijoje prasidėjo vėliau negu pasibaigė labiausiai pažengusioje Pietų Mezopotamijoje (žal­ vario amžiaus pradžia joje datuojama VI tūkstant­ mečiu pr. Kr.). IV-III tūkstantmetį pr. Kr. klimatas dar labiau atšilo, tapo švelnus subborealinis, Lietu­ vos teritoriją padengė lapuočiai miškai. Šiomis sąly­ gomis Lietuvos gyventojai spietėsi jau nuolatinėse ar bent ilgalaikėse stovyklavietėse, neolitinė gludin­ to akmens technika leido geriau medžioti, žvejoti ir įsikurti. Įsisavinta degto molio keramika išsprendė daugėjančio maisto talpinimo, gaminimo bei atsiran­ dančių jo atsargų saugojimo klausimą. Greta šunų jau imta laikyti nedaug jaučių, augalų rankiojimas įgavo kaplinės žemdirbystės elementų (žinota kana­ pė ir sora). Žvejybą pagyvino medžio luotai ir irklai. Gyventa stulpinės konstrukcijos medžio pastatuose. Pietų Lietuvos teritorijoje mezolitinė Nemuno kul­ tūra virto ankstyvąja neolitine. Lietuvos šiaurės va­ karų dalyje gyvavo neolitinė Narvos kultūra. Anks­ tyvojo neolito laikotarpiu ji buvo gana izoliuota. Nar­ vos ir Nemuno kultūros žmonių antropologiniai rodikliai nedaug skyrėsi. Nemuno kultūrai atstovau­ janti mezokraninė siauraveidė Turlojiškių kaukolė liudija mišrų su šiaurės rytiniais Lietuvos kaimynais tipą. Negausios ugrofinų (šukinės keramikos kultū­ ros) grupės, III tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje įsiterpusios į europidų apgyventą teritorijos masy­ vą, didesnės įtakos neturėjo. Narvos kultūros žmo­ nių antropologinis tipas taip pat buvo europidinis (mezokraninis, plačiaveidis). Narvos kultūros gyvenvietėse rasta gintaro papuo­ šalų dirbtuvių ir lobių. Dievybę žmogišku veidu vaiz­ duojantis medžio stulpas ir kaulinės apeiginės lazdos su briedės galva liudija gamtos jėgų įkūnijimo kultą (briedės galva - briedžių briedės simbolis).

16

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

2. In d oeu rop iečiai ir baltai L ietu vos teritorijoje a. Virvelinės keramikos kultūros žmonės Negausūs antropologiniai duomenys leidžia tik labai apibendrintai apibūdinti nuo paleolito pabaigos iki vėlyvojo neolito Lietuvos terito­ rijoje gyvenusius europidus. Neolito gyventojai, be abejo, vertintini kaip etninis lietuvių protėvių komponentas, tačiau lemiamas šių protėvių etnogenezės vaidmuo atiteko atėjusiems į šias vietas indoeuropiečiams. Nuo to laiko šio pagrindinio etnoso nurodytosios dalies istorija klostė­ si dabartinės Lietuvos teritorijoje. Šiandien apie mūsų indoeuropiečių protėvius geriausiai sprendžia­ me iš paties lietuvių etnoso. Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų šakai. Šiuo metu labai intensyviai vystosi indoeu­ ropiečių ir baltų kilmės hipotezės, todėl nelengva jas apibendrinti, taip pat datuoti bei sinchronizuoti baltų ar lietuvių etnosų išsiskyrimą ir susidarymą. Aišku yra tik viena: atėję j Lietuvos teritoriją, indoeuro­ piečiai susiliejo su čia buvusiais gyventojais. Pastarųjų substratas kažkiek galėjo paveikti ateivių šnektas, tačiau vis dėlto įsigalėjo indo­ europiečių tarmės. Indoeuropiečių protėvynės klausimas iki šiol lieka neatsakytas. Lietuvos teritoriją jie pasiekė iš pietų ir pietvakarių. Indo­ europiečiai siejami su vad. virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių neolitine kultūra. Manoma buvus bent dvi virvelinės kultūros žmonių bangas. III tūkstantmetį pr. Kr. į dabartinę Lietuvos teritoriją atklysda­ vo tik pavienės jų grupės, neįkurdavusios ilgalaikių gyvenviečių. O šio tūkstantmečio pabaigoje - II tūkstantmečio pradžioje virvelinės kul­ tūros žmonės čia įsigalėjo galutinai. Ankstyvoji virvelinės keramikos kultūra apėmė plotą nuo Alpių ir Reino iki Baltijos ir Volgos. Baltai (tiksliau - dar prabaltai) buvo bene šiauriausieji indoeuropie­ čiai į rytus nuo Baltijos jūros. Su jais siejami trys archeologinių kultūrų arealai: Pamario (Nemuno ir žemutinės Dauguvos dalies baseinai), Dnepro aukštupio ir Fatjanovo (Volgos aukštupio). Jie susiklostė savarankiš­ kai, veikiausiai jau išsiskyrus ir skylant baltams. Chronologiškai Dnepro arealo kultūra buvo šiek tiek vėlesnė už Pamario, o Fatjanovo - už Dnepro. Pamario kultūra išlaikė ryškiausius bendruosius virvelinės kultūros bruožus. Rytų Lietuvoje ji įsigalėjo ne iš karto: čia dar ir II tūkstantmetį pr. Kr. vyravo vėlyvoji Narvos kultūra. Pamario neolitinė ė* I N D O E U R O P I E Č I A I IR B A L T A I LIETUVOS TERITORIJOJE

17

kultūra egzistavo nuo III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos iki II tūkstantmečio pirmojo ket­ virčio pabaigos. Virvelinės kultūros žmonės buvo gyvulių augintojai ir mokėjo dirbti žemę (augino kvie­ čius, miežius). Mirusius jie neretai laidojo su­ riestomis kojomis (Narvos kultūros mirusieji būdavo kai kada apibarstomi okeriu). Antro­ pologinis prabaltų tipas nebuvo vienalytis. Šiaip vyravo dolichokraninis, aukštasmegeninės kaukolės, nuolaidžios kaktos ir siauros no­ sies tipas. Baltų tarmės buvo palyginus nedaug nutolusios nuo indoeuropiečių prokalbės.

b. Baltų raida iki antikinės civilizacijos poveikio Apie XX a. pr. Kr. Pamario ir Dnepro aukš­ tupio virvelinės kultūros arealuose išryškėjo baltų prokalbės tarmėmis kalbantis etnosas. Indoeuropiečių kalbų šeimoje artimiausi bal­ tams yra slavai, jie, baltai ir germanai kai ka­ da išskiriami į šiaurinių indoeuropiečių gru­ pę. Tačiau tradiciškai, nors ir kiek senoviš­ kai, skiriant indoeuropiečius į rytinę (sateminę) ir vakarinę (kentuminę) šakas, baltai ir slavai lieka pirmojoje, o germanai - antrojoje šakoje. Greta tradicinio grynųjų baltų kilmės aiškinimo yra iškelta venedų instrato hipote­ zė. Venedai - dabar jau išnykęs indoeuropie­ čių etnosas, palikęs vietovardžius didžiulia­ me plote nuo Baltijos iki Adrijos jūros. Pie­ tuose su jais susidūrė romėnai, šių dienų Lat­ vijos teritorijoje baltų asimiliuojamus venedų likučius XIII a. po Kr. pradžioje mini vokie­ čių šaltiniai. Lietuvoje užtinkami venedų etnonimą primenantys vietovardžiai, šie fak­

18

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

tai verčia susitaikyti su venedų buvimo Pa­ mario kultūros areale tam tikra galimybe. Kai kas mėgina teigti, kad venedai galėjo būti net­ gi anksčiausiai j Lietuvos teritoriją atėję in­ doeuropiečiai, tačiau dėl to dar nebuvo išsa­ miai diskutuota. Todėl labiausiai reikia orien­ tuotis į grynai baltiškąją indoeuropietiškųjų lietuvių protėvių kilmę, kartu labai atsargiai vertinant II-I tūkstantmečių pr. Kr. ir net vė­ lesnių šimtmečių etninę Lietuvos istoriją. Žalvario (bronzos) dirbiniai Lietuvos teri­ torijoje atsirado antrame II tūkstantmečio pr. Kr. ketvirtyje, tačiau vietinė jų gamyba pra­ sidėjo tik apie 1500 m. pr. Kr. Žalvario gink­ lai, įrankiai ir papuošalai buvo daromi iš brangios atvežtinės žaliavos, jų turėta ne­ daug, todėl jie nepakeitė neolito gyvenimo būdo. Tačiau išbaigtos vietinės gamybos for­ mos ir jų kitimas liudija, kad jau buvo susi­ klosčiusi vietinių amatininkų terpė, įgijusi šių prabangių reikmenų gaminimo įgūdžius. Žalvario amžiuje Pamario kultūros areale že­ mė buvo dirbama akmeniniais gyvatgalviais kapliais. Kadangi pagrindinis verslas buvo gyvulininkystė, medžioklė ir žvejyba tik ne­ žymiai papildė maisto išteklius. Apibūdinti gyvatgalvių kaplių arealo gyventojus nelen­ gva, nes rytinėje jo dalyje ankstyvuoju žalva­ rio amžiaus laikotarpiu vyravo dar Narvos, o ne virvelinės keramikos kultūra. Vakarinės arealo dalies Duonkalnio mezokraninės kau­ kolės yra gana aukštos, platoko veido. Galima apibendrintai išryškinti du pagrin­ dinius žalvario amžiaus (jis tęsėsi iki I tūks­ tantmečio pr. Kr. vidurio) požymius: miru­ siųjų palaidojimus pilkapiuose vakarinėje ir įtvirtintas gyvenvietes (labiausiai kalvose) rytinėje Pamario kultūros arealo dalyje. II tūkstantmečio pr. Kr. paskutinį trečdalį pil­ kapiuose griautinius pakeitė degintiniai pa-

I N D O E U R O P I E Č I A I IR B A L T A I LIETUVOS TERITORIJOJE

XII-XI a. pr. Kr. baltiškas žalvarinis kovos kirvis.

II-I a. pr. Kr. žalvarinė įvijinė apyrankė (Egliškės - Kretingos raj.).

19

laidojimai. Šis paprotys plito iš Padurtojo, iš kur buvo gaunama ir bronzos komponentų žaliava. Vakarinis (pilkapių kultūros) arealas palaikė ryšius su pietų ir vakarų kaimynais, nemažai tai lėmė gintaro prekyba. Rytinio (įtvirtintų gyvenviečių) arealo išoriniai kontaktai mažiau pastebimi. Jei neolitas ir žalvario amžius Lietuvos teritoriją pasiekė labai pa­ vėlavę, tai geležies amžius chronologiškai vėlavo kur kas mažiau; tačiau nepamirštinas ir kontrastas tarp šio amžiaus pagreitėjusios ci­ vilizacijų raidos ir skurdžių jo apraiškų pirmaisiais jo šimtmečiais Lietuvos teritorijoje. Pirmieji geležies dirbinių požymiai čia pastebi­ mi tik I tūkstantmečio pr. Kr. antrojo ketvirčio pradžioje, o Vakarų Europoje jau IX a. pr. Kr. reiškėsi išsivysčiusios metalo industrijos Halštato kultūra. Ankstyvasis geležies amžius Lietuvos teritorijoje apima I tūkstantmečio pr. Kr. antrąją pusę. Čia dar nemokėta pasigaminti ge­ ležies iš vietinės balų rūdos, o geležies dirbinių iš kitur buvo gaunama nedaug. Beje, tuo metu sumažėjo ir bronzos dirbinių. Šio meto įrankių inventorius gali atrodyti netgi skurdesnis, tačiau pastebima ryški žem­ dirbystės pažanga. Vis dėlto gyvenimo sąlygos, atšalus klimatui, šiek tiek pasunkėjo. Ankstyvajame geležies amžiuje anksčiau minėtame Pamario kultū­ ros areale baigė susiklostyti vakarų ir rytų (įvertinant Dnepro baltus, dar vadinamus ir centro) baltų etnosai, atitinkamai siejami su pilkapių ir piliakalnių (įtvirtintų gyvenviečių) archeologinėmis kultūromis. Iš pastarosios dar žalvario amžiuje išaugo vad. brūkšniuotosios kerami­ kos kultūra. Pietuose baltai ribojosi su iranėnų šeimos indoeuropietiš­ kaisiais skitų ir sarmatų etnosais. Sunkiau ištirti vakarų baltų kontak­ tus su venedais ar germanais ir apskritai baltų kontaktus su slavais, kadangi dėl pastarųjų archeologinio palikimo iki šiol yra daug priešta­ ringų nuomonių.

20

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

3. L ietu vių gentinis etnosas

a. Civilizacijų priartėjimas prie baltų Pirmaisiais amžiais po Kr. vakariniai baltai, daugiausia per tarpi­ ninkus, užmezgė prekybos ryšius su Romos imperijos provincijomis. Prasidėjo nedidelis, bet vis dėlto darantis tam tikrą įtaką baltų gyveni­ mui antikinės civilizacijos poveikis. Didysis tautų kraustymasis šį po­ veikį nutraukė, tačiau ankstyvųjų viduramžių pabaigoje (X-XI a.) besi­ klostančios ir besiplečiančios lotyniškoji Vakarų Europos ir bizantiš­ koji Rytų Europos civilizacijos pradėjo tiesiogiai susidurti su baltais. Tai keitė baltų gyvenimo ir gyvavimo sąlygas. I tūkstantmečio po Kr. pirmoji pusė vadinama Lietuvos senuoju ge­ ležies amžiumi. Lemiamas jo veiksnys: baltai išmoko iš vietinės balų rūdos pasigaminti geležį patys. Vietinę geležį papildė keleriopai pa­ didėjęs metalo importas. Geležiniai įrankiai labai pagyvino darbą: kir­ vis leido iškirsti lydimui kur kas didesnius miško plotus, pjautuvas ir dalgis - nukirsti šių plotų pasėlį ir paruošti šieno atsargas žiemai. Kie­ kybiškai ir kokybiškai išaugusi žemdirbystė labiau susiejo auginamus gyvulius su paskirų giminių ūkiais, pastoviais laidarais ir gardais. Iš­ gaunami pragyvenimo ištekliai ir juos išgaunančios darbo priemonės pavieniais atvejais ėmė peraugti į ilgalaikes sankaupas; šios sankau­ pos ėmė virsti turtu su iš to sekančiais prestižiniais poslinkiais. Palygi­ nus gausūs žalvario ir vis dažniau įgyjamo sidabro kiekiai lėmė lobių išsiskyrimą iš turto. Nesunkiai prieinama geležis skatino turtus bei lo­ bius saugančių ir atimančių ginklų gamybą. Per pirmuosius amžius po Kr. baltai pasiekė tai, ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net tūkstantį metų. Tai rodo didelį atsilikimą, bet nereikia pamiršti, kad jis palyginus labai greitai buvo sumažintas. Pirmas žinomas baltus aprašantis šaltinis (Romos istoriko Tacito „Germanija"), apibūdinantis jų gyvenimą I a. po Kr. pabaigoje, pažy­ mi ginkluotėje dar vyraujant medžio vėzdus ir nesidomėjimą romėnų pinigais, tačiau vadina baltus gerais žemdirbiais. Tacito informacija buvo šiek tiek pavėluota: sparčiai auganti baltų žemdirbystė lėmė pa­ lyginus gausaus metalinio inventoriaus atsiradimą jau I-II a. sandūro­ je (tuo metu ir buvo parašyta Tacito „Germanija"). Mirusius imta lai­ doti su daugybe įrankių, ginklų ir papuošalų, vakarų baltų žemėse pra­ dėjo plisti pinigai, netrukus atsirado jų lobiai.

GENTINIS

LIETUVIŲ ETNOSAS

r\ -j 1

Z.

II a. žalvariniai plokšteliniai antsmil­ kiniai (Pakalniškiai Panevėžio raj.).

22

Turto kaupimas lėmė giminių diferenciaciją, turtingų giminių išsi­ skyrimą. Darbo našumo didėjimas skatino patriarchalinių vergų atsi­ radimą. Vergai išlaikė kaip atskirą terpę gentinę diduomenę. Įtvirtin­ tos gyvenvietės nebegalėjo sutalpinti giminių didėjančių ūkių. Atsira­ do atviros gyvenvietės, įtvirtintos diduomenės sodybos ir apsaugos slėptuvės, naudojamos tik pavojaus metu. I tūkstantmečio viduryje plin­ tantys nedideli, o vėliau augantys piliakalniai liudija galimybių turtui ir valdžiai kaupti didėjimą. Stiprėjanti gentinė diduomenė lėmė pasto­ vesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidarymą, o tokių junginių gyvavimas - labiau apibrėžtų paskirų baltų etninių struktūrų išsisky­ rimą. Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-III a. (galindus, sūdu­ vius, sėlius). Tiesa, tai pilkapių kultūros arealo gentys. Šiuo požiūriu sunkiau apibūdinti brūkšniuotosios keramikos kultūros arealą: apie jį I tūkstantmečio rašytiniai šaltiniai neužsimena, tik neseniai jame su­ rasti pirmieji šio tūkstantmečio pradžios palaidojimai. Etninius procesus, vykusius I tūkstantmetyje po Kr., sunku apibū­ dinti. Aišku tik tai, kad pirmaisiais amžiais po Kr. netoli Lietuvos gy­ veno gotai, I tūkstantmečio viduryje hunų ir alanų įsiveržėliai pasiek­ davo šių dienų Vidurio Lietuvą. Taigi didžiojo tautų kraustymosi įvy­ kiai kažkiek užkliudė ir Lietuvos gyventojus. Tačiau daugiausia poky­ čių atnešė slavų veržimasis iš pietų į Dnepro baltų žemes, prasidėjęs VI-VII a. Pačioje Lietuvos teritorijoje šiuo metu irgi daug kas keitėsi. Rytų baltai buvo lietuvių ir latgalių protėviai. Lietuvių ir latvių kal­ bos išsiskyrė iš baltų prokalbės maždaug VI-VII a. Be to, su brūkšniuo-

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

%

v*.***

s

A 5* -

¿į f

v'

>IL *

* y

>w >vę7i „ -■ >* V k , *

/ %

'4 ®ts •< V r **»

*>- *V

K

v» V -V. V ,A . »*.

v-

III a. žalvarinė kaklo apvara (Akmeniai - Kelmės raj.)

tosios keramikos kultūra siejami rytų baltai I tūkstantmečio viduryje ėmė veržtis į šių dienų Vidurio, o vėliau ir į Vakarų Lietuvą, asimiliuo­ dami vietinius gyventojus. Šitaip lietuvių gentis praplėtė savo teritori­ ją ir pritraukė naujų žmonių. Rašytiniai šaltiniai apibūdina lietuvių etnoso teritorinę struktūrą tik XIII a., bet iš jos galima suvokti, kaip šis etnosas plito nuo I tūkstantmečio vidurio. Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąja prasme. Tai teritorija tarp Nemuno vidupio, Neries ir Merkio. Ji ilgainiui išsiplė­ tė į pietus iki Nemuno aukštupio (asimiliuojant jotvingius) ir į šiaurę, apimdama dešiniąją Neries pakrantę iki jos santakos su Šventąja. Labai anksti lietuvių gentis apėmė Nalšios žemę - šių dienų Šiaurės rytų Lie­ tuvą. Kaip ir Lietuvos žemė, ši teritorija priklausė brūkšniuotosios kera­ mikos kultūrai. Deltuvos žemė išsidėstė apie šių dienų Ukmergę. Tai irgi viena seniausių lietuvių genties teritorijų. Gana anksti lietuviai įsi­ savino sritį apie šių dienų Kauną. Dalis tos srities sudarė Neries žemę kairiajame šios upės žemupio krante. Iš šio rajono lietuviai plito į šiaurę ir vakarus. Šiaurinis srautas pasiekė žiemgalių žemės ribas (palei Lėvenį ir Mūšą), didžiausias teritorinis darinys čia buvo Upytės žemė (sritis apie Panevėžį). Šitaip lietuviai supo sėlių žemę (šių dienų Anykščių, Ku­ piškio ir Rokiškio apylinkės) iš vakarų (Upytė), pietų (Deltuva) ir rytų (Nalšia). Vakarinis srautas iš Kauno apylinkių pasiekė šių dienų pietų žemaičių (dūnininkų) gyvenamą plotą. Asimiliavus kuršius ar jiems ar­ timus vakarų baltus, čia susidarė lietuviškas žemaičių etnosas. Didėjant lietuvių etnosui, išaugusioje teritorijoje gentinė organizacija M ' GENTINIS

LIETUVIŲ ETNOSAS

23

nebegalėjo efektyviai veikti. Lietuviai suskilo mažų mažiausiai į dvi gentis: rytų lietuvius (vadinamus tiesiog lietuviais) Lietuvos, Nalšios ir Deltuvos žemėse ir lietuvius žemaičius šių dienų Pietų Žemaitijoje. Nėra aišku, ar Vidurio Lietuvos lietuviai (Upytės ir Neries žemės) bu­ vo atskira gentis, ar priklausė rytų lietuvių genčiai: Taip pat neaiški aukštaičių vardo kilmė: jei Vidurio Lietuvos lietuviai buvo atskira gen­ tis, tai aukštaičiai vadintini jos vardu, jei ne, tai šis pavadinimas taiky­ tinas tiek Vidurio, tiek ir Rytų Lietuvos lietuviams, t. y. atitiko dabarti­ nę prasmę. Tarmių ribos tik iš dalies sutapo su šia žemių struktūra. Lietuvos žemėje (siaurąja prasme) vyravo šnektos, dabar priskiriamos pietų aukštaičių tarmei, Nalšios, Deltuvos ir Upytės žemėse - rytų aukš­ taičių, Neries žemėje ir žemaičių teritorijos rytinėje pusėje (Šiaulių, IV a. moters įkapės Ariogalos, Betygalos žemės) - vakarų aukštaičių, vakarinėje žemai(Veršvai - Kaunas), čių teritorijos pusėje (Raseinių, Kražių, Laukuvos, Karšuvos žemės) žemaičių (dūnininkų). Be sėlių, dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno ir kitos baltų gentys. Beveik visa Užnemunė priklausė jotvingiam s (sūdu­ viams, dainaviam s), Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio apylinkės žiemgaliams, Kretingos, Mažei­ kių, Klaipėdos, Skuodo, Plun­ gės - kuršiams, Šilutės - skal­ viams. Tuo tarpu Nalšios rytinės ir Lietuvos žemės pietinės ribos II tūkstantmečio pradžioje drie­ kėsi kur kas toliau už dabartinę Lietuvos sieną. Labai galim as daiktas, kad lietuvių gentį veržtis į vakarus pastūm ėjo slavų veržim asis į Dnepro baseino šiaurinę dalį, su­ slavinęs Dnepro baltus VII-IX a. Atsižvelgtina ir į prūsų skverbi­ mąsi pagal Nemuną antroje I tūkstantmečio pusėje.

O

Ą

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

b. Baltų patekimas į civilizacijų akiratį Lietuvos teritorija ilgus tūkstantmečius išliko žmonijos rai­ dos arealo pakraščiu. Priešakinės Azijos ir Egipto civiliza­ cijų poveikio nutolę nuo šių kraštų baltai nepatyrė. Maž­ daug apie Kristaus gimimą prasidėjo nežymus antiki­ nės civilizacijos poveikis. Nedaug nuo to skiriasi ir bal­ tų patekimo į antikos tautų akiratį laikas. Herodoto, aprašančio VI a. pr. Kr. įvykius, mi­ nimų neurų ir budinu etniniai identifikavimai, įskaitant ir baltus, yra tik hipotezių lygio. Ne­ abejotinai baltus mini romėnų istorikas Taci­ tas I a. po Kr. pabaigoje. II a. viduryje apie juos užsimena Aleksandrijos geografas Ptolemėjas. Šios dvi ži­ nutės antikinį pasaulį pasiekė skirtingais keliais, skyrėsi ir jų likimas bei poveikis. Ptolemėjas pirmasis nurodė dvi konkrečias ir vėliau žinomas baltų gentis - sūduvius (jotvingius) ir galindus, taip pat jų artimesnius bei tolimesnius kaimynus: germanų gentis - gotus, rugijus ir lemovius. Ši palyginus tiksli informacija, deja, toliau nebuvo pratęsta ir neturėjo poveikio. Aleksandriją ji pasiekė per Balkanų pusiasalį arba Juodosios jūros graikų kolonijas. Tacitą informavo romėnų pirkliai, bet pradinis jų šaltinis buvo baltų kaimynai germanai. Veikiausiai germanų žodis yra ir etnonimas estai (lietuvių literatūroje sulietuvintas į aisčius), kuriuo vadinami baltai. Tai apibendrinantis vardas, vėlesniais I tūkstantmečio amžiais germanų genčių ir tautų taikomas visiems Baltijos jūros rytinio pakraščio (nuo Vyslos iki Suomių įlankos) gyventojams ir galiausiai pri­ gijęs dabartinei estų tautai. Juo Tacitas vadino prūsus, nes būtent iš čia prasidėjo jo minimas Gintaro kelias į Padunojį. Estais baltai vadinami ir VI a. ostgotų (žinojusių Tacito darbus) šaltiniuose. Iš jų aiškėja, kad bal­ tų gentinė diduomenė siekė išlaikyti gintaro prekybą su Italijos gyven­ tojais, nepaisant Didžiojo tautų kraustymosi padarinių. Romos imperi­ jos ir Ostgotų karalystės žlugimas šias pastangas pavertė niekais. II-V a. išaugęs antikinės civilizacijos poveikis baltams nutrūko. Ankstyvųjų viduramžių Europa išsaugojo senesnes germanų žinias apie baltus, o nuo VIII a. jas praplėtė. Bavarų geografas (VIII a.) pirmą kartą neabejotinai paminėjo prūsus. Estais baltus dar vadino Karolio Didžiojo biografas Einhardas (IX a. pr.) ir šlezvigo pirklys Vulfstanas (IX a. pab.; jis tikrai lankėsi Prūsijoje). Vokiečių hagiografas Rimbertas atpasakojo 853 m. švedų žygį į Apuolę ir skaitytojus supažindino su

GENTINIS

LIETUVIŲ ETNOSAS

IV-V a. pentinas (Voropniškiai Vilniaus raj.).

Z.0

kuršiais. Kuršius ir prūsus bei pastarųjų gen­ tis - sambius ir varmius - aprašė Saksoni­ jos vyskupijų istorikas Adomas Bremenietis (XI a.). Taigi smulkesnis baltų genčių vaiz­ das lotyniškoje Europoje susiklostė tik suirus frankų monarchijai. Beje, jis klostėsi vis „ar­ tėdamas“ prie baltų žemių: išsamiausia infor­ macija atsirado Vokietijoje ir beveik nepa­ siekė jos vakarinių ar pietinių kaimynų: pran­ cūzų Rolando giesmėje iš Rytų Baltijos genčių minimi tik lyviai, o pasitaikantis literatūroje anglosaksų poemos „Vidsitas" žodžio „vil­ na“ aiškinimas Vilniumi tėra paprasčiausias nesusipratimas. Šį „artėjimą“ lėmė Europos viduramžių civilizacijos plėtimasis: naujai su­ siklostančios feodalinės visuomenės kaupė gaunamas žinias, tačiau šios žinios dar men­ kai plito visame civilizacijos areale. Europos samprata apie baltus buvo labai vienpusiška. Faktiškai įjo s akiratį pateko tik kuršiai ir prūsai, t. y. gana siauras Baltijos pa­ krantės ruožas. X-XII a. šį įvaizdį papildė len­ kų kronikos ir skandinavų sagos bei runų tekstai akmenyse. Jie kažkiek jį praplėtė, įtraukdami į akiratį jotvingius bei žiemgalius ir tuo pateikdami visą baltų etninio masyvo pakraščių vaizdą. Tačiau šio masyvo giluma dar nebuvo suvokta, o tai kaip tik buvo lietu­ vių genčių gyvenama teritorija. XII-XIII a. skandinavų geografiniuose traktatuose net neminima Nemuno upė. Tuo tarpu baltų ry­ tinėje kaimynystėje IX a. viduryje susikūrė di­ džiulė Rusijos valstybė, netrukus pritapusi prie bizantiškosios kultūros arealo. Jei nuo skandinavų lietuvius skyrė kuršiai ir žiem­ galiai, o nuo lenkų - prūsai ir jotvingiai, tai su Rusija Lietuva ribojosi tiesiogiai. X-XII a. rusai pažino lietuvius kur kas geriau už len­ kus ar vokiečius. Tam tikrų lietuvių ir skan­ dinavų kontaktų šiuo metu vis dėlto būta. Se-

VI-VII a. įmovinis ietigalis (Dūkštas - Ignalinos raj.).

V. a. antskydis (Eiguliai - Kaunas).

VII a. sidabrinė antkaklė (Pašušvys - Kėdainių raj.).

26

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

nas lietuvių žodis „vaizbūnas" (pirklys) vestinas iš Visbio miesto, o etnonimas „vokiečiai" kildintinas iš Vako srities Švedijoje, t. y. švedai tapo pirmaisiais rimtais germanų tautų reprezentantais. Nors Lietuva X_XI a kaiavįjas ir liko Dauguvos prekybinės arterijos, jungusios Skandinaviją su Rusi- (žąsinas - Tauragės raj.). ja, nuošalyje, santykiai su švedų vikingais buvo svarbūs. Lietuvių, kaip ir kuršių bei žiemgalių, gentinė diduomenė perėmė iš švedų tauriųjų metalų svėrimo sistemą, taigi ir turto kaupimo sampratą. X a. rusų metraščiai mini savo valdovų žygius prieš jotvingius; jotvingiai sutinkami rusų didžiūnų kariaunose. Rusijos poveikį ėmė jausti ir Lietuva. Rusijos kaimynystė tapo veiks­ niu, lemiančiu visą tolesnę Lietuvos raidą.

c. Pirmasis Lietuvos paminėjimas šaltiniuose Kontaktai su germanų gentimis bei prekyba su Romos pro­ vincijomis sutapo su gana staigiu metalų technologijos ir žemdir­ bystės pakilimu pirmaisiais pokristiniais amžiais. Būtent tokiu ūki­ niu pagrindu lietuvių etnosas išplėtė savo teritoriją ir asimiliavo joje baltų giminaičius I tūkstantmečio viduryje bei antrojoje pusė­ je. Galingo lietuvių genčių komplekso susidarymas pakeitė jų santykius su baltiškaisiais kaimynais - pastarieji tapo nuolati­ niu lietuvių plėšimo ir ekspansijos objektu. Taip buvo pa­ jungta didelė sėlių dalis; riba su jotvingiais lėtai, bet ne­ paliaujamai slinko į pietus, buvo spaudžiami žiemga­ liai ir kuršiai. Buvo jaučiama stipri lietuvių įtaka Skalvai ir Nadruvai. Pajungę sėlius, lietuviai ėmė pulti savo šiaurinius kaimynus latgalius. Sėkmingi žygiai turtino gentinę lietuvių diduomenę. Vergai tapo nuolatiniu ir augančiu visuomenės sluoksniu, galutinai at­ skyrusiu diduomenės buitį nuo gentainių aplinkos. I tūkstant­ mečio antroje pusėje lietuvių genčių teritoriją padengė mažos, o vėliau ir didelės įtvirtintos sodybos, atsirado tikros medinės pi­ lys. Papuošalai pasunkėjo, prarasdami estetiškas proporcijas ir akumuliuodami tauriuosius metalus. Atsiradusios ūkinės ir or­ ganizacinės galimybės pavertė vadų kariaunas iš atsitiktinių bū­ rių socialine terpe, o tai savo ruožtu plėtė karo žygių apimtį. Susiklostė nuolatinis amatininkų užsakovų sluoksnis, o renkami

GENTINIS

LIETUVIŲ ETNOSAS

r\t-7 Z /

ІХ-ХІІІ а. noragas, pjautuvai ir dalgis (Maišiagala - Vilniaus raj.).

vadai užleido vietą kilmingiems vadovaujančių giminių palikuonims. Turtingi vadai ir kariauninkai, susidurdami su švedų vikingais, ne­ sunkiai perėmė odalinę individualiosios žemės nuosavybės sampratą, juo labiau kad ir pačioje Lietuvoje klostėsi analogiška socialinė struk­ tūra. Visa tai ХІ-ХІІ a. suformavo vikinginę lietuvių visuomenę (tik valtį čia pavadavo žirgas). Visuomeninė lietuvių organizacija su stip­ riais vadų, virstančių kunigaikščiais, ir kariaunų institutais toli pralen­ kė kitų baltų genčių socialinę bei politinę sandarą. Sparčiausiai toks procesas vyko Lietuvos žemėje (siaurąja prasme). Būtent tokią Lietuvą pirmą kartą iš visų žinomų šaltinių 1009 m. pa­ minėjo vokiečių Kvedlinburgo analai. Įvykį, nulėmusį šį paminėjimą, aprašo ne vienas šaltinis: buvo nužudytas misionierius - šv. Brunonas Bonifacas. Tačiau visur kitur minima ne Lietuva, o Prūsija. Tai gerai pa­ liudija, kad vokiečiai ir lenkai tuo metu lietuvių dar nepažino: visi baltai (ar bent jų didesnė dalis) jiems buvo „prūsai“. Lietuvą Kvedlinburgo analai paminėjo todėl, kad jie pateikė pačią tiksliausią informaciją, ėju­ sią iš paties šv. Brunono aplinkos (o jis 1008 m. aplankė Rusiją ir turėjo galimybių susipažinti su jos kaimynais). Šaltiniai, aprašantys šv. Brunono mirtį, vaizduoja genties vadą Netimerą, turintį 300 vyrų kariauną, paveldimą valdžią ir laikantį sargybą šalies pasienyje. Netimeras norėjo apsikrikštyti, kas parodo gana platų jo politinį akiratį. Jis tai ir padarė, bet būta ir stiprios opozicijos, kuri misionierių nužudė. Apie tai, kas vyko toliau, duomenų neturime. Vis dėlto Šv. Brunono istorija atskleidžia tokią lietuvių politinę organizaciją,

28

LIETUVOS PRIEŠISTORĖ

kokios dar nerandame kitose baitų genty­ se net ir XIII a. Tai, žinoma, verčia klausti, kodėl Lietuvos valstybė susidarė tik po 200 metų. A tsakym ą pateikia Rusijos veiksmai. XI a. penktąjį dešimtme­ tį Rusija ir Lenkija sutartinai kariavo prieš mozūrus bei juos rem iančias gentis. Būtent 1040 ir 1044 m. Kijevo kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą (galbūt tai buvo vienas žygis, skirtingai datuojamas atskirų rusų metraščių). Lietuviai buvo p ri­ versti pripažinti Rusijos viršenybę ir mokėti jai duoklę. Tokia padėtis sulėtino gimstančio Lietuvos valstybingum o raidą. Grė-

.

sė rimtas pavojus netgi Lietuvos egzistencijai: priklausom ybę galėjo diržo sagtis pakeisti visiškas įjungimas į Rusijos valstybę; o p o to turėjęs sekti sta- (Kalniškiai-Rasėm čiatikiškas krikštas su slavų liturgija lemtų dar netapusio tauta lietu­ vių etnoso surusinimą. Lietuvos laimei, Rusijos valstybėXIIa. pradžioje suskilo, ir 1131 m. lietuviai išsivadavo. Atgautas politinis savarankiškumas vėl paspartino Lietuvos raidą. XII a. Lietuvą supo silpni kaimynai: Rusijos ir Lenkijos valstybės buvo suskilusios į paskiras kunigaikštijas, skandinavų ekspansija pasibaigė, o kitos baltų gentys ir toliau liko lietuvių kariaunų plėšimo objektu. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje šios kariaunos šiaurėje pasiekdavo Estiją ir Kareliją, pietuose - Lenkijos gilumą ir šių dienų Šiaurės Ukrai­ ną. Rusų opinijoje susiklostė „narsiosios Lietuvos"įvaizdis. Atsiradus galimybei sparčiai plėtotis lietuvių visuomenės elitui ir jo kariniam p o ­ tencialui, Lietuva pradėjo kapstytis iš atsilikimo duobės, kurioje ją p a ­ liko pasaulio istorinės raidos aplinkybės.

LIETUVIU G E N T I N I S

ET NOS A S

29

s >

1. L ietu vių žem ių konfederacija a. Odalinės visuomenės susidarymas Ekonominę Lietuvos raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė du vis labiau pasireiškiantys veiksniai: ariamoji žemdirbystė ir balų rūda pa­ remta geležies metalurgija. Arklio traukiami arklas ir žagrė leisdavo apdirbti žemės plotą, galintį aprūpinti grūdais jau nedidelį ūkinį ko­ lektyvą. Tai savo ruožtu leido panaudoti greta esančias pievas vasaros ganiavai ir šieno paruošimui žiemai. Žemdirbys galėjo išlaikyti reikia­ mą arklių, karvių ir smulkesnių gyvulių kiekį, o šiam darbui reikalingas laiko balansas leido suręsti bei remontuoti būtinus pastatus. Jau I tūks­ tantmetyje, ypač jo antroje pusėje, žemdirbiai įsisavino dvilaukį. Vergų darbu užtikrinta diduomenės buitis ir šių galimybių pavel­ dėjimas įtvirtino didžiūnų sodybų nuosavybę. Aplink ją dirbama vergų žemė bendruomenių perdalose tapo neliečiama. Ėmė išsiskirti diduomenės žemės nuosavybė - didysis odalis (ribotas alodas). Jo išsiskyrimą spartino ryšiai su odaline vikingų visuomene. Įsitraukus į grobiamuosius žygius (lobių ir vergų įsigijimo šaltinį) kariaunin­ kams, šis procesas plito ir jų terpėje, o per juos ėmė daryti poveikį eiliniams bendruomenininkams. Šitaip ėmė klostytis mažasis odalis kaip visuotinis socialinis reiškinys. Didysis odalis baigė susiklostyti XII a., mažasis - XIII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir individualių ūkių odalinė visuomenė. Tai buvo labai svarbus pasiekimas: užsimezgė tas pats vi­ suomeninis modelis, ta pati išeities pozicija, iš kurios prasidėjo feoda­ linės viduramžių Europos raida. Tokia visuomenė vystėsi intensyviai, kur kas greičiau už visame pasaulyje vyraujančias bendruomenines

2 . 787

LIETUVIŲ ŽEMIŲ KONFEDERACIJA

OQ O O

despotines visuomenes, nes tą skatino nuosa­ vybės susikoncentravimas pavienių savinin­ kų rankose. Paskirų ūkių atsiradimas sparti­ no ir amatų raidą: amatininkų paslaugų rei­ kėjo vis daugiau. I tūkstantmečio pabaigoje ir ypač II tūkstantmečio pradžioje metalurgija, kalvystė, šaltkalvystė, puodininkystė, odos ir odos dirbinių apdorojimas tapo atskirais ver­ slais. Išmokta tempti vielą, štampuoti skardą, virinti geležį, lydyti stiklą. Diduomenės pilys nebegalėjo išsiversti be tėvoninių amatininkų, gausėjo kaimų amatininkų. Lietuva iš esmės įgijo tokį techninį potencialą, kokį buvo pasie­ kę rusų ir lenkų kraštai, atsilikdama tik nuo svarbiausių jų centrų. XIII a. lietuvių kariau­ nos turėjo gerus kalavijus ir ietis, žieduočio šar­ vus ir lengvus, tačiau gero plieno šalmus. Šį šimtmetį pačios stipriausios lietuvių pilys at­ laikė visus priešų puolimus. XII a. - XIII a. pradžioje Lietuvoje gyven­ tojų daugumą, kaip ir anksčiau, sudarė eili­ niai bendruomenininkai (laukininkai), ku­ riems individualiai ūkininkaujant, nutrūko gamybiniai kraujo ryšiai. Bendruomenės (lau­ ko) struktūrą ėmė lemti jau ne giminystė, bet gyvenamoji vieta, susiklostė teritorinė ben­ druomenė. Ariamoji žemė, ganomos ir šie­ naujamos pievos virto paskirų šeimų ūkių nuosavybe. Bendra lauko nuosavybe liko krūmynai, išganos, miškai, ežerai, pelkės. Vi­ su tuo lietuvių laukas pasuko germaniškųjų, o ne rytų slaviškųjų bendruomenių raidos ke­ liu. Žmonių nuosavybės santykiai dar buvo susaistyti giminystės ryšiais: individualus paveldėjimas buvo garantuotas, bet žeme ga­ lėta disponuoti tik giminaičiams leidus. Iš tur­ tingų laukininkų daugiausia kilo kariaunin­ kų. Kariaunos didėjo, iš atsitiktinių būrių pa­ virsdamos socialine terpe. Pajungtų žemių kontribucijos virto duokle, o savųjų žemdir-

34

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

bių dovanos vadams ir kariauninkams tapo priva­ lomos. Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios sukoncentravimas jų rankose - kunigaikš­ čiais. Kunigaikščiai su kariaunomis apeidavo ben­ druomenes, paimdami iš jų duoklę. Atsirado kuni­ gaikščio priėmimo prievolės - pasėdžiai ir mez­ liavos. Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštijomis.

b. Lietuvių žemių kunigaikštijos XII a. pabaigoje XIII a. pradžioje Daugelyje lietuvių žemių XII a. pabaigoje-XIII a. pradžioje buvo įsigalėjęs jau vienas kunigaikštis: Upytėje Ruškys, Šiauliuose - Bulius, Laukuvoje - Vykintas, Lietuvos že­ mėje ir dalyje Nalšios - Dangerutis ir Stakys. Tai buvo dar ne asmens, o šeimos įsigalėjimas: priekyje stovėjo vienas narys, tačiau pavienes pilis ir jas supusius laukus broliai paveldėdavo individualiai, ir jie visi galėjo bendrai valdyti žemę. Varžybos tarp brolių ir pusbrolių pratęsė ankstesnes varžybas tarp giminių, bet dabar visa tai vyko varžovams disponuojant realia valdžia gyventojams ir nemažais turto ištekliais. Kūrėsi paskirų kunigaikščių sąjungos, sustiprinamos vedybų ryšiais. XII a. pabaigoje visoje Lietuvoje įsivyravo viena kunigaikščių grupė, kurios atstovai buvo Stakys ir Dangerutis. Šiems vyresniesiems ku­ nigaikščiams pakluso kiti kunigaikščiai. Susidarė lietuvių žemių kon­ federacija. Konfederacijos žemių tarpusavio ryšiai kol kas buvo netvirti: vyres­ nieji kunigaikščiai dar visiškai nekontroliavo kitų žemių vidaus gyve­ nimo ir jų kunigaikščių tarpusavio santykių. Vis dėlto jau buvo ženg­ tas pirmas žingsnis į kunigaikščių politinę karjerą. Nuo XII a. pabaigos prasidėjo sistemingi lietuvių antpuoliai į rusų žemes, lietuvių kariau­ nos ėmė siaubti visą Padauguvį. Didesni žygiai jau buvo koordinuoja­ mi vyresniųjų kunigaikščių arba žymios žemių kunigaikščių dalies. Gimė pirmasis lietuvių politikos pavidalas - kariaunų politika. Lietu­ va tapo istorijos subjektu. Lietuvių žemių konfederacija ėmė plėsti savo politinę įtaką į

2'

LIETUVIŲ ŽEMIU KONFEDERACIJA

XII-XrV a. sidabro ilgieji.

IX-X a. sidabruota žalvarinė segė (Paltynai Radviliškio raj.).

XI-XIII a. Velikuškių piliakalnis (Zarasų raj.).

XI-XII a. žirgo įkapės (Graužai Kėdainių raj.).

Q r O D

XI-XII a. žalvarinis žirgo kamanų papuošalas su žvangučiais (Graužai - Kėdainių raj.).

kaimynines žemes. Sėlpilyje įsikūrė nuolatinė lietuvių įgula, tuo pačiu beveik visa Šėla pateko į lietuvių rankas. Rusų-latgalių Jersikos kunigaikštis Vsevolodas (Visvaldis) vedė Dangeručio duk­ terį ir tapo ištikimu lietuvių sąjungininku. Jersika pasidarė lietu­ vių kariaunų atsparos punktu, puolant Padauguvį ir Šiaurės va­ karų Rusijos žemes. Savo kaimynams Lietuva tapo hegemonu, bet dar nesugebėjo šios savo hegemonijos politiškai realizuoti.

XI-XII a. žalvarinis žirgo kaktos papuošalas (Graužai - Kėdainių raj.). XI-XII a. žalvarinė puošiamoji žirgo karčių skardelė (Graužai - Kėdainių raj.). XI-XII a. balno kilpa (Graužai - Kėdainių raj.).

36

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

2. L ietu vos su sid ū rim as su vokiečių v eržim u si į rytu s a. Naujas vokiečių vaidmuo Baltijos juroje ir Livonijos atsiradimas Istorijos subjektu Lietuva tapo kaip tik tuomet, kai susidūrė su loty­ niškąja Europa. Viduramžių Europos geopolitinis arealas susiklostė individualaus (alodinio ir odalinio) ūkio pagrindu, išryškindamas ide­ ologinę katalikybės sampratą bei lotyniškąją kultūrą. Individualizmu pagrįstais visuomeniniais santykiais ir didžiuliu Bažnyčios vaidme­ niu Europa išsiskyrė iš visų kitų pasaulio geopolitinių arealų. Kritus Romos imperijai, pirmieji viduramžių Europos raidos šimtmečiai pa­ sižymėjo žemu ūkiniu, visuomeniniu ir kultūriniu lygiu, tačiau būtent tuo metu susikristalizavo individualių santykių struktūra, toliau nulė­ musi sparčią Europos raidą. Pirmas šios raidos protrūkis buvo Kry­ žiaus karai, kuriems baigiantis Europa iškilo kaip kitus geopolitinius arealus pralenkianti visuomenė. Europos arealas pasiskirstė į branduolį (žemes, priklausiusias Ro­ mos imperijai bei frankų monarchijai) ir šiaurinę bei rytinę periferiją, pritapusią prie šio branduolio IX-XI a. Labiau išsivystęs branduolys stipriai veikė periferiją. Svarbiausias vaidmuo čia priklausė arčiausiai esančiai Vokietijai. Be politinės ir kultūrinės įtakos, nuo XII a., kaip pastebimas ir vis stiprėjantis veiksnys, ėmė reikštis vokiečių koloniza­ cija, vienaip ar kitaip palikusi savo pėdsaką Skandinavijos, Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos istorijoje. Paminėtose šalyse susikūrė valstybės, ir jų valdovų krikštas vokiečių hegemoniją nukreipė daugiau taikia negu agresyvia kryptimi. Smulkiose Elbės ir Oderio slavų gentyse to neįvyko, vokiečių ekspansija įgavo brutalų pobūdį, nuo XII a. čia imta skelbti kryžiaus žygius. Tuo pačiu metu išaugusių Šiaurės Vokietijos miestų pirkliai įsivyravo Baltijos jūroje. IX-XI a. skandinavų vikingų antpuoliai lietuvių visai ar beveik ne­ pasiekė. Nesusidūrė lietuviai ir su lenkais, XI-XII a. siekusiais primesti savo valdžią prūsams ir jotvingiams. Neišsivysčiusios skandinavų ir lenkų visuomenės nepajėgė kolonizuoti jų puolamų kraštų. Toliau pa­ žengusi vokiečių visuomenė kolonizavo Elbės ir Oderio slavų žemes. Vokiečių prekybos laivynui įsigalėjus Baltijos jūroje, atsivėrė naujos galimybės iki šiol jiems nepažįstamoje Baltijos rytų pakrantėje. Šie

SU

LIETUVOS SUSIDŪRIMAS VOKIEČIŲ VERŽIMUSI I RYTUS

ryrj O /

XII a. sidabrakalio įkapės: svareliai, sidabrinės segės (Graužai - Kėdainių raj.). XI-XII a. diržo sagtelė su apkalu (Graužai - Kėdainių raj.).

r\Q OO

poslinkiai sutapo su popiežių galybės laikotarpio pradžia, pasižymė­ jusia misijų suintensyvinimu Baltijos regione XII a. pabaigoje. Vokie­ čių pirklį ėmė lydėti vienuolis, vienuolį - riteris. Toli pažengusi Vokie­ tijos visuomenė nebepripažino pagonių valdovų teisės patiems priim­ ti krikštą. į naujai pažintus kraštus buvo žiūrima kaip į nukariavimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įforminti. Vokiečių ateiviai taikė Baltijos etnosams Kryžiaus karų požiūrį bei me­ todus, priverstinį krikštą ir valdymą. Būtent su visu tuo susidūrė Dauguvos žiočių gyventojai, XII a. de­ vintą dešimtmetį čia įsikūrus Liubeko pirklių faktorijai. Faktorija netru­ ko pajungti čia gyvenusią ugrų-finų gentį lyvius. Vienuoliai 1186 m. įstei­ gė misijinę vyskupiją. Nuo lyvių žemės nauja vokiečių kolonija gavo Livonijos vardą. Kartu su trečiuoju Livonijos vyskupu Albertu (11991229) Livoniją pradėjo kolonizuoti ir vokiečių aristokratija bei riteriai. 1201 m. Albertas pastatė Rygos pilį, aplink kurią netrukus išaugo Ry­ gos miestas. Į Rygą buvo perkelta vyskupo rezidencija. Palestinoje vei­ kiančių karinių ordinų pavyzdžiu Albertas 1202 m. įsteigė Kalavijuo­ čių ordiną, tapusį pagrindine karine jėga greta atvykstančių vokiečių kryžininkų. į Kalavijuočių ordiną stojo Saksonijos riteriai. Susiklostė feodalinė Rygos vyskupo valda su augančiu Rygos miestu, negausiais pavienių riterių lenais ir vis labiau įsigalinčiu stambiausiuoju vasalu Kalavijuočių ordinu. 1207 m. Albertas Livoniją įformino kaip Vokieti­ jos imperijos leną. Nei aplinkinės baltų gentys, nei Polocko kunigaikš­ čiai, rinkę duoklę Padauguvyje, nepajėgė sutrukdyti Livonijai plėstis.

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

Netoli Lietuvos jau atsirado pavojingas politinis darinys, nešęs ne tarp­ gentinius vaidus, o Kryžiaus karus ir europinės organizacijos koloni­ zacinę ekspansiją.

b. Lietuvių kariaunų išstūmimas iŠ Padauguvio

II tūkstantmečio pradžios sidabrinės segės gyvulių galvutėmis (Panevėžio raj.). XI-XII a. diržų skirstiklis, padengtas sidabro skardele (Ritnaisai - Panevėžio raj.).

Lietuvių pirkliai, nuolat lankę Dauguvos žiotis jau XIII a. pradžioje, ir kariauninkai labai greitai pajuto Livonijos atneštas permainas. Lat­ galiai palaipsniui pripažino jos valdžią. Geriau organizuoti žiemgaliai dar pajėgė vokiečiams atsispirti, bet Vakarų Žiemgalos (Tervetės) ku­ nigaikštis Viestartas buvo priverstas ieškoti ir jų paramos prieš Žiem­ galą puolančius lietuvius. XIII a. pradžioje Lietuvos pakraščių žemių kunigaikščiai jau ėmė virsti vyresniųjų kunigaikščių agentais. Vienas Upytės kunigaikščių Žvelgaitis - 1205 m., vadovaudamas vyresniojo kunigaikščio kariuo­ menei, nuniokojo estų žemes. Šią kariuomenę, jai grįžtant, Viestartas ir Rygos vokiečiai sumušė, Žvelgaitis žuvo. Tais pačiais metais Rygos vyskupui pakluso lietuvių spaudžiamas rusų-latgalių Kuoknesės ku­ nigaikštis Viačkas. Vieno vyresniojo lietuvių kunigaikščio keršto žygį į Rygos apylinkes 1207 m. pabaigoje vokiečiai atmušė, o 1208 m. pra­ džioje jie iš Sėlpilio išvijo lietuvių įgulą. Tais pačiais 1208 m. lietuviams

SU

LIETUVOS SUSIDŪRIMAS VOKIEČIU VERŽIMUSI \ RYTUS

OQ

O S

XI-XII a. kaulinio žąslų laužtuko galas žirgo galva (Graužai - Kėdainių raj.).

XI-XII a. šalmas su apsauginiu žieduočio tinkleliu (Pakalniškiai Šakių raj.).

40

pavyko atremti žiemgalių ir rygiečių žygį į Upytę, tačiau savo ruožtu sužlugo ir revanšinis lietuvių antpuolis į Žiemgalą. 1208 m. ir pakarto­ tinai 1209 m. livoniečiai paėmė Jersiką ir privertė kunigaikštį Vsevolodą tapti Rygos vyskupo vasalu. Tuo pačiu metu jie pašalino iš Kuoknesės ir Viačką, įrengdami čia svarbų atsparos punktą prieš lietuvius. Plačiai organizuota 1210 m. estų, žiemgalių, kuršių, lietuvių, Polocko rusų ir sukylančių lyvių koalicija nieko nedavė: kuršiai, vieni puolę Rygą, buvo atmušti. Tais pačiais metais Albertas su Polocko kunigaikš­ čiu Vladimiru sudarė taiką. Šitaip XIII a. pirmąjį dešimtmetį Livonija išstūmė lietuvių kariaunas iš Padauguvio. Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaunančiais arbaletais. Kadangi kautynėse lietuviai be­ veik nenaudojo lankų, o tik svaidė lengvas ietis, jie skaudžiai pajuto techninį vokiečių kariuomenės pranašumą. Atsitiktinei ir tik plėšimo žygius organizuojančiai lietuvių kariaunų politikai priešpriešais stojo plataus akiračio vokiečių bažnytinio dignitoriaus politika, kuri skaldė ir valdė bei vykusiai naudojosi Vokietijos ištekliais. Livonija pertraukė natūralų giminingų genčių jungimosi į valstybę procesą. Lietuvių kariaunų šeimininkavimas Padauguvyje aiškiai kry­ po į nuolatinės kontribucijos rinkimą bei įgulų priėmimą, kaip tai jau buvo atsitikę Šėloje. Lietuvių gentys buvo pradėjusios vaidinti tokį pa­ tį vienijantį vaidmenį, kokį suvaidino frankai tarp germanų ar polianai tarp rytų slavų genčių. Turtinga prekybinė Dauguvos arterija ma­ sino lietuvių kunigaikščius, ir ko gero čia būtų persislinkęs baltų gen-

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

tis sujungusios valstybės centras, kaip tai atsitiko Lenkijoje (iš Gniezno ir Poznanės į prekybinių kelių sankryžoje stovėjusią Krokuvą). Li­ vonijos atsiradimas sustabdė tokią įvykių raidą. Lietuvių kunigaikš­ čiai ir kariaunos prarado svarbiausią grobio šaltinį. Slinkdama aukštyn palei Dauguvą ir stumdama lietuvius, Livoni­ ja iniciatyvos dar visiškai neperėmė. Vyresnieji lietuvių kunigaikš­ čiai nenorėjo taikstytis su praradimais, juo labiau kad žiemgaliai jau suprato vokiečių pavojų ir liovėsi juos rėmę. Be to, 1208 m. Upytės įvykiai livoniečiams parodė, kad lietuvių žemių neįmanoma nuka­ riauti keliomis karinėmis ekspedicijomis. XIII a. pirmojo dešimtme­ čio pabaigoje Livonijos nukariavimo frontas pasisuko į šiaurę, į estų žemes. Lietuvių kunigaikščiai netruko pasinaudoti vokiečių gynybi­ ne taktika prie Dauguvos. Jų palaikomas Jersikos Vsevolodas išsiva­ davo pirmojo dešimtmečio pabaigoje ar antrojo dešimtmečio pradžio­ je. Vokiečių pozicijas susilpnino ir 1212 m., nors ir nuslopintas, lyvių ir latgalių Autinės sukilimas. Ieškodamas atramos, vyskupas Alber­ tas 1212 m. sudarė sąjungą prieš lietuvius su Polocko kunigaikščiu Vladimiru. Tačiau platėjo ir lietuvių politinis akiratis: vyresnysis ku­ nigaikštis Dangerutis 1213 m. nuvyko į Naugardą ir sudarė sąjungą su šia rusų respublika. Tais pačiais metais lietuviai nusiaubė Šiaurės Latgalos ir gretimas Estijos žemes. Tokiu būdu lietuvių karinė ir poli­ tinė veikla apėmė ištisą ruožą į rytus nuo Livonijos ir jos užkariauja­ mos Estijos. Vis dėlto ji norimų rezultatų nedavė: grįžtantį iš Naugardo Dangerutį kalavijuočiams pavyko sučiupti, ir jis mirė jų nelaisvėje.

SU

LIETUVOS SUSIDŪRIMAS VOKIEČIŲ VERŽIMUSI \ RYTUS

XII a. šalmas (Rūsiai - Kaišiadorių raj.). XI-XII a. kamanų dalis (Pakalniškiai - Šakių raj.).

Ą 'l m1

Skaudžiausias buvo 1214 m. smūgis: pralaimėtame vokiečiams mū­ šyje krito kitas vyresnysis kunigaikštis - Stakys. Dviejų vyresniųjų kunigaikščių žūtis Lietuvos politinių veiksmų plė­ totės nenutraukė: 1214 m. livoniečiai bandė užgrobti Jersiką, bet lietu­ vių kariuomenė Vsevolodą apgynė. Tačiau lietuvių aktyvumas keleriems metams sumažėjo. Tai lėmė bent jau dvi priežastys: vokiečiai, nors ir sunkiai, Estijoje stūmėsi pirmyn, ir Livonijos jėgos augo; Dan­ geručio ir Stakio įpėdiniai buvo visai jauni žmonės. Pastaroji aplinky­ bė aiškėja iš 1219 m. sudarytos taikos sutarties tarp Lietuvos ir rusų Voluinės kunigaikštijos, kur lietuviams vadovavo penki vyresnieji ku­ nigaikščiai: Živinbudas, Daujotas su broliu Viligaila ir Dausprungas su broliu Mindaugu. Jauną pastarųjų keturių kunigaikščių amžių pa­ tvirtina tiek dviejų jų prišliejimas prie vyresniųjų brolių, tiek ir Min­ daugo gyvenimo trukmė (mirė ne savo mirtimi 1263 m.). Nurodytos aplinkybės nukreipė Lietuvos kariaunų dėmesį į pietus: Voluinė pra­ leido lietuvius į Lenkijos žemes, kurias jie apiplėšė. Šie pokyčiai dar neatitraukė lietuvių dėmesio nuo šiaurės, kur jie bandė veikti vokiečių dar nenukariautoje teritorijoje. 1218-1219 m. žiemą rytų lietuvių 1500 vyrų būrys per Žiemgalą ledu nusigavo į Saremą, po to į Estijos vaka­ rų pakrantę, bet buvo vokiečių sumuštas. 1220 m. lietuviai šiek tiek talkino Viestartui, varančiam vokiečius iš Rytų Žiemgalos. Vis dėlto šitie lietuvių veiksmai nieko nedavė: trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Viestartas prieš vokiečius kovojo vie­ nas. 1225 m., o galutinai 1229-1231 m. vokiečiai užkariavo šiaurinę Kur­ šo dalį. Kalavijuočiai 1229 m. nusiaubė Nalšios žemes ir sumušė juos pasitikusią lietuvių kariuomenę. Viso to pasekmės - Lietuva prarado Jersikos sąjungininkę: 1225 m. Vsevolodas buvo priverstas sudaryti su Livonija separatinę taiką, 1230 m. dovanoti Daugavgryvos vienuoly­ nui žemes palei Rezeknės upę, o 1239 m. vokiečiai jau valdė visą Jersi­ ką. Lietuviai trečiajame dešimtmetyje puldinėjo rusų ir lenkų žemes, bet Livonijoje beveik nepasirodė (1221 m. 600 vyrų būrys talkino naugardiečiams). Lietuvių kariaunos galutinai prarado Padauguvio erdvę. Šie Livonijos laimėjimai sustabdė Lietuvos hegemonijos plitimą tuo­ se baltų kraštuose, kur ji buvo labiausiai pažengusi. Lietuvių žemių konfederacija prarado pradedamus įgyti savo bendrabaltiškuosius po­ žymius.

A r% T!

Z.

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

c. Sistemingo vokiečių kolonizacijos srauto nukreipimas į Baltijos kraštus Vietinės kolonijinės iniciatyvos dėka gimusi Livonija buvo Saksoni­ jos - labiausiai atsilikusios Vokietijos hercogijos - kūdikis. Tik palaips­ niui ji tapo Apaštalų sosto misijinės ekspansijos atrama. Popiežiaus Honorijaus III legatas Baltijos šalims Vilhelmas Modenietis 1225 m. apvažiavo Livoniją. Legato derybos su žiemgaliais ir lietuviais jokios naudos nedavė, bet jo veikla sustiprino Romos ir Livonijos ryšius bei sureguliavo Livonijos ginčus su Danija. Popiežiai norėjo čia įkurti sa­ vo tiesioginę valdą: 1225 m. Honorijus III paskelbė, kad visus Livoni­ jos ir Prūsijos naujakrikštus ima į savo globą. Tuo buvo atsakyta į ana­ logišką Vokietijos imperatoriaus Fridriko II manifestaciją 1224 m. Remdamiesi Bažnyčios organizacija, popiežiai turėjo visus privalu­ mus prieš Vokietijos imperatorius, tačiau labiausiai popiežiams kliudė pačių kolonijų savarankiškumo siekiai. Taip buvo Livonijoje, netrukus tai išryškėjo ir Prūsijoje, kur nuo 1206 m. popiežius Inocentas III suakty­ vino cistersų misijas. 1210 m. šis ordinas jau gavo iš popiežiaus misijų koncesiją, o 1215 m. ar 1216 m. pradžioje cistersų vienuolis Kristijonas buvo paskirtas misijiniu Prūsijos vyskupu. Prasidėjo kryžiaus žygiai prieš prūsus. Remtasi lenkų kunigaikščiais, kurių siuzerenu buvo laikomas popiežius, todėl Prūsijos krikštas praktiškai buvo suvokiamas kaip len­ kų valdžios įtvirtinimas. Tačiau lenkų kunigaikštijų potencialas vykdyti tokiam nuolatiniam karui buvo per mažas, juo labiau kad jo negalėjo savo kolonizacija paremti mažiau už vokiečius išsivysčiusi lenkų vi­ suomenė ir nedideliais ištekliais disponuojanti Lenkijos Bažnyčia. Jau antrojo dešimtmečio pabaigoje į Prūsijos kryžiaus žygius įsitraukė Vo­ kietijos riterija, o 1230 m. Prūsijai kaimyninėje Kulmo žemėje įsikūrė Mozūrijos kunigaikščio Konrado pakviesti Vokiečių ordino riteriai (kry­ žiuočiai). Iki 1241 m. Vokiečių ordinas nukariavo visas prūsų gentis, išskyrus sambius. Imperatoriaus Fridriko II 1226 m. Riminio ir popiežiaus Grigaliaus IX 1234 m. Riječio bulės įformino Vokiečių or­ dino valstybę Prūsijoje. Galingas Vokiečių or­ dinas, remdamasis išsivysčiusių Pareinės ir Vidurio Vokietijos žemių diduomene bei ri­ terija, iš karto sukūrė stiprią teritorinę orga­ nizaciją, pavertusią imperatoriaus ir popie­ žiaus globos pareiškimus tik efemeriškomis deklaracijomis.

XI a. Europos žemėlapis (Lietuva dar nepažymėta).

t* SU

LIETUVOS SUSIDŪRIMAS VOKIEČIU VERŽIMUSI \ RYTUS

/įO

Jei Livonijoje Kalavijuočių ordino persvara, išryškėjusi tik po Rygos vyskupo Alberto mirties (1229 m.), niekados nepanaikino vyskupų ir Rygos miesto kaip politinių vienetų, tai Prūsijoje savarankiška vysku­ pų politinė veikla buvo eliminuota jau ketvirtajame dešimtmetyje, ir Vokiečių ordinas viską suėmė į savo rankas. Vokiečių riterių, miestie­ čių ir dvasininkų kolonizacinis srautas čia buvo kur kas stipresnis, o XIII a. pabaigoje prasidėjo ir vokiečių valstiečių kolonizacija, ko Livo­ nijoje niekad nebuvo. Lietuvių kunigaikščių interesų Vokiečių ordinas ketvirtajame dešimtmetyje dar neužkliudė, tačiau čia kaupėsi kur kas didesnis Lietuvai pavojus negu palyginus silpnoje Livonijoje. Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarankiškumo siekiams, popiežiai stengėsi įtvirtinti naujai užkariaujamose srityse sa­ vo tiesioginę valdžią. Labiausiai tai išryškėjo Kurše, kur iki 1234 m. buvo net nedalijami lenai Livonijos vokiečiams. Kuršių ir prūsų gen­ čių nukariavimas nubrėžė viso baltų pajūrio pajungimo perspektyvą. Tomis aplinkybėmis popiežiai siekė, kad plečiamos kolonijinės valdos į kairę nuo Dauguvos gautų statusą, panašų į Kuršo. Tuo, žinoma, ne­ buvo suinteresuoti Kalavijuočių ordinas ir Rygos vyskupai, kuriems užgrobiama Jersika atvėrė naujas Dauguvos tėkmės užvaldymo per­ spektyvas. Tuo tarpu popiežiaus legatas vertėjuos veikti priešinga link­ me - Žemaitijos kryptimi - ir plėsti jiems nepriklausančias valdas. Šių dienų Lietuvos pajūrio ruožą blogiausiai pažino dar skandina­ vų vikingai. Vokiečiai taip pat menkai įsivaizdavo, kokių žemių būta tarp Kuršo ir Prūsijos. Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis legatui Vilhel­ mui Modeniečiui vis dėlto pavyko priversti Kalavijuočių ordiną pulti žemaičius. Grigaliaus IX 1236 m. vasario 19 d. bule buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Daugiau kaip 2000 Saksonijos kryžininkų atvyko į Li­ voniją, 200 vyrų būrį atsiuntė Pskovas. Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas delsė visą vasarą, tikėdamasis išvengti ekspedicijos į men­ kai išžvalgytą sritį, bet galiausiai turėjo išžygiuoti jam nepatogiu lai­ ku, atėjus rudeniui. Per dar neužkariautą Žiemgalą ordino ir kryžinin­ kų kariuomenė (ne mažiau kaip 3000 vyrų) įsiveržė į Šiaulių žemę, bet žygiuodama niokoti Laukuvos kunigaikščio Vykinto žemių, joje neuž­ truko. Vykintas buvo netikėtai užkluptas, ir vokiečiams pavyko nu­ siaubti didelį plotą. Patyręs Folkvinas ilgai nedelsė, ir susitelkę vokie­ čiai pasuko atgal. Tačiau ir žemaičiai per tas kelias dienas spėjo sutelk­ ti pakankamai jėgų. Geriausiai pasirengė pirmiausia užklupti Šiaulių kunigaikščiai Bulioniai (Vismantas ir jo broliai). Jie ir pastojo vokie­ čiams kelią rugsėjo 21 d. kažkur į pietvakarius nuo Šiaulių. Per naktį atskubėjo Vykinto jėgos (iš viso žemaičių buvo 3-4 tūkst.). Vieta buvo

44

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

pelkėta, ir sunkioji vokiečių raitija negalėjo efektyviai veikti, juo labiau kad kryžininkus apėmė panika. Rugsėjo 22 d. rytą prasidėjo mūšis, pasibaigęs visiška žemaičių pergale. Žuvo magistras Folkvinas, 48 ordino broliai, beveik 2000 kryžininkų ir 180 pskoviečių. Šiaulių mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškin­ tas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti. Vo­ kiečių valdžia Livonijoje susvyravo, išsivada­ vo kuršiai. Nutrūko baltų pajūrio pajungimas iš šiaurės, visiškai sužlugo popiežių tiesiogi­ nio valdymo zonos įkūrimo planai. Tačiau lie­ tuvių kariaunų politika visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti. Vyresnieji kunigaikš­ čiai žemaičių laimėjimu nesidomėjo, o ir pa­ tys žemaičiai, galbūt patyrę ir didelių nuo­ stolių, aktyvumo neparodė. Visa tai leido tiek atsikvošėti Kalavijuočių ordino likučiams, tiek ir popiežiui surasti išeitį, kurią jau brėžė kalavijuočių veiksmai dar prieš Šiaulių mū­ šį: jie siekė prisijungti prie Vokiečių ordino. Dabar to energingai ėmėsi Grigalius IX, ir 1237 m. šis projektas buvo įvykdytas. Vokie­ čių ordinas pasiuntė į Livoniją savo riterių bū­ rį, prie kurio prisijungė išlikę kalavijuočiai. Buvo sukurta autonominė Vokiečių ordino šaka - Livonijos ordinas. Jo magistras, kaip ir Prūsijos krašto magistras, privalėjo klau­ syti vyriausiojo (didžiojo) Vokiečių ordino magistro, rezidavusio Venecijoje. Įvykiai susiklostė nepalankiausia Lietuvai linkme. Istorinė žemaičių pergalė tik pagrei­ tino vokiečių Baltijos kolonijų susijungimą. Ji, tiesa, keliolikai metų sustabdė vokiečių spaudimą iš šiaurės, tačiau potenciali kom­ binuotų veiksmų galimybė per tuos metus vis augo. Tokiomis aplinkybėmis vyko baigtinis Lietuvos susivienijimo procesas.

SU

LIETUVOS SUSIDŪRIMAS VOKIEČIŲ VERŽIMUSI t RYTUS

Ar Tt O

3. L ietu vos valstyb ės su sid ary m as ir įsitvirtin im as

a. Vieno valdovo iškilimas

XIII-XIV a. žirgo kapas (Krėmala - Kauno raj.). XII

a

Žvirblių

piliakalnis (Vilniaus raj.).

46

1235 m. rusų metraštininkas užsiminė apie „Mindaugo Lietuvą". Vadinasi, tuo metu būta ir „ne Mindaugo Lietuvos", taigi visai Lietu­ vai Mindaugas dar nevadovavo. Apie 1245-1246 m. vokiečių kroniki­ ninkas Mindaugą pavadino „aukščiausiuoju karaliumi", o tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta. Visa tai rodo, kad Mindaugas, kaip pirmasis valdovas, iškilo apie 1240 m. 1219 m. taikos sutartį su Voluine sudarė ne vien tik vyresnieji kuni­ gaikščiai. Be jų, Lietuvai dar atstovavo keturios kunigaikščių grupės: žemaičių kunigaikščiai Gerdvilas (Erdvilas) ir Vykintas, Upytės kuni­ gaikščiai (Ruškaičiai) Butautas, Vembutas, Kietenis (Gytenis), Kentbutas, Velžys (Vižlys), Vyžeitis (Vyžeikis) ir Plikienė, Deltuvos kunigaikščiai Juodikis, Buteikis (Puteikis), Bikšys ir Lygeikis, Šiaulių kunigaikščiai (bro­ liai Bulioniai) Vismantas, Gedvilas (Edivilas) ir Sprudeikis. Šie žemių kunigaikščiai pakluso Mindaugui. Tai padarė ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutartyje su Voluine nepaminėti Neries kunigaikštis Parbus (Pemaras), Alšėnų (ar jiems gretimų žemių) kunigaikštis Bunys, Mindaugo seserėnas - Šiaurės Nalšios kunigaikštis Lengvenis. Paklususių kunigaikščių valdas papročių teisė laikė jų tėvonijomis, ta^ au Mindaugas siekė juos padaryti savo agentais (XIII a. šeštojo dešimtmečio Mindaugo aktuose jie vadinami baronais). Kai kurie jų neteko savo žemių. Susidūrė jau turėję savo tradicijas du požiūriai: že-

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

mių kunigaikščių odalinės senjorinės nusavybės teisė ir besiklostanti valdovo aukščiausios (siuzereninės) že­ mės nuosavybės teisė, išplaukianti iš jau pripažinto eilinių kunigaikščių paklusimo vyresniesiems. Kadan­ gi tai buvo individualių teisių kolizija, klostėsi ne kas kita, kaip senjorų-vasalų santykiai. Kunigaikščiai bu­ vo aukščiausia tokių santykių klostymosi terpė. Vi­ dutiniu lygmeniu tokie santykiai (tarp kunigaikščių ir jų kariauninkų) jau buvo susiklostę žemių kunigaikš­ tijose. Žemutiniu lygmeniu senjorų-vasalų santykiai dar nesusiklostė arba susiklostė tik kunigaikščių-laukų (bendruo­ menių) santykių pavidalu. Kadangi jie nesirėmė ūkiniu pagrindu (eg­ zistavo individualūs laukininkų, o ne bendruomenių ūkiai), tai buvo tik laikina santykių stadija. Aptarta santykių visuma buvo ne kas kita, kaip feodalinės visuomenės raidos prielaida. Pastarajai dar trūko svar­ biausio pagrindo - individualių produktų pasisavinimo santykių tarp kiekvieno valstiečio (laukininko) ir žemės senjoro. XIII a. penktajame dešimtmetyje didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta - jis tiesiogiai valdė net ne visą Lietuvos že­ mę (siaurąja prasme), o tik pietinę jos dalį su svarbiausia - Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurinė Lietu­ vos žemės dalis su Vilniaus pilimi ir emporija. Ji priklausė vyresnia­ jam Mindaugo broliui Dausprungui, bet šis mirė prieš 1235 m., o jo sūnūs Tautvilas ir Gedvydas (Edivydas) dar buvo jauni. Tai leido Min­ daugui tapti giminės senjoru ir kaip tik esant tokiai padėčiai suvienyti Lietuvą. Šaltiniai nieko daugiau nepasako apie vyresniuosius kuni­ gaikščius Živinbudą, Daujotą ir Viligailą. Iš kai kurių rusų metrašti­ ninkų užuominų galima manyti juos buvus Mindaugo giminaičiais ir

XIII-XIV a. diržo sagtis (Purvynai Trakų raj.).

XIII a. kauliniai apkalai (Vilnius).

t* LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

Ą rn rt/

konkurentais, pašalintais negailestingoje kovoje dėl valdžios. Šią kovą Mindaugo-Dausprungo šeima laimėjo todėl, kad jaujų tėvas užėmė stip­ rią poziciją tarp kitų vyresniųjų kunigaikščių. Ji kiek susvyravo dėl Dan­ geručio ir Stakio mirties (vienas jų veikiausiai buvo Dausprungo ir Min­ daugo tėvas), kas leido įsigalėti Živinbudui ir Daujotui. Dausprungas ir Mindaugas savo pozicijas atgavo XIII a. trečiajame dešimtmetyje. Jų svorį ketvirtojo dešimtmečio pradžioje paliudijo Haličo kunigaikščio Danie­ liaus vedybos su Dausprungo dukterimi. Išorinius vedybinius ryšius papildė vidiniai: Dausprungo ir Mindaugo sesuo ištekėjo už Šiaurės Nalšios kunigaikščio (Lengvenio tėvo), o žemaičių (Laukuvos) kunigaikš­ čio Vykinto sesuo buvo Dausprungo žmona ir Tautvilo bei Gedvydo motina. Ištikimiausi žemių kunigaikščiai ir tvirtai Mindaugą palaikę gi­ minaičiai sudarė valdovo tarybą. Tai buvo Lengvenis, Parbus, Bikšys, Lygeikis, Bunys, Gerdenis (vienas iš Nalšios kunigaikščių). Nepaisant dar netvirtos valdžios, iškilusio didžiojo kunigaikščio ran­ kose susitelkė tokie žmonių ir gėrybių ištekliai, kokių dar neturėjo nė vienas vyresnysis kunigaikštis. Didžiajam kunigaikščiui paklususiose žemėse buvo apgyvendinami save išlaikantys ir kariškai organizuoti lankininkai iš jo domeno - leičiai. Tai ženkliai pakeitė Lietuvos padėtį tarp kaimynų. Rusai pradėjo Mindaugą vadinti didžiuoju kunigaikš­ čiu, vokiečiai - karaliumi.

b. Pirmieji Lietuvos valstybinės politikos žingsniai

XIII a. Trakų gynybos komplekso retrospekcinė schema. Akmenų grindinys XI-XIII a. Lavoriškių piliakalnio aikštelėje (Trakų raj.). —> Židinys XIII a. Velžių piliakalnyje (Radviliškio raj.).

