Nuo Aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto, 1920-1997

Citation preview

A lIK ŠTlĮJlĮ KURSII KAUNE

K auno TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO 1920 1997

LEIDYKLA „TECHNOLOGIJA' KAUNAS • 1997

UDK 3 7 8 .4 (4 7 4 .5 X 0 9 1 ) N u-19

Genė Duobinienė, Česlovas Jakimavičius, Juozas Leonavičius, Nijolė Lietuvninkaitė, Bronislovas Martinkus, Marijonas Martynaitis, Algirdas Matukonis, Justinas Palaima, Leonardas Rinkevičius, Jurgis Slavėnas, Aleksandras Targamadzė. Sudarytojas prof. habil, dr. Algirdas Matukonis

© Kauno technologijos universitetas, 1997 ISBN 9 9 8 6 -1 3 -4 4 9 -8

TURINYS

URINYS

PRATARMĖ (A. Matukonis)............................................................................................................... 7 1. INŽINIERIŲ RENGIMO LIETUVOJE PRIELAIDOS (M. Martynaitis)........................................ 8 2.

PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA AUKŠTIEJI KURSAI KAUNE (M. Martynaitis)..............................................................................11 2.1. Aukštųjų kursų įsteigimas................................................................................................... 11 2.2. Aukštųjų kursų technikos skyrius.....................................................................................14 2.3. Aukštųjų kursų reikšm ė...................................................................................................... 17

3.

LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS (A. Matukonis).........................................................19 3.1. Universiteto steigimo priešaušris........................................................................................19 3.2. Universiteto statuto rengimas............................................................................................ 21 3.3. Lietuvos universiteto atidarymas ir veiklos pradžia.................................................... 22 3.4. Universiteto pirmųjų žingsnių sunkumai....................................................................... 24

4.

LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m. (A. Matukonis)......................................26 4.1. Universiteto plėtotės etapai.................................................................................................26 4.2. Statuto pertvarkymo problemos........................................................................................27 4.3. Vytauto Didžiojo universiteto sandara ir veikla pagal naujus statutus...................27 4.4. Universiteto valdymo organai............................................................................................. 30 4.5. Univer siteto mokymo personalas ir j o veikla.................................................................33 4.6. Universiteto katedrų mokslinė veikla...............................................................................37 4.7. Univer siteto mokslo laimėj im ai.........................................................................................41 4.8. Vytauto Didžiojo universiteto pagalba Vilniaus universitetui.................................. 46 4.9. Pagrindinės Universiteto veiklos nuostatos....................................................................47 4.10. Studentijos charakteristika..................................................................................................50 4.11. Universiteto materialinė bazė............................................................................................ 55 4.12. Universiteto reikšmė.............................................................................................................57

5.

TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA (A. Matukonis).................................................................... 59 5.1. Fakulteto struktūra................................................................................................................ 59 5.2. Bendrosios technikos fakulteto veiklos sąlygos............................................................. 59 5.3. Technikos fakulteto mokymo planai................................................................................60 5.4. Fakulteto personalo skaičiaus kitimas..............................................................................65 5.5. Fakulteto katedros, jų personalas, materialinė bazė ir veikla................................... 66 5.6. Fakulteto dėstytojų mokslinė veikla.................................................................................. 72

6.

UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS (A. Matukonis).............................................75 6.1. Ateitininkų organizacijos......................................................................................................76 6.2. Tautinės ideologij os korporacij o s..................................................................................... 78

4

TURINYS

6.3. Liaudininkų ideologij os korporacij os...............................................................................79 6.4. Studentų socialistų organizacijos..................................................................................... 80 6.5. Komunistinės ideologij os draugij os..................................................................................81 6.6. Tautinės orientacijos studentų organizacijos................................................................ 82 6.7. Profesinės-fakultetinės studentų organizacijos.............................................................83 6.8. Tautinių mažumų studentų organizacijos......................................................................85 6.9. Bendrosios studentų organizacijos................................................................................... 85 6.10. Studentų atstovybė................................................................................................................87 6.11. Studentija paskutiniais nepriklausomybės metais........................................................ 89 6.12. Studentij os tarptautiniai ryšiai...........................................................................................91 7.

UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU 1940-194 1 m. (A. M atukonis)...................................................................................................... 93 7.1. Universiteto ir fakultetų vadovų pakeitimas................................................................. 93 7.2. Techniškųjų fakultetų struktūra ir mokymo planai......................................................93 7.3. Techniškųjų fakultetų personalas...................................................................................... 95 7.4. Techniškųjų fakultetų studentai........................................................................................ 96 7.5. Studentijos rezistencija........................................................................................................ 97

8.

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS (A. M atukonis)..................................................................100 8.1. Politinė padėtis Lietuvoje...................................................................................................100 8.2. Universiteto atidarymas ir pertvarkymas.....................................................................101 8.3. Mokymo personalo veikla.................................................................................................102 8.4. Techniškųj ų fakultetų studentij a .................................................................................... 103 8.5. Nauj i okupacinės valdžios trukdymai Universitetui..................................................104 8.6. Universiteto uždarymas.....................................................................................................106 8.7. Studentij os veikla................................................................................................................107

9.

UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS (1 9 4 4 -1 9 5 0 )........109 9.1. Universiteto atkūrimas ir jo veiklos sąlygos (A. M atukonis).................................. 109 9.2. Techniškųjų fakultetų struktūra (M. M artynaitis).................................................... 114 9.3. Techniškųjų fakultetų mokymo planai ir mokymo bazė (M. M artynaitis)........117 9.4. Techniškųjų fakultetų dėstytojai ir mokslinė veikla (M. Martynaitis)..................119 9.5. Techniškųjų fakultetų studentai ir juos baigę inžinieriai (M. M artynaitis).......122

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS (M. M artynaitis)................................ 126 10.1. Savarankiškos aukštosios technikos mokyklos steigimo istoriniai bruožai.........126 10.2. Kauno politechnikos instituto struktūros kitim as...................................................... 128 10.3. Instituto vadovybė...............................................................................................................133 11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA (M. M artynaitis).............. 141 11.1. Dėstytojai ir jų kvalifikacijų kėlimas..............................................................................141 11.2. Inžinierių rengimo Institute kiekybiniai ir kokybiniai aspektai.............................145

TURINYS

5

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE 1951 - 1990 METAIS (Č. Jakim avičius)................................................................................... 150 12.1. Kiekybinio augimo metai / 1 9 5 1 -1 9 7 0 / ...................................................................... 150 12.2. Kokybinio augimo metai / 1 9 7 1 -1 9 8 0 / ......................................................................164 12.3. Brendimo metai /1981 - 1 9 9 0 / .......................................................................... 174 12.4. Pertvarkos pradžia..............................................................................................................184 12.5. Vadovėliai ir metodinė literatūra.............................................................................. 19 0 13. MOKSLINIS DARBAS (B. Martinkus).......................................................................................... 195 13.1. Mokslinio tyrimo darbų vadyba..................................................................................... 195 13.2. Mokslino tyrimo darbų kryptys............................................... 199 13.3. Moksliniai centrai...............................................................................................................20 8 13.4. Kūrybinio bendradarbiavimo su įmonėmis sutartys.................................................214 13.5. Mokslinio tyrimo darbų apimtys................................................... 216 13.6. Mokslinių tyrimų darbų rezultatų panaudojimas....................................................218 13.7. Mokslo darbuotoj ai............................................................................................................ 231 13.8. Mokslininkai - premijų laureatai...................................................................................2 4 0 13.9. Mokslinė materialinė bazė............................................................................................... 244 14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS (SMD) (J. Slavėnas)......................................................... 246 15. INSTITUTO RYŠIAI SU UŽSIENIU (Č. Jakimavičius)............. ................................................ 271 16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA (Č. Jakimavičius)............. 274 16.1. Cheminės technologijos fakultetas.................................................................................274 16.2. Elektrotechnikos fakultetas.............................................................................................. 278 16.3. Automatikos fakultetas................................... 280 16.4. Skaičiavimo technikos fakultetas. Informatikos fakultetas.....................................283 16.5. Radioelektronikos fakultetas............................................................................................285 16.6. Mechanikos fakultetas.......................................................................................................288 16.7. Mašinų gamybos fakultetas..............................................................................................292 16.8. Lengvosios pramonės fakultetas.....................................................................................296 16.9. Inžinerinės ekonomikos fakultetas.................................................................................299 16.10. Hidrotechnikos fakultetas (1 9 5 1 -1 9 6 2 ) Santechnikos fakultetas (1 9 6 2 -1 9 7 1 ).......................................................................... 302 16.11. Statybos fakultetas (1 9 5 1 -1 9 7 0 ) Statybos ir Santechnikos fakultetas (1 9 7 1 -1 9 8 8 ) Statybos fakultetas (1 9 8 8 -1 9 9 5 ).................................................................................... 305 16.12. Savarankiškos katedros.....................................................................................................309 16.13. Visuomenės mokslų katedros...........................................................................................311 17. INSTITUTO FILIALŲ PLĖTOTĖ (J. Palaima)............................................................................... 313 17.1. Klaipėdos fakultetas........................................................................................................... 313 17.2. Panevėžio politechnikos fakultetas.................................................................................316 17.3. Šiaulių politechnikos fakultetas...................................................................................... 318 17.4. Vilniaus filialas.................................................................................................................... 321

6

TURINYS

17.5. 17.6.

Neakivaizdinis skyrius.......................................................................................................324 Ilgesnį laiką Universitete dirbusieji ir dabar dirbantieji dėstytojai...................... 325

18. VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS KPI IR KTU........................................................................329 18.1. Darbuotojų profesinė sąjunga (L. Rinkevičius)..........................................................329 18.2. KPI partinė organizacija (J. Leonavičius)......................................................................331 18.3. “Žinijos” draugijos KPI organizacija (J. Palaima)...................................................... 332 18.4. Studentijos visuomeninė veikla (Č. Jakimavičius)..................................................... 333 18.5. Studentų organizacijos Kauno technologijos universitete (Č. Jakim avičius).....344 18.6. Instituto akademinės bendrijos veiklos nuostatos (A.M atukonis)......................... 345 19. IŠ INSTITUTO - Į UNIVERSITETĄ. KELIO PRADŽIA (A. Targamadzė)............................... 348 19.1. Padėtis Lietuvoje ir Universitete /1989 m. - 1992 m ./ ............................................ 348 19.2. Diskusijos dėl Universiteto statuso ir statuto............................................................... 350 19.3. Pasirengimas Universiteto reformai...............................................................................353 20. MOKSLO IR STUDIJŲ REFORMA KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETE (A. Targamadzė)............................................................................................................................... 356 20.1. Universiteto modernizavimo koncepcija..................................................................... 356 20.2. Universiteto reformos eiga............................................................................................... 361 20.3. Tarptautiniai ryšiai............................................................................................................385 20.4. Universiteto kompiuterizavimas..................................................................................... 389 20.5. Ateities planai...................................................................................................................... 394 21. UNIVERSITETO VALDYMAS IR JO PADALINIAI (A.Targamadzė).....................................413 21.1. Universiteto valdymas ir struktūra.................................................................................413 21.2. Universiteto rektoratas ir senatas...................................................................................414 21.3. Universiteto padaliniai......................................................................................................415 22. TRYS BIBLIOTEKOS VEIKLOS LAIKOTARPIAI (G. Duobinienė, N. Lietuvninkaitė)........435 SUMMARY......................................................................................................................................... 453

PRATARMĖ

RATARME

1997 m. vasario 16 d. sukanka 75 metai, kai atgimusi Lietuvos valstybė įkūrė Kaune Lietuvos universitetą - pirmąją aukštąją mokyklą, kurioje studijos vyko lietuvių kalba. Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universitetas) suvaidino Lietuvos valstybingumui nepaprastai svarbų tautinės kultūros ir švietimo ugdomąjį vaidmenį. Universitetas, parengęs tūkstančius įvairių sričių specialistų, tapo tautos intelekto ir tautinės savimonės puoselėjimo versme, iš kurios gyvybės ir jėgų vėliau sėmėsi kitos mūsų aukštosios mokyklos. Ši gyvybinga versmė, tapusi ir Kauno technologijos universiteto istorine ištaka, gaivino ir stiprino taip pat ir aukštojo inžinerinio mokslo plėtotę Lietuvoje, perimant ir puoselėjant tautines akademines tradicijas bei mokslinį paveldą. Siekdami deramai paminėti tokią reikšmingą sukaktį, KTU senatas ir rektoratas inicijavo šio leidinio parengimą. Leidinio autoriai laiko garbingu uždaviniu naujai pažvelgti į mūsų Almae Matris nueitą kelią, kuriame, kaip ir visos Lietuvos mastu, būta ir vaisingos veiklos tarpsnių, ir karo bei okupacijų sukeltų sukrėtimų. Suprantama, kad, nagrinėdami ir aprašydami Universiteto bei iš jo kilusio Kauno politechnikos instituto veiklą, mes stengėmės daugiau gilintis į inžinerinių studijų raidą, laikydamiesi istorinės tiesos principų. Leidinyje aprašant Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto laikotarpį, neužmirštama parodyti ir kitų jo fakultetų veiklos sritis, turėjusias įtakos visų studentų visuomeninio aktyvumo ir tautinės savimonės ugdymui. Leidinio autoriai - įvairių kartų atstovai, tiesiogiai dalyvavę mūsų aukštosios mokyklos gyvenime (kai kurie ~ ir valdyme) ~ pradedant tarpukario Vytauto Didžiojo universitetu ir baigiant Kauno politechnikos institutu bei Kauno technologijos universitetu. Todėl pateikiamoje medžiagoje yra nemažai iki šiol dar mažai nušviestų, asmenine patirtimi pagrįstų faktų. Leidinyje stengėmės parodyti žiaurių politinių sukrėtimų bei dvasinės prievartos įtaką Universiteto veiklai abiejų okupacijų sąlygomis, pabrėždami šviesiausių Universiteto asmenybių poziciją. Siekdami nuodugniau supažindinti akademinę bendruomenę su studentijos visuomenine veikla, pateikėme daugiau medžiagos apie studentų organizacijas ir demokratinių principų puoselėjimą jų veikloje, taip pat dalyvavimą pasipriešinimo okupantams judėjime. Pabrėžtina, kad autoriai nesistengė pateikti šiame leidinyje išsamios Universiteto veiklos mokslinės studijos, o daugiau siekė pažintinių tikslų, iš dalies orientuodamiesi į studentiją ir platesnį skaitytojų ratą. Nemaža dėmesio leidinyje skiriama Kauno technologijos universiteto reformos klausimams, atsižvelgiant į nūdienos reikalavimus. Autoriai laikėsi nuostatos, kad leidinyje neturi būti pamiršti darbuotojai (pradedant asistentais ir vyr. moksliniais bendradarbiais), išdirbę šioje aukštojoje mokykloje bent penketą metų. Tačiau archyvinėje medžiagoje rasta nemažai netikslumų, prieštaravimų ir spragų. Todėl autoriai iš anksto atsiprašo buvusių Universiteto ir Kauno politechnikos instituto darbuotojų už galimas klaidas ir netikslumus. Pastabas ir patikslinimus prašome siųsti adresu: Kauno technologijos universitetui, K. Donelaičio g. 73, 3006 Kaunas. Sudarytojas

1. INŽINIERIŲ RENGIMO LIETUVOJE PRIELAIDOS

In ž i n i e r i ų

r e n g im o p r ie l a id o s

Li e t u v o j e

Inžinieriams rengti reikalingos bent trys pagrindinės sąlygos: pakankamas krašto technikos lygis, technika besidominčio, deramą išslavinimą turinčio jaunimo gausa, specialistai, galintys dėstyti aukštuosius technikos mokslus. Lietuvoje tokios sąlygos pradėjo bręsti XIX amžiuje: pradėjo gerėti keliai, nutiesti pirmieji plentai, pradėjo veikti pirmasis geležinkelis. Plentuose ir geležinkeliuose pastatyta daug inžinerinių statinių - tiltų ir tunelių. Pradėjo plėtotis pramonė. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose kūrėsi stambesnės metalų apdirbimo, lengvosios pramonės, odų įmonės. Didikai ir kiti turtingi žmonės pastatė ir rekonstravo daug puikių rūmų, bažnyčių ir kitų pastatų ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose bei dvaruose. Toks techninio gyvenimo pagyvėjimas kėlė jaunimo domėjimąsi technika, jos naujovėmis. Ryškiausiu naujosios technikos kūrėjo pavyzdžiu gali būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1 8 09-1863) - aviacijos pradininkas Lietuvoje. Baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju. Jis sukūrė keletą skraidymo aparato projektų, juos pastatė ir išbandė, lenkų kalba parašė knygelę „Žemaičių garlėkys“. Šioje knygelėje jis apibūdino valdomą aerostatą, sparnų pritaikymą žmogui, skraidymo aparatą su balionu ir be jo, kėlė garu varomo propelerio ir horizontalių sparnų idėją. Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla - senasis Vilniaus universitetas - inžinierių nerengė. Tačiau jame buvo dėstomos kelios disciplinos, glaudžiai susietos su technikos mokslais. Tai visų pirma matematika ir fizika. Nusipelnęs matematikos profesorius Osvaldas Krygeris, pats Vilniaus akademijos auklėtinis, 1636 m. parašė baltistikos traktatą apie patrankų nutaikymą. Kiek vėliau Jonas Rudamina Dusetiškis jau XVII a. viduryje geometriją dėstė, atsižvelgdamas į artilerijos (balistikos) ir fortifikacijos poreikius. To amžiaus viduryje „į fiziką veržėsi taip pat technikos dalykai, ypač statyba, tarsi pereidami iš amatų į mokslus“. Nuo 1780 m. Tadas Kundzičius pradėjo skaityti taikomąją matematiką. Savo paskaitose jis nagrinėjo hidrostatiką ir hidrauliką, aerometriją (dujų mechanikos pradmenis), kartais architektūrą, fortifikaciją ir pirotechniką; dėstė hidraulines mašinas, statybines medžiagas, jų atsparumą ir kitus technikos dalykus. Fizikos kurse Juozapas Mickevičius (1 7 43-1817) dėstė žaibolaidžių įtaisymą, racionalių dūmtraukių statybą ir kt., nors buvo kritikuojamas, kad gilinasi į šalutinius reikalus. Architektūra Vilniaus universitete buvo pradėta skaityti 1770 m. Iš pradžių tai buvo viena disciplina, o po kelerių metų skilo į dvi: architektūros teoriją, arba architektoniką, ir praktinę architektūrą. Pirmoji glaudžiausiai su technika susijusi katedra - Architektūros katedra - įsteigta 1793 m. Jos vadovas Laurynas StuokaGucevičius savo disciplinoje dėstė ne tik architektūrinį projektavimą, bet ir medžiagų atsparumą, statybinę statiką, mechaniką ir kitus architektūrai svarbius dalykus. Kaip matyti iš išlikusių programų, jo įpėdinis Mykolas Šulcas architektūros disciplinoje nagrinėjo ir statybinių medžiagų technologiją, „plytų, kalkių ir kitų medžiagų degimo teoriją įvairiose krosnyse ir išgvildeno pagal fizikinius dėsnius tai, kas sudaro ryšį tarp medžiagų atsparumo

1. INŽINIERIŲ RENGIMO LIETUVOJE PRIELAIDOS

9

ir gerumo“. Tačiau apskritai Architektūros katedros rengiami specialistai buvo orientuojami dailės kryptimi. Taikomosios matematikos profesorius Karolis Kristijonas Langsdorfas skaitė teorinės mechanikos, mašinų mokslo ir technologijos paskaitų kursus. Universitetas 1806 m. išleido jo veikalą „Technologiniai įrengimai“. 1822 m. Universiteto auklėtiniui V. Gurskiui buvo pavesta dėstyti praktinės mechanikos, t.y. mašinų mokslo, kursą. Be to, jis sutvarkė ir papildė naujais eksponatais mechaninių modelių kabinetą, kur buvo įvairių suktuvų, skridinių, keltuvų bei vandens ratų modelių, moderniškų žemės ūkio padargų, staklių ir kt. Prie saugyklos buvo dirbtuvės, kuriose dirbo trys meistrai. Be praktinės mechanikos, jis dar dėstė kelių, tiltų ir kanalų statybą. Kartu su praktine mechanika universiteto planuose atsirado ir kita su technika susijusi disciplina - braižomoji geometrija. Su technika susijusius dalykus skaitė ne tik užsienio profesoriai, bet ir kai kurie technika besidomintys universiteto auklėtiniai (J. Mickevičius, L. Stuoka-Gucevičius, V. Gurskis ir kt.). Kai kurie profesoriai pagarsėjo ne tik technikai artimų disciplinų dėstymu, bet ir konkrečiais inžineriniais darbais. Minėtas matematikos profesorius O. Krygeris prieš mirtį vadovavo Dancigo tvirtovės stiprinimo darbams, o matematikos profesorius P. Norvaiša 1771-1773 m. vadovavo Nemuno vagos nuo Rumšiškių iki Kauno valymo darbams. Kai kurie Vilniaus universiteto auklėtiniai, pasitobulinę arba baigę mokslus užsienyje, vėliau išgarsėjo brandžia inžinerine veikla. Iš jų pirmiausia paminėtinas Kazimieras Semenavičius, vienas iš raketų išradėjų. Po kelerių metų studijų senajame universitete jis tobulinosi Olandijoje. Labiausiai jį išgarsino Amsterdame 1650 m. lotynų kalba išleistas vadovėlis „Didysis artilerijos menas“. Apie šio veikalo populiarumą ir aktualumą liudija tai, kad jis buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, danų, lenkų kalbas. Šioje knygoje jis, be įvairių artilerijos problemų, viename skyriuje nagrinėjo raketų technikos klausimus, iškėlė daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėją, pateikė daugiapakopės raketos brėžinius. Kitas žymus universiteto auklėtinis buvo jau minėtasis architektas Laurynas Stuoka- Gucevičius (1 7 5 3 -1 7 9 8 ), tobulinęsis Italijoje ir Prancūzijoje. Jis sukūrė Lietuvos brandžiojo klasicizmo mokyklą, savo Universitete įkūrė Architektūros katedrą. Suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus katedrą ir rotušę, daug dvaro rūmų, bažnyčių ir kitų pastatų. Garsus tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis (1 8 1 0 -1 8 9 9 ) , kelerius metus studijavęs Vilniaus universitete, vėliau baigęs Peterburgo kelių inžinierių korpuso institutą ir jame dėstęs, buvo išrinktas Peterburgo Mokslų akademijos nariu korespondentu, o vėliau garbės nariu. Jis tobulinosi Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Suprojektavo ir pastatė daug tuo metu modernių tiltų, kurių vienas - Varšuvoje per Vyslą - buvo vadinamas jo vardu; vadovavo kelių uostų ir vandens kelių rekonstrukcijai. Lietuvos jaunimas, neturėdamas galimybės tapti inžinieriais savo krašte, vėliau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje - technikos mokslus studijavo Rusijos imperijos aukštosiose mokyklose. Populiariausi buvo carinės valstybės sostinės institutai, buvę palyginti netoli nuo gimtojo krašto. Be to, matyt, jaunimą traukė ir didžiulės valstybės svarbiausias to meto miestas. Peterburge inžinierių diplomus gavo S. Kerbedis, A. Vilkutaitis, P. Vileišis, P. Čechavičius (Kelių inžinierių institute), J. Čiurlys, J. Gravrogkas, S. Grinkevičius, V. Mošinskis, T. Šulcas (Technologijos institute), J. Šliogeris (Elektrotechnikos institute), V. Rėklaitis (Jūrų inžinierių institute), V. Verbickis (Civilinių inžinierių institute). Rygos politechnikos institutą baigė J. Šimoliūnas ir K. Vasiliauskas. Vienas kitas inžinieriumi tapo Maskvos matavimo institute (S. Dirmantas), Kijevo politechnikos institute (P. Jodelė), Charkovo politechnikos institute ( V. Gorodeckis) ir kt. Kai kurie jų ne iš karto surado tikrąjį savo pašaukimą, prieš technikos mokslų studijas jie dar baigė kitas aukštąsias mokyklas.

10

1. INŽINIERIŲ RENGIMO LIETUVOJE PRIELAIDOS

P. Vileišis turėjo Peterburgo universiteto fizikos matematikos fakulteto diplomą, P. Jodelė Charkovo veterinarijos instituto, V. Verbickis - Peterburgo archeologijos instituto diplomą. Kai kurie inžinieriai, gyvendami Rusijoje, dirbo ne tik praktinį darbą įmonėse bei įstaigose, bet ir dėstė bei dirbo mokslinį darbą aukštosiose mokyklose (pvz., P. Jodelė ~ Kijevo politechnikos institute, S. Dirmantas - Tomsko politechnikos institute). Vienas iškiliausių to meto inžinierių buvo Petras Vileišis (1 8 5 1 -1 9 2 6 ) - aktyvus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas. Jis prisidėjo prie draudžiamosios lietuvių spaudos leidimo ir platinimo, 19 0 4 -1 9 0 8 m. leido pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, išvertė ir parašė apie 40 mokslo populiarinimo knygelių, aritmetikos, fizikos, geometrijos, istorijos vadovėlių, kūrė grožinę literatūrą. Iš jo techninės veiklos pažymėtina, kad Vilniuje 1900 m. įsteigė mechanines dirbtuves, tuo prisidėdamas prie Lietuvos industrializavimo, gerą dešimtmetį vadovavo tiltų statybai Kaukaze. Tai pirmas inžinierius, kuriam buvo suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. Lietuvos kultūrai labai nusipelnė ir inžinierius Antanas Vilkutaitis, kuris laikomas (Keturakio slapyvardžiu) pjesės „Amerika pirtyje“ autoriumi. Jos pastatymu prasidėjo lietuviškos dramos istorija, ji ir dabar nenueina nuo-teatro scenos. Daugelis iš anksčiau minėtų asmenų, už gimtojo krašto ribų įsigijusių gausų inžinerinio darbo patyrimą, vėliau, grįžę į Lietuvą, savo gyvenimą paskyrė inžinierių rengimui ir technikos mokslo plėtotei. LITERATŪRA L 2. 3. 4. 5. 6. '7.

TL Enciklopedija. - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1Э85, t.l, p. 667. Vilniaus universiteto istorija 1579-1803. -Vilnius: M okslas, 1976, p. 1 26-128, 182, 242, 246, 2 8 5 -2 8 7 . Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. -Vilnius.: M okslas, 1977, p. 37-39. TLE. -Vilnius: Vyriausioji en ciklopedijos redakcija, 1987, t.3, p. 651. E. Budreika. Lietuvos klasicizm o architektūros kūrėjas Laurynas.Stuoka-Gucevičius. Vilnius, 1965. А кадем ия н ау к СССР. П ер сон альн ы й состав. К нига 1. -1724 - 1917. - М : Наука, 1974, с. 128, 222. Jon as Aničas. Petras Vileišis 1851-1926. -Vilnius: Alna Litera, 1993.

2 . PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

‘IRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA ~ AUKŠTIEJI KURSAI KAUNE 2.1. AUKŠTŲJŲ KURSŲ ĮSTEIGIMAS Aukštojo mokslo organizavimas Kaune glaudžiai susijęs su Lietuvos valstybės atkūrimu po Pirmojo pasaulinio karo. Lenkams užgrobus Vilnių, naujoji Respublika liko be sostinės ir be universitetinio miesto. Geriausi visuomenės atstovai puikiai suprato, kad valstybė negali apsieiti be savo inteligentijos ir specialistų, todėl pradėjo rūpintis aukštosios mokyklos kūrimu laikinojoje sostinėje. 1919 m.rudenį tuometinės komercinės mokyklos direktorius Zigmas Žemaitis parengė ir įteikė vyriausybei memorandumą, kuriame argumentuotai įrodė, jog aukštosios mokyklos steigimo negalima atidėlioti iki geresnių laikų. Memorandume pateikti įdomūs samprotavimai dėl būsimos aukštosios mokyklos: „Savaime suprantama, kad mūsų aukštoji mokykla turi tyrinėti mūsų kalbą, mūsų tautos praeitį, kultūrą, buvusias institucijas ir t. t. Vadinasi, ji turi būti universitetas...“ Toliau pabrėžta, jog „negalime gyventi vien tik praeitimi ir dvasiniais reikalais. Mums turi pirmoje eilėje rūpėti Lietuvos ateitis ir jo žmonių realiniai reikalai: kiek galima plačiau išvystyti liaudies švietimą, kiek galima aukščiau kelti žemės ūkį, pramonę, mokslą ir pan. Todėl steigiamasis universitetas turi pats tyrinėti visus tuos gyvybinius krašto reikalus ir ruošti jaunimą jiems aprūpinti“. Memorandume taip pat aptartos realios galimybės universitetui steigti. Tačiau šie siūlymai tuomet nesulaukė Vyriausybės pritarimo. Ėjęs švietimo ministro pareigas Juozas Tūbelis pasakęs, kad Lietuvai pirmiausia reikia ne aukštos inteligencijos žmonių, bet „gerų gaspadorių“. Be abejo, tada universitetas nebuvo įkurtas ne tik dėl kai kurių Vyriausybės narių subjektyvios neigiamos nuomonės, bet svarbiausia - dėl sunkios ekonominės ir politinės padėties, dėl partijų kivirčų. Vyriausybei atsisakius steigti universitetą, iniciatoriai nenuleido rankų. Jau kiek anksčiau įvairių sričių atstovų buvo siūloma steigti specializuotus kursus. Taip buvo manyta atidaryti ir aukštuosius technikos kursus. Kauno medicinos draugija savo ruožtu nutarė organizuoti gydytojų rengimo kursus, kuriuose galėtų mokytis anksčiau įvairiose mokyklose studijavę, bet jos nebaigę medikai. Tokie kursai buvo įsteigti 1919 m. spalio 15 d. Grupė šviesuolių - Tadas Ivanauskas, Zigmas Žemaitis, Jonas Vabalas-Gudaitis, Augustinas Janulaitis ir Liudas Vailionis - ėmėsi iniciatyvos įkurti universalią aukštąją mokyklą visuomeniniais pagrindais. Prasidėjo aktyvus organizacinis darbas. Iš pradžių steigiamą mokyklą numatyta pavadinti universitetiniais kursais, vėliau apsistota ties Aukštųjų kursų pavadinimu.Išaiškinti norintys studijuoti asmenys, sušaukta keletas visuomenės atstovų pasitarimų. 1919 m. spalio 8 d.pasitarime nutarta būsimuosiuose kursuose steigti 6 skyrius. Išrinkta organizacinė komisija, kuri artimiausiu laiku turėjo organizuoti tuos skyrius, parengti įstatus ir atlikti kitus parengiamuosius darbus. Buvo sudaryti skyrių organizavimo branduoliai. Humanitarinio skyriaus branduolį sudarė J. Vabalas-Gudaitis, E. Volteris ir J. Eretas, Juridinio skyriaus - A. Janulaitis, V. Mačys ir O. Bichleris, Matematikos ir fizikos skyriaus - Z. Žemaitis, P. Mašiotas ir K. Šakenis, Gamtos skyriaus - T. Ivanauskas, P. Matulionis ir L. Vailionis, Medicinos skyriaus - M. Nasvytis,

12

2. PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

J. Staugaitis ir J. Alekna, Technikos skyriaus - K. Vasiliauskas, J. Mašiotas ir J. Šimoliūnas. 1919 m. gruodžio mėn. organizuota Aukštųjų mokslų draugija, kurios tikslas buvo skleisti bei remti aukštuosius mokslus ir - svarbiausia - išlaikyti steigiamus Aukštuosius kursus. Draugijos tarybos pirmininku išrinktas P. Matulionis, jo padėjėju (pagal dabartinę terminologiją - pavaduotoju) - Z. Žemaitis ir sekretoriumi - L. Vailionis. Aukštųjų mokslų draugija parengė Aukštųjų kursų įstatus. Įstatuose aptarta kursų tikslai, skyriai, klausytojai, lektoriai ir praktikos darbų vadovai, kursų valdyba, lėšos ir revizijos komisija. Juose nurodyta, kad „Aukštieji kursai yra mokslo ir mokymo įstaiga: jie daro mokslo tyrinėjimus ir suteikia įvairių specialybių aukštojo mokslo žinių“. Skyrių, kaip anksčiau ir numatyta, liko 6, tik pakito kai kurių skyrių pavadinimai: įstatuose vietoj Humanitarinio skyriaus atsirado Humanitarinių mokslų skyrius, vietoj Juridinio - Teisės skyrius. Gamtos skyriuje numatyta agronomijos sekcija, o Medicinos skyriuje - veterinarijos sekcija. Įstatuose nurodyta, kad kursuose „dėstomi sistemingai ir mokslingai dalykai, einami atitinkamuose aukštųjų mokyklų fakultetuose arba skyriuose“. Buvo numatyta Aukštuosiuose kursuose steigti bibliotekas, kabinetus, laboratorijas, tyrimų stotis, klinikas, muziejus, dirbtuves, leisti mokslo darbus. Pagal įstatus klausytojai galėjo būti dvejopi: tikrieji ir laisvieji. Laisvieji klausytojai skyrėsi nuo tikrųjų tuo, kad buvo nebaigę vidurinės mokyklos. Pateikę brandos atestatus, jie galėjo tapti tikraisiais klausytojais. Klausytojams, išlaikiusiems komisijoje, kurioje dalyvautų ir valdžios atstovai, atitinkamus egzaminus, buvo numatyta suteikti tokias pat teises, kaip ir baigusiems kitų aukštųjų mokyklų panašius fakultetus arba skyrius. Kursų lektoriais galėjo būti aukštųjų mokyklų profesoriai, docentai, privatdocentai ir laborantai. Jais galėjo būti ir asmenys, baigę aukštąjį mokslą ir darbavęsi savo profesijos mokslo srityje, bei asmenys, pasireiškę mokslo darbais. Kiekvieno skyriaus lektorius ir praktikos darbų vadovus iš pradžių turėjo parinkti kuo gausesnis tos srities mokslininkų susirinkimas. Įsteigus kursus ir prasidėjus mokslui, lektorius konkurso keliu ir slaptu balsavimu turėjo parinkti skyriaus taryba.Jos sprendimą turėdavo tvirtinti Aukštųjų kursų taryba. Aukštųjų kursų ir skyrių tarybas sudarė lektoriai, pagalbinių įstaigų atstovai, o sprendžiant mokymo reikalus, ir klausytojų atstovai. Į aukštųjų kursų tarybą dar iėjo trys Aukštųjų mokslų draugijos atstovai. Taigi Aukštųjų kursų organizatorių užmojai iš tikrųjų buvo labai platūs, ir šių kursų organizacinė sandara atitiko aukštųjų mokyklų reikalavimus. Studijoms padėjo ruoštis ir busimieji klausytojai. Jie sudarė Aukštųjų kursų laikinąją klausytojų komisiją, organizavo kursus matematikos ir fizikos gimnazijos programai pakartoti. Aukštųjų mokslų draugijos taryba, siųsdama švietimo ministrui Aukštųjų kursų įstatus ir mokymo planus bei prašydama juos patvirtinti, rašė: „Paskutiniu metu, nežiūrint sunkaus karo laikų gyvenimo, tokio jaunimo (baigusio vidurinę mokyklą ir trokštančio tęsti mokslus - aut.) skaičius žymiai padidėjo ir ypač didelis susirinko Kaune. To dėlei išdygo gyvas neatidėliotinas reikalas steigti laikinoj Lietuvos sostinėj aukštoji mokykla, kuri leistų mūsų jaunimui eiti aukštuosius mokslus Lietuvoje, rengti jį įvairioms profesijoms ir suspiestų vienon krūvon visus mūsų krašto pagamintus mokslo žmones, kurie dabar yra išblaškyti po visą pasaulį. Visa tai turėdamas omeny susirūpinusių šiuo reikalu žmonių būrelis nesenai buvo iškėlęs sumanymą steigti Kaune Aukštuosius kursus, tačiau dėl lėšų trūkumo mūsų valdžia neapsiėmė įkūnyti to sumanymo. Šiuo svarbiu reikalu ima toliau rūpintis Aukštųjų mokslų draugija. Žinodama, kad šiame darbe gaus gyvo pritarimo iš visuomenės, neabejodama, jog ją visokeriopai rems ir

2. PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

13

mūsų valdžia, Aukštųjų mokslų draugija pasiryžusi yra steigti Kaune aukštąją mokyklą, kuri vadinsis „Aukštaisiais kursais“. Nors Švietimo ministrui nusiųsti įstatai nebuvo paskelbti „Vyriausybės žiniose“, Aukštieji kursai po mėnesio pradėjo veikti. Aukštieji kursai iškilmingai atidaryti 1920 m. sausio 27 d. Atidarymo akto dalyvis, kursų lektorius Jonas Šimoliūnas vėliau, po karo, savo prisiminimuose, paskelbtuose Amerikos lietuvių spaudoje, rašė: „Atidarymo iškilmės praėjo broliškumo, ryžto ir šviesiai Lietuvos ateičiai pasitikėjimo dvasioje. Visi atidarymo iškilmių dalyviai buvo pagauti gero ūpo, nes matė ir jautė, kad drąsiai užsimoti Aukštieji kursai yra atkuriamoji Lietuvoje pirmoji aukštųjų mokslų įstaiga - prouniversitetas ~ pradžia plataus, rimto ir būtino žmonių švietimo... Krėsle atneštas (kojų liga sirgęs) garbingasis mūsų lietuvių kalbos mokytojas ir mokslininkas Jonas Jablonskis... prezidiume sėdėdamas ir visų pagarbiai traktuojamas, iš susijaudinimo laiks nuo laiko apsipildavo dėkingumo ašaromis“. Po iškilmių prasidėjo kasdienis atkaklus darbas, kuris sunkiausia našta užgulė Aukštųjų kursų vadovų pečius. Pirmuoju Aukštųjų kursų vadovu išrinktas Zigmas Žemaitis. Tai labai šviesi ir tauri asmenybė mūsų mokslo ir švietimo istorijoje. Baigęs Odesos universitete matematiką, vėliau jis įkūrė Švenčionių lietuvių gimnaziją ir jai vadovavo, buvo Kauno komercinės mokyklos direktoriumi. Z. Žemaitis - pagrindinis aukštosios mokyklos Kaune steigimo iniciatorius. Vėliau jis buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, ilgametis jo Matematikos-gamtos fakulteto dekanas, labai rūpinęsis mokslinių kadrų rengimu ir jų tobulinimusi užsienyje.Atkūrus Vilniaus universitetą, Z. Žemaitis jame sėkmingai tęsė savo veiklą eidamas profesoriaus, katedros vedėjo, prorektoriaus ir rektoriaus pareigas. Už didelius nuopelnus respublikai ir aktyvią visuomeninę veiklą jam buvo suteikti nusipelniusio mokslo veikėjo ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardai. Antraisiais metais Aukštiesiems kursams vadovavo Jonas Vabalas-Gudaitis, baigęs Peterburgo universiteto gamtos skyrių, Maskvos aukštąją žemės ūkio mokyklą ir Peterburgo specialius pedagoginius kursus. Jis aktyviai prisidėjo prie bandymų atkurti Vilniaus universitetą, buvo paskirtas Eksperimentinės pedagoginės laboratorijos vedėju. Vėliau jis profesoriavo Kauno ir Vilniaus universitetuose, buvo žymiausias pedagogikos ir psichologijos mokslų specialistas Lietuvoje. Aukštuosiuose kursuose pirmaisiais metais dirbo 20 lektorių, o antraisiais - 48. Lektoriais visų pirma čia dirbo asmenys, dėstę Rusijos aukštosiose mokyklose. Tačiau tokių lektorių buvo palyginti nedaug, todėl kai kurioms disciplinoms skaityti pakviesti žymūs gimnazijų bei specialiųjų mokyklų mokytojai ir praktikai. Jų dalis buvo pasireiškusi savo darbais Jono Basanavičiaus įkurtos Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Aukštųjų kursų lektoriai dirbo laisvu nuo savo tiesioginių pareigų laiku, čia gaudami valandinį atlyginimą. Kursus pradėjo lankyti 522 klausytojai, iš kurių tik 244 buvo tikrieji. Humanitarinių mokslų skyriuje (vadovas E. Volteris) buvo 111 klausytojų, Teisės skyriuje (vadovas A. Janulaitis) - 88, Matematikos ir fizikos skyriuje (vadovas Z. Žemaitis) - 20, Gamtos skyriuje (vadovas T. Ivanauskas) - 66, Medicinos skyriuje (vadovas M. Nasvytis, vėliau P. Avižonis) - 159 ir Technikos skyriuje (vadovas J. Šimoliūnas) - 78. Taigi daugiausia klausytojų buvo Medicinos skyriuje, nes į jį įsiliejo ir Kauno medicinos draugijos Aukštieji kursai gydytojams ruošti su savo klausytojais. Aukštųjų kursų veiklos pabaigoje buvo 436 tikrieji klausytojai, iš kurių tik 135 pernykščiai. Mažoji Aukštųjų kursų taryba, į kurią įėjo kursų vadovas, jo padėjėjas, tarybos sekretorius ir skyrių vadovai, dalyvaujant klausytojų atstovams, ne kartą nagrinėjo klausytojų skaičiaus mažėjimo prežastis. O tų priežaščių buvo kelios: kai kuriuose skyriuose buvo blogai parengti mokymo planai, nebuvo vedami praktiniai užsiėmimai, stigo vadovėlių, klausytojai buvo per daug užimti savo darbovietėse,

14

2. PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

kai kurie jų nepajėgdavo sumokėti mokslapinigių. Kai kurių klausytojų atstovų nuomone, svarbiausia priežastis buvo ta, kad studentai nebuvo tikri, jog kursai taps universitetu, ar kursuose išlaikyti egzaminai bus užskaityti bet kurioje kitoje aukštojoje mokykloje. Aukštieji kursai turėjo didelių materialinių sunkumų. Jų lėšas sudarė Aukštųjų mokslų draugijos narių mokesčiai, klausytojų mokslapinigiai, Amerikos lietuvių ir kitų asmenų aukos, banko paskolos. Organizuota net speciali loterija, kuri turėjo duoti apie 400 tūkstančių auksinių pajamų. Vėliau dotaciją skyrė ir Vyriausybė. Aukštieji kursai iš pradžių neturėjo savų patalpų. Todėl užsiėmimai vykdavo popietinėmis valandomis įvairiose įstaigose: Seimo rūmuose, gimnazijose, pašto ir telegrafo valdybos ir kitose nepritaikytose patalpose. Geresnes sąlygas turėjo Gamtos skyrius, kuris naudojosi Gamtos tyrimo stoties patalpomis ir laboratorijomis, nes šios stoties darbuotojai dėstė Aukštuosiuose kursuose. Vėliau įgytas nedidelis pastatas, kuriame įrengtas Medicinos skyriaus anatomikumas (dabar čia stovi Kauno medicinos akademijos rūmai) ir komercinės mokyklos pastatas (dabar čia Kauno technologijos universiteto pirmieji rūmai). Aukštieji kursai susidūrė ir su kitais nenumatytais sunkumais. 1920 m. rudenį jie turėjo kuriam laikui nutraukti savo darbą, nes lenkai vėl užpuolė Lietuvą, daugelis klausytojų buvo mobilizuoti į kariuomenę. Nei Aukštųjų kursų dėstytojų, nei klausytojų nepatenkino privačios mokyklos statusas. Jie pradėjo reikalauti kursus perorganizuoti į valstybinį universitetą. Buvo parengtas universiteto statuto projektas ir perduotas svarstyti Steigiamajam seimui. Nors svarstymas užtruko ilgokai, tačiau pagaliau Vyriausybė 1922 m. vasario 16 d. įsteigė Lietuvos universitetą. Taigi Aukštieji kursai veikė vos dvejus metus, neišleidę nė vienos laidos.

2.2. AUKŠTŲJŲ KURSŲ TECHNIKOS SKYRIUS Dar prieš organizuojant universaliuosius Aukštuosius kursus, spaudoje kelta mintis steigti specialiuosius aukštuosius technikos kursus. Šio pasiūlymo autoriai rašė: „Mūsų (t.y. ėjusių ir besirengiančių eiti mokslą technikos srityje) padėtis yra tuo ypatinga, jog veikiai negalima tikėtis sulaukti gerai aprūpintos techninės mokyklos Lietuvoj... Taigi reikia šiaip ar taip pasirūpinti, kad galėtum mokytis technikos srity: tas rūpestis mūsų pačių pareiga. Reiktų organizuoti tam tikri kursai. Tuose kursuose eitume aukštąjį technikos mokslą. Kursų programos, iš vienos pusės, nebus gal tokios plačios, kad apimtų visą kurią nors technikos sritį, o iš antrosios pusės, neturėtų būti taikomos išlavinti siauriems specialistams. Žodžiu sakant, kursai turės duoti aukštojo technikos mokslo žinių, kiek tai bus galima prie šio meto apystovų“. Pradėjus organizuoti universalius Aukštuosius kursus su šešiais skyriais, iš kurių vienas - Technikos, specializuotų technikos kursų atsisakyta. Mat buvo tikėtasi, kad steigiant bendrus kursus, bus lengviau apsirūpinti patalpomis, taupyti lėšas administracijai ir laboratorijoms bei kabinetams, nes kai kurie jų galėtų aptarnauti kelis skyrius. Bendromis pastangomis turėjo būti lengviau įsteigti aukštąją mokyklą. Aukštųjų kursų Technikos skyriaus vedėju buvo paskirtas Jonas Šimoliūnas, 1909 m. baigęs Rygos politechnikos institutą. Kurį laiką jis dirbo prie Ventos-Dubysos-NemunoAugustavo kanalo-Vislos vandens kelio tyrinėjimų, Venspilio uostų statybos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu dirbo Suomijoje, prie civilinės ir kelių statybos. Jis kelis kartus buvo

2. PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

15

išvykęs pasitobulinti į užsienį, kur nagrinėjo gelžbetonio taikymą statyboje. Grįžęs į Lietuvą, buvo plentų ir vandens kelių valdybos direktorius. Aukštuosiuose kursuose ne tik buvo kursų vedėjas, bet ir dėstė statybines disciplinas. Vėliau buvo Vytauto Didžiojo universiteto docentu ir profesoriumi. Baigiantis karui, pasitraukė į Vakarus. Aukštųjų kursų Technikos skyriuje turėjo būti rengiami inžinieriai. Kaip aiškėja iš nepublikuoto Z. Žemaičio darbo „Technikos mokslų raida Lietuvoje“, steigiant Technikos skyrių, buvo iškilusių rimtų abejonių: ar atsiras pakankamai kvalifikuotų dėstytojų, ar bus įmanoma rimtai dirbti, neturint nuolatinių patalpų, iš kur bus gautos reikalingos mokymo priemonės klausytojų praktikai ir kt. Aptariant šiuos klausimus, buvo išaiškinta, kad busimieji inžinieriai pirmuose dviejuose kursuose dažniausiai mokosi bendrųjų disciplinų (matematikos, fizikos, chemijos), kurias galėtų dėstyti Matematikos-fizikos skyriaus lektoriai. Jų pareigoms buvo numatyti tokie kvalifikuoti darbuotojai, kaip buvęs Mendelejevo mokinys V. Čepinskis. Technikos disciplinas turėjo dėstyti K. Vasiliauskas, V. Verbickis ir kiti. Be to, buvo tikimasi per kelerius metus parengti kitų techninių disciplinų lektorius ir laukiama, kad netrukus į Lietuvą sugrįš bent dalis Rusijos aukštosiose mokyklose dėstančių asmenų ir tokie įžymūs specialistai, kaip P. Vileišis, P. Naruševičius ir kt. Manyta, kad laikinai galima pasitenkinti įvairių mokyklų ir įstaigų patalpomis, nes mokslas iš pradžių turėtų būti organizuojamas vakarais, kadangi beveik visi ketinę mokytis kursuose turėjo įvairias tarnybas. Be to, buvo tikimasi, kad ilgainiui, darbui gerai vykstant, Vyriausybė turės kursams padėti įsigyti savas patalpas. Turint galvoje praktinį būsimųjų klausytojų parengimą, iš pradžių Technikos skyriuje ketinta rengti tik dviejų labiausiai karo nusiaubtam kraštui atstatyti reikalingų specialybių, būtent, statybos ir mechanikos, inžinierius. Statybos specialybei bent pirmuosiuose kursuose iš viso reikia mažiausiai laboratorijų ir kitokių pagalbinių priemonių. Praktiniam mechanikų parengimui ketinta panaudoti Kauno įmones. J. Šimoliūnas savo prisiminimuose rašė, kad kursų skyriai tvarkėsi savarankiškai ir turėjo reikalingus poskyrius. Technikos skyrius turėjo tris poskyrius: statybos, mechanikos ir technologijos. Pirmaisiais ir antraisiais mokslo metais visi trys poskyriai bendrus mokslo dalykus turėjo išeiti kartu, kitais metais - atskirai. Klausimas dėl specialybių lieka ginčytinas. Kadangi praėjo daug laiko nuo Aukštųjų kursų veiklos iki atsiminimų rašymo, vienas iš autorių galėjo ir suklysti. Labiau norėtųsi tikėti J. Šimoliūnu, nes jis tiesiogiai vadovavo Technikos skyriui. Tačiau kuriant Universitetą, Technikos fakultete nebuvo technologijos skyriaus, o Universitetas faktiškai perėmė Aukštųjų1kursų struktūrą. Todėl tvirtai galime pasakyti, kad Aukštųjų kursų Technikos skyriuje buvo numatytos statybos ir mechanikos specialybės ir galbūt technologijos specialybė. Galų gale tai dabar ne tiek ir svarbu, nes kursuose buvo tik du kursai, kuriuose visi dalykai buvo bendri. Technikos skyriaus planuose buvo numatyta, kad mokslas turi trukti ketverius metus. Po to klausytojai ne mažiau kaip metus turėjo dirbti pagal specialybę. Skyriuje dėstytos disciplinos ir jų apimtys nurodytos 2.1 lentelėje.

16

2. PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

2.1 lentelė Technikos skyriuje išeiti dalykai ir jų apimtys Dalykai

Analizinė geometrija Braižomoji geometrija Diferencialų skaičiuotė Integralų skaičiuotė Fizika Neorganinė chemija Organinė chemija Mechanika Paišyba Darbai dirbtuvėse Medžiagų atsparumas Techninė braižyba Geodezija Statybos medžiagų technologija Statyba Trobesių detalių projektavimas Architektūros formos Iš viso:

1920 m. I semestras 2 3 2 -

4 4 -

4 3 3

Savaitės valandos 1921 m. II III semestras semestras 2 3 2 4 4 4 4 3 2 4 4 -

-

-

-

I semestras 2 3 4 -

4 4 -

-

5 4

-

-

-

4 2

2

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

25

25

-

2 2 2 3 2 30

-

2 2 -

30

Kaip matyti iš šių disciplinų sąrašo, Technikos skyriuje buvo numatyta rengti plataus profilio inžinierius, ypač gerai išmanančius statybos reikalus. Priežastis - to meto pramonės smulkumas. Todėl statybos reikalus turėjo suprasti ne tik inžinieriai statybininkai, bet ir pramonėje dirbantys specialistai. Palyginus Technikos skyriuje dėstytas disciplinas su dabar dėstomomis pirmuosiuose aukštųjų technikos mokyklų kursuose, matyti, kad jos yra labai artimos. Vyresniuosiuose kursuose buvo numatyta dar dėstyti hidromechaniką, aeromechaniką, mechaninę šilumos teoriją, magnetizmą ir elektrą, geologiją, mašinų įrengimą, inžineriją, praktinę ekonomiją, profesinę higieną, pramonės įstaigų organizavimą ir vedimą, buhalteriją. Pirmieji Technikos skyriaus dėstytojai iš pradžių buvo asmenys, dirbę specialiosiose vidurinėse mokyklose ir gamyboje. Analizinę geometriją iš pradžių dėstė Bernardas Kodatis, vėliau Julijonas Gravrogkas, braižomąją geometriją - Jurgis Čiurlys, vėliau Julijonas Gravrogkas, diferencialų ir integralų skaičiuotę - Zigmas Žemaitis, fiziką - Vincas Čepinskis, chemiją - iš pradžių Vincas Čepinskis, vėliau Filipas Butkevičius. Vėliau vietoj pastarosios disciplinos buvo dėstomos dvi: neorganinė chemija (Filipas Butkevičius) ir organinė chemija (Petras Juodakis). Mechaniką dėstė Kazimieras Vasiliauskas, vėliau Platonas Jankauskas, medžiagų atsparumą - Kazimieras Vasiliauskas, geodeziją - Stasys Dirmantas, statybos medžiagų technologiją - Pranas Jodelė, statybą ir trobesių detales Jonas Šimoliūnas, architektūros formas - Mykolas Songaila, techninę braižybą - Kazimieras

M in is te n n Kabineto posėdis 1922 n . v a s a rio m*n. 13 d. 5 v a i. 10 o in . vak.

Mosėdy]« pirm ininkauja M jn iste ris Pirmininkas E. Galvanauskas. Daly» vauja M in ia te ria l

: P ro i. v. Jurkus

t l s , J . A leksa, Majoras SIi l y s ,P r o i . Jo d s k ls , S. V i le iS is , V. K a ro b lis, K. Oleka, J . D obkevičius, M. S o lo s v e lčik a s i r V alstyb ės K o n tro lie riu s

J. ZubrlcKas.IV. U n iv e rsito atidengimo klausim as.

M inlsteriH Kabinetas.vaduodamasi a V ila niaus u n iv e r s ltc įsteigim o įstatym u i r turėdamas omenyje Steigiamajame Seime svarstom ąjį u n iv e rs ito S ta tu to p rojek « t ą i r u n iv e rs ito atidengimo klausimo pribrendimą i r reikalingum ą, nutarė 1922 metų v a s a rio mėn. 16 dieną atldeng t i u n iv e ra itą Kaune. U n iv ersito atidengimą įv y k d y ti pa vedama Švietimo Miniai e rių i .

M in ia te ria /lrm in ln k a s .

^ n i s t e r i s Kabinate. R eikalų Vadė j a s .

Lietuvos universiteto įsteigimo aktas

\

i i

Aukštųjų kursų Technikos skyriaus vedėjas Jonas Simoliūnas

Aukštųjų kursų lektoriai 1921 m. I eilėje (iš kairės}: P. Juodakis, J. Žilinskas, M. Nasvytis, S. Digrys, A. Janulaitis, J. Vabalas - Gudaitis, E. Volteris, Z. Žemaitis, V. Čepinskis, J. Šimoliūnas, P. Jodelė, V. Verbickis, K. Vasiliauskas; II eilėje V. Lašas, P. Jankauskas, L. Gogelis, P. Leonas, P. Raudonikis, A. Jurgeliūnas, J. Karuža, P. Dovydaitis, V. Dubas, J. Čiurlys, M. Songaila, K. Lapinas, K. Oželis; III eilėje neatpažintas asmuo, V. Viršila, neatpažintas asmuo, Vacį. Biržiška, A. Purėnas, N. Šapira, L. Vailionis, S. Dirmantas, J. Čeponis, A. Veškarčaitė, J. Gravrogkas, F. Butkevičius

Universiteto senatas 1922-1923 m. (iš kairės) prof. Z. Žemaitis, prof. M. Biržiška, prof. P. Jodelė, prof. V. Čepinskis, rektorius prof. J. Šimkus, prof. B. Čėsnys, prof. P. Avižonis, prof. P. Būčys, prof. P. Leonas

Universiteto rektoriai 1922-1950 m.

Prof. Jonas Šimkus (1922-1923 m.)

Prof. Vincas Čepinskis (1923-1924 m., 1929-1930 m. ir 1930-1933 m.)

Prof. Pranciškus Bučys (1924-1925 m.)

Prof. Mykolas Biržiška (1926-1927 m.)

Universiteto rektoriai 1922-1950 m.

Prof. Mykolas Römeris (1927-1928 m., 1933-1939 m.)

Prof. Pranas Jodelė (1928-1929 m.)

Prof. Stasys Šalkauskis (1939-1940 m.)

Prof. Antanas Purėnas (1940-1941 m., 1944-1946 m.)

Universiteto rektoriai 1922-1950 m.

Prof. Julijonas Gravrogkas (1941-1944 m.)

Prof. Juozas Kupčinskas (1947-1950 m.)

Universiteto senatas 1929-1932 m . Sėdi (iš kairės): V. Krėvė-Mickevičius - Humanitarinių mokslų f-to dekanas, P. Leonas - Teisių f-to dekanas, B. Čėsnys - prorektorius, V. Čepinskis - rektorius, P. Raudonikis - Universiteto sekretorius, V. Lašas - Medicinos f-to dekanas, P. Kuraitis - Teologijos-filosofijos f-to dekanas; stovi: Z. Žemaitis Matematikos-gamtos f-to dekanas, K. Vasiliauskas - Technikos f-to dekanas, K. Kurnatauskas - Evangelikų teologijos f-to dekano pavaduotojas

VDU Fizikos-chemijos instituto rūmai, kuriuose nuo 1931 m. dirbo Technikos fakultetas

1944 m. vokiečių kariuomenės susprogdintų Fizikos-chemijos rūmų likučiai

Technikos fakulteto mokymo personalas 1932 m. I eilėje (iš kairės): prof. J. Šliogeris, prof. P. Jankauskas, prof. J. Šimkus, prof. P. Jodelė, prof. K. Vasiliauskas (dekanas), doc. J. Šimoliūnas; II eilėje: prof. S. Kolupaila, vyr. asist. V. Verbickis, doc. J. Jankevičius, doc. V. Gorodeckis, doc. T. Šulcas, doc. J. Čiurlys, prof. M. Songaila; III-IV eilėje: vyr. asist. J. Gabrys, prof. S. Dirmantas, jaun. lab. M. Baublys, privatdoc. F. Dobkevičius, vyr. asist. M. Spiridavičius, doc. J. Mašiotas, vyr. lab. J. Jankauskas, privatdoc. P. Markūnas, jaun. lab. V. Maciūnas, prof. S. Grinkevičius, vyr. lab. J. Vidmantas, vyr. asist. L. Gimbutas, jaun. lab. J. Šivickas, jaun. asist. K. Kriščiukaitis

V

Prof. S. Kolupaila - viena iš iškiliausių Universiteto techniškųjų mokslų plėtotės asmenybių

Ilgametis Technikos fakulteto dekanas, Medžiagų atsparumo katedros vedėjas prof. K. Vasiliauskas

Elektrotechnikos laboratorijos mašinų salė (1930 m.)

Prof. J. Čiurlys konsultacijų metu

VDU studentų choras 1936 m. su švietimo ministru prof. J. Tonkūnu, Universiteto vadovybe, Valst. operos solistais ir dirigentu K. Kavecku

Paskutinė Vytauto Didžiojo universiteto studentų korporacijų eisena 1940 m. birželio mėn. Žygiuoja Ateitininkų sąjungos kolona (priešaky - inž. J. Boruta)

VIII SELL konferencijos dalyvių - latvių, estų ir suomių - sutikimas Kauno geležinkelio stotyje 1931 m. birželio 3 d.

Dviejų tūkstančių Lietuvos studentų priesaika jūrai 1936 m. gegužės 31 d. akademinės jūros šventės metu Klaipėdoje. Prezidiume švietimo ministras J. Tonkūnas, Mažosios Lietuvos patriarchas M. Jankus, Klaipėdos krašto gubernatorius V. Kurkauskas

"Plieno” vyrijos 7-erių metų sukakties minėjimas 1938 m. (iš kairės): inž. Č. Staniulis, prof. K. Vasiliauskas, prof. A. Purėnas, prof. gen. S. Dirmantas, inž. V. Civinskas, inž. M. Rėklaitis (“Plieno” vyrijos vadas), prof. P. Jodelė, studentai: J. Grudzinskas, L. Stankus, P. Konkulevičius (“Plieno” valdybos nariai)

2. PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

17

Vasiliauskas, vėliau Jurgis Čiurlys. Paišybos darbus vedė Valerijonas Verbickis. Be to, pirmaisiais metais dar buvo atliekami darbai dirbtuvėse (Siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse), kuriems vadovavo Viktoras Rėklaitis. Viltys, kad ilgainiui grįš iš Rusijos patyrę aukštųjų mokyklų dėstytojai, pasitvirtino, ir antraisiais kursų veiklos metais iš 13 Technikos skyriaus lektorių daugiau kaip pusė turėjo darbo aukštosiose mokyklose stažą. Tai profesoriai P. Jankauskas, P. Jodelė, katedros vedėjai P. Juodakis, M. Songaila, mokslo darbuotojas V. Čepinskis, asistentai S. Dirmantas, F. Butkevičius. į Technikos skyrių per dvejus metus buvo priimta 104 tikrieji klausytojai. Be jų , buvo ir laisvųjų klausytojų. Technikos skyriaus tikrųjų klausytojų buvo nuo 16 proc. (pirmaisiais metais) iki 9,4 proc. (kursų darbo pabaigoje) visų Aukštųjų kursų tikrųjų klausytojų. Technikos skyrius buvo perdėm vyriškas. Pirmame semeste moterų buvo tik 3, tai yra 3,9 proc. visų tikrųjų klausytojų. Tuo metu 32 proc. visuose Aukštuosiuose kursuose studijavusiųjų asmenų sudarė moterys. Tarp Technikos skyriaus klausytojų buvo 56,5 proc. lietuvių (Aukštuosiuose kursuose - 59,6 proc.). Kiti buvo žydai ir 1 vokietis. Pagal amžių Technikos skyriaus klausytojai pasiskirstė taip: iki 20 metų - 29,6 proc., iki 30 metų - 65,3 proc. ir vyresnių kaip 30 metų - 5,1 proc. Dėl įvairių anksčiau minėtų priežasčių tik labai maža klausytojų dalis tęsė mokslą antraisiais metais: veiklos pabaigoje iš 41 tikrojo studento tik 8 buvo pernykščiai. Technikos skyrius, iki Aukštieji kursai gavo Komercijos mokyklos rūmus, glaudėsi Plentų ir vandens kelių, Pašto ir telegrafo valdybų patalpose, valstybinėje (vėliau pavadintoje „Aušros“ mergaičių) gimnazijoje, karininkų klube. Skyriuje buvo pradėtos steigti kai kurios laboratorijos ir kabinetai. Mechaninė laboratorija, be kitų prietaisų, įsigijo tempimo mašiną. Statybinių medžiagų laboratorija surinko vietinių statybinių medžiagų pavyzdžius, kaupė mineralų kolekciją. Geodezijos kabinetas įsigijo visus reikalingiausius geodezijos instrumentus. Buvo įrengta braižykla ir piešimo salė, įgyta piešimui gipso modelių, o techninei braižybai - mašinų detalių. Fizikos ir chemijos paskaitų demonstravimui naudoti atitinkamų kabinetų, kurie kūrėsi prie kitų Aukštųjų kursų skyrių, priemonės ir prietaisai. Labiau išplėsti laboratorijas ir kabinetus trukdė lėšų ir patalpų stoka. Pradėtos rengti ir pirmosios mokymo priemonės. K. Vasiliauskas surinko ir hektografavo mechanikos uždavinių sąsiuvinį. P. Jankauskas parengė statikos ir kinematikos konspektus. Buvo ruošiami pavyzdiniai brėžiniai iš statybos srities.

2.3. AUKŠTŲJŲ KURSŲ REIKŠMĖ Aukštieji kursai teveikė dvejus metus, nes buvo reorganizuoti į Universitetą, ir todėl neparengė nė vienos specialistų laidos. Tačiau jų reikšmė šalies aukštajam mokslui labai didelė. Kursų steigėjai vadino juos pirmąja Lietuvos aukštąja mokykla. Jų antspaude buvo įrašyta „I aukštoji mokykla - Aukštieji kursai“. Taip pat buvo išleista brošiūra „Pirmoji aukštoji Lietuvos mokykla Aukštieji kursai“. Nesinori tikėti, kad iniciatoriai sąmoningai tai tvirtino, nes daug seniau pradėjo veikti senasis Vilniaus universitetas, įsteigtas 1579 metais. Tikriausiai kursų steigėjai turėjo galvoje, jog Aukštieji kursai - tai pirmoji Lietuvos Respublikos aukštoji mokykla. Aukštiesiems kursams priklauso dar trys prioritetai: tai pirmoji aukštoji mokykla Kaune, pirmoji aukštoji mokykla, kur dėstyta lietuvių kalba, ir pirmoji aukštoji mokykla, kurioje pradėta rengti inžinierius. Aukštieji kursai - Lietuvos universiteto, vėliau vadinto Vytauto Didžiojo ir Kauno vardu, ir per jį - daugelio kitų 2. 100

18

2. PIRMOJI NEPRIKAUSOMOSIOS LIETUVOS AUKŠTOJI MOKYKLA

respublikos aukštųjų mokyklų pradininkas ir pirmtakas. Jie subūrė mokslininkus, praktikus ir pedagogus, norėjusius ir sugebėjusius rengti įvairių sričių specialistus ir kurti mokslą. Daugelis kursų lektorių vėliau tapo žymiais profesoriais ir mokslininkais. Aukštieji kursai parengė Universiteto vyresniems kursams studentų, perdavė du pastatus, laboratorijas ir kabinetus. Todėl pirmieji Universiteto žingsniai buvo lengvesni, negu Aukštųjų kursų. Pastarųjų skyriai iš esmės lėmė ir steigiamo Universiteto struktūrą, kur buvo numatytas ir Technikos fakultetas. Aukštųjų kursų Technikos skyrių galima pagrįstai vadinti Kauno technologijos universiteto užuomazga, nes jis nuosekliai peraugo į Lietuvos (Vytauto Didžiojo, Kauno) universiteto techniškuosius fakultetus, kurių bazėje buvo sukurtas Kauno politechnikos institutas, vėliau perorganizuotas į Kauno technologijos universitetą. LITERATŪRA 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Aukštosios m okyklos kūrim asis ir vystymasis Kaune.-V.: Mintis, 1967. Lietuva, 1919 .0 8 .0 8 Nr. 182; 1919.08.26 Nr. 186; 1919.09.23, N r.203; 1919.10.06, Nr. 220. Lietuviškoji en ciklopedija, t.2.-Kaunas:Spaudos fondas, 1934. Pirmoji aukštoji Lietuvos m okykla Aukštieji ku rsai.-K au nas,l 920. M okslas ir technika, 1980, Nr. 1. Technikos žodis, 1956, Nr. 6(43). CVA f. 631, ap. 12, b. 37,1. 8, 15, 114, 115.

3. LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS

IETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS 3.1. UNIVERSITETO STEIGIMO PRIEŠAUŠRIS Kraujo, didelių sukrėtimų ir išbandymų kaina atkūrusiai savo Nepriklausomybę jaunai Lietuvos valstybei iškilo didžiulis tolesnis uždavinys - neturint reikiamo patyrimo ir lėšų atkurti karo nualintą šalį, sukurti šalies administracijos, teisėtvarkos bei kitas valstybės struktūras, organizuoti švietimo ir kultūros įstaigų tinklą. Nebuvo pamiršta ir jau anksčiau lietuvių inteligentijos brandinta idėja įsteigti savąjį universitetą. Aukštųjų kursų veiklos patirtis įtikinamai įrodė platesnio masto aukštosios mokyklos - Lietuvos universiteto įsteigimo realumą. Aukštuosiuose kursuose dėsčiusiems šviesuoliams pakako įvairiose aukštosiose mokyklose (visų pirma Rusijos universitetuose ir institutuose) įgytų žinių, intelekto, o svarbiausia - patriotizmo ir entuziazmo akademiniam darbui. Per dvejus Kursų egzistavimo metus suburtas veiklus mokslo personalo branduolys sugebėjo parengti reikiamas studijų programas, sudaryti kai kurias mokymo priemones, sukurti būtiniausią pradinę terminiją. Pradėta kurti Universiteto pastatų ir ūkio bazė, perimant buvusius Prekybos mokyklos rūmus (vėliau pavadintus Universiteto I rūmais). Sėkminga Aukštųjų kursų veikla per dvejus metus ne tik drąsino šios institucijos organizatorius, bet ir patraukė vis gausėjančius žinių siekiančio jaunimo būrius prie pirmojo lietuviškojo (kad ir kuklaus) švietimo ir kultūros židinio. Vyriausybės sluoksniuose, spaudoje, iš dalies ir seime palengva brendo jau gerokai anksčiau Lietuvos atgimimo priešaušrio veikėjų kelta idėja įsteigti universitetą, nepaisant gana atkaklaus kai kurių visuomenės veikėjų pasipriešinimo. Būtina bent prabėgomis apžvelgti Lietuvos universiteto steigimo istorines sąlygas ir kai kurias aplinkybes, nulėmusias nelengvą šio mokslo židinio kūrimo kelią. Po 1830-1831 m. sukilimo caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą - svarbiausią Lietuvos kultūros ir mokslo plėtotės centrą. Numalšinus 1863 m. sukilimą ir uždraudus spausdinti ir platinti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, Lietuva atsidūrė kultūrinio genocido gniaužtuose. Net ir šiandien Vakarų inteligentijai yra sunkiai suvokiama tuometinė spaudos draudimo laikotarpio situacija Lietuvoje, kuriai buvo būdingos žiaurios represijos kalinimas, trėmimai knygnešių, platinusių lietuvišką spaudą, pradėtą spausdinti beveik prieš tris šimtus metų. Neįtikėtinai ir dabar kai kam civilizuotose demokratiškai valdomose valstybėse atrodo tai, kad vaikai ir juos lietuviško žodžio pradmenų mokiusieji kaimo darak­ toriai buvo caro žandarų žiauriai plakami, o ūkininkai, suteikusieji šioms improvizuotoms mokykloms laikiną prieglobstį, - baudžiami didelėmis baudomis. Lietuvoje veikusiose pradinėse ir negausiose gimnazijose buvo dėstoma rusų kalba. Net ir vienas kitas to meto lietuvių inteligentas, baigęs aukštąjį mokslą Rusijos ar Lenkijos universitetuose, neturėjo teisės dirbti Lietuvoje. Išimtis daryta tik kunigams, gydytojams ir advokatams. Tokios buvo caro Rusijos griežtos ir kryptingos lietuviškos kultūros slopinimo ir Lietuvos rusinimo politikos priemonės. Tai vyko tuo metu, kai ne tik daugumoje Europos valstybių, bet net ir kai kuriose Vakarų kolonijose buvo plėtojamas mokyklų tinklas, veikė universitetai. Todėl ir dabar nuostabą kelia lietuvių patriotų, apsišvietusios visuomenės atstovų siekimas ir įvairiopos pastangos (pradedant „Varpe“ 1902 m. aukštosios mokyklos įkūrimo programos

20

3. LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS

paskelbimu) steigti Lietuvoje universitetą. Dėl suprantamų priežasčių (visų pirma dėl to, kad istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje ilgą laiką veikė Universitetas) visų visuomenės sluoksnių atstovų buvo daugiausia keliamas Vilniaus universiteto atkūrimo klausimas. Gana gausiuose apie šias Universiteto kūrimo pastangas liudijančiuose dokumentuose ir publikacijose pažymėtini Lietuvos bajorų seimelio 1834 m. ir 1855 kreipimaisi į carą Nikolajų I Vilniaus universiteto atkūrimo reikalu. Tuo pačiu klausimu nutarimai ir peticijos paskelbtos Lietuvių demokratų partijos programos projekte („Varpas“, 1902.XI.15), taip pat Lietuvos mokytojų sąjungos suvažiavimo Vilniuje 1905.VII.30, JAV lietuvių organizacijų suvažiavimo 1905 ir 1906 m. Aukštąją mokyklą (politechnikos ar žemės ūkio instituto), net ir universitetą įkurti Lietuvoje, artėjant 1905 revoliucijai ir vėliau, siūlė net ir kai kurios caro valdžios struktūros. Tačiau caro vyriausybė, suprasdama, kad universitetas bus svarbi jėga, kovojant prieš Lietuvos rusifikaciją, šiam sumanymui priešinosi. Deja, kai kurie įtakingi vietos visuomenės sluoksniai, ypač dvasininkija, taip pat labai atsainiai žiūrėjo į universiteto įkūrimo realumą. Pridurtina, kad jau gerokai anksčiau kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje veikė aukštosios mokyklos - Rygos politechnikos institutas ir Dorpato (Tartu) universitetas. Vilniaus universiteto atkūrimo būtinybė vėliau buvo keliama Petrapilio lietuvių mokslininkų, ypač A. ■Smetonos bei M. Biržiškos. Pastarieji 1907 ir 1908 metais „Viltyje“ ir „Vilniaus žiniose“ išsamiai motyvavo universiteto steigimo aktualumą. 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas kuriam laikui užtemdė viltis įkurti universitetą vokiečių okupuotoje šalyje. Tačiau tai neatbaidė aukštosios mokyklos Vilniuje organizavimo entuziastų užsienyje. Lietuvių konferencijos, vykusios Šveicarijoje (1916 m. Berne, Lozanoje) ir JAV - 1916 m. bei 1918 m., taip pat 1917 m. Švedijoje ~ Stockholme, pakartotinai ryžtingai kėlė universiteto atkūrimo klausimą. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918.11.16, Lietuvos Valstybės taryba laikė būtina skubiai parengti universiteto statutą, kuris buvo patvirtintas 1918.XII.5. Universiteto atidarymas, kaip vienas svarbiausių Nepriklausomybės prielaidų realizavimo aktas, turėjo įvykti 1919.1.1. Tačiau puolančiai Raudonajai armijai okupavus Vilnių, tai neįvyko. Bolševikų valdžia taip pat išleido dekretą dėl Vilniaus universiteto („Darbo universiteto“) įkūrimo, tačiau, lenkų kariuomenei užėmus Vilnių, ir šis dekretas nebuvo įgyvendintas. Taigi lietuviškojo Vilniaus universiteto atkūrimas audringų XX amžiaus vidurio istorijos verpeto lemtimi tapo įmanomas tik 1939 m. Tačiau būtina pažymėti, kad Lietuvos Valstybės Tarybos atliktas darbas organizuojant universiteto atkūrimą nenuėjo veltui. 1918 m. parengtas Vilniaus universiteto Statutas tapo 1922 m. Kaune įkuriamo Lietuvos universiteto pradinio etapo veiklos pagrindu. Nepaisant Aukštųjų kursų veiklos neblogų rezultatų, pasiektų neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis, šios institucijos darbo mastų neišvengiamas ribotumas vertė neatidėliotinai imtis stambesnio masto švietimo ir kutūros židinio - Lietuvos universiteto - steigimo. Tai diktavo vis labiau visose jaunos valstybės administracijos, švietimo, sveikatos apsaugos ir ūkio srityse juntamas deramai išmokslintų inteligentų stygius. Nemažos įtakos universiteto įkūrimo svarbai turėjo ir tokie veiksniai, kaip valstybės prestižo kėlimas bei mokslo plėtotės aktualumas. Nepaisant visų čia išvardytų motyvų pagrįstumo ir žymios visuomenės dalies aktyvių pastangų įkurti reikiamo lygio ir apimties lietuvišką aukštąją mokyklą, šį be galo svarbų žingsnį Lietuvos vyriausybė žengė tik praėjus ketveriems metams po Nepriklausomybės akto paskelbimo ir dvejiems - po Aukštųjų kursų įsteigimo. Palyginimui galima nurodyti faktą, kad Latvijos vyriausybė universitetą (vietoj Rygos politechnikos instituto) įkūrė netrukus po

3. LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS

21

Valstybės Nepriklausomybės paskelbimo - 1919 m., o Estijoje senasis Tartu universitetas, atkurtas 1802 m., maždaug tuo pačiu metu tapo tautiniu mokslo ir kutūros židiniu. Kiek pavėluotą Universiteto įkūrimą sąlygojo svarbios aplinkybės, visų pirma susietos su šalies tarptautine ir politine situacija, sostinės Vilniaus praradimu bei ekonomine būkle. Net ir pasibaigus kovoms su Raudonąja armija, bermontininkais ir lenkų kariuomene, Lietuvai dar ilgokai (iki 1922 m. vidurio) teko atremti lenkų „partizanų“ puldinėjimus paliaubų sutartimi nustatytos demarkacinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos neutralioje zonoje. Buvo ir vidaus priešų (bolševikinių ir lenkiškų organizacijų) inspiruotų valstybės stabilumą ardančių įvykių. Labai nukentėjusio nuo karų ir vokiečių okupacijos krašto ūkis taip pat nepajėgė skirti būtinų lėšų universitetui įkurti. Šį lėšų stygių labai jautė ir nepalyginamai mažesnė švietimo institucija - Aukštieji kursai. Universiteto įsteigimo spartos neskatino ir tokie veiksniai, kaip nuomonių nesutapimas dėl steigtinos aukštosios mokyklos profilio, viešpatavęs vyriausybės sluoksniuose ir iš dalies visuomenėje. Ši požiūrių poliarizacija neabejotinai turėjo įtakos ir Universiteto Statuto rengimo spartai. Stiprėjant Lietuvos valstybei, ir visuomenės intelektualiuosiuose sluoksniuose, ir partijų sferose, ir Steigiamajame seime, ir pagaliau vyriausybėje pasigirdo vis garsesnių raginimų vietoj Aukštųjų kursų Kaune įsteigti Lietuvos universitetą. Universiteto steigimo būtinybė buvo keliama krikščionių demokratų (1 9 2 1 .IX. 15) ir socialistų liaudininkų (1 9 2 l.X .6) konferencijose.

3.2. UNIVERSITETO STATUTO RENGIMAS Pirmasis žingsnis steigiant Universitetą buvo Universiteto Statuto projekto svarstymas vyriausybės struktūrose ir Steigiamajame seime. Statuto projektą parengė Aukštųjų kursų sudaryta komisija dar 1920 m. rudenį ir perdavė Švietimo ministerijai, kurios perdirbtas šis dokumentas buvo įteiktas ministrų kabinetui. Pagaliau Statutas 1921.XII.7 buvo pradėtas svarstyti Steigiamajame seime ir 1922.III.24 patvirtintas. Universiteto Statuto parengimo ir tvirtinimo procedūros nesklandumus ir gerokai uždelstą Statuto patvirtinimą ganėtinai lėmė politinė Steigiamojo seimo poliarizacija, kuri savo ruožtu sąlygojo ir kuriamo Universiteto struktūros bei studijų krypčių koncepciją. Universiteto Statutas buvo svarstomas ir tvirtinamas Steigiamajame seime, kuriame daugumą turėjo krikščionių demokratų blokas, o ministrų kabinetą tuo metu sudarė koalicija, susidedanti iš krikščionių demokratų ir valstiečių sąjungos - socialistų liaudininkų bloko. Taigi šių grupių ideologinės nuostatos dažnai sąlygojo ir Universiteto Statuto, fakultetų sandaros ir net mokslo personalo mokslinių laipsnių ir pareigybių nomenklatūrą. Svarstant Universiteto Statutą Steigiamajame seime, iš karto išryškėjo du priešingi požiūriai į Universiteto studijų kryptis. Socialdemokratų ir kitos kairiosios opozicijos atstovas prof. V. Čepinskis seime gynė gamtos mokslų prioriteto šalininkų nuostatas. Tuo tarpu seimo švietimo komisijos pirmininkas krikščionių demokratų bloko narys K. Jokantas buvo humanitarinės krypties bei klasikinio mokslo plėtotės šalininkas. Ideologiniai motyvai sukėlė aštrias diskusijas dėl Teologijos fakulteto statuso bei dėl Krikščionių filosofijos ir Pedagogikos katedrų priklausomybės. Minimąsias katedras priskyrus nauju pavadinimu kuriamam Teologijos-filosofijos fakultetui, pasiektas kompromisas. Nemažai buvo ginčijamasi ir dėl profesorių mokslinių vardų bei dėl reikalavimų vyresniojo mokslo personalo nariams

22

3. LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS

(ordinariniams ir ekstraordinariniams profesoriams, docentams ir privatdocentams), taip pat ir jų skyrimo tvarkos. Steigiamajame seime gyvų diskusijų kilo dėl Universiteto bei fakultetų autonomijos, taip pat ir dėl Universiteto Senato bei Tarybos kompetencijos. Tačiau būtina pažymėti, kad nepaisant Steigiamajame seime virusių karštų diskusijų, neretai išsiliedavusių į audringas antagonistines emocijas, kurios sukėlė politinių grupuočių protesto akcijas, seimo nariai nuoširdžiai siekė sukurti Statutą, remiantis Vakarų Europos universitetų modeliu. Abi ideologinės grupuotės suvokė nepaprastai didelę svarstomojo Universiteto veiklos pagrindo - Statuto svarbą, įsisąmonindamos, kad Universitetas yra tautos laisvės, jos intelektualinės ir kultūrinės brandos simbolis. Todėl seimo grupuotėms pasiekus svarbiausiais klausimais kompromisą, Lietuvos universiteto Statutas pagaliau, kad ir gerokai pavėluotai, 1922 m. kovo 24 d. buvo patvirtintas Steigiamajame seime ir balandžio 12 d. oficialiai paskelbtas. Sparčiai augantys atgimusios Lietuvos kultūriniai poreikiai ir šviesuomenės aktyvumas paspartino Lietuvos universiteto steigimo darbą - ilgai lauktoji pirmoji lietuviškoji Alma Mater buvo įkurta 1922 m. vasario 16 d., t.y. dar prieš patvirtinant seime Statutą. Nesulaukus Universiteto Statuto patvirtinimo Steigiamajame seime, ministrų kabinetas 1922 m. vasario 13 d. nutarė Lietuvos universitetą Kaune įsteigti 1920 m. vasario 16 d. pagal Valstybės tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priimtą Vilniaus universiteto Statutą. Universiteto steigimo įsakymą pasirašė einantis Respublikos prezidento pareigas, Steigiamojo seimo pirmininkas A. Stulginskis. Šiuo įsakymu buvo paskirti: Universiteto rektoriumi - prof. Jonas Šimkus, dekanais: Teologijos fakulteto - dr. Jonas Maculevičius-Maironis, socialinių mokslų - prof. Augustinas Voldemaras, medicinos - prof. dr. Petras Avižonis, Gamtos - matematikos - Zigmas Žemaitis, technikos - prof. Pranas Jodelė. Remdamasis minėtais nutarimais, švietimo ministras Petras Juodakis paskyrė visiems fakultetams „mokomojo personalo branduolius“, kurių kiekviename buvo po penkis personalo narius.

3.3. LIETUVOS UNIVERSITETO ATIDARYMAS IR VEIKLOS PRADŽIA Iškilmingas Lietuvos universiteto atidarymo aktas įvyko 1922.11.16 Nepriklausomybės šventės dieną Aukštųjų kursų (dabartinių KTU I rūmų) salėje, dalyvaujant seimo pirmininkui, einančiam Valstybės prezidento pareigas A. Stulginskiui, ministrų kabineto pirmininkui Ernestui Galvanauskui, švietimo ministrui Petrui Juodakiui, kitiems vyriausybės atstovams, taip pat visuomenės atstovams ir Aukštųjų kursų studijuojančiai jaunuomenei. Visi šio iškilmingo akto dalyviai ir platūs visuomenės sluoksniai karštai sveikino šį Vyriausybės aktą, skelbiantį Universiteto įsteigimą. Taigi 1918 ir 1922 metų vasario 16-oji tapo dviejų istorinių nepaprastai svarbių tautai ir Lietuvai sukakčių diena: pirmoji lietuviams paskelbiant savo ryžtą nepriklausomai gyventi, o antroji - įsteigiant lietuviškąją aukštąją mokyklą - svarbiausią tautos kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo židinį. Aukštųjų kursų rūmai ir kita sukurta studijų bazė perėjo naujai įsteigto Universiteto žinion, ir tuo būdu šis per dvejus metus labai sunkiomis sąlygomis kurstytas akademinis žaizdras gerokai palengvino Universiteto kūrimosi darbą. Kursuose veikusios katedros toliau plėtojo savo darbą Universitete. Valstybės prezidento aktu paskirtas universiteto rektorius prof J. Šimkus ir penkių fakultetų dekanai bei švietimo ministro paskirti fakultetų branduolius sudarantys mokslo

3. LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS

23

personalo nariai jau kitą po atidarymo akto dieną susirinko į pirmąjį posėdį ir ėmėsi sunkaus ir atsakingo Universiteto organizavimo darbo, remdamiesi, kaip jau sakyta, Valstybės tarybos 1918.XII.5 priimtuoju Vilniaus universiteto Statutu. Universiteto dekanų taryba (ji iš esmės vykdė Senato funkcijas), intensyviai dirbdama, jau 1922.III. 1 organizavo studentų priėmimą, o nuo kovo 6 d. paskelbė semestro pradžią. Buvo priimti 493 studentai, iš jų 143 - į pirmąjį kursą, o likusieji, jau studijavę Aukštuosiuose kursuose - į aukštesnius kursus. Vos prasidėjus darbui Universitete, Steigiamasis seimas patvirtino ilgai svarstytą naują Lietuvos universiteto Statutą. Todėl Universiteto vadovybei ir dekanų tarybai teko tuoj pat imtis kai kurių reorganizavimo priemonių, remiantis Steigiamojo seimo patvirtintu statutu. Dekanų taryba, vadovaudamasi demokratijos nuostatomis, naujai perrinko mokomojo personalo narius. Naujai perrinkta ir Universiteto vadovybė: rektoriumi perrinktas o. prof. J. Šimkus, prorektoriumi ~ o. prof. V. Čepinskis, Universiteto sekretorium išrinktas o. prof. B. Česnys. Fakultetų struktūroje ir vadovybėje taip pat įvyko kai kurių pakeitimų, būtinų pagal naujojo Statuto reikalavimus. Visų pirma vietoj Teologijos fakulteto, įsteigto pagal Vilniaus universiteto Statutą, buvo įkurtas Teologijos-filosofijos fakultetas su Teologijos, Filosofijos, Teisių ir Istorijos skyriais (22 katedros). Vietoj Socialinių mokslų fakulteto sudaryti du fakultetai - Humanitarinių mokslų (18 katedrų) ir Teisių (15 katedrų). Abiem fakultetams skyriai nebuvo numatyti. Matematikos-gamtos fakultetą pagal Steigiamojo seimo patvirtintą Statutą sudarė Matematikos, Fizikos, Chemijos, Biologijos ir Agronomijos skyriai (22 katedros). Medicinos fakultete buvo numatyti Medicinos, Veterinarijos, Farmacijos ir Odontologijos skyriai (28 katedros). Technikos fakultetą (17 katedrų) sudarė 4 skyriai - Statybos, Mechanikos, Chemijos ir Elektrotechnikos. Įkurta 17 katedrų: Mechanikos, Elektrotechnikos, Statybos ir statybos medžiagų technologijos, Architektūros, Geodezijos, Statybos mechanikos, Hidrotechnikos, Kelių, Tiltų, Variklių, Mechanizmų ir dirbamųjų mašinų, Mechaninės technologijos, Elektrotechnikos, Telefonuos, telegrafijos ir radio-telegrafijos, Organinės chemijos technologijos, Neorganinės chemijos technologijos, Pritaikomosios fizinės chemijos. Pagal 1922 m. Statutą pertvarkyto Universiteto fakultetų dekanais išrinkti: Teologijos-filosofijos - o. prof. P. Būčys, Humanitarinių mokslų - o. prof. M. Biržiška, Teisių - o. prof. P. Leonas, Matematikos - gamtos - e. o. prof. Z. Žemaitis, Medicinos - o. prof. P. Avižonis, Technikos - o. prof. P. Jodelė. Nors kai kuriems inteligentijos atstovams taikomųjų mokslų (visų pirma technikos) specialybės Universitete atrodė kiek neįprastos, tačiau tokia sudaryta pagal Steigiamojo seimo patvirtintą Statutą Lietuvos universiteto struktūra turėjo savo analogą Vakarų Europos universitetuose (Anglijos Lydso, Mančesterio, Belgijos - Briuselio bei Liežo universitetuose), kur taikomieji mokslai buvo plėtojami greta socialinių, humanitarinių ir kitų sričių. Tiesa, Matematikos - gamtos fakultete veikęs Agronomijos skyrius bei Medicinos fakultete - Veterinarijos skyrius Lietuvos universitete vėliau buvo uždaryti. Agronomijos skyriaus ir Dotnuvos žemės ūkio technikumo pagrindu 1924 m. įkurta Žemės ūkio akademija, o Veterinarijos akademija įsteigta tik 1936 m. Technikos fakulteto išplėtojimo į atskirą aukštąją technikos mokyklą klausimas taip pat ne kartą svarstytas akademinės bei techniškosios visuomenės sluoksnių. Šios idėjos realizavimas įgyvendintas tik 1951 m. įsteigus Kauno politechnikos institutą. Lietuvos universitete jau nuo pat jo įkūrimo (ir net prieš tai - Aukštuosiuose kursuose) dirbo įžymiausi Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai. Be jau minėtų profesorių, užėmusių Universiteto vadovybės narių ir dekanų postus, jau 1924 m. rudens semestre Universitete dirbo tokios asmenybės, kaip e. o. prof. Vaclovas Biržiška, e. o. prof. P. Butkevičius, o. prof. K. Būga, e. o. prof. P. Dovydaitis, o. prof. T. Ivanauskas, o. prof.

24

3. LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS

J. Jablonskis, o. prof. P. Jankauskas, o. prof. A. Janulaitis, o. prof. P. Juodakis, o. prof. V. Krėvė-Mickevičius, e. o. prof. V. Lašas, o. prof. P. Matulionis, doc. V. Mykolaitis-Putinas, e. o. prof. A. Purenąs, o. prof. K. Regelis, e. o. prof. vysk. M. Reinys, e. o. prof. P. Romeris, ord. prof. vysk. J. Skvireckis, doc. A. Smetona, doc. K. Šleževičius, e.o. prof. S. Šalkauskis, doc. J. Tumas-Vaižgantas, e. o. prof. K. Vasiliauskas ir kiti. Tai neabejotinai buvo Lietuvos filosofijos, humanitarinių mokslų, teisės, ekonomikos, medicinos bei technikos intelektualiosios minties elito atstovai. Remiantis naujuoju Steigiamojo seimo patvirtintu Universiteto Statutu, buvo pertvarkomos visos akademinio gyvenimo sritys. Patvirtintas aukščiausiasis Universiteto vykdomasis organas - Senatas, kurį sudarė rektorius, prorektorius, Universiteto sekretorius ir visų fakultetų dekanai. Taip pat sudaryta Universiteto taryba, susidedanti iš visų vyresniojo personalo narių ir sprendžianti tokius klausimus, kaip rektorato narių rinkimą, siūlymus Statuto pakeitimo klausimu, priimanti Universiteto reguliaminą, tvirtinanti Universiteto sąmatą ir sprendžianti kai kuriuos kitus reikalus. Komplektuojant mokslo personalą, laikytasi Statute patvirtintos mokslo laipsnių ir vardų sistemos, pagal kurią Universiteto mokymo personalą sudarė vyresnysis mokymo personalas (ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai), privatdocentai, neetatiniai lektoriai ir jaunesnysis mokslo personalas (vyresnieji ir jaunesnieji asistentai, lektoriai, laborantai).

3.4. UNIVERSITETO PIRMŲJŲ ŽINGSNIŲ SUNKUMAI Universiteto veiklos pirmieji žingsniai, kaip ir pats jo kūrimosi vyksmas, nebuvo lengvi. Apibendrinant sąlygas, kuriomis pradėjo darbą pirmoji lietuviškoji aukštoji mokykla, būtina pabrėžti tokius sunkumus bei problemas. Universitetas kūrėsi šalyje, ilgus metus kentėjusioje caro Rusijos priespaudą, patyrusioje trėmimus ir kalėjimus, kultūrinį genocidą. Karo ir vokiečių okupacijos nualinta, Lietuva, sunkiose Nepriklausomybės kovose apgynusi savo laisvę ir valstybingumą, dar ilgai jautė kai kurių kaimyninių valstybių inspiruojamas intrigas ir net karines akcijas bei diversijas. Dėl tokių agresyvių apsupties jėgų spaudimo Lietuvos politinė ir ekonominė padėtis vertė, stiprinant krašto gynybą, skirti šiam tikslui daug lėšų. Universitetas steigimosi metu neturėjo pakankamai tinkamų studijoms ir moksliniam darbui patalpų, laboratorijų, literatūros, bibliotekos. Dėstyti lietuvių kalba neturėta pakankamai tinkamų vadovėlių, negausi buvo sukurta lietuviška mokslinė terminija. Universitetas neturėjo nei turtingų mecenatų, nei rėmėjų, galinčių, kaip užsieny priimta, dosniai remti aukštąsias mokyklas (tiesa, kai kurie JAV lietuviai gana dosniai įvairiomis formomis rėmė Universitetą). Universitetas neturėjo nei patyrusios profesūros (išskyrus negausius Aukštųjų kursų dėstytojus), nei lietuviškas gimnazijas baigusios studentijos. Dauguma studentų buvo baigę rusiškas mokyklas ir tinkamai nepasirengę studijoms lietuvių kalba. Žymi dalis studentų buvo kariai, valstybinių įstaigų tarnautojai, todėl negalėjo deramai atsidėti studijoms. Studentai - tautinių mažumų atstovai (jų pirmaisiais metais buvo apie 50 proc.) nemokėjo lietuvių kalbos; tai irgi buvo nemaža normalaus studijų proceso kliūtis.

25

3. LIETUVOS UNIVERSITETO ĮSTEIGIMAS

Seime ir vyriausybėje įsigalėjusi labai politizuota atmosfera neretai trikdydavo normalią Universiteto veiklą. Tačiau didžiulės Lietuvos universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo universiteto) akademinės bendruomenės sutelktos pastangos nulėmė ne tik šio Universiteto, bet ir viso Lietuvos aukštojo mokslo sėkmę. LITERATŪRA 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Lietuviškoji en ciklopedija, - K : Spaudos Fondas, 1934. - T. 2. Lietuvos universitetas 1 5 7 9 -1 8 0 3 -1 9 2 2 . - Chicago: Lietuvių Profesorių Draugija A m erikoje, 1972. - 8 9 6 p. Lietuvos universiteto veikim o apyskaita 1922.11.16-1924. VI. 15. - K : 1924. -2 9 2 p. Lietuvos universitetas 1922.11.16-192 7.II. 16. Pirmųjų pen kerių veikim o metų apyskaita. - K : 1927. - 3 9 2 p. Vytauto D idžiojo universitetas. Antrųjų pen kerių veikim o metų (1927.II.16-1933.IX .1) apyskaita. - K.: 1932. - 523 p. Martynaitis M.. Kauno Antano Sniečkaus p olitechn ikos institutas. - V : M okslas, 1974. - 2 5 6 p. VDU statistikos knyga (1 9 2 2 -1 9 5 0 m.) - rankraštis saugom as KTU m uziejuje.

4 . LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

-IETUVOS UNIVERSITETO RAIDA

1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

4.1. UNIVERSITETO PLĖTOTĖS ETAPAI Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos universiteto veikloje išskirtini du etapai: pirmasis - nuo Universiteto įkūrimo 1922.11.16 iki Vytauto Didžiojo vardo suteikimo 1930 m. birželio mėn. 7 d.; antrasis - jau Vytauto Didžiojo universiteto veiklos etapas iki sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. 1940 m. rugpjūčio mėn. 21 d. sovietinės valdžios įsakymu Universitetas pavadinamas Kauno universitetu. 1941 m. birželio mėnesį, vokiečių kariuomenei okupavus Lietuvą, Universitetas vėl pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu. Šis vardas su priedėliu „Kauno valstybinis“ išliko ir 1 944-1946 metais, kai SSRS kariuomenė užėmė Lietuvą ir Lietuvoje suformuota sovietinė valdžia. 1946 m. Universitetas pavadinamas Kauno valstybiniu universitetu. Pažymėtina, kad Universiteto dokumentuose net iki 1948 m. Universiteto pavadinime buvo įrašytas Vytauto Didžiojo vardas. Nagrinėjant Lietuvos universiteto veiklą Nepriklausomybės laikotarpiu, būtina atsižvelgti ne tik į Universiteto vidinės raidos procesus, bet ir į valstybės politinės ir ūkinės plėtotės bei visuomenėje viešpatavusius ideologinius veiksnius. Šie veiksniai turėjo neabejotinos įtakos ir Universiteto plėtotei, jo reformų sėkmei. Lietuvos valstybingumo atstatymo procesas stabilizavosi, galima sakyti, tik po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, sėkmingai įvykdžius sukilimą 1923 m. sausio mėnesį. Tačiau ir po to, kaip jau minėta, valstybei teko patirti nemažai sunkumų, kovojant su vidaus ir užsienio priešų intrigomis. Tai reikalavo ganėtinai didelę biudžeto lėšų dalį skirti krašto gynybos reikalams (pvz., 1923 m - 31,89 proc.; 1924 m. - 24,42 proc.; 1931 m. - 16,52 proc.; 1937 - 25,58 proc. atitinkamai biudžeto išlaidų sumos). Lietuvos universitetui atskirais metais skiriamų lėšų santykinis dydis sudarydavo nuo 1,5 proc. iki 2,15 proc. biudžeto išlaidų sumos, arba atitinkamai 11-16 proc. švietimo ministerijai skirtų lėšų. Suprantama, kad Universiteto plėtotės mastą labai paveikė 1 9 3 1 -1 9 3 5 m. pasaulinė ekonominė krizė, kurios metu Universiteto finansavimas buvo sumažėjęs. Politiniai veiksniai turėjo įtakos ir Universiteto struktūrai. Atsiliepdamas į Klaipėdos krašto visuomenės pageidavimą, seimas 1925 m. kovo 3 1 d . papildė Universiteto Statutą dar vienu - septintuoju - fakultetu: Evangelikų teologijos (jis veikė iki 1936 m.). Per apytikriai ketverių metų laikotarpį nuo Universiteto atidarymo jo veikla buvo įėjusi į normalias vėžes - laikotarpiu nuo Lietuvos universiteto įkūrimo iki šiai aukštajai mokyklai suteikimo Vytauto Didžiojo vardo (1930 m. birželio mėn. 7 d). Universiteto struktūroje įvyko kai kurių gyvenimo raidos padiktuotų pokyčių. Visų pirma - Agronomijos (vėliau apėmusio ir miškininkystės sritį) skyriaus Matematikos-gamtos fakultete likvidavimas, 1924m. liepos 3 1 d . Steigiamajam seimui patvirtinus Žemės ūkio akademijos statutą. Žemės ūkio akademija buvo įkurta Dotnuvos žemės ūkio technikumo bazėje. Be to, dėl mažo studentų skaičiaus 1928 m. rudens semestre jau nebuvo priimama į pirmąjį Evangelikų teologijos fakulteto kursą, nors aukštesnieji kursai dar veikė iki fakulteto uždarymo švietimo ministro įsakymu 1936 m. rugsėjo 15 d.

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

27

Atskirų fakultetų struktūroje taip pat įvykdavo pokyčių, visų pirma skyrių bei katedrų sudėties požiūriu. Tie pokyčiai būdavo įteisinami atitinkamai modifikuojant fakultetų reguliaminą. Nors Humanitarinių mokslų fakultete 1922 m. Statute nebuvo numatyta skyrių, tačiau jau 1924 m. pagal patvirtintą fakulteto reguliaminą jame buvo įteisinti 3 skyriai: Filosofijos ir pedagogikos, Filosofijos, Istorijos.

4.2. STATUTO PERTVARKYMO PROBLEMOS Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio perversmo paleidus trečiąjį seimą, Universiteto reformos šalininkai vyriausybėje, taip pat ir spauda (ypač „Lietuvos aidas“) pradėjo kelti Universitete pasirodžiusius trūkumus bei netobulumus, kurių pagrindine priežastimi buvo laikoma ydingas Universiteto Statutas ir per plati autonomija; per didelis katedrų skaičius, tarp kurių būta ir lygiagretaus profilio. Kai kurios mokslo įstaigos neva esančios be reikalo suskaldytos. Visa tai labai išpučia mokslo personalą ir pabrangina Universiteto išlaikymą. Priekaištauta ir mokslo personalui, kad per mažai dirba mokslo srityje. Vyriausybėje dėl to pasigirdo nuomonių, kad Universitetą, visų pirma jo struktūrą, reikėtų pertvarkyti. 1928 m. pradžioje ministrų kabinetas pasiūlė Universitetui imtis konkrečių reformos darbų - iki tų metų gegužės 1 d. sudaryti fakultetų, katedrų ir etatų pertvarkymo projektą. Nepateikus iki nustatytos datos pertvarkymo projekto, vyriausybė pakartotinai įpareigojo Senatą jį parengti. Senatui neįvykdžius šio įpareigojimo, vyriausybė pati ėmėsi iniciatyvos ir parengė naujo Statuto projektą ir pateikė jį svarstyti Senatui. Senato sušaukta Universiteto taryba neigiamai įvertino vyriausybės parengtą statuto projektą ir įteikė vyriausybei memorandumą. Dėl šių nesutarimų Universitetas oficiozinėje spaudoje buvo gerokai puolamas. Tai sukėlė neigiamus atsiliepimus ir užsienio spaudoje. Senatas savo ruožtu taip pat padarė griežtą pareiškimą, gindamasis nuo nepagrįstų puolimų. Ginčai tarp vyriausybės ir Senato, o ypač Universiteto tarybos, neretai įsiliepsnodavo iki atviro konflikto, įgaudavo politinį atspalvį. Vėliau vyriausybė įteikė Senatui modifikuotą Statuto projektą, kurį Senatas (nesant galimybės sušaukti Universiteto tarybos posėdžio) išnagrinėjo ir pateikė vyriausybei savo kontrpasiūlymą šiuo klausimu. Pagaliau Statuto projektas buvo galutinai svarstomas ministrų kabinete, dalyvaujant Senato nariams, ir 1930 m. birželio mėn. 7 d. patvirtintas ir paskelbtas „Vyriausybės žiniose“. Be to, vyriausybė atskiru nutarimu suteikė Lietuvos universitetui Vytauto Didžiojo vardą.

4.3. VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO SANDARA IR VEIKLA PAGAL NAUJUS STATUTUS Įvertindama Lietuvos universiteto laimėjimus ir reikšmę šalies mokslo, švietimo ir kultūros plėtotei, Lietuvos vyriausybė paskyrė Universiteto patronu Vytautą Didįjį ir tuo deramai pagerbė įžymiausio Lietuvos valdovo mirties 500 m. sukaktį. Vytauto Didžiojo vardo Universitetui suteikimo proga Universitete įvyko iškilmės, dalyvaujant vyriausybės nariams. Trečiasis Statutas, pagal kurį Universitetas tvarkė savo sandarą ir veiklą, vos praėjus aštuoneriems metams po įsteigimo, gerokai suvaržė Universiteto autonomiją. Pagal Steigiamojo seimo 1922 m. patvirtintą Statutą fakultetų tarybos turėjo teisę konkurso keliu išrinkti arba kviesti mokslo personalo narius, pranešant per rektorių apie

28

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

tarybos sprendimą švietimo ministerijai. Pagal naująjį Statutą fakultetams taip pat palikta teisė rinkti bei kviesti mokslo personalo narius, tačiau galutinis jų priėmimo įteisinimas įsigalioja tik patvirtinus: vyresniojo mokomojo personalo narių - Respublikos prezidentui, privatdocentų ~ švietimo ministrui, o jaunesniojo mokslo personalo - rektoriui. Pasikeitė ir Universiteto rektoriaus, prorektoriaus ir sekretoriaus rinkimo tvarka. Pagal senąjį Statutą šie asmenys buvo renkami vieneriems metams, kaskart iš kito fakulteto. Tokia pati kadencijos trukmė galiojo ir fakultetų dekanams ir sekretoriams. Naujasis Statutas numatė visų šių pareigūnų trejų metų kadenciją. Naujuoju Statutu susiaurintos Universiteto tarybos ir išplėstos Senato teisės, pvz., Universiteto sąmatą svarstyti ir priimti pavedama Senatui, o ne Universiteto tarybai, kaip kad buvo senojo Statuto galiojimo laikotarpiu (19221930m.). Naujuoju Statutu taip pat gerokai sumažinta fakultetuose katedrų. Be to, fakultetai nustojo teisės steigti naujas katedras ir skyrius. 1930 m. Statute Vytauto Didžiojo universitete buvo numatyti šie fakultetai: Teologijos-filosofijos, Evangelikų teologijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikosgamtos, Medicinos, Technikos. | Teologijos-filosofijos fakulteto struktūra iš pradžių pateikta pagal 1922 m. Statutą su 22 katedromis, kadangi šio fakulteto struktūros klausimai buvo saistomi Lietuvos konkordatu su Vatikanu. Tačiau pagal 1931 m. pakeitimą šio fakulteto katedrų skaičius sumažintas, paliekant šias 17 katedrų; Filosofijos įžangos ir istorijos, Filosofijos sistemos, Pedagogikos ir jos istorijos, Visuotinės istorijos, Visuotinės literatūros istorijos, Fundamentaliosios teologijos, Dogmatinės teologijos, Moralinės teologijos, Pastoralinės teologijos, Kanonų teisės šaltinių, Benedikto kodekso, Patrologijos, Šventojo Rašto Senojo Įstatymo, Šventojo Rašto Naujojo Įstatymo, Krikščionijos archeologijos ir meno istorijos, Bažnyčios istorijos, Religijų istorijos. Evangelikų teologijos fakultetą sudarė šios katedros: Senojo Įstatymo, Naujojo Įstatymo, Bažnyčios ir religijos istorijos, Sistematinės teologijos, Praktinės teologijos. Humanitarinių mokslų fakultetą sudarė Filosofijos, Filologijos ir Istorijos skyriai su šiomis katedromis (vietoj anksčiau buvusių 18): Filosofijos sistemos, Filosofijos istorijos, Pedagogikos, Lyginamosios kalbotyros, Lietuvių kalbos ir literatūros, Klasikinės filosofijos, Slavų kalbos ir literatūros, Germanų kalbų ir literatūrų, Romanų kalbų ir literatūrų, Lietuvos istorijos, Visuotinės istorijos, Semitologijos. Be to, fakultete galėjo būti šios lektūros: lietuvių, lotynų, graikų, hebrajų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų ir italų kalbų. Teisių fakultetą sudarė Teisių ir Ekonomikos skyriai su šiomis katedromis (vietoj anksčiau buvusių 15): Teisės enciklopedijos ir teisės filosofijos, Romėnų teisės istorijos ir sistemos, Lietuvos teisės istorijos, Civilinės teisės ir civilinio proceso, Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso, Valstybinės teisės, Administracinės teisės, Tarptautinės teisės, Politinės ekonomijos ir statistikos, Finansų mokslo, Prekybinės teisės, Privatinio ūkio mokslo, Ekonominės politikos. Matematikos-gamtos fakultetą sudarė Matematikos, Fizikos-chemijos ir Biologijos skyriai su šiomis katedromis (vietoj anksčiau buvusių 14): Geometrijos, Matematikos analizės, Astronomijos, Fizikos, Neorganinės ir analitinės chemijos, Geofizikos ir meteorologijos, Organinės ir fiziologinės chemijos, Mineralogijos ir geologijos, Fizinės chemijos, Botanikos, Zoologijos ir lyginamosios anatomijos, Geografijos. Medicinos fakultetą sudarė Medicinos, Odontologijos ir Farmacijos skyriai su šiomis katedromis (vietoj anksčiau buvusių 22): Anatomijos, Histologijos ir embriologija, FizioOlogijos, Farmakologijos, Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos, Akušerijos ir

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

29

ginekologijos katedra su klinika, Vidaus medicinos katedra su klinika, Chirurgijos katedra su klinika, Oftalmologijos katedra su klinika, Odos ir Veneros ligų katedra su klinika, Vaikų ligų katedra su klinika, Nervų ir psichikos ligų katedra su klinika, Higienos ir bakteriologijos, Teismo ir socialinės medicinos, Ausų, nosies, ir gerklės ligų katedra su klinika, Farmacijos ir farmakognozijos, Stomatologijos ir dentiatrijos katedra su klinika. Technikos fakultetą sudarė Statybos ir Technologijos skyriai su šiomis katedromis (vietoj anksčiau buvusių 17): Mechanikos, Elektrotechnikos, Statybos, Architektūros, Statybinės statikos, Hidrotechnikos, Geodezijos ir kelių, Tiltų, Pritaikomosios mechanikos, Mechaninės technologijos, Cheminės technologijos. Trečiasis 1930 m. Universiteto Statutas ir vyriausybės sluoksniuose, ir Universiteto vadovybės nebuvo laikomas tobulu. Todėl jau 1936 m. rudens semestre švietimo ministras įteikė ministrų kabinetui ir Universiteto vadovybei naujo Statuto projektą. Senatas, apsvarstęs šį projektą, įteikė švietimo ministrui memorandumą, kuriame pareiškė savo pastabas ir nuomonę bendrai ir atskirais reformos projekto punktais. Universiteto Senato nuomonė apie šį projektą nebuvo labai palanki. Tai rodo ir Universiteto rektoriaus prof. M. Romerio kalbos 1937 m. vasario 16 d. iškilmingame posėdyje išreikštos mintys, kad „...formalinis statuto keitimas visuomet turi būti atsargus“ ir „Mes tikimės, kad projektuojamoje statuto formoje šis būtinas atsargumas ir lankstumo garbinimas bus reformą ruošiančios vyriausybės ir įstatymų leidėjo išlaikytas; ypatingai su tuo tenka skaitytis tada, kai statutinė reforma palyti autonomizuotą įstaigą...“ Vyriausybės ir Universiteto vadovybės nuomonių skirtumas lėmė tai, kad švietimo ministerijai teko parehgti naują projekto variantą ir vėl pateikti jį svarstyti Universiteto Senatui. Pagaliau 1937 m. lapkričio 17 d. ministrų kabinetui ir Seimui patvirtinus projektą, Vytauto Didžiojo universiteto ketvirtasis Statutas (įskaitant laikinai galiojusį Vilniaus universiteto 1919 Statutą) buvo paskelbtas. 1937 m. Statutui būdingas tolesnis Universiteto autonomijos siaurinimas, kuris pasireiškė visų pirma rektoriaus ir prorektoriaus rinkimo bei skyrimo procedūros sugriežtinimu, suteikiant švietimo ministrui sprendžiamą teisę pristatyti kandidatus Respublikos prezidentui tvirtinti. Fakultetų tarybų išrinkti dekanai ir jaunesniojo mokslo personalo nariai turi būti tvirtinami švietimo ministro. Švietimo ministro sutikimas reikalingas mažinant ordinarinių profesorių pedagoginį krūvį atliekant mokslinį darbą, taip pat pavedant asistentams bei neetatiniams lektoriams skaityti kursus. Statute reglamentuojami ir studijų tvarkos, diplomo, mokslo laipsnių suteikimo klausimai. Aptariami ir nauji reikalavimai docento ir privatdocento moksliniam vardui gauti, papildomai numatant pretendentams būtiną habilitacijos darbo gynimą. Nusakomi kai kurie reikalavimai vyresniojo mokslo personalo nariams - pedagoginio krūvio normų rodikliai (ne mažiau kaip 4 savaitinės valandos teorinių disciplinų paskaitų), taip pat amžiaus riba eiti pareigas. Antra vertus, Universiteto Senato pastangų dėka Statute nemažai dėmesio skiriama studentų veiklos reikalams. Aptariami reikalavimai steigiant studentų organizacijas organizacijos steigimui nustatomas minimalus 25 klausytojų kiekis; numatyta organizacijų įstatų tvirtinimo procedūra. Atskirai kalbama apie studentų atstovybės veiklos reglamentavimą. Aptariami ir Studentų ligonių kasos steigimo tvarkos klausimai. Buvo sudarytos komisijos Studentų atstovybės, Studentų ligonių kasos ir studentų organizacijų statutams parengti. Visoms komisijoms, taip pat ir veikiančiai Universiteto reguliamino komisijai pirmininkavo prorektorius prof. A. Purenąs. Taikant naująjį Statutą, Universiteto vadovybei ir fakultetams teko atlikti ganėtinai didelį organizacinį darbą. Iš naujo į pareigybes buvo tvirtinami vyresniojo mokslo personalo

30

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

nariai (Senatui rekomendavus, juos tvirtino Respublikos prezidentas) ir jaunesnysis mokslo personalas (tvirtino rektorius). Beveik visi abiejų kategorijų mokslo personalo nariai be sutrikimų praėjo šią peratestavimo procedūrą. Remdamasis šiuo faktu ir palyginti sėkmingu Universiteto veiklos pertvarkymu pagal 1937 m. Statutą, Universiteto rektorius M. Romeris jau po dvejų Statuto galiojimo metų kalbėjo: „Ši reforma praėjo be jokių Universiteto gyvenimo sukrėtimų, nes ruošiant Statutą vyriausybė palaikė glaudų kontaktą su Universitetu, ir vėliau, vykdant patį Statutą, vyriausybė kreipia nemažą dėmesį į Universiteto nusistatymą“. Vytauto Didžiojo universitetui pagal 1937 m. Statutą teko veikti tik trejetą metų - iki SSRS invazijos į Lietuvą ir krašto okupacijos 1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto fakultetuose ir įgyvendinus 1937 m. Statutą nesustojo tolesnio Statuto tobulinimo idėjų generavimas. Ši tendencija ypač buvo būdinga Technikos fakultetui, kurio mokslo personalo būryje susidarė labai dinamiškų profesūros atstovų branduolys (prof. S. Kolupaila, prof. P. Jodelė, prof. V. Mošinskis, vyr asist. J. Vidmantas), entuziastingai plėtoję atskiros aukštosios technikos mokyklos steigimo idėją. Šie entuziastai, remiami Lietuvos inžinierių sąjungos, kaip laikiną technikos mokslo plėtotės žingsnį laikė bent Technikos fakulteto suskaldymą į Statybos ir Technologijos fakultetus. 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete parengtosios Technikos fakulteto reorganizacijos į du fakultetus projektas realizuotas 1940 m. rudens semestre, jau bolševikinės okupacijos sąlygomis reformuojant Kauno universitetą.

4.4. UNIVERSITETO VALDYMO ORGANAI Senatas. Lietuvos universitete faktiškasis vyriausias vykdomasis organas buvo Senatas. Jis susidėjo iš Universiteto prezidiumo (numatyto ne Statuto, bet Universiteto reguliaminu) ir visų fakultetų dekanų. Į Universiteto prezidiumą įėjo rektorius, prorektorius (arba prorektoriai) ir Universiteto sekretorius. Pagal 1922 m. Statutą Universiteto prezidiumo nariai, kaip ir fakultetų dekanai bei sekretoriai, būdavo renkami kasmet - kaskart iš kito fakulteto ordinarinių arba ekstraordinarinių profesorių. 1930 m. Statute nurodoma visus minėtuosius Senato narius rinkti trejiems metams. 1 9 2 2-1 9 4 0 m. Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetui vadovavo šie rektoriai: 192 2 -1 9 2 3 m. chemikas Jonas Šimkus, 192 3 -1 9 2 4 m. fizikas ir chemikas Vincas Čepinskis, 192 4 -1 9 2 5 m. teologas Petras Būčys, 1925-1 9 2 6 m. gydytojas Petras Avižonis, 1926-1927 m. literatūrologas Mykolas Biržiška, 1 9 2 7 -1 9 2 8 m. teisininkas Mykolas Romeris, 1928 -1 9 2 9 m. inžinierius Pranas Jodelė, 1 9 2 9-1933 m. fizikas ir chemikas Vincas Čepinskis, 1 9 3 3 -1 9 3 9 m. teisininkas Mykolas Romeris, 1 9 3 9 -1 9 4 0 m. filosofas ir pedagogas Stasys Šalkauskis, 1940-1941 m. chemikas Antanas Purenąs, 1 9 4 1 -1 9 4 4 m. inžinierius Julijonas Gravrogkas, 1944-1946 m. chemikas Antanas Purenąs, 1 9 4 7 -1 9 5 0 m. gydytojas Juozas Kupčinskas. Tuo laikotarpiu Universiteto prorektoriaus pareigas ėjo: 1 9 2 2 -1 9 2 3 m. V. Čepinskis, 1923-1924 m. P. Būčys, 1 9 2 4-1925 m. P. Avižonis, 1 9 2 5 -1 9 2 6 m. M. Biržiška, 19261927 m. M. Romeris, 1 9 2 7-1928 m. P. Jodelė, 1 9 2 8-1929 m. V. Čepinskis, 19 2 9 -1 9 3 6 m. Blažiejus Česnys, 1 9 3 6-1938 m. A. Purenąs, 1 9 3 8-1939 m. Juozas Blažys, 1 9 3 9 -1 9 4 0 m.

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

31

A. Purenąs, 1940-1941 m. Vladas Lašas, P. Slavėnas ir Vladas Jakovickas, 1 9 4 1-1944 m. Juozas Zubkus. Be to, 19 3 2 -1 9 4 0 m. prorektoriumi ūkio reikalams buvo P. Jodelė. Universiteto sekretorių pareigas ėjo: 1922 m. Zigmas Žemaitis, 19 2 2 -1 9 2 3 m. B. Česnys, 1 9 23 -1 9 2 4 m. V. Lašas, 19 2 4 -1 9 2 5 m. A. Purenąs, 1 9 2 5 -1 9 2 6 m. Vladas Mačys, 1926-1927 m. Steponas Kolupaila, 1 9 2 7 -1 9 2 8 m. Izidorius Tamošaitis, 1928-1 9 2 9 m. Pranas Dovydaitis, 19 2 9 -1 9 3 3 m. Petras Raudonikis, 1 9 3 3 -1 9 3 6 m. A. Purenąs, 19361938 m. J. Blažys, 1 9 3 8 -1 9 3 9 m. A. Purenąs, 19 4 1 -1 9 4 4 m. Jonas Grinius. Senato narių skaičius, priklausomai nuo fakultetų skaičiaus (1936 m. uždarius Evangelikų teologijos fakultetą dekanų buvo 6) ir prorektorių skaičiaus, buvo 10 arba 11. Pagal senąjį (1922 m.) Universiteto Statutą vyriausiasis Universiteto organas yra Universiteto taryba, kuri „autonomiškai tvarko jo vidaus gyvenimą pagal savo priimtą reguliaminą šio Statuto ribose“. Universiteto tarybą sudaro visi pilnateisiai fakultetų tarybos nariai, t.y. visi profesoriai, garbės profesoriai, docentai ir tie privatdocentai, kuriems buvo leista užimti vakuojančias vyr. mokymo personalo vietas. Iki 1930 m. Statuto įsigaliojimo Universiteto tarybos posėdžiuose galėdavo dalyvauti ir tam tikras skaičius jaunesniojo mokymo personalo narių. Kaip jau minėta, po 1930 m. Universiteto tarybos vaidmuo ir funkcijos sumenkėjo, ganėtinai stiprėjant Senato galiai. Senatui teko svarbiausias Universiteto organizacinio darbo krūvis. Tai matyti ir iš Senato posėdžių dažnumo - jie įvyko kiekvieną savaitę tuo tarpu, kai Universiteto taryba posėdžiaudavo du kartus per metus, o vėliau - ir dar rečiau. Universiteto Senato vadovaujamos pastoviai veikė visų fakultetų atstovų sudaromos nuolatinės reguliamino, bibliotekos ir kitos komisijos. Reguliamino komisija, susidedanti iš prorektoriaus ir fakultetų atstovų, rūpinosi Universiteto reguliamino reikalais ir rinko bei sistemino pasiūlymus dėl Universiteto statuto tobulinimo. Bibliotekos komisija kontroliuodavo bibliotekos veiklą, pateikdavo Senatui tvirtinti bibliotekos sąmatą. Greta pastoviai veikiančių Senato komisijų, jo praktinei veiklai organizuoti būdavo sudarinėjamos laikinosios komisijos - statybos, spaudinių leidimo, proginių renginių ir įvairios kitos komisijos konkrečioms aktualioms Universiteto veiklos sritims organizuoti ar kontroliuoti. Kurį laiką veikė Komisija bendram tautų mokslo darbui, palaikant nuolatinius ryšius su Tarptautine bendro mokslinio darbo komisija prie Tautų Sąjungos. Nušviečiant Statutų rengimo srities Universiteto veiklą, pateikta faktų apie dažnai įtemptus santykius su vyriausybės sluoksniais, ypač su švietimo ministerija. Dažnai Statutus reformuojant, Universiteto tarybos kompetencijos ribos vis siaurėjo ir buvo suteikiamos didesnės teisės Senatui. Abiem Universiteto valdymo institucijoms nuo pat Universiteto įsteigimo teko labai stengtis, siekiant atremti vyriausybės žinybų bandymus siaurinti Universiteto autonomiją ne tik Statuto reformų procese. Ne kartą buvo bandoma uždaryti Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių (kompromiso sąlygomis vėliau sumažinta šio fakulteto katedrų). Senatui tekdavo reaguoti ir į įvairius išpuolius prieš Universitetą ne tik vyriausybės sluoksniuose, bet ir spaudoje. 1929 tokie išpuoliai ir net insinuacijos Universiteto atžvilgiu buvo piktai išnaudojami net ir užsienio spaudoje. Senatas padarė žygių, kad šmeižtas būtų atšauktas. Senatas inicijuodavo šalies kultūrinio gyvenimo sumanymus ir pasiūlymus, pvz., kreipėsi į SSRS vyriausybę siekiant grąžinti caro valdžios išvežtus Lietuvos istorinius archyvus, tačiau sėkmės tuo reikalu nebuvo pasiekta. Pradėjus statyti Vytauto Didžiojo muziejų, Senatui pasiūlius, Universiteto personalas įsijungė į finansinės paramos vajų. Universiteto Senatui ne kartą teko susidurti su nemaloniomis

32

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

situacijomis, susijusiomis su politinio pobūdžio ar kitokiais incidentais Universitete ir už jo ribų. Studentų sukeltų neramumų būta ne kartą. 1929 m. studentai, kovodami dėl Valstybės teatro bilietų atpiginimo, demonstracijos metu susirėmė su policijos rezervo pareigūnais, 1938 m. - protestuojant prieš Lenkijos ultimatumą Lietuvai, 1939 m. - įvykus apgailėtinoms muštynėms, kurias, manoma, išprovokavo hitlerininkų angažuoti asmenys. Visais atvejais Senatas stengėsi principingai reaguoti į viešosios tvarkos pažeidėjų veiksmus ir ypač į nacionalistinio pobūdžio išsišokimus, iškeliant Universiteto teisme bylas tokių neramumų organizatoriams. Antra vertus, Universiteto vadovybė negailėdavo pastangų ginant demonstracijų metu policijos suimtus jų dalyvius (pvz., per 1929 m. neramumus suimti 54 studentai). Universiteto vadovybei tai nebuvo lengva užduotis, kadangi Lietuvoje nuo 1919 m. iki 1940 m. buvo įvestas vadinamasis karo stovis (padėtis), griežtai draudžiamos ne tik politinio pobūdžio demonstracijos, bet ir viešąją tvarką trikdančios eisenos. Pažymėtina, kad Senatui visuomet rūpėdavo ir studentų materialinė padėtis. 1929 m. nederliui ištikus Šiaurės Lietuvą ir dėl to susidarius sunkiai ūkinei situacijai, Senatas išrūpino papildomų stipendijų, o kitais metais - ir piniginių pašalpų iš Šiaurės Lietuvai šelpti fondo. Ši finansinė parama buvo tuo svarbesnė, kad švietimo ministerijos kasmet skiriamų studentams stipendijų būdavo ne daugiau kaip 137. Be to, keliolika stipendijų skirdavo krašto apsaugos, susisiekimo ir vidaus reikalų ministerijos. Kai kas susilaukdavo paramos ir iš kai kurių politinių organizacijų fondų. Vienas kitas nepasiturintis studentas gaudavo pašalpas iš procentų, priaugusių iš indėlių, kuriuos mirdami testamentu buvo paskyrę šiam tikslui inž. T. Norus-Naruševičius (už 10 000 Lt indėlį) ir prof. P. Radzvickas (100000 Lt). Pasitaikydavo ir stipendijų, skiriamų užsienio universitetų ar fondų. Ganėtinai svarbias funkcijas vykdydavo fakultetų tarybos - jos reguliamino rėmuose spręsdavo visus mokymo ir mokslo reikalus, tarp jų dekano ir sekretoriaus rinkimus, tarpininkavimą personalui komplektuoti, stipendijų skyrimą, taip pat daktaro disertacijų gynimo reikalus. Universitete taip pat pastoviai veikė Ūkio taryba, kurios paskirtis - rūpintis Universiteto turtu bei jį tvarkyti. Keičiantis Statutams, šiek tiek keitėsi ir šios tarybos sudėtis - pagal Steigiamojo seimo Statutą ji buvo vadinama Ūkio globos taryba; joje buvo numatyta 4 nariai (rektorius - pirmininkas). Vėliau jos narių padaugėjo iki 5; jie trejiems metams buvo renkami iš vyresniojo mokymo personalo narių. Ūkio tarybos vykdomosios funkcijos apėmė visą Universiteto ūkinę-finansinę veiklą - statybas, remontą, tiekimą, buhalteriją. Nuo 1932 m. labai išsiplėtus šios veiklos apimčiai, Universitetui pavyko išsirūpinti antrojo prorektoriaus - ūkio reikalams - etatą. Šiam prorektoriui teko Ūkio tarybos pirmininko pareigos, o kartu sumažėjo rektoriaus našta. Be to, Universitete veikė Universiteto teismas ir Akademinė ligonių kasa. Universiteto teismo funkcijas apibrėžė Universiteto reguliaminas, ir todėl jos atskirais Universiteto gyvenimo laikotarpiais kiek keitėsi. Visais atvejais šios institucijos pagrindinis uždavinys buvo nagrinėti klausytojų ir mokomojo personalo drausmės bylas. Akademinė ligonių kasa, įsteigta 1925 m., draudė Universiteto klausytojus ligos atveju. Šios institucijos veiklą organizavo Ligonių kasos taryba bei Ligonių kasos valdyba, į kurių sudėtį įėjo personalo ir studentijos atstovai.

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

33

4.5. UNIVERSITETO MOKYMO PERSONALAS IR JO VEIKLA Personalo kiekybiniai duomenys. Vos įsteigtas Lietuvos Universitetas, pradėjęs dinamiškai plėtoti savo veiklą, netrukus susidūrė su sunkiai sprendžiama problema mokymo personalo, ypač vyresniojo, stygiumi. Aukštuosiuose kursuose sutelktas dėstytojų būrys, perėjęs dirbti į sukurtą Universitetą, susidėjo iš 30 vyresniojo mokymo personalo narių, 5 privatdocentų ir 20 jaunesniojo personalo narių. Sparčiai daugėjant Universitete studentų (1922 m. rudens semestre jau buvo 1168 klausytojai), minimasis personalas buvo toli gražu nepakankamas reikiamo lygio studijoms organizuoti. Profesūros stygiaus problema ne kartą įvariomis progomis būdavo pabrėžiama Universiteto Senato posėdžiuose, vyriausybės sluoksniuose ir vėliau minima Universiteto veiklos penkmečių ataskaitose. Šią aplinkybę taikliai apibūdina Lietuvos universiteto rektoriaus prof. M. Biržiškos žodžiai minint Universiteto veiklos pirmojo penkmečio sukaktį. „Penkeri metai - nedidelis laiko tarpas, kad tuo taip trumpu laiku būtų galima daug nuveikti, ypačiai darbo pradžioje, kai tenka nudirbti sunkus paruošiamasis darbas. Garsusis senasis Vilniaus universitetas gavo 10-15 metų dirbti iš šalies nematomą ir istorikų veik nepažymėtą darbą, iki pagarsėjo ir įgijo didžios įtakos filaretų metui Tuo tarpu jis pradėjo darbą turtingoje visuomenėje, skiriamas pasiturintiems, kūrėsi Lietuvos sostinėje, kurioje prieš tai visą šimtmetį veikė jėzavitų akademija; jis paveldėjo jos rūmus, jos turtus, iš dalies jos profesūrą, gavo Lietuvos mokyklose paruoštus, universiteto kalba išėjusius mokslus studentus, - jam teko tik akademijos darbas reformuoti ir tobulinti. Kokia buvo mūsų Universiteto pradžia? Savo naują aukštąją mokyklą gavome kurtis nualintoje dėl karo šalyje, glaustis laikinoje prieglaudoj Kaune, kuris tam reikalui nė tinkamų rūmų neturėjo. Dar blogiau: neturėjom aukštajai mokyklai nei savos prityrusios profesūros, nei savų, lietuviškų, studentų, kurie aukštesniosios mokyklos mokslus būtų išėję lietuvių kalba... Lietuva prieš tai neturėjo savų mokslininkų. Apsišvietęs lietuvis, kuris norėjo savo kraštui tarnauti ir jame veikti, tegalėjo eiti kunigo, gydytojo ar advokato pareigas, šiaip jau tautos gyvenime ir darbe turėjo būti viskadirbiu; mokslui, bent kuriai jo specialybei pasiskirti negalėjo, jau bent kartu ir su savo kraštu persiskirdamas. Tad mokslininkų lietuvių reta bebuvo; kurie buvo, svetur gyveno, retas kuris gyviau savo kraštą atsimindamas“*. Gana taikliai Universiteto kūrimosi metu ir vėliau mokomojo personalo komplektavimą ir tolesnį profesūros vaidmenį stiprinant Universitetą nusakė ir rektorius prof. M. Romeris. „Mūsų, pirmoji, akademinių veikėjų karta dar buvo sukomplektuota iš diletantų, nes profesinių mokslininkų iki Nepriklausomybės laiku pas mus kaip ir nebuvo. Žinoma - ir diletantų tarpe pavyko surasti talentai ir žymios jėgos. Bet tai dar buvo atsitiktinis sąstatas. Vis dėlto aš neabejoju, kad Universitetas - ir ne tiktai Universitetas, bet ir Lietuva, - ateity dėkingai minės tą pirmą, pačios Universiteto pradžios, akademinių veikėjų kartą, kurios dalis iki šiol dirba ir vadovauja Universitetui, nes jos našta gal buvo sunkiausia, o jos profesinis pasiruošimas - gal buvo silpniausias. Ji vis dėlto pajėgė įkurtąjį Universitetą sutvarkyti, aptarnauti ir mokslą jame išlaikyti tinkamoje aukštumoje... Universitetą įkūrė atgimusios valstybės valdžia ir jos profesūra. Kukliame Universiteto 15 metų jubiliejuje mes dėkingai minime Lietuvos valstybės valdančiuosius, be politinio režimo skirtumo, bet turime ir profesūros darbą paminėti, o ypatingai turime nusilenkti Lietuvos darbo žmonėms, darbščiai, ' Lietuvos Universitetas, Pirmųjų penkerių metų apyskaita, 1927 m.

34

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

neturtingai mūsų krašto visuomenei, kuri valstybę išlaiko ir be mecenatų, kurių neturime, jos brangias kultūros ir mokslo įstaigas pakelia. Iš šios visuomenės esame išėję mes ir studentija.“ * Nors Universiteto vadovybė siekė, kad mokymo personalas būtų lietuviškas, į kai kurias katedras teko kviestis profesorių iš Vakarų Europos universitetų, leidžiant jiems skaityti paskaitas užsienio kalba. Praėjus keleriems metams, kai kurie svetimšaliai lektoriai jau dėstė lietuvių kalba. Universiteto personalo sudėties kitimo dinamika įvairių metų rudens semestre pateikta 4.1 lentelėje. Personalo pareigybės lentelėje nurodomos taip, kaip pateikta Universiteto statistikoje: vyresnysis mokymo personalas (ordinariniai bei ekstraordinariniai profesoriai ir docentai); privatdocentai; jaunesnysis personalas (lektoriai, asistentai, laborantai, prožektoriai); techninis personalas (demonstruotojai, preparatoriai, technikai, felčeriai, kanceliarijos ir bibliotekos žemesnieji tarnautojai); pagalbinis personalas (sargai, tarnai ir kt.). 4.1 lentelė Jaunesnysis mokymo personalas

Pagalbinis mokymo personalas

Techninis personalas

Iš viso

69

33

21

16

139

1924

112

62

20

62

256

1927

131

87

26

75

319

1930

114

20

93

34

102

363

1933

112

6

111

44

154

427

1937

94

23

135

35

179

466

1938

97

15

145

35

188

480

1939

92

18

151

63

128

452

Metai

Vyresnysis mokymo personalas

1922

Privat docentai

Pirmųjų penkerių metų laikotarpiu Universitete gana sparčiai daugėjo visų personalo kategorijų darbuotojų. Kaip matyti iš lentelės, 1922 m. rudens semestre, baigus komplektuoti personalą, Universitete dirbo 69 vyresniojo ir 33 jaunesniojo mokymo personalo nariai. Po dvejų metų, 1924 rudens semestre, - vyresniojo mokymo personalo jau buvo 112 (iš jų 58 ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai) ir 62 jaunesniojo mokymo personalo nariai. Pasibaigus pirmajam Universiteto veiklos penkmečiui, 1927 m. rudens semestre, vyresniojo mokymo personalo narių buvo daugiausia - 131 (tai sudarė 60 proc. viso mokymo personalo). Jaunesniojo mokymo personalo narių tuo metu buvo 87. Vėlesniu laikotarpiu (1 9 2 7 -1 9 4 0 m.) vyresniojo mokymo personalo darbuotojų kiek sumažėjo, tolydžio daugėjant jaunesniojo mokymo, pagalbinio ir techninio personalo. Maksimalus visų Universiteto darbuotojų skaičius - 480 - pasiektas 1939 m., prieš iškeliant į Vilniaus universitetą Humanitarinių mokslų ir Teisių (1940 m. - ir Matematikos-gamtos) fakultetus. Iš 4.1 lentelės pedagoginių kadrų skaičiaus kitimo duomenų matyti būdinga ‘ Vytauto Didžiojo Universiteto rektoriaus prof. M. Romerio kalba 1937 m. vasario 16 d. minėjime.

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

35

tendencija - vyresniojo mokymo personalo mažėjimo nuo 1933 m. ir jaunesniojo mokymo personalo didėjimo tuo pačiu laikotarpiu. Tai rodo to meto Universiteto vadovybės ir vyriausybės pastangas skatinti jaunų mokslo darbuotojų rengimą ir laipsnišką jų įtraukimą į dėstymo darbą Universitete. Pravartu kiek nuodugniau panagrinėti visų kategorijų mokymo personalo pasiskirstymą pagal fakultetus, atsižvelgiant ir į studentų skaičių ir kartu į dėstytojų užimtumą. Tam tikslui pasirinkta 1938 m. pradžios personalo ir studentų kontingento situacija, kai pasaulinė ekonominė krizė jau buvo praėjusi, o Europoje jau tvinko politinių įvykių audros debesys. Siekiant susidaryti bent orientacinį vaizdą apie santykinį mokymo personalo lygtinį pedagoginį krūvį atskiruose fakultetuose, 4.2 lentelėje pateikiami rodikliai studentų skaičiaus, tenkančio vienam mokymo personalo abiejų kategorijų (profesorių, docentų, privatdocentų ir jaunesniojo personalo narių) darbuotojui. 4.2 lentelė Mokymo personalo ir studentų skaičius, lygtinis dėstytojų krūvis fakultetuose (1938 m. sausio 1 d.) P e r s o n a lo n a rių s k a ič iu s f a k u lt e tu o s e Iš v is o

A s m e n s k a te g o r ija a r ro d ik lia i

T e is ių

M a te m a ­

T e o lo g ijo s -

H u m a n i­

filo s o fijo s

ta r in ių

tik o s -

m o k s lų

g a m to s

M e d ic in o s

T e c h n ik o s

U n iv e r­ s ite te

Pareigybės o. profesoriai

8

7

4

4

7

5

35

e. profesoriai

1

5

5

7

5

3

26

docentai

6

5

4

7

4

7

33

privatdocentai

4

5

3

5

1

5

23

jaunesnysis moksl. personalas

5

21

12

24

43

30

135

Sudentų skaičius

176

391

816

255

664

592

2894

Vienam dėstytojui tenkantis studentų skaičius

7 ,3 3

9 ,0 9

2 9 ,1 0

5 ,4 3

1 1 ,0 6

1 1 ,8 4

1 1 ,4 8

Kaip matyti iš 4.2 lentelės, šis rodiklis svyruoja ganėtinai plačiai - tarp 5,43 stud./dėst.( Matematikos-gamtos fakultete) ir 29,10 stud./dėst. (Teisių fakultete), Universiteto vidurkiui esant 11,48 stud./dėst. Pedagoginio krūvio pasiskirstymas būtų dar kontrastingesnis, skaičiuojant studentų skaičių, tenkantį vienam vyresniojo mokymo personalo nariui. Didžiausias lygtinis krūvis šiuo atveju būtų tuose fakultetuose, kur užsiėmimus (paskaitas, laboratorinius darbus, pratimus, seminarus) vedė daugiau jaunesniojo mokymo personalo nariai, pvz., Technikos bei Medicinos fakultetuose. Taigi šie lygtiniai duomenys rodo, kad fakultetai dirbo gana skirtingomis sąlygomis. Tačiau, lyginant atskirų fakultetų krūvio rodiklius, žinoma, reikia atsižvelgti į kai kurias papildomas aplinkybes. 'Visų pirma pažymėtina, kad kai kurių fakultetų personalas vedė užsiėmimus ir kitų fakultetų studentams. Tai ypač būdinga Matematikos-gamtos fakultetui, kurio dėstytojai skaitė paskaitas, vedė pratybas ar laboratorinius darbus tokių

36

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

fundamentalių kursų, kaip fizika, chemija (ne tik savo fakultete, bet ir Technikos bei Medicinos fakultetų studentams), aukštosios matematikos (Technikos fakultete). Todėl faktiškai Matematikos-gamtos fakultete studentų vienam dėstytojui teko kur kas daugiau, negu nurodyta 4.2 lentelėje. Panašiai buvo darniai kooperuojama organizuojant ir kitų fakultetų studijas. Pavyzdžiui, kai kurie Gamtos-matematikos bei Humanitarinių mokslų fakultetų klausytojai studijavo pedagogikos disciplinas Teologijos-filosofijos fakultete, o Teisių fakulteto studentai klausė užsienio kalbų kursų, logiką, psichologiją Humanitarinių mokslų fakultete. Taigi į minėtuosius studentų skaičiaus, tenkančio vienam dėstytojui, rodiklius tenka žiūrėti kiek rezervuotai - atsižvelgiant į aptartąsias aplinkybes. Būtina atsižvelgti ir į palyginti negausų daugelio katedrų personalą bei didelį skaitomų kursų skaičių. Pažymėtina, kad Universiteto atskiruose fakultetuose katedrų skaičius pagal 1930 m. Statutą buvo nuo 11 iki 17 (išskyrus mažą Evangelikų teologijos fakultetą, kuriame buvo 5 katedros). Kadangi vyresniojo mokymo personalo narių skaičius, net ir įskaitant privatdocentus, fakultetuose svyravo tarp 16 ir 23, o įskaitant jaunesnįjį mokymo personalą - tarp 24 ir 60, darosi aišku, kad katedrose buvo suburta daugiausia 3-4 pedagoginio personalo nariai, turintys teisę skaityti paskaitas ir pravesti kitų studijų formų užsiėmimus. Kita vertus, fakultetų mastu pagal studijų planus buvo skaitoma 60 -1 0 0 disciplinų (pav., Teologijos-filosofijos fakultete buvo 96 privalomieji bei pasirenkamieji kursai), nes daugelyje katedrų, organizuojant studijas, buvo orientuojamasi ne tiek į žinių gylį, kiek į informacijos sričių gausumą. Taigi teorinius kursus skaitančių dėstytojų faktiškasis pedagoginis krūvis buvo ganėtinai didelis. Katedros ir fakultetai už polinkį plėsti skaitomų kursų spektrą buvo neretai kritikuojami Universiteto vadovybės ir vyriausybės. Mokymo personalo kokybinė sudėtis. Įdomu panagrinėti kai kuriuos Universiteto personalo sudėties požymius - visų pirma pasiskirstymą pagal lytį. Per visą 18 metų Universiteto veiklos tarpukario Lietuvoje laikotarpį vyrų čia bendrame darbuotojų balanse buvo gerokai daugiau 78-8 0 proc. Mokymo personale vyrai dominavo dar didesniu santykiu. Didžioji dauguma Universiteto darbuotojų - lietuviai. Per paskutiniuosius dešimtį metų lietuviai sudarė 92 -9 5 proc. Tarp kitataučių mokymo personalo narių buvo vokiečių, žydų, rusų. Dėmesį patraukia svetimšalių dėstytojų kiekis Universitete. Suprantama, kad kai kuriose katedrose (ypač Humanitarinių mokslų, Teisių ir Matematikos-gamtos fakultetuose) tam tikriems kursams skaityti nebuvo lietuvių profesorių, teko kviestis profesorių ar net ir žemesnių kategorijų mokymo personalo iš Vakarų Europos universitetų. Svetimšalių vyresniojo mokymo personalo narių Universitete kiekvienais metais būdavo 12-18. Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, didžioji svetimšalių profesorių dalis išvyko, 1940 m. liko tik 3 asmenys. Pabrėžtina, kad dauguma svetimšalių profesorių buvo labai aukštos kvalifikacijos mokslininkai, labai prisidėję prie studijų tobulinimo, mokslo darbuotojų rengimo ir mokslinių tyrimų Universitete plėtojimo, išleidę vadovėlių ir kitos mokslinės literatūros lietuvių kalba. Šia prasme pažymėtinas istorikas ir filosofas L. Karsavinas, civilinės teisės žinovas S. Bieliackinas, žymus filosofas V. Sezemanas, vokiečių kalbos ir literatūros specialistas J. Eretas (be to, ir vienas lietuviškų katališkųjų organizacijų iš vadovų), botanikas K. Regelis, matematikas O. Folkas, kalbininkas A. Sennas ir kt. Kai kurie jų (prof. J. Eretas, L. Karsavinas) buvo tobulai išmokę lietuvių kalbą ir tapę net populiariais Lietuvos visuomenės veikėjais. Užsienio kalbų mokėjimas. Svarbus Universiteto darbuotojų erudicijos rodiklis yra užsienio kalbų mokėjimas. Čia naudojamas Universiteto statistikoje pateikiamas visų atitinkamą užsienio kalbą mokančių Universiteto visų kategorijų darbuotojų asmenų suminis

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

37

dydis, padalintas iš bendro darbuotojų skaičiaus. Šis rodiklis įvairiais Universiteto darbo laikotarpiais kito tarp 2,27 kalbų/asmeniui iki 2,56 kalbų/asmeniui. Kadangi šiuo rodikliu įvertinamas ir pagalbinio bei technikinio personalo kalbų mokėjimas, tai minėtąjį intervalą derėtų laikyti ganėtinai aukštu rodikliu, liudijančiu, kad vidutiniškai vienas Universiteto darbuotojas, be gimtosios kalbos, dar mokėjo bent dvi užsienio kalbas.

