Lietuvos istorija : nuo seniausių laikų iki 1917 metų 5420006197

Citation preview

M Jučas, I. Lukšaitė, V Merkys

Li e t u v o s istorija Nuo seniausių laikų iki 1917 metų

(g) Vilnius „Mokslas“ 1988

BBK 63.3(2L) Ju 24

Lietuvos istorijos konspektas Autoriai:

l

M. JUČAS — I, II, III, 1, 2, IV, t, 2, 3, 4, 5, 7 I. LUKŠAITE - III, 3, IV, 6 V. MERKYS — V, VI, VII, VIII Recenzavo: ist. m. kand. E. Gudavičius, ist. m. kand. F. Sliesoriūnas, ist. m. kand. M. Tamošiūnas

0503020908—060 L M 854(08)—88 Neske,bt* ISBN 5—420—00619—7

© „Mokslo“ leidykla, 1988

PRATARME

Socialistinės visuomenės persitvarkymo laikotarpiu opiai iškyla mokyklos reformos būtinumas. Mokykla, iš esmės keisdama mo­ kymo ir auklėjimo turinį bei metodus, naujai žvelgia taip pat į jaunosios kartos istorinės sąmonės ugdymą. Neatskiriamai sie­ jamas mokslinis savosios visuomenės, jos kultūros raidos paži­ nimas ir ateities perspektyvų prognozavimas. Reikia, kad jaunuo­ liai išmoktų istoriškai mąstyti ir kompetentingai pilietiškai šeimi­ ninkauti. Istorinis lavinimas yra tikslingiausias bei sėkmingiausias pa­ gal psichologinį-pedagoginį principą „nuo artima prie tolima“, t. y. pradedant nuo žinių apie savąjį kraštą, savąją kultūrą ir einant prie kaimyninių, tolimesnių šalių bei visuotinės istorijos. Ugdant naujos kokybės mąstymą, Lietuvos istorijos mokymui nu­ matoma skirti daug daugiau dėmesio. Keičiasi mokymo progra­ mos, vadovėliai. Kol jie bus parengti bei išleisti, norima ateiti mokytojams į pagalbą, — leidžiama ši Lietuvos istorija ligi 1917 metų. Tai ne vadovėlis mokiniams, nes tik gabiausi mokiniai įstengs ją paskaityti ir suprasti. Tai istorijos knyga, konspektas, kuris padės mokytojams pasirengti pamokoms, orientuotis litera­ tūroje — akademiniuose apibendrinamuosiuose kursuose (iš jų prieinamiausią' „Lietuvos TSR istorija“. T. 1. 1—2 leidimai. V., 1985, 1986), monografijose, moksliniuose straipsniuose. Norima pateikti vieną kitą naujausią požiūrį. Šios knygos rengimas prasidėjo prieš ketvertą metų ir tru­ ko ligi šiol. Naudodamiesi proga, dėkojame prof. B. Vaitkevičiui, kuris prisidėjo prie autorių sutelkimo ir teksto redagavimo. Dė­ kojame visiems, kurie padėjo savo plunksna ir naudingais pata­ rimais. Autoriai

I SKYRIUS

Pirmykštė visuomenė 1. Seniausieji gyventojai, baltų genčių susidarymas Pirmykštė bendruomeninė santvarka buvo pirmoji žmonijos isto­ rijoje visuomeninė ekonominė formacija, kuri apėmė laiko tarpą nuo žmonių bendruomenės atsiradimo iki klasinės visuomenės susidarymo. Šiai epochai buvo būdingas žemas gamybos lygis, kolektyvinė gamyba ir bendras pagamintų produktų vartojimas. Pagal archeologinę medžiagą tos visuomenės istorija skirstoma į tris didelius laikotarpius: akmens, žalvario ir geležies amžius. Savo ruožtu akmens amžius skirstomas į paleolitą, mezolitą ir neolitą. Lietuvoje ankstyvasis akmens amžius, arba paleolitas, apima X—IX tūkstantmečius prieš m. e., vidurinis akmens amžius, arba mezolitas, — VIII tūkstantmetį prieš m. e. — IV tūkstantme­ čio prieš m. e. vidurį ir naujasis akmens amžius, arba neolitas, — IV tūkstantmečio prieš m. e. vidurį—II tūkstantmečio prieš m. e. pradžią. Akmens amžių pakeitė žalvario amžius (XVI—VI a. prieš m. e.), o pastarąjį — geležies amžius (V a. prieš m. e.—XII m. e. amžius). Geležies amžiuje baigėsi pirmykštės visuomenės laiko­ tarpis, jo pabaigoje susidarė klasinė feodalinė visuomenė. Taigi pirmykštės visuomenės epocha Lietuvos TSR teritorijoje truko apie vienuolika tūkstantmečių. Seniausi žmonių pėdsakai — stovyklavietės su židiniais ir tit­ nago įrankiais — rasti pietryčių Lietuvoje. Jie datuojami X—IX tūkstantmečiais prieš mūsų erą. VIII—IV tūkstantmečiais prieš m. e., išsiplėtus miškams ir pagausėjus faunos, pamažu susidarė palankesnės gamtinės sąlygos žmogui gyventi, atsirado daugiau stovyklaviečių prie Nemuno, Neries ir Merkio upių. Gyventojai vertėsi medžiokle, žvejyba, vartojo lanką ir strėles su titnaginiais antgaliais, kaulinius žeberklus, adatas, ylas, gremžtukus odai dirti, meškeres, tinklus. Ryškesnė pirmykštės visuomenės epocha prasideda nuo IV tūkstantmečio prieš m. e., kai pagausėjo žmonių ir darbo įran­ kių. Žmonės išmoko gludinti akmens kirvius, lipdyti puodus. Jie mokėjo iš liepų plaušų suktų siūlų megzti tinklus, skobti laivelius, pasidaryti medinių ir kaulinių įrankių, puošėsi gintaro kabučiais, pragręžtais žvėrių dantimis. Neolito pabaigoje (III tūkstantmečio prieš m. e. pabaiga — II tūkstantmečio prieš m. e. pradžia) į Lietuvos TSR teritoriją iš Vidurio Europos pietų ir pietvaka­ rių atsikėlė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros giminės — indoeuropiečiai. Jie vartojo laivelio pavidalo gludintus akmeninius kovos kirvius ir įspaustos virvelės eglutės ornamentu 6

puoštą keramiką. Šie ateiviai mokėjo dirbti žemę, auginti javus ir turėjo prisijaukinę gyvulių. Tą patyrimą jie perdavė vietos gy­ ventojams. Krašte plito žemdirbystė ir gyvulininkystė, bet me­ džioklė ir žvejyba ir toliau liko pagrindinis gyventojų užsiėmimas. Ilgainiui indoeuropiečiai susiliejo su vietos gyventojais, atsirado prabaltai — baltų protėviai. Jie tarp Vyslos žemupio ir Daugu­ vos sukūrė Pamarių kultūrą — prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių protėvių kultūrą. Žmonių visuomenę sudarė kraujo giminyste paremtos bend­ ruomenės, kurių nariai buvo lygiateisiai. Kelios giminės sudarė gentį. Ne visai aišku, kada atsirado gentis, veikiausiai, kaip ir giminė, — neolito amžiuje. XVI a. prieš m. e. Lietuvos TSR teritorijoje pasirodė pirmieji žalvario dirbiniai: kirviai, durklai, ietigaliai, kalavijai, pjautuvai, peiliai, papuošalai. Iš pradžių jie buvo įvežami iš Skandinavijos, Lenkijos, Pietų Rusijos. Pamažu išmokta spalvotus metalus ap­ dirbti vietoje. Žalvario įrankiai paspartino žemdirbystės ir gyvuli­ ninkystės raidą. Tuomet buvo prijaukintas arklys. Įvyko pakitimų ir žmonių visuomenės santykiuose. Bendruomenės siekė užvaldyti vertingesnes ganyklas ir dirbamas žemes, turėti daugiau gyvulių. Didžiosios bendruomenės, kurios jungdavo kelių kartų šeimas, turėjo daug galvijų, didelius ganyklų ir dirbamos žemės plotus. Turto ir žmonių apsaugai pradėta įrengti sustiprintas gyvenvie­ tes — piliakalnius. Tuo laikotarpiu paplito mirusiųjų deginimo paprotys. V III—VII a. prieš m. e. Vidurio Europoje paplito geležies gamyba. Kiek vėliau, VI—V a. prieš m. e. pirmieji geležiniai įran­ kiai pasiekė ir baltus. Daugiau vietoje gaminti darbo įrankių ir ginklų iš geležies Lietuvoje imta tik I mūsų eros amžiuje. Iš pradžių greta .žalvario ir geležies įrankių dar vartoti akmeniniai kirviai, kauliniai strėlių antgaliai. Palyginti greitai imta naudotis tik geležiniais įrankiais, o iš žalvario gaminami tik papuošalai. Buvo kalami geležiniai kirviai, peiliai, pjautuvai, dalgiai, ylos, kaltai, žąslai, pentinai ir ginklai: ietigaliai, strėlių antgaliai, ko­ vos peiliai ir kirviai, o nuo V—VI a. — ir kalavijai. Lietuvoje gaminama geležis aprūpino žmones pigesniais darbo įrankiais ir ginklais. Tai labai paspartino žemdirbystės raidą. Ji tapo ūkio pagrindu. Miškingame Lietuvos krašte I m. e. tūkstantmetyje vy­ ravo lydiminė žemdirbystė: miškas buvo iškertamas, sudeginamas, o žemė patręšiama pelenais. Geležiniu kirviu žmonės galėjo iš­ kirsti vis didesnius miško plotus ir plėsti lydimus. Lydimą pureno geležiniais kapliais. Ilgiau naudojant lydimą, jis virsdavo pū­ dymu, kuris buvo įdirbamas arklu. Už Lietuvos TSR teritorijos pietinio pakraščio (prie Suvalkų, dabar Lenkija) rastas geležinis noragas, vartotas II—III m. e. amžiais. Tikriausiai iš pat pra­ džių traukiamoji jėga buvo arklys (nuo jo ir kilo arklo pavadi­ nimas). Arklas buvo medinis įrankis geležiniu noragu, rausiąs žemę ir verčiąs ją į abi puses. Ne anksčiau kaip XI—XII a. bal­ 7

tai arimui ėmė naudoti žagrę, labai paplitusią suomių ir slavų kraštuose. Ją traukė du jaučiai, ji vertė žemę į vieną pusę. Pa­ plito ir pagrindinės javų rūšys: rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, soros, grikiai. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, ypač Kornelijus Tacitas (apie 58—po 117) veikale „Germanija“ patvirtina, kad lietuvių pro­ tėviai aisčiai (aestiorum gentes), gyveną Baltijos (Svebų) jūros dešiniajame krante, išmaną žemdirbystę ir „javus bei kitus rei­ kalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai“ '. Ir gotų istorikas Jordanas (VI m. e. a.) mini, kad aisčiai vertėsi žemdir­ byste. Atsiradus arklui, žemei įdirbti nebereikėjo didelio kolektyvo. Jau pirmaisiais m. e. amžiais ūkio vienetu tapo individuali šeima. Tokios šeimos jau sudarė teritoriniu pagrindu susikūrusias lauko bendruomenes. Darbo įrankiai ir pagaminti produktai tapo šei­ mos nuosavybe. Teritorinės bendruomenės jungėsi į žemes. Plečiantis žemdirbystei ir gyvulininkystei, gyventi piliakal­ niuose pasidarė ankšta ir nepatogu. II—III m. e. a. žmonių sody­ bos jau kūrėsi šalia piliakalnių, lygumose ir prie vandens. Pilia­ kalniai liko tuščiomis gyvenvietėmis — pilimis slėptuvėmis. Jie buvo sutvirtinami, gretimų gyvenviečių žmonės į juos subėgda­ vo tik kilus pavojui. To meto žmonių santykiai atsispindi ir lai­ dojimo papročiuose. Kolektyvinis laidojimas pilkapyje ėmė nykti, 0 vietoj to atsirado plokštiniai kapinynai, kur buvo laidojama duobėse. Pradėjo išsiskirti kapai su turtingomis ir gausiomis įka­ pėmis. Vyrai laidojami su gausiais ginklais, gana dažnai su žir­ gais. Nuo pirmųjų m. e. amžių išryškėjo baltų genčių junginių te­ ritorijos. Jas galima atskirti pagal kalbos duomenis (vietovar­ džius), papročius, laidojimą, materialinės kultūros požymius. Lie­ tuvių protėviai sudarė vieną indoeuropiečių etninę grupę. Aisčiai, arba baltai *, iš indoeuropiečių išsiskyrė II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Jie gyveno prie Baltijos, nuo Vyslos žiočių iki Dau­ guvos. Rytuose baltų gyventi plotai siekė Dnepro ir Okos aukšt­ upių, Berezinos, Sožo (Dnepro kairysis intakas) upių baseinus. 1 m. e. tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje rytinius baltus išstūmė arba asimiliavo slavai. XIII a. baltų rytinė riba siekė tik Gardino, Volkovysko, Slonimo, Naugarduko, Breslaujos seno­ vės rusų tvirtovių liniją. Nemunas dalijo Naugarduko žemę į bal­ tų ir slavų gyvenvietes. Aisčiai minimi šiuose rašytiniuose šaltiniuose: romėnų istoriko Tacito (97 m., aestiorum gentes), ostgotų valstybės veikėjo ir istoriko Kasiodoro (523), gotų istoriko Jordano (552), anglosak­ sų keliautojo Vulfstano (900), arkivyskupo kronikininko Adomo Bremeniečio (1075).1 1 Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai. V., 1972. P. 30. * Baltų vardą kaip mokslinį terminą 1845 m. pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas, ir jis prigijo. 8

IV—III a. prieš m. e. išsiskyrė vakariniai baltai — prūsai, g a ­ lindai ir jotvingiai, o VI—VIII m. e. amžiais lietuvių kalbininko K. Būgos teigimu, — lietuvių ir latvių kalbos. Baltai XIII a. gy­ veno apie 158 tūkst. km2 teritorijoje, jų buvo apie 1 mln. Vien Lietuvoje gyveno apie 400 tūkstančių žmonių. Vysla skyrė lenkų Pamarį nuo prūsų. Prūsai užėmė teritoriją iki Priegliaus vidurupio ir žemupio. Tarp Nemuno ir Priegliaus buvo nadruviai, abiejose Nemuno žemupio pusėse — skalviai. Nadruviai ir skalviai laikomi vakariniais lietuviais. į rytus nuo Nadruvos gyveno stiprios jotvingių gentys. Jų kalba, kalbininko V. Mažiulio manymu, buvo artimesnė prūsams negu lietuviams. Užnemunėje, į rytus nuo nadruvių ir galindų, gyveno jotvingių gentis sūduviai, į pietryčius — kita jų gentis dainaviai. Pietuose jotvingiai gyveno iki Narevo (Bugo dešiniojo intako). Palenkėję (dab. Brestas) ir Polesėje — Turovo-Pinsko žemėje — jotvingiai buvo sumišą su slavais. Nemuno dešiniajame krante buvo žemai­ čiai ir aukštaičiai. Dabartinės Latvijos TSR teritorijoje prie Rygos įlankos gyveno lyviai (finougrų gentis, gimininga estams ir suo­ miams), toliau į pietus ir rytus nuo jų — baltų gentys kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai. Lietuvių tauta, susidariusi iš aukš­ taičių ir žemaičių, jungė dar dalį jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių. Lietuvių gyvenamas centras buvo Nemuno vidurupio, Ne­ ries ir Šventosios upių baseinai. Lietuviai XIII a. išplėtė savo ma­ terialinę ir dvasinę kultūrą gretimose baltų gentyse.