48

Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuo metu, kai Rusiją perėjo ir pa­ jungė (1237-1240 m.) totoriai, Volgos ir Dono žemupyje sukūrę galin­ gą Aukso ordos valstybę. Jei iki tol lietuvių kariaunos tik plėšė susi­ skaldžiusios Rusijos žemes, tai dabar jėgų santykis dar labiau pakito Lietuvos naudai. Siekdamas sustiprinti savo padėtį, Mindaugas ėmė siųsti kai kuriuos kunigaikščius užimti rusų žemių, o pats - savintis jų valdas. Vienas tokių kunigaikščių bandė 1239 m. įsikurti totorių nu­ siaubtoje Smolensko kunigaikštijoje. J tai reagavo pats didysis Vladi­ miro kunigaikštis Jaroslavas, išvijęs lietuvius iš Smolensko. Jaroslavo sūnus Aleksandras Neviškis penktojo dešimtmečio pradžioje atmušė padažnėjusius lietuvių antpuolius į Naugardo žemę ir parėmė prieš lietuvius Polocko kunigaikštį. Nepaisydamos nesėkmių Šiaurės vaka­ rų ir Vidurio Rusijoje, lietuvių kariaunos penktojo dešimtmečio vidų-

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

ryje siautėjo Dnepro vidupio rusų žemėse, o Lietuvos valstybės pietų siena gerokai pasi­ stūmėjo, įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. \ pietus savo valdas plėtė paties Mindau­ go šeima: Naugarduke įsikūrė jo vyriausia­ sis sūnus Vaišelga. 1242, 1243 ir 1247 m. lie­ tuviai bandė plėšti Voluinės žemes, tačiau 1245 m. parėmė jos kunigaikštį Bazilių ir jo brolį Danielių kovose prieš vengrus ir lenkus. Iš lietuvių kunigaikščių nesėkmių Šiaurės va­ karų ir Vidurio Rusijoje Mindaugas turėjo tik naudos, nes jis stiprėjo jų sąskaita. XIII a. penktajame dešimtmetyje Mindaugo ir jo ar­ timųjų valdomi plotai gerokai padidėjo. Vo­ kiečių atmuštos šiaurėje, lietuvių kariaunos jau sugebėjo įtvirtinti savo nuolatinę valdžią pietuose. Lietuvių genčių pagrindu susikū­ rusi Lietuvos valstybė prasiplėtė, tiesa, dar nedidele rusų sritimi. Tai dar nebuvo kariau­ nų politikos pabaiga, bet ši politika pradėjo duoti pastovios valdžios išplėtimo vaisius. Pirmųjų rusų žemių prijungimas sutapo su pirmuoju prūsų sukilimu prieš Vokiečių ordiną, prasidėjusiu 1242 m. rudenį. Prūsus parėmė Rytų Pamario kunigaikštis Sventopelkas, kurį spaudė kryžiuočiai. Sunki Sventopelko padėtis vertė ieškoti sąjungininkų, tad kylanti Lietuvos valstybė natūraliai at­ kreipė jo dėmesį. Sventopelkas pirmas su­ prato, kad tai buvo jėga, galinti pasipriešin­ ti vokiečių ekspansijai, tačiau Kryžiaus ka­ rų doktrina neleido katalikų kunigaikščiui dė­ tis su pagonimis. Išeitis buvo rasta, 1244 m. sudarius slaptą sąjungą. Pačioje 1244 m. pabaigoje Mindaugas su didele, bet labai marga kariuomene įžengė į Kuršą ir apgulė ką tik Livonijos ordino už­ imtą Embutės pilį. Embutėje livoniečiai įsitvir­ tino vėl užkariavę išsivadavusį po Šiaulių mū-

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

AQ

šio Kuršą. Iki šiol kuršius spaudė tik žem aičiai. Lietuvos siuzereno pa­ sirodym as Šiaurės Kurše buvo ne kas kita, kaip bandym as plėsti Lie­ tuvos valdžią baltų gentim s. M indaugas taikė ten, kur Livonija dar nebuvo įsitvirtinusi, nes lietuvių kariuom enė nepajėgė paim ti stiprių vokiečių pilių. N epavyko lietuviam s ir prie Em butės: ne per didžiau­ sios Livonijos ordino jėgos išm ušėju os iš Kuršo. Pralaim ėta buvo skau­ džiai: nors žem aičiai ir toliau kovojo, M indaugas jų nebegalėjo parem ­ ti. Tačiau prūsų sukilim u jis vis dėlto pasinaudojo, galutinai įtvirtin­ dam as savo viršenybę Skalvai, N adruvai ir Šiaurės Sūduvai. N adruv o je b u v ęs k u lto ce n tra s R o m u v a (sa v o tišk a ta rp g e n tin ė b altų am fiktionija) atsidūrė Lietuvos kontroliuojam oje teritorijoje. Šaltiniai daugiau neužsim ena ir apie 1219 m. sutartyje su Voluine m inim ą že­ m aičių kunigaikštį Gerdvilą. Jo žemės galbūt ir neatiteko M indaugui, tačiau jų ryšys su Lietuvos siuzerenu neabejotinai sustiprėjo. M indaugo ir Sventopelko sąjunga atkreipė popiežiaus dėmesį. Ino­ cento IV 1245 m. pradžioje pasirodžiusios bulės griežtai uždraudė Sventopelkui dėtis su lietuviais. \ Europos visuom enės akiratį Livo­ nijos inform acija pateko jau XIII a. trečiajam e dešim tm etyje: Lietuvą XIII a. pabaigos

1228 m. pam inėjo plačiai sukom piliuota vokiečių A lberiko kronika.

prieklėčio medinė

Dabar Lietuvos veiksm ai susidūrė su universaliųjų Europos institucijų

kolona (Vilnius).

interesais. Tais pačiais 1245 m. im peratoriaus Fridriko II koncesija Vokiečių ordinui į nukariautinų šalių sąrašą įtraukė ir Lietuvą. Sąjun­ gą su Sventopelku nutraukė M indaugo pralaim ėjim as prie Em butės, dar nepasirodžius Inocento IV bulėm s. Sventopelkas buvo privers­ tas susitaikyti su Vokiečių ordinu 1248 m. Sukilę prūsai kapituliavo 1249 m. Christburgo sutartim i. Livonijos ordinas baigė užkariauti Šiaurės Kuršą dar 1245 m. Vokiečių kolonijos nuosekliai artėjo prie Lietuvos. Pačioje didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje M indaugo valdžia tvir­ tėjo nelygiai ir prieštaringai. Valdovo užkliudom i žem ių kunigaikš­ čiai ėmė burtis. Kunigaikščių tarpusavio varžybos ėmė įgauti kovos tarp ištikim ų M indaugo vasalų ir jų priešų, pradėjusių ieškoti net ir vokiečių paramos, pobūdį. 1245 m. antroje pusėje - 1246 m. kilo pa­ vojingi vaidai Nalšios ir Upytės sandūroje: kovoję prieš Lengvenį jo priešai - broliai M ilgrynas, Dučius ir Gineika - susidėjo su Livonijos ordinu. Lengvenio žemės buvo nusiaubtos, žuvo jo brolis, jis pats pateko į vokiečių nelaisvę, bet buvo išpirktas. Galiausiai Lengvenis nuniokojo Cėsio apylinkes (žuvo Cėsio komtūras), o jo priešai buvo priversti palikti Lietuvą. Milgryno, Dučiaus ir Gineikos išpuolis liko tik paprastu epizodu, tačiau parodančiu, kokiomis jėgom is Lietuvoje

50

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

gali pasinaudoti artėjančios prie jos vokiečių kolonijos. Tai buvo pa­ vojinga ypač todėl, kad pusė Lietuvos žemės (siaurąja prasme) pri­ klausė ne Mindaugui, o tą pusę valdantys jo brolėnai buvo giminės vyresniojo brolio sūnūs. Dausprungaičiai galėjo tapti Mindaugui prie­ šiškų vidaus jėgų ašimi.

c. 1249-1252 m. vidaus karas ir antimindauginė koalicija Mindaugas suprato, kad, vokiečių kolonijoms tiesiogiai priartėjus prie Lietuvos, Milgryno, Dučiaus ir Gineikos istorija gali pasikartoti kur kas didesniu mastu. Jis ryžosi pirmas likviduoti galimą tokių įvy­ kių centrą. 1248 m. pabaigoje lietuvių kariuomenė, vadovaujama Vy­ kinto, Tautvilo ir Gedvydo, buvo pasiųsta į Vidurio Rusiją. Nužygia­ vusi už Smolensko, ji prie Protvos upės sumušė Maskvos kunigaikštį, Aleksandro Neviškio brolį Mykolą (jis žuvo). Panašiai kaip 1239 m., buvo surinktos pagrindinės rusų jėgos, ir Suzdalės kunigaikščiai prie Zubcovo (Volgos aukštupyje) sumušė lietuvius. Tuo netrukus pasinau­ dojo Mindaugas ir užėmė Tautvilo bei Gedvydo valdas. Be to, jis pa­ siuntė savo žmones, kad jie nužudytų Dausprungaičius ir jų dėdę. Vertinant Lietuvos požiūriu, Mindaugas tiksliai nutaikė smūgį. Jo do­ menas lengvai ir staigiai padvigubėjo, buvo pašalinti svarbiausieji gali­ mi varžovai. Visa tai sustiprino Mindaugo padėtį, tačiau jis per mažai įvertino savo priešų išorines galimybes: Dausprungaičiai buvo galingo Haličo kunigaikščio svainiai ir netruko tuo pasinaudoti. Tautvilas, Ged­ vydas ir Vykintas nelaukė Mindaugo emisarų ir pabėgo pas Danielių, kuris karštai juos palaikė, įsižeidęs už susidorojimą su jo giminaičiais ir gerai numanydamas kilsiantį jam pavojų iš sustiprėjusios Lietuvos. Jis atsisakė Mindaugui išduoti bėglius ir 1249 m. viduryje Danieliaus gau­ siai sušelptas Vykintas atvyko į Žemaitiją. Jis nesunkiai papirko žemai­ čių ir jotvingių diduomenę. Vykintą palaikė jo kunigaikštija ir seni są­ jungininkai - Šiaulių Bulioniai. Tik Pietų Žemaitija stojo už Mindaugą. Danieliui tarpininkaujant, Vykintas 1249 m. antroje pusėje susitarė su Livonija. \Lietuvos sostą buvo iškelta Tautvilo kandidatūra. Tuo pačiu metu Voluinės ir Haličo kariuomenė įsiveržė į didžiąją Lietuvos kuni­ gaikštiją ir sugriovė Zditovo, Volkovisko ir Slanimo pilis. Prieš Mindaugą susidarė galinga ir veikli koalicija, besiremianti jam priešiškomis jėgomis pačioje Lietuvoje. Su Danieliaus jam duota rusų ¿ t' LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

r-j D 1

Tyrų klajoklio strėlės, paleistos į Kaukų piliakalnį, antgalis. Šarvų liekanos iš XIII-XIV a. Bubių (Šiaulių raj.) ir Obelytės (Alytaus raj.) piliakalnių. II tūkstantmečio pradžios Noreikiškių piliakalnis (Prienų raj.).

ir kumanų kariuomene Tautvilas įsiveržė į Lietuvą. 1249 m. pabaigoje 1250 m. pradžioje vyko karo veiksmai, nė vienai pusei nedavę persva­ ros. Tautvilui prireikė atvangos, ir jis atžygiavo į Rygą. Livoniečiai jį širdingai sutiko, ypač Rygos vyskupas Mikalojus. Čia Tautvilas pri­ ėmė katalikų tikėjimą. Tautvilo katalikiškas krikštas rodė, kad pretendentas pirmiausia bu­ vo laikomas vokiečių statytiniu. Danielius turėjo su tuo sutikti, nes pats derėjosi su Apaštalų sostu dėl bažnytinės unijos. Livoniečiai savo ruožtu turėjo susitaikyti su Danieliaus svainio tėvoninėmis teisėmis, taigi ir pretendento politiniu statusu. Žinoma, šį statusą labiausiai lėmė pa­ čios Lietuvos valstybės egzistavimas: bent išoriškai su Tautvilu reikėjo elgtis kaip su realiai pripažįstamu valdovu. Taip Mindaugo atsilaiky­ mas vertė jo priešus laužyti Kryžiaus karų doktriną ir sugrįžti prie se­ nesnės pagonių valdovų savarankiško apsikrikštijimo praktikos. Min­ daugo priešai suvokė, kad Tautvilo pripažinimas ir parama jam buvo pats didžiausias pavojus Mindaugui. Paskelbus Tautvilą vokiečių statytiniu, Livonijos ordinas ėmėsi praktinių veiksmų. 1250 m. pirmoje pusėje jo kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Žygiuota dar trečią dešimtmetį išbandytu keliu - iš Kuoknesės ir Aizkrauklės į Nalšią. Čia didelei vokiečių kariuomenei nesu­ gebėta pasipriešinti, ir ji įžengė į Mindaugo domeną. Karo išvargin­ tas Mindaugas nerizikavo stoti į atvirą mūšį ir užsidarė vienoje savo pilių (veikiausiai Vorutoje). Jėgų jis, matyt, turėjo nemažai, nes livo­ niečiai pilies pulti nesiryžo, pasitenkinę jos apylinkių nuniokojimu. Mindaugas atsilaikė, bet ir Livonijos ordino laimėjimas buvo akivaiz­ dus. Gabus jo magistras Andrius Štirlandas netruko tuo pasinaudoti.

1250 m. viduryje sekė dar du jo žygiai. Pirmuoju buvo labai nusiaub­ ta palaikiusi Mindaugą Pietų Žemaitija, antruoju livoniečiai pirmą kartą užkariavo Žiemgalą. Mindaugo padėtis tapo rimta. Jis ne blogiau už savo priešus suvokė Tautvilo iškėlimo pavojų. Po Žiemgalos užkariavimo slaptas Mindaugo pasiuntinys atvyko pas Andrių Štirlandą. Pasiuntinys atvežė brangias dovanas ir tuo paperkamam magistrui Mindaugo pasiūlymą nužudyti Tautvilą. Tai buvojau valstybinės politikos diktuojamas žingsnis, nors Mindaugas jį žengė dar kaip kariaunų vadas. Tačiau Andrius Štirlandas buvo žmogus, sugebėjęs įžvelgti dalyko esmę. Jis dar geriau už Mindaugą suprato, ką reiškia Tautvilo figūra ir kiek ji tikrai susijusi su Lietuvos valdovo institucijos politiniu turiniu. Todėl, palikęs Tautvilą nuošalyje, magistras žengė lemiamą žingsnį, pereidamas prie paties Mindaugo. 1250 m. antroje pusėje Andriaus Štirlando vadovaujama Livonijos ordi­ no delegacija atvyko pas Mindaugą. Abi pusės rado bendrą kalbą, ir magistras pasiūlė Lietuvos valdovui apsikrikštyti. Formaliai Andrius Štir­ landas elgėsi taip pat kaip ir vyskupas Mikalojus su Tautvilu. Tačiau jis derėjosi su realiu valdovu, todėl buvo pareikalauta ir realaus atlygini­ mo. Susitarta buvo Žemaitijos sąskaita, kurios didelę dalį Mindaugas sutiko perleisti Livonijos ordinui. Išoriškai atsisakęs Kryžiaus karų dokt­ rinos, Andrius Štirlandas gavo tai, ką vargu būtų gavęs jos laikydama­ sis. Mindaugui šis sandėris buvo galbūt vienintelė išeitis. Noras ją rasti padiktavo jo pradinį pasiūlymą, tačiau jis labai greitai susigaudę, kokias naujas galimybes atskleidžia šis jo žingsnis. Mindaugas apsikrikštijo 1251 m. pradžioje. Vyskupo Mikalojaus xiII-XIVa. namo veiksmai neteko reikšmės, ir Tautvilui netrukus reikėjo bėgti pas Vy- sąspara (Vilnius). kintą į Žemaitiją. Livonijos or­ dinui iš jos pasitraukus, antimindauginė koalicija pradėjo irti. Livonijos ordino brolis ku­ nigas K ristijon as, parengęs Mindaugą krikštui, faktiškai ta­ po jo politiniu instruktoriumi, supažindinusiu Lietuvos valdo­ vą su Europos politine struktū­ ra ir jos šalių santykiais. 1251 m. liepos mėnesį Livonijos ordino atstovų lydimą Mindaugo pa­ siuntinį Parbų priėmė Inocen­ tas IV. Ordino tarpininkų reikė-

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR (S I T V I R T I N I M A S

Г О O O

jo norint patekti pas popiežių, bet toliau lietuvių pasiuntinys pats pui­ kiai atliko savo misiją. Kelios Inocento IV bulės pripažino Mindaugo krikštą, paskelbė Lietuvą šv. Petro lenu ir numatė jos valdovo vainika­ vimą karaliumi. Lietuva oficialiai buvo pripažinta krikščioniškąja šali­ mi, taigi priimta į Europos politinę sistemą. Popiežių viršenybės pri­ pažinimas praktiškai mažai varžė jos valdovą, tačiau gynė nuo Vokie­ čių ordino gautų iš tų pačių popiežių užkariavimo koncesijų. Per šiuos porą metų Mindaugas išėjo didelę politinę mokyklą, sugebėjo sukurti ir realizuoti savo valstybingumo programą. Tautvilui beliko orientuotis į Haličą. Su Danieliaus duotomis jėgo­ mis, pasitelkęs žemaičius ir jotvingius, jis 1251 m. viduryje puolė Min­ daugą. Išsekintas Mindaugas vėl turėjo pasikliauti savo pilių stiprumu ir užsidarė Vorutoje. Šį kartą jam talkino Livonijos ordino atsiųstas bū­ rys. Tautvilas turėjo pasitraukti. Tai buvo persilaužimas: iniciatyvą perė­ mė Mindaugas. Tų pačių metų antroje pusėje jis puolė svarbiausią Vy­ kinto pilį - Tverus. Apgultis Mindaugui nepavyko, bet jis sugebėjo susi­ doroti su Bulioniais: Vismantas, Gedvilas ir Sprudeikis žuvo. Maždaug tuo pačiu metu mirė ir Vykintas. Tautvilui prašant, haličėnai 1252 m. pradžioje smarkiai nusiaubė didžiosios Lietuvos kunigaikštijos pietines sritis (buvo sugriauta Gardino pilis), tačiau Mindaugo brolėno tai nebe­ išgelbėjo. 1252 m. antroje pusėje jis turėjo bėgti į Haličą. Dovanomis Min­ daugas patraukė į savo pusę daug žemaičių ir jotvingių. Karas su Haliču ir Voluine dar nepasibaigė, bet tai jau buvo tiktai išorinis karas - Lie­ tuvos viduje Mindaugas savo priešus nugalėjo. Jis ne tik sustiprino savo valdžią, bet įgijo (tiesa, nelabai patikimą) sąjungininką - Livonijos ordi­ no magistrą. Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.

d. Lietuvos karalystė Lietuvai durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu, kai po­ piežiai ką tik įveikė Vokietijos imperatorius. Sankcionavęs Lietuvos krikštą Inocentas IV buvo žmogus, atvedęs Apaštalų sostą į jo istorinę pergalę ir sugebantis šia pergale pasinaudoti. Nuo Livonijos iki Ro­ mos nusidriekė valdų masyvas, susidedantis iš popiežiaus globotinių, klientų ar politikos reiškėjų. J šį masyvą pateko ir Lietuva. Mindaugo krikšto pripažinimas buvo tik plačios Inocento IV ekspansinės politi­ kos sudėtinė dalis, papildanti jo derybas su rusų kunigaikščiais dėl bažnytinės unijos. Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi, aiškėjant popiežių derybų su Aleksandru Neviškiu neperspektyvumui ir,

54

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

atvirkščiai, artėjant Romos ir Haličo pozicijoms. Kunigaikštis Danielius palaikė ryšius su popiežiu­ mi, vykdydamas plačią dinastinę politiką, įtraukusią Haličą į Čekijos, Vengrijos karalysčių ir Austrijos her­ coguos tarpusavio varžybas. 1253 m. birželio mėnesį Danielius išžygiavo į Če­ kiją. Šie veiksmai pareikalavo didelės jėgų įtam­ pos ir dėmesio. \žygį buvo įtraukti ir Danieliaus išlaikomi jo tikslų Lietuvoje vykdytojai Taut­ vilas ir Gedvydas. Visa tai suteikė Mindau­ gui atvangą užsitęsusiame kare su Voluine ir Haliču. 1253 m. liepos 6 d. jis buvo vaini­ kuotas karaliumi. Šiam aktui Mindaugas de­ ramai pasiruošė. Vilniuje buvo pastatyta ka­ tedra, su didele palyda atvykęs Andrius Štirlandas atvežė Rygoje pagamintas karūnas. Mindaugą karūnavo Kulmo vyskupas Heidenreikas, kuriam Inocentas IV pavedė tai pa­ daryti dar 1251 m. Buvo vainikuota ir karalienė, kaip to reikalavo karūnacijos formuliaras. Jo prisi­ laikymas liudija, kad Lietuvos valdovo karūnacija bu­ vo kruopščiai apgalvota ir parengta politinė manifes­ tacija. Karūnacijos dalyvių sudėtis parodo šiuo aktu suintere­ suotų politinių jėgų išsidėstymą. Andriaus Štirlando stovykla pasirūpino techniškąja akto puse. Vyskupas Heidenreikas buvo domininkonas, popiežiaus paskirtas dvasiniu Vokiečių ordino glo­ bėju. Nežinome asistuojančių vyskupų (jų turėjo būti bent du), tačiau Mindaugo karūnacijos paminėjimas anoniminio amžininko traktate „Pasaulio aprašymo pradžia" leidžia manyti, kad ji įvyko pagal visas taisykles, o kai kurios šaltinių užuominos leidžia spėti vienu asistentu buvus Kuršo vyskupą, pranciškoną Henriką. Jį Inocentas IV buvo pa­ skyręs dvasiniu Mindaugo globėju. Nedalyvavo tradicinė misijinė cistersų kongregacija, tačiau šį trūkumą su kaupu atsvėrė galingų naujų­ jų XIII a. ordinų atstovai - pranciškonai ir domininkonai (pastariesiems Inocentas IV buvo pavedęs skelbti interdiktą imperatoriui Fridrikui II). Juos reikia vertinti kaip tiesioginę popiežiaus agentūrą. Tuo buvo iš­ reiškiami apaštališkojo siuzereno interesai, suradus tam reikiamas kreatūras ir neleidus šiai išraiškai susikoncentruoti vienos kurios nors kor­ poracijos rankose. Inocentas IV gerai perprato naujakrikštų karalystės problemas. Net ir nuo dešimtinių rinkimo krašte, nepripratusiame

Mindaugo antspaudo rekonstrukcija.

ČA ' LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

r r D D

prie rentos, jis kol kas patarė susilaikyti. Galingųjų XIII a. popiežių plejadoje tai buvo bene genialiausia asmenybė, geriausiai įžvelgusi te­ okratinio primato galimybes: pašalinus iš kelio imperatorius, buvo ga­ lima manipuliuoti valdovais ir korporacijomis, palaikant tarp jų pu­ siausvyrą ir paverčiant juos nuo tos pusiausvyros priklausomais. Tolimos periferijos šv. Petro leno turėtojui tokia popiežiaus pozicija teikė dideles galimybes. Tai buvo svarbu, nes vokiečių ordino vadovybė nebuvo linkusi vienareikšmiškai pripažinti Mindaugo diplomatijos lai­ mėjimų. 1252 m. vasarą į Livoniją buvo pasiųstas didžiojo magistro vietininkas Eberhardas Zeinas, turėjęs koreguoti neįprastai besielgian­ čio Andriaus Štirlando veiksmus. O Mindaugui reikėjo brangiai mo­ kėti: karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai, patvirtinan­ tys didelės Žemaitijos dalies perleidimą. Mindaugas gerai suprato, kad savo priešiškus veiksmus Vokiečių ordinas ir Livonijos vyskupai galė­ jo perkelti į diplomatijos sritį, bet sudėtingas Livonijos politinių jėgų išsidėstymas trukdė įžvelgti galimas kliūtis. 1251 m. paskirtas Rygos arkivyskupas Albertas Sverberis, pralaimėjęs kovą su Vokiečių ordinu dėl įtakos Prūsijoje, siekė atsigriebti naujai apsikrikštijusios Lietuvos sąskaita, įjungdamas ją į savo bažnytinę provinciją. Mindaugui vėl pra­ vertė Andriaus Štirlando stovykla: iš jos gautą savo krikštytoją Kristi­ joną karalius siekė padaryti Lietuvos vyskupu. Šis jo siekimas netruk­ dė Inocento IV planams: sukūręs Livonijos (Rygos) arkivyskupiją, po­ piežius nenorėjo joje sukoncentruoti visų naujai apkrikštytų teritorijų. 1254 m. Kristijonas buvo įšventintas Lietuvos vyskupu. Buvo paten­ kintas ir kitas Mindaugo prašymas: Lietuvos vyskupas tapo tiesiogiai priklausomas nuo Romos. Tai buvo didelis laimėjimas: beveik vienu metu Lietuva buvo pripažinta, gavo karalystės rangą ir sukūrė, nors ir ne metropolijos rango, atskirą bažnytinę provinciją. Varžybų dėl pasta­ rosios būta platesnių, nes į jas įsitraukė ir Gnezno (Lenkijos) metropo­ lija. 1253 m. Lietuvos vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas Vitas, tačiau duomenų apie jo veiklą Lietuvoje neišliko. Sėkminga vidaus karo baigtis, labai svarūs diplomatiniai laimėji­ mai ir Andriaus Štirlando parama sustiprino Mindaugo ir Lietuvos valstybės padėtį. 1254 m. buvo sudaryta taika su Voluine ir Haliču. Kaip ir krikšto atveju, šiam susitarimui prireikė kompromisų, juo la­ biau kad ir pačioje Lietuvoje, net ir Mindaugo šeimoje, atsirado rusiš­ kų problemų. Žuvus Vismantui, jo našlė tapo (ne vėliau kaip 1252 m.) antrąja Mindaugo žmona, krikštijantis gavusia Mortos vardą. Morta tapo karšta katalike ir vokiečių dvasiškijos Lietuvoje atrama. Tokiomis aplinkybėmis natūrali pirmosios žmonos vaikų opozicija įgavo tikybi-

44

56

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

nį pobūdį. Vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga priėmė stačiati­ kybę, juo labiau kad jis valdė Juodąją Rusiją (N augarduką, Volkoviską, Slanimą). Lygiai kaip ir Morta, Vaišelga karštai išpažino savo naująjį tikėjimą. Sudarantys taiką Mindaugas ir Danielius turėjo atsižvelgti į savo vasalų siekius. Išeitis buvo rasta, pripažįstant Lietu­ vai jos prijungtą Juodąją Rusiją, bet kartu jos žemėmis patenkinant valdovų aplinkos as­ meninius interesus. Danieliaus sūnus Roma­ nas, kuriam nepavyko savo vedybomis įsi­ tvirtinti Austrijoje, gavo Juodąją Rusiją kaip Mindaugo vasalas. Veikiausiai šiuo metu, pri­ pažindamas Mindaugo viršenybę, Polocke įsitvirtino Tautvilas. Šios kompensacijos bu­ vo padarytos Vaišelgos sąskaita, kuris pasi­ traukė į vienuolyną. Ne vien tik tuo buvo iš­ sklaidomi Mindaugo pirmosios žmonos vai­ kai: Vaišelga turėjo išleisti savo seserį už kito Danieliaus sūnaus - Švarno. Iš popiežiaus Mindaugas gavo patvirtinimą prijungtoms prie Lietuvos rusų žemėms. Tuo jis užbėgo už akių Danieliui, tikybinės unijos priėmimo atveju taip pat galėjusiam gauti popiežiaus koncesijas. Šitaip teisiškai buvo apsaugotos pietinės ir rytinės Lietuvos sienos. Krikštas ir karūnacija ne viską išsprendė Lietuvos šiaurinėje bei vakarinėje kaimynys­ tėje. 1253 m. rudenį turėjo pasitraukti jau anksčiau ordino kapitulos stumiamas magis­ tras Andrius Štirlandas. Mindaugas neteko rimto sąjungininko. Tačiau Vokiečių ordino vadovybei buvo naudinga ir toliau išlaikyti savo dviprasmišką poziciją, leidžiančią plės­ ti įtaką Lietuvoje. Todėl Eberhardas Zeinas buvo atšauktas 1254 m. pavasarį iš Livoni­ jos. Pakeitęs Andrių Štirlandą Anonas Zangershauzenas atvirai nestojo prieš Mindaugą,

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

XIII a. sidabrinių karolių apvara (Gėliogaliai - Molėtų raj.).

XIII a. balno kilpa (Rajūnai - Panevėžio raj.).

XIII-XIV a. žirgo kapas (Krėmala Kauno raj.).

D/

o jo įpėdinis (nuo 1256-1257 m. sandūros) Burhardas Hornhauzenas apsikeisdavo su Lietuvos karaliumi net geros valios laiškais ir dova­ nomis. Viso to pasekmės - Šėlos (1255 m.) ir pakartotinio Žemaitijos (1259 m.; drauge Skalvos, Nadruvos, Šiaurės Sūduvos) dovanojimo Li­ vonijos ordinui raštai. Lietuvos vyskupui Mindaugas 1254 m. užrašė žemes Žemaitijoje, bet nepajėgdamas jose išrinkti dešimtinės, Kristijo­ nas tais pačiais metais perleido dešimtinę Livonijos ordinui, kuris jį išlaikė. Pastarasis 1254 m. išsirūpino popiežiaus globos deklaraciją sau ir iš Mindaugo gautoms žemėms. Visu tuo Vokiečių (ir Livonijos) or­ dinas aiškiai brandino Mindaugui tokią situaciją, kurioje buvo atsidū­ ręs Rytų Pamario kunigaikštis prasidedant pirmajam prūsų sukilimui. Mindaugas irgi nesėdėjo sudėjęs rankų. 1255 m. jis gavo popiežiaus Aleksandro IV leidimą karūnuoti savo sūnų, kas įtvirtino Lietuvos mo­ narchijai tęstinį karalystės rangą. įpėdinių Mindaugui užteko: šeštojo dešimtmečio aktai mini jo sūnus Ruklį ir Girstuką, veikiausiai dar pir­ mosios žmonos vaikus, nes Mortos vaikai, kurie taip pat atsirado (nė­ ra aišku, ar jiems priskirtinas 1263 m. minimas Rupeikis), vargu ar ga­ lėjo tuo metu paliudyti aktus. Septintojo dešimtmečio pradžioje nebe­ minimas ištikimas Mindaugo seserėnas Lengvenis, bet jį pakeitė kitas seserėnas Treniota, plataus akiračio žmogus, gabus karvedys ir nesi­ skaitantis su jokiomis priemonėmis politikas. Treniota tapo senstančio Mindaugo dešiniąja ranka, kadangi nei karalius, nei jo sūnūs kariniais gabumais nepasižymėjo. Treniotos iškilimas turėjo rimtų pasekmių. Išoriškai pasiekusioje di­ plomatinių laimėjimų Lietuvos karalystėje tvyrojo politinė įtampa. Vi­ sų pirma iškilo katalikų Bažnyčios, kuriai atstovavo vokiečių dvasi­ ninkai, integravimo į valstybę klausimas. Pati krikščionybė ypatingo nepasitenkinimo Mindaugo domene ir Nalšioje nesukėlė: rusių ir len­ kių žindyvių išnešiota lietuvių diduomenė ėjo tipišku sinkretinimo ke­ liu, išoriškai priimdama vyriausiąjį krikščionių Dievą, o kasdieniškoje buityje šaukdamasi savųjų dievybių. Esminiai prieštaravimo taškai bu­ vo Bažnyčios išlaikymas (Lietuvos visuomenėje dar nebaigė susiklos­ tyti žemės renta) ir tautiniai prieštaravimai. Vokiečiai jau spėjo tapti nekenčiama atėjūnų tauta, o šiuos jausmus dar aitrino Žemaitijos įvy­ kiai ir asmeniniai konfliktai (pvz., Livonijos ordino pareigūnai trukdė Treniotos agentams realizuoti prekes). Tokiomis aplinkybėmis Treniota naudojo antivokiškas nuotaikas savo politiniam kapitalui kaupti. Jei Morta karaliaus aplinkoje tapo vokiečių, o Vaišelga - rusų rėmėju, tai Treniota vis labiau įsijautė į tautiškumo puoselėtojo vaidmenį. Atsira­ dę Mortos vaikai, dėl kurių karjeros sielojosi motina ir turėjo įtakos

58

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

Mindaugui, kėlė naujas problemas. Lietuvos karaliaus dvarą draskė prieštaravimai, ir Vokiečių ordino vadovai gerai tai matė. Lietuvos diduomenės buičiai dar buvo svarbus karo grobis. Taika su Livonija uždarė kelią į šiaurę, bet geri santykiai su Voluine ir Haliču atvėrė galimybes pietuose. Apie 1256 m. haličėnų ir lietuvių kariuomenė nusiaubė Kijevo apylinkes. Tuo prasidėjo nauja lietuvių kariaunų siau­ tėjimo Rusijoje banga. Šie veiksmai užkliudė Aukso ordos interesus. 1258-1259 m. žiemą pasirodė didelė totorių kariuomenė, vedama ge­ riausio ordos karvedžio Burundajaus, kuris privertė paklusti Danielių su Baziliumi ir savo jėgomis paremti žygiuojančius į Lietuvą totorius. Totoriai ir rusai nusiaubė Lietuvos ir Nalšios žemes. Tačiau pavojaus akivaizdoje Lietuvos diduomenė veikė sutelktai - Tautvilas ir palikęs vienuolyną Vaišelga atėmė iš Romano Juodąją Rusiją, o jį patį paėmė į nelaisvę. Pagrindinės lietuvių jėgos vengė mūšio ir traukėsi į šiaurės vakarus. Ši taktika pasiteisino: totoriai ir rusai Lietuvą paliko. Tačiau išsekintas vidaus karo metu kraštas vėl buvo nuniokotas. Vyskupas Kristijonas paliko Lietuvą ir daugiau joje nepasirodė. Prie Burunda­ jaus sukrėstos Lietuvos artėjo puolantys sambius kryžiuočiai, o jotvin­ gius - haličėnai. O pati Lietuva išgyveno skausmingą monarchijos kū­ rimąsi bei integravimąsi į Europą.

e. Vienišoji žemaičių kova ir Durbės mūšis

XII-XIII a. žalvarinis pentinas (Paežeriai Tauragės raj.).

Mindaugo susitarimai su Livonijos ordinu suskaldė konfederacinius Lietuvos žemių ryšius. Žemaičiai liko vieni. Vokiečių ordino vado­ vybė, siųsdama Eberhardą Zeiną į Livoniją, be kitų užduočių, nu­ matė ir jo vadovavimą kovai prieš žemaičius. Ši kova Veneci­ joje (ordino didžiojo magistro rezidencijoje) bu­ vo įsivaizduojama kaip Sambijos užkaria­ vimo palaikymas. Kartu buvo įvertintas žemaičių brovimasis į Pietų Kuršą, todėl siekta neprileisti jų prie jūros. 1252 m. ru­ denį Danės upės žiotyse livoniečiai pastatė Klaipėdos pilį. Vieta buvo parinkta labai vy­ kusiai: tai buvo žemaičių ir sambių interesų san­ dūros taškas. Sureagavo abi gentys: 1253 m. vasarą jų ka­ riuomenės apgulė Klaipėdą, bet nepajėgė jos paimti. Siekdamas

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

į- q

US

XI-XIII a. sidabrinis žiedas (Švėkšna Šilutės raj.).

Šalmas, rastas pietinėje Durbės ežero pakrantėje. XIII a. kovos kirviai (Mažulonys - Ignalinos raj.; Norkūnai - Utenos raj.).

60

šį laimėjimą įtvirtinti, Eberhardas Zeinas tos pačios vasaros pabaigoje nusiaubė žemaičių žemes, o rudenį naujai perstatė Klaipėdos pilį. Tais pačiais 1253 m. Prūsijos kryžiuočiai pra­ dėjo pulti Sambiją. Karo su sambiais eiga parodė, kad ordinas neįstengs jų taip lengvai įveikti, kaip smul­ kesnes prūsų gentis. Kryžiuočių kariuome­ nė, 1253-1254 m. žiemą įsibrovusi į Girmavos apylinkes, buvo sumušta. Aiškėjo, kad vienu ypu Sambijos ir Žemaitijos užkariauti nepavyks. Be kitų, ir ši priežastis nulėmė Eberhardo Zeino atšaukimą iš Livonijos 1254 m. vėlyvą pavasarį. Karo veiksmai prieš žemaičius buvo palikti paties Livo­ nijos ordino nuožiūrai. Šie įvykiai neišskyrė Klaipėdos iš Sambijos karo veiksmų teatro. 1254 m. vasaros pradžioje ją puolė dide­ lis sambių laivynas, tačiau vo­ kiečiai atsilaikė. Laikinas Že­ maitijos išjungimas iš Vokie­ čių ordino strateginių planų nereiškė jo Livonijos šakos atpalaida­ vimo nuo Sambijos operacijų. 1254 m. va­ sarą Livonijos ordino m agistras Anonas Zangershauzenas per Kuršių neriją bandė sambius užpulti, bet buvo atmuštas. Kry­ žiuočiai, dar kartą įsitikinę sambių pajėgu­ mu, kreipėsi paramos į Čekijos karalių Premislą II. Didelė Čekijos kariuomenė 1255 m. sausio mėnesį sutriuškino Sambiją ir per­ leido ją Vokiečių ordinui. Karo veiksmai Sambijoje leido žemaičiams atsikvėpti, jos kritimas atlaisvino Livonijos or­ dino rankas. Geri jo santykiai su Lietuvos ka­ raliumi neleido žemaičiams tikėtis Mindau­ go paramos, tačiau praūžęs vidaus karas daug ko išmokė ir žemaičių kunigaikščius. Nors iš istorijos arenos jau pasitraukė tokie

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

sąjungininkai kaip Vykintas ir Bulioniai, konfederacinių Žemaitijos ry­ šių ir jos ryšių su visa Lietuva politinė tradicija išliko (juk ir vidaus karas buvo ne genčių, o kunigaikščių grupių visose gentyse tarpusa­ vio kova). Susirenkanti žemaičių kunigaikščių taryba koordinavo ben­ drus veiksmus prieš Livonijos ordiną. 1255 m. taryba išrinko karinį vadovą - kunigaikštį Algminą - ir pritarė jo pasiūlytai veiksmų progra­ mai. Algminas pabrėžė bendralietuviškų ryšių nutraukimo pražūtingu­ mą. Svarbiausia priemone šiems ryšiams atkurti jis laikė įsitvirtinimą Kurše. Iš pažiūros perdėtai ofenzyvinės Algmino užmačios iš tikrųjų buvo giliai suvokta įvykių esmė. Būtent iš Pietų Kuršo, ir konkrečiai Klaipėdos, Livonijos ordinas siekė užkariauti Žemaitiją, o prieš dešimt metų juk pats Mindaugas žygiu į Embutę pradėjo vykdyti bendrabaltišką Lietuvos politiką, nutrauktą krikšto ir karūnacijos. 1256 m. pradžioje žemaičiai nusiaubė Kuršą. Livoniečiai atsakė di­ deliu niokojamu žygiu į Žemaitiją 1256 m. viduryje. Abi pusės siekė susilpninti priešo užnugarį, o pats karas nekeitė dar 1252 m. išryškėjusio kovos dėl Pietų Kuršo pobūdžio. 1257 m. pradžioje žemaičiai puo­ lė Klaipėdą. Pilies jie nepaėmė, bet sumušė atskubėjusį jai padėti naują Livonijos ordino magistrą Burhardą Hornhauzeną. Apylygė kova iš­ sekino abi puses, todėl 1257 m. pavasarį buvo sudarytos pusantrų me­ tų paliaubos. Laisvos prekybos susitarimas buvo šiokia tokia kompen­ sacija žemaičių diduomenei užjos grobimo veiksmų sulaikymą Kurše. Paliaubų galiojimo laikas sutapo su Kryžiaus karų propagandos at­ naujinimu Europoje. Popiežiaus bulėse tarp nukariautinų pagonių bu­ vo minimi ir lietuviai. Tai liudijo, kad Vokiečių ordinas ir lenkų kuni­ gaikščiai nesiskaitė su krikščioniškosios Lietuvos karalystės sienomis ir jos politiniais interesais. Atnaujinti karo veiksmus po paliaubų ruo­ šėsi tiek Livonijos ordinas, tiek ir žemaičiai; dėl to specialiai susirinko žemaičių kunigaikščių taryba. Kovos prasidėjo 1258 m. rudenį. Žemai­ čių žemių konfederacija į karo operacijas pasiuntė 3000 vyrų. Antroje karo fazėje dar labiau išryškėjo žemaičių pranašumas atvi­ rame karo lauke. Vos pradėję kariauti, žemaičiai nusiaubė Kuršą ir prie Skuodo sumušė Kuldigos komtūro Bernardo Hareno vadovaujamą livoniečių kariuomenę. Žuvo 33 riteriai, nemaža kuršių iš mūšio pabė­ go. 1258 m. pabaigoje žemaičiai vėl pasirodė Kurše. Jų kariuomenę ties Vartajais pasivijo magistro Burhardo Hornhauzeno vedamos ordino jėgos. Abiems pusėms nesiryžtant kautis, žemaičiai pagaliau atitrūko ir pasitraukė su savo grobiu. Šie laimėjimai vis labiau veikė kuršių (ir ypač žiemgalių) nuotaikas. Pastarieji pačioje 1258 m. pabaigoje sukilo ir išvijo Livonijos ordino vietininkus. \ šią skaudžią netektį Livonija

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

/ ''I 0 1

energingai sureagavo: 1258-1259 m. sandūroje Tervetę puolė jungtinė ordino, vyskupų ir Šiaurės Estijos danų kariuomenė, vadovaujama Burhardo Hornhauzeno; Tervetė atsilaikė, tačiau livoniečiai netoliese įsi­ rengė savo bazę - Duobelės pilį. į šią operaciją žemaičiai 1259 m. pra­ džioje atsakė Duobelės apgultimi. Kaip ir reikėjo tikėtis, ši operacija men­ kai įvaldžiusiems apgulimo techniką žemaičiams nepavyko, jie patyrė didelių nuostolių. Livonijos ordino sugrįžimas prie jam parankesnės pi­ lių statymo taktikos gerokai suglumino atvirame karo lauke viešpataujan­ čius žemaičius. Tiesa, prieš juos vykdyti tokiai taktikai ordinui reikėjo kur kas daugiau jėgų ir išteklių, negu XIII a. pradžioje Padauguvyje ar ketvirtajame dešimtmetyje Prūsijoje. Tačiau nukariavus (galutinai 1256 m.) Sambiją, livoniečiams jau galėjo talkinti prūsiškoji ordino šaka. Bendromis pastangomis kryžiuočiai 1259 m. pavasarį Karšuvos žemėje pastatė šv. Jurgio pilį. Šis įvykis nulėmė trečiosios karo fazės pradžią, pakreipusią jo eigą žemaičiams neparankia linkme. Pozicinis karas kaustė žemaičių pajėgas ir mažino jų grobį. Karšu­ voje kartojosi Klaipėdos istorija, ir žemaičių vadovybė gerai suvokė šį pavojų. Jungtinės jų jėgos priešais šv. Jurgio pilį pastatė savo tvirtovę, kuri tapo atsparos tašku nuolatinei šv. Jurgio pilies blokadai. Šiuo veiks­ mu žemaičių kunigaikščiai rado išeitį jiems primestoje taktikoje, ta­ čiau dabar jau ordinas puolė, o žemaičiai gynėsi. Lygiai pusiaukelėje tarp Vokiečių ordino Livonijos ir Prūsijos valdų atsirado bazė, kurios žemaičiai nepajėgė sunaikinti. Šv. Jurgio pilis tapo nuolatinės kovos arena. Jiems primestoje tak­ tikoje žemaičiai savo ruožtu surado vokiečiams neparankią pusę. Pi­ lies blokadą jie derino su Kuršo siaubimu, ir tai kažkiek aprūpino jų kariuomenę grobiu bei toliau veikė kuršių nuotaikas. Šv. Jurgio pi­ lies ištekliai seko, ir ordino vadovybė buvo priversta organizuoti naują žygį ryšiui su savo baze atnaujinti. 1260 m. vasarą jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių, kryžininkų bei Šiaurės Estijos danų kariuo­ menė, vadovaujama Livonijos ordino magistro Burhardo Hornhau­ zeno, Prūsijos maršalo Henriko Botelio ir Švedijos karalaičio Karolio, išsirengė į Karšuvą. Nauja žemaičių taktika jau atnešė savo vaisių: vokiečių padėtis Kurše visai pašlijo, tad žemaičių pasirodymas galė­ jo nesibaigti vien Kuršo nusiaubimu. Jungtinė ordino kariuomenė bu­ vo priversta skubiai žygiuoti į Kuršą, kur prie Durbės ežero ją pasiti­ ko žemaičiai (4000 vyrų). Vienas didžiausių XIII a. mūšių prie Durbės įvyko 1260 m. liepos 13 dieną. Vokiečių ordino karinė organizacija dar neišaugino darnios komtūrijų sistemos, susidedančios iš vieningos riterių konventų struktū-

62

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

ros ir patikimų vietinių karo tarnų kontingentų. Vietoje to ordino ka­ riuomenę sudarė margi brolių riterių, kryžininkų ir vietinių pašaukti­ nių būriai. Kuršių pašauktiniai reikalavo, kad jų artimieji išvadavimo iš žemaičių nelaisvės atveju būtų jiems grąžinti, o lyviai ir latgaliai lai­ kė belaisvius jau išsidalintinu karo grobiu. Vieningo vado nebuvimas neleido sudrausti besiginčijančių, visą kariuomenę apėmė netikrumo jausmas. Mūšio eigoje kuršiai iš jo pasitraukė, dalis jų atsuko ginklą prieš vokiečius, susvyravo estai. Tokiomis aplinkybėmis pačius vokie­ čius apėmė panika, ir mūšis netrukus virto skerdynėmis. Žemaičiai nesunkiai persekiojo bėgantį priešą. Žuvo 150 Vokiečių ordino riterių, Burhardas Hornhauzenas ir Henrikas Botelis. Durbė buvo didžiausias pralaimėjimas XIII-XIV a. Vokiečių ordino karuose. Šis mūšis parodė Žemaitijos žemių konfederacijos jėgą ir vi­ siškai pakeitė politinę padėtį Baltijos regione.

f. Durbės mūšio padariniai Žinia apie Vokiečių ordino sutriuškinimą prie Durbės tuojau pat ap­ skriejo Baltijos baseino šalis ir net platesnius regionus. Vokiečių įgulos skubiai paliko šv. Jurgio ir Duobelės pilis. Sukilo ir išsivadavo kuršiai. Jie iš karto kreipėsi pagalbos į žemaičius, sutiko pripažinti jų valdžią, į Dzintarės pilį priėmė nemažą žemaičių įgulą. 1260 m. rugsėjo 20 d. sukilo visos prūsų gentys, išskyrus vokiečių ir lenkų kolonizuotą Pamedę. Tai buvo Didysis prūsų sukilimas, sukaustęs Vokiečių ordino veiksmus pusantro dešimtmečio laikotarpiui. Pavojus Žemaitijai atitolo, žemaičiai atsidūrė baltų išsivadavimo ko­ vos priešakyje. Tačiau Durbės mūšis, fiziškai sunaikinęs kryžiuočių branduolį Baltijos šalyse, negalėjo sunaikinti Europos misijinio nukaria­ vimo sistemos. Pagalbą Vokiečių ordinui energingai organizavo po­ piežius Aleksandras IV. 1260-1261 m. sandūroje livoniečiai užėmė kuršių Dzintarės (žuvo žemaičių įgula) ir Asbotės pilis. 1261 m. sausį kryžiuočiai puolė prūsus Sambijoje ir Natangijoje, bet buvo sumušti įžymaus prūsų karvedžio, natango Herkaus Manto prie Pakarvių. Tų pačių metų vasario 3 d. žemaičiai sumušė livoniečius prie Lielvardės, ir tai leido laikinai išsivaduoti Saremos estams. Žemaičiai buvo sėk­ mės viršūnėje, tačiau Dzintarės pavyzdys rodė, jog kartojasi ankstes­ niųjų kovų reiškiniai: lietuvių vyravimas atvirame lauke negalėjo su­ trukdyti vokiečiams užvaldyti pilis. Lietuvos ir Vokiečių ordino santykiai po Durbės mūšio išoriškai

Daumanto kalavijas (Pskovo katedros lobynas).

t* LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

/'O O O

XII-XIII a. sidabruotas apkalas (Paežeriai Tauragės raj.).

64

nepakito. Mindaugas labai vertino tarptautinį Lietuvos pripažinimą, todėl ramiai stebėjo įvykius. Tačiau įtampa didėjo. Vokiečių dvasiškija išsaugojo įtaką tam tikrai lietuvių aristokratijos daliai, kuri būrėsi apie karalienę Mortą. O visuomenės nuomonė vis aiškiau krypo žemaičių pusėn; ja naudojosi Treniota, siekdamas tapti jos reiškėju. Livonijos ordino vadovybė, gaudama šią informaciją, ruošėsi pasinaudoti gali­ mais karaliaus aplinkos konfliktais: aktų falsifikatuose, kuriuose Min­ daugas užrašo savo valdas Livonijos ordinui įpėdinių nebuvimo atve­ ju, kaip tik įrašyta 1260 m. data. Žemaičių sėkmė nesusuko galvos jų kunigaikščiams, kurie suprato, kad dabar yra geriausios sąlygos Algmino programai vykdyti. 1261 m. vasaros pabaigoje žemaičių delegacija atvyko pas Mindaugą. Ji prašė priimti Žemaitiją Lietuvos karaliaus valdinystėn ir pradėti karą prieš Vokiečių ordiną. Mindaugas svyravo, bet viską nulėmė Treniotos spau­ dimas. Treniota dar labiau išplėtojo Algmino programą, tikėdamasis energingo latgalių palaikymo. Vorutoje ir Vilniuje gerai suvokė ir už­ kulisinius kryžiuočių kėslus. Žemaičių sąlygos buvo priimtos, vokie­ čių dvasininkai išvaryti, karalius liepė ruoštis karui. Ieškant sąjungi­ ninkų, buvo susitarta veikti bendrai su Naugardu. 1261 m. rudenį lietuvių kariuomenė įžengė į Livoniją. Lietuviai nu­ siaubė Cėsio apylinkes, bet naugardiečių paspirties nesulaukė. Latga­ liai prieš vokiečius nesukilo. Mortos aplinka atsigriebė - pats Mindau­ gas pareiškė Treniotai savo nepasitenkinimą. Karalius gerai suprato, kad Vokiečių ordinas kovą prieš jį pavaizduos kaip lietuvių atsimeti-

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

mą nuo krikščionybės, o baltiškuosius Treniotos planus pasirodė ne taip lengva įgyvendinti. Kartu Mindaugas gerai suvokė ir tai, kad da­ bar nebeliko nieko kita, kaip tęsti pradėtą kovą. Todėl Treniota išsau­ gojo savo, kaip favorito, padėtį. Beje, kariauti buvo pradėta tuo metu, kai dar nebuvo išrinktas naujas popiežius vietoje 1261 m. pavasarį mi­ rusio Aleksandro IV. Išrinktasis popiežius Urbonas IV anksčiau buvo­ jo Baltijos šalyse, todėl geriau už kitus Bažnyčios hierarchus žinojo jų santykius. 1261 m. pabaigoje pasirodė jo bulės, skirtos Vokiečių ordi­ nui paremti, tačiau jose nebuvo jokių užuominų prieš Mindaugą, ana­ logiškų savo meto papeikimams Sventopelkui. Urbonas IV suprato pa­ dėtį, o Mindaugas savo ruožtu neskubėjo išryškinti konfesinės pozici­ jos, todėl išoriškai Lietuvos ryšiai su Roma nebuvo nutraukti. Treniota 1262 m. vasarą atsirevanšavo už nesėkmę prie Cėsio. Jo vadovaujama didelė lietuvių kariuomenė nusiaubė Mozūrijos Plocko kunigaikštiją (žuvo kunigaikštis Zemovitas) ir Kulmą. Lietuvių kariau­ nos gavo nemažą grobį, o sukilę prūsai - rimtą paramą. Treniota galė­ jo pateisinti savo pasirinktą veiksmų kryptį. Įvykiai karaliaus dvare stūmė jį dar toliau. 1262 m. mirė Morta, ir Mindaugas vedė jos jaunes­ niąją seserį, atimdamas ją iš vieno Nalšios kunigaikščių - Daumanto. Treniotai, pajutusiam savo populiarumą, atsirado proga susimokyti su įžeistuoju Daumantu prieš Mindaugą. Tuo tarpu įvykiai plėtojosi dar Durbės mūšio nubrėžta linkme. 1262 m. rudenį Tautvilas parėmė naugardiečių žygį į Livoniją. 1263 m. vasario 9 d., prieš tai apiplėšusi Vakarų Estijos pakrantę, lietuvių kariuomenė,

3. 787

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S I R I S I T V I R T 1 N1 M A S

XIII a. antros pusės Gardino pilies lietuviškojo sluoksnio radiniai.

/ ' £ OD

XIII a. antros pusės Gardino pilies lietuviškojo sluoksnio pastato rentiniai.

66

vadovaujama Treniotos, sumušė livoniečius prie Daugavgryvos. Tačiau tų metų sausio mėnesį vokiečiai paėmė kuršių Lašių, Merkių ir Gruobinės pilis. Faktiškai Algmino ir Treniotos baltiškoji politika tik padidino lietuvių kariaunų grobį, bet nieko svaresnio nedavė. Tiesa, vienas svarbus laimėjimas buvo pasiektas: Žemaitija vėl susi­ jungė su Lietuva. Šio susijungimo svarbą Lietuvoje gerai suprato: gal savo, gal Mindaugo tikslais Treniota, susimokęs su Daumantu, kaip tik buvo nuvykęs į Žemaitiją. Pats Mindaugas aktyviai naudojosi kai­ mynų silpnumu, siųsdamas kariuomenę plėšti jų žemių. Kariaunų di­ duomenė tuo siekė atsigriebti už jos prilaikymą šeštajame dešimtme­ tyje ir patirtus nuostolius per Burundajaus antpuolį. 1263 m. rudenį buvo surengtas didelis žygis į Brianską. Žygis nepavyko, bet ne šis pralaimėjimas buvo lemtingas Mindaugui. Kariuomenės išsiuntimu pa­ sinaudojo Daumantas, iš netyčių užklupęs Mindaugą ir nužudydamas jį su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. Treniota nusimetė kaukę, palaikyda­ mas žudiką. Vaišelgai teko skubiai bėgti į Pinsko kunigaikštiją. Šitaip Treniota Daumanto rankomis pašalino ne tik Mindaugą, bet ir jo sūnus. Tuo pačiu Tautvilas ir Treniota tapo artimiausiais Mindau­ go giminaičiais, turinčiais realią jėgą. Tarp jų kilo varžybos, pasibaigu­ sios Tautvilo nužudymu 1263 m. pabaigoje. Užėmusį sostą Treniotą pripažino Mindaugo domenas, kitos Rytų Lietuvos žemės ir Žemaiti­ ja. Mindaugas jau buvo pasiekęs tiek, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą. Kartu su Treniota Lietuvoje laimėjo pagonybė. Lietuva žengė di­ delį žingsnį atgal, bet užsibrėžtoji baltiškoji politika buvo tęsiama. 1264 m. pirmoje pusėje jungtinė lietuvių ir jotvingių kariuomenė puolė Vėluvos pilį Prūsijoje. Apgultis nepavyko, bet veiksmų pobūdis ir žygio kryptis rodė, kad kartojami 1262 m. Kulmo veiksmai: Treniota buvo vienintelis Lietuvos valdovas, kreipęs veiksmus Prūsijos link. Tarptautinį pripa­ žinimą praradusiai Lietuvai baltiškoji poli­ tika buvo geriausia išeitis, tačiau valstybė tokiems uždaviniams dar nebuvo pribren­ dusi. Lietuvos visuomenė kaimyninėse ša­ lyse dar nepajėgė statyti pilių, aprūpinti jas ištekliais ir įgulomis. Plėsdama savo valdžią į rusų žemes, ji rėmėsi pačių rusų struktū­ romis, prie kurių prisitaikydavo atėję lie­ tuvių kunigaikščiai. Baltų gentyse tokių struktūrų dar nebuvo. Žinoma, kitos išei-

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

ties Lietuva neturėjo, todėl Treniota darė, ką galėjo. Tačiau prasidėję kruvini valdančiosios dinastijos vaidai tęsėsi toliau: 1264 m. viduryje Vaišelgos šalininkai Treniotą nužudė. Baltiškoji Lietuvos politikos kryptis nutrūko.

g. Stačiatikiškieji Mindaugo epigonai Vaišelgą pasodino į sostą Mindaugo kariauninkai. Lietuvos žemė be kliūčių pripažino jį didžiuoju kunigaikščiu. Vaišelgą parėmė senas Mindaugo talkininkas, Nalšios ir Polocko kunigaikštis Gerdenis, ta­ čiau dauguma Nalšios ir Deltuvos kunigaikščių, palaikiusių nužudy­ tąjį Treniotą ir prijautusių Daumantui, Vaišelgos nepripažino. Jiems įveikti Vaišelgą trūko jėgų. Lietuva suskilo. Vaišelgai pravertė jo glaudūs ryšiai su Haliču. Jam paremti 1264 m. antroje pusėje į Lietuvą atžygiavo haličėnų kariuomenė, vadovaujama Vaišelgos svainio Švarno. Sujungtos Vaišelgos ir Švarno jėgos įsiveržė į Deltuvą ir Nalšią. Atkakli kova nusitęsė į 1265 (ir gal net 1266) metus. Nors Vaišelgai ir Švarnui nelengvai teko imti pilį po pilies, tačiau jų priešai nesugebėjo susijungti ir galiausiai buvo sunaikinti. Dauguma jų žuvo, nalšėnai pabėgo: Šiukšta - į Livoniją, Daumantas - į Pskovą. Didelė Deltuvos ir Nalšios dalis buvo prijungta prie didžiojo kunigaikš­ čio domeno. Vaišelga sutvirtino savo padėtį. Apie jo santykius su že­ maičiais duomenų neturime. XIII a. medinio Su Livonijos ordinu Vaišelga užmezgė gerus santykius, tačiau ne­ pastato liekanos patvirtino jokios Mindaugo žemių donacijos. Iš pradžių jo taryboje vy­ (Vilnius). ravo rusai, bet sutriuškinus Deltuvos ir Nal­ šios opoziciją, įsigalėjo lietuviai. Tapęs Psko­ vo kunigaikščiu, bėglys Daumantas keršijo Vaišelgą rėmusiam Gerdeniui - 1266 m. Daumanto vadovaujami pskovenai nusiau­ bė Nalšią ir pagrobė Gerdenio žmoną ir sū­ nus. Daumantas pakartojo puolimą 1267 m., mūšyje Gerdenis žuvo. Šie puolimai vertė Vaišelgą orientuotis į Haličą. Lietuvos poli­ tika tapo pasyvi, nustota remti Vokiečių or­ dino puolamas baltų gentis. Tuo tarpu Livonijos ordinas sėkmingai malšino kuršius. 1263 m. krito Kretinga ir Impiltis, 1264 m. - Griežė. 1267 m. viduryje ¿ t' 3*

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

fr j O /

kuršiai kapituliavo. Paskutinis didelis prūsų laimėjimas buvo Bartenšteino paėmimas 1264 m. Po to išryškėjo jau kryžiuočių persvara. Ankstes­ ni lietuvių žygiai, nors ir nepajėgė vokiečiams sutrukdyti- imti baltų pi­ lis, vis dėlto gerokai lėtino jų puolimą. Dabar nebuvo ir to. Pats Vaišelga bodėjosi pasaulietišku gyvenimu, vertusių jį palikti (Buiundajaus antpuo­ lio, Mindaugo nužudymo metu) išsiilgtą vienuolyną. Imdamas valdžią, jis davė įžadą, kad po trejų metų vėl taps vienuoliu. Iš tikrųjų Vaišelga taip ir padarė, 1267 m. užleisdamas Lietuvos sostą Švarnui. Haličėno tapimas didžiuoju kunigaikščiu pavertė Lietuvą Haličo pro­ tektoratu. Nei Vaišelga, nei Švarnas dar neorganizavo stačiatikiškųjų parapijų, bet stačiatikių tikėjimą ėmė priimti lietuvių diduomenė. Yra žinoma, kad stačiatikiais tapo Kernavės kunigaikščio Traidenio broliai Bardys, Liesis, Sirputis ir Svalkenis. Pats Švarnas labiau rūpinosi savo valdomis Haličo žemėje (Cholmo kunigaikštija). Visa tai grėsė Lietu­ vos rusifikacija, jos įjungimu į Haličo ir Voluinės politinę sistemą. Kaip ir Vaišelga, Švarnas netrukdė plės­ tis Vokiečių ordinui. Tuo tarpu Europoje priešiškos Lietuvai jėgos naudojo prieš ją Mindaugo įgytąjį šv. Petro leno statusą. Če­ kijos karalius Premislas II 1268 m. buvo po­ piežiaus Klemenso IV pripažintas Mindau­ go įpėdiniu ir gavo leidimą atsikariauti iš pa­ gonių Lietuvos karalystę. Premislas II vei­ kiausiai siekė čia įkurdinti savo vasalais lenkų kunigaikščius. 1267-1268 m. sandūroII tūkstantmečio pradžios Salako piliakalnis (Zarasų raj.).

XIII a. Berzgainių piliakalnis.

68

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

je jis atvyko į Prūsiją, bet turėjo skubiai grįžti užpuolus jo žemes bavarams. Mirus vysku­ pui Kristijonui (po 1271 m.), Lietuvos vysku­ po pareigybė nebuvo panaikinta. Dar 1291 m. juo buvo Vokiečių ordino brolis kunigas Jo­ nas. Šie vyskupai gyveno Vokietijoje ir buvo tapę politiniais ordino įrankiais. Taip Min­ daugo pasiekto Lietuvos tarptautinio pripa­ žinimo liekanos virto jos priešų diplomatinių manipuliacijų priemone. Kadangi Mindaugo krikštas ir karūnacija panaikino Vokiečių or­ dino anksčiau gautų koncesijų galią Lietuvai užkariauti, tai ordinas paėmė į savo rankas misijinę Lietuvos vyskupiją ir kaupė auten­ tiškas Mindaugo donacijas bei jų falsifikatus. Susiklosčiusi padėtis nebetenkino lietuvių diduomenės. Ji nenorėjo prarasti sukurto Lie­ tuvos valstybingumo. Juo labiau ją pykino pa­ syvumas kryžiuočių atžvilgiu. Valstybės or­ ganizacija leido atnaujinti lietuvių žygius į Li­ voniją, kaip tą parodė Treniotos veiksmai. Šie žygiai buvo efektyvesni už padrikus senes­ niųjų kartų kariaunų antpuolius. Švarno el­ gesys visa tai žlugdė. Jam priešiškos jėgos su­ sitelkė ir iškėlė Kernavės kunigaikštį Traide­ nį, netiesiogiais giminystės saitais susijusį su Mindaugo šeima. 1269 m. Traidenis Švarną išvijo ir užvaldė padidėjusį Vaišelgos dome­ ną. Laimėjo tautinė dinastija ir tautinė politi­ ka. Lietuva galutinai pasuko Treniotos nužy­ mėta linkme.

LIETUVOS VALSTYBĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

XIV a. Laurušavo evangelijos priekinio viršelio medalionas, vaizduojantis kunigaikštį Laurušą, tradicijos siejamą su Vaišelga.

/;Q O z

4. A n k styvosios valstyb ės konsolidacija (XIII a. paskutinis trečdalis - XIV a. pradžia) a. Lietuvos karinės monarchijos susidarymas ir jos pozicijų įtvirtinimas Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu, kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs prūsų ir žiem­ galių. Tai buvo palanki jai aplinkybė, nes ištrūkti iš stiprios Haličo ir Voluinės įtakos reikėjo nemažų pastangų. Traidenis atlaikė kovą su voluiniečiais, kurioje žuvo jo broliai Bardys, Liesis ir Svalkenis. Vis dėlto, tenkinant diduomenės norus, lietuvių kariuomenė jau 1270 m. vasario mėnesį apiplėšė Saremą. Grįžtant į žemyną, ant sąsiaurio ledo ties Karuse jai pastojo kelią Livonijos ordino bei vyskupų, taip pat Šiaurės Estijos danų jėgos, vadovaujamos krašto magistro Otono Lutenbergo. Lietu­ viai puolimą atrėmė ir privertė vokiečius atsitraukti (žuvo magistras ir 52 ordino riteriai), bet ir patys neteko 1600 vyrų. Šie nuostoliai lietuvių puolimų nesustabdė: netrukus buvo sumuštas ir žuvo Livonijos ordino vicemagistras Andrius Vestfalas (krito ir 20 ordino riterių). Lyg ir kartojosi Treniotos laikų situacija: lietuvių kariaunos plėšė Livoniją, o vokiečiai slinko į priekį. Žiemgaloje 1271 m. pabaigoje livoniečiai paėmė Tervetę, 1272 m. pavasarį - Mežuotnę, o tų pačių metų vasaros pradžioje - Raktę. 1272 m. birželio mėnesį žiemgaliai kapitu­ liavo. 1274 m. kryžiuočiai galutinai numalšino prūsus. Vokiečiai pa­ siekė ribas, iš kurių juos buvo išmušęs Durbės mūšis. Bet šįkart jie jau ėjo toliau. Tais pačiais 1274 m. Prūsijos kryžiuočiai puolė nadruvius ir skalvius, o Livonijos ordinas apie 1273 m. pastatė Daugpilio tvirtovę prie Dauguvos. Kaip tik 1272-1275 m. Vokiečių ordinas gavo naujas popiežiaus koncesijas Prūsijai. Traidenis Daugpilio tvirtovės pastatymą įvertino kaip Lietuvos te­ ritorijos užgrobimą ir tuojau pat atžygiavo prie jos su didele kariuo­ mene. Lyginant su ankstesniais veiksmais, lietuvių puolimas buvo kur kas geriau techniškai parengtas, bet vis dėlto Daugpilio jie nepaėmė. Tačiau šiuo atveju svarbesni buvo ne paskiri laimėjimai, o išryškėjusios strateginės Lietuvos galimybės. 1274 m. balandžio mėnesį pats Trai­ denis užpuolė Haličo kunigaikštį Leoną (iki tol kariauta tik su Voluine) ir užėmė Drohičiną. Haličėnus parėmė totoriai. 1275 m. Haličo ku­

70

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

nigaikštis Leonas, Voluinės kunigaikščiai Mstislavas ir Vladimiras, re­ miami kitų rusų kunigaikščių ir Jagurčino vedamų totorių, įsiveržė į Juodąją Rusiją. Rusai atsiėmė Drohičiną, buvo sudegintas Naugardu­ ko miestas ir priešpilis, bet Naugarduko pilis (veikiausiai ginama Trai­ denio brolio Sirpučio) atsilaikė. 1276 m. buvo sudaryta taika. Šio karo nebūta intensyvaus: jo metu haličėnai puolė jotvingius, o lietuviai siaubė Liublino sritį Lenkijoje. Visa tai rodo jėgų išsibalansavimą Lietuvos pietų pasienyje ir Haličo hegemonistinių pretenzijų žlugimą. Vis dėlto jėgas sukaupti pietuose reikėjo, ir 1276 m. buvo sudarytos trumpos paliaubos su Livonija. 1276 m. Traidenis įkurdino atbėgusius iš Prūsijos barčius Pietų Lie­ tuvoje ir Juodosios Rusijos pilyse. Tokios priemonės bei karo veiksmų pietuose ir šiaurėje suderinimas greta techniško, nors ir nenusisekusio Daugpilio apgulimo liudija apie didelę Lietuvos karinės organizacijos pažangą. Valstybė jau sugebėjo įkurdinti karinius kolonistus, vadina­ si, jau buvo įvaldomas žemėvaldos fondas ir mezgėsi žemės renta. Vi­ sa tai stipri didžiojo kunigaikščio valdžia organizavo karo tikslais. Tuo pačiu Lietuvoje kūrėsi karinės monarchijos modelis. Esamoje apsup­ tyje tai buvo geriausia išeitis. Šie poslinkiai jau veikė aštuntojo dešimtmečio pabaigos įvykius. Nors Lietuva ir nesugebėjo paremti Skalvos bei Nadruvos, kurias kryžiuo­ čiai 1274-1277 m. užkariavo, nemaža skalvių ir nadruvių dalis pasi­ traukė į Lietuvą. Skalviai, panašiai kaip ir prūsai, įkūrė Žemaitijoje ir Kauno apylinkėse karines gyvenvietes, sustiprinusias Lietuvos gyny­ bą, nadruviai apsigyveno Rytų Lietuvoje. 1277 m. spalio mėnesį jung­ tinė lietuvių ir jotvingių kariuomenė nuniokojo Kulmą. Visi šie veiks­ mai akivaizdžiai rodė stiprėjančią ir pradedančią duoti vaisius baltiš­ kąją politiką. Bent jau žygiais Lietuva sugebėjo paremti atkakliausius Vokiečių ordino priešus, priglaudė bėglius, ir tai drąsino dar kovojan­ čias baltų gentis. Todėl ir Nadruvos kulto centras, ateinant kryžiuo­ čiams, persikėlė į Lietuvą. Skalviams, nadruviams, jotvingiams, žiem­ galiams, be paklusimo užkariautojams, atsirado dar ir pritapimo prie Lietuvos, arba pasitraukimo į ją alternatyva. Traidenio asmenyje Lietuva rado talentingą strategą ir organizato­ rių, sugebantį tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derinti taktinius veiksmus. Tai buvo būtina. Prūsų ir kuršių sukilimai, išgelbėję Lietuvą nuo vokiečių intervencijos jai kritiškame septintajame dešimtmetyje, pasibaigė. Livonijos ordinas, kaip rodė Daugpilio įkūrimas, jau tiesiogiai ėmė pulti Lietuvą, Prūsijos kryžiuo­ čiai 1277 m. pradėjo Sūduvos nukariavimą, o Haličas ir Voluinė vis

ANKSTYVOSIOS VALSTYBĖS KONSOLIDACIJA

r y -l / 1

XII-XIII a. sidabrinė vytinė antkaklė (Likėnai - Kėdainių raj.). Vienas Kernavės piliakalnių (vad. Aukuro kalnas), XIII a. XIII-XIV a. Veliuonos piliakalnis.

dar ieškojo progos atsigriebti už savo aš­ tuntojo dešimtmečio pirmosios pusės nesėkmes. 1276 m. gautas atokvėpis truko neilgai - 1278-1279 m. žiemą Voluinės kunigaikščiai Mstislavas ir Vladimiras, Haličo kunigaikščio sūnus Jurgis, talkinami Mamšejaus vadovaujamų totorių, vėl puolė Lietuvos valdas Juodojoje Rusijoje. Naugar­ dukas nuo totorių atsigynė, o apgulusius Gar­ diną rusus nuvijo staigus prūsų įgulos išpuo­ lis. Taigi puolimą atrėmė vietinės pajėgos, kas labai pravertė, nes 1279 m. vasario pabaigoje Lietuvą užpuolė Livonijos ordino ir Šiaurės Es­ tijos danų kariuomenė. Livoniečiai įsiveržė gi­ liai: buvo nusiaubtos Kernavės apylinkės. Vietoje esantys karo pašauktiniai galėjo grei­ tai susirinkti, ir lietuviai pasivijo grįžtančią ordino kariuomenę jau Livonijos teritorijoje. Kovo 5 d. ties Aizkrauklė ji buvo skaudžiai sumušta (žuvo krašto magistras Ernestas Rasburgas, 71 ordino riteris ir danų vadas Eilartas). Mūšio metu vokiečių kariuomenę paliko žiemgaliai. Jų kraštas tuojau pat sukilo ir išvi­ jo vokiečių įgulas bei administraciją. Aizkrauklė buvo svarbus taktinis Lietuvos karinės monarchijos ir baltiškosios jos poli­ tikos laim ėjim as. Žiem galių kunigaikštis Nameisis pripažino Traidenio viršenybę, o Traidenis savo ruožtu priėmė jį į didžiojo ku­ nigaikščio tarybą. Nameisio vadovaujama lie­ tuvių kariuomenė 1281 m. rudenį nusiaubė Sambiją, blokuodama kryžiuočių prieigas į Sūduvą. Žemaičiai gana energingai padėjo žiemgaliams gintis nuo livoniečių. Klostėsi vieninga strategija, apimanti pačios Lietuvos, žiemgalių ir jotvingių veiksmus. Visuotinis Žiemgalos pritapimas prie Lietuvos leido jos diduomenei įsilieti į iškylančius lietuvių žem­ valdžius. Tačiau tai buvo tik pati pradžia, ir Aizkrauklė vis dėlto buvo vien taktinis lai-

4d

72

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

mėjimas. 1283 m. Prūsijos kryžiuočiai baigė užkariauti Sūduvą. Kaip ir Skalvos bei Nadruvos atveju, nemažai jotvingių pasitraukė į Lietuvą ir išmargino jos pietų ir pietryčių toponimiką Dainavos (taip lietuviai juos vadino) kaimais. Žiemgaliams sekėsi geriau: visą devintą dešimt­ metį jie atrėminėjo Livonijos ordino puolimus. Vis dėlto didžiojo kuni­ gaikščio kariuomenė, nors pasiekdavo ir Pietų Estiją, Žiemgaloje ne­ pasirodė. Baltų aneksuose Lietuva dar nepajėgė statyti pilių ir laikyti įgulų. Jos strategiją ir politiką tebelėmė nedidelę žemėvaldą teturin­ čios diduomenės grobio įgijimo tradicijos. Traidenio laikais, greta naujų poslinkių, jos dar vyravo. Nepaisydami sunkios padėties šiaurės ir pietų pasienyje, lietuviai 1278 m. nusiaubė Lenčicos sritį Lenkijoje. Siekda­ mas išvengti lietuvių antpuolių, Mozūrijos Plocko kunigaikštis Boles­ lovas II 1279 m. vedė Traidenio dukterį Gaudemundą, gavusią krikš­ čionišką Zofijos vardą. Taip būdingai susijungė sena lietuvių kariau­ nų praktika su gimstančia valdovų dinastine politika. Traidenis mirė apie 1281-1282 m. sandūrą. Istoriografijoje XIII a. devintasis dešimtmetis laikomas vidiniu Lietuvos pakrikimu, bet tai veikiau vokiečių ir rusų šaltinių informacijos apie Lietuvos valdovus stoka. 1285 m. žuvo didysis Lietuvos kunigaikštis Domantas, vado­ vavęs lietuvių antpuoliui į Tverės sritį Rusijoje, o devintojo dešimt­ mečio pabaigoje jau minimi valdžiusių Lietuvą kunigaikščių, dispo­ navusių tvirta valdžia, vardai. Visa tai leidžia manyti, kad valdžios tęstinumas Lietuvoje nesutriko. Karinė Lietuvos monarchija susifor­ mavo. Šitokią raidos kryptį lėmė iš dalies silpnų ir iš dalies stipres­ nių bei agresyvių Lietuvos kaimynų aplinka, taip pat išryškėjusi jos politinė ir kultūrinė izoliacija.

b. Išorės poveikių Lietuvai išsibalansavimas Galima sutikti ar nesutikti su Arnoldo Toynbee iššūkio teorija, bet jeigu ją norėtume taikyti Lietuvos istorijai, tai XIII a. pabaiga taptų geru pavyzdžiu šiai teorijai pailiustruoti. Pasiekęs Nemuną, Vokie­ čių ordinas buvo ties juo sustabdytas; prasidėjo ilgas pozicinis šimt­ mečio karas. Ordinas puolė, Lietuva gynėsi. Ir tuo pačiu ar beveik tuo pačiu metu prasidėjo intensyvaus rusų žemių jungimo prie Lie­ tuvos procesas, chronologiškai beveik sutampantis su gynybiniu ka­ ru vakaruose ir šiaurėje. Nuo XIII a. devintojo dešimtmečio pabaigos rašytiniai šaltiniai iš­ ryškina valdančiąją dinastiją, istoriografijoje vadinamą Gediminaičiais. XIV a. kuoka.

ANKSTYVOSIOS VALSTYBĖS KONSOLIDACIJA

73

Pirmas neabejotinai jai priklausąs kunigaikštis buvo Butigeidis, vardu minimas nuo 1289 m. Apie anoniminį Lietuvos valdovą vokiečių kro­ nikininkas užsimena 1286-1288 m. įraše, taigi tiek laikydami šį anoni­ mą Būti geidžiu, tiek jo nelaikydami, beveik neturime pertrūkio tarp 1285 ir 1289 m. vardais minimų Lietuvos valdovų. Tai patvirtintų ge­ nealoginį ryšį tarp Domanto (ar Traidenio) ir Gediminaičių. Tačiau net ir tokiu atveju šio ryšio veikiausiai būta šalutinio, nes XIV a. pabaigos Gediminaičių genealoginė tradicija giminės pradininku laikė ne Trai­ denį ar Domantą, o jokių kitų šaltinių nepaminėtą Skolmantą. Gediminaičių dinastija rėmėsi tuo pačiu Mindaugo ir Vaišelgos pra­ plėstu valdovo domenu - Lietuvos žeme ir didele Nalšios bei Deltu­ vos dalimi. Kaip ir Traidenio laikais, svarbiausi domeno centrai bu­ vo Vilnius ir Kernavė. Jie jau ryškiai išsiskyrė pilių hierarchijoje, o Voruta prarado jai Mindaugo suteiktą reikšmę. Jei ne Butigeidžio, tai jo artimiausių įpėdinių laikais prie Vilniaus ir Kernavės prisidėjo tre­ čias svarbus centras - (Senieji) Trakai, o Vilnius iškilo kaip nuolatinė sostinė. Sostinės išryškėjimas sutapo su galutiniu didžiojo kunigaikš­ čio ir submonarcho iškilimu virš kitų valdančiosios dinastijos narių. Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio po­ zicijas, lyginant jas su Mindaugo ar Traidenio laikais, kuomet valdo­ vą supo ištisa jo brolių, brolėnų ir seserėnų terpė. Greta monarcho ir submonarcho (šią vietą išsikovodavo labiausiai iškilęs valdovo bro­ lis ar sūnus) išryškėjo ir nuolatinėmis jų rezidencijomis tampantys centrai. XVI a. istorinė tradicija pradiniu centru laikė Kernavę, XIV a. pirmos pusės duomenys išryškina Vilnių kaip monarcho ir Trakus kaip submonarcho rezidencijas. Butigeidžio submonarchu buvo jo brolis Butvydas. Vėliausiai XIV a. pradžioje didžiojo kunigaikščio (ir submonarcho) domenas apėmė ir Vidurio bei Šiaurės Lietuvą. Išlikę Venecijos plomba smulkūs sritiniai Alšėnų, Giedraičių ir Svyrių kunigaikščiai jokios po(Kemavė). litinės reikšmės nebeturėjo. Valdovo domenas ne tik išsiplėtė, bet ja­ me susiformavo ir nuolatinis pilių bei kiemų tinklas. Pilys ir kiemai tapo kaimyninių laukų administraciniais centrais, pilių seniūnai - vietininkais, teisėjais ir karo vado­ vais. Susiklosčiusi prievolių sistema aprū­ pino pilių ūkį duoklėmis (užtikrin­ dama jų taisymą), pamainomis budin­ čių apylinkių gyventojų įgulomis. Valstybė jau pajėgė suburti tiek dau­ gelio apylinkių žmones naujoms pi­ lims statyti ar senoms sustiprinti, tiek lai-

HA ^H

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

XIII-XIV a. Pieštvės piliakalnis (Seredžius).

kyti surinktą kariuomenę šioms statyboms apsaugoti. Šitaip buvo re­ konstruota Nemuno žemupio pilių sistema. Jos centru netrukus tapo mūrinė Kauno pilis, buvo perstatyta Veliuona (Junigėda), gerai įreng­ tos Paštuva ir Pieštvė. Plūkto deginto molio pylimai ir kuorais su­ stiprintos aukštos medžio sienos tapo sunkiai įveikiamos net gerai techniškai aprūpintai vokiečių kariuomenei. \ Nemuno pilių sistemą atsimušė Prūsijos kryžiuočių ekspansija. Vokiečiai sunaikino labiausiai į vakarus išsikišusias Kolainių ir Medrabės pilis, bet įsitvirtinti jų teritorijoje nepajėgė. Fronto linija nusistovė­ jo. Lietuvių ir vokiečių pasienio pilių įgu­ los nuolat rengdavo išpuolius, siaubdamos priešo pilių apylinkes. Nuo XIII a. pa­ baigos nenutrūkstamai vyko abipusiai di­ desnių ir didelių kariuomenių žygiai į priešo teritorijos gilumą. Lietuva čia pasirodė esąs ly­ giavertis priešininkas, nors ordinas ir išlaikė puo­ lančiojo vaidmenį. Dar 1281 m. lietuviai užvaldė Jersiką ir iškeitė ją į Daugpilį. Taktinis Traidenio tikslas buvo pasiektas. Blogiau Lietuvai sekėsi Žiemgaloje. 1290-1291 m. Livonijos ordinas baigė ją užkariauti, didžiojo ku­ nigaikščio jėgomis žiemgalių veiksmingai taip ir neparėmus. Didelė žiemgalių dalis išsikraustė į Lie­ tuvą. Paskirais laukais jie įsikūrė Šiaulių ir kitose Žemaitijos žemėse. Jų kaimų atsirado net kairiaja­ me Nemuno žemupio krante. Rytų žiemgaliai pasklido

ANKSTYVOSIOS VALSTYBĖS KONSOLIDACIJA

XIII a. žvakidės kojelė iš Vakarų Europos (Kernavė).