4.6. UNIVERSITETO KATEDRŲ MOKSLINĖ VEIKLA Didesnio dėmesio ir gilesnės analizės nusipelno Universiteto personalo ir studentų mokslinė veikla. Personalo mokslinė kvalifikacija. Studijų tiriamojo darbo mokslinį lygį ir netgi šios Universiteto tiksluose akcentuojamos kultūrinės misijos sėkmę bei tarptautinį prestižą nemažai lėmė personalo mokslinės kvalifikacijos. Mokslinės veiklos ir mokslinės kvalifikacijos svarba akademinės visuomenės gyvenime buvo pabrėžta jau Steigiamojo seimo 1922 m. patvirtintame Statute, taip pat ir vėlesniuose Statutuose, reikalaujant kad „Ordinariniais ir ekstraordinariniais profesoriais gali būti asmenys, kurie yra gavę mokslo laipsnį ir, be to, yra parašę nors vieną mokslo veikalą. Docentais gali būti asmenys, turį mokslo laipsnį“. Statute nurodyta, kad „išimtis gali būti daroma pasižymėjusiems mokslo darbais“. Visuose universiteto statutuose kalbama ir apie mokslinių laipsnių suteikimo tvarką - atitinkamos specialybės daktaro laipsnis suteikiamas gavusiems Universiteto diplomą, išlaikiusiems tam tikrus fakulteto nustatytus egzaminus, parengusiems ir viešai apgynusiems fakulteto reikalavimus atitinkančią disertaciją. Reikia pabrėžti, kad reikalavimai disertacijoms daktaro laipsniui gauti Lietuvos universitete buvo ganėtinai dideli ir neretai viršydavo kai kurių Vakarų Europos universitetų reikalavimų lygį. Remiantis Statutais, Teologijos-filosofijos fakultetas galėjo suteikti ne tik daktaro, bet ir licenciato laipsnį (išlaikius visus egzaminus ir atlikus vieną „rašomąjį darbą“). Universitetą įsteigus, į sukomplektuotą vyresnįjį mokymo personalą įėjo apie 30 įvairių mokslo sričių daktarų ir keli magistrai bei licenciatai. Asmenų su moksliniais laipsniais buvo nemažai dėl to, kad dalis personalo narių buvo baigę Rusijos aukštąsias mokyklas (ypač inžinerijos institutus) ir nebuvo įgiję mokslinių laipsnių. Kaip minėta, Universitete pirmąjį dešimtmetį (kai kuriuose fakultetuose ir vėliau) dauguma buvo Rusijos mokyklų absolventų - pirmaisiais metais iki 70 proc. viso vyresniojo mokymo personalo. Nemaža jų dalis neturėjo daktaro laipsnio, tačiau buvo įgiję reikiamą pedagoginę patirtį Rusijos aukštosiose mokyklose, kai kurie atlikę reikšmingų mokslinių darbų, todėl, remiantis Universiteto Statutu, buvo priimti dirbti ordinariniais ir ekstraordinariniais profesoriais, kaip ir įgiję daktaro laipsnius pedagogai. Universiteto kūrimosi metu daugiausia turinčių mokslo laipsnius buvo Teologijosfilosofijos fakultete. Kaip minėta, dvasininkija, gydytojai ir advokatai sudarė tą lietuvių inteligentų grupę, kuriai caro Rusijos valdžios buvo leista dirbti gimtojoje šalyje. Be to, dvasininkija buvo mažiau varžoma tęsti studijas aukštosiose mokyklose - visų pirma Petrapilio Dvasinėje akademijoje bei užsienio universitetuose, ruošiantis profesūrai kunigų seminarijose. Todėl jau pirmaisiais Universiteto veiklos metais Teologijos (kiek vėliau Teologijos-filosofijos) fakultete pradėjo dirbti 8 teologijos ir filosofijos daktarai, 7 magistrai ir 1 teologijos kandidatas, kurie buvo išsimokslinę minėtose aukštosiose mokyklose ir jau

38

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

tapę žymiais dvasinės kultūros plėtotės Lietuvoje vadovais. Čia paminėtinos tokios fakultete dėsčiusios asmenybės, kaip daktarai - J. Mačiulis-Maironis, P. Būčys, S. Šalkauskis, vyskupai J. Skvireckas ir M. Reinys, B. Česnys, A. Grigaitis, A. Maliauskis ir kt. Apžvelgiant Universiteto personalo mokslinių kvalifikacijų kėlimo dinamiką, būtina pabrėžti, kad per pirmuosius kelerius metus po Universiteto įsteigimo ir Senate, ir fakultetuose buvo įsigalėjusi teisinga nuostata, kad, kol Universiteto gyvenimas nusistovės, pirmiausia reikia siekti deramo studijų lygio, įsirengti minimalią mokymo bazę ir tik tada imtis mokslinio darbo. Taigi, nesant personalo aktyvesnės mokslinės veiklos, buvo sunku tikėtis ir disertacijų, ir daktarų derliaus. Be to, negalima pamiršti, kad daugelis moksliniam darbui potencialių Universiteto vyresniojo personalo narių, be darbo Universitete, buvo įsitraukę į audringą politinę, kultūrinę ir administracinę veiklą, dirbo įvairiose Seimo, ministerijų struktūrose ir kitose valstybinėse institucijose. Tačiau stiprėjant Universitetui kitais požiūriais ir gausėjant mokymo personalui, daktarų fakultetuose daugėjo, ir 1927 m. pavasario semestre jų jau buvo 52. Lietuvos universiteto personalo, turinčio mokslinius laipsnius (daktaro, magistro ir licenciato) kiekybiniai pokyčiai vėlesniais metais pagal fakultetus pateikiami 4.3 lentelėje. Lentelėje palyginami pedagogų su moksliniais laipsniais 1933, 1938 ir 1940 metais duomenys, nes tuo laikotarpiu Universitetas veikė, galima sakyti, normaliomis studijų ir mokslo plėtotės sąlygomis. Lentelėje nurodyti kiekviename fakultete dirbusių „laipsniuotų“ narių skaičiai vienetais ir procentais nuo viso vyresniojo (įskaitant ir privatdocentus) bei jaunesniojo mokymo personalo. Vertinant lentelės duomenis, visų pirma pažymėtina, kad pagrindinę mokslinių kadrų dalį sudarė mokslų daktarai; daug mažesnė dalis tenka magistrams, o licenciatai (šis laipsnis, kaip sakyta, būdavo suteikiamas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto ir kai kurių užsienio aukštųjų mokyklų absolventams, išlaikiusiems atitinkamus egzaminus) sudarė iki 1 proc. viso dėstytojų skaičiaus. Čia tenka pridurti, kad suminis mokomojo personalo narių skaičius, laikytas procentinių rodiklių skaičiavimo pagrindu, yra sąlyginis. Kadangi Universiteto statistiniuose dokumentuose į jaunesniojo mokymo personalo kategoriją buvo įtraukiami (greta lektorių, vyresniųjų asistentų ir jaun. asistentų) ir laborantai, procentinis daktarų kiekis savaime sumažėja (laborantai, suprantama, neturėjo daktaro laipsnio). Būdingas pedagogų su moksliniais laipsniais kiekio dinamikos per visą Universiteto veiklos laiką bruožas yra labai kontrastingas kai kurių fakultetų daktarų skaičius. Maksimalus daktarų procentas - 6 0 -7 0 proc. - visą laiką, kaip ir Universiteto darbo pradžioje, būdavo Teologijos-filosofijos fakultete, o mažiausias (2-7 proc.) - Technikos fakultete. Net ir skaičiuojant tik vyresniojo mokymo personalo daktarų procentinį santykį, šie kontrastai liktų palyginti labai dideli (Technikos fakultete santykinis vyresniojo mokslo personalo narių skaičius gerokai mažesnis, negu Teologijos-filosofijos fakultete). Jaunesniojo mokymo personalo skirtingi procentiniai rodikliai kiek iškraipo ir kitų fakultetų statistikos vaizdą. Kaip matyti iš 4.3 lentelės duomenų, studentų skaičiumi stambiausiame Teisių fakultete 1938 m. dirbo tik 10 daktarų ir 12 jaunesniojo mokymo personalo narių, nors tai sudarė ganėtinai didelį santykinį dydį - 35,7 proc., nes tuo metu šiame fakultete buvo palyginti nedaug mokymo personalo - 28 nariai (4.2 lentelė). Labai mažą darbuotojų su moksliniais laipsniais skaičių Technikos fakultete nulėmė minėtoji aplinkybė - kad didžiąją vyresniojo mokymo personalo dalį per visą Universiteto gyvavimo laiką sudarė profesūra, neturinti mokslo laipsnių. Kaip matyti iš 4.3 lentelės, daktarų beveik visuose fakultetuose palengva daugėjo iki 1938 m. Tais metais Universitete dirbo 91 daktaras (36,1 proc. visų vyresniojo ir jaunesniojo mokymo personalo narių sumos). Pridurtina, kad tuo pačiu metu (tarp 1933 m.

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

39

ir 1940 m.) vyresniojo mokymo personalo narių skaičius, kaip minėta, turėjo tendenciją mažėti, o jaunesniojo - didėti. 4.3 lentelė Vyresniojo mokymo personalo mokslinė kvalifikacija 1933 m., 1938 m. ir 1940 m. (sausio mėn.) Mokymo personalo narių su moksliniais laipsniais Univer­

skaičius fakultetuose Moksliniai laipsniai

siteto Teologijos- Evangelikų filosofijos

teologijos

Humani-

Teisių

%

skaič.

narių

%

Technikos

vidurkis

gamtos narių

%

skaič.

skaič.

M edicinos

tikos-

filosofijos narių

Materna-

tarinių m.

narių

%

skaič.

narių

%

skaič.

narių

%

skaič.

narių

%

skaič.

1933 m. Daktarai

16

66,7

4

100

16

47,1

8

33,3

13

28,9

18

32,1

1

2,4

76

33,2

Magistrai

6

25,0

-

-

4

11,8

2

8,3

-

-

1

1,8

2

4,8

15

_6_L6_

Licenciatai

1

4,2

.

1

0,44

1938 m. Daktarai

17

70,8

-

-

_

_

Magistrai

5

20,9

Licenciatai

2

8,3

22 3

51,2 7,0

10 1

35,7

20

42,6

20

33,3

2

4,0

91

36,1

3,6

_

_

1

1,7

1

2,0

11

4,4

2

0,8

1940 m. -

21

48,8

6

18,2

20

45,5

14

20,7

4

7,3

81

31,0

-

-

3

7,0

1

3,0

-

-

-

-

1

1,8

8

3,1

-

-

-

-

1

3,0

-

-

-

-

-

-

3

1,1

Daktarai

16

59,3

-

Magistrai

3

11,1

Licenciatai

2

7,4

1939 m. rudenį, matyti, dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, dalis svetimšalių vyresniojo mokymo personalo narių išvyko. Dėl to, taip pat ir dėl kitų, nežinomų priežasčių daktarų balansas 1939 m. gruodžio mėn.( dar neišsikėlus į Vilniaus universitetą Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetams) kiek pasikeitė - visuose fakultetuose, išskyrus Matematikos-gamtos ir Technikos, daktarų kiek sumažėjo. Matematikos-gamtos fakultete jų liko tiek pat, kaip 1938 m., o Technikos fakultetete padaugėjo iki 4 asmenų. Universitete 1939 m. pabaigoje dirbo 81 daktaras (31 proc. vyresniojo ir jaunesniojo mokymo personalo skaičiaus). Magistrų ir licenciatų skaičius per visą Universiteto gyvavimą tarpukario metu kito nežymiai - sudarė atitinkamai 3-7 proc. (magistrų) ir 1-2 proc. (licenciatų) viso mokymo personalo darbuotojų kiekio. Disertacijų gynimo problemos. Labai skirtingą parengtų daktarų įvairiuose fakultetuose skaičių sąlygojo kelios priežastys. Visų pirma, ne visi fakultetai turėjo reikiamą

40

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

mokslinių tyrimų materialinę bazę. Tai ypač jautė Matematikos-gamtos ir Technikos fakultetai, kurių moksliniuose darbuose paprastai yra daug eksperimentinių tyrimų. Šių fakultetų modernūs pastatai su laboratorijomis baigti statyti tik 1932 m. (Fizikos-chemijos institutas) ir 1937 m. (Technikos fakulteto mechaninės laboratorijos). Nors Technikos fakultete vietinių žaliavų ir energetinių išteklių tyrimai jau buvo atliekami gerokai anksčiau, tačiau daktaro disertacijos lygio techninių problemų tyrimo moksliniai darbai, dažnai pradėti personalo narių užsienio stažuočių metu, buvo baigiami ir ginami tik ketvirtajame dešimtmetyje. Geresnės sąlygos disertacijų rengimui - ir stažuočių organizavimo, ir tyrimų bazės požiūriu - buvo sudaromos Matematikos-gamtos fakultete. Tačiau sustiprėjus eksperimentinei bazei, net ir Technikos fakulteto katedrose moksliniai tyrimai suaktyvėjo, ir 1940 m. pabaigoje šio fakulteto bazėje įsisteigusiuose Statybos ir Technologijos fakultetuose jau dirbo 10 technikos mokslų daktarų. Pažymėtini ir kai kurie visiems Universiteto fakultetams būdingi veiksniai, turėję neigiamos įtakos disertacijų rengimui. Disertacinio lygio mokslinius tyrimus šiek tiek stabdė mokslinių tradicijų stygius daugelyje katedrų, neretai pasireiškusi mokslinės veiklos atžvilgiu inercija, ribotos lėšos mokslinei aparatūrai ir literatūrai įsigyti. Be to, ir švietimo ministerija neskubėdavo skirti katedroms papildomų etatų jauniems darbuotojams, turintiems mokslinius laipsnius. Visa tai neleido atsiverti tolesnės jų akademinės veiklos karjeros užtikrintoms perspektyvoms. Reikia pažymėti, kad per paskutiniuosius kelerius Vytauto Didžiojo universiteto darbo metus jau ir vyresnieji asistentai (t.y. jaunesniojo mokymo personalo nariai) dažnai būdavo apgynę daktaro disertaciją. Skiriant daktaro' laipsnį turinčius asmenis privatdocento ir vėliau docento pareigoms, pretendentai privalėdavo parengti, paskelbti ir apginti habilitacijos darbą. Mokslinių tyrimų aktyvinimas. Universiteto vadovybė, gerai suvokdama minėtuosius mokslinio tyrimo darbo ir mokslinių kadrų rengimo trūkumus ir kliūtis, ėmėsi pastangų aktyvinti mokslinę mokymo personalo veiklą, kurios, kaip matyti iš toliau pateikiamų statistinių duomenų, davė gana gerų vaisių. Šios pastangos buvo kelių krypčių. Visų pirma ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, remiantis Universiteto Statutu ir reguliaminais, turėjo teisę būti laikinai (iki vienerių metų, kartais ir ilgiau) atleisti nuo paskaitinio darbo, arba dirbti sumažintu krūviu. Fakultetai taip pat galėjo suteikti tam tikrų lengvatų tyrimuose dalyvaujantiems jaunesniojo personalo nariams, atitinkamai derinant jų darbo grafikus ir kitomis darbo formomis. Be to, jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, nepaisant pasaulinės ekonominės krizės poveikio, katedroms buvo sudaryta galimybė įsigyti šiek tiek aparatūros moksliniams tyrimams bei užsiprenumeruoti užsienio mokslinių žurnalų. Čia katedros varžydavosi,o varžybas dažniausiai laimėdavo aktyviausieji padaliniai, sugebėję motyvuotai pagrįsti lėšų paraiškas. Tačiau svarbiausia mokslinio bei personalo mokslinės kvalifikacijos kėlimo priemonė buvo jaunų Universiteto absolventų siuntimas moksliniam darbui 1-3 metams į užsienio universitetus. Švietimo ministerija vykstantiems šiuo tikslu stažuoti kasmet suteikdavo iki šešių 400 Lt, o nuo 1927 m. - 600 Lt dydžio stipendijų. Kandidatus šioms stažuotėms parinkdavo Universiteto Senatas. Dalies absolventų stažuotes rėmė Rokfelerio ir Humbolto fondai. Teologijos-filosofijos fakulteto doktorantai iš dalies buvo finansuojami Lietuvių katalikų mokslo akademijos. Vien tik laikotarpiu tarp 1926 spalio 1 d. ir 1935 spalio 1 d. įvairiuose Vakarų Europos universitetuose specializavosi daugiau kaip 30 Lietuvos universiteto absolventų. Kitais duomenimis, per visą Universiteto veiklos laiką (1922 1940 m.) stažuotojų buvo daugiau kaip 100. Dauguma išsiųstų į užsienį stažuotojų, parengę disertacijas, jas gindavo arba stažuotės universitetuose, arba grįžę - Lietuvos universiteto fakultetuose.

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

41

Mokslinių kartų kaita. Stažuočių užsienyje kelias pasirodė esąs sėkmingas. Svetur ir iš dalies savame Universitete parengti daktarai tapo nauja, svarbia, energinga profesūros pamaina, ne tik didelės erudicijos, bet, kas ypač svarbu, gerai išmananti mokslinio tiriamojo darbo ir studijų organizavimo metodus, tradicijas, įgijusi įgūdžių. Remiantis neišsamiais duomenimis (Universiteto dokumentuose ne visų fakultetų pateikiami tikslūs pedagogų, turinčių mokslinius laipsnius, skaičiai) per Universiteto gyvavimo metus Nepriklausomybės laikotarpiu iš viso daktaro laipsnį gavo: Teologijos-filosofijos fakulteto - 17 asmenų, Humanitarinių mokslų - 8, Teisių - 6, Matematikos-gamtos - 13, Medicinos - 22, Technikos - 4. Be to, pažymėtina, kad palengva į Universiteto mokslo ir studijų darbą įsiliejančios naujos jaunos jėgos stiprino Universiteto vakarietiškąją orientaciją. Užsienio universitetuose gavusieji pirmąją mokslinio darbo patirtį vėliau tapo žymiais Lietuvos mokslininkais daugelis Universiteto absolventų: Matematikos-gamtos fakulteto K. Baršauskas, J. Matulis, J. Janickis, P. Brazdžiūnas, A. Jucys, P. Slavėnas, P. Katilius, A. Minkevičius, J. Dagys ir kiti; Teologijos-filosofijos fakulteto - A. Maceina, Z. Ivinskis, J. Grinius, J. Girnius ir kt.; Humanitarinių mokslų fakulteto - P. Skardžius, A. Salys, V. Maciūnas, J. Jakštas, J. Dumčius ir kt.; Teisių fakulteto - D. Krivickas, D. Budrys, J. Bučas, A. Tamošaitis ir kt.; Medicinos fakulteto - J. Kupčinskas, V. Kanauka, K. Oželis ir kt.; Technikos fakulteto - J. Indriūnas, L. Kaulakis ir kt. Nors Universiteto dokumentuose nėra išsamių suvestinių duomenų apie profesūros kaitos dinamiką, tačiau galima pagrįstai teigti, kad ganėtinai didelė vyresniojo mokymo personalo dalis per pastaruosius penkerius Universiteto gyvavimo metus jau buvo išsimokslinusi Nepriklausomybės metais. Tokią išvadą galima padaryti sugretinus, pavyzdžiui, išsamius mokymo personalo narių amžiaus pasiskirstymo duomenis 1927 m. pavasario semestre su kai kurių vėlesnių metų narių amžiaus duomenimis. 1927 m. duomenimis 8,4 proc. personalo narių amžius buvo 6 0 -6 9 m., o 26,7 proc. narių - 50-59 m. Taigi dauguma šių darbuotojų (tapę vyresni, negu 65 metų amžiaus) jau negalėjo dirbti Universitete apie ketvirtojo dešimtmečio vidurį. Apie kartų kaitą liudija VDU kalendoriuose pateikiami personalo sąrašai ir mokymo personalo narių, jaunesnių kaip 40 metų, procentas 1927 m. (rudens semestre) - 23,7 proc., 1933 m. - 59,3 proc., 1939 m. - 49,1 proc. ir 1940 m - 74,5 proc. (pastarasis skaičius atitinka Kaune likusių Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos, Statybos ir Technologijos fakultetų statistinius duomenis).

4.7. UNIVERSITETO MOKSLO LAIMĖJIMAI Trumpai apžvelgiant tarpukario laikotarpiu atliktų mokslinių tyrimų problematiką, būtina pakartotinai pabrėžti, kad daugumoje fakultetų dėl jau minėtų priežasčių platesni moksliniai tyrimai pradėti tik nuo 1930 m. - 1931 m. Universiteto rektorius prof. V. Čepinskis 1932 m. vasario 16 d. iškilmingame Universiteto dešimtmečio sukakties minėjime savo kalboje pabrėžė, kad nors „nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualines pajėgas ir dauginti mokslą, ... mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu“. Rektorius konstatavo, kad mokslo personalas per dešimtmetį sugebėjo parengti lietuvių kalba vadovėlius beveik visoms pagrindinėms disciplinoms; atskiri fakultetai leidžia savo mokslinius žurnalus, personalas spausdina straipsnius atskirais svarbiais mokslo klausimais ne tik šiuose leidiniuose, bet ir

42

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

Europos mokslo žurnaluose. Tačiau rektoriaus kalboje pabrėžiant, kad profesūra labai apkrauta mokymo ir administravimo darbais, taip pat buvo teigiama, kad „maža atlikta moksliškų, savarankiško pobūdžio tyrinėjimų..., mūsų prisidėjimas prie mokslo dauginimo dar menkas“. Reikia manyti, kad rektorius prof. V. Čepinskis, kaip tiksliųjų mokslų atstovas, kukliai vertindamas Universiteto dešimtemčio mokslinę veiklą, turėjo galvoje visų pirma nedidelius personalo, būtent gamtos, tiksliųjų mokslų ir technikos srities laimėjimus. Tačiau net ir reiklūs Lietuvos mokslo laimėjimų vertintojai, ypač atsižvelgdami į to meto nelengvas šalies ekonominės konjunktūros ir universiteto specifines kūrimo sąlygas, pripažįsta didelius Universiteto profesūros nuopelnus, visų pirma srityse, susietose su tautinės lietuvių kultūros ugdymu. Humanitarinių mokslų fakultetų darbai. Humanitarinių mokslų fakultetas ypač daug nuveikė lituanistikos srityje. Ši kryptis Universitete buvo plėtojama tęsiant 1907 metais Vilniuje įkurtos Lietuvių mokslo draugijos šios krypties darbus, pradėtus J. Basanavičiaus, K. Būgos, J. Jablonskio, K. Jauniaus ir kt. lietuvių mokslininkų ir šiaip inteligentų. Universitete buvo atlikta svarbių lituanistikos - lietuvių kalbotyros, literatūros, tautosakos mokslinių darbų. Į lietuvių kalbotyrą didelį indėlį įnešė visų pirma Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriai - K. Būga, J. Jablonskis, J. Balčikonis, P. Jonikas., A. Salys, P. Skardžius; į lietuvių literatūros ir tautosakos problematiką - V. Krėvė-Mickevičius, J. Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, A. Dambrauskas-Jakštas, B. Sruoga, M. ir V. Biržiškos, J. Balys. J. Ambrazevičius-Brazaitis (Teologijos-filosofijos fakulteto narys, kaip ir A. DambrauskasJakštas). Lietuvos istorijos problematikos klausimais vaisingai dirbo A. Janulaitis, I. Jonynas, Lietuvos archeologijos - J. Puzinas. Didelę išliekamąją vertę turi Lietuvos meno ir lietuvių liaudies meno klausimais paskelbti P. Galaunės darbai. Aukšto mokslinio lygio ir šio fakulteto profesorių leidiniai: L. Karsavino - etikos ir kultūros istorijos, V. Sezemano - logikos ir estetikos, V. Šilkarskio - filosofijos istorijos bei klasikinės filologijos klausimais. Pažymėtini šio fakulteto profesoriaus J. Vabalo-Gudaičio eksperimentinės psichologijos bei psichologinių žmogaus darbingumo metodų darbai. Išliekamąją vertę turi taip pat Filosofijos sistemos katedros profesoriaus I. Tamošaičio (redagavusio žurnalus „Eranus“ ir „Vairas“) moksliniai ir publicistiniai straipsniai filosofijos bei kultūros klausimais. Didelės mokslinės vertės yra stambūs literatūrologijos leidiniai - B. Sruogos „Rusų literatūros istorija“ ir V. Dubo „Prancūzų literatūros istorija“. Teologijos-filosofijos fakulteto darbai. Pažymėtini šio fakulteto personalo leidiniai ir straipsniai: P. Malakauskio - kanonų-bažnytinės teisės tematika; A. Dambrausko- Jakšto, P. Bučio, P. Kuraičio, M. Reinio, S. Šalkauskio, P. Dovydaičio - skirti krikščioniškosios filosofijos problemoms; A. Maceinos, J. Griniaus, J. Girniaus - kultūros filosofijos, estetikos ir meno filosofijos klausimais. Teisių fakulteto darbai. Teisės istorijos bei valstybinės teisės problemas aukštu moksliniu lygiu nagrinėjo profesoriai M. Rómeris ir A. Janulaitis. Daug prisidėjo rengiant vadovėlius ir mokslinę literatūrą bei kuriant terminiją žymūs teisininkai P. Leonas, V. Stanka (Stankevičius), A. Kriščiukaitis (žinomas ir kaip įžymus rašytojas, kūręs slapyvardžiu „Aišbė“) . Finansų mokslo problemas išsamiai, nuodugniai moksliniuose darbuose ir išleistuose kursuose nagrinėjo V. Jurgutis. Socialinės bei ūkio statistikos srities darbais pasižymėjo A. Rimka. Visuomenės ūkio teorijos bei kooperacijos teorijos ir praktikos problemos buvo P. Šalčiaus mokslinės ir organizacinės veiklos sritys. Visi trys profesoriai įvairiais

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

43

laikotarpiais dirbo Teisių fakulteto ekonomikos skyriaus katedrų vedėjais ir išleido keliolika vadovėlių. Gamtos-matematikos fakulteto mokslinė veikla. Botanikos (taip pat Lietuvos augalų fiziologijos, vaistinių augalų tyrimo) problemos plačiai nagrinėtos J. Dagio, K. Regelio, A. Minkevičiaus, K. Grybausko, L. Vailionio, M. Natkevičiūtės-Ivanauskienės darbuose. Lietuvos gyvūniją tyrė T. Ivanauskas, P. Šivickis (ypač šių dviejų profesorių garsūs moksliniai darbai ir mokslo populiarinimo knygos susilaukė ir užsienio mokslininkų pripažinimo), J. Elisonas, J. Maniukas; Lietuvos ežerus tyrė K. Pakštas, K. Bieliukas. Geofizikos problemas gvildeno K. Sleževičius, atlikdamas Lietuvoje gravimetrinius ir magnetinius matavimus. Geologijos-mineralogijos mokslininkai M. Kaveckis, J. Dalinkevičius, Č. Pakuckas tyrė Lietuvos mineralines žaliavas, Lietuvos istorijos stratigrafiją ir tektoniką. Universitete pirmasis nuodugnius mokslinius matematikos tyrimus atliko iš Miuncheno universiteto atvykęs ir septynerius metus Lietuvos universitete sėkmingai dirbęs O. Folkas (O. Volk), greta kitos mokslinės veiklos suformavęs dvi tyrimų kryptis, kuriomis mokslinį darbą tęsė jo mokiniai: P Katilius - kreivių tinklų teorijos ir O. Stanaitis specialiųjų funkcijų tyrimų. Negalima nepaminėti kitų dviejų Gamtos-matematikos fakulteto įžymių matematikų - Z. Žemaičio ir V. Biržiškos - didelių mokslo organizavimo bei mokymo leidinių rengimo nuopelnų. Pabrėžtina, kad pastarieji profesoriai (ypač Z. Žemaitis) plačią pedagoginę veiklą (skaitydami iki 10 disciplinų kelių specialybių studentams) sugebėjo derinti su labai aktyviu visuomeniniu darbu. Chemijos (kaip ir fizikos bei technikos sričių) profilio katedrose rimtam moksliniam darbui sąlygos buvo sukurtos, kaip jau minėta, tik pastačius ir 1932 m. pradžioje baigus įrengti modernius Fizikos-chemijos instituto rūmus Linksmadvaryje. Tačiau trims Matematikos-gamtos fakulteto katedroms teko labai didelis pedagoginio darbo - paskaitų ir ypač laboratorinių užsiėmimų - krūvis; taip pat daug jėgų teko skirti visų pagrindinių disciplinų vadovėlių rengimui (jų autoriai - V. Čepinskis, P. Butkevičius, A. Purenąs, K. Daukšas ir kt.). Perspektyvius mokslinius tyrimus fizikinės chemijos ir elektrochemijos katedroje atliko V. Čepinskio mokiniai: J. Matulis (fotochemijos ir cheminių reakcijų kinetikos) ir J. Janickis (sieros-seleno chemijos ir elektrochemijos), sugrįžę iš užsienio stažuočių ir apgynę daktaro disertacijas. Ypač pažymėtinas V. Čepinskio pirmasis lietuvių kalba fizikos mokslų kapitalinis veikalas - „Fizikos paskaitos“ (7 dalys). Kiti fizikai gilinosi į šios mokslo sritis: K. Baršauskas - į antrinių kosminių spindulių energijos pasiskirstymą; A. Žvironas - į magnetooptinius reiškinius; P. Brazdžiūnas - į Baltijos jūros pakraščio magnetizmą; A. Puodžiukynas - į paladžio elektrinės varžos ir sandaros kitimą; A. Jucys sukūrė atominių dydžių skaičiavimo metodą. Minėtųjų chemijos ir fizikos problemų tyrimas pokario metais Kauno politechnikos institute, Lietuvos Mokslų Akademijoje ir iš dalies Vilniaus universitete išsiplėtojo į stambias minėtų profesorių vadovaujamas mokslines mokyklas. Medicinos fakulteto mokslinė veikla. Fakulteto katedrų klinikos buvo naudojamos ne tik tiesioginiam gydomajam darbui, bet ir sudarė tiriamąją bazę moksliniams darbams. 1930 m. baigus statyti universiteto akių, ausų, nosies ir gerklės ligų kliniką (Vytauto prospekte) ir 1932 m. - medicinos fakulteto rūmus, mokymo ir mokslinio darbo sąlgos ganėtinai pagerėjo. 1939 m. baigtos statyti modernios Vytauto Didžiojo universiteto klinikos labai išplėtė ne tik gydymo, mokymo, bet, suprantama, ir visų medicinos sričių tiriamojo darbo mastą ir galimybes. Universiteto medikai efektyviai panaudojo pagerėjusias mokslinio darbo sąlygas, taip pat ir dažnesnes negu kitų fakultetų dėstytojų stažuotes užsienyje. Tai

44

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

padėjo Medicinos fakulteto personalui aktyviau įsitraukti į aktualių medicinos problemų tyrimą, skelbti savo darbų rezultatus ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslinėje spaudoje. Todėl ir apgintų disertacijų skaičiumi Medicinos fakultetas Universitete pirmavo. Pažymėtini šių sričių atlikti darbai ir laimėjimai: P. Avižonio - trachomos epidemiologijos ir gydymo; V. Kuzmos - urologuos; J. Kupčinsko - reumato patogenezės; K. Buinevičiaus - vidaus ligų klinikos; P. Mažylio - nėštumo patologijos; V. Lašo - Lietuvos gyventojų mitybos ir kitais klausimais ir kt. Technikos fakulteto mokymo personalas visų pirma tyrė Lietuvos energijos išteklius ir žemės turtus, svarstė jų racionalaus naudojimo ir tvarkymo klausimus. Lietuvos energijos komitetui finansuojant ir organizuojant darbus ištirta didelė Lietuvos durpynų dalis (vadovas J. Vidmantas), sudarytas Lietuvos upių kadastras (vad. St. Kolupaila), ištirtos Lietuvos cemento žaliavos, moliai, kvarciniai smėliai (vad. P. Jodelė). Kita šio fakulteto tyrimų problematika aprašoma penktame skyriuje. Matematikos-gamtos fakulteto agronomijos ir miškininkystės skyrius ir Medicinos fakulteto veterinarijos skyrius per trumpą savo egzistavimo Universitete laiką pagrindinį dėmesį skyrė sunkiomis sąlygomis kuriamai mokymo bazei, ir mokslinei veiklai atsidėti neturėjo jokių galimybių. Mokslinių tyrimų rezultatų skelbimas. Universiteto personalo mokslinių darbų rezultatai (tik jų dalis, nes stigo lėšų) buvo skelbiami užsienio mokslinėse konferencijose. Tačiau svarbiausia mokslinių tyrinėjimų publikavimo priemonė buvo keturiolika mokslinių žurnalų, kuriuos leido visi Universiteto fakultetai, išskyrus Evangelikų teologijos fakultetą. Teologijos-filosofijos fakultete buvo leidžiami moksliniai žurnalai: „Logos“ (19211938 m. red. P. Dovydaitis), „Athenaeum“ (1 9 3 0 -1 9 3 9 m. red. J. Eretas), „Soter“ (19241939 m. red. P. Dovydaitis, vėliau P. Malakauskis). Humanitarinių mokslų fakultete - „Tauta ir žodis (1 923-1931 m. red. K. Būga, vėliau - V. Krėvė-Mickevičius), „Humanitarinių mokslų fakulteto raštai“ (1 9 2 5 -1 9 2 7 m., red. 11. A. Voldemaras, II t. - A. Smetona, III t. - V. Krėvė-Mickevičius), „Archivum philologicum“ (193 0 -1 9 3 9 m., red. P. Skardžius), „Darbai ir dienos“ (1 9 3 0 -1 9 4 0 m., red. V. KrėvėMickevičius), „Mūsų tautosaka“ (1 9 3 0 -1 9 3 5 m., red. V. Krėvė-Mickevičius), „Senovė“ (19 3 5 -1 9 3 8 m., red. L. Karsavinas), „Eranus“ (1 9 3 0 -1 9 3 6 m., red. I. Tamošaitis). Medicinos fakultetas (kartu su Kauno medicinos draugija) leido žurnalą „Medicina“ (19 2 0 -1 9 4 0 m., red. J. Žemgulys, vėliau J. Staugaitis). Teisių fakultetas leido žurnalą „Teisių fakulteto darbai“ (1 9 2 3 -1 9 4 0 m., red. A. Janulaitis). Matematikos-gamtos fakultete buvo leidžiami „Matematikos-gamtos fakulteto darbai“ (19 2 3 -1 9 3 9 m., red. A. Purenąs, vėliau I. Končius). Technikos fakultetas leido „Techniką“ (1924-1941 m., red. P. Jodelė, K. Vasiliauskas, S. Kolupaila, V. Mošinskis). Tęstinių leidinių sąrašas, redaktorių pavardės rodo, kad leidinių rengimo darbui vadovavo iškiliausios, kompetentingiausios Universiteto asmenybės ir net Universitete dirbantys valstybės vyrai A. Smetona ir A. Voldemaras. Leidiniais buvo keičiamasi su daugeliu pasaulio universitetų (straipsnių reziumė būdavo pateikiama užsienio kalbomis). Universito katedrose atliktų mokslinių ir ypač kūrybinių darbų rezultatai buvo skelbiami ir visuomeninio, kultūrinio bei profesinio pobūdžio žurnaluose, kurių redaktoriai, o kartais ir leidėjai buvo Universiteto profesoriai ir kiti mokymo personalo nariai. Paminėtini „Židinys“, „Kultūra“, „Lietuvos mokykla“, „Gamta“, „Tautos ūkis“, „Vairas“ ir kt. Šiuose ir kituose leidiniuose bei kitoje šalies spaudoje dažnai pasirodydavo ir Universiteto personalo

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

45

(kartais ir studentų) nuomonę atspindintys publicistiniai straipsniai svarbiausiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Universiteto profesūra taip pat buvo aktyviausia mokslo žinių propaguotoja ir populiarintoja, skaitė daug paskaitų per radiją bei įvairiuose renginiuose visuomenei, kariuomenės daliniuose, net kalėjimuose; pavyzdžiui, vien tik 1 9 3 3 -1 9 3 4 mokslo metais visuomenei perskaityta 230 paskaitų. Visa ši veikla neabejotinai aukštino Universiteto, kaip kultūros židinio, prestižą. Universiteto profesūra buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ rengimo pradininkė. Į vyriausiosios redakcijos sudėtį įėjo profesoriai: Vaclovas Biržiška - vyriausiasis redaktorius; Mykolas Biržiška ir Pranas Dovydaitis - viceredaktoriai; Vincas Krėvė-Mickevičius, Vladas Lašas, Petras Malakauskis - nariai. Enciklopediją leido „Spaudos fondas“ bendradarbiaujant Lietuvių katalikų mokslo akademijai. Daugumos visų iki 1941 m. išleistų Enciklopedijos 9 tomų straipsnių autoriai taip pat buvo Vytauto Didžiojo universiteto mokymo personalo nariai. Pažymėtina, kad Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto iniciatyva 1936 m. įkurta ir Lietuvių kalbos žodyno redakcija bei 1935 m. Lietuvių tautosakos archyvas, iš kurių 1939 m. išaugo Lituanistikos institutas. Žinoma, didžiausias Vytauto Didžiojo universiteto profesūros mokslinio potencialo ir mokslo laimėjimų įvertinimas buvo daugelio jos narių išrinkimas Lietuvos Mokslų Akademijos nariais. Dar 1976 m. šios Akademijos akademikų (gyvų ir mirusių) sąraše 70 proc. buvo Vytauto Didžiojo universitete dirbę arba jame studijavę profesoriai. Studentų mokslinis darbas. Per pirmuosius kelerius Universiteto veiklos metus nei dėstytojų, nei juo labiau studentų moksliniam darbui nebuvo jokių sąlygų. Tačiau ir vėlesniais metais dauguma studentų nedalyvaudavo moksliniuose tyrimuose. Šiuo požiūriu išimtis buvo Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisių ir Matematikos-gamtos fakultetų studentų diplominiai darbai, kurių turinį dažniausiai sudarė mokslinių tyrimų medžiaga. Ganėtinai didelė studentų dalis dirbo įvairiose įstaigose arba vertėsi atsitiktiniais darbais, todėl daugelis studentų (ypač Teisių, Humanitarinių mokslų ir Teologijos-filosofijos fakultetų) nedaug teturėjo galimybių plačiau įsitraukti į mokslinius tyrimus. Tačiau kiek daugiau orientuojantis į Vakarų universitetų modelį ir gerėjant katedrose mokomajam darbui, Universiteto ir fakultetų vadovybė ėmė daugiau rūpintis studentų įtraukimu į mokslinį darbą. Konkretus žingsnis ta kryptimi žengtas, kai 1930 m., suteikus Universitetui Vytauto Didžiojo vardą, Senatas nutarė įsteigti studentų mokslinių darbų premijavimo fondą. Teisių fakultete sudarytas prof. P. Leono fondas, skirtas geriausiems teisių skyriaus studentų darbams, visų pirma diplominiams, premijuoti. Tam tikslui buvo skiriamos 2 premijos po 200 litų. Premijomis buvo skatinamas ir to paties fakulteto ekonomikos skyriaus studentų tiriamasis darbas. Per paskutiniuosius kelerius metus, aktyvėjant dėstytojų moksliniams tyrimams, daugumoje fakultetų studentai vis plačiau buvo įtraukiami į katedrose atliekamus mokslinius darbus. Pavyzdžiui, archeologinėse ekspedicijose aktyviai dirbo ir vėliau apibendrinančius straipsnius rengė Humanitarinių mokslų fakulteto archeologijos katedros studentai archeologai - N. Alseikaitė-Gimbutienė, P. Kulikauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, R. Jablonskytė, vėliau tapę įžymiais mūsų archeologijos mokslo veikėjais. Tiriamosiose tautosakos ekspedicijose kartu su dėstytojais dalyvaudavo ir kiti Humanitarinių mokslų fakulteto studentai. Tiriamojo pobūdžio darbai (kaimo higienos klausimais) būdavo dirbami ir Medicinos fakultete; čia irgi įsitraukdavo studentai. Technikos fakulteto studentai dalyvaudavo Lietuvos energijos komiteto finansuojamuose atitinkamų fakulteto katedrų atliekamuose energijos išteklių ir žemės turtų tyrimuose.

46

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

4.8. VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO PAGALBA VILNIAUS UNIVERSITETUI Lietuvai pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį su SSRS atgavus Vilnių, Vyriausybėje ir visuomenės sluoksniuose imta rūpintis skubiu kultūros ir švietimo įstaigų ir, žinoma, Vilniaus (buvusio Stepono Batoro) universiteto atkūrimu. Universiteto Senatui, o vėliau ir švietimo ministerijai apsvarsčius abiejų universitetų - Vytauto Didžiojo ir Vilniaus - reformos klausimą, profesoriai A. Janulaitis ir M. Romeris bei švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas parengė universitetų įstatymą, kurį Seimas priėmė 1939 m. gruodžio 13 d. Įstatymas numatė, kad Vilniaus universitetas turi būti atidarytas 1939 m. gruodžio 15 d. Laikinai jis turi būti tvarkomas pagal Vytauto Didžiojo universiteto Statutą. Įstatyme numatyta ir Vilniaus universiteto pertvarkymo procedūra, perkeliant atitinkamus fakultetus iš Vytauto Didžiojo universiteto ir skiriant Vilniaus universiteto laikinuoju valdytoju rektoriaus teisėmis vieną VDU profesorių (juo vėliau buvo paskirtas profesorius I. Končius). Dėl šių reformų naujų darbų ir rūpesčių krūvis teko visiems Vytauto Didžiojo universiteto padaliniams. Pasak paskutiniojo šio Universiteto rektoriaus prof. S. Šalkauskio, „broliško dalijimosi keliu“ Vytauto Didžiojo universitetas padėjo atsikurti Vilniaus universitetui. Dalintis teko daugeliu požiūriu. Visų pirma perkeliant 3 fakultetus (iš pradžių Humanitarinių mokslų ir Teisių, o kiek vėliau - ir Matematikos-gamtos fakultetus) su studentais, mokymo personalu, laboratorijomis, bibliotekos dalimi, skiriant, o vėliau, kaip įprasta, renkant Universiteto vadovybę. Vytauto Didžiojo universiteto prof. I. Končius, švietimo ministerijos įsakymu paskirtas perimti Vilniaus Stepono Batoro universitetą, rado šios mokslo įstaigos būklę apgailėtiną. Išgrobstyta daug Universiteto inventoriaus, bibliotekos fondų. Karo veiksmų metu ir tuoj užėmus Vilnių Raudonajai armijai, dingo daugelis mokymo personalo narių, studentų, tarnautojų. Iš Stepono Batoro universiteto į atlietuvintąjį Vilniaus universitetą atėjo dirbti tik keli vyresniojo mokymo personalo nariai, kiti arba išvyko, arba boikotavo Vilniaus universitetą, kaip ir daugumas šovinistiškai nusiteikusių studentų lenkų. Taigi Vytauto Didžiojo universitetui teko perkelti į Vilniaus universitetą ne tik pradžioje perkeltų dviejų fakultetų 1000 studentų, jų mokymo ir pagalbinį personalą, daugelį mokymo priemonių bei inventoriaus, bet ir įdiegti lietuvišką akademinę kultūrą ir universitetinę dvasią bei tradicijas. Lietuviškasis Vilniaus universitetas pradėjo dirbti 1940 m. sausio pradžioje. Taigi universitetų „dalijimosi“ procesas įvyko labai greitai - per du mėnesius. Tai didelis nuopelnas laikinojo Universiteto valdytojo prof. I. Končiaus, 1940 m. sausio 15 d. išrinkto Vilniaus universiteto rektoriaus prof. M. Biržiškos vadovaujamo Senato bei visų Universiteto komisijų bei padalinių vadovų ir laikinosios studentų atstovybės narių. Verta pažymėti, kad lietuviškojo Vilniaus universiteto formavimo procesas vyko žymiai ilgiau, dažnai lydimas priešlietuviškų nuotaikų, o kartais ir atviros konfrontacijos su šovinistiškai nusiteikusia lenkų visuomenės dalimi. Būtina pažymėti, kad Vytauto Didžiojo universiteto, broliškai perdavusio Vilniaus universitetui savo didelėmis pastangomis sukurtus stambius fakultetus su personalu, tūkstančiu studentų, mokymo priemonėmis bei dalimi reikalingų bibliotekų, indėlis, atkuriant senąjį sostinės kultūros ir mokslo židinį, yra labai didelis.

4 . LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

47

4.9. PAGRINDINĖS UNIVERSITETO VEIKLOS NUOSTATOS Universiteto Senatas, visa profesūra sąžiningai stengėsi įgyvendinti ne tik pirmosios lietuviškos aukštosios mokyklos studijų organizavimo ir mokslo plėtotės misiją, ruošiant kadrus visoms atgimusios valstybės institucijoms, bet ir puoselėjant akademinėje bendruomenėje valstybingumo ir tautinę savimonę, ugdant studentijos intelektualumą, formuojant taurios, humaniškos asmenybės bruožus. Šiuos siekius realizuoti labai padėjo prie Universiteto vairo stovėję aukštos intelektualinės kultūros, plačios erudicijos profesoriai, kurių ne vienas buvo baigęs ne tik žymius Rusijos universitetus, bet ir ilgesnį laiką tobulinęsis Vakarų aukštosiose mokyklose. Šiuo požiūriu ypač pažymėtinos tokios šviesios asmenybės, kaip V.Čepinskis ir M.Romeris, ilgiau negu kiti rektoriai vadovavę Universitetui, taip pat įžymus filosofas ir pedagogas S.Šalkauskis, deja, dėl 1940 m. SSRS kariuomenės įvykdytos Lietuvos aneksijos neilgai ėjęs atsakingas rektoriaus pareigas. Universiteto profesūra ir ypač minėtieji rektoriai įvairiomis progomis žodžiu ir raštu propaguodavo svarbiausias akademinės bendruomenės veiklos konceptualias nuostatas, kurių daugelis aktualios ir šiandienos aukštajai mokyklai. Universiteto misijos samprata akcentuota ne tik įvairių iškilmingų akademinių renginių metu sakomose kalbose - šiais principais buvo grindžiami ir įvairūs dokumentai bei memorandumai vyriausybei, Universitetui ne kartą kovojant už savo autonomiją ir plėtotei būtinas sąlygas. Ši Universiteto konfrontacija su vyriausybe, kaip matėme iš ankstesnio skyrelio, su mažomis pertraukomis vyko iki 1937 m., ypač nuolatinių Universiteto Statuto pertvarkymų sąlygomis. Šios Universiteto misijos nuostatos, žinoma, tapdavo fakultetų ir katedrų veiklos konceptualiomis gairėmis per visą Universiteto egzistavimo tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje laikotarpį. Manytume, kad Universiteto leidiniuose ir to meto kultūros žurnaluose paskelbtus pagrindinius pasirinktus studijų ir mokslo organizacijos principus bei universitetinę dvasią propaguojančius teiginius verta čia paminėti. Jau Lietuvos universitetui žengiant pirmuosius žingsius, Universiteto vadovybė, iškeldama šios institucijos reikšmę ir skiepydama studentijos ir visuomenės sluoksnių pagarbą savajai Almae Matri, pabrėždavo, kad Universitetas yra tautos laisvės, jos intelektualinio ir kultūrinio subrendimo tikrasis simbolis. Remdamasis šiuo teiginiu, pabrėždamas mokslinės literatūros gimtąja kalba reikšmę kuriant universitetą, prof. V.Čepinskis Universiteto dešimtmečio sukakties proga (1932 m. vasario 16 d.) kalbėjo : „...Mes įkūrėme lietuvišką Universitetą ir mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų Universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu. Taigi visų pirma reikėjo imtis darbo sukurti savo lietuvišką mokslo literatūrą, aprūpinti mūsų jaunimą įvairių mokslo sričių vadovėliais, nes be lietuviškos mokslo literatūros, be lietuviškų vadovėlių nebūtų buvę ir lietuviško universiteto „. Šia nuostata vadovavosi ne tik Universitetas, bet ir visos iš jo išaugusios aukštosios mokyklos, laikydamos tai pirmaeiliu uždaviniu ne tik tarpukario laikotarpiu, bet ir vėliau - sunkiais okupacijų metais. Rengimas lietuviškos mokymo ir mokslinės literatūros bei dėstymas lietuvių kalba įgalino diegti studentijos tautinę savimonę ir išlaikyti lietuviškąsias mokslines tradicijas. Šie siekiai neabejotinai yra svarbūs ir aktualūs ir šiandien. Argi nėra ir šiandien aktualios toliau cituojamos rektoriaus prof. M.Romerio mintys, skelbtos minint Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Žinoma, tuo laikotarpiu, Antrojo pasaulinio karo priešaušryje, kai Lietuva buvo priešiškų išorės jėgų apsuptyje, tie žodžiai buvo ypač svarbūs ir įsim intini:

48

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

„Mes niekuomet neužmirštame, kad Universitetas yra Nepriklausomos Lietuvos kūrinys, ir jeigu Universitetas yra brangus šios Nepriklausomybės vaisius, tai ir šalies Nepriklausomybė yra brangi Lietuvos Universiteto garantija ir pamatinė jo gyvavimo ir klestėjimo premisa. Ir kasmet vasario 16 dieną, iškilmingai minėdami Universiteto įsteigimo sukaktį, mes drauge pagerbiame ir įsakmiai minime ir Nepriklausomybės paskelbimą. Ir jau pats Nepriklausomybės paskelbimo ir Universiteto įsteigimo datos (nors ir ne metų, bet dienos) sutapimas, kuris nėra atsitiktinis, nes ši didžioji tautinė vasario 16 diena buvo sąmoningai ir valingai Lietuvos Universitetui įsteigti parinkta, mums nuolat primena ir simbolizuoja tą organinį ryšį, kuris Lietuvos mokslą jungia su Lietuvos politine laisve tarptautinėje Žmonijos bendruomenėje.“ „...Greta militarinės, teisinės, administracinės, politinės armatūros, kuri Lietuvos laisvei yra organizuojama jos Nepriklausomos Valstybės, jai yra būtina ir kultūrinė bei mokslinė armatūra. Mes, Universitetas, kaip aukštoji studijų ir mokslo institucija, esame šios armatūros veikėjai. Tai mūsų garbė ir mūsų sąžinė...“ Greta šių patriotinių nuostatų, kurių deklaravimo būtinybę didelės tarptautinės įtampos sąlygomis ypač gerai suvokė rektorius prof. M.Romeris, įžymus tarptautinės teisės specialistas, Universiteto vadovybė laikydavo būtina pabrėžti kitą svarbią Lietuvos universiteto misiją - įgyvendinti aukštosios mokyklos atvirumą, humaniškumą, užtikrinti jos demokratinius principus. „Būdamas lietuviškas, kaip kad lietuviška yra Lietuva, mūsų Vytauto Didžiojo universitetas yra visos Lietuvos žemės aukštoji mokykla. Kaip kad tautinės Lietuvos atgimimas, kurio vaisius yra Lietuvos valstybė ir jos židinys Universitetas, - ruošė laisvę visam kraštui ir visiems jo gyventojams, visiems lygias veikimo teises užtikrindamas, taip ir Lietuvos Universitetas, jo plečiamas ir skleidžiamas mokslas yra visiems Lietuvos žmonėms atviras, visus aptarnauja ir visiems Lietuvos visuomenės veiksniams yra be abejo lygiai brangus. Mokslas yra humaniškas ir laisvas, juo iš mūsų lietuviškojo Universiteto naudojasi ir lietuviai, ir tautinės mažumos, ir inteligentai, ir ūkininkai, ir darbo žmonės.“ Prof. M.Romeris dažnai pabrėždavo mokslo ir kūrybos laisvės bei mokslo tarnavimo visuomenei svarbą, tačiau vengiant jį palenkti politinės spekuliacijos tikslams. Tokią tezę ši šviesi asmenybė iškėlė ir 1937 m. Universiteto 15 m. sukakties minėjimo iškilmėse: „...Ne skirtis nuo visuomenės, ne į mokslinį poniškumą mes turime linkti, ne kažkokį aukštojo elito luomą turime iš mūsų inteligentijos ruošti, bet save laikyti ir būti jautriu visuomenės socialinių procesų avangardu, kurio darbas yra socialinis, skiriamas atitinkamo visuomenės judėjimo racionalizavimui, jo technikinei mokslinei armatūrai. Iš tikrųjų mokslas yra iš esmės socialinis, ir tatai nė kiek jo laisvei nepriekaištauja. Jis yra ir turi būti laisvas, nežeminamas ir drąsus, nepaveikiamas iš anksto, nei iš aukšto...“ Svarbia, nuolat deklaruojama nuostata buvo mokslinio darbo intensyvinimas. Universiteto vadovybė, nors ir žinodama ilgą laiką fakultetuose buvusias nepalankias moksliniam darbui sąlygas, aktyviai skatindavo dėstytojus tiriamajai veiklai, laikydama tai pirmaeiliu Universiteto uždaviniu. „Nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: rengti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualias pajėgas ir dauginti mokslą. Abudu šie uždaviniai uždeda universitetams visų pirma pareigą atlikti sintezę mokslo srityje, tai yra įterpti naujus, atskirų mokslininkų nustatytus, faktus, padarytus išradimus ir atradimus, paskelbtus naujus principus į bendrą žmonijos žinijos sistemą ir perteikti šitą sistematizuotą žiniją naujajai kartai, paruošiant tuo būdu reikalingą visuomenei inteligentų kartą...“ (rektoriaus V.Čepinskio kalba Universiteto dešimtmečio minėjime 1932 m. vasario 16 d.).

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

49

Prof. M.Rdmeris neretai pabrėždavo, kad labai svarbu į tiriamąjį darbą įtraukti ir studentiją: „Pastarąjį tiriamąjį darbą atlieka pats mokslo personalas, tačiau mums, šio darbo veikėjams, yra aišku, kad mokymo darbas - mokslo dėstymas, praktikos darbai, studentų studijoms vadovavimas - žymiai palengvina, paskatina ir sistematizuoja ir pačią mokslo kūrybą. Jei savo studijomis studentai mūsų yra reikalingi, tai ir mes, profesūra, mūsų mokslinei veiklai esame reikalingi studentų...“ (kalba 1936 m. rugsėjo 1 d. imatrikuliacijos iškilmėse). Pažymėtina, kad siekiant įtraukti studentus į mokslinį darbą buvo rengiamos ir konkrečios priemonės, pvz., prof. S.Šalkauskis skaitė specialų tiriamojo darbo metodologijos kursą, kuris sukėlė nemažą įvairių fakultetų studentų susidomėjimą. Tarp nuolat įvairiomis progomis minimų universitetinės veiklos nuostatų buvo akademinės drausmės svarba. „...Mūsų akademinėje Universiteto korporacijoje tarp profesūros ir studentijos tėra tik darbo padalinimas, tėra tik profesinis ir funkcionalinis, kvalifikacijomis paremtas, pareigų pasiskirstymas, bet nėra interesų priešingumo. Tai ne kapitalistinė įmonė su klasinėmis darbdavių ir darbininkų kategorijomis. Mes visi esame vieno organizuoto kolektyvinio darbo, vienos vyriausios idėjos ir socialinio tikslo bendrininkai, esame solidarūs draugai. Žinoma, - kaip kiekviename organizuotame kolektyviniame veiksme, būtina yra tiksli darbo ir akademinio elgimosi drausmė. Šios drausmės mes iš studentų reikalausime drausmės studijose ir drausmės akademiniame gyvenime. Akademinė laisvė negali nukrypti į palaidumą...“ (rektoriaus M. Romerio kalba 1937 m. imatrikuliacijos iškilmėse). Tenka pripažinti, kad disciplinos akademiniame gyvenime svarbos akcentavimą sąlygojo dažnoki drausmės ir net viešosios tvarkos pažeidimai, incidentai, ekstremistinių elementų sukurstyti neramumai net ir už Universiteto sienų. Universiteto vadovybė principingai ir griežtai reaguodavo į tokius faktus - nubausdavo neramumų kurstytojus ir net uždrausdavo kai kurių studentų organizacijų veiklą. Visuomenė, spauda dažnai kritikuodavo ir Universiteto akademine laisve piktnaudžiaujančius, vis atsiliekančius „amžinus studentus“. Todėl Universiteto vadovybė ir kai kurios studentų organizacijos ragindavo studentus daugiau dėmesio skirti studijoms, „drausmei studijose“, kaip sakoma rektoriaus M. Romerio kalboje. Universiteto vadovybė, Senatas, profesūra, savo nuostatose iškeldama moralines vertybes, tautinės ir pilietinės savimonės ugdymą, idealizmo ir humaniškumo svarbą, šias nuostatas realizuodama praktiniame darbe, rėmėsi ne vien jų deklaravimu. Akademinio jaunimo sąmonėje formuoti taurios asmenybės bruožus labai padėjo galimybė studentams įvairiomis formomis bendrauti su aukšto intelekto, plačių pažiūrų profesoriais. Įvairių fakultetų studentai (ne tik privalomų kursų klausytojai) turėjo progos išgirsti žymių Lietuvos rašytojų, filosofų, istorikų, teisininkų, politikų, tiksliųjų ir technikos mokslų specialistų mintis dažnai platesnio turinio, negu numato dėstomo kurso rėmai. Ypač gausios studentų auditorijos susilaukdavo įžymieji rašytojai - prof. V. Krėvė-Mickevičius, doc. J. TumasVaižgantas, prof. B. Sruoga, ekonomistas prof. V. Jurgutis, filosofai - prof. I. Tamošaitis, prof. V. Sezemanas, istorikas prof. L. Karsavinas, prof. V. Dubas, literatūros istorikas prof. M. Biržiška ir kt. Tačiau daugiausia progų akademiniam jaunimui artimiau bendrauti su profesūra būdavo įvairiuose studentų organizacijų renginiuose. Šiose organizacijose jaunąją ir vyresniąją akademinę kartą jungdavo dar ir bendri ideologiniai ar profesiniai interesai.

3 . 100

50

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

4.10. STUDENTIJOS CHARAKTERISTIKA Pagal Universiteto Statutus Universiteto klausytojai buvo trijų kategorijų - studentai, laisvieji klausytojai ir hospitantai (jų nedaug). Didžioji klausytojų dalis - 8 5 -9 3 proc. buvo studentai. Pradiniu Universiteto veiklos laikotarpiu laisvųjų klausytojų būdavo iki 15 proc. Mat, Universitetui įsisteigus, nemažai nebaigusiųjų gimnazijos kurso valstybinių įstaigų tarnautojų ir kitų asmenų pradėjo siekti aukštojo mokslo. Vėliau, šalies gimnazijoms pradėjus normaliai dirbti, į studentijos gretas pradėjo įsilieti vis daugiau abiturientų, ir laisvųjų klausytojų pradėjo mažėti - ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jų buvo 5,4 - 9 proc. Mažiausia laisvųjų klausytojų būdavo Medicinos fakultete (nuo 1929 m. - tik vienetai) ir technikos fakultete (2~6proc.). Klausytojų kaitos dinamiką Universitete gali parodyti tokie kiekvienų metų rudens semestro duomenys: 1922 m. 1168 klausytojai, 1923 m. - 1380, 1924 m. - 1795, 1925 m. - 2369, 1926 m. 3064, 1927 m. - 3583, 1928 m. - 40 0 4 , 1929 m. - 4008, 1930 m. 4 0 97, 1931 m. - 4475, 1932 m. - 4553, 1933 m. - 4277, 1937 m. - 3004, 1934 m. 3708, 1935 m .- 3334, 1936 m. - 3059, 1938 m. 3041, 1939 m. - 3052. Daugiausia klausytojų - 4553 buvo 1932 m. Dauguma fakultetų daugiausia klausytojų turėjo 19 3 1 -1 9 3 3 m. Po to jų palengva vis mažėjo. Tai galima paaiškinti visų pirma pasauline ekonomine krize, skaudžiai palietusią ir Lietuvą. Kadangi didelę studentijos dalį (45-47 proc.) sudarė iš kaimo kilęs jaunimas, 1932-1 9 3 6 m. pasunkėjusios ūkininkuos materialinės sąlygos neabejotinai mažino galimybes studijuoti kaimo jaunimui. Universiteto klausytojų sumažėjimui turėjo įtakos ir studentų priėmimas į ketvirtojo dešimtmečio viduryje Klaipėdoje įsteigtus Prekybos ir Pedagoginį institutus. Ganėtinai didelę jaunimo dalį taip pat patraukė specialiosios bei amatų mokyklos, iš dalies Karo mokykla. Studentų (kartu su laisvaisiais klausytojais) pasiskirstymas fakultetuose kiekvienų nurodytų metų rudens semestre pateiktas 4.4 lentelėje. 4.4 lentelė Klausytojų pasiskirstymas pagal fakultetus

Metai

Studentų skaičius universi­ tete

Santykinis studentų pasiskirstymas fakultetuose (proc.)

Teologijosfilosofijos

Evangelikųteologijos

Humani­ tarinių mokslų

Teisių

Matema­ tikosgamtos

Medici­ nos

Techni­ kos

1927

3583

10,1

0,5

18,4

32,9

9,3

18,6

10,2

1930

4097

10,4

0,5

17,4

32,8

7,5

20,4

11,0

1932

4553

6,5

0,5

13,5

35,3

7,8

20,9

15,5

1936

3059

7,5

-

10,9

32,0

8,5

23,7

17,4

1939

3052

6,7

-

15,0

20,8

13,3

21,0

23,2

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

51

Studijuojančiųjų domėjimąsi atskiromis studijų kryptimis charakterizuoja tokios tendencijos. Visų pirma - ryškiai augantis susidomėjimas techniškaisiais mokslais. 1927 1939 m. laikotarpiu studentų Technikos fakultete padaugėjo 2,27 karto. Šią tendenciją nulėmė pramonės ir statybos masto didėjimas šalyje. Būdingas ir ilgainiui nusistovėjęs klausytojų skaičius Medicinos fakultete. Čia nuo 1925 m. iki 1939 m. mokėsi 18-24 proc. visų Universiteto studentų. Gana pastovų procentinį kiekį sudarė ir Teologijos-filosofijos bei Matematikos-gamtos fakultetų klausytojai. Paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais klausytojų sparčiai mažėjo Teisių fakultete, o per visą Universiteto veiklos laikotarpį - taip pat ir Humanitarinių mokslų fakultete (išskyrus paskutiniuosius šio fakulteto gyvavimo Universitete metus). Abu pastarieji fakultetai pasižymėjo liberalia studijų organizacija, leidžiančia lengvai suderinti darbą įstaigose ar mokyklose su studijomis Universitete. Todėl per visą Universiteto veiklos Nepriklausomoje Lietuvoje laikotarpį šiuose fakultetuose studijavo daug tarnautojų, mokytojų, karininkų. Galima pagrįstai teigti, kad ilgainiui dalis šios kategorijos klausytojų baigė Teisių ir Humanitarinių mokslų fakultetus arba bent išklausė reikalaujamas disciplinas ir tuo užsitikrino savo įstaigose atitinkamas darbo vietas. Tuo tarpu lėtai daugėjant etatų valstybinėse įstaigose ar mokyklose, žymi dalis abiturientų pasirinko kitas studijų šakas Universitete ar kitose aukštosiose mokyklose. Studijų trukmė ir absolventų išleidimo statistika. Nagrinėjant klausytojų dinamiką Universitete, būtina atkreipti dėmesį į reguliamino saistomą studijų organizavimo specifiką. Į aukštesnį kursą, laikantis esamosios tvarkos, klausytojai buvo keliami pagal išlaikytinų egzaminų minimumo sistemą. Šią sąlygą įvykdyti kai kuriuose fakultetuose (ypač pirmuosiuose dviejuose kursuose) pavykdavo tik nedidelei studentų daliai. Tačiau tai nekliudydavo studijuoti aukštesniųjų kursų disciplinų. Tokia sistema, kaip sakyta, sudarydavo sąlygas „studentauti“ - netrukdomai tęsti studijas, dažnai jų iš viso nebaigiant, ypač įsitvirtinus pusėtinai apmokamoje valstybinėje tarnyboje. Todėl ir siekiant diplomo tai pavykdavo įgyvendinti ne per ketverius ar penkerius metus, kaip tai numatyta atitinkamų fakultetų reguliaminuose, bet dažnai per daug ilgesnį laiką. Šį atsilikimo nuo normalaus studijų grafiko reiškinį galima pailiustruoti, palyginus 1936 m. pavasario semestre II-VIII semestruose registruotų Universiteto klausytojų skaičių su atitinkamų metų (1932-1935) rudens semestre priimtųjų skaičiumi (4.5 lentelė). 4.5 lentelė Klausytojų „nubyrėjimo“ dinamika 1932-1939 m. Semestras

Registruota klausytojų 1936 m.

Studentų priėmimo į 1kursą metai

Priimta studentų į 1 kursą

Neišbraukta studentų, proc.

II

915

1935

998

91,7

IV

748

1934

1066

70,2

VI

604

1933

1319

45,8

VIII

714

1932

1579

45,2

Pateiktieji duomenys rodo, kad per ketverius ar net trejus metus (1933 m. priėmimo duomenimis) buvo normaliai perkeliama į aukštesnius kursus tik apie 45 proc. priimtų į I kursą klausytojų. Technikos fakultete dar prastesnė pasdėtis - iš 1932 m. rudens semestre I

52

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

kurse registruotų 419 klausytojų po penkerių metų 1937 m. diplomantais tapo tik 32 klausytojail Šiuos duomenis, žinoma, galėjo kiek iškreipti grįžtančiųjų studijuoti studentų kontingentas. Į visus kursus grįžtantys studentai sudarydavo gana nemažą dalį priimtųjų, pvz., 1.936 m. rudens semestre iš priimtų 966 studentų naujai stojančiųjų buvo tik 536, t.y. 55,5 proc. Tačiau bendra didelio klausytojų „nubyrėjimo“ tendencija išlieka ryški. Atsilikimo studijose priežastis, aišku, buvo ta, kad tik 2-3 proc. studentų gaudavo valstybines stipendijas, ir todėl daugelis turėdavo patys užsidirbti lėšas studijoms ir pragyvenimui. Technikos fakultete didelį atsiliekančiųjų klausytojų skaičių lėmė ir kita priežastis - dideli reikalavimai matematikos disciplinų, ypač analizinės geometrijos ir diferencinių lygčių, egzaminuose ir kontroliniuose darbuose. Pažymėtina, kad Technikos fakulteto studentai matematikos disciplinas klausė kartu su Matematikos-gamtos fakulteto matematikos skyriaus studentais. Ilga studijų trukmė ir didelis „nubyrėjimas“ nulėmė palyginti mažą gavusių aukštojo mokslo diplomą absolventų skaičių. 1 922-1940 m. Lietuvos (VDU) universitetą baigę 3775 absolventai, kurie specialybėmis pasiskirstė taip: 356 katalikų teologai, 23 evangelikų teologai, 194 filosofai, 155 filologai, 93 istorikai, 959 teisininkai, 221 ekonomistas, 103 matematikai, 47 fizikai ir chemikai, 97 biologai, 680 medicinos gydytojų, 148 farmacininkai, 328 stomatologai (pagal tuometinę terminologiją - odontologai), 16 veterinarijos gydytojų, 300 inžinierių. Okupacijų metais - nuo 1940 m. rudens semestro iki 1950 m. rudens semestro - Universitete baigė Filosofijos fakultetą - 9, Istorijos-filologijos fakultetą - 5, Medicinos fakultetą - 1734, Statybos fakultetą - 298. Architektūros fakultetą 46, Technologijos fakultetą (taip pat iš jo kilusius Mechanikos, Elektrotechnikos ir Chemijos technologijos fakultetus) - 319. Taigi per 19 2 2 -1 9 5 0 metus įvairių specialybių inžinierių parengta 936. Nepaisant to, kad Universiteto baigimo diplomus gavo dalis studijavusiųjų, tačiau ir tie nebaigę mokslų klausytojai, kurie daugiau ar mažiau ragavo akademinių studijų peno, turėjo progos, net ir nelengvomis sąlygomis studijuodami, įgyti būtinų darbui profesinių žinių ir praplėsti savo intelektualinį akiratį. Tai ypač būdinga Teisių, Humanitarinių mokslų ir Technikos fakulteto klausytojams, kurių didelė dalis, kaip sakyta, studijuodami dirbo tarnautojais įvairiose įstaigose ir žinybose. Reikia manyti, kad tokių nebaigusių Universiteto klausytojų galėjo būti 2,5-3 kartus daugiau negu gavusių diplomus. Taigi, nors šis Universitetui būdingas didelis nubyrėjimas negali būti vien teigiamai vertintinas valstybės lėšų racionalaus naudojimo požiūriu, tačiau vis dėlto Universiteto indėlis į visuomenės kultūrinio lygio kėlimą tokia neįprasta forma suvaidino nemažą vaidmenį. Besidomintiems aukštojo mokslo raida Nepriklausomoje Lietuvoje naudingą informaciją gali suteikti to laikotarpio studijų ar mokslo institucijos - Lietuvos universiteto klausytojų pasiskirstymo pagal socialinę sudėtį, amžių, lytį duomenys. Šiais požiūriais išsamūs duomenys yra išlikusiuose Universiteto statistikos dokumentuose. Kai kuriuos jų čia glaustai pateikiame. Studentų pasiskirstymas pagal lytį. Universitete vyrų visą laiką buvo ganėtinai daugiau, negu moterų - vyrai per visą Universiteto gyvavimo laiką (iki minėtų trijų fakultetų iškėlimo į Vilniaus universitetą) sudarė 6 4 ,4 -7 3 ,7 proc. Pagal fakultetus (procentais) daugiausia moterų būdavo Humanitarinių mokslų fakultete - 4 9 ,3 -7 0 ,9 proc. ir Medicinos fakultete - 4 4 ,0 -5 2 ,3 proc. Mažiausia moterų (0,9-1,1 proc.) būdavo Technikos fakultete, tik 1940 m. rudens semestre jis abiejuose techniškuose fakultetuose pasiekė 6,1 proc. Tautinis pasiskirstymas. Gana savotiška tendencija būdinga studentų tautinio pasiskirstymo duomenų pokyčiams. Universiteto veiklos pradžioje (1922 m.) lietuvių

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

53

studentų (be laisvųjų kausytojų) buvo 56,6 proc., žydų - 41,8 proc., kitų tautybių - 1,7 proc. Tokį neatitikimą Lietuvos gyventojų tautiniam pasiskirstymui galima paaiškinti tuo, kad daugelis gimnazijas baigusio kaimo jaunimo 19 2 2 -1 9 2 3 m. veržėsi į miestus dalyvauti valstybės administracijos kūrimo darbe ir studijuoti Universitete neturėjo sąlygų. Dalis tokių naujų tarnautojų, taip pat demobilizuotų iš kariuomenės jaunuolių Universitetą lankė kaip laisvieji klausytojai. Tačiau vėliau lietuvių studentų daugėjo, ir jų skaičius priartėjo prie 7580 proc. Kitų tautybių pagrindinę grupę ir toliau sudarė žydų tautybės studentai, kurių iki 1932 m. būdavo iki 27 proc., o vėliau sumažėjo iki 16 proc. Santykinai stabilios Universiteto veiklos sąlygomis - Antrojo pasaulinio karo išvakarėse - 1939 m. pavasario semestre tautiniu požiūriu studentai pasiskirstę taip: lietuvių - 79,1 proc., žydų - 16,1 proc., lenkų - 1,8 proc., rusų - 1,2 proc., vokiečių - 1,1 proc., kitų tautybių - 0,7 proc.. Pažymėtinas gana nevienodas studentų tautinis pasiskirstymas atskiruose fakultetuose. Būdinga tai, kad ilgą laiką palyginti, mažai (procentais) lietuvių buvo Medicinos fakultete (5 0 -6 5 proc.); taip pat vienu metu (1932 m.) ir Matematikos-gamtos fakultete (41,2 proc.). Minėtasis ilgainiui nusistovėjęs lietuvių procentas Universitete apytikriai atitinka lietuvių gyventojų šalyje procentinį rodiklį. To negalima pasakyti apie mažumų studentų procentinį pasiskirstymą - čia jokios koreliacijos nėra. Universitete lenkų, rusų ir vokiečių mažumų atstovų studijavo bent keletą kartų mažiau, negu žydų, nors gyventojų pasiskirstymo proporcijoje nebuvo tokio didelio nevienodumo. Palyginti su lietuvių studentų skaičiumi, žydų tautybės grupė Universitete taip pat daugiau kaip du kartus viršijo proporcingumo rodiklį. Šį faktą nulėmė įvairios priežastys. Visų pirma žydų tautybės Lietuvos gyventojai - beveik išimtinai miestiečiai - sudarė svarbią įtakingą ekonominiu ir kultūriniu požiūriu visuomenės dalį, kurioje dominavo prekybininkai, iš dalies pramonininkai, gydytojai, laisvųjų profesijų atstovai, turintys geresnes galimybes mokslinti savo vaikus, negu dauguma šalies ūkininkų (ypač ekonominės krizės sąlygomis). Matyt, būta ir kitų veiksnių - aukštojo išsimokslinimo svarbos ir todėl profesinės veiklos perspektyvų geresnis suvokimas, šeimų tradicijos ir kita. Klausytojų tautinį spektrą labai pakeitė Antrojo pasaulinio karo sukelti įvykiai sovietinė ir hitlerinė Lietuvos okupacija, žydų tautybės gyventojų žudynės. Nemažus pokyčius ir Universiteto struktūroje, ir studentų tautinės sudėties spektre nulėmė, 1939 m. atgavus Vilniaus kraštą, Vilniaus universiteto atkūrimas. Kaip jau minėta, iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą perkelti trys fakultetai: iš pradžių Teisių ir Humanitarinių mokslų, o netrukus - 1940 m. vasarą - ir Matematikos-gamtos mokslų, fakultetai. Jau pirmaisiais sovietmečio mėnesiais, t.y. 1940 m. rudens semestro pradžioje, Kaune pradėjo veikti tik 3 fakultetai - Medicinos, Statybos ir Technologijos, nes Teologijos filosofijos fakultetas buvo tuoj pat sovietinės valdžios uždarytas. Tuo metu šiuose fakultetuose lietuviai studentai sudarė 67,8 proc., žydai - 23,2 proc., lenkai - 6,5 proc., rusai -1,3 proc., vokiečiai 0,3 proc., kitų tautybių atstovai - 0,9 proc. Taigi, palyginus 1939 m. ir 1940 m. duomenis, matyti gerokai sumažėjęs lietuvių skaičius (vertinant ir absoliutiniais, ir santykiniais rodikliais), taip pat padidėjęs žydų bei lenkų tautybių studentų skaičius. Šie pokyčiai nesunkiai paaiškinami Vilniaus krašto atgavimo ir minėto universitetų pertvarkymo pasekmėmis. Tarp perkeltų fakultetų buvo labai lietuviškas (apie 90 proc. lietuvių) ir stambus Teisių fakultetas, kuris Vytauto Didžiojo universitetui gerokai sumažino santykinį lietuvių skaičių. Neigiamą įtaką šia prasme padarė grynai lietuviško Teologijosfilosofijos fakulteto uždarymas. Žydų ir lenkų tautybių studentų kontingento ganėtinai žymus prieaugis susidarė dėl 1940 m. pradžioje vilniečių ir kelių dešimčių svetimšalių

54

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

įstojimo į Vytauto Didžiojo universiteto techniškuosius ir ypač šia prasme populiarų Medicinos fakultetą. Studentų socialinė kilmė ir pragyvenimo šaltinis. Studijų sėkmei ir akademinio jaunimo įvairiapusei veiklai didžiulės įtakos visais laikais turi jų tėvų materialinė padėtis. Studentų tėvų profesija bei socialinė padėtis Universiteto statistikoje buvo visą laiką registruojama. Visais Universiteto gyvavimo laikotarpiais 4 1 -4 4 proc. studentų tėvų vertėsi žemės ūkiu, 10-15 proc. - buvo valstybinių ir kitų įstaigų tarnautojai, 13-15 proc. prekybininkai, 11-13 proc. - laisvųjų profesijų atstovai, 3-7 proc. - darbininkai, kitą dalį sudarė pramonininkai, pensininkai, išlaikytiniai ir kt. Pažymėtina, kad studentų tėvų ūkininkų toks nuošimtis išsilaikė ir pokario laikotarpiu, iki pat Kauno politechnikos instituto įsteigimo. 1 9 4 5 -1 9 5 0 m. valstybės planuojami studentų priėmimo kontingentai ir faktiški procentiniai kiekiai buvo tokie: valstiečių kilmės studentų - 4 5 -4 9 proc., darbininkų - 2 1-23 proc., tarnautojų - 2 3 -2 4 proc., likusią nedidelę dalį sudarė kitos socialinės gupės amatininkai, prekybininkai ir kt. Įvairiais metais didžiosios studentų dalies - 4 8 -6 0 proc. pragyvenimo šaltinis būdavo tėvų parama, tarnyba - 16-25 proc. klausytojų, giminių ir svetimų asmenų parama - 10-12 proc., laisvas uždarbis - 8 -1 0 proc., stipendija - 2-4 proc., kiti lėšų šaltiniai - likusioji dalis. Pateiktieji duomenys ne visiškai tiksliai rodo tikrąjį studentų pragyvenimo šaltinių pasiskirstymą. Tai visų pirma pasakytina apie paramos šaltinius, iš kurių būdavo periodiškai šelpiami kai kurių ideologinių korporacijų nariai, pvz., iš Tautininkų sąjungos fondo, Ateitininkų fondo. Nurodytas stipendininkų nuošimtis apima tik švietimo ministerijos ir kai kurių krašto apsaugos, susisiekimo, vidaus reikalų ministerijų, bet ne visuomenės organizacijų, politinių partijų ar asmeninių fondų skiriamas stipendijas. Nuo 1931 m. rudens semestro nepasiturintiems studentams buvo pradėta skirti stipendijas iš procentų, gaunamų už 10000 Lt kapitalo, kurį, kaip minėta, mirdamas paliko studentams šelpti inž. T. Norus-NaruševiČius. Studentams medikams kasmet vieną stipendiją iš gautų 100000 Lt kapitalo procentų paskyrė mirdamas prof. P. Radzvickas. Stipendijos buvo skiriamos ir iš kun. Pautieniaus fondo. Tačiau apskritai stipendininkų Universitete buvo apgailėtinai mažai. Todėl iki 30 proc. studentų tarnavo arba vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Gavusieji neblogai apmokamą darbą įvairiose įstaigose studentai neretai mažai rūpindavosi studijomis Universitete ir, kaip minėta, diplomą gaudavo keleriais metais vėliau, negu privalėtų, arba iš viso nebaigdavo Universiteto. Reikia pasakyti, kad švietimo ministerija 1940 m. pradžioje buvo gerokai padidinusi tikslinių stipendijų fondą, tačiau tai įgyvendinti sutrukdė sovietinė okupacija. Sugretinus studentų tėvų užsiėmimo ir jų pragyvenimo šaltinių statistikos duomenis, peršasi tokia išvada: kadangi apie pusė visų studentų buvo Lietuvos kaimo vaikai, ir didesnioji šio kontingento dalis buvo remiama tėvų ar giminių, tai Universiteto klausytojų skaičius labai priklausė nuo kaimo ekonominės gerovės. Todėl suprantama, kad ekonominės krizės metu (1929 -1 9 3 4 m.) ir tuoj po jos studentų Universitete smarkiai sumažėjo. Aptariant studentijos materialinę būklę, primintina ir tai, kad mokestis už mokslą taip pat sunkindavo nepasiturinčių studentų gyvenimo sąlygas. Už mokslą iki 1927 m. per semestrą reikėjo mokėti 75 Lt, o vėliau - 100 Lt. Nuo jo būdavo atleidžiama 20 proc. studentų, taip pat stipendininkai, Vyčio Kryžiaus kavalieriai, Savanoriai - kūrėjai ir Vytauto Didžiojo ordino I laipsnio medaliais apdovanotieji. Pastarųjų trijų kategorijų studentų kasmet susidarydavo 6 0-70. Užsienio kalbų mokėjimas. Klausytojų sugebėjimą savarankiškai studijuoti užsienio literatūrą apibūdina užsienio kalbų mokėjimas. Primintina, kad daugumoje Lietuvoje

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

55

veikusių klasikinio tipo gimnazijų užsienio kalbos buvo dėstomos tokia tvarka: vokiečių kalba dėstoma nuo pirmosios gimnazijos klasės, antroji užsienio kalba - anglų, prancūzų ar rusų - nuo penktosios klasės ir lotynų kalba - nuo trečiosios klasės (visos gimnazijos buvo aštuonklasės, išskyrus Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, turėjusią devynias klases). Universitete nuo 1932 m. naujai priimtieji studentai būdavo apklausiami - kaip moka užsienio kalbas. Čia pateikiamas dvejų metų - 1932 ir 1939 m. - apklausos duomenų palyginimas. Pirmasis skaičius yra 1939 m. atitinkamą kalbą mokančių klausytojų procentinis kiekis, o skliausteliuose - 1932 m. duomenys. Vokiečių kalbą mokančių rodikliai - 62,8 (60,5); anglų - 21,6 (12,2); prancūzų - 19,0 (8,7); rusų - 43,3 (55,9); lenkų - 22,8 (25,5); lotynų - 13,2(7,2). Iš šių duomenų galima padaryti išvadą, kad per septynerius metus labai padaugėjo anglų, prancūzų ir lotynų kalbas mokančiųjų klausytojų; nedaug padaugėjo vokiečių kalbą mokančiųjų. Kartu sumažėjo mokančiųjų lenkų ir rusų kalbą. Didžiausią grupę sudarė vokiečių kalbą mokantys klausytojai. Tai nesunku paaiškinti - šios kalbos daugumoje gimnazijų buvo mokoma aštuonerius metus, ir dėstoma gana aukštu lygiu. Tokių gimnazijų abiturientai, įstoję į Universiteto Technikos, Medicinos bei Gamtosmatematikos fakultetus, išlaikydavo vokiečių kalbos privalomąjį egzaminą, papildomai neklausę šios kalbos kurso Universitete.

4 .11. UNIVERSITETO MATERIALINĖ BAZĖ Lietuvos universiteto pirmieji žingsniai, kaip jau aptarta ankstesniuose skyreliuose, buvo nelengvi daugeliu požiūrių. Tačiau sunkiausiai vadovybei sekėsi apsirūpinti reikiamomis patalpomis. Nuo pat įsteigimo Universitetas pradėjo naudotis I rūmais; perimtais iš Aukštųjų kursų Kaune, bet Universiteto nuosavybe jie tapo tik 1931 m. Čia įsikūrė Teisių fakultetas ir kai kurie Medicinos, Matematikos-gamtos ir iš dalies Technikos fakultetų padaliniai. 1922 m. pabaigoje Universitetui laikinai perleistas carinės Rusijos kariuomenės Gedimino ir Donelaičio g-vių kampe statyti, tada vadinti Antrieji rūmai. Čia iki 1932 m., kai pastatas buvo perduotas vidaus reikalų ministerijai, veikė Technikos fakulteto laboratorijos ir auditorija bei Medicinos fakulteto centriniai padaliniai. Universitetas laikinai naudojosi ir kitomis nedidelėmis patalpomis, kurių trūko ypač Medicinos fakultetui (jam nemažai patalpų tekdavo nuomotis ir įvairiose Kauno ligoninėse). Nuo 1923 m. Universitetas A. Fredos dvaro parko ir forto teritorijoje įsteigė Botanikos sodą, kuris tapo svarbia Universiteto botanikų mokslo ir studijų baze. Daugėjant studentų ir ilgainiui vis opėjant patalpų stygiui, Universiteto vadovybė vyriausybės sferose atkakliai kėlė naujų rūmų statybos klausimą. Kaip dalinę išeitį patalpų stygiui bent iš dalies sumažinti ministrų kabinetas 1929 m. perdavė Universitetui valstybinei spaustuvei statytą modernų pastatą Gedimino ir Donelaičio gatvių kampe, pavadintą Universiteto Didžiaisiais rūmais (dabar II rūmai). Čia įsikūrė rektoratas, Teologijosfilosofijos, Evangelikų teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų fakultetai ir Matematikos-gamtos mokslų fakulteto biologijos skyriaus padaliniai. Tačiau ir šie dideli rūmai (5640 m2 ploto) nepatenkino labai didėjančių Universiteto poreikių. Ypač trūko patalpų Medicinos, Matematikos-gamtos ir Technikos fakultetams. Todėl netrukus pradėtas statyti Akių, ausų, nosies ir gerklės klinikų pastatas (Vytauto prospekte), kuris atidarytas 1930 m. pabaigoje.

56

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

1925 m. pradėti statyti modernūs Fizikos-chemijos instituto rūmai Linksmadvaryje brolių Vailokaičių padovanotame 16 ha žemės sklype. Rūmai buvo statomi pagal Suomijos architekto Y. Vaskineno projektą, kurį modifikavo ir pritaikė naujai teritorijai prof. M. Songaila. Dėl lėšų stokos rūmų statyba vyko su didelėmis pertraukomis, ir užbaigti ją pavyko tik 1931 m. pabaigoje. Rūmai, kurių bendras grindų plotas buvo apie 6000 m2, kainavo beveik pustrečio milijono litų - tai sudarė apie pusę Universitetui skiriamo metinio biudžeto lėšų. Rūmuose įsikūrė Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos ir Chemijos laboratorijos ir auditorijos, taip pat beveik visos Technikos fakulteto katedros su laboratorijomis, braižyklomis ir kitomis patalpomis. Linksmadvary įsikūrus Technikos fakultetui su nemažu studentų skaičiumi (5 0 0 -6 5 0 studentų), šiame Kauno priemiestyje namus pradėjo statytis ir daugelis šio fakulteto profesorių, dėstytojų ir šiaip gyventojų; čia apsigyveno daugelis studentų technikų, labai pagyvėjo ir visas priemiesčio gyvenimas. Baigiant statyti Fizikos-chemijos instituto rūmus, atsirado galimybė (kompromiso su vidaus reikalų ministerija keliu) statyti Medicinos fakulteto pagrindinį pastatą Mickevičiaus gatvėje. Jis pastatytas labai greitai - beveik per vienerius metus. Medicinos fakulteto dekanatas ir beveik visos teorinės katedros į rūmus įsikėlė 1932 m. pabaigoje. Laikinai patenkinus Universiteto Medicinos fakulteto bazės plėtojimo poreikius, labai išryškėjo Technikos fakulteto patalpų stygius. Stiprėjant šalies pramonei, augant statybos apimčiai, inžinierių rengimo kokybei taip pat pradėti kelti didesni reikalavimai. Technikos fakultete techniškosios inteligentijos sferose, vis dažniau būdavo skundžiamasi, kad Universitete skriaudžiamas technikos mokslas. Fizikos-chemijos instituto rūmuos, įsikūręs 1450 m2 ploto patalpose Technikos fakultetas negalėjo įrengti mechaniškųjų katedrų laboratorijų. Tuo metu šiuose rūmuose reikiamo lygio buvo tik Medžiagų atsparumo ir Elektrotechnikos laboratorijos. Labai stigo Metalų apdirbimo, Garo mašinų ir vidaus degimo variklių bei technologinių disciplinų laboratorijų. Todėl gavus vyriausybės pritarimą, 1936 m. pradėti Mechaninių laboratorijų pastato statybos darbai. 1937 m. pavasarį, baigus statyti šį 1500 m2 grindų ploto (8000 m3 tūrio) pastatą, jame įrengtos Metalų technologijos laboratorijos su gana moderniomis mokomosiomis dirbtuvėmis, Medžio bei Pluošto technologijos laboratorijos, taip pat Šiluminių variklių ir garo katilų laboratorijos. Stambiausio Vytauto Didžiojo universiteto statinio - klinikų statybos, projektavimo ir ypač vykdymo darbai buvo lydimi įvairių trinčių ir užkulisinių intrigų. Todėl Universiteto vadovybei ir ypač klinikų statybos komisijai, kurioje svarbiausią balsą turėjo jos pirmininkas prof. P. Jodelė, Medicinos fakulteto dekanas V. Lašas, prof. J. Žilinskas ir kt. nariai, tik didelėmis pastangomis pavyko nugalėti visus trukdymus ir kliūtis. Statybos ritmą labai trikdė lėšų trūkumas, savo ruožtu labai susijęs su statybos apimties ir kaštų didėjimu. Primintina, kad statybos vyko sunkiomis Lietuvai užsienio politikos veiksnių sukeltomis sąlygomis (Lenkijos ultimatumas 1938 m. ir Klaipėdos krašto okupacija 1939 m.). Visa tai negalėjo nesukelti daug rūpesčių, taip pat ir rimtų finansinių šalies vyriausybės problemų. Statyta pagal prancūzų architektų U. Cassan ir E. Uchanoff projektą. 1939 m. rudenį statybos darbai, kainavę apie 11,5 milijono litų, buvo baigti. Dar apie 2 milijonus litų kainavo inventorius, aparatūra, ir įrengimai. Suprantama, kad lėšos įdėtos į šią modernią, stambią klinikinę ligoninę, buvo išleistos ne tik siekiant sukurti stambią medicinos studijų ir mokslo universitetinę įstaigą. VDU klinikos iš karto tapo ir šiandien yra svarbiausiu Lietuvos žmonių sveikatos apsaugos ir kvalifikuotos medicinos pagalbos centru. Universiteto Senatas buvo užsibrėžęs toliau plėtoti savo studijų ir mokslo bazę. Užbaigus klinikų statybą, ketinta statyti Universiteto bibliotekos, centrinių Universiteto rūmų (juose įkuriant ir Teisių fakultetą) pastatus, po to - fakulteto laboratorijų ir braižyklų bazę.

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

57

Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas su tolesnėmis tragiškomis Lietuvai pasekmėmis sužlugdė ne tik Universiteto plėtotės planus, bet ir Lietuvos bei daugelio kitų valstybių nepriklausomo gyvenimo raidą, daugelio milijonų žmonių likimus. Universiteto finansavimas. Universitetui išlaikyti valstybė (iš švietimo ministerijos sąmatos) kasmet skirdavo iki 5 milijonų litų, išskyrus pirmuosius dvejus veiklos metus (1922 m. ir 1923 m.), kai buvo skiriamos žymiai mažesnės sumos. Tai sudarydavo ganėtinai didelę dalį (1,4-1,9 proc.) valstybės biudžeto išlaidų ir 11-15 proc. švietimo ministerijai skiriamų lėšų. Vykdant stambias Universiteto statybas, finansavimo sumos būdavo daug didesnės, pvz., 1937 m. - 7,244 mln. Lt, 1938 m. - 10,188 mln. Lt ir 1939 m. - 7,797 mln. Lt (tais metais buvo statomos VDU klinikos). Šiuo laikotarpiu Universitetui iš valstybės biudžeto buvo skiriama 2 ,1 7 -2 ,9 proc. lėšų. Iš viso 1 9 2 2 -1 9 3 9 m. Universiteto išlaikymui išleista 9 2 7 3 0 9 6 7 Lt. Pažymėtina, kad Universitetas ir pats gaudavo pajamų. Per minėtąjį 18 metų laikotarpį Universitetas uždirbo 12062860 Lt, iš jų didžiausią dalį - 69,3 proc. sudarė mokslapinigiai, kitą dalį - pajamos už ligoninių, laboratorijų patarnavimus, įvairius leidinius ir kt. Universiteto pajamos per 18 metų sudarė 13proc. per tą patį laiką padarytų išlaidų. Pajamos būdavo pervedamos į valstybės iždą, Universitetui tiesiogiai nedisponuojant tomis lėšomis.

4.12. UNIVERSITETO REIKŠMĖ Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetas per trumpą gyvavimo laikotarpį tapo svarbiausiu Lietuvos valstybingumo atkūrimo, jos intelektualiojo ir kultūrinio gyvenimo centru. Per visus gyvavimo metus (1 9 2 2 -1 9 5 0 ) Universitetas parengė 6327 (Nepriklausomybės laikotarpiu - 3790) specialistus, sudariusius svarbiausią Lietuvos valstybės aparato, ūkio, kutūros ir sveikatos apsaugos įstaigų darbuotojų dalį. Universitete susibūrė ir plėtojo savo pedagoginę ir mokslinę veiklą žymiausi mūsų humanitarinių, socialinių, biologijos, medicinos ir tiksliųjų mokslų bei inžinerijos sričių mokslininkai, iškilūs rašytojai bei politikai. Ši svarbi aplinkybė skatino visų Universiteto klausytojų humanitarinį ir tautinės savimonės ugdymą, kuris neužgeso ir visų Lietuvos okupacijų metu. Svarbūs Universiteto laimėjimai mokslinio darbo srityje, nepaisant ilgą laiką buvusių nepalankių šiai veiklai sąlygų - patalpų, modernios laboratorinės įrangos, literatūros stygiaus. Visų pirma pažymėtini Universiteto katedrų moksliniai darbai, susieti su tautinės lietuvių kultūros ugdymu - lituanistika, Lietuvos istorijos problematika. Svarbių darbų vėliau atlikta filosofijos, gamtos, tiksliųjų mokslų ir technikos srityje. Reikšmingi praktiniu požiūriu buvo Technikos fakultete atlikti išsamūs Lietuvos gamtos turtų - žaliavų bei energijos resursų - ir kiti tyrimai. Kartu su mokslinių tyrimų masto didėjimu aktyvėjo ir disertacijų rengimo pastangos. Susiformavo mokslinių mokyklų užuomazgos, vėliau tapusios svarbiais Lietuvos mokslo centrais - ir aukštosiose mokyklose, ir Lietuvos mokslų akademijos padaliniuose. Universitete buvo labai rūpintasi ir specialiosios literatūros bei vadovėlių rengimu, lietuviškosios terminijos kūrimu (visų pirma technikos įvairiose srityse). Svarbūs Universiteto veiklos rezultatai mokslinės ir specialiosios literatūros bei vadovėlių rengimo

58

4. LIETUVOS UNIVERSITETO RAIDA 1 9 2 2 - 1 9 4 0 m.

srityje sudarė labai rimtą tolesnės mokslinio darbo ir lietuviškosios techninės spaudos plėtotės pamatą mūsų aukštosiose mokyklose ir tyrimo įstaigose vėlesniu laikotarpiu. Pažymėtinas Vytauto Didžiojo universiteto indėlis į Lietuvos aukštojo mokslo plėtotę buvo trijų stambiausių fakultetų (su profesūra, studentais, dalimi bibiotekos ir inventoriaus) perkėlimas į Vilniaus universitetą 1 9 3 9-1940 m., kartu įdiegiant čia mokslines ir akademines tradicijas. Labai svarbus Universiteto gyvenimo veiksnys ir netgi Lietuvos akademinės dvasios ir tautinės kultūros ugdymo reiškinys buvo studentijos organizacinė veikla. Nepriklausomybės laikotariu Universitete pastoviai veikė daugiau kaip 70 studentų organizacijų - įvairios veiklos krypties korporacijos (tarp jų ir ideologinės, politinių partijų globojamos) bei draugijos. Studentų organizacijose buvo labai rūpinamasi jos narių visuomeniniu aktyvumu. LTniversiteto studentai svarbiais Lietuvos gyvenimo momentais visuomet būdavo pirmose įvairių studentijos bei visuomenės akcijų gretose. Karo ir okupacijų sąlygojami politiniai ir kariniai sukrėtimai nesužlugdė Universitete lietuviškosios akademinės dvasios ir veiklos gyvybingumo. Ir slogiomis priespaudos sąlygomis akademinė bendruomenė neprarado veiklos darnos, susiklausymo, drausmės. Iškilusių Tėvynei pavojų akivaizdoje, tragiškomis karo ir pokario kovų dienomis nemaža mūsų Universiteto dėstytojų ir studentų įvairiomis pasipriešinimo priemonėmis ir būdais kovojo už Lietuvos laisvę. Tokią profesūros ir studentijos nuostatą nulėmė visų pirma Universitete dirbusių šviesių asmenybių asmeninis pavyzdys, studentų organizacijų patriotinio ugdymo vaisius. LITERATŪRA 1.

Rukša A. Lietuvos universitetų is to r ija // Lietuvos universitetas 1 5 7 9 -1 8 0 3 -1 9 2 2 . Chicago.: Lietuvių Profesorių Draugija A m erikoje, 1972. - P 141-245. 2. Vytauto D idžiojo universiteto žinios, 1936, Nr. 1- p. 36. 3. M ačionis Z., Kudaba J. Chemijos ištakos Lietuvoje.- V.: LTSR aukšt. Ir spec. vid. M. m -jos L eidybinė-redakcinė taryba, 1984. - 116 p. 4. Vytauto D idžiojo universiteto žinios, 1937, Nr. 1-5 - p. 3-176. 5. VDU Kalendorius 1933 m. - K.: Spaudos Fondas, 1933.- 2 4 9 p. 6. VDU Kalendorius 1934 m. - K : VDU Kanceliarija, 1934.- 244p. 7. VDU Kalendorius 1935 m. pavasario sem.~ K : VDU Kanceliarija, 1935.- 34 7 p. 8. VDU statistikos knyga (1 9 2 2 -1 9 5 0 m.) - rankraštis saugom as KTU muziejuje. 9. Gylienė L., Užuotienė A., Pankauskas V. Chemija, Botanika, M atem atika Lietuvos Universitete 1 9 2 0 -1 9 4 0 .- V.: M okslas, 1988.- 153 p. 10. Čepinskis V. Universiteto reform os klausimu //K u ltū r a .- 1929.- Nr. 10 - p. 4 6 5 -4 7 0 ; Nr. 1 1 - p. 5 29-536. 11. Vytauto Didžiojo universitetas. Antrųjų pen kerių veikim o metų (192 7.II. 1 6 -1 9 3 2 .IX. 1) apyskaita. - K.: 1933. - 523 p.

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

CHNIKOS FAKULTETO VEIKLA 5.1. FAKULTETO STRUKTŪRA Įkūrus Lietuvos universitą, švietimo ministro įsakymu buvo paskirti fakultetų branduoliai pradinei šių padalinių veiklai organizuoti. Technikos fakulteto branduolį, kaip minėta, sudarė dekanas o.prof. Pranas Jodelė, o.prof. Platonas Jankauskas, o. prof. Jonas Šimkus, e.o. prof. Jonas Šimoliūnas (einąs pareigas), e.o. prof. Kazimieras Vasiliauskas (einąs pareigas). Pagal Steigiamojo seimo 1922 m. priimtą Lietuvos universiteto Statutą Technikos fakultete buvo numatyti keturi skyriai ~ Statybos, Mechanikos, Chemijos ir Elektrotechnikos. Fakultete patvirtinta 17 katedrų. Tačiau ne visos katedros pradėjo veikti tuoj pat įsisteigus Universitetui, nes, viena, kai kurioms katedroms nerasta personalo, o antra, kai kurie specialūs kursai, dėstomi VII~IX semestre, susilaukė klausytojų tik praėjus 3-4 metams po Universiteto įsteigimo (1926 m. IX (rudens) semestre fakultete dar nebuvo nė vieno klausytojo). Dvi numatytos katedros - Telefonuos-telegrafijos ir radiotelegrafuos, taip pat Taikomosios fizinės chemijos iš viso nepradėjo veikti. Elektrotechnikos ir Mechaninės technologijos katedros pradėjo veikti 1924 m., Mechanizmų ir dirbamųjų mašinų katedra 1925 m., Neorganinės chemijos technologijos katedra - 1927 m. Inžinerinių studijų fundamentaliąsias disciplinas vedė 4 Matematikos-gamtos fakulteto katedros - Matematikos, Fizikos ir 3 cheminio profilio katedros - Neorganinės ir analizinės chemijos, Organinės chemijos bei Fizinės chemijos ir elektrochemijos. Kaip jau minėta 3 skyriuje, vykstant karštoms diskusijoms tarp švietimo ministerijos ir Universiteto Senato dėl Universiteto autonomijos struktūros, personalo kvalifikacinių reikalavimų ir kitais klausimais, greta kitų Vyriausybės nuostatų, visuomet išryškėdavo tendencija mažinti fakultetų (taip pat ir Technikos) personalo ir katedrų skaičių. Fakultetų tarybos ir Universiteto Senatas tam ryžtingai priešindavosi. 1930 m. Statute fakultete patvirtinti 2 skyriai - Statybos ir Technologijos. Pastarajame skyriuje fakulteto taryba įvedė tris specialybes - mechanikos, elektrotechnikos ir cheminės technologijos. Tokia fakulteto specialybių nomenklatūra išliko iki 1940 m., kai fakulteto tarybos iniciatyva buvo sudarytas technikos mokslų reformos projektas, kurio įgyvendinimas, deja, užsitęsė, ir reforma su kai kuriais iškraipymais pradėta įgyvendinti tik 1940 m. rudens semestre, jau SSRS okupacijos sąlygomis. Fakulteto dekanai 19 2 2 -1 9 2 7 m. buvo prof. P. Jodelė, 1927 - 1934 m. - prof. K. Vasiliauskas, 19 3 4 -1 9 3 6 m. - prof. S. Grinkevičius, 1 9 3 7 -1 9 4 0 m. - prof. K. Vasiliauskas.

5.2. BENDROSIOS TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLOS SĄLYGOS Technikos fakultetas, kaip ir kiti Lietuvos universiteto fakultetai, iš pat pradžių susidūrė su dideliais sunkumais. Visų pirma, kaip jau minėta aprašant Universiteto pirmuosius žingsnius, fakultetui trūko patalpų, teko kurtis kartu su kitais fakultetais Universiteto I rūmuose ir kiek vėliau (1922 m. pabaigoje) II (pagal senąją numeraciją) rūmuose - Gedimino ir Donelaičio gatvių kampe. Fakultetas, galima sakyti, iš pradžių neturėjo laboratorijoms būtinos vertingesnės aparatūros. Labai kuklūs kokybiniu ir ypač

60

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

kiekybiniu požiūriu buvo Aukštuosiuose kursuose parengti paskaitų konspektai ir kitos mokymo priemonės, o klausytojų fakultete gana sparčiai daugėjo, ypač nuo 1925 m. Fakultetas turėjo ir kitų, galbūt daugiau specifinių sunkumų. Visų techniškųjų disciplinų nebuvo lietuviškosios terminijos, ypač specialiųjų technologijų dalykų, nedėstytų Aukštuosiuose kursuose (kaip minėta, daliai žemesniųjų kursų disciplinų Kursuose buvo parengtos mokymo priemonės, sukūrus lietuvišką terminiją). Reikiamos techninės bazės stygius labai trukdė (kaip minėta) Technikos fakulteto dėstytojams įsitraukti į tiriamąjį darbą, jie retai būdavo komandiruojami į užsienio universitetus, be to, nekėlė kvalifikacijos rengdami disertacijas. Žinoma, dėstytojų, ypač jaunųjų, neskatino dalyvauti mokslinėje veikloje ir tai, kad fakultete, kaip ir visame Universitete, per pirmąjį dešimtmetį nebuvo mokslinių tyrimų tradicijų, mokslinių mokyklų, doktorantūros ar magistratūros. Būdingas fakulteto studijų organizavimo bruožas - labai platus rengiamų inžinierių profilis, studentų perkrovimas dėl gausių privalomųjų kursų, dideli reikalavimai matematikos kursuose ir dėl to (taip pat ir dėl kitų jau minėtų priežasčių) ilga studijų trukmė ir mažas baigiančiųjų skaičius. Tokią mokymo proceso specifiką sąlygojo Rusijos inžinerinių institutų modelis, kur taip pat buvo keliami labai dideli reikalavimai studentams, ir stojant į tuos institutus konkursai siekdavo dešimt ir daugiau kandidatų į vieną vietą. Technikos fakultetas oficialiai atidarytas 1922 m. kovo 6 d. Užsiėmimai iš pradžių vyko tik I, III ir V semestruose. Fakulteto branduolys turėjo sudaryti fakulteto studijų planus, pasirūpinti dėstytojų komplektavimu ir kitais veiklos klausimais. 1922 m. balandžio 24 d. jau pradėjo veikti ir fakulteto taryba, ją papildžius keliais Matematikos-gamtos fakulteto personalo nariais. Detali Technikos fakulteto studentijos charakteristika pateikta 4.10 skyriuje ir 9.2 lentelėje. Tais pačiais metais rudens semestre jau buvo 162 klausytojai (155 studentai ir 7 laisvieji klausytojai).

5.3. TECHNIKOS FAKULTETO MOKYMO PLANAI Universitetui tik pradėjus veiklą, Technikos fakulteto branduolys sudarė, o švietimo ministerija patvirtino pirmųjų keturių semestrų mokymo planus. Tačiau netrukus (1922 m.) sudaryti ir pradėti naudoti visam studijų laikui skirti mokymo planai. Vėliau jie buvo dar keičiami 1927 m. ir 1932 m. Pagaliau, fakulteto tarybai keletą metų svarsčius įvairius technikos mokslų reformos variantus, 1940 m. Technikos fakultetas, kaip minėta, buvo suskaldytas į du - Statybos ir Technologijos - fakultetus. Ilgiausiai (1 9 3 2 -1 9 4 0 m.) fakultete laikytasi 1932 m. sudarytų mokymo planų, pateikiamų 5.1 lentelėje.

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

61

5.1 lentelė Technikos fakulteto mokymo planai Disciplinos

Statybos skyrius 2+ 1

1kursas

1. Diferencialinė ir integralinė skaičiuotė 2. Analizinė geometrija 3. Fizika 4. Mechanika 5. Braižomoji geometrija 6. Neorganinė chemija 7. Pritaikomoji geologija 8. Geodezija 9. Technikinė braižyba 10. Braižyba 11. Statybos medžiagų technologija 12. Medžiagų atsparumas 13. Statyba 14. Architektūra I 15. Architektūrinė braižyba 16. Mašinų elementai 17. Mašinžinystė 18. Elektrotechnika I 19. Elektrotechnikos pagrindai 20.Technikinė chemija Iš viso:

3 2 4 3 2 4 2 2 0 0

+ + + + + + + + + +

2 2 3 2 1 2 1 2 2 2

II kursas Technologijos skyrius 2+ 1

2+ 2

2+ 2

1+ 1 0 2 3 4 2 0

+ + + + + +

2 2 3 2 2 2

2+ 2 3+ 3 4+ 2 0+ 2 2+ 2

2+ 1 3+ 3 2+ 1 22 + 19

20 + 19

2+ 2 20 + 19

21. Geodezijos lauko praktika (1 mėnuo)

Iii kursas 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28. 29. 30. 31. 32.

Statybinė statika Hidraulika Technikinė termodinamika Mašinų teorija Hidrologija ir hidrometrija Organinė chemija Analizinė chemija Architektūra II Geležinės konstrukcijos Gelžbetonis Gelžbetoninių konstrukcijų projektas 33. Sauskeliai ir gatvės

Statybos skyrius 3+ 3 2+ 2

Technoloclijos skyriaus specialybės Elektro­ Cheminė Mechanika technika technologija 3+ 3 3+ 2 3+ 3 2+ 2 2+ 2 2+ 2 1+ 0 1+ 0 1+ 0 2+ 0 2+ 0

2+ 2

2+ 2 2+ 1 2+ 0

2+ 2

2 2 2 0

+ + + +

2 0 0 2

2+ 2 2+ 1 2+ 0

4+ 4 2+ 6 2+ 2 2+ 0

62

34. Geležinkeliai I 35.Geležinkelių projektas 36. Keliamosios mašinos 37. Keliamųjų mašinų projektas 38. Metalų technologija 39. Garo mašinos 40. Garo katilai 41. Elektrotechnika II Iš viso:

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

4+ 2 2 +2 1+ 0 0+ 2 4+ 2 3 +2 2+ 2 19 + 18

24 + 15

1+ 0 4 3 2 1 25

+ + + + +

2 2 2 1 15

3+ 0 2+ 2 21 + 18

42. Hidrometrijos lauko praktika (1 savaitė Statybos sk. studentams)

IV kursas 43. Tiltai I 44. Tiltų projektai 45. Tiltai II 46. Hidrotechnikos jrengimai 47. Hidrotechnikos projektas 48. Vandens keliai 49. Miestų planavimas 50. Architektūros projektas 51. Šildymas ir vėdinimas 52. Vandentiekiai 53. Miestų kanalizacija 54. Geležinkeliai II 55. Garvežiai ir vagonai 56. Vidaus degimo varikliai 57. Garo katilo projektas 58. Garo mašinos ar turbinos projektas 59. Hidrauliniai varikliai 60. Vandens turbinos projektas 61. Neorganinė technologija 62. Organinė technologija 63. Cheminės technologijos projektas 64. Specialūs cheminės technologijos kursai 65. Medžio technologija 66. Verpimas ir audimas 67. Malūnai 68. Melioracija 69. Žemės ūkio mašinos 70. Geležinių konstrukcijų projektas

Statybos skyrius 4+ 0+ 2+ 2+ 0+ 2+ 1+ 0+ 1+ 2+ 2+ 2+

0 4 1 0 2 2 1 4 2 1 1 0

*

Technoloclijos skyriaus specialybės Elektro­ Mechanika Cheminė technika technologija

2+ 0

2+ 0

0+ 2 1+ 2 2+ 0

0+ 2

2+ 2+ 1+ 0+ 0+

0 0 2 2 2

1+ 1 0+ 2

0+ 2 1+ 0

1+ 1 0+ 2

1+ 1 3+ 4 4+ 6 0+ 2 2+ 0

2+ 1 2+ 0 2+ 0 1+ 1 1+ 0 0+ 3

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

Elektrometrija Elektros mašinos Elektros mašinų projektas Elektros stotys, tinklai ir trauka Elektros tinklo projektas Telegrafai ir telefonai Hidrologija ir hidrometrija Technikinė, fizinė ir koloidinė chemija 79. Technikinė elektrochemija 80. Visuomenės ūkio pagrindai 81. Buhalterija Iš viso:

63

71. 72. 73. 74. 75. 76. 77. 78.

V kursas 82. jmonių organizacija 83. Svetimoji kalba 84. Aviacijos pagrindai 85. Laivų statyba 86. Radiotechnika 87. Darbai dirbtuvėse 88. Diplominis projektas Iš viso:

1+ 1 4+ 0 0+ 4 4 0 2 2

+ + + +

0 4 2 2 4+ 4

2+ 0 1+ 1 22+20 Statybos skyrius 2+ 0 2+ 0

0+ 4 4+ 4

2+ 0 1+ 1 21+18

2+ 0 2+ 0 1+ 1 22+18

2+ 0 2+ 0 1+ 1 19+21

Technoloclijos skyriaus specialybės Cheminė Mechanika Elektro­ technologija technika 2+ 0 2+ 0 2+ 0 2+ 0 2+ 0 2+ 0 2+ 0 1+ 1 1+ 1 0+ 4 2+ 4 0+ 4 0+ 4 0+ 4 4+ 8 5+ 9 9+ 9

Du vasaros sezonai skiriami statybinei ir specialiajai praktikai. Pastaba. Lentelėje pirmasis skaičius rodo per savaitę paskaitoms skiriamą laiką valandomis, antrasis - pratyboms, laboratoriniams darbams ir projektavimui. Savaičių skaičius rudens semestre būdavo 13, o pavasario - 20 savaičių. Šiame plane ryškiai matyti tendencijos, būdingos inžinerinėms studijoms tarpukario Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Visų pirma ~ tai, kaip minėta, nepaprastai platus Technologijos skyriaus studijų disciplinų spektras, išplėstas ypač statybos inžinerijos profilio prasme. Štai, pavyzdžiui, pirmajame kurse (jo mokymo planas bendras visoms specialybėms) geodezijos kursas (2 + 2 vai.) būsimiesiems cheminės technologijos ar mechanikos specialybės inžinieriams šiuolaikinėmis sąlygomis atrodytų tikrai nereikalingas. Apie mokymo planų sudarytojų siekimą suteikti būsimajam inžinieriui mechanikui, elektrikui ar chemikui technologui daugiau statybos inžinerijos žinių liudija ir įvedimas tokių disciplinų: plataus statybos kurso (4 + 2 vai.) ir gelžbetonio kurso (2 + 0 vai.) - visoms specialybėms; statybinės statikos kurso (3 + 3 vai.) visoms specialybėms, tik cheminės technologijos specialybei 1 vai. sumažinus pratybas. Visoms trims Technologijos skyriaus specialybėms pagal 1932 m. planus buvo privalomas ir statybos medžiagų technologijos kursas (2 + 2 vai.), kurio reikalingumas galėtų būti abejotinas elektrotechnikos ir mechanikos specialybių studentams. Savo ruožtu kitų dviejų Technologijos skyriaus specialybių - elektrotechnikos ir ypač cheminės technologijos - planai išplėsti, įvedant mechanikos srities disciplinų - gal kiek neįprastų, žiūrint šių dienų akimis. Tai cheminės

64

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA . v.

technologijos specialybei - garo katilų kursas (2 + 2 vai.) ir garo katilų projektas (2 vai.); garo mašinų teorinis kursas (2 + 2 vai.). Elektrotechnikos specialybės mokymo planuose taip pat buvo mechanikos specialybės kursų: jau minėtasis garo katilų kursas (2 + 2 vai.); garo mašinos (3 + 2 vai.); vidaus degimo varikliai (1 + 1 vai.), hidrauliniai varikliai (1 + 1 vai.). Visi minėtieji teoriniai kursai, išskyrus vidaus degimo variklius, yra tos pačios apimties, kaip mechanikos specialybės, tik elektrotechnikos specialybei nebuvo numatyti šių kursų kursiniai projektai. Reikia pasakyti, kad minėtieji mokymo planų ypatumai, išplečiant statybos inžinerijos dalykus Technologijos skyriaus specialybių planuose, taip pat mechanikos srities disciplinas cheminės technologijos ir elektrotechnikos specialybės planuose, buvo pagrįsti to meto inžinierių praktinio darbo specifika. Trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje pradėjo steigtis nemažai nedidelių įmonių (elektrinių, plytinių, lentpjūvių, tekstilės fabrikų ir kt.). Per septynerius metus (1 9 3 0 -1 9 3 7 m.) įmonių, kuriose dirbo daugiau negu 50 darbuotojų, nuo 82 padaugėjo iki 125. Tokių įmonių statybos, eksploatacijos ir gamybos vadovavimui reikėjo gana universalaus techninio išsilavinimo specialistų, nes maža ar vidutinė įmonė nepajėgė samdyti kelių inžinierių. Panašiais motyvais buvo grindžiamas ir garo katilų, garo mašinų, vidaus degimo bei hidraulinių variklių kursų išplėtimas elektrotechnikos specialybės mokymo planuose. Kai kurių minėtųjų mechaninių disciplinų nebuvo net ir mechanikos specialybės ankstesniuose (1922 ir 1927 m.) mokymo planuose. Tai tokios disciplinos, kaip gelžbetonis, vidaus degimo varikliai, garo katilo projektas, vandens turbinos projektas, verpimas ir audimas, įmonių organizavimas, aviacijos pagrindai, laivų statyba, technikinė chemija (vietoj kuro ir vandens technologijos), darbai dirbtuvėse. Prof. V. Mošinskis, aktyviai dalyvavęs fakulteto mokymo planų sudarymo procese, taip apibūdino savo požiūrį į krašto poreikių sąlygojamas rengiamų inžinierių specialybes: „Kiekviena aukštoji technikos mokykla pirmiausia turi turėti galvoje krašto reikalus, ir todėl būsimuosius inžinierius privalo tinkamai paruošti toms specialybėms, kurių kraštas yra didžiai reikalingas. Tuo yra vadovavęsis ir mūsų Technikos fakultetas. Nualintas ir pusiau sudegintas kraštas po karo pirmoje eilėje reikalavo statytojų ir antroje - technologų užsilikusioms gausingoms įmonėms prižiūrėti ir vesti. Pirmasis Technikos fakulteto mokslo planas numatė rengti mechaninės specialybės inžinierius, statybininkus ir inžinierius technologus. Dvejiems metams praslinkus, kraštas pareikalavo ir kitų specialybių: chemikų ir elektrikų, ir todėl šis mokslo planas buvo smulkiau detalizuotas, suskirstant technologijos skyrių į tris specialybes: mechaninės technologijos, cheminės technologijos ir elektrotechnikos. Penkeriems metams praslinkus, Technikos fakultetas dar kartą pertvarkė savo mokslo planus, papildydamas juos naujais dalykais (verpimas ir audimas, specialus techninės chemijos kursas, laivų statyba, aviacijos pagrindai ir kiti kursai): tų dalykų studijavimas pasirodė reikalingas dėl kilusio panašių specialistų pareikalavimo. Suminėtuosius dalykus jau galima buvo įvesti, nes buvo susilaukta užsieny šioms sritims pasiruošusių specialistų“.* Tenka pabrėžti, kad mokymo planai būdavo šiek tiek taisomi. Per visą Universiteto veiklos laikotarpį iki 1940 m. visų specialybių studentų savaitinis užimtumas pirmajame kurse buvo 41 valanda. Antrame, trečiame ir ketvirtame kurse šis rodiklis įvairiose specialybėse buvo kiek skirtingas, tačiau iki 39 vai. Cheminės technologijos specialybės studentams didelis papildomas krūvis tekdavo individualiai atliekant kokybinės ir kiekybinės analizės laboratorinius darbus. Studijų organizavimas ir ypač organizavimo sistema ir * V.D.U. Žinios, Nr. 1, 1936, 18-19.

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

65

kėlimas į aukštesnį kursą Technikos fakultete turėjo specifinių bruožų. Daugelio disciplinų egzaminai vykdavo ne pagal sesijinę sistemą, bet susitarus su dėstančiu kursą mokymo personalo nariu, žinoma, parašius kontrolinius darbus, atlikus laboratorinius darbus ir gavus įskaitą. Daugelio dalykų būdavo egzaminuojama ne pagal bilietus. Į aukštesnį kursą būdavo keliama įvykdžius nustatytą atsiskaitymo minimumą. Pavyzdžiui, registruojamas į II kursą studentas turėdavo turėti I ir II semestro grafinių darbų įskaitas, išlaikyti aukštosios matematikos (analizinės geometrijos ir diferencialinės-integralinės skaičiuotės), taip pat mechanikos (statikos ir kinematikos) bei fizikos ar chemijos egzaminus. Kai kurių mokymo planuose nurodytųjų disciplinų egzaminus studentai išlaikydavo ar įskaitas gaudavo anksčiau, negu numatyta planuose. Pavyzdžiui, užsienio kalbos egzaminą (numatytą V •k. planuose) daugelis studijuojančiųjų išlaikydavo pirmame kurse, nes gimnazijoje šio dalyko mokymuisi buvo skiriamas didelis dėmesys. Anksčiau negu numatyta studentai mechanikai atlikdavo darbus dirbtuvėse. Būtina paminėti ir dar vieną aplinkybę, paryškinančią fundamentaliųjų mokslų studijų sąlygas Technikos fakultete. Aukštosios matematikos disciplinos buvo dėstomos viename sraute su Matematikos-gamtos fakulteto matematikos specialybės studentais, laikantis grynai teorinės kursų koncepcijos ir neįšryškinant disciplinos taikomojo aspekto. Egzaminų ir kontrolinių darbų reikalavimai buvo ganėtinai dideli. Ypač sunkiai sekdavosi studentams susidoroti su analizinės geometrijos kontroliniais darbais, o juos leista rašyti tik vieną kartą per semestrą. Kartais diplominį projektą bebaigiąs studentas, atvykdavo rašyti analizės geometrijos kontrolinio darbo su geroku lagaminu uždavinių sprendimų (literatūra naudotis, rašant kontrolinį darbą, buvo leidžiama). Nepakankamo pasirengimo sunkokiems šio kurso kontroliniams darbams priežastys sietinos ir su literatūros (ypač uždavinių sprendimo) stygiumi. Įsigyti vadovėlius ar pagalbinę literatūrą užsienio kalbomis patiems studentams dėl aukštų kainų būdavo neįmanoma. Literatūros stygius jaustas ir studijuojant daugelį kitų disciplinų, taip pat ir techninių - elektrotechnikos, teorinės mechanikos, medžiagų atsparumo, statybinės statikos, garo katilų, garo mašinų ir daugelio kitų. Minėtosios neigiamos studijų organizavimo aplinkybės, žinoma, buvo viena iš studijų užsitęsimo priežasčių. Kita ne mažiau svarbi priežastis buvo, kaip minėta, daugelio studentų tarnyba arba atsitiktiniai uždarbiai, neturint kitų pragyvenimo šaltinių.

5.4. FAKULTETO PERSONALO SKAIČIAUS KITIMAS Kaip jau buvo minėta, pirmiausia Technikos fakulteto mokymo personalo nariais tapo dėstytojai, perėję iš Aukštųjų kursų Technikos skyriaus - J. Čiurlys, S. Dirmantas, P. Jankauskas, P. Jodelė, M. Songaila, J. Šimkus (pirmasis Lietuvos Universiteto rektorius), J. Šimoliūnas, K. Vasiliauskas, V. Verbickis. Vėliau įsitraukia iš Rusijos sugrįžę ir jau dirbę aukštosiose mokyklose P. Čechavičius, S. Kolupaila, V. Mošinskis, V. Gorodeckis, taip pat ir inžinieriai praktikai S. Grinkevičius, J. Šliogeris, T. Šulcas. Dar vėliau fakultetas pasipildė jau savame Universitete parengtais kadrais. Į katedras būdavo priimama (dažniausiai į laborantų etatus) aukštesniųjų kursų gabių studentų, kurie, baigę studijas, pradėdavo dirbti asistentais. Tokiu keliu į katedrų vedėjus ir iškilius mokslo veikėjus atėjo J. Indriūnas, L. Kaulakis, J. Vidmantas, A. Damušis ir kiti. Technikos fakulteto dėstytojų skaičiaus kitimo dinamika iki 1939 m. pateikta 5.2 lentelėje. Iš lentelės duomenų matyti, kad iki 1927 m. sparčiau daugėjo tik vyresniojo

66

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

mokymo personalo narių, ir 1927 m. jų buvo maksimalus kiekis - 24 asmenys. Po to palengva daugėjo jaunesniojo mokymo personalo narių, o mažėjo vyresniojo; bendra jų suma buvo 44-49. Jaunesniojo personalo narių daugėjimas rodo Universiteto vadovybės siekį dėstytojų gretas atjauninti; tai bendra visiems fakultetams būdinga labai pozityvi tendencija. Kaip minėta, Technikos fakulteto personalas buvo pasiskirstęs (pagal toliau pateikiamą detalų aprašymą) į 11 katedrų (taip numatė ir 1930 m. Statutas). Reikia pasakyti, kad dėl tam tikrų priežasčių vienai katedrai priklausantį kursą kartais skaitydavo kitos katedros personalo nariai. 5.2 lentelė V.D.universiteto Technikos fakulteto personalo skaičius 1923-1924 m. Personalas

Metai 1923 1924 1925 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937 1938 1939

Vyresnysis 15 mokymox Jaunesnysis 7 mokymo Pagalbinis Techninis 3 Iš viso 25 darbuotoju xlš jų privat­ docentu

18

22

22

24

23

23

23

23

21

20

19

20

20

25

20

20

8

6

7

9

11

14

17

18

20

22

24

28

30

30

30

33

-

1

1

-

1

-

6

4

5

5

6

6

7

6

7

8

10

10

6 _

4

6

3 _

2

.

-

.

.

.

-

32

36

36

40

43

47

50

44

47

48

49

52

55

60

56

59

-

-

-

-

5

5

4

2

1

1

2

5

1

6

5

4

-

5.5. FAKULTETO KATEDROS, JŲ PERSONALAS, MATERIALINĖ BAZĖ IR VEIKLA Mechanikos katedra. Įkurta 1922 vasario 16 d.; 1940.VIII.15 reformuojant fakultetą pavadinta Mechanikos ir matematikos katedra, o 1940.X.1 - Teorinės mechanikos katedra. Katedros vedėjai: 1 9 2 2 -1 9 3 4 m. o.prof. Platonas Jankauskas; 1 9 3 4 -1 9 4 4 m. - privątdoc. (vėliau e.o.prof.) Julijonas Gravrogkas. Be to, katedroje dirbo vyr. asist. Mečislovas Spiridavičius. Iki 1934 m. teorinę mechaniką dėstė prof. P. Jankauskas, kuris, be to, ligi 1933 m. dėstė „Mašinų teoriją“ ir ligi 1934 m. - „Hidraulinius variklius“. 1 934-1935 mokslo metais „Taško ir kūno dinamiką“ dėstė prof. K. Vasiliauskas. 1935 m. pavasario semestre prof. P. Jankauskas skaitė neprivalomą kursą „Svyravimai technikoje“. Nuo 1935 m. teorinės mechanikos kurso dalį - taško ir kūno dinamiką - ir braižomąją geometriją dėstė privątdoc. J. Gravrogkas. Nuo 1934 m. teorinės mechanikos dalį - statiką ir kinematiką - dėstė vyr. asist. Mečislovas Spiridavičius, o mašinų teoriją nuo 1933 m. - doc. Jurgis Čiurlys. Katedra turėjo mechanikos kabinetą, kuriam iki 1934 metų vadovavo prof. P. Jankauskas, 1 9 3 4 -1 9 3 5 metais - prof. K. Vasiliauskas ir nuo 1935 metų kabineto vedėju buvo privątdoc. J. Gravrogkas.

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

67

Elektrotechnikos katedra. Įkurta 1922 m. kovo 24 d. Katedros vedėjai buvo: 1923.VII.1 -1 9 3 6 .II.27 prof. Jeronimas Šliogeris (nuo 1922 m. pradėjęs dirbti Universitete); 1936-1940 - privatdoc. Aleksandras Putrimas (1925 m. lapkričio 1 d. pradėjęs eiti katedroje privatdocento pareigas). Prof. J. Šliogeris dėstė elektrotechniką, vėliau elektrometriją, privatdoc. A. Putrimas - elektromechaniką, vėliau elektros mašinų kursą. Katedroje 19261932 m. dirbęs doc. Artūras Langė dėstė elektros traukos bei elektros tinklų ir stočių kursus. Vyr. asist. Leonas Kaulakis (1926 m. pradėjęs dirbti jaun. laborantu) nuo 1932 m. dėstė elektrometriją, elektros tinklus. Vyr. asist. Vladas Jakovickas nuo 1932 m. dėstė elektros trauką, o nuo 1935 m. - elektrotechnikos I ir II kursus. Katedroje nuo 1936 m. dirbusieji jaun. laborantais studentai J. Zdanys, J. Kaunas ir J. Stanaitis vėliau tapo docentais, katedrų vedėjais. Katedroje dirbę neetatiniai lektoriai skaitė: 1) telefonuos, telegrafijos ir signalizacijos kursą - pulk. A. Bobinskis, o vėliau pulk. inž. S. Aleksandravičius; 2) radiotechnikos kursą - pulk. A. Jurskis. Katedra buvo įrengusi palyginti gerą mokomąją laboratoriją, 1923 m. įkurtą prof. J. Šliogerio. Katedros vyr. asist. V. Jakovickas 1940 m. apgynė inžinerijos daktaro disertaciją ir tapo antruoju šių mokslų daktaru fakultete. Statybos ir statybos medžiagų technologijos katedra. Įkurta 1922 m. kovo 24 d. Katedros vedėjas nuo pat įsteigimo dienos buvo o. prof. Pranas Jodelė. 1930 m. liepos 7 d. katedra pavadinta Statybos katedra, paliekant tą patį vedėją. Prof. P. Jodelė dėstė statybos medžiagų technologiją (vėliau taikomąją geologiją), petrografiją, mineralogiją ir geologiją, neorganinę cheminę technologiją. Asistentas (vėliau vyr. asistentas) Adolfas Glodenis, dirbęs katedroje nuo 1923.X.1., dėstė papildomą neorganinės technologijos kursą bei vadovavo laboratoriniams darbams ir pratyboms. Asistentas Adolfas Damušis, nuo 1934 m. dirbęs laborantu (vėliau tapęs docentu ir 1942 m. - Technologijos fakulteto dekanu), vadovavo laboratoriniams darbams ir atlikdavo bandymus įvairioms žinyboms ir firmoms. Katedra turėjo dvi gana gerai įrengtas tyrimo laboratorijas - Statybos medžiagų ir Neorganinės technologijos. Abiejose laboratorijose buvo atliekamos ne tik analizės ir bandymai, bet ir moksliniai tyrimai. Statybos medžiagų laboratorijoje buvo tiriama: rišamosios medžiagos, keramikos dirbiniai ir jų žaliavos, betonas, statybinės izoliacinės medžiagos, mediena, natūralūs akmenys, dažai, pokostas, kalkių smėlio plytos, šiluminės ir izoliacijos medžiagos, ksilolito plytelės ir kt. Neorganinės technologijos laboratorijoje buvo atliekami bandymai ir analizės sieros rūgšties, superfosfato, neorganinių dažų, kalcio karbido ir kitų medžiagų. Be to, katedros personalas tyrė ir nagrinėjo Lietuvos žaliavų atsargas (kreidos, kalkinių akmenų, dolomitinių kalkių, molių, durpynų), paruošė statybos medžiagų normas. Visa tai sudarė svarbius duomenis Lietuvos ūkio plėtros planui parengti. Šios katedros vyr. asist. A. Damušis parengė ir 1940 m. apgynė daktaro disertaciją „Geležies deginiai statybos cementuose“. Architektūros katedra. Įkurta 1922 m. vasario 16 d. Katedros vedėjas iki 1940 m. rugpjūčio 15 d. buvo o. prof. Mykolas Songaila, dėstęs architektūros kursus (formas, tipus, normas bei šildymą ir vėdinimą, vėliau ir miestų planavimą) ir vadovavęs diplominiam projektavimui. Katedroje nuo pat jos įsteigimo iki reformavimo dirbęs vyr. asistentas Valerijonas Verbickis dėstė piešimą bei nuo 1932 m. šildymą ir vėdinimą. 1 9 2 7-1929 m. katedroje dirbo ir jaun. asistentas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, dėstęs piešimą. Katedroje nuo 1931 m. balandžio 16 d. dirbęs jaun. asistentas (vėliau vyr. asistentas) Kazys Kriščiukaitis dėstė architektūrinę braižybą. Nuo 1933 m. katedroje dirbo ir jaun. asistentas (vėliau docentas) Klemensas Kaušinis. Hidrotechnikos katedra. Įkurta 1922 m. kovo 24 d. Pirmasis katedros vedėjas (nuo 1923 m. vasario 1 d. iki 1933 m. rugsėjo 1 d.) buvo prof. Povilas Čechavičius, dėstęs

68

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA . v,

hidrotechnikos įrenginius ir vandens kelius. Nuo 1933 m. rugsėjo 1 d. katedros vedėjo pareigas ėjo e.o. prof. Steponas Kolupaila, dėstęs hidrologiją, hidrometriją, hidrauliką ir melioraciją. Hidrotechnikos įrengimų ir vandens kelių kursą nuo 1933 m. skaitė prieš tai Kelių katedroje dirbęs doc. Jonas Šimoliūnas. Katedroje nuo 1931 m. taip pat dirbo jaun. asistentas Vytautas Merkys, vadovavęs vandens kelių ir hidrotechnikos įrengimų kurso pratyboms. Dar katedroje privatdoc. Steponas Kairys (pradėjęs šioje katedroje dirbti 1924 m. gruodžio mėn. 1 d.) skaitė vandentiekių ir kanalizacijos kursą ir jų tinklo projektavimą. Katedrai priklausė hidrotechnikos kabinetas ir hidrometrinė laboratorija A. Fredoje, Botanikos sode. Katedros vedėjas prof. S. Kolupaila buvo paskelbęs daug mokslinių ir populiarių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, kur gvildeno hidrotechnikos ir kitas problemas. Prieš pat karą hidrotechnikos katedroje asistento (vėliau adjunkto) pareigas pradėjo eiti inž. Juozas Daniliauskas (Danys), 1940 m. tapęs hidrotechnikos katedros vedėju. Statybos mechanikos (nuo 1930 m. Statybinės statikos) katedra. Statybos mechanikos (taip įvardyta 1922 m. Statute) katedra įsteigta 1922 m. vasario 16 d.; nuo 1930 m. birželio mėn. 7 d. katedra pavadinta Statybinės statikos katedra. Abiem pavadinimais veikusios katedros vedėjas buvo o. prof. Kazimieras Vasiliauskas, dėstęs medžiagų atsparumą ir statybinę statiką. Nuo 1924 m. kovo 15 d. katedroje dirbo doc. Jonas Mašiotas, dėstęs technikinę braižybą ir kitus kursus Teisių fakultete. Nuo 1923 m. spalio 3 d. jaun. laborantu pradėjęs dirbti šioje katedroje ir 1930 m. kovo 1 d. pradėjęs eiti vyr. asistento pareigas Juozas Indriūnas vadovavo prof. K. Vasiliausko kursų laboratoriniams darbams. Nuo 1935 m. gruodžio 1 d. katedroje pradėjo dirbti jaun. asistentas Vytautas Klimavičius. Katedrai priklausė Mechaninio medžiagų atsparumo laboratorija, turėjusi visas reikalingas mechaniniams bandymams mašinas bei aparatus. Greta dėstomuose kursuose numatytų laboratorinių darbų, laboratorijoje buvo atliekami visoms Lietuvos žinyboms reikalingi medžiagų bandymai, taip pat ir moksliniai tyrimai. Šioje laboratorijoje pagaminti J. Indriūno vilnų pluošto varginimo aparatai, kuriuose atlikti tyrimai sudarė jo daktaro disertacijos turinį. Disertaciją „Vilnų plaukeliai lankstomi pavargsta“ J. Indriūnas sėkmingai apgynė 1936 m. Geodezijos katedra. Įkurta 1922 m. vasario 16 d. ir veikė iki 1930 m. birželio 7 d., kai buvo sujungta su Kelių katedra. Katedros vedėjas ~ doc. (vėliau e.o. prof.) Stasys Dirmantas, Universitete pradėjęs dirbti nuo jo įsteigimo dienos (prieš tai dirbęs Aukštųjų kursų lektoriumi). Dėstė geodezijos kursą Technikos fakulteto ir Matematikos-gamtos fakulteto Agronomijos-miškininkystės skyriaus studentams. Kelių katedra. Įkurta 1922 m. kovo mėn. 24 d. ir veikė iki 1930 m. birželio mėn 7 d., kai buvo sujungta su Geodezijos katedra. Katedros vedėjas e.o.prof. Jonas Šimoliūnas, pradėjęs dirbti Universitete nuo pat įsteigimo dienos (prieš tai dirbęs Aukštųjų kursų Technikos skyriaus vedėju), dėstė sauskelių ir gatvių kursą. Katedroje etatiniais dėstytojais dirbo: nuo 1924 m. sausio 1 d. - doc. Juozas Jankevičius, dėstęs geležinkelių kurso I dalį ir nuo 1926 m. vasario 1 d. privatdoc. Feliksas Dobkevičius, nuo darbo katedroje pradžios dėstęs geležinkelių kurso II dalį (mechaninius geležinkelių įrengimus ir techninę bei komercinę geležinkelių eksploataciją). Geodezijos ir kelių katedra. Tai 1930 m. birželio 7 d. sujungtų minėtųjų Geodezijos ir Kelių katedrų padalinys. Katedros vedėjas nuo 1930 m. rugsėjo 1 d. buvo e.o. prof. Stasys Dirmantas, dėstęs geodezijos kursus. Docentas Juozas Jankevičius toliau dėstė geležinkelių I kursą. Geležinkelių II kursą dėstė privatdoc. Feliksas Dobkevičius. Nuo 1932 m. geodezijos katedroje pradėjęs dirbti jaun. asistentas J. Deksnys vadovavo geodezijos pratyboms ir lauko praktikai. Nuo 1936 m. sausio mėn. 1 d. e.o.prof. S. Dirmantui išėjus neterminuotų atostogų

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

69

(paskyrus jį krašto apsaugos ministru), J. Deksniui pavesta skaityti geodezijos kursą, vadovauti pratyboms ir lauko darbams. Be to, tiltų katedros vyr. asistentas Juozas Gabrys dėstė sauskelių kursą bei jų projektavimą. Katedroje buvo geodezijos ir kelių kabinetai. Geodezijos kabinetas turėjo reikiamus geodezijos instrumentus ir įrankius. Kelių kabinete buvo atitinkami geležinkelių kelio elementai. Abu kabinetai turėjo specialios literatūros. Tiltų katedra. Įkurta 1922 m. kovo mėn. 24 d. Per visą katedros egzistavimo (iki 1940 m. reformos) laikotarpį katedros vedėjas buvo o.prof. Silvestras Grinkevičius, dėstęs medinius ir geležinius tiltus bei geležines konstrukcijas. Nuo 1923 m. vasario mėn. 1 d. katedroje dirbęs privatdoc. Pranas Markūnas dėstė gelžbetoninius tiltus bei gelžbetonį, vadovavo tos srities diplominiams projektams. Nuo 1933 m. katedroje dirbęs vyr. asistentas (vėliau doc.) Antanas Bistrickas vadovavo tiltų ir geležinių konstrukcijų kursiniam projektavimui. Jis 1936 m. rudens semestre buvo komandiruotas į Vienos aukštąją technikos mokyklą pagilinti specialybės žinioms. Katedroje, jaun. asistento pareigas ėjęs nuo 1928 m. spalio 1 d. ir vyr. asistento - nuo 1930 m. rugsėjo mėn. 1 d., Juozas Gabrys vadovavo tiltų ir geležinių konstrukcijų projektavimui; dėstė ir Geodezijos ir kelių katedrai priklausantį sauskelių kursą ir jų projektavimą. Vėliau J. Gabrys dirbo Tiltų katedroje vyr. asistentu. Katedra turėjo kabinetą su tiltų modeliais, geležinių konstrukcijų ir tiltų albumais ir projektų rinkiniais. Variklių katedra. Įsteigta 1922 m. kovo 24 d. ir veikė iki 1930 m. birželio 7 d. Katedros vedėjas iki 1926 m. buvo doc. Vladas Aglinskas, o po to iki katedros uždarymo (1930 m. birželio mėn. 7 d.) - doc. Vasaris Gorodeckis, pradėjęs dirbti katedroje nuo 1923 m. birželio 1 1 d . Doc. V. Aglinskas dėstė garo katilus ir garo mašinas. Nuo 1926 m. (mirus doc. V. Aglinskui) garo mašinų kursą dėstė doc. V. Gorodeckis. Dar jis dėstė garo turbinas, termodinamiką, vidaus degimo variklius, keliamąsias mašinas. Privatdoc. Tadas Šulcas, pradėjęs dirbti katedroje 1927 m. sausio 1 d., dėstė garo katilų kursą. Nuo 1930 m. birželio 7 d., likvidavus Variklių katedrą, visi jos personalo skaitomi kursai perduoti naujai sukurtai Pritaikomosios mechanikos katedrai. Mechanizmų ir dirbamųjų mašinų katedra. Įkurta 1922 m. kovo mėn. 24 d. (remiantis kai kuriais šaltiniais, katedra pradėjo veikti vėliau); veikė kaip ir kitos reformos paliestos katedros iki 1930 m. birželio 7 d. Katedros vedėjo pareigas nuo 1925 m. spalio 1 d. ėjo doc. Jurgis Čiurlys, pradėjęs dirbti katedroje 1922 m. vasario 7 d. vyr. asistentu (vėliau profesorius). Doc. J. Čiurlys dėstė mašinų elementus ir techninę braižybą. Kitus katedros kursus dėstė kitų katedrų dėstytojai. Pritaikomosios mechanikos katedra. Suformuota 1930 m. liepos 7 d., sujungus Variklių ir Mechanizmų bei dirbamųjų mašinų katedras. Katedros vedėju paskirtas doc. J. Čiurlys, pradėjęs eiti šias pareigas 1930 m. rugsėjo 1 d. Jis dėstė mašinų elementus, keliamąsias mašinas bei jų projektavimą, o vėliau ir mašinų teoriją. Techninę braižybą dėstė ir laivų statybos bei garo katilų kursą skaitė doc. T. Šulcas (minėtas aprašant Variklių katedrą). Technikinę braižybą dėstė ir doc. Jonas Mašiotas (pradėjęs dirbti Universitete 1924 m. kovo mėn 15 d.). Variklių katedroje dirbęs doc. V. Gorodeckis skaitė tuos pačius kursus, kaip ir minėtoje ankstesnėje katedroje - technikinę termodinamiką, garo mašinas, vidaus degimo variklius ir žemės ūkio mašinas. Pritaikomosios mechanikos, taip pat hidraulinių variklių kursą skaitė jau minėtas Mechanikos katedros o. prof. Platonas Jan­ kauskas. Pažymėtina, kad hidraulinių variklių kursą nuo 1935 m. pradėjo skaityti doc. Antanas Gravrogkas (pradėjęs dirbti privatdocentu Mechaninės technologijos katedroje nuo 1923 m. vasario 1 d.). Garvežių ir vagonų kursą dėstė Geodezijos ir Kelių katedrą aprašant

70

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

minėtas privatdoc. F. Dobkevičius. Į šios katedros skaitomų disciplinų grupę įtraukti ir du kursai, nepriklausę minėtoms dviem sujungiamoms į vieną padalinį katedroms: 1) aviacijos pagrindai, kuriuos nuo 1932 m. vasario 1 d. dėstė vyr. asist. inž. Antanas Gustaitis (Lietuvos karo aviacijos viršininkas) ir 2) vandentiekiai ir kanalizacija (dėstė privatdoc. Steponas Kairys jau minėtos Hidrotechnikos katedros aprašyme. Be to, katedroje jaun. laborantu nuo 1930 m. spalio 15 d. pradėjęs dirbti Jurgis Jankauskas 1939 m. rudens semestre pradėjo skaityti vidaus degimo variklių kursą. Katedroje nuo 1931 m. dirbo jaun. laborantai Aleksas Binkevičius ir Mikalojus Baublys. A. Binkevičius nuo 1938 m. vadovavo termodinamikos pratyboms ir garo mašinų bei vidaus degimo variklių laboratoriniams darbams, o M. Baublys - tikrindavo braižomosios geometrijos ir techninės braižybos darbus. Katedra turėjo įrengusi taikomosios mechanikos bei kanalizacijos ir vandentiekių kabinetus, taip pat šiluminių variklių laboratoriją. Taikomosios mechanikos kabinete (vedėjas doc. T. Šulcas) buvo surinkta matavimo instrumentai, mašinų detalės, garo katilų armatūros dalys, garo katilų, keliamųjų mašinų, laivų ir mašinų elementų įvairūs brėžiniai ir projektai, pagaminti studentų ir dovanoti lietuvių, vokiečių ir čekoslovakų firmų; katilams ir laivams projektuoti knygos, katalogai, atlasai, projektai, brėžiniai, laivų modeliai. Kanalizacijos ir vandentiekių kabinete privatdoc. S. Kairio pastangomis buvo surinkta daug pavyzdžių ir modelių dėstomam kursui iliustruoti, būtiniausios projektavimo literatūros. Šiluminių variklių laboratorijos, įkurtos 1930 m., įrengimai ir kitas turtas iki 1937 m. buvo išblaškyti įvairiose netinkamose patalpose (I rūmų koridoriuose, II rūmų rūsiuose, laikiname barake ir kitur). 1937 m. baigus statyti Mechaninių laboratorijų (1500 m2 bendro ploto) pastatą, atsirado galimybė deramai įrengti ir Šiluminių variklių laboratoriją, kurioje sumontuoti 2 vidaus degimo varikliai, 2 garo mašinos, lokomobilis garui gaminti, keli stendai ir kiti objektai. Laboratorija buvo įsigijusi ir reikiamos matavimo aparatūros, kuri naudota ir bandant įmonių mašinas bei ekspertizėse. Mechaninės technologijos katedra. Įkurta 1922 m. kovo 24 d., veikė iki 1941 m. rugpjūčio 1 d., kai suskilo į 3 katedras. Katedrai nuo 1924 m. vasario 1 d. vadovavo e.o.prof. Vytautas Mošinskis, dėstęs metalų technologiją, mašinžinystę ir dirbtuvių ir fabrikų kursą. Doc. Antanas Gravrogkas (jau minėtas Pritaikomosios mechanikos katedros aprašyme) iki 1924 m. dar dėstė metalų technologiją, o vėliau medžio technologijos ir malūnų kursą, taip pat minėtąjį vandens variklių kursą. Katedroje nuo 1931 m. verpimo ir audimo kursą pradėjo dėstyti vyr. asist. Juozas Indriūnas (kartu dirbęs ir Statybinės statikos katedroje, kur vadovavo toje katedroje dėstomų dalykų pratyboms ir laboratoriniams darbams). Be to, katedroje nuo 1931 m. birželio 15 d. dirbo ir vyr. asistentas Zigmas Novickis (Universitete pradėjęs dirbti 1924 m. kovo mėn. 2 1 d . jaun. asistentu Mineralogijos katedroje). Jis vadovavo mašinžinystės ir metalų technologijos pratyboms bei atlikdavo metalų tyrimus ir analizes. Kaip ir daugumoje fakulteto katedrų, taip ir čia, buvo įprasta rūpintis ir jaunosios pakaitos rengimu. Tam tikslui į laboranto pareigas 1937 m. buvo priimtas studentas diplomantas Leopoldas Kumpikas (vėliau KPI docentas, profesorius), parengdavęs aparatūrą Metalografijos laboratorijoje ir įrengimus Mechaninėje laboratorijoje. Katedra turėjo šias laboratorijas: 1) Metalų technologijos laboratoriją su metalografijos ir tiksliųjų matavimų skyriais, kurioje galima nustatyti metalų sudėtį, struktūrą ir fizikines savybes; 2) mokomąsias mechanines dirbtuves mokomajai praktikai, kuriose buvo svarbiau­ sios metalo apdirbimo staklių rūšys;

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

71

3) Medžio technologijos laboratoriją mokymo ir tyrimo tikslams; 4) Pluošto technologijos (tiksliau kalbant - tekstilės medžiagotyros) laboratoriją su mikroskopijos bei mechaninių savybių tyrimų aparatūra. Organinės chemijos technologijos katedra. Įkurta 1922 m. vasario 16 d. (pradžioje buvo vadinama Organinės chemijos technologijos katedra); veikė iki fakulteto reformos 1930 m. birželio 7 d. Katedroje buvo tik vienas vyr. mokymo personalo narys - katedros vedėjas nuo katedros įsteigimo dienos - o. prof. Jonas Šimkus. Jis dėstė organinės chemijos technologijos kursą Technikos, Matematikos-gamtos ir Medicinos (Farmacijos skyriaus) fakultetų studentams. Be to, Technikos fakultete jis dėstė vandens ir kuro technologiją, taip pat periodiškai dėstydavo specialiuosius organinės technologijos (odos, spirito bei alaus, dažų gamybos) kursus. Nuo 1926 m. prof. J. Šimkus dar dėstė privataus ūkio organizaciją Teisių fakulteto studentams. Katedroje nuo 1924 m. sausio mėn. 1 d. dirbo jaun. laborantas Jurgis Vidmantas, vėliaus tapęs profesoriumi, iškiliu Lietuvos mokslo darbuotoju. Neorganinės chemijos technologijos katedra. Pradiniuose dokumentuose žymima, kad ji įkurta 1922 m. kovo 24 d., tačiau faktiškai katedros veikla prasidėjo tik 1927 m., kai šios katedros vedėju (čia ėjusiu antraeiles pareigas) tapo o.prof. Pranas Jodelė (pagal turimus dokumentus jis nuo 1922 m. iki 1927 m. buvo Statybos ir statybos medžiagų katedros vedėjas). Prof. P. Jodelė 1927 m. pradėjo skaityti neorganinės chemijos technologijos kursą. Cheminės technologijos katedra. Katedra 1930 m. birželio 7 d. sudaryta iš dviejų anksčiau minėtų - Organinės ir Neorganinės chemijos technologijos katedrų. Tačiau tolesnė studijų ir mokslo veiklos kryptis buvo organinė technologija. Katedros vedėjas buvo o. prof. J. Šimkus. Be to, nuo 1934 m. katedroje dėstė vyr. asistentas (vėliau docentas, profesorius) inž. Jurgis Vidmantas, jaun. asistentas inž. K. Barkauskas (nuo 1935 m.), jaun. asist. inž. Jonas Gramadskis (nuo 1934 m.). Esanti prie katedros laboratorija turėjo du skyrius mokomąjį ir technologinių analizių. Mokomojo skyriaus laboratorijoje darbus atlikdavo Technikos fakulteto Technologijos skyriaus, Matematikos-gamtos fakulteto chemijos skyriaus ir Medicinos fakulteto Farmacijos skyriaus studentai. Technologinių analizių skyrius įkurtas 1934 m. rugsėjo 1 d., likvidavus Valstybinę technikos-chemijos laboratoriją ir perdavus jos funkcijas V.D. universitetui. Laboratorija kasmet atlikdavo 1 2 0 0 -1 5 0 0 analizių, už kurias Universitetas gaudavo 4 0 -6 0 tūkst. Lt pajamų. Katedros diplomantai savo diplominiuose darbuose atlikdavo ir mokslinius tyrimus (Lietuvos durpių tyrimus, žaliojo spirito bei riebalinių medžiagų tyrimus ir kt.). Technikos fakulteto biblioteka. Ši biblioteka veikė nuo 1922 m. Nors bibliotekai buvo skiriamos kuklios lėšos, iki trečiojo penkmečio pabaigos (1937 m.) čia susikaupė daug techniškosios įvairių technikos bei gretimų mokslo sričių literatūros. Didžioji šio turto dalis (apie 85 proc.) buvo pirkta, kita dalis suaukota arba gauta mainais už „Techniką“ ir kt. leidinius. Viso šio turto vertė - daugiau kaip 100 000 Lt. Universitete trečiojo penkmečio pabaigoje buvo apie 3 500 tomų knygų bei žurnalų komplektų ir apie 3 0 0 0 smulkesnių brošiūrų bei disertacijų. Nuo 1936 m. pabaigos biblioteka perėmė ir baigusiųjų fakultetą studentų diplominių projektų archyvą, kuriuo prireikus buvo leidžiama naudotis studentams. Bibliotekos vedėjo pareigas ilgą laiką ėjo prof. P. Jankauskas, o nuo 1934 m. vedėju buvo išrinktas prof. S. Dirmantas. Jam 1935 m. pabaigoje tapus krašto apsaugos ministru, bibliotekos vedėju išrinktas vyr. asist. J. Indriūnas. Matematikos-gamtos fakulteto pagalba Technikos fakultetui. Greta Technikos fakulteto katedrų, didelis mokymo proceso krūvis teko Matematikos-gamtos fakulteto katedroms. Matematikos katedros personalo nariai Technikos fakultete dėstė analizinę

72

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

geometriją, difercialinę ir integralinę skaičiuotę; Fizikos katedra - fiziką; Neorganinės ir analizės chemijos katedra - neorganinę ir analizinę chemiją; Organinės chemijos katedra - to paties pavadinimo kursą cheminės technologijos specialybės studentams; Fizinės chemijos ir elektrochemijos katedra - techninę elektrochemiją elektrotechnikos specialybės studentams. Didelį krūvį sudarė visų chemiškųjų disciplinų laboratoriniai darbai. Dauguma Technikos fakulteto teorinio pobūdžio fundamentaliųjų disciplinų, kurias dėstė Matematikos-gamtos fakulteto personalo nariai, buvo skaitomos kartu šių abiejų fakultetų studentams. Todėl paskaitų ir pratybų programose (ypač aukštosios matematikos kursuose) daugiausia buvo rūpinamasi teorine disciplinų dalimi, nesiejant dėstomosios medžiagos su praktinėmis problemomis. Didelė pagalba Technikos fakulteto studentams buvo Matematikos-gamtos fakulteto personalo narių parengti vadovėliai bei konspektai (pastarieji dažnai būdavo išleidžiami studentų draugijų). Šiuo požiūriu ypač pažymėtini šie vadovėliai: V. Čepinskio „Fizikos paskaitos“ (7 dalys, 1 9 2 3 -1 9 2 6 ); P. Katiliaus „Analizinė geometrija“ (1940); Z. Žemaičio „Diferencialinis ir integralinis skaičiavimas“ (1939); O. Folko „Paprastųjų ir dalinių diferencialinių lygčių paskaitos“ (1929) ir kt. Vertinant Matematikos-gamtos fakulteto katedrų indėlį į Technikos fakulteto mokymo procesą, reikia pabrėžti ganėtinai aukštą fundamentaliųjų disciplinų dėstymo lygį, didelį dėstytojų reiklumą. Nepaisant kai kurių jų nepakankamai racionalios kontrolinių darbų ir egzaminų organizacijos (ypač aukštosios matematikos disciplinų), parengtųjų inžinierių teorinis fundamentaliųjų mokslų išsilavinimas būdavo nepriekaištingas. Tai buvo didelis ir Matematikos-gamtos fakulteto katedrų nuopelnas.

