Lietuvos filosofijos istorija. T. 1: Viduramžiai - Renesansas - Naujieji amžiai 9986638496

Citation preview

K U L T Ū R O S , F IL O S O F IJO S IR M EN O IN ST IT U T A S

ROMANAS PLEČKAITIS

LIETUVOS FILOSOFIJOS ISTORIJA I

tom as

VIDURAM ŽIAI - RENESANSAS - NAUJIEJI AMŽIAI

VILNIUS 2004

UDK 1(474.5)(091)

Romanas Plečkaitis LIETUVOS FILOSOFIJOS ISTORIJA I tomas Viduramžiai - Renesansas - Naujieji amžiai

Knygos leidimąparėmė

LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR M OKSLO MINISTERIJA

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Leidinį spausdinti rekomendavo Kultūros, filosofijos ir meno instituto taryba

ISBN 9986-638-49-6 (1 tomas) ISBN 9986-638-50-Х (bendras)

© Romanas Plečkaitis, 2004 © Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004

L I E T U V O S

F I L O S O F I J O S

I S T O R I J A

TURINYS

PRATARMĖ............................................................................................................... 13 L SENOJI LIETUVOS FILOSOFIJA 1. Filosofijos feodalinėje Lietuvoje pobūdis ir apibrėžtys.............................15 2. Šaltiniai............................................................................................................ 17 3. Tyrinėjimai.......................................................................................................21 Nuorodos.........................................................................................................26 VĖLYVOJI VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJA LIETUVOJE H. KRIKŠČIONIŠKOSIOS LIETUVOS ATVERTIS MOKSLUI I. Krikščioniškosios intelektualinės kultūrosprielaidų kūrimasis............... 28 2. Lietuvių studijos užsienio universitetuose..................................................31 3. Filosofijos atsiradimas Lietuvoje.................................................................. 45 Nuorodos.........................................................................................................56 RENESANSO FILOSOFIJA m. RENESANSINIS HUMANIZMAS 1. Epochos mąstymo pokyčiai...........................................................................58 2. Renesanso filosofijos keliai į Lietuvą............................................................61 3. Filosofinės raštijos pobūdis...........................................................................67 4. Asmuo ir jo vertybės.......................................................................................69 Žmogaus prigimtis............................................................................................ 69 Asmuo tautoje................................................................................................... 78 Istorinė sąmonė................................................................................................. 82 Istorijos determinantai ir istorinė tiesa............................................................ 86

5

L I E T U V O S

F I L O S O F I J O S

I STORI J A

IV REFORMACIJOS SĄJŪDŽIO FILOSOFIJA 1. Filosofija reformatų mokyklose................................................................... 93 2

Protestantiškoji filosofijos orientacija ir mąstymo metodo paieškos.........................................................................................

3. Protestantiškosios teorinės filosofijos apraiškos........................................114 4. Žmogaus filosofija.......................................................................................120 Nuteisinimas tikėjimu................................................................................... 121 Predestinacija.................................................................................................127 5. Kvietimas tolerancijai..................................................................................135 6. Anijonų socialinė utopija............................................................................ 143 Utopijos kilmė...............................................................................................143 Nesipriešinimas blogiui................................................................................. 147 Požiūris į valstybę ir jos institucijas..............................................................151 Nelaisvė ir nuosavybė..................................................................................... 157 Utopijos vertė................................................................................................. 160 V. VISUOMENĖS TEORIJOS FORMAVIMASIS 1.

Pilietinės bendruomenės kilmė................................................................. 162

2

Suverenas.....................................................................................................171

3.

Konstitucinis valdymas.............................................................................. 176 Konstitucinio valdymo principų paieškos....................................................... 176 Atsvara suvereno galiai.................................................................................. 178 Teisingumo viršenybė teisėtumui................................................................... 181 Prigimtinės teisės viršenybė........................................................................... 185

4

Visuomenė gerai tvarkomoje valstybėje.................................................... 188 Pilietinio ir dorovinio gyvenimo suglaudinimas............................................188 Nuo laisvės luominės sampratos į laisvės sferos išplėtimą..............................191 Modernus požiūris į luomus..........................................................................202 Turtėjanti visuomenė.................................................................................... 208 Nuorodos.....................................................................................................217

6

L I E T U V O S

F I L O S O F I J O S

I S T O R I J A

SCHOLASTINĖ FILOSOFIJA VI. AKADEMINIO FILOSOFINIO LAVINIMO PRADŽIA 1. Filosofijos studijos Vilniaus universitete ir kolegijose. Pasauliečių filosofinio lavinimo pradžia.................................. Filosofijos profesoriai, studentai, kolegijų moksleiviai............ Paskaitos ir disputai................................................................. Promocijos............................................................................... Mokymo nuostatai................................................................... 2. Filosofinis lavinimas vienuolynų mokyklose.................... 3. Filosofinis lavinimas slaviškose Lietuvos DK žemėse....... 4. Kūryba.................................................................................... 5. Scholastinis metodas............................................................ VII. PAŽINIMAS 1. Pažinimo teorija.................................................................... Pažinimo problematika........................................................... Scholastinis racionalizmas...................................................... Empiriniai ir aprioriniai veiksniai pažinime......................... Pažinimo instrumentarijus..................................................... Tiesos problema....................................................................... 2. Realizmas ir nominalizmas.................................................. Universalijos........................................................................... Individuacija............................................................................ Krypčių polemika..................................................................... Realizmo ir nominalizmo atitikmenys šiuolaikiniame moksle 3. Mokslo teorija........................................................................ Mokslinio žinojimo pobūdis.................................................... Mokslų skirstymas................................................................... Mokslas ir tikėjimas......................................................... .......

7

316 317

L I E T UV OS

F I L O S O F I J O S

I S T O R I J A ____________________

4. Pasiekimai logikoje......................................................................................318 Dialektika......................................................................................................318 Loginės formos samprata................................................................................320 Teiginių logika...............................................................................................323 Loginės sekos teorija.......................................................................................329 Predikatų logika.............................................................................................333 Loginių klasių teorijos užuomazgos...............................................................334 Modalinė logika.............................................................................................335 Loginė semantika...........................................................................................339 5. Semiotika..................................................................................................... 345 6. Kalbos filosofija.........................................................................................-348 VĖL GAMTA I. Fizikos objektas ir metodas......................................................................... 353 Z Gamtos kūnų pradai....................................................................................358 3. Modizmas.....................................................................................................364 4. Priežastingumo koncepcija........................................................................366 5. Judėjimo teorija............................................................................................370 6. Erdvė ir tuštumos problema....................................................................... 374 7. Laikas..........................................................................................................382 8. Begalybė ir kontinuumas..........................

384

9. Atsiradimo ir nykimo koncepcija............................................................... 389 10. Meteorologija............................................................................................... 392 II. Filosofinė biologija......................................................................................397 12. Pasaulis...........................

403

Dualistinis pasaulio vaizdas..........................................................................403 Galimi pasauliai............................................................................................406 13. Naujosios gamtotyros aiškinimas............................................................... 409 Naujoji anatomija ir fiziologija.....................................................................411 Scholastinės kosmologijos saulėlydis..............................................................415 Kelyje į heliocentrizmo pripažinimą...............................................................418

8

L I E T U V O S

F I L O S O F I J O S

I S T O R I J A

IX. BŪTIES TEORIJA 1. Metafizikos problematika............................................................................ 423 2

Būtis ir jos pradai.........................................................................................427

3. Esmė ir egzistavimas..................................................................................... 432 4. Substancija.....................................................................................................438 X. ŽMOGUS 1. Scholastinė antropologija............................................................................442 2. Psichologija...................................................................................................446 Psichologijos problematika..............................................................................446 Sielos substancialumas................................................................................... 451 Sielos gebėjimai............................................................................................... 456 3. Moralės filosofija...........................................................................................461 Etikos objektas ir metodas...............................................................................461 Moralumo apibrėžtis.......................................................................................469 Laimės koncepcija............................................................................................ 470 Dorybės........................................................................................................... 473 Moralinio blogio tyrimas................................................................................478 Scholastinės etikos vertė..................................................................................482 XI. VISUOMENĖ 1. Politinė filosofija.......................................................................................... 485 Jėzaus Draugijos politinė orientacija..............................................................485 Politikos mokslo pobūdis.................................................................................488 Teoretizavimo metodas....................................................................................491 Valstybės tikslas ir kilmė................................................................................. 493 Esamos valstybinės santvarkos priimtinumas................................................ 4% Karaliaus autoritetas ir didenybė....................................................................500 Valstybės stabilumas....................................................................................... 501 Antimakiaveliškoji nuostata........................................................................... 503

9

L I E T U V O S

Z

F I L O S O F I J O S

I STORI J A

Teisės filosofija.......................................................................................... 505 Teisės filosofijos Vilniaus universitete šaltiniai ir problematika.....................505 Teisės kilmė ir legislatūros perleidimas..........................................................509 Teisės mokslas................................................................................................512 Teisės pagrindvnas......................................................................................... 515 lstatymo teorija..............................................................................................516

3. Socialinė filosofija.......................................................................................519 Krikščioniškasis ekono7ninių santykių teisingumas....................................... 519 Nelaisvės reiškinys......................................................................................... 527 Į socialinių santykių ir valstybės reformą....................................................... 530 Užsklanda. Scholastinė filosofija Lietuvos DK visuomenės gyvenime...... 534 Nuorodos..................................................................................................... 537 NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJA Xn. FILOSOFUOS MODERNĖJIMAS 1. Apšvietos epochos pradžia........................................................................ 544 Scholastikos žlugimas.................................................................................... 544 Švietimo pertvarka......................................................................................... 545 Z Senoji tradicija ir naujoji filosofinė orientacija........................................552 3. Filosofijos objektas ir istorinė raida...........................................................556 4

Metodo problemos......................................................................................561 Metodų dermės paieškos.................................................................................561 Matematinis įrodymų metodasfilosofijoje......................................................563

XIII. LOGIKA 1. Logikos tapsmas pažinimo teorija............................................................. 570 Z Pirmieji pažinimo principai...................................................................... 573 3. Diskusija dėl įgymių ir žinojimo kilmės................................................... 574 4. Tiesa ir jos kriterijus................................................................................... 578 5. Loginė kombinatorika.................................................................................583

10

L I E T U V O S

F I L O S O F I J O S

I S T OR I J A

1. Ontologija............................................................ Ontologijos objektas ir problematika.................... Būties pradai......................................................... Būties rūšys ir būviai............................................ Z Kosmologija......................................................... Kosmologijos problematika................................... Visuotinis pasaulio reiškinių sąryšis.................... Pasaulio tobulumas............................................... 3. Naujųjų psichologijos teorijų recepcija.......... Psichologija - savarankiška filosofijos disciplina .. Fiziologiniai psichinės veiksenos pagrindai.......... Psichika ar siela?................................................... Sielos ir kūno sąveika............................................ Psichinė veiksena................................................... Zoopsichologija..................................................... Psichometrija........................................................ 4. Prigimtinė teologija kaip filosofijos disciplina Disciplinos pobūdis............................................... Ateizmo analizė.................................................... Filosofiniai Dievo buvimo įrodymai..................... Dieviškoji pasaulio determinacija........................

i I §8 8 gš gI § §§ § § $ $š §ggg

XIV METAFIZIKA

1. Naujoji fizika............................................................................ Z Newtono fizika ir gamtos tyrimo metodologija................... 3. Materiali substancija ir jos būviai.......................................... 4 Dinaminis pasaulio modelis................................................... 5. Heliocentrizmo pripažinimas................................................ 6. Fluidų chemijos bei fizikos ir natūrfilosofijos sąveika........ 7. Istorinio požiūrio į gamtą formavimasis................................ 8. Gyvybės ir jos kilmės hipotezės.............................................

11

O g g g g s s

XV GAMTOS MOKSLAI IR JŲ FILOSOFINES PROBLEMOS

L I E T U V O S

F I L O S O F I J O S

I STORI J A

XVI. ETIKA 1. Etikos modernėjimas...................................................................................672 2. Moralės normų kilmė bei pobūdis............................................................. 674 3. Metaetikos užuomazgos..............................................................................676 Užsklanda. Naujųjų amžių filosofija Lietuvoje - dirvos Apšvietos idėjoms parengimas.................................................................................................. 678 Nuorodos..................................................................................................... 681 XVII. PRIEDAI Biogramos.......................................................................................................... 684 Asmenvardžių rodyklė......................................................................................703 Contents............................................................................................................. 718 Summary........................................................................................................... 726

PRATARME

Kiekviena tauta turi savo per ištisus šimtmečius susiklosčiusią kultūrą, kuri bendriausia prasme yra vertybių kūrimas bei jų vartojimas. Viena kul­ tūros teorinio mąstymo išraiškų yra filosofija. Lietuvos filosofijos istorija tai Lietuvos kultūros istorinėje raidoje sukurtosios filosofinės pažiūros. Apie reikalingumą tirti Lietuvos filosofinį paveldą prabilta jau XX a. pradžioje mūsų periodinėje spaudoje, pasitaikydavo raginimų tirti Lietu­ vos mokslo praeitį, tuometiniuose žurnaluose paskelbta straipsnių apie tautą ir jos filosofiją. Tačiau net suorganizavus mokslinį darbą - įkūrus Lietuvos universitetą Kaune, Lietuvos filosofijos istorijos tyrinėjimai liko beveik nepradėti, filosofai kūrė teorinius ideologijos pagrindus. Be to, jie menkai disponavo Lietuvos filosofijos šaltiniais, kurių pagrindinė dalis liko sukaupta okupuoto Vilniaus bibliotekose. Atgavus Vilnių, mūsų filosofijos praeities tyrimams atsivėrė reali perspektyva. Lietuvos filosofinio paveldo tyrimus pradėjo šio darbo entuziastai aukštųjų mokyklų filosofijos katedrose. Sovietinės tikrovės sąlygomis ka­ nonizuotos ir sąstingio apimtos marksizmo filosofijos teoriniai tyrimai daugeliui liko nepatrauklūs. Praėjusio amžiaus viduryje Vilniaus univer­ sitete pradėti Lietuvos filosofijos istorijos tyrimai išsiplėtė Lietuvos moks­ lų akademijoje įkūrus Filosofijos, teisės ir sociologijos skyrių (nuo 1977 m. Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas), įsteigus Lietuvos filosofijos istorijos skyrių (1974 m.), tapusį šios srities tyrimų centru. Skyriui išsiplėtus ir jo darbuotojams apgynus disertacijas bei paskelbus pripažintas publi­ kacijas, darėsi įmanoma imtis platesnio pobūdžio tyrimų. Suinventorinti Lietuvos filosofijos šaltiniai ir išleisti du Šaltinių tomai, monografijos bei paskelbti straipsniai buvo privalomi iki rengiant istorinę Lietuvos filosofijos raidą apibendrinantį veikalą. Rengiamas trijų tomų Lietuvos filosofijos istorijos veikalas: pirmas tomas apima senąją Lietuvos filosofiją - ilgiausiai trukusį filosofijos raidos mūsų krašte laikotarpį, kiti tomai aprėpia Apšvietos epochą, XIX-XX a. su­ kurtą turtingą palikimą, taip pat filosofinę mūsų išeivijos kūrybą. Lietuviš­

13

koji kultūra yra viena, svetur ir kitomis kalbomis tautiečių išreikštos filoso­ finės idėjos taip pat priklauso mūsų filosofijos paveldui. Kiekvienas tomas aptaria analizuojamos epochos šaltinius ir jų tyrinėjimus. Lietuvos filosofijos istorija pristatoma kaip viduramžiais, Renesanso laikotarpiu, naujaisiais amžiais bei XX a. sukurtų filosofijos teorijų recepcija ir Lietuvoje kurtos filosofijos indėlis į visuotinį filosofijos paveldą. Ji pri­ statoma kaip filosofinių idėjų poveikio visuomenės gyvenimui, mokslų formavimosi, švietimo ir kultūros procesų raidos mūsų krašte pažinimas. Feodalinėje Lietuvoje filosofinis išsilavinimas, kuriame tilpo ir kiti mokslai (išskyrus matematiką, astronomiją ir mediciną), buvo pasauliečių išsimoksli­ nimo viršūnė. Filosofija Lietuvos visuomenės gyvenime žadino prakilnumo dvasią ir, atsakydama į egzistencines žmogiškosios būties prasmės problemas, gyvenimui suteikdavo monumentalumą. Formuodama vertybių sistemą ir kritiniu žvilgsniu vertindama esamas vertybes, filosofija buvo viena akty­ viausių kultūrinio proceso dalyvių, įnešusi reikšmingą indėlį į Lietuvos visuomenės mąstymo stilių, idealų ir normų lobyną. Istorinis pažinimas įgalina geriau pažinti savas vertybes bei jų funkcionavimą. Istorinė savi­ monė filosofijoje teikia prieinamas priemones asmeniui ir visuomenei orientuotis šiuolaikiniame pasaulyje, o asmenybei suteikdama praeities tradicijos sampratą, ją išplečia, kartu ugdydama gebėjimą geriau suprasti bendrąją europinio mąstymo tradiciją, jos pakilimus, nuosmukius ir polėkius. Veikalas patarnaus nuodugnesniam mokslų raidos mūsų krašte pra­ eities, socialinio ir politinio gyvenimo pažinimui, bus vadovas Lietuvos filosofijos studijose. Veikalo pirmo tomo tikslas - pasekti filosofijos funk­ cionavimą feodalinės Lietuvos visuomenės kurtųjų vertybių kontekste.

14

S E NOJ I

L I E T U V O S

F I L O S O F I J A

I SENOJI LIETUVOS FILOSOFIJA

1. Filosofijos feodalinėje Lietuvoje pobūdis ir apibrėžtys Siame veikale analizuojama senoji mūsų filosofija - filosofijos raida feodalinėje Lietuvoje (iki Apšvietos epochos). Tuometinė visuomenės gyvenimo padėtis lėmė, kad Lietuvoje greta viduramžių kultūros bujojo renesansinis humanizmas, kad pagaliau net ir modernintas iš viduramžių perimtas mokytumas bei kultūros modelis žlugo, užleisdamas vietą nau­ jųjų amžių kultūrai, naujajam moksliniam bei filosofiniam išsilavinimui. Feodalinėje Lietuvoje kultivuota filosofija, pagrindinius impulsus gavusi iš europinės visuotinės filosofijos vyksmo bei transformacijų, išreiškė ir kai kuriuos specifinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės sociali­ nio ir kultūrinio gyvenimo aspektus, kurie šiame veikale pristatomi ir kaip juos savuoju mastu determinavusių tuometinių filosofinių idėjų padarinys. Tuometinė filosofija apėmė turtingą ir įvairią problematiką - loginę ir pažintinę, ontologinę ir natūrfilosofinę bei kosmologinę, antropologi­ nę ir psichologinę, etinę ir religijos filosofijos, socialinės, politinės ir teisės filosofijos. Ji buvo kone visų Lietuvoje puoselėtų tuometinių mokslų lop­ šys. Be to, ji buvo institucinė - krikščioniškosios bažnyčios katalikiškąja ir protestantiškąja versija - filosofija, telkėsi tuometinėse vienuolijų ar reformatų bendruomenių administruotose mokyklose. Su mokyklomis ir filosofine edukacija nebuvo susiję renesansinio humanizmo atstovai - li­ teratai, publicistai, istorikai, veikę didikų dvaruose ar valstybės administ­ racijoje. Šie ir dar kiti pasauliečiai, reiškęsi filosofinėje kūryboje (antai senojo Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto absolventai), kurios gau­ siausią paveldą paliko jėzuitų ir kitų vienuolių ordinų mokyklų filosofijos profesoriai, filosofiją dėstė bei kūrė tuometine mokslo kalba - lotyniškai. Filosofijos baruose darbavosi lietuviai, iš įvairių Lietuvos DK žemių kilu­ sieji, lenkai ir užsieniečiai. Nelietuvių skaityti filosofijos kursai bei kitas palikimas priklauso ir jų šalių paveldui.

15

SENOJ I

L I E TUV OS

FI L OS OF I J A

Lietuvos senosios filosofijos pobūdis dar tas, kad ji iš esmės buvo orientuota į filosofinę edukaciją - kandidatų į vienuolių ordinus ir pa­ saulietinės bajorijos jaunuomenės bei miestiečių filosofinį, t.y. mokslinį, lavinimą. Ši orientacija - bendras visai Europai reiškinys: profesorių mo­ nografijos dažniausiai išaugdavo iš universitetuose ir kolegijose bei vie­ nuolynų mokyklose jų skaitomų paskaitų kursų, monografijų paskirtis dažnai buvo ir didaktinė. Senoji Lietuvos filosofija pristatoma kaip filosofija Lietuvos Didžio­ joje Kunigaikštystėje XVI-XVII1 a. Lietuvos DK, lygiai kaip kitos Europos valstybės, etniniu požiūriu buvo daugiatautė. Politiškai vyraujantis etnosas valstybėje lėmė ir kultūrinę joje gyvenusių tautų raidą. Dalis lietuvių gyveno Prūsijos kunigaikštystėje, todėl veikale aptariamas ir filosofinis lavinimas Karaliaučiaus universitete bei Jėzaus Draugijos administruotose Prūsijos kolegijose. Vis dėlto medžiagos gausa neleido nuodugniai aptarti filoso­ finės edukacijos Lietuvos DK slaviškųjų žemių mokyklose. Ši aptartis yra veikiau ateities užduotis, be to, ir ne vieno asmens darbas. Konkrečiuose tyrimuose įsigalėjo ir tvirtas terminas, kuriuo įvardijama filosofijos raida mūsų krašte, - Lietuvos filosofijos istorija. Anksčiau būta ir kitokių įvardijimų, kitokių terminų: Lietuvių filosofijos istorija, visuomeninė filosofinė mintis Lietuvoje. Tačiau jie neprigijo. Pirmasis terminas orientuoja ne visai tiksliai. Jis įvardija tą laikotarpį, kai filosofiją kūrė patys lietuviai savo gimtąja kalba. O juk Lietuvos filosofijos istorijos paveldą kūrė ir sve­ timtaučiai, ypač feodalinėje Lietuvoje. XVI-XVIII a. nuolatinių filosofijos profesorių nebuvo, juos kilnojo iš vienos mokyklos į kitą, todėl lietuvių dėstyti filosofijos kursai Lenkijos ir slaviškųjų Lietuvos DK žemių mokyk­ lose priklauso filosofiniam ir lenkų, ukrainiečių, baltarusių paveldui. Termi­ nas visuomeninė filosofinė mintis Lietuvoje kelia abejonių. Juo galima įvardyti neprofesionalią filosofiją, filosofinių idėjų raišką istorinėje literatūroje ir publicistikoje, kai vartotos sąvokinės priemonės buvo negriežtos, nepa­ kankamai turtingos bei neišplėtotos. Tačiau toks terminas niekaip netinka įvardyti Lietuvos DK mokyklose dėstytai filosofijai: ji buvo ne visuomeninė filosofinė mintis, bet griežta sisteminė filosofija, pasižymėjusi sąvokiniu bei teoriniu užbaigtumu. Vadinasi, ją vadinti tik „mintimi" būtų jos men­ kinimas. Šioje studijoje analizuojamos socialinės ir politinės idėjos įvardijamos ne „visuomenine mintimi", bet, atsižvelgus į teorinį jų brandumą bei funk­ cionavimą sistemoje, socialine ir politine filosofija.

16

S E NOJ I

L I E T U V O S

F I L O S O F I J A

Šiame veikale laikomasi tradiciškai nusistovėjusios visuotinės filosofi­ jos istorijos periodizacijos/ istoriškai vartotų filosofijos disciplinų įvardijimų. Nesileidžiame į diskusinius klausimus dėl pačios filosofijos sampratos, ji pristatoma tuo turiniu, kuris jai konkrečioje epochoje buvo suteiktas. Kyla nemaža keblumų randant senosios filosofijos, tapusios istoriniu reiškiniu, lietuviškuosius sąvokų bei terminų atitikmenis. Ligšiolinė prakti­ ka šioje srityje rodo, kad lietuviškųjų terminų daryba yra gana plastiškas reiškinys, įgalinantis lotyniškais terminais išreikštas viduramžių ir naujųjų amžių filosofijos sąvokas itin tiksliai perteikti lietuviškaisiais terminais. Pri­ pažinti tarptautiniais tapę filosofijos terminai į lietuvių kalbą neverčiami. Pavardės rašomos laikantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo nustatytų rašybos taisyklių. Popiežių, karalių, kitų valdovų, dinastijų, taip pat su Lietuva artimai susijusių bei joje ilgai veikusių svetimšalių asmenvardžiai rašomi tradiciškai nusistovėjusia lietu­ viškąja lytimi. Originalo forma rašomi visi kiti nelietuviški asmenvardžiai. Nuorodose vartojamos šios bibliotekų santrumpos: BJK

- Jogailos universiteto Krokuvoje biblioteka

MAB

-

Lietuvos mokslų akademijos biblioteka

LNMB -

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

VUB

-

Vilniaus universiteto biblioteka

Mf

-

mikrofilmas

2. Šaltiniai Mūsų senosios filosofijos šaltiniai yra šios srities darbai, sukurti pir­ miausia etninėje Lietuvoje, taip pat Lietuvos DK arba svetur gyvenusių lietuvių ir kitų tautybių asmenų, savo veikla bei kūryba susijusių su lietuvišką­ ja tikrove. Nemaža kitataučių dėstė filosofiją senajame Vilniaus universitete, kolegijose bei vienuolynų mokyklose. Tarp Lietuvos mokyklų filosofijos pro­ fesorių aptinkame būrelį ispanų, būrį iš Prūsijos kilusių vokiečių ir iš Lietuvos DK slaviškųjų žemių kilusiųjų, vieną kitą kroatą, škotą, italą, prancūzą, daną, skandinavą. Gausiausiai mūsų senosios filosofijos baruose darbavosi lie­ tuviai ir lenkai, turėję bendrą valdovą, o paskutiniam Jogailaičiui valdant

17

SENOJ I

LI E TUVOS

F I L OS OF I J A

sudarę bendrą valstybę - Abiejų Tautų Respubliką. Lietuviai filosofijos profesoriai mūsų mokyklose ėmė reikštis jau XVI a. pabaigoje. Anuo metu, švietimą ir filosofinį lavinimą mokyklose atidavus dvasininkijai, pasauliečius filosofijoje lavino jėzuitų ordinas, jis administravo ir pagrindinį filosofijos feodalinėje Lietuvoje židinį - Vilniaus universitetą. Edukacinis Lietuvoje kultivuotos filosofijos pobūdis lėmė, kad pagrin­ dinę profesionaliosios filosofijos šaltinių dalį sudaro rankraštiniai filosofijos kursai - mokyklose skaitytos ir pažodžiui užrašytos filosofijos paskaitos. Šiuo metu Lietuvos mokslinėse bibliotekose, archyvuose ir muziejuose yra apie 600 tokių rankraštinių filosofijos kursų. Gausiausiai jų sutelkta Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos, Nacionalinėje Martyno Maž­ vydo bibliotekose, vienas kitas šio pobūdžio šaltinis aptiktas Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Lietu­ vos mokyklose skaitytų filosofijos paskaitų - rankraštinių filosofijos kursų esama Lenkijos Respublikos bibliotekose: Jogailos universiteto Krokuvoje, Varšuvos nacionalinėje, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto, Gniezno katedros bibliotekose, Poznanės arkivyskupijos archyve, įvairių Lenkijos vienuolijų ir kai kurių kitų Lenkijos mokslo bei studijų institucijų biblio­ tekose, Ukrainos mokslų akademijos bibliotekoje.Kijeve, net Armėnijos senovinių rankraščių saugykloje - Matenadarane. Tad Lietuvos senosios filosofijos šaltiniai išblaškyti. Karų su švedais metu, apiplėšus Vilniaus universitetą ir Lietuvos jėzuitų provincijai Prūsijoje priklausiusias Braunsbergo ir Rioselio kolegijas, nemaža unikalių dokumentų bei šaltinių, tarp jų ir pirmieji Vilniuje - jėzuitų kolegijoje ir Universitete - spausdinti profe­ sionalios filosofijos kūriniai, atsidūrė Švedijoje. Šiuo metu jie yra Upsalos universiteto bibliotekoje, o mes turime jų kserokopijas. Iš Lenkijos mokslinių bibliotekų ir archyvų taip pat įsigyta kserokopijų ir mikrofilmų - filosofijos paskaitų, skaitytų ką tik įsteigtame Vilniaus universitete. Susidarome vis autentiškesnį pasauliečių filosofinio lavinimo Lietuvoje pradžios vaizdą. Tarp Lietuvos mokslinėse bibliotekose saugomų rankraštinių filosofijos kursų esama filosofijos paskaitų, skaitytų Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių universitetuose bei kolegijose. Tokius rankraščius parsivežė studentai iš Lietuvos kaip klausytų filosofijos paskaitų užrašus.

18

S E NOJ I

L I E T U V O S

F I L O S O F I J A

Kai kurios tokios paskaitos skaitytos žymių tuometinių filosofų ar gamti­ ninkų, antai Vilniaus universiteto bibliotekoje yra paskutinio žymaus italų Renesanso filosofo Cesare Cremonini paskaitos, skaitytos Paduvos uni­ versitete, žinomo pirmos XVIII a. pusės matematiko ir astronomo Pierre'o Lemonnier logikos, etikos ir fizikos paskaitos. Nemaža dalis šių filosofinių rankraščių neturi titulinių puslapių, o jei ir turi, tai nenurodyta dėstymo vieta, metai, paskaitų autorius. Tačiau, ištyrus įvairius prierašus rankraščiuose, jų kalbą, stilių, dėstymo metodą ir argu­ mentavimo būdą, galima nustatyti dėstymo vietą, metus, net kai ką pasakyti ir apie patį autorių, sakykime, kuriam vienuolių ordinui jis priklausė. Re­ miantis Lietuvos provincijos jėzuitų ir kitų vienuolijų pareigybių metiniais bei kitokiais katalogais, nurodančiais, ką kiekvienais metais veikia kiek­ vienas vienuolijos narys, taip pat remiantis Vilniaus universiteto mokslo laipsnių teikimo registracijos knyga Akademijos laurai, įvairiais kitais do­ kumentais, paskaitų autorius nustatomas tiksliai. Duomenų nustatyti už­ rašymo vietai ir metams teikia pats filosofijos kurso tekstas. Daugiausia jų aptinkama tam tikrose logikos ir fizikos paskaitų vietose. Antai teiginių ir terminų teorijose kaip pavyzdžiai kartais pateikiami vietovių pavadinimai, tikriniai lietuviški ar lenkiški vardai. Vietovių pavadinimai neretai nuro­ domi aiškinant santykio kategoriją, teiginių teisingumo sąlygas, teiginius apie ateitį. Fizikos paskaitose, aiškinant vietos sąvoką, neretai kaip pa­ vyzdys minimas tos vietovės, kurioje kursas buvo dėstomas, pavadinimas, dažnai sakoma: „čia, Vilniuje", „čia, Paparčiuose", „čia, Kaune", „čia, Gar­ dine", arba sakoma: „Esame auditorijoje, auditorija yra kolegijoje, kolegija yra Vilniuje, Vilnius yra Lietuvoje, Lietuva yra Europoje" arba „Mūsų vieta yra mokyklą gaubiantis oras, mokyklos vieta - Akademija, Akademijos vieta - miestas, miesto vieta - Lietuva, Lietuvos vieta - Europa, Europos vieta pasaulis" ir pan. Kurso dėstymo metus neretai galima nustatyti skaitant fizikos traktatą Apie pasaulį ir dangų, kuriame dažnai nurodoma, kiek pa­ sauliui metų tuo laiku, kai kursas buvo dėstomas. Dalis naujų duomenų, kurių nežinojo bibliotekų katalogų sudarytojai, paskelbta [10]. Iš viso maž­ daug 200 rankraštinių filosofijos kursų esu nustatęs jų dėstymo vietą, metus arba autorių.

19

SENOJI

L I E TUV OS

F I L OS OF I J A

Tačiau ne kiekvienu atveju šis darbas būna sėkmingas. Pasitaiko tokių rankraštinių filosofijos kursų, kuriuose tiesiog trūksta tų dalių, iš kurių nustatoma rankraščio metrika, arba jei jos yra, tai per daug bendros, be užuominų į dėstymo vietą ar metus. Mūsų mokslinėse bibliotekose ir ar­ chyvuose esama apie 100 rankraštinių filosofijos kursų, kurių dėstymo vieta dar nenustatyta. Gausiausiai esama filosofijos paskaitų, skaitytų etninės Lietuvos ir Lietuvos DK mokyklose. XVI-XVIII a. pasirodę spausdinti profesionalios filosofijos darbai - tai negausios monografijos ir mokomosios knygos bei vadovėliai ir daug tezių mokslo laipsniams įgyti. Kartais traktatai išaugdavo ir ne iš skaitytų paskaitų, o būdavo daugiau ar mažiau savarankiškas mokslinis tyrimas. Pagrindinė monografijų ir traktatų kūrybinės negausos priežastis - spe­ cializacijos filosofijoje nebuvimas, filosofiją laikant pakopa į teologijos profesūrą bei aukštesnes pareigybes vienuolijoje. Gausiai išspausdinta Vilniaus universiteto studentų bei absolventų disputų tezių ir tezių filo­ sofijos bakalauro ar magistro laipsniams įgyti. Užsienio universitetuose studijavę studentai iš Lietuvos taip pat yra išspausdinę tokių tezių. Vi­ duramžių universitetuose besidarbavusių lietuvių bakalaurų ar magistrų kūrybos neaptikta (sprendžiant iš užsienio universitetų bibliotekų skelbtų rankraščių katalogų). Lietuvoje ir užsienyje socialinės bei politinės filosofijos, taip pat reli­ gijos filosofijos pobūdžio darbų paskelbė mūsų reformacijos teoretikai. Produktyviausiai darbavosi arijonai, sukūrę socialinę utopiją. Renesanso humanistų Lietuvoje kūryba, daugiau ar mažiau priklausanti praktinei fi­ losofijai, taip pat filosofinių idėjų raiškai istorinėje, grožinėje literatūroje, memuaristikoje bei publicistikoje, aptariama trečiame šio veikalo skyriaus Renesanso humanizmas skirsnyje, o pirmuose skyriaus Reformacijos sąjūdžio filosofija skirsniuose aptarta religinių polemikų įkarštyje sukurta šio pobū­ džio raštija, priklausanti religijos filosofijai. Pagrindiniai Lietuvos senosios filosofijos šaltiniai yra suinventorinti ir aprašyti leidinyje Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai, I tomas. Feodaliz­ mo epocha [8]. Per praėjusį dvidešimtmetį rasta nemaža naujų šaltinių: ran­ kraštinių filosofijos kursų, užsienyje ir Lietuvoje spausdintų tezių mokslo laipsniams įgyti ir kitos kūrybos. Nėra abejonės, kad mūsų senosios filoso­ fijos šaltinių bus rasta ir ateityje, ypač tikintis, jog būsią aptikti vėlyvosios viduramžių filosofijos mūsų krašte šaltiniai.

20

_____________________

S E NOJ I

L I E T U V O S

F I L O S O F I J A

3. Tyrinėjimai Filosofijos senajame Vilniaus universitete atskirus faktus ėmė minėti pirmieji Lietuvos jėzuitų istorikai, besirūpinę deramu savojo ordino veik­ los švietimo baruose praeities vertinimu. Albertas Kojelavičius-Vijūkas veikale Įvairios žinios apie bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje [7], Johannas Preuschhoffas nedidelės apimties darbe Vilniaus universitetas [11], Stanislovas Rastauskas (Rostovvski) veikale Lietuvos jėzuitų provincijos istorija [12] aptarė organizacinius, administracinius ir biografinius Vilniaus universiteto bei jėzuitų kolegijų veiklos faktus, nesigilindami į dėstomų dalykų turinį, minėjo kai kuriuos filosofijos profesorius. Filosofijos raida senajame Vilniaus universitete rūpėjo XIX a. lenkų filosofijos istorikams, į Universiteto praeitį žvelgusiems kaip į Abiejų Tautų Respublikai priklausantį paveldą. Feliksas Jaroriskis veikalo Apie filosofiją [5] trečio tomo skyriuje „Žinios apie logiką Lenkijoje" pateikia menkas, nesistemingas žinias, mini tik kelis senojo Vilniaus universiteto filosofijos profesorius. Panašiai filosofiją senajame Universitete pristato Jozefo Jankovvskio nedidelės apimties knyga Trumpa logikos apybraiža kartu su jos istorija [4]. Paskutiniame knygos skirsnyje „Lenkų filosofų pastangos plėtoti logiką" autorius remiasi tik pasirodžiusiais spausdintais darbais, o apie pagrindinę medžiagą - rankraštinius filosofijos kursus - nė neužsimena. Stambaus trijų tomų veikalo Vilniaus universitetas [1] autorius Jozefas Bieliriskis antrame tome apžvelgė filosofijos mokslus Universitete nuo jo įsteigimo iki uždarymo 1832 m. Bieliriskio tyrimas dalykiškiau aptaria fi­ losofiją Universitete nuo 1803 m. O filosofiją jam e XVI-XVIU a. Bielinskis vaizdavosi blankiai, daugelio faktų nežinojo, o ką žinojo, dažnai aiškino netiksliai - darė net tokias klaidas, kad filosofijos paskaitas užrašiusius studentus paversdavo profesoriais. Jis išvardijo 31 jėzuitų administruoto Vilniaus universiteto filosofijos profesorių. Tačiau 10 tų asmenų Universi­ tete filosofijos niekad nedėstė. Tik 4 asmenų filosofijos dėstymo metai nurodyti tiksliai. O juk senajame Vilniaus universitete filosofijos paskaitas skaitė 200 asmenų. Klaidos ir apsirikimai Bielinskio studijoje atsirado dėl to, kad jis nedisponavo daugeliu pirminių šaltinių, be kurių rimtesnis filo­ sofijos senajame Universitete tyrinėjimas neįmanomas. Apie rankraštinius

21

SENOJI

L I E TUV OS

FI L OS OF I J A

filosofijos kursus jis beveik nieko nepajėgė pasakyti - filosofinio turinio rankraščiai tuo metu dar nebuvo inventorinti, nebuvo jų katalogo. Filoso­ fijos raidai Vilniaus universitete XVI-XVIII a. pasekti Bielinskio studijos reikšmė minimali. Vienas stambiausių lenkų filosofijos istorikų Henrykas Struve vei­ kaluose Sisteminis logikos išdėstymas, Filosofijos istorija Lenkijoje. Parengtinės žinios, Logikos kaip pažinimo teorijos istorija Lenkijoje [13] surinko nemaža fak­ tinės medžiagos, pažymėjo kai kurias filosofijos raidos Lenkijoje tendenci­ jas, jomis apimdamas ir senojo Vilniaus universiteto filosofijos profesorių kūrybą. Struve disponavo tik spausdintais darbais. Be to, jo tyrinėjimams būdingi rimti metodologinio pobūdžio trūkumai, tarp kurių ir tas, kad jis nebuvo susipažinęs su matematine logika ir dėl to nepajėgė deramai vertinti scholastinės logikos, kūrusios kai kurias moderniosios logikos užuo­ mazgas. Šiuolaikiniu požiūriu Struve tyrimai - praeities etapas. Pirmasis, kuris atkreipė dėmesį į Lietuvos mokyklose sukurtą turtingą rankraščių pavidalo filosofinį palikimą, buvo vienas žymiausių Lenkijos filosofų Wladislawas Tatarkiewiczius, 1919-21 m. dėstęs Vilniaus universi­ tete. Jis sudarė Universiteto bibliotekoje buvusių rankraštinių filosofijos kursų katalogą ir paskelbė apžvalginį straipsnį Filosofijos mokymo Lietuvoje istorijos medžiaga [15]. Nors straipsnis daugiausia apžvelgia filosofijos dėsty­ mo organizaciją, tačiau kaip gerai pagrįstas faktine medžiaga jis neprarado savo reikšmės. Tatarkiewiczius nusakė kai kurias filosofijos raidos Lietuvos mokyklose XVI-XV]H amžiais tendencijas. Dalį jo vertinimų šiuolaikinis šio paveldo tyrimas nepatvirtina ir koreguoja; ypač netikslus jo teiginys esą vilniškė scholastika iš pat pradžių buvusi neimli pažangai ir negyva. Po Tatarkiewicziaus tyrimų straipsnį tik apie vienas logikos paskaitas, skaitytas Vilniaus universitete XVII a., paskelbė Aleksandras Kisielis. - Ne­ žinomas lenkų XVII a. logikas [6]. Autorius atskleidė paskaitų rankraštyje ap­ tiktas idėjas, artimas šiuolaikinei logikai. Filosofiją Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų mokyklose tiria Krokuvos jė ­ zuitų aukštosios mokyklos profesorius Romanas Darowskis. Straipsniuose ir juos apibendrinusioje studijoje Filosofija Lenkijos jėzuitų mokyklose XVI am­ žiuje [2] autorius apžvelgia filosofiją Vilniaus jėzuitų kolegijoje ir Vilniaus universitete XVI a., analizuoja mokymo nuostatus ir filosofijos dėstymo

22

S E NOJ I

L I E T U V O S

F I L O S O F I J A

organizaciją. Darowskis rado naujų scholastinės filosofijos Lietuvoje pradžios šaltinių - profesorių paskaitų kursų, spausdintų tezių, studija vertinga tuo, kad skelbia naujus duomenis, koreguojančius iki šiol žinotas filosofijos profesorių biogramas. Filosofinės kūrybos analizė studijoje dau­ giau apžvalginė. Darowskis paskelbė straipsnių, nagrinėjančių ir XVII a. jėzuitų profesorių Lietuvoje ir Lenkijoje palikimą. Jėzaus Draugijos narių filosofinio paveldo reikšmingus tyrinėjimus sukūrė Franciszekas Bargielas. Jis išleido monografijas apie jėzuitus, be­ sidarbavusius ir Vilniaus universitete: VIojciechas Tylkozuskis SJ, Stanislovas Sadurskis SJ (1726-1789), sudabartintos scholastinės filosofijos atstovas, taip pat platų straipsnį Benediktas Dobševičius S] (1 7 2 2 -ap. 1794) ir jėzuitų filoso­ fijos Lenkijoje atnaujinimas antroje XVIII amžiaus pusėje (lenkiškoji metrika nurodyta šio veikalo XVII skyriaus dalyje „Biogramos"). Senojo Vilniaus universiteto keturių tomų šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį veikalą, pagrįstą Romos jėzuitų archyvo šaltiniais, sukūrė Kroku­ vos jėzuitų aukštosios mokyklos profesorius Ludvvikas Piechnikas: Vilniaus Akademijos istorija. I tomas: Vilniaus Akademijos pradžia 1570-1599; II tomas: Vilniaus Akademijos klestėjimas 1600-1655 metais; III tomas: Mėginimai atnaujinti Vilniaus Akademiją po daugybės nelaimių ir krizės laikotarpis 1655-1750; IV to­ mas: Vilniaus Akademijos atgimimas 1730-1773 [9]. Tai novatoriška, tikslumu bei kruopštumu pasižyminti studija, gausiai pataisiusi bei papildžiusi tu­ rėtą žinojimą. Ji vertinga ir Filosofijos fakulteto bei filosofijos dėstymo organizacijai senajame Universitete pasekti. Vertingų veikalų sukūrė reformacijos sąjūdžio bei jo teorinio palikimo Lenkijoje ir Lietuvos DK tyrinėtojai Ludwikas Chmajas, Konradas Gorskis, Stanislawas Kotas, Zbigniewas Ogonovvskis, Lechas Szczuckis, Januszas Tazbiras ir kiti. Juose plačiame istoriniame fone analizuojamos arijonų, sociniečių ir kitų reformacijos krypčių filosofinės bei socialinės pažiūros. Lenkijos filosofinėje periodikoje, kituose leidiniuose skelbiami tyrinėjimai, nušviečiantys tuos ar kitus filosofinio gyvenimo Lietuvos DK atvejus. Sovietinėje Baltarusijoje sukurtų turinėjimų vertė minimali. Jie mark­ sizmo nuostatų ribose iškreiptai vaizdavo senąją Lietuvos filosofiją: į fi­ losofijos procesus žvelgė pro klasių kovos prizmę, o katalikybę įvardijo kaip turėjusią Baltarusijoje ypač reakcingą reikšmę.

23

SENOJ I

LI E TUVOS

F I L OS OF I J A

Sovietmečio sąlygomis Vilniuje ir Kaune nesiangažavusieji marksis­ tinei filosofijai bei atsidėję Lietuvos filosofijos praeities tyrinėjimams iki 1990 m. iš Lietuvos filosofijos istorijos parengė 32 mokslų kandidato ir 6 mokslų daktaro disertacijas, publikavo daug straipsnių ir apie 20 mo­ nografijų. Didesnė atliktų darbų dalis (deja, jie ne visi reikiamo lygio, dalis darbų atlikti remiantis sovietinio marksizmo nuostatomis) vertina filosofi­ jos raidą Lietuvoje XIX a. pabaigoje ir pirmoje XX a. pusėje. Tik nedaugelis veikalų skirti pirmos XIX a. pusės, o dar mažiau - filosofijos raidai Lietuvoje XVI-XVIII a. pasekti. Šį tyrinėjimo pasiskirstymo nelygumą lėmė kalbinio išprusimo stoka ir šaltinių pobūdis - sunkiai įskaitomi, laiko tėkmės pa­ veikti rankraštiniai filosofijos kursai atbaidydavo net lotynų kalbą gerai mokėjusius, tačiau ieškojusius lengvesnių kelių. Lietuvos senosios filosofijos tyrimus pradėjau, ėmęs tirti profesio­ nalios filosofijos pradžią mūsų krašte. Ištyriau rankraštinius filosofijos kursus, sukūriau metodą jų metrikai nustatyti. Tyrimus pradėjau nuo logi­ kos, 1963 m. apgyniau filosofijos mokslų kandidato disertaciją Scholastinė logika ir jos žlugimas Lietuvoje. Ištyręs kitas tuometinės filosofijos disciplinas bei paskelbęs publikacijų, 1968 m. apgyniau filosofijos mokslų daktaro disertaciją Filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVIIIamžiais. Nauja medžiaga papildyti tyrimai įgalino 1975 m. paskelbti monografiją Feodalizmo laikotar­ pio filosofija Lietuvoje. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVI1I amžiais, l-II dalis. Paskelbta straipsnių Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos filosofijos žurnaluose ir kituose leidimuose. Vieno žymiausių scholastinės filosofijos atstovų senajame Vilniaus uni­ versitete M.Smigleckio metafiziką ištyrė.Dalius Jonkus - 1998 m. parengė disertaciją Būties problema Martyno Smigleckio logikoje. Filosofines tuometi­ nės logikos koncepcijas ištyrė Vytis Valatka; 2001 m. jis parengė disertaciją Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje. Renesanso epochos gyvenimo esamybės bei jos gerinimo ir filosofinių idėjų sąsają tuometinių publicistų kūryboje mėginta atskleisti, nors dar kukliai, Jurgio Štuopio 1925 m. paskelbtoje studijoje RotundasXVIa. lietuvių šviesuomenėje [14]. Žymiai plačiau šią sąsają atskleidė Juozo Jurginio so­ vietmečio sąlygomis novatoriška studija Renesansas ir humanizmas Lietu­ voje (1965). Renesansinių filosofinių idėjų raišką tyrė Aloyzas Varanavičius,

24

S E NOJ I

L I E T U V O S

F I L O S O F I J A

1974 m. apgintoje filosofijos mokslų kandidato disertacijoje Renesanso vi­ suomeninė filosofinė mintis Lietuvoje XVI a. pradžioje (E. Vitelijaus ir M. Husoviano pažiūros). Pažymėtinas Marcelino Ročkos veikalas Mykolas Lietuvis (1988), išsamiai analizuojantis ne tik tuometinę politinę ir kultūrinę situaciją, bet ir atskleidžiantis lietuvių humanisto idėjų bei antikinės filosofijos sąsajas. Lietuvos senosios filosofijos tyrimo baruose sėkmingai darbuojasi istorikė Ingė Lukšaitė - reformacijos sąjūdžio bei jo teorinio pavidalo tyrinėtoja. Ji suieškojo užsienio bibliotekose Lietuvos DK reformacijos teoretikų leidinių, 1980 m. išleido monografiją Radikalioji reformacijos kryptis Lietuvoje, kurioje analizuojamos arijonų ideologų socialinės pažiūros, arijonų filosofinis racionalizmas. 1999 m. Lukšaitė išleido iki šiol stambiausią reformacijos pradžios Lietuvoje tyrimą Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kuriigaikstystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis - XVII a. pirmas dešimtmetis (antras leidimas - 2001 m.). Lukšaitė paskelbė straipsnių apie žymių reformacijos teoretikų Andriaus Volano, Adomo Rasijaus pažiūras. Nemaža naujovių ir gaivumo įnešusi literatūros istoriko Dariaus Kuolio studija Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas (1992) taip pat rodo, kad senosios lietuvių literatūros tyrinėtojai geba suvokti filosofines epochos idėjas ir jas tirti kaip savitai determinavusią kūrybinę raišką istorinėje literatūroje. Reikšmingas darbo baras yra Lietuvos senosios filosofijos tekstų pub­ likavimas. Jų vertimas į lietuvių kalbą supažindina plačiąją visuomenę su autentišku paveldu. Pradžia šiame darbe padaryta: išleista pirmoji Lietuvos filosofijos antologija [3], XVIII a. mūsų švietėjo Kazimiero Narbuto Raštai, reformacijos ideologo Volano Rinktiniai raštai, Eugenijos Ulčinaitės ir Juozo Tumelio sudarytas veikalas Stanislovas Rapolionis pristato ir reformacijos filosofijai priklausančius tekstus, išleistas Vilniaus universiteto teisės pro­ fesoriaus Arono Aleksandro Olizarovijaus kūrinys Apie politinę žmonių sąjungą. Literatūros istorikų pastangomis leidžiamos serijos Senoji Lietuvos literatūra filosofiniam paveldui reikšminga šios serijos 5 knyga - Šešiolik­ tojo amžiaus raštija, talpinanti lietuviškojo Renesanso politinei filosofijai priklausantį paveldą.

25

SENOJ I

L I E TUV OS

FI L OS OF I J A

NUORODOS 1. Bie/msl'i J. Uniwersytet Wileriski 1579-1831, t. I-III. Kraköw, 1899-1900. 2. Darozoski R. Filozofia w szkolach jezuickich w Polsce w XVI wieku. Kraköw, 1984. 3. Filosofija Vilniaus universitete 1579-1832. Vertė, įvadą ir komentarus parašė Romanas Plečkaitis. Vilnius, 1979. 4. Jankowski J.E. Krötki rys logiki wraz z jej historią. Kraköw, 1822. 5. Jaroiiski F. O filozofii, 1.1—Ed. Kraköw, 1812. 6. Kisze/A Nieznany logik polski XVII stulecia.//„Pzegląd Powszechny", t. 221,1939, Nr. 2. Atskiras atspaudas: Nieznany kurs logiki z Akademii Wilenskiej. Warszawa, 1939. 7. Koialowiczz WijukA. Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum in Magno Lituaniae Ducatu pertinentium. Vilnae, 1650. 8. Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. I tomas. Feodalizmo laikotarpis. Vilnius, 1980. 9. Piechnik L Dzieje Akademii Wilenskiej. Tom I. Początki Akademii Wilenskiej 1570-1599; Tom U. Rozkwit Akademii Wilenskiej w latach 1600-1655; Tom III. Pröby odnowy Akademii Wilenskiej po klęskach potopu i okres kryzysu 1655-1730; Tom IV. Odrodzenie Akademii Wilenskiej 1730-1773. Rzym, 1984-1990. 10. Plečkaitis R. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVIII amžiais. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija, d. III. Vilnius, 1968. - VUB, Ds 1015. 11. Preuschhoffl. Universitas Vilnensis. Vilnae, 1707. 11 Rostowski S. Lituanicarum Societatis Jesu historiarum provindalium pars prima, Vilnae, 1768. 13. Struve H. Wyklad systematyczny logiki. Warszawa, 1870. Historya filozofii w Polsce. Wiadomosd przygotowawcze. Warszawa, 1900. Historya logiki jako teoryi poznania w Polsce. Warszawa, 1911. 14. ŠtuopisJ. Rotundas XVI a. lietuvių visuomenėje.//„Lietuva", 1925, balandis 15-17,20,25, 29,30, gegužė 8,9,11-13. 15. Tatarkiewicz W. Materjaly do dziejöw nauczania filozofji na Litwie. // Archivum Komisji do badania historji filozofji w Polsce, t. II, cz. 2. Kraköw, 1926. 16. TrypuckoJ. Polonica vetera Upsaliensia. Uppsala, 1958.

VĖLYVOJI VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJA LIETUVOJE

VĖLYVOJ I

VI DUR AMŽ I Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

II KRIKŠČIONIŠKOSIOS LIETUVOS ATVĖRUS MOKSLUI

1. Krikščioniškosios intelektualinės kultūros prielaidų kūrimasis Pagoniškosios Lietuvos dvasinės kultūros vertybes - religiją ir mitus, pasaulėjautą, kultūrinius herojus, dalį dorovinių nuostatų - po krikšto, kuris išvedė Lietuvą iš politinės atskirties ir susiejo su krikščioniškąja Europa, turėjo pakeisti nauja, krikščioniškoji kultūra. Šią kultūrą ir žm o­ gaus naujosios socializacijos pagrindinę sąlygą - tapsmą krikščioniško­ sios bendruomenės nariu - nuo XII a. į Pabaltijį pradėta nešti kalaviju, popiežių sankcionuotais Vakarų Europos feodalų kryžiaus žygiais. Šiuo­ laikiniu požiūriu kryžiaus karai laikomi nusikaltimu žmonijai. Greta teri­ torinių užkariavimų ir kitų ekspansinių siekių kryžiaus karų iniciatoriai bei jų dalyviai vadovavosi pažintinio fundamentalizmo nuostata, persmelkta neklaidingumo pretenzijos, išreikštos savųjų vertybių pranašumo teigimu. Krikščioniškosios religijos ir kultūros išskirtinumo bei pranašumo teigimas išsiliejo globaliniu destruktyvumu, baltų pagoniškojo prado vertybių vadinimu laukiniškumu, reikalingu sunaikinti. Šiuolaikiniu požiūriu, skelbiantys kitų kultūrą laukine patys yra laukiniai. „Toks požiūris, ku­ rio vardan „laukiniai" (arba visi, kuriuos nusprendžiama tokiais laikyti) atskiriami nuo žmonijos, kaip tik ir yra pats ryškiausias ir būdingiausias paties laukinių bruožas" [14:14]. Filosofijos istorijai iš dvasinės kultūros apraiškų rūpi intelektualinė kultūra - mąstysenos vertybių kūrimas, recepcija ir vartojimas, jų ieškojimas rašytiniuose šaltiniuose. Sąjunga su Lenkija ir Lietuvos krikštas naikino Kryžiuočių ordino siekius, o po Žalgirio mūšio panaikino Šventosios Romos imperijos valdo­ vų duotus lietuviškų žemių užrašymus kryžiuočiams. Per Lietuvą, įskirtą į krikščioniškųjų valstybių bendriją, tikėtasi išplatinti katalikybę į Rytų šalis,

28

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

su jomis plėsti įvairius ryšius. Didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo laikais Lietuvos DK išsiplėtė iki 1000000 km2. Militarinė valstybės kultūra buvo aukšta, tai rodo pats valstybingumo apgynimo ir valstybės teritorinės plėtros faktas. Atsivėrusi Vakarų civilizacijos bei kultūros įtakai, valstybė stiprėjo politiškai ir ūkiškai, kūrėsi ir augo miestai, plėtojosi amatai ir prekyba. Po krikšto Lietuvoje pastatyta ankstyvojo ir brandaus gotikinės architektūros stiliaus bažnyčių, visuomeninių pastatų, sukurta skulptūrų, vitražų, liturginės ir pasaulietinės taikomosios dailės kūrinių, veikusiuose skriptoriumuose perrašinėtos religinio turinio knygos, giesmynai, sukurta jų grafika, atsirado vaizduojamoji, daugiausia religinio turinio dailė. Visa tai kūrė vietiniai meistrai ir atvykėliai. Dalis slaviškųjų Lietuvos DK žemių liko Bizantijos kultūros įtakoje, o pagrindinės žemės priėmė krikščioniškąją Vakarų kultūrą. Negana to, baž­ nytinis Konstancos susirinkimas Jogailą ir Vytautą paskyrė katalikiškosios visuomenės Rytų Europos šalyse globėjais, tuo pačiu Lenkijai bei Lietuvai numatė Vakarų kultūros nešėjo Rytams vaidmenį vietoj praradusio reikšmę Kryžiuočių ordino. Šią paskirtį XV a. sėkmingai galėjo atlikti Lenkijos Ka­ ralystė, seniai apsikrikštijusi, disponuojanti gausiomis vienuolijomis ir jų mokyklomis, XV a. pagarsėjusiame Europoje Krokuvos universitetu, mokslo bei meno žmonėmis, viduramžių statybos paminklais. Intensyvūs kultūri­ niai ryšiai su Vakarais įgalino Lenkijos inteligentus ne tik atsiliepti į kultūrines Europos naujienas, bet ir patiems jas pasauliui pranešti - Mikalojus Ko­ pernikas yra geriausias pavyzdys. O dar gerokai iki Krokuvos universiteto įkūrimo išsilavinę Vakarų Europos universitetuose ir po studijų grįžę į tėvynę lenkų inteligentai pajėgė įkurti filosofijos studijas turinčias mokyklas. Vėlyvaisiais viduramžiais feodaliniai santykiai Vakarų Europoje įžengė į krizę, o Lietuvos DK dėl žinomų aplinkybių XV amžius - baudžiavos įsigalėjimo, dvarų kūrimosi, kilmingųjų luomo susiformavimo bei feodalinės diduomenės reikšmės išaugimo laikotarpis. Dėl vėlyvo įžengimo į krikš­ čioniškąją terpę intelektualinė Lietuvos kultūra XV a. tik formavosi. Ją kurti bei skleisti galėjo užsienio universitetus baigusieji asmenys. Turimais duo­ menimis, XV a. iš Lietuvos DK kilusieji 204 asmenys baigė universitetines studijas ir didžioji jų dalis sugrįžo į tėvynę. Net 188 baigė lietuviams arti­ miausią Krokuvos universitetą, kiti parvyko po studijų Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje. Grįžę į tėvynę, Lietuvos DK inteligentai vieni ėjo valstybines tarny­

29

V Ė L Y V OJ I

V I DUR AMŽ I Ų

F I L OS OF I J A

L I E T U V O J E

bas - darbavosi didžiojo kunigaikščio dvare ir valstybės žinybose, kiti turėjo aukštas bažnytines pareigybes, darbavosi švietimo srityje. Tik tokių mo­ kyklų, kuriose reikėjo universitetinį išsilavinimą turinčių mokytojų, XV a. Lietuvoje tebuvo dvi - katedrinės Vilniaus ir Medininkų mokyklos. Nėra žinių, kad šie Lietuvos inteligentai būtų sukūrę raštų, tiesiogiai priklausančių mokslui, neaptikta ir kūrybos, kuri tiesiogiai priklausytų idėjų istorijai. Sukurtoji pasakojamojo pobūdžio raštija teikia unikalias žinias, jos reikšmė lituanistikai bei visuomenės istorijai nepakeičiama, o ryšys su idėjų istorija netiesioginis. Jau XII-XIV a. kurtoji svetimtaučių raš­ tija - Hipatijaus ir kiti rusų metraščiai, kryžiuočių kronikos rodo valstybės ir valstybingumo sampratos formavimąsi ankstyvojoje feodalinėje Lietuvos visuomenėje, valstybingumą tapatinant su valdovo institucija. Aukštos politinės kultūros yra didžiojo kunigaikščio Gedimino, siekusio praktinių valstybės gerovę keliančių tikslų, Laiškai. Juose Gediminas teigia esąs toks pat Dievo malone (Dei gratia) valdovas kaip ir kitų valstybių monarchai, tiek pat legitiminis, disponuojantis valdovui būdingais valdžios aktais. Kviesdami svetimtaučius atvykti į Lietuvą ir darbuotis savo bei krašto gerovei, Laiškai tikina krikščionis - esą nereikia būgštauti dėl jų būsimos padėties pagoniškoje valstybėje - visų tautybių žmonėms Lietuvoje su­ teikiama jų tikėjimo išpažinimo laisvė. Gedimino kanceliarijos sekretoriai turėjo būti aukšto lygio inteligentai: tikėjimo išpažinimo laisvę garan­ tuojančią vietą jie suredagavo ta pačia prasme, kaip šią laisvę skelbė vidu­ ramžių filosofas Petras Abelardas, naujųjų amžių racionalizmo pirmtakas. „Ir visi mes vienodai teigiame, kad esame vieno Dievo išpažinėjai, tačiau jam tarnaujame skirtingu tikėjimu ir skirtingu gyvenimo būdu" [1:1613]. Gedimino Laiškuose ši mintis nuskamba lietuviškosios valstybės tikrovėje: „Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumė­ te, pranešame, jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų ka­ rališkajame mieste, vardu Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti Dievą" [10:45]. Diskursyviems, refleksinio pobūdžio filosofijos, teologijos ar idėjų sričiai priklausantiems kūriniams atsirasti XV a. Lietuvoje nebuvo sąlygų. Tik įsikūrusiai bažnyčiai ir jos dar negausioms vienuolijoms teko ganytojų darbas galutinai įveikiant pagonybę.

30

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

Lietuvos DK valstybingumas augo ir stiprėjo valstybę valdantiesiems turint aiškiai susiformavusią lietuvių tautos sampratą. Joje mąstyta teri­ torija, kilmė - tėvynė kaip istorinis paveldas, kalba. Tokia tautos samprata remiamasi didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. duotame atsakyme Šven­ tosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui, kuriame nesutinkama su reikalavimu perduoti Žemaitiją Kryžiuočių ordinui. „Ši žemė yra mūsų tėvonija ir tėviškė pagal teisėtą paveldėjimą iš mūsų senelių bei prosenelių, kurią ir dabar valdome, ji visada buvo ir dabar yra ta pati Lietuva, nes viena kalba ir tie patys žmonės. Kadangi Žemaitija yra žemiau negu Lie­ tuva (Aukštaitija), tai ji ir vadinama Žemaitija, kas lietuviškai aiškinama kaip „žemesnė žemė". Žemaičiai likusią Lietuvą vadina Aukštaitija, nes šioji žemė, palyginti su Žemaitija, yra aukščiau. Be to, patys Žemaitijos žmonės nuo seniausių laikų save vadina lietuviais ir niekada nesivadino žemaičiais" [14:92]. Prie tautos sampratos pridėtas teisėtumo veiksnys išreiškė viduramžių monarchijose pripažįstamą paveldėjimo teisę ir kartu reikalavimą kitiems šią teisę pripažinti pagal tarptautinę teisę (ius gentium), feodalinių valstybių perimtą iš romėniškojo pasaulio.

2. Lietuvių studijos užsienio universitetuose Su filosofija pirmiausia susipažino tie Lietuvos bajorų ir pasiturinčių miestiečių sūnūs, kurie jau nuo XIV a. pabaigos mokėsi Centrinės ir Vakarų Europos universitetuose. Apsikrikštijusi Lietuva turėjo pasirodyti esanti vakarietiškos kultūros valstybė. Universitetinis išsilavinimas - vienas bū­ dingiausių šios kultūros požymių. Po krikšto prasideda Lietuvos bajorų sūnų kelionės į Europos universitetus. O iki krikšto pagonys lietuvaičiai katalikiškuose universitetuose - sunkiai įsivaizduojami. XIV-XVIH a. lietuviai mokėsi Krokuvos, Prahos, Karaliaučiaus, Leipci­ go, Rostoko, Ingolštato, Altdorfo (šalia Niurnbergo), Bambergo, Viurcburgo, Vitenbergo, Mainco, Marburgo, Jenos, Tiubingeno, Frankfurto prie Oderio, Greifsvaldo, Heidelbergo, Gėtingeno, Graco, Bazelio, Ciuricho, Ženevos, Liuveno, Leideno, Strasbūro, Orleano, Paryžiaus, Bolonijos, Perudžos, Sienos, Paduvos, Romos ir kituose universitetuose. Remdamiesi paskelb­ tomis užsienio universitetų matrikulomis, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos suregistravo apie 2000 juose besimokiusių studentų iš Lietuvos DK. Susi­

31

V Ė L YVOJ I

V I DUR AMŽ I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

kūrus centralizuotai Lietuvos valstybei, reikėjo išsimokslinusių žmonių, galinčių užimti valstybines tarnybas. Negana to, jų reikėjo visose visuo­ meninio gyvenimo srityse. Biržiškų studijos [8] duomenimis, lietuvių gausiausia buvo artimiau­ siuose universitetuose: Karaliaučiaus (620 studentų) ir Krokuvos (356). Paskui Leideno (147), Frankfurto prie Oderio (119), Ingolštato (109), Ba­ zelio (69), Altdorfo (60), Leipcigo (56), Heidelbergo (53), Paduvos (50), Vitenbergo (36) universitetai. Kituose XV—XVIII amžiais studijavo nuo kelių iki keliasdešimt asmenų iš Lietuvos. Lietuvius užsienio universitetuose registravo lenkų mokslo istorikas S. Kotas [12]. Jo surinktus duomenis pateikia ir Biržiškų studija kaip papil­ dymą. Tada prie Biržiškų studijoje nurodytų tektų pridėti studijoje nepažy­ mėtus universitetuose besimokiusius asmenis. Dalį tų asmenų, tik iš skirtingų universitetų, mini Biržiškų ir Koto sudarytieji sąrašai. Remian­ tis Koto registru, Karaliaučiaus universitete studijavusių lietuvių sąrašą derėtų papildyti maždaug 30 asmenų, Krokuvos, Leideno, Ingolštato, Ba­ zelio, Altdorfo, Leipcigo, Paduvos universitetuose studijavusių lietuvių pagausėtų kiekviename po keliolika asmenų. Kiek mažiau padaugėtų ki­ tuose universitetuose besimokiusiųjų. Koto registras reikšmingas dar tuo, kad praplėtė universitetų geografiją, fiksuodamas studentus iš Lietuvos Biržiškų studijoje nenurodytuose Kelno, Graco, Mainco, Orleano, Vienos ir kituose universitetuose. Biržiškų ir Koto pateikiami studentų iš Lietuvos sąrašai yra pagrindi­ niai, nors ne galutiniai. Galima tikėtis, kad ateityje jie bus papildyti naujais studentų iš Lietuvos vardais. Kelis man pavyko nustatyti ne iš skelbtųjų matrikulų, bet iš užsienio universitetuose studijavusių skelbtų tezių moks­ lo laipsniams įgyti. Antai Biržiškų ir Koto sąrašuose neminimas 1613 m. Heidelberge tezes gynęs Kristupas Dambrovskis, Graco universitete 1600-aisiais filosofijos magistro laipsnio tezes gynęs Jonas Kimbaras ir dar kiti. Biržiškų studija nemini būrio Lietuvos jėzuitų, studijavusių Jėzaus Draugijos prestižinėje aukštojoje mokykloje - Romos kolegijoje. Be to, Bir­ žiškų studijoje nurodoma lietuvių gausiai lankyta mokslo įstaiga Vakarų Prūsuose Braunsberge iš tikrųjų nebuvo aukštojo mokslo židinys, ji tebuvo įprastinė Jėzaus Draugijos kolegija su filosofijos ir teologijos studijomis. Ne aukštojo mokslo, bet tik aukštesnio lygmens lavinimo mokykla Vakarų Prūsuose buvo lietuvių gausiai lankyta Elbingo gimnazija.

32

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž IŲ

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

Viduramžių universitetai buvo organizuoti taip, kad stojant specialių žinių nebuvo reikalaujama, tereikėjo mokėti skaityti ir rašyti lotyniškai, skaičiuoti. Tokį pradinį išsilavinimą turinčius jaunuolius priimdavo į pa­ rengiamąjį universiteto fakultetą, kuris vadinosi menų, arba menų ir filo­ sofijos, fakultetu. Jame iš pradžių įgydavo vidurinį išsilavinimą - mokėsi vadinam ųjų septynių laisvųjų menų (arba septynių laisvųjų mokslų septem artės liberales). Kiti į universitetą stodavo šiuose moksluose jau išsilavinę katedrinėse mokyklose. Iš triviumo dalykų logikai įsisavinti studijavo Petro Ispano logikos traktatus. Kvadriviumo dalykus padėdavo perprasti Euklido Pradai, Ptolemajo Almagestas, Alberto Didžiojo parengti augalijos ir gyvūnijos aprašymai. Studentus supažindindavo su sferų judėjimo ir perspektyvos teorijomis, skaitydavo žymiausių viduramžių mokslininkų veikalus. Kvadriviumo dalykai laikyti pasirengimu studijuoti tikrąjį teorinį mokslą - filosofiją. Studentas privalėjo įsisavinti scholastinį metodą ir scholastinių įrodymų procedūras, kad juos paskui galėtų taikyti studijuodamas teisę, mediciną ar teologiją. Išstudijavę septynis laisvuosius menus, dalis jaunuolių savo iš­ silavinimą tuo ir baigdavo, o kiti toliau studijuodavo filosofijos, teisės, medicinos, teologijos fakultetuose. Daugiausia studentų iš Lietuvos sto­ davo į menų ir filosofijos fakultetą. Teisę studijavo maždaug ketvirtadalis stojančiųjų. Besididžiuojantys bajoriškąja kilme medicinos nelaikė bajorišku mokslu, ją studijavo dažniausiai miestiečių sūnūs. Vykusią į užsienio universitetus mūsų dvasininkiją netrukus skai­ čiumi pralenkė pasauliečiai, jie sudarė studentų iš Lietuvos daugumą. Smulkiųjų bajorų sūnums patrauklu buvo tai, kad nepasiturinčius univer­ sitetai atleisdavo nuo mokesčių už mokslą; įsirašant studijuoti, prie jų pavardžių prirašydavo „neturtingas" - pauperus, „nieko nedavė" - nihil dedit, „Kristus už jį sumokėjo" - Christus pro eo solvit. Prahos universitete stojam ąjį mokestį sudarė 14 Bohemijos grašių. Universitetų biblioteko­ se sukauptos rankraštinės knygos laikytos didele vertybe, už imamas skaityti knygas ėmė mokestį. Prahos universitete mokestis siekė 12 florinų per metus, o jei studentas nepajėgdavo visos sumos sumokėti iš karto, mokėdavo Bohemijos grašiais už kiekvieną paimtą knygą. Universitetai kūrėsi reikšmingu laikotarpiu, kai buvo atgautas mokslinis antikos palikimas, kurį ankstyvieji viduramžiai buvo praradę.

33

VĖL YVOJ I

V I DURAMŽI Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

Universitetuose aiškino išverstus į lotynų kalbą Platono, Aristotelio ir kitų graikų filosofų kūrinius. Aristotelizmui įsigalėjus, Aristotelio tekstai tapo alfa ir omega, jį pagarbiai vadino Mokytoju, Filosofu. Žymių pakitimų įvyko teisėje, susipažinus su teisės šaltiniais. Ženklus medicinos įvykis buvo Hipokrato ir Avicenos kūrinių vertimai į lotynų kalbą. Ankstyvaisiais viduramžiais nutrūkusi mokslo tradicija buvo atkurta. Viduramžių moksli­ ninkai antikos pavelde rado solidžią bazę saviems tyrimams. Prasidėjo tikras viduramžių mokslo renesansas, mokslinis darbas tapo suorgani­ zuotas universitetuose. Viduramžių kultūra pakilo į naują lygį. Universitetai darėsi savotiškomis korporacijomis, turėjusiomis savus papročius. Kai Prahos universiteto Menų fakultetas priimdavo į dėstytojus kito universiteto magistrą, jam surengdavo savotišką atestaciją: prašyme fakulteto dekanui, iš kitur atvykęs, magistras turėjo nurodyti, iš kokių kny­ gų jis studijavo bei įgijo mokslo laipsnį, o paskui Prahos magistrai su juo diskutuodavo ir klausėsi pretendento paskaitos. Priimtas dėstytoju, vieti­ niams magistrams surengdavo pietus. „Tų pačių 1452 metų birželio 22 dieną visuotiniame magistrų susirinkime Krokuvos universiteto menų magistras Povilas iš Dobrino, parodęs, jog turi pasitikėjimo vertą to universiteto magist­ ro liudijimą ir atsakęs į jam pateiktą klausimą mūsų universiteto papročiu fakulteto paskirto determinuoti magistro Jono iš Rohičano, ir atsakęs ki­ tiems tada dalyvavusiems tiems patiems magistrams bei atlikęs su šiuo atveju susijusius kitus aktus, pagal statutą yra priimtas į mūsų universiteto magistrų susivienijimą. Tas pats magistras Povilas tame pačiame magistrų susirinkime prašė atidėti piniginį mokestį fakultetui iki tol, kol taps turtin­ gesnis" [17:11, 45-46]. Viduramžių universitetuose studentai gyvendavo kolegijomis. Tai sa­ votiški bendrabučiai, įsteigti fundatorių, kurie kolegijos studentus, taip pat dažniausiai ir jų profesorius aprūpindavo materialiai. Kolegijos gyveno iš pajamų, kurias teikė joms užrašyti dvarai ir kaimai, turėjo savo vidaus gy­ venimo nuostatus, rinkdavosi pirmininką, kuris tvarkydavo kolegij os ūkį ir paskirstydavo pajamas. Mokydavosi taip pat dažniausiai kolegijose - čia būdavo auditorijų, kuriose kolegijų magistrai skaitydavo paskaitas, o jų klausytis galėjo ir kiti studentai. Panaši kolegija Prahos universitete 1397 m. įsteigta Lenkijos karaliaus Jogailos žmonos karalienės Jadvygos lietuviams

34

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

teologijos studentams (jie pirmiausia turėjo baigti filosofijos fakultetą) ir pavadinta Collegium Lithuanicum - Lietuvių kolegija [19:22]. Pirmieji lie­ tuviai studentai užsienyje ir pasirodė Prahos universitete/ įkurtame 1348 m. O dar anksčiau jame ėmė studijuoti būrys iš Prūsijos atvykusiųjų, tarp kurių, be vokiečių, galėjo būti ir prūsų. Visus iš Prūsijos atvykusius įvardydavo prūsais (pruteni). Šie prūsai nuolat sudarė Prahos universiteto studentų dalį. 1373 m. bakalauro egzaminus laikė Mikalojus iš Prūsijos ir Steponas iš Prū­ sijos, 1376 - Andrius iŠ Prūsijos, taip pat Hermanas iš Rygos, 1382 - iš Rygos kilęs Jonas Fabris, 1384 - Mikalojus iš Livonijos [17:1,134,158,167,172,211, 227]. Daugiatautę Prahos universiteto studentiją profesorius Andriejus iš Brodo (1360-1427) savo akademinėje kalboje apibūdino taip: prūsai, rusi­ nai, lenkai, iš Panonijos kilusieji, anglai, ispanai, saksai, švedai, norvegai, suomiai, venecijiečiai, italai, lombardai, galai, iš Paryžiaus atvykusieji, ne­ apoliečiai, Kipras, Reinas ir Bavarija, visos kaimyninės provincijos siunčia savo sūnus, kad juos apšviestų Prahos Menų fakultetas, o jie visi jį garsintų. Pirmieji žinomi užsienyje studijavę lietuviai stojo į Prahos universite­ tą. Biržiškų studija nurodo 1381-87 m. jame mokiusis Kęstučio anūką Vai­ dotą Butautaitį. Tačiau studija nenurodo, kad XIV a. pabaigoje į universitetą įstojo dar du lietuvaičiai - Baltramiejus Kęstutaitis ir Mikalojus Kirsmantas, jie įrašyti Prahos universiteto Teisės fakulteto matrikulose. „1389 Viešpa­ ties metais kilmingasis ponas Prahos bažnyčios kanauninkas Jaroslavas iš Požesino įrašė žemiau surašytuosius... Baltramiejus Kęstutaitis (Bartholomeus Keynstot)... Mikalojus Kirsmantas (Nicolaus Kerstmon)" [3:101-102]. Kadangi Kęstutaitis ir Kirsmantas stojo į Teisės fakultetą, tai jau turėjo būti baigę Menų fakultetą, tik nežinia ar Prahoje. XV a. pradžioje Prahos universiteto Filosofijos fakultete studijavo dar du studentai iš Lietuvos. Pirmasis - Kristupas iš Lietuvos (Christophorus de Lytzuania), 1401 m. spalio 1 d. jis išlaikė laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro egzaminą. Kadangi bakalauro laipsnį tebuvo galima įgyti baigiant studijas, tai Kristupas iš Lietuvos į universitetą bus įstojęs 1399 ar 1400 m. Antrasis lietuvis studentas - Motiejus Vilniškis (Mathias de Wylna), 1404-aisiais jis išlaikė menų bakalauro, o 1408 - laisvųjų menų ir filosofijos magistro egza­ minus. Tad į universitetą jis bus įstojęs 1402 m. Motiejus Vilniškis - būsimas pirmasis Medininkų vyskupijos vyskupas.

35

VĖL YVOJ I

V I DURAMŽI Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

Galima spėti, kad Prahos universitete mokėsi ir daugiau studentų iŠ Lietuvos. 1408-09 m. jame galėjo studijuoti Jurgis iš Lietuvos (Georgius de Lytmania), kuris 1409-ųjų rudens semestre įrašytas ką tik įsteigto Leipcigo universiteto matrikulose. Bemaž visi pirmieji šio universiteto studentai buvo persikėlę iš Prahos, įvykus čekų ir vokiečių magistrų konfliktui tenykščiame universitete. Prahos universiteto studentai iš Lietuvos klausėsi religijos reforma­ toriaus Jano Huso paskaitų ir pamokslų. Lietuvių kolegija buvo įsikūrusi prie Betliejaus bažnyčios, kurios pamokslininkas nuo 1402 m. buvo Husas, be to, jam buvo pavesta prižiūrėti kolegijos studentus. Huso klausėsi ir Motiejus Vilniškis - jam laikant magistro egzaminą, vienas iš egzaminato­ rių buvo Husas. Klausėsi ir husizmo filosofinio pagrindimo - kraštutinio sąvokinio realizmo, skelbto kaip alternatyvos vėlyvajam nominalizmui. Daugumos tuometinės Lietuvos šviesuom enės žinių versm ė Krokuvos universitetas. Karaliaus Jogailos 1400 m. išleistame Krokuvos universiteto atnaujinimo rašte įžvalgiai nurodoma pamatinė universiteto kaip kultūros židinio reikšmė valstybės gyvenime. Kaip Gediminaitis, dinastiniais ryšiais susiejęs Lenkijos Karalystę ir Lietuvos DK, Jogaila ir bažnytinė Lenkijos hierarchija, atnaujinę universitetą, tikėjosi jį rengsiant ir apkrikštytai Lietuvai inteligentiją, ypač dvasininkiją, reikalingą pagony­ bei galutinai įveikti. Iš paskelbtų Krokuvos universiteto matrikulų maty­ ti, kad XV a. universitete buvo daug studentų iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Sudervės, Gibų, Merkinės, Bartninkų, Nemenčinės, Rūdninkų, Giedraičių, Ukmergės, Ramygalos, Anykščių, Kupiškio, Varnėnų, Lydos, Varanavo, Gardino, Ašmenos ir kitų vietovių [4]. Jų skaičius universitete priklausė nuo politinių Lenkijos ir Lietuvos santykių būklės. Daugiausia studentų iš Lietuvos universitete buvo Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais. Nepa­ siturintiems buvo įsteigtas valstybės ir labdarių išlaikomas bendrabutis bursa. Tie labdariai ir Krokuvos universiteto geradariai buvo Lietuvos bajorai Mykolas ir Elena Kęsgailos, Stanislovas Valimantas, Vladislovas Butrimas, Alberto Goštauto senelis Jonas ir kiti. Universiteto matrikulos mini pirmuosius lietuvius atnaujintame Krokuvos aukštojo mokslo židi­ nyje: Drohičino kunigaikštį Joną (1401), Vilniaus kapitulos kanauninką Motiejų (1402 m.), Mikalojų iš Lietuvos (1412) ir 1.1.