75

Upytėje. Toliau pasistūmėti livoniečiai neįstengė. Ir šiaurėje nusidrie­ kė fronto linija, maždaug sutampanti su dabartine Lietuvos ir Latvijos siena. Žiemgalos nesugebėta apginti, kadangi po aštuntojo dešimtme­ čio įtampos pietuose atsirado ne mažesnė įtampa vakaruose, kur ir reikėjo nukreipti pagrindines jėgas. XIII a. pabaigos karo veiksmai ro­ do, kad Žemaitija su didžiojo kunigaikščio domenu sudarė vieningą strateginę sistemą, kurios egzistavimas ėmė lemti visą Vokiečių ordi­ no strategiją. Ypač aktyvūs buvo žemaičiai šiaurės vakaruose. XIII a. paskutinį dešimtmetį jų kunigaikštis Mažeika siaubė Šiaurės Kuršą. Tuo metu žemaičiai galutinai užvaldė Pietų Kuršą, išskyrus Klaipėdą. Prie Palangos Lietuvos siena pasiekė Baltijos jūrą. Impilties ir Kretin­ gos pilys nebuvo atstatytos, tačiau XIV a. pirmoje pusėje šias žemes saugojo Kulų (prie Skuodo) ir Buožėnų pilys. Mažeika buvo paskutinis šaltinių minimas žemaičių kunigaikštis. Kunigaikščių institutą didžiojo kunigaikščio valdžia Žemaitijoje panai­ kino, tačiau tai buvo padaryta ne vienašališkai, o sutariant su žemai­ čių kariauninkų diduomene. Daugumoje žemių ši diduomenė išlaikė valdžią, bet turėjo dalyvauti valstybės karo veiksmuose. Pagraudės sri­ tyje (apie šių dienų Kvėdarną) atsirado submonarchui priklausanti pi­ lis (XIII a. paskutiniaisiais metais ir XIV a. pradžioje juo buvo Vytenio brolis Gediminas, šaltiniai pilį vadina jo vardu). Vėliau ši submonarcho atrama keitėsi, bet būtent ji siejo Žemaitiją su Lietuva. Už žemai­ čių paramą juos palaikydavo valstybė, pirmiausia submonarchas. Tiek administracinėje, tiek ir karinėje Lietuvos struktūroje žemaičių žemės išlaikė plačią autonomiją. Žemaičių kunigaikščių pašalinimas buvo tik lūžis, o pats Žemaitijos integravimo procesas nusitęsė šimtmečius. Ir pats šis lūžis nelengvai įvyko. Vokiečių ordinui paskutinį XIII a. dešimtmetį pavyko patraukti į savo pusę dalį žemaičių didžiūnų. Didžiajam kunigaikščiui teko jėga palaužti jų pasipriešinimą, o nepatenkintieji turėjo bėgti pas kryžiuo­ čius. Tokie reiškiniai kartojosi ir XIV a. pirmoje pusėje. Paskiros že­ maičių žemės sudarinėdavo su ordinu paliaubas. Palaipsniui šalinda­ mi šiuos reiškinius, didieji kunigaikščiai iki tam tikro laiko turėjo juos toleruoti. XIII a. pabaigoje - XIV a. pirmoje pusėje Žemaitijoje užtęstai kartojosi tai, kas Nalšios šiaurėje vyko Mindaugo laikais. Nuo devinto dešimtmečio Nemuno žemupį ir Žemaitiją ėmė nuolatos pulti kry­ žiuočiai. 1289 m. pastatyta Ragainės pilis tapo nuolatinių jų pasienio antpuolių baze. Lietuviai į Prūsiją žygiavo rečiau, tačiau šie žygiai jau nebuvo ypatingas įvykis kaip septintą dešimtmetį. 1289 m. Butigeidis nusiaubė Sambiją, 1293 m. lietuviai bandė paimti Skalvių pilį prie Ne­

76

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

muno, 1289 m. jie sugriovė Štraisbergo miestą, 1299 m. nuniokojo Natangiją, o 1302 m. - Liubavą. Prasidėjusiame poziciniame kare Lietuva iš pat pradžių sugebėjo ordinui atsakyti siaubiamaisiais žygiais į jo teritorijos gilumą. Šie žygiai įgavo jau strateginį pobūdį, jais buvo sie­ kiama pakirsti ūkinį priešo potencialą, tačiau kartu jie neprarado ir ankstesnės pasipelnymo funkcijos. Pastarajai valstybės organizacija su­ teikė naujų galimybių: didesnės kariuomenės galėjo parsivaryti dau­ giau belaisvių, tarp jų ir vyrų, kuriuos anksčiau išžudydavo. Lietuvių antpuoliai į Lenkiją tapo grėsmingesnį: 1286 m. buvo nusiaubta Gostino, 1292 m. - Kujavų, 1294 m. - Lenčicos, 1295 m. - Gnoino, 1299 m. Dobrynės, 1307 m. - Kališo žemė. Labiausiai kentėjo Rusija. Vien Mindaugo valdymo metais į rusų žemes buvo surengta daugiau kaip 30 antpuolių. XIII a. pabaigoje jų mastai išaugo, o pobūdis jau turėjo kitų pasekmių: keitė politinę padė­ tį ir ribas. Pietuose galingas Haličas ir Voluinė dar tebebuvo grėsmin­ gi, ypač koncentruojant Lietuvai savo jėgas vakarų pasienyje. 1289 m. Butigeidis ir Butvydas, norėdami turėti saugų užnugarį, Voluinei net turėjo užleisti Volkoviską. Tačiau paskutiniaisiais XIII a. metais Voluinės grėsmė sumažėjo. XIII a. pabaigoje iš Lietuvos valdžios išslydo Polockas, bet tai lėmė ne rusų atsparumas, o Livonijos ordino įsikišimas. XIII-XIV a. sandū­ roje Lietuvos pietų ir rytų siena nedaug tebuvo pakitusi, bet visame šiame pasienyje šeimininkavo lietuvių kariaunos ir brendo didelės Lie­ tuvos ekspansijos į rusų žemes pradžia, patvirtinanti A. Toynbee teo­ riją apie iššūkių persislinkimą. Aptarti reiškiniai ir poslinkiai rodė, kad Lietuvos valstybė jau ne­ grįžtamai ėjo politinės struktūros vystymosi keliu. Ji minimaliu lygiu įvykdė Algmino ir Treniotos užsibrėžtą programą: nors prijungti gi­ miningų baltų genčių anklavai nebuvo dideli, bet juos papildė gana žymus žiemgalių, sūduvių pabėgėlių, asimiliuotų kuršių skaičius, taip pat skalvių, nadruvių ir prūsų grupės. Šitaip buvo peržengti vien lie­ tuvių genčių etniniai rėmai. Svarbiausia, tai tapo kertiniu valstybės po­ litikos akmeniu. Dar Gediminas į savo titulą buvo įjungęs žiemgalių kunigaikščio ceremonialą, o Lietuvos valdovai XIV ir XV a. reiškė pre­ tenzijas į baltų žemes Livonijoje ir Prūsijoje. Šios pretenzijos rodė XIII a. kovų balansą: Lietuva įsitvirtino kaip Baltijos regiono politinis viene­ tas, sutrukdęs vokiečių ekspansijai užvaldyti visą Baltijos rytų pakrantę. Karinė monarchija, neatsisakydama ekonominės siaubiamųjų žygių reikšmės, organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybinės strate­ gijos sudėtine dalimi. Tokiomis sąlygomis įsitvirtino Gediminaičių

ANKSTYVOSIOS VALSTYBĖS KONSOLIDACIJA

1-71-7 / /

dinastija. Mirus Butigeidžiui (apie 1291 m.), jį pakeitė submonarchas Butvydas. Butvydo įpėdiniu (apie 1295 m.) tapo jo sūnus Vytenis.

c. Sistemingos valstybinės politikos pradžia XIII-XIV a. sandūroje popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus susidūrimas pasibaigė įspūdinga pastarojo pergale. Netrukus popiežiai apsigyve­ no Avinjone ir pateko į Prancūzijos karalių įtaką. Tautinės monarchi­ jos triumfas Vakarų Europoje žymėjo naują vėlyvųjų viduramžių epo­ chą, kurioje universaliosios institucijos ankstesnio politinio vaidmens jau nebevaidino. Vokietijos imperatoriaus prerogatyvos tapo tik stam­ besnių ir smulkesnių Vidurio Europos dinastijų tituliniu priedu bei pasipelnymo šaltiniu. Šie dinastai iškilo tame regione, kuris po im­ peratorių sutriuškinimo sudarė Romos kurijos klientų konglomeratą. Vyraujančias regiono pozicijas užėmė Liuksemburgu ir Anžujiečių di­ nastijų sukurtos politinės valdų sistemos su savo centrais Čekijos ir Vengrijos karalystėse. Vokiečių ordinas, visą XIII a. laviravęs tarp popiežių ir imperatorių bei iš to visados laimėdavęs, nesunkiai prisitaikė prie Europos politi­ nės sistemos pokyčių. Katalikiškosios Europos rytuose nebuvo tauti­ nės monarchijos, kurijos vakaruose sunaikino kryžiuočių seserį - tamp­ lierių korporaciją, siekdama pasigviešti jos turtus. Atvirkščiai, Vokie­ čių ordinas sukūrė teritorinę valstybę, kuri išnaudodama savo ūkinės ir visuomeninės struktūros pranašumus prieš vietines regiono valsty­ bes, pati grasino jų egzistencijai ar bent teritoriniam vientisumui. Kry­ žiuočių vadovybė gerai suvokė Europos pokyčius ir efektyviai prie jų taikėsi. Suprasdamas, kad valdos Prūsijoje, kur nuo XIII a. pabaigos prasidėjo vokiečių valstiečių kolonizacija, Vokiečių ordinui pasidarė svarbiausios, didysis magistras 1309 m. savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą. Tais pačiais metais ordinas užgrobė Rytų Pa­ marį, ir visos Lenkijos valdovų pastangos jį atsiimti nuėjo niekais. Mez­ gėsi glaudesni kryžiuočių ir Europos kunigaikščių ryšiai, kurie ilgai­ niui lėmė daugybę karinių operacijų ordinui paremti. Speciali kryžiuočių karinė ekspedicija dar 1295 m. išžvalgė Nemu­ ną nuo Gardino iki Ragainės. Prasidėjo metodiški antpuoliai į Nemu­ no žemupio ir kaimynines žemaičių žemes. Stiprios Veliuonos, Pieštvės bei Paštuvos pilys nebuvo paimtos, bet vokiečiai siaubė jų apylin­ kes, tuo lengvindami sau kelią į jų prieigas. 1298 m. buvo sugriauti Veliuonos ir Pieštvės priešpiliai, 1300 m. nusiaubtos Aukaimio apylin­

78

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

kės, 1303 m. - Karšuvos žemė, 1305 m. - Pagraudės ir Gardino sritys, 1306 m. sunaikintas Gardino papilys, 1307 m. vėl nusiaubta Karšuva, 1311 m. - Gardino apylinkės, o Pagraudės sritis - du kartus. Šiuo metu Lietuvos gynyba prarado Skronaitės, Bebirvaitės ir Pūtvių pilis, sau­ gojusias Žemaitijos prieigas. Pūtvių pilies būta didesnės, nes iš pra­ džių net du kartus tais pačiais metais buvo sugriauti jos priešpiliai. Pūtvę vokiečiai paėmė, talkinami išdaviko. Išdavikai padėjo jiems su­ griauti ir Aukaimio pilį Pietų Žemaitijoje 1302 bei 1305 m., tačiau ji buvo atstatyta. 1304 ir 1307 m. ordino antpuolius rėmė vokiečių kryžininkai iš Pareinės. 1306 m. Sambijos vyskupo vaitas Pilypas Bolandas Lietuvos teritorijoje sumušė pusantro tūkstančio vyrų Vytenio kariuo­ menę (krito 17 lietuvių ir rusų didžiūnų). Visa tai liudijo apie platų ir vis didėjantį Prūsijos kryžiuočių karinių operacijų mastą. Tuo metu vokiečių ordinas jau pajėgė tiek sutankinti savo antpuolius, jog ištisi­ nis karas vyko be pertrūkių. Panašiai kaip į vakarus nuo Veliuonos, taip ir Žemaitijos pietų paribyje buvo sunaikintos labiausiai į priekį išsišovusios pilys, o jų apylinkės ištuštėjo. Lietuvių gynybinė sistema nebuvo palaužta, tačiau jau pirmą XIV a. dešimtmetį jos pakraštyje ūkinė veikla buvo sutrikdyta. Didelę karo veiksmų zonos dalį vokie­ čiams pavyko perkelti į Lietuvos teritoriją. Tiesa, tai nebuvo tik vienpusis rezultatas. 1302 m. lietuviai nusiau­ bė Christburgo, 1302 ir 1303 m. - Liubavos apylinkes. Tai buvo smul­ kūs antpuoliai. Bet 1308 m. didelė lietuvių kariuomenė nuniokojo Sam­ biją, o 1311 m. - Sambiją ir Natangiją. Pastarajam žygiui vadovavo pats Vytenis. 1306 m. buvo sužlugdytas ordino kruopščiai rengtas Gardino užpuolimas. Taigi kažkuriuo mastu karo veiksmai buvo perkeliami ir į ordino teritoriją, net į gilesnes jos sritis. XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje iškilo gabūs lietuvių karvedžiai: Surminas - Nemuno žemu­ pyje ir Sudargas - Žemaitijoje. Pirmas XIV a. dešimtmetis parodė, kad nepaisant Vokiečių ordino karinės iniciatyvos prie Nemuno, Lietuva yra lygiavertis priešininkas. Šiaurėje, pasinaudodama Livonijos sunkumais, pati Lietuva perėmė iniciatyvą. XIII a. antroje pusėje Lietuvoje išaugo pirklių sluoksnis. Traidenis dar abejingai žiūrėjo į jų reikalus, bet XIII a. pabaigoje, nors ir kuklesni už rusų ar vokiečių, lietuvių pirklių sandoriai tapo sudėtine Rygos pre­ kybos dalimi. Rygos miesto susidomėjimas Lietuvos žaliavomis išau­ go, Dauguvos prekybos arterija ėmė masinti ne tik lietuvių kariaunas, bet ir lietuvių pirklius. Svarbų Hanzos sąjungos narį - Rygos miestą varžė Livonijos ordino kontrolė, o jo karo veiksmai trukdė naudotis

ANKSTYVOSIOS VALSTYBĖS KONSOLIDACIJA

ryQ J

S

didėjančiu Lietuvos eksportu. Senos Rygos arkivyskupų sąskaitos su ordinu tokiomis sąlygomis peraugo į aštrų konfliktą. Universalizmo politinėms doktrinoms grimztant į praeitį, rygiečiams ir arkivyskupui iškilo Lietuvos monarchų, kaip pageidaujamų naujakrikštų senjorų, perspektyva. Šitaip subrendo Lietuvos sąjunga su ųominaliu Livoni­ jos senjoru ir didžiausiu jos miestu. 1298 m. kovo pabaigoje į Rygą atvyko lietuvių pasiuntinybė. Buvo sudaryta karinė sąjunga su Rygos miestu, jo bažnytinėmis institucijo­ mis bei su jomis susijusiais vienuolynais, taip pat su Hanzos pasiunti­ niais. Lietuvių pasiuntiniai patvirtino įsipareigojimą krikštytis. Tų pa­ čių metų vėlyvą pavasarį prie Rygos atžygiavo Vytenio vadovaujama lietuvių kariuomenė. Karo veiksmai klostėsi permainingai. Pirmą mū­ šį prieš livoniečius laimėjo lietuviai ir rygiečiai (žuvo krašto magistras Brunonas ir 22 ordino riteriai), buvo sugriautos ordino Karkuso ir Bertoldsmiulės pilys. Tačiau netrukus livoniečiams atvyko į pagalbą Ka­ raliaučiaus komtūras iš Prūsijos, ir lietuvių bei rygiečių kariuomenė buvo sumušta. To nepaisydami, rygiečiai atskirai tam skirtoje tvirto­ vėje laikė lietuvių įgulą. Visi šie veiksmai labai trukdė Livonijos ordi­ nui. 1307 m. lietuviai išvijo livoniečius iš Polocko, kuris galutinai buvo įjungtas į didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. Komunikacijų trūkumas ir įtempta kova vakarų pasienyje neleido Vyteniui mesti į šiaurę didelių pajėgų. 1313 m. lietuviai prarado Daugpilį, o rygiečiai sudarė su ordi­ nu paliaubas. Tačiau geri santykiai tarp Lietuvos ir Rygos išliko. Livo­ nijos ordino puolimai prieš lietuvius nuo 1297 m. nutrūko iki 1330 m. Ne mažiau svarbūs už karinius buvo diplomatiniai poslinkiai. Rygos arkivyskupas apskundė Livonijos ordiną popiežiui. Kurija siuntė į Livoniją arbitrus, prasidėjo ilgai užtrukusi byla, kurios eigoje Rygos arkivyskupas ir miestas savo ryšius su Lietuva teisino agresy­ viais ordino veiksmais, anksčiau atstūmusiais Mindaugą ir žiemga­ lius nuo krikščionybės. Kaip žinome, Mindaugo apostazijos versija buvo vienpusiškai iškelta ordino politikų, dabar jos istorinė tradicija buvo atgaivinta ir panaudota prieš juos pačius. Pats Vilniaus dvaras vargu ar prisiminė dinastijai svetimo Mindaugo konfesines subtilybes, lėmusias Lietuvos politiką prieš dvi kartas, bet pati ši versija atitiko reikalų esmę ir buvo jam naudinga. Krikšto politinę reikšmę dabar suvokė visa valdovo aplinka, o pats krikštas pavirto ne vien politine perspektyva, bet ir diplomatijos manevrų priemone. Pirmieji plyšiai Lietuvos politinės izoliacijos sienoje sutapo su tautinių ir dinastinių centrų, pakeitusių politines universalijas, iškilimu, su vėlyvųjų vi­ duramžių pradžia.

80

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

Prasidėjusios Vokiečių ordino ofenzyvos atlaikymas sutapo su jėgų santykio rytuo­ se pasikeitimu Lietuvos naudai. XIIIXIV a. sandūroje ar pačioje XIV a. pra­ džioje į Lietuvos įtakos zoną pateko Turovas ir Pinskas. Tuo pačiu metu, jei tai neįvyko anksčiau, buvo prijungtas ir Minskas. Žemių prijungimą lydėjo Lietu­ vos politinės įtakos plitimas į platesnes Rusijos erdves. Rusai jau sudarė ženklią didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos gyventojų dalį. 1316-1317 m. Lietuva išsirūpino atskirą stačiatikių metropolitą jai priklausantiems stačiatikiams. Užsimezgė sudė­ tingi diplomatiniai santykiai su Konstantinopolio patriarchatu. Vitebskas, laikinai patekęs į Lietuvos sudėtį dar Vaišelgos laikais, 1320 m. buvo galutinai prie jos prijungtas. Šiuo metu, jei ne anksčiau, Vilniui pakluso Drucko kunigaikščiai. Lietuvos politika Rusi­ joje ėmė įgauti platų užmojį. Rusų žemių prijungimas didino karinį Lietuvos potencialą. Vytenis, kaip ir Traidenis, buvo gabus strategas ir neblogas taktikas. Veikiančią prieš kryžiuočius Lietuvos kariuomenę papildė rusų būriai. Didėjan­ čias pajėgas Vytenis kreipė niokojamiems žygiams į Prūsijos gilumą, siekdamas išlyginti puolamąją vokiečių persvarą. 1311 m. balandžio mėnesį jis nusiaubė Varmiją ir Bartą. Tačiau grįžtančią lietuvių kariuome­ nę ties V aplaukiu pavijo didysis komtūras Henrikas Plockė su dide­ lėmis pajėgomis (150 ordino riterių) ir skaudžiai sumušė. Vaplaukio pra­ laimėjimas kurį laiką sutrikdė lietu­ vių puolimus į Prūsiją ir leido or­ dinui dar labiau sustiprin ti savo ofenzyvą. 1311 m. vasarą beveik vie­ nu metu 1,5 tūkstančio kryžiuočių ka­ riuomenė nuniokojo Pagraudę, o 2 tūkstančių - Šalčininkus. Šalčininkų užpuolim as buvo ypač skaudus: netikėtai įsiveržta į didžiojo kuni­ gaikščio domeno gilumą, sugriautos

XIII-XIV a. žiedmarškė. XIII-XIV a. sandūros Vilniaus pilies pastato kontraforsai.

M' ANKSTYVOSIOS VALSTYBĖS KONSOLIDACIJA

Q- 1 O i

3 pilys, vien į nelaisvę išvaryta 700 žmonių. Šiam žygiui vadovavo Vaplaukio nugalėtojas Henrikas Plockė, pasirodęs kaip gabus ir veiklus taktikas. Dar XIII a. pabaigoje kryžiuočiai Nemune ėmė naudoti laivy­ ną. Didindami ofenzyvą, jie siekė strategiškai įsivyrauti upės tėkmėje ir tuo paremti savo pilių statybą fronto linijoje. Lietuvai sunkūs buvc 1313 metai. Balandžio mėnesį kairiajame Nemuno krante netoli Bisenės, vadovaujant pačiam didžiajam magistrui Karoliui Tryriečiui, buvo pa­ statyta Skirsnemunės pilis. Ordinas ketino pašalinti lietuvių kraštuti­ nes Bisenės ir Veliuonos pilis. Vasarą Bisenė atrėmė Henriko Plockės, paskirto ordino maršalu, kruopščiai parengtą puolimą ir tik rudenį jam pavyko sudeginti abu jos priešpilius. Tačiau Surminas, surinkęs tu­ rimas valtis, sunaikino didelį kryžiuočių laivą, į kurį jie dėjo daug vilčių. Padėtis prie Nemuno šiek tiek išsilygino. 1315 m. žemaičiai nusiaubė Ragainės apylinkes, o tų pačių metų rudenį Vytenis apgulė Skirsne­ munę. Apgultis buvo gerai parengta, bet lietuvius atmušė atskubėju­ sios stambios ordino pajėgos, vedamos didžiojo magistro Karolio Tryriečio. Taigi 1314-1315 m. lietuvių veiksmai kiek sulaikė kryžiuočių puolimą, bet nepajėgė jo visai sustabdyti. Maršalas Henrikas Plockė 1314 m. pradžioje du kartus nusiaubė Medininkų žemę, o rudenį įsi­ veržė į Juodąją Rusiją ir sudegino Naugarduko miestą. Nors kryžiuo­ čiai ir patyrė didelių nuostolių, šiais flanginiais žygiais aiškiai siekta susilpninti lietuvių gynybą prie Nemuno. 1315 m. rudenį buvo sugriau­ tas Veliuonos priešpilis, 1316 m. - nusiaubta Paštuvos žemė, 1316 m. balandžio mėnesį krito Bisenė. Šį laimėjimą ordinas siekė išplėsti. Ve­ liuonos priešpilis vėl buvo sunaikintas 1317, 1318 ir 1319 m.; 1318 m. sudegintas Pieštvės priešpilis. Šias ordino operacijas lydėjo du antpuo­ liai į Medininkų žemę 1316 m. ir Pagraudės Gedimino pilies priešpilio sugriovimas 1317 m. vasarą. Vis dėlto lietuvių gynyba nebuvo palauž­ ta. Kaip rodo nuolat pasikartojantis priešpilių sunaikinimas, jie būda­ vo tuojau pat atstatomi. Nebesikartojo ordino puolimai į Pietų Lietuvą bei Juodąją Rusiją. Tiesa, Nemuno kryptimi kryžiuočiai truputį pasi­ stūmėjo. Aiškiai siekta susilpninti ir žemaičių gynybą. 1320 m. liepą nuolatinis Banginių operacijų vykdytojas Henrikas Plockė su gana di­ dele kariuomene (40 ordino riterių) vėl įsiveržė į Medininkų žemę. Šį kartą kryžiuočiams nepavyko to padaryti staigiai - žemaičiai jau buvo sutraukę jėgas ir sunaikino užpuolikus. Žuvo energingasis Henrikas Plockė ir 29 ordino riteriai. Tai buvo skaudus taktinis kryžiuočių pra­ laimėjimas. Lietuvos gynyba pasirodė sugebanti suderinti skirtingų sa­ vo struktūrų veiksmus. Vokiečių ordino spaudimas atslūgo.

82

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

Vytenis mirė 1316 m. Sostą paveldėjo ne jo sūnus Žvelgutis, o brolis ir submonarchas Gediminas, nes vietą dinastijoje dar lėmė ne tiek kilmės linija, kiek išsikovota faktinė pa­ dėtis. Vytenį galima pavadinti paskutiniuoju Lietuvos vikingu: su juo į kapus nuėjo dar išlikusios kariaunų politikos atgyvenos. Karo grobis ir belaisviai dar labai masino lietuvių kariuomenę, bet dabar jau nebe jie buvo svar­ biausias jos veiksmų tikslas. Antras XIV a. dešimtmetis parodė, kad Lietuvos kari­ nis potencialas auga maž­ daug vienodai su Vokie­ čių ordino kariniu po­ tencialu. Lietuva užsitikrino po­ litinės plėtotės galimybę.

ANKSTYVOSIOS VALSTYBĖS KONSOLIDACIJA

XIV a. kryžiuočių šautos j Veliuonos pilį arbaleto strėlės antgalis. XIV a. strėlė (Vilniaus Žemutinė pilis).

OvJ

5. L ietu vos ūkis ir visu om en ė X III-X IV a.

a. Gamybos lygis Odalinių ūkio vienetų atsiradimas buvo svarbi Lietuvos žemdirbys­ tės raidos gairė. Dvilaukė sėjomaina ir užmaunami geležiniai žagrių noragai nebuvo naujovė, tačiau jie tapo vyraujančiais žemės ūkio tech­ nikos rodikliais, nes individualios ūkinės veiklos nebepatenkino lydy­ mas ir draskantys žemę žambiai bei arklai. Žinoma, ši senesnė techno­ logija dar neišnyko (ypač ji buvo reikalinga įvaldant naujus žemės plo­ tus), bet greta jos jau buvo pradėtas įsisavinti trilaukis. Grūdinių kul­ tūrų augimą lydėjo linų ir kanapių pasėlių didėjimas. Gausėjo gyvulių ir paukščių, ypač suintensyvėjo arklininkystė, kuria buvo suinteresuo­ ta valstybė. Lietuvių žodžiui „lašiniai" XIV a. pabaigos lenkų kara­ liaus dvaro sąskaitose nebuvo rasta lotyniško atitikmens, o lituanizmai „paltis" ir „kumpis" tvirtai įsigalėjo XV-XVI a. gudiškų Lietuvos aktų terminijoje. Lietuvių kalbos vaisių ir daržovių vardyne vyrauja slaviškieji skoliniai, bet XIV a. didžiumą daržų ir sodų kultūrų lietu­ viai iš savo kaimynų jau buvo perėmę, nes XIV a. pabaigoje atsiradę žemėvaldos aktai mini sodus. Žinoma, lietuvių sodininkystė ir darži­ ninkystė žengė dar tik pirmuosius žingsnius. Prūsijos vokiečių sodai lietuvių kariuomenę tiek masino, kad kartais suviduriavimai sutrikdydavo net jos veiksmus. Medų ir vašką teikė dar miško bitininkystė, bet ji buvo intensyviai kultivuojama. Pilių tinklo susidarymas tuo pačiu nulėmė pilių ūkio atsiradimą. Keleriopai padidėjo amatininkų darbo poreikiai. Greitas pilių ir papi­ lių atstatymas rodo, kad valstybė turėjo daug ir prityrusių dailidžių. XIII a. viduryje jau funkcionavo, tiesa, ribota, mūro statyba. Apie XIV a. vidurį buvo sukurta ištisa mūro pilių sistema (Vilnius, Trakai, Medi­ ninkai, Lyda, Krėva, Kaunas, Gardinas). Atsirado lietuviškas plytų ti­ pas, baltiška plytų rišimo technika, kiautinė mūrų konstrukcija (įkom­ ponuojant į plytas akmenų). Vyravo gardims pilių planas. XIV a. pa­ baigos šaltiniai mini tiltus, vandens malūnus, varžas ir perkalus upė­ se. Valstybė jau rūpinosi minimalia kelių priežiūra, o prie pilių atsirado medžio grindiniai. Kare su Vokiečių ordinu buvo jaučiamas pastarojo XIV a. arklo noragas techninis pranašumas, tačiau iki XIV a. antrosios pusės lietuvių meta­ (Maišiagala). lurgų, kalvių, odminių ir šikšnių darbas švelnino šio atotrūkio pasek­

84

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

XIV a. dvidantės žagrės noragų pora (Maišiagala).

mes. Atotrūkis padidėjo, kai Vokietijos cechų gamybos tobulėjimas leido ordinui labiau pasinaudoti jos laimėjimais. Tiesa, karinė mo­ narchija ir čia kryptingai koncentravo savo išteklius ir išgales, organizuodama amatinin­ kų darbą. Svarbesnėse lietuvių pilyse atsirado arsenalai, 1382 m. minima lietuvių artilerija. Vidutinio dydžio trapecinį lietuvių skydą pe­ rėmė vokiečiai, lenkai, rusai ir čekai. Žinoma, visur eita lengviausiu keliu. Ilgą laiką lietu­ vių kariai neįsisavino lanko, taikliai svaidy­ dami lengvas ietis. Paprasčiau buvo pritrauk­ ti rusų lankininkus. XIII-XIV a. lietuvių žemdirbystė dar nelei­ do išplėtoti intensyvios vidaus kolonizacijos, juo labiau kad trukdė ir dešimtmečiais vyks­ tantis karas. Tačiau jos lygis leido išlaikyti pi­ lių ir kiemų sistemą, išsiskirti nuolatiniam ka­ ro prievolininkų sluoksniui. Amatai, nors ir nepasiekė Europos cechų specializacijos ly­ gio, aprūpino visuomeninės gamybos ir elito prabangos poreikius bei valstybės karinį me­ chanizmą. Visa tai leido Lietuvos valdovams vykdyti aktyvią politiką, ginantis vakaruose ir plečiant ekspansiją į rytus.

XIV a. puodas su grūdais (Maišiagala). XIV a. girnapusė (Nemenčinė).

L I E T U V O S ŪK I S IR VISUOMENĖ

o r OvJ

b. Feodalinių santykių susiklostymas Kunigaikščių įsitvirtinimas atskirose žemėse ir valstybinės jų hie­ rarchijos susiformavimas kartu reiškė ir jų tapimą nuolatiniais laukų gyventojų atliekamo produkto pasisavintojais. Tuo. pačiu laukininkai tapo nuolatiniais kunigaikščių valdiniais ir maitintojais. Kunigaikščių kariaunos, greta karinės, įgijo ir valdymo funkciją, tapo administraci­ nės kunigaikščių veiklos vykdytojom. Už tai, be abejo, kunigaikščiai dalijosi su kariauninkais gaunamu iš laukininkų produktu. Tokie santy­ kiai susiklostė atsirandant ir ką tik atsiradus Lietuvos valstybei. Prie­ šinguose visuomenės poliuose išryškėjo jos valdančioji terpė, sudariusi mažumą, ir valstiečiai, arba liaudis, t. y. gyventojų didžiuma. Patriar­ chaliniai vergai išliko, bet jau nebe jų pagaminamas produktas sudarė didžiąją kunigaikščių pasisavinamo produkto dalį. Vergų darbas ėmė koncentruotis namų ūkyje. Didėjant karo žygių mastui, vis daugiau kariauninkų apsirūpindavo vergais. Tai stiprino ir plėtė jų ūkius. Ver­ gų darbas labai lėmė kariauninkų pragyvenimą, nes didžiausią lauki­ ninkų pagaminamo produkto dalį gaudavo kunigaikščiai. Odalinės nuosavybės atsiradimas nukreipė raidą individualių po­ žymių stiprėjimo kryptimi. Šeima (XIII a. tai buvo pereinamoji stadija iš didžiosios į mažąją šeimą) vis labiau išsiskyrė iš giminės, nustumdama jos nekilnojamo turto teises vien į paveldėjimo sferą. Tačiau pasta­ rojoje giminės principas neriboto disponavimo dar neleido: žemė ne­ galėjo išeiti iš giminės. Vis dėlto tai nesutrukdė individualių valdinystės santykių klostymosi. Kunigaikštis ir jo administracija prievolių ėmė reikalauti iš kiekvieno atskiro ūkio, o ne lauko bendruomenės. Ne vė­ liau kaip XIV a. pradžioje kieminėjimą (duoklės rinkimą iš bendruo­ menių) pakeitė individualiai imama dešimtinė, o pasėdžiai ir mezlia­ vos liko tik duoklės rinkėjų (įskaitant ir kunigaikščius) aprūpinimu apsilankymo metu. Tuo pačiu duoklė prarado didžiąją dalį kontribu­ cijos bruožų ir virto žemės renta. Kadangi renta valdinius su valdo­ vais susiejo individualiais ryšiais, klostėsi ne kokia nors, o feodalinė priklausomybė: virš individualaus žemės savininko realios nuosavy­ bės atsirado nominali valdovo nuosavybė tai žemei. Toks santykis skai­ dė žemės nuosavybę ir sudarė prielaidas valdovo nuosavybei ateityje įgauti realių požymių, t. y. didėti valdinio priklausomybei. Kunigaikščių užtarimas, karo grobis ir vergai didžiajai kariauninkų daliai leido įsigyti didesnius arba labiau išplėsti turimus žemės plotus. Remiami iš centralizuotos feodalinės rentos (laukininkų duoklės val­ dovui) gaunamos dalies, šie žmonės galėjo geriau apsiginkluoti ir atsi-

n /' O O

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

traukti iš ūkio nuolatinei karinei bei administracinei veiklai. )ų karo ir administracinės prievolės pasidarė kur kas svarbesnės už bendrąsias fortifikacines ir transporto prievoles (angarijas), paveldėtas iš senovės. Angarijoms augant (nes augo valstybės poreikiai), šitie pokyčiai jų jau nekliudė, užtat augo jų karinių ir administracinių paslaugų poreikis. Tokių žmonių skaičius didėjo, nes jų reikėjo ir vietose. Kariaunos ir tapo šios terpės branduoliu. Ryškėjo prievolių diferenciacija \ karo ir darbo prievoles. Augančios angarijos užgulė rentą duodančius lauki­ ninkus, kurie tapo valstiečiais. Kunigaikščiai ir turtingieji karo prievo­ lininkai virto feodalais.

XIII-XIV a. dar buvo ankstyvojo, arba pradinio, feodalizmo laiko­ tarpis. Kunigaikštis nesikišo į žemės disponavimo reikalus, taigi tarp jo ir valdinių susiklostė senjoro ir vasalo santykis. Žinoma, vasalai ka­ ro prievolininkai feodalais buvo tik tiek, kiek gaudavo centralizuotos feodalinės rentos dalies. Vergoviniai santykiai jau nelėmė visuomenės raidos, jie tebuvo sankloda. Kur kas raidą labiau lėmė jauna, bet au­ ganti feodalinė sankloda, taigi vystėsi ne vergovinė, o feodalinė for- xiv a. kaplys macija. Ryškios ribos tarp feodalų ir valstiečių dar nebuvo, nes viską (Maišiagala), lėmė prievolių atlikimo pobūdis. Turtingesni valstiečiai, ėmę vykdyti karo prievolę, virsdavo feodalais, nuskurdę feodalai, nebegalėję jos at­ likti, turėjo duoti rentą ir virsdavo valstiečiais. Tie valstiečiai, kurie prarasdavo savo ūkius, turėdavo dirbti turtingesniems žmonėms (labiausiai, žinoma, feodalams). Jie nebuvo laikomi vergais, bet negalėdami išsimokėti už paspirtį, likdavo turtingesniems as­ meniškai priklausomi. Tai buvo pirmieji baudžiauninkai. Ka­ dangi jie įkeisdavo savo asmenį, juos vadino įsikeitėliais. Jeigu ponas jiems pavesdavo žemę ūkiui įkurti, tokie baudžiaunin­ kai tapdavo kaimynais.

Karo prievolininkai dar neturėjo valstiečių ūkininkų (išsky­ rus kaimynus), todėl dar nesusiklostė stambių ir vidutinių žem­ valdžių sluoksnis, nebuvo riterių dvarų. Tik negausi feodalų vir­ šūnė turėjo pakankamai vergų, kaimynų ir įsikeitėlių. Tuo pa­ čiu ji tapo elitinę kilmę užsitikrinusia terpe. Ji tvirtai išryškėjo tik XIV a. pradžioje ir ėmė vadintis rusišku terminu (lietuviška tartimi) bajorais. Eiliniai karo prievolininkai buvo vadinami ginkluotaisiais, pilėnais, raiteliais, geraisiais žmonėmis. Tik XIV a. antroje pusėje vis daugiau tikrųjų feodalų ir pusiau feodalų ėmė vadintis kilminiu bajorų vardu. Gerųjų žmo­ nių vardas išliko neturtingiausiems karo prievolininkams ir tarpiniam sluoksniui tarp karo ir darbo prievolininkų.

L I E T U V O S ŪKI S IR VISUOMENĖ

OH

0/

XIV a. geležinis

Individualių prievolių sistemos susiklostymas išskyrė valstiečių ver-

kastuvo apkaustas s}us įr jų prievoles. Atsirado prievolinės kategorijos. Dauguma valstie(Maišiagala).

cįuocįavo grūdų dešimtinę. Miškų bitininkai buvo vadinami drevi­

XIV a. Narkūnų ninkais ir atsiskaitydavo medumi bei vašku. Žmonės, vertęsi žvejyba piliakalnis (Utenos raj.). ežerų ir upių pakrantėse, buvo laikomi žvejais; iš jų ėmė duoklę žuvi­

mis. Greta pagrindinių duoklių reikėjo duoti gyvulių ir jų produktų, paukščių kiaušinių, atlikti angarijas, aprūpinti pilis šienu ir malkomis. Iš pamiškių gyventojų reikalavo žvėrių kailiukų, ypač kiaunių ir bebrų; atsirado ir kategorijos, kuriems šis verslas tapo pagrindine prievole (kiaunininkai, bebrininkai). Ypatingą vietą užėmė didiesiems kunigaikščiams reikalinga arklininkystė. Išaugo jų žirgynai. Susikūrė arklininkų, ašvininkų kategorijos (netrukus su jomis susiliejo leičiai), kurioms būdavo palengvinamos kitos prievolės. Amatininkai atsiskaitydavo savo dirbi­ niais. Pilių ir kiemų tinklas sustiprino didžiojo kunigaikščio administra­ cijos kontrolę laukams, išaugo ir tapo tikslesnė prievolių apskaita. Tai leido XIV a. pabaigoje dešimtinę pakeisti dėklą, kuri jau nepriklausė nuo derliaus. Žemės renta prarado paskutinius kontribucijos požymius. Lietuvių papročių teisė vystėsi individualios nuosavybės pagrindu, t. y. klostėsi feodalinė teisė, žemės valdymą siejanti su prievolėmis, o valdymo sąlygas - su prievolių pobūdžiu. Tokiomis aplinkybėmis as­ muo ryškėjo kaip teisinis subjektas. Bausmes įvedė didžiojo kunigaikš­ čio valdžia, bet nusikaltimas asmeniui dar buvo suvokiamas kaip skriauda ir reguliuojamas kompozicijomis (atlyginimu). Mažosios patriarchalinės šeimos įsivyravimas išryškino ir moters padėtį, kadan-

OO O O

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

1

gi ir ji buvo individualaus savininko palikuonė. Išnyko pasitaikydavę xiv a. pjautuvai žmonų pirkimo, poligamijos ir poliandrijos atvejai, augo kraičio reikš- (Maišiagala). mė, atsirado našlės dalis, seserys galėjo tapti bevaikių brolių turto pa­ veldėtojomis; nesant sūnų, žemę paveldėdavo dukterys. Moterų dvi­ gubos kompozicijos, kurias ilgainiui pamiršo germanų ir slavų tautos, tvirtai išliko lietuvių teisėje. Veikiausiai tai nulėmė anksčiau už valsty­ bę atsiradęs odalis. Jo dėka priesaika (su bendrasiekiais), o ne varžybinio teismo dvikova tapo ir pagrindiniu įrodymo kriterijumi. Odalis nulėmė ir labai griežtas bausmes už vagystę. Už pirmą ar smulkią va­ gystę nupjaudavo ausis, stambios ir recidyvinės vagystės būdavo bau­ džiamos mirtimi (tačiau visais atvejais reikėjo akivaizdaus įkalčio). XIII-XIV a. Lietuvoje, nesant stambių ir vidutinių vasalų žemval­ džių sluoksnio bei bažnytinės žemėvaldos, vietininkams ir seniūnams dėl to nevirtus pastoviais žemių valdytojais, dar nesusiklostė stambi feodalinė žemėvalda, neatsirado palankiausio kanalo plėtotis bau­ džiaviniams santykiams. Todėl nesiformavo feodalinės senjorų-vasalų kopėčios, nesiklostė leno teisė ir riterių korporacija. Tačiau prielai­ dos visam tam XIV a. antroje pusėje susidarė, nes atsirado feodalinės visuomenės modelio pagrindas. Lietuvoje šis modelis tik vėlavo. Šį vė­ lavimą lėmė vėlyvas valstybės atsiradimas ir bažnytinės žemėvaldos, feodalizacijos proceso katalizatoriaus, nebuvimas.

L I E T U V O S Ū K I S IR VISUOMENĖ

89

c. Miestų atsiradimas

XIII-XIV a. sandūros kurpalis (Vilnius). —y

XIV a. geležies gargažė (Norkūnai - Utenos raj.). —y

XIII a. pabaigos medinio pastato kampas (Vilnius).

Qpv

y\J

Lietuvos visuomenės modelis, susidaręs dėl Europos odalinės peri­ ferijos poveikio, faktiškai kartojo šios periferijos nueitą kelią. Net ir esant Lietuvai politiškai izoliuotai, jos visuomenę veikė tiek prekybi­ niai, tiek ir kariniai ryšiai, sužadindami sustiprinančius feodalizmo plė­ totę procesus. Vienas tokių procesų buvo miestų kūrimasis. Kūrėsi ne bet koks, o feodalinis miestas, kuris susiklostydavo kaip specifinių („miestiškų") prievolių bendruomenė, tuo senjorui pripažįstant jos ypa­ tingą prievolinį (taigi ir teisinį) statusą ir išskiriant ją iš kaimo ben­ druomenių. Ekonominis tokio susiklostymo pagrindas buvo amatai ir prekyba, kuo feodalinis miestas nesiskyrė nuo kitokių visuomenių miestų. Tačiau šiuo pagrindu besiremiantis prievolinis statusas įtei­ sindavo ne bet kokią, o individualiai dirbančių žmonių bendruomenę, ir šis įteisinimas sutapdavo su prekinių santykių, keičiančių natūralųjį ūkį, atsiradimu. Feodalinis miestas jungė asmeniškai laisvus indivi­ dualius verslininkus, ir jo raida neišvengiamai vedė į administracinę bei teisinę savivaldą, miestų tapimą kolektyviniais valdovų ar stam­ biųjų senjorų vasalais greta stambiųjų vasalinių žemvaldžių. Žinoma, XIII-XIV a. Lietuvai tai buvo tik tolima istorinė perspektyva, kurią gali nusakyti istorikas ir kurios, be abejo, nenujautė joks amžininkas. Ta­ čiau ir Lietuvos miestų užuomazgos formavosi būtent kaip indivi­ dualizuotų specifinių prievolių bendruomenės. Feodalinių Lietuvos miestų atsiradimą lėmė pasiektas amatų ir pre­ kybos lygis besiformuojančių feodalinių santykių aplinkoje. Stambių rezidencijų ūkis ir jose susiburiančio feodalų elito poreikiai augo. Šių poreikių nebepatenkino natūralaus ūkio gaminiai, o elitas disponavo palyginus dideliais karo grobio ir surenkamos rentos ištekliais. Tolimoji prabangių daiktų prekyba intensyvėjo, tauriųjų metalų ekvivalentas tapo būtinas. Būdama pasyviąja prekybos santykių puse, Lietuvos di­ duomenė mažai gaudavo Europos šalių pinigų. Pinigus jai pakeitė skandinaviškąja svorių sistema paremti vadinamieji ilgieji, į kuriuos būdavo perlydomas sukauptas sidabras. XI-XII a. atsiradusi lydinių emisija XIII-XIV a. tapo reguliari ir ėmė taikytis prie Vidurio Euro­ pos pinigų cirkuliacijos pokyčių: XIV a. antroje pusėje ilgojo svoris, veikiamas Prahos grašių, sumažėjo maždaug nuo 200 iki 180 gramų. Vietinio piniginio ekvivalento cirkuliacija liudijo apie elito sugebėji­ mą pirkti prekes, o ne keisti jas kitokiais natūraliais produktais. Šis sugebėjimas skatino vietinių profesionalių pirklių ir amatininkų, dir­ bančių rinkai, atsiradimą. Būtent tokie žmonės ėmė burtis prie stam-

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

biųjų rezidencijų,

prie kurių ir išaugo ap­ gyventi papiliai. Jie ir sudarė tas „miestiš­ kų"' prievolių bendruomenes. Vilniaus ir Kernavės papilius galima laikyti miestais nuo XIII a. antrosios pusės. Miesto tipo pa­ pilius turėjo ir rusų gyvenami Gardinas bei Naugardukas (rusų atsirado ir Vilniuje). Vil­ niaus mieste išryškėjo gatvių tinklas, imta klo­ ti medžio grindinius. Susidariusi miestiečių terpė pradėjo lemti didžiųjų kunigaikščių ekonominę politiką. Gediminas sudarė su Livonija dvi prekybos sutartis. Jos numatė lygiateisį ginčų suregu­ liavimą ir nubrėžė prekybos kelią iš Livoni­ jos į Vilnių, laikomą taikos zona. Siekdamas, kad daugiau vokiečių pirklių važiuotų į Lie­ tuvą, Gediminas pažadėjo neimti muitų ir ne­ taikyti kelio teisės (iš vežimų iškritusios pre­ kės turėdavo atitekti šalies valdovui). Antro­ je XIV a. pusėje Vilniaus pirklių reikšmė jau tiek išaugo, kad jie buvo atleisti nuo muitų visoje didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje. Plė­ tėsi prekybinių interesų ratas. XIV a. antroje pusėje buvo suteiktos lengvatos Torunės pir­ kliams. Lietuvos miestuose ėmė kauptis tam tikras užsienio pinigų (daugiausia Prahos grašių) kiekis. Tai leido Algirdui įvesti pini­ gų rinkliavą - vadinamąją sidabrinę. Mies­ tiečių karo prievolė tapo susieta su miesto te­ ritorijos gynimu. Jau Gedimino prekybinės sutartys rodė, kad užsimezga nuolatinė Vilniaus partne­ rystė su Ryga ir kitais vokiečių miestais. Ji įtraukė Lietuvą į vokiečių miestiečių intere­ sų zoną, kurioje reiškėsi ir demografinė jų ekspansija. Iš pradžių atsirasdavo vokiečių faktorijos, netrukus tapdavusios kolonijomis. Didieji kunigaikščiai skatino šį procesą: Gedi­ minas rėmė net pirklių bažnyčios Vilniuje sta­ tybą (jos atsiradimas rodė, kad faktorija virsta

L I E T U V O S Ū K I S IR VISUOMENĖ

Q- 1 y 1

kolonija). XIV a. aštuntame dešimtmetyje vokiečių bendruomenė Vil­ niuje jau tiek sustiprėjo, kad galėjo vaidinti svarbų politinį vaidmenį. Vokiečių miestiečių bendruomenių atsiradimas šalyse, esančiose į rytus nuo Vokietijos, spartino jų miestų savivaldos atsiradimą: jiems būda­ vo suteikiama vokiečių teisė, kaip išbaigtas savivaldos etalonas. Būda­ mi turtingiausiais pirkliais ir kvalifikuočiausiais amatininkais, tapda­ mi vokiečių teisės ir savivaldos nešėjais, miestiečiai vokiečiai sudarė tų miestų elito viršūnę. Vietinių miestiečių buvo daugiau, bet tokios reikšmės jie neįgavo. Didžiausią miestų gyventojų dalį sudarė plebsas, neturėjęs miestiečių teisių. Jo samdos sąlygos faktiškai prilygo įsikeitėlių padėčiai kaimo vietovėse. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis miestai traukė varguomenę, siekiančią nusikratyti feodaline priklau­ somybe. Ir Lietuvoje ėmė galioti bendra feodalinės Europos taisyklė: miesto oras žmogų padaro laisvą. Vakarų Europoje iš pradžių įsivyravo baudžiava. Ir tik dvarui įsi­ traukiant į prekybinius santykius atsirado miestai. Lietuvos miestų ge­ nezė nusikėlė į priešbaudžiavinį laikotarpį, kuomet dar nebuvo dva­ ro. Atitinkami feodalizmo plėtros reiškiniai Lietuvoje sekė vienas kitą ne dėsningai, bet sluoksniavosi ir persidengė vienu ar artimu metu. Bet nereikia pamiršti, kad Lietuvos miestai buvo maži ir negausūs. Iš­ skyrus Vilnių ir Kernavę, lietuvių gyvenamame plote kitų miestų ne­ buvo. Ir šie du paminėti miestai atsirado valdovo ūkinio domeno eko­ nominiame centre. Tai buvo svarbiausios monarcho rezidencijos, taigi jos, o ne bendra krašto ekonominė raida tapo tuo paankstinančiu fak­ toriumi. Paankstinti socialinės raidos reiškiniai buvo silpni, jie nedaug lėmė bendrą šalies raidą. Lietuva vystėsi kaip feodalinė Europos šalis, bet tai buvo kraštutinis periferinis, daugeliu atvejų net imituojantis to­ kį vystymąsi variantas. XIII-XIV a. sandūros

92

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

d. Valstybės struktūra Žemių kunigaikščių pašalinimas, pilių ir kiemų tinklo susidarymas vienijo Lietuvos teritoriją vienos valdančiosios dinastijos rankose. Že­ mes valdė klusnūs valdovo agentai-vietininkai ir pilių seniūnai. Že­ mių ribos prarado turėtąją reikšmę, keitėsi, pačios žemės dažnai smul­ kėjo, iš etnine specifika pasižyminčių provincijų virsdamos adminis­ traciniais vienetais - valsčiais (rusiškas terminas). Atsirado tijūnų (irgi iš rusų kalbos paimtas žodis) - prievolių vykdymo organizatorių institutas, užbaigęs administracinės sistemos susidarymą. Maždaug XIV a. antroje pusėje ši sistema jau kontroliavo, bent iš paviršiaus, lau­ kų ir valsčių vidaus gyvenimą. Vietininkų ir seniūnų teismas regulia­ vo gyventojų santykius. Pilių ir kiemų tinklas buvo valstybės stuburas, vietininkai, seniūnai ir tijūnai - jos nervų sistema, žemės renta - kraujo apytaka. Vadovauti šiam mechanizmui per tarybą, sudarytą tik iš savo giminaičių ir arti­ miausių vasalų, didysis kunigaikštis nebepajėgė. Didžiojo kunigaikš­ čio taryba išsiplėtė, pritraukusi stambiuosius vietininkus. Tačiau nei administracinės pareigos, nei tarėjavimas dar nebuvo nuolatiniai, vie­ tininkai ir seniūnai tebebuvo laikomi laikinais valdovo patikėtiniais, o ne pareigūnais su nusistovėjusia ir teisiškai apibrėžta kompetencija. Valstybės struktūros dar turėjo remtis žmonių sueigomis (kuopomis), tačiau siekė apriboti jų funkcionavimą ir pajungti jį sau. Laukų suei­ gos papildydavo administratorių teismą, ypač žemių ribų ginčuose. Eliminuojamas žemių ar valsčių sueigas pakeitė jau valstybės mastu vykstančios administratorių ir išlikusių žemių didžiūnų sueigos. Svar­ biausius dalykus spręsdavo didžiojo kunigaikščio taryba, kuri turėjo tik patariamąjį balsą; jos sudėtį parinkdavo pats valdovas, ir viskas buvo daroma tik tam kartui. Be valdančiosios dinastijos ir virš jos iški­ lusio monarcho, kitos valstybinės institucijos XIII-XIV a. dar nesusi­ formavo. To ir negalėjo būti, nes feodalai dar neišsiskyrė kaip visuoti­ nai kilme apibrėžiamas ir teisiškai įformintas bajorų luomas. Valdančioji dinastija vystėsi didėjant valstybei. Domenu rėmėsi di­ dysis kunigaikštis (jei būdavo, tai ir submonarchas). Stambiausiose prijungtose kunigaikštijose valdė jo artimiausieji giminaičiai - bro­ liai ir sūnūs. Pastarieji paprastai pakeisdavo brolius. Todėl, būdama visos dinastijos nuosavybe, didžioji kunigaikštija faktiškai priklausė vien tik didžiajam kunigaikščiui, kurio teisė valdyti domeną ir keisti kitų dinastijos narių valdas buvo neginčijama. Žinoma, teisę dažnai reikėdavo paremti jėga, bet tuo atveju didysis kunigaikštis veikdavo

L I E T U V O S Ū K I S IR VISUOMENĖ

QO

y O

ne vienas. Grupuočių susidarymas valdančioje dinastijoje buvo neiš­ vengiamas. Ankstyvosios monarchijos kariuomenės branduolį sudarė karo prie­ volininkų sluoksnis, kuris pamainomis atlikinėjo pilių įgulų tarnybą. Žygių ir pavojaus atvejais būdavo vykdomas šaukimas. Tiek gynybi­ nius, tiek puolamuosius veiksmus lėmė staigumas ir greitis, todėl ka­ riuomenės branduolys turėjo būti raitas. XV a. aktuose senu papročiu karo tarnyba buvo apibrėžiama kaip tarnavimas ginkluote ir žirgu, o pasiruošimas karui apibūdinamas nušveistais ginklais ir sočiais žir­ gais. Vietininkai ir seniūnai kartu buvo ir kariniai vadovai. Teritoriniai būriai buvo suvokiami vien kaip didžiojo kunigaikščio kariuomenė. Dar XV a. pradžioje pats valdovas paskirstydavo jiems vėliavas. Žino­ muose šaltiniuose lietuvių vėliava pirmą kartą minima 1337 m. Aiškių ribų, šaukiant iš valsčių karo prievolininkus, nebuvo. Dar XVI a. pir­ moje pusėje paskirų apylinkių bajorai stodavo tai po vieno, tai po kito administracinio vieneto vėliava. Išoriškai vieninga struktūra didžiojo kunigaikščio domeno pavida­ lu apėmė beveik visą Rytų ir Vidurio Lietuvą. Didžiojo kunigaikščio administracijos beveik nebuvo plačią autonomiją turėjusioje Žemaiti­ joje. Išimtis buvo submonarcho atrama, bet XIV a. antroje pusėje jos nebeliko. Užtat nedviprasmiškai išryškėjo tiesioginė žemaičių priklau­ somybė nuo Trakų, o ne nuo didžiojo kunigaikščio. Visos Žemaitijos autonomija rėmėsi pavienių jos žemių autonomija, nes nebuvo nei api­ brėžto krašto centro, nei jį vienijančių organų. Bene didžiausią reikš­ mę XIV a. turėjo Medininkų žemė su Medvėgalio pilimi, iškilusi kaip nauja teritorinė struktūra. Savarankiška Šiaulių žemė XIV a. antroje pusėje pateko į stipresnę didžiojo kunigaikščio įtaką, labai praretinu­ sią jos diduomenę ir atskyrusią pietų pakraštį (šių dienų Tytuvėnus). XIV a Naugarduko pilies bokštas,

QĄ VT C

Žemaičių kariuomenę pašaukdavo ne didysis (ar Trakų) kunigaikštis, bet jos žemių diduomenės sueiga, neturėjusi apibrėžtų rėmų ir sudė-

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

ties. Dar XVI a. galiojo paprotys, kad žemaičiai neturi būti atskiriami nuo visos kariuomenės specialioms užduotims. Iš esmės dar nebuvo vienalytis ir didžiojo kunigaikščio domenas. Nevėžio slėnyje pilių buvo reta. Buvusi Nalšia turėjo charakteringą Užnerio pavadinimą, o kariniai jos kontingentai naudojosi tokia pačia neatskyrimo nuo visos kariuomenės privilegija kaip ir žemaičiai. Pa­ grindinę ūkinę bazę sudarė Mindaugo laikų domenas į pietus nuo Ne­ ries. Dar XIV a. pabaigoje Nerį pavadindavo Lietuvos žemės (siaurąja prasme) riba. Laukų įvaldymas ir administracinių punktų augimas turėjo ir ant­ rąją pusę: kilo nauji feodaliniai centrai. Jų kilimas sutapo su submonarchų išsikristalizavimu iš valdovo aplinkos. Monarcho rezidencija Vilniuje ir submonarcho Trakuose peraugo į atskirų kunigaikštijų, į kurias skilo didžiojo kunigaikščio domenas, centrus. Trakai buvo at­ skira kunigaikštija jau XIV a. ketvirtajame dešimtmetyje. Privilegijuotas jos statusas nusistovėjo valdant Gedimino sūnui Kęstučiui (po 1337 m.). Kęstučio giminės išjos kunigaikštijos nebuvo galima pašalinti. Į Trakų kunigaikštiją buvo įjungtas Gardinas ir naujai įgytos Brastos žemė bei Palenkė. Etninėje Lietuvoje jai priklausė Nevėžio slėnis, didelė Upytės žemės dalis, Nemuno žemupio pilių sistema, Užnemunė ir vakarinė bei pietinė Mindaugo domeno dalis. XIV a. viduryje, kaip atskiri cent­ rai, ėmė ryškėti Krėva ir Kernavė, bet galutinai jos neišsiskyrė. XIV a. Lydos pilies Artimiausios rusų žemės buvo integruotos į didžiojo kunigaikščio siena. dom eną. P olocko kunigaikštijos pasie­ nyje jų centru buvo B rėslau ja, p ie try ­ čiuose - M in skas. Sv arb iau sias in te ­ gruotas vienetas bu­ vo Naugardukas. Tie­ sa, jis, kaip ir Krėva ar Kernavė, laikinai tapdavo atskira di­ nastijos nario valda. Dar stipriau į dome­ ną buvo įjungti Volkov iskas ir S lan imas. Susidarė vadi­ namoji lietuviškosios

L I E T U V O S Ū K I S IR VISUOMENĖ

Q[-

yD

Rusijos zona, kurioje buvo lietuvių ir jotvingių etninių salų, bet ne valstie­ čiai lėmė etninę diferenciaciją. Tačiau greta prūsų Juodojoje Rusijoje at­ sirado ir lietuvių karo tarnybininkų kolonijų. Rusų karo tarnybininkai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Visa tai lietuviškąją Rusiją per XIV a. tvirtai pririšo prie domeno. XIV a. Lietuvos valstybė keleriopai padidėjo, prijungdama didžiu­ lius Rusijos plotus. Nuo Polocko į rytus ir nuo Turovo, Pinsko, Slucko į pietus prasidėjo atskirų vasalinių kunigaikštijų arealas, sudaręs di­ džiąją valstybės teritorijos ir gyventojų dalį. Nuo Gedimino laikų Ru­ sijos ceremonialas dažnai būdavo įjungiamas į Lietuvos monarcho ti­ tulą. Stambiąsias rusų kunigaikštijas užvaldė Gediminaičiai, smulkio­ se pasiliko vietiniai rusų kunigaikščiai. Gediminaičiai ir jų kariaunin­ kai priimdavo stačiatikių tikėjimą ir greitai rasdavo bendrą kalbą su rusų diduomene bei stačiatikių dvasiškija. Svarbiausios vasalų prie­ volės buvo duoklė, dalyvavimas karo veiksmuose ir didžiojo kunigaikš­ čio taryboje (jei į ją kviesdavo). Išliko kunigaikštijų ribos ir visa valdymo struktūra (tai reiškė, kad lietuviai nekeitė įprastinės tvarkos - „senovės"). Nebebuvo Aukso ordos chanų agentų ir pavienių totorių didžiūnų sa­ vivaliavimo, nors duoklė Aukso ordai išliko, kadangi šiose žemėse buvo pripažįstamas jos siuzerenitetas. Šie pokyčiai patenkino rusų diduo­ menę, valstiečius ir miestiečius. Kadangi kiekviena rusų kunigaikštija nuo Vilniaus priklausė atskirai, rusų žemių visuma netapo atsvara lie­ tuviškajam domenui ir Žemaitijai. Tokioje politinėje sistemoje Vilnius aiškiai dominavo. Politinės Gediminaičių teisės rusų žemėse buvo ri­ botos. Papročių teisė leido didžiajam kunigaikščiui juos pašalinti, taxiv a medinis grindinys (Vilnius),

96

Ps privalėjo duoti atitinkamą jų pakaitalą. Praktiškai tokie pakaifalai, žinoma, nebuvo lygiaverčiai. Prijungdama rusų žemes, Lietuva susidūrė su skirtingos struktūros visuomene. Teritorinė rusų bendruomenė iki odalio atsiradimo nebuvo suirusi. Didžiųjų šeimų kiemai persidalydavo žemes. Todėl būdami ūkiniais vienetais, jie nebuvo vienas nuo kito visiškai atsisky­ rę, jų būklė labai priklausė nuo visos ben­ druomenės būklės. Rusų visuomenė užėmė tarpinę vietą tarp alodinių (odalinių) ir ben­ druomeninių despotinių visuomenių; odalinė nuosavybė tik šiek tiek įsitvirtino tur­ tiniuose visuomenės elito santykiuose. Ka­ dangi lietuvių kunigaikščiai ir jų palydovai palaikė santykius tik su rusų žemių elitu,

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

požiūris į nuosavybę konfliktų nekėlė. Bet jeigu lietuvių žemėse vystėsi feodalizmas, tai rusų žemėse to nebuvo, nes renta buvo gau­ nama ne iš paskirų ūkių, o iš bendruomenių (kiemai tik išsidalindavo prievoles). Kultū­ riniu požiūriu Lietuva brovėsi į bizantinės civilizacijos erdvę. Kadangi, nepaisant rusų žemėse apsigyvenusių kunigaikščių, lietu­ viai liko pagonys, tautiniu, konfesiniu ir ci­ vilizaciniu požiūriu didžioji Lietuvos kuni­ gaikštija tapo dualistine valstybe. Iki pat XIV a. pabaigos Lietuvos monarcho titulas nenusistovėjo (taip buvo visose anks­ tyvosiose monarchijose). Labai dažnai kata­ likai Lietuvos valdovus vadino karaliais, o ru­ sai - didžiaisiais kunigaikščiais. Tai buvo bui­ tinis titulavimas. Teisinė ir sakralinė Europos doktrina karaliaus titulą pripažino tik popie­ žiui arba imperatoriui jį suteikus. Mindaugas buvo tai pasiekęs, bet jam žuvus, pagoniškoji Lietuva šiuos privalumus prarado. Iki tam tikro laiko didysis kunigaikštis sėkmingai laviravo, dominuodamas margoje valstybėje. Labiausiai stengtasi brolius ir pusbrolius keisti sūnumis. Gediminaičių di­ nastija išsiplėtė į atskirus koncentrus; tolimiausieji iš jų natūraliai tolo nuo Vilniaus. Tačiau ryškiai tai pasireiškė tik paskutinį XIV a. ketvirtį. Iki tol Lietuvos politinė sis­ tema save pateisino. Lietuvos valstybė įgijo didelį politinį ir karinį potencialą. Vilniaus katedros varpinė (apvali apatinė

e. Lietuvių tautos susidarymas

jos dalis-xiv a. pilies gynybinės sienos

Iki susidarant Lietuvos valstybei, lietuvių etnosas buvo nuėjęs jau nemažą raidos kelią nuo nedidelės genties iki ištiso genčių komplek­ so. Skirtingai nuo daugelio Vidurio Europos valstybių, apjungusių ne vieną gentį, Lietuvos valstybę sudarė tik lietuvių gentys. Dėl to

4 .7 8 7

L I E T U V O S Ū K I S IR VISUOMENĖ

bokštas^

Q rj y /

Rusijos zona, kurioje buvo lietuvių ir jotvingių etninių salų, bet ne valstie­ čiai lėmė etninę diferenciaciją. Tačiau greta prūsų Juodojoje Rusijoje at­ sirado ir lietuvių karo tarnybininkų kolonijų. Rusų karo tarnybininkai buvo įtraukti į valstybės valdymą. Visa tai lietuviškąją Rusiją per XIV a. tvirtai pririšo prie domeno. XIV a. Lietuvos valstybė keleriopai padidėjo, prijungdama didžiu­ lius Rusijos plotus. Nuo Polocko į rytus ir nuo Turovo, Pinsko, Slucko į pietus prasidėjo atskirų vasalinių kunigaikštijų arealas, sudaręs di­ džiąją valstybės teritorijos ir gyventojų dalį. Nuo Gedimino laikų Ru­ sijos ceremonialas dažnai būdavo įjungiamas į Lietuvos monarcho ti­ tulą. Stambiąsias rusų kunigaikštijas užvaldė Gediminaičiai, smulkio­ se pasiliko vietiniai rusų kunigaikščiai. Gediminaičiai ir jų kariaunin­ kai priimdavo stačiatikių tikėjimą ir greitai rasdavo bendrą kalbą su rusų diduomene bei stačiatikių dvasiškija. Svarbiausios vasalų prie­ volės buvo duoklė, dalyvavimas karo veiksmuose ir didžiojo kunigaikš­ čio taryboje (jei į ją kviesdavo). Išliko kunigaikštijų ribos ir visa valdymo struktūra (tai reiškė, kad lietuviai nekeitė įprastinės tvarkos - „senovės"). Nebebuvo Aukso ordos chanų agentų ir pavienių totorių didžiūnų sa­ vivaliavimo, nors duoklė Aukso ordai išliko, kadangi šiose žemėse buvo pripažįstamas jos siuzerenitetas. Šie pokyčiai patenkino rusų diduo­ menę, valstiečius ir miestiečius. Kadangi kiekviena rusų kunigaikštija nuo Vilniaus priklausė atskirai, rusų žemių visuma netapo atsvara lie­ tuviškajam domenui ir Žemaitijai. Tokioje politinėje sistemoje Vilnius aiškiai dominavo. Politinės Gediminaičių teisės rusų žemėse buvo ri­ botos. Papročių teisė leido didžiajam kunigaikščiui juos pašalinti, taXIV a medinis grindinys (Vilnius).

P r iv a ^ jo du°h atitinkamą jų pakaitalą. Praktiškai tokie pakaifalai, žinoma, nebuvo lygiaverčiai. Prijungdama rusų žemes, Lietuva susidūrė su skirtingos struktūros visuomene. Teritorinė rusų bendruomenė iki odalio atsiradimo nebuvo suirusi. Didžiųjų šeimų kiemai persidalydavo žemes. Todėl būdami ūkiniais vienetais, jie nebuvo vienas nuo kito visiškai atsisky­ rę, jų būklė labai priklausė nuo visos ben­ druomenės būklės. Rusų visuomenė užėmė tarpinę vietą tarp alodinių (odalinių) ir ben­ druomeninių despotinių visuomenių; odalinė nuosavybė tik šiek tiek įsitvirtino tur­ tiniuose visuomenės elito santykiuose. Ka­ dangi lietuvių kunigaikščiai ir jų palydovai palaikė santykius tik su rusų žemių elitu,

4$

96

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

požiūris į nuosavybę konfliktų nekėlė. Bet jeigu lietuvių žemėse vystėsi feodalizmas, tai rusų žemėse to nebuvo, nes renta buvo gau­ nama ne iš paskirų ūkių, o iš bendruomenių (kiemai tik išsidalindavo prievoles). Kultū­ riniu požiūriu Lietuva brovėsi į bizantinės civilizacijos erdvę. Kadangi, nepaisant rusų žemėse apsigyvenusių kunigaikščių, lietu­ viai liko pagonys, tautiniu, konfesiniu ir ci­ vilizaciniu požiūriu didžioji Lietuvos kuni­ gaikštija tapo dualistine valstybe. Iki pat XIV a. pabaigos Lietuvos monarcho titulas nenusistovėjo (taip buvo visose anks­ tyvosiose monarchijose). Labai dažnai kata­ likai Lietuvos valdovus vadino karaliais, o ru­ sai - didžiaisiais kunigaikščiais. Tai buvo bui­ tinis titulavimas. Teisinė ir sakralinė Europos doktrina karaliaus titulą pripažino tik popie­ žiui arba imperatoriui jį suteikus. Mindaugas buvo tai pasiekęs, bet jam žuvus, pagoniškoji Lietuva šiuos privalumus prarado. Iki tam tikro laiko didysis kunigaikštis sėkmingai laviravo, dominuodamas margoje valstybėje. Labiausiai stengtasi brolius ir pusbrolius keisti sūnumis. Gediminaičių di­ nastija išsiplėtė į atskirus koncentrus; tolimiausieji iš jų natūraliai tolo nuo Vilniaus. Tačiau ryškiai tai pasireiškė tik paskutinį XIV a. ketvirtį. Iki tol Lietuvos politinė sis­ tema save pateisino. Lietuvos valstybė įgijo didelį politinį ir karinį potencialą. Vilniaus katedros varpinė (apvali apatinė

e. Lietuvių tautos susidarymas

jos dalis - XIV a. pilies gynybinės sienos

Iki susidarant Lietuvos valstybei, lietuvių etnosas buvo nuėjęs jau nemažą raidos kelią nuo nedidelės genties iki ištiso genčių komplek­ so. Skirtingai nuo daugelio Vidurio Europos valstybių, apjungusių ne vieną gentį, Lietuvos valstybę sudarė tik lietuvių gentys. Dėl to

4 .7 8 7

L I E T U V O S Ū K I S IR VISUOMENĖ

bokbtas)-

Qry y

/

šiai valstybei nebuvo aktuali genčių diduomenės,asimiliavimo problema, ir lietuvių genčių virtimo lietuvių tau­ ta procesas vyko lengviau ir sparčiau. Tauta susidaro tuomet, kai atsiran­ da potencialus tautinės savim onės puoselėtojas - socialinis elitas, pa­ stoviai mintantis iš daugumos pasisa­ vinamu atliekamu produktu ir todėl turintis organizacinės bei politinės veiklos galimybes. Kitaip sakant, tau­ ta privalo turėti tvirtai ir ryškiai polia­ rizuotą socialinę struktūrą, priešybių vienybe apjungiančią atliekamą pro­ duktą gaminančią liaudį ir šį produk­ tą pasisavinančią socialinę viršūnę. Dažniausiai tokią padėtį įtvirtina val­ stybė. Taip buvo ir Lietuvoje. Ankstyvasis feodalų sluoksnis neat­ sirado iš karto, todėl ir jo viršūnės et­ ninė bei politinė orientacija tik palaips­ niui įsisąmonino valstybės susidary­ mo realijas. Toks sąmonės lūžis įvyko baigiantis XIII a., kuomet, nepaisant visų sunkumų, atsiradusios feodalų terpės viršūnė jau aiškiai pasirodė su­ interesuota, kad Lietuvos valstybė gy­ vuotų. Lietuvos monarchas buvo su­ vokiamas kaip savasis valdovas, o tar­ navimas jam - kaip naudingiausias ir garbingiausias elgesys. Grėsmė Lietu­ vos valstybei tapo grėsme šiai naudin­ gai ir garbingai padėčiai. Šitokiu bū­ du negausios kunigaikščių, vietininkų ir seniūnų terpės gentinę orientaciją pakeitė valstybinė orientacija. Tai ir buvo pradinis tautiškumo suvokimas. Likusi feodalų dalis vietininkus ir se­ niūnus laikė savais, iš jų pačių kilusiais vadovais, o didysis kunigaikštis jų 4*

98

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

XIV a. sidabrinė segė (Stakliškių lobis Prienų raj.).

akyse buvo vyriausias šios tvarkos garantas. Beje, šios savosios tvar­ kos jie neskyrė nuo ankstesnės gentinės tvarkos, tradicija jiems leido įsivaizduoti, kad ir anksčiau buvo taip ar bent panašiai. Taigi didžio­ sios feodalų dalies etninė orientacija buvo pusiaugentinė. Dar didesnė gentinės orientacijos dalis išliko liaudyje. Visi šie proziški dalykai bu­ vo pagrindas, kuriuo rėmėsi savo kalbos, savo papročių, savo žmonių suvokimas, gimdantis ne vien materialinę, bet ir dvasinę savojo gyve­ nimo sampratą. Feodalų sluoksnio išryškėjimas, pilių ir kiemų tinklo poveikis laukų vidaus gyvenimui susiejo žmones naujais ir kur kas tvirtesniais, nors ir prieštaringais, ryšiais, Įpusėjant XIV a., pagausėjo feodalų elitas, kur kas didesnį vietininkų ir seniūnų skaičių apsupus jų parankiniais. Pažinties ir giminystės ryšiai siejo šiuos parankinius su daugeliu ka­ ro tarnybininkų vietose. Tuo pačiu tautiškai nusiteikusiųjų sluoksnis tapo gausesnis, o jo politinis poveikis visai feodalų terpei, o per ją ir liaudžiai - lemiantis. Šis reiškinys apėmė visą lietuvių etnosą, tad jį galime laikyti lietuvių tautos, kaip etninės visumos, susidarymo ro­ dikliu. Lietuvių tautinė savimonė atsirado kaip ryškiai į valstybę suorientuota ideologija.

XIV-XV a. sidabrinė segė. 4— XIV a. sidabrinė segė (Stakliškių lobis Prienų raj.). XIV-XV a.

sidabrinė segė (Kurklintiškiai Ukmergės raj.).

M' 4'

L I E T U V O S Ū K I S IR VISUOMENĖ

Q Q

y y

Lietuvos valstybei įvykdžius minimalią (tiksliau - rudimentinę) bal­ tų genčių sujungimo programą, į lietuvių etnosą įsiliejo paskiros kitų baltų genčių grupės. Kadangi šis įsiliejimas vyko lietuvių etnosui jau tampant tauta, o pačios grupės buvo nedidelės ir dažniausiai padrikos, jos buvo greitai ir nesunkiai asimiliuotos. Kiek ilgiau truko sėlių ir pietų kuršių asimiliacija, kadangi šie žmonės į Lietuvos valstybę buvo įjungti su visa jų kompaktiškai apgyventa teritorija. Tačiau šios teritorijos nebūta didelės, todėl galutinė jų gyventojų asimiliacija chronologiškai nedaug tesiskyrė nuo lietuvių tautos susidarymo. Šėlos asimiliaciją nemažai nu­ lėmė lietuvių administracijos įsitvirtinimas (Šeimyniškėlių piliakalnis Anykščiuose - būdinga valdymo punkto liekana, o dar XV a. pabaigoje Anykščių vietininkui priklausė netgi tolokai esantis Rokiškis). Esant plačiai Žemaitijos autonomijai, lietuvių tauta formavosi kaip dviejų potaučių derinys. XIV a. viduryje šias potautes jau gana tiksliai atitiko aukštaičių ir žemaičių sąvokos. Tiesa, žemaičių sąvoka buvo kiek sudėtingesnė: Žemaitija buvo tiek lietuvių tautos regionas, tiek ir kraštas; šitai gerokai mažiau pasakytina apie Aukštaitiją. Savasis monarchas tapo tautinės ideologijos įkūnytojų. Tai buvo la­ biausiai paplitęs tautų ir tautinės savimonės atsiradimo variantas, ir Lietuva čia nesudarė išimties.

6. L ietu vos d id valstyb ės su sid ary m as a. Lietuvos politinės sistemos Rusijoje sukūrimas Feodalizmo pagrindų susiformavimas ir karinės monarchijos įsitvir­ tinimas sukūrė atsparią ir gerai politiškai organizuotą Lietuvos valsty­ bės struktūrą. XIV a. pradžioje šį Lietuvos privalumą labai pajuto susi­ skaldžiusi ir totorių slegiama Rusija. Lietuvos ekspansija į rusų žemes įgavo didelį mastą, greta gynimosi vakaruose tapdama valstybės politi­ kos pagrindu. Rusijos nelaimė tapo politinio Lietuvos tarpimo šaltiniu. Pačioje Rusijoje XIV a. pradžioje išryškėjo pora kunigaikštijų, virstan­ čių pastovesniais žemių vienijimo centrais. Tai buvo dar XIII a. kaž­ kiek pasireiškusi Suzdalė ir netrukus ją nukonkuravusi Tverė bei Mask­ va. Iš seniau paveldėta politinė Suzdalės tradicija pavertė ją Lietuvos priešu dar XIII amžiuje. Kostromos kunigaikštis Bazilius, ieškodamas atsparos prieš Suzdalę, 1266 m. vedė sritinio lietuvių kunigaikščio Vy­ tauto dukterį. Glaudžiausius ryšius Lietuva užmezgė su Tvėrė. Dau­ manto pagrobtas ir į Rusiją atvežtas Gerdenio sūnus Andrius buvo pakrikštytas ir tapo Tverės vyskupu, energingai vykdžiusiu jos kuni­ gaikščio Mykolo bažnytinę politiką. Jo dėka 1309 m. buvo iškelta byla Rusijos metropolitui Petrui, palaikančiam Tverės varžovę Maskvą. Nors Andrius 1316 m. buvo priverstas pasitraukti į vienuolyną, jo veikla gerokai trukdė Maskvos kunigaikščiams. Totorių nužudyto 1318 m. Mykolo sūnus Demetrijus 1319 ar 1320 m. vedė Gedimino dukterį, pakrikštytą Marijos vardu. Kadangi Aukso orda palaikė šiek tiek silpnesnę Maskvą, Tverė pasirinko sąjungą su Gediminu. Lietuvos po­ zicijų stiprėjimas totorių kontroliuojamoje Rusijoje neliko be atgarsio: 1315 m. totoriai puolė Lietuvą. Lietuva patyrė nuostolių, bet pats puo­ limas padėties nepakeitė. 1318 m. lietuvių pasiuntiniai lankėsi Aukso ordos sostinėje Sarajuje. Nors Ordos politikos šis demaršas nepakeitė, bet sudarė sąlygas praplėsti Lietuvos politikų akiratį, į kurį pateko Ar­ timųjų Rytų arealas. Chanui Uzbekui 1318-1321 m. kariaujant su Hulagidų Iranu (itin didelis žygis įvyko 1319 m.), Gediminui kažkiek atsi­ laisvino rankos pietuose. Kaip tik tuo metu (1320 m.) Lietuva galutinai užvaldė Vitebską, o žemaičiai laimėjo Medininkų mūšį. XIV a. antrojo dešimtmečio pabaigoje ir trečiąjį dešimtmetį prie Lietuvos buvo galu­

LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1 0 1

XIV-XV a. žiedmarškė. —► XIV a. dalgiai (Maišiagala). —*■

XIV a. sidabrinė apyrankė (Stakliškių lobis - Prienų raj.).