5.6. FAKULTETO DĖSTYTOJŲ MOKSLINĖ VEIKLA Kaip jau minėta aprašant Universiteto profesūros mokslinę veiklą, fakulteto dėstytojai į mokslinį tiriamąjį darbą plačiau įsitraukė, tik Universitetui pradėjus antrąjį dešimtmetį. Tokią tiriamosios veiklos inerciją lėmė visų pirma reikiamos techninės bazės - patalpų, aparatūros, mokslinių žurnalų - neturėjimas, mokslinių tradicijų stoka, pagaliau menkas katedrų finansavimas. Suprantama, kad nedirbant tiriamojo darbo, negalėjo būti rengiamos ir daktaro disertacijos. Šios Statute nurodytos būtinos kvalifikacinės sąlygos įvykdymas buvo vienintelis kelias jaunam dėstytojui tapti bent privatdocentu. Pirmieji tiriamojo darbo žingsniai padaryti tose katedrose, kurios turėjo gerai įrengtas laboratorijas,atliekančias įvairias ekspertizes ir analizes žinyboms ir firmoms. Kaip jau buvo minima, tokiose katedrose (Statybos, Elektrotechnikos, Statybinės statikos, Cheminės technologijos) į laborantų etatus priimti studentai įgydavo metodinių tiriamojo darbo įgūdžių ir vėliau, katedrų vedėjų remiami ir globojami, įsitraukė į rimtus tiriamuosius darbus. Antra vertus, visiems jauniesiems tyrinėtojams, vėliau apgynusiems daktaro disertacijas, buvo sudaryta galimybė ilgesnį ar trumpesnį laiką stažuoti užsienio aukštosiose mokyklose. Tokiose stažuotėse savo disertacijas pradėjo ar baigė jau minėtieji jauni fakulteto darbuotojai - J. Indriūnas, J. Kuodis, V. Jakovickas, M. Baublys, apgynę daktaro disertacijas ir habilitacijos darbus 1936-1940 m. Iš fakulteto vyresniosios profesūros mokslinių tyrimų ypač pažymėtini prof. K. Vasiliausko, prof. S. Kolupailos ir prof. P. Jodelės darbai. Prof. K. Vasiliauskas daugiausia nagrinėjo teorinius statybinės statikos klausimus. Pažymėtina, kad Statybos fakulteto taryba

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

73

prof. K. Vasiliauskui ir prof. S. Kolupailai 1940 m. už didelius mokslo plėtotės nuopelnus suteikė inžinerijos daktaro laipsnį. Prof. S. Kolupaila gilinosi į hidrologijos, hidrometrijos bei hidrotechnikos problemas. Tyrimų rezultatus autorius skelbė Lietuvos ir užsienio specialiuosiuose žurnaluose, taip pat ir plačioje populiarioje spaudoje. Prof. P. Jodelė su bendradarbiais tyrinėjo Lietuvos mineralines medžiagas ir tuo labai prisidėjo prie busimosios krašto statybinių medžiagų pramonės plėtotės. Taikomojo pobūdžio tiriamasis darbas fakultete gerokai pagyvėjo, 1936 m. įsteigus Lietuvos energijos komitetą, kurio funkcijos buvo ištirti Lietuvos energijos išteklius ir žemės turtus, išnagrinėti racionalaus jų naudojimo ir tvarkymo problemas. Čia svarbius tyrimus atliko Technikos fakulteto personalo nariai - prof. P. Jodelė, prof. S. Kolupaila, doc. J. Vidmantas, vyr, asist. L. Kaulakis, vyr. asist. A. Damušis ir kt. Tyrimų rezultatai buvo skelbiami leidinyje „Energijos komiteto darbai“ (4 tomai, 193 7 -1 9 4 0 ). Nuo pat Aukštųjų kursų Kaune įsteigimo ir vėliau, dirbdami Technikos fakultete, personalo nariai daug nuveikė rengdami lietuvių kalba vadovėlius ir mokymo priemones savo skaitomoms disciplinoms. Čia didžiulį darbą teko nuveikti ir kuriant lietuviškąją techninę terminiją. Pirmieji tokie vadovėliai ir kiti leidiniai dažnai būdavo spausdinami rotatoriumi. Dar 1923 m. išleisti du vadovėliai - P. Jodelės „Statybos medžiagų technologija“ ir J. Šimkaus „Cheminė technologija“, I d. „Kuras ir vanduo“. Mechaniškųjų katedrų profesūra parengė gana daug vadovėlių ir mokymo priemonių: P. Jankauskas - „Hidromechaniką“ (1923 m.), „Kinematikos ir dinamikos pagrindus“ (1926 ), „Pritaikomosios mechanikos“ I dalį (1926) ir „Teorinės mechanikos kurso“ 4 dalis (1 9 2 8 -1 9 3 4 ); J. Čiurlys - „Mašinų detalių“ 3 dalis, kurių išėjo du leidimai (192 4 -1 9 2 5 ir 1931), „Keliamąsias mašinas“ (1932) ir „Mašinų teorijos“ 2 dalis (1940); A. Gravrogkas - „Metalų technologijos“ 3 dalis (1 9 2 4 -1 9 2 6 ) ir „Medžio technologijos kursą“ (1927); V. Mošinskis išleido „Metalų technologiją“ (1930), „Metalų technologiją. Liejininkystės pagrindus“ (1933), „Kaip mašinos veikia ir kaip jos tvarkomos (mašinžinystės pradmenys)“ (1933) ir „Metalų tekinimą“ (1939); V. Gorodeckis parengė „Techninę termodinamiką“ (1935) - pirmąjį vadovėlį, kuriame pateikiami teoriniai šios disciplinos pradai. T. Šulcas išleido „Laivų statybą“ (1935). Vertingų vadovėlių ir mokymo priemonių parengė statybinių specialybių mokslo personalas. S. Grinkevičius parašė „Medinius tiltus“ (1929), „Pastatams skaičiuoti davinius“ (1932), „Geležines konstrukcijas“ (1933); L. Gimbutas - „Žemės ūkio statybą“ (1929); J. Gabrys - „Sauskelių“ 2 dalis (1930), „Gelžbetoninius ir betoninius tiltus“ (1931), „Žemės darbų skaičiavimą“ (1933), „Modernias kelių konstrukcijas“ (1938); J. Indriūnas „Mechaninių medžiagų bandymus“ (1930); V. Verbickis - „Centrinio šildymo sistemas“ (1931); K. Vasiliauskas - „Elementarinį medžiagų atsparumo kursą“ (1935); J. Kiškinas „Gelžbetonį“ (1930); J. Šimoliūnas - „Statybos“ 4 dalis (1 9 3 6 -1 9 4 3 ); S. Kolupaila „Hidrometrijos“ 2 knygas (1 9 3 9 -1 9 4 0 ); S. Kairys - „Miestų kanalizaciją“ (1939). Mažiau vadovėlių parengė elektrotechnikos profilio specialybių dėstytojai: J. Šliogeris - „Elektrotechnikos paskaitas“ (1925), „Elektrinį medžiagų atsparumą“ (1929), „Elektrotechniką II. Kintamąją srovę“ (1931); L. Kaulakis - „Šviesotechnikos pagrindus“ (1931); V. Jakovickas - „Nuolatinės srovės elektros mašinas“ (1931) ir kt. Pažymėtina, kad Technikos fakulteto, kaip ir apskritai Universiteto mokymo personalas, daug dėmesio skyrė mokslo populiarizacijai spaudoje, paskaitų forma ir per radiją (apie tai rašyta ankstesniame skyriuje).

74

5. TECHNIKOS FAKULTETO VEIKLA

LITERATŪRA 1. 2. 3.

4. 5. 6. 7. 8. 9.

Lietuvos universitetas 1922.11.16-1927.1116 - Pirmųjų p en kerių veikim o metų apyskaita. - K.: 1927.- 144 p. Vytauto D idžiojo universitetas. Antrųjų pen kerių veikim o m etų (1927.11.16-1932.IX. 1) apyskaita. - K.: 1933. - 523 p. Martynaitis M. Vytauto Didžiojo universiteto techniškieji faku ltetai / / Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų M okslo A kadem ijos 70~metis.~ K.: Littera Universitatis Vytauti Magni, 1993. - 2 0 9 p. VDU statistikos knyga (1 9 2 2 -1 9 4 0 m.) - rankraštis saugom as KTU muziejuje. Banionis J. M atem atikos m okslo raida Lietuvoje 1 9 2 0 -1 9 4 0 m .- V.: M atem atikos ir in form atikos institutas, 1994.- 151 p. Vytauto D idžiojo universiteto žinios, 1938, Nr. 1-2 - p. 1; Nr. 3 -4 - p. 31; Nr. 5 -6 p .9 6 -1 3 4 . Vytauto D idžiojo universiteto žinios, 1936, Nr. 1- 1-36 p.; Nr. 2 - 3 7 - 7 6 p .; Nr. 3 77100 p.; Nr. 4 -P. 101. Vytauto D idžiojo universiteto žinios, 1937, Nr. 1- p. 17-31. M ačionis Z., Kudaba J. Chemijos ištakos Lietuvoje.- V.: LTSR aukšt. ir spec. vid. m. m -jos Leidybin ė-redakcinė taryba, 1984. - 116 p.

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

NIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete, kaip ir viso pasaulio aukštosiose mokyklose, studentų veiklos tikslas ir turinys buvo ne tik studijos auditorijose ir laboratorijose bei bibliotekose. Akademinis jaunimas nuo pat pirmųjų žingsnių Universitete aktyviai reiškėsi ir įvairių organizacijų veikloje, kuri buvo reguliuojama Universiteto Statutu. 1922 m. Steigiamajame seime patvirtinto Statuto VI skyriaus 44 § sakoma: „Studentai ir laisvieji klausytojai gali steigti Universiteto mokslo, ekonomikos ir kitas reikalingas studentų gyvenimui organizacijas; šių organizacijų įstatus tvirtina Senatas“. Universitete per visą jo gyvavimo tarpukario Lietuvoje laiką veikė labai įvairaus pobūdžio ideologinės, profesinės, fakultetinės ir kitos studentų korporacijos, draugijos bei sąjungos, kurių veikloje dalyvavo 60-70 proc. visos studentijos. Tačiau daugumos studentų visuomeninė orientacija buvo velkama 3-4 ideologinių korporacijų, kurios, galima sakyti, buvo Lietuvos politinių partijų busimųjų vadovų ir aktyvių narių ugdymo institucijos. Kadangi visų studentų organizacijų veikla vadovavosi demokratijos principais, tai galima pagrįstai teigti, kad jų kiekybinis narių pasiskirstymas iš esmės atitiko Lietuvos visuomenės politinės diferenciacijos spektrą. Ši aplinkybė svarbi ypač dėl to, kad Lietuvoje paskutinių dešimtmečių vieša opozicinių politinių partijų veikla buvo uždrausta, ir Universitetas buvo vienintelis forumas, kuriame ideologinės organizacijos galėjo veikti laisvai. Įsteigus Lietuvos universitetą, į jo auditorijas atėjo įvairiausių tautybių, socialinės padėties ir politinės orientacijos klausytojų. Pasak pirmojo rektoriaus prof. J. Šimkaus, „ne vienas studentas buvo išgyvenęs bent kelis frontus: dalyvavo rusų caro kariuomenėje, rusų revoliucinėje kariuomenėje, vėliau bolševikų arba antibolševikinėse kariuomenėse ir Lietuvos kariuomenėje. Jų ideologijoje buvo daug nenuoseklumo...“ Tokia visuomeniškai poliarizuota marga akademinė jaunuomenė, vos įžengusi į Universitetą, pradėjo sparčiai telktis į organizuotus politiškai kryptingus vienetus. 1922 m. įregistruotos pirmosios gana gausios studentų organizacijos: Studentų susišelpimo (savišalpos) draugija (gegužės 18 d.), Studentų ateitininkų draugovė (gegužės 24 d.), Studentų socialistų draugija (rugsėjo 21 d.) ir Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“ (lapkričio 9d.). 1923 m. vasario 22 d. Senate įregistruotas Studentų žydų ekonominis susivienijimas ir Studentų medikų draugija, o tų pačių metų rugsėjo 27 d. - Lietuvių studentų draugovė. Iš viso per 1923 m. įregistuota 10 organizacijų. Lietuvių studentų draugovė savo veiklą buvo pradėjusi žymiai anksčiau - tų metų pavasario semestro pradžioje. Draugovėje koncentravosi ateitininkai, tautininkai ir jiems artimi nepriklausantys kitoms organizacijoms lietuviai studentai. Kitą antagonistinį - socialistinį draugovių bloką jungė minėtoji Studentų susišelpimo draugija. Tarp kraštutinių studentijos grupuočių (kaip ir tuometinės visuomenės sluoksniuose) netruko įsiliepsnoti politinės diskusijos, kartais peržengiančios leistinas ribas ir net tampančios muštynėmis (kaip tai įvyko 1925 m. lapkričio mėn. per socialistų draugijos nario stud. V. Karoso viešą paskaitą).

76

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

Tačiau Universitete sparčiai gausėjo iš kaimo kilusių klausytojų (1929 m. jų buvo 48,3 proc.). Į Universitetą „nuo žagrės“ atėję kaimo jaunuoliai, baigę jau lietuviškąsias mokyklas, įsiliejo į akademinę bendruomenę, atsinešdami tautinės savimonės nuostatas ir šimtmečiais ugdytus sveikus moralinius principus. Tai gerokai pakeitė ir studentijos ideologinių nuostatų spektrą, stiprėjant dešiniojo sparno orientacijai. Kūrėsi ne tik ideologinės orientacijos studentų organizacijos, bet ir kultūrinės, profesinės, kraštiečių, mažumų korporacijos ir sąjungos. Pažymėtina, kad pagal Statutą studentas galėjo priklausyti tik vienai korporacijai (bet galėjo dalyvauti bendrosiose ir fakultetinėse draugijose). Studentų organizacijų gausėjimo dinamiką rodo tokie skaičiai: 1924 m. veikė 19 organizacijų, 1926 m. - 36, 1930 m. - 72, 1935 m. - 93. Iš viso per Universiteto gyvavimo laikotarpį įregistruota 148 organizacijų, tačiau daugelis jų po ilgesnio ar trumpesnio laiko dėl įvairių priežasčių būdavo uždaromos, pvz., vien tik 1930 m. gegužės 30 d. Senato nutarimu uždaryta 19 studentų organizacijų. Gausiausios ir įtakingiausios iš visų studentiškų organizacijų buvo ideologinės korporacijos bei sąjungos - ateitininkų, tautininkų, varpininkų ir iš dalies vienu metu - socialistinės pakraipos organizacijos.

6.1. ATEITININKŲ ORGANIZACIJOS Stambiausias, gerai organizuotas ir veiklus studentiškųjų organizacijų (daugiausia korporacijų) junginys, Universitete pradėjęs savo veiklą steigiant 1922 m. minėtąją Studentų ateitininkų draugovę, buvo ateitininkai (vėliau susivieniję į Ateitininkų sąjungą). Šios organizacijų grupės, jau anksčiau subūrusios katalikiškosios pasaulėžiūros jaunimą moksleiviją ir studentiją, - pavadinimas kilo iš A. Jakšto-Dambrausko 1911 m. pradėto leisti žurnalo „Ateitis“ („Draugijos“ priedo) pavadinimo. Ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje!“ simbolizavo organizacijos siekius: katalikiškosios moralės principų puoselėjimą ir tautinės savimonės bei narių intelektualumo ugdymą. Plečiantis Lietuvoje ateitininkų judėjimui tarp moksleivijos, sparčiai gausėjo ir studentų ateitininkų gretos. Iš draugovės atskylant atskiriems savarankiškiems vienetams, formavosi korporacijos bei kitokios organizacijos. Universitete ateitininkų korporacijų ilgainiui padaugėjo iki trylikos ( 1932 m. studentų ateitininkų organizacijoje buvo apie 800 narių). Korporacijų bei kitų vienetų pasaulėžiūrinės nuostatos būdavo bendros, tačiau veiklos formos skyrėsi pagal organizacijos specifiką ir būsimosios profesijos problematiką. Kai kurios ateitininkų korporacijos ilgainiui kiek keisdavo savo pavadinimus ir iš dalies veiklos sritis. Greta studentų Ateitininkų sąjungos veikė ir Absolventų sendraugių sąjunga. Nuo 1927 m. Moksleivių, studentų ir sendraugių ateitininkų sąjungos sudarė Ateitininkų federaciją. Kiekviena ateitininkų korporacija turėjo skirtingą kepuraitę bei vėliavą, tačiau bendrą visiems ženkliuką. 1926 m. visos ateitininkų korporacijos, siekdamos veikos koordinacijos tikslų, susijungė į Lietuvos universiteto studentų ateitininkų sąjungą, įvairiausiais laikotarpiais turėjusią po keletą šimtų narių. Pirmoji ateitininkų organizacija, iš Draugovės atsiskyrusi į savarankišką vienetą, buvo 1927 m. sausio 20 d. Senate įregistruota Studentų ateitininkų abstinentų korporacija (1933 m. pasivadinusi „Narsa“), nemažai nuveikusi propaguodama blaivybę, rengdama leidinius ir straipsnius, ir kitose srityse. Vėliau „Narsos“ tikslai papildė moralinių ir religinių nuostatų puoselėjimo akcentu. Šios korporacijos veikla ypač rūpinosi prof. S. Šalkauskis. Korporacija veikė iki 1937 m.

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

77

Studentų ateitininkų korporacija „Kęstutis“ (įregistruota 1927 m. vasario 24 d.) kėlė tėvynės meilės, broliškumo ir solidarumo nuostatų svarbą, reikalaudavo iš savo narių aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje. Korporacijos šūkis - „Stipriau, pastoviau!“ Studentų ateitininkų „Giedros“ draugovė (įregistruota 1927 m. balandžio 7 d.), 1930 m. persiorganizavusi į korporaciją, plėtojo ganėtinai įvairiapusę veiklą - rūpinosi ligoniais ir invalidais, domėjosi sporto plėtros, pasaulėžiūros bei meno klausimais. Korporacijos šūkis - „Į kalnus, į viršūnes!“ Studentų ateitininkų medikų korporacija „Gaja“ (įregistruota 1928 m.) siekė suburti savo narius į darnią draugišką šeimą, puoselėjančią katalikišką pasaulėžiūrą ir gilinančią profesinį rengimą. Tai buvo viena gausiausiųateitininkų korporacijų - jos narių būdavo per 100. Korporacijos šūkis - „Gajus kūnas, budri sielai“ Studentų ateitininkų korporacija „Activitas“ (1930 m. birželio 16 d. įregistruota vietoj uždarytos Lietuvos katalikų studentų to paties pavadinimo korporacijos) savo veiklos tikslu laikė gvildenti socialinius ir darbo klausimus krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje. Korporacijos šūkis ~ „Visi už vieną, vienas už visus!“ Studentų ateitininkų korporacija ,Justitia“ (įregistruota 1931 m. kovo 12 d.), taip pat ir iš jos laikinai atskilusi studenčių ateitininkių korporacija „Fideles Justitiae“ jungė studentus teisininkus ir ekonomistus, siekiančius gvildenti teisines problemas bei teikti savitarpio pagalbą. Korporacijos šūkis savotiškas - „Būkite protingi kaip gyvatės!“ 1932 m. kovo 19 d. A. Damušio iniciatyva įregistruota Studentų ateitininkų technikų vyrų korporacija „Grandis“ vienijo technikos fakultete studijuojančius ateitininkus. Korporacijoje buvo ugdoma ateitininkų bendrais pasaulėžiūriniais principais pagrįsta tautinė savimonė, domimasi visuomenės socialiniais ir specialybės žinių gilinimo klausimais. Korporacija buvo gana populiari tarp studentų technikų - 1932 m. registracijos metu ji turėjo 29 narius, 1940 m. - 118. „Grandis“ kūrė originalias akademines tradicijas - įvedė grandinę su veiklos metų skaičių atitinkančių įtvirtinamų grandžių kiekiu ir skydą su kiekvienam tikrajam nariui skirta vinimi. Korporacijos pobūviuose (vadinamuose „grandkava“) nebuvo vartojami alkoholiniai gėrimai, net ir alus. Korporacijos šūkis „Draugiškumas, tarpusavio parama!“ Studentų ateitininkų sąjungai priklausė ir organizaciniai vienetai, neturėję korporacijos statuso - draugovės, draugijos, klubai, būreliai ir kt. Iš tokių vienetų ypač būtina paminėti Studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“, įregistruotą 1927 m. kovo 10 d., jungusią ne tik Universiteto, bet ir Kauno meno mokyklos ir Kauno konservatorijos studentus ateitininkus, savo veikla puoselėjusius idealus, kuriuos apibūdina šūkis - „Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui“. Vadovaujama draugijos globėjų prof. V. MykolaičioPutino, o vėliau prof. J. Ereto, draugija daug pasiekė brandindama įvairių meno šakų kūrėjus, ypač literatus. „Šatrijos“ prieglobsty augo tokie lietuviškosios kultūros lobyno kūrėjai kaip J. Ambrazevičius-Brazaitis, B. Brazdžionis, J. Grinius, J. Grušas, Z. Ivinskis, P. Jurkus, A. Maceina, V. Mačernis, Salomėja Nėris, I. Skrupskelis, G. Tulauskaitė, A. Tyruolis, A. Vaičiulaitis ir kt. Paminėtini taip pat kiti studentų ateitininkų organizaciniai vienetai: pedagogų draugovė „Humanitas“ (rengimasis pedagoginei veiklai), „Vytauto“ klubas (orientacija į visuomeninę veiklą, žurnalistiką), vyrų sporto klubas „Achilas“ ir mergaičių „Gražina“, studentų ateitininkų choras, ateitininkų kraštiečių-regioninės draugijos ir kt. Universiteto studentų ateitininkų sąjunga kartu su visomis į ją įeinančiomis organizacijomis plėtojo ir kitokio pobūdžio veiklą - pastatė Ateitininkų rūmus ir įrengė juose įvairias sąjungos darbo patalpas, puikią salę, ramovę, valgyklą, bendrabutį. Ateitininkų

78

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

sąjunga jau savo veiklos pradžioje įkūrė mėnesinį žurnalą „Židinys“, vėliau tapusį svarbiu Lietuvos periodiniu kultūros leidiniu, pritraukusiu platų autorių ir skaitytojų būrį. Sąjunga leido studentijai laikraštį „Studentų dienos“. Daug dėmesio skyrė moksleivių ateitininkų gretų gausinimui gimnazijose (ypač 1930 m. švietimo ministerijai uždarius mokyklose srovines organizacijas), taip pat įvairiausiems ryšiams su visuomene ir katalikiškos orientacijos jaunimo organizacijomis („Pavasario“ sąjunga ir kt.). Buvo plėtojami ryšiai ir su panašios pasaulėžiūros užsienio studentija. Reziumuojant Universiteto studentų ateitininkų organizacijų veiklos aptarimą, reikia pabrėžti, kad ateitininkai - gerai organizuota, gausi, kryptingai ideologizuota katalikiškosios pasaulėžiūros studentų sąjunga - atliko reikšmingą vaidmenį ne tik studentijos ir Universiteto, bet ir visos Lietuvos mastu. Ateitininkai išauklėjo gausų būrį įvairių specialybių Universiteto absolventų, tapusių atgimusios Lietuvos kultūros, švietimo, ūkio, sveikatos apsaugos struktūrų darbuotojais, visuomenės veikėjais. Ateitininkų organizacijos sugebėjo savo nariams įskiepyti idealizmo, principingumo bruožų, siekimą tapti ne tik pareigingais, gerai profesiniu požiūriu parengtais inteligentais, bet ir grįsti savo gyvenseną ir veiklą krikščioniškosios dorovės ir patriotizmo nuostatomis. Daugelis Universiteto auklėtinių - ateitininkų organizacijos narių - savo studijų metais suformuotą pasaulėžiūros tvirtumą įrodė ir visų okupacijų laikotarpiais, įvairiomis formomis dalyvaudami rezistencijoje. Daugelis ateitininkų žuvo NKVD kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, kentėjo įkalinti gestapo koncentracijos stovyklose. Ateitininkų organizacijos veikė ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Ateitininkų organizacijas globojo profesoriai P. Dovydaitis, S. Šalkauskis, K. Pakštas, V. Mykolaitis - Putinas, J. Eretas ir kiti.

6.2. TAUTINĖS IDEOLOGIJOS KORPORACIJOS Tautine ideologija rėmėsi dvi stambios tautininkų pasaulėžiūros studentų korporacijos - Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo~Lithuania“ (įregistruota 1922 m. lapkričio 9 d.) ir analogiškos politinės orientacijos Lietuvos studenčių korporacija „Filiae Lithuaniae“ (įregistruota 1929 m. sausio 24 d.). Šios korporacijos savo narių gausumu užėmė antrą vietą - po Ateitininkų sąjungos. Kaip ir pirmoji Ateitininkų draugovė, korporacija „Neo-Lithuania“ kūrėsi tuo laiku, kai Universitetas žengė pirmuosius žingsnius, ir lietuviška dvasia akademiniame gyvenime dar neviešpatavo. Kaip minėta, kildavo aštrių ginčų dėl Universitete dėstomos kalbos, taip pat net ir dėl kalbos vartojimo visuotiniuose studentų susirinkimuose (dar iki 1922 m. lapkričio pabaigos susirinkimuose buvo vartojama ir rusų bei žydų kalba). Todėl įsikūrusios ateitininkų ir neolituanų korporacijos sudarė gana vieningą veiklią koaliciją, kovojančią už lietuviškos tautinės savimonės stiprinimą Universitete ir visuomenėje. Ši nuostata tapo ir abiejų tautinių korporacijų - „Neo-Lithuania“ ir „Filiae Lithuaniae“ ideologijos kertiniu akmeniu. Abiejų korporacijų tikslas - lietuvių tautos didybė, jos garbė, gerovė ir valinga, kilni ir tauri asmenybė. Korporacijos šūkis - „Pro patrial“ („Dėl tėvynės“). Kaip ir daugelyje kitų organizacijų, abiejose korporacijose buvo trijų kategorijų narystė - juniorai, seniorai ir filisteriai (pastarieji buvo susijungę į atskirą „Neo-Lithuania“ filisterių sąjungą). Korporacija „Neo-Lithuania“ plėtojo įvairiapusę profesinę veiklą sekcijose, daug dėmesio skyrė asmens auklėjimui - bendraujant jaunesniems korporantams su senjorais ir filisteriais. Korporacija

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

79

turėjo gana veiklų sporto klubą, chorą, kvartetą. Naudodamiesi visuomenės, vyriausybės ir JAV lietuvių parama, neolituanai 1928 m. baigė statydintis savo rūmus, kuriuose įsirengė salę, korporacijos biurą, 40 vietų bendrabutį, bibliotekos bei kitas patalpas. Korporacija vienerius metus (nuo 1931 m. rudens) leido dvisavaitinį laikraštį „Studentų balsas“, o nuo 1932 m. iki 1940 m. vidurio jo vietoje - žurnalą „Akademikas“. Korporacija „Filiae Lithuaniae“, laikydamasi tų pačių ideologinių nuostatų kaip ir „Neo~Lithuania“, rūpinosi moteriškosios individualybės problemomis, dorovinio elgesio principais ir lietuvės inteligentės vaidmeniu tautos gyvenime. Abi tautinės korporacijos stengėsi globoti už Universiteto sienų šaly veikiančias tos pačios pasaulėžiūros jaunimo sąjungas - visų pirma ,Jaunąją Lietuvą“. Korporantai aktyviai dalyvavo ir kitose tautiškos krypties organizacijose - Šaulių sąjungoje, Vilniui vaduoti sąjungoje. Korporacijos „Neo-Lithuania“ garbės nariai buvo J. Basanavičius, B. Balutis, J. Jablonskis, J. Mačiulis-Maironis, A. Smetona. J. Tumas-Vaižgantas, P. Vileišis, o „Filiae Lithuaniae“ - S. Kymantaitė-Čiurlionienė, A. Smetona, J. Tumas-Vaižgantas. Abi tautinės politinės orientacijos korporacijos savo gretose išugdė politiškai užgrūdintus patriotus, įvairių sričių išlavintus inteligentus svarbiausioms Lietuvos kultūros, politikos, ūkio sritims. Daugelis korporacijų „Neo-Lithuania“ ir „Filiae Lithuaniae“ narių ir filisterių okupacijų metais tapo pirmosiomis bolševikinio represinio aparato aukomis. Tautine ideologija savo veikloje rėmėsi ir negausi voldemarininkų korporacija „Lietuva“, pasižymėjusi radikaliomis nacionalistinėmis pažiūromis.

6.3. LIAUDININKŲ IDEOLOGIJOS KORPORACIJOS Trečią politinės orientacijos Universiteto studentų korporacijų grupę sudarė varpininkai (pagal V.Kudirkos žurnalo „Varpas“ ir lietuvių liberalinės demokratinės grupuotės pavadinimą). Studentų „Varpo“ draugija (įregistruota 1923 m. gruodžio 6 d.) savo veiklą grindė liaudininkų partijos ideologija. Draugija pasirinko šūkį: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!“ Vėliau, gausėjant studentų varpininkų gretoms, „Varpo“ draugija pradėjo leisti atžalas - atskiras korporacijas, siekiančias jas labiau suburiančių, konkrečių (dažnai profesinių) tikslų. Pirmoji tokia varpininkų organizacija buvo Studentų varpininkų korporacija „Žalgiris“ (įregistruota 1928 m. vasario 2d.). Ją sudarė studentai vyrai. „Žalgiris“ suformulavo tokius tikslus: „šviesti narius ir ruošti juos visuomenės ir kultūros darbui pagal tautybės, demokratiškumo ir sąžinės laisvės dėsnius; auklėti narių draugiškumo, solidarumo jausmus ir stiprinti ryšius, moraliai ir materialiai juos paremti ir šelpti; grūdinti ir ugdyti jų tarpe griežtą drausmę, patvarumą ir nesulaužomai tvirtą pasiryžimą, vykdant savo idealus ir palaikant senas varpininkų tradicijas“. „Žalgirio“ korporantų daugumą sudarė Teisių fakulteto studentai, iš jų išaugo nemažai iškilių Lietuvos visuomenės veikėjų. 1932 m. gegužės 21 d. įregistruota Studentų medikų korporacija „Ąžuolas“, kurios tikslas, be bendrų visiems varpininkams siekių, dar ir mediko visuomenininko, humaniškumo ugdymo principai.

80

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

Ketvirtasis varpininkų vienetas buvo Studenčių varpininkių korporacija „Rimtis“, ypač pabrėžusi tautos kultūros kėlimo, demokratiškumo, tautiškumo principų puoselėjimą ir drąsios, ryžtingos moters asmenybės ugdymą, ruošiantis dirbti platesnėje visuomenėje. Visas varpininkų korporacijas vienijanti Studentų varpininkų sąjunga, panašiai kaip ir ideologizuotos studentų organizacijos, aktyviai plėtojo kultūrinę ir savišalpos veiklą, rūpinosi savišvieta, globojo gimnazijose iki 1930 m. veikusius moksleivių varpininkų būrelius, organizavo Lietuvos jaunimo sąjungos skyrius. Varpininkai leido moksleivių žurnalą „Moksleivių varpai“ (1 9 2 5 -1 9 3 0 m.), o vėliau - žurnalą „Moksleivis“ (1 9 3 5 -1 936 m.). Varpininkų globėjai ir garbės nariai buvo F. Bortkevičienė, K. Grinius, M. Sleževičius ir kt. Turtingų ir įtakingų mecenatų, galėjusių dosniai ilgą laiką remti „Varpo“ sąjungą, nebuvo, nes varpininkai beveik visada buvo opozicinei politinei grupei atstovaujanti organizacija. Todėl varpininkai nesistatydino rūmų, taip pat negalėjo plačiau leisti savo spaudos. Varpininkai buvo aktyvūs Universiteto studentijos veikėjai - dalyvaudavo studentų atstovybės valdyboje, organizuodavo įvairius renginius, mitingus ir kt. Iš studentų varpininkų sąjungos narių vėliau iškilo tokie įžymūs aukštojo mokslo Lietuvoje veikėjai, kaip akad. K. Baršauskas, prof. J. Kupčinskas, akad. K. Bieliukas ir kt.

6.4. STUDENTŲ SOCIALISTŲ ORGANIZACIJOS Socialistinės orientacijos organizacija savo veiklą pradėjo dar Aukštosiuose kursuose. Lietuvos universitete Studentų socialistų draugija įregistruota 1922 m. rugsėjo 2 1 d . Nuo pat pirmųjų Universiteto gyvavimo dienų studentai socialistai pradėjo energingai veikti ir ėmė dominuoti, organizuodami įvairius politinius renginius ir rūpindamiesi studentų savišalpa. Tarp studentų socialistų ir dešiniųjų organizacijų (ateitininkų ir neolituanų) įvykdavo, kaip jau minėta, ir aštrių incidentų, ir muštynių. Ši draugija buvo gana marga ir tautiniu, ir socialinės pasaulėžiūros radikalumo požiūriu. Todėl studentų socialistų draugija pradėjo diferencijuotis, skilti į labiau konsoliduotas vieningesnės ideologijos grupes. 1925 m. pabaigoje po muštynių I rūmuose Universiteto Senatas suspendavo Studentų socialistų draugijos veiklą. Kadangi šioje draugijoje daugumą sudarė socialistai aušrininkai, tai jie įkūrė Studentų socialistų aušrininkų draugiją (įregistruotą 1926 m. vasario 13 d.). Aušrininkais buvo pasivadinę nuo 1910 m. ėjusio „Aušrinės“ žurnalo ideologijos šalininkai; jie savo veiklą visų pirma plėtojo tarp moksleivijos ir apskritai tarp jaunimo. Pirmojo pasaulinio karo metu evakuotųjų lietuvių jaunimo dalis aktyviai dalyvavo aušrininkų veikloje, tuo metu orientuotoje į nuosaikų socializmą ir demokratiją. Iškovojusioje Nepriklausomybę Lietuvoje aušrininkų, taip pat ir studentų, veikloje ir ideologijoje sustiprėjo kairiosios jėgos ir orientacija į socializmą, susietą su individualizmu. Antra vertus, aušrininkų draugijos pasaulėžiūra buvo antimarksistinė. Todėl jiems visais laikotarpiais teko patirti nemaža represijų. Aušrininkai savo draugijos tikslu laikė auklėjimąsi ir lavinimąsi socializmo dvasia bei socializmo idėjų skleidimą. Draugijos nariai buvo aktyvūs ir studentijos sluoksniuose - tęsė uždarytosios socialistų sąjungos narių veiklą studentų ekonominėse bei savišalpos draugijose, jos nariai būdavo renkami ir į studentų atstovybę.

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

81

1929 m. aušrininkai dalyvavo atentato prieš ministrą pirmininką A. Voldemarą ruošime, todėl daugelis jų buvo nuteisti kalėti, dalis emigravo į užsienį. Draugijai toliau diferencijuojantis, dalis aušrininkų prisišliejo prie negausios komunistų grupuotės. Dalis suskilusios Studentų socialistų draugijos narių susibūrė į Studentų socialistų „Žaizdro“ draugiją (įregistruota 1925 m. gegužės 25 d.). Tai buvo socialdemokratinės pasaulėžiūros organizacija, laikiusi savo veiklos tikslu „lavintis ir tirti mokslinį socializmą“. Draugija leido žurnalą „Žaizdras“ (1928 - 1930 m.), propagavo socialdemokratijos idėjas tarp jaunimo, dalyvavo tarptautinėje studentų socialistų federacijoje (ISSF), buvo jaunimo internacionalo nare. Žaizdrininkai taip pat yra kalėję už politinę veiklą bei ryšius su plečkaitininkais. Žaizdrininkų draugijos nariai yra buvę žinomi Lietuvos mokslininkai D. Budrys, V. Girdzijauskas, J. Laužikas ir kt. Pažymėtina ir kultūrinio bei šveitimo darbo puoselėjimui skirta kairiosios pasaulėžiūros draugija (įregistruota 1924 m. kovo 27 d.) Studentų kultūros būrelis, dalyvavęs ir studentų akademiniame gyvenime - studentų atstovybės darbe.

6.5. KOMUNISTINĖS IDEOLOGIJOS DRAUGIJOS Universitete veikė ir legalios, negausios komunistinės pasaulėžiūros draugijos, kurių pirmoji buvo Studentų marksininkų draugija „Atžala“ (įregistruota 1926 m. gruodžio 9 d.). Ją uždarius 1930 m., tuoj pat buvo įregistruota maža Studentų marksininkų draugija „Aurora“, tęsusi tą pačią komunistinę veiklą ir platinusi provokacinio pobūdžio atsišaukimus prieš Universiteto vadovybę ir studentų grupuotes. 1932 m. „Aurora“ buvo uždrausta. Pavieniai komunistai ir toliau bandė steigti mažus savo organizacijos vienetus, taip pat infiltruodavo savo narius į kitas legalias ideologines studentų organizacijas. Dauguma šių draugijų narių aktyviai prisidėjo prie sovietinės sistemos įtvirtinimo okupuotoje Lietuvoje. Regioninės studentų organizacijos Kelios studentų draugijos ir korporacijos jungė iš tam tikros Lietuvos dalies, regiono kilusius studentus. Studentų draugija „Mažoji Lietuva“ (įregistruota 1928 m. kovo 29 d.) rūpinosi ryšių tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jaunimo stiprinimu, ruošdavo Klaipėdos krašto atmintinų dienų ir iškilių Mažosios Lietuvos žmonių minėjimus, rengdavo paskaitas aktualiais kultūros ir filosofijos klausimais. Studentų dzūkų draugija (įregistruota 1932 m. balandžio 7 d.), Žemaičių studentų korporacija „Filiae Samigtiae“ (įregistruota 1930 m. gegužės 30 d.) puoselėjo atitinkamo regiono žmonių (dzūkų ar žemaičių) būdingąsias būdo ypatybes, savo veikla stengėsi stiprinti korporantų bendradarbiavimą, rūpinosi kraštiečių kultūrinio lygio kėlimu. Panašių tikslų siekė ir kitos regioninės organizacijos - Lietuvių studentų sūduvių korporacija „Sudavia“ (įregistruota 1931 m. sausio 29 d.), Lietuvių studenčių sūduvių korporacija „Virgines Sudaviae“ (įregistruota 1931 m. birželio 6 d.), Žemaičių studentų Simano Daukanto draugija (įregistruota 1925 m. gegužės 14 d.) ir Studentų vilniečių korporacija „Vilnija“ (įsteigta 1932 m.), kėlusi ir tautinius bei visuomeninius tikslus.

4 . 100

82

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

6.6. TAUTINĖS ORIENTACIJOS STUDENTŲ ORGANIZACIJOS Greta ideologinių studentų organizacijų Universitete steigėsi ir bendresniu pagrindu veikiančių tautinių orientacijų korporacijų. Aktyvia ir darnia veikla pasižymėjo stambi Studentų atsargos karininkų korporacija „Ramovė“ (įregistruota 1932 m. birželio 21 d.), vienijusi studentus atsargos karininkus, puoselėjusi karinę dvasią, tautinę savimonę, kariuomenės ir visuomenės suartėjimo idėją. „Ramovės“ iniciatyva Lietuvos miestuose būdavo organizuojamos kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės, Universitete būdavo skaitomos karinio lavinimo paskaitos. Ramovėnų choras būdavo dažnas įvairiausiomis progomis rengiamų koncertų dalyvis. Korporacijos šefas buvo prezidentas A. Smetona, o globėjai - generolai S. Raštikis, V. Nagevičius ir kiti. 1934 m. gegužės 25 d. įregistruota Studentų šaulių korporacija „Saja“ skleidė Šaulių sąjungos idėjas tarp studentijos, taip pat stengėsi ugdyti tautinę savimonę ir plėtoti kultūrinę veiklą ne tik Universitete, bet ir už jo sienų. Patriotizmo nuostatas, broliškumo, pagalbos artimui ir kitų skautijos idėjų puoselėjimą laikė savo tikslais Studentų skautų draugija (įregistruota 1924 m. spalio 16 d.), 1932 m. sausio 14 d. persiorganizavusi į Studentų skautų korporaciją „Vytis“. Pagal bendrus skautijos įstatus veikė ir Studenčių skaučių draugovė, įregistruota 1930 m. rugsėjo 27 d. Abi korporacijos, nuolat papildydamos savo gretas iš gimnazijas baigusių skautų draugovių, buvo ganėtinai gausios ir veiklios. Korporantai, prof. S. Kolupailos vadovaujami, rengdavo turistinius žygius, masines keliones baidarėmis į pajūrį su tautiniais renginiais, stovyklas ir kt. Skautų šefas buvo respublikos prezidentas A. Smetona, o garbės nariais - prof. S. Kolupaila, prof. I. Končius, S. Čiurlionienė-Kymantaitė ir kt. Universitete veikė korporacijos, siekusios ugdyti savo narių tautinę savimonę ir kitomis kryptimis ir priemonėmis. Tokių korporacijų grupėje visų pirma reikia pažymėti korporaciją „Jūra“ (įsteigtą 1938 m.). ,Jūros“ tikslas - ugdyti savosios jūros bei Lietuvos pajūrio meilę, žadinti visuomenės dėmesį jūrai visais aspektais, skatinti vandens sportą. Korporacija įsikūrė ir veikė labai sunkiu Lietuvai laikotarpiu - Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai Lietuva turėjo paklusti Lenkijos ultimatumui, o nepraėjus metams, šalis dėl hitlerinės Vokietijos ultimatumo neteko Klaipėdos krašto. Ir visa Lietuva, ir jos akademinė bendruomenė, o ypač ,Jūros“ korporantai, labai išgyveno dėl Lietuvos pajūrio didžiosios dalies praradimo ir aktyviai dalyvavo protesto renginiuose. Korporacijos garbės narys buvo gen. T. Daukantas, o jos globėjas - prof. J. Šimoliūnas. Kiek mažiau tautinės savimonės diegimą akcentavo korporacija „Fraternitas Juvenum“ (įregistruota 1927 m. vasario 24 d.), kurios tikslas buvo kurti ir ugdyti akademinės jaunatvės tradicijas ir papročius, domėtis kūno kultūra ir sportu. Korporacijos garbės nariai buvo prof. P. Jodelė, prof. M. Romeris, Kipras Petrauskas ir S. Lozoraitis. Studentų korporacija „Šarūnas“, įsteigta 1929 m. kovo 21 d., rūpinosi moralinės saviauklos, senųjų lietuvių tradicijų puoselėjimu, kūno kultūros ugdymu, savišalpa. Pabaltijo tautų suartėjimo, broliškumo ugdymo siekė Lietuvių studentų korporacija „Fraternitas Baltiensis“ ir Lietuvių studenčių korporacija „Virgines Baltiensis“ (abi korporacijos įregistruotos 1933 m.). Panašūs tikslai, tik dar papildomai akcentuojant aisčių vienybę ir tautines tradicijas, buvo keliami ir Korporacijos „Romuva“ (įregistruotos 1930 m. sausio 30 d.) ir Studenčių korporacijos „Romuvos vaidilutė“ (įregistruotos 1932 m. rugsėjo 29 d.).

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

83

6.7. PROFESINĖS-FAKULTETINĖS STUDENTŲ ORGANIZACIJOS Keliolika studentų organizacijų, taip pat ir korporacijų, buvo sukurtos siekiant suburti atskirų fakultetų studentiją bendram studijų darbui ir profesiniam akiračiui plėsti. Kai kurios jų savo veiklos tiksluose įsakmiai deklaravo ir tautinės, ir valstybinės savimonės, patriotizmo ugdymo siekius. Pastarųjų korporacijų grupėje visų pirma pažymėtinos dvi giminingos Medicinos fakulteto studentų korporacijos - „Fraternitas Lithuanica“ ir „Patria“ ir Technikos fakulteto vyrija ~ „Plienas“. Studentų medikų korporacija „Fraternitas Lithuanica“ (įregistruota 1926 m. vasario 18 d.) kildino save iš Sankt Peterburge 1908 m. įsteigtos to paties vardo lietuvių gydytojų korporacijos. Lietuvos Universitete veikusios „Fraternitas Lithuanica“ tikslas buvo vienyti lietuvius studentus medikus, kelti mokslą ir lietuvių kultūrą, savo žinias skirti Lietuvos sveikatos reikalams. Korporacija rūpinosi stiprinti narių dorovę, solidarumą, tolerancijos bruožus, vengiant pabrėžti partinį ar religinį išskirtinumą. Panašius veiklos uždavinius kėlė ir Studenčių medikių ir odontologių korporacija „Patria“, įregistruota 1931 m. birželio 6 d. Korporantės taip pat daug dėmesio skyrė tautinių tradicijų ugdymui, profesiniam tobulinimuisi. Viena veikliausių ir gausiausių Universiteto profesinių tautinės orientacijos korporacijų buvo Lietuvos studentų technikų vyrija (korporacija) „Plienas“. Plieniečių inžinierių vaidmuo plėtojant Lietuvos aukštąjį technikos mokslą, mūsų Almam Matrem ir ekonomiką, ypač pramonę, ir vėlaiu buvo didelis. Todėl „Plieno“ vyrijos (šiuo metu atkurtos Kauno technologijos universitete) veiklą šiame skyriuje aprašome kiek plačiau. Vyrija „Plienas“, jungusi gana plataus ideologinio spektro studentus technikus vyrus (iki pat 1940 m. šiame fakultete buvo vos kelios merginos), įkurta 1931 m. vasario 22 d. vienuolikos idealistų, vadovaujamų studentų brolių V. ir L. Šniūkštų, A. Nasvyčio, J. Vidmanto. Plieniečiai veiklos kryptį ir turinį išreiškė šūkiu „Lietuviškumas, broliškumas, patvara ir darbas!“ Tokį šūkį „Plienas“ iškėlė neatsitiktinai. Tuo metu bepradedanti plėtotis Lietuvos pramonė daugiausia buvo nelietuvių rankose, gamybai vadovavo užsienio specialistai. Į daugelį įmonių gamybinei praktikai studentai nebuvo įleidžiami. Kaip jau minėta, universiteto kai kuriuose fakultetuose lietuviai tesudarė 50 -6 0 proc. Kai kuriose korporacijose, net ir pretenduojančiose į tautiškumo ugdymą, buvo įsigalėjusios užsienio „buršiškos“ tradicijos bei atributika (špagos, „skriestuvai“ ir kt.). Todėl plieniečiai, laikydami svarbiu uždaviniu ugdyti studentijos tautinę savimonę, stengėsi visų pirma kurti savas akademines tradicijas. „Plieno“ korporacija buvo pavadinta vyrija. Įsigalėjusios studentų korporacijose „seniorų ir juniorų“ sąvokos pakeistos „vyrais“ ir „jauniausiais vyrais“; filisteriai pavadinti - vyrais inžinieriais, o mecenatai - vyrais globėjais. Svarbiausas „Plieno“ vyrijos veiklos uždavinys - išugdyti kūrybingą, darbštų, pasiaukojusį savo šalies labui lietuvį inžinierių, sugebantį gerai vadovauti Lietuvos pramonės ir statybos plėtojimui. Šiuos uždavinius įgyvendinant vyrija labai pabrėždavo savo narių studijų pažangumo svarbą. Į vyrus buvo keliami tik II kurso studentai. „Plienas“ buvo profesinė korporacija, be kryptingos politinės orientacijos. Plieniečių visuomenines pažiūras, pagrįstas tautinės savimonės koncepcija, formavo vyresniųjų vyrijos narių intelektualinis poveikis. „Plieno“ vyrai glovėjai profesoriai P. Jodelė, S. Kolupaila, S. Dirmantas, S. Grinkevičius ir kt., taip pat vyrai inžinieriai J. Vidmantas, A. Nasvytis, E. Manomaitis vyrijos susirinkimuose dalydavosi su plieniečiais savo mintimis specialybės

84

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

bei aktualiais šalies ūkio pažangos ir kultūros klausimais. Vyresnieji plieniečiai aktyviai bendraudavo su kitais vyrijos nariais ne tik skaitydami pranešimus vyrijos susirinkimuose, bet ir dalyvaudami įdomiai rengiamuose alučiuose. Plieniečiai visuomet būdavo pirmose studentijos gretose įvairių visuomeninių akcijų metu (organizuojant elektros streiką 1935 m., demonstruojant prieš Lenkijos ultimatumą 1938 m., Klaipėdos okupacijos dienomis 1939 m. ir kitomis progomis). Nepaisant didelio studijų krūvio, vyrijos nariai aktyviai dalyvavo ir kitose VDU studentijos visuomenės veiklos srityse. Labai veiklus buvo „Plieno“ sporto klubas, kurio nariai neretai užimdavo pirmąsias vietas Universiteto lengvosios atletikos ir krepšinio varžybose. 1 9 3 9 -1 9 4 0 m. gražiai pasirodė ir „Plieno“ choras bei vokalinis kvartetas. Didelė dalis „Plieno“ vyrijos narių - inžinierių - sudarė svarbų branduolį plėtojant pokario metais technikos studijas mūsų Universitete. Buvę plieniečiai profesoriai J. Venskevičius, B. Stulpinas, J. Vidmantas, docentai V. Šukys, V. Gubavičius, B. Martinėnas, B. Garmus, J. Zdanys, L. Gastila, M. Zališauskas, K. Kaušinis, J. Paulauskas ir šių eilučių autorius nuo pat 1944 metų dalyvavo šioje veikloje. Keliolika plieniečių sunkiais pokario metais ir vėliau vadovavo Lietuvos pramonės įmonėms. Plieniečiai vyrai inžinieriai, karo metais atsidūrę Vakaruose, atkūrė vyriją ir aktyviai dalyvauja jos veikloje. Jie labai remia „Plieną“ ir mūsų Universitete, teikdami šiam tikslui savo organizacinę ir materialinę pagalbą. Inž. J.P. Nasvytis net paskyrė 5 stipendijas veikliems, gerai besimokantiems studentams plieniečiams. Profesinė Studentų teisininkų ir ekonomistų korporacija „Unitas“ (įsteigta 1934 m. kovo 22 d.) taip pat priskirtina prie organizacijų, kurios, be profesinio ugdymo, rūpinosi ir tautiškumo puoselėjimu. Universitete ganėtinai platų veiklos mastą įgavo ir grynai fakultetinės draugijos, jungusios vieno fakulteto studentiją; jos taip pat suvaidino reikšmingą vaidmenį akademiniame gyvenime. Iš šios rūšies fakultetinių draugijų ypač pažymėtina Studentų humanitarų draugija (įregistruota 1926 m. balandžio 29 d.) su keliomis sekcijomis, iš jų ir literatų sekcija, kurioje brendo žymieji mūsų rašytojai - J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis ir kt. Profesiniais klausimais rūpinosi taip pat Studentų gamtininkų draugija (įsteigta 1926 m. sausio 28 d.). Plačia veikla garsėjo Studentų technikų draugija (iš pradžių veikusi Technikos fakulteto studentų ekonominės savišalpos bendrovės pavadinimu; 1923 m. laprkičio 8 d. įregistruota). Studentų technikų draugija, jungusi daugumą technikos fakulteto studentų labai rūpinosi studentų ekonominiais reikalais, įsteigė bufetus, kino teatrą, prekybos įmonę, leisdavo paskaitų konspektus. Panašaus pobūdžio veiklą Medicinos fakultete plėtojo Studentų medikų draugija (įregistruota 1923 m. vasario 22 d.), Gamtos-matematikos fakultete - Studentų matematikųfizikų draugija (įsteigta 1928 m. gruodžio 15 d.) ir Teisių fakultete - Studentų treisininkų ir ekonomistų draugija (įsteigta 1924 m. kovo 27 d.). Gausiame studentų organizacijų būryje buvo nedidelių vienetų, jungiančių studentus pagal religinius, gyvensenos ir kitokius požymius. Ne visoms tos rūšies organizacijoms, kaip ir kai kurioms korporacijoms, pavyko reikšmingiau išplėtoti savo veiklą. Ryškesne veikla iš šių organizacijų pasižymėjo Lietuvių studentų evangelikų Donelaičio draugija (įsteigta 1929 m. lapkričio 30 d.) ir Studentų evangelikų draugija (įsteigta 1930 m. sausio 9 d.) Visų lietuviškųjų studentų organizacijų veiklą koordinuoti 1933 m. balandžio 27 d. buvo įsteigta Lietuviškųjų studentų organizacijų sąjunga.

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

85

6.8. TAUTINIŲ MAŽUMŲ STUDENTŲ ORGANIZACIJOS Kaip minėta ankstesniuose skyriuose, įvairiais laikotarpiais Universitete tautinių mažumų studentų būdavo 16-32 proc. Tautinių mažumų studentai plėtojo gana įvairią ir gyvą organizacinę veiklą. Žydų organizacijos. Žydai studentai buvo susibūrę į 18 ekonominių, profesinių, ideologinių ir tautinių organizacijų, kurios ne visos pastoviai veikė. Stambiausia organizacija buvo Studentų žydų ekonominis susivienijimas (įregistruotas 1923 m. vasario 22 d.). Korporacijos „Jordania“ (įregistruota 1925 m. gruodžio 3 d.) ir „Hercelia“ (įregistruota 1928 m. rugsėjo 13 d.), „El~Au“ (įregistruota 1933 m. vasario 22 d.) ir Žydų studentų sionistų socialistų draugija (įregistruota 1925 m. vasario 5 d.) vienijo gana gausius įvairių krypčių sionizmo šalininkus. Kitos organizacijos rūpinosi hebrajų kalbos mokymu, profesiniais reikalais ir kt. Lenkų organizacijos. Lenkų tautybės studentai buvo susibūrę į Studentų lenkų susivienijimą (įregistruotą 1925 m. gruodžio 3 d.) - nepolitinę organizaciją, kurios tikslas rūpintis narių akademinio gyvenimo, mokslo, kultūros ir ekonominiais reikalais. Nuo 1927 m. 2-3 susivienijimo atstovai būdavo išrenkami į studentų atstovybę. Lenkų studentų korporacija „Lauda“ (įregistruota 1928 m. gegužės 3 d.), vienijanti studentus vyrus, siekė visapusiškai lavinti korporantus, teikti savitarpio pagalbą, remiantis šūkiu - „Broliškumas ir ištikimybė!“ Kurį laiką veikė ir Studenčių lenkių sąjunga „Znisz“. Rusų organizacijos. Rusų tautybės studentų pagrindinė organizacija buvo Studentų rusų susivienijimas (įregistruotas 1927 m. balandžio 7d.), jungęs įvairių pažiūrų studentiją, rūpinęsis narių akademiniais ir savišalpos reikalais. Turėdavo vieną savo atstovą Studentų atstovybėje. 1931 m. balandžio 30 d. buvo įregistruota Studentų rusų korporacija „Ruthenia“, 1932 m. balandžio 7 d. - Studenčių rusių korporacija „Filiae Rutheniae“, 1934 m. vasario 15 d. - Rusų studentų korporacija - „Alacritas“. Vokiečių tautybės studentai buvo susibūrę į Vokiečių studentų korporaciją „Arminia“ (įregistruotą 1928 m. kovo 29 d.), nuo kurios 1929 m. atsiskyrusios studentės sukūrė to paties vardo atskirą korporaciją. Latvių tautybės studentai buvo susivieniję į Studentų latvių korporaciją „Sidrabenia“ (įregistruotą 1927 m. sausio 20 d.), kuri rūpinosi tautiniais ir akademiniais savo narių reikalais, kartu prisidėdama prie latvių ir lietuvių vienybės puoselėjimo.

6.9. BENDROSIOS STUDENTŲ ORGANIZACIJOS Be minėtų ideologinių, tautinių, regioninių, profesinių, fakultetinių ir mažumų organizacijų, Universitete buvo ir bendrojo pobūdžio organizacijų bei kitų vienetų, kurių tikslai ir veikla nebuvo apibrėžta nei ideologija, nei fakultetu, nei tautybe ar kilmės požymiais. Į šią organizacijų kategoriją įėjo Universiteto choras, Akademis sporto klubas, Akademinis turizmo klubas. Be to, šiai kategorijai galima priskirti ir tokius vienetus, kaip Akademinė ligonių kasa, Lietuvių studentų susišelpimo draugija. Universiteto choras. Prie grožio ir gėrio bei lietuviškos dainos meilės puoselėjimo daug prisidėjo Universiteto choras, 1924 m. suburtas muziko kun. Teodoro Brazio. Tačiau dėl nepalankių choro darbui to meto sąlygų choras iširo. 1925 m. muzikas Nikodemas Martinonis chorą atgaivino. Jis su dideliu pasisekimu pirmą kartą koncertavo Kaune

86

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

įvykusioje SELL studentų sąjungos konferencijoje. N.Martinonis chorui vadovavo iki 1929 m. Pasitraukus N.Martinoniui iš choro dirigento pareigų, šiam darbui pakviestas Zenonas Slavinskas (Slaviūnas), vadovavęs chorui 1930-1932 m. Po to iki 1933 m. chorui laikinai dirigavo kompozitorius Stasys Šimkus, o 1 9 3 3-1940 m. - kompozitorius Konradas Kaveckas, kurio vadovaujamas choras pasiekė aukšto meninio lygio. Tuo laikotarpiu Vytauto Didžiojo universiteto choras sėkmingai koncertavo Latvijoje (1935 m.), Švedijoje (1936m .), Prancūzijoje (Paryžiuje) 1937 m. vykusioje pasaulinėje parodoje, Čekoslovakijoje (1938 m.). Ypač didelį pasisekimą choras pelnė Paryžiuje, kur koncertavo kartu su Lietuvos operos soliste V. Jonuškaite-Zauniene tautų folkloro manifestacijos renginyje didelėje (4000 vietų) Le Mutualité salėje, Cité Universitaire salėje, taip pat Pasaulinės parodos Pabaltijo valstybių pavilione ir Lietuvos pasiuntinybėje. Chorą nuoširdžiai priėmė ir pasveikino Prancūzijos Respublikos prezidentas Lebrun. Sėkmingą choro pasirodymą Paryžiuje savo padėkos laiške VDU rektoriui prof. M. Rômeriui puikiai įvertino ir Lietuvos įgaliotas ministras Prancūzijoje P. Klimas, prašydamas „ir toliau kiek galima remti mūsų jaunime atgijusį tautinės dainos ir tautinių šokių kultą, kuris ne tik stiprina tautinės dvasios ugdymą, bet ir vaizdžiausiai gali pristatyti mūsų krašto būdą ir nuotaiką užsieniečiams“. Choras koncertuodavo ir šalies visuomenei, kariuomenės daliniams, Universitete įvairių minėjimų ir kitų iškilmių proga, dažnai kartu dainuojant operos solistams. Chorui 1 9 4 0 -1 9 4 6 m. vadovavo kompozitorius Klemensas Griauzdė, o vėliau, iki Kauno politechnikos instituto įsteigimo - kompozitorius Jonas Dambrauskas. Chorui Kauno politechnikos institute buvo suteiktas Akademinio choro ,Jaunystė“ vardas. Studentų teatro draugija, įkurta 1930 m., bandė suburti scenos mylėtojus, tačiau dėl pradedančių reikštis politinių tendencijų Senato nutarimu buvo uždaryta. Akademinė teatro studija (įkurta 1937 m.) sėkmingai ugdė teatro meną, puoselėjo studentijos ir visuomenės teatrinę kultūrą (rengė minėjimus, paskaitas). Studija buvo įkurta prof. Balio Sruogos pastangomis, jos vadovas buvo Algirdas Jackevičius. Studija buvo glaudžiai susieta su prof. B. Sruogos vadovaujamu Humanitarinių mokslų fakultete veikusiu teatro seminaru, kurį lankė daug vėliau iškilusių Lietuvos rašytojų, kritikų, artistų. Akademinis sporto klubas (ASK) studentų atstovybės iniciatyva įsteigtas 1930 m. kovo 9 d. Jo tikslas - plėtoti tarp studentų įvairias sporto šakas. Klubas įsteigė teniso, sportinių žaidimų, žiemos sporto, fechtavimo, meninės gimnastikos, stalo teniso, automobilių-motociklų ir kitas sekcijas, rūpinosi sporto bazėmis, leido informacinius leidinius, organizuodavo varžybas ir kitus sporto renginius. Klubas atstovavo Lietuvos studentijai SELL bei kitose sporto olimpiadose, palaikė ryšius su užsienio sporto sąjungomis. Pažymėtina, kad sportinę veiklą, ypač krepšinį ir lengvąją atletiką, aktyviai plėtojo ir studentų korporacijos bei draugijos. Akademinis turizmo klubas. Įsteigtas 1930 m. gegužės 4 d. turizmui ir kraštotyrai plėtoti. Iš pardžių aktyviai veikė - organizuodavo įdomias ekskursijas į Klaipėdos klaštą, Rytų Prūsiją ir kitur; ilgainiui jo veikla išblėso, eksursijų organizavimu pradėjus rūpintis studentų korporacijoms ir draugijoms. Akademinė ligonių kasa (įsteigta 1925 m. rudens semestre). Jos tikslas lengvatinėmis sąlygomis teikti savo nariams medicinos pagalbą. Kasa pagal Senato parengtą Statutą buvo valdoma tarybos ir valdybos. Tarybą sudaro prorektorius ir 2 Medicinos fakulteto profesoriai, kiekvieno fakulteto profesūros atstovas, taip pat studentų ir gydytojų atstovai. Valdyba buvo renkama iš tarybos narių. Kasos lėšas sudarė narių mokesčiai, pašalpos ir vyriausybės įnašai. Liginių kasa turėjo palyginti nedaug narių ir disponavo nedidelėmis lėšomis.

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

87

Lietuvių studentų susišelpimo draugija (įregistruota 1922 m. sausio 5 d.) rūpinosi materialinės pagalbos teikimu studentams, ypač kairiosios orientacijos. Įsteigė valgyklą, kino teatrą, veikusį vakarais tos valgyklos salėje, parduotuves - „Studentai“, alaus barą ir kt. Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, visos Universiteto organizacijos Universiteto vadovybės įsakymu rudens semestro pradžioje buvo uždarytos, jų turtas nacionalizuotas, visa dokumentacija, bylos, vėliavos iki nustatytos datos turėjo būti perduotos Universiteto komjaunimo organizacijai. Šis įsakymas, žinoma, nelietė komunistinių organizacijų - komunistų partijos ir komjaunimo. Kai kurios VDU studentų organizacijos (visų pirma ateitininkai) savo veiklą tęsė ir sovietinės bei vokiečių okupacijos sąlygomis, pogrindyje konspiruotai burdamos studentiją ir kitą patriotinę jaunuomenę aktyviai priešintis okupacijai. Dauguma stambesniųjų studentų korporacijų (ateitininkai, „Neo-Lithuania“ bei „Filiae Lithuaniae“, „Plienas“, „Fraternitas Lithuanica“ ir kt.) atkūrė savo gretas emigracijoje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose.

6.10. STUDENTŲ ATSTOVYBĖ Lietuvos universitete studentų atstovybė įkurta tik praėjus pusketvirtų metų po Universiteto įkūrimo - 1925 metų pabaigoje. Iki tol studentų atstovybės paskirtį - rūpintis akademiniais ir ekonominiais studentų reikalais ir vykdyti vyriausiojo studentų valdymosi ir atstovaujamojo organo funkcijas ~ iš dalies bandė atlikti dvi jau minėtos organizacijos Studentų savišalpos draugija ir Lietuvių studentų dragovė. Savišalpos draugijos svarbiausias tikslas, kaip tai matyti iš jos pavadinimo, buvo studentų savišalpos plėtojimas, materialinės padėties gerinimas. Jai priklausė įvairių tautybių ir pažiūrų studentai, susiskirstę į dvi konfrontuojančias grupes - lietuviškąją, kuri laikėsi tautiškumo nuostatos, ir internacionalinę, visų pirma tautinių mažumų - žydų ir rusų atstovų. Iš pradžių antrosios grupės studentai, Universitete ir savišalpos draugijoje sudarę daugumą, bandė ignoruoti valstybinės - lietuvių kalbos - vartojimą draugijos susirinkimuose. Įtampa abiejų draugijos grupių santykiuose ilgainiui dar padidėjo. Savo ruožtu trinties reiškiniai aštrėjo ir tarp Lietuvių studentų draugovės (čia dauguma buvo ateitininkų ir neolituanų) ir studentų savišalpos draugijos, ypač kai tekdavo atstovauti studentijai visuomenėje ar užsienyje. Atsižvelgdamas į nenormalius politiškai susiskaldžiusios studentijos tarpusavio santykius, ir Universiteto Senatas, ir Lietuvių studentų draugovė ryžosi įkurti bendrą visos studentijos atstovaujamąjį organą. Studentijos organizacijos ėmėsi kurti tokio organo įstatus. Ideologinės studentų sąjungos ilgokai nesutarė dėl būsimosios atstovybės statuso, spaudoje ir susirinkimuose vyko aštrios diskusijos. Todėl Universiteto Senatas pats parengė Studentų atstovybės statutą, apibrėžiantį šio organo veiklos apimtį ir teises. Kasmet atstovybė buvo renkama demokratiškais pagrindais pagal proporcinę rinkimų sistemą. Šimtui studentų buvo renkamas vienas atstovas. Studentų atstovybė savo veiklai pagal Statutą organizuoti rinkdavo prezidiumą, įvairias komisijas (revizijos, užsienio, ekonominę, juridinę, spaudos, sporto ir meno) bei kitus reikalingus organus. Studentija, ypač jos organizuotoji dalis, laikydavo atstovybę reikšminga institucija - savo parlamentu - ir gana aktyviai dalyvaudavo rinkimuose (kai kada net ir vykdavo konfrontacija tarp grupuočių). Balsuodavo 49 ~ 70 proc. (išskyrus 1928 m. rinkimus, kai balsavo daugiau kaip 80 proc. potencialių rinkėjų). Studentų atstovybė per visą savo veiklos laikotarpį (1925 - 1940 m.) ilgokai buvo, galima sakyti, vienintelė demokratiniu būdu išrinkta palyginti stambios, veiklios,

88

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

apsišvietusios bendruomenės - studentijos - atstovavimo organas, kurio politiniame spektre atsipindėjo visos grupuotės - nuo kraštutinės dešiniosios iki komunistų ir individualiųjų revoliucionierių. Kadangi studentų politinių pažiūrų spektras paprastai apytikriai rodė visuomenės pasaulėžiūrinį pasiskirstymą, įdomu bent glaustai pagvildenti studentų organizacijų pasiskirstymą atstovybėje atskirais laikotarpiais. Be to, pravartu pasidomėti, kokie gi buvo įvairiausiais laikotarpiais konkretūs šio studentų parlamento veiklos rezultatai. Tai galėtų būti naudinga ir dabartinių studentų atstovybių ir organizacijų vadovams, ieškantiems realesnių veiklos formų šiuolaikinėmis sąlygomis. Todėl čia pateikiamos bent šykščios žinios apie studentų atstovybių sudėtį ir veiklos svarbiausius rezultatus. Pirmoji studentų atstovybė buvo renkama 1925 m. gruodžio 5-6 d. Į šią atstovybę išrinkti 24 atstovai. Iš jų 8 - Ateitininkų sąjungos, 5 - korporacijos „Neo-Lithuania“ atstovai; po 2 narius turėjo „Kultūros“ būrelis, varpininkai ir socialistai, 5- žydų organizacijos. Taigi stambiausių lietuviškų ideologinių organizacijų atstovai šioje atstovybėje sudarė 54,2 proc., daugiausia iš jų buvo ateitininkų (33,3 proc.). Šiai atstovybei teko pareiga rengti atstovybės statuto projektus (tiesa, Senato nepatvirtintus), įvairią kitą reglamentinę dokumentaciją. Atstovybė taip pat surengė Kaune Pabaltijo studentų sąjungos konferenciją. Antrosios atstovybės (išrinktos 1926 lapkričio 28-29 d.) visuomeninės orientacijos spektras pasikeitė - lietuviškosios centro ir dešiniosios grupuotės (ateitininkai ir neolituanai) joje nesudarė daugumos. Savo pozicijas sustiprino socialistinės pakraipos grupuotės. Kadangi tuoj po studentų atstovybės rinkimų (1926 m. gruodžio 27 d.) liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus, buvo nuversta dešiniųjų partijų ir dalies kariuomenės, Studentų atstovybės prezidiume taip pat įvyko politiniais motyvais pagrįsti pokyčiai, ir atstovybės pirmininku tapo korporacijos „Neo-Lithuania“ atstovas. Ši atstovybė ypač rūpinosi studentijos reprezentacija užsienyje ir aktyviu dalyvavimu Pabaltijo studentų SELL (Suomi, Eesti, Latvija, Lietuva) sąjungos veikloje. Trečioji atstovybė (išrinkta 1927 m. gruodžio 4-5 d.) buvo panašios procentinės sudėties ir rūpinosi gauti studentijai įvairių lengvatų (kino teatruose, teatre, kelionėms geležinkeliu), tačiau daug ko šioje srityje nepasiekė. Atstovybė dalyvavo SELL konferencijoje Rygoje, daug dėmesio kreipė į tautinius klausimus, bandė organizuoti laikraščio leidimą. Ketvirtojoje atstovybėje (1928 m. renkant 40 atstovų) minėtosios stambiausios lietuviškosios organizacijos gavo 50,0 proc. vietų - maksimalų per visą laiką procentinį balsų skaičių. Ateitininkai, gavę 30,0 proc. balsų, užėmė pirmąją vietą, kurią išlaikė renkant visas vėlesnes atstovybes. Antrąją ir trečiąją vietą (12-17 proc.) dalydavosi žydų organizacijos ir „Neo-Lithuania“. Ketvirtoji atstovybė įstojo tikruoju nariu į tarptautinę studentų konfederaciją CIE (Confederation Internationale des Etudiants). Be to, šios atstovybės pastangomis Lietuvoje pirmą kartą buvo surengta Pabaltijo studentų sąjungos SELL studentų olimpiada. Be to , atstovybė rūpinosi studentų ekonominiais reikalais, tačiau reikšmingesnių laimėjimų nepasiekta. Penktojoje atstovybėje, išrinktoje 1929 m. gruodžio 1-2 d., pradėjo aktyviai reikštis nauja jėga - fakultetinės ir regioninės draugijos ir korporacijos. Atstovybei pavyko pasiekti, kad studentams būtų 50 proc. pigiau parduodami bilietai į Valstybės teatrą. Rūpintasi autobusų bilietų kainos nuolaida, gautos patalpos atstovybei. Be to, atstovybė padėjo suburti Akademinį turizmo klubą bei Akadeninį sporto klubą, išleido informacinį leidinį „Alma Mater“, rūpinosi studentų politinių kalinių likimu. Šeštojoje atstovybėje (išrinktoje 1930 m. lapkričio 2 9 -3 0 d.) ne ideologinės lietuviškosios organizacijos dar sustiprino savo pozicijas. Atstovybei pavyko pasiekti, kad

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

89

įsikūrusi Aukštųjų mokyklų klausytojams remti draugija, gavusi atitinkamą vyriausybės subsidiją, įsteigtų studentams pigią valgyklą. Atstovybė išrūpino studentams nuolaidas skalbyklose ir kirpyklose, perorganizavo akademinę ligonių kasą, taip pat surengė 1931 m. Kaune vykusią VIII SELL konferenciją. į septintąją atstovybę (išrinktą 1931 m. lapkričio 2 1 -2 2 d.) įėjo kiek daugiau kairiųjų grupuočių (iš jų 2 atstovai komunistų „Auroros“ draugijos) ir mažumų organizacijų narių. Vis dėlto, pasiekus reikiamą veiklos darną, šiai atstovybei pavyko daug nuveikti. Visų pirma išsirūpintos lengvatos studentams siuvyklose, kirpyklose, skalbyklose, pirtyse ir kt. Padaryta konkrečių žygių Studentų namų statybai organizuoti. Ši atstovybė taip pat suorganizavo dvi šventes - Studentų dieną (vasario 15 d.) ir Studentų pavasario šventę, tapusias tradicinėmis iki 1940 m. Atstovybė taip pat ėmėsi radikalių priemonių kovojant su komunistų pogrindinės spaudos platinimu ir su politiniu šnipinėjimu Unversiteto viduje. Daug dėmesio kreipta į tautos problemas - Klaipėdos krašto klausimą, bendradarbiavimą su Vilniaus lietuviais studentais ir paramos jiems organizavimą. Atstovybė sušaukė didelį mitingą protestuojant prieš susidorojimą su lietuviais studentais Berlyne. Be to, Tilžės lietuvių namų statybai atstovybė surinko 2000 Lt. Didelis laimėjimas - laikraščio „Lietuvos studentas“ reguliarus leidimas, atstovybei perėmus šį darbą iš fakultetinių draugijų. Be to, atstovybė užmezgė ryšius su tarptautine studentams remti draugija (International Student Service), taip pat pasiųsdama 3 studentus į vasaros darbo stovyklas užsienyje. Aštuntojoje atstovybėje (išrinktoje 1932 m.) ryškėjo ta pati tendencija, kaip ir 1931 m. atstovybėje. Atstovybės veiklos sritis taip pat panaši, tik mažesnių pasiekta laimėjimų. 1933 m. atstovybės rinkimus boikotavo dešiniosios organizacijos, ir atstovybės veikla nutrūko iki 1938 m. pavasario, atnešusio visai Lietuvai audrų ir sukrėtimų, įtraukusių į politinių įvykių sūkurį ir studentiją. Studentijos ir atstovybės veiklą tais dramatinių įvykių prisotintais paskutiniais tarpukary Vytauto Didžiojo universiteto egzistavimo metais dera apžvelgti atskirai.

6 .11. STUDENTIJA PASKUTINIAIS NEPRIKLAUSOMYBĖS METAIS Norint geriau suvokti 19 3 8 -1 9 4 0 metų studentijos aspiracijas, jos veiklos - kartais gaivališkos ir radikalios - motyvaciją, būtina žinoti vidaus ir užsienio politinę konjunktūrą ir visuomenės nuotaikas, kuriomis gyveno tuo metu Lietuva, visų pirma ankstyvą 1938 m. pavasarį. Tarpukario laikotarpiu Nepriklausomos Lietuvos studentija, sekdama visus valstybinio ir tautinio gyvenimo įvykius, visuomet jautriai ir greitai reaguodavo į vidaus ir užsienio politinį gyvenimą, kuriam netrūko nei įtampos, nei sukrėtimų. Lietuva vis labiau juto savo pietų ir vakarų kaimynų apsuptį, krašto viduje taip pat jautėsi įtampa, pastangos varžyti opozicijos veiklą. Tokiomis sąlygomis studentijos organizacijos aktyviai ruošėsi rinkimams į atstovybę, kuri tuo metu buvo, kaip minėta, visuomenės politinio spektro veidrodis ir demokratijos modelis. Rinkimai į atstovybę įvyko 1938 m. kovo 10-11 dienomis, o kovo 17 d. Lietuva patiria užsienio politinės ir karinės apsupties sukeltą pirmą sukrėtimą Lenkijos ultimatumą. Studentija kovo 18 dienos vakarą surengė masinę protesto prieš ultimatumą demonstraciją, kurioje dalyvavo ir daug moksleivijos. Įvyko susirėmimų su policija, buvo ir areštuotųjų bei nubaustų administracinėmis baudomis studentų. Daugelį

90

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

demonstrantų nuo suėmimo išgelbėjo Didžiųjų (dabar II) Universiteto rūmų talpūs vestibiuliai ir koridoriai, nes į rūmų patalpas pagal autonomijos nuostatus policijai įeiti buvo draudžiama. Priėmus Lenkijos ultimatumą ir užmezgus su šia valstybe diplomatinius santykius, Lietuvoje suaktyvėjo lenkiškųjų organizacijų veikla. Pasirodė kurstomojo pobūdžio lapelių ir Universitete, ypač 1938 m. rudens semestro rinkimų į atstovybę išvakarėse. Rinkimų metu pasitaikė ir antisemitinių išsišokimų. Naujos atstovybės sudėtis mažai pakito, palyginti su 1938 m. pavasario semestre išrinktos atstovybės organizacijų pasiskirstymu. Naujajai atstovybei, veikusiai iki 1940 m. birželio vidurio - SSRS kariuomenės invazijos - ir Universitetui, ir visai Lietuvai, teko gyventi ir veikti ypatingomis sąlygomis. 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausybė, grasinama valstybingumo praradimo pavojaus, turėjo paklusti Vokietijos ultimatumui ir perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Lietuva neteko svarbios pajūrio teritorijos, 27 proc. savo pramonės ir iki 10 proc. žemės ūkio gamybos potencialo, vienintelio jūros uosto, susidūrė su nepaprastai sudėtingomis žmonių ir įstaigų evakuacijos problemomis. Net ir dvi aukštojo mokslo įstaigos - Klaipėdos Prekybos ir Klaipėdos Pedagoginis institutas ~ turėjo būti skubiai perkelti į likusią Lietuvos teritoriją. Šie tragiški įvykiai neišvengiamai sukėlė vis stiprėjančią visuomenės ir, žinoma, studentijos protesto reakciją. Lietuvoje netrukus (kovo mėnesį) buvo sudaryta koalicinė bendrojo darbo vyriausybė, į kurią įėjo ir krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų partijų atstovai. Toliau didėjant tarptautinei įtampai ir atėjant Antrojo pasaulinio karo grėsmei, studentų organizacijos ėmėsi patriotinės iniciatyvos, rūpinantis studentų atstovybei, rinko aukas Ginklų Fondui, Vilnijos lietuvių sąjungoms, kolektyviai stojo į Šaulių organizaciją. Lenkijos žlugimas, Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją, ir Vilniaus atgavimas pagal 1939.10.10 sutartį su SSRS, įvedė Lietuvą į naują nevienareikšmę geopolitinę situaciją. Išsipildęs ilgametis tautos siekis atgauti senąją sostinę kėlė ne tik tautos džiaugsmą ir entuziazmą, bet pagrįstą nerimą dėl tolesnio valstybės likimo ir rūpestį dėl iškilusių milžiniškų problemų visose valstybinio gyvenimo srityse. Tokiomis nuotaikomis šiuos įvykius sutiko šalies visuomenė ir, žinoma, studentija. Vos praėjus porai dienų po Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės įžengimo į Vilnių, Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybė suorganizavo specialiu traukiniu ekskursiją į Vilnių, aplankant Gedimino pilį, Aušros Vartus, Vilniaus universitetą. Vytauto Didžiojo universiteto studentiją labai jaudino Vilniaus lietuviškojo Universiteto atkūrimas. Savo ruožtu Stepono Batoro universitete susibūrę ne tik studentai lenkai, bet ir daugelis šovinistiškai nusiteikusių pabėgėlių įvairiomis progomis įvairiais provokaciniais protesto veiksmais priešinosi Universiteto lituanizacijai. 1939 m. gruodžio 1 d. VDU studentų atstovybė, dalyvaujant Universiteto prorektoriui, studentų organizacijų atstovams, priėmė rezoliuciją, kurioje reiškiamas didelis susirūpinimas Vilniaus krašto kultūriniu, socialiniu ir politiniu gyvenimu. Rezoliucijoje reikalauta uždaryti Vilniaus Stepono Batoro universitetą ir jo vietoje atidaryti naują, lietuviškos dvasios universitetą, perkialiant į jį VDU atitinkamus fakultetus. Buvo keliami ir kai kurie politinio pobūdžio reikalavimai, akcentuojant tautos konsolidacijos reikalingumą. Rezoliucija, Senatui tarpininkaujant, įteikta ministrų kabinetui, švietimo ministrui ir vyriausybės įgaliotiniui Vilniuje. Neabejotina, kad ši akademinės bendruomenės rezoliucija, išreiškianti visos Lietuvos visuomenės nuomonę, paspartino Vutauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų reformą, ypač Universitetų įstatymo svarstymą ir priėmimą Seime. Ginant lietuvybės pozicijas Vilniaus universitete ir už jo sienų, daug pastangų teko padėti organizuotai studentijai, atvykusiai iš Vytauto Didžiojo universiteto ir atnešusiai į Vilnių lietuviškas akademines tradicijas. Pridurtina, kad jau 1940 m. pavasario semestro

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

91

pabaigoje Vilniaus universitete veikė 14 studentų korporacijų bei draugijų, ir semestro pradžioje išrinkta Studentų atstovybė, kurios veikla, kaip ir Vytauto Didžiojo universiteto 1940 m. gegužės mėn. išrinktos naujos atstovybės, nutrūko vos tik šalį okupavus SSRS kariuomenei.

6.12. STUDENTIJOS TARPTAUTINIAI RYŠIAI Lietuvos studentija jau pirmaisiais po Universiteto įsteigimo metais pradėjo rūpintis megzti ryšius su užsienio akademinėmis organizacijomis. Pirmuosius žingsnius šia kyptimi žengė minėtoji Lietuvių studentų draugovė - gausiausias to meto tautinių organizacijų sambūris. Draugovė atstovavo Lietuvos studentijai 1923 m. balandžio 10 d. Estijoje, Tarų mieste įvykusiame Pabaltijo studentų sąjungos suvažiavime. Ši sąjunga vėliau pasivadino SELL (Suomi, Eesti, Latvija, Lietuva) vardu. Po to ryšiai su šių kaimyninių ir kitų valsybių studentija darėsi vis glaudesni. Tačiau tarptautinis studentijos bendradarbiavimas ypač suaktyvėjo, įsisteigus Universiteto studentų atstovybei. SELL sąjungos tikslas buvo supažindinti jos narius su SELL kraštų kultūra, istorija, literatūra, ir tuo suartinti Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos studentiją, padėti jai užmegzti artimesnius kontaktus ir su kitų tautų akademiniu jaunimu. SELL sąjungos Centrinis biuras, įsikūręs Estijoje, Tartu mieste, tvarkė sąjungos organizacinius reikalus. Sąjunga kasmet rengdavo konferencijas, kuriose darbas vykdavo keturiose komisijose: organizacinėje, bendradarbiavimo, sporto ir informacijos ir spaudos. Konferencijos vykdavo apytikriai pagal rotaciją, kaskart keičiant jos vietą. Lietuvoje Kaune SELL konferencija vyko 1926 m. (IV), 1931 m. (VIII) ir 1939 m. (XVI), taip pat 1929 m. Kaune vyko ir SELL sporto olimpiada, kurioje dalyvavo tik Lietuvos ir Latvijos universitetų sportininkai (pastarieji didele taškų persvara laimėjo varžybas). Lietuvos universiteto studentija nuo 1929 m. dalyvavo Tarptautinės studentų konfederacijos CIE (Confédération Internationale des Étudiants) veikloje. Šioje konfederacijoje SELL kraštų studentija laikėsi SELL konferencijose suderintos linijos. Konfederacijai padedant ir tarpininkaujant, Lietuvos universiteto studentų atstovybė nuolat informavo kitų kraštų studentų organizacijas apie Lietuvos akademinį gyvenimą. CIE padėjo užmegzti artimesnius santykius ir su JAV, Anglijos, Vengrijos, Italijos, Čekoslovakijos ir kitų valstybių studentija, pasikeista informacine literatūra. 1931 m. Universiteto studentija pradėjo bendrauti su Tarptautine studentams remti draugija (International Student Service). Jai padedant, per 1932 m. vasaros atostogas du Universiteto studentai buvo pasiųsti į studentų darbo stovyklą Anglijoje ir vienas į tokią pat stovyklą Šveicarijoje. Stovyklų tikslas buvo padėti iš įvairių kraštų suvažiavusiems jų dalyviams arčiau susipažinti, susidraugauti ir pasimokyti kalbų. Studentų atstovybė palaikė gaudžius santykius ir su ukrainiečių bei baltarusių studentų organizacijomis, kviečiant į sukaktuves ir konferencijas (į VIII SELL konferenciją Kaune). Norėdama užmegzti ir palaikyti glaudesnius santykius, studentų atstovybė surengė keletą ekskursijų į Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją ir Vokietiją. Be to, priimta nemaža ekskursijų ir paskirų asmenų ne tik iš minėtųjų kraštų, bet ir iš JAV, Anglijos, Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir kt. Kai kurios studentų organizacijos taip pat palaikė ryšius su užsienio universitetų studentais.

92

6. UNIVERSITETO STUDENTŲ ORGANIZACIJOS

LITERATŪRA 1. 2. 3. 4. 5.

6.

7. 8.

Vytauto D idžiojo universitetas. Antrųjų pen kerių veikim o metų (1927.II. 1 6 -1 9 3 2 .IX. 1) apyskaita. - K.: 1933. - 523 p. Jaunam studentui.- K.: VDU studentų ateitininkų sąjungos leidinys, 1933.- 163 p. Žemaitis Z. Reikšmingas Vytauto Didžiojo universiteto ch oro žygis / / Vytauto Didžiojo universiteto žinios 1937. Nr. 9-10, p. 2 6 7 - 270. Narutis P. Tautos sukilim as 1941 Lietuvos nepriklausom ybei atstatyti I d. - Saline: Mc Naughton & Gunn Ine., 1994. - 403 p. Kaubrys S. Pugačiauskienė D. Studentų ateitininkų korporacijos Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete / / Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų M okslo A kadem ijos 70-metis. - K : Littera Universitatis Vytauti Magni, 1993.- P. 223. Valiukėnas M. Lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo Lithuania / / Lietuvos universitetas 1 5 7 9 -1 8 0 3 -1 9 2 2 .- Chicago.: Lietuvių Profesorių Darugija A m erikoje, 1 9 7 2 .-P. 617. Čepėnai A.ir P. Kitos studentų organizacijos. Ibid. P. 631 Čepėnas P. Studentų atstovybė. Ibid. P. 648

7. UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU_________________

NIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU

~ 1 9 4 0-1941 m.

7 .1 . UNIVERSITETO IR FAKULTETŲ VADOVŲ PAKEITIMAS Paskutinieji ketvirtojo dešimtmečio metai Lietuvai buvo kupini ir tragiškų, ir vilčių išsipildymo įvykių. Tai, viena, Klaipėdos krašto netekimas 1939 m. kovo 23 d., o antra Vilniaus atgavimas pagal Lietuvos-Sovietų sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartį. Pastarasis lietuvių tautos ilgai puoselėtų aspiracijų išsipildymas buvo susietas su visuomenės nerimą ir grėsmės nuojautą keliančia aplinkybe - sovietų įgulų įvedimu į gyvybingiausias Lietuvos strategines zonas. Šis pagal Sovietų sąjungos-Vokietijos 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktą atliktas Lietuvos valstybingumą pažeidžiantis sovietinių įgulų išdėstymas šalyje ir buvo pirmas Nepriklausomybės praradimo etapas, pasibaigęs 1940 m. birželio 13 d. ultimatumu ir po to greitai ėjusiu visišku valstybingumo netekimu, šalį okupavus Raudonajai armijai. Vytauto Didžiojo universitetas, kaip ir visa šalis, greit buvo bandomi pertvarkyti, remiantis sovietinės santvarkos ir komunistinės ideologijos principais ir reikalavimais naudojant prievartą ir represijas. Pirmasis Universiteto reformos aktas buvo 1940 m. liepos mėn. 16 d. Teologijosfilosofijos fakulteto uždarymas, atleidžiant beveik visus jo mokymo personalo narius. Liepos 25 dieną buvo atleistas iš pareigų Universiteto rektorius prof. S. Šalkauskas, jo vieton paskirtas prof. A. Purenąs. Prorektoriais buvo paskirti prof. V. Lašas ir doc. V. Jakovickas. Liepos 29 d. paskelbtas Vytauto Didžiojo universiteto Statuto pakeitimas, numatant jame 3 fakultetus - Medicinos, Statybos ir Technologijos, o Matematikos-gamtos fakultetą iškeliant į Vilniaus universitetą. Fakultetų dekanais rugpjūčio pabaigoje buvo paskirti: Medicinos prof. J. Šopauskas, Statybos - prof. S. Kolupaila, Technologijos - doc. V. Jakovickas (nuo 1941 m. kovo mėn. - prof. P. Slavėnas). Šie ir vėlesnieji Statuto pakeitimai iš esmės panaikino Universiteto autonomiją. Personalo skyrimo ir atleidimo procedūroje sprendžiamą balsą turėjo švietimo ministras ir ministras pirmininkas. Įvesta nauja dėstytojų pareigybė-adjunktas. Rugpjūčio 21 d. Lietuvos sovietinės vyriausybės įsakymu Vytauto Didžiojo universitetas pavadintas Kauno universitetu. Prie Technologijos fakulteto įsteigta Marksizmo-leninizmo katedra.

7.2. TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ STRUKTŪRA IR MOKYMO PLANAI Technikos fakultetas, kaip minėta, buvo perorganizuotas į Statybos ir Technologijos fakultetus. Tokia technikos mokslų reformos kryptis Technikos fakulteto tarybos jau gerokai anksčiau numatyta. Vyriausybės nutarimu pagal pradinį variantą Statybos fakultete numatyta 12 katedrų, o vėliau (nuo 1940 m. spalio 1 d.) pradėjo veikti 15 katedrų. Technologijos fakultete vietoj numatytų 13, veikė 18 katedrų. Taigi Statybos fakultetas naujuosius mokslo metus pradėjo veikiant tokioms katedroms (nurodyti ir katedrų vedėjai):

94

7. UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU

Topometrijos (S. Dirmantas), Statybos statikos ( K. Vasiliauskas), Statybos (J. Šimoliūnas), Keliu (J- Gabrys), Tiltų ir geležinių konstrukcijų (J. Kuodis), Metrologijos ir hidraulikos (S. Kolupaila), Hidrotechnikos (J. Daniliauskas), Geodezijos ir astronomijos (M. Ratautas), Architektūros ir meno istorijos (J. Kovalskis), Architektūros enciklopedijos (K. Krikščiu­ kaitis), Architektūros kompozicijos ir paišybos (M. Songaila), Miestų sanitarijos (S. Kairys), Melioracijos (J. Čeičys), Žemėtvarkos (J. Kriščiūnas), Inžinerinės geologijos (J. Dalinkevičius). Technologijos fakultete veikė šios katedros: Matematikos (P. Slavėnas), Mechanikos (j. Gravrogkas), Fizikos (K. Baršauskas), Neorganinės chemijos (V. Jasaitis), Organinės chemijos (A. Purenąs), Fizinės chemijos (J. Janickis), Braižomosios geometrijos ir grafinių darbų 0- Mašiotas), Neorganinės technologijos (A. Damušis), Organinės technologijos (j. Vėbra), Mechaninės technologijos (V. Mošinskis), Šiluminių variklių (J. Jankauskas), Transporto mašinų (J. Matyckas), Mašinžinystės (J. Čiurlys), Elektrotechnikos (V. Jakovickas), Elektros mašinų (A. Putrimas), Elektros jėgainių ir tinklų (Z. Kaulakis), Radiotechnikos (A. Jurskis), Telefonijos-telegrafijos ir signalizacijos (V. Birutis-Birutavičius). Reformuojant mokymo procesą, visų pirma abiejuose fakultetuose buvo pertvarkyta skyrių struktūra, labiau specializuojant dėstomųjų dalykų ciklus. Statybos fakultete įsteigti 3 skyriai: Architektūros, Statybos (su statybos ir hidrotechnikos-melioracijos šakomis) ir Geodezijos. Technologijos fakultete numatyti: Mechanikos skyrius su mechaninės technologijos ir transporto poskyriais, Elektrotechnikos skyrius su energetikos ir telekomunikacijos poskyriais ir Chemijos skyrius. Mechaninės technologijos poskyryje numatyti dar trys alternatyvūs ciklai: pluošto technologijos, durpininkystės ir žemės ūkio mašinų, nialūninkystės ir medžio pramonės. Transporto poskyryje buvo du ciklai: geležinkelių ir mišraus transporto. Elektrotechnikos skyriuje buvo du poskyriai - stipriųjų srovių ir silpnųjų srovių. Chemijos skyriuje, be visų bendrųjų disciplinų, įvesti ir specialūs technologijos kursai, kuriuos studentas galėdavo pasirinkti savo nuožiūra: fermentacija ir maisto produktai, odos ir kailiai, farmaceutika ir kvepalai, cheminė tekstilės technologija, speciali neorganinė technologija. Sudarant mokymo planus, buvo stengiamasi susiaurinti specialybių profilį, atsisakant kai kurių gretimos specialybės kursų ir stiprinant pagrindines ir specialiąsias disciplinas. Labiausiai šia prasme pakito Technologijos fakulteto specialybių planai. Visų skyrių planuose jau nebuvo 1932 m. planuose nurodytų visiems privalomų taikomosios geologijos, geodezijos, statybinių medžiagų technologijos, architektūrinės braižybos, gelžbetonio, architektūros projekto. Įvestas pramonės įmonių ir darbo organizavimo pagrindų kursas. Mechanikos skyriuje įvesta naujų disciplinų - siurbliai ir ventiliatoriai, pramonės elektros įrengimai, dirbtuvės ir fabrikai. Pasikeitė metalų technologijos kurso struktūra - vietoj jo įvesti šie kursai: įvadas į metalurgiją ir metalografiją bei liejininkystė. Kai kurie privalomieji kursai tapo šakiniais pasirenkamaisiais, pvz., malūnai, vandentiekis ir kanalizacija, žemės ūkio mašinos. Įvesta naujų šakinių kursų: metalų apdirbimas spaudimo būdu; metalų apdirbimas pjovimo būdu; pluoštinės medžiagos; verpimas, audimas, apretūra ir popieriaus gamyba; medžio pramonė; durpininkystė. Chemijos skyriuje dar papildomai atsisakyta garo katilų, šiluminių variklių kursų. Gerokai pasikeitė ir Elektrotechnikos skyriaus kursai, specializuojant abiejų poskyrių disciplinas.

7. UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU

95

Statybos fakulteto planuose buvo ganėtinai daug architektūros profilio kursų (Architektūros skyriuje) ir geodezijos, astronomijos, žemėtvarkos disciplinų (Geodezijos skyriuje), iš esmės pakeitusių senųjų 1932 m. Statybos skyriaus planų turinį ir struktūrą. Be to, visiems abiejų fakultetų skyriams įvesta rusų kalba ir politizuotos disciplinos politinė ekonomija, istorinis materializmas ir dialektinio materializmo pagrindai, marksizmas-leninizmas, marksistinė technikos istorija; tačiau tik kai kurios jų 19401941 m. pradėtos dėstyti. Nors Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas apie pusmetį laiko buvo atsiųstas iš Maskvos G. Kursanovas, marksizmo-leninizmo epizodinius kursus skaitė vietiniai komunistai, kai kurie net nebaigę universiteto. Todėl jų paskaitų lygis buvo gana žemas. Studentai jas lankė labai nenoriai. Išskyrus šias marksizmo-leninizmo paskaitas, mokymo proceso turiny, studijų programose nebuvo kokių nors dėstomos medžiagos politizacijos elementų - per nepilnus vienerius sovietizacijos metus nesuspėta to atlikti. Aukštesniųjų kursų studentams buvo sudaryti pereinamieji planai, siekiant padėti prisitaikyti jiems prie naujų specialybių reikalavimų. Abiejų fakultetų visuose skyriuose studijų trukmė numatyta ketveri su puse metų, tik Geodezijos skyriuje mokymosi trukmė turėjo būti ketveri metai. Visuose abiejų fakultetų skyriuose vienas (paskutinis) semestras buvo skiriamas diplominiam projektavimui.

7.3. TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ PERSONALAS Po techniškųjų fakultetų reformos gerokai pagausėjo mokymo ir pagalbinio personalo. 1941 m. sausio 1 d. Statybos fakultete dirbo 44 mokymo ir 11 pagalbinio personalo narių, o Technologijos fakultete - 81 mokymo ir 35 pagalbinio personalo. Techniškųjų fakultetų katedras papildė ir Matematikos-gamtos fakulteto profesoriai ir docentai, likę Kaune, perkėlus šį fakultetą į Vilniaus universitetą, - K. Baršauskas, J. Dalinkevičius, J. Janickis, A. Purenąs, P. Slavėnas ir kt., tapę katedrų vedėjais. Gana nemaža grupė naujų dėstytojų atėjo iš buvusios Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos, Universitetui perėmus šią puikiai įrengtą ir daug modernios aparatūros, įrenginių ir chemikalų turinčią bazę. Šios laboratorijos bazė labai praturtino Chemijos skyriaus katedras. Tačiau tai buvo vienintelis stambus žingsnis, plečiant ne tik techniškųjų fakultetų, bet ir apskritai Universiteto materialinę bazę, kuri netgi nukentėjo, Fizikos-chemijos instituto rūmus užėmus sovietinės karo aviacijos daliniui. Minėtoje Tyrimų laboratorijoje dirbo nemažai labai kvalifikuotų specialistų, baigusių studijas užsienyje, kurių įsiliejimas į studijų ir mokslo darbą buvo didelė paspirtis visiems, ypač išsiplėtusiam Technologijos fakultetui. Šie Tyrimų laboratorijos kadrai ir bazė ilgiems metams nulėmė vėliau įkurto Cheminės technologijos fakulteto mokslinės veiklos sėkmę. Dėstytojų gretas papildė nauji darbuotojai: V. Babilius, S. Lukošiūnas, P. Lesauskis, J. Matulionis, A. Nasvytis, A. Novodvorskis, T. Sadauskas, L. Šimkus, V. Šukys, V. Šližys, V. Vasauskas ir kiti. Tačiau neilgai trukus dėl represijų Universitetas ir techniškieji fakultetai neišvengė ir skaudžių netekčių. Tarp liepos mėnesį sovietinio saugumo departamento suimtų 2000 Lietuvos inteligentų (karininkų, valstybės, visuomenės veikėjų ir kt.) buvo ir Universitete dėsčiusių mokomojo personalo narių - doc. J. Aleksa, doc. L. Bistras, doc. D. Cesevičius, doc. P. Dielininkaitis ir doc. J. Jankevičius. Kiek vėliau buvo suimti ir žuvo techniškųjų fakultetų docentai - generolas Antanas Gustaitis (sušaudytas Maskvoje 1941 m.

96

7. UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU . v

spalio mėnesį) ir pulkininkas Pranas Lesauskis. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, 1941 m., pirmomis karo dienomis, sukilėlių gretose žuvo Statybos fakulteto adjunktas Juozas Milvydas. Nemažai Universiteto darbuotojų ir studentų suimta ir išvežta į tremtį bei nuteista kalėti, nukentėjo per masinę 1941 m. birželio 14-22 d. deportaciją.

7.4. TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ STUDENTAI Pradedant mokslo metus 1940 m. rudenį, Statybos fakultete studijavo 539 studentai ir 5 laisvieji klausytojai, o Technologijos fakultete - 712 studentų ir 9 laisvieji klausytojai. Tuo tarpu prieš metus, 1939 m. rudenį, Technikos fakultete buvo 693 studentai ir 17 laisvųjų klausytojų. Toks prieaugis susidarė, į pirmąjį kursą įstojus net 846 studentams. Tačiau iš šių pirmakursių 1941 m. pavasario (II) semestre buvo likę tik 699, taigi 147 studentai dėl nežinomų priežasčių per rudens semestrą „nubyrėjo“. Tuo tarpu Medicinos fakultete I kursas tokių nuostolių nepatyrė - čia „nubyrėjo“ tik 4 studentai. Reikia manyti, kad techniškųjų fakultetų pirmakursių dalis pasijuto nepajėgūs susidoroti su nelengvais aukštosios matematikos ir kitais fundamentaliaisiais mokslais. Tai galėjo nulemti ir pragyvenimo lėšų stygius, galbūt ir kitokios priežastys. Būdinga, kad techniškuosiuose fakultetuose atsirado ir daugiau studijuojančių merginų - jų jau buvo 78 (daugiausia Technologijos fakulteto Chemijos skyriuje ir Statybos fakultete). 1940 rudens semestre studentų socialinė sudėtis nebuvo labai pakitusi, palyginti su 1939 m. duomenimis. Nuo 3,1 proc. iki 6,56 proc. padaugėjo darbininkų vaikų. Tačiau Universiteto statistikoje tėvų verslo eilutėje atsirado nauja kategorija - bedarbiai (jų 1940 m. rudens semestre buvo 128, t.y. 5,8 proc.). Statistikos duomenimis, atsirado dar vienas rodiklis - nesumokėjusiųjų mokslapinigių studentų skaičius (tokių studentų 1941 m. pavasario semestre buvo 10). Pažymėtina, kad 1940-1941 mokslo metais mokslas visose mokyklose buvo nemokamas. Tačiau 1941 m. kovo mėn. įvestas mokestis už mokslą nedirbančių gyventojų sluoksnių vaikams. Kauno universitete šis mokestis buvo 400 rublių per metus. Taigi tokių kategorijų gyventojų vaikų, nesumokėjusių mokesčio už mokslą, buvo. Tokiems asmenims negalėjo būti skiriamos ir stipendijos. 1940-1941 mokslo metais stipendijos paskirtos 45 procentams visų studentų. Nuo 1940 m. balandžio 17 d. iki 1941 m. liepos 22 d. Statybos fakultetą baigė 15, o Technologijos - 4 absolventai. Studentijos visuomeninė ir kultūrinė veikla. Visos studentų organizacijos, veikusios iki 1940 m., buvo, kaip minėta, uždraustos. Leista veikti tik profsąjungos, komjaunimo ir komunistų partijos organizacijoms. Studentai gausiau stojo tik į profsąjungą; komjaunimo organizacijos ir komunistų partijos narių buvo labai nedaug. Profsąjunga šiek tiek rūpinosi studentų materialine padėtimi ir studentijos įtraukimu į kultūrinę veiklą. Universiteto visuomeninių organizacijų vadovai buvo Technologijos fakulteto studentai: G. Sipavičius partinės organizacijos sekretorius, H. Rešeliauskas - Universiteto studentų profsąjungos komiteto pirmininkas; keli šio fakulteto studentai buvo Universiteto komjaunimo komiteto nariai. Jie, kiek tai buvo įmanoma griežtos partinės disciplinos sąlygomis, kartais bandydavo išvengti savo veikloje iš aukščiau reikalaujamo radikalaus „kovingumo“. Kultūrinėje veikloje labiausiai pasižymėjo Universiteto vyrų (vėliau tapęs mišriu) choras, kuriam vadovavo kompozitorius Klemensas Griauzdė. Choro branduolį sudarė 19391940 mokslo metais veikęs korporacijos „Plienas“ choras, kuriam vadovavo kompozitorius

7. UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU

97

Konradas Kaveckas. Choras, kuriame dainavo apie 80 studentų, buvo pasiekęs gerą meninį lygį ir jau 1941 m. pavasario semestre surengė keletą koncertų, turėjusių didelį pasisekimą (ypač pažymėtini koncertai Lietuviškojo korpuso kariams ir Vilniaus universiteto studentijai). Kartu su choru veikė vokalinis kvartetas, vadovaujamas L. Jarošeko. Universitete, veikė ir nedidelis teatro būrelis. Būtina pabrėžti, kad visų šių saviveiklos padalinių repertuarą sudarė lietuvių liaudies ir patriotinio turinio dainos bei skaitovų deklamuojami kūriniai. Todėl po koncertų Vilniuje jų organizatoriai turėjo ilgokai aiškintis su Vilniaus universiteto komjaunimo vadovais. Apskritai tenka pasakyti, kad Universiteto choro tautinė nuostata buvo ryškiausias senosios Vytauto Didžiojo universiteto puoselėjamos lietuviškos akademinės dvasios ir tautinės savimonės spindulys gana slogiame to meto studentijos gyvenimo fone.

7.5. STUDENTIJOS REZISTENCIJA Lietuvos nepriklausomybei žlugdyti pasiųstų SSRS emisarų - Dekanozovo ir Pozdniakovo - diktuojamos ir vietinių jų įsakymų vykdytojų pastangos griežtai slopinti ir menkiausias Lietuvos visuomenės tautinės savimonės apraiškas, o ypač 1940 m. liepos mėnesį įvykdyti masiniai inteligentijos areštai, atskleidė nepaprastai intensyvų visų Lietuvos gyvenimo sričių sovietizacijos mastą. Lietuvos valstybingumo sugniuždymas negalėjo nesukelti šalies visuomenės, o ypač dinamiškiausios jos patriotiškai išauklėtos dalies studentijos ir moksleivijos, ~ pasipiktinimo ir reakcijos. Studentija, ypač aktyviausieji ideologinių ir tautinių organizacijų nariai - ateitininkai, neolituanai, skautai, „Ramovės“, „Plieno“, ,Jū ros“ korporantai - pradėjo burtis į pasyvaus pasipriešinimo vienetus. Studentijos pogrindinė veikla reiškėsi įvairiomis formomis. Pasyvaus pasipriešinimo iniciatoriai buvo ateitininkai, pirmieji pajutę sovietinio totalitarizmo užmačių grėsmę. Praėjus vos kelioms dienoms po Raudonosios armijos masinės invazijos į Lietuvą (1940 m. birželio mėn.) pirmasis naujos valdžios smūgis buvo kirstas Ateitininkų federacijai - užimti jos rūmai (dabar KTU III rūmai), iškelti bendrabučio gyventojai studentai, likviduota federacijos įstaiga, biblioteka ir patalpos perduotos sovietinei kariuomenei. Dalį bendrabutyje gyvenusių studentų savo name priglaudė Federacijos globėjas prof. P. Dovydaitis. Ateitininkai, plėtodami patriotinę veiklą, buvo susibūrę į pogrindinį chorą (vadovas operos solistas V. Baltrušaitis), kuris kaip studentų bažnytinis choras veikė per visą pirmąjį sovietmetį, puoselėdamas lietuvišką ir religinio turinio dainą, jungdamas šios sąjungos narius patriotinei ir iš dalies rezistencijos veiklai. Studentų ateitininkų bei skautų iniciatyva 1940 m. lapkričio 2 d. buvo surengta masinė Vėlinių šventė Kauno miesto kapinėse (Vytauto prospekte), į kurią susirinko keli tūkstančiai žmonių, daugiausia jaunimo. Vėlinės virto vieninga masine tautine-religine manifestacija. Nors kapinėse buvo tik giedamos religinės giesmės ir degamos žvakės ant kapų, NKVD kareiviai, sovietinio saugumo agentų vadovaujami, suėmė kelias dešimtis šio renginio dalyvių - daugiausia moksleivių ir studentų. Telkiantis tautinio pogrindžio būreliams, daugelis studentų ilgainiui įsitraukė į aktyvią konspiracinę veiklą, kurią koordinavo Lietuvių aktyvistų frontas - LAF, įkurtas 1940 m. lapkričio mėn. Berlyne buvusio Lietuvos karo atašė pulk. K. Škirpos ir bendraminčių. Ši organizacija turėjo štabus stambiuosiuose Lietuvos miestuose ir rengėsi aktyviems kovos veiksmams, atėjus reikiamam momentui. Tas lemtingas momentas gana

98

7. UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU

greitai artėjo. 1941 m. pavasarį politinė visuomenės ir, žinoma, studentijos įtampa pradėjo ryškiai didėti. Padažnėjo studentų korporacijų aktyvių narių (ypač valdybų narių) suėmimai. Pasklido žinios apie naujus buvusių visuomenės veikėjų areštus. Užsienio radijo stotys pradėjo skelbti žinių apie vokiečių kariuomenės įtartiną judėjimą Rytų kryptimi. Visuomenėje pradėjo sklisti užuominos ir gandai apie galimą SSRS ir Vokietijos karą. Tų gandų pagrįstumą didino atvykstančių iš pasienio zonų žmonių kalbos apie labai sparčiai pasienyje statomus įtvirtinimus, bunkerius ir kitus gynybos įrenginius. Taigi sustiprėjo ir pogrindinių patriotinių pasipriešinimo vienetų, o ypač LAF, veikla, rengiantis galimiems nepaprastiems įvykiams. 1941 m. birželio 14-osios naktį SSRS vyriausybės įsakymu Lietuvoje pradėta siaubinga genocido operacija - daugiau kaip trisdešimties tūkstančių nekaltų šalies žmonių (net ir tik ką gimusių kūdikių) deportacija į tolimus Sibiro ir kitus atkampiausius SSRS rajonus. Tarp išvežamųjų pateko ir Universiteto bendruomenės narių - ypač studentų. Kaip paaiškėjo vėliau, suradus pilnus represuotinų žmonių sąrašus, iš Lietuvos turėjo būti išvežta apie 600 tūkstančių žmonių, iš jų didelė dalis profesūros, studentų korporacijų nariai ir daugelis kitų. Ši klaiki teroro akcija jau kitą dieną po jos pradžios privertė daugelį žmonių slapstytis iki pat birželio 22 d., kai prasidėjo Vokietijos-SSRS karo veiksmai. Kauno LAF organizuoti sukilėliai jau pirmą karo dieną užėmė pašto, telefonotelegrafo įstaigas, radijo stotį, prezidentūrą ir kitas įstaigas, taip pat ir visą Kauno miestą. Birželio 23 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės proklamavimo aktas. Vokiečių kariuomenė tik birželio 25 d. įžygiavo į sukilėlių išlaisvintą Kauną. Kaune sukilime vadovaujantį vaidmenį vaidino Universiteto techniškųjų fakultetų personalo nariai, ypač pulk. doc. J. Vėbra ir doc. A. Damušis, adjunktas J. Milvydas (žuvęs sukilimo metu) ir kiti dėstytojai, taip pat studentai P. Narutis (Žukauskas), A. Šapalas, J. Valiulis ir daugelis kitų. Sukilime, kovojant su raudonarmiečiais, žuvo apie 130 sukilėlių, iš jų studentai: A. Živatkauskas, A. Norkūnas, V. Rudminas, V. Nedzinskas, B. Meškelis ir kiti. Keli šimtai kovojančių sukilėlių buvo sužeista. Daugelis Universiteto studentų vėliau žuvo sovietų kalėjimuose ir tremtyje. LAF organizuotas sukilimas vyko ir kituose Lietuvos miestuose. Svarbiausias sukilėlių siekis - Lietuvos Nepriklausomybės grąžinimas - buvo įgyvendintas tik trumpam laikui - iki 1941 m. rugpjūčio 5 d., kai naujų okupantų hitlerinės Vokietijos - karinė valdžia nušalino Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Nors ši pasipriešinimo veikla pareikalavo daug aukų ir sukilimo metu, ir vėliau - 1944 m., antrą kartą sovietinei kariuomenei užėmus Lietuvą, tačiau ji parodė universitetinės bendruomenės narių tikrą patriotizmą, tvirtą pareigos ir atsakomybės už šalies likimą jausmą. Kilnus jaunųjų sukilėlių priešinimasis tautinei priespaudai neabejotinai bus taurus pavyzdys ateities kartoms. LITERATŪRA 1. 2. 3. 4.

Narutis P. Tautos sukilim as 1941 Lietuvos nepriklausom ybei atstatyti I d. - Saline: Me Nanghton & Gunn Ine., 1994. - 403 p. VDU statistikos knyga (1 9 2 2 -1 9 5 0 m.) - rankraštis saugom as KTU muziejuje. Gimbutas J., Danys J., Steponas Kolupaila. - Čikaga.: A kadem inės Skautijos leidykla, 1974. - 464 p. Rukša A. Lietuvos universitetų istorija//Lietuvos universitetas 1 5 7 9 -1 8 0 3 -1 9 2 2 . C h ica g o ::Lietuvių Profesorių Draugija Am erikoje, 1972. - P. 2 1 5 -2 4 5 ; P. 518-556.

7. UNIVERSITETO TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI PIRMUOJU SOVIETMEČIU

5.

6.

Tupčiauskas A. Paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto gyvavim o dešim tm etis (1 9 4 0 -1 9 5 0 m .)//V y tau to Didžiojo universiteto ir Lietuvos Katalikų M okslo A kadem ijos 70-metis. - K.: Littera Universitatis Vytauti M agni, 1993. - P. 54. Šaduikienė N. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto netektys ir p r a r a d im a i// Vytauto D idžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų M okslo A kadem ijos 70-metis. - K.: Littera Universitatis Vytauti Magni, 1993. - P. 109-113.

99

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

YTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS 8.1. POLITINĖ PADĖTIS LIETUVOJE Į sukilėlių išlaisvintą Kauną vokiečių kariuomenės daliniai, persikėlę pontoniniu tiltu per Nemuną (Aleksoto tiltą besitraukiančios Raudonosios armijos dalinys skubiai susprogdino kartu su artilerijos dalinio ginkluote) įžygiavo nesutikę didesnio išblaškytų pavienių sovietų dalinių pasipriešinimo. Daugelis kauniečių su gėlėmis ir plojimais sutiko žygiuojančius vokiečių karius, triuškinančius sovietų okupaciją ir žiaurų totalitarinį režimą įvedusios Raudonosios armijos divizijas. Nepaisant prasidedančio karo keliamų pavojų ir neaiškios ateities, daugelis žmonių laisviau atsiduso, išvengę ką tik įsisiautėjusių NKVD represijų. Ganėtinai didelė studentų dalis, prasidėjus karo veiksmams, jau buvo išvykusi iš Kauno ir slapstėsi provincijoje; kiti buvo pradėję gamybinę praktiką, nes pavasario semestras jau baigėsi. Gana daug studentijos, kaip minėta, aktyviai dalyvavo sukilime. Netrukus, aprimus atskiriems susišaudymams su raudonarmiečiais, studentai pradėjo rinktis į vokiečių kariuomenės neužimtus rūmus aptarinėti busimosios studijų ir organizacinės veiklos. Nors prieš porą dienų per Kauno radiją buvo paskelbta apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą ir Nepriklausomybės atkūrimą, mieste jautėsi vokiečių karinės valdžios įvesta tvarka ~ komendanto valandos režimas, iškabinti plakatai su užrašu „Wer plündert, wird erschossen!“ („Kas plėšikauja, bus sušaudytas!“). Greitai prasidėjo žydų tautybės gyventojų priverstinis perkėlimas į Vilijampolėje įkurtą geto teritoriją, o vėliau ir masinės žudynės. Ši siaubinga genocido akcija, vadovaujama ir vykdoma vokiečių policijos ir saugumo organų, prasidėjo vokiečiams nušalinus Laikinąją Lietuvos vyriausybę 1941 m. rugpjūčio 5 d. Siekdama okupuotose teritorijose įvesti civilinį valdymą, Vokietijos vyriausybė iš Pabaltijo respublikų ir dalies Baltarusijos sudarė administracinį teritorinį vienetą pavadintą „Ostland“ (Rytų kraštas). Lietuvos generalinės srities generaliniu komisaru buvo paskirtas A. von Rentelnas. Šiam generaliniam komisariatui vykdyti vokiečių okupacinę politiką padėjo lietuviška institucija, vadinamoji generalinių tarėjų įstaiga, kuriai vadovavo pirmasis geneneralinis tarėjas gen. P. Kubiliūnas. Švietimo reikalams Lietuvoje tvarkyti (tos žinybos buvo vadinamos vadybomis) buvo paskirtas dr. P. Germantas-Meškauskas, iš pradžių nepagrįstai įtartas pataikavimu vokiečiams. Vėliau, atkakliai gynęs prieš vokiečių puolimus Lietuvos švietimo reikalus, dr. P. Germantas-Meškauskas buvo vokiečių suimtas ir žuvo koncentracijos stovykloje. Visuomenės didelės dalies džiaugsmo banga, kilusi vokiečių armijai nugalint sovietų kariuomenę ir taip padedant atsikratyti žiaurios raudonosios okupacijos, greitai išblėso, veikiama atsiskleidžiančių taip pat žiauraus kito - rudojo okupanto ~ priespaudos ir teroro veiksmų.

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

101

8.2. UNIVERSITETO ATIDARYMAS IR PERTVARKYMAS Laikinoji Lietuvos vyriausybė, kuriai pirmininkavo ministras pirmininkas ir švietimo ministras J. Ambrazevičius (Brazaitis), atkūrė Vytauto Didžiojo universitetą jo senuoju pavadinimu su Teologijos, Filosofijos, Technologijos, Statybos ir Medicinos fakultetais, tuo užbėgdama už akių vokiečių okupacinei valdžiai, kad ji nepradėtų šios aukštosios mokyklos savaip tvarkyti. Tokie nuogąstavimai vėliau visiškai pasitvirtino. Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi paskirtas prof. J. Gravrogkas, o fakultetų dekanais: Teologijos - doc. vysk. V. Brizgys, Filosofijos - prof. Z. Ivinskis (nuo 1942 m. pabaigos - prof. A. Maceina), Technologijos - prof. P. Jucaitis (vėliau - doc. A. Damušis), Statybos ~ prof. S. Kairys (vėliau prof. S. Dirmantas), Medicinos - prof. J. Meškauskas. Iš Universiteto atleista nemažai mokymo personalo narių, kuriems (daliai jų nepagrįstai) priekaištauta komunistine orientacija ir simpatijomis sovietiniam režimui. Jau pirmomis vokiečių okupacijos dienomis vokiečių karinės valdžios pareigūnai reikalavo pašalinti iš Universiteto žydų tautybės dėstytojus ir studentus. Iš Statybos fakulteto atleisti šie dėstytojai: D. Michelis, A. Rozenbliumas, B. Guogis, V. Klimavičius, J. Kochas, S. Lukošiūnas, R. Pesys. Technologijos fakultete į atleidžiamųjų dėstytojų sąrašą pateko: O. Achmatavičius, J. Gramadzkis, V. Jakovickas, J. Janickis, V. Mošinskis, A. Novodvorskis, Z. Novickis, P. Slavėnas. Neteko darbo Universitete ir 16 Medicinos fakulteto mokymo personalo narių, tarp kurių buvo profesoriai P. Mažylis, J. Kairiūkštis, J. Kupčinskas. Uždarius Marksizmoleninizmo katedrą, atleisti visi jos dėstytojai. Mokslo metų atidarymui Universitetų - Vytauto Didžiojo ir Vilniaus - vadovybė ruošėsi nerimaudama, nes matė labai nepalankų vokiečių okupacinės administracijos požiūrį į Universiteto veiklos perspektyvas. Abiejų universitetų vadovų delegacija dar prieš mokslo metų pradžią nuvyko pas generalinį komisarą Rentelną, siekdama gauti leidimą pradėti mokslo metus, ir iš jo išgirdo vokiečių administracijos nuostatą, kad Lietuvos universitetai negali tikėtis karo metu ramaus studijų darbo, studentija, kaip ir jaunimas Vokietijoje, Rentelno žodžiais tariant, turi dirbti karui, o abiturientai prieš studijas turi pirmiausia atlikti darbo tarnybą. Tik abiejų universitetų vadovybei ir švietimo vadybos generaliniam tarėjui dr. P. Germantui-Meškauskui tylomis susitarus, rasta laikina išeitis apeiti vokiečių okupacinės administracijos draudimą priiminėti studentus į I kursą. Šiam tikslui buvo remtasi 1937 m. Universiteto Statuto straipsniu, numatančiu naują (jau anksčiau minėtą) klausytojų kategoriją - hospitantus, kurie gali studijuoti tik kai kuriuos pageidaujamus kursus. Naudodamasis hospitantų ir iš dalies laisvųjų klausytojų kategorija, 1941 m. rudens semestre Universitetas, kad ir neturėdamas vokiečių administracijos leidimo, priėmė 387 hospitantus ir 46 laisvuosius klausytojus. Panašiu keliu apeidamas generalinio komisariato draudimą, pasielgė ir Vilniaus universiteto rektoratas. Generalinis komisariatas vis dėlto vėliau (lapkričio pabaigoje) leido priiminėti studentus į pirmąjį kursą, nors ir reiškė didelį nepasitenkinimą, kad Universitetas išdrįso apeiti draudimą. Tačiau ir vėliau vokiečių spaudimas universitetams nesumažėjo, kaip ir nesilpnėjo visame krašte rudųjų okupantų represijos. Pradedant mokslo metus, 1941 m. rudens semestre įvykdyti kai kurie techniškųjų fakultetų struktūros ir katedrų pakeitimai. Technologijos fakultete vietoj Mechaninės technologijos katedros įkurtos Medžio technologijos, Metalų technologijos ir Tekstilės technologijos katedros. Įsteigtos Durpininkystės ir Chemijos pramonės procesų bei aparatūros katedros. Pakeisti kai kurių katedrų pavadinimai: Elektros jėgainių ir tinklų - į

102

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Elektros stočių ir tinklų; Elektros mašinų ir tinklų ~ į Elektros mašinų; Telefonuos-telegrafijos ir signalizacijos - į Laidinių ryšių. Statybos fakultete Architektūros enciklopedijos katedra pavadinta Architektūros tipologijos, Tiltų ir geležinių konstrukcijų - Tiltų ir konstrukcijų, Statybos - Trobesių konstrukcijų katedra. Tokiu būdu Technologijos fakultetą sudarė 3 skyriai, į kuriuos įėjo 15 katedrų. Naujai įsteigtų Technologijos fakulteto katedrų vedėjais paskirti: Medžio technologijos - doc. A. Gravrogkas, Metalų technologijos - V. Babilius, Durpininkystės - J. Vidmantas, Tekstilės technologijos - J. Indriūnas. Be to, naujais katedrų vedėjais buvo paskirti: Fizikos katedros - I. Končius, Fizinės chemijos - P. Jucaitis, Braižomosios geometrijos ir grafinių darbų - M. Baublys, Elektrotechnikos - V. Petraitis. Mokymo procesas organizuotas, laikantis 1940 m. įvestų mokymo planų, tik panaikintos marksistine ideologija pagrįstos visuomeninių mokslų disciplinos ir vietoj rusų kalbos įvesta vokiečių kalba. Mokymo procesą labai trikdė patalpų stygius. Vokiečių kariuomenei užėmus Fizikoschemijos instituto rūmus Aleksote, 1941 m. rudens semestre neteko savo patalpų ir laboratorijų kelios stambios technologiškųjų fakultetų katedros. Buvo galima naudotis iki 1942 m. tik Mechaninėmis laboratorijomis, esančiomis šalia Fizikos-chemijos instituto rūmų. Tačiau vėliau studentai į Mechanines laboratorijas nebuvo įleidžiami. Medžiagų atsparumo ir Metalų technologijos laboratorijose katedrų personalas turėjo teisę žinyboms atlikinėti bandymus ir analizes. Universiteto Pirmieji rūmai ilgą laiką buvo užimti vokiečių karo policijos. Didžioji dalis Antrųjų rūmų (tada vadinamų Didžiasiais) taip pat būdavo užimta okupacinės kariuomenės reikalams. Todėl katedroms susidarydavo nemažų sunkumų dėl patalpų stygiaus, taip pat kabinetų ir kitų padalinių perkėlinėjimo. Padėtį kiek gelbėdavo galimybė prisiglausti Žemės ūkio valdybos rūmuose (Kęstučio gatvėje) - čia būdavo grafinių darbų užsiėmimai, taip pat amatų mokykloje (Žemaičių gatvėje). Vieninteliai kariuomenės neužimti buvo Cheminės technologijos fakulteto (buvusios Tyrimų laboratorijos) ir Medicinos fakulteto teorinių katedrų rūmai. Šiuose rūmuose teko prisiglausti visoms abiejų fakultetų katedroms, kai 1943 m. kovo 17 d. Vytauto Didžiojo universitetas vokiečių okupacinės administracijos įsakymu buvo uždarytas kartu su Vilniaus universitetu ir kai kurioms kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis.

8.3. MOKYMO PERSONALO VEIKLA Po katedrų „valymo“ buvo priimta naujų narių, tarp jų ir tik ką baigusio Universitetą jaunimo, ir patyrusių inžinierių iš gamybos. 1941 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, Universiteto 5 fakultetuose dirbo 311 mokymo ir pagalbinio personalo darbuotojų, tarp jų 205 mokymo personalo ir 106 pagalbinio personalo nariai. Statybos fakultete dirbo 40 mokymo personalo ir 15 pagalbinio personalo narių, o Technologijos fakultete atitinkamai 66 ir 56 darbuotojai. Taigi etatų Statybos fakultete liko tiek pat kaip 1941 m. pradžioje, o Technologijos fakultete šešiais padaugėjo. Tačiau gerokai pasikeitė profesorių skaičius Statybos fakultete iš 1941 m. pradžioje dirbusių 9 profesorių liko 7, o Technologijos fakultete - iš 10 liko 4. Taip pasikeitus vyresniojo mokymo personalo sudėčiai, į abu techniškuosius fakultetus buvo įvesti naujos dėstytojų kategorijos - adjunktų - etatai, o vyr. dėstytojų pareigybė panaikinta. Statybos fakultete 1941 m. dirbo 8 adjunktai (iš jų 3 katedros vedėjais), o Technologijos fakultete - net 29 adjunktai (9 - katedrų vedėjai).

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

103

Nepaisant slogios karo ir okupacijos atmosferos bei sunkių darbo sąlygų (patalpų ir aparatūros stygiaus, blogo apšildymo, labai apribotų susisiekimo galimybių, maisto trūkumo ir kitų nepriteklių), dėstytojai stengėsi tęsti anksčiau pradėtus tyrimus, vildamiesi ateity išplėtoti juos į disertacijų lygio mokslinius darbus. 1943 m., jau uždarius Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetus, vokiečių žinybos Berlyne ir Rygoje įsakė švietimo vadybai Kaune suaktyvinti mokslinius tyrimus Lietuvos aukštosiose mokyklose. Vokiečių Ostlando reicho komisariato atstovas prof. Štegmanas, kuravęs aukštojo mokslo reikalus, koordinavo ir mokslinius tyrimus. Visi moksliniai darbai buvo suskirstyti į keturias grupes - A, B, C ir D. A grupei priklausė tyrimai, griežtai susiję su karo reikalais; B - temos, aktualios krašto atstatymui; C ~ kiti aktualūs, bet siauresnės reikšmės darbai; D - neskubūs tyrimai, susiję su profesoriaus specialybe. Vokiečių administracija žadėjo visokeriopą pagalbą tik A ir B grupių temoms. Techniškųjų fakultetų darbai buvo įvairių kategorijų. Aukščiausiajai A grupei priskirtos Statybos fakulteto hidrologijos ir hidrografijos sričių temos, statybos karo sąlygomis techninės problemos ir kt. B kategorijai priskirti taip pat statybos srities darbai. Okupacinė administracija stengėsi spartinti jos remiamus tyrimus, tačiau vargingos mokslinio darbo sąlygos, neaiški Universiteto ateitis, taip pat artėjančio vokiečių pralaimėjimo nuojauta neskatino tyrimų spartos. Suprantama, kad per trumpą laikotarpį iki sovietinės armijos antrosios invazijos ir nebuvo įmanoma atlikti stambesnių mokslinių darbų. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį daktaro disertaciją apgynė du techniškųjų fakultetų personalo nariai: adjunktas Mikalojus Baublys, kurio disertacijos tema „Ekonomiškas važiavimas banguojančio tipo kalnuoto reljefo keliais“ ir vyr. asistentas L. Bajorūnas; jo disertacijos tema „Mažesnių Lietuvos upių nuotakis“.

8.4. TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ STUDENTIJA Studentų skaičių Universitete vokiečių okupacijos metais labai lėmė tragiški įvykiai žydų tautybės klausytojų pašalinimas ir dalies jų nužudymas, taip pat ir dalies studentų pasitraukimas iš Universiteto. 1941 m. pavasario semestre Universitete studijavo 2009 klausytojai, iš jų 469 žydų tautybės studentai. Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis karinė valdžia įsakė pašalinti žydų ir lenkų tautybės studentus. Todėl 1941 m. rudens semestre Universiteto studentų skaičius trijuose fakultetuose, veikusiuose ir sovietinio laikotarpio Kauno universitete, buvo sumažėjęs. Medicinos fakultete studijavo 650 studentų (1941 m. pavasario semestre 917), Statybos fakultete - 279 studentai (1941 m. ~ 480), Technologijos fakultete - 422 (1941 m. - 596). Taigi, pašalinus žydų tautybės 642 studentus ir beveik 100 lenkų studentų (45 lenkai tęsė studijas - beveik visi Medicinos fakultete), Universitete jau vien dėl to turėjo sumažėti bendras studentų skaičius. Kaip jau minėta, Universiteto vadovybei radus būdą apeiti vokiečių draudimą priimti į I kursą naujus studentus, į Universitetą buvo priimti 387 hospitantai ir 46 laisvieji klausytojai. 1941 m. rudens semestre minėtuose trijuose fakultetuose pradėjo studijuoti 1629 klausytojai, o visuose fakultetuose (atsidarius Filosofijos ir Teologijos fakultetams) 1923 klausytojai. Daugiausia hospitantų ir laisvųjų klausytojų studijavo Filosofijos fakultete (151 klausytojas) ir Medicinos fakultete (181 klausytojas). Statybos ir Technologijos fakultetuose hospitantų ir laisvųjų klausytojų buvo atitinkamai 34 ir 63. Teologijos fakultete hospitantų nepriimta. Vokiečių okupacinė valdžia, visais būdais trukdydama Vytauto Didžiojo universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų veiklą, ypač neigiamai žiūrėjo į

104

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

humanitarinių ir socialinių mokslų studijų plėtotę. Ši tendencija ryškėjo ir iš toliau besiplėtojančių hospitantų priėmimo pasekmių. Kaip jau minėta šio skyriaus pradžioje, vokiečių administracija vis dėlto sutiko leisti 1941 m. gruodžio pradžioje priimti Medicinos, Statybos ir Technologijos fakultetų hospitantus į I kursą studentais, tačiau kategoriškai prieštaravo Filosofijos fakulteto hospitantų perkėlimui į studentų kategoriją. Studentijos sudėtis dėl okupacijos ir karo gerokai pasikeitė. 1942 m. pavasario semestro duomenimis, laikinai kiek sunormalėjus Universiteto veiklai ir stabilizavusis studentų kontingentui, vyrai Universitete sudarė 68,2 proc. Techniškuosiuose fakultetuose moterų buvo: Statybos fakultete 5 (iš 331 bendro klausytojų skaičiaus), o Technologijos - 16 (iš 489 klausytojų). Tautybių pasiskirstymo požiūriu Universitete studentų lietuvių buvo 95,6 proc., lenkų - 2,06 proc., rusų ~ 1 proc., likusią dalį sudarė kitų tautybių klausytojai. Tarp Universiteto klausytojų buvo ir 21 svetimšalis bei 8 žmonės be pilietybės, taip pat 75 asmenys jau studijavę užsienyje, iš jų 58 - Lenkijoje (daugiausia medikai). Socialinės kilmės požiūriu 43,4 proc. visų 1942 m. pavasario semestre studijavusiųjų 1849 Universiteto klausytojų (įskaitant ir hospitantus ir laisvuosius klausytojus) buvo kilę iš kaimo, 27,4 proc. buvo tarnautojų ir 6,98 proc. ~ darbininkų vaikai. Studentų tėvų profesijos duomenyse minimi ir 12 deportuotųjų ir 13 bedarbių. Pragyvenimo šaltinis daugumai Universiteto studentų (60,2 proc.) buvo tėvų ir giminių parama, tarnyba - 19,6 proc., stipendija - 9,6 proc. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį Vytauto Didžiojo universitetas išleido 689 absolventus, iš jų 261 inžinierių. Statybos fakulteto statybos skyrius parengė 84 statybos inžinierius ir 19 hidrotechnikos-hidromelioracijos inžinierių, Architektūros skyrius - 17, Geodezijos skyrius - 9 inžinierių. Technologijos fakulteto Mechanikos skyrių baigė 77 absolventai, Elektrotechnikos - 28, Chemijos - 27 absolventai. Ypač daug inžinierių diplomų buvo išduota 1943 metais - Statybos fakultete 54, o Technologijos - 59. Tokį didelį absolventų skaičių galima paaiškinti visų pirma tuo, kad nuo 1941 m. buvo studijuojama pagal naujus siauresnio profilio mokymo planus, paruoštus iki 1940 m. Didesnį baigusiųjų procentą nulėmė ir didesnės studentų pastangos stropiai mokytis, ir kiek mažesni dėstytojų reikalavimai egzaminų metų bei kai kurios lengvatos baigusiems aukštesniąsias specialiąsias mokyklas. Šia prasme nemažos įtakos turėjo švietimo tarėjo dr. Germanto-Meškausko pastangomis gautas iš vokiečių okupacinės administracijos leidimas aukštesnių kursų studentams leisti baigti studijas. Tuo pasinaudodami fakultetų dekanai stengėsi kuo daugiau studentų registruoti į aukštesnius kursus, siekdami išgelbėti juos nuo mobilizacijos į įvairius karinius ir pagalbinius dalinius bei darbo tarnybas.

8.5. NAUJI OKUPACINĖS VALDŽIOS TRUKDYMAI UNIVERSITETUI Vokiečių okupacinės valdžios spaudimas Universitetui, prasidėjęs jau pirmosiomis po generalinio komisaro Rentelno atvykimo į savo postą Kaune dienomis, tolydžio vis stiprėjo. Kaip minėta, uždrausta priiminėti jaunus studentus į pirmąjį kursą, visų pirma šį draudimą taikant humanitarinės srities fakultetams. Visuomenė, žinodama priešišką vokiečių administracijos nuostatą ne tik Universiteto, bet ir apskritai lietuviškos kultūros ir savimonės ugdymo atžvilgiu, VDU ir Vilniaus universiteto studentų padedama, rinko parašus po peticijomis, reikalaujančiomis pagerinti

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

105

universitetų padėtį. Tokios peticijos su dešimtimis tūkstančių parašų 1942 m. birželio mėnesį buvo įteiktos generaliniam tarėjui P. Kubiliūnui ir švietimo vadybos tarėjui dr. P. Germantui-Meškauskui. Vokiečių okupacinė valdžia, matydama tokią visuomenės reakciją, labai nenoriai laikinai toleravo universitetų veiklą. Negalima nepaminėti, kad ilgainiui vis stiprėjo ir studentijos, ir dėstytojų priešiškumas vokiečiams, vykdantiems žiaurią genocido politiką visų Lietuvos gyventojų atžvilgiu, išvežantiems dešimtis tūkstančių lietuvių priverstiniams darbams į Reicho karo pramonės įmones. Blogėjant vokiečių kariuomenės padėčiai Rytų fronte, okupacinė valdžia vis stengdavosi rasti būdų įtraukti Lietuvos jaunimą, taip pat ir studentus, į vienokias ar kitokias darbo tarnybas ar talkas. Antai 1942 m. vasarą vokiečiai organizavo kariuomenės transporto talkininkus, kuriuos kariuomenė panaudodavo pafrontės tiekimo reikalams. Jaunimas į šiuos „talkininkus“ buvo šaukiamas pusiau mobilizacine tvarka. Į šiuos junginius pakliuvo ir techniškųjų fakultetų studentų. Dauguma studentų įvairiais būdais sugebėjo išvengti šios nemalonios ir pavojingos prievolės, kuriai priešintis ragino ir pogrindinyje parengtos studentijos proklamacijos. Tų pačių 1942 metų rugpjūčio pabaigoj vokiečiai vėl iškėlė reikalavimą, kad švietimo vadybos tarėjas dr. P. Germantas-Meškauskas pasirašytų potvarkį, pagal kurį 192 0 -1 9 2 4 m. gimę abiturientai, norėdami studijuoti, turi atlikti prievolę vokiečių darbo tarnyboje „Reichsarbeitsdienst“. Dr. P. Germantas, pasitaręs su VDU ir Vilniaus universiteto rektoriais, atsisakė tai padaryti, remdamasis universitetų Statutu. Todėl Kauno gestapas pareikalavo, kad Senatas tą pačią dieną atvyktų į gestapą. VDU prorektorius J. Zubkus, Medicinos fakulteto dekanas J. Meškauskas, Statybos fakulteto dekanas S. Kairys, Filosofijos fakulteto dekanas Z. Ivinskis, Senato sekretorius J. Grinius ir Vilniaus universiteto prorektorius D. Krivickas atvyko į gestapą, kaip buvo įsakyta. Senato nariai, gestapininkams priekaištaujant ir grasinant sušaudyti 2 5 -3 0 aktyvesnių profesorių ir studentų, bandė gintis įvairiais formaliais argumentais. Kitą dieną į gestapą Senatui įsakyta atvykti jau kartu su tarėju dr. P. Germantu-Meškausku ir pagrasinta, kad, jei Senatas nesutiks įkalbėti tarėjo dr. P. Germanto-Meškausko pasirašyti reikalaujamą potvarkį, tai teks sušaudyti jau daugiau profesorių ir studentų - 50 - ir uždaryti visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, o visus studentus ir profesorius išvežti į Vokietiją priverstiniams darbams. Senato nariai stengėsi išsisukinėti, kiekvieną jų atskirai apklausinėjant. Senato narius tardęs gestapininkas įsakė visus 5 universitetų delegacijos narius areštuoti ir uždaryti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Apie šį įvykį greit sužinojo visa Lietuva. Visuomenei karštai reaguojant, vokiečių okupaciniai organai neišdrįso įvykdyti savo siaubingų grasinimų. Gestapui pavykus priversti darbo vadybos tarėją dr. J. Paukštį pasirašyti kiek pakeistą potvarkį, suimta profesūra po trijų dienų buvo paleista. Potvarkis buvo papildytas studentų darbo tarnybos prievolės reikalavimą galimybe atlikti „atitinkamą viešąją tarnybą“. Naudodamasis šiuo papildymu, Universitetas priiminėjo 1920 -1 9 2 4 m. gimimo abiturientus, pristačiusius darbo pažymas iš savivaldybių, ūkio ir administracijos įstaigų. Vokiečiams pamačius, kad į darbo tarnybą stoja mažai abiturientų, o Universitete daug draudžiamo priimti amžiaus jaunimo, gestapas paėmė naujai įstojusių studentų bylas ir kruopščiai jas tikrino. Tačiau vokiečiai įsitikino, kad studentų priėmimo dokumentuose tarėjo dr. Paukščio pasirašytam potvarkiui neprieštaraujama, ir Universiteto vadovybė nebuvo nubausta. Bet tuoj po minėtųjų įvykių Statybos fakulteto dekanui prof. S. Kairiui teko atsistatydinti; nauju dekanu paskirtas prof. S. Dirmantas. Pažymėtina, kad prof. S. Kairys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, nuo 1943 metų pabaigos buvo slaptai veikusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas.

106

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Santykių tarp vokiečių ir lietuvių aštrėjimo priežasčių vis daugėjo. Didelį generalinio komisaro Rentelno pyktį sukėlė 1942 m. lapkričio 2 d. Vėlinių proga Kauno kapinėse ir Karo muziejaus sodelyje įvykusi gausi patriotinė demonstracija, kurioje dalyvavo daug moksleivių ir studentų. Šioje demonstracijoje pasireiškė ir antivokiškų nuotaikų, todėl okupacinė valdžia savo rašte Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui grasino, kad, pasikartojus panašiems priešvokiškiems veiksmams, Universitetas bus uždarytas.