36

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

Jau pirmaisiais atnaujinto Krokuvos universiteto veiklos metais jame pasirodė vienintelis tuo metu dvasininkas iš Lietuvos diduomenės - Kęs­ tučio anūkas Jonas Vaidutis Butautaitis, mokslus išėjęs Prahos universitete. 1401 m. Krokuvos mokslo bendruomenė jį išrinko universiteto rektoriumi. 1402-aisiais Jonas Vaidutis mirė „spėjęs vis tik pasitarnauti Krokuvos uni­ versitetui jį atnaujindamas" [24:422]. Išlikusi paskaitų M enų ir filosofijos fakultete knyga (kitų fakultetų tokios knygos neišliko) mini kelis lietu­ vius Krokuvos universitete dėsčiusius filosofiją: 1488-90 m. kunigaikštis Andrius Svirskis skaitė Aristotelio logikos paskaitas - aiškino Antrąją analitiką ir Apie sofistinius paneigimus, o Jonas Vilniškis 1490 m. dėstė Aristo­ telio Topiką. Tai buvo jiems kaip universiteto magistrams užsieniečiams, dar nepriimtiems į universiteto dėstytojus, privalomos paskaitos. Sudė­ tingą veikalą Aristotelio Analitikas galėjo aiškinti aukštu profesionalumu pasižymintis lektorius. Viduramžių Krokuvos Menų ir filosofijos fakultete, besiorientavu­ siame į Paryžiaus universiteto facultas artium kaip pavyzdinį, studentai iš Lietuvos girdėjo europinio masto scholastikos naujienas ir krypčių pole­ mikas - albertistų ir lotyniškojo averoizmo šalininkų, škotistų ir tomistų. Klausėsi žymiausių fakulteto profesorių enciklopedistų - senosios krypties atstovo Jano Glogoviečio ir modernių pažiūrų skleidėjo Wojciecho iš Brudzevo (Brudzevvskio) - filosofo, matematiko, geografo ir astronomo, re­ formavusio astronomijos dėstymą, jo darbai inspiravo tuos magistrus Krokuvos universitete, kurių paskaitų klausėsi Kopernikas. Girdėjo ir Be­ nedikto Hesse Krokuviečio ir Povilo Vorčiniečio entuziastingą buridanizmo recepciją. Krokuvos magistrai kūrė traktatus, kurie kaip mokomosios knygos pamažu išstūmė į pašalį svetimtaučių traktatus, žinoma, išskyrus viduramžių filosofijos klasikų ir žymiausiųjų jų aiškintojų kūrybą. Viena lietuvių studentų karta iš Krokuvos grįžo paveikta tuo metu universitete vyravusio vėlyvųjų viduramžių nominalizmo, o kita - vėlyvojo realizmo. Viduramžių Krokuvos universitetui nebūdinga minties sąstingtis, dėl moder­ nių nusiteikimų įtakos plėtota teorinė įvairovė. Dalis Krokuvos mokslininkų, gebėję darbuotis įvairiose žinijos srityse, kūrė scholastinį universalaus žinojimo modelį [18].

37

VĖL YVOJ I

V I DURAMŽI Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

Krokuvos universitete studentai iš Lietuvos įsisavindavo rimtas matematikos ir gamtos mokslų žinias, žinojo Oksfordo kalkuliatorių pa­ siekimus kiekybiškai išreiškiant fizinių dydžių kitimą. Mūsų tautiečiai grįždavo apsišvietę, tuometinio aukštojo išsilavinimo standartą visiškai atitinkantys asmenys, mokslą ėję Europoje pripažintame Krokuvos uni­ versitete. Reikšminga ir tai, kad universitetas tapo susietas su valstybės bei visuomenės poreikiais, jame pabrėžta praktinės filosofijos - etikos, poli­ tikos, ekonomikos vertė. Studentai iš Lietuvos jau pirmaisiais XV a. de­ šimtmečiais klausėsi paskaitų ir pamokslų apie teisingumą bei visuomenės gėrį, apie teisingą lenkų ir lietuvių kovą su kryžiuočiais - karą, kurio moty­ vai garbingi, grindžiami dieviškąja ir prigimtine teise [9:54]. Reikia manyti, kad studentus iš Lietuvos maloniai nuteikė Krokuvos profesorių aiškini­ mai, jog ir pagoniškajame pasaulyje būtų gerų pradų - jei pagonių tauta gyvena pagal prigimtinę ir tautų teisę, taip pat priklauso arba priklausys bažnyčiai ir krikščionių lenkų sąjunga su pagoniais lietuviais prieš kry­ žiuočius visiškai teisinga, nes prigimtinė bei tautų teisė visoms tautoms toji pati. Studijos Krokuvoje ugdė pilietinę ir valstybinę savimonę. Viduramžių Krokuvos universiteto profesorių ir studentų privatų gyve­ nimą reglamentavo griežtos rūsčios normos. Profesoriai privalėjo gyventi universiteto kolegijose, tik medicinos profesoriai gyveno privačiai. M ono­ tonišką gyvenimą kolegijose potvarkiai numatė smulkmeniškai: draudė bendrauti su moterimis, nakčiai kolegijas užrakindavo, kuklus maistas bendroje valgykloje, prieš ir po valgio klausantis Šventojo Rašto skaitymų ir t.t. Panaši reglamentacija galiojo bursose - vokiečių, vengrų, neturtingų­ jų, filosofų, kanonistų - gyvenusiems studentams. Visi bursų nariai turėjo rengtis vienodai - klieriko rūbais, dalyvauti dažnose pamaldose, nustatyto­ mis valandomis, sudariusiomis pusę paros, tarp savęs kalbėtis tik lotyniškai. Universiteto vadovybė siekė tramdyti iš Vengrijos plintančią madą rengtis, panašiai tramdė ir Vakarų Europos universitetuose. Kelno universiteto Menų ir filosofijos fakulteto 1522 m. statutas draudė studentams rengtis pernelyg trumpais stuomenį išryškinančiais rūbais. Vienos universitete taip pat reika­ lavo, kad studentai vilkėtų ilgus, blauzdas siekiančius drabužius. Bajoraičiai sunkiai paklusdavo draudimui nešioti ginklą universiteto teritorijoje, da­

38

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

lyvauti azartiniuose lošimuose (kortomis, kauliukais). Renesanso epochoje vyko pasaulietinimas, o Krokuvos universiteto vadovybė, tebesiekusi iš­ saugoti rūsčią viduramžių privataus gyvenimo reglamentaciją, susidūrė su vis stiprėjančiu akademinės bendruomenės pasipriešinimu. Tik XVII a. į krizės ir nuosmukio ištiktą Krokuvos alma mater lietuviai studijuoti jau nebevyko. Viduramžių universitetuose studentus skirstė į savotiškas tautines grupes, kurios mažai ką bendra turėjo su šiuolaikine tautos samprata. Pary­ žiaus universitete studentiją sudarė keturios pagrindinės tautos (nacijos) burgundai, normandai, pikardai ir anglai, Prahos universitete - bohemai, bavarai, lenkai, saksai. Lenkų nacijai priskirdavo ir asmenis iš Lietuvos DK, rusinus, Silezijos vokiečius. Universitetams ėmus teikti mokslo laipsnius, juos įgydavo ir studen­ tai iš Lietuvos. Įgyti nebūdavo lengva. Filosofijos bakalauro laipsniui įgyti Prahos universitete reikėjo laikyti kelias dienas trunkantį egzaminą, paro­ dyti išmanymą septyniuose laisvuosiuose menuose ir filosofijoje. Be to, egzaminuojamajam būdavo pateikiamas koks nors klaidingas samprotavi­ mas - sofizmas, kurį derėjo išaiškinti pagal tuometinio mokslo principus. Sėkmingai išlaikęs egzaminus ir sumokėjęs 28 grašių mokestį, asmuo būdavo priimamas į Prahos bakalaurus, turėdavo teisę dėvėti bakalauro apsiaustą ir gaudavo pareigų - skaityti nustatytų lengviau įsimenamų dalykų paskaitas, studentams diktuoti pagrindinius mokslinius veikalus ir, žinoma, pačiam toliau lavintis. Šias pareigas turėjo atlikti ir Kristupas iš Lietuvos bei Motiejus Vilniškis. Įgiję bakalauro laipsnį, dauguma studentų mokslinę karjerą tuo ir baigdavo. Kiti likdavo studijuoti toliau ir siekdavo filosofijos magistro, teisės, medicinos ar teologijos daktaro laipsnio. Filosofijos magistro laips­ niui įgyti reikėdavo baigti dviejų ar trejų metų fakultetines studijas: išanalizuoti visus Aristotelio logikos, fizikos, etikos, politikos veikalus, taip pat šešias Euklido Pradmenų knygas, žinoti sferų ir planetų judėjimo teoriją, išeiti tam tikrą aritmetikos ir muzikos kursą, turėti kitų gamtos mokslų žinių. Ir bakalaurus, ir būsimus magistrus egzaminuodavo ko­ misija. „1408 Viešpaties metais, dalyvaujant egzaminatoriams magistro laipsniui įgyti - vicekancleriui magistrui Markui iš Grečo, magistrui Janui iš Husinečo, magistrui Hemingui iš Boltenhageno ir magistrui Laurynui iš

39

VĖL YVOJ I

VI DURAMŽI Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

Heilsbergo, taip pat magistrui Burchardui iŠ Bolingeno - buvo priimti šie žemiau surašyta tvarka:... Motiejus Vilniškis" [3:396-397]. Sėkmingai išlaikę egzaminą ir sumokėję 38 grašių mokestį (neturtinguosius nuo mokesčio at­ leisdavo), kandidatai būdavo pristatomi universiteto kancleriui, kad jis leistų jiems universitete skaityti paskaitas be jokių apribojimų. Ši teisė ir sudarė magistro laipsnio pagrindą, ją įgijęs būdavo laikomas licendatu. Per iškilmingą aktą - promociją įteikdavo vadinamąsias magistro insignijas (skiriamuosius ženklus) - magistro beretę, pirštines ir žiedą. Magistro apsiaustas buvo toks pat kaip ir bakalauro, tik magistras ant jo dar dėvėdavo trumpą kailinę peleriną. Naujasis magistras prisiekdavo dvejus metus fakultete skaityti pa­ skaitas ir lankyti magistrų disputus. Tačiau nuo šios prievolės jis galėjo būti atleidžiamas. Nežinia ar nuo jos buvo atleistas Motiejus Vilniškis. Paryžiaus universitetas, viduramžiais garsėjęs filosofijos, teologijos studijomis ir gamtos tyrimais, mokslo laipsnius teikė taip pat naujoviškai. Jame vykusi promodjų procedūra reikšminga tuo, kad ji buvo grindžiama ne egzaminu, bet problemų pateikimu ir jų sprendimu darant išvadas bei jas pagrindžiant. Procedūros modernumas neabejotinas - egzaminų čia ne­ buvo, nes reikalingi jau išlaikyti per studijas. Paryžiaus pavyzdžiu ir kiti Europos universitetai, derinę egzaminus ir problemų gynimą, orientavosi į disputą. Disputo pobūdį egzaminas įgaudavo ir Krokuvos universitete: pa­ teikdavo diskusinę problemą, o pretendentui į mokslo laipsnį derėjo išsa­ kyti savo požiūrį bei jį apginti. Bakalaurai, licenciatai ir magistrai (daktarai) sudarė mokslininkų luo­ mą, o daktarai - universiteto elitą. Jie įgydavo tam tikrų teisių ir privilegijų. Tik turintys doktoratą galėjo šį laipsnį teikti, tik daktarai (magistrai) galėjo būti ordinariniais universiteto profesoriais. Savo teisėmis daktarai būdavo prilyginami kilmingiesiems, galėjo rengtis kaip bajorai, daktarus priešprie­ šindavo miestiečiams ir valstiečiams, prievartos veiksnys už skolos negrą­ žinimą jiems buvo apribotas, bausmės mažesnės, į teismą juos kviesdavo tam tikra iškilminga forma ir kt. Akivaizdu, kad mokslo laipsnį turinčiajam galimybių užimti valstybinę ar privačią tarnybą buvo daug daugiau. Pa­ našiai skirtos ir bažnytinės pareigos. Mokslas universitetuose, mokslinių laipsnių įgijimas ir su tuo susijusios privilegijos studentams iš Lietuvos turėjo atrodyti patraukliai.

40

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

Viduramžių švietimo ir mokslo tyrinėtojai vieningai teigia, kad moks­ lo laipsnius viduramžių universitetuose įgydavo maždaug ketvirtadalis visų studentų. Tad vien iš Krokuvos universiteto, kuriame XV-XVI a. mo­ kėsi apie pusketvirto šimto studentų iš Lietuvos, turėjo grįžti netoli šimto bakalaurų, magistrų, daktarų. Renesanso laikotarpiu studentai iš Lietuvos DK mokėsi katalikiš­ kuose ir protestantiškuose Europos universitetuose. Nemaža Lietuvos di­ dikų sūnų - Kiškų, Sapiegų, Pacų, Goštautų, Radvilų, Giedraičių, Valavičių studijavo Italijos universitetuose: Italijoje tai nemažai kainuodavo. Aukštu tiems laikams gamtos mokslų ir filosofijos lygiu garsėjo Paduvos univer­ sitetas, į kurį lietuviai noriai stodavo. Jame studijavo būsimi valstybės veikėjai iš Radvilų, Pacų, Sapiegų giminių. Net įkūrus Vilniuje universitetą, Lietuvos didikai tebesiuntė savo sūnus į užsienį eiti mokslų. Pabūti Vakarų Europoje, pagyventi jos kultūrinėje ir mokslinėje aplinkoje Lietuvos didi­ kams bei jų sūnums buvo prestižo reikalas. Jauna Lietuvos aukštoji mokykla nepajėgė tenkinti diduomenės poreikio supažindinti su mokslinėmis ir kultūrinėmis naujienomis. Anuo metu buvo madinga klausytis paskaitų įvairiuose universitetuose, taip sakant, po juos pakeliauti. Antai būsimas Vilniaus vaivada ir didysis Lietuvos hetmonas Jonušas Radvila 1628 m. stu­ dijavo Leipcigo, 1630 - Altdorfo, 1631 - Leideno universitetuose, Abraomas Kulvietis 1528-39 m. studijavo Krokuvos, Leipcigo, Vitenbergo, Sienos uni­ versitetuose. Vitenberge studijavo ir būsimas Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas, žinias gilino Paduvos, Bolonijos bei Feraros universitetuose. Protestantiškos pakraipos tautiečiai noriai stodavo į Leipcigo universi­ tetą, kurį garsino čia įsikūrę humanistai. Jame studijuoti įsirašė Chodkevičių, Giedraičių, Valavičių, Radvilų atžalos. XVI-XVII a. net 68 studentai iš Lietuvos mokėsi kalvinizmo lopšio - Bazelio universitete, tarp jų penki Radvilos. Į protestantiškus universitetus stodavo ir katalikai. Būsimas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis po studijų Karaliaučiuje pusmetį studijavo Vitenberge, o paskui mokėsi Tiubingene ir Leipcige. Didikų sūnūs į aukštąsias mokyklas vykdavo kartu su vadovu-auklėtoju, abu ir imatrikuliuodavo. Antai 1607 m. į Dilingeno universitetą imatrikuliuoti Mikalojus Skorulskis ir jo palydovas Lukas Jurgevičius, įrašytas kaip pirmojo prižiūrėtojas (inspector), o 1608 m. Ingolštato uni­

41

V ĖL YV OJ I

V I DURAMŽI Ų

F I L OS OF I J A

L I E T U V O J E

versitete imatrikuliuoto Stanislovo Sapiegos auklėtojas lietuvis bajoras Lukas Brzozostousky įrašytas kaip jo vadovas (moderator). 1609 m. į Ingolštato universitetą įstojusio didiko Dominiko Kiškos palydovas įrašomas tik tarnu (famulus). „Lietuvos didikų sūnūs, keliaudami po užsienį, su išlai­ domis nesivaržė. Dažnas jų keliaudavo su dideliu būriu palydovų. Beveik kiekvienas didiko sūnus vykdavo bent su pora tarnų ir, jei jis dar jaunas būdavo, lydimas tėvo pasamdyto magistro ar kunigo, kuris turėjo prižiūrėti jo mokymąsi. Atvykęs į universitetą, toks ponaitis ne tik pats įsirašydavo, bet ir savo palydovus įrašydavo universiteto nariais. Tuo būdu kartais galėdavo įgyti mokslo ir neturtingesnieji. Palydovų būrio didumu ypač pasižymėjo galingieji Radvilai. Pvz., 1570 m. į Leipcigo universitetą atvyks­ ta trys broliai Mik. Radvilos Juodojo sūnūs su 20 palydovų. Jų tarpe yra ir „pedagogas", ir tarnai, ir tokie draugai palydovai, kaip būsimas kancleris Leonas Sapiega" [23:31-32]. Įsirašydami į užsienio universitetus, iš Lietuvos DK kilusieji save įvar­ dydavo lietuviais. Antai iš slaviškųjų Lietuvos DK žemių kilęs Feliksas Przylubskis, 1613 m. pateikęs ginti tezes Etinis trijų bendravimo dorybių ap­ tarimas (Disputatio ethica de tribus virtutibus homileticis) Altdorfo universi­ tete prisistatė esąs lituanus. Dalies studijavusiųjų etninė kilmė nustatoma iš jų išleistose mokslo laipsniams įgyti tezėse aptinkamų dedikacijų savo globėjams - Lietuvos didikams, bajorams, bažnyčios dignitoriams. Antai Kristupas Dambrovskis 1613 m. Heidelbergo universitete gintas tezes Pilie­ tinės laimės praktinės nuostatos (Positiones practicae de beatitudine civili) dedika­ vo Lietuvos DK Breslaujos apskrities maršalkai ir Musninkų valdytojui Samsonui Paberžiui, Varnėnų bei Rodūnės valdytojui Samueliui Niemstai ir Vilniaus reformatų bendruomenės vadovui Kornelijui Veinholdui. Užsienio universitetuose studentai iš Lietuvos susitelkdavo. 1592 m. lietuvių ir lenkų studentai Paduvos universitete įkūrė tautinę draugiją pavadinimu Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosiosios Kunigaikštystės tauta (Natio Regni Ploniae et Magni Ducatus Lithuaniae). Ją steigiant, tarp kitų dalyvavo lietuvis Lukas Masalskis, Trakų vaivados sūnus Mikalojus Gle­ bavičius, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. 159-4-99 m. draugijos nariais buvo didikas Jonas Sapiega, Martynas Žagiela, didikas Stanislovas Radvila, vilnietis Jurgis Svečiškis, Vilniaus vaivada Jonas Abramavičius ir kiti [5:23-26].

42

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

Tik nutautimo laikais XVIII a., įsirašant į protestantiškus Vokietijos universitetus, pasirodė naujas derinys - Polono Lithuanus arba Lithuanus Polonus. „Lenkiškas lietuvis" - taip savo tautybę ėmė įvardyti tie studen­ tai iš Lietuvos, kurie jau nežinojo kas esą, buvo sulenkėję. Šiuose univer­ sitetuose tik mažesnė pusė studentų iš Lietuvos tuo metu nesigėdijo save vadinti Lithuanus [7]. Keturiuose lietuviams artimiausio Karaliaučiaus universiteto fakul­ tetuose - Menų ir filosofijos, Teisės, Medicinos bei Teologijos XVI-XVH a. studijavo kiek daugiau negu 400 mūsų jaunuolių. Jų atvykdavo ypač iš Žemaitijos ir Suvalkijos. Jau nuo įkūrimo ir per kelis veiklos dešimtmečius jame aptinkame besimokiusius didikų Zavišų, Sapiegų, Giedraičių, Chodke­ vičių, Valavičių, Bilevičių, Naruševičių ir kitų atžalas. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas studentams iš Lietuvos skyrė stipendijas (su sąlyga, kad jie taps protestantų pastoriais), o Radvilos įsteigė bursą. Universitetą valdė rektorius ir senatas, kurį sudarė kiekvieno fakulteto dekanai ir profesūros atstovai. Menų ir filosofijos fakultetui senate atstovavo hebrajų ir graikų kalbų, retorikos, logikos bei filosofijos profesoriai. Kiekvienas fakultetas turėjo savo tarybą. Įsteigtas kaip liuteronų jaunuomenės ugdymo bei lavi­ nimo moksluose židinys, šią užduotį universitetas geriausiai įgyvendino Menų ir filosofijos, taip pat Teologijos fakultetuose. M enų ir filosofijos fakultete, remdamiesi Erazmo Roterdamiečio ir Philippo Melanchthono programa, dešimt lektorių dėstė hebrajų, graikų, lotynų kalbas, retoriką ir poetiką, istoriją ir matematiką. Filosofijos dalykus dėstė trys profesoriai: vienas dėstė logiką, orientuotą į populiarų huma­ nisto Rudolfo Agricola veikalą Apie dialektinį atradimą (De inventione dialecti­ ca), jungdami su Aristotelio Organono ir Melanchthono apibrėžtų dalykų įsisavinimu; antras aiškino aristotelinę fiziką, traktatą Apie sielą, mažuosius biologijos ir psichologijos traktatus (Parva naturalia), meteorologiją, taip pat Plinijaus bei Melanchthono aiškinimus; trečias - etikos profesorius dar dėstė istoriją [6:126-127,175]. Dėl neigiamo protestantizmo lyderių požiūrio į metafiziką ši disciplina nenumatoma, tačiau vėliau įvesta, įvedama pareigybė - logikos ir metafizikos profesorius. Universitetas teikė laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro bei magistro laipsnius, o kituose trijuose fakultetuose - licenciato ir daktaro. Reikalavimai mokslo laipsniui įgyti

43

V ĖL YV OJ I

V I DUR AMŽ I Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

liberalizuoti, tapo ne tokie griežti kaip viduramžių universitetuose: filosofi­ jos bakalaurą egzaminavo iš gramatikos, retorikos, logikos, filosofijos įvado ir protestantiškosios doktrinos pradmenų, o filosofijos magistrą - iš oracinio meno, matematikos, etikos, fizikos ir teologijos. Šiaip jau Karaliaučiaus universitetas filosofijos įžymybių ilgai nedavė, liko normaliai veikiančiu pro­ vincijos universitetu, ir tik Immanuelis Kantas jį išgarsino. Daliai užsienio universitetuose studijavusių lietuvių teko laimė klau­ sytis žymių Europos mokslininkų paskaitų. Antai Paduvos universitete dėstė žymiausias Renesanso epochos anatomas Andreas Vesalius, jie stebėjo anatominį skrodimą, klausėsi italų renesanso filosofo Cesare Cremonini. Paduvos universitete 1592-1610 m. dirbo ir Galileo Galilei, tarp jo moki­ nių būta lietuvių, vienas jų - Jonas Lietuvis. Klausytis Martino Lutherio ir jo bendražygio Melanchthono turėjo progą Vitenbergo universitete stu­ dijavusieji. Dalis tautiečių mokslo laipsnius įgijo iš mokslo ir kultūros įžymybių rankų. 1600 m. baigdamas Graco universitetą, Kimbaras (kilęs iš Upytės Kimbarų) parengė ir išspausdino filosofijos magistro laipsnio te­ zes Pasaulio ir jo dalių filosofinės teoremos (Theoremata philosophica de mundo et etius partibus), vadovaujamas žymaus kontrreformacijos veikėjo būsimo kardinolo Petro Pazmany, įkūrusio jėzuitų administruotą universitetą ir laikomo vengrų literatūros klasiku. Išsimokslinę lietuviai kartais tapdavo užsienio universitetų profe­ soriais. Abraomas Kulvietis ir Rapolionis - ką tik įkurto Karaliaučiaus par­ tikuliaro, greitai pakelto į universitetą, profesoriai. Bazelio universiteto teologijos daktaras Baltazaras Krosnevičius vadovavo studento Vilhelmo Pipirello magistro laipsnio darbui Logikos tezės apie nukrypimus nuo silogizmo formos (Theses logicae de digressionibus a forma syllogismi), 1601 m. ginto Bazelio universitete. Išliko iš Abiejų Tautų Respublikos kilusio (lietuvio arba lenko) logikos ir praktinės filosofijos paskaitos, skaitytos Ingolštato universitete 1612 m. [15; 20]. Paskaitos diktuotos, tad užrašytos ištisai. Jose gausu lituanistinės ir polonistinės medžiagos: dažnai minimas Vilnius, mieste atsitikę reikšmin­ gi įvykiai, nustatomas nuotolis nuo Lietuvos iki Heidelbergo, Steponas Ba­ toras vadinamas „mūsų tėvynės karaliumi". Neabejotina, kad šių paskaitų klausėsi asmenys iš Lietuvos ir Lenkijos, paskaitose į juos kreipiamasi.

44

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

Studijuoti į užsienį savo narius siuntė ir Lietuvos DK veikusios vienuo­ lijos. Dominikonas Mikalojus Vilniškis 1590 m. savavališkai išvyko studi­ juoti į Italiją ir už tai buvo nubaustas. Vilniaus dominikonas Baltramiejus Turskis 1600 m. studijavo Paryžiuje. Vilniaus vyskupas rašė dominikonų generolui, kad baigusius užsienyje studijas lietuvius dominikonus grą­ žintų į Lietuvą - čia jie galėsią pamokslus sakyti gimtąja kalba. Užsieny­ je studijas baigė daugelis dominikonų, pranciškonų, karmelitų ir kitų vienuolių ordinų filosofijos profesorių. Daugiausia jų studijavo Italijoje, o dominikonai - pirmiausia savojoje Romos aukštojoje mokykloje - Tomo Akviniečio kolegijoje [21:467-572].

3. Filosofijos atsiradimas Lietuvoje Mokslai Lietuvoje atsirado išsivysčiusio feodalizmo laikotarpyje, pra­ dėjus steigti jų židinius - mokyklas. Reikalas jas steigti buvo pribrendęs. Feodaliniams santykiams plėtoti, ūkinei ir politinei veiklai reikėjo mokslo. Kraštui - apsišvietusių žmonių valstybinėms tarnyboms, diplomatų, gy­ dytojų, mokytojų, sekretorių; mokančių raštą ir lotynų kalbą, išmanančių jurisprudenciją ir turinčių ekonominių bei kitų mokslinių žinių stokojo teisinės, karinės ir administracinės įstaigos, pirklių kontoros. Mokslams telkiantis mokyklose, ir filosofijos raidai mūsų krašte nebuvo sąlygų, kol nebuvo aukštosios mokyklos ar kolegijos su filosofijos studijomis. Tais laikais švietimo darbas teko dvasininkijai: mokyklas steigė vienuo­ lijos, jų nariai mokė, pasauliečių mokytojų maža. Tradicija atiduoti švietimo reikalus dvasininkijai siekia viduramžius, kai dvasininkija buvo vienintelis apsišvietęs luomas. Įsikūrusios Lietuvoje vienuolijos ėmė steigti mokyklas prie bažnyčių ir vienuolynų. Pirmoji mokykla Lietuvoje įsteigta po 1387 m. prie Vilniaus katedros. XV a. veikė Trakų, Kauno, Varnių ir kitos parapinės mokyklos, Vilniaus pranciškonų vienuolyno mokykla. Jose jaunimą mokė rašto ir tikybos dalykų. Lietuvos DK valstybei ūkiškai ir politiškai stiprėjant, apsišvietusių žmonių reikėjo ne tik valstybės administracijoje ir vidaus bei užsienio pre­ kybai plėtoti. Jau nuo XV a. didikų dvaruose ir turtingų miestiečių namuose jaunim ą lavino samdyti mokytojai. Mokėti lotyniškai skaityti bei rašyti

45

V Ė L Y V OJ I

VI DUR AMŽ I Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

ir skaičiuoti darėsi per maža. Atsirado aukštojo mokslo - filosofijos ir ją lydėjusių bei jos prieglobstyje buvusių mokslų poreikis. Ypač tai skatino besiplečianti vienuolijų veikla valstybėje. Samdyti mokytojai, kurie dažnai buvo baigę užsienio universitetus, įgiję bakalauro ar net magistro laipsnį, lavino didikų, bajorų, ponų, pirklių vaikus. Kokių mokslų jie mokė? Vidurinį lavinimą viduramžiais sudarė dvi grandys, kurių žemesniąją sudarė trys mokslai (trivium) - gramatika, reto­ rika ir dialektika (logika), aukštesniąją-dar keturi (quadrivium): aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Kai mokykloje dėstė visus šiuos septynis mokslus (septem artes liberales), ją laikė aukštesniąja, gimnazijos lygio mo­ kykla. Galima manyti, kad didikų dvaruose ir turtingų miestiečių namuose mokė bent triviumo dalykų. Jėzaus Draugijos įsikūrimo ir jos mokyklų steigimo Lietuvoje išvakarėse 1563 m. Vilniaus katedros mokyklos rektorius Albertas Stobnickis turėjo aukščiausią filosofijoje - menų ir filosofijos magistro laipsnį. Kokių mokslų mokė Vilniaus katedros mokykloje? Viduramžiais katedrų mokyklų lygis visada buvo aukštesnis už para­ pinių mokyklų. Spėjant, kad mokykloje galėjo būti rengiami ir žemesnieji dvasininkai (labai trūko vietinės kilmės bei lietuvių kalbą mokančių kunigų), jiems turėjo būti aiškinami triviumo dalykai. Stokojant šaltinių, gali­ ma pasitelkti dar vieną, nors tik tikėtiną, argumentą - analogiją. Lenkijos katedrinių mokyklų lygis visada buvo aukštesnis už parapinių mokyklų. Pastarosios turėjo parengti mokytis aukštesnio tipo - katedrų mokyklose. Šventojo Petro mokyklos Legnicoje 1309 m. programoje net pažymėta, kad turi būti nagrinėjami logikos ir filosofijos bei gamtos mokslų veikalai, o tai jau išėjimas už septynių laisvųjų mokslų ribų ir bemaž universiteto filoso­ fijos fakulteto žemesnio kurso įvedimas. Kai kurių lenkų miestų katedrinių mokyklų lygis pakilo tiek, kad jų auklėtiniai galėjo stoti ne tik į Krokuvos, bet ir į užsienio universitetus. Turint omenyje tokį mokyklų lygį šalyje, kurios dvasininkai ne tik apkrikštijo Lietuvą, bet ir turėjo mūsų kraštui didžiulę įtaką, mėginimas lyginti Lenkijos ir Lietuvos katedrų mokyklas taip pat prasmingas. Žinoma, sprendžiant apie mokymo lygį Vilniaus ka­ tedros mokykloje reikia remtis ne bendromis prielaidomis, bet ieškoti pir­ minių šaltinių, kurie tiesiogiai nurodytų mokykloje dėstytų dalykų turinį. Numatymas, kad Vilniaus katedros mokykloje jau XV a. galėjo būti dėstoma logika kaip racionalus pamokslams reikalingo iškalbos meno pagrindimas,

46

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

tebėra hipotezė, tačiau ji turi jau minėtą pagrindą. Tas logikos (dialektikos) kursas būdavo siauresnis negu universitetuose - jį dėstė tiek, kiek reikėjo retorikai. Aiškino terminų, teiginių, samprotavimų, įrodymų pagrindus, visai neliesdami filosofinės pažinimo problematikos. Kita vertus, vienuolijos Lietuvoje pasipildydavo, o kandidatus į vie­ nuolius reikėjo lavinti. Kad taptų ordino nariais, jie turėjo baigti filosofi­ jos ir teologijos studijas. Ar tokių studijų Lietuvos vienuolynuose buvo iki jėzuitų atvykimo? Vilniaus bernardinų vienuolynas įkurtas 1469 m., o benediktinai į Lietuvą atvyko dar anksčiau - 1405-aisiais, jie įsikūrė Senuosiuose Trakuose. 1506 m. didikas Mikalojus Radvila Vilniuje pa­ statė bažnyčią ir vienuolyną karmelitams. Kur buvo mokomi kandidatai į vienuolijas - ar įgyti filosofinį bei teologinį išsilavinimą juos siųsdavo į užsienį, į Lenkiją, ar šį išsilavinimą galėjo įgyti ir vietinėse vienuolynų mokyklose? Iki šiol Šis klausimas išspręstas tik dominikonų atžvilgiu. Filosofinis bei teologinis lavinimas viduramžiais ir naujaisiais amžiais, be universitetų, telkėsi taip pat vienuolynų mokyklose. Vienuolių ordinai siekė turėti savas mokyklas stojantiems į ordiną lavinti, savą teoretiką, ku­ rio doktrina privaloma ordino nariams, ir savus šios doktrinos aiškintojus sukurti schola nostra. Vienuolijų mokyklų tinklas apėmė ir miestus su univer­ sitetais, ir provincijos užkampius. Albertas Didysis organizavo dominiko­ nų studijų centrą Kelne. Paduvoje greta universiteto gyvavo dominikonų, pranciškonų, augustinų mokyklos su filosofijos ir teologijos studijomis. Iš kai kurių vienuolijų mokyklų išaugo universitetai. Antai dominikonų, pranciškonų, augustinų ir karmelitų mokyklos Kelne 1388 m. suvienytos į universitetą. 1383 m. į Prahos universitetą inkorporuota vietinė generalinė dominikonų studija. Universitetų ir vienuolijų mokyklų kaip filosofinio bei teologinio lavinimo židinių sambūvis - visuotinis tuometinės eduka­ cijos reiškinys. Mokyklą su filosofijos ir teologijos studijomis įkurti Vilniuje ėmėsi dominikonai. Šaltiniai, informuojantys apie filosofijos studijų įkūrimą Lietuvoje, - Lenkijos dominikonų provincijos kapitulos aktai. Juose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1494 m. ryšium su dominikonų vienuolyno statyba Vilniuje: „Lietuvoje, Vilniaus mieste, paskiriame vietą brolių bendruomenei" [2:120]. 1496 m. Liubline susirinkusi kapitula pažymėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro palankumą ordinui. „Pranešimai šie. Pranešame

47

VĖLYVOJ I

VI DUR AMŽ I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

visos mūsų provincijos bendruomenėms, kad šviesiausiasis kunigaikštis valdovas Aleksandras, nepaprastu pasiaukojimu palankus ordinui, nu­ matytas bendruomenes ir brolius didžiai apdovanojo, jam ir dabar savo globojančiais raštais maloningas, teiraudamasis kapitulos meiliai kreipia­ si ir prašo, kad į Vilniaus miestą pelnyti ir užimti vietą bendruomenėje būtų atsiųsti gabūs, išsilavinę ir brandūs broliai" [2:122]. Gausus Europoje dominikonų ordinas, administravęs daug universitetų, turėjęs stambiausio masto teoretikų, davusių toną intelektualiniam gyvenimui, darė įspūdį ir didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, regėjusiam ordino veiklai plačią dir­ vą Lietuvoje. Didžiojo kunigaikščio iniciatyva Vilniuje dominikonams 1501 m. pastačius Šventosios Dvasios bažnyčią, tapo nuveiktas parengia­ masis darbas mokyklai atidaryti. Lietuvos dominikonai sudarė apygardą Lenkijos dominikonų provinci­ joje. Busimoji mokykla Vilniuje negalėjo būti įsteigta be ordino vadovybės sutikimo. 1505-06 m. dominikonų kongregacija Milane kreipėsi į Lenkijos provincijos centro Krokuvoje vadovybę ir ragino suteikti paramą Vilniuje kuriamai mokyklai - atsiųsti deramai pasirengusius dirbti dėstytojus. 1507 m. Sandomieže susirinkusi Lenkijos dominikonų provincijos kapitula tarp įvairių paskyrimų, potvarkių, bausmių, pareiškimų ir t.t. atskira dalimi, pavadinta „Apie studijas", įvertino studijų padėtį provincijos m o­ kyklose. Konstatuota, kad padėtis nėra gera, net generalinėje provincijos studijoje Krokuvoje nepasiektas deramas mokslo lygis. Numatoma ne­ maža priemonių padėčiai taisyti, tarp kurių - naujų mokyklų kaip lavinimo filosofijos ir teologijos srityse židinių steigimas. „Šiose bendruomenėse steigiame partikuliarines studijas. Krokuvos apygardoje: Sandomiežo ir Liublino bendruomenėse. Silezijos apygardoje: Vroclavo ir Svidnicų bendruomenėse. Prūsijos apygardoje: Dancigo, Elbingo ir Torūnės bendruomenėse. Didžiosios Lenkijos apygardoje: Poznanės ir Sieradzų bendruomenėse. Mozūruos apygardoje: Plocko bendruomenėje. Rusijos apygardoje: Lvovo bendruomenėje. Lietuvos apygardoje: Vilniaus bendruomenėje. Pavedame išrinktų bendruomenių vyresniesiems, kad savo bendruo­ menėse turėtų nuolatinius arba skirtus tam laikui lektorius" [2:166].

48

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T UV OJ E

Partikuliarinė mokykla (schola particularis) - aukštesnioji mokykla, mokiusi laisvųjų mokslų (menų), filosofijos ir teologijos, aptarnaujanti dalį provincijos vienuolynų, priklausančių kuriai nors provincijos apygardai. Kapitulos 1507 m. nutarimas siekia, kad kiekviena provincijos apygarda turėtų savo mokyklą. Vilniaus partikuliarinė mokykla skiriama Lietuvos apy­ gardai. Savo pobūdžiu partikuliarinė mokykla atitiko busimąsias Jėzaus Drau­ gijos kolegijas. XVI a. pabaigoje pavadinimas partikuliarinė mokykla išnyko. Steigiamas partikuliarines mokyklas kapitula aprūpino ir dėstytojais. „Paskyrimai šie... Vilniaus bendruomenės vyresniuoju ir pamokslininku skiriamas brolis Petras iš Sochačevo, besimokančiųjų magistru skiriamas brolis Marianas Grozgis. Taip pat brolis Matas iš Lovičių skiriamas kunigu ir brolis Morkus iš Krokuvos - bendruomenės subdiakonu" [2:170]. Bent du asmenys iš skiriamųjų sudarė Vilniaus mokyklos dėstytojų korpusą. Pirmasis - Petras iš Sochačevo, Salamankoje studijavęs teologiją, įgijęs ba­ kalauro laipsnį. Kitu, 1507 m., paskyrimu jis dar gavo pareigų: „Nustatome šiuos generalinius pamokslininkus... brolį Petrą iš Sochačevo, bakalaurą, Vilniaus bendruomenės vyresnįjį, heretinių iškraipymų inkvizitorių Lie­ tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" [2:171]. Generalinis pamokslininkas privalėjo ir dėstyti mokykloje, o Vilniaus mokykloje neeilinis atvejis studijavęs garsiojoje Salamankoje bakalauras. Antrasis dėstytojas - Groz­ gis, skiriamas besimokančiųjų magistru. Nežinoma iš kokio vienuolyno ar mokyklos šis dėstytojas atvyko į Vilnių. Grozgis Vilniaus mokykloje dėstė trejus metus. Kapitulos 1510 m. ak­ tuose nurodoma, kad į Krokuvos bendruomenę „besimokančiųjų magistru skiriame brolį Marianą, kuris atšaukiamas iš Vilniaus bendruomenės" [2:180]. Matyt, Vilniuje jam gerai sekėsi, jei jau keliamas dėstyti į aukščiausio lygio provincijos mokyklą - generalinę Krokuvos studiją. Besimokančiųjų magistras dominikonų mokymo organizacijoje pri­ valėjo turėti lektoriaus laipsnį. Jo pareigos maždaug atitiko dabartinio universiteto asistento pareigybę tik platesniu mastu: jis dėstė, rengė iš­ eitos medžiagos kartojimus, kontroliavo savarankišką klausytojų dar­ bą, vedė mokyklos kanceliariją, vadovavo bibliotekai, skirstė popierių, plunksnas, žvakes ir pan. Šiaip dominikonų mokyklose darbuodavosi ir daugiau dėstytojų: buvo studijų vadovas (regens), tvarkęs visą mokymo

49

V ĖL YV OJ I

V I DURAMŽI Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

procesą ir dėstęs pagrindines disciplinas. Kapitulos aktai nenurodo tokio studijų vadovo steigiamai Vilniaus mokyklai. Matyt, steigiamoms 12 naujų mokyklų dėstytojų trūko. Liko nenurodyti ir Vilniaus mokyklos filosofijos kurso klausytojai. Kapitulos 1507 m. nutarimai tik kai kurioms iš steigiamų mokyklų nurodo plačiau: antai į Svidnicų mokyklą skiriami du lektoriai (vie­ nas laisviesiems menams dėstyti) ir 7 broliai besimokantys. Tad Lietuvoje 1507 m. atsiranda visai naujas reiškinys - profesionali filosofija ir joje tilpę tuometiniai mokslai. Lietuviškojo pasaulio ribos pra­ plečiamos. Tebėra neišaiškinta, ar šią mokyklą galėjo lankyti pasauliečiai. Veikiau nelankė, mokykla buvo skirta lavinti busimuosius dominikonų vienuolius, filosofinis lavinimas mokykloje buvo siauro pobūdžio reiš­ kinys, skirtas dvasininkijos reikalams. Joje galėjo lavintis tikriausiai ir kandidatai į kitas Lietuvos vienuolijas. Pasauliečių filosofinį lavinimą Lie­ tuvoje pradėjo jėzuitai, tai jų istorinis nuopelnas. Tačiau ir dominikonų įnašas akivaizdus - turimais duomenimis, dominikonai yra profesiona­ liosios filosofijos Lietuvoje pradininkai. 1510 m. kapitula vėl priima pareiškimą „Apie studijas" - pažymi, kad lavinimo reikalai pagerėjo, generalinę Krokuvos studiją užvaldžiusi žinių troškimo dvasia. Kapitula žodis žodin pakartojo 1507 m. sprendimą steigti 12 naujų partikuliarinių mokyklų. Tai nederėtų suprasti taip, kad nė viena mokykla nebuvo įkurta. Kai kurios jų 1507 m. paskyrimais buvo aprūpintos dėstytojais ir jų paskaitų klausytojais. Šis mokyklų steigimo pakartojimas 1510 m. kapitulos aktuose yra jau ne skyriuje „Paskyrimai", bet „Pareiškimai". Kai kurių mokyklų steigimas greičiausiai užsitęsė. Dar kartą tą patį pa­ reiškimą dėl 12 apygardinių mokyklų steigimo kapitula pakartojo 1512 m. Partikuliarinės mokyklos buvimą Vilniuje liudija kapitulos 1510 m. nu­ tarimas, esantis skyriuje „Paskyrimai": „Vilniaus bendruomenei skiriamas pirmųjų metų kursoriumi brolis Laurynas ir antrųjų metų lektoriumi brolis Jurgis Austras (Gregorius de Austria)" [2:181]. Kursorius (cursor) - tai atskirų teologijos kursų dėstytojas. 1512 m. į Vilniaus mokyklą lektoriumi ir pa­ mokslininku skiriamas brolis Vaclovas, dar 13 brolių skiriami į Vilnių, tik nenurodoma, kurie iš jų mokysis. Vienuolyno viršininku buvo bakalauras Andrius, šias pareigas ėjęs iki 1514 m. Lektorių, kursorių, bakalaurų skyri­ mas į Vilnių liudija mokyklą veikus.

50

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

1514 m. minėtas brolis Vaclovas Vilniaus mokykloje tebėra lektorius ir pakeliamas į generalinius pamokslininkus/ brolis Jurgis Austras skiriamas kursoriumi. 1517 m. mokykloje dar vienas lektorius: //Vilniaus bendruome­ nei lektoriumi ir pamokslininku skiriame brolį Vaclovą/ vyresniuoju bei pa­ mokslininku ir lektoriumi skiriame brolį Simoną de Prato" [2:239]. 1517 m. tarp Sieradze susirinkusių kapitulos narių randame ir Vilniaus vienuolyno viršininką Dominiką, pristatomą kaip šv. teologijos bakalaurą. 1519 m. kapitula šį bakalaurą Dominiką, tebeatestuojamą Vilniaus bendruome­ nės vyresniuoju, aprobuoja įgyti magistro laipsnį universitete, kurį būsi­ mas magistras pasirinks savo nuožiūra. 1519 m. kapitula brolį Otoną iš Torūnės vienuolyno skiria lektoriumi Vilniuje ir išvardija 12 brolių, skiria­ mų mokytis (;pro studentibus particularibus) į Vilniaus mokyklą iš įvairių Lenkijos dominikonų vienuolynų ir tik vieną brolį Macharijų iš Vilniaus. Kapitulos 1524 m. susirinkimas Piotrkove konstatuoja: „Patvirtiname Rusijos apygardos Lvovo bendruomenėje gramatikos ir logikos mokymąsi, Vilniaus bendruomenėje - teologijos ir filosofijos studijas" [2:264]. Tokį vyks­ mą įmanoma atkurti Vilniaus partikuliarinėje mokykloje nuo jos įkūrimo 1507 m. Iš kapitulos aktų matyti, kad mokymo procesas Vilniaus mokykloje nenutrūko, lektoriai mokyklai tolydžiai skiriami. 1534 m. kapitula Vilniaus mokyklai skiria šv. teologijos lektorių tėvą Jeronimą, o tėvą Stanislovą iš Vilniaus mokyklos pristato bakalauro laipsniui įgyti. Beje, Vilniaus vienuolyno vyresnysis Stanislovas Radvanas tituluoja­ mas bakalauru, o 1544 m. jis jau minimas kaip teologijos magistras. Retsykiais iš Vilniaus gabiausieji vyko studijuoti į dominikonų mokslo ir studijų centrus. Antai brolį Ezajų, dvimetes studijas užbaigusį Bolonijoje, atšaukė į Vilnių darbuotis vietinėje mokykloje. Joje jis dėstė tiek sėkmingai, kad kapitula jam suteikė licenciją dėstyti Petro Lombardo Sentencijas. Į Vilnių grįžo dar keli užsienyje studijas baigusieji ir darba­ vosi lektoriais Vilniaus mokykloje. Iš Vilniaus dominikonai pasklisdavo po plačiąją provinciją. XVI a. Lietuvos DK dominikonai turėjo vienuolynus Vilniuje, Lucke, Kijeve. Eks­ pansija prasidėjo XVII a. Užtai dominikonai plačiai pasklido Lenkijoje, visoje jos provincijoje 1558-82 m. veikė 38 jų vienuolynai, turėję apie 300 brolių.

51

V Ė L YVOJ I

VI DUR AMŽ I Ų

F I L OS OF I J A

L I E T U V O J E

Lavinimą moksluose dominikonų mokyklose sudarė tradicinė schema: laisvieji menai - filosofija - teologija. Filosofija grindė teologijos studijas, o laisvieji menai - filosofijos studijas. Provincijos kapitulai labiausiai rūpėjo baigtis - teologinis brolių lavinimas. Jos aktuose pirmoji ir antroji lavinimo grandys minimos retsykiais. Kapitulos paskyrimai dažniausiai formuluojami apibendrintai - skiriamas lektorius, kursorius, studijų magistras, retai tenurodant, kurioje lavinimo grandyje jis darbuosis. Partikuliarinės mokyklos dėstytojus paprastai sudarė naujokų ma­ gistras, teologijos dalykų lektoriai - kursoriai, generalinis pamokslininkas, laisvųjų menų dėstytojas, filosofijos lektorius. Filosofiją galėjo dėstyti ir teologijos lektoriai. Partikuliarinė mokykla neturėjo aukščiausio lygio lektoriaus - studijų bakalauro. Toks lektoriaus rangas tebuvo Lenkijos domi­ nikonų generalinėje studijoje Krokuvoje. Įkūrus atskirą Lietuvos provinciją ir Vilniuje partikuliarinę mokyklą pakėlus į generalinę studiją, joje darba­ vosi studijų bakalauras. Šią pareigybę reikia skirti nuo bakalauro laipsnio turėjimo, į Vilniaus mokyklą skiriami kai kurie asmenys turėjo bakalauro laipsnį, tačiau jie neskiriami studijų bakalauro pareigoms. Bakalauro laips­ nio turėjimą vadino prezentatūra, tuo jį skiriant nuo studijų bakalauro pareigybės. Tarp į Vilnių paskirtų 1543 m. dėstytojų buvo ir bakalauras prezentantas: „Vilniaus bendruomenei skiriame ordinariniu pamokslininku kapitulos definitorių bakalaurą prezentantą gerbiamą tėvą brolį Gabrielį pilies pamokslininku ir naujokų magistru brolį Paulių iš Liublino bendruo­ menės" [2:292]. Lektorius dominikonų ordine - ne tik pareigos, bet ir mokslo laipsnis, įgyjamas išlaikius filosofijos ir teologijos disciplinų eg­ zaminą bei sėkmingai dalyvavus viešajame dispute. Mokslo laipsniui įgyti reikėjo ordino vadovybės sutikimo. Antai 1539 m. birželio 18 d. Romoje priimamas sprendimas dėl minėto brolio Ezajo: „Broliai Aleksandras ir Ezajas, Bolonijos bendruomenės studentai, kadangi išėjo visą dvimetį kursą ir, kaip priimta, išlaikė griežčiausią patik­ rinimą, turi licenciją bakalauro promocijai ir t.t." [2:662]. Aukščiausio teologijos magistro (daktaro) laipsnio galėjo siekti tik aukštu profesiona­ lumu pasižymėję ketverius metus dėsčiusieji teologiją bakalaurai, paprastai jau buvę studijų bakalaurais generalinėje studijoje. Asmenų teologijos dak­ taro laipsniui įgyti parinkimas iš Vilniaus mokyklos rodo deramą jos lygį.

52

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

Susirūpinimą mokyklų dėstytojų korpusu rodo 1517 m. kapitulos priim­ ti potvarkiai dėl studijų. „Taip pat, kadangi kai kurie generaliniai pamoksli­ ninkai, kursoriai ir besimokančiųjų magistrai mėgaujasi vardais teologijos dalyko neperpratę, kalbos gerai nemokėdami, vardų neatitinkantys, neišma­ nantys menų ir šventųjų tekstų giliai nepažinę, būdami provincijai labiau gėda negu garbė, tai, geisdami šios rūšies piktnaudžiavimams priešintis derama priemone, pagal atskirą garbiausiojo generolo įgaliojimą esa­ miems nuostatams priimame potvarkį, kad šiaip jau nė vienas lektorius nebūtų pakeltas dėstyti teologijos, neišklausęs generalinėje studijoje trejus metus menų ir teologijos bei pakankamai pasirengęs dėstyti teologi­ jos dalykus, taip pat pagarbiai diskutuoti. Atitinkamai nė vienas tenebūna kursoriumi ar besimokančiųjų magistru, kol neišklausys trejus metus teologijos ir joje tiek pažengs, kad lengvai galės pateikti įrodymų ir bus pasirengęs išsklaidyti kitų užsidegimą" [2:233]. Pamokslų vaidmuo visuo­ menės gyvenime liko išskirtinis kaip ir viduramžiais. Sekant Evangelijų dvasia, teisę į tiesą ir kitas vertybes turi visi žmonės, o apsišvietusiųjų protų paskirtis - jas pranešti paprastiems žmonėms jų kalba. Apie filosofijos studijas partikuliarinėje Vilniaus mokykloje daug ką tenka numanyti, nes joje skaitytų filosofijos paskaitų užrašų ar sukurtų traktatų iki šiol nerasta. Iš turimų dokumentų matyti, kad lektoriaus pro­ fesionalumą vertino pagal pedagoginį meistriškumą, o ne pagal kūrybą. Kūryba - traktatų kūrimas, tezių leidimas telkėsi generalinėje studijoje Krokuvoje. O partikuliarinėse mokyklose kūryba - paskaitų tekstų rengi­ mas, tariant, kad ir jose pasitaikydavo traktatus kūrusiųjų. Mokslo metai dominikonų mokyklose prasidėdavo rugsėjo 14 d. ir baigdavosi liepos 14 d. su Kalėdų ir Velykų atostogomis. Mokomiesiems dalykams skirta 5 valandos kasdien, o ketvirtadienis - laisva diena. Be pa­ skaitų, žinioms pagilinti rengė konferencijas filosofijos ir teologijos proble­ momis, dažnus disputus, turėjusius paįvairinti mokymo procesą - paskaitų klausytojus paversti aktyviais dialogo dalyviais. Rengė kasdienius, savaiti­ nius, mėnesinius pagal aplinkybes, iškilmingus disputus, pastaruosius - Šven­ tosios Dvasios bažnyčioje. Kiekvieną kursą užbaigdavo egzaminas. Profesionali filosofija Lietuvoje - Vilniaus dominikonų mokykloje atsirado scholastikos pavidalo, kitokio ji ir negalėjo būti. Tai vėlyvoji XIV-XV a. viduramžių filosofija, ji tęsėsi ir XVI a. iki vadinamosios antrosios

53

V ĖL YV OJ I

VI DUR AMŽ I Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

scholastikos susiformavimo. Vėlyvąją viduramžių filosofiją buvo ištikusi krizė, joje prasidėjo autoritetų kvestionavimas: įžvelgta, kad aristotelizmas esąs kliuvinys filosofijos ir kitų mokslų pažangai. Oksfordo bei Paryžiaus kritinės kryptys tyrė tuometinių filosofinių sistemų pagrindus. Jos, rasdamos defektų didžiųjų scholastinių sistemų principuose, ėmė neigti pamatinių scho­ lastinio aristotelizmo konstruktų reikalingumą, sukritikavo net scholastines substancijas ir priežastingumo teorijas. Vėlyvosios scholastikos kriticizmas — vienas iš Renesanso epochos kritinės nuostatos šaltinių. Paskutiniais XV a. ir pirmaisiais XVI a. dešimtmečiais Europos mokslo židiniuose „senąjį kelią" tebeteigė dominikonų teoretikai. Tačiau ir jie ne­ sudarė vieningo fronto, reiškėsi pažiūrų įvairovė, pasitaikydavo naujo­ viškų, artimų renesansiniam humanizmui paieškų. Dominikonų ordine visą XV a. truko diskusija tarp dviejų doktrininių orientacijų - albertizmo ir tomizmo, galiausiai ji išsisprendė tomizmo naudai. Šiaip jau tomizmo situacija buvo nelengva: pretendavo esąs geriausia krikščioniškojo aris­ totelizmo išraiška, o tomizmo kritikai nurodydavo, kad neįmanoma būti nuosekliu aristoteliku ir ištikimu Akviniečio sistemos sekėju. Į aristote­ lizmą Akviniečio įneštas naujoves reikėjo apginti. Sunku pasakyti, kokio pobūdžio vėlyvoji viduramžių filosofija puose­ lėta Vilniuje. Tačiau viena aišku: tegalėjo būti dėstoma tomistinė filosofija. Akviniečio doktrina tapo visuotinai priimta dominikonų mokyklose. Tik neaišku, kokio pobūdžio tomizmą tvirtino Vilniuje: ar via moderna (Duran­ das juk taip pat buvo dominikonų teoretikas), ar via antiqua dvasia - tomizmo konservacijos ir puoselėjimo, laikant, kad filosofinis turinys jau nustatytas ir telieka tobulinti turinio raiškos formas. Akvinietis ieškojo naujų kelių, kitokių nei Aristotelio arba Augustino, įprasminant Kūrėją ir jo kūrinio - žmogaus situaciją. Įvedęs grynojo būties akto konstruktą, Akvinietis pakeitė būties sampratą, todėl ir aristotelinės formos virto įgijusiomis būties aktą, o žmogaus siela - nuosavu būties aktu neprarandančia nemirtingumo substancialia forma, pasaulio gamtinį bū­ tinumą valdė Apvaizda. Reikšminga dar viena aplinkybė, susijusi su pirmosiomis gamtos mokslų užuomazgomis Lietuvoje. Tuometinė gamtos filosofija aiškino aristotelinę fiziką: materiją ir formą, medžiagos sandarą, judėjimą, erdvę, laiką, begalybę, kontinuumą, priežastingumą. Visa tai-fizikos mokslo pra­

54

V Ė L Y V O J I

V I D U R A M Ž I Ų

F I L O S O F I J A

L I E T U V O J E

džia mūsų krašte. Gamtos filosofijos traktate Apie atsiradimą ir nykimą ap­ tariami gyvosios gamtos reiškiniai: aiškinama gyvybės kilmė, organizmų atsiradimas, jų struktūros savitumas, augimas, senėjimas ir žuvimas. Visa tai - biologijos mokslo pradžia. O minėtame traktate gyvenimo pailgini­ mo vaistais, žolelėmis, maistu problemos aptarimas - tai net gerontologi­ jos idėjų užuomazga. Psichologijai skirtoje dalyje aiškino ne tik Aristote­ lio pažiūras į sielą, bet ir materialų sielos pagrindą - kūną ir jo procesus: kaulus, raumenis, nervų sistemą, kraujo apytaką, virškinimą ir t.t. Visa tai iliustruoja anatomijos ir fiziologijos priešistorę Lietuvoje. Traktate Apie dangų ir pasaulį buvo sutelktos astronomijos bei kosmologijos problemos: dangaus kūnų pobūdžio ir j udėjimo, planetų sferų ir žvaigždynų, pasaulio kilmės, pasaulių daugio. Traktate Meteorologija teikė meteorologijos ir ge­ ologijos pradmenų. Jame aiškinami atmosferos ir geologijos reiškiniai: vėjas, lietus, šerkšnas, ledas, garavimas, žaibas, griaustinis, uolienos, mi­ neralai, vulkanų veikla, žemės drebėjimai. Radus mokykloje skaitytas pa­ skaitas ar kitą kūrybą, bus galima nustatyti, kokiu mastu minėtų mokslų užuomazgos išsirutuliojo kartu su filosofija Vilniuje, prie Šventosios Dva­ sios bažnyčios buvusiame (šiuo metu dar neatstatytame) vienuolyne, kaip plačiai filosofijos lektorius klausytojams pristatydavo viduramžių gam­ tos mokslų teorijas. Dominikonų nuopelnas akivaizdus - turimais duomenimis, jie - profe­ sionaliosios Lietuvos filosofijos pradininkai. Susikūrė tai, ko lietuviškojo pasaulio minties sferoje anksčiau nebuvo. Iš 1507 m. Lietuvoje atsiradu­ sios profesionaliosios filosofijos kilo ir kitų mokslų užuomazgos. Ji nor­ mali, ja dera didžiuotis. Augo ir brendo taip pat normaliai - taip, kaip ir kituose Europos kraštuose. Užsienio universitetus ir Vilniaus dominikonų mokyklą baigusieji Lietuvoje sudarė būrį tų asmenų, kurie pajėgė rimtai aptarti scholastikos rudens - vėlyvosios viduramžių filosofijos problemas, taip pat naująsias - Renesanso humanistų pažiūras.

55

V Ė L YVOJ I

VI DURAMŽI Ų

FI L OS OF I J A

L I E T U V O J E

NUORODOS 1. Abaelardus R Dialogus inter philosophum, Judaeum et Christianum.// J.-P. Migne. Patrologiae cursus completus. Series latina, t.178. Parisiis, 1885. 2. Acta Capitulorum Provinciae Poloniae Ordinis Preadicatorum. Volumen I (1225-1600). Romanus Fabianus Madura OP edidit. Roma, 1972. 3. Album seu matricula facultatis juridicae Universitatis Pragensis ab anno Christi 1372 usque ad annum 1418, pars I. Pragae, 1834. 4. Album studiosorum Universitatis Cracoviensis. Tomus I (ab anno 1400 ad annum 1489). Ed. Žegata Pauli et Boleslaw Ulanowski. Cracoviae, 1887. Tomus II (ab anno 1490 ad annum 1551). Ed. Adam Chmiel. Cracoviae, 1892. 5. Archiwum nacji polskiej w Uniwersytecie Padewskim. Opr. H. Barycz, 1.1, Krakow, 1971. 6. Arnoldt D.H. Ausfuerliche und mit Urkunden versehene Historié der Koenigsbergischen Universi taet. Teii I. Koenigsberg, 1746. 7. Birštonas [Basanavičius]]. Kas tai būtų „Lithuanus-Polonus". „Varpas", 1900, Nr. 4. 8. Biržiška V. Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV-XVIII amžiais. Redagavo ir papildė Mykolas Biržiška. Su Adolfo Šapokos įvadu. Chicago, 1987. 9. Domanski J., Ogonowski Z., Szczucki L Zarys dziejôw filozofii w Polsce. Wieki XIII—XVII. Warszawa,1989. 10. Gedimino laiškai. Parengė V. Pašuta ir I. Štai. Vilnius, 1966. 11. Index studentôw Uniwersytetu Krakowskiego w latach 1400-1500. Opracowali Jerzy Zathey i Jerzy Reichan. Wrodaw, 1974. 12 Kot S. La Réforme dans la Grand-Duché le Lithuanie. Facteur d'occidentalisation culturelle. Bruxelles, 1953. - Papildymus iš S. Koto Lietuvos studentų sąrašo paruošė M. Biržiška. //V Biržiška. Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV-XVIII amžiais, Chicago, 1987. 13. Lévi-Strauss C. Rasė ir istorija. Vilnius, 1992. 14. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. atsakymas imperatoriui Zigmantui. // Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I. Vilnius, 1955. 15. Logikos paskaitos Ingolštato universitete, 1612. VUB, F 3 - 2170. 16. Lukšaitė I. Stanislovas Rapolionis ir reformacijos idėjos.//Stanislovas Rapolionis, Vilnius, 1986. 17. Monumenta historica universitatis Carolo-Ferdinandae Pragensis, t. I-II, Pragae, 1830-1832. 18. Palacz R. Filozofia polska wiekow šrednich. Warszawa, 1980. 19. Plečkaitis R. Lietuviai studentai senajame Prahos universitete. „Mokslas ir gyvenimas", 1975, Nr. 10. 20. Praktinės filosofijos paskaitos Ingolštato universitete, 1612. MAB, F 9-8. 21. Šwiętochowski R., Chruszczewski A. Polonia Dominicana apud extraneos.//Studia nad historią dominikanôw w Polsce (1222^-1972), t. 2, Krakôw, 1975. 2 2 Šapoka A. Karalienės Jadvygos Lietuvių kolegija Prahoje. „Praeitis", III. Kaunas, 1939. 23. Šapoka A. Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo.//V. Biržiška. Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV-XVIII amžiais. Chicago, 1987. 24. Urban W. Lietuviai Krokuvoje nuo XIV a. pabaigos iki 1579 m. // Senoji Lietuvos literatūra, 5 knyga. Šešioliktojo amžiaus raštija, Vilnius, 2000.

RENESANSO FILOSOFIJA

R ENE SANSO

F I L OS OF I J A

III RENESANSINIS HUMANIZMAS

1. Epochos mąstymo pokyčiai Renesanso/ arba Atgimimo/ epocha - ženklus Europos bei kitų šalių materialinės ir - pirmiausia - dvasinės kultūros raidos laikotarpis. Tai atsinau­ jinimas/ atėjęs po viduramžių suvaržymų. Pamynusi viduramžių gyvenimo reglamentaciją/ žmogaus dvasia atgimė ir sukūrė naujas vertybes gamybos/ meno/ mokslo ir kitose kultūros srityse. Naujų vertybių kūrimą lėmė mąsty­ senos pokyčiai. Pakitimai gamyboje - atradimai bei išradimai kalnakasyboje/ metalurgijoje/ energetikoje/ audinių gamyboje/ techniniai patobulinimai jūreivystėje, karyboje ir kitose srityse - žymiai pakėlė darbo našumą, ėmė augti miestai, intensyvėjo prekyba ir pinigų apyvarta. Geografiniai atra­ dimai, ypač Amerikos atradimas, esmingai praplėtė lokalinį europiečių horizontą, o knygų spausdinimo išradimas - mokslinio bei kultūrinio gy­ venimo horizontą. Besiformuojantys nauji socialiniai santykiai netilpo į senosios pasaulėžiūros rėmus, ir juos reikėjo įprasminti naujoviškai. Vidu­ ramžių teocentrizmą išstūmė nauja pasaulėžiūra, kuriai buvo svarbiausia žmogus bei jo žemiškieji reikalai ir jų tyrimas (studia humanitatis), o dieviš­ kųjų dalykų tyrimas atsidūrė periferijoje. Dievas liovėsi buvęs svarbiausia mąstysenos kategorija, viduramžių teologą-filosofą pakeitė humanistasfilosofas. Renesanso epochoje susiformavusi vadinamojo krikščioniškojo humanizmo kryptis siekė deramai pristatyti bei aiškinti krikščioniškosios antikos - Bažnyčios Tėvų kūrybą, orientavosi į filosofinį Dievo ir jo reikšmės pasauliui bei žmogui įprasminimą (studia divinitatis). Šis krikščioniškasis humanizmas suartėdavo su pasaulietine humanizmo kryptimi. Abiem pavidalais - plačiąja prasme kaip žmogaus vertės ir žmogiškų visuomeninių santykių teigimas bei siaurąja prasme kaip pasaulietinio išsilavinimo, siejamo su naujovišku antikos paveldo tyrimu filologijoje, istorijos moksle, filosofijoje - humanizmas tapo galingu, nors elitiniu, pa­ žangiausią inteligentijos dalį, pirmiausia meno ir mokslo žmones, apėmu­

58

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

siu sąjūdžiu. Šis sąjūdis reikšmingą impulsą gavo iš vėlyvosios viduramžių filosofijos plėtoto autoritetų kvestionavimo, jis sužadino ir renesansiškąją visuotinės kritikos dvasią. Renesanso mąstytojai gynė dalies žymiausių viduramžių filosofų pažiūras, juos laikė savo mokytojais ir pirmtakais. Filologijoje ir istorijos moksle atsiradusius renesansinio humanizmo siekius reikėjo suteorinti, pagrįsti filosofiškai. Tebemąstantiems žymia viduramžių filosofijos sąvokinio paveldo dalimi, Renesanso filosofams ne­ trūko polėkio pasisakyti prieš viduramžių scholastiką ir sustabarėjusias jos mąstysenos formas, kliudžiusias laisvai reikšti mintį. Kritinės dvasios už­ mojis siekė toli - net iki oponento sukarikatūrinimo, scholastiką visiškai neigiant ir neįžvelgiant jos iškeltų realios reikšmės problemų. Roterdamie­ čio Pagiriamasis žodis kvailybei yra ryškus to pavyzdys. Vėlyvąją viduramžių filosofiją Renesanso humanistai XV a. rado tebesilaikiusią universitetuose ir vienuolijų mokyklose, tačiau sustingusią, praradusią plėtros impulsą, ir nesunkiai ją įveikė. Viduramžių filosofija tvirtino: natūrali tvarka remiasi antnatūralia tvarka, natūralumas visada pasireiškia tik greta antnatūralumo. Renesanso humanistai šį pamatinį mąstysenos principą pakeitė - natūralumas pasi­ reiškia nepriklausomai nuo antnatūralumo. Šis mąstysenos pokytis atvėrė kelią gamtos procesų pažinimui bei jų įvaldymui technologijomis, kūrimui to, ko natūraliai gamtoje nėra. Viduramžių kolektyvizmą humanistai pakeitė individualizmu bei nauja pamatinių gyvenimo orientacijų, asmens vertės samprata. Šiaip jau krikščio­ nybė išaukštino asmenį: jis sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą ir turi nemirtingą sielą, kurios neturi visuomenė. Tačiau hierarchinė ir korporacinė socialinė vi­ duramžių sankloda slopino individualizmą ir įtvirtino kolektyvizmą. Kas yra tiesa ir gėris - viduramžiais nustatydavo kolektyvi bažnyčios susirinkimų išmintis: popiežius, kardinolai, vyskupai ir kiti aukštieji bažnyčios pareigūnai nuspręsdavo, kas privaloma katalikų pasauliui. Tikrasis individualizmas buvo užslopintas, tiesa ir gėris paversti kolektyvios iniciatyvos reikalu. Revoliucinė renesansinės dvasios reikšmė buvo paskelbimas, kad bažnyčios susirinkimai gali klysti, kad kiekvienas turi teisę savarankiškai ieškoti tiesos ir gėrio, tiesa ir gėris yra ne kolektyvios, bet individualios iniciatyvos reikalas. Tiesos ir gėrio paieškų, samprotavimų ir tyrinėjimų laisvės skel­ bimas lėmė daug padarinių, galiausiai sukūrė reformaciją.

59

R ENE S ANS O

FI L OS OF I J A

Pakito ir požiūris į grožį. Renesanso pasaulėžiūra išaukštino viduram­ žiais slopintą juslinę bei jausminę žmogaus prigimtį, skelbė neatimamą teisę tenkinti kūno poreikius. Grožio primatas Renesanso mene - juslinės bei jausminės žmogaus prigimties išreiškimas jo kūno grožiu - kūną išvilko iš storų rūbų, kuriais jįbuvo uždengęs viduramžių menas. Kad asmuo pajėgtų tenkinti kūno poreikius, jis turįs būti veiklus, aktyvus. Renesanso filosofijai buvo svarbu ne metafizikos subtilumai, bet praktinė filosofija - etika, po­ litikos ir teisės filosofija, estetika. Visuomenės ir jos istorijos, valstybės, teisės bei kitų socialinių institucijų samprata supasaulietinama, antgamtiniai veiksniai sumenkinami, ji aiškėjo kaip pačių žmonių veiklos ir gamtinių sąlygų padarinys, kūrėsi humanistinės ugdymo ir auklėjimo teorijos. Atsigręžusių į žemiškuosius reikalus humanistų raštuose liko nemaža nežemiškų dalykų. Žmogaus aktyvumui įprasminti pasinaudota tradiciniu modeliu: dėl nemirtingos sielos žmogus panašus į Kūrėją, o savuoju kūnišku­ mu susijęs su Žeme, tad esąs iš dalies dieviška, iš dalies žemiška būtybė. Esąs aukščiau gyvūnų ir žemiau angelų. Žemiško ir dieviško veiksnio buvimas žmoguje jį padaro „viskuo", „didžiuoju stebuklu", jis gali tapti tuo, kuo panorės. Šiuolaikiniai tyrimai humanizmo ir vėlyvosios scholastikos santy­ kio nevaizduoja juoda-balta modeliu. Įrodyta, kad vienas humanizmo kil­ mės šaltinių buvo „humanizuojanti scholastika" [22]. Vėlyvieji viduramžiai parengė neblogą dirvą humanizmui, sukūrė medžiagą, kuria naudojosi ir kurią perkūrė Renesanso humanistai. Scholastika bei humanizmas dažnai žengė kartu, dalis Renesanso mąstytojų derino abiejų požymius, kūrė jų simbiozę, net gindami scholastikos subtilumus ir naudodamiesi tuos sub­ tilumus išreiškusia terminija. Tačiau ši simbiozė nešalino scholastikos ir humanizmo įtampos laukų. Įtampa tarp vėlyvosios scholastikos ir hu­ manizmo kilo dėl medžiagos, vadintos gerais mokslų (bonae litterae), pateikimo pobūdžio. Humanistai juose įžvelgė skelbtosios asmens vertės pilnatvės įgyvendinimą ir juos įvardijo žmogaus reikalų tyrimu. Scholastika ir huma­ nizmas, kaip intelektinės formacijos, kurių turinį sudarė išsilavinimas bei juo grindžiama veikla, skyrėsi filosofavimo stiliumi. Nors jas abi vienijo bendras siekis tęsti mokslinę antikos tradiciją, tačiau išskyrė preferencijos: humanistams pirmiausia rūpėjo filologija, poetika, retorika, istorija ir etika, o scholastikai - aristotelinis teorinės filosofijos paveldas, autoritetų inter­ pretacija. Humanizmas yra ne filosofinio teoretizavimo klestėjimo, bet filologijos ir istorijos klestėjimo epocha.

60

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Naujoji epocha teigė aktyvų, savąja veikla tikrovę pertvarkantį as­ menį. Imta kritiškai vertinti ir gausių vienuolijų reikšmę. Vis dėlto dalies Renesanso mąstytojų ir visų reformacijos lyderių vienuoliško gyvenimo smerkimą kaip asketinio ir kontempliatyvaus ir jo supriešinimą su akty­ vaus asmens idealu (taip pat visa tai nekritiškai kartojančius šio paveldo šiuolaikinius tyrinėjimus) reikia laikyti nesusipratimu. Viduramžiais vie­ nuolijų gyvenimas palaipsniui esmingai pakito, kontempliatyvus ir akty­ vusis pradas egzistavo vienas greta kito. Dvasininkija viduramžiais buvo apsišvietęs luomas, pasauliečiai inteligentai sudarė mažumą. Vienuolijų rankose viduramžiais ir naujaisiais amžiais liko švietimas bei knygų lei­ dyba iki šio proceso supasaulietinimo, vienuoliai skriptoriumuose perra­ šinėjo knygas, administravo mokyklas ir jose mokė, sudarė universitetų profesūros korpuso daugumą, nes pasauliečių dėstytojų buvo tik teisės bei medicinos fakultetuose, nors ir juose darbavosi vienuoliai. Vienuolijų rankose iš esmės buvo ir sveikatos apsauga, jos išlaikydavo prie bažnyčių, vienuolynų įkurtas ligonines, vaistines, taip pat našlaičių ir senelių prie­ glaudas. Vienuoliai darbavosi kaip pagrindinės gyventojų dalies gydytojai, sanitarai, mokytojai, auklėtojai ir vargingųjų globėjai. Tas pat vaizdas ir Lietuvoje: gausios vienuolijos, praturtėjusios bajorų ir miestiečių joms už­ rašytomis žemėmis, namais, sklypais ir kitu turtu (dovanojimas vienuolius įpareigodavo melstis už geradarius bei jų gimines, ypač po jų mirties, tuo sutrumpinant laiką sielai išganyti), turėjo turtą administruoti ir naudoti bei gausinti, dalį turtų skirti socialiai remtinai visuomenės daliai. Tad jau šiuo požiūriu vienuolijose įsitvirtino aktyvusis pradas.

2. Renesanso filosofijos keliai į Lietuvą Renesanso kultūros plėtra Lietuvoje prasidėjo XV a. pabaigoje ir truko iki XVII a. vidurio, ji pastebima architektūros, dailės, literatūros, filosofijos bei jos prieglobstyje buvusių mokslų ir kitose socialinio bei dvasinio gyveni­ mo srityse. Į Lietuvą naujoji kultūra negalėjo ateiti kiek nepavėlavusi: XV a. joje tik atsirado būtinų krikščioniškajai intelektualinei kultūrai prielaidų, šviesuomenei teko veikti kitomis negu įprastinės Vakarų Europos švie­ suomenei sąlygomis, valstybėje įsigalint feodaliniams santykiams. Tačiau naujos idėjos prigyti galėjo: krašto ūkis žymiai pagerėjo, o XVI a. miestuose

61

R E NE S ANS O

FI L OS OF I J A

(jiems augti trukdė feodalizmo įsigalėjimas - susieti su žeme valstiečiai negausino miestų gyventojų skaičiaus) kūrėsi dirbtuvės, cechai, pirklių kontoros, telkėsi šviesuomenė, valstybės administracija. XVI a. Vilniuje veikė apie 12 spaustuvių - katalikų, reformatų ir stačiatikių, spausdinusių knygas lotynų, lenkų, lietuvių ir gudų kalbomis. Be miestų, Renesanso kultūra gyvavo didikų dvaruose, didžiojo kunigaikščio dvare. Miestuose ir didikų dvaruose darbavosi iš Vakarų Europos atvykę meno žmonės: architektai projektavo ir statė bažnyčias, vienuolynus ir renesansinio stiliaus rūmus bei miestiečių namus, menininkai juos puošė ir, žinoma, tapė fundatorių portretus. Renesanso kultūros židiniais tapo didikų Radvilų, Pacų, Valavičių, Chod­ kevičių, Goštautų, Giedraičių ir kitų dvarai. Globojami įtakingų mecenatų, juose telkėsi dailininkai, literatai, muzikai, teatralai ir mokslo žmonės. Dvarų kultūra ypač klestėjo didžiojo kunigaikščio dvare. Karaliaus Žygi­ manto Augusto laikais Vilniaus žemutinės pilies rūmuose buvo sukaupta apie 4000 tomų biblioteka, paveikslų, skulptūrų, gobelenų rinkiniai; muzi­ kos kapelai grojant priimdavo diplomatus, rengė įvairias aristokratų iškilmes, literatūros vakarus ir mokslinius disputus. Gausios karaliaus kanceliari­ jos branduolį sudarė Lietuvos šviesuomenės elitas - literatai, istorikai, teisininkai, diplomatai, tarp jų Venclovas Mikolajaitis, Marcinas Kromeris, Andrius Volanas. Renesanso filosofai Lietuvoje nesilankė. Su jų idėjomis visuomenę supažindino Lietuvoje gyvenę ir veikę užsieniečiai, didžiojo kunigaikščio bei didikų dvaruose dirbę patarėjais, sekretoriais, mokytojais, gydytojais. Dalis jų - humanistai ir naujojo mokslo žmonės. Busimąjį didįjį Lietuvos kunigaikštį Aleksandrą auklėjo ir italų humanistas Pilypas Kalimachas (Philippo Buonaccorsi), apsigyvenęs Lenkijoje ir lankydavęsis Vilniuje su diplomatinėmis Lenkijos užduotimis. Vilniuje kaip didžiojo kunigaikščio Aleksandro sekretorius darbavosi iš Lenkijos atvykęs buvęs Krokuvos universiteto profesorius matematikas ir astronomas Brudzewskis. Kartu su juo didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje dirbo diplomatas lenkas Eraz­ mas Vitelijus (Ciolekas), manoma, padėjęs atsiskleisti poeto Mikalojaus Husoviano talentui [82]. Šiaip jau tuometinis Vilnius, miestas dar be uni­ versiteto ir be aukštesniosios mokyklos, mokslo žmonėms rodėsi esąs potenciali veiklos dirva.

62

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Su Renesanso filosofija susipažino Vakarų ir Vidurio Europos universi­ tetuose mokęsi bei jos idėjų paveikti studentai iš Lietuvos DK. Po studijų grįždami į tėvynę, jie parsiveždavo knygų ir meno kūrinių, kaupė bibliote­ kas. Grįžusieji po studijų bajorai valdydavo dvarus, užimdavo valstybines tarnybas, neturtingųjų bajorų ir miestiečių sūnūs dirbo mokytojais, gydyto­ jais, sekretoriais, teisininkais. Nemažą grįžusiųjų dalį sudarė dvasininkija. Didžiojo kunigaikščio dvare ir didikų rūmuose rengiami literatūros bei mu­ zikos vakarai ir vaidinimai formavo žaismingą kultūros stilių, grindžiamą lotynų, senosios graikų, italų kalbų mokėjimu ir talpia atmintimi. Filosofinį šios kultūros pagrindimą jos nešėjai išgirsdavo pirmaujančiuose užsienio universitetuose. XVI a. asmenų iš Lietuvos DK užsienio universitetuose studijavo tris kartus daugiau negu jų studijavo XV a. Be arčiausių Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetų, kuriuose XVI a. mokėsi kiek daugiau negu pusė visų studentų iš Lietuvos DK (Biržiškų studija priskaičiuoja 629 as­ menis, studijavusius XVI a. užsienio universitetuose), daug jų studijavo Altdorfo, Vitenbergo, Tiubingeno, Heidelbergo, Ingolštato, Leipcigo, Ba­ zelio, Paduvos universitetuose. Lietuvos humanistų pažiūrų versmė - už­ sienio universitetuose įgytas išsilavinimas, juose išgirstos idėjos, kultūrinė Europos universitetinių miestų aplinka ir Lietuvos DK tikrovė, permąstyta įgytuoju išsilavinimu bei pasiektu inteligencijos lygiu. Humanizmo idėjos sklido iš Prahos universiteto. Religijos reformato­ riaus Jano Huso ir jo kolegos Jeronimo Prahiškio (Hieronymus Pragensis) klausėsi Prahos universiteto Lietuvių kolegijos nariai. Aukšto lygio in­ teligentas, Paryžiaus ir Heidelbergo universitetų filosofijos profesorius Prahiškis buvo pasaulietinės kultūros žmogus. Priverstas apleisti Prahos universitetą, 1413 m. jis atvyko į Lietuvą, turėdamas tikslą reformuoti ka­ talikybę, ir buvo priimtas Vytauto dvare Vilniuje arba Trakuose. Kartu su Vytautu lankėsi Vitebske bei Pskove. Išbuvęs Lietuvoje vienerius metus, grįžo į Čekiją, kur jam iškėlė procesą, o bažnytinis Konstancos susirinkimas 1416 m. paskelbė mirties nuosprendį, kurį nedelsiant ir įvykdė. Nėra žinių, kokius pėdsakus Prahiškis paliko Lietuvoje. Prahos universitete studentai iš Lietuvos girdėjo maištingas religijos reformavimu pagrįstas jo ir Huso kalbas: bažnyčia esanti slėpininga esmė, dvasinis organizmas, netapatintinas su regimąja valdžios institucija, jos vadovas esąs Kristus, popiežiui tenka moralinio vadovo, o ne valdžios primatas. Girdėjo ir čekiškojo patriotizmo, save gynusio nuo vokiečių pretenzijų į hegemoniją, kupinas idėjas.

63

R ENE SANSO

F I L OS OF I J A

Stipriausią naujų idėjų pulsavimą studentai iš Lietuvos jautė Renesan­ so tėvynės - Italijos universitetuose. Paskelbę, jog atsisako viduramžių iškreipto filosofinio antikos paveldo, italų Renesanso filosofai vieni orien­ tavosi į autentišką aristotelizmą, kiti - į platonizmą ir neoplatonizmą, tre­ ti - į epikūrizmą, netrūko renesansinių stoikų ir skeptikų. Dvasios nepri­ klausomybę labiausiai manifestavę teoretikai kritiškai vertino paveldą ir žengė savų pažiūrų formavimo keliu. Toliausiai pažengė gamtininkai Galilei, Vesalius, Girolamo Cardano, Andrea Cesalpino, Leonardo da Vinci ir kiti. Studentai iš Lietuvos turėjo progą klausytis naujojo mokslo įžymybių, dėsčiusių universitetuose. Išliko studentų užrašytos italų Renesanso filosofo Cremonini paskaitos Paduvos universitete [16]. XVI a. Prancūzijoje kūrė raštus skeptikas Michelis M ontaigne'is, aristotelizmo kritikas Pierre'as de la Ramėe apgynė mokslo laipsnio tezes pavadinimu Visa, ką pasakė Aristotelis, klaidinga. Reformacijos Prancūzijoje pirmtakas Jacųues'as Lefėvre'as d'Etaples (lotynizuotai Faber Stupelensis) leido Aristotelio veikalus, apvalytus nuo scholastinių iškraipymų, t.y. jo paties interpretacija. Jis išvertė į prancūzų kalbą Bibliją ir ją leido su savo aiškinimais. Lefėvre'o parengtus Aristotelio raštų leidimus bei vertimus į lotynų kalbą pakartotinai leisdavo įvairiose šalyse, keliolika tokių knygų XVI a. perspausdintos Krokuvoje. Prancūzijos universitetuose aptarinėjo naujausias politikos teorijas. Studentai iš Lietuvos gausiai lankė protestantiškuosius Vokietijos, Švei­ carijos ir Nyderlandų universitetus. IŠ jų sklido liuteroniškoji ir kalviniškoji filosofinė antropologija, šie universitetai bei atitinkamos lektūros kūrėjai formavo savais postulatais grindžiamą mąstyseną ir vertybių sistemą, naują žmogaus ir pasaulio santykio viziją. Studijuodami renesansiniuose universi­ tetuose dalyvavo įvairiapusiame vietinės kultūros gyvenime, užmegzdavo ryšius su mokslo, meno ir religinių sąjūdžių lyderiais. Asmeninis bendravimas matyti net valstybiniu lygiu: Žygimantas Senasis korespondavo su Roter­ damiečiu, kvietė apsilanlsyti ir siuntė honorarų - Lenkijoje gausiai išleista Erazmo darbų, platintų ir Lietuvoje. Mikalojus Radvila Juodasis intensyviai susirašinėjo su Jeanu Calvinu, su žymiais Ciuricho, Berno ir Ženevos kalvinizmo teologais. Su žymiais reformatų dvasininkais ryšį palaikė didikas Jonas Kiška. Šveicarijos teologai net ėmė dedikuoti savo knygas M. Rad­ vilai Juodajam.

64

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Universitetai nebuvo vieninteliai intelektualinio gyvenimo židiniai. Renesanso epochoje atsirado akademijų - mokslo institucijų, su didak­ tine paskirtimi nesusijusių. Akademijose telkėsi mokslinės diskusijos, o be akademijų, intelektualinio ir meninio gyvenimo židiniai buvo didikų rūmai bei dvarai. Renesanso kultūra liko elitinė, ji nekūrė idėjų ir vertybių masėms. Knygų spausdinimo išradimas žymiai išplėtė intelektualinio gyvenimo dalyvių sferą, galiausiai reformacija savo tikslais ėmė leisti knygas plačiajai visuomenei. Gausiausiai studentų iš Lietuvos XV-XVI a. lankytame Krokuvos universitete renesansinio humanizmo idėjos plito nuo XV a. pabaigos. Pertvarka jam e prasidėjo nuo filologijos - siekta apvalyti lotynų kalbą nuo viduramžių priedėlių bei barbarizmų, atsisakyti painių scholastikos sukurtų lotynų kalbos gramatikos vadovėlių, reformuoti retoriką ir an­ tikinės literatūros dėstymą. Humanizmas Universitete netrukus praplėtė erdvę - iš filologijos ir retorikos mokyklos jis virto kitokia, ne scholastinio pavidalo, filosofijos mokykla. Italijos universitetuose išsilavinusi profesūra Krokuvoje 1475-1492 m. pradėjo pirmąją scholastinio aristotelizmo ataką, atmetė komentarų vyravimą, ėmė skelbti tiesos, gėrio ir grožio idealų pa­ ieškas kitokio, renesansinio aristotelizmo pagrindu - aristotelizmą siūlyta aiškinti remiantis juo pačiu, o ne scholastikos įžymybių sukurtomis jo interpretacijomis. Humanistai filosofijai kėlė praktinę užduotį - ji turinti padėti formuoti bei tobulinti asmenį ir visuomenę. Humanistai kėlė ne klausimą, reikia ar nereikia dėstyti Aristotelio tekstus, bet kaip nuo scho­ lastinio aristotelizmo pereiti prie „grynojo" Aristotelio. Tačiau Krokuvos universitete naujos idėjos įsitvirtino nelengvai. Naujausi lenkų filosofijos istorikų tyrinėjimai rodo, kad naujos idėjos ir pirmoje XVI a. pusėje dar nepajėgė įveikti universitete vyravusios scholastikos ir akademinių sluoks­ nių konservatyvumo. XVI a. viduryje susibūrusi universiteto humanistų reformatorių grupė parengė radikalų studijų pertvarkos projektą renesansiškojo aristotelizmo pagrindu, Stageiriečio tekstus siūlė analizuoti filologiniu bei istoriniu požiūriais. Svarbiausiu tikslu projektas laikė mokslo sąsają su valstybės ir visuomenės poreikiais. Krokuvos magistrai teigė, kad pa­ saulietinių dalykų - filologijos, retorikos, istorijos ir gamtotyros studijos jaunuomenę geriausiai parengia socialiniam gyvenimui, o iš filosofijos disciplinų šiam tikslui labiausiai tinka moralės filosofija ir politika, taip

65

R ENE S ANS O

F I L OSOFI J A

pat logika bei fizika. Tačiau studijų pertvarka vyko neryžtingai, dalinėmis priemonėmis. Prisidėjo tai, kad universitetas buvo nusiteikęs prieš refor­ maciją bei protestantiškąjį mokslą, ir dėl to atgrasė dalį bajorijos. Kroku­ vos universitetas ilgą laiką išliko sustabarėjęs. Net imta kliudyti Italijos universitetus baigusiems magistrams įsidarbinti filosofijos fakultete. „Ži­ noma, nepalankumas kokiems nors pokyčiams ir inovacijoms nebuvo bū­ dingas tik Krokuvos universiteto aplinkai XVI a. - juk pakanka pažvelgti į kitas šio laikotarpio Europos mokyklas, su didžiausiu vargu ir dažnai nesėkmingai mėginusias taikytis prie pakitusios situacijos, - tačiau atro­ do, kad šis nepalankumas jame buvo ypač įsišaknijęs. Tai jis visuotinai prisidėjo, kad būtų sunaikintos arba apribotos reformos, turėjusios tikslą universiteto mokymo programą glaudžiausiai susieti su tautos ir valstybės poreikiais. Šios nuostatos tiesioginis padarinys buvo sąstingio atmosfera, diskusijų stoka ir Krokuvos profesorių labai kuklūs kūrybiniai pasieki­ mai. Galiausiai ne tik scholastus, bet ir humanizmo šalininkus, kuriems po trumpo sėkmingo jų egzistavimo laikotarpio imta trukdyti sėkmingai veikti, pradėta toleruoti tik tada, kai universitetas jau negalėjo konkuruoti su jėzuitų mokyklomis" [24:243]. Dėl universiteto prestižo smukimo sunerimo Lenkijos seimas. 1563 m. Varšuvoje susirinkęs seimas ištyrė universitetui suteiktas privilegijas, ga­ rantavusias jo materialinę padėtį. „Tai buvo iš tiesų universiteto teismo diena. Iš aštuoniolikos pateiktų privilegijų dešimt pripažintos nepagrįs­ tomis, trys laikytos abejotinomis, kurias reikia ištirti dar kartą, ir tik penkios pripažintos geromis" [6:340]. Universiteto klausimo svarstymams seime nebuvo pabaigos. Visa tai dėjosi jėzuitų švietimo sistemos ekspansijos į valstybę išvakarėse. Universiteto gebėjimą išeiti iš krizės skeptiškai ver­ tino net karalius Žygimantas Augustas ir savo biblioteką užrašė Vilniaus jėzuitų kolegijai - busimajam Vilniaus universitetui. Po studijų užsienio universitetuose grįžusi į tėvynę mūsų šviesuo­ menė ėmėsi taikyti suvoktus humanistinio filosofinio mąstymo pokyčius grožinėje bei istorinėje literatūroje ir publicistikoje. Filosofija turėjo padėti asmeniui save atrasti per kitus ir taip įprasminti žmoniškumą tautoje bei valstybėje. Ginant savąją Lietuvos DK valstybės ir visuomenės projekciją nuo iš Lenkijos plitusio ekspansionizmo, susidarė idėjinės įtampos laukas.

66

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

3. Filosofinės raštijos pobūdis Renesansinėje Lietuvoje inteligentai sukūrė dvejopo pobūdžio filoso­ finę raštiją tuometinės filosofijos skirstymo į teorinę ir praktinę požiūriu. Teorinės filosofijos - logikos, gamtos filosofijos ir metafizikos raštija galėjo pasirodyti tik atsiradus jos židiniams - akademinėms gimnazijoms, kolegi­ joms, Vilniaus universitetui, kai nestokota šių mokslų klausytojų ir jiems reikėjo parūpinti lektūros. O kol tokių mokyklų nebuvo ir net kai jos atsirado, kūrybinė inteligentija orientavosi ne į teorinę, bet į praktinę filosofiją. Žinoma, užsienio universitetuose įgijusi mokslinius bakalau­ rų, magistrų ir daktarų laipsnius, mūsų šviesuomenė pajėgė teoretizuoti logikoje ar metafizikoje. Tačiau dvarų kultūroje buvo pageidautini ne metafizikos disputai, bet literatūros ir muzikos vakarai. Dvarų kultūrai rūpėjo ne metafizikos teorijos ir šios srities lektūra, ne abstraktūs teoretizavimai, bet praktinė filosofija - socialinė, politinė, teisės, moralės įprasminanti visuomenės organizaciją ir asmens veiklą naujoviškai, pa­ saulietinio humanizmo dvasia. Rūpėjo teoriškai įprasminti bei spręsti praktinio gyvenimo keliamas problemas: plėsti asmens galimybes dorybes suvokiant humanistiškai, gerinti Lietuvos DK socialinės bendrijos organi­ zaciją ir valstybinę santvarką, ugdyti patriotizmą ir pilietinę bei tautinę savimonę priešinantis unijai su Lenkija ir siekiant išsaugoti valstybinį savarankiškumą. Kūrybinė inteligentija vadovavosi renesansiniu principu: žinojimas turįs būti konkretus, teikti praktinę naudą. Žanro pobūdžiu sukurtoji filosofinė raštija taip pat dvejopa. Vieni kūriniai priklauso profesionaliajai filosofijai, o kiti - filosofijos idėjų raiškai istorinėje, grožinėje literatūroje, memuaristikoje. Profesionaliosios filosofijos raštiją kūrė reformatų administruotose mokyklose besidar­ bavusieji filosofijos dėstytojai. Protestantiškojo aristotelizmo įtakoje kūrusieji Krosnevičius bei Adomas Rasijus savo traktatus leido Vokieti­ jo je ir taip dalyvavo tarptautinėje mokslo apyvartoje. Įžymybėmis šie traktatai netapo, Europa buvo užtvindyta panašaus pobūdžio darbų. Tačiau neabejotina jų reikšmė Abiejų Tautų Respublikos tikrovei. Panašiai vertin­ tinas Vilniaus universiteto teisės profesoriaus Arono Aleksandro Olizarovijaus vėlyvojo renesanso maniera sukurtas politinės filosofijos veikalas

67

R ENE SANSO

F I L OS OF I J A

Apie politinę žmonių sąjungą. Autorius pajėgė kritiškai vertinti ir Renesanso politinės filosofijos įžymybių teorijas bei siūlyti savą sprendimą. Todėl dar XVm a. pasakyta nuomonė esą Olizarovijaus veikalas yra kompiliacinis ir mokslui nieko nedavęs, yra vienpusiška [8:161]. Profesionaliajai filosofijai priklauso vieno iš kalvinizmo Lietuvoje lyderių Volano politinės filosofijos srities kūryba, o veikalas Apie politinę arba pilietinę laisvę pranoksta politinės publicistikos ribas. Dalis profesionaliosios filosofijos raštiją kūrusiųjų refor­ macijos Lietuvoje teoretikų kūrinių yra pasaulietinės orientacijos, jų sociali­ nės filosofijos idėjos formavo visuomenės teoriją. Iš filosofinės publicistikos tuo metu buvo žinomiausia politinė publicistika, jai priklauso ir poleminis Augustino Rotundo kūrinys Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu. Renesanso paveldui taip pat priklauso jėzuitų administruoto Vilniaus universiteto filosofijos profesorių kūrybos dalis. Šiaip jau naujosios filo­ sofijos atžvilgiu kritiškai nusiteikę scholastikos teoretikai Lietuvoje ak­ ceptavo kai kurias Renesanso natūrfilosofijos idėjas, perėmė dalį naujojo gamtos mokslo pasiekimų. Renesanso praktinės filosofijos idėjos visose Europos šalyse pasklido ir nefilosofinės sąvokinės raiškos žanru - istorinėje, grožinėje, teisinėje literatūroje, memuaristikoje, laiškuose. Šalių, neturinčių itin turtingos Re­ nesanso profesionaliosios filosofijos, idėjų raidos tyrinėtojai į šio pobūdžio raštiją visuomet atsižvelgia, joje randa praktinės filosofijos idėjų raišką. Panašaus pobūdžio raštija vertinama ir turtingo profesionaliosios filosofi­ jos palikimo šalyse. Pasirodo, gana dažnai, ypač per epochų lūžius, akade­ minė filosofija atsilieka, konservatyviai tebesilaiko kanonizuotų formų. Naujaisiais amžiais Europos universitetuose diskutavo dėl aristotelizmo vertės, o mokslo perversmus padarė asmenys, su universitetais nesusiję. Negana to, aišku, kad naujos epochų lūžių situacijos, į kurias patenka žmo­ gus ir kurios jį formuoja, dažnai išreiškiamos ne tradicinėmis įprastinėmis filosofavimo formomis, bet filologine bei istorine raštija ir menine kūryba. Epochų lūžyje - lietuviškojo Renesanso laikotarpiu filosofinės antropologijos nepakankamumą kompensavo filologinė ir istorinė antropologija. Literatams, istorikams bei diplomatams kalba tapo žmogiškumo ir asmens vertės, Lietuvos DK patriotizmo atverties priemone. Scholastinis minties raiškos stilius - sąvokinių konstrukcijų išdėstymas logine dialektika - hu­ manistams rodėsi visiškai nepriimtinas, neišreiškiantis gyvenimo subtilu­

68

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

mų. Abstrakcijas orientavęs išdėstyti hierarchine sistema, scholastinis sti­ lius savuoju ribotu žodynu nepajėgė išreikšti naujoviškų renesansinio elito nuostatų į pasaulį ir visuomenę, į naujoviškai įprasminamą asmens vertę. Užsiangažavęs abstrakcijoms, scholastinis mąstymo stilius netiko reikšti gyvenimo konkretybei, pakitusiai asmens sąmonei. Humanistinio minčių raiškos stiliaus šerdį sudarė ne sąlytis su abstrakcijomis, bet pirmiausia su tikrove, asmens įžvalgomis ir jo darbais visuomenėje. Humanistinę gyvenimo prasmės sampratą, istorinę sąmonę ir pilietinį patriotizmą išreiškė Lietuvoje veikę istorikai, poetai, diplomatai, publi­ cistai - jie idealizavo Lietuvos valstybę ir jos didžiūnus, palankiai atsi­ liepė apie paprastus žmones, apeliavo į dorovines jų vertybes. Teisės filosofijos idėjomis, pirmiausia romėniškąja prigimtinės teisės recepcija, politinės tautos, bajoriškosios demokratijos samprata, rėmėsi ir įstatymų sąvadas - Lietuvos Statutas. Religinių polemikų raštijoje gyvavusios filosofinės idėjos grindė tikėjimo postulatus bei dorovines nuostatas, ragino moraliai atgimti re­ formacijos arba atsinaujinusios katalikybės idealų dvasia. Arijonų teoretikai net sukūrė religiniais idealais grindžiamą socialinę utopiją. Neprofesionaliosios filosofinės raštijos tekstų tyrimas kelia nemaža keblumų filosofijos istorikui, nors ir disponuojančiam pakankamais kri­ terijais bei sąvokinėmis priemonėmis, neleidžiančiomis pervertinti ir konstruoti nebūtų teoretikų, nebūtų filosofų.

4. Asmuo ir jo vertybės Žmogaus prigimtis Renesanso mąstytojai nekvestionavo įsitikinimo, kad krikščioniškąją visuomenę sudaro ne vien žmonės, bet ir jų sąsaja su Dievu. Tačiau jie nepalaikė viduramžių teoretizavimų krypsmo į šią sąsają ir atsigręžė į asmenį, juos imponavo romėnų teisininkų požiūris, jog egzistuoja asme­ nys, jų veika ir daiktai. Krikščioniškąjį tikėjimą išpažindami katalikiškąja ar protestantiškąja versija, humanistai Lietuvos pasaulietinio pobūdžio raštijoje rėmėsi ne antgamtiškumu, bet natūralumu, žemiškos visuomenės asmens gyvenimu. Dėl dievybės prigimties ir dieviškojo intelekto požy­ mių teoretizuota religinėse polemikose. O šiaip jau apie žmogaus prigimtį

69

RENESANSO

F I L OSOFI J A

ir logikos vertę humanistai samprotavo pasaulietiškai pagrįsdami įsitikini­ mus dėl asmens moralinės ir istorinės/ ekonominės ir politinės situacijos, dėl jo egzistavimo tautoje ir valstybėje. Žmogaus problematiką aptardami istorijos, grožinės literatūros ir politinės publicistikos kūriniuose, humanis­ tai istorinės ir filologinės antropologijos priemonėmis užčiuopė bendrąsias filosofinės antropologijos idėjas. Perprasti žmogaus esmę, tuometine terminija tariant, žmogaus pri­ gimtį - svarbiausia humanistinės filologinės ir istorinės antropologijos problema. Žmogaus prigimties samprata determinavo asmens vertės sampratą. Renesanso epochoje prigimtis išaiškėjo kaip siekianti savisaugos ir naudos, o asmens situacija pasaulyje - kaip amatų ir technikos, mokslų ir menų, prekybos ir politikos, t.y. pasaulio, kuriame gyvena, kūrėjo. At­ skleista, kad žmogus yra žymiai daugiau, negu teigė scholastika pagrįsta pasaulėjauta, ir pažįstamas iš jo sukurtosios civilizacijos. Tipiškai renesan­ sine maniera žmogaus prigimtį ir asmens vertę Lietuvos humanistai siekė atskleisti ne samprotaudami metafizinėmis konstrukcijomis, bet tirdami veikiantįjį asmenį, jo situaciją pasaulyje, jo protu bei valios pastangomis sukurtą tikrovę. Ar žmogaus prigimtis pastovi, ar kintanti? Jei ji nekintanti, tai visus tikrovės pertvarkymus reikia tik derinti prie prigimties. Viduramžių antropologija, žmogų vaizduodama kaip dualistinę būty­ bę, svyruojančią tarp dvasios ir kūno paskatų, teigė Kūrėjo žmogui duotą prigimtį, kurią scholastinis aristotelizmas įprasmino kaip prigimtyje Kū­ rėjo įdiegtus įgymius bei polinkius, darančius žmogų tuo, kuo jis yra, ir kuriuos jis pritaiko kūrinijos tvarkoje. Pamatinius prigimties polinkius ir jų nulemtą žmogaus padėtį pasaulyje krikščioniškoji viduramžių mintis išdėstė keliomis pagrindinėmis skirtingomis koncepcijomis. Visos šios koncepcijos, be Kūrėjo suteiktų įgymių, tvirtino žmoguje esant ir antrąją, jo nuopuoliu bei nuodėme susikurtąją prigimties pusę. Lietuvos hum anis­ tai kūrė epochoje, kai šios viduramžių antropologijos koncepcijos tęsėsi augustiniškąja tradicija rėmėsi reformacija, tomistine koncepcija - antroji scholastika, o kitos koncepcijos liko nuošalyje. Susikūrė humanistinė šių koncepcijų įveika. Savo esme antropocentrinė Aurelijaus Augustino filosofija žmogaus padėtį pasaulyje matavo egzistenciniu dramatizmu pasižyminčia antropo­ logija: žmogui būdingas vidinis nerimas, kylantis iš jo paties dvilypumo, iš

70

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

jo dvasiškumo ir kūniškumo. Dvilypė žmogaus egzistencija reiškiasi dviejų siekių konfliktu: jo kaip psichofizinės baigtinės būtybės egzistencijos lai­ ke ir amžinybės siekio - užvaldyti laiką, iškilti virš laiko matmenų, praeitį ir ateitį regint dabartyje. Žmogaus egzistencija esanti daugiaplanė, joje susipynę ontiniai ir personalistiniai pradai. Gyvendamas laike, asmuo siekia tobulum o, t.y. amžinybės, o šis siekis įgyvendinamas konfliktuojant, susiduriant dvilypę prigimtį sudarančioms pusėms: tenkindamas vieną, psichofizinę, pusę, turi išduoti antrąją, dvasinę; psichofizinė pusė gyvena laike, jos gyvenimas nėra tobulas, nes tobulumas - už laiko ribų, amži­ nybėje. Atsiranda gyvenimo ir tobulumo siekio dramatizmas: „Čia būti galiu, o nenoriu, ten noriu, o negaliu, ir ten, ir čia nelaimingas" [4:303]. Tai eg­ zistencinis dramatizmas - jo neišsprendus, žmogaus gyvenimas netenka atramos. Dramatizmui išspręsti Augustinas ieško antgamtinio ir natūralių veiksnių sąsajos - asmens tobulėjimo žemiškajame gyvenime: dvilypiame žmoguje kartu egzistuoja senas žmogus (vetus komo) ir naujas žmogus (novus homo), gimstantis iš senojo - per malonę tobulėja, pasiekia nevisišką tobulumą. Žmogaus kaip malonės besitikinčio Dievo kūrinio samprata tapo esmine reformacijos minties dalimi. Objektyvistinė bei rigoristinė Akviniečio antropologija įskyrė žmogų į objektyvią ontinę pasaulio hierarchiją, o jos laiptuose žmogui tenkanti vieta (aukščiau gyvūnų ir žemiau angelų) garantuoja egzistencinį tikrumą, teikia žmogui pasitikėjimą savimi ir apibrėžia pareigas pasaulyje protu pažįstant gėrį bei siekiant jį įgyvendinti. Lyginimas su gyvūnais įgalina žmogų aiškinti ir natūralistiškai, Kūrėjo duota prigimtis įgalina optimis­ tiškai vertinti savosios ateities perspektyvą.Prigimtyje glūdi polinkiai, darantys asmenį tuo, kuo jis yra, ir kuriais jis dalyvauja kūrinijos tvarkoje. Racionalumas žmogui garantuoja gebėjimą formuoti veikos principus, iš­ reiškiančius būtiną gėrio siekį, įgyvendinamą proto bei valios pastango­ mis. Prigimtinis įstatymas esąs tarsi gėrį kuriančiųjų duomenų bankas, jų saugotojas ir skelbėjas asmeniui. Renesanso mąstytojai žmogaus prigimties sampratą papildė ir supa­ saulietino. Jiems rūpėjo žmonių reikalai ir jų susikurtoji tikrovė, tobulinanti pačius kūrėjus arba stabdanti jų įgymių sklaidą. Tarp žmogaus kaip kūrėjo ir

71

R ENE S ANS O

F I L OS OF I J A

jo sukurtosios tikrovės kylantis susvetimėjimas galiausiai įveikiamas tik­ rovės pažinimu bei jos sužmoginimu. Sėkmingiausiai čia veikia didžiosios asmenybės. Viduramžiais antikos herojus pakeitė krikščionių šventieji, o Renesanso humanistai grįžo į pasaulietinę tėkmę, didžiavyrių pavyzdžių rasdami antikiniame pasaulyje. Veikiami Renesanso mąstysenos mūsų literatai bei istorikai žmogaus prigimties sampratą taip pat supasaulietino: atsisakė aiškintis pirmykštį žmogaus nuopuolį bei iš kartos į kartą perteikiamą jo prigimties nuodė­ mingumą. Nuopuolis bei prigimties nuodėmingumas pakeisti didžiavy­ rių žygdarbiais - valdovų ir didikui taip pat visų bajorų nuopelnų ginant Lietuvos DK valstybę šlovinimu ir demokratine nuopelnų interpretacija visų asmenų, kuriančių valstybės gerovę, vertingumo pripažinimu. Paskui humanistai supasaulietino tai, kas, jų nuomone, privalo būti gyvenime atsi­ žvelgiant į naujoviškai suprantamą žmogaus prigimtį, t.y. supasaulietino privalėjimų kildinimo iš žmogaus prigimties procesą, atsisakę mąstyti viduramžiškai - esą privalėjimai ne žmonių nustatyti, bet antgamtiniu būdu žmonėms duoti kartu su jų prigimtimi. Humanistų požiūriu, žmogui prigimtis duota Kūrėjo, o šios prigimties diktuojamus paliepimus kaip pri­ gimtinį įstatymą žmogus sužino ir išgauna iš pačios prigimties, o ne deduk­ cija iš dieviškojo įstatymo. Prigimtinio įstatymo turinys aiškinamas kaip bendroji Kūrėjo dovana žmonėms kartu su prigimtimi, o jo pažinimas bei pasinaudojimas tapo žmogaus sveiko proto pastangų reikalu. Ape­ liuodamas į aristotelinį ir ciceroniškąjį paveldą, naujovišką prigimties ir iš jos kylančio prigimtinio įstatymo sampratą bei teisingą sveiko proto sprendimą svariausiai aiškino Volanas 1572 m. Krokuvoje išleistame vei­ kale Apie politinę arba pilietinę laisvę (De libertate politica sive civili, 1606 m. veikalas Vilniuje išleistas lenkų kalba). „Įstatymas, teigia Ciceronas I kny­ goje „Apie įstatymus", yra svarbiausias proto reikalavimas, įdiegtas žmo­ gaus prigimčiai: jis liepia daryti tai, kas reikia, draudžia tai, ko nereikia. Arba, kaip kitoje vietoje rašo kitokiais žodžiais, bet ta pačia reikšme: įstatymas yra ne kas kita, kaip dievų valia nubrėžtas proto reikalavimas, liepiantis elgtis dorai ir draudžiantis [elgtis] priešingai... Tarp žmogaus dvasios nuo­ statų, kurias diktuoja įgimtas sveikas protas, yra tikri bei prigimties galia pasireiškiantys dalykai: negalima įžeisti niekieno gėdos jausmo, kėsintis į kieno nors turtą ar gyvybę... Nepajudinamas ir nepažeidžiamas yra

72

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

prigimties įstatymas - nė vieno neskriausti, kiekvienam atiduoti, kas pri­ klauso ir, kaip sako Ciceronas, pažaboti visus geismus: kas priklauso mums, saugoti, o nuo svetimo nukreipti mintis, akis ir rankas" [88:128-129]. Elgesys pagal prigimtį - šiuo principu Rotundas grindžia tėvynės meilę bei lietuvių valstybės suverenumą: „Vadinasi, kas labiau svetimą, negu savą, myli, tas nesielgia pagal prigimtį, jo prigimtis blogo mąstymo sugadinta, ji nenuoširdi, nes arba aistros, arba blogas mąstymas ją pa­ k eitė... Kadangi ir valdovas iš prigimties tuos pavaldinius labiau myli, tarp kurių pats yra gimęs, ir pavaldiniai - tą valdovą, kuris jų tėvynėje gimęs, aiškiai matome, jog valstybei naudingesnis tas valdovas, kuris jo je gimė, o ne iš svetur parsikviestas; nes charitas civiurn, tai yra meilė, kuri visus jungia, o juk valstybė ir yra sąjunga, kaip iš jos apibrėžimo prisi­ meni, tad ten, kur nėra sąjungos iš meilės, valstybė žlugs" [68:180,182]. Prigimtines lietuvių savybes aukštino legendų apie lietuvių kilmę sklei­ dėjai, o Lietuvos valdovų ir didikų - jų dvarų poetai. Literatai, istorikai ir publicistai, katalikybės ar reformacijos teoretikai vienaip ar kitaip apeliavo į prigimtį, o pilietiniame gyvenime prigimties sąvoka įgavo teisinį statusą bei prigimtinės teisės išraišką. Publicistai teoretizavo apie pilietinę pri­ gimties išraišką ir įstatymus, sergstinčius pilietinio gyvenimo prigimties reikalavimus. Prigimties veiksnys ryškiau natūralistiškai aiškinamas pa­ saulietinėje kūryboje, o religinių polemikų raštuose antgamtiškumas ir natūralumas žmogaus prigimtyje paprastai suliejami. Prigimties eksplikaciją siedami su gyvenimo konkretybe, literatai ir istorikai prigimties etalono ieškojo didžiavyrių asmenybėse, Lietuvos val­ dovų ir didikų prototipus rasdavo antikos vaizdiniuose, įprasmindami asme­ nį realiame socialinio gyvenimo laike, savo egzistencinį tikrumą bei nerimą dėl jo regėję kovoje su priešais, pergalių ir pralaimėjimų perspektyvoje. So­ cialinių pertvarkų Lietuvos DK reikalingumas humanistams leido išplėsti filosofinės antropologijos sritį - didžiavyriais laikė ne tik kilmingųjų luomo, bet ir kitų socialinių sluoksnių asmenis, nusipelniusius valstybės gerovei. Reikėjo sukurti deramą sąvokinę šios naujoviškai suprastos asmens ver­ tės išraišką. Mūsų humanistai neskyrė dėmesio toms subjektyvistinėms koncepcijoms, kurios objektyvų gamtinį ir socialinį pasaulį vaizdavo kaip * piliečių meilė.

73

R E NE S ANS O

F I L OSOFI J A

mažavertį ir net kenksmingą žmogui, asmens moralumą bei aktyvumą siūlė kildinti iš subjektyvių impulsų, o ne iš pareigos. Neatitikusi huma­ nistų orientacijos, tokia antropologija liko jų nepastebėta. Siekdami tikroviškumo literatai, istorikai ir publicistai asmens egzis­ tenciją grindė jo nuveiktais darbais visuomenei. Savo protu, valia ir rankomis nuveiktais darbais asmuo pelnė pagarbą bei šlovę. Krikščioniškąją tiesą - pasaulis sukurtas žmogui kaip kūrimo viršū­ nei - turėjo lydėti asmens vertės pripažinimas. Šį pripažinimą slopino luo­ minė hierarchinė feodalinės visuomenės sankloda, vertųsi asmenį save mąs­ tyti remiantis tuo, ką jis atliko luome. Asmens vertė tapatinta su jo svarba socialinei bendrijai - luomui, kuriam žmogus buvo priskiriamas nuo gimi­ mo. Renesanso humanistai sukilo prieš asmens suvaržymą luomu, asmens laisvę paskelbė būtina sudedamąja jo prigimties dalimi - galimybe rinktis, pereiti į kitą luomą, keisti profesiją, imtis naujų iniciatyvų. Antikos filosofija žmogaus vertės, jo orumo samprata mąstė asmens laisvę ir tobulumą. Aristotelis šį tobulumą matavo laimės pasiekimo mas­ tu, laimę apibrėžęs trimis matmenimis - turtu, sveikata ir dorybėmis. Stoiškojo išminčiaus tobulumas - dar platesnė sąvoka. Krikščioniškoji mintis antikinę sampratą pakeitė: kadangi žmogus netobulas, tai vietoj orumo dera mąstyti pagarbą (laus, honor). Asmuo vertas pagarbos, tačiau ne dėl pasiekto tobulumo laipsnio, bet dėl žmonijos šventumo, žmogiš­ kumas esąs dovana, jame dalyvauja visi, nepriklausomai nuo nuopelnų ir kaltės . Kiekvieną dera gerbti atsižvelgiant į žmonijos šventumą. Ta­ čiau asmuo turi būti ir vertas pagarbos, ją reikia nusipelnyti. Renesanso humanistai atsisakė šios kolektyvinės asmens vertės sampratos ir grįžo į antikinį individualizmą - ėmė kurti traktatus apie žmogaus vertingumą. Lietuvos humanistai į asmens vertę žvelgė pirmiausia elitariniu požiūriu. Visuomenės daugumą sudarantys jiems atrodė esą tik masė. Humanistų kūryboje šlovės siekia elitinės asmenybės - didieji kuni­ gaikščiai ir didikai, jų žygdarbiai liaupsinami įvairiomis progomis pasaky­ tomis kalbomis, poetų eilėmis ir istorijos veikalais. Aukštinti tautą reiškė aukštinti jos valdovus. Kita vertus, šlovės susilaukia ir visi valdovų bei * Ši krikščioniškoji asmens vertės samprata sudaro šiuolaikinės humanistinės bausmės doktri­ nos pagrindą: nusikaltėlis pirmiausia laikomas asmeniu ir tik paskui nusikaltėliu.

74

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

didikų sėkmingų žygių dalyviai. Viduramžiškų atodūsių dėl žmogaus būties menkumo, gyvenimo trukmės ribotumo (kiekvienas esąs mažas) humanistų kūryboje neaptinkama. Jų veikaluose skelbiamas „laisvos, valingos, šlovės geidžiančios asmenybės siekinys" [32:25]. Vaizduodami didikų žygdarbius, poetai ir istorikai juos piešia kartu su didžiųjų kuni­ gaikščių - Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto, Jogailos ir vėlesniųjų kunigaikščių Žygimantų žygdarbiais. Tai pirmiausia kariniai žygdarbiai, karinėje srityje tegalėjo atsiskleisti Lietuvos DK galia bei suverenumas ir jos didžiavyrių heroizmas. Husovianas poemoje Giesmė apie stumbro iš­ vaizdą, žiaurumą ir medžioklę karinius lietuvių pasiekimus pristato kaip krikščioniškojo pasaulio galios įrodymą: vasaras praleisdami nuolati­ niuose karuose, lietuviai kovoja su totoriais ir turkais už bendrą visų krikščionių reikalą. Poemoje išaukštinamas Vytautas jau ne tik kaip ka­ rinių pergalių organizatorius, bet ir kaip teisingas įstatymų leidėjas, pasi­ žymintis aukštomis moralinėmis savybėmis: griežtas įstatymų laužytojams ir socialiniam neteisingumui. Husovianas - Lietuvos DK valstybinio pa­ triotizmo reiškėjas [81]. Jonas Radvanas poemoje Radviliada aukština didžiuosius kunigaikš­ čius Algirdą, Kęstutį, Vytautą kaip maskvėnų ir germanų sutriuškinimo organizatorius. Didikai, pirmiausia Radvilos, pasižymėję ne menkesnė­ mis pilietinėmis ir moralinėmis dorybėmis: Atramą didžią ir tą tik viltį beturi lietuviai Kristupą Radvilą, kuris per Šlovės ir Narsumo šventovę įžengė menėn dievų ir dovanų nusipelnė. Dreba prieš jį šiuo metu ir Maskva, ir žydra nusiminus Volgos upė, prieš tai priversta nesyk pripažinti garbę šio vyro smarkaus; jam atkiša vergiškus delnus tykiojo Dnepro vaga ir Pskovo ežero bangos. Smolenskas šaukia, be to, ir turtingas Seversko miestas prašo pagalbos prieš jį; tai Aukščiausias jam šias nuostabiąsias pergales skiria, o jo brangiausia tėvynė jį gerbia, kol su žmonėmis palankiais jis savo sumanymus vykdo, Lietuvą gina ginklu ir įstatymais puošia tėvynę [60:241].

75

R E NE S ANS O

F I L OS OF I J A

Šlovės siekis Lietuvos didžiavyriams nebuvęs savitikslis. Gyvenimo prasmę matavę žygiais už tėvynę, didžiavyriai telkė savo valdinius valsty­ bei lemtingu metu. „Mat, jei pažvelgsime į tavo protėvių nuopelnus karo ir taikos metu, [pamatysime, jog] jie visada pasižymėjo nepaprasta išmintimi ir sumanumu. Respublikai sunkiais ir pavojingais laikais jie narsiai ir at­ kakliai teikė pagalbą savo tėvynei; jų buvo tokia galia, kad savo tėvynėje jie visada turėjo didelę įtaką bei reikšmę; būdami narsiausi karo vadai, išmin­ tingiausi senatoriai, susilaukdavo visų pripažinimo" [89:260], - taip Volanas apibūdina Mikalojaus Radvilos Rudojo giminę. Nuveikę įžymius darbus didžiavyriai pelnė, pasakMotiejaus Stryjkovskio, „šlovės nemarumą". Asmens vertės ir gyvenimo prasmės samprata humanistai mąsto asmens orumą, jo iškilnumą, pastarąjį regėdami didžia­ vyrių nuveiktuose žygiuose valstybės gerovei. Iškilių asmenų gyvenimo tikslu tampa ne tik nauda tėvynei ir jos gyventojams, bet dar plačiau - visai krikščionybei, Lietuvos DK ir Lenkiją regint kaip krikščionybės forpostą kovojant su turkų ir totorių agresija. Laiške karaliui Žygimantui Senajam diplomatas Vitelijus teigia: „Bet kadangi šiame gyvenime įprasta siekti bei ieškoti garbės ir naudos, tai visa kita yra tik pasakos... didesnę naudą teisėtai reikia vertinti labiau negu mažesnę" [84:216]. Humanistai propagavo praktiškai veikiančią asmenybę, savąja inteli­ gencija - apsišvietusio žmogaus galia, jo fizinėmis ir dvasinėmis pastango­ mis - valdantį situaciją ir ją kreipiantį pageidaujama linkme. Garbė ir atminimas visuomenėje tampa bene esmingiausiu asmens pasaulietiškai suvoktos gyvenimo prasmės sandu. Juk Dievas žmogų sukūręs nuveikti ne mažus,bet didelius darbus. Todėl Kūrėjas jam turėjęs duoti ir protą, jei norėjo, kad jo kūrinys turėtų aukščiausią vertę. Žmogaus pasaulis - tai drąsi proto konstrukcija, sukurianti būties matymą ir apibrėžianti daiktų vertę. Humanistai aukštino karalių ir didikų išmintį bei sumanumą, kūrė panegirikas. Jie buvo dvaro žmonės, dauggaliai dvarų ponai humanistus apipildavo malone ir pinigais. Humanistų idealizuojami herojai nesileidžia į savianalizę, į subjek­ tyvius išgyvenimus. Priešingai, save jie objektyvina žygdarbiais. Radvano aprašomas naujų žemių prijungimas prie Lietuvos DK ir jų turtingumas — tai geografinių atradimų, rodžiusių žmogaus galią užvaldant pasaulį, analogas.

76

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

Technika kaip žmogaus galių išraiška Lietuvos sąlygomis pirmiausia rodė karinės technikos ly g į atitikusį europinius Šios srities pasiekimus tvirtoves, fortifikacijas, ginkluotę, transportą ir pan. Literatai ir istorikai pažymi aukštą Lietuvos DK karinės technikos lygį, be kurio priešai mūšio lauke nebūtų buvę nugalėti. Civilinėje srityje technikos pažanga taikyta statant bažnyčias, didžiojo kunigaikščio ir didikų rūmus, tiesiant Vilniaus vandentiekį, gaminant stiklą, popierių bei kitus produktus. Kūno neliečia­ mumo uždangą nukėlęs Renesanso laikais Europos universitetų medicinos fakultetuose pradėtas lavonų skrodimas Lietuvos universitete susilaukė netiesioginio atgarsio - su žmogaus kūno anatomija studentus supa­ žindindavo remdamiesi žymiausių Europos medikų sudarytais žmogaus kūno anatomijos atlasais. Senasis supriešinimas žmogus - pasaulis atrodė netikslus, tikslesnis atrodė matymas žmogų esant pasaulyje, o paskesne vizija regint žmogaus pasaulį. „Renesanso epochoje pralaužiant viduramžių rėmus ir pakeičiant viduramžiškas perspektyvas, mėginta regėti ir suprasti žmogų besisiejantį su gamta bei visuomeninės tikrovės, kurioje gyveno, veikė, kon­ tekste. Atskleisdamas pasaulio, laukiančio drąsių minčių ir drąsių veiksmų, žavesius, išgaudamas iš griuvėsių pamirštą didingą žmonijos praeitį, jos vertingumo liudijimą, menu ir kasdieniu grožiu rodydamas gyvenimo nuo­ stabumą Renesansas sukūrė tos naujos žmogaus filosofijos, kurią išreiškė XV-XVI a. mąstytojai bei menininkai, nuostatas" [74:458]. Ši filosofija žmogaus prigimties dualizmo nepripažino, todėl dvasinę ir kūnišką prigimtis suvienijo, įveikdama senąsias viduramžiškas įžvalgas, kurios asmeniui skyrė vietą išankstinėje gamtinės ir socialinės tikrovės tvarkoje. Filosofinė Renesanso antropologija skelbė: žmonės kuria tikrovę ją keisdami, pertvarkydami ir tobulindami, ši kūryba kupina dinamizmo, polėkių bei konfliktų, formų kaitos. Kuriančiąją galia sužmogindamas tik­ rovę, asmuo kuria ir save. Lietuvos šviesuomenė teigė, kad ši asmens savikūra išsilieja pasirinkimu - asmenį apibrėžia jo įvykdytas apsisprendi­ mas, kuris esąs laisvės išraiška. Žmogaus prigimties pastovumo ir kintamu­ mo problemos sprendimą inteligentai įžvelgė taip: tikrovės pertvarkymai asmens kuriančiąją veikla turi atitikti žmogaus prigimtį, kuri nėra ne­ kintama. Pasak Rotundo ir kitų, prigimtis gali pagesti arba asmuo ją gali tobulinti, nes disponuoja laisve.

77

R ENE S ANS O

F I L OS OF I J A

Tuometinei Lietuvos šviesuomenei asmens buvimas pasaulyje - tai asmens veiksena tautos ir valstybės tikrovėje. Etnokultūrinė bei pilietinė asmens būtis tvirtinama išankstine vertybe - gimstama ne tik šeimoje, bet ir tautoje bei valstybėje. Asmuo tautoje Šlovės geidžianti renesansinė asmenybė tikėjosi jos susilaukti veik­ dama tautoje ir valstybėje. Gvildenti buvimo tautoje bei valstybėje pro­ blematiką skatino tiek tikrovė - daugiatautė Lietuvos DK valstybė, tiek Europos humanistų orientacija ieškoti naujoviško asmens socialumo pa­ grindimo, savos tautos šaknų, asmens veiksenos besikuriančiose nacio­ nalinėse valstybėse įprasminimo. Šiai problematikai mūsų šviesuomenę angažavo ir patriotinis siekis nesitapatinti su lenkų tauta, paneigti iš Lenkijos plintančius raštus, žeminusius tautinį lietuvių orumą. Lietuvių kilmės legendos, laikytos įvardijančiomis tikrus faktus, šviesuomenei turė­ jo būti tvirtas pradinis argumentas; garbingos praeities tautos veikiantys asmenys įgyja šlovę tęsdami tradiciją ir ją išaukštinę Lietuvos DK vals­ tybinėje tikrovėje. XVI a. mūsų raštijoje tautos sąvokai reikšti vartojami terminai gens, genus, natio, narod, o jų lietuviškasis atitikmuo - giminė, antai „Pakvietimas Lietuvos giminės". Tautos sąvoką sudarė dvejopo pobūdžio turinys. Po­ litiniame jos turinyje - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tauta (narod Wielkiego Księtwa Litewskiego, narod velikogo Kniazstva Litovskogo) mąstyta valstybės piliečiai, sudarantys tautą kaip politinį vienetą, politi­ nę tautą. Politinės tautos sąvoka apėmė valstybinę Lietuvos DK piliečių gyvenseną. Tauta tapatinama su pilietine bendruomene ir valstybės gy­ ventojų mažuma - piliečiais laikytu kilmingųjų luomu. Visa Lietuvos DK teritorijoje gyvenusioji lietuvių, gudų, ukrainiečių, rusų, lenkų bajorija, nepaisant kalbos, tikėjimo, papročių ir kitų skirtybių, sudarė politinį bei valstybinį vienetą, laikytą Lietuvos DK tauta. Ši politinė tauta turėjo bendrą istorinę teritoriją, arba tėvynę, bendrąsias juridiškai pagrįstas teises ir pareigas. Dėl Lietuvos DK plėtimosi į slaviškas žemes istorinė atmintis tik iš dalies galėjo būti bendra. Politinę tautą vienijo ūkinis ekono­

78

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

minis bendrumas drauge su teritoriniu tautos mobilumu. Kalbėję gudiškai, ukrainietiškai, rusiškai ar lenkiškai, išpažinę katalikybę, protestantizmą ar stačiatikybę bajorai save vadino lietuviais. Kalba, tikėjimas ir kultūra nelai­ kyti tautos požymiais. Si politinės tautos kaip valstybinio vieneto samprata susiklostė dar viduramžių Europoje dėl krikščioniškosios minties įtakos. Bažnyčia visus krikščionis, nepaisydama jų etninių skirtybių, jungia į vieną bendruomenę dalyvauti dieviškajame žmonijos išganyme, o pasaulietinė valstybė jos jurisdikcijoje esančius suvienija siekti žemiško tikslo - gero gyvenimo pilietinėje bendruomenėje. Viduramžių monarchijas sudarė tau­ tybės, tačiau monarchas tarėsi turįs valstybėje esančios vienos politinės tautos įgaliojimus. Tautos (populus) luominė samprata viduramžiais į tautą neįskyrė valstybės gyventojų masių. Karalius veikė, gavęs „tautos sutiki­ mą". Tikrovėje tai reiškė, kad valdovas veikė gavęs didikų ir bažnyčios vir­ šūnės, laikytų tautos atstovais, sutikimą. Valstybė kaip politinis vienetas valdoma vieno valdovo, įgaliojimus gaunančio iš vienos politinės tautos, savo reikšme („pagal svorį") nusveriančios tautai nepriklausančios gyven­ tojų daugumos (miestiečių ir valstiečių) reikšmę. Vėlyvaisiais viduramžiais atskirų politikos mąstytojų raginimas tautos sąvokoje mąstyti ir gyventojų daugumą („pagal skaičių") nesiderino su feodalinių monarchijų valdymo reglamentacija ir liko laikotarpį pranokstančia politine idėja. Feodalinėse valstybėse politinė tauta savąja visuotinės bendruome­ nės galia viršijo etnokultūrinę tautinę savimonę. „Lietuvos gimines" savąja valstybine galia pranoko „Lietuvos DK tauta". Renesanso epochoje politi­ nę vienybę ėmus grįsti tautine vienybe, teoretizavimuose dėl nacionalinės valstybės iškelta net nacionalinės bažnyčios idėja, o Niccolo Machiavelli samdomąją kariuomenę kaip nepatikimą siūlė keisti nacionaline italų kariuomene. „Lietuvos giminių" vaidmenį valstybiniame gyvenime su­ reikšmino ir Lietuvos valstybingumo tautiniu pagrindu idėją puoselėjo Lietuvos DK kancleris Albertas Goštautas. Jis perskyrė tautos ir valstybės, tautybės ir pilietybės sąvokas. Karalienei Bonai Sforzai rašyti du jo memoria­ lai - Prieš kunigaikštį Konstantiną Ostrogiškį ir prieš Radvilas ir Alberto Goštauto argumentai kodėl teisėjai Lietuvoje neturi būti skiriami kaip Lenkijoje - liudija, jog Goštautas nemanė, kad Lietuvos valstybę sudarantys etnosai turi būti lai­

79

R ENE SANSO

F I L OS OF I J A

komi visiškai lygiaverčiais. Valstybė buvusi sukurta ir išsaugota lietuvių, kurie „ne tik apgynė savo žemes nuo priešų, bet jas išplėtė ir padidino". Etninė priklausomybė Goštautui - esminis valstybingumo sandas. Lie­ tuviškasis pradas valstybėje turi būti svarbiausias. Aukštieji valstybės pareigūnai turi būti iš kilmingų giminių kilę lietuviai, o ne rusinai stačiatikiai. Lietuviai turi savus papročius ir savą daug amžių gyvuojančią socialinę tvarką, kurią privalu sergėti kaip sėkmės valstybiniame gyvenime garantą. „Taigi manau, jog lietuviams reikia ginti lietuvių papročius, ir tai tvirtinu ne dėl asmeninių interesų, bet respublikos labui" [26:58]. Lietuvos šviesuomenė į renesansinę nacionalinės valstybės projekciją atsiliepė siekiu suvienyti Lietuvos DK piliečio ir greta egzistavusią etno­ kultūrinę savimonę. Sį procesą analizavęs D. Kuolys pažymi, kad „to meto raštijoje būta raiškaus siekio įveikti daugiatautėje valstybėje egzistavusią takoskyrą tarp skirtingų kultūrinių etninių bendruomenių ir vieningos piliečių tautos. Tai siekis nužymėti tautinės valstybės vieną kultūrinę tra­ diciją išpažįstančios visuomenės gaires. Tokios visuomenės vizija grįsta net keturiais skirtingais valstybės modeliais" [33:10-11]. Visi keturi modeliai pagrindiniu visuomenės ir valstybės tapatybės bei kultūrinės raidos veiksniu laikė kalbą: gimtąją šnekamąją lietuvių kal­ bą - lietuvių raštijos pradininkai; lietuvių kilmės iš romėnų pažiūros šali­ ninkai (Mykolas Lietuvis, Rotundas, Venclovas Jonas Agripa) Lietuvos valstybę regėjo visuotinai lotynų kalbą kaip protėvių kalbą vartojant valstybiniame ir viešajame gyvenime, ji išstumsianti lietuviams svetimą gudų kalbą; gudiškąjį modelį teigė gudų raštijos kūrėjai, pirmiausia Simo­ nas Budnas, taip pat kai kurie slaviškos kilmės didikai, pirmiausia valstybės pakancleris Leonas Sapiega, III Lietuvos Statuto pratarmėje išsakęs, jog „ne kuria nors svetima, o sava kalba turime sudarytą teisyną"; lenkiškąjį mo­ delį įtvirtino gyvenimo praktika, jau iki unijos su Lenkija ji vertė Lietuvos diduomenę ir bajorus vartoti lenkų kalbą. Nutautimo laikais įsivyravo lenkiškasis modelis. Visi modeliai kalbai teikė kultūros determinanto reikšmę. Kalbos iš­ skirtinumas tas, kad ji daranti įtaką visam kultūriniam gyvenimui: kartu su lotynų kalbos vartojimu Mykolas Lietuvis regėjo Lietuvoje ir lotyniškąsias

80

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

gimnazijas, romėnų teisės bei romėnų teisinės praktikos įtvirtinimą, o ne I Lietuvos Statute apibrėžtą teismų, paverstų ne valstybės įstaiga, o didi­ kų pasipelnymo vieta, funkcionavimą. Kalba išreiškianti tautos prigimtį. Glaudžiausią kalbos ir dorovės bei papročių vienybę pabrėžė Agripa, lietu­ vių tautą liaupsinęs kaip tobulą etninę ir socialiai organizuotą bendriją. Brandžiausiai tarp šviesuomenės apie gimtąją kalbą kaip tautos prigim­ ties ir buvimo tautoje pagrindą samprotavo Mikalojus Daukša, gimtosios kalbos vartojimą įrašęs net į bendrąją pasaulio tvarką. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunai­ kink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę" [23:121]. Tarp tautą sudarančių prigimtinių sandų - tėvynės, papročių ir kalbos Daukša siekė įprasminti pamatinį kalbos vaidmenį politinėje visuomenės organi­ zacijoje: gimtosios kalbos vartojimas valstybę sudarančiuose luomuose ma­ žina jų uždarumą ir luomus jungia į bendrąjį valstybinį kūną. Kalbai suteikus socialumo determinanto reikšmę, palydovu tampa mentalizmas: santykyje mąstymas - tikrovė mąstymas ir kalbinė jo išraiška yra pagrindas formuotis pažinimui ir kultū­ rai. Europos humanistai filologai įprasmino kalbą kaip žmogaus atverdes priemonę. Giulio Cesare Scaligero ją apibūdino taip: „Visi mūsų daiktai suvokiami arba kaip būtini, arba kaip naudingi, arba kaip smagumą tei­ kiantieji. Tam tikra viso to prigimtis būna arba iš pradžių nustatyta, arba vėliau, laikui bėgant, pasiekta kalbos jėga, nes Žmogus, kurio tobulumas priklausė nuo mokslų, negalėjo neturėti to įrankio, kuris jį patį turėjo padaryti išminties dalyviu. Be abejo, mūsų kalba yra tarsi koks dvasios perkėlėjas, nes pasikalbėjimu perduodami visi susitarimai tarp piliečių, puoselėjami menai, užsimezga žmogaus išminties santykiai su žmonė­ mis. Juk mes turime prašyti iš kitų to, ko mums reikia, liepti padaryti tai, kas nepadaryta, drausti, siūlyti, nurodyti. Šitokia buvo pati pirmoji kal­ bėjim o prigimtis" [69:114].

81

R ENE S ANS O

F I L OS OF I J A

Filologinis Renesanso humanizmas yra kalbos filosofijos antropo­ loginės krypties, tiriančios kalbą kultūriniame kontekste, pirmtakas. Kalbos įtaką visai socialinei bei kultūrinei sistemai tautinio patriotizmo paradigmoje apmąstė ir Daukša. Istorinė sąmonė Proto susitikimas ir kalbėjimas su visų epochų žmonėmis esąs būtina dabarties pažinimo sąlyga, žmonija esanti atmintis jos nuveiktų darbų šlovingą antikinės kultūros praeitį iš naujo atradusieji, atsigręžusieji į Aris­ totelio bei Cicerono paveldą mūsų inteligentai kitaip ir negalėjo teigti. Ne­ pajėgiančius įvykių susieti su istorine tėkme laikė atsilikusiais, neistorinės sąmonės žmonėmis, neįgyjančiais išminties iš praeities pamokų. Greta literatūrinio išsilavinimo ir iškalbos, istorijos žinojimas esąs svarbiausias: „Žmogaus supratingumas yra ne kas kita kaip įvykių stebėjimas ir esamų bei būsimų dalykų išmanymas, pasemtas iš praeities tarsi iš šaltinio, todėl tarp visų mokslų pranašiausią yra tiktai istorija" [72:111] - taip istorijos svarbą apibūdino Stryjkovskis. Istorinis pažinimas - ne savaiminis tikslas. Istorinė atmintis mūsų humanistų įprasminimu tampa ontiniu asmens kultūrinės egzistencijos pamatu, tik ant kurio gali klostytis socialinė asmens sąmonė bei savižina. Istorijos pažinimu susikuriamas žmogaus pasaulis. Stryjkovskio požiūriu, istorinė atmintis esanti laiko tęstinumas, įgalinantis praeities įvykius įžvelgti dabartyje ir numatyti juos būsiant ateityje. „Jei nebūtų istorijos, pasaulį ištiktų didžiuliai suklydimai ir visus daiktus apgaubtų niūri tam­ savo žmonių gyvenimas mažai kuo skirtųsi nuo nebylaus gyvulio. Imtų bemaž užgesti sielos nemirtingumas, jei atmintyje neapmąstytume nei buvusių dalykų, nei būsimų neįspėtume sveiku patarimu ir iš senolių pa­ imtu pavyzdžiu. Dabartinę kartą ir sumanytuosius darbus turėtų ištikti didelis ir neišpainiojamas suklydimas" [72:XXXII]. Per praeitį ir dabartį žmogus bei tautos keliauja ateitin, o per istorinę atmintį - amžinybėn, kurios matuoklis esanti dabartis: istorinis laikas atkuriamas dabartyje gy­ venančiųjų sielose. Šis atkūrimas ne tik malonus ir garbingas, bet ir didžiai naudingas, patarnaujantis įrodyti garbingai tautos kilmei, paneigiantis

82

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

kaimyninių tautų - lenkų, maskvėnų ir vokiečių kronikose skleidžiamus prasimanymus, įtvirtinantis Lietuvos prestižą Europos valstybių bendruo­ menėje. To siekė ir Rotundo veikalas Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu, ir bemaž po šimtmečio išspausdinta Alberto Kojelavičiaus-Vijūko Lietuvos istorija. Lietuvos istoriografija įgyja pragmatinį politinį pobūdį. Metraščiuose laikas apribojamas žymimu įvykiu, nesidomint nei jį sukėlusiomis sąlygomis, nei įvykio padariniais. Kronikose jau atsižvel­ giama į ankstesnius įvykius bei kitus faktus, aprašomas istorinis laikas iš­ plečiamas, praturtinamas. Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika Vakarų pažintį su prūsais pristato plačia praeities laiko panorama: su prūsais dauge­ lis kariavę, pradedant Juliju Cezariu [52:79]. Istoriniu naratyvu žvelgiama dar plačiau - aiškinama ne tik kas buvo, bet ir prognozuojama, pamokančiojoje Renesanso istoriografijoje praeitis perkeliama į dabartį. Mokantis iš praei­ ties, to, kas įvyko, prasmė perkeliama į dabartį ir tebepriklauso dabarčiai. Griežta riba tarp praeities ir dabarties nusitrina, sukuriama istorinė da­ bartis. Garbinga praeitis atgimsta dabartyje par excellence - suteikdama dabarčiai šlovę, Radvano žodžiais, „iki pat Olimpo". Vakaruose blaivesni balsai valstybės šlovę siūlė vertinti ne tiek pagal praeities nuopelnus, kiek savo pačių pastangomis sukurta dabarties visuomenės gerove. Tačiau juos užgoždavo tradicinis įsitikinimas - dabartinė valstybės šlovė neįmanoma be šlovingos jos praeities. Istorikai savo tautos šaknų ieškojo keturių didžiųjų pasaulio monarchijų - Asirijos-Babilonijos, Persijos, Graikijos-Makedonijos ir Romos praeityje. Susieti tautos praeitį su šlovinga senove reiškė įtvirtinti savo valstybės reikšmingumą. Lenkijos inteligentai lenkiškumo ištakų ieškojo graikiškajame pasaulyje. Stanislawas Orzechowskis tvirtino lenkų ir kitas slavų kalbas kilus iš senosios graikų kalbos. Keturių didžiųjų pasaulio monarchijų provaizdžio neatsisakyta ir pasibaigus Renesansui, Vilniaus universiteto politinės filosofijos profesorius šį provaizdį tebeaiškino 1688 m. [7]. Negana to, pamokanti istoriografija laiką kaip istorinės sąmonės ele­ mentą išplečia į ateitį. Romėniškosios kilmės legendą plėtojusieji lietuvių publicistai esminiu savosios tautos vyksmu laikė grįžimą prie protėvių lotynų kalbos ir senovės papročių natūralumo.

83

R ENE S ANS O

F I L OS OF I J A

Renesansinė ir vėlesnioji Lietuvos istoriografija žymiu mastu vado­ vavosi tradicijos perteikta laiko koncepcija, kurioje modernioji Aurelijaus Augustino laiko samprata derinta su aristotelizmu. Ši koncepcija teigė, kad laikas nesavarankiškas, nesubstancialus, jis egzistuoja kartu su pasauliu. Laikas egzistuoja tik todėl, kad egzistuoja pasaulis ir jo procesai. Istoriniu požiūriu procesai - praeities įvykiai. Laikas esąs daiktų kitimų pagal iki ir po charakteristika, jei daiktai nejudėtų, nebūtų ir laiko. Istorinio įvykio judėji­ mas atitinkamai įvardijamas jo truhne. Laikas kaip savitos rūšies tęsiamumas esąs objektyvus, jis išreiškia įvykius, jų tvarką ir kitimą einant per dabartį. Pamokančioji istoriografija bemaž nesamprotavo apie tai, kaip psicholo­ giškai regimi ne patys įvykiai, nes jų jau nėra, bet regimi įvykių vaizdai sieloje. Ji nesiorientavo į subjektyvumą ir nekalbėjo, kad matuojami įvykių palikti ir istorine atmintimi perteikti vaizdai sieloje. Už vaizdų ji matė realius įvykius ir skatino iš jų išgauti prasmę bei mokytis. Visuotiniu įsitikinimu, per praeitį, dabartį ir ateitį žmogus keliauja į amžinybę. Pa­ mokančioji istoriografija regėjo žemiškojo gyvenimo amžinybės momentą neblėstantį nuveiktų žygdarbių pripažinimą, minimą ateities kartų. Nema­ nė, kad ateities kartos galėtų tiek pagesti, jog žygdarbiai iš jų atminties išdiltų. Nemanė, kad nuveikti didieji darbai ateities kartų būtų taip per­ mąstyti, jog didingumą prarastų. Teigė - dorovinėmis paskatomis nuveikti didieji darbai pelnė amžinąją šlovę, nors pamokančiosios istoriografijos kūrėjai dorybes suprato pagal savo vertybines orientacijas. Renesanso istoriką (istoriografijos teorija) orientavosi į antikinę Ci­ cerono ištaros „Istorija yra gyvenimo mokytoja" prasmę - mokantis iš istorinio patyrimo, geriausia priemonė esanti retorinė istoriką. Praeities žinojimas turįs patarnauti praktiniam tikslui - valstybės vyrų, karvedžių, meno ir mokslo žmonių sprendimo galiai lavinti. Praeities įvykius patei­ kianti įtaigiai, retorinė istoriografija supratingumo - vienos pamatinių antikos etikoje įtvirtintų dorybių - pamokysianti apeliuodama ne tik į protą, bet ir į žmogaus jausmus. Papuoštas iškalbos figūromis tekstas skaity­ toją ne tik mokys, bet ir džiugins, suteiks estetinį pasitenkinimą. Pamokys ne „tamsių viduramžių , bet iškiliausieji antikos pavyzdžiai, kurių patikimumu Herodoto, Tukidido, Polibijo ir kitų antikos istorikų veikaluose neabejota.

84

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Retorinė istoriką įsitvirtino ir renesansinėje Lietuvoje. Literatai bei istorikai operuoja didžiuliu istorinių senovės pavyzdžių, turinčių pamo­ komąją prasmę, skaičiumi. Be to, tokių pavyzdžių jie randa Lietuvos DK tikrovėje. Praeities įvykiai aprašomi vadovaujantis m oralizuojančioje istorikoje įtvirtintu dorybės primatu. Kartu su tradicinėmis krikščioniškosio­ mis dorybėmis iš Renesanso tėvynės plito rekonstruotas ciceroniškosios virtus sąvokos turinys. Machiavelli šiai sąvokai (itališkai virtu) suteikia inteligencijos prasmę: inteligencija esanti apsišvietusio asmens galia, jo dvasinių ir fizinių jėgų visuma, besiremianti istorijos išmanymu, gebėjimu šiuo pagrindu numatyti įvykius pagal savo meto poreikius bei aktyviai priešintis nepalankiai lemčiai. Mūsų literatai Lietuvos didikus rodė dispo­ nuojančius šia apsišvietusio asmens galia. Nemirtingi senovės pavyzdžiai kartojami, panašių šlovės bei nemirtingumo pavyzdžių atsiranda dabartyje šiai išvadai literatus ir istorikus skatino pati Lietuvos DK tikrovė - valstybė, kurią tegalėjo sukurti ir jų gyvenamuoju laikotarpiu sergėti didžiulės energi­ jos bei galių asmenybės. Istorikas privalo juos įamžinti savo puslapiuose. „Didžiausia vertybe jam tampa pomirtinė šlovė, kurią ir garantuoja istoriko pasakojimas. Tad istorikas turi unikalų gebėjimą - savo iškalbos menu padaryti žmogų nemirtingą" [48:21]. Šlovė pelnoma ne tik karo žygiuose, pasak Stryjkovskio, „mokslo vai­ niku karūnuotas filosofas taip pat triumfuoja". Šlovė pelnoma visur, kur žygdarbiai nuveikiami vadovaujantis dorybės paskatomis. „Šlovė trimituoja į kairę ir į dešinę pusę, apie bloguosius blogai skelbia, o geruosius garbe karūnuoja" [73:468]. Dorybe pirmiausia laikant veikseną valstybės ir visuomenės gerovei, įvairiomis progomis sukurtoje literatūroje didieji Lietuvos kunigaikščiai ir didikai šlovinami už tai, ką jie nuveikė tėvynės labui. Dorybės primatu moralizuojančioji istoriką grindė šlovės siekį, dorybingi darbai nemarūs. Stryjkovskis rašė: „Juk kieno nors atsiradęs grakštus nuovokumas ką gi skatintų sekti sunkiomis dorybės pėdomis, jei jis matytų, kad visų kitų dorybių turinčių garbingų vyrų šlovė ir atmintis truks tik iki mirties, o pas­ kui, pabaigus laikiną gyvenimą, turėtų būti palaidota kartu su kūnu ir išnykti tarsi lietaus vandens purslas" [72:XXXIII].

85

R ENE SANSO

F I L OS OF I J A

Pamokančiajai istorikai orientuojantis į ekspresinę ir vertinančiąją tei­ ginių funkcijas, metaforų bei kitų perkeltinės reikšmės išraiškų vartojimas, jų lakoniškumas ypač tiko poetinei kalbai. Šiaip jau aišku, kad jokia kalba nėra visiškai logiška, o natūralių kalbų logiškumo stygių kompensuoja me­ taforos. Metaforiškumas kalboje yra logiškumo papildymas. Metaforos tai pamokančiosios istoriografijos priemonė, o ne rezultatas. Suteikusi minties plėtrai postūmį, metafora gęsta, mintis plėtojasi sąvokinės raiškos linkme, galiausiai metaforinį vaizdą pakeičia sąvoka. Panašiai vertintina ir kita pamokančiosios istorikos priemonė - ana­ logijos. Net Šiais laikais, kai analogijos laikomos mąstymo nebrandumo požymiu, analoginio metodo neatsisakoma kuriant pažangias technolo­ gijas, imituojančias organizmų veikseną. O Renesanso laikais analogijos kaip tikrovės aiškinimo metodas buvo neišvengiamos jau dėl pačios is­ torijos kaip gyvenimo mokytojos sampratos. Keblumų kildavo tik perkeltinę reikšmę eksplikuojant kita perkeltine reikšme. Istorijos determinantai ir istorinė tiesa Aiškinimui kaip būtinam istorikos elementui pradžią davė antikos is­ toriką. Herodotas savo Istoriją pradėjo nurodydamas du istorinio pasakoji­ mo tikslus: išgarsinti helėnų ir barbarų žygdarbius bei išaiškinti priežastis, dėl kurių jie kovojo vieni su kitais. Šiuos Herodoto priesakus Renesanso istoriką skrupulingai vykdė, išgarsinimą išplėtusi į amžinybę ir sukūrusi daugiaplanį istorinio proceso determinantų aiškinimą. Lietuviškoji renesansinė istoriografija teigė, kad pasakojimas jau pats esąs aiškinimo procesas ir istorijos reiškinių determinantus įžvelgė glūdint pačioje empiriškai galimoje stebėti tikrovėje arba empiriškai neverifikuo­ jamose priežastyse. Šiai istoriografijai nebūdingas istorinis panteizmas, istorijos sudievinimas. Viduramžiški istorinių įvykių aiškinimai, Apvaizdos providencija ir smulkmeniška pasaulio reikalų priežiūra rodėsi neįtikimi Lietuvos DK istorijos rašytojams. Providencinis modelis perėjimą iš vie­ nos būklės į kitą aiškino tiesioginiu dieviškuoju dalyvavimu tose būklėse ir pagal savo dieviškąjį planą situacijas lemiančiu bei nulėmimą išreiškiančiu apdovanojančiuoju arba baudžiančiuoju teisingumu. Istorikai ir literatai aukštesnės galios intervenciją laikė ne nuolatine ir istorinių įvykių de-

86

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

terminantus įžvelgė pirmiausia empiriškai patikrinamose priežastyse. Jų nurodytus istorijos determinantus būtų galima įvardyti psichologiniu genetiniu aiškinimo modeliu. Socialinių procesų lėmėju laikoma galinti tobu­ lėti iš Kūrėjo gauta žmogaus prigimtis - istoriniam aiškinimui šio Apvaiz­ dos vaidmens pakanka. Tarsi socialinis buridaniškojo impeto atitikmuo žmogaus prigimtis, geriausią savo išraišką radusi valinguose didžiųjų asme­ nybių charakteriuose, jų šlovės nemarybės siekyje, tam tikromis sąlygomis veikia tam tikru būdu. Didžių asmenybių organizuotas istorinis įvykis genetiškai lemia iš jo kylantį kitą įvykį. Pirmasis tarp didžių asmenybių įtvirtinamas didysis kunigaikštis Vytautas, kurio proto įžvalgumą, valstybinių reikalų nuovoką ir karinių pergalių organizaciją gyrė Lietuvos metraščiai, o Janas Dlugoszas lygino su Aleksandro Makedoniečio įžvalgomis. Pamokančioji istoriografija ne­ apsiėjo be idealizavimo ir hiperboliškų palyginimų. Tačiau istorikams, publicistams rūpėjo valstybės tęstinumo garantavimas, ne veltui Mykolas Lietuvis Žygimantui Augustui rekomendavo būti Vytauto tipo valdovu, nutylėdamas karinius ir politinius Vytauto pralaimėjimus. Panašiai Radvanas skatino Radvilą Rudąjį semtis iš šlovingos Vytauto laikų Lietuvos praeities. Didžiųjų kunigaikščių ir didikų pergalės nuosekliai Įėmusios kitus pergalingus įvykius. Apeliavimas į psichines asmens savybes - pyk­ tį, ambicijas, baimę ir drąsą - kaip į veiksnį, inspiruojantį įvykius, mūsų istorikų bei literatų kūryboje subordinuotas valstybinės ar dorovinės reikšmės motyvacijai. Psichologiniame genetiniame aiškinimo modelyje greta oligarchų istorinių įvykių determinantu laikoma ir tauta, pasižyminti šlovingoms pergalėms pasiekti būtinais papročiais bei charakterio savybėmis, kurių svarbiausios - laisvės ir tėvynės meilė. Sukūrusiems didžiulę valstybę lietuviams, ypač jų būdo savybėms, rašytojai pagyrimų nešykštėjo, o ro­ mėniškos ar kitokios lietuvių kilmės aptarimai natūraliai įsiliejo į genetinį istorinio priežastingumo aiškinimą. Istorijos determinantu įvardyti religiją („keičiantis tikėjimui, keičiasi viskas") suskato katalikiškai orientuoti publicistai religinių kovų laikais. Pasak Rotundo, „Daugelis istorijų liudija, jog visame pasaulyje, kur tik ėmė keistis religija, ten ir valstybė pasikeitė ir žlugo" [68:145]. Blogybių Lietuvai atnešusi reformacija.

87

R ENE SANSO

F I L OS OF I J A

Empiriškai nepatikrinamas istorinių įvykių determinantas - lemtis lietuviškojoje istoriografijoje teigtas renesansine interpretacija. Patogios priemonės - kaltę už nepasisekimus suversti lemčiai - pamokančioji isto­ riografija neatsisakė, nors jos reikšmę sumažino. Valinga asmenybė vis dėlto pripažįsta, kad ne visi įvykiai jos galioje ir ne viską ji pajėgia kon­ troliuoti. Nors tikrovę pertvarkanti ryžtinga renesansinė asmenybė savąja inteligencija ir neįveikia lemties ir jos išvengusi ne triumfuoja, tačiau geba jai pasipriešinti tiek, kad, pasak Machiavelli, „Kadangi mes dar n e­ praradome laisvos valios, vis dėlto tarsiu, jog visai įmanomas daiktas, kad likimas valdo tik dalį mūsų veiksmų, o kitą dalį arba maždaug pusę palieka mums patiems" [45:86]. Šia apribota apimtimi lemties konstruktas retsykiais pasirodo ir lietuviškojoje renesansinėje literatūroje. Lemtis atsi­ skleidžia sukrikščioninto stoicizmo turiniu: nepalankus likimas ištinka tuos, kurie veikia prieš Kūrėjo žmogui duotą prigimtį, arba kai nepajėgiama pasi­ priešinti atsitiktinių aplinkybių sąlygotumui. Apdovanotas protu ir laisva valia žmogus turi išteklių perprasti savo prigimtį ir išugdytąja inteligencija veikti pagal jos norus. Atsispirti laiko tėkmei - tai gebėti atpažinti būtinas įvykių sąlygas bei atsitiktines aplinkybes ir pagal tai veikti išmanant isto­ riją. Neatpažinti atsitiktinumo ir jį laikyti dieviškąja providencija būtų krikščioniškasis fatalizmas. Šiuo požiūriu Rotundas vykusiai polemizavo su Orzechowskiu, atsitiktinumą valstybinėje santvarkoje laikiusiu būti­ nu santvarkos požymiu: „jeigu kas nors atsitiktinai karalystėje arba kuni­ gaikštystėje pasitaiko, tai jis tą dalyką laiko būtinu ir būdingu atitinkamų valstybių prigimčiai bruožu. Atsitiktinumas, pone Ožechovski, ir tam tikros aplinkybės, o ne kunigaikštystės ar karalystės prigimtis lemia, kad kunigaikštystėje susilaukiama vergijos, o karalystėje - laisvės" [68:123]. Pasak žymiausio lietuviškojo renesanso istoriko Stryjkovskio, nuo pa­ saulio pradžios jokiam žmogui jo likimas nebuvo žinomas. Vis dėlto proto galiomis neįžvelgiama lemtis kaip istorinius įvykius lemianti jėga tvarko tik dalį žmogaus reikalų. Asmuo taip pat esąs savo laimės ir nelaimių kalvis. Lemtis esanti žmones ribojanti galimybė, neįveikianti amžiną šlovę savo darbais pelniusiųjų. „M. Stryjkovskis žvelgė į praeitį kaip į atviras galimybes turinčių tautų ir asmenybių kovos lauką. Nuolatinės tautų grumtynės dėl vietos po saule nėra aukštesnės valios apibrėžtos, bet pareinančios tiek

88

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

nuo pačios tautos galių, tiek nuo žmogaus protui nesuvokiamų lemties įgeidžių: antikinė fortūna tampa svarbiu renesansinės Lietuvos istoriogra­ fijos herojumi" [32:14]. Iškiliausiame barokinės Lietuvos istorijos veikale - Kojelavičiaus Lietuvos istorijoje terminas lemtis vartojamas jau prakalboje, skirtoje Kazimie­ rui Leonui Sapiegai. Ši samprata kūrinyje įgyja jau ne renesansinę, bet scholastikos tradicijoje įtvirtintą dieviškosios predestinacijos, įgyven­ dinamos žmonių veikla, prasmę. Pakitusi istorijos metodologija veikale atitinkamai pakeitė ir istorijos determinantus: nors Kojelavičius, perdirbęs Stryjkovskio veikalą, taip pat komponavo valdančiosios klasės istoriją, tačiau, akcentą iš įžymiųjų asmenybių perkėlęs tautai ir valstybei, įstengė determinantais laikyti ir objektyvius veiksnius. Renesansinėje istorinėje mūsų literatūroje liko tik paminėti geografi­ nių sąlygų, klimato ir demografiniai determinantai. Rotundas juos apibūdi­ no taip: „Istorija teigia - ir būtent Paulus Diaconus - kad šiaurės kraštuose sveikiau yra gyventi negu pietuose, nes čia didžiuliai karščiai išdžiovina žmogaus prigimčiai būdingą drėgnumą. Po pietų saule žmonės ne taip ilgai gyvena, kaip šiaurėje, tačiau šiauriečiai dauginasi taip sparčiai, jog neužtenka visiems maisto: mat šiaurės kraštai dėl didelių šalčių nėra derlingi, o ir miesto žmonėms juose daugiau reikia maisto, todėl kai kurie privalo pasitraukti; kaip Paulus Diaconus rašo, visi gyventojai, į tris dalis pasidaliję, burtus traukia, kuri dalis ištraukia - turi tėvynę apleisti ir naujos gūžtos sau pasiieškoti; ne iš gero ir ne savo noru, bet iš reikalo ir bėdos jie tai daro" [68:191]. Pamokančioji istoriografija nesusimąstė, kad pamatinė jos prielaida pagrindinės žmonijos gyvenimo problemos visais laikais esančios tos pačios ir dėl to savąją epochą įmanoma pažinti per kitas epochas - gali būti kvestionuojama. Tikėta, jog istorinė tiesa nereliatyvi, ji esanti vienin­ telė ir ją galima atskleisti. Dėl to patikimas ir istorinių analogijų metodas: įvykių atsiradimas skirtingose epochose ir skirtingose visuomenėse ne­ turįs lemiamos reikšmės, nes įvykiai - visais laikais tų pačių pagrindinių visuomenės gyvenimo problemų išraiška. Bet kurios epochos žmonės įpinti į visuotinės pasaulinės istorijos sklaidą. Sekdamas šia nuostata, Stryj* Paulus Diaconus - VIII a. langobardų istorikas, parašęs veikalą Langobardų istorija.

89

RENESANSO

F I L OSOFI J A

kovskis savo Kroniką pradeda nuo pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimo, giliausioje senovėje aptikdamas tikrojo ir iškreipto tikėjimo susidūrimo, valdžios, gėrio ir blogio apraiškas žmonijos būtyje, o pagrindines visuome­ ninio gyvenimo tvarkos institucijas - valdžią ir pavaldumą, įstatymus ir bausmę už jų pažeidimą - regi įsteigtus paties Kūrėjo. Pamokančiąją is­ toriografiją slėgė viduramžių istorikos našta - reikalavimas istorinius įvykius įrašyti į visuotinį istoriografinį žmonijos raidos vaizdinį. Istorijos šaltiniuose dera ieškoti visais laikais tų pačių pagrindinių gyvenimo pro­ blemų konstatacijų bei aprašymų. Nepatvirtintą medžiagą istorikas tu­ rįs teisę laikyti įtartina, tokie aprašymai sukurti dėl juos užrašiusiųjų kompetencijos stygiaus. Šiaip jau sunkumų, nustatant vienintelę istorinę tiesą ir kyla dėl duomenų stokos, jų nepatikimumo arba istoriko neprofe­ sionalumo. Tad galimas ir neautentiškas, nuo tiesos nukrypstantis istorinis paveikslas. „Tokie buvo menki ir beveik besmegeniai Rusijos ir Lietuvos metraščių rašytojai, savo istorijėles rašę bet kaip, neatidžiai, kas jiems ant liežuvio užeidavo; nė vienoj vietoj nežymėjo metų arba terminų, kuriuo laiku tai vyko, neatsižvelgdami į tai, kad kiekviena istorija labiausiai priklauso nuo pateikiamų laiko žinių ir kad be šito ir istorija (kuri pati yra žmonių gyvenimo liudytoja, veidrodis ir mokytoja), ir visi šaunių vyrų darbai, labiausiai pašvęsti amžinosios šlovės dorybei, tada pavirstų griuvėsiais" [72:243]. Kojelavičius istorijos veikale suabejoja ir dalies paties Stryjkovskio pateikiamų istorinių duomenų ir jų aiškinimo patikimumu. XIX a. Vilniaus universiteto teisininkas Ignas Danilavičius, Stryjkovskio nuopelnu laiky­ damas Lietuvos praeities prikėlimą iš užmaršties, vardijo ir istoriko nepa­ sisekimus bei suklydimus: Stryjkovskis nesinaudojęs didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laiškais ir potvarkiais, neskyręs rusų ir Lietuvos metraščių, klaidingai tvirtinęs, kad pagoniškoji Lietuva neturėjusi rašto ir t.t. Pirmasis pamokančiosios istoriografijos siekis - istorinė tiesa, ge­ bėjimas pavaizduoti, kaip iš tikrųjų buvo, pasak Stryjkovskio, pateikti „gry­ ną istorijos tiesą". Ši istoriografija ir negalėjo sumąstyti, kad tiesa esanti „savo laiko duktė . Istoriją regint kaip amžinos šlovės siekį, tiesa taip pat privalėjo pasižymėti antlaikiškumu. Esanti vienintelė istorinė tiesa, vie­ nintelis tikras istorinio įvykio aiškinimas.

90

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Pasakojančiojoje istoriografijoje tiesa kaip naracijos teisingumas grin­ džiama klasikine tiesos samprata: naracija atitinka tikrovę, t.y. taip iš tikrų­ jų buvę. Atitikime mąstoma ir priežastinio aiškinimo „kodėl buvo" tik­ rumas. „Kas buvo" pasakojimas ir „kodėl buvo" aiškinimas priklausė nuo istoriko intereso - jo vertybinių orientacijų ir taikomo metodo bei sąvokinių priemonių. Atsakymą į „kodėl buvo" lėmė istorine tematika rašiusiųjų as­ menų valstybinio patriotizmo, teigusio Lietuvos DK atskirumą, nuostata. Lietuvos valdovų Gediminaičių tikslus jie laikė racionaliais, juos pačius vaizdavo kaip racionaliai veikusias asmenybes, dalykus išmaniusias ir ge­ bėjusias imtis veiksmų, atitikusių šį išmanymą. Sielojosi dėl Jogailaičių valdymo laikais valstybę ištikusių nesėkmių ir siūlė priemones pašalinti negeroves, pavyzdžiu laikydami galingą Vytauto laikų Lietuvos valstybę, tarptautinį jos pripažinimą. Mykolo Lietuvio, Rotundo ir meninį istorijos paveikslą piešusiųjų poetų tiesa determinuota šio Lietuvos praeities ma­ tymo. Jį įprasmino vartojamos sąvokos ir meninės priemonės. Istorinę tiesą pagal lenkiškąją sarmatizmo ideologiją suvokė Stryjkovskis, šios ideologijos santrauką eiliuotai davęs 1574 m. Krokuvoje išleistoje poemoje Dorybės šauklys (Goniec cnoty), taip pat jos laikęsis ir Kronikoje. Sukonceptualintą sarmatizmo ideologiją Stryjkovskis perėmė iš XVI a. lenkų istorikų Marcino Bielskio ir Marcino Kromerio. Si ideologija sarmatais laikė visus slavus, Rytų ir Centrinės Europos gyventojus, taip pat jų protėvius, dominuojant lenkiškajam pradui kaip valdančiam kitus slavus. Lenkiškojo imperializmo vizija Stryjkovskį nuveda tiek toli, jog jis perima XVI a. lenkų istoriografijos teiginius esą istorinė Sarmatija - tai teritorija, plytėjusi nuo Dono iki Reino, joje gyvenę lenkai, maskvėnai, gotai, alanai, lietuviai ir kitos tautos, galiausiai kilusios iš Nojaus sūnų palikuonių ir tik vėliau kalbiškai bei etniškai išsiskyrusios. Teigdamas lietuvių kilmės iš romėnų legendą, geografinėje Sarmatijoje Stryjkovskis aptinka lenkų, rusų ir lietuvių giminystę, ragina lietu­ vius įsilieti į sarmatų naciją ir padėti Lenkijos ekspansijai į rytų slavų maskvėnų žemes. Sarmatų pasaulyje Lenkijai skirta valdyti slavus ir ji turinti teisę susigrąžinti ankstesnes sarmatams priklausiusias teritorijas. Mesianistiniam Lenkijos kaip pačios istorijos išrinktos (VI a. Lecho val­

91

RENESANSO

FI L OSOFI J A

doma Lenkijos valstybė plytėjusi nuo Elbės ir Baltijos jūros iki Rusios žemių) tikslui Stryjkovskis ieško sąjungininko - Lietuvos, iš kurios šlovingų didvyrių laikų energijos gali pasimokyti ir lenkai. Šlovinga tauta kviečiasi tik šlovingą partnerį. Šia polonocentrizmo vizija istorikas regi lietuvių ir lenkų bendradarbiavimą.

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

IV REFORMACIJOS SĄJŪDŽIO FILOSOFIJA

1. Filosofija reformatų mokyklose Naują impulsą žmogaus esmės ir jo paskirties gyvenime apmąstymams teikė reformacijos sąjūdis, atsisakęs iš viduramžių paveldėtus teologinius, politinius ir kultūrinius darinius laikyti pakankamais bei veiksmingais XVI a. visuomenės gyvenimo sąlygomis. Subrendo faktas, kad tuometinė naujoji mąstysena bei besiformuojantys nauji socialiniai santykiai nesiderina su konservatyviuoju gyvenimo paveldu. Dalies valstybių valdžia ir diduome­ nė, matydama katalikų bažnyčios sukauptus milžiniškus turtus, palankiai vertino reformacijos vadų skelbiamą evangeliškąjį neturtą. Ne veltui Lenkijoje veikęs arijonas Faustas Sodnas 1559 m. Calvinui rašė, jog refor­ maciją vieni dėl to siekia užsmaugti, kad apskritai išvengtų bet kurios tvarkos, o kiti todėl, kad mano, jog kalbama ne apie religiją, bet apie jų turtus [71]. Konfiskuotų katalikų bažnyčios žemių pajamomis protestan­ tiškų valstybių valdžios dengė karines išlaidas. Žymių intelektualinės minties viršūnių atradimų reformacija nepada­ rė, tačiau įteisino naujas veikos rūšis ir naujus bendruomeninio gyvenimo principus: laisvino politiką nuo teologijos, o bendraujančiam su Kūrėju individui žinybos tarpininkavimas nereikalingas - bažnyčia esanti tikinčiųjųbendruomenė, o ne teikiamų dvasinių paslaugų pareigybių hierarchija. Apeiginę religiją reformacija siūlė keisti tiesiogine tikinčiojo sąsaja su Kūrėju, išreikšta nuoširdžiu tikėjimu ir moralinį atsinaujinimą patvirtinanti gerais darbais. Kai trūksta jėgos reformuotis, gyvenimo blogybes šalina pasaulietinė valdžia. Reikalavusi pirmiausia religinio žmogaus atsinaujinimo, reformacija sukėlė daugybę politinių bei socialinių ir kultūrinių padarinių, susikūrė protestantiškoji bažnyčia ir protestantiškosios valstybės, pakito socialinė visuomenės sankloda, atsirado protestantiškojo švietimo židinių, o ginčai, kuris tikėjimas teisingesnis, lėmė Europoje religinius karus.

93

R ENE SANSO

F I L OSOFI J A

Numatydami galimą suirutę, Lietuvos DK valdantieji ėmėsi priemonių užkirsti kelią reformacijai plisti valstybėje. Praėjus vos trejiems metams po garsiųjų Lutherio tezių Vitenberge paskelbimo, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis 1520 m. išleistu ediktu uždraudžia skelbti liuteronybę ar kurią nors kitą protestantizmo atmainą grasinant konfiskuoti turtą ir ištremti, net draudė studijuoti protestantiškuose univer­ sitetuose. Draudimas pakartojamas 1522, 1523, 1524,1525 m. ir dar vėliau grasinant net mirties bausme. Sunerimusi katalikų bažnyčia Lenkijoje ir Lietuvoje imasi atsakomųjų priemonių. 1524 m. Petrkove susirinkusi Lenkijos dominikonų ordino kapitula konstatavo: „Liuteronų sekta siautėja Didžio­ joje Lenkijoje, Prūsijoje bei Košūbijoje, ir mūsų broliai pabėgo iš Dancigo vienuolyno kartu su vienuolyno viršininku broliu Petru Episcopi, kuris taip pat buvo Prūsijos ir Košūbijos vienuolynų vikaras ir jų pertvarkytojas. Ten [Dancige] mūsų bažnyčią heretikai smarkiai nuniokojo ir visiškai pagadino, kol mūsų karalius Žygimantas, atėjęs su kariuomene, neramiuo­ sius nuramdė ir, rūpinantis tėvui provincijolui, šventnamį mūsų broliams atstatė" [1:265-266]. Sprendžiant iš šių eilučių, religinis liuteronų entuziazmas liejosi per kraštus. 1528 m. dominikonų kapitula Lenčicoje nutarė dominikonų baž­ nyčiose sakyti pamokslus prieš Lutherį, Vilniuje taip pat paskyrė tokį pamokslininką. Protestantizmas pirmiausia pasiekė Mažąją Lietuvą, geografiškai arčiausią Vokietijos, o paskui plito Žemaitijoje, miestuose ir dvaruose kūrėsi liuteronų bendruomenės. Protestantizmo plitimo Lietuvos DK mas­ tą rodo daugelis perėjusių į naująją tikybą iš kilmingųjų giminių - Agripų, Astikų, Bilevičių, Chodkevičių, Dorohostaiskių, Giedraičių, Glebavičių, Gruževskių, Kęsgailų, Kiškų, Mitkevičių, Naruševičių, Pacų, Radvilų, Sapiegų, Sluškų, Šemetų, Tolvaišų, Tiškevičių, Valavičių, Vnučkų, Zavisų ir kitų. Kalvinizmo centrais tapo Vilnius ir Biržai. Dėl skirtingo Švenčiausio­ sios Trejybės dogmos suvokimo ir apeigų atlikimo nuo kalvinistų atsiskyrė arijonai, tyrinėtojų įvardyti radikaliaisiais reformatais. Arijonų teoretikai radikalumą išreiškė dviejose srityse - religinėje ir socialinėje. Švenčiausiosios Trejybės dogmos nepripažinusieji arijonų (antitrinitorių) teoretikai tvirtino, kad ši dogma neatitinka proto reikalavimų, joje glūdi vidinis prieštaringumas. Aleksandrijos dvasininkas Arijus (Areios, lo-

94

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

tynizuota forma - Anus) IV a. mokė, kad jei Tėvas sukūręs Sūnų, tai Sūnus turėjęs pradžią laike ir turėjęs būti sukurtas iš nieko. Būti nesukurtu, netu­ rėti pradžios laike - tai savybinis Dievo Tėvo požymis. Tad Sūnus ir Tėvas neturi bendrosios esmės, Sūnaus esmė esanti visai kita. Arijus Sūnų (Logą) laikė pirmuoju Dievo kūriniu bei Tėve amžinai esančio vidinio Logo atvaizdu. Savo ruožtu Sūnus-Logas sukūręs Šventąją Dvasią - dievybės reiškinyje nustatoma hierarchija. Bažnytinis Nikėjos susirinkimas 325 m. pasmerkė Arijaus mokymą kaip suklydimą ir patvirtino pažiūrą: Sūnus nesukurtas Tėvo, jų abiejų esmė toji pati. Ankstyvaisiais viduramžiais kai kurie dia­ lektikai, ėmęsi Švenčiausiosios Trejybės dogmą aiškinti loginėmis konstruk­ cijomis ir vadovaudamiesi nominalizmo principais, teigė nesant bendrybės, kuri apimtų visus tris dieviškuosius asmenis, ir kad trys dieviškieji asmenys esą trys dievai. Trinitizmo doktriną atgaivino ir kai kurie arijonai Lietuvoje, tačiau jos išpažinimas tebuvęs pereinamojo pobūdžio reiškinys. Arijonų pažiūra evoliucionavo į diteizmą: Kristus esąs Dievo Tėvo substancijos pa­ vidalas, taigi taip pat amžinas savo esme iki gimimo žmogaus pavidalu. Kritinis Biblijos tekstų tyrimas ir komentavimas, teoretizavimų kristologijos tema kitose šalyse poveikis paskatino arijonus išpažinti monoteizmą: įtvir­ tinamas monoteizmas ir istorinis Kristus kaip žmogus, atskleidžiantis bei pranešantis dieviškąsias nutartis. Broliais save vadino daugelio viduramžių religinių sektų nariai. Arijonai tęsė šią tradiciją, dar pridėdami geografinį požymį: Lenkijoje jie vadinosi Lenkijos broliais, o Lietuvos DK veikusieji - Lietuvos broliais. Broliją vienijo tikėjimo bendrumas nepriklausomai nuo tautybės ir socialinės padėties, arijonų bendruomenes sudarė ir paprastojo luomo žmonės - mies­ tiečiai bei valstiečiai. Protestantai suskato kurti savo švietimo sistemą, mokyklas laikydami veiksminga propagandos priemone. Idėjinio gyvenimo židiniais turėjo tapti aukštesniosios, gimnazijos lygmens mokyklos. Mokytojų sudėties pagrindą turėjo sudaryti užsienio universitetuose studijavę žemiečiai. Tokią aukštesnio lygmens mokyklą Vilniuje apie 1540 m. įkūrė Abraomas Kulvietis. Apie mokyklos veiklą žinių išliko visai mažai. Jos moksleivių skaičių nurodė reformacijos XVII a. istorikas kalvinistas Andrzejus Węgierskis: „Lietuvoje nuo 1539 metų gebėjo pasižymėti Lutherio šalininkai iš Vokietijos, vienas autoritetingas asmuo teologijos daktaras Abraomas

95

R ENE SANSO

F I L OSOFI J A

Kulvietis, Vilniaus mieste įsteigęs mokyklą, kurioje lavino 60 moksleivių" [93:74]. Švietimo istorikai spėja Kulviečio mokyklą buvus Europoje pa­ plitusio humanitarinio pobūdžio kolegijos, gimnazijos tipo institucija, organizuota trijų klasikinių kalbų - graikų, lotynų ir hebrajų bei šios srities literatūros lavinimo pagrindu. Šio tipo Europos mokyklose paprastai dėstė ir iškalbos meną, o jam paremti supažindindavo su logikos pradmenimis. Tad logikos pradmenys galėjo būti numatyti ir Kulviečio mokykloje, juolab kad lavinant Lutheris neignoravo logikos. Tik aišku, kad nepilnus trejus metus veikusi mokykla neišsiskleidė visa programos apimtimi. Uždarius Kulviečio mokyklą, liuteroniškoji akcija prigeso, vėlesniais laikais liuteronų tikėjimo jaunuoliai Vilniuje lankė evangelikų reformatų gimnaziją. Stokojant tiesioginių duomenų apie Mažojoje Lietuvoje veikusias stambesnes liute­ ronų mokyklas Klaipėdoje ir Tilžėje, Šalutiniai šaltiniai teįgalina manyti, kad Klaipėdos mokykla buvo aukštesnė už pradinę, o Tilžės buvusi vidurinio lygmens, ją baigusius priimdavo į Karaliaučiaus universitetą. Iki Vilniaus gimnazijos lygio Tilžės mokyklai buvo toli, filosofija tikriausiai nedėstyta, galėjo būti supažindinama su logikos pradmenimis. Antroji reformacijos banga Lietuvoje XVI a. 6-7 dešimtmečiais - kalvinizmas, globojamas Lietuvos DK kanclerio ir Vilniaus vaivados Radvilos Juodojo, puoselėjo plataus pobūdžio planus. 1558 m. Vilniuje jo dvare Lu­ kiškėse pradėjusią veikti mokyklą ketinta organizuoti į gimnaziją ir ją brandinti į aukštąją mokyklą, pradėta angažuoti užsienio mokslo žmones darbui Vilniuje. 1560 m. čia atvyko italas teologijos ir medicinos daktaras Georgas Blandrata, diskutavęs su Calvinu ir pastarajam pasirodęs nepatikimu. Gimnazijos lygio mokyklai steigti reikėjo karaliaus sutikimo. Žygimantui Augustui tokį sutikimą davus, evangelikų reformatų gimnazijos steigimas Vilniuje dėl įvairių priežasčių liko neįgyvendintas. Reformatus aplenkė ką tik Lietuvoje įsikūrusi energinga Jėzaus Draugija -1 5 7 0 m. įkūrė Vilniuje kolegiją - akademinę gimnaziją su filosofijos ir teologijos studijomis bei ketinusi ją organizuoti į universitetą. Gavusi didikų paramą, Vilniaus evangelikų mokykla XVI a. pabaigoje sustiprėjo, vėl brandinti planai ją paversti gimnazija ir plėtoti iki aukštosios mokyklos lygio. Tokios mokyklos steigimą užprotestavo įtakingi katali­ kiškieji sluoksniai, katalikiškų nuostatų karalius Zigmantas Vaza Vilniaus vaivadai pranešė neįeisiąs steigti tokios kolegijos. Tačiau Vilniaus evange­

96

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

likų mokykla išaugo iki gimnazijos lygio ir jau 1592 m. vadinosi gimnazija (Gymnasium Vilnensis), lavino kalvinistų ir liuteronų jaunuomenę. Mokyklai virsti gimnazija padėjo Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas ir evangelikai inteligentai, ėję reikšmingas valstybines tarnybas. 1595 m. šioje Vilniaus gimnazijoje darbavosi 5 mokytojai, jos retorikos klasėje dėstė ir logiką, reikalingą iškalbos menui. Greta šios mokyklos buvo studija, kurio­ je dėstė filosofiją ir protestantiškąją teologiją. 1607-11 m. logiką bei kitas filosofijos disciplinas dėstė Krosnevičius, 1609 m. fiziką ir etiką dėstė Mar­ tynas Chmieleskis. Filosofijos studijų buvimą nurodo patys gimnazijoje mokęsi asmenys, antai karaliaus Vladislovo Vazos rūmų gydytojas, vilniečio sūnus Motiejus Forbekas (Vorbek) Letovas atsiminimų knygoje Atminties lobynas (Skarbnicu pamięci): „Tuo metu prie evangelikų bažnyčios buvo garsi mokykla, kurios mokymo reikalų rektoriumi buvo pakviestas mano ins­ pektorius, o jų auklėtinis Adomas Rasijus, mokyčiausias vyras, kuris mano tėvą paragino, kad lankyčiau tą mokyklą ir klausyčiau įvairių paskaitų: pastoriaus teologijos daktaro Baltazaro Krosnevičiaus dėstomos teolo­ gijos ir logikos, Martyno Chmieleskio - fizikos ir etikos, mano buvusio inspektoriaus - retorikos" [91:30]. Filosofijos studijas Vilniaus evange­ likų reform atų mokykloje mini 1612 m. logikos paskaitose Ingolštato universiteto profesorius [37:74 r.]. Šią akademinę gimnaziją paversti universitetu reformatai vilčių jau neturėjo, karšto kataliko karaliaus sutiki­ mo greta katalikiško universiteto Vilniuje steigti antrąjį, nekatalikišką, nesitikėjo. Reikėjo vis didesnių pastangų esamai gimnazijai išlaikyti, tik jų nepakako, galiausiai seimo nutarimu 1640 m. ji uždaryta. Radvilos Rudojo Biržuose įsteigtą mokyklą taip pat ketinta išauginti į akademinę gimnaziją. 1615 m. Biržų mokyklos rektoriumi Kristupas Radvila pakvietė Dancigo protestantiškąją gimnaziją baigusį ir Kara­ liaučiaus universitete studijavusį Rasijų, Vokietijoje jau išleidusį filoso­ fijos darbų. Tačiau sumanymui - įkurti Biržuose akademinę gimnaziją nebuvo lemta išsipildyti, dėl 1621 m. prasidėjusio karo su švedais Biržų mokyklos veikla nutrūko. XVII a. Lietuvoje garsėjo Kėdainių reformatų gimnazija (illustre gymna­ sium), įkurta K. Radvilos ir, pradėjusi veikti 1629 m., turėjo keturias klases. Aukščiausioje (pirmoje) klasėje 1629 m. savaitiniame pamokų tvarkaraštyje nurodyti šie dalykai: lotynų kalba, romėnų autoriai, graikų kalba, retorika,

97

R ENE S ANS O

F I L OS OF I J A

katekizmas, logika („Logikos studijavimas. Taisyklių ir pavyzdžių įdiegi­ mas"), aritmetika, disputai [28]. Logikai skirtos trys savaitinės valandos rodo kursą buvus platų, kartu numatomos ir logikos pratybos. Pirmasis ži­ nomas Kėdainių gimnazijos logikos mokytojas - Henrikas Martenis, dėstęs 1638-39 m., gimnazijos dokumentuose tituluojamas logices professer. Netru­ kus gimnazijoje imta dėstyti ir kitas filosofijos disciplinas, o ketinusieji tapti pastoriais jaunuoliai pereidavo mokytis teologijos. Nuo 1651 m. filosofijos ir teologijos dalykus dėstė Janas Szydlowskis, vadinamas šv. teologijos ir filosofijos profesoriumi. 1652 m. reformatų sinodas Kėdainiuose rekomen­ davo gimnazijai plėsti teologijos ir filosofijos disputus. Filosofijos dalykų dėstymą Kėdainių gimnazijoje rodo ir tuo metu gyvenusių asmenų liudijimai. „Kokių dalykų toje mokykloje mokė, mums rodo kunigaikščio Boleslovo Radvilos biografas: „Grįžęs iš Varšuvos, ku­ nigaikštis Boleslovas (kur vienuolikmetis kartu su dėde buvo seime) vėl ėmėsi mokslų, kurių mokydamasis kitus ketverius metus gerai praleido laiką iš dalies Vilniuje, evangelikų mokyklose, iš dalies Kėdainiuose, Že­ maitijoje, kur, padaręs gerą pažangą mokydamasis lotynų kalbos, savo mokslų tikslu pasirinko moralės filosofiją, arba etiką, retoriką, istoriją, teisę, matematiką"" [44:160]. Iš filosofijos disciplinų Kėdainių gimnazijoje pastoviai dėstė logiką. Kitas filosofijos disciplinas dėstant būdavo pertrūkių. Antai 1693 m. dėstė Šventąjį Raštą, katekizmą, logiką, retoriką, lotynų, graikų, hebrajų, lenkų kalbas, aritmetiką, geografiją, istoriją. O štai 1775 m. aukščiausios klasės moksleiviai klausė pilną filosofijos kursą - logiką, metafizikos disciplinas, fiziką, etiką. Nei Kėdainių, nei "Vilniaus reformatų gimnazijose filosofijos dalykų paskaitų užrašų iki šiol neaptikta. Mokslas reformatų gimnazijose buvo mokamas. Kėdainių gimnazijo­ je 1629 m. nuostatuose nurodoma: įstojimo mokestis kilmingiesiems 30 lie­ tuviškų grašių, plebėjams 15 grašių, o varguomenė nuo įstojimo mokesčio atleidžiama. Mokestis už mokslą ir ūkinius patarnavimus pirmoje klasėje 102 grašiai, antroje - 74, trečioje - 66, o žemiausioje, ketvirtoje, klasėje - 48 grašiai. Už papildomas privačias pamokas reikėjo mokėti 30 grašių už trimestrą. (Lietuviškas grašis turėjo 0,85 gramo gryno sidabro. Valstybei žlungant, smuko ir pinigų vertė. XVIII a. vieno grašio vertė prilygo perkamaj ai dabartinio vieno lito galiai).

98

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Arijonų šviesuomenė glaudėsi dvaruose ir miestuose, tapo keliau­ jančiais mokslo vyrais, atlikinėjo didikų užduotis, kūrė ir leido tikėjimo išpažinimo bei socialinės problematikos raštus. Vilniuje tapę įtartini ir ne­ pageidautini, arijonai gimnazijos lygio mokyklos neturėjo. Lydos pavieto įvijos miestelio arijonų mokykloje aplinkinių Kruopių, Lipniškių, Dūdos ir kitų vietovių bajorų vaikai įgydavo humanitarinį išsilavinimą, skaitė graikų ir romėnų literatūros klasiką. Bent 1585-92 m., kai mokyklai vadovavo Ja­ nas Licinijus Namislovijus, siekta mokyklai suteikti aukštesnį lygį, mokyta logikos pradmenų. Šiuo tikslu 1586 m. Losko (dvaras Ašmenos paviete) spaustuvėje jis išleido vadovėlį Aristotelinių mokslų įrankis krikščionių moki­ niams naudotis, iliustruotas teologijos pavyzdžiais (Instrumentum doctrinarum Aristotelicum in usum Christianorum scholarum exemplis theologicis illustratum). Ši mokomoji knyga mūsų laikų nepasiekė, teišliko ištraukos, kurias pateikė arijonizmo kritikas žymus kalvinistų teologas F. Junius, šia proga 1596 m. Leidene išspausdinęs Namislovijaus kūrinio kritiką ir Europos užkampyje paskelbtą mokyklinio pobūdžio darbą taip pagarsindamas. Kritikui užkliu­ vo ne loginė knygelės dalis, bet pateikiami teologijos pavyzdžiai. Junius šį logikos vadovėlį pagal apimtį apibūdino esant knygele (libellus). Neaišku, kokio lygio arijonų mokykla buvo Naugarduke, į kurią 1593 m. perkeltas Licinijus Namislovijus darbavosi iki 1601 m. Rakovas, miestelis tarp Liublino ir Krokuvos, išgarsėjo jame rengtais arijonų sinodais ir gimnazija. Į sinodus rinkosi arijonų bendruomenių atstovai iš visos Abiejų Tautų Respublikos (minima viename sinode daly­ vavus 400 asmenų), taip pat svečiai iš Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos, Prancūzijos, Anglijos ir Škotijos arijonų bendruomenių. Sinodų metu gre­ ta paskaitų ir diskusijų viena iškilmingiausių dalių būdavo teologijos studijas baigusiųjų įšventinimas į magistrus ir suaugusiųjų priėmimas į bendruomenę. Rakove arijonai turėjo ir spaustuvę. Sprendžiant iŠ išleistų vadovėlių ir kitos medžiagos, Rakovo mokykla buvo humanitarinio po­ būdžio gimnazija: lotynų kalba dėstyta klasikinė literatūra, retorika, logika, istorijos pradžiamokslis, matematika ir gamtos mokslų pradmenys. Iš filo­ sofijos dalykų, be logikos, dėstė etiką ir politiką, metafizikos atsisakyta. Etiką ir politiką dėstė aristoteliškai, papildydami renesansiniais teoretizavimais. Visus mokslus vainikavo teologijos studijos [80]. Mokslus dėstė Lenkijos arijonų žiedas ir kviestieji iš užsienio. Rakovo gimnazijoje mokėsi

99

R ENE S ANS O

FI LOSOFI J A

žymūs busimieji Lenkijos arijonų veikėjai: Wiszowatas, Lubienieckis, Szlichtingas, Przypkowskis ir kiti. „Spaustuvės, reikalingos leisti bažnyčiai ir mokykloms naudingas bei reikalingas knygas, buvo įkurtos Brastoje, ku­ rioje 1563 m. išspausdinta Biblija lenkų kalba, Nesvyžiuje, Loske, Vilniuje, Dorohostaiskio valdose Ašmenoje, Liubčioje prie Chrono upės, paprastai vadinamos Nemunu" [93:150]. Raštais į tikinčiuosius religiniame gyvenime prabilę jų gimtąja kalba, reformacijos veikėjai nesijautė pajėgūs gimtąja kalba prabilti akademiniame gyvenime ir to neketino daryti. Mokslinę raštiją nacionaline kalba XIV a. pradėjo Nicolaus Oresme, rašęs ir prancūziškai, karaliaus Karolio V Išmin­ tingojo prašomas į prancūzų kalbą išvertė kelis Aristotelio veikalus, pran­ cūziškai parašė fizikos ir astronomijos traktatų. Lotyniškosios mokslinės raštijos tradicijos laikytasi ir Renesanso laikotarpiu. Vienas kitas naciona­ line kalba parašytas mokslo traktatas nesulaužė tradicijos. Kai naujaisiais amžiais René Descartes ėmė leisti prancūziškai parašytus traktatus, juos tuoj pat išleisdavo ir lotynų kalba. Reformacijos apimtoje Lietuvos DK prabilti moksluose nacionaline kalba tebuvo galima prabilti lenkų kalba. Tautiniu požiūriu margą reformatų mokyklų dėstytojų sudėtį tenkino visus vienijanti lotynų kalbos tradicija. Laikai, kai reformacijos oponentai polemikose reformaciją vaizdavo juoda dėme krikščioniškoje mąstysenoje, seniai praėję. Nekvestionuotina, kad, ragindama atsinaujinti, reformacija praturtino ir kultūros sritis - litera­ tūrą, meną, filosofiją. Oswaldas Spengleris yra pažymėjęs: kai tik religija atsinaujina (o tai vyksta visose religijose), tai visada reiškia tą patį - reli­ gijos pamatinių idėjų grynumą. Šio grynumo pagrindimas ir diskusijos jį ginant be filosofijos priemonių neįmanomi. Remdamiesi amžių patyrimu reformacijos veikėjai suvokė, jog filosofinis gyvenimas reformatų religi­ nėse bendruomenėse turįs būti sutelktas mokyklose, o iš jų kaip židinių sklis idėjos, raštai. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos mokslo siekiančiai jaunuomenei ta­ rytum vietinis tapo Karaliaučiaus universitetas. Veiklą 1541 m. pradėjęs kaip dalinė aukštoji mokykla - partikuliaras (jo vicerektorius ir graikų kalbos profesorius buvo iš tėvynės priverstas emigruoti Kulvietis), iŠ jame sufor­ muotų keturių tradicinių katedrų - laisvųjų menų (filosofijos, filologijos ir istorijos kartu su retorika bei poetika), teisės, medicinos ir teologijos,

100

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

greitai išaugo į universitetą. Į 1544 m. oficialiai įsteigto Karaliaučiaus univer­ siteto profesūrą pirmuoju teologijos profesoriumi pakviečiamas Stanislovas Rapolionis, ką tik Vitenbergo universitete, dalyvaujant Lutheriui ir Melanchthonui, apgynęs teologijos daktaro laipsnio tezes. Karaliaučiaus universiteto reikšmę lietuvybei sunku pervertinti.

2. Protestantiškoji filosofijos orientacija ir mąstymo metodo paieškos Reformacijos tėvų - VVicklefo, Huso, Lutherio, Melanchthono orien­ tacija kilo iš maišto prieš katalikybę ir jos scholastikos turinį, kurį puikiai žinojo - patys dėstė universitetuose kaip filosofijos magistrai ir teologijos daktarai viduramžių filosofijos pabaigos bei jos krizės, sukeltos renesansiškųjų inspiracijų, laikais. Sukėlę maištą prieš katalikų bažnyčios monopolį visuomenės dvasiniame gyvenime, jie atsisakė tikėti scholastikos teigtu pasaulio racionalumu ir žmogaus proto natūralių galių pajėgumu būti pati­ kimu vadovu tikėjime ir kelyje į išganymą. Nuo šį pajėgumą tvirtinusios aristotelinės scholastikos bei jos pretenzijų į asmens ir visuomenės gyvenimo įrėminimą universaliomis abstrakcijomis reformacijos ideologai nusisuko ir atsigręžė į kitą šaltinį - augustinizmą bei viduramžių pabaigos vokiečių mistiką, išpažinusią pamatinius augustinizmo principus: reikia pažinti Die­ vą ir sielą, žmoguje glūdi tiesa. Jų filosofinė orientacija išaugo ir iš vėlyvojo viduramžių nominalizmo, teigusio introspekcijos, intuicijos priemonėmis įžvelgiamo individualumo persvarą abstrakcijų atžvilgiu. Teologinis reformacijos turinys užgožė filosofinį jos turinį. Žmogaus ir Dievo sąryšio ieškojusi naujomis, protestantiškomis, procedūromis, re­ form acija pasirodė esanti filosofiškai žymiai silpnesnė už katalikybę, neatsirado nei protestantiškojo Malebranche'o ar Pascalio. Stipriai paveikė antifilosofinė Lutherio ir Calvino nuostata, pasiekusi net paniekos filosofijai, ją tapatinant su aristoteline scholastika, ly g į-jo s įprasminama natūrali proto šviesa ne tik nepakankama išgauti protestantiškai suprastą tikėjimo turinį, bet ir nesanti būtina priemonė. Radikalioji Lutherio antropologija teigė: pagedusi žmogaus prigimtis savo pačios galiomis nepajėgi vesti į Dievą, savo likimą dera patikėti dieviškajai visagalybei ir jos malonei, ne tvirtinti savosios egzistencijos tikrumą, bet ja abejoti, pajautus savosios ir kitų

101

r e n e s a n s o

f i l o s o f i j a

žmonių būties menkumą. Natūralumo ir dieviškųjų dalykų sritys perski­ riamos, prigimtinių žmogaus proto galių tobulinti neįmanoma, tikėjimo sritis esanti visiškai kitokia negu racionalaus diskurso. Krikščionis esąs tas, kuris gyvena tikėdamas, o pats tikėjimas esąs ne įsitikinimas, bet žmogaus dvasios atsinaujinimo aktas totaline meile mylint Dievą dėl jo paties bei laukiant malonės. Krikščionybė ir realizuojama vidiniame žmoguje, jo ne­ perteikiamoje subjektyvumo konkretybėje. Reikalingumą reformuoti universitetinę filosofiją Lutheris 1520 m. nusakė taip. Universitetai turėtų stipriai keistis: atsisakyti ne tik scholas­ tinio aristotelizmo, bet Aristotelio apskritai kaip klaidinančio mokytojo filosofijos ir jo gamtamokslio knygų. Iš Aristotelio paveldo Lutheris teikė reikšmę logikai, tačiau be scholastinių komentarų ir interpretacijų. Aristotelinę logiką siūlė dėstyti retorikos tikslu ir tik santraukos pavidalo, taigi nuskurdintą savąja problematika. „Patarčiau Aristotelio fizikos, metafizikos, apie sielą, etikos knygų, iki šiol laikytų geriausiomis, visai atsisakyti kartu su visomis kitomis besiginančiomis gamtos daiktų išmanymu... Mielas drau­ ge, gerai žinau, ką kalbu, Aristotelį puikiai pažįstu kaip ir tu bei tau lygūs, aš jį taip pat skaičiau ir klausiausi kartu su supratimą gausinančiu šventuoju Tomu arba Skotu, tai galiu įrodyti, kur to reikia, be išdidaus pasipūtimo... Galėčiau mielu noru pakęsti, kad Aristotelio logikos, retorikos, poetikos knygos būtų išsaugomos arba pateiktos kitų, sutrumpinto pavidalo būtų naudingai skaitomos jaunuomenei gerai lavinti kalbėjimu ir pamokslavimu. Bet komentarų bei interpretacijų turi būti atsisakyta ir, panašiai kaip Cice­ rono retorika be komentarų ir interpretacijų, taip ir Aristotelio logika turi būti skaitoma vienodai be tokio didelio komentavimo" [42:83-85]. Dėl šio Lutherio nusiteikimo protestantiškuose Vokietijos universitetuose mokslas smuko ir universitetai ėmė tuštėti. Prancūzijoje prieš aristotelizmą pasisa­ kiusio hugenoto Pierre'o de la Ramėe (Petrus Ramus) veikalai Vokietijos universitetams atsiliepė net stipriau negu Prancūzijoje, ypač įtariai žvelgta į metafiziką. Radikalią antifilosofinę Lutherio nuostatą sušvelnino jo bendražygis Melanchthonas, sukūręs liuteroniškojo lavinimo programą, liuteronybę derinusią su humanistinėmis Roterdamiečio nuostatomis. Liuteroniškaja­ me lavinime Melanchthonas įtvirtino protestantiškąja dvasia receptuotą aristotelizmą, o ne augustinizmą, išleido mokomųjų filosofijos knygų.

102

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Protestantiškieji sluoksniai Melanchthoną vadino Vokietijos Mokytoju (Praeceptor Germaniae). Tad protestantiškoji filosofija įsiliejo į bendrąją Re­ nesanso filosofijos panoramąykurioje neklausta - reikia ar nereikia aiškinti Aristotelį, o klausta, kaip jį aiškinti ir kokiu mastu aristotelizmo mokyti ar remiantis patikimais aiškintojais, ar aristotelizmą aiškinti vis dėlto re­ miantis juo pačiu? Dėl šių Melanchthono inspiracijų protestantiškuose universitetuose bei akademinėse gimnazijose filosofijos studijas sudarė tradicinės disciplinos, priimtos ir katalikiškuose universitetuose. Naujausieji gamtos mokslų pasiekimai ir jų filosofinė įtaka pasaulė­ vaizdžio permainoms reformacijos lyderiams mažai terūpėjo, liko sunkiai įkandami. Lutheris ir Melanchthonas smerkė Koperniką dėl to, kad tik geocentrinis pasaulėvaizdis atitinka Šventąjį Raštą. Protestantiškasis Dancigo aristotelikas Bartholomeus Keckermannas polemizavo su tais autoriais, kurie neigė aristotelinės fizikos metodą ir principus. Pirmoje XVI a. pusėje protestantiškoji švietimo ir mokslų turinio sistema tik formavosi. Suturėjęs pradinį neigiamą Lutherio požiūrį į pasaulietinių mokslų vertę ir stabilesnes nuostatas įnešęs Melanchthonas Vitenbergo uni­ versitete pasakytoje inauguracinėje kalboje „Apie jaunuomenės mokymo pertvarkymą" orientavosi į humanistinę pedagogiką. Viduramžių pavel­ dą - septynių laisvųjų menų sistemą sustiprino nuodugniu klasikiniu išsilavinimu, įgyjamu graikų, lotynų, hebrajų kalbų bei literatūros šaltinių studijomis. O filosofijos studijų pagrindą turėjo sudaryti liuteroniškąja dvasia aiškinama aristotelinė filosofija. Nemaža Europos universitetų re­ formavo studijų sistemą pagal kitoniškas iniciatyvas, tačiau galiausiai kil­ dinamas iš tuometinės humanistinės pedagogikos, ypač Roterdamiečio idėjų. Pakito ir požiūris į metafiziką, nuo XVII a. pradžios bemaž visuose liuteroniškuose Vokietijos universitetuose Frandsco Suarezo veikalas Dispu­ tationes metaphysicae laikomas pamatine mokomąja filosofijos studijų knyga. Protestantiškuose universitetuose studentai iš Lietuvos DK įgydavo filosofinį išsilavinimą, grindžiamą Melanchthono nuostatomis. Filosofija esanti autonomiška ir harmoningai siejasi su teologija, kuri visai skiriasi nuo filosofijos. Nors būdama žinojimo viršūnė, teologija nepanaikinanti filosofijos savarankiškumo jos kompetencijos ir metodų srityje. Liutero­ niškajam išsilavinimui geriausiai tinkanti aristotelinė filosofija, kurią sudaro logikos, gamtos filosofijos, metafizikos ir etikos (kartu su ekonomika bei

103

RENESANSO

F I L OSOFI J A

politika) studijos, peripatetiškąją doktriną laisvinant iŠ scholastinių susta­ barėjimų ir ją aiškinant atsižvelgus į naujųjų autorių pripažintas interpreta­ cijas. Atsirado daug protestantiškojo aristotelizmo literatūros. Protestantiš­ kuose sluoksniuose, be Melanchthono raštų, vienu palankiausiai vertinamų šios literatūros išraiškų buvo Dancigo liuteronų gimnazijos filosofijos profesoriaus XVII a. pradžioje Melanchthono šalininko Keckermanno moko­ mojo pobūdžio knygos Systema logicae, Systema eticae, Systema physicum, Scientia metaphysicae compendiosum systema ir dar kitos. Parašytos ne scholastiniu, bet laisvu lengvu stiliumi, jos paplito ne tik Vokietijos universitetuose ir aka­ deminėse gimnazijose, veikalais rėmėsi arba su juose iškeltomis idėjomis polemizavo kitų kraštų protestantiškuose bei katalikiškuose universite­ tuose, retsykiais ir Vilniaus. Minėtas studentas iš Lietuvos Kristupas Dambrovskis liuteroniškame Heidelbergo universitete gintose tezėse Pilietinės laimės praktinės nuostatos perdėm orientavosi į aristotelinę pilietinio gero gyvenimo sampratą - gyvenimo visuomenėje ne tik kaip politinėje, bet ir kaip dorovinėje piliečių organizacijoje, o iš pilietinių dorybių renesansiškąja dvasia akcentavo garbę, gerą vardą, iškilnumą. Tarp reformacijos srovių kalvinizmas Lietuvoje teorijos požiūriu nu­ veikė daugiausia. Patys kalvinizmo principai skelbė reikalingumą ugdyti valingą asmenį, išganymo siekiantį nenuilstama veikla. Kalvinistinė veik­ los etika mokė ne atsiduoti misticizmui ir kvietizmui, bet valdyti save, būti drausmingam, gerbti kitus bei jiems pagelbėti, pasišventimu aktyviai vei­ kai rodyti visuomenės sąmonei naujus gyvenimo kelius, talkinti valstybi­ nėms institucijoms. Aristotelizmo tradicija kalvinizmo teoretikams nurodė dvi praktinės filosofijos sritis - politiką ir plačiausiai suprantamą etiką. Kalvinizmo idealų dvasia Biržų mokyklos rektorius Rasijus subrandino Švietimo reformos projektą, kuriame apibrėžė filosofijos vietą mokslinant jaunuomenę. Įsitikinęs Aristotelio minties —doroviniai pradai visuomenėje esą svarbiausi - teisingumu, švietimo projekte jis teigė, kad švietimo tikslas yra kilrunti visuomenę, ugdyti jos dorovę rengiant jaunąjąkartą naudingam visuomeniniam gyvenimui. Be deramo išsilavinimo šis tikslas nepasiekiamas. Filosofijos lotynų kalba studijas Rasijus įsivaizdavo universitete arba aka­ deminėje gimnazijoje, tokioje kaip Dancigo, protestantiškajam lavinimui tinkama metodika: mokslų mokomasi ne visų vienodai, kitų tik iš dalies, daugiausia dėmesio skirtina reikalingiausioms —praktinei filosofijai —

104

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

etikai ir politikai. „Iš dalies reikia mokytis logikos, retorikos, matematikos, fizikos ir m etafizikos, t.y. praleidžiant subtilius klausimus, kuriuos scholastai skiria proto aštrumui lavinti, o kiti skiria jam demonstruoti, mokantis to, kas žymiai prisideda prie būsimų dalykų pažinimo nuosa­ vu patyrimu šiose disciplinose. Pavyzdžiui, įsisavinęs logikos taisykles, ilgai neužtruks šio dalyko egzamine. Tegul nemėgina atkakliai virvę vy­ ti ginčydamiesi, ar logika yra mokėjimas, ar mokslas, ar ji gebėjimas ar instrum entas, ar jos objektas yra silogizmas ar galimi vien tik mąstyti esiniai, ar minties veiksmai, ar visi dalykai, kuriuos žmogus gali įrodinėti. Juk dėl atsakymų - už ir prieš arba nuosaikiai - aiškinamasi filosofijoje, o logikoje apie tai reikia diskutuoti tik prabėgomis, nes negaunama jokio patikimo rezultato. Tegu, susipažinęs su pobūdžiu ir objektu bei apibrė­ žimu, mokosi kitas taisykles. Ir šį nuovokumą tepritaiko mokydamasis kitų teorinės filosofijos disciplinų. O

praktinę filosofiją, priskyrus ir istorijos skaitymus, tegu studijuoja

su didesnėmis pastangomis, nes kilmingumas prasiveržė ne iš kokios nors neaiškios ir tamsios vietos, bet savo buveinę įtvirtino tarp žmonių, ir todėl kilmingajam yra naudingiau skirti daugiau laiko bei pastangų mokslui apie visuomenę negu kitoms kontempliatyvizmo disciplinoms" [65:54-55]. Pirkliams lavinti Rasijaus programoje numatyta gamtos pažinimas, aritmetikos, geografijos, astronomijos, istorijos, retorikos mokymas. Me­ tafizika pirkliui naudinga tiek, kiek pipiras ožkai. Pirkliui nereikia žinoti net logikos pradmenų, retorika jam naudingesnė negu logika. Gamtos pažinimo būsimas pirklys turėjo semtis iš tuometinės fizikos, fizika pir­ kliui naudinga ne kaip gamtos filosofija, bet kaip mokslas apie Žemės iškasenas, metalus ir mineralus, augaliją ir gyvūniją. Praktinės filosofijos studijos pirkliui privalomos, iš visų mokslų jos labiausiai jam praverčia: deramai nesusipažinęs su prekybą reguliuojančiais įstatymais, jis patirtų žalą, o pažinęs dorybes galės deramai siekti dviejų aukščiausių tikslų garbingumo ir naudingumo, savo siekius pažabos proto vadžiomis ir naudingai tarnaus tėvynės reikalams. Proto funkcionavimas tikėjimo fenomene - nuolatinė tema ir refor­ macijos mintyje: kiek žmogaus protas pajėgus suprasti apreiškimą ir kaip derėtų tobulinti mąstymo metodą antgamtiniams dalykams pažinti. Au­ toritarizmo kaip mąstymo metodo nepripažinimą reformacijos teoretikai

105

RENESANSO

F I L OSOFI J A

įprasmino pirmiausia konfesiniu požiūriu kaip katalikų bažnyčios apro­ buotų Šventojo Rašto aiškinimų nepripažinimą. Bažnyčios Tėvų kūrybai reformatai teikė istorinę reikšmę, Ši kūryba informuojanti apie krikščio­ nybės sklaidą, o autoritetinės reikšmės neturinti interpretuojant Šventąjį Raštą. Negana to, pats Šventasis Raštas, Renesanso humanistams pradė­ jus kritinius tekstologinius jo tyrinėjimus ir ėmus jį versti į nacionalines kalbas, reformacijos veikėjams Lietuvoje taip pat tapo kritinio tyrimo ob­ jektu, ypač verčiant Šventąjį Raštą į lenkų kalbą. Tokio didžiulio kūrinio vertimą lėmė ir jo interpretacija. Katalikybė disponavo autoritetinga Šven­ tojo Rašto interpretacijai filosofine priemone - scholastiniu aristotelizmu. O teorinė reformacijos mintis, tepripažinusi „gryną Dievo žodį", išsakytą Šventajame Rašte, filosofija kaip interpretacine priemone nepasitikėjo. Lie­ tuvoje veikusieji arijonų lyderiai tvirtino: tikėti reikia tuo Dievo žodžiu, kuriuo jis kalbėjo apaštalams, o filosofija tą žodį užtemdanti, jį apraizganti savomis kategorijomis ir paverčianti neaiškiu. Krikščioniškasis tikėjimas dėl to ir buvęs sugadintas, kai, veržiantis į dieviškąsias paslaptis, dingo Šventojo Rašto žodžio paprastumas, filosofijai jį apraizgius savaisiais ter­ minais, tarp Kristaus mokslo išpažinėjų kilo ginčai, kurie tęsiasi. Pagaliau Dievas kai ko žmonėms žodžiu ir neapreiškė, ir kai žmonės siekia tai įvar­ dyti, ima kalbėti savais, o ne Dievo žodžiais. Arijonų teoretikas Petras Gonezijus teigė: sektantas esąs tas, kuris kalba apie dieviškuosius daly­ kus ne Dievo, bet savais žodžiais, o Dievo žodį iškreipia. „Krikščionių bendruomenės sutarimui pasiekti nėra kito geresnio ir tikresnio kelio, o yra tik vienas - apie kiekvieną dieviškąjį dalyką kalbėti tik tais žodžiais, kuriais pats Dievas kalbėjo per šventuosius pranašus bei savo Sūnų ir kuriais kal­ bėjo jo apaštalai. Juk kur bus Dievo žodis, ten bus ir dieviškasis dalykas, o kur yra žmonių, ten reikia ir nuogąstauti, kad nebūtų ir žmogiškojo dalyko" [54:250]. Kai tik apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią imama kalbėti substan­ cijos, egzistavimo, esmės ir kitomis filosofinėmis kategorijomis, dalykas iš dieviškojo tampa žmogiškuoju, pasakoma net absurdų. Neigiamai vertinusiems filosofiją, tapatintą su scholastika, sprendžiant pamatines tikėjimo determmacijos, tiesos ir jos kriterijaus bei kitas proble­ mas, arijonų teoretikams ieškant dieviškųjų dalykų pažinimo priemonių, teliko remtis scholastinio racionalizmo alternatyva —augustiniškos ir mis­ tinės tradicijos puoselėta introspekcija, leistis į miglotą, sunkiai arba ir visai

106

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

nepatikimą jausminių išgyvenimų sritį. Arijonų raštuose tikėjimo interiorizacijos ir apeliacijos į vidinius išgyvenimus yra daugiau negu reikia. Tačiau tie arijonų teoretikai, kurie siekė objektyvumo teologijoje, atsisakę scholas­ tinio racionalizmo normų, pamažu kūrė naujo, natūralistinio turinio religinį racionalizmą: Kūrėjas žmonėms sveiko įgymio pavidalu suteikęs prigim­ tinį protą vadovautis religiniame ir pasaulietiniame gyvenime, įveikti nuodėmingoms pagundoms. Tiesa ir esanti tai, kas prigimtiniam protui aki­ vaizdu, pasak Petro Gonezijaus, „O todėl kai tavo protą kas nors supainiojo, tai ir tiesos negali aiškiai pastebėti, ten nuogąstauk, kad apsigausi, ir niekuo netikėk, o tik tuo, ką supranti esant aiškia ir akivaizdžia tiesa" [54:257]. Ištikimas principui, kad nauji žodžiai tikėjime kelia sektantinę painia­ vą, Gonezijus ir ragina pasitikėti ne tikėjimo aiškintojų autoritetu, o pačia Kūrėjo įdiegto prigimtinio proto galia - jis sprendžia dėl tikėjimo teiginių teisingumo, vadovaudamasis aiškumu ir akivaizdumu, kurių Gonezijus, deja, neeksplikavo. O kai protas susiduria su neaiškumais, su tikėjimo paslapti­ mis, tai Gonezijaus nuostata ta, jog nedera mėginti brautis savuoju protu į dieviškąsias paslaptis. Kas Šventajame Rašte neišaiškinta, tą reikia priimti taip, kaip yra. Scholastinis racionalizmas šiuo klausimu nužengė toliau. Tei­ gę principinę galimybę tikėjimo teiginius išdėstyti racionalistine metodika, scholastai pasidalijo: vieni teigė, kad ir protas vis dėlto nepajėgus atskleisti tikėjimo paslapčių, o kiti siūlė tas paslaptis perleisti per logikos filtrą ir šitaip jas suracionalinti, o ne palikti taip, kaip yra. Į diskusiją dėl racionalizmo kaip mąstymo metodo tikėjimo fenomene įsitraukė Florijonas Krauzė (lotynizuotai - Crusius), iš Plungės kilęs filo­ sofuojantis gydytojas, save vadinęs lietuviu, žemaičiu. Išsimokslinęs Ka­ raliaučiaus ir Vakarų Europos universitetuose, jis bendravo su žymiais mokslo žmonėmis - Johannu Kepleriu, žymiu prancūzų mokslininku Descartes'o pažiūrų šalininku Marinu Mersenne'u ir kitais. Iš liuterono tapęs arijonų, Krauzė propagavo arijonizmą, dalyvavo keliuose Rakovo sinoduose. Jo požiūriu, auklėjimo ir lavinimo ištobulintas žmogaus protas esąs patiki­ mas vadovas tikėjime dar ir dėl to, kad ir pats Šventasis Raštas išdėstytas šiam protui neprieštaraujant; o kai teigiama dieviškąjį žodį esant antprotiniu, tai tuo tik pasakoma, kad žmogaus protas pats savaime, be apreiškimo paramos, nepajėgtų suprasti. Krauzė turi mintyje protą, išsivadavusį iš klai­ dingų įsitikinimų, įgytų pirmiausia netikusiu lavinimu. Keliolika metų vėliau

107

RENESANSO

FI LOSOFI J A

Descartes Apmąstymuose apie pirmąją filosofiją taip pat kalbės apie reikalin­ gumą atsikratyti lavinimo įteigtų klaidingų nuomonių. Krauzę žavėjo moksliniai Keplerio pasiekimai, su juo buvo susibičiuliavęs, rėmė finan­ siškai bei platino jo knygas. 1616 m. laiške Kepleriui Krauzė rašė: „Ir man atrodo, kad jau suvokiu Tavo tikrą ir pastovią harmoningos dangaus kūnų judėjimo sistemos tiesą, jei tik nepaneigiamai bus įrodyta Tavo pagrindi­ nė hipotezė, kad Saulė yra Visatos centras" [19:837]. Atrasdamas iki tol nežinotus dangaus kūnų judėjimo dėsnius, Kepleris kuria dieviškosios didybės šlovės statinį. Moksliniai Krauzės įsitikinimai tapo subordinuoti jo religinei sąmonei: gamtos procesus esą reikia suprasti ne remiantis na­ tūraliomis objektų sąveikomis, bet juos aiškinant kaip dieviškųjų tikslų ir Kūrėjo valios apraiškas. Kai Kepleris kosmosą ėmė aiškinti jo paties tai­ syklingumu, dangaus kūnų judėjimo reguliarumą eksplikuodamas be dieviškojo tikslo, Krauzė tuo suabejojo - teigė, kad Keplerio pabrėžiami geometriniai santykiai ir Visatos harmonija esanti Dievo žodžio išraiška, o žmogaus protas pajėgus šį žodį suprasti. Pasinėrusiems į savojo išpažinimo propagandą bei religines polemikas, arijonų teoretikams pirmiausia rūpėjo filosofijos, kiek ja rėmėsi, instrumenti­ nė interpretacija. Atsiriboję nuo natūrfilosofijos ir metafizikos problemati­ kos, kai kurie arijonų mąstytojai pasisakė dėl logikos kaip mokslo vertės įrodant tikėjimo teiginius, kartu nurodę ją kaip Kūrėjo dovaną žmonėms, o ne vien tik kaip žmonių sumąstytą teorinę konstrukciją, turinčią ir savaiminę vertę. Budnas logika pasirėmė savuose Biblijos tyrinėjimuose ir atskleidė ne tik filologines vertėjų įvestas nedermes, bet ir dalykinius bei loginius nesklandumus, tikinčiųjų klaidinimą. Budnas tapo Šventojo Rašto vertėju ir kritiniu tyrinėtoju. Bet ir jis sutiko, jog esama tikėjimo paslapčių, kurių protas nepajėgia paaiškinti, ir jų turiniu telieka tikėti. Katalikų ir protestantų teologai į pamatinį klausimą, kas yra neginčija­ ma instancija, kad Šventojo Rašto žodis suprastas teisingai, atsakė vieningai: be antgamtinio veiksnio tas žodis negali būti suprastas teisingai. Katalikų teologai tuo veiksniu laikė bažnyčios, turinčios antgamtinius įgaliojimus, viršūnės autoritetą, prižiūrėjusį Šventojo Rašto egzegezės tradiciją. Protes­ tantų teologai manė, kad toks aukščiausias prižiūrėtojas nereikalingas ir Šventojo Rašto žodžio teisingumą siūlė grįsti pačiu pasitikėjimu Šventuoju Raštu: Rašto skelbiamą tiesą pamoko suprasti iš Kūrėjo gautas sveikas žmo­ gaus protas, širdies balsas ir moralinė nuostata.

108

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Įgimtą protą ir jo bei valios suformuotą moralinę nuostatą pakanka­ mais pripažinti apreiškimo žodį ir jį pažinti laikė arijonų teoretiko italo Sodno, įsikūrusio Krokuvoje, sekėjai sociniečiai. Lietuvos arijonų sąjū­ dyje Sodno pažiūros buvo žinomos per Abiejų Tautų Respublikos arijonų ryšius. Antai 1601 m. Rakove įvykusiame sinode Sodno skaitytų paskaitų klausėsi grupė Lietuvos brolių, tarp jų teologai Lidnijus Namislovijus ir M ardnas Czechowicas. Po studijų Rakove dalis Rakovo gimnazijos auk­ lėtinių veikė Lietuvos DK. Tik žymesnių socianizmo apraiškų Lietuvoje iki šiol neaptikta. Sodno atramos taškas tas pats kaip ir kitų reformadjos teoretikų egzistendnis žmogaus tragizmas. Kaip ir visos gyvosios būtybės žmogus mirtingas, neišvengiamos mirties vizija naikina gyvenimo džiaugsmą. Tra­ gišką situadją dar pagilina paties žmogaus nepajėgumas išspręsti savosios būties paskirties. Iš šio tragizmo žmogų išvaduoja Dievo pasiuntinys Kris­ tus, apreiškęs žmonėms tiesą - nemirtingumą užsitarnauti deramu gyve­ nimo būdu. Tad pagrindinė religijos paskirtis - būti moraline doktrina. Religinis sociniečių radonalizmas susiklostė ieškant teisingo Šventojo Raš­ to aiškinimo. Aiškinta, jog Rašte pateiktas Dievo žodis negalįs pats būti teisėjas, panašiai kaip baudžiamoji teisė pati nėra teisėja, o tik sudaro pa­ grindą teisėjui skelbti nuosprendį. Dievo žodis Rašte esąs tikėjimo norma, ir reikia, kad normos prasmė būtų išaiškinta. Katalikų bažnyčia ir preten­ duojantys esą Šventosios Dvasios įkvėpti evangelikų aiškintojai negali būti autoritetas, nes tas įkvėpimas nepatikrinamas. Užtai patikrinamas sveikas protas, kuriuo Kūrėjas apdovanojo kiekvieną normalų žmogų, tad Rašte išsakyta tikėjimo norma turinti būti aiškinama sutinkamai su sveiku protu. Tarsi prikeldamas dar patristikos laikais herezija paskelbtą Pelagijaus pažiūrą, kad žmogus ir be malonės savo paties moralinėmis pastangomis gali pelnyti išganymą, Sodnas traktate Apie Šventojo Rašto autoritetą (De auc­ toritate Scripturae Sacrae), taip pat Teologijos paskaitose (Praelectiones theologicae) ir kituose raštuose skelbė pažintinį optimizmą: disponuodamas Kūrėjo jam suteiktais intelektiniais ir moraliniais įgymiais, žmogus savo paties natū­ raliu sveiku protu gali teisingai suvokti Šventojo Rašto turinį ir pagal jį savo valios pastangomis moralinį gyvenimą tobulinti. Protas imlus Rašto turiniui, tik proto argumentai, grindžiantys krikščioniškąjį tikėjimą, nesą akivaizdžios tiesos, tačiau prieinamos vidiniu tikrumo bei teisingumo jauti­

109

RENESANSO

FI LOSOFI J A

mu. Tad natūralią proto galią kaip pažintinę priemonę Sodnas papildo kitu iš Kūrėjo gautu įgymiu —moraliniu jausmu kaip vidiniu teisumo jautimu. J u k visiems žmonėms natūraliai yra būdingas kažkoks reikšmingas teisumo ir neteisumo skyrimas, arba tikrai visuose yra tai, ką jie pažįsta ir pripažįsta, teisų stato pirma neteisaus, garbingą pirma nedoro. O tai yra ne kas kita kaip kažkoks vidinis Dievo žodis, kurio kas klauso, paties Dievo klauso, net jei apskritai nežinotų ar nemąstytų patį Dievą tikrai esant" [70:539]. Proto šaltinį Sodnas nurodo aristoteliškai: „Juk Filosofas pasakė, kad nieko nėra prote arba intelekte, ko anksčiau nebuvo jutimuose" [70:296]. Si žinojimo šaltinio samprata rodanti įgimto žinojimo negalimybę. Dalis arijonų teoretikų teigė įgimtumo veiksnį, antai Altdorfo ir Leideno universi­ tetuose studijavęs, o grįžęs su etmono K. Radvilos dvaru susijęs Samuelis Przypkowskis ir dar kiti lenkų arijonai. Natyvizmas tapo pradiniu tašku grindžiant prigimtinę teologiją. Arijonų teoretikų krypsmas į radonalizmą peržengė tikėjimo sritį ir įgavo platesnį, pasaulietinį pobūdį. Pakeičiama tradidja, skelbiamas pasiti­ kėjimas ne autoritetu, bet individo proto galia mąstyti savarankiškai. Antprotinių tiesų ir proto laisvės sambūvį Licinijus Namislovijus lotyniškai parašytoje knygelėje Trumpas ir paprastas paraginimas broliams ministrams evan­ gelikams sudaryti santarvę (Adfratres ministros evangelicos pro ineunda concordia brevis et simplex, 1597, lygiagrečiai pateikiamas ir lenkiškas tekstas) apibūdi­ no taip: „Protas, ši brangi Dievo dovana, kuria skiriamės nuo gyvulių, taip pat neturi ir negali dykinėti šventuose dalykuose. Pripažįstu, jog protą kar­ tais iš visų jėgų reikia suturėti. Ir tai tenka daryti tada, kai Rašte tai, kas aiškiais žodžiais būna pasakyta, yra arba virš proto, arba protui priešinga. Pavyzdžiui, Šventasis Raštas aiškiai moko, kad Dievas viską sukūrė iš nie­ ko. Šios ištaros žmogaus protas negali suvokti, nes jam atrodo, kad iš nieko niekas neatsiranda. Kaip tada? Protą įtraukia Dievo stebuklas, o tikėjimas nuolankiai tai priima ir stipriai laikosi. O visuose kituose dalykuose, kurie Rašte tiesiogiai aiškiai neišsakyti taip, kad kiekvienas suprastų, proto laisvė neturi būti varžoma" [35:13 v.]. Proto kultu bei išsilavinimo aukštinimu Licinijus išdėstė moralinių po­ sakių, paliepimų bei perspėjimų rinkinį Kasdieniame gyvenime visiems naudingi posakiai (Sententiae ad communem vitae usum omnibus non inutiles), kurį

110

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

1589 m. išleido Losko spaustuvėje. 1601 m. Vilniuje pasirodė papildytas kūri­ nio leidimas lotynų ir lenkų kalbomis Septynių Šimtų penkiasdešimties gėlių, suskirstytų į keturiasdešimt eiliavimo rūšių ir pritaikytų dėstyti mokyklose bei var­ toti kasdieniame žmonių gyvenime, gėlynas (Viridarium florum septingentorum quinquaginta in quadraginta carminum genera redactorum et scholasticae in­ form ationi communique vitae humanae usui accommodatorum). Panašūs mora­ lizuojančios literatūros kūriniai tuometinėje Europoje buvo populiarus „auksinių minčių" pateikimo žanras. Pateiktas eiliuotai, jas nesunkiai įsi­ mindavo moksleiviai. Mokytumo, mokslo teikiamų žinių vertė gyvenime - viena pagrindi­ nių Licinijaus moralinės didaktikos temų. Mokslas esąs neišsemiamas lo­ bynas, nuolat gausinantis žinojimą: Atmink, jei lig mirčiai moksluose stengtais, Jų nepavysi, kad ir kiek begyventai [36:163]. Apsišvietęs, mokslines žinias įsisavinęs asmuo nesivaiko išorinių gė­ rybių, nes susikuria vertybes, kurias Licinijaus palikimo tyrinėtojai įvardija plebėjo-humanisto vertybėmis [75]: Protingas turtus ignoruoja, Mano jų turįs, tapęs mokslinguoju [36:104]. Nors prieš scholastinį racionalizmą reformacijos teoretikai pasisakė, iš jo perėmė logines įrodymų procedūras, pirmiausia silogistiką, ją laikydami teikiančią patikimiausias išvadas. Antai prieš kūdikių krikštijimą Licinijus Namislovijus pasisako silogizmu, sudarytu pagal II figūros Camestres modą: Kiekvienas krikštyrinąs gali ir privalo nusimesti buvęs senuoju žmo­ gumi ir apsivilkti naujuoju žmogumi. Nė vienas kūdikis negali ir neprivalo nusimesti buvęs senuoju žmogu­ mi ir apsivilkti naujuoju žmogumi. Vadinasi, nė vieno kūdikio krikštyti nereikia. Silogistikos paplitimą tarp arijonų savo raštais pakankamai iliustruoja Budnas, įrodymus talpindamas į silogizmo figūras. Proto laisvę tikėjime teorinė reformacijos mintis teigė ne scholastine prasme, kaip laisvę rinktis autoritetus ir pripažinti ar nepripažinti jų pateiktą problemos sprendimą. Proto laisvę sudaranti racionali paties asmens veik­ sena, deramai įprasminanti asmens pajėgumą santykyje Dievas - žmogus.

111

RENESANSO

FI LOSOFI J A

Kūrėjas aprūpinęs savo kūrinį žmogų priemonėmis rasti išganymo tiesą ir pagal ją gyventi - šiuo požiūriu teorinė reformacijos ir katalikybės mintis nesiskyrė, abi skelbė pažintinį optimizmą, antgamtinio veiksnio garantuo­ tą įgymiais. Reformacija, proto laisvės nesuvaržiusi vieninteliu priimtinu evangelijų aiškinimu ir pripažinusi pačiam sveiku prigimtiniu protu spręsti, ar aiškinimai deramai atskleidžia Dievo mintį, paskatino reikalauti pažiūrų įvairovės ir tolerancijos. Plėtojant religinį racionalizmą reformacijos Lietuvos DK nuoslūgio lai­ kotarpiu, toli pažengė Przypkovvskis, kurį reikia laikyti žymiu reformacijos metodologu [15]. Jo raštų stilius gerokai skiriasi nuo pirmųjų Lietuvos arijonų kūrybinės išraiškos, jis lengvas ir lakoniškas, skirtas inteligentams, mažai didaktinis. Lenkijos broliai dalį savo kūrybos spausdino lotyniškai Vokietijoje ir Nyderlanduose, ji tapo arijonų oponentų kritikos objektu. Arijonai į kritiką atsakydavo, užsimezgė polemika. Vienas tokių kritikų žymus pedagogas Janas Amosas Komensky teigė, kad jam, buvusiam dvasiniu Moravijos arijonų vadovu, kurį laiką ir prisiglaudusiam Lenkijoje, dera pasisakyti ne tik dėl Lenkijos brolių kultivuoto religinio racionalizmo, bet dar plačiau dėl dekartiškojo racionalizmo. Į Komensky traktatą Irenikų irenikas (Irenicum Irenicorum) Przypkowskis atsiliepė poleminiu traktatu Apologinės pastabos dėl Jano Amoso Komenijaus išleistos į dienos Šviesą kandžios knygelės, nukreiptos prieš Kristaus bažnyčias, neseniai panaikintas Lenkijoje (Animadversiones apologeticae in aculeatum Joannis Amosi Comeniiadversus ecclesias Christi recens in Polonio, afflictas, libellum...). Traktate autorius gynė ne tik racionalistinės religijos metodą, bet ir jo taikymu grindžiamą religinę doktriną, kurios esminis po­ žymis —atitikimas proto reikalavimus, nes „Proto netekusi teologija yra buka ir kvaila" [57:529]. Przypkowskis teigia visuotinį arijonų požiūrį: pati religija esanti ne­ filosofinio pobūdžio, metafizika jai nereikalinga. Metafizinių spekuliaci­ jų vietą turinti užimti moralinė tiesa, religija esanti normatyvinė, teikianti dorovės paliepimus bei draudimus. Į tai, kad Šventajame Rašte glūdėjo prielaidos kurti metafiziką ir krikščioniškoji mintis ją sukūrė, arijonų teoretikai neatsižvelgė, sunkiomis nuodėmėmis kaltino scholastinį aris­ totelizmą. Liuteronybės ir kalvinizmo teoretikai dėl filosofinio tikėjimo pagrindimo mąstė blaiviau.

112

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Racionalistinės religijos metodą Przypkowskis nusako taip: Kūrėjas tiesas žmonėms turėjęs apreikšti kaip suvokiamas protu, apreiškimas ir pro­ tas esą giminingi, abu jie Kūrėjo dovana, o skiriasi paskirtimi - apreiški­ mas skirtas išganymui, pomirtinei žmogaus laimei, o protas - moralės sričiai. Į Komensky teiginį, kad protas ribotas, o apreiškimas šį ribotumą išsklaido, jis atsako, jog protas nesugedęs, koks jis Dievo duotas natūraliu pavidalu, toks ir likęs, kas prieštarauja visų žmonių sveikam protui, tai yra klaidinga. „Vadinasi, kai tik mums diktuojamose tikėti pažiūrose glūdi kas nors, kas kovoja su mums prigimtine proto šviesa - o tokia yra pažiūra, kurios teisingumą tiriame, - tiek pat tokios pažiūros turi būti laikomos įtar­ tinomis; ir ne tik leistina atlikti tyrinėjimus jų tema, bet tai taip pat labai pageidautina ir net apskritai būtina" [58:249]. Dieviškuose dalykuose protas taip pat esąs veiksnus. Jei antprotinių tiesų (Przypkovvskis mano, kad tokių esama, tik jos protui nepriešingos ir jų visai mažai) negali pasiekti pats, apreiškimas protą sustiprina ir tobulina. Negana to, autorius teigia protą turint ir normos pobūdį: protas esąs net negatyvus apreiškimo kriterijus, nustatantis, jog tai, kas priešinga prigimti­ nio sveiko proto šviesai, nėra apreiškimo tiesa. „Mūsų protas nereiškia teisės į buvimą visų dalykų, net pernelyg giluminių ir tamsių, vienintele norma ir matu, bet šaukiasi apreiškimo paramos. Tačiau jei dalykai yra tiek aiškūs, kad net paliktas pats sau protas regi juos esant klaidingus, tai jis pagrįstai neatsisako apie juos spręsti" [57:488]. Sveiką protą arijonų teoretikas eksplikuoja ne kaip individualų ge­ bantį klysti, bet artima viduramžių lotyniškųjų averoistų sampratai - kaip visos žmonijos sveiką protą, nesugedusį ir neapimtą suklydimų, remiamą aukštesnės, apreiškimo šviesos dieviškuose dalykuose ir šiuo požiūriu ne­ visiškai tobulą. Przypkowskis teigia: pavojingiausia situacija susidaranti tada, kai nusižengiama prigimtinio sveiko proto reikalavimams, teoriškai išdėstytiems logikoje, o pirmiausia principui, jog tai, kas logiškai priešta­ ringa, yra negalima. Kai kurie arijonų teoretikai teigė dieviškuose dalykuose aukštesnės logikos reikalingumą, tuo reikšdami naujaisiais amžiais plitusį mokslo žmonių nepasitenkinimą nesiplėtojanČia sąstingio apimta scholas­ tine logika. Šį nepasitenkinimą reiškė ir vienas humanistinės pedagogikos kūrėjų Komensky. Tačiau Przypkovvskis jo samprotavimuose šia tema įžvelgė tik keistenybes ir nepajėgė deramai įvertinti Komensky vis dėlto

113

RENESANSO

F I L OSOFI J A

tikslaus požiūrio, kad aristotelinė-scholastinė logika nepakankama reikšti begalybei. Tipiškai tuometine epistemine maniera jis tvirtino, kad tiesa vi­ sada esti paprasta ir viena visiems, išreiškiama nekintamais loginiais mąs­ tymo dėsniais. Turėjo praeiti bemaž trys šimtmečiai, kol XX a. pradžioje daugiareikšmės logikos sukūrimas atskleidė, kad kaip gamta yra plastiška ir įmanoma keisti, panašiai plastiškas esąs mąstymo apie pasaulį būdas, kad jį galima keisti atsisakant vienų loginių mąstymo principų ir įvedant kitus. 3. Protestantiškosios teorinės filosofijos apraiškos Protestantiškosios teorinės filosofijos darbų sukūrė Krosnevičius ir Rasijus. Nors darbus jie paskelbė Vokietijoje, galėjo būti žinomi ir Lietu­ voje. Iš jų matyti, kad nors ir reformatų teoretikų mąstyseną tebeslėgė Aristotelio autoritetas, tačiau Aristotelio tekstus jie aiškino laisviau, ne­ varžomi scholastinių tų tekstų interpretacijų. Krosnevičius darbą Teoremos apie labiau žinomus dalykus, prigimtį ir mus (Theoremata de notioribus natura et nobis) parašė studijuodamas Altdorfo universitete ir išdėstė tezių pavida­ lu bei jas 1597 m. viešai gynė tikriausiai filosofijos mokslo laipsniui įgyti. Sis nedidelis, 14 puslapių darbas 1603 m. buvo išspausdintas Amberge. Jame ginama 50 epistemologijos ir logikos tezių. Tezėse Krosnevičius išsako aristotelinį empirizmą - pažinu tai, kas pri­ einama patyrimui. Protas imlus jusliniams duomenims, dėl to jis geriausiai pažįsta tai, kas patiriama jusliškai. Kuo labiau objektai pojūčiams nepriei­ nami, tuo labiau jie nepažinūs, ir priešingai. Tačiau juslinė veiksena susiju­ si su atsitiktinumais, juslinis patyrimas fiksuoja ir atsitiktinius požymius. Objektą pažįstant geriau, atskleidžiama tai, kas pojūčiams neprieinama, bendrybė. Didesnę dalį tezių Krosnevičius paskyrė vienai pagrindinių viduramžių paveldo perteiktai problemai - universalijoms. Dalis protes­ tantų filosofų universalijų problemą aptarti apskritai vengė, tai laikydami scholastiniu balastu. Krosnevičius nesutinka su nominalistiniu universalijų problemos sprendimu: bendrybė nesanti vien tik mąstymo, abstrakcijos proceso pa­ darinys; bendrybė abstrahuojama iš atskirybių, atplėšta nuo atskirybių bendrybė - niekas, ir tai teisinga tiek esmės, tiek egzistavimo požiūriu.

114

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Jokia esmė, bendrybė negalima be egzistavimo - daikto, kurio esmė ji esanti. Bendrybė esanti visada ir visur, tik ne atskirta nuo atskirybių, bet atskirybėse. Tad bendrybės turinys ontinis: atskirybės panašios, sudaro visumą, vienumą, kurio pagrindas - bendrybė. „Iš tikrųjų bendrybė daiktuose yra anksčiau už kokią nors mąstymo veikseną. Juk Antrosios Analitikos pirmos knygos aštuntame skyriuje sakoma, kad vienas ir tas pat egzistuoja dau­ gyje, ir taip pat ta pačia prasme kalbama kūrinio Apie gyvūnų dalis pirmos knygos ketvirtame skyriuje, Metafizikos tryliktos knygos septintame sky­ riuje. Vadinasi, bendrybė egzistuoja iki kokios nors mąstymo veiksenos. Nes iki kokios nors mąstymo veiksenos vienis, arba vieningumas ir ben­ drumas, yra daugyje" [17:th. XXVIII, p. 172]. Tad universalijų problemą Krosnevičius sprendžia aristoteliškai, nuosaikiojo realizmo požiūriu. Aristotelį jis nori aiškinti savarankiškai, bemaž nesiremdamas scholastikos autoritetais, tik vienoje vietoje ima grįsti Akviniečio ir Averojaus pažiū­ romis. Krosnevičius teigia Aristotelio požiūrį, kad bendrybė kaip daikto prigimties nešėja reiškiasi giminės pavidalu. Čia jis vėl teigia nuosaikiojo realizmo požiūrį: giminės ne paskesnės už atskirybės, bet pirmesnės, rūšims susidaryti pirmiau reikalinga giminė. Tačiau kas labiau pažinu - atskirybė ar bendrybė? Pasak protestantiš­ kojo Vilniaus aristoteliko, šį klausimą sprendžiant, atsiranda prieštarin­ gumas: teikianti esmės pažinimą bendrybė labiau pažini, o kita vertus, išeina, kad labiau pažinios atskirybės, nes jos prieinamos jusliniam pa­ tyrimui. Išeitis įžvelgiama vėl Aristotelio tekstuose: reikia žiūrėti, kokia prasme apie bendrybę kalbama, nes vienaip bendrybė suprantama fizi­ koje, o kitaip metafizikoje ir logikoje. Fizikoje bendrybė aiškinama kaip priartėjusi prie juslinio patyrimo duomenų, o metafizikoje ir logikoje ji traktuojama kaip nuo juslinių duomenų labiausiai nutolusi. Fizikoje ben­ drybė pažįstama paskiau, pirmiau pažįstami atskiri kūnai. Kuo mažiau bendrybės fizikos objektuose, tuo labiau jie pažįstami, tik toks pažinimas esąs neaiškus, netvarkingas. O metafizine ar logine prasme bendrybė įgyja savitumą, išreikšdama tai, kas būdinga rūšims ir giminei. Kita Krosnevičiaus tezių dalis skirta mokslinio pažinimo proble­ matikai. Jis priima Aristotelio ir Averojaus išplėtotą mokslinio pažinimo kryptingumo pažiūrą, teigusią, kad, siekiant žinių arba tvarkant turimas, dera laikytis dviejų kriterijų. Pirmasis - būtinumo - galioja, kai iš pradinių

115

RENESANSO

F I L OSOFI J A

teiginių išvedami kiti teiginiai, kai paskesniems nurodomi pirmesni, atskirybėms nurodoma bendrybė. Antrasis - patogumo - galioja, kai nuo mažiau žinomo, mažiau bendro ir paskesnio einama prie žinomesnio, ben­ dresnio ir pirmesnio. Paskutinė tezė formuluoja ir pažintinės didaktikos kriterijų: „Juk daugiau negu auksas yra tai, ką Aristotelis paliepia penkto­ je Metafizikos knygoje. Dera įsidėmėti, kad moksluose reikia pradėti ne nuo pirmojo ir daikto prado, bet nuo to, kuris įgalina lengviau pažinti [17:th. L, p. 176]. Toks problemos sprendimas plito tuometinėje epochoje, kai, atsisakius viduramžių deduktyvizmo, tikrovė imta tirti empiriškai ir indukciškai apibendrinant, kai tyrinėtojo veikseną reguliavo ne prisirišimas prie pradų, bet atskirybių tyrimas vadovaujantis prieinamumo sumetimu. Smulkių darbų iš logikos ir fizikos parengė Rasijus, vadovaujamas Keckermanno. Tai viešame dispute Dancigo gimnazijoje gintos tezės, kurias kartu su kitų moksleivių tezėmis 1606 m. Hanoveryje išleido Keckermannas bendru pavadinimu Filosofiniai svarstymai (Disputationes philosophicae). Akademinėje Dancigo liuteronų gimnazijoje filosofijos studijos pakilo į tais laikais tokiai gimnazijai aukštą lygį, kai joje filosofijos katedrai 1602 m. pradėjo vadovauti Keckermannas. Nors filosofijos kūrybiškai jis neplėtojo, o veikiau populiarino, Europos gimnazijos ir universitetai gerai vertino metodiškai sutvarkytus Keckermanno iš visų tuometinės filosofijos discip­ linų parengtus veikalus, atlikusius ir mokomųjų knygų paskirtį. Save laikęs aristoteliku, Keckermannas polemizavo su Ramėe bei jo šalininkais, rei­ kalavusiais atsisakyti aristotelinės scholastikos ir tuo pačiu reformuoti aristotelinę logiką. Ši Ramėe sumanyta reforma, tilpusi bendrajame Rene­ sanso humanistų nepajėgume įžvelgti aukšto lygio viduramžių logikos pasiekimų, liko nekonstruktyvi, orientuota į logikos pateikimą pažinimo teorijos ir psichologijos sąvokomis. Renesanso humanistų logikos reformos liaupsinimai šiandien nuvainikuoti. Viduramžių logikos pasiekimų panašiai nepajėgė įžvelgti ir Keckermannas, jo veikalas Systema logicae nuskurdintai perteikė tiek aristotelinės logikos, tiek viduramžių paveldo pasiekimus. Žinoma, veikale esama ir vertingų dalykų, tačiau jie jau ne loginiai, o priklausantys metodo teorijai, antai analitinio ir sintetinio metodo proble­ matikos tyrimas. Apskritai Šis Keckermanno veikalas yra išraiška bendrojo logikos nuosmukio, pradėjusio logikos virsmą pažinimo teorija.

116

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Keckermanno logikos veikalas susilaukė ir kritikos. Vitenbergo uni­ versitete, inspiruotas logikos profesoriaus Jacobo Martino, tezes prieš Kec­ kermanno logines pažiūras išspausdino tūlas Johannas Donneris. Dėl pas­ tarojo dešimties priekaištų Keckermannui Vitenbergo universitete įvyko disputas. Kadangi Keckermannas jau buvo miręs, į visa tai ryžosi atsakyti Rasijus, savo mokytojui apginti 1611 m. Hanoveryje išspausdinęs poleminį 112 puslapių traktatą (jį parašė Karaliaučiuje 1610 m., vietiniame universi­ tete įsirašęs kaip dviejų globotinių iš Lietuvos auklėtojas) Keckermanno loginės sistemos gynimas (Vindiciae systematis logici Keckermanni). Donnerio priekaištai daugiausia dėl detalių: Keckermanno pateikiami loginių samprotavimų pavyzdžiai iš teologijos srities netikę, jis netiksliai aiškina kategorijas ir predikabilius, painioja bei suplaka metafizikos ir logikos paliepimus, netiksliai aiškina Aristotelio traktatą Apie sofistinius paneigimus, taip pat apriorinio įrodymo moksluose pobūdį. Konstatavęs kritiko kaip jauno vyro neišprusimą, Rasijus priekaištus atremia. Vienas kritiko priekaištas lietė logikos mokslo pagrindimą ir jos kaip bendrojo mokslų metodo vertę. Donneris kaltino Keckermanną netiksliai aiškinant logikos pobūdį, jos ir teologijos santykį. Dirbęs veikiamas Melanchthono nuostatos - liuteroniškose mokslo bei studijų institucijose filosofija ir teologija turi harmoningai koegzistuoti - Keckermannas taip pat įrodinėjo, kad teologija visiškai skiriasi nuo filosofijos, tačiau niekada negalinti konfliktuoti su teisinga filosofija. Taip teigdamas filosofijos auto­ nomiją, Keckermannas logikos vietą teologijoje numatė tą pačią, kaip ir kituose moksluose - logika padeda teologijai natūralia proto šviesa prieiti tiesą. Šią Keckermanno nuostatą Rasijus gina. Kritikas iš Vitenbergo sep­ tintuoju priekaištu - sekant Keckermannu, išeina, kad kaip viso, kas yra žmogaus intelekte, matas yra dalykai, esantys ne intelekte, taip tiek asme­ ninio pobūdžio, tiek sakramentus liečiančiųjų teiginių teisingumo matas turi būti ne mūsų intelektas, bet vienintelis Dievo žodis, vien tik iš kurio išsamiai ir visiškai galima pažinti sakramentų pagrindą, - kaltino jį sklei­ džiant kalviniškąjį visuotinį teologinį determinizmą. Rasijus nurodo oponentą netiksliai interpretuojant ir gina santykinį logikos pagrindi­ mo savarankiškumą: iš Kūrėjo gauti mąstymo vieni pagrindai jo nustatyti, o kiti pačių filosofų sumąstyti, taigi nesą absoliučios predestinacijos.

117

RENESANSO

F I L OSOFI J A

Kritikams iš Vitenbergo labiausiai užkliuvo keckermanniškas logikos pobūdžio bei vaidmens kitiems mokslams palyginimas su Mėnulio at­ spindėta iš Saulės gauta šviesa. Oponentai teigė, kad čia vėl ryškėjanti kalviniškoji absoliuti predestinacija: jei logika nesanti saulė, tai ji tik švie­ čianti atspindėta Šventojo Rašto šviesa. Rasijus neigia tokią interpretaciją, nurodydamas, kad protestantiškoji teologija apie logiką nesprendžia, o katalikiškajai teologijai logika padeda apsivalyti nuo klaidų. Savuoju palygi­ nimu Keckermannas siekęs parodyti, jog logika, kaip plačiausias mokslas, panašiai kaip Mėnulis apšviečianti kitus mokslus, būdama jų įrankiu. Logikos lyginimą su Mėnulio atspindėta šviesa dera suprasti trejopai. „Pir­ ma, Mėnulis visą savo šviesos gausą gauna iš Saulės, o logika visą savąjį pasididžiavimą bei spindesį semia iš to, kiek ji yra realiųjų mokslų įrankis, o to, žinoma, nebūna nesant mokslams teikiamos naudos. Antra, kaip Mėnu­ lis, savo kelionės erdves pereidamas, kuo toliau atsiduria nuo Saulės, tuo didesne šviesos stoka užtemdamas, taip panašiai loginės sąvokos, atskirtos nuo pradinių vaizdinių, kitaip tariant, įvaizdžiai bei apgaulingi vaizdai, skrajoja sieloje ir trikdo protą bei ardo kiekvieno spręsmo tvarką. Trecia, į ką Keckermannas tame skyriuje ypač atsižvelgia, yra tai, kad, kaip Mėnulis visiems rodo gražiausios ir tinkamiausiai nustatytos šviesos pavyzdį tuo, jog niekam netrūksta šviesos pačioje planetų šerdyje, šį dangaus pobūdį statydamas į keblią padėtį, jei Saulė aptemtų, - taip po to, kai garsiųjų vyrų, dievišku įkvėpimu bažnyčioje tai sukėlusiųjų, veiksena šventoji teologija buvo išvalyta nuo popiežių klaidų, kartu nuo pranašysčių ir savų netaisyklin­ gumų išvalytas logikos mokslas. Tokia yra teisinga ir tikroji Keckermanno įvesto logikos lyginimo su Mėnuliu priežastis" [64:39-40]. Turint omenyje prasidėjusį logikos nuosmukį, šie Rasijaus logikos vertės mokslams nurody­ mai nedaugelį įtikino, o apvalymas nuo netaisyklingumų vertintinas kaip viduramžių logikų rastos realią reikšmę turinčios problematikos praradimas. Rasijaus Dancigo gimnazijoje parengtos ir minėtame Keckermanno išleistame rinkinyje logikos ir fizikos tezės Aštuntas filosofijos kurso svarstymas. IŠ logikos. Apie materialųjį silogizmą. Iš fizikos. Apie pasirodančius meteorus (Cur­ sus philosophici disputatio octava e logicis de syllogismo materiali, e physicis de meteoris apparentibus) mažareikšmės. Dviejuose puslapiuose dėstomi keli modalinės silogistikos teigimai ir žinomiausios įrodymo teorijos tiesos. Tvir­ tinama, kad ne tik fizikoje, bet ir kituose moksluose (teisėje, politikoje,

118

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

medicinoje, teologijoje) vartojami priežastingumu grindžiami įrodymai žinant veikiančiąsias ir tikslo priežastis, nustatomi jų padariniai, ir, žinant padarinius, sprendžiama apie priežastis. Žengimas į begalybę įrodymuose sustabdomas, o sofistinis silogizmas, kaip ydingas, esąs tik taisyklingo silogizmo šmėkla. Kukliai, 9-iuose puslapiuose Rasijaus išdėstytose fizikos tezėse orientuojamasi į aristotelinę meteorologiją, aptariami natūraliai stebimi (teleskopas dar nebuvo žinomas) dangaus reiškiniai: Saulės vaini­ kas, parhelijus (netikroji saulė), ratilai aplink Saulę arba Mėnulį, paraselenas (Mėnulio atvaizdas - netikras mėnulis), vaivorykštė. Teigiama, kad dangaus reiškiniai dažnai praneša apie būsimas nelaimes, tačiau patys meteorai susidaro natūraliai [62]. Kukliai, tik keliuose puslapiuose Rasijus pateikė metafizikos proble­ matiką, ją įvardijęs Metafizikos atliekos (Epimetra metaphysica) [63]. Pasirėmęs Suarezo metafizikos veikalu, nustato du pamatinius tiesos požymius - tie­ sa esanti esmės išraiška, ji neįveikiama ir amžina. Metafizine prasme tiesa nepriklausanti nuo žmonių nuomonės ir spręsmo. Atskiros tiesos niekad nekonfliktuoja dėl visuotinio tiesos požymio - nedaugialypumo, visuoti­ numo. Tačiau etine, dorybės prasme tiesa nepastovi kaip ir pati dorybė, kuri ne tik įgyjama, bet gali būti ir prarasta. Tik metafizine prasme tiesa kaip esmės išraiška patvari ir amžina tiek pat, kiek nesikeičia daiktų esmės. Protestantiškoji metafizika ontinės tiesos problematikoje solidari­ zavosi su katalikiškąja Suarezo sumoderninta scholastine metafizika. Abi nepripažino pažintinio reliatyvizmo: tiesa vienatinė, o daugialypumas esąs klaidingumo požymis. Abi teigė teologinę ontinės tiesos determinaciją: tiesa galiausiai reiškianti atitikimą dieviškuosius pirmavaizdžius, o klaidingumas reiškiąs nukrypimą nuo pirmavaizdžių. „Visi daiktai vadinami teisingais atsižvelgiant į tai, kaip daiktų teisingumas priklauso nuo vyriau­ siojo intelekto, kiek jį atitinka ir su juo sutaria, - taip daiktų klaidingumas kyla iš atsitraukimo nuo dieviškojo proto ir iš nukrypimo nuo tos sąvokos bei vaizdo, kuriuos Dievas savo prote patvariai laiko. Taigi dėl to gali būti aišku, jog Dievas jokiu būdu nėra daiktų klaidingumo autorius, nes nuolat turi tą patį kurio nors daikto pirmavaizdį". [63:E3]. Ontine prasme klaidingumas esąs iškrypimas, atitikimo dieviškąjį pirmavaizdį stygius. Klaidingumas kyląs ne iš būties, bet iš nebūties - iš tobulumo nebuvimo.

119

RENESANSO

FI LOSOFI J A

Krosnevičius liko ištikimas protestantiškajam aristotelizmui ir poli­ tinėje filosofijoje. 1603 m. Niurnberge jis išleido lakonišką (64 puslapių) Aristotelio veikalo Politika santrauką Lietuvio daktaro Baltazaro Krosnevičiaus įvadas Aristotelio Politikos astuonioms knygoms, galėsiančioms padėti studijuojantiems peripatetikus ir Ramusą (Balthasaris Crosnievicii lituani, doctoris In octo libros Politicos Aristotelis introductio. Peripateticis et Rameis studiosis profutura). Pra­ tarmėje autorius konstatuoja, kad jo laikais politinė Aristotelio teorija nesusilaukia deramo dėmesio, apie ją atsiliepiama nepagarbiai dėl įvairių priežasčių, dažniausiai nurodant painią veikalo sąrangą. Todėl jis ir ryžęsis nuosekliai metodiškai išdėstyti Politikos turinį. Tik keliose vietose Krosnevičius pajėgė aristotelizmą susieti su tuometine politine tikrove: „Tironijai išsaugoti yra du būdai - vienas barbariškasis, kitas sofistinis. Barbariškasis yra tas būdas, kuriuo daugiausia įsako tironai. Kadaise jį naudojo persai ir Periandras Korintietis, o šiuo metu naudoja maskvėnai" [18:CJ. Vis dėlto protestantiškųjų aristotelikų rūpestis išsaugoti politinę Aris­ totelio teoriją sėkmės nesusilaukė. Lėmusieji politinę naujųjų amžių mintį Europoje aristotelizmą laikė nueitu etapu. Politinė Aristotelio teorija buvo sukonstruota graikų miesto valstybei - poliui, kuris nuėjo užmarštin jau romėnų imperijos laikais, jai milžiniškai išsiplėtus ir tapus kosmopolitine. Tuo labiau jis nebuvo parašytas politinei Europos tikrovei naujaisiais amžiais, kai formavosi nacionalinės valstybės.

4. Žmogaus filosofija Susipynusi su religijos filosofija, protestantiškoji žmogaus filosofija susiklostė polemizuodama su katalikiškąja mintimi, taip pat polemizuojant arijonams ir jų oponentams. Katalikiškosios teorinės minties centras Lie­ tuvoje - Vilniaus universiteto Teologijos fakultetas sutelkė stiprų teologų polemistų būrį. Gausią poleminę literatūrą kūrė Petras Skarga, Martynas Smigleckis, Emanuelis de Vega, Jakubas Wujekas ir kiti. Jau 1581 m. fakul­ tete pradėjo veikti poleminės teologijos katedra. Reformacijos teoretikai polemizavo ne tik su katalikų teologais, bet ir tarp savęs - liuteronys ir kalvinistai diskutavo su arijonais, leido teologijos traktatus. Šioje raštijoje sprendėsi tikėjimo filosofinis įprasminimas. Susitelkusi ties žmogaus ir Die­ vo ryšiu, teorinė reformacijos mintis kūrė naujus žmogaus egzistencijos determinuotumo antgamtiniu veiksniu aiškinimus.

120

R ENE SANSO

F I L O S O F I J A

Nuteisinimas tikėjimu Krikščionybės raidoje suformuotas požiūris išganymo m alonę pa­ vertė institucine malone: išganymas esąs visuotinis, o šią malonę galima pelnyti tik priklausant malonę teikiančiajai institucijai - bažnyčiai, be kurios nėra išganymo. Bažnyčia turinti malonės teikimo galią, ją teikia dvasinin­ kai, teisėtai paskirti į einamas pareigas, naudojantys išpažinties ir atgailos sistemą. Šia sistema kontroliuojamas krikščionio gyvenimo būdas, per ją paklūstama autoritetui bei skatinamas dorovinis nusiteikimas pasitaisyti. Vėl nusidėjus, malonę išpažinties malonės pavidalu nuodėmklausys teikia pakartotinai, tuo įgyvendindamas nuolatinę malonės dovaną institucio­ nalizuotai bendruomenei. Atlikęs išpažintį ir atgailą, krikščionis galįs būti tikras, jog susitaikė su Dievu ir gerais darbais tapo jam mielu žmogumi. Taigi išganymo malonė liaujasi buvusi elitinė ir tampa visuotine, esant deramai dorovinei išganymo siekiančiojo nuostatai. Atgailą bažnyčia li­ beralizavo atlaidų ir indulgencijų pavidalu. Vėlyvaisiais viduramžiais pasigirdo balsų, jog liturginė išorinė veik­ sena nepakankama sankcionuoti gyvenimo reiškinius, antai formuluotas klausimas, ar turi galią karūnavimas, jei karūnuoja blogas arkivyskupas? Tridento bažnytinis susirinkimas patvirtino senąją nuostatą: liturginės apeigos teikia išganyti reikalingas malones, nepriklausomai nuo moralinių kunigo savybių, o priklausomai tik nuo jo legalumo dvasininkijos luome. Liturginių apeigų funkcionavimu įgyvendinamas dvasininkijai priskirtas gebėjimas dalyvauti antgamtiniuose reiškiniuose tam tikra antgamtine galia. Tik dvasininkas mišių metu gebėjo įvykdyti paslaptingas transfor­ macijas, be jo nebuvo galima gauti nuodėmių atleidimo. Apdovanoti ant­ gamtine galia dvasininkai sprendė žmogaus likimą ir kūnui mirus, nes, laikydami už jo sielą pamaldas, sielos buvimo skaistykloje laiką pajėgė sutrumpinti. Šis dvasininkijos statusas garantavo jos narių neliečiamumą ir apsaugą nuo bet kokios galimos tikinčiųjų kritikos, įgalino teikti malones išorine veiksena —indulgencijų pardavinėjimas yra ryškiausias pavyzdys. Apeiginės religijos fone teikiant malones, vidinis žmogaus nusiteikimas pasitaisyti, kurio nors ir buvo reikalaujama, atsidūrė antrame plane. Svar­ biausi tapo geri darbai - aukos bažnyčiai, indulgencijų pirkimas, apeiginiai aktai, turintys galią tada, kai jie atliekami pagal kanonų teisę ir liturgijos vidaus taisyklių nustatytu būdu [29:17].

121

RENESANSO

FI LOSOFI J A

Reformacija sugriovė šią teoriją bei ja grindžiamą praktiką. Katalil^bės praktikos nuteisinimui pelnyti - šventųjų meldimo, tapimo vienuoliais ar brolijų nariais, šventųjų vietų lankymo, gausių religinių švenčių šventimo reformacija nepripažino, panaikino pačias Šventųjų, vienuolijos, bažnyčios kaip stambaus feodalinio žemvaldžio ir dešimtinės rinkėjo institucijas. Reformacija Įvedė kitą religinio gyvenimo pagrindimą - nuteisinimą pa­ čiu tikėjimu. Palyginti su katalikiškomis, liturginės reformatų apeigos supaprastėjo, o esmišku tapo posūkis nuo apeiginės religijos į vidinę asmens religiją. Reformaciniame išganymo modelyje religinis asmens gy­ venimas nuteisinamas pirmiausia individualiu dvasiniu atsinaujinimu. Apeigos tik žadinančios dvasiniam atsinaujinimui pasirengusįjį bei palai­ kančios jį santykiuose su tikinčiųjų bendruomene, o jų pačių atlikimas asmens išganyti negali. Žmogaus bendravimo su Dievu procesą reformacijos teoretikai įpras­ mino kaip metafizinį aktą: žmogus atskleidžia savo priklausomybę nuo Absoliuto, ją patvirtina tikėjimu ir jai atsiduoda. Gyvenimui vertę suteikia teisingas, t.y. reformacijos ideologų skelbiamas, tikėjimas, jis apima visą asmenį, jį sukilnina ir jo gyvenimui suteikia moralinę vertę. Pažintinis veiks­ nys esąs esmiškas - tik pažinusi ir teisingą tikėjimą patvirtinusi atsidavimu jam, individuali sąmonė geba priešintis prigimties ribotumui bei nuodė­ mingumui. Per tikėjimo reiškinį reformacijos skelbėjai žvelgė į individua­ lios psichikos gelmes ir asmens moralumą. Todėl ir dieviškąjį teisingumą jie interpretavo pirmiausia ne kaip baudžiantįjį teisingumą, bet kaip dovaną, kuria tikintysis nuteisinamas Kūrėjo akivaizdoje. Teoretizavimų pagrindas čia buvo žmogaus nuteisinimo - kaltajam jo kaltės atleidimo - Naujajame Testamente iškalbingas bylojimas. Žmogaus prigimtyje glūdintį blogio įgymį tradiciškai siedami su daik­ tiškąja tikrove ir žmogaus pažintinio gebėjimo nepakankamumu šią tikrovę deramai vertinti, protestantai disponavo teologiniu Lutherio optimizmu, jog lieka viltis tikrovę išdaiktinti ne nuo jos šalinantis, bet ją laimint. Pirmieji apie naują nuteisinimo turinį Lietuvoje prabilo Kulvietis ir Rapolionis. Kulvietis rašė: „Visų pirma, tikiu visomis tikėjimo tiesomis, ku­ rios yra apaštalų tikėjimo išpažinime. Taip pat tikiu, kad sakramentai yra įstatyti Evangelijoje ir kad jais Dievo įsakymu visi turi naudotis. Tikiu ir tuo, kad Evangelijos skelbimas, sakramentų teikimas, bažnyčios raktai pirmiausia

122

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

priklauso Dievo tarnams, arba kunigams. Čia su priešais sutinku, o nesutinku štai kuo. Pirma. Tikiu, kad esame išganomi vien Dievo gailestingumu dėl Kristaus kančios, dovanai, be jokių mūsų nuopelnų. Reikia daryti gerus dar­ bus, bet nereikia jais pasikliauti, nes jie yra per menki ir negryni, - kaip Izajas sako, sutepti skarmalai. Kiekvieną dieną šventoji bažnyčia meldžiasi: at­ leisk mūsų kaltes. Ribotas dalykas negali atsverti begalinio" [31:477-478]. Kulviečio teigtą liuteroniškąją nuostatą dėl nuteisinimo jo kolega Rapolionis išdėstė teoriškai, išliko disputo Rapolioniui įgyjant teologijos daktaro laipsnį Vitenbergo universitete 1644 m. aprašymas, taip pat 1645 m. Karaliaučiaus universitete Rapolionio surengto disputo dėl bažnyčios ir jos požymių tezės, kurių išdėstyta 53. Laikydamasis tezių rengimo tradicijos, Rapolionis jų argumentavimo neplėtojo, tai palikdamas diskusijai. Rapo­ lionio tezės ir išlikęs jų gynimo aprašymas taip pat rodo jį nuosekliai teigus vidinę asmens religiją kaip pamatinę: tikėjimas esąs pirminis, o geri darbai savaiminės vertės neturi, vertės jie ir neįgyja, jei pirmiau žmogus nebuvo nuteisintas; geri darbai yra tikėjimo apraiška ir tikėjimo įrodymas. „42. Mes, žinoma, neneigiame, kad geri darbai susilaukia šiame ir būsi­ mame gyvenime didžiulio atpildo, bet tai nereiškia, kad esame nuteisinami darbais visiškai arba kad ir iš dalies, kaip jie sako. 43. Mat gerų darbų, kurie Dievui patiktų, niekas negali atlikti, jei pir­ miau nebuvo nuteisintas ir apdovanotas amžinuoju gyvenimu" [61:172]. Rapolioniui ir visiems kitiems reformacijos Lietuvoje vadovams nuteisinimą laikyti malone išrinktiesiems diktavo Šventasis Raštas. Reforma­ cija ėjo išvien su Aurelijaus Augustino teoretizavimais, nuteisinimą priskyrusiais malonei ir išrinktumui. Calvinas traktate Krikščioniškojo tikėjimo pamokymas visa tai reziumavo taip: „Taigi tvirtiname - tai aiškiai rodo ir Šventasis Raštas - kad Dievas amžina ir nepakeičiama nutartimi nu­ sprendė, kuriuos žmones kada nors panorės išganyti, o kuriuos - pasmerkti pražūčiai. Manome, jog toji nutartis išrinktiesiems pagrįsta vien tik nesa­ vanaudišku Jo gailestingumu, neatsižvelgiant į žmogaus vertę; tiems, ku­ riuos pasmerkia pražūčiai, Jis teisingu ir neginčytinu, bet nesuprantamu nuosprendžiu uždaro kelią į amžinąjį gyvenimą. Jau išaiškinome, kad iš­ rinktuosius ženklina pašaukimas, kuris yra išrinkimo įrodymas. Paskui eina nuteisinimas, kuris yra išrinkimo simbolis, kol pagaliau pasiekiama šlovė, kuri yra jo išsipildymas. Panašiai kaip pašaukimu ir nuteisinimu Vieš­

123

RENESANSO

FI LOSOFI J A

pats paženklina savo išrinktuosius, taip, neleisdamas atstumtiesiems pa­ žinti savo vardo ar būti apšviestiems Šventosios Dvasios, tais ženklais tarytum parodo, koks likimas jų laukia" [12:247]. Reformacijos vadovai Lietuvoje šiuos teoretizavimus kartojo. Ra­ polionio teigtame liuteroniškajame nuteisinimo modelyje geri darbai (apeigų atlikimas ir aukos bažnyčiai) kaip veiksena, už kurią tikimasi ap­ dovanojimo, netenka reikšmės. Gyvenimo prasmę suteikia tikėjimas kaip asmens ryšys su Dievu ir nuo Dievo priklausantis, apimantis visą asmenį, jį sukilninantis ir sudarantis pagrindą geriems jo darbams, jiems sutei­ kiantis moralinę vertę. Tikėjimas skatina žmogų daryti gerus darbus bei rūpintis, kad dalyvavimas religiniame gyvenime būtų autentiškas, t.y. toks, kurį paliepia liuteronų bažnyčia. Nepripažinęs apeigų, ceremonijų ir kitų kulto nustatyto ritualo atlikimo kaip moralumo matmenų, vidiniu asmens sąmonės ryšiu su transcendencija liuteronizmas tikėjosi sukilninsiąs asme­ nį ir jo aktyvumą (liuteronizmas teigė ne kontempliacinio, bet aktyvaus žmogaus idealą), suderinsiąs su Apvaizdos visagalybe. Asmens aktyvumo teigimas tapo esminiu Rapolioniui ginant tezes. „Stanislovas. Mes nepri­ skiriame darbams savaiminės vertės, tačiau sakome, kad prie tikėjimo yra ir turi būti ieškoma darbų, kadangi šitaip nusakomas tikrasis tikėjim as... Lutheris. Išpirk - tai reiškia, tikėk į Dievą ir daryk gerus darbus, kurie įrodytų tavo tikėjimą" [61:76-77]. Kokius krikščionių bažnyčios nustatytus sakramentus, išorines reli­ gijos žymes dera išsaugoti - tai protestantizmo kryptys aiškino savaip. Liuteronizmas ir kalvinizmas tepripažino du sakramentus - krikštą ir ko­ muniją. Arijonai juos taip pat pripažino. Arijonas Gonezijus traktate Apie krikščioniškąjį pasinėrimą (O ponurzaniu chrystyjanskim) aiškino, kad krikšto sakramentas tėra simbolis, jis pats, nesant sąmoningo tikėjimo, nieko ne­ reiškiąs, todėl reikia krikštyti ne kūdikius, o krikštytis sąmoningo amžiaus. Išganymo tikėjimu, o ne apeigomis modelį Gonezijus apibūdino taip: „Juk Dievas nuodėmes nuvalo ne sakramentu, bet tikėjimu, nuteisina ne sak­ ramentu, bet tikėjimu, savo sūnumis nė vieno nepadaro sakramentu, bet padaro tikėjimu. O sakramentu savo sūnus įtikina atleisdamas nuodė­ mes, nuteisinimu, savo pažadu suteikti jiems amžinąjį gyvenimą dėl to, kad įtikėjo. O todėl Dievo sūnumis tapo ne su krikščioniškuoju krauju gimusieji, bet jais tikėjimu tapusieji, šie gali būti įsitikinę dieviškaisiais liudijimais, kad jiems atleistos nuodėmės ir kad tuo tikėjimu yra išganyti" [53:266].

124

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

Tą patį nuteisinimą tikėjimu teigė ir liuteronybė, ir kalvinizmas. Vola­ nas reformatų nuostatai negarbinti paveikslų ir statulų paskyręs traktatą Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas, taip pat atsakymas į naujus jų priekaištus, tipiška tais laikais polemine maniera sutirštindamas spalvas, katalikų tikėjimui priskiria net hedonizmo žymę. „Taigi visa Romos baž­ nyčios religija yra taip sutvarkyta, kad keltų malonumus, glostytų širdį, nes ten suteikiama viskas, kas traukia ir džiugina žmonių pojūčius. Ką gi reiškia tas poliruoto marmuro žvilgesys, ką tokie puikūs piešiniai; ką spin­ dintys įvairiomis spalvomis, auksu ir perlais apausti drabužiai, jei ne tai, kad mūsų akys viso to paviliotos patirtų didžiausią malonumą. O tas tarš­ kėjimas įvairiomis kalbomis, ta įmantri ir sudėtinga muzika, tas baisus trimitų ir birbynių trenksmas užpildo tik ausis, tačiau išstumia iš širdies bet kokį pamaldumą ir Dievo baimę. Juk kaip gali susigraudinti mūsų širdis, kaip mes apgailėsime pačių padarytą nusikaltimą, kaip atsiminsi­ me Kristaus mirtimi mums suteiktą dieviškąją geradarybę, kai aplinkui tokia daugybė įmantrių priemonių malonumams keiti" [90:238]. Tikėjimo atskyrimui nuo apeigų suteikę aksiologinę prasmę, refor­ macijos Lietuvoje vadovai ir teigė, kad gyvenimui vertę teikia ne apeigų atlikimas, bet vidinė asmens sąmonės nuostata teisingai tikėti. Vartodami terminus tikroji, teisinga, grynesnė religija, juos mąstė nuo išorinių apeigų žymiai apvalytu vidinio tikėjimo turiniu - racionaliu asmens įsitikinimu, kad Šventojo Rašto turinys atitinka tikrovę ir šiuo įsitikinimu pagrįstu širdies balsu. Jausmai taip pat sudaro pažintinį turinį. Be racionalaus įsiti­ kinimo, tikėjimui dar reikia jausmų. Ši iš augustinizmo kilusi nuostata, kad tikėjime dalyvauja dvi galios - protas ir emocijos (širdis), protestantizme sudarė tikėjimo interiorizaciją: tikėjimo vertė glūdi jame pačiame, t.y. ti­ kėjimo vertę sudaro jo motyvai - išganymo siekio vertė. Protestantizmas teigė šią vertę realizuojantis ne apeiginėmis manipuliacijomis, bet asmens valios pastangomis. Religinė bendruomenė šias pastangas palaiko ir su­ stiprina. Tikinčiajam dalyvavimas religinėje bendruomenėje kaip išorinėje regimoje bažnyčioje yra privaloma išganymo sąlyga. Tačiau ši bažnyčia eg­ zistuojanti ne dėl to, kad asmeniui teiktų išganymo priemones, bet tikslu garbinti Dievą ir mažinti nuodėmės plitimą pasaulyje.

125

RENESANSO

FI LOSOFI J A

Rutuliodamasi teorinė mintis galiausiai kitaip pažvelgė į Šventąjį Raš­ tą kaip į moralumo pagrindimą. Kantas ėmė teigti, kad moralę dera aiškinti ne pagal Šventąjį Raštą, bet, priešingai, Šventąjį Raštą reikia aiškinti pagal moralę, o dorybės mokslas egzistuoja savaime, net be Dievo sąvokos, ta­ čiau neišvengiamai veda į religiją. Kantui rūpėjo, kad ne tik Dievas, bet ir žmogus būtų išsaugotas - tokia esanti galutinė religijos prasmė. Todėl ragi­ no aukščiausiajai esybei tarnauti per moralinę nuostatą, religiją talpinti į dorovę ir interpretuoti moraline reikšme. Religijos sklaidos perspektyva laipsniškas, tolydus bažnyčios tikėjimo perėjimas į grynojo religinio, t.y. moralinio, tikėjimo vienvaldystę: žmogus žino, kad tik geru gyvenimo bū­ du gali tikėtis tapti vertas būti mielas Dievui. Lietuvoje neaptikta tiesioginių mistinio protestantizmo teoretikų Sebastiano Francko ar Kasparo Schwenckfeldo idėjų atgarsių. Jie atgaivino Joano Škoto Eriugenos požiūrį ir teigė, kad Dievas kuo nors konkretesniu tampa tik savo kūriniuose. Dievas pats savaime esąs niekas - egzistuoja be laiko, be valios ir be jausmų, o kuo nors jis tampa savo kūrinijoje ir tik jos dėka įgyja egzistavimą. Minėti protestantai mistikai kūrė vidinio asmens tikėjimo doktriną, atvėrusią kitonišką asmens atsakomybės bei jo laisvės perspektyvą. Jie nutraukė ryšius su Lutheriu, pareiškę, kad šis vietoj gyvo vidinio asmens tikėjimo įvedė paklusnumą ir sukūrė naują bažnytinės prie­ vartos organizaciją. Kai kurios mistinio protestantizmo idėjos buvo artimos Lietuvos arijonų pažiūroms. Ir mistinio protestantizmo, ir arijonų teoretikai konstravo žmogaus „kalbančio su Dievu" didingumo paveikslą, vidinio tikėjimo in­ tensyvumui teikdami savosios būties lėmėjo vaidmenį reikšmingiausiais gyvenimo momentais. Arijoniškoji antropologija savąja nuteisinimo ti­ kėjimu interpretacija liko orientuota į giluminius asmeninius išgyvenimus siekiant išganymo. „Išorinio" žmogaus įveika turėjo išaukštinti „vidinį" žmogų ir panaikinti tradicinį „Kristus mums" ir „Kristus mumyse" supriešinimą [74:466]. Tiek protestantizmo mistikų, tiek arijonų požiūriu valstybė ir tradicinė bažnyčia nebuvo „Kristaus mumyse" tikrovė. Mistinį protestan­ tizmą ir arijonus suartino subjektyvumas, paverstas metafiziniu žmogaus susivienijimo su savo Kūrėju principu. Filosofinė abiejų reformacijos kryp­ čių antropologija asmenį kėlė aukščiau bažnyčios ir sakralinės bendrijos institucijų - teigė, kad išorinių objektyvių tradicinių pareigų bažnyčiai ir valstybei atlikimas sukuria tik paviršutinišką išorinį žmogų.

126

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Predestinacija Aiškindama, kokius išteklius turi žmogus būti nuteisintam tikėjimu, reformacijos mintis nutolo nuo įprastinių tradicinių samprotavimų apie Dievo ir žmogaus analogiją. Teigdama Šventajame Rašte išsakytą Dievo neprilygstamo tobulumo motyvą ir pasinaudojusi krikščioniškoje tradi­ cijoje teigta Dievo visagalybe, reformacinė mintis iš esmės taisė kalbamą­ ją analogiją. Esmingiausia buvo laisvės sampratos korekcija, valios laisvę priskiriant Dievui, o žmogaus aktyvumą laikant visiškai priklausomu nuo dieviškosios predestinacijos. Visų žmogaus reikalų predestinuotumą Lutheris apibūdino taip: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet pirmiausia Dievo lūpomis ištartais žodžiais. Mes bematant turime būti tikri, kad visuose reikaluose siela be Dievo žodžio negali apsieiti ir kad be Dievo žodžio ji neras išeities jokiame reikale. O kai ji šiuo žodžiu disponuoja, tai ji jau daugiau jokio kito dalyko nereikalinga, nes jau žodyje besaikiai dispo­ nuoja maistu, džiaugsmu, santarve, šviesa, mokėjimu, teisingumu, tiesa, išmintimi ir bet kuriuo gėriu" [43:114]. Teigdami, kad žmogus savo vertę sukuria tikėjimo aktu patvirtinda­ mas ryšį su Kūrėju, reformacijos ideologai Lietuvoje oponavo katalikiš­ kajai scholastikai, blogį gyvenime aiškinusiai žmogaus valios išsprūdimu iš proto kontrolės. Bet ir jie nuodėmės pobūdį aiškino kognityviai - kaip žinojimo deformaciją, t.y. individo sąmonės pokyčius, sukeliančius atsitrau­ kimą nuo tikrojo tikėjimo, apreiškimo turinį suprantant neautentiškai. Žmogaus prigimtyje glūdintis blogio įgymis sudaro galimybę žinojimui iškrypti. Kova su nuodėme ir jos įveika skleidžiasi esmiškai kognityvinėje plotmėje, formuojant teisingus religinius įsitikinimus, apsivalius nuo žinojimo deformacijų. Kalvinizmo teoretikai Lietuvoje teigė Calvino, patyrusio stiprią Lutherio įtaką, formuluotą nuostatą: žmogus esąs neužbaigtas, tačiau tobulėdama laisva valia būtų destrukcinis prigimties elementas ir determinuotų sukelti blogį, taigi žmogaus užbaigtumas reikštų nuodėmingumą. Žmo­ gaus užbaigtumas - išganymo pasiekimas - esąs ne rinkimosi, bet dieviškojo išrinkimo, apdovanojant malone, reikalas. Kai žmogus sako, kad pasi­ rinko gėrį, tai iš tikrųjų jis ne pasirinko, bet tapo dieviškąja nutartimi išrinktas. Predestinacijos padarinys tas, kad ji suteikianti asmeniui savos vertės jutimą ne luominės kilmės, bet dar vertingesnių - dieviškojo išrinktu-

127

RENESANSO

FI LOSOFI J A

mo požiūriu, išrinktumo aukščiausiems dalykams. Pagal arijonų sąvokas, „tikėjimas yra privilegija, kuri suteikta tik gana negausiai žmonių grupei. Privilegija gaunama, bet niekas neverčiamas ją gauti, ypač jos neverti [76:66]. Elitinis malone besiremiančios išrinktumo doktrinos augustiniškosios kilmės turinys liko išsaugotas. Naujajame Testamente įtvirtintą malonės konstrukciją Augustinas išdėstė filosofijos sąvokomis. Gėris kyla iš Dievo, o blogis - iš žmogaus. Po pirmykščio nuopuolio žmogus jau negalįs pasitaisyti, tapti geras ir pel­ nyti išganymą. Išganymas geriesiems numatytas ypatingu ne nuo jų pri­ klausančiu, antgamtiniu veiksniu - Dievo malone (gratia). Gerieji esą tie, kuriuos aplankė malonė. Tokie žmonės geri ne patys savaime, gerus juos padarė malonė, ir tokius padarė ne už nuopelnus ar paslaugas, bet dovanai jei malonė būtų teikiama už paslaugas, tai nebūtų malonė. Kodėl vienus aplankė malonė, o kitų ne - paslaptis. Joks žmogus negalįs pareikšti turįs teisę į išganymą - išganymas esąs ne teisumo, bet malonės reikalas. Nuteisinimą malone bylojo Naujasis Testamentas: „Tai Dievo teisu­ mas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skir­ tumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo" [78:Rom 3, 22-24]. Aurelijus Au­ gustinas paguodžia tuos, kurių malonė neaplankė: iš principo ir jie galėjo būti išganyti doroviškai atgimdami, tačiau tai neįvyko, nes kitoks buvęs Dievo numatymas. O šio numatymo žmogaus protas niekaip nepajėgus įspėti. Nutaręs pasmerkti žmogų jo neapdovanodamas malone, Dievas lie­ ka teisus, nes niekad nepasmerks neturėdamas pagrindo, tik jam įžvelgti žmogus neturi gebėjimo, visas malonės išrinktiesiems aktas jam lieka pa­ slaptis, tai teigė ir Šventasis Raštas. Veikalo Apie Dievo valstybę XII knygos užsklanda - malonės išrinktiesiems doktrinos apibendrinimas: „O dabar, nes jau reikia užbaigti šią knygą, įsidėmėsime, kad iš tikrųjų ne galimoje akimis regėti tvarkoje, bet dieviškoje išankstinio žinojimo tvarkoje jau pir­ majame, pradžioje sukurtame žmoguje žmonių giminės prieglobstyje atsi­ rado dvi visuomenės, tarytum dvi valstybės. Juk iš jo turėjo kilti žmonės, iš kurių vieniems kaip bausmė buvo skirta susijungti su blogaisiais angelais, o kitiems kaip dovana susivienyti su geraisiais angelais - ir tai skirta iš tikro paslėptu, tačiau teisingu Dievo nuosprendžiu. Juk parašyta: „Teisus ir geras yra VIEŠPATS [P# 25, 8], todėl negali būti neteisinga nei Jo malonė, nei griežtas Jo teisingumas" [5:XU, 28, p. 614].

128

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Ortodoksinis kalvinizmas asmenį talpino į visišką teologinį determi­ nizmą, visišką bažnyčios kontrolę. Šią kalviniškąją predestinaciją palaikė Janas Szydlowskis (Szydlovius), kuris, baigdamas protestantiškąjį Franekerio (Olandija) universitetą 1643 m. pateikė traktatą filosofijos daktaro laipsniui įgyti Keleto sunkių ir ginčytinų teologijos klausimų ieškinys (Vindiciae quaestionum aliquot difficilium et controversarum in theologia). Traktatą jis parašė veikiamas aiškios savo mokytojo Jano Makowskio (Maccovius), Franekerio universiteto profesoriaus, įtakos. Traktatu autorius įsirašė į Šimtmečiais vykusią polemiką dėl predes­ tinacijos. Augustinizmas skelbė tiek gėrio, tiek blogio predestinaciją. Jei Dievas būtų norėjęs neleisti blogio, tai nuodėmės ir nebūtų. Šią tezę Au­ gustinas grindė principiniu teiginiu: pasaulis kaip dieviškosios kūrybos padarinys negali būti negeras, visa egzistuojanti esamybė gera, tad blogis nėra realus, substancialus, jis esąs gėrio - tobulumo, pilnatvės - stygius. Blogio atsiranda dėl to, kad egzistuojantys esiniai nepasižymi tuo pačiu vienodu būties laipsniu, būriškąją esinių nepilnatvę bei netobulumą le­ mia visų daiktų kilmė iš nieko. Žmogus kaip Dievo kūrinys taip pat esąs gėris, bet jis netobulas, nevisavertis, nevisiškas gėris. Dievas bjaurisi blo­ giu, tačiau jį leido, blogis neatsiradęs prieš jo valią. Tačiau žmogaus nuo­ puolį ir nuodėmę Dievas predestinavęs ne kaip būtiną, o tik kaip galimą. Žmogus patyrė nuopuolį dėl jam suteiktos laisvos valios. Szydlowskis, priėmęs kalviniškąją malonės interpretaciją - Kristus ant kryžiaus miręs ne už visus žmones, o tik už išrinktuosius - predestinacijai suteikė kraštutinio kalvinizmo išraišką, teigdamas visišką Dievo suve­ renitetą gėriui ir blogiui. Tai jis grindė dviem principais - Dievo visagalybe ir begaline praraja tarp Dievo bei jo kūrinių. Eksplikuodamas pirmąjį principą, Szydlowskis nenuėjo keliu, kai Die­ vo visagalybės argumentas tapo skatuliu pažangioms mokslinėms idėjoms formuoti. Jam rūpėjo dorovės sritis - jis perėmė viduramžių scholastikos klasikų Dunso Škoto ir Williamo Ockhamo teigtą valios laisvės veiksnį Dievo prigimtyje. Argumentą —taip Dievas norėjo —kartojo ir Descartes. Krikščionybės teoretikai Dievo prigimtyje tradiciškai mąstė pažintinį ir valios veiksnį. Kraštutinio kalvinizmo teoretikas Szydlowskis šiuos veiksnius perskiria kaip visiškai skirtingus. Pažintinį veiksnį mąsto kaip ir jo mokytojas Makowskis —tai dieviškasis išankstinis žinojimas, jį ir tik jį

129

RENESANSO

FI LOSOFI J A

Szydiowskis įvardija Dievo prigimtimi. Ši prigimtis pastovį visada vieno­ da, joje glūdi būtinumas. Savo prigimtimi Dievas žmonėms nieko nenu­ rodo, jo prigimtis ir paliepimai visiškai skirtingi - prigimtis ju k pastovi, o paliepimai įvairūs. Paliepimai žmonėms kyla ne iš Dievo prigimties, bet iš jo valios, kuri absoliučiai laisva. Dievas trokšta, apsireiškia ir paliepia žmonėms visiškai laisvai. Gėrio, blogio, teisingumo, malonės, atstūmimo šaltinis esąs ne Dievo prigimtis, bet jo valia. Absoliučią Dievo galybę interpretavęs kaip jo visiškai laisvą valią, mūsų kalvinizmo teoretikas šiuo argumentu grindžia tezę, jog dalykai yra geri ir teisingi tik todėl, kad to geidžia Dievas, gėris ir teisingumas negali būti už Dievo, jie kyla tik iš Dievo ir nėra dalyko, kurio Dievas trokštų dėl to, jog jis geras ir teisingas. „Paneigiama, kad galėtų egzistuoti koks nors gėris, kuris būtų pirmesnis už Dievo valią, ir tvirtinama, jog dalykai dėl to yra geri ir teisingi, idant taip nori Dievas, o ne priešingai - Dievas dėl to jų nori, kad jie geri ir teisingi. Taip darau remdamasis argumentais, kuriuos pateikiau savo tezėse, būtent: 1. Jei kurie nors paliepimai kiltų iš Dievo prigimties, tai tada jo valia nebūtų pirmasis teisingumo principas. O tai beprasmybė, nes Dievo valia yra visų daiktų principas iŠ išorės. 2. Jei egzistuotų kas nors, kas būtų gera ir teisinga pranoksiant dieviškąją valią, tai tada Dievas būtų priverstas to norėti ir tai daryti dėl privalėjimo ir pareigos. O Dievas niekaip nepa­ valdus moralinei pareigai ar privalėjimui. 3. Jei egzistuotų kas nors, kas savo esme būtų teisinga ir gera kaip patinkantys Dievui, tai patikimas Dievui yra pirmasis principas, kurio nenormuoja joks pirmesnis principas. Juk antraip, t.y. jei dieviškasis patikimas būtų normuotas kuo nors, kas gera ir teisinga, tai Dievas nebūtų begaliniai geras ir teisingas. 4. Iš tokios dalykų padėties išeitų, kad egzistuoja gėris ir teisingumas, kurie nekyla iš pirminio, aukščiausio gėrio ir teisingumo. Juk egzistuotų padarinys, kuris negali būti paaiškinamas pirmąja priežastimi" [77:110]. Dar Platonas Eutifrone, formulavęs problemą, ar dievams kas nors patinka dėl to, kad tai dievota, ar tai dėl to dievota, kad dievams patinka, atsakė, jog dievotumas esąs teisingumo elementas ir subordinuotas teisin­ gumui, patikimas dievams esąs tik padarinys, o ne veikos dievotumo priežastis, teisingumas pirmesnis, viršijantis dievotumą. Mūsų kalviniz­ mo teoretikas tvirtina priešingai - Dievas savo valia sukuria teisingumą,

130

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

nesą dalykų, kurių dievybė trokštų dėl to, kad jie teisingi. Teisingumą su­ kuria iš Dievo valios kilęs potvarkis. Už Dievo valią nesą aukštesnio gėrio jei toks gėris būtų, tai Dievo valia taptų priklausoma. Negana to, Szydlovvskis dar teigia: Dievas esąs ne tik gėrio, bet ir blogio suverenas. Jis žmonėms apreiškęs nuodėmės turinį, nes jei nebūtų apreiškęs, tai žmonės nė nežinotų, kas yra nuodėmė. O nuodėmė esanti nusižengimas įstatymui, Dievo nustatytam visiškai laisvai. Nuodėmė ne­ santi nusižengimas Dievo prigimčiai, kurią mūsų teoretikas postuluoja esant nekintančia, nuodėmė - nusižengimas iš Dievo valios kilusiam po­ tvarkiui. Kadangi Ši valia laisva, tai ji galinti paliepti visiškai savo nuožiūra. Sveikas protas sakytų: Dievas negali sukelti to, ką draudžia, antai neįmano­ ma, kad palieptų meluoti. Szydlowskis mano kitaip: sveikas protas čia apsi­ rinka dėl to, kad Dievo esmę matuoja savuoju matu. O tai neleistina, nes tarp Dievo ir j o kūrinių esanti neperžengiama praraja. Dievui būdinga sava teisingumo samprata, kuri žmogui neprieinama. Klaidinga manyti, jog Die­ vas gali nenorėti to, kas žmogui rodosi esąs blogis. Dievas gali kankinti nekaltąjį, vieno nuodėmę priskirti kitam asmeniui ir pastarąjį pasmerkti kančioms, gali skirti kančias užsirūstinęs, vien savo absoliučios valdžios pagrindu ir tuo nė kiek nepažeisdamas savojo teisingumo. Szydlowskis nurodo: dėl Dievo esmės ir galios nežinojimo klysta arminizmas, teigiantis, kad Dievas neturi kitos valdžios savo kūriniui, o tik tą valdžią, kurią kūriniui išreiškė geradarybe. Iš tikrųjų vienas remonstrantų teoretikų Nyderlanduose Jakobas Arminijus 1604 m. Leideno uni­ versitete inicijavo didelę polemiką, krikščioniškąją doktriną dėstydamas visai priešingai Calvino predestinacijos teorijai ir artimą Pelagijaus dok­ trinai: predestinacija esanti sąlyginė, žmogus ir savo paties moralinėmis pastangomis gali pasiekti išganymą. Kalvinisto ortodokso Szydlovvskio akimis, arminizmas tereiškė hereziją: kūrimas ju k kilęs iš geradarystės; klaidinga, kad kam Dievas savo malone teikia daugiau geradarysčių, tam ir didesnė jo valdžia - Dievo atstumtieji, kuriems pasiuntė blogį ir kančias, taip pat turi pripažinti Dievo valdžią ir jį garbinti. Dievas baudžia - gali žmogų atstumti, pasmerkti mirti, nesuteikti veiksmingos malonės, priskirti svetimą nuodėmę ir už ją bausti, o to negalėtų daryti, jei jo valdžia žmogui nebūtų visiška. Geradarystę kūriniui Dievas teikia laisvai. Tačiau kitaip yra su valdžia - būdamas sukurtas, kūrinys visada priklauso nuo Kūrėjo valdžios.

131

RENESANSO

FI LOSOFI J A

Kraštutinis mūsų kalvinistas tiek išplečia Kūrėjo suverenitetą žmogui, jog formuluoja klausimą „apie tai, ar gali Dievas žmogų įpareigoti atlik­ ti negalimus dalykus", ir į jį atsako teigiamai: kadangi Dievo valdžia žmogui negrindžiama geradarystės teikimu, tai Dievas gali žmogų įparei­ goti negalimybei. O negalimybė esanti tai, ko be Dievo pagalbos, be ma­ lonės žmogus nepasieks. Dievas ne tik gali įpareigoti negalimybei, bet ir iš tikrųjų įpareigoja, o to neatlikusius atstumia dėl to, kad neatliko. Dievas leido žmogaus nuopuolį, šis leidimas ir buvęs nesuteikimas pakankamos malonės. Kuriuos Dievas apleido ir malonės jau neteikia, tuos įpareigoja negalimam dalykui - išganymui. Blogis predesdnuotas ir už tai Dievo neįmanoma smerkti - tokia galu­ tinė Szydlowskio išvada. Absurdiška Dievą laikyti tironu, lygiai kaip tironu nelaikomas sutrypęs uodą ar sutraiškęs kirmėlę. Dievo ir žmogaus sugre­ tinti neįmanoma. Dieve nesą „daugiau" ar „mažiau". Jokiam žemiškam teisėjui neleistina kam nors įsakyti, kad tas savo paklusnų ir nekaltą sūnų pasmerktų mirti. Dievui tai atlikti leidimo nereikėjo - Abraomui įsakė nu­ žudyti Izaoką. Asmeniui padarius nuodėmę, žemiškajam teisėjui neleisti­ na apkaltinti visus jo palikuonis ir juos pasmerkti, o Dievas tai galėjo. Negalima valdininkui leisti, kad valstybėje būtų nusikaltimų, priešingai, jis privalo tam priešintis. Užtai Dievas gali leisti, kad pasaulyje egzistuo­ tų blogis. „O Dievą subordinuoti tiems patiems dėsniams, kurie privalomi kūriniams, yra per didelis dieviškosios didybės įžeidimas. Vadinasi, Die­ vas daug gali, ko negali žmonės, ir Dievas daugelį dalykų, kuriuos pats gali daryti, gali uždrausti" [77:163]. Kėdainių gimnazijoje skaitytų Szydlowskio paskaitų neaptikta. Jei jis kraštutinio kalvinizmo nebuvo atsisakęs, tai jo paskaitų klausytojai, taip pat raštų skaitytojai išgirdo rūsčią doktriną, kurioje žmogus tapo supančiotas visišku teologiniu determinizmu ir netekęs laisvės saviraiškai. Asmeniui piešta tokia tikrovė, kurioje, nepriklausomai nuo jo valios bei moralinių pastangų, jis galėjo būti nesuprantamos visagalės esybės atstumtas, pa­ niekintas bei sutryptas ir su tuo privalėjo dėkingai sutikti. Tai kalvinistinis fatalizmas, neoriginalus, sukurtas dėl Makowskio poveikio. Prieš Szydlovvskio pažiūras ir kalvinistinę predestinacijos doktriną apskritai pasisakė žymus XVII a. anglų platonikas iš Keimbridžo platonikų mokyklos Ralphas Cudworthas veikale Traktatas apie amžiną ir nekintamą moralę (A Treatise Con-

132

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

cerning Eternal and Immutable Morality): teigė, kad dalykus lemia ne tik Die­ vo valia, bet ir jo prigimtis, Dievas gėrio nori ne todėl, kad jis to trokšta, bet, priešingai, nori todėl, kad tai gėris. Kalvinizmo fatalizmui oponavo sociniečiai, Dievo galią apibūdindami loginiu determinizmu ir visagalybę pripažinę tik kaip logiškumą - Dievo galia skirta tik tam, kas egzistuoja neprieštaringai ir nesukelia prieštarin­ gumo. Sociniečiai tvirtino: kadangi prieštaringas būvis apskritai neįma­ nomas, tai ir dieviškoji visagalybė šio reiškinio nepaliečia. Neįmanoma, kad Dievas įvykdytų tai, kas negalima pačiu savo pobūdžiu, dėl pačios daiktų prigimties, antai kad 2x2 nebūtų 4. Tai nesąs kažkoks Dievo nepajė­ gumas, bet pačios daiktų prigimtinės tvarkos padarinys. Tad ir žmogaus predestinacija turinti tilpti logiškume, ir neįmanoma, kad predestinacija žmogų įpareigotų negalimiems dalykams [14:180]. Absoliučios predestinacijos teigėjams reikėjo spręsti klausimą dėl pre­ destinacijos sąsajos su išankstiniu Dievo žinojimu (praescientia). Calvinas, problemos sprendimą išdėstęs veikale Krikščioniškojo tikėjimo pamokymas, aiškino, kad Dievo nutartis nesusijusi praeitimi ar ateitimi - visi dalykai Dievui egzistuoja amžinai, jo išankstiniame žinojime neišsiskiria nei praei­ tis, nei ateitis, visi įvykiai Dievui tėra dabartis. Calvinas rašė: „Kai Dievui priskiriame išankstinį žinojimą, tai tuo pažymime, kad viskas buvo ir amži­ nai pasilieka jo akyse, tad jo žinojimui nėra nei ateities, nei praeities, bet viskas yra dabartis, ir tokia dabartis, kurią jis įsivaizduoja ne pagal pirma­ vaizdžius (kaip kad mes įsivaizduojame tai, ką prisimename), bet taip, tarsi tuos dalykus turėtų prieš akis ir matytų" [12:111,21]. Todėl ir predestinacija, kaip gyvenimą, gerus ir blogus darbus visiškai lemianti Dievo nutartis, kylanti iš suverenios jo valios ir valdžios žmogui, nesanti išankstinio žino­ jimo sekmuo. Žmogaus mėginimas išankstinio žinojimo ir predestinacijos sąsają mąstyti priežastingai būtų Dievo valios pavertimas priklausoma, taigi ir jos absoliutaus suvereniteto nepripažinimas. Socinas pateikė kitokią išankstinio žinojimo interpretaciją, turėjusią patarnauti jo nuostatai palikti erdvę paties žmogaus moralinėms pastan­ goms ieškoti išganymo. Pasak Socino, išankstinis Dievo žinojimas dėl visų būsimų įvykių siaurintų jo veiklos pobūdį, visa veiksena tebūtų paties pri­ imtų nutarčių įgyvendinimas. Vieni ateities įvykiai turi įvykti ir jie būtini, o kiti ateities įvykiai tėra galimi atsitiktinumo prasme (futura contingentia),

133

RENESANSO

FI LOSOFI J A

t.y. gali įvykti, bet gali ir neįvykti, jie nesą determinuoti ir Dievas juos žino kaip nedeterminuotus. Toks būsimų įvykių kaip nedeterminuotų žinojimas rodąs Dievo neklystamumą. Jei kas nors dėl jų kilmės nedeterminuotus reiškinius suprastų kaip determinuotus, tai imtų prieštarauti pačiai reiš­ kinių kilmei, tuo pačiu jis klystų [49:274-275]. Sodnas paties žmogaus pastangas vykdant Dievo valią ir siekiant išganymo vertino labiau negu malonės veiksnį - malonė žmogaus neapimanti globaliai, patarnauda­ ma atsvara galimoms pagundoms ir suteikianti ištvermę įgyvendinant geras nuostatas. Sodnas laikė netikslia katalikybės dogmą esą dėl pirmykš­ čio nuopuolio žmonių valia susilpnėjusi, prarastas ir žinojimo tikrumas, žmo­ nės nuolat turi prašyti Dievo paramos. Socinas siūlė pačiame žmoguje ieškoti galių, kurios jo tikrovę sutvarkytų pagal Dievo nutartis. Asmens gyvenimą apibūdindamas kaip nuolatinę geismo ir proto kovą, tvirtino, kad, nesant jokio gėrio ir blogio prigimtinio žinojimo, nuo asmens va­ lios priklauso, ar jis veikia geismo ar proto paskatintas. Calvino fatalizmas neimponavo į protestantiškąjį aristotelizmą besio­ rientavusių kalvinizmo teoretikų Lietuvoje. Krosnevičius gėrio pobūdį nu­ sakė aristoteliškai: „Ir gėriu paprastai vadinama tai, kas gera žmogui, kurio siela gerai nusiteikusi ir kuris aprūpintas etinėmis dorybėmis"[17:th.XIII]. Keckermanno inspiruotas, Rasijus protestantiškojo aristotelizmo dva­ sia (Dandgo gimnazijoje išklausęs etikos paskaitas) parengė darbą Apie mo­ ralines dorybes (De virtutibus moralibus), 1606 m. išleistą Dancige. 33 puslapių tekste jis aptarė dorybės sampratą, didžiausiomis dorybėmis įvardydamas supratingumą ir teisingumą, aiškino santūrumo, dosnumo, kuklumo, di­ džiadvasiškumo ir kitas dorybes, jų apraiškas bei priešybes. Aiškino pa­ saulietiškai, neapeliuodamas į moralinio žmogaus elgesio determinaciją antgamtiniais veiksniais. Rasijaus požiūriu, aristoteliškasis dorybių tyri­ mo metodas patikimas: „Juk stipresnis yra tas, kuris ne tiek išorinį priešą, kiek pats save nugali, kuris savo ydingą siekį gali nukreipti į teisingai funkcionuojančio proto sritį. Žinoma, kadangi interpretatoriai įvairius įro­ dymus stengiasi apginti Aristotelio metodu, kurį daugelis aptinka šioje srityje esant išsisklaidžiusį, tai skaitytojui jį pateikiame tarsi ryšulėlį, m a­ tomą vienu žvilgsniu" [63:BJ. Rasijaus požiūris ir ortodoksinio kalvinizmo paskelbtas absoliutus Die­ vo suverenumas gėriui ir blogiui išsiskiria. Jis siekia matyti aktyvų asmenį, nemedituojantį klausimu, kiek jis esąs predestinuotas išankstinės n u ­

134

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

tarties, išganymą bei savąją vertę susikuriančio aktyvia dorybes įgy­ vendinančia veiksena visuomenėje, kiek jo laikų visuomenės gyvenamo­ ji situacija atitinkamų dorybių įgijimą bei puoselėjimą užsakytų. Rasijų skatino „narsių vyrų Respublikoje stygius", taigi žemiški tikslai. Gėrio ir blogio suverenu Rasijus matė esant ir patį žmogų. Tokiu suverenu žmogų darė ir kalvinizmo minties Lietuvoje lyderis Volanas. Visa tai tolima or­ todoksinio kalvinizmo fatalizmui. i

5. Kvietim as tolerancijai Reformacijos laikais argumentą nepersekioti kitatikių valstybinės prievartos priemonėmis teikė kalvinistinė predestinacijos bei nuteisinimo tikėjimu samprata, šalinusi galimybę kitatikių sielas išgelbėti valstybine jų nepakanta. Religinės kovos, pakirtusios Europos valstybių stabilumą, valstybes valdančiuosius įtikino politiniu religinių persekiojimų netikslingumu. Buvo svarus ir ekonominis argumentas: Olandijoje prieita išvada, kad religinė netolerancija kliudo gamybai bei prekybai, pramonininkai ir ■ žemvaldžiai religinių sektų narius įtraukdavo į gamybą ir prekių cirku- ' liadjos procesą, juos laikydami ekonominės pažangos nešėjais - jų sąžininga gamybinė veikla, skirta Kūrėjui šlovinti, laikyta esminiu šios pažangos pamatu. Vis tvirčiau klostėsi požiūris, kad religinę netoleranciją iš vi­ suomenės gyvenimo reikia pašalinti. Feodalinę Lietuvos DK sudarę etnosai nekliudomai kultivavo savąjį identitetą, iki Lietuvos krikšto greta pagonybės egzistavo ir krikščionybė, o po krikšto, be vyraujančios katalikybės, savo tikėjimą laisvai išpažino stačiatikiai, taip pat religinės judėjų, mahometonų, karaimų mažumos. Nepaisant pavienių susidūrimų tarp skirtingų tikėjimų išpažinėjų, Lietu­ vos DK ir Lenkijos Karalystę valdantieji, įžvalgiai atsisakę imtis jiems neįveikiamos užduoties - spręsti, kas yra religinė tiesa, siekė išvengti reli­ ginės nesantaikos, nes ją laikė ardomuoju valstybės stabilumo veiksniu. Žygimanto Augusto valdymo pabaigoje valstybės senatą sudarė 70 katalikų, 63 protestantiškojo tikėjimo ir 3 stačiatikiai senatoriai. Religinės santarvės nutarimams (Varšuvos 1573 m. konfederacija) priešinosi įtakingi katalikų polemistai - jėzuitai Skarga, Motiejus Bembus, Zigmanto Vazos rūmų pa­

135

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

mokslininkas. Skelbdami bažnyčią esant aukščiau valstybės, jie reikalavo, kad valstybė, garantuodama išorines išganymo sąlygas ir taip patarnau­ dama religijai, tas sąlygas garantuotų vienintelio teisingo tikėjimo vals­ tybėje išpažintojams. Vis dėlto gyvenimo norma tapo religinė tolerancija, kol valstybė buvo stipri. Kritikuoti kitoniško tikėjimo doktriną bei apei­ gas tolerancijos principas nedraudė, tačiau tai leido daryti tik taikiomis priemonėmis - diskusija, raštais, pamokslavimu, valstybės valdžiai ga­ rantuojant, jog katalikybės kaip valstybinės religijos neišpažįstantieji nebūtų diskriminuojami kaip piliečiai. Abiejų Tautų Respublikai politiš­ kai smunkant, tolerancija menkėjo, administracinėmis priemonėmis imta nekatalikus diskriminuoti ir kaip piliečius. 1606 m. valstybės senate nekatalikų teliko keliolika senatorių. 1733 m. seimo nutarimu nekataiikai negalėjo užimti valstybinių tarnybų. Reformacijos istorikas VVęgierskis veikalo Libri quattuor Slavoniae reformatae skyriuje „Reformatų, ypač bažnyčių, persekiojimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" aprašo reformatų maldos namų ir mokyklų nusiaubimus, ministrų ir mokytojų sumušimą, spaustuvių suniokojimą, knygų deginimą. Europoje nuskambėjęs kraštutinės netolerancijos aktas mirties bausmės įvykdymas Vilniuje 1611 m. italų arijonui Francui di Franco atrodė siauresnės reikšmės įvykis, palyginti su Baltramiejaus naktimi. Šio italų arijono, sutrikdžiusio Dievo Kūno šventės metu Vilniaus gatvėmis vykusią procesiją, pasmerkimas mirti buvo ne religinio fanatizmo, bet politinis aktas: valstybinės religijos apeigų bei jos simbolių paniekinimas kartu reiškė valstybės vertybių paniekinimą. Arijono nubaudimas buvo politinė, valstybinė bausmė. Tokia pati politinė bausmė ištiko ir Lietuvos DK bajorą Kazimierą Liščinskį, apkaltintą ateizmu. 1689 m. mirties bausmė jam, kaip nelojaliam valstybei, netgi valstybę išdavusiam įvykdyta Varšu­ voje. Tais laikais netikinti, laisvamaniška valstybė neįsivaizduota, asmens vertė esmingai priklausė nuo jo religinių įsitikinimų. Terminas tolerantia Vilniuje leistuose katalikiškuose raštuose vartotas kantrybės, kančios bei skausmo iškentėjimo prasme. Religinės polemikos šiam terminui suteikė naują turinį: pakantos kitatikiams, prievartos jų at­ žvilgiu atsisakymą, pripažinimą teisės išpažinti kitonišką tikėjimą ir pagal jį tvarkyti savo gyvenimą, šios teisės gerbimą.

136

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Reformacija naikino katalikybės monopoliją tiesai: tiesa esanti Dievo žodis, tačiau šio žodžio aiškinimas gali ir nebūti tiesa, religijos klausimais žemėje nesą neginčijamo autoriteto, Dievo žodį aiškinant būtina diskusija, prievarta ir persekiojimai neleistini. Pastarieji net pavojingesni už netikėji­ mą, jų pragaištingumą parodę religiniai karai ir valstybių valdovų galiausiai priimti edikatai, kuriais liautasi persekioti kitatikius. Katalikybė ir reforma­ cija vienodai teigė, kad išganymą garantuoja tik teisingas tikėjimas. Pri­ versti tikėti persekiojimais įmanoma, tačiau tai nebūsiąs tikrasis tikėjimas taip prabilo humanistai. Bazelio universitete dėstęs prancūzų humanistas Sebastianas Castellio (Castellion) išspausdino traktatus Apie heretikus, ar juos reikia persekioti (De haereticis, art sint persequendi, 1554), Apie meną abejoti ir pasitikėti nežinoti ir žinoti (De arte dubitandi et confidendi, ignorandi et sciendi, 1563). Šiuos religinės tolerancijos kūrinius savo bibliotekose turėjo refor­ macijos Lenkijoje ir Lietuvos DK veikėjai. Castellioną labai palankiai verti­ no Budnas: „Tame pačiame Bazelyje miesto municipalitetas prisiėmė kaltę už tai, kad Oporino spaustuvėje buvo išspausdinti kai kurie mokslingojo ir dievoto vyro Sebastiano Castelliono raštai, o gerai žinome, kad Castelliono sprendimas buvo daug pakantesnis negu visų šveicarų teologų" [10:323]. Casteliionas ir kiti tikėjimo išpažinimo laisvę skelbusieji formavo požiūrį, kad prievartos taikymas kitaminčiams nesuderinamas su krikščioniškąja tradicija - apaštalai, kankiniai ir šventieji buvo pasirengę pažeminimams, kankinimams, net mirti už tikėjimą, tačiau tokių priemonių netaikė savo oponentams. „Patiriantis persekiojimus dėl tikėjimo arba turi teisingas pa­ žiūras, arba klysta. Jei jo pažiūros teisingos, tai nedera jo persekioti, o jei jis klydo, tai dera jam atleisti. Juk jei Kristus prašė atleisti tiems, kurie jį nukry­ žiavo, nes jie suklydo, tai kiekgi labiau jis prašė atliesti tiems, kurie sutinka būti dėl jo nukryžiuoti?" [13:36]. Šioje politinėje ir idėjinėje aplinkoje tolerancijai kvietė Lenkijos ir Lie­ tuvos broliai, tolerancijos idėja brendo arijonų sinoduose. Tarp Lietuvos arijonų teorinėje kūryboje ją išreiškė jau Budnas. Arijonų oponentai Lietuvoje katalikai disponavo plačiu teoriniu ne­ tolerancijos kitaminčiams pagrindimu, siekiančiu viduramžius. Herezija apkrečia ir kitus, gyventi ir Dievą garbinti reikia deramu būdu, kurį žino * Johannas Oporinus (tikroji pavardė - Herbst, 1507-68), spaustuvininkas ir leidėjas, Cas­ telliono bičiulis.

137

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

tik bažnyčia, o gyvenimas ne jos nustatytu būdu esąs Dievo įžeidimas, toleruoti heretikus reikštų sutikti, kad jie liktų su nuodėme. Netoleranciją kitatikiams Akvinietis apibūdino taip: „Gadinti tikėjimą, kuriuo siela gy­ vena, yra kur kas reikšmingiau negu klastoti pinigus, kurie tarnauja tik laikinajam gyvenimui. Jei pinigų padirbinėtojai ir kiti piktadariai teisėtai pasaulietinės valdžios nedelsiant baudžiami mirti, tai tuo labiau turi būti nedelsiant apkaltinti heretikai, ir ne tik ekskomunikuoti, bet ir teisėtai nubausti mirti. Bažnyčia pirmiausia parodo savo gailestingumą, kad su­ sigrąžintų paklydusiuosius, iš karto jų nepasmerkia, kelis kartus perspėja, kaip Apaštalas moko. Bet jei kaltininkas užsispyręs, tai, nebesitikėdama jo susigrąžinti ir rūpindamasi kitų išganymu, atskiria jį nuo bažnyčios ir ati­ duoda pasaulietiniam teismui, kad, paskelbus mirties bausmę, jis būtų iš šio pasaulio pašalintas. Juk šv. Jeronimas sako, kad pūvančios dalys turi būti atskirtos, o bloga avis pašalinta iš kaimenės, idant visi namai, visas kūnas ir visa kaimenė neapsikrėstų, nepagestų ir nesupūtų" [79:11 II, qu. 11, a. 3, p. 24]. Kai kurie Jėzaus Draugijos teoretikai taip pat teigė, kad neperkal­ bamus heretikus tik ekskomunikuoti nepakanka, jie esą lyg korsarai ar plėšikai, besikėsinantys į sielos turtą, ir kuo ilgiau gyvena, tuo labiau prasimano klaidų ir plėšimų. Vis dėlto Jėzaus Draugija Lietuvoje laikėsi valstybės nuostatos kitų tikėjimų atžvilgiu. Ekscesus smerkė, su refor­ macija turėjo būti kovojama taikia katalikybės propaganda. Katalikų baž­ nyčia valstybės valdžiai taip pat liko lojali tada, kai ši ėmėsi diskriminacinių ir represinių priemonių nekatalikų atžvilgiu. Kalvinistų teoretikai samprotavo remdamiesi teokratinės valstybės vizija: valstybė ir bažnyčia kyla iš Kūrėjo, jas vienija bendras tikslas ir bendra pareiga rūpintis religijos gėriu. Bažnyčios paskirtis - teikti teisingą tikėjimą, o valstybės paskirtis - sergėti, kad šalyje šio tikėjimo būtų lai­ komasi. Abiejų paskirčių įgyvendinimas sukuriąs Dievo valstybę žemėje. Netoleranciją Calvinas grindė ir tokiu argumentu: toleruoti hereziją reikš­ tų pripažinti, kad joje gali būti ir dalis tiesos. Tarp Lietuvos DK arijonų religinės tolerancijos idėja brendo jų sino­ duose ir teoretikų tyrinėjimuose. Budnas, tęsdamas Renesanso humanistų pradėtą filologinį Biblijos tekstų tyrimą bei atitinkamas šių tekstų inter­ pretacijas, religinėje tolerancijoje kūrė esminį elementą - skepticizmą,

138

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

abejojimą įsitikinimais, tekstų aiškinimais. Čia jis gynė mąstymo ir žo­ džio laisvę - pasisakė prieš Liublino arijonų bendruomenės vadovų mėgi­ nimą cenzūruoti visą arijonų spaudą Abiejų Tautų Respublikoje. Budnas rašė: „Nesmerkiu tokios cenzūros, kuri neleidžia spausdinti bet kokių ap­ kalbų ar aiškaus burnojimo nei prieš ką nors, bet taip pat negaliu girti, kada kai kurie broliai siekia, jog viskas vyktų taip, kaip jie nori. Dievo dovanos skirtingos bei įvairios ir nė vienam mūsų jos neduotos visos, o vienam duota viena, kitam kita. Dėl to Dievo bendruomenėje turėtų būti laiko­ masi, kad vienas, du ar keli nesiimtų visko spręsti bei nepriskirtų sau jo ­ kios galimybės skubotai bausti arba griebtis cenzoriaus rykštės. Kurio nors dalyko cenzoriumi ar vertintoju tebūnie tik tas, kuris toje srityje kom­ petentingas, ilgai dirbęs ir geba spręsti" [10:323-324]. Viduramžių nuostatą - neperkalbamiems kitatikiams skirti mirties bausmę - arijonai perdėm pasmerkė kaip priešingą Šventojo Rašto mokslui ir sveikam protui. Užsispyrusį kitatikį pakanka pašalinti iš religinės ben­ druomenės - juk ir apaštalai taip darę. Kalvinizmo vadovų Šveicarijoje inicijuotus religinius persekiojimus idėjiniai arijonų vadai laikė netei­ singais ir nepateisinamais. Oponentus katalikus tolerancijai kvietė Czechowicas polemikoje su buvusiu Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi žymiu polemistu ir kontrrefor­ macijos ideologu VVujeku, gebėjusiu polemizuoti aukštu teoriniu lygiu. Vis dėlto Czeehowicas Wujeko raštuose aptiko neapykantą kitatikiams: „Kiek­ vienas gali matyti, kad jis visa tai, ko mokė pats Viešpats Kristus ir jo apaš­ talai, apleido, nes iš savo širdies nepašalino neapykantos broliui arba savo artimui, apskritai tariant, šiame pavojingame barime tiek išsiplėtė, kad, kur pats negali, ten kitus (tarytum kalvis, pūsdamas anglis dumplėmis) arti­ muosius temperamentingai nuteikia neapykantai, įžymius ir mažuosius luomus žadindamas pykčiui ir kerštui" [21:495]. Arijonų teoretikas įžval­ giai kviečia gyventi taip, kad neapykanta nebūtų sudedamoji gyvenimo pamato dalis, įsitikinimų kovoje reikia mokytis gyventi be neapykantos. Lietuvos brolių kvietimas tolerancijai iš pradžių konceptualiai dar nebrandus, fragmentiškas. Brandžiau religinės tolerancijos problemą ap­ tarė Lenkijos broliai XVII a. - Janas Crellis, Jonaszas Schlichtingas, dėstę Rakovo gimnazijoje, taip pat K. Radvilos dvaro veikėjas Przypkowskis.

139

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Išsimokslinęs protestantiškame Leideno universitete ir pažinęs Nyder­ landų aplinką, pastarasis 1628 m. Amsterdame lotynų kalba anonimiškai išleido nedidelį (tik 12 puslapių) traktatą Samprotavimas apie bažnytinę taiką ir santarvę (Dissertatio de pace et concordia ecclesiae). Rašinys tuoj pat išleistas vokiškai, 1651 m. Londone - originalo kalba, o 1653 m. ir angliškai. Manoma, kad traktatą žinojo Apšvietos filosofijos iniciatorius Anglijoje ir reikš­ mingiausių religinės tolerancijos kūrinių autorius Johnas Locke'as. Pagrin­ dinis Przypkowskio traktato turinys derinasi su Locke'o Laiško apie tole­ ranciją turiniu, tik pastarasis jį išdėstė išsamiau ir preciziškiau . Religinės tolerancijos idėją Przypkowskis dar plėtojo tyrinėtojų jam priskiriamame anonimiškai lenkų kalba 1646 m. išleistame traktate Broliškas pareiškimas dėl nebroliško įspėjimo (Bratierska deklaracyja na niebratierskie napomnienie). Jame polemizuojama su Krokuvos katedros nuodėmklausio Szymono Starowolskio, pasisakiusio prieš 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktą ir skelbusio ri­ botą pakantą disidentams, rašiniu Broliškas įspėjimas (Braterskie napomnienier 1644). Reikalaudamas suvaržyti bajorijos laisves ir jas laikydamas bajorų savivale, Starowolskis į savivalę įskyrė ir religinę toleranciją. Brandžiausia Przypkowskio samprotavimuose pagrindžiant toleran­ ciją yra tikslus pačios problemos įprasminimas: tolerancija esanti ne vien moralės principas, paliepiantis akceptuoti kitoniškumus, bet ji esanti lais­ vės problemos dalis. Tolerancijos Przypkowskis neužskliaudžia dorovės parametrais, bet moderniai tais laikais toleranciją pagrindžia ir politiniais argumentais. O ją kaip moralės principą siekia susieti su asmens autonomija, asmens teise pasirinkti jo gyvenimą determinuojantį religinį tikėjimą. Abiejų Tautų Respublikoje asmens autonomija galėjo būti pripažįstama kilmin­ giesiems. Šios autonomijos išraišką - bajoriškąjį orumą, eksplikuojamą garbe, geru vardu bei savo vertės jautimu, Przypkowskis laiko nesuderi-* * Locke'o bibliotekoje buvo keliasdešimt Lenkijos brolių veikalų, tarp jų 18, išleistų Rakove. Locke'ui buvo daroma priekaištų esą jis socinietis, o XVIII a. puritonų teologas ir filosofas Jonathanas Edvvards'as pavadino Locke'ą „rabinu iš Rakovo" (Raccovian rabbi). Lenkijos bro­ lių kūryba Vakarų Europoje domėtasi. G. Leibnizas išvertė į prancūzų kalbą nedidelį kūrinį Apaštališkasis simbolis ir antisunbolis (Symbolum etantisymbolum apostolicum), nežinodamas, kad tai Przypkowskio kūrinys. Šiuolaikiniai lenkų filosofijos istorikai nurodo socinizmo įtaką Apšvietos epochos kultūros formavimuisi.

140

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

namu su prievarta, spaudimu ir diktatu tikėjimo dalykuose kaip priešta­ raujantiems esminiam orumo elementui -bajoriškajai laisvei. J u k žmonių sąžinę glostyti bei įkalbinėti argumentais ir įtikinimais reiškia ne nuo Dievo autoriteto nuvesti į žmogaus autoritetą, bet juos savanoriškai nukreipti į geresnį kelią, vedantį į Dievą. Tačiau sąžinę atakuoti ne įtikinamais argu­ mentais, bet prievarta ir spaudimu - tai grasinti laisvoms žmonių širdims ir sieloms, kad jie labiau atsižvelgtų į žmogaus valią bei autoritetą negu į tyros sąžinės dictamen*, taigi į Dievo valią ir pamaldumą. Tai iš seno įžvelgė laisvos sielos lenkų bajorai ir dėl to neleido atakuoti svetimos sąžinės savo sąžinės ir patarnavimo Dievui pretekstėliu; ypač kad pati laisvos Respublikos status*** bei toji pagal kilmę lygių laisvų žmonių aequalitas*** juos taip sulygino, kad nė vienas, neturėdamas teisės ir virši­ ninkavimo kitam, ir neprivalėjo būti Dievui atskaitingas pagal kito nuro­ dymus. Tada kiekvienas buvo savo, o ne svetimos sąžinės sargas ir Dievui tarnavo savo paties, o ne svetimu pamaldumu" [59:546]. Toleranciją kaip laisvės problemos dalį Przypkowskis jau geba pa­ grįsti politiniais argumentais ir ją aptarti kaip būtiną ramybės ir taikos pilietiniame gyvenime sąlygą. Numato ir priemonę šiai sąlygai įgyven­ dinti - valstybę, globojančią religines mažumas, esančią joms motina, o ne pamote. „Kadangi mūsų Respubliką sudaro įvairios tautos, kurios pri­ sijungė prie unijos ir inkorporavosi į vieną nedalomą karalystę su skir­ tingais papročiais, kalbomis, tikėjimais, tai tuo labiau jai reikalinga toji tolerantia ir aequalitas, kantriai pakenčiant besiskiriančiuosius kaip pax dissidentium promovet****" [59:541-542]. Dalis kalvinizmo teoretikų tebemąstė tradiciškai, religines apeigas tapatindami su pareigomis valstybei. Socinistui Przypkowskiui tokia nuo­ stata svetima, jis žengia kartu su politine naujųjų amžių mintimi: valstybė iškyla virš konfesijų ir savo užduotis sprendžia nepriklausomai nuo pilie­ čių tikėjimo išpažinimo. Valstybė vadovaujasi dieviškuoju ir prigimtiniu įstatymais, jų laikymasis sudaro valstybės ir religijos sąryšį, iš jų valstybės * liepimą. * * santvarka. * * * lygybė.

* * * * paliepia taikos su disidentais nutartis.

141

R E N E S A N S O

FI L OS OF I J A

valdžia kildina savo įstatymus, sudarančius pilietinės gyvensenos pagrin­ dą. Nors valstybės ir religijos tikslai skirtingi, tačiau organiškas jų sąryšis neleidžia kilti konfliktui. Iškraipymas esąs tvirtinimas, kad valstybė turinti nusileisti religijai, net jei tai pakenktų valstybingumui. Deramą abiejų institucijų funkcionavimą Przypkowskis apibrėžia taip: religija draudžia kenkti tėvynei ir valstybei; savo ruožtu „Kas pakerta tėvynės valstybės būklę, tas tuo pačiu sunkiai nusideda religijai" [56:442]. Pasak mūsų sociniečio, 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktas ir rodąs tolerancijos funkcionalumą. Religinė tolerancija esanti Abiejų Tautų Res­ publikos stabilumo garantija. „Dabartinės Respublikos santvarkos pama­ tas yra lygybė - laisvoje tautoje vienas negali kitam įsakinėti, bet visi cives* yra lygūs tiek kilme, tiek teisėmis. Šį pamatą įstatymas dėl dissiden­ tium taikos apskritai palaiko - vienas negali atakuoti kito sąžinės, nes jį kaip laisvą ir visur įsatymo padaromą lygiu nėra jokios teisės valdyti ir jam viršininkauti, taigi ir paversti Dievui atskaitingu" [59:542]. Nesikišimas į kitų tikėjimą Przypkowskiui yra natūrali pozicija. Į klau­ simą, kieno tikėjimas tikresnis, jis duoda tarp Socino šalininkų paplitusį atsakymą - tai turi nustatyti sveikas protas, įžvelgiantis Šventojo Rašto tiesų paprastumą. Karaliaus nedalomos absoliučios aukščiausiosios valdžios teoretikas Jeanas Bodinas monarcho paskirtį numatė ir kaip susidūrimų tarp konfesijų išlygintojo bei šalintojo. Abiejų Tautų Respublika nebuvo absoliutinė mo­ narchija, tačiau aukščiausiosios valdžios paskirtį konfesijų atžvilgiu Przyp­ kowskis numatė tokią pačią. Jis žengė kartu su tais teoretikais, kurie atsisakė tradicinio požiūrio, jog žmogaus pareigos tikėjimo srityje lygios jo pareigoms valstybei ir kad pilietinę visuomenę apims anarchija, jei bus toleruojami religiniai disidentai. Prievartos nenaudojimo religiniame gy­ venime klausimas naujaisiais amžiais prasiplėtė iki leistinos valstybinės prievartos piliečiams ribų klausimo. Formavosi prielaidos tolerancijos problemą iš religijos srities perkelti į politikos sritį ir ją formuluoti kaip pilietinių laisvių klausimą. Przypkowskio kūryba, kurioje tolerancija įprasminama ne kaip luominė privilegija, bet kaip visuotinės santarvės vals­ tybėje norma, šį prielaidų formavimą apima. * piliečiai.

142

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

6. Arijonų socialinė utopija Utopijos kilmė Naikinant monopolinę katalikybės kaip vienintelio tikrojo tikėjimo Europos valstybėse padėtį, protestantiškojo tikėjimo bažnyčia paramos ieškojo valstybės institucijoje: liuteronizmas atsidavė valstybės globai, kalvinizmas įpareigojo savo bendruomenių narius gyventi paklūstant valstybės valdžios potvarkiams. Dėl to XVI a. Europoje valstybės ir jos valdžios autoritetas išaugo. Vieninteliai šį autoritetą kvestionavusieji buvo religinių sektų sąjūdžiai, tarp jų ir arijonų. Orientavęsi į krikščioniš­ kosios bažnyčios pirmųjų amžių idealus bei pavyzdžius, arijonų teoretikai ir jų bendruomenių vadovai, pilietinį gyvenimą valstybėje glaudžiausiai siedami su religiniu gyvenimu, pilietiškumo veiksnį nustūmė į periferiją. Arijonų bendruomenių nariai, remdamiesi susikurtąja evangelijų inter­ pretacija, save vadino broliais, sudarančiais Evangelijos principu - Dievui visi lygūs - suformuotą bendruomenę. Negana to, tarp arijonų teoretikų ir bendruomenių vadovų radikaliausieji manė galintys tvarkytis pirmykš­ čio dar Bažnyčios Tėvų skelbto komunitarizmo pagrindais, o valstybės valdžia ir jos potvarkius įgyvendinančios institucijos kaip prievartos ne­ šėjos yra blogio apraiškos visuomenės gyvenime ir nesuderinamos su Evangelijos išdėstytais moralės principais. Tarp radikaliųjų ir nuosaikiųjų arijonų teoretikų, veikusių Lenkijoje ir Lietuvos DK, kilo polemika dėl valstybės, pasaulietinės valdžios, prievartos, mirties bausmės, teismų, karo ir karo prievolės, nuosavybės reiškinių. Socialinė arijonų programa intensy­ viai aptariama jų sinoduose ir raštijoje. Karštos diskusijos tarp radikaliųjų ir nuosaikiųjų pažiūrų arijonų vyko 1568 m. įvijoje, didiko Kiškos dvare Loske, Liubčioje (netoli Naugarduko) 1582 m., 1597,1598,1599 m. Liublino ir 1601,1602,1603,1604,1605 m. Rakovo sinoduose. Aprašydamas Lietuvos arijonų 1569 m. įvijos sinodą, Budnas mini Lietuvos DK veikusius kairiuosius Lietuvos brolius: Gonezijų, Vilniaus arijonų bendruomenės vadovą Povi­ lą iš Viznos, Eustachijaus Valavičiaus dvarų pamokslininką Jokūbą iš Kalinuvkos, Kėdainių pamokslininką Joną Baptistą (Svencickį) ir dar kitus. Juos ir dar vieną svarbiausių asmenų tarp kairiųjų arijonų - Vilniaus bur­ mistrą Luką Mundijų mini ir kiti tuometiniai raštai. 1593 m. gegužės mėn.

143

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Liubline vykusiame arijonų sinode kaip Lietuvos DK arijonų delegatas Licinijus Namislovijus pateikė Socinui plačią Lietuvos DK žemėse įsikūru­ sių arijonų bendruomenių veiklos apžvalgą. Sinoduose diskutuota: ar arijonui leistina žudyti kitus žmones, ar da­ lyvavimas kare neprieštarauja Evangelijai, ar galimas teisingas karas, ar valstybė Dievo įkurta, kokia yra valdžios kilmė ir pobūdis, ar valstybės valdžiai reikia visiškai paklusti, ar reikia mokėti mokesčius, ar arijonas gali gyventi iš kitų žmonių darbo, ar jam dera turėti nuosavybę ir kokio dydžio, kokius turtus gali valdyti krikščioniškasis monarchas, kad nenuskurdintų valdinių ir t.t. Sinodų diskusijose dalyvavo arijonų teoretikų žiedas, juolab kad medžiagą diskusijoms teikė poleminiai jų pačių raštai, parengti ne tik lotynų, bet daugiausia lenkų kalba, tikintis platesnio jų paplitimo. Iš Lietuvos DK ilgiau ar trumpiau veikusių arijonų tokius raštus sukūrė ir išleido Budnas, Czechowicas, Licinijus Namislovijus, Przypkowskis. Į disku­ siją įsitraukė išeivis iš Graikijos ir kurį laiką Lenkijoje apsigyvenęs Jokūbas Paleologas, 1580 m. Losko spaustuvėje išleistas jo traktatas Teisingos pažiūros į politinę valdžią apgynimas (Defensio verae sententiae de magistratu politico). Dėl socialinės arijonų utopijos pasisakė Sodnas laiškuose kitiems asmenims ir Rakovo mokykloje skaitytose paskaitose, kurių išliko tik fragmentiški užrašai. Nuo pagrindinės problemos - požiūrio į valstybę ir jos valdžią priklausė kitų problemų sprendimas: apsisprendimas ją ginti ar už jos interesus nekovoti, laikant, jog arijonizmą išpažįstantieji pilietinio bei valstybinio gyvenimo klausimais turi teisę likti neutraliais. Neigiamo požiūrio į pasaulietinę valstybę ir jos valdžią šaknys krikščioniškajame mentalitete gilios. Jau krikščionybės formavimosi metu pagoniškosios pasaulietinės valdžios persekiojamos ankstyvosios krikščionių bendruo­ menės ją neigė ir reiškė anarchinę tendenciją. Panašiai neigti valstybę bei jos institucijas teliko viduramžių sektantams, persekiotiems katali­ kiškose monarchijose. Tačiau krikščionybės ideologai pasaulietinės val­ džios neigimą siekė sutramdyti. Įtakingiausią politinį pareiškimą padarė šv. Paulius laiške Romiečiams: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukš­ tesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarky­ mui" [78:Rom 13,1-2]. Viešoji valdžia esanti Dievo tarnaitė žmonių labui, pilietinis paklusnumas esąs krikščioniškoji dorybė. Jei pasaulietinė valdžia bloga, tai ji esanti Dievo siųsta bausmė už nuodėmes, ir vis tiek reikia jai

144

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

paklusti. Tolesnė krikščioniškosios minties sklaida formavo tokį požiūrį: kadangi žmogaus prigimtis dvilypė, tai ir paklusimas esąs dvilypis, dviem valdžiom: kūno prigimtis paklūsta pasaulietinei valdžiai, o dvasios - dvasi­ nei bažnytinei ir pastaroji valdžia esanti svarbesnė. Tad paklusti pasaulieti­ nei valdžiai nesą absoliuti krikščionio pareiga, o absoliuti pareiga - paklusti dvasinei. Viduramžiais, beribio bažnyčios viešpatavimo laikotarpiu, šis ab­ soliučios ir neabsoliučios pareigos skyrimas neteko reikšmės, o bažnyčiai skylant arijonų radikalizmas atgaivino anarchinę tendenciją. Arijonų anarchiją skatino gyvenamoji Abiejų Tautų Respublikos tik­ rovė ir kitų šalių arijonų gyvensena bei jų raštuose išsakyti jos apmąstymai. Kalvinizmo veikiamuose Nyderlandų universitetuose mokslo sėmėsi Lie­ tuvos protestantų bajorų atžalos. Užsimezgė ryšiai su kitų šalių arijonų bendruomenėmis, pirmiausia Moravijoje įsikūrusia Čekijos arijonų atšaka. Moravijos broliai lankėsi Rakove, o į Moraviją nuvyko Lenkijos ir Lietuvos arijonų pasiuntiniai, tarp jų ir Vilniaus burmistras Lukas Mundijus. Moravi­ joje arijonų pasiuntiniai stebėjo pirmykščio komunitarizmo pagrindais su­ kurtą arijonų bendruomenę, tvarkomą hierarchiškai ir valdomą vyresniųjų. „O tie vyresnieji visur įsako ir valdo, dalija ir be jų valios niekas nieko ne­ veikia, viešai nekalba, nei išvyksta, nei ką nors daro; tie visus aprūpina drabužiais, savo valia ir nuožiūra visiems paskiria maitinimą vienoje val­ gykloje. Ką tie vyresnieji įsako, į kur ką nors tiek varguolį, tiek turtingą, kuris tarp jų gyvena, nukreipia arba siunčia ar patarnauti, ar dirbti, kiekvie­ nas tai daro didžiai nuolankiai ir paklusniai, o dykinėjančio nė vieno nelai­ ko, kiekvienas dirba jam skirtą darbą - jei ne amatus, kurių mokosi ir į kurį nukreipia (o ne patys pasirenka) arba malūne, arba laukuose, arba vyninėje, tai arba kulia, arba malkas ruošia, jei kuris stipresnis (kaip ir mūsų jaunuo­ menė, tinkama mokytis ir kalboms, nukreipiama imtis spragilo ir kirvio, kai atėjo laikas), arba kitiems patarnavimams nukreipiami. Kas tais amatais pagaminta, tie vyresnieji kaip šeimininkai paima bei savo valdžioje turi visus jų gaminius ir parduoda, šiek tiek skiria jų reikmėms" [30:27]. Taip veikianti bendruomenė Lenkijos ir Lietuvos arijonų pasiuntiniams neatrodė patraukli. Ji netiko ne dėl ekonominio pobūdžio sumetimų, bet kaip neatitinkanti jų religinio išpažinimo principų - evangelijose skelbto krikščioniškojo gyvenimo paprastumo, brolybės bei lygybės. Nepritarė Moravijos arijonų bendruomenėje matytam turtų kaupimui ir turtinei di­ ferenciacijai, išnaudojimui ir dirbančiųjų laikymo tarsi belaisviais, tikrojo

145

R E NE S A NS O

F I L O S O F I J A

tikėjimo grynumo stygiui. Tai bendruomenė, siekianti turtėti, kaupti pinigus, taigi siekianti veikiau ekonominių, o ne dorovinių bei religinių gyvensenos tikslų. Patys turtai ne bendri, paskirstomi ne evangeliškuoju principu, turto požiūriu išsiskaidžiusioje bendruomenėje gausu beturčių, varguolių. Lietuvos DK veikusiųjų kairiųjų arijonų socialinė utopija kilo iš nepa­ sitenkinimo tikrove, taip protestavo prieš feodalinę gyvenimo sanklodą: prieš valstybę ir jos institucijas, nuosavybę, nelaisvę, karus. Esamą tikrovę radikalieji arijonai laikę netikra, o kokia ji turėtų būti, jiems nurodęs vie­ nintelis patikimas autoritetas - Šventasis Raštas - ne Senasis Testamentas, sankcionavęs arijonams ir nepriimtinus gyvenimo reiškinius, bet evange­ lijos, kreipiančios į teisingą gyvenseną. Evangelijų autoritetu pasirėmė ir utopijos kritikai, iš nuosaikiųjų arijonų tai bene ryškiausiai darė Budnas: veikale Apie kalaviją vartojantį urėdą (O urzędzie miecza uzywajqcem, 1583) gau­ su apeliacijų į evangelijas, bemaž dėl kiekvieno klausimo nurodoma į jų tekstus. Be to, autorius neatmeta ir Senojo Testamento - tarp Senojo ir Naujo­ jo Testamentų nesą neatitikimo, abiejuose skelbiamas tas pats Dievo žodis, o Kristus buvęs ne įstatymų leidėjas, bet Dievo įstatymo aiškintojas. Lietuvos DK veikusieji kairiosios pakraipos arijonai buvo įsitikinę, kad jau pats įvardijimas broliais juos įpareigoja siekti socialinės lygybės. Kri­ tiškai vertindami valstybės tikrovę, jos feodalinę luominę sanklodą laikė socialiniu ir moraliniu blogiu, ragino naikinti luomų skirtybes kaip būtiną sąlygą įgyvendinant krikščioniškąjį teisingumą. Įvairiuose universitetuose išsilavinusieji šie arijonų teoretikai nesutiko su paplitusiu katalikybėje ofi­ cialiai įtvirtintu požiūriu, kad luominė visuomenės sankloda bei socialinė nelygybė Kūrėjo sankcionuota. Lietuvos kairiųjų arijonų šia tema sukurtų raštų neišliko, apie rei­ kalavimą naikinti luomus žinome iš jų oponentų liudijimų, taip pat iš arijonų sinodų aprašymų. Vienas tokių liudijimų yra Vilniaus vaito Rotundo 1567 m. rugsėjo 13 d. laiškas Varmės vyskupui Stanislovui Hozijui: „Pats mačiau ir skaičiau lenkiškai Gardine išleistą knygelę, už kurią dides­ nio piktžodžiavimo dėl Jėzaus Kristaus neįmanoma apsakyti, net nė mąsty­ ti, joje neigiamas bet kurios valdžios autoritetas, išgiriama krikščioniškoji laisvė ir įvedamas bet kurio turto bendrumas, taip pat naikinama bet kuri luomų skirtybė bažnyčioje ir valstybėje, kad nebūtų jokio skirtumo tarp karaliaus ir žmonių, tarp valdančiųjų ir valdinių, tarp bajorų ir prastuomenės" [44:58-59]. Šios knygelės autorius nežinomas. Budnas nurodo ir vieną pir­

146

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

mųjų radikaliųjų anijonų teoretiką - Gonezijų: „jau bemaž dvidešimt metų anksčiau kažkoks Petras iš Goniondzo čia pas mus, Sarmatijoje, pradėjo rašyti ir mokyti prieš valdžią" [9:18]. Mat grįžęs iš studijų Paduvos universi­ tete ir aplankęs Moravijos brolių bendruomenę, Gonezijus apie 1564 m. išleido kūrinį Apie krikščionių bažnyčios primatą (De primatu Ecclesiae Christia­ nae), kuriame skelbė radikalias socialines idėjas. Arijonų utopija kilo iš tikrovės neigimo. Paprastai utopijų atsiranda tada, kai visuomenę ištinka krizė. Utopija pasirodo kaip intelektualinis kri­ zės suvaldymas, išeitis iš situacijos, kuri utopijos kūrėjui rodosi nepriimtina bei žalinga visuomenei. Išnyksta tobulumo reginys, tvirtinama, kad plečia­ si pagedimas. Tačiau esama įžvalgių žmonių, matančių išeitį. Lenkijos ir Lietuvos arijonų teoretikai religiniuose rėmuose projektavo ryžtą gyventi kitaip - palikti neigiamai vertinamą visuomenę ir atsisakyti dalyvauti jos institucijų veikloje. Kaip paprastai utopijoms atsitinka, arijonų socialinė utopija atitrūko nuo alternatyvų, tikrųjų alternatyvų paieškas ji pakeitė tikrovės arba idealo pasirinkimu. Arijonai savąjį idealą pateikė kaip negatyvią, nedalyvavimo utopiją. Utopijoms būdinga klaidinga sąmonė arijonų atveju atsiskleidė esamybės hipertrofija ir mistifikavimu, esamybę regint kaip globalinį gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo susidūrimą. Religiniai idealai, tikėjimas savąja išmintimi arijonų ideologams ir juos pasekusiems teikė pasitikėjimą savąja pasitraukimo iš blogos visuomenės vizija. Nesipriešinimas blogiui Apibrėžusi krikščionio būtį pirmiausia gyvenimu religinėje bendruo­ menėje, o pilietinėje visuomenėje tik antraeiliškai, arijonų utopija krikš­ čionio gyvenseną ir matavo ne iš deramo realios tikrovės suvokimo kylan­ čiais poreikiais, bet atitikimu evangeliškųjų tiesų grynumą. Pamatinė tokia tiesa esanti Kristaus liepimas nesipriešinti blogiui prievarta. Tarp Lietuvos brolių nesipriešinimo blogiui doktriną ryškiausiai išdėstė Czechowicas Krikš­ čioniškuose pasikalbėjimuose (XII pasikalbėjimas). Doktrinos branduolį sudarė teistinis fatalizmas: blogis Dievo leistas, tad krikščioniui dera nuolankiai priimti iš dangaus siųstą lemtį ir į blogį neatsakyti blogiu. Kėsinimąsi pa­ kenkti geram vardui bei garbei (kuriai bajorai buvo itin jautrūs), atimti turtą, net kėsinimąsi į gyvybę krikščionis turįs sutikti pasikliaudamas Apvaizda ir

147

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

jos siunčiama lemtimi. „O jei blogas, nedievobaimingas ir begėdis žmogus kenktų tavo garbei, nuosavybei ir kėsintųsi į tavo gyvybę? Juk ir jo gyvybė, ir jėga, ir mintys priklauso ne nuo jo paties valios, bet nuo Dangaus Tėvo valios ir valdžios" [20:69-70]. Gyvybės atėmimą arijonų doktrina griežtai smerkė, žudyti leido vie­ ninteliu atveju - jei būtų Dievo tiesiogiai įsakyta įvykdyti Dievo teisin­ gumą, sulaikant nuo nuodėmės darymo. Czechowicas teigė: „Bet jei iš meilės ir didelio gailestingumo, be to, be jokio įrankio ir net nesuduodant, tik pačiu žodžiu pareiškiant dieviškąją tiesą, kitus įspėjant bei pataisant, parodant dieviškąjį teisingumą kas nors užmuša arba kito kūną sužeidžia, tada tai yra tikras Dievo dvasios valios ženklas" [20:87]. Tačiau arijonų teoretikas perspėja: šį Dievo paliepimą atpažinti esą keblu, nes toks tie­ sioginis paliepimas pasitaiko labai retai ir apsireiškia stebuklingai. Nesipriešinimo blogiui prievarta doktrina grindė ir kairiųjų arijonų požiūrį į karą. Renesanso politikos teorija įtvirtino požiūrį, kad karų būna teisingų ir neteisingų. Antai minėtose Ingloštato universitete 1612 m. skaitytose praktinės filosofijos paskaitose teisingas karas apibrėžiamas taip: „Ir iš tiesų karai pagal jų kilmę skirstomi taip - vieni yra teisingi, kiti neteisingi. Teisingas yra tas karas, kuris kyla iš teisingų priežasčių ir kai kariaujama dėl teisingos visuomenės gerovės" [55:180 r.]. Teisingu karu autorius vadina gynimąsi nuo agresijos, išsivadavimą iš priespau­ dos, nubaudimą už kėsinimąsi į visuomenės gerovę. Arijonų teoretikas Czechowicas karo reiškinį iŠ pilietinės srities per­ kelia į tikėjimo sritį ir jį aptaria ne politikos, bet tikėjimo išpažinimo pri­ imtomis sąvokomis. Pateisinamas tik krikščioniškasis karas, kuris neturi nieko bendra su pasaulietiniais valstybių karais. Krikščioniškieji kariai kovoja kitokiais ginklais - tikėjimu, viltimi ir meile, kitokie esą ir priešai. „O tie priešai, su kuriais visada turi susidurti, dvejopi - vieni dvasiniai, kiti kūniški. Mūsų dvasinis priešas yra šėtonas, šis staugiantis liūtas, greta mūsų visada bėgantis... O kūniškieji priešai dvejopi - vieni naminiai, kiti aplinkiniai. Naminiai yra mūsų pačių kūnas, mūsų kūno dalyse glūdinti nuodėmė ir visos mūsų nuodėme užkrėsto kūno aistros, mumyse besi­ dauginančios iš akių geidulių ir kūno įkarščio, kurį, kaip Paulius moko, turime savyje numarinti blaivumu, malda, santūrumu ir pasninkais. O iš­

148

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

oriniai mūsų priešai dvejopi: vieni yra žmonės, kiti - pasaulis. Pasaulis su visu tuo, kas jame yra, kas traukia į laikiną ir praeinantį kūnišką pripažini­ mą bei šlovę, į turtus, į kūnišką narsą ir į kitus dalykus, besiremiančius šiuo laikinu gyvenimu ir akivaizdžiai priešingus Dievo valiai, Kristui ir jo žodžiui. Jei su visu tuo tikintieji nuolat nekariautų ir to nenugalėtų arba su tuo neatsisveikintų nuo to atsitolindami, tai jie niekaip negalėtų Die­ vui patikti" [20:89-90]. Arijonų mąstytojas nieko nekalba nei apie karus su maskvėnais, nei apie Lietuvos DK ir Lenkijos Karalystės pakraščius siaubiančius totorius, nei apie turkų agresiją Europoje. Tačiau priešus turėjo mintyje, kai siūlė su jais kovoti taikiomis, moralinėmis priemonėmis, tik juos vaizdavo ne kaip militarines pajėgas, bet morališkai ir psichologiškai - kaip apimtus blogų aistrų. „Kiti mūsų priešai yra akivaizdūs - tie, kurie graso mūsų gyvybei ir mąsto apie mūsų žemiškas gėrybes ir kuriuos turime nugalėti kantrumu, kuklumu, romumu, prašymu, geradaryste. Jų kūno nežudant ir nė nesikėsi­ nantį jų asmenį, bet jų blogus prieš mus nukreiptus afektus juose numarinant ir užsidegusias širdis palenkiant geradarybe, kad niekad nebūtų nugalėti tuo blogiu, kurį mums sukeltų, bet kad tas blogis būtų įveiktas ir užmuštas mūsų geradarybe, ne tik neužmušant, ne tik kokiu nors karišku įrankiu ar kumšti­ mi, bet nei žodžiu, kylančiu iš širdyje kilusio pykčio" [20:91-92]. Kristus uždraudęs krikščionims kariauti - dėl to dalis arijonų bajorų atsisakė atlikti karo prievolę, nešioti bajoriškąją insigniją - kardą ir vietoj jos prisisegė medinį. Dėl to juos ir vadino medinio kardo riteriais. Pacifistinius samprotavimus gilino Lenkijos brolių radikalieji: karai kyla ne atsitiktinai, bet Dievo nuosprendžiu tautoms, tačiau šis nuosprendis ne­ paliečia tikrų tikinčiųjų, nes jie kare nedalyvauja ir turi galimybę Dievo nuosprendžio išvengti - mūšiui artėjant prie miesto ar dvaro, iš jo pasišalina, ir Dievas jiems čia padės. Kaltinami patriotizmo stoka kairieji arijonai atrėž­ davo, kad krikščionis žemėje neturi tėvynės, jo tėvynė - aname pasaulyje. O jei dalyvavimas kare laikomas gėriu ir patriotine pareiga, tai į karą reikia eiti savanoriškai, be prievartos ir grasinimo bausmėmis. Krikščioniui nėra reikalo ginti valstybės sienų, nes jis žemėje esąs tik keliautojas. O kai krikščionis kovoja, tai kovoja tik už dangų. Taikos žemėje meilė negali būti aukštesnė už Dievo meilę, o karinis narsumas visada žemesnis už krikščioniškąją narsą.

149

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Iš Lenkijos brolių panašius pacifistinius išvedžiojimus sukritikavo Paleologas, Socinas ir dar kiti, o iš Lietuvos brolių - Budnas, paneigęs visą nesipriešinimo blogiui doktriną. Atitinkamų Evangelijos vietų interpreta­ ciją Budnas grindžia pamatiniu teiginiu: nebausti blogojo būtų blogis, o nubausti blogio sukėlėją - esą įgyvendinti teisingumą. Evangelijos liepi­ mas už blogį neatsilyginti blogiu aiškintinas taip: „Blogio nenubaudimas yra už blogį atsilyginimas blogiu" [9:114]. Evangelija leidusi gintis nuo blogųjų, net kraštutinį nubaudimo būdą - atimti gyvybę, tad ir krikščio­ nims dera priešintis blogiesiems kalaviju. Evangelija kariuomenei liepusi neplėšti savųjų, jų gyvybę ir nuosavybę ginti nuo priešų bei persekioti bloguosius. Taip buvę jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. „Tad ir dabar kareiviai ir muitininkai, ir apskritai visi valdininkai iš bendruomenės turi būti ne atstumti, bet jie turi eiti mokslus, kad savo pareigybėse elgtųsi dievobaimingai" [9:114]. Abiejų Tautų Respublikos arijonų bendruomenėse neigiamas požiūris į karą, grindžiamas norma „nežudyk", kito dėl energingo karaliaus Stepono Batoro organizuotų pergalių karuose su Maskva. Žymiai daliai bajorų ari­ jonų neutralumas ar karo smerkimas neteko prasmės, jie ėjo karinę tarnybą ir gausiai dalyvavo karalių Zigmanto ir Vladislovo Vazų surengtuose karo žygiuose prieš Maskvą pirmoje XVII a. pusėje. Tačiau ir šiuo metu, net iki išvarymo iš valstybės radikalieji arijonų teoretikai ir jais sekusieji tebet­ virtino, kad krikščionio pareigos nesuderinamos su galiojančiomis pilie­ tinėmis pareigomis, jei beginklės krikščionių bažnyčios neįstengė įveikti pirmaisiais krikščionybės amžiais, tai neįveiks ir XVII a. Vienas radika­ liausių Lenkijos brolių Janas Ludwikas Wolzogenas įrodinėjo negalimybę krikščioniui atlikti karo prievolę. Jo požiūriu, teigti, kad jei įmanoma būti tikruoju krikščioniu kariu - tai teigti, jog įmanoma būti ir tikraisiais krikščio­ nimis plėšikais, niekšais, sąvadautojais. Net gynybiniame kare krikščionys negalį dalyvauti, o dėl agresijos arijonų mąstytojas naiviai patarė: „Taip pat labai dažnai puldinėja totoriai Ukrainoje ir plėšikai priekalnių apylinkėse, tų kraštų gyventojai patiria didelį nuostolį. Tikiu. Tačiau mes ir netvirtiname, kad krikščionys išvaduoti iš bet kokių nelaimingų atsitikimų, tuo tarpu yra tikra, kad daugelio nelaimingų atsitikimų jie gali išvengti, jei yra dievobai­ mingi ir išsaugo nekenksmingą apdairumą. Lengvai prieinamose totoriams

150

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

ir plėšikams vietovėse ypač patys krikščionys neturi gyventi ir reikia, kad jose nebūtų ir kitų, galinčių ir be krikščionių tuos barbarus atbaidyti. Juk būti pavojingoje vietoje, kai galėtum ten nebūti, vadinasi, gundyti Dievą. Totoriai kartais užpuola tose vietovėse, kuriose apskritai netikėta, kad jie pasirodys. Dėl to tada reikia arba kitomis priemonėmis juos nuraminti ir gyvybę auksu atpirkti, o tai gana dažnai būna vietovėse, kurioms gresia totorių užpuolimai, arba jei juos reikia ginklu atremti, tai atsiras kiti, o ne krikščionys, kurie juos sutramdys" [94:238]. Iš Lietuvos brolių Przypkowskis brandžiausiai pasisakė prieš Wolzogeno ir panašius realios tikrovės neatitinkančius teiginius. Skirtingai nei Budnas, kuris kiekvieną klausimą nagrinėjo remdamasis Evangelijomis, Przypkowskis taip nedaro, jis jau kito meto teoretikas, brandžiau vartojan­ tis filosofines pagrindimo priemones. Jis laikosi to paties principo, kurį vė­ liau skelbė ir Locke'as: krikščionio pareigos bažnyčiai netapatintinos su jo pareigomis valstybei, politinio veiksnio neleistina keisti religiniu. Krikš­ čionio dalyvavimą kare Przypkowskis brandžiausiai įtraukia į platesnę bažnyčios ir valstybės santykio problemą - teigia, kad neatlikti pilietinių pareigų žalinga ir tikėjimui, ir bažnyčiai; tie, kurie sulaiko arijonus jas atlik­ ti, gina ne Kristaus, bet savo pačių mokymą ir kursto valstybės bei religijos konfliktą. „Valstybę prieš religiją sukursto tie, kurie įrodinėja, jog karą bei valdžią gyvenimui ir mirčiai krikščioniškoji religija draudžia, nes nuspręsti tiek dėl vieno, tiek dėl kito dalyko yra esminis valstybės, kurioje galiausiai plėtojasi ir pati religija, požymis. Kadangi valstybei ir religijai ginčijantis reikia, jog valstybė nusileistų religijai, tai visą valstybinę santvarką, bet kurią įstatymų prasmę ir valdžios buvimo pagrindą naikina tie, kurie šiuos esminius valstybės, įstatymų ir valdžios dalykus pašalina ir išstumia iš reli­ gijos bei iš bet kurios tikrųjų krikščionių bendruomenės. Šitaip besirūpin­ dami religija sunaikinę valstybę, kuri turi būti religijos stichija bei sergėto­ ja, labai žalingą smūgį suduoda ir pačiai religijai" [58:689]. Požiūris į valstybę ir jos institucijas Arijonų sinoduose karštai diskutuota: kokia valstybės kilmė ir paskirtis, ar teisingai gyvenančiam krikščioniui valstybinė organizacija reikalinga, ar jam dera eiti valstybines pareigas - iždininko, kanclerio, pakanclerio, etmo­ no, vaivados, maršalkos, tribunolo nario; ir ne tik šias aukšto rango urėdų, vadinamųjų dignitorių, bet ir žemesnio rango, vietinės reikšmės urėdų

151

R E NE S A NS O

F I L O S O F I J A

pareigybes-vėliavininkų, teisėjų, kaštelionų, seniūnų, pilininkų, tijūnų ir t.t. Klausimo svarbą savaime kėlė nesipriešinimo blogiui prievarta doktrina: pasaulietinė valdžia vartoja kalaviją, turi nuolatinį prievartos aparatą. Pagrindinis arijonų politinės ir socialinės utopijos klausimas - vals­ tybės ir jos valdžios pobūdis bei tikslai. Pilietinę visuomenės organizaciją siekusi pakeisti religine jos organizacija, utopija valstybę vaizdavo esant žmonių bendruomene, organizuota religiniais pagrindais - meilės krikš­ čioniškąja prasme, gailestingumo, prievartos nenaudojimo, kraujo nepraliejimo ir t.t. Krikščionių bendruomenės valstybinės organizacijos principus utopija interpretavo savaip. Radikalieji Lietuvos broliai nesutiko su pagrindiniu jų oponentų iš nuosaikiųjų arijonų teiginiu, jog bet kuri konkreti valstybės valdžia turi dieviškumo žymę ir priešinimasis jai būna nesėkmingas, nes dangus ne­ laimina (Budnas pažymi, jog ir valstiečiams, 1525 m. sukilusiems prieš Vokietijos valdžią, dangus nepadėjo ir jų žuvo apie šimtą tūkstančių). Ari­ jonų radikalizmą veikė anarchinė augustinizmo tendencija: kadangi vals­ tybė remiasi prievarta, o Dievo plane prievartos nėra, tai valstybė nesanti amžina, krikščionys kantriai laukia, kai, Aurelijaus Augustino žodžiais ta­ riant, „išnyks neteisingumas, kai bus panaikintas bet koks viešpatavimas ir žmonių valdžia, o Dievas bus viskas visame kame" [5:XIX, c. 15, p. 401]. Radikaliųjų arijonų įsitikinimu, tik tokia valstybė turės dieviškumo žy­ mę, kurią sudarys ne pasaulietinė valdžia ir valdiniai, bet pamokslininkai, pastoriai, mokytojai bei kiti vyresnieji ir jiems atsidavę likusieji Dievo tarnai. Jų teoretikai išrinktumo doktriną interpretavo tapatindami Dievo išrinktuo­ sius su, jų supratimu, tikraisiais krikščionimis. Jie nepripažino ikireformacinės krikščionybės, taip pat liuteronybės bei kalvinizmo įtvirtinto dar Aurelijaus Augustino nusakyto lygiagretaus bažnyčios ir pasaulietinės valstybės egzistavimo ir veiksmingo bendradarbiavimo, kai valstybė sa­ vo tikslus pasiekia bendradarbiaudama su bažnyčia, kuri iš pasaulietinės valdžios reikalauja įgyvendinti krikščioniškąjį teisingumą; savo ruožtu bažnyčiai reikalinga valstybė, nes dvasininkija kaip ir kiti krikščionių bendruomenės nariai naudojasi žemiškomis gėrybėmis, o jų pasisavinimą reguliuoja valstybės valdžia. Kairieji arijonai nepripažino, kad valstybės valdžios buvimas esąs būtinas reiškinys, atitinkantis natūralią dalykų tvarką. Nustatę pasaulietinės valdžios veiksenos neatitikimą evangelijose skelb­

152

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

tajam prievartos nenaudojimui, teoretikai tvirtino krikščioniui negalimybę dalyvauti pasaulietinės valdžios struktūrose. Didesnio įtikinamumo dėlei Czechovvicas tai išdėstė silogistiškai: „Bet kurie žmonės, kurie yra išrinktieji, šventi ir išvaduoti, negali būti valdininkais. Krikščionys yra išrinktieji, šventi, išvaduoti ir t.t. Vadinasi, krikščionys negali būti valdininkais" [9:46]. Kairiųjų Lietuvos brolių oponentai taip pat buvo ne menkesnio lygio inteligentai, universitetuose gerai perpratę tuometinę logiką (dialektiką) ir žinoję, kad silogistinio įrodymo pažeidžiamumas glūdi jo prielaidų tei­ singume. Jie ir kvestionavo pirmąją Czechovvico sudaryto silogizmo prie­ laidą, beje, remdamiesi Senuoju Testamentu, kuriame žydai ne kartą vadi­ nami išrinktąja, šventa tauta. Kai kairieji arijonai taisydavosi, esą jie kalba apie kitokį, žymiai didesnį ir tobulesnį savo laikų žmonių šventumą, tai jų oponentai atrėždavo, jog nesą dvejopo dievotumo, o esąs vienodas bei vienas dievotumas. Oponentai nurodydavo kitą silpną kairiųjų Lietuvos brolių įrodymų vietą - analogijų laikymą patikimu argumentu. O juk, pasak Budno, dialektikai visuotinai sako, jog analogijos dažnai netvirtos, t.y. teikia tikėtinumą, o ne teisingą žinojimą. Radikaliųjų Lietuvos brolių pažiūras į valstybę ir jos institucijas Budnas pristatė taip: „Ir ne vienas pripažįsta, taip pat apie jokį dalyką tiek daug nekalba, nemoko, net ir knygas išspausdina, norėdami raštu išreikš­ ti, kaip apie tai, kad krikščioniui nedera pripažinti kalaviją vartojančio urėdo, nereikia būti ištikimam karaliui, kunigaikščiui ar aristokratams, taip pat etmonui, vaivadai, seniūnui, teisėjui, teisėjo padėjėjui, vietinin­ kui, vaitui, burmistrui, šimtininkui, kareiviui, pėstininkui ir t.t. Be to, tvir­ tina esą dievotam žmogui nedera turėti tokio dvaro, kuris įgalintų atlikti karo prievolę, naudotis visokiomis - lenkų, lietuvių, vokiečių, žemietijų, miestiečių ir kitokiomis teisėmis, liepiančiomis bausti kalaviju arba galiau­ siai liepiančiomis prisiekti. Ir paskiausiai, esą nedera keliautojui nešiotis arba vežiotis bet kokio ginklo ir gintis nuo plėšikų. Trumpai tariant, siekia atmesti bet kokią valdymo sistemą, gynybą, drausmę, įstatymus, laisves ir grasinimą nubausti kartu su Dievo bažnyčia, o pastarąją apnuoginti prisi­ dengus dievotumu. Ir visa tai esą nurodo Šventasis Raštas, pats dalykas mus (ypač ganytoją) traukia, kad tokiu mastu atsipeikėtumėme ir (kaip sako) į tokius didelius dalykus nežiūrėtume pro pirštus" [9:20].

153

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Valdžios prado ir paklusimo jam arijonų utopija nekvestionavo. Vy­ resnybės, valdžios institucija esanti dieviško pobūdžio, Kūrėjo duota žmonėms kaip jų gyvenimo tvarkos garantija, tad esanti būtina. Val­ džios institucija utopijoje derinta su puoselėtąja išrinktumo doktrina: teisingai gyvenantys krikščionys Dievo malone esą išrinktieji ir šiuo požiūriu, o ne socialine padėtimi, jie aukštesni. Teisingai gyvenančius krikščionis valdo evangelijose nurodyti Dievo priesakai. Utopijoje kelti aukšti doroviniai reikalavimai arijonų bendruomenės narį įgalina būti Dievo bendruomenės pareigūnu, tikėjimo ir dorovės dalykų prižiūrėtoju. Pasaulietinę valstybę ir jos institucijas utopija numatė blogiesiems žmonėms, kurių buvimą utopija tvirtino. Šiuo atžvilgiu pasaulietinė valsty­ bė ir jos valdžia kilusi iš blogojo prado. Valstybės valdžia savo priemonėmis nubaudžianti bloguosius ir kitus suturi nuo blogio. Taigi, pasak Czechowico, pasaulietinė valdžia patarnauja ir geriesiems, ir yra Kūrėjo dovana juos apgi­ nant nuo blogųjų. „Bet ir pasaulyje yra daug tokių žmonių, kuriems valdžia niekad ir niekam nebuvo priežastis, jie taip pat nė kito neįdavė valdžiai, bū­ dami nepretenzingi ir romūs. O pagaliau jie valdžios nei niekina, nei nuo savęs atstumia, kadangi ją laiko nereikalinga, nes ji sumanyta ir reikalinga kitiems - juk jei blogi žmonės valdžios sau nejaustų ir jos kalavijo nebijotų, tada labai greitai dangus su žeme (lyg upėje) taip susimaišytų, jog geriausias ir santūriausias žmogus dėl jų niekur ramiai negalėtų įsikurti. Bet kadangi blogi žmonės valdžią sau jaučia, todėl nuo pikto susilaiko, tad santūrūs žmonės ramiai miega savo nameliuose. O tikintieji taip pat savo bažnyčioje Dievą garbina ir prašo Pono Dievo padėti visokiai vyres­ nybei, karaliui ir kitiems vyresniesiems, kad šalis ir miestas, kuriame gy­ vena, būtų taikoje išsaugoti ir kad taika mieste jungtųsi su taika šalyje... Vadinasi, tie, kurie dievoti Kristuje, kūniškos vyresnybės nebijo, todėl kad atsiduoda dvasinei, dangiškajai valdžiai. Tačiau žemiška valdžia gerie­ siems Dievo duota juos apginti, todėl tikintieji ir dievoti į ją nei kėsinasi, nei ją niekina, bet veikiau kartu su ja Dievą šlovina" [20:106-107]. Tad, pasak arijonų mąstytojo, nors pasaulietinė valdžia Dievo duota bausti bloguosius ir apginti geruosius, ji - taikos sergėtoja, tačiau arijonai valdžios struktūrose nedalyvauja, nes pasaulietinė valdžia su blogiu kovoja prievartos priemonėmis - kalaviju ir kartuvėmis. Arijoniškoji išrinktumo doktrina įteigia, kad jų, kaip Dievo išrinktųjų, bendruomenėje tokios prie­ monės neleistinos. Kairiosios pakraipos Lietuvos brolių požiūrį - teisingai

154

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

gyvenančiam krikščioniui nedera eiti valstybės valdininko pareigų - Budnas apibūdino taip: „Tuo metu buvo sušauktas sinodas Luslavicuose Prie­ kalnėse , į kurį Lietuvos broliai pasiuntė (kaip įprasta) iš savųjų du, t.y. mane ir Fabianą Domanowskį. Šiam sinodui savo laišką parašė bajorai, prašydami, kad su mumis šį reikalą rimtai aptartų ir aptarimą raštiškai atsiųstų į Lietuvą. Bet tie, kuriems tai derėjo atlikti, apie tai su mumis nenorėjo kalbėti, sakydami, jog pas mus jau nustatyta ratum, gratum et firmissim um * , kad krikščionis niekaip negali būti urėdas Respublikoje" [9:22-23]. Arijonai pripažįsta ir sveikina pasaulietinę valdžią už tai, kad ji juos gina, tačiau patys šiame savo gynime nedalyvauja - šį kaltinimą arijonams pasaulietinė valdžia formulavo tiksliai. Veikalą Apie kalaviją vartojantį urėdą Budnas paskyrė radikaliųjų arijonų požiūrio į valstybę bei jos institucijas kritikai. Jis nurodo: Czechovvico ir jo šalininkų požiūris klaidingas nuo pat pradžios. Klaidinga ir jų nesipriešini­ mo blogiui doktrina, nes normą „nežudyk" Dievas davęs ne visai žmonijai, o tik privačiai, antai kad tėvas nežudytų sūnaus, o sūnus - tėvo. Svarbiausia esą tai, kad neleidžiama kiekvienam bausti pačiam, nes taip baudžiant, nėra vieningo bausmės ir jos dydžio vertinimo, bausmė gali būti neadekvati padarytai žalai. Dėl to baudimo funkcija tenka valdžiai - teisėjas skiria bausmę, vadovaudamasis visiems vienodu kaltės atpažinimu. Pasak Budno, Kristus nedraudžia karaliams ir visiems kitiems urėdams atlikti jų tarnybines pareigas. O Šventojo Rašto vieta, kurioje kalbama apie antausį, aiškintina ta prasme, jog tikintysis už jam padarytą skriaudą pats neturi keršyti, nes tai draudžia Dievas ir Viešpats Kristus, ir jo apaštalai, bet pri­ valo arba kentėti, arba, jei valdžia būtų dievobaiminga, tą skriaudą turi pateikti vertinti [9:99]. Tad Budnas samprotauja gana moderniškai. Po šimto metų panašiai samprotavo Locke'as: prigimtinė būklė buvusi tuo nepatogi, kad nebuvo visų pripažinto teisėjo, kiekvienas už skriaudą baudė savo nuožiūra, savo proto, kuros ne visada išlikdavo blaivus, sprendimu. Galiausiai protas (jis ju k Kūrėjo duotas) žmonėms padiktavęs, kad turįs būti visuotinai pripažintas teisėjas, ir tai buvęs pirmas žingsnis iš prigimtinės būklės į pilietinę visuomenę. * Priekarpatėje. * * nepakeičiamai, patraukliai ir tvirčiausiai.

155

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Budnas tęsia: dievobaimingą valdžią sudaro dievobaimingi krikš­ čionys, tad jiems ir reikia užimti valdininkų pareigas, net jei pareigybė liepia bausti. Juk Dievas baudžia urėdus, kai jie nenubaudžia nusikaltėlio. Sukritikavęs radikaliųjų brolių silogizmą Kristus draudžia priešintis blogiui, bet valdžia turi ir apskritai privalo priešintis blogiui, taigi krikščionis negali būti urėdas, nes turėtų priešintis blogiui, Budnas kritiką dar gilina, apeliuodamas į prigimtinį įstatymą. Šiaip jau nuosaikiųjų arijonų bausmės doktrina bausmės skyrime mąstė ne kerštą už padarytą nusikaltimą, bet nusikaltėlio darymą mažiau pagedusį, jo patai­ symą. Tačiau aiškinta, jog nepataisomiems nusikaltėliams mirties bausmė tiesiog dangaus sankcionuota, žmogžudžius ir kitus nepataisomus nusi­ kaltėlius bausti mirties bausme liepia prigimtinis įstatymas, Kūrėjo įrašy­ tas į žmonių širdis. Gilioje senovėje nebuvo rašytinių įstatymų, tačiau buvęs prigimtinis įstatymas. Senovės įstatymų leidėjai Likurgas ir Solonas nebuvo gavę iš Dievo įstatymų, jie vadovavosi prigimtiniu įstatymu. Solonas panaikinęs visus Drakono įstatymus, išskyrus vieną - už žmog­ žudystę bausti mirtimi. Į silogistinius oponentų išvedžiojimus atsakydamas taip pat silogizmu, Budnas nustato, kad jo silogizmas Prigimtinis įstatymas (Dievo įrašytas širdyse) amžinai turi išlikti Dievo bažnyčioje. Už žmogžudystę bausti mirtimi - tai prigimtinis įstatymas. Va­ dinasi, mirties bausmė už žmogžudystę Dievo bažnyčioje turi išlikti amžinai logiškai tvarkingas, jo prielaidos teisingos, tad ir loginė jų išvada ne­ gali būti neteisinga. Tada loginis šio silogizmo sekmuo tas, kad turi būti žinyba, kuri už žmogžudystę baustų kalaviju. Toji žinyba - teismas, kurį radikalieji arijonai siūlė panaikinti, neįsivaizduodami savo bendruomenės nario esant teisėju. Pradėjęs nuo teismo institucijos ir kraštutinės bausmės skyrimo pa­ teisinimo, Budnas pagrindžia ir kitų valstybės institucijų reikalingumą, kritikuodamas pasyviąją kairiųjų arijonų nuostatą, jog pakanka valdžiai paklusti, antai mokėti mokesčius, tačiau arijonui nedera būti mokesčių rinkėju. Budnas mano kitaip. Reikalingi iždininkai, muitininkai, tvarkos prižiūrėtojai ir kiti įvairių sričių pareigūnai, bajorams dera eiti valstybės valdininko pareigas.

156

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Krikščioniui dera turėti bet kurį gerą dalyką. Valdžia su kalaviju yra geras ir reikalingas dalykas. Vadinasi, valdžią su kalaviju krikščioniui dera turėti - tokia jo sampro­ tavimų apie prievarta besiremiančios valdžios institucijos reikalingumą santrauka. Socinietis Przypkowskis traktate Apie krikščioniškosios valdžios bei pri­ vačių žmonių teisę karo ir taikos reikaluose (De jure christiani magistratu et privatorum in bellipacisque negotiis) [58:685-690] sukritikavo radikaliųjų arijonų požiūrį, kad, atsisakius teismų ir kitų prievartos institucijų, visuomenė nežlugsianti, nes Dievas nepaprastąja pagalba ją palaikysiąs. Tokį požiūrį Przypkowskis laiko naiviu - belaukdama stebuklo, žemiškoji visuomenė suirsianti. Kad taip neįvyktų, protingiau būtų paklusti valstybės valdžiai, o ne ją ignoruoti, dėtis neutraliu. Priklausymas bažnyčiai nepašalina pri­ klausymo valstybei ir privalomo paklusimo jos valdžios potvarkiams. Netikslus Šventojo Rašto aiškinimas bei natūralaus visuomenės raidos proceso nesuvokimas daliai arijonų įteigęs mintį, esą negalima būti tikru krikščionimi ir kartu geru piliečiu. O iš tikrųjų teisingas krikščionio gyveni­ mas ir pilietiškumas vienas kito ne tik nešalina, bet ir harmoningai derinasi. Przypkovskis ir kiti arijonizmo kritikai ragino arijonus neužsisklęsti vien religiniame gyvenime, tokį užsisklendimą laikė neracionaliu ir nepatei­ sinamu. Iš netikslios Šventojo Rašto prasmės suvokimo kilęs etinis radi­ kaliųjų arijonų idealizmas sukūręs jų pažiūras, visiškai atitrūkusias nuo socialinės ir politinės tikrovės. Nelaisvė ir nuosavybė Iš Budno aprašyto 1569 m. įvijoje vykusio arijonų sinodo matyti, kad nelaisvės institucijos - baudžiavos ir kito pavidalo - egzistavimas valsty­ bėje buvo pagrindinė sinodo tema. Jame kalbėję kairiosios pakraipos Lie­ tuvos broliai Jokūbas iš Kalinuvkos ir Povilas iš Viznos teigė, kad Dievas visus žmones sukūręs lygiais, o Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo sunkiausia baudžiava. „Taigi Šventasis Raštas aiškiai liudija, kad Dievas visą žmonių giminę sukūrė iš to paties kraujo, dėl to visi esame tarp savęs lygūs, visi esame broliai. O jei esame broliai, tai kaip brolis gali valdyti brolį? Kaip gali jo prakaitu naudotis?" [9:182].

157

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Lietuvos DK ir Lenkijos Karalystėje nelaisvuosius sudarė ne tik bau­ džiauninkai, bet ir tarnai, taip pat karo belaisviai. Jonas Baptistas Svencickis ir Jokūbas iš Kalinuvkos teigė: ne tik krikščionys negali būti krikščionių nelaisvėje, bet ir kito tikėjimo žmonės: karo belaisvius neleistina laikyti vergais, apaštalai niekur nekalba apie vergo pirkimą ar pardavimą, vergo jungą; Kristus ir buvęs siųstas pasmerkti vergovę. Tad dera pasmerkti ir baudžiavą kaip nelaisvės institutą. „Tad padedami Dievo matome, kad turėti baudžiauninkų arba nelaisvųjų yra Antikristo klaida" [9:187]. Nelaisvės institucijos kilmę radikalieji arijonai siejo su valdžios insti­ tutu: kaip kilusi iš blogojo prado, valdžia sukūrusi ir blogus padarinius viešpatavimą ir nelaisvę. Apeliuodamas į Senąjį Testamentą, Povilas iš Viznos kalbėjo įvijos sinode: „Broli, negali man prieštarauti, kad viešpatavimas kitiems žmonėms prasidėjo nuo blogojo žmogaus, kurį visi vadina tironu. Tai prasidėjo nuo Nemroto... Tad šventoji dvasia liudija, kad tironas Nemrotas žmones pirmiausia pavertė vergais, jiems viešpatavo ir tikriausiai vertė dirbti savo naudai" [9:182]. Už nelaisvės instituciją pasisakęs Budnas konservatyviai įrodinėjo jos legalumą ir tik siūlė baudžiavinį išnaudojimą švelninti. Pasak jo, nelaisvės institucija ne tik buvusi visais laikais, bet ir esanti legitiminė, apie ją kalba­ ma daugelyje Šventojo Rašto vietų kaip natūralią paties Kūrėjo žmonėms suplanuotą gyvenseną hierarchijos principu. Turį būti valdžia ir valdiniai, ponai ir nelaisvieji. Evangelijose nelygybė įteisinta, vergai ir tarnai ragina­ mi būti paklusnūs ponams. Tad krikščioniui dera turėti baudžiauninkų ir tarnų, kuriuos būtina valdyti, tik ponui nedera jų išnaudoti kraštutiniai, ponui reikia būti geram: „taip pat yra ir dievobaimingų ponų, kurie savo baudžiauninkams duoda poilsio, neapsunkina darbu ir mokesčiais. O jei kiti tiek negailestingi ir įtūžę, tai, jei tokių tarp mūsų yra, privalome ne tylėti, bet apie tai šaukti; ir jei padėtis nepagerėtų, tada tokį tironą, priminus jam vieną, antrą, trečia kartą, palikti ir jo duonos nevalgyti. Nes kas dėl tokio tylėtų arba nuolaidžiautų, tikrai būtų ne mažiau, bet dar griežčiau Dievo nubaustas" [9:183]. Kairieji arijonai ir jų oponentas Budnas žvelgė ne tiek į tikrovę, kiek į Šventąjį Raštą ir, problemą spręsdami tikėjimo bei moraliniu požiūriu, nepajėgė jos spręsti politiniu. Baudžiavinius santykius panaikinti arba švelninti esą galima žmogų taisant religiniu bei doroviniu požiūriu; jie for­ mavo gerojo pono įvaizdį - paleidžiančio valstiečius į laisvę tuo atžvilgiu,

158

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

kad jie gali pasirinkti kitą poną, arba humaniškai besielgiančio su baudžiau­ ninkais. Siūlymu palikti poną Budnas apeliavo į valstiečius, nors teisė palikti jiems buvo suvaržyta jau XVI a. ir suvaržymai įteisinti II Lietuvos Statute. Valstiečiai į laisvę būdavo paleidžiami ir anksčiau. Budnas mini Žemai­ tijos seniūną Vaitiekų Rėkutį, apie 1520 m. paleidusį valstiečius. „XVI a. pa­ baigoje Lietuvos DK buvo bajorų, kurie paleido į laisvę (t.y. leido pasirinkti, kam tarnauti) savo dvarų valstiečius. Visi šiuo metu žinomi istoriografijoje asmenys buvo reformacijos sekėjai; antai 1587 m. kalvinistas Eustachijus Valavičius paleido į laisvę savo tėvoninių dvarų šeimyniškius ir „neišeivinius žmones" (baudžiauninkus); 1593 m. Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė testamentu paleido visus Pašušvio, Šiluvos, Liolių, Kolainių, Romboltiškių, Leliūnų ir Sedos dvarų pavaldinius; 1602 m. Sedos dvaro valstiečiams, atitekusiems kalvinistui Sebastijonui Kęstartui, laisvė išeiti buvo dar kar­ tą patvirtinta; 1606 m. Švobiškio dvaro šeimyniškius testamentu paleido kalvinistas Martynas Švoba ir 1611 m. - Brastos vaivada kalvinistas Kris­ tupas Zenavičius. Kai kurie istorikai mano, kad minėtieji asmenys buvę paveikti arijonų pažiūrų" [40:515]. Arijonų teoretikai nebuvo brandūs tam, kam buvo brandus kalvinistas Volanas - valstiečių klausimą spręsti politiniu požiūriu, t.y. valstiečių klau­ simą kelti kaip tautos narių, piliečių problemą. Panašiai ir nuosavybės institutą arijonai aptarė ne pilietiniu, bet reli­ giniu bei moraliniu požiūriu. Jie kalbėjo ne apie krašto turtingumą kaip valstybės gerovės ir galios pagrindą. Klausimą kėlė dar pirmaisiais krikš­ čionybės amžiais Bažnyčios Tėvų skelbiamu būdu: remdamiesi principu, jog neturtas visada geriau negu turtas, ragino tikinčiuosius (ir pasaulie­ čius, ir dvasininkus) turtus išdalyti vargšams. Jokūbas iš Kalinuvkos įvi­ jos sinode teigė: „Juk Viešpats Kristus nenori, kad jo mokiniai įsigytų turtų, žmones paverstų lyg gyvuliais, bet apskritai nori, kad jie ir turimus dvarus parduotų, atsisakytų savęs ir visko, ką turi, ir, paėmę savo kryžių, visi eitų paskui jį ... Taigi šis Viešpats pasaulyje nieko neturėjo ir saviškiams uždrau­ dė turėti: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti". O kitoje vietoje sako: „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės" ir t.t." [9:196] . * Cituojama Mt 10,8; Lk 12,33.

159

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Raginimo išparduoti dvarus ir žemes, o gautus pinigus išdalyti vargšams, patiems imtis fizinio darbo arijonizmą išpažinusi bajorija nepa­ laikė - tai esą tik ateities idealas. Nuosaikieji arijonai mąstė blaiviau: kad turtus išparduotum bei išdalytum, pirmiausia reikia juos sukaupti. Turtas savaime nesąs blogis, jis Dievo duotas. Svarbu kaip turtu naudojamasi. Turtą reikia ne visą išdalyti vargšams, kad paskui pačiam netektų elgetauti. Turto reikia palikti savo šeimai, šeimynai išlaikyti, taip pat bendruomenės reikalams, pagaliau ir arijonų dvasininkams, nors rūmų nereikia, bet jie turi šeimas ir tarnus, maldos namus ir mokyklas, reikalingus išlaikyti. Juk ir anks­ tyvosios krikščionybės laikais naujo tikėjimo išpažinėjai turėjo turtų. Budno požiūriu, „Tad kadangi iš Šventojo Rašto aišku, kad senieji krikščionys turėjo nuosavybės, namų, dirbamos žemės, laukų, vergų ir t.t., todėl visa tai ir gali turėti; tačiau tai turi naudoti kitaip negu pasauliečiai ir kilmingieji. Gali turėti baudžiauninkų, tačiau jais visur privalo rūpintis, kad jie ne verktų, bet už tokius ponus Dievą garbintų" [9:205]. Utopijos vertė Pozityvi arijonų utopijos reikšmė ta, kad ji kvestionavo įprastiniais tapusius feodalinius socialinius santykius, juos regėjo problemiškais ir tuo esmingai prisidėjo daliai visuomenės » arijonams bei jiems prijaučiantiems suvokiant, kad esamybė nepriimtina. Kol tokių utopijų nebūna, esamybės nepriimtinumas, protestas prieš ją būna nepilnas. Geresnės tvarkos nuoroda įgalina galutinai įsitikinti esamos tvarkos nepriimtinumu. Radikalieji arijonų mąstytojai kūrė išsižadėjimo ideologiją. Jų bendruo­ menės nariui kaip tikrajam krikščioniui derėjo nedalyvauti pilietiniame ir valstybiniame gyvenime, kantriai iškęsti nelaimes, žinant, kad blogis iš pasaulio nepašalinamas. Arijonų praktika parazitavo: naudojosi valstybės teikiama apsauga, o patys siekė duoti visai mažai. Jų protesto dėl egzistuo­ jančių socialinių santykių feodalinėje tikrovėje raiška liko nekonstruktyvi. Evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčios Lietuvos DK dėjo pastangas suartėti, sukurti taikų skirtingai tikinčiųjų sambūvį, tačiau jos abi atsiribojo nuo arijonų, net atsisakė arijonus laikyti evangelikais. Šį atsisakymą lėmė ne tik doktrininiai išpažinto tikėjimo skirtingumai, bet ir socialinė orientacija.

160

R E N E S A N S O

FI L OS OF I J A

Su arijonais polemizavę Vilniaus universiteto teologai nagrinėjo ginčy­ tinus doktrininius tikėjimo pagrindimo bei teologijos klausimus. Socialinė problematika jų polemikoje liko nuošalėje, tačiau ji aptariama su aiškia katalikybės nuostata išstumti kitatikius iš politinio gyvenimo. Skarga Sei­ mo pamoksluose ir specialiai prieš arijonų pažiūras bei jų tikėjimo principus išleistame kūrinyje Arijonų sugėdinimas ir jų kvietimas atgailai bei krikščioniš­ kajam tikėjimui (Zawstydzenie aryanovj y zvyzzoanie ich do pokuty y iviary chrzešcianskiej, 1604) arijonus kaltino tėvynės išdavyste, politiniu nelojalu­ mu Abiejų Tautų Respublikai bei ją valdantiesiems. Arijonų utopija kvietė bajoriją gyventi ne išnaudojant gyventojų ma­ ses, bet savo pačių darbu. Valstybinių privilegijų apsaugotai bajorijai tai ro­ dėsi neprotinga - jie atlieka pamatinę pareigą valstybei eidami karo tarnybą, sergėdami valstybės suverenumą. Arijonų kritikas Volanas utopiją apibū­ dino kaip „saujelės tamsių žmonių nuomonę". Vis dėlto arijonų ideologai sudarė dalį šviesuomenės. Socialinę utopiją radikalieji arijonai kūrė pagal savaip aiškinamas Evangelijos numatytas krikščioniškosios gyvensenos normas. Jie nekėlė klausimo, kad bus po, t.y. kas ištiks pagal jų idealus organizuotą visuomenę. Dairydamiesi į pirmųjų krikščionių bendruomenių idealus bei gyvenimo paprastumą, arijonai žvelgė į tai, kas buvo iki. Nusiginklavusią, praradusią valstybinę organizaciją visuomenę, apsuptą agresyvių valstybių, turėjo ištikti katastrofa. Abiejų Tautų Respubliką valdantieji įžvelgė utopijos pragaištį valstybei ir pagrįstai kaltino arijonus nelojalumu, pilietinių parei­ gų neatlikimu. Savąja į tikrovę neatsižvelgusia utopija bei jos praktika radikalieji arijonai atsidūrė lemtingų įvykių Abiejų Tautų Respublikos gyvenime nuošalėje. Švedų invazijos metu vieni Lenkijos ir Lietuvos broliai atsidavė švedų karaliaus Karolio Gustavo, pasiskelbusio tikėjimo išpažinimo laisvės gy­ nėju, globai, o kiti liko ištikimi karaliui Jonui Kazimierui. Po XVII a. viduryje praūžusių ir valstybę nualinusių karų, apkaltinti valstybės išdavyste, kola­ boravimu su priešais, nesutikę pereiti į katalikybę arijonai seimo 1658-60 m. nutarimais iš Abiejų Tautų Respublikos buvo išvaryti.

161

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

V VISUOMENĖS TEORIJOS FORMAVIMASIS

1. Pilietinės bendruomenės kilmė Renesanso ir naujųjų amžių politikos teoretikai tęsė iš antikinio pasau­ lio paveldėtą aiškinimo tradiciją: norint paaiškinti pilietinės bendruomenės pobūdį bei funkcionavimą, reikia žvelgti genetiškai ir pirmiausia nagrinėti šios bendruomenės susidarymą. Rūpėjo ikipilietinė, necivilizuota žmonijos būklė ir perėjimo į pilietinę būklę mechanizmas. Teoretikų kurtoji politinė ir socialinė teorija buvo nominalistinė. Nepaisant kaip jie traktavo individų prigimtį - ar ją laikė egoistine bei sau naudos siekiančia, ar pasižyminčia bendruomeniškumo siekio įgymiu, - prigimtiniame įstatyme visi mąstė paliepimus bei draudimus individams, o ne visuomenei kaip visumai. Pa­ liepimai bei draudimai turėję reguliuoti visuomenę sudarančių individų tarpusavio santykius ir tik tarpiškai reguliuoti visuomenės kaip socialinės bendrijos gyvenseną. Dėl to politiniai mąstytojai manė, kad prigimtinio įstatymo funkcionavimas geriausiai įžvelgiamas abstrahavusis nuo visuo­ menės kaip organiško ansamblio ir numačius necivilizuotą žmonijos būklę, kurioje nebuvę bendruomenėje įprastinių politinių, teisinių ir kitų visuo­ meninių ryšių. Tokią individų būklę įvardiję terminu prigimtinė būklė (status naturalis), teoretikai netvirtino, jog ji tikrai buvusi, tačiau ją laikė gerai pagrįsta hipoteze - visuomenės būklę iki įstatymų, teisės ir valstybės at­ siradimo būtina numatyti, kad išaiškinus Šių socialinių institutų kilmę. Jų kilmės aiškinimą dieviškąja nutartimi laikydami nepakankamu, mąstytojai disponavo politinės antikos minties paveldu, siekusiu socialinių institutų atsiradimą aiškinti natūraliais veiksniais ir numačiusiu visuomenės būklę iki įstatymų ir valstybės atsiradimo. Apie tokią būklę ir jos palikimą vi­ suomenės (arba bent genčių vadų) sutartimi kalbėjo sofistai, Platonas ir Aristotelis. Nuo sutarties veiksnio neatsiribojo ir viduramžių scholastai bei teisės teoretikai, teigę sutartį kaip Dievo priesaką žmonėms.

162

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Lietuviškojo renesanso raštijoje išsakytos kelios prigimtinės būklės aptartys, nors terminas status naturalis jose nevartojamas. Jos visos grin­ džiamos vaizdiniu, kad egzistavusi ikipilietinė visuomenės būklė, kurioje individai vadovavosi prigimtiniu įstatymu. Glaustą tokią aptartį pateikė Budnas. Jo vizijoje prigimtinis įstatymas, kurį Kūrėjas amžinai įrašęs į visų žmonių širdis ir kurio neįmanoma nei sunaikinti, nei sustiprinti, skai­ tomas taip: „Jį to išmokė arba apie tai pasakė vien tik prigimtinis įstaty­ mas, kuris kiekvieną žmogų moko, kad kitam žmogui darytų tai, ko pats nori, kad jam visi kiti tai darytų, ir tas pats įstatymas nuteisia to sąžinę, kuris ką nors daro jam priešingai" [9:126]. Seniausiais laikais nebuvę ne tik jokių rašytinių įstatymų, bet ir žodžiu išsakytų. Tačiau buvęs Dievo į žmonių širdis įrašytas prigimtinis įstatymas, ir ne veltui Kainas kalbėjęs, jog kas jį ras, tas jį užmuš, nes pats prigimtinis įstatymas Kainą pasmerkęs mirti. „Bet ką daug kalbėti: visos tos tautos ir jų įstatymų leidėjai - drako­ nai, likurgai, solonai ir visi kiti, kurie Dievo duotojo įstatymo neturėjo, vis dėlto iš prigimtinio įstatymo gerai žinojo, kad už blogį reikia nepaklus­ niuosius bausti, o už žmogaus nužudymą apskritai reikia bausti mirties bausme" [9:127]. Prigimtinę būklę Budnas vaizduoja fragmentiškai ir pagal savąsias arijoniškas nuostatas. Prigimtinės būklės baigtį taip pat vaiz­ duoja ne pasaulietiškai: žydai po tvano per Nojų ir jo palikuonis gavę iš Dievo įstatymus, kuriuos vėliau perėmęs krikščioniškasis pasaulis. Dešimtmečiu anksčiau už Budną kitokį, ženkliai pasaulietinį pirmykš­ tės, prigimtinės būklės vaizdinį pateikė Andrius Volanas. Jo veikalas Apie politinę arba pilietinę laisvę (De libertate politica sive civili) išleistas 1572 m., taigi tada, kai žymiausi modernieji politikos teoretikai Hugo Grotius, Thomas Hobbes'as dar nebuvo gimę, o Jeano Bodino veikalas Šešios knygos apie vals­ tybę (De respublica libri sex) dar nepasirodęs, taip pat nepasirodęs hugenoto Philippo Mornay du Plessis (jo kūrybą Volanas buvo skaitęs), laikomo vi­ suomenės sutarties teorijos pradininku Prancūzijoje, veikalas Priešinimosi tironams gynimas (Vindiciae contra tyrannos). Renesansiškosios politinės min­ ties Volanas sėmėsi iš Vakarų Europos, taip pat iš lenkiškojo renesanso Andrzejaus Fryczo Modrzewskio, 1554 m. išspausdinusio veikalą Pastabos apie taisytiną valstybę (Commentariorum de respublica emendanda). Volanas - filosofiškiausias ir brandžiausias XVI a. lietuviškoje dirvoje veikęs politikos mąstytojas, turėjęs aiškų pilietinį tikslą ir gebėjęs jį deramai išskleisti bei pagrįsti sąvokinėmis priemonėmis, samprotauti pasaulietiškai.

163

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Atskiri Volano samprotavimai, dar susieti su krikščioniškuoju žmonijos nuopuolio argumentu, teikia tokį vaizdą: Kūrėjas žmones sukūręs dorus, tačiau dėl nuopuolio jų prigimtis pagedusi, atsirado godumo, žiaurumo ir kitų nedorybių. „Jei žmonės būtų išlikę tokie dori, kokie buvo sutverti, jiems svetimos liktų bet kokios nelaimės, sutvertieji daiktai patys jiems paklustų, ir jie nepatektų į kokio nors tvarinio žiaurią vergiją. Dabar gi, kai viskas taip pakeitė savo prigimtį, kad tai, kas tvirtai turėjo saugoti žmogaus gyvenimą, matyt, visai nusigręžė nuo mūsų, tik didelėmis pastangomis - o tai tikras mūsų vergijos įrodymas - paklūsta žmonių poreikiams. Niekas kitas žm o­ gui neteikia tikresnio bei didesnio pavojaus patekti į vergiją, kaip tik pats žmogus. Iš tikrųjų tai - pasipūtęs gyvis, kupinas paniekos, gobšumo ir žiaurumo, ypač kai atleidžia gėdos ir kuklumo pavadžius; jis labai įžūliai ir akiplėšiškai geidžia valdyti, nes mano, jog laimės niekur kitur neras, kaip tik engdamas daugelį žmonių ir juos laikydamas vergijoje" [88:122]. Žmonija išgyvenusi ikipilietinį laikotarpį, kai individų tarpusavio santy­ kius reguliavo jėga, kai nuolat kildavo pavojus gyvybei dėl galingesniųjų agresijos, žmonės gyvenę nesantaikoje ir jiems kilo išsinaikinimo grėsmė. Tačiau prabilęs Kūrėjo žmogaus prigimčiai duotas sveikas protas veiksnys, kuriuo žmonės skiriasi nuo gyvūnų, ir žmonės radę priemonę išvengti susinaikinimo - įstatymus, sutramdžiusius galinguosius ir visus sulyginusius. Proto padiktuota įstatymų institucija buvusi pirmoji ir pa­ grindinė sąlyga palikti pirmykščią, pagedusios prigimties būklę ir pereiti į pilietinę bendruomenę. „Juk žvėrių ir žmonių gyvenimas skiriasi tuo, kad pirmieji tik jėga kitus gąsdina ir saugo savo gyvybę, o žmonės susikūrė pilietinę bendruomenę, pagrįstą tokiais įstatymais, kad vienodas sąlygas turėtų tiek galingieji, tiek silpnieji, turtingieji ir vargšai. Jei jų padėtis bus kitokia, niekas nesitikės, jog tokia žmonių bendruomenė bus ilgalaikė ir pastovi, nes greitai žus draskoma tarpusavio nesantaikų" [88:150]. Pagrindiniu prigimtinės būklės nepatogumo požymiu Volanas laiko nesantaiką, nesutarimus dėl išteklių, dėl nuosavybės. Gėrybes jis supranta platoniškąja-aristoteline prasme, kaip dvasinį gėrį (dorybes), kūno sveika­ tingumą ir turtą. Prigimtinėje būklėje nebuvę deramų sąlygų laisvai bei teisingai naudotis savo gėrybėmis. „Juk kuriam galui tasai gėrybių turėji­ mas, jei negali jomis naudotis, arba kaip galima jomis naudotis teisingai, jei apskritai jų neturi? Taigi tam, kad kas nors galėtų naudotis savo gėrybėmis,

164

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

būtina, kad jomis naudotųsi laisvai. Pilna žmogaus laimė yra tuomet, kai galima teisingai ir laisvai naudotis gėrybėmis" [88:124]. Gėrybių kaip savų pabrėžimas rodo Volano mąstymo slinktį - bendrajame gyvenime susida­ ręs nuosavybės institutas iš pradžių buvęs netvirtas, neturėjęs deramos apsaugos. Kiekvienas galėjęs reikšti pretenzijas į bet kurias gėrybes. Pre­ tenzijas mūsų teoretikas nuspalvina moraliai ir jas vaizduoja kaip nedorų žmonių įgeidžius: „Tačiau kadangi šią laisvę [naudotis gėrybėmis] valsty­ bėje galėjo nevaržomai ir visą turėti bet kas, nors ji ir neturėjo priklausyti nuo nedorų žmonių norų bei įgeidžių, reikėjo rasti tokį būdą ar sandėrį, kuriuo būtų pažabotas bet koks žmonių nedorumas bei įžūlumas. Todėl buvo sukurti įstatymai, kurie visais atvejais nustatytų doro elgesio ribas, skirtų bausmę nusižengusiems, o tuo atveju, jeigu jie nepaisytų visuotinės ramybės, būtų verčiami ją saugoti iš baimės būti nubaustiems" [88:124]. Moraline psichologija nuspalvintuose Volano teoretizavimuose prasiskver­ bia aiški mintis: pagrindinė pilietinės būklės susidarymo priežastis buvusi nuosavybės institutas bei jo pasauga. Tą patį, patobulinęs argumentus, vė­ liau tvirtins ir naujųjų amžių politinės filosofijos įžymybė Hobbes'as. Pilietinė bendruomenė kilusi iš pavojaus ir protingumo - šiuo pa­ matiniu teiginiu Volanas stovi vienoje gretoje su moderniaisiais XVII a. poli­ tikos filosofais Hobbes'u ir Johnu Locke'u. Juk ir Hobbes'as teigė pilietinę bendruomenę kilus iš pavojaus susinaikinti ir šį pavojų pašalinusio protin­ gumo, o Locke'as įstatymų kilmę aiškino kaip visiems bendro teisingumo mato, sulyginusio stipriuosius ir silpnuosius, radimą. Abu politinės minties klasikai pilietinės visuomenės susikūrimą aiškino pasaulietiškai, apsiei­ dami be žmonijos nuopuolio ir jo padarinių. Dėl to prigimtinės būklės sąvoka naujųjų amžių politikos filosofams buvo bendroji reguliatyvios reikšmės idėja - mintinis eksperimentas, turėjęs tikslą atskleisti pilietinės visuomenės ir valstybės pobūdį, samprotaujant apie ikipilietinę būklę. Pirmykštės būklės konstrukto Volanas negvildeno, nepateikė ir naujau­ sių geografinių atradimų duomenų, kurie politiniams mąstytojams būda­ vo iliustracinė medžiaga analizuojant pirmykštę žmonijos būklę. Jis, kaip ir kiti modernūs politikos filosofai, ikipilietinės būklės konstruktą vartojo dar ir kitu tikslu - jį taikyti krizinėms pilietinės visuomenės situacijoms, antai kai dėl valstybės valdžios savivalės žlunga valstybingumas ir kyla grįžimo į prigimtinę būklę grėsmė (Volano interpretacijoje grįžimo į nuo­ puolio pagadintą prigimtį grėsmė).

165

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Aristotelio teiginį, kad žmogaus prigimtis tokia, jog jis esąs visuo­ meninė būtybė, Hobbes'as neigs ir sakys priešingai - žmogus esąs egois­ tinė, sau naudos siekianti būtybė, su šiais dviem prigimtiniais požymiais jis ir sukelia nesantaiką prigimtinėje individų būklėje, o pilietinė būklė egoizmą nuramdo. Volanas veikiau linkęs pripažinti krikščioniškajame aristotelizme įtvirtintą žmogaus prigimties sampratą: net ir patyrusiojo nuopuolį žmogaus prigimtyje išliko socialumo daigai, ikipilietinėje žm o­ nijos būklėje egzistavę visuomeniniai ryšiai bei santykiai, tik nebuvę įsta­ tymų bei teisės kaip visuotinio teisingumo matuoklio, o dėl to ir įsigalėjęs socialinis neteisingumas, galingiesiems atėmus laisvę iš silpnųjų. Tačiau net ir pagedusioje prigimtyje išlikę pagrindinės krikščioniškosios dory­ bės - teisingumo - daigai ir potencijos jo siekti. Pagedusios prigimties konstruktu Volanas artimas Hobbes'o žmogaus prigimties sampratai, o įstatymų kaip visuotinio teisingumo mato nebuvimą ikipilietinėje būklėje po šimto metų akcentuos Locke'as. Modernioji politinė XVII a. filosofija aiškino prigimtinės būklės pali­ kimo ir pilietinės visuomenės bei valstybės įkūrimo mechanizmą - visuo­ menės sutartį. Sutarties teoriją nulėmė iš žmogaus prigimties kildinamos prigimtinės teisės, valstybė jau neaiškinama kaip Kūrėjo socialinė bei po­ litinė nustatytos pasaulio hierarchijos išraiška. Krikščionybė teigė prigimtinę žmonių lygybę - visi Dievo sukurti tos pačios prigimties. Dėl to jau viduramžiais mąstyta, kad tik kokiu nors žmonių susitarimu įmanoma paaiškinti jų visuomeniniame gyvenime esančias priklausomybes bei ribojimus. Viduramžiais vyravo sutartinės valdžios kilmės vaizdinys: imperatorius ar karalius valdžią gauna iš Die­ vo per bažnyčią, popiežiui karūnavus ir taip palaiminus valdyti, arba, kaip imta teigti vėlyvaisiais viduramžiais, imperatorius valdžią gauna iš Dievo per tautą, t.y. rinkėjų kolegiją, kuri atstovauja tautai. Išrinkusieji valdovą įsipareigoja būti paklusnūs, o valdovas įsipareigoja jį išrinkusiems ginti jų gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Paveldimose monarchijose sutartinė valdžios kilmė taip pat akivaizdi: be didikų sutikimo sostas neįgyjamas, o didikai savo ruožtu įsipareigoja naujajam monarchui. Tad valdžia kyla iš valdinių sutikimo ir karaliaus dėkingumo bei atsakomybės už Šį sutikimą harmoni­ jos. Karaliaus valdžios ribojimas parlamentinėse viduramžių monarchijose

166

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

reiškė, kad ne tik karalius, bet ir valdiniai turi teisių. Politinė Calvino dok­ trina, blogą valdovą laikiusi Dievo bausme žmonėms už nuodėmes, orien­ tuota į tai, kad valdyti pagal įstatymus valdovas įsipareigoja ne valdi­ niams, bet Dievui, valdovą riboja tik dieviškasis, o ne žmogiškasis įstaty­ mas. Prancūziškojo kalvinizmo (hugenotų) teoretikai teigė, kad Dievas ir karalius kartu su tauta esą sutarties dalyviai. O antroje sutartyje karalius ir tauta yra susitariančios šalys ir ši konstrukcija, jos kūrėjų sumanymu, jau leido valdiniams priešintis neteisingai valdančiam karaliui. Moderniose politinėse XVII a. teorijose ėmė vyrauti dviejų sutarčių konstrukcija: vieną sutartį tarp savęs sudaro individai kaip būsimos pilieti­ nės bendruomenės nariai ir sutarties tikslas - įsteigti valdžios instituciją, o antrą sutartį individai sudaro su valdžia. Absoliutistas Hobbes'as teigė tik pirmąją sutartį. Volanas, vartojęs terminus sutikimas, tautos sutikimas, sutarties teori­ jos išsamiai dar nedėstė. Tačiau jo pažiūrose esama esminių moderniosios visuomenės sutarties teorijos mazgų, jos elementų. 1. Ikipilietinėje bendruomenėje veikia lygūs individai (pagedusios prigimties). 2. Tokioje bendruomenėje nėra įstatymų, tad nėra ir visuotinio teisin­ gumo mato. 3. Sveikas protas padiktavęs žmonėms rasti įstatymus kaip teisingu­ mo - nekenkti kitiems ir nepatirti žalos - matą. 4. Žmonės sukūrė pilietinę bendruomenę, kurioje įstatymai vėl visus sulygina, valdovas paklūsta įstatymui. „Tarp įstatymo ir karaliaus toks glaudus ryšys, kad, mūsų nuomone, karalius yra ne kas kita kaip kalban­ tysis įstatymas" [88:127]. Šiuo principu, būtinu sutarties teorijai, Volanas nesilaiko Calvino nuostatos, jog karalius nepavaldus žmonių įstatymams. 5. Valdovas sudarė sutartį su tauta, jai įsipareigojo prisiekdamas tei­ singai valdyti. Antrasis sutarties dalyvis - tauta - įsipareigojo karaliui paklusti, kol jis valdys teisingai. Karaliaus valdžia suvaržyta - be tautos sutikimo karalius negali leisti įstatymų nei keisti išleistų įstatymų. „Mūsų krašte karališkoji valdžia yra suvaržyta stipriais lyg žąslai varžtais ir ji negali, be visos tautos sutikimo, nei leisti kokius nors įstatymus, nei, kita vertus, išleistus kaip nors keisti. Juk prieš pavedant valdyti valstybę, ka­ raliavimo pradžioje jie turi prisiekti tautai, jog nieko ir niekad nedarys

167

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

prieš įstatymus. Jei tai atsitiktų, jie aiškiai patikina, jog jokios teisinės galios toks jų sprendimas bei nutarimas neturės, kadangi tai būtų padaryta prieš šventąjį tikėjimą ir priesaiką" [88:127-128]. 6. Pilietinė visuomenė žmonių įkurta tikslu apsaugoti piliečių gyvybę, laisvę ir nuosavybę, įstatymai sergsti šias prigimtines jų teises. 7. Tauta turi teisę priešintis valdžiai, kai ši nesilaiko sutarties. „Iš tikrųjų dėl visų prieštaraujančių teisingam žmogaus proto sprendimui įstatymų yra ginčijamasi tol, kol pagaliau [jie] atšaukiami arba remiantis valdžios žmonių autoritetu, arba jų didžiai kenksmingas veikimas at­ šaukiamas liaudies sukilimo. Kad tarp žmonių būtų įtvirtinta tikra laisvė ir gyvenimo ramybė, prisidengiant įstatymo vardu nieko neturi būti įnešta į žmonių gyvenimą, ko nepasiūlo pati išmintis ir nenurodo teisingas proto sprendimas" [88:129]. Sutartis šiuolaikiniu požiūriu yra derybos, o visuomenės sutarties at­ veju individai prie derybų stalo atsineša prigimtines teises kaip prigimties faktą. Prigimtinės individų teisės yra pradinė sutarties sąlyga. Volanas dar nėra brandus konceptualiai aiškiai išreikšti prigimtinių teisių pavertimo pi­ lietinėmis teisėmis. Tai išreiškė modernieji XVII a. politikos teoretikai. Ta­ čiau Volanas žengė į pripažinimą, kad politinė galia kyla prigimtinių teisių pagrindu. Visuomenė įsteigė valdžią, kad ji tarnautų jos tikslams. Politinė valdžia kyla iš tautos, iš jos gauna įgaliojimus. Politinė valdžia valdo ne pagal savo įgeidžius, ji yra ne malonių bei palankumo dalytoja, bet teisin­ gumo vykdytoja. „Juk karalius, remdamasis įstatymais ir rodydamas pa­ vyzdį, vadovauja ir valdo tautą, kurios priekyje jis stovi, visiems jis yra teisingo ir doro gyvenimo norma" [88:127]. Įstatymas kyla iš tautos, jos atstovams sutikus. Volanas aiškiai dar neformuluoja, kad politinės valdžios teisės yra išvestinės, ji turi deleguotas, tautos jai suteiktas teises. Tačiau jo politinės mąstysenos slinktis būtent šia kryptimi. Vėlyvojo Renesanso politinės teorijos sąvokomis (su kai kuriomis scholastikos priemaišomis) pilietinės visuomenės kilmės procesą apibūdino Vilniaus universiteto teisės profesorius Olizarovijus veikale Apie politinę žmonių sąjungą (De politica hominum societate), kurį parašė Vilniuje, o 1651 m. išspausdino Dancige. Veikalas sukurtas pasirenkamuoju stiliumi: semiama iš aristotelinio paveldo, Cicerono, žymiausių Renesanso bei naujųjų amžių politikos teoretikų - Machiavelli, Ficino, Bodino, Tholosano, Grotius'o

168

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Althusius'o ir daugelio kitų autorių, šiuolaikiniu požiūriu mažareikšmių, antraeilių, žinomų tik specialistams. Mini daugelį antikos literatų, juos cituoja, perpasakojimas ir citatos neretai užgožia paties Olizarovijaus mintį. Iš politinių viduramžių mąstytojų mini Tomą Akvinietį ir Marsilijų Paduvietį, o iš lenkų politinių rašytojų-Fryczą Modrzewskį. Šiuo veikalu, perkrautu nuorodų ir atpasakojančiu svetimas pažiūras, Olizarovijus Eu­ ropoje neišgarsėjo. Politinės tikrovės XVII a. viduryje aiškinimas nelanks­ čiomis aristotelizmo paveldo sąvokomis negalėjo tikėtis pripažinimo. Juk tais pačiais metais, kai Olizarovijus išleido veikalą, pasirodė Hobbes'o Le­ viatanas. Veikalo reikšmingumą sudarė Abiejų Tautų Respublikos politinių realijų aptarimas vėlyvojo Renesanso politinių idėjų slinktimi. Pažymėtina, kad Orzechowskio kūryba jame neaptariama, apie ją net neužsimenama. Vilniaus universiteto teisės profesoriui, apeliavusiam į teisinę ir politinę Lietuvos DK tikrovę, rodėsi nederamu dalyku minėti politinę šios valsty­ bės tikrovę iškreiptai vaizdavusius raštus. Nebrandžios veikalo vietos aiškintinos ir jaunu autoriaus amžiumi - veikalą sukūrė būdamas 33 metų. Kita vertus, jaunatviškas polėkis jį įgalino ne tik remtis autoritetais, bet juos vertinti ir kritiškai, prieštarauti Aristoteliui ir Bodinui. Nors taiko indukcinį metodą - stebi, lygina, apibendrina, tačiau nemaža politinio gyvenimo sričių lieka už autoriaus dėmesio lauko, ir tada mąstysenai va­ dovauja nelanksčios perimtos politinės filosofijos schemos. Kaip ir kiti Renesanso politinės raštijos kūrėjai Lietuvoje, Olizarovijus terminą sąjunga (societas) vartoja ne griežtai apibrėžta reikšme, bet, sekda­ mas renesansine maniera, laisvai, jį siedamas su keliomis sąvokomis. Šio pradinio termino neapibrėžęs, vartojo žmonių sąjungos, tokio ryšio tarp žmonių prasme, kai atsiranda valdžia ir valdiniai. Terminą sąjunga taip pat vartoja plačiausia Renesanso raštijoje atgaivinta stoiškąja universalia pras­ me - apibūdinti visai žmonijai kaip sudarytai iš individų, kuriems dėl savo prigimties įgymių skirta gyventi bendruomenėje; ją įvardija piliečių ben­ drija, pilietine bendruomene. Mąstytojas skiria pilietinę bendruomenę ir valstybę kaip politinę pilietinės bendruomenės organizaciją. Tad rene­ sansinėje Lietuvoje politinės raštijos kūrėjai pažengė ir sąvokinėse kon­ strukcijose - terminai sąjunga, pilietinė bendruomenė, valstybė diferencijuojami. Žmonijos ikipilietinės būklės Olizarovijus specialiai neaptarė, tepaliko atskiras mintis. Iš jų aiškėja, kad ikipilietinę būklę apibūdina tais pačiais visuotinai priimtais prigimties ir prigimtinio įstatymo, lygybės, laisvės,

169

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

protingumo terminais. Pirmoji pilietinės bendruomenės kaip ir visos kūri­ nijos priežastis esanti dieviškasis planas, o jo įgyvendinimą geba vaizduoti pasaulietiškai. Ikipilietinės būklės apibrėžčiau nenusakius, iš ikibaudžiavinės pir­ mykštės Lenkijos valstiečių būklės ir jos prilyginimo pradinei žmonijos būklei daroma išvada, kad toji būklė nebuvusi netvarkos būvis žmonėms vadovaujantis prigimtiniu įstatymu, Kūrėjo įrašytu žmonių prigimtyje. O ji tokia, kad čia iš karto slypi valdžios ir pavaldumo pradai. Šiuo išankstiniu prigimtyje glūdinčiu veiksniu Olizarovijus tikėjosi atsakęs į klausimą, ko­ dėl žmonėms prireikė palikti sąlygiškai šiltą vietelę - prigimtinę būklę. Sukurtas visuomenine būtybe ir negalintis pats viskuo apsirūpinti, reika­ lingas kitų paramos, žmogus iŠ pat pradžių prigimtyje nešiojęs valdžios ir pavaldumo įgymius, reguliavusius naudojimąsi kitų darbu, kurie ir realizavęsi įkuriant politinės valdžios institutą ir valstybę. Tai buvusi natūrali prigimties raiška. Autorius polemizuoja su „aukso amžių" apdainavusiais poetais ir politiniais mąstytojais, valstybę ir jos valdžią laikiusiais esant nuodėmingos kilmės. Pripažinęs, kad sąjungoje esantys ją gali sudaryti tik sutartimi ir bendradarbiaudami dėl abipusės naudos, valdžios ir valstybės institucijas Olizarovijus kildino ne iš sutarties, bet iš prigimties prado natūralioje gy­ venimo tėkmėje, valdžią užimant giminėje labiausiai pasižymėjusiems dorybėmis. „Iš pradžių lenkai, kaip ir visi žmonės, buvo visiškai tarp sa­ vęs lygūs. Turėjo valdovus, kurie valdovais tapo ne dėl kilmės, bet dėl dorybių, ir kadangi jų valdžios buvo teisingos bei naudingos valstybei, tai ir valdiniai niekad jiems neskelbė karo, kuriuose nugalėti būtų tapę nugalė­ tojų belaisviais. Taip pat ir valdantieji savo valdiniams neprimetė nelaisvės, tam negalėdami turėti jokios priežasties" [50:152]. Aliuzija į tėviškąją val­ džią šeimoje bei vienvaldystę giminėje Olizarovijų įgalino teigti tai buvus kunigaikščių ir karalių valdžios šaltiniu formuojantis valstybei. Šį aristotelinį motyvą jis derino su ciceroniškuoju - valstybė esanti ir visuma asmenų, kuriuos jungia tie patys teisiniai ryšiai. Pasitelkęs materijos ir formos kon­ cepciją, Olizarovijus išveda tradicinę apibrėžtį: valstybė esanti pilietinės bendruomenės forma, jos politinė organizacija. Politinėje organizacijoje pri­ valomai mąstoma jos narių pavaldumas vienodai teisei. Valstybė esanti ta pačia teise suvienytų daugelio greta gyvenančių žmonių susivienijimas ir sąryšis turint tikslą gerai ir laimingai gyventi.

170

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Pilietinės bendruomenės ir jos kilmės sutartimi teorija aiškiai pažan­ gesnė. Pagal modernią XVII a. interpretaciją visuomenės sutarties teorija rodė, kad žmonės, tapę piliečiais deleguodami savo prigimtines teises jų pačių sutartimi įsteigtai valdžiai, šių teisių nepraranda ir kad valdžia kyla tik individų teisių pagrindu. Valdžios teisės tėra antrinės, išvestinės. Šiuo pagrindu klostėsi klasikinis liberalizmas. 2. Suverenas Idealizuojant valstybinę Lietuvos DK praeitį, ypač Vytauto valdymo laikus, publicistams rūpėjo stiprią centralizuotą valstybės valdžią suprie­ šinti jų laikų valdymo negerovėms, kurias įžvelgė sklindant iš bajoriškųjų laisvių šlovinimo apimtos Lenkijos Karalystės kilmingųjų luomo. Taurios ankstyvosios lietuvių valstybės garbstymas neatitiko publicistų puoselėtų valstybės pertvarkos tais laikais pažangių projektų. Feodalinė Lietuvos vals­ tybė ir Vytauto valdymo laikais nepasiekė politiniu požiūriu išsivysčiusių feodalinių valstybių lygio - priešakinėse viduramžių monarchijose ka­ raliaus valdžią ribojo luominis parlamentas. Lietuvos DK parlamentinės institucijos ilgą laiką neturėjo. Didžiojo kunigaikščio taryba, su kuria valdovas tardavosi esminiais valstybės tvarkymo klausimais, buvo centri­ nės valdžios organas, tarybos narius valdovas pasirinkdavo iš artimiausių giminaičių ir sričių kunigaikščių. Lemiamą sprendimą priimdavo valdovas. Didysis kunigaikštis buvo stambiausias valstybės žemvaldys - savi­ ninkas, kuris mažesniesiems kunigaikščiams, pasižymėjusiems karo žy­ giuose vadams dovanodavo valstybės žemes ir tėvonijas. Manoma, kad didžiojo kunigaikščio domenui priklausė 3A valstybės teritorijos. Šiuo būdu įgijusieji žemes kaip nuosavybę tapdavo ne savininkais šiuolaikine pras­ me, bet nuosavybės turėtojais. Kadangi feodalinėse valstybėse pamatine vertybe laikyta lojalumas, tai, tapusieji didžiajam kunigaikščiui nelojaliais, dovanotas žemes prarasdavo. Aukščiausių teisių turėtojas buvo didysis ku­ nigaikštis, o ne tauta tuometine samprata. Nuo šio suvereno priklausė ir laisvės sklaidos mastas visuomenėje, jis tapo laisvės disponuotoju ir jos dalytoju. Feodalinėje Lietuvos valstybėje asmens laisvė - tai jam valdovo suteikta veikos atitinkamoje srityje lengvata, privilegija. Visa tai nesi­

171

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

derino su pradėtomis skelbti prigimtinėmis asmens teisėmis ir laisvėmis. Didžiųjų kunigaikščių absoliutizmas rodė, kad valstybė nelaikoma ben­ druoju tautos gėriu, valdovas esąs ne valstybės narys, bet jos savininkas. Šį senosios Lietuvos valstybės absoliutizmą ėmė kritikuoti pagarsėjęs politinis lenkų publicistas Orzechowskis kūrinyje Penktainis (Quincunx, 1564), taręsis turįs dar vieną svarų argumentą kunigaikštystės kaip valsty­ binės santvarkos formos nenaudai. Pasak jo, turkų, Maskvos ir Lietuvos valstybės panašios tuo, kad jose valdovų valdžia absoliuti ir jie esą valsty­ bės šeimininkai. Save esant valstybės savininką įrodė Jogaila - padovanojo lenkams Lietuvą: „O kad taip yra, įrodysiu tąja privilegija, kuria karalius Jogaila Lietuvą kaip nuosavą ir paveldimai atitekusią dovanojo lenkams ne kitaip, kaip aš tau dovanočiau savo tėvoniją - Zarovicų kaimą" [51:226]. Didieji Maskvos ir Lietuvos kunigaikščiai tegali būti vadinami despotais arba dinastais, bet ne karaliais. Lenkijos karalius niekaip negali karalystės laikyti savo nuosavybe. Lietuvai sudarant uniją su Lenkija, pirmiausia reikia, „kad didysis Lietuvos kunigaikštis numarintų savo kunigaikštiškas teises, kurias Lietuvoje turi kaip paveldėtas, panašiai kaip ir aš turiu teisę į savo Zarovicus, kuriuos galiu atiduoti kam noriu, savo paveldimą teisę per­ leisdamas kam noriu. Taip ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio valia yra ati­ duoti Lietuvą Lenkijos Karalystei ir perleisti Lenkijai visas savo paveldėtas teises, kurias Lietuvoje turi kaip tikrasis ir paveldimas ponas, kad, tapusi laisva, galėtų su laisva Lenkija taip susijungti, tarytum su ja sudarytų vieną kūną, turėtų su Lenkija viename kūne vieną širdį, vieną sielą" [51:227-228]. Lenkiškųjų pretenzijų ideologo išvedžiojimai žemino Lietuvos DK ir ją valdančiųjų prestižą. Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis užsakė Augustinui Rotundui parašyti atkirtį Orzechowskio išvedžiojimams, ir greitai pasirodė poleminis Rotundo traktatas Len­ ko pasikalbėjimas su Lietuviu (Rozmowa Polaka z Litivinem). Dėl didžiųjų kunigaikščių padėties valstybėje Orzechowskiui Rotundas atsako dviem kontrargumentais: „Juo labiau mes, savieji, žiūrėjome ir žiūrime į juos ne kaip į valdovus, bet kaip į tėvynės tėvus. Viską, ką turime, iš jų esame gavę, nieko savo neturėjom e, mūsų valdovas irgi nieko savo neturi; jis nelaiko valstybės savo nuosavybe, bet ja su mumis dalijasi, jis taip mus myli, kad ir tėvas savo sūnaus geriau mylėti negali. O kodėl? Quia nobis

172

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

natus, nobis datus - giedama bažnyčioje; jis iš mūsų tautos yra kilęs ir ne bet kokios tautos, o senesnės už genus Heraclidarum** Lakedemonijoje, mat mūsų kronikos išsaugojo tų laikų atminimą, kai į šiuos kraštus prieš pusan­ tro tūkstančio metų, nuo Nerono žiaurumų iš Romos bėgdamas, su savo kariais atvyko P. Libonas, kurį mūsiškiai, klaidingai jo vardo raides sukeitę, Palemonu vadina, ir apsigyveno prie jūros, kuria atplaukė" [68:184-185]. Pirmasis Rotundo argumentas - didžiuosius kunigaikščius lietuviai laikę ir tebelaiko ne valdovais, bet tėvais, ją santykiai grindžiami meile neatitiko tikrovės ir tebuvo idealizacija, apeliuojanti į garbingą kilmę, mat iš tokios senos, garbingos giminės kilę valdovai Gediminaičiai buvę valdi­ niams malonūs ir švelnūs, pastarųjų taip pat mylimi. Reikšmingas antras Rotundo argumentas, kad Lietuvos valdovas nelaiko valstybės savo nuo­ savybe, bet ja dalijasi su valdiniais. Taigi teigiama, jog valstybė esanti bendroji tautos nuosavybė, atsižvelgiant į politinę XVI a. iki unijos su Lenkija tautos tikrovę, kai didysis kunigaikštis valdžia dalijosi su Ponų taryba, ribojusia jo valdžią, o bajorija rinkosi į seimus ir seimas dalijosi funkcijomis su Ponų taryba, kuri seime viešpatavo. Lėmė didžiojo kuni­ gaikščio sprendimas. I Lietuvos Statute įrašyta plati veiksena, leidžiama tik didžiojo kunigaikščio sutikimu. Šiaip jau didysis kunigaikštis kaip aukš­ čiausių teisių kūrėjas, jų turėtojas ir skirstytojas suverenitetu dalijosi su didikais ir dalimi bajorijos, atstovaujančios tautai (šis atstovavimas bent jau buvo deklaruojamas). Turėjo praeiti dar du šimtmečiai, kol galiausiai Kantas paskelbė, kad teritorijų su jose gyvenančiais žmonėmis - individais, turinčiais savaiminę vertę, - įgijimas nepateisinamas, jokia valstybė negali būti įgyta kitos vals­ tybės nei paveldėdama, nei mainikaudama ar gaudama dovanų. Valstybė nėra nuosavybė. Valstybė nesanti vien teritorija, ji esanti visuomenė, ir nie­ kas kitas, išskyrus ją pačią, neturi teisės jai įsakinėti ir ją valdyti. Mėginimas ją inkorporuoti į kitą valstybę esąs kėsinimasis valstybę sunaikinti kaip moralinį subjektą. Kantas pasmerkė jo laikais tebeegzistavusią praktiką valstybę plėsti įgyjant naujų žemių vedybiniais ryšiais. Lietuvos valstybė ne kartą plėtėsi į slavų žemes šiuo būdu. * Kadangi mums gimė, tai mums ir duotas. * * Heraklidų giminę.

173

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Klausimas, kas valdo ir kaip valdoma, išsilaisvinus iš viduramžių cenzūros, feodalinių valstybių monarcho instituto ir monarcho asmens aptarimas tapo reikšminga tema, pasirodė daug lotyniškai ir nacionalinėmis kalbomis parašytų traktatų Apie valdovą. Siauriau ar plačiau šį klausimą gvildeno ir publicistai Lietuvoje, o Volanas 1605 m. Dancige išleido trak­ tatą Apie valdovą ir tikrąsias jo dorybes (De principe et propriis eius virtutibus), sukurtą kreipimosi į Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės senatą 1573 m. pagrindu. Politinės filosofijos pradininkai nekvestionavo padėties, kai didįjį Lie­ tuvos kunigaikštį Lenkijos ponai išrinkdavo ir Lenkijos karaliumi ir jis (iki unijos su Lenkija) tapdavo dviejų valstybių valdovu. Jiems svarbiau­ sia - kad valdovas būtų savas, t.y. kilęs iš lietuviškosios giminės. Rotundas konstatuoja: lenkų padėtis ne tokia palanki kaip lietuvių, juos valdo ne iš lenkų, bet iš Jogailaičių giminės kilę valdovai. Pasak publicisto, didesnės vertės teikimas tam, kas sava, pagrindžiamas metafiziniu prigimties ar­ gumentu: „Vadinasi, kas labiau svetimą negu savą myli, tas nesielgia pagal prigimtojo prigimtis blogo mąstymo sugadinta" [68:180]. Politinis šio argu­ mento sekmuo esąs abipusiai vienareikšmis valdovo ir valdinių santykis pagal palankumą: valstybės gyventojams „mielesnis ir malonesnis yra tas, kuris namie, o ne svetur gimęs", o valdovui „sava tauta visada mielesnė už svetimą". Rotundas apeliuoja į Machiavelli: ir šis veikale Valdovas „įrodo, kad valdovas, paveldėjęs valdžią toje valstybėje, kurioje yra gimęs, vals­ tybei tinkamesnis ir naudingesnis nei svetimas - iš kitur atsikviestas" [68:180]. Rotundas ir Volanas įžvelgė prolenkišką ir savų, iš niekur nepasi­ kviestų valdovų Žygimanto Senojo bei Žygimanto Augusto politiką, tačiau tuo apkaltinti valdovus nesiryžo, nors Volanas sielojosi dėl plačių Lietuvos DK teritorijų perdavimo Lenkijos Karalystei. Kaip pavyzdžiu remiantis iškiliaisiais antikos didžiavyriais, patei­ kiamas valdovui būtinų įprastinių moralinių ir politinių dorybių sąrašas: jis turįs būti dievobaimingas, tautai veikiau tėvas negu valdovas, reikalui esant griežtas, kartu ir gailestingas, narsus, didžiadvasis, apsišvietęs ir t.t. o „Iš visų dorybių puikiausioji teisingumo dorybė valdančiajam vyrui būti­ niausia" [86:c.V]. Iš politinių valdovo dorybių vieniems publicistams rūpėjo valdovo paklusimas veikiančiajai teisei, o kitiems - tvirtos rankos politika, sutramdanti didikų pretenzijas sutelkti valdžią savo rankose. Tvirtos rankos politika paprastai įvardijama cezarizmu. Vytautiškojo cezarizmo lūkestis

174

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

tapo patrauklus Lietuvos valstybingumą, atskirumą nuo Lenkijos teigu­ siems politiniams publicistams. „Mykolas Lietuvis giria Vytautą už tai, kad jis buvęs tvirtos rankos valdovas, kad jam paklusę gretimų kraštų valdovai. Lietuvos kaimynai pasidarę pavojingi dėl to, kad jie palaikę cezarinę Vytauto dvasią. Mykolas Lietuvos sako, kad „maskvėnai giriasi, jog iš mūsų paėmė Vytauto įstatymus" (IV fragmentas), o caro Ivano IV politi­ nius vidaus ir užsienio laimėjimus paaiškina tuo, kad jis seka „mūsų didvyriu Vytautu" (III fragmentas). Ir cezariečių (caesariani) Krymo totorių pasieki­ mus jis remia faktu, kad Girėjų dinastija yra kilusi iš Lietuvos totorių ir jų cezarį-chaną ten pasodino tvirta Vytauto ranka (I fragmentas). Mykolas Lietuvis iškelia kai kurias Vytauto politikos demokratines tendencijas, pa­ žymi, kad jis kovojo su stambiųjų feodalų individualizmu bei savivale ir kad jis nepaisęs paveldėto kilmingumo" [67:138-139]. Feodalinėse Europos valstybėse tebesilaikė viduramžių nuostata aukščiausių teisių turėtojo institutui suteikti dieviškumo žymę. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio dekretai taip pat prasidėdavo nurodymu, kad jis esąs valdovas Dievo malone (Dei gratia). Sis malonės gavimas patvirtinamas per dangaus vietininką žemėje - popiežių, pastarajam palaiminus valdyti. Nuoširdus katalikas Rotundas Šiam valdovo galios šaltinio aiškinimui prita­ ria: „Kaip jau sakiau, turiu pripažinti, kad iš tikrųjų kiekviena krikščioniškoji karalystė valdžią, galią bei stiprybę gauna iš vyriausiojo Romos Bažnyčios dvasininko per vietininkus, kuriuos jis pats kiekvienai karalystei išrenka; šitai, manau, teisingai parašė Ožechovskis prieš dvejus metus išleistuose savo Dialoguose apie egzekuciją ir šiemet išėjusiame Quincunx'e" [68:123]. Suvereno galios įprasminimas teokratiniame Orzechowskio valsty­ bės valdymo modelyje kalvinistui Volanui liko nepriimtinas jau dėl refor­ macijos nepripažintos pačios popiežiaus institucijos bei jos įgaliojimų. Neginčydami formulės Dievo malone, taigi ir suvereno valdžiai priskyrimo dieviškumo žymės, politiniai reformacijos mąstytojai suvereno galios šal­ tinį supasaulietino, turėdami šio supasaulietinimo pirmtakus - vėlyvųjų viduramžių politikos filosofus Ockhamą ir Marsilijų Paduvietį. Reformacijos mintis pasinaudojo pastarųjų konstrukcija: įgaliojimus iš Dievo valdovai gauna ne per popiežiaus atstovaujamą bažnyčią, bet per tautą, jo valdžia kyla iš didikų kolegijos, renkančios valdovą arba sutinkančios, kad sostą jis užimtų paveldėjimo būdu. Numanyta, kad didikai atstovauja visiems kil­ mingiesiems o pastarieji atstovauja paprastajam luomui ir kalba jo vardu.

175

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Šis atstovavimas suvoktas miglotai, teisiniais aktais feodalinėse valstybėse neišreikštas. Jokie teisiniai Lietuvos DK aktai neapibrėžė, kokiu būdu mies­ tiečiai ir valstiečiai savo sutikimą išreiškia per valstybės didikus, bajoriją. Suvereno galios šaltinio konstrukciją Volanas papildo esminiu sutar­ ties veiksniu. Duodamas priesaiką jį išrinkusiam tautai atstovaujančiam seimui, valdovas sudarė sutartį su tauta, įsipareigodamas valdyti tik gavęs tautos, t.y. didikų ir seimo, pritarimą įstatymų leidyboje. Piliečių valia už­ ėmęs sostą, valdovas jaučiasi jiems įsipareigojęs. Sutartimi su tauta įsipa­ reigojama sergėti prigimtines tautos teises, tuo pačiu suvereno galia kyla šių teisių apsaugos pagrindu. Valdovo rinkimas, valdžios gavimas piliečių valia turėjo manifestuoti bajoriškąją demokratiją ir viršyti jos trūkumus, kurie Olizarovijų vertė pasisakyti už paveldimą monarchiją. Prigimtinių teisių ir sutarties kon­ strukcijos suvereno įgaliojimus pagrindė kaip iš tautos gautas užduotis: valstybės valdžia apsaugo piliečių gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Vilniaus politinių mąstytojų teoretizavimuose suverenu laikoma valstybės valdžia, įgaliojimus gavusi iš tautos per jos atstovus. Taip teoretizavo ir žymiausi Europos XVII a. politikos filosofai, nei Grotius, nei Hobbes'as tautos suverentiteto nepripažino. Turėjo praeiti dar nemaža laiko, kad tautos suve­ renitetą - visumą tautai priklausančių teisių ir teikiančių jai visą valdžią valstybėje - paskelbtų Apšvietos epocha.

3. Konstitucinis valdymas Konstitucinio valdymo principų paieškos Šių principų paieškos turėjo istorinius šaltinius - romėnų teisę ir cice­ roniškąjį prigimtinės teisės paveldą, taip pat viduramžių prigimtinės teisės ir žmogaus proto pajėgumo atskleisti prigimtinio įstatymo paliepimus filo­ sofinę doktriną. Renesanso politinėje filosofijoje įtvirtintos aristotelinės pilietiškumo idėjos pagrindu politinė lietuviškoji to meto raštija gerą as­ mens gyvenimą vaizdavo siedama su dalyvavimu valstybės gyvenime, o pilietiškumą esant bendro valstybės narių gyvenimo forma, bendrajam gė­ riui viršijant privatų gėrį, o pilietiškumą sukuriant ne prievarta, bet ugdy­ mu. Tokioje konstrukcijoje asmuo suvokiamas kaip turintis galią suprasti gėrį - ne tik juo vadovautis, bet jį ir formuoti bei koreguoti, t.y. būti piliečiu.

176

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Nuo antikos laikų filosofijoje ir teisėje asmeniu laikomas laisvas žmogus, galintis dalyvauti visuomeniniame gyvenime, atlikti jam iškeltas užduotis ir todėl galintis naudotis teisėmis bei prisiimti pareigų - asmuo tapatinamas su piliečiu. Valdymo principų paieškos bajoriškosios demokratijos sąlygomis tu­ rėjo pagrįsti - valstybės valdžios kaip bendrosios laisvės sergėtojos juridinę išraišką; - valdymo legalumą pagal Vakarų teisės tradicijos pripažintus šio legalumo kriterijus, kai suvereno galia apibrėžta bei apribota įstatymų ir kontroliuojama; - individų veikos ne tik subordinavimą valdžios kontrolei, bet ir apibrėžimą srities, kurioje kilmingųjų luomas išlaisvinamas nuo šios kon­ trolės; pastaroji užduotis ypač tapo reikšminga po unijos su Lenkija, ba­ jorijai pasidavus iš Lenkijos plitusiai bajorų laisvių ideologijai; - teisių ir pareigų neatskiriamumą, kai teisių turėjimas luome įgalina gauti naudą iš kitų luomų pareigų: - teisėtumą susiejus su teisingumu, įstatymiškai išreikštos visos šios veiksenos taisyklių bei normų aiškinimą kaip bendrojo visų valstybės gy­ ventojų gėrio. Ciceroniškajam valstybės kaip bendrosios laisvės sergėtojos apibūdi­ nimui visi politiniai mūsų publicistai pritarė: turįs būti laisvės saugotojas, palikta be priežiūros ir apsaugos laisvė būtų sunaikinta pagedusios prigimties žmonių arba išorinių priešų, arba pati susinaikintų. Valstybinis valdymas laisvę sergsti ir kontroliuoja jos mastą ne savivalės priemonėmis, bet įsta­ tymais. Pasak Volano, valdžios ir pavaldumo pradai padaro, kad gerai tvar­ komoje valstybėje įstatymų leidimas ir jų vykdymas funkcionuoja teisėtai monarchijos, aristokratijos ar demokratinės valdymo formos pavidalu ir, antra, egzistuoja piliečių pagarba įstatymams. O kai tik imama valdyti ne įstatymais, bet savavališkais valdovų įsakais, kai karalius liaujasi buvęs kalbantysis įstatymas, kai piliečiai neišauklėti pagarbos įstatymams dvasia ir klusnumą įstatymams laiko vergija bei tikisi iš valdžios kaip palankumo dalytojos išmaldauti teisingumo, o kai reikia ir neteisingumo, tai rodo, kad valstybė ydinga iš esmės, joje esama „nusikalstamo polinkio savo, o ne kitų naudai panaudoti nevaržomą ir griežtais įstatymais neapibrėžtą valdžią" [88:127]. Tuo tarpu įstatymai esą kurti ir nepermaldaujami.

177

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Teisę bei valdžią pateisinti ėmėsi ir Olizarovijus. Oponuodamas dalies reform acijos teoretikų atgaivintai viduramžių sektantų pažiūrai, jog valstybė ir jos valdžia esančios nuodėmingos kilmės, Olizarovijus savo polem iką pateikia kaip teisės ir valdžios reabilitavimą. Reabilituodamas teisę, skiria dvejopą įstatymų veikseną - prievartinę, numatančią baus­ mes, ir vadovaujančiąją, įstatymui vedant keliu į dorybę. Kurie eina šiuo keliu, tų valdžia nebaudžia, priešingai, apdovanoja. Tad valdžia būna vadovas kelyje į gėrį. Panašių teisės ir valdžios institucijų reabilitavimų tuometinėje politinėje Europos literatūroje buvo gana daug. Krikščioniš­ koji teisės filosofija šį reabilitavimą grindė ir antgamtinio pobūdžio argu­ mentu: kadangi valdžia ir pavaldumas numatyti dieviškajame plane, tai teisė ir esanti valdžios bei pavaldumo pradų reglamentavimas. Politiniams Vilniaus publicistams rūpėjo ir visuotinė santarvė (consensus omnium) valstybėje. Jie tradiciškai krikščioniškosios politinės filosofi­ jos dvasia kalbėjo apie meilės svarbą konsoliduojant luomus ir įtvirtinant luomų santaiką. Politiniai rašytojai Vilniuje jautė, kad, net tapatinant vals­ tybę su tėvyne, jų konstrukcija - valdantieji myli piliečius, o piliečiai myli valdančiuosius - tėra idealizacija, neįgyvendinama tuometinėje valstybės tikrovėje, kai didikams rūpėjo jų įtaka valstybės valdymui, o bajorijai jos privilegijos bei nauda iš paprastojo luomo pareigų, slopinant besiver­ žiantį masių protestą. Politiniai publicistai kalbėjo ir realistiškiau - apie pagarbą valstybei, kurią valstybė įgyja savo prestižu, autoritetu, o pasta­ rieji sukuriami sąžiningu visų luomų pareigų atlikimu. Atsvara suvereno galiai Visi Lietuvos Statutai įteisino didįjį kunigaikštį kaip suvereną: jis esąs įstatymų leidėjas, aukščiausiasis teisėjas, vyriausiasis valstybės pareigū­ nas. Be jo sutikimo negaliojo jokie valstybės gyvenimą tvarkantys nutari­ mai. Vykdomoji valdžia ir teisėdara (įstatymų leidimas) priklausė valdovo institutui, tačiau šia valdžia valdovas turėjo dalytis su Ponų taryba (Abiejų Tautų Respublikoje ją pakeitusiu senatu), išleisti įstatymai galiojo pačiam valdovui ir jį varžė. Didžiojo kunigaikščio (ir karaliaus) valdžia absoliutiz­ mo linkme nesiplėtojo. Pati Lietuvos DK tikrovė Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje buvo neimli Vakarų rojalistinio absoliutizmo teoretizavimui esą suvereno išleisti įstatymai jam pačiam negalioja ir pakanka, kad karalius paklūsta Dievo bei prigimtiniams įstatymams.

178

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Viduramžių scholastų konstrukcijose iniciatyva priešintis suverenui priklausė bažnyčiai: ji nustato, kad valdovas valdo nederamai, jo potvar­ kiai prieštarauja dieviškiesiems ir prigimtiniams įstatymams. Bažnyčia taip pat nustato, jog neteisingas valdymas yra visuomenei dangaus skirta bausmė, kurią reikia nuolankiai priimti, arba neteisingas valdymas nėra tokia bausmė ir dera tautai visai kartu pasipriešinti. Priklausomi nuo pasaulietinės valdžios liuteronybė ir kalvinizmas skelbė jai paklusnumą. Pažeidžiantį prigimtinius ir Dievo įstatymus valdovą kalvinistinė predes­ tinacijos doktrina laikė neturinčiu pašaukimo valdyti. Sutarties teorija ir valdinių galia patarnavo pasaulietiškai pagrindžiant teisę priešintis neteisingam valdymui. Neteisingą valdymą nustatančia instancija tapo sveikas žmogaus protas, sutarties su neteisingai valdan­ čiuoju nutraukimą garantavo valdinių galia. Tačiau pasipriešinimo suve­ renui temos politiniai mąstytojai Vilniuje neplėtojo, Volanas tik užsiminė apie tautos sukilimą. Pateikęs neteisingo valdymo, besikėsinančio į prigimtines teises ir laisves, vaizdą, jis nekonkretizavo, kokiu būdu valdinių galia nutraukia sutartį su tokiu valdovu. Teisės filosofijos Lietuvoje pradininkai teisę laikė viršesne už politinę valdžią - politinė valdžia esanti teisės vykdytoja, karalius - „kalbantysis įstatymas". Valstybės pakancleris Leonas Sapiega 1588 m. Lietuvos Statuto pratarmėje nurodė, kad „pats valdovas mūsų ponas, jokios kitos valdžios ant mūsų negali turėti, kaip tik tą, kurią jam leidžia teisė". Mąstytojai numatė, kad karaliaus valdžia gali laužyti tautai, t.y. ba­ jorijai, duotą priesaiką laikytis įstatymų ir pažeisti piliečių teises. Tai aiški­ no psichologiškai - karaliaus geiduliu, taip pat tų didikų, kurie privalėjo valdovą apsaugoti nuo iškrypimo, nesąžiningumu ir pareigos neatlikimu. Volanas siūlė Venecijos Respublikos pavyzdžiu įsteigti instituciją, tiriančią mirusio valdovo veiklą, ji atskleisianti buvusias negeroves bei nusižengi­ mus įstatymams ir teiksianti priemones jų išvengti naujajam valdovui. Politinis mąstytojas nebuvo brandus siūlyti radikalesnę priemonę - tokią instituciją įkurti gyvo valdovo leidžiamiems potvarkiams aiškinti ir vyk­ dymui kontroliuoti. Tai būtų reiškę valdžių padalijimą, priešingą politinei Lietuvos DK tikrovei, kurioje įstatymų leidimo ir jų vykdymo valdžia liko sutelkta to paties suvereno rankose.

179

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Suvereno įteisinimas - jam paklusimas dėl jo potvarkių teisingumo buvo įmanomas kilmingųjų luome. Lietuvos DK miestiečiai ir baudžiau­ ninkai nesuvokė suvereno potvarkius esant teisingais. Dėl to mąstytojai ir skatino daryti reformas, miestiečiams bei valstiečiams suteikti piliečių sta­ tusą. Suverenui įteisinti jie dar apeliavo į visuomenei priimtiną bendrąjį tikslą - Lietuvos DK valstybingumą, garantuojantį saugą nuo maskvėnų ekspansijos ir totorių puldinėjimų. Suvereno potvarkiai esą deramos prie­ monės sergėti Lietuvos DK tautos laisvę. Įsigalint feodalinei diduomenei, nuo didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikų iki unijos su Lenkija politinis Lietuvos valdymas klostėsi oligarchijos link. Ponų taryba iš didžiojo kunigaikščio išgavo tiek teisių, kad jomis didžiojo kunigaikščio valdžią padarė nuo didikų priklausomą. Visais nors kiek reikšmingesniais valstybės vidaus gyvenimo ir užsienio politikos klausimais be Ponų tarybos sutikimo didysis kunigaikštis negalėjo priimti valstybinio akto, jokios nutarties. Faktiškuoju suverenu tapo Ponų taryba. Būdama vyriausiasis valdžios organas, ji neketino aukščiausiąja val­ džia dalytis su tauta, t.y. plačiąja bajorija. Lietuvos DK seime bajorai teikdavo didžiajam kunigaikščiui savo prašymus, ir turėjo praeiti nemaža laiko, kad auganti plačiosios bajorijos luomo galia prašymus paverstų reikalavimais. Bajorijos padėtį seime - išklausyti ir paskleisti tarp bajorų jiems privalomus suvereno nutarimus - Albertas Goštautas nusakė taip: „Mūsų [valstybėje] seimai vyksta visai kitaip: ką nusprendžia Karališkoji Didenybė ir ponai, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Mes kviečiame į savo seimus bajoriją, iš dalies dėl pagarbos, o kita vertus, kad visi žinotų, ką nusprendėme" [26:56]. Politiniai mąstytojai tokį didikų įsigalėjimą laikė žalingu valstybei. Aristotelinį nepritarimą aristokratinei valdymo formai kaip visuomet gre­ siančiai išsigimti jie lygino su šlovingos praeities Lietuvos valstybe. Valdant Vytautui didžiūnai nebuvo įsigalėję, gera buvusi tarnybinių bajorų sistema už karinę tarnybą iš didžiojo kunigaikščio gaudavo žemėvaldą. Įsigalėjusi didikų valdžia sugadinusi ir papročius, ypač prarastas santūrumas, didikams bei jų šeimoms sukaupus didžiulius turtus ir demonstruojant prabangą. Turtų, prabangos siekis valstybėje kelia nesutarimus, nesantaiką, cicero­ niškasis visuotinės santarvės principas lieka neįgyvendintas. Žinoma, ši kritika nebuvo skirta tiems didikų namams, kurių malonėmis publicistai ir literatai naudojosi. Gerai tvarkomoje valstybėje didžiojo kunigaikščio asmenyje jie regėjo stiprią centralizuotą valdžią.

180

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Teisingumo viršenybė teisėtumui Šiuolaikiniu požiūriu teisė - pretenzijų ir laisvių įgalinimas normos (įstatymo) būdu - yra institucinė, procedūrinė sąvoka. Parlamentinės daugumos priimtieji įstatymai laikomi teisėtais, net kai opozicija ir dalis visuomenės arba net dauguma protestuoja ir pagrįstai juos laiko neteisin­ gais. Galima valdyti teisėtai ir neteisingai. Teisėtumas apibūdina valdžios kilmę: ar karalius užėmė sostą pagal sosto paveldėjimo tradicijas, ar partija laimėjo daugumą parlamente bei atėjo į valdžią rinkėjams už ją balsavus ir rinkimai nesuklastoti. Teisėtumas yra silpnesnė sąvoka už teisingumą. Tei­ sėtumas kaip institucinė ir procedūrinė sąvoka reiškia tai, kad priimtieji sprendimai bei įstatymai yra teisėti ne todėl, kad jie teisingi, bet dėl to, jog jie priimti laikantis pripažintos procedūros. Teisėta procedūra dar nesukuria teisingumo: teisėtos procedūros gali būti paprotinės, įtvirtintos tradicijos ir dėl to pripažįstamos arba gali būti tiesiog teisės autoriteto nustatytos. Tei­ sėtumas mažiau riboja ir leidžia tai, kas nebūtinai teisinga, nors šiaip jau teisėtumo tikslas-įstatyminėmis priemonėmis įgyvendinti teisingumą. Tei­ sėtumas priklauso nuo teisingumo kaip neprocedūrinio dalyko. Įstatymi­ nių aktų teisėtumas priklauso nuo konstitucijos teisingumo - kuo labiau konstitucija nukrypsta nuo teisingumo, tuo labiau tikėtinas jos padarinių neteisingumas. Konstitucinės politinės procedūros esti normalios tik tei­ sėtumo požiūriu, žinant, kad žmonių sukurtos politinės procedūros niekad nebuvo ir nėra tobulos. Šiuolaikinio liberalizmo požiūriu, kad įstatymai galėtų būtu teisėti, jie negali būti per daug neteisingi [66:431-432]. Šią teisėtumo ir teisingumo sąsają Lietuvoje kūrusiems visuomenės teoriją perteikė tradicija: romėnų teisininkai, remdamiesi Platono ir Aris­ totelio šio pobūdžio samprotavimais, ieškojo teisėtumo ir teisingumo sąsajos, ius kildinę iš iustitia. Valstybę siūlydami moderninti įstatyminėmis priemonėmis, mūsų politiniai mąstytojai nepasidavė žymiausių Vakarų reformacijos veikėjų nuostatai iš teisingumo sąvokos pašalinti teisinį turinį, teisingumą galiausiai subordinuojant dieviškajam determinizmui. Gerai tvarkomos valstybės vizijoje šis determinizmas tegalėjo reikšti deramų įstatyminių priemonių valstybei moderninti radimą Kūrėjo duoto natūralaus proto pastangomis. Įstatyminės priemonės turėjo garantuoti principo - kiekvienam tai, kas jam priklauso - įgyvendinimą, nustatant de­ ramą santykį tarp pareigų ir teisių luomuose ir šio santykio pagrindimą

181

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

atitikimu luomų prigimtį bei naudingumu valstybei. Teisingumo reika­ lavimas tapo išsakytas visuomeniniu turiniu. 14-ąjįsavo politinio veikalo skyrių Volanas paskyrė teisingumo viršenybei teisėtumui aptarti, jį pavadi­ no „Įstatymus, jei jų nereguliuoja teisybė, reikia laikyti labai kenksmingais viešajai laisvei". Autorius rodo, kad įstatymai ir teisingumas santykiauja kaip priemonė ir tikslas, įstatymai esą teisingumo įgyvendinimo instru­ mentai. „Manome, jog nėra tokio, kuris abejotų, kad įstatymai piliečiams turi suteikti teisingą ir saugią laisvę, visiems užtikrinti tokią gerovę, kad kiekvienas gyventų saugus, nepatirdamas bėdų, nebijodamas jokios skriau­ dos" [88:168]. Volanas teigia ciceroniškąją socialinio teisingumo sampratą: teisin­ gumą sudaro bendroji piliečių nauda - jų laisvė. Kai įstatymai šią naudą sergsti, išreiškia ir būna priimti nustatytos procedūros būdu, jie tuo pačiu esą teisingi. Tačiau Volanas, remdamasis Aristoteliu, primena, jog įstatymų laikymasis sukuria tik teisėtumą, už kurį yra aukštesnė instancija - „gėris ir teisybė yra vertesni už įstatymą". Be to, mūsų politinės filosofijos pradininkai aiškiai mąsto situaciją, kai teisingumu laikomas reikalavimas nepažeisti kitų asmenų pripažintų tei­ sių. Šiuo atveju teisingumas kyla iš teisių gerbimo, o jų negerbimas sukuria neteisingumą. Feodalinėje Lietuvos DK tikrovėje tai reiškė, kad įgytosios privilegijos neliečiamos, o valdžia savo padėtimi negalinti piktnaudžiauti. Mūsų politiniai mąstytojai vieningai teigė, kad teisingumas visuo­ menėje neįmanomas be jo procedūrinės, įstatyminės išraiškos. Visuome­ ninė ir individo laisvė kaip esminė teisingumo raiška turinti būti teisiškai įtvirtinta, suderinta su veikiančiąja teise. Pasak Olizarovijaus, pati laisvė esanti prigimties dovana, atitinkanti žmogaus vertingumą kaip galią dis­ ponuoti savo gyvenimu ir apsisprendimais pagal tas ar kitas įstatymų nu­ matytas taisykles. Dėl šių aplinkybių mūsų politinėje raštijoje teisingumas tapatinamas su teisėtumu, terminas teisėtas (iustus) reiškė ir teisingas. Toks tapatinimas aptinkamas ir davusiųjų toną naujajai Europos politikos ir tei­ sės filosofijai veikaluose. Teisingumo viršenybę teisėtumui mūsų teoretikai grindė ir iš antikinio paveldo paimtu argumentu, kad įstatymas visada esąs bendras, visų galimų atvejų neapimantis, o laikai ir įvykiai keičiasi, įstatymų leidėjas visko nega­ li numatyti. Dėl to reikia atsižvelgti į pačią įstatymo dvasią - „ką manė ir

182

R E NE S A NS O

F I L OS OF I J A

galvojo įstatymų leidėjas, rašydamas tą įstatymą", o teisėjas įstatymo ne­ detalizuotais atvejais „kad aukščiausio teisėtumo nepaverstų aukščiausiu neteisingumu, visuomet neišvengiamai turi kreipti akis teisingumo ir gėrio link... Toks teisingumas - graikai jį vadina „epieikeia" - įstatymo nepa­ žeidžia, o tik paaiškina ir pataiso. Juo tenka naudotis, kai rašytą įstatymą pagaliau nusveria teisingumo ir gėrio svertai, deramai apsvarsčius laiko, vietos bei asmenis liečiančias aplinkybes" [88:171]. Lietuvos Statute vartojamos tėvynės, valstybės ir visuomenės sąvo­ kos apima iš Cicerono ir romėnų teisės klasikų perimtą bendrojo gėrio turinį. Panašiai perimtas ir pagrindinės prigimtinės teisės sąvokos - tei­ singumo - turinys, kuris suvokiamas kaip skirstytinis - atlyginant pagal nuopelnus ir užimamą padėtį visuomenėje, ir lygiavinis teisingumas - mainų bei turtiniuose santykiuose. „Politinės tautos ir bajoriškosios demokra­ tijos samprata Statutuose - vienas originaliausių prigimtinės teisės pritai­ kymo atvejų. Jos pamatu imama prigimtinės laisvės sąvoka, kurios turinį sudaro: 1) apsauga nuo politinės valdžios (monarcho) tironijos, 2) privatinės nuosavybės laisvė, 3) bajorų lygybė prieš įstatymus, 4) moralinė krikščio­ niškojo išpažinimo ir pasaulietiškojo recta ratio laisvė" [83:41]. Abu teisingumo pavidalai išreiškė tradicinę teisingumo sampratą, kuria vadovavosi Statutų sudarytojai, - teisingumo kaip pusiausvyros bei proporcijos visuomenėje palaikymo arba atstatymo. Statutuose pri­ imamas ir tradicinis krikščioniškasis šios pusiausvyros ardytojų pasmer­ kimo argumentas - nusikaltimas kaip pasikėsinimas į įstatymą pažeidžia ir dieviškajame plane nustatytą socialinę tvarką, garantuojančią krikščio­ niškąsias laisves pagal užimamą padėtį visuomenėje. Statutų sudarytojai teisinės sistemos stabilumą tradiciškai įžvelgė jos patikimoje sąsajoje su krikščioniškosiomis moralinėmis vertybėmis, įskirtomis į teisingumo kaip pusiausvyros bei deramos proporcijos feodalinėje visuomenėje palai­ kymo arba atstatymo vaizdinį. Pusiausvyros bei deramos proporcijos palaikymo arba atstatymo vi­ suomenėje mąstymas, grindžiamas visuomenę sudarančių luomų hierar­ chija, tradiciškai nustatė, kad žemesnysis privalo paklusti aukštesniajam. Šį pavaldumo principą feodalinė teisė skrupulingai išreikšdavo. Statutų sudarytojai pagal šį prigimtiniu laikytą pavaldumą teisiškai reguliavo ne tik luominius, bet taip pat tėvų ir vaikų turtinius bei dorovinius santykius.

183

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

Bet kuris tėvams sukeltas blogis laikomas neteisingumu ir vertinamas neigiamai iki pat tėvų teisės nušalinti vaikus nuo nuosavybės paveldėjimo. Socialinės hierarchijos bei iš jos kylančio žemesniųjų pavaldumo aukštes­ niesiems mąstymas teisingumo kaip pusiausvyros bei deramos proporcijos turinyje tuo pačiu garantavo aukštesniesiems teisę į nelygią padėtį žemes­ niųjų atžvilgiu, garantavo ir turėjimą naudos iš žemesniojo luomo pareigų. Feodalinėse valstybėse funkcionavo ir skirstytiniu teisingumu grin­ džiama bausmės doktrina. Iš romėnų teisės perimtoje bausmės kaip adekvataus atlygio už padarytą nusikaltimą (lex talionis) doktrinoje nubaudimo tikslas ne kerštas, bet teisingumas - auka ir skriaudėjas lyginami adekvataus atpildo principu. Nuostata, kad bausmė daro nubaustąjį mažiau pagedusį, geresnį, reikalavo nepalikti nenubaustų kaltininkų. Rūsčios bausmės už nusikaltimus savąja prevencija turėjo garantuoti visuomenės stabilumą ir valdančiųjų autoritetą. Humanistų raštai šios bausmės doktrinos nekvestionavo. Susikūrė paradoksas: garbsčiusiems asmens orumą Renesan­ so humanistams nusikaltėlio dorovinis pasaulis, galimybė išpirkti kaltę ir pasitaisyti nerūpėjo, liko už asmens srities ribų, humanizmo idealai nepa­ lietė nusikaltusiųjų. Rūpėjo ne nusikaltėlio asmenybė, o nubaudimas. Lietuvos Statutų sudarytojai nusikaltėlį, priklausomai nuo luominės jo padėties, taip pat vertino ne nusikaltėlio savimonės ir dorovinės būsenos analizės požiūriu, bet vadovavosi nuostata, jog į blogį linkusieji turi būti sudrausminti, skiriant teisingą atpildą už padarytą nusikaltimą, įtvirtinant bausmių sistemą nuo piniginės bausmės iki kūno sužalojimo ir mirties bausmės (už kurios nors kūno dalies sužalojimą bajorui skiriamas toks pat sužalojimas nusikaltusiam). Nusikaltėlis esąs valdžios ar teisinės instancijos, pajėgiančios žinoti, kiek asmuo kaltas, ir kokios teisingos bausmės nusipelnė, kaip žalos dydžio išlyginimo, nuosavybė. Statutuose apibrėžti nusikaltimai, pripažintos bausmės ir teisminė jų vykdymo praktika buvo Lietuvos DK politinį gyvenimą valdžiusiųjų valios išraiška. Ši valia siekė garantuoti visuomenės ir jos valdžios stabilumą lex talionis principu iki pat mirties bausmės skyrimo, ignoruojant, kad mirties bausmė neturi esminio bausmės požymio - ji nedaloma ir teismo klaidos atveju negali būti atitaisoma. Pa­ našiai aukštinusieji žmogaus prigimtį mūsų humanistai tarėsi bausmę taip pat vertiną Kūrėjo užduotos prigimties priesako - daryk gera, venk blogio požiūriu, o teisingo atpildo principas atitaiso iškrypusią prigimtį. Be šio

184

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

principo negalėtų normaliai funkcionuoti tiek teisė, tiek bausmė kaip paveikiausios priemonės stabdant nusikalstamumą ir dorovinį pakrikimą. Bausmės skyrimas adekvataus atlygio principu, taikant dar ir moralinės nau­ dos veiksnį, tapo pagrįstas socialine nauda: teisminė instancija techniškai atliko dalį to, kas rūpi išganant sielą, nepaisant, kad už tą patį nusikaltimą skyrė nevienodą bausmę kilmingajam ir asmeniui iš paprastojo luomo pirmajam mažesnę, o antrajam daug didesnę. Prigimtinės teisės viršenybė Teisės filosofijos pradininkai Lietuvoje pabrėžė žmonių nustatytų įsta­ tymų pagrindimą prigimtiniu įstatymu, pozityviąją teisę kildino iš pri­ gimtinės. Chronologinis šio kildinimo pirmtakas - ciceroniškoji įstatymo teorija. Taip pat Tomo Akviniečio įstatymų teorijos prigimtiniame įstaty­ me mąstyta žmonių veikos ir tikslų dalyvavimas amžinajame įstatyme tuo būdu, kad žmonės natūraliai krypsta į būtinus tikslus ir veiką. Pri­ gimtinio įstatymo paliepimų sąrašo Akvinietis nepateikė, laikydamas, jog prigimtinį įstatymą sudaro bendriausios nuorodos, antai daryk gera, venk blogio. Mažiau bendri prigimtinio įstatymo paliepimai išgaunami iš bendriausiųjų paliepimų. Pastarųjų sąrašo nesudaręs, įžymusis scho­ lastas tenurodė kelis išvedimo atvejus, antai Daryk gera, venk blogio; žudyti - blogis; taigi žudyti neleistina. Akvinietį keblu vadinti prigimtinių teisių teoretiku. Scholastinė teisin­ gumo samprata mąstė ne teises, bet pareigas, teisingumą sudarė deramas pareigos atlikimas. Akviniečiui rūpėjo ne tiek teisės, kiek privalėjimai: iš prigimtinio įstatymo kylantys moraliniai privalėjimai asmeniui kaip teisių turėtojui nustatė antraeilę padėtį, atitikusią bendrąją viduramžių orientaciją ne į teises, bet į pareigas. Teises kildinant iš privalėjimų, Akviniečio nurodytas prigimtinio įstatymo turinys pasirodo esąs pernelyg bendras, kad iš jo būtų galima išvesti ne tik konkrečias, bet ir prigimtines teises. Visa tomizmo dok­ trina nesudarė deramo pagrindo joje plėtotis prigimtinių teisių teorijai. Prigimtinį įstatymą sukonkretino ir privalėjimų registrą sudarė naujų­ jų amžių prigimtinės teisės teoretikai. Hobbes'as prigimtinių privalėjimų Leviatane nurodo keliolika: netrokšti visų daiktų, nereikalauti pranašumų ir privilegijų, lygiai naudoti bendrąją nuosavybę, teismų nešališkumas, bau­ džiant turi rūpėti būsimas gėris ir t.t.

185

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Lietuvoje teisės filosofiją kūrusieji rėmėsi prigimtinio įstatymo ver­ sme - ciceroniškuoju paveldu, jo apibrėžtu prigimtiniu teisingumu - esame gimę laisvei ir teisingumui - tai jiems buvo geriausia siekių išraiška. Goštautas, Petras Roizijus, Rotundas, Sapiega ir kiti Lietuvos Statuto rengėjai prigimtinės teisės turinį interpretavo pasaulietiškai bei natūralis­ tiškai, jos Šaltinius įžvelgdami papročiuose, prote, politinės tautos valioje, o kuriamus įstatymus suprasdami kaip deramą gėrio ir blogio atpažinimą. Vadovavosi ciceroniškojo paveldo nuostatomis, jog teisė yra bendroji tautos nuosavybė, valstybės valdžia kyla iš politinės tautos ir vykdoma remian­ tis įstatymu, siekiant apsaugoti valdinių gyvybę, laisvę bei nuosavybę. Valstybės kuriama teisė esanti prigimtinių laisvių sergėtoja, L. Sapiegos žodžiais, „visų teisynų pasaulyje paskirtis ir prigimtis yra ir turi būti tokia, kad niekieno geras vardas, sveikata bei turtas būtų nepaliečiami ir niekas jokio nuostolio nepatirtų". Si Lietuvos Statuto sudarytojų nuostata atitiko Vakarų tradicijos įtvirtintą požiūrį, jog esama teisės, turinčios didesnę galią už valstybės įstatymų sukurtąją. Neteisinga teisė - toji, kuri priešinga pro­ tui ir prigimtinei teisei. Teisės filosofijos Lietuvoje pradininkai teisingumo sąvokos teisinio turinio ir teisės šaltinio nepakeitė teologiniu turiniu ir ne­ mąstė, kad pastarasis turinys visiškai subordinuotas nežemiškos esaties valiai. Tikėjo galimybe jį nustatyti analitine proto veiksena. Prigimtinis Kū­ rėjo žmogui duotas protas esąs pajėgus nustatyti, kad teisė gali ir neįgy­ vendinti teisingumo, antai skirdama neadekvačią padarytam nusikaltimui bausmę. Skiriant neadekvačią bausmę, nusižengiama prigimtinio teisingu­ mo principui - suum cuique - kiekvienam tai, kas jam priklauso. Sekdamas Ciceronu, Olizarovijus mini dieviškąjį įstatymą (lex divina), o esmiškai Olizarovijaus teorijoje funkcionuoja prigimtinė teisė ir pozity­ vioji. Prigimtinė teisė, atsirandanti iš dviejų žmogaus savybių - jo kaip protingos ir kaip gyvosios būtybės, - žmogui esanti įgimta, ji pirmesnė už teisinę ir politinę veikseną, už valstybės ar tėviškąją valdžią. Prigimtinė teisė eksplikuojama patyrimiŠku turiniu - atitikimu žmogaus protą kaip visų kitų teisių kūrėją. Pozityviosios teisės pagrindimas glūdi prigimtinėje teisėje kaip atitinkančioje dieviškąjį įstatymą. Jei pozityvioji teisė priešta­ rauja prigimtinei, ji nelaikoma teise ir „jokie įstatymai negali neteisingumų paversti teisėtais; net jei jie daugelį amžių tautų buvo praktikuojami, vis dėlto jie negali būti teisėti ar virsti teisiniais santykiais" [50:153]. Galutinį

186

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

prigimtinės teisės šaltinį Olizarovijus nurodė tradiciškai - žmogui šią prigimtį suteikusią aukščiausiąją esybę: J u k yra tikra, kad pirm negu šiuo reikalu buvo išleisti išsamūs įstatymai, Šią prigimtinės teisės galią žmonėms suteikė Dievas" [50:128]. Neabejota, kad prigimtinė teisė empiriškai apčiuopiama, jos turiniui atpažinti asmuo turi įgimtą sveiko proto sprendimą. Nusikaltimas esąs pirmiausia nusižengimas kitam asmeniui ir prigimtiniam įstatymui, skelbiančiam, kad asmuo ir jo nuosavybė neliečiami. Valstybės įstatymai patys savaime prigimtinio įstatymo negali nei sukurti, nei panaikinti, te­ gali jį palaikyti. O jei nepalaiko arba per mažai palaiko, tai patys įstatymai turi būti teisiami, reformuojami - tokia teisės filosofijos pradininkų mąsty­ mo slinktis Lietuvos DK kaip gerai tvarkomos valstybės vizijoje. Volanas rašė: „Tarp žmogaus dvasios nuostatų, kurias diktuoja įgimtas sveikas pro­ tas, yra ir tikri bei prigimties galia pasireiškiantys dalykai: negalima įžeisti niekieno gėdos jausmo, kėsintis į kieno nors turtą ar gyvybę. Nors šias įgimtas žmogaus dvasios nuostatas kokia nors barbariška ir laukinė tauta, nepaisydama visuotinės nuomonės, galėjo pažeisti ir žmonių papročiais paversti prieštaraujančias gyvenimui nuostatas, tačiau ji negalėjo pasiek­ ti, kad jos pelnytų pastovios gyvenimo taisyklės bei įstatymo autoritetą ir pagaliau pati neišnyktų, negalėdama prie jų priprasti. Iš tikrųjų, dėl visų prieštaraujančių teisingam žmogaus proto sprendimui įstatymų yra gin­ čijamasi tol, kol pagaliau [jie] atšaukiami arba remiantis valdžios žmonių autoritetu, arba jų didžiai kenksmingas veikimas nutraukiamas liaudies sukilimo. Kad tarp žmonių būtų įtvirtinta tikra laisvė ir gyvenimo ramybė, prisidengiant įstatymo vardu nieko neturi būti įnešta į žmonių gyvenimą, ko nepasiūlo pati išmintis ir nenurodo teisingas proto sprendimas. Nepaju­ dinamas ir nepažeidžiamas yra prigimties įstatymas - nė vieno neskriausti, kiekvienam atiduoti kas priklauso ir, kaip sako Ciceronas, pažaboti visus geismus: tai, kas priklauso mums, - saugoti, o nuo svetimo nukreipti mintis, akis ir rankas" [88:129]. Iš prigimtinio įstatymo reikalavimų - laisvės siekis, teisingumas, tai­ kos siekis, gyvybės ir orumo gynimas, nuosavybės neliečiamumas, geis­ mų sutramdymas - Volanas dedukuoja teises. Proporcinę teisių lygybę kildina iŠ skirstomojo teisingumo, vienodą bausmę už nusikaltimą - iš komutatyvinio teisingumo, teisę ginti gyvybę ir nuosavybę - iš paties to

187

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

privalėjimo ir t.t. Prigimtinio įstatymo privalėjimai sukuria teises, įgyjan­ čias instrumentinio gėrio pobūdį, patarnaujančias tikslui - valstybėje gerai gyventi. Prigimtinio įstatymo liepimų pagrindimą Volanas teigia ir kitu būdu jų nenumatant, išnyktų pilietinės bendruomenės egzistavimo garantija. Volano pateiktas prigimtinio įstatymo privalėjimų registras, lygiai kaip ir visi kiti naujųjų amžių politikos bei teisės filosofų pateikti jų sąrašai, yra diskusinis. Visi panašūs sąrašai netrukus pasidarydavo įtartini, juos kore­ guodavo. Visu prigimtinių teisių teigimo laikotarpiu tokie sąrašai būdavo reikšmingi politinėse ir teisinėse teorijose žmogiškąsias teises siekiant pagrįsti ir jomis apriboti politinės valdžios galią.

4. Visuomenė gerai tvarkomoje valstybėje Pilietinio ir dorovinio gyvenimo suglaudinimas Šviesuomenės išvardytas Lietuvos DK valstybinio ir socialinio gy­ venimo negeroves, susirūpinimą valstybės silpnėjimu ir siekį negeroves šalinti, raginant valdančiuosius įsiklausyti į jų balsą, skatino kritinis šios tikrovės apmąstymas vadovaujantis pilietinėmis Renesanso nuostatomis, taip pat Lenkijos humanistų siūlomi Lenkijos valstybinės santvarkos gerinimo projektai. Vienam reikšmingiausių tokių projektų - Modrzewskio veika­ lo Pastabos apie taisytiną valstybę vertimui į lenkų kalbą (O poprawie Rzeczypospolitey, 1577) Volanas parašė pratarmę. Modrzewskis siūlė Lenkijos valdymą pertvarkyti pagal užsienio per­ tvarkąs ir įsisavintas pažangias idėjas (pats jis draugavo su Melanchthonu). Ne tik bajoriją, bet ir visus valstybės gyventojus siūlė laikyti piliečiais, vals­ tybės nariais, visiems garantuoti gyvybės ir nuosavybės apsaugą. Pirmoji vieta valstybėje tenkanti ne didikams, bet gabiai bajorijai ir išsilavinusiems miestiečiams - toks esąs Aristotelio vidurinio luomo persvaros valstybėje lenkiškasis atitikmuo. Valdymą esą reikia centralizuoti, karaliaus valdžią stiprinant didikų valdžios sąskaita. Karalius, o ne seimas kuria teisę, ją kur­ damas, karalius pavaldus prigimtinei teisei-vėliau tai teigė visi absoliučios monarchijos teoretikai. Siūlė iš esmės pertvarkyti valstybės finansus: karo atveju bajorai ir dvasininkija į valstybės iždą įneša pusę metinių pajamų sumos; neturtingieji miestiečiai ir miestų varguomenė moka tik 1/20 dalį

188

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

pajamų; valstiečiai nuo mokesčių visai atleidžiami, nes jie ir taip ponams moka činšą; įvedamas progresinis mokestis - pirkliai ir amatininkai moka priklausomai nuo pelno. Modrzewskio manymu, reformuoti teisę būtina atsižvelgiant į miestiečių ir valstiečių interesus, baudžiamosios teisės po­ žiūriu sulyginti luomus ir už tą patį nusikaltimą visus bausti vienodai [85]. Lietuvos DK valstybinę santvarką mūsų humanistai laikė priimtina kaip iš protėvių paveldėto valstybingumo, vyraujant pasaulietiniam pra­ dui, tąsa. Jiems atrodė atgrasi teokratinė Orzechowskio Lenkijos valstybės vizija, išdėstyta penkiabriaunio - penkis kampus turinčios piramidės pavidalu [51:190]. kunigas

altorius bažnyčia

tikėjimas

karalius

Keturių kampų piramidės viršūnę vainikuojanti bažnyčia atstovauja Dievo minčiai žemėje, ji nurodanti, kaip Lenkijoje įgyvendinti Dievo ka­ ralystę. Pasaulietinė valdžia priklausanti nuo bažnyčios, kuri kontroliuo­ janti pasaulietinę valdžią. Karalius valdžią gauna iš Dievo ne per bajoriją, bet per popiežių. Bažnyčia esanti laisvės valstybėje garantas - popiežiaus dekretu valdiniai atleidžiami nuo paklusimo valdovui, kurio valdymą baž­ nyčia nustatė esant neteisingu. Tarp protestantų teokratinė valstybės vizija negaliojo. Nors katali­ kiškai orientuotas Rotundas ir sutinka, kad „karalystė valdžią, galią bei stiprybę gauna iš vyriausiojo Romos bažnyčios dvasininko", nurodo Orzechowskio aukštinamos dvasininkijos padėties valstybėje neatitikimą Lenkijos tikrovės: Piotrkovo seimo priimtas įstatymas iš dvasininkų atėmė valdžią ir jurisdikciją. Kita neįtikima Orzechowskio penkiabriaunio vieta Rotundas laiko šio modelio siejimą tik su karalyste: Lietuvoje yra kuni­ gas, tikėjimas, altorius ir bažnyčia, taigi yra ir krikščioniškasis valdymas, nors valstybė ne karalystė. Lietuvos valstybę šviesuomenė regėjo ne kaip hierarchiškai išsidės­ čiusių luomų sąrangą, bet (ciceroniškuoju pavyzdžiu) vienoje teritorijoje gyvenančių individų iš bendrų papročių ir pavaldumo vienodai teisei kylantį susivienijimą politinės organizacijos pavidalu. Gerai tvarkoma Lie­ tuvos valstybė jau buvusi - tokia šviesuomenė regėjo protėvių sukurtą vals­

189

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

tybę, apogėjų pasiekusią Vytauto valdymo laikais. Valdovai leidę teisingus įstatymus, gyvenimo sankloda buvusi visiems patogiausia, klestėję geri papročiai. Kiek protėviai klydo, kiek senieji papročiai gali būti kliūtis ten, kur reikia būtinų permainų - toks klausimas praeitį idealizavusiai šviesuo­ menei rodėsi nederamas. Nesėkmės buvusios nežymios, jas sukėlę ne klai­ dingi politiniai ar kariniai sprendimai, bet atsitiktinės priežastys, pagaliau nesėkmes neutralizavo didžiosios pergalės. „Idealizuoti Vytautą kaip val­ dovą jau buvo susidariusi visa literatūrinė tradicija. Ji prasidėjo dar XIV a. pabaigoje. Vytauto iškėlimas ir parodymas, kad jis kovoje su Jogaila turi teisę tapti didžiuoju kunigaikščiu, yra „Lietuviškos giminės pradžios" tiks­ las. „Vytauto pagyrimas" jau pačiu pavadinimu rodo paskirtį. Panašia dvasia pasisako ir „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis". Istorikas ir enciklopedistas J. Dlugošas Vytautą proto gilumu bei karinių žygių garsumu lygina su Aleksandru Makedoniečiu. Jo nuomone, Vytautas pirmasis iš Lietuvos kunigaikščių pakėlęs savo tėvynę, anksčiau mažai ži­ nomą, silpną ir nereikšmingą. Tokios Lietuvos, kokia pasidarė prie Vytauto, nesugebėję išlaikyti vėlesnieji kunigaikščiai. Tikras esąs dalykas, kad Lietu­ vos didybė su juo iškilusi ir su jo mirtimi baigusis" [67:140]. Šviesuomenė tvirtai laikėsi antikos tradicijos perteiktos valstybės kaip ne tik politinės, bet ir dorovinės piliečių organizacijos sampratos, įtvirtin­ tos politinėje Renesanso filosofijoje. Romėniškoji tradicija, teisę kildinusi iš papročių, ją glaudžiausiai siejo su morale, papročių reikšmę prilygino įstatymų reikšmei. Vytauto laikų valstybės stiprybę lėmę joje klestėję geri senolių papročiai, valdovo ir jo pareigūnų deramai sergstimi. Papročius lai­ kant teisės šaltiniu, o teisę - teisingumo įgyvendinimo priemone, papročiai tapo įskirti į teisingumo turinį. Sėkmingą valstybinio gyvenimo funkcionavimą aiškinti doroviniu ir papročių veiksniu - visuotinė Renesanso maniera. Kreipimesi į karalių, didįjį kunigaikštį ir į valstybę valdančiuosius, valdovą ir jo dorybes analizuo­ jančiuose traktatuose Lenkijos ir Lietuvos inteligentai primindavo valdan­ tiesiems pareigą puoselėti gerus ir šalinti iš gyvenimo pagedusius papročius, pragaištingi papročiai atveria kelią valstybės nelaimėms. Marcelinas Ročka konstatuoja, jog svarbiausia Mykolo Lietuvio veikalo jungtis - moralė ir papročiai: Lietuvos valstybingumo silpnėjimą lėmė moralinis gyventojų ir valdančiųjų nuosmukis, protėvių garbingų papročių - santūrumo, nar­ sumo, teisingumo, artimo meilės, tvirtos šeimos, didžiavimosi šlovinga

190

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

praeitimi - nesilaikymas. Nesantūrumas, besaikis pelno troškimas jau ta­ pęs valstybine nelaime, įsitvirtinęs korupcijos apimtoje teisėsaugoje. „O pas mus dėl to, kad tris kartus imamos dešimtinės nuo teisme ginčijamo daikto ir dargi dvigubos, teisėjas tampa savo paties bylos sprendėju, jis, nelyginant pagautas ant meškerės su masalu, nuolat yra skatinamas nu­ teisti, nors šalių teisės būtų ir neaiškios. Net pagonių įstatymai draudžia imti mokestį už teisingumą. Mokesčio ėmimas už teisingumą prasiskverbė pas mus prieš nedaugelį metų dėl žymiausių negeistino papročio palenkti įstatymus savo naudai. Įsigalėjus tokiems papročiams, niekam neleidžiama turėti nieko, kas neduoda pelno teisėjams" [47:47-48]. Moralinis pavyzdys piliečiams turįs būti pirmiausia valdovas, pasak Volano, piliečius skatina ne tiek jo įsakymas, kiek pavyzdys. Mūsų inteli­ gentas nepagaili rūsčių žodžių mirusiam valdovui Žygimantui Augustui kaip praradusiam daugelį senolių dorybių, spindėjusį ne teisingumu, drąsa, kilnumu ir kitomis dorybėmis, bet švaisčiusiam ir išsekinusiam valstybės finansus, dėl valdovo valstybinio įžvalgumo stokos Lietuvos valstybė pra­ radusi didelę teritorijos dalį. Kalti ir didikai, nepaskatinę valdovo tuomet, kai jis buvo neveiklus, toleravę jo savivalę ir užgaidas. Šviesuomenės diagnozė kupina susirūpinimo: moralinis valdančiųjų ir gyventojų nuosmukis, senųjų papročių nesilaikymas atsiliepia valstybi­ niam gyvenimui sunkiomis netektimis, jų laikų Lietuvos DK nesanti gerai tvarkoma valstybė. Suglaudinę dorovinį ir valstybinį gyvenimą, jie ragino šalinti iškrypimus, valstybę moderninti, daryti reikalingus pertvarkymus. Kadangi valstybė pirmiausia esanti laisvės - bendrosios piliečių naudos garantija ir sergėtoja, tai kvietė šią naudą mąstant teisingumo turinyje, es­ miškai išplėsti laisvės sferą. Nuo laisvės luominės sampratos į laisvės sferos išplėtimą Renesansas vadavo asmenį iš viduramžiškų suvaržymų draudimais ir privalėjimais. Teigta, jog kiekvienas daiktas pavaldus jam duotos prigim­ ties dėsniui ir nepajėgus peržengti jos ribų. Vienintelis kūrinijoje dispo­ nuodamas jam suteikta laisve, žmogus peržengia savo gamtinės prigim­ ties ribas ir siekia daugiau negu jos numato arba degraduoja ir sudaiktėja. Asmens didybė ar jo menkumas kyla iš laisvės.

191

R E N E S A N SO

FI L OS OF I J A

Apie vidinę valios laisvę ir iš asmens psichinės organizacijos kylan­ čius drąsą, ryžtą, iniciatyvą, žemų geismų suvaldymą, pasitikėjimą savimi ir laisvą sprendim o galią Lietuvoje kalbėjo literatai ir istorikai. Laisvos sprendim o galios pagrindimo bei šaltinio - Kūrėjas, pats disponuodamas laisve, ją suteikė ir žmogui, ketindamas išmėginti jo gebėjimą siekti gėrio bei priešintis blogiui, - įprasminimas predestinacijos ir malonės veiksniais rūpėjo religinėm s polemikoms. Vidinę asmens laisvę įvardijęs filosofine, Olizarovijus ja tradiciškai laikė proto viešpatavimą geismams bei aist­ roms ir jų suvaldymą. Disponuojantis vidine laisve asmuo mūsų literatų ir istorikų kūryboje apibrėžiamas jo įvykdytu pasirinkimu įgyvendinant išpažįstamas vertybes. Vidinėje laisvėje, be pažintinio veiksnio (humanistų raštuose - išmintin­ go valdovo, supratingų ir apdairių didikų kaip karvedžių), pabrėžiamas valios veiksnys - drąsa, ryžtas, iniciatyva ir visa psichinė asmens organi­ zacija, kelianti pasitikėjimą savimi. Asmuo jaučiasi turįs vidinių išteklių atminties, emocijų, vaizduotės, intelekto ir valios - tiksliai orientuota laisvo sprendim o galia atlikti valstybės tikslus atitinkančius didžius žygius žem iškajame gyvenime. Ciceroniškąja maniera laisvę kaip pradinį žmogaus vertybių siekio bei įgyvendinimo tašką, o nelaisvę kaip visų blogybių didžiausią pristato Vola­ nas. Taip pat teigė ir Rotundas: valstybėje nėra didesnės vertybės už laisvę. Teigdamas, kad žmogus paties Dievo sukurtas laisvei ir (kartoja Ciceroną), kad vergaujantis tikro gyvenimo negyvena, laisvę kaip pamatinę visų epo­ chų vertybę Volanas įprasmino Evangelijos argumentu: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei" [78:Gal 5,13]. Pagrindimą - žmogus „vienintelis Dievo sutvertas puikiausiai lais­ vei" - Volanas išplėtojo, laisvę laikydamas žmogaus prigimties sandu. Tai lėm ė esm inį laisvės sampratos pakeitimą feodalinės visuomenės gy­ vensenoje: laisvė liaujasi buvusi asmeniui valdovo duota lengvata veikti atitinkam oje srityje, ji jau nepriklauso nuo skirstytojo, nes esanti žmogui būriškoji jo prigim ties dalis. „Kad laisvė labiausiai dera žmogaus pri­ gim čiai ir kad jo s veikiamas niekas negimsta vergu, niekad neabejojo nė vienas sveiko proto žmogus" [88:122]. Valstybės valdžia netenka laisvės šaltinio statuso. Iš laisvės dalytojos ji virsta bendrosios laisvės sergėtoja,

192

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

leisdama laisvės įgyvendinimą garantuojančius įstatymus. Pasirėmęs anti­ kos paveldo argumentu, jog žmones laimingais daro ne pačių gėrybių turėjimas, bet teisingas naudojimasis jom is, Volanas konstruoja visuo­ meninę laisvės sampratą, kurioje laisvė tapatinama su teisingu ir legaliu naudojimusi gėrybėmis. Laisvė esanti - įstatymiškai išreikštas teisingas naudojimasis savo gėrybėmis; - naudojimasis gėrybėmis esti taikus, galimi konfliktai sprendžiami valstybės valdžios sankcionuotomis juridinėmis priemonėmis; - teisingą naudojimąsi gėrybėmis sergsti valstybė, pažabodama kėsi­ nimąsi sutrikdyti šį naudojimąsi bei persekiodama skriaudėjus. „Taigi jokios laisvės negali būti ten, kur nėra įstatymų, arba jei ir yra, tai taip sutvarkyti, kad veikiau palaiko nei pažaboja nedorųjų savivalę. Iš to aiškiai galima suprasti, kas gi yra ta laisvė, apie kurią kalbame. Tai - visų gėrybių, apie kurias kalbėta anksčiau, netrukdomas, be jokios baimės patir­ ti skriaudą bei teisingas ir įstatymais leidžiamas naudojimasis" [88:124]. Sąvokos „teisingas naudojimasis gėrybėmis" feodalinėje tikrovėje luominį turinį Rotundas siekia paversti visuomenės gerovės samprata, aptardamas opiausią laisvės teorijoje bei jos praktikoje laisvės ribų ir kon­ trolės problemą. Jis rodo nekontroliuojamą Lenkijos bajorijos laisvę ir joje susidariusią iškreiptą laisvės sampratą. „Lenkijos bajoras nieko nebi­ jo, nieko nepaiso, jam į viską nusispjaut, kaip rašo Ožechovskis, nes tai jo paties žodžiai. Ir aš visa tai pagirčiau, nes būtų ką pagirti, jeigu ta jūsų laisvė kokias nors ribas turėtų - juk kiekviena dorybė privalo saiką turėti: Inter dúo extrema médium*. Betgi, mielieji ponai lenkai, toli jūs, mano nuo­ mone, nuo tvarkos nuklydote ir į vieną pusę smarkiai persisvėrėte; esate visko pertekę, nieko neklausote, nebent kai patys norite; nieko iš jūsų prieš jūsų pačių norą neatima karalius, nieko jam neduodate, nebent ką patys nutarę; naudojatės gėrybėmis, kurias jums Dievas davė, ir turite didžiulį pelną, kadangi patys valdote - išmokote šito gyvendami taikoje; nors val­ džia iš jūsų labai dažnai plėšiama, o jos paleisti iŠ rankų taip pat nenorite; tad didžiuojatės ja lengvabūdiškai, žalą valstybei darydami ir šitai, kaip pastebiu, vadinate laisve" [68:152-153]. Pagrindinis laisve naudojimosi * Tarp dviejų kraštutinumų vidurį.

193

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

rezultatas turįs būti ne žala valstybei, bet jos gerovė - Rotundas žvelgia ciceroniškai, teisingą naudojimąsi gėrybėmis siūlė matuoti visuomenės gerove kaip svarbesne už asmeninę. Visuomenės gerove mūsų šviesuome­ nė pirmiausia laikė laisvės išplėtimą paprastajame luome. Lenkijos bajorų pasaulėžiūrą lėmė įsišaknijęs ir jos ideologų palai­ komas įsitikinimas, jog laisvės subjektas visuomenėje esąs kilmingųjų luomas. Kilmingumo šaltinis - nepaprasti riteriški protėvių nuopelnai tė­ vynei, o už juos gautas atlygis - privilegijos - paveldimos pačiu gimimo toje nusipelniusioje giminėje faktu. Laisvės ribas išplečiančią privilegiją suteikęs aukščiausiųjų teisių valstybėje turėtojas - karalius. Valstybės val­ dovas pasirodo esąs ne tik asmeninės, bet ir bendrosios - visam luomui laisvės teikėjas. Paveldimą privilegiją būti laisvės subjektu gavęs vieninte­ lis bajorų luomas, kartu gavęs ir pareigą - karine tarnyba sergėti valstybės neliečiamumą. Šia privilegija kilmingieji viršija paprastuosius luomus, šis viršijimas esąs prigimtinis bei paveldimas. Pasinaudoję metafiziniu to­ bulumo bei pilnatvės siekio argumentu, bajorijos ideologai kreipė kilmin­ guosius į laisvės pilnatvės gyvenseną. Valstybės politiniame gyvenime iš naujojo karaliaus buvo reikalaujama nesikėsinti į bajorijai suteiktas lais­ ves, panašiai šias laisves patvirtindavo didieji Lietuvos kunigaikščiai. Ir Lietuvos DK teisyno - I Lietuvos Statuto įžangoje Žygimantas Senasis iškilmingai skelbė: „Mes, Žygimantas Dievo malone Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis, Rusų, Prūsų, Žemaičių, Mozūrų ir kitų kunigaikštis, pa­ kankamai apsvarstę, gera valia ir mūsų valdoviška malone norėdami apdo­ vanoti krikščioniškąja teise, visiems prelatams, kunigaikščiams, vėliaviniams ponams, dignitoriams, pakeltiesiems riteriams, šlėktijai ir visai visuomenei bei jų valdiniams ir mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių čia­ buviams, kokios bebūtų padėties ir luomo, visas jų teises bei privilegijas... apimančias dovanojimus bei laisves, teisingai, pagrįstai, teisėtai išleistas, duotas, suteiktas, kurias norime laikyti taip galiojančiomis, lyg būtų žodis žodin į tuos mūsų raštus įrašytos, kurias mūsų valdovišku žodžiu bei mūsų pačių priesaika, atlikta ties šventąja Evangelija, išlaikyti ir saugoti esame pasižadėję, kaip ir įsipareigojame bei pasižadame su visais jų nuostatais, papročiais ir straipsniais, mūsų malone, dora ir dosnumu esame nusprendę patvirtinti ir įteisinti, ką ir patvirtiname bei įteisiname, įsakydami jas galioti amžiniems laikams" [52:123-124].

194

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Bažnyčia esanti garantas, jog priesaikos bus laikomasi, jai priklauso iniciatyva vertinti valdovo veiką teisingumo požiūriu, popiežiaus dekretu valdiniai atleidžiami nuo paklusimo neteisingai valdančiam karaliui. Orzechovvskis rašė: „Sitam rasi daug pavyzdžių kronikose - graikų, vokiečių ir lenkų, taip pat kitose, kai karalystėse valdiniai aukščiausiojo kunigo dekre­ tu būdami laisvi nuo paklusimo neteisingiems karaliams, vietoj pirmųjų blogų iš naujo rinkosi sau kitus karalius; iš to aiškiai matome tą priežastį, kurios ieškome - vien tik karalijose, o ne kur kitur, žmonės laisvi arba jais turi būti; to priežastis toji pati - aukščiausiasis kunigas karališkąją val­ džią laiko žąsluose, kad savo karališkuose reikaluose neskrajotų kaip patinka, kad savo valdiniams karaliautų taip, kaip savo karūnacijoje prieš aukščiausiąjį kunigą klūpodami, pirmiau negu iš kunigo rankų gavo karū­ ną, dieviškąja priesaika įsipareigojo karaliauti; to nėra kunigaikštystėse ir kitose didelėse valstybėse, todėl taip pat visose kitokiose valstybėse, kiek jų esama pasaulyje, yra tiesiog nelaisvė, laisvės nė vienoje jų nėra. Taigi žinai nelaisvės kunigaikštystėje priežastis, o laisvės karalystėje, kuri nėra jokia kita, o tik, kaip jau sakiau, vien ta, kad karalius savo karališkuose reikaluose palenktas tam tikrai dvasininkijos valdžiai, o anie despotai ir kiti valdovai savo reikaluose šiai valdžiai nėra palenkti" [51:248-249]. Tad Orzechowskis teokratinėje valstybės vizijoje nurodo ir antrąjį laisvės šaltinį - aukščiausiąją dvasinę valdžią, kontroliuojančią karaliaus kaip laisvės dalytojo valdžią. Pasak Orzechovvskio, galutinis valstybėje gyvenančios visuomenės tikslas - Dievo karalystė žemėje, o kiekvieno visuomenės nario tikslas - prisidėti šį tikslą įgyvendinant. Ir Lenkijos Ka­ ralystės paskirtis toji pati - įgyvendinti žemėje dieviškosios karalystės idealą. Lenkijos valstybė turinti priklausyti nuo bažnyčios, atstovaujančios Dievo minčiai žemėje, bažnyčia esanti valstybės ir Dievo jungtis, ryšininkas, jai valstybėje priklauso aukščiausioji valdžia. Ši Orzechowskio vizija nebuvo vien „gerų senų laikų prisiminimas", kai viduramžiais popiežiai kontroliavo pasaulietinę imperatorių ir karalių valdžią. Vėlyvaisiais viduramžiais inicijuotą dvasinės valdžios pirmeny­ bės apribojimą tik dvasine, o ne pasaulietine sritimi paveldėjo Renesanso epocha, o reformacija galutinai pakirto dvasininkijos viršūnės pretenziją kontroliuoti pasaulietinę valdžią. Laisvės sferoje bažnyčia priiminėjo

195

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

sprendimus dvasinėje srityje ir patarinėjo pasaulietinėje. Katalikiškoje Lenkijos Karalystėje pasaulietinė ir dvasinė valdžia buvo susipynusios, abi dalyvavo priimant valstybei lemtingus sprendimus. Tuo ir rėmėsi Orzechowskio valstybės vizija, bajorų laisves tapatinusi su laisve valstybėje. XVI

a. lenkų humanistai šį tapatinimą pradėjo kvestionuoti nuo pačios

paveldėto kilmingumo sąvokos peržiūros ir nustatė, jog bajorų kilmingu­ mo sampratoje supainiota riteriškumas ir kilmė, paveldimas kilmingumas esąs „apsikasusiųjų protėvių vaizdais" mąstysena, o tikrasis kilmingumas priklauso ne tiek nuo protėvių ir herbų senumo, kiek nuo įgytų dorybių. Modrzevvskis rašė: „Iš tikrųjų, negalima gimti riteriu, nors galima gimti kilmingu. Ir kaip kas kita yra būti mokslininku ir būti mokslininko sūnumi, taip kas kita būti riteriu ir būti riterio sūnumi. Riteriškasis vertingumas Res­ publikoje įgyjamas arba nuopelnais, arba galia tam tikrų ceremonijų, kurių iškilmingi žodžiai „būti riteriu geriau negu dėtis ponu" reiškia, jog būti rite­ riu yra vertingiau negu gerai gimti. Tokį vertingumą karaliai teikia net tiems, kurie gimė kilmingaisiais, tad gimti kilmingu ir priklausyti riterių luomui nėra tas pat. Daug dalykų, kurių neleidžia kitiems, teisė leidžia riteriams. Todėl reikia nustatyti skirtybę tarp riterio ir kilmingojo bei neteikti riterio titulo visumai - kilmingiesiems, kurie jo niekad nenusipelnė" [25:248-249]. Feodalinė visuomenė mąstė laisvę luominiuose rėmuose. Kilmingieji ją mąstė kaip išskirtinę jų luomo privilegiją ir esminį savigarbos elementą. Orumas kaip savo vertės jausmas ir pagarbos tikėjimasis iš kitų bajoriš­ koje visuomenėje funkcionavo greta lojalumo. Kraštutinę išraišką įgavęs savigarbos reiškinys virsdavo bajorų išdidumu. Lietuvos bajorija savąjį orumą teigė ne tik primindama garbingą visos tautos kilmę, bet ir kitais veiksniais. Pirmasis šių veiksnių - pasitikėjimas savąja galia susidaryti gėrio sampratą visam gyvenimui ir pagal ją atitinkamai elgtis. Toji galia laikyta moraline, kuriančia dorybes. Literatų ir istorikų kūryboje šios ga­ lios nešėjai pirmiausia didieji kunigaikščiai, juos vaizduojant turint gėrio sampratą, vertą jų gyvenimo pastangų. Kadangi gėris pasiekiamas dory­ bėmis, o didžiausia dorybė - teisingumas, tai didieji kunigaikščiai vaiz­ duojami turintys teisingumo sampratą bei teisingumo jausmą. Husovianas savo poemoje aukština Vytautą kaip teisingumo įgyvendintoją, tramdžiusį didikų savivalę ir visokiais būdais siekusį neteisingumą pašalinti iš vals­ tybinio Lietuvos gyvenimo.