1 0 2

tinai prijungtos jos pietų kaimynės - Pinsko, Turovo ir Slucko kuni­ gaikštijos. Šie veiksmai buvo derinami su tikybine politika. Be metro­ polijos įsteigimo, Gediminaičiai taip pat rėmė Pinsko vienuolyną ir nau­ dojosi aktyvia Turovo vyskupijos veikla. Vitebsko prijungimas ir są­ junga su Tvėrė atvėrė kelią Lietuvos įtakai Vidurio Rusijoje, ką jau šiek tiek buvo parengę ankstesni, nors ir nesėkmingi, lietuvių antpuoliai (1239, 1248, 1263,1285 m.). Jau XIV a. pirmajame dešimtmetyje Lietu­ vos šalininku tapo Briansko kunigaikštis Sviatoslavas, bet 1310 m. jį pašalino vėliau su Maskva susidėję kitos kunigaikščių šakos atstovai Demetrijus ir Jonas. Labiausiai čia, žinoma, lėmė Tverė. Turėdamas tokią atramą, Gediminas pasinaudojo ankstesniais Lietuvos ryšiais su Pskovu. Nepaisant Daumanto (mirusio 1299 m.) priešiškumo Lietu­ vai, ypač Vaišelgos ir Švarno laikais, tiek jo lietuviškos kariaunos, tiek ir jo paties ryšiai paliko pėdsakus. Gediminui stojo tarnauti Daumanto sūnus Dovydas (atrodo, galima tikėti tai tvirtinančiu XVI amžiaus kro­ nikininku Reinholdu Heidenšteinu, veikiausiai pasinaudojusiu mūsų nepasiekusiais Polocko metraščiais). Dovydas tapo Gardino seniūnu, o 1322 m. pradžioje pskoviečiai išrinko jį savo kunigaikščiu. Pskovas pateko į Lietuvos protektoratą, sudarydamas sutartis, Gediminas įsi­ pareigodavo ir už jį. Tokie poslinkiai visiškai keitė Lietuvos ir Rusijos santykius. Greta pradėjusių reikštis pačios Rusijos politinių centrų Tve­ rės ir Maskvos Lietuva iškilo kaip trečioji rusų žemes jungianti jėga. Didžiausią dėmesį XIV a. trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje Ge­ diminas sutelkė į pietus. Veikiausiai 1322 m. žuvo Haličo-Voluinės kunigaikščiai Andrius ir Leonas. Jei Lietuva šiuose įvykiuose ir ne­ dalyvavo, tai ji tikrai jais pasinaudojo. Trečiajame dešimtmetyje ar kiek vėliau (galbūt ir palaipsniui) Lietuva užvaldė Palenkę. Dar apie 1320 m. Voluinės kunigaikščio žentu tapo Gedimino sūnus Liubartas, gavęs stačiatikišką Demetrijaus vardą. Visos kunigaikštijos valdovu 1324 ar 1325 m. tapo Lenkijos statytinis Boleslovas Jurgis; tam Gediminas ne­ prieštaravo. Svarbiausią smūgį Gediminas nutaikė į Kijevą. Čia trečio­ jo dešimtmečio pirmoje pusėje, aktyviai įsikišus lietuvių kariuomenei, kunigaikščiu tapo Gedimino brolis, stačiatikiškai apsikrikštydamas ga­ vęs Teodoro vardą. Plėsdamas savo žemes ir įtaką Rusijoje, Gediminas turėjo atsižvelg­ ti ir į atsinaujinančius Vokiečių ordino puolimus, ir į Aukso ordos siu­ zerenitetą. Kijeve greta Teodoro pasiliko ir totorių baskakas (vietininkas-mokesčių rinkėjas). Tačiau visa tai dabar jau derinosi su Lietuvos įgytomis pozicijomis, ir tam sėkmingai buvo panaudota 1320 m. gauta atvanga. Greta išplėstos Lietuvos valstybės buvo pradėta kurti ištisa

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

politinė sistema Rusijoje su gana reikšmin­ gais satelitais - Pskovu šiaurėje ir Kijevu pietuose. Lietuva užvaldė svarbius Ru­ sijos prekybos kelius. Muitai, mokes­ čiai ir vasalų duoklės įgavo kur kas di­ desnę reikšmę už karo grobį, tačiau ir karinė veikla dar neprarado ekonominės reikšmės. Dabar karinės paslaugos tapo savo­ tiška politine preke, ypač naudojama Šiaurės Vakarų Rusijoje, kurios respublikose (Naugarde ir Pskove) kviečiami kunigaikščiai faktiš­ kai atliko tiktai karo vadų ir teisėjų funkcijas. Nors Voluinę ir Haličą užvaldė lenkų sta­ tytinis, tokios didelės kunigaikštijos tapimas varžybų objektu sustiprino Lietuvos pozici­ jas Pietų Rusijoje. Lietuva natūraliai tapo Aukso ordos siuzerenitetą ginančiu skydu prieš Lenkijos ir Vengrijos ekspansiją. Savo ruožtu ji buvo jėga, su kuria turėjo skaitytis ir Lenkija. Integruotis iš karto Kijeve Gedimi­ nas nepajėgė; be to, tai reikėjo daryti atsar­ giai, nes čia totorių kontrolė buvo stipresnė nei kitose Rusijos žemėse. Lietuvos varžybos su kylančia Maskva labiausiai pasireiškė Vi­ durio ir ypač Šiaurės Vakarų Rusijoje. Gedi­ mino žentas Demetrijus Tveriškis buvo lai­ komas didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu ir tuo remdamasis 1324 m. energingai įsikišo į Naugardo reikalus. Pasinaudodamas Naugardo ark ivy sku p o M ozės, palaikan čio Maskvą, laikinu pasišalinimu, Demetrijaus vietininkas Naugardą neutralizavo Lietuvos atžvilgiu iki 1326 m. \ Lietuvos stačiatikių metropoliją orientavosi Kozelsko kunigaikš­ tis Andrius. Po Naugarduke reziduojančio Lietuvos (Kijevo) metropolito Polocko vysku­ pas tapo svarbiausiu Vakarų Rusijos hierarchu. Tačiau visoje savo politinėje sistemoje Gediminas dar neįstengė įtvirtinti bažnytinės Lietuvos metropolito jurisdikcijos, kadangi dėl i* LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1 lU v J

to būtų tekę laužyti nusistovėjusias rusų bažnytinės organizacijos tra­ dicijas. Tuo tarpu Maskvos kunigaikščiai kaip tik mokėjo puikiai jo­ mis pasinaudoti. Tverės ir Lietuvos sėkmę Maskvos kunigaikštis Jonas Pinigmaišis (Kalita) apribojo savo gebėjimu palenkti Aukso ordos chaną. Totorių pasiuntinių atvykimas į Vilnių 1324 ir lietuvių pasiuntinių į Sarajų 1326 m. nieko ypatingo nedavė. Inspiruojant Maskvai, 1326 m. į Sarajų iškviestas Demetrijus Tveriškis buvo išprovokuotas ir nužudytas. Žu­ vo ir jį lydėjęs jo sąjungininkas Novosilio kunigaikštis Aleksandras. Naujas represijas sukėlė Uzbeko įgaliotinio Čiolchano, siautėjusio Tvė­ rėje, nužudymas 1327 m. Nužudyto Demetrijaus brolis Aleksandras buvo priverstas glaustis Lietuvai palankiame Pskove. Maskvoje rezi­ duojantis Rusijos metropolitas Teognostas 1329 m. atskyrė Aleksand­ rą nuo Bažnyčios, o Naugardo arkivyskupas Mozė, kuriam priklausė Pskovo parapijos, energingai įgyvendino šį interdiktą. Aleksandras tu­ rėjo bėgti į Lietuvą, Tverės hegemonija žlugo. Iškilo reali grėsmė Lie­ tuvos įtakai visoje Rusijoje, kadangi Teognostas, mirus metropolitui Teofiliui, 1330 m. gavo Konstantinopolio patriarcho leidimą panaikin­ ti Lietuvos metropoliją. Vis dėlto jau buvo nemažai padirbėta ir Lietu­ vos bažnytinės organizacijos šalininkų, kurių ideologine atrama tapo Daumanto, Pskove paskelbto šv. Timotiejumi (Daumanto krikšto vardas), kultas. Ši veikla sutapo su vyraujančių Naugardo sluoksnių tradicine pusiausvyros politika, neleidžiančia respublikoje įsigalėti nė vienai pusei. Reikalams krypstant Maskvos naudai, imtasi atitinkamų priemonių. 1330 m. pavasarį arkivyskupas Mozė turėjo pasitraukti į vienuolyną, o 1331 m. pradžioje Naugardo arkivyskupu buvo išrink­ tas neutralusis Bazilius Luošys. Naujam arkivyskupui teko vykti per Lietuvą į Voluinės Vladimirą, kad jį įšventintų metropolitas Teognos­ tas, tuo metu likviduojantis Lietuvos metropoliją. Gediminas spaudė abu hierarchus, norėdamas, kad jam palankus Arsenijus būtų įšven­ tintas pirmuoju Pskovo vyskupu. Jis taip pat siekė primesti Naugardui savo karines paslaugas. Rusijos Bažnyčios galva didžiajam Lietuvos kunigaikščiui buvo sunkiai pasiekiama, todėl Arsenijaus kandidatūra sužlugo. Su atsižvelgiančiu į savo respublikos opiniją Naugardo dva­ sininku pavyko lengviau susitarti. Naugardiečiai sutiko priimti lietu­ vių įgulas į savo šiaurinio pasienio pilis, o 1331 m. pabaigoje grįžęs į Naugardą Bazilius Luošys išliko gana palankus Lietuvai. 1330 m. valdy­ ti Pskovo iš Lietuvos sugrįžo Aleksandras Tveriškis, ir arkivyskupas Bazi­ lius 1333 m. krikštijo jo sūnų Mykolą. Tą kartą Lietuva ne tik apgynė savo pozicijas Pskove, bet įkėlė koją ir į Naugardo respubliką: 1333 m. 4*

104

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

į Naugardą atvyko Gedimino sūnus Narimantas ir buvo pakrikštytas Hlebo vardu. Jam respublika pavedė Švedų Suomijos pasienio pilis Ladogą, Orešką, Keksholmą ir pusę Koporjės. Šios karinės paslaugos buvo veiksmingiausia priemonė plėsti įtaką Šiaurės Vakarų Rusijos respublikose. Labai svarbus buvo Maskvos spaudžiamo Smolensko įtraukimas į Lietuvos politinę sistemą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Aukso orda čia nedviprasmiškai palaikė Maskvą: 1333 m. rudenį toto­ rių vadai Kolontajus ir Čiričia, talkinami Briansko kunigaikščio Demetrijaus, apgulė Smolenską, bet neįstengė jo paimti. Ši Maskvos tal­ kininkų nesėkmė leido tų pačių metų pabaigoje užvaldyti Brianską ku­ nigaikščiui Hlebui (1310 m. nužudyto Sviatoslavo sūnui). Brianskas, kaip ir Smolenskas, sudarė su Lietuva gynimosi sutartį. Faktiškai tai reiškė Lietuvos protektoratą, ką pripažino ir Smolensko kunigaikštis Jonas savo ketvirtojo dešimtmečio pabaigos akte. Šį dešimtmetį prie Lietuvos ėmė linkti Severų Naugardas ir Černigovas. Kristalizuojantis Lietuvos ir Maskvos didvalstybėms ir jų politinėms sistemoms, vis labiau aiškėjo, kad jos tampa pagrindiniais varžovais Rusijos erdvėje. Tai suprasdamos, abi pusės iš pradžių vengė tiesiogi­ nio susidūrimo. Jonas Pinigmaišis 1333 m. savo sūnui ir busimajam įpėdiniui Simonui į žmonas parinko lietuvių kunigaikštytę Aigustę, apkrikštytą Anastazijos vardu. Žinoma, tai buvo tik išorinis mostas, nesustabdęs vis didėjančių varžybų. Maskva turėjo didelį privalumą: ji per esantį joje Rusijos metropolitą vis labiau kontroliavo rusų dvasiškiją. Tiesa, Lietuvos valdovai, iš rusų kunigaikščių perėmę stačiati­ kybei reikšmingą Bažnyčios globėjų funkciją, įgiję didelį skaičių di­ nastijos narių stačiatikių, pajėgė ne tik paversti sau lojaliais jų valsty­ bėje esančius stačiatikių hierarchus, bet įgyti savo šalininkų ir už jos ribų. Tačiau tai vis dėlto nesukūrė lygiavertės maskvietiškajai bažnyti­ nės organizacijos - pastaroji aiškiai dominavo varžybų dėl Rusijos že­ mių arenoje. Lietuvai buvo naudingas Maskvos nutolimas nuo Pietų Rusijos, ir šia aplinkybe Gediminaičiai apsukriai naudojosi. Žinoma, ir čia jiems trukdė Aukso ordos pozicija: chanams Maskva buvo tradici­ nis ir labai sugebantis įtikti vasalas, o suvereni Lietuva (nors ir pripa­ žįstanti jų siuzerenitetą rusų žemėse) - nežinomas dydis. Šie abiejų pusių privalumai ir trūkumai XIV a. ketvirtą dešimtmetį išryškino per­ spektyvias Lietuvos ir Maskvos ekspansijos kryptis. Lietuvai tapo ne­ pasiekiama Šiaurės Rytų Rusija, o Maskvai - Dnepro tėkmė ir Voluinė-Haličas. Savo ruožtu Šiaurės Vakarų Rusijoje ir pačioje Maskvos vakarų kaimynystėje Lietuvos pozicijos pasirodė netvirtos. 1335 m. Naugarde vėl ėmė reikštis Maskvą remiantis vyskupas Mozė. Narimantas,

LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

105

nors ir palikęs vietoje savęs sūnų Aleksandrą, išvyko iš Naugardo pa­ sienio (jis tapo Polocko kunigaikščiu). Tų metų vasarą lietuviai nusiaubė Toržoką (Naugardo sritį, kuria visados buvo suinteresuoti didieji Vla­ dimiro ar Maskvos kunigaikščiai), o Jonas Pinigmaišis netrukus su­ griovė Smolensko pasienio pilis Osečenę ir Riasną. Švedams puolant Naugardo respubliką (1337-1338 m.), lietuvių pilių įgulos buvo pasy­ vios, todėl Aleksandras Narimantaitis 1338 m. jas paliko (nors ir pasi­ liko jo vietininkas). Faktiškai Lietuva prarado savo iškovojimus Naugarde. 1340 m. pabaigoje Maskvos šalininkai nužudė kunigaikštį Hlebą, ir Brianskas pateko į Maskvos įtaką. Tuo tarpu Smolenskas 1339 m. žiemą atlaikė Maskvos inspiruotų totorių puolimą. Valdantis Vitebs­ ką Gedimino sūnus Algirdas atsirevanšuodamas 1341 m. bandė Smo­ lenskui iš Maskvos atimti Možaiską, bet jo žygis nepavyko. Aukso orda buvo nepatenkinta Gedimino siekiais suartėti su Vakarais ir įsi­ galėti Rusijoje, tačiau 1340 m. totoriai vis dėlto parėmė Lietuvą prieš Vokiečių ordiną. Tai buvo logiška totorių politikos Pietvakarių Rusi­ joje tąsa, nors Gediminas neįstengė Aukso ordą visiškai palenkti sa­ vo pusėn. Sugebėjęs 1337 m. grįžti į Tverę, kunigaikštis Aleksandras 1339 m. buvo Uzbeko iškviestas į Sarajų ir nužudytas. Lietuvos įtaka Pskove dar išliko. Didžiausias Lietuvos laimėjimas buvo Voluinės užvaldymas 1340 m. Tai padarė Liubartas, kai didbajorių opozicija nunuodijo Boleslovą Jurgį. Gedimino „žentų politika" po 20 metų pakartojo Algirdo ėjimą Vitebs­ ke. Didžioji Lietuvos kunigaikštija galutinai peraugo į didvalstybę. Di­ nastijos narių perrikiavimai, prijungiant naujas rusų žemes, vyko įsi­ galint artimiausiam Gedimino sūnų ratui ir toms žemėms tampant in­ tegralia Lietuvos valstybės dalimi. Ketvirtojo-penktojo dešimtmečių sandūroje Gedimino sūnūs buvo pasiskirstę taip: Algirdas valdė Krėvą ir Vitebską, Kęstutis - Trakus, Manvydas - Slanimą, Narimantas - Pins­ ką, Karijotas - Naugarduką, Liubartas - Voluinę. Polockas, valdytas Vytenio ir Gedimino brolio Vainio, ėjo iš rankų į rankas, bet neišsprū­ do iš savo meto artimiausiojo dinastijos narių rato dispozicijos. Psko­ vas, Kijevas, Smolenskas buvo svarbiausieji Lietuvos protektoratai, jos politinės sistemos Rusijoje atramos taškai. Tarp didžiulės Rusijos vakarinių kaimynų ypatinga vieta teko Lie­ tuvai: ji prisijungė nemažą rusų žemių dalį. Lietuvos valdžia skyrėsi nuo Aukso ordos siuzereninės valdžios integraliu rusų žemių įjungi­ mu. Tai irgi buvo svetimos tautybės ir ne savo tikėjimo žmonių val­ džia, bet šį svetimumą švelnino tai, kad lietuvių kunigaikščiai tapda­ vo stačiatikiais. Tuo lietuvių valdžia buvo patrauklesnė už Aukso or­

106

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

dos valdžią. Vidurio Europos požiūriu didžioji Lietuvos kunigaikštija palaipsniui artėjo į naujojo dinastinio centro padėtį. Nepriklausydama katalikiškajai civilizacijai, pastarajai ji buvo svetimkūnis, tačiau Lietu­ vos valdovai tą kaip tik suprato, ir šio prieštaravimo pašalinimas tapo kertiniu jų politikos akmeniu.

b. Gedimino 1323-1324 m. diplomatinė akcija ir jos pasekmės Gediminas tęsė Vytenio politiką tiek rytuose, tiek ir vakaruose. Su­ sikūrusi Lietuvos ir Rygos sąjunga buvo naudinga abiems pusėms, o kartu ir perspektyvi. Vytenio pasižadėjimas rygiečiams krikštytis (gal­ būt tai buvo tik taktinis žingsnis) pavirto jau strateginiu faktoriumi, reikalaujančiu ryžtingesnių, bet kartu ir atsakingesnių veiksmų. At­ kaklus karas su Vokiečių ordinu kėlė lietuvių neapykantą katalikų ti­ kėjimui, ypač Žemaitijoje. Didėjantis rusų valdinių skaičius ir stačiati­ kių metropolijos įsteigimas vertė didįjį kunigaikštį skaitytis ir su šia Gedimino antspaudo religija. Palaikydami ryšius su katalikų Bažnyčia, didieji kunigaikščiai rekonstrukcija. atsižvelgė į jos santykius tiek su pagonybe, tiek ir su stačiatikybe. To­ dėl katalikų bažnyčią Vytenis pastatė Naugarduke - etniniame lietu­ vių ir rusų paribyje. Po to jis kreipėsi į popiežiaus įgaliotinį Livonijoje Pranciškų Molianietį ir Rygos arkivyskupą Fridriką, prašydamas at­ siųsti į bažnyčią du pranciškonus. Problemą spręsti buvo numatoma suteikiant koncesiją katalikų misijoms ir remiant jas materialiai. Vyte­ nio planus labai gerai perprato ir Vokiečių ordinas: 1314 m. Henriko Plockės žygio į Naugarduką metu jo bažnyčia buvo sugriauta. Destrukciniai Vokiečių ordino veiksmai, be abejo, trukdė atsargų di­ džiųjų kunigaikščių suartėjimą su katalikybe, tačiau kartu suteikė jų di­ plomatijai puikių argumentų, kurie netrukus buvo panaudoti. Visa ši situacija leido rygiečiams skelbti, kad jie rūpinasi Lietuvos atvertimu į katalikybę. Kadangi juos palaikė Rygos arkivyskupas, veikė ir jo ryšiai su popiežiumi. 1317 m. popiežius Jonas XXII atsiuntė Gediminui laišką, ragindamas apsikrikštyti. Šis pasiūlymas rodė, kad situacija keitėsi: Lietu­ vai tapus reikšminga valstybe ir Vidurio Europoje išryškėjus dinasti­ niams centrams, kategoriška Kryžiaus karų doktrina kurijai buvo nebeparanki. Tačiau atsakyti Gediminas delsė: trukdė įtempta karinė padė­ tis, Lietuva antrojo dešimtmečio pabaigoje kentėjo nuo nederliaus ir bado. Žingsniui į katalikybę reikėjo tinkamesnio momento.

LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

107

Medininkų pergalė 1320 m. atrišo Gediminui rankas. Nors Vokie­ čių ordinas ir siekė atsigriebti, 1322 m. nuniokodamas Vaikių, Rasei­ nių, Ariogalos žemes ir vos nepaimdamas Pieštvės pilies, šį didelį žygį jis galėjo atlikti tik atvykus daugeliui talkininkų iš Čekijos, Sile­ zijos ir Pareinės. Tuo tarpu Lietuva jau naudojosi savo įgytąja atrama Pskove, ir tai leido jai pasiekti kur kas tolesnes Livonijos ir Estijos sritis. Kryžiuočių žygio į Pietų Žemaitiją metu jos kariuomenė nu­ siaubė Tartu vyskupiją, išsivarydama kelis tūkstančius belaisvių. Če­ kijos bei Pareinės diduomenė parėmė Vokiečių ordiną ir 1323 m. pra­ džioje, bet parengtą žygį sužlugdė dideli šalčiai. Labiau prie šalčių įpratę lietuviai ir rusai, vadovaujami Dovydo, tuo metu nusiaubė Da­ nijai priklausančią Šiaurės Estiją. Kovo mėnesį žemaičiai sugriovė Klaipėdos miestą, rugpjūčio mėnesį lietuviai apiplėšė Vėluvos vals­ čių Sambijoje, o rugsėjo mėnesį siautėjo ordinui palankioje Dobrynės kunigaikštijoje. Lietuvos karo veiksmai ėmė įgauti tą užmojį, kurį su­ siaurino Vaplaukio mūšis. Įgytoji Lietuvos persvara nebuvo didelė, juo labiau tai nebuvo įpras­ tas reiškinys. Gerai tai suvokdamas, Gediminas suskato ja pasinaudo­ ti. Vilniuje buvo pastatytos pranciškonų ir domininkonų bažnyčios, atstatyta Naugarduko bažnyčia. Atvyko daugiau domininkonų ir pran­ ciškonų vienuolių, dalis jų pradėjo dirbti didžiojo kunigaikščio rašti­ ninkais. Reikalui esant, jie buvo kviečiami į valdovo tarybą. 1322 m. pabaigoje ar pačioje 1323 m. pradžioje Gediminas Jonui XXII išsiuntė laišką, kuriame buvo išdėstyta subrandinta ir pagrįsta koncepcija: Lie­ tuvos valdovai nori priimti katalikų tikėjimą, bet jie priversti gintis nuo kryžiuočių, kuriems rūpi ne valdžios krikštas, o valstybės užkariavi­ mas. Labai vykusiai šį teiginį iliustravo rygiečių jau naudota versija apie priverstinį Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės. Gedimino pasiuntinys vežė šį laišką į Rygą, bet jį sugavo kryžiuočiai. Numatyda­ mi, kad Gediminas savo laiškus gali pakartoti, jie leido laišką gabenti toliau, tačiau sunaikino jo antspaudą. Toks laiškas popiežių ir pasiekė, sukeldamas, kaip livoniečiai numatė, tam tikrų abejonių. Jas padėjo išsklaidyti nuo kryžiuočių Avinjone prisiglaudęs arkivyskupas Fridri­ kas. Gal kiek pervertindamas savo paramą, jis optimistiškai apie tai informavo Gediminą. Fridriko informacija pasiekė Gediminą 1323 m. pavasarį ir sutapo su karinės persvaros ryškėjimu. Suvokdamas pa­ lankią situaciją ir sudarkyto laiško sukeltą įspūdį, Gediminas išplėtė savo veiklą. Gegužės mėnesio pabaigoje buvo išsiųsti jo laiškai Sakso­ nijos ir Gotlando miestams, taip pat domininkonų ir pranciškonų Sak­ sonijos provincijoms. Juose buvo nurodyta, kad popiežius gavo Gedi­

108

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

mino laišką dėl apsikrikštijimo, ir didysis kunigaikštis laukia jo pa­ siuntinių. Taip pat buvo perspėta dėl antspaudo sužalojimo. Kartu Ge­ diminas skelbė taiką ir palankiausias prekybos sąlygas. Šiuo metu ar kiek vėliau Gediminas išsiuntė antrąjį laišką popiežiui. Šį kartą laiškas laimingai pasiekė Rygą, o rygiečiai jau buvo pasirūpinę jo globa Vo­ kietijos miestuose. Visus laiškus adresatai gavo. Pastaroji laiškų seka atskleidė visą Gedimino politinę programą. Jis informavo apie pastatytas bažnyčias ir prašė jas aprūpinti misionieriais. Ypatingą vietą užėmė kvietimas atvykti ir įsikurti riteriams, pirkliams, amatininkams ir valstiečiams. Tai ištisas vokiečių kolonizacijos vajus: Gediminas norėjo Lietuvoje padaryti tai, kas vyko Pamaryje, Gotlande, Silezijoje, Čekijoje, kryžiuočių valdomoje Prūsijoje. Kaip ir šių šalių val­ dovai, Lietuvos monarchas neklausė, kokia kalba šneka galį pažanges­ nę technologiją atnešti nauji valdiniai. Kadangi Vokiečių ordinas norin­ čiųjų atvykti galėjo nepraleisti, buvo nurodyta, kad jie gali keliauti per Gedimino žento - Plocko kunigaikščio Vaclovo - žemes. Atsilygindamas Gediminui, Vokiečių ordinas sustiprino antilietu­ višką propagandą. 1323 m. spalio mėnesį Varmijos vyskupas Eberhardas dėl to kreipėsi į tikinčiuosius, o lapkričio mėnesį Prūsijos pran­ ciškonų kustodas Mikalojus - į patį popiežių. Nepaisant to, Gedimino priemonės paveikė Livonijos opiniją: Rygos miesto, Rygos kapitulos,

LIETUVOS

DIDVALSTVBĖS SUSIDARYMAS

109

pranciškonų, domininkonų, Livonijos ordino ir Danijos Talino vieti­ ninko atstovai, rugpjūtį susirinkę Rygoje, nutarė siųsti į Lietuvą pa­ siuntinius Gedimino ketinimams išaiškinti. Pasiuntiniai į Vilnių atvy­ ko rugsėjo 8 d. ir preliminariai susitarė, o spalio 2 d. šios institucijos (įtraukiant ir Livonijos vyskupus) sudarė su Lietuva taikos sutartį, ku­ rioje buvo aptartos ir palankios prekybos sąlygos. Spalio 2 d. sutartis buvo svarbus Lietuvos diplomatijos laimėjimas, tačiau, atsižvelgiant į tuometinę padėtį, ji vis dėlto mažai varžė Vokie­ čių ordiną. Jo pareigūnai sutarties nesilaikė: tęsėsi pasienio karas, bu­ vo suiminėjami Gedimino pasiuntiniai. 1323 m. gruodžio mėnesį Li­ vonijos ordinas sudarė su Naugardu sutartį, nukreiptą prieš Lietuvą ir Pskovą. Porą metų naugardiečiai grasino Pskovui karu. Joną XXII Gedimino laiškai pasiekė bręstant popiežiaus konfliktui su Vokietijos imperatoriumi Liudviku Bavaru (1323 m. kovo mėnesį vokiečių kariuomenė įžengė į Šiaurės Italiją ir sum ušėjai pasipriešinu­ sias popiežiaus legato pajėgas, spalio 8 d. Jonas XXII ofi­ cia lia i prad ėjo Liudviko eksk om u n ik av imo procedū­ rą). Vokiečių ordino palai­ kym o aksti­ nas, prisidėjęs prie pirmo­ jo Gedimino laiš­ ko trūkumų, tokiomis aplinkybėmis silpnėjo, nes ordinas aiškiai šliejosi prie imperatoriaus. Lapkričio mėnesį Jonas XXII atsiklausė Prancūzijos karaliaus Karolio IV nuomo­ XIV a. sidabrinė nės dėl Gedimino demaršo. Avinjono protektorius Gedimino siekiams apyrankė (Stakliškių lobis - Prienų raj.). neprieštaravo, tuo tarpu Liudvikas Bavaras savo Niurnbergo (1323 m. gruodį) ir Frankfurto (1324 m. sausį) apeliacijomis protestavo prieš popiežiaus veiksmus. Tai pagreitino imperatoriaus ekskomunika vimo procesą (1324 m. kovo 23 d. jis buvo oficialiai atskirtas nuo Baž­ nyčios), ir tai labai pravertė Gediminui. Prancūzijos karaliaus atsa­ kymą Jonas XXII gavo jau faktiškai pasiryžęs atvirai konfrontacijai su imperatoriumi, kas automatiškai lėmė Rygos arkivyskupo palai­ kymą. 1324 m. vasario 10 d. Vokiečių ordinas buvo oficialiai pasmerk-

110

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

tas už krikščionims daromas skriaudas ir pagonių atstūmimą nuo krikšto. Žinią apie gerėjančius arkivyskupo reikalus Gediminas iš rygiečių gavo dar 1323 m. ankstyvą rudenį. 1324 m. sausio 25 d. jis dar kartą kreipėsi į Saksonijos miestus, pakartodamas kolonistų kvieti­ mą. Jei ankstesniuose laiškuose Gediminas, rašydamas apie laukia­ mus popiežiaus legatus ir palankų jo atsakymą, niekur šio atsakymo nekonkretizavo, tai šiame laiške jis nurodė, kad žino popiežiaus spren­ dimą. Todėl laiško išsiuntimo data neatsitiktinai beveik sutapo su Vokiečių ordino pasmerkimu. Vokiečių ordino vadovybė buvo dar geriau informuota už Gedimi­ ną. Matydama, kad kurijoje reikalai krypsta Lietuvos naudai, ji Gedi­ minui pasiūlė 1000 markių dovaną už sutikimą priimti krikštą iš ordi­ no rankų. Suprasdamas, kad šiuo atveju būsimos Lietuvos vyskupijos patektų į ordino metropolijų jurisdikciją ir turėdamas vilčių teikiančią informaciją, Gediminas kryžiuočių pasiūlymo nepriėmė. Tuomet pasta­ rieji ėmė siųsti dovanas žemaičiams ir gąsdinti juos bei rusus, kad didysis kunigaikštis norįs priimti vokiečių tikėjimą. Pablogėjo Lietuvos santykiai su Vokiečių ordino ir Čekijos spaudžiama Mozūrija (Gedimino sausio 25 d. laiške Vokietijos miestams ji jau nebuvo nurodyta kaip palanki tranzito ša­ lis). 1324 m. pradžioje kryžiuočių rengtas žygis, at­ vykus Španheimo grafams iš Vokietijos ir Čekijos didikams Rozenbergams, sužlugo dėl atlydžio, bet smulkesni antpuoliai pavyko: kovo mėnesį buvo nusiaubtos Dovydo valdos prie Gardino, o gegu­ žės mėnesį - sugriautas Gedimino pilies Žemaiti­ joje priešpilis. Lietuviai atsilygino liepos mėnesį, nesėkmingai užpuldami Skirsnemunę. Tuo tarpu popiežiaus ir imperatoriaus konfliktas augo: gegužės 22 d. Zagsenhau- Qna Gediminaitė zeno apeliacija Liudvikas Bavaras paskelbė Joną XXII eretiku. Tokio- (XIV a. lenkų bareljefas). mis aplinkybėmis 1324 m. birželio 1 d. Jonas XXII išsiuntė atsakymą Gediminui. Popiežius nurodė, kad patenkina Gedimino prašymą ir tuo tikslu siunčia į Lietuvą savo legatus. Tai buvo prancūzų benediktinai Alėto vyskupas Baltramiejus ir Piuji šv. Gotfrido vienuolyno abatas Bernardas. Baltramiejus Aletiškis turėjo santykių su stačiatikiais pa­ tyrimą, ir pačiame popiežiaus laiške greta pagonybės bei Kristaus pažinimo sąvokų buvo nurodomas ir stačiatikybės atsisakymo mo­ tyvas. Mat Jonas XXII kaip tik buvo Bažnyčių unijos pastangas atnau­ jinęs popiežius, o Lietuva šiuo metu įformino stačiatikių metropoliją

LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

111

; bei brovėsi į Kijevą, kur 1320 m. buvo įsteigta katalikų vyskupo parei­ gybė. Nežinodamas visų smulkmenų, Jonas XXII suprato, kad Lietu­ vos krikštas buvo svarbus abiem šiais atvejais. Vokiečių ordiną apie savo žingsnius popiežius perspėjo taip pat birželio 1 d. laišku. Rugpjū­ čio 31 d. jis patvirtino Lietuvos-Livonijos (1323 m. spalio 2 d.) sutartį, įpareigodamas jos laikytis visą Vokiečių ordiną (formaliai tai buvo nu­ matyta tik Lietuvai apsikrikštijus, bet atvykę legatai pareikalavo pa­ liaubų tuojau pat). Popiežiaus legatai Rygą pasiekė 1324 m. rugsėjo-spalio sandūroje. Čia gautos žinios sustabdė jų kelionę į Vilnių. Vokiečių ordino užkuli­ sinė veikla jau padarė savo, todėl Gedimino krikšto ketinimams iškilo rimtos kliūtys. Padėčiai išaiškinti legatai lapkričio pradžioje atsiuntė savo atstovus į Vilnių. Gediminas juos priėmė ne asmeniškai, kaip to jie pageidavo, o tarybos akivaizdoje. Kuomet legatų atstovai užsiminė apie jo norą krikštytis, išreikštą laiškuose, Gediminas apsimetė to ne­ liepęs rašyti. Pranciškonas Bertoldas, rašęs antrąjį didžiojo kunigaikš­ čio laišką popiežiui, tapo apkaltintas negerai supratęs valdovą. Legatų atstovams pavyko iš vilniečių sužinoti, kad Gediminą ketinimus pa­ keisti privertė kryžiuočių pakurstytų pagonių bei stačiatikių grasini­ mai ir kad jis dėl to labai apgailestavęs. Katalikų misionierių veiklai Lietuvoje didysis kunigaikštis neprieštaravo. Su tokiomis žiniomis le­ gatų pasiuntiniai grįžo į Rygą. Popiežiaus legatai gerai suprato susi­ dariusią padėtį ir to susidarymo priežastis. Nenorėdami atimti Gedi­ minui galimybės tęsti pradėtą darbą, jie patvirtino sudarytas paliau­ bas ketveriems metams. Lietuvos diplomatija pirmą kartą rimtai susirėmė su Vokiečių ordi­ no politikos menu. Pirmą mūšį ji pralaimėjo, tačiau nubrėžė gaires, į kurias orientavosi Vilniaus dvaro politika visą XIV amžių. Lietuva po­ litinės izoliacijos nepašalino, bet gerokai ją susilpnino. Gedimino tarė­ jas, domininkonas Mikalojus, taikliai apibūdino didžiojo kunigaikščio veiksmus: krikšto akciją reikėjo sieti ne su silpnu vyskupu, o su galingu Vengrijos ar Čekijos dinastu, t. y. Gediminas inertiškai mąstė XIII a., o ne naujomis Vidurio Europos tikrovės kategorijomis. Gediminą gali­ ma pateisinti, nes geri Liuksemburgu santykiai su Vokiečių ordinu la­ bai trukdė įžvelgti naujoviškąją perspektyvą. Vengrijos faktorius irgi buvo neaiškus: Lietuva brovėsi į Pietvakarių Rusiją, tradicinį Vengri­ jos aneksinių užmačių arealą. Tačiau Lietuvos pašonėje kilo naujas politinis centras - 1320 m. atkurtoji Lenkijos karalystė. Su ja dar mažai kas skaitėsi, bet ši karalys­ tė buvo toks pats atkaklus Vokiečių ordino priešas kaip ir Lietuva. Lie4 * 1 1 2

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

tuvos diplomatijos protrūkis vakaruose natūraliai turėjo lemti abiejų kryžiuočių priešų suartėjimą. 1325 m. pradžioje Gediminas sudarė ka­ riną sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu Uolektiniu, o tų pačių metų spalio mėnesį išleido savo dukterį (M. Strijkovskis ją vadina Al­ dona) už jo sūnaus Kazimiero (Aldona gavo krikščionišką Onos var­ dą). Lenkijai grėsė galingoji Liuksemburgu Čekija, kurios karalius Jo­ nas pretendavo į lenkų sostą. Bijančio Čekijos, imperatoriaus ir Vokie­ čių ordino Vladislovo Uolektinio akys natūraliai krypo į priešišką Liud­ vikui Bavarui popiežių, kuris, be to, buvo ir Lenkijos siuzerenas. Sąjunga su Lenkija suteikė Gediminui naujų galimybių derinti savo politiką su popiežiaus interesais. Jonas XXII, kovodamas prieš Liudviką Bavarą, siekė pašalinti iš Bran­ denburgo pastarojo sūnų Liudviką, tapusį šios valdos margrafu. Smog­ damas Brandenburgui, Lenkijos karalius gynė tiek save, tiek darė pa­ slaugą ir popiežiui. Tai labai tiko ir Gediminui. 1326 m. vasario antroje pusėje - kovo pradžioje jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė labai nusiaubė Brandenburgą. Gediminas čia pasiuntė 1200 rinktinių raite­ lių, vadovaujamų Dovydo. Lietuvius turėjo praleisti popiežiaus lega­ tų spaudžiamas Vokiečių ordinas. Pagonių įsiveržimas į Vokietiją su­ kėlė didžiulį neigiamą atgarsį joje ir gretimose šalyse (grįžtantį iš sėk­ mingo žygio Dovydą iš pasalų nužudė pasipiktinąs mozūrų bajoras). Gediminas padarė Jonui XXII paslaugą, bet sukilusi Europos opinija vertė popiežių atsiriboti nuo pagonių. Šitaip Lietuva prarado paskutiną suartėjimo su Avinjonu galimybą. Vis dėlto Brandenburgo žygis buvo Gedimino politikos laimėji­ mas: jis sutvirtino kariną sąjungą su Lenkija. 1326 m. vasario ar kovo mėnesį Lietuvai pavyko sudaryti paliaubas su grėsusiu Pskovui Naugardu; į jas buvo įtrauktas ir Livonijos ordinas. Dovydo mirtis nepa­ naikino Lietuvos protektorato Pskovui. Taigi diplomatinė Gedimino akcija atitiko naujas Lietuvos galimybes ir nors nepasiekė pagrindi­ nio tikslo, davė tam tikrų rezultatų. Artėjant ketverių metų paliaubų pabaigai, didžiosios Lietuvos kunigaikštijos šiaurės rytų ir pietvaka­ rių pasieniai buvo apsaugoti. Lietuvos diplomatija, nors ir trumpai, pati išėjo į tarptautiną areną ir laimėjo pirmą ilgalaikį susitarimą va­ karų pasienyje.

¿1' LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

113

c. Pirmieji Vidurio Europos dinastų smūgiai Lietuvai Baigiantis paliauboms su Vokiečių ordinu, žemės drebėjimas pri­ vertė jo įgulą palikti Skirsnemunės pilį (1328 m.). Šiuo metu, o gal kiek anksčiau, žemaičiai sugebėjo atstatyti Pūtvės pilį. Taigi atvanga kaž­ kiek pagerino Lietuvos pozicijas. Pirmieji kryžiuočių puolimai vyko tradicinėmis flanginėmis kryptimis: 1328 m. buvo smarkiai nusiaub­ tos Gardino apylinkės ir sugriauti Pūtvės bei Aukaimio priešpiliai. Šiuos antpuolius ordinas įvykdė savo paties jėgomis. Livonijos ordinas, ne­ pajėgdamas apginti Klaipėdos nuo žemaičių, 1328 m. perleido ją prūsiškajai ordino šakai. Žemaičiai galutinai įsitvirtino Palangoje, o Prūsi­ jos kryžiuočiai - visame rytiniame Kuršių marių krante. 1329 m. pradžioje su didele kariuomene į Prūsiją atvyko Čekijos karalius Jonas, taip pat daug Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir Ny­ derlandų riterių. Kiek anksčiau pajungęs Mozūrijos kunigaikščius, Jonas Liuksemburgas Prūsiją ir Lietuvą taip pat laikė savo interesų arealu, o Vokiečių ordiną - remtinu savo tikslų vykdytoju. Šie tikslai XIII a. trečiąjį ketvirtį buvo iškelti dar Premislo II, o Jono pretenzijos į Lenkijos karūną darė juos kur kas realesnius. Čekijos ir Vokiečių ordino kariuomenės įsiveržė į Žemaitiją. Žemaičiams į pagalbą atėjo didžiojo kunigaikščio kariuomenė, vedama artimo Gedimino gimi­ naičio (veikiausiai brolio) Margirio, bet jėgos vis dėlto buvo nelygios. Siekdamas išvengti kautynių, nebejaunas, bet fiziškai labai stiprus Margiris iškvietė Joną į dvikovą. Nepratę prie dvikovų lietuviai pa­ žeidė taisykles, tuo priversdami Margirį pasiduoti. Geriausios jėgos buvo išsaugotos, Margiris netrukus išpirktas iš nelaisvės, bet Žemai­ tija liko neapsaugota. Krito penkios svarbios žemaičių pilys: Gedimi­ no pilis, Gegužkalnis, Aukaimis, Žiesdytė ir Medvėgalis. Pastarojoje ir jos apylinkėse pasidavė keli tūkstančiai žemaičių. Jonas laikė tai Žemaitijos nukariavimu ir paliko juos vietoje, leisdamas pakrikštyti. Labiau patyrę Vokiečių ordino vadovai norėjo belaisvius išžudyti ar­ ba išsivaryti į Prūsiją, bet nebeturėjo laiko ginčytis, nes gavo žinią, kad lenkai įsiveržė į Kulmą. Vladislovas Uolektinis norėjo tiek padė­ ti Gediminui, tiek ir pasinaudoti priešo jėgų užimtumu Žemaitijoje. Lenkijos požiūriu jis labai pralošė: užgriuvusios Čekijos ir ordino jė­ gos užėmė Dobrynę. Sutriuškintai Žemaitijai toks įvykių posūkis la­ bai padėjo: priešams pasitraukus, nebebuvo net kalbos apie ordino valdžios ir krikšto pripažinimą.

114

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

1329 m. Žemaitijoje vos nepasikartojo 1255 metų Sambijos tragedija. Tokio karinio pralaimėjimo nei žemaičiai, nei visa Lietuva dar nebuvo patyrę. Buvo suardyta gynybinė Žemaitijos sistema. Ji, tiesa, buvo at­ naujinta, bet Gedimino pilis, esanti arti su Prūsija sujungtos Klaipė­ dos, jau nebegalėjo būti pagrindinė monarcho ar submonarcho atra­ ma: ketvirtąjį dešimtmetį Margiris rėmėsi įtvirtintu Jukainių-M olavėnų arealu (šių dienų Viduklės apylinkės), kurį šaltiniai pamini ir 1329 m. kampanijoje. Lietuva pirmą kartą susidūrė su galingo Vidurio Europos dinasto intervencija, ir tik atsitiktinumas išgelbėjo ją nuo skau­ džių šios intervencijos pasekmių. Krikščionių išstūmimas iš Palestinos (1291 m.) užbaigė klasikinių Kryžiaus karų epochą, bet silpnėjantį jų srautą nukreipė į Baltijos regioną. Lietuva tai pastoviai ėmė jausti nuo XIV a. pradžios, bet baisiausia buvo tai, kad į šį srautą įsitraukė anks­ čiau Kryžiaus karuose mažai dalyvavę Vidurio Europos dinastai. Laimei, šių dinastų potencialas buvo per menkas, kad vien tiktai jie galėtų tai daryti sistemingai. Reali buvo tik epizodinių jų smūgių grės­ mė, o čia jau, kaip parodė 1329 metai, veikė ir atsitiktinumo faktorius. Lenkijos įsikišimas prikaustė jos fronte Vokiečių ordino jėgas kelerius metus. Tai leido Gediminui paremti Livonijos ordino spaudžiamus rygiečius. 1329 m. rudens pradžioje jų atstovai pakvietė Gediminą užim­ ti Rygos arkivyskupijos pilis. Rugsėjo viduryje jo vedama lietuvių ka­ riuomenė atžygiavo į Dauguvos žemupį, bet ordinas, sužinojęs apie rengiamą operaciją, jau spėjo užimti arkivyskupo pilis. Gediminas tu­ rėjo pasitenkinti gana didelio ploto (iki Pietų Estijos) nuniokojimu. Šis žygis ir Piltenės apylinkės Kurše nusiaubimas 1330 m. kovo pradžioje

XIV a. Nemenčinės piliakalnis.

jau nebegalėjo padėti Rygai. Apgulta ordino kariuomenės, ji kapitulia­ vo 1330 m. kovo pabaigoje. Lietuva prarado labai svarbų sąjunginin­ ką, o Livonijos ordinui buvo atrištos rankos. Livonijos ordino pergalę prieš Rygą lėmė besiklostanys įvykiai. Lie­ tuva galėjo pasiųsti įgulą į vieną ar kitą Livonijos pilį, bet išlaikyti prie­ šiškoje teritorijoje visą pilių tinklą neleido skurdūs jos pašauktinės ka­ riuomenės ištekliai. Tuo tarpu stambių dinas tų įsikišimas į Vokiečių ordino karą su Lietuva patraukė į Prūsiją smulkesnės Europos diduo­ menės srautą - kryžiuočių antpuolius ėmė remti kur kas gausesni tal­ kininkai negu anksčiau. 1331 m. pradžioje kelių vokiečių grafų ir 100 ordino riterių kariuomenė nusiaubė Vaikių žemę, tuo pačiu metu Ra­ gainės įgulai sunaikinant Gedimino pilies priešpilį. įbaugintas reak­ cijos Vokietijoje, apviltas Gedimino krikšto pažadų Jonas XXII siekė užbaigti Livonijos ordino ir rygiečių bylą netgi susiklosčiusioje jos būklėje ir 1330 m. gegužės mėnesį liepė abiem pusėms nutraukti ko­ vos veiksmus. Faktiškai tuo buvo patvirtinta ordino valdžia Rygai ir atsisakyta ryšių su Lietuva. Lietuvos laimei, Vokiečių ordino ir Len­ kijos karo veiksmai užsitęsė; Lenkijai į talką atėjo Vengrija. Norėda­ mas paremti lenkus, 1330 m. rugsėjį Gediminas su didele kariuome­ ne įsiveržė į Pietų Prūsiją. Dar nespėjus jam susijungti su lenkais, lietuvius užgriuvo stambios ordino pajėgos, tačiau Gediminas suge­ bėjo išvengti rizikingų kautynių. Sąjungininkams suėjus į krūvą, pa­ aiškėjo, kad talkinantys lenkams vengrai atsisako kovoti drauge su pagonimis (Vengrija, be abejo, žvairavo į Lietuvos ekspansiją Pietų

116

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

Rusijoje). Patekęs į keblią padėtį, Vladislovas Uolektinis turėjo atsižvelgti į savo galingos sąjungininkės įnorius, o kartu atsilyginti Gediminui už veltui surengtą karinę ekspediciją. Nors tą kartą didysis Lietuvos kunigaikštis ir buvo patenkintas, jam tapo aišku, kad suartėti su Vengrija per Lenkiją nepavyks, o Lenkijos ir Lietuvos jėgų yra per mažai, jog būtų galima dažnai rizikuoti tolimais žygiais į Prūsijos gilumą. Neliko kitos išeities, kaip pasikliauti vien savo paties strategija. 1331 m. pradžioje Lietuvos ir Lenkijos karinė sąjunga nutrūko. Tais pačiais metais Vokiečių ordinas laimėjo prieš lenkus Pyro pergalę prie Plovcų, netekdamas daug riterių. Tai dar užtęsė karo veiksmus, ir Lietuva gavo atvangą prie Nemuno. Vokiečių ordino vadovybė stengėsi Gediminui neduoti šios atvan­ gos. Įveikęs Rygą, Livonijos ordinas sustiprino pasienio pilis ir atnau­ jino puolimus; jam paremti buvo nukreipiami kai kurie smulkesni kryžininkai. 1330 m. vasaros-rudens sandūroje krašto magistras Eberhardas Monheimas įsiveržė į žemaičių žemes. Šį livoniečių žygį šiek tiek sutrukdė Lietuvos valdovo jėgos, tačiau 1332 m. tas pats magistras nusiaubė buvusią kunigaikščio Mažeikos sritį Žemaitijoje. Livonijos ir

XIV a. Medinės šukos. A. Perlio raižinys (XIX a.), darytas pagal XVII a. paveikslą, buvusį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Vaizduojamas misionierių kankinių hagiografijos epizodas - pranciškonų nužudymas Vilniuje paskutiniaisiais Gedimino valdymo metais.

t* LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

117

Prūsijos kryžiuočiai niokojo žemaičių žemes 1333 m. pradžioje. Tais pačiais metais Eberhardo Monheimo ekspedięįjos pasiekė Ukmergę ir Polocką. 1334 m. jis nusiaubė Dubingių ir Šešuolių apylinkes, kiek vė­ liau vėl puolė Polocką. Livonijos ordinas neturėjo tiek jėgų, kiek Prūsi­ jos kryžiuočiai, tačiau paskiros Lietuvos šiaurės pasienio pilys negalė­ jo jam taip sutrukdyti, kaip Nemuno žemupio gynybinė sistema, todėl livoniečiai pasiekė net Vilniaus apylinkes (Dubingius ir Šešuolius), nu­ žudydami čia 1200 žmonių. 1335 m. vasario mėnesį Eberhardas Monheimas vėl puolė žemaičius. Vis dėlto šie kasmetiniai reidai Livonijos ordinui nebuvo lengvi: mirus didžiajam magistrui Liuteriui Braunšveigiečiui (1335 m.) ir atsinaujinus puolimams iš Prūsijos, antrąją ket­ virtojo dešimtmečio pusę jie buvo nutraukti. Vokiečių ordino vyriau­ sioji vadovybė Livonijos frontą laikė antraeiliu ir intensyvino jo veiks­ mus tik pavieniais būtinais atvejais. Liuterį Braunšveigietį pakeitė prityręs karys Ditrikas Altenburgas. Jo atėjimas į valdžią sutapo su pokyčiais Vokiečių ordino ir Lenkijos karo teatre. 1333 m. mirė atkaklus ordino priešas Vladislovas Uolekti­ nis. Jo įpėdinis, Gedimino žentas Kazimieras III, nebuvo linkęs tęsti nesėkmingą Lenkijai karą. 1335 m. liautasi kovoti, ir Ditrikas Alten­ burgas galėjo permesti jėgas prieš Lietuvą. Veiksmų krypties pasikei­ timas sutapo su naujais Vidurio Europos dinastų smūgiais, o visa tai derino kruopščiai apskaičiuota ir vykdoma didžiojo magistro strategi­ ja. 1336 m. vasario mėn. sekė Brandenburgo margrafo Liudviko revan­ šas už 1326 m. Dovydo antpuolį. Su markgrafu žygiavo pats Ditrikas Altenburgas, Namiuro ir Henegau grafai, talkinami prancūzų ir aust­ rų riterių (susirinko daugiau kaip 150 riterių). Taikyta į Margirio atra­ mą Žemaitijoje (Jukainių-M ola venų apylinkes). Buvo apgulta Pilėnų pilis, į kurią su savo turtu subėgo daug aplinkinių gyventojų. Gynybai vadovavo pats Margiris, saugomas savo kariaunos. Paaiškėjus, kad pilis neatsilaikys, tiek kariai, tiek visi žmonės sudegino savo turtą ir nusi­ žudė. Kovojęs iki paskutinės akimirkos, nusižudė ir Margiris. Pilėnų tragedija įėjo į istoriją kaip didvyriškumo pavyzdys. Ji įvertintina ir kaip tautinio mentaliteto požymis: vienodai tvirtai laikėsi kariauninkai ir eiliniai žmonės, žemaičių ir valdovo domeno kariai. Kartu tai buvo ir didelė Lietuvos gynybos netektis: po šio įvykio visą XIV a. šaltiniai nebemini didžiojo kunigaikščio ar submonarcho atramos Že­ maitijoje. Ditrikas Altenburgas puikiai suvokė savo laimėjimo reikšmę ir nedelsdamas siekė juo pasinaudoti: tais pačiais metais, vietoje pra­ rastos Skirsnemunės, tarp Veliuonos ir Pieštvės jis pradėjo statyti Ma­ rienburgo (ar Georgenburgo) pilį, stengdamasis įterpti ją į lietuvių gy-

m

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

nybos sistemą. Gediminas šį manevrą suprato ne blogiau: didelės lie­ tuvių jėgos nuvijo magistrą ir statybą sužlugdė. Lietuvos valstybė jau pajėgė neleisti statyti pilių ordino kariuomenei, jei pastarosios nereng­ davo galingų valdovų pajėgos. Tačiau tos pajėgos veikė, ir Vokiečių ordino primetama įtampa au­ go. 1337 m. pradžioje į Prūsiją atvyko Čekijos karalius Jonas, jo sūnus, Moravijos margrafas Karolis, daug Prancūzijos, Burgundijos, Ispani­ jos, Nyderlandų diduomenės atstovų, Bavarijos hercogas Henrikas, Legnicos kunigaikštis Vaclovas. Lietuvai iškilo, ko gero, didesnis nei 1329 m. pavojus, bet žygį sužlugdė atlydys. Kaip matyti, čia būtų puo­ lę ne tik Liuksemburgai, bet ir Bavarijos Vitelsbachas - besiveržiančios į pirmąsias dinastų gretas ir Vokietijos imperatorių turinčios giminės atstovas. Šios giminės parama lydėjo Vokiečių ordiną ir 1337 m. vasa­ ros pradžioje. Tas pats hercogas Henrikas Pieštvės-Veliuonos ruože padėjo Vokiečių ordinui pastatyti, įrengti ir aprūpinti Bajerburgo pilį. Tai buvo padaryta gana staigiai, lietuviams to nesitikėjus. Gediminas skubiai sureagavo, apguldamas naują kryžiuočių pilį. Didžiajam ku­ nigaikščiui talkino žemaičiai ir Trakų kunigaikštis (vardu nenurody­ tas Gedimino sūnus). Kaip ir kitais atvejais, čia išryškėjo lietuvių nesu­ gebėjimas imti pilis. Po trijų savaičių apgulties vokiečių arbaletininkas nušovė Trakų kunigaikštį, o tuo pačiu metu Bajerburgui į pagalbą jau žygiavo ordino kariuomenė, vedama maršalo Henriko Dusmerio. Su­ trikę lietuviai pasitraukė, o Dusmeris, persekiodamas žemaičius, nu­ kako net iki Medininkų žemės. Šitaip buvo įvykdytas 1336 m. sužlug­ dytas Ditriko Altenburgo sumanymas. Bajerburgo pilies pastatymas buvo ne vien strateginis karinis kry­ žiuočių laimėjimas. Tų pačių 1337 m. pabaigoje imperatorius Liudvi­ kas Bavaras Vokiečių ordinui suteikė du Lietuvos dovanojimo raš­ tus. Taigi vyko ištisa karinė ir politinė akcija, remiama valdančiosios Vitelsbachų dinastijos. Pirmoji pradėtosios ofenzyvos sėkmė teikė vokiečiams greito Lietuvos užkariavimo vilčių. Bajerburgas buvo nu­ matytas būsimos bažnytinės provincijos, apimančios Lietuvą, cent­ ru. Vitelsbachai siekė sukurti atsvarą Liuksemburgu politikai rytuo­ se. Jos jiems prireikė, kadangi Lenkijos kovų su Vokiečių ordinu su­ stabdymą sąlygojo 1335 m. Vyšehrado susitarimas tarp Vengrijos, Lenkijos ir Čekijos karalių, paremiant pareikštą pastarojo norą tapti imperatoriumi. Tokiomis aplinkybėmis sąjunga tarp Vitelsbachų ir Vo­ kiečių ordino dar labiau sustiprėjo, bet tuo pačiu nuo ordino tolo Liuk­ semburgai, dar rėmę jį 1337 m. pradžioje. Gediminas šiuos pokyčius kažkiek perprato, kadangi jo duktė Ofka (veikiausiai sutrumpintas ¿ t' LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

119

krikščioniškasis Eutemijos vardas) 1331 m. ištekėjo už Haličo kuni­ gaikščio Boleslovo Jurgio. 1338 m. birželį prie Vyšehrado trijulės pri­ sijungė tradicinis Vokiečių ordino sąjungininkas Haličas. Vokiečių ordino miestams užsidarė prekybos keliai į pietryčius. Nors 1338 m. įsiveržusi į Prūsiją lietuvių kariuomenė ir buvo sumušta prie Galialaukių, aiškėjo, kad Vokiečių ordino laimėjimai vis dėlto tėra taktinė, o ne strateginė sėkmė. Lūžį buvo galima pasiekti tik smogiant galin­ giesiems Liuksemburgams, bet po Vyšehrado susitarimų jų interesai nukrypo kitur. Taigi atsitiktinė Liuksemburgu intervencija, neišnau­ dojusi turimo potencialo ir netapusi sistemingu spaudimu, ne tiek jau daug padėjo Vokiečių ordinui, o Vitelsbachų paramos Lietuvai paklupdyti neužteko. Nuo 1338 m. pabaigos įtampa ėmė slūgti. 1338 m. lapkričio 1 d. buvo sudaryta Lietuvos prekybos sutartis su Livonija dešimčiai metų: praradus prekybos kelius pietryčiuose, ordino že­ mių pirkliams jie tapo aktualesni šiaurėje. Bajerburgas iš esmės ne­ pakeitė jėgų pusiausvyros prie Nemuno: gana didelis ordino žygis prieš Veliuoną 1339 m. nenusisekė. Tiesa, tam tikrą 1336-1338 m. pra­ laimėjimų sukrėtimą Lietuva jautė: ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vėl padaugėjo perbėgėlių pas kryžiuočius. Tačiau bendros karo eigos tai nepakeitė. Bandymas sušaukti kryžininkus Vokietijoje 1340 m. ne­ pavyko. Porą metų Vokiečių ordino puolimai nutrūko. Nemažai jam atsiliepė puolimų įtampa, bet būta ir kitų priežasčių. Vyšehrado susitarimų nubrėžta Čekijos politikos kryptis keitė pa­ dėtį visame Baltijos rytų regione. \ Čekijos pranciškonų provinciją buvo įtrauktos ir Lietuvos misijos. 1341 m. pabaigoje į Prūsiją atvyko Moravijos margrafas Karolis. Kaip tik šiuo metu Lietuvoje pagonys susidorojo su dviem pranciškonais - Martynu iš Ahdo ir Ulriku iš Adlechonvicų (pastarojo vietovardis - čekiškas). 1340 m. mirė Haličo kunigaikštis Boleslovas Jurgis, jo įpėdiniu tapo Liubartas. Tuo pačiu priklausanti Vyšehrado ketveriukei Voluinė įsijungė į didžiąją Lietu­ vos kunigaikštiją. Šie faktai verčia atsižvelgti į gerai informuoto če­ kų kronikininko Benešo Veitmiliškio žinią, kad Lietuvos valdovas, 1341 m. pabaigoje pakvietęs 10 katalikų kunigų, ruošėsi apsikrikš­ tyti ir kad saviškiai jį už tai nunuodiję. Ja dar negalima besąlygiškai remtis, bet suintensyvėjusi čekų misionierių veikla Lietuvoje lieka akivaizdi. Gedimino mirtį 1341 m. pabaigoje patvirtina ir Naugardo metraščiai. \kapus nuėjo vienas iškiliausių Lietuvos valdovų, Lietu­ vos didvalstybės kūrėjas. Istoriografijoje jau tapo tradicija vaizduoti Gediminą taikiu kultūrintoju, administratoriumi ir gabiu diplomatu. To neneigiant, reikia 46 1 2 0

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

pabrėžti, kad ignoruojama jo, karvedžio ir stratego, veikla. Gediminas buvo visapusiškas valdovas ir politikas, suvokęs tautos ir valstybės poreikius, galimybes ir pavojus. To meto Europoje nedidelei ir atsili­ kusiai lietuvių tautai jau nebeliko vietos, bet sėkminga Lietuvos valsty­ bės plėtra dar leido ją išsikovoti. Gediminas suprato, kokį žingsnį rei­ kia tuo tikslu žengti, todėl jis taip atkakliai siekė krikšto. Kaip ir Min­ daugas, jis praaugo savo meto Lietuvos visuomenę ir liko jos daug kur nesuprastas. Kaip ir Mindaugą, jį reikia laikyti Lietuvos krikštytoju, t. y. europintoju, nors čia jis savo tikslo ir nepasiekė. Genialusis literatūrinių portretų kūrėjas Nikolajus Gogolis bandė savo jėgas ir istorijoje. Gediminą jis palygino su milžinu, kurį supo tik nykštukai kaimynai. Istoriko karjera N. Gogoliui nepasisekė, ir jo pateik­ tai charakteristikai galima prieštarauti: Gedimino amžininkai buvo len­ kų Vladislovas Uolektinis, totorių Uzbekas ir rusų Jonas Pinigmaišis, kurių nykštukais tikrai nepavadinsi. O kur dar ryškūs Vokiečių ordi­ no didieji magistrai - Liuteris Braunšveigietis, Karolis Tryrietis ir Ditrikas Altenburgas? Tačiau istorinius portretus iškėlusios romantinės istoriografijos atstovas vis dėlto pasirinko Gediminą.

LIETUVOS

DIDVALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1 2 1

7. D idžiųjų užm ojų k arta

a. Pirmosios Gediminaičių dinastinės krizės įveikimas Gediminui mirus, Vilnių užvaldė ir didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Jaunutis. Didžiojo kunigaikščio ir jo sūnų ratas jau buvo nustū­ męs į šalį Šoninių linijų Gediminaičius, ir „broliškasis" Butvydo bei paties Gedimino atėjimo į valdžią variantas nebepasikartojo. Tačiau ir Jaunutis gerai neįsitvirtino; jis ne tik nebuvo vyriausiasis sūnus (vy­ riausias buvo Manvydas), bet ir nevyravo brolių hierarchijoje, esant gyvam tėvui: Kęstučiui priklausė submonarchų rezidencija - Trakai, Algirdas (jis buvo vyresnis už Jaunutį) valdė Krėvą ir Vitebską, Karijo­ tas - Naugarduką, Manvydas - Kernavę ir Slanimą, o Vilnių Jaunutis gavo tik tėvui mirus. Šaltinių prieštaringai apibūdinama Gedimino mirtis verčia spėlioti, kad ji atėjo nelauktai. Bent jau Gedimino sūnų hierarchija nebuvo tvirtai nusistovėjusi - tai rodo, pavyzdžiui, Kęstučio padėtis: antrąją sostinę Trakus jis valdė tik ketverius metus, pakeitęs veikiausiai submonarcho padėtį išsikovojusį brolį. Gedimino mirtis užklupo hierarchijoje neįsitvirtinusį Kęstutį, įsivėlusį į Rusijos reikalus Algirdą, o juo labiau neturėjusį privalumų bei gavusį juos tik paskutiniu momentu Jaunutį. Kitų brolių valdos buvo menkesnės arba atitolusios nuo centro, tad jų balsas lėmė kur kas mažiau. Po poros metų paaiškėjo Jaunučio polin­ kis į stačiatikybę ir jo susiblokavimas su ją jau priėmusiu NarimantuHlebu. Savo ruožtu netrukus išryškėjo ir tvirtai besilaikančių pagony­ bės Kęstučio ir Algirdo sąjunga, į kurią linko ar su kuria bent skaitėsi ir kiti broliai. Taigi Jaunučio atėjimas į valdžią sustiprino stačiatikių Ge­ diminaičių pusę. Aišku ir tai, kad Algirdo ir Kęstučio ši padėtis jau iš pat pradžių nepatenkino. Nelaukta ar mažai laukta Gedimino mirtis tik išryškino tas dinasti­ jos raidos ir valdžios problemas, kurios natūraliai turėjo iškilti, anks­ tyvajai monarchijai greitai peraugus į didelę ir nevienalytę valstybę. Įsigalintys feodaliniai santykiai kėlė paskirų rezidencijų reikšmę, for­ mavo iš jų nuolatinius valdžios centrus. Domenas jau suskilo į Vil­ niaus ir Trakų kunigaikštijas, ryškėjo Krėvos ir Kernavės centrai, pa­ našią reikšmę įgavo netoli esantis rusiškasis Naugardukas. Jei tokio centro valdytojas turėjo taip pat stiprią atramą ne domene (kaip Algir-

1 2 2

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

das Vitebske ir Kęstutis Žemaitijoje), Gediminaičių hierarchijos pusiau­ svyra kriko. Iki tam tikro laiko buvo įmanoma tik viena išeitis: lėtinti XIII-XV a. kalavijai, domeno skaldymąsi ir neleisti pastoviai įsitvirtinti didelėse rusiškose valdose ten esantiems Gediminaičiams. Jaunučio užimama padėtis ska­ tino kaip tik atvirkščią įvykių raidą. Didžioji Lietuvos kunigaikštija ateityje galėjo virsti pavienių ir tarpusavyje mažai susijusių kunigaikš­ tijų konglomeratu. Jaunučiui pradėjus valdyti, Vokiečių ordino pasieniuose dar tę­ sėsi atvanga. 1343 m. kovo 22-23 naktį kilo Didysis estų sukilimas (šv. Jurgio naktis) danų valdomoje Šiaurės Estijoje, įtraukęs į savo verpetą ir Livonijos ordino valdas bei jėgas. Estai buvo žiauriai numal­ šinti, ir Danija 1346-1347 m. Vokiečių ordinui pardavė Šiaurės Estiją. Kryžiuočių valstybė dar labiau išsiplėtė, tačiau visi šie metai parei­ kalavo iš jos, ypač iš jos livoniškosios šakos, didelės įtampos. Lietu­ vai tai, žinoma, pravertė. Tik 1343 m. kryžiuočiai surengė žygį Nemu­ no žemupyje, bet ir tas buvo susijęs tik su Bajerburgo pilies perkėli­ mu į ordinui patogesnę vietą. 1342 m. Algirdas ir Kęstutis apgynė Pskovą nuo Livonijos ordino antpuolio. Tai leido Pskovo kunigaikš­ čiu padaryti Algirdo vyriausiąjį sūnų, apkrikštytą Andriaus vardu. Atmušant antpuolį, žuvo tuometinio Polocko kunigaikščio Vainiaus (Gedimino brolio) sūnus Liubka. Mirus tais pačiais 1342 m. Vainiui, Andrius pasidarė Polocko kunigaikščiu, Pskove palikęs savo vieti­ ninką Jurgį, Vytauto sūnų (Vytautas - šaltinių neminimas kunigaikš­ tis). Pskovo ir Polocko įvykiai išryškino susidariusią Algirdo ir Kęs­ tučio sąjungą, kuri sustiprino savo padėtį. t* DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

-1 r \ r \ i ¿ .O

Po Boleslovo Jurgio mirties sėkmingai klostėsi Liubarto reikalai. Jis įsigalėjo visoje Voluinėje, jo viršenybę pripažino Haličo didbajorių ly­ deris Demetrijus Dedko. Lenkijos mėginimas užimti Haličą 1340 m. nepavyko ir sukėlė totorių reakciją. Dedko prašomi, jie 1341 m. už­ puolė Lenkiją. Totorių antpuolį lenkams pavyko atmušti, bet jis keletą metų privertė juos nepulti Raudonosios Rusijos. Išoriškai palankūs Lietuvai įvykiai iš tikrųjų kaupė naujus pavojus. Viskas vyko inertiškai, didžiajam kunigaikščiui juose nedalyvaujant. Tuo tarpu visame didžiosios Lietuvos kunigaikštijos vakarų pasienyje brendo priešiški didelio masto veiksmai. 1339 m. mirė Kazimiero III Didžiojo žmona Ona, nutrūko paskutinis, net ir menkas, ryšys, siejęs Lenkijos karalių su Gediminaičiais. Dar labiau išryškėjo jo noras turėti vakaruose ramų užnugarį ir veržtis į rytus. 1343 m. jis sudarė Kališo taiką su Vokiečių ordinu, atsisakydamas Pamario. Neskubėdamas jis ruošėsi pulti Liubartą. Didžiausią pavojų kėlė Vokiečių ordinas, kiek­ vienu momentu galėjęs atnaujinti puolimus. Algirdo ir Kęstučio grupuotė jautė šį pavojų, o silpna Jaunučio val­ džia davė akstiną ją pakeisti. 1344-1345 m. žiemą (veikiausiai 1345 m. pradžioje) Kęstutis staigiai puolė ir užėmė Vilnių. Bendrai su juo veikęs Algirdas kiek pavėlavo atžygiuoti, bet Kęstučio kariai sugavo bandžiusį pabėgti Jaunutį. Perversmas pavyko, Algirdą Kęstutis pri­ pažino didžiuoju kunigaikščiu. Savo ruožtu Algirdas pripažino iš­ skirtinę Kęstučio padėtį: Trakų kunigaikštija tapo Kęstučio ir jo pali­ kuonių tėvonija, kai kurias naujai įgyjamas valdas susitarta valdyti bendrai (taip iš tikrųjų buvo padaryta su netrukus prijungtais Padneprio valsčiais, Kęstučiui priklausė tam tikra Vilniaus dalis). Išsky­ rus Narimantą, broliai pripažino perversmo išdavas. Jaunutis pabė­ go į Maskvą ir ten 1345 m. rudenį priėmė stačiatikybę (gavo Jono vardą), Narimantas pasinaudojo totorių prieglobsčiu. Tačiau nei Maskva, nei totoriai nesirengė jų remti karu, todėl labai greitai jie sugrįžo į Lietuvą. Narimantui buvo sugrąžintas Pinskas, o Jaunutis gavo Zaslaulį ir kai kurias žemes Voluinėje. Mirusio Manvydo Ker­ navę pasiėmė Algirdas, o Slanimą - Kęstutis. Algirdo ir Kęstučio asmenyse laimėjo tautinė Gediminaičių hierar­ chijos dalis, o pati hierarchija vėl gavo stiprų vadovą. Netrukus po perversmo Algirdas susidorojo su dvariškiais stačiatikiais. Siekta tęsti Gedimino politiką. Algirdas ir Kęstutis suprato padėtį ir suvokė, kad tik susiklausydami besiplečiančią Gedimino valstybę gali išlaikyti sta­ bilią. Šiuo požiūriu jie tikrai sugebėjo sutartinai veikti (vokiečių isto­ riografija pavadino juos idealia brolių pora). Tačiau tai jau buvo tik 4*

124

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

subjektyvus veiksnys, o objektyvi realybė galutinai išsiskyrusi Trakų kunigaikštija, ap­ imanti vakarinę domeno dalį, įskaitant ir ru­ siškąsias Gardino, Brastos ir Palenkės žemes. Esant tokiai padėčiai, laiko veiksnys buvo ne­ prognozuojamas, jį pristabdė tik Algir­ do ir Kęstučio veikla. A lgirdo tapim o didžiuoju kuni­ gaikščiu svarba paaiškėjo jau tais pa­ čiais 1345 metais. Jų pradžioje į Prū­ siją atvyko apie 200 stam besnių ir smulkesnių valdovų, tarp jų Čekijos ka­ ralius Jonas, Moravijos margrafas Karo­ lis, Vengrijos karalius Liudvikas Didysis, Olandijos grafas Vilhelmas IV, grafas Giun­ teris Švarcburgas (vėliau paskelbtas Vokieti­ jos imperatoriumi). Iš visų iki šiol įvykusių dinastų ekspedicijų šioji buvo pati didžiau­ sia. Surinko savo jėgas ir Vokiečių ordinas. Norėta pulti Nemuno žemupį. Lietuvių va­ dovybė pasinaudojo sukauptu patyrimu, tin­ kamai įvertinusi tokių didelių riteriškosios ir valdoviškosios aukštuomenės sambūrių psi­ chologiją. Laiku paskleistas gandas apie įvyksiantį didelės lietuvių kariuomenės įsi­ veržimą į Sambiją užklupo išžygiavusius kryžiuočius ir jų talkininkus. Jie nutarė ginti savo žemę. Lietuviams nesirodant, laikas slinko, kilmingasis elitas neturėjo vienos va­ dovybės, be to, ėmė veikti galimo žiemos at­ lydžio psichologinis veiksnys. Kaip ir reikė­ jo tikėtis, galingas kryžininkų kumštis iškri­ ko. Tuo metu Algirdas įsiveržė į Livoniją. Lietuviai jau šiek tiek buvo įsisavinę apguli­ mo techniką: jie sunaikino Tervetės pilį ir Jel­ gavos priešpilį. Viską plėšdamas ir niokoda­ mas, Algirdas nužygiavo iki Turaidos. Žu­ vo apie 2000 žmonių, daug buvo išvaryta į nelaisvę. Siguldoje didįjį kunigaikštį pasiti­ ko sukilę prieš ordiną lyviai. Jų vadas prašė

XTV a. šventyklos, pavertus ja anksčiau pastatytą katalikų bažnyčią, laiptai (Vilniaus katedros požemiai).

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

-1 r ^ r 1

Z.D

lietuvių paramos ir žadėjo pripažinti jų valdžią. Algirdas išgirdo tai, ko prieš 80 metų tikėjosi ir nesulaukė Treniota, tačiau reagavo visiškai kitaip. Sužinojęs, kad lyviai nori išvyti vokiečių ponus, Lietuvos val­ dovas liepė jų vadui nukirsti galvą, pridūręs, kad kaimietis čia nebū­ siąs karaliumi. Livonijos ordinui, ką tik numalšinusiam estus, šis smūgis labai atsi­ liepė. Išskyrus specialiai su prūsiškąja ordino šaka suderintus veiks­ mus 1348 m., faktiškai jis nepuolė Lietuvos iki 1358 m. Svarbiausias, žinoma, buvo Vokiečių ordino vadovybės ir karinės doktrinos susi­ kompromitavimas. Atpirkimo ožiu tapo didysis magistras Liudolfas Veicau, kuriam dėl to iš tikrųjų pakriko nervų sistema. Čia nulėmė ir kitos priežastys, bet daugiau tiek ir tokių dinastų ordinui į talką jau niekad nebesusirinko. Šia operacija Algirdas pasirodė kaip gabus stra­ tegas, sugebantis ne tik gauti informaciją, bet ir ją paveikti, numatantis įvykių klotį ir primetantis šiuos įvykius priešui (šią jo savybę vėliau pabrėžė rusų metraščiai). Tačiau elgesys su sukilusiais lyviais kartu parodė ir politinį Algirdo ribotumą. Aristokratiškas pasipūtimas, pa­ nieka valstiečiams ir pavergtoms gentims einamojo momento įvaiz­ džiu temdė jam ateities perspektyvą ir padėties esmę. Iš Gedimino Al­ girdas paveldėjo didvalstybę ir didvalstybinį mąstymą, tačiau neįžvelgė galimybių, kuo kaip tik pasižymėjo jo tėvas. Šio politinio ribotumo pasekmes Algirdas pajuto vėliau, o penktojo dešimtmečio antrosios pusės įvykius lėmė solidus Gedimino paliki­ mas ir impozantiška 1345 m. pergalė. Į įgijusių persvarą Maskvos šali­ ninkų veiksmus Naugarde 1346 m. Algirdas 1347 m. atsakė karo žy­ giu. Lietuviai paėmė Šelonę ir Lugą; Porchovas ir Opočka atsipirko XIV a. saga 300 rublių kontribucija, Naugardo kariuomenė stoti į kautynes nedrį­ (Norkūnai - Utenos raj.). so. Dėl šių nelaimių Naugardo viečėje minia nužudė maskvofilą posadniką Eustachijų Dvorianincevą. Didysis Maskvos kunigaikštis Si­ monas Išdidusis nebuvo išrinktas Naugardo kunigaikščiu. 1348 m. Naugardas su Lietuva sudarė taiką ir tapo neutralus. Apie 1344 m. Liubartas susitarė su Kazimieru Didžiuoju ir apgynė savo teises į Voluinę. Nėra išaiškinta Haličo priklausomybė, žinoma tik tiek, kad tuo metu lenkai buvo užvaldę Sanoką. 1337-1338 m. Liubarto išrūpinta Haličo stačiati­ kių metropolija (faktiškai atlikusi buvusios Lietuvos metropolijos vaidmenį) Maskvos (Rusijos) metropoli­ to pastangomis buvo panaikinta 1347 m. Kovodamas prieš Maskvos diplomatiją ir tikėdamasis sėkmės, Algir­ das padarė klaidą. 1349 m. jis neatsargiai pasiuntė Karijotą

126

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

ir jo sūnų Eikšį pas Aukso ordos chaną Džanibeką, neįvertinęs chano simpatijų Maskvai. Džanibekas Lietuvos pasiuntinius suėmė ir išdavė didžiajam Maskvos kunigaikščiui Simonui Išdidžiajam. Algirdui teko gelbėti savo brolį ir brolėną. Kai jis atsisakė pretenzijų į Okos aukštu­ pio žemes, suimtuosius paleido. Kompromisą sutvirtino ir giminystės ryšiai: 1350 m. Algirdas vedė Simono Išdidžiojo žmonos ir Tverės ku­ nigaikščio Mykolo seserį Julijoną (pirmoji Algirdo žmona jau buvo mi­ rusi). Penktojo dešimtmečio pabaiga, kaip ir anksčiau, demonstravo karinę Lietuvos jėgą ir diplomatinę Maskvos sėkmę. Tuo metu dar bu­ vo sunku pasakyti, kuri pusė įgis persvarą. Suvokdamas, kad viską labiausiai lėmė gynyba prie Nemuno, Algir­ das siekė kovos veiksmus perkelti į Vokiečių ordino teritoriją. 1347 m. vasarį jis ir Kęstutis nuniokojo Barčią, išsivarydami daug belaisvių. Pa­ vasarį, suklaidinę kryžiuočių sargybas, lietuviai nusiaubė Sambiją. Ru­ denį Kęstutis nužygiavo nuo Ragainės iki Vonsdorfo, kur sumušė kry­ žiuočių dalinį (žuvo 14 riterių). Pergalė Vokiečių ordino teritorijoje liu­ dijo apie pagerėjusią lietuvių kariuomenės ginkluotę ir organizaciją. Tačiau didysis magistras Henrikas Dusmeris, 1345 m. pakeitęs Liudolfą Veicau, kaupė jėgas naujai ofenzyvai. 1348 pradžioje į Prūsiją atvyko anglų ir prancūzų riteriai, buvo surinktos visos ordino jėgos. Kronikininkai perdeda, nurodydami 40000 karių, bet tai iš tikrųjų bu­ vo stambios pajėgos. Sausio pabaigoje jos, vadovaujamos maršalo Zig­ frido Dahenfelto ir didžiojo komtūro Vinriko Kniprodės, įsiveržė į Lie­ tuvą. Smūgis buvo suderintas su Livonijos ordinu, kurio magistras Gosvinas Herikė vasario viduryje nusiaubė Žemaitiją. Prūsijos kryžiuočių jėgos žygiavo palei Nemuno žemupį ir išdrįso nueiti net už Kauno. Ordino puolimas sutapo su lietuvių rengiamu žygiu: be pačių lietu­ vių, buvo sutrauktos Vladimiro, Brastos, Polocko, Vitebsko, Smolens­ ko ir Pskovo jėgos. Vadovaujamos Algirdo ir Kęstučio, jos pastojo kry­ žiuočiams kelią į Trakus. Norėdama išsaugoti grobį, ordino kariuome­ nė pradėjo trauktis. Vasario 2 d. lietuviai ją pasivijo prie Strėvos upės. Strėvos mūšis parodė perdėtą Algirdo pasitikėjimą savimi ir kautynė­ se. Netvarkingai vydamiesi priešą, lietuviai ir rusai įsigrūdo į pelkes, ir tiek kartų jiems talkinusi gamtinė kliūtis šįsyk tapo jų pragaištimi. Ordino vadovybė greitai susigaudę, kontratakavo ir įstūmė lietuvių kariuomenę į upę, kur lūžo ledas. Lietuvius ir rusus apėmė panika, ir jie, patyrę daug nuostolių, pasitraukė. Nurodydamos keliolika ir net dešimtis tūkstančių kritusių lietuvių bei rusų, kronikos, be abejo, per­ deda, bet nuostoliai buvo skaudūs, o pralaimėjimas vienareikšmis. Žu­ vo kunigaikštis Narimantas.

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

-1 r \ r i Z ./

1

Strėvos pergalę nelengvai pasiekė ir kryžiuočiai: žuvo Dancigo kom­ tūras, Sambijos vyskupo vaitas, 50 rinktinių kąrių prie didžiosios vė­ liavos. Ordino kariuomenė lietuvių nepersekiojo ir paskubėjo pasitrauk­ ti. Tačiau moralinis šių kautynių efektas buvo didelis. Vokiečių ordi­ nas atsirevanšavo už 1345 metus. Livonijos magistras 1348 m. kovo pradžioje surengė antrą žygį į Šiaurės Žemaitiją, kur sugriovė Kulų (prie Skuodo), Buožėnų, Dubysos (Bubių) pilis ir kuršių pabėgėlių Celio slėptuvę prie Bridvaišio ežero. Per lietuviams talkinusius pskovėnus ir smolenskiečius Strėvos pralaimėjimo atgarsiai pasklido ir Rusi­ joje. Hiperbolizuoti lietuvių nuostoliai, nurodomi rusų metraščiuose (40000), liudija, kad įspūdžio būta didelio. Pakito Pskovo nuotaikos. 1348 m. Jurgiui Vytautaičiui kritus kovoje su livoniečiais, pskovėnai atsisakė priimti Algirdo siūlomą vietininką. 1351 m. Maskvos kariuo­ menė užpuolė Smolenską. J jos stovyklą atvyko lietuvių pasiuntiniai su dovanomis, ir šio mandagaus perspėjimo vis dėlto užteko, kad maskvėnai pasuktų atgal. Vokiečių ordinas energingai išnaudojo Strėvos pergalę. 1348 m. pa­ vasarį ir vasarą buvo nusiaubtos Ariogalos, Pernaravos, Gaižuvos ir Paštuvos žemės, pirmą kartą sugriauta Veliuonos pilis (į nelaisvę išva­ ryta 150 žmonių). Tačiau Lietuvai padėjo 1348 m. Europoje siautusi maro epidemija. Ji atsiliepė ir Vokiečių ordino ryšiams su Vokietijos užnugariu. 1349 m. lietuviai atstatė Veliuonos pilį. Tuo metu buvo su­ naikintas Bajerburgas. Šiaulių žemė, atsipirkinėjusi nuo livoniečių ir praleidinėjusi jų kariuomenę, tvirtai įsijungė į bendrą Žemaitijos ir vi­ sos Lietuvos gynybą. Šiaip ar taip, 5-asis dešimtmetis pasibaigė Lietu­ vai visiškai pašalinus jau bepradedančią reikštis dinastinę krizę ir ne­ praradus Gedimino sukauptų ekspansijos galimybių.

b. Lietuvos prestižo dešimtmetis 1350 metų kompromiso tarp Lietuvos ir Maskvos tuo metu reikėjo abiems pusėms. Vedybinius Algirdo ryšius papildė Liubartas, ves­ damas Rostovo kunigaikščio Konstantino dukterį Olgą. Kiek vėliau (1356 m.) Karijotas vedė didžiojo Maskvos kunigaikščio Jono Gražiojo dukterį. Tačiau silpstant Aukso ordai, abi pusės jautė atsiskleidžian­ čias naujas galimybes ir siekė jomis pasinaudoti. Vis dėlto XIV a. šeštąjį dešimtmetį atviro susidūrimo buvo išvengta. Maskvos įtaka skverbėsi į Smolenską. Algirdas į tai atsakė laikinu Rževo prijungimu 1355 m. Suzdalės kunigaikštis Borisas 1354 m. vedė Algirdo dukterį Agripiną. Su Algir4*

128

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

du susigiminiavo Novosilio, Zvenigorodo kunigaikščiai. 1356 m. mirė Briansko kunigaikštis Bazilius, ir ši kunigaikštija pateko į Lietuvos vals­ tybės sudėtį. Maskvą ėmė supti Lietuvos sąjungininkai ir satelitai. Mask­ va, atsakydama į tai, atkakliai spaudė Smolenską. Mirus Smolensko kunigaikščiui Jonui 1358 m., jo sūnus ir įpėdinis Sviatoslavas atsisakė Lietuvos protektorato, o maskvėnai išmušė lietuvių įgulą iš Rževo. Algirdas už tai 1359 m. atėmė iš Sviatoslavo Mstislaulį ir atsi­ ėmė Rževą. Šiuo metu ar kiek anksčiau iš Smolensko buvo atimta ir Bielaja. Smolensko kunigaikštiją pusračiu apsu­ po Lietuvos valdos iš šiaurės, vakarų ir pietų. Karačevo kunigaikštis Sviatoslavas vedė Algirdo dukterį Teodo­ rą. Kozelsko kunigaikštis Jonas tapo Algirdo vasalu. Lietuva vis giliau brovėsi į Vidurio Rusiją. Karinį spaudimą ir dinastinius ryšius Algirdas sie­ kė suderinti su bažnytine politika, kur jo pozicijos buvo silpniausios. 1352 m. jis paprašė Konstantinopolio patriar­ chą, kad šis metropolitu paskirtų jo kandidatą Teodoretą. Pa­ triarchui atsisakius tai padaryti, Teodoretas nuvyko į Bulgariją, ir Tirnovo patriarchas jį įšventino ne tik Lietuvos, bet ir visos Rusijos met­ ropolitu. Konstantinopolio patriarchas Filotiejus pradėjo su Algirdu derybas, bet kartu (tuo metu mirus Teognostui) Rusijos metropolitu paskyrė Maskvos kandidatą Aleksą. Kilo varžybos, kaip to ir norėjo Algirdas, dėl visos Rusijos metropolijos. Ieškodamas kompromiso, Algirdas atsisakė Teodoreto ir iškėlė naują kandidatą - savo žmonos giminaitį, Tverės vienuolį Romaną. Už jo paskyrimą jis patriarchui pasižadėjo net priimti stačiatikybę. 1354 m. Konstantinopolio patriar­ chu tapo Algirdui palankesnis Kalikstas. Jis 1355 m. paskyrė Roma­ ną Lietuvos metropolitu (nepriskirdamas jam Kijevo). Tai neatitiko visų Algirdo siekimų, bet atskirą stačiatikių bažnytinę provinciją jis vis dėlto išsikovojo. Nors politiniai ryšiai su Tirnovo patriarchu nu­ trūko, didžiosios Lietuvos kunigaikštijos stačiatikių ryšiai su Bulga­ rija sustiprėjo, ir tai davė neblogų vaisių ateityje. Algirdo pažadas priimti stačiatikybę liudijo apie tam tikrą Lietuvos politikos posūkį: rytų kryptis ėmė įgauti vienodą reikšmę su vakarų kryptimi. Ėmė reikštis tam tikras Vilniaus kunigaikštijos atotrūkis nuo kovos su Vo­ kiečių ordinu ir sėkminga ekspansija Rusijoje, ši sėkmė veikė ne vien Algirdo mąstyseną - Lietuvos galybės įvaizdis plito visoje Rytų Eu­ ropoje. Būtent tokią Lietuvą suvokė ir įsivaizdavo bizantiečių istori­ kas Niceforas Grigalius (miręs 1360 m.). Maro epidem ijos pasekm es Vokiečių ordinas jautė iki 1352 m.