8.6. UNIVERSITETO UŽDARYMAS Tokios politinės įtampos atmosferoje 1943 m. kovo mėnesį vokiečių okupacinė administracija paskelbė raginimą stoti į organizuojamą lietuvių SS legioną. Neatsiradus norinčių (priešingai negu Latvijoje ir Estijoje), vokiečiai įpykę paskelbė įsakymą tam tikro amžiaus gyventojams registruotis į darbus Vokietijoje, tačiau, nepasisekus ir šiai akcijai, imtasi represinių priemonių - visų pirma prieš Lietuvos inteligentiją. Suimta 46 įvairių profesijų asmenys, tarp kurių buvo Vilniaus universiteto profesoriai Balys Sruoga, Vladas Jurgutis, docentas Antanas Starkus, dr. A. Antanas Kučinskas (Kučas), kunigas Stasys Yla, 4 generaliniai tarėjai (tarp jų ir dr. P. Germantas-Meškauskas), 3 advokatai, 4 gimanazijų direktoriai, įvairių įstaigų vadovai, dcarininkai ir kiti asmenys. Suimtieji buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur daugelis jų žuvo. Skaudus smūgis teko Lietuvos aukštosioms mokykloms, nes jose vokiečiai įžiūrėjo antivokiškų nuotaikų kurstymo šaltinį. Naktį į kovo 17 d. uždaryti abu universitetai, Vilniaus dailės akademija, Taikomosios dailės institutas, Lietuvos Mokslų Akademija, 4 mokytojų seminarijos ir Vilniaus technikumas. Universitetų uždarymas buvo ne tik hitlerinės vokiečių administracijos kerštas už Lietuvos studentijos pasyvųjį pasipriešinimą okupantams, bet ir siekimas palaipsniui įgyvendinti žinomo nacistų ideologo A. Rozenbergo skelbiamas nuostatas, kad pavergtoms tautoms pakanka ir pradinio išsilavinimo. Uždarius Vytauto Didžiojo universitetą, Universiteto atstovai darė žygių generaliniame komisariate, kad būtų leidžiama baigti studijas bent paskutiniųjų kursų studentams. Leidimas laikyti egzaminus gautas tik Medicinos, Statybos ir Technologijos fakultetų aukštesniųjų kursų studentams. Kaip jau minėta, humanitarinių mokslų studijos, kaip nesvarbios karo reikalams, vokiečių buvo ignoruojamos. Prisidengę šiuo leidimu, kai kurie profesoriai slaptai skaitė paskaitas ir egzaminavo studentus savo butuose. Kadangi okupacinė valdžia uždraudė priiminėti naujus studentus į Universitetą, tai grupė profesorių, susitarusi su prie profesinių sąjungų veikusio Suaugusiųjų instituto vadovybe, suorganizavo medicinos kursus ir aukštesnįjį technikos skyrių. Įstojusieji į tuos kursus faktiškai studijavo Medicinos, Statybos ir Technologijos fakultetų pirmųjų semestrų disciplinas. Technikos skyriaus mokymo planus sudarė Universiteto profesūros ir kitų technikos mokslų ir gamybos atstovų komisija, į kurią įėjo K. Baršauskas, J. Čiurlys, S. Dirmantas, V. Mošinskis, A. Purenąs, J. Šimoliūnas ir kiti. Technikos skyriuje buvo numatytos trejų metų trukmės studijos. Kursai veikė tik vienerius metus - iki antrojo sovietmečio pradžios 1944 m. vasarą. Kursai sudarė galimybę, apeinant vokiečių draudimą, nemažam būriui aukštojo mokslo siekiančio jaunimo ruoštis studijoms Universitete, kurio antrasis kursas 1944 m. rudenį buvo gerokai papildytas.

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

107

8J . STUDENTIJOS VEIKLA Vokiečių okupacijos metais studentijos veikla taip pat buvo varžoma. Ideologinės studentų organizacijos uždraustos. Pogrindyje būrėsi daugiausia Ateitininkų sąjungos nariai. Vytauto Didžiojo universitete veikė Universiteto choras, vadovaujamas kompozitoriaus K. Griauzdės, tačiau koncertinė veikla turėjo ribotis Kauno miestu, nes karo meto susisiekimo suvaržymai neleido rengti tolesnių išvykų. Choras retkarčiais dainuodavo Kauno radiofone. Pirmasis choro koncertas per radiją vokiečių okupacijos pradžioje vos nesibaigė politiniu incidentu, chorui įtraukus į koncerto programą žinomą dainą „Kur lygūs laukai...“, kurios kai kuriuos fragmentus vokiečiai interpretavo politiškai. Labai populiarus buvo ir studentų kvartetas (vad. L. Jarošeko), gana dažnai dainavęs per radiją ir su pasisekimu koncertavęs daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Studentai buvo susibūrę ir į kitus nedidelius saviveiklos vienetus (meninio šokio, teatro ir kt.). Visuomenės ir studentijos dėmesio susilaukdavo literatūros vakarai, kuriuose dalyvaudavo ir studentai literatai. Studentija labai gausiai rinkdavosi į Nepriklausomybės šventės tylią manifestaciją Karo muziejaus sodelyje, net ir tada, kai pro buvusio Žemės banko (dabar KTU Centriniai rūmai) langus buvo matyti vokiečių policijos kulkosvaidžių vamzdžiai... Įspūdingą vieningumą ir tautinės savimonės potencialą studentija parodė, jau uždarius Universitetą, 1943 m. vasarą VDU suorganizuotoje miško paruošos talkoje, į kurią susibūrė keli šimtai studentų, taip pat ir kai kurie profesoriai (talkos organizavimo pirmininkas buvo prof. J. Šimoliūnas, stovyklos komendantas - prof. S. Kolupaila). Stovykloje ties Skardupio upeliu po intensyvaus miško kirtimo darbo dienos vykdavo patriotinio turinio renginiai su trispalvės vėliavos iškėlimo ir nuleidimo ceremonijomis. Sekmadieniais organizuotai lankyta Šilavoto ir Veiverių bažnyčia. Tuo metu tai buvo reto masto studentų tautinė demonstracija. Klaikiomis vokiečių okupacijos sąlygomis Vytauto Didžiojo universiteto studentija visose akademinio gyvenimo srityse išlaikė tautišką savimonę, ugdytą nuo pat lopšio dienų šeimose, vėliau Nepriklausomos Lietuvos mokyklose, jaunimo organizacijose. Studentijos visuomeninėms nuostatoms ir elgsenai sudėtingomis karo ir okupacijų sąlygomis didelės įtakos, kartais skatinančios protingą santūrumą ir atsargumą, turėjo dėstytojų draugiškas žodis ir asmeninis pavyzdys. Universitetas ne tik stengėsi rengti šalies ateičiai reikalingus inžinierius, gydytojus, švietimo ir kultūros veikėjus, bet kartu ir apsaugojo nemaža mūsų jaunimo nuo beprasmės žūties kare už svetimus Lietuvai totalitarinės, agresyvios šalies interesus. LITERATŪRA 1. 2. 3. 4.

VDU statistikos knyga (1 9 2 2 -1 9 5 0 m.) - rankraštis saugom as KTU m uziejuje. Gimbutas J., Danys J., Steponas Kolupaila. - Čikaga: A kadem inės Skautijos leidykla, 1974. - 464 p. Rukša A. Lietuvos universitetų istorija//L ietu vos universitetas 1 5 7 9 -1 8 0 3 -1 9 2 2 . Chicago: ’.Lietuvių Profesorių Draugija A m erikoje, 1972. - P. 2 1 5 -2 4 5 ; P. 518-556. Tupčiauskas A. Paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto gyvavim o dešim tm etis (1 9 4 0 -1 9 5 0 m .)//V y tau to Didžiojo universiteto ir Lietuvos Katalikų M okslo A kadem ijos 70~metis. - K : Littera Universitatis Vytauti Magni, 1993. - P. 54.

108

5.

8. VDU TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ VEIKLA VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS

Šaduikienė N. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto netektys ir p r a r a d im a i// Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų M okslo A kadem ijos 70-metis. - K.: Littera Universitatis Vytauti Magni, 1993. - P. 109-113.

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

NIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

( 1944- 1950) 9.1. UNIVERSITETO ATKŪRIMAS IR JO VEIKLOS SĄLYGOS Universiteto atkūrimas 1944 m. vasarą sovietinei armijai Rytų fronte triuškinant vieną po kitos vokiečių gynybos linijas, nemažai daliai lietuvių, ypač inteligentijai, išmušė lemtinga apsisprendimo valanda. Daugeliui universitetinės bendruomenės narių - dėstytojų ir studentų - iškilo nerimą kelianti dramatiška dilema - likti savame krašte ar trauktis į Vokietiją. Pirmasis pasirinkimas asocijavosi su sovietine okupacija, siaubingais 1941 m. birželio mėn. trėmimais, žudynėmis - juo labiau, kad daugelis inteligentų (taip pat ir studentų, ypač organizacijų valdybų narių) rado savo pavardes ištremtinų asmenų sąrašuose. Tačiau pareigos savo kraštui, atsakomybės už artimuosius jausmas, ryžtas bet kokiomis sąlygomis dirbti ar mokytis gimtoje šalyje nulėmė daugumos lietuvių skausmingą apsisprendimą - nepalikti tėvynės, nepaisant galimo mirtino pavojaus. Ne vienam lietuviui inteligentui atrodė nepriimtinas ir negarbingas pasitraukimas į svetimą, karo siaubiamą šalį, nuo kurios valdžios, okupacinių ir represinių organų Lietuvos žmonėms teko patirti ne mažiau nelaimių ir kančių, negu nuo pirmosios sovietinės okupacijos. Kai kuriais duomenimis iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė 3 9 -6 5 proc. atskirų Universiteto fakultetų mokslo personalo narių (iš jų 13 profesorių ir docentų), o iš Technologijos fakulteto - 31 (iš jų 20 profesorių ir docentų). Iš 34 abiejų techniškųjų fakultetų katedrų vedėjų liko tik 10. Raudonajai armijai 1944 m. rugpjūčio ld. užėmus Kauną ir mūšiams vykstant Suvalkijoje bei pietinėje Žemaitijos dalyje, rugpjūčio 4 d. į atkuriamo Universiteto rektoriaus postą buvo paskirtas prof. A. Purenąs, kuris, sugrįžus į Universitetą pradžioje nedidelei jo darbuotojų daliai, ėmėsi atkūrimo darbų. Vokiečių kariuomenė, traukdamasi iš Kauno, susprogdino Universiteto pasididžiavimą - Fizikos-chemijos instituto rūmus Aleksote kartu su Mechaninių laboratorijų pastatu ir didele dalimi ten sumontuotų stacionarių dirbtuvių įrenginių. Tuo metu Kaunas buvo artimos užfrontės miestas, ir dauguma mokyklų, bendrabučių taip pat ir Universiteto pastatų paversta karo ligoninėmis. Pirmomis Universiteto atkūrimo dienomis neužimti liko tik Cheminės technologijos ir Medicinos fakultetų pastatai. Sovietinė Lietuvos vyriausybė nusprendė atkurti Kauno valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą su keturiais fakultetais - Statybos, Technologijos, Medicinos ir Istorijosfilosofijos. Rugpjūčio pabaigoje į Universitetą dirbti iš techniškųjų fakultetų darbuotojų buvo atvykę 14 profesorių ir docentų, 46 dėstytojai ir asistentai ir 28 pagalbinio personalo nariai. Šiam negausiam darbuotojų būriui teko daug ir sunkiai dirbti - remontuoti ir tvarkyti palaisvintas Universiteto patalpas, laboratorijų aparatūrą ir inventorių. Šie atkūrimo darbai vyko, kaip sakyta, pafrontės sąlygomis, kai naktimis dar dundėjo fronto artilerija ir priešlėktuviniai pabūklai, pasirodžius Kauno erdvėje vokiečių lėktuvams; trūko ne tik elektros energijos, kuro, elementarių remontui būtinų medžiagų, bet ir gyventojams maisto.

110

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

Tačiau visi ~ ir personalas, ir studentija - entuziastingai skubėjo artėjantiems mokslo metams įrengti savojo Universiteto patalpas. Į Statybos ir Technologijos fakultetus 1945 m. rudens semestre atvyko studijuoti (kartu su priimtais į I kursą) 688 studentai. Atmetus pirmakursius, tai būtų sudarę apie 50 proc. 1942 m. pabaigoje studijavusių I-IV kurso studentų. Taigi apie pusė šių fakultetų studentų tuo metu buvo dingę karo ir pirmaisiais pokario mėnesiais arba dėl įvairių priežasčių nutraukę studijas (smulkiau apie studentų skaičiaus kitimą Universitete, vėl vadinamame Kauno Vytauto Didžiojo universitetu, rašoma kituose skyreliuose). Pažymėtina, kad daugelis norinčių įstoti į II kursą vokiečių okupacijos metu veikusio Suaugusiųjų instituto I kursą baigusių klausytojų nebuvo priimti į Universitetą, kadangi jie negalėjo būti atleisti nuo karinės prievolės. Universitetas turėjo pradėti darbą spalio 10 d., bet iškilmingas Universiteto atidarymo posėdis įvyko spalio 23 d. Darbas prasidėjo sunkiomis sąlygomis. Daug Universiteto laboratorijų aparatūros, inventoriaus karo veiksmų laikotarpiu bei traukiantis vokiečiams buvo išgrobstyta. 1 944-1946 m. žiemos mėnesiais atgautosios Universiteto patalpos dėl kuro stygiaus buvo, galima sakyti, nešildomos. Kadangi Petrašiūnų šiluminę elektrinę vokiečiai susprogdino, tai elektros srovė pradėta tiekti vėliau - iš judamos elektrinės („elektros traukinio“) labai nereguliariai ir mažais kiekiais. 1944 m. Cheminės technologijos fakultete tarpais veikė tik mažos galios savas generatorius. Tačiau ir šie sunkumai, kaip ir studentų bendrabučių nebuvimas, ir skurdžių, pagal korteles perkamų maisto produktų stygius, nelabai lūdino visuomenę, o ypač entuziastingai nusiteikusią Universiteto bendruomenę, su didelėmis viltimis įsitraukusią į Universiteto atstatymo darbą. Vėl studijuoti Universitete, kurį vokiečių okupacinė valdžia, ignoruojanti lietuvių tautines aspiracijas, kultūrą, uždarė, suimdama ir įkalindama aukštųjų mokyklų profesorius ir kultūros darbuotojus, nužudydama daug tūkstančių Lietuvos gyventojų, studentijai teikė naujų vilčių. Tačiau neilgai trukus naujos okupacijos sukelti tragiški įvykiai atskleidė „naujųjų išlaisvintojų“ tikrąjį veidą ir jau prieš trejus metus, 1941 m., patirtų represijų metodus. Jau 1944 m. rudenį, dar dalyje Lietuvos teritorijos vykstant karo veiksmams, išryškėjo slogi Lietuvoje tvyrojusi politinė atmosfera: šiurpus Dzūkijos kaimų deginimas, gyventojų suėmimas ir šaudymas be jokio teismo. Studentų kontingento reguliavimas. Vėliau, jau po Vokietijos kapituliacijos 1945 m. pavasarį, ir Universitete pradėjo jaustis griežta komunistų partijos diktatūros ranka. Nors šios partijos Centro komiteto ir respublikos vyriausybės nutarimuose Vilniaus ir Kauno universitetų klausimu įvairios žinybos būdavo įpareigojamos suteikti atitinkamą pagalbą šioms aukštosioms mokykloms (grąžinti patalpas, gerinti tiekimą ir studentų gyvenimo sąlygas), šių valdžios institucijų 1945 m. liepos 6 d. nutarime buvo įsakmiai nurodoma rūpintis studentų socialinės sudėties klausimu, sudarant išplėstas švietimo ministerijos ir komjaunimo kontroliuojamas priėmimo į aukštąsias mokyklas komisijas. Siekimas padidinti studentų - „darbininkų ir valstiečių“ vaikų - procentą vėliau įgyvendintas įvedant socialinės kilmės ir turto pažymų-charakteristikų iš apskričių vykdomųjų komitetų sistemą. Šios iš apskričių reguliariai siunčiamos pažymos tapo didele kliūtimi daugeliui jaunuolių įstoti į visas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Šią griežtą kontrolę vykdė studentų (vėliau kadrų) skyrius bei vadinamasis specialusis skyrius. Pažymose turėjo atsispindėti ne tik socialinės tėvų padėties duomenys, bet ir politinė charakteristika, giminių represavimo faktai ir kitos žinios, galinčios tragiškai nulemti ir jau studijuojančio asmens likimą. Socialinės kilmės filtras naudotas ilgą laiką.

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

111

Pravartu pažymėti, kad turimais duomenimis Kauno universitete 1945 m. rudens semestre iš 2092 studentų 1039 (49,7 proc.) buvo valstiečių kilmės, 422 (20,2 proc.) darbininkų, 504 (24,1 proc.) tarnautojų, likusieji - kitų profesijų darbuotojų vaikai. Tokia proporcija išliko, atitinkamai reguliuojant priėmimą, iki pat Universiteto veiklos pabaigos. Pažymėtini duomenys, rodantys studentų narystę politinėse organizacijose. 1945 m. rudens semestre komunistų partijai priklausė 5 nariai, o komjaunimui - 17; 1947 m. pavasario semestre iš 3074 studentų 14 buvo komunistai ir 78 komjaunuoliai; 1948 m. rudens semestre iš 3053 studentų atitinkamai buvo 12 ir 113, o 1950 m. rudens semestre iš 2659 studentų 16 buvo komunistų ir 514 komjaunuolių. Šie duomenys įtikinamai parodo universitetinio jaunimo ilgokai trukusį politinį atsparumą atkakliai skiepijamai marksistinei ideologijai ir sovietizacijai visose šalies gyvenimo srityse, taip pat ir aukštojo mokslo bei švietimo sistemoje - vidurinėse mokyklose. Suprantama, kad studentijos dvasinės ir tautinės nuostatos ir pasyvus pasipriešinimas sovietizacijai negalėjo nekelti ne tik susirūpinimo, bet ir tulžingo reagavimo, kuris atsispindėjo ir vyriausybės nutarimuose aukštųjų mokyklų klausimais. Vėliau buvo „valomi“ ir Universiteto darbuotojų kadrai, ir, kaip jau minėta, studijuojančio jaunimo. Atleisti ir nuteisti kalėti Technologijos fakulteto transporto mašinų katedros vedėjas vyr. asist. J. Barzda-Bradauskas, vyr. dėst. A. Gaidys, doc. V.A. Graičiūnas, asistentas J. Boruta ir kiti. Neteko darbo Universitete asistentai B. Petruševičius, J. Kučinskas, vėliau doc. J. Mituzas, vyr. dėst. J. Babina, doc. S. Stulginskis. Iš Universiteto, vienais duomenimis, vien tik 19461947 mokslo metais pašalinti 76 studentai - dėl socialinės kilmės nuslėpimo, tėvų ryšių su partizanais, artimų giminių buvimo užsienyje ir kitų politinio pobūdžio priežasčių. Ne vienas studentas buvo suimtas, tiesiog iškviestas iš auditorijos arba areštuotas namie ir vėliau nuteistas. Tokie represijų faktai ilgainiui darėsi vis dažnesni, ypač didėjant žmonių trėmimo į Sibirą mastams. Ne vienas studentas dalyvavo ir aktyviosios rezistencijos veikloje. Iškiliausias ginkluotos rezistencijos vadovas buvo studentas architektas (1944 m. rudenį Vytauto Didžiojo universiteto administracijos tarnautojas) „Grandies“ korporantas Juozas LukšaDaumantas. Tarp studentų buvo ir partizanų ryšininkų bei pogrindinės spaudos platintojų. Daugelis jų nubausti kalėti ar ištremti. Ideologinio „perauklėjimo“ akcijos. Slogią politinę atmosferą aštrino ir naujos priemonės, ypač kai 1947 rudenį į Universitetą (nuo 1946 m. jau vadinamą Kauno valstybiniu universitetu) atvyko SSRS vyriausybės nutarimu paskirti prorektorius auklėjimo reikalams J. Ariskinas ir Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas atsargos pulkininkas M. Airapetjanas. Jų, kaip ir kitų, atvykusių iš Rusijos ir kitų SSRS respublikų, dėstytojų uždavinys buvo sustiprinti dėstytojų ir studentų komunistinio auklėjimo darbą. Jau pirmame susitikime su Universiteto dėstytojais jie nedviprasmiškai pabrėžė, kad „kiaurai permato dėstytojų nacionalistines nuostatas ir imsis visų priemonių su šaknimis išrauti žalingas sovietinei aukštajai mokyklai tendencijas“. Praktiškai šis „perauklėjimas“ buvo įgyvendinamas įvairiomis formomis. Dėstytojai jau anksčiau privaloma tvarka buvo įsipareigoję lankyti marksizmo-leninizmo universitetą. Abu naujai atvykę marksizmo-leninizmo ideologai ėmėsi didinti reiklumą, ypač per seminarus. Šia prasme ypač pasižymėjo M. Airapetjanas. Per seminarus jis įpareigodavo marksizmo-leninizmo universitetą lankančius net solidaus amžiaus profesorius bei Universiteto vadovus iš marksistinių pozicijų sukritikuoti šių profesorių tarpukario laikotarpiu paskelbtus straipsnius arba net knygas. Kai kurių šių publikacijų trumpus referatus, iš anksto paruoštus vieno kito vietinio dėstytojo, M. Airapetjanas išnagrinėdavo, o

112

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

straipsnių autorius, jaudindamasis ir patirdamas pažeminimą, bandydavo įvertinti anksčiau savo skelbtąsias mintis „marksistinės filosofijos šviesoje“. Tai buvo ne tik asmens žeminimas - tai buvo moralinis prievartavimas. M. Airapetjano moralinis veidas nebuvo švarus. Nagrinėdamas minėtąsias socialinės kilmės pažymas, jis savavališkai naudodavosi šantažo galimybėmis. Reikia pažymėti, kad 1949 m. pabaigoje šis „filosofas“ buvo suimtas ir nuteistas, matyt, dėl politinių aplinkybių, susietų su ankstesne jo veikla užsienyje. Moralinę įtampą Universitete kėlė ir atvykusių marksizmo propoguotojų nepailstamas uolumas demonstruoti savo veiklumą aukštesnei partinei valdžiai - Kauno mieste, centro komitetams Vilniuje ir Maskvoje. Tokios akcijos buvo organizuojamos gavus komandą iš Maskvos, visų pirma įvairių politinių kampanijų progomis. O tokių kampanijų būta nemažai. Tai visų pirma 1947 m. pradėta kova su „keliaklupsčiavimu prieš Vakarų mokslą, kultūrą ir techniką“. Ši kampanija truko bent porą dešimtmečių ir vykdyta įvairiais būdais. Pirmiausia buvo pertvarkomos mokymo programos - įvedama būtina medžiaga apie „rusų ir sovietinių mokslininkų įnašą į mokslą ir techniką“. Įvesta dėstytojus labai nervinanti ir žeminanti paskaitų tikrinimo praktika, kruopščiai stenografuojant visą paskaitos tekstą ir vėliau svarstant katedrų vedėjų arba fakultetų tarybų posėdžiuose. Apie numatomą paskaitos tikrinimą dėstytojai ne visuomet iš anksto būdavo įspėjami. Todėl galima įsivaizduoti dėstytojo ir studentų sutrikimą, įėjus tokiai tikrinimo komisijai (2-3 asmenims su stenografininke) į auditoriją, kur pagal paskaitų grafiką turėjo būti skaitoma paskaita, kurioje net ir labai stengiantis nebuvo galima staiga surasti reikiamų teiginių apie privalomą akcentuoti „įnašą“. Suprantama, kad tokia praktika labai neigiamai veikdavo dėstytojų darbo nuotaiką. Universiteto mastu kartais būdavo rengiamas profesorių jau pokario metu parašytų vadovėlių ir kitų leidinių nagrinėjimas. Tokio „svarstymo“ klaikiausias pavyzdys buvo 1947 m. išleistos prof. J. Indriūno knygos „Pluoštinės medžiagos“ svarstymas Universiteto tarybos posėdyje, dalyvaujant Technologijos fakulteto dėstytojams. Ieškant „keliaklupsčia­ vimą“ įrodančių motyvų, knygos kritikai (ypač minėtasis M. Airapetjanas) išpūtė vienos kitos knygoje iš užsienio literatūros pateiktos nuotraukos bei atsitiktinio pobūdžio teiginių „politinį klaidingumą“ ir pareikalavo kvalifikuoti autoriaus poziciją kaip „antisovietinį išsišokimą“. Tik kai kurių rektorato narių ir profesorių pastangomis prof. J. Indriūnui pavyko išvengti daug nemalonesnių „svarstymo“ pasekmių - tą kartą apsiribota knygos tiražo sunaikinimu ir atitinkamu Universiteto tarybos sprendimu. Siekiant užkirsti kelią studentams ir dėstytojams nuodugniau susipažinti su užsienio literatūra (ir su grynai technikos srities leidiniais), dauguma knygų ir žurnalų užsienio kalba perkelta į bibliotekos spec. skyrių ir griežtai kontroliuojama saugumo organų skiriamų darbuotojų - ne lietuvių. Šiame skyriuje laikyta ir didelė dalis tarpukario laikotarpio periodikos. Čia reikia paminėti dar vieną tokių plataus masto politinių kampanijų - komunistų partijos centro komiteto nutarimą dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“ ir šio nutarimo vykdymo akcijas, kai buvo įnirtingai puolami žinomi rašytojai, tarp jų ir Lietuvos. Suprantama, kad tokių nutarimų turinys turėjo būti nagrinėjamas ir visose aukštosiose mokyklose, ta proga partiniams veikėjams stropiai ieškant neigiamų pavyzdžių vietoje. Plačiai visuose akademiniuose sluoksniuose bei mokyklose svarstytas ir nutarimas „Dėl kovos su morganizmu ir mendelizmu biologijos moksle“. Šios kampanijos metu gėdingai kovojant visais frontais su žinomomis visuotinai pagrįstomis genetikos mokslo teorijomis, į mokymo programas ir vadovėlius priverstinai buvo brukamas P. Lysenkos pseudomokslas. Šios akcijos buvo liūdnos pasekmės ne tik biologijos bei medicinos studijų ir mokslo plėtotei. Keletas Kauno ir Vilniaus universitetų įžymių biologų atleista iš pareigų.

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

113

Tarp šių akcijų vykdytojų būdavo priverstinai įtraukiami puolamųjų profesorių kolegos, kuriems nepavydėtinos kritiko funkcijos sukeldavo nelengvą moralinę krizę. Visi šie reiškiniai keldavo dėstytojų savitarpio nepasitikėjimą. Studentų ideologinis „perauklėjimas“, ypač sustiprėjęs atvykus minėtiesiems naujiems ideologinio darbo vadovams, vykdytas įvairiomis formomis. Viena tokių formų buvo įvedimas grupių vadovų, vėliau vadinamų grupių auklėtojais bei agitatoriais. Šios funkcijos teko dėstytojams, dažnai per visą grupės studijų kelerių metų laikotarpį vadovavusiems tai pačiai grupei. Reguliariai vykstančiuose grupės susirinkimuose pagrindinis akcentas turėjo būti vidaus ir užsienio politinių, ideologinių bei estetinio lavinimosi aktualijų svarstymas, diskutuojant aktualiomis studijų temomis, taip pat ir apie studentų vietines probemas. Siekiant paįvairinti nuobodžias „politvalandas“, būdavo rengiamos grupių ekskursijos, lankomi ir vėliau aptariami spektakliai. Vėliau (KPI laikotarpiu) šie grupių susirinkimai buvo šaukiami kaip komjaunimo susirinkimai, skirti aptarti grupės mokymosi reikalus (nors ne visi grupės studentai būdavo komjaunimo organizacijos nariai). Reikia pasakyti, kad ideologiniai momentai grupių veikloje nedavė norėtų rezultatų. Grupių vadovai, kurių dauguma nebuvo sovietinės sistemos šalininkai, dažniausiai formaliai žiūrėdavo į auklėjamąsias funkcijas. Partinė ir komjaunimo organizacijos, aukštesnių partinių organų spaudžiamos, stengėsi kovoti su tautinės savimonės ir religijos apraiškomis. Studentai, dalyvavę savo kolegų vestuvių apeigose bažnyčioje, būdavo svarstomi susirinkimuose ir baudžiami papeikimais arba dar griežčiau. Politizuoti akademinį gyvenimą buvo siekiama ir rinkimų į respublikos bei SSRS auksčiausiąsias tarybas metu. Būdavo sudaromos studentų agitatorių brigados, kurioms vadovaudavo dėstytojai. Brigadų uždavinys - sudaryti rinkėjų sąrašus, lankyti rinkėjus jų butuose ir aiškinti rinkimų nuostatus. Rinkimų dieną agitatoriai turėjo atsakyti už jiems paskirtų rinkėjų aktyvų dalyvavimą balsuojant. Šis rinkėjų „aktyvinimas“ gerokai įkyrėdavo ir agitatoriams ir, žinoma, rinkėjams. Studentų aktyvumas. Studentai ir dėstytojai (visų pirma komunistų partijos ir komjaunimo organizacijų nariai) kartais būdavo įpareigojami dalyvauti pagalbos kolektyviniams ūkiams bei talkų akcijose. Tai būta sunkaus ir pavojingo darbo, nes tuo metu kaimuose buvo įsiliepsnojęs partizaninis judėjimas. Nepaisant sunkių pokario buitinių sąlygų, slogios politinės atmosferos, per prievartą brukamos ideologijos ir represijų, studijų procesas Universitete aktyvėjo. Studentai sąžiningai ir atkakliai dirbo auditorijose ir laboratorijose ne tik per privalomuosius užsiėmimus - jie palengva įsitraukė ir į daug laisvalaikio valandų reikalaujantį tiriamąjį darbą, saviveiklos ir sportinę veiklą. Tokį studentų stropumą ir darbštumą sąlygojo dvasinė būsena, būdinga tik didelius sukrėtimus patyrusiai visuomenei. Visų pirma daugeliui tai buvo reali galimybė siekti aukštojo išsilavinimo, vienas iš nedaugelio šios pseudosocialistinės santvarkos teikiamų privalumų, kurio neišnaudoti būtų neprotinga. Daugumai tarpukario ir karo metais baigusių Lietuvos mokyklas jaunuolių buvo būdingas abiejų okupantų niekintas labai stiprus patriotizmas, tautinės savimonės ir orumo jausmas, skatinęs deramai reprezentuoti savo kraštą ir jo žmones. Didelės įtakos studentų pareigingumui turėjo ir įtaigus dėstytojų žodis, pabrėžiant, kad tautos išlikimo prielaida dramatiškais laikotarpiais yra jos kultūrinio lygio kėlimas, intelektualumas, mokslinimasis. Tokios nuostatos ir studentus, ir dėstytojus lydėdavo ne tik į auditorijas ir laboratorijas, bet ir į Kauno miesto bei kaimų atstatymo darbus ir įvairias talkas. Daugelis dėstytojų sunkiomis sąlygomis ieškojo būdų gausinti laboratorijų įrangą, kurti naujas laboratorijas. Remiantis ankstesnėmis Vytauto Didžiojo universiteto mokslinėmis tradicijomis, buvo ieškoma naujų visų pirma aktualių krašto 5 . 100

114

9. UNIVKRSIYKTAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

pramonei temų moksliniam darbui, siekiarųa rengti ir ginti disertacijas. Tai buvo vienintelis kelias rengti savus kadrus, išlaikyti lietuvišką universitetinę dvasią, kovoti už galimybę dėstyti lietuvių kalba. Didelis darbas (tiesa, kaip matyti, lydimas didelių kliūčių) jau tuo metu buvo pradėtas rengiant vadovėlius lietuvių kalba, kuriant naujų mokslo ir technikos sričių terminiją. Reikia pasakyti, kad ši dėstytojų veikla buvo skatinama ne tik Universiteto vadovybės, bet ir dalies blaiviai mąstančių respublikos vyriausybės narių. Vėliau daug kartų iš Maskvos atsiųsti įvairaus lygio emisarai atkakliai versdavo Universiteto (vėliau Kauno politechnikos instituto), kaip ir kitų aukštųjų mokyklų, rektoratus pereiti prie dėstymo rusų kalba. Tačiau, remiantis daugeliu motyvų - taip pat ir parengtais lietuviškais kadrais bei mokymo literatūra, - visuomet pavykdavo (nors ir per dideles pastangas) apsiginti. Visa ši akademinė veikla, plėtota sunkiomis politinės priespaudos sąlygomis, ilgainiui padarė pradžią didelio darbo, įgalinančio Lietuvoje vėliau sukurti aukštojo technikos mokslo ir studijų centrus, garsinančius Lietuvą toli už jos ribų. Vytauto Didžiojo universiteto techniškieji fakultetai ir iš jų išaugę nauji technikos mokslo ir studijų centrai įnešė didžiulį indėlį ir į statybos bei pramonės plėtotę, visų pirma rengiant dešimtis tūkstančių inžinierių lietuvių, nulėmusių ir bendrą kadrų nacionalinę sudėtį visose respublikos ūkio šakose.

9.2. TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ STRUKTŪRA Pokario Universitete techniškųjų fakultetų nuo dviejų (Statybos ir Technologijos) padaugėjo iki penkių (Statybos, Architektūros, Cheminės technologijos, Elektrotechnikos ir Mechanikos). Statybos fakultete buvo keturi skyriai (specialybės): Architektūros, Statybos, Geodezijos ir Hidrotechnikos-melioracijos, vėliau dar atsirado Kelių bei Vandentiekio ir kanalizacijos skyriai. Fakultete veikė keturiolika katedrų: Architektūros, Piešimo, Statybinės statikos, Architektūrinių konstrukcijų, Gelžbetoninių konstrukcijų ir tiltų, Metalinių, medinių konstrukcijų ir tiltų, Kelių, Inžinerinės geologijos, Hidrologijos ir hidraulikos, Hidrotechnikos, Miestų santechnikos, Melioracijos ir žemėtvarkos, Topometrijos, Geodezijos ir Atronomijos. Architektūros skyriui atsiskyrus, fakultete liko devynios katedros: Architektūrinių konstrukcijų, Geodezijos, Grafinių darbų, Hidrotechnikos, Inžinerinės geologijos, Kelių, Miestų sanitarijos, Statybinių konstrukcijų, Statybinės mechanikos. Po karo liko tik katedrų vedėjai: profesoriai J. Dalinkevičius ir K. Vasiliauskas, docentas M. Ratautas. Kitoms katedroms pradėjo vadovauti nauji žmonės: A. Bistrickas, R. Pesys, A. Rozenbliumas, S. Vabalevičius ir kiti, iš Vilniaus universiteto atėjo prof. M. Kaveckis. Fakultetas pradėjo veikti, turėdamas 42 dėstytojus, o paskutiniaisiais metais jų buvo 55. Stengtasi, kad moksliniai darbai būtų kompleksiškesni. Išryškėjo tokios pagrindinės mokslinės problemos: vietinių žaliavų tyrimas ir naudojimas, liaudies monumentaliosios architektūros, geriamojo vandens tiekimo ir kt. Gerėjančio mokslinio darbo rezultatas buvo dėstytojų mokslinių kvalifikacijų kilimas. Pokario metais kandidatines disertacijas apsigynė 6 fakulteto dėstytojai (J. Kiškinas, J. Čeičys, A. Rozenbliumas, J. Mikuckis, R. Pesys, M. Karčiauskas). Pradėjo megztis katedrų ryšiai su gamyba. Tuo metu fakultete studentų buvo nuo 175 (1948 m. pavasarį) iki 484 (1950 m. rudenį). Šiuo laikotarpiu fakultetas parengė 155 inžinierius, iš jų 115 statybininkų, 18 hidrotechnikos specialistų, 11 geodezininkų ir 11 kelininkų. Fakultetui vadovavo dekanai J. Kiškinas (1944 m.), A. Bistrickas (1 9 4 4 -1 9 4 5 m.), S. Vabalevičius

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

115

(194 5 -1 9 4 6 m. ir 1 9 4 7 -1 9 4 9 m.), S. Stulginskis (1946 m.), Stonis (1 9 4 6 -1 9 4 7 m.) ir B. Petrulis (1 9 4 9 -1 9 5 0 m.). Statybos fakultetui buvo perduoti Rotušės rūmai. Atkurtame Technologijos fakultete, be iki tol veikusių Mechanikos, Chemijos ir Elektrotechnikos skyrių, oficialiai buvo numatytas dar ketvirtas - Statybinių medžiagų skyrius, kuris faktiškai nepradėjo veikti, o specialistai tai pramonės šakai buvo rengiami Chemijos skyriuje. Atgaivintos visos katedros, išskyrus Laidinių ryšių katedrą. Pasitraukus vokiečiams, Kaune liko vos keli katedrų vedėjai: profesoriai K. Baršauskas, J. Indriūnas, J. Janickis, M. Mošinskis, A. Purenąs, docentai A. Gravrogkas, L. Kaulakis. Kitų katedrų vedėjais buvo paskirti didesnį patyrimą turėję dėstytojai arba gamybininkai. Iš jų savo pedagogine ir moksline veikla išsiskyrė J. Kaunas, J. Matulionis, N. Milenskis, V. Sližys, J. Stanaitis, V. Šukys, J. Valančiūnas, J. Vidmantas, J. Zdanys ir kt. Buvo tęsiamas mokslinis darbas iš metalų technologijos, medžiagų atsparumo, kosminių spindulių, politionatų, pluoštinių medžiagų, durpininkystės , elektrochemijos, vietinių žaliavų ir kitų sričių. Laboratorijos ir katedros teikė pagalbą įmonėms, atlikdamos įvairių medžiagų fizikiniųmechaninių savybių tyrimus ir jų sudėties bei kokybės analizes. Fakulteto atskirų skyrių studijų planai gerokai skyrėsi jau nuo pirmojo kurso. Buvo vos keletas disciplinų (matematika, fizika ir kt.), kurias visų skyrių studentai klausė bendrai. Daugiau bendrumo buvo tarp Mechanikos ir Elektrotechnikos skyrių. O chemikai chemines disciplinas studijavo kartu su Medicinos fakulteto farmacijos skyriaus studentais. Atskiri skyriai bazavosi skirtingose pastatuose: Mechanikos skyrius - II rūmuose, Elektrotechnikos skyrius - I rūmuose, Chemijos - buvusioje Tyrimų laboratorijoje; tarp jų atstumas buvo gana didelis, vadovauti tokiam fakultetui buvo sunku. Todėl, padaugėjus studentų, 1947 m. gruodžio 9 d. jis pagal veikusius skyrius skilo į tris savarankiškus fakultetus. Technikos fakultete pokario metais studijavo nuo 371 (1945 m.) iki 772 (1947 m.) studentų. Fakultetą tuo metu baigė 107 inžinieriai, iš jų 50 mechanikų, 20 elektrikų, ir 37 chemikai technologai. Dekanais dirbo J. Indriūnas (1 9 4 4 -1 9 4 6 m.) ir K. Baršauskas (1 9 4 6 -1 9 4 7 m.). Kadangi Architektūros skyriaus studijų planai labai skyrėsi nuo kitų Statybos fakulteto skyriaus planų, susidarius reikalingam studentų skaičiui, jis 1946 m. liepos 22 d. perorganizuotas į Architektūros fakultetą. Jis buvo nedidelis ir labai kompleksiškas - čia buvo tik viena - architektūros - specialybė. Fakultetas savo veiklą pradėjo su 3 katedromis ir 16 dėstytojų, o baigė, turėdamas 5 katedras ir 26 dėstytojus. Paskutiniaisiais veikimo metais jį sudarė Architektūrinio projektavimo, Architektūros įvado, Miestų planavimo ir architektūros istorijos, Tapybos ir skulptūros, Statybinės technikos katedros. Jų personalą sudarė daugiausia jauni, nedidelį mokslinio ir pedagoginio darbo patyrimą turintys asmenys, iš jų tik 6 docentai (F. Bielinskis, A. Janulis, A. Lukošaitis, S. Sčesnulevičius, S. Stulginskis, V. Verbickis), nebuvo nė vieno mokslų kandidato. Pagrindinė mokslinė problema - liaudies monumentaliosios architektūros tyrimas. Tam tikslui kiekvieną vasarą buvo rengiamos ekspedicijos, kuriose dalyvavo ne tik dėstytojai, bet ir studentai. Dėstytojai daug laiko skyrė kūrybiniam darbui: projektavo gyvenamuosius namus, ligonines ir kitus visuomeninius pastatus. Fakultetas rengė ne architektus menininkus, bet architektus inžinierius, todėl mokymo planuose, be grynai architektūrinių disciplinų, daug vietos skirta bendrajam moksliniam, bendrajam techniniam ir statybiniam rengimui. Daugeliui architektūrinių disciplinų būdinga humanitarinė dvasia, todėl fakultetas šia prasme suvaidino teigiamą vaidmenį Universitete, kuriame buvo likę tik techniškieji ir Medicinos fakultetai. Daug architektams dėstomų dalykų (ypač architektūros istorija, meno istorija) labai susiję su ideologija, todėl į šių disciplinų dėstytojus dažnai būdavo nukreiptas smaigalys kritikos už apolitiškumą, objektyvizmą, formalizmą, kosmopolitiškumą, keliaklupsčiavimą prieš

116

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

Vakarus. Fakultete studijavo nuo 147 (1947 m. pavasarį) iki 213 (1948 m. rudenį) studentų. Jis parengė 46 architektus. Architektūros fakultetas gana dažnai keitė savo patalpas: kūrėsi Rotušėje, 1948 m. persikėlė į buvusios Draudimo valdybos rūmus, o baigė savo veiklą buvusiuose Vyskupijos rūmuose. Fakultetui vadovavo dekanai S. Stulginskis ir S. Sčesnulevičius. Iš Technologijos fakulteto į Cheminės technologijos fakultetą perėjo visos 6 cheminio profilio katedros: Chemijos pramonės procesų ir aparatų, Fizinės chemijos, Neorganinės chemijos, Neorganinės technologijos, Organinės chemijos, Organinės technologijos. Tik įsikūrus fakultetui, jo absolventams buvo išduodami dviejų specialybių (neorganinių medžiagų technologijos ir organinių medžiagų technologijos) diplomai, o žemesniuose kursuose susikūrė dar dvi specialybės: maisto produktų technologijos ir silikatų technologijos. Šiame fakultete, kaip ir kituose, studijos truko penkerius metus, tačiau vėliau pridėtas dar šeštas kursas. Pirmuose trijuose kursuose buvo dėstomos bendros visoms specialybėms disciplinos, specializacija prasidėdavo nuo ketvirtojo kurso. Fakultete buvo 2126 dėstytojai, kurių dauguma gana intensyviai dirbo mokslinį darbą. Daugiausia buvo tiriamos tokios kompleksinės mokslinės problemos, kaip vietinių žaliavų (mineralinių, gyvulinių ir augalinių) naudojimas ir nepatvarių cheminių junginių skilimo kinetika. Suintensyvėjus moksliniam darbui, pradėjo kilti mokslinė dėstytojų kvalifikacija. Todėl jau 1949 m. visi katedrų vedėjai turėjo mokslinius laipsnius ar vardus. Tuo požiūriu Cheminės technologijos fakultetas pirmavo tarp techniškųjų fakultetų. Studentų padaugėjo nuo 254 iki 452. Fakultetas parengė 50 inžinierių, iš jų 26 maisto produktų technologijos, 4 neorganinės technologijos, 12 organinės technologijos ir 8 silikato technologijos specialistus. Fakulteto dekanai buvo J. Vidmantas (1 9 4 7 -1 9 4 9 m.) ir A. Novodvorskis (1 9 4 9 -1 9 5 0 m.). Elektrotechnikos fakultete buvo 6 katedros: Bendrosios elektrotechnikos (vedėjas J. Zdanys), Elektros mašinų (vedėjas J. Kaunas), Elektros ryšių (vedėjas J. Stanaitis), Elektros stočių ir tinklų (vedėjas doc. L. Kaulakis), Fizikos (vedėjas prof. K. Baršauskas) ir Matematikos (vedėjas doc. J. Matulionis). Jose dirbo 2 5 -2 9 dėstytojai. Mokslinėje srityje „elektriškosios“ katedros nagrinėjo Lietuvos elektrifikavimo problemas. Intensyviai mokslinį darbą iš kosminių spindulių ir kitų taikomosios fizikos sričių dirbo Fizikos katedros dėstytojai, kurių du (J. Šinkūnas ir S. Vičas) apsigynė kandidatines disertacijas. Pažymėtina tos katedros parama vidurinėms mokykloms - prof. K. Baršauskas išleido knygą „Fizika klausimais ir atsakymais“ bei dvi vadovėlio „Fizika“ dalis. Fakultete buvo pramonės elektrinių įrenginių, elektros stočių ir tinklų, radiotechnikos specialybės, kuriose studijavo 249-321 studentas. Fakultetą baigė 34 inžinieriai. Fakultetas teturėjo vieną dekaną K. Baršauską. Mechanikos fakultetą sudarė Braižomosios geometrijos, Durpininkystės, Mašinžinystės, Medžio technologijos, Metalo technologijos, Šiluminių variklių, Tekstilės technologijos, Teorinės mechanikos, Transporto mašinų katedros. Jose dirbo 27-34 dėstytojai, iš jų 2 profesoriai (J. Indriūnas ir V. Mošinskis), 7 mokslų kandidatai ar docentai (J. Vidmantas, A. Novodvorskis, L. Kumpikas, K. Bieliūnas, L. Gastila, A. Matukonis, N. Milenskis). Pagrindinės fakultete nagrinėtos mokslinės problemos buvo gamybos racionalizavimas ir Lietuvos liaudies ūkio ekonomika. Intensyviausiai buvo tiriami kai kurie moksliniai metalų technologijos ir tekstilės technologijos klausimai bei medžiagotyra. Šių sričių specialistai savo studentams išleido ir po kelis vadovėlius. Fakultete buvo daugiausia specialybių - net šešios: automobiliai, durpynų eksploatacija, mašinų gamybos technologija, maisto pramonės mašinos ir įrengimai, šiluminė energetika, pluoštinių medžiagų mechaninė

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

117

technologija. Fakultete studijavo 2 8 5 -4 0 0 studentų; jis parengė 49 inžinierius. Vienintelis fakulteto dekanas buvo N. Milenskis.

9.3.TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ MOKYMO PLANAI IR MOKYMO BAZĖ Atkūrus Universitetą, techniškuose fakultetuose mokymo procesas buvo organizuojamas pagal iki tol veikusius Statybos ir Technologijos fakulteto planus. Palaipsniui visos specialybės buvo papildytos naujomis disciplinomis: rusų kalba (1944 m.), marksizmoleninizmo pagrindais, politine ekonomija, kariniu rengimu (1945 m), fiziniu auklėjimu, saugumo technika, gamybos organizavimu ir pramonės ekonomika (1947 m.). Mokymo trukmė pailginta iki 5 metų. Gausėjo inžinerinių specialybių: 1 9 4 7 -1 9 4 8 mokslo metais jų jau buvo 19. Palyginus tų specialybių pavadinimus su sąjunginių inžinerinių specialybių sąrašu, matyti, kad vienuolikos specialybių pavadinimai sutapo, o pramonės įmonių elekrinių įrengimų, elektros ryšio, maisto pramonės mašinų ir įrengimų specialybių tame sąraše nėra. Vietoj maisto produktų technologijos ir geodezijos specialybių tame sąraše buvo atskiros grupės su keletu specialybių. Pluoštinių medžiagų mechaninės technologijos ir organinių medžiagų technologijos specialybės taip pat apėmė po keletą tipinių specialybių. Todėl dekanas ir Universiteto rektoratas pagrįstai įrodinėjo, kad dėl esamų pramonės ypatumų (įmonių smulkumo, to paties profilio įmonių negausumo ir kt.) respublikoje negalima be atodairos taikyti visoje Sąjungoje naudojamų mokymo planų ir programų, kad mūsų liaudies ūkiui reikia rengti platesnio profilio kai kurių specialybių inžinierius. Planai sudaryti pagal Kauno universitete buvusias specialybes ir nusiųsti tvirtinti į SSRS aukštojo mokslo ministeriją. Ministerija kurį laiką tuos planus toleravo. 1948 - 1949 mokslo metais jau buvo dirbama pagal naujus mokymo planus. Vėliau keitėsi sąjunginis specialybių sąrašas, keitėsi ir standartiniai mokymo planai. Vėl kilo reikalas peržiūrėti Universiteto mokymo planus, juos suderinti su tipiniais sąjunginiais planais. Tačiau vėl susidurta su tais pačiais sunkumais, kurių ryškiausias buvo specialybių pavadinimų ir profilių neatitikimas. Pavyzdžiui, Kauno universitete buvo plataus profilio maisto produktų technologijos specialybė, tuo tarpu standartiniuose planuose ji suskaidyta į keliolika specialybių (cukrinių medžiagų technologija ir fermentavimas, gyvulinės kilmės maisto produktų technologija ir kt.). Universitete buvo organinės technologijos specialybė ir rengiami specialistai odų, kailių, popieriaus įmonėms, tekstilės apdailos cechams, tuo tarpu sąjunginiame specialybių sąraše ji taip pat buvo suskaidyta į atskiras specialybes. Dėl šio skirtumo Cheminės technologijos fakulteto minėtųjų specialybių mokymo planuose įvesti platūs bendrosios technologijos kursai, daug mažiau valandų skirta specialiesiems kursams, o kai kurių disciplinų iš viso nebuvo. Lengviau buvo suderinti Universiteto mokymo planus su standartiniais planais tų specialybių, kurių pavadinimai sutapo ar bent buvo panašūs (pavyzdžiui, silikatų technologijos). Derinant ir įvedant pereinamuosius mokymo planus, savaitinis kai kurių studentų užimtumas padidėjo, kai kuriuose semestruose jis buvo didesnis nei 50 valandų, nes teko įvesti kai kurių papildomų disciplinų, kai kuriuos dalykus perkelti iš vieno kurso į kitą. Apskritai 1 9 4 5 -1 9 5 0 metus reikia laikyti perėjimo prie standartinių mokymo planų laikotarpiu, juo labiau, kad sąjunginiai planai tuo metu irgi buvo keičiami. Daugelio fakultetų mokymo planai tuo laikotarpiu buvo keičiami iš esmės, suderinus su standartiniais,

118

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

o Cheminės technologijos ir Mechanikos fakultetų kai kurių specialybių planuose ir toliau ' liko žymių nukrypimų. Taikantis prie Sąjungos aukštųjų mokyklų mokymo sistemos, susidurta dar su vienu sunkumu ~ reikėjo pereiti prie sesijinės egzaminų laikymo tvarkos. Nors ir anksčiau Technikos fakultete būta griežtesnės mokymosi tvarkos, negu kituose Kauno universiteto fakultetuose, tačiau ir čia tam tikrą egzaminų minimumą išlaikę studentai būdavo keliami į aukštesnį kursą, nors ir neišlaikę visų išklausytų disciplinų egzaminų. Toji tradicija buvo gaji ir pirmaisiais pokario metais. Fakultetams ir katedroms teko daug padirbėti, kol studentai pagaliau priprato visus nustatytus egzaminus laikyti sesijų metu. Tačiau dėl seno įpročio ir kitų priežasčių (silpno abiturientų pasirengimo, vadovėlių stokos ir kt.) po egzaminų sesijų vis dar likdavo nemažai skolininkų. Mokymo procese buvo reikalaujama, kaip minėta, nesitenkinti vien žinių perdavimu, bet visa sieti su visapusišku studentų auklėjimu, jų marksistinės pasaulėžiūros ugdymu. Tuo turėjo rūpintis ne tik marksizmo-leninizmo bei politinės ekonomijos katedros, bet ir visų kitų katedrų dėstytojai. Tačiau dėstymas tuo metu dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių dar nebuvo pertvarkytas pagal sovietinius principus, ne visa mokomoji medžiaga buvo nukreipta į studentų auklėjimą. įvairiuose susirinkimuose, posėdžiuose ir spaudoje dalis dėstytojų, kaip minėta, buvo kritikuojami už gryną akademiškumą, apolitiškumą, idealistinių požiūrių skleidimą, keliaklupsčiavimą prieš Vakarus, menką sovietinio mokslo ir technikos laimėjimų propagavimą. Mokymo planuose daug vietos buvo skiriama praktinių būsimųjų specialistų rengimui - mokomajai, gamybinei ir diplominei praktikai. Tuo laikotarpiu įvairaus pobūdžio praktika virto organiška mokymo proceso dalimi, ją imta atlikti organizuotai ir planingai, laikantis specialių nuostatų. Praktikai skirtos geriausios krašto ir kitų respublikų pramonės centrų gamyklos bei statybos. Atkurtasis Universitetas pradėjo dirbti sunkiomis sąlygomis. Rektoratas ir techniškieji fakultetai iš pradžių įsikūrė I ir buvusios Tyrimų laboratorijos rūmuose. Netrukus buvo atgauti Centriniai (Antrieji) rūmai. Techniškiesiems fakultetams perduoti buvę Rotušės, Draudimo valdybos ir Vyskupijos rūmai. Nors fakultetai ir katedros nemažai pasidarbavo, kurdamos naujas ir stiprindamos senas laboratorijas, tačiau techniškieji fakultetai neturėjo pakankamai reikalingų aparatų ir prietaisų. Ypač bloga buvo Elektrotechnikos fakulteto būklė. Elektros stočių ir tinklų katedra visai neturėjo laboratorijų. Ryšių katedra turėjo tik 50 proc., o Elektros mašinų ir Bendrosios elektrotechnikos katedros - vos 30 proc. reikalingos aparatūros. Universitete apsilankiusiam SSRS aukštojo mokslo ministro pavaduotojui gerą įspūdį padarė Cheminės technologijos fakulteto laboratorijos, tačiau nepatiko Elektrotechnikos ir Mechanikos fakultetų laboratorijos ir kabinetai, kurių įrengimai buvo pasenę ir netiko inžinieriams rengti. Neigiamai įvertintos Tekstilės technologijos, Transporto ir kitos laboratorijos. Vėliau Mechanikos fakultetui įrengimais padėjo Maskvos ir Leningrado aukštosios mokyklos bei respublikos fabrikai. Jie taip pat padėjo Tekstilės technologijos, Metalų technologijos ir Šiluminės technikos laboratorijoms.

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

119

9.4. TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ DĖSTYTOJAI IR MOKSLINĖ VEIKLA Atkūrus Kauno universitetą, susidurta su dideliais dėstytojų komplektavimo sunkumais. Nuo pirmųjų Universiteto atkūrimo dienų prof. dr. J. Dalinkevičius tęsė darbą kaip Inžinerinės geologijos katedros vedėjas, prof. dr. J. Indriūnas vadovavo Tekstilės technologijos, prof. A. Purenąs - Organinės chemijos, doc. M. Ratautas ~ Geodezijos ir astronomijos, prof. dr. K. Vasiliauskas - Statybinės statikos katedroms. Kiek vėliau į Elektros stočių ir tinklų katedros vedėjo pareigas grįžo doc. L. Kaulakis, į Medžio technologijos ~ A. Gravrogkas, Melioracijos ir žemėtvarkos - J. Čeičys. Į Fizikos katedros vedėjo postą grąžintas vokiečių okupacijos metais iš pareigų atleistas prof. dr. K. Baršauskas. Katedroms vėl pradėjo vadovauti prof. V. Mošinskis (Metalų technologijos) ir doc. J. Janickis (Fizinės chemijos), kurie vokiečių okupacijos metais iš Universiteto buvo pašalinti. Kitų katedrų vedėjais paskirti didesnį patyrimą turėję dėstytojai arba gamybininkai. Jau 1944 m. pabaigoje techniškuosiuose fakultetuose buvo 88 etatiniai mokslo personalo nariai. Statybos fakultete didesnė dalis buvo ilgesnį laiką iki Universiteto uždarymo techniškuosiuose fakultetuose dirbusių dėstytojų. Vėliau mokslo personalo narius fakultetuose palaipsniui papildė ir savi absolventai. Paskutį Universiteto veiklos rudens semestrą jau buvo 166 mokslo personalo nariai. Dėstytojų mokslinius vardus ir laipsnius turėjo tvirtinti Aukščiausioji atestacinė komisija Maskvoje. Pirmiausia buvo įteisinami prieš karą gautieji moksliniai laipsniai ir vardai. Ne visiems dėstytojams, prieš karą apsigynusiems daktarines disertacijas, ypač užsienyje, buvo pripažinti mokslo daktaro laipsniai. Kai kuriems jų patvirtinti tik atitinkami mokslo kandidato laipsniai ir docentų vardai. Aukščiausioji atestacinė komisija K. Baršauskui pripažino fizikos-matematikos daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą, J. Indriūnui, K. Vasiliauskui - technikos daktaro laipsnius ir profesorių vardus, J. Dalinkevičiui geologijos-mineralogijos daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą, P. Jodelei, A. Purėnui, V. Mošinskiui, K. Sleževičiui - profesorių vardus, A. Puodžiukynui - fizikos-matematikos kandidato laipsnį ir docento vardą, J. Janickiui - chemijos mokslo kandidato laipsnį ir docento vardą (1945 m. kovo 5 d.). A. Bistrickui, L. Kaulakiui, J. Kiškinui, M. Ratautui, S. Stulginskiui suteikti docentų vardai. J. Janickis, kiek papildęs savo prieškarinę daktarinę disertaciją, Maskvos M.Lomonosovo universiteto mokslinėje taryboje 1949 m. vasario 14 d. apgynė mokslinį darbą chemijos daktaro laipsniui įgyti. Disertacijos tema : „Ekspermentiniai tyrimai politioninių rūgščių chemijos srityje“. Atestacinė komisija po pusmečio (1949 m. rugsėjo 17 d.) patvirtino J. Janickiui chemijos mokslo daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą. Dėstytojų mokslo kvalifikacijos kėlimas darėsi intensyvesnis, 1946 m. rudenį suteikus Kauno universitetui teisę priiminėti ginti disertacijas. Sudaryta Medicinos fakulteto mokslinė taryba ir suvienytoji techniškųjų fakultetų mokslinė taryba, kurių sprendimus turėdavo tvirtinti Universiteto mokslinė taryba. Techniškųjų fakultetų mokslinėje taryboje disertacijas technikos, chemijos ir fizikos-matematikos kandidatų laipsniams įgyti apgynė 19 asmenų, iš jų 18 Universiteto darbuotojų. Taryboje 1947 m. pirmajam chemijos mokslo kandidato laipsnis suteiktas M. Skripkiūnui, fizikos-matematikos - B. Styrai (ne Universiteto darbuotojui), iš Technologijos fakulteto dėstytojų - J. Šinkūnui, technikos kandidato J. Kiškinui. Tais pačiais metais kandidatines disertacijas apsigynė J. Vidmantas, J. Mituzas (chemijos), S. Vičas (fizikos-matematikos). 1948 m. technikos kandidatų laipsniai pripažinti J. Čeičiui, A. Novodvorskiui, A. Rozenbliumui, J. Mikuckui, o chemijos - B. Stulpinui,

120

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS . v

V. Sližiui. 1949 m. kandidatines disertacijas apsigynė J. Venskevičius (chemijos) ir L.Kumpikas (technikos). Paskutiniais Universiteto gyvavimo metais disertacijas technikos kandidato laipsniui įgyti apsigynė K. Bieliūnas, L. Gastila, R. Pesys ir A. Matukonis. Daugeliui šių mokslo kandidatų netrukus suteikti docentų vardai. Be to, prityrusiems dėstytojams S. Vabalevičiui, N. Milenskiui, J. Matulioniui, S. Sčesnulevičiui pripažinti docentų vardai, nors jie ir neturėjo mokslinu laipsnių. Taigi prieš Universiteto reorganizavimą 27 techniškųjų fakultetų darbuotojai (16,2 proc.) turėjo mokslinius laipsnius ir vardus. 1948 m. rudenį mokslo kadrams rengti Universitete įkurta aspirantūra. Pirmieji techniškųjų fakultetų aspirantai buvo P. Tamutis (fizika, vadovas K. Baršauskas), V.Ivanovas (organinė chemija, vadovas A. Purenąs), H. Rešeliauskas (tekstilės technologija, vadovas J. Indriūnas) ir V. Grigaliūnas (statybinė statika, vadovas K. Vasiliauskas). Kitais metais Unversitete priimtas tik vienas aspirantas į fizikos specialybę, o vandens energijos panaudojimo, pramonės įmonių elektrifikavimo, cheminės pramonės procesų ir aparatų, hidrotechninių įrengimų specialybių aspirantai ruošėsi kai kurių Maskvos ir Leningrado aukštųjų mokyklų aspirantūroje. 1950 m. Universitetui paskirta 10 techniškųjų specialybių aspirantų vietų, iš kurių 4 Kaune (statybinė mechanika, šiluminė technika, metalų technologija, inžinerinė geologija) ir 6 Maskvoje bei Leningrade (bendroji cheminė technologija, elektros stotys ir tinklai, geležinkelių statyba, geodezija, architektūra, automobilių teorija, konstrukcija ir eksplotavimas). Tačiau Universiteto aspirantūra tuo metu dar negalėjo suvaidinti žymesnio vaidmens: ji buvo negausi ir nespėjo prieš Universiteto reorganizavimą išleisti nė vienos mokslo kandidatų laidos. Atkūrus fakultetus, daugiau ar mažiau sukomplektavus pedagoginius kadrus, grąžinus į vėžes mokymo procesą, atgaivinus laboratorijas, pradėta planuoti ir dirbti mokslinį darbą, ruošti disertacijas, teikti pagalbą krašto ūkiui. Iš pradžių tai buvo pavieniai darbai asmenų, jau anksčiau dirbusių Unversitete. K. Vasiliauskas tęsė tyrimus statybinės mechanikos srityse, J. Indriūnui vadovaujant buvo tiriamas pluoštinių medžiagų mechaninės savybės. K. Baršauskas nagrinėjo kosminius spindulius, J. Janickis ~ politionines rūgštis ir druskas. Vėliau imta kelti tokias mokslines problemas, kurias spręsti ėmėsi po keletą darbuotojų ar net katedrų. Pirmosios mokslinės problemos, 1948 m. suformuluotos techniškuosiuose fakultetuose, buvo: vietinių žaliavų naudojimas (11 temų), liaudies ir monumentaliosios architektūros tyrimai (7 temos). Universitete tuo metu nagrinėtos 8 pagrindinės problemos. Kitais metais prie minėtųjų dviejų mokslinių problemų prisidėjo dar keturios: gamybos racionalizavimas, nepatvarių cheminių junginių skilimo kinetika, kolūkių statyba Lietuvos SSR, geriamojo vandens tiekimas. Paskutiniais Universiteto gyvavimo metais techniškieji fakultetai sprendė 8 pagrindines mokslo problemas. Be jau minėtųjų, imta ' nagrinėti dar dvi : Lietuvos elektrifikavimą ir Lietuvos liaudies ūkio ekonomiką. Nors stengtasi mokslinių darbų temas stambinti ir jungti į problemas, tačiau neišvengta daugiatemiškumo. Šį trūkumą reikėtų aiškinti tuo, kad Universitete buvo rengiami keliolikos specialybių inžinieriai, dėstytojų specialybės labai įvairios, todėl jų mokslinių interesų būta skirtingų. 1949 m. produktyviausiai mokslinį darbą dirbo Metalų technologijos, Fizinės chemijos, Fizikos, Matematikos, Statybinių konstrukcijų, Geodezijos, Architektūros įvado katedros. Keletą metų iš eilės už menkai plėtojamą mokslinį darbą kritikuota Organinės chemijos katedra. 1950 m. geriausiai mokslinis darbas vyko Neorganinės technologijos, Organinės technologijos, Matematikos, Fizikinės chemijos, Tekstilės technologijos, Inžinerinių konstrukcijų katedrose, o blogiausiai - Inžinerinės geologijos, Elektros mašinų, Geodezijos katedrose.

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

121

Kasmet būdavo atrenkami geriausi moksliniai darbai. Pavyzdžiui, 1947 m. tai buvo J. Mituzo disertacija „Pagreitintas karbonatinių uolienų analizės metodas“; L. Kaulakio ir J. Linkaičio darbas „Elektros energijos pareikalavimas Lietuvoje trims penkmečiams į priekį“, kuriuo pasinaudojo Valstybinė plano komisija, ruošdama penkmečio planą; A. Rozenbliumo „Sunkieji betonai“; S. Vabalevičiaus - „Lietaus intensyvumo kreivė Lietuvos TSR teritorijoje“, labai pravertęs kanalizacijos tinklams skaičiuoti; J. Čeičio - „Sausinamųjų kanalų deformacijos ir jų priežastys“, S. Stulginskio parengta mokymo priemonė „Lietuvos TSR miestų planavimo pagrindai“. Techniškųjų fakultetų dėstytojai parengė nemažai mokslinių monografijų, vadovėlių ir mokymo priemonių aukštosioms bei vidurinėms mokykloms, mokslo populiarinimo leidinių. Mokslines monografijas „Lekalinės kreivės“ ir „Svyruojančių atramų sijos“ (abi 1948 m.) išleido K. Vasiliauskas. Leidyklų buvo išleisti šie vadovėliai ir mokymo priemonės techniškųjų fakultetų studentams: J. Indriūno „Pluoštinės medžiagos“ (1947) ir „Tekstilės technologijos pradmenys“ (1948), J. Janickio „Įvadas į fizinę ir koloidų chemiją“ (1947), P.Jodelės „Statybinės medžiagos“ (1948), A. Timinskio ir A. Novodvorskio „Rusų technikinė kalba“, K. Vasiliausko „Medžiagų atsparumo pagrindai“ (1949), V. Mošinskio „Metalų tekinimas“, A. Novodvorskio „Metalų mokslas“ (1950). A. Novodvorskis, be to, išleido „Trumpą rusiškai-lietuvišką techninį žodyną“ (1949). Mokslo populiarinimo kategorijai priklauso K. Baršausko knyga „Fizika klausimais ir atsakymais“ (1947), J. Vidmanto „Saulės lobis (Durpės)“ (1949). Vidurinių mokyklų moksleiviai naudojosi K. Baršausko parašytais „Fizikos“ vadovėliais, kurių 194 7 -1 9 5 0 m. išėjo dvi knygos po 4 leidimus. Be to, 1949 m. išėjo „Kauno valstybinio universiteto techniškųjų fakultetų darbai“, kuriuose išspausdinti dėstytojų moksliniai darbai. Minėtieji leidiniai padėjo studentams geriau išmokti dėstomas disciplinas, kėlė jaunimo domėjimąsi technika, padėjo abiturientams geriau parengti techniškųjų ir kitų mokslų studijoms. Juose buvo nušviesti naujausieji kai kurių technikos sričių laimėjimai, tad jie buvo naudingi ir gamyboje dirbusiems specialistams. Mokslinį darbą intensyvinti padėjo užsimezgę fakultetų ir katedrų ryšiai su kitomis SSRS aukštosiomis mokyklomis. Mokslinio darbo rezultatams aptarti kasmet būdavo rengiamos mokslinės konferencijos. Be bendrų Universiteto konferencijų, kai kurie fakultetai organizuodavo savas konferencijas. Jau 1946 m. pradžioje Statybos fakulteto taryba nutarė rengti ne rečiau kaip kartą per semestrą konferencijas iš vieno ar keleto pranešimų, kurie būtų įdomūs mokslo personalui, aukštesniųjų kursų studentams ir gamybininkams. Pirmoji tokia konferencija, kurioje prof. J. Dalinkevičius skaitė pranešimą „Leistinųjų gruntų apkrovimo normų klausimu“, įvyko 1946 m. vasario 13 d. Matyt, tie renginiai pavadinti pernelyg skambiai, jiems geriau būtų tikęs mokslinio seminaro pavadinimas. Nors mokslinis darbas palaipsniui plėtėsi, bet metiniai planai buvo sunkiai vykdomi. 1947 m. Universitetas įvykdė tik 45 proc. mokslinių darbų plano. Tai aiškinta įvairiomis priežastimis. Dalis dėstytojų, užsiplanavusių mokslinį darbą, išėjo arba buvo atleisti iš Universiteto. Daugelis jaunų dėstytojų neturėjo patyrimo planuoti mokslinį darbą. Daug planuotų darbų negalėjo būti atlikta dėl įrengimų ir medžiagos stokos. Kai kurie darbuotojai, matydami, kad nėra reikalingos bazės planuotam darbui, keitė temas. Mokslinis darbas nepakankamai kontroliuotas. Vėliau reikalai taisėsi, tačiau mokslinio darbo planai vis tiek nebuvo vykdomi. Be jau minėtų priežasčių, kliudė dar ir tai, kad trūko prityrusių mokslinių vadovų, dalis dėstytojų buvo perkrauta pedagoginiu darbu ir antraeilėmis pareigomis, nebendradarbiavo katedros. Stigo lėšų moksliniam darbui finansuoti, dėl to būdavo

122

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

varžomos mokslinės komandiruotės, trūko naujausios specialiosios literatūros, nepakako pagalbinio personalo. Moksliniai darbai buvo finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų. Tik 1947 - 1948 mokslo metais būta dviejų temų, kurias finansavo Kauno elektros rajonas. Tuos metus galima laikyti techniškųjų fakultetų darbo ūkiskaitos pagrindais pradžia. Techniškieji fakultetai turėjo plėsti ryšius su gamyba, teikti paramą atkuriamam liaudies ūkiui. Parama liaudies ūkiui svarstyta tiek Universiteto, tiek ir suvienytoje techniškųjų fakultetų taryboje. Iš pradžių daugeliui dėstytojų buvo neaiškus tos paramos pobūdis. Vieni tarybos nariai siūlė tenkintis konsultacijomis, kiti ragino dėstytojus ieškoti tiesioginio kontakto su pramone, treti pabrėžė, kad parama turėtų būti abipusė: Universitetas turi padėti pramonei, o pramonė - Universitetui. Ilgainiui nusistovėjo paramos liaudies ūkiui formos, būdingos atskiriems fakultetams. Cheminės technologijos fakultetas atlikdavo pramonei cheminių analizių. Arcitektūros fakulteto dėstytojai padėdavo projektuoti atstatomas pramonės įmones ir steigiamų kolūkių gyvenvietes. Statybos fakultetas tirdavo statybines medžiagas pagal statybininkų užduotis, padėdavo diegti naujas konstrukcijas. Elektrotechnikos fakultetas padėjo kelioms įmonėms gerinti energetikos ūkį, parinkti žemės ūkiui elektros tinklų parametrus, parengė keleto durpių įmonių elektrifikavimo projektus. Mechanikos fakulteto katedros atlikdavo metalų ir durpių, tekstilės žaliavų, pusfabrikačių ir produkcijos analizes, konsultuodavo įmones technologinio proceso tobulinimo klausimais, padarė kai kurių pramonės įmonių rekonstrukcijos projektus. Vien 1948 m. Universiteto dėstytojai suteikė 116 įmonių įvairiopos techninės pagalbos. Toje talkoje dalyvavo apie 100 darbuotojų. Teigiamai vertinant minėtuosius darbus, reikia pripažinti, kad techniškiesiems fakultetams tuo metu dar nepavyko moksliniu pagrindu organizuoti reikiamos paramos liaudies ūkiui, įdiegti į gamybą darbo rezultatų, ugdyti technikos ir technologijos pažangą. Universiteto pokario, veiklos naujiena buvo studentų įtraukimas į mokslinį darbą. Pirmieji studentų moksliniai būreliai prie techniškojo profilio katedrų įsteigti 1946 m. Būrelių darbui aktyvinti ir jų veiklai geriau koordinuoti kitų metų rudenį Universitete įsteigta studentų mokslinė draugija (SMD). Studentų mokslinė draugija kaskart stiprėjo, daugėjo jos narių, mokslinių būrelių, tobulėjo jų struktūra. Draugijos nariai pradėjo dalyvauti kitų respublikų studentų mokslinėse konferencijose. S. Abramauskas pirmasis iš techniškųjų fakultetų studentų padarė mokslinį pranešimą už respublikos ribų: 1 9 4 8-1949 mokslo metais jis dalyvavo tarprespublikinėje studentų mokslinėje konferencijoje Taline su darbu „Liaudies architektūros panaudojimas nacionalinių architektūros formų išvystymui“.

9.5. TECHNIŠKŲJŲ FAKULTETŲ STUDENTAI IR JUOS BAIGĘ INŽINIERIAI Atkūrus Universitetą, į techniškuosius fakultetus sugrįžo dalis buvusių aukštesniųjų kursų studentų ir Suaugusiųjų instituto aukštesniojo technikos skyriaus klausytojų. Dėl tebevykusio karo studentų komplektavimas vyko sunkiai, todėl jų priėmimą pirmaisiais mokslo metais teko pratęsti iki spalio 15 d. Nepaisant sunkumų, 1945 m. pavasario semestre Technologijos fakultete jau mokėsi 210 studentų (iš jų 34 merginos), Statybos fakultete 175 studentai (18 merginų). Kitais metais techniškuosiuose fakultetuose, kaip minėta, jau studijavo 688 studentai, iš jų Statybos fakultete - 317. Merginų buvo 13,8 proc. visų

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

123

techniškųjų fakultetų studentų. Tuo metu techniškuosiuose fakultetuose studijavo 2 komunistų partijos nariai ir 5 komjaunuoliai. Tais mokslo metais 92,6 proc. studentų buvo lietuviai, 2 proc. rusų, 3 proc. lenkų, 1,6 proc. žydų. Didėjant priėmimo į techniškuosius fakultetus kontingentui, didėjo ir bendras studentų skaičius. Paskutiniais Universiteto gyvavimo metais tuose fakultetuose studijavo 1859 studentai, iš jų 31 mergina. 23,5 proc. buvo darbininkų vaikų, 26,6 proc. kolūkiečių vaikų, 20,5 proc. pavienių valstiečių vaikų, kiti - tarnautojų vaikai. Studentų tautinė sudėtis per keletą metų beveik nepasikeitė. 14 studentų buvo komunistai, 366 - komjaunuoliai (19,6 proc.). Didžiausias studentų skaičiumi buvo Statybos fakultetas, mažiausias - Architektūros. Daugiausia merginų studijavo Cheminės technologijos fakultete (daugiau kaip pusė visų studentų), mažiausiai Elektrotechnikos fakultete ~ vos 8 studentės. Sukomplektuoti techniškuosius fakultetus ir vėlesniais metais būdavo gana sunku. Šį faktą galima aiškinti tuo, kad pramonė respublikoje buvo dar menkai išplėtota, inžinerinės specialybės nebuvo populiarios, kasmet būdavo didinami priėmimo kontingentai, vidurinės mokyklos nepakankamai parengdavo (ypač iš matematikos) abiturientus studijuoti aukštosiose mokyklose. Keletą kartų (1946, 1949, 1950) buvo pratęstas stojančiųjų dokumentų priėmimas. Imtasi priemonių inžinerines specialybes propaguoti: rengiami informaciniai ir propagandiniai leidiniai, į gimnazijas siunčiami dėstytojai paraginti, padėti organizuoti „atvirų durų“ dienas. Abiturientams vasarą imta organizuoti matematikos kursai. Duomenys apie studentų ir parengtų inžinierių skaičiaus kitimą pateikti 9.1 lentelėje. Čia taip pat yra analogiški duomenys viso Universiteto veiklos laikotarpio (1 9 2 2 -1 9 5 0 metų), pradedant technikos fakultetu. 9.1 lentelė Universiteto techniškųjų fakultetų studentų ir parengtų inžinierių skaičius Metai

1922 1923 1924 1925 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936

Studijavo rudens semestre* 162 152 179 240 354 366 406 402 449 577 704 688 597 547 530

Parengta inžinierių -

3 -

6 5 15 15 3 8 21 26 45 31

Metai

1937 1938 1939 1940 1941 1942 1943 1944 1945 1946 1947 1948 1949 1950 Iš viso:

*kartu su laisvaisiais studentais ... nerasta duomenų

Studijavo rudens semestre 595 673 710 1272 798

688 1013 1390 1583 1524 1859

Parengta inžinierių 30 21 34 43 33 43 113 83 9 27 42 52 91 164 963

124

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

Per penkerius pokario metus Universiteto techniškieji fakultetai parengė 385 inžinierius. Išleidžiamų specialistų kasmet smarkiai gausėjo: nuo 9 (1945 m.) iki 164 (1950 m.). Daugiausia inžinierių tuo metu (155) baigė Statybos fakultetą, mažiausiai (46) Architektūros fakultetą. Techniškuosius fakultetus baigė 47 moterys. Baigusieji Universitetą vokiečių okupacijos metu turėjo savo diplomus įteisinti: papildomai išlaikyti marksizmo-leninizmo, politinės ekonomijos ir rusų kalbos egzaminus. Iki Universiteto reorganizavimo savo diplomus įteisino 63 inžinieriai. Pokario laikotarpio techniškojo fakulteto absolventai aktyviai dirbo ir dirba administracijoje, gamyboje, aukštosiose mokyklose ir mokslo įstaigose. Daugelis jų daug prisidėjo prie karo metais sugriautos pramonės ir miestų atstatymo ir naujų įmonių statybos, technikos ir mokslo pažangos. Atskiri absolventai vadovavo net ištisoms visuomenės ūkio šakoms, pavyzdžiui, R. Sikorskis - statybai, J. Velička - melioracijai ir vandens ūkiui. Tų metų absolventai: ilgametis Mokslų Akademijos viceprezidentas prof. dr. A. Žukauskas, akademikai profesoriai daktarai A. Čyras, A. Kudzys, A. Prokopčikas, Z. Rasteikienė, Mokslų Akademijos narys korespondentas V. Nešukaitis, profesoriai mokslų daktarai K. Sasnauskas, J. Banaitis, A. Matukonis, V. Zelionkaitė, P. Kemėšis, R. Baltrušis, A. Paulauskas, J. Bernatonis, J. Degutis, S. Kutkevičius, E. Pacauskas, E. Grinienė, Kauno politechnikos instituto prorektorius doc. R. Chomskis, ilgametis Fizikinių techninių energetikos problemų instituto direktorius V. Dauknys ir daugelis kitų. Aukščiausiomis SSRS premijomis apdovanoti architektai B. Kasperavičienė ir V. Balčiūnas. Baigiant pasakojimą apie Lietuvos (Vytauto Didžiojo, Kauno) universiteto techniškųjų fakultetų (o jų buvo aštuoni) daugiašakę veiklą, 9.2 lentelėje pateikiami pagrindiniai jų rodikliai. 9.2 lentelė Pagrindiniai Lietuvos (Vytauto Didžiojo, Kauno) universiteto techniškųjų fakultetų duomenys

F a k u lte to

J o v e ik im o

p a v a d in im a s

la ik o ta r p is

K a te d rų

S p e c ia ly b ių

D ė s ty to jų

S tu d e n tų

s k a ič iu s

s k a ič iu s

s k a ič iu s

s k a ič iu s

p irm ą

p a s k u t.

p irm ą

p a s k u t.

p irm ą

P a s k u t.

p ir m ą

P a re n g ta

p a s k u t.

in ž in ie rių

v e ik lo s v e ik io s v e ik io s v e ik lo s v e ik lo s V e ik lo s v e ik lo s v e ik io s sem .

sem .

sem .

sem .

sem .

sem .

sem .

sem .

1.Technikos

1922-1940

17

11

4

4

7

55

50

668

300

2. Statybos

1940-1950

15

9

4

5

41

55

544

484

297

3. Technolo­ gijos

1940-1947

18

21

5

5

58

73

721

772

186

4. Architektūros 1946-1950

3

5

1

1

16

26

154

202

46

5. Statybinių medžiagų

1947

-

-

-

-

-

-

-

-

-

6. Cheminės technologijos

1947-1950

6

6

4

4

21

26

254

452

50

7. Elektrotech­ 1947-1950 nikos

6

6

3

3

25

29

201

321

34

8. Mechanikos 1947-1950

9

9

6

6

27

34

226

400

49

9. UNIVERSITETAS IR TECHNIŠKIEJI FAKULTETAI POKARIO METAIS

125

LITERATŪRA 1.

2. 3. 4.

5.

Tupčiauskas A. Paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto gyvavim o dešim tm etis (19401950 m) / / Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos Katalikų M okslo A kadem ijos 70-metis. - K : Littera Universitatis Vytauti Magni 1993. - P 54. VDU statistikos knyga (1 9 4 4 -1 9 5 0 m.) - rankraštis saugom as KTU muziejuje. Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus p olitechn ikos institutas. -V.: M okslas, 1979. - 2 5 6 p. Šaduikienė N. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto netektys ir praradim ai / / Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos Katalikų m okslo A kadem ijos 70-metis. - K : Littera Universitatis Vytauti Magni 1993. - P 109-113. J. Indriūno atsim inim ai (rankraštis).

______ _______________________________ 10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

iw A U N O POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS 10.1. SAVARANKIŠKOS AUKŠTOSIOS TECHNIKOS MOKYKLOS STEIGIMO ISTORINIAI BRUOŽAI Universiteto kūrimo Kaune iniciatoriai savo 1920 m. memorandume reiškė mintį, kad steigiamoji aukštoji mokykla iš pradžių turi būti universali, apimanti visas mokslo šakas. Vėliau, universitetui pakankamai sustiprėjus ir subrendus, galėtų būti kuriamos ir atskiros šakinės specialios savarankiškos, tarp jų technikos, aukštosios mokyklos. Veikiant universitetui, ne kartą buvo grįžtama prie tos minties. 1929 m. pasiūlyta įsteigti Lietuvos politechnikos mokyklą, sujungus Lietuvos universiteto Technikos fakultetą, Aukštųjų karininkų kursų specialius skyrius ir Aukštesniąją technikos mokyklą. Tai turėtų būti pusiau karinė įstaiga, kuri priklausytų tiesiogiai krašto apsaugos ministrui, nors jai nemažos įtakos turėtų ir švietimo ministerija. Mokykla turėtų rengti specialistus ir kariuomenei, ir civiliniam gyvenimui. Kadangi projekte daug vietos skiriama kariniams reikalams, reikia manyti, kad jo autorius buvo kariškis. Mokykloje buvo numatyti keturi skyriai: 1) Statybos su geodezijos sekcija, 2) Mechanikos su automobilių ir aviacijos sekcija, 3) Elektrotechnikos su telegrafo, telefono, radijo sekcija ir 4) Chemijos skyrius. Taigi skyrių pavadinimai visai atitiko veikiančio Technikos fakulteto skyrius, tik mokyklos skyriuose civilinė specialybė turėtų būti suderinta su karine. Statybos skyrius parengtų inžinerijos karininkus pionierių, geležinkelio ir topografijos daliniams, Mechanikos skyrius automobilių ir geležinkelių daliniams bei karo aviacijai, Elektrotechnikos skyrius - ryšių daliniams, o Chemijos skyrius - karininkus artileristus, chemikus ir pirotechnikus. Stojantiesiems numatytas vienerių metų darbo įmonėse ir fabrikuose stažas ir stojamieji egzaminai iš matematikos, fizikos ir kalbų. Klausytojai būtų dviejų kategorijų: kariūnai, tinkami karo tarnybai, ir eksternai. Pirmieji baigę mokyklą gautų tam tikros ginklų rūšies karininko laipsnį ir savo specialybės inžinieriaus diplomą, o eksternai - tik diplomus. Mokyklos absolventai turėtų atidirbti tam tikrą laiką kariuomenėje ar paskirtoje civilinėje žinyboje. Projekte buvo daug naujovių, tačiau dėl tuo metu menkos inžinierių paklausos ir materialinių išteklių stokos, jis didesnio susidomėjimo nesukėlė. Lietuvos inžinierių draugija, išnagrinėjusi inžinierių rengimą Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, 1937 m. pateikė Vyriausybei memorandumą Lietuvos aukštosios technikos mokyklos reikalu. Draugija Technikos fakulteto veikloje rado daug trūkumų. Jos nuomone, fakultetas, būdamas Universiteto sudedamoji dalis, pasidarė pernelyg universalus, teoriškas ir atitrūkęs nuo krašto techniškojo gyvenimo. Vyresnieji personalo nariai pradėjo krypti į teorinę pusę, o jaunesnieji neturėjo praktinio patyrimo. Fakultete įsigalėjęs enciklopedizmas, nes tie patys dėstytojai skaitė po kelias skirtingas disciplinas, o kviesti naujų dėstytojų iš gamybos neįmanoma, nes jie neturi mokslinių laipsnių. Draugija buvo nepatenkinta užsienio kalbų dėstymu - jis buvo visai nepritaikytas būsimiesiems inžinieriams. Dėl ilgokai užsitęsiančių studijų buvo kaltinama akademinės drausmės stoka. Neigiamai studijų eigą veikdavo tai, kad nuolat būdavo keičiami mokymo planai. Technikos

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

127

fakultetui buvo skiriama daug mažiau lėšų, negu kitiems Universiteto tiksliųjų mokslų fakultetams. Tačiau kai kur Lietuvos inžinierių draugija ir klydo. Visų pirma kritikuotinas jos neigiamas požiūris į privalomą dėstytojų mokslinį darbą, nes sunku įsivaizduoti aukštąją mokyklą be išplėtotų mokslinių tyrimų. O ilgai užsitęsiančių studijų pagrindinė priežastis buvo sunki studentų materialinė padėtis. Lietuvos inžinierių draugijos nuomone, dėl memorandume iškeltų priežasčių Technikos fakultetas negalėjo įvykdyti jam gyvenimo keliamų uždavinių. Todėl buvo pasiūlyta steigti atskirą aukštąją mokyklą - Politechnikos institutą, kuris turėtų vadovautis šiais principais: 1) jis turi būti griežtai susietas su techniškuoju krašto gyvenimu ir būti jos centras; 2) jis turi būti krašto gamtos turtų, energijos išteklių ir įvairių techniškų klausimų (pramonės, statybos, susisiekimo) tyrimų bazė; 3) mokyklos struktūra, programa, mokymo planai privalo būti pakankamai tobuli ir atitikti krašto bei atitinkamo laikotarpio reikmes, pati mokykla turi glaudžiai bendradarbiauti su techniškąjį ūkišką gyvenimą tvarkančiomis įstaigomis; 4) jis turi būti Lietuvos techniškosios spaudos leidimo centras; 5) mokykloje turi būti griežta tvarka, drausmė ir tinkama studijų sistema - tai žymiai pakeltų studentų darbo našumą, sutrumpintų studijų laiką ir užtikrintų gerą išleidžiamų specialistų atranką; 6) mokyklos administravimas ir tvarkymas turi būti lankstus. Taigi siūlomam steigti Politechnikos institutui (o jam buvo numatyta suteikti pirmojo Lietuvos miestų statytojo ir amatų įkūrėjo Lietuvoje D. L. K. Gedimino vardą) tektų labai platūs ir sunkūs uždaviniai, kuriuos kažin ar pajėgtų išspręsti viena aukštoji mokykla. Draugija parengė ir „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino politechnikos instituto“ projektą, kuris buvo panašus į tuo metu veikusį Vytauto Didžiojo universiteto Statutą, tik jame buvo dar labiau aprėžta mokyklos autonomija. Institutą turėtų sudaryti 6 skyriai (fakultetai): Architektūros, Statybos, Geodezijos, Elektrotechnikos, Mechanikos ir Chemijos. Atskiros aukštosios technikos mokyklos steigimui prieštaravo Universiteto Senatas. Jo nuomone, atskiros mokyklos steigimas pareikalautų daug neproduktyvių išlaidų admi­ nistracijai ir kai kurių lygiagrečių katedrų bei laboratorijų organizavimui ir išlaikymui. Memorandume pažymėtus trūkumus galėjo ištaisyti pats Technikos fakultetas, būdamas Universiteto sudėtyje, pagerinus jo darbo sąlygas ir visų pirma padidinus jo finansavimą. Technikos fakultetas pritarė Inžinierių draugijos pasiūlymams. Pareikšta ir kompromisinių minčių. Prof. P. Jodelė, pripažindamas tam tikrus atskiros aukštosios technikos mokyklos privalumus ir nurodydamas, kad didžiausias jo trūkumas - neproduktingos išlaidos administracijai ir kt., siūlė steigti Universitete kelis techniškuosius fakultetus (Architektūros, Statybos, Technologijos ir Elektrotechnikos). Taip būtų labiau specializuoti technikos mokslai ir sustiprintas jų atstovavimas Senate. Tuo keliu ir nueita, vykdant artimiausią Technikos fakulteto reformą 1940 m. Memorandumas privertė švietimo ministeriją, prieštaravusią atskiros mokyklos steigimui dėl materialinių sunkumų, ir Universiteto vadovybę labiau susirūpinti inžinierių rengimu, paskatino Technikos fakultetą visapusiškai gerinti savo veiklą. Neturėdamas vilties artimiausiu metu suorganizuoti savarankišką aukštąją technikos mokyklą, fakultetas pasiūlė naują variantą - vietoj jo įsteigti du techniškuosius fakultetus, padidinti katedrų ir specialybių skaičių, sudarė naujų mokymo planų projektus.

128

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

Pokario metais dėl dalies fakultetų perkėlimo į Vilnių susidarė savotiška Kauno universiteto struktūra: be techniškųjų fakultetų, jame buvo tik Medicinos ir Istorijosfilosofijos fakultetai. Kadangi Vilniuje buvo atkurtas senasis Universitetas, kilo dilema, kaip toliau ugdyti abi aukštąsias mokyklas. Dėl Vilniaus universiteto, turinčio šimtametę istoriją, nebuvo jokių abejonių. Kauno universitetui buvo du keliai: arba mokyklą ugdyti iki pilno universiteto, steigiant trūkstamus Teisės, Ekonomikos, Gamtos ir Tiksliųjų mokslų fakultetus, arba suskaldyti jį į atskirus specializuotus institutus. Valdančiųjų sluoksnių požiūriu, tokiam mažam kraštui užtenka vieno universiteto, tuo bus išvengta paralelizmo, vietoj Kauno universiteto reikią suorganizuoti dvi specializuotas aukštąsias mokyklas. Tokiam požiūriui 1947 m. pritarė ir techniškųjų fakultetų vadovybės, tuo labiau, kad dėl sparčios pramonės plėtotės buvo tikimasi didelio inžinierių poreikio. Organizuotame Politechnikos institute turėtų būti šeši labiau specializuoti fakultetai: Mechanikos, Elektrotechnikos, Cheminės Technologijos, Statybinių medžiagų, Statybos ir architektūros, o netolimoje ateityje reikėtų, matyt, steigti ir septintą - Kelių fakultetą. Kauno universiteto reorganizavimas vėl- visu rimtumu iškilo 1950 metais. Tų metų liepos 24 d. Universiteto rektoratas sudarė prorektoriaus inž. S. Vabalevičiaus vadovaujamą komisiją, kurios uždavinys buvo paruošti Politechnikos instituto struktūros projektą. 1950 m. rudens semestre Kauno universitetas reorganizuotas, jo vietoje atsirado dvi savarankiškos aukštosios mokyklos: Kauno politechnikos institutas ir Kauno medicinos institutas. Kauno politechnikos institutas (KPI), veikęs 1 9 5 0 -1 9 9 0 m., buvo pirmoji savarankiška aukštoji technikos mokykla. Jo steigimas buvo ne vienadienis aktas: jis tęsėsi iki pat 1951 metų pradžios. SSRS aukštojo mokslo ministras S. Kaftanovas 1950 m. spalio 3 1 d . išleido įsakymą dėl Kauno universiteto reorganizavimo į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą. To įsakymo pirmasis straipsnis skambėjo kiek kitaip. Čia buvo parašyta, kad Kauno universitetas reorganizuojamas į Kauno politechnikos institutą, o Universiteto Medicinos fakultetas - į Kauno medicinos institutą. Taigi Universitetas nebuvo uždarytas, kaip kartais tvirtinama. Jo vietoje atsirado dvi aukštosios mokyklos, kurios perėmė buvusio Kauno universiteto katedras, personalą, studentus, pastatus ir kitą turtą bei tęsė jo tradicijas, kol pačios mokyklos buvo reorganizuotos. Kauno politechnikos institutas tiesioginis Kauno (Lietuvos, Vytauto Didžiojo) universiteto įpėdinis. Ministro 1950 m. gruodžio 15 d. įsakymu patvirtinta Kauno politechnikos instituto struktūra. 1950 m. gruodžio 30 d. Instituto direktoriumi (taip tuo metu buvo vadinami specializuotų aukštųjų mokyklų rektoriai) paskirtas prof. Kazimieras Baršauskas. Tuo formaliai baigtas Kauno politechnikos instituto steigimas. Kadangi Instituto organizavimas truko beveik visą semestrą, pasitaikė ir kuriozų: Cheminės technologijos fakulteto diplomantai (apie pusę), spėję diplominius projektus apsiginti iki 1950 m. gruodžio 31 d. imtinai, gavo Kauno universiteto diplomus, o apsigynę po sausio 1 d. - gavo KPI diplomus. Formaliai išeitų, kad studentai, kartu studijavę penkerius su puse metų, baigė skirtingas aukštąsias mokyklas.

10.2. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO STRUKTŪROS KITIMAS Kauno politechnikos institutas buvo sudarytas iš penkių Kauno universiteto techninių fakultetų: Architektūros, Cheminės technologijos, Elektrotechnikos, Mechanikos ir Statybos. Nors persitvarkant fakultetų skaičius nepakito, bet pasikeitė kai kurių fakultetų pobūdis. Deja, per reformą nepavyko išsaugoti Architektūros fakulteto. Tuo padaryta didelė skriauda

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

129

Institutui ir Kauna miestui, nes tuo metu šis fakultetas buvo vienintelė mieste labiausiai humanitarizuota mokslo įstaiga. Po reformos Architektūros fakultetas prijungtas prie Statybos fakulteto, o iš kelių Statybos fakulteto katedrų ir specialybių sudarytas naujas Hidrotechnikos fakultetas. Šis pavadinimas neatitiko bendro fakulteto katedrų profilio, nors čia buvo ir Hidrotechnikos katedra. Taip atiduota duoklė tuo metu Sovietų Sąjungoje vykdomų didžiųjų hidrotechninių statybų plėtotei. Todėl, atsiradus naujoms specialybėms, 1962 m. kovo 16 d. fakultetui suteiktas tinkamesnis - Santechnikos fakulteto pavadinimas. Cheminės technologijos fakultetas 1 9 5 6 -1 9 6 2 metais buvo vadinamas Technologijos fakultetu, nes tuo metu mažiau studentų buvo priimama į cheminės technologijos specialybes. Čia dar buvo rengiami durpininkystės, odos gaminių ir siuvinių technologijos specialybių inžinieriai. Tas specialybes perkėlus į kitus fakultetus, fakultetui grąžintas pirminis pavadinimas. Institute iš pradžių buvo keturiasdešimt katedrų, kurios turėjo rengti 16 specialybių inžinierius. Cheminės technologijos fakultetą sudarė Cheminės pramonės procesų ir aparatų, Durpininkystės, Fizinės ir koloidų chemijos, Maisto produktų technologijos, Neorganinės chemijos, Organinės chemijos, Organinės technologijos, Silikatų technologijos katedros. Jos turėjo rengti durpininkystės, maisto produktų technologijos, organinių medžiagų technologijos ir silikatų technologijos specialybių inžinierius. Elektrotechnikos fakultete buvo Aukštosios matematikos, Bendrosios elektrotechnikos, Elektrinio ryšio, Elektros stočių ir tinklų, Fizikos, Pramonės įmonių elektrifikavimo katedros. Jos turėjo rengti dviejų specialybių - pramonės įmonių elektrinių įrengimų, elektros stočių ir sistemų - inžinierius. Hidrotechnikos fakultetui teko šios katedros: Autokelių, Geodezijos, Hidrotechnikos, Inžinerinės geologijos, Statybinės mechanikos, Vandentiekio, Kanalizacijos ir Santechnikos. Jos rengė trijų specialybių - hidrotechninės statybos, vandentiekio ir kanalizacijos, automagistralių ir miestų kelių - inžinierius. Mechanikos fakultetą sudarė Automobilių, Braižomosios geometrijos, Maisto pramonės mechaninių įrengimų, Mašinų gamybos technologijos, Metalų technologijos, Šiluminių variklių, Tekstilės technologijos, Teorinės mechanikos katedros. Fakultete numatyta rengti mašinų gamybos technologijos, pluoštinių medžiagų mechaninės technologijos, pramoninės šiluminės technikos, automobilių specialistus. Statybos fakultete buvo Architektūrinio projektavimo, Architektūros konstrukcijų, Architektūros pagrindų, Grafinių darbų ir piešimo, Inžinerinių konstrukcijų, Miestų statybos, Statybos technologijos ir darbų organizavimo, Žemės ūkio statybos katedros. Joms pavesta rengti trijų specialybių - architektūros, pramoninės ir civilinės statybos, žemės ūkio statybos - inžinierius. Plečiantis pramonei ir statyboms, kartu augant Institutui, jo struktūra keitėsi: kūrėsi nauji fakultetai, katedros ir specialybės, atsirado naujų mokymo formų. 1953 m. rugsėjo 1 d. suorganizuotas Vakarinis fakultetas, kurį faktiškai administravo Mechanikos fakultetas, nes ten iš pradžių buvo tik mechaninės specialybės. Kai atsirado ir kitų specialybių, pagausėjo studentų, 1959 m. jis buvo išformuotas, perkėlus studentus į atitinkamus stacionaro fakultetus, kuriuose tokiu būdu atsirado vakariniai skyriai. Fakultetai augo netolygiai. Sparčiausiai specialybių ir studentų daugėjo Mechanikos ir Elektrotechnikos fakultetuose. Todėl siekiant patobulinti instituto struktūrą, pagerinti vadovavimą katedroms, gavus naujų patalpų ar pastačius naujus rūmus, jie buvo perorganizuoti. Dėl to 1962 m. balandžio 1 d. nuo Mechanikos fakulteto atsiskyrė Mašinų gamybos ir Lengvosios pramonės fakultetai. 1964 m. vasario 15 d. iš dalies Elektrotechnikos fakulteto katedrų ir specialybių sudarytas

130

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

Radioelektronikos fakultetas, nuo kurio 1967 m. rugpjūčio 15 d. atsiskyrė Automatikos fakultetas. Iš ekonominių Lengvosios pramonės fakulteto specialybių 1968 m. liepos 1 d. suformuotas Inžinerinės ekonomikos fakultetas. 1956 m. rugsėjo 1 d. Kauno politechnikos institutas peržengė savo miesto ribas: įkurtas KPI Vilniaus vakarinis skyrius, kuris 1960 m. liepos 1 d. peraugo į Vilniaus vakarinį fakultetą. Po metų žengtas tolesnis šio padalinio augimo žingsnis - jis perorganizuotas į KPI Vilniaus filialą su keliais fakultetais, su dieniniu ir vakariniu skyriumi. Vilniaus filialu Kauno politechnikos instituto sudėtyje buvo iki 1969 m. rugpjūčio 1 d., ir tada pertvarkytas į savarankišką Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Atskyrus Vilniaus filialą, Kauno politechnikos institutas patyrė didelių nuostolių: sumažėjo finansavimas, ypač naujų rūmų statybai, sumažėjo studentų, dėstytojų, katedrų. Didžiausio pakilimo metu (1969 m. birželio 1 d.) KPI buvo: Kaune - 10 fakultetų (Automatikos, Cheminės technologijos, Elektro­ technikos, Inžinerinės ekonomikos, Lengvosios pramonės, Mašinų gamybos, Mechanikos, Radioelektronikos, Santechnikos, Statybos) su 54 katedromis ir 5 savarankiškos katedros; Vilniaus filiale - 4 fakultetai su 16 katedrų ir 5 savarankiškos katedros; kituose miestuose trys fakultetai su 9 katedromis. Prasidėjus naujiesiems mokslo metams, netekus Vilniaus filialo, KPI liko: 10 tų pačių fakultetų su 52 katedromis ir 5 savarankiškos katedros, kituose miestuose - 3 fakultetai su 10 katedrų. Reikėjo kelerių metų, kol KPI pradėjo atsigauti. Jau 1971 m. dėstytojų su mokslo laipsniais buvo tiek, kiek ir prieš atsiskyrimą, dar po septynerių metų kasmet buvo išleidžiama daugiau inžinierių, negu iki atsiskyrimo. Tačiau kai kurių rodiklių (studentų, bendro dėstytojų, fakultetų, katedrų skaičiaus) jau nepasiekta. Sukūrus stambiąją pramonę ir kituose didžiuosiuose miestuose, 1959 m. rugsėjo 1 d. atidaryti KPI vakariniai skyriai Klaipėdoje ir Šiauliuose, o po dvejų metų - ir Panevėžyje. Iš jų vėliau išaugo KPI vakariniai fakultetai. Kad nebūtų nuskriausti gamybininkai, dirbę mažesniuose miestuose arba dirbę pamainomis ir todėl negalėję lankyti užsiėmimų, 1959 m. birželio 1 d. įkurtas neakivaizdinis skyrius. Prasidėjus vajui, kad kuo daugiau darbininkų butų pritraukta į dieninius skyrius, 1969 m. rugsėjo 26 d.atidarytas parengiamasis skyrius gamybininkams, turintiems brandos atestatus, rengti studijoms instituto stacionare. Jis veikė iki 1985 m. liepos 7 d., nes pritrūko norinčių jame mokytis. Iškėlus daugelį statybinių specialybių ir katedrų į Vilnių, labai sumažėjo Statybos ir Santechnikos fakultetai. Todėl jie 1971 m. vasario 1 d. sujungti į vieną Statybos ir santechnikos fakultetą. Nuo 1974 m. balandžio 22 d. iki 1989 m. spalio 23 d. Kauno politechnikos institutas buvo vadinamas Antano Sniečkaus vardu'."'""'“ r ' Ir anksčiau buvo ketinta suteikti Institutui vardą. 1964 metais, mirus pirmajam rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui, Instituto vadovybė pasiūlė LKP CK pavadinti Institutą jo organizatoriaus vardu. Atsakyta, kad Sovietų Sąjungoje nėra nė vienos aukštosios mokyklos, kuri būtu pavadinta savo buvusio vadovo pavarde, nesvarbu, kokie būtų buvę dideli jo nuopelnai. Aukštosios mokyklos buvo vadinamos atsakingų revoliucijos, valstybės ir partijos vadovų vardais. Tuomet, įvertinant prof. K. Baršausko nuopelnus, jo vardas buvo suteiktas KPI Probleminei ultragarso laboratorijai, kurią profesorius įkūrė ir kurios buvo moksliniu vadovu. Mirus LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui, LKP CK ir Lietuvos SSR Ministrų Taryba, svarstydama, kaip įamžinti jo atminimą, jo vardą suteikė Kauno politechnikos institutui (tuo labiau, kad Vilniaus universitetas jau anksčiau buvo pavadintas V. Mickevičiaus-Kapsuko, o Šiaulių pedagoginis institutas - ankstesnio LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo vardais.) Visų aukštųjų mokyklų vardai panaikinti Atgimimo laikais.

10.. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

131

Išaugus Automatikos fakultetui, iš jo kelių katedrų ir specialybių 1977 m. rugsėjo 1 d. sudarytas Skaičiavimo technikos fakultetas. Atsiradus ir dieninio mokymo formai, Klaipėdos vakarinis fakultetas pavadintas tiesiog Klaipėdos fakultetu. Vėliau net ištisą dešimtmetį KPI struktūroje jokių pakeitimų, išskyrus kelių katedrų įsteigimą, nebuvo. Išryškėjus, kad profiliuojančios katedros per mažai rūpinosi studentais neakivaizdininkais, 1987 m. kovo 1 d. panaikintas neakivaizdinis skyrius, kaip atskiras savarankiškas padalinys. Studentai neakivaizdininkai pagal specialybes buvo priskirti atitinkamiems fakultetams. Tokiu būdu Cheminės technologijos, Elektrotechnikos, Inžinerinės ekonomikos, Lengvosios pramonės, Mašinų gamybos ir Radioelektronikos fakultetuose atsirado neakivaizdiniai skyriai. Tuose fakultetuose buvo trys mokymo formos, o kituose Kauno fakultetuose ir toliau liko dieninis ir vakarinis (Statybos ir santechnikos), arba tik dieninis skyrius (Automatikos, Mechanikos, Skaičiavimo technikos). Tais pačiais metais KPI vėl grįžo į sostinę. Siekiant geriau aprūpinti Vilniaus radioelektroninę pramonę tos srities specialistais, pagerinti jų rengimą, organizuojant ten jų rengimą dieniniu būdu, pašalinti kai kurių katedrų ir įmonių nepasitenkinimą, kad tos srities specialistai rengiami statybinio profilio aukštojoje mokykloje, 1987 m. liepos 1 d. Vilniaus inžinerinio statybos instituto Automatikos fakulteto bazėje įsteigtas KPI Vilniaus fakultetas. Jam perduoti studentai, dėstytojai, katedros, pastatai ir turtas. Fakulteto dieniniame skyriuje buvo radijo aparatūros konstravimo ir technologijos specialybė, o vakariniame - ši ir elektros pavarų specialybės. Šis fakultetas KPI išliko iki jo veikimo pabaigos, kai VISI buvo pavadintas Vilniaus technikos universitetu, kuris ir priglaudė KPI Vilniaus fakultetą. Nuo 1987 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių ir Panevėžio vakariniai fakultetai pavadinti Šiaulių ir Panevėžio fakultetais, nes juose atsirado dieninio mokymo grupių. Santechnikos grupes išk ė lu sį sostinę, Statybos ir santechnikos fakultetui grąžintas Statybos fakulteto pavadinimas. Tokio pavadinimo fakultetas buvo ne tik pirmuoju KPI veikimo laikotarpiu, bet ir Kauno universitete. Norint pabrėžti energetikos reikšmę visam kraštui ir tikintis, kad energetikos žinybos pastatys naujus rūmus, 1988 m. vasario 25 d. Elektrotechnikos fakultetas pavadintas Energetikos fakultetu. Norint į Institutą pritraukti daugiau gabaus jaunimo iš visos Lietuvos, 1989 m. balandžio 5 d. įkurta trimetė Eksperimentinė vidurinė mokykla prie KPI su sustiprintu fizikos, matematikos ir informatikos pagrindų dėstymu. Kaskart vis labiau merginoms veržiantis į aukštąjį mokslą ir atsižvelgiant į tai, kad KPI buvo nedaug moteriškų specialybių, 1990 m. rugsėjo 1 d. įkurtas Pramonės ir socialinės sferos administravimo fakultetas, kuris sutrumpintai vadinamas Admin išfr avi mo‘“ fakultlduT”Jis'" fūrėj6“'Tengti •admirnistravimo specialistus įmonėms, verslui, paslaugų ir socialinei sferai. Tuo pačiu metu Skaičiavimo technikos fakultetas pavadintas Informatikos fakultetu, nes naujasis pavadlnimasgeriau atitiko rengiamų specialistų ir atliekafh^mofeslinio darbo specifiką. Paskutinis struktūros pakeitimas, užbaigęs KPI 40 metų veiklos istoriją, įvyko 1990 m. spalio 31 d. - Kauno politechnikos institutas virto Kauno technologijosjAiiiversitetu. r^Paskuti7ų*sem bJrvoTSTukultetų, 7 7 ’kateclros ir 44 specialybės. Administravimo fakultete Instituto laikais dar nebuvo nė vienos katedros. Fakultetas pradėjo rengti tik biznio administravimo specialybės inžinierius. Automatikos fakultete buvo Automatikos ir telemechanikos, Elektronikos, Elektros pavarų, Gamybos automatizavimo, Valdymo sistemų katedros. Jos rengė 5 specialybių inžinierius. Cheminės technologijos fakultetui priklausė Bendrosios chemijos, Fizikinės chemijos, Inžinerinės ekologijos, Maisto produktų technologijos, Neorganinės chemijos, Organinės chemijos, Organinės technologijos, Silikatų technologijos katedros. Fakultetas rengė 7 specialybių inžinierius. Energetikos fakultetą sudarė Bendrosios elektrotechnikos, Elektromechanikos, Elektros

132

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

sistemų, Teorinės elektrotechnikos katedros. Čia buvo rengiami 4 specialybių inžinieriai. Informatikos fakultetą sudarė Aukštosios matematikos, Kompiuterių, Programinės įrangos, Projektinės informatikos, Valdymo sistemų katedros. Fakultete dvi specialybės. Inžinerinės ekonomikos fakultete buvo Bendrosios matematikos, Darbo ir aplinkos apsaugos, Darbo organizavimo ir normavimo, Ekonomikos teorijos, Mašinų gamybos ekonomikos katedros. Jos rengė trijų specialybių inžinierius. Lengvosios pramonės fakultetui priklausė Lengvosios pramonės mašinų, Medienos mechaninės technologijos, Odos ir tekstilės gaminių technologijos, Tekstilės medžiagų, Tekstilės technologijos katedros. Fakultete buvo 7 specialybės. Mašinų gamybos fakultetą sudarė Automatizuoto mašinų projektavimo, Braižomosios geometrijos, Mašinų gamybos technologijos, Medžiagų atsparumo, Metalų technologijos, Staklių katedros. Jos rengė dviejų specialybių inžinierius. Mechanikos fakultete buvo Hidraulikos, Prietaisų gamybos, Šiluminės energetikos, Taikomosios mechanikos, Technologinių įrengimų, Te^rmes^mechanikos katedros ir keturios specialybės. Radioelektronikos fakultetui priklausė Fizikos, Radijo aparatūros konstravimo, Radijo prietaisų, Ryšių, Teorinės radiotechnikos katedros, kurios rengė keturių specialybių inžinierius. Statybos fakultetą sudarė Grafinių darbų, Statybinių konstukcijų, Statybinių medžiagų, Statybos katedros. Jame buvo rengiami 2 specialybių inžinieriai. Į Klaipėdos fakultetą įėjo Fizikos ir matematikos, Elektrotechninių disciplinų, Laivybos, Laivų mechanikos, Mechaninių disciplinų, Statybinių disciplinų, Visuomeninių disciplinų katedros ir 6 specialybės, iš kurių 3 bendros su Kauno fakultetais. Šiaulių fakultetą sudarė Bendrųjų disciplinų, Inžinerinės statybos, Mechaninės technologijos, Pramonės automatikos, Radiotechnikos katedros. Jos rengė 5 specialybių inžinierius. Panevėžio fakultete buvo Bendramokslinių disciplinų, Inžinerinių disciplinų, Statybos technikos katedros ir keturios specialybės. Vilniaus fakultetui priklausė Bendrojo paruošimo, Elektros pavarų, Radijo aparatūros technologijos katedros. Jame buvo rengiami dviejų specialybių inžinieriai. Be to, Kaune dar buvo 6 savarankiškos katedros: Filosofijos, Kūno kultūros, Lietuvių ir rusų kalbų, Pedagogikos ir estetinio lavinimo, Politologijosx Užsienio kalbų. Jos aptarnavo visus Kauno fakultetus ir tiesiogiai priklausė rektOratuiT~ Kauno politechnikos institutas priklausė bendrai Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo sistemai, kuriai buvo būdingas didelis centralizavimas, aukštųjų mokyklų specializavimas, ryšys su gamyba, studijų proceso siejimas su moksliniais tyrimais, mokymo proceso ideologizavimas, rusų kalbos vartojimo plėtimas respublikose. Specialybių mokymo planai buvo bendri visai Sąjungai, mokymo sistema - kursinė, su egzaminų sesijomis semestrų pabaigoje; paskaitų ir kitų užsiėmimų lankymas buvo privalomas. KPI, kaip ir Vilniaus universitetas, iš pradžių buvo tiesiogiai pavaldus SSRS Aukštojo mokslo ministerijai. Vėliau, praplėtus respublikų teises ir 1959 m. įsteigus Lietuvos Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetą, kuris 1966 m. peraugo į to paties pavadinimo ministeriją (ministras prof. Henrikas Zabulis), perėjo jų žinion. Jiems vadovaujant, palengvėjo aukštųjų mokyklų veiklos sąlygos, lengviau buvo tenkinti specialistų ir mokslinių tyrimų vietinius poreikius. Tęsiant Kauno universiteto tradicijas, buvo laikomasi lietuviškumo dvasios. Dėstoma lietuvių kalba, išskyrus karinio rengimo katedrą ir iš dalies visuomeninių mokslų katedras, kol jose trūko dėstytojų, mokančių lietuvių kalbą. Tiesa, vėliau buvo įsteigta rusų kalba dėstomų akademinių grupių, tačiau jose besimokančių studentų procentas niekad nesiekė kitataučių gyventojų atitinkamo procento Lietuvoje. KPI pagrindinis uždavinys buvo rengti plačios erudicijos, gerai susipažinusius su fundamentaliaisiais mokslais, gerai mokančius savo specialybę inžinierius Lietuvos pramonei ir statyboms. Todėl tų ūkio šakų įmonėse, kurioms specialistus rengė KPI, dirbo daug vietinių

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

133

inžinierių ir vadovų, viešpatavo lietuviška dvasia. Kitaip buvo geležinkelyje, aviacijoje, jūrininkystėje, kuriems inžinierius rengė specializuoti sąjunginiai institutai. Pagrindiniai specialistų rengimo dokumentai buvo specialybių planai, kurie atsižvelgiant į naujus mokslo, technikos ir technologijos laimėjimus nuolatos buvo keičiami. Juos, kaip ir kitus nurodymus, KPI vykdė ne aklai, o kūrybingai. Taikomi prie vietinių sąlygų planai buvo koreguojami, unifikuojami kelių specialybių ir jų grupių mokymo planai fakultetų mastu, tuo racionalizuojant mokymo proceso organizavimą. Sovietų Sąjungoje buvo įsigalėjusi tendencija smulkinti inžinierių specialybes. Tai buvo nenaudinga Lietuvai, nes priimant į specialybę ne mažiau kaip vieną akademinę grupę, greitai susidarytų vienų specialybių inžinierių perteklius, kurį reikėtų skirti dirbti į kitas respublikas, o kitų artimo profilio specialybių inžinierius reikėtų įsivežti. Institutas siekė kiek galint geriau tenkinti veikiančių įmonių poreikius ir laiku parengti inžinierius stambioms naujų pramonės šakų (statybinių konstrukcijų ir detalių, trąšų, dirbtinio pluošto, polimerų) statomoms įmonėms. Naftos perdirbimo gamyklai specialistų dalis buvo parengta net per anksti, nes buvo atidėta įmonės statybos pradžia. Jie buvo paskirti į kitas, daugiausia cheminės pramonės įmones, kur įgijo inžinerinio darbo patirties, o vėliau dalis perejo dirbti į naftos perdirbimo gamyklą. KPI ir kai kurių kitų mokyklų pastangomis 1961 m. įvesta keletas vadinamųjų kompleksinių specialybių (cheminės technologijos, maisto produktų technologijos, hidrotechnikos ir hidromelioracijos). Visiems kompleksinės specialybės studentams mokymo planai būdavo vienodi, tik paskutiniame kurse vykdavo specializavimas, atsižvelgiant į artimiausių metų visuomenės ūkio poreikius. Tačiau po kelerių metų kompleksinės specialybės panaikintos, nes kitose respublikose imta būgštauti, kad kompleksinių specialybių absolventai bus menkiau vertinami. Tada Kauno politechnikos institutas šią problemą sprendė taip: sąjunginei ministerijai nežinant, iš vienai specialybei skiriamų studentų priėmimo kontingento buvo rengiami ir kelioms kitoms giminingoms šakoms. Antai iš rišamųjų medžiagų cheminės technologijos specialybei vienai akademinei grupei skirtų studentų kontingento rengti kadrai ir kitoms silikatų pramonės šakoms - stiklo technologijai ir keramikos technologijai, iš oficialiai pieno ir pieno produktų technologijos specialybei skiriamų kontengentų rengti inžinieriai mėsos, duonos, fermentacijos ir kitoms maisto pramonės šakoms, suteikiant jiems ir platų išsilavinimą, ir bendrosios maisto technologijos, ir pan.

10.3. INSTITUTO VADOVYBĖ KPI rektoratui būdinga tai, kad jo nariai buvo gana pastovūs. Per visą KPI istorijos keturiasdešimtmetį čia dirbo 3 rektoriai, 2 prorektoriai mokslo ir mokymo reikalams, 6 prorektoriai mokymo reikalams, 6 prorektoriai mokslo reikalams, 2 prorektoriai neakivaizdinio ir vakarinio mokymo reikalams, 5 prorektoriai administracijos ir ūkio reikalams. Ilgiausiai rektorate dirbo prorektorius M. Petruševičius (29 metus), prorektorius ir rektorius M. Martynaitis (26 metus), prorektorius Č. Jakimavičius (25 metus), prorektorius R. Chomskis (22 metus). Rektorato nariai, išskyrus keturis, buvo KPI ir jo pirmtako Universiteto Kaune auklėtiniai. Pirmasis KPI rektorius (direktorius) prof. Kazimieras Baršauskas, vadovavęs Institutui 1950-1964 metais, buvo vienas aktyviausių atskiros aukštosios technikos mokyklos kūrimo idėjos iniciatorius, propaguotojas ir jos įgyvendinimo organizatorius. Prof. Kazimieras

134

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

Baršauskas (gimė 1904 m. gegužės 13 d. Gižuose, Vilkaviškio raj., mirė 1964 m. gegužės 24 d. Vilniuje), 1930 m. baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos-matematikos fakulteto fizikos skyrių, dirbo pedagoginį ir mokslinį darbą Fizikos katedroje. 1936 m. stažavo Berlyno technikos universitete pas prof. H. Geigerį. Grįžęs iš stažuotės, apgynė daktarinę disertaciją iš kosminių spindulių. Profesoriaus vardą gavo 1940 m. Vokiečiams 1943 m. uždarius Universitetą, dirbo Kauno IV gimnazijoje ir kartu su bendraminčiais organizavo Suaugusiųjų instituto aukštesnįjį technikos skyrių, kuriame faktiškai buvo dėstoma techniškųjų fakultetų pirmojo kurso programa. Po karo buvo Kauno universiteto Fizikos katedros vedėjas, Technologijos (1947 m.) ir Elektrotechnikos (1 9 4 7 -1 9 5 0 m.) fakultetų dekanas. Prof. K. Baršauskui, kaip vadovui, buvo būdinga burti apie save kompetentingus ir darbščius bendradarbius. Kartu su juo puoselėjo mintį apie atskirą aukštąją technikos mokyklą ir ją įgyvendino J. Matulionis (paskutinysis Kauno universiteto Elektrotechnikos fakulteto prodekanas ir pirmasis KPI to paties fakulteto dekanas), N. Milenskis (paskutinysis Universiteto ir pirmasis Instituto Mechanikos fakulteto dekanas), A. Novodvorskis (paskutinysis KU Cheminės technologijos fakulteto dekanas ir pirmasis KPI prorektorius mokslo ir mokymo reikalams), S. Sčesnulevičius (paskutinysis Universiteto Architektūros fakulteto ir pirmasis KPI Statybos fakulteto dekanas), S. Vabalevičius (paskutinysis Universiteto prorektorius mokymo reikalams ir pirmasis KPI Hidrotechnikos fakulteto dekanas), J. Venskevičius (paskutinysis KU Cheminės technologijos fakulteto prodekanas ir pirmasis KPI to paties fakulteto dekanas) ir kt. Pradžia buvo sunki: Institute nebuvo nė dviejų tūkstančių studentų, iš dėstytojų - vos keliasdešimt mokslų kandidatų. Tačiau didelio entuziazmo, energijos, pasiaukojimo dėka profesorius puikiausiai išsprendė nelengvą uždavinį. K. Baršausko vadovaujamas Institutas tapo viena reikšmingiausių Pabaltijo aukštųjų mokyklų. Jis sudarė sąlygas, kad kuo daugiau jaunimo galėtų siekti aukštojo technikos mokslo. Rektorius suprato gamybininkų troškimą kelti kvalifikaciją, todėl jo iniciatyva ir pastangomis Institute suorganizuoti vakarinis ir neakivaizdinis skyriai, o stambiausiuose miestuose - Instituto padaliniai. Jam vadovaujant, užmegsti glaudūs ryšiai su gamyba, sudarytos pirmosios mokslinės ūkiskaitinės sutartys, organizuotos pirmosios žinybinės ir probleminės laboratorijos. Profesorius K. Baršauskas pasižymėjo ne tik kaip geras organizatorius ir pedagogas, bet ir kaip produktyvus mokslininkas fizikas, kartu su savo mokiniais pasiekęs žymių laimėjimų tiriant kosminius spindulius, puslaidininkius, branduolinį magnetinį rezonansą, ultragarsą ir kitas fizikos sritis. Ne veltui po mirties jo vardas buvo suteiktas KPI probleminei laboratorijai. 1956 m. jis, kaip vienas žymiausių šalies fizikų, išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos akademiku, jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas (1964 m.) ir Respublikinė premija už darbus iš ultragarso interferometrijos (1969 m.). Prof. K. Baršauskas labai rūpinosi studentais, jų mokymusi, buitimi, laisvalaikiu ir visapusišku auklėjimu. Jo iniciatyva ir rūpesčiu pradėtas kurti KPI akademinis miestelis su studijų korpusais, bendrabučiais, sporto salėmis ir kt. pastatais. Jo rektoriavimo metu spėta pastatyti keli bendrabučiai, įpusėti Statybos ir Elektronikos mokomieji korpusai. Prof. K. Baršauskas visus žavėjo savo energija, optimizmu, jautrumu ir paprastumu. Šiais būdo bruožais profesorius pelnė nuoširdžią meilę ir pagarbą. Mirus K. Baršauskui, Instituto rektoriumi buvo paskirtas prorektorius mokymo reikalams Marijonas Martynaitis, dirbęs rektoriumi nuo 1964 m. rugsėjo 9 d. iki 1983 m. liepos 18 d. M. Martynaitis, gimęs 1922 m. balandžio 3 d. Kaune, buvo vienas iš paskutinių Kauno universiteto absolventų. 1950 m. pabaigoje baigė to universiteto Cheminės technologijos fakulteto silikatų technologijos specialybę. Paliktas dirbti toje pačioje katedroje, nuosekliai praėjo beveik visas aukštosios mokyklos pedagoginio ir administracinio

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

135

darbo pakopas: asistento, aspiranto, vyr. dėstytojo, docento ir profesoriaus (1966 m.), Silikatų technologijos katedros vedėjo ir prorektoriaus. Kandidatinę disertaciją apgynė 1955 m. Mokslinis darbas - iš rišamųjų medžiagų technologijos ir aukštojo technikos mokslo istorijos. Išleido monografiją apie Kauno politechnikos institutą, kartu su kitais parašė 4 vadovėlius. Už mokslinius darbus iš rišamųjų medžiagų kartu su kitais gavo Respublikinę premiją. Būdamas rektoriumi, stengėsi sąžiningai tęsti K. Baršausko pradėtą vagą visokeriopai ugdyti ir stiprinti Politechnikos institutą, nors ir ne viską pasisekė atlikti nepavyko išsaugoti Instituto vientisumo. Jam rektoriaujant, toliau buvo tęsiama KPI miestelio statyba: baigti statyti Statybos ir Elektronikos rūmai, pastatyti Cheminės technologijos fakulteto korpusas, Mechaninių dirbtuvių pastatas, valgykla, profilaktoriumas, iškilo keli nauji bendrabučiai, įpusėti statyti Lengvosios pramonės fakulteto rūmai. Pablogėjus sveikatai, 1983 m. M. Martynaitis atsisakė rektoriaus pareigų ir perėjo dirbti į Silikatų technologijos katedrą profesoriumi konsultantu, o vėliau ~ į rentą. Paskutinis Kauno politechnikos instituto ir pirmasis Technologijos universiteto rektorius buvo Vladislovas Domarkas, rektoriavęs nuo 1983 m. liepos 18 d. iki 1992 m. balandžio 8 d. V. Domarkas gimė 1939 m. rugpjūčio 17 d. Kretingos raj. Vėlaičių kaime. Jis - keleriopas KPI absolventas: 1961 m. baigė Radioelektronikos fakultetą, Institute po aspirantūros apgynė kandidatinę disertaciją, o 1978 m. - ir daktarinę disertaciją. Baigęs Institutą, dirbo KPI, iš pradžių Teorinės radiotechnikos, o vėliau Ryšių katedroje, jos vedėju. Institute atsiradus antram prorektoriaus mokymo ir auklėjimo reikalams etatui, užėmė šį postą, iš kurio perėjo į rektoriaus pareigas. V. Domarkas intensyviai dirbo mokslinį darbą iš ultragarso srities. Iš tos srities išleido keletą mokslinių knygų ir mokymo priemonių. Stažavo JAV, buvo mokslinėse komandiruotėse Austrijoje, Prancūzijoje, ir vėl JAV. Jo mokslo nuopelnai pažymėti įvairiais garbės vardais: profesorius nuo 1981 m., nusipelnęs mokslo veikėjas nuo 1989 m. 1985 m. išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu. Už darbus iš ultragarso jis du kartus tapo Respublikinės premijos lauretu. Jam, kaip rektoriui, teko sudėtingiausias KPI vadovavimo laikotarpis, kai Institute prasidėjo tam tikras mažėjimas ir papūtė reformų Vakarų pasaulio pavyzdžiu vėjai. Su tomis problemomis jis susidorojo gana sėkmingai. Jo laikais toliau tęsiama KPI akademinio miestelio statyba: baigti statyti Lengvosios pramonės fakulteto rūmai, iškilo Skaičiavimo centro pastatas ir keli bendrabučiai. Buvo projektuojami Energetikos rūmai, tačiau dėl tuo metu įvykusių permainų mūsų šalies gyvenime nebuvo gauta reikalingo finansavimo. Pasibaigus antrai rektoriavimo kadencijai, perėjo dirbti profesoriumi į Teorinės radiotechnikos katedrą, vėliau dirbo Radijo prietaisų katedroje. Prof. V. Domarkas 1993 m. liepos 1 d. paskirtas krašto Užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o vėliau - Švietimo ir mokslo ministru. Vos vieną semestrą - nuo 1951 m. sausio 1 d. iki 1951 m. rugsėjo 1 d. prorektoriaus mokslo ir mokymo reikalams pareigas ėjo docentas Andrius Novodvorskis (1909 m. spalio 4 d. Maskvoje - 1976 m. kovo 28 d. Kaune), 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą, gavo inžinieriaus technologo diplomą. 1940 m. pradėjo dėstyti to paties Universiteto Metalų technologijos katedroje, tačiau vokiečių okupacijos metais iš pareigų atleistas. Po karo atkūrus Universitetą, grįžo dirbti į tą pačią katedrą, vėliau persikėlė į Cheminės technologijos fakultetą, kur 1 9 4 9 - 1 9 5 0 m. buvojo dekanu. Jau tuo metu domėjosi technikos terminija ir ją kūrė, dirbo metalų technologijos srityje. Parašė kelias knygas, o už vadovėlį „Metalų mokslas“ jam suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. Tik susiorganizavus Institutui, jis, be pareigų rektorate, 1 9 51 - 1 9 5 6 m. buvo Chemijos pramonės procesų ir aparatų katedros vedėju. Dėl buitinio skundo prorektoriumi mokslo ir mokymo reikalams jis nebuvo patvirtintas, ir toliau iki mirties dirbo Cheminės technologijos fakultete,

136

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

kur buvo Pedagogikos ir estetinio lavinimo katedros vedėju, fakulteto prodekanu, profesoriumi (nuo 1965 m.). Prof. A. Novodvorskis buvo geras pedagogas, poliglotas, puikus lektorius, vadovėlių ir žodynų autorius, aktyvus mokslo populiarintojas. Už plačią kultūrinę veiklą 1964 m. jam suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas. Rektorius K. Baršauskas, būgštaudamas, kad, nepatvirtinus prorektoriumi jo pasiūlyto kandidato, Aukštojo mokslo ministerija gali atsiųsti atsitiktinių kadrų, nieko bendro neturinčių su Lietuva, pradėjo kitose SSRS respublikose ieškoti ten dirbusių lietuvių mokslininkų. Tokios paieškos buvo vaisingos ~ iš Azerbaidžano atvyko doc. technikos m. dr. L. Kulikovskis ir doc. technikos m. kand. P. Baskutis. Specialiai jiems vietoj vieno prorektoriaus mokslo ir mokymo reikalams etato sudaryti du etatai: prorektoriaus mokymo reikalams ir prorektoriaus mokslo reikalams. Petras Baskutis (1905 m. birželio 15 d. Baku - 1974 m. rugpjūčio 9 d. Voroneže) KPI prorektoriumi mokymo reikalams buvo nuo 1951 m. gruodžio 7 d. iki 1955 m. vasario 25 d. 1930 m. baigęs Azerbaidžano politechnikos institutą, ten dėstė, buvo Elektros mašinų katedros vedėjas. 1939 m. jam patvirtintas technikos mokslų kandidato laipsnis ir docento vardas. Lietuviškoje aplinkoje jis greitai prisiminė gimtąją kalbą ir laisvai kalbėjo lietuviškai. Jis įkūrė Elektros mašinų katedrą ir jai vadovavo, pradėjo ir išplėtė elektros mikromašinų mokslinius tyrinėjimus. Atsiradus vakuojančiam prorektoriaus mokslo reikalams etatui ir neradus tinkamo kandidato, abu prorektorių etatai vėl buvo sujungti į vieną prorektoriaus mokslo ir mokymo reikalams etatą, į kurį 1955 m. vasario 25 d. paskirtas P. Baskutis, dirbęs jame iki 1956 m. spalio 1 d. Nuo 1956 m. spalio 1 d. iki 1964 m. rugsėjo 9 d. prorektoriumi mokymo reikalams buvo Marijonas Martynaitis, vėliau paskirtas rektoriumi. Tą pačią dieną nauju prorektoriumi mokymo reikalams tapo Česlovas Jakimavičius, išdirbęs čia nuo 1964 m. rugsėjo 9 d. iki 1989 m. rugsėjo 9 d.. Č. Jakimavičius, gimęs 1924 m. spalio 27 d. Panevėžyje, 1951 m. baigė KPI Mechanikos fakultetą, po to visą laiką dirbo Institute. Baigęs aspirantūrą, 1957 m. apgynė kandidatinę disertaciją. Įkūrė Medienos mechaninės technologijos katedrą ir jai vadovavo 19 6 0 -1 9 6 7 metais. Nuo 1962 m. iki paskyrimo prorektoriumi buvo Lengvosios pramonės fakulteto dekanu. Yra išleidęs knygų, vadovėlių ir mokymo priemonių iš medienos technologijos, paskelbęs straipsnių apie mokymo proceso organizavimą bei jo tobulinimą ir kt. 1974 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo garbės vardas, o 1984 m. - profesoriaus mokslinis vardas. Dirbdamas prorektoriumi, buvo labai iniciatyvus, daug nuveikė profesinio orientavimo, mokymo proceso tobulinimo srityse, automatizuojant, kinofikuojant ir kompiuterizuojant mokymo procesą. Prorektoriumi išdirbęs lygiai 25 metus, to posto atsisakė ir grįžo į katedrą profesoriumi. Vis augant Institutui ir plečiantis prorektoriaus mokymo reikalams darbo apimčiai, buvo įvestas antras prorektoriaus mokymo reikalams etatas - rūpintis Skaičiavimo centro ir skaičiavimo mašinų naudojimu, biblioteka ir studentų laisvalaikio organizavimu (saviveikla, sportu, ir kt.). Nuo 1980 m. rugsėjo 1 d. iki 1983 m. liepos 18 d. šias pareigas ėjo Vladislovas Domarkas, kol tapo rektoriumi. Nuo 1983 m. rugpjūčio 8 d iki 1989 m. rugpjūčio 25 d. (kai buvo panaikintas tas etatas) šias pareigas ėjo Ramūnas Ambrazas. Jis gimė 1940 m liepos 10 d. Kaune, 1964 m. baigė Leningrado politechnikos institutą, įgijo matematinių skaičiavimo mašinų ir įrengimų specialybę. Po to pradėjo dirbti KPI Skaičiavimo mašinų katedroje, čia baigė aspirantūrą, gavo technikos mokslų kandidato laipsnį (1972 m.) ir docento vardą (1975 m.). 1 975-1980 buvo Automatikos ir nuo jo atsiskyrusio Skaičiavimo technikos fakulteto prodekanu. Išėjęs iš

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

137

rektorato, dirbo Skaičiavimo mašinų katedroje docentu. Yra paskelbęs straipsnių iš skaičiavimo technikos, aukštosios mokyklos pedagogikos, dėstymo metodikos ir kt. Prof. Č. Jakimavičiui atsisakius prorektoriaus mokymo reikalams pareigų, į jas paskirtas Mečislovas Rondomanskas. Jis čia dirbo nuo 1989 m. rugsėjo 10 d. iki 1992 m. balandžio 8 d. M. Rondomanskas gimė 1945 m. liepos 24 d. Jiezno raj. Vigotkos km., 1968 m. baigė KPI Mašinų gamybos fakultetą. Po metų pradėjo dirbti Instituto mokslinio tyrimo sektoriuje „Vibrotechnika“. Čia paruošęs kandidatinę disertaciją, 1973 m. gavo technikos m. kand. laipsnį. 1979 m. pradėjo dėstyti Mašinų gamybos fakultete. 1987 m. paskirtas Instituto prorektoriaus mokslo reikalams pavaduotoju mokslinio darbo planavimo ir organizavimo klausimais. Turi apie penkiasdešimt išradimų iš precizinių mechanizmų sistemų dinamikos ir jų techninės būklės diagnozavimo. 1991 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Jis buvo paskutinis KPI ir pirmasis KTU prorektorius mokymo reikalams, todėl jam teko sunki našta, perorganizuojant mokymo procesą. Pirmasis KPI prorektorius mokslo reikalams buvo iš Azerbaidžano atvažiavęs Lionginas Kulikovskis (g. 1905 m. sausio 5 d. Baku). Jis lietuvis, tačiau lietuviškai nemokėjo. 1930 m. baigė Azerbaidžano politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus elektrotechniko specialybę. Dirbo tiriamajame institute naftos pramonėje, dėstė institute, kurį baigė. Technikos m. kandidato laipsnį gavo 1938 m., o docento vardą 1939 m. Dar prieš atvykstant į Kauną jam suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis. KPI prorektoriumi dirbo nuo 1951 m. rugpjūčio 2 1 d . iki 1953 m. rugsėjo 13 d. Jis Institute suaktyvino mokslinį darbą, išplėtė aspirantūrą, pats rengė aspirantus, buvo elektrinių matavimų mokslinių tyrimų Lietuvoje pradininkas. 1952 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Dėl šeimyninių aplinkybių išvažiavo į Kuibyševą, kur dirbo to miesto politechnikos instituto informacinės matavimo technikos katedros vedėju ir prorektoriumi mokslo reikalams. Gyvendamas Kuibyševe, nenutraukė ryšių su KPI, padėjo aspirantams elektrikams. Po jo prorektoriumi mokslo reikalams trumpą laiką (1954 m. gegužės 12 d. iki 1954 m. gruodžio 31 d.) dirbo doc. Stasys Vabalevičius. S. Vabalevičius (gimė 1901 m. liepos 21d. Kauno raj.Viškonių km., mirė 1985 m. lapkričio 24 d. Kaune) 1936 m. baigė Prahos aukštąją technikos mokyklą, įgijo inžinieriaus hidrotechniko diplomą. Po to projektavo ir statė vandentiekio ir kanalizacijos įrenginius Kaune. 1 9 3 7 -1 9 5 0 m. dirbo Kauno universitete dėstytoju, Statybos fakulteto dekanu, Vandentiekio ir kanalizacijos katedros vedėju ir paskutiniu Universiteto prorektoriumi mokymo reikalams. Įsikūrus Institutui, tęsė darbą tos pačios katedros vedėju ir Hidrotechnikos fakulteto dekanu. Prorektoriumi mokslo reikalams dirbo trumpai, nes buvo paskirtas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininku. Po penkerių metų grįžo į katedros vedėjo pareigas. 1960-1 9 6 5 m. dar buvo ir Hidrotechnikos, ir Santechnikos fakulteto dekanu. 1955 m. jam suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. 1956 m. išrinktas Mokslų Akademijos nariu korespondentu, nuo 1965 m. - profesorius ir nusipelnęs inžinierius. Turėdamas gamybinį patyrimą, stengėsi, kad moksliniai darbai būtų glaudžiai susieti su gamyba ir praktika, pats sukūrė žinybinę nutekamųjų vandenų valymo laboratoriją. Parašė su kitais kelis vadovėlius studentams santechnikams. Išvykus P. Baskučiui, prorektoriumi mokslo reikalams buvo Romanas Marijonas Chomskis (1961 m. lapkričio 2 d. iki 1984 m. liepos 25 d.). R. M. Chomskis (gimė 1919 m. liepos 29 d.Rietave, mirė 1991 m. liepos 1 1 d . Jurbarke). 1948 m. baigė Kauno universiteto Elektrotechnikos fakultetą ir čia dėstė. Dirbdamas KPI, 1953 m. apgynė kandidatinę disertaciją ir gavo fizikos ir matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1 9 5 7 -1 9 5 8 m. buvo Mokslų Akademijos Energetikos ir elektrotechnikos instituto direktoriaus pavaduotojas,

138

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

1958-1960 m. - Kauno radijo matavimų technikos instituto direktorius. Grįžęs į KPI, bevelk’ dešimtmetį buvo Automatikos ir skaičiavimo įtaisų katedros, vėliau Skaičiavimo technikos katedros vedėjas, 1962-1975 m. dar vadovavo ir mokslinei elektroninės skaičiavimo technikos laboratorijai. 1962 m. jam suteiktas docento vardas, o 1965 - nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Būdamas prorektoriumi, daug pasidarbavo ugdant mokslinę veiklą, stiprinant ryšius su gamyba, ypač su tuo metu veikusia Liaudies ūkio taryba ir jos valdybomis, plečiant aspirantūrą. Paskelbė nemažai darbų iš elektroninių skaičiavimo mašinų, automatizuotų struktūrų ir loginės sintezės, tiriamųjų darbų koordinavimo, planavimo ir prognozavimo bei kt. Pasitraukęs iš prorektoriaus pareigų, išėjo į pensiją. Prorektoriumi mokslo reikalams nuo 1984 m. rugsėjo 3 d. iki 1990 m. rugpjūčio 20 d. buvo Juozas Gecevičius. Jis gimęs 1939 m. vasario 15 d. Ukmergėje, 1961 m. baigė KPI Mechanikos fakultete automobilių transporto eksploatacijos specialybę, po to baigė aspirantūrą, dirbo KPI Vibrotechnikos laboratorijoje, Probleminėje precizinių sistemų laboratorijoje, MTS „Vibrotechnika“ inžinieriumi, vyr. moksliniu bendradarbiu, skyriaus vedėju. Technikos m. kand. nuo 1967 m. Nuo 1977 m. Teorinės mechanikos katedroje dirbo vyr. dėstytoju. 1982 m. tapo technikos mokslų daktaru. 1 9 8 3 -1 9 9 3 m. buvo Technologinių įrengimų, Taikomosios mechanikos katedrų vedėjas. 1984 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Vienas produktyviausių Instituto išradėjų (turi daugiau kaip 160 išradimų), paskelbė daug publikacijų apie sudėtingų mechaninių sistemų virpesius ir kt. klausimais. Rūpinosi ne tik viso Instituto kadrų mokslinių kvalifikacijų kėlimu, bet ir pats parengė 13 mokslų kandidatų ir 2 mokslų daktarus. Apdovanotas dviem Respublikinėmis premijomis (1974 ir 1983 m.). Paskutinis KPI ir pirmasis KTU prorektorius mokslo reikalams buvo Kęstutis Kriščiūnas. Jis gimęs 1944 m. kovo 14 d. Utenoje, 1965 m. baigė KPI Elektrotechnikos fakultetą, gavo inžinieriaus elektrotechniko diplomą. Nuo to laiko dėstė Institute Kaune ir Šiauliuose, 1977-1985 m. buvo KPI Šiaulių vakarinio fakulteto Radiotechnikos ir elektrotechnikos, o nuo 1985 m. - Pramoninės automatikos katedros vedėjas, po to 1990 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas KPI prorektoriumi mokslo reikalams. Tai vienintelis rektorato narys, dirbęs KPI padalinyje kitame mieste. 1970 m. jam suteiktas mokslų kandidato laipsnis, 1972 m. - docento vardas, 1984 m. - technikos mokslų daktaro laipsnis, o 1988 m. profesoriaus vardas. Stažavo Japonijoje. Yra išleidęs dvi monografijas, aktyvus išradėjas, kartu su kitais turi apie 50 išradimų iš energetinės informacijos matavimo keitiklių. 1992 m. balandžio 8 d. išrinktas Kauno technologijos universiteto rektoriumi. Išaugus neakivaizdiniam skyriui ir vakariniams fakultetams kituose miestuose, 1963 m. įkurtas KPI prorektoriaus neakivaizdinio ir vakarinio mokymo reikalams etatas. Pirmasis toks prorektorius buvo Petras Švenčianas (g.1933 m. liepos 2 d. Panavėžyje). 1959 m. baigė KPI Mechanikos fakultetą, gavo inžinieriaus šiluminininko diplomą, po to dirbo Šiluminės technikos katedroje, nuo 1960 m. - neakivaizdinio skyriaus vedėju. Technikos m. kandidato laipsnį įsigijo 1970 m., o docento vardą - 1979 m. Būnant prorekto­ riumi, jam teko tvarkyti visus neakivaizdinio ir vakarinio skyrių ir fakultetų reikalus. Tai buvo gana sunkus darbas. Iš prorektoriaus pareigų išėjo, norėdamas atsidėti pedagoginiam ir moksliniam darbui. 1974-1985 m. buvo Šiluminės energetikos katedros vedėju, stažavo JAV, 1980-1992 m. buvo ir Mechanikos fakulteto dekanas, dabar - tos katedros docentas. Paskutinis KPI prorektorius neakivaizdinio ir vakarinio mokymo reikalams nuo 1975 m. kovo 10 d. iki 1992 m. vasario 15 d. (nuo 1989 m. spalio 10 d. tas etatas vadinosi prorektoriumi mokymo reikalams) buvo Justinas Algimantas Palaima. Jis gimė 1934 m. kovo 4 d. Jonavos raj. Užupių km., 1959 m. baigė KPI Technologijos fakultetą siuvinių

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

139

technologijos specialybę. Baigęs Institutą, dėstė odos ir siuvimo gaminių technologijos katedroje. Tą katedrą perkėlus į Lengvosios pramonės fakultetą, 1 9 6 6 -1 9 6 8 ir 19701974 m. dirbo to fakulteto prodekanu. 1967 m. jam suteiktas technikos m. kandidato laipsnis, 1969 m. docento, 1984 m. nusipelniusio dėstytojo, 1990 m. profesoriaus vardas. Stažavo Prancūzijoje ir Vengrijoje. Su kitais parašė 4 vadovėlius. Jam dirbant prorektoriumi, sustiprėjo kitų miestų vakariniai fakultetai: jie pasistatė mokomuosius korpusus, padaugėjo dėstytojų, pagerėjo jų kvalifikacija, atsirado savo paruoštų mokslo daktarų, išsirūpinta dieninių grupių. Pirmasis KPI direktoriaus pavaduotojas (prorektorius) administracijos ir ūkio reikalams buvo Viačislovas Grincevičius (gimė 1915 m. birželio 28 d. Maskvoje, mirė 1971 m. spalio 2 d. Kaune). KPI direktoriaus pavaduotoju buvo paskirtas 1950 m. gruodžio 13 d. (taigi dvi savaites buvo vienintelis Instituto vadovas) ir iš tų pareigų išėjo 1953 m. kovo 31 d. Baigė 1940 m. Kauno universiteto Statybos fakultetą. Po to dirbo statybinėse organizacijose, Politechnikume. Nuo 1946 m. dėstė Universitete, buvo Statybinės technikos katedros vedėju. Nuo 1949 m. vasario 23 d. dar dirbo ir Universiteto prorektoriumi administracijos ir finansų reikalams. Nuo pirmųjų Instituto dienų dirbo Statybinių darbų technologijos ir organizavimo katedros vedėju, vėliau ir Statybos fakulteto prodekanu. Vėliau (nuo 1955 m.) dirbo Miestų ir kaimų statybos ministro pavaduotoju, Radijo matavimų technikos instituto direktoriaus pavaduotoju, kartu dėstė Institute (ėjo antraeiles pareigas). 1968 m. visai grįžo į KPI, kur dėstė Inžinerinės ekonomikos fakulteto Darbo apsaugos katedroje. Alfonsas Rekevičius prorektoriumi administracijos ir ūkio reikalams dirbo tik vienerius metus - nuo 1953 m. kovo 31 d. iki 1954 m. liepos 15 d., - kol buvo išrinktas Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. A. Rekevičius (gimė 1920 m. rugpjūčio 26 d. Kaišiadorių raj. Monkevičių km., mirė 1996 m. kovo 28 d. Kaune). 1951 m. baigė Statybos fakultetą ir po to dirbo KPI ūkio skyriuje inžinieriumi. Pasibaigus kadencijai vykdomajame komitete, grįžo į Institutą, baigė aspirantūrą ir iki pensijos dirbo Statybos mechanikos ir Medžiagų atsparumo katedrose. 1966 m. jam suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis, o 1969 m .- ir docento vardas. Nuo 1954 m. liepos 15 d. iki 1955 m. rugsėjo 1 d. prorektoriumi administracijos ir ūkio reikalams dirbo Jonas Zdanavičius. Jis gimęs 1921 m. gruodžio 23 d. Marijampolės apskr. Vidugirių km., 1951 m. baigė KPI Cheminės technologijos fakultetą ir ten dirbo iki pensijos. Kadangi jam ūkinis darbas patiko mažiau už pedagoginį bei mokslinį, jis grįžo dėstyti į Cheminės technologijos fakultetą, kur dėstė Organinės chemijos bei Organinės chemijos ir organinės technologijos katedrose; čia dešimtmetį buvo katedros vedėju. 1961 m. jam suteiktas chemijos kandidato laipsnis, o 1967 m. ir docento vardas. Ilgiausiai (nuo 1955 m. rugpjūčio 20 d. iki 1984 m. gruodžio 19 d.) prorektoriumi administracijos ir ūkio reikalams dirbo Henrikas Petruševičius, (gimė 1916 m. gegužės 27 d. Jurbarke, mirė 1996 m. Kaune). Kelerius metus (1 9 3 5 -1 9 3 8 m.) studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto ekonomikos skyriuje, vėliau dirbo įvairiose įstaigose sąskaitininku, vyr. buhalteriu, miesto prekybos skyriaus vedėjo pavaduotoju. Nuo 1946 m. dirbo Kauno universiteto ir vėliau KPI tiekimo skyriaus inspektoriumi ir to skyriaus vedėju. Prorektoriumi buvo iki išėjimo į pensiją. Labai daug nuveikė tvarkant Instituto ūkį, materialiai užtikrinant mokymo ir mokslo procesą. Jis tiesiogiai (iki buvo įsteigtas atskiras prorektoriaus statybų reikalams etatas) rūpinosi visomis statybomis, beveik visi pastatai KPI akademiniame miestelyje pastatyti ir įrengti jam tiesioginiai vadovaujant.