2. Gentinės santvarkos irimas, klasių susidarymas Pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimas, augant gamybi­ nėms jėgoms, buvo ilgas istorinės raidos procesas. Manoma, kad Lietuvoje ji galutinai suiro X—XII amžiais. Tuo laikotarpiu ir anksčiau įvyko didelių poslinkių žemdirbystėje. Padidėjo dirbamų laukų plotai, pagausėjo javų, buvo pagaminta rankomis suka­ mos girnos, puodų žiedžiamasis ratas, imta statyti svirnus javų atsargoms laikyti. Matyt, pradėta plačiau dirbti pūdymus — im­ ta praktikuoti dvilaukio ir nereguliaraus trilaukio ūkio sistemą. Svarbiausiu žemdirbio įrankiu tapo žagrė, kuri ne tik pureno že­ mę, bet ir vertė velėną. Amatininkai gamino vis tobulesnius darbo įrankius: plačiaašmenius kirvius, dalgius, pjautuvus, noragus. Kalviai vartojo ne tik geležį, bet ir plieną, plieninius ašmenis privirindavo. Dar labiau išsiplėtė gyvulininkystė, daugiau buvo auginama naminių gyvulių. Medžiokle ir žvejyba užsiimdavo jau tik atskiros gyventojų grupės. Intensyvėjo prekyba. Tai skatino vietoje gaminti daugiau produktų mainams. Tad I tūkstantmetyje ir II tūkstantmečio pradžioje smarkiai išaugo gamybinės jėgos, gerokai patobulėjo darbo įrankiai, padidėjo žmonių darbo įgūdžiai. 9

Dėl esminių pakitimų gamyboje formavosi ir nauji žmonių san ­ tykiai. Visų pirma, šeimos, praturtėjusios ir sukaupusios greta būtino prasimaitinimui pridedamąjį produktą, ardė patriarchali­ nius gimininius santykius. Praturtėjusios šeimos ėmė naudotis neturtingesnių šeimų ir įgytų belaisvių darbu. Todėl jos galėjo išplėsti savo ariamosios žemės plotus ir dar labiau turtėti. Aria­ moji žemė tapo paveldima jų nuosavybe. Taip iš bendruomenės išsiskyrė stambesni žemvaldžiai, kurie naudojosi priverčiamuoju svetimu darbu. Turtinė nelygybė peraugo į socialinę nelygybę. Turtingesni bendruomenės nariai statėsi atskiras medines pilis ir turėjo ten savo šeimos žmones ir kariauną iš tarnų ir vergų. Taigi šalia piliakalnių slėptuvių XI—XII a. buvo statomos pilys su aukštais ir plūktais pylimais. Didėjo karių ir vadų, kilusių iš gentinės diduomenės, reikšmė. Kovos tarp genčių, svetimų kraštų plėšimas, turto grobimas tapo papildomu praturtėjimo šaltiniu. Tai didino karių reikšmę. Kariaunų vadai ir kariai po karo žygių dar labiau praturtėdavo. Gentinės diduomenės ir jų kariaunų iškilimas būdingas X—XII a. reiškinys, priartinęs to meto socialinę sanklodą prie feodalinės visuomenės. Tai atsispindi ir to laikotarpio kario laidojime su ginklais ir žirgais. IX a. pabaigoje Vulfstanas rašė, kad aisčių (baltų) kraštas didelis, jame daug pilių. Kiekvienoje pilyje yra kunigaikštis. Tame krašte yra turtingųjų, neturtingųjų ir vergų. Taigi XI—XII a. Lietuvos TSR teritorijoje formavosi klasinė feo­ dalinė visuomenė. Jos viršūnėje buvo gentinės visuomenės va­ dai — kunigaikščiai, kiti žemvaldžiai feodalai ir praturtėję bei naudojantys svetimą darbo jėgą lauko bendruomenės nariai. Di­ džiąją visuomenės dalį sudarė laisvieji valstiečiai žemdirbiai. Ant žemutinės jos pakopos buvo karo belaisviai, vergai ir buvę laisvieji žmonės, patekę į turtingųjų priklausomybę. Keitėsi ir žmonių kultūra bei buitis. Kaip minėta, mūsų eros pradžioje žmonės iš piliakalnių kėlėsi į jų pašlaites, arčiau van­ dens. Ten statėsi sodybas. Vietoj piliakalniams būdingų stulpi­ nės konstrukcijos pastatų sodybose imta ręsti pastatus iš gulsčių rąstų. Vietoj atviro ugniakuro tokiame gyvenamajame pastate buvo statoma iš akmenų krauta, o vėliau — iš molio plūkta kros­ nis. įvairesni tapo ir buityje naudojami daiktai. Pagrindiniais namų verslais tapo kailio, odos, vilnos ir linų, metalo apdirbimas. Buityje atsirado daugiau papuošalų iš žalvario, sidabro, stiklo ir gintaro, ypač antkaklių, žiedų, segių, grandinėlių. Vyko amatų specializacija. Išsiskyrė amatininkai juvelyrai. Naujų reiškinių atsirado ir prekyboje. į I m. e. tūkstantmečio pabaigą pinigų funkciją atliko į spiralę susukti skandinaviško tipo sidabro lydi­ niai, o kiek vėliau ir sidabro lazdelės — ilgieji lydiniai. Vėliau juos pakeitė monetos. Ilgieji sidabro pinigai buvo kapojami pagal svorį. Iš kitų kraštų, ypač iš Skandinavijos, buvo įvežami bran­ gūs ginklai ir papuošalai. 10

II SKYRIUS

Lietuvos valstybės susidarymas ir stiprėjimas 1. Visuomeninė ekonominė raida XIII a. gyventojų dauguma buvo teritorinės (lauko) bendruome­ nės laisvieji nariai, gyvenantys individualiomis šeimomis ir jau turintys paveldimą dirbamos žemės nuosavybę — alodą (hereditatem in bonis suis hereditariis). Tokia laisvųjų žemdirbių bend­ ruomenė kolektyviškai atsakė už nusikaltimą, joje veikė paprotys persekioti nusikaltėlį. Bendruomenė turėjo savo vyresnįjį (seniū­ ną), kuris šaukė susirinkimus (kuopas), jos nariai saugojo pilis slėptuves, tiesė kelius, bendrai gynėsi nuo priešų. Kelios ar ke­ liolika bendruomenių sudarė teritorinį vienetą — žemę. Žemės valdovas (viešpats) buvo kunigaikštis — lauko bendruomenių valdytojas ir karo vadas. Kieminėdami (svečiuodamiesi pas bend­ ruomenės narius) kunigaikščiai rinko duoklę, teisė, vaišinosi. Kunigaikščiai tarpusavyje vaidijosi, kariavo, grobė. Šie santykiai ilgai laikėsi dėl stipraus alodo. Iš 1249 m. Christburgo (Kirsas, dab. Dzežgonė, Lenkija) su­ tarties tarp prūsų sukilėlių (sukilimas vyko 1242—1249 m.) ir kryžiuočių matyti, kad alodą turėjo ir prūsai. Jie turėjo teisę laisvai disponuoti nuosavybe. Kad prūsams jau buvo būdinga individuali šeima, turėjusi alodą, užfiksavo 1343 m. Prūsų tei­ synas. Teisyne kalbama apie tokių valstiečių vaikų, našlių, seserų ir brolių turto paveldėjimą. Paveldėtą turtą buvo galima parduoti, vadinasi, privati nuosavybė buvo laikoma pastovia institucija. Teisynas gynė turto teises, baudė už vagystę, plėšimą, namų už­ puolimą. Tai taip pat liudija apie privačios nuosavybės įsigalėji­ mą. Kai žemę buvo galima paveldėti, pirkti ir parduoti, neišven­ giamai atsirado turtinė nelygybė, dalis žmonių iškilo į turtinguo­ sius ir kilminguosius — feodalus. XIII—XIV a. aktuose feodalai vadinami įvairiai: seniores, potentes, nobiles, eldiste, bayoren. Dalis kilmingųjų buvo ir pirmykštės aristokratijos (gentinės di­ duomenės) palikuonys — kunigaikščiai (Konige) bei jų vasalai — kariai (comites, freunde, družina). Taip iš alodo išsirutuliojo feo­ dalinė žemės nuosavybė — feodalinės visuomenės pagrindas. Ta­ čiau stambios feodalinės žemės nuosavybės dar nebuvo, nebuvo ir uždaros feodalų klasės, feodalai dar griežtai neatsiribojo nuo nekilmingųjų. Vis dėlto feodalinė žemės nuosavybė jau lėmė nuo feodalų priklausomų žmonių atsiradimą. Kryžiuočių ordino ka­ pelionas, vokiečių kronikininkas ir ideologas Petras Dusburgietis (XIII a. pab.—XIV a. pr.), aprašęs, kaip kryžiuočiai užkariavo 11

prūsus, kalba apie išsiskyrusias prūsų visuomenėje klases ir gali­ mybę pereiti iš žemesnės klasės į aukštesnę. Panašūs procesai vyko ir lietuvių žemėse, tik apie juos iš to laikotarpio turime ma­ žai duomenų. 1268 m. Lietuvos bajoras (nobilis de Lettovia) pa­ sidavė Rygos arkivyskupo valdžiai ir užrašė jam savo valdą, ku­ rią jis Nalšios žemėje „iš prosenelių paveldėjo“ '. Apie anksty­ vąjį feodą Lietuvoje galima spręsti ir iš kiek vėlesnių šaltinių. Antai žemaičių bajorai XV a. pradžioje teigė, kad jie iš savo pro­ tėvių (avis proavis) buvo paveldėję tėvonijas (bona paternalia). Vadinasi, Lietuvoje XII a. antrojoje pusėje—XIV a. buvo feodalinė paveldima tėvonija (patrimonia), kurią sudarė žemės valda ir su ja susijusi feodalo teisė turėti priklausomų valstiečių. Tokie vals­ tiečiai buvo apdėti tarnybinėmis ir ūkinėmis prievolėmis ir netu­ rėjo asmens laisvės. Pirmasis nelaisvo valstiečio (šalia vergo) paminėjimas Lietuvoje žinomas iš XIV amžiaus Gediminaičių su­ tarties su Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju. Abi pusės pa-, sižadėjo grąžinti bėglius («xojion mhh hjih pa6a») 12. Kiek patriarchališkesni santykiai išliko Žemaitijoje, kur buvo stiprus valstiečių alodas. 1398 m. Salyno (Nemune, ties Nevėžio žiotimis) sutartimi Vokiečių ordino magistras Konradas fon Jungingenas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas sutarė, kad Lie­ tuva, atidavus Žemaitiją (iki Nevėžio) Ordinui, nepriims žemaičių bėglių činšininkų ir vergų. Tačiau Ordinas činšininkais laikė vi­ sus valstiečius, kurie mokėjo duokles valstybei, o Lietuva — tik bajorų valdinius, mokėjusius bajorams duokles. Valstybės valdi­ niai buvo laikomi laisvais (freie gebuwer). Didelę feodalo tėvonijos priklausomųjų žmonių dalį sudarė vergai (familia, gesinde). Savo viešpačiui jie atliko karinę ir ūkinę tarnybą. Lietuvos visuomenėje buvo keturi virtimo vergais būdai: patekimas kare į nelaisvę, vergės vedimas, ištekėjimas už vergo ir prasiskolinimas. Lietuvoje nebuvo klasikinės vergijos, panašios į Romos antikinę vergiją, tebuvo patriarchaliniai vergai (šeimynykščiai). Bendruomenininkai, praradę savo ūkį ir pradėję dirbti feodalo bajoro žemėje, vadinosi kaimynais ir vėliau virto baudžiauninkais. Jie gaudavo naudotis žemės, gyvulių, invento­ riaus. Feodalinė žemės nuosavybė buvo realizuojama per feodalinę rentą. Pirminė jos forma buvo duoklė. Apibendrinant ankstyvąją feodalinę lietuvių ir prūsų visuome­ nę, galima pasakyti: visuomeninė ariamosios žemės nuosavybė virto paveldimąja privačia nuosavybe — alodu, iš patriarchalinės bendruomenės išaugo individualios šeimos, kurios sudarė terito­ rines — lauko — bendruomenes. Iš šių bendruomenių susidarė stambesni teritoriniai vienetai — žemės. Įsivyravus turtinei ne­ 1 Perlbach M. Urkunden dės Rigaischen Capital-Archives in der FūrstlichCzartoryskischen Bibliotek zu Krakow. Riga, 1881. S. 17. 2 ApeBHOCTH: Tpyabi Apxeo.ioriiMecKoii k o m h c c h h . 1899. T. 1. Bhin. 3. C. 546. 12

lygybei, atsirado paveldimas feodas. Valstiečių buvo dvi katego­ rijos: laisvieji žemės savininkai, pavaldūs tik žemės kunigaikš­ čiui, ir feodalų valstiečiai. X III—XIV a. išaugus gamybinėms jėgoms, kilo lietuvių ma­ terialinė kultūra, plito amatai ir prekyba. XIII a. antrojoje pu­ sėje atsirado mūro statyba (iš lauko akmenų ir kalkių), durų ir langų įrėminimui buvo naudojamos plytos. Buityje, ypač XIV a. miestuose, atsirado daugiau geležies dirbinių (replės, pjūklai, žirklės, spynos, kastuvai, įvairūs apkaustai, vinys). XIII—XIV a. jau buvo puošiamasi papuošalais iš sidabro (pasaginės segės rūbams susegti, apyrankės ir apykaklės), paplito sidabro lydiniai (100 gramų sidabrinės lazdelės), pradėtos kalti pirmosios lietuvių monetos — pinigėliai, o XIV a. pabaigoje įsigalėjo Prahos g ra­ šiai. Plačiau imta naudoti žiedžiamąjį ratą ir degti molinius in­ dus. Pažymėtinas odos apdirbimas apavui ir pakinktams. Iš gele­ žies ir plieno buvo gaminami ginklai (kalavijai, šalmai, šarvai, skydai, iečių antgaliai, kovos kirviai).