5 . 787

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

Algirdo antspaudas.

-J

r% Q

L Z .S

Strėvos pergalės sukeltas efektas po truputį išblėso. Pasikeitė padėtis Vidurio Europoje. 1346 m. žuvo Jonas Liuksemburgas, o jo įpėdinis Karolis I visą savo dėmesį skyrė Čekijos ekonominei plėtotei ir admi­ nistravimo tobulinimui. 1347 m. jis tapo ir Vokietijos imperatoriumi (Karoliu IV). Itin rėmę kryžiuočius Vitelsbachai liko tik Bavarijos her­ cogais. Vengrijos karalius Liudvikas Didysis dar labiau suartėjo su Len­ kijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju. Visa tai atitolino nuo Vokiečių ordino galingiausius Vidurio Europos dinastus, tačiau smulkesnių žemių valdovai ir riteriai plūdo į Prūsiją gausiau negu pirmaisiais XIV a. dešimtmečiais. Svarbiausia, XIV a. viduryje labai pakilo kry­ žiuočių valdomos Prūsijos ekonominis potencialas, ir tai padidino Vokiečių ordino karinę galią. 1352 m. didžiuoju magistru tapo gabus karys, administratorius ir diplomatas, Strėvos nugalėtojas Vinrikas Kniprodė. Būtent jam valdant buvo suintensyvintas Lietuvos pasienio niokojimas. Tai jau galėjo daryti kryžiuočių pasienio pilių įgulos, o pi­ lių tinklas gerokai patankėjo. Pasienio genocidas 6 dešimtmetį dar nebuvo labai išplėtotas, ir Lie­ tuvos valdžia jo pavojaus nesuvokė, o jeigu ir suvokė, tai nerado prie­ monių staigiems ir dažniems antpuoliams atremti. Greta to Vinrikas Kniprodė jau iš pat pradžių atnaujino gilesnius reidus. 1352 m. vasario mėnesį, remiamas kryžininkų, didysis magistras vienu ypu užkabino Ariogalos, Raseinių ir Gaižuvos žemes, tačiau užklupęs atlydys pri­ vertė jį palikti grobį ir belaisvius. Lietuviai jau buvo spėję surinkti ka­ riuomenę. Algirdas ir Kęstutis nuvedė ją į Gilijos žemupį. Pasiskirs­ čiusi į penkias dalis, ji nusiaubė plotą iki Pavandenių, Šakių, Kaimo ir Labguvos, paimdama iki 2000 belaisvių. Žygyje dalyvavo ir smolenskiečiai. Pirmąją 6 dešimtmečio pusę Vokiečių ordinas didesnių žygių nebesurengė. Tuo tarpu lietuviai nusiaubė nemažus plotus Prūsijoje 1353 (buvo sugriauta Rioselio pilis) ir 1354 m. (sugriovė Vartenbergo pilį). Tarp Lietuvos ir ordino 1355 m. vyko net derybos. 6 dešimtmečio vi­ duryje padėtis ėmė keistis: 1355 m. kryžiuočiai, remiami Austrijos her­ cogo Alberto, nuniokojo Medininkų, Ariogalos ir Vaikių žemes. Algir­ das ir Kęstutis 1356 (galbūt 1357) m. į tai atsakė dideliu žygiu, pasiek­ dami Alenšteiną ir Gutštatą. Pirmosios 6 dešimtmečio pusės atvanga pasibaigė, bet persvaros ordinas dar neįgijo. Pažymėtina, kad šiose ko­ vose aktyviai dalyvavo Algirdas. Vladimiro (t. y. Liubarto) kariai Strėvos mūšyje kovėsi neatsitikti­ nai. Voluinės įtraukimas į didžiąją Lietuvos kunigaikštiją darė ją ben­ dros gynybinės sistemos dalimi, o Lenkijos grėsmė formavo vieną va­ karų frontą nuo Nemuno žemupio iki Pietų Bugo aukštupio. Pagrindi-

130

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

nis šio fronto organizatorius buvo Kęstutis. Ka­ zimieras Didysis 1348 m. pabaigoje galuti­ nai susitaikė su Čekija, o 1349 m. vasarą patvirtino Kališo taiką (1343 m.) su Vo­ kiečių ordinu. Pasinaudojęs lietuvių pralaimėjimu prie Strėvos, jis 1349 m. rudenį užėmė Haličo kunigaikštiją, di­ delę Voluinės dalį (Liubartui liko tik Luckas), Kęstučio valdytas Palenkę ir Brastą. Ši operacija buvo didelės poli­ tinės kampanijos dalis. Be susitarimų su Čekija ir Vokiečių ordinu, Lenkijos karalius ėmėsi tarpininkauti tarp popie­ žiaus ir Lietuvos dėl pastarosios krikšto. Jo inspiruotas popiežius Klemensas V I1349 m. rugsėjo 10 d. išsiuntė Kęstučiui bulę, pritariančią norui krikštytis, žadėdamas karaliaus karūną. Gniezno arkivyskupui buvo liepta organizuoti krikšto kampaniją. Šia krikšto Kęstučio antspaudas, akcija Kazimieras Didysis siekė įtraukti būsimas Lietuvos parapijas į Gniezno arkivyskupiją ir kartu suklaidinti Kęstutį, pradėdamas karą. Sunku pasakyti, kodėl dėl krikšto buvo kreipiamasi į Kęstutį, o ne į Algirdą. Gal čia lėmė Kęstučio padėtis, gal noras sukiršinti tarp savęs valdančiąją Gediminaičių viršūnę, o gal kai kada hipotetiškai teigia­ mas Kęstučio buvimas didžiuoju kunigaikščiu 1349-1351 m. Neatme­ tant ir Gniezno arkivyskupijos išplėtimo planų, Kazimiero Didžiojo rūpinimąsi Kęstučio krikštu kartu reikia laikyti ir taktiniu manevru, nes karo veiksmus jis pradėjo dar Kęstučiui negavus Klemenso VI bu­ lės. Kazimiero laimėjimai padarė nebeaktualiais popiežiaus pasiūly­ mus: Kęstučiui pirmiausia rūpėjo atsikovoti prarastas žemes. 1350 m. gegužės mėnesį Kęstutis įsiveržė J Lenkiją, nusiaubė Lukovo, Radomo, Sandomiero, Lenčicos sritis. Mozūrijoje lietuviai sugriovė Čersko ir Varšuvos pilis, bet buvo sumušti prie Sochačevo juos pasivijusios Kazi­ miero Didžiojo kariuomenės. Kaip ir daugelis viduramžių mūšių, šios kautynės nedaug tenulėmė. Tų pačių metų rugpjūtį lietuviai atsiėmė Brastos, Belzo, Vladimiro pilis ir suniokojo Lvovo sritį. Pagrindinių di­ džiosios Lietuvos kunigaikštijos jėgų įsikišimas pakeitė padėtį: prityru­ si Kęstučio kariuomenė mokėjo imti pilis ir niokojo didelius plotus. Jos laimėjimus šiek tiek sumažino tik Liubarto patekimas į nelaisvę. 1349-1350 m. karo veiksmai parodė, kad Lietuvai yra lengviau išlai­ kyti Voluinę, o Lenkijai - Haličą. Lietuvos krikšto klausimas, nepaisant

5*

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

-1Q1 l č ? i

XIV a. Trakų pusiasalio pilies rekonstrukcija.

XIV a. Trakų salos pilies rekonstrukcija.

1349 m. Kazimiero Didžiojo karo veiksmų, kaip parodė tolesni įvykiai, neiškrito iš po­ litinės darbotvarkės. Puoselėjančiam di­ delius planus Kazimierui Di­ džiajam (mažų ma­ žiausiai jis norėjo už­ imti Voluinę) prireikė popiežiaus ir Vengrijos pagalbos. 1350 m. rudenį Kazimieras Didysis pranešė popiežiui apie susi­ tarimą tarp lietuvių ir toto­ rių bei apie savo ketinimus kur­ ti rusų žemėse katalikų metropoli­ ją. Popiežius 1351 m. kovo mėnesį pa­ skyrė Lenkijos karaliui pusę surenkamos dešimtinės. 1351 m. vasarą Liubline susirin­ ko Lenkijos, Vengrijos ir Mozūrijos jėgos. Ka­ zimierui Didžiajam susirgus, jas prieš Lietu­ vą išvedė Liudvikas Didysis. Vengrijos kara­ lius įsiveržė į Trakų kunigaikštijos rusišką­ sias žemes, kur jį su savo kariuomene pasitiko Kęstutis. Pradėjus derybas, buvo sudaryta ka­ rinė sąjunga; susitarta, kad Kęstutis kartu su broliais bei visa tauta priims krikštą, o Liud­ vikas jam išrūpins iš popiežiaus karaliaus ka­ rūną ir padės atgauti Vokiečių ordino užgrob­ tas žemes. Be to, Vengrijos karalius iš nelais­ vės paleido Liubartą, o Kęstutis pažadėjo ne­ imti muitų iš atvykstančių į didžiąją Lietuvos kunigaikštiją vengrų. Karo veiksmai buvo nu­ traukti. Kęstutis su vengrais išvyko į Budą, kur turėjo būti pakrikštytas, bet pakeliui pa­ bėgo. Panašiai kaip ir Kazimieras Didysis 1349 m. rudenį, Kęstutis krikšto pasiūlymu pasinau-

132

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

dojo kaip taktine priemone. Vis dėlto jau pats krikšto klausimo pasi­ kartojimas derybų darbotvarkėje rodė jo aktualumą. Tačiau, kaip ir santykiuose su Vokiečių ordinu, pirmiausia čia viską lėmė karo veiks­ mai, kurie, siekiant Lenkijai ir Vengrijai užimti Voluinę, tęsėsi. 1352 m. kovo mėnesį Kazimiero Didžiojo ir Liudviko Didžiojo kariuomenės apgulė Jurgio Narimantaičio ginamą Belzo pilį (vasario mėnesį Algir­ dui ir Kęstučiui teko atremti kryžiuočių puolimą). Liudviko sužeidi­ mas ir netrukus įvykęs totorių įsiveržimas į Haličo bei Liublino žemes lėmė kompromisą: Belzą Jurgis Narimantaitis išlaikė, bet turėjo tapti ne didžiojo Lietuvos kunigaikščio, o Vengrijos karaliaus vasalu. Tai buvo laikina nuolaida. 1352 m. rudenį buvo sudaryta dvejų metų pa­ liaubų sutartis. Haličas buvo pripažintas Lenkijai, Voluinė (taip pat Belzas ir Chelmas) - Lietuvai. Netrukus ši sutartis buvo sulaužyta. 1353 m. gegužės ir liepos mėnesiais Liubartas nuniokojo Lvovo ir Ha­ ličo, o rugsėjo mėnesį - Zavichosto sritis. Kazimieras Didysis 1354 m. susitarė su totoriais, o 1355 m., remiamas vengrų, totorių ir mozūrų (1354 m. lapkričio 10 d. bule popiežius Inocentas VI paskelbė kryžiaus žygį), puolė Voluinę, bet nedaug ką laimėjo. Lietuvos krikšto klausi­ mas vėl atsidūrė tarptautinės diplomatijos darbotvarkėje (Kazimieras Didysis prašė įtraukti į šią akciją ir Čekijos bei Vengrijos karalius). 1357 m. gruodžio 17 d. laišku Lenkijos karalius popiežiui pranešė, kad lietuviai nori krikštytis, ir pakartojo prašymą būsimas jų bažnyčias pri­ skirti Gniezno arkivyskupijai. Kazimieras Didysis, be abejo, turėjo taktinių sumetimų. Tačiau kaip ir 1349 m., jis vadovavosi ne vien jais, suprasdamas, kad Lietuvos ap­ krikštijimas per Lenkiją čia išplėstų Lenkijos įtaką ir kad pastarosios reikšmė labai pakiltų. Tačiau pradžiai reikėjo platesnio akcijos pa­ grindo, ir Kazimierui pavyko tai padaryti. 1358 m. balandžio 21 d. Karolis IV (I) išsiuntė Lietuvos valdovui laišką, siūlydamas priimti kata­ likų tikėjimą. Kaip imperatoriaus agentas, su Lietuvos valdovu palai­ kė ryšius Henrikas Plauenas, Vokiečių ordino kronikininkų keikiamas atskalūnu. Gediminaičių viršūnė teigiamai atsiliepė į imperatoriaus pa­ siūlymą (kai kurie tyrinėtojai seniausius Vilniaus katedros pamatus datuoja ne XIII, o XIV a. viduriu, siedami juos su 1358 m. derybo­ mis). 1358 m. liepos-rugsėjo mėnesį vienas iš Algirdo brolių lankėsi pas Karolį IV(I) Niurnberge ir pažadėjo, kad Lietuvos monarchas per Kalėdas atvyks į Vroclavą krikštytis. Liepos 21 d. sekė antrasis Karo­ lio IV (I) laiškas, pakartojantis tą patį pasiūlymą. Karolio IV (I) laiškuose Lietuva buvo vadinama Livonija. Tai rodo ne per geriausią Čekijos karaliaus informuotumą. Tačiau tvirtindamas

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

-I Q O lO Č )

ankstenes Vokietijos imperatorių koncesijas Vokiečių ordinui dėl Bal­ tijos kraštų užsikariavimo, jis į šį sąrašą neįtraukė Liudviko Bavaro Lietuvos dovanojimų (1337 m.). Netrukus Karolis IV (I) į Lietuvą iš­ siuntė savo delegaciją, atstovaujančią tiek Čekijos karalystės, tiek ir Vokietijos imperijos institucijoms: Prahos arkivyskupą Ernestą iš Pardubicų, Opavos kunigaikštį Mikalojų ir Vokiečių ordino Vokietijos ma­ gistrą Volframą Nelenburgą. Karolio IV (I) asmuo jungė Liuksemburgu dinastiją ir Europos val­ dovų hierarchijos pasaulietiškąją viršūnę. Susiliejo į vieną Gedimino pavėluotasis ir įžvalgaus jo patarėjo Mikalojaus prognozuotasis krikš­ to ryšių variantai. Lietuvos didvalstybės atsiradimas ir gyvavimas Al­ girdui į rankas piršo tai, ką Mindaugui teko suvokti kaip naujokui ir ko jam reikėjo siekti, tarpininkaujant vakarykščiam bei rytdienos prie­ šui. Kaip ir Gediminas, Algirdas krikštą suvokė kaip atsakingą politinį žingsnį ir iškėlė savąją krikšto priėmimo programą, pagal kurią visa Rusija turėjo priklausyti Lietuvai, o Vokiečių ordinas privalėjo išsikel­ ti į Rusijos pietų tyrus, kur gintų krikščionis nuo totorių. Ordiną iškė­ lus, Lietuvai reikėtų priskirti baltų žemes, jos vakarų ribą nukeliant iki Alnos ir Priegliaus, o šiaurinę - iki Dauguvos. Tai, ko reikalavo Algirdas, buvo idealaus Lietuvos pritapimo prie Europos ir ne mažiau idealaus Lietuvos didvalstybės tarpimo modelis. Imperatoriaus sankcija Rusijai turėtų teisiškai apsaugoti Lietuvos rytų ekspansiją nuo kryžiuočių pretenzijų. Vokiečių ordino nebuvimas prie Baltijos išspręstų „vokiečių tikėjimo" problemą Lietuvos viduje ir ap­ saugotų nuo tokios kaimynystės, kurią akivaizdžiai demonstravo Pa­ marį praradusios Lenkijos ir Gedimino 1323-1324 m. krikšto akcijos sužlugdymo pavyzdžiai. Saikingai pretenduota į vokiečių kolonijų teri­ toriją: feodalinė vokiečių žemėvalda ir bažnytinės organizacijos tinklas Lietuvos valstybės struktūroje būtų svetimkūniai; jų dozę reikėjo riboti. Deja, to saikingumo Algirdui esminiais klausimais kaip tik pritrū­ ko. Algirdas šnekėjo kaip didvalstybės monarchas, pasikliaunantis vien savo jėga. Tokia mąstysena krikštą darė ne strategine, o tik taktine po­ litikos priemone, kuria jis manipuliavo tiek rytuose, tiek vakaruose. Tuo pačiu Algirdas prarado esminių politinių problemų perspektyvą, kurią savo metu sugebėjo suvokti tiek vakarykštis vikingas Mindau­ gas, tiek didvalstybės ir didvalstybinės politikos kūrėjas Gediminas. Algirdo planas buvo masinantis, bet nerealus (panašią teritorinę pro­ gramą kur kas geresnėje padėtyje esančiai Lenkijai pavyko įgyvendin­ ti tik po 100 metų). Paliekant jį sau kaip ateities perspektyvą, reikėjo pasirinkti tarpinį variantą, kad būtų išspręstas pagrindinis katalikiško

134

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

krikšto klausimas, tačiau Algirdui jis nebebuvo pagrindinis. Nerealūs reikalavimai derybas padarė beprasmiškas - Karolio IV (I) delegacija išvyko. Per Kalėdas imperatorius dar atvažiavo į Vroclavą, bet nieko iš Lietuvos nesulaukė. Krikšto akcija sužlugo. Algirdas neišnaudojo atsiskleidusios galimybės, kurią subrandino iki tol gana sėkmingai Lietuvai besiklostantys įvykiai. Ši sėkmė, ypač rytuose, pagimdė perdėtą pasitikėjimą savo jėgomis. Žinoma, taip at­ rodė ne vien Algirdui, taip manė ir ne vienas jo amžininkas. G. Helmolto regioninė „Žmonijos istorija" taikliai apibūdina to meto Lietuvą kaip vieną Europos rytinės dalies hegemonų. Tačiau vyko ir procesai, kurių Algirdas nepastebėjo. Svarbiausiasis neįvertino Lietuvos atitrū­ kimo nuo Europos raidos pavojaus.

c. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ekspansijos ribų išryškėjimas Tais pačiais 1358 metais, kuomet vyko derybos tarp Algirdo ir Karo­ lio IV (I), Livonijos ordinas atnaujino puolimus: krašto magistras Gosvinas Herikė Šiaulių žemėje sugriovė Dubysos (Bubių) pilį. Netrukus jis vėl įsiveržė į Žemaitiją, kurią iš kitos pusės puolė didysis magistras Vinrikas Kniprodė. Tai buvo suderinta operacija. 1359 m. livoniečiai nu­ niokojo Papilės apylinkes, o 1360 m. vasario mėnesį - Upytės žemę. Lie­ tuviai aktyviai gynėsi: 1359 m. jie žygiavo į Livoniją, 1361 m. vasario mėnesį nusiaubė Lielvardės ir Jelgavos apylinkes. Livoniečiai už tai at­ silygino 1361 m. rudens reidu į Šiaurės Lietuvą. Prūsijos kryžiuočiai 13591361 m. didelių žygių nesurengė, porą ekspedicijų, nesiryždami pulti, net sustabdė. Tačiau 1361 m. jų žvalgai įdėmiai ištyrė Kauno apylinkes: Vinrikas Kniprodė rengė abiejų ordino šakų kombinuotą ir didelę ope­ raciją. Kaip tyčia, 1361 m. kovo mėnesį atsitiktinio susidūrimo metu Kęs­ tutis pateko į ordino nelaisvę. Tų pačių metų lapkričio mėnesį jam pavy­ ko pabėgti, bet Lietuvos karo veiksmų vadovo nušalinimas pusei metų, bręstant svarbiems įvykiams, kryžiuočiams labai pravertė. 1362 m. kovo viduryje Prūsijos kryžiuočių kariuomenė ir laivynas pasiekė Kauną. Juos vedė Vinrikas Kniprodė, lydimas ordino vyriau­ siojo maršalo ir daugelio komtūrų. Kryžiuočius rėmė daugybė Vokie­ tijos, Anglijos ir Italijos riterių. Nutaikytas į lietuvių gynybinės Nemu­ no sistemos centrą smūgis buvo kruopščiai techniškai parengtas. Kry­ žiuočiai atskyrė pilį nuo kranto perkasu, sustiprintu pylimais bei tvora

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

1 O r 1 D D

Teodoro ir Baziliaus Karijotaičių žymenys jų antspauduose.

N

136

ir jungiančiu Nemuną su Nerimi. Kęstutis jau suspėjo ateiti Kaunui į pagalbą, tačiau kryžiuo­ čiai jį atstūmė ir izoliavo savo įtvirtinimais. Nemažas dailidžių būrys įrengė didžiulius ta­ ranus, dengtas galerijas ir- padegam uosius bokštus. Pasirodė su savo jėgomis ir Algirdas, tačiau ir jų neužteko apgulimui sutrukdyti. Lie­ tuviai tik įstengė užtęsti dvi savaites, kol priešas visiškai apsupo pilį. Jos šturmui prireikė daugiau kaip dviejų savaičių, nes Kęstučio sūnaus Vaidoto vadovaujama įgula išmoningai ir atkakliai gynėsi. Lietuviai jau šaudė iš lankų (būta, tiesa, įguloje ir rusų šaulių), gaminosi strėles, sugebėdavo greitai užmūryti pramuštas sienų vietas. Balandžio 10 d. Nemunu atplaukė Livonijos magistras su savo pajėgomis. Šturmuota pamainomis, neleidžiant įgulai miegoti. Balandžio 16 d. (didįjį šešta­ dienį) Kauno pilis krito. Kovojusi iš paskutiniųjų, kelių šimtų vyrų įgula beveik visa žuvo, į nelaisvę pateko tik bandę prasiveržti 36 kariai su pačiu Vaidotu (jų gyvybę išgelbėjo tiktai aukšta jų vado kilmė). Tuo kartu kryžiuočiai įsitvirtinti Kaune nesiryžo: Velykų sekmadienį iš­ klausiusi mišių, ordino kariuomenė pirmadienį išplaukė ir išžygiavo į Prūsus. Algirdas ir Kęstutis taip pat nerizikavo ją persekioti. Kauno sugriovimas buvo kokybiškai visiškai nauja operacija, žen­ klinanti naują karo etapą. Ji paliudijo tam tikrą lietuvių karybos ir karo technikos pažangą, bet kartu parodė ir tai, kad ši pažanga neįstengė pasivyti Vokiečių ordino karinės pažangos. Tačiau ir pastarajam pri­ reikė ištisų metų atnaujinti stambesnėms operacijoms. 1363 m. kryžiuo­ čiai sugriovė skubiai pastatytą Naujojo Kauno pilį, pridengusią Kauno piliavietę, toje vietoje pastatė savo Gotesverderio pilį, sunaikino Pieštvės bei Veliuonos pilis ir nusiaubė plotą nuo Ariogalos iki Šėtos. Ne­ muno gynybinė sistema buvo pralaužta, o karo veiksmai perkelti į Vi­ durio Lietuvą. Padėjęs apgulti Kauną, Livonijos ordinas puolė Šiaurės Lietuvą dar tris kartus 1362 m. ir du kartus 1363 m. Gotesverderį lietu­ viai netrukus sugriovė ir atstatė Veliuoną, bet šitoje vietoje jau nebeįsi­ tvirtino. 1364 m. Vinrikas Kniprodė ir Livonijos ordino magistras Ar­ noldas Fitinghofas numatė savo jėgas sujungti jau Vidurio Lietuvoje ir šį savo sumanymą įvykdė; kryžiuočius rėmė pfalcgrafas Robertas II. Abiejų magistrų jėgos, susijungusios Žeimiuose, pasiekė Ukmergės apy­ linkes. Kęstučiui pavyko sunaikinti livoniečių maisto ir pašaro atsar­ gas, tuo apsunkinant jų grįžimą, tačiau buvo akivaizdu, kad žemės, esančios už Kauno, jau nebėra saugios. 1364 m. rudenį Kęstutis nunio­ kojo Sambijos vyskupo žemes, bet tai esmės nekeitė.

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

Lietuvos apsigynimo sunkėjimas vakaruose jos ekspansijai rytuose atsiliepė ne iš karto. Čia jai pravertė Aukso ordos chano Džanibeko nužudymas 1357 m. ir didžiojo Maskvos kunigaikščio Jono Gražiojo mir­ tis 1359 metais. Aukso ordoje valdžia pradėjo eiti iš rankų į rankas, o Maskvą paveldėjo nepilnametis Jono Gražiojo sūnus Demetrijus. 1362 ar 1363 m. Algirdas išvijo iš Podolės ją valdžiusius smulkius totorių cha­ nus ir prijungė ją prie didžiosios Lietuvos kunigaikštijos. Maždaug tuo pačiu metu jis pašalino savo dėdę Teodorą iš Kijevo, taip pat galutinai jį įjungdamas į savo valstybę. Podolė atiteko Karijotui ir jo sūnums, Kije­ vas - Algirdo pirmosios žmonos sūnui Vladimirui. Metropolitas Roma­ nas diegė savo bažnytinę valdžią visur, kur tik reiškėsi politinė Lietuvos valdžia ar įtaka. Sėkmingai 6 dešimtmečio pabaigoje reikalai klostėsi piet­ vakariuose. Pietines Trakų kunigaikštijos ribas įtvirtino Kęstučio ir Mozūrijos kunigaikščio 1358 m. sutartis. Kazimierui Didžiajam tarpinin­ kaujant, už Štetino kunigaikščio Kazimiero IV 1360 m. ištekėjo Algirdo duktė, gavusi krikščionišką Joanos vardą, tačiau šios vedybos nepavei­ kė lietuvių ir lenkų santykių (Joana mirė 1368 m.). Maskvos įtaka Šiaurės ir Rytų Rusijoje vis dėlto stiprėjo net ir jos kunigaikščiui nesulaukus pilnametystės. Svarbų vaidmenį čia suvai­ dino Rusijos Sugerijus - metropolitas Aleksas, pasirodęs kaip gabus diplomatas ir organizatorius. Bažnytinė politika visados buvo Lietu­ vos Achilo kulnas, o 1361 m. dar mirė metropolitas Romanas. Naujo Lietuvos metropolito Konstantinopolio patriarchas nebepaskyrė. De­ metrijus Maskviškis laimėjo varžybas su Suzdalės kunigaikščiais dėl didžiojo Vladimiro kunigaikščio titulo. Demetrijus Suzdališkis persi­ orientavo, pripažino Demetrijaus Maskviškio viršenybę ir jo padeda­ mas atėmė iš savo brolio, Algirdo žento Boriso, Žemutinį Naugardą. Dar labiau sutvirtindamas šią sąjungą, jis 1366 m. išleido už Demetri­ jaus Maskviškio savo dukterį. Pašalinęs Lietuvos įtaką savo rytų pasie­ nyje, Demetrijus Maskviškis pradėjo spausti Tverę. Tai jau buvo tiesio­ ginis iššūkis Algirdui, ir Demetrijus ruošėsi šiai atvirai kovai. 1367 m. Maskvos medinę pilį pakeitė mūro tvirtovė (Kremlius). Metropolito Alekso ir Demetrijaus Maskviškio palaikomi, Tverės kunigaikščio My­ kolo vasalai Bazilius ir Jeremijas 1367 m. užėmė Tverę, privertę Myko­ lą bėgti į Lietuvą. Padedamas lietuvių, Mykolas tų pačių metų rudenį Tverę atsiėmė. Atsakydamas į tai, Demetrijus Maskviškis 1368 m. ru­ denį jau pats užpuolė Tverę. Mykolas vėl turėjo bėgti į Lietuvą. Algirdą šie įvykiai užklupo labai pablogėjus padėčiai vakaruose. Vo­ kiečių ordino septintojo dešimtmečio pradžios laimėjimai paveikė netgi Kęstučio šeimą. 1365 m. liepos mėnesį pas kryžiuočius pabėgo Kęstučio

D I D Ž I Ų J Ų

UŽMOJŲ

KARTA

-1 O r y

1

O/

sūnus Butautas su dviem artimais savo giminaičiais Survilomis (jie ne­ trukus buvo priimti į Vokiečių ordiną, gavę Jono ir Tomo krikščioniš­ kus vardus). Vokiečių ordino vadovybė sumojo padaryti Butautą savo statytiniu. Dalyvaujant Varmijos ir Sambijos vyskupams bei anglų ir vokiečių kryžininkams, jis buvo Karaliaučiuje pakrikštytas Henriko var­ du. Rugpjūčio viduryje buvo išsirengta į didelį žygį, vedant Butautą į patį Vilnių. Ordino kariuomenė per Nemuno žemupį ir Žeimius pa­ siekė Ukmergę, persikėlė per Nerį ties Paparčiais. Priėję Vilnių, kry­ žiuočiai padegė jo priemiesčius. Stiprių Vilniaus pilių jie nelietė, nepa­ drąsino jų ir keturių Butauto tarnų pabėgimas pas savuosius. Tapo aišku, kad šis avantiūristas šalyje neturi jokios atramos, todėl ordino kariuomenė pasuko atgal. Atsitraukdama ji sudegino įgulų iš anksto paliktas Maišiagalos ir Kernavės (nukentėjo ir miestas) pilis bei nu­ siaubė Šlavaišuvos (netoli Kauno) žemę. Butautą priglaudė Čekijos ka­ ralius, iki pat jo mirties (1380 m.) titulavęs šį Kęstučio sūnų Lietuvos kunigaikščiu. Neskaitant Andriaus Štirlando ir Burundajaus invazijų (tuomet bu­ vo ir visai kitokios sąlygos), priešas pirmą kartą pasiekė Lietuvos sos­ tinę. Simptomiška buvo ir tai, kad lietuvių įgulos buvo priverstos pa­ likti savo pilis (netgi stiprią Kernavę), kas iki tol tik išimtiniais atvejais pasitaikydavo pasienyje. Kaip ir anksčiau, ordino spaudimas kilo ban­ guodamas: 1366 m. Paštuvos, Ariogalos, Veliuonos ir Raudonės sri­ tims prireikė dviejų, t. y. kur kas mažesnio masto žygių. Užtat 1367 m. Prūsijos kryžiuočiai sugriovė atstatytą Naujojo Kauno pilį, pasiekė Pa­ vandenius ir Varluvą už Kauno, o 1368 m. - Strėvos pilį. Voluinės įvy­ kiais galima paaiškinti mažesnį Kęstučio aktyvumą kryžiuočių fronte 1366-1368 m. Livonijos ordinas tuo metu siaubė Šiaurės Lietuvą (dau­ giausia Upytės žemę): 1365 m. - tris, 1367 m. - du, 1368 m. - du kartus. Vinrikas Kniprodė 1367 m. rudenį sugriovė Veliuonos, o 1368 m. vasa­ rą tame rajone pastatė Marienburgo pilį. Lietuviai atsilygino 1365 m. sugriaudami Angerburgo, Skalvių, Ragainės ir Kaustryčių pilis. Per­ svara krypo kryžiuočių pusėn, jie pradėjo įsitvirtinti prie Nemuno. Pablogėjo Lietuvos padėtis ir Voluinėje. Totorių bei lenkų spaudžia­ mi, iki 1363 m. pirmosios pusės netgi du Karijoto sūnūs - Jurgis ir Alek­ sandras - Podolėje buvo priversti pripažinti Lenkijos karaliaus virše­ nybę. 1363 m. vasarą Kazimieras Didysis privertė tapti savo vasalu ir Belzo kunigaikštį Jurgį Narimantaitį. Liubartas kovojo su lenkais iki 1366 m. Tais pačiais metais sudaryta taikos sutartis pripažino Lenkijai Vladimiro sritį (ten jos vasalu tapo Aleksandras Karijotaitis). Sutartį patvirtino Algirdas, Kęstutis ir Jaunutis. Kęstutis kažkiek atsigriebė 4$

138

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

1368 m., sugriaudamas keturias mozūrų pilis. Tai kiek vėliau leido Jur­ giui Narimantaičiui atsikratyti priklausomybės nuo Lenkijos. Tokiomis aplinkybėmis Algirdas pradėjo jau atvirą karą su didžiuoju Maskvos kunigaikščiu. 1368 m. lapkričio mėnesį jo ir Kęstučio vado­ vaujama lietuvių kariuomenė staigiai užgriuvo Maskvos žemes. Prie jos prisijungė Tverės ir Smolensko pajėgos. Demetrijus Maskviškis tokio didelio puolimo nesitikėjo. Pasinaudodamas tuo, kad priešas pasime­ tė, Algirdas plačiai niokojo kraštą, sunaikindamas paskirus maskvėnų būrius (žuvo Starodubo kunigaikštis Simonas ir Obolensko kunigaikš­ tis Konstantinas). Avangardinį maskvėnų dalinį, remiamą Kolomnos ir Dmitrovo pulkų, lietuviai lapkričio 21 d. prie Trostnos upės sumušė; dalinio vadai - didžiojo kunigaikščio vaivada Demetrijus Mininas ir Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro vaivada Hiacintas Šuba - krito. Bene šiose kautynėse kovos krikštą gavo ir Kęstučio sūnus, aštuonio­ likmetis Vytautas. Didysis kunigaikštis Demetrijus užsidarė mūrinėje Maskvos pilyje. Puikiai suvokdamas tokios pilies šturmavimo riziką atitrūkus nuo komunikacijų, Algirdas tris dienas niokojo Maskvos apy­ linkes. Lietuvių bajorai pagausino savo lobius iš daugelio Pamaskvio bažnyčių ir vienuolynų. Atgal lietuvių kariuomenė patraukė per dar nepaliestas sritis, kurias irgi nusiaubė. Algirdo smūgis buvo įspūdingas. Mykolas grįžo į Tverę, Demetri­ jus atsisakė kištis į Tverės kunigaikščių reikalus. Ginčijamos žemės atite­ ko Mykolui, jam buvo išduotas nepaklusnusis vasalas Jeremijas. Pirma­ sis Lietuvos ir Maskvos susidūrimas vienareikšmiškai pasibaigė Algir­ do pergale. Tokia buvo įvykių išorė, tačiau būta ir jų gilesnės prasmės. Algirdui reikėjo žygiuoti netgi 1000 kilomet­ rų, Demetrijui viskas buvo vietoje, taigi įtam­ pos laipsniai buvo nepalyginami. O šioje įtemptoje situacijoje Algirdas dar turėjo jė­ gas atitraukti iš ten, kur jų nuolat ir dar la­ biau reikėjo. Rusų sąjungininkai talkino Al­ girdui prisibijodam i prakeikim o, kuriuo jiems grasino metropolitas Aleksas. Todėl at­ eitį lėmė ne lietuvių kariuomenės pasirody­ mas, o jos atsitraukimas nuo Maskvos. Demetrijus tai puikiai suprato. Dar Algir­ do žygio metu maskvėnų būriai bandė pulti Smolensko žemes. 1370 m. maskvėnai už­ puolė Brianską ir Tverę. Mykolui vėl teko bėgti į Lietuvą. 1370 m. lapkričio antroje pu-

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

XIV a. pirmosios Kauno pilies sienos liekanos.

1 Q Q 1 J 7

sėje Algirdas ir Kęstutis vėl išžygiavo prieš Maskvą. Demetrijus jau buvo surinkęs nemažą kariuomenę ir telkė naujas jėgas. Kovai parengti daliniai pastojo lietuviams kelią prie Volokolamsko. Lietuviai šią ka­ riuomenę sumušė, bet veltui sugaišo laiką, puldami Volokolamsko pi­ lį (čia žuvo prityręs Maskvos karvedys, Berezujo kunigaikštis Bazilius). Algirdas susiprato nutraukti apgulimą ir vėl priėjo iki pačios Mask­ vos. Čia jis stovėjo aštuonias dienas, plėšdamas ir degindamas viską aplinkui. Tuo pačiu metu buvo pradėta derėtis su Demetrijumi. Algir­ do tikslas pastarajam buvo aiškus: lietuviai nesirengė Maskvos štur­ muoti, bet siekė pažeminti ir nuskurdinti didįjį Maskvos kunigaikštį. Tai, žinoma, veikė Demetrijų, bet ir Algirdą neramino besitelkiančios Peremišlyje ir Pronske (Riazanės kunigaikštijoje) naujos rusų jėgos. Pa­ liaubų reikėjo abiem pusėms, ir jos buvo sudarytos. Algirdas sugrįžo, dar ryškiau padiktavęs susitarimo sąlygas, o daug ką pažadėjęs, bet iš tikrųjų nesunaikintas Demetrijus, galėjo netrukus savo pažadų nevyk­ dyti. Tačiau išoriškai abi pusės norėjo parodyti gerą valią: Demetrijaus pusbrolis, Serpuchovo kunigaikštis Vladimiras Narsusis, vedė Algir­ do dukterį Eleną. Abu Maskvos žygiai vyko augančios kryžiuočių ofenzyvos me­ tu. 1369 m. balandžio-gegužės mėnesiais Vinrikas Kniprodė, sugrio­ vęs vėl atstatytą Naująjį Kauną, toje vietoje antrą kartą pastatė Gotesverderį. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais lietuviai Gotesverderį ap­ gulė ir paėmė, sustiprino jį savo priešpiliu ir atstatė Naująjį Kauną. Lapkričio mėnesį vyriausiasis ordino maršalas Heningas Šindekopfas šias visas tris lietuvių tvirtoves sunaikino. Pasikartojo 1362 m. tragedija: atskubėjęs Kęstutis bandė gelbėti pilis, bet negalėjo joms padėti. Kauno apylinkėse įsitvirtinti lietuviams nepavyko. 1370 m. L o b is K e r n a v ė s p ilia v ie tė je .

pradžioje Livonijos maršalas Andrius Štenbergas nusiaubė Upytės, o Kuldigos komtūras - Medininkų žemę. Siekdami atsverti Vokiečių ordino puoli­ mus, Algirdas ir Kęstutis su didele lietuvių ir rusų kariuomene 1370 m. vasario mėnesį įsiveržė į Sambiją. Buvo paimta Rudavos pi­ lis. Ties ja lietuvius užklupo atžygiavę kry­ žiuočiai, vadovaujami Vinriko Kniprodės. Didžiajam magistrui pavyko suskaldyti Al­ girdo ir Kęstučio jėgas. Pastarąsias priver­ tus trauktis, Algirdas dar spėjo apsikirsti miške, iš kurio taip pat pagaliau buvo išmuš­ tas. Mūšio laukas liko kryžiuočiams, bet tai

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

buvo Pyro pergalė. Žuvo žymiausi jų vadovai - vyriausiasis maršalas Heningas Šindekopfas (jam į veidą pataikė lietuvio paleista ietis), Bran­ denburgo komtūras Konradas Hatenšteinas ir vicekomtūras Henrikas Štokheimas, Redeno komtūras - ir 26 ordino bei 3 kryžininkų riteriai. Nors lietuviai jau turėjo lankininkų, vis dėlto dažniau dar svaidė leng­ vas ietis (šitaip prie Volokolamsko žuvo ir Bazilius Berezujiškis). Šis virtuoziškas įgūdis gal net labiau praversdavo artimose kautynėse, ta­ čiau jis kartu rodė, kaip nevienodai reiškėsi lietuvių karybos pažanga. Nors ir pralaimėję Rudavos mūšį, Algirdas ir Kęstutis savo taktinį tikslą vis dėlto pasiekė: preventyvus smūgis ordinui buvo suduotas. Esant tokioms sąlygoms, Algirdas 1370 m. pabaigoje galėjo žygiuoti į Maskvą. Tačiau visa esmė buvo ta, kad tokių preventyvių smūgių il­ gam nebeužteko. Dar tais pačiais 1370 metais kryžiuočiai vienu ypu nuniokojo tokį plotą, kuriam anksčiau prireikdavo ne vieno puolimo. Tai buvo Kaltinėnai, Viduklė, Vaikiai, Raseiniai, Ariogala, Gaižuva, Paštuva. Kęstutis sukosi ratu: 1370 m. viduryje jis nusiaubė Ortelsburgo apylinkes, lapkričio pradžioje talkininkavo Liubartui Voluinėje, o antroje jo pusėje jau žygiavo kartu su Algirdu į Maskvą. Karo veiksmai prieš lenkus (jie sutapo su Kazimiero Didžiojo mirtimi lap­ kričio 5 d.) buvo sėkmingi: lietuviai užėmė Vladimirą ir visas 1366 m. sutartimi prarastas Voluinės žemes. Lietuvių kunigaikščiai ir bajorai nenulipo nuo žirgo. Karinės mo­ narchijos, išaugusios į didvalstybę, ištekliai dar davė savo vaisius. Aš­ tuntojo dešimtmečio pradžioje (jei tai neįvyko septintojo dešimtmečio pabaigoje), prie didžiosios Lietuvos kunigaikštijos buvo prijungti Čer­ nigovas, Severų Naugardas (juos gavo Algirdo sūnus Kaributas), Starodubas, Rilskas (atitekę Patrikui Narimantaičiui) ir Trubčevskas (už­ valdytas jau anksčiau įsigalėjusio Brianske Algirdo sūnaus Demetrijaus). Antrasis Algirdo žygis į Maskvą kurį laiką darė didelį įspūdį. Mykolas Tveriškis Sarajuje net buvo patvirtintas didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu. 1370-1371 m. sandūroje Algirdas kreipėsi į Konstantino­ polio patriarchą Filotiejų, apskųsdamas Rusijos metropolitą Aleksą. Skundas buvo gerai pagrįstas, pasinaudojus didelėmis Alekso išlaido­ mis, padarytomis akivaizdžiai politiniais tikslais ir apsunkinusiomis rusų dvasiškiją. Mokytasis Filotiejus rimtai atsižvelgė į skundą ir pa­ siuntė aiškintis į rusų vyskupijas savo įgaliotinį Kiprijoną. Su šiuo bulga­ rų dvasininku Algirdas surado bendrą kalbą. Kiprijono byla su Aleksu užsitęsė, tačiau pašalino Alekso įtaką didžiosios Lietuvos kunigaikšti­ jos stačiatikių vyskupijose. Šį kartą jau didysis Maskvos kunigaikš­ tis, remdamas Aleksą, buvo priverstas nebepaklusti dvasiniam sta­

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

'I Ą -1

čiatikių Bažnyčios centrui. Pirmą kartą Algirdo tikybinė politika su­ laukė tvirtos sėkmės. Atrodė, kad jo žygiai į Maskvą pasiteisino. Ta­ čiau Maskvos potencialas ir jos valdovo iždas darė savo. Demetrijaus Maskviškio suorganizuota smulkesnių rusų kunigaikščių koalicija ne­ įleido Mykolo Tveriškio į Vladimirą, o pats Demetrijus papirko Tverės kunigaikštį lydėjusius chano atstovus. Mykolą Tveriškį ėmė varginti smulkūs puolimai, peraugantys į tikrą karą. Pagaliau į šį karą įsikišo pats didysis Maskvos kunigaikštis. Mykolui vėl prireikė Lietuvos pa­ galbos. 1372 m. pavasarį jį parėmė pavieniai lietuvių daliniai, vedami Kęstučio, jo sūnaus Vytauto, Algirdo sūnaus Andriaus Polockiečio. Ta­ čiau to neužteko, ir 1372 m. vasarą Algirdas vėl buvo priverstas žy­ giuoti į Maskvą. Trečiasis Maskvos žygis Algirdui buvo ypač neparankus, nes padėtis vakarų fronte darėsi grėsminga. Šilta 1371 metų žiema sutrukdė Vinrikui Kniprodei surengti jau virtusį tradiciniu metų pradžios reidą. Ta­ čiau žiemos pabaigoje ir pavasarį livoniečiai trim antpuoliais nuniokojo gana didelę teritoriją - Upytę ir Nevėžio vidupio slėnį. Vasarą Prūsijos kryžiuočiai nusiaubė Medininkus, Viduklę, Ariogalą, Gaižuvą, Paštuvą. Du kartus jie pasiekė Darsūniškio apylinkes: karo veiksmai jau grėsė persikelti ir per Nemuno vidupį. Vasaros-rudens sandūroje livoniečiai nuniokojo visą Upytės žemę, užkabindami gretimas sritis tarp Nevėžio ir Šventosios upių bei Žemaitijoje. Pasienio genocidas jau buvo dykra pavertęs Nemuno žemupio, Pietvakarių Žemaitijos ir Vakarų Užnemu­ nės plotus. Tokioje padėtyje stambių jėgų atitraukimas į rytus darėsi jau didele rizika. Tuo tarpu Demetrijus Maskviškis gerai pasirengė. Jis pasi­ tiko tveriečių remiamą Algirdą ties Liubutsku, kur lietuvių avangardas, neatsargiai išsiveržęs į priekį, buvo sumuštas. Jau čia pasireiškė Demet­ rijaus - stratego talentas, po aštuonerių metų lėmęs pasaulinės reikšmės įvykius: jis nesusigundė smulkia sėkme ir liko įsitvirtinęs miškingoje vietovėje už didelės raguvos. Algirdas pasirinkimo neturėjo: delsti jam neleido Vokiečių ordino pavojus, o puolimas, net jei ir pasisektų, grėsė neleistinais tokioje padėtyje nuostoliais. Vėl buvo susitaikyta, bet dabar sąlygas jau diktavo Demetrijus. Taika tokiomis aplinkybėmis reiškė ne ką kita, kaip Tverės atidavimą likimo, t. y. Maskvos, valiai. Liubutskas buvo taktinė ir moralinė Maskvos pergalė. 1373-1374 m. Maskva spau­ dė Tverę smulkiais kariniais konfliktais, o Lietuva nebereagavo. Tuo­ met 1375 m. vasaros pabaigoje maskvėnai apgulė Tverės miestą ir pilį. Mykolas turėjo Demetrijui paklusti. Lietuva nebesugebėjo apginti ištiki­ mo ir svarbiausio savo sąjungininko Rusijoje. 1375 m. Konstantinopolio patriarchas Filotiejus jau oficialiai pavedė tvarkyti didžiosios Lietuvos

142

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

kunigaikštijos stačiatikių vyskupijas Kiprijonui. Tačiau Algirdo bažny­ tinės politikos sėkmė nebesutapo su karine sėkme. Maskvos operacijomis Algirdas, kaip strategas ir taktikas, padarė viską, kas buvo įmanoma. Įvertinęs komunikacijų stoką, jis Vitebsko kunigaikštijoje, Obolcų rajone apyvendino ištisus lietuvių kaimus, tu­ rėjusius aprūpinti žygiuojančią į rytus kariuomenę. Patiems karo veiksmams mažai ką galima prikišti - jie buvo apmąstyti ir tikslūs. Tačiau lėmė ne vien kariniai, bet ir politiniai veiksniai, o pastarieji išplaukė iš daugelį metų kaupiamo politinio kraičio bei jo galimybių. Šie Algirdo pasiekimai nebuvo vienareikšmiai ir tai, žinoma, lėmė galutinį rezultatą. Vykstant Tverės dramai, dramatiškai klostėsi įvykiai ir pačioje Lietu­ voje. 1373 m. Prūsijos kryžiuočiai vėl užpuolė Darsūniškio apylinkes. Livonijos ordino magistras Vilhelmas Frimersheimas žiemos-pavasario sandūroje nusiaubė Nalšią (nuo Tauragnų ir Labanoro iki Dubingių ir Giedraičių), o maršalas Andrius Štenbergas sunaikino Užpalių pilies priešpilį. Tačiau išlaisvinę jėgas rytuose, lietuviai galėjo geriau gintis. Tais pačiais 1373 metais Kęstutis padarė nedidelį žygį į Prūsiją, o Al­ girdo sūnus Skirgaila nusiaubė Daugpilio apylinkes. Tų metų vasarą Kęstutis atsirevanšavo Vinrikui Kniprodei už anksčiau pralaimėtus su­ sidūrimus: keliose vietose pamėginęs pereiti Neries žemupį, didysis magistras buvo atmuštas. Lietuva 1373 m. turėjo dar vieną progą už­ megzti derybas dėl krikšto: nepritariančio 1370 metais tapusio Len­ kijos karaliumi Liudviko Didžiojo politikai Mozūrijos kunigaikščio

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

Vokiečių ordino Biblijos iliustracija, vaizduojanti kovą su pagonimis.

143

Zemovito III iniciatyva popiežius Grigalius XI kreipėsi tuo reikalu į Algirdą, Kęstutį ir Liubartą. Atitinkamus laiškus gavo Liudvikas Di­ dysis, lenkų kunigaikštis Vladislovas Opolietis bei pats Zemovitas. Ta­ čiau Vokiečių ordino ofenzyvos akivaizdoje tokios derybos negalėjo nieko duoti, ir Zemovito projektas sužlugo. Lietuvos jėgos vakaruose buvo sukoncentruotos pačiu laiku, nes Vo­ kiečių ordino spaudimas greitai augo. 1374 m. ankstyvą rudenį Prūsi­ jos kryžiuočiai nusiaubė sritis už Nevėžio. 1375 m. vasarą Lietuvą išti­ ko kombinuotas smūgis: livoniečiai vėl puolė Nalšią, prieidami netoli Vilniaus; tačiau baisiausias buvo reidas iš Prūsijos. Vyriausiasis mar­ šalas Gotfridas Lindenas vasario mėnesį perėjo Nemuno vidupį, nu­ siaubė Stakliškių, Semeliškių, Strėvos upės tėkmės apylinkes ir pasie­ kė Trakus. Rugsėjo mėnesį livoniečiai nuniokojo Upytę. Lietuviai ko­ vo mėnesį už tai atsilygino Kęstučio reidu palei Dauguvą, o lapkričio mėnesį - Polocko kunigaikščio Andriaus žygiu prie Daugpilio pilies. Prūsijos kryžiuočiai smarkiai puolė Vidurio Lietuvą 1375 ar 1376 m. (kronikos neaiškiai datuoja). Tačiau Kęstutis pajėgė 1376 m. vasarą ga­ nėtinai nuniokoti Jelgavos ir Duobelės sritis Livonijoje, o Prūsijoje (kartu su Algirdu ir Skirgaila) - Skalvą bei Nadruvą. Voluinės reikalai anksty­ vą 1376 m. rudenį privertė Kęstutį žygiuoti į pietus (ta proga jis užka­ bino Salduvą Prūsijoje). Spalio pabaigoje Liubartas ir Jurgis Narimantaitis nuniokojo Lenkijoje Sandomiero žemę ir pasiekė Tarnovą. Di­ džiulės įtampos sąlygomis Kęstučiui teko žygiuoti į lenkų puolamą Voluinę ir 1377 m. vasaros-rudens sandūroje. Jo pasirodymas truputį pagerino padėtį, bet Lietuva turėjo padaryti nuolaidų: ji prarado Belzą, o jos siuzerenitetu Voluinei teko pasidalyti su Lenkijos karaliumi. Pastaroji nuolaida buvo tik laikina, nes jau 1378 m. Liubartas iš Lenki­ jos priklausomybės išsivadavo. 1365 m. kryžiuočiams Vilnių pulti padėjo Butauto išdavystė. 1377 m. vasario mėnesį Vokiečių ordinas jau surengė specialų žygį į Lietuvos sostinę. Vyriausiojo maršalo vedama 12000 žmonių kariuomenė, pasi­ skirsčiusi į 3 dalis, persikėlė per Nemuną ties Darsūniškiu ir Merkine. Tuo pačiu metu Livonijos magistras siaubė Šiaurės Lietuvą. Prūsijos kryžiuočiai praėjo pro Trakus ir pasiekė Vilnių. Jėgų jiems nuvyti ne­ užteko. Derėdamasis su kryžiuočių vadovais ir juos vaišindamas, Al­ girdas sugebėjo apsaugoti tik jam pačiam priklausančią Vilniaus mies­ to dalį. Vilniaus pilių ordino kariuomenė nepaėmė, jos maisto ir paša­ ro atsargas sunaikino Vytautas, tuo gerokai apsunkindamas sugrįži­ mą. Kovo mėnesį Kęstutis su savo ir Algirdo sūnumis atsirevanšavo dideliu žygiu į Kuršą. Lietuvių gynyba nepalūžo, bet buvo aiškiai ma-

Ш

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

tyti, kaip pagrindinių karo veiksmų zona nenumaldomai artėja į patį Lietuvos valdovo domeno centrą. Esant tokiai padėčiai, 1377 m. gegužės mėnesį mirė Algirdas. Mai­ šiagaloje suliepsnojo gedulingas laužas, pavertęs pelenais Lietuvos monarcho, pasiekusio didžiausios galybės tarp visų savo pirmtakų, kūną. Istorijos liepsnos rijo ir šios galybės įvaizdį. Pats Algirdas pa­ matė Lietuvos rytų ekspansijos ribas ir kryžiuočių riterius Vilniuje. Anglosaksų istorijos mokslas neseniai susidomėjo ir susižavėjo Lie­ tuvos istorija: Stephenas Rovvellas visapusiškai pagrindė Gedimino Lietuvos istorinį fenomeną, o VVilliamas Urbanas pabrėžė, kad di­ džioji Lietuvos kunigaikštija, visur turėdama atviras sienas, stebėti­ nai ilgai ir efektyviai sugebėjo jas ginti. Nueinant nuo istorijos arenos Algirdui, kartu traukėsi iš jos ir šis stebėtinas sugebėjimas. Jo pasi­ traukimą lėmė esminiai pokyčiai. Išorėje labai išaugo dvi priešiškos Lietuvos didvalstybei jėgos - Vokiečių ordinas ir didžioji Maskvos kunigaikštija. Neribotos ekspansijos galimybės išsisėmė. Šis išsisė­ mimas sutapo su Vokiečių ordino spaudimo kulminacija: Kęstučio politinės veiklos metais Vokiečių ordinas surengė apie 100 stambes­ nių žygių į Lietuvą (lietuviai - apie 40). Vos tik susidariusi lietuvių tauta kariavo ištisą šimtmetį. Plėsdama savo valstybę, ji sukūrė isto­ rinio vaidmens alternatyvą jos karui su katalikiškosios Europos avan­ gardu. Mirštant Algirdui, iškilo šios alternatyvos žlugimo grėsmė ir tuo pačiu mirtinas pavojus pačiai lietuvių tautai. Lietuvą galėjo iš­ gelbėti tik pažanga, ir būtent - europietiškoji pažanga. Jėga buvo bū­ tina šiai pažangai pasiekti, bet pati jėga buvo tik laikinas istorijos veiksnys. Algirdui jėga buvo visa ko pradžia ir pabaiga. Jėgos teikia­ mų galimybių pažangai pasiekti, jos negatyviam istoriniam veiks­ niui pažaboti jis neįvertino ar įvertino per mažai. Jam mirštant, jau artėjo atpildas Lietuvai už jo generolišką politiką.

DIDŽIŲJŲ UŽMOJŲ KARTA

I 1

Ar

8. XIV a. devintojo dešim tm ečio krizė ir L ietu vos krikštas a. Rusijos politinio veiksnio sugrįžimas į Lietuvos istoriją Mirus Algirdui, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapo vyriausias jo antrosios žmonos sūnus Jogaila. Tai reiškė, kad stačiatikiai pirmosios Algirdo žmonos sūnūs buvo galutinai išstumiami iš valdovą supančių Gediminaičių artimiausiojo rato. Norėdamas sumažinti galimą nepa­ sitenkinimą, bent daliai jų Jogaila raštiškai patvirtino teises į turimas žemes. Šis didžiojo kunigaikščio žingsnis, išplėsdamas 1345 m. Algir­ do ir Kęstučio susitarimą, įteisino didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tapimą atskirų tėvoninių valdų konglomeratu, bet nepašalino priešta­ ravimų tarp atskirų Gediminaičių grupių, ypač pagonių ir stačiatikių. Polocko kunigaikštis Andrius liovėsi kovoti prieš Livonijos ordiną ir 1377-1378 m. žiemą nuvyko į Pskovą. Pskoviečiai išrinko jį savo kuni­ gaikščiu, o Livonijos ordinas pažadėjo paramą. Jogailos vyresniųjų brolių maištavimas padidino Lietuvos pozicijų silpnėjimą Rusijoje po Maskvos pergalės prieš Tverę 1375 m. (Lietuvos įtakos atsikratė Novosilis ir Smolenskas). Andrius aiškiai siekė sukurti rusų žemių lokalinį politinį centrą, pasinaudodamas didžiosios Lietu­ vos kunigaikštijos sunkumais. 1378 m. pirmoje pusėje jį palankiai pri­ ėmė Naugardas, o tų pačių metų viduryje - didysis Maskvos kunigaikš­ tis Demetrijus. Maskvėnai 1378 m. rugpjūčio mėnesį sumušė totorių ka­ riuomenę prie Vožos upės ir nedviprasmiškai siekė atsikratyti totorių priklausomybės. Vožos mūšyje dalyvavo ir Andrius, likęs Maskvoje il­ gesniam laikui. Jo veikla buvo labai paranki Demetrijui Maskviškiui. 1378 m. vasario mėnesį mirė metropolitas Aleksas. Kiprijonui for­ maliai atsivėrė kelias į Maskvą, bet Demetrijus delsė Kiprijoną pripa­ žinti. Po karštų ginčų Konstantinopolyje 1378-1380 m. žiemą Kiprijonas liko tik Lietuvos stačiatikių metropolitu. Lietuvos diplomatija tik kaž­ kiek atsigriebė Naugarde: siekę išlikti neutraliais, naugardiečiai 1379 m. pradžioje pasikvietė Jurgį Narimantaitį. Tačiau svarbiausieji įvykiai klostėsi Maskvos naudai. 1379-1380 m. žiemą jos kariuomenė, įsiver­ žusi į didžiosios Lietuvos kunigaikštijos rytinį pakraštį, paėmė Brianską ir Trubčevską, nusiaubė Starodubo žemę. Briansko kunigaikštis De­ metrijus perėjo į maskvėnų pusę ir pasitraukė kartu su grįžtančia na46

146

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

mo jų kariuomene. Šį Algirdo sūnų Demetrijus Maskviškis sutiko dar palankiau negu Andrių, pavesdamas jam valdyti Perejaslaulį. Andrių ir Demetrijų palaikė jų brolis, Kijevo kunigaikštis Vladimiras. Iki šiol darniai vei­ kęs Gediminaičių dinastijos politinis mecha­ nizmas riedėjo į kur kas didesnę krizę negu po Gedimino mirties: naujai pagonių kartai atėjus į valdžią centre, nustumtieji periferi­ jos stačiatikiai virto savo rusiškųjų sričių lo­ kalinių interesų reiškėjais. Maskvai dar trūko jėgų Brianskui ir Polockui atplėšti nuo didžiosios Lietuvos kuni­ gaikštijos, tačiau šių žemių ryšiai su Mask­ voje esančiais jų kunigaikščiais nenutrūko. Vokiečių ordino spaudžiama Lietuvos valsty­ bė negalėjo to sutrukdyti. Jogaila ieškojo iš­ eities suartėdamas su Aukso orda, kuriai taip pat reikėjo sąjungininkų prieš išsivaduojan­ čią Rusiją. Dabar lietuvių ir totorių sąjunga tapo natūralia Maskvos iškilimo pasekme. Aukso ordos chanas Mamajus susitarė su Jo­ gaila 1380 m. vasaros-rudens sandūroje su­ rengti didelį žygį prieš didžiąją Maskvos ku­ nigaikštiją. Totorių ir lietuvių rengiama ofenzyva ru­ sams nebuvo paslaptis. Demetrijui Maskviškiui pavyko suorganizuoti beveik visas Šiau­ rės ir Rytų Rusijos jėgas. Aktyviai remiant Bažnyčiai, visa kampanija virto Rusijos išsi­ vadavimo karu. Jungtinės rusų pajėgos pe­ rėjo Dono aukštupį ir Kulikovo laukuose su­ sirėmė su atžygiavusia totorių kariuomene. Sumanus rusų manevras neleido susijungti lietuvių ir totorių kariuomenėms: Jogailą nuo mūšio vietos skyrė vienos dienos žygis. Rug­ sėjo 8 d. įvykusiame mūšyje rusai pasiekė is­ torinę pergalę. Jogailai pavyko sumušti jau besiskirstančios rusų kariuomenės ariergar­ dą ir atimti iš jo gausų grobį, bet tai buvo tik

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

Skirgailos žymuo jo antspaude. Jogailos antspaudas.

XIV a. Trakų pusiasalio pilies sienos fragmentas.

1-7

"I /| l T :/

vietinis laimėjimas. Moralinis Kulikovo mūšio efektas buvo didžiulis, Demetrijus Maskviškis gavo Doniečio vardą. Rusija, nors dar visą būsimą šimtmetį turėjo pripažinti totorių virše­ nybę, vėl įžengė į pasaulio istoriją kaip jos subjektas. Didžioji Maskvos kunigaikštija tapo neginčijamu Rusijos hegemonu ir vienytoju. Jogailos broliai Andrius ir Demetrijus kovėsi rusų gretose prieš Lietuvos sąjun­ gininkus (jų nuomonė daug lėmė, priimant pasiteisinusį persikėlimo per Doną planą). Nors polockiečiai Kulikovo mūšyje nedalyvavo, tačiau ši Demetrijaus Doniečio pergalė paveikė ne tik jų, bet ir kitų Lietuvos valsty­ bės rusiškųjų žemių gyventojų nuotaikas. Su šiomis nuotaikomis Vilniui nuo šiol reikėjo labiau skaitytis negu anksčiau. Tačiau dalinė lietuvių kariuomenės pergalė Kulikovo finale šiek tiek pristabdė Gediminaičių dinastinę krizę. 1381 m. Jogaila atidavė Polocką savo broliui Skirgailai. Polockiečiai prieš jį greitai sukilo, tačiau svarbiausią sukilimo motyvą lėmė ne ryšiai su Andriumi, kurie nenutrūko, o vietinė tradicija: jie ne­ norėjo pagonio kunigaikščio, todėl labiau orientavosi ne į Maskvą, o į Livonijos ordiną. Skirgaila apgulė Polocką, bet apgulimas užsitęsė. Iš Naugardo turėjo išvykti Jurgis Narimantaitis, ir 1381 m. ši respublika sudarė sutartį su didžiuoju Maskvos kunigaikščiu. Tais pačiais metais Demetrijus Donietis metropolitu pripažino Kiprijoną, bet dabar šis komp­ romisas Lietuvai nedaug tereiškė: po Kulikovo mūšio Kiprijonas dau­ gių daugiausia galėjo būti tik neutralus. Lietuvos padėtis pagerėjo 1382 m. antroje pusėje: rugpjūčio mėnesį Auk­ so ordos chanas Tochtamišas staigiu puolimu paėmė ir sudegino Maskvą. Demetrijus Donietis vėl turėjo pripažinti Aukso ordos viršenybę. Būdin­ ga, kad Maskvos gynybai vadovaudamas žuvo Algirdo anūkas Astiejus. Šis Demetrijaus Doniečio pralaimėjimas ilgam sustabdė Rusijos išsivada­ vimo eigą, o Maskva nustojo būti stačiatikių Gediminaičių atrama. Grįžo ankstesnė pusiausvyra, išryškėjusi po 1372 m. Liubutsko mūšio. Didžiulės Rusijos ir ryškiai savarankiškos Lietuvos kaimynystė ob­ jektyviai padarė jas istorinėmis antagonistėmis. Rusijos žemių sąskai­ ta sukurta Lietuvos didvalstybė buvo vienintelis lietuvių tautos sau­ gumo nuo didžiulio kaimyno garantas. 1380 m. Lietuva atliko tokį pat vaidmenį Rusijos istorijoje, kokį pastaroji buvo atlikusi 1131 m. Lietu­ vos istorijoje. Bet buvo ir kita Lietuvos ekspansijos į rusų žemes pusė: ši ekspansija grėsė įtraukti mažą lietuvių tautą į Rusijos istorinės rai­ dos glėbį. Todėl lietuviai turi dėkoti Demetrijui Doniečiui, kaip anglai Joanai Arkietei. Žinoma, Rusijos pakilimas irgi grėsė Lietuvai, tačiau iš kitos pusės. Tai, tiesa, dar buvo tik ateities perspektyva. Nepaisant efekto ir istorinės reikšmės, Kulikovo mūšio neužteko, kad būtų paša-

148

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

XIV a. Trakų pusiasalio pilies sienos bokštas.

linta Lietuvos valdžia jos užimtose rusų žemėse. Jos jau niekad negrį­ žo rusų tautai, nes čia klostėsi sąlygos plėtotis atskiram rytų slavų et­ nosui. Tai buvo Lietuvos istorinė skriauda Rusijai ir istorinis nuopel­ nas būsimoms ukrainiečių ir baltarusių tautoms.

b. Kęstučio ir Jogailos konfliktas bei jo pasekmės Algirdo įpėdinį Jogailą pripažino ir parėmė Trakų kunigaikštis Kęs­ tutis, galėjęs būti didžiausiu jo varžovu. Tuo buvo pratęstas Algirdo ir Kęstučio susitarimas. Darydamas tai, Kęstutis iš Jogailos laukė tvirto Trakų kunigaikštijos statuso pripažinimo ir aktyvios paramos kovoje prieš Vokiečių ordiną.

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

149

Vokiečių ordino puolimai tęsėsi. 1377 m. rugsėjo pra­ džioje Vinrikas Kniprodė, remiamas Austrijos hercogo, nusiaubė Viduklės ir Kražių žemes Žemaitijoje. Pa­ čioje 1377 m. pabaigoje buvo įsiveržta į Juodąją Ru­ siją ir Kauno apylinkes. Livonijos ordinas 1377 m. gegužės ir 1378 m. vasario mėnesį niokojo Upytę, o Prūsijos kryžiuočiai 1378 m. - Trakų kunigaikš­ tijos lietuviškas ir rusiškas žemes. Kęstutis aktyviai priešinosi: 1377 m. kovo mėnesį nusiaubė Kuldigos sritį Kurše, 1378 m. sugriovė Ekersbergo pilį Prūsi­ joje, o 1379 m. vos nepaėmė Klaipėdos pilies. Vilniaus kunigaikštija šiose kovose menkai tepasireiškė. Jogailą kaustė priešiški Andriaus veiksmai ir Maskvos sėkmė. Tai, kas buvo būtinybė Algirdui ir Kęstučiui, lai­ davusi jų tvirtą padėtį, Jogailai ir jo jaunesniesiems broliams, išaugu­ siems atskiroje Vilniaus kunigaikštijoje ir susijusiems su Lietuvos poli­ Vaidilos antspaudas. tikos rusiškąja puse, atrodė tiktai specifinėmis Trakų kunigaikštijos ak­ tualijomis. Beje, ir Kęstutis, ir Jogaila suvokė įtemptos Algirdo kovos dviem frontais nesėkmę, tik kiekvienas šią problemą siekė išspręsti sa­ vaip. Kęstutis norėjo, kad didysis kunigaikštis atsisakytų ekspansijos į Rusiją ir savo jėgas nukreiptų prieš Vokiečių ordiną. Jogaila, atvirkš­ čiai, buvo linkęs palikti Trakų kunigaikštiją likimo valiai, kad visas jėgas galėtų sukoncentruoti prieš vis daugiau laiminčią Maskvą. Veikė čia ir Jogailos aplinka (jo broliai ir motina Julijona), kuri ėjo dar toliau, masindamasi į Trakų kunigaikštiją ir kryžiuočių smūgius jai laikyda­ ma palankia šiems norams aplinkybe. Augantį Vilniaus dvaro priešiš­ kumą Kęstučiui labai padidino tapęs įtakingu Jogailos svainis (1377 m. vasarą vedęs jo seserį Mariją), bajoras Vaidila. Skirtingi ir net priešingi Vilniaus ir Trakų dvarų politiniai siekiai klostėsi palaipsniui, iš pradžių dar vyraujant senai sutarimo tradicijai, kurią darė aktualesnę kryžiuočių spaudimas. Šiems siekiams pradė­ jus ryškėti, buvo dar ieškomi abi puses patenkinantys kompromisai. Kęstutis neprieštaravo Skirgailos kelionei į Europos šalis, įvykusiai 1379 m. vasaros antroje pusėje - rudens pradžioje. Jogailos brolis, skelb­ damas, jog ruošiasi krikštytis, aplankė Vokiečių ordino vadovybę, Če­ kijos karalių (ir Vokietijos imperatorių) Vaclovą IV ir Vengrijos bei Len­ kijos karalių Liudviką Didįjį. Šis demaršas liudijo, kad Gediminaičių viršūnė grįžta prie Gedimino politinės programos, atsisakydama Al­ girdo taktinių viražų stačiatikybei. Tačiau siųsdamas Skirgailą, Vilniaus dvaras jau ėjo toliau: kai kas su kryžiuočiais buvo aptariama ir už Kęs-

10U

1 Rfl ANKSTYVOJ1 LIETUVOS

MONARCHIJA

tučio nugaros, taigi linkstama siekti krikšto jo sąskaita. Vokiečių ordi­ nas labai greitai suvokė, kad politinis Vilniaus ir Trakų frontas skyla, todėl neprieštaravo Skirgailos krikšto akcijai. Tai buvo pirmas žings­ nis, atvedęs į du kompromisus, pakeitusius Lietuvos ir Vokiečių ordi­ no karo pobūdį. Šiuos kompromisus įtvirtino 1379 m. rugsėjo 29 d. Trakų sutartis, numačiusi ribotas paliaubas. Trakų sutartį iš Lietuvos pusės drauge sudarė Jogaila ir Kęstutis. Ja dešimčiai metų buvo nutraukiami karo veiksmai ties Vokiečių ordino ir didžiosios Lietuvos kunigaikštijos rusiškųjų, t. y. krikščioniškųjų, žemių sienomis. Karo veiksmų apribojimas buvo išorinis kompromi­ sas. Antrasis kompromisas buvo vidinis - tarp Jogailos ir Kęstučio. Kęstučiui jis buvo akivaizdžiai nenaudingas, nes jis beveik nieko neišlošė (paliaubos saugojo tik nedidelę Trakų kunigaikštijos rusiškųjų že­ mių ruožą). Tai buvo Kęstučio nuolaida didžiajam kunigaikščiui: savo interesų kaina jis sutiko palaikyti taktinį Lietuvos suartėjimą su Vokie­ čių ordinu. Teoriškai Jogaila galėjo Kęstutį remti karo veiksmų zonoje, ir ši galimybė, matyt, vertė pastarąjį priimti Trakų sutarties sąlygas. Vokiečių ordino vadovai neapsiriko, laikydami kompromisus su Lie­ tuva jos politikos suskaldymo priemone ir Trakų kunigaikštijos išsky­ rimu iš bendrojo Lietuvos gynybos fronto. Ryškėjančios Kęstučiui prie­ šiškos Vilniaus dvaro tendencijos įgavo pagreitį. Jau sudarant Trakų

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

lv 3 i

sutartį, ordino atstovai dar nuvyko į Vilnių, kur buvo slaptai tariama­ si. 1380 m. vasario 27 d. Jogaila vienas sudarė trumpas paliaubas (iki Sekminių) su Livonijos ordinu, išjungdamas iš jų Trakų kunigaikštiją ir Žemaitiją. Šią sutartį dar buvo galima pateisinti Polocko kunigaikš­ tijos padėtimi: kunigaikštija buvo įtraukta į taikos zoną, o ją reikėjo atskirti nuo Livonijos įtakos, veikiant joje Skirgailai prieš Andrių. Ta­ čiau tų pačių 1380 m. gegužės 31 d. buvo sudaryta Dovydiškių sutar­ tis, jau akivaizdžiai tapusi Jogailos ir Vokiečių ordino sąmokslu prieš Kęstutį. Tai buvo slaptos paliaubos, visiškai išskiriančios Trakų kuni­ gaikštiją. Buvo numatyti ir susitarimo nuslėpimo atvejai: sutartis ne­ turėjo nutrūkti, jeigu Jogaila būtų priverstas padėti Kęstučiui ar kry­ žiuočiai netyčia užkabintų Jogailos valdas. Sudarant Dovydiškių sutartį (susitikimą pridengė medžioklė), da­ lyvavo ir Kęstučio antrosios žmonos Birutės vyriausiasis sūnus Vytau­ tas, nuo pat vaikystės artimai draugavęs su Jogaila (abiejų pusbrolių tėvai tuo tikėjosi pratęsti savo sutarimą). Jo pakvietimas turėjo paša­ linti galinčius kilti Kęstučio įtarimus. Paties Vytauto pozicija nėra aiš­ ki. Vargu ar 31 metų žmogus, vėliau pasirodęs kaip nepaprastai nuo­ vokus politikas, nesuprato, kad Jogaila slaptai nuo Kęstučio tariasi su Vokiečių ordinu. Tačiau netrukus po to sekę įvykiai neleidžia Vytauto vadinti ir susimokėliu prieš tėvą. Jis veikiausiai žinojo derybų esmę, bet vengė atviro konflikto su stipresniu Jogaila, tikėdamasis išlaviruo­ ti ir galbūt išvengti galutinės kolizijos. Šiaip ar taip, Dovydiškių sutar­ tis buvo išdavystė, kurios kaina Jogaila siekė gauti laisvas rankas ko­ vai prieš Maskvą, kur vėlgi reiškėsi išdavikai Andrius ir Demetrijus. Gediminaičių dinastinė krizė įgavo visuotinį mastą. Dovydiškių sutarties suteiktos atvangos Jogaila neišnaudojo: po tri­ jų mėnesių jo deramai neparemtas Mamajus buvo sumuštas Kulikovo laukuose. Tuo tarpu paliktą vieną Kęstutį smarkiai puolė Vokiečių or­ dinas. 1381 m. vasario mėnesį kryžiuočiai, žygiuodami Trakų krypti­ mi, sugriovė Naujapilį. Birželio mėnesį jie nusiaubė Žemaitiją iki Me­ dininkų žemės imtinai. Vykstant šioms kovoms, Osterodės komtūras Giunteris Hoenšteinas pranešė Kęstučiui apie slaptus Jogailos susita­ rimus su kryžiuočiais. Giunteris Hoenšteinas buvo Kęstučio dukters Danutės (krikščioniškas vardas - Ona), ištekėjusios už Mozūrijos ku­ nigaikščio Jonušo, krikšto tėvas, todėl jo pranešimas galėjo atrodyti kaip asmeninė paslauga. Tačiau akivaizdus ir paties ordino noras su­ kelti kuo aštresnį galingiausiųjų Lietuvos kunigaikščių tarpusavio kon­ fliktą. Trakų dvaras, gavęs šią žinią, nebuvo vieningas: pasipiktinu­ siam Kęstučiui Vytautas siūlė nepradėti atviros kovos prieš Jogailą;

Ш

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

Kęstutis šiai kovai vis dėlto ryžosi. 1381 m. spalio-lapkričio sandūroje surinkęs kariuomenę, jis išžygiavo į Prūsiją, bet jos nepasiekęs staigiai pasuko į Vilnių. Vytautas tėvo sumanymo neišdavė, tačiau jam ir ne­ pritarė, išvykdamas į Drohičiną ir Gardiną. Kaip ir 1345 m., puikus taktikas Kęstutis užklupo didįjį kunigaikštį visiškai nepasirengusį kovai. Vilnius buvo paimtas, Jogaila ir jo arti­ mieji pateko į Kęstučio rankas. Archyve buvo rastos slaptosios sutartys, ir iškviestą iš Gardino Vytautą tėvas prirėmė prie sienos. Su laimėju­ siu Kęstučiu nebebuvo prasmės ginčytis, ir Vytautas liovėsi laviravęs. Galbūt ir jo įtaka lėmė lengvą Kęstučio nuosprendį Jogailai. Jogaila turėjo raštiškai pripažinti Kęstutį didžiuoju kunigaikščiu. Kęstutis jį paleido ir atidavė tėvonines Krėvos bei Vitebsko žemes. Švelniai elgtis su Jogaila reikėjo ir skaitantis su jo broliais, valdančiais didžiausią val­ stybės žemių dalį. Čia Kęstutis veikė lanksčiai. J Polocką ir į jį apgulu­ sią Skirgailos kariuomenę nusiųsti pasiuntiniai pranešė, kad apgultis nutraukiama. Abi pusės pakluso Kęstučiui, o Skirgaila turėjo bėgti į Livoniją. Tuo buvo palenktas Andrius, netrukus atsiradęs Polocke ir pripažinęs Kęstučio viršenybę. Pripažino Kęstutį ir kiti pirmosios Al­ girdo žmonos sūnūs, nejautę didelės meilės Jogailai. Padarius neesmi­ nių nuolaidų, buvo rastas kompromisas ir su Maskva: Kęstutis su ja susitarė dėl sienų, nepretenduodamas į hegemoniją Smolenskui ir Okos aukštupio kunigaikštijoms. Visu tuo buvo įtvirtinta politinė Trakų dva­ ro programa: ekspansijos į rytus sustabdymas ir visų jėgų nukreipi­ mas į vakarų frontą. Gavęs rytuose laisvas rankas, Kęstutis nedelsdamas tuo pasinaudo­ jo. 1382 m. sausio mėnesį jis nusiaubė Vėluvos, Tepliavos, Fridlando, Altenburgo apylinkes, pasiekdamas Priegliaus ir Alnos krantus. Ne­ didelį kryžiuočių kontrpuolimą vasario mėnesį į Punios ir Alytaus apy­ linkes atmušė Vytautas. Balandžio mėnesį Kęstutis sunaikino Jurbar­ ko priešpilį. Tai veikiausiai buvo preventyvus puolimas, sutrukdęs kry­ žiuočiams įsiveržti į Nemuno žemupio ar jam gretimas Žemaitijos sri­ tis (Jurbarke buvo užklupti ordino maršalas ir trys komtūrai). Šie pirmieji keturi 1382 metų mėnesiai stebina nepaprastai tikslingais ir suderintais lietuvių karo veiksmais, faktiškai paralyžiavusiais kryžiuo­ čių puolimus. Jie rodė, kad sukoncentravus prieš Vokiečių ordiną di­ džiosios Lietuvos kunigaikštijos karinį potencialą ir vadovaujant to­ kiam karvedžiui kaip Kęstutis, buvo galima labai efektyviai gintis. Tačiau Gediminaičių monarchija vystėsi atvirkščia kryptimi. Nu­ stumti, bet nepašalinti Algirdo antrosios žmonos sūnūs jautė savo jėgą ir netruko ja pasinaudoti. Veiksmų planui pasitarnavo jų plati

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

1 T A 1 0 (3

valdoma teritorija. Severų Naugardo kunigaikštis Kaributas (stačiatikiškai pakrikštytas Demetrijumi) 1382 m. gegužės mėnesį sukilo pir­ mas. Kęstučiui į rankas pateko sąmokslą koordinavęs Vaidila ir buvo pakartas, bet sąmokslas jau plėtojosi. Kęstutis nesiryžo apnuoginti kry­ žiuočių fronte esančių pilių ir su nedidele kariuomene išskubėjo prieš maištininką. Tai buvo klaida: Kaributas atitrukusį nuo komunikacijų didįjį kunigaikštį sumušė. Šis Kęstučio pralaimėjimas sinchronizavosi su Jogailos ir jį palaikančių Vilniaus miestiečių veiksmais (vilniečiams vadovavo vokiečių bendruomenės seniūnas Hanulas). Pasinaudojus neatsargiu Vytauto išvykimu, nedidelė Kęstučio karių įgula buvo iš­ žudyta. Birželio 12 d. į Vilnių iš Vitebsko atvyko Jogaila. Algirdaičių perversmas pavyko. Surinkęs kažkiek karių ir po kelių dienų bandęs Vilnių atsiimti Vytautas buvo sumuštas sutraukusio čia jau didesnes jėgas Jogailos. Tuo tarpu birželio pabaigoje į Lietuvą įsiveržė Vokiečių ordino kariuomenė, vadovaujama maršalo Konrado Hatenšteino. Kry­ žiuočiai birželio 30 d. sunaikino Eigulių pilį prie Kauno ir traukė į krašto gilumą. Vytautas dar silpnai orientavosi plataus masto operacijose. Pa­ tyręs nuostolių, nespėjęs surinkti visų esančių Trakų kunigaikštijoje karių, Jogailai ir Skirgailai nuo Vilniaus ir ordino kariuomenei nuo Kau­ no artėjant prie Trakų, jis buvo priverstas trauktis į Gardiną. Per Skir­ gailą Jogaila galėjo susisiekti su Livonijos ordinu, bet vargu ar jis spėjo užmegzti ryšius su vyriausiąja Vokiečių ordino vadovybe Prūsijoje. Todėl jo ir ordino kariuomenė pradžioje nesuėjo į vieną vietą. Tik lie­ pos 6 d. Bražuolės pilyje (greta Trakų) jis ir ordino atstovai sudarė trum-

Bražuolės pilies bokšto pamatai.