140

10. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO ĮKŪRIMAS

Paskutinis KPI prorektorius administracijos ir ūkio reikalams buvo Domas Vilkys,' gimęs 1952 m. rugpjūčio 28 d. Šilutės raj. Meiželių km. Baigė 1979 m. Statybos ir santechnikos fakulteto vakarinį skyrių. Studijuodamas dirbo statybos ir remonto valdyboje. Baigęs Institutą, buvo paskirtas KPI Nutekamųjų vandenų valymo žinybinės laboratorijos vedėju. Po to 1984 m. gruodžio 20 d. paskirtas prorektoriumi ir išdirbo juo iki 1992 m. kovo 31 d., kai išėjo dirbti į firmą. Taigi jis buvo ir pirmasis KTU prorektorius administracijos reikalams. Siekiant sumažinti labai padidėjusį prorektoriaus administracijos ir ūkio reikalams krūvį, buvo įvestas naujas prorektoriaus statybų reikalams etatas. Visą to etato buvimo laikotarpį - nuo 1983 m. gegužės 16 d. iki 1992 m. vasario 3 d .- jį užėmė Vytautas Petrauskas (gimė 1933 m. kovo 9 d. Kaune). Jis 1956 m. baigė KPI Statybos fakultetą ir po to dirbo Kauno Statybos tresto SV-1 meistru, darbų vykdytoju, vyr. darbų vykdytoju, vyr. inžinieriumi ir valdybos viršininku. Įdomu pažymėti, kad ši valdyba statė KPI miestelį. Taigi V. Petrauskui teko tęsti statybos priežiūrą jo statyto akademinio miestelio ir jį eksploatuoti. Panaikinus tą prorektoriaus etatą, jis dirbo KTU socialinės rūpybos skyriaus vedėju, vėliau ūkio direktoriaus pavaduotoju. LITERATŪRA 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15.

Žemaitis Z., Lašas V. Aukštosios m okyklos kūrim asis ir vystymasis Kaune, p. 37. Technika ir ūkis, 1937, Nr. 2, p. 65-66. V. D. universiteto žinios, 1938, Nr. 5-6, P. 101 - 107. Lietuvos aidas, 1938. 07. 09, Nr. 303. Technika, 1941, Nr. 10, II dalis, p. 3 0 0 - 3 0 1 . Kauno apygardos archyvo bylos. Kauno politechn ikos instituto dvidešimtmetis. K : KPI, 1971. -P .41. Kauno technologijos universiteto archyvas - asmens bylos. Kauno politechn ikos dvidešim tpenkm etis, K : KPI. 1 9 7 6 .-p. 57. Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 3 0-31, p. 645, str. 46 Kauno Antano Sniečkaus politechn ikos institutas 1 9 8 1 -1 9 8 5 metais. K : KPI, 1 9 86.-p. 17. VII pasaulio lietuvių m okslo ir kūrybos simpoziumas. E lektrotechnikos sekcija. Pranešimų tezės, K.: Candela, 1991, p. 11. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990, Nr. 32, str. 781. Kazimieras Baršauskas. V.: Mintis. 1969. Profesorius Andrius Novodvorskis (1909-1976). V.: M okslas, 1985.

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

lAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA 1 1.1 . DĖSTYTOJAI IR JŲ KVALIFIKACIJŲ KĖLIMAS Pirmieji Instituto dėstytojai buvo visi Kauno universiteto techniškųjų fakultetų darbuotojai ir dalis savarankiškų katedrų (kalbų, visuomenės mokslų, fizinio lavinimo) bendradarbių, nes kita dalis perėjo į Kauno medicinos institutą. Kauno politechnikos institutas savo veiklą pradėjo su 246 dėstytojais, iš kurių tik 28 turėjo mokslinius laipsnius. Vėliau dėstytojų gan ryškiai gausėjo, nes daugėjo ir studentų. Dėstytojų skaičiui įtakos turėjo ne tik studentų kiekis, bet ir studentų bei dėstytojų koeficientas, kuris buvo skirtingas įvairioms mokymo formoms. Iš pradžių vienas dėstytojas tekdavo 11,4 stacionaro studentų, arba 20 vakarinių skyrių studentų, arba 50 neakivaizdinio skyriaus studentų. Vėliau stacionaro koeficientas kiek sumažėjo, todėl dėstytojų skaičius nedaug tekito, nors studentų ir sumažėjo. Iš pradžių dėstytojų daugėjo pamažu: jų padvigubėjo per 11 metų, dar per 7 metus vėl padidėjo daugiau negu dvigubai ir pasiekė maksimumą - 1290. Atsiskyrus Vilniaus filialui, dėstytojų nebuvo nė tūkstančio. Jų mažėjo dvejus metus, vėliau pradėjo daugėti, ir nuo 1979 m. visada viršijo 1100, bet buvusio maksimalaus dydžio nepasiekė. Paskutiniais Instituto veiklos metais dėstytojų buvo 5,1 karto daugiau negu pirmaisiais. Dėstytojų skaičius ir kvalifikacijų kitimo dinamika parodyta 11.1 lentelėje. 11.1 lentelė Dėstytojų skaičiaus ir kvalifikacijų kitimas Metai

Iš viso dėstytojų

Su moksliniais laipsniais

Su moksliniais vardais

Iš viso

mokslų kandidatų

mokslų daktarų

Iš viso

docentų

profesorių

1951

246

28

22

6

40

31

9

1952

257

30

23

7

42

32

10

1953

263

42

35

7

45

35

10

1954

315

59

53

6

45

35

10

1955

342

73

67

6

45

35

10

1956

357

91

86

5

43

34

9

1957

372

96

91

5

56

48

8

1958

383

99

95

4

69

59

10

1959

373

101

97

4

72

62

10

1960

399

113

109

4

82

72

10

142

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

1961

445

120

116

4

90

81

9

1962

628

138

134

4

93

84

9

1963

774

147

143

4

103

95

8

1964

918

184

179

5

121

114

7

1965

1004

211

205

6

131

120

11

1966

1106

256

248

8

150

138

12

1967

1168

303

291

12

158

144

14

1968

1211

361

349

12

200

182

18

1969

1290

407

392

15

243

224

19

1970

1000

328

318

10

200

183

17

1971

987

355

346

9

212

196

16

1972

1009

398

384

14

227

210

17

1973

1004

437

423

14

243

223

20

1974

1034

456

435

21

274

252

22

1975

1052

488

423

25

292

266

26

1976

1033

525

506

19

305

280

25

1977

1058

532

511

21

334

307

27

1978

1079

529

504

25

341

310

31

1979

1125

571

539

32

366

332

34

1980

1185

598

562

36

395

354

41

1981

1202

622

583

39

461

420

41

1982

1228

621

580

41

496

451

43

1983

1207

652

608

44

530

483

47

1984

1192

664

618

46

545

490

55

1985

1172

646

600

46

568

512

56

1986

1159

672

626

46

578

523

55

1987

1206

707

660

47

622

564

58

1988

1231

728

677

51

633

571

62

1989

1239

724

674

50

635

572

63

1990

1253

823

759

64

647

578

69

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

143

Pagrindinis dėstytojų papildymo šaltinis buvo KPI absolventai, kurie, tik baigę Institutą ar aspirantūrą, pereidavo į pedagoginį personalą. Tai susiję su viena negerove dalis net profiliuojančių katedros darbuotojų neturėjo gamybinio patyrimo, o tai buvo labai pageidaujama. Todėl vėliau tą spragą teko šalinti, siunčiant dėstytojus stažuoti į įmones. Pritraukti prie pedagoginio darbo gamybininkus, išskyrus antraeilėms pareigoms ir už valandinį atlyginimą, sekėsi gana sunkiai, nes jiems, neturintiems mokslinių laipsnių, tai neapsimokėjo. KPI absolventų procentas Instituto dėstytojų korpuse palaipsniui padidėjo iki 68 proc., atitinkamai mažėjant Vytauto Didžiojo (Kauno) universiteto absolventų skaičiui. Institute dirbo šiek tiek ir kitas respublikos aukštąsias mokyklas baigusių specialistų. Daug Vilniaus universiteto ir pedagoginių institutų auklėtinių (jie sudarė 17 proc. ir atitinkamai, 5,6 proc. visų dėstytojų) dirbo visuomenės mokslų, matematikos, fizikos, kalbų katedrose. Fizinio auklėjimo katedra buvo sukomplektuota iš Lietuvos kūno kultūros instituto absolventų, kurie sudarė 2,6 proc. visų dėstytojų. Techniškose katedrose dirbo ir keliolika Lietuvos žemės ūkio akademijos auklėtinių (1 proc. visų dėstytojų) ir VISI auklėtinių (0,3 proc. visų dėstytojų). Dalis dėstytojų (4,8 proc.) buvo baigę kitų SSRS respublikų aukštąsias mokyklas, daugiausia mokęsi jose kaip Instituto siųsti studentai ar tiksliniai aspirantai. Darbuotojų, turinčių mokslinius laipsnius, per visą Instituto veiklos laikotarpį padaugėjo 23,3 karto, mokslų kandidatų - 34,5 «karto ir mokslų daktarų ~ 10,67 karto. Iš pradžių disertacijų gynimo tempai buvo lėtoki, vėliau jie paspartėjo. Pirmasis šimtas turinčių mokslinius laipsnius dėstytojų buvo pasiektas per 9 metus, antrasis - per 7 metus, trečiasis per 2 metus, ketvirtasis - taip pat per 2 metus. Po to šių dėstytojų sumažėjo 328, atsiskyrus Vilniaus filialui, o pirmykštį lygį pralenkė per 4 metus. Vėliau penktasis šimtas pasiektas per 3 metus, šeštasis šimtas - per 6 metus, septintasis šimtas - per 7 metus ir aštuntasis šimtas per 4 metus. Mokslų daktarų ir ypač kandidatų taip padaugėjo dėl išsivysčiusios mokslo ir aspirantūros veiklos. Per visą laikotarpį disertacijas apgynė 1178 Instituto darbuotojai ir aspirantai; iš jų 65 daktarines ir 1113 - kandidatines disertacijas. Krinta į akis, kad nesutampa apgynusių kandidatines disertacijas ir dirbančių Institute mokslų kandidatų skaičiai. Tai paaiškinama tuo, kad dalis mokslų kandidatų perėjo dirbti į kitas aukštąsias mokyklas ir mokslo įstaigas, dalis aspirantų baigė neakivaizdinę aspirantūrą ir liko dirbti senose savo darbovietėse, dalis išėjo į pensiją ar pasitraukė iš gyvenimo. Disertacijos buvo ginamos netolygiai. Iš pradžių (net trylika metų) jų kasmet buvo ginama po kelias ar keliolika, ir nė vienos daktarinės. Vėliau kasmet buvo apginama po keliasdešimt disertacijų, ir maksimumas pasiektas 1970 m. - 78 kandidatinės disertacijos, 3 daktarinės. Dėl suprantamų priežasčių daktarinių disertacijų apginta daug mažiau - iki 1964 m. neapginta nė viena daktarinė disertacija, o bendras mokslų daktarų skaičius dėl darbuotojų mirties net sumažėjo. Ir vėliau buvo vieni kiti nesėkmingi metai (1965, 1968, 1 9 8 6 -1 9 8 8 m.), kai neapginta nė vienos daktarinės disertacijos. Daugiausia jų apginta 1972 metais - net aštuonios. Aspirantūra buvo speciali institucija mokslų kandidatams rengti. Jos buvo keturios rūšys: stacionari, kai trejus metus specialią stipendiją gaunantis, aukštojo mokslo diplomą turintis asmuo turėjo paruošti ir apginti darbą; neakivaizdinė, kai disertacijos pretendentas, dirbdamas įmonėje ar įstaigoje ir kasmet gaudamas vieno mėnesio papildomas atostogas, darbą turėjo apginti per ketverius metus; tikslinė - tai ta pati stacionari aspirantūra, tik pagal nukreipimą atlikta kitoje mokslo įstaigoje; ir metų aspirantūra, kai dėstytojas, išlaikęs kandidatinius egzaminus ir įpusėjęs disertaciją, metams atleidžiamas nuo pedagoginio krūvio, gaudamas ankstesnį savo atlyginimą. Institute iš viso į aspirantūrą buvo priimti 2293 asmenys, iš jų į stacionarią - 1147, į neakivaizdinę - 817, į tikslinę - 168 ir į metų - 161.

144

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

Palyginę Institute kandidatines disertacijas apgynusių ir priimtųjų į aspirantūrą skaičius, pamatysime, kad pirmasis yra gerokai mažesnis, taigi tik dalis aspirantų apsigynė disertacijas (tiesa, čia dar reikia turėti galvoje, kad aspirantai neakivaizdininkai buvo daugiausia ne Instituto darbuotojai ir kad paskutiniaisiais trimis metais priimtieji aspirantai dar nebuvo spėję baigti aspirantūros. Rezultatyviausios buvo tikslinė ir metų aspirantūra, nes aspirantūron už respublikos ribų drįsdavo vykti tik geriau pasirengę kandidatai, o į metų aspirantūrą stodavo tik gerą įdirbį turėję dėstytojai. Menkiausi rezultatai būdingi neakivaizdinei aspirantūrai, nes čia aspirantai moksliniam darbui galėjo skirti daug mažiau laiko: jie turėjo dirbti ir tiesioginį darbą. Tikslinėn aspirantūron Institutas siųsdavo daugiausia į Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos aukštąsias mokyklas: Maskvos energetikos institutą, Maskvos Baumano aukštąją technikos mokyklą, Maskvos lengvosios pramonės institutą, Maskvos Mendelejevo cheminės technologijos institutą, Leningrado universitetą, Kijevo inžinerinį statybos institutą, Uralo politechnikos institutą. Kelis mokslų kandidatus parengė ir Lenkijos, Čekoslovakijos bei Rytų Vokietijos aukštosios mokyklos. Dalis aspirantų dėl nepakankamo pasirengimo moksliniam darbui aspirantūros nebaigė, kita dalis disertacijas gindavo pavėluotai. Pavėluoto disertacijų gynimo priežasčių buvo keletas: netobula kandidatų atranka dėl mažo konkurso, nepakankamas vadovavimas, nepakankama mokslinių tyrimų bazė. Nepaisant visų trūkumų, aspirantūra suvaidino žymų vaidmenį, keliant dėstytojų mokslinę kvalifikaciją. Disertacijų gynimą labai paspartino tai, kad 1956 m. Vyriausioji atestacinė komisija suteikė Institutui teisę priimti ginti disertacijas, ir sutrumpėjo trukmė nuo disertacijos įteikimo iki gynimo. Tai buvo ir didelis Instituto darbuotojų indėlio į mokslą įvertinimas. Specialybių, kurių kandidatines ir daktarines disertacijas galima buvo ginti Institute, sąrašas ilgainiui keitėsi. Instituto mokslinėse tarybose kasmet buvo ginama apie šimtą disertacijų, iš jų maždaug pusė parengta Institute. Instituto darbuotojai disertacijas gynė ir kitų mokslo įstaigų mokslinėse tarybose. Svarbiausi aukštųjų mokyklų darbuotojų pedagoginės kvalifikacijos rodikliai yra moksliniai profesorių ir docentų vardai (11.2 lentelė). Paprastai moksliniai vardai suteikiami dėstytojams, jau turintiems mokslinius laipsnius: profesoriaus vardas - mokslų daktarams, docentų - mokslų kandidatams. Tačiau būta ir nedidelių išimčių - kartais moksliniai vardai būdavo suteikiami ir dėstytojams, neturintiems atitinkamų mokslinių laipsnių, bet turintiems didelį pedagoginį patyrimą, parašiusiems vadovėlių ir metodinių darbų. Dažniausiai docentų būna mažiau negu mokslų kandidatų. Kitaip klostėsi Instituto pirmaisiais trimis metais: profesorių buvo daugiau negu mokslų daktarų. Tokia tradicija paveldėta iš Kauno universiteto. Institute docentų pagausėjo nuo 31 iki 578, arba 18,6 karto, o daktarų - nuo 9 iki 69, arba 7,7 karto. Pedagoginė kvalifikacija visų pirma buvo keliama pačiame Institute, apsvarstant paskaitas, tobulinant metodinį darbą katedrose ir fakultetuose. Jauniems dėstytojams buvo skaitomi paskaitų ciklai iš psichologijos, pedagogikos ir aukštosios mokyklos metodikos. Tam tikslui įsteigta Pedagogikos ir estetinio lavinimo katedra. Visuomenės mokslų katedrų darbuotojai kvalifikaciją kėlė Maskvos ir Kijevo universitetuose, ten veikusiuose kvalifikacijos kėlimo institutuose. 1967 m. sutvarkius ir kitų disciplinų dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą visoje Sovietų Sąjungoje, kasmet po keliasdešimt KPI dėstytojų turėjo galimybę tobulintis dėstytojų kvalifikacijos kėlimo fakultetuose, įsteigtuose stambiausiose Sąjungos aukštosiose mokyklose. Daugiausia dėstytojų tobulinosi Maskvos Baumano aukštojoje technikos mokykloje, Maskvos inžineriniame statybos institute, Maskvos cheminės technologijos institute, Maskvos tekstilės institute, Maskvos staklių ir įrankių

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

145

institute, Minsko pedagoginiame užsienio kalbų institute, Kijevo inžineriniame statybos institute, Leningrado tiksliosios mechanikos ir optikos institute ir kt. Tuose fakultetuose dėstytojai susipažindavo su kitų mokyklų pedagoginiu patyrimu, nagrinėjo tose mokyklose taikytą metodiką, klausė įžymių profesorių paskaitų. Įgyvendinant šią sistemą, stengtasi, kad kiekvienas dėstytojas kas penkeri metai tobulintųsi kvalifikacijos kėlimo institutuose ar fakultetuose, stažuotų mokslo įstaigose ar kitose aukštosiose mokyklose, o neturintys gamybinio patyrimo techniškųjų katedrų darbuotojai stažuotų pramonės įmonėse. Kauno politechnikos institute dirbo šimtai puikių dėstytojų, sumanių pedagogų, gerų savo srities specialistų, žymių mokslininkų, suvaidinusių Lietuvos technikos ir mokslo istorijoje svarbų vaidmenį. Deja, kai kurių jau nėra tarp mūsų. Tai akademikai Kazimieras Baršauskas, Juozas Indriūnas, Antanas Purenąs, Mokslų Akademijos narys korespondentas Stasys Vabalevičius, profesoriai daktarai Liudvikas Abraitis, Jurgis Banaitis, Leonas Kaulakis, Mykolas Kaveckis, profesoriai Pranas Jodelė, Leopoldas Kumpikas, Vytautas Mošinskis, Andrius Novodvorskis, Antanas Puodžiukynas ir dešimtys nusipelniusių docentų. Į kitas mokyklas perėjo dirbti profesoriai daktarai Juozas Ciparis, Lionginas Kulikovskis, Vladas Paškevičius, Kazimieras Šešelgis, profesorius Petras Baskutis. Paskutiniaisiais metais Institute dirbo akademikai, profesoriai, daktarai Jonas Janickis, Jonas Mockus, Kazimieras Ragulskis, Mokslų Akademijos nariai korespondentai, profesoriai, daktarai Ramutis Bansevičius, Vladislovas Domarkas, Danielius Eidukas, Liudas Pranevičius, Valentinas Rajeckas, Gintautas Žintelis. Daug gausesnis buvo profesorių daktarų būrys: Jeronimas Baušys, Romualdas Baltrušis, Juozas Bernatonis, Antanas Andrius Bielskis, Rimantas Banevičius, Vytautas Algimantas Buinevičius, Mykolas Daunys, Juozas Degutis, Jonas Dulevičius, Vladas Daugėla, Matas Gutauskas, Juozas Gecevičius, Vytautas Ilgūnas, Vitalijus Janickis, Antanas Jankūnas, Rymantas Jonas Kažys, Povilas Kemėšis, Povilas Kostrauskas, Stasys Kutkevičius, Algimantas Kajackas, Sigitas Kudarauskas, Algirdas Matukonis, Juozas Macevičius, Vytautas Milašius, Evaldas Pacauskas, Adolfas Paulauskas, Vytautas Paliūnas, Henrikas Pranevičius, Liudvikas Pranevičius, Vida Rągulskienė, Kęstutis Sasnauskas, Ignas Skučas, Valentina Stašaitienė, Balys Stulpinas, Rimantas Šeinauskas, Zigmas Tamutis, Jurgis Vidmantas, Vaclovą Zelionkaitė, Vilius Židonis, Rimvydas Povilas Žilinskas. Mokslų daktarų laipsnius turėjo ėję profesoriaus pareigas Rimantas Banevičius, Gajus Saturninas Gimbutis, Elena Grinienė, Algirdas Jurgis Kliučininkas, Kęstutis Kriščiūnas, Romualdas Kurila, Juozas Leonavičius, Eugenijus Pileckas, Stanislovas Štaras. Profesorių vardus turėjo mokslų kandidatai Antanas Bredelis, Kazimieras Ilginis, Česlovas Jakimavičius, Leopoldas Kumpikas, Marijonas Martynaitis, Bronius Martinkus, Steponas Naujokaitis, Justinas Palaima, Kalikstas Paulauskas, Bronius Petrulis, Jurgis Slavėnas, Antanas Stasiūnas, Jonas Zigmas Venskevičius.

11.2. INŽINIERIŲ RENGIMO INSTITUTE KIEKYBINIAI IR KOKYBINIAI ASPEKTAI Institutas išleido 62071 inžinierių, iš jų 72,45 proc. baigė stacionarą, 24,14 proc. vakarinį skyrių ir 3,41 proc. - neakivaizdinį skyrių. Bendra inžinierių rengimo tendencija nuolatinis ir gana ryškus augimas, nors kai kuriais metais būdavo nukrypstama į vieną ar kitą pusę, išskyrus paskutiniuosius ketverius metus, kai inžinierių buvo išleidžiama mažiau (žr. 11.3 lentelę). Pirmaisiais penkeriais metais buvo išleidžiama po tris šimtus inžinierių, 6 . 100

146

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

kurie pradėjo studijuoti dar Universiteto laikais. Vėliau devynerius metus kasmet parengta po 50 0 -7 0 0 specialistų. Po to vienuolika metų inžinierių išleista kasmet gerokai daugiau kaip po tūkstantį. Tuo laikotarpiu tris kartus buvo išleidžiama kiek daugiau kaip po 2000 inžinierių. 1967 m. tiek specialistų baigė Institutą todėl, kad dėl pasikeitusių mokymo planų (įvesto gamybinio darbo) išleistos dvi laidos. 1969 m. Institutui dar priklausė Vilniaus filialas, o jam atsiskyrus, kitais metais Institutą baigė net puse tūkstančio specialistų mažiau. Nuo 1976 m. kasmet buvo išleidžiama daugiau kaip po 2000 inžinierių. Daugiausia Institutą kasmet baigdavo 1 9 8 1-1986 m. laikotarpiu - daugiau kaip po pustrečio tūkstančio specialistų. Po to inžinierių būdavo išleidžiama gerokai mažiau, tačiau ir tada Institutą per metus baigdavo 4 ,9 -6 ,2 karto daugiau absolventų, negu pirmaisiais Instituto veikimo metais. Inžinierių išleidimo dinamiką ir kiekį lėmė stacionaro, t.y. dieninių fakultetų, veikla. Iš pradžių (8 metus) bendras Instituto ir stacionaro parengtų inžinierių skaičius sutapo, nes tada juos rengė tik dieninis skyrius. Vėliau inžinierių išleidimas stacionare kito maždaug taip, kaip ir visame Institute, tik, žinoma, buvo išleidžiama mažiau specialistų, nes prisidėjo vakarinių skyrių, o vėliau ir neakivaizdinio skyriaus absolventai. Daugiausia inžinierių daugiau kaip po 2000 - dieniniai skyriai parengė 1 9 8 2-1986 metais. Pirmieji specialistai vakarinį skyrių baigė 1959 m. Absolventų čia kasmet daugėjo, ir 1967 m. viršijo pusę tūkstančio. Daugiausia inžinierių (866) vakariniai skyriai išleido 1969 m., kai Institutui dar priklausė Vilniaus filialas. Po to vakariniai skyriai išleisdavo per metus per penkis šimtus specialistų, išskyrus penkerius metus, kai absolventų buvo mažiau. Neakivaizdinis skyrius pirmuosius du specialistus išleido 1964 m. Vėliau jį baigdavo po keliasdešimt inžinierių, ir tik septynis kartus jo absolventų skaičius viršijo šimtą. Tarp Instituto absolventų buvo 62,10 proc. vyrų ir 37,90 proc. moterų. Daugiausia moterų inžinierių parengė Cheminės technologijos, Inžinerinės ekonomikos ir Lengvosios pramonės fakultetai, nes čia buvo merginoms prieinamiausių specialybių. Išleidžiamų inžinierių skaičius priklausė nuo studentų priėmimo kontingentų, kurie buvo skiriami iš viršaus, ir nuo studentų nubyrėjimo. Studentų priėmimo kontingentai buvo nustatomi, atsižvelgiant į planuojamą inžinierių poreikį po 5 metų (stacionarui) ar po 6 metų (vakariniams ir neakivaizdiniam skyriams). Pirmaisiais KPI veikimo metais buvo priimta 600 pirmakursių (visi į stacionarą), vėliau jų priimdavo kaskart daugiau, o 1967 m.-pasiekė 4475. Vėliau, atsiskyrus Vilniaus filialui, studentų priimta tik 3335, paskui buvo priimama šiek tiek daugiau - 3730 (1982 m.), po to vėl mažiau. Studentų nubyrėjimą galima sužinoti, apskaičiavus santykį tarp tais metais baigusių absolventų ir prieš penkerius metus (stacionare) ar šešerius metus (vakariniuose ir neakivaizdiniame skyriuose) priimtų studijuoti studentų skaičiaus. Antai 1985 m. Institutą baigė 2653 inžinieriai, iš jų 2112 stacionarą, 469 - vakarinius skyrius ir 72 neakivaizdinį skyrių. Prieš penkerius metus į stacionarą priimti 2575 abiturientai, o prieš šešerius metus į vakarinį skyrių - 950, į neakivaizdinį skyrių - 225 pirmakursiai, iš viso 3750. Taigi stacionarą laiku baigė 82,02 proc., vakarinius skyrius 49,37 proc., o neakivaizdinį skyrių 32 proc., o visą Institutą 70,75 proc. visų turėjusių baigti asmenų; kitaip sakant, studentų nubyrėjimas tais metais buvo 29,25 proc.. Iš' to matyti, kad efektyviausia inžinierių rengimo forma yra dieninė, o neefektyviausia - neakivaizdinė. Tai savaime suprantama, nes stacionaro studentai tik mokosi, jie nuolat paskaitose ir laboratorijose bendrauja su dėstytojais. Neakivaizdinio skyriaus studentai dirba gamyboje, studijoms gali skirti tik nuo to atliekamą laiką, su dėstytojais susiduria tik per egzaminų ir laboratorinių darbų sesijas bei susirašinėdami laiškais.

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

147

Instituto absolventai vadovavo ir vadovauja įvairiems gamybos barams ir net ištisoms ūkio šakoms, projektavo miestus ir gamyklas, konstravo ir konstruoja naujus gaminius, dirba mokslinį darbą ir rengia specialistus aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose. Atskiroms ūkio šakoms vadovavo inžinieriai A. Bagdonas (kaimo statyba), I. Černikovas (autotransportas), S. Dulskas (maisto pramonė), S. Jasiūnas (statybinių medžiagų pramonė), A. Spudulis (chemijos pramonė), J. Šerys (komunalinis ūkis) ir kt. Instituto auklėtiniai svariai prisidėjo prie cemento, chemijos, radioelektronikos, siuvimo, staklių pramonės šakų kūrimo, kitų pramonės šakų plėtojimo. Daugeliui Lietuvos įmonių ir statybos organizacijų vadovavo ar dabar vadovauja Instituto absolventai. Daug Institutą baigusių inžinierių dirbo Pramoninės statybos, Miestų statybos, Autokelių projektavimo ir kituose institutuose bei projektavimo organizacijose, kurių daugeliui vadovavo Instituto absolventai. Nemažai KPI absolventų savo gyvenimą paskyrė mokslinei veiklai. Tai Lietuvos Mokslų Akademijos akademikai ir nariai korespondentai J. Mockus, A. Nemūra, K. Ragulskis, L. Telksnys, D. Eidukas, R. Bansevičius ir kt. KPI rektorius V. Domarkas, prorektoriai Č. Jakimavičius, J. Palaima, P. Švenčianas, M. Rondomanskas, J. Gecevičius, K. Kriščiūnas, dekanai A. Barauskas, A. Kajalavičius, S. Masiokas, S. Mickūnas, J. Staniškis, E. Vaineikis ir kt. bei šimtai dėstytojų rengė ir rengia aukštos kvalifikacijos specialistus aukštojoje mokykloje, kurią patys prieš kelioliką ar keliasdešimt metų yra baigę. Keli šimtai absolventų yra tapę respublikinių premijų mokslo ir technikos srities lauretais. Iš tūkstančių Instituto absolventų buvo ir tokių, kurie nepateisino inžinieriaus vardo: kai kurie pirmenybę teikė kanceliariniam darbui, o ne kūrybai ir gamybinei veiklai. Dalis absolventų, nors turėjo inžinierių kvalifikaciją, faktiškai atlikinėjo technikų pareigas, kai kurios moterys inžinieriaus profesijai deramai atsiduoti negalėjo dėl šeimyninių aplinkybių. Daug KPI auklėtinių aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimime. K. Antanavičius, J. Beinortas, B. Lubys, S. Malkevičius, V. Paliūnas, A. Patackas, Č. Šidlauskas, L. Šepetys, P. Varanauskas ir kt. (iš viso 16 asmenų) yra Kovo 1 1-osios nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarai. Lietuvos prezidentas A. Brazauskas yra Hidrotechnikos fakulteto absolventas. Inžinieriai A. Sakalas ir J. Bernatonis buvo Seimo pirmininko pavaduotojai, o A. Baležentis, A. Baskas, V. Buinevičius, V. Bulovas, V. Juškus, J. Katkus, G. Paviržis ir kt. (iš viso 20 asmenų) - Seimo nariai. Buvę premjerai B. Lubys, A. Šleževičius, Krašto apsaugos ministras L. Linkevičius, Ryšių ir informatikos ministrai G. Žintelis, V. Abraitis, Švietimo ir mokslo ministras V. Domarkas ir kt. taip pat yra baigę Kauno politechnikos institutą. Didelė dalis absolventų, likusių pramonėje, stengiasi ištraukti įmones iš sunkumų, susietų su perėjimų į rinkos ekonomikos sąlygas. Dalis inžinierių gamybininkų ir net mokslo darbuotojų persimetė į komerciją ir verslus, kur kai kurie pasiekė neblogų rezultatų. 11.2 lentelė Inžinierių išleidimas Baigusiųjų Institutą skaičius

Metai

r

*

Iš viso

Stacionarą

Vakarinį skyrių

Neakivaizdinį sk.

1951

326

326

—

...

1952

354

354

...

...

1953

325

325

...

...

1954

334

334

...

...

148

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

1955

311

311

—

—

1956

531

531

—

—

1957

560

560

—

—

1958

608

ęos

—

—

1959

749

718

31

.. .

1960

773

719

54

.. .

1961

640

587

53

.. .

1962

726

579

147

. . .

1963

697

542

155

. . .

1964

757

514

241

2

1965

1253

873

378

4

1966

1164

692

436

36

1967

2194

1493

629

72

1968

1892

1210

640

42

1969

2170

1247

866

57

1970

1652

1032

529

91

1971

1946

1185

617

144

1972

1864

1173

554

137

1973

2062

1258

700

104

1974

1964

1297

566

101

1975

1978

1285

594

99

1976

2154

1423

624

107

1977

2052

1373

572

107

1978

2191

1535

581

75

1979

2257

1581

587

89

1980

2318

1707

543

68

1981

2517

1866

578

73

1982

2687

2094

510

83

1983

2680

2128

506

46

1984

2766

2186

537

43

1985

2653

2112

469

72

«

11. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO RAIDOS APŽVALGA

149

1986

2648

2098

483

67

1987

1677

1231

362

84

1988

1604

1036

469

99

1989

2017

1848

449

84

1990

2020

1326

528

130

Iš viso

62071

44969

14986

2116

Pastaba. Lentelė sudaryta remiantis statistikos knygos duomenimis. LITERATŪRA 1. 2. 3.

Kauno politech n ikos instituto dvidešim tpenkm etis, p. 80,81, 82 Kauno politech n ikos institutas devintajam e pen km etyje (1 9 7 1 -1 9 7 5 m etais). - K , 19 76.-P. 38 Kauno p olitech n ikos instituto pasas, saugom as KTU p erson alo direkcijoje.

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

įTUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

1951 ~ 1990 m.

12.1. KIEKYBINIO AUGIMO METAI /1951-1970/ Į Politechnikos institutą pertvarkytieji buvusio KVU techniškieji fakultetai 1951 metų rudenį naujus studentus priėmė į 16 oficialiai patvirtintų specialybių: Cheminės technologijos fakultete - į maisto produktų technologijos; organinių medžiagų technologijos; silikatų technologijos; durpininkystės specialybes; Elektrotechnikos fakultete - į elektros stočių, tinklų ir sistemų; pramonės įmonių elektrinių įrengimų specialybes; Hidrotechnikos fakultete - į hidrotechninės statybos (iki 1967 m.), automagistralių ir miesto kelių; vandentiekio ir kanalizacijos specialybes; Mechanikos fakultete - į automobilių transporto, mašinų gamybos technologijos; pluoštinių medžiagų technologijos, pramoninės šiluminės technikos specialybes; Statybos fakultete - į architektūros; pramoninės ir civilinės statybos; žemės ūkio statybos specialybes. Tačiau šių fakultetų aukštesniuose kursuose dar buvo daug studentų, studijavusių ir tokias specialybes, kurios oficialiuose dokumentuose nei KVU, nei KPI nefigūravo, bet kurie, atsižvelgiant į pokario Lietuvos poreikius, jau buvo pradėti rengti. Todėl 1953 metais buvo išleista paskutinė laida neorganinių medžiagų technologijos, maisto pramonės mašinų ir įrengimų specialybių, 1954 m. - inžinerinės geodezijos, geležinkelio statybos specialybių, 1956 m. - vandens jėgos panaudojimo specialybių inžinieriai. Kai kurių šių specialybių rengimas vėliau, atsiradus naujiems poreikiams, buvo atnaujintas. 1952 metais oficialiai įteisintas priėmimas į radiotechnikos specialybę (nors šios specialybės inžinieriai jau anksčiau buvo rengiami KVU, surenkant į šios specialybės aukštesniuosius kursus kitų Elektrotechnikos fakulteto specialybių studentus). Radiotechnikos specialybė apėmė ir automatinio elektros ryšio specialybės inžinierių rengimą, bet oficialus priėmimas į šią specialybę įteisintas tik 1969 m. 1953 m. pradėta priiminėti studentus į elektros mašinų ir aparatų specialybę, o 1954 m. - į siuvinių konstravimo bei technologijos ir odos gaminių konstravimo bei techno­ logijos specialybes. 1955 m. atidarytos dar dvi naujos specialybės: radijo aparatūros konstravimo ir matematinių skaičiavimo prietaisų ir įrengimų (ji nuo 1964 m. vadinosi elektroninių skaičiavimo mašinų specialybe). 1956 metais atnaujintas neorganinių medžiagų bei trąšų technologijos specialybių inžinierių rengimas. Institutas per visą savo veiklos laikotarpį stengėsi, kad jo rengiamų specialistų specialybė ir specializacija kuo geriau atitiktų respublikos ūkio poreikius. Pirmųjų metų sunkumai. Pirmieji naujai sukurto instituto gyvenimo metai buvo labai sunkūs: 1951 m. rudenį institutas nustatytu laiku neįstengė surinkti į I kursą planuotų priimti 600 studentų. Teko pratęsti priėmimo laiką, rengti papildomus stojamuosius egzaminus. Tai privertė labai susirūpinti techniškųjų mokslų propaganda tarp Lietuvos jaunimo, taip pat nedelsiant spręsti bendrabučių problemą. Tuo metu Institutas savo

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

151

bendrabučiuose galėjo apgyvendinti tik 290, t.y. mažiau negu 13 proc. studentų. Nuomuoti kambarį (arba lovą) privačiai kainavo brangiai, ir tuomet nedaug kam buvo įkandama. Nors ir mokymo reikalams patalpų buvo ne per daugiausia, rektoratas ryžosi dalį jų paversti bendrabučiais. Tokie laikini bendrabučiai jau 1951 m. rudenį buvo įrengti Centriniuose rūmuose, II rūmuose, Statybos fakultetui laikinai perduotuose buv.Vyskupijos rūmuose. Todėl visuose fakultetuose pereita prie dviejų pamainų užsiėmimų sistemos (dar ir 1957 1958 m.m. užsiėmimai vykdavo nuo 9 vai. ryto iki 21 vai. vakaro). Nuo 1952 m. studentų bendrabučiams buvo naudojamos Centrinių rūmų bufeto ir Metalų technologijos katedros laboratorijų patalpų dalis, Cheminės technologijos fakulteto priestate esančios auditorijos ir procesų bei aparatų katedros kabinetai. Net ir 1956 metais tikruose bendrabučiuose gyveno tik 435 studentai, o mokymo patalpose, paverstose bendarbučiais, dar 205 studentai. Tik 1957 m. pavasarį buvo likviduoti paskutinieji „laikinieji“ bendrabučiai Centriniuose ir II rūmuose. Besiformuojantis ir bręstantis Politechnikos institutas savo gyvavimo pirmąjį penkmetį nemažų sunkumų patyrė komplektuodamas dėstytojų kadrus. 1952 m. pavasarį Institute buvo 236 dėstytojai (9 profesoriai, 33 docentai, 126 vyresnieji dėstytojai ir 68 asistentai). Jų pedagoginio darbo stažas buvo toks: iki 2 metų ~ 32 proc., nuo 2 iki 5 metų 25 proc., nuo 5 iki 10 metų - 29 proc., daugiau kaip 10 metų - 14 proc. 1954 metais etatinių dėstytojų skaičius išaugo iki 281, visą jų prieaugį sudarė jauni specialistai, paties Instituto auklėtiniai. Be to, Institute dar dėstė 144 antraeilininkai bei valandininkai, kurie pirmaeiles pareigas ėjo kitose aukštosiose mokyklose, mokslinio tyrimo institutuose, gamyklose. Taigi etatiniai dėstytojai sudarė tik 60 proc. visų dėstančiųjų. Institute nuolat būdavo laisvų dėstytojų etatų, nes trūko kandidatų jiems užimti. Čia iš dalies kenkė ir tuo metu Kaune jaučiama didelė butų krizė. Naujai susikūrusio Instituto laboratorinė bazė buvo palyginti silpna. Statybos fakultetas praktiškai beveik neturėjo jokių laboratorijų, Mechanikos fakulteto laboratorijų dauguma įrengimų buvo pasenusio tipo. Visame Institute 1951 metais tebuvo vienas kino filmų demonstravimo aparatas. Naujai susikūrusiam Institutui nemaža dėmesio skyrė SSRS aukštojo mokslo ministerija. 1952 m. gruodžio mėnesį Instituto pedagoginių ir mokslinių kadrų ir materialinės bazės reikalus svarstė šios ministerijos kolegija, paskirti tam tikri įrengimų fondai ir lėšos. 19 5 2 -1 9 5 4 m. Instituto vadovybės ir katedrų pastangomis naujai sukuriamos Spektrografijos, Ultragarso, Šilumos ir masės mainų, Aukštos įtampos, Elektrinių matavimų, Elektros tinklų ir sistemų, Relinės apsaugos ir sisteminės automatikos, Inžinerinių konstrukcijų, Statybinių medžiagų, Statybinės fizikos ir dar kelios kitos laboratorijos. 1955 m. Centrinių rūmų kieme pastatyta nauja didelė Hidrotechnikos laboratorija, kurioje buvo galima atlikti daugumą laboratorinių tyrimų, susijusių su hidrotechninių įtvarų ir mašinų gamybos aukštųjų mokyklų vyriausiosios valdybos viršininko prof. dr. modeliavimu. 1955 m. rudenį Institute lankėsi SSRS aukštojo mokslo ministerijos Politechninių Aržanikovo vadovaujama komisija, kuri nuodugniai susipažino su Instituto darbu. Po šio apsilankymo, tų pačių metų gruodžio mėn. Institutui iš Maskvos aukštųjų mokyklų perduota įvairių įrengimų už 1 mln. rublių, skirta 13 naujų staklių metalo apdirbimo mokymo dirbtuvėms. 1951 1956 metų laikotarpiu Institutas įrengimams iš vyriausybės gavo 7,5 mln. rublių. Didelę pagalbą įrengiant mokomąsias laboratorijas Kauno politechnikos institutui teikė kitos SSRS aukštosios mokyklos - draugiškai dalijosi aparatūra, įrengimais ir patyrimu. Pavyzdžiui, Radiotechnikos katedra gavo daug įvairių įrengimų ir aparatūros (radiolokacinių stočių, ultratrumpųjų bangų stočių, matavimo aparatūros) iš Maskvos energetikos instituto,

152

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE .y.

Leningrado politechnikos instituto. Tekstilės katedra iš Maskvos tekstilės instituto gavo daug įvairių staklių ir kitų mašinų. Mokymo planai ir studijų organizavimo pokyčiai. Pirmaisiais KPI organizavimo metais mokymo procesas vyko pagal mokymo planus sudarytus, dar Universiteto laikais. Tačiau palaipsniui reikėjo pereiti prie 1950-1951 metais patvirtintų sąjunginių tipinių mokymo planų. Tipinis kokios nors specialybės mokymo planas - tai pagrindinis dokumentas, kuriuo turėjo vadovautis Sovietų Sąjungos visos aukštosios mokyklos, organizuodamos tos specialybės mokymo procesą. Planą sudarydavo ir tvirtindavo SSRS aukštojo mokslo ministerija. Iš mokymo plano nebuvo galima išbraukti nė vieno dalyko. Papildomai įrašyti kokį nors dalyką iki 1964 metų taip pat būdavo keblu, nes buvo nustatytas savaitės užsiėmimų 36 valandų (vėliau 34 vai.) normatyvas, užpildytas tipinio plano dalykams skirtomis valandomis. Mokymo plane nustatytas didžiausias vienoje egzaminų sesijoje laikomų egzaminų ir įskaitų skaičius, didžiausias kursinių projektų skaičius ir 1.1. Aukštoji mokykla turėjo teisę tik perkelti atskirų dalykų dėstymą iš vieno semestro į kitą arba iki 15proc. pakeisti dalyko paskaitoms skirtų valandų skaičių, bet tik tuo atveju, jei to reikalavo tame pačiame fakultete esančių kelių specialybių mokymo planų derinimas, norint paskaitas skaityti didesniems studentų srautams. Specialybių nomenklatūra, pritaikyta tokiai milžiniškai valstybei kaip SSRS, ne visiškai tiko palyginti nedidelę pramonę turinčiai Lietuvai. Iš Universiteto į KPI persikėlusios kai kurios specialybės sąjunginėje klasifikacijoje neturėjo savo atitikmenų. Maisto produktų technologijos specialybės 6 specializacijas, kurias tam tikru periodiškumu rengė KPI, sąjunginėje nomenklatūroje atitiko 6 specialybės. Silikatų technologijos specialybę atitiko 3 sąjunginės nomenklatūros specialybės, pluoštinių medžiagų technologijos specialybę - taip pat 3 specialybės, organinės technologijos specialybę - 4 specialybės. Kas metai priiminėti po 6-8 studentus į visas mums reikalingas specialybes neleido normatyvai (mažiausiai į specialybės I kursą galima buvo priimti 25 studentus). Tai kiekvienais metais gerokai komplikuodavo studentų priėmimo į I kursą planų projektų rengimą, tokių specialybių mokymo planų sudarymą ir 1.1. Todėl Lietuva kelis kartus siūlė SSRS aukštojo mokslo ministerijai į specialybių nomenklatūrą įtraukti KPI rengiamas kompleksines specialybes. 1961 m. tokios kompleksinės specialybės buvo patvirtintos, bet 1964 m. jas vėl panaikino. Prieš kompleksines specialybes pasisakė stambūs siauros specializacijos institutai ir kai kurios sąjunginės ministerijos (maža to, 1975 metų pabaigoje SSRS lengvosios pramonės ministerija užklausė Lietuvos lengvosios pramonės ministeriją, ar iš viso tikslinga KPI rengti lengvosios pramonės specialistus, esą jų pakankamai gali parengti centriniai specializuoti institutai). Todėl naujojo Instituto fakultetams 1952-1 9 5 3 metais sudaryti fakulteto mastu unifikuotus ir su fakulteto specialybių specifika suderintus mokymo planus buvo labai sunku. Vieno fakulteto specialybių tipinių mokymo planų valandų skaičius, skiriamas atskiriems dalykams, dažnai šiek tiek skirdavosi. Sudarant darbinį, unifikuotą specialybės planą, kiekviena katedra „kovojo“, kad jos dėstomi dalykai nebūtų skriaudžiami. Ieškant kompromisų, kai kurių specialybių darbo planuose numatomų savaitinių užsiėmimų trukmė, egzaminų ir projektų skaičius žymiai viršydavo normatyvus. Instituto taryba ir katedrų vedėjų pasitarimai fakultetuose 1 9 5 2-1958 metais daug kartų svarstė, kaip sumažinti studentų perkrovimą, nes, pvz., 1956 m. rudens semestro Mechanikos ir Elektrotechnikos fakultetų tvarkaraščiuose savaitinių užsiėmimų trukmė siekdavo 4 5 -4 6 valandas per savaitę,

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

153

Cheminės technologijos ir Statybos fakultetuose - 42 valandas per savaitę. Studentas per vieną egzaminų sesiją turėdavo išlaikyti 7 ir net 9 egzaminus. Nors 1 9 5 1 -1 9 5 5 metų egzaminų sesijų rezultatų sulaukta gerų, bet buvo aišku, kad jie yra ne tiek gero mokymosi, kiek tuometinės stipendijų skirstymo sistemos ir dėl to atsiradusio dėstytojų liberalumo padarinys. Tuo laiku studentas, egzaminų sesijoje gavęs patenkinamą pažymį, prarasdavo teisę gauti stipendiją. Nors oficialiai ir draudžiant, bet gan dažnai egzaminai būdavo perlaikomi norint pagerinti pažymį, pasitaikydavo ir kitokių nukrypimų nuo sesijos reikalavimų. 12.1 lentelė Žiemos egzaminų sesijų rezultatai KPI

Žiemos egzaminų sesiją išlaikė be trejetų Sesijoje gautų pažymių vidurkis

1951/1952

1952/1953

1953/1954

1954/1955

71,4 proc.

80,5 proc.

80,2 proc.

73,1 proc.

4,32

4,24

4,38

Tik nuo 1956 metų, pakeitus stipendijų skirstymo tvarką, dėstytojų liberalumo reiškiniai per sesiją tapo retesni, padidėjo reiklumas, o tai, aišku, nedelsiant atsiliepė sesijų rezultatams. Jau 1 9 5 6 -1 9 5 7 m.m. žiemos sesijoje egzaminus be trejetų išlaikiusiųjų kiekis sumažėjo iki 54,5 proc., o 1 9 5 7 -1 9 5 8 m. - iki 48,5 proc. 1956 m. Aukštojo mokslo ministerija išleido instruktyvinį laišką 1-100, kuriuo pranešama, kad nuo 1 9 5 6 -1 9 5 7 mokslo metų pakeičiamas dėstytojų etatų skirstymo kriterijus: etatai aukštosioms mokykloms skiriami ne pagal dėstytojų pedagoginio krūvio sumą, o pagal besimokančių studentų skaičių. Dėl to buvo patariama sumažinti studentams privalomų užsiėmimų trukmę, skatinti studentų savarankiškas studijas dirbant su knyga, laboratorijose, projektavimo kabinetuose ir t.t. Tuo tikslu buvo rekomenduojama paskaitose nušviesti tik svarbiausią, dalyko programoje numatytą, medžiagą, nedėstyti receptūrinės medžiagos, detales perkelti į laboratorinius darbus, į savarankišką literatūros ir dėstytojų parengtų mokymo priemonių studijavimą, plačiai naudoti mokomuosius filmus, įvairias technines priemones. Pabrėžta, kad aukštoji mokykla turi išugdyti platų studento požiūrį į savo specialybę, kad jis matytų ne tik gamybos dabartį, bet mokėtų įžvelgti ir tolimesnę jos raidą ir tobulėjimą, pasitelkus naujausius mokslo ir technikos laimėjimus. Rekomenduota studentams skaityti trumpus fakultatyvinius, dažnai besikeičiančius kursus, įvesti alternatyvinius, studentų laisvai pasirenkamus kursus. Tai buvo labai progresyvus dokumentas, ir neatsitiktinai jis buvo kartojamas visuose po to pasirodžiusiuose aukštosios mokyklos veiklą reglamentuojančių dokumentų rinkiniuose (1957, 1965, 1978). Daugelis jo rekomendacijų aktualios ir šiandien, praėjus 40 metų. Tačiau norint įgyvendinti šio dokumento nurodymus, visų pirma reikėjo turėti pakankamai mokymo literatūros, gerą laboratorinę bazę, daug išsamios metodinės medžiagos, demonstracinės įrangos ir t.t. Be to (gyvenimas parodė, kad tai, ko gero, svarbiausia), teko nugalėti kiekvienai aukštajai mokyklai būdingą dėstytojų kolektyvo konservatyvumą. Kauno politechnikos institute už mokymo procesą atsakingiems prorektoriams M. Martynaičiui (1 9 5 6 -1 96 4 ) ir Č. Jakimavičiui (1 9 6 4 -1 9 8 9 ) daugiau kaip tris. dešimtmečius po šio dokumento pasirodymo didžiąją dalį savo pastangų teko nukreipti šiomis kryptimis. (1962 m. pavasarį KPI dėstytojų susirinkime pažymėta, kad „laiško 1-100 rekomendacijos realizuojamos gana lėtai, nors šis klausimas keletą kartų svarstytas Instituto

154

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

mokslinėje taryboje,... mūsų katedros ir dėstytojai net ir tų disciplinų, kurių yra pakankamai vadovėlių lietuvių ar rusų kalbomis, labai nenoriai mažina privalomų paskaitų krūvį“) 1953 m. Institute atsirado nauja inžinierių rengimo forma - vakarinės studijos asmenų, dirbančių gamyboje. Tais metais buvo įkurtas Vakarinis fakultetas, į kurio I kurso mašinų gamybos technologijos ir pluoštinių medžiagų mechaninės technologijos specialybes buvo priimta 50 studentų. Šį fakultetą tuo metu administravo Mechanikos fakulteto dekanatas. 1954 m. į I jo kursą priimta dar ir viena grupė pramoninės civilinės statybos specialybės studentų. Vėliau, atsiradus daugiau nemechaninio profilio specialybių ir padaugėjus studentų, šis fakultetas buvo išformuotas, jo studentus perdavus prie atitinkamų fakultetų sukurtiems vakariniams skyriams. Vakarinio mokymo forma plėtojosi labai sparčiai, netrukus atsirado KPI vakariniai skyriai (po to ir fakultetai) Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Į vakarinį skyrių studentų buvo priimama vis daugiau ir daugiau: 1956 m. į I kursą priimti 175 studentai, 1966 m. - 1585 studentai. Pagal nuostatus į vakarinį skyrių buvo galima priimti tik dirbančius pagal studijuojamą specialybę, tačiau ilgą laiką to nepaisyta - į I kursą buvo priimti bet kur dirbantys asmenys. Dirbti pagal specialybę būtina buvo tik pradedant studijas IV kurse. Dėl to į vakarinio skyriaus I kursą patekdavo daug tokių, kurie dėl konkurso neįstodavo į dieninį skyrių, tačiau pirmosiose šių fakultetų absolventų laidose buvo daugiausia nemažą gamybinę patirtį turintys žmonės. Vakarinio skyriaus studentų mokymo planai būdavo panašūs į dieninio skyriaus mokymo planus, tačiau studijos čia trukdavo 6 metus. Studentai kas savaitę turėdavo 16 vai. auditorinių ir laboratorinių užsiėmimų. Gamybinių praktikų nebuvo, tik vėliau įvesta 1 mėn. diplominė praktika. Šio skyriaus studentai darbovietėse gaudavo kasmetines papildomas mokamas atostogas sesijos egzaminams laikyti ir 4 mėn. mokamas atostogas diplominiam projektavimui. Pirmoji aukštojo mokslo reforma. Liaudies ūkio taryba. 1957 m. SSRS Aukščiausioji taryba priėmė įstatymą dėl pramonės ir statybos valdymo patobulinimo. Lietuvoje įkurta Liaudies ūkio taryba (LŪT). Tai turėjo labai didelės teigiamos įtakos Instituto raidai. Visų pirma LŪT sukūrimas ir pirmieji jos veiklos žingsniai išryškino Lietuvos pramonės ir kitas ūkio sritis, kurioms trūko inžinierių ir kurių respublikai niekas nerengė. Kartu išryškėjo, kad kai kurių specialybių (vandentiekio ir kanalizacijos, autokelių, mėsos ir pieno technologijos ir kt.) studentų kontingentai nebuvo suderinti su respublikos poreikiais, t.y. jie buvo per dideli. Instituto taryba, siekdama greičiau patenkinti naujai išryškėjusį specialistų poreikį, 1957 m. pavasarį nutarė iš kitų specialybių du kursus baigusių studentų suformuoti trūkstamiausių specialybių trečią kursą, ir dėl to jau 1960 metais Institutas išleido statybos ir kelių mašinų, medienos technologijos, laivų mašinų ir mechanizmų specialybių inžinierių pirmąsias laidas, nors studentai į šių specialybių pirmą kursą buvo pradėti priiminėti tik 1957 metais. Tada taip pat pradėta rengti cheminių pluoštų technologijos, pramonės įrengimų elektros pavarų bei automatizavimo, šildymo ir vėdinimo specialybių inžinierius ir atnaujintas inžinerinės geodezijos specialybės inžinierių rengimas (cheminių pluoštų technologijos specialybės inžinierių rengimas, išleidus 8 laidąs ir nebesant poreikio, 1970 m. buvo nutrauktas). Į laivų mašinų ir mechanizmų specialybės I kursą studentai priimti tik iki 1959 metų. Išleidus 4 laidas, šios specialybės rengimas dieniniame skyriuje buvo nutrauktas ir atnaujintas tik nuo 1962 metų, bet jau vakariniame skyriuje, Klaipėdoje. Nuo 1978 metų į šios specialybės I kursą pradėta priiminėti ir šio fakulteto dieniniame skyriuje.

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

155

Pradėjus galvoti apie atominės elektrinės statybą Lietuvoje, atsižvelgdamas į Mokslinio technikos komiteto energetikos skyriaus viršininko J. Linkaičio prašymą, Institutas 1958 m. rudenį pasiuntė į Maskvos energetikos institutą Mechanikos fakulteto 3 kursus baigusius 7 studentus (L. Ašmantą, A. Bagdoną, L. Montrimą, J. Nemirą, A. Vaineikį, V. Vėžį ir J. Vilemą) studijuoti atominių elektros stočių ir įrengimų specialybės. Kai kurie iš jų ir šiandien tebėra beveik vieninteliai atominės energetikos specialistai Lietuvoje. Nuo 1958 metų pradėti rengti naujo tipo specialistai: inžinieriai ekonomistai gamybos ir darbo mokslinio organizavimo tikslams. Rengiant šio tipo specialistus apie 6 5-70 proc. laiko buvo skiriama inžineriniam, o 30 -3 5 proc. - ekonominiam rengimui. Nuo 1958 m. studentai buvo priimami į mašinų gamybos ekonomikos ir organizavimo specialybę, nuo 1959 m. - į lengvosios pramonės ekonomikos ir organizavimo, nuo 1961 m. - į statybos ekonomikos ir organizavimo specialybę (nuo 1963 m. ji perkelta į Vilniaus filialą), o nuo 1964 m. - į transporto ekonomikos ir organizavimo specialybę. Nuo 1959 m. pradėti rengti statybinių dirbinių ir konstrukcijų gamybos inžinieriai technologai. Nuo 1959 m. rugpjūčio 17 d. KPI iš sąjunginės priklausomybės perėjo į respublikinę, jį perėmė Lietuvos TSR Ministrų taryba. Labai dideles mokymo proceso permainas sukėlė mokymo planų pakeitimas 1959 metais, SSRS Aukščiausiajai tarybai priėmus įstatymą „Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu stiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo“. Mokymo trukmė pailginta iki penkerių ir pusės metų. Pirmuosiuose kursuose įvestas keturių semestrų gamybinis darbas gamyklose ir statybose: studentai už atlyginimą normalią darbo dieną dirbdavo gamyboje, o vakarais lankydavo užsiėmimus Institute (12-16 savaitinių valandų). Studentai, turėję studijuojamosios specialybės darbo stažą, nuo gamybinio darbo buvo atleidžiami. Jiems reikėjo organizuoti atskirą sutrumpinto mokymo srautą. Mokymo proceso organizavimas pasidarė labai komplikuotas. Kadangi lengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt. pramonės šakų gamybinis procesas buvo nepertraukiamas, kai kuriuose fakultetuose užsiėmimus teko organizuoti keliomis pamainomis. Teigiama buvo tai, kad studentai dar prieš diplominę praktiką būdavo skirstomi į darbovietes. Praktika buvo ilgalaikė ( 6 - 9 mėn.), ją studentas -turėjo atlikti toje įmonėje, į kurią buvo paskirtas dirbti. Per praktikas studentas turėdavo eiti techninio personalo pareigas ir kartu atlikti kai kurias mokymo užduotis. Diplominę temą studentas gaudavo savo darbovietėje, todėl mokymo ryšiai su gamyba šiuo požiūriu buvo labai glaudūs. Įgyvendindamas šiuos mokymo planus, Institutas susidūrė su daugybe sunkumų, susijusių su I-II kursų studentų įdarbinimu, diplominės praktikos organizavimu ir kt. Labai dažnai pagalbos tekdavo prašyti tuo metu veikusioje Liaudies ūkio taryboje, Statybos ministerijoje bei kitose žinybose, kurioms Institutas rengė kadrus ir kurios labai operatyviai ir palankiai atsiliepdavo į Instituto prašymus. Po kelerių metų paaiškėjo, kad naujoji mokymosi sistema netobula. Dirbti ir mokytis buvo sunku. Akademinis pažangumas labai krito,nes pirmuosiuose kursuose teko kaip ir anksčiau studijuoti aukštąją matematiką, braižomąją geometriją, fiziką ir kitas teorines disciplinas, kurios, net ir nedirbant, yra sunkiai išmokstamos. Tada gamybinis darbas buvo sutrumpintas iki pusantrų metų, dar vėliau iki vienerių metų, o 1963 m. birželio mėn. Sovietų Sąjungos vyriausybė priėmė nutarimą nuo 1964 metų vėl labai pakeisti mokymo planus. Skelbta, kad jų tikslas: „neatsisakant 1959 metų reformos privalumų, išvengti išryškėjusių trūkumų ir sunkumų, su kuriais susidurta vykdant reformą“. Gerai matydama sunkumus, o visų pirma - laiko stoką, su kuria susidūrė pirmųjų kursų studentai, nuo 1959 metų priversti derinti darbą gamyboje su vakarinėmis studijomis,

156

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

Instituto vadovybė ėmėsi priemonių operatyviai aprūpinti mokymo procesą literatūra ir vaizdinėmis priemonėmis. 1960-1961 metais įsigyta šiek tiek dauginimo technikos (ir rotaprintas), įsteigta sava spaustuvė (ji buvo vadinama multiplikavimo laboratorija, nes savo spaustuvių Lietuvos aukštosios mokyklos negalėjo turėti). Tačiau reikėjo atlikti ir nemažą organizacinį darbą, norint sutelkti dėstytojus efektyviai panaudoti turimas galimybes. Nuo 1963 metų pradėtas sudarinėti jungtinis Instituto mokslinio metodinio darbo planas aiškiai rodė, kokį dėmesį mokymo literatūros rengimui skyrė viena ar kita katedra. 1961 metais įkurtas kinofikacijos kabinetas, vėliau virtęs KPI kino laboratorija, kuri 1961-1970 metais išsiplėtė į pakankamai geros technikos turintį, nemažą darbą atliekantį Instituto padalinį. Čia dirbo 8-1 2 darbuotojų. Laboratorija turėjo beveik 20 įvairių filmavimo aparatų (taip pat ir greitojo filmavimo aparatūrą), apšvietimo, garso įrašymo, kino filmų ryškinimo ir dauginimo priemones. Institutas 1970 m. turėjo du stacionarius plačiaekraninius kino įrenginius Statybos ir Radioelektronikos f-tų aktų salėse, iš viso 1200 vietų, stacionarinę kino aparatūrą Studentų kultūros klubo salėje, keletą stacionarių kino įrenginių didžiosiose amfiteatrinėse auditorijose, 14 kilnojamųjų kino aparatų. Ši laboratorija kartu su studentų kino mėgėjų studija „KPI film“ 1965 - 1970 metais sukūrė nemažai trumpametražių mokomųjų ir dokumentinių kino filmų apie Kauno senamiesčio architektūrą, tiltų ir kelių statybą, judėjimo saugumą, apie respublikos parkus, istorinius memorialinius filmus apie profesorių A. Pureną, profesorių K. Baršauską ir kt. Nuo 1966 metų kino laboratorija pradėjo kurti ir diafilmus, naudojamus įvairių disciplinų mokymo procese. Kas metai laboratorija pagamindavo po keliolika tokių diafilmų. Kino laboratorijai vadovavo: G. Kutas (1 9 6 1 -1 9 6 4 ), R. Eilunavičius (1 9 6 4 -1 9 6 7 ), D. Mikulskis (1967-1972) ir S. Stankevičius (1 9 7 2 -1 9 9 3 ). 1993 m. Kino laboratorija buvo perorganizuota į Video- ir fotopaslaugų grupę (ved. J. Klėmanas). 1961 metais Braižomosios geometrijos katedra per Valstybinę politinės ir mokslinės literatūros leidyklą išleido originalų J. Jodikaičio vadovėlį „Braižomoji geometrija“, išspausdino uždavinyną, kuriame buvo nubraižytos uždavinių sąlygos, ir studentui čia pat (uždavinyne) reikėjo juos išspręsti, išvengus techniško darbo - uždavinio sąlygos persibraižymo. Panašų, studentų laiką taupantį, leidinį savo laboratoriniams darbams išleido Medžiagų atsparumo katedra. 1961 metais susikūrė Instituto studentų Projektavimo-konstravimo biuras (PKB), kuris ūkiskaitiniais pagrindais ėmėsi įvairioms organizacijoms atlikinėti įvairius darbus; dalis jų būdavo užskaitomi kaip kursiniai ir diplominiai projektai. Antai PKB jėgomis jau pirmaisiais (1961) metais buvo sudaryti Aleksoto ir Žaliakalnio keltuvų techniniai pasai. Šio užsakymo kitos Kauno projektinės organizacijos nepriėmė, ir grėsė pavojus, kad keltuvai bus uždaryti. 1961-1963 metais PKB dirbantys studentai atliko daugiau kaip 30 realių diplominių projektų. Audringo augimo sukelti sunkumai. Instituto specialybių sąrašas galutinai susiformavo 1 960-1962 metais. Tada pradėta priiminėti studentus į 17 naujų specialybių (o vėlesnių 7 metų laikotarpiu atsirado tik 5 naujos specialybės). Atsižvelgiant į Lietuvos LŪT sudarytą respublikos liaudies ūkio plėtros septynmetį planą ir Ministrų tarybos Mokslinio technikos komiteto parengtą perspektyvinių pramonės centrų plėtros planą, 1960 metais studentai pradėti priiminėti į šias specialybes: tiksliosios mechanikos prietaisai; mašinų gamybos automatizavimas ir kompleksinis mechanizavimas (nuo 1989 m. vadinosi „robototechninės sistemos“); cheminių ir technologinių procesų automatizavimas; maisto pramonės mašinos ir agregatai; chemijos pramonės mašinos ir agregatai; visuomeninio maitinimo technologija ir organizavimas; 1961 metais: metalotyra ir terminis apdirbimas;

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

157

liejininkystės mašinos ir technologija; šaldytuvai ir kompresoriai (nuo 1989 m. vadinosi „kriogeninė technika"); automatika ir telemechanika; statybos ekonomika ir organizavimas; 1962 metais: tekstilės pramonės mašinos ir aparatai; lengvosios pramonės mašinos ir aparatai; polimerų mašinos ir technologija (šios specialybės inžinierių buvo išleistos tik 4 laidos - 100 inžinierių); suvirinimo įrengimai ir technologija (Vilniaus filiale); miestų statyba (Vilniaus filiale); garso technika (Vilniaus filiale). Toks staigus ir didelis specialybių pagausėjimas sukėlė nemažų mokymo proceso organizavimo sunkumų. Reikėjo adaptuoti ir fakultetų lygmenyje unifikuoti tipinius naujų specialybių mokymo planus, skubiai parengti daug naujų dalykų dėstytojų, sukurti naujas katedras, įrengti naujas laboratorijas, parengti mokymo ir metodinę literatūrą ir t.t. Per šešerius metus (1 9 6 0 -1 9 6 6 m.) Kauno fakultetuose buvo sukurtos 22 naujos katedros (1960 m.-2, 1961 m.~3, 1962 m.-8, 1964 m.- 3, 1965 m.-2, 1966 m.-4), be to, 19 naujų katedrų Vilniaus filiale, ir 9 katedros vakariniuose fakultetuose Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. 1961 metais Institutas pasipildė 46 naujais dėstytojais, o 1962 m. pradėjo dirbti 193 nauji dėstytojai, 1963 m.~136 nauji dėstytojai, 1964 m .-144 nauji dėstytojai ir t.t. 1 961-1968 metų laikotarpiu Instituto dėstytojų skaičius nuo 400 padaugėjo iki 1270. 1966 metais beveik pusės (45 proc.) KPI dėstytojų pedagoginio darbo stažas buvo mažesnis kaip 5 metai. Naujais dėstytojais tuo metu dažniausiai tapdavo ką tik Institutą baigę jauni inžinieriai - tos pačios mokyklos auklėtiniai. Į tai atsižvelgus, inžinerinių studijų mokymo planuose buvo numatyta nuo 1961 metų IV kurse pradėti skaityti fakultatyvines pedagogikos, bendrosios psichologijos ir aukštosios mokyklos metodikos (didaktikos) paskaitas. Šį darbą organizavo 1962 metais įkurta Pedagogikos ir estetinio lavinimo katedra. Reikia pažymėti, kad šių trijų dalykų fakultatyvinį, tris semestrus trunkantį ciklą kas metai noriai klausydavo 1 00-150 IV ir V kurso studentų. Tokį trijų dalykų ciklą nuo 1966 metų turėjo išklausyti ir visi kiti jauni, pedagoginio darbo praktikos neturintys dėstytojai bei visi aspirantai. Sparčiai daugėjant studentų, Institutui 1960-1961 metais vėl labai aktuali tapo mokymo patalpų problema. Nuo 1961 m. pradžios panaikintas III rūmuose buvęs bendrabutis, ir jo patalpos paverstos auditorijomis, jos atiduotos labai sparčiai augančiam Mechanikos fakultetui. Nuo tų pat metų rudens Mechanikos fakulteto mokymo patalpomis paverstas buvęs mergaičių bendrabutis Gedimino ir K.Donelaičio gatvių kampe. 1961 m. pristatomas Chemines technologijos fakulteto priestato antras aukštas ir atiduodamas mokymo reikalams. Bet šios dalinės priemonės negalėjo išspręsti visų patalpų problemų. Materialinės bazės stiprinimas. Akademinio miestelio statyba. Instituto vadovybė dar 1960 metų pavasarį atnaujino pastangas gauti respublikos vyriausybės pritarimą KPI miestelio statybai. Vyriausybės pritarimą gavus, 1960 m. gegužės mėn. sudaryta komisija KPI akademinio miestelio eskiziniam genplanui sudaryti (doc. A. Lukošaitis, doc. K. Šešelgis, doc. P. Viliūnas). 1961 metais padėti pamatai pirmajam naujam mokymo korpusui miestelio teritorijoje. Pradėjo realizuotis sena Politechnikos instituto kolektyvo svajonė - KPI akademinis miestelis. Tolimesnis KPI akademinio miestelio projektavimas perduotas Miestų statybos projektavimo institutui. 1961 m. Akademinio miestelio genplanas (autoriai arch. V. Dičius, J. Putna, A. Zeidotas) buvo patvirtintas. 1962 m. Institutui atiduoti į Vilnių persikėlusio LTSR Ministrų Tarybos Mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komiteto rūmai (dabar K. Donelaičio g. 58). Čia iš I rūmų persikėlė Elektrotechnikos f-to dekanatas ir auditorijos, o I rūmų dalis perduota naujai įsteigtam KPI skaičiavimo centrui. Elektrotechnikos f-tui perduota ir iš Žemės ūkio akademijos 1963 m. perimtų buvusių „Pienocentro" rūmų dalis, kur įrengtos auditorijos.

158

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

Nuo 1964 metų Institutui (Mašinų gamybos fakultetui) perduoti buvę Žemės ūkio akademijos centriniai rūmai Kęstučio gatvėje. 1965 metais baigta pirmojo mokymo reikalams skirto korpuso KPI miestelyje statyba. Į šiuos gražius, erdvius, puikiai įrengtus Statybos rūmais pavadintus pastatus (15370 m2) persikėlė Statybos ir Santechnikos fakultetai. Rotušės rūmai ir kitos Statybos fakulteto turėtos patalpos grąžintos Kauno m. Vykdomajam komitetui. Santechnikos fakulteto Centriniuose rūmuose turėtą plotą užėmė prof. K. Baršausko probleminė ultragarso laboratorija, Multiplikavimo laboratorija ir Mokslinio tyrimo sektorius. Be to, čia dar 3 metams liko penkios auditorijos, kuriomis naudojosi įvairūs fakultetai. KPI akademinio miestelio teritorijoje tuo metu jau prasidėjo naujų Elektronikos rūmų statyba. Būdama tiesiogiai suinteresuota Institute parengti kuo daugiau ir kuo geresnių inžinierių, plečiant Instituto materialinę bazę labai daug padėjo Liaudies ūkio taryba. Pagerėjo Instituto materialinio aprūpinimo reikalai, iš pramonės įmonių gauta daug įrengimų ir aparatūros Instituto laboratorijoms ir mokomosioms dirbtuvėms. Tuo metu, aktyviai remiant Liaudies ūkio tarybai, sukurtos Medžio apdirbimo technologijos, Avalynės technologijos, Metalo pjovimo staklių, Elektros pavarų valdymo ir daugelis kitų laboratorijų. Elektronikos rūmų (20350 m2) ir 4 bendrabučių Studentų gatvėje* statyba buvo užbaigta 1968 metais. Tuo metu jau buvo prasidėjusi Cheminės technologijos fakulteto korpuso C ( ir sporto salės p riėjo ) statyba. Sporto salė (1000 m2) eksploatuoti buvo pradėta 1970 m., o Cheminės technologijos korpusas C (9813 m2) -1 9 7 1 metais. Nuo 1971 m. KPI akademinio miestelio statyba labai sulėtėjo, nes tuo metu didžioji dalis lėšų buvo skiriama 400-m etį besiruošiančio švęsti Vilniaus universiteto rūmų restauracijai ir Vilniaus studentų akademinio miestelio Saulėtekio alėjoje statybai. KPI akademinio miestelio statybai 1 9 6 1-1970 m. buvo skirta, 9,5 mln. rb., o 1 9 7 1 -1 9 8 0 m. 5,9 mln. rb. Tuo metu čia buvo pastatyta kavinė-valgykla „Kolegos“ (3780 m2 - 1973 m.). Eksperimentinės dirbtuvės (3650 m2 - 1975 m.), keturi bendrabučiai Gričiupio gatvėje (05, 06, 09 ir 10 bendrabučiai) ir du bendrabučiai A. Pureno gatvėje (07-dabar profilaktoriumas-sanatorija ir 08 bendrab.). Akademinio miestelio statybos finansavimas nepagerėjo ir 1 9 8 1 -1 9 9 0 metais. Tik 1984 m. pavyko užbaigti Lengvosios pramonės fakulteto rūmus (15340 m2), kurie buvo 2 kartus projektuoti ir perprojektuoti. Lietuvos Lengvosios pramonės, Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministerijų įmonės šio fakulteto katedrų laboratorijoms ne tik kad perdavė daug įvairių staklių ir kitos naujos technikos, bet ir padėjo ją naujuose rūmuose sumontuoti. 1990 m. buvo atiduoti eksploatacijai nauji Skaičiavimo centro rūmai (6090 m2). 1986-1990 m buvo pastatyti dar 2 bendrabučiai Pašilės gatvėje (11 ir 16 bendrab.). Ne akademinio miestelio teritorijoje 1 9 7 0-1990 m. buvo pastatyta: Karinės katedros garažai (Amaliuose, 870 m2 - 1974 m. ), Ūkio skyriaus medžio apdirbimo dirbtuvės (Amaliuose, 1100 m2 - 1983 m.). Prie II rūmų buvo pristatyta Šiluminės energetikos laboratorija (400 m2 - 1985 m). Apie statybas poilsiavietėse žr. 18 skyriuje, kalbant apie KPI darbuotojų profesinės sąjungos veiklą.

* Pirmieji KPI studentams skirti 4 bendrabučiai buvo pastatyti A. Mickevičiaus gatvėje (šalia I rūmų 1957 m. ) ir Vydūno alėjoje (1958, 1 9 6 0 ir 1962 metais).

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

159

12.2 lentelė Mokomųjų ir mokslinių laboratorijų materialinės bazės augimas Metai

Įrengimų vertė, mln.rb.

Metai

Įrengimų vertė, mln.rb.

1951

0,48

1971

11,3

1955

0,65

1975

16,9

1961

1,0

1981

25,8

1965

3,0

1985

32,8

Specialistų ruošimo naujoms pramonės šakoms problemos. 1962 metais patvirtintas naujas Kauno politechnikos instituto statutas, kuriame numatytas fakultetų dekanų renkamumas. Iki tol dekanus, kaip ir rektorių bei prorektorius, skirdavo LTSR Ministrų Tarybos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetas. Statutas numatė, kad dekanai renkami 3 metams slaptu balsavimu iš profesorių arba labiausiai patyrusių docentų . Be to, visuose fakultetuose buvo tarybos, į kurias įėjo dekanas, prodekanai, katedrų vedėjai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Statutas numatė, kad į fakulteto tarybos sudėtį gali būti įtraukti fakulteto dėstytojai, taip pat įmonių, įstaigų ir organizacijų specialistai, susiję su fakulteto darbu. Nuo 1963 metų Instituto mokslinė taryba pradėjo organizuoti kasmetinius išvažiuojamuosius posėdžius Instituto vakarinių fakultetų, esančių kituose miestuose, darbui svarstyti. 1963 m. Taryba posėdžiavo Klaipėdoje, 1965 m. Šiauliuose, 1966 m. Panevėžyje, 1967 m. Vilniuje, 1968 m. vėl Klaipėdoje ir t.t. Ruošiant šiuos posėdžius būdavo detaliai išanalizuojamas vakarinio fakulteto darbas, tikrinamas paskaitų lygis, laboratorijų būklė. Kadangi Klaipėdoje intensyviai plėtojosi laivų statybos ir remonto pramonė, nuo 1963 metų į Klaipėdos fakulteto dieninio skyriaus I kursą priimama po vieną grupę studentų, kurie čia baigę 3 kursus (vėliau po 2-jų kursų) būdavo siunčiami laivų statybos ir remonto specialybės įsigyti į Kaliningrado aukštąją jūreivystės mokyklą. Nuo 1968 metų priėmimas į šią specialybę iš Klaipėdos perkeltas į Kauną, kaip ir anksčiau po 2-jų kursų studentus siunčiant į Kaliningradą. Nuo 1973 metų šios specialybės studentai pradėti rengti (iki pat diplomo) Klaipėdos fakulteto vakariniame skyriuje, o nuo 1975 metų- ir šio fakulteto dieniniame skyriuje. 1964 metais, planuojant statyti naftos perdirbimo gamyklą, buvo svarstoma, kaip šiai pramonės šakai parengti vietinius specialistus-technologus ir mechanikus. Nutarta tuoj pat pradėti priiminėti į I kursą studentus studijuoti naftos ir dujų perdirbimo cheminės technologijos specialybę (nuo 1970 m. planuojant statyti Kretingos mažo tonažo organinių junginių fabriką, ji pakeista į pagrindinės organinės naftos sintezės technologijos specialybę). Numatyta šios specialybės studentus, baigusius 3 kursus, siųsti (pradedant 1967 metais) baigti mokslą į Azerbaidžano naftos ir chemijos technologijos institutą (Baku mieste). Tačiau Lietuvos valstybinei plano komisijai spaudžiant iš 3 kursus baigusių cheminės technologijos ir mechanikos f-tų studentų suformuota 7 studentų grupė jau 1965 m. rudenį buvo išsiųsta tęsti mokslo į Baku. Tarp tų studentų buvo ir Mažeikių „Naftos“ generalinis direktorius (1 9 8 4 -1 9 9 5 m.) Bronislovas Vainora. 1966 metų rudenį į Baku pasiųsta panašiu būdu sudaryta 6 studentų grupė, o 1967 m. ir 1968 m. ten išvažiavo 1964 m. ir 1965 m. į I kursą priimtų studentų grupės. Tačiau naftos perdirbimo gamyklos statybos pradžia užsitęsė iki 1972 metų (anksčiau gamykla ketinta statyti Jurbarke, vėliau jai

160

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

buvo ieškoma vietos kitur, kol pagaliau apsistota prie Mažeikių). Dar nepradėtai statyti gamyklai 1970 metais jau buvo parengta daugiau kaip dvidešimt inžinierių naftininkų, kuriuos laikinai teko įdarbinti Lietuvos kuro tiekimo bazėse ir kitose įstaigose. 1964 m. pradėtas priėmimas į pramonės elektronikos specialybę ir į automobilių transporto ekono­ mikos ir organizavimo specialybę (ji nuo 1966 m. perkelta į Vilniaus filialą). 1967 metais oficialiai įteisintas priėmimas į apdailos cheminės technologijos ir įrengimų specialybę, nors šios specialybės inžinierių 7 laidos jau buvo išleistos kitų Cheminės technologijos fakulteto specialybių kontingento sąskaita. Vilniaus filialui 1968 metais persiformavus į VISI ir jam atidavus 16 specialybių, KPI liko 36 specialybės, iš jų septynios- kompleksinės, turinčios nuo 2 iki 6 specializacijų. Tarprespublikinė specialistų rengimo kooperacija. 1963 m. prasidėjo Pabaltijo respublikų glaudesnis bendradarbiavimas rengiant inžinierius. Įvyko trijų Pabaltijo respublikų Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetų ir aukštųjų mokyklų vadovų pasitarimas, kuriame nutarta kooperuoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos aukštųjų mokyklų jėgas, rengiant kai kurių šioms respublikoms reikalingų specialybių inžinierius. Atsižvelgiant į tai, kad KPI Lengvosios pramonės fakultetas turėjo gerai įrengtų Pluoštinių medžiagų technologijos, Avalynės technologijos, Siuvimo technologijos laboratorijų, aukštos kvalifikacijos kadrų ir didelę patirtį, rengiant šių specialybių inžinierius, nutarta, kad Talino politechnikos institutas nesteigs pas save panašių laboratorijų, o šių specialybių inžinierius Estijai rengs Kauno politechnikos institutas. KPI taip pat įsipareigojo rengti avalynės ir siuvimo technologijos inžinierius Latvijai. Jau 1963 m. rudenį Talino politechnikos institutas atsiuntė 15 studentų į Lengvosios pramonės fakulteto pluoštinių medžiagų technologijos specialybės IV kursą. Į I kursą iš Latvijos ir Estijos atvyko grupė studentų studijuoti avalynės ir siuvimo technologijos specialybes. Iš Lietuvos į Talino ir Rygos politechnikos institutus buvo siunčiami studentai studijuoti relinės apsaugos, automatinio elektros ryšio, puslaidininkinių medžiagų technologijos ir kitų specialybių. Specialistų rengimo kooperacijos planas trijų respublikų pasitarimuose 1965 m. Taline, 1968 metais Rygoje, vėliau Vilniuje buvo tikslinamas ir papildomas. KPI papildomai pavesta rengti Estijai lengvosios ir tekstilės pramonės mašinų ir aparatų specialybės inžinierius mechanikus, o Latvijai autotransporto specialybės inžinierius. 1 9 6 6 -1 9 6 8 m. išleistos ir kelios durpininkystės specialybės laidos Estijos bei Latvijos respublikoms. Su Latvija bendradarbiavimas nutrūko gana greitai, o estų studentų paskutinės laidos Lengvosios pramonės fakultetą baigė 1990 metais. Specialistų rengimo kooperacija su Latvija šiek tiek atgijo 1980 metais. Nuo to laiko iš Latvijos nekonkurso siuntimo tvarka į nutekamųjų vandenų valymo specialybę kas metai atvykdavo 10 studentų, o į laivų statybos ir remonto specialybę Klaipėdos fakultete - 3 - 4 studentai. Į šią specialybę nuo 1981 m. nekonkursinio siuntimo tvarka savo studentus atsiųsdavo ir Estija bei Baltarusija. Studentų savarankiško darbo organizavimas. Institute nuo 1963 m. daug dėmesio skiriama mokymo proceso sutvarkymui ir sunormavimui, studentų savarankiškai atliekamų užduočių apimties ir laiko planavimui. Siekiant sumažinti studentų privalomųjų užsiėmimų skaičių, ugdyti studentų savarankiško darbo įgūdžius, mokyti juos dirbti su knyga, mokslinė taryba, katedroms siūlant, nuo 1963 metų pervedė kai kurių disciplinų atskiras dalis savarankiškam studijavimui. Tai buvo daugiausia aprašomojo pobūdžio klausimai, pakankamai aiškiai ir išsamiai nušviesti gausioje literatūroje. Tai leido sumažinti kai kurių specialybių privalomųjų tavarkaraštinių užsiėmimų 2 - 4 vai. per savaitę. Nuo 1 963-1964 metų Institute pradėta domėtis programuoto mokymo idėjomis. Institute suorganizuota keletas seminarų, supažindinusių dėstytojus su programuoto

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

161

mokymo ir programuotos kontrolės pagrindais. 1965 m. Institutas išleido J. Petruškevičiaus parengtą straipsnių rinkinį „Programuotas mokymas aukštojoje mokykloje“. 1964 m. įsigyta 20 studentų žinių kontrolei skirtų mašinų „Lastivka“, tačiau jos pasirodė nepakankamai tobulos ir populiarios netapo . Kai kurie dėstytojai bandė kurti savo konstrukcijos kontrolės mašinas, kiti daugiau linko į bemašininę programuotą kontrolę. Vėliau savo konstrukcijos mokymo mašinų kūrimo atsisakyta. Programuotu mokymu, (tikrąja termino prasme,) dėl daugelio dar neišspręstų teorinių klausimų tuo metu Institute plačiau nesusidomėta, tačiau atskirus jo elementus, ypač programuotą kontrolę (ir mašininę, ir bemašininę) dėstytojai naudojo gan plačiai. 1966 m. Institute sukurtas mokymo mašinų kabinetas, kuriame įrengta 12 to meto sąlygomis gan tobulų mašinų - egzaminatorių (tipo K~54) su centriniu dėstytojo pultu. Šio kabineto paslaugomis, kontroliuojant studentų žinias, naudojosi gana daug katedrų; per metus per kabinetą pereidavo apie 6000 studentų. Savarankiško darbo kontrolės tikslu 1962-1 9 6 3 metais pradėta plačiau taikyti kolokviumų sistema. Nuo 1963 m. Institute buvo sudaromi ir nuolat tobulinami studentų savarankiško darbo grafikai, į kuriuos įtraukiamos visos studentų namie atliekamos užduotys (kursiniai projektai, namų darbai, pasirengimas kontroliniams darbams, kolokviumams, laboratoriniams darbams, seminarams ir t.t.), kartu nurodant skirtinas vidutines laiko sąnaudas. Toks grafikas buvo sudaromas manant, kad studentas per savaitę turi dirbti 54 vai. (kartu su privalomaisiais užsiėmimais auditorijose ir laboratorijose). Tokio grafiko sudarymas vertė katedras taip parinkti namų užduotis, kad neišeitų už numatytų laiko normų. Nuo 1 9 6 5 -1 9 6 6 metų žiemos egzaminų sesijos sugriežtinta egzaminų perlaikymo tvarka ir akademinių įsiskolinimų likvidavimo režimas. Buvo nustatyta tvarka, kaip į egzaminų žiniaraščius turi būti įrašomi pavėluotai išlaikyti egzaminai, visam Institutui vienodi skolų likvidavimo terminai, skolų lapelio išdavimo tvarka. Nuo 1967 m. pavasario visuose fakultetuose buvo sudaromos metodinės komisijos, kurioms pavesta analizuoti studentų namų darbų, kursinių projektų ir kitų savarankiškai atliekamų užduočių semestro grafiką; svarstyti atskirų katedrų studentams duodamų savarankiškų darbų kiekį, turinį ir apimtį, organizuoti giminingų disciplinų programų derinimą, organizuoti fakultetines metodines konferencijas, teikti rekomendacijas mokymo planų ir mokomojo darbo organizacijos tobulinimo klausimais. Studentų savarankiško darbo klausimus, jų laiko balansą analizavo ir Instituto Sociologinių tyrimų laboratorija. Reikia pripažinti, kad savarankiško studentų darbo grafikas efektingas buvo geram studentui. Jei studentas dėl kurių nors priežasčių nuo grafiko atsilikdavo, papildomų darbų (kontrolinių darbų perrašymai, lab. darbų gynimai ir pan.) terminų optimalus derinimas labai priklausė nuo dekanato operatyvumo. Šioje srityje nuolat būdavo didelių nesklandumų. Studentų darbo grafiko vykdymo kontrolė laikui bėgant kito. Galutinai visa savarankiško darbo organizavimo ir kontrolės sistema išsikristalizavo 1968 m. Visų studento savarankiško darbo grafike nurodytų užduočių atlikimas buvo kontroliuojamas signaline 01-2 sistema Kiekvienas dėstytojas tris kartus per semestrą, penktą, devintą ir tryliktą savaitę, pateikdavo dekanatams duomenis, trijų balų sistema įvertindamas kiekvieno studento užduočių atlikimą. 0 -1 -2 sistemos duomenų suvestinės buvo laikomos dekanatuose. Jomis naudojosi dekanatai, kursinės metodinės komisijos, studentų akademinė komisija ir grupių kuratoriai. Studentų atsilikimo priežastys pirmiausia būdavo analizuojamos akademinių grupių susirinkimuose, vadovaujant grupės kuratoriui. Savarankiško darbo planavimo trūkumus bei kontrolės priemonių vedimo metodiką nagrinėjo kursinės-metodinės komisijos. Savarankiško darbo grafikų vykdymas turėjo būti svarstomas katedrų posėdžiuose ne rečiau

162

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

kaip du kartus per semestrą. Apibendrinti rezultatai būdavo aptariami dekanatų posėdžiuose, fakultetų tarybose arba bendruose dėstytojų ir studentų susirinkimuose. Kai kurių fakultetų prodekanai atsiliekančių nuo mokymo grafiko studentų tėvus informuodavo laiškais. Stabilių mokymo planų laikotarpio pradžia. Mokymo planai, turėję įsigalioti 1964 metais buvo pradėti rengti 1962-1 96 3 metais. Kiekvieno mokymo planų keitimo išvakarėse paprastai atsinaujindavo diskusija* apie tai, kurią inžinieriaus rengimo laiko dalį turi užimti aukštoji matematika, fizika ir kiti, bendraisiais, vadinami teoriniai dalykai, kurią laiko dalį reikia skirti bendrainžineriniams, o kurią specialybiniams dalykams. Fundamentalaus parengimo stiprinimas Aukštojo mokslo ministerijos buvo deklaruojamas ištisus 40 metų, nors santykis tarp valandų, skiriamų šių dalykų studijoms, 1 9 5 1 -1 9 9 0 metais praktiškai liko beveik pastovus. Bet, argi vien tik vadinamieji bendrateoriniai dalykai suformuoja specialisto teorinius pagrindus? Nemažai inžinerinių specialybinių dalykų yra tokio pobūdžio, kad sunku pasakyti, kurią inžinieriaus žinių dalį- pagrindą ar antstatą jos formuoja. Reikia nepamiršti ir to, kad dėl techninio ir socialinio progreso, dėl darbo sąlygų ir formų keitimosi (susieto su naujų techninių priemonių naudojimu, ypač su gamybinių procesų mechanizacija ir automatizacija, dėl visai naujų gamybinių procesų atsiradimo) kyla būtinybė kai kurioms specialistų grupėms keisti savo darbą. Taip buvo Lietuvoje septintajame dešimtmetyje, kuriantis skaičiavimo technikos, elektronikos ir kitoms pramonės šakoms, kurių inžinerinių kadrų branduolį sudarė KPI parengti kitų profilių persikvalifikavę specialistai. Tai tapo galima pirmiausia dėl to, kad šių žmonių Institute įgytas pasirengimas pasirodė esąs gilus moksliniu požiūriu ir pakankamai plataus bei šiuolaikinio lygio ir turinio. 1964 metais pradėję galioti mokymo planai studijų trukmę sutrumpino iki 5 metų. Atsisakyta gamybinio darbo I kurse, iki 13 savaičių sutrumpinta diplominė praktika, vėl įvestos gamybinės praktikos po III (4 savaičių) ir po IV (12 savaičių) kurso. Rudens semestrai I-IV kurse tęsėsi 18 savaičių, o pavasario - I-III kurse - 17 savaičių, aštuntas ir devintas semestras tęsėsi po 10 savaičių. Labai sumažėjo auditorinių valandų skaičius tiksliesiems mokslams ir bendrainžineriniams bei ekonomikos dalykams. Bet padidinta valandų chemijai (tuo metu vyko „liaudies ūkio chemizacijos“ kampanija). Kaip šių planų teigiamą bruožą reikia pažymėti visuomeninių, humanitarinių, bendramokslinių ir bendrainžinerinių dalykų apimties unifikavimą giminingų specialybių grupių mokymo planuose. Svarstant šių planų projektus, būta pasiūlymų juose nurodyti ir studentų savarankiško darbo laiką, tačiau šis pasiūlymas liko nepriimtas. Maža to, planuose nebuvo numatytas laikas daugumai kursinių projektų atlikti. Šių planų sudarytojai siekė pašalinti mokymo medžiagos dubliavimą įvairiuose dalykuose, atsisakyti pasenusios ir nesvarbios medžiagos, sutrumpinti aprašomuosius kursus, stiprinant laboratorinius darbus ir mokslinio tyrimo darbus. Buvo siūloma plačiau diegti programuotą mokymą ir įvairias technines priemones. Visų specialybių mokymo planuose numatyta nuo 90 iki 180 valandų, kurių naudojimas paliktas aukštosios mokyklos tarybos nuožiūrai. KPI taryba šių valandų sąskaita įvairioms specialybėms įvedė po 2 - 3 papildomus, su Lietuvos specifika ir technikos pažanga susijusius dalykus. Prieš 3 metus visoms specialybėms įvesti nauji dalykai „Naujos medžiagos technikoje“ ir „Atominės energijos panaudojimas liaudies ūkyje“ dabar atskirais skyriais buvo išskirstyti * Ypač plačiai (net 12 straipsnių) Lietuvoje apie tai rašyta žurnale „Mokslas ir technika” 1962 metais.

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

163

po kitas disciplinas. Į visų specialybių mokymo planus įtrauktas naujas dalykas „Skaičiavimo technika inžineriniuose ir ekonominiuose skaičiavimuose“, trumpas buhalterinės apskaitos pagrindų kursas. Visų specialybių fakultatyvinių disciplinų sąraše atsirado „Darbo teisė“ ir „Bibliografijos pagrindai“. Į Mašinų gamybos, Mechanikos ir kai kurių Lengvosios pramonės fakulteto specialybių planus įtraukti „Meninio konstravimo pagrindai“. Automatikos ir Mašinų gamybos fakultetai į mokymo planus savo iniciatyva įtraukė fakultatyvinį „Inžinerinės psichologijos“ kursą. Kartu su naujais tipiniais mokymo planais sąjunginė ministerija tvirtindavo ir tipines bendrųjų ir bendrainžinerinių dalykų programas. Kiekvienu mokymo planų keitimo laikotarpiu Instituto katedros turėdavo intensyviai padirbėti - peržiūrėti ir su fakulteto kitų specialybių planais unifikuoti savo specialybės tipinį mokymo planą, o po to atitinkamai peržiūrėti ir pertvarkyti visų savo dalykų darbines programas. Mokymo planų keitimas, be to, dar reiškė, kad ateinančius 3 - 4 metus teks dirbti pereinamųjų mokymo planų sąlygomis, ir tai reikalaudavo katedrų ir dėstytojų žymiai didesnio organizuotumo ir išradingumo, o kartais ir tam tikro laikino per didelio krūvio. Suprantama, mokymo planai ir programos tėra tik mokymo proceso griaučiai, o to proceso veiksmingumas priklauso nuo konkrečios dėstomosios medžiagos, nuo savarankiško darbo užduočių, nuo dėstymo metodikos ir kt. Reikia pabrėžti, kad 1964 metų mokymo planų patvirtinimu prasidėjo gana ilgas stabilus aukštųjų mokyklų veiklos laikotarpis. Mokymo planas vėliau buvo keičiamas tik kas 10 metų (1975, 1983). 1964 metais padaryti mokymo planų pakeitimai apskritai buvo progresyvūs, tačiau jie paliko iki tol buvusią labai centralizuotą aukštojo mokslo valdymo sistemą su labai apibrėžtomis ir detalizuotomis dalykų programomis. Ir toliau buvo orientuojamasi į pasyvius mokymo metodus, labai aiškiai jaučiamas ryškus viso mokymo proceso organizacinių formų konservatyvumas. Darbinės programos. Dėstytojų pedagoginės kvalifikacijos kėlimas. Iki 1968 m. Institute nebuvo bendrų reikalavimų dalykų darbinėms programoms, pagal kurias buvo dėstoma studentams. Kai kuriose katedrose šioms programoms buvo skiriama labai daug dėmesio, jos kas metai aptarinėjamos katedros posėdžiuose, papildomos, trumpinamos ar kitaip koreguojamos. Kitos katedos tenkindavosi tipinėmis programomis, prie jų pridėdamos kalendorinį paskaitų planą, kitose katedrose tenkintasi paskaitų temų ir kitų užsiėmimų kalendoriniu planu, dar kitose katedrose kiekvienas dėstytojas elgdavosi pagal savo išmanymą. Pirmą kartą KPI dėstytojų ir katedrų dėmesys į darbinių programų reikšmę mokymo proceso geram organizavimui buvo atkreiptas 1968 metais rektorato parengtoje ir išleistoje instrukcijoje „Katedros metodinio darbo pagrindinės kryptys“. Čia išvardyti klausimai, kurie turėtų būti nušviesti darbinėje programoje, ypač jei tą patį dalyką dėsto keli dėstytojai. Ši instrukcija - tai pirmieji metodiniai nurodymai, kaip reikėtų KPI katedrose planuoti ir organizuoti metodinį darbą; čia šis darbas suskirstytas į tam tikras kryptis: dėstomųjų dalykų turinio ir loginės struktūros tobulinimas; efektyviausių mokymo būdų paieškos ir jų realizavimas; paskaitų ir kitų mokymo formų kokybės tobulinimas; studento žinių kontrolės metodų tobulinimas; mokymo literatūros rengimas, išleidimas ir analizė ir 1.1. 1968 m. KPI taryba rekomendavo katedros bylose turėti kiekvieno skaitomo dalyko (ypač jei jį skaito ne vienas dėstytojas) darbines programas ir katedros posėdyje apsvarstytą ir suvienodintą studentų žinių tikrinimo ir vertinimo metodiką. 1968 m. pavasarį KPI rektoratas savo dėstytojams organizavo pedagogikos seminarą. Jame paskaitas skaitė prof. J. Laužikas („Bendrieji pedagogikos klausimai“, „Didaktikos pagrindai“), prof. Lebedevas iš Maskvos („Apie mokymo organizavimo problemas“), prof.

164

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

A. Novodvorskis („Dėstytojo ir studento santykių etika egzaminų metu“). 1968 m. gruodžio 1 d. savo darbą pradėjo KPI iniciatyva įkurtas ir KPI bazėje veikęs Oratorinio meno fakultetas. Fakultetą globoti ėmėsi „Žinijos“ draugija, labai rėmė Lietuvos aukštojo mokslo ministerija. Jo 2 metus trunkančio mokymo plane numatyti tokie ciklai paskaitų: Oratorinio meno teorijos ir praktikos pagrindai; Kalbos kultūra; Oratorius ir auditorija; Oratorius ir knyga; Psichologija; Logika. Šio fakulteto iniciatorius, organizatorius ir pirmasis dekanas buvo vyr. dėstytojas V. Dausa (1974-1981 m. dekanu buvo F. Laurinaitis, nuo 1981 m. A. Gulbinskienė. Ilgainiui šio fakulteto mokymo planas keitėsi. Kasmet užsiėmimus lankydavo nuo 200 iki 400 KPI ir kitų Kauno aukštųjų mokyklų dėstytojų ir šiaip inteligentų. Prie šio fakulteto 1971 metais studentams įsteigta Jaunojo lektoriaus mokykla, vėliau įėjusi į 1973 m. sukurtą KPI visuomeninio profesijų fakulteto sudėtį. Oratorinio meno fakultetas veikė iki 1989 metų. 1968 m. balandžio mėn. atliktas didelis auditorinio fondo perskirstymas tarp visų KPI fakultetų, nes 1967 metais į dar tebestatomų Elektronikos rūmų vakarinį sparną įsikėlė Automatikos fakultetas, 1968 m. į užbaigtus Elektronikos rūmus (20 350 m2) įsikėlė Radio­ elektronikos fakultetas. Nuo 1971 m. rugsėjo 1 dienos visame Institute įvesta vienoda auditorijų numeravimo ir tvarkaraščiuose žymėjimo tvarka. Tačiau Automatikos ir Radioelektronikos fakultetų studentų skaičius didėjo labai sparčiai, Elektronikos rūmuose vis naujus plotus reikėjo skirti sparčiai augančiam Skaičiavimo centrui. 1976 metų rudenį kiekviena Elektronikos rūmų auditorija būdavo užimta 52 vai. per savaitę. Todėl 1978 m. auditorinį fondą vėl teko tarp fakultetų perskirstyti, kad visų fakultetų auditorijos būtų daugmaž vienodai naudojamos. 1969 ir 1970 metų vasario mėnesį rektoratas surengė vidinius inspekcinius patikrinimus, siekiant išsiaiškinti, kokios žinios lieka studento atmintyje, praėjus tam tikram laikui (6 savaitėms, 8 mėnesiams, 13 mėnesių) po egzaminų. Šio patikrinimo rezultatai privertė susimąstyti ne tik aukštosios matematikos, medžiagų atsparumo, teorinės mechanikos katedrų, bet ir visus dėstytojus. Eksperimento rezultatai akivaizdžiai parodė, kad dėstytojui būtina aiškiai apibrėžti (ir sau, ir studentams)/, ką studentai turi žinoti, ką mokėti ir ką suprasti, kad reikia nustatyti tą minimalų informacijos kiekį, kurį per trumpą apmokymo laiką kūrybiškai ir tvirtai gali ir turi perimti studentas. Prie šių klausimų vėl grižta 1971 metais, kurių pavasario egzaminų sesijos rodikliai pasirodė esą blogiausi Instituto istorijoje. Rektoratas numatė įgyvendinti priemones, turinčias tikslą pagerinti mokymo proceso organizavimą, sustiprinti metodinį dėstytojų darbą.

12.2. KOKYBINIO AUGIMO METAI /1971-1980/ Aštuntajame dešimtmetyje pradėta rengti tik trijų naujų specialybių inžinierius: automatizuotų valdymo sistemų (1970 m.), taikomosios matematikos (1971 m.), vandens išteklių racionalaus naudojimo ir ir gamtinių bei nutekamųjų pramonės vandenų nukenksminimo (1978 m.). Nuo 1978 metų mašinų gamybos technologijos, metalo pjovimo staklių ir įrankių specialybės studentams įvestos dvi (technologų ir konstruktorių) specializacijos. Be to, nuo 1978 metų į Mašinų gamybos fakulteto I kursą pradėta priiminėti po vieną grupę profesinio - techninio mokymo mokyklų auklėtinių, kurie norėjo tapti gamybinio mokymo meistrais tose mokyklose. Jiems, be Mašinų gamybos fakulteto

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

165

studentams skaitomų dalykų dar skaityta psichologija, pedagogika ir jos istorija, mokymo metodika, techninės mokymo priemonės ir kiti specifiniai dalykai (atitinkamai sumažinus kai kuriuos pagrindinės specialybės dalykus). Šios specialybės inžinierių rengimas oficialiai įteisintas tik 1985 metais. Nuo 1989 m. ji perkelta į Panevėžio fakultetą. 1970-197 5 metais darbui į Vilnių būdavo skiriama po 4 0 0 -5 0 0 KPI absolventų. Tiek jaunų specialistų aprūpinti bendrabučiais Vilniuje buvo nelengva, nes tarp Institutą baigiančiųjų vilniečių tebūdavo 4 0 -5 0 . Todėl nuo 1977 metų rudens į KPI stojantiesiems Vilniaus abiturientams pradėtos taikyti tam tikros lengvatos - jiems jau priėmimo metu būdavo užtikrinama, kad baigę Institutą dirbti jie bus paskirti į Vilnių. Tokių tikslinio vilniečių priėmimo į KPI vietų buvo numatyta 12~oje specialybių, daugiausia Mašinų gamybos, Radioelektronikos, Skaičiavimo technikos ir Automatikos fakultetuose. Į šias tikslines vietas studentai vilniečiai būdavo priimami atskiro konkurso tvarka, jie visi Kaune galėjo apsigyventi bendrabutyje. Siekiant su Institute rengiamomis specialybėmis geriau supažindinti ne tik abiturientus, bet ir įmonių bei žinybų vadovus, planuojančius jaunų specialistų poreikius, 1977 metais išleistas stambokas 8 lankų leidinys „Inžinerinės specialybės KPI“. Čia, be bendro plataus kiekvienos specialybės absolvento būsimosios veiklos aprašymo pateikiamas ir išrašas iš tos specialybės mokymo plano, nurodant, kiek akademinių valandų skiriama vienam ar kitam dalykui, dėstomam tos specialybės studentams. Iš tokių profesiogramų įmonių vadovai galėjo geriau orientuotis, kokių specialybių inžinieriai jų įmonei geriau tiktų. Atskiroms įmonėms paprašius Institutas aukštesniųjų kursų studentus siųsdavo į kitas SSRS aukštąsias mokyklas, kur jie galėdavo įsigyti tai įmonei reikalingas specialybes. Antai 1977 metų rudenį, Prienų aviacijos gamyklai paprašius, iš mašinų gamybos antro kurso į Charkovo aviacijos institutą pasiųsti 5 studentai studijuoti lėktuvų statybos specialybę. Geri mokymosi rodikliai ar specialistų kokybė? Įvairūs aukštąsias mokyklas valdančių, tikrinančių ir globojančių organizacijų darbuotojai mėgdavo išvadas apie specialistų rengimo kokybę, apie dėstytojų kolektyvo darbą daryti iš jiems lengviausiai nustatomus rodiklių, sakysim, iš „nepažangių studentų procento“, „studentų nubyrėjimo procento“ ir pan. Tokio „procento“ pasikeitimas į vieną arba kitą pusę 2 - 3 punktais dažnai būdavo traktuojamas kaip aukštosios mokyklos darbo kokybės gerėjimo arba blogėjimo požymis. Pagal šiuos rodiklius kelis dešimtmečius aukštosios mokyklos buvo „rikiuojamos“ į eilę (nors egzamino pažymys - labai subjektyvus rodiklis, nusakantis ne tik studento žinias, bet ir dėstytojo reiklumą). KPI šioje eilėje visada būdavo „atsiliekančiųjų“ gretose. Antai 1973-1974 mokslo metais, po žiemos egzaminų sesijos, pažangių studentų rodiklis aukštosiose mokyklose buvo toks: VVU-90 - 94 proc., VISI - 84 - 86 proc., KPI - 8 0 ,3-80,6 proc. (įvairiuose fakultetuose). Nepaisant dažnos kritikos dėl tokio žemo studentų pažangumo, KPI vadovybės pozicijos šiuo klausimu išliko tvirtos. Jas geriausiai iliustruoja 1971 m. vasario 22 d. bendrame visų dėstytojų susirinkime rektorato atstovo pasakyti žodžiai: „Šios sesijos rodikliai yra blogiausi Instituto istorijoje./.../ Mes nepatenkinti žemu studentų pažangumu, dideliu skolininkų procentu, bet pagrindiniu Instituto vertinimo kriterijumi laikome ne skolininkų arba studentų nubyrėjimo procentą, o inžinieriaus kokybę. Ir mes niekada neaukosim inžinieriaus kokybės tam, kad turėtume aukštesnius rezultatus egzaminų sesijoje arba mažesnį nubyrėjimo procentą. Tačiau rektoratas mano, kad mes galime pakelti sesijos rodiklius, sumažinti studentų nubyrėjimą, tobulindami savo darbą, šalindami dar esančius trūkumus. Toks šiandien yra mūsų visų uždavinys“.

166

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

Šiek tiek patikimiau apie specialistų rengimo kokybę galima buvo spręsti iš SSRS aukštojo mokslo ministerijos Valstybinės inspekcijos patikrinimų rezultatų. Įvairiose aukštosiose mokyklose per inspekcinį patikrinimą studentams būdavo duodami tokie patys uždaviniai, vertinami tų pačių kontrolierių, pagal tą pačią metodiką. Pvz., 1970 metais Valstybinė inspekcija tikrino daugiau kaip šimto politechnikos institutų ir kitų aukštųjų mokyklų II ir IV kursų studentų matematinį pasirengimą. Pagal kontrolinio darbo rezultatus KPI IV kursas užėmė ketvirtą vietą, о II kursas- tryliktą vietą. 1972 metais Valstybinė inspekcija, padedama Leningrado ir Minsko aukštųjų mokyklų darbuotojų, tikrino, kaip KPI rengiami radijo aparatūros konstravimo ir gamybos inžinieriai. Lankytos paskaitos, tikrinti kursiniai ir diplominiai projektai. Penkto kurso 45 studentai rašė kontrolinį darbą pagal individualias užduotis, kuriose buvo po 5 klausimus iš skirtingų dalykų, dėstytų II-IV kurse. Mūsų studentai atsakė į 69 proc. klausimų. Inspekcija konstatavo, kad šis rezultatas buvo geriausias tarp kitų iki tol jau patikrintų 4 aukštųjų mokyklų (tarp jų buvo Gorkio ir Vladimiro politechnikos institutai). Siekimas sumažinti studentų nubyrėjimą ir pagerinti jų pažangumą- nuolatinė aukštosios mokyklos problema. Esama nuomonių, kad, nepaisant akceleracijos, daugumos studentų branda trunka iki IV kurso. KPI atliktieji tyrimai parodė, kad daugelis dėl nepažangumo buvo išbraukti iš studentų ne todėl, kad nesugebėjo mokytis, o todėl, kad stokojo valios prisiversti mokytis. Tai parodė, kokia svarbi yra studentų individualaus darbo kontrolė. Todėl 1969 metais šalia savarankiško darbo grafikų studentams buvo pradėti skelbti ir detalūs I ir II semestrų užsiėmimų planai. Norint palengvinti I kurso studentų adaptaciją 1971 m. rudenį išleistas prof. A. Novodvorskio „Studento patarėjas“, kuriame plačiai kalbama apie paskaitų konspektavimą, darbą su knyga, rengimąsi egzaminams ir kitus dalykus, pradedant pirmuoju skambučiu ir baigiant diplominio projekto gynimu. Nuo 1972 metų KPI buvo leidžiamas „Pirmakursio vadovas“ - visa informacinė medžiaga apie Instituto struktūrą, jo padalinius, Instituto vidaus tvarką, visuomenines organizacijas, studentų buitį ir jų materialinį aprūpinimą. Be to čia buvo spausdinami I ir II semestrų savarankiško darbo visų užduočių vykdymo grafikai. (1972-1974 metais čia buvo spausdinti ir aukštosios matematikos, bendrosios chemijos, neorganinės chemijos, inžinerinės grafikos, programavimo įvado ir užsienio kalbų užsiėmimų savaitiniai planai; vėliau dėl popieriaus stokos jų spausdinimo atsisakyta). Pakartotinai devyni tokio „Pirmakursio vadovo“ leidimai išėjo 1973, 1974, 1975, 1977, 1978, 1979, 1982, 1984, 1987 metais. Rūpinantis studentų savarankiško darbo ugdymu, kartu buvo suprantama, kad negalima visko padaryti staiga, pirmame kurse. Turi būti išlaikytas pereinamumo principas, tolygus perėjimas nuo vidurinėje mokykloje priimtos metodikos prie aukštosios mokyklos metodikos. Tuo tikslu abi matematikos katedros nuo 1973 metų pradėjo taikyti naują aukštosios matematikos kontrolinių darbų vedimo metodiką. Per pirmąjį semestrą buvo numatyti šeši trumpi rašomieji darbai vietoj anksčiau praktikuotų dviejų didelių kontrolinių darbų. Dažnesnė kontrolė pirmame semestre turėjo tikslą palengvinti studentų perėjimą nuo metodikos, naudotos vidurinėje mokykloje (labai dažna užduočių atlikimo kontrolė), prie aukštosios mokyklos metodikos (palyginti reta savarankiško darbo užduočių atlikimo kontrolė). Nuo 1973 metų matematikos kontrolinių darbų pakartotinis rašymas viso fakulteto studentams buvo organizuojamas pagal tas pačias užduotis. Tai leido suvienodinti įvairių dėstytojų reikalavimus. Aukštosios matematikos egzaminai taip pat buvo laikomi pagal fakulteto mastu suderintus vienodus bilietus.

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

167

1973 metais pirmo kurso studentų savarankiško darbo kontrolės signalinės 0 -1 -2 sistemos rezultatų suvedimas ir apdorojimas buvo perduotas ESM. Įvesti kai kurie nauji šios sistemos rodikliai (perkrovimo koeficientas ir kiti), atnaujinta rezultatų suvedimo tvarkos instrukcija. Rektoratui spaudžiant, katedros sudarė vidinius, visai katedrai bendrus, detalius ir konkretizuotus nurodymus, aptariančius visus tos katedros specifinius atvejus, kada studentų veikla vertinama „2“, kada „1“, kada „0“, jie paskelbti studentams. Signalinė 0 -1 -2 sistema, nors reikalavo nemažo dekanatų organizacinio darbo, buvo efektinga kontrolės priemonė, ypač kol dekanai galėjo kiekvienam grafiko nevykdančiam studentui nebemokėti stipendijos. Tačiau vėliau, studentų profesinei sąjungai ir sąjunginei ministerijai spaudžiant, rektoratas buvo priverstas šią dekanų teisę varžyti, leisdamas stipendijos nutraukimą kaip sankciją taikyti tik prieš tai panaudojus kitas poveikio priemones (o tada ir egzaminų sesija jau būdavo čia pat). Dėl to jau 1 9 7 5 -1 9 7 6 mokslo metais kai kurie dekanatai pradėjo mažiau dėmesio skirti šiam darbui, ėmė toleruoti dalies dėstytojų nedrausmingumą - informacijos apie grafiko nevykdančius studentus nepateikimą. Todėl 1976 metų rudenį nuo visam Institutui bendros ir centralizuotos savarankiško darbo kontrolės sistemos 0 -1 -2 buvo atsisakyta, kiekvienas fakultetas studentų savarankiško darbo kontrolę vykdė savaip. Didaktiniai-metodologiniai ieškojimai. 19 7 1 -1 9 8 0 m. - tai didaktinių-metodologinių ieškojimų dešimtmetis. Tuo metu KPI įvyko 7 konferencijos įvairiais aukštosios mokyklos didaktikos klausimais (jų darbai sudarė 69 spaudos lankus). Buvo svarstomos įvairiausios pedagoginio proceso problemos, pradedant studentų savarankiško darbo ugdymo metodologija, baigiant probleminio mokymo klausimais. Šiuo laikotarpiu aukštosios mokyklos pedagogika Institute tapo rimtų mokslinių tyrinėjimų objektu, didelį užmojį įgavo sociologiniai studentijos darbo ir gyvenimo tyrimai. Imtasi plačiai diegti programuotą mokymą, steigti specializuotus audiovizualinius mokymo kabinetus, studentų mokslinis darbas pamažu ėmė tapti neatsiejama pedagoginio proceso dalimi. Nuo 1969 m. rudens Mokymo skyriuje buvo įvesta nauja pareigybė-techninių mokymo priemonių diegimo ir eksploatacijos vyr. inžinierius. 1971-197 3 metais daugiau kaip dvidešimtyje katedrų (Aukštosios matematikos, Braižomosios geometrijos, Metalų technologijos, Medžiagų atsparumo, Hidraulikos, Užsienio kalbų ir 1.1.) visas teises jau buvo įgavusi programuota žinių kontrolė. 1972 m. Elektronikos rūmuose, o 1973 metais Mašinų gamybos fakulteto rūmuose įrengti nauji dideli kontrolinių mašinų „K-54 Egzaminator“ kabinetai, kuriuose buvo 60 kontrolinių mašinų. 1974 metais išleista A.Mikutavičiaus 17 spaudos lankų programuoto mokymo priemonė „Funkcija. Riba. Tolydumas“. Nors dauguma dėstytojų nuėjo vadinamuoju empirinio programuoto mokymo diegimo keliu, nesigilindami į psichologines bei kibernetines teorijas, susidomėjimas programuoto mokymo idėjomis buvo naudingas tuo, kad paskatino Institutą plačiau naudoti įvairias technines mokymo priemones. Tačiau techninių priemonių diegimas į mokymo procesą čia gana greit atitrūko nuo programuoto mokymo ir plėtojosi keliomis kryptimis, visų pirma diegiant įvairias kontroliuojančias priemones (norint sudaryti sąlygas dažnesnei ir greitesnei studentų žinių kontrolei, atpalaiduoti dėstytoją nuo neproduktingo „juodo“ darbo). Kartu skatintas lingafoninių priemonių naudojimas kalbų mokymui ir sąlygų kino bei televizijos (kaip pagalbinio naujos informacijos pateikimo šaltinio) naudojimui kūrimas. 1973-1976 metais įvairiuose KPI fakultetuose įrengta vienuolika magnetofonais ir kita garsine bei diaprojekcine technika aprūpintų lingafoninių kabinetų (iš viso 176 darbo

168

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

vietos). Šie kabinetai suteikė galimybę kalbų dėstytojams naudoti naujovišką kalbų mokymo metodiką, o studentams - aktyviai dirbti per visą užsiėmimą. 1976 metų pradžioje Institute jau buvo devynios visiškai automatizuotos srautinės auditorijos, kuriose buvo stacionariai įrengti kino ir diaprojektoriai, garso stiprinimo aparatūra, o šios visos įrangos bei langų užtemdymo distancinio valdymo pultai įrengti dėstytojo darbo stale. Be to, dar buvo 58 mažos auditorijos, pritaikytos naudoti kilnojamąją demonstracinę techniką. Katedros ir specializuoti kabinetai turėjo 192 įvairių tipų diaprojektorius ir 114 kino projektorių. Dėstytojų informavimui 1973 metais išleistas KPI turimų diafilmų katalogas ir antrasis kino filmų katalogo leidimas. KPI kino laboratorijos filmoteka jau 1973 metais turėjo daugiau kaip 500 mokomųjų kino filmų ir apie 500 diafilmų. Šalia demonstracinės medžiagos, gaunamos iš specializuotos SSRS mokomųjų kino filmų studijos, daug jos buvo gaminama ir vietoje. Pvz., 1973 metais KPI kino laboratorija sukūrė 4 mokomuosius kino filmus: „Darbo apsauga kompresorinėse“, „Vilnonių audinių apdaila“, „Šilko marginimas“, „Dirbtinio kailio gamyba“. 1 9 7 6 -1 9 7 7 metais KPI kino laboratorija pagal kūrybinio bendradarbiavimo sutartį su MEI kartu sukūrė du mokomuosius kino filmus (MEI scenarijus ir filmuojamieji stendai, o KPI - technika, operatoriai, montažas, filmų įgarsinimas ir tiražavimas). Nuo 1970 m. rugsėjo 1 d. per Lietuvos televiziją iš Kauno KPI dėstytojai pradėjo vesti mokomąsias laidas studentams-neakivaizdininkams. Per savaitę (šeštadienio rytą) buvo skiriama 90 minučių (braižomoji geometrija, aukštoji matematika ir teorinė mechanika). 1976-1977 mokslo metais per televiziją jau transliuojama 140 mokomųjų laidų: 76 laidos po 20 min. - aukštoji matematika I ir II kursui; 28 laidos po 20 min. - braižomoji geometrija; 18. laidų po 15 min. - studijų įvadas; 10 laidų po 15 min. - standartizacija ir kokybės kontrolė; 9 laidos po 60 min. - matematikos ir fizikos konsultacijos stojantiesiems į aukštąsias mokyklas. 1971 metais Fizikos katedroje buvo sumontuota pirmoji Institute uždara televizinė sistema, tačiau iš pramonės veltui gautoji aparatūra buvo pasenusi ir efektyvesnių rezultatų gauti nepavyko. Todėl 1973 m. įsigytas naujas televizijos aparatūros komplektas su 12 telekamerų, kuris, šiek tiek patobulintas, atvėrė plačias televizijos naudojimo per fizikos paskaitas perspektyvas. 1977 m. ši sistema papildyta videoužrašymo aparatūra. 1982 m. gerą techniką turinti uždara televizinė sistema įrengta Statybos rūmuose. Ji aptarnavo Elektrotechnikos fakulteto katedras ir vieną amfiteatrinę srautinę auditoriją. Tuo pat metu mažesnės uždaros televizinės sistemos buvo įrengtos metalo pjovimo staklių, metalų technologijos, medienotyros ir kitose laboratorijose. Institute buvo keturios srautinės auditorijos pritaikytos televizijos informacijai perduoti. Mokymo proceso technizavimo materialinė bazė, kokią KPI turėjo 1 9 7 3 -1 9 7 6 metais, tuo metu buvo tik nedaugelyje SSRS aukštųjų mokyklų. Mokymo proceso techninės bazės sukūrimas - svarbus, sunkus ir daug lėšų reikalaujantis darbas, bet tai buvo pirmoji mokymo proceso tobulinimo sąlyga. Antras šio darbo etapas - efektingas šios bazės naudojimas, reikalaujantis atitinkamo mokymo metodikos pakeitimo - buvo ir svarbesnis, ir sunkesnis uždavinys. Tą uždavinį spręsti turėjo KPI dėstytojų kolektyvas 1 9 7 5-1985 ir vėlesniais metais. Jau nuo 1970-1971 metų Instituto dėstytojai, ypač dirbę katedrose, dėstančiose I kurso studentams (bendrosios matematikos, taikomosios matematikos, grafinių darbų, braižomosios geometrijos) pradėjo daug daugiau dėmesio skirti dėstymo metodikai. Pradėti diferencijuoto mokymo bandymai, nagrinėjama jo technologija, tiriamas efektyvumas (dėst. V. Bajorienė, D. Milkevičienė ir kt.), tiriamos grafinių darbų ir kitų dalykų namų darbų

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

169

atlikimui reikalingo laiko sąnaudos, nagrinėjami studento žinių įvertinimo kriterijai ir jų patikimumas, stojamųjų egzaminų ir studentų pažangumo I kurse koreliacija, studentų didelio nubyrėjimo iš I kurso priežastys, egzaminavimo metodikos ir egzamino minimalios programos klausimai, ekraninių priemonių panaudojimo metodika ir efektyvumas. Dėstytojų metodinio darbo skatinimas. Nuo 1972 metų rudens KPI taryba įvedė tam tikrą mokslinio - metodinio darbo minimumą. Ūkiskaitinį mokslinį darbą (už kurį buvo mokamas papildomas atlyginimas) buvo leista dirbti tik tiems dėstytojams, kurių indidualaus darbo plane numatyta ne mažiau kaip po 200 vai. mokslinio metodinio darbo. Taip pasielgta buvo dėl to, kad, kaip parodė rektorato atliktas visų dėstytojų 1970-1971 ir 1971-1972 mokslo metų individualių darbo planų patikrinimas, nemaža dalis dėstytojų visą savo dėmesį koncentravo į ūkiskaitinių sutarčių vykdymą. Kaip pedagogai jie savo tiesiogine pareiga pradėjo laikyti tik auditorinio pedagoginio krūvio minimumo vykdymą. 1974 m. patvirtinta ir išleista „Dėstytojo individualaus darbo plano sudarymo, vykdymo, apskaitos ir kontrolės instrukcija“, Institute šiuos reikalavimus suvienodino. Nuo 1973 metų Institute atliekamus mokslinius metodinius darbus KPI Mokymo skyrius pradėjo sisteminti ir klasifikuoti. Keletą metų truko ieškojimai - keitėsi ir planavimo,ir atsiskaitymo tvarka. Buvo stengiamasi kiek galint sumažinti nebūtinos dokumentacijos, planų įvykdymo ataskaitų formos buvo sutapatintos su planų formomis, jose numatant atitinkamas skiltis. Nuo 1975 m. metodinis darbas skirstytas į 2 formas: metodinį ir mokslinį metodinį. Metodinio darbo sąvoka savo ruožtu apėmė 3 darbų rūšis: organizacinį metodinį, mokymo metodinį (mokymo proceso tobulinimą) ir auklėjamąjį metodinį darbą. Pamažu išsikristalizavo tam tikros mokslinio metodinio darbo kryptys, atsirado nemažai darbų, kuriuos buvo galima jungti į bendras didesnes temas, jų sprendimui taikyti vienodą metodiką, bendrus vertinimo kriterijus, kad įvairių tyrinėtojų gautus duomenis būtų galima palyginti ir daryti platesnes apibendrinančias išvadas. Tokiu būdu 1977 metais buvo suformuota 18 temų, paskirti jų vadovai. Jiems pavesta koordinuoti visų toje srityje dirbančių dėstytojų darbą. Šios 18 temų įtrauktos į 5 problemas: studentijos auklėjimas; mokymo proceso matematinis modeliavimas, automatizavimas ir technizavimas; mokymo proceso mokslinio organizavimo lygio tyrimas; įvairių mokymo dalykų metodikos tobulinimas; inžinerinių poreikių tyrimo ir jaunimo profesinio orientavimo problemos. Tradicinėse kasmetinėse KPI dėstytojų mokslinio darbo konferencijose nuo 1972 metų dirbo ir aukštojo mokslo pedagogikos sekcija. Šios sekcijos darbų rinkiniai nuo 1972 metų buvo išleidžiami atskiru leidiniu „Aukštojo mokslo pedagogika“ (1972, 1973, 1975, 1976). Nuo 1977 m. KPI iniciatyva pradėtos rengti tokio pat pavadinimo respublikinės mokslinės konferencijos, kuriose dalyvaudavo ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai. 1977 metų konferencijoje perskaityti 72 pranešimai (50 iš KPI), 1978 metų - 73 pranešimai (59 iš KPI), 1980 metų - 114 pranešimų (80 iš KPI). Mokymo planai 1975-1984 m. Pirmam ir antram kursui 1975 metais buvo pradėti taikyti nauji mokymo planai (nors kai kurie jų patvirtinti buvo tik 1976 m.). Jie nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, kad buvo pakeista semestrų trukmė (pirmi penki semestrai turėjo po 17 savaičių, o kiti - po 14 savaičių), viena savaite pailgintos pirmųjų trijų kursų žiemos egzaminų sesijos (4 savaitės vietoj 3). Pasikeitė gamybinės praktikos: po I kurso įvesta 4 savaičių pažintinė, arba mokomoji praktika, po III ir po IV kurso - gamybinės 8 savaičių praktikos. Šių dviejų praktikų terminai taip suderinti, kad, vieno kurso studentams grįžus iš praktikos, į praktiką išvykdavo kito kurso studentai. Dėl to IV kurso užsiėmimai prasidėdavo

170

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

ne rugsėjo 1 d., bet rugsėjo 29 dieną. Labai sutrumpėjo diplominė praktika, jai vietoj 13 savaičių buvo skiriama tik 4 arba 5 savaitės. Bendras teorinio mokymo laikas sutrumpėjo 2 savaitėmis, praktika sutrumpėjo 4 savaitėmis, užtai 6 savaitėmis pailgėjo atostogos. Be to, savaitės užsiėmimų normatyvinis valandų skaičius nuo 36 vai. sumažėjo iki 34 vai. Taigi bendras auditorinių valandų skaičius, palyginti su 1964 metais sumažėjo 3 5 0 -4 0 0 valandų. Disciplinų sąrašas ir joms skirtas laikas pasikeitė nedaug. Šiek tiek sumažėjo valandų chemijai, grafiniams darbams ir metalų technologijai, truputį padaugėjo skaičiavimo technikai ir aukštajai matematikai skirtas laikas. Aukštoji matematika daugelio specialybių studentams buvo skaitoma 5 semestrus. Padidintas laikas įmonių organizavimo ir valdymo klausimams. Vėl į valandų tinklelį įtrauktas laikas kursiniam projektavimui (po 1 val./sav. projektui). Visų specialybių planuose atsirado nauja disciplina „Studijų įvadas“. KPI Tarybos nutarimu į visų specialybių mokymo planus buvo įtrauktas „Mokslinio darbo pagrindų“ kursas. Jo įvedimas paskatino Tarybą pasidomėti, kiek rimtesnių mokslinių paieškų elementų yra kitų studijuojamų dalykų laboratoriniuose darbuose, paraginti katedras juos sustiprinti. „Mokslinio darbo pagrindų“ kursas išryškino studentus, linkusius į mokslinį darbą, sudarė sąlygas įtraukti juos į katedrose atliekamus tyrimus. Nemažai tokių III-IV kursuose pradėtų tyrimų virsdavo diplominių darbų temomis. Mokymo proceso optimizavimo paieškos. Institute nuolat buvo siekiama mokymo proceso optimizacijos, gerai suprantant, kad tai nevienerių metų darbas, kad ji turi būti daugiafunkcinė, harmoningai derinanti įvairių pedagoginės veiklos formų tobulinimą, pagrindinį dėmesį skiriant studento mąstymo ugdymui. Viena iš mokymo proceso optimizavimo krypčių, kuriai palyginti daugiau dėmesio KPI skyrė 1 9 7 1 -1 9 8 0 metais, buvo mokymo proceso bei poilsio organizavimas, studentų mokomųjų dokumentų racionalizavimas ir unifikavimas. 1970 metų pavasarį rektorato posėdyje buvo patvirtinti papildomi reikalavimai užsiėmimų tvarkaraščiui, kuriais turėjo vadovautis visų fakultetų dekanatai. Nustatyta vienos dienos užsiėmimų ilgiausia trukmė (8 valandos), numatyta būtina pietų pertrauka, nustatyti paskaitų ir visą institutą aptarnaujančiųjų laboratorijų prioritetai ir 1.1. Tvarkaraščio sudarymo instrukcija buvo papildoma ir tobulinama 1973 ir 1980 metais, įvesti papildomi privalomųjų, alternatyvinių ir fakultatyvinių užsiėmimų derinimo, užsiėmimų šeštadienį reikalavimai ir t.t. Nuo 1968 metų pradėjus sudarinėti bendrą techninės dokumentacijos sistemą visoms liaudies ūkio šakoms, Institutui tapo aktualu suvienodinti katedrų reikalavimus ir studentiškų darbų dokumentacijai. Nutarta pradėti nuo reikalavimų diplominiams projektams suvienodinimo. Diplominis projektas - mokomasis kvalifikacinis darbas - savo struktūra ir išbaigtumu skiriasi nuo realių projektų bei techninių dokumentų. Diplominiame projekte vieni klausimai gali būti detalizuojami labiau, kiti mažiau. Todėl 1971 m. buvo parengti keli variantai specialybių grupėms bendrų metodinių nurodymų diplominiam projektavimui bei atskirai kiekvienos specialybės technologinėms dalims (1979 metais išleistas antras atnaujintas ir papildytas leidimas). Siekiant sudaryti galimybes suvienodinti Valstybinių egzaminų komisijų, kuriose būna ginami diplominiai projektai (o jų 1969-1971 metais būdavo daugiau kaip keturiasdešimt), reikalavimus, 1972 m. buvo išleisti metodiniai nurodymai „Diplominio projekto įforminimas ir gynimas“ ir „Metodiniai nurodymai recenzentams“. 1976 m. KPI kursinio ir diplominio projektavimo metodinė komisija išleido rekomendacijas „Apie diplominių projektų gynimo organizavimą“. 1 9 7 6 -1 9 7 7 metais parengti ir išleisti metodiniai nurodymai „Studentų inžinerinės dokumentacijos apiforminimas“, nustatę, kaip reikia apiforminti studentų laboratorinių

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

171

darbų aprašymus, referatus, kursinius ir diplominius projektus, studentiškus mokslinius darbus (jų iliustracijas, schemas, lenteles, maršrutines technologines korteles ir kt.). 1984 metais buvo išleistas naujas išsamesnis leidinys „Studentiškos techninės dokumentacijos struktūra ir apiforminimas“, kuriame atsispindėjo pasikeitimai ir papildymai, atsiradę valstybiniuose standartuose ir kituose norminiuose dokumentuose bei taisyklėse, taikomose mokymo procesui, mokymo metodinėms priemonėms ir vadovėliams. 1987 m. išleistas antras, pataisytas ir papildytas šių metodinių nurodymų leidimas. Vienas iš mokymo proceso optimizacijos uždavinių, kurį spręsti 1976 m. pradėjo Instituto katedros, buvo nepertraukiamo matematinio rengimo kompleksinės programos sudarymas. Į šį darbą 19 7 6 -1 9 7 7 metais, aukštosios matematikos ir taikomosios matematikos katedroms koordinuojant, įtraukta dauguma Instituto katedrų. 1978 metais buvo parengta saugaus darbo kompleksinė programa, kurioje numatyti ir susisteminti ne tik darbo apsaugos disciplinoje nagrinėjami klausimai, bet ir saugaus darbo sričiai svarbūs visuomenės mokslų, fizikos, chemijos ir kitose bendramokslinėse, bendrainžinerinėse bei specialiosiose atskirų specialybių disciplinose, gamybinėje praktikoje nagrinėjami klausimai. 1984-1985 m. tokia pati „Nenutrūkstamo integruoto ekologinio mokymo programa“ buvo sudaryta gamtosaugos klausimams nagrinėti. Tokių kompleksinių programų rengimas privertė katedras gerai išnagrinėti ne tik savo, bet ir kitų katedrų darbines programas, pašalinti iš jų nereikalingus pasikartojimus ir nepalikti be adreso nė vieno tos srities klausimo, su kuriuo turėtų būti susipažinęs tam tikros specialybės inžinierius. Moksliškai organizuoti mokymo procesą turėjo padėti ir naujo tipo darbinės programos, kurios nuo 1973 metų rektoratui rekomenduojant turėjo būti sudarytos visoms disciplinoms. Kai kas tai laikė biurokratine išmone, bet tie, kurie tokias programas parengė nuoširdžiai, gerai apgalvoję ir apsvarstę kiekvieną jų detalę, sutiko, kad jos reikalingos, norint katedroje iš tikrųjų rimtai organizuoti mokymo procesą. Laikui bėgant darbinių programų struktūra keitėsi, tobulėjo. Atsirado vis daugiau katedrų, kurios didesnį dėmesį ėmė skirti disciplininių ir tarpdisciplininių loginių struktūrinių ryšių nustatymui, įvairių mokymo metodų ir būdų efektyvumo tyrimui. Vis gausėjo mokslinių metodinių darbų. 1977 m. Institute parengti ir išleisti nauji metodiniai nurodymai dėstytojams, jų dėstomų disciplinų darbinėms programoms sudaryti. Pagal juos sudarytos KPI katedrų darbinės programos, kaip parodė SSRS aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos, Aukštųjų mokyklų valdybos darbuotojų atlikti patikrinimai, atitiko reikalavimus, kuriuos tik po 3 metų (1980 metais) suformulavo tos ministerijos Aukštojo mokslo problemų mokslinio tyrimo institutas. 1987 metais išleisti atnaujinti metodiniai nurodymai. Siekiant tobulinti Instituto veiklą, sąjunginei ir respublikinei ministerijai reikalaujant, 197 2 -1 9 7 7 metų laikotarpiu buvo sukurta Instituto, fakultetų ir katedrų darbo vidaus kontrolės sistema*. Parengtos įvairių padalinių kontrolės tipinės programos, mokymo kokybei nustatyti sudarytos atitinkamos atmintinės (dar 1962 metų pavasarį rektoratas reikalavo, kad katedrų vedėjai ne tik lankytųsi savo dėstytojų užsiėmimuose, bet parašytų ir raštiškus atsiliepimus apie juos). Tačiau jau 1982 m. konstatuota, kad ne visur vidaus kontrolės rezultatas buvo toks, kokio tikėtasi. Kai kuriose katedrose ši priemonė neretai būdavo formali, tik dėl atitinkamo įrašo katedros posėdžio protokole. Daugelis Instituto administracinių pareigūnų (dekanai, katedrų vedėjai), kurių pareiga buvo kontroliuoti darbo drausmę ir bausti jos nesilaikančius, dažnai šią antrąją savo pareigos dalį - bausti stengdavosi perkelti kolektyvui. * „Fakultetų ir katedrų darbo tikrinimo metodika”, KPI, 1972.

172

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

Automatizuotos informacinės sistemos kūrimas. Pirmieji bandymai panaudoti elektroninę skaičiavimo mašiną „Razdan 3“ mokymo proceso organizavimo (apskaitos) reikalams buvo 1970 metais, automatikos fakultete suvedant egzaminų sesijos rezultatus ir rengiant medžiagą (sudarant prioritetinę studentų eilę) skirti stipendijas. Institutui 1971 metais gavus „Sigmos“ gamybos lietuvišką ESM „Rūta 110“, buvo pradėta galvoti apie KPI automatizuotos informacinės sistemos (KPI - AIS) kūrimą. Buvo numatyta, kad D. Jakutavičienės vadovaujama programuotojų grupė per 3-4 metus sukurs AIS posistemes „Abiturientas“, „Sistema 0 -1 -2 “, „Sesija“, „Stipendija“, „Dėstytojai“, „Dėstytojų ir katedrų pedagoginio krūvio apskaita“. 1972 m. vasarą buvo pradėta bandomoji posistemės „Abiturientas“ eksploatacija, 1973 m. pradėtos eksploatuoti posistemės „ 0 -1 -2 “, „Sesija“, „Akademiniai įsiskolinimai“. 1977 metų pabaigoje Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos komisija priėmė KPI AIS pirmąją eilę, kurią sudarė 7 posistemės. 1979 metais buvo pradėta AIS-1 rekonstrukcija, visas posistemes perkeliant į trečios kartos ESM „M -5 1 0 0 “, o 1985 metais - į ESM „CM 1600“ (kurios techninės ir programinės priemonės leido įdiegti sistemos eksploataciją dialogo režime). Informacinės sistemos funkcinių posistemių organizacinis aprūpinimas buvo paliktas be pakitimų, todėl sistemos pervedimas į naują techninę bazę buvo atliekamas taip, kad vartotojai nepajusdavo rekonstrukcijos nepatogumų. 1984-1985 mokslo metais jau funkcionavo 10 KPI AIS posistemių: „Abiturientas“, „Studentų kontingentas ir jo pokyčiai“, „Diplomantas“, „Bendrabutis“, „Egzaminų sesija“, „Akademiniai įsiskolinimai“, „Sesijos archyvai“, „Dėstytojai“, „Katedrų akademinis krūvis“. Posistemė „Diplomantų paskirstymas į darbovietes“ dar buvo diegiama. Skaičiavimo centro AIS skyriuje dirbo 19 žmonių (vedėja, 3 grupių vadovai, 9 vyr. inžinieriai, 3 inžinieriai ir 3 technikai). 1982 m. Skaičiavimo centro AVS skyriuje buvo sukurta grupė, kuriai pavestas sistemos KPI AVS-2 (skirtos administraciniam ūkiniam kompleksui) projektavimas. Jai vadovavo valdymo sistemų katedra. Sistema kuriama ES-1033 bazėje. 1985 m. grupėje dirbo 9 žmonės. 1984 m. pradėjo funkcionuoti posistemė „MTS komandiruotės“ ir „MTS vertybės“. Vėliau pradėjo funkcionuoti posistemės „Kadrai“, „Atlyginimai“, „Ūkiskaitinės sutartys“. Automatizuoto mokymo sistemos pirmieji daigai. Pirmieji darbai, priskiriami KPI automatizuoto mokymo sistemos (AMS) kūrimui (skaičiavimo technikos taikymo mokymo procese sistemizacija), buvo atlikti 1976 metais Skaičiavimo mašinų katedroje. Buvo sukurta skaičiavimo technikos diegimo į mokymo procesą metodinė sekcija. Šios ir programuoto mokymo metodinės sekcijos bendromis pastangomis susibūrė grupė dėstytojų (K. Baniulis, V. Rėklaitis, K. Pocius, M. Zališauskas ir kt.), pradėjusi aktyvius šios srities darbus. 19781980 metais buvo išbandytos dviejų daugiaterminalių automatizuoto mokymo sistemų „SPOK-VUZ“ ir „SADKO“ bendrasistemės programinės įrangos, automatizuotam mokymui parengta keletas disciplinų arba jų atskiri skyriai (optimizavimo metodai, ventiliacija, programavimo kalba PL-1 ir kt.). Šioje srityje dirbantiems dėstytojams, leista sumažinti pedagoginio darbo krūvį. Studentų pažangumo sąvoka labai dažnai vartojama akademinėje visuomenėje ir neretai sutapatinama su nepatenkinamą įvertinimą gavusių studentų kiekiu. Kada studentui reikia parašyti nepatenkinamą pažymį? Toks klausimas, svarstant egzaminų sesijos rezultatus, iškilo KPI taryboje 1976 m. pavasarį. Jis tapo ypač aktualus plačiau pradėjus taikyti programuotos kontrolės metodus, rengiantis diegti automatizuoto mokymo sistemas. Iškilus nuomonių skirtumui, buvo atlikta visų Tarybos narių apklausa. Tuo metu KPI tarybos nariais buvo visi profesoriai, dekanai, daugumos katedros vedėjai, t.y. labiausiai patyrę

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

173

Instituto pedagogai. Tarybos nariai buvo paprašyti atsakyti į tokį klausimą: „Sakysim, jūs turite priemonę, leidžiančią jums dešimties procentų tikslumu nustatyti studento perimtų žinių kiekį, ir šis rodiklis yra vienintelis studento įvertinimo kriterijus. Kiek procentų medžiagos turi žinoti studentas, kad jam būtų galima parašyti „trejetą“, „ketvertą“ ar „penketą“? Iš 71 tarybos nario atsakymų paaiškėjo, kad čia nuomonės labai skiriasi: 27 proc. tarybos narių manė, kad trejetui gauti užtenka perimti 30 proc. žinių, dar 27 proc. tarybos narių - kad reikia būti perėmus 40 proc. žinių, 31 proc. tarybos narių - kad reikia 50 proc. žinių, likusieji - kad 60 proc. arba net ir 70 proc. žinių. Paaiškėjo, kad studentas, perėmęs 60 proc. žinių, laikydamas egzaminus pas tarybos narius, gali gauti ir dvejetą (2 tarybos nariai), ir penketą (vienas tarybos narys), 41 tarybos narys jam parašytų trejetą, o 27 nariai - ketvertą. Ši apklausa dar kartą patvirtino, kokios subjektyvios yra tos „normos“, pagal kurias dėstytojai rašo studentams pažymius, o nuo to priklauso, ar studentas stipendiją gaus ar jos negaus, ar liks Institute ar bus pašalintas. Tos pačios apklausos rezultatai davė galimybę nustatyti, kad, Tarybos daugumos nuomone, trejetą galima rašyti studentui, perėmusiam ne mažiau kaip 44 proc. medžiagos, ketvertą - už 65 proc. medžiagos, o penketą - už 87 proc. medžiagos. Šių ribų buvo rekomenduota laikytis visiems dėstytojams. Studentų gamybinė praktika. Studentų gamybinė praktika, kaip viena inžinieriaus rengimo formų, KPI mokymo planuose buvo visą laiką. Tačiau požiūris į ją ir į jos reikšmę, jos trukmė ir jai keliami uždaviniai nuolatos keitėsi. 1 9 5 1 -1 9 5 8 metais studentų gamybinė praktika buvo daugiau stebimojo pobūdžio. Įmonėms tuo metu užteko darbo jėgos, ir studentas, praktikos metu už atlyginimą dirbantis konkrečioje darbo vietoje, buvo palyginti retas reiškinys (buvo net nuomonė, kad tuo atveju praktika tampanti labai vienapusė). 19581964 metais gamybinė praktika buvo pakeista privalomu 1,5 metų darbu gamyboje, vakarais po 16 val./sav. mokantis Institute. Nuo 1964 metų vėl grįžta prie gamybinių praktikų, bet jau rekomenduota studentus įdarbinti konkrečiose darbo vietose. Praktikos programų, ataskaitų ir kitus metodinius darbus svarstydavo ir įvairius dokumentus rengdavo metodinė gamybinė praktikos sekcija, kurią sudarė mokymo skyriaus ir visų fakultetų atstovai. Buvo rengiamos bendros (universalios) ir specializuotos programos, jos periodiškai peržiūrimos, atnaujinamos. Siekiant sustiprinti kontrolę, 1973 metais prie mokymo skyriaus gamybinės praktikos sektoriaus buvo sudaryta inspekcinė grupė, į kurią įtraukti ir katedrų, nesusijusių su praktika, atstovai. Kai praktikų eigą pradėjo kontroliuoti rektoratas, šiems reikalams daugiau dėmesio ėmė skirti ir dekanatai. 12.3 lentelė Praktikos laiko ir jos trukmės kitimas Diplominio Iš to skaičiaus Bendra Metai, kada projektavimo mokomoji diplominė gamybinė praktika studentas praktikų laikas(sav.) praktika priimtas į 1 trukmė (sav.) praktika po i po III kurso po IV kurso po V kurso kursą arba II kurso 17 8 6 7 21 1951 -1957 16 1958-1963 22*) 71 49 -

4f

•tg

1964-1973 1974-1982 1983-1987 1988-1990

29 24 24-26 19-20

darbas gamyboje

-

4 4 -

4 8 8 4

12 8 8 4

13 4 4-6 12

16 15 14-15 14

174

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

1972 metais visoje Sovietų Sąjungoje buvo įvesta jaunųjų specialistų 2 metų stažuotė. Ji atliekama darbovietėje, į kurią buvo skirstymo komisijos paskirtas jaunas inžinierius. Jos tikslas - sudaryti jaunam specialistui sąlygas (galimybes) įgauti ir įtvirtinti praktinius bei organizacinius įgūdžius, reikalingus eiti užimamas pareigas, detaliai išstudijuoti konkrečią gamybą, pagilinti savo specializaciją, greičiau adaptuotis gamybinėmis sąlygomis. Sudaryti stažuotės programą, kontroliuoti jos eigą, kaupti informaciją apie jos vykdymą ir rezultatus turėjo specialistą parengusi profilinė katedra. Šį darbą Institute apibendrindavo Mokymo skyrius kartu su stažuotės metodine sekcija. Kaip parodė stažuotės rezultatų svarstymas 1983 m. KPI Taryboje, daugelyje Lietuvos įmonių stažuotė vykdavo formaliai ir reikiamo efekto nedavė. Įvertindama palyginti neblogą studentų gamybinių praktikų pravedimo patirtį, sukauptą KPI, SSRS aukštojo mokslo ministerija pavedė Kauno politechnikos institutui 1978 m. birželio 5 - 10 d. Kaune organizuoti I visasąjunginį pasitarimą-seminarą „Praktika stažuotė“. Jame dalyvavo daugiau kaip 140 aukštųjų mokyklų, 57 sąjunginių šakinių ministerijų, 22 Lietuvos įmonių atstovai. KPI prestižo augimas. Jau 1 9 7 5-1980 metais KPI vardas ėmė vis dažniau pasirodyti tarp kitų plačiai žinomų didžiųjų SSRS aukštųjų mokyklų. Tai sąlygojo ne tik didelis studentų skaičius (15 000-17 000 studentų), galingas mokslinio tyrimo sektorius (8 00-950 darbuotojų), didelė ūkiskaitinių mokslinių tyrimo darbų apimtis ( 8 - 1 2 milijonų rublių per metus), bet ir kas metai laimimos prizinės vietos įvairiuose sąjunginiuose konkursuose ir apžiūrose. Studentų mokslinių darbų sąjunginiame konkurse 1977 m. buvo apdovanoti 5 KPI studentų darbai, 1979 m. - 2 darbai, 1980 m. - 3 darbai. Studentų buities, darbo ir poilsio organizavimo sąjunginiame konkurse KPI laimėjo: 1966 m. - II vietą, 1977 m. - II vietą, 1978 m. - I vietą, 1979 m. - IV vietą, 1983 m., 1984 m. ir 1985 metais - I vietą. Studentų projektavimo, konstruktorinių technologinių ir ekonomonių biurų sąjunginėje apžiūroje KPI studentų PKB „Politechnika“ 1982 m. užėmė II vietą. Kasmetinėje sąjunginėje aukštųjų mokyklų apžiūroje („socialistiniame lenktyniavime“) 1978 m. KPI laimėjo I vietą, 1980 m. II vietą, 1981 m. - III vietą, 1982 m. - I vietą, pereinamąją vėliavą ir piniginę premiją. Visa tai palaipsniui Institutui kūrė ne tik didelės, bet ir galingos bei kūrybingos aukštosios mokyklos reputaciją.