2. Mindaugo iškilimas, vieningos valstybinės valdžios susidarymas Dar iki Lietuvos valstybės susidarymo (XIII a. pirmojoje pusėje) kraštas buvo suskirstytas į teritorijas — žemes, kurias valdė kuni­ gaikščiai. Petras Dusburgietis išvardijo net 11 prūsų žemių. Aukš­ taitijoje (Rytų Lietuvoje) buvo keturios žemės: Lietuva, Nalšia, Deltuva ir Upytė, o Žemaitijoje — penkios: Keklys (Ceklis), Kar­ šuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai) ir Knituva. Taigi ikivalstybinė santvarka buvo etniškai giminingų baltų žemių konfederacijos (karinės ir politinės sąjungos), kurias sukūrė lietuviai, prūsai, žiemgaliai. Apie lietuvių žemių konfederaciją sužinome iš 1219 m. sutarties tarp Haličo-Volynės kunigaikščių ir 21 lietuvių kuni­ gaikščio — atskirų žemių valdytojų. Tokia didelė žemių sąjunga, matyt, buvo baigiamasis centralizuotos valstybės kūrimosi etapas. Vienas iš sutartyje paminėtų 5 vyresniųjų kunigaikščių buvo Lietuvos žemės kunigaikštis Mindaugas. Jis gavo valdžią iš tėvo (jo vardo nežinome). Apie 1236 m. Mindaugas, išžudęs ar išvijęs iš krašto savo konkurentus, sujungė dalį baltų žemių ir tapo besi­ kuriančios Lietuvos valstybės didžiuoju (vyresniuoju) kunigaikš­ čiu. Prie Lietuvos žemės jis 1248—1258 m. prijungė kitas Aukš­ taitijos žemes, jo valdžią pripažino dalis žemaičių ir jotvingių. Nežinia, ar Mindaugas turėjo pastovią sostinę, iš kurios valdė Lietuvos valstybę. Lietuvos metraštyje užrašyta sena lietuvių tradicija pirmąja Lietuvos sostine vadina Kernavę. Matyt, XIII a. 13

pradžioje lietuvių žemių konfederacijoje įsitvirtino Kernavės ku­ nigaikščio hegemonija. Lietuvos vardas tikriausiai kilęs iš Neries upės intako Lietaukos. Istorijos šaltiniuose Lietuva — Litua pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo analuose, pasakojant apie 1009 m. įvykius, ir Kije­ vo vienuolio Nestoro rusų metraščių sąvade — kalbant apie 1040 metus. Iki 1200 m. Lietuvos (žemės) vardas paminėtas dau­ giau kaip 30 kartų. Lietuva — vienintelė baltų valstybė. Ji susi­ kūrė tarp Nemuno vidurupio, Neries ir jos intako Šventosios aukštaičių genčių žemėje. Čia buvo ir lietuvių tautos etninis branduolys. Mindaugo valdžia tapo paveldima, kaip ir pati feodalinė nuo­ savybė. Mindaugas savarankiškai vykdė vidaus ir užsienio politi­ ką, jo valdžios niekas neribojo, jis rėmėsi karine jėga. Lietuvos žemėje Mindaugas turėjo savo domenų, pilių; vadovavo viso kraš­ to pašauktinių kariuomenei ir, aišku, turėjo savo kariauną. Feodalinė Lietuvos valstybė — ankstyvoji monarchija, buvo viešpataujančios klasės įrankis, kuriuo rėmėsi feodalų klasė. Lie­ tuvių žemių sujungimas į valstybę buvo būtina sąlyga lietuvių tautai išlikti. Valstybė gynė lietuvių tautą nuo užsienio priešų, ji sudarė palankesnes sąlygas gamybinėms jėgoms augti. XIII a., kai susikūrė Lietuvos valstybė, ji iškart susidūrė su vokiečių feodalų ekspansija į Pabaltijį, pridengta krikšto platini­ mo skraiste. Ją vykdė Vokiečių ordinas — feodalinė dvasinė vals­ tybė. Ekspansija buvo susijusi su užkariautų baltų žemių politine, socialine ir tautine priespauda, jų kolonizacija. Vietos kunigaikš­ čiai ir bajorai gynė savo politinį savarankiškumą, o liaudis — ne tik savo krašto, bet ir socialinę laisvę. Tuo ir galima paaiškinti tokį aktyvų pagonių priešinimąsi krikščionybei bei vėlyvą jos pri­ ėmimą. Jau per kryžiaus karus Palestinoje susiklostė prievartinio tautų sukrikščioninimo idėja. Prievartinės misijos koncepcijos rėmėjai — popiežiai ir šv. Romos imperijos imperatoriai — atmetė šv. Au­ gustino koncepciją, kad krikštijami tik patys įtikėję. Ordino riteriai, kariavę su pagonimis, neklausė, ar šie nori krikštytis. Beje, šian­ dien neretai Vakaruose teigiama, kad krikštyti pagonis nebuvo Ordino uždavinys. Tai darė vyskupai ir kunigai. Ordinas esą ne tik gynęs naujakrikščius, bet ir atnešęs į atsilikusius kraštus ci­ vilizaciją, pavyzdingai juos valdęs, kūręs miestus ir kai­ mus, o vietinių gyventojų nenaikinęs. Iš tikrųjų istorinė tiesa ta, kad vokiečių riterių dvasinė kolonijinė valstybė — Ordinas, kurį globojo popiežius ir imperatorius, nepripažino vietiniams gyven­ tojams politinės egzistencijos teisės ir juos naikino bei asimiliavo. Į Baltijos rytinį krantą pirmiausia atsikėlė pelningų rinkų ieš­ kotojai — Hanzos miestų pirkliai vokiečiai, o kiek vėliau ir Vo­ kietijos feodalai, ieškoję naujų žemių, vergų ir baudžiauninkų. Pirmieji pasirodė Bremeno pirkliai iš Gotlando salos (ypač Visbiaus miesto), prekiaujantys su baltų kraštais. XII a. viduryje 14

prie Dauguvos žiočių jie įsteigė savo kontoras. Ten gyveno lyviai. Jų vardu vokiečiai užkariaujamą kraštą pavadino Livonija (Livland, Liefland). Su pirkliais atvyko ir katalikų dvasininkų, kurie siekė pakrikštyti pagonis. Vienas iš atvykusių vienuolių, augustinas Meinhardas, 1186 m. popiežiaus buvo paskirtas Livonijos vyskupu. Po jo mirties (1196) buvo atsiųstas jau su riterių būriu vyskupas Bertoldas. Jis paskelbė Padauguvio genčių užkariavimo kryžiaus žygiais programą. 1198 m. Bertoldui žuvus, 1199 m. po­ piežius Inocentas III atsiuntė trečią vyskupą — Bremeno arki­ vyskupijos kanauninką Albertą. 1201 m. šis vyskupas pastatė Rygos pilį ir paskelbė ją savo rezidencija. 1202 m. Albertas įsteigė nuolatinę vokiečių vienuolių karinę organizaciją — Kalavijuočių ordiną, kuris pradėjo sistemingą viso Padauguvio krašto pavergi­ mą ir vėliau sukūrė čia savo valstybę. Albertas rėmėsi saksų jė­ gomis. Popiežiui Inocentui III ėmus skelbti kryžiaus žygius prieš pagonis baltus, į Padaugųvį patraukė vokiečių vienuoliai: riteriai, vokiečių feodalų jaunesnieji sūnūs, negavę tėvų palikimo, kunigai ir daugybė jų tarnų — miestiečių, valstiečių. Užkariautojai 1207 m. ėmė dalytis užkariautą žemę. Ilgainiui % jos teko Ordinui, o V3 — vyskupui ir kunigams. 1218 m. buvo įkurta Žiemgalos vysku­ pija, 1224 m. — Tartu ir Selijos vyskupijos, o 1251 m. — Rygos arkivyskupija. Naujakrikščiams niekas nepripažino teisės turėti savo valstybę. Užimtose žemėse kolonistai kūrė vasalitetu parem­ tą socialinę sistemą. K. Marksas Livoniją pavadino „naujuoju vokiečių lenu“ 3. Sv. Romos imperijos imperatorius Frydrichas II paskelbė, kad jis ima Pabaltijo gyventojus į savo globą, o popie­ žius Honorijus III 1225 m. suteikė savo legatui Modenos vysku­ pui Vilhelmui teisę popiežiaus vardu skirti užimtose žemėse vys­ kupus. Taip tolesnę vokiečių feodalų ekspansiją sankcionavo po­ piežius ir imperatorius. Jie tapo nuosekliausi Ordino rėmėjai. Per 10 karo metų pranašesnės Kalavijuočių ordino jėgos pri­ vertė paklusti lyvius. Toliau vokiečių feodalai veržėsi aukštyn Dauguva, norėdami užgrobti Dauguvos, Gaujos, Lielupės ir Ven­ tos upių baseinus. Jie XIII a. penktojo dešimtmečio pradžioje už­ grobė Kuršą (čia pasistatė Kuldygos ir Embūtės pilis). Lietuviai sustabdė riterių veržimąsi toliau į pietus. Tada Ordino jėgos bu­ vo nukreiptos į šiaurę — į estų žemes. Pirmas didesnis kryžiaus žygis į Lietuvos žemę 1236 m. pasi­ baigė kalavijuočių sutriuškinimu ties Saule (Soule), arba Šiau­ liais. Mūšyje su žemaičiais (jiems vadovavo, manoma, jų kuni­ gaikštis Vykintas) žuvo Ordino magistras Folkevinas ir 48 (iš 55) riteriai, daug eilinių karių. Prieš vokiečių feodalus sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Ordinas kuriam laikui neteko Dauguvos kairia­ jame krante užkariautų žemių. Savo jėgomis jis nebegalėjo atsi­ gauti. Dėl to 1237 m. popiežius Grigalius IX Kalavijuočių ordiną pavertė kito — Vokiečių ordino, įsikūrusio prūsų žemėse, auto3 Apxnu K.

M ap K c a

11 0 . 3nrcjibca. M., 1938. T. 5. C. 31.

15

nomine šaka. Kalavijuočių ordinas ėmė vadintis Livonijos ordinu ir buvo paliktas Rygos vyskupo vasalu. XIII a. pradžioje Pamario ir Meklenburgo vokiečių vienuoliai cistersai pradėjo misijas prūsų žemėse. Vienuolis Kristijonas 1215 m.—1216 m. pradžioje tapo pirmuoju Prūsijos vyskupu. Popiežius jam ėmė verbuoti kryžininkų. Kristijono valdžios centras buvo Kulmo žemė prie Vyslos upės. Kristijonas dar neturėjo nuo­ latinės karinės jėgos. Tuomet lenkų Mozūrijos kunigaikštis Kon­ radas, kuris taip pat kovojo su prūsais, bet neįstengė jų pavergti, pakvietė Palestinoje nuo 1190 m. įsikūrusį Vokiečių ordiną (šven­ tosios mergelės Marijos vokiečių ordiną, lotyniškai Ordo theutonicorum sanctae Mariae, dei virginis), arba kryžiuočius, ir dova­ nojo jam visą Kulmo žemę. Užrašymo akte apibrėžta teritorija ir nurodyta vienintelė sąlyga, kad Ordinas toliau „kariaus prieš vi­ sus pagonis [...] kartu su mumis ir visais laikais“ 4. Aktą išdavė Mozūrijos kunigaikštis Konradas. Likimo ironija buvo ta, kad Vokiečių ordinas pasidarė ir mozūrų priešas, ėmė grobti jų žemes. Imperatorius Frydrichas II patvirtino Konrado užrašymą ir dova­ nojo kryžiuočiams jau visą prūsų kraštą, kurį dar reikėjo užka­ riauti. Popiežius Grigalius IX 1230.IX.12 tuos aktus patvirtino. 1230 m. ir laikomi šio Ordino perkėlimo į Pabaltijį data. Taip buvo pradėti užkariauti prūsai ir jų žemėse imta kurti grėsmin­ giausią vokiečių valstybę. 1243 m. liepos 29 d. popiežiaus Ino­ cento IV legatas Vilhelmas suskirstė visas prūsų žemes (kartu ir neužkariautas) į 4 vyskupijas. Jų ribas jis nubrėžė Vyslos, Dravantos, Osos, Pasargės, Priegliaus ir Nemuno upėmis. Kaip pa­ prastai, '/3 visų žemių teko vyskupams, o % Ordinui. Popiežiai visaip rėmė naujai įkurtą Ordiną. Visoje Europoje jie organizavo kryžiaus žygius prieš pagonis prūsus. Prūsų žemės buvo arčiau tikrų vokiečių žemių, negu Livonija, ir į Prūsiją kėlėsi daugiau vokiečių kolonistų. Tokia popiežių bažnytinė politika, įvedant krikščionybę paskutiniame pagoniškame Europos kampelyje, su­ kėlė atkaklų vietos gyventojų pasipriešinimą. Ordino valdžią su­ krėtė 1242—1249 m. didelis prūsų sukilimas. Ją išgelbėjo tik im­ perijos ir kurijos parama. XIII a. pradžioje susikūrusi Lietuvos valstybė arti neturėjo stiprių kaimynų. Rytuose Kijevo Rusios, kuriai 1040—1132 m. mokėjo duoklę lietuvių žemės, galia silpo, ji suskilo į savaran­ kiškas mažesnes kunigaikštystes. 1237—1240 m. ją nusiaubė to­ toriai, užėmė sostinę Kijevą. Tuo pasinaudojęs, Livonijos ordinas 1240 m. užgrobė Izborsko tvirtovę, vėliau Pskovo ir Naugardo priemiesčius. Lietuvos tarptautinis vaidmuo pasikeitė. Lietuvių feodalai patys ėmė puldinėti rusų valdas, ypač rusų tvirtoves jot­ vingių žemėse: Gardiną, Volkovyską, Slonimą, Drohičiną, Melniką, Brestą (dabar Baltarusijos TSR vakarinė dalis). 4 Preussisches Urkundenbuch: Politische Abtcilung. Konigsberg, 1882. Bd. 1. Nr. 75. S. 56.

16

XIII a. viduryje prasidėjo lietuvių kunigaikščių kovos su lie­ tuvių žemes vienijančiu Mindaugu, ir jie stengėsi pasinaudoti Lietuvos priešais. Koalicijai prieš Mindaugą vadovavo žemaičių kunigaikštis Vykintas ir Vykinto sesers sūnūs Tautvilas ir Edivydas. į koaliciją buvo įtraukti Livonijos ordinas, Rygos vysku­ pas, Haličas ir Volynė, dalis jotvingių ir žemaičių. Si koalicija buvo žalinga ne tik Lietuvai, bet ir Rytų Europai. Maištas prieš Mindaugą prasidėjo 124& ar 1249 m., Mindau­ gui pasiuntus Tautvilą ir Vykintą kariauti į Polocko, Vitebsko ir Smolensko žemes ir atėmus jų valdas Lietuvoje. Išvytieji kuni­ gaikščiai pabėgo į Volynę. Lietuvių kunigaikščiai sąmokslininkai, Haličo kunigaikštis Danijilas Haličietis (Tautvilo sesers vyras) ir jo brolis Volynės kunigaikštis Vasilka sudarė veikimo planą. Danijilas palaikė ryšius su Romos kurija, kuri žadėjo jam padėti nusikratyti mongolų-totorių jungo. Jis popiežiui Inocentui IV pa­ siūlė sujungti stačiatikių ir katalikų bažnyčias, išsaugant popie­ žiaus suverenitetą.Tvarkyti šiuos reikalus popiežius pavedė Prū­ sijos—Livonijos (nuo 1251 m. — Rygos) arkivyskupui Albertui. Minėti lietuvių kunigaikščiai Danijilo buvo pasiųsti į Rygą, kur kandidatas į Lietuvos sostą Tautvilas vyskupo Mikalojaus 1250 m. buvo pakrikštytas. Danijilas reiškė savo teises ir j vadinamąją Juodąją Rusią — Naugarduką, Gardiną, Slonimą, Volkovyską,— j kurią pretendavo ir Mindaugas. Tautvilo remiamas, Danijilas pradėjo karą dėl Juodosios Rusios. Jis užėmė Naugarduką ir Gardiną, o magistro Andriaus Stirlando vedama Livonijos ordino kariuomenė 1250 m. bandė užimti svarbiausią Mindaugo pilį Vorutą. Mindaugui nieko neliko, kaip krikštytis. Su Livonijos or­ dino magistru Andriumi fon Stirlandu buvo sutarta, kad Min­ daugas prašys popiežiaus krikšto. Prieš Mindaugą sudaryta koalicija, davus sutikimą krikštytis, ėmė irti. Mindaugo pasiuntiniai 1250 m. per Rygą su Livonijos atstovu nuvyko pas popiežių. Gavus Inocento IV sutikimą, 1251 m. vasarą Livonijos ordino kunigas Kristijonas (1254 m. jis tapo pirmuoju Lietuvos vyskupu) pakrikštijo Mindaugą, jo sūnus Ruklį ir Rupeikį, žmoną (pakrikštyta Morta) ir dvariškius. Taigi tarp krikščioniškų šalių buvo įteisinta Lietuvos monarchija, ji įgijo tarptautinį pripažinimą. Užsimezgė leniniai ryšiai tarp šv. Petro sosto ir Mindaugo, nepriklausomi nuo Ordino. Karas su Livonija buvo nutrauktas. Mindaugas toliau kariavo su Haliču ir Volyne. 1252 m. Andrius fon Stirlandas suteikė Min­ daugui pagalbą prieš Haličą, Volynę ir žemaičius. Netrukus že­ maičiai pasidavė Mindaugo valdžiai. Vykintas apie 1253 m. vei­ kiausiai žuvo. Tautvilas susitaikė su Mindaugu ir liko vasaliniu Polocko kunigaikščiu. Susidarė sąlygos Mindaugui vainikuotis ka­ raliumi. Popiežius rėmė Mindaugą, siekdamas jį panaudoti kovai su mongolais-totoriais. 1253 m. liepos mėn., popiežiui Inocentui IV leidus, Andrius fon Stirlandas atvežė Mindaugui karaliaus karūną. Mindaugą apvainikavo Kulmo vyskupas. Už paramą 1253 m. lie2. Lietuvos istorija