154

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

pas paliaubas (iki rugsėjo 8 d.), kuriomis kryžiuočiai dar papildomai įsipareigojo nesusidėti su Kęstučiu. Pastaroji sąlyga rodo, kad Vokiečių ordino vadovai, nesaistydami savęs ankstesniais susitarimais, laikė žai­ dimą pradėtą iš naujo ir galėjo savo paslaugas pasiūlyti bet kuriai suski­ lusios Lietuvos pusei. Liepos 18 d. Jogailos ir ordino kariuomenės ap­ siautė Trakus. Pilies įgulą sudarė elitiniai Trakų kunigaikštijos kariai, griežtai atmetę reikalavimą pasiduoti. Tačiau įgula buvo nedidelė ir matė savo nelinksmą perspektyvą. Puolėjai šiomis aplinkybėmis puikiai pa­ sinaudojo, kaitaliodami grasinimus ir pasiūlymus bei skirdami apsigal­ vojimo terminus. Išsiderėjusi laisvą išėjimą, liepos 20 d. įgula paliko pilį, kurią Jogaila atidavė Skirgailai, tuo paskirdamas naują Trakų kunigaikštį. Vytautas neturėjo nei jėgų, nei noro sutrukdyti Trakų apgulimą. Tra­ kams kritus, ordino kariuomenė grįžo į Prūsiją. Kęstutis susitiko su Vytautu Gardine. Abu jie galėjo remtis tik jiems išlikusia rusiškąja Trakų kunigaikštijos dalimi. Ir šioje padėtyje tėvo patyrimas bei energija ieškojo išeities. Išsiuntęs Birutę į Brastą ir jai pridengti palikęs Vytautą Gardine, Kęstutis sugebėjo prasibrauti į Že­ maitiją. Sušaukti į Medininkus žemių vyresnieji turėjo nuspręsti, kaip jie elgsis Jogailos perversmo ir kryžiuočių intervencijos akivaizdoje. Žemaičiai pirmiausia paisė savo autonomijos interesų, tad neskubėjo kištis į dinastų kovą dėl sosto. Tačiau valdovų krikšto bandymai, o ypač Jogailos santarvė su kryžiuočiais, vertė juos apsispręsti. J Vilnių buvo nusiųsti pasiuntiniai paklausti Jogailos, ar jis nesirengia krikštytis. Iš to galima spręsti, kad tokį klausimą gavo ir Kęstutis, kuris, be abejo, turėjo į jį atsakyti neigiamai, ko kaip tik nepadarė Jogaila. Tai lėmė že­ maičių apsisprendimą, ir surinkta kariuomenė buvo pavesta Kęstučiui. Tuo tarpu Mozūrijos kunigaikštis Jonušas, pasinaudojęs Lietuvos vidaus karu, užėmė Drohičiną ir Melniką, nusiaubė Suražo, Bielsko, Kameneco apylinkes, bet buvo atmuštas nuo Brastos, kur glaudėsi Birutė. Vytautas į tai nereagavo: jis dabar jau ryžtingai siekė ištaisyti savo klaidas ir sku­ bėjo padėti tėvui. Rugpjūčio 3 d. Kęstutis ir Vytautas atžygiavo prie Tra­ kų. Prie jų prisijungė ir iš Voluinės atvykęs Liubartas. Žemaičių pasiuntinių atvykimas padėjo Jogailai numatyti Kęstučio veiksmus. Jis ne tik nukreipė savo kariuomenę prie Trakų, bet sulaukė ir talkininkų - Livonijos ordino magistro Vilhelmo Frimersheimo, pa­ keliui nusiaubusio žemaičių žemes. Ties užgrobtąja Kęstučio reziden­ cija abi kariuomenės išsidėstė lemiamam mūšiui. Jungtinės Jogailos ir livoniečių jėgos buvo daug pranašesnės, o netrukus dar pasirodė ir Prūsijos kryžiuočiai, vedami vyriausiojo maršalo, tad galima suprasti, kokia buvo ne taip jau noriai įsikišusių į valdovų ginčą žemaičių savi-

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

-1 r [“ lO č )

jauta. Visa tai nebuvo paslaptis nei Jogailai, nei pačiam Kęstučiui. \ Kęstučio stovyklą atvyko psichologinio žongliravimo meistras Skir­ gaila. Kaip ir prieš dvi savaites (krentant Trakams), jis sugebėjo dery­ bas nukreipti laipsniškų susitarimų kryptimi. Pirmiausia Skirgaila kreipėsi ne į Kęstutį, bet į Vytautą, prašydamas tarpininkauti. Skirgailai laidavus, Vytautą priėmė Jogaila ir pasiūlė grąžinti status quo iki 1381 m. lapkričio. Jogailai laidavus saugumą, tapęs svarbia akimirkos figūra Vytautas drauge su Skirgaila nuvyko pas Kęstutį. Atnaujintų Vytauto ryšių su Jogaila, Jogailos garantijų, išaugusios kryžiuočių kariuome­ nės ir žemaičių nuotaikų akivaizdoje Kęstučiui teko pasirinkti šią susi­ tarimo vilties Jogailos stovykloje alternatyvą, kadangi mūšio alterna­ tyva pergalės tikrai nežadėjo. To Jogailai ir tereikėjo: atvykę pas jį Kęs­ tutis ir Vytautas buvo suimti, o abiem kariuomenėms buvo paskelbta, kad kunigaikščiai važiuoja į Vilnių toliau tartis. Svarbu ne tai, ar že­ maičiai šia žinia rimtai patikėjo, kiek tai, kad jie gavo dingstį grįžti namo, kuria tuojau pat pasinaudojo. Paliko Lietuvą ir savo darbą pa­ dariusi kryžiuočių kariuomenė. Trakų dvaro nebeliko, Jogailos perga­ lė buvo visiška. Išskyrus dėdės populiarumą, Jogailai nereikėjo su nieku skaitytis dėl Kęstučio ir jo artimųjų likimo. Jau čia triumfuojantis Algirdaitis pademonstravo jį vėliau išgarsinusį meistrišką delsimą ir sugebėjimą likti šešėlyje, tvarkant slidžius reikalus. Skirgaila nuvežė Kęstutį į Krė­ vos pilį, kur po kelių dienų Jogailos tarnai (daugiausia - rusai) jį pa­ smaugė. Oficialiai buvo skelbiama, kad grįžęs Skirgaila Kęstutį rado nusižudžiusį. Iš Krėvos garsiojo karžygio palaikai buvo atvežti į Vil­ nių ir iškilmingai sudeginti. Jogaila deramai pagerbė savo dėdę ir liko tarsi nuošalyje, tačiau tai nesutrukdė jam susidoroti su patekusiais į jo rankas Kęstučio artimaisiais: Birutė buvo prigirdyta, o jos dėdė Vid­ mantas ir pusbrolis Butrimas - nukankinti. Buvo patenkintas valdovo sesers Marijos kraujo kerštas už pakartąjį Vaidilą ir atsikratyta bijo­ mos Kęstučio našlės. Su jaunystės draugu Vytautu, demonstratyviai pratęsiant lemtingose Trakų derybose jo išpūstą vaidmenį, buvo pasi­ elgta švelniai: kuriam laikui atidėjus jo nužudymą, su kunigaikštiškais patogumais jis buvo saugomas toje pačioje Krėvos pilyje. Vytauto žmo­ na (vėliau įgijusi krikščionišką Onos vardą) buvo palikta laisva, ir jai leista lankyti vyrą. Šis parodomasis mostas protingai ir valingai mote­ riai leido pergudrauti savimi pasitikinčius nugalėtojus. Sužinojusi apie rengiamą susidorojimą su jos vyru, ji liepė vienai savo tarnaitei pasi­ likti Vytauto kambaryje vietoje moters drabužiais persirengusio kuni­ gaikščio, kuris tokiu būdu galėjo pabėgti iš pilies. Šaltiniuose išlikusiavifi

156

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

me Vytauto inspiruotame pasakojime nerandama reikalo užsiminti apie jį išgelbėjusios tarnaitės likimą, tačiau ji, be abejo, buvo nukankinta. Žiauri XIV a. gyvenimo tikrovė neleido jai pasirinkti: atsisakius vyk­ dyti įsakymą, tą patį su ja būtų padariusi jos ponia. O Lietuvos istorijai šios vargšės moters poelgis labai reikšmingas: ji išgelbėjo ypatingų ga­ bumų asmenybę, daug kuo nulėmusią tolesnių įvykių raidą. 1382 m. rudenį šita asmenybė viską dar turėjo pradėti nuo nulio. Vytautas iš Krėvos pabėgo į Mozūriją, tačiau savo svainiui Jonušui, bijančiam Jogailos, jis buvo nepageidautinas. Kęstučio sūnui neliko nieko kito, kaip ieškoti prieglobsčio Vokiečių ordino žemėse. Pačioje 1382 m. pabaigoje jis tai ir padarė. Didysis magistras Ciolneris Ratenšteinas (pakeitęs neseniai mirusį Vinriką Kniprodę) priėmė Vytautą ir Mozūrijoje apsikrikštijusį (Konrado vardu) jo brolį Tautvilą, bet jų neprotegavo, nenorėdamas gadinti santykių su Jogaila. Vytautas net ne­ buvo apkrikštytas. Tačiau kryžiuočiai suprato, kad populiaraus Kęstu­ čio sūnus jiems dar gali praversti: net ordino kronikininkai užrašė pasa­ kojimą apie prasivėrusią žemę, prarijusią laužą su Kęstučio pelenais. 1382 m. rudenį Jogaila atsiskaitė su padėjusiu jam atgauti sostą Vo­ kiečių ordinu. Spalio 31 d. Dubysos sutartimi Jogaila įsipareigojo pasi­ krikštyti, užleido ordinui Žemaitiją iki Dubysos upės, prižadėjo ordi­ ną remti, palaikyti su juo taiką ir nekariauti be jo sutikimo. Dubysos sutartis buvo neabejotinas Vokiečių ordino laimėjimas ir didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos suvereniteto suvaržymas. Tačiau buvo ir kita jos pusė: ordinas pripažino Lietuvos valdovo teisę pačiam apsikrikštyti, ir tai buvo jau Lietuvos laimėjimas. Norėjo to kryžiuočiai ar ne, bet, padėdami pašalinti Kęstutaičius, jie padėjo jaunesniesiems Algirdaičiams užvaldyti visą didžiojo kunigaikščio domeną ir tuo sugrąžino 1345 m. situaciją, kai Lietuvos valdžią sukoncentravo stipriai sucemen­ tuota dinastinė grupė. Negana to, Jogaila, pašalinęs Kęstutį, ėmėsi bū­ tent jo, o ne savo pradinės politikos. Dėl Tochtamišo suduoto Maskvai smūgio įgijęs ramų užnugarį rytuose, jis nesirengė laikytis Dubysos sutarties: neužleido Žemaitijos, delsė krikštytis, atsiėmė iš mozūrų Drohičiną bei Melniką ir vengė susitikti su didžiuoju magistru. Galutinis susitikimas, numatytas 1383 m. liepos 19 d. Nemuno saloje ties Duby­ sos žiotimis, sužlugo dėl abiejų pusių nepasitikėjimo ir vengimo pir­ miems pasirodyti. Tai reiškė ne ką kita, kaip santykių nutraukimą ir karą. Ordinas jį paskelbė 1383 m. liepos 30 d. J sceną buvo išleistas Vytautas. Jau 1383 m. pabaigoje jis ėmėsi palenkti Vokiečių ordinui žemaičius. Kryžiuočiai jį rėmė, siųsdami žemaičių vyresniesiems dovanas. Žemaičių bajoraitės Birutės sūnus

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

1 r r ? 1 0 /

XIV a. Krėvos pilies griuvėsiai XIX amžiuje (N. Ordos litografija).

susilaukė jos gentainių pripažinimo. Tai dar nereiškė, kad jie visiškai pripažino kryžiuočių valdžią, bet tai buvo akivaizdus didžiojo kuni­ gaikščio Jogailos ir naujojo Trakų kunigaikščio Skirgailos valdžios ne­ pripažinimas. 1383 m. rugsėjo 11 d. į Trakų kunigaikštiją įžengė Ciolnerio Ratenšteino vadovaujama didelė ordino kariuomenė. Prie jos pri­ sidėjo Vytautas su 3000 žemaičių. Apsupti Trakai greitai kapituliavo, nemaža lietuvių perėjo į Vytauto pusę. Trakuose kryžiuočiai paliko savo įgulą ir, Vytauto lydimi, patraukė į Vilnių. Miestas buvo apnai­ kintas, bet pilys puolimą atlaikė, todėl rugsėjo 22 d. kryžiuočiai pasu­ ko atgal į Prūsiją. Visa ši ordino operacija kartojo 1382 m. vasaros scenarijų, tik lietu­ vių veikėjai jo vaidmenis atliko susikeitę. Šį kartą Lietuvos valstybės interesus gynė jau Algirdaičiai, o Kęstutaičiams teko išdavikų vaid­ muo. Tačiau rezultatas buvo atvirkščias: Lietuva apsigynė. Negana to, rugsėjo 25 d. Jogailos ir Skirgailos kariuomenė apgulė Trakus. Prie Vil­ niaus patirti nuostoliai kryžiuočius išsekino, ir Trakų įgula, negavusi paramos, lapkričio 3 d., išsiderėjusi teisę laisvai pasitraukti, pilį pali­ ko. Jau tuo metu atsiskleidė priversto tarnauti ordinui Vytauto neeili­ nis politiko talentas: dar prie Vilniaus kai kurie jo prišnekinti žemaičių žemių atstovai davė kryžiuočiams savo įkaitus. 1383 m. spalio 21 d. Vytautas buvo pakrikštytas (gavo Vygando vardą). Ordinas jam pave­ dė Naujojo Marienburgo pilį prie Nemuno (žemiau Dubysos žiočių). Čia susirinko Vytauto šalininkai: be anksčiau su juo buvusių Tautvilo

46

158

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

ir Onos, atvyko jauniausias brolis Zigmantas, Onos brolis Sudimantas, Krėvos pilies Onos sesers vyras - Alšėnų kunigaikštis Jonas Algimantaitis. 1384 m. griuvėsiai, sausio pabaigoje Vokiečių ordino vadovybė apibrėžė Vytauto statusą, sudarydama su juo raštišką sutartį. Didysis magistras pripažino jį teisė­ tu Trakų kunigaikščiu ir pažadėjo padėti atgauti tėviškę. Vytautas pri­ pažino ordino viršenybę, perleido jam Žemaitiją ir Kauno sritį. 1384 m. vasario pradžioje kai kurios žemaičių žemės (tarp jų ir Medininkai) pripažino Vokiečių ordino valdžią. Kryžiuočiai 1384 m. gegužės-bir­ želio mėnesiais Kauno rajone pastatė Naujojo Marienverderio pilį ir taip pat ją pavedė valdyti Vytautui. 1384 m. birželio 14 d. buvo patvir­ tinta ordino ir Vytauto sausio sutartis, numatant pastarojo - įpėdinių klausimą (pasirūpinant Vytauto dukters ir brolių paveldėjimu bei jo valdų atitekimu ordinui, palikuonims išnykus). Tuo pačiu metu kry­ žiuočių ir Vytauto jėgos atliko reidą iki Ukmergės. Tiek Vokiečių ordinas, tiek Jogaila įsitikino, kad Vytautas - tai ne Butautas. Jis puikiai naudojosi Trakų kunigaikštijos ir žemaičių ryšiais su Kęstutaičiais bei Algirdaičių svetimumu šiems kraštams. Kiek įma­ nydama teisiškai suvaržiusi Vytautą, ordino vadovybė nesuprato, kad jis labiau veikia savo, o ne jos naudai. Tačiau tai labai gerai suvokė Jogaila. Nuo 1384 m. pavasario slapti jo pasiuntiniai pradėjo derybas su pafrontėje esančiu Vytautu. Kadangi Trakus valdė Skirgaila, Jogai­ la pažadėjo Vytautui iš pradžių grąžinti dalį tėvonijos, o Skirgailai at­ gavus Polocką, atiduoti ir pačius Trakus. Tokiomis sąlygomis buvo

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

159

susitarta, Jogailai dar pažadėjus pridėti Vytautui žemių Voluinėje. Lie­ pos mėnesį Vytautas iš Naujojo Marienburgo patraukė į Jurbarką; iš­ viliojęs vadovus, jį sunaikino, sugrįžęs sugriovė Naująjį Marienburgą ir perėjo į Lietuvą. Rugsėjo pabaigoje Jogaila ir Vytautas apgulė Nau­ jąjį Marienverderį, o lapkričio 6 d. jį paėmė ir sunaikino. Ratas užsidarė: 1384 m. pabaigoje Vokiečių ordinas buvo atblokštas į 1379 ar net 1377 metų pozicijas. Visos iš Gediminaičių išpeštos su­ tartys liko tik pergamento skiautėmis. Per šiuos penkerius ar septy­ nerius metus išryškėjo ir techninis lietuvių karybos patobulėjimas. Dar 1382 m. Kęstutis puolė Jurbarką bombardomis, o Naujojo Marienverderio operacija buvo įvykdyta ne tik jomis, bet ir nutiesus tiltą bei įtvirtinus apgulties prieigas. Jogailos ir Vytauto kompromisas kuriam laikui atitolino didžiąją dinastijos krizę, o Skirgaila Trakuose toli gra­ žu neužėmė tokios padėties, kokią turėjo Kęstutis. Toks buvo išorinis šių audringų įvykių vaizdas, tačiau jis slėpė didelius pokyčius. Dinas­ tinės krizės tapo dėsningos, o Vokiečių ordino įsikišimas, palaikant kurią nors pusę, - įprastiniu reiškiniu. Žemaitija, nepaklususi didžia­ jam kunigaikščiui, o kartu atsisakiusi savo pasižadėjimų kryžiuočiams, išgautų Vytauto, ir toliau liko dviprasmiškoje padėtyje. Karas su Vo­ kiečių ordinu, patyrus tokius sukrėtimus, vėl tęsėsi. Naujoji Gedimi­ naičių karta susidūrė su tomis pačiomis problemomis, tik iš istorijos arenos ji pati pašalino įžymųjį karvedį Kęstutį. Romantinė tradicija iš šio kunigaikščio padarė pagonybės puose­ lėtoją ir krikšto priėmimo kliuvinį. O iš tikrųjų tai buvo nepaprastai racionaliai mąstanti asmenybė, sugebėjusi tiksliai įžvelgti ir surikiuoti svarbiausius ir antraeilius tikslus. Lietuvos valstybingumas jam bu­ vo aukščiausia vertybė, Vokiečių ordinas - didžiausias šiai vertybei pavojus. Visa kita jis vertino ir derino pagal tai. Kęstutis, kaip niekas kitas iš jo pirmtakų ir palikuonių, sugebėjo įžvelgti savo vietą valsty­ bės ir dinastijos hierarchijoje, suprasti, kad esamomis sąlygomis jo, kaip submonarcho, valdžia kur kas geriau laiduos jam aukštą padėtį negu trapi didžiojo kunigaikščio viršūnė. Jis buvo diarchinės siste­ mos, tuo kartu neleidusios išsyk pasireikšti dinastijos krizei, siela. Jis keliems dešimtmečiams sulaikė šį krizės akmenį, bet galiausiai tas akmuo jį sutraiškė. XIV a. pabaigoje Lietuvos kaimynystėje vyko svarbūs pokyčiai, o Lie­ tuva vis dar nebuvo išsprendusi pagrindinės krikšto ir karo problemos.

4*

160

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

c. Krėvos sutartis ir jos esmė Jei rengiant sąmokslą prieš Kęstutį Algirdo našlė Julijona daug pri­ sidėjo susitariant su kryžiuočiais, tai žlungant Dubysos sutarčiai or­ dino politikai ją kaltino priešiškumu katalikybei. Kęstutį pašalinus, aplink Julijoną susibūrė stačiatikių opozicija katalikiškam krikštui. 1382-1383 m. žiemą Jogaila bent dėl akių susitaikė su Kęstutį palai­ kiusiu Andriumi, palikdamas jį Polocke. Šiaurės Rusijoje buvo tęsia­ ma tradicinė politika: 1383 m. Patrikui Narimantaičiui pavyko gauti naugardiečių Oreško, Keksholmo pilis ir pusę Koporjės. 1384 m. šios pilys buvo pakeistos Rusa ir Ladoga, o Patriko jtaka kiek sumažėjo. Jogailos pusbrolio atsiradimas Naugarde mažino Maskvos įtaką, bet ir su pastarąja Jogaila siekė susitarti, norėdamas turėti laisvas rankas vakaruose. 1384 m. buvo sudaryta sutartis su Demetrijumi Doniečiu, numatanti Jogailos vedybas su didžiojo Maskvos kunigaikščio duk­ terimi. Ją lydėjo atskira Julijonos sutartis su Demetrijumi, rengianti stačiatikišką Jogailos krikštą ir didžiojo Maskvos kunigaikščio virše­ nybės pripažinimą. Ji, be abejo, buvo Lietuvai visiškai nenaudinga, bet tai pasirodė esąs tik Dubysos sutarties suerzintos Julijonos keti­ nimų protokolas. Pats Jogaila tęsė Gedimino politiką, kuriai atsiskleidė naujos galimybės. t* 6 . 787

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

-j / ' ' 1 1 0 1

Krėvos sutarties aktas. Vytauto antspaudas (1379 m.).

Santykiai su Lenkija ėmė nusistovėti lietuviams įsi­ tvirtinus Voluinėje, o lenkams - Haliče. 1382 m. pa­ baigoje Liubartas, pasinaudojęs Liudviko Didžiojo mirtimi, nuniokojo nemažą Lenkijos plotą, tuo dar sustiprindamas savo padėtį Voluinėje. Liudvikas Didysis sūnų nepaliko, todėl Lenkijos diduome­ nė, 1384 m. rudenį pripažinusi įpėdine jo dukterį Jadvygą, siekė ją naudingai ištekinti. Pretendentų į Jadvygos ranką atsirado ne vienas, susidarė net ke­ lios grupuotės. Mažosios Lenkijos didikai pasisakė už Jad­ vygos vedybas su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jogaila užmezgė ryšius su lenkais dar iki pasodinant į sostą Jadvy­ gą. 1383 m. balandžio 18 d. jis suteikė Liublino miestiečiams laisvos prekybos privilegiją. Konkrečius lenkų pasiūlymus Jogaila gavo ne vė­ liau kaip 1384 metų rudenį, kuomet spalio mėnesį tuo tikslu į Vilnių slaptai atvyko Lenkijos delegacija, o į Krokuvą - Jogailos atstovai. Ofi­ cialios derybos įvyko 1385 m. sausio mėnesį Krokuvoje. J Lietuvos de­ legaciją įėjo krikščionys - kunigaikščiai Skirgaila, Jonas Alšėniškis, Bo­ risas Karijotaitis ir Vilniaus seniūnas Hanulas. Iš Krokuvos ji (išskyrus Lietuvon sugrįžusį Skirgailą) nuvyko į Budą pas Liudviko Didžiojo našlę Elžbietą ir gavo jos pritarimą. 1385 m. vasaros pabaigoje į Lietu­

162

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

vą atvyko Elžbietos ir Lenkijos delegatai - kunigas Steponas, Potoko kaštelionas Vladislovas, Liublino seniūnas Vlodekas iš Charbinovicų. Pastarasis buvo lankęsis pas Jogailą jau anksčiau. Krėvos pilyje rug­ pjūčio 14 d. buvo surašytas susitarimo aktas. Krėvos aktu Jogaila pasižadėjo prišlieti didžiąją Lietuvos kunigaikš­ tiją prie Lenkijos karalystės, priimti su savo tauta katalikų tikėjimą, atgauti abiejų valstybių prarastas žemes, o Jadvygos sužadėtiniui, Aus­ trijos hercogo Leopoldo sūnui Vilhelmui, sumokėti 200000 auksinų ne­ tesybų už nutraukiamas jo sužadėtuves. 1386 m. pradžioje Volkoviske Lenkijos atstovai įteikė Jogailai jo pripažinimo Lenkijos karaliumi ir valdovu aktą. Vasario 12 d. Jogaila su didele palyda atvyko į Krokuvą, 15 d. buvo pakrikštytas, 18 d. sutuoktas su Jadvyga ir kovo 4 d. vaini­ kuotas Lenkijos karaliumi. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ir Len­ kijos karalystės sostuose atsidūrė vienas asmuo. Buvo sudaryta perso­ nalinė unija, bet esminė Krėvos sutarties klauzulė (prišliejimas) api­ brėžė ne ją, bet Lietuvai nepalankų teisinį santykį. Nei Krėvos, nei jokiame kitame akte nebuvo užsiminta apie Jogailos nusišalinimą nuo tėvoninių teisių didžiajai Lietuvos kunigaikštijai, jo­ kia valstybinių santykių praktika ar teisinė užuomina šitų jo teisių ne­ kvestionavo. Atvirkščiai: šios teisės ne kartą pasireiškė kaip teisinių sprendimų pagrindas. Šiomis teisėmis Jogaila su nieku nepasidalijo. Netrukus išryškėjusi abiejų valstybių administravimo rutina didžiąją Lietuvos kunigaikštiją traktavo kaip atskirą politinį darinį, o Jogailą kaip realų jos valdovą. Visa tai rodė, kad Krėvos sutartis nepanaikino Lietuvos valstybingumo; prišliejimas nereiškė jos vidinio vasaliteto arba prijungimo prie Lenkijos. Tačiau ta pati rutina iš visų Lietuvos valsty­ bės politinės teisės subjektų, Jogailai sankcionuojant, reikalavo Lenki­ jos karaliaus ir Lenkijos karalystės (karūnos) siuzereninių teisių pripa­ žinimo. Prišliejimas reiškė Lenkijos karalystės siuzerenitetą didžiajai Lietuvos kunigaikštijai arba pastarosios išorinį vasalitetą. Jogaila, per­ sonaline unija jungdamas abu sostus, kaip didysis Lietuvos kunigaikš­ tis, tapo savo paties, kaip Lenkijos karaliaus, vasalu. Išorinio vasaliteto būklę patyrė daug Europos valstybių. Tiesa, dau­ guma jų šia būkle anksčiau ar vėliau nusikratė. Lietuva žengė į Euro­ pos politinę sistemą, kaip tik patekdama į šitokią būklę. Pats Krėvos aktas, tiksliai neapibrėždamas ir nedetalizuodamas vasaliteto (prišliejimo) santykio, nustatė tik jo esminę išorinę nuostatą, viską palikda­ mas faktiškam šios nuostatos taikymui. To, matyti, pageidavo abi su­ sitariančios pusės, kiekviena iš jų siekdama savo pagrindinio tikslo (Jogaila - Lenkijos karūnos, Lenkijos karalystės taryba - esminės

e*

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

1 l O D

viršenybės Lietuvai). Esant tokiai padėčiai, viską labiausiai turėjo lem­ ti ne teisiniai, bet realūs abiejų valstybių tarpusavio santykiai. Čia ir glūdėjo didžiausias pavojus Lietuvos valstybei. Sudarant Krėvos sutartį, Lenkijoje jau intensyviai klostėsi luominės monarchijos struktūra. Greta monarcho jos valstybingumą įkūnijo val­ stybės tarybos institucija. Jau reiškėsi ir netrukus įgijo galią dar viena institucija - bajorų seimas. Centro ir vietų pareigūnai jau buvo įteisinti dignitoriai, o ne valdovo agentai. Visuomenė šalį laikė valstybe (Len­ kijos karalyste), o ne monarcho nuosavybe, monarchą - aukščiausiu valstybingumo įkūnytojų, o ne savininku. Bajorai jau suvokė save kaip tautą. Lenkija turėjo stiprią Bažnyčios organizaciją, įgijusią atskiros baž­ nytinės provincijos statusą, o tai buvo labai svarbi viduramžių Euro­ pos valstybių struktūros dalis. Lietuva tebebuvo ankstyvoji monarchi­ ja, jos feodalai dar neišaugo į organizuotą bajorų luomą. Didžiojo ku­ nigaikščio taryba dar buvo atsitiktinis agentų sambūris, o ne valstybės institucija, valdovo agentai nebuvo įteisinti pareigūnai arba dignito­ riai. Nebuvo seimo. Bajorų luomui dar nesusidarius, jų dar nejungė tautos samprata. Save, kaip tautą, suvokė tik kunigaikščiai ir negau­ sus aukščiausiųjų šalies pareigūnų ratas. Dauguma krašto gyventojų vadovavosi pusiau etnine, pusiau valdinių savimone. Nebuvo valsty­ bės sąvokos (Krėvos akte buvo parašyta apie Lenkijos karalystę ir Lie­ tuvos bei Rusijos žemes). Bažnyčios organizaciją Lietuvoje dar reikėjo kurti. Todėl Krėvos sutartį faktiškai sudarė Lenkijos valstybė ir didy­ sis Lietuvos kunigaikštis. Pastarasis daugiausia ir įkūnijo Lietuvos val­ stybingumą; dar jį kažkiek įkūnijo aukščiausias Gediminaičių dinasti­ jos ratas (jaunesnieji Jogailos broliai ir Vytautas). Išlošė ir Lenkijos diduomenė, ir Gediminaičių viršūnė; pirmosios veik­ lai atsivėrė Lietuvos, antrosios - Lenkijos erdvė. O šios veiklos nebuvo tapačios: lenkiškoji buvo valstybinė, lietuviškoji - dinastinė. Esant vie­ nam bendram valdovui, atriboti erdves turėjo valstybių institucijos, bet Lietuvoje, be valdovo, tokių institucijų nebuvo. Gediminaičiams (pvz., Jogailos broliui Vyguntui Aleksandrui) buvo dalijamos kunigaikštijos Lenkijoje, o lenkų pareigūnai su valdovo įgaliojimais buvo siunčiami Lietuvon. Lietuvių kariuomenė talkino lenkams, o lenkų - lietuviams. Bet pirmuoju atveju talkininkus kontroliavo vietoje esančios Lenkijos valstybės institucijos, antruoju atveju tai galėjo atlikti tik bendrasis val­ dovas. O jį Krokuvoje supo Lenkijos valstybės taryba ir kiti dignitoriai. Lenkų pareigūnų veiklą išplėtus į Lietuvos erdvę, o lietuvių - į Lenkijos, pirmieji veikė organizuotai per institucijas, antrieji - pavieniui. Praktiš­ kai tai lėmė lietuvių pareigūnų įtraukimą į Lenkijos valstybės instituci­

164

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

jas ir trukdė atsirasti tokioms institucijoms Lietuvoje. Kitaip sakant, Lietuva darėsi provincija. Visa ši praktika atsispindėjo Lenkijos kara­ liaus raštinės, ėmusios aptarnauti ir Lietuvos reikalus, veikloje (Lietu­ vos valdovo raštinė dar nesusikūrė, iki šiol būdavo tik pasitelkiami pavieniai raštininkai tvarkyti vienam ar kitam reikalui). Jei net ir ne­ būtų išorinio Lenkijos siuzereniteto, visa tokia abiejų valstybių sąvei­ ka vis tiek atrofuotų Lietuvos valstybingumą, bet dabar šią atrofiją dar aštrino ir siuzereninės Lenkijos atstovų pretenzijos. Jogaila mėgino būti abiejose valstybėse, bet pagrindinė jo rezidavimo vieta vis tiek tapo Lenkija. Lenkijoje Jogaila buvo ne tik karalius, bet ir pripažintas Euro­ pos monarchas, o Lietuvoje jis Europai buvo dar niekas. Beje, pavojus Lietuvos valstybingumui reiškėsi ir per savąjį valdovą: niekas Lietu­ vos neužkariavo, bet tarnyba savam valdovui darėsi tarnyba svetimai šaliai, o lietuviai savo šalyje - antros rūšies žmonėmis. Tokią padėtį dėsningai lėmė Lietuvos pagonybė ir atsilikimas. Jau Gedi­ mino patarėjai nurodė, kad ke­ lias į Europą ir pažangą eina per svetim os hegem onijos pripažinimą (tokį kelią nuėjo visos rytinės Vidurio Euro­ pos dalies šalys). Esant vien savam valdovui, net ir tokio­ mis sąlygomis nebūtų pažeista savojo valstybingumo raida. Unija su Lenkija Lietuvos valdovą išgelbėjo iš tokios padėties; Jogaila tapo Vi­ XIII-XIV a. durio Europos dinastu greta Čekijos ir Vengrijos karalių. Gediminai- sidabriniai čiai garbingai išėjo į Europos areną, bet tai buvo padaryta savo tautos antsmilkiniai. valstybingumo sąskaita. Krėvos sutartis sukūrė naują Vidurio ir šiaurės Europos dinastinį centrą Lenkijoje. Tai buvo dėsningas regiono raidos reiškinys. Netru­ kus (1397 m.) Kalmaro unija dar vieną tokį centrą sukūrė Danijoje. Iki Liudviko Didžiojo mirties ir net po jos pati Lenkija buvo hegemoninės Vengrijos šešėlyje. Dabar į tokį šešėlį pateko Lietuva. Jos atsilikimas ir lietuvių tautos negausumas (savo valstybėje ji sudarė gyventojų ma­ žumą) darė slaviškosios Lenkijos hegemoniją Lietuvai ypač pavojin­ gą. Laikinai sustabdyta dinastinė krizė ir Vokiečių ordino persvara įga­ vo naują krizinę išraišką, aiškiai ir nedviprasmiškai prasidėjus didžio­ sios Lietuvos kunigaikštijos provincialėjimo procesui.

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

-1 z ' r 1 O D

d. Jogailos krikšto akcija Jogailos krikštas oficialiai reiškė tautos ir valstybės krikštą. Nuo šiol Jogaila (gavęs Vladislovo vardą pagal savo krikšto tėvą - kunigaikštį Vladislovą Opolietį) buvo laikomas krikščionių valdovu. Kartu su Jo­ gaila krikštą priėmėjo pagonys broliai Karigaila (Kazimieras), Vyguntas (Aleksandras), Švitrigaila (Boleslovas). Stačiatikiu virtęs Vytautas (Jogaila privertė jį tai padaryti, Vytautui grįžus į Lietuvą) pasinaudojo šia proga ir atnaujino katalikybės išpažinimą (Aleksandro vardu). Šitaip Krokuvoje buvo pakrikštyta dinastija. Politiškai tai buvo pagrindinis aktas, toliau tokiu atveju būdavo steigiamos vyskupijos ir parapijos, palaipsniui krikštijant žmones vietose. Krikšto procesas užsitęsdavo ilgai. Tokia darbų seka laukė ir Jogailos, bet jam dar reikėjo atsižvelgti į krikščionišką Lietuvos apsuptį ir įnirtingą kryžiuočių propagandą, menkinančią Lietuvos krikštą. Todėl jis turėjo kur kas greičiau, pla­ čiau ir įtikinamiau organizuoti krašto pakrikštijimo akciją. Tuo tikslu Jogaila 1387 m. pradžioje atvyko į Lietuvą. Lenkijos Bažnyčia mažai vykdė misijas ir tokiai akcijai nebuvo pasiruošusi, aukšti jos dignito­ riai liko nuošalyje. Jogaila pats atliko didžiulį organizacinį darbą, pasi­ telkdamas tam reikalingus žmones. Įjungus Lietuvos administracinį mechanizmą (tijūnai atvykstantiems dvasininkams surinkdavo žmo­ nes), kampanija praėjo sėkmingai. Krikštą priėmė bajorai, o adminis­ tracinių centrų (pilies ir kiemų) apylinkėse buvo pakrikštyti valstie­ čiai. Tokia didele vienalaike kampanija vėluojanti Lietuva išsiskyrė iš anksčiau apsikrikštijusių savo regiono šalių: jos darė tai tuomet, kai valstybė dar nepajėgė tokios kampanijos įvykdyti. Administracijos kon­ trolė valstiečių bendruomenėms leido nesunkiai steigti pirmąsias pa­ rapijas, bet šiam darbui reikėjo išteklių, ir todėl jis negalėjo plačiai ir greitai vykti. Vis dėliojau 1387m. buvo pastatyta mūrinė katedra Vil­ niuje. Pirmosios parapijos buvo įsteigtos Ukmergėje, Maišiagaloje, Ly­ doje, Nemenčinėje, Medininkuose (prie Vilniaus), Krėvoje, Hainoje, Obolcuose. Tai buvo Vilniaus ir Vitebsko kunigaikštijų vietovės, pri­ klausiusios pačiam Jogailai. Priklausiusi Skirgailai Trakų kunigaikšti­ ja į šią pradinę kampaniją dar nepateko. Pažymėtina, kad sukurdamas neišvengiamai reto parapijų tinklo pradmenis, Jogaila ypatingą dėme­ sį skyrė lietuvių žemėms, esančioms arčiau rusiškojo paribio (Medi­ ninkai, Krėva, Lyda), ar net etninėms lietuvių saloms (Haina, Obolcai). Tuo sąmoningai buvo užkertamas kelias jau kažkiek pradėjusiai plisti stačiatikybei (pvz., ją buvo priėmęs Alšėnų kunigaikštis Jonas Algimantaitis). Statomos parapijų bažnyčios gavo fundacines privile-

-I S S Į O O

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

gijas, patvirtinančias joms skirtas žemes ir valstiečius su jų prievolėmis. Numatomam Vilniaus vyskupui Jo­ gaila 1387 m. vasario 17 d. išleido privilegiją, suteikda­ mas plotą su keliais namais Vilniuje, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro, Molėtų kaimus, Dambravos, Ver­ kių, Bokšto valsčiukus, t. y. vyskupas gavo nedidelę ku­ nigaikštiją. Vyskupo ir parapijų žemės buvo atleistos nuo visų prievolių, duoklių ir mokesčių. Šiais aktais re­ cepcijos keliu buvo suformuota privilegijuota bažnyti­ nė žemėvalda, taip pat ir didžiojo kunigaikščio patronatas steigiamoms bažnyčioms (patronas parinkdavo į šias vietas kandidatus). Lietuvoje nebuvo įvesta visuo­ tinė Bažnyčiai mokama dešimtinė, nes iš karto buvo su­ teikiama žemėvalda. Tačiau paskirais atvejais vėliau de­ šimtinė buvo praktikuojama. Po poros metų -1 3 8 9 me­ tų sausio 10 dienos privilegija - Jogaila bažnyčias pa­ pildomai aprūpino metine šešių sidabro ilgųjų duokle ir dešimtine iš kai kurių kaimų. Gražiai suderindamas išmankštinto administracinio aparato ir iš Lenkijos at­ sivežto nelabai gausaus eilinių kunigų ir vienuolių bū­ rio darbą, Jogaila efektyviai įdiegė katalikybę svarbiau­ siuose krašto punktuose. Istorinė tradicija, perteikta kar­ tos, gyvenusios jam mirštant, priskiria Jogailai maldos „Tėve mūsų" išvertimą į lietuvių kalbą (iš lenkų kal­ bos). Šį pasakymą reikėtų vertinti tik kaip pasirūpini­ mą ją išversti, bet ir tai rodo Jogailos rūpinimąsi tikėji­ mo pradmenų skleidimu. Du aktai nubrėžė katalikų tikėjimo, kaip valstybi­ nės religijos, statusą. 1387 m. vasario 17 d. privilegija patvirtino bajorams katalikams jų valdomą žemę tė­ vonijų teisėmis. 1387 m. vasario 22 d. privilegija už­ draudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę. Apie pagonių tikėjimą nebuvo ir kalbos, jie turėjo tapti ka­ talikais. Taip atsirado Europos viduramžių valstybėms būdingas tikėjimo imperatyvas, o stačiatikiai negavo luominių privilegijų. Jogaila peržengė slenkstį, ties kuriuo suklupo Gedi­ minas ir kurio niekaip nesiryžo peržengti Algirdas. Len­ kų ir čekų dvasininkų lietuviai nelaikė vokiečių tikėjimo

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

Jogailos statytos Vilniaus katedros plytos su tapybos elementais.

C J7 1 0 /

Jogailos statytos Vilniaus katedros stiegės. Jogailos statytos Vilniaus katedros planas.

168

nešėjais: jie šnekėjo panašia į pa­ žįstamų rusų, kurie buvo tokie pat savojo valdovo valdiniai, kalba. Bajorai ir tijūnai klusniai sekė di­ džiuoju kunigaikščiu, liaudis - ti­ jūnais. Jogaila apkrikštijo Lietu­ vą kaip jos didysis kunigaikštis, pasikvietęs į talką eilinius lenkų dvasininkus ir jiems vadovaudamas. Lenkų vyskupai ir prelatai šios kampani­ jos nevykdė, taigi ne Lenkija Lietuvą ap­ krikštijo, o pati Lietuva apsikrikštijo. Tačiau naujosios krikščioniškos valstybės kultūros lygis ir kultūriniai ryšiai buvo tokie, kad ji pati net negalėjo apie šį įvykį pranešti popie­ žiui bei krikščionių valdovams. Ir čia Jogaila veikė jau kaip Lenkijos karalius - per Lenki­ jos institucijas. Tuo metu suskilusioje Vaka­ rų Bažnyčioje Lenkija pripažino Romoje re­ ziduojančius popiežius. Nors šaltiniai vienas kitam prieštarauja, yra aišku, kad Jogaila (veikiausiai kerštaujančioje už Jadvygą Aus­ trijoje įkalinus pirmąjį pasiuntinį Mikalojų Trambą) pas popiežių Urboną VI 1387 me­ tais ir 1388 metų pradžioje siuntė ne vieną žygūną (tai galėjo būti Poznanės vyskupas Dobrogostas ir dekretų daktaras Sviatosla­ vas). 1388 m. balandžio 17 dienos bule Jo­ gailai Urbonas VI pripažino Lietuvos krikš­ tą. Jogailą pasveikino Prancūzijos karalius Karolis VI. Bet visi šie sveikinimai buvo ra­ šomi Lenkijos karaliaus vardu. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žingsnis liko užgož­ tas jos siuzerenės. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nepri­ pažino. Kryžiuočių propaganda skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą. Apie žemaičių krikštą nebuvo ir kalbos. Tačiau svarbiausias žingsnis buvo žengtas, ir jį sankcionavo ka­ talikų Bažnyčios galva (galutinai Urbonas VI

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

pripažino Lietuvą katalikų šalimi 1389 m. balandžio 19 dienos bule). XIV a. Vilniaus 1388 m. Dobrogostas įšventino Vilniaus vyskupu lenkų pranciškoną, šv. Mikalojaus nominuotą Sereto (Moldavijoje) vyskupą Andrių. Buvo įsteigta Vilniaus katedros kapitula. Vilniaus vyskupija liko tiesiogiai pavaldi popiežiui. Maždaug per metus laiko Lietuvoje buvo įvestas katalikų tikėjimas, sukurta bei materialiai aprūpinta funkcionuojanti Bažnyčios organi­ zacija. Oficialiai didžioji Lietuvos kunigaikštija tapo krikščioniška šali­ mi. Konfesinis atotrūkis nuo Europos buvo pašalintas.

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

1 1 0 7

e. Pirmieji Lenkijos hegemonizmo žingsniai ir Astravos sutartis Krėvos sutartis sutrukdė Julijonai suartinti Lietuvą su Maskva. At­ siradus naujoms dinastinėms perspektyvoms Gediminaičių viršūnei, Jogailos motina prarado didelę ankstesnės įtakos dalį. Jogailos po­ zicijų sustiprėjimas, gavus jam Lenkijos sostą, privertė paklusti vy­ resniuosius brolius - Vladimirą, vėliau ir Demetrijų. Tačiau aptilęs konfliktas su Andriumi atsinaujino. Andrius pretendavo į Vitebską ir toliau glaudžiai santykiavo su Maskva (1385 m. jo sūnus Mykolas talkino Demetrijui Doniečiui prieš Riazanės kunigaikštį Olegą). Ta­ čiau, kaip ir konflikto pradžioje, Andrius labiausiai orientavosi į Li­ vonijos ordiną. Su krašto magistru Robinu Elzenu sudaryta 1385 m. spalio 10 d. sutartis pripažino Livonijos ordiną Polocko kunigaikšti­ jos siuzerenu. Andriaus sąjungininku tapo Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas. 1386 m. žiemos pabaigoje didžiosios Lietuvos kunigaikš­ tijos šiaurės rytų sritis užgriuvo karo veiksmai. Robinas Elzenas tris savaites niokojo Rytų Lietuvą, pasiekdamas Ašmeną ir išsivaryda­ mas į nelaisvę 3000 žmonių. Andrius užėmė Vitebsko pilį. Sviatosla­ vas prisijungė du valsčius ir apgulė Mstislaulį. Palyginus nestiprūs priešai Jogailai pridarė nemažai eibių. Didžia­ jam kunigaikščiui pasišalinus į Krokuvą, sutriko šalies gynybos orga­ nizacija. Tuo tarpu Lenkijos karūnos taryba jau Jogailos vainikavimo metu ėmėsi priemonių, plėsdama savo hegemoniją Lietuvai. Keli Jo­ gailos broliai ir Vytautas turėjo pasilikti Krokuvoje, kad laiduotų Jo­ gailos pažadą prišlieti prie karalystės didžiąją kunigaikštiją. Lietuvių kunigaikščiai, nors ir prabangiai išlaikomi bei vaišinami, buvo nuola­ tos lenkų prižiūrimi ir tapo jų įkaitais. Šitaip karūnos taryba pradėjo kontroliuoti Lietuvos dinastinę instituciją. Karas didžiosios Lietuvos kunigaikštijos šiaurės rytuose privertė įkai­ tais laikomus kunigaikščius paleisti. Iš jų buvo paimtos raštiškos išti­ kimybės priesaikos Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai; paramai duo­ tas lenkų riterių būrys. Surinkę dar kažkiek lietuvių karių, Skirgaila, Vytautas, Kaributas ir Lengvenis Simonas (stačiatikybę priėmęs jau­ nesnysis Jogailos brolis) 1386 m. balandžio mėnesį atskubėjo į karo veiksmų sritį ir prie Vechros upės sumušė Sviatoslavo Smolenskiečio kariuomenę. Sviatoslavas žuvo, jo sūnūs Jurgis ir Hlebas pateko į ne­ laisvę, Mstislaulio apgultis buvo nutraukta. Jurgį paleido į Smolenską kaip Lietuvos vasalą, Hlebas liko įkaitu, iš Smolensko miesto buvo pa46

170

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

imta išpirka. Andrius liko izoliuotas Polocke. Patrikas Narimantaitis dar laikėsi Naugarde, kur 1386 m. sustiprėjo Maskvai prie­ šiškos nuotaikos. Tačiau jau tais pačiais 1386 m. atsinaujino Vokiečių ordino prūsiškosios šakos puolimai vakaruose: mar­ šalas Konradas Valenrodas nuniokojo Ukmergės ir Ašmenos sritis. 1387 m. jis pasiekė Maišiagalą. 1388 m. Ukmergės apy­ linkes pasiekė naujasis ordino maršalas Engelhardas Rabė. Lie­ tuviai buvo įsiveržę į Prūsiją 1388 m., bet veiksmų iniciatyva aki­ vaizdžiai priklausė kryžiuočiams. Jogaila 1388 m. susitiko su Vokie­ čių ordino vadovais, tačiau negalėjo susitarti. Visa tai darėsi tuo metu, kai Lietuvoje vyko krikšto kampanija, o jos kariuomenė 1387 m. vasarą padėjo lenkams atimti iš vengrų Raudoną­ ją Rusiją, kurią Liudvikas Didysis buvo pastariesiems atidavęs. Šioje operacijoje dalyvavo Vytautas bei kiti Lietuvos kunigaikščiai. Skirgai­ la apgulė Polocką, o 1387 m. kovo-balandžio sandūroje jį paėmė. Su­ imtas Andrius buvo nusiųstas Jogailai, kuris, įkalindamas jį Chencino pilyje, elgėsi ne kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, o kaip Lenkijos ka­ ralius. Polocko kunigaikštiją Jogaila patvirtino Skirgailai. 1388 m. išti­ kimybės priesaika Lenkijos karūnai buvo paimta iš nutraukusio su Maskva ryšius Jogailos vyresniojo brolio Demetrijaus. Ženklus Jogai­ los laimėjimas buvo Lengvenio Simono tapimas Naugardo kunigaikš­ čiu. Mirus Liubartui (apie 1385 m.), Jogaila jo sūnui Teodorui paliko tik Vladimirą, o didesnę Voluinės dalį ėmė valdyti tiesiogiai, vietinin­ ku paskyręs Ostrogo kunigaikštį Teodorą. Tačiau net ir tokiomis pa­ vienėmis priemonėmis Jogai­ la negalėjo sustiprinti savo padėties didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje. Jam iš Kroku­ vos buvo sunku valdyti ir Vil­ niaus kunigaikštiją. Ieškoda­ mas išeities, Jogaila turėjo remtis vienu iš savo brolių, kuriuo labiausiai pasitikėjo. Tokia figūra tapo Skirgaila, tikrai daug Jogailai nusipelnęs dar nuo konflikto su Kęstučiu užuomazgos. Jam 1387 m. raš­ tiškai buvo patvirtintos teisės į Polocko ir Trakų kunigaikš­ tijas, pavesta valdyti Vilniaus

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

Akmeninis bombardos sviedinys, šautas į Merkinės pilį.

XIII-XIV a. Merkinės piliakalnis.

171

kunigaikštiją, o jis pats iškeltas virš visų kitų Gediminaičių. Įgydamas šią padėtį, Skirgaila pažadėjo ištikimybę Lenkijos karūnai. Skirgailai suteikti įgaliojimai buvo administracinis ekspromtas, ne­ sukūręs jokios naujos valstybinės pareigybės ar administravimo siste­ mos. Bendrame Lenkijos ir Lietuvos santykių fone tai buvo tik pasta­ rosios žemių perskirstymas, iškeliant laikiną bendrojo monarcho agen­ tą. Skirgailos teisės Vilniaus kunigaikštijoje nebuvo tiksliai apibrėžtos. 1389 m. buvo pašalintas Vilniaus seniūnas Andrius Goštautas, didele dalimi pakeistos atsiųstais lenkais pilių įgulos, ir joms vadovauti ėmė lenkų bajoras Klemensas Moskoževskis. Visi šie įvykiai ardė didžio­ sios Lietuvos kunigaikštijos valstybingumą ir žeidė jos suverenitetą. Lietuvos žemių administravimas iš Lenkijos nepanaikino lietuvių kunigaikščių tarpusavio sąskaitų. Prigesęs, Vytautui sugrįžus į Lietu­ vą, Algirdaičių ir Kęstutaičių konfliktas ruseno abipuse Vytauto ir Skir­ gailos (laikomo pagrindiniu Kęstučio žudiku) neapykanta. Skirgailos iškėlimas ir Trakų nesugrąžinimas žeidė Vytautą. Tai suprasdamas, Jogaila 1387 m. suteikė Vytautui didžiąją Voluinės dalį (su Lucku) ir 1387 m. gegužės 29 d. viešai sutaikė abu mirtinus priešus. Pamokytas Vytauto 1382-1384 metais, karalius nenorėjo su juo pyktis. Siekdamas patenkinti kitus savo brolius ir pusbrolius, Jogaila atidavė Kernavę Vyguntui Aleksandrui ir Naugarduką - Tautvilui Konradui. Šie žing­ sniai skaldė didžiojo kunigaikščio domeną ir, laikinai numaldydarni pavienių kunigaikščių pretenzijas, nešalino feodalinio susiskaldymo tendencijų. Gabūs žmonės, kaip Vytautas, įžvelgė tokioje padėtyje at­ sirandančias galimybes ir negaišo jomis pasinaudoti. Veiklusis Kęstutaitis Gardino ir Lucko dvarus jau spėjo paversti svarbiu vietiniu di­ džiosios Lietuvos kunigaikštijos centru. 1388 m. jis pirmas Lietuvos valstybėje suteikė žydams (Brastos bendruomenei) jų teises apibrėžian­ čią privilegiją. Vytautas toliau plėtojo gerus Kęstučio santykius su Mask­ va: 1387 pas jį užsuko iš totorių nelaisvės grįžtantis Demetrijaus Doniečio sūnus Bazilius ir susižiedavo su Vytauto dukterimi Zofija. Šiuos ryšius palaikė metropolitas Kiprijonas, kaip tik iškilęs Lietuvos ir Mask­ vos kompromiso keliu. Vytauto dvare kilmingų svečių sąlygomis gy­ veno belaisviai - kryžiuočių komtūras Markvardas Zalcbachas, per kurį kunigaikštis palaikė santykius su Vokiečių ordinu, ir Hlebas Smolenskietis. Siekdamas savo tikslų, Vytautas nesibodėjo paramos žmonių, turinčių svorį Krokuvos dvare: Lucką jis gavo užtarus Jogailos moti­ nai Julijonai, Zofijos sužadėtuvių patvirtinimu rūpinosi Raudonosios Rusijos seniūnas Jonas Tamovskis ir Krokuvos vaivada Spitekas iš Melštino. Pastarasis atvejis vaizdžiai parodo sritinių Lietuvos kunigaikš-

172

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

čių padėtį Krėvos sutarties sukurtoje politinėje sistemoje: jų gerovė da­ rėsi priklausoma nuo Lenkijos didžiūnų valios. Jogaila suprato, kad Vytauto asmenyje auga konkurentas, galėsiantis ateityje susilpninti jo padėtį didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje. Zofijos sužadėtuvės nebuvo patvirtintos, iš Tautvilo buvo atimtas Naugardu­ kas, o iš Jono Algimantaičio - Alšėnai. Vytauto laiškus ėmė periminėti, bajorus suiminėti, tardyti ir kalinti. Raštiškai Vytautui patvirtinti Gar­ diną ir Lucką Jogaila atsisakė. Visa tai brandino jau atvirą konfliktą. Tokius konfliktus natūraliai gimdė pati didžiosios Lietuvos kunigaikš­ tijos struktūra, bet Vytauto atvejį darė ypatingą akivaizdžiai išryškėję hegemonistiniai Lenkijos siekiai. Lietuvių pareigūnų pakeitimas len­ kais, lenkų įgulų įkurdinimas Lietuvos pilyse, valdovo nutolimas į Kro­ kuvą smarkiai pažeidė Lietuvos feodalinio elito gyvenimo normas. Nie­ kam Lietuvos neužkariavus, jos kunigaikščiai ir bajorai pasijuto esą antraeiliai žmonės savo šalyje. Elitas veikė ir visų gyventojų nuotai­ kas. Kylantis visuotinis nepasitenkinimas natūraliai ieškojo lyderio, ir tokiam žmogui, kaip Kęstučio sūnui Vytautui, nereikėjo aiškinti, kas vyksta. Todėl bręstantis jo ir Jogailos konfliktas natūraliai vystėsi suki­ limo kryptimi. Išsikovota padėtis ir Markvardo Zalcbacho ryšiai leido tikėtis ir 1384 m. apgauto Vokiečių ordino paramos. Vytautas sukilo 1389 m. pabaigoje. Voluiniečiai jo nepalaikė. Slucke Jogailos brolėną, Konstantino sūnų Grigalių, numalšino Zaslaulio ku­ nigaikštis Mykolas Jaunutaitis ir Gorodoko kunigaikštis Jonas. Viską lemti turėjo etnografinė Lietuva. Pasinaudojęs tuo, kad Skirgaila išvy­ ko į Polocką, Vytautas, prisidengdamas vienos kunigaikštytės vestu­ vėmis, norėjo užimti Vilnių, bet jį Sudimantas išdavė Kaributui, kuris viską sutrukdė. Sukilimo centru tapo Gardinas. Kaip Vytautas ir tikėjosi, Vokiečių ordinas ir šį kartą sutiko jį pa­ remti. Tačiau pagrįstai nepasitikėdami Vytautu, kryžiuočiai neskubė­ jo žygiuoti į Trakus ar Vilnių. Vytautas paleido Markvardą Zalcbachą, nusiuntė į Prūsiją brolį Zigmantą su jo sūnumi Mykolu, seserį Rimgai­ lą, Joną Alšėniškį ir per šimtą bajorų. Gavęs įkaitus, didysis magistras Ciolneris Ratenšteinas atsiuntė į Gardiną savo įgaliotinius - Markvar­ dą Zalcbachą, komtūrą Arnoldą Burgleną ir Tomą Survilą. Čia 1390 m. sausio 19 d. buvo sudaryta sutartis: Vytautas pripažino ordino virše­ nybę, o ordinas apsiėmė jį ginti. Gardine įsikūrė kryžiuočių įgula, vadovaujama Markvardo Zalcbacho. 1390 m. pradžioje Jogaila su len­ kų kariuomene užėmė Brastą ir Kamenecą. Abiejose pilyse buvo įkur­ dinti lenkų seniūnai - Hinča iš Roskovicų ir Zindramas iš Maškovicių. Lietuvos vidaus karas virto Lenkijos ir Vokiečių ordino karu dėl

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

-| ryr\ 1 / Č)

Lietuvos. Jogailos ir Vytauto šalininkai neturėjo kitos išeities, kaip pa­ laikyti vieną ar kitą interventu pusę. Krėvos sutarties suteiktos naujos dinastinės galimybės išskyrė Gediminaičių viršūnės ir lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės interesus. 1390 m. vasario mėnesį didelė Vokiečių ordino kariuomenė, daly­ vaujant ir Vytautui, įsiveržė į Lietuvą. Visas Kernavės pilis sudegino pati įgula, o Maišiagalą paėmė ir sunaikino kryžiuočiai. Remiami len­ kų, Jogaila ir Skirgaila 1390 m. balandžio 16 d. užėmė Gardiną. Kauno rajone kryžiuočiai pastatė Ritersverderio, o netoli jos - Metenburgo pilį. Vytautui tarpininkaujant, buvo sugrįžta prie ordino ir žemaičių susitarimų praktikos. 1390 m. gegužės 26 d. žemaičiai pažadėjo ordi­ nui karinę paramą ir sudarė prekybos sutartį. Pažymėtina, kad padėti buvo žadama ir Vytautui, o kilus ginčams juos turėjo spręsti ordino ir žemaičių arbitrų komisija, vadovaujama maršalo ir Vytauto. Faktiškai buvo pripažįstamas ordino ir Vytauto kondominiumas Žemaitijoje. 1390 m. vasaros pabaigoje didelė Vokiečių ordino (dalyvaujant ir livoniečiams) bei Vytauto (daugiausia žemaičių) kariuomenė išžygia­ vo į Lietuvą. Jai talkino 300 anglų, vadovaujamų grafo Derbi (busimo­ jo karaliaus Henriko IV; anglai vis dar žygiavo „prieš pagonis"). Kilus anglų ir vokiečių ginčui dėl teisės nešti garbingą šv. Jurgio vėliavą, jį išsprendė Vytautas su Ona Vytautiene. Persikeliant per Nerį, buvo su­ muštas Skirgaila, į nelaisvę paimti Jogailos pusbrolis Simonas (Jaunučio sūnus) ir brolėnas Hlebas (Konstantino sūnus). Rugsėjo 11d. prasidė­ jęs Vilniaus apgulimas truko 5 savaites. Buvo paimta medinė kreivoji pilis, kur žuvo Jogailos brolis Karigaila Kazimieras. Klemenso Moskoževskio vadovaujama mūrinių aukštutinės ir žemutinės pilių įgula at­ silaikė, nors stipri kryžiuočių artilerija pilis gerokai apgriovė. Žuvo Vy­ tauto brolis Tautvilas Konradas, abi pusės patyrė didelių nuostolių. Nors kryžiuočiai ir Vytautas turėjo grįžti nelaimėję, jau pasireiškė gy­ ventojų priešiškumas Jogailai ir pritarimas Vytautui. 1390 m. vasarą atvykusi didžiojo Maskvos kunigaikščio Baziliaus I (Demetrijus Do­ mėtis mirė 1389 m.) pasiuntinybė iš Dancigo per Livoniją, Pskovą ir Naugardą išsivežė jo sužadėtinę Zofiją. Tapęs Maskvos valdovo uoš­ viu, Vytautas sustiprino savo pozicijas. Nepaisant Vytauto vasaliteto Vokiečių ordinui, pastarasis turėjo kur kas labiau atsižvelgti į realias Kęstutaičio teises Lietuvoje. Ordinas da­ vė jam Bartenšteino pilį Prūsijoje. Nors ir ne Vytauto jėgos lėmė karo veiksmus, tačiau jos pastebimai veikė kaip atskiras vienetas, ir tai aiš­ kiai parodė 1390 m. rudens žygis į Vilnių. Savo antspaude Vytautas ėmė save vaizduoti raitą (tai buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio pre-

174

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

rogatyva). Lietuvos vidaus karas, vykęs greta lenkų ir kryžiuočių in­ tervencijos, darėsi vis įnirtingesnis (pvz., žuvusio Vilniuje Karigailos galva buvo nukirsta ir pasmeigta ant ieties). Nuniokotose žemėse žmonės kentė badą. Visa tai Lietuvoje netiesiogiai didino Vytauto po­ puliarumą, kilo jo prestižas. Jogaila į tai atsakė lenkų įgulų Lietuvoje papildymu. Vilniuje Klemensą Moskoževskį pakeitė Jonas Olesnickis. Objektyviai tai reiškė, kad Vytauto stovykla darėsi tautinių interesų atrama, tuo pačiu Vokiečių ordino intervencija - nemaloni, bet tik tak­ tinė būtinybė. Jei 1390 m. pradžioje Vytauto išdavystė buvo mažesnė už Jogailos, tai tų pačių metų pabaigoje Vytauto veikla dar labiau pra­ rado išdavystės bruožus. Žinoma, Vokiečių ordino vadovybei įvykių klotis taip neatrodė. Didysis magistras Konradas Valenrodas (Ciolneris Ratenšteinąs mi­ rė 1390 m.), remiamas Meiseno margrafo Fridriko IV, Saksonijos grafų Švarcburgo, Glicheno ir Plaueno, prancūzų (vadovaujamų maršalo Busiko), škotų ir anglų riterių, 1391 m. vasaros pabaigoje pasirodė ties Kaunu. Nuo Strėvos didysis magistras ir talkininkai pasuko į Trakus, o maršalas ir Vytautas - į Ukmergę. Trakus sudegino pats Skirgaila. Prisijungus didžiajam magistrui, Ukmergė buvo paimta, lenkų belais­ viai išsiųsti į Prūsiją, o lietuviai ir rusai prisijungė prie Vytauto. Vil­ nius nebuvo pasiektas: Skirgailai panaudojus „išdegintos žolės" takti­ ką, maisto ir pašaro stoka privertė kryžiuočius ir Vytautą grįžti į Prūsi­ ją. Tačiau liko stiprus pėdsakas: buvo sustiprinta Ritersverderio pilis ir prie jos pastatyti du mediniai priešpiliai. Visa tai buvo pavesta Vy­ tautui. Tai reiškė, kad Vokiečių ordinas norom nenorom turėjo pripa­ žinti jo reikšmę, o pats Vytautas įvarė pleištą į Jogailos gynybinę siste­ mą Lietuvoje. Lietuvių ir rusų bajorai vis dažniau pereidinėjo į Vytau­ to pusę. 1391 m. rudenį jis paėmė Merkinę (lenkų belaisvius atidavė ordinui). Pasirodžius Vytautui ties Gardinu, lietuviai ir rusai uždarė lenkus viename bokšte ir atidavė jam pilį. 1392 m. pradžioje kryžiuo­ čiai ir Vytautas, sumušę Kaributą prie Dokudavo, paėmė Naugardu­ ką. Jogaila griebėsi kraštutinių priemonių. Nepopuliarus Skirgaila bu­ vo iš Vilniaus kunigaikštijos pašalintas, valdžia sukoncentruota Jono Olesnickio rankose. Prašant karinės paramos, kurios vis labiau reikė­ jo, Mozūrijos kunigaikščiui buvo perleisti Drohičinas ir Melnikas. No­ rėta vietoje Skirgailos paskirti Lenkijai atsidavusį Aleksandrą Vyguntą, bet šis staigiai mirė. Jogaila tegalėjo remtis tik Lenkija, bet į karo veiksmus plačiau įtraukiant riterius, kilo jų nepasitenkinimas. Riteriai nenorėjo vykti į ne tokią jau artimą Lietuvą. Vykstant įnirtingai kovai etnografinėje Lietuvoje, rytų pasienyje

XIV

A.

DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO KRIZĖ IR L I E T U V O S K R I K Š T A S

1 ijr 1 / D

didėjo Maskvos pavojus. Maskva silpnino Lietuvos pozicijas, bet kar­ tu veikė ir kaip Vytauto sąjungininkė. Tochtamišas Baziliui I paskyrė valdyti Žemutinį Naugardą, Tarusą, Muromą, Meščerą. Bazilius I už­ puolė Naugardą, ir tai privertė Lengvenį pagaliau atsisakyti valdžios šioje respublikoje. Rytinį didžiosios Lietuvos kunigaikštijos pasienį puo­ lė Riazanės kunigaikštis Olegas. Tuo tarpu Jogailos konkurentas Vla­ dislovas Opolietis bandė organizuoti Vengrijos, Čekijos ir Vokiečių or­ dino sąjungą prieš Lenkiją. Tokiomis aplinkybėmis kova su Vytautu Jogailai tapo labai svarbia problema. Praėjo 6 metai, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Jie nepraėjo vel­ tui ir taip sumaniam valdovui. Sėsdamas į Lenkijos sostą, jis pasirūpi­ no savo tėvoninėmis teisėmis didžiajai Lietuvos kunigaikštijai, bet vi­ siškai neįvertino lietuvių bajorų politinių interesų. Šie bajorai, nors dar nebuvo sukūrę luominių institucijų, jau labai gerai suvokė savo vietą valstybėje. Vis labiau palaikydami Vytautą, jie tuo pačiu kėlė sau pa­ rankų antimonarchą. Tai ir darė Vytautą tautinių interesų išreiškėju; tą jis puikiai suprato ir dar sėkmingiau tuo naudojosi. Suprato tai pa­ galiau ir Jogaila. Reikia pripažinti, kad jis mokėjo atsisakyti maksima­ listinių norų ir sugebėjo ieškoti realių kompromisų. Jogaila nutarė pa­ daryti didelių nuolaidų Vytautui, bet kartu išsaugoti savo tėvoninės ir siuzereninės valdžios teisinį principą. Jogailos sumanymams pritarė realiai mąstantys karūnos tarybos nariai, kiti su jais nebuvo supažin­ dinti. 1392 m. pradžioje į Prūsiją atvyko slaptasis Jogailos emisaras, Vilniaus Mozūrijos kunigaikščio brolis, Plocko vyskupas elektas Henrikas. Ga­ Kreivosios pilies vęs progą susitikti su Vytautu, jis išdėstė Jogailos pasiūlymus, o kry­ rekonstrukcija. žiuočių įtarinėjimams nukreipti pasipiršo Vytauto seseriai Rimgailei (atsisakęs tapti vyskupu, ją netrukus vedė). Jogaila siūlė Vytautui visą Trakų kunigaikštiją ir savo vietininko vietą visai didžiajai Lietuvos kunigaikštijai. Kitaip sakant, siū­ lomas kompromisas Vytautą darė fak­ tišku, o Jogailą paliko nominaliu Lietuvos valdovu. Vytautas Jogailos sąlygas pri­ ėmė, bet iš karto negalėjo veikti, kadangi turėjo pasirūpinti ordinui duotais savo įkaitais. Jausdamas augantį savo prestižą, jis jau 1391 m. pra­ dėjo juos išsirūpinti įvairiomis dingstimis. Dabar Vytautas šį darbą tęsė neskubėdamas, kad esukeltų kryžiuočių įtarimo. Taip jis surinko beveik

176

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

'% j f n k**H ***»w ^

T” žOr7jS * n ž:

ItH O i«

Wi w ft* «»MpTM Htomnff; m w , » j H y . « «4- w t * w * C * * x j }%+ o ^ p , ^

*•*« y

d. Menas

XIII-XIV a. sidabrinė gyvulinė segė. XIII-XIV a. sidabrinė gyvulinė segė. XIII-XIV a. sidabrinė pinta antkaklė.

184

Lietuvių amatininkų meninė kūryba išsisky­ rė dar prieš susidarant valstybei. Ryškiausia sritis buvo papuošalų gamyba, kur jau pats ga­ minys virsta meno kūriniu, o ne meninių ele­ mentų pritaikymo objektu. XIII-XIV a. mažai pasikeitė papuošalų medžiaga: vyravo žalvaris ir bronza, gal kiek padaugėjo sidabro. Naudota liejimo ir skardos štampavimo technika, inkrusta­ cijos iš stiklo ir emalės. Didžioji gaminių dalis išlaikė tradicines paprastas formas, kuriuose vyravo geometriniai ornamentai. Išliko ir tradicinė papuošalų nomenklatūra: antkaklės, apyrankės, žiedai, segės, smeigtukai. Karo grobis ir prekyba lietuvių meistrus plačiau supažindino su rusų ir vokiečių auksakalyste. Ga­ minių formų pagausėjo, o meninė samprata labiau suvienodėjo. Val­ dovo dvare dirbo vokiečių auksakaliai, atnešę savo stilių ir įgūdžius. Taikomoji dailė pasireiškė medžio architektūroje, keramikoje, kalvystėje, kaulo raižyboje. Didelę pažangą padarė meninis au­ dimas. XV a. pradžioje lietuvių audėjų gaminiai tapdavo net didžiojo kunigaikščio teikiamomis dovanomis. XIII a. atsiradusi Lietuvoje mūro statyba rėmėsi vadinamąja baltiškąja (stambių plytų) mūro tech­ nika, kurią galima laikyti periferiniu romaniško­ sios statybos variantu. Vokiečių ir rusų mūro tech­ nologija, perimama vietinių darbininkų, gimdė vie­ tines formas. Būtent tokioje dirvoje XIV a. buvo kiek plačiau pritaikyti Europos architektūros puošybos ele­ mentai. Įsisavinti tik patys paprasčiausi. Nedrąsūs meninio dekoravimo žingsniai rėmėsi ro­ manika, vėliau - gotika. Lietuvai trūko pagrindinių institucinio meno aku­ muliatorių - bažnyčių. Pilyse go­ tikos atsiradimo procesas buvo kur kas labiau suvaržytas. XIV a. Lietuva truputį susipa­ žino su gotika, bet tai beveik ne­ paveikė savosios taikomosios dai­ lės produkcijos.

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

e. Rašto panaudojimas Beraštė lietuvių visuomenė, sukūrusi val­ stybę, iš karto susidūrė su dviem rašto siste­ momis - lotyniškąja ir rusiškąja. Šis dualiz­ mas išryškėjo jau kunigaikščių sfragistikoje: jie turėjo antspaudus su rusiškąja ir lotyniš­ kąja legenda. Raštas beveik išimtinai naudo­ tas tik išoriniams santykiams. XIII a. tokie po­ reikiai buvo labai menki. Mindaugo žemių dovanojimai Livonijos ordinui buvo surašyti ordino raštininkų ir pateikti Mindaugui, kad tik antspauduotų. Tačiau užsimezgus santy­ kiams su užsieniu, prireikė turėti ir savo raš­ tininkų, kadangi M indaugas neabejotinai siuntė raštus Livonijos ordinui, galėjo juos siųsti ir popiežiui. Tą darbą atlikdavo vokie­ čių vienuoliai. Atsiradus Vilniuje nuolati­ nėms domininkonų ir pranciškonų misijoms Gedimino laikais, jų vienuoliai būdavo pa­ sitelkiami prireikus rašyti katalikų kraštams. Atitinkamai buvo pasitelkiami ir rusų rašti­ ninkai, reikalui esant moką ir graikų kalbą (Algirdas susirašinėjo su Konstantinopolio patriarchu). Tačiau nuolat funkcionuojanti valdovo raštinė iki pat Lietuvos krikšto nesusikūrė, tuo pačiu ir raštas krašte neplito. Poslinkiai šioje srityje ėmė reikštis tik XIV a. aštuntą dešimtmetį, kai didysis kunigaikš­ tis ėmė duoti sričių kunigaikščiams jų žemių valdymą patvirtinančius raštus. Aštunto de­ šimtmečio pabaigoje ir devinto pradžioje pa­ gyvėjo susirašinėjimas su užsieniu, o suda­ rius personalinę uniją su Lenkija ir įvedant krikščionybę, staigiai iškilo didesnis vidaus raštijos poreikis. Verstasi Lenkijos karaliaus raštine ir savaisiais, po ranka esančiais rusų raštininkais. Atsitiktinis ir nedažnas rašto naudojimas nesukūrė Lietuvos lotyniškosios ir rusų

r ”a

XIV a. antros lietuviškieji pinigėliai.

M' PAGONIŠKOSIOS

LIETUVOS KULTŪRA

185

raštijos specifinių bruožų. Jokio poreikio raštams lietuvių kalba tokio­ mis aplinkybėmis, žinoma, neatsirado, tačiau visuomeninių santykių raida kažkiek stimuliavo rašto atributikos plitimą. Nuo pat Mindaugo kunigaikščiai naudojo antspaudus. Antspauduose vyravo jų žymenys, bet pasitaikydavo ir legendų su kunigaikščių vardais. XIV a. paskuti­ niojo ketvirčio pradžioje atsirado jau ir stambiųjų bajorų sfragistika. Vyravo rusiškos legendos, bet didžiųjų kunigaikščių antspauduose daž­ niau naudota lotynų kalba. Trakų kunigaikščių antspaudų legendos būdavo lotyniškos arba vokiškos. Sfragistikos raida veikė kunigaikščių ir stambiųjų bajorų heraldiką. Alodinė žemėvalda darė poveikį plačiam žymenų paplitimui. Kuni­ gaikščių žymenys ėmė formuotis į giminių ciklus. Nors šie ciklai ir neįgavo grafinio išbaigtumo, visuomenės elito žymenys ėmė išsiskirti, o tai reiškė, kad jie jau virto ženklais. Raštiškos sutartys vertė kunigaikščius susipažinti su krikščioniškuoju kalendoriumi ir viduramžių diplomatikos terminija. Kunigaikščių reXIV a enkolpionas (stačiatikių kryželis),

zidencijose atsirado archyvai. Baigiantis X IV a., lietuvių visuomenės elitas jau pradėjo jausti rašto poreikį savo gyvenimo būdui,

rastas Maišiagalos piliakalnyje.

f. Visuomenės elito ryšiai su rusų bizantine kultūra Rusų rašto ir kalbos naudojimas, stačiatikybės plitimas tarp su­ siduriančių su rusais kunigaikščių supažindino šią terpę su rusų raštija, stačiatikių liturgija bei bažnytiniu menu. Vaišelgos įsteig­ tas vienuolynas veikiausiai gyvavo ir toliau; jį reikėtų sieti su XIV a. žinomu Laurušavo vienuolynu, buvusiu Nemuno auk­ štupio rajone. XIV a. penktojo dešimtmečio pradžioje minimi stačiatikių vienuoliai Vilniuje (tarp jų buvo ir Gedimino sesuo). Iškilo kultūriniai šios ryšius palaikančios terpės poreikiai. Juos ^ tenkino rusų ar Balkanų meistrai, tačiau vykdydami j au naujųjų užsakymų pageidavimus. Gimė tekstai su atitinkamu iliuminavimu ir įrišimu. Iš XIV a. išliko Laurušavo ir Mstižiaus evangelijos, kurias galima laikyti stačiatikių lietuvių eli­ tinės terpės rašto ir meno paminklais. Šių evangelijų kalba ir mi­ niatiūros ypatingomis savybėmis neišsiskyrė iš kitų rusų rankraš­ čių, tačiau prielaidos tam atsirasti klostėsi. Bizantinis menas pradėjo veikti šio elito buitį. Atsirado iš gemų sukomponuotų kunigaikščių 4*

186

ANKSTYVOJI LIETUVOS MONARCHIJA

r *•*'. J àC e •*

iY6|Jl.*«Vvt1XtJiklTW BlfKTbOtliT-k : TUtfTfcA«(BV~ AUTiVHrkwUT.Y k i w c t t i t n ìmTnrturw n h / t u n ^ e i^ - n r u i ė

tAMrt'tólKM^kJ oapiKKi o«£t ntTMfWrt 0H04IM :

y 4 f« U « ^ tU tlfl itn u m Y rtt*k ciu t U n p u tn *« 1*4(11A A> *i~-«w

^ ^

^

r%~, «A

-a s, ^ o y.

e ," ^ :

''*> t ^ < J / s < » V » ~ ‘ * ' ' ^ •a-' ^

t ^ ,a »O {¿, { t r> 'fc r* *j> n p i *

o y v « ***^6 «' p

r * »M N - ^

t»o

e»v * * 'i

I *«* ia panom t^otu^ctvmm* vtčlrnoffmm tvctYtom* pooiT frontu U«u£nf t' wffcmv %¿1 «antro ajEuHfenfn 3«fm%c vvcUzįno^ūMTi tval%Hm|Viė90 fcf©r9°fe * koVvOv (kata* r: «»rA-'

• 7>r .V

//

r t ¿ A U V i / n *. J

i

“r

*2, •» a

J I Lietuvos statuto IV skyriaus pabaigos registras (2529 m. Zamoiskių nuorašas).

I Lietuvos statuto I skyriaus pradžios registras (1550 m. Ališavos nuorašas).