196

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Esant jam valdovu, viešpatavo taurus teisingumas, Vyrams garbingiems dažnai dovanas skyrė didžias, Panieka teko taip pat didžiūnams už jų ištižimą, Nes jisai papročių buvo teisėjas rūstus [27:71]. Po didžiųjų kunigaikščių orumo pavyzdžiais rodomi didikai. Agripa ir Radvanas vien dorybes aptinka Radvilų giminėje. Lietuvos DK bajorams ne visiems vienodai sekėsi orumą palaikyti. Dėl išteklių nepakankamumo dalis bajorijos savo vertę jautė menkiau. Pri­ klausoma nuo galingesniųjų, smulkioji ir nusigyvenusioji bajorija liko su­ varžyta ir savo luomo išskirtinumo atžvilgiu - naudojimusi bajoriškomis laisvėmis. Kaip deramai turi santykiauti socialiniai institutai, idant asme­ nims būtų pripažįstama toji vertė, kurios jie nusipelnė, ir kad piliečiai vieni kitiems reikštų pagarbą kaip pasitikėjimo vertiems asmenims - tai mąstė Lietuvos šviesuomenė. Sitai skatino ir įžvalga, jog Lietuvos Statutas kaip teisinė laisvės išraiška nėra tobulas, jį reikia taisyti. Humanistų mąstysenos slinktis - laisvės apimtį išplėsti tiek, kad esmiškai pakistų jos instituciona­ lizacija, ji liautųsi buvusi luominiu reiškiniu ir ja naudotųsi visi valstybės gyventojai. Tuo tikslu pirmiausia reikėjo pasmerkti nelaisvės instituciją baudžiavą - ir skatinti valdančiuosius daryti reformas, miestiečius ir vals­ tiečius darant laisvės proceso dalyviais, juos laikant politinės institucijos dalyviais, piliečiais. Lietuvių, lotynų ir lenkų kalbomis spausdinta religinė ir publicistinė literatūra užjautė valstiečius dėl jų sunkios dalios, tačiau tradiciškai daž­ niausiai ją vadino dangaus bausme visuomenei už nuodėmes. Miestiečių laisvę varžė bajorijos užmačios. Kadangi Lietuvos DK žemės nuosavybė buvo cenzas siekiant teisės dalyvauti valstybiniame gyvenime, bajorija šią teisę monopolizavo ir neleido miestiečiams turėti žemės nuosavybės. Mies­ tiečiai nelaikyti politinės tautos nariais ir atsidūrė už jos ribų. Rotundas tokios padėties nesiūlė keisti, valstiečius ir miestiečius jis laikė politinę tau­ tą sudarančiųjų - didžiojo kunigaikščio, bajorijos ir dvasininkijos tarnais. Kitaip politinę visuomenės stratifikaciją įsivaizdavo Volanas: jis nu­ matė Lietuvos DK galimybę tapti viena pirmaujančių Europos valstybių su jų klestinčiais miestais. Pradėti politines reformas jis mano esant tikslinga nuo miestiečių ir valstiečių: iš esmės išplėsti jų laisves, abu luomus laikyti

197

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

tautos nariais, kilmingiesiems, miestiečiams ir valstiečiams (dvasininkijos luomo kaip tautos nario Volanas nenurodo) taikyti vienodą teisę. Visų luomų laisvėms egzistuoja tas pats pamatas - vienoda teisė. „Juk tik tokio­ je valstybėje, kur visiems taikoma vienoda teisė, piliečiai gali būti vadinami laisvais. Jeigu vieni turi daugiau teisių už kitus ir nebaudžiami, visai nebi­ jodami įstatymo, visaip gali skriausti žemesnius, tuomet pirmieji, kaip teisingai sakoma, viešpatauja, o antrieji - vergauja" [88:131]. Nors numatęs laisvės raišką dvasios, kūno sveikatingumo ir turto srityse, Volanas nekalba apie valstiečių luomo laisvės pagrindimą mate­ rialiai. Mano, kad miestiečiai ir valstiečiai turi būti juridiniai asmenys. Bau­ džiavos įsigalėjimo Lietuvoje sąlygomis toks siūlymas buvo radikalus. Studijuodamas Vokietijoje, Volanas regėjo senjorinio ūkio pranašumą prieš lažinę ūkio sistemą, jam rodėsi esanti gera teisinė valstiečių padėtis senjoriniame ūkyje: valstietis laikytas asmeniškai laisvu samdiniu, prievolių norma senjorui valdovo nustatyta, o neteisėtus reikalavimus valstietis galėjo apskųsti valstybės institucijoms. Volanui buvo itin svarbus senjoriniame ūkyje įgyvendintas principas - nebūti teisėju savo paties byloje. Lietuvos DK visuomenę Volanas projektavo reformuoti taip: miestie­ čius ir valstiečius įskyrus į piliečius, visus luomus sulygina visiems vienoda baudžiamoji teisė, kitos skirtybės tarp luomų išlieka, nuosaikios nelaisvės institucija esanti būtina pilietinės visuomenės egzistavimo sąlyga. Pačios nelaisvės institucijos atsiradimo nepajėgė paaiškinti socialinėmis priežas­ timis, nelaisvės sukūrimą aiškino moralinėmis ir psichologinėmis prie­ žastimis - prigimties pagedimu, gobšumu, pasipūtimu, žiaurumu ir t.t. Tikroviškiau nelaisvės instituto atsiradimą aiškino Olizarovijus: jis pa­ sitelkė prigimtinės žmonijos būklės konstrukciją. Šioje būklėje visi buvę lygūs ir laisvi, vadai buvę renkami ne pagal kilmę, bet pagal dorybes. Laikui bėgant vadų galybė, kurią Olizarovijus mąsto kaip ekonominę ir politinę galią, tiek išaugusi, kad ne tik karuose paimtus belaisvius, bet ir laisvus žmones jie pavertę vergais. Tad valdančiųjų galia bei jų išleisti pavergimą įteisinusieji įstatymai buvusius laisvus žmones pavertė nelaisvais. Oliza­ rovijus perspėja: nereikia klausyti tų, kurie aiškina esą kaimiečiai savo noru sutikę paklusti ponams ar pasidavę už pinigus. Jie pasidavę ne laisva valia, bet buvę prievarta paversti baudžiauninkais. Nelaisvės reiškinį sukūrę

198

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

stipresnieji prievartos būdu, o todėl nesą baudžiavos pateisinimo. „Jei žiū­ rėsime teisės ir teisingumo, tai yra tikra, kad žmonės, apie kuriuos čia kalbame, jokiu būdu nėra vergai, bet yra laisvi bei iš laisvų tėvų gimę piliečiai, nes jų nelaisvės teisėtumo negalima paaiškinti nei tarptautine, nei civiline teise" [50:152]. Tarp ponų ir valstiečių nebuvo sudarytos jokios sutarties dėl įbaudžiavinimo, galingieji jėga pavertę valstiečius savo nuo­ savybe, paprotinėje teisėje įbaudžiavinimui nebuvo jokio pagrindo. „Betgi neturi teisės valdovai savo laisvų valdinių įvaryti į nelaisvę ne tik prievarta, bet ir šiuo tikslu sukurtais įstatymais, nes tokie įstatymai prieštarauja die­ viškajai, prigimtinei ir tarptautinei teisei" [50:153]. Žemės nuosavybės monopolija sukūrusi valstiečių nelaisvės institutą, žemės nuosavybė įgalinusi žemvaldį imti duoklę iš valstiečių ir primesti pastariesiems prievoles. Esama teoretikų, kurie, sekdami Aristotelio dok­ trina, nelaisvę laiko ne tik naudinga, bet ir būtina visuomenei. Vis dėlto teisingiau sako Bodinas: nelaisvės institutas visuomenei sukuria daugiau blogio ir nepatogumų negu patogumų ir naudos - taip Olizarovijus api­ bendrina savo antibaudžiavinę nuostatą. Jis siūlo jau ir anksčiau tarp ka­ talikų teoretikų paplitusią idėją (ją išsakė ir Vilniaus universiteto profe­ sorius Smigleckis) - žemvaldžio ir valstiečio santykius grįsti sutartimi, kuri numato valstiečiui privalomą mokestį už naudojimąsi žeme, tačiau laisvės neatima, valstietis lieka juridiniu savo laisve disponuojančiu piliečiu. Olizarovijus pažengė toliau už Smigleckį: tikroviškiau aiškino baudžiavos atsiradimą ir jos nelaikė teisėtu reiškiniu, negana to, jis, kaip ir Volanas, kviečia valstiečius laikyti piliečiais, tautos nariais. Olizarovijus numato valstiečiui laisvę išeiti iš dvaro bei pono pri­ klausomybės, nuomoti žemę, net pereiti į miestiečių luomą. Tačiau žemė lieka žemvaldžio nuosavybe. Atsiskleidžia ta pati, kaip ir Volano, silpnoji projekto vieta - asmeninė valstiečio laisvė negrindžiama materialiai. Nepaisant projekcijos silpnų vietų, abu lietuviškojo Renesanso vei­ kėjai tikslą - pagrįsti būtinumą laisvę išplėsti - pasiekė. Jie pagrindė, kad didžiausioji visuomenės vertybė - teisingumas - neišplėtus laisvės, kaip pamatinio teisingumo sando, apimties, nelaikant miestiečių ir valstiečių piliečiais, lieka neįgyvendintas. Pamatine pilietine feodalinės monarchijos vertybe laikytas lojalumas hierarchiniu principu grindžiamos esamos feodalinės socialinės tvarkos pripažinimas kaip normalios, žmogaus prigimtį atitinkančios gyvensenos.

199

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Šiuo turiniu lojalumas tapo pusiausvyrą palaikančiojo teisingumo sandu. Remiantis nuostata, jog jėga tarnauja įgyvendinti teisingumą, nelojalūs feodalinei gyvensenos tvarkai asmenys ir grupiniai protestai turėjo būti valstybių valdžios sankcionuotomis priemonėmis nuslopinami, ir tai lai­ kyta teisinga bausme už nelojalumą. Skatinusi reformas ir įvesti tvarką, Lietuvos šviesuomenė lojalumą santvarkai grindė ne pusiausvyrą palai­ kančiąja teisingumo samprata, bet kitonišku, luominę nelygybę mažinančiu ir laisvės sferą išplečiančiu teisingumu. Gerai tvarkomą valstybę regėdami esant teisingumo įgyvendintoja, Volanas ir Olizarovijus formavo socialinio teisingumo sampratą, keliais esminiais bruožais artimą būsimai naujųjų amžių politinio liberalizmo tei­ singumo teorijai. Jų projektuose turtinė ir luominė nelygybė laikoma nor­ maliu visuomenės būviu atitaisomojo, kompensacinio teisingumo prasme kai išplečiamos teisės bei laisvės nepalankiausioje padėtyje esantiems, visuomenės nariai sulyginami juridiškai vienodo baudžiamosios teisės galiojimo visiems požiūriu. Šviesuomenė Vilniuje rengėsi iš esmės išplės­ ti visuomenės laisvės ir juridinės lygybės - busimojo politinio liberalizmo pamatinių vertybių - sritį. Šitai skatino ir aristotelinis-ciceroniškasis vals­ tybės kaip žmonių bendruomenės, suvienytos bendros teisės ir turinčios tikslą gerai bei laimingai gyventi, sampratos paveldas. „Kilmingiesiems, mūsų įsitikinimu, turėtų priklausyti ir būti neliečiamos tos privilegijos, pa­ gal kurias jie valdovų malone yra atleisti nuo visokių patarnaujančio pobū­ džio įpareigojimų ir mokesčių bei kitokių mokėjimų; tačiau kad jie turėtų daugiau teisių bei galios varžyti kitų laisvę, - daugiau negu jie patys norėtų, kad kiti turėtų tą patį jų atžvilgiu, - joks įstatymas ir teisingumas to nelei­ džia ir atmeta kaip labai netinkamą dalyką" [88:131]. Volano nuostata ta, kad vienoda visiems baudžiamoji teisė esanti atitaisomojo teisingumo iš­ raiška. „Tačiau kuriai nors žmonių grupei suteikti daugiau nei kitiems teisių ar valios ir nesulyginti visų pagal tuos pačius įstatymus - tai, mano nuo­ mone, skirtina greičiau nežmoniškumui ir barbariškam žiaurumui, o ne teisingai, įstatymais pagrįstai santvarkai. Komutatyvinis teisingumas, kurį filosofai vadina aritmetiniu, nepripažįsta jokio skirtumo tarp plebėjo ir kilmingojo, turtingo ir vargšo, visiems stengiasi seikėti po lygiai, o už įvairias nuoskaudas ir nužudymus be jokio asmens skirtumo baudžia ta pačia bausme... Todėl visiems, norintiems ilgai turėti sveiką ir tvirtą valstybę,

200

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

reikia stengtis, kad visų luomų žmonės būtų sulyginti tam tikra įstatymų proporcija, kad, nors vieni už kitus ir turėtų geresnę padėtį, tačiau niekas nebūtų kito skriaudžiamas dėl kokios nors teisinės nelygybės" [88:132]. Priešakinė Lietuvos šviesuomenė buvo kelyje į šiuolaikinio politinio diskurso aptariamas laisvės sampratas - negatyviąją ir pozityviąją. Jų ragi­ nimas paprastojo luomo žmonėms suteikti asmeninę ir juridinę laisvę, nesi­ kišti į jų apsisprendimą valstybės prievartos priemonėmis yra negatyvioji laisvė - nuo trukdymo ir prievartos, leidžianti daryti tai, ką jie geba daryti, būti tais, kuo jie gali būti, t.y. netrukdyti tapti tautos nariais, piliečiais. Valstybės valdžios virsmas iš laisvės dalytojos į laisvės sargą yra kelias į pozityviąją laisvę - būti savęs paties šeimininku. Priešakinės šviesuo­ menės mąstymo slinktis artima busimojo politinio naujųjų amžių libera­ lizmo pradininkų mąstymui: valstybė turinti organizuotis kaip esminė ir pagrindinė pozityviosios laisvės atvertis. Šioms demokratinėms visuomenės pertvarkymo idėjoms ilgai nebuvo lemta išsipildyti. Po Liublino unijos Abiejų Tautų Respublikoje pasistengta nušalinti paprastąjį luomą nuo valstybės gyvenimo reikalų, pilietinio sta­ tuso šiam luomui neleido suteikti bajorijos trumparegiškumas - įsileidę tarp savęs kaip piliečių paprastąjį luomą, kilmingieji prarastų autentiš­ kumą. Bajorija neketino klausyti gyvenimo praktika paremtų įrodymų bei Šviesuomenės perspėjimų, kad valstybė nesuklestės, jos liaudžiai neleidžiant tvarkyti valstybės reikalų. Lietuviškosios feodalinės gyvensenos tikrovėje paprastojo luomo juridinį išlaisvinimą šviesuomenė numatė politinės valdžios priemonėmis. Teisę darydami priklausoma nuo teisingumo, jie implicitiškai numatė, kad išlaisvina galiausiai ne politika, bet tiesa, o politika esanti instrumen­ tinė išlaisvinimo priežastis. Tikriausiai šia prasme jie suvokė Šventojo Raš­ to ištarą: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" [78:Jn 8,32]. Tikė­ ta, kad politika negalinti būti moraliai neutrali, egzistuoja papročiais ir protu pagrįstos moralinės tiesos, turinčios išlaisvinančiąją prasmę. Mora­ lės teiginių teisingumo reikšmė nekvestionuota ir nemėginta juos laikyti ne teisingais, o tik galiojančiais ar deramais. Dorybės turinys tapatintas su moraline tiesa. Turėjo praslinkti dar nemaža laiko, kol politiniame Va­ karų diskurse termino dorybė vietą užėmė terminas teisės, turėjusios būti esminės ribojant politinės valdžios galią.

201

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

M odernus požiūris į luomus Termino nobilitas turinį imta peržiūrėti ir vietoj kilmingumo jame mąs­ tyti iškilnumą Renesanso tėvynėje Italijoje. Si peržiūra buvo viena teorinių miestiečių bei feodalų konflikto išraiškų. Sukuriama antifeodalinė pažiūra: asmens vertę lemia ne paveldėtas kilmingumas, bet jo paties veikla įgyti nuopelnai. Italų humanistai sukūrė pluoštą kūrinių, naujoviškai išdėsčiusių nobilitas turinį ir įtvirtinusių demokratinę iškilnumo koncepciją, grindžia­ mą naujoviška asmens vertės, matuojamos visuomenei naudingais darbais, samprata. Vienas ankstyviausių kilmingumo sąvokos turinio peržiūrėtojų XV a. humanistas Buonaccorso da Montemagno traktate De nobilitate rašė: „Juk iškilnumas (nobilitas) yra ne kas kita kaip tam tikras tobulumas, kuriuo vertingesnieji viršija mažiau vertus. Tad panašiai kaip žmogus savo dvasios verte viršija kitas gyvas būtybes, taip savo dvasios pranašumais vienas žmo­ gus viršija kitą žmogų. Taigi kai dvasia, ilgai lavinta aukščiausiose dorybė­ se, šviečia teisingumo, pamaldumo, ištvermės, didžiadvasiškumo, savitvar­ dos ir supratingumo spindesiu, kai gerai nusipelnė nemirtingiems dievams, tėvams, draugams, giminėms ir visuomenei, kai išsilavina švenčiausioje ži­ nojimo, kurį sudaro literatūros studijavimas, srityje, - tada iš tikrųjų ji lai­ koma iškilnia, įžymia, verta pagarbos ir pagyrimo. Vadinasi, akivaizdu, kad tikrąjį iškilnumą sudaro vien tik savo paties dvasios aktyvumas. Tad nei turtų sukaupimas, nei puiki protėvių eilė negali niekam iškilnumo nei su­ teikti, nei atimti, nes tikroji iškilnumo buveinė yra dvasia, kuri iš protėvių nepaveldima, bet kuria visi žmonės dieviškuoju dosnumu gimstant vieno­ dai apdovanoti gamtos, kuri yra visos tikrovės valdovė" [11:78]. Viduramžių riterių luome įtvirtinta garbės samprata (riteriai buvo jaut­ rūs kitų nuomonei apie save) įsišaknijo bajorijoje. Lenkijos bajorai tikėjo, kad jie esantys garbės įkūnijimas. Garbingumas svetimas pirklių luomui ir prastuomenei, o bajorai - garbingumo nešėjai. Bajorijos ideologai gar­ bingumą tapatino su kilmingumu ir, jai priskyrę garbingumo monopolį, samprotavo apie savo luomo pranašumą bei paskirtį. Būti garbingam - tai pasižymėti dorybėmis. Orzechowskis teigė, kad pirkliams ir amatinin­ kams nepasiekiama aukščiausioji dorybė - teisingumas: elgtis garbingai tai elgtis teisingai, o pirkliai ir amatininkai jau dėl savo veiklos pobūdžio teisingai elgtis negali. Lenkų bajorų ideologas perima viduramžių moralės teorijos argumentą, jog, siekdami pasipelnyti (o ne gauti teisingą atlygį už darbą), pirkliai ir amatininkai griebiasi apgaulės.

202

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Lietuvos DK valstybinio ir tautinio patriotizmo, lietuvių kilmės le­ gendų ir praeities idealizacijos, didžiavyrių nuveiktų valstybės naudai žygių šlovinimo aplinkybėmis garsi valdovų kilmė tapatinama su tautos verte. Mūsų šviesuomenės raštuose kilmingumas ir iškilnumas neper­ skiriami, jie tapatinami garbės ir šlovės pagrindu - kilmė garbinga, o nuveikti darbai Šlovingi. Būdami dvaro žmonės, literatai ir istorikai asmens vertės priklausymo nuo giminės kilmingumo nekvestionavo. Bajoriškos kilmės asmuo esąs vertingesnis negu žemės kilmės. Kita vertus, matyti ir demokratinė mūsų šviesuomenės mąstymo slinktis nuo kilmingumo prie iškilnumo, imama teigti, kad kilmingumą reikia pagrįsti. Stryjkovskis pažymi: nuveikti žyg­ darbiai atveria kelią į kilmingumą - Lietuvos bajorija atsiradusi ne tik iš italų ir gotų diduomenės, bet ir iš paprastų žmonių. Taigi istorikas remiasi faktiška praeitimi - dalies lietuvių bajorijos susidarymu iš valstiečių. Po­ emoje Dorybės šauklys kilmingumą Stryjkovskis įsivaizduoja pagrindžiamą „triūsu savuoju". Pamatinis Volano teiginys - asmens vertę sudaro ne tiek tai, kuo jis gimsta, bet labiau tai, kuo jis tampa. „Negalėčiau neigti, kad kartais iš šaunių tėvų gimsta šaunūs vaikai, ir jiems įdiegiama didelių dory­ bių sėklų, kurios, nors ir mažu darbu puoselėjamos, neša gausių vaisių. Ta­ čiau išvesti taisyklę, kad visad vyksta pagal šį gamtos dėsnį, yra tuštesnis dalykas nei to teiginio nepagrįstumo aiškinimas. Čia juk išryškėja toji dide­ lė Dievo geradarystė, kai jis, nepaisydamas asmens, tiems ypatingai puikių dvasios bei prigimties dovanų suteikia, kuriems nori. Neretai būna, kad prastų tėvų vaikai turi tokių puikių prigimties gabumų, kad jų dėka, atlikdami šaunius žygius, pasidaro didžiai garsūs bei žymūs žmonės. Tačiau dažnai būna ir priešingai: garsių gimdytojų palikuonys taip išsigimsta, kad savo senolių dorybes stengiasi viršyti visokiomis ydomis ir nebevertina bjauriais darbais sutepto gyvenimo. Todėl, matyt, labai teisingas yra pa­ triarcho posakis, jog kilmingaisiais ne tiek gimstama, kiek tampama" [88:135]. Kilmingumo sampratos pokyčiai rodėsi tiek aktualūs, kad Volanas šiam klausimui aptarti skiria keturis veikalo Apie politinę arba pilietinę laisvę skyrius. Prie kilmingumo problemos grįžta ir traktate Dialogas apie laimin­ gą gyvenimą, arba aukščiausią žmogaus gėrį (De vita beata sivesummo hominis bono dialogus, Vilnae, 1596), kuriame teigia: neretai paveldėjusieji turtus ir titulą paskui atsiduoda ydoms, lieka tamsūs bei nemokšos, tad ir paveldėjimu

203

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

įgyta garbė jų jau nepataiso [87:D]. Iškilnumą sukuria veiklumas, pasiekimai ryžtingu darbu, vadovaujantis proto šviesa, darbštumas bei santūrumas mūsų protestantiškasis stoikas vardija dar kitas stoicizmo vertybes. Iškilnumo analizei savo veikale paskyręs pusę šimto puslapių (tai jau traktatas, kurį, deja, daugiausia sudaro svetimų pažiūrų perpasakojimas), Olizarovijus išsamiai dėsto termino nobilis etimologiją. Žodis nobilis kilęs iš būti pripažintam ir reiškia: garsus, šlovingas, garbingas, įžymus, išskirtinis ir t.t. Žodžiai nobilis, įžymus, išskirtinis esą ne garbę, ne pagyrimą reiškiantys, bet iškilumą (excellentia) kuriame nors gerame ar blogame (antai piktada­ rystėje) dalyke. Iškiliu (nobile) vadinamas poelgis, forma, šventovė, upė, gimnazija, gabumas, vardas, brangakmenis, mirtis, žirgas, pergalė, vynas, parkas, šaltinis, meilužė, plėšikas, gladiatorius ir daugybė kitų dalykų. Žodžio iškilus priešybė - nežymus (ignobilis) ir juo įvardija ne vien kaimie­ čius bei kitą prastuomenę. Nobilitas turinį padaryti nepriklausomą nuo asmens genealogijos ir jam e mąstyti asmens vertingumą (iškilnumą), jam suteikiant visuotinį po­ būdį - kiekvienas gali tapti nobiliu, jei plėtoja savo gebėjimus ir aktyvia teisėta veikla pasiekia pripažintų rezultatų, » ėmėsi Rasijus 1619 m. Liubeke ir 1624 m. Vitenberge (antras leidimas) išleistame veikale Politinis teisinis traktatas apie kilmingumą ir prekybą (Tractatus politico juridicus de nobilitate et mercatura). Traktate kilmingumas nesiejamas tik su vienu luomu, siekiama pagrįsti, jog jis prieinamas ir kitiems luomams, pirmiausia miestiečių, akty­ via pramonine ir prekybine veikla gausinantiems krašto turtus. Terminą nobilitas Rasijus traktate vartoja vertingumo, iškilnumo ir kilmingumo prasmėmis, įtvirtintomis renesansinėje filosofinėje literatū­ roje. Vienas traktate keliamų tikslų - nustatyti šių prasmių turinį ir jų kore­ liaciją, remiantis dar Aristotelio Nikomacho etikoje pradėta iškilnumo analize ir Retorikoje išdėstytais teiginiais apie kilmingųjų charakterio savybes. Nu­ rodoma, kad bet kurio iškilnumo požymiai esą pranašumas, tobulumas, pirmavimas. Tuo pasižymi savo rūšyje ir gyvūnai, tai esąs iškilnumas plačiąja prasme - pasiektas veiksmingas gamtinis tobulumas. O siaurąja prasme iškilnumas būdingas tik žmogui. Visuotinai pripažinta iškilnumo samprata nurodė, kad iškilnumas esąs santykis - kitų asmenų pranokimas savuoju vertingumu: „Taigi iškilniais vadinami tie, kurie pripažinti labiau už kitus, kitaip tariant, kurie kitus

204

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

pranoksta dorybėmis, išsimokslinimu, iškalba, karinių dalykų išmanymu arba kuriuo nors kitu ne įprastiniu pranašumu" [65:2]. Iškilnumas esąs tiek visuotinis reiškinys, kad reikia skirti kelis iškilnumo atvejus ir jų ne­ leistina suplakti. 1. Teologiniu požiūriu tobulai iškilni, visus kitus esinius pranokstanti esybė - Dievas. 2. Metafizinį, arba būriškąjį, iškilnumą sudaro būties pradų ir būvių bendradarbiavimas. Metafizine prasme sliekas ne mažiau iškilnus negu koks nors gigantas - abiem būdinga esmė ir savitas egzistavimas. 3. Teorinis iškilnumas būdingas mokslo žmonėms, kurie savąja proto veiksena pagal padarinius aptinka reiškinių priežastis, ir atvirkščiai - žino­ dami priežastis, sprendžia apie jų padarinius. 4. Praktinis, arba moralinis, iškilnumas platesnis už teorinį, jis esąs kitų pranokimas dorybėmis bei gerais papročiais. 5. Sėkme įgyti turtai taip pat sudaro iškilnumą, tik jis esąs gana reliaty­ vaus pobūdžio. „Juk grynojo iškilnumo dvasia nesusijusi jokiu bendrumo ryšiu su sėkme įgytais turtais: priešingai, ji toliausiai nuo jų nutolusi: juk iškilnumas yra nepakeičiamas bei patvarus, o turtai nepatikimi ir laikini; iškilnumas gyvena tuose, kurie seka dorybėmis, o turtai - ir piktadariškiausių žmonių aplinkoje" [65:4]. Vis dėlto Rasijus išlieka blaiviai mąstantis: turtai iškilnumui reikalingi, ne veltui Aristotelis Retorikoje teigia turtus tiek esant iškilnumo dalimi, kiek jie yra veiksminga priemonė įgyti dorybių. Skurdas net kilmingąjį daro niekingu, turtingieji labiau atsidavę ginti vals­ tybę, nes jai žlugus, žūtų ir jų turtai, o beturčiai neturi ko prarasti. 6. Fizinį iškilnumą sudaro tai, ką graikai vadinę eugeneia - kūno sveika­ tingumas, taisyklingas temperamentas, gera kilminga giminė. Sis iškilnumas ir būsiąs pagrindinis Rasijaus apmąstymų objektas. Tad Rasijus imasi tirti vertybių problematiką, jo nurodytos iškilnumo (išskyrus metafizinį iškilnumą) rūšys aptariamos ir šiuolaikinėje vertybių teorijoje bei etikoje kaip techninis, utilitarinis, medicininis, moralinis gėris. Kadangi traktatas sumanytas ir kaip lektūra studentams bei moks­ leiviams, tai Rasijus, siekdamas vartojamų sąvokų aiškumo, dėsto meto­ diškai. Paaiškina tradicinį dar Aristotelio apibrėžtą skirtumą tarp iškilaus (eugenes, nobilis) ir kilmingo (genaios, generosus). „Aišku, iškilnus yra tas, kuris vertingumu pirmauja giminėje; kilmingas tas, kuris iš savo giminės

205

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

neiškrenta. Taigi aiškėja, kad iškilnumas suprantamas plačiau negu kilmin­ gumas. Juk kilmingumas gali būti neiškilnus, o iškilnus turi būti kilmingas, ir tai yra būtina, nes iškilnus negali iškristi iš giminės, iš kurios kilęs. Todėl Filosofas [Aristotelis] minėtoje vietoje liūtus vadina iškilniais, o vilkus kilmingais. Be to, atskleidžiamas dvejopas liūtų iškilnumo pagrindas: kitų gyvulių atžvilgiu ir savo pačių atžvilgiu. Pirmasis esąs rūšinis, o pastarasis skaitinis iškilnumas, nes aišku, kad ne visi liūtai vienodai iškilnūs" [65:7]. Kilmingumą ir iškilnumą laikydamas vertybėmis, o iškilnumą pripa­ žinęs platesnės apimties reiškiniu už kilmingumą, Rasijus siekia išplėsti visuomenėje iškilnių socialinių grupių ir asmenų sampratą: vertingiausieji visuomenėje ne tik kilmingieji (bajorija), bet ir kitos socialinės grupės, kiti luomai taip pat esą iškilnūs: teoriniu iškilnumu pasižyminti inteligen­ tija, mokslo žmonės, praktiniu iškilnumu pasižymintys pirkliai - traktate Rasijus pateiks pastarųjų vertingumo valstybei pagrindimą. Visa tai yra nauja socialinėje Lietuvos mintyje. Siekiama peržiūrėti feodalinės visuo­ menės hierarchijos dvasininkija - kilmingieji - paprastasis luomas modelį, nustatant vertingiausiems visuomenėje naują, ne vien kilmingu­ mo, bet dar platesnį - iškilnumo kriterijų. Pasak Rasijaus, šiaip jau iškilnumas visuomenėje tiek pat esąs natūra­ lus reiškinys kaip ir gamtoje, kurioje Saulė iškilnumu viršija planetas, o ugnis - kitus tris elementus, gyvoji gamta viršija negyvąją, juntančios bū­ tybės viršija augaliją, o mąstančios būtybės viršija tik juntančiąsias. Tiek visuotinę, tiek socialinę hierarchiją Rasijus, pats būdamas miestietis, taigi nekilmingas, grindžia iškilnumu, o tradicinis matmuo - bajoriška kilmė ir žemės nuosavybė esąs nepakankamas. Žinoma, kilmingieji visuomenėje priskirtini vertingiausiems - to Rasijus neketina ginčyti. Tačiau jis siekia išplėsti kilmingumo turinį - mąstyti ne vien tradiciškai suprantamą bajo­ riškąją kilmę, bet ir tai, ką naudingesnio ir vertingiausio valstybėje bei visuomenėje sukuria miestiečių luomas. Rasijus kilmingumą pirmiausia sieja ne su gimimu kilmingoje gimi­ nėje, bet su asmens vertingumu, t.y. kilmingumas perkeliamas iš luomo į individą. „Paprastai sakome, kad kviečiai ne todėl geri, kad išauginti gražia­ me lauke, bet dėl to, kad deramai maitina; panašiai geru ir kilmingu laikome

206

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

ne tą vyrą, kuris kilme garsus, bet tą, kuris pasižymi garbingais papročiais" [65:33-34]. Asmuo kilmingas, kai jis vertingas visuomenei, kai geba atlikti šlovingus darbus, o gebėjimas šlovingai veikti jam tėvų ir protėvių įdiegtas (sakytume, genetiniu paveldu). Rasijus tradiciškai mano, kad palikuonys labiau determinuoti tėvo, o ne motinos pradmens. Gebėjimą nuveikti šlo­ vingus darbus įvardija tobulu kilmingumu ir teigia, kad tobulą kilmingumą sielos požiūriu sudaro trys elementai: gebėjimas sparčiai imtis aukštų ir sunkių dalykų; teisingus dalykus skirti nuo klaidingų; formuoti žymias dorybes. Tokį kilmingumą geba susikurti pirmiausia mokyti, išsilavinę žmonės, inteligentai - Dievo žodžio skelbėjai dvasininkai ir teologai, mokslo žmonės, taip pat valstybės gerovę sergintys kariai. Inteligentiją įskirti į kilmingųjų luomą Rasijui patarnavo šis argumen­ tas: be mokslo ir išsilavinimo neįmanoma nustatyti, kas yra teisinga ir kas klaidinga, dėl to skleidžiantys mokslą bei išsilavinimą visuomenei nepa­ prastai vertingi. Kilmingi esą Dievo žodžio skelbėjai, teologai, po jų eina pasaulietinių mokslų atstovai - laisvųjų menų magistrai, kitų fakultetų dak­ tarai. Kilmingaisiais laikytini ir teisininkai - teisės žinovai, administratoriai, advokatai, jie nustato, kokia veika yra leistina teisės požiūriu. Čia Rasijus aiškiai paveiktas romėnų prakticizmo tradicijos, kurioje teisinis išprusimas laikytas net vertingesnių gyvenimui negu mokslų išmanymas. Rasijaus užmojį deramai įprasminti pasaulietinės inteligentijos vietą Lietuvos visuomenės sanklodoje Ingė Lukšaitė nusako taip: „Reikia ma­ nyti, kad tas teorinis bandymas ieškoti inteligentijai vietos visuomenės struktūros modelyje to meto Lietuvoje jau buvo pribrendęs, visuomenės minties istorijoje atsispindėjo tai, kas jau buvo reiškinys Lietuvos DK visuomenėje - buvo susiformavęs pasaulietinės inteligentijos sluoksnis: kanceliarijų, teismų tarnautojai, aukštąjį mokslą baigę mokyklų dėstytojai, profesionalai aukštųjų studijų vadovai, iš įvairių luomų kilę Lietuvos rašti­ jos darbuotojai, užsienio ir Vilniaus universiteto absolventai. Sis nors ir ne­ gausus inteligentijos sluoksnelis prabilo A. Rasijaus lūpomis, ieškodamas sau vietos to meto Lietuvos visuomenėje" [39:88]. Ištikimas Aristotelio minčiai, fizinio darbo reikalaujančių profesijų as­ menų Rasijus nevadina kilmingais. „Veiklos, kuri atliekama ir tobulinama išoriniais jutimais, matas turi būti naudingumas valstybei; taigi tie, kurie

207

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

dėl privataus nedidelio pelno užsiima amatais, vertinami menkai. O todėl pinigų kalėjai, liejikai, kalviai, dažų prekeiviai, dailidės, puodžiai, tinkuotojai, kvepalų pardavėjai, dėžučių dirbėjai, padienininkai, batsiuviai, siuvėjai-lopytojai ir kiti į juos panašūs yra nešlovingi ir prasčiokai" [65:43]. Pagrindinis modernaus požiūrio į luomus teiginys - asmens vertė ne paveldima, bet sukuriama - skatino aktyvų visuomenės gyvenimą, sėkminga veika pelnint pripažinimą. Turtėjanti visuomenė Svarbiausią vietą tarp visuomenės gyvenimo struktūrų užimantį nuosavybės institutą mūsų šviesuomenė menkai teaiškino, priimdami tradicinę feodalinėse valstybėse pažiūrą, kad nuosavybę sukuria įstatymas. Si pažiūra perimta iš romėnų teisės. Romėnai nuosavybę laikė konvenciniu dalyku - rašytinio įstatymo padariniu. Kitaip suprasti nuosavybę romėnų teisininkai nepajėgė, pati jų gyvenamoji tikrovė neleido suvokti poreikių, darbo ir nuosavybės sąryšio. Romėnų nuosavybę sukūrė pirmiausia už­ kariavimai: užkariautos tautos mokėjo duoklę, teikė vergų darbo jėgą, romėnų gyvenimas, nors dirbo ir laisvieji, pirmiausia rėmėsi vergų darbu, laisvieji sukūrė mažesnę nuosavybės dalį. Į savo teisyną jie ir negalėjo įtraukti minties, kad tikroji nuosavybės teisė kyla iš ją sukūrusio darbo. Romėnų teisininkai tepajėgė aprašyti, kaip nuosavybe naudotis. Nuosavybę panašiai suvokė feodalinės monarchijos. Lietuvos DK nuosavybė kaip gėrybių savinimosi forma laikyta teisiniu institutu. Nuosa­ vybė esanti teisė naudotis įstatymo numatyta gėrybių dalimi. Feodaliniai teisynai žemės nuosavybei kaip pagrindinei valstybėje suteikė išskirtinį statusą ir imunitetą kilmingųjų luome - Lietuvos Statutas nustatė, kad bajorystė apibrėžiama žemės valdymu ir žemė gali būti perleidžiama kil­ m ingųjų luomo žmonėms. Atitinkamai socialinė žemės ir kito nekilnoja­ mojo turto savininkų bei valdytojų padėtis įvardijama į juos kreipiantis: „O nekilnojamieji turtai, kaip karalystės, provincijos, kunigaikštystės, mies­ tai, tvirtovės, miesteliai, kaimai, suteikia naują vertingumo formą - dėl to tuos, kurie yra tokių dalykų ponai, vadiname ne turtingaisiais, bet prakil­ nybėmis, šviesybėmis, galingaisiais, didžiūnais, kunigaikščiais, karaliais, imperatoriais ir kitaip" [65:74-75].

208

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Baudžiavai įsigalint, 1447 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero privi­ legijos, juridiškai įteisinusios ponus ir bajorus žemvaldžiais, padarinys buvo tas, kad apie pusė Lietuvos DK gyventojų tapo žemvaldžių nuosavybe. Nelaisvųjų žmonių, kurių skaičius vis didėjo, darbu sukūrus pagrindinę tur­ tų dalį, o valstiečių nelaikant tautos nariais, didžiojo kunigaikščio aplinkos didikams ir teisinius aktus, ypač Lietuvos Statutą, rengusiems inteligen­ tams negalėjo kilti mintis, jog nuosavybė atsiranda iš darbo. Dėl užsienio universitetuose girdėtų ir perimtų naujoviškų pažiūrų Vilniaus inteligentai suvokė nuosavybės ir įstatymo ryšį: įstatymas esąs nuosavybės sekmuo, įstatymo paskirtis - ginti nuosavybę, kurios pirmeny­ bė, palyginti su įstatymu, akivaizdi. Nuosavybė esanti ne vien teisinis, bet ir prigimtinis dalykas, žmogaus prigimties padarinys. 1588 m. Lietuvos Sta­ tuto pratarmėje Sapiega iškalbingai teigė Lietuvos teisyno kaip asmens oru­ mo, kūno ir nuosavybės sergėtojo paskirtį. Rasijus siekė nuosavybę susieti su žmogaus gyvybe ir gyvenimu kaip prigimties faktu. „Juk nuosavybė yra žmogaus gyvenimo įrankis; ir iš tiesų jos pirmasis bei pagrindinis tikslas - kad gyventume, tad jei kas tarnauja ne gyvenimui, bet veikiau mirčiai, tas nebus tikroji nuosavybė" [65:146]. Mūsų renesansinės mąstysenos inteligentai dar nebuvo brandūs teig­ ti, kad žmogus gimsta savininku, nes jis gimsta su poreikiais ir turi įgymius, kurių išsivystymas reikalingas poreikiams tenkinti ir šis tenkinimas pra­ tęsia jo asmenį bei nuosavybę. Teoriškai brandžiausiai nuosavybę kaip žmogaus prigimties faktą ir jo nepažeidžiamumą įvardijęs prigimties įstatymo reikalavimu apibūdino Volanas. Nuosavybės įskyrimas į normalų saugų visuomenės gyvenimą rodo Volaną deramai suvokus nuosavybės kaip socialinio instituto pobū­ dį - žmonių sukurti įstatymai palenkti sergėti jų gyvybę, laisvę ir nuosa­ vybę, nuosavybė laikytina gyvybę ir laisvę pagrindžiančiu veiksniu. Kiti Volano samprotavimai apie nuosavybę konservatyvūs. Žemės nuosavybę tradiciškai jis laikė prioritetine ir nors ragino mokytis iš Vene­ cijos Respublikos sanklodos, kilmingiesiems nesiūlė plėsti nuosavybės apimties į pramonės, prekybos ir finansų sritį. O juk dėl tokios nuosavybės plėtros Venecijos valstybė suklestėjo. Volanas faktiškai gynė Lietuvos

209

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Statuto įtvirtintą draudimą kilmingiesiems pelnytis ne iš žemės ir verstis prekyba ar dirbti aptarnavimo srityje - šito ėmęsi bajorai netenka kilmin­ gumo statuso ir atsiduria tarp paprastojo luomo žmonių. Kilmingiesiems dera mokslai ir karinė tarnyba, valstybės valdymas. Nurodęs dideles tikro­ vės permainas - geisdama pelno ir vadovaudamasi gobšumu, bajorija jau nesigėdi „prekiauti, palūkininkauti, laikyti karčemas ir kitokiais nešva­ riais darbais užsiiminėti, kad tik padidintų savo turtą bei pajamas" ir pa­ niekinusi tai, kas šiam luomui dera, Volanas teigia, kad dėl to paminami papročiai ir neveikia teisingumo principas - į bajorų prerogatyvas preten­ duoja ir tie, kurie verčiasi plebėjiškais, nešvariais, prastais darbais vos be­ prisimindami, kad prerogatyvos teikiamos ne už tai. Bajorijai siūlydamas atokiau laikytis nuo verslo ir jį įvardinęs plebėjišku, nešvariu dalyku, Volanas pasirodė esąs nepajėgus deramai suvokti priešakinių Europos valstybių kil­ mingųjų luome vykusių permainų, siekio dalyvauti kuriant naująją verslo visuomenę, vadinasi, esmingai išplečiant nuosavybės santykių sritį. Su sopuliu stebėdamas panašias permainas Lietuvos DK dalies bajorijos menta­ litete, jas smerkė, negebėjęs įspėti šio proceso pažangos valstybiniu mastu. Šią pažangą numatė jėzuitų administruoto Vilniaus universiteto profesoriai, formavę Lietuvos visuomenės bei valstybės gerovės viziją, kai žemdirbystė, amatai ir prekyba kaip lygūs rinkos dalyviai, besivadovaudami krikščioniškuoju teisingumu, kuria materialiąją valstybės gerovę. Galiau­ siai iš kalvinisto Rasijaus traktato Politinis teisinis traktatas apie kilmingumą ir prekybą Lietuvoje prabilo novatoriškas žodis: bajorija raginama imtis verslo ir esmiškai išplėsti kilmingųjų nuosavybės sritį, prekyba įvardijama garbin­ gu, iškilniu, valstybę praturtinančiu ir jos galią stiprinančiu užsiėmimu. Pažymėjęs inteligentijos reikšmę, Rasijus teigia dar vieną luomą, be kurio neatsiras klestinti tauta, klestinčios provincijos ir miestai. Tėvynės kilmingume mąstydamas jos senumą, galybę ir laisvę - „Galybei priskiriu turtus ir pinigus, nes jie yra veiklos nervai. O su laisve sieju gerų ir ne­ priekaištingų įstatymų nustatymą" [65:12] - Rasijus teigia visuomenės gerovę esmingai sukuriančio pirklių luomo vertingumą. Šitai pripažinti pirkliams primygtinai reikalavo merkantilizmo mąstysena: pirkliai tiesio­ giai atlieka pinigų cirkuliaciją, išveža žaliavas bei gaminius ir įveža pinigus. Šią mąstyseną ir jos praktiką, stambių prekybos bendrovių kūrimą rėmė

210

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Europos valstybių vyriausybės. „Kapitalizmo dvasia" valdantiesiems kėlė reikalavimą deramai pilietiškai žvelgti į valstybės turtų gausintojus, atsisa­ kant aristoteline scholastika grindžiamų samprotavimų apie prekybos bei verslo negarbingumą, trečiaeiliškumą ir pirklių buvimą paprastajame luome. Į tai atsiliepusio Rasijaus samprotavimų gija tokia. Prekyba valstybei kaupia turtus, skatina augti miestus ir turtėti gyventojus, ji esanti naudin­ gas, natūralus reiškinys. Prekybiniai santykiai būtini, pats daiktų poreikis esąs ne privatus, bet visuomeninio pobūdžio reiškinys. „Daiktų stoka nė­ ra privatus ir vien šeimos galvos reikalas, jis svarbus ne tik šeimos galvai, bet ir pilietinei bendruomenei. Iš tikrųjų prekės į miestą atgabenamos ne kokiam nors vienam, bet kartu visiems jame gyvenantiems, o pirmiausia valdovui ir valstybę valdantiesiems. Todėl ir pirklių įvestas sutartis dėl trūkstamų natūralių daiktų pristatymo teisininkai laiko tautų teisės sutar­ timis" [65:118]. Taip pat merkantilizmo mąstysena Rasijus konstatuoja: „O laimingiausia yra ta šalis, iš kurios pajėgiama daugiau išvežti, negu būtina į ją įvežti" [65:141]. Valstybių valdovams remiant prekybą, Rasijus jautė pareigą teoriškai paneigti tebeklaidžiojančius ir dalies Renesanso humanistų, net Erazmo Roterdamiečio, nepajėgusių įveikti tradicijos perteikto neigiamo prekybos reiškinio vertinimo, įrodinėjimus esą prekyba - negarbinga, kilmingajam nederama profesija, ji esanti godumo išraiška, padidinanti prekių kainą ir nuskurdinanti, o ir apskritai prekyba esanti nekrikščioniška profesija, nes pirklys turįs meluoti, be apgaulės nebūsią ir prekybos. Rasijui atrodo esant klaidingus Platono ir Aristotelio teiginius esą prekyba gadinanti papročius, klaidingu laiko Platono siūlymą miestą kurti atokiau nuo jūros, tuometi­ nio pagrindinio helėnų prekybos kelio. Mūsų teoretikas įrodo priešingai: prekyba gerinanti papročius, nes aprūpinti reikiamais gaminiais žmonės gali patogiau gyventi, prekyba nesukurianti godumo, nes kainodara esanti ne pirklių užgaidų reikalas, bet produkto pagaminimo bei jo atvežimo kaštų ir, žinoma, pirklio pelno padarinys. Tad kainodaroje dalyvauja ne vie­ nas pirklys, ji esanti visuomeninio pobūdžio. Lygiai visuomeninis esąs ir prekybos tikslas - ne asmeninis pasipelnymas, bet visuomenės poreikių tenkinimas. Iš gauto pelno mokėdami mokesčius, pirkliai praturtina valsty­ bės iždą, įvyksta turtų perskirstymas. Tad vėlgi aiškėja, jog prekyba sukuria gėrį visai visuomenei, o ne vien privačią naudą. „Pagrindinis prekybos

211

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

tikslas - panaikinti natūralių daiktų trūkumą, padaryti gyvenimą patogų ir perteklinius daiktus išvežti [...] Nepagrindinis tikslas - surinkti pinigų ir sukaupti turtų" [65:141). Prekybos pobūdį Rasijus nusako aristotelinės priežastingumo teorijos terminais: pinigai esą veikiančioji, tikslo ir instru­ mentinė prekybos priežastis, o materialioji prekybos priežastis (prekybos medžiaga) - pačios prekės, formalioji priežastis - įstatymai ir teisiniai aktai, reguliuojantys prekybinę veiklą bei sandorius. Kaip veikiančioji priežas­ tis pinigai įgalina nupirkti prekių ir jomis užpildyti produktų trūkumą. Kadangi prekyba kaupia turtus, kurių matas yra pinigai, tai pastarieji esą prekybos tikslas. Kaip visuotinis daiktų vertės matas pinigai esą instru­ mentinė priežastis. Ekonominį mąstymą kreipęs į cirkuliacijos sferą, merkantilizmas Rasijaus taip pat neįgalino susitelkti ir gamybos sferoje, nagrinėti amatininkų darbo proceso, darbo sąnaudų prekei pagaminti ir 1.1. Jam rūpi pirklių luo­ mas, kurių vieta visuomenėje turi atitikti prekybos reikšmę valstybėje. „O pirkliai yra tokia žmonių rūšis, kuri eina po dvasininkų bei kilmingųjų ir užima vidurinę vietą tarp mokytų žmonių ir amatininkų. Pirklių būklė ir padėtis geriausiai sužinoma iš jų požymių bei vietos, kuri, išmanančiųjų sutarimu, šiai žmonių rūšiai tenka tarp valstybės narių. Bodinas Apie vals­ tybę (III kn. 8 sk.) mano, kad piliečiai monarchijoje išdėstytini šia tvarka: po paties karaliaus, kuris stovi toli piliečių luomo priekyje, - dvasininkų luomas; po šventojo luomo - senatas; po senato - karinis luomas, o jam e pirmiausia kariuomenės vadas, kitaip tariant, karių viršininkas. Paskui ku­ nigaikščiai, grafai, maršalai, provincijų valdytojai, landgrafai, burggrafai, baronai, pilininkai, vasalai ir kiti kariai. Po jų eina togą dėvinčiųjų luomas, kuris užpildo valdžios įstaigų kolegijas ir deramai įvairių grupių teisėjų kurijas, prie jų prisideda mokslo žmonės, mokantys bei lavinantys jau ­ nuomenę. Po togą dėvinčiųjų, atrodo, vieta pirklių luomui. Komersantus, valstybių pajamų atpirkėjus, bankininkus, pinigų keitėjus, maklerius tuos, kurie ypač rūpinasi įvežti tai, ko valstybėje kasmet labiausiai reikia piliečiams išlaikyti. Galop prie jų priskirtini ir amatininkai. Ši Bodino sam­ prata sutampa su mūsų pažiūra" [65:163-164]. Tad Rasijui atrodo tinkama luominė gerai tvarkomos valstybės sankloda, kurią Bodinas laikė esant Prancūzijos tipo monarchijoje - vieni luomai turi teisių ir įgaliojimų dau­ giau už kitus luomus.

212

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Savo reikalą - suteikti naują socialinį ir teisinį statusą pirklių luomui pagal šio luomo vaidmenį ir vertingumą valstybėje - Rasijus aptarė elitariškai, orientuodamasis į miesto patricijus: kilmingais siūlė laikyti stam­ bius pirklius, komersantus, besiverčiančius didmenine prekyba, o smulkią mažmeninę prekybą laikė neiškilniu užsiėmimu. „Mažmeninė prekyba dėl to yra menka ir neiškilni prekybos rūšis, kad prekijas užsiima ne garbingą­ ja prekyba, bet perka iš pirklių, kad paskui dalimis parduotų" [65:207]. Galima manyti, kad panašiai elitariškai Rasijus žvelgė ir į amatininkus. Kadangi jam rūpėjo ne gamyba, bet prekių cirkuliacija, tai net ignoravęs pagrindinę gamybinę Lietuvos DK jėgą - valstiečius (tik vienoje traktato vietoje užsimena, kad mažiausias būdas kaupti turtus ir pinigus yra žemdir­ bystė, o prekyba eina po jos, antroje vietoje) ir tik keliose vietose paminėjęs amatininkus, jis ir amatų verslo elitą - dirbtuvių savininkus veikiausiai priskiria prie kilmingųjų. Juk ir Bodinas, kilmingųjų luomo hierarchijoje amatininkams numatęs paskiausią vietą, jiems nepriskyrė eilinio batsiu­ vio ar siuvėjo. Tačiau „Rasijus įrodo jo meto ir jo aplinkai aktualų dalyką dalies trečiojo luomo vertę XVI a. pabaigoje ir XVII a. pirmojo ketvirčio Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos visuomenėje" [38:93]. Teigtosios pirklių vertės visuomenėje Lietuvos DK įstatymai neiš­ reiškė. Taisyti įstatymus Rasijus nesiūlė. Jo požiūriu, jei šalyje pirkliai lai­ komi plebėjais, tai tokiam papročiui reikia paklusti. Tačiau reikia formuoti deramą pačios visuomenės požiūrį į prekybą bei pirklius, o savuoju veikalu jis esąs šio naujo požiūrio, keičiančio Lietuvos DK feodalinės visuomenės luomų vertingumo sampratą, formuotojas. Rasijus kartu numatė valstybės valdžios kišimąsi į ekonominių santykių sritį globojant prekybą, teikiant pirkliams privilegijas, įstatymiškai uždraudžiant tauriuosius metalus išvežti iš valstybės, taip pat įstatymiškai ribojant prekybą prabangos gaminiais, remiant laisvą konkurenciją, neproteguojant prekybos monopolijos. Rasijus daugiausia samprotavo ankstyvojo merkantilizmo mąstysena. Vėlyvojo merkantilizmo programos punktas - teigiamas užsienio prekybos balansas pasiekiamas šalyje plėtojant pramoninę gamybą ir eksportuojant jos gaminius - Lietuvos DK kaip žemės ūkio šalyje neturėjo atramos, ekspor­ to prekes sudarė žemės ūkio produktai bei žaliavos, o amatininkų gaminiai tenkino dalį vidaus poreikių. Feodaliniai ekonominiai Lietuvos DK santykiai kalbamuoju laikotarpiu neteikė medžiagos brandesniems apmąstymams.

213

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

Šaltinis, iš kurio Rasijus sėmėsi medžiagos dalies trečiojo luomo ver­ tingumo valstybėje apmąstymui, buvo kai kurių pirmaujančių Europos valstybių tikrovė. Venecijos Respubliką valdė ne feodalai didžiūnai, bet kilmingieji kita prasme - „kapitalizmo dvasios" reiškėjai, t.y. iš prekybos pralobusieji pramonininkai ir pirkliai. Pasak Machiavelli, „kilmingieji šio­ je respublikoje yra ne tikri, o veikiau nominalūs: mat jie negauna pajamų iš savo valdų, nes visą jų gerą sudaro prekyba ir kilnojamas turtas. Be to, nė vienas iš jų neturi pilies ar kokios nors teisės į žmones. Venecijoje žodis „kilmingasis" yra garbės vardas ir titulas, neturintis nieko bendra su tais dalykais, dėl kurių žmonės kituose miestuose vadinami kilmingaisiais. Kaip kitose respublikose žmonės yra skirstomi į įvairiai vadinamas gru­ pes, taip ir Venecijoje yra dvi žmonių grupės: kilmingieji ir liaudis" [46:205]. Siūlydamas Lietuvos DK valdantiesiems valstybės ekonominės ga­ lios kūrėjus vadinti kilmingaisiais naujoviška šio termino prasme, Rasijus rėmėsi tikroviškais argumentais. Jo veikalo novatoriškumą Lietuvos vi­ suomenės tikrovėje liudija ir tai, kad, praėjus keliems dešimtmečiams po traktato pasirodymo, Vilniuje pasitaikydavo teoretikų, net tarp kūrusių vėlyvojo Renesanso maniera, kurie nepajėgė suvokti prekybos svarbos stiprinant ekonominę valstybės galią. Net Olizarovijus prekybą vertino ne tiek ekonominės galios, kiek politiniu ir dorovės požiūriais. Politiniu požiūriu prekyba jam rodėsi esanti ardomoji valstybės veikla: „Juk dažnai svetimoje valstybėje jie yra žvalgai, o savąją išduoda. Dažnai jie iš tėvy­ nės išveža geresnes ir naudingesnes prekes, o įveža blogesnes; dažnai priešingai valstybės potvarkiui, tėvynės priešams tiekia kariauti būtinus dalykus; dažnai dėl menkos asmeninės naudos išveža geriausius pinigus, o įveža blogiausius, darydami didžiulę žalą valstybei. Tai galėčiau patvirtinti ir kai kurių Vilniaus pirklių pavyzdžiu, jei nemanyčiau, kad reikia vengti įvardyti" [50:237]. Pirkliai esą smukę dorovės požiūriu, jiems terūpi pelnas. O „kai kuriems net Dievas yra auksas". Būtų netikslu manyti, kad vilniš­ kis teisės profesorius nesusivokė ekonominėse realijose. Prekybą siekiant garbingo pelno jis laikė reikalinga piliečių bendrijai. Smerkė nešvarią pre­ kybą - pasipelnyti darant žalą kitiems. Tik jis ekonominį veiksnį netiks­ liai tapatino su politiniu ir dorovės veiksniu, užsienio prekyboje labiau įžvelgdamas jos negeroves.

214

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

Žymiausi kalvinizmo teoretikai Lietuvoje Volanas ir Rasijus savo raštuose išreiškė protestantiškąją tikrovės išdaiktinimo nuostatą - ne šalinantis nuo tikrovės, bet ją laimint aktyvia veikla ir taip įsitikinant išrinktumu išganymui. Abu mąstytojai tvirtino ne medituojantį teologi­ nio determinizmo supančiotą, bet veiklų, gyvenimo praktikai atsidavusį asmenį, kuris suverenitetą sau įprasmina įsisąmoninęs savo pašaukimą būti dalyviu proceso, kurį Maxas Weberis pavadino kapitalizmo dvasia. VVeberis nustatė ryšį tarp religinių protestantizmo idėjų ir tuometinės ekono­ minės veiklos taisyklių. Žmonijos poreikiams išaugus, ekonominė tvarka reikalavo intensyvinti gamybą, o tai nebuvo įmanoma nepakeitus iš vidu­ ramžių paveldėtos ūkinės, politinės ir moralinės reglamentacijos. Poreikių tenkinimą kapitalizmas numatė pelno siekimo pagrindu, tačiau šiame sie­ kyje jis turėjo galingą oponentą - viduramžių ideologijos paveldą, varžiusį ūkinių bei piniginių santykių plėtrą ir tvirtinusį, kad pelno siekis esąs gėda bei nuodėmė. Mūsų laikais, kai neturtas, skurdas laikomi žmogaus teisių pažeidimu ir visuomenei visiškai nepageidaujami kaip sukeliantys socia­ linius konfliktus, sunkiai suprantami neturto šlovinimas ir elgetaujantys viduramžių vienuolių ordinai. Iš patristikos laikų paveldėta krikščioniškoji ekonominė mintis skatino ne investicijas, bet turto dalybas: sukurtą per­ teklinį produktą dera išdalyti vargšams. Net paveldėtą turtą skatinta ne investuoti į gamybos plėtrą, bet išdalyti neturtingiesiems. Žymiausi vidu­ ramžių teologai pasirodė esą silpni ekonomistai, ūkinę veiklą vertinę ne ekonominiais rodikliais, bet doroviniais ir ignoravę, kad pati dorovė turi būti grindžiama materialiai. Ne pelno siekis, ne gautojo pelno investavi­ mas į gamybą poreikiams tenkinti bei juos plėtoti, bet poreikių varžymas ir ribojimas, įvardytas saikingumo dorybe, sudarė ideologiją, prieš kurią sukilo „kapitalizmo dvasia". Su šia dvasia labiausiai siejosi religinės ne liuteronybės, bet kalvinizmo idėjos. VVeberio sukonstruoto religinių protestantizmo idėjų ir ekonominės veiklos sąsajos modelio išeities taškas yra problema: kokiu būdu krikščionis įsitikina esąs išrinktas išganyti? Pasak VVeberio, labiausiai kalvinizmo doktrina ir jos praktika išrinktumo paslaptį suobjektyvina, išrinktumą išganymui paversdama asmens įsitikinimu, jam sėkmingai veikiant pa­ saulietiniame gyvenime. Pasaulis egzistuoja Kūrėjui šlovinti, krikščionis išrinktasis ir turi pašaukimą šlovinti Kūrėją pasaulietiniame gyvenime

215

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

savąja profesine veikla. Askezę kalvinizmas supasaulietina. Pasak Weberio, „Dievo bendravimas su tais, kuriems jis suteikė malonę, gali vykti ir būti suprastas tik taip, kad Dievas juose veikia („operatur"), o jie tai suvokia ir tad jų veikla plaukia iš tikėjimo, suteikto Dievo malone, o šis tikėjimas savo ruožtu įrodo savo dievišką kilmę per tą veiklą, kuria jis reiškiasi... Ir reformatas norėjo palaimos „sola fide". Bet jau pasak Calvino, visi jausmai ir nuotaikos, kad ir kokie išaukštinti jie atrodytų, yra apgaulin­ gi. Tikėjimas turi įrodyti savo tikrumą objektyviais padariniais" [92:99-100]. Kadangi darbas skirtas Dievui šlovinti, tai ir dirbti dera gerai, profesiona­ liai. Gyvenimo džiaugsmas ir kyla susiliejus sėkmingai profesionaliai veik­ lai ir religinei pareigai. Sąžiningas darbas Dievui patinka - psichologiškai tai turėjo patarnauti priemone įsitikinant savuoju išrinktumu. Daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų mano, kad Weberis perlenkė - neat­ sižvelgė į palankias politines, teisines ir ekonomines sąlygas konkrečios valstybės kapitalizmo mentalitetui plėtotis. Šalyse, kur tokių palankių sąlygų nebuvo, kalvinistų galimybė savąjį išrinktumą išganymui patvirtin­ ti sėkminga profesionalia veikla liko ribota. Prie tokių šalių derėtų priskirti ir Lietuvos DK. Katalikiškuose kraštuose verslininkystę varžė katalikų ekonominės doktrinos finansų srityje neatitikimas naujų ūkinių bei verslo realijų, neigiamas požiūris į bankininkystę iš kataliko verslininko atimdavo dalį iniciatyvos dalyvauti merkantilinėje apyvartoje. Ekonominiai pokyčiai Lietuvos DK - nacionalinių išteklių naudojimas, gamyba ir prekyba - buvo per silpni, kad sukurtų turtingų ir iniciatyvių žmonių, „kapitalizmo dva­ sios" nešėjų klasę, savąja veikla gebėjusių esmiškai turtinti valstybės iždą. Likęs protestantiškuoju aristoteliku teorinėje filosofijoje, Rasijus at­ sisakė dalies pamatinių aristotelinės politikos teorijos principų, o pirmiau­ sia prekybos laikymo nedorovingu užsiėmimu, nesutiko su Aristoteliu, kad „teisingus žmones valdančioje valstybėje piliečiai negali gyventi nei amatininko, nei prekiautojo gyvenimo (toks gyvenimo būdas nekilnus ir priešingas dorybei)" [2:300]. Rasijus rėmėsi veikalais tų Renesanso autorių, kurie rengė „kapitalizmo dvasios" mąstysenai: prancūzų teisės teoretiko Tholosano, Pont-a-Mousson universiteto Lotaringijoje teisės profesoriaus, Melanchthono mokinio ir sekėjo Joachimo Camerarius'o (šį Tiubingeno profesorių laikė pavyzdingai išmanančiu prekybą), Ascanio Piccolomini, taip pat religinio prancūzų reformatoriaus Jeano de Gersono traktatu,

216

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

analizavusiu iškilnumą. Nors išleistas užsienyje/ Rasijaus traktatas skirtas Lietuvos visuomenei/ jame keliamos problemos siejamos su Lietuvos vals­ tybės tikrove. Įrodinėti prekybos naudingumą Vakarų Europos monarchi­ jose/ jose įsigalint absoliutizmui/ siekusiam turtėti ir sudariusiam sąjungą su naujų ekonominių pokyčių nešėjais, nereikėjo. Merkantilizmas, kuris Rasijaus laikais jau buvo įžengęs į vėlyvąją sa­ vo raidos fazę, skelbė, kad valstybės gerovė priklauso nuo sukaupto pinigų (aukso ir sidabro) kiekio, krašto turtingumą sudaro perteklius produktų, likusių šalyje, patenkinus jos gyventojų poreikius. Tuos perteklinius pro­ duktus reikia parduoti užsienyje, o gautus pinigus atvežti į valstybę ir taip ją praturtinti. Merkantilizmas skatino manufaktūrinę gamybą, eksporti­ nių prekių gamybą, o prekybai ir pirklių luomui teko pagrindinis vaidmuo realizuojant perteklinius produktus. Tad visai pagrįstai visuomeninė Eu­ ropos mintis ragino naujoviškai apmąstyti prekybos reikšmę valstybei ir socialinį pirklių luomo statusą, laikydama nenormalia padėtį, kai valstybę esmiškai turtinantys pirkliai miestiečiai priskiriami paprastajam luomui ir nelaikomi visaverčiais valstybinio organizmo nariais. Lietuvos DK tikro­ vėje tam skatino Rasijaus traktatas. Antroje XVI a. pusėje lygiagrečiai renesansinio humanizmo ir refor­ macijos skelbtoms pažiūroms Lietuvoje atsirado ir bemaž dviem šimtme­ čiams įsitvirtino naujas filosofijos pavidalas, analizuojamas kituose šio veikalo skyriuose.

NUORODOS 1. Acta Capitulorum Provinciae Poloniae Ordinis Praedicatorum. Volumen I (1225-1600). Romanus Fabianus Madura OP edidit. Roma, 1972. 2. Aristotelis. Politika. Iš senosios graikų kalbos vertė Mindaugas Strockis. Vilnius, 1997. 3. Arnoldt D.H. Ausfuerliche und mit Urkunden versehene Historie der Koenigsbergischen Universitaet. 1-2. Koenigsberg, 1746. 4. Aurelijus Augustinus. Išpažinimai. Vertė kun. M. Vaitkus. Marijampolė, 2001. 5. Aurelius Augustinus. Sancti Aurelii episcopi De civitate Dei libri XXII. // Corpus scripto­ rum ecclesiasticorum iatinorum, vol. 4 0 ,1—II. Pragae - Vindebonnae - Lipsiae, 1899-1900. 6. Barycz H. Historja Uniwersytetu Jagielloriskiego w epoce humanizmu. Krakow, 1935. 7. Boreysza A. Politikos paskaitos Vilniaus universitete 1688-89. VUB, F 3-1390, p. 1-66 v.

217

R E N E S A N S O

F I L OS OF I J A

8. Braun D. De scriptorum Pöloniae et Prussiae historicorum, politicorum et juris consultorum virtutibus et vitis catalogus et judicium. Coloniae, 1723. 9. Budny S. O urzędzie miecza užywającem (1583). Wydal Stanislaw Kot. Warszawa, 1932. 10. Budny S. O przedniejszych wiary chrystyjaiiskiej artykulech.//Literatūra ariariska w Polsce XVI wieku. Antologia. Opracowali, wstçpem i przypisami opatrzyli Lech Szczucki i Janusz Tazbir. Warszawa, 1959. 11. Buonaccorso da Montemagno. Prawdziwe szlachectwoV/Filozofia wloskiego Odrodzenia. Wyboru dokonal oraz wstçpem i przypisami opatrzyl Andrzej Nowicki. Warszawa, 1967. 12. Calvinus J. Institutionum Christianae religionis libri quator. Amstelodami, 1667. 13. Castellion S. O wierze, wątpeniu i tolerancji. Warszawa, 1963. 14. ChmajL Wyklady rakowskie Fausta Socyna.//Studia nad arianizmem. Pod redakcją Ludwika Chmaja. Warszawa, 1959. 15. Chmaj L Samuel Przypkowski na tie prądow religijnych XVII wieku. Krakow, 1927. 16. Cremonini C. Filosofijos paskaitos Paduvos universitete XVII a. pradžioje. VUB, F 3-2015. Apie jas žr. Plečkaitis R.: Č. Kremoninio traktatai Lietuvoje. „Problemos", 1969, Nr. 1(3). 17. Crosnievicius B. Theoremata de notioribus natura et nobis, quae praeside Philippo Scherbio publice ad disputandum proposuit Balthasar Crosnievicius lituanus, in Academia Altdorphina die 23 Maii 1597. // Philippi Scherbii theses philosophicae. Ambergae, 1603. 18. Crosnievicius B. Balthasaris Crosnievicii lituani, doctoris In octo libros Politicos Aristotelis introductio. Peripateticis et Rameis studiosis profutura. Noribergae, 1602. 19. Crusius F Epistolae ad Joannem Keplerum. //Johannis Kepleri Astronomi Opera omnia. Ed. Ch. Frisch. Frankfurt, 1858. 20. Czechoioic M. Rozmowy chrystyjariskie. // Literatūra arianska w Polsce XVI wieku. Antologia. Warszawa, 1959. 21. Czechowic M. Wujek, to jest krötki odpis na pisanie ks. Jakuba W ujka.//Literatūra ariariska w Polsce XVI wieku. Antologia. Warszawa, 1959. 22. Czerkawski J. Humanizm i scholastyka. Studia z dziejôw kultury filozoficznej w Polsce w XVI i XVH wieku. Lublin, 1992. 23. Daukša M. „Postilės" prakalba į malonųjį skaitytoją.//Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII-XVII a. Istorijos šaltinių antologija. Vilnius, 1994. 24. Domaiiski J., Ogonowski Z., Szczucki L. Zarys dziejôw filozofii w Polsce. Wieki XIII-XVII. Warszawa, 1989. 25. Frycz ModrzewskiA. Dziela wszystkie. T 1.0 poprawie Rzeczypospolitej. Warszawa, 1953. 26. Goštautas A. Alberto Goštauto argumentai, kodėl teisėjai Lietuvoje neturi būti skiriami taip kaip Lenkijoje (1536). // Senoji Lietuvos literatūra, 5 knyga. Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius, 2000. 27. Husovianas M. Giesmė apie stumbrą. Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas. Vilnius, 1977. 28. Kėdainių evangelikų reformatų mokyklos XVII a. archyviniai dokumentai. LNMB, F 93, apl. 3 ,7 . 29. KolakowskiL Šwiadomosc religijna i więž košcielna. Studia nad chrzescijaristwem bezwyznaniowym siedemnastego wieku. Warszawa, 1965. 30. Kot S. Ideologja polityczna i spoleczna braci polskich zwanych arjanami. Warszawa, 1932.

218

R E N E S A N S O

F I L O S O F I J A

31. Kulvietis A. Tikėjimo išpažinimas.//Lietuvos literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha. Redagavo K. Korsakas ir J. Lebedys. Vilnius, 1957. 32 Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėjeliteratūroje. Renesansas. Barokas. Vilnius, 1992. 33. Kuolys D. Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje. / / Senoji Lietuvos literatūra, 5 knyga. Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius, 2000. 34. Licinius Namyslovius J. Sententiae ad communem vitae usum ómnibus non inútiles, quae praecipue iuventuti scholasticae cum fructu proponi possunt, propter faciliorem perceptionem in latinos, polonicos et germánicos versus redactae. Losci Lithavorum, 1589. M AB,M f 761. 35. Licinius Namyslovius J. Ad fra tres ministros evangélicos, pro ineunda concordia brevis et simplex 7rapatv€p

pagal seką lygiavertūs.

322

S C H O L A S T I N Ė

FI L OS OF I J A

Tariant šiuolaikinės logikos kalba, mokyklose aiškino: visos bendrareikšmės išraiškos semantiškai lygiavertės, nors ir skiriasi savąja L-forma. Visi sintaksiniai lygiavertumai taip pat lygiavertūs ir semantiškai, tačiau ne priešingai. Lygiavertumo teorija padėjo atrasti naujų loginių ryšių, skatino logikos sintaksinius ir semantinius tyrimus. Turėta gana tiksli loginės for­ mos samprata: L-formą sudaro loginės konstantos ir kintamieji dydžiai, pačios L-formos bazė dvejopa - sintaksinė, kai L-forma apibrėžta struktūriš­ kai, ir semantinė, kai apibrėžta savąja teisingumo reikšme. Loginių formų tyrimas - visiškai tiksli tuometinė orientacija. Mąstymo formos vaidmenį egzistuoja minčių ryšiai, teikiantys teisingumą nepriklausomai nuo mąsto­ mojo turinio - grindė formos aktyvumu aristotelinėje filosofijoje: kategorematiniai terminai sudaro mąstymo materiją, o sinkategorematiniai - jo formą, kuri išjudina pasyvią mąstymo materiją, iš terminų sudarant teiginius, o iš pastarųjų sudarant samprotavimus. Sąvokos logikos dėsnis neturėta, tačiau buvo jos atitikmuo - visuomet teisingo mąstymo būvio samprata. Esama mąstymo struktūrų, kurios tai­ syklingos - visuomet teikia tiesą nepriklausomai nuo mąstomojo turinio. Turėta visuomet klaidingų ir įvykdomų išraiškų samprata. Kriugeris stu­ dentams aiškino: „Mąstymo būviai yra trejopi. Pirmieji - tie, kurie visuo­ met nukreipia gerai mąstyti, būtent teisingai. Jie ir vadinami taisyklingais mąstymo būviais. Antrieji yra tie, kurie visuomet nukreipia blogai mąstyti. Jie vadinami mąstymo klaidomis, tokie yra klaida ir herezija. Tretieji yra tie, kurie kartais nukreipia į tiesą, kartais į klaidingumą, arba, kaip kiti nori pasakyti, nukreipia mąstymą tikėtinai ginčytis abiejose besiginčijančių pu­ sėse, kaip esti tuo atveju, kai galima ginti priešingus teiginius. Šios rūšies būviai yra nuomonė, spėjimas, abejojimas, žmogaus tikėjimas" [62:11,77]. Teiginių logika Teiginiu vadintas sakinys, galintis būti teisingu arba klaidingu. Išplėto­ toje teiginių logikoje tarp įvairių teiginių skirstymų buvo reikšmingiausias skirstymas į paprastus ir sudėtinius teiginius, o pastaruosiuose svarbiausias elementas esanti loginė jungtis. Paprasto teiginio teisingumas nustato­ mas neloginėmis priemonėmis - patyrimu, autoritetu. O sudėtinio teiginio teisingumas priklausąs nuo jį sudarančių paprastų teiginių teisingumo reikšmės ir jam e esančios loginės jungties pobūdžio. Tiksliai apibrėžti neigimo, konjunkcijos, disjunkcijos, implikacijos, ekvivalencijos operatoriai.

323

S C H O L A S T I N Ė

FI L OS OF I J A

Konjunkcijoje paprasti teiginiai sujungti jungtimi ir, o jei jie jungiami jungtimi nei („Nei Petras miega, nei Paulius kalba"), tai jie taip pat sudaro konjunkciją, tik neigiamos formos. „Konjunkcija nebus teisinga, jei visi jos nariai nebus teisingi. Ir priešingai: visa konjunkcija klaidinga, jei bent vienas jos teiginys, arba narys, bus klaidingas, pavyzdžiui, ši: „Petras yra žmogus ir Paulius yra akmuo" [62:1,53]. Tiksliai nustatomos abiejų disjunkcijos atvejų teisingumo sąlygos. Griežtąją disjunkciją nuo silpnosios siūloma skirti kartu su jungtimi arba mąstant žodžius tik (griežtoji disjunkciją) ir bent (silpnoji disjunkciją). Jau antikiniai megariečiai-stoikai įžvelgė, kad teiginio išvedimas iš ki­ to teiginio yra sudėtingiausia mąstymo veiksena, neapimama vienintele išvedimo procedūra. Tai pripažinusi, scholastinė logika skyrė kelias impli­ kacijas. Mūsų mokyklose aiškino implikacijas, kurios šiandien vadinamos materialiąja, griežtąja ir kauzaline. Materialiojoje implikacijoje abstrahuo­ jamas! nuo prasminio antecedento ir konsekvento ryšio ir žiūrima tik jų teisingumo bei klaidingumo. Antai ši implikacija yra teiginyje „Jei žmogus bėga, tai Dievas egzistuoja". Si implikacija klaidinga tik vienu atveju - kai jos antecedentas teisingas, o konsekventas klaidingas. Kitu atveju konsekvento išvedimas iš antecedento įmanomas tik atsi­ žvelgus į prasminį jų ryšį. Šį ryšį laikydami būtinu - iš antecedento būtinai seka konsekventas - tuometiniai logikai formulavo šiuolaikinės griežto­ sios implikacijos atitikmenį. „Toliau, hipotetinis teiginys yra dvejopas vienas būtinas, kuris taip pat vadinamas sąryšingu, jame iš antecedento būtinai seka konsekventas, pavyzdžiui, „Jei šviečia saulė, tai yra diena". Kitas vadinamas atsitiktiniu, kuriame iš antecedento nebūtinai seka kon­ sekventas, tarkim, „Jei rytoj bus giedras oras, išeisiu į laukus" [111:24 r.]. Šios implikacijos teisingumo matrica negali būti pateikta, jos teisingumo sąlygos formaliai nenustatomos. Skiriant moralinę, fizinę ir metafizinę būtį, būtinas prasminis antecedento ir konsekvento ryšys atitinkamai diferencijuojasi, susidaro trys būtinos implikacijos variantai. 1. Implikacija būtina moraline prasme - joje būtinumas ne absoliutus, konsekventas dažniausiai kyla iš antecedento, tačiau kartais gali ir nekilti, pavyzdžiui, „Jei yra motina, tai ji sūnų myli". 2. Fiziškai būtina implikacija - joje konsekventas su antecedentu su­ sietas taip, kad natūraliai jie neperskiriami, o perskirti tegali dieviškoji valia, pavyzdžiui, „Jei ugnį paliesime rankomis, tai nudegsime".

324

S C H O L A S T I N Ė

3.

F I L O S O F I J A

Metafiziškai būtinoje implikacijoje konsekvento sąsajos su antece-

dentu negali perskirti net dieviškoji valia, antai J e i yra žmogus, tai jis mąstanti būtybė". Ši būtina implikacija - scholastinio įsitikinimo, kad die­ viškoji veiksena yra logiška, išraiška. Kauzalinėje implikacijoje antecedentas ir konsekventas susieti priežas­ tiniu ryšiu, iš antecedento priežastingai kyla konsekventas. Implikacija čia turi jungties kadangi prasmę: „Kadangi yra ugnis, tai šilta". Kauzalinė impli­ kacija neturi teisingumo matricos, joje žinoma tik tai, kad jei antecedentas teisingas, o konsekventas klaidingas, tai kauzalinė implikacija klaidinga. Ekvivalencija esanti abipusė implikacija: iš antecedento seka kon­ sekventas ir iš konsekvento - antecedentas. „Pagaliau vieni hipotetiniai teiginiai yra abipusiški, kiti - neabipusiški. Abipusiški tie, kuriuose iš an­ tecedento seka konsekventas, ir atvirkščiai, sakykim, „Jei šviečia saulė, tai yra diena". Juk galima pasakyti atvirkščiai: „Jei yra diena, tai šviečia saulė". Neabipusiški yra tie, kuriuose antecedentas susietas su konsekventu, bet ne abipusiškai, pavyzdžiui, „Jei sninga, tai šalta". Juk bus klaidingas išve­ dimas „Jei šalta, tai sninga" [62:1, 52]. Tad mūsų mokyklose išsaugota antikinės ir viduramžių logikos idėja antecedentą ir konsekventą susieti ne tik ekstensionaliai, bet ir intensionaliai, intensionalios loginės sekos teiginyje antecedentas ir konsekventas susieti pagrindo ir sekmens santykiu. Tuometiniai logikai gerai žinojo, kad įprastinėje kalboje loginiai stan­ dartai gali būti reiškiami įvairiai. Kriugeris aiškina, jog išskiriantieji teigi­ niai (juose būna žodžiai tik; išskyrus bei jų atitikmenys) loginio teisingumo požiūriu turi tą pačią reikšmę kaip jungtys ir, arba. Tai eksplikuojant, reikia vartoti neigimo operatorių: Tik Petras bėga - Petras bėga ir joks kitas nebėga; Tik Petras nebėga - Petras nebėga ir visi kiti bėga; Netiesa, kad tik Petras nebėga - Petras bėga arba kas nors kitas nebėga; Netiesa, kad tik Petras bėga - Petras nebėga arba kas nors kitas bėga. Neigiant konjunkciją, ji virsta disjunkdja, ir atvirkščiai. „Teiginiui „Petras mokosi ir Paulius miega" kontradiktatoriškai gali būti priešpriešinamas šis teiginys: „Netiesa, kad Petras mokosi ir Paulius miega"... Minėtas teiginys lygiavertus šiam: „Petras nesimoko arba Paulius nemiega" [62:1, 64].

325

S C H O L A S T I N Ė

F I L OS OF I J A

Tad čia reiškiama viena iš vadinamųjų de Morgano taisyklių: p ^ q ~ (pVq)*. Iš seno scholastinė logika santykius tarp teiginių vaizdavo schemiškai. Loginiame kvadrate konjunkciniai ir disjunkciniai teiginiai išdėstomi taip:

Toks teiginių išdėstymas aptinkamas kiekviename Lietuvos mokyk­ los dėstytame logikos kurse, pavyzdžiui: „Petras rašo ir Paulius rašo" (0); „Nei Petras rašo, nei Paulius rašo" (c); „Petras rašo arba Paulius rašo" (i); „Petras nerašo arba Paulius nerašo" (o). Pagal loginio kvadrato taisykles išvedamos išraiškos: p ^ q ~ (p v q ); pV q ~ ( p - ą ) ) (P’q )^ > (p V q ); p V q - > p •ą) p V cį

>

p

•

q)

( p - Ę j - ^ p ^ l h kt. Lygiaverčių teiginių paieškas taip pat siejo su loginiu kvadratu, nusta­ čius loginio neigimo vartojimo taisyklę „Jei neigimas reiškiamas prieš sukuria prieštaravimą, jei reiškiamas po - sukuria priešingumą, jei reiškiamas prieš ir po - sukuria subordinaciją". Mnemonine forma sutrumpintai šią taisyklę sakydavo taip: prae contradic; post contra; prae postque subalter. * - žymi neigimą, • konjunkciją, v disjunkciją, ~ ekvivaienciją, p, ą žymi teiginius. Implikacija bus žymima ženklu —

326

S C H O L A S T I N Ė

F I L O S O F I J A

Tad, norint gauti lygiaverčius teiginius, reikia: loginio kvadrato prieštaravimo santykyje neigimą reikšti prieš subjektą; priešingumo san­ tykyje - po subjekto; subordinacijos santykyje prieš subjektą ir po jo. Prieštaravimo santykis (prae contradic): p - q ~ ( p V q);

p V q ~ (p

•

q);

p-q~(pVq); P V ? ~ ( p - q).

Priešingumo santykis (post contra): ( p - q ) ~ (p - q);

( p- Ę) ~( p- q) . Popriešingumo santykis (post contra): ( p v q) ~ ( p v q ) ; (p v į)~ (p v q ).

Subordinacijos santykis (praepostque subalter): fT q ~ (p V q );

p-Ę~(pVq); F v 1 ~ (p - r)]. „Iš ko seka antecedentas, iš to seka konsekventas": ( q r ) -» [ ( p q ) ( p r ) ] . „Iš prieštaraujančio konsekvento seka prieštaraujantis antecedentas": (p ~ ^ q )^ (q ~ ^ p ). „Kiekvienas teiginys, kuris prieštarauja konsekventui, prieštarauja ir antecedentui": ( p ^ q ) ^ ( ( T r r - > P 7r).

331

S C H O L A S T I N Ė

FI L OS OF I J A

Jei teiginį galima konjunktyviai prijungti prie antecedento, tai jį gali­ ma prijungti ir prie konsekvento: (p -> q )-* [(p • r)-> {q • r)\ Iš konjunkcijos teisingumo seka atskirų jos narių teisingumas: (p • p; (P

* ą)