17

pos mėn. Mindaugas atidavė Livonijos ordinui dalį žemaičių že­ mių, Nadruvą, pusę Dainavos ir Sūduvos. 1254 m. kitą dalį mi­ nėtų žemių jis paskyrė naujai įkurtai 2emaičių vyskupijai. 1253 m. Mindaugas prašė popiežių leisti turėti Lietuvai nepriklausomą nuo Rygos arkivyskupo vyskupiją ir žadėjo pastatydinti katedrą. Popiežius pavedė Rygos arkivyskupui parinkti Lietuvai vyskupą. Albertas įšventino Kristijoną, tačiau privertė jį prisiekti jam, o ne popiežiui. Mindaugo protestu 1254 m. ši vyskupo priesaika buvo panaikinta ir pasiųsta nauja — popiežiui. 1255 m. kovo 6 d. bu­ le Mindaugas gavo popiežiaus leidimą vainikuoti Lietuvos kara­ liumi savo sūnų ir patvirtinimą valdyti pajungtas rusų žemes. Vyskupo Kristijono padėtis buvo sunki, nes žmonės priešinosi krikštui. Žinoma, kad 1259 m. jis jau buvo Vokietijoje. 1255 m. baigėsi karas su Haliču ir Volyne. Pagal sutartį Mindaugas Juo­ dąją Rusią laikinai perleido Danijilo sūnui Romanui, kaip savo vasalui, ir ištekino savo dukterį už kito Danijilo sūnaus Svarno. Tačiau Lietuvos tarptautinė padėtis komplikavosi. Jai ėmė grėsti mongolai-totoriai. 1258 m. Aukso ordos karo vadas Burundajus su savo sąjungininkais nusiaubė Lietuvą iki Nalšios. Tačiau Lietuvos karinės jėgos nebuvo sunaikintos. Iš šiaurės ir pietvakarių Vokiečių ir Livonijos ordinų riteriai supo žemaičius. 1252 m. Livonijos ordinas, sudeginęs žemaičių Klaipėdos pilį, pasistatė savo Memelburgo (Memelio), o 1259 m. žiemgalių žemėje — Dobeno (Duobelės) pilis. Ordinai siekė užka­ riauti visą Žemaitiją. Žemaičiai tam priešinosi ir siūlė Mindaugui prisijungti prie jų. 1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (netoli Liepojos) žemaičiai sutriuškino ordinų kariuomenę. Žuvo 150 ri­ terių, tarp jų Livonijos ordino magistras Burghardas Hornhauzenietis, Vokiečių ordino maršalas Henrikas Botelis, Švedijos prin­ cas Karolis, daug eilinių karių. Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas. Pergalės paskatinti, sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas (1260— 1274 m.), vadovaujamas Herkaus Manto. Tačiau Lietuva dėl vidaus kovų nepajėgė veiksmingiau paremti prūsų (jiems dau­ giau talkino vakariniai lietuviai ir jotvingiai). Kryžiuočiai, Vaka­ rų ir Vidurio Europos šalių feodalų remiami, numalšino sukilimą. Ordinas pavergė visas prūsų žemes nuo Vyslos iki Kuršių marių. Dalis prūsų buvo išnaikinta, dalis pabėgo į Lietuvą, kiti buvo germanizuojami. 1274—1283 m. kryžiuočiai užkariavo nadru­ vius ir skalvius (iš jų ir gretimų baltų žemių Nemuno žemupio ir Priegliaus baseine XV—XVI a. susidarė etnografinė lietuvinin­ kų grupė ir Mažosios Lietuvos sritis), naikino jotvingius. Savo pasipriešinimu vakariniai baltai ilgam sustabdė kryžiuo­ čių veržimąsi į Rytus, sudarė sąlygas sustiprėti Lietuvos valsty­ bei. Durbės mūšis, prūsų ir kitų baltų sukilimai, popiežiaus ir imperijos parama Ordinui, siekiančiam pavergti baltus, matyt, padėjo Mindaugui apsispręsti. 1261 m. jis atsimetė nuo krikščio­ nybės. 1261 m. (ar 1262 m.) Mindaugas oficialiai nutraukė taiką 18

su Livonijos ordinu ir sudarė karinę sąjungą su Vladimiro di­ džiuoju kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu. Buvo sutarta surengti j Ordino valdas bendrą karo žygį; Mindaugo ir jo seserėno Tre­ niotos kariuomenė įsiveržė į Livoniją, tačiau paimti Cėsių pilies neįstengė. Mindaugas rėmėsi karine jėga ir siekė valdyti vienas. Tuo jis atstūmė savo šalininkus. Priėmus katalikų tikėjimą, priešų padau­ gėjo. Vieni jam pavydėjo karaliaus karūnos, kiti gynė pagonių tikėjimą, treti nenorėjo paklusti jo valdžiai. Iškilo kunigaikštis pagonis Treniota (kai kurių istorikų nuomone, jis vadovavo že­ maičiams Durbės mūšyje). Treniota, susitaręs su Nalšios kuni­ gaikščiu Daumantu (jis buvo vedęs Mindaugo žmonos Mortos seserį), 1263 m. rugsėjo 12 d. nužudė Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Tačiau Mindaugo sukurta Lietuvos valstybė nesuskilo, o toliau stiprėjo.

3. Lietuvos valstybės virtimas didžiąja kunigaikštyste. Užsienio politika, kovos su Vokiečių ordinu Užgrobęs Lietuvos sostą, Treniota nužudė savo politinį varžovą, pretendentą į valdovus Polocko kunigaikštį, Mindaugo brolio Dausprungo sūnų savo pusbrolį Tautvilą. Treniota tapo vienval­ džiu kunigaikščiu (1263— 1264). Tačiau valdė jis neilgai. 1264 m. Treniotą nužudė Mindaugo šalininkai. Lietuvos sostą užėmė Min­ daugo sūnus Vaišvilkas (Vaišelga, 1264—1267). Dar 1255 m. Mindaugo vardu jis su Danijilu Haličiečiu sudarė taikos sutartį (abi šalys siekė apsiginti nuo mongolų-totorių) ir gavo valdyti dalį Juodosios Rusios. Ta proga Danijilo sūnus Svarnas vedė Vaišvilko seserį. Vaišvilkas buvo paveiktas rusų įtakos, priėmė stačiatikių tikėjimą ir artimai bendravo su Haličo ir Volynės kunigaikščiais. Su šios kunigaikštystės kariuomene jis atvyko užimti Lietuvos sosto, o „visa Lietuva jį su džiaugsmu priėmė savo valdovu“ 5. J.im nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai. Manoma, kad faktiškai Vaišvilkas valdė tik Juodąją Rusią ir Pie­ tų Lietuvą. Varydamas tėvo Lietuvos vienijimo politiką, Vaišvil­ kas naikino vienybės priešininkus, nugalėjo Daumantą (šis pabėgo į Pskovą ir jį valdė) ir kitus Nalšios ir Deltuvos žemių kunigaikš­ čius. Jo vasalais tapo Polocko (valdė Gerdenis, Daumanto gimi­ naitis) ir Vitebsko kunigaikščiai. Nežinia, dėl kokių priežasčių, Vaišvilkas atsisakė nuo sosto, įstojo į stačiatikių vienuolyną (pirmąkart buvo įstojęs prieš 1254 m.) ir rengėsi keliauti į Grai­ kiją. Lietuvos sostą jis paliko Svarnui (1267—1269). Baigė gy­ 5 ricwiHoe cočpaHHe pyccKHx jieToimcefi. M., 1962. T. 2. Ctoji6. 861.

19

venimą Vaišvilkas, kaip ir tėvas, tragiškai: Haličo kunigaikštis Levas, Svarno brolis, pasikvietė jį į Vladimirą ir nužudė už tai, kad šis jam nepaliko Lietuvos sosto. Valdant Svarnui, Lietuvos valstybei buvo kilęs pavojus tapti Haličo ir Volynės kunigaikštystės vasale. Bet Svamas greit mirė, ir Lietuva liko be valdovo. Naujas Lietuvos valdovas iškilo iš Kernavės. „Kernavė, — rašė vokiečių kronikininkas, — kunigaikš­ čio Traidenio žemė“. Traidenis Lietuvą valdė 1269 (ar 1270) — 1282 m. Jis sėkmingai kariavo su Livonijos riteriais: jie buvo su­ mušti 1270 m. Karusės (ant Baltijos jūros ledo prie Estijos), 1279 m. Ašeradės (Aizkrauklės, Latvijoje) mūšiuose (pastarasis įvyko po Vokiečių ordino 1279 m. surengto Kernavės užpuolimo). Tuo tarpu Volynės kunigaikštis, naudodamasis net mongolų-toto­ rių pagalba, siaubė jotvingių žemes. Kariaudamas su Volyne ir Haliču, Traidenis prie Lietuvos galutinai prijungė Juodąją Rusią, rėmė prieš vokiečių feodalus sukilusius žiemgalius, kurie pripaži­ no jo valdžią, padėjo kovoti sūduviams, įkurdino Lietuvoje per sukilimą atbėgusius prūsus. Mirus Traideniui, Lietuvos kuni­ gaikščiu, kaip manoma, tapo Daumantas (ano bendravardis). Jam 1285 m. žuvus kare, valdovu tapo Butigeidis. Siam po 1290 m. mirus, valdė jo brolis Pukuveras Butvydas (kai kas teigia, kad šis buvo Skalmanto sūnus; jis mirė 1294 ar 1295 m.). Kulikovo mūšio (1380) aprašyme Algirdaičiai (Andrius ir Dmitrijus) va­ dinami Skalmanto provaikaičiais. Pukuveras Butvydas stengėsi atremti stiprėjantį kryžiuočių veržimąsi į pietvakarių Žemaitiją ir išilgai Nemuno žemupio. Jis turėjo 4 sūnus: Vytenį, Gediminą, Teodorą ir Vainių. Žinoma, kad apie 1295—1316 m. valdė Vyte­ nis, o 1316—1341 m. jo brolis Gediminas. Vytenis buvo geras karo vadas ir diplomatas. Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba. XIII a. pab. jis sėk­ mingai kariavo Livonijoje, padėjo Rygos miestiečiams prieš ri­ terius. Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą, Vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas Prūsijoje ir taip nuo jų apgynė Žemaitiją. Buvo atgautos po Mindaugo mirties prarastos Vakarų Rusios žemės, nuo Lietuvos priklausomos tapo Pinsko ir Turovo kunigaikštystės, prijungta didžioji dalis Palenkės (ją su­ darė Bresto ir Drohičino žemės). Tačiau karas su Vokiečių ordinu buvo sunkus, ilgas, alinantis. Ordino riteriai, 1283 m. išplėtę savo valdas iki Nemuno žemupio, ėmė puldinėti lietuvius, Petro Dusburgiečio žodžiais tariant, „pra­ dėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta“ 6. Nemuno krantai tapo žūtbūtinių kovų vieta. Ordinas laikėsi tak­ tikos, perimtos dar iš kovų su arabais Palestinoje, — skverbtis gi­ lyn į kraštą, o užimtoje žemėje statyti pilį, kuri tapdavo tolesnio puolimo atrama. Prūsų žemėse per šimtmetį kryžiuočiai pastaty­ dino apie 40 stiprių mūrinių pilių. Pradėję karą su lietuviais, jie * P etras D usburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985. P. 213. 20

siekė įsitvirtinti prie Nemuno. Dešiniajame krante lietuviai jau turėjo stiprias Bisenės, Veliuonos (Junigedos), Peštvės, Kauno pilis. Vokiečiai siekė jas išgriauti. Vien Petras Dusburgietis ap­ rašė apie 30 puolimų prieš šias pilis. Nemuno kairiajame krante jie pasistatė mūrines Ragainės (vokiškai Ragnit, 1289), Tilžės (Tilsit, 1293), Skirsnemunės (Christmemel, 1313), o dešiniaja­ m e— Jurbarko (Georgenburg, 1336), Bajerburgo (1337) pilis. Iš jų buvo nuolatos niokojamos lietuvių žemės, ypač Žemaičių kraš­ tas: Raseiniai, Medininkai, Ariogala, Gaižuva, Paštuva, Karšuva, putviai. Pavyzdžiui, 1329 m. žygyje į 2emaitiją dalyvavo Čekijos karalius Jonas su maždaug 250 žemesnių vadų ir Ordino didysis magistras su 300 riterių; iš viso buvo apie 18 000 karių. Nemunu kryžiuočiai plukdė statybinę medžiagą ir pabūklus naujoms pi­ lims, kariuomenę ir maisto atsargas. Ypač svarbi buvo Nemuno ir Neries santaka, kurią gynė mūrinė Kauno pilis. Į kryžiuočių puolimus lietuviai atsakydavo karo žygiais į Ordino valdas, štur­ mavo jų pilis. Gediminas dar labiau pagarsėjo kaip karvedys ir diplomatas. Jis sukūrė Lietuvos galybę ir ją panaudojo prieš Ordiną. 1322 m. jis išleido savo dukterį už Mozūrijos (Mazovijos) kunigaikščio Vaclovo ir iš pietų pusės atvėrė Lietuvai kelią į Vakarus. Pasi­ naudodamas pablogėjusiais Lenkijos santykiais su kryžiuočiais (1309— 1310 m. jie užgrobė Lenkijos Pamarį), 1325 m. Gediminas sudarė su Lenkijos karaliumi Vladislovu I Lokietka sutartį prieš Ordiną ir ištekino savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Ka­ zimiero. 1326 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovai surengė bendrą karo žygį į Brandenburgo markgrafystę. Tačiau 1331 m. jų są­ junga nutrūko, o 1339 m. vėl prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos kovos. Rygos miestiečių ir Rygos arkivyskupo nesantaika su Livoni­ jos ordinu sumaniai naudojosi Lietuvos didieji kunigaikščiai. 1298 m. sąjungą (gyvavo iki 1330 m.) su šiais Ordino varžovais sudarė Vytenis. Rygoje buvo įkurdinta lietuvių įgula. Gediminas 1322 m. su Rygos miestiečiais pradėjo naujas derybas, matyt, ža­ dėdamas priimti katalikų tikėjimą./Laiške popiežiui Jonui XXII jis pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę, jei Ordinas nutrauktų agresiją ir oficialiai būtų pripažinta Lietuvos valstybė. 1323 m. sausio 25 d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323 m. gegužės 26 d. — pranciškonams, dominikonams Vokie­ tijoje ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipęsis į po­ piežių dėl krikšto, ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą. Gediminas rašė popiežiui Jonui XXII: „Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai“ 7. Laiškais (jų išsiųsta 6) jis norėjo įtikinti Vakarų Europos krikš­ 7 Gedimino laiškai. V., 1966. P. 27. 21

čionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai, o užka­ riautojai; kartu kvietė j Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių. Dar nesulaukę popiežiaus atsakymo, Rygos arkivyskupas, Livo­ nijos vyskupai, Danijos karalius, Livonijos ordino magistras, Ry­ gos ir Tartu miestiečiai 1323 m. spalio 2 d. pasiuntė į Vilnių sa­ vo įgaliotinius. Čia buvo sudaryta Lietuvos ir Livonijos taikos ir prekybos sutartis. Popiežius, gavęs Gedimino laišką, 1324 m. birželio 1 d. krikšto reikalu išsiuntė į Lietuvą delegatus. Jie, at­ vykę j Rygą, pasiuntė savo atstovus į Vilnių sužinoti Gedimino pažado tikrumo. Gediminas pasiuntinius priėmė, bet atsisakė krikštytis ir išsigynė neliepęs apie krikštą niekam rašyti: krikš­ čionims jis leidžiąs savo dievą garbinti pagal savo papročius, ru­ sams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, „o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą“; toliau jis pridūrė: „Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikš­ tija mane velnias“ 8. Pasiuntiniai pranešė j Rygą popiežiaus le­ gatams neigiamą Gedimino atsakymą. Gediminas jiems išaiškinęs, kad nenorįs krikštytis, nes Ordinas netesėjo savo pažadų, suimi­ nėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą. Salia šių oficialių paaiškinimų Gediminas yra prasitaręs, kad krikštui bajorai nepritarė. Matyt, Gediminas bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijos, nebuvo tikras, kad Lietuvos krikštas sustabdys Ordino agresiją. Jo siekimai turbūt buvo dar didesni. Laiškais į Vakarus jis siekė sukompro­ mituoti Ordiną, naudojosi jo ir popiežiaus kurijos prieštaravimais. Popiežiaus legatai išvyko iš Rygos, ragindami Ordiną bent ket­ verius metus laikytis taikos. Iki 1328 m. Vokiečių ordinas nepul­ dinėjo Lietuvos. Dėl Senovės Rusios (Kijevo Rusios) susiskaldymo, iki iškilo Maskva (XIV a. viduryje), nebuvo senąsias rusų žemes vienijan­ čio centro. Rusų žemės kentė žiaurų mongolų-totorių jungą. Jų gyventojai ieškojo išsigelbėjimo, kaip rašė F. Engelsas, vis stip­ rėjančioje Lietuvos valstybėje9. Prie Lietuvos jos buvo jungiamos įvairiai. Pirmiausia — vedybomis: Vitebską 1320 m. paveldėjo Gedimino sūnus Algirdas, Volynę 1322 m. — Liubartas. Tos že­ mės, kurių feodalai ieškojo pagalbos prieš mongolus-totorius ir kryžiuočius, prie Lietuvos valstybės jungėsi taikiai, — taip buvo prijungtos Turovo-Pinsko, Minsko kunigaikštystės. Kijevą maž­ daug po 1325 m. valdė Gedimino brolis Teodoras, į Lietuvos po­ litinę įtaką pateko Pskovas; Naugarde, kovojančiame su Maskva, 1333 m. Gediminas įkurdino vietininku sūnų Narimantą; su Tve­ rės kunigaikštyste Gediminas sudarė sąjungą prieš Maskvos ku­ nigaikštystę, Tverės nuolatinę varžovę, dėl hegemonijos Rusioje; 1341 m. buvo užkariautos ir prie Lietuvos prijungtos Smolensko kunigaikštystės šiaurinės sritys. • Ten pat. P. 127, 128. 9 MapKC K-, S m e A b c . Com. 2 H3,a. M., 1962. T. 22. C. 18, 19. 22

Prijungtose srityse buvo palikta senoji tvarka, tik reikalauja­ ma vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių. Rusų kari­ nės jėgos buvo panaudotos vis dažnėjantiems Vokiečių ordino puolimams atremti. Lietuva pasidarė viena galingiausių Rytų Euro­ pos valstybių. Gediminas ėmė tituluotis „Lietuvos ir rusų kara­ liumi“ arba „lietuvių ir daugelio rusų karaliumi, Žiemgalos kuni­ gaikščiu“. Svarbią reikšmę valstybėje įgijo rusiškasis elementas. Gedimino sūnūs, valdydami rusų žemes, tapo stačiatikiais ir pri­ ėmė rusų kultūrą. Pats Gediminas buvo labai tolerantiškas tikė­ jimo dalykuose. Čia dar nebuvo tautinių ir religinių prieštaravi­ mų. Gediminas sėkmingai atrėininėjo Vakarų Europos feodalų agresiją ir sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Rusios žemės prie Lietuvos valstybės buvo pradėtos jungti tuomet, kai ėmė silpnėti Haličo-Volynės kunigaikštystė. Gedimino laikais svarbiausia LDK ekspansijos kryptis buvo į Volynės ir Haličo žemes ir į Dnepro vidurupį. Per ten ėjo svarbūs tarptau­ tinės prekybos Juodąja jūra keliai. Kaip jau minėta, Gedimino sūnus Liubartas, vedęs Volynės kunigaikščio Andriaus Jurjevičiaus dukterį, gavo Volynę (centras — Luckas), o Gedimino bro­ lis Teodoras tapo Kijevo kunigaikščiu (bet Kijevas kurį laiką dar buvo kontroliuojamas mongolų-totorių). LDK politika Volynėje suaktyvėjo, išmirus vietos kunigaikščiams Romanovičiams. 1325 m. Vladimire įsitvirtino Mozūrijos kunigaikštis Traidenio proanūkis Boleslovas, Marijos iš Romanovičių sūnus. Jis buvo Lenkijos karaliaus statytinis, kartu palaikė draugiškus ryšius su Vokiečių ordinu. Gediminas, tuomet buvęs palankus Lenkijai, tokiai padė­ čiai nesipriešino ir net už jo 1331 m. išleido savo dukterį Eufemiją. Netrukus prieš Boleslovo Traidenaičio plečiamą katalikų bajorų įtaką Vladimire stojo vietos bajorai stačiatikiai ir Boles­ lovą 1340 m. nunuodijo. Jie pripažino Vladimire Lucko kuni­ gaikštį Liubartą. Jis vedė Maskvos kunigaikščio Semiono Išdidžiojo giminaitę Olgą ir buvo staciatikiškai pakrikštytas Dmitro vardu. Taip Lietuvos valdžia įsigalėjo visoje Volynėje. Šią žemę užvaldyti siekė ir Lenkija. Toliau į pietus buvo Haličo žemė, į ku­ rią kėsinosi Vengrija. Dėl Volynės ir Haličo XIV a. viduryje pra­ sidėjo Lietuvos ir Lenkijos porą šimtmečių trukusios kovos. Kita Lietuvos ekspansijos į Rusią kryptis buvo Padauguvys. Gediminas siekė kontroliuoti Dauguvos vidurupio ir aukštupio baseiną. Anksčiausiai į Lietuvos įtaką pateko Polocko kunigaikš­ tystė. XIII a. viduryje ją valdė minėtasis Tautvilas. Prie Lietu­ vos ji buvo prijungta tik 1307 m. Žinoma, kad Polocko kunigaikš­ tis buvo Gedimino brolis Vainius (minimas 1326 m.), po jo — Algirdo Gediminaičio vyriausiasis sūnus Andrius. Algirdas, 1318 m. vedęs Vitebsko kunigaikštytę Mariją, po jos tėvo mir­ ties 1320 m. tapo Vitebsko kunigaikščiu. XIV a. trečiojo dešimt­ mečio pradžioje į Lietuvos valdžią pateko baltarusių Minsko, Drucko ir Lukomlės kunigaikštystės. Dėl Naugardo ir Pskovo šiaurėje ir Smolensko rytuose Gedi­ 23

mino interesai susidūrė su Maskvos kunigaikščio Ivano Kalitos pasipriešinimu. Gedimino politinė įtaka siekė Pskovą. Gardino se­ niūnas Dovydas 1322—1323 m. suteikė pagalbą Pskovui kovoje su Livonijos ordino riteriais. 1320 m. Gedimino duktė ištekėjo už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus Michailovičiaus, bet jis greitai buvo nužudytas Aukso ordoje, ir Tvėrėje įsigalėjo Ivanas Kalita. Tverės kunigaikštis Aleksandras Michailovičius pabėgo į Pskovą, kur gavo Lietuvos valstybės paramą. Naugardo bajorai, bijodami Maskvos kunigaikščio įsigalėjimo, 1331 m. sutartimi su Gedimi­ nu atidavė jo sūnui Narimantui Naugardo priemiesčius. Didėjant Lietuvos įtakai rusų žemėse, Maskvos kunigaikštis Semionas Iš­ didusis (Ivano Kalitos sūnus) 1333 m. vedė vieno lietuvių kuni­ gaikščio (kokio, nenustatyta) dukterį Aigustę (Anastaziją). Na­ rimantui pasitraukus iš Naugardo, 1339 m. Maskvos kunigaikštis pareikalavo iš jo gyventojų duoklės ir vasalinės priklausomybės. Nuo Gedimino buvo priklausomas ir Smolensko kunigaikštis. Mirdamas Gediminas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę paliko septyniems sūnums: Manvydui — Slonimą ir Kernavę, Karijo­ tu i— Juodąją Rusią su Naugarduku, bet be Slonimo, Algirdui — Vitebską ir Krėvą, Narimantui — Turovo ir Pinsko žemes, Liu­ bartui — Volynę, Kęstučiui — Gardiną, Palenkę (Brestą, Drohičiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui — Vilnių, Ukmergę, Breslaują ir Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Po­ locke — Vainiaus sūnus Liubkas. Taigi Gediminui valdant (1316—1341) prijungus prie Lietuvos daugelį rusų žemių, Lietu­ va tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Lietuvos nuolatine sostine, valdant Gediminui, tapo Vilnius. Neries ir Vilnios santakoje įsikūręs miestas buvo amatų ir pre­ kybos centras. Pro jį ėjo prekybos kelias iš Dnepro į Baltijos jū ­ rą. Sausumos keliais buvo galima susisiekti su Gardinu, Ryga, Pskovu (per Daugpilį), Naugardu (per Polocką), Kijevu (per Naugarduką) ir Maskva (per Minską ir Smolenską). Vilniaus kalvose buvo pastatytos net trys pilys. Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo ir didžiojo kunigaikščio valdžią. Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip pa­ tariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų *r pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Vilniuje dirbo mokytų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyčią. Vokiečių ordinas XIV a. užgrobė tranzitinę Lenkijos ir Lietu­ vos prekybą su Vakarais. Jo miestai įstojo į galingos Hanzos sąjungą ir tuo patraukė turtingus vokiečių kolonistus. Prekybiniai Vokietijos ir Ordino miestų ryšiai įtraukė vokiečių miestiečius į kryžiuočių politikos orbitą. Užgrobtame prūsų ir kitų baltų kraš­ te vokiečių riteriai gaudavo žemės (Guter) pagal alodinę (Allo­ dium) ir leninę (Lehn) teisę už karinę tarnybą. Popiežius ir šv. Romos imperijos imperatorius Ordiną rėmė ne tik ideologiškai ir politiškai, bet ir ekonomiškai. Jie organizavo pinigines rinklia­ 24

vas, pagalbininkų būrius iš visos Vakarų ir Vidurio Europos (to­ kie Ordino talkininkai, kryžiaus žygių dalyviai, vadinami kryžininkais), finansavo kryžiuočius ir teikė jiems įvairių lengvatų. Šiais klausimais vien XIII a. popiežiai išleido apie 100 bulių. Todėl Ordinas labai praturtėjo, įgavo didžiulę karinę ir ekono­ minę galią. XIV a. antrojoje pusėje pasiekusios galios viršūnę, Vokiečių ordino abi šakos siekė sujungti .savo teritorijas (Prūsi­ joje ir Livonijoje), — užkariauti Žemaitiją. Todėl nuo XIV a. vi­ durio vokiečių feodalai sustiprino savo agresiją prieš Lietuvą. Jų karo žygiai (reizai) krašte trukdavo kelias dienas, savaites ar net mėnesį. Priešas įsiverždavo staigiai ir netikėtai, viską, ką spėdavo, sudegindavo ir pasitraukdavo su karo grobiu. Toks karas turėjo ir kitą tikslą: nuolatiniais plėšimais ir žudymais buvo siekiama palaužti lietuvių tautos priešinimąsi ir priversti ją pasiduoti Or­ dino valdžiai. Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. dviem aktais padovanojo Vokiečių ordinui visą LDK, nepaisant gyventojų tau­ tybės ir tikėjimo (ydiomatis seu statum fidei). Šios žemės pava­ dintos šv. Romos imperijos lenu. Tačiau jas reikėjo užkariauti. Aktai paskatino Europos feodalus stiprinti grobiamuosius karus. 1343 m. Kališo taikos sutartimi Lenkijos karalius Kazimie­ ras III Didysis Vokiečių or-dinui perleido Rytų Pamarį, o iš jo atgavo Dobrynę ir Kujaviją. Taip Ordinas užsitikrino iš Lenkijos pusės saugų užnugarį karui su LDK. Livonijos ordino riteriai, numalšinę estų 1343—1345 m. sukilimą (jis vadinamas Šv. Jurgio nakties sukilimu), 1346 m. iš Danijos gavo jos valdomą Šiaurės Estiją (su Talinu, Vezenbergu, Veisenšteinu, Narva). Abiem O r­ dino šakoms dabar priklausė visas rytinis Baltijos pakraštys, iš­ skyrus Žemaitiją. Karą su lietuviais nuo XIV a. antrosios pusės Vokiečių ordi­ no vadovybė laikė svarbiausiu savo uždaviniu. Intensyviausio puolimo laikotarpiu 1360—1380 m. šis Ordinas (didysis magistras 1352—1382 m. buvo Vinrichas fon Kniprodė), padedamas Livoni­ jos ordino, į Lietuvą, ypač Žemaitiją, surengė apie 70 žygių. Vokiečių kronikininkų Vygando Marburgiečio, Hermano Vartbergės ir Jono Posilgės duomenimis, 1340—1410 m. lietuvių gy­ venvietės buvo apiplėštos ir sudegintos 135 kartus. Daugiausia kentėjo Žemaitija: 13 kartų Ariogala ir Paštuvos žemė, 10 kartų Gaižuvos, 8 kartus Upytės žemės, 7 kartus Medininkai ir Rasei­ niai, 5 kartus Labūnava, Pernarava, Kaltinėnai, Vaikina, Viduklė ir kt. gyvenvietės. Vokiečių riteriai 1365, 1377 m. buvo įsiveržę netgi į Vilnių, pakeliui naikino Trakus, Ukmergę, Maišiagalą, taip pat Merkinę, Lydą, Naugarduką, Gardiną, kitus Lietuvos miestus ir jų pilis. Antai Kauno pilį jie griovė 1362, 1363, 1368 ir 1379 m., Veliuoną — 1363, 1364, 1367 m., Bisenę — 1363, Ker­ navę — 1365, Strėvą — 1348 metais. Prie Nemuno jie pasistatė naujų pilių: 1367 m. prie Dubysos žiočių Marienburgą, 1369 m. ties Kaunu Gotesverderį. Pilys galėjo sustabdyti kariuomenės 25