% %

ik t J J u ^ o arilofr \\ttkU
»1kk\« «wwtmf W K^> ^ OfMfc oi ¿JMtO v n«Wba& kwUxuį&5* fWewcjóC ryüfn+ niU» «i 3aWfcp cvttxWr* \ci»0 tojAri { ♦ n V f 1*** o *

formulavo leninę su­ í №m HHN№ tartį tarp valdovo ir \ b ajorijo s, kas, beje, J i . ¿to* buvo jau pripažinta 1447 metų Kazimiero šalies privilegijoje. Palenkės bajorų renkamų teisėjų (vadinamojo žemės teismo) I Lie­ tuvos statutas neįvedė. Administratoriai ir toliau liko teisėjais. Taigi luominis teismas nebuvo sukurtas, ponai sau užsitikrino išskirtinę di­ džiojo kunigaikščio ir ponų tarybos jurisdikciją. Teoriškai apeliuoti di­ džiajam kunigaikščiui galėjo net ir jo valstiečiai, tačiau praktiškai po­ nai buvo nepasiekiami. Lietuvos teisė turėjo ryškius aristokratiškus bruožus. I Lietuvos statuto įžanga skelbė šios teisės suteikimą tiek ka­ talikams, tiek ir stačiatikiams bajorams bei miestiečiams. Kartu buvo nurodyta, kad juo patvirtinamos visos anksčiau gautos jų privilegijos. Tai reiškė, kad konfesinių ir lokalinių privilegijų turėtojams garantuo­ jamas šių privilegijų veikimas jų aplinkoje (įskaitant ir 1413 metų Ho­ rodlės privilegijos nuorodas dėl centrinių vaivadijų dignitorijų), tačiau už šių ribų veikė bendroji teisė su visomis savo garantijomis. Kadangi luominiai lenkų teisės principai buvo pralenkę lietuviškuosius, o lietu­ vių teisės - rusiškuosius, I Lietuvos statutas Palenkėję buvo taikomas

4^

420

)

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

if

m ia xu u

UlftDft

O lūfKirp

;tfnUi ÌOÌIf u ? m u iiy n a iflfu n j

,

lim ita ttulOfiiKtt IDDlfKlPQO UFI

I Lietuvos statuto pavadinimas (1550 m. Ališavos nuorašas).

i m u n t ì i t o *» tik santykiams tarp vietinių ir visos ša­ lies bajorų, o rusų žemėse, kaip ir etninėje Lietuvoje, įsigalėjovisuotinai. Turtinių santykių atžvilgiu (įskaitant ir feodalų asmeninę valdžią valstiečiams) I Statutas patvir­ tino jau Lietuvos teisėje nusistovėjusias lygias katalikų ir sta­ čiatikių teises. Kartu jis skelbė apribojimus nekrikščionims (judaizmo ir islamo išpažintojams): jie negalėjo turėti krikščionių nelaisvųjų, iš­ skyrus duotuosius paties didžiojo kunigaikščio. Į vieną buvo sutrauk­ tos didžiųjų kunigaikščių ankstesniųjų privilegijų bajorų asmens teisių garantijos: nekaltumo prezumpcija (nebausti nesuteikus išsiteisi-

LIETUVOS

KARINĖS MONARCHIJOS BAJORIŠKĄJA LUOMINE

VIRTIMAS VALSTYBE

/10-1 TlZ 1

nimo teismu galimybės), atsakomybė tik už savo paties veiksmus, teo­ rinė apeliacijos galimybė ir teisėjo atsakomybė- už savo sprendimus. Tačiau I Lietuvos statutas dar neišėjo iš varžybinio teismostadijos. I Lietuvos statutas apibendrino bajorų ir miestiečių (taip pat kilmin­ gųjų totorių ir turtingųjų žydų) asmens legitimaciją. Jis nusikaltimą prieš asmenį dar laikė skriauda, tačiau ją visapusiškai sistematizavo ir parė­ mė teismo praktikoje jau pasirodžiusią bausmės idėją ją išreiškiančio­ mis dispozicijomis. J darnią luominę gradaciją buvo surikiuotos kom­ pozicijos už sužeidimą ir nužudymą; jas lydėjo tokia pati valdovui mo­ kama pinigų suma (kartotinė). XVI a. pradžios teismo praktikoje dar pasitaikančios paskirų kūno dalių sužalojimo atlyginimo liekanos galu­ tinai išnyko, sužeidimo ar sumušimo pasekmė buvo apibendrintas atly­ gis. Atlygis (antra tiek) lydėjo atimto turto sugrąžinimą. I Lietuvos sta­ tutas, remdamasis nusistovėjusia teismo praktika, senovines kompozi­ cijas suderino su atsirandančiomis bausmėmis, dar turinčiomis baudų pavidalą. Didžiojo kunigaikščio regalijų pažeidimas traktuotas skirtin­ gomis bausmėmis, kartu visa tai apibendrinant valdovo didybės įžeidi­ mo idėja. Jei pinigų ir antspaudų falsifikatorių laukė laužas, tai savava­ liškas muitų ėmimas ir propinacijos teisės pažeidimas (slaptų karčemų laikymas) būdavo baudžiamas tiktai tos nuosavybės konfiskavimu. Bajoro ir miestiečio asmens legitimavimas reiškėjo priesaikos išsky­ rimą iš bendrasiekių parodymų, faktiškai pastaruosius paverčiant liu­ dytojais. XV a. procesas vyko lygiagrečiai su rašytinių aktų įdiegimu turtiniams santykiams. I Lietuvos statute liudytojų parodymai formaliai prilyginami dokumentams, tačiau pastarieji jau išskiriami kaip įrody­ mų pagrindas. Todėl legitimacija reiškė asmenų sfragistikos ir heral­ dikos įteisinimą. XIV a. pabaigoje atsirado stambiųjų bajorų (busimųjų ponų) antspaudai. XV a. juos įgijo bajorai (labiausiai paplito signetų fizinis pavidalas). Žmogui mirus, antspaudą reikėdavo sunaikinti. Ant­ spaudas identifikavo asmenį, todėl sfragistika, dar mažai paplitus raš­ tui, negalėjo plėtotis be heraldikos. Alodinė visuomenės sandara lėmė asmens heraldikos plėtotę primityviu žymenų pavidalu nuo pat val­ stybės susikūrimo. Lenkiškųjų herbų Horodlės recepcija (1413 m.) pa­ lietė tik pačią atsirandančios ponijos viršūnę ir nesustabdė kur kas pla­ tesnio tautinės lietuvių heraldikos augimo. Tačiau recepcija labai pa­ veikė šio proceso pobūdį ir kryptį. Visų pirma ji plačiai įdiegė herbo teisinę sąvoką, kurią XV a. pradžioje žinojo tik kunigaikščiai. Ji perkėlė į Lietuvą ištisą lenkų herbų grupę ir tik lenkams būdingą paprotį duo­ ti herbams vardus. Ji taip pat lėmė (kas buvo būdinga ir didelei lietu­ vių herbų daliai) žymenų grafikos įsitvirtinimą nusistovinčiuose her­

422

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR l S I T V I R T I N I M A S

bų piešiniuose. \XV a. pabaigą herbas tapo būdinga vidutinės bajori­ jos atributika. Smulkieji bajorai toliau žymenų dar nenuėjo, bet dau­ guma jų jau naudojo šiais žymenimis pažymėtus signetus. 1434 metų Zigmanto I šalies privilegija, išplėsdama luominių teisių garantijas ir rusų bajorams, nukreipė lenkiškosios recepcijos bei apskritai herbų susi­ darymo srautą ir į rusų žemes. Kai kurios iškylančios rusų giminės įsigijo lenkiškus herbus (Chodkevičiai - Kosciešą, Sapiegos - Lapi­ ną). Svarbiausios lietuvių ponų giminės taip pat puoselėjo horodliškąją tradiciją. Goštautai turėjo Habdanko, Radvilos ir Astikai - Trimi­ tų, Manvydai - Lelivos, Sakavičiai - Pomiano herbą. XVI a. pradžioje Goštautų tradicija teigė, kad ginčuose su lenkais lietuvių ponai 1453 m. sugrąžino horodlinius herbus. Šis perdėtas teiginys atsirado prisime­ nant kažkokį mostą, tačiau jis rodo, kad XV a. viduryje lietuvių ponija nelaikė, kad Horodlės recepcija yra herbų atėjimas į Lietuvą. Europos heraldikos elementai stambiųjų bajorų antspauduose pasitaikydavo jau XIV-XV a. sandūroje. Nauji Lietuvos elitą papildantys žmonės (pvz., iš miestiečių kilęs vyskupas Jonas Lasavičius) sukomponuodavo sau her­ bus pagal visas heraldikos taisykles. Sudėtingos teisinės sistemos, paremtos išplėtotu feodu ir dokumen­ tu vedamu įrodymu, susiformavimas teisėją pavertė specialistu, nors jis ir nebuvo atskirtas nuo administratoriaus. Dar 1387 m. Jogailos pri­ vilegija numatė teisėjui priskirti iš bajorų tarpo tarėjus. Ši lenkų recep­ cija nebuvo įdiegta. Vis dėlto XVI a. pradžioje, nors tai nebuvo tvirtai apibrėžta, teisiantiems administratoriams talkino bajorų atstovai. Jų būtinai reikėjo, kai teisdavo vaivadą, seniūną ar maršalką pavaduo­ jantys asmenys (paprotys numatė ir tokią galimybę). Teismas virto bajo­ rų teisinės atramos institucija, bet kartu ir brango. Painičs bylos XVI a. pradžioje, gerai nežinant įstatymų ar nenusisamdžius prokuratoriaus (advokato), jau nebebuvo galima laimėti. I Lietuvos statuto procesinė dalis aptarė pastarojo dalyvavimą. Aktų įdiegimas reikalavo notariato. XVI a. pradžioje jau aiškiai susiklostė Vilniaus vyskupijos apašta­ liškasis notariatas. Pasaulietiškasis notariatas formavosi ne taip api­ brėžtai. Svarbiausiomis notarinių įrašų (ir, žinoma, išrašų) kaupėjomis tapo teismų knygos. Svarbų vaidmenį vaidino didžiojo kunigaikščio raštinė su savo archyvu. XVI a. pirmą trečdalį feodalinė teisė tapo ta sritimi, kurioje Lietuva savo pasiekimais visiškai prilygo kitoms Vidurio Europos rytinės da­ lies šalims.

LIETUVOS

KARINĖS MONARCHIJOS BAJORIŠKĄJA LUOMINE

VIRTIMAS VALSTYBE

/įO Q

g. Didžiojo kunigaikščio institucijos įaugimas į visuomenės luominio atstovavimo struktūrą Stambioji lietuvių bajorija, 1389 m. iškeldama antimonarchą Vytau­ tą, pasirodė jau kaip save suvokianti visuomenės jėga. Šia jėga turėjo remtis ir pats Vytautas, šalindamas sričių kunigaikščius. Įtempta Vy­ tauto Didžiojo kova prieš aneksines Lenkijos politikų užmačias vertė jį savo tarybą pateikti kaip susiklosčiusią valstybės instituciją, o tai savo ruožtu spartino šios tarybos prerogatyvų augimą. Ponų tarybos susi­ darymas reiškė ne ką kita, kaip didžiojo kunigaikščio valdžios apribo­ jimą atsirandančios didikų oligarchijos naudai. Ši oligarchija jau ga­ lėjo, mirštant Vytautui, tarti net didžiojo kunigaikščio kandidatūrą nule­ miantį žodį ir tuo sužlugdyti nenaudingą Lietuvos valstybei asmeninį dinastų sandėrį. Nuo pat Kazimiero iškėlimo ponų taryba ėmė reikštis kaip pagrindinė Lietuvos valstybingumą sauganti institucija. Tačiau savo prerogatyvų visuma, išaugusia iš patariamųjų veiksnių, ji nega­ lėjo pakeisti valdžios saitus vienijančio monarcho, išsaugojusio lemia­ mąją prerogatyvų dalį. Net ir atsiradus seimui, didžiojo kunigaikščio valdžia rėmėsi didžiausia šalyje žemėvalda, pareigybių skirstymu ir jų veiklos koordinavimu bei kontrole (įskaitant aukščiausią karinę va­ dovybę ir visas įplaukų regalijas), šalies reprezentavimu ir tradicijos palaikomu autoritetu. Didžiojo kunigaikščio ir ponų tarybos preroga­ tyvų santykį teisiškai reguliavo 1492 metų Aleksandro II privilegija: svarbiausiais vidaus ir užsienio politikos klausimais valdovas turėjo gauti ponų tarybos pritarimą, tačiau be jo sutikimo šis pritarimas ar nepritarimas neturėjo galios. Valdovui daugiausia būnant Lenkijoje, susikaupdavo nemažai reikalų, kurių ponų taryba, neturėdama aukš­ čiausios sankcionavimo galios, negalėdavo išspręsti arba nesiryždavo spręsti. Susirašinėjimo tarp jos ir didžiojo kunigaikščio nebeužteko; Lie­ tuvos valstybės mechanizmas neretai dirbo tuščia eiga. Ponų taryba net ir veikliajam Zigmantui II skundėsi, kad „negalima vienuolyno tvarkyti, kai jo viršininkas yra išvykęs". Atvykstantį į Lietuvą didįjį kunigaikštį užgriūdavo ištisos spręstinų reikalų virtinės. Aleksand­ ro II 1492 metų šalies privilegijos leidimas - nesutikti su didžiojo ku­ nigaikščio nuomone - jei ir galiojo, tai tik pačiai ponų elito viršūnei. Eiliniam ponui, kaip rodo Aleksandro II atimti iš Jurgio Iljiničiaus urėdai, tokie dalykai brangiai kainavo. Tačiau tokie veiksmai susilauk­ davo jau plataus atgarsio, ir valdovui reikėjo skaitytis su diduomenės 4*

424

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR l S I T V I R T I N I M A S

opinija. XVI a. pradžios Lietuvos kronikų sąvadai Aleksandro ligą laiko Dievo bausme už nesiskaitymą su ponais. Šiuo metu jau nusistovėjo aiš­ ki politinė koncepcija, kad valstybė yra savarankiška visuomeninė ir po­ litinė struktūra. Jei Aleksandro II pusgrašiuose dar buvo parašyta, kad tai didžiojo kunigaikščio moneta, tai Zigmanto II grašių legendos skel­ bė, jog jie yra jau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos emisija. Švitrigailos iškėlimo atvejis pagreitintai įgavo teisinio precedento pavidalą dėl po jo sekusių konfliktinių sosto užėmimo situacijų. Nuo Kazimiero valdymo pradžios Lietuvos luomų teisė rinkti didįjį kuni­ gaikštį nebebuvo ginčijama. Tačiau visiškai ar beveik visai nebuvo gin­ čijama Gediminaičių teisė paveldėti Lietuvos valstybės valdymą. Są­ mokslų sužlugdymas valdant Kazimierui galutinai apribojo šią teisę vien Jogailos palikuoniais. Didžioji Lietuvos kunigaikštija imta laikyti ne atskiro Jogailaičio, bet Jogailaičių dinastijos tėvonija. I Lietuvos sta­ tutas ją apibrėžė kaip valdančiojo didžiojo kunigaikščio valstybę. Nau­ jas valdovas buvo parenkamas ponų tarybai susitariant su valdančiuoju monarchu. Taip gavo sostą Aleksandras II ir Zigmantas Augustas, iš dalies ir Zigmantas II. Pirmąją sakralizuotą didžiojo kunigaikščio inauguraciją šaltiniai mini 1440 m. Kazimierą Vilniaus katedroje vainikavo Vilniaus vyskupas; tai vyko kaip Bažnyčios atliekamas ritualas, kartu suvokiant ir jo pa­ saulietinę politinę prasmę. Šis aktas išaugo iš tradicinio apšaukimo val­ dovu, aiškiai vykusio iškeliant Švitrigailą 1430 ar pritaikyto Vytauto 1398 metais Salyne. Apšaukimas buvo suderintas su Bažnyčios teikia­ mu palaiminimu, būtinu krikščionių monarchui. Nuo Aleksandro II inauguracijos funkcionavo jau susiformavęs lietuviškas valdovo vai­ nikavimo ceremonialas, panaudojant atitinkamas insignijas. Didžiojo kunigaikščio mitrą, vadinamą Gedimino kepure, uždėdavo Vilniaus vyskupas, o kalaviją įteikdavo didysis maršalka. Lietuviškoji inaugu­ racija išlaikė būdingą šių dviejų insignijų dualizmą. Jos buvo suvokia­ mos kaip senos tradicijos simboliai, nors vadinamoji Gedimino kepu­ rė ir siejosi su recipuotu vainikavimo aktu, atliekamu Bažnyčios hierarcho. Kalavijo paėmimas buvo sena lietuviška tradicija, paliudyta majestotinių Vytauto Didžiojo ir Zigmanto I antspaudų (ja, beje, pasi­ naudojo ir lenkų delegacija 1432 m. Gardino susitarimo metu). Kalavi­ jas tapo jungiančiąja grandimi tarp senovinių legitimacinių (vėliavos, antspaudo) ir naujųjų sakralinių ar kleinodinių (Gedimino kepurės, skeptro, apsiausto) didžiojo kunigaikščio insignijų. Ties Vytauto ant­ kapiu kabojo jo vėliava, Aleksandrą II karste puošė diadema ir kala­ vijas. Nuo XV a. pabaigos insignijos jau buvo laikomos valstybės

LIETUVOS

KARINĖS MONARCHIJOS BAJORIŠKĄJA LUOMINE

VIRTIMAS VALSTYBE

/ Į n r

Ą / .D

kleinodais ir regalijomis (tokia tapo ir šalies vėliava, susieta su didžio­ sios kunigaikštijos vėliavininko dignitorija). Jos buvo saugomos iždi­ nėje. Buitinė kalba didžiojo Lietuvos kunigaikščio inauguraciją daž­ niausiai vadino pakėlimu kalaviju. Nors Lietuvai išsikovoti karalystės rango ir nepavyko, jos valdovo vainikavimo aktas išaugo į būtiną legi­ timacijos ir sakralizacijos ceremonialą. XV a. antspauduose ir XVI a. miniatiūrose „pakylėtas" („esantis didybėje") didysis kunigaikštis bu­ vo pavaizduotas sėdįs ant tumbos pavidalo sosto. Oficialiai į didįjį ku­ nigaikštį buvo kreipiamasi karaliams taikomu didenybės kreipiniu (taip buvo vadinamas net nesuverenus Zigmantas I), tačiau buitiškai šį krei­ pinį pakeisdavo kur kas bendresne mylistos sąvoka. Nors Jogailaičiams esant Lenkijos karaliais etiketas reikalavo būtinai ir pirmoje vietoje mi­ nėti jų aukščiausio rango titulą, tai darant nebūdavo pamirštama, kad Lietuvoje jie yra tik jos didieji kunigaikščiai. Žemaitijai skirtuose ak­ tuose karaliaus titulas dažnai net būdavo praleidžiamas. Lenkijos ka­ raliaus titulatūroje, minint antroje vietoje didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio titulą, iš pradžių būdavo išvardijami lenkiškieji (pvz., Mozūrijos) ceremonialai, o tik po to - lietuviškieji (pvz., Žemaičių). Didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio titulatūroje, nors pirmiausia ėjo Lenkijos karaliaus titulas, pirmenybę turėjo lietuviškieji ceremonialai. Šiaip užsimenant apie didįjį kunigaikštį, mėgta vartoti bendresnę „valdovo" ar „pono" sąvoką, išlyginančią rangų skirtumą. Aukštesnio rango karaliaus titu­ las lėmė bendrų valdovų lenkiškosios numeracijos atsiradimą ir net

Vilniaus pilys XVI a. viduryje (fragmentas iš G. Brauno atlaso)

XVI a. ketvirto dešimtmečio Vilniaus Žemutinės pilies rūmai iš šiaurės vakarų pusės XVIII a. pabaigoje (P. Smuglevičiaus akvarelė).

426

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR l S I T V I R T I N I M A S

Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos herbas su didžiojo kunigaikš­ čio (vad. Gedimino) kepure (Jono Dlugošo

įsigalėjimą Lietuvos aktuose, tačiau ji nepa­ naikino ir lietuviškosios numeracijos, tik nu­ stūmė ją į antrą vietą. Taip buvo daroma ir kitose šalyse (Čekijoje, Vengrijoje, kai jų ka­ raliai kartu buvo ir Vokietijos imperatoriais). Priėmus krikštą, didieji kunigaikščiai buvo laidojami Vilniaus katedroje. Sutaikanti mir­ tis rado čia vietos ir valdančiųjų monarchų varžovams - Švitrigailai bei Zigmanto I sūnui Mykolui. Nors Jogailaičius laidojo Lenkijoje, tačiau labiau susiję su Lietuva šios dinastijos ar jos šeimų nariai liko Vilniaus katedros krip­ tose (Aleksandras II, dvi pirmosios Zigman­ to Augusto žmonos - Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė). Valstybės sampratos ir luominio atstova­ vimo institucijų atsiradimas atitinkamai at­ sispindėjo ir didžiojo kunigaikščio sfragisti­ koje bei heraldikoje. XV a. pradžioje atsirado

LIETUVOS

KARINĖS MONARCHIJOS BAJORIŠKĄJA LUOMINE

herbyno lietuviškosios, vad. Alšėniškių, XVI a. vidurio kopijos miniatiūra).

VIRTIMAS VALSTYBE

Ą

r) r 7

Mažasis Zigmanto II antspaudas.

XVI a. spalvotas koklis su didžiosios Lietuvos kunigaikštijos herbu (Vilniaus Žemutinė pilis).

428

majestotinis antspaudas, tačiau jo plėtotę sutrukdė to amžiaus antrojo ketvirčio sukrėtimai. XV a. ant­ roje pusėje galutinai nusistovėjo didžiojo kuni­ gaikščio didžiojo ir mažojo antspaudo sampra­ tos, pastarajai legitimuojant patį valdovo as­ menį. XV a. pirmosios pusės portretinė didžio­ jo antspaudo forma nebuvo atnaujinta. Ten pavaizduoti šalies ir žemių herbai dabar tapo pagrindiniu legitimacinės grafikos motyvu. Ša­ lies herbas atsidūrė tiek didžiojo, tiek ir mažojo antspaudo centre (pastarajame jis buvo vienin­ telis). XV a. pirmos pusės svarbiausiųjų žemių herbus (Trakų, Voluinės, Smolensko) XVI a. pir­ mame ketvirtyje papildė genealoginė valdovo heraldika - tėvo (Lenkijos karaliaus) ir motinos (Kazimiero sūnūs buvo Elžbietos Habsburgaitės vaikai) heraldi­ ka. Jau XV a. pabaigoje išsiskyrė valstybės ir jos valdovo heraldika. Valstybės herbas - ginkluotas raitelis - atsirado Jogailai tapus Lenki­ jos karaliumi: jo lietuviškojo antspaudo raitojo valdovo figūra buvo įrėminta į heraldinį skydą, prarasdama visas portretinės grafikos sa­ vybes. Šį naujai atsiradusį herbą lenkų heraldikai siekė įtraukti į Len­ kijos heraldiką eilinės srities emblemos teisėmis. Šiais sumetimais ne­ buvo neigiamos valstybinę prasmę įgavusios raudona ir balta (sidab­ rinė) spalvos, tačiau buvo sukeistos jų vietos: laukas padarytas baltu, o raitelis - raudonu. Besiformuojanti euro­ pinė Lietuvos heraldika tokią interpretaciją atmetė: iš pat pradžių laukas tapo raudo­ nu, o figūra - balta (kaip ir Lenkijos erelio ar Čekijos liūto atvejais). Asmeninis Vytau­ to žymuo (šiandien ši figūra vadinama Gediminaičių ar Gedimino stulpais) tapo jo ir visos Kęstutaičių šakos herbu (balta figūra raudoname lauke). Kaip ir kiti, valdovo her­ bai gavo savo pavadinimus: raitelį imta va­ dinti Vyčiu, o Kęstutaičių žymenį - Stulpais. Nors valstybės ir dinastijos herbai aiškiai iš­ siskyrė, pastarieji vis dėlto paveikė Vyčio grafiką: raitelio skyde buvo pavaizduota di­ nastijos herbo figūra. Visiškai nusistovėjęs Vyčio pavidalas (su iškeltu kalaviju virš gal-

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR t S I T V I R T I N I M A S

vos) buvo su Kęstutaičių Stulpais užfiksuotas viename puošniausių Europos XV a. ketvirto dešimtmečio herbynų, šiandien žinomame Bergshamaro kodekso vardu (jį padarė flamandų dailininkas Burgun­ dijos hercogui). 1440 m. valdovu tapąs Kazimieras į Vyčio skydą per­ kėlė asmeninį Jogailaičių herbą - dvigubą kryžių. Dvigubas Jogailaičių kryžius išliko Lenkijos heraldikoje ir sfragistikoje asmeniniu karaliaus herbu, tačiau Lietuvoje Jogailaičiai, kaip dinastijos emb­ lemą, perėmė Kęstutaičių Stulpus, siekdami pasirodyti teisėtais Vy­ tauto įpėdiniais. Vėliavos kartojo herbų emblematiką: pašauktinių vėliavose buvo pavaizduotas Vytis, asmeniniai didžiojo kunigaikš­ čio būriai rinkosi po Stulpais. Tokį skirstymą šaltiniai mini jau Žal­ girio mūšyje. Valdant Vytautui Didžiajam, galutinai susiklostė Lietuvos valdovo titulas: nusistovėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio intituliacija. Siuzereninės Lenkijos pretenzijos lėmė aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio termino atsiradimą jos karalių titulatūroje, bet ši manifestacija, Lietu­ vai to nepripažįstant, prarado savo prasmę. Painiau klostėsi Lietuvos valdovo intituliacijos ceremonialai. Pasitaikydavo pavienių rusų že­ mių (pvz., Kijevo) paminėjimų, tačiau vyravo apibendrintas „Rusijos" ar „rusų" ceremonialas. Nuo 1441-1442 m. buvo tvirtai pripažintas Že­ maitijos ceremonialas (ji imta laikyti kunigaikštija, nors aktuose vyra­ vo seniūnijos terminas). Nusistovint didžiojo kunigaikščio titului, iš­ ryškėjo ir formulė, pabrėžianti Lietuvos sąvokos realią bei Rusijos ce­ remonialinę prasmę: didysis Lietuvos kunigaikštis, Rusijos viešpats ir tėvonis (paveldėtojas). Atsiradus Žemaitijos ceremonialui, pastarieji dažniausiai tiesiog būdavo išvardijami po Lietuvos termino. Apgintą nuo Lenkijos politikų Lietuvos valstybės suverenumo sam­ pratą išreiškė jos monarcho nepavaldumas. Diplomatiniuose aktuo­ se buvo pabrėžiama, kad jis yra laisvas ponas. Popiežius (šventasis tėvas) ir Vokietijos (Romos) imperatorius (aukščiausiasis karalius) bu­ vo laikomi aukščiausio rango valdovais ir institucijų vadovais, bet ne siuzerenais. Išreikšdamas valstybės suverenumą, didysis kuni­ gaikštis įstatymiškai (nuo 1506 m. Zigmanto II šalies privilegijos) įsi­ pareigodavo jį saugoti, pasižadėdamas jokiu būdu nepažeminti po­ nų tarybos. Saugoti valstybės integralumą didįjį kunigaikštį įparei­ gojo dar 1447 metų Kazimiero privilegija. Kaip I Lietuvos statutas skelbė krikščioniškąją šalies teisę, taip ir didysis kunigaikštis buvo laikomas krikščioniškuoju ponu. Ponų tarybos nariai vadino save val­ dovo poniškojo kūno sąnariais. Didysis kunigaikštis buvo laikomas aukščiausiu teisės šaltiniu.

LIETUVOS

KARINĖS MONARCHIJOS BAJORIŠKĄJA LUOMINE

VIRTIMAS VALSTYBE

A ^ T .Z '7

Lietuvos monarcho prigimtinė teisė, pripažįstama dė f a d o dar pago­ nybės laikais, tarptautiniu m astu m oksliškai apginta Pauliaus Vladimiro XV a. pirmame ketvirtyje, esant jam krikščionių valdovu, nebekėlė abejonių ir dėl jos pirminių ištakų. XVI a. pirmosios pusės genealoginėse Lenkijos karalių schemose valdoviškoji Jogailaičių le­ gitimacija buvo be išlygų vedama iš Algirdo. Didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio legitimacija niekuo nebesiskyrė nuo kitų suverenių Europos monarchų. Šalies viduje didysis kunigaikštis jau nebebuvo vieninte­ lė valstybingumo išraiškos institucija, tačiau tarp pastarųjų užėmė aukščiausią vietą.

h. Lietuvos valstybės ir Jogailaičių dinastijos santykis Tapdamas Lenkijos karaliumi Krėvos sutarties sąlygomis, Jogaila įtraukė Lietuvą į personalinę uniją su Lenkija, kartu nesiskaitydamas su savo valstybės suverenumu, šis nesiskaitymas jam kainavo Lietu­ vos sostą, tačiau politinės aplinkybės neleido nutraukti ryšių su jo di­ nastija. Jie išliko aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio ir jos lenkiškojo senjoro siuzereniniu pavidalu, patvirtintu Astravos, Vilniaus-Radomo, Horodlės ir Gardino sutartimis. Lietuva šiuos ryšius vienašališkai nu­ traukė 1429-1432, o galutinai - 1440 metais. Tačiau tais pačiais 1440 m. jaunesnysis Jogailos sūnus tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ir tuo lenkiškoji Gediminaičių šaka įsitvirtino Lietuvos soste. Luominio at­ stovavimo institucijų atsiradimas perkėlė tėvoninį paveldėjimą nuo as­ mens dinastijai, bet tuo galutinai patvirtino išimtines Jogailaičių šakos teises, nustumdamas kitus Gediminaičius. Jogailaičiai sugrįžo į Lietu­ vą, jai siekiant kompromiso su Lenkija. Savo ruožtu Lenkijos politiniai siekiai vertė ją savo karaliais rinkti šios dinastijos atstovus, nors bajori­ ja ir buvo išsikovojusi valdovo laisvo išrinkimo teisę. Lietuvos sostas tapo Jogailaičiams garantija Lenkijos karūnai gauti. Svarbiausias kiekvieno Jogailaičio tikslas buvo Lenkijos sostas, bet jo jis negalėjo gauti nebūdamas Lietuvos valdovu (maža išimtis buvo Jonas Albertas 1492-1501 m.). Didžioji Lietuvos kunigaikštija įgavo pa­ grindinio dinastijos ramsčio vaidmenį. Įgyjamo mentaliteto požiūriu kiekvienas Jogailaitis, išaugdamas ir reziduodamas daugiausia Lenki­ joje, kur kultūra buvo aukštesnė, o europiniai ryšiai kur kas platesni, tapdavo lenku. Lietuva jam buvo reikalinga, bet joje nebuvo Lenkijos

/įO n

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR i S I T V I R T I N I M A S

patogumų, ir jos reikalai atrodė tik kaip slegianti prievolė. Tačiau ši šalis buvo ne tik pakopa į Lenkijos sostą - ji teikė didelę politinę ir eko­ nominę galią svarbiausiam tikslui pasiekti. Todėl Jogailaičiai buvo su­ interesuoti Lietuvos valstybingumu ir jo išsaugojimu nuo Lenkijos aneksinių užmačių. Tokia pozicija išryškėjo Ka­ zimierui I tapus Lenkijos karaliumi ir ji (išskyrus Aleksandro II svyravi­ mus) nesikeitė iki XVI a. septinto de­ šimtmečio. Pripažindami Lietuvoje jos neribotą suverenumą, Lenkijoje šiuo klausimu Jogailaičiai laikėsi neapi­ brėžtai, tuo faktiškai palaikydami Lietuvą. Tai vertė lenkų diduomenę ir bajoriją savo karaliumi vėl rinkti naują Jogailaitį. Todėl Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija tapo tęstiniu reiškiniu, o tai kaip tik ir pa­ tenkino dinastinius Jogailaičių siekius. Tačiau Jogailaičių požiūris į dinastinius Lietuvos ir Lenkijos ryšius nebuvo vienareikšmiškas, nes jų dinastinių siekių viršūnė buvo Lenki­ jos sostas. Tais atvejais, kai Lietuvos diduomenės veiksmai išprovo­ kuodavo Gediminaičių (Vytauto Didžiojo, Zigmanto I) ar Jogailaičių (Aleksandro II) dinastines kombinacijas, esantis Lenkijos karaliumi Jo­ gailaitis visados griebdavosi aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio, o daž­ nai ir Lenkijos siuzereniteto deklaracijų. Šiais atvejais jis pritardavo Lenkijos politikams, nes Lietuva nustodavo būti jo paties valdžios ištaka. Tokia padėtis trukdė Lietuvos politikams nutraukti personalinę

LIETUVOS

KARINĖS MONARCHIJOS BAJORIŠKĄJA LUOMINE

VIRTIMAS VALSTYBE

j

Didysis Zigmanto II antspaudas. Vytį supa Lenkijos (tėvo), Austrijos (motinos) ir Lietuvos žemių (Trakų, Voluinės, Žemaičių) herbai. Didžiosios Lietuvos kunigaikšti­ jos herbas su didžiojo kunigaikščio kepure (1531 m. Lenkijoje surašyto I Lietuvos statuto Lauryno nuorašo miniatiūra).

/įO I 1

itcmfiuuue «ts vittonofilTimiie .'i m repe ertonn _

№

6

00111111116

S ig ifn n m d u 5

bai^iitui^a į)olomc ir>dąimf*6ur iitbudiuc ĄvulTit jNrufTic -Stnur i^itbic ‘Aruvspntap. ir bcmmueD cr hcrcft>: y «m iiie |«o ^nrlitt* LitkuamC auob ru«u tcmpo:c toLctfJ’mn |u t multnt* m | l i ^ m b u C t

ta pciperumii rccoUnbii? ęv a>muinbu«' Cnjriam nounuih VirtOJPi itMi um^lnr mnumtiiį et

Zigmanto II uniją su Lenkija, nes tik abi šalis valdantis Jogailaitis buvo suintere­ intituliacija (1531 m. suotas skaitytis su Lietuvos suverenitetu. Kompromisas buvo surastas Lenkijoje surašyto I Lietuvos statuto Lauryno nuorašo puslapis).

432

tik paskutiniaisiais Zigmanto II valdymo metais (1544-1548), kuomet pavyko faktiškai atskirti aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio preroga­ tyvas nuo Lenkijos suvereninių pretenzijų: atvykęs į Vilnių jaunasis Zigmantas Augustas vykdė ribotas, bet aiškiai apibrėžtas valdovo funk­ cijas, kartu atstovaudamas savo tėvui kaip realiam Lietuvos monar­ chui, o ne kaip lenkiškajam siuzerenui.

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

Lietuvos suvereninių ir Jogailaičių dinas­ tinių siekių simbiozė vis dėlto buvo po­ litinė, nors ir tęstinė, konjunktūra, o ne teisiškai įtvirtintas susitarim as. Už Lenkijos rango pirmenybės slypėjo siuzereninių pretenzijų pavojus. Vyčio ir Stulpų įtraukimas į Lenkijos heraldiką lėmė valdovų dinastinių emblemų ir Len­ kijai pavaldžių teritorijų pavaizdavimo vienu lygiu dviprasmybę, ypač kai Lenkijos erelis būdavo pabrėžtai iške­ liamas virš kitų herbų. Dar pavojingesnis Lietuvai buvo Krokuvoje re- Zigmanto ziduojančio bendro valdovo reprezentacinis faktorius. Vilnius darėsi pusgrašis. sostine be monarcho dvaro (keli Aleksandro ar jaunojo Zigmanto Au­ gusto valdymo metai esmės nekeitė). Aukščiausioji Lietuvos valdžios institucija buvo fiziškai iškelta už valstybės ribų. Beje, ji nekabėjo ore, bet valdovo asmeniu jungė kitos, kur kas geresnius ryšius Europoje turinčios valstybės valdžios bei reprezentacijos prerogatyvas. Pastaro­ ji aplinkybė ypač kenkė Lietuvai, kurios monarcho funkcijos buvo ge­ rokai platesnės už Lenkijos. Staigiai patekusi į Europos politinę siste­ mą, Lietuva pradžioje buvo prislėgta Lenkijos siuzereninės reprezen­ tacijos, kurią palaikė ir Lietuvos europinės diplomatijos galimybių bei įgūdžių trūkumas. Vytauto Didžiojo įdirbį nubraukė XV a. ketvirto dešimtmečio nesėkmės, po kurių sekė personalinės unijos nulemtas valdovo iškeldinimas į Krokuvą. Bendras valdovas Europoje atstova­ vo abiems valstybėms, bet jis nevargino savęs menkai išplėtoto Lietu­ vos atstovavimo rūpesčiais. Inertiškai buvo remiamasi Lenkijos ryšiais ir, žinoma, Lenkijos žmonėmis, kuriems visai nerūpėjo paskiri Lietu­ vos interesai. Susiklostė tam tikra abiejų valstybių politinės veiklos ir diplomatijos kooperacija, kurių kiekviena įgavo santykiavimo su sa­ vo kaimynais prioritetą. Lietuvai teko šiaurė ir rytai (Livonija, Rusi­ ja, totoriai), Lenkijai - pietūs ir vakarai, t.y. beveik visa Europa. Taigi Europoje Lietuvą užgožė Lenkijos šešėlis. Nors didysis kunigaikštis Krokuvoje Lietuvai ir atstovavo, tačiau tik kaip Lenkijos karaliaus dubleris, kurio dažnai net nepastebėdavo. Ypač svarbūs Lietuvai klau­ simai buvo aptariami jam susirašinėjant su ponų taryba; buvo ima­ masi ir atitinkamų priemonių, bet visam tam trukdė ir tai vėlino nuo­ tolis bei laikas. Neišspręstos problemos neretai „užgesdavo", tvyrojo metų metais arba pridurmu jas išspręsdavo Lenkijos atstovai - para­ mos, bet kartu ir reprezentacijos pasisavinimo tvarka. Lietuva išsiko­ vojo politinio subjekto vietą Europoje, tačiau egzistavo joje kaip už-

LIETUVOS

KARINĖS MONARCHIJOS BAJORIŠKĄJA LUOMINE

VIRTIMAS VALSTYBE

/jQ Q OČ?

t

kampis. Lietuvos ir Lenkijos dignitoriams lydint bendrą valdovą į vieną kurią šių šalių, šios šalies teritorijoje galiojo tik jos pareigūnų prerogatyvos, tačiau tiek vienur, tiek kitur Lietuvos atstovai jausda­ vosi esą silpnesni partneriai. Politinė Lietuvos padėtis, valdant ją Kęstutaičiams ir Jogailaičiams, įgavo daug būdingų visai Vidurio Europos rytinei daliai bruožų. Da­ vusi Lenkijai Jogailaičių dinastiją, Lietuva padėjo susikurti stipriau­ siam viso šio regiono politiniam centrui. XV a. Lenkija užėmė tą padė­ tį, kurią XIV a. antrą ketvirtį turėjo Čekija, o trečią ketvirtį -Vengrija, tik Lenkijon valdovų dinastija atėjo ne iš Vakarų Europos, o iš naujai į regioną įsijungusios šalies. Lenkija tapo Jogailaičių tiltu į Čekijos ir Ven­ grijos sostus. XV a. pabaigoje ši dinastija savo valdžia apjungė visą šį regioną. Regiono požiūriu būdama vietine, ji čekams ir vengrams bent iš dalies atstojo tautinius jų dinastus, trumpai pakeitusius Vakarų Eu­ ropos išeivius. Lenkai ją asimiliavo, lietuviams ji liko sava dėl jos kil­ mės ir interesų. Valdydami šias keturias monarchijas, Jogailaičiai savo reikšme prilygo iškylantiems Habsburgams. Tačiau tais pačiais 1492 me­ tais, kuomet krito paskutinė maurų atrama Pirėnuose ir Kolumbas at­ rado netrukus Habsburgams atiteksiantį kraitį Amerikoje, politinę Jo­ gailaičių sistemą iš rytų užgulė Rusijos kolosas. Jis nebuvo vienas: jau šimtą metų šį regioną iš pietų spaudė kitas kolosas - Turkija. Lietuva ir Vengrija tapo Vakarų civilizacijos bastionais šios civilizacijos sandū­ roje prieš naujai politiškai pakilusias islamo ir Bizantijos civilizacijas. Ir tai įvyko tuo metu, kada kitame Vakarų civilizacijos paribyje šimt­ mečiais jai primestų bastiono funkcijų atsikratė Kastilija. Kuomet Va­ karų Europai atsivėrė Atlanto vandenynas, Vidurio Europa virto ne tik jos ekonominiu užnugariu, bet ir priedanga, vis labiau turinčia įtempti savo jėgas. Jogailaičių dinastija šias jėgas vienijo, bet efektyviai padaryti to negalėjo. Trukdė tiek silpna renkamų valdovų padėtis tri­ jose iš keturių regiono monarchijose, tiek pačių Jogailaičių dinastiniai siekiai, natūraliai nebesutampantys su kiekvienos atskiros šalies inte­ resų prioritetais. Lietuva čia buvo vienintelė, neturėjusi karalystės rango ir neribotos monarcho išrinkimo teisės. Būdama dinastijos lopšiu ir pra­ dine atrama, ji kartu buvo ir neturtingiausia, labiausiai atsilikusi bei menkiausius ryšius Europoje turinti Jogailaičių valdoma šalis, ši prieš­ taringa padėtis lėmė ir prieštaringą Lietuvos statusą politinėje Jogai­ laičių sistemoje. Čekijoje ir Vengrijoje Jogailaičiai buvo laikomi Lenki­ jos karalių dinastija (Vladislovo Jogailaičio kambario lubos Hradčanų pilyje išdekoruotos Čekijos ir Lenkijos herbais). Tačiau greta to buvo suvokiamos ir šios dinastijos lietuviškos ištakos (busimojo Zigmanto II »

9f 9: of o * ¿iv» o j «v v,

11•-i***~*ą*0~m'o

•"»'T'ii ¿ ♦ '- V S + S i .' k.

**- '

^

‘,i ‘

!į № in«*«

ĮV rn ***

^

-4$

S

,

“

m

H iw 4 t« fiiii

iM ffiy H

v ^

t u + h j m

t *

6«>|>w,>-*nVM«M /o)k » y f

3 c T “r r r ^ 7 ,

***** . . -----I •|5**> m l «kih Ivįlij r^W«W*HW. mt/»*

I**

№ e to r ” 5

8

Baigti kodifikuoti visuotinę teisę, kaip norėta, nepavyko: ji nebuvo pa­ tvirtinta nei 1522, nei 1524 m., nors pats didysis kunigaikštis ragino tai padaryti. Seimo nepritarimas parodė, kad kažkiek pradėjo lemti plates­ nių bajorų sluoksnių nuomonė. Ponams, nors jie ir pasiekdavo ko nori, teko jau aiškinti ir spausti. Valdovui gyvenant Lenkijoje, ponų taryba bu­ vo priversta spręsti visus klausimus ir specializuotis tai darant. Augo jos atsakomybė. Negausių ponų ištekliai prilygo visos eilinės bajorijos ištek­ liams. Ponams esant daugiausia lietuviams, luominė integracija vyko do­ minuojant lietuviškam gaivalui. Todėl ši integracija stiprino visos bajori­ jos suinteresuotumą Lietuvos valstybingumu. Tokiomis aplinkybėmis net ir kilus trečiojo dešimtmečio viduryje dideliam Alberto Goštauto ir Kon­ stantino Ostrogiškio konfliktui, šis konfliktas, nepaisant Goštauto bandy­ mo tai padaryti, neįgavo tautinės kolizijos požymių.

C

O

D

A

A

.T

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

Vilniaus kapitulos antspaudas (1507 m.).

1524 m. pradžios Vilniaus seimas išsprendė eilinės sidabri­ nės, reikalingos algininkams išlaikyti pasienio pilyse, klausi­ mą. Greta negausių lenkų algininkų sugebėta išlaikyti 2000 val­ dovo dvarionių. Tai, žinoma, tik minimaliai patenkino gyny­ bos reikmes - pilių būklė buvo kritiška. Net ir būdamas Lenkijo­ je, Zigmantas II rinko informaciją ir žinojo, ką reikia daryti, tačiau visur reikėjo įtempti jėgas. Visa tai reikalavo, kad jis būtų šalyje. Su­ manymas sušaukti seimą Brastoje 1524 m. pabaigoje sužlugo. Gerai nesuderinus neefektyviai veikė 1525 m. pavasario seimas: ponų tary­ ba susirinko Vilniuje, o negausūs bajorai - Naugarduke. Šie metai ta­ po Alberto Goštauto ir Konstantino Ostrogiškio kivirčo viršūne. Goš­ tautas apgailestavo, kad buvo padaryta išimtis nusipelniusiam stačia­ tikiui tapti Trakų vaivada, nors anksčiau pats buvo pritaręs tokiam Konstantino paskyrimui, f konfliktą įsikišo didžioji kunigaikštienė Bo­ na. Nuo šiol didikai savo reikalais slapta ir net viešai pirmiausia ėmė kreiptis į ją, o ne į Zigmantą Senąjį. Pastarasis 1525 m. visą savo dėme­ sį buvo sutelkęs į Prūsiją, kur Vokiečių ordino magistras Albertas Hoencolernas perėjo į reformaciją ir pasiskelbė pasaulietiniu hercogu. Griežtai nusistatęs prieš reformaciją ir susidorojęs su kilusiais dėl jos neramumais karališkųjų Prūsų miestuose, Zigmantas Senasis netruk­ dė Albertui Hoencolernui, tačiau privertė jį prisiekti ištikimybę Lenki­ jos karūnai. Lietuvai toks Lenkijos vokiškojo vasalo pasikeitimas šiuo metu nepadarė jokios įtakos.

PIRMŲJŲ

SUVIENYTOS RUSIJOS SMOGIŲ ATLAIKYMAS

1527 m. lenkų auksinis medalis, vaizduojantis Zigmantą Senąjį. Jis darytas imituojant italų renesansinę faleristiką. Centre Lenkijos, apačioje Prūsijos ir Raudonosios Rusijos herbai. Lietuvos (tėvo) ir Austrijos (motinos) herbai parodo valdovo kilmę.

r rj r

D Z .D

Kur kas aktualesnė Lietuvai buvo paskutinio Mozūrijos kunigaikš­ čio Jonušo mirtis 1526 m. kovo 24 d. Mozūrų bajorija, norėdama išsau­ goti savo kunigaikštijos autonomiją, siekė Jonušo seserį Oną išleisti už vyro, padarant jį kunigaikščiu. Rimčiausias pretendentas buvo Prūsi­ jos hercogo Alberto brolis Vilhelmas, kurio nepageidavo nei Lietuvos, nei Lenkijos politikai. Lietuvos diduomenė ir čia surado bendrą kalbą su Bona, siekdama Mozūrijos kunigaikščiu padaryti Zigmantą Augustą. Tuo atveju Jogailaičiai, be dviejų valstybių, užvaldytų dar atskirą ku­ nigaikštiją, o tai susilpnintų Lenkijos padėtį jų politinėje sistemoje. Ta­ čiau Zigmantas Senasis buvo priverstas nusileisti Lenkijos diduome­ nei, ir tais pačiais 1526 m. Mozūrija buvo galutinai įjungta į Lenkijos karalystę. Lietuvai tai nebuvo paranku. 1526 metai atnešė dar vieną lemtingą įvykį: vasaros pabaigoje prie Mohačo turkai skaudžiai su­ mušė Vengrijos kariuomenę, žuvo karalius Liudvikas. Užgeso Jogailaičių čekiškoji-vengriškoji šaka, Vengrijoje prasidėjo turkų invazija. Šalies pasipriešinimą pakirto Habsburgų kova su tautinės partijos re­ miama Zapolijų gimine; Vengrija keliems šimtmečiams iškrito iš Vi­ durio Europos politinių jėgų rikiuotės. Tiesioginė osmanų kaimynystė su Lenkija mažino jos tarptautinį svorį. Tai atsiliepė Jogailaičių dinas­ tijos padėčiai ir nebuvo naudinga Lietuvai. Tačiau Lenkijos sunkumai kartu mažino ir jos spaudimą Lietuvai. Tokiomis aplinkybėmis buvo pasiūlytas Lietuvos paskelbimo kara­ lyste projektas. Ponų tarybą pasiekus žiniai apie popiežiaus siūlomą karaliaus karūną Baziliui III, Albertas Goštautas pasiūlė Lietuvos ka­ raliumi vainikuoti Zigmantą Augustą. Tai buvo neblogai apmąstytas ėjimas: ne vainikuojant esamo valdovo šiuo kartu būtų išvengtas dėl to galimas susidūrimas su lenkais, o ateityje pastarieji jau turėtų susidur­ ti su anksčiau įvykusiu Lietuvos karaliaus vainikavimo faktu. Esmę Lietuvos politikai siejo ne su pačiu rangu, bet su Lietuvos suverenu­ mu: rangas tebuvo tik priemonė ginti Lietuvos suverenitetui („kara­ lystė negali būti inkorporuota į karalystę"). Užgultam Lenkijos proble­ mų Zigmantui Senajam šis dinastiją viliojantis, bet kartu ir rizikingas žingsnis nebuvo priimtinas. Kaip ir prieš 100 metų, Lietuvos karalys­ tės paskelbimo projektas liko nerealizuotas. Didžiojo kunigaikščio paliktas savieigai valstybės mechanizmas girgždėjo, bet sukosi. 1526 m. pavyko pratęsti paliaubas su Rusija iki 1532 m. Kalėdų. Sužlugo bandymas sušaukti seimą Brastoje 1527 m. Tų metų pradžioje šalis, jau kurį laiką to nejutusi, patyrė didelį Krymo totorių įsiveržimą. Lenkijoje jie nusiaubė Belzo ir Liublino sritis, o di­ džiojoje Lietuvos kunigaikštijoje pasiekė Pinską. Nuostoliai buvo di-

526

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR l S I T V I R T I N I M A S

V *

* f *t

v «*

k liš ia i H ia

tn a n iR o ifrn flf te m ti

j a k o p m tj

oty bochct »* (it tmokiftn _ ■ tikim a tJod uit a « ? tolafttet taki tfjjo į m I R k m k o m u tJff: w t v tn $ & g i a n i r t o . $ i * ■

m»if ano tmrsmieattk o i) t a r i m ą k o i ^ n e * f i p

I Lietuvos statuto VIII skyriaus pradžia, kur užuomina apie didžiojo kunigaikščio parašą leidžia atsekti tarpinę statuto redakciją (1550 m. Ališavos nuorašas).

džiuliai, tačiau šiuo kartu išryškėjo ir valstybės gynybinio pajėgumo pokyčiai. Nieko nelaukdami, ponai per porą savaičių sugebėjo sutraukti savo jėgas ir sukoordinuoti jas su etmonu Konstantinu Ostrogiškiu (sa­ vo būrį jam pasiuntė ir besivaidijantis su juo Albertas Goštautas). Žy­ giuojant jau į paties Krymo chanato teritoriją (pakeliui prisijungė kai

PIRMŲJŲ

SUVIENYTOS RUSIJOS SMOGIŲ ATLAIKYMAS

Cr)r7 O Z ./

kurios pasienio įgulos), totorių kariuomenei buvo užbėgta už akių. Nu­ lipę nuo žirgų totoriai buvo staigiai užpulti prie Olšanicos upės. Di­ desnė jų dalis žuvo, tūkstančiai belaisvių buvo išvaduoti. Olšanicos pergalė plačiai nuskambėjo ir vaizdžiai parodė Lietuvos gynybos efektyvumą. Ji kelerius metus nulėmė saugesnius santykius su Krymu. Lenkijos politikai, nebegirdėdami desperatiškų pagalbos prašymų, bent jau mintyse ėmė susitaikyti su unijos atmetimo princi­ pu Lietuvoje, jų aneksionizmą keitė švelnesnis hegemonizmas. Įsitvir­ tinęs Albertas Goštautas savo padėtį naudojo ne vien asmeniniams, bet ir valstybės interesams. 1528 m. balandžio pabaigoje Vilniuje su­ sirinkęs seimas nusitęsė net į 1529 metus ir pasižymėjo rezultatyvu­ mu. Sidabrinė (tiesa, sunkiai) buvo išgauta. Seimas patvirtino įvyk­ dytą bajorijos dvarų taksaciją. 1528 m. gale pabaigus šį bajorų ka­ riuomenės surašymą, Lietuva palyginus aukštu lygiu sutvarkė savo karo organizaciją. Sąrašai labai padėjo karo vadovybei ir jos paranki­ niams (visų pirma vėliavininkams) sušaukti karius, tiksliai žinant, ką reikia šaukti ir ko reikalauti. Kartu tai buvo nobilitacijos metrika, patikslinusi bajorų luominę priklausomybę. Dar svarbesnis rezulta­ tas buvo įstatymų sąvado - 1 Lietuvos statuto - priėmimas (jį 1529 m. rugsėjo 29 d. įvedė didžiojo kunigaikščio aplinkraštis). Seimo darbą stebėjo atvykęs į Lietuvą Zigmantas II. Pirmą kartą prasiveržė žen­ klesnis bajorų nepasitenkinimas ponų hegemonija ir korupcija. Jį pa­ vyko numaldyti suteikus 1529 m. šalies privilegiją, garantavusią ba­ jorams tiesioginį jų pavaldumą didžiajam kunigaikščiui bet kuriais žemių suteikimo atvejais. Zigmantas II susirinkusiems dvarų laiky­ tojams paskelbė Vilniaus ir Trakų pavietų dvarų nuostatus ūkio reik­ mėms. 1529 m. imtos derinti sienos su Prūsija. Aukšto lygio teisinės Lietuvos sistemos įtvirtinimas susumavo ša­ lies luominės raidos rezultatus ir fiksavo europinę Lietuvos visuome­ nės struktūrą, lietuvių ir gudų bajorijos politinę bei socialinę integraci­ ją. Politiškai šis balansas buvo pabrėžtas 1529 m. spalio 18 d. viešai pakeliant Zigmantą Augustą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tai pa­ siekęs, Zigmantas II lapkričio mėnesį išvyko į Lenkiją. Apeidami savo įprastą praktiką, 1530 m. Zigmantą Augustą savo karaliumi vainikavo ir lenkai. Toks sosto įpėdinio pripažinimas paliudijo išaugusį Lietuvos svorį personalinėje unijoje. Lietuvos padėtis tarp Rusijos ir Lenkijos stabilizavosi.

528

LUOMINĖS VISUOMENĖS S U S I D A R Y M A S IR Į S I T V I R T I N I M A S

P É p # 2 f b n c t t t « í e 2 \ a ;>

Mp ii (Stumt " « Í C J W.

ARTA

p c6 fpouífrw jg a w fa ^ ot> Ц ш ілп сщ і р € Т J м ы *>л»Ы пд«я/

itlcr« СЬлРя»* M.D.L1X.

©lefroe pofafatm }|mo gau¿ fuña anta baifa / Ъ с т тиЦис>лрй\ф, ifelotaw ©ugulítí« ntkt 0uguliu« nß$ ШЗД S&fotÇtMu

gtötö fmmrg cfį jfd^aítfía/ criaría marbré fuDrirffb/ ^ИѴ^паі įfonttč гк$аІ pcųtcifti/ mig Щтш i fummrf rfr*/

€it>amė Dangun 'Otacep^ittvcę/

SRvttfiel»trifbfp trifrpfp.

1. Du Bonos ir d id u om en ės v aržy b ų d ešim tm ečiai a. Bonos ir Alberto Goštauto siekių išsiskyrimas Baudžiavinės valstiečių priklausomybės įtvirtinimas bajorų dvaruose viršutinį bajorų sluoksnį pavertė žemvaldžiais, galinčiais pasinaudoti luominių privilegijų skelbiamu teisiniu statusu. Pirmosios XVI a. pu­ sės šaltiniuose greta „bajoro" atsirado „žemionio" terminas (jį lydėjo ir „neįsikūrusio bajoro" terminas). Atskirais teritoriniais vienetais orien­ tuotas pašauktinės kariuomenės surašymas fiksavo vis labiau ryškėjančią karinę bajorų organizaciją, atstovaujamą vėliavininkų. Ponų valdų susiformavimas, didžiojo kunigaikščio dvarų išsiskyrimas vals­ čiuose ar šių valsčių virtimas dvarais, tiesioginės bajorų valdinystės garantija 1529 m. šalies privilegijoje šią organizaciją skyrė iš bendro­ sios valsčių administracinės ir teisinės jurisdikcijos. Tai, tiesa, vyko lėtai, administratoriams kartu būnant ir teisėjais, tačiau I Lietuvos statute vis dėlto atsirado straipsnis, kuriuo bajorai išlaisvinami iš tijūnų teis­ mų. Atsiradę Lietuvoje riteriai čia pat darėsi ir žemvaldžiais. Didžiojo­ je Lietuvos kunigaikštijoje šie procesai susiliejo į vieną, tuo tarpu bran­ desnėse Europos šalyse jie sekė vienas paskui kitą. Bajoro „žemionio" sąvokos atsiradimas rodė bajoro žemvaldžio gyvenimo būdą kaip reiš­ kinį, o šis reiškinys rėmė luominio sąmoningumo atsiradimą. Visa tai ženklino lietuviškojo luominio modelio įteisintą realybę, kuri buvo kartu ir ponų oligarchijos valdžia. Susiklosčiusį bajorų luomą ši oligarchija laikė savo atrama, ir pats socialinių jėgų išsidėstymas lei­ do jai taip elgtis. Bajorai savo esamos padėties neįsivaizdavo be ponų hegemonijos ir jų kalbos visos bajorijos vardu. Eiliniai bajorai siekė bajorų elito, šis elitas - ponų žemutinio sluoksnio, pastarasis - ponų ¿ t' DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

P O I OvJ 1

viršūnės karjeros. Bajorų požiūrį į valstybės valdymą visų pirma lėmė ponų požiūris, tačiau seimo atsiradimas ir funkcionavimas pamažu leido bajorams pajusti savo esybę. Juos veikė ponų savimonė, bet, įdieg­ dama jiems savo valstybės vertybių požiūrį, ji kartu gimdė ir savaran­ kišką bajorų požiūrį į šias vertybes. Tautinė ir politinė, savimonė plito į bajorijos gilumą ir klostėsi kaip bajoriškoji savimonės atmaina, iššauk­ dama jau jos socialinių bei politinių interesų raišką. J bajorų nuomonę jau tekdavo atsižvelgti skelbiant kiekvieną sidabrinę, kurią reikėjo iš­ rinkti iš jų valdinių, bei nustatant jų karo tarnybos sąlygas. Visa tai svarstant, labiausiai nusverdavo ponų balsas, bet jis jau buvo ne vie­ nintelis, o bajorų atstovai natūraliai jautė tarpusavio solidarumą ir at­ sakomybę savo bendraluomiams vietose. Seimas tapo bajorų sociali­ nių ir politinių interesų suvokimo mokykla. Pirmaisiais savo funkcionavimo dešimtmečiais ši mokykla daugiau mokė ponus negu bajorus. Jei anksčiau diduomenei nerūpėjo parinkti jai reikiamas kreatūras, tai dabar ji nesunkiai išmoko tai daryti. Tačiau jau pati tokia būtinybė liudijo, kad bajorai lėtai, bet nenutrūkstamai ėmė įsitraukti į šalies politinį gyvenimą ir suvokti save kaip atitinka­ mus interesus turinčią terpę. XVI a. ketvirtą dešimtmetį bajorų vaidmuo seimuose dar nedaug tesiskyrė nuo pasyvaus antro-trečio dešimtmečio vaidmens, tačiau vi­ sa tai vyko kitokioje įvykių aplinkoje. Alberto Goštauto vadovaujamai diduomenei įteisinus I Lietuvos statutu savo išimtinę jurisdikciją ir iš­ plėtus ponų tarybos prerogatyvas, o valdovo šeimai užtikrinus dinas­ tijos ateitį iškeliant Zigmantą Augustą, nebeliko svarbiausių diduo­ menę ir dinastiją jungiančių tikslų. Darbotvarkėje išryškėjo susikaupę prieštaravimai. Svarbiausias prieštaravimas buvo domeno mažėjimas, ypač nulem­ tas karų su Rusija. Be to, mažai tuo suinteresuoti dvarų laikytojai ap­ laidžiai saugojo didžiojo kunigaikščio žemių ribas. Tuo naudojosi jų kaimynai, tylomis pasiglemždami paskirus plotus. Atitinkamas I Lie­ tuvos statuto straipsnis numatė tokio pat ploto nusavinimą išaiškinus pasiglemžimą, tačiau tokias bylas dažniausiai iškeldavo tik nenorin­ čių privačiam žemvaldžiui patekti valstiečių iniciatyva. Geriausiai šią situaciją perprato Bona, turinti ekonomisto talentą ir neeikvojanti lai­ ko jai neaktualiems politiniams ėjimams. Zigmantui II (faktiškai - Bonai) liepus, 1530 m. buvo išverstas į loty­ nų kalbą I Lietuvos statutas. Didžioji kunigaikštienė buvo gerai susi­ pažinusi su Lietuvos įstatymais (iš dviejų išlikusių I statuto lotyniško­ sios redakcijos nuorašų abu priklausė jai ar jos aplinkai). Bona palaikė sfti

532

REFORMACIJOS KARTA

lenkų politikų, jau pastebėjusių atsirandantį didžiosios Lietuvos kuni­ gaikštijos bajorų politinį vaidmenį, pastangas nukreipti šiuos bajorus prieš ponus, tuo susilpninant Lietuvos valstybingumą ginančios di­ duomenės užnugarį. 1536 m. Albertui Goštautui atskiru memorialu (vad. „Goštauto samprotavimais“) teko ginti pačią tautinės įstatymų leidybos idėją. Lietuvos kancleriui oponavo Lenkijos kancleris Jonas Chojenskis, tačiau apginti didžiosios Lietuvos kunigaikš­ tijos teisinei sistemai ponų tarybos galios užteko. I Lietuvos statuto revizija liko tik tam tikra Bo­ nos žvalgyba, protingajai italei suvokus es­ minį jai dalyką - didžiojo kunigaikščio že­ mių pasisavinimo būdus bei priemones. Jau būdama Lietuvoje 1529 m., valdovų pora pradėjo susigrąžinti žemes - įkai­ tus, iš kurių gaunamos pajamos seniai viršijo pasiskolintąją pinigų sumą, išmaras (jos turėjo atitekti didžiajam ku­ nigaikščiui), perkeltąsias ribas. Pareikalau­ ta įrodyti abejotinų žemių valdymą doku­ mentais. Tai buvo tik tokios akcijos pradžia, bet jau ir ji sukėlė galingųjų didikų protestus. Prieš Boną susivienijo anksčiau tarpusavy besi­ vaidiję Albertas Goštautas ir Jurgis bei Jonas Radvilos. Didikai suprato, kad tai ne vien tik didžiojo kunigaikščio žemių revizija, bet ir atskiro Bonos domeno kūrimas (sugrąžintos žemės atitek- (S van Hervij ko davo būtent jai), todėl savo protestus nukreipė kaip tik šia linkme, darbo medalis). 1539-1540 m. Alberto Goštauto antkapis Vilniaus katedroje (italų skulptoriai Mosca Giovanni Mario Padovano, Bernardo Zanobi da Giannoti).

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

r O Q

I Lietuvos statuto Zamoiskių nuorašo priešlapyje veikiausiai Alberto Goštauto įrašytas žaidimas žodžiais: „Ir visiems mano tarnyba - ypač vienam asmeniui" (vietoje brūkšnelio galima suprasti ir „bloga,").

y

:f c f c

o j\ > y

i *

•

'’

H

Tapo aišku, kad prasidėjo kova dėl to, kas faktiškai valdys Lietuvą grasiai, didžioji kunigaikštienė ar kancleris. Bajorai buvo dar per silpni, kad galėtų pasinaudoti šia kova, tačiau ji jau klibino didikų valdžią. Pirmieji šios kovos metai mažai pakenkė Albertui Goštautui. 1530 m. mirė Konstantinas Ostrogiškis. Jo sūnus Elijas jau nebuvo išsiko­ vojęs tokios padėties, kokią turėjo tėvas. Netrukus dėl vedybų kilo Elijo konfliktas su didžiuo­ ju etmonu tapusiu Jurgiu Radvila, ir tai, žinoma, sustiprino Goštautų padėtį. Ne­ paisydamos tarpusavio vaidų (1530 m. Radvilos sudegino Goštautų Tikocino pi­ lį), elitinės Goštautų, Kęsgailų, Radvilų,

Zigmanto II

534

REFORMACIJOS KARTA

Zaberezinskių, Astikų, Kiškų šeimos neįsileido į savo tarpą kitų šei­ mų. Šiaip taip pavyko pritapti Hlebavičiams, tačiau net nesantuokinis Zigmanto II sūnus Jonas iš Lietuvos kunigaikščių (Vilniaus vyskupas 1519-1537) buvo ignoruojamas ir laikomas savo motinos Kotrynos Telnicietės pavainikiu. Priešiškai buvo žiūrima į iškylančius valdovo tar­ nyboje lietuvius Davainas, Pacus, gudus Chodkevičius, Sapiegas, Tiš­ kevičius, Bohovitinovičius, Hornostajus. Pastarųjų atstovas Jonas, būda­ mas iždininku, tiesiogiai atsiskaitinėjo Zigmantui II ir Bonai, nušalin­ damas ponų tarybą nuo šalies finansų kontrolės. Savo ginčus diduomenė dažnai spręsdavo ginklais. Juo labiau gin­ kluotą prievartą ji taikė bajorams. Tačiau XVI a. pirmą trečdalį ėmė atsirasti bajorų prieš didikus laimėtos bylos, kur jie veikdavo solida­ riai. Dažnai tokius bajorus jungė giminystės ryšiai, kurie kartu lėmė ir daugelio šeimų susigiminiavimą. Didikų tarnai bajorkaimiuose ne­ sijautė saugūs. 1532 m., mirus Stanislovui Kęsgailai, paskutiniajam šios giminės Žemaičių seniūnui, Telšių ir Užvenčio laikytojas Stani­ slovas Orvydas atsisakė paklusti elitinei Žemaitijos tijūnų valdžiai. Orvydas išreiškė Žemaičių bajorų nepasitenkinimą seniūno vadovau­ jamos administracijos savavaliavimu. Pastaroji neįstengė su juo susi­ doroti, todėl, jai pasiskundus, kivirčą nuslopinti turėjo didžiojo ku­ nigaikščio įgaliotinis. Valdovų šeima jau 1530 m., remdamasi Bielsko bajorais, atėmė iš Radvilų Knišiną Palenkėję. 1533 m., Zigmantui II atvykus į didžiąją Lietuvos kunigaikštiją, iš Goštautų buvo išpirkti Bielskas, Suražas, Branskas, Narevas, Kleščeliai. Jurgis Radvila neteko Gardino. Lenkijos pa­ sienyje pradėjo formuotis Bonos domenas. Išvykęs į Lenkiją 1529 m. pabaigoje, Zigmantas Senasis ten išbuvo iki 1533 m. birželio pradžios. 1532 m. pradžioje Vilniuje susirinko sei­ mas. Didžiojo kunigaikščio nurodymus ir pasiūlymus atvežė iždinin­ kas Jonas Hornostajus. Klausimai dėl apleistų pilių ir jų įgulų aprūpi­ nimo pasibaigė vien valdovo ir ponų tarybos susirašinėjimu. Imtasi tik priemonių derėtis su lenkais dėl bendros gynybos nuo Krymo toto­ rių. 1532 m. pavasarį Lietuvos pasiuntiniai - Palenkės vaivada Jonas Sapiega ir didžiojo kunigaikščio sekretorius Paulius Naruševičius - pra­ tęsė paliaubas su Rusija iki 1533 m. Kalėdų. Bazilius III atmetė lietuvių siūlomą 5 metų terminą, nes nuo 1530 m. ruošėsi užimti Kijevą. Didy­ sis Maskvos kunigaikštis buvo susitaręs su Moldavijos kunigaikščiu dėl bendrų karo veiksmų; nuo 1531 m. jis Zigmanto II titule neįrašinėjo Rusijos ceremonialo. Lenkų pergalė prieš moldavus prie Obertino (1531 m.) sujaukė Baziliaus planus, tačiau jo peršamos sąlygos liudijo

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

C O C

DOD

apie atsinaujinantį Rusijos pavojų. Lietuvos laimei, šį pavojų pašalino Baziliaus III mirtis 1533 m. gruodžio 3 d. Sostas.atiteko mažamečiam Baziliaus sūnui Jonui IV. Kažkurį laiką Rusijos spaudimas.nuščiuvo. Atsakydama į pirmus bajorų savarankiškumo požymius, diduome­ nės viršūnė labiau konsolidavosi. 1534-1535 m. Radvilos pabandė susi­ giminiuoti su Goštautais, bet tuo kartu dėl to nesusitarė. Iš 35-50 ponų tarybos narių daugumą sudarė lietuviai, o jos viršūnė tapo dar ryškes­ niu elitinių šeimų monopoliu. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje Al­ bertas Goštautas išlaikė antrojo žmogaus valstybėje vietą.

b. Bandymas perimti iniciatyvą santykiuose su Rusija Rusų pasiuntiniams pranešus Zigmantui Senajam apie Baziliaus III mirtį, Lietuvos valdovas atsakė, kad jis nori taikiai sugyventi - kaip kadaise ir jo tėvas Kazimieras. Zigmanto atsakymas buvo dviprasmiš­ kas: išoriškai demonstruojant gerą valią, kartu buvo primintos 1449 m. sienos. Valdant mažamečio Jono IV (Mykolo Glinskio dukterėčios Ele­ nos sūnaus) globėjams, prasidėjo grupuočių kova. Įtakingasis Myko­ las Glinskis 1534 m. buvo suimtas ir numarintas kalėjime. Sužinoję apie šias rietenas, didysis kunigaikštis ir ponų taryba pasiryžo pasinaudoti pasunkėjusia pavojingo priešo padėtimi. Nepaisant netolimoje praeityje patirtų nesėkmių, šalies diduomenė vis dar vadovavosi senosios Lietuvos galybės įvaizdžiu, ką, žinoma, pakurstė atsilaikymas 10 metų kare. Noras pasinaudoti tinkamu mo­ mentu buvo savaime suprantamas ir savalaikis, tačiau vadovaujan­ čios ponų tarybos galvos nesugebėjo realiai įvertinti padėties ir savo galimybių. Blogai remontuojamos didžiojo kunigaikščio pilys, kaip Krė­ va ar Medininkai, buvo apgriuvusios. Tiesa, atsirado mūrinių didikų pilių (Goštautų Geranainiai), bet Lietuvos fortifikacijos būklė nebuvo gera. Vokietijos pasiuntinys Zigmantas Herberšteinas apibūdino lie­ tuvių kariuomenę kaip turinčią nemažą dalį karių be šalmų ar šarvų. Ponų ar pavietų kontingentai sudarė 20-30 tūkst. vyrų, įskaitant ir pa­ sienio vaivadijų pašauktinius, saugojusius pilis. Pridėjus prie jų didžiojo kunigaikščio žemių pajėgas, didžioji Lietuvos kunigaikštija, kaip skel­ bė rusų šaltiniai ir italų stebėtojai, disponavo 40 000 karių. Šio skai­ čiaus akivaizdžiai nepakako kovai prieš tokį priešą kaip Rusija. Pasta­ roji turėjo du ar net pustrečio karto daugiau gyventojų, jos valdžia kur kas lengviau galėjo surinkti reikiamų išteklių, kariuomenė buvo daug 4*

536

REFORMACIJOS KARTA

klusnesnė. Ponų taryba neapmąstę veiksmų strategijos, tikėdamasi, kad viską lems priešo suirutė. Tikėtasi Lenkijos pagalbos, nors karta, posė­ džiaujanti ponų taryboje, buvo pati patyrusi, kaip nelengvai ši pagal­ ba gaunama ir kokia ji ribota. Be suirutės pačioje Rusijoje, Lietuvos politikų optimizmą skatino Kry­ mo totorių tarpusavio vaidai. Imantis viršų Seadet Girejus 1532 m. pa­ prašė Lietuvos pagalbos. Apdairiai buvo pasiųsti pasiuntiniai ir pas jį, ir pas Islam Girejų. Nespėjus dar jiems atvykti, Islamas išvijo Seadetą; jo pasiuntinybė irgi siūlė užmegzti draugiškus santykius. Nėra aišku, ar vežęs teigiamą atsakymą Andrius Mackevičius spėjo pasiekti Islamą, bet tai jau nebeturėjo reikšmės, nes 1533 m. pabaigoje turkų sultono sprendimu valdžią Kryme su Islamu pasidalino Sahib Girejus. Pasta­ rasis 1534 m. pradžioje irgi atsiuntė Lietuvai palankią pasiuntinybę. Lietuva išsiuntė pas abu chanus gerai nusimanantį apie totorių reika­ lus ir prityrusį diplomatą, Dubingių laikytoją Anikejų Hornostajų. Jo užduotis nebuvo lengva, nes abu chanai palankias pasiuntinybes bu­ vo išsiuntę ir į Maskvą. Tiesa, jos atvyko per anksti, nes kaip tik patai­ kė į Baziliaus III agonijos ir mirties dienas. Rusai parėmė Sahib Girejų, nes su Islam Girejumi turėjo senų sąskaitų. Lietuva, savaime supran­ tama, sudarė sąjungą su Sahib Girejumi. Jam liepus, 1534 m. gegužės mėnesį krymiečiai ir nogajai įsiveržė į Rusijos pasienį (Riazanės ir Pronsko žemes). Rusai puolimą atrėmė, tačiau pietų pasienyje buvo priver­ sti laikyti paruoštą kariuomenę. Naujo puolimo jie nesulaukė, kadan­ gi Sahibą užpuolė rusų kurstomas Islamas. Nė vienas šių chanų nesu­ gebėjo įveikti savo priešininko. Rusams pavyko užmegzti ryšius su Moldavija. Frontas Rusijos pietuose nesusidarė, tačiau Sahibo Girejaus atsvara Lietuvai garantavo ramų pietų pasienį. XVI a. pirmos pusės gotikinė gynybinė Sinkovičių cerkvė.

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

r o r y

DO /

Lietuvos diplomatija veikė ir šiaurėje: mėginta į karą įtraukti Livo­ niją, su kuria 1514 m. buvo sudaryta neterminuota taikos sutartis. Ta­ čiau Livonija nebuvo linkusi atsisakyti 20 metų paliaubų sutarties su Rusija, sudarytos 1531 m. Neblogai padirbėjus Lietuvos diplomatijai ir turėdama valdovo už­ nugarį, žadantį Lenkijos paramą, ponų taryba bene mažiausiai rūpi­ nosi priemonėmis pačioje Lietuvoje. Tikėtasi išsiversti šabloniška veikla. 1534 m. vasario 15 d. Vilniuje susirinko seimas. Ponų taryba nesunkiai išgavo jo pritarimą sidabrinei (6 grašiai nuo vienkinkės arklio, 12 gra­ šių nuo dvikinkės jaučių žagrės; buvo apdėti mokesčiais ir miestai). 1534 m. jos buvo surinktos 26345 grašių kapos, 1535 m. - apie 30 000, 1536 m. - apie 20 000. Šias sumas papildė pajamos iš didžiojo kuni­ gaikščio domeno, 1534-1536 m. sudariusios 49635 grašių kapas. Regu­ liariai surenkami mokesčiai leido išlaikyti tam tikrą algininkų skaičių. Dar gyveno ankstesnių karų patyrimą įgiję vadai. Pasitikėdama takti­ niais privalumais, ponų taryba rimčiau neapsvarstė karo strategijos, o tai buvo būtina, pradedant jį su tokiu galingu priešu. Tai buvo esminė lietuvių vadovybės klaida. Kariauti pradėta 1534 m. vasaros pabaigoje. Veikė 20 000 lauko ka­ riuomenės karių. Rugpjūčio mėnesį Mstislaulio laikytojas Jurgis Zenovjevičius išsiuntė žvalgybos būrį. Susidūręs su 1100 vyrų rusų dali­ niu, būrys jį sumušė, sučiupo reikalingų informacijai belaisvių. Ši smul­ ki operacija patvirtino lietuvių pranašumą atvirame lauke. Pagrindi­ nės Lietuvos jėgos susirinko Minske; rugpjūčio 1 d. buvo patikrinta jų rikiuotė. Galvota žygiuoti į Černigovą ir Starodubą, ta kryptimi (link Homelio) buvo pasiųstas avangardas, vadovaujamas Kijevo vaivados bei lauko etmono Andriaus Nemiravičiaus ir arklidininko Baziliaus Čižo. Vyriausiuoju vadu buvęs etmonas Jurgis Radvila sekė iš paskos, bet, jausdamas, kad žvalgų žinios nepakankamos, neskubėjo. Jurgiui Zenovjevičiui pranešus, kad prie Smolensko sukoncentruotos didelės rusų jėgos rengiasi pereiti sieną, Radvila liepė Nemiravičiui ir Čižui pasukti į šiaurę (link Buiničių) ir šiek tiek pakeitė savo paties maršru­ tą. Pasiekus Dulebus (prie Mohiliovo), lietuviai gavo tikresnių žinių iš perbėgusių į jų pusę Bielskio ir Liackio: didelių rusų pajėgų prie Smo­ lensko įvaizdį paskleidė tik jo vietininko Niketo Obolenskio atvyki­ mas (sukoncentruotas pietų pasienyje rusų jėgas imta permetinėti į va­ karų pasienį). Susidaryti pilnesniam vaizdui apie tai prireikė kelių die­ nų, bet apskritai visa ligšiolinė eiga pateisino Jurgio Radvilos taktiką: pagrindinės lietuvių jėgos nesmogė pro šalį. Mohiliove Lietuvos lauko pajėgos buvo paskirstytos į tris dalis.

538

REFORMACIJOS KARTA

XVI a. Jurgio Radvilos portretas (aliejus). Įvežtinis XVI a. šalmas. XVI a. antskydis.