12.3. BRENDIMO METAI /1981 - 1990/ 1981 metų rudenį atliktas tyrimas, norint pagal įmonių paraiškas Valstybiniam plano komitetui išsiaiškinti, kiek Instituto rengiamų specialistų skaičius atitinka respublikos poreikius. Pasirodė, kad daugumos specialybių studentų skaičiai gan neblogai koreliuoja su specialistų poreikiais, tačiau Mašinų gamybos, Skaičiavimo technikos, Elektrotechnikos ir Automatikos fakultetų 1982-1985 metų laidos galėtų patenkinti tik 6 0 -6 5 proc. specialistų poreikio. Tuo tarpu Lengvosios pramonės, Cheminės technologijos fakultetų kai kurių specialybių ir viso Inžinerinės ekonomikos fakulteto laidos specialistų poreikius viršys 1,11,3 karto. Todėl, sudarant 1 983-1986 metų planus, numatyta šiek tiek koreguoti studentų priėmimą į šių fakultetų I kursą. Devintajame dešimtmetyje, atsižvelgiant į išryškėjusius poreikius, pradėta rengti dar 5 naujų specialybių inžinierius: hidraulinių mašinų, hidropavarų ir hidropneumoautomatikos (1986 m.); automatizuoto projektavimo sistemų (1986 m.); programinės

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

175

įrangos (1988 m.), fizikinės elektronikos (1988 m. šios specialybės inžinieriai fizikai skiriami kurti technologinius įrenginius naujoms mikroelektronikos technologijoms) ir laivavedybos (1989 m.). 1987 metais atnaujintas priėmimas į pramoninės ir civilinės statybos dieninį skyrių Statybos fakultete, kuris buvo nutrauktas 1968 m. dėl VISI įkūrimo. 1 9 80-198 7 metais vietoj tekstilės ir lengvosios pramonės ekonomikos ir organizavimo specialybės studentai buvo priimami į trijų specializacijų darbo normavimo ir organizavimo specialybę (tekstilės, maisto ir medžio apdirbimo pramonei), bet nuo 1988 m. vėl grįžta prie ekonomikos ir organizavimo specialybės. 1 9 8 9-199 0 metais KPI rengė 46 specialybių (kai kuriose jų nuo 2 iki 6 specializacijų) inžinierius. 1982 metais buvo padarytas dar vienas bandymas išsikovoti kompleksines specialybes. Tada Institutas vėl pateikė detalų kompleksinės tekstilinių medžiagų technologijos specialybės ir jos 4 specializacijų mokymo planą, jo palyginimą su tipiniais planais ir pasiekė, kad šis klausimas būtų svarstomas 1982 m. rugsėjo mėn. Maskvoje vykusiame sąjunginiame tekstilės ir lengvosios pramonės specialistus rengiančių institutų pasitarime, dalyvaujant SSRS aukštojo ir specialiojo vid. mokslo ministerijos ir Valstybinio plano komiteto atsakingiems darbuotojams. Kitų mažųjų respublikų atstovai palaikė Lietuvos pasiūlymą, bet galutinio sprendimo negauta. 1984 m. sausio mėn. Lietuvos aukštojo mokslo ministerija vėl pateikė sąjunginei ministerijai tvirtinti tekstilinių medžiagų technologijos, silikatų technologijos ir maisto produktų technologijos kompleksinių specialybių bei jų specializacijų mokymo planus. 1984 m. birželio mėn. gautas atsakymas, kad Lietuvos siūlomų kompleksinių specialybių į sąjunginę nomenklatūrą neįtrauks, bet leidžia studentus priiminėti į kurią nors vieną nomenklatūrinę šios grupės specialybę, o inžinierius rengti pagal mūsų pasiūlytą kompleksinės specialybės planą. Žadėjo atsiųsti tuo klausimu specialų instrukcinį laišką, skirtą ir kitoms mažoms respublikoms, bet jo taip ir nesulaukėme. Maskva darė nuolaidas, bet ne visiems, o tik patiems atkakliausiems. 1985 m. ėmė sklisti kalbos apie aukštojo mokslo pertvarkymą, prabilta ir apie naujų specialybių sąrašą, deja, ir jame mūsų siūlomų kompleksinių specialybių nebuvo. Eilinis mokymo planų keitimas. 19 8 1 -1 9 8 2 metais pradėta ruoštis naujam inžinierių rengimo pertvarkymui. Buvo skelbiamas „inžinierių fundamentinio rengimo tolesnis gerinimas, informatikos ir mikroelektronikos pasiekimų geras įvaldymas, ESM kaip įrankio, naudojamo projektavimui ir gamybos automatizavimui, informaciniams ir gamybos valdymo procesams geras įvaldymas“. Pedagoginėje spaudoje tuo metu gan plačiai rašyta, kad aukštųjų mokyklų mokymo planai turėtų aktyviau atsiliepti į moksle vis intensyviau besireiškiančius du dialektinius procesus: diferenciaciją ir integraciją. Diferencijacija, plėtojantis kuriai nors mokslo šakai vyksta daugmaž savaime, nes tai lemia vis gilesnis gamtos ir visuomenės reiškinių atskleidimas, vis gausėjantis mokslo faktų skaičius, o integracija reikalauja didelių organizacinių pastangų. Kad būtų galima pasiekti norimus tikslus, išspręsti problemas ir konkrečius uždavinius, reikia remtis daugeliu, kartais labai skirtingų mokslinių disciplinų ir krypčių. Šiuo atveju vienos mokslo sritys tarytum kryžmiškai praturtina kitas naujomis idėjomis, principais ir metodais. Visas šis procesas turi būti suvestas į darnią visumą, nuoseklią, logišką ir veiksmingą sistemą. Tačiau 19 8 2 -1 9 8 3 metais patvirtinti nauji tipiniai inžinierių specialybių mokymo planai nuo 1975 metų planų iš pirmo žvilgsnio skyrėsi palyginti nedaug: iš vieno semestro į kitą buvo perkelta pirmoji mokomoji praktika, nuo 4 iki 6 savaičių pailginta diplominė praktika. Paliekant tą patį valandų skaičių, nežymiai pertvarkyta visuomenės mokslų dėstymo tvarka. Kaip ir anksčiau, buvo kalbama apie inžinierių fundamentinio rengimo

176

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

tolesnį gerinimą, tačiau pabrėžta, kad to siekti reikia ne didinant fundamentaliųjų dalykų apimtį, o stengiantis, kad studentai tvirtai įsisavintų bazinį to dalyko žinių masyvą, svarbiausius disciplinos principus ir dėsningumus. Tuos svarbiausius principus ir dėsningumus turi atrinkti katedra ir dėstytojas. Vienos specialybės studentams svarbiausi gali būti vieni, kitos - kiti dėsningumai. Naujuosiuose mokymo planuose sumažinta auditorinių valandų aukštosios matematikos, fizikos, chemijos, elektrotechnikos, braižybos ir kt. dalykams. Padaugėjo valandų technologiniams dalykams, susijusiems su automatizuotu projektavimu, automatinėmis linijomis, su robototechnika. Mokymo planuose atsirado nauja, iki tol tipiniuose planuose nebuvusi skiltis valandų skaičius, skiriamas dalyką studijuojančių studentų savarankiškam darbui. Šioje skiltyje planuojamų valandų skaičius, priklausomai nuo dalyko, sudarė nuo 40 iki 120 procentų bendro auditorinių valandų, skiriamų to dalyko paskaitoms, pratimams ir laboratoriniams darbams, skaičiaus. Savarankiško darbo apimties mokymo plane nustatymas apribojo namų darbų ir kitų studentams duodamų namuose atlikti užduočių maksimumą (nes kai kurie pernelyg reiklūs dėstytojai perkraudavo studentus namų užduotimis), leido kursinėms metodinėms komisijoms šiek tiek reguliuoti šių užduočių atlikimo terminus ir kt. Pagal mokymo planuose numatytų auditorinių ir savarankiškam darbui skirtų valandų sumą galima apskaičiuoti, kad, pvz., mašinų gamybos technologijos specialybės „vidutinio studento“ darbo apimtis 1984 - 1987 metais per visus 9 semestrus buvo 48 valandos per savaitę, aišku, su sąlyga, kad studentas dirbs tolygiai kiekvieną iš 141 studijoms skirtų savaičių. 19 7 1 -1 9 8 6 metų laikotarpiu studentų pažangumo rodikliai svyravo nežymiai: pirmūnų būdavo nuo 4,6 iki 5,7 procento, visus egzaminus išlaikančių tik ketvertais ir penketais - 15-17 procentų, grynų trejetukininkų - 5-6 proc.. Nepažangių studentų 19841986 metais būdavo 12-15 proc. Ypač daug nepažangių studentų būdavo I kurse: 1 8 - 2 2 proc. per žiemos egzaminų sesiją, ir 20 - 28 proc. per pavasario egzaminų sesiją. 1983 metų rudenį Omske vyko sąjunginė aukštosios matematikos olimpiada. Lietuvo studentų rinktinė (3 KPI studentai ir 1 VISI studentas) čia užėmė trečią vietą, pralenkdami visas sąjungines respublikas, į priekį praleidę tik Maskvos ir Leningrado rinktines. 1981 metais tokioje olimpiadoje Lietuva užėmė 7 vietą . Metodinio darbo sistematizavimas. Nuo 1972 metų Institute veikė 7 metodinės sekcijos, tačiau jų veikla nebuvo ryški . Todėl 1983 metais rektoratas ėmėsi iniciatyvos suaktyvinti Metodinės tarybos ir jos sekcijų darbą. Atnaujinta tarybos sudėtis, sudarytas Metodinės tarybos prezidiumas. Peržiūrėjus esamųjų sekcijų veiklą, kai kurios buvo sujungtos, o kai kurios sukurtos naujos. Metodinėje taryboje 1984 - 1990 metais veikė vienuolika sekcijų: mokymo proceso mokslinio organizavimo (pirmininkas doc. S. Vosylius), vadovėlių ir mokymo priemonių (prof. A. Stasiūnas), skaičiavimo technikos taikymo mokymo procese (doc. K. Baniulis), mikroprocesorių taikymo (prof. G. Žintelis), mokymo proceso technizavimo (doc. G. Lakiūnas), programuoto mokymo (prof. M. Zališauskas), profesinio orientavimo (doc. P. Vitkevičius), kursinio ir diplominio projektavimo (doc. J. Daugėla), gamybinės praktikos (doc. S. Kaušinis), stažuotės (doc. V. Šulga), standartizacijos ir metrologijos (prof. J. Dulevičius). Naujoji Metodinė taryba patvirtino sekcijų darbo planus, metodinių konferencijų, fakultetų ir katedrų seminarų 1984 metų planus. Jie išleisti atskiru leidiniu, kuriame skelbiama ir metodinių sekcijų sudėtis. Jį gavo visi dekanatai, visos katedros. Pertvarkytos sekcijos 1983 - 1990 metais atliko nemažą darbą aktyvinant dėstytojų metodinę veiklą, organizuojant metodines konferencijas, leidžiant mokymo literatūrą. Antai 1985 metais dėstytojai atliko 2575 metodinius darbus, parengė 332 sp. lankų mokymo

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

177

priemonių ir kitokios metodinės literatūros, daugiau kaip 1000 vaizdinių priemonių (iš jų 360 skaidrių, 400 plakatų, 110 modelių ir maketų). KPI dėstytojai mokslinėse metodinėse konferencijose 1984 metais perskaitė 136 pranešimus, 1986 metais - 112 pranešimų. 1985 metais Institute sudaryta Pedagoginių tyrimų koordinacinė taryba, kuriai pavesta koordinuoti Institute atliekamus mokslinius darbus aukštosios mokyklos pedagogikos srityje. 1984 metais įkurtas Techninių mokymo priemonių skyrius (viršininkas Ž. Bazaras), kuriam pavesta rūpintis sistemingu techninių mokymo priemonių atnaujinimu, aparatūros techniniu aptarnavimu ir remontu. Skyriui pavaldžios tapo kino, foto, mokymo mašinų, mokomosios televizijos ir audiovizualinių priemonių laboratorijos. Institutas tuo metu buvo viena iš geriausiai techninėmis mokymo priemonėmis apsirūpinusių Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų, tačiau jų naudojimas dažnai būdavo epizodinis, o kartais ir paradinis. Skyriaus uždavinys buvo kartu su mokymo proceso technizavimo metodine sekcija suaktyvinti šių priemonių naudojimą mokymo procese, organizuoti jų aprūpinimą reikiama didaktine medžiaga, įgalinančia padidinti mokymo efektyvumą. Mokymo metodiniai kompleksai. 1982-1983 m. metų žiemą Sąjunginė ministerija išleido instruktyvinį laišką 1-32 „Apie mokymo-metodinio darbo tobulinimą“. Šiuo laišku įvesti buvo nauji mokymo proceso organizavimo dokumentai: specialybės mokymo metodinis kompleksas (specialybės MMK) ir dėstomo dalyko mokymo metodinis kompleksas (dalyko MMK), griežtai apibrėžiant, kas sudaro vieną ir kitą kompleksą. Specialybės MMK turėjo sudaryti: 1) specialisto kvalifikacinė charakteristika; 2) specialybės tipinis mokymo planas; 3) darbinis specialybės mokymo planas; 4) tarpu­ savyje suderintų visų tai specialybei dėstomų dalykų darbinių programų rinkinys; 5) nepertraukiamo matematinio, fizikinio, ekonomonio ir t.t. rengimo programos; 6) vientisa mokomųjų ir gamybinių praktikų programa; 7) studentų savarankiško neauditorinio darbo kiekvieno semestro kalendoriniai grafikai, nurodant šio darbo orientacines apimtis pasavaičiui, taip pat kiekvieno dalyko einamosios kontrolės formas ir terminus; 8) diplominio projekto rengimo metodiniai nurodymai, apimantys diplominių projektų tematiką, jų turinio, apimties, įforminimo reikalavimus ir t.t.; 9) metodiniai nurodymai valstybinėms egzaminų komisijoms, kuriose ginami diplominiai projektai, apimantys ir jų įvertinimo kriterijus; 10) jaunųjų specialistų stažuotės metodiniai nurodymai; 11) specia­ lybei dėstomų dalykų MMK tvirtinimo ir peržiūrėjimo grafikai. Už specialybės MMK parengimą buvo atsakinga ir jį saugoti turėjo profilinė katedra. Jis turėjo būti ir Instituto mokymo skyriuje. Jį apsvarstyti turėjo Instituto taryba, o tvirtinti prorektorius mokymo reikalams. Dėstomo dalyko MMK turėjo sudaryti: 1) tipinė dalyko programa; 2) darbinė programa; 3) paskaitų skaitymo, laboratorinių darbų, pratimų vedimo metodiniai nurodymai, pridedant einamosios kontrolės užduočių, egzaminų bilietų pavyzdžius; 4) studentų savarankiško darbo, studijuojant šį dalyką, grafikas, nurodant kiekvienos temos, kiekvienos užduoties, kiekvienos savaitės laiko sąnaudas; 5) teorijos studijavimo, laboratorinių darbų, namų užduočių, kursinių projektų atlikimo metodiniai nurodymai; 6) specializuotų auditorijų, kabinetų ir laboratorijų sąrašas, nurodant ten naudojamą įrangą, techninio mokymo ir kontrolės priemones. Dėstomo dalyko MMK sudaryti turėjo dėstanti katedra, jį svarstyti - fakulteto taryba, o tvirtinti dekanas. Abu metodiniai kompleksai turėjo būti sudaryti ne vėliau kaip iki 1985 m. rugsėjo 1 dienos. Mokymo metodinį darbą aukštosiose mokyklose Ministerija šiuo dokumentu įstatė į kietus biurokratizmo rėmus. Reikalavimas visoms specialybėms ir visiems dalykams sudaryti 7. 100

178

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

tokius sudėtingus, formalizuotus, kartais iki absurdo išpūstus, dažnai tik vizituojančių valdininkų pavartymui reikalingus dokumentus, atskleidė tuometinių aukštąjį mokslą valdančių sluoksnių aklą tikėjimą į instrukcijų ir potvarkių jėgą. Reikia pažymėti, kad dauguma tikrai reikalingų metodinių dokumentų (kurie turėjo įeiti ir į MMK) Politechnikos institute buvo paruošti žymiai anksčiau (darbinės programos 1973 ir 1977 m.; valstybinių egzaminų komisijų metodiniai nurodymai - 1972 ir 1976 m.; jaunųjų specialistų stažuočių organizavimo 1979 ir kt.). 1983 metais KPI Metodinė taryba , priėmė savas metodinių kompleksų rengimo rekomendacijas, kuriose buvo gerokai supaprastinta MMK struktūra, atsisakyta kai kurių dokumentų ir daugelio nereikalingų, formalių, tik biurokratizmą skatinančių reikalavimų. Nors 1 9 8 3 -1 9 8 5 metais Instituto katedros, sudarinėdamos ir perrašinėdamos MMK , sugaišo daug laiko ir sugadino daug popieriaus, tačiau tai padaryti reikėjo, nes, pvz., 1985 m. į bet kurią katedrą atvykusios Instituto veiklą tikrinusios Valstybinės inspekcijos komisijos pirmiausia pageidavo pamatyti specialybės ir dėstomų dalykų mokymo metodinius kompleksus. Nuo 1987 metų Ministerija šitų mokymo metodinių kompleksų nebereikalavo. Geriausio lektoriaus konkursai. 1 983-1984 metais Pedagogų draugijos iniciatyva (doc. S. Masiokas, doc. D. Šileikienė, doc. L. Barzdžiukienė) buvo organizuotas pirmasis KPI geriausio lektoriaus konkursas. Jo tikslai : didinti dėstytojų kaip lektorių meistriškumą, išaiškinti geriausius Instituto dėstytojus lektorius ir skleisti geriausią Instituto lektorių patirtį. Konkurse dalyvavo 51 dėstytojas. 1984 metų geriausio lektoriaus konkurso laureatų vardai suteikti (vardijama alfabeto tvarka): prof. R. Baltrušiui, vyr. dėst. S. Buožiui, doc. A. Gluosniui, doc. G. Jasinevičienei, doc. J. Jodikaičiui, doc. S. Marazui, doc. V. Milašiui, doc. N. Milenskiui ir doc. K. Plukui. Įvertinant pirmojo konkurso patirtį, 1984 m. gruodžio 12 rektoriaus įsakymu patvirtinti KPI 2-ojo geriausių lektorių konkurso nuostatai, kurie numatė 3 konkurso etapus: katedrinį (1 9 8 4 -1 9 8 5 m.m.), fakultetinį (1 9 8 5 -1 9 8 6 m.m.) ir institutinį (1986 - 1987 m.m.). Numatyta, kad konkurse negali dalyvauti: dėstytojai - administracijos darbuotojai (prorektoriai, dekanai, prodekanai), 1 - ojo konkurso laureatai ir fakultetų bei Instituto geriausių lektorių konkurso vertinimo komisijų nariai. Parengta paskaitų vertinimo metodika, konkurso dokumentacijos pavyzdžiai, rezultatų suvedimo metodika. Šiame konkurse atsižvelgiama ir į studentų nuomonę. 1 9 8 5 -1 9 8 7 metų geriausio lektoriaus konkurso laureatų vardai suteikti: vyr. dėst. A. Aksomaičiui, doc. P. Balčiūnui, doc. R. Jasinevičiui, doc. L. Karpovui, doc. N. Liutikui, doc. A. Lukošaičiui, vyr. dėst. A. Macui, doc. M. Rondomanskui, doc, V. Šakiui, doc. A. Targamadzei ir doc. S. Vosyliui. 1988 m. žiemą buvo pradėta kalbėti apie 3 - ojo konkurso organizavimą, bet jis nebuvo paskelbtas. Mokymo proceso reglamentacija. 197 5 -1 9 8 5 metais Instituto mokymo skyrius (vedėja J. Goželskytė) atliko didelį darbą-parengė beveik visus mokymo proceso etapus reglamentuojančius dokumentus. Tai buvo ypač aktualu kuriant Instituto automatizuotą informacinę sistemą. Tuo metu parengta daugiau kaip 40 įvairių instrukcijų, apimančių visą studijų laikptarpį, pradedant nuo studento į Institutą priėmimo ir baigiant diplomų išdavimu ir jų blankų apskaita. Šiandien šių dokumentų visumą kai kas vadina Instituto studijų reguliaminu. Institutui pradėjus diegti vidinę Instituto standartų sistemą, Mokymo skyrius 1987 metais parengė pirmuosius tris KPI standartus: Studentų asmens bylų sudarymo ir saugojimo tvarkos (STP K PI-002-87); Studentų mokymosi dokumentacijos ruošimo,

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

179

registravimo, išdavimo ir apskaitos tvarkos (STP K PI-004-87); Diplominių projektų klasifikavimo, saugojimo ir nurašymo tvarkos (STP KPI-003-87)* . 1985m. Valstybinės inspekcijos patikrinimas. 1985 m. kovo mėn. Instituto veiklą tikrino Aukštųjų mokyklų valstybinė inspekcija. Dvi savaites penkiolika profesorių ir docentų iš žymiausių SSRS Aukštųjų mokyklų (Baumano aukštosios technikos mokyklos, Maskvos energetikos instituto, Maskvos staklių instituto, Maskvos aviacijos instituto, Leningrado aviacijos prietaisų instituto, Leningrado elektrotechnikos instituto, Maskvos tekstilės instituto, Kijevo lengvosios pramonės technologijos instituto, Baltarusijos politechnikos instituto ir kt.) tikrino septynių specialybių (mašinų gamybos technologijos, metalo pjovimo staklių ir įrankių; liejininkystės mašinų ir technologijos; lengvosios pramonės mašinų ir aparatų; elektroninių skaičiavimo mašinų; elektros pavarų ir pramoninių įrengimų automatizacijos; mašinų gamybos automatizavimo ir kompleksinio mechanizavimo; automatizuoto valdymo sistemų) specialistų rengimą 6 fakultetuose ir 13 oje katedrų. Tai buvo didžiausias Instituto istorijoje kompleksinis, nuodugnus ir priekabus patikrinimas. Baigiamajame šio inspektavimo 76 puslapių akte pateikta išsami Instituto veiklos analizė, pradedant mokomųjų laboratorijų materialine baze, pedagoginių darbuotojų kvalifikacija, mokymo planais, dėstomųjų dalykų programomis bei metodine medžiaga ir baigiant studentų žinių inspekcinių patikrinimų rezultatais bei stambiausių gamyklų, kuriose dirbo šių specialybių absolventai, vadovų nuomone. Suprantama, tam tikra dalis akto priekaištų išsakyta dėl TSKP CK ir SSRS Ministrų Tarybos įvairių nutarimų nepakankamai išsamaus apsvarstymo Instituto ir fakultetų tarybose, apie šių nutarimų vykdymo priemonių planų trūkumus. Susipažinusi su komisijos aktu, Valstybinė inspekcija priėmė nutarimą, kuriame pažymėjo, kad KPI dėstoma pakankamai aukštu moksliniu ir metodiniu lygiu, kad specialybinių dalykų paskaitose deramai remiamasi naujais, pažangiais technologinių procesų, mašinų ir aparatūros kūrimo bei naudojimo metodais. Konstatuojama, kad Instituto katedros palaiko glaudžius ryšius su pirmaujančiomis gamyklomis, kad Institutui gerai žinomi jo rengiamų specialistų poreikiai bei pageidaujama specializacija. Valstybinės inspekcijos nutarime pareikalauta pašalinti ir nemažai komisijos nustatytų trūkumų, dažniausiai susijusių su pasenusiais kai kurių laboratorijų įrengimais, skaičiavimo ir mikroprocesorinės technikos stoka, su per dideliais kai kurių dalykų darbinių programų nukrypimais nuo tipinių programų, nepakankamai dažnu jų peržiūrėjimu. Po dvejų metų, 1987 m. kovo mėn., Valstybinė inspekcija į KPI atsiuntė antrą, šį kartą mažesnę (8 žmonių) inspekcinę grupę, kuri vėl vieną savaitę tikrino, kokie pokyčiai įvyko Institute po dvejų metų. Patikrintos ir 2 specialybių (mašinų gamybos technologijos ir elektros pavarų) 7 disciplinų ketvirto kurso studentų žinios. Ypač neblogai pasirodė Mašinų gamybos f-to studentai: metalo pjovimo staklių bei metalotyros užduotis išsprendė visi studentai, už techninių matavimų ir skaičiavimo technikos užduočių sprendimą teigiamus įvertinimus gavo 95- 96 proc., už metalo pjovimo užduočių sprendimą - 87 proc. studentų. Tik iš medžiagų atsparumo ir mašinų detalių teigiamų įvertinimų mažiau - 70 proc. ir 57 proc. Komisija konstatavo, kad 1985 metų patikrinimo metu nustatyti trūkumai šalinami gerai. Komisija taip pat pažymėjo, kad už 1986 metų darbo rezultatus KPI apdovanotas TSKP CK ir SSRS Ministrų tarybos, VPSCT ir VLKJS CK pereinamąja vėliava. Tuo metu tai buvo aukščiausias darbo įvertinimas ir prestižo pripažinimas. Po šių dviejų Valstybinės inspekcijos patikrinimų SSRS Liaudies švietimo ministerija 1987 metų pabaigoje Kauno politechnikos institutui suteikė svarbiausios aukštosios „Instituto standartų sudarymo ir diegimo tvarka STP K PI-001-87”

180

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

mokyklos statusą. Tokio statuso suteikimas ir tuo pagrindu Instituto mokslinės techninės ir socialinės plėtros fondo sukūrimas žymiai padidino Instituto savarankiškumą, naudojant sutaupytas lėšas ir mokslinio darbo pelno lėšas. Studentai ir karinė prievolė. 1 9 5 1-1990 metais Institute veikė karinio rengimo katedra. Ji buvo dvigubos priklausomybės. Jos dėstytojų ir karinės įrangos komplektavimas priklausė SSRS Gynybos ministerijai, o katedros patalpomis, jų priežiūra ir personalo apmokėjimu rūpinosi Aukštojo mokslo ministerija. Karinio rengimo užsiėmimus privalėjo lankyti visi nuo karinės prievolės dėl sveikatos neatleisti studentai vyrai. Kariniam rengimui studentų mokymo plane buvo skiriama 450 valandų, jo užsiėmimai vykdavo IV -VIII semestruose. Išlaikę egzaminus ir pabuvę 2 mėnesių baigiamojoje karinėje stovykloje, studentai kartu su diplomu gaudavo ir atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Šešerius metus (nuo 1969 iki 1974 metų) tam tikra dalis (nuo 5 iki 35 procentų) kai kurias specialybes baigusių inžinierių karinių komisariatų tuoj pat būdavo pašaukiami karininkų pareigoms 2-jų arba 3~jų metų karo tarnybai į techninius padalinius. 1969 metais buvo pašaukti 79 KPI absolventai, 1971-1974 metais - po 1 20-160 absolventų. Nuo 1975 metų absolventų nebešaukė. 1982 metais buvo pakeistas SSRS karinės prievolės įstatymas. Nuo 1983 metų visi I kursą baigę ir karo tarnybai tinkami studentai būdavo šaukiami atlikti karo prievolės. Ją atlikę, po 2 arba 3 metų, jie grįždavo į institutą tęsti mokslo. Iš kariuomenės grįžusių studentų studijos Institutui sukeldavo daug papildomų sunkumų: reikėjo organizuoti jiems specialius papildomus užsiėmimus (vieni jų grįždavo laiku - rugpjūčio mėnesį, o kiti - tik spalio ar lapkričio mėnesį). Nemaža jų dalis į kariuomenę išeidavo neišlaikę antro semestro akademinių įsiskolinimų, jiems tekdavo organizuoti papildomą II semestro dalykų kartojimą ir t.t.* Pvz., 1983 metais į kariuomenę išėjo beveik 1000 studentų, o 1985 metų rudenį iš jų į II kursą tęsti mokslo grįžo tik 725. Pirmojo kurso komplektavimo problemos. 1 9 8 2 -1 9 8 8 metais Politechnikos institutas kas metai būdavo priverstas pratęsti naujų studentų priėmimo terminus ir į I kursą priimti vos ne kiekvieną išlaikiusį stojamuosius egzaminus. Konkursas nuo 1,6 - 1,64 (1976 - 1979 metais) nukrito iki 1,11 - 1,13. Nedideli stojančiųjų konkursai pasitaikydavo ir anksčiau (1955, 1959, 1970 - 1975 metais), bet jie niekada nebūdavo mažesni už 1,3. Stojančiųjų į I kursą sumažėjimas dažnai būna sunkiai paaiškinamas, nes tai priklauso nuo labai įvairių priežasčių. Tačiau stojančiųjų konkurso į KPI nebuvimo 1 9 8 2 -1 9 8 8 metais priežastys buvo gan aiškios. Viena jų- jau 1980 metais pradėjusi reikštisaukštosioms mokykloms nepalanki Lietuvos demografinė situacija, dėl ko į aukštąsias mokyklas stojančių abiturientų nuo 17000 - 17200 (1976 - 1979 metais) sumažėjo iki 13000 - 13600 (1982 - 1985 metais). Be to, tuo metu iš vidurinių mokyklų vadovų buvo kategoriškai reikalaujama įvykdyti siuntimo į profesines technikos mokyklas planus. Vietų profesinių mokyklų moteriškose specialybėse būdavo daug kartų mažiau negu vyriškose specialybėse. Mokyklų vadovai šiuos planus įvykdydavo, bet tada abiturientų laidoje vaikinų telikdavo 30 proc. Dėl to 1982 1985 metais KPI I kurse merginų buvo 44 procentai. (1951 - 1962 m. jų būdavo apie 24 28 proc. , 1963 - 1970 m. - apie 31 - 35 proc., 1971 - 1981 m. - apie 36 - 39 proc.) Antra konkurso sumažėjimo priežastis - jau minėtas Karo prievolės įstatymo pakeitimas 1982 metais. Pirmo kurso komplektavimas nesant konkurso sąlygojo naujųjų studentų prastesnį bendrą lygį. Tai neišvengiamai atsiliepdavo egzaminų sesijų rezultatams bei studentų * Mokymo skyriaus 1986.12.23 instrukcija Nr.3900 - 44

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

181

nubyrėjimui (antai 1986 metais net 65 I kurso studentai, t.y. beveik 3 proc. pirmakursių, išstojo iš Instituto net nesulaukę pirmosios egzaminų sesijos). Atsižvelgiant į silpną stojančiųjų į I kursą kontingentą, kai kuriuose fakultetuose, turėjusiuose po keletą tos pačios specialybės grupių (Mašinų gamybos, Radioelektronikos, Automatikos, Energetikos, Mechanikos), nuo 1988 m. buvo pradėtas diferencijuotas aukštosios matematikos mokymas (pagal specialius testus įvertinant grupės pajėgumą). Silpnesnės grupės matematikos pratimams buvo skaldomos į du pogrupius arba į tokios grupės pratimus eidavo du matematikos dėstytojai. Aukštosios matematikos ir Bendrosios matematikos katedroms buvo skirti papildomi dėstytojų etatai. Institutas tuo laikotarpiu tapo kažkuo panašus į metalurgijos kombinatą, iš kurio buvo nuolat reikalaujama duoti kuo daugiau tauraus metalo, bet perdirbimui gaunamoje rūdoje vis daugiau buvo bergždžios uolienos, kuriai atsijoti bei rūdai taurinti reikia sunaudoti daug energijos ir darbo. Tik išaugęs dėstytojų meistriškumas, išradingas ieškojimas naujų mokymo metodų, techninių mokymo priemonių naudojimas, metodinės literatūros rengimas ir leidimas įgalino 1983 -1 9 9 0 metais išvengti ryškaus studentų pažangumo kritimo ir inžinierių laidų sumažėjimo. Toliau pateikiama 19 5 1 -1 9 9 0 metais į KPI dieninio skyriaus I kursą priimtų ir Institutą baigusiųjų suvestinė 12.4 lentelė vis dėlto rodo, kad tarp konkurso į I kursą ir Institutą baigusiųjų skaičiaus esama tam tikro ryšio. Šios lentelės antroje skiltyje neįtraukti tie į I kursą priimti studentai, kurie po II arba III kurso mokslo tęsti buvo perkelti į kitas aukštąsias mokyklas. Staigus institutą užbaigusių procento sumažėjimas nuo 1965 metų aiškintinas mokymosi režimo Institute sugriežtinimu ir dėstytojų reiklumo padidėjimu. Nuo 1987 metų Institutą baigusiųjų procentas lentelėje nenurodomas, nes 1983 m. pavasarį po I kurso į karo tarnybą pašaukta beveik 1000 studentų, kurie grįžo į Institutą po 2 arba 3 metų ir jį baigė tik 1989 arba 1990 metais, todėl ryšio nustatinėjimas tarp konkurso dydžio įstojant ir Institutą po 5 metų baigusių yra beprasmis. 12.4 lentelė Priėmimo metai Priimta į 1kursą Konkurso dydis Baigimo metai Baigė Institutą

Baigusiųjų procentas

1956 1957

531

88,5

560

90,0

1958

608 718

97,0 92,5

719 587

90,0 84,0

579

92,4

542

89,0

1964-1965

604

69,4

2,20

1965-1966

898

89,0

1285

2,07

1966-1967

984

77,0

1962

1475

2,44

1967

1963

1600

2,24

1968

1089 1210

74,0 75,5

1951 1952

600

1953 1954

625 775

1,84 2,44

1955

800

1,55

1959 1960

1956 1957

700 630

2,25 1,85

1961 1962

1958

610

1,97

1963

1959

870

1,42

1960

1010

1961

625

182

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

1964

1700

2,27

1969

1247

73,5

1965 1966 1967

1573 1806 1787 1930 1950 2100

1,9 1,7 1,65

1970 1971

1030

1980

1373 1535 1581 1707

65,5 65,6 66,0 65,0 66,6 61,5 65,5 64,8 71,6 69,8 73,5

1981

1831

77,8

1982 1983 1984 1985

2094 2128 2226 2111

86,4

1986 1987

2066 1166 969

1968 1969 1970 1971 1972 1973 1974 1975

2150 2120 2145 2265 2318

1976

2360

1977

2425 2505

1978 1979 1980

2553 2605

1981 1982 1983 1984 1985

2593 2610 2610 2540 2410

1,7 1,5 1,3 1,31 1,32 1,3 1,3 1,38 1,6 1,64 1,61 1,63 1,52 1,37 1,22 1,13 1,12 1,11

1972 1973 1974 1975 1976 1977 1978 1979

1988 1989 1990

1185 1172 1252 1297 1286 1411

85,0 87,2 81,0 79,7

1459 1890

Stojamųjų egzaminų komisijų ataskaitose neretai būdavo užsimenama, kad į Institutą kartais nepatenka ir talentingų jaunuolių, nes dėl silpno parengimo kai kurių mažų miestelių vidurinėse mokyklose jie negali išlaikyti matematikos stojamųjų egzaminų. 1988 metų pavasarį Aukštosios matematikos katedros vedėjas doc. V. Vėteris pasiūlė prie Instituto įkurti vidurinę internatinę mokyklą ir į ją priimti periferijos mokyklų 9 klases baigusius matematikai gabius jaunuolius. Šiai idėjai pritarė rektoratas, ir dėl energingos doc. B. Burgio veiklos 1988 m. rugsėjo mėn. - 1989 m. gegužės mėn. organizacinės ir finansinės problemos, susijusios su eksperimentinės internatinės mokyklos prie KPI įsteigimu, buvo išspręstos. 1989 m. rugsėjo 1 dieną šios mokyklos trijose dešimtosiose klasėse pradėjo mokytis 60 iš visos Lietuvos susirinkusių moksleivių. Ši mokykla, vėliau tapusi gimnazija (direktorius doc. B. Burgis), veikia ir dabar. 1996 metais baigė penktoji jos laida. 250 pirmųjų keturių laidų abiturientai visi sėkmingai studijuoja KTU arba kitose aukštosiose mokyklose. Gimnazijos moksleiviai ir absolventai dažnai dalyvauja įvairiuose konkursuose, vykstančiuose Lietuvoje ir užsienyje, ir beveik visada tampa jų laimėtojais. Dar vienas klausimas, apie kurį tuo metu viešai nebuvo kalbama, bet kuris iškildavo kasmet priimant studentus į pirmąjį kursą - požiūris į tremtinius ir jų vaikus. KPI pirmasis rektorius prof. K. Baršauskas, niekur viešai neafišuodamas ir nesiaiškindamas, buvo suformulavęs nuostatą,kurią žinojo visi dekanai: priimant stojančiųjų į I kursą asmens dokumentus, nereikia labai domėtis, kodėl Jonaitis ar Petraitis gimė arba vidurinę mokyklą

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

183

baigė ne Lietuvoje,, o kur nors kitur, kitoje respublikoje. Tarp dokumentus priimančiųjų 1953-1964 metais kartais dar pasitaikydavo vienas kitas „aktyvistas“, bandęs iš to daryti problemą, bet tai būdavo pavieniai atvejai. Dažniausiai viskas baigdavosi gerai, jei tik stojantysis susiprasdavo kreiptis į rektorių arba dekaną. Tokios pat nuostatos laikėsi ir vėlesni Instituto vadovai. Kartais Institutui priskirti „angelai sargai“, peržiūrėję studentų asmens bylas, papriekaištaudavo dėl vadovybės „neatidumo“, kartais rajono arba miesto partinės organizacijos plenume sekretorius ideologas užsimindavo dėl „per didelės tokių asmenų koncentracijos institute“, bet tuo viskas ir baigdavosi. Institute tokių studentų statistikos niekas nevedė, bet jų buvo nemažai. Katedrų filialai. 1981 metais Sąjunginė aukštojo mokslo ministerija juridiškai įteisino katedrų filialus gamybinėse ir mokslinėse organizacijose. Tokie filialai turėjo sustiprinti aukštųjų mokyklų ryšį su gamyba, sudaryti galimybę būsimųjų inžinierių ir aspirantų rengimui panaudoti gamyklų ir mokslinių organizacijų modernius įrengimus, mokslines laboratorijas ir kvalifikuotų specialistų pagalbą. Katedrų filialai turėjo palengvinti būsimųjų inžinierių specializaciją pagal gamyklos poreikius, pagerinti mokslinių tyrimų diegimą, kelti gamybos lygį, padėti organizuoti gamyklų specialistų kvalifikacijos kėlimą arba perkvalifikavimą. Pirmąjį KPI katedros filialą Kauno radijo gamykloje „Banga“ 1983 m. vasarą įkūrė Radijo aparatūros katedra. 1985 metais Mašinų gamybos technologijos katedros filialas įkurtas Kauno Dzeržinskio staklių gamykloje, o Technologinių įrengimų katedros filialas - Kapsuko maisto pramonės automatų gamykloje. 1986 m. įvairiose Kauno, Vilniaus ir Panevėžio įmonėse savo filialus įkūrė dar 6 KPI katedros, o 1987 metais - dar 4 katedros. 1989 metų pabaigoje KPI Taryba apsvarstė tuo metu jau buvusių 17 filialų darbą, 4 iš jų, kaipo per mažai veiksnius, nutarė likviduoti, o 9 filialų darbą pripažino esant patenkinamą. Kitų 4 filialų likimo sprendimas buvo atidėtas. Studentų atsakomybės už savo darbą stiprinimas. Nuo 1986 metų rudens imtasi priemonių stiprinti akademinę drausmę, padidintas reiklumas, studentų atsakomybė už savo darbą. Nustatyta, kad studentai, po egzaminų sesijos turintys ne daugiau kaip du akademinius įsiskolinimus, juos turės likviduoti iki naujo semestro pirmos dienos. Tik išimtiniais atvejais, dėl rimtų priežaščių, dekanams buvo suteikta teisė vieno įsiskolinimo terminą pratęsti ne daugiau kaip 10 dienų. Studentai, po egzaminų sesijos turintys tris įsiskolinimus, tuoj po sesijos buvo šalinami iš Instituto. Tokia taisyklė jau galiojo 1987 m. pavasario egzaminų sesijoje. Koks buvo efektas, rodo šie skaičiai: 1985 metais iš Instituto už nepažangumą buvo išbraukta 9 proc. studentų, 1986 m. - 13 proc., o 1987 m. - net 16 proc.. Tačiau 1986 m. balandžio 18 d. (t.y. praėjus 10 savaičių nuo naujo semestro pradžios) Institute dar buvo likę 77 studentai, nelikvidavę akademinių įsiskolinimų, o dėl neišlaikytų egzaminų jau išbraukti 255 studentai. 1987 m. kovo 6 d. (tai yra šešiomis savaitėmis anksčiaul) Institute likę tik 30 studentų skolininkų, dėl neišlaikytų egzaminų išbraukti 288 studentai. Studentams palengva pripratus prie naujos akademinių įsiskolinimų likvidavimo tvarkos, 1989 m. nubyrėjimas dėl nepažangumo sumažėjo iki 13 proc. Siekiant pagerinti būsimųjų inžinierių - gamybos vadovų psichologinį ir pedagoginį parengimą, nuo 1 9 8 6 -1 9 8 7 mokslo metų buvo įvesti du nauji fakultatyviniai dalykai : darbo psichologija (VII semestre - 28 vai.) ir gamybinė pedagogika (VIII semestre - 28 vai.). Kaip ir anksčiau, buvo skaitoma inžinerinė pedagogika (mokymo teorija VIII semestre ir auklėjimo teorija - IX semestre) studentams, ketinantiems dirbti pedagoginį darbą. Norint sumažinti studentams privalomų lankyti užsiėmimų, rektorato iniaciatyva 1986 m. lapkričio - gruodžio mėn. buvo pakoreguoti tuometiniai mokymo planai. Visoms katedroms iškeltas uždavinys paieškoti galimybių sumažinti paskaitų valandų skaičių, dalį

184

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

medžiagos perduodant studentų savarankiškam studijavimui. Katedrų reakcija buvo labai skirtinga. Antai, Bendrosios matematikos ir Aukštosios matematikos katedros rado galimybę atsisakyti 1 0 - 2 4 proc. joms skirto paskaitų laiko, organizuoti specialias savarankiškai studijuojančių studentų konsultacijas, papildomus kontrolinius darbus ir namų darbų sistemą. Maža to, šių katedrų iniaciatyva, rektoratui energingai palaikant, 1987 m. pavasarį susikūrė dėstytojų kooperatyvas „Konspektas“, kuris ėmėsi rengti spaudai ir dideliais tiražais spausdinti matematikos paskaitų konspektus. Per metus šis kooperatyvas spėjo išleisti 18 matematikos paskaitų knygelių ir dar 6 kitų dalykų knygeles. Apie 1 2 - 1 8 proc. paskaitų laiko savarankiškam studijavimui atidavė Prietaisų gamybos, Radioaparatūros konstravimo, Elektros pavarų, Vandentiekio kanalizacijos ir dar 10 kitų katedrų. Tačiau konservatyvesnės katedros laikėsi neskubėjimo taktikos (Teorinės mechanikos, Medžiagų atsparumo, Bendrosios chemijos, Neorganinės chemijos, Teorinės elektrotechnikos, Statybinių konstrukcijų ir dar kitos 9 katedros). Inžinerinių specialybių feminizacija. Rimta problema tapo inžinerinių specialybių feminizacija, intensyviai didėjanti 1980 - 1990 metais. Ypač aštriai šis klausimas iškilo 1988 - 1989 metais, pereinant prie naujos specialistų rengimo pagal sutartis su įmonėmis formos. Vis daugiau įmonių pasirašomose sutartyse įrašydavo reikalavimą, kad visi jiems 1990 ir 1991 metais skiriami inžinieriai būtų vyrai. Įmonės manė turinčios teisę tokį reikalavimą kelti, nes jos už specialistų parengimą nuo 1988 metų turėjo aukštosioms mokykloms mokėti piniginę kompensaciją* . Tuo tarpu KPI 1990 ir 1991 metų laidose po 5053 proc. buvo moterų. Netgi tokių tradiciškai vyriškų fakultetų kaip Energetikos, Mechanikos, Mašinų gamybos laidose buvo po 4 2 -4 5 proc. moterų (Tokios feminizacijos priežastys jau buvo minėtos.) Nuo 1989 m. Institutas leido Lietuvos įmonėms sudaryti sutartis su III kurso studentais. Tokia sutartimi studentas įsipareigodavo baigęs Institutą ne mažiau kaip 3 metus dirbti toje įmonėje, o įmonė - per studento mokymosi metus mokėti jam stipendiją, 30proc. didesnę už valstybinę, sudaryti jam atvykus į darbą tam tikras buitines sąlygas ir 1.1. Studentui laiku nebaigus Instituto arba neatvykus į darbą be pateisinamos priežasties, arba neišdirbus privalomo 3 metų laikotarpio, įmonė galėjo nustatyta tvarka iš jo išreikalauti studijų metais išmokėtą stipendiją.

12.4. PERTVARKOS PRADŽIA Nuo 1987 m. rudens Instituto (kaip ir kitų SSRS aukštųjų mokyklų) veikla buvo smarkiai demokratizuota. Pakeista Instituto tarybos sudarymo tvarka: 50 proc. jos narių tapo renkami dėstytojų ir studentų susirinkimuose. Įvesta rektoriaus renkamumo taisyklė (dekanai buvo renkami fakulteto taryboje slaptu balsavimu 3 metams jau nuo 1961 metų).

* Už 1989 metais baigusių inžinierių laidą Institutas iš įmonių gavo beveik 3 milijonus rublių (50 proc. šios sumos gavo fakultetai, 10 proc. pervesta Lietuvos liaudies švietimo ministerijai, o likusi suma panaudota skaičiavimo technikai ir kitiems įrengimams centralizuotai įsigyti, kapitalinei statybai ir remonto reikalams). Palyginimui galima paminėti, kad Instituto 1989 m. išlaidų sąmatoje dėstytojų atlyginimams buvo skirta 4,2 mln. rublių, o stipendijoms - 3,4 mln. rublių.

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

185

Instituto tarybai ir rektoriui suteikta didesnė laisvė sprendžiant įvairius su mokymo procesu susijusius klausimus. Antai Instituto tarybai buvo suteikta teisė: įkurti (arba uždaryti) fakultetą arba katedrą, pakeisti jų pavadinimą; tvirtinti darbinius mokymo planus, iki 15 proc. pakeičiant standartinius (norint operatyviai įvertinti naujus mokslo ir technikos laimėjimus, arba busimąją specialisto darbo specifiką); pakeisti standartiniuose planuose nustatytą paskaitų, pratimų ir laboratorinių darbų valandų santykį; nustatyti dėstytojų pedagoginio krūvio skaičiavimo laiko normatyvus. Rektorius nuo 1987 metų, nebederindamas su ministerija, galėjo: tvirtinti neišeinant už mokos fondo ribų Instituto dėstytojų ir kito personalo etatus ir nustatyti jų atlyginimą; įvesti naujus dekanų etatus, nustatyti kiekvieno fakulteto prodekanų skaičių; organizuoti kvalifikacijos kėlimo fakultetus; numatyti dėstytojų antraeilininkų skaičių (anksčiau tai nustatydavo ministerija) ir kt. Prasidėjo didysis Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų pertvarkymas, kur aktyviai dalyvavo KPI ir kitos Lietuvos aukštosios mokyklos. Buvo svarstoma (kaip 1986 metų pavasarį KPI dėstytojų susirinkime kalbėjo tuometinis ministras G. Jagodinas) ne evoliucinis, o revoliucinis aukštojo mokslo 1986 - 1990 metais raidos kelias. Nuo 1988 metų reikėjo pereiti prie plataus profilio specialistų rengimo, pagilinti fundamentalųjį rengimą, derinant fundamentaliąsias bendrąsias mokslines ir bendrąsias inžinerines žinias su kryptingu praktiniu rengimu, diferencijuojant specialistų rengimo turinį ir trukmę priklausomai nuo busimosios jų profesonaliosios veiklos pobūdžio (technologinis, eksploatacinis, konstruk­ torinis, tiriamasis, valdymo ir kt. darbas). Viską reikia dėstyti aukščiausių mokslinių laimėjimų lygiu, stiprinti tarpdalykinius mokomųjų dalykų ryšius. Matematizuojant bendrųjų ir specialiųjų dalykų dėstymą privalu pasiekti, kad studentas suvoktų naujausius mokslinės analizės būdus ir priemones. Nauja mokymo planų sudarymo tvarka. Pakeista tipinių mokymo planų sudarymo ir tvirtinimo tvarka. Juos sudaryti buvo pavesta 1987 m. sukurtiems giminingas specialybes rengiančių aukštųjų mokyklų Mokymo metodiniams susivienijimams (MMS). Visų inžinerinių specialybių mokymo planų rengimui buvo sudaryti 23 MMS. KPI pagal jo rengiamas specialybes turėjo dalyvauti dvylikos tokių susivienijimų veikloje. Nustatyta, kad užsiėmimų trukmė per savaitę I - VII semestruose neturi viršyti 28 valandų, o VIII ir IX semestruose - 24 valandų. Mokymo planuose numatyta padidinti studentų savarankiško darbo lyginamąjį svorį, pagerinti jo planavimą, organizavimą ir kontrolę, sustiprinti dėstytojų pagalbą savarankiškai dirbantiems studentams. Mokymo planų sudarytojai numatė, kad mokymo procese bus plačiai naudojami aktyvūs mokymo metodai (diskusijos, dalykiniai žaidimai, gamybinių situacijų modeliavimas ir 1.1.), studento mokslinio tyrimo darbas turėjo tapti būtinu specialisto rengimo elementu. Aukštosios mokyklos turėjo ieškoti mokymo proceso individualizavimo būdų. Instituto padalinių veiklos naujovės. Jau 1987 metų pavasarį kai kuriose aukštosiose mokyklose buvo atsisakyta privalomo paskaitų lankymo (tą suprantant kaip studento teisę pasirinkti - ar eiti į paskaitas, ar į biblioteką). 1987 metų rudenį neprivalomo paskaitų lankymo klausimu Institute taip pat gan plačiai, (ypač studentijos) diskutuota. Rektoratas įpareigojo fakultetų tarybas išanalizuoti šį klausimą ir 1988 m. kovo - balandžio mėn. nuspręsti, kuriuose kursuose arba kuriose specialybėse būtų tikslinga atlikti eksperimentą ir paskaitų lankymą padaryti neprivalomą. Fakultetų taryboms buvo leista įvesti kai kurių disciplinų vienos valandos trukmės paskaitas. Deja, kaip 1988.10.19 rašė Instituto daugiatiražis laikraštis, „mokymo proceso pertvarkymas iki šiol vyksta daugiau rektorato

186

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

iniciatyva. Nors katedroms leista ieškoti naujų studentų žinių kontrolės formų, mažinti egzaminų skaičių, patiems nuspręsti, kuriose kursuose arba kuriose specialybėse būtų tikslinga pereiti prie neprivalomo paskaitų lankymo, tačiau tokių sprendimų iki šiol nėra. Vis dar pasigendame jų iniciatyvos, ieškojimų, noro gilintis į mokymo proceso organizavimo problemas. „ Negalima pasakyti, kad Institute visai nieko nebūtų daroma kuriant ir diegiant naujus mokymo būdus ir metodus, aktyvinant studentų pažintinę veiklą, ieškant optimalaus įvairių rūšių ir formų užsiėmimų laiko santykio, tiriant studentų individualaus savarankiško darbo intensyvumo problemas, nustatant to darbo racionalią apimtį ir 1.1. Tai liudijo ir 12 tuo metu jau apgintų disertacijų pedagogikos mokslų kandidato moksliniam laipsniui gauti. Tačiau tarp šių disertantų buvo tik matematikos (V. Bajorienė - 1978 m., D. Milkevičienė - 1980 m., R. Puodžiukaitienė - 1986 m., S. Kilienė - 1988 m.), grafinių darbų (G. Staniūnienė - 1980 m., D. Bendikienė - 1984 m., J. Vaitkienė - 1986 m.) ir kitų bendrųjų disciplinų dėstytojai (J. Petruškevičius - 1971 m., E. Barzdžiukienė - 1980 m., P. Jucevičienė - 1981 m., D. Vyšniauskienė - 1985 m., R. Laužackas - 1986 m.), bet nė vieno iš profilinių katedrų. Čia tik reikia išskirti Radijo prietaisų katedros vedėją prof. R. Žilinską ir jo bendradarbius, kurie, ieškodami geresnio mokymo proceso organizavimo būdo, eksperimentavo nuo 1986 metų, savo specialybės studentų užsiėmimus pravesdami cikliniu metodu. Jau 1987 metais imtasi priemonių mažinti „popierizmą“: pakeista dėstytojo individualaus darbo plano forma, vienas blankas buvo skiriamas visam atestaciniam 5 metų laikotarpiui, jis pritaikytas kompiuteriniam apdorojimui; metams praėjus, tame pačiame blanke turėjo būti įrašomi duomenys apie užduočių atlikimą. Šio plano sudaromas tik vienas egzempliorius. Atsisakyta suvestinio viso Instituto metodinio kasmetinio darbo plano formalaus sudarymo, šio darbo planavimas katedrose ir atsiskaitymo už jį procedūra buvo suprastinta, kartu nepaliekant šio svarbaus darbo savieigai. Nuo 1988 m. rudens fakultetų dekanams perduotos stipendijų fondo lėšos, taip pat studentų premijavimo ir pašalpų lėšos. Fakultetų žinion perduotos gamybinių praktikų pravedimo lėšos, taip pat teisė sudarinėti su įmonėmis gamybinės praktikos sutartis. 1988 ir 1989 metais buvo pravesta visuotinė studentų apklausa „Dėstytojas studentų akimis“. Anketos apdorotos kompiuteriais, ir kiekviena katedra gaudavo visą informaciją apie tai, kaip studentai 14 rodiklių įvertino kiekvieno katedros dėstytojo užsiėmimus. Kai ką šios apklausos rezultatai vertė labai susimąstyti (pavyzdžiui, vienos katedros 16 dėstytojų gautų įvertinimų vidurkis buvo 4,0, o katedros vedėją - profesorių studentai įvertino pažymiu 3,3). Nuo 1988-1989 mokslų metų pertvarkytas visuomenės mokslų dėstymas. Pakeistos ne tik disciplinos, jų programos, bet ir pačių visuomenės mokslų katedrų struktūra. Nuo 1988 metų rudens I kurse buvo skaitoma Lietuvos politinė istorija, II kurse - Politologija, III kurse - Politinė ekonomija, IV kurse - Filosofijos įvadas. Penktame kurse numatyta skaityti fakultatyvinius dalykus apie žmogų ir visuomenę. Nuo 1989 m. pavasario semestro visuomenės mokslų paskaitos visiems vieno fakulteto I arba II kurso srautams buvo skaitomos tuo pačiu metu, kad studentas pats galėtų pasirinkti kokio lektoriaus paskaitas klausys. 1988 metų mokymo planai. Reikia pažymėti, kad Mokymo metodinių susivienijimų (MMS) veiklai labai trūko koordinavimo: pvz., 1988 metais į Institutą atsiųstuose naujuose įvairių specialybių tipiniuose mokymo planuose bendra užsiėmimų trukmė svyravo nuo 140 iki 153 savaičių. Pagal naująją tvarką tipiniame MMS sudarytame plane buvo nurodomas tik

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

187

to dalyko auditorinių valandų skaičius (kurį Institutas taip pat turėjo teisę keisti), o kiek jų reikia skirti paskaitoms, kiek laboratoriniams darbams arba kitokioms užsiėmimų formoms, turėjo nuspręsti pats Institutas. Instituto nuožiūrai buvo paliktas ir mokymo grafikas (semestrų bei egzaminų sesijų skaičius ir trukmė), studento žinių kontrolės forma (egzaminas ar įskaita) ir kt. 1988 metais KPI taryba visiems fakultetams patvirtino tokį mokymo režimą: teoriniams užsiėmimams - 1 4 6 savaitės, egzaminų sesijoms ir valstybiniams egzaminams - 3 6 savaitės, mokomajai ir gamybinėms praktikoms - 9 savaitės, diplominei praktikai - 1 0 savaičių, diplominiam projektavimui - 15 savaičių, atostogoms - 36 savaitės. Naujuose mokymo planuose buvo numatyta gan daug valandų studentų savarankiškam darbui su dėstytoju. Šios valandos nebuvo įtraukiamos į auditorinių užsiėmimų tvarkaraštį, bet turėjo būti įskaičiuojamos į dalykui skiriamas auditorines valandas. Jų realizavimo formos tuo metu dar nebuvo visai aiškios, paliktos katedrų nuožiūrai. Tačiau savaitinių užsiėmimų trukmės sutrumpinimas iki 28 vai. per savaitę (aukštesniuose kursuose - iki 24 vai. per savaitę) labai smarkiai sumažino teorinio mokymo (per visus 9 semestrus) valandų skaičių. Pagal MMS rekomendacijas KPI katedrų sudarytų mokymo planų analizė parodė, kad po visų deklaracijų apie fundamentalaus rengimo gilinimą, dėstymą aukščiausių mokslo laimėjimų lygiu, visų dalykų matematizaciją ir t.t., beveik visų dalykų dėstymui auditorinių valandų liko gerokai mažiau negu ankstesniuose mokymo planuose. Palyginimui toliau pateikiama suvestinė (12.5 lentelė), rodanti, kaip keitėsi auditorinių valandų skaičius įvairiems dalykams mašinų gamybos technologijos specialybės įvairių metų mokymo planuose. 12.5 lentelė Mašinų gamybos technologijos specialybės mokymo planų 1955 -1988 m. palyginimas Skiriama privalomų auditorinių valandi [1983 ir 1988 m. - skaitiklyje; vardiklyje - be to papild omai: individ. darbui (1983 m. =0)+savarank. darbui 1955 m. 1983 m. 1964 m. 1975 m. 1988 m. 774 794 713 privalomieji 881 856 118+572 475 48 324 180 fakultatyviniai 118 290

Dalykai arba jų grupės

Socialiniai ir humanitär. mokslai*

Vadyba**

126

Aukštoji matematika

360

Fizika

232

278

272

Chemija

172

140

119

230 Bendrieji dalykai 456

238

238 65

180 42+102

493

442 306 238 97 85 17

374 34+306 204 34+126 68 17+34

188

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

Informatika Inžinerinė grafika ir kompiut. braižyba Elektrotechnika ir elektronika

260

40

85

230

187

Techninės srities fundamentalus dalykai 190 155 191

Mechanika,

542

454

476

iš to sk.: teorinė mechanika

182

191

204

medžiagų atsparumas

204

175

170

mašinų ir mechanizmų teorija

156

88

102

Specialybės dalykai

802

1181

768

Visiems dalykams skirta auditorinių valandų

4300

4535

4125

85 90 170 170

85 34+92 153 42+161

141 40 476 277 204 68 170 86 102 123 990 ***^

119 34+56 357 78+294 153 26+45 136 26+110 68 26+139 980 ***^

4135

3590

* Visuomenės mokslai, užsienio kalbos, lietuvių kalba, sociologija, psichologija, teisė, dizainas, fizinio lavinimo privalomieji užsiėmimai (įeinantys į savaitinio užsiėmimų skaičiaus limitą). ** įmonių ekonomika, organizavimas ir planavimas, valdymas, buhalterijos pagrindai, darbo apsauga. *** profilinių katedrų nuožiūra. Auditorinių užsiėmimų mažinimo problema. Institute buvo pedagogų, supratusių, kad auditorinių užsiėmimų mažinimas ir žymus studentų savarankiškumo, jų pačių asmeninio darbo semiantis mokslo žinių didinimas yra galimas tik iš esmės pakeitus patį mokymo metodą, tai yra, nuo informatyvinio mokymo perėjus prie metodologinio mokymo. Tačiau taip pat buvo aišku, kad masiškai pereiti prie metodologinio mokymo nėra taip paprasta, ir ne tiek dėl tradicinio mokymo (paremto nuosekliai pravedamų kiekvieno dalyko užsiėmimų griežta reglamentacija) gyvybingumo ir gajumo, kiek dėl to, kad tokiam perėjimui daugelyje katedrų nebuvo pasiruošta, nebuvo suvokti šio metodo pagrindai. Tam tikslui reikia parengti iš principo naujas mokymo proceso formas, kurios visiškai atitiktų metodologinio mokymo reikalavimus. Mokomųjų užsiėmimų struktūra, užsiėmimų forma, auditorinių ir neauditorinių užsiėmimų santykis, studentų savarankiško darbo būdai, tvarkaraščio sudarymo sistema, pagaliau ir dėstytojų etatų struktūra turi būti kitokia negu įprasto dalykų dėstymo sąlygomis. Turi pasikeisti ir dėstytojo darbo struktūra - konsultacijų, mokslinių pokalbių, diskusijų, situacijų nagrinėjimo mažose studentų grupėse (arba vienu studentu) kryptimi. Būtina tam sąlyga- pakankamas literatūros kiekis. Iki tol kiekviena katedra, kiekvienas dėstytojas stengdavosi gauti daugiau auditorinių valandų, kad galėtų pateikti studentams daugiau žinių, daugiau išmokyti. Deja, gyvenimas rodė, kad studentas išmoksta vis mažiau: supratęs kad negalima apimti neaprėpiamo, jis palaipsniui praranda norą mokytis.

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

189

Instituto vadovybėje, kai kuriuose dekanatuose ir katedrose buvo žmonių, kurie matė iškilusios problemos svarbą ir intensyvino darbus kuriant kompiuteriniam mokymui reikalingas programas, savarankiškoms studijoms reikalingos literatūros kaupimą, rengė naują. Nors automatizuotos mokymo sistemos kūrimo darbai KPI buvo atliekami jau nuo 1976 metų, po vyriausybinių nutarimų apie aukštojo mokslo pertvarkymą, 1986 metais rektorato iniciatyva sudarytas automatizuotų mokymo kursų kūrimo intensyvinimo 1987 1989 metų planas. Čia numatyta, kad, siekiant mokymo proceso individualizavimo, 39 katedrų 74 dėstytojai imsis ne mažiau kaip 40 disciplinų (arba tam tikrų jų skyrių arba temų) pritaikyti kompiuterinio mokymo (arba savarankiško studentų darbo) technologijai. Jau 1989 metais turėjo būti parengti 25 - 28 kompiuterinio mokymo kursai, o 1990 m. jų skaičius turėjo pasiekti 50. Kompiuterinio mokymo technologija Sovietų Sąjungoje tuo metu buvo dar nauja sąvoka, bet Institute buvo ja labai susidomėjusių žmonių ir į automatizuotas mokymo sistemas, naudojant studento dialogą su kompiuteriu, dėta daug vilčių. 1988 metų ankstyvą pavasarį sužinota, kad naujai pervadinta sąjunginė liaudies švietimo ministerija, norėdama suintensyvinti SSRS aukštųjų mokyklų darbą kuriant ir diegiant automatizuoto mokymo sistemas, numatė 198 8 -1 9 9 0 metais nupirkti 15 tūkstančių personalinių kompiuterių ir juos paskirstyti aukštosioms mokykloms. Pirmoji 400 personalinių kompiuterių PC/AT ir PS/2 siunta į Sovietų Sąjungą iš JAV turėjo atkeliauti 1988 m. vasarą ir paskirstyta 25 aukštosioms mokykloms. Motyvuojant tuo, kad KPI jau turi tam tikrą automatizuoto mokymo sistemų kūrimo įdirbį, rektorato ir AMS metodinės sekcijos vadovų pastangomis pavyko iš tos pirmosios siuntos gauti 18 personalinių kompiuterių. (Tuo metu personaliniai kompiuteriai Sovietų Sąjungoje buvo dar labai brangūs, kainuodavo 60000 - 80000 rublių). Už tai Institutas įsipareigojo visasąjunginiam naudojimui per 2 metus parengti vienos - dviejų disciplinų automatizuoto mokymo kursus su visa dokumentacija ir reikalinga metodine medžiaga. Tų 'pačių metų lapkričio mėn. gauti kompiuteriai buvo pastatyti specialiai įrengtose patalpose skaičiavimo centrui skirtose Lengvosios pramonės fakulteto rūmuose. Rektoratas pareikalavo, kad katedrų vedėjai sudarytų sąlygas ir kontroliuotų, kaip jų dėstytojai vykdo 1986 metais sudarytą automatizuoto mokymo kursų (AMK) kūrimo planą. Pirmųjų automatizuoto mokymo kursų sukūrimas (prof. M. Zališauskas, doc. S. Gudas, doc. K. Baniulis, vyr. dėst. S. Tekorienė ir kt.) parodė, kad net nedidelio AMK paruošimas (susipažinimas su AM metodikomis, scenarijaus sudarymas, programavimas, išbandymas, koregavimas, tobulinimas) užtrunka 2 - 3 metus. Vienos valandos studento darbo prie kompiuterio parengimui reikia ne mažiau kaip 100 valandų dėstytojo ir programuotojo darbo laiko. Dėl to rektoratas numatė automatizuoto mokymo kursus rengiantiems dėstytojams nuo 1 9 8 8-1989 mokslo metų 30 proc. (o kai kam ir daugiau) sumažinti pedagoginio krūvio normą. Tačiau Institute buvo nemažai dėstytojų, kurie aukštosios mokyklos pedagogikos ir metodikos klausimais iš viso nesidomėjo, ir nei informacinio mokymo, nei metodologinio mokymo metodų subtilybės jiems buvo visai nežinomos. Studentų individualaus darbo ir savarankiško mokymosi organizavimo reikalai buvo svarstomi susirinkimuose (1988 metų pavasario semestro pabaigoje), Instituto tarybos posėdyje (1989 metų sausio mėnesį). Nors šiems svarstymams ilgai ruoštasi, sudarytos gausios ir kompetetingos komisijos, tačiau nutarimai buvo nekonkretūs, apsiribojo bendromis frazėmsi. Netrukus įsisiūbavę visos Instituto veiklos pertvarkymo ir naujo statuto svarstymai, struktūrinių padalinių vadovų keitimai ir kt. šias problemas nustūmė į antrą eilę. Mokymo proceso tobulinimo koordinacija susilpnėjo, o netrukus ir visai nutrūko.

190

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

12.5. VADOVĖLIAI IR METODINĖ LITERATŪRA Iki susikuriant Politechnikos institutui, 1 9 4 7-1950 metais Kauno universiteto techniškųjų fakultetų studentams Politinės ir mokslinės literatūros leidykla buvo išleidusi 10 vadovėlių. 1950 - ųjų metų pabaigoje, tarsi dovana besikuriančiam KPI, iš spaudos išėjo doc. Jono Matulionio „Aukštoji matematika“ (I ir II dalys). Tai buvo pirmasis originalus aukštosios matematikos vadovėlis techninei mokyklai, kuriuo daugelį metų naudojosi visi I ir II kurso studentai. Dar trys šio vadovėlio leidimai išėjo 1954, 1959 ir 1966 - 1968 metais. Taigi galima drąsiai teigti, kad iš šio vadovėlio mokėsi nemažiau 50 tūkstančių KPI studentų. 1953 metais išleista verstinė „Bendroji elektrotechnika“ ir L. Kumpiko „Spartusis metalų tekinimas“. Doc. L. Kumpikas 1 9 5 1-1980 metais buvo produktyviausias KPI vadovėlių autorius. Jis per 14 metų (1 9 5 3 -1 9 6 7 m.) parašė 6 vadovėlius ir vieną žinyną (keturių jų antrieji leidimai pakartotinai išleisti 1972-1 9 7 8 metais). 1951 m. išleista A. Novodvorskio „Metalų mokslas“; 1952 m. - K. Vasiliausko „Statybinės statikos pagrindai“; 1954 m. - S. Vabalevičiaus „Vandentiekis ir kanalizacija“, A. Bistricko „Medinių konstrukcijų elementai“; A. Novodvorskio „Metalų technologija“; J. Indriūno „Audimas“; autorių kolektyvo „Autokeliai ir jų eksploatacija“; 1955 m. S. Naujokaičio „Mašinų detalių paviršiaus švarumas“; K. Bieliūno „Metalų suvirinimas“; J. Paulausko „Plieninių konstrukcijų pagrindai“; 1956 m. - A. Rozenbliumo „Mūrinės konstrukcijos“; V. Mošinskio „Liejininkystės pagrindai“ ir 1.1. 1951 - 1960 metais Politinės ir mokslinės literatūros leidykla (nuo 1964 m. „Mintis“) Institutui išleido 30 vadovėlių, o 1961-1970 metais - dar 42 vadovėlius, parašytus Instituto dėstytojų. Jau 19 7 0 -1 9 7 3 metais beveik visus reikalingus vadovėlius lietuvių kalba turėjo statybinių specialybių studentai. Neblogai lietuviškais vadovėliais buvo aprūpinti ir Cheminės technologijos fakulteto bei mechaninio profilio fakultetų studentai. Tačiau Elektrotechnikos ir labai greitai augančių naujų Automatikos ir Radioelektronikos fakultetų studentams lietuviškų vadovėlių tuo metu beveik nebuvo. Bet jie buvo rašomi ir jau 1974 metais pasirodė G. Eidukevičiaus ir A. Kajacko „Radioelektronikos pagrindai“; V. Aleksos, S. Dailidės ir J. Staniškio „Automatikos ir gamybos procesų automatizavimo pagrindai; 1975 metais S. Mickūno „Elektrodinamikos pagrindai“ ir 1.1. Per septynerius metus šių fakultetų studentams išleista 11 vadovėlių. Institutui nuosekliai stiprinant 1960-1961 metais įkurtą multiplikavimo laboratoriją, įsigijus tuo metu labai brangias ofsetines spausdinimo mašinas (rotaprintus), susidarė galimybės paskaitų konspektus, laboratorinių darbų aprašymus ir kitą metodinę literatūrą spausdinti ir išleisti vidinės leidybos tvarka, nes Valstybinėse leidyklose tokios mažo tiražo literatūros spausdinimas užsakymine tvarka kainavo labai brangiai. Vienas pirmųjų Instituto rotaprintu 1962 m. buvo išspausdintas naujas KPI statutas ir vidaus tvarkos taisyklės. Studijoms skirti pirmieji leidiniai pasirodė 1963 metais, vienas stambiausiųjų buvo 10 autorinių lankų konspektas „ Naujos medžiagos technikoje“ Mažo tiražo leidinių (mokslinių darbų, tematinių rinkinių, paskaitų konspektų, mokymo priemonių, konferencijų darbų ir t.t.) leidybos teisė Institutui oficialiai suteikta tik 1967 metais. Lietuvoje tokią teisę dar turėjo tik VVU ir KMI. Augant Instituto poligrafinei bazei, teko pertvarkyti 1963 m. sukurtą leidybinę grupę, kurioje iš pradžių dirbo tik vienas redaktorius J. Dangutis. 1972 m. sukurtas KPI Redagavimo ir leidybos skyrius (vedėja D. Vienažindienė), kurio uždavinys buvo parengti spaudai ir išleisti Instituto dėstytojų parašytus konspektus ir kitas mokymo priemones bei mokslinių konferencijų darbus. 1973 metais vien per savo spaustuvę Institutas išleido 152

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

191

spaudos lankus konspektų bei mokymo priemonių ir 251 spaudos lanką įvairių metodinių nurodymų, laboratorinių darbų aprašymų bei kitos metodinės medžiagos studentams. 1975 m. leidybos apimtis dar labiau išaugo: išleista 241 spaudos lankas konspektų bei mokymo priemonių ir 227 spaudos lankai kitos metodinės medžiagos. Iki 1976 metų vidinės leidybos tvarka leidžiamų studijoms skirtų leidinių didžiausia apimtis buvo nustatoma pagal tokią taisyklę: vadovėlio, mokymo priemonės arba paskaitų konspekto apimtis negalėjo būti didesnė kaip 5 - 7 puslapiai vienai valandai, mokymo plane skirtai to dalyko paskaitoms. Laboratorinių darbų aprašymų apimtis galėjo būti ne didesnė kaip 4 puslapiai vienai valandai, skirtai laboratoriniams darbams. Nuo 1977 metų Lietuvos TSR Valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto kolegija nustatė maksimalias apimtis žinybinei literatūrai (kuriai jis priskyrė ir aukštųjų mokyklų išleidžiamą): mokslo darbams - ne daugiau kaip 10 spaudos lankų, paskaitų konspektams ne daugiau kaip 2 - 3 spaudos lankai, mokymo priemonėms - nedaugiau kaip 5 spaudos lankai. Tai vertė normalų 36 valandų apimties paskaitų konspektą skaldyti į atskiras temas ir leisti jį trimis arba keturiais sąsiuviniais. Mokymo priemones ir paskaitų konspektus vidinės leidybos tvarka nuo 1977 m. reikėjo leisti per LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinę redakcinę tarybą, kuri reikalavo pateikti metinius tokių leidinių planus, parengtų rankraščių recenzijas ir kt., kontroliavo, kad nebūtų viršijamos nustatytos apimtys. 12.6 lentelė Studijoms skirtos literatūros išleidimas 1951 -1990 metais

Metai

Per valstyb. leidyklasvadovėliai (skaičius)

1951-1955 1956-1960 1961-1965 1966-1970 1971-1975 1976-1980 1981-1985 1986-1990 1951-1990

17 16 33 26 28 20 15 17 172

Vidinės leidybos tvarka Paskaitų konspektai ir mokymo priemonės skaičius apimtis, autoriniais lankais

78 34 151 136 148 140 687

319 163 939 630 895 648 3594

Metodiniai nurodymai ir laboratdarbų aprašymai skaičius apimtis, autoriniais lankais

160 144 243 329 327 452 1655

427 503 843 1186 1136 1472 5567

Nuo 1951 iki 1990 metų per valstybines leidyklas išleisti 172 vadovėliai, iš jų: 16 bendrųjų dalykų vadovėlių; 13 bendrainžinerinių ir bendraspecialybinių ; 13 visų mechaninių specialybių studentams, 28 metalo apdirbimo ir mašinų gamybos, 28 elektrotechnikos ir elektronikos, 32 statybos , 24 chemijos ir cheminės technologijos, 10 tekstilės, 8 kitų specialybių dalykų. Nuo 1965 metų už Lietuvoje atliktus reikšmingus mokslo ir technikos darbus buvo skiriama iki vienuolikos Valstybinių premijų, iš jų dvi už vadovėlius (iki 1980 metų jos buvo vadinamos Respublikinėmis premijomis). Tai buvo viena didžiausių paskatų, kurią Lietuvos

192

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

TSR vyriausybė galėjo suteikti savo piliečiams. Tokias premijas yra gavę šie KPI dėstytojai vadovėlių autoriai: 1) J. Matulionis (1972 m.) už „Aukštąją matematiką“; 2) L. Kumpikas (1973 m.) už „Techninius matavimus ir pakeičiamumo pagrindus“, už „Metalų apdirbimą spaudimu“ ir „Mašinų gamybos technologiją“; 3) R. Baltrušis ir J. Degutis (1975 m.) už „Organinę chemiją“; 4) V. Aleksa, S. Dailidė ir J. Staniškis (1979 m.) už „Automatikos ir gamybos procesų automatizavimo pagrindus“ ir už „Gamybos procesų automatizavimą“; 5) J. Bernatonis ir J. Venskevičius (1980 m.) už „Bendrąją maisto produktų technologiją“; 6) A. Stasiūnas (1983 m.) už „Metalo pjovimo stakles“ ir už „Metalo pjovimą, įrankius ir stakles“; 7)A. Jočys ir R. Krivickas (1985 m.) už „Grandinių teorijos pagrindus“. Periodiškai buvo leidžiami iliustruoti leidiniai apie Institutą plačiajai visuomenei ir Institutą lankantiems svečiams. Jie visi vadinosi „Kauno politechnikos institutas“; 1960 1971 metais jų tekstai būdavo spausdinami 3 arba 4 kalbomis. Pirmasis toks leidinys išleistas 1953 metais (3,5 spaudos lankų apimties, red. T. Sadauskas). Vėliau išėjo 4 leidiniai, redaguoti A. Novodvorskio: 1957m. (4,8 spaudos lankai), 1960 m. (3,5 spaudos lankai), 1964 m. (8,5 spaudos lankai) ir 1967 m. (8,3 spaudos lankai). 1971 m. ir 1973. išleisti nedidelių iliustruoti bukletai (red. Č. Jakimavičius ir P. Švenčianas), o 1983 metais nemažos apimties (12 spaudos lankų) nuotraukų albumas (parengtas Č. Jakimavičiaus). Nuo 1987 m. nedidelius 1 - 2 spaudos lankų iliustruotus bukletus pradėjo leisti ir fakultetai: 1987 m. Lengvosios pramonės fakultetas, 1988 ir 1990 metais - Inžinerinės ekonomikos fakultetas, 1989 metais Cheminės technologijos fakultetas, Radioelektronikos fakultetas ir kt. LITERATŪRA L

Martynaitis M. Kauno p olitechn ikos instituto dvidešimtmetis. Faktai ir skaičiai. -Kaunas, 1970. 2. Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus politechn ikos institutas devintajam e penkm etyje (1971 - 1975 m.). Faktai ir skaičiai.-Kaunas, 1976. 3. Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus politechn ikos institutas dešim tajam e penkm etyje (1976 - 1980 m.). Faktai ir skaičiai. Kaunas, 1982. 4. Kauno Antano Sniečkaus p olitechn ikos institutas 1981 - 1985 metais. Faktai ir skaičiai. -Kaunas, 1988. 5. Deltuva J., Goželskytė J., Jakim avičius Č. Inžinerinės specialybės Kauno Antano Sniečkaus politech n ikos institute. - Vilnius, 1978. 6. Kauno apygardos archyvas. Fondas R 1260. Apyrašas Nr. 1 tomas I. Statistinės ataskaitos apie priėm im o rezultatus. Bylų Nr. Nr. 85, 123, 157, 194, 236, 284, 331, 373, 420, 471, 528, 586, 660. 7. Ibid. Metinės instituto veiklos ataskaitos. Bylų Nr.75, 124, 148, 185, 2 29, 277, 324, 365, 410, 473, 529. 8. Ibid. Apie naujoves įdiegtas m okym o procese. Bylų N r.2298, 2 2 64, 2630. 9. Ibid. Vadovaujančių organų įsakymai. Bylų Nr. 159, 197, 240, 288, 355. 10. Ibid. Studentų priėm im o planai. Bylų Nr. 272, 320, 358, 798. 11. Ibid. D irekcijos posėdžių 1955 - 1960 m. protokolai. Bylų N r.199, 2 00, 2 42, 243, 290. Rektorato posėdžių protokolai. Bylų Nr. 926, 1477. M okslinės tarybos 1955 - 1958 m. protokolai. Bylų Nr. 201, 244, 246. Rektoriaus 1966 - 1972 m. įsakym ai. Bylų Nr. 749, 834, 924, 925, 1012, 1013, 1104, 1105, 1208, 1209, 1312, 1313. 12. Kauno politechn ikos institutas. -Red. T.Sadauskas. -Kaunas, 1953.

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

193

13. KPI statutas ir vidaus tvarkos taisyklės. -Kaunas, 1962. 14. Diskusija m okym o d arbo pagerinim o klausimu. A.Barausko, A.Degučio, S.Janušonio, P.Kemėšio, R.Liaugaudo, M.Martynaičio, J.M atulionio, J.M ockaus, V.Statulevičiaus, M.Stulpino, P.Tamučio, L.Telksnio ir V.Trutnevo straipsniai „M okslas ir tech n ika“, 1962, Nr.3, 4, 5, 6, 7, 8 ir 9. 15. Alėgaudas A. Studentų m iestelis užima 73 ha plotą „Kauno tiesa“, 1963 m. spalio 17 d. 16. Apie studentų m okym osi dokum entacijos tvarkymą fakultetuose. -KPI, 1965. 17. Dėstytojo p edagogin io d arbo organizavimas. Nuostatai. -KPI, 1965. 18. Gudaitis P. Politechnikos institutui - antroji vieta šalyje. „Kauno tiesa“, 1966 m. birželio 1 1 d . 19. Katedros m etodinio darbo pagrindinės kryptys. -KPI, 1968. 20. Jakim avičius Č. Programuotas m okym as: problem os ir perspektyvos „Tiesa“, 1969 m. sausio 30 d. 21. Studentų m okym osi dokum entacijos tvarkymo taisyklės. -KPI, 1971. 22. Apie inžinieriaus p rofesijos pasirinkim ą. -KPI, 1971, 1974. 23. Lietuvos TSR aukštųjų m okyklų aktyvo pasitarim o m edžiaga (60-69 psl. M .M artynaičio pasisakym as).-V ilnius, 1972. 24. Fakultetų ir katedrų d arbo tikrinimo m etodika. -KPI, 1972. 25. Jakim avičiu s Č. Inform acijos perteklius ir dėstym o bei egzam inavim o m etodika. /Kn. „Dėstymo m etod ika“.-Kaunas, 1972. 26. Dėstytojų individualių darbo planų sudarym o vykdymo, apskaitos ir kontrolės instrukcija. -KPI, 1974. 27. Jakim avičiu s Č., Šakys V. M okym o p roceso m odeliai. Sudarymo m etodika . -Kaunas, 1975. 28. Apie diplom inių projektų gynim o organizavimą. KPI kursinio ir diplom inio projektavim o m etodinės sekcijos rekom endacijos. -KPI, 1976. 29. Lietuvos TSR aukštųjų m okyklų aktyvo pasitarim o (1976.10.28) m edžiaga (6 9 -7 8 psl. Č.Jakim avičiaus pasisakym as). -Vilnius, 1977. 30. M etodiniai nurodym ai dėstytojams dėstomų disciplinų darbinėm s program om s sudaryti. -KPI, 1977. 31. KPI m okym o skyriaus funkcijos. -KPI, 1977. 32. Apie fakultatyvinių ir alternatyvinių kursų planavim o ir dėstym o tvarką. KPI M okymo skyriaus 1977 m. instrukcija N r.2220 - 4. 33. Apie dėstytojų individualių darbo planų sudarymą. KPI M okym o skyriaus 1979.03.23 instrukcija N r.2220-8. 34. Apie dieninio skyriaus tvarkaraščių sudarymą. KPI M okym o skyriaus 1980.11.28 instrukcija Nr. 2 2 2 0-11. 35. Dėl darbinių program ų papildym o. KPI M okym o skyriaus 198 0 .1 2 .2 9 instrukcija N r.2 2 2 0 -13. 36. Dėstytojo pedagogin io d arbo organizavimas. M etodiniai nurodymai. -KPI, 1981. 37. Sesijinio pažangum o apskaitos, akadem inių skolų likvidavim o apskaitos ir sesijos archyvų panaudojim o AIS’o posistem ių pareigybinės instrukcijos ir dokum entų pavyzdžiai. -KPI, 1982. 38. KPI m etodinės tarybos ir jo s sekcijų 1984 m. darbo planai. KPI metodinių renginių planas. -KPI, 1984. 39. Apie antriem s m etam s paliktų studentų egzaminų rezultatų užskaitym o tvarką. KPI M okym o skyriaus 1984.01.11 instrukcija Nr. 2 2 2 0 -2 7 .

194

12. STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE

40. Nurodymai, kaip pildyti VEK protokolų knygą. KPI M okym o skyriaus 1985 .0 4 .2 9 instrukcija Nr.2220~31. 41. Instrukcija ap ie valandinio fon do apskaitą. 1985.05.13 N r.2220-32. 42. Apie rusų kalbos egzam iną ir įskaitas. KPI M okym o skyriaus 1 9 8 6 .1 2 .1 5 instrukcija Nr.3 9 0 0 -4 3 . 43. Dėl žiem os sesijos terminų I ir II kursų studentams, 1986 m. vasarą grįžusiem s iš tarnybos arm ijoje. KPI M okym o skyriaus 1986.12.23 instrukcija N r.3900-44. 44. Studentų asm ens bylų sudarym o ir saugojim o tvarka. KPI standartas STP KPI-002-87. 45. Diplominių projektų klasifikavim o, saugojim o ir nurašym o tvarka. KPI standartas STP KPI-003-87. 46. Studentų m okym osi dokum entacijos rengim o, registravimo, išdavim o ir apskaitos tvarka. KPI standartas STP K PI-004-8 7. 47. Darbinių program ų sudarymas. M etodiniai nurodym ai dėstytojams, -KPI, 1987. 48. K. Baniulis, V. Rėklaitis. Automatizuoto m okym o įvadas. M etodinė p riem on ė dėstytojams. -KPI, 1988.

13. MOKSLINIS DARBAS

KSLINIS DARBAS

Aukštosios mokyklos tikslas - ne tik rengti reikalingus specialistus, bet ir dirbti mokslinius tiriamuosius darbus, diegti jų rezultatus gamyboje. Todėl Instituto pedagoginis ir mokslinis personalas, greta pagrindinės pedagoginės veiklos, visą laiką dirbo mokslinį tiriamąjį darbą. Pagaliau to reikalavo ir to meto vyriausybiniai nutarimai ir įpareigojimai. Pavyzdžiui, 1962 m. SSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro įsakymu visos aukštosios mokyklos buvo įpareigotos mokslinį tiriamąjį darbą vykdyti šiomis kryptimis: spręsti fundamentaliąsias ir kitas teorines problemas, nagrinėti aktualiausius liaudies ūkio klausimus, rengti vadovėlius ir mokymo priemones; atlikti mokslinio metodinio pobūdžio tyrimus bei kitus su mokymo procesu susijusius darbus. Be to, pagal veikiančius nuostatus mokslinis darbas įėjo į aukštosios mokyklos dėstytojų darbo krūvį. Kiekvienas dėstytojas, be mokymo procesų pareigų, privalėjo vykdyti ir mokomąjį metodinį bei mokslinį tiriamąjį darbą. Tai vadinta biudžetiniais mokslinio tyrimo darbais, nes, viena ar kita forma jie buvo apmokami iš valstybės biudžeto lėšų. Tie darbai buvo atliekami katedrose, probleminėse mokslinio tyrimo laboratorijose. Probleminės laboratorijos pradėtos kurti 1960 metais. Kartu su biudžetiniais mokslinio tyrimo darbais buvo atliekami ir mokslinio tyrimo projektavimo-konstravimo bei eksperimentiniai darbai pagal ūkiskaitines sutartis su įmonėmis, organizacijomis, kitomis mokslinėmis įstaigomis. Ūkiskaitinius mokslinius tyrimo darbus dirbo katedrų dėstytojai ir specialiai įkurtos žinybinės mokslinio tyrimo ar probleminės laboratorijos. Žinybinių mokslinių tyrimų laboratorijų atsiradimą itin skatino, sudarė sąlygas joms kurtis Liaudies ūkio taryba, apskritai skatinusi šalies pramonės ir kitų gamybos šakų plėtrą. Susikūrė naujos pramonės šakos, didėjo mokslinių tyrimo darbų poreikis, susiformavo ir mokslinio darbo kryptys. Instituto katedrose atsirado etatinių mokslinių darbuotojų. Vėliau, pasikeitus Lietuvos ūkio valdymo sąlygoms, mokslinis tiriamasis darbas ir toliau buvo plėtojamas. Užsimezgė naujos mokslo tyrimo kryptys, turėjusios tenkinti šalies ūkio poreikius. Instituto mokslininkų atliktas mokslinis tiriamasis darbas daug prisidėjo prie Lietuvos mokslo plėtros. Tai patvirtina ir Instituto mokslininkų atliktų darbų rezultatai.

13.1. MOKSLINIO TYRIMO DARBŲ VADYBA Kadangi mokslinis tiriamasis darbas buvo dirbamas katedrose ir laboratorijose, tad ir jų vadyba vyko per Instituto struktūrinius padalinius. Taigi iki 1992 metų, be tiesioginio instituto vadovo - rektoriaus, moksliniam darbui vadovavo prorektoriai mokslo reikalams - L. Kulikovskis (1 9 5 1 -1 9 5 3 ), S. Vabalevičius (1954), P. Baskutis (1 9 5 4 -1 9 6 1 ), R. Chomskis (1 9 6 1 -1 9 8 4 ), J. Gecevičius (1 9 8 4 -1 9 9 0 ), K. Kriščiūnas (1 9 9 0 -1 9 9 2 ). Supaprastinta vadybos schema parodyta 13.1 pav.

196

13. MOKSLINIS DARBAS

13.1 pav. Mokslinio tiriamojo darbo vadyba KPI iki 1990 m.

Mokslinio tyrimo darbai, priklausomai nuo finansavimo šaltinių, buvo klasifikuojami į biudžetinius ir ūkiskaitinius. Biudžetinis mokslinis tiriamasis darbas finansuotas iš biudžeto lėšų. Kiekvieno dėstytojo individualiame darbo plane buvo numatytas mokslinis biudžetinis tiriamasis darbas ir atliekami mokslinio tyrimo darbai, rengiamos rekomendacijos, ataskaitos ir gautieji rezultatai diegiami gamyboje bei studijų procese. Tai tiesiogiai įėjo į dėstytojo pareigas ir darbų apimtį. Taip buvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Už biudžetinį mokslinį darbą jo vykdytojai atsiskaitydavo katedroje, fakulteto taryboje, o bendri rezultatai būdavo svarstomi ir tvirtinami Instituto taryboje. Dėstytojų atliekamas biudžetinis mokslinis darbas nebuvo efektyvus, čia pasitaikydavo formalizmo ir pan. Dalis biudžetinių lėšų būdavo skiriama biudžetinių mokslinių tyrimų laboratorijų įkūrimui, jų išlaikymui ir mokslinės bazės ugdymui. Institute įkurtos ir sėkmingai dirbo mokslinius tiriamuosius darbus šios probleminės laboratorijos: 1. K. Baršausko ultragarso, įkurta 1960 m. (doc. E. Jaronis, doc. P. Milius); 2. Statybinių medžiagų, įkurta 1961 m. (doc. H. Elzbutas); 3. Precizinių sistemų dinamikos ir stabilumo, įkurta 1967 m. (prof.

13. MOKSLINIS DARBAS

197

K. Ragulskis, prof. V. Ragulskienė); 4. Kompleksinio durpių naudojimo, įkurta 1961 m. (doc. D. Linkevičius, prof. A. Bredelis). Šiose laboratorijose dirbo etatiniai moksliniai bendradarbiai ir pagalbiniai darbuotojai. Jų atliktų mokslinių tyrimo darbų rezultatai buvo diegiami gamyboje, gerai vertinami įvairiose parodose ir pan. Šiek tiek biudžetinių mokslinių bendradarbių etatų buvo skiriama ir katedroms, dirbusioms itin svarbius mokslinio tyrimo darbus. Didžiausią įtaką mokslinio tiriamojo darbo organizavimui turėjo atsiradusi ūkiskaitinė forma. 1954 m. sudaryta pirmoji mokslinio tyrimo ūkiskaitinė sutartis Hidrotechnikos katedros su Žemės ūkio melioracijos statybos ir elektrifikavimo projektavimo institutu. Įkūrus Lietuvos liaudies ūkio tarybą, 1957 m. prasidėjo spartesnis ūkiskaitinio mokslinio tyrimo darbas. Iškilo nauji uždaviniai - pagerinti šio darbo organizavimą. Reikėjo ieškoti naujų mokslinio organizavimo formų, kurti naujus ūkiskaitinio mokslinio darbo organizavimo institutinius vienetus. Todėl 1962 m. įkurtas Mokslinio tyrimo sektorius (viršininkas doc. J. Gilius). 1975 m. rugsėjo mėn. Mokslinio tyrimo sektorius buvo reorganizuotas į du mokslinio tyrimo sektorius: „Politechnika“ ir, vietoj Vibrotechnikos žinybinės laboratorijos, „Vibrotechnika“. MTS „Politechnika“ iki 1979 m. vadovavo doc. J. Gilius, nuo 1979 m. iki 1988 m. prof. B. Martinkus, nuo 1988 m. iki 1989 m. - prof. M. Rondomanskas. MTS „Vibrotechnika moksliniu vadovu buvo prof. K. Ragulskis; jį tik 1989 m. pakeitė prof. V. Snitka, o vedėjais doc. A. Ribikauskas, J. Pacevičius, doc. J. Baltavičius, prof. A. Fedaravičius, R. Jurgelionis. 1989 m. Mokslinio tyrimo sektoriai buvo panaikinti, o vietoje „MTS Vibrotechnikos“ sukurtas Mokslinio tyrimo centras „Vibrotechnika“, o Universiteto moksliniam darbui organizuoti įkurta Mokslinio tyrimo dalis. Ūkiskaitinis mokslinis tiriamasis darbas buvo sutelktas mokslinėse žinybinėse laboratorijose ir katedrose. Žinybines laboratorijas įkūrė atskiros respublikinės žinybos ar stambesnės pramonės įmonės, kurioms mokslinio tyrimo darbai dažniausiai buvo atliekami pagal ūkiskaitines sutartis. Jų mokslinis vadovas, paprastai buvo vedėjas tos katedros, prie kurios laboratorija buvo įsteigta. Įkurtos šios mokslinės žinybinės laboratorijos: Avalynės ir siuvimo technologijos, įkurta 1961 m.; moksliniai vadovai - doc. N. Majauskienė, prof. V. Rajackas; Elektroninės skaičiavimo technikos, įkurta 1961 m.; moksliniai vadovai - doc. R. Chomskis, prof. R. Jasinevičius; Mažo galingumo elektros mašinų, įkurta 1961 m.; moksliniai vadovai - doc. V. Žalys, doc. S. Marazas, doc. A. Lukoševičius, prof. P. Kostrauskas; Pramonės nutekamųjų vandenų valymo, įkurta 1961 m.; moksliniai vadovai prof. S. Vabalevičius, doc. G. Kutas; Mėsos technologijos, įkurta 1961 m.; moksliniai vadovai -prof. J. Venskevičius, prof. J. Bernatonis; Pramonės šiluminės technikos įrengimų, įkurta 1961 m. Moksliniai vadovai - doc. N. Milenskis, doc. P. Švenčianas, prof. G.Gimbutis; Pramonės vėdinimo ir oro kondicionavimo, įkurta 1961 m. Moksliniai vadovai - doc. M. Zališauskas, doc. J. Švedarauskas; Ultragarso diegimo pramonėje, įkurta 1961 m. Moksliniai vadovai -prof. V. Domarkas, prof. R. Kažys; Liejininkystės, įkurta 1961 m. Moksliniai vadovai - doc. V. Krukonis, doc. C. Kisieliauskas; Gamybos organizavimo tyrimo, įkurta 1963 m.; moksliniai vadovai - doc. B. Pečiūra, doc. R. Piktys, doc. V. Boguslauskas; Automatizuotų valdymo sistemų, įkurta 1964 m.; moksliniai vadovai -prof. P. Kemėšis, doc. S. Vosylius, prof. H. Pranevičius; Stambiamolekulinių medžiagų tyrimų, įkurta 1966 m.; moksliniai vadovai - doc. J. Zdanavičius, prof. A. Paulauskas; Vibrotechnikos, įkurta 1964 m.; mokslinis vadovas - prof. K. Ragulskis; Elektromagnetinių laukų, įkurta 1964 m.;

198

13. MOKSLINIS DARBAS

moksliniai vadovai - doc. J. Mikšta, doc. P. Pukys; Darbo apsaugos, įkurta 1964 m.; moksliniai vadovai - prof. J. Vidmantas, doc. J. Baltrušaitis, prof. R. Kurila; Integralinių schemų, įkurta 1964 m.; moksliniai vadovai - prof. L. Pranevičius; Įpakavimo automatų, įkurta 1964 m.; moksliniai vadovai - prof. V. Židonis, doc. L. Paulauskas, doc. B. Rudgalvis; Mašinų gamybos technologijos, įkurta 1972 m.; moksliniai vadovai - prof. L. Kumpikas, prof. R. Bansevičius; Kalbos signalų, įkurta 1974 m.; mokslinis vadovas - prof. P. Kemėšis. 1961-1965 m. instituto Vilniaus filiale veikė Liejininkystės ir miltelių metalurgijos žinybinė laboratorija. Santechnikos fakultete veikusi Pamatų ir pagrindų žinybinė laboratorija perkelta į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Ten perkeltas ir Vilniaus filiale buvusi Statybinės mechanikos žinybinė laboratorija (moksl. vad. doc. V. Klimavičius). Buvusių žinybinių laboratorijų veikla išblėso palaipsniui, praradus jų steigėjus, pradėjus įgyvendinti 1989-1990 m. Instituto pertvarką. Laboratorijos atliko labai svarbų vaidmenį organizuojant mokslinį tiriamąjį darbą ir rengiant specialistus. Jos vykdė apie 80% visų ūkiskaitinių mokslinio tyrimo darbų apimčių, sukūrė materialinę mokslinę bazę, jos darbuotojai dalyvavo studijų procese. Čia dirbo vidutiniškai 2 0 0 -2 5 0 etatinių darbuotojų. Dalis etatinių mokslinių bendradarbių dirbo prie ūkiskaitinių mokslinių darbų katedrose. Mokslinių darbuotojų sąrašai pateikti 7 skyriuje. 1962 m. įkurtas Projektavimo konstravimo biuras (doc. V. Gulbinas, L. Meištavičienė, A. Monkevičius), kurio pagrindinis tikslas buvo padėti įgyvendinti, t.y. parengti diegti mokslinių tyrimų rezultatų projektus. Jis taip pat atliko įvairius, ne tik konstravimo ir projektavimo, bet ir tyrinėjimo, darbus. Biure dirbo daugiau kaip 100 etatinių darbuotojų, čia bendradarbiaudavo apie 100 dėstytojų ir 300 studentų. Projektavimo ir konstravimo biuras buvo pavaldus Moksliniam tyrimo sektoriui, o vėliau sektoriui „Politechnika“ ir turėjo šiuos specializuotus skyrius: Mašinų konstravimo sektorius (M. Svirbutavičius, V. Matuzevičius); Vibrotechnikos (A. Monkevičius); Įpakavimo automatų (V. Paulius); Statybos (P. Bičkauskas, J. Grenda); Šildymo ir vėdinimo (A. Gluosnis); Ultragarso (V. Dziemidavičius). Mokslinio tyrimo rezultatus dažnai reikėdavo įdiegti - pagaminti bandomuosius gaminius arba tyrimams reikalingą įrangą. Šiems darbams atlikti įkurtas Eksperimentinis (bandomasis) gamybos cechas (J. Bagdzevičius, A. Makštutis, K. Paškevičius, V. Gulbinas). Jame buvo specializuoti gamybos barai: Vibrotechnikos, Įpakavimo automatų, Ultragarso, ir Bandomasis. Tiesiogines savo funkcijas atliko Vibrotechnikos, Įpakavimo automatų, Ultragarso barai, gaminę naujai sukurtus gaminius. Tačiau bandomosios gamybos baras, turėjęs gaminti kitose žinybinėse laboratorijose ir katedrose sukurtus gaminius, ne visuomet pateisindavo užsakovų viltis. Pirmiausia - eksperimentinė gamyba buvo brangi, o ir ne visuomet galėjo patenkinti kokybinius reikalavimus. Antra, ūkiskaitinių mokslinių tyrimų sutarčių vadovai reikalingą įrangą lengvai galėjo pasigaminti įvairiose pramonės įmonėse, kurios turėjo naujesnius technologinius įrengimus. Tai skatino daryti ir tuometinė ūkiskaitinių lėšų naudojimo tvarka. Eksperimentinis (bandomasis) gamybos cechas įėjo į Mokslinio tyrimo „Politechnika“ struktūrą, tačiau atskiri jo barai (Vibrotechnika, Įpakavimo automatai, Ultragarso) netiesiogiai priklausė atitinkamoms žinybinėms laboratorijoms. Tai palengvino valdymo procesą. 1992 m. šis cechas buvo perorganizuotas į remonto mechaninį cechą, o dalis išliko toliau gaminti mokslininkų sukurtus prietaisus.

13. MOKSLINIS DARBAS

199

Mokslinio tyrimo sektoriai turėjo savo planavimo ir buhalterinės apskaitos sistemas, einamąsias sąskaitas banke. Tačiau savarankiško buhalterinio balanso neturėjo teisės rengti, o pateikdavo duomenis į bendrą Instituto balansą.

13.2. MOKSLINO TYRIMO DARBŲ KRYPTYS Mokslinių tyrimų darbų kryptys formavosi kartu su Instituto plėtra. Institute dirbo įvairių specialybių mokslininkai dėstytojai, susiskirstę į atskirus fakultetus, katedras ir laboratorijas. Todėl ir mokslinių tyrimų darbų kryptys susiformavo pagal fakultetus, katedras, mokslinio tyrimo centrus ir laboratorijas. Per visą laikotarpį buvo siekiama, kad mokslinio tiriamojo darbo kryptys atitiktų rengiamų specialistų specialybes. Tokia nuostata turi keletą tikslų. Pirmiausia, dėstytojai kelia savo kvalifikaciją, gilina žinias ir jas pritaiko paskaitose, laboratoriniuose ir praktiniuose užsiėmimuose. Antra, atsiranda galimybė studentus įtraukti į mokslinį tiriamąjį darbą, ugdyti šio darbo potraukį, gilintis į teorinius specialybės klausimus. Mokslinį darbą dirbančių pedagoginio personalo skaičius procentais parodytas 13.2 pav.

Metai 13.2 pav. Mokslinį darbą dirbančių pedagoginio personalo skaičius (% nuo bendrojo personalo skaičiaus)

Mokslinis tiriamasis darbas ir jo kryptys priklausė ne vien tik nuo Instituto mokslininkų pageidavimų, bet ir nuo finansavimo šaltinių, t.y. nuo užsakovų. Tematikos formavimui turėjo tiesioginę įtaką darė Lietuvos pramonė, Mokslų Akademijos institutai ir

200

13. MOKSLINIS DARBAS

kitos organizacijos. Per visą pokario laikotarpį, iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, visų rūšių tiriamąjį darbą labai sąlygojo SSRS įmonės ir organizacijos, taip pat ir karinės, kurių užsakymu buvo atliekami moksliniai tyrimo darbai. Pagaliau tuo laikotarpiu veikusi centralizuoto darbų planavimo sistema koregavo ir kreipė mokslinį darbą norima kryptimi. Atsižvelgiant į mokslinių tyrimų darbų krypčių ir jų temų svarbumą, jie buvo įtraukiami į įvairaus lygio planus, t.y. buvusios SSRS bei Lietuvos Respublikos ir Instituto. Didėjant mokslinių tyrimų darbų apimčiai, kūrėsi nauji mokslinių tyrimų struktūriniai padaliniai, plėtėsi ir darėsi įvairesnė mokslinių tyrimo darbų krypčių tematika, kuri suformavo atskirus mokslinių tyrimų centrus, kaip „Vibrotechnika“, „Įpakavimo automatų“ institutas, „Ultragarsas“ ir kt. Apibendrinti mokslinių tyrimo darbų kryptis gana sunku, nes per keletą dešimtmečių jos keitėsi, formavosi dėl minėtų priežasčių, kuriantis naujiems fakultetams, katedroms ir kt. Nauji struktūriniai padaliniai kūrėsi iš veikiančių fakultetų, katedrų, laboratorijų, todėl ir dalis mokslinių tyrimo darbų temų perėjo į naujus padalinius, formavosi papildomos kryptys sąlygojamos naujų fakultetų, katedrų specialistų rengimo. Čia pateikiamos apibendrintos mokslinio tiriamojo darbo kryptys pagal fakultetų katedras ir laboratorijas iki 1990 metų (13.1; 13.2; 13.3 lentelėse). Reorganizavus Institutą į Universitetą, buvo pakeistas ir mokslinio tiriamojo darbo organizavimas. (Apie tai rašoma 20 skyriuje.)

FAKULTETŲ MOKSLINIO TYRIMO DARBŲ KRYPTYS 13.1 lentelė Katedrų mokslinio tyrimo darbų kryptys (iki 1990 m.) Katedros

Mokslinio tiriamojo darbo kryptys Automatikos fakultetas

Elektronikos Gamybos automatizavimo Valdymo sistemų Automatikos ir teleme-chanikos Skaičiavimo technikos

Taikomosios matematikos

Atpažinimo ir techninės diagnostikos sistemos Technologinių procesų, mašinų gamybos automatizavimas ir optimizavimas Žmogaus ryšys su elektroninėmis skaičiavimo mašinomis Automatizuotas gamybos valdymas ir reguliavimas ESM projektavimo automatizavimas, specializuotos skaičiavimo technikos priemonės ir jų matematinė įranga, skaičiavimo mašinų tinklai ir sistemos Sudėtingų informacinių sistemų techninio aprūpinimo ir įrengimų inžinerinio projektavimo matematiniai modeliai, kai kurios matematikos problemos Chemijos technologijos fakultetas

Bendrosios chemijos Fizikinės chemijos

Mangano ir jo lydinių galvaninių dangų tyrimas bei elektrolitinis nusodinimas Seleno ir telūro elektrochemija, mangano ir jo lydinių elektrolitinis nusodinimas mažos koncentracijos dujų absorbcija

13. MOKSLINIS DARBAS

Maisto produktų technologijos

Neorganinės chemijos

Organinės chemijos

Organinės technologijos Silikatų technologijos

201

Maisto produktų technologijos problemas: gamybos metodo ir išorinių faktorių įtaka riebalų išsilaikymui; pieno ir jo gaminių technologija; optimali baltymais praturtintų mėsos produktų gamybos technologija; antrinės žaliavos cheminė sudėtis, savybės ir panaudojimas, siekiant pagerinti maisto produktų kokybę Standžių autoklavinių dirbinių kietėjimo kinetika cementuojančios medžiagos susidarymo procesui intensyvinti ir jos kokybei gerinti, bei sieros, seleno ir telūro deguoniniai junginiai. Organinių junginių, gaunamų iš aromatinių aminų ir azotinių heterociklų, sintezė ir reaktyvumas, ryšys tarp sintetinamų junginių struktūros, cheminio aktyvumo ir biologinių savybių, naujų organinių priedų sintezė ir tyrimas polimerų savybėms gerinti Celiuliozės ir baltyminių medžiagų modifikavimo procesai, jų taikymas gamyboje Tirtos vietinės rišamosios medžiagos, nagrinėtos kai kurios portlandcemenčio , taip pat autoklavinių silikatinių gaminių kietėjimo intensyvinimo problemos, individualių silikatų ir hidrosilikatų sintezė, jų savybės, tarpusavio sąveika, pramonės atliekų naudojimas silikatų technologijoje Elektrotechnikos fakultetas

Bendrosios elektrotechnikos Teorinės elektrotechnikos Elektros mašinų Elektros pavarų Elektros sistemų

Šviesos technika Elektromagnetinių laukų pramonės technologiniuose procesuose tyrimas ir tu procesų tobulinimas Tyrė mažo galingumo asinchroninius elektros variklius, kūrė naujas jų konstrukcijas, optimalią projektavimo metodiką Kintamosios srovės pavarų schemos. Naujų diskretinių pavarų analizė ir sintezė Elektros sistemų elementų modeliavimas, elektros energijos kokybės gerinimas, elektromagnetinių procesų elektros tinkluose analizė Inžinerinės ekonomikos fakultetas

Bendrosios matematikos Ekonomikos teorijos Mašinų gamybos ekonomikos Gamybos organizavimo Darbo organizavimo

Darbo apsaugos

Fizikinių reiškinių matematinis modeliavimas Politinės ekonomijos teorijos klausimai bei savivaldos organizavimo problemos Mašinų gamybos produkcijos valdymo ir pramonės kadrų problemos Mokslo bei technikos pažangos ekonominės problemos, išskiriant technologijų strateginio valdymo mokslinius klausimus Darbo efektyvumo didinimas, remiantis geresniu jo organizavimu ir materialiniu bei moraliniu skatinimu; plataus vartojimo reikmenų gamybos organizavimo problemos Lietuvoje Darbo sąlygų gerinimo priemonių kūrimas; darbo automatizavimas vibraciniais mikromanipuliatoriais; apsaugos nuo vibracijų ir triukšmo problemos bei dulkėtumo mažinimas

202

13. MOKSLINIS DARBAS

Lengvosios pramonės fakultetas Lengvosios pramonės mašinų

Odos ir tekstilės gaminių technologijos Pluoštinių medžiagų Tekstilės technologijos Medienos mechaninės technologijos

Lengvosios pramonės gamybinių procesų mechanizavimas ir automatizavimas, lengvosios pramonės gaminiai, prietaisai ir jrengimai. Avalynės ir siuvimo medžiagotyra bei svarbiausios avalynės technologijos problemos. Polimerinių medžiagų, klijuotų sujungimų stiprumo prognozavimo teorinių pagrindų kūrimas Tekstilės medžiagų savybių modifikavimas ir projektavimas, verpimo technologijos tobulinimas Naujų rūšių audinių ir trikotažo su pageidaujamomis savybėmis projektavimo metodikų ir naujų technologijų kūrimas Racionalus kompleksinis medienos ir jos medžiagų naudojimas Mašinų gamybos fakultetas

Braižomosios geometrijos Hidraulikos (iki 1971 Hidrotechnikos) Mašinų gamybos technologijos Medžiagų atsparumo

Metalų technologijos

Staklių

Automatizuoto mašinų projektavimo

Aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo efektyvumo klausimai Hidraulinių sistemų hidrodinaminių parametrų tyrimas Technologinių procesų tobulinimas ir optimizavimas, mašinų detalių paviršiaus kokybė ir tikslumas. Medžiagų fizinės-mechaninės savybės, medžiagų bandymų metodika, naujų bandymo mašinų ir įrenginių konstravimas bei gamyba, nauji metodai medžiagų, detalių ir konstrukcijų stiprumui skaičiuoti valkšnumo, relaksacijos bei nuovargio sąlygomis Metalų struktūra, savybės ir plastinės deformacijos procesas, kietų metalų savybės, technologinė įranga ir šiluminiai liejimo procesai Metalų pjovimo staklių tyrimo, jų konstrukcijų ir technologinių parametrų gerinimas, konstrukcinių medžiagų fizinių-mechaninių savybių tyrimo ir projektavimo metodų tobulinimas Mechaninių konstrukcijų ir technologijų modeliavimas; irimo mechanika esant cikliniam apkrovimui Mechanikos fakultetas

Durpininkystės

Mažaskaidžių durpių gamybos technologiniai procesai ir produkcijos rūšys, durpinio grunto mechanika ir fabrikinis durpių perdirbimas Automobilių (iki 1970 m.) Automobilių transporto, statybos ir kelių mašinų bei įrengimų mokslinių tyrimų klausimai Chemijos pramonės mašinų Ekstrakcinės aparatūros darbas ir technologinių procesų matematinis modeliavimas Mašinų mokslo Tiriamos, kuriamos ir diegiamos konstrukcinės ir technologinės priemonės tiksliųjų mašinų, prietaisų ir staklių patikimumui, ilgaamžiškumui ir našumui didinti Mechaninių sistemų konstravimo Ekologiškai svarbių objektų sandarinimo projektavimo metodų ir matavimų kūrimas; inžinerinio kokybės užtikrinimo sistemos diegimo į Lietuvos pramonę galimybių tyrimai.

13. MOKSLINIS DARBAS

Šiluminės energetikos

Teorinės mechanikos Technologinių įrengimų

Taikomosios mechanikos

203

Hidrodinamikos ir šilumos masės mainų pramonės šiluminiuose įrengimuose tyrimas, naujų šių procesų intensyvinimo ir kontrolės būdų ieškojimas Hidrotamprumas (tampriųjų kūnų virpesiai sąlytyje su skysčiu) ir gamybinių pastatų virpesių intensyvumo mažinimas Greitaveikių technologinių mechanizmų funkcinių savybių tyrimas ir tobulinimas. Naujų pakavimo technologijų kūrimas. Mažagabaričių šaldymo kompresorių tyrimas ir šaldymo sistemos optimizavimas Fizikinių sistemų tyrimas bei patikimumo įvertinimas apibendrintaisiais metodais. Didelės galios turbogeneratorių rotorių monitoringo metodikos sukūrimas ir realizavimas. Daugiafunkcinių keitiklių tyrimas. Elektromechaninių rotorinių sistemų diagnostika Radioelektronikos fakultetas

Fizikos Radijo aparatūros konstravimo Radijo prietaisų Ryšių

Teorinės radiotechnikos

Puslaidininkių ir dielektrikų fizikos (mikroelektronikos), magnetinių reiškinių fizikos, akustikos, teorinės ir matematinės fizikos Ryšių, televizijos informacinės sistemos, jų parametrų optimizavimo ir mikrominiatiūrizavimo klausimai Informacinių sistemų optimizavimas ir ryšio sistemų parametrų matavimo metodų tyrimas bei aparatūros kūrimas Ryšių ir informacinių sistemų eksperimentinių parametrų automatizavimo optimizavimo metodų tyrimas bei įrengimų kūrimas Naujų radiofizikinių metodų ir aparatūros tyrimai Skaičiavimo technikos fakultetas

Skaičiavimo mašinų Matematinės jrangos

Skaičiavimo mašinų tinklai ir sistemos Naujos informacinės technologijos Statybos ir santechnikos fakultetas

Grafinių darbų Statybinių medžiagų Statybos

Statybinių konstrukcijų Geodezijos Šildymo ir vėdinimo

Vandentiekio ir kanalizacijos

Inžinerinės grafikos teorijos struktūros optimizavimas Betonų struktūros susidarymo, jų savybių kitimo ir vietinių žaliavų racionalaus naudojimo betonams gaminti problemos Sutapdintų plokščių stogų tyrimai, optimalių inžinerinių geodezinių tinklų projektavimas, statybos darbų organizavimas ir ekonomika Pastatų ir statinių skaičiavimo tobulinimas; efektyvių surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų tyrimai Ikikarinės geodezijos, poligonometrijos, niveliacijos problemos Šilumos masės mainų, šilumos ir dujų tiekimo bei vėdinimo sistemų tyrimas; termofikacinių vandens tinklų pralaidumo didinimas; oro judėjimo patalpose struktūrų tyrimas ir dujinio kuro efektyvesnio panaudojimo bei tarybinių ūkių gamybos ir buities sektoriuje galimybės Pramoninių nutekamųjų vandenų biologinis valymas, požeminio vandens nugeležinimas, požeminių vandenų papildymas

204

Architektūros Kelių

13. MOKSLINIS DARBAS

paviršiniais ir filtraciniais vandenimis, vandens paruošimas gamybai Poilsio ir turizmo įstaigų, gyvenviečių, daugiabučių gyvenamųjų namų projektavimas Autokelių tiesimas ir jų eksploatacija Šiaulių vakarinis fakultetas

Bendrųjų disciplinų Inžinerinės statybos

Mechaninės technologijos Radiotechnikos ir elektrotechnikos Pramonės automatikos

Tikimybinė skaičių teorija, matematiniai metodai pedagogikoje ir kt. Klausimai Statybinių konstrukcijų optimizavimas, lenkiamų gelžbetoninių konstrukcijų su įvairia tempiamąja zona deformacija ir įtempimai. Labai atsparūs betonai ir dolomitinė skalda Optimalių technologijos procesų projektavimo automatizavimas ESM. Tiriamos darbo sąlygos Šiaulių įmonėse Dinaminių sistemų sintezavimas ir analizė Bioinžineriniai tyrimai Panevėžio vakarinis fakultetas

Bendrųjų mokslinių disciplinų

Inžinerinių disciplinų

Statybos technikos

Plonų kondensuotų metalinių sluoksnių augimas ir jų fizikinės savybės. Aliuminavimo proceso tipinės automatizuotos valdymo sistemos technologinių pagrindų bei funkcinė schema Sinchroninių mikromašinų rodiklių bei naujų konstrukcinių medžiagų (plastmasių) fizikinių-mechaninių savybių ir technologinių procesų tyrimai Medžiagų, detalių, konstrukcijų stiprumo ir irimo procesų tyrimas bei valdymas, mokslinių tiriamųjų darbų, atliekamų LTSR mokslinio tyrimo institutuose ir aukštosiose mokyklose, ekonomika ir organizavimas, nusausinimo reikšmė požeminių vandenų režimui Klaipėdos vakarinis fakultetas

Elektrotechninių disciplinų Fizikos-matematikos

Mechaninių disciplinų Statybinių disciplinų

Švytuojančio judesio asinchroninės elektros mašinos ir sistemų su lygintuvais dinamika Branduolio fizikos teoriniai tyrimai, mokslotyra (daugiausia iš fizikos teorijos), matematinių metodų taikymas elektrotechninėse disciplinose, aukštosios matematikos pratybų metodika Tiriami kompresoriai, varomi švytuojančio judesio elektros variklių, ir ilgalaikis metalų stiprumas Aukštųjų politoninių rūgščių kompleksinių druskų tyrimas, iš anksto įtemptų gelžbetoninių elementų darbas, statybos darbų technologijos ir ekonomikos problemos, plieno mechaninių savybių nustatymas pagal jo kietumą Vilniaus filialas

Vilniaus filiale buvo Mechaninės technologijos, Prietaisų gamybos, Statybos ekonomikos ir Miestų statybos fakultetai. Pagrindinės mokslinės veiklos kryptys: statybinės mechanikos, statybinių

13. MOKSLINIS DARBAS

205

MOKSLINIŲ LABORATORIJŲ MOKSLINIŲ TYRIMŲ DARBŲ KRYPTYS 13.2 lentelė Žinybinių mokslinių tyrimų laboratorijų darbų kryptys (iki 1990 metų) Žinybinės mokslinių tyrimų laboratorijos

Mokslinio tiriamojo darbo kryptys Automatikos fakultetas

Elektroninės skaičiavimo technikos

Automatizuotų valdymo sistemų

Kalbos signalų tyrimo

Sudaromos ir diegiamos programų sistemos skaitmeninių skaičiavimo mašinų struktūrinei ir loginei sintezei atlikti, kuriami algoritmai ir sudaromos programos automatizuotam integralinių schemų montažui projektuoti, atliekami pavyzdžių atpažinimo tyrimai naujausių didelio tikslumo įrenginių informacijai įvesti į elektronines skaitmenines skaičiavimo mašinas Nagrinėjo automatizuotų cheminės pramonės valdymo sistemų projektavimą ir kūrė metodus materialiniams bei darbo ištekliams tinkamai naudoti, produkcijos kokybei gerinti, reikalingoms darbo sąlygoms sudaryti Nagrinėjo informatyvių požymių išskyrimo metodus, kūrė algoritmus kalbos signalams apdoroti su ESM, nagrinėja sukurtų metodų atsparumą triukšmams, tų metodų bei algoritmų aparatūrinio realizavimo inžinerines galimybes, konstruoja ir gamina aparatūros maketus Cheminės technologijos fakultetas

Mėsos technologijos Stambiamolekulinių medžiagų

Tiriama mėsos ir riebalų produktų gamybos technologija ir gaminamos produkcijos kokybės gerinimo klausimai Tiriami metodai, kaip panaudoti oligomerines ir polimerines medžiagas odos dubliavimo procese ir apdirbant kailius bei tekstilines medžiagas; acetatų verplumo stabilumo didinimas Elektrotechnikos fakultetas

Mažo galingumo elektros mašinų Elektromagnetinių laukų

Tyrė ir rengė vienfazių asinchroninių mažo galingumo elektros mašinų automatizuoto skaičiavimo ir optimalaus projektavimo metodiką ir kūrė naujo tipo mažo galingumo variklius Tyrė ir kūrė priemonių sistemas elektromagnetiniams laukams mažinti gamybos technologiniuose procesuose Inžinerinės ekonomikos fakultetas

Darbo apsaugos

Gamybos organizavimo tyrimo

Tiriama darbo aplinka pramonės įmonėse, sprendžiami oro užterštumo ir triukšmo mažinimo klausimai, rengiami atitinkami pasiūlymai Racionalus žaliavų naudojimas vilnos pramonėje, pagrindinių fondų panaudojimas medvilnės pramonėje, lengvosios pramonės valdymo struktūros tobulinimas

206

13. MOKSLINIS DARBAS

Lengvosios pramonės fakultetas Avalynės ir siuvimo technologijos

Nagrinėjami naujų medžiagų naudojimo avalynės ir siuvimo pra­ monėje klausimai, naujų avalynės detalių jungimo metodai, tobuli­ nama siuvimo technologija, rengiami produkcijos kokybės gerini­ mo pasiūlymai Mašinų gamybos fakultetas

Mašinų gamybos technologijos Liejininkystės

Nagrinėjo metalų apdirbimo technologinių procesų tobulinimo problemas, kūrė naujus metodus ir juos tyrė Nagrinėjo sintetinio ketaus, naudojamo staklių baziniams liejiniams, savybių ir liejimo technologijos gerinimo problemas Mechanikos fakultetas

Įpakavimo automatų

Pramonės šiluminių įrengimų

Nagrinėjo įvairių produktų bei medžiagų fasavimo procesus ir naujų fasavimo-pakavimo automatų funkcines schemas, kūrė ir tyrinėjo specialius mechanizmus bei įrengimus, konstravo naujus fasavimo-pakavimo automatus Nagrinėjo šilumos energetinius procesus, jų intensyvinimo galimybes ir kūrė naujus energijos kontrolės jrenginius Radioelektronikos fakultetas

Ultragarso diegimo pramonėje

Integralinių schemų gamybos technologinių procesų automatizavimo

Tyrė automatinės kontrolės ultragarsinių keitiklių kūrimo teorinius klausimus, kūrė ultragarsinę metrologinę ir kontrolinę matavimo aparatūrą Nagrinėjo aktualius mikroelektronikos klausimus, tyrė ir kūrė reguliuojamų automatizuotų technologinių procesų integralines schemas, nagrinėjo valdomų procesų teorinius pagrindus ir ruošė bandomuosius pavyzdžius pagal naujas technologijas Statybos ir santechnikos fakultetas

Pramoninės ventiliacijos ir oro kondicionavimo Pramonės nutekamųjų vandenų valymo

Tyrė šilumos-masės mainus oro srovėse bei jų sąveikos rezultatus, rengė pasiūlymus darbo sąlygoms gerinti pramonės jmonėse Vykdė sąjunginę kompleksinio vandens resursų naudojimo ir apsaugos problemą tyrė respublikos gamtinių ir nutekamųjų vandenų valymo klausimus, kūrė naujus metodus bei įrenginius tiems metodams įgyvendinti

Tarpfakuitetinė vibrotechnikos žinybinė laboratorija Vykdė precizinių mašinų bei prietaisų virpesių dinamikos tyrimus, nagrinėjo precizinės vibrometrijos naudojimo galimybes, tiriant naujus fizikinius reiškinius, taip pat virpesių ir judesio parametrus principinėse sistemose ir biologiniuose organizmuose; kūrė ir to­ bulino precizinių sistemų dinamikos charakteristikų identifikavimo bei kovos su žalingais virpesiais ir triukšmu metodus ir priemones; aiškinosi naudingų virpesių naudojimo galimybes, ieškojo naujų dinaminių principų ir būdų jiems taikyti technikoje, tyrė pramoninių robotų virpesių dinamiką bei mokslinio tyrimo darbo automatiza­ vimo galimybes. (Apie tai plačiau MC „Vibrotechnika“)

13. MOKSLINIS DARBAS .

207

PROBLEMINIŲ MOKSLINIO TYRIMO LABORATORIJŲ DARBŲ KRYPTYS. Probleminės laboratorijos aukštosiose mokyklose, kaip minėta, paprastai steigiamos svarbiems teoriniams tyrimams atlikti. Todėl jos daugiausia ir finansuojamos biudžeto lėšomis. Tačiau, be ieškomojo pobūdžio teorinių tyrimų, kurią nors problemą sprendžiant, probleminėse laboratorijose atliekami ir taikomojo pobūdžio darbai, t.y. artimai susiję su aktualiais gamybos poreikiais. 13.3 lentelė Probleminių mokslinio tyrimo laboratorijų darbų kryptys(iki 1990 metų) Probleminės mokslinio tyrimo laboratorijos Kompleksinio durpių naudojimo

K.Baršausko ultragarso

Statybinių medžiagų

Precizinių sistemų dinamikos ir stabilumo

Mokslinio tiriamojo darbo kryptys Svarbiausia darbo kryptis - naujų technologinių procesų ir produkcijos rūšių tyrimai mažaskaidžių durpių bazėje. Atliekami tyrimai, ruošiant kompleksinę mažaskaidžių durpių gamybos technologiją, kurioje numatomas visapusiškas (be atliekų) žaliavos panaudojimas. Kartu nagrinėjami ir pusbrikečių bei kraikinių durpių kokybės gerinimo klausimai Sprendžia teorinius ir eksperimentinius ultragasinės interferometrijos klausimus, tiria ultragarsinių interferometrų pritaikymo galimybes Kartu su Silikatų technologijos ir Statybinių medžiagų katedromis tyrė betonų gamybos technologinius procesus ir jų intensyvinimo būdus. Jų mokslinių tyrimų rezultatai buvo pritaikomi pramonės jmonėse ir padėjo tobulinti gamybos technologinius procesus Svarbiausia darbo kryptis - kaip išvengti vibracijų precizinėse sistemose ir kaip tas vibracijas panaudoti

SAVARANKIŠKŲJŲ KATEDRŲ MOKSLINIS TIRIAMASIS DARBAS Dalis katedrų buvo priskirtos prie savarankiškų katedrų grupės (TSKP istorijos, Mokslinio komunizmo, Filosofijos, Politinės ekonomijos, Fizinio auklėjimo, Karinė). Savarankiškųjų katedrų skaičius ir jų pavadinimai nagrinėjamuoju laikotarpiu keitėsi. Jų dėstytojai dirbo mokslinius tiriamuosius darbus visuomenės mokslų tematika, organizavo seminarus ir konferencijas. Filosofijos katedros dėstytojai gvildeno mokslinės techninės pažangos klausimus, o socialinių tyrimų laboratorija (prof. J. Leonavičius) (įkurta 1967 m.) iš pradžių veikė visuomeniniais pagrindais, vėliau čia dirbo etatiniai darbuotojai. Pagrindinė mokslinio darbo kryptis ~ aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo būklės tyrimas. Mokslinis tiriamasis darbas buvo produktyvus. Buvo rengiami seminarai, mokslinės konferencijos, išleista nemaža mokslinių leidinių, kaip „Specialisto rengimo efektyvumas“, „Studentų gyvenimo ir veiklos motyvacija, „Studentas mokymo procese“, „Sociologija Lietuvoje“ ir kt. Fizinio auklėjimo katedros dėstytojų mokslinio tiriamojo darbo kryptis - studentų fizinio auklėjimo metodikos tobulinimas. Atskirais laikotarpiais prie savarankiškų katedrų priklausė ir Užsienio kalbų katedra, kurios mokslinis darbas daugiausia buvo susijęs su dėstymo metodika; nagrinėjama leksikos atranka ir jos suvokimo dėsningumai, rengiami techninių terminų žodynai ir kt.

208

13. MOKSLINIS DARBAS

Pedagoginio ir estetinio lavinimo katedra taip pat įvairiais laikotarpiais buvo priskirta prie atskirų fakultetų arba prie savarankiškųjų katedrų grupės. Šios katedros dėstytojai tyrinėjo mokymo proceso tobulinimo, studentų auklėjimo problemas ir kt. Didelis įnašas į šios katedros mokslinį tiriamąjį darbą buvusių vedėjų: prof. A. Novodvorskio ir doc. L. Šaučiukėnienės. Rusų kalbos katedros dėstytojai parengė ir išleido „Lietuvių-rusų kalbų žodyną“ (V. Kosuchinas ir kt.), „Rusų kalbos gramatiką“ (M. Laurinavičienė) ir kt. Pagrindinė mokslinė darbo kryptis - kalbos dėstymo metodika, kalbos psichologija, techniškoji terminologija ir kt. Moksliniam tiriamajam darbui sėkmingai vadovavo doc. Z. Kuzmickis, doc. V. Kosuchinas, prof. V. Stašaitienė ir kt. Politinės ekonomijos katedros pagrindinės mokslinio darbo kryptys: darbo resursų reprodukcija ir naudojimas, santykiai gamybiniuose kolektyvuose, gamybos efektyvumas, kadrų kaita ir racionalaus darbo resursų naudojimo problemos. Įkūrus Universitetą, savarankiškos katedros įtrauktos į atskirus fakultetus, centrus, institutus, kurių mokslinių darbų kryptys iš dalies pasikeitė. PROJEKTAVIMO KONSTRAVIMO BIURO VEIKLOS KRYPTYS Įkurto Projektavimo konstravimo biuro pagrindinis uždavinys buvo mokslinį darbą sieti su praktika, gvildenti aktualias liaudies ūkio problemas, sudaryti galimybes moksliniam-pedagoginiam personalui kelti dalykinę kvalifikaciją, studentams - būsimiesiems specialistams - ugdyti mokslinės-techninės kūrybos įgūdžius. Veiklos kryptys buvo šių sričių: mašinų, staklių konstravimo, vibrotechnikos ir ultragarso prietaisų kūrimo bei statybos objektų projektavimo.

13.3. MOKSLINIAI CENTRAI Formuojantis mokslinio tyrimo kryptims, Institute išaugo atskiri moksliniai tyrimų centrai, kurių veikla buvo plačiai žinoma daugelyje pasaulio šalių. Tai moksliniai kolektyvai, reprezentavę Institutą savo mokslinių darbų rezultatais, iš dalies koordinavę kitų mokslinių organizacijų mokslines darbo kryptis. Su šiais moksliniais struktūriniais padaliniais susipažinkime detaliau. „VIBROTECHNIKOS“ MOKSLINIŲ TYRIMŲ CENTRAS Jau minėta, kad Institute įkurtasis mokslinio tyrimo sektorius „Vibrotechnika“ 1989 m. buvo perorganizuotas į mokslinių tyrimų centrą. Tai vienas stambiausių mokslinių padalinių Universitete, kuris, kaip ir kiekvienas struktūrinis padalinys, perėjo įvairius mokslinio darbo etapus. Jis susikūrė iš Vibrotechnikos žinybinės laboratorijos, kurią buvo įkūrusi Liaudies ūkio taryba, o ją perorganizavus - dirbo prie „Sigmos“ susivienijimo. Čia buvo atliekami fundamentalieji ir taikomieji darbai, ieškoma būdų, kaip išvengti vibracijų precizinėse sistemose ir kaip tas vibracijas panaudoti. Laboratorijos išsiplėtojo į savarankišką mokslinį centrą, kuriame dirbo apie 350 mokslinių darbuotojų, kurių mokslinių darbų kryptims daugelį metų vadovavo prof. habil. dr. akademikas K. Ragulskis. Atliktieji mokslinių tyrimų darbai diegiami daugelyje Lietuvos ir užsienio šalių institutų ir organizacijų. Precizinių sistemų identifikavimo ir diagnostikos pagal vibroakustinius procesus tyrimų rezultatai naudojami technikoje ir biologijoje.

13. MOKSLINIS DARBAS

209

Įvairiose mokslo ir technikos srityse taikomi originalūs davikliai virpesių parametrams matuoti, sukurta precizinių sistemų analizės ir sintezės pagal vibracinius parametrus metodų ir algoritmų: kombinuotasis savaiminis sinchronizavimas, mechaninių sistemų su nepastoviu perdavimo koeficientu sintezė pagal tikslingumą, mechaninių sistemų ant virpančio pagrindo stabilumo nustatymas. Pritaikius vibrosmūginių sistemų teoriją valdomiems komutatoriams, pasiūlytos visai naujos jų didelio tikslumo, aukšto dažnumo ir mažų gabaritų konstrukcijos. Tyrimų rezultatai buvo pritaikomi tiksliųjų prietaisų gamyboje, mašinų pramonėje, skaičiavimo technikoje ir kitur. Laboratorijos moksliniai laimėjimai aprašyti 8 monografijose, mokslinių darbų rinkinyje „Vibrotechnika“; patvirtinta daug išradimų. Didelį darbų įvertinimą vaizdžiai iliustravo kolektyvo gautieji apdovanojimai: Respublikinė premija, 6 sąjunginio jaunųjų mokslininkų konkurso premijos, 3 sąjunginio jaunųjų išradėjų ir racionalizatorių konkurso premijos, 2 Lietuvos išradėjų prizai „Eureka“, daugiau kaip 100 VLŪPP apdovanojimų, daug įvairių diplomų ir pažymėjimų. Laboratorijoje atliekamų tyrimų apimtis ir svarba, suformuotos naujos mokslinės kryptys, didelis tyrimo rezultatų efektyvumas susilaukė aukšto įvertinimo ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Žymiai išsiplėtus darbų specifikai bei stabilizavusis tematikai ir išaugus materialineitechninei bazei, laboratorija - mokslinio tyrimos sektorius „Vibrotechnika“ - tapo svarbiausiąja precizinių sistemų vibracijų organizacija. Tuo metu čia veikė specializuotas skaičiavimo centras, eksperimentinis baras, probleminė bei 12 mokslinių tiriamųjų laboratorijų. Vibrobandymų laboratorijai vadovavo techn. m. kand. L. Patašienė, precizinio sinchronizavimo-pozicionavimo - prof. J. Vobolis, precizinio vibropozicionavimo - techn. m. kand. G. Bisigirskis, vibroimpulsinių procesų prof. V. Volkovas, vibrosužadinimo - habil. dr. A. Šukelis, vibroapsaugos - techn. m. dr. R. Naumavičius, precizinių mechanikos virpesių - doc. P. Varanauskas, vibrokomutatorių techn. m. kand. A. Jurkulnevičius, probleminei precizinių sistemų diagnostikos ir stabilumo laboratorijai vadovavo prof. V. Ragulskienė. Mokslino centro „Vibrotechnika“ mokslininkai per metus pateikdavo iki 100 išradimų, gaudavo 15-25 apdovanojimų įvairiuose konkursuose bei parodose, kasmetiniuose buvusios Sąjungos Mokslų akademijos bei Mechanizmų teorijos seminaruose būdavo paruošiama daugiau kaip 300 pranešimų, buvo skaityti pranešimai ir kitose tarptautinėse bei sąjunginėse konferencijose. Daugiau kaip 100 MC „Vibrotechnika“ mokslinių darbuotojų dalyvaudavo ruošiant studentus bendrosios bei taikomosios mechanikos, teorinės mechanikos, teorinės mechanikos, mašinų gamybos technologijos, elektronikos, skaičiavimo technikos, bendrosios chemijos, darbo saugos ir kitose srityse. Studentai buvo efektyviai įtraukiami į mokslinius tiriamuosius darbus, tapo daugelio išradimų, parodų bei publikacijų bendraautoriai. Plėtojantis naujoms mokslo ir technikos kryptims, 1985 metais buvo įkurta nauja „Precizinių matavimų ir technologijų“ laboratorija, kurios vedėju paskirtas habil. dr V. Snitka. Laboratorijos darbų kryptis apėmė aukšto dažnio bangų ir vibracijų naudojimą matavimo technikoje bei precizinėje mechanikoje. Pradėti mikromechanikos darbai, mikroelektronikos technologijos integracija su precizine mechanika, vėliau peraugusi į mikrosistemotechnikos ir nanotechnologijos mokslinių tyrimų kryptį. Po reorganizacijos mokslinio „Vibrotechnikos“ centro direktoriumi buvo išrinktas habil. dr. prof. V. Snitka. Prasidėjo naujas mokslinių tyrimų organizavimo etapas. Pritraukus JAV ekspertų grupę ir remiant Jungtinių Tautų Plėtros programai, 1993 metais MC „Vibrotechnika“ pradėta tirti produktų komercializavimo rinka Europoje bei Amerikoje. 8. 100

210

13. MOKSLINIS DARBAS

UNDP ekspertai nustatė, kad MC „Vibrotechnika“ yra viena perspektyviausių Lietuvos mokslinių organizacijų, kurios moksliniai tyrimai turi rinką Vakaruose. Trijose ataskaitose, pateiktose nuo 1993 m. vasario iki lapkričio mėnesio, ekspertai nuosekliai teigiamai įvertino mokslinį „Vibrotechnikos“ potencialą ir neabejojo, kad „Vibrotechnika“ yra vienas perspektyviausių Lietuvos aukštos technologijos institutų, galinčių ne vien išlaikyti save, bet ir pelningai dirbti. Pasirašyta keletas kontraktų pagal UnNDP (Jungtinių Tautų Plėtros programą), ir 1993 metais prof. V. Snitka buvo pakviestas dirbti Kampino universitete vizituojančiu profesoriumi. Šiuo metu MC „Vibrotechniką“ sudaro 2 mokslo laboratorijos: Precizinių matavimų ir technologijų mokslo laboratorija, Precizinės technikos mokslo laboratorija bei Virpesių ir triukšmo matavimo prietaisų patikros laboratorija. MC „Vibrotechnika“ yra Europos Bendrijos NEXUS (Mikrosistemų technologijos) organizacijos narys, Molekulinių mašinų instituto (JAV) narys. Vykdo bendrus projektus su Danijos Inovaciniu centru, Jungtinių Tautų plėtros programa, siekdamas įsijungti į tarptautinį mokslinio darbo pasidalijimą. MC „Vibrotechnika“ mokslinių darbų tarptautinis lygis pripažintas pakviečiant prof. V. Snitką pirmininkauti 1995 m. tarptautinėje Ultragarso konferencijoje Edinburge Ultragarsinių aktyvatorių sekcijai. Sukurta mokslinė grupė naujoms mokslo ir technologijų kryptims - mikrosistemotechnikai ir nanotechnologijai plėtoti. Moksliniame centre rengiami magistrantai ir doktorantai, skaitomi kursai Fundamentaliųjų mokslų fakulteto studentams. 1995 m. dirbo 57 darbuotojai, iš kurių 2 habil, daktarai, 14 daktarų, 23 moksliniai bendradarbiai. MC „Vibrotechnika“ pagrindinių mokslinių tyrimų kryptys šiuo metu yra šios: precizinė mechanika ir vibrotechnologija; nanometrinio jautrumo pozicionavimo sistemos bei sensoriai, atliekami darbai naujoje srityje - nanometrologijoje, pasitelkus zondinius matavimo metodus (atominė mikroskopija). Pagrindinė tyrimų kryptis - dinaminiai matavimai (paviršiaus vibracijų, banginių procesų), naujų medžiagų ir mikrobiologijos tyrimai. Sprendžiamos šios mokslinės problemos: 1. Vibrovariklių panaudojimo nanopozicionavimui tyrimas. Ultragarso įtaka paviršiaus tribologinėms savybėms. 2. Naujų medžiagų (sintetinio deimanto) tribologinių savybių tyrimai ir jų panaudojimo galimybės vibroguoliuose. 3. Naujų nanometrinio jautrumo matavimo metodų sukūrimas ir tyrimas. Paviršinių akustinių bangų poslinkio daviklių kūrimas ir tyrimas. 4. Vibracijų monitoringo ir analizės sistema Ignalinos AE (kartu su Bruel ir Kjer firma, Danija). 5. Naujos kartos roboto kūrimas kartu su FESTO firma, Olandija. Sprendžiama daug taikomųjų uždavinių su Lietuvos įmonėmis kontraktų pagrindu (Panevėžio „Ekrano“ gamykla, Šiaulių dviračių gamykla, Alytaus skalbimo mašinų gamykla, „Akmenės cementas“, „Vilniaus vandentiekis“, „Mažeikių nafta“ ir kt.). Svarbiausi rezultatai: 1. Keturi sukurti prietaisai bei jų dokumentacija kontrakto pagrindu perduoti Gertner Research Ine., JAV. Prietaisai perduoti testiniams bandymams 5 JAV firmoms. Vykdoma jų komercializacija JAV. 2. Kontrakto pagrindu su firma Carl Zeiss, Jena sukurta ir perduota precizinio pozicionavimo sistema. Naudojant paviršines akustines bangas, sukurti naujo tipo nanometrinio jautrumo didelės eigos poslinkio davikliai. 3. Įregistruoti 2 patentai Vokietijoje (1994 m). 4. Įregistruota JAV ir Europatentas, 1995 m. remiant Jungtinių Tautų Plėtros programai. Patentas padedant Danijos Inovaciniam centrui komercializuojamas. 5. Atlikti vibracijų tyrimo ir jų kontrolės metodų bei analizės darbai Ignalinos AE. 4. Apginti 4 magistro diplomai. Pagrindiniai moksliniai rezultatai skelbti daugelyje tarptautinių konferencijų ir publikuoti spaudoje.

13. MOKSLINIS DARBAS

211

Tačiau mokslinio centro darbuotojai patiria nemaža organizacinių ir mokslinių sunkumų, nes, persikėlus į naujas patalpas, jas reikia pritaikyti ir parengti moksliniam tiriamajam darbui. PROF. K. BARŠAUSKO „ULTRAGARSO“ MOKSLINIS CENTRAS Prof. K. Baršausko iniciatyva 1960 m. įkurta ultragarsinės matavimo technikos laboratorija. Jos pagrindu vėliau sukurta probleminė ultragarsinės interferometrijos laboratorija (po prof. K. Baršausko mirties jai suteiktas prof. K. Baršausko vardas). Pirmuoju jos vedėju tapo doc. E. Jaronis (iki 1984 m., o nuo 1984 iki 1991 m. - doc. P. Milius). Vėliau prie probleminės laboratorijos įkurta žinybinė ultragarso laboratorija. Plečiantis mokslinių tyrimų tematikai, įkurtos naujos laboratorijos. Iš dalies jų pagrindų suformuotas Ultragarso institutas. Jis įkurtas 1991 m. (direktorius dr. A. Petrauskas), o nuo 1996 m. buvo perorganizuotas į prof. K. Baršausko „Ultragarso“ mokslinį centrą, įjungus į jį ir Ultragarso matavimo technikos laboratoriją. Centro vadovu tapo habil. dr. prof. R. J. Kažys. Mokslininkai sprendė teorinius ir eksperimentinius ultragarsinės interferometrijos klausimus, ultragarsinių interferometrų pritaikymo galimybes. Sukurtais interferometrais tiksliai išmatuotas plataus dažnumo diapazono ultragarso greitis skysčiuose ir nustatytos kai kurios naujos fizikinės konstantos. Daugelis jų įdiegta SSRS mokslų akademijos Akustikos institute, Valstybiniame taikomosios chemijos mokslinio tyrimo institute ir kitose mokslo įstaigose. Jų pagaminti prietaisai buvo demonstruojami daugelyje užsienio šalių parodų, apdovanoti premijomis. Laboratorijoje dirbo apie 30 darbuotojų. Ultragarso diegimo pramonėje 1961 m. įkurta žinybinė laboratorija, kurią globojo Lietuvos vietinės pramonės ministerija. Ji daug padėjo ir padeda kuriant naują ultragarso techniką ir ją diegiant įvairiose Lietuvos bei užsienio šalių įmonėse ir mokslinėse organizacijose. Sukurti įvairios paskirties aukštamačiai, ultragarsinis dirvos paviršiaus profilografas žemės ūkio mašinų techniniams rodikliams nustatyti. Laboratorijos moksliniai bendradarbiai savo pagamintus prietaisus demonstravo įvairiose parodose ir buvo gerai įvertinti. Šioje laboratorijoje dirbo apie 30 darbuotojų, jai vadovavo prof. habil. dr. V. Domarkas. Po laboratorijų pertvarkos Ultragarso mokslinio tyrimo institute, buvo sukoncentruotos jėgos spręsti naujus uždavinius. Pagrindinės mokslinio darbo kryptys ir toliau lieka ultragarsinių prietaisų kūrimas ir diegimas. Kuriant naujas technologijas, automatizuojant atskirų technologinių procesų operacijas, reikalingos fundamentalios žinios apie medžiagų, perdirbtų produktų fizinesmechanines savybes įvairiose gamybos stadijose, o tai yra daugelio garsiausių Vakarų universitetų (Vienos, Halės ir kt.) dėmesio centras. Todėl viena iš Ultragarso mokslo centro tyrimo krypčių yra kietųjų, skystųjų ir klampiai tamprių medžiagų fizinių-mechaninių savybių, lemiančių akustinių bangų greitį bei slopinimą, nustatymas ir kontrolė, taip pat storio, tankio bei tamprumo konstančių matavimas ultragarsiniais metodais. Be akustinių metodų tobulinimo ir taikymo, tiriamas ryšys vienų ar kitų fizikinių parametrų su skirtingos struktūros medžiagų, produktų ar gaminių savybėmis. Šie tyrimai glaudžiai susiję vieni su kitais ir reikalauja bendrų sprendimų. Gautoji informacija apie medžiagų fizines-mechanines savybes ir sukurtieji kontrolės būdai naudojami kitų šakų moksliniuose tyrimuose, kuriant naujas technologijas, medžiagotyroje, medicinoje, maisto, chemijos, energetikos ir statybinių medžiagų pramonėje. Atliekami šios krypties tyrimai, kuriant naujus poringų struktūrų akustinės analizės būdus ir prietaisus. Sukurtos poringumo, tankio matavimo metodikos ir priemonės naudojamos Austrijos firmose „Maner“ ir „Frans Haas Waffelmaschinen“, Vienos grūdinių 8*

212

13. MOKSLINIS DARBAS

kultūrų universitete. Sukurta biologinių audinių reologinių savybių akustinio tyrimo metodika naudojama Kauno medicinos akademijoje, biologinių skysčių akustinio tyrimo metodika naudojama Kauno kardiologijos institute, atliekami moksliniai darbai Valstybinės energetinės sistemos užsakymu. Mokslinių tyrimų rezultatai ir rekomendacijos panaudotos vykdant ūkiskaitines sutartis su Lietuvos pramonės įmonėmis ir organizacijomis: Tekstilės mokslinio tyrimo institutu, Plungės dirbtinių odų gamykla, G/S „Akmenės cementas“, Kauno stiklo fabriku „Aleksotas“, Klaipėdos duonos pramonės gamybiniu susivienijimu, Lietuvos elektrine, Kaišiadorių HAE ir kt. Ultragarso mokslo centre taip pat atliekami dujų ir skysčių srautų diagnostikos tyrimai naudojant akustinius signalus. Šios krypties tyrimų tematika - srautų kontrolės ir diagnostikos elektroninių sistemų kūrimas ir diegimas praktikoje. Darbo rezultatai naudojami aukštos temperatūros dujų srautų (plazmos) diagnostikoje, kuriant skysčių erdvinių ir laikinių charakteristikų kontrolės sistemas. Minėtieji darbo rezultatai pritaikyti medicininiuose kraujo tekėjimo tyrimuose, taip pat kuriant naujas elektroakustines kontrolės-matavimo sistemas. Tyrimų pagrindu pagaminti ir diegiami praktikoje ultragarsiniai debitmačiai ir sunaudotos šilumos kiekio skaitikliai „Garsas-T-01“. Atskirų prietaisų naudojimas įteisintas Lietuvos standartizacijos tarnyboje. Planuojama tęsti teorinius ir eksperimentinius akustinių signalų refrakcijos dvifaziuose srautuose dėsningumų tyrimus. Naudojant sukurtą matematinį modelį, esant įvairiems erdviniams dujų ir skysčių parametrams, planuojama optimizuoti elektroakustinių kanalų dažnines ir perdavimo charakteristikas. Pasitelkus tyrimų rezultatus, bus sukonstruoti ir įdiegti nauji mikroprocesoriniai elektroniniai prietaisai, skirti technikos ir medicinos tyrimams. MOKSLINIS GAMYBINIS CENTRAS „PAKAVIMO TECHNIKA“ 1964 m. Kauno politechnikos institute įkurta Pakavimo automatų žinybinė laboratorija. Jos įkūrėjas ir vadovas iki 1975 m. buvo prof. V. Židonis. 19 7 5 -1 9 8 5 m. laboratorijai vadovavo doc. L. Paulauskas, 1985-1991 m. doc. B. Rudgalvis. Ją įkūrė buvusios SSRS Lengvosios ir maisto pramonės bei buitinių prietaisų gamybos ministerija. Čia buvo tiriama įpakavimo procesų automatizavimo problema, įvairių labai ir mažai byrančių, dulkančių ir pastų pavidalo medžiagų dozavimo procesai, pakelių formavimas iš juostinės medžiagos, polimerinių termoplastinių plėvelių suvirinimas, specialių įpakavimo automatų dinamika. Panaudojus mokslinių tyrimų rezultatus, sukurta ir pagaminta įvairios paskirties fasavimo automatų. Jų gamybą įdiegė Marijampolės maisto pramonės automatų gamykla (ARŽ, MI-ARŽ, AR5Ž, AR4Ž). Pakavimo automatų žinybinė laboratorija dabar vadinasi Mokslinis gamybinis centras „Pakavimo technika“. Čia dirba moksliniai darbuotojai (4 mokslo daktarai, 1 doktorantas), kiti - aukštos kvalifikacijos inžinieriai konstruktoriai ir meistrai. Nuo 1991 m. Centrui vadovauja A. Vosylius. MGC „Pakavimo technika“ turi ilgesnę kaip 25 metų pakavimo technikos tyrimo, kūrimo ir gamybos patirtį. Per šį laikotarpį apginta 1 habilituoto daktaro, 14 daktarinių disertacijų, pripažinta apie 300 išradimų, sukurta daugiau kaip 50 modifikacijų originalių pakavimo įrenginių, 16-os iš jų įdiegta serijinė gamyba. Remiantis atliktais tyrimais sukurti bandomieji bei pramoniniai svorinių, kombinacinių dozatorių bei pakavimo mašinų, skirtų biriems ir vienetiniams produktams pakuoti į plėvelinę tarą, pavyzdžiai. Buvo sukurti specializuoti greitaeigiai didelio tikslumo svėrimo ir skaičiavimo įrenginiai bei

13. MOKSLINIS DARBAS

213

mikroprocesorinės programuojamos valdymo sistemos plačios paskirties dozavimo ir pakavimo mašinoms. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su firma „FESTO“, kuri gamina pasaulinio lygio elektropneumatinę, elektroninę ir didaktinę įrangą. Sutarties tikslas - tenkinti gamybinių įmonių, verslininkų, ūkininkų poreikius automatizuojant technologinius procesus bei komplektuojant centre sukurtas pakavimo mašinas šiuolaikine pneumatine ir kita aparatūra. Bendradarbiavimo sutartis numato galimybę rengti ir apmokyti MGC „Pakavimo technika“ specialistus dirbti su naujausia technika. Paskutiniu metu labai suintensyvėjo MGC „Pakavimo technika“ tarptautiniai ryšiai. Nuo 1993 m. centras glaudžiai bendradarbiauja su Švedijos Pakavimo tyrimų institutu PACKFORSK. Dėl to Švedijos tarptautinio ir techninio bendradarbiavimo agentūra (BITS) finansavo pakavimo tyrimų ir mokymo centro steigimą. PACKFORSK parengė Lietuvos pakavimo specialistų-dėstytojų apmokymo programą. Pirmieji 6 specialistai iš Lietuvos jau kėlė kvalifikaciją Švedijoje. 1994 m. gegužės mėn. Kauno technologijos universitetas, atstovaujamas MGC „Pakavimo technika“, buvo priimtas į WPO (Pasaulinę pakavimo organizaciją) tikruoju nariu. Atsirado puikios galimybės ne tik mokslinei, bet ir gamybinei veiklai koordinuoti, priderinti ją prie išsivysčiusių šalių lygio. Įkurta Lietuvos pakuotojų asociacija, kurios prezidentu tapo dabartinis Centro vadovas A. Vosylius. Tų pačių metų pabaigoje jis jau dalyvavo WPO Tarybos susitikime Anglijoje, kur turėjo galimybės susipažinti su moderniausiomis pakuotėmis ir net stebėti konkursą geriausiai pasaulyje pakuotei išaiškinti. 1995 m. pavasarį Centro patalpose pradėjo veikti Informacinis-konsultacinis biuras. Jame sukaupta daug vertingos medžiagos apie įvairių pasaulio šalių pakavimo institucijų veiklą ir jų gaminamą produkciją (pakavimo mašinas, naujausias pakavimo medžiagas, ekologinius aspektus, sėkmingą atliekų perdirbimą bei pakartotinį jų panaudojimą) ir 1.1. Biure gali rasti informacijos ne tik pakavimo srities specialistai, bet ir diplomantai, magistrantai, kurie atliks diplominius darbus ar ruoš šios labai aktualios srities magistro tezes. 1994 m. rugsėjo mėn. Centro patalpose buvo surengtas tarptautinis seminaras „Produkcijos pakavimas - problemos ir jų sprendimo būdai“. Seminare dalyvavo atstovai iš 7 šalių. Tai pakavimo konsultantai, WPO nariai iš Anglijos, Suomijos, Švedijos, žymūs pakavimo srities specialistai iš Lenkijos, Vokietijos, Latvijos ir Lietuvos. Svarbiausias Centro uždavinys šiandien - inicijuoti Valstybinę pakavimo programą, kuri sutelktų visas Lietuvos institucijas, gaminančias ar vartojančias pakavimo techniką, pasiekti Lietuvoje pasaulinį kokybinį ir ekologinį pakavimo lygį. SKAIČIAVIMO CENTRAS 1963 metais Instituto rektorius akademikas K. Baršauskas įjungė dirbti pirmosios kartos lempinę elektroninę skaičiavimo mašiną (ESM) MINSK-14. Tačiau skaičiavimo padalinys Institute įkurtas tik 1973 metais. Reikšmingi buvo 1981 metai - skaičiavimo centro bazėje įkuriamas kolektyvinio naudojimo skaičiavimo centras (KNSC). Tobulėjant skaičiavimo technikos priemonėms, SC augo, bet tik 1990 m. persikėlė į specializuotą pastatą, kuriame įrengtos ESM salės, displėjų ir personalinių kompiuterių klasės bei serviso tarnybos. Pagrindiniai SC veiklos tikslai: studijų proceso servisas; Universiteto kompiuterizavimas; universiteto informacinės sistemos ir bibliotekos servisas; Universiteto užsakomųjų mokslinių darbų vykdymas; LITNET valdymas ir plėtra; Universiteto kompiuterinės techninės bazės ir programinės įrangos standartizavimas ir plėtotės strategija.

214

13. MOKSLINIS DARBAS

Pagrindinės technologinių tyrimų kryptys: naujausių duomenų perdavimo technologijų ir esamo ryšio sistemų integracijos galimybių tyrimas, kuriant kompiuterių tinklus; Baltijos šalių akademinių tinklų programa 1993-1 9 9 6 m.; PHARE mokslo ir tyrimų kompiuterinių tinklų programa 19 9 4 -1 9 9 6 m.; „TEMPUS“ projekto darbai; Universiteto finansuojami biudžetiniai moksliniai darbai. Nuo 1993 metų KTU Skaičiavimo centras LITNET sudėtyje dalyvauja PHARE projektuose Rytų Europos šalims, tarptautinių organizacijų CEENET, TERENA ir PRIDE (anksčiau RIPE) veikloje. 1994 metais įdiegti INTERNET servisai, ir KTU darbuotojai bei studentai jau turi europines darbo kompiuteriniuose tinkluose galimybes. Skaičiavimo centro vadovai: E. Nešokocas (1 9 7 3 -1 9 8 1 ), doc. J. Puodžius (19811 9 9 1 ), prof. A. Targamadzė (1 9 9 1 -1 9 9 2 ), o nuo 1992 m. - prof. R. Šeinauskas.

13.4. KŪRYBINIO BENDRADARBIAVIMO SU ĮMONĖMIS SUTARTYS Pagrindinė bendradarbiavimo forma buvo kūrybinės bendradarbiavimo sutartys. Šia ryšio su gamyba forma Instituto darbuotojai teikė pagalbą gamybai visuomeninio bendradarbiavimo pagrindais. Jos ir apimtis bei reikšmė, palyginti su kitomis ryšio formomis, yra mažiausios, tačiau ji Institute sėkmingai praktikuota nuo jo veiklos pradžios. Pirmaisiais Instituto gyvavimo metais tai buvo netgi svarbiausioji ryšio forma. Sudaryta ir sėkmingai įvykdyta nemaža sutarčių su kai kuriomis Kauno bei Vilniaus gamyklomis. 19511952 metais Silikatų technologijos katedros darbuotojai kartu su „Bituko“ fabriku patobulino silikatinių plytų gamybos (žemesnio slėgio sąlygomis) technologiją. Inžinerinių konstrukcijų katedra, bendradarbiaudama su Antruoju statybos trestu ir projektavimo institutais, paruošė, išbandė ir panaudojo respublikos statybose tuščiavidures keramines sijas, dėl to buvo sutaupyta nemažai plieno. Pavyzdžiui, Organinės technologijos katedra, didindama baigtų darbų įdiegimo efektą, pasirašė ir vykdė kūrybinio bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos tekstilės pramonės mokslinio tyrimo institutu, „Kauno audiniais“ ir Utenos trikotažo fabriku bei Dirbtinio pluošto gamykla. Dėl tokio bendradarbiavimo išspręsta daugelis naujos acetatinio pluošto apdailos bei dažymo technologijos kūrimo klausimų, ieškoma priemonių tekstilinių gaminių eksploatavimo savybėms pagerinti ir visai naujų savybių pluoštui sukurti. Iš viso sudarytos 116 kūrybinio bendradarbiavimo sutartys su buvusios SSRS ir Lietuvos Mokslų Akademijos institutais ir kitomis mokslo organizacijomis ir įmonėmis. Nuo 1973 m. Institutas dar labiau išplėtė kūrybinio bendradarbiavimo ryšius ir formas su savo šalies organizacijomis. Sukurti visuomeniniai mokymo, mokslo ir gamybos susivienijimai. Pagrindiniai jų pateikti 13.4 lentelėje.

13. MOKSLINIS DARBAS

215

13.4 lentelė Visuomeniniai mokymo, mokslo ir gamybos susivienijimai Pavadinimas

Kada [kurtas

Kurie padaliniai [eina

KPI - Kauno radijo gamykla

1987 04 21

Teorinė radiotechnikos katedra Radijo aparatūros konstravimo katedra Radijo prietaisų katedra Mašinų gamybos technologijos katedra Medžiagų atsparumo katedra Metalų technologijos katedra Staklių katedra Prietaisų gamybos katedra Fizinės chemijos katedra Aukštosios matematikos katedra Matematinės įrangos katedra Darbo organizavimo katedra Precizinių sistemų dinamikos ir stabilumo probleminė laboratorija „Vibrotechnikos“ MTS

KPI - Kauno „Raudonojo Spalio“ avalynės fabrikas

1981 01 16

Odos ir tekstilės gaminių technologijos katedra Avalynės ir siuvimo technologijos žinybinė laboratorija

KPI - Kapsuko TSRS 50-mečio maisto pramonės auto-matų gamybinis susivienijimas

1983 12 23

Pakavimo automatų žinybinė laboratorija Elektros pavarų katedra Staklių katedra Gamybos automatizavimo katedra Elektronikos katedra Technologinių įrengimų katedra

KPI - Vilniaus radijo matavimo prietaisų MTI

1985 02 13

Prof. K.Baršausko ultragarso probleminė laboratorija PKS ir EBGC ultragarso technikos grupės Teorinės radiotechnikos katedra

KPI -Vilniaus gamybinis susivienijimas „Sigma“

1985 02 21

Skaičiavimo mašinų katedra Matematinės įrangos katedra Elektroninės skaičiavimo technikos žinybinė laboratorija Prietaisų gamybos katedra

KPI - F.Dzeržinskio staklių gamybinis susivienijimas

1985 05 29

Staklių katedra Mašinų gamybos technologijos katedra Metalų technologijos katedra Valdymo sistemų katedra

216

13. MOKSLINIS DARBAS

Mašinų gamybos technologijos žinybinė laboratorija Automatizuotų sistemų žinybinė laboratorija

Susivienijimų darbo rezultatai ir tolesni veiklos uždaviniai buvo aptariami jų atstovų konferencijose. Be to, Institutas prie katedrų ir žinybinių laboratorijų kūrė ir laikinuosius mokslinio darbo kolektyvus. Įmonės iš savo darbo jėgos limitų (tuo laiku buvo ribojami etatai) skirdavo etatus Institutui, kurio mokslininkų vadovaujami spręsdavo įmonėms aktualias mokslines bei praktines problemas. Tai operatyvi gamybininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo forma. Jų veikla baigėsi, prasidėjo Universiteto veiklos organizavimo pertvarka.

13.5. MOKSLINIO TYRIMO DARBŲ APIMTYS Mokslinių tyrimų darbų apimtis nustatyti sunku. Tai kūrybinis, protinis darbas, ir jo matavimas vertine išraiška, arba atliktų mokslinių darbų skaičiumi nėra objektyvus. Analizuojant tokio ilgo laikotarpio mokslinio darbo apimtis, reikia atsižvelgti ir į pinigų keitimą. Be to, mokslinio darbo temos savo lėšomis ne visada yra tolygios, negalima įvertinti ir reikalingo darbo imlumo. Tačiau kitų rodiklių, kaip atliktų mokslinių darbų vertinės apimties ir baigtų darbų skaičiaus, nėra. Analizės duomenys rodo, kad baigtų mokslinių darbų skaičius, pradedant 1952 metais, turėjo tendenciją didėti, ypač 1972 metais. Vėliau šis skaičius beveik stabilizavosi. Tačiau tuo laikotarpiu, o ypač vėlesniais metais, buvo bandoma atliekamų darbų temas stambinti, todėl jų skaičius turėjo tendenciją mažėti. Bet tai nereiškia, kad sumažėjo pats tiriamasis darbas Institute. Manyčiau, kad dar padidėjo jų vertinė išraiška. Baigtų biudžetinių ir ūkiskaitinių mokslinių darbų skaičius atskirais laikotarpiais parodytas 13.3 paveiksle.

13.3 pav. Baigtų biudžetinių ir ūkiskaitinių mokslinių darbų skaičius

13. MOKSLINIS DARBAS

217

Moksliniai tyrimo darbai pagal struktūrinius padalinius, t.y. pagal fakultetus, buvo pasiskirstę netolygiai. Tai priklauso nuo keleto veiksnių - pedagoginio mokslinio personalo skaičiaus fakultete, mokslinio darbo krypčių poreikio ir finansavimo šaltinių. Kadangi mokslinis tiriamasis darbas buvo įskaitomas į dėstytojų metinį pedagoginį darbo krūvį, tai teoriškai dirbo kiekvienas dėstytojas, tik atskirais metais šis skaičius buvo sumažėjęs. Tai paaiškinama tuo, kad buvo priimta naujų darbuotojų, kurie pirmais metais dar neįsitraukė į mokslinį tiriamąjį darbą, arba buvo įvairiose ilgalaikėse komandiruotėse bei stažuotėse. Mokslinių tyrimo darbų vertė Institute pateikta 13.4 paveiksle.

Metai 13.4 pav. Mokslinių tyrimo darbų vertė Institute, tūkst. rb.

Iš 13.5, 13.6 paveikslų matome, kad atliktų mokslinių tyrimo darbų skaičius iki 1970 m. turėjo tendenciją didėti, o vėliau jų mažėjo. Tai sąlygojo politika stambinti mokslinių tyrimo darbų vertines apimtis. Pavyzdžiui, 1985 m., palyginti su 1980 m., buvo sudaryta 26 sutartimis mažiau, bet atliekamų darbų vertė padidėjo beveik 32 procentais. Daugiausia mokslinių tyrimo darbų (vertine išraiška) buvo atlikta Mašinų gamybos, Mechanikos, Skaičiavimo technikos, Chemijos technologijos ir Elektrotechnikos fakultetuose; iš žinybinių mokslinių tyrimo laboratorijų - Automatizuotų valdymo sistemų, Avalynės siuvimo technologijos, Įpakavimo automatų, Ultragarso pramoninio diegimo ir kt. 1985 m. Mokslinio tyrimo sektorius „Politechnika“ vykdė mokslinių tyrimo darbų už 82002 tūkst. rb., o „Vibrotechnika“ - už 3993 tūkst. rb.

218

13. MOKSLINIS DARBAS

13.6. MOKSLINIŲ TYRIMŲ DARBŲ REZULTATŲ PANAUDOJIMAS Apie Instituto mokslinį tiriamąjį darbą negalima spręsti vien iš atliktų darbų vertės ar sudarytų bei įvykdytų sutarčių skaičiaus. Bene svarbiausia - kad mokslinio tyrimo rezultatai rastų savo panaudojimo sritis. Šiam klausimui Instituto vadovybė, mokslinių sutarčių vadovai skyrė ypatingą dėmesį. Pagrindinė sėkmė priklauso nuo to, kaip gautieji mokslinių tyrimų rezultatai propaguojami, kaip su jais supažindinami potencialūs rezultatų vartotojai. Todėl mokslinio tiriamojo darbo rezultatai plačiai buvo aptariami Instituto, respublikinėse ir kitose mokslinėse konferencijose. Eksponatai buvo siunčiami į parodas, paraiškos patentams ir sprendimams pripažinti, moksliniai straipsniai - skelbiami respublikos ir užsienio šalių moksliniuose darbuose ir žurnaluose. Taigi toks komplektas organizacinių priemonių leido rezultatus plačiai panaudoti praktikoje. Daugiausia baigtų mokslinių tyrimo darbų rezultatų buvo diegiama Lietuvos ir buvusios Sąjungos gamybos organizacijose. Apie 60-70 proc. ūkiskaitinių darbų rezultatų būdavo panaudojami už Lietuvos ribų. Rezultatų diegimu ypač buvo rūpinamasi Institute. Analizės rezultatai rodo, kad apie 15-20 proc. baigtų ūkiskaitinių mokslinių tyrimo darbų rezultatų buvo panaudojami greičiau negu per metus, 40-50 proc. - per metus, o likusiems prireikdavo 2-4 ir daugiau metų. Tai priklausė ne vien tik nuo Instituto norų, bet ir nuo kitų gamybinių organizacijų. Maždaug pusė baigtų mokslinio tyrimo darbų rezultatų būdavo panaudojami vykdant tolesnius mokslinius darbus, t.y. perspektyvinėje mokslinėje veikloje, arba diegiant mokymo procese (rengiant monografijas, vadovėlius ir pan.). Visada buvo ir yra siekiama mokslinio tyrimo rezultatus įdiegti praktikoje. Tai padeda minėtosios reklamos formos ir būdai. Buvo taikomi ir administraciniai rezultatų įdiegimo metodai, ypač ūkiskaitiniams mokslinio tyrimo darbams. Baigus ūkiskaitinį darbą, buvo reikalaujama užsakovo rezultatų panaudojimo akto, gauto ekonominio efekto. To reikalaudavo ir užsakovas - kad išleisti mokslui pinigai duotų jam konkrečią ekonominę bei socialinę naudą. Įdiegtųjų mokslinių tyrimų darbų rezultatus rodo 6.1 paveikslo grafikas. Vėliau nebuvo vedama mokslinių tyrimų darbų rezultatų apskaita. Žinoma, plečiant mokslinį darbą, diegiant jo rezultatus į gamybą, būdavo nemaža sunkumų- Planuojant ir vykdant mokslinį tiriamąjį darbą, ne visada pavyksta tiksliai numatyti būsimąjį rezultatą, pasitaiko nemaža sunkumų dėl vykdytojų nepatyrimo, nepakankamos konstruktorinės, technologinės ir gamybinės bazės. Pradžioje Instituto mokslinio tyrimo darbai buvo diegiami į palyginti nedideles paslaugas ir konsultacijas. Vėliau, plečiantis mokslinių tyrimų darbų apimčiai, didėjo ir jų diegimo rezultatai gamyboje. Kadangi apie 70 proc. darbų buvo atliekami SSRS įmonių ir organizacijų užsakymu, o 30 proc. - respublikos užsakovams, tai analogiškai pasiskirstė ir jų diegimo rezultatų geografija. Sunku būtų išvardyti įmones ir organizacijas, kurios panaudojo minėtų mokslininkų rekomendacijas, pasiūlymus ir rezultatus. Daugiausia rezultatai buvo diegiami tose organizacijose, su kuriomis buvo sudaromos mokslinių tyrimų darbų ir bendradarbiavimo sutartys. Štai keletas pavyzdžių: Kurčiatovo atominės energijos institutas, Maskvos energetikos institutas, Sąjunginis guolių pramonės institutas, Optikos medicininis susivienijimas, Klino chemijos pluošto kombinatas, Minsko Ordžonikidzės elektroninių skaičiavimo mašinų gamykla ir daugelis kitų buvusių stambių SSRS įmonių ir organizacijų. Įdiegtųjų mokslinio tyrimo darbų skaičiaus dinamika pateikta 13.5 paveiksle. Kalbant apie mūsų šalyje įdiegtus mokslinių tyrimų darbų rezultatus, negalima pamiršti pirmosios įdiegtos ūkiskaitinės sutarties rezultatų. Pirmąją ūkiskaitinę sutartį sudarė 1954 m.

13. MOKSLINIS DARBAS

219

Hidraulikos katedra su Žemės ūkio melioracijos statybos ir elektrifikavimo projektavimo institutu. Pagal šią sutartį katedra atliko užsakovo suprojektuotų hidrodinaminių statinių laboratorinius hidraulinius tyrimus, kurių rezultatai buvo sėkmingai panaudoti. Turbūt nerasime stambesnės įmonės respublikoje, kurioje nebūtų vienu ar kitu aspektu panaudoti mūsų mokslininkų pasiūlymai, rekomendacijos bei konsultacijos. Svarbu jau vien tai, kad buvo įkurtos žinybinės laboratorijos, kurios teikė mokslinę paramą toms žinyboms, kurios jas įkūrė Institute. Štai keletas jų: Kauno dirbtinio pluošto gamykla, Jonavos azotinių trąšų gamykla, Kauno ketaus liejykla, Kauno staklių gamykla, „Sigmos“ susivienijimas, „Kauno audiniai“ ir daugelis kitų įmonių ir organizacijų.

Metai 13.5 pav. [diegtųjų mokslinio tyrimo darbų dinamika

Neįmanoma visų ir suminėti. Sukurti ir pasiūlyti serijinei gamybai įpakavimo automatai, geofizinės paskirties elektros varikliai, ultragarsiniai debitomačiai ir kt. Mikroprocesorių programuojamų įrengimų projektavimo bei derinimo automatizavimo sistema „Nemunas 9 1 “ įdiegta Vilniaus gamybiniame susivienijime „Sigma“, Kauno radijo matavimo technikos mokslinio tyrimo institute ir kitose organizacijose. Automatinė mikroorganizmų kultivavimo valdymo sistema galėjo būti panaudota įvairių mikroorga­ nizmų, pašarinių mielių augimo technologiniams procesams valdyti, kuriems analogų nebuvo, buvo panaudota praktikoje. Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti dešimtis. Instituto mokslininkai aktyviai dalyvavo rengiant mūsų šalies pramonės plėtros programas - chemijos, lengvosios, mašinų, staklių, prietaisų, baldų ir kt. pramonės šakų. Mokslinių tyrimų rezultatai sėkmingai naudojami mokymo procese. Jų naudojimo formos yra įvairios, tai ir naujų mokslinių tyrimų metodikų taikymas laboratoriniuose darbuose, ir jų

220

13. MOKSLINIS DARBAS

rezultatų - paskaitose, rengiamuose vadovėliuose ir kitose mokymo priemonėse. Sėkmingai studijų procese taikomi mokslinių tyrimų darbams sukurti stendai, prietaisai ir maketai. Pagal parengtus PKS projektus pastatytas Panevėžio politechnikumo kompleksas, Kulautuvos profilaktoriumas, Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės neurochirurginis kompleksas, Psichoneurologinis ligoninės kompleksas Žiegždriuose, Kauno „Dinamo“ draugijos sportinis kompleksas ir kt. Buvo pagaminta daug įvairių prietaisų, staklių, pakavimo automatų ir kt. Atskirai pažymėtina, kad PKS veikloje dalyvavo studentai ir parengė konkrečius diplominius projektus. Tai matyti 13.6 paveiksle.

13.6 pav. PKS veikloje dalyvavusių studentų skaičius

Mokslinės konferencijos. Institutas kasmet organizuodavo mokslines technines konferencijas, kuriose būdavo aptariami mokslinių tyrimų darbų rezultatai, pateikiami konkretūs pasiūlymai ir rekomendacijos gamybai. Konferencijose dalyvaudavo pramonės įmonių, mokslo tyrimo organizacijų atstovai, kurie ne tik sužinodavo, ką veikia Instituto mokslininkai, bet ir patys darydavo pranešimus konferencijose. Toks abipusis bendradarbiavimas iškeldavo naujų mokslinio tyrimo problemų, o turimi rezultatai būdavo pritaikomi praktikoje. Mokslinės konferencijos būdavo organizuojamos pagal mokslinio darbo kryptis ir problemas. Skaitytų pranešimų medžiaga pateikiama išleistuose konferencijų leidiniuose. Su konferencijų medžiaga ir tezėmis turi galimybę susipažinti ne tik šalies suinteresuotos įmonės ir organizacijos, bet ir užsienio šalys. Be kasmet organizuojamų respublikinių mokslinių konferencijų, Institute vyko tuo laiku vadintosios Sąjunginės konferencijos, seminarai bei pasitarimai, kur dalyvavo buvusios SSRS respublikų aukštųjų mokyklų ir kitų įstaigų atstovai. Mūsų mokslininkai skaitydavo

13. MOKSLINIS DARBAS

221

mokslinius pranešimus kitose respublikose, kur jų moksliniais laimėjimais domėdavosi ir juos praktiškai pritaikydavo. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tai buvo beveik vienintelė galimybė plačiau skleisti mokslinių tyrimų rezultatus, užmegzti ryšius, susipažinti su naujausiais vienos ar kitos srities mokslo laimėjimais. Šis bendradarbiavimas buvo reikalingas ir naudingas aspirantams bei doktorantams, kurie rengė ir gynė disertacijas. Dažnai tokiose konferencijose, be mokslininkų iš kitų SSRS respublikų, dalyvavo ir užsienio šalių mokslininkų. Visų tų renginių medžiaga publikuota specialiose knygose ar kituose Instituto leidiniuose. Pavyzdžiui, „Vibrotechnikos“ mokslinio tyrimo sektorius ne kartą organizavo simpoziumus įvairiais mokslo tyrimo klausimais, kaip antai: „Sinchronizacijos reiškinio panaudojimas mašinose ir įrenginiuose“, „Nauji triukšmo, vibracijos kibernetinės diagnostikos mašinose ir mechanizmuose tyrimo metodai“, „Mechaninių sistemų pagal virpesių ir triukšmo procesus kibernetinė diagnostika“ ir kt. Pakavimo automatų laboratorija organizavo pakavimo automatų teorijos ir konstravimo sąjungines konferencijas. Ultragarso mokslinio tyrimo laboratorijos - įvairiais interferometrijos ir spektrometrijos klausimais. Institute vyko sąjunginės mokslinės konferencijos: darbo saugumo problemų, asinchroninių elektros mikromašinų, tekstilės medžiagotyros bei technologijos relaksacijos reiškinių mechanizmo kietuosiuose kūnuose, mažaciklinio nuovargio ir kitais klausimais. Šių konferencijų gausa atskirais laikotarpiais pateikta 13.7 paveiksle.

ii Respublikinė O Sąjunginė □ Tarptautinė

Metai 13.7 pav. KTU mokslininkų dalyvavimas respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse konferencijose

Išradimai. Mokslinių tyrimų darbų naujumą ir aktualumą patvirtina pateikti ir pripažinti išradimai. Išradybinė veikla Institute prasidėjo 1956 metais. Pirmuoju išradimu pripažintas prof. Č. Jakimavičiaus sukurtas „Būdas pulverizuoti išlydytą metalą

13. MOKSLINIS DARBAS

222

elektrometalizacijos metu“. 1964 m. buvo įsteigtas patentų skyrius, kuris suaktyvino išradėjų veiklą. Nuo 1956 iki 1995 metų pateiktos 9205 paraiškos autoriniams liudijimams gauti, iš kurių 4770 techniniai sprendimai pripažinti išradimais. Jų dinamika atskirais laikotarpiais matyti iš 13.5 lentelėje pateiktų duomenų. 13.5 lentelė I š r a d i m a m s p a t e i k t ų j ų p a r a i š k ų ir g a u t ų j ų t e i g i a m ų s p r e n d i m ų a t s k i r a i s l a i k o t a r p i a i s s k a ič iu s (v ie n e t a is )

Metai

Pateikta paraiškų

1956-1960 1961-1965

Gauta teigiamų sprendimų 17

119

47

1966-1970

1038

367

1971-1975

1911

866

1976-1980

2279

1256

1981-1985

1830

857

1986-1990

1975

1253

1991-1995

53

107

Paskutiniais metais Universitete sumažėjo paraiškų ir gautųjų patentų skaičius. Tai susiję su šalies išradybinio darbo organizavimo pertvarka. Instituto darbuotojų sukurtieji išradimai buvo patentuojami 16 užsienio šalių. Gauti 47 patentai iš vienuolikos užsienio šalių: Anglijos - 7 ; Italijos - 7; Prancūzijos - 9; JAV - 7; VFR - 9; Japonijos - 2; Švedijos - 2; Kanados - 1; Šveicarijos - 1; Argentinos - 1; Vengrijos -1. Už aktyvią išradybinę veiklą 6 išradėjams suteikti „Respublikos nusipelniusio išradėjo“ garbės vardai: prof. R. Bansevičiui, prof. J. Gecevičiui, doc. P. Kasperavičiui, prof. P. Kostrauskui, o prof. K. Ragulskiui buvo suteiktas „TSRS nusipelniusio išradėjo“ garbės vardas. Daugiausia išradimų pateikė Mokslinio tyrimų centro „Vibrotechnika“ mokslininkai. Daug išradimų liudijimų yra gavę Mašinų gamybos, Mechanikos, Radioelektronikos, Lengvosios pramonės ir kitų fakultetų darbuotojai. Daugelis išradėjų turi pripažintų dešimtis šimtus ir išradimų. Aktyviausieji išradėjai: prof. K. Ragulskis ~ 1730, prof. V. Ragulskienė ~ 89, dr. P. Varanauskas ~ 357 (MC „Vibrotechnika); prof. R. Bansevičius - 282 (Mašinų gamybos fakultetas); prof. J. Gecevičius - 199, prof. A. Fedaravičius -94 (Mechanikos fakultetas); prof. V. Židonis - 137 (Klaipėdos fakultetas); prof. J. Staniškis 136 (Automatikos fakultetas); doc. A. Ragauskas - 112, prof. R. Kažys - 93 (Radioelektronikos fakultetas); prof. R. Kurila 118 (Inžinerinės ekonomikos fakultetas) ;prof. M. Gutauskas - 95 (Lengvosios pramonės fakultetas); doc. V. Vėteris - 77 (Informatikos fakultetas); doc. P.B. Milius - 75 (MC „Ultragarsas); prof. J. Degutis - 52, prof. R. Baltrušis - 48, prof. S. Kutkevičius - 48, doc. O. Petroševičiūtė - 15 (Cheminės technologijos fakultetas); prof. K. Kriščiūnas - 48 (Šiaulių fakultetas); prof. P. Kostrauskas - 29 (Elektrotechnikos fakultetas). Daugelis šių išradimų yra įdiegti gamyboje, o išradėjai apdovanoti įvairiomis premijomis ir prizais. Pelnytai mūsų Universiteto išradybinis darbas buvo pripažintas geriausiu tarp kitų aukštųjų mokyklų.

13. MOKSLINIS DARBAS

223

Dalyvavimas parodose. Instituto mokslininkai savo mokslinio tyrimo darbų rezultatus demonstruodavo įvairiose parodose. Nuo 1960 m. Institutas buvo nuolatinis SSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos dalyvis. Instituto darbuotojų sukurti eksponatai buvo demonstruojami Elektrifikacijos, Transporto, Mašinų gamybos, Elektrotechnikos, Chemijos pramonės, Jaunųjų gamtininkų ir technikų, Darbo ir poilsio, Kosmoso, „Elektros energijos ekonomija liaudies ūkyje“ ir kituose paviljonuose. Parodose buvo rodomi instituto darbuotojų sukurti prietaisai, įrengimai. Parodos dalyviai apdovanoti garbės diplomais, aukso, sidabro medaliais. Už aktyvų dalyvavimą parodose ne kartą ir Institutas apdovanotas garbės diplomais. Institutas dalyvavo respublikinėse parodose bei užsienio parodose. Užsienio parodose Institutas dalyvavo bendruose SSRS paviljonuose: Paryžiuje (1961), Londone (1961), Birmoje (1965), Vengrijoje, Rumunijoje (1967), JAV (1973), Bulgarijoje, Danijoje (1974), Jugoslavijoje (1975). Pasaulinėje Monrealio ЕХРО-67 eksponuotas ultragarsinis interferometras. Tarptautinėje parodoje „Automatizacija’6 9 “, vykusioje Maskvoje, eksponuoti Institute sukurti pakavimo automatai, vibrotechnikos laboratoriniai stendai. Už dalyvavimą parodoje „Lietuva-70“, kuri buvo organizuota 1970 m. Erfurte, Institutas apdovanotas I laipsnio diplomu, už dalyvavimą tarptautinėje Poznanės mugėje (1972) ir parodoje Kopenhagoje - Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos direkcijos pirmojo laipsnio diplomu. Aktyviai parodose dalyvavo PKS darbuotojai, propaguodami savo darbo rezultatus. Tai parodytas 13.8 paveiksle.

Metai 13.8 pav. PKS parodose eksponuoti darbai

Disertacijos. Mokslinis tiriamasis darbas visais Instituto veiklos metais padėjo rengti kandidatines ir daktarines disertacijas. Mokslinių tyrimų darbų vadovai pritraukdavo aspirantus prie ūkiskaitinių mokslinių tyrimų darbų, sudarydavo materialinę mokslinių

224

13. MOKSLINIS DARBAS

tyrimų bazę ir kt. Todėl kasmet daugėjo parengtų ir apgintų disertacijų. Tai patvirtina 13.9 paveiksle pateiktieji statistinių duomenų grafikai.

Metai 13.9 pav. Apgintų kandidatinių ir daktarinių disertacijų skaičius (1995 Habilitaciniai darbai ir daktaro disertacijos)

Disertacijos buvo ginamos specializuotose mokslinėse tarybose, kurias tvirtindavo SSRS Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras pagal Instituto pateiktus pasiūlymus. Tarybos narių sudėtis ir jų veikla reglamentuojama specialiais nuostatais. Pirmoji mokslinė taryba patvirtinta 1956 m. Jai leista priimti ginti kandidatines disertacijas šių specialybių: medžiagų atsparumo ir statybinė mechanika; hidrotechniniai įrengimai; statybinės konstrukcijos ir pluoštinių medžiagų mechaninė technologija. Vėliau buvo papildytas specialybių sąrašas ~ leista ginti disertacijas iš šių specialybių: šiluminės technikos ir termodinamikos teoriniai pagrindai; automobilių transportas; statybinės medžiagos; elektriniai matavimai ir elektrinių matavimų prietaisai. 1964 m. mokslinės tarybos perorganizuotos: įkurta Instituto Mokslinė taryba, kuri tvirtino fakultetų tarybose apgintas šių specialybių kandidatines disertacijas: technikos mokslų - kontrolės matavimų technika; tekstilės medžiagotyra; medžiagų atsparumas ir statybinė mechanika; chemijos mokslų - neorganinė chemija; organinė chemija. Fakultetų mokslinėse tarybose buvo leista ginti šių specialybių kandidatines disertacijas: Radioelektronikos ir Elektrotechnikos fakulteto mokslinėje taryboje - automatikos ir telemechanikos prietaisai ir įrengimai; elektros mašinos; elektrinių matavimų technika;

13. MOKSLINIS DARBAS

225

elektroninė technika ir prietaisai; elektros stotys; elektros tinklai ir sistemos; Mechanikos, Mašinų gamybos ir Lengvosios pramonės fakulteto mokslinėje taryboje - medžiagų atsparumas ir statybinė mechanika; tekstilės medžiagų mechaninė technologija; tekstilės medžiagotyra; šiluminės technikos teoriniai pagrindai; termodinamika; mašinų gamybos technologija; automobilių transportas; durpininkystė; Statybos ir Santechnikos fakulteto mokslinėje taryboje ~ medžiagų atsparumas ir statybinė mechanika; statybinės konstrukcijos; statybinės medžiagos, detalės ir dirbiniai; hidrotechninė statyba ir įrenginiai; hidraulika ir inžinerinė hidrologija; šilumos, dujų tiekimas ir ventiliacija; vandentiekis ir kanalizacija; inžinerinė geologija ir pamatai (technikos mokslai); architektūra; rajoninis planavimas ir miestų statyba; ž/ū gyvenviečių planavimas ir gerbūvis (architektūra); Cheminės technologijos fakulteto mokslinėje taryboje - silikatų technologija; bendroji maisto produktų technologija; mėsos, pieno ir žuvies produktų technologija (technikos mokslai); organinė chemija; neorganinė chemija; fizinė chemija (chemijos mokslai); 1965 m SSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras papildomai leido Mechanikos, Mašinų gamybos ir Lengvosios pramonės fakulteto tarybai priimti gynimui kandidatines disertacijas iš mechanizmų, mašinų ir automatinių linijų teorijos specialybės. Mokslinės tarybos būdavo tvirtinamos tam tikram laikotarpiui, kuriam pasibaigus jas reikėdavo patvirtinti įvertinant mokslinių tyrimų darbų kryptis, turimus aukščiausios kvalifikacijos mokslininkus ir kt. Todėl 1967 m. buvo naujai patvirtintos šios tarybos; Instituto mokslinė taryba, kuri tvirtino fakultetinėse tarybose apgintas kandidatines disertacijas iš šių specialybių: technikos mokslų - medžiagų atsparumas ir statybinė mechanika; elektros matavimų technika, skaičiavimo technika; tekstilės medžiagotyra; statybinės konstrukcijos: chemijos mokslų - fizinė chemija; architektūros mokslų ~ architektūra. Vėliau, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, buvo sudarytos ir patvirtintos disertacijų gynimui specializuotos tarybos: daktarinėms - radijo matavimo prietaisai; radiotechnikos ir televizijos sistemos ir įrenginiai; projektavimo automatizavimo sistemos (pramonė); kandidatinėms - organinė chemija; stambiamolekulinių junginių chemija; valdymas techninėse sistemose (iki 1990 m.); medžiagotyra; tekstilės medžiagų technologija; mašinų, prietaisų ir aparatūros dinamika ir patvarumas; mašinų ir mechanizmų teorija; mechaninių dydžių matavimo prietaisai ir metodai; radiotechnikos ir televizijos sistemos ir įrenginiai; integraliniai radioelektroniniai įrenginiai; puslaidininkių ir elektroninės technikos medžiagų technologija. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pertvarkyta ir mokslinių laipsnių suteikimo ir disertacijų gynimo tvarka. Įvesti nauji mokslo laipsniai - daktaras ir habilituotas daktaras. Anksčiau suteikti mokslų kandidatų laipsniai buvo nostrifikuoti į daktaro, o daktaro - į habilituoto daktaro. (Apie naują mokslinių vardų suteikimo tvarką rašoma 20.2. skyriuje „Moksliniai tyrimai“.) Čia nėra galimybių suminėti visas apgintas kandidatines ir daktarines disertacijas. Apsiribosime tik pateikdami daktaro disertacijas ir habilitacinius darbus, nurodant jų pavadinimus ir gynimo metus, pagal išlikusią archyvinę medžiagą. Apginta disertacija tema: 1952 m. - A. Prokopčiko „Kalciohidrochlorido ir chlorkalkių katalizinio skilimo klausimu“; 1963 m. - K. Ragulskio „Mechanizmų ant vibruojančių pagrindo pastovumas ir dinamika“;

226

13. MOKSLINIS DARBAS

1964 m. - J. Vidmanto „Lietuvos TSR durpių fondas ir jo tyrimo būdai“, A. Matukonio „Nevienalyčių dvikomponentinių cheminio pluošto siūlų įtempimo charakteristikų tyrimai“, V. Zelionkaitės „Seleno deguoninių junginių tyrimas“; 1966 m. - J. Mockaus „Daugiaekstremalūs uždaviniai projektavime“, P. Kemėšio „Vektorinių matavimo sistemų teorijos ir taikymo klausimai“; 1967 m. - L. Kaulakio „Lietuvos TSR elektrifikavimas ir elektros energijos kokybės padidinimo klausimai“; 1968 m. - J. Baušio „Mastelio faktoriaus įtaka relaksaciniam metalo stiprumui“; 1970 m. ~ D. Eiduko „Puslaidininkinių įtaisų pereinamųjų procesų analizė ir tyrimas subnanosekundiniame diapazone“, A. Paulausko „Insoliacijos įtakos faktorių ir apdailos bei dažymo faktorių tyrimas acetilceliuliozės pluoštų fotocheminės destrukcijos procese“, R. Baltrušio „N-Aril-, N-piridil-, N~chinolil~(3~alaminai ir jų kitimai į pirimidino darinius“; 1971 m. - J. Bernatonio „Pieno ir kai kurių pieno produktų cheminės sudėties tyrimai“, J. Macevičiaus „Lietuvos upių hidrologinių charakteristikų skaičiavimo metodai“; 1972 m. - L. Abraičio „Skaičiavimo mašinų ir įrengimų montažinio-komutacinio projektavimo automatizavimas“, V. Rajacko „Odos gaminių medžiagų klijuotinių sujungimų stiprumo prognozavimo pagrindai“, K. Sasnausko „Fazių tarpusavio sąveikos ir kitimo procesų, o taip pat autoklavinių silikatinių dirbinių gamybos intensyvinimo tyrimai“, S. Kutkevičiaus „Aromatinių aminų ir heterociklinių junginių N~y~chlor~P~oksipropilinių darinių sintezė ir tyrimas“, J. Degučio „Akril-2-halogenalkilaminų eilės alkilinančių junginių tyrimas“, B. Stulpino „Seleno turinčių mangano galvaninių dangų elektronusodinimas ir tyrimas“, V. Ilgūno „Ultragarsinių interferometrų teorija, metodika ir kai kurie taikymai skysčiams tirti“, V. Paliūno „Hidrotechninių uždorių virpesiai“; 1973 m. - V. Ragulskienės „Vibrosmūginių sistemų teorija ir taikymas“, E. Pacausko „Kai kurių seleno junginių elektrochemija“, V. Židonio „Automatizuotų mašinų maisto produktams fasuoti į plėvelinę medžiagą sukūrimo moksliniai pagrindai“; 1974 m. - P. Kostrausko „Vienfazių ryškiapolių asinchroninių mikrovariklių su viena statoriaus žadinimo apvija, tyrimas“, A. Kajacko „Diskretinių informacijos perdavimo sistemų taktinėssinchronizacijos statistinė teorija“; 1975 m. - Z. Tamučio „Kai kurių rūšių geodezinių darinių projektavimas ir sulyginimas“, V. Milašiaus „Audinių relaksacinių savybių tyrimas“, A. Lašo Racionalių automatinio skaitymo sistemų sudarymo-pagrindai“; 1976 m. - V. Stašaitienės „Abstrakčioji leksika senųjų Baltarusijos 15-17 amžių rašytinių šaltinių pagrindu“; 1977 m. - V. Domarko „Pjezoelektrinių matavimo keitiklių teorija ir sukūrimo principai“; 1978 - M. Gutausko „Mechaninis tekstilės gaminių stabilumas ir jo įvertinimo metodai“, A. Jankūno „Žiedinio verpimo ir žiedinio sukimo mašinų pagrindinių mazgų tyrimas ir tobulinimas“; 1979 m. - L. Pranevičiaus „Mikroelektroninių medžiagų savybių valdymas ir keliai joms efektyviai naudoti“; 1980 m. - R. Kažio „Ultragarsinių dinaminių matavimo sistemų sukūrimo pagrindai“, S. Kudarausko „Švytuojamojo judesio sinchroniniai varikliai“, V.Buinevičiaus „Plačiajuosčių statistinių analizatorių teorija ir projektavimas“, G. Žintelio „SSM įrenginių struktūrų automatizuotos sintezės alternatyvaus išrnkimo pagrindu teorijos ir realizavimo pagrindai“, M. Daunio „Mažaciklio deformavimo ir suirimo dėsningumai esant vidiniam ir išoriniam nestacionarumui“;

13. MOKSLINIS DARBAS

227

1981 m. - V. Daugėlos „Greitai besivystančių techninių sistemų strateginio planavimo metodologija“, R. Kanapėno „Precizinių prietaisų ir mašinų efektyvių vibroatramų kūrimas ir tyrimas“, J. Dulevičiaus „Skysto kuro raketinių variklių maitinimo sistemų sandarintuvų teorijos ir projektavimo pagrindai“; 1982 m. - R. Šeinausko „Kontrolei tinkamų konstrukcinių mazgų skaičiavimo aparatūrai automatizuotasis techninis projektavimas“, R. Bansevičiaus „Vibrovarikliai (konstrukcijos, teorijos elementai, taikymas), J. Gecevičiaus „ ESM rotorinių mechanizmų teorija ir praktika“, M. Šubo „Inžinerinis mastymo stilius ir mokslinis technosferos vaizdas“, I. Skučo „Fizinio-matematinio modeliavimo metodai mašinų dinamikoje“; 1983 m. - R. Kurilos„Aukšto dažnio banginių vibrovariklių sukūrimas ir tyrimas“, V. Janickio „Sulfanų ir selenanų darinių susidarymas, sandara ir fizikinės cheminės savybės“, A. Bielskio „Impulsinių automatinių srovės keitiklių su mikroprocesoriniu valdymu teorija ir mašininis projektavimas“; 1984 m. - H. Pranevičiaus „Skaičiavimo sistemų skaitmeninių ir imitacinių modelių sudarymo automatizavimas“, K. Kriščiūno „Žmogaus-operatoriaus judesių matavimo keitiklių sudarymo principai, teoriniai pagrindai, skaičiavimas bei panaudojimas“, J. Staniškio „Biotechnologinių procesų adaptyvių įvertinimo sistemų sudarymo, sintezės ir realizacijos principai“; 1985 m.- G. Gimbučio „Šiuolaikinių elementų šilumos atidavimas, laistant jas gravitacinio skysčio plėvele ir esant įvairioms impulso ir šilumos pernešimo sąlygoms“, R. Banevičiaus „Šilumai atsparių polimerų relaksacijos procesai ir mechaninis darbingumas“, E. Grinienės „Skonio ir aromato savybių tyrimais pagrįsti sviesto kokybės gerinimo technologiniai aspektai“, J. Leonavičiaus „Aukštosios mokyklos studentų mokomojo ir neauditorinio laiko fondo panaudojimo tobulinimo problemos“, R. Banevičiaus „Termoatsparių polimerų struktūra ir mechaninės relaksacinės savybės“; 1986 m. - E. Pilecko „Mikroprocesorinių ultragarsinės echoskopijos matavimo sistemų sukūrimo pagrindai“, A. Kliučininko „Teoriniai pagrindai, metodai ir priemonės užterštumui dulkėms ir triukšmui mažinti tekstilės pramonėje“; 1988 m. - A. Fedaravičiaus „ESM feritinės atminties matricų surinkimo teorija ir praktika“, V. Ostaševičiaus „Komutuojančių įrengimų mechanizmų dinamika ir racionalus panaudojimas“, J. Novicko „Skaičiavimo technikos priemonių raidos ir panaudojimo ekonominės problemos“, A. Jurkausko „Mazgų su riedėjimo guoliais diagnostika“; 1989 m. - V. Barzdaičio „Precizinių ESM mechanizmų ir robotechninių sistemų su netiesioginėmis charakteristikomis dinamikos tyrimo metodų ir priemonių sukūrimas“, Z. Beresnevičiaus „N-Aril, N-heteroaril-B-alaninai, asparagino rūgštys ir heterocikliniai junginiai jų pagrindu, M.Želnio „Ketaus ruošinių gamybos tolydinio liejimo būdu, naudojant diferencijuotą šilumos nuvedimą, technologijos pagrindu“; 1990 m. - A. Žiliuko „Aviacijos konstrukcijų resurso prognozavimas“, V. Vengrausko „Visuomeninio maitinimo ūkio mechanizmo tobulinimo problemos“, A. Žemaitaičio „Celiuliozės reakcija su epoksidiniais produktais su aminais ir produktų sąvybės“, S. Rupkaus „Akustoelektroniniai selektyviniai radiotechniniai įtaisai“, A. Šačkaus „Kondensuotų heterociklinių sistemų ciklinių a-C-metilazometrinų pagrindu sintezė ir reakcijos“, A. Šukelio „Elektromagnetinių vibrogeneratorių sukūrimas ir tyrimas“, R. Jonušo „Precizinių rotorinių sistemų parametrų kontrolės metodų ir priemonių sukūrimas ir vibroaktyvumo sumažinimas“, A. Targamadzės „Diskretinių įrenginių su funkcionaliai sudėtingais elementais išplėstinės gedimų klasės projektavimo automatizavimas“, G. Jasinevičienės „Greitaeigių mikroprocesorinių didžiųjų integroschemų automatizuoto

228

13. MOKSLINIS DARBAS

projektavimo modulinių-funkcinių metodų teorija ir praktika“, P. Jucevičienės „Modulinio mokymo teoriniai pagrindai“, K. Kardelio „Informacijos poveikio moksleivių požiūriui į kūno kultūros ir sportinę veiklą pedagoginiai pagrindai“, A. Stanišauskaitės „Aromatinių aminų ir heterociklinių junginių epoksipropilinių darinių sintezė ir panaudojimas“; 1991 m. - V. Volkovo „Mašinų ir mechanizmų konstrukcinių elementų vibroakustinės diagnostikos metodų bei priemonių sukūrimas“, J. Vobolio „Precizinių mechanizmų atramų dinaminių parametrų kontrolės metodų bei priemonių sukūrimas ir tyrimas, B. Bakšio „Automatinio surinkimo teorijos ir priemonių sukūrimas, remiantis vibraciniais detalių sujungimo paviršių kryptingo sutapdinimo metodais“, N.Butkevičiaus „Inžinerinių metodų sukūrimas kokilių temperatūrinių įtempimų ir deformacijų skaičiavimui, V. Snitkos „Precizinio pozicionavimo sistemų, veikiančių kieto kūno banginių daviklių ir variklių pagrindu, darbo metodų ir įrangos sukūrimas“, B.Rasino „Struktūrinės krizės ir rinkos ekonomikos vystymasis“; 1992 m. - G. Juodeikienės „Miltinės konditerijos gaminių srovinės gamybos valdymas naudojant akustinės tekstūros kontrolės būdą“; 1993 m. - V. Katkevičiaus „Vienfaziai asinchroniniai elektros varikliai su ekranuotais poliais“, R. Barausko „Tampriųjų konstrukcijų su vienpusiais ryšiais analizė ir sintezė bei naudojimas valdomose vibracinėse sistemose, E.Kibirkščio „Daugiafunkcinių pneumatinų keitiklių, dirbančių autovirpesių režime, sukūrimas ir ištyrimas“, J.Sapragono „Kompozicinių medžiagų stiprumo ir deformacinių savybių prognozavimas įvertinant matricos ir užpildo sąveiką“, A. Sviklo „Specialiųjų skystųjų trąšų gamybos teorija, technologija, efektyvumas; 1994 m. - V. Sukacko„Medžiagų fizinių ir akustinių parametrų matavimo metodų, pagristų ultragarso interferencija ir rezonansu, sukūrimo pagrindai“, P. Balčiūno „Aukšto dažnio įtampos-srovės galios keitiklių sukūrimas ir tyrimas, J. Liukaičio „Minkštų polimerinių medžiagų konstrukcijų įtempimų ir deformacijų tyrimas, H. Medekšo „Stiprumas ir irimas veikiant mažaciklėms apkrovoms aukštoje temperatūroje“, S. Tamulevičiaus „Jonų pluoštų indukuoti procesai kietojo kūno paviršiuje, S. Sajausko „Izotropinių kietų kūnų elektroakustiniai tyrimo metodai“, S. Kaušinio „Precizinių greitaveikių pozicionavimo sistemų sukūrimas, jų dinamikos ir tikslumo tyrimas“, L.Milašiaus „Lazeriu suformuotų dangų paviršiaus kokybės optimizavimas“; 1995 m. - N. Ždankaus „Molinių ir durpinių gruntų vandens laidumo ypatumų įvertinimas filtraciniuse tyrimuose ir skaičiavimuose, V. Kavaliauskienės „Asmeninio vartojimo ekonominės formos“, S. Gečio „Nesimetrinių elektromašininių keitiklių būsenos“, A. Bražėno „Mechaniškai nevienalyčių suvirintųjų sujungimų stiprumas ir mažaciklis ilgaamžiškumas“, J. Dudonio „Daugiakomponenčių dangų sintezės ir modifikacijos procesų joninė bei bazinė aktyvacija“, J. Bareišio „Konstrukcinių kompozitų statinis ir ciklinis stiprumas“, V. Pekarsko „Minkštų medžiagų klijuotinių sujungimų stiprumo prognozavimo metodai“, A. Neverausko „Paviršinių akustinių bangų įtaisai“, J. Gražulevičiaus „Karbazolo oligomerai ir polimerai. Sintezė ir savybės“, J. Gylio „Hidrodinamika ir šilumos-masės mainai statiškai stabilių putų sistemose“. Moksliniai leidiniai. Nuo pat pirmųjų Instituto gyvavimo metų buvo leidžiamas mokslinių darbų rinkinys „Kauno politechnikos instituto moksliniai darbai“, kuriame mokslininkai skelbdavo savo darbų rezultatus. Iš viso išėjo 14 tomų. Tačiau, išaugus mokslininkų skaičiui, moksliniam tiriamajam darbui, atsiradus naujoms mokslo kryptims, mokslinių darbų rinkinio buvo per maža, pradėta leisti specializuoti mokslo darbų leidiniai. Iki 1995 m. buvo leidžiami šie darbai: „Automatika ir skaičiavimo technika“ - nuo 1969 iki

13. MOKSLINIS DARBAS

229

1989 m.; išėjo 206 leidiniai (atsakingas redaktorius prof. P. Kemėšis); „Chemija ir cheminė technologija“ - nuo 1961 iki 1988 m.; išėjo 30 tomų (atsakingasis redaktorius prof. J. Bernatonis); „Elektrotechnika ir automatika“ - nuo 1966 iki 1973 m., o vėliau, pavadintas „Elektrotechnika“, ėjo iki 1991 m.; išėjo 20 (29) tomai (atsakingieji redaktoriai doc. E. Vaineikis, prof. P. Kostrauskas, doc. J. Daugėla, doc. J. Martinaitis); „Mechaninė technologija“ nuo 1968 iki 1996 m.; išėjo 24 tomai (atsakingieji redaktoriai prof. J. Baušys, prof. A. Žiliukas); „Radioelektronika“ nuo 1966 iki 1994 m.; išleista 30 tomų (atsakingasis redaktorius prof. D. Eidukas); „Tekstilės ir odos technologija“ - nuo 1969 iki 1995 m.; išėjo 20 tomų (atsakingasis redaktorius prof. A. Matukonis); „Ultragarsas“ - nuo 1969 iki 1995 m.; išėjo 25 numeriai, eina ir toliau (atsakingieji redaktoriai prof. V. Ilgūnas, prof. V. Domarkas, prof. J.Kažys); „Inžinerinė ekonomika“ - nuo 1990 iki 1995 m.; išleisti 6 tomai, leidžiama ir toliau (atsakingieji redaktoriai prof. V. Daugėla, prof. B. Martinkus); „Konstruktorinis automatizuotas projektavimas radioelektronikoje ir skaičiavimo technikoje“ nuo 1981 iki 1992 m.; išėjo 10 tomų (atsakingasis redaktorius J. Matickas); „Fizinė elektronika“ - nuo 1979 m.; išėjo 5 numeriai (atsakingasis redaktorius doc. M. Domkus); „Mašinų gamyba“ - nuo 1988 m.; išėjo 4 numeriai (atsakingieji redaktoriai prof. J. Gecevičius, prof. R. Bansevičius); „Automatika“ - nuo 1992 m.; išėjo 3 numeriai (atsakingieji redaktoriai prof. V. Buinevičius, doc. V. Merčiauskas); „Vibrotechnika“ nuo 1967 iki 1992 m.; išėjo 90 tomų (atsakingasis redaktorius prof. K. Ragulskis). Išleisti „Gelžbetoninės konstrukcijos“ 5 tomai (atsakingasis redaktorius prof. A. Kudzys), „Statybos ir architektūros“ - 10 tomų (atsakingasis redaktorius prof. S. Vabalevičius), vėliau jie buvo leidžiami Vilniaus inžineriniame statybos institute. Be to, buvo leisti vienkartiniai mokslo darbai, kaip pavyzdžiui, „Elektros mašinos“, „Medžiagų atsparumas ir šiluminė energetika“, „Statybinės medžiagos ir konstrukcijos“. Kasmet Institutas ir fakultetai organizuodavo temines mokslines konferencijas, kurių mokslinių pranešimų medžiaga būdavo skelbiama tų konferencijų specialiuose mokslo leidiniuose. Mokslinio tyrimo darbų rezultatais remtasi monografijose. Instituto mokslininkai išleido daug monografijų, kuriose apibendrino savo mokslinių tyrimų rezultatus, su kuriais galėjo susipažinti gamybininkai, mokslininkai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Šiandien praktiškai neįmanoma pateikti tikslų išleistų monografijų sąrašą, nes trūksta konkrečios informacijos, nelabai aišku, kuriuos leidinius laikyti monografijų ir pan. Čia pateiktos žinios apie monografijas remiantis fakultetų, katedrų pateikta informacija. MONOGRAFIJOS LIETUVIŲ KALBA: Balčiūnas P. Aukšto dažnumo įtampos srovės galios keitiklių teorijos sintezė. K., 1994, 272 p.; Bučas J. Kultūros paveldas Trakų istoriniame nacionaliniame parke. V., 1995, 73-84 p.; Čiukas R. Trikotažo projektavimas. K., 1996, 152 p.; Gendrolis E. Kultūros ištakos: Nuo Homo habilis iki Homo sapiens. V., 1994, 265 p.; Janickis V. Deguonis, siera, selenas telūras ir polonis. K., 1994, 151 p.; Janušaitis R. Pastatų namų apšiltinimas: pastatų šiluminė renovacija. K., 1994, 93 p.; Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. K., 1994, 201 p.; Jucevičius R. Strateginis organizacijų vystymas. K., 1996, 424 p.; Liukaitis J. Minkštų polimerinių medžiagų konstrukcijų įtempimų ir deformacijų tyrimas. K., 1994, 184 p.; Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas. V., 1979, 254 p.; Matukonis A. Heterogeninių siūlų gamyba, savybės ir panaudojimas. Šanhaj, 1992, 147 p.; Matušakaitė M. Portretas XVI~XVIII a. Lietuvoje. V., 1984, 168 p.; Nainys V. Virpesiai ir triukšmas pramonėje. V., 1972, 108 p.; Puodžiukynas A. Atominiai reaktoriai ir atominės

230

13. MOKSLINIS DARBAS

elektrinės. V., 1960, 236 p.; Puodžiukynas A. Energijos šaltiniai. V., 1956, 212 p.; Sajauskas S. Kietų izotropinių kūnų elektroakustiniai tyrimo metodai. K., 1994, 320 p.; Sajauskas S. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika. V., 1993, 279 p.; Sviklas A. M. Specialiųjų skystųjų trąšų gamybos teorija, technologija, efektyvumas. K., 1993, 279 p.; Strazdas K. Lietuvos stiklas nuo seniausių laikų iki 1940 metų. V., 1992, 266 p.; Targamadzė V. Švietimo sistemos lankstumas individų edukacinio stimuliavimo aspektu. K., 1995, 95.; Vitkevičius P. Inžinierius ir jo veikla. K., 1988, 53 p. MONOGRAFIJOS UŽSIENIO KALBOMIS: Baršauskas R. Analysis and synthesis of elastic structures with unilateral constraints. K., 1992, 291 p.; Jucevičienė P. Contemporary Systems of Higer Education: a Comparative Review with Projection to Lithuania. Lund, 1992, 49 p.; Juodeikienė G., Bašinskienė L. The Use of Ultrasound for texture Analysis of Wafer. Viena, 1995, 96 p.; A.Chmieliauskas, H.Pranevičius, V.Pilkauskas „Aggregate Approach for Specification and Analysis of Computer Network Protocols“. K., 1994, 152 p.; Snieška V. „Environment and the Baltic Region. Environmental Problems of New Baltic States in a Period of Transition to Market Economy“. Copenhagen, 1994, p. 55-63. Ragulskis K., Bansevičius R., Barauskas R., Kulvietis G. Vibromotors for precision microrobots. New York, Washington, Philadelphia, London, 1988, 310 p. Абрайтис Л. и Др. Автоматизированное проектирование ЭВМ: Автоматизи­ рованное техническое проектирование конструктивных узлов цифровых устройств. М., 1978, 269 с.; Бальчитис А. Емкостная подоблость индукциионныхпроцессов преобразования потоков энергии. В., 1973, 307 с.; Бансевичус Р. и др. Вибрационые преобразователи движения. Л., 1984, 64 с.; Бансевичус Р. и др. Промышленные роботы минятюрных изделий. М., 1985, 264 с.; Бансевичус Р. Рагульскис К. Вибродвигатели. В., 1981, 193с.; Бараускас Р., Кульветис Г., Рагульскис К. Расчет и проективание вибродвигателей. Л., 1984, 102 с.; Бобилюс В., Жельнис М. Плавка синтетического чугуна в индукционных печах и его технология на Лаунасском литейном заводе „Центролит“. В., 1974, 299 с. Балтрушайтис И., Саткявичус К., Кавалелис А. Самосинхронизация механических систем. В., 1967, 238 с.; Ванагас П. Разделение и кооперация труда на машиностроительных предприятиях. Л., 1988, 147 с.; Варанаускас П., Куртинайтис А., Рагульскис К. Методы и средства экспериментальных исследований динамики прецизионных лентопротяжных механизмов. В., 1982, ЮЗ с.; Вараняцкас Ю. и др. Электрокардиограмма. М., 1974, 264 с.; Виткевичюс П. Развитие электро и радиосвязи в Литве. В., 1972, 268 с.; Восилюс Й., Пранявичус Л. Процессы на поверхности твердых тел, активируемые ионными пучками., 1987, 210 с.; Гимбутис Т.С. Теплообмен при гравитационном течении пленки жидкости. В., 1988, 231 с.; Зыков Ю.А, Даугела В. Проблемы развития информационной техники. М., 1981, 222с.; Даугела В. Технико­ экономические проблемы копировального апаратостроения. Л., 1978, 165 с.; Домкус М., Пранявичус Л. Механические напряжения в имплантированных твердых телах. В., 1980, 154 с.; Жилюкас А. Разрушение конструкционных элементов. В., 1988, 106 с.; Жинтелис Г. и др. Автоматизация проектирования микропрограмируемых структур. Л., 1985, 216 с.; Заряцкас В., Рагульскене В. Ртутные коммутирующие элементы для устройства автоматики. М., 1971, 105 с.; Илгунас В. и др. Ультразвуковые интерферометры. В., 1983, 144 с.; Гинзбург В.В., Каяцкас А. Теория синхронизации демодуляторов. М., 1974, 215 с.; Карчяускас Э.б Жинтелис Г., Мачикенас Е. Автоматизация проектирования микропрограмируемых структур. Л., 1985, 216 с.; Каваляускене В. Экономические формы личного потребления. Санкт-Петерьург, 1995,

13. MOKSLINIS DARBAS

231

157 с .; Кажис Р.Й. Ультразвуковые - измерительные системы. В., 1981, 192 с.; Курило Р., Рагульскене В. Двумерные вибрационные приводы. В., 1986, 134 с.; Кямешис П. Крищунас К. Теория двумерных следящих систем переменного тока. В., 1975, 256 с.; Матуконис А. Производство, свойства и применение неоднородных нитей. М., 1987, 136 с.; Балина В., Мядякшис Г. Прочность, долговечность и трещиностойкость при длительном циклическом нагружении. М., 1994, 204 с.; Новицкас Ю. Экономика ЭВМ. Л., 1983, 176 с,; Осташявичус В. и др. Контактные системы. Л., 1987, 279 с.; Палюнас В., Палюнене А. Свобдные колебания стержней в жидкости. В., 1978, 128 с.; Пранявичус Л., Дудонис Ю. Модификация свойств твердых тел ионными пучками. В., 1980, 243 Рагульскис К, Бансявичус Р. Бусилас А., Сержентас С. и др. Прецизионные вибромеханические сканирующие устройства. В., 1991, 140 с. с.; Рагульскене В. Виброударные системы. В., 1974, 320 с.; Рагульскис К. и др. Вибростабилизаторы движения. В., 1988, 149 с.; Рагульскис К и др. Вибрации подшипников. В., 1974, 391 с.; Рагульскис К и др. Вибрации роторных систем. В., 1976, 232 с.; Рагульскис К , Стульпинас Б., Толутис К. Вибрационное старение. Л., 1987, 71 с.; Рагульскис К и др. Динамика прецизионных лентопротяжных механизмов. В., 1984, 172 с.; Рагульскис К., Скучас И. Динамический синтез машин полунатурным моделированием. В., 1985, 161 с.; Рагульскис Л., Рагульскис К колебательные системы с динамически направленным вибровозбудителем. Л., 1987, 130 с.; Рагульскис К Механизмы на вибрирующем основании: Вопросы динамики и устойчивости. К., 1963, 234 с.; Рагульскис К и др. Механизмы типа роламайт. В., 1990, 200 с.; Рагульскис К, Виткус И., Рагульскене В. Самосинхронные и виброударные системы. В., 1965, 186 с.; Раяцкас В., Суткайтис В. Социально-экономическая эффективность производства. М., 1984, 189 с.; Рупкус С., Эйдукас Д. Селективные акустоэлектронные устройства. К., 1991, 163 с.; Скучас И, Аугустайтис Р. Жвирблис А. Развитие методов автоматизированного проектирования функционных частей ГИС. В., 1989, 304 с.; Станевичус А.И. и др. Согласование и анализ решений оптимизационных задач. М., 19766 238 с.; Станишкис Ю. Симутис Р. Автоматизация биотехнологических процессов. Рига, 1992, 350 с.; Стуйкис В. Проектирование программного обеспечения систем функционального контроля. К., 1992, 159с.; Шейнаускас Р., Таргамадзе А. Мобильное программное обеспечение САТР: принципы разработки. В., 1989, 181 с.; Тамутис 3. Оптимальные методы проектирования геодезических сетей. М., 1979, 131 с.; Тамутис 3. Проектирование инжинерных геодезических сетей. М., 1990, 138 с.; Тамутис 3. Уравновешивание нивелирования и полинометрии. М., 1963, 142 с.; Эйдукас Д. Анализ и измерение переходных процессов полупроводниковых приборов в субнасекундном диапазоне. Радиоизмерениею К., 1970, 506 с.; Эйдукас Д. и др. Измерение параметров цифровых интеграль ных микросхем. М., 1982, 368 с.; Эйдукас Д. Подготовка научных кадров. М., 1978, 242 с.; Юркаускене Е. и др. Статика ребристых плит. К., 1993, 132 с.; Ясиневичус Р. Паралельное пространственно-временные вычислительнные структуры. В., 1988, 181 с.

13.7. MOKSLO DARBUOTOJAI Buvo rašyta, kad mokslinį tiriamąjį darbą dirbo pedagoginis personalas ir etatiniai laboratorijų arba katedrų mokslo darbuotojai. Nuo jų darbo ir priklausė mokslinių tyrimų rezultatai. Juos apibendrinome ankstesniuose skyriuose, remdamiesi archyvų duomenimis. Po Universiteto struktūros pertvarkos probleminės ir žinybinės mokslinės laboratorijos buvo perorganizuotos, kai kurios jų panaikintos arba sukurti nauji padaliniai (pavyzdžiui, mokslo

232

13. MOKSLINIS DARBAS

centrai ir pan.). Todėl dalis mokslo darbuotojų perėjo dirbti į kitus padalinius, o dalis nutraukė darbo sutartis. Remiantis turima archyvine medžiaga, Universiteto laboratorijose dirbo arba tebedirba šie mokslo darbuotojai: AVALYNĖS IR SIUVIMO ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. Giedrė Pamparaitė (nuo 1966); inž. Lijana Rimkevičienė (1 9 7 5 -1 9 8 6 ); vyr.inž. Halina Šunokienė (nuo 1979); vyr.m.b. techn.m.kand. Monika Magdelena Batisienė (1 9 7 0 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Laima Marmienė (nuo 1976); vyr.m.b.lab.ved. Albertas Jokūbas Petravičius (1 9 7 7 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Vitalija Masteikaitė (nuo 1976); jaun.m.b. Vytautas Mickus (1 9 8 1 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Dalė Antanina Kireilienė (1 9 8 2 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Virginija Jankauskaitė (nuo 1985); inž. Ada Juškytė (nuo 1985); vyr.inž. Danutė Liucija Liagienė (1 9 8 5 -1 9 9 0 ); inž. Aldona Pancerovienė (nuo 1986); inž. Kizikienė Leonarda (1 9 8 0 -1 9 8 4 ); inž. Ėugenija Strazdienė (19 8 7 -1 9 9 0 ). AUTOMATIZUOTŲ VALDYMO SISTEMŲ ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. techn.m.kand. Antanas Romualdas Gudonavičius (1 9 6 8 -1 9 7 4 ); vyr.m.b. Rimantas Jonas Tališauskas (1 9 6 9 -1 9 7 4 ); vyr.inž. Audronė Ilčiukienė (1 9 7 4 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. Rita Cenfeldaitė (nuo 1972); jaun.m.b. Raimundas Platūkis (1 9 7 3 -1 9 8 7 ); lab. ved. Gediminas Kavaliauskas (1 9 7 9 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Lina Nemuraitė (nuo 1981); vyr.m.b. Regina Samėnaitė (nuo 1981); vyr.m.b. Jakov Gorelik (1 9 8 6 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Juozas Granskas (nuo 1987); vyr.m.b. Vytautas Skvernys (nuo 1987); vyr.m.b. Alfredas Chmieliauskas (nuo 1987); jaun.m.b. Eimutis Valakevičius (nuo 1987); jaun.m.b. Rimantas Butleris (nuo 1987); jaun.m.b. Regimantas Štreimikis (nuo 1986); inž. Audrius Žižys (nuo 1987); inž. Vilija Penčylaitė (nuo 1987); inž. Asta Mikučionytė (nuo 1987); inž. Dovilė Zasimauskienė (19861989). DARBO APSAUGOS ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. Antanas Jurgis Astrauskas (1 9 7 0 -1 9 7 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Julijus Valančiauskas (1 9 7 8 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Antanas Vidas Damaševičius (1 9 7 1 -1 9 8 9 ); vyr.m.b. Stanislova Stašienė (nuo 1973); vyr.m.b. Rimantas Zališauskas (1 9 7 3 -1 9 8 9 ); vyr.m.b. Antanas Baukys (1973); vyr.m.b. Jurgis Maliejus (1 9 7 2 -1 9 9 3 ); jaun.m.b. Simas Jodkonis (1 9 7 0 -1 9 9 4 ); jaun.m.b. Irena Danutė Juodišienė (nuo 1973); vyr.m.b. Juozas Naruševičius (1 9 7 5 -1 9 8 2 ); jaun.m.b. Jaronimas Maldutis (nuo 1975); vyr.m.b. Algis Vegys (nuo 1975); vyr.m.b. Nijolė Baltutienė (1 9 7 3 -1 9 9 4 ); jaun.m.b. Audronė Andriuškevičienė (1 9 7 7 -1 9 8 2 ); vyr.m.b. Leontij Sitnikov (1 9 7 7 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. Gediminas Seniūnas (nuo 1979); jaun.m.b. Bronislovas Varnas (1 9 7 9 -1 9 9 4 ); vyr. inž.Rimantas Giedraitis (1 9 8 3 -1 9 8 8 ). ELEKTRONINĖS SKAIČIAVIMO TECHNIKOS ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. techn.m.kand. Leonas Gudelis (1 9 6 2 -1 9 7 5 ); vyr.m.b. Vytautas Dirvelis (1 9 6 8 -1 9 9 0 ); vyr.m.b. Genutė Valienė (1 9 6 9 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Alfredas Otas (nuo 1970); vyr.m.b. Stasė Sudeikytė (1 9 7 0 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Aldona Sluškonienė (1 9 6 8 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Sigitas Bartušauskas (1 9 7 0 -1 9 8 6 ); vyr.m.b. Pranas Kanapeckas (nuo 1970); vyr.m.b. Paulius Šepetys (1 9 7 6 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Ona Margarita Pečiukonienė (1 9 7 2 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Lionius Matuliūkštis (19 7 3 - 1991); vyr.m.b. Kastytis Ramanauskas (1 9 7 3 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Birutė Pocienė (1 9 7 4 -1 9 9 4 ); jaun.m.b. Regina Liucija Motiejūnienė (1 9 7 4 -1 9 9 0 ); vyr.m.b. Vita Abraitienė (1 9 7 5 -1 9 9 5 ); vyr.m.b. Rimantas Leitanas (1 9 7 5 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Eduardas Bareiša (nuo 1975); vyr.m.b. Jadvyga Karčiauskienė (1 9 7 6 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Algirdas

13. MOKSLINIS DARBAS

233

Rauduvė (1 9 7 5 -1 9 8 5 ); vyr.m.b. Leonas Lisauskas (1 9 7 7 -1 9 8 9 ); vyr.m.b. Nijolė Dragūnaitė (1 9 7 8 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Bernardas Raustys (1 9 7 9 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Gediminas Suchockis (197 9 -1 9 9 4 ); vyr.m.b. Egidijus Kazanavičius (nuo 1979); jaun.m.b Stasė Perlibienė (19711990); vyr.m.b. Vytautas Drungilas (nuo 1979); inž. Antanas Lenkevičius (nuo 1979); vyr.m.b. Janina Samolaitytė (nuo 1980); jaun.m.b. Zita Stanionytė (nuo 1980); vyr.m.b. Vytautas Švažinskas (1 9 8 1 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Algimantas Vasylius (nuo 1981); jaun.m.b. Irena Violeta Birgerienė (1 9 8 1 -1 9 9 3 ); jaun.m.b. Kęstutis Simonavičius (nuo 1981); vyr.m.b. Vytautas Bitkevičius (1 9 7 8 -1 9 8 6 ); inž. Ilona Ragožiutė (1 9 8 2 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Jonas Smolinskas (nuo 1982); inž. Virgilijus Globis (1 9 8 4 -1 9 8 7 ); inž. Arūnas Tomkevičius (19841986); vyr.m.b. Irena Levišauskienė (1984); lab. ved. Arūnas Juškevičius (1 9 8 5 -1 9 9 2 ); inž. Egidijus Vaškevičius (1 9 8 5 -1 9 8 8 ); inž. Linas Bieliauskas (1 9 8 5 -1 9 9 2 ); inž. Dalius Ūsas (1 9 8 5 -1 9 8 7 ); inž. Saulius Matelionis (1 9 8 5 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Gintaras Palubeckis (nuo 1986); vyr.m.b. Raimundas Račiūnas (nuo 1986); jaun.m.b. Vytautas Bukšnaitis (nuo 1986); inž. Alfonsas Misevičius (nuo 1986); inž. Linas Kondratas (1 9 8 6 -1 9 8 7 ); inž. Petras Jakutis (nuo 1986); inž. Vytautas Sliesoraitis (1 9 8 7 -1 9 8 8 ); inž. Ramūnas Neverauskas (19871992). ELEKTROMAGNETINIŲ LAUKŲ ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. Juozas Petruškevičius (nuo 1958); vyr. inž. Algimantas Laurutis (19681977); jaun.m.b. Vaidotas Vyšniauskas (1 9 7 5 -1 9 7 9 ); jaun.m.b. Jogaila Mačerinskas (19751984); jaun.m.b. Ona Grigonienė (nuo 1976); vyr.m.b. Arvydas Juozapas Virbalis (19771979); jaun.m.b. Valentinas Navickas (1 9 7 7 -1 9 7 9 ); vyr.m.b. Antanas Radžiūnas (nuo 1984); vyr.m.b. Antanas Skrebe (1 9 8 5 -1 9 8 8 ); inž. Lina Repšienė (nuo 1985); vyr.m.b. Ričardas Malkevičius (1 9 8 5 -1 9 8 6 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Aleksandras Savilionis (19761988); vyr.m.b. Algis Matačiūnas (1 9 7 8 -1 9 8 8 ); inž. Lolita Matulionienė (1 9 8 7 -1 9 9 4 ). GAMYBOS ORGANIZAVIMO TYRIMO LABORATORIJA Inž. Giedrė Kazakaitytė (1 9 6 7 -1 9 7 8 ); jaun.m.b. Aldona Stankūnienė (1 9 7 0 -1 9 7 8 ); jaun.m.b. Diana Norkaitienė (1 9 7 0 -1 9 7 2 ); vyr.m.b. Idalija Matickienė (1 9 7 0 -1 9 1 9 9 1 ); jaun.m.b. Audronė Kisielienė (1 9 7 1 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Danutė Vaitiekūnaitė (1 9 7 1 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Violeta Račkauskienė (1 9 7 1 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Sofija Junkienė (1 9 7 5 -1 9 8 0 ); jaun.m.b. Vytautas Černius (nuo 1976); jaun.m.b. Nijolė Petkevičiūtė (1 9 7 6 -1 9 7 8 ); jaun.m.b. Janina Vaičienė (1 9 7 6 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Janina Jūronienė (1 9 7 6 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Regina Kaminskienė (1 9 7 7 -1 9 7 9 ); jaun.m.b. Rita Kuvykaitė (1 9 7 8 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Irena Valainytė (1 9 7 8 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Regina Virvilaitė (1 9 7 9 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Dalia Ostaševičienė (1 9 8 0 -1 9 8 5 ); vyr.m.b. Tatjana Leonavičienė (1 9 8 1 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Pranas Chmieliauskas (1 9 8 1 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Vladislava Gudonavičiūtė (1 9 8 4 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Vilija Žilionienė (1 9 8 5 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Jūratė Bulovienė (1 9 8 7 -1 9 8 9 ); inž. Linas Baltrėnas (1 9 8 7 -1 9 9 1 ); inž. Regina Dagienė (1 9 8 7 -1 9 8 9 ). INTEGRALINIŲ SCHEMŲ GAMYBOS TECHNOLOGINIŲ PROCESŲ AUTOMATIZAVIMO ŽINYBINĖ LABORATORIJA Jaun.m.b. Algimantas Meškauskas (nuo 1971); vyr.m.b. techn.m.kand. Stepas Bružas (197 4 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. fiz. ir mat.m.kand. Dorutis Teodoras Urbonas (1 9 7 5 -1 9 8 8 ); inž. Mindaugas Andrulevičius (1 9 8 6 -1 9 9 0 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Albinas Batulevičius (19771992); lab. ved. fiz. ir mat.m.kand. Gintautas Zubauskas (1 9 8 1 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. fiz. ir mat.m.kand. Diana Adlienė (nuo 1983); vyr.m.b. fiz. ir mat.m.kand. Rimvydas Valatka

234

13. MOKSLINIS DARBAS

(1984-1993 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Petras Grigaitis (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Vytautas Vaidelys (nuo 1980); vyr.m.b. fiz. ir mat.m.kand. Romualdas Pūras (1 9 8 4 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Jonas Daugėla (1984-1988); inž. Vidmantas Sargūnas (1 9 8 6 -1 9 9 2 ); lab. ved. Feliksas Paliūnas (1986-1991); inž. Bronė Silvestravičienė (1 9 7 6 -1 9 9 1 ). ĮPAKAVIMO AUTOMATŲ M.T. LABORATORIJA Vyr.m.b. techn.m.kand. Zigmas Naujokaitis (nuo 1962); vyr.m.b. techn.m.kand. Aldona Garmutė (1 9 70-1992); vyr.m.b. techn.m.kand. Julius Danys (nuo 1970); vyr.m.b. Kazimieras Čepulis (1 9 7 0 -1 9 8 5 ); vyr.m.b. Algis Leonas Sipavičius (1 9 7 0 -1 9 8 3 ); vyr.m.b. Juzefą Dūdienė (1 970-1994); vyr.m.b. Juozas Stanevičius (1 9 7 0 -1 9 8 0 ); jaun.m.b. Nijolė Sekliuckienė (1971-1992); vyr.m.b. techn.m.kand. Ramutis Kairaitis (1 9 7 2 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Antanas Vosylius (nuo 1972); vyr.m.b. Jonas Barkauskas (nuo 1972); vyr.m.b. Alis Lebedys (nuo 1972); vyr.m.b. Konstantinas Rusakavičius (1 9 7 2 -1 9 9 4 ); vyr.m.b. Valerija Kugelevičienė (1973-1979); vyr.m.b. techn.m.kand. Algis Petras Belžakas (1 9 7 3 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. Nijolė Tarcijonienė (1 9 7 4 -1 9 8 0 ); vyr.m.b. Ramutis Kairaitis (nuo 1974); vyr.m.b. Rasutė Nijolė Degutytė (nuo 1974); vyr.m.b. techn.m.kand. Vida Danienė (nuo 1975); lab. ved. Lionginas Paulauskas (nuo 1975); vyr.m.b. Kristina Kindsfaterienė (nuo 1975); vyr.m.b. techn.m.kand. Gytis Panka (1 9 7 0 -1 9 8 9 ); jaun.m.b. Birutė Eimulienė (1 9 7 5 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Alfonsas Keršys (1 9 7 6 -1 9 8 0 ); jaun.m.b. Augustinas Zasas (1 9 7 6 -1 9 7 9 ); jaun.m.b. Rimvydas Danilevičius (1 9 7 6 -1 9 8 4 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Irena Mizeikienė (1 9 6 8 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Viktorija Valatkienė (1 9 7 8 -1 9 9 1 ); inž. Eimutis Petras Andriukaitis (1980-1988 ); jaun.m.b. Danutė Gegelienė (nuo 1980); inž. Rima Malinauskienė (19811987); vyr.m.b. Alfredas Ciparis (1 9 8 2 -1 9 8 4 ); jaun.m.b. Jogaila Mačerinskas (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); inž. Ilona Šilinskienė (nuo 1985); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved.Benediktas Rudgalvis (1985-1991 ); vyr.m.b. Nijolė Sekliuckienė (1 9 8 5 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Vytautas Alaburda (nuo 1987); vyr.m.b. Jūratė Vaitkevičienė (19 8 7 -1 9 9 1 ). KALBOS SIGNALŲ TYRIMO ŽINYBINĖ LABORATORIJA Jaun.m.b. Janina Račkauskienė (1 9 7 2 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Adolfas Variakojis (19721982); vyr.m.b. Pranas Žvinys (nuo 1975); vyr.m.b. techn.m.kand. Kastytis Ratkevičius (nuo 1976); vyr.m.b. Juozas Patašius (1 9 7 9 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Algimantas Rudžionis (nuo 1980); vyr.m.b. techn.m.kand. Vytautas Pikturna (1 9 8 1 -1 9 9 2 ); inž. Zita Savickienė (1983-1992); vyr.m.b. Algimantas Tarnauskas (1 9 8 2 -1 9 9 6 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Stasys Noreika (1 9 8 3 -1 9 8 7 ); jaun.m.b Voldemaras Vingelis (1 9 8 3 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Rutkauskas Romas (nuo 1984); jaun.m.b. Kazys Liaudanskas (19751993); vyr.m.b. Edis Čiukšys (1 9 7 5 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Arvydas Domatas (19861992); inž. Dalia Šaluchaitė (19 8 6 -1 9 8 7 ). LIEJININKYSTĖS ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. Algimantas Grickevičius (1 9 7 1 -1 9 7 7 ); jaun.m.b. Vaclovas Andriuškevičius (nuo 1972); vyr.m.b. Vytautas Grigaliūnas (1 9 7 5 -1 9 8 2 ); vyr.m.b. Vytautas Juozapas Čiuplys (nuo 1975); vyr.m.b. Arvydas Venckūnas (nuo 1978); vyr.m.b. Zita Migonienė (nuo 1979); vyr.m.b. Juozas Žvinys (nuo 1979); inž. Romualdas Taujanskas (1 9 7 9 -1 9 8 1 ); vyr.m.b. Stasys Bočkus (nuo 1981); vyr. inž. Kazys Babilius (nuo 1983); vyr. inž. Vladislava Vaitiekūnienė (nuo 1984); inž. Irma Karalevičienė (1 9 8 6 -1 9 8 9 ); inž. Algimantas Svaldenis (1 9 8 6 -1 9 8 9); vyr.m.b. Jolanta Juškevičienė (19 8 5 -1 9 8 8 ).

13. MOKSLINIS DARBAS

235

MAŽO GALINGUMO ELEKTROS MAŠINŲ ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. techn.m.kand. Eugenijus Milčius (1 9 7 9 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Petras Ukanis (1 9 7 4 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Alvydas Kazakevičius (1 9 8 1 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Stasys Balčiūnas (19761986); vyr.m.b. techn.m.kand. Jonas Bukšnaitis (1 9 7 6 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Algirdas Degutis (1 9 7 7 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Algimantas Norvilius (1 9 7 8 -1 9 8 0 ); vyr.m.b. Virgilijus Limbą (1 9 7 1 -1 9 9 2 ); inž. Povilas Matulis (1 9 7 9 -1 9 8 2 ); vyr.m.b. Valdemaras Mukulys (1 9 7 9 -1 9 8 5 ); jaun.m.b. Gintautas Rugienius (1 9 8 0 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Viktoras Verdingovas (1 9 8 1 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. Vilius Cibulskas (1 9 8 1 -1 9 8 3 ); jaun.m.b. Aleksandras Plioplys (1 9 8 2 -1 9 8 4 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Gytis Melnikas (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); inž. Lina Repšienė (nuo 1985); jaun.m.b. Rūta Daugėlaitė (1 9 8 6 -1 9 8 7 ). MAISTO PRODUKTŲ TECHNOLOGIJOS ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. Aleksandras Rakauskas (1 9 6 6 -1 9 6 9 ); jaun.m.b. Zigmas Venskevičius (1 9 6 8 -1 9 7 4 ); vyr.m.b. Anatolij Josifovič Šimkevič (1 9 7 0 -1 9 8 6 ); jaun.m.b. Virginija Slavinskienė (nuo 1970); inž. Elena Dobkevičienė (nuo 1971); vyr.m.b. techn.m.kand. Ona Bernotienė (1 9 7 1 -1 9 9 0 ); vyr.m.b. Danutė Ramonaitytė (nuo 1974); vyr.m.b. Regina Kublickienė (nuo 1974); jaun.m.b. Gražina Juodeikienė (nuo 1978); vyr.m.b. techn.m.kand. Jadvyga Laukytė (1 9 7 4 -1 9 9 0 ); inž. Saulius Tamošiūnas (1 9 8 1 -1 9 8 5 ); jaun.m.b. Virginija Jašinskienė (1 9 8 2 -1 9 8 6 ); vyr.m.b. Danutė Žadeikaitė (1 9 8 2 -1 9 8 8 ); inž. Jonas Sūdžius (1 9 8 7 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Valdas Lukoševičius (nuo 1982); jaun.m.b. Kęstutis Buinevičius (nuo 1982). MAŠINŲ GAMYBOS TECHNOLOGIJOS ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. Ignacas Mitkus (nuo 1976); jaun.m.b. Dalė Žiemienė (1 9 8 0 -1 9 8 6 ); vyr.m.b. Juozas Blechertas (1 9 8 4 -1 9 9 1 ); vyr. inž. Benjaminas Dzidolikas (nuo 1984); vyr. inž. Jonas Matikovas (nuo 1984); inž. Jonas Gvildys (1 9 8 5 -1 9 8 7 ); inž. Rasa Mankutė (nuo 1986); PRAMONĖS ŠILUMINIŲ ĮRENGIMŲ ŽINYBINĖ LABORATORIJA Inž. Julius Vaitas (1 9 6 7 -1 9 6 8 ); vyr. inž. Feliksas Kupčinskas (1 9 6 8 -1 9 6 9 ); vyr.m.b. Šimkevič Anatolij Josifovič (1 9 7 0 -1 9 8 6 ); vyr. inž. Vytautas Rakauskas (1 9 7 3 -1 9 7 7 ); vyr.m.b. Vladas Šapola (1 9 7 5 -1 9 9 4 ); jaun.m.b. Vytautas Dagilis (1 9 7 9 -1 9 8 6 ); jaun.m.b. Kęstutis Buinevičius (1 9 8 1 -1 9 8 6 ); jaun.m.b. Valdas Lukoševičius (nuo 1984); jaun.m.b. Juozas Gudzinskas (nuo 1986); jaun.m.b. Algirdas Rėklaitis (1 9 8 6 -1 9 9 4 ); inž. Gintautas Cinikas (nuo 1986). PRAMONĖS VENTILIACIJOS IR ORO KONDICIONAVIMO ŽINYBINĖ LABORATORIJA Jaun.m.b. Virginijus Kontrimas (1 9 8 0 -1 9 8 7 ); inž. Marytė Zavistavičiūtė (19821988); jaun.m.b. Audrius Vizbaras (1 9 8 5 -1 9 8 8 ); inž. Kęstutis Vegys (1 9 8 5 -1 9 8 6 ); inž. Dalia Končinaitytė (1 9 8 7 -1 9 8 8 ). PRAMONĖS NUTEKAMŲJŲ VANDENŲ VALYMO ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. Juozas Maksvytis (1 9 7 5 -1 9 9 4 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Patricija Didžpetrienė (1 9 7 6 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. biol. m.kand. Vitalija Valikonytė (nuo 1976); jaun.m.b. Regina Kutienė (nuo 1979); jaun.m.b. Viktoras Račys (nuo 1979); vyr.m.b. techn..m.kand Vytautas Šeškevičius (1 9 8 1 -1 9 9 3 ); inž. Vitalija Švenčianaitė (1 9 8 3 -1 9 8 7 ); lab. ved.

236

13. MOKSLINIS DARBAS

Virgilijus Tikuišis (1 9 8 4 -1 9 8 9 ); inž. Smiltė Skirkevičiūtė (1 9 8 5 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Robertas Kupstas (nuo 1987); inž. Tadas Vytautas Aleknavičius (1 9 8 6 -1 9 8 8 ). STAMBIAMOLEKULINIŲ MEDŽIAGŲ TYRIMO LABORATORIJA Vyr.m.b. chem.m.kand. Janina Urbanavičienė (1 9 6 9 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Gražina Simanaitytė (1 9 7 4 -1 9 8 7 ); jaun.m.b.' Violeta Valeikienė (nuo 1974); vyr.m.b. chem.m.kand. Antanas Rimgaudas Šidiškis (1 9 7 3 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Beata Mockaitytė (nuo 1975); jaun.m.b. Janina Balčiūnienė (nuo 1976); vyr.m.b. techn.m.kand. Julė Kiverienė (nuo 1977); vyr.m.b. Kęstutis Beleška (nuo 1978); vyr.m.b. chem.m.kand. Jolanta Liesienė (19781986) ; vyr.m.b. techn.m.kand. Violeta Gražulevičienė (nuo 1983); vyr.m.b. chem.m.kand. lab.ved. Juozas Gražulevičius (nuo 1984); jaun.m.b. Romas Mažeika (nuo 1984); jaun.m.b. Virgilijus Valeika (nuo 1985); inž. Audrius Sigitas Maruška (nuo 1985); vyr.m.b. Vitalisa Šidlauskienė (nuo 1986); vyr.m.b. Nijolė Kreivėnienė (nuo 1986); jaun.m.b. Arūnas Šerys (1987-1992). ULTRAGARSO PRAMONINIO DIEGIMO ŽINYBINĖ LABORATORIJA Vyr. inž. Algimantas Žitkevičius (1 9 6 2 -1 9 6 7 ); jaun.m.b. Romualdas Baltutis (19631965); vyr. inž. Algis Konstantinas Kregždė (1 9 6 4 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Jonas Pūkas (19681987) ; jaun.m.b. Algis Kregždė (1 9 7 2 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Vladimir Grigorjevič Danilov (1973-1987); vyr.m.b. techn.m.kand. Jonas Butkus (1973); vyr.m.b. Dalė Bingelienė (1975-1993); vyr.m.b. Aleksandras Radčenko (1 9 7 7 -1 9 8 6 ); vyr.m.b. Rimantas Patašius (1976-1991 ); vyr.m.b. Vytautas Armoška (nuo 1977); lab. ved. Adolfas Gediminas Bieliūnas (1979-1988 ); jaun.m.b. Egidijus Gresevičius (1 9 7 9 -1 9 9 4 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Reimondas Šliteris (nuo 1980); jaun.m.b. Jonas Ramanauskas (1 9 8 0 -1 9 9 5 ); jaun.m.b. Glorija Naruševičienė (1 9 8 0 -1 9 9 5 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Algirdas Tamulis (1 9 8 1 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. Eligijus Stankevičius (1 9 8 2 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. chem.m.k. Aušra Saudargaitė (19841993); vyr.m.b. Stasys Šidlauskas (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Vladas Lašas (1 9 8 7 -1 9 8 8 ); inž. Antanas Zaronas (1 9 8 5 -1 9 9 0 ); jaun.m.b. Vidas Zvanorius (1 9 8 6 -1 9 9 4 ); inž. Daiva Kaupienė (1 986-1995); inž. Olgirdas Tumšys (1986). PROF. K. BARŠAUSKO ULTRAGARSO PROBLEMINĖ LABORATORIJA Vyr. inž. Rimantas Karpavičius (1 9 6 1 -1 9 7 4 ); inž. Juozas Grinkevičius (1 9 6 1 -1 9 6 9 ); lab. ved. doc. fiz. ir mat. m.kand. Enrikas Jaronis (1962); vyr.m.b. Birutė Damašauskienė (1962-1993 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Rimvydas Žilinskas (1 9 6 2 -1 9 7 1 ); jaun.m.b. Donata Matukonytė (1 962-1969); vyr. inž. Kažimieras Kundrotas (1 9 6 2 -1 9 8 7 ); vyr. inž. Antanas Ribikauskas (1 9 62-1977); inž. Jonas Pūkas (1 9 6 4 -1 9 6 8 ); vyr.m.b. Nijolė Gulbinienė (19641970); vyr. inž. Algirdas Voleišis (nuo 1964); vyr. inž. Vladas Domarkas (1 9 6 5 -1 9 6 7 ); vyr. inž. Rimantas Jonas Kažys (1 9 6 5 -1 9 7 4 ); vyr.m.b. Gediminas Račkauskas (1 9 6 4 -1 9 6 7 ); vyr.m.b. Liucija Juozonienė (1 9 6 5 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Algirdas Voleišis (1 9 7 0 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Saulius Prialgauskas (1 9 7 2 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Egidijus Stankevičius (1 9 7 3 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Jolita Sruogaitė (nuo 1973); vyr.m.b. techn.m.kand. Stanislovas Sajauskas (nuo 1974); jaun.m.b. Vidmantas Dikavičius (1 9 7 4 -1 9 9 5 ); vyr.m.b. Alfonsas Vladišauskas (1 9 7 4 -1 9 8 6 ); jaun.m.b. Algimantas Budreckas (1 9 7 4 -1 9 8 5 ); vyr.m.b. Algis Mašonis (nuo 1974); jaun.m.b. Arūnas Lukoševičius (nuo 1974); inž. Gintautas Marčiulaitis (1 9 7 4 -1 9 7 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Stanislovas Antanaitis (1 9 7 5 -1 9 9 4 ); jaun.m.b. Jonas Jakutis (1 9 7 5 -1 9 9 5); jaun.m.b. Petras Razutis (nuo 1976); vyr.m.b. fiz. ir mat.m.kand. Birutė Voleišienė (nuo 1975); vyr.m.b. techn.m.kand. Algimantas Petrauskas (nuo 1975); vyr. inž. Juozas

13. MOKSLINIS DARBAS

237

Nedzinskas (1 9 7 6 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Jonas Mockus (nuo 1979); vyr.m.b. Kazimieras Kundrotas (nuo 1981); jaun.m.b. Raimondas Užkurys (1 9 8 1 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Pranas Bernardas Milius (nuo 1984); vyr.m.b. techn.m.kand. Alfonsas Vladišauskas (1984); jaun.m.b. Virgilijus Minialga (1 9 8 4 -1 9 9 5 ); inž. Gintarą Rudytė (1 9 8 4 -1 9 9 0 ); jaun.m.b. Večeslav Nikolajevič Daniličev (1 9 8 6 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Liudas Mažeika (nuo 1986); jaun.m.b. Vytautas Miglinas (1 9 8 6 -1 9 9 4 ); inž. Vygintas Maldeikis (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Leonas Jakevičius (nuo 1987). KOMPLEKSINIO DURPIŲ PANAUDOJIMO PROBLEMINĖ LABORATORIJA Jaun.m.b. Aleksandras Ziziliauskas (1 9 6 2 -1 9 6 5 ); vyr. inž. Gigaja Žekienė (19631985); vyr.m.b. Bronislovas Bajorynas (1 9 6 5 -1 9 7 3 ); lab. ved. Domas Linkevičius (19651987); jaun.m.b. Vaclovas Kubilius (1 9 7 1 -1 9 7 5 ); vyr.m.b. Giedrius Gudiškis (nuo 1971); techn.m.kand. lab. ved. Kazys Valiūnas (1 9 7 2 -1 9 8 7 ); inž. Albina Simanavičiūtė (19701989); jaun.m.b. Gražina Kubilienė (nuo 1982); vyr. inž. Romas Gimbutis (nuo 1982). PRECIZINIŲ SISTEMŲ DINAMIKOS IR STABILUMO PROBLEMINĖ LABORATORIJA Vyr.m.b. techn.m.kand. Leonardas Štacas (1 9 7 0 -1 9 8 6 ); prof. techn.m.dr. lab. ved. Vyda Ragulskienė (1 9 7 4 -1 9 9 3 ); jaun.m.b. Eimantas Gražulis (1 9 7 3 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Laima Bastytė (nuo 1975); vyr.m.b. Gražina Petraitytė (1 9 7 0 -1 9 9 1 ); jaun.m.b. Regina Petkevičiūtė (1 9 7 5 -1 9 9 3 ); vyr. inž. Ričardas Dereškevičius (nuo 1975); vyr.m.b. Algirdas Krukonis (nuo 1977); vyr.m.b. Audris Kežinaitis (1 9 7 5 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Aleksas Andrunavičius (1 9 7 7 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Janina Leonavičienė (1 9 7 7 -1 9 8 4 ); jaun.m.b. Jonas Balčiūnas (1 9 7 7 -1 9 8 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Vladislava Lukšytė (1 9 7 8 -1 9 9 3 ); jaun.m.b. Saulius Vanagas (1 9 7 8 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Jūratė Vaičiulėnaitė (nuo 1979); jaun.m.b. Virginijus Vileiniškis (1 9 8 2 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Raimondas Vasiliauskas (1 9 8 6 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. medic.m.dr. Aldona Juocevičienė (1 9 8 6 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Arvydas Palevičius (1 9 8 6 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Vytautas Maželis (1 9 8 6 -1 9 8 7 ). STATYBINIŲ MEDŽIAGŲ PROBLEMINĖ LABORATORIJA Vyr. inž. Algimantas Nakas (1 9 6 0 -1 9 6 2 ); vyr. inž. Henrikas Elzbutas (1 9 6 1 -1 9 7 8 ); vyr.m.b. Jolita Sruogaitė (1 9 6 2 -1 9 6 7 ); vyr.m.b. Lidija Paškauskaitė (nuo 1962); inž. Jonas Marozas (1 9 6 8 -1 9 7 5 ); vyr.m.b. Antanina Garmutė (1 9 7 3 -1 9 8 1 ); vyr.m.b. Algirdas Augonis (nuo 1974); vyr.m.b. Vytautas Sasnauskas (nuo 1974); lab. ved. techn.m.kand. Alfredas Balandis (1 9 7 8 -1 9 8 3 ); jaun.m.b. Jonas Valius (1 9 7 9 -1 9 8 5 ); lab. ved. Vigantas Žiogas (nuo 1983); vyr.m.b. Vytas Vaivaras (nuo 1983); vyr. inž. Jolita Sruogaitė (1 9 8 5 -1 9 8 7 ); inž. Alvydas Butkus (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Raimondas Šiaučiūnas (nuo 1986); inž. Ignas Levandavičius (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Arūnas Aleksandras Navickas (1 9 8 5 -1 9 8 7 ). MOKSLINIS CENTRAS „VIBROTECHNIKA“ Vyr.m.b. Vytautas Nainys (1 9 6 3 -1 9 7 0 ); vyr.m.b. Alfonsas Bakšys (1 9 6 3 -1 9 7 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Juozas Baltrušaitis (1 9 6 3 -1 9 7 4 ); vyr.m.b. Antanas Petras Kavolėlis (1 9 6 3 -1 9 6 6 ); vyr.m.b. Zenonas Kubaitis (1 9 6 4 -1 9 6 8 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Juozas Gecevičius (1 9 6 7 -1 9 7 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Ramutis Bansevičius (1 9 6 8 -1 9 7 7 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Juozas Bajorinas (1 9 8 7 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Antanas Lukoševičius (1 9 8 7 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Aloyzas Vaznelis (1 9 6 9 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Leonas Švedas (nuo 1987); prof. techn.m.dr. mokslinis vadovas-vedėjas. Kazimieras Ragulskis (nuo 1967); vyr.m.b. Vytautas Pekarskis (1 9 6 7 -1 9 9 2 ); vyr. inž. Edmundas Saulius Slavickas (nuo

238

13. MOKSLINIS DARBAS

1967); inž. Algirdas Kasperavičius (1 9 7 7 -1 9 8 9 ); jaun.m.b. Antanas Sudintas (1970);' vyr.m.b. Albinas Dobožinskas (1 9 7 0 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Aloyzas Alekna (19701987) ; vyr.m.b. Kęstutis Fabijonas Žebelis (1 9 7 2 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Juozas Tamošiūnas (19721992) ; vyr.m.b. techn.m.kand. Apolinaras Kurtinaitis (1 9 7 0 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. Vida Mizarienė (nuo 1971); vyr.m.b. techn.m.kand. Algis Bubulis (nuo 1972); vyr.m.b. techn.m.kand. Ramūnas Gulbinas (1972); vyr.m.b. Romualdas Kaupelis (1 9 7 2 -1 9 8 7 ); inž. Vytas Morkus (nuo 1972); vyr.m.b. Ramūnas Martinaitis (1 9 7 0 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Violeta Milukienė (nuo 1972); vyr.m.b. Jonas Rimvydas Žitkevičius (1 9 7 3 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Julius Vaitas (nuo 1973); vyr.m.b. techn.m.kand. Jonas Gasiūnas (1 9 7 3 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Rimantas Statkevičius (nuo 1973); inž. Danguolė Jucevičienė (1 9 7 3 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Jonas Gudonis (1 9 7 2-1993 ); vyr.m.b. Algirdas Žemeckis (nuo 1973); vyr.m.b. techn.m.kand. Stasys Šimaitis (1974-1987); vyr.m.b. techn.m.kand. Algirdas Slavėnas (1 9 7 4 -1 9 8 7 ); inž. Ona Blechertienė (nuo 1974); jaun.m.b. Kęstutis Minkevičius (1 9 7 0 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Saulius Seržentas (1 9 7 4 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Algirdas Statkevičius (1 9 7 4 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. Vidmantas Žiogas (nuo 1975); jaun.m.b. Petras Bambalas (1 9 7 5 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Mindaugas Akelis (1 9 7 0 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Janina Kekienė (1975-1993 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Ramūnas Lebedys (1975); vyr.m.b. techn.m.kand. Alfonsas Volungevičius (1 9 7 5 -1 9 9 2 ); vyr. inž. Ramūnas Balkevičius (1 9 7 5 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Romualdas Šatkus (1 97 6 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Vidmantas Nenorta (1976); vyr.m.b. techn.m.kand. Valdas Masiliūnas (nuo 1976); vyr.m.b. techn.m.kand. Vaclovas Juška (nuo 1977); jaun.m.b. Rimantas Kličmanas (1 9 7 7 -1 9 9 0 ); inž. Vanda Aksomaitienė (1975-1992); vyr.m.b. Stasys Oržekauskas (nuo 1978); vyr.m.b. techn.m.kand. Algis Kazla (1 9 7 9 -1 9 9 5 ); jaun.m.b. Gintaras Rimša (nuo 1978); jaun.m.b. Kazimieras Mocevičius (19 7 8 -1 9 9 4 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Valentinas Snitko (nuo 1978); vyr.m.b. techn.m.kand. Leopoldas Limanauskas (nuo 1979); ved. inž. Narimantas Tarutis (nuo 1979); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Vitalij Volkov (nuo 1979); vyr.m.b. techn.m.kand. Balys Stulpinas (nuo 1979); jaun.m.b. Edvardas Alzbutas (1 9 7 8 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. techn.m.kand. Vytautas Jurėnas (nuo 1979); jaun.m.b. Arvydas Liubinas (nuo 1979); jaun.m.b. Valdas Astromskis (1 9 7 9 -1 9 9 2 ); vyr. inž. Kostas Petrauskas (1 9 7 9 -1 9 9 0 ); jaun.m.b. Petras Krutejevas (1 9 7 9 -1 9 9 3 ); vyr. inž. Aleksandras Norvilas (1 9 7 9 -1 9 9 2 ); inž. Rimantas Gurauskas (1979-1993); vyr.m.b. techn.m.kand. Genovaitė Baurienė (nuo 1980); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Algimantas Fedaravičius (nuo 1980); vyr.m.b. techn.m.kand. Eduardas Juozas Šležas (1 9 7 3 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Jonas Vobolis (nuo 1980); vyr.m.b. techn.m.kand. lab ved. Algirdas Česlovas Šukelis (nuo 1980); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Romualdas Naumavičius (1 9 8 0 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Auksė Medžiaušienė (1 9 8 0 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Bronius Rinkevičius (19751991); vyr. inž. Vilimas Strazdas (1 9 8 0 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Algirdas Edvardas Žukas (nuo 1980); vyr.m.b. techn.m.kand. Vladas Gamziukas (nuo 1980); lab. ved. Adolfas Sasnauskas (1980-1990); jaun.m.b. Petras Paškevičius (nuo 1980); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Povilas Varanauskas (1 9 8 0 -1 9 9 0 ); techn.m.kand. lab. ved. Antanas Jurkulnevičius (1980-1991); vyr.m.b. techn.m.kand. Rimantas Barauskas (nuo 1982); vyr.m.b. techn.m.kand. lab. ved. Laima Patašienė (1 9 8 2 -1 9 9 5 ); vyr.m.b. Egidijus Andriuškevičius (1987-1992); vyr.m.b. techn.m.kand. Jonas Zumeris (1 9 8 2 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Vladas Rimantas Gintaras (1 9 8 2 -1 9 9 1 ); techn.m.kand. lab. ved. Golfredas Bisigirskis (19831988) ; jaun.m.b. Gediminas Vitkauskas (nuo 1983); jaun.m.b. Almantas Mozūra (19831993) ; inž. Arūnas Beniušis (1 9 8 3 -1 9 8 8 ); inž. Romualdas Zykus (1 9 8 4 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Vitas Ausevičius (1984-1987); inž. Žilvinas Jankauskas (1 9 8 4 -1 9 9 2 ); vyr.m.b.

13. MOKSLINIS DARBAS

239

techn.m.kand. Alfredas Busilas (nuo 1984); jaun.m.b. Aleksandras Plioplys (1 9 8 4 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Robertas Tamutis (1 9 8 4 -1 9 9 1 ); vyr. inž. Vidas Raškevičius (1 9 8 2 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Klemansas Rimšelis (1 9 8 4 -1 9 9 0 ); jaun.m.b. Viktoras Rotovas (1 9 8 5 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. techn.m.kand. Rimantas Andrijauskas (nuo 1985); vyr.m.b. techn.m.kand. Voldemaras Reinikis (1 9 8 5 -1 9 9 3 ); vyr.m.b. techn.m.kand. lab.ved. Mindaugas Mališauskas (1 9 8 5 -1 9 9 2 ); inž. Artūras Dudonis (1 9 8 5 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Petras Paškevičius (nuo 1986); inž. Darius Laskys (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. techn.m.kand. Raimundas Kupčiūnas (19771992); jaun.m.b. Žymantas Masaitis (1 9 8 7 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Vytenis Naginevičius (19871992). MOKSLINIO TYRIMO DALIS Vyr.m.b. Romualdas Burneika (1 9 7 0 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Halina Medekšienė (19721988); jaun.m.b. Regimundas Kairiūnas (1 9 7 3 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Vida Abraitienė (nuo 1974); vyr.m.b. Albina Stanišauskaitė (nuo 1975); jaun.m.b. Arvydas Maldžiūnas (1 9 7 5 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Evgenij Amurchanovič Mecajev (1 9 7 6 -1 9 9 0 ); vyr.m.b. Nijolė Laurutienė (nuo 1976); vyr.m.b. Vytautas Kazlauskas (1 9 7 6 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Marytė Balčiauskienė (19771988); vyr.m.b. Aušra Saudargaitė (1 9 7 8 -1 9 9 4 ); vyr.m.b. Ramūnas Balsys (1978); jaun.m.b. Juozas Blechertas (1 9 7 8 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Zita Migonienė (nuo 1979); vyr.m.b. Elena Radvilavičiūtė (nuo 1979); vyr.m.b. Irena Ancutienė (nuo 1979); vyr.m.b. Vytautas Kepalas (nuo 1979); vyr.m.b. Leopoldas Paknys (nuo 1979); vyr.m.b. Boleslovas Širvinskas (19821993); vyr.m.b. Antanas Latonas (nuo 1979); vyr.m.b. Rimantas Tališauskas (nuo 1979); vyr.m.b. Jonas Blažys (nuo 1979); vyr.m.b. Salomėja Kriščiūnienė (1 9 7 9 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Rūta Jakubauskaitė (nuo 1979); vyr. inž. Rida Šakalytė (nuo 1979); vyr.m.b. Gintautas Skvernys (1 9 8 0 -1 9 8 7 ); vyr. inž. Aloyzas Tvaskus (nuo 1980); vyr.m.b. Algirdas Šačkus (nuo 1981); vyr.m.b. Algis Valys (nuo 1981); vyr.m.b. Irena Nemanienė (1 9 8 2 -1 9 9 5 ); vyr.m.b. Pranas Žiliukas (nuo 1982); vyr.m.b. Alfonsas Adomavičius (1 9 8 2 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Aleksiejus Miliukas (1 9 8 3 -1 9 8 9 ); vyr. inž. Kazys Bobilius (nuo 1983); vyr. inž. Benjaminas Dzidolikas (nuo 1983); vyr.m.b. Virginija Amankavičienė (nuo 1984); vyr.m.b. Kęstutis Kvedarauskas (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Kęstutis Rutkauskas (nuo 1984); vyr.m.b. Vilius Antanas Ptašinskas (1 9 8 4 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Edvardas Ibenskis (nuo 1984); jaun.m.b. Bronė Barvainienė (nuo 1984); jaun.m.b. Kęstutis Juočiūnas (nuo 1984); jaun.m.b. Genadijus Motiejūnas (1 9 8 4 -1 9 9 2 ); vyr. inž. Valentinas Puodžiūnas (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); inž. Egidijus Janutėnas (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); inž. Arūnas Ginkevičius (1 9 8 4 -1 9 8 8 ); inž. Artūras Byla (19871990); vyr.m.b. Leonas Strazdas (1985); vyr.m.b. Angelė Jezerskaitė (1985); vyr.m.b. Česlovas Ramonas (1 9 8 5 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Alfredas Pilkauskas(1 985); vyr.m.b. Audronė Lašienė (1 9 8 5 -1 9 9 1 ); vyr.m.b.Edvardas Ragauskas (1 9 8 5 -1 9 9 2 ); vyr.m.b. Danutė Petrovienė (1 9 8 6 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. Romualdas Dundulis (nuo 1985); jaun.m.b. Leonas Stonkus (nuo 1985); jaun.m.b. Kazimieras Petkevičius (nuo 1985); vyr. inž. Marina Kliockina (1 9 8 5 -1 9 9 0 ); inž. Gintautas Stirbys (1 9 8 5 -1 9 8 8 ); inž. Ričardas Banys (19851990); inž. Arūnas Januševičius (1 9 8 5 -1 9 8 9 ); inž. Juozas Šarūnas Avižienis (1 9 8 4 -1 9 8 7 ); inž. Vida Kiverytė (nuo 1985); vyr.m.b. Artūras Balkevičius (1 9 8 1 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Rimtautas Rimša (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Algirdas Karsokas (nuo 1986); vyr.m.b. Vera Oleinikova (nuo 1986); jaun.m.b. Audrius Šaulys (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Irena Pajarskaitė (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Vytautas Česionis (1 9 8 6 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Bronius Ruzgys (19861988); inž. Jonas Straupas (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); inž. Ramūnas Ginelevičius (1 9 8 4 -1 9 8 7 ); inž. Eugenijus Alekna (nuo 1986); inž. Lina Elena Vingilytė (1 9 8 6 -1 9 8 7 ); inž. Antanas Jankūnas (nuo 1986); inž. Artūras Babonas (1 9 8 6 -1 9 8 7 ); inž. Arvydas Banevičius (1 9 8 6 -1 9 9 3 ); inž.

240

13. MOKSLINIS DARBAS

Rimvydas Rainys (1 9 8 6 -1 9 9 3 ); inž. Daiva Povilaitienė (1 9 8 6 -1 9 8 9 ); inž. Violeta Gervytė (1 9 8 6 -1 9 8 7 ); inž. Violeta Šimkutė (1 9 8 6 -1 9 8 8 ); inž. Arūnas Grindas (1 9 8 6 -1 9 8 7 ); vyr.m.b. Alvydas Dosinas (nuo 1987); vyr.m.b. Gediminas Suchockis (1 9 8 7 -1 9 9 4 ); vyr.m.b. Vytautas Zaikauskas (1 9 8 7 -1 9 9 0 ); vyr.m.b. Zita Mažeikienė (1 9 8 7 -1 9 9 1 ); vyr.m.b. chem.m.kand. Paulius Baltuška (1 9 8 7 -1 9 8 8 ); vyr.m.b. Gailutė Ulozienė (nuo 1987); jaun.m.b. Ričardas Starkevičius (1 9 8 7 -1 9 9 3 ); jaun.m.b. Gintautas Rugienius (nuo 1987); jaun.m.b. Antanas Pacevičius (1 9 7 5 -1 9 8 7 ); jaun.m.b. Vytenis Ališauskas (1 9 8 7 -1 9 8 8 ); jaun.m.b. Andrius Šalaševičius (1 9 8 8 -1 9 8 9 ); jaun.m.b. Vytautas Jokužis (1 9 8 7 -1 9 9 2 ); jaun.m.b. Saulius Vilūnas (nuo 1987); jaun.m.b. Sigita Šenbergaitė (1 9 8 7 -1 9 8 9 ); jaun.m.b. Olga Kazlienė (1 9 8 7 -1 9 8 9 ); vyr. inž. Jonas Matikovas (1 9 8 7 -1 9 8 8 ); vyr. inž. Virmantas Pipynė (1 9 8 5 -1 9 8 8 ); vyr. inž. Jolanta Urbaitė (1 9 8 7 -1 9 9 2 ); inž. Eduardas Jegelavičius (1 9 8 7 -1 9 8 9 ); inž. Kęstutis Vaitasius (1987); inž. Artūras Bambalas (1 9 8 7 -1 9 8 8 ); inž. Gražina Kryževičiūtė (1 9 8 7 -1 9 9 1 ); inž. Giedrius Januška (1 9 8 7 -1 9 9 0 ); inž. Arvydas Rate (1 9 8 7 -1 9 9 1 ); inž. Rimas Petkevičius (1 9 8 7 -1 9 8 9 ); inž. Erinija Gumuliauskaitė (19871990); inž. Liuda Barzdaitienė (1 9 8 7 -1 9 9 1 ); inž. Jonas Paliokas (1 9 8 7 -1 9 8 9 ).

13.8. MOKSLININKAI - PREMIJŲ LAUREATAI Instituto mokslininkų mokslinių tyrimo darbų rezultatai visada buvo vertinami, o geriausiųjų darbų autoriai apdovanojami premijomis. Daugelis jų buvo pripažinti SSRS, Lietuvos Respublikos bei žymių pasaulio mokslininkų vardų premijų laureatais. Čia nėra galimybių plačiai analizuoti įvairių premijų laureatų darbus, todėl pasitenkinsime jų apibendrinimu 13.6 lentelėje. 13.6 lentelė Mokslininkai - premijų laureatai Pavardė

Premijos paskyri­ mo metai

1.

A. Rozenbliumas

1958

2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10.

M. Martynaitis J. Mituzas J. Macevičius G. Lakiūnas H. Lazarevičius G. Marčiukaitis P. Pūkelis J. Valikonis J. Indriūnas

1960 1960 1965 1966 1966 1966 1966 1966 1966

11. 12. 13. 14. 15.

P. Limanauskas A. Matukonis V. Milašius A. Piktys L. Veržboliauskas

1966 1966 1966 1966 1966

Premijuoto darbo pavadinimas Už darbą „Surenkamosios gelžbetoninės arba armosilikatinės arkos (rėminės santvaros) trobesių dengimui“ Už darbus statybinių rišamųjų medžiagų srityje 1945-1960 m. n

Už veikalą „Lietuvos TSR upių kadastras“, 3 d. Už darbą „Iš anksto įtemptų gelžbetoninių konstrukcijų tyrimai ii n n ii

Už darbą „Tekstilinių medžiagų eksploatacinių ir mechaninių savybių tyrimai „ n n n n ii

Pirmasis KPI rektorius 1951-1964 m. prof. Kazimieras Baršauskas

KPI rektorius 1964-1983 m. prof. Marijonas Martynaitis

KPI rektorius 1983-1992 m. prof. Vladislavas Domarkas

1951 metų dekanai 1980-aisiais metais: doc. J. Matulionis, doc. N. Milenskis, doc. S. Vabalevičius, doc. J. Venskevičius

1978 -1 9 8 0 metų dekanai: I eilėje (sėdi) doc. M. Malakauskas, doc. A. Makarevičius, doc. E. Vaineikis, doc. A. Kajalavičius, prof. K. Sasnauskas, doc. J. Daunoras; II eilėje doc. V. Vasiliauskas, doc. A. Barauskas, doc. A. Brėskis, doc. J. Mikšta, doc. B. Bakšys, doc. A. Bakštys, doc. A. Labudis

Bendrosios chemijos katedros mokomojoje laboratorijoje doc. L. Ivaškevičienė ir prof. B. Stulpinas (1980 m.)

Cheminės technologijos fakulteto profesoriai E. Pacauskas, J. Janickis ir V. Zelionkaitė vienoje iš fakulteto laboratorijų (1980 m.)

Organinės chemijos katedros profesoriai S. Kutkevičius, J. Degutis ir R. Baltrušis (1980 m.)

Docentai A. Lašas ir G. Jasinevičienė Elektronikos katedros laboratorijoje (1980 m.)

Skaičiavimo mašinų katedros docentai V. Bulovas, R. Jasinevičius ir A. Akelis (1980 m.)

Skaičiavimo centro vadovai J. Puodžius, D. Jakutavičienė, E. Nešokocas ir Matematinės įrangos katedros vedėjas doc. J. Matickas (1980 m.)

Radioelektronikos fakulteto docentai R. Krivickas ir A. Macas KPI Radijo klube (1980 m.)

Prof. K. Vasiliausko medžiagų atsparumo laboratorijoje doc. S. Vasauskas ir prof. J. Baušys (1980 m.)

Mechanikos fakulteto 1980 metų tarybos nariai doc. P. Švenčianas, prof. A. Bredelis ir doc. R. Makaveckas

1975 -1 9 8 0 m. rektoratas: J. Palaima, Č. Jakimavičius, M. Martynaitis, R. Chomskis, A. Petruševičius

ilgametis Mašinų gamybos fakulteto dekanas ir Mašinų gamybos technologijos katedros vedėjas prof. L. Kumpikas techninių matavimų laboratorijoje (1980 m.)

Hidraulikos laboratorijoje prie stendo prof. J. Macevičius, doc. N. Ždankus ir doc. J. Žilevičius (1980 m.)

KPI nusipelnę išradėjai doc. P. Kasperavičius, prof. P. Kostrauskas ir doc. J. Lakštauskas

Durpininkystės (1944-1964) ir Darbo apsaugos (1964-1974) katedros vedėjas prof. J. Vidmantas

Tekstilės technologijos (1941-1962) ir Pluoštinių medžiagų (1962 -1975) katedros vedėjas prof. J. Indriūnas

Profesoriai V. Milašius ir A. Matukonis audimo laboratorijoje (1980 m.)

Avalynės technologijos laboratorijoje doc. A. Ratautas, doc. N. Majauskienė ir prof. V. Rajeckas (1980 m.)

Inžinerinės ekonomikos fakulteto kūrėjai dekanas doc. A. Makarevičius, doc. V. Gubavičius, ir doc. B. Pečiūra (1968 m.)

Docentai A. Gumuliauskas, J. Valikonis. J. Deltuva ir H. Elzbutas Statybinių medžiagų probleminėje laboratorijoje

Rusų kalbos katedros vedėja prof. V. Stašaitienė ir Užsienio kalbų katedros vedėja vyr. dėst. J. Čižinauskienė lingafoniniame kabinete (19 80 m.)

KPI Vilniaus vakarinio fakulteto dekanas 1960-1969 m., VISI rektorius 1969-1990 m. prof. A. Čyras

Klaipėdos fakulteto dekanai: doc. O. Tučaitė (iki 1969 m.), doc. L. Vaicekauskas (iki 1978 m.) ir doc. A. Brėskis (nuo 1978 m.)

Šiaulių fakulteto katedrų vedėjai 1980 m. doc.K. Kriščiūnas, doc. A. Bakštys, doc.J. Rimkus ir doc. I. Židonis

Panevėžio fakulteto veteranai doc. K. Ilginis, doc. J. Paukštė, doc. A. Labudis, doc.R. Žilinskas, doc. A. Zenkevičius

Neakivaizdinio skyriaus absolventų pirmoji laida po 20 metų vėl susitiko Centriniuose rūmuose. 1986 m. nuotraukoje pirmoje eilėje trečias iš dešinės buvęs prorektorius P. Švenčianas, trečias iš kairės prorektorius J. Palaima

XXIV Studentų mokslinės techninės konferencijos plenarinio posėdžio dalyviai. Pirmoje eilėje sėdi Lietuvos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras H. Zabulis, antroje - prorektorius R. Chomskis, Bialistoko politechnikos instituto prorektorius M. Vyžbickis, vyr. dėst. K. Bukauskas, VISI prorektorius G. Marčiukaitis, ministerijos vyr. inspektorė I. Dagytė, prorektorius Č. Jakimavičius

1957/58 m.m. SMD centrinė taryba (iš kairės) A. Adomėnas, P. Ivanauskas, E. Buivydaitė, L. Gerdinavičiūtė, L. Dagys; (stovi) A. Sakalas, J. Puodžius, A. Pateralis ir B. Grigaliūnas

Įpakavimo automatų žinybinės laboratorijos vedėjas prof. V. Židonis prie sukurto dešrų formavimo automato (1983 m.)

Įpakavimo automatų žinybinės laboratorijos moksliniai bendradarbiai (iš kairės) A. Lebedys, V. Paulius, K. Kindsfaterienė, J. Danys aptaria naujų pakavimo automatų kūrimo problemas (1985 m.)

Prof. K. Baršausko ultragarso probleminės laboratorijos vedėjas doc. E. Jaronis ir prof. V. Ilgūnas aptaria mokslinio darbo rezultatus

Ryšių katedros prof. A. Kajackas ir doc. V. Zgirskis

Elektros sistemų katedros prof. L. Kaulakis ir doc. A. Nargėlas

Staklių katedros prof. M. Daunys ir doc. H. Medekšas (1980 m.)

Prof. I. Blechmanas (Sankt. Peterburgas) su profesoriais V. Ragulskiene ir K. Ragulskiu aptaria sudėtingų medicininių sistemų sinchronizacijos problemas

Doc. E. Jurkauskienė. prof. J. Gecevičius (viduryje) ir prof. J. Slavėnas SMD parodoje (1986 m.)

Doc. J. Valikonis, doc. R. Žilinskas, doc. A. Janickas, K. Brazaitis, vyr. dėst. V. Rimkus ir doc. G. Lakiūnas Statybinių medžiagų laboratorijoje

Programinės įrangos katedros docentai V. Rėklaitis ir K. Baniulis

Lengvosios pramonės fakulteto taryba (1987 m.). Iš kairės sėdi: prof. V. Rajeckas, doc. I. Radvilavičienė, dekanas doc. A. Kajalavičius, prof. J. Indriūnas, prof. A. Matukonis, stovi: doc. R. Čiukas, doc. A. Barkauskas, doc. V. Kolosauskas, doc. B. Banaitis, vyr. m. bendr. A. Petrovičius, doc. J. Liukaitis, vyr. m. bendr. K. V. Mickus

Organinės technologijos katedros laboratorijoje prof. A. Paulauskas ir doc. J. Zdanavičius (1980 m.)

Maisto produktų technologijos katedros laboratorijoje prof. J. Bernatonis, doc. E. Grinienė su studentėmis (1980m.)

Bendrosios elektrotechnikos katedros laboratorijoje doc. J. Masiokas ir doc. K. Masiokienė (1980 m.)

Mokslinio tyrimo sektorių „Vibrotechnika“ ir „Politechnika“ viršininkai doc. A. Ribikauskas ir doc. B. Martinkus (1980 m.)

IV rūmai. Cheminės technologijos fakultetas

XII rūmai. Lengvosios pramonės fakultetas

Elektronikos rūmai. Fundamentaliųjų mokslų fakultetas, Informatikos fakultetas, Telekomunikacijų ir elektronikos fakultetas

Statybos rūmai: Elektrotechnikos ir automatikos fakultetas, Statybos ir architektūros fakultetas

Bendrabučiai

Centriniai rūmai

KTU II (buv. VDU Didieji) rūmai. Administravimo fakultetas, Biblioteka, Profesinio tobulinimo centras, Aplinkos inžinerijos institutas

I

VIII rūmai. Mechanikos fakultetas

VII rūmai. Vadybos fakultetas

I rūmai. Šiuose rūmuose 1921 m. veikė Aukštieji kursai. 1922 m. vasario 16 d. čia atidarytas Lietuvos universitetas. Dabar - Tarptautinių studijų centras

KTU Šiaulių politechnikos fakultetas

241

13. MOKSLINIS DARBAS

16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24.

A. Augustaitis M. Bortkevičius L. Kaulakis A. Nargėlas M. Kleinas V. Saunoris K. Šešelgis K. Ragulskis V. Paškevičius

1967 1967 1967 1967 1967 1967 1967 1967 1968

25.

J. Valančiūnas

1968

26. 27. 28. 29. 30. 31. 32. 33. 34. 35. 36.

E. Pacauskas V. Zelionkaitė B. Stulpinas J. Janickis J. Baušys J. Slavėnas S. Vasauskas K. Baršauskas V. Ilgūnas E. Jaronis J. Rudžianskas

1968 1968 1968 1968 1969 1969 1969 1969 1969 1969 1971

37.

A. Paulauskas

1972

38.

J. Matulionis

1972

39.

D. Eidukas

1973

40. 41.

A. Neverauskas V. Zdanevičius

1973 1973

42.

1973

n

43. 44. 45.

M. Rondomanskas A.Jonušas A. Palionis L. Kumpikas

1973 1973 1973

n

46.

J. Baltrušaitis

1974

47. 48. 49.

R. Bansevičius J. Gecevičius A. Kurtinaitis

1974 1974 1974

9. 100

Už universalių statinių modelių sukūrimą n ii ii

Už LTSR rajoninio planavimo schemos sukūrimą n ii

Už darbus netiesinių dinaminių sistemų virpesių srityje Už triacetatinio šilko savybių tyrimus, jos perdirbimo technologijos sukūrimą ir jos įdiegimą tekstilės ir trikotažo pramonėje Už tyrimus sieros, seleno, mangano chemijos ir elektrochemijos srityje ii n n ii

Už darbus metalų stiprumo tyrimų srityje n ii

Už darbus kuriant ultragarsinius skysčių tyrimo interferometrus n ii

Už ypatingo tikslumo koordinatinių ištekinimo staklių gamos sukūrimą ir ¡diegimą į gamybą Už natūralių cheminių pluoštų fotocheminės destrukcijos ir stabilizacijos dėsningumų tyrimus Už vadovėlį „Aukštoji matematika“ ,IV leid., I dalis (1966 m.)ir II dalis (1968 m.) Už puslaidininkinių prietaisų impulsinių ir statinių parametrų matavimo teorijos pagrindų techninės skaičiavimo metodų bazės sukūrimą ir gautų rezultatų įdiegimą liaudies ūkyje n

Už precizinių rotorinių sistemų virpesių ištyrimą ir priemonių jiems pašalinti parengimą

n

Už vadovėlius „Techniniai matavimai ir pakeičiamumo pagrindai“, 1leid. (1963 m.), II leid. (1972 m.); „Metalų apdirbimas spaudimu“ (1975 m.); „Mašinų gamybos technologija“ (1967 m.) Už darbų ciklą „Precizinių magnetinės atminties įtaisų konstrukcijos dinaminių tyrimų ir taikymo klausimai (19671973 m.) n 11

I 11

242

13. MOKSLINIS DARBAS

50. 51. 52. 53. 54.

K. Ragulskis P. Varanauskas R. Baltrušis J. Degutis A. Laurutis

1974 1974 1975 1975 1976

55. 56.

V. Ostaševičius V. Domarkas

1976 1976

57. 58.

R. Kažys A. Bubulis

1976 1978

59. 60. 61. 62.

J. Gasiūnas R. Kurila A. Lukoševičius S. Katkevičius

1978 1978 1978 1978

63.

K. Ragulskis

1979

64. 65. 66.

R. Bansevičius R. Kurila J. Zdanavičius

1979 1979 1979

67. 68.

A. Matukonis A. Abraitis

1979 1979

69. 70.

R. Šeinauskas V. Aleksa

1979 1979

71. 72. 73.

S. Dailidė J. Staniškis J. Bernatonis

1979 1979 1980

74. 75.

J. Venskevičius J. Dulevičius

1980 1980

76.

J. Daniševičius

1980

77.

A.Kajackas

1981

78.

L Paulauskas

1982

79. 80. 81. 82.

V.J. Paulius V. Žaldaris V. Židonis A. Stasiūnas

1982 1982 1982 1984

n »

Už vadovėlį „Organinė chemija“, 2 dalis n

Už vibrosmūginių sistemų srityje atliktus tyrimus ir jų panaudojimą n

Už pjezoelektrinių keitiklių tyrimus ir jų taikymą ultragarsinių matavimų technikoje (1975 m.) j)

Už darbą „Aukštadažnuminių svyravimų precizinėse sistemose tyrimas ir panaudojimas“

»

Už aromatinių aminų ir heterociklinių junginių N-3-chlor-2oksipropilinių darinių sintezę ir tyrimą Už 1978m. atliktus tyrimus „Preciziniai mikromanipuliatoriai moksliniams tyrimams“ n n

Už mokslinio tyrimo darbų, tobulinant acetatinių ir triacetatinių kompleksinių siūlų gamybą ir gerinant jų kokybę, ciklą (19681978) n

Už elektroninės aparatūros konstrukcinių mazgų automatizuoto techninio projektavimo teorijos ir metodų sudarymą ir jų įdiegimą liaudies ūkyje (1964-1978) n

Už vadovėlius „Automatikos ir gamybinių procesų automatizavimo pagrindai (1974) ir „Gamybos procesų automatizavimas“ (1976) a n

Už vadovėlį „Bendroji maisto produktų technologija“, I d. (1975), II d. (1977) n

Už darbų ciklą „Statistinių identifikavimo ir diagnozavimo metodų sukūrimas ir įdiegimas (1969-1979) Už darbų ciklą „Naujų širdies elektrinės stimuliacijos būdų ir technikos sukūrimas bei įdiegimas į praktiką“ (1969-1979) Už darbų ciklą „Ryšių sistemų ir tinklų sinchronizacijos teorija“ (1967-1979) Už darbų ciklą „Funkciniai ir technologiniai ESM mechanizmai teorija, konstrukcijos ir pritaikymai (1971-1981 m.) » n n

Už vadovėlius „Metalo pjovimo staklės“, I d. (V.:Mintis, 1973m.),

13. MOKSLINIS DARBAS

243

83. 84. 85. 86. 87. 88.

M. Martusevičius K. Sasnauskas B. Stulpinas V. Jurėnas 0. Kovalevičius G. Žintelis

1984 1984 1984 1984 1984 1985

89.

P. Kanapeckas

1985

90. 91. 92.

E. Karčiauskas V. Jasiukevičius V. Jasiukevičius

1985 1985 1985

93. 94. 95. 96.

A. Jočys R.V. Krivickas V. Martinkus R. Žilinskas

1985 1985 1985 1985

97. 98. 99. 100. 101.

R. Bansevičius R. Kurila K. Ragulskis J. Skučas A. Jazerskaitė

1986 1986 1986 1986 1986

102. A. Šačkus 103. L. Pranevičius

1986 1987

104. V. Daumantas

1987

105. A. Drobavičius 106. A. Novodvorskis 107. V. Domarkas

1987 1987 1987

108. E. Pileckas 109. H. Pranevičius

1987 1988

110. J.K. Staniškis 111. V. Domarkas

1988 1988

112. 113. 114. 115.

1988 1988 1988 1988

9'

K. Bernatonis V. Dzimidavičius E. Jaronis R. Kažys

II d. (V.: Mokslas, 1976m.), „Metalo pjovimas, įrankiai ir staklės“ (V.: Mokslas, 1981 m.) Už tobulesnės cemento technologijos įdiegimą (1966-1983) u

Už valdomų vibracinių įrengimų sukūrimą ir diegimą n

Už šiuolaikinės radijo matavimo aparatūros automatizuoto projektavimo metodų ir priemonių sukūrimą ir įdiegimą (19741984 m.) Už šiuolaikinės radijo matavimo aparatūros automatizuoto projektavimo metodų ir priemonių sukūrimą ir įdiegimą (19741984 m.) jj

Už majolikos, akmens keramikos ir kaulų porceliano technologijos sukūrimą vietinių kvarcinių ir aliumosilikatinių žaliavų bazėje ir įdiegimą eksperimentinėje dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“ Už vadovėlį „Grandinių teorijos pagrindai“ (V.: Mokslas, 1980) Už romaną „Medžioklė draustinyje“ Už „Aukštadažnuminių grandinių mikroprocesorinių analizatorių sukūrimą ir įdiegimą liaudies ūkyje“ Už darbą „Vibrovariklai (teorija, konstrukcijos, taikymas) “ jj

n

Už darbą „Heterociklinių azotingųjų bazių davinių tinkančių panaudoti informacijos registravimo procesuose, sintezė“ Už darbų ciklą „Joninė implantacija į puslaidininkius ir dielektrikus“ (1976-1986) Už vadovėlį „Cheminės technologijos procesai ir aparatai“ (V.: Mokslas, 1984) n

Už šiuolaikinės ultragarsinės diagnostinės medicininės aparatūros sukūrimą ir įdiegimą į gamybą ji

Už darbų ciklą „Sudėtingų technologinių sistemų modeliavimas ir valdymas (teorija ir taikymas)“ (1971-1987) u

Už darbą „Ultragarso kontrolinio matavimo technikos sukūrimas ir įdiegimas“ j) n » u

244

13. MOKSLINIS DARBAS

116. 117. 118. 119. 120. 121.

A. Lukoševičius P. Milius A. Petrauskas V. Sukackas A. Voleišis V. Abraitis

1988 1988 1988 1988 1988 1988

122. 123. 124. 125. 126. 127. 128. 129. 130. 131. 132. 133.

B. Bieliauskas V. Čepukas Č.Gerasimovičius J. Greblikas K. Jarašiūnas R. Jarulaitis B. Jašinskas G. Jasinevičienė G. Jurinas K. Meškauskas A. Petrauskas K. Kriščiūnas

1988 1988 1988 1988 1988 1988 1988 1988 1988 1988 1988 1989

134. V. Laurutis 135. V. Lauruška 136. M. Daunys

1989 1989 1994

137. 138. 139. 140. 141. 142. 143.

1994 1995 1995 1995 1995 1995 1995

H. Medekšas P. Balaišis D. Eidukas A. Neverauskas S. Rupkus Z. Tamutis V. Rajeckas

144. J. Linkaitis 1-45. V. Pekarskas

1995 1995

jj

ji

jj

jj

jj

Už darbą „Supergreitų didelės integracijos mikroschemų komplekso, skirto našiai radioelektroninei aparatūrai, sukūrimas ir serijinė gamyba” n n JJ JJ JJ JJ JJ JJ JJ JJ JJ

Už darbą „Nauji žmogaus ir mašinos informacinio sąryšio metodai ir priemonės“ ; :

jj

jj

Už darbą „Mažaciklio stiprumo ir ilgaamžiškumo skaičiavimo metodų sukūrimas“ Už darbą „Elektroninių įtaisų kokybės analizė“ jj

jj

jj

Už darbą „Geodezinių tinklų projektavimas ir išlyginimas“ Polimerinių medžiagų klijuotinių sujungimų stiprumo prognozavimo metodų sukūrimas“ jj

jj

13.9. MOKSLINĖ MATERIALINĖ BAZĖ Moksliniam tiriamajam darbui reikalinga tinkama materialinė bazė, t.y. mokslinių tyrimų laboratorijos ir įrengimai. Tai sudėtinga problema, jai spręsti reikia lėšų ir laiko. Institutui augant: statant naujus korpusus, kartu atsirado galimybė skirti patalpas, kuriose palaipsniui buvo įrengiama nauja aparatūra, ir stendai, skaičiavimo technika ir kt. Tai vyko palengva, ir tai, ką turime šiandien, kaupta dešimtmečiais. Ypač palankios sąlygos plėsti mokslinę materialinę bazę susidarė, pradėjus ūkiskaitinius mokslinių tyrimų darbus. Pagal tuo metu veikiančius įstatymus, dalis lėšų iš kiekvienos įvykdytos sutarties ją užbaigus kaip pelnas buvo perduodama į Instituto biudžetą, iš kurio galima buvo plėsti katedrų, laboratorijų ir kitų Instituto padalinių bazę. Be tiesioginių lėšų, iš pasibaigusių

13. MOKSLINIS DARBAS

245

ūkiskaitinių sutarčių buvo perduodami įsigyti prietaisai, stendai, aparatūra, staklės ir kiti laboratoriniai įrengimai. Esant nepakankamam materialinės bazės finansavimui iš biudžeto Institutui, tai buvo didelė parama. Ūkiskaitinės lėšos padėjo stiprinti mokymo materialinę bazę - buvo perkamos laboratoriniams darbams reikalingos medžiagos, chemikalai, radijo detalės ir kt. Atskirus laboratorinius korpusus įsigijo „Vibrotechnikos“ mokslinis tyrimo sektorius, Pakavimo automatų laboratorija, naujai pastatytas Eksperimentinis (bandomasis) gamybos cechas, Skaičiavimo centro rūmai su to laiko naujausia skaičiavimo technika ir kt. Tai didelis nuopelnas tų metų Instituto Rektorato ir asmeniškai prorektoriaus H.Petruševičiaus, kuris sugebėjo rasti reikiamus finansavimo šaltinius, organizuoti Institute vykstančias statybas. Žinybines mokslines laboratorijas padėjo įrengti jas įkūrusios įmonės ir žinybos. Dėl mokslo ir technikos pažangos gautoji laboratorinė mokslinė įranga morališkai seno, todėl ji nuolatos buvo atnaujinama ir papildoma. Tačiau kartais tai priklausydavo ne tiek nuo turimų lėšų, kiek nuo galimybės įsigyti naują laboratorinę įrangą. Laboratorijų vadovai visokeriopai stengėsi gauti ar pasigaminti tai, kas reikalinga dirbti naujausius mokslinius darbus. Dažnai pasinaudota mokslinių tyrimų darbų užsakovais. Didelį indėlį į Instituto mokslinės ir mokymo bazės plėtotę įdėjo rektoriai prof. K. Baršauskas, prof. M. Martynaitis, prof, V. Domarkas, prorektorius H. Petruševičius, mokslinių laboratorijų vadovai, katedrų vedėjai bei prof. K. Ragulskis, prof. V. Židonis, doc .E.J aronis ir kiti. Sunku visus juos išvardyti, nors kiekvienas jų kūrė ir stiprino savo katedrų laboratorijų materialinę bazę. LITERATŪRA 1. 2. 3. 4. 5. 6.

Kauno p olitech n ikos institutui p en kiolika metų (sud. M. Martynaitis). -Kaunas, 1965 m. Kauno p olitech n ikos instituto dvidešimtm etis (sud. M. Martynaitis). -Kaunas, 1970 m. Kauno p olitech n ikos institutas dešim tajam e penkm etyje (1 9 7 6 -1 9 8 0 ) (sud. M. Martynaitis). -Kaunas, 1982 m. Kauno Antano Sniečkaus politechn ikos institutas (19 8 1 -1 9 8 6 ). -Kaunas, 1988 m. Otčet o nau čn o-isledovatelskoi rabote I podgotovkie n au čn o-pedagogičeskich kadrov v Kaunasskom politechn ičeskom institute za 1 9 7 4 -1 9 8 6 g. Archyvinė m edžiaga.

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

TUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS (SMD)

Studentų mokslinis darbas - tai visų pakopų (bakalaurų, inžinierių, magistrų) studentų mokslinė kūrybinė veikla, padedanti visapusiškai gerinti studijų kokybę ir ugdyti aukšto intelekto kūrybingus specialistus. Visa tai ypač svarbu mums, nedidelės ir gamtos turtų neturinčios valstybės žmonėms, kurių brangiausias lobis ir yra jų intelektualinė veikla, o svarbiausia prekė - jos rezultatai. Sąvoka „studentų mokslinis darbas“ aprėpia gana plačią klausimų grupę. Tai ne tik tiesioginis mokslinio tiriamojo ir apskritai kūrybinio darbo atlikimas (ir vadovavimas jam), bet ir jo organizavimo formų, metodų bei būdų kūrimas, jų tobulinimas, plėtojimas, gautų rezultatų panaudojimas, jų įdiegimo galimybių (ypač į mokymo procesą) tyrimas, mokslinių seminarų, konferencijų, parodų, konkursų-apžiūrų organizavimas, naujos technikos ir naujų technologijų kūrimas ir diegimas, mokslinio darbo propagavimas ir 1.1. Žodžiu, ši sąvoka reiškia abipusę ir studentų, ir dėstytojų (mokslinių vadovų) veiklą, siekiančią ugdyti intelektą. Žinoma, šio tikslo aukštojoje mokykloje siekia ne tik SMD, bet pastarojo įtaka itin svari. Dabar pamėginkime apžvelgti šią studentų mokslinę veiklą bei jos laimėjimus, pasiektus per visą mūsų aukštosios techniškosios mokyklos Kaune gyvavimo laiką. Šią apžvalgą pradėsime nuo tarpukario Lietuvos laikais veikusio Lietuvos, o nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto. Nors tuo metu nebuvo nei studentų mokslinių būrelių nei mokslinės draugijos ar atitinkamos korporacijos, tačiau negalima kategoriškai teigti, kad tuo metu studentų mokslinis darbas niekam nerūpėjo ir nebuvo visiškai dirbamas. Tiesa, tai nebuvo sistemingas mokslinio pobūdžio darbas, nebuvo rengiamos mokslinės konferencijos , darbų konkursai, parodos, tačiau tam tikrų mokslinio-kūrybinio darbo elementų daugelio užsiėmimų, praktikų, kursinio ir ypač diplominio projektavimo metu vis dėlto būta. Viena tų metų studentų mokslinės veiklos formų reikia laikyti referatų rašymą. Mat daugelis profesorių (dėstytojų) reikalavo, kad studentas, prieš laikydamas egzaminą ar gaudamas įskaitą, pateiktų atitinkamą referatą, kurio parašyti, remiantis vien tik paskaitų ar pratybų užrašais, buvo neįmanoma. Reikėjo ne tik nuodugniai išstudijuoti fundamen­ taliuosius veikalus, bet ir susipažinti su tos srities moksline periodine literatūra. Kadangi tuo metu nei knygų (vadovėlių), nei techniškosios periodinės literatūros lietuvių kalba beveik nebuvo, rašant referatą norom nenorom visų pirma tekdavo mokytis užsienio kalbų. Taigi referatas studentui būdavo keleriopai naudingas -jis išmokdavo užsienio kalbų, susipažindavo su naujaisiais tos srities mokslo bei technikos laimėjimais, nuodugniai išstudijuodavo nagrinėjamajį dalyką ir kartu gerai pasiruošdavo egzaminui. Visa tai, be abejonės, ugdydavo intelektą, o neretai ir sužadindavo jaunuolio aistrą bei atsidavimą mokslui. Tai buvo ir savotiška talentų paieška. Vėliau, baigę Universitetą, labai gabūs absolventai buvo siunčiami į užsienį toliau gilintis, rengti disertacijų. Tad referatų rašymas iš tiesų buvo ne tik viena priemonių, ugdančių intelektą: mokymasis Universitete tapdavo tikromis studijomis, o ne formalus aukštesnio mokymosi gimnazijoje tęsinys. Kita tuometinė studentų mokslinės veiklos forma buvo nuodugnus praktiniskūrybinis darbas. Kursiniai ir ypač diplominiai studentų projektai dažnai būdavo realūs, t. y.

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

247

įvairių firmų ar organizacijų konkretūs užsakymai. Tokių projektų atlikimas, be abejonės, reikalaudavo ne tik didelio profesionalumo, bet ir sugebėjimo naujausius mokslo ir technikos laimėjimus kūrybiškai pritaikyti praktikoje. Tai ypač buvo būdinga technologiškųjų specialybių diplomantų projektams, kurie dažnai apimdavo ir sukurtos technologijos tyrimus (pvz., stud. diplomantų V. Gubavičiaus, A. Nasvyčio ir kt. projektai). Labai aktyviai tiriamuoju darbu, ieškojimais studentai domėjosi stažuočių (praktikų) bei įvairių ekspedicijų metu, kurias dažnai organizuodavo prof. P. Jodelė ir asist. (vėliau prof.) A. Damušis (statybinių medžiagų srities), profesoriai M. Kaveckis ir J. Dalinkevičius (inžinerinė geologija), prof. S. Kolupaila (hidrometriniai matavimai), asist. (vėliau prof.) J. Vidmantas (durpynų tyrimai) ir kt. Per tokias ekspedicijas būdavo surenkama daug ir vertingos mokslui bei šalies ūkiui medžiagos. Dažnai studentai čia atlikdavo atsakingą tyrinėtojų darbą, o vėliau, žiemą, padėdavo ekspedicijos vadovams sukauptąją medžiagą apdoroti, susisteminti, apibendrinti. Prieškario Universitete praktikuota ir daugelis kitų studentų mokslinės - kūrybinės veiklos formų. Pvz., prof. K.Vasiliauskas, įsigijęs medžiagų atsparumo laboratorijai naują bandymo mašiną ar prietaisą, įvesdavo naujus laboratorinius darbus, kurių metodiką rengti padėdavo gabesnieji studentai. Panašiai elgėsi ir geodezijos prof. S. Dirmantas. O prof. S. Kolupaila, įkūręs Aukštojoje Fredoje hidrometrinių matavimų stotį, ne tik pats aktyviai čia dirbo mokslinį tiriamąjį darbą, bet ir plačiai į šią veiklą įtraukdavo studentus. Per 194 0 -1 9 4 4 metų sovietų bei vokiečių okupacijas studentų moksline veikla niekas per daug nesidomėjo, o antra vertus, šiai veiklai nebuvo ir sąlygų (ypač po 1943 m. kovo 17d ., kai Universiteto techniškųjų fakultetų veikla atsidūrė pogrindyje). Tik 1944 m. rudenį, vėl oficialiai atkūrus Universitetą, susidomėjimas studentų moksline veikla iš naujo atgijo ir netrukus ėmė sparčiai plėtotis. Jau 1945 m. rudenį pradėjo kurtis pirmieji studentų moksliniai būreliai. Bene vienas pirmųjų buvo įkurtas terapijos būrelis Medicinos fakultete, vadovaujamas vyr. dėst. (vėliau akad.) Z. Januškevičiaus. Pirmieji techniškųjų mokslų būreliai pradėjo kurtis šiek tiek vėliau - 19 4 5 -1 9 4 6 mokslo metų pavasarį bei 19461947 m. rudenį. Nors šiandien nėra galimybės nustatyti tikslių jų įkūrimo datų ir suteikti kuriam nors jų prioritetą, vieni pirmųjų buvo įkurti kelių (pirmininkas stud. K. Panomariovas), pramonės elektrotechnikos (pirm. stud. J. Listopadskis), architektūros istorijos (pirm. stud. J. Mažeika), neorganinės chemijos (pirm. stud. A. Prokopčikas), tekstilės (pirm. stud. J. Keleraitė) ir kt. Į mokslinį būrelį galėjo įstoti kiekvienas atitinkamos specialybės studentas, net ir pirmakursis. Organizacinei būrelio veiklai tvarkyti būrelio narių susirinkime būdavo išrenkamas būrelio pirmininkas ir sekretorius. Mažai narių turintys būreliai rinkdavo tik seniūną. Pradžioje būreliai buvo steigiami tik prie specialybinių katedrų. Savo ruožtu katedros vedėjas vieną aktyviai mokslinį darbą dirbantį dėstytoją paskirdavo būrelio moksliniu vadovu (ar globėju). Vienais pirmųjų techniškųjų būrelių moksliniais vadovais buvo vyr. dėst. (vėliau prof.) S. Lukošiūnas, doc. (vėliau prof.) L. Kaulakis, prof. akad. A. Purenąs, vyr. dėst. (dabar prof.) A. Matukonis, vyr. dėst. V. Zubovas ir kt. Jų pareiga buvo teikti būreliui visokeriopą mokslinę, metodinę bei organizacinę pagalbą. Būrelių susirinkimai vykdavo reguliariai, dažniausiai vieną kartą per mėnesį. Tokiuose susirinkimuose dalyvaudavo ir mokslinius pranešimus skaitydavo ne tik studentai, bet ir katedros dėstytojai. Tai labai pagyvindavo mokslinių būrelių veiklą, nes jų susirinkimai įgaudavo mokslinių seminarų pobūdį. Kiek vėliau būreliai pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Tik neaišku, ar tai vyko savaime, ar pagal nurodymą „iš aukščiau“. Be abejonės, didelės įtakos čia turėjo Maskvos bei kitų Sovietų Sąjungos geriausių aukštųjų mokyklų šios srities patirtis. Ten tokie būreliai

248

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

veikė jau seniai ir, užmezgus su jais ryšius, ši jų patirtis buvo perimta ir sparčiai įgyvendinta. 1 9 4 6 -1 9 4 7 mokslo metų pabaigoje studentų moksliniai būreliai veikėjau prie daugelio specialybinių katedrų. Kiek vėliau jie pradėjo kurtis ir prie bendrųjų mokslų katedrų. Mokymo procese tuo metu studentų mokslinis darbas apsiribojo tik visuomenės mokslų referatų rašymu. Žinoma, tokią veiklą tikruoju moksliniu darbu vargu ar galima vadinti, tačiau šiokių tokių mokslinio darbo elementų ji vis dėlto turėjo. Bent jau skatino studentus dirbti bibliotekose ir savarankiškai studijuoti literatūrą, ją apibendrinti ir 1.1. To meto moksliniai būreliai jokių tarpusavio mokslinių nei organizacinių ryšių nepalaikė. Ką veikė kaimyniniai, net labai artimo profilio, būreliai, ką jie buvo pasiekę, nebuvo žinoma, nes kokių nors bendrų seminarų ar bent kokių konferencijų nebuvo rengiama. Nebendrauta ir su kitų mokyklų analogiškais būreliais ar pavieniais studentais. Tiesa, kartais būreliai nuvykdavo į kitas aukštąsias mokyklas, gamyklas, stambias statybas. Tačiau tai būdavo daugiau ekskursinio pobūdžio išvykos, ir su moksline veikla tai beveik nieko bendro neturėjo. Tad subrendo reikalas jungtis į kažkokią organizaciją arba steigti draugiją, kuri užpildytų šią spragą, t.y. koordinuotų mokslinių būrelių veiklą, rengtų bendrus seminarus, mokslines studentų konferencijas, darbų apžiūras, konkursus ir t. t. Ir štai 1947 m. lapkričio 26 d. įvykęs mokslinių būrelių pirmininkų susirinkimas, vadovaujamas studentų profkomiteto akademinio sektoriaus, vienbalsiai priima pasiūlymą įsteigti Universiteto studentų mokslinę draugiją, o kol bus tokia draugija galutinai suformuota, studentų mokslinių būrelių veiklai pavesta vadovauti studentų profkomiteto akademiniam sektoriui. Susirinkime dalyvavo: prorektorius mokslo ir mokymo reikalams prof. B. Abraitis, studentų profkomiteto akademinio sektoriaus vadovas J. Rudokas, akademinio sektoriaus narys ir higienos būrelio pirmininkas H. Šimkus, studentų mokslinių būrelių pirmininkai: biologijos - S. Ragaišis, pramonės elektrotechnikos - J. Listopadskis, fizikos - V. Varža, radiotechnikos - N. Kunickis, neorganinės chemijos - A. Prokopčikas, šilumininkų A. Gulbinas, hidrotechnikos - R. Darškus, architektūros kompozicijos - T. Musteikytė, architektūros istorijos - J. Mažeika, lietuvių kalbos - A. Laigonaitė ir kt. Šiame susirinkime pasiūlyti ir iš esmės priimti draugijos nuostatai, kurių pagrindinis autorius buvo Medicinos fakulteto studentas H. Šimkus. (Tuo metu Universitete dar veikė ir Medicinos bei Filologijos fakultetai.) Taigi „de facto“ studentų mokslinė draugija buvo įkurta ir beliko suteikti jai „de jure“ statusą, t. y. gauti oficialųjį rektoriaus patvirtinimą. Pagaliau 1948 m. kovo 6 d. toks rektoriaus patvirtinimas - leidimas - buvo gautas, patvirtinti draugijos nuostatai, taigi draugija buvo įkurta. Tad ši data yra laikoma oficialiąja Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto studentų mokslinės draugijos įkūrimo data. Sutrumpintai ši draugija buvo vadinama „SMD“, nors vėliau ši santrumpa nusakė sąvoką „studentų mokslinis darbas“. Vėliau suformuotas draugijos vadovaujantis organas - SMD centrinė taryba. Pirmuoju šios tarybos pirmininku išrinktas Architektūros fakulteto V kurso studentas (vėliau docentas) Stasys Abramauskas. Į tarybą įėjo organizacinis, konferencijų-apžiūrų, planavimo,finansų ir ryšių sektoriai. Suformavus SMD CT, buvo kuriamos ir fakultetinės SMD tarybos. Techniškųjų fakultetų taryba (viena visiems fakultetams) įkurta 1948 m. balandžio 8 d. Jai priklausė 18 mokslinių būrelių, kurie jungė 132 narius. Netrukus ši taryba skilo į dvi: technologiškųjų (Mechanikos, Elektrotechnikos, Cheminės technologijos) ir Statybos-architektūros fakultetų SMD tarybas. 1949 m. vasario mėn. 28 d. įsisteigė savarankiška Cheminės technologijos fakulteto SMD taryba. Tai buvo pretekstas ir kitiems techniškiesiems fakultetams įsteigti savarankiškas tarybas, kas artimiausiu metu ir padaryta.

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

249

Tuo metu Architektūros fakultete veikė 3 (architektūros teorijos, architektūros kompozicijos, dailės) moksliniai būreliai, Statybos fakultete - 6 (statybos, statybinių konstrukcijų, kelių, hidrotechnikos, geodezijos, vandentiekio ir kanalizacijos), mechanikos - 5 (tekstilės, mašinų statybos, transporto, šiluminės energetikos, durpininkystės), elektrotechnikos - 4 (pramonės elektrotechnikos, radiotechnikos, fizikos, elektros stočių) ir cheminės technologijos - 2 (neorganinės ir fizinės chemijos). Šiuose būreliuose dirbusių studentų tikslų skaičių sunku nustatyti, nes tuo metu dar nebuvo vedama ir tiksli apskaita. Be to, visi nariai buvo skirstomi į tikruosius, arba aktyviuosius, ir netikruosius. Kadangi toks skirstymas buvo labai sąlyginis, tai ir apskaita nebuvo tiksli. Iš viso 1 9 4 7 -1 9 4 8 mokslo metais buvo atlikti 123 studentų moksliniai darbai, iš jų teorinių-apžvalginių 116 ir tik 7 eksperimentinio pobūdžio (beveik visi Cheminės technologijos fakulteto studentų). 1948 metais įvyko pirmoji Universiteto studentų atliktų mokslinių darbų apžiūra. Darbų vertinimo komisija, kurią sudarė prof. J. Janickis, doc. Z. Januškevičius ir doc. A. Rozenbliumas, peržiūrėjusi pateiktus apžiūrai darbus (darbų skaičius nenurodytas), nutarė premijuoti 5 studentų mokslinius darbus. Pirmąja, 800 Rb., premija pažymėtas Statybos fakulteto kelių skyriaus IV kurso studento K. Panomariovo darbas „Antakalnio tilto Vilniuje per Nerį atstatymo tyrinėjimai ir naujos transporto problemos“. Dvi antrosios premijos, po 500 Rb., paskirtos Cheminės technologijos fak. III k. stud. A. Paulauskui ir Statybos fak. IV k. stud. M. Kaganui. Trečiomis premijomis, po 350 Rb. už kiekvieną, pažymėti Medicinos fak.IV k. studentų H. Šimkaus ir A. Demidavičiūtės darbai. Savo ruožtu ši pirmoji studentų mokslinių darbų apžiūra ne tik išaiškino to meto geriausiuosius, bet ir buvo stimulas vėlesnėms kasmetinėms studentų mokslinių darbų apžiūroms - konkursams rengti. 1948 m. gruodžio mėn. 9-11 d. įvyko pirmoji Universiteto studentų mokslinė konferencija, kurioje perskaityti 78 pranešimai. Nors tai buvo daugiausia referatinio ir tik keletas eksperimentinio pobūdžio darbai, konferencija susilaukė didelio studentų susidomėjimo. Ypač teigiamai įvertinti Medicinos ir technologiškųjų fakultetų darbai; kiek silpniau pasirodė Statybos fakulteto studentai. Apskritai konferencijos darbas specialistų įvertintas labai teigiamai, ir nutarta tokias konferencijas rengti reguliariai - kasmet. Be šios universitetinės konferencijos, 1 9 4 7 -1 9 4 8 mokslo metais įvyko dar trys fakultetinės konferencijos: filologijos - 4 pranešimai, medicinos - 14 ir visuomenės mokslų 6 pranešimai. Tais metais surengta ir 119 mokslinių būrelių susirinkimų, suorganizuotos 5 ekskursijos į gamyklas bei statybas ir 1 ekspedicija, kurioje dalyvavo 5 Architektūros fakulteto studentai. 1 9 48-194 9 mokslo metais studentų mokslinių būrelių skaičius Universitete padaugėjo nuo 27 (1 9 4 7 -1 9 4 8 m.m.) iki 45, o draugijos (būrelių) narių - atitinkamai nuo 640 iki 1064. Tiesa, techniškųjų fakultetų mokslinių būrelių skaičius liko nepakitęs, o bendras jų narių skaičius išaugo nuo 352 iki 498. Iš viso 1 9 4 8 -1 9 4 9 m.m. buvo atlikti 298 moksliniai darbai, iš kurių 42 (arba 14%) buvo eksperimentinio tiriamojo pobūdžio. Tais metais iš viso įvyko 11 įvairių mokslinių konferencijų, kuriose perskaitytas 271 pranešimas. Architektūros fakulteto stud. S. Abramauskas Talino politechnikos institute skaitė pranešimą „Liaudies statybos vaidmuo, ieškant tautinių formų architektūroje“ ir buvo labai gerai įvertintas. Tuo buvo pradėti megzti Universiteto studentų moksliniai ryšiai su kitų respublikų aukštųjų mokyklų studentais. Siekiant toliau stiprinti studentų mokslinės draugijos vaidmenį ir geriau koordinuoti šios srities katedrų veiklą, 1949 m. balandžio 4 d. Fizikos katedros docentas (vėliau

250

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

profesorius) A. Puodžiukynas buvo paskirtas šios draugijos vadovu (tiksliau - moksliniu vadovu). 1949 m. balandžio 25 - 27 d. įvyko studentų mokslinė konferencija, skirta žemės ūkio kolektyvizacijai, o gruodžio 8 - 10 d. - viso Universiteto studentų mokslinė konferencija, kurioje techniškųjų fakultetų studentai perskaitė 27 pranešimus (Architektūros fak. - 5, Chem. technologijos - 6, Elektrotechnikos - 5, Mechanikos - 7 ir Statybos - 4). 1949 m. rudenį įvyko pirmasis visuotinis Universiteto studentų mokslinės draugijos narių susirinkimas, kuriame išrinkta nauja centrinė taryba. Tarybos pirmininku tapo Architektūros f-to V k. studentas Jonas Sabaliauskas, pavaduotoju - to paties f-to VI k. stud. S. Abramauskas. Į tarybą išrinkti beveik visų fakultetų atstovai, aktyvūs draugijos nariai. Pasikeitė ir draugijos mokslinis vadovas - juo tapo Fizinės chemijos katedros vedėjas profesorius (vėliau akademikas) J. Janickis. 1950 m. pavasarį tarybos pirmininkui ir pavaduotojui perėjus į kitą darbą, jų pareigas ėjo tarybos nariai studentai A. Ferensas ir J. Slavėnas. 1950 m. balandžio 4 -8 d. įvyko Universiteto studentų mokslinė konferencija, skirta Sovietų Lietuvos dešimtmečiui pažymėti. Joje perskaityti 64 pranešimai, iš kurių net 35 (arba 55 proc.) buvo tiriamojo - eksperimentinio pobūdžio. Tarp geriausių pranešimų pažymėti studentų J. Sadausko (Medicinos fak.), A. Tebeliškio, J. Šileikos, J. Mažeikos, J. Kriukelio (Architektūros fak.), F. Norkaus (Statybos fak.), D. Maciulevičiaus, I. Žadeikaitės (Mechanikos fak.), A. Paulausko (Cheminės technologijos fak.) ir kt. pranešimai. Po konferencijos išleistas 20 - ies geriausių pranešimų (darbų) rinkinys. Iš viso 1 9 4 9 -1 9 5 0 m.m. įvyko net 22 mokslinės studentų konferencijos, iš kurių 2 universitetinės, 9 - fakultetinės ir net 11 įvairiose įmonėse, vidurinėse mokyklose bei kolūkiuose; perskaityta net 718 pranešimų. Pastebimai padaugėjo eksperimentinio-tiriamojo pobūdžio darbų - jų jau buvo 36,5 proc. (Čia geriausių rezultatų buvo pasiekęs Cheminės technologijos fakultetas - 79,6 proc.). Mokslinių būrelių padaugėjo iki 50, o mokslinį darbą dirbančių studentų buvo 1285. Iš šio skaičiaus tikrųjų draugijos narių - 370. Tikraisiais draugijos nariais dabar buvo laikomi tik studentai, turintys nario bilietus. Norint gauti bilietą, reikėjo ne tik produktyviai dirbti mokslinį darbą, bet ir skaityti pranešimus mokslinėse konferencijose bei dalyvauti organizacinėje draugijos veikloje. 1950 m. gegužės mėn. įvyko respublikinė jubiliejinė (skirta LSSR dešimtmečiui) studentų mokslinių darbų apžiūra, kurią surengė Vilniaus valstybinis universitetas. Apžiūrai buvo pateikti 52 mūsų studentų moksliniai darbai, iš kurių 6 įvertinti pirmo ir 18 antro laipsnio premijomis; visi kiti darbai pažymėti garbės raštais. 1950 m. lapkričio 19 d. įvyko SMD ataskaitinis susirinkimas. SMD aktyvistai apdovanoti atminimo dovanėlėmis (daugiausia - knygomis). Išrinkta nauja centrinė taryba. Naujosios tarybos pirmininku tapo Statybos f-to IV k. studentas F. Norkus. Tuo pokario Kauno universiteto studentų mokslinė veikla ir baigėsi, nes jau 1950 m. pabaigoje Universitetas buvo reorganizuotas į dvi savarankiškas aukštąsias mokyklas Kauno politechnikos ir Kauno medicinos institutus. Baigiant šio laikotarpio (1 9 4 4 -1 9 5 0 m.) studentų mokslinės veiklos aprašymą, norisi pabrėžti, kad daugelis to meto studentų buvo tikri mokslo entuziastai. Todėl visiškai nėra ko stebėtis, kad daugelis jų , baigę studijas, pasuko ne lengvu karjeros keliu, o atkakliai toliau tęsė pradėtą sunkų mokslinį darbą, tapo žinomais mokslininkais, pedagogais, valstybinių premijų lauretais. Tai akademikai A. Čyras, A. Kudzys, K. Ragulskis, profesoriai J. Blužas, J. Degutis, A. Demidavičiūtė - Baubinienė, A. Gulbinskas, D.Maciulevičius, M. Martynaitis A. Mickis, A. Prokopčikas, J. Sadauskas,

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

251

J. Slavėnas, E. Stalioraitytė, H. Šimkus, V. Zelionkaitė, docentai S. Abramauskas, V. Jurėnas, N. Kunickis, A. Laigonaitė, F. Norkus, J. Sabaliauskas, E. Vaineikis ir daug daug kitų. Dabar apžvelgkime kitą studentų mokslinės veiklos periodą - Kauno politechnikos instituto - laikotarpį. Tai ilgiausias ir ryškiausias laikotarpis, trukęs beveik 40 metų. Per šį laiką studentų mokslinis darbas ne tik išaugo, sustiprėjo, bet ir visapusiškai suklestėjo, pasiekė gražių laimėjimų. Atlikta daug svarių, reikšmingų darbų, išaugo ištisa plejada žymių mokslininkų, kurių darbai plačiai žinomi ir Lietuvoje, ir tarptautinėje arenoje. Tačiau bene svarbiausia tai, kad studentų mokslinis darbas tapo jau ne atskirų entuziastų reikalu, o mokymo proceso sudedamąja dalimi. Be abejo, šiai veiklai iškeroti labai daug padėjo dar Universiteto laikais sukurti tvirti jos pamatai. Daugelis priemonių - konferencijos, konkursai, parodos, -pradėtos Universitete, vėliau tapo tradicinėmis ir būdavo rengiamos net tuo pačiu metų laiku. Žinoma, būta šioje veikloje ir trūkumų, iš kurių bene pagrindiniais reikia laikyti bereikalingą masiškumo vaikymąsi bei formalizmą. Ypač ryškiai tai pasireiškė antrojoje šio laikotarpio pusėje, kai tuometinių Sovietų Sąjungos bei respublikos aukštojo mokslo ministerijų vadovybės nurodymu buvo reikalaujama vos ne šimtaprocentinio studentų dalyvavimo mokslinėje veikloje. Prasidėjusios tarp aukštųjų mokyklų nereikalingos varžybos - kas greičiau mokslo naujoves įgyvendins praktikoje - padarė daugiau žalos nei naudos, nes tuo metu mokyklos šiai akcijai dar nebuvo pasirengusios. Visą šį Instituto studentų mokslinės veiklos laikotarpį reikia suskirstyti į du lygius etapus. Pirmąjį - 1 9 5 1 -1 9 7 0 m., kai studentų mokslinis darbas buvo atliekamas tik savanoriškumo principu ir šios veiklos vadovaujantis bei ją koordinojantis organas buvo studentų mokslinė draugija, jos centrinė bei fakultetinės tarybos, vadovaujamos mokslinių vadovų, ir antrąjį - 1 9 7 1 -1 9 9 0 m., kai studentų mokslinis darbas tapo mokomojo proceso dalimi, privalomu visiems studentams, ir šios veiklos vadovaujančiu organu tapo studentų mokslinio darbo taryba (SMDT). Tiesa, studentų mokslinė draugija sėkmingai veikė ir antruoju laikotarpiu, tačiau dabar ji užsiiminėjo daugiausia tik organizaciniais bei propagandiniais-agitaciniais reikalais. Jos vadovaujančių organų - tarybų bei valdybų (pastarosios atsirado 1974 m. vietoj ligi tol buvusių tarybų) - rinkimai vykdavo kasmet per ataskaitinius susirinkimus arba konferencijas, kur būdavo apžvelgiami nuveikti darbai, analizuojami darbo trūkumai ir numatomi būdai jiems pašalinti. Dabar neįmanoma būtų išvardyti visų dirbusiųjų šiose tarybose (valdybose), tačiau centrinės tarybos (Instituto valdybos) pirmininkų sąrašą, remiantis archyviniais bei to laiko spaudos duomenimis, vis dėlto pavyko sudaryti; jis pateiktas 14.1 lentelėje. Iš čia matyti, kad per visą studentų mokslinės draugijos gyvavimo laikotarpį (įskaitant ir Universiteto laikotarpį) centrinės tarybos (valdybos) pirmininkais iš viso buvo išrinkta 30 įvairių fakultetų studentų, iš jų tik viena mergina. Po tris kadencijas dirbo du (S. Šinkūnas ir J. Bernatonis) pirmininkai, po dvi - 8, o visi kiti - po vieną kadenciją. Centrinės tarybos moksliniu vadovu iki 1956 m. buvo profesorius J. Janickis. Po jo porą metų mokslinio vadovo pareigas ėjo Statybinės mechanikos katedros docentas S. Vasauskas.

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

252

14.1 lentelė Studentų mokslinės draugijos centrinės tarybos(lnstituto vaidybos) pirmininkų SĄRAŠAS Metai

Aukštoji mokykla

Stasys Abramauskas

1948-1949

KVU

2.

Jonas Sabaliauskas

1949-1950

3.

Ferdinandas Norkus

1951 ir 1953

KPI

4.

Algirdas Kęsminas

1952

1)

5.

Antanas Pilypaitis

1954

))

6.

Kazimieras Rekevičius

1955-1956

11

7.

Celestinas Paulauskas

1956-1957

H

8.

Pranas Ivanauskas

1957-1958

JI

9.

Juozas Deltuva

1958-1959

n

1960

n

Eil. Nr. 1.

Vardas, pavardė

10.

Bronius Grigaliūnas

11.

Adolfas Brėskis

1961-1962

J)

12.

Alfonsas Tamošiūnas

1963-1964

u

13.

Petras Lazarevičius

1965-1966

ii

14.

Vaclovas Bartkevičius

1967-1968

ii

15.

Stasys Maciulevičius

1969

ii

16.

Stasys Šinkūnas

1970-1972

ii

17.

Romas Marcinkevičius

1973

ii

18.

Juozas Bernatonis

1974-1976

u

19.

Danas Šafranavičius

1977

ii

20.

Ramūnas Garbaravičius

1978

ii

21.

Vytautas Židonis

1979

u

22.

Gintautas Paulauskas

1980

ii

23.

Rimantas Dapkus

1981

ii

24.

Kęstutis Noreikis

1982

ii

25.

Arūnas Tomkevičius

1983

u

26.

Virgilijus Žukauskas

1984

ii

27.

Audrius Stackevičius

1985

u

28.

Kęstutis Jablonskis

1986

ii

29.

Edita Deksnytė

1987-88

ii

30.

Kęstutis Rudgalvis

1989-90

ii

Vėliau SMD centrinę tarybą globojo prorektoriai mokslo reikalams prof. P. Baskutis ir doc. R. Chomskis. 1971 m., įkūrus studentų mokslinio darbo tarybą, oficialiuoju draugijos

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

253

moksliniu vadovu tapo šios tarybos pirmininkas docentas (vėliau profesorius) J. Slavėnas. Pastarasis šias pareigas ėjo iki Politechnikos instituto, o kartu ir iki studentų mokslinės draugijos, gyvavimo pabaigos. Studentų mokslinės draugijos centrinę tarybą (Instituto valdybą) dažniausiai sudarė trys sektoriai: mokslinis metodinis, propagandinis-agitacinis ir organizacinis. Renkamų jos narių skaičius būdavo nevienodas, bet dažniausiai svyruodavo nuo 9 iki 12 žmonių. Įsteigus Politechnikos institutą, dieninio skyriaus studentų kasmet sparčiai, nors ir netolygiai, daugėjo. Kartu keitėsi ir studentų mokslinės draugijos narių skaičius. Šio pokyčio dinamika grafiškai pavaizduota 14.1 paveiksle; čia abscisių ašyje - metai, o ordinačių - SMD narių skaičius ir jų procentas nuo bendro dieninio skyriaus studentų skaičiaus.

14.1 pav. Studentų mokslinės draugijos narių skaičius

Matyti, kad šis pokytis nėra tolygiai didėjantis. Būta ir nuosmukių. Ypač ryškiai draugijos narių sumažėjo apie 19 5 8 -1 9 6 4 m. Šiuo laikotarpiu sumažėjo ir bendras, ir procentinis (nuo 24,0 proc. - 1955 m. iki 9,9 proc. - 1960 m.) narių skaičius. Procentinį sumažėjimą galima būtų paaiškinti sparčiu Instituto studentų daugėjimu, bet absoliutinio sumažėjimo nuo 817 narių (1955 m.) iki 353 (1960 m.) objektyviai paaiškinti beveik neįmanoma. Matyti, per mažai šiam reikalui buvo skiriama dėmesio. Be to, draugijos centrinė taryba šiuo laikotarpiu neturėjo net mokslinio vadovo. Tik 1961 m. doc. R. Chomskiui tapus prorektoriumi mokslo reikalams, reikalai pradėjo gerėti, ir studentų, dirbančių mokslinį darbą, ėmė ryškiai daugėti. Septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo ryškėti nauja studentų mokslinės veiklos tendencija. Studentų mokslinis darbas pamažu pradėjo tapti sudedamąja mokomojo proceso dalimi. Beje, ne visi mokslinį darbą dirbantys studentai stodavo arba būdavo priimami į studentų mokslinę draugiją. Draugijos nariais galėjo tapti tik rezultatyviai dirbantys mokslinį darbą studentai, t. y. pasiekę tam tikrų mokslinių rezultatų, dalyvaujantys konferencijose, konkursuose ir pan., bei, žinoma, pareiškę norą įstoti į draugiją. Todėl nuo šiol jau pradeda skirtis sąvokos „studentų mokslinės draugijos narys“ ir „studentas, dirbantis mokslinį darbą“. Skiriasi ir jų skaičiai. Tai vaizdžiai galima matyti iš 14.1 ir 14.2 paveiksluose grafiškai pavaizduotų duomenų; čia 14.2 - ame paveiksle pateiktas studentų, dirbančių mokslinį darbą skaičius, aprėpia visus studentus, dirbančius mokslinį darbą tiek laisvalaikiu, tiek mokomojo proceso (užsiėmimų) metu, nepriklausomai nuo to, ar jie yra draugijos nariai, ar ne. Daugiausia mokslinį darbą dirbusių studentų Institute buvo 1980 m.

254

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

Vėliau dėl būtinos tarnybos sovietų armijoje, šis skaičius sumažėjo, tačiau procentinis dirbančiųjų skaičius, pasiekęs apie 90 proc. lygį, stabilizavosi ir išliko beveik nepakitęs iki Instituto gyvavimo pabaigos.

14.2 pav. Studentų, dirbančių mokslinį, darbą skaičius

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje kai kurios katedros (Tekstilės technologijos, Organinės chemijos ir kt.) į savo kuruojamų specialybių mokymo planus rado galimybę įtraukti mokomąją discipliną „Mokslinio tiriamojo darbo pagrindai“. Pradžioje tai buvo fakultatyvinė (alternatyvinė), o vėliau privaloma disciplina visiems tos specialybės studentams. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir kitos katedros. Jau 1972 m. ši disciplina buvo skaitoma 12 (iš 43) specialybių studentams, o 1976 m. - net 28 specialybių studentams. Tiesa, kai kurios katedros į tai ilgą laiką žiūrėjo neigiamai; jos inertiškai laikėsi senų konservatyvių pažiūrų, manydamos, kad visus studentus supažindinti su mokslinio tyrimo pagrindais nėra būtina. Todėl Instituto mokslinė taryba bei rektoratas, apsvarstę šį klausimą, primygtinai rekomendavo specialybinėms katedroms nuo 1977 mokslo metų šią discipliną įtraukti į visų specialybių mokymo planus bei užsiėmimų tvarkaraštį ir laikyti ją privaloma visiems studentams. Tuo metu disciplina buvo dėstoma vieną semestrą (dažniausiai III ar IV kurse), o jos apimtis turėjo sudaryti ne mažiau kaip 30 valandų. Ši rekomendacija greitai davė teigiamų rezultatų. Jau 1978 m. apie 70 proc. visų specialybių studentų užsiėmimų tvarkaraščiuose (kartais skirtingais pavadinimais) figūravo ši disciplina, o netrukus ji dėstyta visų specialybių studentams. Dažnai per šios disciplinos paskaitas įgytos teorinės žinios būdavo realizuotos praktikoje, atliekant kitų disciplinų laboratorinius , kursinius ar kt. darbus. Tuo būdavo sudaromos galimybės mokomojo proceso metu atlikti gana plačios apimties ir reikšmingus mokslinius tyrimus. Nemaža dalis studentų šiuos tyrimus tęsdavo savo laisvalaikiu ir pasiekdavo itin gerų rezultatų. Taigi visas studentų mokslinis darbas dabar susidėjo tarsi iš dviejų dalių (etapų): 1) privalomojo mokslinio darbo, atliekamo per mokomąjį procesą, ir 2) neprivalomo, atliekamo studentų laisvalaikiu. Nors senesnes tradicijas turėjo darbas, atliekamas studentų laisvalaikiu, tačiau abu jie vienas su kitu glaudžiai siejosi ir iš esmės sudarė vieningą mokslinio kūrybinio darbo sistemą, besiskiriančią tik šio darbo atlikimo formų įvairove. Šią įvairovę savaime diktavo paties darbo specifika. Mokomojo proceso studentų mokslinis darbas - tai specialiųjų mokslinio tiriamojo darbo disciplinų teorinių bei praktinių užsiėmimų klausymas, mokslinio darbo elementai laboratoriniuose bei kursiniuose darbuose, projektuose, mokslinis darbas per gamybines

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

255

praktikas, moksliniai diplominiai darbai ir kt., o mokslinis darbas, atliekamas studentų laisvalaikiu, - tai darbas moksliniuose būreliuose, darbas prie ūkiskaitinių ir biudžetinių temų, projektavimo-konstravimo biuruose ir skaičiavimo centruose, paskaitinis darbas mokyklose ir visuomenei, išradybinis-racionalizacinis darbas ir kt. Laikui bėgant šios studentų mokslinio darbo formos keitėsi, tobulėjo. Ypač intensyviai kito mokomojo proceso darbo formos, metodai bei apimtys. Itin didelį teigiamą vaidmenį, užtikrinantį nenutrūkstamą vientisą studentų dalyvavimą moksliniame tiriamajame darbe per visus mokomojo proceso etapus, suvaidino specialybinio kompleksinio mokslinio tiriamojo darbo plano visam studijų laikotarpiui parengimas ir jo įgyvendinimas. Šio plano sudarymas baigtas 1980 m., o jo įgyvendinimas - 1 9 8 5 -1 9 8 6 m. Vėliau šis planas buvo tobulinamas, sudaromas tipinis jo variantas. Remiantis tipiniu kompleksiniu planu, studentų moksliniam tiriamajam darbui per visą studijų laikotarpį buvo skiriama apie 140-150 tvarkaraštinių ir apie 1 80-300 savarankiško darbo valandų. Iš jų bendramokslinėms disciplinoms (I-II kuyse) 2 9 -5 3 tvarkaraštinės ir 4 5 -1 3 5 savarankiško darbo valandos, bendratechniškosioms (III-IV k.) atitinkamai 3 2 -1 0 2 ir 4 4 -9 4 valandos ir specialybinėms disciplinoms - 7 8 -1 5 0 ir 9 0 -2 0 0 valandų. Įdomu tai, kad toks kompleksinio darbo planas sudarytas ne vien dieninio skyriaus studentams. 1983 m. toks planas parengtas ir vakarinio skyriaus visų specialybių studentams. Jis labai teigiamai įvertintas sąjunginės Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijos. Kalbant apie studentų mokslinį darbą, atliekamą jų laisvalaikiu, reikia pasakyti, kad nors tuo metu Institute būta didelės studentų mokslinio darbo formų įvairovės, tačiau darbas studentų moksliniuose būreliuose visada buvo viena pagrindinių šios studentų mokslinės veiklos formų. Institutui augant, būrelių nuolatos daugėjo (nuo 20 - 1951 m. iki 90 1988 m.). Instituto gyvavimo pabaigoje moksliniai būreliai veikė beveik prie visų katedrų (išskyrus Karinę ir Sporto) ir mokslinių laboratorijų. Čia buvo atliekama didžioji dalis visų ūkiskaitiniais bei biudžetiniais pagrindais finansuojamų darbų. Tokius darbus per paskutinį Instituto gyvavimo dešimtmetį kasmet dirbo apie 2 5 0 0 -3 0 0 0 studentų (daugiausia 1981 m. - 3124 studentai ir mažiausia 1987-aisiais - 2398). Tai sudarė apie trečdalį visų dieninio skyriaus studentų. Gana daug studentų dirbo ir 1961 metų pradžioje įsteigtame projektavimokonstravimo biure (PKB). Pirmuoju jo viršininku paskirtas didelis šio darbo entuziastas inž. (dabar docentas) V. Gulbinas. Sutelkęs būrelį etatinių specialistų (pradžioje jų dirbo 7), jis į šią veiklą, įtraukė Instituto dėstytojus ir studentus. Jau pirmaisiais biuro gyvavimo metais jame dirbo per 200 studentų, o daugiausia biure studentų dirbo 1977 m. - 926. Vėlesniais metais jų kiek sumažėjo ir per paskutinįjį (devintąjį) dešimtmetį kasmet PKB dirbo vidutiniškai apie 6 5 0 -7 0 0 studentų. Gerai dirbo sektoriai, veikę prie Mašinų gamybos ir Statybos (santechnikos) fakultetų bei MTS „Vibrotechnika“. Studentai, dirbdami PKB, labai glaudžiai siejo mokymo ir praktinį darbą. Čia jie atlikdavo daugybę realių kursinių bei diplominių projektų. Kai kuriuos objektus projektuodavo net kelios studentų kartos. Pvz., 1966 m. studentai P. Tulius ir R. Kulikauskas sukonstravo mokomąsias tekinimo stakles. 1972 m. teko šias stakles modernizuoti. Šio darbo ėmėsi nauja diplomantų grupė J.Ambrazas, A. Lukošius ir L. Christofonovas, vadovaujama ankstesnių autorių. Baigę Institutą, šie diplomantai liko dirbti PKB ir savo kūrybinę patirtį perdavinėjo jau kitiems studentams. Tai iš tiesų graži estafetė. Dirbdami PKB, studentai, aktyviai dalyvaudavo ir

256

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

įvairiuose konkursuose, o ypač Sąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje (VLUPP) Maskvoje. Be jau anksčiau minėtų įprastinių studentų mokslinio darbo formų, dalis studentų (apie 100 - 150 kiekvienais metais) mokėsi dar pagal individualius mokymo planus. Tai labai gabūs studentai, vadinami studentais-aspirantais, kurie baigę Institutą stodavo į aspirantūrą ir ruošdavo kandidatines disertacijas. Dažnai tokios disertacijos būdavo jų diplominio darbo tęsinys, kurias jie paruošdavo, o kartais ir apsigindavo per vienerius dvejus metus. Kai kurie jų toliau ruošė ir sėkmingai apsigynė ir daktarines disertacijas, tapo profesoriais. Tai V. Židonis, J. Staniškis, V. Janickis ir kt. Dirbdami mokslinį, ypač ūkiskaitinį, darbą, Instituto studentai nevengė ir išradybinės bei racionalizacinės veiklos. Ši veikla ypač suaktyvėjo nuo septintojo dešimtmečio vidurio. Tuo metu kasmet būdavo pateikiama kelios dešimtys (20 - 40) paraiškų išradimų autorinėms teisėms gauti. Nemaža dalis šių paraiškų būdavo patenkinamos, t.y. studentai būdavo pripažįstami išradimų autoriais ir gaudavo autorystės liudijimus. Daugiausia - net 23 tokių liudijimų gauta 1987 m. ir mažiausia - 5 - 1983 m. Iš viso per 1 9 7 0 -1 9 8 8 m. laikotarpį 301 studentas gavo 381 autorystės liudijimą (kai kurie studentai gavo po 2 liudijimus ir daugiau). 1982 m. Institute buvo įkurta Sąjunginės išradėjų - racionalizatorių draugijos (VIRD) pirminė studentų organizacija, jungianti apie 400 narių. Racionalizacine veikla studentai dažniausiai užsiiminėdavo per gamybines praktikas bei dirbdami PKB. Tai daugiausia palyginti nedideli technologijos bei įrengimų patobulinimai, duodantys tam tikrą ekonominį efektą. Be to, visi šie patobulinimai bei išradimai būdavo labai glaudžiai siejami su būsimais studentų diplominiais projektais (darbais). Todėl daugelis jų valstybinės egzaminų komisijos (VEK) būdavo rekomenduojami įdiegti. Tokių buvo apie 50-60 proc. visų diplominių projektų (darbų). Daugiausia tokių rekomendacijų gauta 19 8 3 -1 9 8 4 m. - 1363. Dar vienas labai svarbus studentų mokslinės veiklos baras - jų mokslinių darbų publikavimas. Tiesa, patekti į kokį nors sąjunginį ar respublikinį leidinį studentai praktiškai tegalėjo tik kartu su savo moksliniais vadovais, ir tai labai retai; specialių, ypač periodinių, leidinių vien studentams nebuvo. Tačiau dažnai būdavo spausdinamos įvairių konferencijų darbų anotacijos, pranešimų tezės, išradimų aprašymai biuletenyje ir kt. Tuo būdu kasmet buvo išspausdinama apie 100-300 mokslinių studentų straipsnių. Ypač sėkmingas buvo 1981-1985 m. laikotarpis - kasmet išspausdinta daugiau kaip po 300 straipsnių (daugiausia - 367 straipsniai buvo išspausdinti 1985 m.). Mokslinį darbą dirbti labai skatino studentų dalyvavimas mokslinėse konferencijose. Viena gausiausių, tapusi tradicine, - viso Instituto studentų mokslinė - techninė konferencija (SMTK), kuri vykdavo kasmet pavasarį (išskyrus 1968 m.), dažniausiai kovo-balandžio mėn. Per visą KPI gyvavimo laikotarpį įvyko 37 tokios konferencijos: pirmoji - 1951 m., o paskutinė - 37-oji - 1988 m. Pranešimų skaičius konferencijose būdavo maždaug proporcingos studentų, dirbančių mokslinį darbą, skaičiui; jų augimo dinamika penkmečiais pateikta 14.3 pav.; čia abscisių ašyje nurodyti metai ir konferencijos numeris, o ordinačių pateiktųjų darbų skaičius.

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

1950 I

1955 V

257

1960 X

1965 XV

1971 XX

1976 XXV

1981 XXX

1986 XXXV

14.3 pav. Instituto SMTK pateiktų darbų skaičius

Paskutinėse dvejose konferencijose (jos neparodytos 14.3 pav.) pranešimų būta šiek tiek mažiau (36-oje - 1946 ir 37-oje apie 1900). Konferencijos sekcijose pranešimai būdavo įvertinami, o jų autoriai apdovanojami atminimo dovanėlėmis, knygomis, pagyrimo raštais ir pan. Geriausi pranešimai būdavo rekomenduojami skaityti kitų aukštųjų mokyklų ar sąjunginėse konferencijose. Įdomu ir tai, kad pranešimų kokybė tolydžio gerėjo. Pirmosiose konferencijose dominavo apžvalginio-referatinio pobūdžio darbai, o vėlesnėse - tiriamojo pobūdžio eksperimentiniai teoriniai darbai, turintys ir mokslinę, ir praktinę reikšmę. Nors Instituto SMTK dalyvių bei pranešimų kasmet daugėjo, jos populiarumas tarp studentų mažėjo. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad šios konferencijos ir pranešėjai, ir klausytojai iš esmės buvo tik savos mokyklos studentai. Todėl KPI studentai, sužinoję, kad Užkaukazės respublikų studentai organizuoja Kaukazo zoninę - tarprespublikinę konferenciją, pasiūlė rengti Pabaltijo respublikų zoninę mokslinę technikinę konferenciją. Šiai iniciatyvai gyvai pritarė Talino politechnikos ir Rygos universiteto studentai. Šią studentų idėją labai aktyviai rėmė ir tuometinis Instituto direktorius (vėliau rektorius) akademikas K. Baršauskas. Apie tai išgirdę Baltarusijos respublikos aukštųjų mokyklų studentai, išreiškė norą taip pat aktyviai dalyvauti tokios konferencijos darbe ir pasisiūlė būti vienais iš jos organizatorių. Pirmoji Pabaltijo ir Baltarusijos respublikų aukštųjų mokyklų SMTK įvyko Kauno politechnikos institute 1955 m. balandžio 7 - 11 d. Jos darbe dalyvavo 14 aukštųjų mokyklų studentų, perskaitę 94 pranešimus (iš jų 21 KPI studentai). Konferencijos dalyviams buvo suruoštos ekskursijos į Kauno gamyklas, fabrikus, organizuotos nuotaikingos vakaronės, koncertai. Apskritai konferencijai gražiai pasiruošta, išspausdinta konferencijos programa, darbų anotacijos, įvairūs plakatai ir kt. Baigiamajame posėdyje nutarta tokias konferencijas organizuoti kasmet. Nuolatiniais konferencijos organizatoriais buvo patvirtinti Kauno, Talino ir Baltarusijos politechnikos institutai bei Rygos universitetas (vėliau politechnikos institutas). Pasibaigus vienam konferencijos ratui (Kaunas - Talinas - Ryga - Minskas), ta pačia tvarka prasidėdavo naujas. Pagaliau konferencijos nuolatiniais organizatoriais tapo ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) technologijos ir žuvies pramonės bei ūkio institutas. Jam be eilės buvo

258

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

pavesta organizuoti XI SMTK, kuri įvyko 1965 m. pavasarį. Nuo tada ją imta vadinti Pabaltijo ir Baltarusijos respubliką ir Kaliningrado srities aukštųjų mokyklų SMTK. Po to konferencijos vyko Rygoje (XII), Minske (XIII) ir vėl Kaune (XIV). Šia konferencija prasidėjo naujas - ketvirtasis konferencijų organizavimo ratas. Per šį laiką labai padaugėjo ir mokyklų konferencijos dalyvių, ir pranešimų (žr. 14.2 lentelę). Vien KPI studentai XIV konferencijoje perskaitė rekordiškai daug pranešimų - 185. Todėl nuo šiol nutarta apriboti konferencijos bendrą pranešimų skaičių 500, o mokykloms - nuolatinėms konferencijos organizatorėms rekomenduota į ją siųsti ne daugiau kaip 50 pranešėjų. 14.2 lentelė Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos respublikų (bei Kaliningrado srities) SMTK Eilės Nr.

Metai

I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV XV XVI XVII XVIII XIX XX XXI XXII XXIII XXIV XXV XXVI XXVII XXVIII XXIX

1955 1956 1957 1958 1959 1960 1961 1962 1963 1964 1965 1966 1967 1968 1969 1970 1971 1972 1973 1974 1975 1976 1977 1978 1981 1982 1983 1984 1985

Perskaityta pranešimų

Konferencijos pravedimo vieta

Dalyvavo aukštųjų mokyklų

Iš viso

Kaunas Talinas Ryga Minskas Kaunas Talinas Ryga Minskas Kaunas Talinas Kaliningradas Ryga Minskas Kaunas Kaliningradas Talinas Ryga Minskas Kaunas Talinas Kišiniovas Ryga Minskas Kaunas Talinas Kišiniovas Ryga Minskas Kaunas

14 13 12 15 15 20 21 20 21 21 23 42 40 40 35 32 34 40 41 37 43 30 41 51 35 22 21 27 30

94 118 160 275 217 194 237 350 367 480 269 598 663 627 539 509 497 747 455 540 652 450 448 467 494 619 415 432 300

KPI (KTU) studentų 21 30 33 25 66 35 33 50 107 71 65 50 56 185 50 53 48 51 87 52 45 35 50 100 41 49 33 29 128

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

XXX XXXI XXXII XXXIII XXXIV XXXV XXXVI

1986 1987 1988 1989 1990 1991 1992

Talinas Kišiniovas Ryga Minskas Kaunas Talinas Kišiniovas

259

24 27 35 38 27 11 9

347 613 353 506 190 98 184

35 36 39 28 63 6 7

Kadangi mokykla-konferencijos organizatorė turėjo teisę kviesti į konferenciją svečių ne tik iš savosios zonos (Pabaltijo, Baltarusijos ir Kaliningrado srities) aukštųjų mokyklų, bet ir iš kitur, tai joje dalyvaudavo beveik visų Sovietų Sąjungos respublikų studentai. Ypač ją pamėgo Užkaukazės respublikų bei Maskvos ir Leningrado (Sankt Peterburgo) studentai. Į konferenciją buvo kviečiami studentai net iš kai kurių tuo metu vadinamų demokratinių šalių. Pvz., Kauno studentai dažniausiai kviesdavosi Lenkijos respublikos Bialistoko (Baltstogės) politechnikos instituto studentus, estai - vengrus iš Debreceno ir t. t. Tuo būdu konferencija tapo ne tik sąjungine, o iš dalies ir tarptautine. XV SMTK vėl be eilės organizavo Kaliningrado technikos ir žuvies pramonės bei ūkio institutas (to priežastis - instituto jubiliejus). Tačiau tai buvo paskutinis kaliningradiečių akordas, nes tuoj po to Kaliningrado institutas iš viso atsisakė būti mokykla - nuolatine konferencijos organizatore. To priežastis - mokyklos specifika. Iš tiesų, tai gana objektyvi priežastis, nes tiek Kaune, tiek Taline, Rygoje ar Minske buvo labai sunku suburti sekcijas, nagrinėjančias specifinius žuvų ūkio bei jų pramonės technologijos klausimus. Pasitraukus kaliningradiečiams, suiro jau kurį laiką nusistovėjęs penkerių metų konferencijos organizavimo ciklas, gražiai sutapęs su 5 metų studijų trukme politechnikos institutuose. Tačiau netrukus reikalai vėl pakrypo sena vaga, nes kaliningradiečių vietą užėmė Kišiniovo politechnikos institutas; nuo tol (1975 m.) konferencija buvo vadinama Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos respublikų studentų mokslinė-technikinė konferencija. Nuo tada mokyklų - konferencijos nuolatinių organizatorių būrys tapo labai stabilus, ir buvo griežtai laikomasi jos organizavimo eiliškumo - Kaunas - Talinas - Kišiniovas - Ryga Minskas. Net ir tada, kai Talino politechnikos institutas dėl pasaulinės sporto olimpiados kai kurių rungčių, vykusių Taline, dvejus metus iš eilės (1979 ir 1980 m.) negalėjo organizuoti konferencijos, jos vedimo eiliškumas nebuvo suardytas. Paskutinioji, XXXVI, Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos respublikų SMTK įvyko 1992 m. balandžio mėn. Kišiniove. Tuo metu Kauno politechnikos institutas jau buvo reorganizuotas į Kauno technologijos universitetą. Dėl lėšų stokos paskutiniosios konferencijos darbe dalyvavo ir pranešimus skaitė tik 7 KTU studentai. Tuo baigėsi viena populiariausių tuometinėje Sovietų Sąjungoje konferencijų. Pradedant XIV, ji vykdavo tik SSRS aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministro įsakymu. Ministras tvirtindavo konferencijos organizacinį komitetą, dalyvių skaičių bei sąmatą. Kadangi konferencijos dalyvių, ypač iš kitų miestų, (o kartu ir sąmata) nuolatos buvo mažinama (pvz., XXXIV konferencijoje dalyvių negalėjo būti daugiau kaip 200), tai mokyklos organizatorės, nenorėdamos sumenkinti konferencijos reikšmės bei tradicijų, būdavo priverstos ieškoti būdų, kaip visa tai „apeiti“. Dažnai tai padaryti joms sekėsi. Todėl oficialiose ataskaitose rodomas konferencijos dalyvių skaičius dažniausiai būdavo kur kas mažesnis už faktiškąjį. Be to, ir konferencijos pravedimo faktiškosios išlaidos būdavo daug didesnės už sąmatoje numatytąsias. Čia jau daug priklausydavo nuo mokyklų vadovų sumanumo, nes organizacinio komiteto pirmininku paprastai, būdavo tvirtinamas mokyklos

260

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

- tų metų konferencijos rengėjos, rektorius. Be oficialaus konferencijos organizacinio komiteto, būdavo sudaromas dar organizacinis štabas, kuris ir atlikdavo visą tiesioginį (Juodąjį") konferencijos organizavimo darbą. Jo pirmininku būdavo skiriamas instituto prorektorius mokslo reikalams (keletą kartų juo buvo ilgametis instituto prorektorius doc. R. Chomskis), o pagrindinė šio darbo našta tekdavo studentų mokslinio darbo tarybai, studentų mokslinei draugijai bei jų padaliniams. Be to, nuošalyje nelikdavo ir kitos Instituto visuomeninės organizacijos bei atskiri administracijos skyriai - leidybos, ūkio, transporto, technikinis ir kt. Vien tik kelių šimtų atvykusių studentų apgyvendinimas rengėjams keldavo didelių rūpesčių, o kur dar parengimas ir išspausdinimas konferencijos programų, darbų tezių, įvairių plakatų, kvietimų, garbės raštų, diplomų, įvairių ekskursijų, priėmimų bei susitikimų organizavimas, draugystės vakaronių rengimas, konferencijos ženklelio, gairelių, aplankų gamyba, laikraščio specialaus numerio išleidimas ir 1.1. Konferencija turėjo savo vėliavą, buvo rašomas jos metraštis bei leidžiamas fotoalbumas. Konferencijos nuolatiniai organizatoriai kasmet stengėsi ją visaip tobulinti, sumanydavo vis kažką nauja ir pan. Ypač įspūdingi būdavo konferencijos plenariniai posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo ne tik studentai, dėstytojai, mokyklų vadovai, bet ir atsakingi to meto respublikų bei miestų vadovaujantys asmenys. Dažnai šie posėdžiai vykdavo teatruose, kur po oficialiosios dalies būdavo rodomi spektakliai, vykdavo koncertai. O kur dar atminimo medelių sodinimas, draugystės laužai ir t.t. Tai iš tiesų būdavo nuostabūs renginiai, kurie, ypač jauniesiems jų dalyviams, palikdavo neužmirštamą įspūdį. Konferencijos sekcijose studentų darbus (pranešimus) vertindavo specialios žiuri, sudarytos iš kvalifikuotų tos srities specialistų - profesorių, docentų, patyrusių mokslo darbuotojų. Geriausi darbai būdavo pažymimi medaliais bei diplomais, atminimo gairelėmis. Žinoma, tai daug priklausė ne tik nuo darbo kokybės, bet ir nuo to, kaip pranešėjas sugeba per konferenciją darbą pateikti. Kadangi pranešimai konferencijoje buvo skaitomi tik rusų kalba, tai nerusiškai kalbantiems būdavo kliūtis, siekiant gerai pasirodyti, o ypač aktyviai bei dalykiškai dalyvauti diskusijose. Todėl darbų vertinimas dažnai būdavo subjektyvokas. Antra vertus, kartais išryškėdavo ir savų sienų bei savų interesų problemos. Tačiau šie nedideli nesklandumai niekad neužgoždavo bendro puikaus konferencijos reginio, ne vieną jos dalyvį paskatinusį ir toliau žengti mokslo keliu. Daugelis jų vėliau tapo žymiais mokslininkais, profesoriais, net akademikais. Vien tik iš KPI galima paminėti Mokslų akademijos narius korespondentus R. Bansevičių, V. Domarką, D.Eiduką, L. Pranevičių, G.Žintelį, profesorius P. Balčiūną, V. Janickį, S. Masioką, V. Ostaševičių, J. Staniškį, R. Šeinauską, V. Židonį ir daugelį kitų. O kur dar Talino, Rygos, Minsko, Kišiniovo institutų atstovai? Reikėtų pažymėti dar vieną konferencijos bruožą. Kadangi kartu su studentais į konferenciją dažnai vykdavo ir aktyviausi moksliniai vadovai bei studentų mokslinės veiklos organizatoriai, tai konferencijos metu jiems būdavo organizuojami vadinamieji apskritieji stalai. Čia būdavo dalijamasi studentų mokslinės veiklos organizavimo patirtimi, aptariamos tolesnės šios veiklos perspektyvos. Kadangi prie tokių apskritųjų stalų dalyvaudavo daugelio buvusios Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų vadovų bei dėstytojų, tai tokie pasitarimai dažnai tapdavo savotiškais seminarais arba nedidelėmis konferencijomis. Buvo skaitomi pranešimai, po kurių dažnai įsiliepsnodavo labai įdomios ir naudingos diskusijos. Visa tai padėdavo rasti optimalius nagrinėjamųjų klausimų sprendimus. Taigi Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos respublikų SMTK, be abejonės, buvo vienas stambiausių bei reikšmingiausių renginių tiek KPI, tiek Talino, Rygos, Minsko bei Kišiniovo politechnikos institutų gyvenime.

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

261

Be aprašytųjų dviejų stambiausių ir tradicinių studentų mokslinių konferencijų, beveik kasmet dar būdavo rengiamos negausios (po 50-60 pranešimų) visuomenės mokslų konferencijos. Jos vykdavo daugiausia tik fakultetuose. Kai kuriais metais įvykdavo po dvi ir net tris (1987 m.) tokias konferencijas. 1980 m. Kauno politechnikos institutui buvo pavesta organizuoti sąjunginę radiotechnikos, elektronikos ir ryšių studentų mokslinę konferenciją. Pagrindinė šios konferencijos organizavimo našta teko Radioelektronikos fakultetui. Konferencija buvo organizuota pavyzdingai, išspausdinta jos programa, tezės, parengta visa kita reikalinga atributika. Dalyvavo 33 aukštosios mokyklos. Iš viso perskaityti 147 pranešimai, iš jų 25 pranešimus perskaitė KPI studentai. Labai teigiamai šią konferenciją įvertino ne tik svečiai, bet ir atitinkamų sąjunginių organų vadovai. Paminėtina, kad kasmet apie 50-70 Instituto studentų išvykdavo su pranešimais į kitų Sąjungos aukštųjų mokyklų konferencijas. Tokių mokyklų geografija buvo labai plati - siekė ne tik Maskvą, Leningradą, Kijevą, bet ir Novosibirską, Čeliabinską, Irkutską, Archangelską, Taškentą, Alma Atą, Tbilisį, Baku, Jerevaną ir daugelį kitų miestų. Be to, Instituto studentai skaitė pranešimus ir daugelyje tarptautinių konferencijų, kaip antai - Sofijoje (Bulgarija, 1970 m.), Drezdene (Vokietija, 1972 m.), Debrecene (Vengrija, 1973 m.), Izmyre (Turkija, 1977 m.), Bialistoke (Lenkija, 197 7 -1 9 8 2 m.), Prahoje (Čekija, 1987 m.) bei dalyvavo tarptautinėse parodose Plovdive (Bulgarija, 1983 m.), Prahoje (Čekija, 1987 m.) ir kt. Dalyvavimas tokiose konferencijose labai skatino aktyviai dirbti mokslinį darbą, nes tuo metu galimybė išvykti į užsienį buvo didelė ir ne kiekvienam pasiekiama prabanga. Be pranešimų, skaitomų mokslinėse konferencijose, seminaruose, būrelių susirinkimuose, KPI studentai skaitydavo ir populiarius pranešimus - paskaitas plačiajai visuomenei, vidurinių mokyklų bei technikumų moksleiviams, dirbo lektoriais fizikųmatematikų mokyklose, įvairiuose kursuose ir pan. Paskutinį Instituto gyvavimo dešimtmetį tokių pranešimų (paskaitų) kasmet būdavo skaitoma apie 7 0 0 -8 0 0 . Siekiant visapusiškai skatinti studentų mokslinę veiklą bei palyginti respublikos įvairių aukštųjų mokyklų studentų atliktų mokslinių darbų kokybę, jų vertę, buvo rengiamos respublikinės, miesto ir instituto studentų mokslinių darbų apžiūros bei parodos. Populiariausia jų buvo respublikinė studentų mokslinių darbų apžiūra, vykusi nuo 1949 iki 1969 metų - pradžioje (1 9 4 9 -1 9 5 5 m.) kasmet, o vėliau - kas antri metai. Tuo tarpu Kauno miesto aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų apžiūra ne tik nepasižymėjo populiarumu, bet netrukus buvo perorganizuota tik į visuomenės mokslų studentų darbų apžiūrą. KPI studentų dalyvavimo respublikinėje apžiūroje dinamika pateikta 14.4 pav. ; čia abscisių ašyje atidėti metai, o ordinačių - pateiktų darbų skaičiai. 1970 m. ligi tol buvusi respublikoje studentų mokslinių darbų apžiūrų sistema iš esmės pakeista ir priderinta prie visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje gyvavusios sistemos. Vietoj ligi šiol rengtų apžiūrų reguliariai vykdavo du konkursai, kiekvienas susidedantis iš keleto turų. Pirmasis apėmė gamtos, technikos ir humanitarinius mokslus (įskaitant dailę, architektūrą ir mediciną) ir antrasis - visuomenės mokslus. Pirmasis konkursas vykdavo kasmet ir turėjo tris turus - pirmąjį, arba aukštosios mokyklos (instituto), antrąjį respublikinį ir trečiąjį - sąjunginį. Visuomenės mokslų konkursas vykdavo kas dvieji metai ir buvo jau keturių turų - aukštosios mokyklos (instituto), miesto, respublikinį ir sąjunginį. Kiekvienas darbas, prieš patekdamas į aukštesnį turą (tiek gamtos, technikos bei humanitarinių mokslų, tiek visuomenės mokslų konkursuose), turėjo būtinai pereiti visas žemesniąsias pakopas.

262

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

14.4 pav. Darbų, pateiktų respublikinei apžiūrai, skaičius

Duomenys apie gamtos, technikos ir humanitarinių mokslų konkursui kasmet pristatomų darbų skaičių pateikti 14.3 lentelėje. Staigus kai kuriais metais pateikiamų darbų sumažėjimas (pvz., I ture 1981 m., antrajame ~ 1976 m.) nereiškia Instituto studentų mokslinės veiklos menkėjimo. Dažniausia šito priežastis - mokykloms nustatomi griežti pateikiamų darbų limitai. Be to, labai padidėjo ir pateikiamų darbų apiforminimo reikalavimai. Pvz., respublikiniam turui pateikiamieji darbai turėjo būti ne tik išspausdinti specialiomis mašinėlėmis, įrišti, bet iš anksto išversti į rusų kalbą, nes laiko tarpas tarp respublikinio turo pabaigos ir sąjunginiam turui darbų pateikimo termino kartais būdavo vos kelios dienos. Tad iš tiesų būdavo atrenkami ir pateikiami tik patys geriausieji darbai. 14.3 lentelė Darbų, pateiktų gamtos, technikos ir humanitarinių mokslų konkursui, SKAIČIUS Metai

1turas institutinis

II turas respublikinis

III turas sąjunginis

1970

620

462

46

1971

644

541

101

1972

750

587

85

1973

878

660

70

1974

1067

322

59

1975

1281

281

74

1976

1454

154

72

1977

1470

148

69

1978

1711

136

62

1979

1240

181

91

1980

2235

156

75

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

263

1981

1071

171

85

1982

1082

149

85

1983

1070

135

90

1984

1244

156

96

1985

1372

160

83

1986

1243

157

97

1987

1006

118

87

1988

902

128

80

1989

_

.

-

1990

-

-

-

Konkurso turuose prizines vietas laimėję darbų autoriai būdavo pažymimi įvairių laipsnių diplomais, garbės raštais, medaliais, piniginėmis premijomis, padėkomis. Visi apdovanojimai būdavo trijų lygių: už laimėjimus I ture apdovanodavo Institutas, II ture respublikinė aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerija ir III ture - sąjunginė aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerija, o vėliau ir mokslinės-techninės draugijos centro taryba bei sąjunginė išradėjų-racionalizatorių draugija. Duomenys apie Instituto studentų laimėjimus sąjunginiame ture pateikti 14.4 lentelėje. Iš jos matyti, kad KPI studentai iš viso yra laimėję net 48 medalius ir 131 sąjunginės aukštojo mokslo ministerijos diplomą. Tai buvo patys prestižiškiausi to laiko studentų mokslinių laimėjimų įvertinimai, o pasiektieji rezultatai - vieni geriausių visoje šalyje. Tai iš tiesų įspūdinga. Tačiau, žvelgiant į šiuos rezultatus, peršasi dvejopa mintis. Pirma - kelianti pasigerėjimą, o antra - abejonę. O gal tai ne vien tik doro, sąžiningo ir įtempto tiek studentų, tiek jų vadovų darbo vaisius, bet ir „visagalio plano“ formalaus vykdymo rezultatas? Galbūt. Tačiau atskiri negatyvūs atvejai negali užgožti bendro daugelio metų viso Instituto kolektyvo įtempto ir sąžiningo darbo rezultatų. 14.4 lentelė Gamtos, technikos ir humanitarinių mokslų konkurso III (sąjunginio) turo rezultatai Apdovanojimai Metai

Pristatyta darbų Iš viso Medaliai

Garbės

Diplomai Minis­ terijos

MTD CT

VIRD

raštai

Padėkos

1970

46

7

4

-

-

-

2

1

1971

101

8

3

-

-

-

1

3

1972

70

6

2

-

-

-

1

3

1973

70

10

2

8

-

-

-

-

1974

60

6

1

5

-

-

-

-

1975

74

10

2

8

-

-

-

-

Pasta­ bos

264

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

1976

72

10

1

9

-

_

_

_

1977

69

14

5

9

-

-

-

-

1978

62

7

-

7

-

-

-

-

1979

91

13

2

6

-

-

5

-

1980

75

20

3

14

-

-

3

-

1981

85

14

4

5

-

-

5

-

1982

85

15

4

5

-

-

4

-

1983

90

18

2

6

2

2

6

-

1984

96

24

3

13

5

3

-

-

1985

83

22

3

11

3

3

2

-

1986

97

19

4

10

2

2

-

-

1987

87

53

3

13

1

1

29

-

1988

80

Apdovanoti buvo visų fakultetų studentai, tačiau daugiausia medalių yra laimėję Mašinų gamybos, Cheminės technologijos bei Skaičiavimo technikos fakultetų ir MTS „Vibrotechnika“ dirbę studentai. Išvardyti jų čia nėra galimybės, tačiau vieną jų paminėti būtina. Tai Skaičiavimo technikos fakulteto studentas Arūnas Tomkevičius, kuris 1982 m. už darbą „Įvairių gabaritų elementų išdėstymas spausdinto montažo plokštėje“ (mokslinis vadovas doc. D. Rubliauskas) buvo apdovanotas ne tik sąjunginės ministerijos, bet ir SSRS Mokslų Akademijos prezidiumo medaliu bei premija už geriausią studentišką mokslinį darbą. Tai buvo pirmasis ir vienintelis toks aukštas apdovanojimas respublikoje. Kartu su konkurso pirmuoju turu kasmet būdavo rengiamos studentų mokslinių darbų, maketų, pagamintų prietaisų (ypač veikiančių), stendų ir kitokių įrenginių parodos. Jas gausiai lankydavo ne tik Kauno aukštųjų mokyklų studentai, bet ir technikumų bei vidurinių mokyklų moksleiviai. Taigi paroda atlikdavo ir nemažą proforientacinį darbą. Visuomenės mokslų konkursas, kurio visas pavadinimas buvo - „Visuomenės mokslų, komjaunimo istorijos ir tarptautinio jaunimo judėjimo problemų konkursas“, nors ir buvo visokeriopai skatinamas, tačiau tokio pasisekimo, kaip gamtos, technikos ir humanitarinių mokslų konkursas, neturėjo. Žinoma, čia didelės įtakos turėjo ir mokyklos techniškasis profilis. Antra vertus, studentams gilintis į šiuos mokslus nebuvo nei didelio noro, nei prasmės. Tad darbai būdavo silpnoki, daugiausia aprašomojo - referatyvinio pobūdžio, be gilesnių mokslinių tyrimų. Iš jų kiek išsiskirdavo tik ekonominio bei sociologinio profilio darbai. Be šių anksčiau aprašytų dviejų pagrindinių konkursų, tiek Institute, tiek respublikiniu mastu būdavo rengiami dar įvairūs proginiai konkursai, parodos bei atskirų žinybų konkursai, iš kurių paminėtini mokslinės-techninės draugijos respublikinės tarybos bei jos komitetų ir Lietuvos Mokslų Akademijos jaunųjų mokslininkų ir studentų konkursai. Tačiau šie konkursai nebuvo masiški ar labai populiarūs ir ryškesnės įtakos studentų mokslinei veiklai neturėjo. Reikėtų pridurti, kad Institute daugelį metų kasmet vykdavo dar vienas konkursas, tik ne studentų mokslinių darbų vertinimo, o tarp atskirų padalinių - fakultetų, katedrų, mokslinių laboratorijų, - siekiant nustatyti, kuris jų geriausiai organizuoja studentų

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

265

mokslinę veiklą. Konkurso rezultatus suvesdavo rektoriaus paskirta speciali komisija. Konkurso tarp fakultetų nugalėtojams bei prizininkams nupirkdavo 30 ekskursinių kelialapių į įžymius Sovietų Sąjungos miestus, mokslo bei kultūros centrus. Katedroms bei laboratorijoms, laimėjusioms konkursą, būdavo skiriama papildomų lėšų naujiems įrengimams įsigyti. Be to, aktyvūs studentų mokslinio darbo bei padalinių, konkurso nugalėtojų, vadovai būdavo apdovanojami Instituto garbės raštais, jiems išreiškiamos rektoriaus padėkos, o kartais skiriamos ir piniginės premijos. Tarp fakultetų prizines vietas dažniausiai yra laimėję Mašinų gamybos, Cheminės technologijos ir Automatikos fakultetai, o tarp katedrų - Staklių, Lengvosios pramonės mašinų, Radio aparatūros konstravimo, Organinės ir neorganinės chemijos, Medžiagų atsparumo, Hidraulikos, Politinės ekonomijos ir kt. Didelį vaidmenį populiarinant studentų mokslinę veiklą turėdavo kasmetinės (pradedant 1971 m.) šios veiklos populiarinimo dekados arba savaitės. Jų metu pirmųjų dviejų kursų studentams, buvo skaitomos paskaitos apie mokslinio darbo svarbą, organizuojami specialūs seminarai, susitikimai su žymiais mokslininkais, akademikais. Studentai lankydavosi katedrose, laboratorijose, susipažindavo su ten atliekamais moksliniais darbais, mokslinių būrelių veikla, dalyvaudavo ekskursijose į įvairius mokslinio tyrimo institutus bei kitas mokslo įstaigas. Visa tai labai teigiamai veikdavo jaunojo studento mąstyseną bei tolesnį jo pasirinkimą. Labai svarbų vaidmenį, plėtojant Instituto studentų mokslinę veiklą, suvaidino 1971 m. kovo 12 d. prie KPI rektorato įkurta studentų mokslinio darbo taryba (SMDT). Jai buvo pavesta vadovauti, plėtoti ir kontroliuoti visų Instituto padalinių (fakultetų, katedrų, mokslinių laboratorijų, PKB ir 1.1.) studentų mokslinę veiklą, taip pat teikti pagalbą liaudies ūkiui, apibendrinti ir skleisti sukauptą mokslinio darbo organizavimo patirtį, organizuoti studentų mokslinių darbų konkursus, parodas, rengti mokslines konferencijas, visaip populiarinti studentų mokslinę veiklą, atstovauti Institutui svarstant šią veiklą įvairiose organizacijose bei instancijose. Pagal patvirtintus SMDT veiklos nuostatus tarybą sudarė: pirmininkas, pavaduotojas, mokslinis sekretorius, fakultetų, visuomenės mokslų katedrų, projektavimo-konstravimo biuro ir tarpfakultetinės vibrotechnikos laboratorijos SMD tarybų moksliniai vadovai, mokslinio tyrimo sektoriaus, PKB, mokslo ir mokymo skyrių viršininkai,visuomeninių organizacijų atstovai ir studentų mokslinės draugijos centrinės tarybos pirmininkas. Iš viso per 30 asmenų. Tokia didžiulė ir gausi taryba, žinoma, negalėjo būti veiksminga ir darbinga. Be to, ji per metus rinkdavosi (į bendrus posėdžius) tik 3-4 kartus. Taigi visas kasdieninis darbas tekdavo pagrindiniam jos branduoliui - pirmininkui, pavaduotojaui, moksliniam bei technikiniam sekretoriui (pastarasis formaliai net ir nebuvo tarybos narys). Pirmuoju studentų mokslinio darbo tarybos pirmininku buvo paskirtas Mašinų gamybos fakulteto SMD tarybos mokslinis vadovas, Medžiagų atsparumo katedros docentas (vėliau profesorius) Jurgis Slavėnas, pirmininko pavaduotoju - Elektros sistemų katedros docentas Linas Markevičius ir moksliniu sekretoriumi - Metalų technologijos katedros docentas Jonas Navasaitis. Netrukus (1971 m. rudenį) buvo įsteigti keturi nuolatiniai tarybos sektoriai (jų steigimas, remiantis nuostatais, priklausė SMDT kompetencijai) ir paskirti jų vadovai: mokslinio darbo organizavimo ir metodikos (vadovas docentas, vėliau profesorius, KPI rektorius Vladas Domarkas), visuomenės mokslų (vadovė docentė Valentina Bastienė),

266

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

mokslo propagandos ir informacijos (vadovas docentas Aleksandras Gluosnis) ir konferencijų, apžiūrų-konkursų ir parodų (vadovas docentas Antanas Kumpikas). Vėliau buvo pertvarkytos ir žemesniųjų Instituto padalinių - fakultetų (bei jiems prilygintų) studentų mokslinio darbo organizavimo struktūros. Tuo tikslu 1972 m. įkurtos fakultetų, visuomenės mokslų katedrų (viena jungtinė) ir centrinės tarpfakultetinės vibrotechnikos laboratorijos studentų mokslinio darbo tarybos ir reglamentuotos jų sudėtys. Tarybas sudarė: pirmininkas, katedrų ir laboratorijų studentų mokslinio darbo vadovai, studentų mokslinės draugijos valdybos pirmininkas, projektavimo-konstravimo biuro skyriaus viršininkas (išskyrus visuomenės mokslų katedrų tarybą) ir visuomeninių organizacijų atstovai. Šių tarybų pirmininkais paskirti: vyr. dėst. K. Valužis (Automatikos fak.), doc. O. Šeštakauskienė (Chem.technologijos fak.), doc. R. Mukulys (Elektrotechnikos fak.), vyr. dėst. (dabar profesorius) P. Vanagas (Inž.ekonomikos fak.), doc. A. Navasaitienė (Lengvosios pramonės fak.), vyr. dėst. A. Juodis (Mašinų gamybos fak.), vyr. dėst. K. Bagdonas (Mechanikos fak.), doc. A. Tamašauskas (Radioelektronikos fak.), prof. J. Mikuckas (Statybos-santechnikos fak.), doc. E. Rudzevičienė (visuomenės mokslų katedrų), techn. m. kand. vyr. m. b. P. Varanauskas (centr. tarpfak. vibrotechnikos laboratorijas). Tuo pat metu šiek tiek pakeista Instituto SMDT struktūra. Vietoj ligi šiol buvusio konferencijų, apžiūrų-konkursų ir parodų sektoriaus įkurtas mokslinio bendradarbiavimo sektorius, kurio vadovu paskirtas docentas (dabar profesorius) Antanas Žiliukas, o jo pavaduotoju - docentas Antanas Kumpikas; SMDT nariais paskirti asist. Stasys Šinkūnas ir inž. Vytautas Gulbinas. Rektoriaus įsakymu papildyti tarybos nuostatai ir sektorių vadovai bei fakultetų (ir jiems prilygintų padalinių) SMDT pirmininkai įtraukti į Instituto studentų mokslinio darbo tarybą. Tarybos sektorių veikla buvo gana plati ir įvairiapusiška. Mokslinio darbo organizavimo ir metodikos sektorius rengė mokslinę ir metodinę medžiagą, nagrinėjančią studentų mokslinės veiklos organizavimo formas bei metodus, sudarinėjo konkursų tarp fakultetų, katedrų ir mokslinių laboratorijų nuostatus, kūrė ir tobulino studentų mokslinės veiklos apskaitos sistemą, teikė metodinę pagalbą padaliniams, rengė leidinius. 1973 m. (daugiausia šio sektoriaus narių pastangomis) parengta ir išspausdinta brošiūra (ats. redaktorius V. Domarkas) „Mokslinė - kūrybinė studentų veikla“. 1974 m. sektoriaus vadovą doc. V. Domarką pakeitė techn. m. k., vyr. dėst. (vėliau docentas) Algirdas Šermukšnis, o pastarąjį - jau 1975 m. - techn. m. k., vyr. dėst. (dabar docentas) Stasys Maciulevičius, kuris šias pareigas ėjo iki tarybos gyvavimo pabaigos. Jo pastangomis 1978 m. buvo išleistas antrasis SMDT leidinys „Studentų mokslinis-tiriamasis darbas“. Visuomenės mokslų sektorius daugiausia dėmesio skyrė visuomenės mokslų katedrų studentų mokslinio darbo tarybos ir mokslinių būrelių veiklos koordinavimui, organizuodavo visuomenės mokslų darbų konkursus bei konferencijas. Nuo 1974 m. rudens šiam sektoriui pavestos ir visuomenės mokslų katedrų studentų mokslinio darbo tarybos funkcijos. Mokslo propagandos ir informacijos sektorius daugiausia rūpinosi studentų mokslinės veiklos bei jų laimėjimų propagavimu spaudoje, organizuodavo kasmetines studentų mokslinio darbo populiarinimo dekadas (savaites), rengdavo susitikimus su technikumų bei vidurinių mokyklų moksleiviais, dirbo platų prof orientacinį darbą. Tačiau bene vienas ryškiausių šio sektoriaus veiklos barų buvo periodinio dviejų puslapių laikraščio „Kūrybinė mintis“ (savaitraščio „Už tarybinį mokslą“ priedo) leidimas, kurio pirmasis

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

267

numeris pasirodė 1972 m. sausio 26 d. Šio laikraščio atsakinguoju redaktoriumi visada būdavo sektoriaus vadovas (1 9 7 1 -1 9 7 4 ir 197 5 -1 9 7 7 m. doc. A. Gluosnis, 19 7 4 -1 9 7 5 m. doc. V. Misevičius ir 1 9 7 7 -1 9 8 8 m. doc. V. Jovaišienė). Iš viso išleisti 109 laikraščio „Kūrybinė mintis“ numeriai. (Paskutinysis dienos šviesą išvydo 1988.06.15.) Mokslinio bendradarbiavimo sektoriaus veiklos baras buvo itin platus. Tai kasmetinės Instituto studentų mokslinės-techninės konferencijos bei įvairių parodų ir konkursų rengimas, siuntimas studentų į kitų aukštųjų mokyklų, ypač užsienio, konferencijas ir svečių priėmimas pas save, pagaliau organizavimas prestižiškiausios bei populiariausios tarp studentų priemonės - Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos (1 9 6 5 -1 9 7 3 m. Kaliningrado srities) tarprespublikinės studentų mokslinės-techninės konferencijos (SMTK) (arba dalyvavimas joje). Glaudūs ryšiai buvo palaikomi su daugelio respublikų (Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Moldavijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos), miestų (Maskvos, Leningrado, Sverdlovsko, Novosibirsko, Kijevo ir kt. bei užsienio (Lenkijos, Vengrijos) aukštųjų techniškųjų mokyklų studentų mokslinio darbo tarybomis ir įvairiomis studentų organizacijomis,keičiamasi mokslinio darbo organizavimo patirtimi bei laimėjimais. Siekiant toliau gerinti bei tobulinti vadovavimą studentų mokslinei veiklai, 1977 m. prie SMDT įkurti dar du nauji padaliniai - planavimo ir kontrolės sektorius bei mokymotiriamojo darbo metodinė komisija. Planavimo ir kontrolės sektoriaus vadovu paskirtas Cheminės technologijos fakulteto docentas Vytautas Mickus. Šio darbo pagrindinis tikslas - tarybos darbo planų sudarymas ir jų vykdymo bei ataskaitų kontrolė. Tačiau netrukus nutarta vietoj šio sektoriaus įsteigti kontrolės ir apskaitos sektorių, o planavimu rūpintis pavesta mokslinio darbo organizavimo ir metodikos sektoriui. Naujajam sektoriui buvo iškeltas papildomas uždavinys - kuo greičiau parengti ir įgyvendinti automatizuotos studentų mokslinės veiklos apskaitos sistemą. Šio sektoriaus vadovu paskirtas matematinės įrangos katedros e.doc.p. Eugenijus Mačikėnas. Tačiau, nors ir buvo sukurtos kelios šios apskaitos matematinės įrangos programos, vis dėlto pati sistema nebuvo įgyvendinta. Mokymo-tiriamojo darbo metodinės komisijos pirmininku buvo paskirtas bendrosios elektrotechnikos katedros docentas (dabar profesorius) Povilas Balčiūnas, kuris šį darbą garbingai tęsė iki tarybos gyvavimo pabaigos. Pagrindiniai šios komisijos darbo uždaviniai buvo mokomosios disciplinos „Mokslinio tiriamojo darbo pagrindai“ programos sudarymas bei specialybinių studentų mokslinio tiriamojo darbo kompleksinių planų visam studijų laikotarpiui parengimas ir įgyvendinimas. Gana aktyviai šioje komisijoje dirbo Radiotechnikos katedros docentas Antanas Jocys (iki 1980 m.), Odos ir tekstilės gaminių technologijos katedros docentas Stanislovas Algimantas Ratautas ir Gamybos organizavimo katedros docentė Birutė Visokavičienė. Pastarieji du, vadovaujami doc. P. Balčiūno, 1985 m. išleido specialų leidinį „Mokslinis tiriamasis darbas mokymo proceso metu“. Tokia studentų mokslinio darbo tarybos struktūra išliko nepakitusi iki 1980 m. vidurio. Per šį laikotarpį, be minėtųjų asmenų, taryboje dar dirbo chem.m.kand. Aušra Saudargaitė (1 9 7 5 -1 9 7 7 m.), inž. Gailutė Neverdauskienė (1 9 7 7 -1 9 7 8 m.), doc. Juozas Žvinys (1 9 7 8 -1 9 8 0 m.), chem.m.kand. Halina Medekšienė (1 9 7 5 -1 9 7 7 m.), doc. (dabar prof.) Vladas Daugėla (1 9 7 5 -1 9 7 7 m.) ir kiti. 1980 m. birželio mėn., vadovaujantis sąjunginių organų nurodymais, patvirtinti nauji SMDT nuostatai ir iš esmės pakeista jos struktūra bei asmeninė sudėtis. Tarybos pirmininku tapo Instituto rektorius prof. M. Martynaitis, pavaduotojais - prorektoriai doc. R. Chomskis, doc. (dabar prof.) Č. Jakimavičius ir doc. (dabar prof.) J. Palaima. Iki tol buvęs

268

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

SMDT pirmininkas J. Slavėnas tapo vienu iš pirmininko pavaduotojų, o doc. L. Markevičius paskirtas tarybos moksliniu sekretoriumi. Gerokai pasikeitė ir taryba. Jos nariais tapo fakultetų dekanai, MTS viršininkai, PKS vedėjas, visuomeninių organizacijų vadovai, Instituto laikraščio redaktorius ir kt. Kadangi tokios sudėties taryba tapo grynai direktyviniu organu, tai visiems kasdieniniams reikalams tvarkyti prie tarybos buvo įkurtas darbo organas - tarybos sekretoriatas. Jam vadovauti pavesta tarybos pirmininko pavaduotojui J. Slavėnui ir moksliniam sekretoriui L. Markevičiui. Sekretoriato atsakingąja sekretore buvo paskirta techn.m.kand. Elvyra Žukienė. Ankstesnėje taryboje buvę sektoriai dabar buvo pavaldūs tarybos sekretoriatui. Jų vadovais liko beveik visi tie patys asmenys, išskyrus kūrybinio bendradarbiavimo sektorių; jo vadovu paskirtas e.doc.p. (dabar prof.) Mečislovas Rondomanskas. Sekretoriato nariais patvirtinti Instituto mokslo bei mokymo dalių bei PKS vedėjai, fakultetų bei MTS „Vibrotechnika“ SMDT pirmininkų pavaduotojai, studentų mokslinės draugijos Instituto valdybos pirmininkas ir kai kurie personaliai rektoriaus paskirti asmenys. Atitinkamai pertvarkytos ir fakultetų bei MTS „Vibrotechnika“ studentų mokslinio darbo tarybos. Jų pirmininkais tapo fakultetų dekanai ir MTS „Vibrotechnika“ mokslinis vadovas, o jų pavaduotojais - fakultetų (sektoriaus) SMD moksliniai vadovai. Pasibaigus reorganizavimo etapui, prasidėjo kūrybinio darbo laikotarpis. Ypač daug nuveikta tobulinant konkursų tarp fakultetų ir katedrų vedimo metodiką bei toliau plėtojant mokymo-tiriamąjį darbą. Todėl neatsitiktinai sąjunginė mokslinė tema „Konkurso geriausiai studentų mokslinį darbą organizuojančiai katedrai ir fakultetui išaiškinti rezultatų suvedimo metodikos tobulinimas“ buvo pavesta Kauno politechnikos institutui ir įtraukta į SSRS aukštosios mokyklos problemų mokslinio tiriamojo darbo 1 9 8 1 -1 9 8 5 m. koordinacinį planą (temos vadovu buvo paskirtas prof. J. Slavėnas ir vykdytojais - docentai S. Maciulevičius, L. Markevičius, E. Mačikėnas, P. Živatkauskas, A. Čitavičius ir vyr. dėst. D. Prašmantienė). Tema buvo įvykdyta laiku, gautieji rezultatai įvertinti teigiamai. 1981 metų pabaigoje vėl buvo atlikta nedidelė pertvarka - apskaitos ir kontrolės sektorius suskaidytas į du atskirus sektorius ir jų vadovais paskirti Valdymo sistemų katedros doc. Raimundas Stulpinas (apskaitos sektorius) ir Matematinės įrangos katedros doc. Paulius Živatkauskas (kontrolės sektorius). Taryba bei jos sekretoriatas šiek tiek būdavo pertvarkomi ir vėliau. 1984 metų pradžioje tarybos pirmininko pavaduotojų skaičių papildė Instituto mokymo ir auklėjimo reikalų prorektorius, o kontrolės sektoriaus vadovu paskirtas Radijo prietaisų katedros docentas A. Čitavičius. Pasikeitė ir daugelis tarybos sekretoriato narių. 1985 metų pabaigoje įsteigta studentų mokslinio darbo laisvalaikiu komisija, kuriai pavesta metodiškai vadovauti (ir kontroliuoti) visam studentų moksliniam darbui, atliekamam ne mokymo proceso metu. Jos pirmininku paskirtas Mašinų gamybos katedros docentas S. Sakalauskas. Be to, nuo šiol pakeistas studentų mokymo-tiriamojo darbo metodinės komisijos pavadinimas. Dabar ji vadinosi Studentų mokslinio darbo mokymo metu komisija. Tuo pat metu įvyko ir kai kurie personaliniai pasikeitimai. Inž. J. Vaitkevičienė paskirta atsakingąja sekretore, o e.doc.p. E. Žukienė - kūrybinio bendradarbiavimo sektoriaus vadove. Paskutinieji tarybos personalinės sudėties pasikeitimai įvyko 1986 m., - vyr. dėst. N. Klebanskaja paskirta visuomenės mokslų sektoriaus vadove, o doc. Z. Pocius - studentų mokslinio darbo laisvalaikiu komisijos pirmininku. Plačiau apie Instituto studentų mokslinio darbo organizavimą bei pasiekimus galima rasti šio skyriaus literatūroje 1-4 nurodytuose šaltiniuose bei to meto įvairiuose respublikinės bei sąjunginės SMDT leidiniuose.

14. STUDENTŲ MOKSLINIS.DARBAS

269

Baigiant KPI laikotarpio studentų mokslinės veiklos apžvalgą, reikia pažymėti, kad šie gražūs Instituto studentų moksliniai laimėjimai būtų buvę neįmanomi be jų mokslinių vadovų - dėstytojų bei mokslinių bendradarbių nuoširdaus ir kantraus kasdieninio darbo, tėviško rūpesčio bei pagalbos. Dažnai juos vienus su kitais siejo ne tik bendri mokslinio tyrimo interesai bei darbo rezultatai, bet ir dvasiniai doroviniai saitai, pasaulėžiūra. Ypač daug energijos bei pastangų rodė būrelių bei fakultetų moksliniai vadovai (gaila, kad nėra galimybės jų čia išvardyti). Tiesa, negalima teigti, kad absoliučiai visi moksliniai vadovai buvo dideli šios veiklos entuziastai. Vienas kitas šį darbą atlikdavo formaliai, paviršutiniškai, o kai kurie dėstytojai net vengė vadovauti studentų moksliniams darbams. Tačiau apskritai visa tai neturėjo lemiamos įtakos daugelio kilniems siekiams, rengiant aukšto intelekto kūrybingus specialistus. Gaila, kad šiame leidinyje nebuvo galimybės bent kiek plačiau nušviesti atskirų fakultetų bei mokslinių būrelių veiklos. Tikėkimės, kad šią spragą užpildys rengiami analogiški leidiniai apie atskiras katedras bei kitus padalinius. Kada studentų mokslinio darbo taryba nustojo gyvuoti, tiksliai pasakyti sunku, kadangi dėl jos paleidimo nebuvo jokio rektoriaus įsakymo. Reikia manyti, ji baigė savo egzistenciją Institutui tapus Technologijos universitetu, t.y. 1990.11.31. Vadinasi, SMDT veikė beveik 20 metų ir paliko gana ryškų pėdsaką Instituto gyvenime. Tuo pat metu nustojo gyvuoti ir studentų mokslinė draugija, veikusi net 42 metus. Paskutinė stambi priemonė, organizuota daugiausia studentų mokslinio darbo tarybos bei studentų mokslinės draugijos jėgomis, - tai XXXIV Baltijos, Baltarusijos ir Moldavijos respublikų studentų mokslinėtechninė konferencija, įvykusi Kaune 1990 m. sausio 30 - vasario 3 d. Metodiškai bei dalykiškai Instituto studentų mokslinio darbo tarybos veiklą koordinavo bei pagalbą jai teikė respublikinė SMDT, veikusi prie Lietuvos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos. Institutą reorganizavus į Technologijos universitetą, pagal Vakarų Europos standartus sudaryta ir įgyvendinta nauja studijų sistema. Suteiktos galimybės patiems studentams pasirinkti studijų disciplinas net keliose aukštosiose mokyklose, išvažiuoti studijuoti į užsienio universitetus, rodyti iniciatyvą visose veiklos srityse. Įvyko esminiai ir studentų mokslinio darbo organizavimo pokyčiai. Dabar mokslinis darbas iš esmės dirbamas tik magistratūros studijose, kurių normali trukmė - 2 metai. Čia jis yra visiems privalomas, ir jo (čia jis vadinamas tiriamuoju darbu) apimtis sudaro ne mažiau kaip 3 5 -40 kreditų, t.y. beveik pusę visų magistratūroje surenkamų kreditų skaičiaus. Formuojant specializacijas iš alternatyvių ir laisvai pasirenkamų dalykų, prioritetas teikiamas mokslinių tyrimų pagrindu parengtiems moduliams. Per magistratūros laiką magistrui rekomenduojama paskelbti bent vieną mokslo darbą arba perskaityti pranešimą konferencijoje ar seminare. Tiesa, mokslinės konferencijos atskirai tik studentams dabar nerengiamos. Magistrantai dalyvauja bendrose dėstytojams bei mokslo darbuotojams rengiamose konferencijose bei kituose renginiuose. Neorganizuojami ir studentų mokslinių darbų konkursai, parodos. Nors Lietuvos Mokslų Akademija, kaip ir ankstesniais metais, rengia kasmetinius jaunųjų mokslininkų ir studentų konkursus, tačiau ši priemonė labai ribotos apimties ir ryškesnės įtakos studentų mokslinei veiklai neturi. Magistratūra baigiama tiriamojo darbo magistro tezių viešu gynimu magistratūros specialybės kvalifikacinėje komisijoje. Šiuo metu magistratūros 36-ose specialybėse studijuoja apie 1100 studentų (iš jų 20 vakarinio mokymo), o 19 9 2 -1 9 9 5 m. laikotarpiu magistratūrą baigė 491 absolventas. Bakalaurų bei inžinierių studijų etape privalomo mokslinio tiriamojo darbo nėra. Iniciatyvą čia rodo tik pavieniai dėstytojai, ypač Cheminės technologijos ir Elektrotechnikos

14. STUDENTŲ MOKSLINIS DARBAS

270

bei Automatikos fakultetuose. Pvz., prof. P. Balčiūnas studentams yra pasiūlęs net du studijų modulius - „Mokslinės-kūrybinės veiklos pagrindai“ ir „Mokslinės-kūrybinės veiklos etika ir kultūra“. Žinoma, šios gražios iniciatyvos vaisingų praktinių rezultatų galima tikėtis, jei ši veikla Universitete bus skatinama, remiama, plėtojama visuose fakultetuose. Todėl pagrįstai nuogąstaujama, kad be aktyvios mokslinės-kūrybinės veiklos negalima parengti aukštos kokybės bakalaurus tolimesnėms studijoms mūsų šalies bei užsienio aukštosiose mokyklose. Tuo tikslu Universiteto senatas 1995 m. gruodžio 27 d. priėmė nutarimą, siekiantį skatinti studentų mokslinę veiklą bei jų dalyvavimą olimpiadose ir mokslinių darbų konkursuose. Analogišką nutarimą, svarstydama pagrindines Universiteto plėtotės kryptis, yra priėmusi ir Universiteto darbuotojų konferencija. Sąlygos visa tai įgyvendinti yra. Patirties irgi pakanka. Tad belieka laukti tik našaus darbo ir gerų rezultatų. LITERATŪRA 1. 2. 3. 4. 5.

Н аучно - творческая деятельность студентов. П о д р ед. В. Д ом аркас. - К аунас: КП И, 1973. - 28 с. С.П. М ацюлявичюс. Научно - исследоват ельская работа судснов. - Каунас, 1978. - 5 6 с. Методика и опыт организации НИРС. Сб. статьей п о д р ед. Ю. С лавснас и С. М ацюлявичюс. - Каунас, 1985. - 52 с. П. Б альчю нас, Б. В исокавичснс, С. Ратаутас. Н И Р С в у ч еб н ое время. - Каунас, 1985. - 40 с. Kauno technologijos universiteto 1991 - 1995 metų veiklos rodikliai. - Kaunas: Technologija, 1995. - 78 p.

15. INSTITUTO RYŠIAI SU UŽSIENIU

STITUTO RYŠIAI SU UŽSIENIU

1 9 51-196 0 metais Institutas ir jo dėstytojai galėjo bendrauti tik su SSRS aukštosiomis mokyklomis ir mokslinio tyrimo institutais. Jokių oficialių kontaktų su užsienio šalimis tuo metu Institutas negalėjo turėti. Per pirmuosius du Instituto gyvavimo dešimtmečius užsimezgė gana neblogi ryšiai su Maskvos energetikos institutu, Maskvos Baumano aukštąja technikos mokykla, Maskvos inžineriniu fizikos institutu (1976 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis), Maskvos plieno institutu, Maskvos tekstilės institutu, Leningrado miškų technikos akademija, Leningrado elektrotechnikos institutu, Leningrado, Kijevo, Minsko politechnikos institutais. Jau nuo 1959 - 1960 metų Institutas galėjo siųsti savo studentus, po I arba II kurso mokslą baigti į užsienį, bet tik į socialistines šalis. Kas metai į užsienį tęsti mokslo išvykdavo 3 - 4 , kartais 6 - 7 studentai. Ten mokslą baigė daugiau kaip 60 KPI pasiųstų studentų: Vokietijos Demokratinėje respublikoje - skaičiavimo technikos, informatikos, poligrafijos mašinų, radijo technikos, šviesos technikos, automatizuoto valdymo sistemų specialybes; Čekoslovakijoje - kietojo kūno fizikos, prietaisų automatizavimo ir reguliavimo, mašinų gamybos technologijos, keramikos ir ugniai atsparių medžiagų technologijos, medienos apdirbimo technologijos, avalynės pramonės specialybes; Bulgarijoje - vaisių ir daržovių konservavimo, biopreparatų, fermentacijos specialybes; Vengrijoje - elektronikos prietaisų, mašinų gamybos technologijos, tiksliųjų mechanikos prietaisų specialybes; Lenkijoje tekstilės technologijos, jūrų transporto ekonomikos, laivų statybos ir remonto specialybes. Kai kurie jų grįžę liko dirbti Institute, kiti buvo nukreipti į įvairias įmones ir organizacijas. 1962 - 1963 metais prasidėjo epizodiniai, trumpi, dažniausiai neoficialūs kontaktai su Lenkijos, Vokietijos, Čekoslovakijos ir kitų soc. šalių aukštųjų mokyklų atstovais. Tai dažnai įvykdavo Maskvoje, socialistinių šalių Ekonominės savitarpio pagalbos Tarybos (ESPT) įvairių komisijų pradėtose organizuoti konferencijose, skirtose įvairių mokslo šakų pasikeitimui patirtimi. Į tas konferencijas kartais pavykdavo patekti ir KPI dėstytojams. Kontaktai mezgėsi ir kitokiomis progomis - sportinių komandų išvykų metu ir pan. Atrodo, apie 19 6 2 -1 9 6 3 metus sąjunginė Aukštojo mokslo ministerija pradėjo sudarinėti metinius ir penkmetinius planus aukštųjų mokyklų dėstytojų ilgalaikėms stažuotėms užsienyje, jų mokslinio darbo komandiruotėms, dalyvauti konferencijose ir t.t. Nors šių planų tik nedidelė dalis būdavo įgyvendinama, bet Instituto dėstytojai turbūt mokėjo tokius planus pagrįsti geriau negu kiti, nes jau 1964 m. rudenį į 10 mėnesių stažuotę Leipcigo universitete pavyko išvykti aspirantui S. Mickūnui, tų pačių metų spalio mėn. į 6 mėnesių stažuotę Čekoslovakijoje Liubercų aukštojoje tekstilės mokykloje išvyko doc. V. Milašius. Pirmieji ledai buvo pralaužti, bet vartai vėrėsi labai sunkiai. 1965 m. į užsienį pavyko išvykti tik vienam aspirantui A. Akeliui - į vieno mėnesio stažuotę Prahoje. Pirmosios Vakarų šalys, į kurias išvyko KPI dėstytojai buvo Prancūzija ir Austrija. Į Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų aukštąsias mokyklas 10 mėnesių stažuotei 1966 metais išvažiavo vyr. dėstytojas J. Palaima, o į Vienos aukštąją technikos mokyklą 5 mėn. stažuotei asistentas L. Rinkevičius. Tais pat metais į Čekoslovakiją, į Brno aukštąją technikos mokyklą mokslinę komandiruotę gavo technikos mokslų kandidatas A. J. Bražiūnas.

15. INSTITUTO RYŠIAI SU UŽSIENIU

272

Lūžio metai šioje srityje buvo 1967-ieji. Per tuos vienerius metus į užsienio komandiruotes išvyko 9 dėstytojai: į Angliją - 10 mėn. techn. m. kand. P. Pūkelis, į Italiją - 8 mėn. vyr. dėstytojas R. Jasinevičius, į Prancūziją - 10 mėn. doc. A. Pavaras, į VRF - 2 mėn. doc. O. Švėgžda, į Čekoslovakiją - 10 mėn. arch.m.kand. V. Jurkštas, ir 0,5 mėn. vyr. dėstytoja K. Buožytė, į Lenkiją - 9 mėn. aspirantas A. Bulovas ir 1 mėn. aspirantas J. Vanagas, į VDR - į konferenciją prof. K. Ragulskis. 1968 m. į užsienį buvo komandiruoti 8 dėstytojai, 1969 m. 10 dėstytojų, 1970 m. 17 dėstytojų. Bendrą 1964 - 1987 metų komandiruočių į užsienį vaizdą galima susidaryti iš toliau pateikiamos suvestinės. 15.1 lentelė Kauno politechnikos instituto dėstytojų komandiruotės į užsienio šalis 1964 -1987 metais Šalis Afganistanas Alžyras Anglija Austrija Belgija Bulgarija Čekoslovakija Gvinėja Indija Italija Japonija JAV Jugoslavija Kanada Kuba Lenkija Norvegija Prancūzija Rumunija Suomija Vengrija VDR VFR Kitos šalys **) Iš viso Vidut.per metus

Komandiruočių skaičius 1964-1965 1966-1970 1971-1975 1976-1980 1981-1985 1986-1987 4p * 4p 1p 1P 8p 8p 3p 2P 1 9 5 10 4 8 2 2 7 1 1 1 6 5 6 9 2 3 12 30 16 2 8 2p 1p 3p 1p 1 1p 1 3 5 3 1 1 2 2 3 1 3 9 7 2 4 1 2 2 4 1p 1p 4 2 14 7 13+1p 1 1 1 4 4 8 6 1 2 2 1 2 2 6 2 5 12 4 10 9 8 22 27 24 1 9 2 1 4 5 4 2 7 6 37 47 163 128 3 116 18-19 9-10 23-24 32-33 25-26 1-2 -

-

-

-

*raidė „p“ prie skaičiaus rodo, kad tai buvo pedagoginio darbo komandiruotės, ne mažiau kaip 1 metams, o neretai ir 2 arba 3 metams. **19 7 1 -1 9 7 5 metais: D anija-1, Zambija (pedagog.darbo)-1, 1976-80 metais: Australija-1, Šveicarija-1, Turkija -1, be to, pedagog. darbo: Egiptas-1, M ali-1, Vietnamas-1.

15. INSTITUTO RYŠIAI SU UŽSIENIU

273

1 9 81-1985 metais pedagog. darbo: Etiopija-2, Madagaskaras-1, Tanzanija-1, Tunisas-2, Vietnamas-1. 1971- 987 metais pedagoginiam darbui į besivystančias šalis komandiruotas 51 KPI dėstytojas. 1 9 81-1 9 8 5 metais 10-ties mėnesių stažuotės sudarydavo apie vieną trečdalį visų komandiruočių į užsienį, dar apie 10 proc. užsienio komandiruočių buvo skirta trumpesnėms (1-6 mėnesio) išvykoms į užsienį mokslinio darbo reikalais. Vieno mėnesio kvalifikacijųos kėlimo komandiruotės sudarė apie 15 proc. visų komandiruočių, o komandiruotųjų dalyvauti konferencijose, simpoziumuose ir pan. - teko apie 25 proc. visų užsienio komandiruočių. Dėstytojų komandiruotėms į besivystančias šalis pedagoginiam darbui tuo metu teko 17 procentų visų komandiruočių. Jei pedagoginį darbą užsienyje laikytume irgi tam tikra dėstytojo kvalifikacijos kėlimo forma, tai 1981 - 1985 metais visokioms kvalifikacijos kėlimo formoms institutas skyrė komandiruočių, kurių trukmė per metus siekdavo po 540 - 550 žm./savaičių. KPI ryšiams su užsieniu smarkiai trukdė tai, kad Kauno miestas SSRS Genaralinio štabo buvo priskirtas prie uždarų miestų kategorijos ir jokie užsieniečių vizitai Kaune buvo negalimi. Kauno mokslininkai, paviešėję pas savo kolegas užsienyje, negalėjo jų pasikviesti pas save. KPI į savo rengiamas sąjungines mokslines konferencijas (o čia atvykdavo žymūs mokslininkai iš Maskvos , Leningrado, Kijevo ir kitų miestų) negalėjo kviestis mokslininkų iš užsienio aukštųjų mokyklų, kurių konferencijose patys dalyvaudavo arba norėjo dalyvauti. Jau įgijusioms didelį autoritetą tarptautiniuose sluoksniuose KPI mokslinėms laboratorijoms, katedroms, norinčioms suorganizuoti tarptautinę konferenciją, simpoziumą ar kt., būdavo siūloma tokį renginį organizuoti Vilniuje (ultragarsininkų, tekstilininkų, vibrotechnikų ir kt. konferencijos). Užsienio svečius iš Vilniaus į savo laboratorijas kauniečiai veždavo tik neoficialiai, vienai dienai, Kauno KGB vadovams žinant, bet "nematant", jokiu būdu jų nepalikdami nakvoti Kaune. Kauno "įslaptinimas" kartais pasiekdavo kuriozinius mastus; pvz., vienu metu (apie 1968 - 1970 metus) Institutas, prenumeruodamas užsienio periodinę literatūrą, negalėjo nurodyti savo tikslaus adreso, o tik pašto dėžutės numerį Kauno centriniame pašte... Gana neblogi ryšiai Institutą siejo su Balstogės (Bialistoko) politechnikos institutu. Su juo 1973 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Kontaktai su Balstogės institutu vyko tiesiogiai Lietuvai ir Lenkijai susitarius. Kelis kartus (1975, 1986 m.) pasikeista institutų vadovų vadovaujamomis delegacijomis, dažnai būdavo keičiamasi konferencijų pranešėjais, dėstytojų ir studentų grupėmis, studentų saviveiklos ir sporto kolektyvais. Buvo užsimezgę ir bendri energetinių ir kt. problemų moksliniai tyrimai. LITERATŪRA 1.

2. 3. 4. 10.100

Kauno apygardos archyvas. Fondas R 1260, Apyrašas Nr. 1, tomas I. Ataskaitos apie kom andiruotes į užsienį. Bylų N r.811, 812, 902, 990, 1076, 1172, 1173, 1289, 1290, 13 77, 1378, 1379, 14 1 5 -1 4 3 3 , 1491 -1 5 0 4 , 1 6 1 5 -1 6 3 5 , 1762 -1 7 8 6 . Ibid. Specialistų, aspirantų ir studentų kom andiravim o į užsienio šalis 1966 m. planas. Byla Nr. 799. Kauno Antano Sniečkaus p olitechn ikos institutas dešim tajam e pen km etyje (19 76-1980 metais). Faktai ir skaičiai. -KPI, 1982. Kauno Antano Sniečkaus p olitechn ikos institutas 1 9 8 1 -1 9 8 5 metais. Faktai ir skaičiai. KPI, 1988.

16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

IN S T IT U T O FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

Šiame skyriuje aprašoma Kauno fakultetų ir katedrų veikla 1 9 5 1 -1 9 9 0 metais, tik šiek tiek užkliudant 1991 - 1995 metų laikotarpį (kalbant apie dėstytojų skaičių, katedrų vedėjus, katedrų pavadinimų pasikeitimus, perkėlimą į kitą fakultetą ir pan.). Antraštiniai fakultetų ir katedrų pavadinimai pateikiami dažniausiai buvusieji 1 9 8 7 -1 9 8 8 metais. Jei katedra buvo perkeliama iš vieno fakulteto į kitą, jos visa veikla aprašoma arba prie to fakulteto, kuriame ji buvo ilgiausiai arba prie paskutiniojo. Fakultetai ir katedros aptariami'ų įkūrimo chronologine tvarka . Apie katedrų mokslinę veiklą ir pasiekimus rašoma kituose knygos skyriuose.

16.1. CHEMINĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS Fakultetas įkurtas 1947 m. gruodžio 9 d. (1 9 5 6 -1 9 6 2 m. jis buvo vadinamas Techno­ logijos fakultetu). 1 9 5 1 -1 9 6 4 metais fakultete rengiamų specialybių sąrašas šiek tiek keitėsi - 1951 m. į fakultetą atkelta, o 1956 m. vėl į Mechanikos fakultetą iškelta durpininkystės specialybė; 1956 m. į fakultetą atkelta odos gaminių ir siuvimo technologijos specialybė, o 1962 m. ji vėl buvo iškelta į Lengvosios pramonės fakultetą, bet po 1964 metų fakulteto rengiamų specialybių sąrašas beveik nesikeitė. Fakultetas rengė 15 specialybių inžinierius: 1) rišamųjų medžiagų cheminės technologijos; 2) neorganinių medžiagų technologijos; 3) mėsos ir mėsos produktų technologijos; 4) pieno ir pieno produktų technologijos; 5) visuomeninio maitinimo technologijos ir organizavimo; 6) apdailos cheminės technologijos ir įrengimų; 7) organinės ir naftos cheminės sintezės technologijos; 8) keramikos ir ugniai atsparių medžiagų technologijos; 9) stiklo ir sitalų technologijos; 10) duonos, konditerijos ir makaronų technologijos; 11) cukrinių medžiagų technologijos; 12) fermentacijos technologijos; 13) konservavimo technologijos; 14) odos ir kailių technologijos; 15) celiuliozės ir popieriaus technologijos. Oficialiai studentai buvo priimami tik į pirmąsias 7 specialybes. 1 9 5 1 -1 9 8 6 metais fakultetas Lietuvos chemijos, lengvosios, maisto, statybinių medžiagų pramonei ir visuomeninio maitinimo sistemai parengė 5332 inžinierius technologus. 1 9 5 1 -1 9 6 2 m. fakultete studijuodavo po 550 - 600 studentų, 1963 - 1965 m. studentų padaugėjo iki 1000 ir po truputį jų vis daugėjo, 1971 - 1982 m. buvo nuo 1100 iki 1150, o po to pradėjo mažėti, ir 1985 - 1987 m. būdavo apie 900. 1963 m. atidarytas vakarinis skyrius, nuo 1967 iki 1977 m. studentų jame būdavo nuo 220 iki 2 7 0 , nuo 1980 m. jų pradėjo mažėti, ir 1985 - 1987 m. buvo 110 - 120. Fakultete buvo 7 katedros, kuriose 1951 - 1959 m. dirbo 35 - 37 dėstytojai, 1964 1968 m. jų būdavo 75 - 78. Daugiausia dėstytojų fakultete dirbo 1 9 6 9 -1 9 7 2 metais (82 87), po to pradėjo mažėti ,1975 - 1985 metais dėstytojų būdavo 66 - 68.

16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

275

Fakulteto dekanais 1951 - 1990 m. buvo: doc. J. Venskevičius (1 9 5 1 -1 9 6 5 ), prof. K. Sasnauskas (1 9 6 5 -1 9 9 0 ), prof. A. Šačkus (nuo 1990). Fakulteto prodekanai: V. Ivanovas (1 9 5 1 -1 9 5 6 ), prof. A. Novodvorskis (1 9 5 6 -1 9 7 6 ), doc. J. Vitkus (1 9 6 6 -1 9 9 2 ), doc. V. Klusis(nuo 1977 m.), doc. R. Šiaučiūnas (nuo 1992). Fizikinės chemijos katedra įkurta 1940 m. spalio 1 d. Kauno universitete. 19501969 m. ji buvo vadinama Fizinės ir koloidų chemijos katedra. Jos dėstytojai skaitė viso Cheminės technologijos fakulteto studentams bendrąsias fizikinės chemijos, koloidų chemijos ir fizikines-cheminės analizės disciplinas. Be to, katedra rengė neorganinių medžiagų ir cheminių trąšų technologijos inžinierius chemijos pramonei, skaitė technologinių procesų teorijos, neorganinių medžiagų technologijos, neorganinių medžiagų pramonės įrengimų ir kt.disciplinas. 1963 m. išleistas J. Janickio vadovėlis „Fizikinė chemija“ (1987 m. -II leidimas), 1993 m. A. M. Sviklo „Specialiųjų skystųjų trąšų gamybos teorija, technologija, efektyvumas“. Katedroje yra Fizikinės chemijos, Elektrochemijos, Koloidų chemijos, Instrumentinės analizės, Neorganinių medžiagų technologijos mokomosios laboratorijos. Katedroje 1 9 5 0 -1 9 5 9 m. dirbo 4-5 dėstytojai, 1 9 6 0 -1 9 7 0 m. -1 0 dėstytojų, 19711981 m. - 8-9 dėstytojai. Dabar katedroje dirba 6 dėstytojai: 4 docentai ir 2 vyr. asistentai. Katedros vedėjais buvo: prof. J. Janickis (1 9 4 4 -1 9 7 7 ), prof. E. Pacauskas (19771986), doc. D. Mickevičius (1986 - 1991), doc. A. Ancuta (nuo 1991 ). Organinės chemijos katedra perimta iš Universiteto, kuriame ji buvo įkurta 1940 m. spalio 1 d. Vėliau, 19 56- 1965 m., ji buvo vadinama Organinės chemijos ir technologijos katedra. 1956-19 6 5 m. katedra rengė odų ir kailių technologijos, pluoštinių medžiagų cheminės technologijos, dirbtinio ir sintetinio pluošto technologijos inžinierius. 1965 m. nuo šios katedros atsiskyrė nauja Organinės technologijos katedra. Nuo 1975 m. katedra perėmė organinės ir naftos cheminės sintezės technologijos specialybės studentų, kurie ankščiau po 2 kursų vykdavo tęsti studijų į Azerbaidžano naftos ir chemijos technologinį institutą (vėliau - į Baltarusijos politechnikos institutą), rengimą. Dalį studentų katedra specializuodavo dirbtinės odos pramonei. Katedros dėstytojai dėstė organinę chemiją, dažų chemiją, naftos chemiją, pagrindinės organinės ir naftos cheminės sintezės technologiją, dar keliolika kitų disciplinų. Katedrai priklauso Organinės chemijos, Dažų chemijos, Polimerinių dirbinių technologijos laboratorijos. Kartu su Vilniaus universiteto dėstytojais J. Degutis ir R. Baltrušis išleido vadovėlį „Organinė chemija“ ( I d .-1962 m., II d.~ 1971 m.), kiti dėstytojai 8 metodinius leidinius laboratorinių darbų, įrenginių projektavimo ir kt. tematika. 1973 -1 9 9 0 metais katedroje dirbo 9 dėstytojai- 3 profesoriai ir 6 docentai. Katedros vedėjais buvo: prof. A. Purenąs (1 9 4 0 -1 9 6 2 ), doc. J. Zdanavičius (1 9 6 2 -1 9 6 5 ), prof. J. Degutis (1 9 6 5 -1 9 8 0 ), prof. R. Baltrušis (1 9 8 0 -1 9 9 0 ), prof. Z. Beresnevičius (nuo 1991 metų). Silikatų technologijos katedra įkurta 1940 m. rugpjūčio 15 d. Kauno universitete ir iki 1950 m. pabaigos vadinosi Neorganinės technologijos katedra. Katedra rengė rišamųjų medžiagų, keramikos ir stiklo technologijos specialybės inžinierius. Dėstytojai skaito visų šių specialybių technologines disciplinas, silikatų pramonės mechaninius ir šiluminius įrengimus, silikatų chemiją, kristalografiją ir mineralogiją. Be to, viso Cheminės technologijos fakulteto studentams dėsto cheminės technologijos procesų ir aparatų, bendrosios cheminės technologijos, kompiuterinių skaičiavimų taikymą cheminėje technologijoje. Katedroje yra personalinių kompiuterių klasė, techniškai gerai įrengtos trys 10 *

276

16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

Procesų ir aparatų laboratorijos, Bendrosios cheminės technologijos laboratorija, Kristalografijos ir mineralogijos, Rentgenografijos ir termografijos laboratorijos. Katedra iki 1992 m. yra išleidusi 7 originalius ir 4 verstinius vadovėlius: P. Jodelės „Statybinės medžiagos (1948), V. Jasiukevičiaus, K. Sasnausko ir kt. „Plytų, čerpių ir drenų gamyba“ (1 9 6 2 ), V. Jasiukevičiaus, M. Martynaičio, V. Sližio ir kt. „Bendroji silikatų technologija“ (1 9 6 3 ), E. Daumanto, K. Sasnausko ir kt. „Cheminės pramonės procesai ir aparatai (1966 ir 1984), K.Strazdo „Stiklo technologija“ (1986), M. Martynaičio ir kt. „Statybinės medžiagos“ (1982), K. Strazdo ir J. Eidukevičiaus „Mineralinis ir stiklo pluoštas“ (1985), J. Sabaliauskienės išversta „Bendroji cheminė technologija“ (1981 ir 1984 m.), K. Strazdo išversta „Dailiųjų stiklo dirbinių gamyba“ (1992). 1961 m. įkurtoje Statybinių medžiagų probleminėje laboratorijoje (ji veikė prie Statybos f-to) buvo rišamųjų medžiagų sektorius, kuriame nuolat dirbo 6 moksliniai darbuotojai. 1 9 5 1 -1 9 6 0 m. katedroje dirbo 5 dėstytojai, 1 9 6 1 -1 9 7 0 m. - 6 dėstytojai, 1 9 7 1-1980 m. - 7 dėstytojai, 1 9 8 1 -1 9 9 0 m. - 10 dėstytojų (2 profesoriai, 7 docentai 1 vyr. dėstytojas). Katedros vedėjais buvo: doc. V. Sližys (1 9 4 9 -1 9 5 6 ), prof. M. Martynaitis (1 9 5 6 -1 9 6 2 ), prof. K. Sasnauskas (1 9 6 2 -1 9 8 9 ), doc. M. Martusevičius (1 9 8 9 -1 9 9 5 ), doc. Z. Valančius ( nuo 1995 m.). Neorganinės chemijos katedra pradėjo veiklą 1940 m. spalio 1 d. Kauno universitete. Katedros dėstytojai dėstė bendrąją ir neorganinę chemiją bei analizinę chemiją, katedroje yra atitinkamos mokomosios laboratorijos. Katedra yra išleidusi J. Valančiūno paskaitų konspektą (1964 m.), po keletą leidimų laboratorinių darbų aprašymų (neorganinės chemijos 1962, 1978, 1984 ir 1991 m., keturi leidimai analizinės chemijos ir kt.), uždavinynų (1 9 7 7 ,1 9 8 1 ,1 9 8 8 ), metodinius nurodymus (1 979,1982) ir kitos metodinės literatūros. 1964 m. nuo katedros atskilo Bendrosios chemijos katedra. 1 9 6 5 -1 9 7 5 m. katedroje dirbo 10 dėstytojų, dabar - 7 dėstytojai: 1 profesorius ir 6 docentai. Katedros vedėjais pokario metais buvo: doc. J. Valančiūnas (1 9 4 4 -1 9 4 8 ), doc. B. Stulpinas (1 9 4 9 -1 9 6 4 ), doc. L. Bernatonienė (1 9 6 4 -1 9 6 9 ), prof. V. Zelionkaitė (1 9 6 9 -1 9 8 5 ), prof. V. Janickis (19851992), doc. E. Rinkevičienė (nuo 1993 m.). Bendrosios chemijos katedra atskirta nuo Neorganinės chemijos katedros 1964 m. vasario 1 d. Pagrindinė šios katedros disciplina - bendroji chemija j i dėstoma ne cheminių specialybių studentams. Katedra turi 3 mokomąsias Bendrosios chemijos laboratorijas. Katedros darbuotojai yra parengę vadovėlį „Bendroji chemija (1974 m. ir 1991 m. papildytas ir pataisytas leidimas) ir keletą mokymo priemonių. 1 9 6 4 -1 9 7 9 m. katedroje dirbo 15-18 mokslo personalo narių, nuo 1984 metų dirbo 9 dėstytojai: 1 profesorius, 7 docentai, 1 asistentas.Katedros vedėjais buvo: prof. B. Stulpinas (1 9 6 4 -1 9 8 2 ), doc O. Petroševičiūtė (1 9 8 2 -1 9 8 8 ), doc. S. Grevys (nuo 1988 ). Maisto produktų technologijos katedra įkurta 1951 m. rugsėjo 1 d. vietoj Organinės technologijos katedros, veikusios dar Universitete nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. Ji visą laiką rengė maisto produktų technologijos specialybės įvairių specializacijų (mėsos, pieno, duonos, cukraus, konditerijos, vaisių-daržovių perdirbimo, fermentacijos) inžinierius, nors jų diplomuose specializacijų pavadinimai ne visada būdavo įrašomi. Nuo 1965 m. katedra išleidžia dar ir visuomeninio maitinimo technologijos ir organizavimo specialybės inžinierius technologus. Katedroje skaitoma techniškoji biochemija, techniškoji mikrobiologija, bendroji maisto produktų technologija, mitybos fiziologija, mėsos (t.p. pieno, duonos ir kt.) pramonės įmonių įrengimai, mėsos ir jos produktų (analogiškai pieno ir jo produktų, duonos, cukraus ir 1.1.) technologija ir kt.

16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

277

Katedroje yra Maisto chemijos ir technologijos, Valgių gaminimo, Mikrobiologijos ir biochemijos mokomosios laboratorijos ir Chromatografijos, Maisto priedų tyrimo, Mėsos ir pieno tyrimų, Grūdų produktų tyrimų, Maisto produktų sudėties ir savybių tyrimų mokslinės -mokomosios laboratorij os. Katedra yra parengusi ir išleidusi nemažai vadovėlių: J. Bernatonio ir J. Venskevičiaus „Bendroji maisto produktų technologija (2 dalys 1 9 6 2 -1 9 6 3 m. ir II leidimas 1975 m.); J. Venskevičiaus, Č. Krivicko, L. Lašo, A. Rakausko ir J. Vitkaus „Mėsos ir jos produktų technologija“ (1974); E. Grinienės ir J. Vitkaus „Techniškoji biochemija“ (1968), E. Grinienės „Statinė biochemija“ (1987), „Dinaminė biochemiją“ (1 989); „Pieno sudėtis ir savybės“, „Pieno sudėties ir savybių kitimai“ (1992), R. Masteikienės ir kt. „Maisto produktų mikrobiologija“ (1983), S. Sūdžienės „Maisto gaminimo technologija (1982), Augalinių produktų patiekalai (1983) ir kt. V. Merkienės „Maisto produktų technologija. Bendroji dalis“ (1981). 196 1 -1 9 9 0 m. prie katedros veikė žinybinė laboratorija, kurioje dirbdavo 3-5, kartais 9 etatiniai moksliniai darbuotojai. Katedroje 1 9 5 1 -1 9 6 0 metais dirbo 7 dėstytojai, 1 9 6 1 -1 9 7 0 m. - 13 dėstytojų, nuo 1970 m.- 17-18 dėstytojų: 3 profesoriai, 11 docentų, 4 asistentai. Katedros vedėjais buvo: prof. J. Venskevičius (1 9 5 1 -1 9 7 4 ), prof. J. Bernatonis (1 9 7 5 -1 9 9 2 m.), doc. A. Rakauskas (1 9 9 2 -1 9 9 4 ), doc. J. Vitkus (1 9 9 4 -1 9 9 5 ), doc. R. Venskutonis (nuo 1995 m.). Organinės technologijos katedra atskirta nuo Organinės chemijos katedros 1965 m. rugsėjo 1 d. Rengė apdailos cheminės technologijos ir įrengimų, celiuliozės ir popieriaus technologijos, odos ir kailių technologijos,cheminio pluošto technologijos (1 9 65-1970) inžinierius (tokio pat pavadinimo katedra 1 9 2 2 -1 9 3 0 m., vedėjas prof. J. Šimkus ir 19441951 m.; vedėjas doc. V. Šukys, veikė Universitete). Katedros dėstytojai dėstė polimerų fiziką ir chemiją, pluoštinių medžiagų cheminę technologiją, apdailos fabrikų įrengimus, šikšnų ir kailių, celiuliozės ir popieriaus tecnologijas, šių fabrikų įrengimus ir kt. Katedra turi Polimerų chemijos ir fizikos, Tekstilės cheminės technologijos, Šikšnų ir kailių technologijos, Popieriaus technologijos ir Koloristikos mokomąsias laboratorijas, gerai įrengtą Spektrofotometrijos laboratoriją, kurioje atliekama organinių ir neorganinių medžiagų spektrinė analizė, naudojant fluorescencinės, infraraudonosios, elektroninės spektroskopijos ir atominės absorbcijos metodus. Ši laboratorija aptarnavo visų fakultetų mokslininkus ir studentus. 1 9 6 6 -1 9 9 4 m. prie katedros veikė žinybinė laboratorija, kurią finansavo Lengvosios pramonės ministerija. Katedroje dirbo 5-7 dėstytojai ( 1 profesorius, visi kiti docentai); žinybinėje laboratorijoje 1 9 7 2 -1 9 8 9 metais dirbo 15-19 etatinių darbuotojų. Katedros vedėjais buvo doc. J. Zdanavičius (1 9 6 5 -1 9 7 2 ), prof. A. Paulauskas (19731991), doc. R. Kavoliūnas (1 9 9 1 -1 9 9 6 ), prof. J. V. Gražulevičius. Inžinerinės ekologijos katedra iš Statybos fakulteto į Cheminės technologijos fakultetą atsikėlė 1988 m. rugsėjo 1 d. Katedra rengė vandens išteklių racionalaus naudojimo ir pramonės vandenų nukenksminimo specialybės inžinierius, dabar - aplinkosaugos inžinerijos specialistus. Dėsto taikomąją ekologiją, procesus biosferoje, vandens valymo technologiją, atliekų apdorojimo technologijas, dujinių išlakų valymo technologijas, kanalizacinio dumblo nukenksminimo technologijas, aplinkosaugos ekonomiką, aplinkosaugos valdymą ir kt. Katedra turi Vandens chemijos ir Vandens technologijos mokomąsias laboratorijas. Katedroje dirba 6 dėstytojai, iš jų 5 docentai. Katedros vedėju nuo 1988 m. yra doc. G. Kutas (su pertrauka 1992 - 1993 m., kada jai vadovavo doc. V. Viliūnas).

278

16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

16.2. ELEKTROTECHNIKOS FAKULTETAS Elektrotechnikos fakultetas įkurtas 1947 m. gruodžio 9 d. Kauno universitete. Iš kai kurių jo specialybių vėliau susiformavo Radioelektronikos, Automatikos ir Skaičiavimo technikos fakultetai. 19 5 1 -1 9 9 0 metais fakultetas Lietuvos energetikai, elektros mašinų ir kitoms pramonės šakoms parengė 5801 inžinierių. Iki 1968 m. fakulteto katedrų patalpos buvo I rūmuose, paskui visas fakultetas (išskyrus Bendrosios elektrotechnikos katedrą) persikėlė į Statybos rūmus. Fakultete 1 9 7 0-1988 metais buvo 5 katedros: Bendrosios elektrotechnikos, Elektros mašinų, Elektros sistemų, Elektros pavarų ir Teorinės elektrotechnikos. Jos rengė elektros mašinų ir aparatų, elektros sistemų ir tinklų, elektros tiekimo pramonės įmonėms ir miestams, elektros pavarų ir pramonės įrengimų automatizavimo specialybių inžinierius. 1 9 8 8-1993 m. fakultetas buvo vadinamas Energetikos fakultetu. Fakulteto dekanai buvo: doc. J. Matulionis (1 9 5 1 -1 9 6 2 ), doc. E. Vaineikis (19621964), doc. A. Barauskas (1 9 6 4 -1 9 6 7 ), doc. S. Masiokas (1 9 6 7 -1 9 7 3 ), doc. J. Mikšta (1 9 7 3 -1 9 9 0 ), doc. A. Navickas (1 9 9 0 -1 9 9 3 ). Prodekanais dirbo J. Juškys (1 9 5 1 -1 9 5 6 ), doc. E. Vaineikis (1 9 5 6 -1 9 6 2 ), doc. V. Nešukaitis (1 9 5 6 -1 9 5 9 ), doc. J. Trimonis (1 9 6 2 -1 9 6 4 ), doc. J. Daugėla (1 9 6 4 -1 9 7 7 ), doc. S. Marazas (1 9 6 9 -1 9 7 3 ), doc. A. Navickas (1 9 7 4 -1 9 9 0 ), doc. R. Mukulys (1 9 7 7 -1 9 8 7 ), doc. R. Masteika (1 9 8 3 -1 9 8 8 ). 1993 m. liepos 1 d. fakultetas sujungtas su Automatikos fakultetu ir pavadintas Elektrotechnikos ir automatikos fakultetu (dekanas doc. A. Navickas). Bendrosios elektrotechnikos katedra yra viena seniausių, įsteigta 1922 m. kovo 24 d. Lietuvos universitete, kartu su kitomis pirmosiomis Technikos fakulteto katedromis. Iki 1945 m. sausio 1 d. vadinta Elektrotechnikos katedra. Jos dėstytojai visų neelektriškųjų fakultetų studentams dėstė bendrąją elektrotechniką, o studentams elektrikams- dar ir šviesos techniką. Katedrai priklausė dvi Bendrosios elektrotechnikos mokomosios ladoratorijos. Katedroje daug dėmesio buvo skiriama dėstymo metodikos, diaprojekcinės technikos tobulinimui. 1989 m. išleistas labai aukšto metodinio ir poligrafinio lygio prof. S.Masioko vadovėlis „Elektrotechnika“ (1994 m. - II leidimas), sukurta apie 2 500 mokomųjų skaidrių. Katedroje dirbo 14 dėstytojų (1 profesorius, 9 docentai). Katedros vedėjais buvo: doc. J. Zdanys (1 9 4 5 -1 9 6 4 ), doc. S. Masiokas (1 9 6 6 -1 9 8 0 ), doc. J. Martynaitis (1 9 8 0 -1 9 8 4 ), doc. R. Masiulis (1 9 8 4 -1 9 8 9 ), doc. J. Koryzna (1 9 8 9 -1 9 9 2 ), doc. A. Vaškys (nuo 1992). Nuo 1993 m. katedra vadinasi Elektros ir šviesos inžinerijos katedra. Teorinės elektrotechnikos katedra, 1966 m. rugsėjo 1 d. atskirta nuo Bendrosios elektrotechnikos katedros, iki 1970 m. buvo vadinama Teorinės elektrotechnikos pagrindų katedra. Jos darbuotojai dėstė teorinę elektrotechniką, grandinių teoriją, elektromagnetinio lauko teoriją Automatikos, Radiotechnikos, Skaičiavimo technikos fakultetų studentams. Katedra turi Elektros grandinių mokomąją laboratoriją. Yra išleidusi P. Pūkio vadovėlį „Teorinė elektrotechnika“ (1990), 9 paskaitų konspektus, 3 metodinius nurodymus kursiniams darbams, 5 uždavinynus ir laboratorinių darbų aprašymus. 1964 metais prie katedros įkurta Elektromagnetinių laukų žinybinė laboratorija. Katedroje dirbdavo 1 2 - 1 4 dėstytojų, iš jų 7 docentai, 4 vyr. dėstytojai. Katedros vedėjais buvo doc. J. Mikšta (1 9 6 6 -1 9 6 7 ir 1 9 6 8 -1 9 7 9 ), doc. J. Zdanys (1 9 6 7 -1 9 6 8 ), doc. J. Stonys (1 9 7 9 -1 9 9 1 ), doc. S. Bartkevičius (nuo 1991). Elektros sistemų katedra pradėjo veikti 1940 m. spalio 1 d. Kauno universitete Elektros jėgainių ir tinklų katedros pavadinimu. 1 9 4 1-1956 m. katedra vadinosi Elektros

16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

279

stočių ir tinklų, 1 9 5 6 -1 9 6 2 m. - Elektros stočių katedra. Katedra rengė elektros sistemų specialybės ir elektros tiekimo pramonės įmonėms specialybės inžinierius, kitų specialybių studentams skaitė elektros energijos tiekimo discipliną. Turi Elektros sistemų, Elektros įrenginių, Elektros tiekimo, Relinės apsaugos ir automatikos ir Aukštųjų įtampų mokomąsias laboratorijas. Katedros dėstytojai yra išleidę 5 mokymo priemonės, 3 paskaitų konspektus, 20 laboratorinių darbų aprašymų, metodinių nurodymų projektavimui ir kitokių metodinių leidinių. 1993 m. išleistas „Lietuvių - anglų - rusų kalbų elektros energetikos terminų žodynas“. Katedroje 1 9 5 1 -1 9 6 9 m. dirbo 5 - 6 dėstytojai, 1 9 7 0 -1 9 8 9 m. - 18-19 dėstytojų. Katedros vedėjais buvo: prof. L. Kaulakis (1 9 4 0 -1 9 7 4 ), doc. A. Nargėlas (19741984), doc. A. Bačiauskas (1 9 8 4 -1 9 9 4 ), doc. R. Deksnys (nuo 1994 m.). Elektros mašinų katedra įkurta 1952 m. sausio 1 d. (Kauno universitete 19411950 m. buvo to paties pavadinimo katedra, tačiau jos pavadinimas ne kartą buvo keistas ir dabartinė katedra su anąja neturi nieko bendra, nes jų nesieja nei rengiamų specialistų profilis, nei mokslo personalas). Rengiami elektros mašinų ir aparatų specialybės inžinieriai. Katedroje buvo skaitomos šios disciplinos: elektros mašinos (EM), elektrotechninės medžiagos, EM projektavimas, EM gamybos technologija, automatinio valdymo sistemų EM, EM bandymai ir patikimumas, elektros aparatai, elektros mašinų matematinis modeliavimas, elektros mašinų triukšmai ir vibracijos. Be to, kitų specialybių studentams skaitomos taikomosios elektromechanikos paskaitos. Katedra turi Elektros mašinų, Elektrotechninių medžiagų, Elektros aparatų, Elektros mikromašinų mokomąsias laboratorijas. Katedros dėstytojai yra parašę vadovėlių (doc. S. Marazas „Elektros mašinos“, I ir II dalis), 9 mokymo priemones, sukūrę daudiau kaip 60 išradimų, paskelbę per 600 mokslinių publikacijų. 1961-1990 m. prie katedros veikė Mažos galios elektros mašinų žinybinė laboratorija, finansuojama SSRS Elektrotechnikos pramonės ministerijos. Katedra palaiko glaudžius ryšius su Lvovo, Maskvos, Voronežo, limenau, Helsinkio, Brno aukštosiomis mokyklomis. 1950-1961 m. katedroje dirbo 3-5 dėstytojai, 1 9 6 1 -1 9 6 9 m. - 5-6 dėstytojai, 19691990 m. - 8 - 12 dėstytojų (iš jų 2 profesoriai, 3 docentai). 1988 - 1992 m. katedra buvo vadinama Elektromechanikos katedra, o 1995 m. prijungta prie Elektros sistemų katedros. Katedros vedėjais buvo: prof. P. Baskutis (1 9 5 2 -1 9 6 1 ), vyr. dėst. V. Žalys (19611967), doc. S. Marazas (1 9 6 7 -1 9 7 2 ), doc. A. Lukoševičius (1 9 7 2 -1 9 8 2 ), prof. P. Kostrauskas (1982 - 1986), doc. S. Gečys (1986 - 1995). Elektrinio ryšio katedra veikė Elektrotechnikos fakultete 1 9 4 4 -1 9 5 5 metais. 1955 m. ji buvo pavadinta Radiotechnikos katedra, o 1964 m. perkelta į naujai sukurtą Radioelektronikos fakultetą. Ši katedra, priklausydama Elektrotechnikos fakultetui, 19511963 m. parengė 264 radiotechnikos specialybės ir 11 elektrinio ryšio specialybės inžinierius (papild. žr. apie Teorinės radiotechnikos katedrą Radioelektronikos fakultete). Pramonės įmonių elektrinių įrengimų katedros pavadinimas 1950 m. gruodžio 15 d. buvo suteiktas Kauno universitete veikusiai (nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d.) Elektros mašinų katedrai, kai ji kartu su Elektrotechnikos fakultetu perėjo į KPI. 1956 m. į katedrą įsiliejo dalis likviduojamos Elektrotechninių įrengimų automatizavimo katedros (ved. prof. L. Kulikovskis ir doc. V. Nešukaitis) dėstytojų. Nuo 1956 m. liepos 19 d. katedros pavadinimas šiek tiek pasikeitė ir - iki 1962 m. liepos 1 d. ji vadinosi Pramonės įmonių elektrifikavimo katedra. Ji 1 9 5 1 -1 9 6 2 m. parengė 343 pramonės įmonių ir įrengimų elektrifikavimo specialybės inžinierius (23 iš jų baigė vakarinį skyrių 1964 m.). Šiai katedrai 1957- 1959 metais buvo pavesta rūpintis rengimu dar dviejų specialybių studentų matematinių ir skaičiavimo prietaisų bei įrengimų (pirmoji laida Institutą baigė 1960 m.) ir

280

16. INSTITUTO FAKULTETŲ IR KATEDRŲ VEIKLOS APŽVALGA

elektros pavarų ir pramonės įrenginių automatizavimo (pirmoji laida baigė 1962 m.). 1960 m. nuo katedros atsiskyrė naujos Skaičiavimo įtaisų ir automatikos katedros branduolys, o likusi katedros dalis 1962 m. liepos 1 d. pavadinta Gamybos automatizavimo katedra, nes jai buvo pavesta rūpintis dar dviejų naujų specialybių (mašinų gamybos automatizavimas ir kompleksinis mechanizavimas; ir cheminių technologinių procesų automatizavimas ir kompleksinis mechanizavimas) rengimu. Šių specialybių pirmosios laidos Institutą baigė 1965 metais. 1968 m. vasario 1 d. nuo katedros atsiskyrė naujos Elektros pavarų katedros branduolys, o Gamybos automatizavimo katedra perkelta į naujai kuriamą Automatikos fakultetą. Katedros vedėjais buvo doc. A. Mačiūnas (1 9 4 1 -1 9 4 4 ), doc. J. Kaunas (19441963), doc. J. Daugėla (1 9 6 3 -1 9 6 8 ). Elektros pavarų katedra įkurta 1968 m. vasario 1 d. atskyrus ją nuo Gamybos automatizavimo katedros. Rengia elektros pavarų ir pramonės įrenginių automatizavimo specialybės inžinierius. Katedros dėstytojai skaitė beveik dvidešimtį specialybinių disciplinų: elektros pavarų teorija; automatizuotų pavarų elementai; elektros pavarų modeliavimas ir mikroprocesorinis valdymas; elektros pavarų valdymo sistemos; tipinių gamybinių mechanizmų automatizuotos elektros pavaros; robotų ir manipuliatorių elektros pavarų mechanika ir kt. 1968-1971 m. katedra Statybos rūmuose įrengė naujas Elektros pavarų, Automatinio elektros pavarų valdymo ir Kompleksinio automatizavimo mokomąsias laboratorijas. 1990 m. išleistas vadovėlis „Elektros pavarų valdymo sistemos“, dėstytoja