veržimąsi, bet ne partizaninį karą. Nuo 1360 m. suintensyvėjo ir Livonijos ordino puolimai. Jo kariuomenė niokojo šiaurės rytų Lietuvą, Nevėžio žemumą iki Kauno, o Rytų Lietuvoje — Utenos, Tauragnų, Molėtų, Giedraičių, Dubingių apylinkes. 1345 m. kry­ žiuočiams į pagalbą atvyko Čekijos karalius Jonas ir jo sūnūs Karolis (busimasis imperatorius Karolis IV), grafas Giunteris iš Svarcburgo ir daugelis kitų (vien žemių valdovų susirinko apie 200). 1348 m. dideliame mūšyje prie Strėvos upės dalyvavo tal­ kininkai iš Anglijos ir Prancūzijos, 1357 m. žygyje — iš Anglijos ir Vokietijos, 1362 m . — 3 vokiečių grafai, riteriai iš Anglijos, Italijos, Čekijos ir Danijos. Neretai per žygius vykdavo riterių turnyrai ir būdavo rengiamos vaišės. Vokiečių riterių karo žygiai j Lietuvą buvo ypač žiaurūs. Jie apsupdavo didelę teritoriją, suvarydavo į ją vaikus, senelius ir juos žudydavo, o darbingus žmones, taip pat gyvulius išsivesdavo. Traukdamiesi kaimus degindavo. Vygandas Marburgietis rašė, kad riteriai „žudė kalavijais ir žemę ugnimi naikino“. Vokiečių poetas iš Austrijos Petras Zuchenvirtas (Suchenvirt), dalyvavęs 1377 m. kryžiuočių žygyje, organizuotame Austrijos kunigaikščio Albrechto garbei, taip aprašė masines žemaičių žudynes: „Ein tanz mit haiden wart getreten, daz ir wol sechzig bliben tot, darnach daz dorf mit veur rot, daz er hoch in di luften pran“ 101. Vokiečių kronikose minima keletas didvyriškų lietuvių pasi­ priešinimų. 1336 m. buvo didvyriškai ginami Pilėnai (pilis sto­ vėjusi, manoma, prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula su ku­ nigaikščiu Margiriu, su moterimis ir vaikais žuvo, niekas į ne­ laisvę nepasidavė. 1362 m. Vokiečių ordino riteriai šturmavo stiprią Kauno pilį, ginamą apie 2000 karių. Kai pilies gynėjų teliko 36, tik tuomet jie su vadu, Kęstučio sūnumi Vaidotu, buvo paimti į nelaisvę. Kovų įkarštyje 1358 m. imperatorius Karolis IV per Prahos arkivyskupą pasiūlė LDK kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priimti katalikų tikėjimą, žadėdamas Lietuvai krikšto atveju im­ perijos globą (si fidem christianam susceperint). LDK valdovai taip atsakė: Lietuvos siena turi būti nukelta į vakarus iki Alės ir Priegliaus upių (Mažąją Lietuvą jie laikė savo tėvonija) Prūsi­ joje, o toliau eiti Baltijos jūra iki Dauguvos žiočių ir Dauguva — į rytus. Ordinas privalėtų išsikelti į stepes ir ginti rusų žemes nuo mongolų-totorių puolimų, bet neturėtų teisių į jas, nes, anot jų, „visa Rusia turi paprastai priklausyti lietuviams“ ". Galinga 10 „Su pagonimis šokį tokį sušokome, jog jų krito koks šešiasdešimt ne­ gyvų. Po to buvo padegtas kaimas, ir raudonos liepsnos kilo aukštai į padan­ ges“ (Scriptores rerum Prussicarum, Leipzig, 1863. T. 2. P. 165). 11 Scriptores rerum Prussicarum. T. 2. P. 80. 26

LDK nesileido į kompromisus su kryžiuočių valstybe ir ją globo­ jančiu šv. Romos imperijos imperatoriumi. Lietuviai, vadovaujami Kęstučio, rengė karo žygius j Ordino valdas. 1340—1410 m. LDK kariuomenė buvo įsiveržusi į Prūsiją 55 kartus. LDK kariuomenėje, greta lietuvių, su vokiečiais kovėsi ir rusai, kurių žemės priklausė LDK. Didesni žygiai įvyko 1352, 1356 ir 1370 metais. Buvo griaunamos riterių pilys prie Nemuno. 1370 m. Rūdavos mūšyje (18 km į šiaurės vakarus nuo Karaliau­ čiaus), kuriame LDK kariuomenei vadovavo Algirdas ir Kęstutis, o Ordino — didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė, žuvo 26 riteriai, tarp jų didysis maršalas Heningas fon Sindekopfas ir 2 komtūrai. Lietuviai saugodavo savo krašto kelius, užversdavo juos medžiais ir, staiga užpuolę grįžtančius iš Lietuvos riterius, atimdavo iš jų grobį. Riteriams skverbiantis į kraštą, atsitrau­ kiantys lietuviai sudegindavo pašarą, maisto atsargas ir tuo di­ delę priešo kariuomenę priversdavo badauti, paskubomis grįžti atgal. Taigi vokiečių feodalų kariaujamas karas su lietuviais buvo grobikiškas, neteisingas, pasibaisėtinas. Ordinas nepasiekė savo užsibrėžtų tikslų. Nuožmiame kare su Vokiečių ordinu LDK rėmėsi Gedimino laikais prijungtomis baltarusių žemėmis, jų materialiniais ir žmo­ nių resursais. Kol nebuvo rusų žemes vienijančio centro, LDK atliko svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Ji gynė ne tik lietuvių, bet ir rusų žemes nuo vokiečių feodalų ir mongolų-totorių puoli­ mų. Tačiau XIV a. antrojoje pusėje Lietuvos kunigaikščiai siekė užkariauti daugiau rusų žemių ir dėl jų pradėjo konfliktuoti su iškilusia Maskvos kunigaikštyste. Tai silpnino lietuvių kovas su Ordinu. Rusų žemių vienijimasis apie Maskvą buvo natūralus Rusų centralizuotos valstybės kūrimas. LDK ir tautiškai, ir reli­ giškai buvo nevienalytė. Jos didumą sudarė baltarusių, rusų, vė­ liau dar ukrainiečių žemės, kurios XIV a. antrojoje pusėje jau pradėjo linkti į kuriamos Rusų valstybės centrą. LDK valdovo Gedimino sūnaus Algirdo (valdė 1345—1377 m.) senosios Rusios žemių užkariavimo politiką galime suskirstyti į kelis etapus. Pirmajame (1341 —1342), dar nebūdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jis siekė įsigalėti Pskove, rėmė Pskovą prieš Livonijos ordiną. Pskovo kunigaikščiu 1341 m. tapo Algirdo vyriausiasis sūnus Andrius. Antrajame etape (1346—1349) Al­ girdas jau siekė Naugardo respublikos. Jis surengė į ją karo žygį, norėjo susilpninti čia Maskvos kunigaikštystės įtaką ir pajungti Naugardą LDK. Jis bandė prieš Maskvą paremti ir Smolenską, tam panaudodamas Aukso ordos chaną Džanibeką. Maskvos ku­ nigaikštis Semionas Ivanovičius įtikino chaną, kad Ordai gresia LDK pavojus, kad Algirdas rengiasi kariauti prieš chano ulusą — Maskvą. Džanibekas išdavė Algirdo pasiuntinius Semionui. 1347 m. Naugardas išvarė Algirdo vietininką Narimantą ir kvie­ tė Maskvos kunigaikštį „ginti savo tėvoniją Naugardą“. Algirdas buvo priverstas 1349 m. susitaikyti su Maskvos kunigaikščiu. Al­ 27

girdui nepavyko taip pat įsteigti Lietuvai atskiros stačiatikių metropolijos. Trečiasis Algtrdč kovų etapas — 1355—1359 m., kai prasidėjo karas dėl Smolensko kunigaikštystės. 1355 m. jis kovojo prie Belajos, Rževo, 1356 m. užėmė Brianską, 1359 m .— Rževą, Mstislavlį, apsupo iš šiaurės ir pietų Smolenską. Smolens­ ko kunigaikštis Sviatoslavas buvo priverstas pripažinti vasalinę priklausomybę nuo LDK; vėliau jis dalyvavo kovose su kryžiuo­ čiais. Ketvirtasis etapas 1362—1363 m. apibūdinamas Algirdo veržimusi į pietus, kur ėjo tarptautinės prekybos kelias prie Juo­ dosios jūros. Jis atėmė iš Teodoro, priklausomo nuo mongolų-to­ torių, Kijevą ir pasiuntė jo valdyti savo sūnų Vladimirą. Tai su­ kėlė karą su mongolais-totoriais. 1363 m. (ar 1362) Algirdo va­ dovaujama LDK kariuomenė sumušė juos prie Mėlynųjų Vandenų (dabar Siniucha, Pietų Bugo kairysis intakas). Pietų Rusios da­ lyje buvo nuverstas mongolų-totorių jungas, prie LDK prijungta Dešiniakrantė Ukraina ir Podolė (manoma, kad LDK prisijungė ir Baltąją pakrantę prie Juodosios jūros). Algirdas galutinai pa­ naikino LDK vietininko Kijeve priklausomybę nuo Aukso ordos, o Podolę atidavė valdyti brolio Karijoto (mirė 1362 m.) 4 sūnums (už tai, kad kovėsi Mėlynųjų Vandenų mūšyje). Cernigovo-Seversko žemė prie LDK tikriausiai buvo prijungta XIV a. septin­ tajame dešimtmetyje—aštuntojo dešimtmečio pirmojoje pusėje. Ją gavo valdyti Algirdo sūnus Kaributas, o Trubčevską ir Brians­ ką — kitas sūnus Dmitrijus. Starodubas ir Rylskas atiteko Nari­ manto sūnui Patrikijui. Jo valdos siekė Okos aukštupio kuni­ gaikštystes. Tuo buvo likviduota Aukso ordos valdžia CernigovoSeversko žemėje. Penktajame etape (1368—1372) Algirdas rėmė Tverės kunigaikštį, savo uošvį Michailą Aleksandrovičių (antroji Algirdo žmona buvo Michailo duktė Julijona). Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius, vienydamas rusų žemes, stojo į kovą su Tverės kunigaikštyste, kuri taip pat siekė hegemonijos Rusioje. Michailas Aleksandrovičius paprašė savo žento Algirdo paramos. Sis, nutraukęs kovas su vokiečių feodalais, 1368 m. lap­ krityje su LDK kariuomene (padedamas Kęstučio ir jo sūnaus Vytauto), su Tverės ir Smolensko jėgomis surengė žygį į Mask­ vą. Prie Trostnos upės Dmitrijaus Ivanovičiaus kariuomenė buvo sumušta. Tris dienas išstovėjusi prie Maskvos, jungtinė kariuo­ menė pasitraukė. Tačiau politinės pergalės Algirdas nepasiekė. 1368 m. prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės buvo prijungtas Rževas, 1369—1370 m. — kai kurie Okos aukštupio kunigaikštys­ čių miestai, iki tol kurį laiką buvę LDK valdžioje. Vėl pakvietus Tverės kunigaikščiui, žygis į Maskvą 1370 m., kaip matyti iš 1371 m. Algirdo skundo Konstantinopolio patriarchui, buvo su­ rengtas šiuo pretekstu: Maskvos didysis kunigaikštis savo veiks­ mais prieš LDK trukdąs jam kariauti su vokiečių riteriais. Michai­ las Aleksandrovičius gavo iš Aukso ordos faktinio valdovo karo vado Mamajaus jarlyką valdyti Vladimirą (Vladimiro kunigaikš­ tis titulavosi didžiuoju ir taip pat siekė hegemonijos vienijant 28

rusų žemes). Kai vladimiriečiai Michailo nepriėmė, jis kreipėsi pagalbos į Algirdą. 1370 m. rudens žygis (jame vėl talkino vasalo Smolensko jėgos) nebuvo sėkmingas, nes Dmitrijaus Ivanovičiaus kariuomenė pasirengė gynybai. Algirdo kariuomenė, 8 dienas iš­ stovėjusi prie Maskvos, sugrįžo. Maskvą ėmė remti Riazanė, Vla­ dimiras, Novosilis. Algirdas, talkindamas uošviui Michailui, 1372 m. padarė dar vieną žygį į Maskvos didžiąją kunigaikš­ tystę. Dmitrijaus kariuomenei pastojus prie Liubutsko (prie Okos upės, į šiaurės vakarus nuo Tūlos) kelią į Maskvą, čia buvo su­ daryta taikos sutartis. Algirdas atsisakė remti Tverės kunigaikštį ir kariauti su Maskva. Algirdas kariavo su Maskvos valstybe dėl teisės vienyti visas rusų žemes. Jis dvigubai padidino Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svar­ bus vaidmuo (politinis ir kultūrinis) teko vakariniams rusams. Bet Algirdo planai užvaldyti visas rusų žemes buvo nerealūs. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje. Tuo tarpu Tverės kunigaikštystė ėmė silpnėti, orientuotis į Maskvą. Algirdo Rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga. 1340 m. prasidėjus atvirai kovai tarp LDK ir Lenkijos dėl Volynės, ji 1340 m. buvo įjungta į LDK. Lenkijos karalius, Gedi­ mino žentas Kazimieras III Didysis siekė užvaldyti Ukrainos Po­ dolę ir Volynę, per kurias ėjo Lenkijos prekybos kelias su šiaurės Rusia. Kaip minėta, 1343 m. Kališo taikos sutartimi Rytų Pamarį perleidęs Vokiečių ordinui, jis nukreipė Lenkijos feodalus į tas turtingas žemes. Tai buvo lemiama Lenkijos valdovo klaida. 1349 m. didelė Lenkijos kariuomenė užgrobė Haličą ir dalį Vo­ lynės. 1350 m. Kazimieras III Didysis sudarė sąjungą su Vengri­ jos karaliumi Liudviku Didžiuoju. Jie susitarė, kad užkariautos sritys po Kazimiero III Didžiojo mirties turės atitekti Vengrijai, o jei Kazimieras neturėtų palikuonių, tai ir Lenkija būtų valdoma vengrų karalių. Dėl Volynės LDK 1350 m. pradėjo karą su Len­ kija. Jos kariuomenė, vadovaujama Algirdo, Kęstučio ir Liubar­ to, puolė Lenkijoje Radomą, Sandomežą, Lenčicą, Volynėje Vla­ dimirą ir Belzą, Haličo srityje — Lvovą. Kazimierui padėjo po­ piežius, organizavęs kryžiaus žygius prieš lietuvius, o 1352 m. pa­ siūlęs lenkų vyskupams patiems juos skelbti. 1352 m. buvo suda­ rytos paliaubos. Haličas buvo pripažintas Lenkijai, o Volynė liko LDK valdžioje. Po Mėlynųjų Vandenų pergalės prie LDK prijungus Dešiniakrantę Ukrainą ir Podolę, karas su Lenkija išsiplėtė. 1363 m. Lenkija, popiežiaus padedama, organizavo kryžiaus žygį prieš lie­ tuvius. Vadinamąja Amžinąja taika, sudaryta 1366 m. tarp Liu­ barto ir Kazimiero Didžiojo, Lenkijai atiteko Haličas ir dalis Vo­ lynės; pastarojoje Liubartui teliko Lucko sritis. LDK, pasinaudo­ jusi Kazimiero Didžiojo mirtimi (1370 m. pab.), 1370 m. atsiėmė 29

lenkų valdomą Volynės dalį (prieš tai buvo išgriauta Vladimiro pilis). Naujas Lenkijos (kartu ir Vengrijos) karalius Liudvikas I Didysis palaikė gerus santykius su kryžiuočiais, o tai įgalino juos plėsti agresiją į Lietuvą, o Lenkiją — puldinėti Volynę. Kęstu­ čio kariuomenė, nutraukusi kovas su Ordinu, 1376 m. su Liubarto jėgomis puolė Vyslos krantais iki Tarnovo, įsiveržė net iki Kro­ kuvos. 1377 m. Lenkijos kariuomenė puolė Belzą, Cholmą. Su­ darius paliaubas, dalis vakarų Volynės (su Belzu, Cholmu) liko Lenkijai. Nepajėgdamas atlaikyti LDK puolimų, Haličo žemę val­ dęs Kazimiero sesers sūnus Vladislovas 1377 m. atidavė ją Veng­ rijai.. 1382 m. Liubarto kariuomenei užėmus Kremenecą, Peremyšlį, Horodlę, Lopatiną, Oleską, Lucką, Volynė vėl buvo valdoma LDK kunigaikščių. Taip Lenkija neteko visų ukrainiečių žemių, kurias per 30 metų buvo užgrobęs Kazimieras III Didysis. LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti dviem frontais: su Vokiečių ordinu ir su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Tai suvokė jaunoji valdančio­ sios viršūnės karta. Ji ėmė ieškoti kelių išeiti iš šios sunkios si­ tuacijos. 1377 m. mirus Algirdui, LDK prasidėjo vidaus kovos. Prieš didžiojo kunigaikščio sostą gavusį Jogailą (Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos vyriausiąjį sūnų) stojo Algirdo vy­ riausiasis sūnus Andrius (pirmosios žmonos Marijos), save lai­ kęs teisėtu sosto paveldėtoju. Andrius pabėgo iš Polocko į Pskovą, iš ten — į Maskvą ir sukėlė maištą prieš LDK vyriausybę. Dmitrijus Ivanovičius jį parėmė ir pasiuntė kariauti į- LDK priklauso­ mą Seversko Naugardo žemę. Į Maskvos didžiosios kunigaikštys­ tės pusę perėjo Trubčevskas, Starodubas ir Brianskas, kur valdė Andriaus brolis Dmitrijus. Jogaila pasiuntė savo brolį Skirgailą pas kryžiuočius prašyti paramos ir pažadėjo krikštytis. Jogaila sudarė paliaubų sutartis — 1379 m. rugsėjo 29 d. su kryžiuočiais, 1380 m. vasario 27 d. su Livonijos ordino atstovais (pirmąją su­ darė ir Kęstutis), o 1380 m. gegužės 31 d. su kryžiuočiais — slapta nuo Kęstučio — Dovydiškių sutartį; šia sutartimi Jogaila pasižadėjo nekariauti Trakų kunigaikščio Kęstučio ar jo vaikų pusėje, jeigu jų valdas pultų kryžiuočiai. Užsitikrinęs taiką su Ordinu, Jogaila su didele kariuomene (joje buvo ir Vokiečių ordino pulkų) žygiavo į pagalbą Mamajui: Jogaila buvo sudaręs sąjungą su Aukso ordos chanu prieš Mask­ vos didžiąją kunigaikštystę, kurios vyriausybė rėmė Andriaus maištą. Kartu Jogaila, matyt, tikėjosi su trečiuoju sąjungininku, Riazanės kunigaikščiu Olegu, pasidalyti tos kunigaikštystės že­ mes (kaip rašo rusų metraštis, «obo k BmibHe. obo k Pfl3aHH».— vienas turėjo vilties gauti Maskvą, kitas — Vladimirą). į mūšio vietą Jogailos kariuomenė nespėjo atvykti (neaišku, dėl kokių priežasčių). Dmitrijaus Ivanovičiaus kariuomenė 1380 m. rugsėjo 9 d. prie Dono intako Nepriadvos upelio, Kulikovo lauke sutriuš­ kino mongolus-totorius. Pergalė iškėlė Maskvos didžiojo kuni­ gaikščio autoritetą Rusioje ir visoje Rytų Europoje. 30

Tiio tarpu Kęstutis, iš pačių vokiečių sužinojęs apie slaptą nuo jo Dovydiškių sutartį, 1381 m. lapkričio mėn. pašalino Jogailą iš sosto, užėmė Vilnių, pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu, o Jo­ gailą ištrėmė į jo motinos tėviškę Vitebską. 1382 m. gegužės mėn. Kęstučiui išvykus į Seversko Naugardą malšinti sukilusio Jogai­ los brolio Kaributo, Jogaila su Skirgaila birželio 12 d. užėmė Vilnių ir susigrąžino didžiojo kunigaikščio valdžią. Kad ją išlai­ kytų, liepos 6 d. prie Trakų Jogaila su kryžiuočiais sudarė Bra­ žuolės sutartį. Kryžiuočiai pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų. Liepos 20 d. Jogailos ir kryžiuočių kariuomenės užėmė Trakus. Jogaila klasta iškvietė tartis į savo stovyklą Kęstutį ir jo sūnų Vytautą, juos suėmė ir nugabeno į Krėvos pilį (dab. Vakarų Baltarusijoje). 1382 m. rugpjūčio 15 d. Jogailos tarnai Kęstutį nužudė. Kęstutis tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą, ypač Žemaitiją, nuo Vakarų šalių agresijos. 1342—13&2 m., Algirdo padedamas (abu valdė LDK draugiškai), atrėmė apie 70 Vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą. Buvo narsus, taurus, humaniškas. Jis buvo atsidavęs savo tėvynei, se­ niems lietuvių papročiams ir išliko pagonis. Net vokiečių kroni­ kos mini Kęstučio didelę išmintį ir taktą. Vytautui pavyko pabėgti iš Krėvos pilies ir per Mozūriją pa­ siekti kryžiuočių valdas. Kęstučio tėvoniją Trakų kunigaikštystę Jogaila buvo perdavęs valdyti Skirgailai. 1382 m. spalio 31 d. Dubysos sutartimi Jogaila su Skirgaila už paramą atidavė Vo­ kiečių ordinui Žemaitiją tarp kryžiuočių valdų ir Dubysos, paža­ dėjo derinti su Ordinu užsienio politiką, na, ir svarbiausia — per 4 metus priimti katalikų tikėjimą. Ordino vadovybė neatsisakė remti ir Vytautą, nes jam buvo paklusnūs iš tėvo Kęstučio pa­ veldėti žemaičiai. Jį priėmė pats didysis magistras. Ordine Vy­ tautas pasikrikštijo ir gavo Vygando vardą. Ordino vadovybė leido jam palaikyti ryšius su žemaičių bajorais. Jogaila, tai ma­ tydamas, nutraukė ryšius su kryžiuočiais. Jis, matyt, motinos Ju ­ lijonos patariamas, pradėjo derybas su Maskvos didžiuoju kuni­ gaikščiu Dmitrijumi dėl vedybų su jo dukterimi Sofija. Kai rei­ kėjo 1383 m. birželio 19 d. ratifikuoti Dubysos sutartis ir krikšty­ tis, Jogaila į susitikimą su didžiuoju magistru neatvyko. Ordinas liepos 30 d. paskelbė Jogailai karą. Kartu su Vytauto vedamais žemaičiais riteriai niokojo Lietuvą. Rugsėjo 12 d. jie užėmė Tra­ kus ir paliko juose Ordino įgulą. Kitą dieną jie pasiekė Vilnių ir jį padegė. Vytauto ir Ordino jungtinės jėgos puolė Jogailos valdas. Jogailos sąjunga su Dmitrijumi Ivanovičiumi nebuvo su­ daryta. Vilniaus vyriausybė, matyt, bijojo, kad LDK gali sustip­ rėti stačiatikių kunigaikščių ir bajorų (jų buvo turbūt apie 60%) įtaka ir galia. Be to, priėmus stačiatikių tikėjimą, kryžiuočių agresija būtų nesiliovusi, nes vadinamieji schizmatikai, kaip ir pa­ gonys, pasak Ordino, turėjo būti išnaikinti. Bendrai kovai su kry­ žiuočiais Jogaila pasirinko sąjungą su katalikiška Lenkija, kuri norėjo iš Ordino atgauti Pamarį. 31

4. Lietuvių pagonių tikėjimas Lietuva XIV a. antrojoje pusėje buvo vienintelė pagoniška vals­ tybė tarp krikščioniškų Europos šalių, rungtyniaujančių tarp sa­ vęs, kuri iš jų įves Lietuvoje krikščionybę. Kryžiuočių, prievarta brukančių krikščionybę, svarbiausias tikslas buvo užkariauti baltų žemes, vietos gyventojus paversti baudžiauninkais ir vergais. Todėl jie stengėsi žlugdyti lenkų ir net Rygos vyskupo pastangas krikštyti pagonis. Dėl tokių Vokiečių ordino kėslų lietuviai krikš­ čionių tikėjimo priimti iš jų negalėjo. Petras Dusburgietis rašė, kad pagonys esą „piktos dvasios padarai“, dėl to esą krikščionys ir elgiąsi su jais kaip su plėšriaisiais žvėrimis, kuriuos reikią žudyti, — tai būsiąs patarnavimas dievui. Lietuviai prieš tokią vokiečių feodalų pažiūrą kovojo ir kalaviju, ir žodžiu. Kaip prie­ šingybė Vakarų katalikams, lietuviai buvo tolerantiški visų tikė­ jimų atžvilgiu. Jų pagonybė XIV a. jau buvo gerokai nutolusi nuo senosios pagonybės ir, suprantama, tapusi istorijos anachro­ nizmu. Tačiau ji sudarė fiktyvų pretekstą vokiečių feodalų eks­ pansijai, karams, per kuriuos buvo naikinami gyventojai, kurie stabdė Lietuvos visuomeninę ekonominę ir kultūrinę raidą. Krikš­ čioniški Vakarai nenorėjo pripažinti pagoniškos Lietuvos lygia­ teise tarptautinės valstybių bendrijos nare. Lietuvių priešai, kovodami su pagonimis lietuviais, neužsimena apie pagonybės turinį, jos esmę. Gal kiek daugiau apie tai XVI a. pradžioje yra parašęs Petras Dusburgietis. Tada prūsai buvo dar neseniai pakrikštyti, o Lietuvoje dar gyvavo oficialioji pagonybė. Jis rašė: „Kadangi jie [prūsai] nepažino dievo, tai, suprantama, klaidingai dievino visokiausius tvarinius, būtent: saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rūpužes. Jie turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti“ 12. Pasak 1249 m. Christburgo sutarties, pagonys prūsai tikėjo, kad^ mirusiojo vėlė lekia į dausas. Ji gali pereiti į gyvį .(paukš­ tį, žvėrį). Tame tikėjime pastebimas moralinis principas — atpil­ das už gyvenimą. Bloga vėlė pereina į žvėrį, gera — į paukštį. Prūsai manė, kad, netekę savo dievų, jie nustosią laisvės ir vi­ so to, ką turi: žemė nebeduosianti javų, medžiai — vaisių, nebegimsią naujų gyvulių. Petras Dusburgietis toliau rašė, kad pa­ gonys prūsai tikėjo esant pomirtinį gyvenimą ir kūno prisikėli­ mą: „Jie mat manė, kad tas, kas šiame gyvenime yra buvęs kil­ mingas, ar nekilmingas, turtingas ar vargšas, galingas ar negalin­ gas, toks pat bus po prisikėlimo ir būsimajame gyvenime. Dėl to dažnai drauge su mirusiu kilminguoju jie degino jo ginklus, žirgus, vergus ir tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis ir sa­ kalus ir visa kita, kas reikalinga kariams. Su nekilmingaisiais ,J Petras D usburgietis. Prūsijos žemės kronika. P. 87.

32

drauge degino jų kasdienio darbo reikmenis ,3. Algirdas po mir­ ties (1377) buvo sudegintas net su 18 žirgų, o Kęstutis (1382) — su savo žirgais, rūbais, ginklais, medžioklės šunimis ir sakalais. Lietuvių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu mini ir Henrikas Latvis bei Eiliuotoji Livonijos kronika. Lenkų istorikas Janas Dlugošas XV a. viduryje teigė, kad lie­ tuviai pagonys turėjo keturis skirtingus kulto objektus: ugnį, me­ džius ir miškelius, žalčius (namų dvasią) ir mirusiųjų vėles. Tai siejasi su Petro Dusburgiečio ir kitų XIV a. vokiečių kronikininkų pasakojimais. Dlugošas akcentavo ugnį, kuri buvo laikoma am­ žina ir todėl nuolat kurstoma ir prižiūrima. Svarbiausias pagonių židinys buvęs Vilniuje. Ugnis, matyt, buvo kūrenama dievo Per­ kūno garbei. Ugnį garbino ir slavai. Ypatingą vietą visų pagoniij tikėjime užėmė saulės kultas, o lietuvių — tekančios saulės kul­ tas. Michaelis Losockis 1435 m. (Jogailos mirties 1434 m. pro ga) Bazelio bažnytiniame suvažiavime kalbėjo, kad iki krikščio­ nybės įvedimo lietuviai garbinę tekančią saulę. Jie netgi manę, kad tas gyvulys, kuris pirmasis pažvelgs į tekančią saulę, tą die­ ną bus šventas. Tekančios saulės kultas atsispindi ir lietuvių tautosakoje. Lietuvių ugnies dievo Perkūno garbinimą ir žalčių globą na­ muose mini ir Eiliuotoji Livonijos kronika. Taigi lietuvių, kaip ir prūsų, pagonių tikėjimas buvo gamtos jėgų ir dvasių kulto ap­ raiška. Senajame pagonių tikėjime buvo gerų ir blogų dvasių. XVI a. humanistai pasakojo, kad lietuviai turėjo šimtus savo dievų, netgi sukūrė jų vardus. Tačiau tai jau ne lietuvių pagoniškasis tikėji­ mas, o mitologija, dažnai perimta iš antikos ir susieta su lietuvių žemdirbystės ir gyvulininkystės papročiais.

III SKYRIUS

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (XIV a. pabaiga—XVI a.) 1. Feodalinės žemėvaldos plėtra ir valstiečių išnaudojimo didėjimas. Agrarinė reforma (1557) Siam laikotarpiui pirmiausia būdinga sparti feodalizmo evoliu­ cija. XIV—XV a. sandūroje keitėsi kariuomenės sudėtis — vietoj visuotinio karių šaukimo įsigalėjo bajorų nuolatinė karo tarnyba. 13 Ten pat. P. 87, 88. 3. Lietuvos istorija

33

Kad surinktų reikiamą karių kiekį, Vytautas didino bajorų skai­ čių. „Prastus“ žmones atleisdavo nuo ūkinės tarnybos, darydavo bajorais ir versdavo juos atlikti karo tarnybą. Naujiems bajo­ rams jis užrašydavo valstybės žmonių ir žemių. Tokios žemės — lenai (beneficijos) — 1413 m. pirmą kartą paminėtos valstybiniu mastu. Vėliau šis užrašymo procesas vyko labai sparčiai ir ma­ siškai. XV a. pradžioje valstybės žemės sudarė du trečdalius visų žemių, o XV a. pabaigoje jų beliko tik trečdalis. Žemių dalijimas už karo tarnybą truko iki 1569 metų. Nuo XVI a. pradžios vėl pakito kariuomenės sudėtis. Ją imta samdyti užsienyje. Todėl kariuomenė susidėjo iš pašauktinės ba­ jorų ir iš nuolatinės samdytosios (algininkų). Nuo XVII a. pra­ džios bajorai ėmė laipsniškai atsipirkinėti nuo karo tarnybos. Iš pradžių lenai buvo nedideli — žemės sklypas ir jį dirbantys 1—3 žmonės. Lenininkui ūkinei tarnybai dovanoti žmonės vadi­ nosi veldamais (baudžiauninkais). Nepatenkinti žmonių ir jų že­ mių dalijimu kariams bajorams, jie 1418 m. pirmą kartą sukilo 2emaitijos Raseinių, Medininkų ir Knituvos valsčiuose. Sukilimui vadovavo Vaitenis, o jį malšino žemaičių seniūnas Kęsgailą, pa­ ties Vytauto padedamas. Už didesnes paslaugas Vytautas bajorams skirdavo ne atski­ rus žmones, o ištisus valsčius Baltarusių žemėse, pirmiausia — Ašmenos, Lydos, Minsko ir Naugarduko srityse. Iš didžiojo kuni­ gaikščio dovanotų žemių išaugo bajorų latifundijos. šitaip jau XV a. atsirado Vilniaus vaivados Manvydo, Vilniaus kašteliono Mingailos, Trakų vaivados Valimunto, Trakų kašteliono Sunigailos, Trakų vaivadų Goštautų, žemaičių seniūnų Kęsgailų, Vilniaus ir Žemaičių vyskupų bei kapitulų, kitų ieodalų stambios valdos. Kokio jos buvo dydžio, matyti iš 1528 m. LDK kariuomenės sura­ šymo. Kiekvienas bajoras nuo 8 valstiečių kiemų turėjo atsiųsti 1 raitelį. Iš visų LDK surinktų 27 776 raitelių etninė Lietuva — Vilniaus ir Trakų vaivadijos bei Žemaičių seniūnija — atsiuntė 8478 raitelius. Iš to skaičiaus ponai Kęsgailos pateikė 768, Rad­ vilos — 621, Goštautai — 466, Astikai — 337, Ostrogiškiai — 422 raitelius. LDK 41 bajorų šeima valdė 36,8% visų privačių žemių valstiečių. 18 žymesnių ponų šeimų buvo kilę iš etninės Lietuvos, 28 šeimos — iš baltarusių ir ukrainiečių žemių ir tik viena Kiškų šeima buvo lenkai. 1528 m. iš 310 šeimų, valdančių 44% visų žemių, 26% buvo katalikai ir 69,5% — stačiatikiai. Iš lietuvių giminių buvo kilę Radvilos, Kęsgailos, Goštautai, Astikai, Pacai, šemetos, Sanguškos, kunigaikščiai Svirskiai, Giedraičiai, Alšėniškiai. Iš baltarusių ir ukrainiečių — Hlebavičiai (Vitebsko), Sapiegos (Smolensko), Chodkevičiai (Kijevo), Tiškevičiai, Solohubai, Chreptavičiai, Valavičiai, Zenovičiai, Nemirovičiai ir kiti. Išdalijęs valstybės žemes bajorams, didysis kunigaikštis pats tapo nuo jų priklausomas. Tuo tarpu Rusios didysis kunigaikštis, 34

smulkių lenininkų (pomeščiki) remiamas, sugebėjo primesti savo valdžią bajorams tėvoninis. Iki Liublino unijos (1569) LDK bajorai gavo visas teises ir privilegijas. Pirmoji Jogailos 1387 m. privilegija bajorams katali­ kams patvirtino jų tėvoninės žemės nuosavybės teises. Tą patį pakartojo ir 1413 m. privilegija. Nuo 1413 iki 1588 m. buvo iš­ duota net 14 privilegijų, kuriomis didysis kunigaikštis atsisakė kėsintis į bajorų žemės paveldėjimo teisę. 1434 m. jis leido bajo­ rams tėvoninę žemę pirkti, parduoti ir paveldėti. Tos privilegijos § 3 suteikė bajorams teisę paveldėti jų bevaikių brolių žemes. 1447 ir 1492 m. privilegijomis didysis kunigaikštis pažadėjo vals­ tybės tarnybas ir žemes skirti tik indigenams, t. y. vietiniams ba­ jorams, o 1492 m. § 5 praplėtė paveldėjimo teisę moterims. Leninė žemė (valstybės žemė, duota bajorams) čia buvo garantuojama tik „iki gyvos galvos“, „iki karinės tarnybos pabaigos“, „iki mo­ narcho valios“ ir labai retai „visiems laikams“. Ir tėvonijos alienacija — perleidimas į svetimas rankas — jau bebuvo galima tik monarchui leidus. 1529 m. Lietuvos Statutas leido laisvai dis­ ponuoti tik '/3 žemės, o 2/3 turėjo likti nedaloma karinei tarnybai. Tėvonija (iš tėvų paveldėta žemės nuosavybė) ištirpo lenų jū­ roje, o naujajai — leno — nuosavybei įtvirtinti reikėjo laiko. Tik 1566 m. Lietuvos Statuto redakcijoje lenai buvo sulyginti su tė­ vonijomis ir bajorams pripažinta jų visiška žemės nuosavybė. 1566 m. buvo įvestos ne tik vaikų, bet ir artimų giminaičių teisės paveldėti žemę ir panaikinti jos V3 disponavimo apribojimai. Ne­ gana to, 1566 m. bajorų žemės nuosavybė buvo paskelbta išimti­ ne ir panaikintos miestiečių ir valstiečių žemės nuosavybės teisės. Paveldima tėvonija — patrimonium — virto dominija, kurios vi­ duje absoliučiu valdovu tapo žemvaldys. Apie bajoru teisių išplėtimą kalba ir tai, kad 1588 m. jiems buvo leista kurti privačius miestus (su savaitinio turgaus teise), valstybė atsisakė nustatinėti muitus (1529) ir leido bajorams be valstybinių muitų išvežti į užsienį mišką (1551), o po to — ir javus (1559), taip pat laisvai įvežti prekes. Tai įgalino bajorus kontroliuoti krašto urbanizavimo procesą. XVI a. viduryje buvo teisiškai suformuoti uždari luomai. To pagrindas buvo feodalinės (pasauliečių ir dvasininkų) žemės nuosavybės įtvirtinimas ir „prastojo“ luomo žemėvaldos panaikinimas. [tvirtinant feodalinę žemės nuosavybę, kartu buvo siaurinamos valstiečių teisės. 1447 m. bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklės, piniginio mokesčio, pastočių valstybei ir didžiojo kuni­ gaikščio teismo. Visa tai atiteko bajorams. Valstybė atsisakė pri­ imti į savo žemes bajorų valstiečius bėglius. 1468 m. Kazimiero teisynas garantavo teisminį bajorų imunitetą, nurodė, kaip ba­ jorams teisti jiems pavaldžius žmones už nusikaltimus. Valstie­ čių asmens nelaisvę — baudžiavą — įtvirtino trys Lietuvos Sta­ tuto redakcijos (1529, 1566 ir 1588), nustačiusios 10 metų terminą bėgliui valstiečiui ieškoti ir uždraudusios bet kokį „prastųjų“ 35

žmonių „suartėjimą“ su bajorais. Tiek valstiečio šeima, tiek ir kiekvienas jos narys tapo bajoro (valstybės žemėse — valstybės) nuosavybe. Žemvaldys galėjo disponuoti valstiečiu su žeme ir visu jo turtu. Taip valstietis pateko į žiauriausią baudžiavą. XV a. vyravo ekstensyvus ūkis. Žemdirbyste apsiribodavo lau­ kų paruošimu sėjai. Visiškai buvo ignoruojami žemės ilgalaikio naudojimo tikslai. Vyravo lydiminė ūkio sistema. Ją imta keisti dvilaukiu (systeme biennal): pūdymas ir sėjimas keisdavo vienas kitą ne kasmet, o tik po ilgesnės pertraukos. Taip tvarkantis, buvo apdirbama ir panaudojama vos pusė ariamosios žemės. Prie kas­ metinės sėjomainos pereita sporadiškai, ją, kaip ir trilaukį, įtvir­ tino tik valakų reforma. Tokiomis sąlygomis žemvaldžiai tenki­ nosi valstiečių teikiama duokle — dėklą — rugiais, avižomis, šienu. Valstybės žemėse dar minimas pasėdis — duoklė didžiajam kunigaikščiui kieminėjant po valsčių. Rinkai javų dar nebuvo auginama. Nedidelius dvaro arimus įdirbdavo valstiečių talkos. Lietuvos miestai atsirado XIII—XIV a. Dažniausiai sunku nu­ statyti, kurios gyvenvietės buvo tik įtvirtintos pilys, o kurios — jau miesto tipo, nes „gorod“ galėjo reikšti ir sustiprintą pylimu ar net mūru tvirtovę. Dabar atliekami tyrimai Kernavėje rodo XIII a. antrosios pusės miestą kaip išsivysčiusį amatų centrą. Tačiau tokių miestų kol kas žinome nedaug. Iki XV a. pabaigos tik keturi miestai — Vilnius, Brestas, Kaunas ir Trakai — gavo Magdeburgo teises. Tolesnė miestų genezė ir jų tinklo susidary­ mas sietinas su amatų ir prekybos paplitimu. XVI a.—XVII a. pra­ džioje apie 30 Lietuvos miestų jau buvo gavę Magdeburgo teises. Lėto Lietuvos urbanizavimo ypatybė buvo ta, jog šalia nedaugelio didesnių miestų tuo pačiu metu kūrėsi gausybė miestelių, kuriuo­ se buvo prekiaujama. Taip XVI a. buvo tenkinami Lietuvoje susi­ dariusios vidaus rinkos poreikiai. Tačiau svarbiausią vaidmenį prekyboje vaidino ne vidaus, o užsienio rinka (kraštas naudojosi Baltijos jūros uostais). Ji lėmė didelius agrarinės politikos po­ slinkius, tačiau menką krašto urbanizavimo procesą. XVI a. pradžioje smarkiai paplitus tarptautiniams prekiniamspiniginiams santykiams, bajorai ėmė laipsniškai atsisakyti vals­ tiečių duoklės natūra ir didinti piniginę rentos dalį. Tai vertė valstiečius pardavinėti produktus, kad galėtų feodalinę žemės rentą sumokėti pinigais. 1527 m. Žemaitijoje piniginės rentos dy­ dis buvo 15 grašių nuo dviejų jaučių žagrės — ariamosios žemės ploto, kurį turėjo vieno valstiečio kiemas. Tokiomis sąlygomis feodalui buvo ne vis vien, kiek valstietis turėjo žemės. Todėl imta riboti valstiečių teisę disponuoti žeme. 1529 m. piniginė .ren­ ta buvo padidinta dvigubai — nuo žagrės pradėta imti 30 grašių. Stokodami rentai lėšų (javai eksportuojami dar nebuvo, o vidaus rinka buvo siaura), valstiečiai neretai buvo priversti išparduoti savo asmeninį turtą. Dėl išnaudojimo didėjimo 1535 m. Žemaiti­ joje sukilę valstiečiai užmušė kelis tijūnus (valstybinių dvarų valdytojus). Apie tai sužinojęs valdovas Žemaitijos seniūnui įsa36

g į bausti valstiečius be jokio pasigailėjimo. Nepaisydami repre­ sijų, valstiečiai tęsė kovą. 1536 m. pradžioje prieš valstybinio dvaro valdytojus sukilo Viešvėnų valstiečiai. Į Viešvėnus didžio­ jo kunigaikščio atsiųstas totorių būrys nuniokojo 21 valstiečių ūkį ir kardais iškapojo jų gyventojus. Tų pačių metų pabaigoje Telšių ir Biržinėnų valstiečiai nužudė tijūnų vietininkus ir jų ta r­ nus. Valstiečių pasipriešinimui nuslopinti Žemaitijos seniūnas į Biržinėnus atsiuntė 600 raitelių. Baudėjai nužudė 8 valstiečius. 1537 m. Ariogalos, Josvainių ir Vilkijos valsčių valstiečiai nesi­ davė' didžiojo kunigaikščio raštininko surašomi. Valstiečių suki­ limas Aukštaitijoje įvyko 1544—1545 metais. Jo dalyviai atsisakė mokėti duoklę ir vežti ją į Vilniiį. Šie faktai rodo, kad Lietuvos valstiečiai smarkiai priešinosi žemvaldžiams, stiprėjo klasių kova. XVI a. viduryje, padidėjus javų pareikalavimui tarptautinėje rinkoje ir pagausėjus brangiųjų metalų, įvyko didelių ūkio per­ mainų. Javų kainos Baltijos uostuose (Gdanske) pakilo net 5 kar­ tus, o vidaus rinkoje — tik 2 kartus. Tai buvo didelė paskata auginti javus eksportui. Į prekybą įtraukus erdvius Bugo, Ne­ muno ir Dauguvos upių regionus, valstiečiai liovėsi protestavę prieš piniginę rentą. Deja, ši rentos rūšis valstiečių išnaudojimą vis stiprinančių feodalų (valstybės ir bajorų) jau nebepatenkino. Jie ėmėsi plėsti dvaro arimus, atokiau nuo centrinio dvaro kurti palivarkus. Jų laukams įdirbti iš valstiečių imta per savaitę rei­ kalauti dviejų trijų dienų darbo — lažo. Valstybės dvaruose didysis kunigaikštis 1557 m. paskelbė ag­ rarinę reformą, kuri žinoma valakų reformos vardu: „Palivarkus norim turėti, kad jų visur kiek galima daugiau būtų įkurta prie kiekvienos mūsų pilies ir dvaro“ !. Sekdami šiuo pavyzdžiu, ir ba­ jorai savo žemėse per kelis dešimtmečius įvykdė reformą. F. En­ gelsas šį XVI a. Rytų Europoje (į rytus nuo Elbės) įvykusį agra­ rinį posūkį pavadino antrąja baudžiavos laid a12. Tai buvo feodali­ nės reakcijos aktas, visai nesiderinąs su kapitalizmo genefte ir raida. Valakų reformos priežastys buvo: siekimas suintensyvinti žemės ūkį, padidinti iš jo gaunamas pajamas, įtvirtinti feodalų teises į žemę. Reformos esmė buvo ta, kad visa ariamoji žemė buvo sutelkiama į vieną masyvą ir iš jo kiekvienam valstiečiui išskiriami trys žemės rėžiai (pūdymui, žieminių ir vasarinių javų laukams). Sėjomaina padaryta privaloma, atliktas žemės ka­ dastras, ir prievolės nustatytos pagal žemės kiekį ir kokybę. Ge­ riausiose, anksčiau valstiečių tręštose žemėse buvo kuriami pali­ varkai. Valstiečiai iš vienkiemių buvo iškelti į gyvenvietes, ir kiekvienas kiemas gavo po valaką (21 ha ariamosios žemės). Jiems buvo uždrausta dirbti kitų valstiečių žemę (nuomoti) ar­ ba tuščius valakus. Per du dešimtmečius žemaičių valstiečiai ga­ vo apie 15 tūkst. valakų. 1 /ImoBCKaH MeTpHKa. M. III. Khhi-h ny6.iHMHbix ae.'i. lOpbeB, 1914. T. 1. § 20. C. 555. 2 MapKC K-, dmeAbc o. AyKmafrre HHre, Kaaao. Mepiuic BirrayTac, AMTBbl. C ApeBHemmix BpeMea ao 1917 roAa. Ha ahtobckom jiaune. Bhai^ moc, «MoKCAac», 1968. Mokymo leidinys. Mečislovas Jučas, Ingė Lukšaitė, Vytautas Merkys. LIETUVOS ISTORIJA. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Redaktorė T. Daržinskaitė. Viršelio dailininkė V. Kuraitė. Meninė redaktorė V. Kuraitė. Techninė redaktorė E. Volkienė. Korektorės: D. Baliukynienė, G. Gerasimčikaitė HE 3232 Duota rinkti 1988.08.02. Pasirašyta spaudai 1988.09.13. LV 11240. Formatas 60x907iflPopierius spaudos Nr. 1. Garnitūra — literatūrinė, 10 punktų. Iškilioji spauda, 13 sąL sp. 1. 13,38 sąl. spalv. atsp. 14,94 apsk. leid. 1. Tiražas 10(7*000 egz. Užsakymas 6760. Kaina 2 rb. Leidykla ,,Mokslas“, 232050. Vilnius, žvaigždžių 23. Spaudė Motiejaus Sumausko spaustuvė. 232600 Vilnius, A. Strazdelio 1.

yneČHoe HSAamie. IOo30. HCTOPHH