Nemiravičius ir Čižas rugpjūčio 18 d. išžy­ giavo anksčiau numatyta kryptimi, link Starodubo. Jonas Višnioveckis ir Andrius Košerskis patraukė į Smolenską. Jurgis Rad­ vila su stipriu rezervu (10 000 vyrų) pasili­ ko Mohiliove. Rezervas buvo būtinas kariaujant su karių skaičiumi pranašesniu priešu, tačiau už šią būtinybę teko sumokėti didelę kainą: į Starodubą buvo pasiųstos tik ribotos jėgos. Tikėtasi, kad čia lietuvių veiksmus palengvins šios sri­ ties gynybai vadovavusių Bielskio ir Liackio perbėgimas. Andrius Nemiravičius ir Bazilius Čižas, turėdami kelis tūkstančius vyrų, susidūrė su gerai įtvirtinta sritimi. Čia buvo Černigovas (gynė

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

r O A

U D s

Teodoras Mezeckis), Homelis (gynė Demetrijus Obolenskis), Radohoščius (gynė Motiejus Lykovas). Stipriausia tvirtovė buvo Starodube (gynė Teodoras Obolenskis). Starodubą Nemiravičius pasiekė rugsėjo 3 d., lietuviai sudegino miestą. Apgultį sutrikdė po kelių dienų surengtas rusų išpuolis; į nelaisvę pateko lenkų šaulių rotmistras Suchodolskis. Išpuolį pavyko atmušti, tačiau Nemiravičius suprato turįs per mažai jėgų stipriai tvirtovei paimti. Ši kliūtis neatėmė jam iniciatyvos. Nu­ traukęs Storodubo apgulimą, jis patraukė prie Radohoščiaus, sumušė pastojusį jam kelią Barbašiną ir vienu mostu pasiekė savo tikslą. Krito Radohoščiaus miestas ir pilis (pastarojoje sudegė Lykovas). Nemiravi­ čius patraukė į Počepą. Negaišo laiko, kai nepavyko jo paimti, ir atžy­ giavo prie Černigovo. Šią pilį sumaniai gynė Mezeckis, o lietuvių arti­ leristai pasirodė nekaip. Daug žalos lietuviams padarė rusų išpuolis. Artėjo žiema, tad išvargęs Nemiravičiaus dalinys buvo priverstas grįžti į Mohiliovą. Višnioveckis ir Košerskis Smolenską pasiekė rugsėjo 13 d. Rusai vie­ tinę savo įgulą spėjo sustiprinti iš Maskvos atsiųstomis jėgomis. Su­ manusis Niketas Obolenskis sugebėjo apginti ne tik pilį, bet ir miestą. Su keliais tūkstančiais žmonių lietuvių vadai nieko negalėjo padaryti, todėl, artėjant žiemai, sugrįžo į Mohiliovą. Pašauktinė kariuomenė iš­ siskirstė. 1534 m. kampanija nedavė teritorinių laimėjimų, nors Andriaus Ne­ miravičiaus ir Baziliaus Čižo žygis faktiškai išvedė iš rikiuotės pietinio rusų sparno operacinę bazę. Galima vadinti Jurgio Radvilos klaida per mažo kontingento paskyrimą šiai operacijai, bet vargu ar kitaip būtų pasielgęs kuris nors kitas vadas. Esminę klaidą padarė ponų taryba, neapdairiai pradėjusi karo veiksmus. Tik dabar buvo kaip reikiant paprašyta lenkų pagalbos. 1534 m. lap­ kritį ponų taryba, nutarusi padidinti mokesčius algininkams samdyti, oficialiai kreipėsi į Lenkijos senatą bei Petrakavos seimą. Tuo tarpu Rusijoje jau dirbo jos karo mechanizmas. Išgąsdinti lietuvių puolimo rusų didikai nutraukė tarpusavio rietenas. Tą patį 1534 m. lapkritį prieš Lietuvą jau veikė 150 000 žmonių kariuomenė. Svarbiausioji grupuotė (pagrindiniam jos daliniui vadovavo Mykolas Gorbatas) 1534 m. gruodį peržengė sieną ir pro Dubrovną bei Oršą patraukė Minsko kryptimi. Tuo pačiu metu Naugardo ir Pskovo pajėgomis iš Opočkos smogė Naugardo vietininkas Borisas Gorbatas ir Bazilius Šeremetjevas. Per Vi­ tebsko ir Polocko žemes jų kariai taip pat artėjo prie Minsko. 1535 m. sausį jie susijungė su centrine grupuote. Jungtinė rusų kariuomenė pa­ traukė į Vilnių, tačiau pulti jo nesiryžo. Pasukusi atgal, pro Polocką

540

REFORMACIJOS KARTA

kovo 1 d. ji atžygiavo į Opočką. 1534-1535 m. žiemą veikė ir pietinė rusų grupuotė (jos pagrindiniam daliniui vadovavo Teodoras Obolen­ skis ir Jonas Trostenskis). Žygiuodama nuo Starodubo pusės, ji nu­ siaubė Harvolės, Rohačiovo, Bobruisko, Svisločės, Slucko sritis, pasiek­ dama Naugarduką. Grįždama nuniokojo Turovo-Mozirio-Liubečo re­ gioną ir atžygiavo į Černigovą. Faktiškai buvo nusiaubta visa Šiaurės Gudija. Sugriovimai ir nuosto­ liai buvo didžiuliai, priešas išsivarė daug žmonių. Rusai vėl skelbė tiky­ binį karą. Jie nedegino cerkvių, kai kuriuos stačiatikius netgi paleido iš nelaisvės. Lietuvos puolimas virto nesėkmingu gynybiniu karu. Kaip ir anksčiau, atvirame lauke pranašesnė Lietuvos riterių kariuomenė, ku­ rios interesus saugojo luominės nuostatos, kovojo tik jai patogiu vasaros laiku. Rusų karių niekas neklausė, kada jiems buvo paranku kariauti, todėl žiema šiai valstybei buvo pats geriausias karo veiksmų metas. Šiuo kartu rusai nepabandė imti nė vienos pilies. Jie siekė naikinti žmones bei jų turtą, ir šį tikslą jie pasiekė. Gausi jų kariuomenė ėjo atskirais dali­ niais, pridengiančiais pagrindinius branduolius, ji turėjo galimybę ma­ nevruoti ir sutraukti jėgas reikiamoje vietoje, o to sau negalėjo leisti ma­ žomis jėgomis disponuojantys lietuvių vadai. Ponų tarybą įvykiai pribloškė, pasigirdo taikos reikalaujančių bal­ sų. Tačiau esant tokiai padėčiai, tai reikštų skaudų pralaimėjimą, kokį jau buvo patyrę tos kartos lietuvių tėvai ar patys vyriausieji jos atsto­ vai. Svarbiausia, kad tai tebūtų neatremiamų naujų pralaimėjimų pir­ moji grandis. Todėl laimėjo ryžtingesnių žmonių, ieškančių būdų sėk­ mingai tęsti neapgalvotai pradėtą karą, nuomonė. Lietuvos nelaimė šį kartą padarė lenkams įspūdį, tad buvo gautas teigiamas jų atsakymas. Lenkai apsidėjo mokesčiais. Už 26 tūkst. len­ kų auksinų buvo pasamdyta 1000 raitelių ir 500 pėstininkų, kuriems vadovavo Lenkijos etmonas Andrius Gurka. Nespėjus surinkti pini­ gų, juos davė dvasininkai. Savo ruožtu Lietuvos rūmų iždininkas Jo­ nas Soltanas samdė Lenkijoje algininkus jau lietuvių pinigais. Buvo surinkta apie 5000 algininkų. Jiems vadovavo Lenkijos didysis etmo­ nas, prityręs karvedys Jonas Tarnovskis. Lenkų rotmistrai bandė pasi­ pelnyti, reikalaudami sulyginti lietuviškų ir lenkiškų grašių vertę, ir tai, žinoma, trukdė verbuoti žmones. Zigmantas Senasis nutraukė šią spekuliaciją, liepęs parinkti kitus rotmistrus. 1535 m. balandžio pabai­ goje lenkų algininkai pajudėjo į didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. 1535 m. karo kampanijai labai padėjo Lietuvos diplomatija. Nepai­ sydamas Islam Girejaus polinkio į Rusiją, Kafoje pasilikęs Anikėjus Hornostajus su juo derybų nenutraukė. Jis sugebėjo apie tai informuoti ir

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

n

A -I 1

Vilnių. Pas Islam Girejų reikiamu momentu atvyko su dovanomis nau­ jas Lietuvos pasiuntinys, Krasnoselsko laikytojas Bazilius Tiškevičius. Kuomet 1535 metų balandžio mėnesį Islam Girejaus pasiuntiniai su­ darinėjo Maskvoje draugystės sutartį, jo kariuomenė jau buvo įsiver­ žusi į Riazanės sritį. Nelauktas totorių smūgis sujaukė visus rusų ope­ racijų planus. Černigovo srityje sukoncentruota kariuomenė buvo sku­ biai permesta prie pietrytinių sienų. Rusų vadai, nedrįsdami stoti į mūšį, iš vieno Okos kranto stebėjo priešo siautėjimą kitame krante. Pietinis rusų sparnas prieš Lietuvą liko apnuogintas, tačiau kitur 1535 birželio pabaigoje buvo sukoncentruotos dvi stambios grupuotės. Smolensko grupuotės, nukreiptos prieš Mstislaulį, branduoliui vadovavo Bazilius Šuiskis ir Danielius Pronskis. Šiaurinei grupuotei (Naugardo ir Psko­ vo pajėgoms) vadovavo Naugardo vietininkai Borisas Gorbatas, Bazi­ lius Voroncovas ir Pskovo vietininkas Jonas Buturlinas. Ji bazavosi Opočkoje. Jei lietuviai bandytų pulti Smolenską, abi grupuotės turėjo susijungti ir jį pridengti. Jei lietuviai smogtų pietuose, Opočkos gru­ puotė turėjo pulti Polocką, o Smolensko grupuotė - žygiuoti plačiu frontu, užgriebdama Vitebską ir Mstislaulį, į didžiosios Lietuvos kuni­ gaikštijos gilumą. Kadangi pagrindines lietuvių jėgas tikėtasi prikaus­ tyti Starodubo-Černigovo fronte, Smolensko ir Opočkos grupuotės tu­ rėjo smogti į jų užnugarį. Krymo totorių puolimas šį planą suardė. Pasimokiusi iš 1534 m. klaidų, karinė Lietuvos vadovybė perprato rusų tikslus. Lietuvių jėgos išsidėstė trimis grupuotėmis. Pagrindinės jėgos (Vilniaus vaivadijos ir Volumes, prijungus saugius nuo totorių puolimų pasienio dalinius), vadovaujamos didžiojo etmono Jurgio Rad­ vilos, susijungė su lenkų algininkais. Polocką dengė žemaičiai, sluckiečiai ir patys polockiečiai, vadovaujami atitinkamai Žemaičių seniū­ no Jono Radvilos, Slucko kunigaikščio Jurgio ir Polocko vaivados Jono Hlebavičiaus. Trakų vaivadijos, Pagirio kunigaikštijų ir Palenkės pa­ šauktiniai sudarė trečią - rezervinę - grupuotę, turėjusią susirinkti Min­ ske. Lietuvių vadovybė buvo informuota apie Islam Girejaus žygį į Riazanės sritį. Išsidėsčiusi Rečicoje, pagrindinė grupuotė laukė šitos žinios, kad galėtų pradėti veikti. Jurgis Radvila (kartu su juo buvo ir lauko etmonas Andrius Nemiravičius), remiamas Tarnovskio ir Gurkos, įžengė į Rusijos teritoriją 1535 m. liepos mėnesį. Rusai šią grupuotę vertino 40 000 vyrų. Ji turėjo gerą artileriją ir du lenkų kalnų inžinierius. Liepos 14 d. buvo apgul­ tas, o 16 d. paimtas Homelis. To paties mėnesio pabaigoje lietuviai, remiami lenkų, apgulė Starodubą, kurį su 14 000 žmonių įgula gynė Demetrijus Obolenskis. Pasikasę po sienomis, lenkų inžinieriai jas iš­

542

REFORMACIJOS KARTA

sprogdino, ir rugpjūčio 29 d. rusų tvirtovė krito. Vadai ir didesnė įgu­ los dalis buvo paimti į nelaisvę. Už atkaklų priešinimąsi Jonas Tarnovskis liepė nužudyti 1400 belaisvių. Starodubo sienų išsprogdini­ mas padarė didžiulį įspūdį. Počepas ir Radohoščius buvo užimti be pasipriešinimo. Lietuviai užvaldė teritoriją iki Mglino ir Briansko. Kur kas blogiau reikalai klostėsi šiaurėje. Rusų Opočkos grupuotė sukaustė Joną Radvilą, Joną Hlebavičių ir Jurgį Alelkaitį. Tuo pasinau­ dojęs, birželio 29 d. Buturlinas pradėjo statyti tvirtovę prie Sebežo eže­ ro, didžiosios Lietuvos kunigaikštijos teritorijoje. Likę Rusijos teritori­ joje Gorbatas ir Voroncovas, kilus reikalui, buvo pasirengę jį prideng­ ti. Liepos 20 d. tvirtovė buvo baigta. Ją pašventino Naugardo arkivys­ kupas Makarijus ir pavadino Ivangorodu. Šį rusų manevrą lietuvių vadovybė paprasčiausiai pražiopsojo. Tuo tarpu Šuiskis smogė Mstislaulio ir Radomlės kryptimi. Jo žygis neleido atsipalaiduoti lietuvių Polocko grupuotei ir kartu grėsė Jurgio Radvilos vadovaujamų pagrin­ dinių jėgų užnugariui. Zigmantas II tai buvo numatęs ir nurodęs, kad tokiu atveju reikia skelbti papildomą visuotinį kariuomenės šaukimą. Rinktis reikėjo Min­ ske. Ponų taryba žodžiais šiuos nurodymus įvykdė, paskelbusi stoji­ mo terminą rugpjūčio 25 d. (tik vietoje Minsko nurodė Krėvą). Tačiau valdovui esant Lenkijoje, o karo vadams fronte, visas šis darbas vieno buvo stumiamas kitam. Buvo skundžiamasi, kad raikytojui Grigaliui Astikui, kuriam buvo pavesta vadovauti mobilizacijai, iždininkas ne­ duoda pinigų. Nestojus laiku ponams, juo labiau delsė bajorai. Laimei, gera pasienio pilių gynyba (Radomlei vadovavo Oršos laikytojas, ku­ nigaikštis Teodoras Zaslavskis, Mstislavliui - jo seniūnas, kunigaikštis Bazilius Polubenskis) gerokai šuiskio žygį sutrukdė. Rusai vis dėlto pasiekė Kričevą, Oršą ir Dubrovną, bet sėkmingi Jurgio Radvilos veiks­ mai toliau juos sulaikė. Rugsėjo mėnesį Šuiskis jau buvo sugrįžęs į Rusijos teritoriją. Lemiamas 1535 m. kampanijos rezultatas buvo, be abejo, Starodubo-Radohoščiaus rajono užėmimas. Zigmantas II liepė dar kartą su­ kviesti pašauktinius, konkrečiai nurodydamas net valsčius (Harvolę, Rečicą, Mohiliovą, Kričevą, Propoiską, Čečerską, Mozirį, Poricą, Bobruiską, Borisovą, Liubošanus, Svisločę). Jis įsakė atstatyti iš rusų atim­ tas pilis: Radohoščius buvo pavestas Trakų vaivadai Jonui Zaberezinskiui, Počepas - Brastos seniūnui Aleksandrui Chodkevičiui. Tačiau viską sužlugdė ištuštintas iždas. Jau rugpjūčio 30 d. lenkų algininkai, motyvuodami Starodubo paėmimu, pareiškė, kad jų tarnyba pasibai­ gė. Šiaip taip su jais buvo susitarta pratęsti ją dar pusantro mėnesio.

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

C /įO

Tai, žinoma, jau nieko nelėmė. Pilys nebuvo atstatytos, kariuomenė pasitraukė beveik iš visos užimtos teritorijos ir buvo paleista (patran­ kos paliktos Bobruiske). Rusų diplomatams pavyko prikalbinti Mol­ davijos kunigaikštį Petrą, kuris 1535 m. rugpjūtį nusiaubė Lenkijos pietų pasienį. Tai atitraukė Lietuvos sąjungininko dėmesį visus 1536 metus. Lietuvai 1535 m. kampanija kainavo apie 90 tūkst. grašių kapų, Len­ kijai - 30 tūkst. lenkų auksinų. 1536 m. balandžio 10 d. rusai jau ėmė atstatinėti Starodubą ir liepos 20 d. užbaigė. Šiaurėje didžioji Lietuvos kunigaikštija prarado Nevedros, Mežovos, Derniovo, Svolnianų, Asvejos, Niščios, Listveno, Neporotovičių valsčius. 1536 m. sausio 26 d. Lietuvos pasienio teritorijoje rusai baigė statyti Ozeriščės tvirtovę, ku­ ria remdamiesi užvaldė Neščedros, Verbilo Slobodo, Kubeko, Ostrovnios, Bereznios, Jasos, Dolisos valsčius. 1536 m. vasarį Kijevo vaivados Andriaus Nemiravičiaus ir Polocko vaivados Jono Hlebavičiaus kariai apgulė Sebežą, tačiau Jonas Zasekinas, turėjęs vokiečių algininkų, puo­ limą atrėmė. Rusus gerokai išgąsdino Krymo ir Kazanės totorių puolimai, įvykę 1535 m. rudenį ir nusitęsę į 1536 metus. Lietuva jais neįstengė pasinau­ doti, nes buvo tuščias iždas, tačiau šie puolimai pravertė taikos dery­ boms, kurios prasidėjo tų pačių 1535 m. rudenį. Tuo tarpu 1536 m. gegužės mėnesį Vilniaus seimas apsvarstė Zigmanto II pasiūlymą pa­ vesti lauko etmono žiniai pusę pašauktinių, kad karo vadovybė turėtų savo dispozicijoje nors šiokias tokias pajėgas. Visuotinis šaukimas bu­ vo numatytas birželio 29 dieną. Ponų taryba pritarė didžiojo kunigaikš­ čio pasiūlymams, tačiau iškėlė sąlygą, kad karan išsirengtų ir jo dvarų laikytojai. Zigmantas II tokį nurodymą davė Vilniaus (dvylikai) ir Tra­ kų (dvidešimt vienam) vaivadijų laikytojams. Andrius Nemiravičius gavo apie 3000 vyrų, su kuriais buvo 1536 m. atmušinėjami pavieniai rusų reidai. Liepos pabaigoje ties Kričevu rusai buvo sumušti. Krito daugiau kaip 1000 vyrų, o abu vadai - Obolenskis ir Količevas - pate­ ko į nelaisvę. Visi pašauktiniai birželio 29 d. nesusirinko. Karas išsekino abi puses. Prasidėjus deryboms, ir pradžių pagal įpras­ tą praktiką keistasi pasiuntinybėmis dėl pačių derybų. Šiai parengiamajai stadijai vadovavęs Jurgis Radvila stengėsi priversti rusus sutik­ ti, kad būtų deramasi Vilniuje ar bent jau pasienyje. Tačiau Rusijos diplomatija, netgi rizikuodama karo užsitęsimu, kategoriškai laikėsi derėjimosi Maskvoje nuostatos. Sekęs visą derybų eigą Zigmantas II ir šį kartą sutiko su šiuo ypač atkakliu rusų reikalavimu. 1537 m. sausio 11 d. prie Maskvos atvyko Lietuvos delegacija - Polocko vaivada Jo­ nas Hlebavičius, Vitebsko vaivada Motiejus Janavičius ir didžiojo ku-

544

REFORMACIJOS K A R T A

nigaikščio sekretorius Vaclovas Maišiagališkis. Ponų taryba parinko sumanius ir gerai rusų gudrybes suvokiančius žmones, nesileidžian­ čius suklaidinti sudėtingo rusų derybų formuliaro, beje, visus katali­ kus. Konkrečiai derėtis Maskvoje buvo pradėta tik sausio 14 d. Abi pusės iš pradžių kėlė maksimalius reikalavimus, tačiau, kaip ir kitais atvejais, taikos labiau reikėjo mažesnei ir luominei Lietuvai, o ne nesi­ skaitančiai su savo valdiniais Rusijai. Vis dėlto Lietuvos atstovai turė­ jo nedidelį moralinį pranašumą: Homelį lietuviai laikė paėmę atkaklia kova, o rusai Sebežą ir Zavoločę buvo patyliukais surentę pačiame pa­ sienyje. Ši simbolinė karinė persvara leido Lietuvos diplomatams ap­ čiuopti realų susitarimo pagrindą - abipusį turimų pozicijų pripažini­ mą. Toliau derybose pereita prie smulkesnių klausimų. Rusai kalbėjo apie savo karo belaisvius (lietuviams to nereikėjo), bet tuo mažai buvo galima pasinaudoti, nes didelių nuolaidų už juos Rusijos valdžia nie­ kuomet nebuvo linkusi daryti. Du kartus rusų pusė dėjosi nutraukian­ ti derybas, bet stipresni pasirodė lietuvių nervai. Galiausiai buvo susi­ tarta, kad Rusijai lieka Sebežas ir Zavoločė, o Lietuvai - Homelis. Už­ imtas prie savo pilių žemes rusai sugrąžino, pasilikdami tik Dolisos ir minėtų Sebežo bei Zavoločės valsčius. Dėl Homelio srities susitarta taip: Rusijai lieka Zalesė, Sviatilovičiai, Holodna, Skarlovičiai, Lapičiai, o Lietuvai - Uvarovičiai, Telešovičiai, Tereničiai, Košeliovo miš­ kas, Morozovičiai, Lipiničiai, Polešanai. 1537 m. vasario 17 d. buvo su­ rašyta sutartis, kurioje buvo numatytos 5 metų paliaubos, pradedant tų metų kovo 25 diena. Zigmantas II po poros mėnesių sutartį patvirti­ no Rusijos pasiuntinių akivaizdoje. Trejų metų karas nedavė Lietuvai teritorinių laimėjimų ir dar kartą parodė, kad Rusija yra stipresnė. Lietuvos ponų taryba nesugebėjo iš­ naudoti pasitaikiusių tinkamų progų. Rusijos spaudimo grėsmė išli­ ko. Ir vis dėlto būtent šios grėsmės požiūriu net ir labai kuklus karo balansas turėjo tam tikros reikšmės. Būdama puolančioji pusė, Lietu­ va karo nepralaimėjo ir sugebėjo išlikti rimtu priešu. Dar akivaizdžiau buvo pademonstruotas lietuvių kariuomenės pranašumas mūšio lau­ ke. Efektyvesnė (išskyrus gal tik 1514 m. Oršos mūšio atvejį) buvo Len­ kijos pagalba. Todėl karas parodė, kad Jono III programa - užkariauti Lietuvos valstybę - nėra lengvai įvykdoma. Rusija, gavusi tam tikrą pamoką, pradėjo vertinti paliaubas su Lietuva. Trejų metų karas Lie­ tuvai davė keliolikos ramių metų atvangą.

18. 787

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

C /įC D t O

c. Bonos ekspansija Lietuvos diduomenės ir didžiosios kunigaikštienės Bonos siekiai tu­ rėjo išsiskirti, ir tai įvyko. Jei Zigmantas Senasis, atsižvelgdamas į di­ nastijos interesus, laviravo tiek viduje, tiek išorėje, tai protinga, gudri ir valdinga jo žmona viską matavo savo asmeninės gerovės matais. Bonos siekiai neturėjo valstybinio masto, nors ir galėjo lemti visą šalies gyvenimą. Zigmantui II senstant ir vis labiau pasiduodant žmonos įta­ kai, šie mastai virto lemiamais. Per savo vyrą Bona ėmė judinti val­ džios svertus, kurių didžiojo kunigaikščio rankose, nepaisant ponų ta­ rybos prerogatyvų išaugimo, dar buvo daug likę. Vienas svarbiausių iš jų buvo urėdų suteikimas. Tuo pasinaudodama, Bona siekė pavesti pareigybes savo žmonėms ir, žinoma, ne veltui. Negyvendama Lietuvoje, Bona nepajėgė čia užvaldyti urėdų mecha­ nizmo taip kaip Lenkijoje. Labiau reikėjo skaitytis ir su galinga diduo­ menės viršūne, neįstengiant ponų tarybos supriešinti su seimu. Tačiau didžiojo kunigaikščio žemių ribų revizijos ir jų išpirkimo reikalus ji įžval­ giai ir ryžtingai paėmė į savo rankas. Nuo XVI a. ketvirto dešimtmečio vidurio iki penkto dešimtmečio pradžios nenuilstamai dirbdama, Bona sukūrė savo domeną. Iš Goštautų, Radvilų, Zaberezinskių, Alšėniškių ji išpirko didžiulius žemių masyvus ir užvaldė Tikociną, Bielską, Branską, Suražą, Melniką, Krinkus, Kobriną, Pinską, Klecką, Kovelį, Kremenecą Pagiryje, Palenkėję ir Voluinėje. Kitoje sienos pusėje jos valdos susi­ koncentravo Mozūrijoje. Abipus Lietuvos-Lenkijos sienos susidarė asme­ niškai Bonos valdoma kunigaikštija, savo dydžiu pranokusi paskutiniųjų Mozūrijos Piastų valdas. Laikinai Bona buvo užvaldžiusi Platelius ir Kau­ ną (pastarasis buvo iš jos išpirktas 1545 m.). Gardiną ji 1536 m. perleido Zigmantui Augustui, bet šeimininkavo jame dar ir 1540-1542 m. Iš di­ nastijai atsidavusios Chodkevičių šeimos Bonos žmogumi tapo Jeroni­ mas (1538-1541 m. jis buvo Ašmenos laikytojas, 1542-1544 m. - patauris, 1542-1545 m. - Rodūnės seniūnas, 1542-1544 m. - Vilniaus tijūnas). Savo valdų seniūnus skyrė tik pati Bona. Bonos ekspansija galutinai privertė suartėti Goštautus ir Radvilas. Po ilgų derybų ir svarstymų 1536 m. jie susitarė, kad kanclerio Alberto Goštauto sūnus Stanislovas ves jauniausiąją didžiojo etmono Jurgio Radvilos dukterį Barborą. Vedybos įvyko ne iš karto, nes į žaidimą bu­ vo įjungtos etmono sąskaitos su kunigaikščiu Eliju Ostrogiškiu. 1538 m. Stanislovas Goštautas (jis 1539 m. tapo Naugarduko vaivada) Barborą Radvilaitę vedė. Po trejų metų karo gauta atvanga sustiprino ir išori­ nes Lietuvos diduomenės pozicijas. Ponai siekė palaikyti ryšius su

546

REFORMACIJOS KARTA

pačiu didžiuoju kunigaikščiu, apeidami jo visagalę žmoną. Iš Zigmanto I I 1538 m. buvo parei­ kalauta, kad jis reziduotų Lietu­ voje (tuo metu Lenkijoje bruzdė­ jo bajorai, vyko vadinam asis „vištų karas"). Bonos ekspansi­ ja buvo įsprausta tik į ekonomi­ nius rėmus. Padėties nepakeitė nė poros galingiausių didikų mir­ tis (Alberto Goštauto - 1539 m., Jurgio Radvilos - 1541 m.). Mi­ rus 1542 m. Stanislovui Goštau­ tui, jau tapusiam Trakų vaivada, užgeso galingoji Goštautų gimi­ nė. V isos šios m irtys padėjo Radviloms dar labiau įsigalėti. Bona atsigriebė tik iškovodama Goštautų išmarą Stanislovo naš­ lei (remdamiesi Lietuvos įstaty­ m ais, Vilniaus vaivada Jonas Hlebavičius ir iždininkas Jonas Hornostajus norėjo išmarą pa­ imti iždo dispozicijon, ir tai leis­ tų kai kurias valdas išsidalinti didikams). Bona, nepajėgusi palaužti oli­ garchų valdžios, pati buvo priversta tapti izoliuota, nors ir galinga, oligarche. Tačiau valdydama sa­ vo žemes ji pradėjo ištisą feodalinių valdų pertvarkos epochą. Jei Zig­ mantas II sugebėjo atkurti beirstantį didžiojo kunigaikščio ūkinį do­ Bonos (Sforcų) herbas meną ir nužymėjo jo raidą, įtvirtindamas piniginę rentą, sustiprindamas (I Lietuvos statuto kontrolę ir leisdamas ūkines instrukcijas, tai Bona jį netgi pralenkė. Lauryno nuorašo miniatiūra). Joje atsiskleidė neeilinės ekonomistės talentas. Griežtai prižiūrėdama savo seniūnus ir reikalaudama iš jų smulkių ataskaitų, išsimokslinusi ir protinga italė visą jų veiklą kreipė ekonomikos aktyvinimo link­ me. Viską organizavo griežta apskaita, buvo patikrintos valdinių nuosavybės teisės, užvestos teismo bylų knygos. Kontrolę Bona deri­ no su saugumo užtikrinimu, o savo interesus - su papročiais ir įsta­ tymais. Negailestingai bausdama už nusikaltim us ir jos interesų M' 18*

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

CAr7

1536 m. Zigmanto II pažeidimus, ji tuo pačiu metu rūpinosi apginti savo valdinių turtą ir aktas dėl ligoninės ieškojo kėliųjų veiklai paskatinti. Gavusi nuskurusį Gardiną, ji suteikė įsteigimo ir tilto jam privilegiją (1540-1541 m.), atnaujino tris metinius prekymečius, at­ statybos Vilniuje. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų pietinis fasadas XVIII a. pabaigoje.

548

leido pirklius nuo muitų ir rinkliavų. Miestas suklestėjo. Bona platino iki tol nepažįstamus vaismedžius ir daržoves, atsigabeno veislinių gy­ vulių. Didžiausias Bonos pasiekimas buvo žemėtvarkos reforma, labai pagerinusi agrotechniką. Su šiais darbais buvo susiję broliai Chvalčevskiai - Stanislovas ir Jurgis (buvęs Vilniaus iždininku, 1535 m. tapęs Lucko vyskupu, 1536 m. atlikęs Gardino ir Bielsko ribojimo darbus). Politiniu atžvilgiu Bonos veikla vis dėlto buvo tik epizodas, kurio pati jo veikėjos padėtis neleido pratęsti, ta­ čiau ūkinio administravimo ir žemėtvarkos požiūriu tai buvo labai reikšminga reforma, galbūt net perversmas. Ketvirtą-penktą de­ šimtmetį, kuomet šis perversmas įvyko, tai buvo tiktai lokalinis reiškinys, tačiau šeštą dešimtmetį jam buvo lemta išsiplėsti šalies mastu ir daug ką pakeisti jos istorijoje. Bonos pertvarkymai vyko taikingiausio atokvėpio po trejų metų karo sąlygomis. Lietuvos diplomatijai šiuo metu pavyko ap-

REFORMACIJOS KARTA

saugoti ir pietinį valstybės pasienį. Po ilgų derybų, 1537 m. užvaldęs visą Krymą, Sahib Girejus sutiko 1539 m. sudaryti sąjungą, pasitenkinęs atmenomis nuo 1538 m. Chanas paleido 1538 m. sulaikytą Lie­ tuvos pasiuntinį Mykolą Tiškevičių, ir 1540 m. pa­ baigoje sutartis buvo galutinai patvirtinta. 1541 m. Krymo totoriai siaubė Rusijos žemes. Tais pačiais metais Lietuva baigė susitarti su Livonija dėl sie­ nų. Šiek tiek patikslinus, užfiksuotas 1529 m. pri­ pažintas sienos stumtelėjimas į šiaurę. Keliolikos metų taikos laikotarpis atnešė svarbių pokyčių šalies visuomeniniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

d. Zigmanto Augusto Vilniaus dvaro metai

Gardino miesto antspaudas

(1540-1732m.).

Su Albertu Goštautu, Jurgiu Radvila ir Andriumi Nemiravičiumi ketvirto-penkto dešimtmečio sandūroje pasitraukė ponų karta, išve­ dusi Lietuvos valstybę į palyginus užtikrintą padėtį Rusijos ir Lenkijos spaudimo sąlygomis. Šios kartos pasiekimus kažkuria dalimi vainika­ vo 1542 m. didžiojo kunigaikščio privilegija ponų tarybai, kur valdo­ vas įsipareigojo nespręsti Lietuvos bylų būdamas Lenkijoje. Veikiamas Bonos, Zigmantas II neskubėjo dalyti atsilaisvinančių urė­ dų. 1541-1542 m. vakavo Vilniaus ir Trakų vaivadų, Vilniaus kaštelio­ no, Žemaičių seniūno, didžiojo etmono, didžiojo ir rūmų maršalkos, Kijevo vaivados pareigybės. 1542 m. birželio 30 d. didysis kunigaikštis daugumą jų pagaliau išdalijo. 1544 m. jis norėjo sušaukti seimą, bet pakeliui į Vilnių susirgo ir apsistojo Brastoje. Po ilgos trinties vasarosrudens sandūroje čia susirinko seimas (faktiškai viską sprendė ponų taryba). Diduomenė gavo gerą progą išreikšti savo siekius. Pasenusį ir ligotą Zigmantą II ji siekė eliminuoti, kad juo dangstydamasi negalėtų veikti Bona. Jį pakeisti galvota jau užaugusiu Zigmantu Augustu, ap­ gyvendinant pastarąjį Vilniuje. Paliekant tėvui aukščiausią nominalią ir suteikiant sūnui faktišką valdžią, norėta išlaikyti sąjungos su Lenki­ ja ir savarankiškos valdysenos privalumus. Tai puikiai suprato Bona ir Lenkijos didikai, kurie priešinosi tokiems Lietuvos ponų planams. Pa­ stariesiems vis dėlto pavyko pasiekti savo, kadangi juos palaikė Zig­ mantas Augustas, norėjęs gauti nors dalį tėvo turimų prerogatyvų. 1544 m. spalio 6 d. Zigmantas II pasirašė šių prerogatyvų pasidali-

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

r y|A

nimo aktą. Zigmantas Augustas gavo neribotą teismų (su baigtinės apeliacijos teise), dvasinių ir pasaulietinių urėdų suteikimo, ūkinio domeno disponavimo valdžią. Šalies iždas liko tėvo žinioje, iš jo sū­ nui buvo skiriama 18 tūkst. grašių kapų Lietuvos dvaro išlaikymui ir užsienio reprezentacijai. Šią sumą papildė 8 tūkst. lenkiškų auksinų subsidija iš Lenkijos iždo 200 lenkų dvarionių privačiai nuosavybei išlaikyti. Šalies antspaudų Zigmantas Augustas negavo, turėjo nau­ dotis savo asmeniniu antspaudu. Jis galėjo realiai vykdyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio prerogatyvas, kadangi šį titulą jam jau buvo suteikęs 1529 m. vainikavimo aktas. Aukščiausiųjų prerogatyvų pasilaikymą sau Zigmantas II pažymėjo įvesdamas aukščiausiojo Lie­ tuvos kunigaikščio titulą (atitinkamai ir Bona pradėjo tituluotis aukš­ čiausiąja kunigaikštiene). Žinant Zigmanto Senojo poziciją, tai buvo ne Lenkijos suvereniteto pripažinimas, o suverenaus Lietuvos mo­ narcho prerogatyvų pasiskirstymas. Šiomis teisėmis Zigmantas Au­ gustas galėjo pasinaudoti tuo atveju, kai Zigmanto II nebūtų Lietu­ voje. Faktiškai tai buvo vietininko valdžia, tačiau šis vietininkas, kaip ir 1392 m. Astravos sutarties rezultate, darėsi atskiru valdovu, tik dabar jokie teisiniai aktai nebenumatė Lenkijos suvereniteto. Žino­ ma, toliau sekę įvykiai parodė ir tai, kad Zigmantas Augustas nebu­ vo Vytautas Didysis. Tiesa, 1544 m. Lietuva galėjo išsiversti ir be di­ džiojo vyro, tačiau vėliau, valdant jau pačiam Zigmantui Augustui, jai kaip tik tokio vyro prireikė. Vienintelis Zigmanto Senojo ir Bonos sūnus pasirodė būtent Bo­ nos ir Zigmanto Senojo sūnumi. Darbštusis tėvas nesurado laiko pri­ žiūrėti, kaip auklėjamas jo įpėdinis. Nevaržoma motina siekė iš jo padaryti savo kopiją, o tam visų pirma reikėjo paversti jį savo įran­ kiu. Vaikas, o vėliau jaunuolis, jis buvo stumte stumiamas pramogų ir įgeidžių tenkinimo aplinkon. Galingos europinės rezidencijos Kro­ kuvos dvaras, galintis plačiai pasinaudoti eruditų paslaugomis, bu­ vo kartu ir šių paslaugų rafinuoto hedonizmo buveinė. Iš visų au­ gančio Zigmanto Augusto auklėtojų bene giliausią pėdsaką paliko Jonas Sicilietis Amatas, aukšto išsilavinimo ir intelekto, bet ne itin aukštos moralės žmogus. Jaunojo Jogailaičio gyslose susikryžiavo nu­ tolusių tautų (lietuvių, gudų, vokiečių, italų) kraujas, ir tai buvo pa­ lanki genų kombinacija. Zigmantas Augustas iš tikrųjų buvo gabus žmogus, turėjęs galimybę pažinti daug vertybių, išsiugdyti puikų sko­ nį, galėjęs gerai suvokti susiduriančių su juo žmonių siekius, mintis ir jų vertę. Galėjęs, bet dažnai nepanorėdavęs. Patenkinamas kiek­ viena smulkmena nuo mažens, jis nesugebėdavo atsisakyti sponta-

550

REFORMACIJOS KARTA

Mikalojus Radvila Juodasis (pagal amžininko tapytą portretą).

niškai kilusių norų, prisiversti, kai to reikėdavo. Jei Zigmantas Sena­ sis pasižymėjo darbštumu ir griebdavo jautį už ragų, tai šitos savy­ bės kaip tik trūko jo (tiksliau - Bonos ir jo) sūnui. Įsikūręs Vilniaus rezidencijoje Zigmantas Augustas buvo nepaty­ ręs sunkumų, nesusipažinęs su karo reikalais, pripratęs prie vykdo­ mų jo įsakymų, bet nesidomintis tuo, kas reikalinga, kad jie būtų ge­ rai vykdomi. Jam užteko valios, bet ta valia buvo tvirta tik savaip

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

r r - 1 0 3 1

suprantamiems norams, o ne gyvenimo diktuojamai būtinybei. Ati­ tinkamai jis sprendė ir reikalus, atidėdamas taiAkas buvo neįdomu ir reikalaudavo įtempto darbo. Amžininkai jį ir praminė tokiais atvejais pasakomu jo pamėgtu žodeliu („porytdienai"). Zigmantui Augustui maloniai leidžiant laiką Lietuvoje (virtuvei kas­ met buvo išleidžiama 30 tūkst. lenkų auksinų; 1546 m. jis pramedžiojo 223 dienas), karų netrukdomas šalies politinis gyvenimas vyko seimuo­ se, ryškėjant bajorų buitinės ir socialinės programos elementams. Svar­ biausiųjų urėdų išdalijimas 1542 m. neišsprendė jų vakavimo proble­ mos. 1544 m. vasaros pabaigoje ponai net grasino boikotuoti pasitari­ mus, motyvuodami tuo, kad yra per mažai užimančių vietas pareigū­ nų. Tuo metu nebuvo paskirti kancleris, didysis etmonas ir didysis maršalka, Trakų ir Palenkės vaivados, Vilniaus ir Trakų kaštelionai. Pirmu savo pasirašytu aktu Zigmantas Augustas paskyrė kunigaikštį Jonušą Alšėniškį Trakų vaivada, Aleksandrą Chodkevičių - Naugar­ duko vaivada, Stanislovą Kišką - Vitebsko vaivada, kunigaikštį Simo­ ną Pronskį - Kijevo vaivada, Grigalių Viršilą Astiką - Vilniaus kašte­ lionu, Jeronimą Chodkevičių - Trakų kaštelionu, Mikalojų Radvilą Juo­ dąjį - didžiuoju maršalka. 1546 m. pabaigoje Vilniaus vaivada Jonas Hlebavičius buvo paskirtas kancleriu. Faktiškai tai leido apeiti tėvo ir sūnaus Zigmantų susitarimą dėl valstybės antspaudų (iki tol išeinan­ čius iš kanceliarijos Zigmanto Augusto aktus kuravo sekretorius ValeXVI a. Radvilų rjjo n as protasevičius ir rūmų maršalka bei iždininkas Jonas Homosta-

rūmų prie Vilniaus ’ žemutinės pilies j us)- P ° Poros Zigmanto Augusto valdymo metų, be anksčiau išvardygriuvėsiai XIX a.

552

tųjų, kitas svarbiausias ponų tarybos vietas užėmė šie žmonės: Vilniaus

REFORMACIJOS KARTA

1545-1546 m. Zigmanto Augusto pusdenaris (obolas).

Mažasis Zigmanto Augusto antspaudas. Barbora Radvilaitė (pagal amžininko tapytą portretą).

vyskupo - kunigaikštis Paulius Alšėniškis, Lucko vyskupo - Jurgis Chvalčevskis, Žem aičių vyskupo Vaclovas Vežbickis, Trakų vaivados kunigaikštis Jonušas Dubrovickis, Žemaičių seniūno ir Trakų kašteliono Jeronimas Chodkevičius, Polocko vai­ vados - Stanislovas Davaina, Lucko seniūno - kunigaikštis Andrius Sanguška. Iš pasauliečių senatorių tik Jonas Hlebavičius ir Jonas Hornostajus buvo likę nuo Alberto Goštauto laikų. Padidėjo gudų senatorių nuo­ šimtis, tačiau tokie žmonės kaip Chodkevi­ čiai ar Hlebavičiai jau laikė save labiau lietu­ viais, o ne gudais. Lenkų senatorių skundai, kad Zigmanto Augusto taryba yra „jauna ir bloga", geriausiai įrodo, kad jos nariai, kaip ir jų pirmtakai, gerai jautė valstybinius Lie­ tuvos interesus ir mokėjo juos ginti. Jaunojo Jogailaičio atsivežtas lenkiškas dvaras beveik negavo galimybės įsiterpti į valstybės struk­ tūras ir daryti įtaką šalies tvarkysenai. Gru­ puotės ponų taryboje, be abejo, susidarė ir šiuo atveju: dauguma tarėjų pavydėjo išky­ lantiems Radviloms. Žinoma, ir ši ponų tary­ ba labiausiai gynė savo asmeninius interesus, o valdant dar neturinčiam atsakomybės vie­ tininkui, turėjo tam puikių progų. Dignito­ riai pasinėrė į pramoginį Zigmanto Augusto gyvenimą (ponai keldavo po 100 ir 300 vaiši­ namų asmenų pietus). Ne visi jie ir ne iš karto

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

r r Q D D D

suvokė tas šalies raidos galimybes, kurios atsivėrė jai įsitvirtinus re­ gione ir pasiekus bent minimalų jo išsivystymo lygį. Žinoma, visos šios galimybės teko tik valdančiajai mažumai. Zigmantas Augustas val­ dyti pradėjo tuo metu, kai jau 4 metus siautėjo badas. Jokių priemonių pagelbėti tuštėjantiems valstiečių ūkiams nebuvo imtasi, nors Bonos aruodai buvo pilni. Finansų srityje naujasis valdovas pasirodė esąs geras Bonos moki­ nys. Jo agentai sugebėjo vietoje 82 tūkst. grašių kapų pajamų, gautų 1531-1535 m., per 1544-1548 m. tarpsnį pajamų sumą pakelti iki 351 tūkst. auksinų (t. y. beveik padvigubinti). Tačiau tai pasiekus, dau­ giau buvo ir eikvojama. Per šį keturmetį biudžetas patyrė 8000 auksi­ nų deficitą. Vis dėlto mažaverčius Silezijos Šveidnico grašius, užtvin­ džiusius didžiąją Lietuvos kunigaikštiją ir padariusius nuostolinga ša­ lies prekybą, pavyko eliminuoti, įsteigus iždo kamaras, surenkant blo­ gus pinigus ir iš jų sidabro perkalant gerus. Tai padarė Zigmanto Augusto iš tėvų gauti Vaitiekus Pechcickis, Valentas Velogarskis ir Lu­ kas Stanislovavičius. Iždo pajamos gerokai buvo padidintos didinant ir tvarkant prievoles, taigi šie laimėjimai gulė ant prievolinių luomų pečių ir nebuvo racionaliausiai panaudojami. Penktas dešimtmetis ne­ atnešė esminių valdymo ekonomikos naujovių, tačiau 1547 m. instruk­ cijoje dvarų ir pilių valdytojams jau atsižvelgta į pinigų skverbimąsi į prievolinius santykius. 1548 m. ponų taryba sudarė su didžiuoju kuni­ gaikščiu sutartį, išskiriančią jo privačias žemes. Šalyje buvo atskirtos valstybės ir valdovo ūkio žemių kategorijos. Pagerėjusi pietinių sienų gynyba pietinių valstybės žemių gyveni­ mą padarė ramesnį. Pasienio seniūnai 1542-1545 m. patys pradėjo pul­ dinėti Krymo totorius, pasiekdami Očiakovą prie Juodosios jūros. Po­ nų taryba paversti šių veiksmų planinga akcija nesiryžo, bijodama Tur­ kijos reakcijos. Paskutinio karo pagąsdinta Rusija, esant jos valdovui dar jaunam, pulti Lietuvos nedrįso. 1549 m. paliaubos vėl buvo pratęs­ tos. Penktą dešimtmetį šalies ekonomika, ypač nuo karo nenukentėjusioje jos dalyje, gerokai pakilo.

e. Antrosios Mikalojų Radvilų poros debiutas Lietuviškojo feodalizmo bazėje vykstant brandesnių visuomeninių santykių recepcijai, diduomenės galia klostėsi per neatsiejamą stambio­ sios žemėvaldos ir administracinių postų sąveiką. Tačiau paskubinta ir paviršutiniškai bręstanti feodalizacija neišsivystė iki daugiakopio lygio,

554

REFORMACIJOS KARTA

todėl asmeninė diduomenės valdžia visa apimtimi spėjo susikoncentruoti vien tik privačiose jos valdose. Bandymus ją išplėsti per administravi­ mo postus, kaip tai darė Kęsgailos Žemaitijoje, net ir Lenkijoje reziduo­ jantis didysis kunigaikštis sugebėjo užkirsti. Urėdų sistema išliko atski­ ra, apsauganti valstybės centralizaciją, struktūra. Didikų galybė be šio komponento buvo visai neįsivaizduojama. Tokia padėtis didikų valdas pavertė autonomiškais vienetais, tu­ rinčiais mažai apribotą imunitetą. Bajoras nuo tokio pono galėjo pa­ sitraukti tik prarasdamas savo žemę. Jei išlikę kunigaikščiai ėmė nie­ kuo nesiskirti nuo iškilusių ponų, tai pastarieji savo valdose faktiškai naudojosi kunigaikščių teisėmis. Imperatoriaus suteiktas titulas ša­ lyje įsigaliodavo tik jį patvirtinus didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Zigmanto Augusto valdymo keturmetis (iki jo tėvo mirties 1548 m.), kuomet faktinį valdovą mažai slėgė užsienio politikos rūpesčiai, ta­ po gera proga užsimegzti itin artimiems asmeniniams jo ir aukščiau­ siojo elito santykiams. Nerūpestingas Vilniaus dvaro gyvenimas ta­ po aukso gysla galingiausioms didikų giminėms. Du veiksniai šiuo atveju buvo ypač palankūs Radviloms. Pirmasis veiksnys buvo Mikalojaus Radvilos Juodojo asmenybė. Di­ delių gabumų žmogus mokėjo ypač gerai pasinaudoti savo padėtimi. Jo paskyrimas maršalka žymėjo faktiškai išsikovotą poziciją. Kur kas mažiau reikšmingas už kanclerio ar etmono urėdas Mikalojaus Juodo­ jo rankose virto stipriausiu įrankiu, kadangi leido jam užvaldyti inty­ mią valdovo asmens aplinką ir jąja rūpintis. Būdamas penkeriais me­ tais vyresnis už Zigmantą Augustą, Mikalojus Juodasis darė didžiulę įtaką tingiam sibaritui, pakišdamas problemų, trukdančių nerūpestin­ gai gyventi, sprendimus. Antrasis veiksnys - atsitiktinumas, tapęs visą šalies gyvenimą le­ miančiu reiškiniu. Susipažinęs su našlaujančia Barbora Goštautiene Mikalojaus Radvilos Juodojo pussesere ir Mikalojaus Radvilos Ru­ dojo seserimi - Zigmantas Augustas ją įsimylėjo. Bonos ir Siciliečio Amato auklėtinis, turėjęs ne vieną moterį, visą laiką aktyviai lytiškai gyveno. Tai lėmė ir tragedija pavirtusią jo santuoką su Elžbieta Habsburgaite (1543 m.), išrūpintą tiek daug iš to tikėjusio tėvo. Barbora Radvilaitė iš pradžių tapo lyg ir eiline didžiojo kunigaikščio meilu­ že, bet ši meilė netapo epizodu. Mirus Elžbietai (1545 m. balandžio 15 d.), Zigmantui Augustui nebeliko jį varžančių įpareigojimų. Esmė buvo ta, kad eilinis jaunojo Jogailaičio „pasižmonėjimas" virto atsi­ davusios meilės ryšiu. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės mei­ lė, tapusi daugelio meno kūrinių tema, šiais kūriniais papildė gra-

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBU DEŠIMTMEČIAI

r r r

i« * s

/

XVI a. vidurio Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio antkapis (Vilniaus katedra).

Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio herbas

ik -r-"

(Jono Dlugošo herbyno lietuviškosios, vad. Alšėniškių, XVI a. vidurio kopijos miniatiūra).

žiausiųjų darbų seką, nenusileisdama W. Shakespeare'o Romeo ir Juli­ jos istorijai. Tačiau ji pati buvo ne menininko kūrinys, o tikras gyve­ nimo įvykis. Tektų kalbėti apie Barboros Radvilaitės fenomeną: graži, bet įnoringa ir ligota (tai netrukus įgavo tragišką eigą) valdinė patrau­ kė gyvenimo išlepintą ir nepastovų valdovą, užkliudė jame slypėju­ sias švelnios ir jautrios sielos stygas, kurių galbūt niekas kitas nieka­ dos nebuvo palietęs. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilė

556

REFORMACIJOS KARTA

egzistavo tik jiems ir tapo iššūkiu visai jų aplinkai. Jie abu ją gynė ir saugojo vienas kitam. Barbora niekados neta­ po politine figūra, nes ji gyveno tik mylimajam. Bet ir mylimasis, kiek jam leido jo padėtis, gyveno dau­ giausia tik jai. Vykdamas į Lietuvą,

Zigmantas Augustas santykiavo su Bonos atsivežtąja Diana di Kardona, italų kultūros augintine, ku­ ri, nors ir sulaukusi 40 metų, iš­ saugojo savo grožį ir renesanso moters kerus. Ji liko gal ir ryškiau­ siu, tačiau tik eiliniu šio Jogailaičio „kolekcijos" eksponatu. Barboroje jis surado tai, ko niekas kitas jam ne­ davė. Ir visa tai pasireiškė vien kame­ rine apimtimi, visas dvasinis Barboros pasaulis atsivėrė tik buitinio bendravimo momentais, tačiau to užteko, kad be galo išrankus šio pasaulio išrinktasis nebepanorėtųjos palikti. N e k ie k v i e n a terpė, ne kiekviena šalis ir ne kiekviena epocha g a lė jo d u o t i

t o k ia s

m o teris, o X V I a. L ietu vo s d id u o m en ė davė. Barborą R a d v ila it ę g a li.

,

T•

.

m a p a v a d in ti R en esan so ep o ch o s L ietu vos asm en y be, h arm o n in g ai

Vilniaus vyskupo p aujiaus Alšėniškio

atitiku sia sp ek u liaty v ų ir n ekū ry bišk ą, tačiau au kštą Z ig m a n t o A u - portretas gusto in telektą. (GiovannidalMonte). M ikalojai R advilos - R udasis ir Juodasis - n e g a lė jo n e m a ty ti, k a s vyksta. Jie tam pritarė, kiek tai siejo didįjį kunigaikštį su R a d v ilų š e i­ m a, ir nepritarė, kiek tai kėlė paskalas apie šios šeim os garbę. Ė jim ai buvo apskaičiuojam i atsižvelgiant į abi šio klausim o puses, ieškant tei­ giam ų, o ne neigiam ų pasekm ių. Kilus reikalui tai aptarti, buvo kalba­ ma su potekstėm is, siekiant išsaugoti tolesnius reikalingus ėjimus. Pus­ broliai negalėjo num atyti, į kokią fenom enalią m eilę išaugs šis rom a­ nas, tačiau jie puikiai susiorientavo, kokia aistra apėm ė karūnuotąjį asmenį, neįsivaizduojantį nepatenkintų savo norų. Valdydami situaciją, Radvilos privertė m ylinčiuosius išsiskirti ir sudarė sąly g as sla p ta m jų pasimatymui. Teliko tik juos užklupti, ir tai buvo p a d a ry ta . N uolan­ kiai buvo pavaizduoti užgauti ir skriaudžiami valdiniai, nujaučiant val­ dovo atsakymą. Pastarajam atvejui buvo paruoštas kunigas, ir leip stantys iš laimės mylintieji susituokė. Tai įvyko 1547 m. vasarą.

DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

J“ G~ r 7 /

D D

Kęstutis irgi buvo susigiminiavęs su Vidmantais-Butrimais, o Vy­ tautas Didysis - su Sudimantais. Tačiau tai buvo izoliuotosios anksty­ vosios monarchijos srities kunigaikščių, o ne Habsburgų varžovų, tuo­ metinių galingiausių regiono monarchų, santuoka. Zigmantas Augus­ tas metė iššūkį visiems Radvilų varžovams Lietuvoje, visai Lenkijai, visai Jogailaičių dinastinei politikai, kurios centre stovėjo visagalė Bo­ na. Ir jis, ir Radvilos laikė sutuoktuves paslaptyje, bet tokie dalykai negalėjo nepasklisti. Lietuvos kronikų viduriniosios redakcijos nuora­ šų pratęsimuose atsirado pasakojimas apie Zigmanto Augusto san­ tuoką su Barbora Radvilaite. Kronikininkas rašė apie jos slaptumą ir kartu apie greta didžiojo kunigaikščio rūmų skleidžiamus paskvilius. Jis nieko nenurodė, kas kaltintų Radvilas prasitarus apie šią paslaptį, bet ir niekas negalėjo paneigti, kad jiems apsimokėjo šio įvykio nepa­ versti paslaptimi. Atstumas tarp Vilniaus ir Krokuvos sostų bei aki­ vaizdžiai paliekančios Zigmantą Senąjį jėgos veikė Radvilų ir padary­ tojų sąjungininku Zigmanto Augusto naudai. Tėvas spėjo sužinoti apie sūnaus žingsnį, kuris jį labai sukrėtė. Jis kategoriškai atsisakė pripa­ žinti šią santuoką. Lietuvos ir Lenkijos dignitorius užgriuvo šį spren­ dimą nusakantys laiškai, bet visa tai jau nedaug ką telėmė. Zigmantui Augustui besiruošiant Barborą iškilmingai įvesdinti į didžiųjų Lietu­ vos kunigaikščių sostą, 1548 m. balandžio 8 d. iš Krokuvos atėjo žinia: balandžio 1 d. Zigmantas Senasis mirė. Lietuvoje ši žinia reiškė besąlygišką Zigmanto II Augusto ir Radvilų pergalę. Lenkijoje naujojo valdovo laukė sunki kova, bet joje lenkų di­ duomenė buvo jau tik Bonos sąjungininkas, o ne įrankis. Labiausiai Bona pralaimėjo konfliktuodama su sūnumi tokioje srityje, kurioje jis negailėjo energijos. Čia ji savo vaiko ir paveikslo asmenyje susidūrė su savimi pačia. Bonos hegemonija Lietuvoje žlugo. Barboros karūnavimo Lenkijos karaliene tema virto Radvilų poli­ tikos išėjimo į tarptautinę erdvę klausimu. 1548 m. pradžioje Mikalo­ jus Juodasis vedė Elžbietą Šidloveckytę, tuo ne tik susigiminiuoda­ mas su galinga lenkų gimine, bet ir tapdamas garsaus lenkų etmono Jono Tarnovskio svainiu. Tų pačių metų balandžio pradžioje sukomp­ lektuoto didžiosios kunigaikštienės dvaro pirmųjų damų vietas už­ ėmė Jono Tarnovskio uošvė Šidloveckienė ir Polianeco kaštelionienė Slupeckienė, vachmistro - Liublino kaštelionas Stanislovas Macejovskis. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio aplinka, kurioje daugiausia svė­ rė Radvilų žodis, tuo tarpu tapo lenkų diduomenės dalies karjeros lauku. Dar 1547 m. Mikalojus Radvila Juodasis nuvežė į Vieną grąži­ namą 30 tūkst. auksinų velionės didžiosios kunigaikštienės ir karav§6

558

REFORMACIJOS K A R T A

lienės Elžbietos kraičio dalį. Misija buvo sėkminga ne tik Zigmantui Augustui, bet ir jos vykdytojui: imperatorius pakėlė Dubingių Radvi­ las šv. Romos imperijos kunigaikščiais (Radvilų herbu tapo viengalvis juodasis erelis su horodlinių Trimitų skydu ant krūtinės). Naudo­ damiesi Zigmanto Augusto malonėmis, Radvilos, žinoma, nepamiršo ir savęs (didysis kunigaikštis finansavo jų rūmų Vilniuje statybą), ta­ čiau visą savo karjerą jie tradiciškai siejo su Lietuvos valstybingumu, puikiai suprasdami, kad tai vienintelė tikra jų atrama varžantis su lenkų diduomene. Zigmanto Augusto kova dėl Barboros vainikavimo karaliene kartu buvo ir karaliaus kova su šia diduomene. Kovą Jogailaitis laimėjo, ir Bona, tapusi jo priešu, galutinai prarado ir valdžią, ir sūnų. 1551 m. mirtis Zigmantui Augustui išplėšė Barborą, ir tai sužeidė jį visam gy­ venimui. Barboros karstą valdovas atlydėjo į Vilnių, išpildydamas jos paskutinį norą. Katedros rūsiuose atgulė abi Zigmanto Augusto žmo­ nos greta Algirdo, Kęstučio sūnų ir Zigmanto Augusto dėdės - Alek­ sandro II. Radvilos prarado juos siejusį su valdovu giminystės ryšį, tačiau jis, pastarajam apsigyvenus Lenkijoje, nedaug tebūtų padėjęs. O Lietuvoje jie jau buvo pakankamai įsitvirtinę ir užmezgę tarptauti­ nius ryšius. Valdovui gyvenant Krokuvoje, jie čia buvo pirmieji žmo­ nės, savo hegemoniją įtvirtinę dar patvariau už velionį Albertą Goš­ tautą. Mikalojus Radvila Juodasis 1550 m. tapo kancleriu, 1551 m. Vilniaus vaivada, Mikalojus Radvila Rudasis -1 5 5 3 m. lauko etmonu. Išskyrus pirmuosius devynerius Aleksandro valdymo metus (14921501), ponų taryba jau 100 metų valdė didžiąją Lietuvos kunigaikštiją, valdovui tik retkarčiais atvykstant į šalį. Toks politinių institucijų išsi­ dėstymas XV a. viduryje užklupo Lietuvą tam dar nevisiškai subren­ dusią, ir įvykiai lėmė jos brendimą, o ne jis įvykius. Ponų oligarchija pasinaudojo šitokia situacija, bet tokiomis sąlygomis vyravo buitinis ir socialinis, o ne politinis išnaudojimas. Lemiami XVI a. pirmojo dešimt­ mečio išbandymai vis dėlto parodė toli pažengusią Lietuvos diduo­ menės politinę brandą ir keliolika Alberto Goštauto hegemonijos metų žymėjo jau negrįžtamą šio proceso kryptį. Mikalojų Radvilų - Juodojo ir Rudojo - išėjimas į avansceną rodė, kad elitinių šeimų hegemonai tapo valstybės politinio gyvenimo lėmėjais. Išsiskyrus privačioms di­ džiojo kunigaikščio žemėms, sukoncentruoti urėdai šių hegemonų ran­ kose tapo svarbiausiu šalies valdymo svertu. Tai įvyko tuo metu, kai plačiausio luominio atstovavimo institucijoje - seime - pradėjo ryškėti visos bajorijos interesus atitinką siekiai.

¿ t' DU

B O N O S IR D I D U O M E N Ė S VARŽYBŲ DEŠIMTMEČIAI

ĮTCO

D D s

/. Eilinių bajorų socialinių siekių

veiksnio atsiradimas Jei Lietuvos ponų siekiai iki bendros politinės krypties galutinai su­ brendo XVI a. trečią-ketvirtą dešimtmetį, tai buitiniai ir socialiniai bajo­ rų tikslai pradėjo seimuose ryškėti tik penktą dešimtmetį. Tai lėmė bajorų luomo, kaip teisinės terpės, susiklostymas. Zigmanto Augusto 1547 m. šalies privilegija apibendrintai išvardijo luominės bajorijos teises. Bajorų siekiai ėmė reikštis seimų prašymais didžiajam kunigaikš­ čiui. Penktą dešimtmetį (1544 ir 1547 m. seimuose) šie prašymai vos pradėjo peržengti buitines ribas. Prašyta nebausti be teismo, neleisti liudyti valstiečiams bajorų bylose su didžiojo kunigaikščio dvarų lai­ kytojais, bylose su miestiečiais vadovautis Lietuvos statutu, priversti miestiečius iš jų turimų dvarų atlikti karo tarnybą, neduoti urėdų Žemės ribą žymintis svetimšaliams. Tai garantavo ir I Lietuvos statutas, bet šie jo straips­ akmuo su savininko pavarde, Pilnaties niai ne visuomet veikė. Pavieniai bajorų pageidavimai kažkiek leido herbo varianto figūra išryškėti ir bendresniam teisiniam požiūriui. Prašyta nešaukti į dva­ ir 1554 m. data sinį teismą pasaulietiniais reikalais, neteikti dvasininkams urėdų, ne­ (Salakas - Zarasų raj.). leisti jiems būti teisėjų pagalbininkais. 1544 m. buvo iškelta 10 žmo­ nių komisijos Lietuvos statutui taisyti idėja. Pasiekta šalies teisinė kultūra leido koncentruotis būtent ties teisiniais klausimais. U ž viso to pradėjo ryškėti pu olim as prieš teisin es diduo­ m enės privilegijas. R eikalau ta, kad teisėjai (didikai ad­ m inistratoriai) bū tų savo vietose, kad teism ų knygos ne­ bū tų išvežam os iš pavietų. Ir jau akivaizdžiai bajori­ jos sąm onėjim as atsiskleidė prašant renkam ų teisėjų (pavyzdžiu buvo pateikiam a Palenkė). D idysis kunigaikštis ir už jo stovinti ponų tary­ ba šiuos reikalavim us atm etė, arba iš pažiūros tei­ g iam ais atsak y m ais p rid en g ė n en o rą ką nors sprąsti. Statuto pataisom s buvo atidėtas apm oka­ m ų žvalgūnų (teisėjų siunčiam ų bylos aplinkybių apžiūrėti) išlaikym as. Bajorų reikalavim ai nesu­ darė vieningos sistem os, įie skendo bu itin ėse sm u lk m en o se (raštin ių k a in in in k a i, siekim as uždrausti samdyti prokuratorius-advokatus). Įsak­ m iau buvo išreikšti tiktai karo tarnybai skirti pa­ geidavimai. 1544 m. prašyta 8 metus iš naujo nesurašinėti bajorų dvarų, atlikti tarnybą iš didžiajam ku-

560

REFORMACIJOS

KARTA

irntt

y

r mr**♦«' '

**

; > r *u > n y „ r n u u K r n < »TV m

„¿y,

* \ f * r r r > j« » y ? 4 .a t n j*f r r ,j,

'

« i« */ « ,* T y ^ m J į t \ - '< T 7 V * .'» n

t?

*jifgalbim per m . Ztlefibib* W aithftta ic* 2tat rumbo# &4g4ynta

m ąm

fpmifad g arąfatt »1%

3 o tw £ > « u b m < iB «

tn e t» i)ia » < v

M .D .L X V I .

cionuoti lietuvių kalba atliekanti savo darbą liuteronų dvasiškija, jos rengimas ir liuteroniškosios konfesinės literatūros leidyba. Hercogijos valdžia visiškai nebuvo suinteresuota puoselėti lietuvių kalbą, tačiau vokiečių kultūros lygis, sąlygojęs atitinkamą konfesinės literatūros rengimą, platinimą ir palaikymą, lėmė tai, kad čia lietuvių kalbai ir jos raštijai buvo padaryta kur kas daugiau negu pačioje Lietu­ vos valstybėje. Beveik nesant lietuvių bajorų ir miestiečių, trūko galin­ čių eiti mokslus žmonių. Nutrūkus ryšiams su Lietuvos reformatais, nebebuvo papildyta iš ten atvykusių inteligentų karta, tačiau šią spra­ gą pradėta užpildyti vokiečių tautybės žmonėmis, kuriems konfesinis lietuvių kalbos puoselėjimas buvo tapęs jų profesija. Todėl nuo Maž­ vydo laikų Mažoji Lietuva liko tokio puoselėjimo baze, suvaidinusia savitą vaidmenį lietuvių kultūros istorijoje. Buitiniai ryšiai tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos valstiečių ne­ nutrūko. Per sieną žmonės vyko į turgus ir bažnyčias, nepaisydami konfesinių sunkumų (sinkretinė valstiečių samprata mažai to paisė).

BAJORIŠKOJI

LIETUVIŲ TAUTA IR R E F O R M A C I J A

Martyno Mažvydo šv. Ambraziejaus giesmė (Te Deum laudamus; 1549 m.).

Martyno Mažvydo giesmyno I dalis (1566 m.).

n n i-7

JO /

FORMA Chnkfl/ma « &mp

m* įyitjiii(ïee prnf«/ ttfttofu 3€mc(ti l to n to

ita «

ïirof’dtt’OORaralaiicjui per jfoira 3\tubm4rt4/ j T t c f l t < 0 )» fÎ4 W &

M. D. H X. m i

Martyno Mažvydo „Krikštijimo forma" (1559 m.).

Tautosakos kūryba taip pat plito per šią sieną. Tačiau luominiu ir poli­ tiniu lygiu ši siena buvo nubrėžta. Mažosios Lietuvos baudžiauninkai valstiečiai gyveno kaip atskiras lietuvių etnoso regionas, neturintis val­ dančiosios lietuvių mažumos. Jų neveikė bajorų terpėje atsiradusi tau­ tinė savimonė. Savo ruožtu Mažosios Lietuvos kultūrinė bazė neprisi­ dėjo prie tautinės savimonės ugdymo Didžiojoje Lietuvoje.

■M

588

REFORMACIJOS KARTA

Pangelingua glorioii corporii rayfteriura, dic* SJicm

(Befrn« twf>apt apeltDu*

fa panajffaus ir apeiog?naitOa/

frtting& tib fitf#

iffitvtrfla ifcį lentiftae t Ofabroti

•Oi«* trgfcfjmoaicgo,

№ .t z r r r jr r :

p e r k a m 0c^Du{fianū T :,7 T ^ - j

linffmai &a(fcmana /2ipe

3fcįminiis2iien)aam^na:€§rifitt$ (U* 3 ;

E Ę p Ė E f^ rt

^efau6 ę§nfhm$ funa j %v apc to -A ------

ius Dang nūs angaus poną: Utriia mg margu#

š™ 33

lE

frctria: Pagata Pranašu rafdjta.

'PaffijKminafaipcama^^rte# itutfeftmu?a£fciftmae: ©cl jmo# 0

Ifcį

reformacija

Reformatų intelektualų išvaikymas nutraukė akivaizdų reformacijos skelbimą (išskyrus didžiojo kunigaikščio Vilniaus dvarą), bet nesustab­ dė jos plitimo. Bažnyčios žemėvalda ir beneficijos liko save suvoku­ sios bajorijos nepasitenkinimo taikiniu, juo labiau pigi Bažnyčia viliojo miestiečius. Atvykus 1544 m. į Vilnių Zigmantui Augustui, pasikeitė didžiojo kunigaikščio pozicija. Jaunasis valdovas, išaugęs hedonistu ir išsiugdęs rafinuotą požiūrį į jį supantį pasaulį, abejingai stebėjo konfe­ sijų kovą, žiūrėdamas vien savo naudos. O šios naudos pavyzdį teikė Vokietijos kunigaikščių, Anglijos ir Skandinavijos karalių valdžios su­ stiprinimas, tampant savo šalies Bažnyčios galva. Paremti naują tikėji­ mą Zigmantas Augustas neskubėjo, bodėdamasis su tuo susijusios ašt­ rios kovos, bet Zigmanto Senojo antireformacinė pozicija, bent jau iš dalies, tapo neutralizuota. Oficialiai Zigmanto II dekretų jo sūnus neatšaukė. Todėl Alberto įdar­ binti Prūsijoje lietuvių intelektualai ten savo darbo nenutraukė ir į Lie­ tuvą nesugrįžo. Tačiau persekiojimai aprimo. Prūsijos hercogui tarpi­ ninkaujant, Abraomas Kulvietis galėjo atvykti į tėviškę ir pasirūpinti savo

Martyno Mažvydo giesmyno II dalies (1570 m.) puslapis su Aleksandro Raduinionio išversta giesme. Martyno Mažvydo giesmyno II dalies (1570 m.) puslapis su Jono Šeduikonio išversta giesme.

Z* BAJORIŠKOJI

LIETUVIŲ TAUTA IR R E F O R M A C I J A

£-Q Q J O Z

motina bei tvarkytis tėvonijos reikalus. Drąsiau pasijuto prijaučiantys reformacijai ponai, kuriuos ne mažiau už bajorus masino Bažnyčios že­ mės. Tačiau jiems apsimokėjo palaukti metus kitus, nes Zigmanto II svei­ katos būklė akivaizdžiai liudijo apie artėjančią jo mirtį. Toks konfesinių paliaubų laikotarpis nusitęsė iki penkto dešimtmečio pabaigos. Mirus senajam didžiajam kunigaikščiui, ponai dar kurį laiką lūkuriavo, tikė­ damiesi, kad Zigmantas Augustas apsispręs reformacijos naudai. Čia jie apsiriko, nes naujasis valdovas apskritai vengė spręsti konfesines pro­ blemas. Paaiškėjus šitokiai jo pozicijai, atsirišo ponų rankos. Maždaug nuo 1550 m. jie nebematė reikalo dangstyti savo kėslų. Parodančiais pavyzdį lyderiais tapo Radvilos, visų pirma antrasis žmogus valstybėje - Mikalojus Juodasis. Savo valdose jis pašalino ka­ talikų kunigus arba privertė juos tapti protestantų ministrais. Taip Rad­ vilų patronuojamos ir net ne jų funduotos bažnyčios atiteko reforma­ tams. Vilniuje naujo tikėjimo bažnyčia buvo pastatyta Lukiškių prie­ miestyje. Kadangi trūko išsimokslinusių lietuvių ir naujam tikėjimui skelbti, Radvilos šį klausimą sprendė, kaip ir kitais atvejais, pasikvies­ dami žmonių iš Lenkijos ir Prūsijos. Jiems buvo parankiau remtis savo klientūra, o ne palaikyti ryšius su bajorais ar miestiečiais. Klecke Mi­ kalojus Radvila Juodasis įkurdino vokietį Falkonijų, kitur - lenkus: Kšiškovskį - Nesvyžiuje, Začičių - Brastoje, Vendrichovskį ir Čechovičių Vilniuje. Radvilomis pasekė Pacai, Šemetos, Dorohostaiskiai, Kiškos, Hlebavičiai, Gorskiai. \protestantizmą, taip pat norėdami pigios Baž­ nyčios, pradėjo pereidinėti stačiatikiai: Pronskiai, Holovčinskiai, Puzinos, Valavičiai (Eustachijus galutinai nenutraukė ryšių su stačiatikių Bažnyčia). Ponų taryba tapo protestantiška. Didelį autoritetą Žemaiti­ joje turį Bilevičiai, jau penktą dešimtmetį prijautę reformacijai, dabar tapo veikliais jos skleidėjais. Nebejaučianti varžymo ir matydama po­ nų pavyzdį, bajorija masiškai virto reformatais. Vilniuje Mikalojus Rad­ vila Juodasis rengė priėmusiems naują tikėjimą vaišes. Tarnų ir val­ stiečių niekas neklausė, ir Lietuvoje galiojo 1555 m. Augsburgo taikos principas: kieno valdžia, to ir tikėjimas. Valstiečiai, kasdienį savo gy­ venimą vis dar siejantys su pagonybės įvaizdžių vaiduokliais, nė ne­ suprato, kuo ir kaip keičiasi galingasis nukryžiuotasis Dievas. Apie 1555 m. etninė Lietuva tapo protestantišku kraštu. Katalikybė laikėsi tik vyskupų, kapitulų ir jų klientūros aplinkoje, vienoje kitoje didžiojo kunigaikščio patronatui priklausančioje parapijoje. Lenkijos katalikų lyderis Stanislovas Hozijus 1555 m. skundėsi, kad į Lenkiją protestantizmas sklinda iš Lietuvos. Vilniaus vyskupas Paulius Alšė­ niškis nebegalėjo represuoti ir terorizuoti reformatų, nes juos palaikė

590

REFORMACIJOS KARTA

Vilniaus vaivada. 1555 m. Paulius pabandė sušaukti Vilniaus vyskupi­ jos sinodą, bet, nespėjęs šio darbo užbaigti, mirė. Sinodui vadovavo Vilniaus kapitulos prelatas ir Žemaičių vyskupas Vaclovas Vežbickis. Esamomis sąlygomis jie nieko negalėjo padaryti. Vilniaus vyskupu ta­ po Bonos tarnyboje iškilęs ir katalikybę išpažįstantis gudas Valerijo­ nas Protasevičius. Jam trūko pirmtako ryžtingumo, nors šiuo atveju tai mažai ką būtų padėję. Išmintingas, bet supasaulėjęs Protasevičius ilgainiui išmoko žengti labai skaudžius reformatams ėjimus, bet tai įvy­ ko gerokai vėliau. Žemaitijoje Vežbickio įpėdiniu tapo Lietuvoje gyve­ nantis lenkas Jonas Domanovskis. Tai buvo eruditas ir gabus žmogus, tačiau dėl savo sugebėjimų (buvo kvalifikuotas teisininkas) nuolat už­ imtas valstybės reikalais. Nuo 1556 m. jis buvo priverstas gyventi Vil­ niuje iki pat savo mirties (1563 m.). Trumpai valdžius Stanislovui Narkuskiui ir Viktorui Vežbickiui, Žemaičių vyskupu tapo šaltinių labai prieštaringai apibūdinamas Jurgis Petkevičius (1567-1574), nepasižy­ mėjęs didele energija. Taigi katalikų Bažnyčia stokojo gerų lyderių. Pirmi diduomenės žingsniai krypo į Martyno Liuterio mokslą, ta­ čiau labai greitai buvo pereita į kalvinizmą. Mikalojus Radvila Juoda­ sis susirašinėjo su Jonu Kalvinu ir Henriku Bulingeriu. Kalvinas jam dedikavo savo komentarus „Apaštalų darbams". Lietuviškoji reforma­ cija tapo kalvinistiška, nors pavienės bajorų elito šeimos, kaip Vaclo­ vas Maišiagališkis, jo palikuoniai (Vaclovas Agripa, Pielgžimovskiai), laikėsi liuteronizmo. Liuteronizmą išpažino vokiečių tautybės mies­ tiečiai. Mikalojus Radvila Juodasis, negailėdamas išlaidų, stengėsi iš užsienio pasikviesti mokytesnių ministrų, tačiau šiaip ir ministrams trūko išsilavinimo. Ponai pakeitė vyskupus. Mikalojus Radvila Juoda­ sis kategoriškai vengė organizacinių ryšių su Lenkijos reformatais. Lie­ tuvoje kūrėsi tautinė kalvinistų Bažnyčia. Staigi protestantizmo pergalė sukėlė atskirų jo šakų tarpusavio var­ žybas. Didžiojo kunigaikščio svyravimas ir administracinė diduomenės valdžia leido nepaisyti prieš eretikus nukreiptų Lietuvos statuto straips­ nių. Jokių teisinių garantijų naujajam tikėjimui kol kas nereikėjo. Zig­ mantas Augustas galvojo pereiti į protestantizmą, tačiau šį sprendimą vis atidėliojo. Trūkstant išsilavinusių žmonių, nebuvo sukurtas protes­ tantiškų mokyklų tinklas (teįsteigta jų viena kita). Tačiau reformatai žengė labai svarbų žingsnį, steigdami spaustuves (jos atsirado Brastoje, Loske, Nesvyžiuje, Vilniuje). Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu 1563 m. Bras­ toje buvo išleistas lenkiškas Biblijos vertimas. Reformatų spaudiniai pli­ to, o katalikai galėjo verstis tik atsivežtine literatūra. Tautinė reformatų Bažnyčia, kaip ir tautinė lietuvių kultūra, viską

BAJORIŠKOJI

LIETUVIŲ TAUTA IR R E F O R M A C I J A

C Q

1

D S 1

Brastos Biblija (2563 m.).

lemiartt ponų pomėgiams ir poreikiams, rėmėsi ne lietuvių, bet lenkų kalba. Lenkiškoji ponų reformacija galutinai užgožė savo lietuviškąją bajorų pirmtakę. Bajoriškosios reformacijos lietuviškoji pradžia taip ir neišsiskleidė, Abraomo Kulviečio kultūrinė vizija, neparemta investi­ cijomis, nebuvo įgyvendinta. XVI a. septintą dešimtmetį į konfesijų kovą įsiliejo du iš Lenkijos atvykę eruditai. Reformatų gretas papildė Andrius Volanas, kuris daug jėgų skyrė Lietuvai, tačiau nenutraukė ryšių ir su Lenkija, todėl paliko savo indėlį abiejose šalyse. Katalikai gavo iškilųjį kovotoją Augustiną Rotundą. Tapęs Vilniaus vaitu, jis visa savo veikla atsidėjo Lietuvai.

•M

592

REFORMACIJOS KARTA

Nors ponai ir vadovavo reformatų Bažnyčiai, pačioje jos struktūroje labai daug lėmė tikinčiųjų bendruomenė. Todėl ponai negalėjo besąlygiškai diktuoti bendruomenių atstovų sueigoms. Ben­ druomenės ir sueigos turėjo svarbų balsą iškeliant ir priimant ministrus, atsiskleidė didelė nuomo­ nių reiškimo erdvė. Daug ministrų buvo netur­ tingieji bajorai ir miestiečiai, kai kurie net plebso atstovai (nemaža ministrų dalis buvo kilusi iš Pa­ lenkės). Nelabai varžomi, tikėjimo tiesas jie dėstė savo socialiniu požiūriu; ėmė ryškėti prieš turtą ir socialinę priespaudą nukreiptos mintys. XVI a. šešto dešimtmečio pabaigoje iškilo radikalioji re­ formacijos kryptis, atsiliepdama į jos protrūkius kitose Europos šalyse. Atsirado arijonizmu va­ dinamas antitrinitarizmas (Kristaus nepripaži­ nimas Dievu). 1558 m. kalvinistų Brastos sino­ de Petras Goniondzietis pareiškė šią dogmą. Apie 1560 m. ministrų būrį papildė išvyti italų pamokslininkai - Stankaro, Blandrata, Pauli, Spinela. Netrukus arijonai pradėjo rinktis į sa­ vo atskirus sinodus. Arijonus parėmė Žemai­ čių seniūnas Jonas Kiška; septinto dešimtme­ čio viduryje juos palaikė net Mikalojus Radvi­ la Juodasis, kuriam rūpėjo išlaikyti reformatų vienybę. Jis prašė Joną Kalviną patarti, kaip su­ vienyti protestantus, bet 1564 m. Kalvinas mi­ rė. Skilti pradėjo patys arijonai, jau ėmę pasisa­ kyti socialiniais klausimais. 1568 m. jų sinodas svarstė kaip reikėtų panaikinti baudžiavą. Radikaliųjų ministrų veiksmai negalėjo pa­ tikti ponams. Kol buvo kritikuojama turtinga Bažnyčia, ponams tai buvo paranku, o kai nuodėme tapo paskelbtas apskritai turtas ir pra­ dėta smerkti baudžiava, pradėjo bręsti konflik­ tinė situacija. Kai kurių bendruomenių ėmė ne­ besukontroliuoti ne tik ponai, bet ir patys minis­ trai. Didelė Lietuvos reformacijos netektis buvo Mikalojaus Radvilos Juodojo mirtis (1565 m.). Reformatų vienybės nebeliko. Radikalų iššūkis

BAJORIŠKOJI

aTjrm-

demrr% m:locfe

fcrirmlfi

Am . I V » I l D K i l i

•ėrnp

**»»•

r IL H * M. £. I t l U U

Baltramiejaus Vilento „Evangelijos bei epistolos" (1579 m.).

1573 m. Vilniuje išspausdinta „Kelių giesmių knyga" Baltramiejaus nakties pasmerkimas.

LIETUVIŲ TAUTA IR R E F O R M A C I J A

Dy O

ponams virto rimta krize. 1567 m. į katalikybę perėjo vienas Mikalo­ jaus Radvilos Juodojo sūnų, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Tai jau buvo grėsmingas simptomas. Ponų reformacija Lietuvoje prasidėjo jau dirbant katalikų Bažnyčios Tridento susirinkimui, perrikiavusiam ją antireformacijos kontrpuolimui. 1540 m. buvo įsteigtas jėzuitų ordinas, tapęs antireformacij os avan­ gardu. Nesugebėdami patys veiksmingai pasipriešinti reformacijai, vys­ kupai ir kapitulos suvokė, kad paramos reikia ieškoti savo Bažnyčios struktūrose, ir susigaudę, kad viena tokių reikšmingų jėgų yra jėzui­ tai. Anksti tai suprato ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Jau 1553 m. popiežiaus nuncijaus Komendonio buvo prašoma padėti pakviesti į Lietuvą jėzuitus, tačiau sutrukdė tiek jo paties, tiek jėzuitų užimtumas. Protasevičius suvokė, kad norint tai pasiekti pirmiausia reikia dirbti pačiam, ir rimtai atsidėjo šiam darbui. Jam pavyko užmegz­ ti ryšius su jėzuitų Austrijos provincijos, kuriai priklausė ir Lenkijoje esantys ordino nariai, vadovais. 1563-1564 m. vyko Protasevičiaus ir jėzuitų atstovo Baltazaro Hostovino derybos Varšuvoje. Vilniaus vys­ kupą jaudino Mikalojaus Radvilos Juodojo testamentas, kuriuo buvo skiriamos lėšos steigti kolegijos lygio reformatų mokyklai (tam daug dėmesio skyrė testamentą vykdantis Mikalojus Radvila Rudasis). Jė­ zuitai jau garsėjo kaip geri pedagogai, ir katalikų stovyklai rūpėjo ypač ši jų veiklos pusė. Teigiamai pasibaigusios Protasevičiaus ir Hostovino derybos lėmė tai, kad Lietuva tapo įtraukta į jėzuitų Austrijos provin­ cijos veiklos lauką ir imta ruošti į ją atvykstančius žmones. Šis jėzuitų apsisprendimas sutapo su šalyje pribrendusiais švietimo poreikiais: Gardino seimo prašomas, 1568 m. Zigmantas Augustas pažadėjo įsteigti kolegiją. Tuo tarpu 1569 m. spalio mėnesį jėzuitai Andrius Frize ir Jokymas Petronilas pradėjo ruošti mokslams Vilniuje 60 bajorų vaikų. Valerijonas Protasevičius 1568 ir 1569 m. fundacijomis suteikė norimai steigti jėzuitų kolegijai materialinę bazę. Fundacijos buvo gana gausios ir tai buvo bene svarbiausia Vilniaus vyskupo priemonė. Jėzuitų atsto­ vai teigiamai ją įvertino, ir pasiruošęs mokymo personalas, daugiausia surinktas ordino Austrijos provincijoje, atvyko į Lietuvą. 1570 m. liepos 17 d. buvo oficialiai atidaryta Vilniaus jėzuitų kolegija. Rektoriumi bu­ vo paskirtas prityręs lenkų jėzuitas Stanislovas Varševickis, paaukojęs kolegijai savo biblioteką. Iš šios įsteigtos jėzuitų tvirtovės prasidėjo an­ tiref ormacij os puolimas Lietuvoje. XVI a. septinto-aštunto dešimtmečio sandūroje Lietuva buvo dar pro­ testantiška šalis, tačiau šią šalį jėzuitų ordinas jau įtraukė į savo veik­ los erdvę.

594

REFORMACIJOS KARTA

d. Bajoriškosios politinės lietuvių tautos modelio iškėlimas Iškėlęs Lietuvos statuto pakeitimo klausimą, seimas nesugebėjo suformuluoti konkrečios šio pakeitimo programos. Didžiajam kuni­ gaikščiui paskyrus bajorų elito (bet kartu ir administracijos pareigū­ nų) atstovus, jis problemą permetė patiems bajorams, kartu galėda­ mas ją kontroliuoti. Pakeitimo darbai užsitęsė. 1563 m. didžiojo kuni­ gaikščio raštinėje buvo surašytas reikalingas šiam darbui specialus I Lie­ tuvos statuto nuorašas (vadinamasis Dzialinskio). Jame nebuvo net papildomų straipsnių, atsiradusių dar ketvirto dešimtmečio pabaigos išplėstinėje I statuto redakcijoje. Tik 1563 m. kaip reikiant prireikė sta­ tuto teksto jo priežiūrai. Ir vis dėlto statuto komisiją sudarė išmanan­ tys reikalą žmonės. Svarbiausia, jie žinojo, ko nori seimas. Taigi bajorų elitas jau buvo išauginęs tam tikrą sluoksnį išprususių ir įgijusių platų socialinį bei politinį akiratį žmonių. Šie žmonės dar penktame dešimt­ metyje sugebėjo iškelti kultūrinę ir konfesinę programą. To paties dešimtmečio pabaigoje buvo iškelta ir socialinė bei politi­ nė programa. Didžiojo kunigaikščio lotyniškasis sekretorius Vaclovas Maišiagališkis paskyrė Zigmantui Augustui traktatą „Apie totorių, lie­ tuvių ir maskvėnų papročius". Nėra aišku, ar traktatas valdovą pasie­ kė, tačiau jis plito rankraščiais, kurių vienas atsidūrė net Vokietijoje (dešimt jo fragmentų 1615 m. buvo išspausdinti Bazelyje).

BAJORIŠKOJI

LIETUVIŲ TAUTA IR R E F O R M A C I J A

Didžiojo kunigaikščio lotyniškojo sekretoriaus Vaclovo Maišiagališkio viza ir parašas 1540 m. akte.

r n r

Dy D

i

* Ж

DE L

г

с

н

а

ю

M O RI В V S i t v a n o r v m

ю

$

L

itv a k i*

TARTARORVM» e t M o s c o r v m ,

fegmmadeccm,multiplici Hiftoria retorta. Р^МУМ. Л м к т х i Tartan', barban & ¡порем habeanrur à nobi*, gloriamur umen continentia virr.&arv. tiquitategentta fu« Scythice, aflcuerantci cam fe­ men eíTc Abtahat ncmtoì femiutíTe vn• ^PON TIC VM ; a- S I V £ P O N T V S ' EVX1NVS •PARS

.

M .A > .

» * lv s . « Ï S s î .-.v j A j S ’ X NflUAsí

įSEPTIMVM I ’C l l MA

'tRANMlVAKlA•19-PAftUUV5 rKER* PONTV*

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė