Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. T. 4: Sovietinis laikotarpis, 1945–1989 9786098231090

Citation preview

L I E T U V O S K U L T Ū R O S T Y R I M Ų INSTITUTAS

LIETUVOS FILO SO FINĖS M INTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI IV tomas Sovietinis laikotarpis 1945-1989

VILNIUS, 2019

L IE T U V O S F IL O S O F IN Ė S M I N T I E S IS T O R IJO S Š A L T I N IA I . I V tomas Sovietinis laikotarpis. 19 45-19 8 9

Projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 20 16—20 24 metų programą (sutarties N r. LIP -084/2016) Lietuvos m okslo taryba

Sudarytojas

dr. Gintaras Kabelka Redakcinė kolegija

dr. Dalius Viliūnas (pirmininkas), dr. Alvydas Noreika, dr. Rūta Marija Vabalaitė Recenzentai

doc. dr. Povilas Aleksandravičius (MRU) prof. dr. Vytis Valatka (VGTU)

Leidinį spaudai rekomendavo

Lietuvos kultūros tyrimų instituto Mokslo taryba

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-8231-09-0

© Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2019 © Gintaras Kabelka, 2019

TURINYS

P r a t a r m ė .........................................................................

9

Andrijauskas A n ta n a s ....................................................

n

Andriuškevičius A l f o n s a s ............................................

15

Aničas J o n a s ....................................................................

17

Arlauskas S a u liu s ............................................................ Ažubalis Juozapas ........................................................

19 2. o

Bagdonavičius V a c lo v a s ................................................

2.3

Balčius J o n a s ....................................................................

2.8

Baležentienė (Drulytė) S ta s ė ........................................

31

Balsys A n t a n a s ................................................................

3z

Barkauskas A n ta n a s........................................................

35

Barzdaitis J u o z a s ............................................................

36

Burnys Z e n o n a s ............................................................

43

-Cedavičius A l e k s a s ........................................................

47

Černienė (Vaitkutė) B r o n i s l a v a ................................

49

Darginavičienė A d e l ė ....................................................

5z

Degėsys Liutauras

........................................................

55

Degutis A lg ir d a s ............................................................

56

D eksnys B r o n iu s ............................................................

61

Dobryninas Aleksandras

............................................

67

........................................................

69

Donskis Leonidas

Drėma V l a d a s ................................................................

70

Gaidamavičienė I r e n a ....................................................

71

Gaidys Antanas

............................................................

73

Gaižutis A lg ir d a s ............................................................

80

Gendrolis E d m u n d a s ....................................................

87

Genzelis B r o n is lo v a s ....................................................

91

Grigaliūnas Jero n im a s....................................................

10 6

Grigonis J o n a s ................................................................

10 7

Griška A lb in a s ................................................................

no

Gudaitytė Rūta

............................................................

113

Gudonis K a z im ie r a s ....................................................

114

Gulbinskienė A le k s a n d r a ............................................

115

Gumauskaitė V i d a ........................................................

116

Ickovičius N a u m a s ........................................................

12.1

Jackūnas Žibartas Ju o z a s ................................................

12.5

5

Jakušovaitė Irayda

........................................................

1 31

Jankauskas Skirmantas ................................................ Jekentaitė-Kuzmickienė L e o n a r d a ............................

1 33 1 35

Juozaitis A r v y d a s ............................................................

13 9

Jurginis J u o z a s ................................................................

14 1

Jurkūnaitė G e m a ............................................................

*43

Juršėnas Nikodemas

....................................................

x4 4

Kalenda Č eslo v as............................................................ Kapačiauskienė D a n u t ė ................................................

J 49 1 59

Karakozova Elvyra

6

1 1 9'

Janavičius S a k a la s............................................................

........................................

163

Karosas J u s t i n a s ............................................................

■ • •

165

Karpovas L e o n id a s ........................................................ Katalynas Antanas V a c lo v a s ........................................

173 174

Kazlauskas Vytautas ......................................................... Kobeckaitė H a l i n a ........................................................

178 18 0

Krakauskas E d m u n d a s ................................................

18 1

Krikštopaitis Juozapas A lg im a n t a s ............................

18 7

Kriščiūnas Edvardas

I9I

....................................................

Kunčinas A l g i r d a s ........................................................

I91

Kuolys D a r i u s ................................................................ Kuzmickas B r o n is lo v a s ................................................ Kvaraciejus A lek san d ras................................................

19 4 19 5 2.16

Lazauskas J u s t i n a s ........................................................

2.18

Lazutka V a le n tin a s ........................................................

2,24

Lechemas G eršo n a s........................................................

2.28

Leskauskaitė B r o n ė ........................................................

2.28

Liubarskienė Zita V in c e n t in a ....................................

2.29

Lozuraitis A l b i n a s ........................................................ Lukšaitė Ingė ................................................................

2.31 2.37

Lukšienė M e ilė ................................................................

2.39

Macevičius J o n a s ............................................................ Mačianskas Feliksas S t a n is lo v a s ................................

2.40 2.44

Mačiulis J o n a s ................................................................

2.48

Makarevičius K a z im ie r a s ............................................

2.51

Masiulis K ę s tu tis ............................................................

2.52

Meškauskas Eugeniju s....................................................

2.54

Mikuckas P r a n a s ............................................................

2.60

Mikutis Justinas

2.62

• • • • . ............................................

Miniotaitė G r a ž in a ........................................................

2.64

Minkevičius J o k ū b a s ....................................................

2.66

Morkūnienė J ū r a t ė ...........................................................

2.83

Murauskas V ytau tas...........................................................

2.86

Mureika Ju o z a s ...................................................................

2.88

Nekrašas E v a ld a s ...............................................................

2.94

Nesavas A n t a n a s ...............................................................

3°3

Nežnovas G e n a d i ju s .......................................................

3°7

Niunka V la d a s ................................................................

310

Norkus Z e n o n a s ............................................................

3 11

Ozolas R o m u a ld a s ........................................................

31 4

Padolskienė Milda G e n o v a i t ė ....................................

317

Palubinskas Bronius .................................................... Parulskienė (Vaitkevičiūtė) Vijolė Viktorija . . . .

31 9 320

Patkauskaitė (Baranova, Rubavičienė) Jūratė . . . .

3 2.1

Pavilionis R o la n d a s ...........................................................

32.2.

Petkevičiūtė (Lomanienė, Radavičienė) Nijolė . . .

3 3 2.

Pikutis V y t a u t a s ............................................................

33 2

Pivorius V y ta u ta s...............................................................

334

Plečkaitis R o m a n a s ........................................................

335

Plėšnys A lb in a s ................................................................

3 51

Poška A d o l f a s ................................................................

353

Poviliūnas Arūnas

...........................................................

Pranckietytė G r a ž i n a ....................................................

354 355

Pruskus V a ld a s ................................................................

3 56

Radvilavičius Vytautas

................................................

359

Radžvilas V y t a u t a s ........................................................

36 1

Rastenis K ę s tu tis ...............................................................

363

Raudeliūnas Traid en is....................................................

36 4

Repšys J o n a s ....................................................................

36 4

Rybelis A n t a n a s ............................................................

37 2

Rickevičiūtė K r i s t i n a ....................................................

373

Rubavičius Vytautas

.......................................................

379

Sasnauskienė J a d v y g a ....................................................

381

Sezemanas V o s y liu s ........................................................

383

Skaisgiris R im a n ta s........................................................

384

Skeivys R im a n ta s........................ ....................................

387

Skersytė J ū r a t ė ................................................................

388

Slavėnas P a u l i u s ............................................................

392

Sodeika T o m a s ................................................................ Stančienė (Buišytė) Dalia M a r i ja ................................

394 399

Stoškus Krescencijus A n t a n a s ....................................

4 °°

Sverdiolas Arūnas

4 11

........................................................

8

Šaulauskas Marius P o v ila s ............................................

4 17

Šepetys Lionginas

........................................................

418

Šerpytytė R i t a ................................................................ Šliogeris A r v y d a s ............................................................

4 2-1 42.2.

Šubas Mejeris ................................................................ Tamošiūnienė įn e š a ........................................................

43° 438

Tytmonas A l f r e d a s ........................................................

438

Tomonis M in d a u g a s ....................................................

443

Tumelis J u o z a s ................................................................

443

Tunaitis Steponas............................................................

445

Uždavinys A l g i s ............................................................

447

Vaišvila A lf o n s a s ............................................................

449

Vaitkūnas Gytis Leopoldas

........................................

451

Valentinavičius V i r g i s ....................................................

454

Valevičius V y t a u ta s ........................................................

4 56

Varanavičius Aloyzas A l g i r d a s .................................... Vasilevskis E u g e n iju s ....................................................

457 460

Veljataga P i l l é ................................................................

4 63

Vinciūnas Juozas V y ta u ta s............................................

464

Zaborskaitė V a n d a ........................................................

469

Zabulis H e n rik a s............................................................

47°

Zaksas Irm ija .................................................................... Zasimauskas L e o n a r d a s ................................................

47° 484

Zimanas G e n r i k a s ........................................................ Žemaitis (Cerneckis) V in c e n t a s ................................

485 488

Žibaitis R o m an as............................................................ Žičkytė-Barysienė Rūta K sa v e rija ................................

497 5 °°

Žiugžda J u o z a s ................................................................

5DI

Gintaras Kabelka. Lietuvos filosofija sovietmečiu

5 °3

S a n t r u m p o s ................................................................

54^

S u m m a r y ........................................................................

547

A s m e n v a r d ž ių ro d y k lė

549

........................................

PRATARMĖ

Šis leidinys yra Lietuvos filosofijos sovietinio laikotarpio šaltinių mokslinis sisteminis ka­ talogas (ankstesni tomai: 1 .1 : Feodalizm o laikotarpis, 1980; t. 2: X IX a . vidurys - 19 4 0 m., 1991; t. 3: Filosofija išeivijoje 19 45-2000, 2011), skirtas ir filosofijos specialistams, ir au­ ditorijai, besidominčiai ar profesionaliai tyrinėjančiai šio laikotarpio mokslą, kultūrą, visuomenę. Leidinyje pateikiama šio laikotarpio filosofijos tekstų panoraminė suvestinė leidžia juos diferencijuoti pagal problematiką ir išliekamąją vertę, atskleidžia sovietinio laikotarpio Lietuvos filosofijos įvairialypumą, kartu pakoreguodama jos dažną negatyvų tapatinimą vien tik su marksizmu ar sovietine ideologija. Leidinyje sudarytas išsamus laikotarpio filosofinių tekstų autorių registras, parengtos visų jų biogramos. Biogramoje pateikiami svarbiausi filosofo akademinės karjeros faktai iki nepriklausomybės atkūrimo: nors daugelis (ypač vėlyvuoju sovietmečiu akademinę karjerą pradėjusiųjų) filosofų darbavosi ir netgi žymiausius savo darbus sukūrė po 1990ųjų, tačiau visos jų kūrybos ir profesinės veiklos dėstymas neturėtų nieko bendro su kata­ loge pristatomu laikotarpiu. Siekiant išlaikyti to meto specifiką, vartojami to laikotarpio terminai, kai kurie galbūt nežinomi jaunesnės kartos skaitytojui, pvz.: „mokslų kandida­ tas“ (dabar „mokslų daktaras“), „aspirantūra“, „aspirantas“ (dabar „doktorantūra“, „dok­ torantas“). Be to, aiškumo dėlei darsyk primintina, kad tuometinis „mokslų daktaras“ toli gražu nėra tas pats, kas dabartinis: sovietmečiu egzistavo dviejų mokslo laipsnių (mokslų kandidato ir mokslų daktaro) sistema, kuri buvo išlikusi ir nepriklausomybės laikotarpiu (1992-2003), kai buvo teikiami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai; taigi „mokslų daktaras“ atitinka „habilituotą daktarą“, tačiau naujausioje mokslo nomenkla­ tūroje atitikmenų nebeturi. Žymesniems filosofams pateikiamas jų kūrybos trumpas apibūdinimas, nurodoma jos vieta ir reikšmė laikotarpio kontekste, taip pat nurodomi filosofo kūrybai skirti darbai (jei yra). Sudaryta kiekvieno autoriaus bibliografija, apimanti jo monografijas (jei yra), mokslinius bei mokslo populiarinimo straipsnius, svarbesnes recenzijas, polemiką ir kt., bei nepublikuotus rankraščius (jei jie yra prieinami ir turi išliekamąją vertę; didžiausią rankraščių dalį sudaro nepublikuotos disertacijos). Parengtos filosofinių tekstų anotaci­ jos. Biogramos sudaro filosofų žinyną ir pateikia kiek galint išsamesnius prozopografinius duomenis apie filosofų bendriją: dėl šios priežasties tais atvejais, kai turimi itin išsamūs filosofo biografiniai duomenys, tai pateikiami ir tokie faktai, kurių įprastai nebūna en­ ciklopedijose ar žinynuose (pvz., autorius baigtoji vidurinė mokykla, atsitiktiniai jau­ nystės darbai, tarnavimo kariuomenėje faktas ir pan.). Anotacija glaustai supažindina su tekste plėtojama problema, jos sprendimo prielaidomis ir būdu. Rengiant kiekvieno teksto anotaciją laikytasi „vidurio kelio“ nuostatos: nesistengta užimti galutinio teisėjo pozicijos ir primesti tekstams vienašališkus vertinimus; kita vertus, stengtasi nenukrypti į grynąją deskripciją ir reikalui esant šiek tiek apibūdinti teksto kokybę. Skaitytojui, kuris

9

nėra profesionalus filosofas, galbūt pasitarnaus kai kuriose anotacijose nurodytą teksto priklausomybė konkrečiai filosofijos krypčiai ar disciplinai. Nesilaikoma paplitusio elitistinio požiūrio - įtraukiami ne tik žymiausi filosofai, bet visi, paskelbę to laikotarpio filosofinių darbų. Tokiu būdu pateikiamas panoraminis bei realistinis, nearbitralus filo­ sofijos vaizdas. Istorinio objektyvumo vardan neapeinami ir tie autoriai (pvz., G. Zim a­ nas, J. Aničas), kurių darbai buvo skirti daugiausia komunistinės ar ateistinės ideologijos plėtotei ar jų diegimo problemoms ir kurie teoriniu požiūriu neturi išliekamosios vertės, tačiau jie funkcionavo kaip sovietinės kultūros dalis, tad nutylėti juos reikštų nusižengti anksčiau minėtam vaizdavimo principui. Sovietmečiu filosofija funkcionavo kaip profesionali akademinė disciplina, tad darbe anotuojami visi pirmiausia filosofų profesionalų parašyti anksčiau minėtų rūšių tekstai. Anotuojamos ir nefilosofų (istorikų, literatūrologų, menotyrininkų ir kt.) publikacijos, jei jose nagrinėjama filosofijos praeitis ar filosofinės problemos. Greta profesionalių, ofi­ cialių (ir dėl to neišvengiamai vienaip ar kitaip kompromisų su sovietiniu režimu ieškoju­ sių) filosofų pristatyta ir keleto neprofesionalių (pogrindinių, disidentinių) ir dėl to visiš­ kai laisvai kūrusių mąstytojų idėjos - tiek, kiek jos išlikę sovietmečio pabaigoje ar vėliau išleistuose jų tekstuose ar kalbų užrašuose. Neabejotina, „laisvųjų“ būta žymiai daugiau: egzistavo platus nekonjunktūrinis filosofinės minties laukas (parafrazuojant kun. C . K a­ valiauską, „tarp fizikos ir teologijos“), cirkuliavo savilaidos literatūra. Norėtųsi tikėtis, kad šis leidinys provokuos tų alternatyvių tekstų bei primirštų asmenybių aktualizavimą. Filosofiniai šaltiniai šiame, kaip ir ankstesniuose tomuose, pateikiami pagal persona­ lijas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka. Anotuojama išsamiausia šaltinio publikacija. Jeigu šaltinis nepublikuotas (dažniausiai tai disertacijos), anotuojamas jo rankraštis. Rankrašti­ niams šaltiniams nurodoma signatūra. Laikomasi chronologinio šaltinių pateikimo - tai palengvina susekti autoriaus filosofinių interesų ir pažiūrų raidą. Je i šaltinis keletą kartų išspausdintas, anotuojama paskutinė publikacija. Pateikiama šaltinio metrika: pavadi­ nimas, tomų skaičius, dalių ar skyrių pavadinimai, leidimo ar parašymo data, puslapių skaičius ir kt. 1945-1989 laikotarpis Lietuvos filosofijoje, palyginti su visais ankstesniai­ siais, kiekybiniu požiūriu yra pats gausiausias: šis, ketvirtasis, filosofijos šaltinių moksli-j nio katalogo tomas apima 145 filosofinių tekstų autorius, apie 100 filosofijos kandidato disertacijų, virš 100 filosofinių knygų, apie zooo mokslinių ir filosofijos populiarinimo straipsnių. Sudarytojas dėkoja leidinio recenzentams bei Instituto Lietuvos filosofijos istorijos skyriaus kolegoms, ypač dr. Daliui Viliūnui, už vertingas pastabas ir pasiūlymus. Taip pat nuoširdus ačiū dr. Vaciui Bagdonavičiui ir prof. Česlovui Kalendai už suteiktą informa­ ciją apie mažiau žinomus leidinyje pristatomus autorius. Sudarytojas

10

AN D R IJA U SK A S Antanas, gimė 1948 11 03 Kaune. Filosofijos mokslų daktaras (1990; filosofijos mokslų kandidatas 1978). 1955-1960 mokėsi Veisiejų (Lazdijų raj.) ir Skuodo vidurinėse mokyklose, 1960-1967 - Kauno vidurinėje meno mokykloje. 1968-1973 stu­ dijavo Maskvos M . Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultete, 1974-1977 Estetikos katedros aspirantas. Nuo 1977 dėstė Lietuvos dailės institute, Lietuvos konservatorijoje, V U ; profesorius (1990). 1981-1982 stažavo i-jame Paryžiaus universitete {Sorbonne-i) ir Collège de France. Sovietiniu laikotarpiu tyrinėjo filosofijos istorijos, estetikos ir meno fi­ losofijos problemas. КРИЗИС ИДЕЙ ГУМАНИЗМА В «НЕКЛАССИ ЧЕСКО Й » ЭСТЕТИ КЕ С. КИРКЕ­ ГОРА И Ф. НИЦШ Е [Humanizmo idėjų krizė S. Kierkegaard’o ir F. Nietzsche s „neklasikinėje“ estetikoje]. Kn.: Вопросы теории и истории эстетики. - М., МГУ, 1977, с. 75-91. Gvildenant „neklasikinės“ estetikos pradininkų S. Kierkegaard’o ir F. Nietzsche’s idėjas pa­ rodoma, kad jų „melagingo“ ir „beasmenio“ racionalizmo kritika reiškė ne tik tradicinių j visuotinumą pretenduojančių klasikinės metafizikos principų atsisakymą, bet ir rodė šių mąstytojų siekį filosofijos išeities tašku padaryti individualią asmenybės egzistenciją su jos nepakartojamu vidiniu pasauliu. Pabrėždami žmogaus būties tragiškumą ir susvetimėjimą, jie savo viltis siejo su individualia asmenybės valia, jos gebėjimu atskleisti savo kūrybines potencijas. Skiriamasis šios mąstysenos bruožas yra sistemų kūrimo atsisakymas, nes žmo­ gaus būties sklaida nesuderinama su sistemos uždarumu. Tikrasis filosofijos pašaukimas, jų manymu, yra „atvirumas“, nuolatinis egzistencinės tiesos ieškojimas. ИРРАЦИОНАЛИСТИЧЕСКИЕ ТЕНДЕН ЦИИ В ЭСТЕТИ КЕ И ДЕГУМАНИЗА­ ЦИЯ И СК УССТВА МОДЕРНИЗМА [Estetikos iracionalistinės tendencijos ir modernistinio meno dehumanizacija]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - prof. J. Jakovlevas. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1978. D

A L Y S : Введение [Įvadas], 5—n; I. Теоретическое осознание дегуманизации искусства в эстетике иррационализма [Meno dehumanizacijos teorinis įsisąmoninimas iracionalizmo este­ tikoje], iz-76; II. Дегуманизация искусства модернизма [Modernistinio meno dehumaniza­ cija], 77-170; Заключение [Išvados], 171-176.

11

Estetikos ir meno filosofijos disertacijoje atskleidžiamos idėjinės teorinės prieląięlos, turė­ jusios lemiamos įtakos meno dehumanizacijos procesui. Analizuojamos iracionalizmo, arba neklasikinės filosofijos, pradininkų (A. Schopenhauerio, S. Kierkegaard’o, F. Nietzsche’s, J. Ortegos y Gasseto ir kt.) koncepcijos, parodoma, kaip jose suformuluotos klasikinei fi­ losofijai oponuojančios nacionalistinės idėjos paveikė modernistinį meną. Atskleidžiama, kaip filosofinių idėjų paveiktoje meninėje praktikoje reiškėsi perėjimo nuo ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo, dadaizmo, siurrealizmo į abstrakcijas tendencija, kaip muzikoje nuo ekspresionizmo buvo linkstama į neoavangardizmą. Teigiama, kad racionalistinė A. Weberno kūryba padarė ryškų poveikį avangardizmui muzikoje: buvo atsisakyta emocionalu­ mo, humanistinio turinio ir užsiimta vien technikos ieškojimais. Tapyboje, literatūroje ir muzikoje buvo sąmoningai nutraukiami meno ryšiai su tikrove, atsisakoma racionalizmo ir logikos - tai ir atvedė šiuolaikinį meną prie dehumanizacijos, t. y. harmoningo žmogaus vaizdinio išstūmimo ir muzikalios formų architektonikos sureikšminimo. ПРОБЛЕМА ДЕГУМАНИЗАЦИИ И СК УС СТВА В ФИЛО СО ФСКО -ЭСТЕТИ ЧЕ­ СКОЙ КОНЦЕПЦИИ ХОСЕ-ОРТЕГИ-И-ГАССЕТА [Meno dehumanizacijos problema Jose Ortegos y Gasseto filosofinėje estetinėje koncepcijoje]. Вестник МГУ, Серия 7, Философия, 1979, Но. з, c. 65-72. Ispanų filosofo J. Ortegos y Gasseto svarbiausia problema įvardijama kultūros krizė, kurią jis interpretavo kaip asmenybės ir humanizmo krizę. Kultūrą jis skirstė į mažumos elito ir ma­ sių. Modernistinio meno dehumanizaciją filosofas aiškino atitrauktai nuo bendrų socialinių procesų, remdamasis ankstesnėmis iracionalistinėmis tendencijomis, kaip modernistiniame mene išryškėjusį objektyvų posūkį nuo realistinio tikrovės atspindėjimo prie tik siauram elito sluoksniui suprantamų formalių meno kūrinio aspektų sureikšminimo. V O KIEČIŲ KLASIKIN IO IDEALIZM O K RIZĖ IR A. ŠOPENHAUERIO IRACIO N A­ LIZMAS. Problemos, 1982, nr. 2.8, p. 82-92. Nagrinėjamos A. Schopenhauerio filosofijos ištakos, svarbiausi bruožai ir jos įtaka filosofijos raidai. Teigiama, kad jo filosofinės sistemos pagrindinis principas yra akla ir nesąmoninga valia: šis voliuntaristinis idealizmas tapo viena pagrindinių ankstyvojo iracionalizmo formų. Skelbdamas istorijos ir pažangos beprasmiškumą bei alogizmą šis filosofas siekė įtvirtinai iracionalios valios pirmumą istorijoje bei paneigti hėgeliškąjį panlogizmą ir panistorizmą. A. Schopenhauerio tragiškas pasaulėžiūrinis pesimizmas žymėjo renesansinių ir romantinių sintetinių siekių destrukciją ir sukūrė prielaidas daugelio X X a. Vakarų filosofijos krypčių sklaidai. ПРОБЛЕМА СО ЦИАЛЬНО СТИ И СК УС СТВА ВО ФРАНЦУЗКОЙ ЭСТЕТИ КЕ [Meno socialumo problema prancūzų estetikoje]. Вопросы философии, 1985, Но. 7, c. 124-134. ApžvelgiamaX X a. Prancūzijos sociologinės estetikos istorija. Apibūdinamas tuometis meno sociologijos raidos etapas - stiprėjantis sociologinių tyrimų specializacijos ir diferenciacijos procesas. Pripažintu modernėjančios meno sociologijos lyderiu įvardijamas P. Francastelis, kurio pažiūros kritiškai vertinamos kaip eklektiškas įvairių pozityvizmo ir marksizmo tei­ ginių mišinys. Analizuojamos vėlesnės šio mąstytojo idėjų paveiktos audiovizualinių menų, vaizduojamosios dailės, literatūros sociologijos ir kitos koncepcijos.

12

ISTORINIAI TEO RIN IŲ MENO KRITIKOS PRINCIPŲ RYŠIAI SU ESTETIKA, MENO FILOSOFIJA IR M EN O TYRA (XVIII A. - X X A. PRADŽIA). Kn.: Meno kritika: Estetinė kultūra-3. Sud. Ž. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1986, p. 9-34. Aptariamos meno kritikos tapimo savita dvasinės kultūros sritimi istorinės aplinkybės. Teigiama, kad meno kritika ilgą laiką plėtojosi veikiama meno teorijos, estetikos ir meno filosofijos. Ankstyvasis jos etapas susijęs su X V III a. autorių, plėtojusių vadinamąją „skonio kritiką“, darbais. Vėlesnė raida siejama su vis akivaizdžiau estetinės minties raidoje išsiski­ riančia meno filosofija ir meno istorija. Apžvelgiamos dvi pagrindinės X IX a. meno filosofi­ jos tendencijos: teorinė ir istorinė (menotyrinė). Pirmojoje tolydžio stiprėjo iracionalistiniai ir voliuntaristiniai motyvai, o antrojoje - aprašomieji ir formalistiniai. Detaliau aptariama pastaroji tendencija, analizuojama įvairių estetikos krypčių ir idėjų įtaka jai. ПРОБЛЕМА СТИ ЛЯ В ЗАРУБЕЖ НОЙ Э С ТЕТИ К Е И И СК УССТВО ЗН А Н И И [Stiliaus problema užsienio estetikoje ir menotyroje], Kn.: Взаимодействие эстетики, искусст­ вознания и художественной критики. - М., Институт философии АН, 1987, с. 83-ш . Analizuojamos X V III ir X X а. svarbiausios stiliaus teorijos. Estetikos, meno filosofijos ir menotyros specialistų išskirtinis dėmesys meninio stiliaus problemoms autoriaus aiškina­ mas daugybe veiksnių, iš kurių išskiriamas meno istorijos, kaip savarankiškos mokslinės disciplinos, tapsmas, susijęs su mokslininkų siekiu pažinti savitais stiliaus bruožais išsiski­ riančių istorinių meno formų atsiradimo, funkcionavimo ir transformacijos dėsningumus. Dėl J. Burckhardto meno filosofijos poveikio stiliaus sąvoka dažnai beveik tapatinama su „meno“ sąvoka, o meno istorija suvokiama kaip istorinių meno stilių kaita. Tai turėjo įtakos ir menotyrai, kurios atstovai dažnai nagrinėjo meninių stilių genezės ir raidos klausimus, jos išorinius bei vidinius veiksnius. Kiti domėjimąsi stiliaus problematika skatinę veiksniai objektyvūs X IX ir X X a. sandūros meno raidos procesai: kaleidoskopinė meno stilių kaita užgimstančiame modernistiniame mene išryškino meninės formos problemas. PRA N CŪ ZŲ MENO SO CIO LO G IJA (Ištakos ir prieštaravimai). Problemos, 1987, nr. 36, p. 50-58. Nagrinėjamos prancūzų meno sociologijos ištakos, raidos bruožai, svarbiausios idėjos ir ry­ šiai su filosofinėmis-estetinėmis koncepcijomis. Apžvelgiama prieštaringa Х ІХ -Х Х a. pran­ cūzų sociologinės estetikos raida bei švietėjų ir H. Taine’o idėjų poveikis. Teigiama, kad pra­ dedant E. Souriau ir P. Francastelio tyrimais prancūzų sociologams būdingas metodologijos požiūriu nuoseklesnis siekis pažinti daugialypius meno ir visuomenės ryšius, tyrinėti meną kaip vientisą sistemą sistemoje, veikiamą įvairių socialinių veiksnių, mėginimas konstruoti savotišką idealų meno modelį ir atskleisti jo funkcionavimo visuomenėje mechanizmą. IDEALISTIN ĖS MENO FILOSOFIJOS ĮTAKA EKSPRESIONIZM O ESTETIKA I IR MENO PRAKTIKAI. Problemos, 1987, nr. 37, p. 80-91. Atskleidžiami vienos ankstyvųjų klasikinio modernizmo krypčių - ekspresionizmo - me­ ninės praktikos ryšiai su ¿racionalistine ir formalistine meno filosofija. Didžiausias dėmesys skiriamas formalistiniam ekspresionizmui, kuriame ryškus estetizmas, nihilizmas ir polin­ kis į formalių meninės kūrybos aspektų sureikšminimą. Teigiama, kad į vidinį menininko pasaulį, jo sąmonę ekspresionistai žvelgė kaip į aukščiausią absoliučią realybę, gebančią me­

13

ninės kūrybos procese ekspresyviai besiskleidžiančiomis psichologinėmis kūrėjo būsenomis išreikšti būties tiesas. Formalistinio ekspresionizmo šalininkai, pasisakydami už meno ati­ trūkimą nuo realaus gyvenimo, kartu filosofiškai pateisino estetizmą ir meno suvedimą į grynai formalios muzikalios architektonikos struktūras. ЧЕЛОВЕК, КУЛЬТУРА И И СК УС СТВО В ФИ ЛО СО ФИИ X. ОРТЕГИ И ГАССЕТА [Žmogus, kultūra ir menas J. Ortegos y Gasseto filosofijoje]. Kn.: „Антропологический поворот“ в философии X X века. Сост. А. Свердиолас. - В., И ФСП , 1987, c. IZ9-145. Analizuojamos pagrindinės šio filosofo antropologinės ir estetinės idėjos, išryškinamas jų ryšys su ankstesnėmis kultūrologinėmis ir ontologinėmis koncepcijomis. Pristatoma J. Or­ tegos y Gasseto plėtota raciovitalistinės koncepcijos kritika. Svarbiausiu žmogaus santykio su tikrove aspektu laikomas jo „istorinis intelektas“. Kultūros kūrimas esąs aukščiausia žmogaus paskirtis. Teigiama, kad J. Ortega y Gassetas, kaip ir O. Spengleris, gyvybingą kultūrą prieš­ priešino surambėjusiai civilizacijai, pastarąją traktavo kaip technikos erą, kuri nuasmenina žmogų ir naikina jo kūrybines potencijas. Aptariama filosofo meno samprata, jos savitumas. ŽMOGAUS IR GAMTOS SAN TYKIŲ PROBLEMA KULTŪROS IR FILOSOFIJOS ISTO­ RIJOJE. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 83-109.

Aptariami ir palyginami nurodytos problemos sprendimo būdai Vakarų ir Rytų filosofinėse tradicijose: pirmajai būdingas žmogaus ir gamtos dualizmas, antrajai - monizmas. Teigiama, kad senovės Rytų mąstytojai ieškojo pastovumo, amžinumo ir surado dvasinį pasitenki­ nimą suvokdami savo vieningumą su gamta. Vakarų kultūroje gamta, o ne žmogus buvo kosmologizuotos filosofijos atsparos taškas. Išorinis pasaulis priešpriešinamas žmogui taip pateisinant gamtos valdymą. Aptariamos žmogaus ir gamtos santykio sampratos antikos, vi­ duramžių, Renesanso ir G. Hėgelio filosofijoje bei pagrindinėse Azijos mąstymo tradicijose. AKTUALIOS MENO FILOSOFIJOS PROBLEMOS (Medžiaga lektoriui). - V , Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija, 1988. - 2.0 p. D

a l y s

: Įvadas, 3-5; I. Iš meno filosofijos istorijos, 5-10; II. Meno filosofijos objektas, 11-16;

III. Meno filosofija giminiškų mokslų sistemoje, 16-20. Brošiūroje pristatomos svarbiausios meno filosofijos idėjos ir problemos, aptariamas meno filosofijos tapsmas savarankiška disciplina, teorinių principų formavimosi dėsningumai, jos tyrimo objektas ir santykiai su kitais mokslais (pirmiausia su menotyros disciplinomis meno istorija, teorija ir kritika). Pažymimi daugumos šiuolaikinių meno filosofijos kon­ cepcijų esminiai trūkumai: meno autonomiškumo suabsoliutinimas ir kompleksinio meno tyrimo atsisakymas. Daroma išvada, kad į moksliškumą pretenduojanti meno filosofija turi išsivaduoti iš nespecifinių meno tyrimo metodų ir nuosekliai kompleksiškai tirti meną kaip vientisą reiškinį ontologiniu, gnoseologiniu ir sociologiniu aspektu. CHOSĖ ORTEGAI I GASETUI - 100 METŲ. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V, „Mintis“, 1988, p. 331-337. Ispanų mąstytojui J. Ortegai y Gassetui skirtame proginiame straipsnyje glaustai pristatoma jo biografija ir kūrybos svarbiausi bruožai. Nurodoma, kad jis siekė sujungti racionalizmo

14

ir gyvenimo filosofijos tradicijas, sukurti „raciovitalistinės“ kultūros modelį, kuris išlaikytų organišką ryšį su gyvenimu. Aptariama jo filosofijos pagrindinė - kultūros krizės - proble­ ma, pristatoma meno dehumanizacijos koncepcija. MENAS IR BŪTIS M. HEIDEGGERIO FILOSOFIJOJE. Krantai, 1989, nr. 9, p. 39-45. Apibūdinama šio mąstytojo idėjų vieta jo gyvenamojo meto dvasinėje kultūroje, išryškina­ mas jo ontologinės filosofijos ryšys su iracionalistine filosofija bei ryškus poveikis vėlesnei meno filosofijos raidai. Aiškinamos svarbiausios M. Heideggerio sąvokos, pabrėžiamas Rytų Azijos filosofijos ir meno tradicijų poveikis filosofo vėlyvojo laikotarpio kūrybai: artimumas daoizmo ir čan tradicijoms ryškus orientacijoje į naujų būties „kelių“ (dao) pažinimą, kurio tobuliausiu instrumentu tampa menas. Iš čia išplaukia spekuliatyvaus mąstymo neigimas, intuicijos priešprieša protui, polinkis į simbolinį metaforinį mąstymo stilių ir Rytų Azijos filosofijai būdingas situacines kategorijas. Aptariamas meno kūrinyje slypinčios gelminės būties prasmės atskleidimas, kalbos ir jos aiškinimo problemos.

ANDRIUŠKEVIČIUS Alfonsas, gimė 1940 n 18 Vilkaviškyje, estetikos istorikas, dailės kritikas, poetas, eseistas. Istorijos mokslų kandidatas (1973). 1959 baigė Kauno 4-ąją viduri­ nę mokyklą. 1965 baigė V U Istorijos-filologijos fakultetą. 19 74-19 90 dirbo F S T I (iki 1977 skyriusrprie Istorijos instituto). Nuo 1989 dėstė Lietuvos dailės institute. Tyrinėjo X X a. pirmosios pusės Lietuvos estetiką. JU LIJO N O LINDĖS-DOBILO PAŽIŪROS Į MENĄ: 1. Meno specifika. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1977,1 . 1(58), p. 15-34. Lietuvos estetikos istorijos straipsnyje išryškinamas J. Lindės-Dobilo meno specifikos sam­ pratos savitumas to meto lietuvių estetikos kontekste, ji palyginama su kitų autorių pažiūro­ mis, įvertinamas jos poveikis estetikos raidai. Autorius nagrinėjamąją sampratą laiko Vakarų Europos estetikos idėjų (ypač B. Croce’s) populiarizacija, nurodo, kad joje buvo pabrėžiamas meno autonomiškumas ir praktinis nesuinteresuotumas. 1. Meno funkcijos ir meno kūrėjas. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1977,1 . 1(59), p. 17-38. Teigiama, kad J. Lindė-Dobilas pagrindine meno funkcija laikė žmogaus tobulinimą, jo kul­ tūrinimą, tuo akcentuodamas meno auklėjamąją reikšmę, tačiau griežtai skirdamas meną nuo moralės ir pasisakydamas prieš meno ideologizavimą. Jis, remdamasis W. Dilthey, kū­ rėją laikė ne tik meninio proceso subjektu, bet ir objektu, propagavo menininko socialinio ir istorinio indeterminuotumo idėją. STASIO ŠALKAUSKIO ESTETINĖS PAŽIŪROS: 1. Grožio problema. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1981, t. 3(80), p. 14-13. Nagrinėjama S. Šalkauskio estetinių pažiūrų struktūra, savitumas ir vieta Lietuvos esteti­ koje. Aptariamos filosofo plėtotos žmogaus ir kultūros sampratos. Pagrindine jo estetikos kategorija įvardijamas grožis, analizuojami objektyvūs grožio pagrindai ir grožio suvokimo sąlygos. Teigiama, kad S. Šalkauskis grožį organiškai siejo su objektyvių idėjų egzistavimu

15

ir laikė jį pastarųjų pasireiškimu materialiuose daiktuose. Jis formulavo specifinio sąmonės kryptingumo estetinės percepcijos akte idėją. 2. Meno problema. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1982, t. 4(81), p. 33-39. Nagrinėjamas S. Šalkauskio požiūris į įvairius meno problemos aspektus, parod'omas jo meno sampratos ryšys su grožio problemos sprendimu bei su jo paties plėtotomis žmogaus bei kultūros koncepcijomis. Teigiama, kad filosofas meno esmę suveda į grožio kūrybą ir susieja ją su gnoseologistinėmis meno aiškinimo tendencijomis. JO N O GRINIAUS ESTETINĖS PAŽIŪROS IKI 1940 M.: 1. Grožio problema. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1983, t. 2(83), p. 12-23. Atskleidžiami J. Griniaus estetinių pažiūrų pagrindiniai bruožai, aptariamas jų savitumas ir reikšmė Lietuvos estetikos kontekste. Pabrėžiamas šių pažiūrų kompiliatyvumas ir eklektiškumas, kartu nurodoma, kad J. Grinius rėmėsi modernesnėmis estetikos teorijomis nei kiti Lietuvos estetikos tyrėjai. Analizuojama, kaip jis nagrinėjo estetinio suvokimo sąlygas, objektyvų grožio pagrindą ir įvairias grožio apraiškas. Pateikiama J. Griniaus grožio apraiškų klasifikacija. 2. Meno problema. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1986, t. 2(95), p. 21-30. Apibūdinama J. Griniaus grožio samprata, aptariama jo meno specifikos analizė. Teigiama, kad jis tęsia neotomistinę lietuvių estetikos tradiciją, tačiau jo meno samprata mažiau var­ žoma klasikinių formos reikalavimų, antropocentriškesnė, jai būdingas ir tam tikras gnoseologistinis aspektas. Gvildendamas meno santykio su kitomis kultūros sritimis klausimus J. Grinius pabrėžė meno autonomiškumą kartu pripažindamas, kad jis glaudžiai siejasi su dorove, ideologija ir pan. Vertingiausiais laikė su religija susijusius meno kūrinius. DĖL PAŽINTINIO DAILĖS KŪRINIŲ KRITERIJAUS. Kn.: Menas ir pažinimas: Estetinė kultūra-2. Sud. A. Katalynas. - V., „Mintis“, 1983, p. 125-143. Kūrinio meninio vertingumo problema siejama su meno specifikos klausimu. Svarstomas pa­ žintinio kriterijaus (kurį suponuoja gnoseologistinis meno specifikos supratimas) vaidmuo dailės kritikoje. Šio kriterijaus taikymas (ir ilgalaikis jo vyravimas marksistinėje estetikoje) vertinamas kritiškai, įrodinėjamas jo neuniversalumas bei ribotas efektyvumas. Pasisakoma už estetinio kūrinio poveikio suvokėjui taikymą meno kūriniams vertinti. GROŽIO SAMPRATOS RAIDA LIETU VIŲ IDEALISTIN ĖJE ESTETIKO JE (19181940 m.). Problemos, 1988, nr. 39, p. 48-60. Nagrinėjamos grožio sampratos A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Viskanto ir J. Griniaus darbuose, nurodomos jų ištakos (Tomo Akviniečio ir V. Solovjovo koncepcijos). Teigiama, kad jie tikrąjį grožį laikė nepriklausomai nuo subjekto egzistuojančiu fenomenu. Aiškindami grožio kilmę jį siejo su idealaus prado įsigalėjimu materialiame objekte, grožis laikytas neistorišku fenomenu. S. Šalkauskiui idealusis pradas, lemiąs objekto grožį, yra susijęs su daikto esme, pirmavaizdžiu. A. Viskantas labiau domėjosi meno grožiu, siekė subjektyvinti grožio sam­ pratą. J. Grinius grožį laikė subjekto išgyvenimu, estetiniu gėrėjimusi. GROŽIS IR MENAS LIETUVIŲ ESTETIKOJE 1918- 1940. - V., „Mintis“, 1989. - 136 p.

16

D a l y s : Pratarmė, 3-5; I. Grožio problema, 6-40; II. Meno problema, 41-124; Pabaiga, 125-116. Lietuvos estetikos istorijos monografijoje apibendrinami ir plėtojami ankstesniuose auto­ riaus straipsniuose išdėstyti X X a. pirmosios pusės grožio ir meno problemų tyrimai. Nagri­ nėjamos A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Viskantos ir J. Griniaus grožio sampratos, nurodoma, kad visų jų ištakos siekia Platono ir Aristotelio koncepcijas. Teigiama, kad grožio proble­ matikoje daugiausia dėmesio skirta grožio būties sampratai, nurodomos grožio sąsajos su absoliutu, idėja, pirmavaizdžiu. Analizuojami grožio suvokimo, sąmonės estetinės nuostatos klausimai. Meno koncepcijoje skiriama ir analizuojama ontologistinė ir antropologistinė tendencija, atskleidžiama jų (arba objektyvizmo-subjektyvizmo, tradicionalizmo-modernizmo) konfrontacija, konstatuojamas jos teigiamas poveikis Lietuvos estetikos raidai. On­ tologistinė tendencija (A. Jakštas, S. Šalkauskis, J. A. Herbačiauskas) kūrybiškumą priskiria pačios būties struktūros esmei, meną traktuoja kaip žmogiškąją grožio kūrybą. Parodoma neotomistinių idėjų įtaka šiai tendencijai, atskleidžiamas tam tikras jos formalizmas. Antro­ pologistinė tendencija (V. Mykolaitis-Putinas, J. Lindė-Dobilas, J. Grinius) meną aiškina remdamasi kūrėjo poreikiais, jo estetiniais išgyvenimais, pabrėžia meno autonomiškumą, ji apibūdinama kaip stokojanti teorinio fundamentalumo. Nurodomos šios tendencijos sąsa­ jos su ekspresionizmo idėjomis. Apžvelgiama V. Mykolaičio-Putino polemika su neoscholastine estetika (ypač A. Jakštu). Aptariami meno santykiai su religija, dorove, pažinimu, parodoma meninio pažinimo specifika. TRYS MENIŠKUMO KRITERIJAI? Krantai, 1989, nr. 2, p. 18-21. Nagrinėjama meno vertinimo kriterijų problema, jie siejami su meno kritiko pasirinkta meno samprata. Aptariama meno, kaip išgyvenimų šaltinio, samprata. Apibūdinami meno sukelti išgyvenimai, jie palyginami su natūraliaisiais. Išskiriami ir aptariami trys meno ver­ tinimo kriterijai: gylio, naujumo, identiteto. ADOMO JAKŠTO KRITERIJAI ŠIANDIEN? Krantai, 1989, nr. 10, p. 27-30. Aptariami A. Jakšto plėtoti meno kritikos kriterijai (natūros mėgdžiojimo, temos reikš­ mingumo, kūrinio dorovingumo), bandoma juos suaktualinti, t. y. pritaikyti šiuolaikinei kultūrinei situacijai. Teigiama, kad reikšminga (politine ar dorovine prasme) tema savaime negarantuoja kūrinio meninės vertės. Svarstomi meno santykiai su dorove ir religija. MAN PATINKA ARVYDAS ŠLIOGERIS, ARBA MENO KŪRINYS Y RA VERTYBĖ. Kran­ tai, 1989, nr. 11, p. 22-25. Aptariama A, Šliogerio filosofija. Pabrėžiamas jos savitumas, sistemiškumas, substancialumas, taip pat provokatyvumas, kalbos grožis, apžvelgiamos jo plėtojamos žmogaus, būties, teorinės žiūros ir kitos sampratos.

ANIČAS Jonas, gimė 1928 03 03 Kalne (Pasvalio raj.). Istorijos mokslų daktaras (1976). L S S R nusipelnęs mokslo veikėjas (1978). 1953 baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, 1954 - Visuomenės mokslų dėstytojų kursus prie Leningrado A . Zdanovo universiteto. 1954-1969 dėstė Lietuvos kūno kultūros institute, K PI, ŠPI; 19 60-1969 pastarojo ins­ tituto Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas. 19 69-19 76 dirbo Istorijos instituto Filo-

17

Sofijos, teisės ir sociologijos skyriuje; nuo 1972 sektoriaus vadovas. 19 76 -19 79 L K P C K Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėjas. 1979-1989 V P I rektorius; profesorius (1980). Nuo 1976 kandidatas į L K P C K narius. 1980-1985 Lietuvos S S R Aukščiausiosios Tary­ bos deputatas. Sovietiniu laikotarpiu - itin aktyvus ateizmo propaguotojas, parašė kny­ gų apie LKP, ateizmą bei ateistinį auklėjimą. Sovietinės ideologijos požiūriu kritikavo Katalikų bažnyčią. KLERIKALINIAI BURŽUAZINĖS LIETUVIŲ EM IGRACIJOS IDEOLOGAI APIE RELI­ GIJOS KRIZĘ. Problemos, 1971, nr. z(8), p. 1Z8-13Z. Marksistiškai kritikuojamas lietuvių emigrantų katalikų požiūris į religijos krizę. Teigia­ ma, kad ši problema buržuazinei lietuvių emigracijai visų pirma yra politinė. Išeivių jau­ nimui sekuliarizuojantis, reakcinės jėgos vis labiau netenka galimybių auklėti jį klerikaline nacionalistine dvasia. Emigrantų katalikų klasinis ribotumas ir idealistinė pasaulėžiūra neleidžia atskleisti religijos krizės apskritai, o kartu ir dechristianizacijos proceso tikrųjų priežasčių. IŠEIVIŲ KLERIKALAI ANTIKOM UNIZM O TARNYBOJE. Kultūros barai, 1974» nr. 3, p. 46-47Marksistinės ideologijos požiūriu apibūdinama lietuvių emigrantų klerikalinių sluoksnių veikla propaguojant antikomunizmą. Teigiama, kad Romoje veikiančios šv. Kazimiero ko­ legija ir Lietuvos Katalikų mokslo akademija kursto išeivių antitarybines bei antikomunis­ tines aistras, dezorientuoja viešąją pasaulio nuomonę, stengiasi idėjiškai pagrįsti monopolijų viešpatavimą ir privatinę nuosavybę. „Religijos likvidavimas“ nusakomas kaip komunistų partijos strateginis uždavinys. KATALIKYBĖS MODERNIZAVIMO PROCESAS IR REAKCINĖ LIETUVIŲ KLERIKA­ LINĖS EMIGRACIJOS VEIKLA 1965-1975 M. Lietuvos TSRMokslų akademijos darbai, A serija, i976, t. z(s5), p. 41- 54Marksistiniu požiūriu tendencingai aptariamas Vatikano II susirinkimo nutarimų poveikis lietuvių išeivijos socialinei minčiai. Apžvelgiami išeivių skirtingi požiūriai į komunizmą, į katalikų ir komunistų dialogą. / SĄŽINĖS LAISVĖS PRINCIPAS. Švyturys, 1978, nr. 13, p. 6-7. Supažindinama su marksistine sąžinės laisvės programa, aiškinamas jos vaidmuo socializmo ideologinėje kovoje su kapitalistine santvarka. Sovietinė visuomenė apibūdinama kaip ma­ sinio ateizmo visuomenė, dėstoma ateistinio auklėjimo programa. ASMENYBĖS AKTYVIO S GYVENIMO POZICIJO S UGDYMAS, DARBO ŽM ONIŲ DOROVINIO AUKLĖJIM O STIPRINIMAS (su V. Žemaičiu). Komunistas, 1979, nr. 3, p. 31-36. Pabrėžiamas dorovinio auklėjimo lemiamas vaidmuo ugdant aktyvią gyvenimo poziciją. Šis auklėjimas apibrėžiamas kaip gyvenimiškas procesas, sąlygojamas įvairių objektyvių veiks­ nių, suteikiantis žmogaus elgesiui ir veiklai socialinį kryptingumą. Nurodomas darbo ko­ lektyvo ir jo vadovo vaidmuo doroviškai auklėjant žmogų, pabrėžiama praeities atgyvenų įveikimo svarba.

18

KATALIKYBĖS EVOLIUCIJA SOCIALIZM O SĄLYGOMIS (su J. Mačiuliu). - V , „Mintis“, 1979- - 2-4 ° p. D a l y s : Pratarmė, 5—i i ; I. Katalikybės evoliucijos priežastys socialistinėje visuomenėje, 12-72; II. Katalikybės evoliucijos pagrindinės kryptys socialistinėje visuomenėje, 73-190; III. Tarp­ tautinis klerikalizmas ir Lietuvos katalikų bažnyčia šiuolaikinėmis sąlygomis, 191-119; Pabaiga, 220-230. Marksistinio ateizmo veikale tendencingai ideologiškai vertinama Lietuvos Katalikų baž­ nyčios veikla. Kritiškai analizuojama tuometinės lietuvių emigracijos katalikiškoji spauda. Aptariama Katalikų bažnyčios socialinės politinės doktrinos evoliucija, ypač po Vatikano II susirinkimo, pabrėžusio dialogą su marksistais. Remiantis sociologiniais tyrimais parodomas religingumo mažėjimas sovietinėje Lietuvoje. Atskleidžiama katalikybės etinės ir žmogaus koncepcijos evoliucija: Bažnyčia modifikuoja pažiūras j darbą, mokslą, gyvenimo prasmę, pripažįsta žemiškosios tikrovės svarbą. Aptariama kulto reforma (mišių laikymas gimtąja kalba, supaprastintas sakramentų teikimas, nuolaidos dėl pasninko ir kt.). Glaustai apibū­ dinami Lietuvos Katalikų bažnyčios ir Vatikano santykiai pokario metais, nagrinėjami ka­ talikų dvasininkų antisovietinės veiklos ypatumai (jais laikoma nacionalizmo skleidimas, neteisėtos antisovietinės literatūros platinimas ir kt.). MARKSIZMAS KREIVAME LIETUVIŲ KLERIKALINĖS EM IGRACIJOS VEIDRODYJE. Kn.: Religija pasaulėžiūrų ir idėjų kovoje. - V , FSTI, LTSR Ateizmo muziejus, 1980, p. 29-37. Kritikuojami Vakarų sovietologijos veikalai, jų tikslu laikoma marksizmo-leninizmo pagrin­ dinių teiginių kritika ir vulgarizavimas. Pabrėžiamas jų nuostatų bei vertinimų prieštaringu­ mas, antikomunistinės sovietologijos krizė. DABARTINĖ IDEOLOGINĖ KOVA IR SĄŽINĖS LAISVĖS PRINCIPAS. Kn.: TSRS Kons­ titucija ir sąžinės laisvė. Sud. S. Kraujelis. - V , „Mintis“, 1980, p. 5-22. Kritikuojami antikomunistų mėginimai iškraipyti lenininį sąžinės laisvės principą. Paro­ domas buržuazinės sąžinės laisvės sampratos ribotumas, kai pripažįstama teisė į religinių įsitikinimų laisvę, bet nepripažįstama teisė į ateistinių įsitikinimų laisvę. SO CIALISTINĖ REVOLIUCIJA LIETUVOJE IR KATALIKŲ BAŽN YČIA. Kn.: Ateizmas ir religija Lietuvoje. Sud. J. Mačiulis. - V, „Mintis“, 1985, p. 160-185. Sovietiniu požiūriu nušviečiamos Katalikų bažnyčios nuostatos sovietų valdžios atžvilgiu. Pabrėžiama, kad pokariu ji rėmusi nacionalistinį pogrindį, visokeriopai pažeidusi sovietinius įstatymus.

AR LAU SK AS Saulius, gimė 1952 0117 Klaipėdoje. Filosofijos mokslų kandidatas (1986). 1975 baigė V U Fizikos fakultetą. 1975-1976 dėstė Vilniaus elektromechanikos techniku­ me, 1981-1982 ir 1985-1991 - V ISI, 1982-1985 - VU. Sovietiniu laikotarpiu vienintelis nuodugniai tyrinėjo J. G. Fichte s pažinimo teoriją. IN TELEKTU ALIN ĖS IN TU IC IJO S IR PRO DUKTYVIO S VAIZDUOTĖS SAN TYKIO SAMPRATA I. KAN TO IR J. G. FICH TĖS FILOSOFIJOJE. Problemos, 1985, nr. 33, p. 60-68.

19

Gnoseologijos istorijos straipsnyje I. Kanto produktyvioji vaizduotė apibrėžiama kaip prak­ tinė, o intelektualioji intuicija - kaip teorinė subjekto ir objekto santykio charakteristika. Teigiama, kad I. Kantas šias sąvokas griežtai atskyrė ir jų santykį traktavo kaip niekada neišsprendžiamą problemą, o J. G. Fichte suabsoliutino žmogiškosios veiklos prigimtį: jis teorinę proto struktūrą pajungė praktinei, o produktyviąją vaizduotę laikė nesąmoningos intelektualiosios intuicijos būviu. ПРОБЛЕМА

ЕДИ НСТВА

ВОЛИ

И

ЧУВСТВЕН Н О СТИ

В

ФИЛОСОФИИ

И. Г. Ф И ХТЕ [Valios ir jutimiškumo vienovės problema J. G. Fichte’s filosofijoje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Genzelis. - V., VU, 1986. - 193 c. VUB Rs F76-2892 D a l y s : Введение [Įvadas], 4-15; I. В поисках достоверной реальности [Patikimos realy­ bės beieškant], 16-77; II. Объект бесконечного воления [Begalinės valios objektas], 78-170; Заключение [Išvados], 171-175. Filosofijos istorijos disertacijoje siekiama rekonstruoti J. G. Fichte’s pažiūras šiuolaikinei filosofijai aktualiu patyrimo turinio problemos požiūriu. Eksplikuojama jutimiškumo sąvo­ kos struktūra, atskleidžiamos jos ir valios sąvokos sąsajos, parodoma jų priklausomybė nuo mąstytojo subjektyvių idealistinių filosofinių prielaidų. Atskleidžiamos istorinės ir loginės J. G. Fichte’s filosofijos ištakos, apibrėžiami jo „antidogmatiškumo“ socialiniai šaltiniai ir teorinės prielaidos. Teigiama, kad mechanistinio determinizmo krizė ir I. Kanto daikto savyje samprata (anot autoriaus, tai L Kanto dogmatiškumo išraiška) lėmė naujųjų amžių pasaulėžiūros dualistinį pobūdį ir užkirto kelią autonominės žmogaus būties pagrindimui. J. G. Fichte, interpretuodamas I. Kanto atskirtus pažinimo lygius kaip vieningo transcen­ dentalinio subjekto sandus, savaip išsprendė I. Kanto dualizmą: jis teikė pirmenybę prakti­ niam (valingam) subjekto ir objekto santykiui, jutimiškumą siejo su receptyvumu, o valią su spontaniškumu. Analizuojama, kaip J. G. Fichte vaizdavo jutiminio tikrovės suvokimo procesą, atskleidžiamas valios gebėjimas būti šiame procese jutiminės pasaulio įvairovės vie­ ningumo pagrindu. Nagrinėjamas estetinio pasitenkinimo jausmas kaip žmogaus ir pasaulio harmoningos sąveikos kriterijus.

A Ž U B A LIS Juozapas, gimė 19x5 01 02 Mieleišiuose (Biržų raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1969). L S S R nusipelnęs kultūros veikėjas (1974). Mokėsi Mieleišių pradinė­ je mokykloje, Biržų gimnazijoje. 1944-1948 tarnavo sovietinėje armijoje. 1948-1951 dir­ bo komjaunimo organizacinį darbą. 1951-1956 sovietinės armijos politinis darbuotojas. 1956-1958 partinis darbuotojas Ramygaloje. 1962 baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą. 1967-1969 V U filosofijos aspirantas. Nuo 1962 dirbo SPI, 1969-1980 Marksizmo-leniniz­ mo katedros vedėjas; docentas (1971). Paskelbė marksistinio ateizmo straipsnių. BAŽN YČIO S SKELBIAMOS DOROVĖS K R IT IK A LIETUVOS ATEISTIN ĖJE 19401965 M. LITERATŪRO JE (Kai kurie aspektai). Problemos, 1968, nr. 2, p. 124-129. Straipsnis priklauso tuomet negausiai (ir ideologiškai itin atsakingai prižiūrimai) filosofijos istoriografijos sričiai - paties sovietinio marksizmo tyrimams. Apžvelgiami tarybų Lietu­

20

vos marksistinių ateistų 1940-1965 darbai, nagrinėjantys religijos ir moralės santykį, kriti­ kuojantys religinę etiką. Konstatuojama, kad ši kritika vis nuosekliau grindžiama istoriniu materializmu, tačiau nurodomi ir jos trūkumai: kai kurios iš ikikarinės Lietuvos laisvama­ nių perimtos klaidos - Bažnyčios skelbiamos moralės kritikos suvedimas į dvasininkijos ir tikinčiųjų amoralaus elgesio kritiką, neanalizuojant, kiek tas elgesys priklauso nuo religijos esmės ir pan. RELIGIJO S KILM ĖS IR SO CIALINIO VAIDMENS PROBLEM A (iš Lietuvos ateistinės minties istorijos 1940-1965 metais). Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Genzelis. - V., VU, 1969. - 27z p. VUB Rs F76-1146 D a l y s : Įvadas, 1-15; I. Religijos kilmė, 16-119; II. Religijos socialinis vaidmuo, 130-141; Išvados, 142-149. Disertacija priskirtina negausiems paties sovietinio marksizmo raidos tyrimams, arba mark­ sizmo savirefleksijai, kuri tuomet buvo labiausiai ideologiškai jautri ir prižiūrima tyrimų sritis. Nepaisant to, autorius itin kritiškai analizuoja tyrimo medžiagą, iš esmės dekonstruodamas stalinistinio laikotarpio ateizmo metodologinius principus ir sukeldamas konfliktą su tų principų gynėjais (pirmiausia I. Zaksu). Nagrinėjamos kai kurios tiriamojo laikotarpio ateizmo problemos, iš kurių svarbiausiais laikomi religijos kilmės priežasčių ir jos socialinio vaidmens klausimai. Teigiama, kad analizuojamo laikotarpio pradžioje dar buvo gyvos lais­ vamanių tradicijos, kurios ir tęstos aiškinant religijos socialines priežastis. Susipažindami su marksistinio ateizmo teorija šią problemą ateistai pradėjo nagrinėti giliau, bet originalių šio klausimo paaiškinimų nesukūrė, pasitenkindami marksizmo klasikų teiginių populiari­ nimu. Socialinių religijos priežasčių tyrimas buvo per menkas ir paviršutiniškas, neskirtos socialinės ir klasinės religijos šaknys. Teigiama, kad spręsdami religijos socialinio vaidmens klausimą Lietuvos ateistai negatyviai vertino religiją - tokią nuostatą autorius laiko viena­ šališka ir neobjektyvia. Dialektinio materializmo požiūriu, tik neigiamų arba tik teigiamų reiškinių nėra, reikia remtis istorizmo principu ir atsižvelgti į konkrečias epochos sąlygas. Kritikuojamas ateistų teiginys, kad socializmo sąlygomis religiją palaiko tik subjektyvios priežastys, nes jokių socialinių priežasčių nebeliko. Svarbiausiomis iš gnoseologinių religijos priežasčių Lietuvos ateistai laikė abstraktų mąstymą, metafizinę pasaulėžiūrą, gamtos jėgų suasmeninimą. Pabrėžiama, jog nebuvo išaiškinta, kad ne kiekviena fantazija ir suasmenini­ mas virsta religija: ji atsiranda tik tada, kai susiformuoja suasmenintų antgamtinių būtybių kultas. Konstatuojama, kad gnoseologinių ir socialinių religijos priežasčių sąveika nebuvo pakankamai nušviesta. Teigiamai vertinamas religijos ir mokslo priešingumo parodymas, neigiamai - istorinių sąlygų ignoravimas. Autorius polemizuoja su paplitusia nuomone, jog religija ne tik nepadeda laikytis moralės normų, bet netgi tvirkina žmones: religijos mora­ linės normos dažnai sutapdavo su visuomeninėmis moralinėmis normomis, todėl tikintysis galėjo būti sulaikomas nuo blogų darbų. Teigiama, kad ateistinė kritika turi būti nukreip­ ta ne prieš religijos moralines normas, bet prieš jų ideologinį pagrindimą, prieš moralumo kriterijų - Dievo idėją. Religinės moralės kritinėje literatūroje reiškiami kaltinimai, jog^i nepanaikino išnaudojimo, karų ir pan.: jie yra nepagrįsti, nes jokia moralė negalėjo ir nega­ li išspręsti visuomenės prieštaravimų. Kritikuojami rašiniai apie dvasininkijos ir tikinčiųjų

21

reakcinę politinę veiklą ir amoralų gyvenimo būdą: jie yra vienpusiški, nutylintis priešin­ gus faktus - juk būta nemaža kunigų ir tikinčiųjų, kurie nepritarė vokiečių okupantams, priešinosi jiems. Nurodomos ateistinės literatūros klaidų svarbesnės priežastys: pereinamojo laikotarpio sunkumai, menka informacija, nepakankamas specialusis ateistinis išsilavinimas, nekritiška pažiūra j kitų respublikų populiariąją ateistinę literatūrą. Pažymėtina, kad au­ torius sulaukė griežtos oficialiojo oponento 1. Zakso (kuris ir buvo kritikuotų tendencijų vienas žymiausių reiškėjų) kritikos dėl to, kad ateistų darbuose per daug skrupulingai ieškojo klaidų bei smerkė juos už tendencingumą (jis oponento laikomas būtinu klasių kovoje), iškėlė teigiamas religijos puses ir kt. RELIGIJOS SOCIALINIO VAIDMENS KLAUSIMU. Problemos, i97z, nr. 1(9), p. 96-101. Analizuojamos religijos socialinio vaidmens tyrimo marksistinės metodologinės problemos. Pažymima, kad teiginiai apie teigiamą arba neigiamą religijos vaidmenį yra vienpusiški ir nedialektiški. Nagrinėjama religijos padėtis ir vaidmuo visuomenėje įvairiais istoriniais laiko­ tarpiais. Teigiama, kad vienas svarbiausių ateistinio darbo tikslų yra išlaisvinti žmones nuo religinių įsitikinimų, kurį greičiau pasiekti padėtų teisingas dialektinis socialinio religijos vaidmens supratimas ir aiškinimas. BAIMĖ - NE AUKLĖ. Šeima, 1980, nr. 1, p. 9-11. Marksistiškai kritikuojamas religinis vaikų auklėjimas, kuris esą remiasi baime, aklu paklus­ numu, prievartiniu bažnyčios lankymu. Aptariamas dvejopo auklėjimo (religinio šeimoje ir ateistinio mokykloje) prieštaringumas. [Atsakymas]. Kn.: Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais. Kn. 5. Sud. E Laurinaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 5-18. Dėstoma marksistinė religijos samprata, aiškinamos jos socialinės funkcijos, gnoseologinės atsiradimo prielaidos. Aptariamos religinių vaizdinių, religinių jausmų sampratos, religijos kompensacinė funkcija. LAISVĖ JAUSTI IR M ĄSTYTI. Šeima, 1983, nr. 4, p. 5-7. Aptariamas ateistinis auklėjimas kaip vienas svarbiausių komunistinio auklėjimo uždavinių, kritikuojamas religinio auklėjimo poveikis.

22

f

B BAGDONAVIČIUS Vaclovas, gimė 1941 09 02 Gervėnuose (Šiaulių raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1987). 1949-1956 mokėsi Bubių (Šiaulių raj.) septynmetėje, 19561960 Bazilionių (Šiaulių raj.). vidurinėje mokykloje. 1965 baigė lietuvių kalbą ir literatūrą VU, 1969-1972 studijavo filosofijos aspirantūroje. Dirbo betonuotoju, mokytoju, 19651969 - moksliniu sekretoriumi VU. Nuo 1972 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto). Indijos bičiulių draugijos vienas steigėjų (1967). 1988 įkūrė Vydūno draugiją ir jai vadovavo. Žymiausias Vydūno filosofinio palikimo tyrėjas. Pagrindinės tyrimų sritys Lietuvos filosofijos bei etninės minties istorija, etikos teorija, literatūros istorija, Mažosios Lietuvos kultūra. ŽMOGAUS IR ŽM ONIŠKUM O KO N CEPCIJO S V YDŪNO FILOSOFIJOJE BRUOŽAI. Problemos, 1968, nr. 2, p. 109-119. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje analizuojant nurodytas koncepcijas atskleidžiamos Vydūno humanizmo objektyvios ir subjektyvios prielaidos. Teigiama, kad didžiausią dėmesį Vydūnas skyrė žmogaus sąmonei, dvasiai. Žmogaus esmė glūdi ne kūne, bet savojo Aš, in­ dividualybės, suvokime. Vydūno tautos koncepcijoje svarbiausiu dalyku laikomas kūrybos darbu besireiškiantis žmoniškumas: tik būdamas tautos narys ir jai tarnaudamas, žmogus gali pasiekti aukščiausią žmoniškumą. Dvasinė prigimtis kyla iš idealistiškai suvoktų kūrybi­ nių galių. ĮDOMI ASMENYBĖ: ioo-osioms Vydūno gimimo metinėms. Gimtasis kraštas, 1968 kovo 21. Supažindinama su Vydūno asmenybe ir kultūrine veikla, pažymimas jo patriotiškumas, pa­ cifizmas, kultūrų ir religijų sintezės siekiai. VYD Ū N Ą PRISIMINUS. Literatūra ir menas, 1968 kovo 23. Supažindinama su Vydūno gyvenimo ir kūrybinės veiklos svarbiausiais faktais, pasaulėžiūros bruožais. Teigiama, kad jo kūryba pagrįsta moraliniais principais - žmogiškumo, dvasinio tobulumo ir skaidrumo siekimu. Pristatomos Vydūno dramos. M AHATM A GANDIS IR VYDŪNAS. Problemos, 1969, nr. 2(4), p. 55-66. Aptariamos ir palyginamos Vydūno ir Mahatmos Gandžio filosofinės pažiūros ir visuo­ meninė veikla. Teigiama, kad abu jie gyveno ir dirbo analogiškomis aplinkybėmis. Indija

23

buvo pavergta anglų, o Rytų Prūsijos lietuvius slėgė intensyvi germanizacija. Šios^ sąlygos ir bendras filosofinių pažiūrų šaltinis - senovės indų filosofija - suformulavo beveik vienodas jų filosofines pažiūras ir visuomeninės veiklos principus. Jie rėmėsi nuostata, kad žmogaus, tautos ir visos žmonijos likimas priklauso nuo moralinių principų laikymosi, nuo žmogaus dvasinio pasaulio. Abu jie pabrėžė individualybės, jos tobulumo svarbą, abu taikė pasyvų pasipriešinimą kaip pagrindinį kovos metodą. DOROVINIS ASMENYBĖS TOBULĖJIMAS. Tarybinė mokykla, 1974, nr. 12, p. z-4. Supažindinama su marksistine dorovės, dorovinio ugdymo samprata. Asmenybės dorovinis tobulėjimas laikomas santykiškai savarankišku asmenybės vidinio pasaulio reiškiniu. Jį ana­ lizuojant būtina atsižvelgti į visuomeninę žmogaus prigimtį bei gyvenimo aplinką, į psichi­ nes, biologines individo savybes ir jų santykį su socialiniais reiškiniais. Tobulėjant svarbiu laikomas savęs pažinimas, taip pat reikli dorovinė sąmonė, dvasinio pasaulio turtingumas, pasišventimas visuomenės labui. ASMENYBĖS TOBULĖJIMO SAMPRATA VYDŪNO FILOSOFIJOJE. Kn.: Dorovinis asme­ nybės tobulėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1976, p. 208-1x4. Supažindinama su idealistinės Vydūno filosofijos svarbiausiais bruožais, pabrėžiama, kad joje vyrauja asmenybės dvasinės problemos. Pagrindinis dvasinio brendimo proceso etapas Vydūnui yra savęs pažinimas, žmoguje slypinčių gamtinių jėgų įveikimas: žmogui būtina siekti kūno funkcijų, jausmų ir mąstymo kultūros harmonijos. Teigiama, kad Vydūnas perdėjo moralės reikšmę, ją traktavo kaip universalią priemonę visoms socialinėms proble­ moms spręsti. VYDŪNO KŪRYBOS KELIO PRADŽIA (1894-1906). LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra, 1977, t. XIX(i), p. 33-48. Atskleidžiami ir aptariami Vydūno kūrybos pradinio laikotarpio svarbiausi faktai ir aplinky­ bės. Remiamasi biografine medžiaga ir Mažosios Lietuvos periodine spauda. Supažindinama su pirmaisiais Vydūno poezijos, dramos kūriniais, ankstyvąja publicistika, joje svarstytomis žmogaus, tautos savitumo, dvasinės kultūros problemomis. ŽM ONIŠKUM O PRIGIM TIES AIŠKIN IM AS VYDŪNO VEIKALUOSE. Problemos, 1978, nr. 1(21), p. 68-74. Pateikiami Vydūno gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai bei analizuojama jo žmonišku­ mo samprata. Teigiama, kad žmoniškumo esmė geriausiai atsiskleidžia dorovėje, jis neatsie­ jamas nuo pasaulio struktūros bei jo evoliucijos. Žmoniškumas skleidžiasi dvasiniame pasau­ lyje, kuriam būdinga savęs suvokimas, savimonė, kuri integruoja visą žmogaus gyvenimą ir veiklą, yra jo asmenybės šerdis. Daroma išvada, kad vertingais Vydūno filosofijos momentais reikia laikyti dėmesį subjektyviam individo pasauliui, jo santykiškai savarankiško vaidmens, pastangų ugdyti vidinę kultūrą iškėlimą, materialinės naudos suabsoliutinimo kritiką. ELGESIO KULTŪRA IR DOROVĖ. Kultūros barai, 1978, nr. 1, p. 48-49. Svarstoma apie žmonių elgesį lemiančius principus, apie dorovės normų ir realių veiksmų neatitikimą, autentiškos asmenybės ir socialinio įvaizdžio perskyrą. Aptariamas poelgių es­ tetinis vertinimas, pabrėžiama estetinių vertybių įsisavinimo reikšmė ugdant elgesio kultūrą.

24

HARM O NINGO S ASM ENYBĖS PROBLEMA IR VYDŪNAS. Kultūros barai, 1978, nr. 3, p. 50-53-

Supažindinama su žmogaus dvasinio tobulėjimo problema, pateikiamas marksistinės etikos požiūris į ją. Plačiau nagrinėjama žmogaus vidinės harmonijos vydūniškoji samprata: ją le­ miąs individo dvasingojo ir materialaus klodų santykis. Aptariamos Vydūno vartotos proto, mąstymo, žmoniškumo, doros sąvokos. DOROVINĖ IR ESTETINĖ ELGESIO KULTŪROS PRASMĖ. Kn.: Dorovinė bendravimo kul­ tūra: Etikos etiudai-į. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1979, p. 90-117. Etikos straipsnyje teigiama, kad dorovinės kultūros esmę sudaro žmogaus elgesio ir doro­ vinių principų harmonija. Elgesio kultūra apibrėžiama kaip apimanti visą žmogaus veiklą, jo vidinį pasaulį, gyvenimo būdą. Nagrinėjama šios kultūros esmė, svarbiausi bruožai (ypač dorovinis ir estetinis), jos vieta asmenybės gyvenime ir žmonių santykiuose. Teigiama, kad aukštos kultūros žmogaus elgesyje vidinės potencijos harmoningai dera su praktiniais veiks­ mais. Elgesio taisyklių bei simbolių visuma sudaro etiketą, kuris supaprastina žmonių san­ tykių reguliavimą. MENAS IR SAVIAUKLA. Tarybinis mokytojas, 1980 rugsėjo 24. Aptariamas literatūros, teatro, kino kūrinių herojų auklėjamasis poveikis dorovinei orien­ tacijai, psichikai. Nagrinėjami įvairūs saviauklos ir savišvietos būdai, pažymima biografinės literatūros svarba. GAMTA - MŪSŲ NAMAI. Kn.: Elgesio kultūra. Sud. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1980, p. 12.3-134. Populiariai aptariamas gamtos poveikis dvasingumui, pabrėžiamas pagarbus, tausojantis žmogaus elgesys gamtoje, svarstomos ekologinės sąžinės funkcijos. MES IR DAIKTAI. Ten pat, p. 13 4-140. Aptariamas žmogaus santykis su daiktais, nurodomos įvairios jo formos, teigiama, kad pa­ garba daiktams reiškia žmogaus dorovinį brandumą, o perdėtas jų sureikšminimas (daiktų kultas) - dvasinio pasaulio skurdumą. SAVIAUKLA. SAVIAUKLOS BŪDAI. Ten pat, p. 217-256. Aptariama savišvieta ir saviaukla, nurodomi jų tikslai, vaidmuo ir būdai. Tai yra savęs dva­ sinis tobulinimas, poreikių kultūros lavinimas, vertybinės orientacijos koregavimas. Nagri­ nėjamas meno kūrinių poveikis asmenybės formavimuisi. Dvasinis tobulėjimas siejamas su vidinės laisvės įgijimu ir plėtote. Pabrėžiama savistabos ir savikontrolės reikšmė. КУЛЬТУРА ПОВЕДЕНИЯ КАК ЧАСТЬ НРАВСТВЕННОЙ КУЛЬТУРЫ [Elgesio kultūra kaip dorovinės kultūros dalis]. Kn.: Нравственная культура: Сущность, содержание, специфика. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1981, с. 242-250. Svarstoma apie asmenybės dvasinės kultūros ir jos reiškimosi elgsenoje sąryšį. Nurodoma, kad ne bet koks „kultūringas elgesys“ yra dvasiškai pagrįstas, kad elgesio kultūra dažnai nepasižymi etinio ir estetinio pradų vienove. VYDŪNAS IR SENOJI INDŲ FILOSOFIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 9, p. 22-24. ф Supažindinama su Vydūno filosofinėmis idėjomis, aptariamas jų santykis su Indijos filosofi­ ja. Teigiama, kad Vydūno filosofija artimesnė visista advaitai, joje galima rasti visų keturių

25

jogų atgarsius. Vydūno pozicija gretinama su vėlyvuoju budizmu (mahajana), kuris pabrė­ žia, kad dar šiame gyvenime nirvaną pasiekęs žmogus neturįs iš to gyvenimo pasitraukti, o privaląs jame dalyvauti. ŽMOGAUS EGZISTEN CIJO S PROBLEMA VINCO KRĖVĖS RYTIETIŠKOS TEM ATI­ KOS KŪRYBOJE. Kn.: Etika ir ekologija: Etikos etiudai-7. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1984, p. 114-133-

Supažindinama su etinėmis idėjomis, išreikštomis lietuvių rašytojo V. Krėvės kūriniuose Prajetkabuda, Rytų pasakos, Dangaus ir žemės sūnūs. Pažymima, kad juose apimami univer­ salūs žmogaus būties klodai, skvarbiai žvelgiama į sudėtingas dvasiškai veiklios asmenybės santykių su pasauliu ir pačiu savimi peripetijas. VYDŪNO ETIKOS BRUOŽAI. Kn.: Dorovė ir tradicijos: Etikos etiudai-8. Ats. red. V. Žemai­ tis. - V , „Mintis“, 1984, p. 157-Z07. Supažindinama su Vydūno pažiūromis į žmogaus esmę ir jos apraiškas, su dorovės ir do­ rovingumo samprata, tobulėjimo būdais. Pažymima, kad Vydūną stipriai paveikė Indijos filosofija. Jis ypač pabrėžė reguliatyvinę doros funkciją, sąžinę, ontologizavo jos genezę. Pri­ statomi Vydūno aptarti dvasinio tobulėjimo - jogos - įvairūs būdai. ВЛИЯНИЕ И Н ДИ Й СКИ Х ФИ ЛО СО Ф СКИ Х ИДЕЙ Н А ЭТИЧЕСКУЮ МЫСЛЬ ЛИТВЫ НАЧАЛА X X ВЕКА [Indijos filosofinių idėjų įtaka X X a. pradžios Lietuvos etinei minčiai]. Kn.: Методологические вопросы истории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 126-136. Pažymima, kad X X a. pradžioje Rytų filosofijos ir etikos idėjos intensyviai skverbėsi į Vakarų kultūrą, taip pat ir į Lietuvą. Čia jų įtaką patyrė M. K. Čiurlionis, J. Baltrušaitis, V. Krė­ vė, Vydūnas. Didžiausią įtaką turėjo humanizmo ir dvasingumo, nesuinteresuotos veiklos idėjos. PLYKSTELĖJĘS KULTŪROS PADANGĖJE: R. Bytautui - 100. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 8, p. 23-24. Supažindinama su vieno pirmųjų X X a. profesionaliųjų filosofų R. Bytauto biografijos ir kū­ rybinės veiklos svarbiausiais faktais. Pažymima ir jo estetinė nuovoka, poetinis talentas, lite­ ratūriniai bandymai. Teigiama, kad filosofijoje jis bandė suderinti materializmą ir idealizmą naudodamasis R. H. Lotze’s plėtotu psichofiziniu paralelizmu; pirminiai Visatos elementai esą ir materialūs, ir dvasiniai, o iš jų susidedantys pasaulio objektai esantys ne tik materialios struktūros, bet ir gyvenantys psichiškai. Aptariamos R. Bytauto pažiūros į dorovės ir religijos ryšį, tautiškumą, tautinę sąmonę, visuomenės klasinę struktūrą. ROMANAS BYTAUTAS. ETINIŲ PAŽIŪRŲ BRUOŽAI (100 metų gimimo jubiliejui). Kn.: Pagarba ir pakanta: Etikos etiudai-10. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1987, p. 100-1Z5. Apžvelgiami R. Bytauto gyvenimo ir kūrybos (ypač etinių darbų) svarbiausi bruožai. Nuro­ domi jo filosofinių pažiūrų šaltiniai. Teigiama, kad R. Bytautas bandė suderinti materializmą su idealizmu. Aiškindamas dorovės dalykus jis rėmėsi idealistine būties samprata ir dorovę kildino iš žmogaus dvasingumo, nors ją ir siejo su socialiniu gyvenimu. Dorovė reiškiasi sa­ varankiškai ir veikia pagal savo vidinius dėsnius. Filosofas kritikavo religingumo ir dorumo ryšį, religinę pasaulio sampratą.

26

ОТЗВУКИ ИНДИЙСКОЙ ФИЛОСОФИИ В ЛИТОВСКОЙ КУЛЬТУРЕ [Indų filoso­ fijos atgarsiai Lietuvos kultūroje]. Kn.: Философская и общественно-политическая мысль Бело­ руссии и Литвы: Дооктябрьский период: Закономерности развития, проблемы исследования. Минск, „Наука и техника“, 1987, с. 101-113. Teigiama, kad Rytų filosofinės idėjos turėjo daug įtakos M. K. Čiurlioniui, V. Krėvei, J. Bal­ trušaičiui. Aptariamos Vydūno filosofinės pažiūros, nurodomas jų artimumas induizmo re­ formatorių S. Vivekandos, A. Ghošo ir M. Gandžio idėjoms. Jų visų nuomonė buvo vienin­ ga: žmonijos raidos perspektyva esanti Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė. FILOSOFINIAI VYDŪNO HUM ANIZM O PAGRINDAI. - V , „Mintis“, 1987. - z45 p. Re­ miantis knyga parengta disertacija: ФИ ЛО СО ФСКАЯ КОНЦЕПЦИЯ ГУМАНИЗМА ВИДУНАСА [Vydūno humanizmo filosofinė koncepcija]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio di­ sertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Kuzmickas. - V , FSTI, 1987. -19 3 c. VUB Rs F76-2977 D a l y s : Įvadas, 12-52; I. Socialinės ir teorinės Vydūno filosofijos ištakos, 53-96; II. Žmogus kaip Vydūno filosofijos problema, 97-132; III. Kultūrinės žmogaus santykio su pasauliu formos, 133-175; IV. Žmogus istoriniame kultūros procese, 176-205; Pabaigos žodis, 206. Vienintelėje sovietiniu laikotarpiu Vydūnui skirtoje monografijoje analizuojama jo filoso­ fijos visuma, išryškinami jos sistemos kontūrai ir problematika, sukonkretinamos sociali­ nės ir intelektinės jos formavimosi prielaidos. Tyrimo objektas aiškinamas integruojant, traktuojant jį holistiškai, visumos požiūriu. Si visuma - tai Vydūno kūrybinis gyvenimas ir jo kultūrinės socialinės aplinkybės, Vydūno filosofija analizuojama kaip tam tikros biogra­ finės visumos neatsiejama dalis. Teorijos socialinio formavimosi prielaidos traktuojamos ne marksistiškai, bet kaip empirinis biografinis (gyvenamojo pasaulio) kontekstas, filosofo gyvenimo aplinkybių visuma. Apžvelgiama lituanistinė literatūra apie Vydūną, nurodomas jo filosofinio ir kultūrinio pa­ likimo prieštaringumas. Supažindinama su Vydūno gyvenimo ir kultūrinės veiklos svarbiau­ siais faktais, parodomas jo indėlis į Mažosios Lietuvos lietuvių kovą su germanizacija, darbas įvairiose kultūros draugijose. Vydūno filosofija apibūdinama kaip teorinis praktinio lietuvių gyvenimo modelis. Ji pagrįsta senovės Indijos (ypač vedantos) filosofijos interpretacija. Ap­ tariamos ontologinės Vydūno nuostatos: būtis jam yra dvasinė vienovė, o pasaulis - šios vienovės išraiška įvairovėje. Realybė (būtis, absoliutas) skirstoma į sferas pagal sąmoningumo laipsnį: yra keturios reiškinių pasaulio ir trys dvasinės sferos (visagalybė, išmintis, meilė), kurios yra pasaulio priežastingumo principai; jų vienovė traktuojama kaip krikščioniškosios Svč. Trejybės analogas. Žmogus suprantamas kaip mikrokosmas ir aukščiausioji pasaulio evoliucijos pakopa. Žmogaus esmę Vydūnas laikė grynojo dvasingumo išraiška. Dėstoma šia būties ir žmogaus samprata pagrįsta Vydūno humanistinė kultūros koncepcija. Kultūrą jis suprato kaip žmogaus dvasinės esmės (arba žmoniškumo) ir materialaus pasaulio santykį, skyrė daiktų ir dvasinę (tikrąją) kultūrą. Pastarojoje skiriamos trys dalys - mokslas, menas ir dorovė. Nagrinėjama šių struktūrinių dalių sąveika bei prigimtis. Dorovė Vydūno api­ būdinama kaip kultūros šerdis, kaip tiesioginė žmoniškumo išraiška. Aptariama žmogaus dvasinio tobulėjimo samprata. Nagrinėjamos istorinės socialinės mąstytojo pažiūros. Tauta jam yra svarbi dvasinės pasaulio evoliucijos pakopa, tai savitas žmonijos individualumas, o žmonija - viena svarbiausių kosminės vienovės komponentų. Individualumas, tautiškumas,

27

bendražmogiškumas Vydūno koncepcijoje traktuojami ne kaip sociumo istorinės raidos produktai, bet kaip metafizinės žmonijos ir žmogaus tobulėjimo galimybės. Galutinis šio tobulėjimo tikslas - individualios sąmonės susiliejimas su kosmine sąmone. ROMANO BYTAU TO FILOSOFINIŲ PAŽIŪRŲ BRUOŽAI. Problemos, 1988, nr. 39, p. 67-75. Analizuojamos R. Bytauto filosofinės (ontologinės, gnoseologinės ir etinės) pažiūros. Jo ontologinė koncepcija postulavo dvasią kaip būties pagrindą. Teigdamas apie imanentinį pirminių Visatos elementų bei viso pasaulio dvasingumą (protingumą), R. Bytautas siekė iš psichofiziniu paralelizmu grįsto dualizmo pereiti į panteizmą, kuriame idealizmas gali visiškai susiderinti su materializmu. Pažinimo teorijoje jis laikėsi introspekcinių nuostatų: pasaulio pažinimo ir supratimo pradžia yra mūsų psichikos gyvenimas, nes žmogaus dvasinė esmė yra visumos dvasingumo apraiška. Filosofas kategoriškai neigė dorovės ir religijos ryšio būtinumą. VYDŪNO DINGUSIO VEIKALO APMATAI: Rašytojo gimimo izo-osioms metinėms. Kultū­ ros barai, 1988, nr. 3, p. 51-53. Glaustai pristatomi Vydūno kultūrinės visuomeninės veiklos bei kūrybos svarbiausi bruožai. Supažindinama su straipsnio autoriaus rastu Vydūno neišlikusio veikalo 50 metą tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas rankraščio fragmentu. VYDŪNAS IR ŠIANDIENA: Vydūno izo-osioms metinėms. Pergalė, 1988, nr. 3, p. 151-153. Aptariamas ligtolinis sovietinės kultūros santykis su Vydūno kūryba, apžvelgiami Vydūno įamžinimo darbai. Nurodoma jo idėjų tyrimų sovietmečiu priverstinė ideologinė deforma­ cija. Svarstoma apie Vydūno filosofinės ir grožinės kūrybos aktualumą (jis siejamas su dva­ singumo gaivinimu) ir aktualinimą. VYDŪNO izo-OSIOMS GIMIMO METINĖMS. Mokslas ir gyvenimas, 1988, nr. 3, p. 14-15. Pristatoma Vydūno mokslo koncepcija. Mokslas jam yra viena pagrindinių kultūros formų (greta dorovės ir meno): moksle žmogus aktualizuoja savo pažintines galias, kurios išryškina pasaulio sąrangą. Pažinimui padedant pertvarkomas pasaulis. PASKUTINIEJI VYDŪNO METAI. Sietynas, 1989, nr. 6, p. 1Z9-141. Supažindinama su tuomet beveik netyrinėtu Vydūno biografijos etapu - jo gyvenimu ir f kūrybine veikla nuo II pasaulinio karo išvakarių iki mirties.

BALČIUS Jonas, gimė 1943 01 oz Liškiavoje (Varėnos raj.), mirė Z017 10 17 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1986). 196Z baigęs Liškiavos vidurinę mokyklą dirbo Liš­ kiavos kaimo bibliotekos vedėju, Liškiavos vidurinės mokyklos-internato auklėtoju. 1964-

1969 V U studijavo lietuvių filologiją. 1969-1973 dirbo šio universiteto Mokslo skyriaus vyr. inspektoriumi, Mokslo tarybos sekretoriumi, 1973-1975 Filosofijos istorijos ir ateizmo katedros stažuotojas-tyrinėtojas. 1975-1978 studijavo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) aspirantūroje. Baigęs aspirantūrą dėstė filosofiją V ISI, dirbo M inties leidyklos Filosofijos ir ateizmo redakcijos vyr. moksliniu redaktoriumi. 1983-1984 F S T I Etikos skyriaus stažuotojas-tyrinėtojas, nuo 1984 jaunesnysis, 1986-1991 - mokslo darbuotojas. Tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją, daugiausia P. Dovydaičio kūrybą.

28

P. D O VYDAITIS - M. GIUJO MORALĖS TEO RIJOS KRITIKAS. Problemos, 1976, nr. 2.(18), p. 73- 78. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje aptariamas P. Dovydaičio darbas, kuriame jis, kriti­ kuodamas prancūzų pozityvistą M. Guyau, pirmą kartą bandė pagrįsti savo pažiūras į mo­ ralės kilmę ir raidą. M. Guyau teigė, kad krikščionybės dogmomis pagrįsta moralė esanti amorali, krikščionybė iškreipianti moralės pagrindus, kadangi ši grindžiama Dievo baimės idėja. P. Dovydaičio nuomone, M. Guyau neįrodė busimosios žmonių moralės pagrindo, todėl jo protu paremtos moralės koncepcija yra negalima. AKSIO LO GIN IAI P. DO VYD AIČIO PAŽIŪRŲ Į M O KSLINĮ PAŽINIM Ą ASPEKTAI. Problemos, 1979, nr. 2(24), p. 81-86. Aptariama P. Dovydaičio gnoseologinė koncepcija, kuri pagrįsta neotomizmo dogma, skel­ biančia žinojimo ir tikėjimo esminį suderinamumą. Teigiama, kad P. Dovydaitis siekė suta­ patinti tikėjimo elementą moksliniame pažinime su religiniam tikėjimui būdinga fideistine orientacija, bandė tendencingai, voliuntaristiškai įvertinti daugelį jį dominusių gamtos ir visuomenės mokslų, kultūros, ideologijos, etikos problemų. Aptariami religijos, mokslo ir kultūros santykių klausimai P. Dovydaičio veikaluose. P. D O VYD AIČIO GAMTAM OKSLINĖS PAŽIŪROS. Problemos, 1981, nr. 26, p. 77-83. Analizuojami P. Dovydaičio samprotavimai apie darvinizmo ir vitalizmo konceptualią struktūrą. Teigiama, kad suprasdamas genus kaip nematerialaus, teleologinio prado orga­ nizmuose skleidėjus jis populiarino mendelizmą kaip moderniausią biologijos mokslą, ku­ rio teiginiais remiantis esą galima įrodyti gyvybės teleologinės sampratos moksliškumą ir eksperimentinį pagrįstumą. Svarbiausiu laikomas P. Dovydaičio pabrėžiamas aiškinimas, kad darvinizmui svetima teleologiška, arba nediskretiška, evoliucijos proceso samprata, o vitalizmas yra grindžiamas priešinga logika. P. DO VYDAITIS - NEOTOM ISTINĖS M ETODOLOGIJOS GRINDĖJAS. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V , „Mintis“, 1981, p. 37-44. Aptariamos P. Dovydaičio pastangos neotomistiškai pagrįsti gamtos mokslus. Teigiama, kad aiškindamas žinojimo ir tikėjimo santykį jis fideistiškai traktavo moksliniame pažinime neiš­ vengiamą tikėjimo elementą, jį laikė bendru religijai ir mokslui. Nurodomos P. Dovydaičio argumentacijos silpnosios vietos, ypač įrodymas remiantis analogija. MOKSLO IR RELIGIJOS SAN TYKIO PROBLEMA. Kn.: Pokalbiai apie pasaulėžiūrą 1. Sud. A. Gailienė. - V , „Mintis“, 1984, p. 9-22. Aiškinama mokslo ir religijos konfrontacija, pabrėžiamas jų priešingumas: mokslas aiškina reiškinius gamtinėmis priežastimis, religija postuluojanti gamtinio ir antgamtinio pasaulio dualizmą. Apžvelgiami religijos Šalininkų siekiai suderinti mokslo ir religijos principus, kurie traktuojami kaip mokslo pajungimas religijai. ФИ ЛО СО ФСКИЕ И ОБЩ ЕСТВЕННЫЕ ВЗГЛЯДЫ ПРАНАСА ДОВИДАЙТИСА 1910-1940 Г. Г. (критический анализ) [P. Dovydaičio filosofinės ir visuomeninės pažiūros 19101940 m. (kritinė analizė)]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis* vadovas - R. Plečkaitis. - V , FSTI, 1986. - 199 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka.

29

D a l y s : Введение [Įvadas], 3-7; I. Пранас Довидайтис как философ и общественный дея­ тель [Pranas Dovydaitis - filosofas ir visuomenės veikėjas], 8-104; И- Взгляды литовского нео­ томиста П. Довидайтиса на природу и естественные науки [Lietuvių neotomisto P. Dovydai­ čio pažiūros Į gamtą ir gamtos mokslus], 105-151; III. Общественные взгляды П. Довидайтиса [Visuomeninės P. Dovydaičio pažiūros], 151-196; Выводы [Išvados], 197-199. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje analizuojamos neotomisto P. Dovydaičio pažiūros. Pateikiama glausta jo gyvenimo ir veiklos apžvalga, apibūdinami svarbiausieji X X a. pradžios socialiniai ir politiniai Įvykiai Lietuvoje, turėję reikšmės ideologinių filosofo nuostatų forma­ vimuisi. Aptariama P. Dovydaičio, kaip Kauno universiteto profesoriaus, periodinių filoso­ finių leidinių Kosmos, Soter, Logos steigėjo bei redaktoriaus veikla. Kritiškai analizuojamos ir marksistiškai vertinamos P. Dovydaičio pažiūros Į mokslinio pasaulio pažinimo specifiką ir patikimumą, apibūdinamos marksistinio aiškinimo apie mokslinio pažinimo ir religinio tikrovės traktavimo nesuderinamumą metodologinės prielaidos. Neotomistinė ontologija ir gnoseologija (kuriomis rėmėsi P. Dovydaitis) apibūdinamos kaip antropomorfiniai sampro­ tavimai apie tikrovę, pagrįsti mąstymo pagal analogiją principu ir siekiantys ontologizuoti, aksiologizuoti ir „ontoetizuoti“ mąstymo rezultatus ir todėl esantys radikaliai nemoksliški. Kritikuojamos neotomisto pastangos atgaivinti teleologizmą gamtos mokslų disciplinose ir juo remiantis eliminuoti iš Ch. Darvvino evoliucijos teorijos materialistinį jos pagrindą. Kritiškai analizuojami filosofo darbai, skirti pasaulėžiūrinėms visuomeninio pobūdžio pro­ blemoms: individo ir visuomenės santykiui, religijos reikšmei, socialinio solidarumo klausi­ mams ir kt. Parodoma, jog pagrindinis principas ir šioje srityje lieka teleologizmas, labiausiai nulėmęs P. Dovydaičio visuomeninių pažiūrų dogmatinį ir eklektinį pobūdį. GUODŽIAM OJI FILOSOFIJOS FUNKCIJA. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V , „Mintis“, 1988, p. 31-48. Filosofinėje tradicijoje siekiama išryškinti guodžiamąjį aspektą. Teigiama, kad idealistinė filosofija, panašiai kaip ir religija, įprasmindama egzistencinius interesus, paguodžia žmogų ir sustiprina jo dvasią. I. Kanto filosofijoje guodžiamasis pagrindas autoriaus įžvelgiamas nuosaikiame optimizme, įsitikinime, kad žmogus gebąs pažinti pasaulį. Teigiama, kad mark­ sistinė filosofija paneigia guodžiamąją filosofijos funkciją kaip savarankišką tikslą ir tap atin i ją su konkrečių gamtos ir visuomenės mokslų patirtimi. P. DO VYDAIČIO GNOSEOLOGINĖS KO N CEPCIJO S FILOSOFINIAI PAGRINDAI. Problemos, 1988, nr. 39, p. 61-66. Nagrinėjant P. Dovydaičio gnoseologiją teigiama, kad ji pagrįsta požiūriu, jog žmogui esąs įmanomas tik toks tikrovės pažinimas, kurį galima apibrėžti kaip reliatyvų, arba tikėtiną. Mokslinių ieškojimų procesas nuosekliai turi pasibaigti perėjimu prie idealizmo moksle ir filosofijoje bei tikėjimo tiesų išpažinimo religijoje. Vienas pagrindinių mokslinių koncepcijų teisingumo kriterijų yra jų suderinamumas su religijos dogmomis bei neotomistinės filosofi­ jos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros reikalavimais (vadinamasis ideologinio imperatyvizmo principas). RELIGIJA. Kn.: Visuomenės mokslas: Ekonominis visuomenės gyvenimas. Visuomenė ir kultūra II. Sud. A. Lozuraitis. - Kaunas, „Šviesa“, 1989, p. 78-88.

30

Aiškinamos religijos atsiradimo priežastys, aptariami ankstyviausi religiniai vaizdiniai ir kultai, politeistinių religijų susiformavimas ir raida, monoteistinių religijų statusas, nušvie­ čiamos šiuolaikinės religijų modernėjimo ir moderninimo tendencijos.

B A L E Ž E N T IE N Ė (Drulytė) Stasė, gimė 1926 08 30 Kaišiadorių rajone. Filosofijos mokslų kandidatė (1971). 1952 baigė K P I Cheminės technologijos fakultetą. 1952-1962 K P I T S K P istorijos katedros dėstytoja. 1962-1965 V U filosofijos aspirantė. Nuo 1965 dirbo K P I Filosofijos katedroje; docentė (1979). Tyrinėjo asmenybės problemą. MARKSISTINIS-LENININIS VISUOMENĖS IR ASM ENYBĖS SUPRATIMAS. Filosofija, 1967, t. VII, p. 73-84. Aptariami žmogaus esmės, jo prigimties ir vietos visuomenėje klausimai. Kritikuojamos ide­ alistinės X X a. filosofijos (egzistencializmo, neotomizmo, personalizmo) asmenybės koncep­ cijos. Dėstoma marksistinė asmenybės samprata, apibūdinama visuomeninė žmogaus pri­ gimtis. Išskiriami istoriniai socialiniai asmenybės tipai. Pateikiamas asmenybės apibrėžimas, atskleidžiamas jos konkretus istorinis turinys. KOMUNIZMAS IR VISAPUSIŠKAS, HARM ONINGAS ASMENYBĖS VYSTYM ASIS. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967, p. 491- 495, Nagrinėjamas gamtiškumo ir visuomeniškumo santykis žmoguje. Pažymima, kad visuome­ ninė šios vienybės pusė yra esminė, o individualus ir visuomeninis gyvenimas yra organiškai susiję. Parodoma, kad įvairių epochų žmogaus ypatumai sąlygoti atitinkamų visuomeninių-ekonominių formacijų specifikos. Asmenybės išsiskyrimas siejamas su klasine visuome­ ne, parodomos buržuazinio individualizmo neigiamos pusės. Aptariami socialistinės visuo­ menės asmenybės ypatumai, spėjama, kad tik komunizmo sąlygomis harmoningai derinsis žmogaus dvasinis turtingumas, moralinis tyrumas, fizinis tobulumas. V. I. LENINAS APIE SOCIALINIO ŽMOGAUS IŠVADAVIMO PRIELAIDAS. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 226-233. Teigiama, kad V. Leninas socialinį žmogaus pavergtumą laikė istorinio proceso padariniu, tam tikram žmonijos raidos etapui būdingu reiškiniu. Dėstomos istorijos proceso, gamybi­ nių jėgų, susvetimėjimo ir kt. marksistinės sampratos. Žmonių laisvės užtikrinimo lemiamu būdu įvardijamas socializmo sukūrimas. ASM ENYBĖS PROBLEMOS KILIM O IR JO S SPRENDIMO SO CIALINĖS PRIELAI­ DOS. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - I. Zak­ sas. - V., VU, 1971. - 141 p. VUB Rs F76-1525 Pagal disertaciją išleista brošiūra: VISUOMENĖ IR ASMENYBĖ. - K., 1972. - 42 p. D a l y s : Pratarmė, 1-6; I. Visuomeninė žmogaus individualybės prigimtis, 7-42; II. Asmeny­ bės problemos iškilimas visuomenės klasinės diferenciacijos sąlygomis, 43-69; III. Asmenybės problema kapitalistinėje visuomenėje, 70-95; IV. Asmenybė socialistinėje visuomenėje, 96-123; Išvados, 124-125.

31

Marksistiškai nagrinėjama žmogaus individualybės visuomeninė prigimtis, asmenybės pro­ blemos kilimo klasinėje visuomenėje sąlygos bei šios problemos sprendimo prielaidos socia­ listinėje visuomenėje. Įrodinėjamas socializmo humanistinis vaidmuo. Dėstoma marksistinė žmogaus socialumo samprata - tai specifinis aktyvumas, kurio pagrindas yra pertvarkomoji veikla, padariusi žmogų jo gyvenimo sąlygų subjektu. Aptariamas žmogaus raidos socialinis sąlygotumas, parodomas objektyviosios ir subjektyviosios visuomeninio proceso pusės sąry­ šis: visuomeniškumas pasireiškia atskirų individų būtimi. Pirmykštėje visuomenėje nebuvo materialaus pagrindo individams diferencijuotis pagal asmenines savybes ir žmogų prieš­ priešinti visuomeniniam kolektyvui. Atsiradusi turtinė nelygybė sudarė sąlygas socialinei diferenciacijai, kuri viešpataujančios klasės individus priešpriešino gamintojų klasei - tada ir kilo savarankiškos asmenybės problema. Kritiškai analizuojamos elitaristinės (socialinę nelygybę aiškinančios atskirų individų Įgimtomis ypatybėmis) koncepcijos - mistinė iracionalistinė, technokratinė ir biopsichologinė. Teigiama, kad privatinės nuosavybės panai­ kinimas leidžia likviduoti priešiškas klases ir žmogaus išnaudojimą. Visuomenės jėgomis organizuojama gamyba skiriama visų gyventojų poreikiams tenkinti. Gamybos išvystymo lygis, darbo socialinis nevienalytiškumas, pačių gamintojų išsilavinimo skirtumai neleidžia socializmui visiškai Įveikti socialinių skirtumų, tačiau jie jau nepriešpriešina žmonių tarpu­ savyje ir atskiro individo visuomenei. Jie nėra susiję su socialistinio gamybos būdo esme ir Įveikiami plėtojant gamybines jėgas ir socialistinius gamybinius santykius. Nurodoma, kad žmonių individualumo ir socialumo vienybė neleidžia metodologiškai atskirti asmenybės problemos nuo bendrų visuomeninio gyvenimo klausimų.

B ALSYS Antanas, gimė 1931 ox x8 Besmerčiuose (Kauno raj.), sociologas, žurnalistas. Filosofijos mokslų daktaras (198x5 istorijos mokslų kandidatas 1967). L S S R nusipelnęs kul­ tūros veikėjas (1981). 1950 baigė Vilkijos gimnaziją. 1950-1955 V U studijavo žurnalistiką. 1961 baigė Aukštąją partinę mokyklą prie SSK P C K . 19 51-19 69 dirbo Tiesos redakcijoje. 1969-1978 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) vyr. mokslinis bendradarbis, 1976-1978 skyriaus vadovas. Nuo 1978 M A Visuomenės mokslų skyriaus mokslinės in­ formacijos centro vadovas. Nuo 1978 dar dėstė VU. Tyrinėjo socialistinės sąmonės, mate­ rialistinės ir marksistinės pasaulėžiūros, socialistinės gyvensenos problemas. ŽMOGAUS POZICIJA. - V., „Mintis“, 1966. - 114 p. D

a l y s : I. Valdys pasaulį tiktai darbas, 7—2.6; II. Žmogus atsako už viską, 17-45; III. Kad žmonės gėrėtųsi vieni kitais, 46-91; IV. Amžinai žalias draugystės medis, 99-1x1.

„Komunistinio žmogaus“ kūrimui skirtame veikale aptariami pagrindiniai komunistinės moralės principai, suformuluoti vadinamajame komunizmo statytojo moraliniame kodek­ se. Darbas laikomas komunistinės pasaulėžiūros, visapusiškai išvystytos asmenybės, naujų moralės bruožų formavimo lemiamu veiksniu. Kritikuojamas veltėdžiavimas, individualiz­ mas, miesčioniškumas, privačiasavininkiškumas, egoizmas, karjerizmas, garbės troškimas, nagrinėjami šeimos ir socialistinės visuomenės santykių, tautų draugystės, tėvynės meilės klausimai. Aptariamos internacionalinio auklėjimo problemos, parodomas nacionalizmo ryšys su individualizmu, savanaudiškumu, religija.

32

ПОТРЕБНОСТЬ В НАУЧНО-АТЕИСТИЧЕСКОМ МИРОВОЗЗРЕНИИ [Mokslinės at­ eistinės pasaulėžiūros poreikis]. Kn.: Католицизм в СССР и современность. - В., 1971, с. 220-230. Nagrinėjami socialistinės visuomenės socialiniai psichologiniai veiksniai, formuojantys mokslinės (t. y. marksistinės) ateistinės pasaulėžiūros poreikį. Apibūdinamas objektyvių sąlygų ir komunistinio auklėjimo sistemos vaidmuo formuojant mokslinę ateistinę darbo žmonių pasaulėžiūrą kaip marksistinės-lenininės pasaulėžiūros sudėtinę dalį. KUR SUSIKERTA IETYS. - V., „Mintis“, 1972. - 128 p. D

A L Y S

: I. Patriotizmo spalvos, 3-53; II. Kieno moralei priklauso ateitis, 54-124.

Knygoje marksistinės ideologijos požiūriu vertinama ir aptariama nacionalinių ir interna­ cionalinių elementų sąveikos dialektika, internacionalinių įsitikinimų formavimosi dėsnin­ gumai. Analizuojamos priežastys, dėl kurių kartais ima reikštis vadinamosios „nacionalisti­ nės atgyvenos“ - jas sąlygoja gnoseologiniai ir socialiniai psichologiniai veiksniai: žmonių sąmonės tam tikras atsilikimas nuo socialistinės būties; atotrūkis tarp emocinio ir protinio nacionalinių bei internacionalinių interesų reikšmės suvokimo; negebėjimas dialektiškai apmąstyti tų interesų vienovės; neigiami tendencingi stereotipai, susiformavę per ilgesnį istorinį laiką veikiant nacionalistinei ideologijai ir psichologijai, pagal juos vienpusiškai vertinamos atskirų tautų etinės kultūrinės vertybės; klaidos ir perlenkimai, kovojant prieš religines atgyvenas kurioje nors respublikoje ir t. t. Aptariami dorovingumo kriterijai, pa­ guoda, sąžinė, bendražmogiškųjų ir klasinių elementų santykis moralėje, moralinių normų ir principų paveldimumas, pasaulėžiūros vaidmuo doroviniame auklėjime ir pan. Pateikiama konkrečių duomenų apie poslinkius dorovinės sąmonės struktūroje socialistinės tikrovės ir auklėjimo sąlygomis. BENDRAŽM O GIŠKIEJI IR KLASINIAI PATRIOTIZMO ELEMENTAI. Kn.: Ideologinė kova ir jaunimas. - V., „Mintis“, 1972, p. 24-41. Plėtojama sovietinė patriotizmo samprata: tai susijusių su tėvyne pažiūrų, idėjų, nuotaikų, jausmų, iliuzijų visuma. Iš tėvynės supratimo išplaukia patriotizmo bendražmogiškieji ir ideologiniai-klasiniai elementai. Autorius pasisako prieš patriotizmo, kaip meilės savo tautai, sampratą. Aptariami ekonominiai, politiniai, ideologiniai, moraliniai veiksniai, sąlygojantys socialistinio patriotizmo formavimąsi žmonių sąmonėje. ESTETINIS IDEALAS IR TIKROVĖ. Kultūros barai, 1973, nr. 10, p. 5-7. Aptariama marksistinė-lenininė visuomeninių idealų samprata, jų santykis su tikrove bei socialinės funkcijos. Pažymima, kad estetinis idealas yra neatskiriama komunizmo visuome­ ninio idealo dalis, turinti savų ypatumų: jame sutelkta vaizdinių visuma apie aukščiausią, tobuliausią grožio įsikūnijimą kaip tikslą, kurio siekia žmogus, klasė, visuomenė. Pabrėžia­ mas estetinio idealo ryšys su ideologiniais politiniais socialistinės tikrovės elementais. Kri­ tikuojamas antikomunistų mėginimas izoliuoti socialistinės visuomenės estetines vertybes nuo ideologinių ir taip suardyti vieningą dvasinių vertybių visumą. ŽMOGUS IDEALŲ SANKRYŽOSE. - V , „Mintis“, 1974- - n o p. D

A L Y S : I. Idėjinis kelrodis, 3-4; II. Bręstančios ateities paveikslas, 4-18; III. Meilė „individua- „ liam žmogui“ ir tikrasis humanizmas, 18-30; IV. Nuo ko priklauso žmogaus tobulėjimas, 31-39; V. Žmogus visuomenėje, 39-55; VI. Asmenybės ir pseudoasmenybės, 55-75; VII. Kovotojas,

33

aplinkybių šeimininkas, 75-86; VIII. Optimistai ir pesimistai apie moralės pažangą, 86-95; IX. Auklėjimas grožiu, 95-116; Pabaiga, 117-119. Populiariu stiliumi marksistiškai aptariami politiniai, moraliniai, estetiniai komunistinič visuomeninio idealo aspektai, susvetimėjimo problema buržuazinėje ir socialistinėje vi­ suomenėje, kritikuojamos katalikiškųjų ir nemarksistinių sociologų komunistinio idealo sampratos. Idealas marksistiškai apibūdinamas kaip specifinė objektyviosios tikrovės at­ spindėjimo sąmonėje forma. Jame sukoncentruoti realios tikrovės ir fantazijos elementai. Objektyvi realybė ideale įkūnyta kaip svajonė, hipotezė, teorija, projektas, veiksmų progra­ ma. Pabrėžiama svarba formuoti mokslinę pažiūrą į idealo ir tikrovės santykį: kraštutiniais atvejais žmogus, pernelyg susižavėjęs idealais, praranda realybės pojūtį, nesugeba įsigilinti į tai, kiek subrendusios objektyvios sąlygos, kad būtų galima idealus paversti tikrove; arba žmogus, patirdamas sunkumus ir nesėkmes, praranda ateities perspektyvą, nesugeba raciona­ liai suvokti aukštesnių tikslų ir idealų. Abiem atvejais, autoriaus teigimu, gali susidaryti tam tikros psichologinės prielaidos skverbtis į žmonių sąmonę įvairioms socialistinei visuomenei svetimoms pažiūroms. PU BLICISTIKA IR ĮSITIKINIM AI. Zumalistika-73, 1974. p. 85-91. Pasaulėžiūriniai įsitikinimai apibūdinami kaip tam tikras žmogaus vidinis nusistatymas, pa­ grįstas darnia pastovių pažiūrų į tikrovę sistema. Įsitikinimai - tai idėjos, žinios, socialinė patirtis, normos, kurių tikrumu asmenybė neabejoja, kurios yra žmogaus vidinio pasaulio dalis, idėjinių vertybių branduolys. Nagrinėjamos publicistikos galimybės veikti ne tik žmo­ nių sąmonę, bet ir jausmus idėjiškai kryptingai, racionaliai pagrįstai, emociškai, įtikinamai. СТАНОВЛЕНИЕ НАУЧНОГО МИРОВОЗЗРЕНИЯ ЛИ ЧНО СТИ [Asmenybės moksli­ nės pasaulėžiūros susidarymas]. - В., „Периодика“, 1974. - 346 c. D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 3-4; I. Формирование научного мировоззрения - не­ отъемлемая сторона процесса становления всесторонне развитой личности [Mokslinės pasaulėžiūros formavimas - visapusiškai išsivysčiusios asmenybės tapsmo proceso neatsieja­ ma dalis], 5-39; И. Управление процессом формирования мировоззрения [Pasaulėžiūros formavimo proceso valdymas], 40-102; III. Борьба прессы за марксистско-ленинскую ми­ ровоззренческую направленность познавательной деятельности [Spaudos kova už pažin­ tinės veiklos marksistinę-lenininę pasaulėžiūrinę kryptį], 103-246; IV. Развитие социальной активности трудящихся - важное условие формирования научного мировоззрения [Dir­ bančiųjų socialinio aktyvumo raida - mokslinės pasaulėžiūros formavimo svarbi sąlyga], 247297; V. Роль публицистики в самоутверждении личности [Publicistikos poveikis asmenybės savivertei], 298-339; Заключение [Išvados], 340-344. Marksistinės filosofinės antropologijos ir ateizmo veikale nagrinėjama objektyvių ir subjek­ tyvių veiksnių įtaka asmenybės materialistinių pažiūrų ir įsitikinimų formavimuisi socialis­ tinėje visuomenėje. „Mokslinės materialistinės“ pasaulėžiūros poreikį autorius apibūdina kaip tam tikrą žmogaus ar socialinės grupės intelektinę ir emocinę psichologinę būseną. Šios pasaulėžiūros susidarymo procesas knygoje analizuojamas ideologinės kovos kontekste. Au­ torius parodo katalikybės vietą ir vaidmenį antikomunistinės ideologijos kovoje prieš mark­ sistinę lenininę pasaulėžiūrą. Kad kova prieš religinę pasaulėžiūrą būtų efektyvi, autoriaus

34

manymu, reikia siekti darnios visų mokslinės ateistinės propagandos sistemos komponentų (turinio, formos, organizacijos ir metodikos) sąveikos. Si sistema turi užtikrinti objektyvių ir subjektyvių veiksnių, turinčių įtakos žmonių sąmonei, vieningą, kryptingą, koordinuotą veikimą. Nušviečiama LKP idėjinė ir organizacinė veikla įgyvendinant marksistinius lenini­ nius sąžinės laisvės principus, formuojant mokslinius materialistinius įsitikinimus įvairiais socializmo ir komunizmo kūrimo etapais. Pateikiamos rekomendacijos ideologinio darbo efektyvumui gerinti. MOKSLINIO ATEIZMO VAIDMUO VISUOMENĖJE. Komunistas, 1983, nr. n, p. 25-33. Nurodomi masinio žmonių ateizavimo socialistinėje visuomenėje galutiniai tikslai - įtvir­ tinti ir tobulinti visuomenės narių mokslinę materialistinę pasaulėžiūrą. Išvardijamos ir ap­ tariamos visos mokslinio ateizmo socialinės funkcijos. MOKSLINIO ATEIZMO ESMĖ IR FUNKCIJOS. Kn.: Ateizmas ir dabartis. Sud. J. Mačiulis. V, „Mintis“, 1983, p. 8-24. Pateikiamas mokslinio ateizmo apibrėžimas, nurodomi jo struktūriniai elementai (teorija, istorija ir praktinio taikymo metodika) ir funkcijos: metodologinė, pasaulėžiūrinė, ideolo­ ginė, pažintinė, realaus humanizmo pagrindimo ir įgyvendinimo, taurinančioji, integracinė, reguliacinė ir auklėjamoji. ATEIZACIJOS YPATYBĖS IR VEIKSNIAI. Ten pat, p. 41-66. Pateikiamas ateizacijos sąvokos apibrėžimas, formuluojami ateizacijos tyrimo konceptuali­ niai ir empiriniai indikatoriai, nagrinėjamos ateizacijos priežastys. Pateikiama sociologinių duomenų apie Lietuvos gyventojų religingumą. KULTŪRA IR RELIGIJA. Tarybinis mokytojas, 1984 gegužės 16. Aptariama kultūros sąvoka, nurodomas jos daugiareikšmiškumas, skiriama dvasinė ir materialinė kultūra. Nagrinėjama religijos vieta ir vaidmuo kultūros sistemoje. Dėstoma marksistinė religinės sąmonės samprata, apžvelgiami religijos santykiai su mokslu ir menu. Teigiama, kad pagrindinės kultūros raidos tendencijos veda į kultūrinio gyvenimo visišką sekuliarizaciją.

BARKAU SKAS Antanas, gimė 1917 01 20 Paparčiuose (Kauno raj.), mirė 2008 10 17 Vilniuje, sovietinis partinis veikėjas. Ekonomikos mokslų kandidatas (1959). L S S R nusi­ pelnęs kultūros veikėjas (1967). 1950 baigė Aukštąją partinę mokyklą Maskvoje, 1959 - V i­ suomenės mokslų akademiją. 1953—1955 K P I Politinės ekonomijos katedros vedėjas. Nuo 1959 L K P C K skyriaus vedėjas, 1961-1975 šio komiteto ideologijos sekretorius, 1961-1986 politinio biuro narys. 1963-1986 L S S R Aukščiausiosios tarybos pirmininkas. Plėtojo so­ vietinę ideologiją, paskelbė darbų apie sovietinę kultūrą, komunistinį auklėjimą. KELIOS M IN TYS APIE KOMUNISTINĖS PASAULĖŽIŪROS UGDYM Ą. Kn.: Kovoje u i naują žmogų. - V., 1963, p. 3-30. Aptariama ateistinio auklėjimo sistema. Religija laikoma svarbiausiu marksistinės pasaulės» žiūros priešu, kuris slopina politinį aktyvumą, kūrybines iniciatyvas. Pabrėžiama ekonomi­ nių ir politinių pakitimų svarba pakertant socialines religijos šaknis.

35

KULTŪRA IR VISUOMENĖ. - V., „Mintis“, 1975. - '406 p. D a l y s : Pratarmė, 3-8; I. Kultūra ir žmogus visuomeninių santykių sistemoje','9-40; II. Bur­ žuazinė Lietuva: dvasinė kultūra ir jos vystymosi sąlygos, 4 1-9 1; III. Socialistinės kultūros gi­ mimas ir jos formavimosi kelias, 91-154; IV. Ekonominiai ir socialiniai pakitimai, sąlygojantys naujus procesus šiuolaikinėje socialistinėje kultūroje, 155-108; V. Dabartinės socialistinės vi­ suomenės kultūros pobūdis, 10 9 -194 ; VI. Kultūros vertybių perteikimo sistemingumo prob­ lemos, 2.95-351; VII. Profesionalūs kadrai - ekonomikos ir kultūros pažangos laidas, 353-389; Pabaiga, 390-391. Partiniu ideologiniu požiūriu aptariamos sąmonės ir sąmoningumo, kultūros kategorijos. Kultūra apibrėžiama kaip viskas, kas sukurta žmogaus fiziniu ir protiniu darbu civilizacijos istorijoje, kas žmogui suteikia galimybę gyventi ir tobulėti. Nagrinėjama ideologijos vieta visuomenės gyvenime, pasaulėžiūros specifika. Mokslinė (t. y. marksistinė) pasaulėžiūra api­ būdinama kaip ne tik adekvatus, idealiai atspindimas pasaulio vaizdas, žinių sistema, bet ir aktyvi gyvenimiškoji nuostata, valingas, emocinis požiūris į pasaulį, visuomenę, savo teises ir pareigas. Svarstoma apie dvasinės kultūros padėtį kapitalistinėje visuomenėje, apibūdi­ nami įvairūs šios kultūros elementai - švietimas, mokslas, filosofija, menas. Teigiama, kad viešpataujančių klasių egoistiniai interesai varžė kūrybos plėtotę. Nagrinėjamas socialistinės kultūros radimasis Lietuvoje, kuris autoriaus įvardijamas kultūrine revoliucija, dėstomi jos bruožai ir pagrindiniai etapai. Svarstomos kultūros perimamumo ir pervertinimo proble­ mos kuriant socializmą ir komunizmą. Apžvelgiamas brandusis socializmas ir jo kultūros pobūdis. Nagrinėjama intelektinė veikla mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis, so­ cialistinės kultūros augimo tendencijos, nacionalinių ir internacionalinių pradų vienovė joje. Parodomas kultūros poveikis asmenybei, aptariama socialistinės asmenybės samprata. Nagrinėjamos pagrindinės naujojo žmogaus auklėjimo kryptys: marksistinės pasaulėžiūros ugdymas, darbinis auklėjimas, komunistinės dorovės principų diegimas, proletarinio in­ ternacionalizmo ir socialistinio patriotizmo puoselėjimas, kapitalizmo atgyvenų įveikimas, nepakantumo buržuazinei ideologijai skiepijimas. Aptariami partinio vadovavimo kultūrai, kultūros valdymo klausimai.

,

B A R Z D A IT IS Ju ozas, gimė 1922 05 18 Šakiuose, mirė 1984 12 01 Vilniuje. Filosofijos mokslų daktaras (1971; filosofijos mokslų kandidatas 1960). L S S R nusipelnęs kultūros veikėjas (1982). Mokėsi Šakių gimnazijoje, 1940 joje dirbo komjaunimo organizatoriumi. 1945 dirbo L K P Šakių apskrities komiteto instruktoriumi. 1945-1950 studijavo V U Tei­ sės fakultete. 1947-1950 Lietuvos komjaunimo Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekre­ torius. 1950-1975 dėstė VU, 1969-1974 Filosofijos istorijos ir ateizmo katedros vedėjas; profesorius (1973). Nuo 1975 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) vyr. mokslinis bendradarbis. Buvo Lietuvos SSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbų serijos Filosofija vyr. redaktorius, tęstinio leidinio Problemos organizatorius ir pirmasis vyr. redaktorius (1968-

1:973), vėliau - šio leidinio vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Daugiausia tyrinėjo X IX a. pab. - X X a. pradžios materialistinės ir ateistinės minties raidą Lietuvoje.

36

IŠ ATEISTINĖS M INTIES ISTORIJOS LIETUVOJE. Komunistas, 1958, nr. 7, p. 29-33. Nagrinėjama X IX a. pab. - X X a. pr. Lietuvos ateistų bendrijos struktūra, jų religijos kilmės aiškinimas: jie atmetė jgimto religinio jausmo egzistavimą, pabrėžė, kad religija nėra amži­ na, jos atsiradimą siejo su žmogaus mąstymo raida, o pagrindine priežastimi laikė žmogaus bejėgiškumą kovoje su gamtine aplinka. LIETUVOS ATEISTŲ M IN TYS VISATOS KLAUSIMU. Kn.: Astronominis kalendorius 1959. Sud. B. Voronkovas. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 107-114. Supažindinama su X IX a. pab. - X X a. pradžios Lietuvos ateistų švietėjų (S. Matulaičio, J. Biliūno, J. Šliūpo ir kt.) pažiūrų svarbiausiais bruožais, jų kova prieš religinę pasaulėžiūrą, gamtos mokslų naujausių laimėjimų populiarinimu. Dėstomi jų pasisakymai apie materiją, Visatą, dangaus kūnus, judėjimą ir pan. X IX A. PABAIGOS IR X X A. PRADŽIOS LIETUVOS ATEISTIN Ė M IN TIS APIE RE­ LIGIJOS KILM Ę IR KITIM Ą . Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - I. Zaksas. - V., VU, 1960. - 304 p. VUB Rs F76-261 D a l y s : Pratarmė, I-X I; Įvadas, 1-59; I. X IX a. pabaigos ir X X a. pradžios ateistinė Lietuvos mintis apie religijos kilmę, 60-161; II. X IX a. pabaigos ir X X a. pradžios Lietuvos ateistinė mintis apie religijos kitimą, 162-260; Pabaiga, 261-275. Viena pirmųjų Lietuvos filosofijos istorijos disertacijų. Jos turinys paskelbtas atskirais straipsniais, išplėtotas vėlesnėse monografijose. X IX A. PABAIGOS IR X X A. PRADŽIOS LIETUVOS ATEISTAI APIE GNO SEO LOGI­ NES RELIGIJO S IŠTAKAS. Filosofija, 1960,1 . 1, p. 25-52. Lietuvos ateizmo istorijos straipsnyje (ir kituose šio autoriaus darbuose) taikoma mark­ sistinės metodologijos redukcionistinė prieiga: tyrimo objektas laikomas neišvengiamai netobulu dėl savo istorinės padėties - kad dar nebuvo perėmęs tobuliausiais laikomų mark­ sistinio ateizmo (tuomet vadinto moksliniu) principų. Teigiama, kad materialistinė pažini­ mo (atspindėjimo) teorija leido Lietuvos ateistams materialistiškai aiškinti religijos kilmės klausimą, teisingai įvertinti pažiūrą apie įgimtą religinį jausmą. Nurodomi Lietuvos ateistų pažiūrų trūkumai: jie, kaip ir L. Feuerbachas, kalbėdami apie Dievą, kaip žmogaus atspindį, žmogų traktavo ne kaip visuomeninę, bet kaip biologinę būtybę, nesuprato gamtos ir žmo­ gaus vienybės visuomeninės praktikos procese. IŠ LIETUVOS ATEISTINĖS M INTIES ISTORIJOS. Komunistas, 1960, nr. 8, p. 48-54. Aptariamos X IX a. pab. - X X a. pr. Lietuvos ateistų visuomeninės politinės pažiūros, kova prieš religiją: jie nagrinėjo religijos kitimą, šio kitimo formas ir priežastis, kritikavo mono­ teizmo amžinumą, religinių vaizdinių evoliuciją aiškino gyvenimo sąlygų kitimu. PER ŠIM TM EČIUS. Jaunimo gretos, 1960, nr. 9, p. 25-26. Glaustai apžvelgiama materialistinių ir ateistinių idėjų raida Lietuvoje, minimas K. Liščinskis, S. Daukanto religijos kritika. Teigiama, kad ikimarksistinis ateizmas nesuvokė religijos socialinių šaknų. X IX A. PABAIGOS IR X X A. PRADŽIOS LIETUVOS ATEISTAI APIE SO CIALINES RE­ LIGIN IŲ VAIZDINIŲ FORMAVIMOSI PRIELAIDAS. Filosofija, 1962,1.1 (1 sąs.), p. 67-81.

37

Teigiama, kad minimo laikotarpio ateistai, iš esmės istoriją vertindami idealistiškai, neį­ stengė atskleisti socialinių religijos šaknų, tačiau kai kurie, ypač S. Matulaitis ir J. Biliūnas, artėjo prie materialistinės pažiūros, siedami religijos kilmę su materialinėmis pirmykščių žmonių gyvenimo sąlygomis. Aiškindami socialinį religijos vaidmenį visuomenėje, parody­ dami, kad ji tarnauja liaudies išnaudotojams, Lietuvos ateistai nesugebėjo atskleisti objekty­ vių šio fakto pagrindų. Silpniausia jų vieta autorius laiko religijos raidos proceso klasinėje visuomenėje aiškinimą. X IX A. PABAIGOS IR X X A. PRADŽIOS LIETUVOS ATEISTAI APIE ANKSTYVĄSIAS RELIGIN IŲ TIKĖJIM Ų FORMAS. Filosofija, 1963, t. III, p. 125-138. Teigiama, kad Lietuvos ateistai religijos kitimo klausimui teikė teorinę ir praktinę reikšmę. Neigdami religijos amžinumą, pagrindiniu religijos žemiškos kilmės įrodymu Lietuvos at­ eistai laikė tai, kad ji kinta ir kad jos kitimas priklauso nuo visuomenės raidos. Remdamiesi faktine medžiaga jie bendrais bruožais vaizdavo religijos raidą. Daroma išvada, kad Lietuvos ateistai neatskleidė visuomenės gyvenimo kitimo ir religinių vaizdinių raidos ryšio esmės, neparodė žmonių sąmonės procesų dėsningumo. X IX A. PABAIGOS IR X X A. PRADŽIOS LIETUVOS ATEISTAI APIE PO LITEIZM Ą IR M O NOTEIZM Ą. Filosofija, 1964, t. IV, p. 101-112. Nagrinėjama Lietuvos ateistų politeizmo samprata: jie šį siejo su senolių, didvyrių kultu, siekė įrodyti, kad monoteizmas nėra pirmoji tikėjimo forma, bet gana vėlyvos religijų raidos rezultatas. Daroma išvada, kad jie pagrindinių religijos kitimo etapų klausimą sprendė iš esmės teisingai, bet negebėjo moksliškai (t. y. marksistiškai) išaiškinti tikrųjų monoteizmo atsiradimo priežasčių, atskleisti socialinių ir gnoseologinių pagrindų, dėl kurių politeizmas rutuliojosi į monoteizmą. X IX A. PABAIGOS IR X X A. PRADŽIOS LIETUVOS ATEISTAI APIE ŠIU O LAIKIN IŲ RELIGIJŲ KAI KURIŲ ELEM EN TŲ FORMAVIMOSI PROCESĄ. Filosofija, 1965, t. VI, p. 111-122. Nagrinėjama, kaip Lietuvos ateistai suprato atskirų religijos elementų, jos organizacinių formų ir visuomeninių funkcijų raidos procesą. Jie siekė parodyti šiuolaikinių religijų, taip pat ir katalikybės, raidą iš laukinių žmonių religinių kultų, veikiant žemiškiems, visuome­ niniams veiksniams. Lietuvos ateistai domėjosi religijos ir moralės santykiu, aiškino, kad pirmieji religiniai tikėjimai dar nebuvo susiję su moralės normomis. Daroma išvada, kad pa­ stebėję išnaudotojiškosios visuomenės atsiradimo ir religijos virtimo ypatinga moraline jėga ryšį, jie negalėjo šio reiškinio moksliškai išaiškinti, nes rėmėsi idealistine istorijos samprata. APIE BAŽN YČIO S IR MOKSLO SA N TY K Į (Iš X IX a. pabaigos ir X X a. pradžios Lietuvos ateistinės minties istorijos). Problemos, 1968, nr. 2, p. 98-108. Teigiama, kad viduramžius Lietuvos ateistai traktavo neigiamai, neįžvelgė feodalizmo, kaip ekonominės formacijos, istorinio būtinumo. Autoriaus nuomone, laikydamiesi nemoksli­ nio požiūrio į visuomenę, subjektyvistiškai aiškindami istorijos reiškinius, Lietuvos ateistai nesuprato Bažnyčios ir jos apologetų santykio su mokslu ir kultūra tikrųjų priežasčių ir vaidmens, nepaisė mokslinio požiūrio į ekonominės bazės ir antstato sąveiką. Religija ir

38

Bažnyčia buvo atplėšiama nuo žemiškojo pagrindo ir padaroma visiškai savarankiška: taip ignoruojamas visuomenės raidos dėsningumas, nesilaikoma klasinių pozicijų. IŠ MATERIJOS SUPRATIMO ISTORIJOS (XIX a. pabaigos ir X X a. pradžios lietuvių spau­ doje). Problemos, 1969, nr. 1(4), p. 47-54. Materijos samprata laikoma tiriamojo laikotarpio Lietuvos filosofijos viena pagrindinių pro­ blemų. Teigiama, kad Lietuvos materialistai ją traktavo kaip begalybę konkrečių struktūrų su daugybe įvairiausių savybių ir sąveikų. Laikytasi nuomonės, kad atomas yra ne tik ma­ žiausia, bet ir nedaloma medžiagos dalis. Reikštas ir naujesnis požiūris, nesiejantis materijos su materialių objektų konkrečiomis fizinėmis savybėmis, būviu ar rūšimis. Daroma išvada, kad Lietuvos materialistai, pabrėždami materijos ir sąmonės santykį, buvo priartėję prie lenininės materijos sampratos. ATEISTINĖ M IN TIS LIETUVO JE (XIX a. pabaiga ir X X a. pradžia). Filosofijos mokslų dak­ taro laipsnio disertacija [rankraštis]. - V., 1971. - 1106 p. VUB Rs F76-144Z/1-Z Disertacijos medžiaga paskelbta straipsniuose ir monografijose. JUDĖJIM O SUPRATIMAS (Iš Lietuvos materializmo istorijos). Problemos, 197Z, nr. 1(9), p. 75-84. Teigiama, kad Lietuvos materialistai materiją traktavo kaip aktyvią, veiklią ir amžinai kin­ tančią, kartu pabrėždami, kad judėjimas yra neatskiriama, visuotinė ir amžina materijos savybė. Nagrinėjo konkrečių judėjimo formų įvairumą, jų perėjimą iš vienos į kitą. Išskyrė mechaninio, fizinio, cheminio, biologinio judėjimo formas. Neigė, kad grynoji mintis yra įmanoma be materijos. Teigiama, kad Lietuvos materialistai dar negebėjo atskleisti tikrojo judėjimo šaltinio ir priežasties, nepajėgė įveikti mechanistinio materializmo trūkumų. LIUDVIGAS FOJERBACHAS - ŽYMUS FILOSOFAS MATERIALISTAS. Problemos, i97z, nr. z(io), p. 90-99. Pristatomi L. Feuerbacho pagrindiniai gyvenimo ir kūrybos bruožai. Teigiama, kad jis pri­ pažino objektyvų materialaus pasaulio egzistavimą, kritikavo agnosticizmą, laikėsi materia­ listinio sensualizmo pažiūrų. Mąstymo teisingumo kriterijumi laikė jutiminį stebėjimą, bet neatmetė ir praktikos reikšmės. Laikydamasis antropologinio materializmo nuostatų, nesu­ prasdamas revoliucinės veiklos reikšmės, L. Feuerbachas žmogaus esmę traktavo atsietai nuo visuomeninių santykių. Jis atmetė pažiūrą apie antgamtinę religijos kilmę, siekė atskleisti žemiškąsias religijos šaknis. VIDURAM ŽIAI, BAŽN YČIA, MOKSLAS. Problemos, 1973, nr. 1(11), p. 70-81. Analizuojamos X IX a. pab. - X X a. pradžios Lietuvos ateistų pažiūros į viduramžių Bažny­ čią ir į tą žalą, kurią, autoriaus nuomone, ji padarė mokslo raidai. Teigiama, kad Lietuvos ateistai teisingai nurodė, jog tada, kai religijoje vyrauja ne turinys, o forma, Bažnyčia tikin­ tiesiems diegia antimokslines biblines pažiūras į pasaulį ir gamtos reiškinius. Marksistiškai vertinami Lietuvos ateistų pažiūrų trūkumai: jie dar nesirėmė dialektiniu ir istoriniu materi­ alizmu, negebėjo atskleisti tikrųjų šio ideologinio proceso priežasčių, todėl subjektyvistiškai visą kaltę vertė Bažnyčios vadovams ir kunigams. PAGRINDINIŲ „DIEVO ĮSAKYM Ų“ ESMĖ (Iš X IX a. pabaigos ir X X a. pradžios Lietuvos ateistinės minties istorijos). Problemos, 1973, nr. z(iz), p. 60-68.

39

Nagrinėjama, kaip Lietuvos ateistai kritikavo dekaloge išdėstytus krikščioniškuosius mo­ ralės principus ir normas, nurodydami jų klasinį turinį. Jie teigė, kad įsakymas „nežudyk“ gina išnaudotojų klasės interesus, nes turi sutrukdyti darbo žmonių kovą prieš išnaudotojus' Įsakymą „mylėk savo artimą“ vertino iš švietėjiškų abstrakčios moralės, žmogaus prigimties pozicijų, nenagrinėjo jo reikšmės istorinių aplinkybių. Daroma išvada, kad nematydami, jog moralė yra susijusi su visuomenės ekonominiu pagrindu, Lietuvos ateistai iš esmės laikėsi idealizmo. ANTROPOLOGINIS L. FOJERBACHO MATERIALIZMAS. Kn.: Filosofijos istorijos chresto­ matija: X IX ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 63-72. Pristatomos sąmonės ir materijos santykio, jutiminio suvokimo, žmogaus sampratos L. Feuerbacho filosofijoje. Teigiama, kad labiausiai jis nusipelnė ateizmo istorijai iškeldamas idėją, kad Dievą sukūrė patys žmonės, o Dievo esmė esanti žmogaus esmės abstrakcija. Parodoma, kaip L. Feuerbacho idėjos veikė X IX a. pab. - X X a. pr. Lietuvos visuomeninę mintį: lietu­ vių ateistus labiausiai domino religijos kilmės aiškinimas ir religijos gnoseologinių prielaidų akcentavimas. RELIGIJOS KILM Ė IR KITIM AS: Ikiproletarinių ateistinių pažiūrų Lietuvoje marksistinė ana­ lizė. - V., „Mintis“, 1976. - 238 p. D a l y s : Pratarmė, 3-10; I. Materialistinė filosofija - X IX a. pabaigos ir X X a. pradžios Lietu­ vos ateizmo teorinis pagrindas, n -51; II. Religijos atsiradimo gnoseologinės priežastys, 52-102; III. Religijos atsiradimo socialinės priežastys, 103-134; IV. Ankstyvosios religinių tikėjimų for­ mos ir jų elementai, 135-173; V. Dievų idėjos atsiradimas. Politeizmo ir monoteizmo formavima­ sis ir vystymasis, 174-201; VI. Šiuolaikinių religijų kai kurių elementų pradai senovės religiniuose kultuose, 202-225. Monografijoje nuodugniai analizuojamos Lietuvos ateistų (J. Adomaičio-Šerno, J. Biliūno, S. Matulaičio, J. Šliūpo, V. Dembskio, J. Avižonio ir kitų) pažiūros į religijos kilmę ir evoliu­ ciją. Marksistiniu požiūriu nurodoma, kad jie materialistiškai sprendė filosofijos pagrindinį klausimą, pažinimo teorijos problemas, atspėjo kai kuriuos dialektikos bruožus, bet nesu­ prato jos esmės, negebėjo įveikti metafizinio mąstymo trūkumų, neįveikė mechanicistinės pažiūros į žmogiškąjį pažinimą. Analizuojamos ikimarksistinių ateistų gnoseologinės pažiū­ ros. Jie teigė, kad religiniai vaizdiniai yra grynai žemiškos kilmės ir neigė religijos amžinumą bei tezę apie įgimtą religinį jausmą. Iškeldami į pirmą vietą subjektyvius veiksnius, jie nerado teisingo būdo kovoti su religiniais prietarais, apsiribojo tik abstrakčiais ateistiniais pamoks­ lais, kultūrine veikla. Ateistai siekė išsiaiškinti bendrą religijos raidos kryptingumą - nuo paprastų konkrečių jutimiškųjų formų link sudėtingų abstrakčių formų. Dėstomos Lietuvos ateistų pažiūros į ankstyvąsias religijos formas, elementus, į sielą ir dvasias, laidojimo kultines apeigas ir panašiai. Kritiškai analizuojamos jų pažiūros į politeizmo ir monoteizmo forma­ vimąsi ir raidą. Ainių kulto kilmę Lietuvos ateistai aiškino religinių vaizdinių apie dvasias raida, siejo šį kultą su politeizmu, iliustravo tai pavyzdžiais iš senovės baltų mitologijos. Kritikavo absoliutų monoteizmo ir politeizmo supriešinimą pabrėždami, kad monoteisti­ nėse religijose išliko nemažai politeizmo elementų. Nagrinėjamos Lietuvos ateistų pažiūros į

40

dabartinių religijų atsiradimą, jų ryšį su senovės religiniais kultais, tikinčiųjų bendravimo su antgamtinėmis jėgomis formas. Apžvelgiama dvasininkijos instituto kilmė ir raida. Daroma išvada, kad ikimarksistiniai Lietuvos ateistai, nepaisant jų pažiūrų ribotumo, parengė dirvą vėlesniam, proletariniam marksistiniam ateizmui plisti. M ATERIALISTINĖS J. BILIŪNO PAŽIŪROS. Problemos, 1978, nr. 2(22), p. 60-70. Teigiama, kad J. Biliūno filosofinės pažiūros buvo susijusios su to meto visuomenine, ideo­ logine, moksline atmosfera bei linko materializmo pusėn. J. Biliūno raštuose gausu dialekti­ kos elementų: jis akcentavo visuotinį daiktų ir reiškinių ryšį bei tarpusavio priklausomumą, atskleidė vystymosi priežastį. Atsakydamas į pagrindinį filosofijos klausimą, J. Biliūnas ne­ peržengė ikimarksistinio materializmo, absoliutino fiziologinę mąstymo pusę, neatskleidė visuomeninės sąmonės prigimties. Jis laikėsi mokslinio optimizmo ir gyvosios gamtos tobu­ lėjimo nuostatų taip kovodamas prieš agnosticizmą. ATEIZMO TRAD ICIJO S LIETUVOJE (XIX a. pabaiga ir X X a. pradžia). - V., „Mintis“,

1980. - 168 p. D a l y s : Pratarmė, 5-13; I. Liberaliųjų buržuazijos ideologų laisvamanių pažiūra į kovą su religija ir jų santykiai su bažnyčia ir dvasininkais, 14-68; II. X IX a. pabaigos ir X X a. pradžios Lietuvos ateizmo pagrindinės pakraipos sprendžiant religijos įveikimo ir kovos su ja problemą, 69-144; Pabaiga, 145-152. Knyga pagrįsta marksistinio („mokslinio“) ateizmo principais, nagrinėjama X IX a. pab. X X a. pr. Lietuvos ateistų kelta žmonių išvadavimo iš religijos ir Bažnyčios įtakos problema. Daugiausia gvildenamos marksizmu nesirėmusių ateistų pažiūros ir veikla. Nagrinėjamas liberalusis buržuazinis laisvamanių požiūris į religiją ir ypač jų santykiai su Lietuvos Kata­ likų bažnyčia ir kunigais, atskleidžiamas jų siekis bendrauti su dvasininkais ginant lietuvių buržuazijos interesus. Išryškinamos ir marksistiškai vertinamos pagrindinės ateizmo pakrai­ pos, atskleidžiamas jų subjektyvistinis, švietėjiškasis ribotumas. Kovoje su religija daugiausia dėmesio buvo skiriama gamtos mokslų laimėjimų populiarinimui liaudyje. Nušviečiamos ir atskirų asmenų ateistinės pažiūros ir visuomeninė veikla. Konstatuojama, kad Lietuvos ateistų pažiūrų skirtumai susiję su jų socialinės padėties skirtumais, taip pat su tam tikrais filosofinės minties formavimosi ir idėjinių ištakų ypatumais. VISUOMENINIS RELIGIJOS VAIDMUO (XIX a. pabaigos ir X X a. pradžios Lietuvos ateisti­ nė mintis). - V., „Mintis“, 1981. - 188 p. D a l y s : Pratarmė, 5-6; I. Religijos ir bažnyčios įtaka visuomenės vystymosi procesui, 7-29; II. Bažnyčios ryšiai su išnaudotojų klasėmis, 30-57; III. Religijos ideologinė funkcija, 58-85; IV. Religijos ir moralės santykis, 86-122; V. Religijos ir mokslo santykis, 123-172. Lietuvos ateizmo istorijos veikale analizuojamos ikimarksistinių ateistų (J. Šliūpo, V. Dembskio, J. Mačio-Kėkšto, J. Adomaičio-Šerno, J. Basanavičiaus, J. Biliūno, V. Kudirkos ir kt.) pažiūros į visuomeninį religijos ir Bažnyčios vaidmenį. Parodoma, kad dauguma jų atmetė Bažnyčios pretenzijas priskirti sau žmonijos visuomeninės ir kultūrinės pažangos veiksnio vaidmenį, religiją laikė visokio visuomeninio blogio (socialinio išnaudojimo, vergovinės* ir baudžiavinės santvarkos atsiradimo ir kt.) priežastimi, o ateizmą - to blogio įveikimo priemone. Tokia nuostata autoriaus vertinama kaip subjektyvistinis požiūris į religiją ir

41

ateizmą, jų socialinės reikšmės suabsoliutinimas. Nurodoma, kad tiriamojo laikotarpio at­ eistai nepajėgė moksliškai (t. y. marksistiškai) pagrįsti religijos istorinio būtinumo. Anali­ zuojant religijos ideologinį vaidmenį parodoma, kad ateistai religiją išnaudotojiškoje visuo­ menėje laikė socialinio užsakymo vykdytoja, teisinančia viešpataujančios klasės veiksmus, sudievinančia valstybę ir politinę valdžią. Aptariamos ateistų pažiūros į religijos ryšius su morale ir mokslu. Teigiama, kad jie nurodė Bažnyčios grindžiamų dorovės normų klasinį pobūdį, aptarė kunigų nedorovingą elgesį. Mokslą ir religiją ateistai laikė nesuderinamomis priešybėmis, moralės kritiką grindė tik subjektyviais veiksniais, nesugebėjo tiksliai atskleisti priešiško Bažnyčios požiūrio į mokslą socialinių šaknų. VLADISLAVAS DEMBSKIS - SUKILĖLIS IR ATEISTAS. Komunistas, 1981, nr. 5, p. 53-59. Nušviečiamos visuomenės veikėjo, kovingo ateizmo propaguotojo V. Dembskio pažiūros. Pabrėžiamas jų demokratiškumas, materializmas, švietėjiškurnąs, atskleidžiama jų evoliuci­ ja. Pažiūros marksistiškai vertinamos kaip ribotos - tiksliai nesuvoktos religijos atsiradimo priežastys ir kovos prieš ją būdai. KARINGOJO MATERIALIZMO TRAD ICIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1982, nr. 3, p. 15-16. Aptariamas V. Lenino straipsnis Apie karingojo materializmo reikšmę, kuriame numatyti ideologinio darbo, marksizmo ir ateizmo propagandos uždaviniai. Apžvelgiama marksistinės filosofijos raida Tarybų Sąjungoje (pažymimas ir marksizmo vulgarinimas, kai kurios revizionizmo, dogmatizmo apraiškos), svarstoma apie ateistinės propagandos reikšmę socialistinėje visuomenėje. MOKSLAS IR PASAULĖŽIŪRA. Mokslas ir technika, 1982, nr. 5, p. 30-32. Aptariama mokslinių idėjų įtaka visuomeninės minties raidai Lietuvoje. Mokslinis žinojimas priešpriešinamas tikėjimui, siejamas su materializmu ir ateizmu. Aiškinama, kaip mokslinę pasaulėžiūrą populiarino X IX a. pab. - X X a. pradžios Lietuvos švietėjai, jie kritikuojami dėl mokslo pervertinimo: marksizmo požiūriu teigiama, kad gilumines mokslo raidos ten­ dencijas visada nulemia visuomeninė istorinė praktika. JONAS BILIŪNAS APIE MATERIJĄ IR SĄMONĘ. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1983, t. 3(84), p. 31-40. Parodoma, kaip J. Biliūnas sprendė marksistų pagrindiniu laikytą filosofijos klausimą - ma­ terijos ir sąmonės pirmumo problemą. Jis teigė, kad sąmonės pagrindas yra materialus - tai tam tikra gyvosios gamtos struktūra. J. Biliūnas mąstymo atsiradimą ir raidą aiškino žemiš­ kosiomis priežastimis, teigė materijos pirmumą ir sąmonės antrumą. Aptariamas kalbos ir mąstymo santykio klausimas. Marksistiškai vertinamas J. Biliūno sąmonės esmės supratimo ribotumas: jame nesama marksizmui būdingos nuostatos, kad mąstymą nulemia visuome­ ninis gyvenimas. KAI KURIE GNOSEOLOGIJOS KLAUSIMAI J. BILIŪNO RAŠTUOSE. Lietuvos TSR Moks­ lų akademijos darbai, A serija, 1983, t. 4(85), p. 13-24. Aptariami J. Biliūno nagrinėti pasaulio pažinumo, jutiminio ir racionalaus pažinimo, pa­ žinimo proceso pobūdžio, tiesos kriterijų klausimai. Teigiama, kad pažinimo procesą jis laikė pasaulio atspindėjimo procesu, pabrėžė abstraktaus mąstymo reikšmę, suabsoliutino

42

tiesą laikydamas ją galutine ir nekintama, svarbiausiu laikė sąmonės ir materijos santykį, laikėsi visam ikimarksistiniam materializmui būdingų stebėtojiškųjų nuostatų, nesuvokė praktikos reikšmės. JO NAS BILIŪNAS APIE VISUOTINĮ RYŠĮ IR VYSTYM ĄSI. Lietuvos TSR Mokslų akademi­ jos darbai, A serija, 1984,1 . 1(86), p. 14-24. Aptariami J. Biliūno nagrinėti daiktų ir reiškinių sąryšio bei tarpusavio priklausomybės bei vystymosi klausimai. Teigiama, kad jis priežastingumą traktavo laplasinio determinizmo po­ žiūriu, o tai lėmė jo metafizinę būtinumo ir atsitiktinumo, taip pat ir dėsningumo, sampratą. J. Biliūnas akcentavo gyvosios gamtos evoliuciją, besąlygiškai gynė Ch. Danvino evoliucijos teoriją. JONAS BILIŪNAS APIE VYSTYM OSI ŠALTINĮ IR POBŪDĮ. Lietuvos TSR Mokslų akade­ mijos darbai, A serija, 1984, t. 2(87), p. 10-23. Nagrinėjant J. Biliūno gamtamokslines pažiūras nurodoma, kad jis vystymąsi laikė visuoti­ niu, o jo lemiamu veiksniu gamtoje įvardijo organizmų kovą už būvį. Šių pažiūrų silpnąja vieta laikoma tai, kad J. Biliūnas nesuprato dialektinio priešybių kovos ir vienovės dėsnio, darė nuolaidų mechanistiniam determinizmui. PIRMASIS LIETUVOS ATEISTAS IR MATERIALISTAS (Kazimiero Liščinskio 350-osioms gimimo metinėms). Komunistas, 1984, nr. 2, p. 20-25. Pristatomi K. Liščinskio biografijos ir ateistinių pažiūrų svarbiausi bruožai. Aptariamas jo traktatas Apie dievo nebuvimų, kuriame neigiamas įgimto religinio jausmo egzistavimas, aiš­ kinamas Dievo idėjos atsiradimas, religijos socialinės šaknys. ATEIZMAS X IX A. PAB. IR X X A. PRADŽ. LIETUVOJE. Kn.: Ateizmas ir religija Lietuvoje. Sud. J. Mačiulis. - V., „Mintis“, 1985, p. 92-109. Apžvelgiamas ateistinės pasaulėžiūros formavimasis Lietuvoje. Teigiama, kad nagrinėjamo laikotarpio ateistai neigė religijos antgamtinį pobūdį, jos kilmę siejo su žmonių veikla. Pa­ rodoma nuomonių apie religijos įveikimą įvairovė. ATEISTINIS JUDĖJIM AS LIETUVOJE KAPITALIZMO LAIKOTARPIU. Kn.: Ateistinės minties raida Lietuvoje. Sud. I. Zaksas. - V., 1986, p. 31-41. Aptariama X IX a. pab. - X X a. pr. Lietuvos ateistinė mintis, šis laikotarpis apibūdinamas kaip naujas ateizmo raidos etapas. Nurodoma, kad ateizmas buvo grindžiamas materializmu (daugiausia vulgariuoju). Ateistų rašiniuose religija kritikuota istoriniu, politiniu, gamta­ moksliniu, moraliniu, loginiu aspektu. Daug nagrinėtas religijos kilmės ir raidos klausimas, bet neatskleistos socialinės religijos priežastys. Ypač reikšmingomis laikomos ateistų pažiū­ ros į religijos ir mokslo santykį. Nurodomos ateizmo kryptys - liberalioji, demokratinė, anarchistinė.

B U R N Y S Zenonas, gimė 1944 01 04 Biliūnuose (Radviliškio raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1983). 1949-1953 mokėsi Kubiliūnų pradinėje, 1953—1961 Baisogalos viduri­ nėje mokykloje. 1962-1963 mokėsi Kauno technikos mokykloje. Dirbo Radviliškio rajono

43

kinofikacijos skyriuje kinomechaniku. 19 64-1966 tarnavo sovietinėje armijoje, grįžęs dir­ bo vairuotoju. 19 6 7 -19 7 1 studijavo istoriją VU. 19 7 1-19 7 5 V U Filosofijos istorijos ir ateiz­ mo katedros darbuotojas, 1975-1978 filosofijos aspirantas. Nuo 1978 dėstė filosofiją VU. Tyrinėjo neotomistinės etikos problemas, paskelbė ateizmo ir religijos kritikos straipsnių. DOROVĖS SAMPRATA LIETUVOS NEO TO M ISTŲ RAŠTUOSE. Problemos, 1978, nr. 1(11), p. 40-51. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjamos X X a. pirmosios pusės Lietuvos neoto­ mistinės etikos pagrindinės problemos - dorovės, jos normų ir kilmės, etinių vertybių, gėrio ir blogio klausimai. Neotomistų požiūriu, dorovė reiškė elgesio taisykles, o moralės sąvoka buvo siekiama pabrėžti antgamtinę šių taisyklių kilmę. Dorovės normas neotomistai suprato kaip Dievo įstatymus. Dorovės pagrindas yra objektyvus, dorovė kyla iš žmogaus ir iš dorovės objektų prigimties. Vertybės glūdi būtyje, o gėris ir blogis yra jai imanentiški. Neotomisti­ nės etikos Lietuvoje teigiamu aspektu laikoma tai, kad gėris ir blogis buvo suprantami kaip neegzistuojantys vienas be kito. NEO TO M ISTINĖ I. KAN TO ETIKOS K R IT IK A LIETUVOJE. Problemos, 1979, nr. 1(13), p. 51-60. Dėstomi I. Kanto etikos svarbiausi bruožai, parodoma, kaip ją kritikavo Lietuvos neotomis­ tai. Jie valios autonomiją laikė žmogaus savivale, Dievo atsisakymu. Teigė, kad I. Kanto etika pati panaikina pareigą: pats prisiimdamas pareigą, žmogus pats gali save nuo jos ir atleisti. Neotomistai pabrėžė objektyvų moralinių normų pobūdį, kritikavo I. Kantą už apriorizmą, formalizmą, rigorizmą, subjektyvizmą, pedantiškumą, agnosticizmą. Neotomistai teigė, kad I. Kanto etika galiausiai nuvedė į lėkštą materializmą, amoralizmą ir degradaciją. APIE E N YČĖS ETIKOS NEO TO M ISTINĘ K R IT IK Ą LIETUVOJE. Problemos, 1981, nr. 16, p. 84-87. Pristatomi F. Nietzsche’s etikos svarbiausi bruožai ir aptariama jos kritika tarpukario Lietu­ vos neotomistų (ypač A. Maliauskio) darbuose. Svarbiausia F. Nietzsche’s etikoje laikoma gyvenimo prasmės paieškos ir žmogaus teismas. Lietuvos neotomistai neigiamai vertino jo antžmogio sampratą, daugiausia kritikavo amoralizmą, nesigilindami į jo teorinius pagrin­ dus. A. Maliauskio Etikoje teigiama, kad F. Nietzsche neteisus, pripažindamas žmonijos smukimą ir kartu teigdamas galimybę antžmogiui atsirasti. Filosofas kritikuojamas dėl ma­ terializmo ir laisvos valios nepripažinimo, dėl prieštaravimų. RELIGIJA IR MORALĖ. Kultūros barai, 1981, nr. 5, p. 4 0-4 1. Marksistiškai aiškinamas „religinės moralės“ fenomenas: šis terminas apibrėžiamas kaip pa­ saulėžiūrinis moralės pagrindimo būdas. Nagrinėjamos šio fenomeno socialinės priežastys, specifika, religijos ir moralės sąsajos. Dėstoma religijos ir moralės, kaip socialinių reiškinių, samprata, aiškinama jų genezė ir istorinė raida, parodomas jų susiliejimo procesas. Aptariami religinės etikos metodologiniai principai, svarbiausiu iš jų autorius laiko „idealo transcendentalumo“ ir jo kokybinio skirtingumo nuo realybės postulatą. ATEIZMAS IR DOROVINĖ ASMENYBĖS POZICIJA. Kn.: Ateizmas ir dabartis. Sud. J. Ma­ čiulis. - V., „Mintis“, 1983, p. 33-40.

44

Analizuojama mokslinio ateistinio ir religinio moralės pagrindimo įtaka dorovinei asmeny­ bės nuostatai. Nurodomos vertybinės žmogaus orientacijos: mokslinė, iliuzinė, perspektyvi­ nė, utilitarinė. Parodomas pastarosios negatyvus pobūdis. Nepripažįstamas religinės etikos humanistinis turinys. ATEIZMAS IR ASMENYBĖ. Nemunas, 1983, nr. 5, p. 26-27. Aptariami du skirtingi požiūriai į dorovę - religinis ir ateistinis. Pirmasis teigia, kad do­ rovės pagrindas ir šaltinis yra Dievas, antrasis, materialistinis, dorovę laiko žmonių veiklos ir bendravimo padariniu, susijusiu su sąmonės formavimusi ir atsiradusiu iš poreikio regu­ liuoti asmens ir visuomenės santykius. Svarstoma apie bendražmogiškųjų vertybių santykį su abiem dorovės sampratomis, apie religijos požiūrį į ateizmą. КАТОЛИЧЕСКАЯ ЭТИКА В ЛИТВЕ В 1920-1940 ГОДАХ [Katalikiškoji etika Lietuvoje 1920-1940 metais]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vado­ vas - B. Kuzmickas. - V., VU, 1983. - 194 c. VUB Rs F76-2767 D a l y s : Введение [Įvadas], 3-15; I. Методологические основы литовской католической этики [Lietuvių katalikiškosios etikos metodologiniai pagrindai], 16-88; II. Идейная борьба c другими этическими теориями [Idėjinė kova su kitomis etinėmis teorijomis], 89-124; III. Реа­ лизация принципов католической этики в Литве, ее проблемы и последствия [Katalikiško­ sios etikos principų realizacija Lietuvoje, jos problemos ir padariniai], 125-163; Выводы [Išva­ dos], 164-170. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje analizuojami katalikiškosios etikos metodologi­ niai pagrindai, jos polemika su kitomis etinėmis teorijomis, šios etikos teorinio modelio praktinio realizavimo padariniai. Nagrinėjamos žmogaus, jo laisvės, moralumo kriterijų, religijos sampratos. Aptariama, kaip šias problemas sprendė katalikiškasis tradicionalizmas, neotomizmas ir modernizmas. Teigiama, kad jie katalikiškąją moralę laikė protą ir tikėjimą jungiančiu veiksniu, laimės, dvasinio gyvenimo harmonijos pagrindu. Si moralės samprata autoriaus kritikuojama nurodant, kad tai yra heteronominis moralės tipas, pagrįstas aprio­ riniu moraliniu absoliutizmu ir religiniu dogmatizmu. Nagrinėjamos katalikiškosios etikos teoretikų (A. Maceinos, S. Šalkauskio, A. Jakšto ir kt.) pastangos įrodyti, jog kitos etinės teorijos (1. Kanto, B. Spinozos, H. Spencerio, F. Nietzsche’s ir kt.) nėra pajėgios atskleisti moralės esmę, garantuoti sėkmingą jos įgyvendinimą. Šios pastangos vertinamos kaip filoso­ fiškai nepagrįstos, nes savo argumentus lietuvių mąstytojai grindė tik nuorodomis į tikėjimą ir Apreiškimą. Parodoma, kaip katalikiškosios etikos atstovai vertino tuometinę socialinę padėtį Lietuvoje, aptarė jos keitimo būdus, pasiūlė konkrečią konstruktyvią programą, or­ ganizacines priemones ir kt. Jie rėmėsi krikščioniškąja apaštalavimo idėja, visuomeninio gyvenimo pertvarkąs grindė religiniu-etiniu modeliu - tokia socialinė programa autoriaus vertinama kaip abstrakti ir utopinė. RELIGIJA IR MENAS. Kn.: Pokalbiai apie pasaulėžiūrą 2. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1986, P- 2-7- 53Nagrinėjama kultūra kaip įvairialytė sistema. Religija ir menas laikomi praktinėmis pasaulio, įvaldymo formomis, kuriose vyrauja subjektyvus išgyvenimas. Marksistiškai aptariamos šių sąmonės formų funkcijos - kompensacinė, reguliacinė ir aksiologinė. Pristatomi religinio

45

meno bruožai. Apžvelgiamas religijos ir meno santykis įvairiose epochose, modernaus rfteno tendencijos, svarstoma apie šiuolaikinės religinės ir meninės sąmonės sąveiką?* ANTROPOLOGINIS DIEVIŠKOSIOS BŪTIES PAGRINDIMAS ŠIUOLAIKINĖJE KRIKŠ­ ČIONIŠKOJOJE FILOSOFIJOJE. Kn.: Pokalbiai apie pasaulėžiūrą 3. Sud. A. Rybelis, - V., „Mintis“, 1988, p. 47-64. Aptariami krikščioniškosios teologijos ir filosofijos atsinaujinimo siekiai. Pristatomos krikš­ čioniškosios antropologijos žmogaus sampratos: neotomistas K. Rahneris pabrėžia vidinį Dievo žodžio klausymą, egzistencinio neotomizmo atstovai antropologiją grindžia egzisten­ cijos sąvoka. Aptariama protestantiškoji žmogaus ir Dievo dialogo samprata. Pabrėžiama, kad Apreiškimas neprieštaraująs prigimtiniam mąstymui. Pabrėžtinas pakitęs (dėl laikotar­ pio politinio konteksto) religijos kritikos tonas: ankstesnįjį karingą ir tendencingą stilių keičia iš esmės objektyvi, neideologizuota analizė.

1

46

c ČEDAVIČIUS Aleksas, gimė 1916 09 02 Pavytėje (Kauno raj.). Filosofijos mokslų kan­ didatas (1962). 1956 baigė Aukštąją partinę mokyklą prie SSK P C K , 1962 - Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K . 1951—1955 dėstė Respublikinėje partinėje mokykloje, 1956-1959 - V PI. 1962-1973 K P I Filosofijos katedros vedėjas; docentas (1964). Nuo 1973 dėstė Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje: 19 73-1974 ir 1976-1978 Filosofijos katedros vedėjas, 19 74-19 76 prorektorius, nuo 1978 dvimečio skyriaus dekanas. Paskelbė marksizmo darbų apie klasių kovą, darbo žmonių auklėjimą, ateizmą. SOCIALINĖ RELIGINIO JAUSMO PRIGIMTIS. - V., „Mintis“, 1984. - 292 p. D a l y s : Įžanga, 4-15; I. Religinio jausmo slėpiningumas, 16-73; II. Juslinio žmonių gyvenimo pagrindo kitabūtis. Idealybė ir realybė, 74-113; III. Objektyvi idealybė. Realybė. Antgamtišku­ mas, 114-185; IV. Religinis jausmas - fantastinis juslinės-antjuslinės tikrovės atspindys žmonių galvose, 186-215; V. Religinis jausmas ir tikėjimas, 216-265; Pabaigos žodis (dabartinio religinio jausmo formavimasis), 266-287. Remiantis visuomeninių reiškinių tyrimo marksistine metodologija marksistinio ateizmo knygoje nagrinėjama tikėjimo, kaip socialinio fenomeno ir religinio jausmo branduolio, problema. Analizuojamas religinio jausmo objektas ir turinys kaip objektyvi idealybė tas visuomeninio žmonių gyvenimo objektyvus pagrindas, kuris, atsiplėšęs pats nuo savęs, tampa tarsi visiškai savarankišku pasauliu. Kritiškai apžvelgiamos ikimarksistinių materi­ alistų ir objektyviųjų idealistų pažiūros Į jausmą. Teigiama, kad religijos (ir religinio jaus­ mo) pagrindas yra objektyvi juslinė-antjuslinė tikrovė. Šiai tikrovei suprasti analizuojami idealybės aspektai: ši esanti ne tik objektyvios realybės subjektyvus vaizdas, bet ir žmonių gyvenimo veiklos antjuslinių formų visuma. Kritikuojama teologinė antgamtiškumo sam­ prata, apžvelgiama objektyvios idealybės doktrina Platono-Hegelio metafizikoje. Antgam­ tiškumas marksistiškai apibūdinamas kaip grynai visuomeninė būtis. Aptariama religinio jausmo esmė, pateikiamas marksistinis religijos, kaip fantastinio žemiškųjų jėgų atspindžio žmonių galvose, supratimas. Nagrinėjamas religinio jausmo ir tikėjimo santykis, pastarojo skiriamuoju požymiu laikomas turinio ir objekto neapibrėžtumas. Empiriškai psichologiškai nagrinėjami kai kurie religinio jausmo formavimosi momentai, pvz., religingose šeimose au-

47

gančių vaikų religingumo klostymasis siejamas su ankstyvąja paauglyste, kai pradeda atsifasti ir reikštis nerimas, jėgos jautimas, kritinio mąstymo užuomazgos. ' KLASĖS IR KLASIŲ KOVA. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. 8z p. D

: I. Marksistinės-lenininės klasių kovos teorijos reikšmė visuomenės reiškinių supratimui, 3-6; II. Klasių apibrėžimas, 6-17; III. Klasių atsiradimas, 17-22; IV. Klasių kova antagonistinėje visuomenėje, 22-47; V- Klasės ir klasių kova proletariato diktatūros epochoje, 47-66; VI. Tary­ binės socialistinės visuomenės klasinė struktūra, 67-74; VII. Klasinių skirtumų tarybinėje visuo­ menėje įveikimo keliai, 74-80. A L Y S

Marksistinės socialinės teorijos knygoje klasės apibrėžiamos kaip didelės žmonių grupės, kurios užima skirtingą vietą istoriškai apibrėžtoje visuomeninės gamybos sistemoje. Kla­ sės skirstomos į viešpataujančias ir išnaudojamas. Privatinė gamybos priemonių nuosavybė esanti antagonistinių klasių egzistavimo pagrindas. Dėstoma apie klasių atsiradimą ir jų kovą, aukščiausiu šios kovos laipsniu laikoma socialinė revoliucija. Išskiriamos ir aptariamos proletariato klasinės kovos formos - ekonominė, politinė ir ideologinė. Kritikuojamas sta­ linizmo teiginys, jog kuo didesni socializmo laimėjimai, tuo klasių kova aštrėja. Tarybinėje visuomenėje išskiriamos darbininkų, valstiečių ir tarybinės inteligentijos klasės. KAI KURIE M OKSLINIO-ATEISTINIO AUKLĖJIM O KLAUSIM AI. Filosofija, 1962, t. I (1 sąs.), p. 5-34. Marksistinės religijos kritikos straipsnyje aptariama kovos su religija reikšmė. Teigiama, kad kasdienėje eilinių tikinčiųjų sąmonėje klaidingos religinės idėjos susijusios su tam tikrais reli­ giniais jausmais, kurie yra žmonių iškraipytų jausmų atmaina. Daroma išvada, kad mokslinės materialistinės pasaulėžiūros kova su antimoksline religine pasaulėžiūra turi apimti visas tikinčiųjų gyvenimo puses: mintis ir jausmus, įsitikinimus ir polinkius, valią ir veiksmus. AR TU RI RELIGIJA ATEITĮ? Komunistas, 1963, nr. 5, p. 30-33. Metodinių patarimų ateizmo būrelių propagandininkams cikle aiškinama religijos specifika socialistinėje visuomenėje, sąžinės laisvė, mokslinės (t. y. marksistinės) materialistinės pasau­ lėžiūros ugdymas, kuris laikomas svarbiausiu dalyku ateistinio auklėjimo sistemoje. Religija įvardijama „praeities atgyvena“, „liguista fantazija“ ir pan. ATEISTINIS DARBO ŽM ONIŲ AUKLĖJIMAS. - V., „Mintis“, 1964. - 96 p. D

A L Y S : Pratarmė, 3; I. Religinės sąmonės specifika, 4-33; II. Mokėjimas konkrečiai atskleisti religijos žalą - mokslinės-ateistinės propagandos veiksmingumo sąlyga, 34-61; III. Mokslinės-at­ eistinės pasaulėžiūros formavimas, 62-94.

Ateizmo propagandos metodologijos veikale plėtojama religijos psichologijos, ideologinio ir psichologinio momentų vienybės problema. Marksistiškai aiškinama religinės sąmonės specifika, ji pirmiausia traktuojama kaip viena iš ideologijos formų. Nagrinėjamas filosofi­ nio idealizmo ir religinės ideologijos giminingumas ir skirtumai. Tuometinio marksizmo kontekste veikalas savitas tuo, kad religinę sąmonę traktuoja ne vien kaip religinės ideolo­ gijos, bet ir kaip religinės psichologijos formą: ši sąmonė esanti ideologinio ir psichologinio momentų neatskiriama vienovė, todėl jos specifiką galima atskleisti tik per religines idėjas ir jų emocinį atspalvį - religinius jausmus, išgyvenimus, nuotaikas, polinkius. Išryškina­

48

mi ateistinės propagandos trūkumai, formuluojamos priemonės jos efektyvumui pagerinti. Analizuojamas ateistinio auklėjimo procesas. RELIGINIS JAUSMAS (Medžiaga lektoriui). - V., Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija, 1967. - 18 p. Pabrėžiama marksistinių ateistinių tyrimų religijos psichologijos klausimais stoka. Nušvie­ čiami religinio jausmo prigimties, specifikos, jo santykio su kitais jausmais bei įsitikinimais klausimai. Kritikuojama teologinė įgimto religinio jausmo samprata. Teigiama, kad religi­ niai jausmai nuo kitų skiriasi savo objektu ir emocinių santykių su šiuo objektu pobūdžiu: jie laikomi iškreiptų liguistų jausmų apie liguistos fantazijos tvarinius atmaina. Aiškinama religinio auklėjimo žala ir ateistinio auklėjimo nauda. V. LENINAS APIE VISUOMENĖS VYSTYM OSI DIALEKTIKĄ. Kn.: Teorinis Lenino paliki­ mas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 183-198. Aptariamas V. Lenino požiūris į dialektinį materializmą. Išorinis objektyvus reiškinys įvar­ dijamas socialinio dialektinio tyrimo išeities tašku. Aiškinama materialinės gamybos proceso marksistinė samprata, nurodomas jo visuomeninis pobūdis. Dėstomos gamybinių santykių visumos, žmogaus veiklos, mokslinių idėjų koncepcijos.

ČERNIENĖ (Vaitkutė) Bronislava, gimė 1936 04 08 Dauginčiuose (Kretingos raj.). Filosofijos mokslų kandidatė (1970). Mokėsi Dauginčių pradinėje mokykloje, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1956-1960 V U studijavo germanų filologiją, vėliau filoso­ fijos aspirantūroje. Nuo i960 dėstė filosofiją Kauno medicinos institute. Nagrinėjo pir­ mykštės pasaulėžiūros, religijos kilmės problemas ir jų tyrimo marksistinės metodologijos klausimus, dvasinės kultūros problemas. PIRM YKŠTĖS PASAULĖŽIŪROS TYRIN ĖJIM O M ETODOLOGINĖS PROBLEMOS (Pirmykščių vaizdinių tyrimas pažinimo istorijos požiūriu). Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - A. Lozuraitis. - V., VU, 1970. - 324 p. VUB Rs F761441 D a l y s : Įvadas. Pirmykštės pasaulėžiūros problema, 4-31; I. Pagrindinių pirmykštės pasaulė­ žiūros rekonstravimo metodologinių principų istorinė raida, 32-118; II. Pirmykščių vaizdinių tyrimo pažintinis aspektas, 119-273; Išvados, 274-295. Marksistinės religijos kritikos disertacijoje apžvelgiama pirmykštės pasaulėžiūros tyrimų metodologijos raida. Aptariamos jau senovės graikų filosofijoje išryškėjusios dvi aiškinimo tendencijos: religinė mitologinius personažus aiškino kaip Dievo alegorijas, o gnoseologinė mitą laikė pasaulio aiškinimu alegorine forma. Vyraujančiu laikomas religinis pirmykštės pasaulėžiūros aiškinimo aspektas, kuris ypač būdingas viduramžiams. Teigiama, jog pa­ grindinis šiuolaikinių nemarksistinių tyrimų bruožas yra antiistorizmas, o mitologinė pa­ saulėžiūra tiriama iš esmės religiniu aspektu. Kritikuojamas daugelio tyrinėtojų atliekamas pirmykštės epochos pažinimo proceso skaidymas į nepriklausomus empirinį ir abstraktų (teorinį) lygmenis: tai neatitinka marksistinės pažinimo teorijos, pažinimą laikančios vie­ ningu dialektiniu procesu. Nurodomas bendras daugumos tyrimų trūkumas - praktikos vaidmens tikrovės pažinimo procese neįvertinimas. Polemizuojama su ateistinėje literatū-

49

roję populiariu teiginiu, kad religiniai vaizdiniai formuojasi kaip iškreipto pažinimo vaisius. Pasisakoma prieš termino „iškreipta sąmonė“ vartojimą kalbant apie pirmykštį pažinimą: K. Marxas šį terminą vartoja aiškindamas ideologinį klasinės visuomenės procesą, o ne pa­ žinimą. Parodydama pirmykštės pasaulėžiūros sinkretiškumą autorė kritikuoja ir terminus „jutiminis mąstymas“, „mitologinis mąstymas“ ir pan.: jie klaidina, nes yra tik loginis mąs­ tymas, žmogus neišliktų gyvas, jeigu jo mąstymas tik iškreiptai atspindėtų pasaulį. Pirmykš­ tėje pasaulėžiūroje reikalaujama skirti dvi tendencijas - iracionaliąją ir racionaliąją. Autorė nesutinka su populiaria ateistų nuomone, jog pirmykštis žmogus suskirstęs pasaulį į gamtinį ir antgamtinį, o tikėjimas antgamtiškumu esąs tas religinis minimumas, kuris būdingas visų epochų religijoms. Teigiama, jog antgamtiškumo sąvoka būdinga tik vėlesnių laikų religi­ joms ir atsirado palyginti neseniai. Pabrėžiama pirmykštės pasaulėžiūros analizės gnoseolo­ ginio ir religinio aspektų skyrimo būtinybė. PIRM YKŠTĖS PASAULĖŽIŪROS REKONSTRAVIMO GNOSEOLOGINIS ASPEKTAS. Problemos, 1970, nr. z(6), p. 16-31. Marksistiškai aiškinama žmogaus vaizdinių prigimtis, jų funkcijos, formavimosi priežas­ tys bei pagrindai. Pirmykštę pažintinę veiklą siūloma traktuoti kaip pirmykštei praktikai adekvatų procesą, kuriame tikrovė buvo rekonstruojama tiek ir tokiu požiūriu, kiek ir kaip pirmykštė visuomenė sugebėjo ją pertvarkyti. Į pirmykštį protinių vaizdinių gamybos proce­ są siūloma žvelgti gnoseologiniu aspektu - kaip į pirmąjį, todėl ir patį sunkiausią pažinimo žingsnį, t. y. kaip į pirmykščio kolektyvo, kaip pažinimo subjekto, kūrybingos pažintinės veiklos vaisių. APIE GNOSEOLOGINĖS RELIGIJO S IŠTAKAS. Problemos, 1975, nr. 2(16), p. 15-20. Marksistiškai aptariamos religijos gnoseologinės ištakos bei jų aiškinimo variantai. Teigia­ ma, kad jos yra specifiniai žmogiškojo pažinimo, kaip visuomeninio istorinio proceso ypa­ tumai, kurie tam tikromis socialinėmis sąlygomis apsprendė religinės pasaulėjautos forma­ vimąsi. Religija yra pirmykštėje visuomenėje susiformavęs reiškinys, todėl jo šaknų ieškoma pirmykštės epochos pažinimo proceso dėsningumuose. Aiškinama religijos vieta klasinėje visuomenėje. M ĄSTYM O LOGINIS VIENINGUM AS. Ten pat, p. 69-70. Teigiama, kad nedera žmonijos istorijoje išskirti dviejų savarankiškų mąstymo pakopų jutiminės ir abstrakčiosios. Ginama nuomonė, jog yra tik vienas - loginis - mąstymas, kuris apibrėžiamas kaip posūkis nuo tikrovės suvokimo konkrečiais jutiminiais vaizdiniais prie apibendrinto ir visuomeniškai reikšmingo tikrovės atspindėjimo. Bet kokius bandymus su­ rasti tarpinę formą tarp jutiminio vaizdo ir loginio mąstymo paneigia psichologijos tyrimai. M ETO DO LOGINIAI RELIGIJO S KILM ĖS TYRIN ĖJIM O KLAUSIM AI. Problemos, 1976, nr. 2(18), p. 25-32. Aptariamas pirmykštės epochos dvasinio gyvenimo tyrimas kaip prielaida religijos atsiradi­ mui paaiškinti. Teigiama, jog idealizmas religijos genezę paverčia savarankiška problema. Ši metodologinė schema, kilusi iš Apšvietos filosofijos bei šiuolaikinės užsienio religijotyros, veikė ir sovietinius religijos kilmės tyrėjus. Dvasinio gyvenimo raidą marksistinė teorija aiš­ kina remdamasi visuomenės praktine gamybine veikla.

50

RELIGIJOS KILMĖ. Kn.: Religijotyros įvadas. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1981, p. 39-69. Glaustai apžvelgiami ikimarksistinio ateizmo bandymai spręsti religijos kilmės problemą. Dėstoma marksizmo socialinė religijos atsiradimo teorija, išryškinamos jos metodologinės prielaidos. Pasisakoma prieš psichologinių religijos atsiradimo priežasčių tapatinimą su gno­ seologinėmis. Aptariant socialines religijos priežastis išskiriamos dvi tendencijos: viena jų religijos atsiradimą sieja su individo psichinėmis būsenomis, šias determinuodama socialinio gyvenimo sąlygomis. Kiti aiškinimai religiją tiesiogiai kildina iš natūralaus gyvenimo sąlygų. MOKSLAS DVASINĖS KULTŪROS SISTEMOJE. Problemos, 1984, nr. 3Z, p. 43-50. Mokslas analizuojamas kaip dvasinės kultūros fenomenas. Teigiama, kad kiekvienas kon­ kretus mokslo istorinės raidos etapas yra sąlygotas gamybos būdo ir kultūroje susiklosčiu­ sių subjektyvumo formų. Šiuolaikinių moksliškumo formų vertinimo kriterijumi laikoma K. Marxo idėja apie busimosios civilizacijos mokslą kaip vieningą mokslą apie žmogų. Da­ roma išvada, kad marksistinė visų žmogaus esmingųjų galių plėtojimo (naujo žmogaus for­ mavimo) programa susijusi su visų kultūros formų organišku sąryšiu. DVASINĖ KULTŪRA: IR SITUACIJA, IR PROBLEMOS. Problemos, 1988, nr. 38, p. zo-31. Dvasinės kultūros sąvoka nurodo žmogaus prigimties išlavinimą, jo išplėtotas kūrybines galias, tam tikroje istorinėje epochoje pasiektą žmogaus vidinio gyvenimo aukštumą, laisvės horizontus, žmogaus aktyvios savikūros lygį. Apžvelgiama tuometinė dvasinio gyvenimo situacija, aptariamas materialinės ir dvasinės kultūros santykis, skirtingos žmogaus sampra­ tos. Pabrėžiamas mokymo ir lavinimo vaidmuo, svarstoma apie mokslo padėtį dvasinėje kultūroje, kaip mokslas gali nuskaidrinti asmenybę, jos būtį. DVASINIS GYVENIMAS: SAVIKŪROS PROBLEMA. Komunistas, 1989, nr. 1, p. zz-z7. Perestroikos stiliumi nagrinėjama dvasinio gyvenimo sąvoka. Kritikuojamas gamtotyros me­ todų taikymas žmogui ir istorijai tirti, taip pat pernelyg platus dvasinio gyvenimo apibrėži­ mas. Kritikuojama ligtolinė sovietinė santvarka dėl dvasinių vertybių ir žmogaus nuvertini­ mo. Dvasinis gyvenimas apibrėžiamas kaip aktyvus vidinis esamos prigimties perkūrimas, jos sukultūrinimas, žmogaus kūrybinių galių plėtojimas, laipsniškai virstąs žmogaus gyvenimo tikslu. Aptariamas dvasinio tobulėjimo, arba savikūros, procesas.

51

D A R G IN A V IC IE N Ė A d e lė , gimė 1930 02 22 Volungiškėje (Jurbarko raj.). Filosofijos mokslų kandidatė (1968). L S S R nusipelniusi dėstytoja (1980). 1952. baigė V PI, 1954-1955 ir nuo 1966 jame dėstė; 1978-1982 Etikos ir mokslinio ateizmo pagrindų katedros vedė­ ja, docentė (1970). 1955-1960 Lietuvos komjaunimo C K sekretorė, 1960-1963 Mokyklų mokslinio tyrimo instituto direktorė. Tyrinėjo Lietuvos marksizmo istoriją. M ARKSISTINIO ATEIZMO REVIDAVIMAS LIETUVIŠKOSIOS SO CIALD EM O KRA­ TIJO S IDEOLOGŲ DARBUOSE IR JO K R IT IK A Z. AN GA RIEČIO RAŠTUOSE. Filoso­ fija, 1967, t. VII, p. 152-166. Lietuvos marksizmo istorijos straipsnyje teigiama, kad socialdemokratų ideologai A. Janu­ laitis, S. Kairys, V. Čepinskis revidavo marksistinę lenininę socialistinės revoliucijos ir klasių kovos teoriją, atsisakė kovoti su religine pasaulėžiūra: atmetė marksistinę socialinių klasinių religijos šaknų ir socialinio religijos vaidmens sampratą. Z. Angarietis atskleidė revizionistų teiginio, kad krikščionybė yra idėjinis ir dorovinis komunizmo pagrindas, nepagrįstumą: pasak jo, nuosekli mokslinė pasaulėžiūra yra priešinga religinei ir todėl socialistinė partija negali atsisakyti kovos su religija. KATALIKYBĖS SO CIALINIO MOKYMO K R IT IK A Z. AN GARIEČIO DARBUOSE. Fi­ losofija, 1968, t. VIII, p. 107-122. Nagrinėjama, kaip Z. Angarietis demaskavo bažnytininkų skelbiamą „socialinės meilės“ programą ir atskleidė jos tikrąją socialinę prasmę - apsaugoti išnaudotojiškas klases nuo darbo žmonių siekių. Teigiama, kad jis aiškino tikrąją buržuazijos ir proletariato santykių prigimtį parodydamas, kad pats kapitalistinis gamybos būdas gimdo priešiškus klasinius interesus. Daroma išvada, kad dalis Z. Angariečio teiginių yra deklaratyvūs, kai kurie dau­ giau ironizuojantys bažnytininkų pastangas negu kritikuojantys jų mokymo esmę, tačiau Bažnyčios socialinio mokymo kritika padėjo darbo žmonėms įveikti jos įtaką, skaldančią jų klasinę vienybę. RELIGIJOS IR KLERIKALIZM O K R IT IK A ZIGM O ALEKSOS-ANGARIEČIO DAR­ BUOSE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas J. Barzdaitis. - V, VU, 1968. - 247 p. VUB Rs F76-895

52

D

A L Y S : Įvadas, 1-13; I. Z. Angarietis apie religiją ir jos įveikimo kelius, 14-128; II. Klerikalinės ideologijos ir bažnytininkų visuomeninės veiklos kritika, 129-218; Pabaiga, 219-222.

Lietuvos marksizmo istorijos disertacijoje nagrinėjamos Z. Angariečio pažiūros į religijos kilmę ir jos egzistavimo šiuolaikinėje visuomenėje priežastis, į ankstyvosios krikščionybės socialinę esmę bei į kovos su religija būdus. Plačiai aptariama klerikalizmo kritika Z. An­ gariečio raštuose. Parodoma, kaip jis „griovė“ katalikybės socialinę doktriną apie privačios nuosavybės amžinumą ir neliečiamumą, apie socialinę meilę, kaip kapitalistinės visuomenės klasių harmonijos pagrindą, apie buržuazinę valstybę, kaip visuotine gerove suinteresuotą neutralų visuomeninį institutą. Dėstoma kaip, remdamasis gamybos vystymosi dėsningu­ mų, klasių kovos ir valstybės esmės bei vaidmens marksistinėmis sampratomis, Z. Angarietis kritikavo Katalikų bažnyčios socialinę doktriną vadindamas ją pseudomoksline ir neobjek­ tyvia. Pateikiamas Z. Angariečio ateistinių pažiūrų marksistinis vertinimas remiantis nau­ jausiais tuometiniais sovietinių ateistų metodologiniais darbais, nurodomi jo pažiūrų pri­ valumai (religijos įveikimo problemos analizė, antireliginio darbo formų ir metodų plėtotė) ir trūkumai (kai kurie vulgaraus sociologizavimo atvejai). Daroma išvada, kad filosofiniai ateistiniai Z. Angariečio, kaip ir V. Kapsuko, darbai davė pradžią naujam Lietuvos ateistinės minties raidos etapui - marksistiniam-lenininiam ateizmui. R ENGELSAS IR IDĖJINĖ KOVA U Ž SO CIALIZM Ą. Tarybinė mokykla, 1970, nr. n, p. 1-2. Aptariamos F. Engelso veikaluose plėtotos socializmo idėjos, nurodoma jų vieta socializmo teorijų istorijoje. Apibūdinamas ir kritikuojamas revizionizmas: tai yra po K. Marxo mirties prasidėję bandymai peržiūrėti marksizmą pašalinant pačią jo mokymo esmę - mokymą apie proletariato diktatūrą ir socialistinę revoliuciją. Apžvelgiama F. Engelso plėtota revizionizmo kritika. KATALIKYBĖS SOCIALINIŲ IDĖJŲ K R IT IK A Z. ANGARIEČIO DARBUOSE. Komunis­ tas, 1971, nr. 7, p. 42-45. Remdamasi marksistinio ateizmo principais autorė teigia, kad katalikybės socialinio moky­ mo tikslas - paslėpti tikrąją kapitalizmo prieštaravimų prigimtį ir rasti būdą taikiai išspręsti socialinius konfliktus. Parodoma, kad kritikuodamas šį mokymą Z. Angarietis demaskavo reakcinės kunigijos ir klerikalų politinę veiklą. Atremdamas klerikalų kaltinimus, kad so­ cializmo teorija nemoksliška, jis aiškino pagrindinius istorinio materializmo principus ir socializmo teorijos objektyvų pobūdį. KAI KURIŲ ISTORINIO MATERIALIZMO SĄVOKŲ NAGRINĖJIMAS. Tarybinė mokykla, 1971, nr. 5, p. 32-34. Pateikiami istorinio materializmo mokymo vidurinėse mokyklose nurodymai: pirmo­ je pamokoje reikia pabrėžti, jog nauja pažiūra į materialinę gamybinę žmonių veiklą yra K. Marxo filosofinio mokymo pagrindas. Toliau rekomenduojama šią idėją konkretinti. Z. ANGARIEČIO KOVA U Ž M ARKSISTINIO TIPO DARBININKŲ ORGANIZACIJAS. Komunistas, 1972, nr. 6, p. 25-29. ^ Teigiama, kad Z. Angarietis savo publicistikoje demaskavo reakcinės kunigijos veiklą - pa­ rodė, kad kunigai pavertė Bažnyčią politine tribūna, propagavo darbo žmonių ir buržua­

53

zijos interesų bendrumą, buvo nusistatę prieš darbininkų judėjimą beį vienijimąsi.'Jis vienas pirmųjų teigė, kad lietuviškasis klerikalizmas pradėjo klostytis j savarankišką politi­ nę srovę. ДУХОВНАЯ КУЛЬТУРА ОБЩ ЕСТВА И НРАВСТВЕННЫ Й ПРОГРЕСС [Visuome­ nės dvasinė kultūra ir dorovinė pažanga]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 33-40. Nagrinėjama dorovės sąveika su kitais dvasinės kultūros elementais. Teigiama, kad filoso­ finėje literatūroje „dvasinės kultūros“ sąvoka dažnai tapatinama su „dvasinio gyvenimo“ sąvoka ir traktuojama dvejopai: kaip dvasinių vertybių kūrimo procesas ir kaip šio proceso visuminis rezultatas. Dorovės esmė neapsiriboja vien jos reguliuojamąja funkcija, reikia at­ sižvelgti ir į dorovės pasaulėžiūrinį bei idėjinį teorinį turinį. AMŽIAUS ŽMOGUS: 150-osioms N. Černyševskio gimimo metinėms (su V. Pauliukoniu). Ko­ munistas, 1978, nr. 7, p. 34-41. Supažindinama su N. Černyševskio gyvenimo ir kūrybinės bei visuomeninės veiklos svar­ biausiais bruožais, filosofinėmis, ekonominėmis, etinėmis ir estetinėmis pažiūromis. Žmo­ gus įvardijamas centrine jo materialistinės filosofijos problema: nurodoma, kad mąstytojas nagrinėjo žmogiškojo pažinimo prigimtį, bet nesugebėjo moksliškai (t. y. marksistiškai) suprasti žmogaus socialinės esmės. DOROVĖ KAIP DVASINĖS KULTŪROS FENOMENAS. Kultūros barai, 1979, nr. 6, p. 7-10. Perspausdinta ir papildyta kn.: Dorovinė kultūra. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1980, p. 4-гг. Marksistiškai analizuojama dorovės vieta dvasinės kultūros reiškinių sistemoje. Kritiškai vertinama kai kurių marksistų nuomonė apie dorovės pavaldumą teisinei ir politinei są­ monei. Teigiama, kad dorovė pirmiausia atlieka normatyvinę ir vertybinę funkcijas - tuo ji skiriasi nuo kitų dvasinės kultūros reiškinių. Istoriškai praeinančių visuomenės dvasinės raiškos formų fone dorovė dėl savo socialinės prigimties ypatumų ir funkcijų įgauna visuo­ tinį reikšmingumą ir gali būti gretinama su mokslu. KOMUNISTINĖ DOROVĖ. Komunistas, 1980, nr. 10, p. 20-14. Marksistinės etikos straipsnyje komunistinė dorovė siejama su istorijos materialistine sam­ prata ir politiniu sąmoningumu, ji formuojama nuosekliu auklėjamuoju darbu. Aptariamas bendražmogiškasis dorovės turinys, kurį sudaro darbo žmonių elementarios, šimtmečiais puoselėtos bendravimo normos, tačiau moralės pobūdį nusako klasės elgesio normos. Bū­ dama klasinė, komunistinė dorovė kartu yra ir bendražmogiškoji, nes į ją įsilieja bendrąją istorinę vertę turintys dorovės reikalavimai. ASMENYBĖS TOBULĖJIMAS IR SAVIAUKLA. Kn.: Dorovinis asmenybės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1980, p. 106-121. Saviaukla marksistiškai apibrėžiama kaip visuomeninis reiškinys, kylantis ne tik iš asmeni­ nių paskatų, bet ir iš visuomeninių interesų. Nurodoma, kad dorovinės saviauklos pradžios pavyzdys gali būti jaunuolių pastangos įgyti kultūrinio bendravimo žinių ir įgūdžių. Sudė­ tingesnė saviauklos programa - savarankiškas komunistinės moralės principų iškėlimas iki asmenybės įsitikinimų lygio.

54

ETINĖS ZIGM O ANGARIEČIO PAŽIŪROS (ioo metų gimimo jubiliejui). Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiudai-6. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1982, p. 210-228. Supažindinama su Z. Angariečio etinėmis filosofinėmis pažiūromis. Nurodoma, kad jis etiką grindė istoriniu materializmu, dorovės normas traktavo marksistiškai, kaip istoriškai kin­ tančias ir sąlygotas gamybinių santykių, taip pat priklausančias ir nuo klasinių santykių. Z. Angarietis kritikuojamas dėl bendrųjų dorovės dėsnių vaidmens nesuvokimo. DOROVINĖS IR POLITINĖS KULTŪROS SĄVEIKA. Kn.: Asmenybės dvasinės kultūros ugdy­ mas. Sud. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1983, p. 34-38. Marksistiškai nagrinėjamas dorovės statusas visuomeniniame gyvenime, keliamas dorovės ir politikos suderinamumo klausimas, pabrėžiama, kad tik socialistinė revoliucija sudarė sąlygas įgyvendinti darbo žmonių politinio ir dorovinio sąmoningumo vienovę. Aptariami pagrindiniai komunistinės dorovės principai: proletarinis internacionalizmas, kolektyviz­ mas, humanizmas ir kt.

DEGĖSYS Liutauras, gimė 1953 10 01 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1982). 1971 baigė Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą, 1976 - psichologiją VU. 1976-1979 K P I Filo­ sofijos katedros asistentas. 1979-1982 V U Filosofijos katedros aspirantas. Nuo 1979 dėstė V P I; docentas (1986). Tyrinėjo JA V kritinio realizmo filosofiją. PAŽINTINIS ASPEKTAS D. SANTAJANOS FILOSOFIJOJE. Problemos, 1982, nr. 28, p. 6372. Analizuojama amerikiečių filosofo G. Santayanos (1863-1952) pažinimo teorija kritinio realizmo kontekste. Teigiama, kad jo filosofijoje kriticizmo (skepticizmo) ir esmės kon­ cepcijos pasireiškia kaip spekuliatyvios teorijos, kuriomis mėginama realizuoti gnoseologinį monizmą. Skepticistine redukcija gaunami gryni beprasmiai objektai, juos galima mąstyti, bet jie neturi momentinio egzistavimo, nominalinės vertės. Esmės teorija pagrindžia paži­ nimo proceso mechanizmą, kuris G. Santayanos sistemoje atsiskleidžia trejopa ekspozicija. ГНОСЕОЛОГИЧЕСКИЕ ПРОБЛЕМЫ В ФИЛОСОФИИ ДЖОРДЖА САНТАЯНЫ [Gnoseologinės problemos G. Santayanos filosofijoje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio di­ sertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Genzelis. - V , VU, 1983. - 160 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 3-15; I. Гносеологические корни философии Д. Сантаяны и американский критический реализм [G. Santayanos filosofijos gnoseologinės ištakos ir ameri­ kiečių kritinis realizmas], 16-72; И. Развитие теории познания американского критического реализма в философии Д. Сантаяны [Amerikiečių kritinio realizmo pažinimo teorijos raida G. Santayanos filosofijoje], 73-140; Резюме [Reziume], 141-142; Выводы [Išvados], 143-148. Analizuojamos G. Santayanos filosofijos gnoseologinės ištakos, apžvelgiama JA V realizmo filosofijos raida, jos sociokultūrinis bei teorinis kontekstas. Realizmas apibūdinamas kaip siekis racionalizuoti sveiko proto tikėjimą objektyvaus pasaulio egzistavimu. Teigiama, kad kritinis realizmas formavosi siekdamas papildyti subjektyviajam idealizmui būdingo subjektyvizmo bei gnoseologizmo neorealistinę kritiką ir formuluodamas savo gnoseolo­

55

ginius principus, pirmiausia tiesioginių patyrimo duomenų teoriją. Tiriami G. Santayanos filosofijos ryšiai su pragmatizmu, F. Schellingo filosofija, R. H. Lotze’s empirine metafi­ zika, Ch. S. Peirce’o „abejojimo-tikėjimo“ doktrina, W. Jameso radikaliuoju empirizmu, E. B. Holto „neutraliuoju monizmu“, J. Dewey instrumentalizmu. Rekonstruojami G. San­ tayanos filosofijos svarbiausių problemų sprendimai. Teigiama, kad jis pažinimo galimybės ir pagrįstumo problemą sprendžiąs remdamasis skepticizmo principu, kurio turinys sutampąs su kompleksine - fenomenologine, logine ir gnoseologine - redukcija, kurios funkcija panaikinti tikėjimo balastą („gyvūniškąją nuostatą“) pažinime. Skeptinė redukcija atsklei­ džianti „grynuosius“ objektus, praradusius egzistavimo momentiškumą, likusius grynomis nominalinėmis reikšmėmis. Tik toks būdas garantuojąs tiesos pažinimą. Išskiriama G. San­ tayanos „esmės“ kategorija: esmės neegzistuoja nei fiziškai, nei dvasiškai, jos esančios neutra­ lios ir tik šitaip galinčios realizuoti metodologinę sistemos suvienijimo funkciją. Aptariama, kaip šios prielaidos veikia konkrečių gnoseologijos klausimų sprendimą. Daroma išvada, kad realybės sudvejinimas į esmę ir egzistavimą, o pažinimo - į „gyvūniškąjį tikėjimą“ ir esmių intuiciją neišvengiamai sąlygojo dualistines formuluotes ir idealistinius pažinimo problemų sprendimus. MOKSLO PASAULYJE. Kn.: Visuomenės mokslas: Ekonominis visuomenės gyvenimas. Visuomenė ir kultūra II. Sud. A. Lozuraitis. - Kaunas, „Šviesa“, 1989, p. 88-94. Aiškinama mokslo samprata ir statusas, jo kilmė, mokslo demarkacijos problema, jo santykiai su religija, mitologija, pasaulėžiūra, mokslo reikšmė žmonių gyvenime. Mokslas traktuojamas kaip nuolat vykstantis pasaulio pažinimo, tikrovės išreiškimo sąvokomis procesas. Supažin­ dinama su mokslinio metodo, eksperimento, mokslinio žinojimo kriterijų sampratomis.

D E G U T IS A lg ird a s , gimė 1951 0 1 1 2 Jabogane (Altajaus Respublika, Rusija). Filosofijos mokslų kandidatas (1980). 1975 V U baigęs anglų filologiją, dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto). Vienas žymiausių analitinės filosofijos atstovų Lietuvoje, nagri­ nėjo svarbiausias šios filosofijos problemas: reikšmės, prasmingumo, sąmonės, estetikos, religijos kalbos ir kt. PRASMĖS KRITERIJAUS PROBLEMA KALBOS FILOSOFIJOJE. Lietuvos TSR Mokslų aka­ demijos darbai, A serija, 1978, t. 3(64), p. 41-50. Atskleidžiami kai kurie natūraliosios kalbos semantinės analizės kalbos filosofijoje aspektai. Pristatoma loginio pozityvizmo semantinės analizės koncepcija, aptariama kriterijaus sąvoka kaip šios analizės įrankis. Parodoma, kad, priešingai įtakingai analitiškumo-sintetiškumo dichotomijai, kriterijai, kaip prasmingo kalbos vartojimo semantinės sąlygos, nėra analitiškai būtini, tačiau jie nėra vien vartojimo reguliarumai arba indukciškai gauti vartojimo pagrin­ dai. Jie traktuojami kaip tam tikra būtina komunikacijos ir pažinimo prielaida. KALBA KAIP M ĄSTYMO PRIELAIDA IR PRIEMONĖ. Kn.: Kalba ir mintis. Sud. B. Savu­ kynas. - V., „Mokslas“, 1980, p. 124-135. Kalbos filosofijos straipsnyje analizuojamas kalbos ir mąstymo santykis. Kritikuojami po­ žiūriai, mąstymą laikantys nepriklausomu ir skirtingu nuo kalbos, o kalbą - išorine, atsi­

56

tiktine mąstymo raiškos forma. Kritikuojamos psichologistinė ir biheivioristinė mąstymo sampratos. Nurodomi pagrindiniai minties bruožai - sąlyginė nepriklausomybė nuo jos materialaus įsikūnijimo, neigimo bei patvirtinimo galimybė, intersubjektyvumas; tai kartu ir teiginio bruožai. Grindžiamas teiginys, kad mintis (kaip teiginio analogas) galima tik tada, kai egzistuoja kalba. RELIGIJOS KALBA IR JO S PRASMINGUMO SĄLYGOS (Problemos bruožai analitinėje filo­ sofijoje). Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: Filosofija, ideologija, politika. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“,

1981, p. 120-131. Analitinės religijos filosofijos straipsnyje pristatomos dvi priešingos religijos kalbos pras­ mės koncepcijos - natūralistinė ir antinatūralistinė. Pirmosios metodologinis pagrindas yra grynai empiriškai taikomas verifikacijos principas. Juo remiantis religijos teiginiams priski­ riamas teiginių, konkuruojančių su nereliginiais teiginiais, statusas. Tačiau kaip tik dėl to lieka nepaaiškinama religijos, kaip visuomeninės sąmonės racionalios formos, egzistavimo galimybė. Autoriaus nuomone, religijos kalbos specifiką adekvačiau atspindi antinatūralis­ tinė interpretacija, kurioje religijos teiginiai traktuojami kaip savito racionalumo apraiška. REIKŠMĖ, TIESA IR KOM UNIKACIJA. Kn.: Mokslas, jo metodai ir kalba. Ats. red. R. Plečkai­ tis. - V., „Mintis“, 1981, p. 177-192. Analitinės filosofijos požiūriu aptariamos kai kurios būtinos tikrovės konceptualizacijos są­ lygos. Atmetama subjektyvistinė reikšmės samprata, negebanti perteikti normatyvinio bet kurios konceptualizacijos pobūdžio. Remiantis elementariųjų teiginių analize aptariamos išvedimo taisyklės, įgalinančios pagrįsti arba paneigti teiginius. Keliama mintis, kad tik įsisa­ vindamas šias intersubjektyviai besireiškiančias taisykles subjektas tampa pažinimo subjektu tikrąja šio žodžio prasme. AN A LITIN Ė FILOSOFIJA ESTETIKO JE. Problemos, 1981, nr. 26, p. 104-105. Glaustai pristatoma šiuolaikinės analitinės estetikos problematika ir jos atstovo N. Goodmano knyga Meno kalbos. Joje nagrinėjama vaizdavimo prigimtis, atvaizdų ir aprašų skirtumai ir panašumai, metafora ir jos rūšys, išraiška mene, meno kūrinių tapatumo kriterijai ir kita. SĄMONĖS PROBLEMA FUNKCINĖS REIKŠMĖS TEORIJOS KONTEKSTE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1983, t. 2(83), p. 24-37; kartotinė publikacija rusų kalba: ПРОБЛЕМА И НТЕНЦИ ОН АЛЬНО СТИ В АНАЛИТИЧЕСКОЙ ФИЛОСОФИИ [Intencionalumo problema analitinėje filosofijoje]. Kn.: Проблемы сознания в современной бур­ жуазной философии. Пред. Б. Кузмицкас. - Вильнюс, И ФСП , 1983, с. 175-192. Remiantis teorijos adekvatumo kriterijais analizuojama, kaip analitinėje filosofijoje materia­ listiškai sprendžiamos sąmonės intencionalumo ir sąmonės subjektyvumo problemos. Kri­ tikuojama sąmonės idealistinė interpretacija, kurią sąlygoja kalbos prasmingumo fenome­ nas, aptariami du šios interpretacijos puolimo būdai: neigti reliacinį mąstymo traktavimą ir neigti ontologinį idealių objektų statusą. Pastarosios strategijos pavyzdžiu laikomas reikšmės fenomeno aiškinimas funkcinėse reikšmės teorijose, kuriose reikšmės laikomos tik nomina­ liais objektais. Teigiama, kad ypatingas pažintinis sąmonės būsenų prieinamumas jų subį jektui, priešingai introspekcinėms koncepcijoms, yra išvestinis fenomenas, suponuojantis intersubjektyvų intencionalių predikatų vartojimą ir todėl neteikiantis pagrindo dualizmui.

57

APIE ŽENKLUS, KALBĄ IR M ĄSTYM Ą. Problemos, 1984, nr. 31, p. 91-96. Analizuojamas įprastų ženklintų sistemų ir kalbos santykis, siekiama paaiškinti, ar tos sis­ temos gali egzistuoti nepriklausomai nuo kalbos ir ar ši gali būti aiškinama kaip įprastinė ženklinę sistema. Teigiama, kad ženklintų sistemų hierarchijoje kalba turi būti laikoma tuo universaliu prasmingumo lauku, be kurio negali būti įsisąmoninamos ir todėl negali funkcio­ nuoti jokios kitos semiotinės sistemos. Kalbos prasmingumo paaiškinimas yra visų ženklintų sistemų aiškinimo pagrindas. VEIKSMO AIŠKINIMO PROBLEMA AN ALITIN ĖJE FILOSOFIJOJE. Kn.: Žmogus ir istori­ ja šiuolaikinėje buržuazinėjefilosofijoje. Sud. A. Sverdiolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 85-104. Remiantis prielaida, kad istorinio aiškinimo specifiką lemia sąmoningos veiklos aiškinimo pobūdis, rekonstruojami analitinės veiksmo filosofijos pagrindiniai teiginiai. Nagrinėjama sąvokos „veiksmas“ eksplikacija - išryškinamos būtinos ir pakankamos sąlygos elgesio sąmo­ ningos veiklos kategorijai apibūdinti. Pabrėžiama, kad neįmanoma pašalinti subjektyvaus veiksnio ir atitinkamai pagrįsti intensionalaus metodo aprašant ir aiškinant veiklą. Svarsto­ ma galimybė išlaikyti intensionalaus aiškinimo specifiką atmetant su aiškinimu tradiciškai siejamą dualistinę ontologiją. ŽMOGAUS PROBLEMOS TRAN SFO RM ACIJA AN ALITIN ĖJE FILOSOFIJOJE. Kn.: Žmogus šiuolaikinėjefilosofijoje. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 108-125. Aptariama, kaip analitinė filosofija transformuoja žmogaus problemos sprendimą: šios transformacijos esmę sudaro individo sąmonės traktavimas naudojant funkcines kategorijas, išreiškiančias tam tikrus kūniško žmogaus egzistavimo gebėjimus ir polinkius. Pabrėžiamas žmogiškosios veiklos teleologinio aiškinimo dualizmas analitinėje filosofijoje. Teigiama, kad semantinis požiūris į žmogaus problemą apribojo galimybes sukurti turiningą socialinę is­ torinę žmogaus koncepciją. ЯЗЫК, МЫШЛЕНИЕ И Д ЕЙ СТВИ ТЕЛЬН ОСТЬ: Очерк теории значения в аналитичес­ кой философии [Kalba, mąstymas ir tikrovė: Reikšmės teorijos analitinėje filosofijoje apybraiža]. В., „Минтис“, 1984. - 184 c. Knyga parengta remiantis disertacija: ПРОБЛЕМА ЗНАЧЕНИЯ В ЛИНГВИСТИЧЕСКОЙ ФИЛОСОФИИ [Reikšmės problema lingvistinėje filosofijoje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. V., FSTI, 1980. - 195 c. D a l y s : Введение [Įvadas], 5-14; I. Традиционные концепции значения и их критика в аналитической философии [Tradicinės reikšmės koncepcijos ir jų kritika analitinėje filosofijoje], 15-72; II. Аналитическая теория значения [Analitinė reikšmės teorija], 73-174; Заключение [Išvados], 175-179. Vienas svarbiausių analitinės kalbos filosofijos veikalų Lietuvoje. Jame nagrinėjami analiti­ nės filosofijos formuluojamos reikšmės teorijos principai, jie gretinami su kitomis reikšmės koncepcijomis. Filosofinė reikšmės teorija traktuojama kaip mąstymo konceptualaus apara­ to bendrosios struktūros tyrimo rezultatas. Aptariami analitinių filosofų argumentai, kuriais paneigiamos reikšmės realistinės bei materialistinės interpretacijos. Pagrindiniu pirmųjų trūkumu analitikai laiko prielaidą, kad gali būti ikikonceptualus, ikilingvistinis pažinimas, sudarantis subjekto lingvistinių gebėjimų pagrindą. Analitinė filosofija remiasi prielaida, kad

58

tam tikras tikrovės konceptualizavimas vyksta tik atsiradus kalbai ir yra bet kurio pažinimo akto pagrindas, o ne padarinys. Aiškinami biheivioristinių ir instrumentalistinių reikšmės teorijų trūkumai: pirmosios negeba pagrįsti prasmingo kalbos vartojimo situacinės nepri­ klausomybės. Antrosios koncepcijos autoriui nepriimtinos dėl to, kad instrumentinis veiks­ mas neįmanomas be konceptualaus mąstymo. Apžvelgiama analitinės filosofijos reikšmės koncepcija. Teigiama, kad šioje filosofijoje vy­ raujančios reikšmės funkcinės teorijos yra D. Austino kalbinių aktų teorijos modifikuotas variantas. Objektų priskyrimas tam tikroms plačioms klasėms yra kalbos predikatinių re­ sursų įvaldymo išvada, todėl negali remtis ikipredikatiniu pagrindu (nei fenomenalistine, nei platonistine jo traktuote). Predikatinės praktikos pirmumas toks yra tik metodologiniu eksplikatyvios analizės požiūriu. Visais kitais atvejais šį pirmumą būtina priežastingai pagrįs­ ti, o toks pagrindimas išeina už analitinės filosofijos metodologijos ribų. Taikyti predikatinius kalbos resursus tikrovei galima tik esant lingvistiniam referencijos mechanizmui, kurio analizė išryškina, kad pagrindinė objekto individualizacijos priemonė yra jo laikinis-erdvinis lokalizavimas. Taigi pirminiais kalbos ontologinės schemos objektais laikomi ne idealūs, o realūs objektai bei procesai. Argumentuojama, kad sąvokinio kalbos aparato su jo klasi­ fikavimo sistema ir ją atitinkančiomis inferentinėmis taisyklėmis visiškai pakanka pažinti tikrovei, su kuria subjektas susiduria kasdienybėje. Sis teiginys analitinėje filosofijoje įgauna transcendentalų-idealistinį pobūdį ir virsta teiginiu, kad kalbos ribos nusako materialaus pa­ saulio* ribas. Daroma išvada, kad eksplikacinės analizės metodas, kuriuo naudojasi analitikai, yra ribotas: ši filosofija ignoruoja genetinį aiškinimo metodą ir socioistorinį „konceptualių schemų“ pobūdį. ЯЗЫК КАК КОНЦЕПТУАЛЬНАЯ СИ СТЕМ А [Kalba kaip konceptualinė sistema]. Kn.: Научное знание: Системный аспект. Отв. ред. Р. Павилёнис. - В., 1985, с. 89-110. Nagrinėjama, kaip sąvokinio mąstymo formavimąsi veikia kalba. Teigiama, kad kategorijų (sąvokų) sistema visada atsiranda remiantis tam tikra natūralia (kasdiene) kalba. Analizuo­ jamos bendriausios sąvokų sistemų charakteristikos. Glaustai apžvelgiamas kalbos filosofinės problematikos klostymasis. Eksplikuojama semantinio diskurso apie kalbą esmė, ši eksplikacija išplečiama į visą vadinamąjį noologinį diskursą. Reikšmės teorija svarstoma kaip seman­ tinio ir noologinio diskurso galimybės sąlygų bendra teorija. СЕМ АНТИ КА АБСТРАКТНОЙ РЕЧИ И СОВРЕМЕННЫЙ НОМИНАЛИЗМ [Abs­ trakčios kalbos semantika ir šiuolaikinis nominalizmas]. Kn.: Язык. Наука. Философия: Логикометодологический и семиотический анализ. Сост. Р. Павилёнис. - В., 1986, с. 114-136. Nagrinėjama universalijų (idealių objektų) problema analitinėje filosofijoje, aptariami no­ minalistiniai šios problemos sprendimo būdai. Kritikuojamas klasikinio nominalizmo eg­ zistavimo kriterijus. Supažindinama su universalijų problemos performulavimu analitinėje filosofijoje: abstrakčių esinių egzistavimo klausimas virsta abstraktaus diskurso (teiginių su abstrakčiais singuliariniais terminais) interpretacijos klausimu, t. y. formuluojamas semanti­ nės analizės refleksyviu lygmeniu. Nurodomi klasikinio ir analitinio nominalizmo skirtumai. Negalimybė redukuoti abstraktaus diskurso į konkretų grindžiama negalimybe redukuoti lingvistinio objekto funkcinių charakteristikų į jo materialias, substratines charakteristikas.

59

КАРТЕЗИАНСКИЙ ДУАЛИЗМ И АНАЛИТИЧЕСКАЯ ФИЛОСОФИЯ [Kartezietiškasis dualizmas ir analitinė filosofija]. Kn.: „Антропологический поворот“ в философии X X века. Сост. А. Свердиолас. - В., И ФСП, 1987, c. nz-128. Nagrinėjama žmogaus samprata analitinėje filosofijoje, parodoma, kaip joje sprendžiamas R. Descartes’o suformuluotas dviejų žmogaus substancijų (kūno ir sielos) dualizmas. Prista­ toma dekartiškojo dualizmo kritika G. Ryle’o sąmonės filosofijoje. Filosofai analitikai teigia, kad šis dualizmas turįs užleisti vietą žmogaus, kaip vientisos būtybės, aprašymo būdų - intencionalaus ir neintencionalaus aprašymo - dichotomijai. Suderinti šiuos aprašymus rei­ kalauja substratinio intencionalaus aprašymo neutralumo tezė. Nagrinėjami šio aprašymo esminiai principai ir prielaidos. Pristatoma „anomalinio monizmo“ pozicija. КОНЦЕПТУАЛЬНАЯ СИ СТЕМ А И УСЛОВИЯ ВОЗМОЖНОГО ОПЫТА (Кантовая проблематика в современной философии языка) [Konceptualinė sistema ir patyrimo galimy­ bės sąlygos (kantiškoji problematika šiuolaikinėje kalbos filosofijoje)]. Kn.: Научное знание: Концептуальная систематизация. Отв. ред. И. Крикштопайтис. - В., 1987, с. 44-76. Pažinimo teorijos straipsnyje I. Kanto idėja apie apriorinę sąmonės vienovę autoriaus inter­ pretuojama kaip konceptualinės sistemos idėja, sudaranti kiekvieno empirinio sprendinio pagrindą. Transcendentalios dedukcijos metodas atitinkamai perprasminamas formalios semantinės analizės, turinčios pagrįsti mokslo filosofijos empirinio realizmo koncepciją, terminais. Kantiškąją sprendimo galios analitiką autorius siūlo interpretuoti kaip asertorinės kalbos semantiką. Plėtojama elementaraus empirinio sprendinio teisingumo sąlygų analizė. Daroma išvada, jog jei kategorinė schema yra būtina empirinio pažinimo sąlyga, tai šis pažinimas galimas tik kaip objektyvaus pasaulio pažinimas. KRITIN Ė FILOSOFIJA IR TRANSCENDENTALINĖ ARGUM ENTACIJA. Kn.: I. Kanto filosofijos profiliai. Sud. A. Degutis. - V., „Mintis“, 1988, p. 89-113. Aiškinama I. Kanto transcendentalinės dedukcijos struktūra, apibrėžiama Grynojo proto kritikos problematika ir metodas. Teigiama, kad būtina atskirti du dažnai susipinančius sprendimo būdus: kategorijų bei principų dedukcijoje vyraujantį įrodymą ir tų kategorijų bei principų galimybės paaiškinimą. Nagrinėjama apercepcijos transcendentalinio vienumo principo reikšmė dedukcijai, kategorijų objektyvumo problema. Grindžiamas teiginys, kad transcendentalinė dedukcija nėra susijusi su sintezės doktrina ir jos idealistine ontologija: šioje dedukcijoje įrodžius tam tikrus principus kaip būtinas empirinio pažinimo sąlygas, pats jų egzistavimas gali būti aiškinamas empirinėmis priemonėmis; maža to, kitoks nei empiri­ nis jų aiškinimas sukelia vidinius prieštaravimus: sintezės teorija verčia kalbėti apie realias, bet patyrimu neatskleidžiamas patyrimo sąlygas (daiktus pačius savaime, transcendentalinio subjekto „spontaniškumo aktus“). РАЦИОНАЛЬНОСТЬ КАК УСЛОВИЕ ВОЗМ ОЖ НОСТИ СОЗНАНИЯ [Racio­ nalumas kaip sąmonės galimybės sąlyga]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 56-62. Anglų kalba: RATIONALITY AS A CO N DITIO N FOR TH E POSSIBILITY OF CONSCIOUSNESS. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 68-75.

60

Nagrinėjama racionalumo samprata analitinėje filosofijoje. Sąmonės racionalumas siejamas su tikslingumu. Veiksmo racionalumo kraštutinėmis išraiškomis laikoma protingumas ir neprotingumas. Racionalumo prielaida - tai intencionalaus aprašymo ir aiškinimo galimy­ bės apriorinė sąlyga. АНАЛИ ТИ ЧЕСКАЯ ФИЛОСОФИЯ И ТРАДИЦИИ КАНТА [Analitinė filosofija ir Kan­ to tradicijos]. Вопросы философии, 1988, Но. 8, c. 74-76. Žurnalo organizuotoje apskrito stalo diskusijoje autorius pasisako apie filosofų analitikų iš­ skirtinį dėmesį kalbai, teigia, kad kalba, kaip filosofinės analizės objektas, perima kantiškųjų pažinimo galimybės sąlygų vaidmenį. ОНТОЛОГИЧЕСКАЯ ПРОБЛЕМАТИКА В СОВРЕМЕННОЙ АНАЛИТИЧЕСКОЙ ФИЛОСОФИИ [Šiuolaikinės analitinės filosofijos ontologinė problematika]. Kn.: Проблемы онтологии в современной буржуазной философии. - Рига, „Зинатне“, 1988, c. 205-Z25. Pažymima I. Kanto nuostatos, kad būtis nėra egzistuojančių daiktų bendroji savybė, įtaka analitinei filosofijai. Siekiama atskleisti šios filosofijos ontologinių problemų savitumą bei parodyti tradicinės ir analitinės ontologijos sampratų ryšius. Aptariami tradiciniai ir analiti­ nės filosofijos plėtojami būties klausimo formulavimo būdai: analitikai tradicinę „esinio kaip esinio“ problematiką transformuoja į kalbos formalaus semantinio tyrimo tam tikrą objektą, o ontologijos sąvokos traktuojamos kaip formalios sąvokos, kylančios iš kalbos refleksijos. Ontologija analitinėje filosofijoje iš turiningos filosofinės disciplinos virsta metakalbinio lygmens teiginių visuma. TOTALITARIZMO KELYJE: „DEMOKRATINIS SO CIALIZM AS“. Literatūra ir menas, 1989 gruodžio z. Perspausdinta kn.: Studijuojantiems politologiją. Sud. G. Vitkus. - Kaunas, „Šviesa“, 1990, p. 91-98. Argumentuojama, kad valdžios demokratizacija nėra pakankama socializmui įveikti, nes ir demokratijoje išlieka daugybė socialistinių reikalavimų (socialinių garantijų ir pan.). Laikan­ tis liberalizmo nuostatų teigiama, kad socializmas ir demokratija, socializmas ir laisvė yra nesuderinami ir vienas kitą naikinantys dalykai. Aptariami valdžios, kaip įstatymų saugoto­ jos ir vykdytojos, bei bendruomenės santykiai. Aptariami rinkos santykių ir demokratijos ryšys, ekonominės monopolijos ir valstybės galios ryšiai, planinės ekonomikos priešingumas demokratiniams principams ir kt.

D E K S N Y S Bronius, gimė 1931 oz 01 Mitragalyje (Rokiškio raj.), mirė 10 14 07 08 V il­ niuje. 19 3 8 -19 4 1 mokėsi Mitragalio ir Žiobiškio pradinėse, 19 44 -1950 Rokiškio i-ojoje vidurinėje mokykloje. 1950-1955 studijavo rusų kalbą ir literatūrą VU. 1955-1958 dirbo Šilutės rajone partinėse struktūrose, mokyklos direktoriumi. 1958-1963 dirbo L K P C K organizatoriumi, instruktoriumi, skyriaus vedėjo pavaduotoju. 19 63-19 71 dirbo inspekto­ riumi L S S R Liaudies kontrolės komitete. 1965-1969 V U Filosofijos katedros neakivaizdi­ nis aspirantas, rengė disertaciją Bendražmogiškų m oralinių vertybių raida ikisocialistinėse visuomeninėseformacijose kaip vienas moralės pažangos aspektų (nebaigta). Nuo 1971 FS^fl (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Remdamasis

61

marksistiniais principais kritikavo šiuolaikinę nemarksistinę filosofiją (daugiausia lietuvių išeivijos filosofus), paskelbė ateistinės propagandos, komunistinio auklėjihio ir religijos kritikos straipsnių. KATALIKIŠKOJI ETIKA IR ANTIKOM UNIZM AS. Kn.: Ideologinė kova ir jaunimas. - V, „Mintis“, 1972, p. 128-139. Marksistinės religijos kritikos požiūriu apibūdinama katalikiškoji etika lietuvių emigrantų darbuose. Įrodinėjama, kad katalikybės atstovų pretenzijos j dorovės monopolį neturi pa­ grindo: religijos nesukūrė savo moralinių vertybių, bet perėmė ir priskyrė Dievo valiai kai kurių visuomenių ir klasių moralines normas. Teigiama, kad emigrantų katalikų išpuoliai prieš žmonijos dorovės socialistinę pažangą rodo juos nusigręžus nuo moralės pažangos ir humanizmo. ŽMOGUS TEISIA SAVE. Nemunas, 1973, nr. 6, p. 38-39. Supažindinama su sąžinės sąvoka: tai moralės fenomenas, kuriame susiduria proto spren­ dimas ir jam veikiant susiformavęs moralinis jausmas. Proto sprendimas yra vertinamojo pobūdžio, nustato veiksmo vertę. Tai sukelia tam tikrą moralinę savijautą - pasitenkini­ mą arba gėdą. Aptariama katalikiškoji, egzistencialistinė, materialistinė sąžinės samprata. Plačiau dėstomas marksistinis sąžinės apibrėžimas, aptariami ją sąlygojantys doroviniai kriterijai. SOCIALINĖ DOROVĖS PASKIRTIS. Tarybinė mokykla, 1974, nr. 9, p. 4-6. Kritikuojamos nemarksistinės dorovės sampratos, joms priešpriešinama marksistinė doro­ vės teorija. Jų bendru bruožu autorius įvardija tikrųjų visuomenės raidos varomųjų jėgų pa­ slėpimą ir trukdymą pažangai. Dorovėje išskiriami klasiniai ir bendražmogiškieji principai. Aptariamos dorovės socialinės funkcijos skirtingose visuomeninėse santvarkose, pabrėžia­ mas dorovės funkcijų išsiplėtimas socialistinėje visuomenėje, apibūdinamas darbo moralinis aspektas. Komunistinė moralė įvardijama aukščiausia moralinės pažangos pakopa. АНТИНОМ ИИ КОНЦЕПЦИИ ХРИ СТИ АН СКОГО ГУМАНИЗМА В ЛИ ТО ВС­ КОЙ ЭМИГРАЦИИ [Lietuvių emigracijos krikščioniškojo humanizmo koncepcijos antinomi­ jos]. Kn.: Католицизм и современная идеологическая борьба. - В., 1975, c. 281-295. Marksistiškai kritikuojama krikščioniškojo humanizmo esmė. Teigiama, kad pripažindamas žmogaus reikšmę realiame gyvenime, šis humanizmas akcentuoja žmogaus susijungimą su Kūrėju ir šio pirmumą. Krikščioniškasis humanizmas apibūdinamas kaip buržuazinio hu­ manizmo dalis, dažnai įgyjantis antikomunistinį pobūdį. DOROVINIO TOBULĖJIMO IDEALO SOCIALINIS TURINYS LIETUVIŲ BURŽUA­ ZINĖS EM IGRACIJOS KATALIKIŠKOJOJE ETIKOJE. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1976, p. 185-195. Marksistiškai kritikuojama lietuvių emigracijoje labiausiai paplitusi neotomistinė katalikiš­ kosios etikos kryptis, jos formuluojami dorovės principai (amžini ir nekintami dieviškojo įstatymo reikalavimai), dorovinio tobulėjimo idealas. Supažindinama su neotomistinės eti­ kos kritika, kurią išsakė kiti išeivijos katalikybės filosofai (A. Maceina, J. Girnius), pristato­ mos pastarųjų etinės pažiūros.

62

ПРОБЛЕМА НРАВСТВЕННОГО ПРОГРЕССА В КАТОЛИЧЕСКОЙ ЭТИКЕ [Doro­ vinės pažangos problema katalikiškojoje etikoje]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 231-241. Aptariama katalikiškosios etikos pažiūrų j moralinę pažangą kaita: X X a. pradžioje dorovi­ nės vertybės buvo laikomos nekintančiomis, o dabar pripažįstamas jų dinamiškumas, kinta­ mumas, teigiama, kad būtina keisti kapitalistinės visuomenės socialinę struktūrą, pripažinti dorovinę laisvę, kai kurių ateistinio humanizmo nuostatų vertę. Tačiau religinė etika stabdo realią žmonijos pažangą. ŽIBURIAI IR PELKIŲ UGNELĖS. Šeima, 1976, nr. 4, p. 3-5. Svarstoma apie dorovinį idealą, jis apibrėžiamas kaip tobulomis visuomeninėmis sąlygomis harmoningai ir visapusiškai išsivysčiusios asmenybės, jos dorovinių savybių, žmonių tobulų santykių vaizdinys. Pabrėžiama visuomeninio ir dorovinio idealų glaudi sąsaja, aptariamas idealo santykis su tikrove. DOROVĖ - ASMENYBĖS PAMATAS. Šeima, 1977, nr. 1, p. 9-11. Aptariamas asmenybės dorovinių įsitikinimų formavimo procesas, jo sunkumai. Teigiama, kad dažnai sureikšminamos išorinės asmens savybės pamirštant dorovines. ATEIZMAS, RELIGIJA IR DOROVĖ. Šeima, 1978, nr. 3, p. 35-37. Teigiama, kad religiniam mąstymui būdingas sustabarėjimas, neteisingas komunistinio-ateistinįo gyvenimo būdo supratimas. Aiškinamos dorovės, ateizmo ir religijos, kaip visuome­ ninių reiškinių, tarpusavio sąveikos: dorovės normos nėra religijos sukurtos, pabrėžiamas jų klasinis pobūdis. Nurodomas ateizmo nevienalytiškumas, komunistinės moralės principų neprieštaravimas kilniems doroviniams idealams. PRIE DOROVĖS IŠTAKŲ. Tarybinė moteris, 1978, nr. 1, p. 7. Dorovės atsiradimas siejamas su gėrio ir blogio vaizdinių bei bent minimalių poelgių pa­ sirinkimo galimybių atsiradimu. Aptariamas dorovės ir religijos santykis pirmykštėje ben­ druomeninėje visuomenėje: teigiama, kad ne religija darė dorovę kilnesnę, o visuomenės dorovinė pažanga darė įtaką religijai. DOROVINIS PATYRIMAS IR IDEALAI. Laikas ir įvykiai, 1978: nr. 4, p. 10-12; nr. 5, p. 10-11. Politiniams propagandininkams skirtame straipsnyje nagrinėjamas dorovinių idealų ir doro­ vinio patyrimo turinys, jų formavimosi ypatybės, tarpusavio ryšys. Aptariama visuomenės ir asmenybės dorovinio patyrimo įtaka jų dorovinių idealų raidai, turiningumui ir ryškumui. Tei­ giama, kad vyraujantys klasės ar visuomenės idealai turi lemiamą poveikį asmenybės idealams. LIETUVIŲ BURŽUAZINĖS EM IGRACIJOS TEO CEN TRIN IO HUM ANIZM O KON­ CEPCIJOS SOCIALINIS TURINYS. Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova. Sud. B. Kuz­ mickas. - V , „Mintis“, 1978, p. 146-159. Aptariama Vatikano II susirinkimo įtaka lietuvių emigracijos katalikybės filosofams ir teo­ logams. Analizuojama teocentrinio humanizmo atstovų (A. Maceinos, J. Girniaus, A. Paškaus ir kt.) socialinės pažiūros. Teigiama, kad A. Maceina pirmiausia pabrėžia religinio visuomenės atnaujinimo svarbą, J. Girnius liberaliau traktuoja socializmo, liberalizmo ir Ict. socialinius sąjūdžius, A. Paškus atskleidžia buržuazinio pasaulio priešiškumą humanizmui.

63

T ĖV Ų DOROVINIS AUTORITETAS. Šeima, 1979» nr. 2, p. 5-7.

Svarstoma apie tėvų atsakomybę už vaikų dorovinių įsitikinimų ir jausmų formavimą, apie tėvų ir vaikų dialogą. Tėvų dorovinis autoritetas siejamas su jų žodžių ir darbų, įsitikinimų ir poelgių vienybe. TEO CENTRINIO HUM ANIZM O PROBLEMA BURŽUAZINĖJE LIETUVOJE. Kn.: Reli­ gija pasaulėžiūrų ir idėjų kovoje. - V., FSTI, LTSR Ateizmo muziejus, 1980, p. 94-107. Marksistiškai kritikuojamos tarpukario Lietuvos filosofų ir teologų pažiūros į humanizmą. Teigiama, kad jie priešinosi humanizmo idėjoms, antropocentrizmą laikė pagrindine visų socialinių negerovių priežastimi, o socialistinį humanizmą traktavo kaip kraštutinę antropo­ centrizmo raidos formą, vadindami jį zoocentrizmu. Teocentrinio humanizmo koncepcija autoriaus laikoma katalikiškojo modernizmo pateikta atsvara tuomet plintančio socialisti­ nio humanizmo įtakai. KLERIKALINIS ANTIKOM UNIZM AS - HUM ANIZM O ANTIPODAS. Kn.: TSRS Kons­ titucija ir sąžinės laisvė. Sud. S. Kraujelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 130-148. Kritikuojamos lietuvių emigracijos antikomunistinės pažiūros, pasisakymai apie tikinčiųjų teisių pažeidimus Tarybų Lietuvoje, imperialistinių valstybių politikos pateisinimai ir kita. HUM ANIZM AS IR KATALIKYBĖ: Teocentrinio humanizmo koncepcijos lietuvių išeivijoje. V., „Mintis“, 1980. - 166 p. D a l y s : Įvadas, 5-9; 1. Teocentrinio humanizmo koncepcija istorinės humanizmo idėjų rai­ dos fone, 10-38; 2. Teocentrinio humanizmo idėjų atsiradimas buržuazinėje Lietuvoje, 39-65; 3. Tradicinės katalikiškosios žmogaus koncepcijos krizė ir naujų žmogaus problemos sprendimų ieškojimas lietuvių išeivijoje, 66-88; 4. Teocentrinio humanizmo koncepcija Antano Maceinos filosofinėse pažiūrose, 89-111; 5. Teocentrinio humanizmo koncepcija Juozo Girniaus filosofinėse pažiūrose, 112-123; 6. Teocentrinio humanizmo koncepcijų raida po II Vatikano susirinkimo, 124-145; 7. Prieštaravimai tarp teocentrinio humanizmo koncepcijų teorinių teiginių ir jų auto­ rių politinės veiklos, 146-161; Pabaigos žodis, 162-165. Marksistinio ateizmo ir ideologijos kritikos požiūriu analizuojamos teocentrinio huma­ nizmo koncepcijos lietuvių emigracijoje atsiradimo sąlygos ir priežastys, išryškinamos jos socialinės ir ideologinės funkcijos. Teocentrinis humanizmas kildinamas iš prancūzų neotomisto J. Maritaino integralinio humanizmo. Lietuvos katalikiškojo modernizmo atstovų humanizmo koncepcija apibūdinama kaip viena iš abstraktaus buržuazinio humanizmo krypčių. Aptariama katalikų filosofų pateikta marksistinio humanizmo kritika. Teigiama, kad tarpukario Lietuvoj e .teocentrinio humanizmo idėjos reiškėsi ir kaip Bažnyčios skelbto asketizmo, ir kaip jos abejingumo darbo žmonių lūkesčiams kritika, atvirai pritariant kai kurioms socialistinio visuomenės pertvarkymo idėjoms. A. Maceinos filosofijos pagrindine dalimi laikoma religinė antropologija - žmogaus santykis su religija ir šio santykio poveikis asmenybei ir visuomenei. Pabrėžiamas A. Maceinos socialinis pesimizmas. Humanizmas J. Girniaus darbuose apibrėžiamas kaip žmoniškumo atskleidimas ir pagrindimas atitinkama jo samprata, tačiau vertinamas kaip priešiškas pažangai. Nagrinėjama politinė antikomunis­ tinė teocentrinio humanizmo atstovų orientacija. Teigiama, kad propaguodami antikomu­ nizmą faktiškai jie prieštarauja savo keliamoms humanizmo idėjoms, pritaria imperialistinių

64

valstybių politikai. Jie, nors ir kategoriškai priešpriešina religinę žmogaus sampratą ateisti­ nei, tačiau rodo tam tikrą toleranciją ateizmui; tai įgalina tikinčiųjų ir marksistų dialogą. SO CIALISTINIO HUM ANIZM O ESMĖ. Sveikatos apsauga, 1980, nr. 12, p. 11-16. Aptariamos humanizmo teorijos, žmogų pripažįstančios aukščiausia vertybe, jį laikančios istorijos subjektu. Pabrėžiamas humanizmo dorovinis aspektas. Apžvelgiama humanizmo idealų istorija, pažymimas ikimarksistinio ir šiuolaikinio nemarksistinio humanizmo abs­ traktumas. Dėstoma marksistinė humanizmo samprata, socialistinis humanizmas įvardija­ mas aukščiausia humanizmo raidos pakopa. BŪ TI DORAM - NEM ADINGA? Šeima, 1981, nr. 10, p. 9-11. Samprotaujama apie dorovinį nihilizmą. Viena jo priežasčių laikoma buržuazinio gyvenimo būdo propaganda, madingumo kriterijų perkėlimas į dorovę. Dorovinio nihilizmo formos yra materialinių vertybių sureikšminimas, egoizmas, kitų žmonių interesų nepaisymas. Api­ būdinamas dorovinės kultūros puoselėjimas ir perteikimas. PASAULĖŽIŪRA IR HUM ANIZM AS. Šeima, 1982, nr. n, p. 12-15. Kritikuojamas religinis humanizmas, aptariami pasaulėžiūriniai humanizmo pagrindai, krikščioniškojo humanizmo koncepcijos prieštaringumas, Vatikano II susirinkimo pažiūra į ateizmą, tikinčiųjų ir ateistų dialogo tendencijos. HUM ANIZM AS IR RELIGINĖ SĄMONĖ. Tarybinė moteris, 1983, nr. 12, p. 10. Teigiama, kad didžiausią įtaką humanizmo idėjų plitimui daro marksistinio humanizmo teorija ir socialistinio humanizmo praktika. Nurodomi svarbiausi marksistinio humanizmo bruožai: ateistinis, veiklus pobūdis, išnaudotojiškųjų visuomeninių santykių panaikinimo siekis. Aptariama katalikybės ir marksizmo priešprieša. DVASINIS LOBIS. Šeima, 1983, nr. 2, p. 6-8. Kritikuojamas kapitalistinių visuomenių gyvenimo būdas, pagrįstas individualizmu, abejin­ gumu visuomenės interesams, daiktų ir malonumų kultu. Tam priešpriešinamas pasaulinio revoliucinio proceso suformuotas asmenybės tipas, kurio esminiai bruožai - ryžtingumas kovoje ir darbe, sąmoninga visuomeninė veikla. ATEIZMAS LIETUVOJE: TRAD ICIJO S IR DABARTIS. Kultūros barai, 1984, nr. 3, p. 44-47. Glaustai pristatoma ateistinių idėjų raida Lietuvoje, pirmosios religijos ir dvasininkijos kri­ tikos apraiškos A. Kulviečio, Mykolo Lietuvio raštuose, K. Liščinskio ateistinis traktatas, X IX a. pab. - X X a. pradžios ateistų idėjos. Aptariama šiuolaikinė ateizmo ir religijos kova, ypač akcentuojamas ateizmo puolimas iš religijos pusės. Supažindinama su sovietinės Lie­ tuvos religingumo sociologiniais tyrimais. ASMENYBĖ IR KULTŪRA: A. MACEINOS PAŽIŪRŲ Į ASMENYBĖS ISTORINĖS VEI­ KLOS PRASMĘ EVOLIUCIJA. Kn.: Žmogus ir istorija šiuolaikinėje buržuazinėjefilosofijoje. Sud. A. Sverdiolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 119-136. Analizuojamos A. Maceinos antropologinės pažiūros, skiriami jų raidos laikotarpiai: jis vi­ duriniuoju etapu kultūrinę veiklą vertino pesimistiškai, vėliau - teigiamai, laikydamas ją pasaulio dieviškojo tvėrimo tęsiniu, kritikuodamas kvietizmą, savanorišką krikščionių pasi­ traukimą nuo kultūrinės kūrybos, socialinio gyvenimo.

65

BAŽN YČIA IR HUM ANIZM AS: Dvi tendencijos teocentrinio hum.anizmo teorijoje ir prakti­ koje. Kultūros barai, 1985, nr. z, p. 46-50. Aptariamas Katalikų bažnyčios požiūris į pasaulietines humanistines idėjas, pažymirhas neigiamas jo pobūdis bei nurodomi atskiri bandymai tokį požiūrį koreguoti. Dėstomas Va­ tikano II susirinkimo suformuluotas teocentrinis humanizmas. Pristatomos vadinamosios išsivadavimo teologijos svarbiausios idėjos, pažiūros į revoliucinį smurtą, taip pat popiežių požiūris į šią teologiją. KAIRIEJI KATALIKAI, KLASIŲ KOVA IR VATIKANAS. Komunistas, 1985, nr. 7, p. 60-65. Aptariamos kai kurių X X a. radikalių teologijos krypčių (darbo ir išlaisvinimo teologijos) bruožai bei jų formavimosi socialinės priežastys, nurodomas neigiamas Vatikano požiūris į jas. ATEIZMAS LIETUVOJE: TIKROVĖ IR KLERIKALINĖS PROPAGANDOS STEREOTI­ PAI. Kn.: Ateizmas, religija ir ideologinė kova. Sud. B. Deksnys. - V , „Mintis“, 1985, p. 63-81. Apžvelgiama ateizmo raida Lietuvoje, ateizacijos proceso pobūdis socialistinėje visuomenė­ je, kritikuojamas šio proceso nušvietimas lietuvių išeivijos spaudoje. JU O ZA S BARZD AITIS (1912-1984). Problemos, 1986, nr. 34, p. 109-116. J. Barzdaičio nekrologas. Nurodomi svarbiausi jo mokslinės biografijos faktai, pateikiama darbų bibliografija. KRIKŠČIO N YBĖ IR KULTŪRA: Idealus santykio modelis ir istorinė tikrovė. Kultūros barai, 1986, nr. 3, p. 32-37. Aptariama popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Slavų apaštalai, paremta pirmųjų slavų švietėjų Kirilo ir Metodijaus kultūrine ir religine veikla IX a. Supažindinama su Katalikų bažnyčios pažiūrų į kultūrą istorija. Svarstoma apie krikščionybės įvedimo Lietuvoje poveikį kultūrai. KRIKŠČIO N YBĖ IR KLERIKALIN IS AN TIKO M UN IZM AS LIETUVIŲ IŠEIVIJOJE. Kn.: Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Sud. B. Deksnys. - V , „Mintis“, 1986, p. 275-309. Aptariama lietuvių emigracijoje svarstoma pasaulinių kapitalizmo ir socializmo sistemų konfrontacija. Lietuvių emigracijos socialinių koncepcijų raida skirstoma į du etapus: iki Va­ tikano II susirinkimo pabaigos ir po jo (iki 1986). Pirmajam laikotarpiui būdingos tradicinės katalikiškosios socialinės pažiūros, pagrįstos neotomistine prigimtinės teisės teorija. Aptaria­ mos M. Krupavičiaus, A. Maceinos, J. Girniaus socialinės pažiūros. Antruoju etapu daugiau kritikuojamas kapitalizmas, pastebima marksizmo įtaka Vakarų viešajai nuomonei, visuo­ meninių santykių tobulinimo projektai grindžiami krikščioniškojo humanizmo principais. ATEIZMAS LIETUVIŲ TAUTOS DVASINĖJE KULTŪROJE. Kultūros barai, 1987, nr. 7, p. 8—11. Aptariamos ateizmo kilmės priežastys, viena svarbiausių laikomas žmonijos priešinimasis religijos ginamai ir tvirtinamai socialinei ir dvasinei priespaudai. Apžvelgiamos lietuvių emi­ gracijos autorių (ypač J. Girniaus) pažiūros į ateizmą. Plačiau aptariama X IX a. pab. - X X a. pradžios Lietuvos ateistų veikla. KONSERVATYVIOJI KRIKŠČIONIŠKOJO HUM ANIZM O ATMAINA. Komunistas, 1987, nr. 2, p. 50-54-

66

Aptariama oficialioji katalikybės humanizmo koncepcija, jos konfrontacija su marksistiniu humanizmu. Konservatyviausiu šios koncepcijos variantu laikoma doktrina, išdėstyta J. Ratzingerio parengtoje Instrukcijoje. Aptariami metodologiniai Katalikų bažnyčios socialinės doktrinos pagrindai.

D O BR YN IN AS Aleksandras, gimė 1955 0510 Kaliningrade. Filosofijos mokslų kandi­ datas (1985). 1977 baigė V U Matematikos ir mechanikos fakultetą. 1977-1982 dirbo Teis­ minės ekspertizės institute. 1982-1984 F S T I filosofijos aspirantas. 1984-1988 dėstė SSRS Vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete, nuo 1988 dėstė VU. Tyrinėjo B. Lonergano filosofiją, filosofinės antropologijos, laiko problemas. ТРАНСЦЕНДЕНТАЛЬНАЯ ТЕОРИЯ ПОЗНАНИЯ Б. ЛОНЕРГАНА [В. Lonerga­ no transcendentalinė pažinimo teorija]. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1984, t. 4(89), p. 23-40. Apibūdinama B. Lonergano filosofija, kurioje vyrauja kognityvūs, epistemologiniai ir me­ tafiziniai klausimai. Jo epistemologija aprašo pažinimo objektyvumo kriterijų ir atskleidžia išankstines būties bei objektyvumo sąvokas. Parodoma, kad abi šios sąvokos yra apriorinės ir susijusios su metafizine problematika, todėl B. Lonergano pažinimo teorija esanti prieš­ taringa. КРИТИЧЕСКИЙ АНАЛИЗ ТРАНСЦЕНДЕНТАЛЬНОГО ТОМИЗМА БЕРНАРДА ЛОНЕРГАНА [Bernardo Lonergano transcendentalinio tomizmo kritinė analizė]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - I. Zaksas. - V., FSTI, 1984. - 196 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 3-13; I. Трансцендентальная теория познания и метафизика Б. Лонергана [В. Lonergano transcendentalinė pažinimo teorija ir metafizika], 14 -114 ; И. Рели­ гиозно-антропологическое измерение трансцендентального метода [Transcendentalinio metodo religinis-antropologinis matmuo], 115-177; Выводы [Išvados], 178-183. Analizuojant B. Lonergano filosofiją atskleidžiama, kaip transcendentalinės filosofijos prin­ cipai taikomi nagrinėjant tomistinę metafizinę problematiką. Nagrinėjama, kaip filosofas siekė sukurti teologijos metodologiją, kuri leistų nustatyti proto ir tikėjimo harmoniją, ir šiam tikslui plėtojo universalų transcendentalinį metodą. Analizuojami šio tomistinės me­ tafizikos atnaujinimo siekio teoriniai šaltiniai, aiškinama, kaip transcendentalinė prieiga sprendė subjektyvių ir objektyvių pažinimo veiksnių sintezės problemą. Dėstoma tripakopės pažintinės veiklos sistema, pabrėžiamas jos subjektyvus momentas - reikalavimas įsisavinti nuosavo pažinimo proceso rezultatus. Esmine B. Lonergano epistemologijos sąvoka laikoma transcendentalinė būties kategorija: būtent ji, eksplikuota „insaito“ ir refleksijos sąvokomis, teoriškai pagrindžia subjekto veiklos kognityvios struktūros funkcionavimą. Atskleidžiama B. Lonergano siekių išplėsti transcendentalinių pažinimo principų taikymą transcenden­ talinei būčiai aprašyti fideistinė prasmė. Aiškinamas transcendentalinio tomizmo vidinis prieštaringumas bei jo evoliucija nuo deklaruotojo intelektualizmo link iracionalizmo ir misticizmo. Nagrinėjama B. Lonergano „tiksliosios metafizikos“ samprata: joje pabrėžia-

67

mas pažįstamosios būties euristinės struktūros ir subjekto pažintinės veiklos kognityvines struktūros ontologinis atitikimas. Analizuojamas B. Lonergano „antropologinis posūkis“. BERNARDO LONERGANO „ANTROPOLOGINIS POSŪKIS“. Kn.: Katalikybėsfilosofinės koncepcijos: Po I I Vatikano susirinkimo. Sud. B. Kuzmickas. - V., „Mintis“, 1986, p. 47-65. Aptariami B. Lonergano filosofinių pažiūrų pokyčiai jam nuo pažinimo teorijos klausimų perėjus prie žmogaus ir jo kultūros pasaulio tyrimų. Šio filosofo programa apibūdinama kaip metodologinė. Dėstomos jos ankstyvojo laikotarpio idėjos, išskiriamos dvi svarbiausios: ontologinė (transcendentali būties sąvoka) ir metodologinė (kognityviniai aktai suteikia žmogiškajam pažinimui invariantinį struktūriškumą). Aptariamos B. Lonergano šiuolaiki­ nės kultūros ir teologijos santykių, asmenybės, būties, vertybių, sąmonės struktūros ir trans­ formacijos bei kitos sampratos. КОНЦЕПТУАЛЬНАЯ СИ СТЕМ АТИЗАЦИЯ: Философская традиция и методологи­ ческая новация [Konceptuali sistematizacija: filosofinė tradicija ir metodologinis naujumas]. Kn.: Научное знание: Концептуальная систематизация. Отв. ред. И. Крикштопайтис. - В., 1987, с. 7-43. Aptariama, kaip klasikinės filosofijos teoriniai ištekliai panaudojami mokslo struktūrai ana­ lizuoti. Nagrinėjama galimybė įtraukti praeities filosofines tradicijas į paties mokslo feno­ meno įprasminimą: tai leistų sintetiškai traktuoti žmonijos kultūrą, nustatyti, kaip pastovūs konceptualios sistematizacijos elementai buvo perimami nuo antikos iki šių dienų. Atkrei­ piamas dėmesys į peripatetinės mokslo žinių konceptualizacijos evoliuciją. Teigiama, kad šios konceptualizacijos teorines galimybes naujaisiais amžiais sumažino empirinė gamtotyra ir filosofija. ЧЕЛОВЕЧЕСКАЯ МЕРА БЫТИЯ [Žmogiškasis būties matas]. Kn.: „Антропологический поворот1 в философии X X века. Сост. А. Свердиолас. - В., И ФСП , 1987, с. 16-15. Interpretuojamas Protagoro teiginys apie žmogų, kaip visų daiktų matą: jis ne subjektyvistiškai apibrėžė būtį, o pateikė ontologizuotą žmogaus, kaip esamų daiktų santykiavimo, matą. Apžvelgiama šio teiginio interpretacija viduramžiais ir naujaisiais laikais bei daroma išvada, kad marksistinės ontologijos pagrindas yra žmogaus, kaip daiktiškai veikiančios socialinės būtybės, samprata. LAIKAS IR DAIKTAI: Laiko ontikos Kanto filosofijoje klausimu. Kn.: I. Kantofilosofijosprofiliai. Sud. A. Degutis. - V., „Mintis“, 1988, p. 33-59. Nagrinėjama I. Kanto laiko koncepcija. Apžvelgiama laiko sampratų istorija nuo senovės graikų filosofijos iki tiesioginių I. Kanto pirmtakų D. Hume’o ir G. W. Leibnizo koncep­ cijų: teigiama, kad pastarosiose slypi I. Kanto „estetinė“ ir „analitinė“ laiko funkcijos inter­ pretacija. Lyginamos Augustino ir I. Kanto laiko sampratos: joms abiems bendras daiktų įsisąmoninimo laikiškojo sąlygotumo aspektas. Teigiama, kad I. Kantas augustiniškąjį laikiškumo vidinės dispozicijos principą panaudojo daiktams rekonstruoti. Aiškinama I. Kanto stebėjimo formų struktūra, „transcendentalumo“ terminas, vaizduotės poveikio juslumui laikiškasis sąlygotumas ir kita. ВРЕМЯ ЧЕЛОВЕЧЕСКОГО БЫТИЯ [Žmogaus būties laikas]. Kn.: Некоторые аспекты фи­ лософского понимания человека. - В., 1988, с. 14 -ю . Anglų kalba: TH E TIM E OF HUMAN

68

BEING. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V , Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 17-15. Ankstesnio straipsnio vertimai.

D O N S K IS Leonidas, gimė 19 61 08 13 Klaipėdoje, mirė 10 16 09 11 Vilniuje. Filosofi­ jos mokslų kandidatas (1990). 1985 baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus (lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką), 1987-1990 V U filosofijos aspirantas. Sovietiniu laikotarpiu nagrinėjo kultūros filosofijos ir kultūrologijos problemas. DIALOGAS SU SUSVETIMĖJUSIA KULTŪRA. Kultūros barai, 1988, nr. 4, p. 44-48. Nagrinėjama kultūrologinė narciziškumo interpretacija. Si sąvoka apibūdinama kaip jauni­ mo kontrkultūros užsisklendimas savojoje subkultūrinėje terpėje, jos suabsoliutinimas. Su­ pažindinama su H. Marcuse’s veikalu Erosas ir civilizacija, pristatomi alternatyvių jaunimo sąjūdžių svarbiausi bruožai: susvetimėjimas, narciziškumas ir nekomunikabilumas. PASAULINIO ŽMOGAUS IR PASAULINĖS KULTŪROS ILIUZIJA. Kultūros barai, 1989, nr. 7, p. 42.-47-

Svarstomos kultūros filosofijos ir kultūrologijos problemos (kultūrų tipologizacija, kultūros raidos modeliai, kultūrų hierarchija ir kt.), jos siejamos su gyvenamojo meto aktualijomis (ypač kultūros tautiškumo klausimu). Argumentuojama, kad pasaulinės kultūros ir pasauli­ nio žmbgaus idėja tėra kultūrologinė utopija, o šią idėją reprezentuojantys kultūros modeliai lemia kultūros būties uždarumą ir polinkį į autodestrukciją. Tokiais kultūros modeliais au­ torius laiko proletkultinę ir Vakarų jaunimo kontrkultūras. MIESTŲ KULTŪRA: PALAIMA A R PRAŽŪTIS? Krantai, 1989, nr. 5, p. 36-41. Aptariamas miesto fenomenas, dėstoma L. Mumfordo miesto genezės ir raidos teorija. Eu­ ropos kultūra tapatinama su miestų kultūra, o šios esminiu elementu laikomas universitetas. Svarstoma, kuo miestas tampa, kokias būties ir raiškos formas jis įgyja klasikinėje ir postklasikinėje kultūros epochoje. Miestas apibrėžiamas kaip maksimaliai sukoncentruotos visuo­ menės galios, socialinio ryšio, socialinės kultūrinės integracijos vieta bei išraiška. Aptariamos klasikinio miesto (polio, metropolio) ir didmiesčio sampratos. Pastarasis traktuojamas kaip kultūros liga, jos krizės požymis. „AŠ LINKĘS DIFERENCIJUO TI KOSMOPOLITIZMĄ“. Kultūros barai, 1990, nr. 1, p. 4 1-4 4 . Diskutuojama su K. Stoškumi apie pasaulinės kultūros sampratą. Teigiama, kad kiekviena kultūra yra pasaulinė tiek, kiek ji yra integrali ir atvira visai žmonijai. Svarstoma apie ribas tarp tautiškumo ir jo mito, tarp internacionalizmo (atvirumo pasauliui) ir kosmopolitizmo. Diferencijuojamas kosmopolitizmo terminas. Pasauline kultūra autorius vadina mechaniš­ ko kultūrų maišymo ir tautų susiliejimo, jų virtimo homogeniška mase teoriją ir praktiką. TRAD ICIJA IR MODERNUMAS KULTŪROJE (su K. Stoškumi). Kultūros barai, 1990, nr. z, p. 40-45. Autoriai dialogo forma svarsto, kaip mūsų kultūra integruosis į pasaulinę, koks jos kūrybini» pajėgumas, ar nekyla tautos tapatybės praradimo grėsmė, ar kitų kultūrų ekspansija nepalies giliųjų lietuvių kultūros formų, ar perspektyvi pasaulinės kultūros vienijimosi idėja.

69

RYTAI, VAKARAI IR LIETUVA (su K. Stoškumi). Kultūros barai, .1990, nr. 3, p. 40-45. Tęsiama diskusija apie kultūros tautiškumą ir tarptautiškumą. Svarstomi àpie Rytų ir Vaka­ rų kultūrų santykius, masinės kultūros fenomeną, amerikiečių kultūros ypatumus, Lietuvos vietą pasaulio istorijoje. SO CIALINIAI MITAI. Literatūra ir menas, 1990 vasario 3-10. Svarstomas utopinių projektų bei jų teorinių modelių praktinio įgyvendinimo klausimas. Nagrinėjama, kokia mąstymo struktūra ar sąmonės tipas lemia utopijų atsiradimų: tai esanti mitologizuota sąmonė - socialinius, politinius ir ideologinius mitus kurianti ir nekritiškai juos priimanti visuomeninė bei individuali sąmonė. Aiškinama socialinio mito samprata, mesianizmo idėja.

D R ĖM A Vladas, gimė 1910 iz 03 Rygoje, mirė 1995 01 04 Vilniuje, dailės istorikas, mu­ ziejininkas, tapytojas, grafikas. Nuo 1921 gyveno Vilniuje. 1927-1931 lankė V. Kairiūkščio dailės studiją. 1936 baigė V U Dailės fakultetą. 1931-1940 (su pertrauka) dirbo moky­ toju Vilniaus gimnazijose. 1940-1941 L S S R švietimo liaudies komisariato inspektorius. 1940-1941 ir 1944 dirbo Vilniaus D ailės kooperatyve. 1941-1944 Vilniaus gudų muzie­ jaus fondų saugotojas, 1945-1946 Etnografijos muziejaus direktorius, 1946-1961 Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjas. 1946-1950 ir 1957-1970 dėstė Lietuvos dailės institute (iki 1951 Vilniaus dailės institutas), 1956-1958 - VU. 1970-1985 dirbo Paminklų konservavimo institute. Parašė Lietuvos estetikos istorijos studiją. ESTETINĖS M INTIES RAIDA LIETUVO JE 1770-1832 M. (i) Problemos, 1977, nr. 2(10), p. 68-100; (II) Problemos, 1978, nr. 1(21), p. 58-67; (III) Problemos, 1978, nr. 2(22), p. 49-59; (IV) Problemos, 1979, nr. 1(13), p. 94-115. Studijoje apžvelgiami X V III a. pab. - X IX a. pradžios Lietuvos estetikos svarbiausi bruožai bei raidos tendencijos, pristatomos žymiausių V U estetikos dėstytojų biografijos bei pa­ žiūros. Teigiama, kad K. Bogušas pabrėžė dailininkų kūrybinį išradingumą, jų vaizduotės lakumą, siekimą atrasti įvairias išraiškos priemones. J. Jasinskis reikalavo, kad kūrėjui būtų suteikta asmenybės ir kūrybos laisvė, pasisakė už ryškesnį realizmą mene, už tiesioginį kūrėjo ryšį su gamta. P. Golianskis daugiausia nagrinėjo meninės kūrybos teorijos klausimus, ypač pabrėžė techninio meistriškumo įvaldymą. J. Sniadeckis plėtojo saikingąją racionalistinę kla­ sicizmo programą, kovojo prieš vokiškąjį idealistinį romantizmą, jo filosofinį iracionalizmą ir mistiką, ypač pabrėžė estetikos didelę auklėjamąją reikšmę. Meninėje kūryboje pirmenybę teikė protui, bet vertino ir jausminius išgyvenimus bei vaizduotę, kurią laikė aktyviausia žmogaus kūrybine galia. J. Lelevelis meninėje kultūroje ieškojo savitų nacionalinių bruo­ žų, jos specifikos, pabrėžė realizmo motyvus parodydamas, kiek vaizduojamieji reiškiniai atitinka tikrovę ir istorinę tiesą. E. Slovackis grožį kildino iš objektyvių daikto ypatybių, t. y. iš grynojo skonio savybių. Estetiką apibrėžė kaip mokslą apie gerą skonį, kuris remiasi grožio reiškiniais gamtoje ir dailės kūriniuose. L. Borovskis estetiką apibrėžė kaip meninės kūrybos teoriją, išreikštą dėsniais. Grožį jis laikė subjektyviu žiūrovo-skaitytojo emociniu išgyvenimu.

70

G G AID AM AV IČ IEN Ė Irena, gimė 1937 11 04 Kaune. Filosofijos mokslų kandidatė (1969). 1960 V P I baigė prancūzų filologiją, vėliau studijavo filosofijos aspirantūroje Mas­ kvos M . Lomonosovo universitete. 1961-1964 dėstė filosofiją K PI, 1967-1969 šio instituto Vilniaus filiale, nuo 1969 - V IS I; docentė (1973). Daugiausia tyrinėjo prancūzų egzisten­ cialistų filosofines idėjas. ПРОБЛЕМА

НРАВСТВЕННО Й

О ТВЕТСТВЕН Н О СТИ

В

ФИ ЛО СО ФИИ

Ж. П. САРТРА [Dorovinės atsakomybės problema J.-P. Sartre o filosofijoje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - Ch. Momdžjanas. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1967. SUSVETIM ĖJIM O PROBLEM A Ž. P. SARTRO FILOSOFIJOJE. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 12.3-134-

Apžvelgiama nagrinėjamos problemos evoliucija. Teigiama, kad veikale Būtis ir nebūtis susvetimėjimu filosofas laiko visa, kas nesutampa su subjektyviu individo sumanymu. Kita vertus, „kito“ akyse „aš“ tampa objektu, o tai J.-P. Sartre’o filosofijoje tolygu susvetimėjimui, kuris yra bet kokia subjektyvių reiškinių objektyvacija. Antrojo pasaulinio karo paveiktas jis priėjo išvadą, kad ne tik galima, bet ir neišvengiama likti nesusvetimėjusiu sąveikoje su kitais žmonėmis. Veikale Dialektinio proto kritika nediferencijuodamas individo socialinės padėties J.-P. Sartre’as, nors ir laiko susvetimėjimą socialiniu reiškiniu, nesugeba peržengti objektyvacijos ribų. TIKĖJIM O IR PROTO SAN TYKIS DEKARTO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1971, nr. 1(7), P- 54- 59Filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad R. Descartes’as tikėjimą aiškino kaip Dievo malonės apraišką, kuri sąlygoja vadinamąją dvasios valią, suaktyvinančią supratimo, arba dvasios laisvės, pojūtį. Remdamasis gamtamoksliniu žinojimu filosofas parodė teologijos racionalaus pagrindimo negalimumą: tai lėmė teologijos nesavarankiškumo pripažinimą. R. Descartes’o esminiu nuopelnu šioje srityje laikoma tai, jog jis atskyrė filosofijos ir teolo­ gijos svarstymų objektą atmesdamas dvejopos tiesos teoriją.

71

A. BERGSONAS - IN TU ITYVISTIN ĖS FILOSOFIJOS KŪRĖJAS. Problemos, 1975,'nr. i ( i i ), p. 91-98. Perspausdinta kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir X X amziiį'Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 200-206. Pristatomi H. Bergsono gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai, jo filosofijai įtakos tu­ rėjusios idėjos. Jo filosofija pagrįsta subjektyvistine erdvės ir laiko teorija: laiką apibrėžia mūsų suvokimo trukmė, o erdvė yra nuo laiko priklausomas dydis. H. Bergsonas reiški­ nius traktavo kaip procesus, mėgino atskleisti reiškinių proceso vieningumą su sąmonėje vykstančiu pažinimo procesu. Tai kintamumo filosofija, pabrėžianti protu nepaaiškinamą nenutrūkstamą vystymosi principą elan vital (gyvybinį polėkį). Intuicija perkelia žmogų iš statiško daiktų pasaulio į dinaminį, atskleidžia ne žmonių santykį su daiktais, bet pačius daiktų santykius. ATEISTINIS Ž.-P. SARTRO EGZISTENCIALIZM AS. Ten pat, p. 434-439. Pristatoma J.-P. Sartre’o kūryba, supažindinama su jo žmogiškosios būties, pasirinkimo, są­ monės, laisvės sampratomis. Jo manymu, specifinė žmogiškoji būtis pasižymi ikirefleksine sąmone. Žmogaus keitimasis - tai jo santykio su pasauliu kaita, o pasipriešinimas kūno trapumui iškelia žmogų iki dievybės. Autorės nuomone, J.-P. Sartre’o laisvės samprata lieka subjektyvaus idealizmo ribose, o individualios praktikos sąlyčio su visuotine pasaulio istorija samprata yra pernelyg abstrakti. Apibūdinamas J.-P. Sartre’o santykis su marksizmu. PASĄMONĖ IR ELGESYS. Kn.: Dorovinė asmenybės saviraiška: Etikos etiudai-2. Ats. red. V. Že­ maitis. - V., „Mintis“, 1978, p. 163-181. Kritikuojama S. Freudo pasąmonės teorija dėl nesąmoningojo ego vaidmens pervertinimo, parodomas pasąmonės ryšys su socialine aplinka, atsiskleidžiantis per visuomenėje susifor­ muojančią vaiko „vidinę kalbą". Jos turinys išreiškiamas vaikams suprantamais simboliais, ir tai sudaro galimybę asmenybei socializuotis neprarandant savo individualybės. Nurodo­ ma, kad šį teiginį pagrindė sociolingvistika. Nagrinėjamas pasąmonės ir kūrybos santykis, pasąmonės formavimasis ir jos valdymas. Visuomenė formuoja ir keičia pasąmonę, aukšto kultūrinio lygio mikroaplinka lemia sąmonės ir pasąmonės harmoniją. EGZISTENCIJO S FILOSOFIJA PRANCŪZIJO JE. Kn.: Egzistencijosfilosofija: istorija ir dabar­ tis. Sud. A. Šliogeris. - V., „Mintis“, 1981, p. 161-196. Gvildenamos prancūziškojo egzistencializmo atstovų (G. Marcelio, J.-P. Sartre’o, A. Camus) filosofinės pažiūros. Teigiama, kad jie atmeta niveliuojantį mokslo poveikį asmenybei, propaguoja betarpišką A š ir aplinkos vienovės išgyvenimą, šis išgyvenimas kartu yra ir sąlytis su transcendentiniu pradu. Aptariamos asmenybės moralinės atsakomybės, laisvos kūrybos kategorijos. Supažindinama su šių mąstytojų plėtotomis gyvenimo prasmės ir susvetimėjimo sampratomis, parodomas jų abstraktumas. MOKSLAS, MENAS IR VIDIN Ė KULTŪRA. Problemos, 1984, nr. 32, p. 51-54. Apibrėžiamos „dvasinės“ ir „vidinės“ kultūros sąvokos, nurodomi jų skirtumai. Mokslo ir subjektyvios realybės vienovė egzistuoja tik mokslinio tyrimo stadijoje: euristinis tyrėjo ieškojimas neatskiriamas nuo subjekto intuityvios pasąmonės. Daroma išvada, kad menas, kitaip nei mokslas, nemodeliuoja objektyviosios realybės, bet atskleidžia žmogaus santykio su aplinka subjektyvią prasmę, todėl jis labiau susijęs su vidine kultūra.

72

ASMENYBĖ IR „SLIBINAS“. Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 6, p. 16-17. Aptariami žmogaus dvasinei kultūrai įtaką darantys veiksniai, kritiškai traktuojama mark­ sistinė gamybinių santykių įtakos žmogaus būčiai samprata. Pabrėžiama tarpasmeninio bendravimo reikšmė, svarstoma apie pasąmonės nuostatos įtaką vertybių formavimuisi ir asmenybės raidai. Kritikuojama švietimo sistema dėl menko dėmesio dvasingumo ugdymui ir asmenybiniam auklėjimui. S. ŠALKAUSKIO GYVENIM O IR VEIKLOS KAI KURIE ASPEKTAI. Problemos, 1988, nr. 39, p. 76-81. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje apžvelgiami S. Šalkauskio gyvenimo ir kūrybos svar­ biausi bruožai. Teigiama, kad nors būdamas artimas neotomizmui, jis atitrūko nuo grynai metafizinių tyrinėjimų, rūpinosi aktualiais tautos kultūrinimo reikalais: nagrinėjo visuo­ meninio auklėjimo ir estetinio lavinimo problemas, kapitalizmo krizių reiškimąsi, parodė privačios nuosavybės reformų reikalingumą, svarstė nacionalinius klausimus. Meno pasaulio neatsiejo nuo dorovės, neigė principą „menas menui“, įžvelgė meno ir tikrovės dėsningumų vienovę, kritikavo bet kokį formalizmą. NUO FROIDO IKI GUMILIOVO. Kultūros barai, 1988, nr. 9, p. 30-33. Pristatoma froidistinė pasąmonės samprata, jos recepcija sovietinėje psichologijoje. Nuro­ doma, kad froidizmo veikalai iki 8 dešimtmečio buvo neprieinami plačiajai visuomenei, o jų interpretacijos dažnai buvo šališkos. Aptariama pasąmoninė ramybės tendencija, užslėpti energiniai impulsai. DVASIA IR FILOSOFIJA. Krantai, 1989, nr. 12, p. 22-25. Dėstoma savita dvasingumo samprata, kuri grindžiama L. Gumiliovo plėtota teorija apie tiesioginį etninio lauko poveikį žmogaus būčiai, jo dvasingumui. Teigiama, kad reikia pripa­ žinti dvasios esaties sudėtingumą, įžvelgti joje genetinius ir socialinius kultūrinius pėdsakus, rasti ir skatinti formas, įtvirtinančias energetinius esamybės ryšius su dvasine energija Visa­ toje. Žmogaus dvasingumas esąs dvasingumas Pasaulio, kurį žmogus suvokė.

GAID YS Antanas, gimė 1926 03 22 Nevetiškyje (Panevėžio raj.), mirė 2018 02 n Vilniu­ je. Filosofijos mokslų daktaras (1985; filosofijos mokslų kandidatas 1962). LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas (1976). 1946 baigė Panevėžio geležinkelininkų mokyklą, 19 46 -194 9 šios mokyklos auklėtojas, direktoriaus padėjėjas, dėstytojas. 1949-1950 dirbo partinį darbą Pa­ nevėžyje. 1950-1953 L K P Šiaulių srities komiteto lektorius. 1953-1957 LK P C K lektorius. 1956 neakivaizdiniu būdu baigė VPI, 1961 Maskvoje Visuomenės mokslų akademiją prie SSKP C K . 19 61-19 62 L K P C K propagandos ir agitacijos skyriaus lektorių grupės vadovas. 1962-1969 Veterinarijos akademijos Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas. 1969-1988 dirbo FSTI (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto), nuo 1975 skyriaus vadovas. 1988-1990 dėstė Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje; profesorius (1987). Remdamasis marksistinės filosofijos istoriografijos subdisciplinos - šiuolaikinės buržuazinės filosofijos kritikos - pfincipais (ypač partiškumo, klasinio požiūrio, ideologinės kovos ir kt.) kritiškai analizavo dau­ giausia lietuvių išeivijos socialines filosofines idėjas, Katalikų bažnyčios socialinę doktriną.

73

MARKSIZMO ATSIRADIMAS - REVOLIUCINIS PERVERSMAS FILOSOFIJOJE:'Į pagal­ bą studijuojantiems marksistinę-lenininę teoriją. Raudonoji vėliava (Šiauliai), 1952 sausio 6. Aptariamas marksizmo atsiradimo socialinis kultūrinis kontekstas. Apibūdinamos mark­ sistinės filosofijos dalys - istorinis ir dialektinis materializmas, kurios esą kritiškai apibend­ rinančios visus gamtos ir visuomenės mokslų laimėjimus. Svarbiausiu marksizmo bruožu laikomas viešas, kovingas partiškumas. РЕАКЦИОННАЯ СУЩ Н О СТЬ ЭТИЧЕСКОГО УЧЕНИЯ КАТОЛИЦИЗМА [Katali­ kybės etinės doktrinos reakcinė esmė]. Kn.: Критика современной буржуазной философии и со­ циологии. - М., 1961, с. 110-161. КРИТИКА ЭТИЧЕСКОГО УЧЕНИЯ СОВРЕМЕННОГО КАТОЛИЦИЗМА [Šiuolai­ kinės katalikybės etinės doktrinos kritika]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [ran­ kraštis]. Mokslinis vadovas - M. Grigorjanas. - M., Visuomenės mokslų akademija prie SSKP CK, 1961. - 235 c. D a l y s : Введение [Įvadas]; I. Социальные предпосылки и идейные истоки католического учения о морали [Katalikiškosios moralės doktrinos socialinės prielaidos ir idėjinės ištakos]; II. Теология - основа католической этики [Teologija - katalikiškosios etikos pagrindas]; III. Критика католического учения о конечной цели человека и о критерии нравственности [Katalikiškosios galutinio žmogaus tikslo ir dorovės kriterijų doktrinos kritika]; IV. Освящение рабского труда и страданий в этическом учении католицизма [Vergiško darbo ir kančių pa­ šventinimas katalikybės etinėje teorijoje]; V. Проповедь христианской любви и черные дела католицизма в современном мире [Krikščioniškosios meilės propagavimas ir katalikybės juodi darbai šiuolaikiniame pasaulyje]. Religijos marksistinės kritikos disertacijoje siekiama atskleisti religinės moralės etinio idealo esminį ydingumą, parodyti šiuolaikinės katalikiškosios etikos klasinį, išnaudotojiškąjį po­ būdį ir antihumanizmą. Kritikuojamos popiežių enciklikos ir kiti oficialūs Vatikano doku­ mentai, taip pat įvairių šalių katalikiškųjų filosofų veikalai. Kritikuojami Tomo Akviniečio ir šiuolaikinio neotomizmo etikos principai, jie aiškinami socialinių politinių sąlygų ir ideo­ loginės kapitalizmo bei socializmo kovos požiūriu. Kritikuojama katalikiškoji žmogaus sam­ prata, pagrįsta nemirtingos sielos postulatu, taip pat prigimtinio dorovės dėsnio koncepcija. Teigiama, kad tikėjimas Dievą ir pomirtinio gyvenimo samprata esantys antihumanistiški. Dėstoma marksistinė dorovės kilmės ir esmės samprata. Krikščioniškosios meilės samprata laikoma žeminančia žmogų. KOMUNISTINĖ MORALĖ IR RELIGINĖ MORALĖ. Komunistas, 1963, nr. 3, p. 52-56. Metodinių patarimų ateizmo būrelių propagandininkams cikle aiškinama, kaip marksistiš­ kai interpretuoti religijos ir moralės ryšį - rekomenduojama pirmiausia atskleisti teiginio apie dieviškąją moralės kilmę nepagrįstumą. Dėstomas marksistinis požiūris, kad moralė atsirado anksčiau už religiją ir nepriklauso nuo jos, pabrėžiamas moralės klasinis pobūdis. Supažindinama su komunistinės moralės samprata, jos svarbiausiu principu ir dorovingumo kriterijumi laikoma ištikimybė komunizmui. RELIGINĖ ETIKA IR ŽMOGAUS MORALĖ. Kn.: Religija, ateizmas, dabartis. - V , „Mintis“, 1966, p. 276-291.

74

Pabrėžiamas religinės etikos ydingumas: tikėjimas žmogaus sielos nemirtingumu ir dangiš­ kuoju teismu rodąs jos antihumanizmą. Marksistiškai kritikuojamos katalikybės etikos plė­ tojamos asmenybės, prigimtinio dorovės dėsnio, prigimtinės teisės, krikščioniškosios meilės ir kitos sąvokos. Dėstoma marksistinė dorovės samprata. KAS YRA SĄŽINĖ: Pasikalbėjimas su skaitytojais. Tiesa, 1967 rugsėjo 16. Dėstoma marksistinė dorovės normų samprata: dorovė atsiradusi anksčiau nei religija, gėrio ir blogio sampratos istoriškai kinta. Dorovės pagrindu laikoma sąžinė, kurią savo ruožtu nulemia pirmiausia materialūs gamybiniai žmonių santykiai. KAM ŽMOGUS GYVENA: Pasaulėžiūros klausimu. Tiesa, 1968 gegužės 15. Kritikuojama religinė pasaulėžiūra, dėstomi marksistinės-ateistinės pasaulėžiūros principai, žmogaus ir visuomenės marksistinės sampratos. КАТОЛИЧЕСКАЯ ЭТИКА ОБНОВЛЯЕТСЯ [Katalikiškoji etika atsinaujina]. Kn.: Во­ просы научного атеизма. Вып. б: Ватиканский собор (Замыслы и итоги). - М., „Мысль“, 1968, с. 225-251. Marksistiškai kritikuojami Vatikano II susirinkimo nutarimai. MOKSLINIO ATEIZMO IDĖJŲ DIALEKTIKA. Komunistas, 1969, nr. n, p. 3-8. Aptariamos V. Lenino ateistinės pažiūros: jis rėmėsi dialektiniu istorinio determinizmo principu, kovą su religija pirmiausia siejo su klasinio judėjimo praktika, siekiančia panaikinti religijos socialines šaknis. Apibūdinami socialistinės valstybės santykiai su religija ir ateisti­ ne propaganda. Pagrindiniu religijos įveikimo keliu socialistinėje visuomenėje įvardijamas tikinčiųjų įtraukimas į aktyvią visuomeninę gamybinę veiklą. KATALIKYBĖS ETIKOS M ODERNIZACIJA. Kn.: Vatikano antrasis ir pojo. Sud. E. Vaitkus. V , „Mintis“, 1971, p. 97-129. Teigiama, kad keičiantis visuomeniniams santykiams ir plėtojantis mokslui ir technikai, Katalikų bažnyčia priversta peržiūrėti kai kuriuos savo etikos principus. Vatikano II su­ sirinkimo dokumentuose labiau pabrėžiama žmogaus veiklos, žemiškojo gyvenimo vertė. Aprašomos katalikų diskusijos meilės, santuokos bei ištuokos, gimimų reguliavimo, celibato ir kitais klausimais. ПРОБЛЕМЫ БРАКА И СЕМЬИ В СОВРЕМЕННОМ КАТОЛИЦИЗМЕ [Šeimos ir san­ tuokos problemos šiuolaikinėje katalikybėje]. Kn.: Католицизм e СССР и современность. - B., 1971, c. 54-63Teigiama, kad praeities santykių suformuotos katalikiškosios dorovinės pažiūros bei prin­ cipai kinta, keičiantis socialinėms sąlygoms. Dėl to Katalikų bažnyčia bando moderninti katalikiškąją etiką: gvildena ištuokų, abortų, gimimų reguliavimo ir kitus klausimus. A. MACEINOS FILOSOFINIŲ PAŽIŪRŲ SOCIALINĖS PRIELAIDOS IR IDĖJINĖS IŠ­ TAKOS. Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 124-127. Marksistiškai kritikuojama A. Maceinos filosofija. Greta Vakarų filosofų jis remiasi rusų idealistų idėjomis, F. Dostojevskio kūryba. Teigiama, kad A. Maceinos filosofinių pažiūrų pobūdį lėmė buržuazinės Lietuvos socialiniai veiksniai, taip pat lietuvių emigrantų klasiniai interesai, jų padėtis imperialistinėse šalyse, tėvynę praradusių žmonių pasaulėjauta.

75

M ARKSISTINĖ RELIGIJOS SAMPRATA IR MOKSLINĖS JAUNIM O PASAULĖŽIŪROS FORMAVIMAS. Kn.: Ideologinė kova ir jaunimas. - V , „Mintis“, 1972, p. 85-100. Dėstoma marksizmo pažiūra į religiją, įrodinėjamas jo kritikų teiginių nepagrįstumas, gvil­ denami kai kurie jaunimo ateistinio auklėjimo klausimai. Pabrėžiama, kad religijos ¿veikimas ir mokslinės pasaulėžiūros formavimas yra ne prievartinis aktas, o dėsningas procesas, susijęs su visuomenės pertvarkymu socializmo ir komunizmo pagrindais. Svarstomas marksizmo ir tikinčiųjų dialogas. PRATARMĖ LIETUVIŠKAJAM LEIDIMUI. Kn.: J. Keleris. Katalikų moralės bruožai. - V , „Mintis“, 1973, p. 5—11. Marksistiniu požiūriu kritikuojami „bažnytininkų“ bandymai ginti religiją remiantis etine argumentacija. Dėstoma marksistinė moralės samprata, apžvelgiama moralės istorinė raida. Vertinama religinės etikos svarba visuomenės dorovinei pažangai. LEIDINIUI „PROBLEMOS“ - PENKERI METAI (su kitais). Komunistas, 1973, nr. 8, p. 69-75. Straipsnyje reiškiamas „ideologijos prievaizdų“ požiūris į filosofijos leidinį Problemos. Dau­ guma jo straipsnių vertinami teigiamai arba neutraliai, referuojamas jų turinys. Straipsnis iš esmės skirtas marksisto J. Repšio nedogmatiniam marksizmo traktavimui, išdėstytam jo straipsnių cikle, sukritikuoti, taip užkertant kelią ir kitiems galimiems „marksizmo iškrai­ pymams“. J. Repšys kritikuojamas dėl Bažnyčios ideologinio vaidmens neteisingo vertinimo (teiginio, kad ji esanti susvetimėjimo atgyvenų sušvelninimo priemonė), dėl marksistinio klasiškumo principo kritikos, dėl marksizmo suabsoliutinimo kritikos, dėl marksistinės fi­ losofijos istorijos metodologijos pakeitimo problemų istorijos metodologija, dėl buržuazinės filosofijos apologetikos ir pan. Žurnalo redakcijai nurodoma atidžiau rūpintis medžiagos teorine kokybe ir komunistiniu idėjiškumu. METODOLOGINIAI LIBERALIZMO KO NCEPCIJŲ PAGRINDAI. Kn.: Antikomunizmo apraiškos lietuvių buržuazinėje emigracijoje. Sud. A. Gaidys. - V , 1973, p. 22-37. Marksistiškai analizuojami liberalizmo metodologiniai principai. Pabrėžiamas jo nevienalytiškumas, metodologinis eklektiškumas, laisvės ir būtinybės, asmenybės ir visuomenės me­ tafizinis priešpriešinimas ir iš jo išplaukiantis individualizmas. Supažindinama su lietuvių išeivių liberalų padėtimi, su istorinėmis, socialinėmis bei psichologinėmis liberalizmo forma­ vimosi sąlygomis bei idėjinėmis ištakomis. Marksistiškai kritikuojamos liberalų skelbiamos „abstrakčios laisvės“ ir Vakarų demokratijos koncepcijos, jie laikomi kapitalizmo gynėjais. DOROVĖ - ŽEMIŠKAS REIŠKINYS. Valstiečių laikraštis, 1975 sausio 9. Marksistiškai aiškinamas istorinis dorovės pobūdis ir visuomeninė prigimtis. KOMUNISTINĖS MORALĖS PRANAŠUMAS. Valstiečių laikraštis, 1975 vasario 18. Priešpriešinama religinė ir komunistinė moralė, dėstomi pastarosios pranašumai. ПРОТИВОРЕЧИВОСТЬ СОВРЕМЕННОГО ПРОЦЕССА МОДЕРНИЗАЦИИ ХРИ С­ ТИ АН СТВА [Šiuolaikinės katalikybės modernizavimo proceso prieštaringumas]. Kn.: Католи­ цизм и современная идеологическая борьба. - В., 1975, c. 139-151. Pristatomos ir marksistiškai kritikuojamos radikaliausių katalikybės atnaujinimo šalininkų pažiūros, kurie teigia, kad Bažnyčia turi išsivaduoti iš senojo mitologinio apvalkalo, susilieti

76

su pažangiais sąjūdžiais ir veiksmingai kovoti už socialinių problemų sprendimą. Tai iš esmės griauna Bažnyčios pamatus, todėl hierarchija stengiasi moderninti tik katalikybės išorines formas neliečiant jos turinio. AR GALIM A PAKEISTI LIKIMĄ? Tarybinis mokytojas, 1975 birželio 6. Nagrinėjama sąvokos „likimas“ kilmė, skirtingos jos prasmės bei su ja susijusios proble­ mos. Likimas siejamas su būtinumo ir atsitiktinumo, būtinumo ir laisvės dialektika. Kri­ tikuojamas įvairių rūšių fatalizmas - tikėjimas dieviška ar kitokia lemtimi, nepakeičiamu likimu. MOKSLINIO ATEIZMO OBJEKTAS: Ikimarksistinio ateizmo apžvalga. Laikas ir įvykiai, 1975, nr. 19, p. 9-12. Mokslinio (t. y. marksistinio) ateizmo pagrindų kurso pirmojo užsiėmimo medžiaga. Joje teigiama, kad religijos įveikimas yra būtina sąlyga mokslinei (t. y. marksistinei) pasaulėžiūrai įsitvirtinti, o ateizmo raida esanti dėsningas socialinės pažangos reiškinys. Ateizmas api­ brėžiamas kaip religinių pažiūrų kritika ir kaip mokslinio tikrovės supratimo formavimas. Apžvelgiama ateizmo istorija. KATALIKYBĖS MODERNĖJIMO PRIEŠTARINGUMAS. Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideo­ loginė kova. Sud. B. Kuzmickas. - V., „Mintis“, 1978, p. 57-66. Nagrinėjami religinės pasaulėžiūros ir bažnytinės doktrinos prieštaravimai, kuriuos autorius laiko neišsprendžiamais, glūdinčiais pačioje religijos esmėje. Vienas jų - religijos moderninimo siekiai, kurie nuosekliai veda į antgamtiškumo atsisakymą ir religijos virtimą pasaulietine etikos teorija. Aptariamos A. Maceinos pažiūros į Bažnyčios demokratizaciją, jos prisitaiky­ mą prie nacionalinės specifikos, religijos santykį su mokslu, kultūra, visuomene. PAŽANGIŲJŲ UŽSIENIO LIETUVIŲ KOVA U Ž MATERIALISTINĘ M INTĮ. Kn.: Ideolo­ ginės srovės lietuvių išeivijoje: Socialinės politinės ir filosofinės koncepcijos po Antrojo pasaulinio karo. Sud. A. Gaidys ir kt. - V., „Mintis“, 1978, p. 72-135. Aptariama X IX a. pab. - X X a. pradžioje lietuvių emigracijoje plėtotos materializmo ir marksizmo idėjos, kurių skleidėjai įvardijami „pažangiaisiais užsienio lietuviais“. Jie dau­ giausia nagrinėjo klasių ir jų kovos, visuomeninių formacijų kaitos, ekonominio gyvenimo ir antstato reiškinių santykio, religijos kritikos problemas, propagavo gamtos reiškinių ma­ terialistinę sampratą. PAGRINDINĖS IDEALISTINĖS FILOSOFIJOS KRYPTYS. Ten pat, p. 167-279. Marksistiškai kritikuojama lietuvių emigracijos nemarksistinė („buržuazinė“) filosofija, dau­ giausia tradicinė katalikiškoji filosofija, pirmiausia neotomizmas. Pabrėžiamas jos antikomu­ nistinis pobūdis, siekis ginti kapitalistinę santvarką, religijos apologija. Detaliau analizuo­ jamos A. Maceinos ir J. Girniaus pažiūros. Pirmasis apibūdinamas kaip neoaugustinizmo, antrasis - kaip krikščioniškojo egzistencializmo atstovas. Apžvelgiamos lietuvių liberalų (,Santaros-Sviesos federacijos atstovų) filosofinės pažiūros. KAPITALIZMO SISTEMOS KRIZĖS ATSPINDŽIAI „IŠLAISVINIMO TEO LO GIJO JE“. Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: Filosofija, ideologija, politika. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1981, p. 7-29.

77

Pristatomos Lotynų Amerikoje paplitusios radikalios kairiosios ‘katalikybės socialinės po­ litinės idėjos. Nagrinėjama „išlaisvinimo teologijos“ plėtojama „išlaisvinimo“ sąvoka, eksplikuojami trejopi šio išlaisvinimo tikslai (atskleisti išnaudojimą ir demaskuoti engėjus; išaiškinti dirbantiesiems jų tikrąją padėtį; kovoti su engėjais), aptariami ir marksistiškai kritikuojami teologų siūlomi būdai tiems tikslams pasiekti. M ARKSISTŲ IR KRIKŠČIO N IŲ DIALOGO PROBLEMA. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 126-134. Nurodomi marksistų ir krikščionių dialogo aspektai (visuomeninio gyvenimo praktika, institucijų bendradarbiavimas, teorinės diskusijos), jį skatinančios priežastys bei tos sritys (pirmiausia socialinės problemos), kuriose jis gali būti vaisingiausiai plėtojamas. Aptariamos marksistų ir krikščionių santykių koncepcijos, šių santykių pozityvūs rezultatai. КАТОЛИЧЕСКИЙ КЛЕРИКАЛЬНЫЙ АНТИКОММУНИЗМ (Критический анализ фи­ лософской и социально-политической проблематики) [Katalikiškasis klerikalinis antikomuniz­ mas: Filosofinės ir socialinės-politinės problematikos kritinė analizė]. - В., „Минтис“, 198г. - 311 c. Pagal knygą parengta daktaro disertacija: КРИ ТИ ЧЕСКИ Й АНАЛИЗ ФИ ЛО СО ФСКИ Х И МИРОВОЗЗРЕНЧЕСКИХ ОСНОВ КАТОЛИЧЕСКОГО КЛЕРИКАЛЬНОГО АН­ ТИКОММУНИЗМА [Katalikiškojo klerikalinio antikomunizmo filosofinių ir pasaulėžiūrinių pagrindų kritinė analizė]. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - V., FSTI, 1984. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 5-18; I. Генезис и особенности католического клерикаль­ ного антикоммунизма [Katalikiškojo klerikalinio antikomunizmo genezė ir ypatybės], 19-101; II. Методологические основы католического клерикального антикоммунизма [Katalikiškojo klerikalinio antikomunizmo metodologiniai pagrindai], 10 2 -114 ; UI- Кризис католического клерикального антикоммунизма [Katalikiškojo klerikalinio antikomunizmo krizė], 225-283; Заключение [Išvados], 284-286. Ideologijos kritikos veikale nurodomi katalikiškojo antikomunizmo pagrindiniai bruožai ir funkcijos, aprašomas jo susiformavimas ir raidos etapai. Grindžiama tezė, kad šio antiko­ munizmo negalima tapatinti su religija: religingas žmogus nebūtinai nusistatęs prieš socia­ lizmą. Nagrinėjamas šio antikomunizmo formavimasis Lietuvoje ir jo politinė orientacija. Katalikiškojo antikomunizmo bendruoju metodologiniu pagrindu laikoma neotomistinė filosofija ir katalikiškoji teologija, o katalikiškosios socialinės doktrinos svarbiausiu tiks­ lu - paneigti marksistinės-lenininės klasių ir klasinės kovos teoriją. Apžvelgiamos kata­ likiškosios filosofijos dabartinės modernistinės srovės (ypač iracionalistinės), jų pažiūros į komunizmą. Marksistiškai analizuojama religijos kilmė, esmė, socialinės funkcijos ir evo­ liucija, pateikiama jos istorinė, gamtamokslinė ir filosofinė kritika. Nagrinėjama katalikiš­ koje filosofijoje svarbiausia žmogaus ir asmenybės problema. Plačiai aptariamas marksistų ir krikščionių dialogo klausimas, šio dialogo idėjos kilmė ir raida bei pažymima, kad kiek­ viena šio dialogo pusė jį traktavo ir traktuoja kaip savitą ideologinės kovos formą. Teigia­ ma, kad šis dialogas turi dideles galimybes įrodyti mokslinės materialistinės pasaulėžiūros pranašumus.

78

RELIGIJA IR ŠIUOLAIKINĖ IDEOLOGINĖ KOVA. Sveikatos apsauga, 1983, nr. 7, p. 15-18. Aptariamas katalikybės vaidmuo marksistiškai suprantamoje ideologinėje socializmo ir ka­ pitalizmo kovoje. Pabrėžiama, kad šioje kovoje medicinos darbuotojams tenka atsakingi uždaviniai - skleisti gamtamokslines ir ateistines žinias. PASAULINIS REVOLIUCINIS PROCESAS IR KATALIKYBĖ. Kn.: Ateizmas, religija ir ideo­ loginė kova. Sud. B. Deksnys. - V , „Mintis“, 1985, p. 7-37. Marksistinės religijos kritikos požiūriu pristatomos Katalikų bažnyčios socialinės politinės nuostatos: tai „klerikalinis antikomunizmas“ - ideologinių veiksmų prieš realųjį socializmą visuma. Pažymima ateistų ir tikinčiųjų dialogo būtinybė. RELIGIJA IR POLITINIS KLERIKALIZM AS. - V , „Mintis“, 1987. - 96 p. D a l y s : Pratarmė, 3-4; I. Socialinė-politinė klerikalizmo esmė, 5-12; II. Klerikalizmo kilmė ir raida, 13-34; ИІ. Klerikalizmas buržuazinėje Lietuvoje ir lietuvių emigracijoje, 35-53; IV. Vati­ kano ideologinė ekspansija kaip šiuolaikinio klerikalizmo apraiška, 54-71; V. Socialinė-politinė šiuolaikinio klerikalinio ekstremizmo esmė, 72-88; VI. Netikinčiųjų ir tikinčiųjų kova su kleri­ kalizmu, 89-96. Marksistinės religijos kritikos knygoje remiantis istoriniais faktais aptariamos religijos ir politinio klerikalizmo sąsajos, atskleidžiama politinio klerikalizmo esmė ir vaidmuo šiuo­ laikinėje ideologinėje komunizmo ir antikomunizmo kovoje. Aptariami įvairūs „klerikaliz­ mo“ termino apibrėžimai, marksistiškai jis apibrėžiamas kaip politinė kryptis, naudojanti religiją bei Bažnyčią reakcingų socialinių jėgų interesams ir tam siekianti stiprinti bažnyčių bei dvasininkijos viešpatavimą visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Na­ grinėjamos klerikalizmo atsiradimo prielaidos. Aiškinamos klerikalizmo užuomazgos antiki­ nėje visuomenėje, apžvelgiama katalikybės raida Vakaruose, teokratinės popiežiaus valstybės atsiradimas. Aptariama politinė Katalikų bažnyčios veikla Lietuvoje. Supažindinama, kaip Vatikano II susirinkimas pakeitė Bažnyčios gyvenimą, socialinę politinę kryptį. Rašoma apie politinius ideologinius religinio ekstremizmo aspektus. Aptariamos tikinčiųjų ir netikinčių­ jų dialogo galimybės. KATALIKYBĖ NŪDIENĖJE IDĖJŲ KOVOJE. Kultūros barai, 1987, nr. 6, p. 33-35. Aptariama katalikybės tuometinė socialinių politinių idėjų padėtis, remiamasi Vatikano II susirinkimo nutarimais. Juose skiriamos dvi kryptys: konservatyvioji (integristinė) ir sie­ kianti atsinaujinimo. Pabrėžiamas šių krypčių kompromiso siekis. Pristatoma popiežiaus Jono Pauliaus II veikla. НЕОБХОДИМОСТЬ ДИАЛОГА И СОТРУДНИЧЕСТВА МЕЖДУ МАРКСИСТАМИ И ХРИ СТИ АН И Н АМ И В БОРЬБЕ ЗА МИР И СОЦИАЛЬНЫЙ ПРОГРЕСС [Mark­ sistų ir krikščionių dialogo ir bendradarbiavimo būtinumas kovojant už taiką ir socialinę pažangą]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 120-125. Anglų kalba: ON TH E N ECESSITY OF A DIALOGUE AND COOPERATION BETW EEN MARXISTS AND CH RISTIANS IN TH E STRUGGLE FOR PEACE AND SO CIAL PROGRESS. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. V , Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 144-150.

79

Aptariami nurodyto dialogo sunkumai ir jų priežastys (radikaliai, skirtingos pasaulėžiūros), bandoma formuluoti šio dialogo galimybės sąlygas, viena jų laikomas bendražmogiškųjų vertybių prioriteto įsisąmoninimas. Skiriami dialogo lygmenys: socialinės žmonių prakti­ kos, teorinis ir institucinis; pirmasis esąs perspektyviausias.

G A IŽ U T IS Algirdas, gimė 1941 10 17 Subačiuje (Kupiškio raj.). Filosofijos mokslų daktaras (1984; filosofijos mokslų kandidatas 1971). 1959-1961 V U studijavo lietuvių kal­ bą ir literatūrą, 19 61-19 66 Maskvos M. Lomonosovo universitete - filosofiją ir esteti­ ką. 1966-1970 šio universiteto aspirantas. 1970-1985 dėstė V ISI, 1978-1979 Filosofijos,

1979—3^985 - Estetikos katedros vedėjas; profesorius (1985). 1985-1989 dirbo Istorijos ins­ titute. Inicijavo Kultūros ir meno instituto įkūrimą, 1989-1991 jo direktorius. Tyrinėjo estetikos, meno filosofijos problemas. L it.: Akademikas Algirdas Gaižutis. Sud. A. Liekis. - V., „Lietuvos mokslo“ redakcija, 1003. ESTETINĖS F. ENGELSO PAŽIŪROS. Kn.: F. Engelso teorinispalikimas ir Lietuva. - V., „Min­ tis“, 1972, p. 80-89. Meno filosofijos straipsnyje kritikuojami teiginiai, kad marksizmo klasikų veikaluose yra tik atsitiktinių pastabų apie meno reiškinius ir marksistinę meno teoriją dar reikią kurti. Nusakoma meno, kaip savitos darbo pasidalijimo srities, vieta visuomenėje. Apibendrina­ mas F. Engelso meno kūrinių analizės metodas. Kritikuojama ribota marksistinė tendencija meną, estetinį suvokimą laikyti tik klasinio intereso išraiška. Aiškinama, kaip F. Engelsas suprato kūrinio idėjiškumą (tendencingumą), realizmą, meistriškumą, šių reiškinių vienybę meno kūrinyje. MENAS IR ESTETINIS AUKLĖJIMAS. Nemunas, 1977, nr. 3, p. 13-14. Svarstomos jaunimo estetinio auklėjimo problemos. Vienu svarbiausių jo uždavinių laiko­ mas siekis paveikti infantilų ir snobišką skonį, įveikti suvokėjo pasyvumą, padaryti estetinį suvokimą gyvą ir kūrybingą. Pabrėžiama estetinių pažiūrų sistemos suformavimo svarba. EKSPERIMENTAI MENE IR HUMANIZMAS, jaunimo gretos, 1977, nr. 2, p. 20-21; nr. 3, p. 24-25; nr. 5, p. 26-27. Svarstoma apie meninės kūrybos ir meninės išraiškos laisvę, jos formas ir ribas. Teigiama, kad meniniai eksperimentai pateisinami tik tada, kai praturtina meną naujomis idėjomis ir formomis, išreiškiančiomis visapusiškesnį žmogaus ir jo vertybių pasaulio suvokimą. Aptariama novatoriškų meno kūrinių pripažinimo problema, abstraktaus meno, poparto reiškiniai. Svarstoma, kas skatina avangardizmo šalininkus prabilti suprantama kalba neri­ bojant savo intelekto ir vaizduotės, siekiant pagilinti menines tradicijas ir pasaulio matymą. Aptariama eksperimento vieta ir prasmė tarybiniame mene (socrealizme). „KARTŲ KONFLIKTAS“ IR H. MARKŪZĖ. Laikas ir įvykiai, 1978, nr. 7, p. 18-20. Aptariama gyvenamojo meto kapitalistinių šalių jaunimo idealų krizė, kuri siejama su gy­ venimo ir darbo sąlygomis. Supažindinama su H. Marcuse’s socialinės ir kultūros kritikos darbais. Jo pažiūros autoriaus vadinamos socialutopizmu. H. Marcuse’s teigimu, klasių kova

80

pasaulyje yra išsikvėpusi, o ją pakeitė kartų konfliktas. Supažindinama su „biologinio soli­ darumo“, „naujosios moralės“ koncepcijomis. KULTŪRINIAI POREIKIAI. Šeima, 1978, nr. 12, p. 6-9. Svarstomi jaunimo kultūrinių poreikių ir auklėjimo klausimai. Pabrėžiamas visuomeninio aktyvumo vaidmuo, kuris tiesiogiai susijęs su žmogaus išsilavinimu ir kultūriniu lygiu. Kul­ tūrinių poreikių formavimas siejamas su individualizmo puoselėjimu. P. FRANKASTELIS: MENO IR TECH N IKO S SĄVEIKA. Problemos, 1979, nr. 2(24), p. 41-46. Nagrinėjami P. Francastelio meno sociologijos svarbiausi principai. Sociologas akcentavo visuomeninę meninės kūrybos reikšmę. Nagrinėdamas meno ir technikos sąveiką, jis pa­ naudojo architektūros, tapybos, taikomosios dailės, dizaino medžiagą, pabrėžė estetinės sąmonės aktyvumą ir komunikacinę meno funkciją, ieškojo giluminių ryšių tarp meno ir kalbinės veiklos. Imitavimas, pakartojimas labiau būdingi technikai nei menui. Kiekvienos epochos menas išreiškia jos esmę ir gali būti laikomas veiksmingu vertybių perteikimo būdu. О ПРИРОДЕ ХУДОЖЕСТВЕННОЙ Ц ЕН НО СТИ : Критический анализ аксиологиче­ ской ориентации в современной буржуазной эстетике [Apie meninės vertybės prigimtį: Šiuolai­ kinės buržuazinės estetikos aksiologinės orientacijos kritinė analizė]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - M. Ovsianikovas. - M., Maskvos M. Lomo­ nosovo universitetas, 1972. Pagal disertaciją išleista knyga: MENAS IR HUM ANIZM AS: Apie meninių vertybių prigimtį. - V., „Mintis“, 1979. - 143 p. D

A L Y S : I. Šiuolaikinė buržuazinė estetika apie menines vertybes, 7-69; II. Estetiškumo ir meno prigimtis, 70-101; III. Meninė kūryba ir vertybės, 102-137.

Įvairiais aspektais nagrinėjama estetinių ir meninių vertybių prigimties problema. Aptaria­ mos įvairios estetinių vertybių ir estetiškumo koncepcijos nemarksistinėje estetikoje. Joje skiriamos subjektyvistinė, objektyvistinė, reliacionistinė ir sociologinė tendencijos, paro­ domos jų istorinės ištakos ir tradicijos, išryškinamos įvairios jų atmainos, aptariamos svar­ besnių atstovų koncepcijos. Skiriamas radikalusis ir nuosaikusis subjektyvizmas, apriorinis, empirinis ir pliuralistinis objektyvizmas, geštaltpsichologija ir semiotika pagrįstas reliacionizmas. Aptariant sociologines teorijas akcentuojami jų ryšiai su subjektyvistine ir objektyvistine tendencijomis. Konstatuojamas nemarksistinės estetikos metodologinis silpnumas. Dėstomas marksistinis vertybės aiškinimas, apžvelgiamos pagrindinės estetinių vertybių traktuotės, estetiškumo tyrimo bei interpretavimo kryptys marksistinėje estetikoje. Detaliai analizuojama „gamtininkų“ ir „visuomenininkų“ polemika, abi pažiūros laikomos kraštu­ tinėmis. Pateikiama originali estetinės vertybės objektyvumo argumentacija, kritikuojama paplitusi estetinių savybių traktuotė. Nagrinėjamas estetinio santykio savitumas. Teigiama, kad estetiškumas iš pradžių formuojasi kaip utilitarinių reikšmių sintezė. Utilitariniam san­ tykiui pereinant į estetinį autorius esminę reikšmę teikia vadinamajai turiningajai formai, jo teigimu, gebančiai perteikti estetinę informaciją apie daiktą ir reiškinį. Skiriami trys es­ tetiškumo lygiai. Remiantis gausia įvairių meno istorijos laikotarpių medžiaga parodoma jų raida ir argumentuojamas vertybinis estetinio santykio pobūdis. Teigiama, kad estetinė

81

vertybė pasireiškia tam tikra kitų vertybių sinteze, jas suvienydama. Remiantis šia samprata menas siejamas su žmogaus poreikiu universaliai suvokti tikrovę. Įvairiais aspektais apta­ riamas meno kūrinys, jo atsiradimo sąlygos, atliekamos funkcijos bei struktūros ypatybės. Plačiai remiantis menininkų kūrybos analize nagrinėjamas meno kūrinio vientisumas kaip jo meniškumo sąlyga. Originaliai interpretuojamas meno kūrinio užbaigtumo klausimas įvairiapusiškai atskleidžiant užbaigtumo-neužbaigtumo dialektiką. Analizuojama meno kūrinio prasmė, jo konceptualumas. GUARDINIS APIE ŽMOGAUS KŪRYBINGUM Ą. Laikas ir įvykiai, 1979. nr. 2, p. 17-18. Supažindinama su italų religinio mąstytojo R. Guardini darbais. Pažymimas jų patrauklus stilius, emocionali kalba, aptariamos religinės tikrovės (Dievo paveikslo jutimo), žmogaus kūrybinės esmės sampratos. Mąstytojas kritikuojamas dėl kūrybiškumo traktuotės siauru­ mo, vertybių istoriškumo ignoravimo, kvietimo susitaikyti su kapitalistine tikrove. GROŽIS TAVO GYVENIME. Kn.: Tau, mergaite. Sud. M. Bagdonaitė. Antrasis perdirbtas leidi­ mas. - Kaunas, „Šviesa“, 1979, p. 101-124. Populiariai supažindinama su grožio ir kitomis estetinėmis vertybėmis, meniniu skoniu, jo lavinimo problema, aptariami meno kūrinio suvokimo, meno rūšių savitumo, suvokėjo nuostatos ir kūrybingumo klausimai. Plačiau supažindinama su teatro menu, jo sudėtiniais elementais. TRAD ICIJŲ IR ŠVENČIŲ ESTETINĖ FU N KCIJA (Medžiaga lektoriui). - V., LTSR „Žinijos“ draugija, 1980. - 22 p. D a l y s : Įžanga, 1-2; I. Estetinė tradicijų ir švenčių funkcija istorijos eigoje, 2-8; II. Intelekto ir emocijų vienybė tradicijose ir šventėse, 8-14; III. Meninės simbolikos reikšmė, 15-18; IV. Mo­ numentalioji skulptūra šventėje, 18-20. Leidinyje tradicijos ir šventės traktuojamos kaip dvasinės kultūros dalis. Nagrinėjama jų tobulinimo, estetinio aspekto, įvairių meno rūšių panaudojimo jose klausimai. Estetinė funkcija tradicijose ir šventėse laikoma šalutine. Jų estetinį turinį sudaro raiški kalba, įdomi ir vaizdinga simbolika, muzika, žaidimai, dainos. Kritikuojami švenčių trūkumai - šabloniškumas, vienodumas. Apžvelgiama tradicijų ir švenčių estetinės funkcijos raida žmonijos istorijoje. Pabrėžiama intelekto ir emocijų vienovė jose, darnios struktūros, tam tikrų stan­ dartinių elementų, ritmo, simbolikos svarba. I. TENAS - MENO KŪRYBOS TYRĖJAS. Problemos, 1981, nr. 26, p. 67-76. Aptariama prancūzų pozityvizmo filosofo, istoriko ir kritiko H. Taine’o kūryba. Jis teigė, kad estetika turi taikyti naujus ir tikslius gamtos mokslų metodus, kurie padėtų atskleisti meno kūrybos dėsningumus. Ji privalo būti tikslesnė, vengti vertinimo, objektyviai aprašyti ir klasifikuoti meno kūrinius. H. Taine’as pagrindiniais meninių vertybių kriterijais laikė kū­ rinio reikšmę visuomenės gyvenimui, atvaizduoto individo charakterio bendražmogiškumą, kūrinio sumanymo ir įgyvendinimo atitikimą, stiliaus savitumą, turinio ir formos vienovę. AUKLĖJIMAS GROŽIU. Komunistas, 1981, nr. 2, p. 65-70. Aptariami studentų estetinio auklėjimo aktualūs klausimai: jų skonio ir meninių poreikių, estetinės kultūros ir gebėjimo estetiškai suvokti visuomeninę ir gamtinę aplinką ugdymas,

82

kūrybingos asmenybės formavimas, studentiškos aplinkos estetizacija, meninės saviveiklos plėtojimas. Pabrėžiamas glaudus estetinio auklėjimo ryšys su kitais komunistinio auklėjimo aspektais. „MASINĖ“ KULTŪRA IR MENO KŪRYBA (PRANCŪZŲ ESTETIKOS PAGRINDU). Kn.: Menas ir laisvalaikio kultūra: Estetinė kultūra-i. Sud. K. Stoškus. - V., „Mintis“, 1981, p. 85-107. Remiantis prancūzų estetikų darbais nagrinėjama meno vieta šiuolaikinėje kapitalistinėje masinėje kultūroje. Si traktuojama kaip individo socializacijos įrankis, siūlantis patrauklius sėkmės, praturtėjimo, meilės mitus ir darantis gilų ideologinį poveikį asmenybei. Masinei kultūrai būdinga standartų ir štampų gausa, siekis supaprastinti kūrinių turinį ir formą, platus vaizdinių išraiškos priemonių naudojimas. Aptariamos šios kultūros oponentų pažiūros. ESTETIKOS FORM ALIZAVIM O TEN D EN CIJO S. Problemos, 1982, nr. 28, p. 33-41. Aiškinamas estetikos santykis su filosofija ir tiksliaisiais mokslais, keliamas jos savarankiš­ kumo klausimas. Teigiama, kad estetikos ir tiksliųjų mokslų sąveika labai naudinga este­ tikos mokslo kalbai, jos terminų, kategorijų sugriežtinimui. Kiekybinių metodų taikymo ribos priklauso nuo metodų universalumo laipsnio ir jų gebėjimo išreikšti tiriamojo objek­ to savitumą. KŪRYBA IR ABSOLIUTAS. Problemos, 1983, nr. 29, p. 52-64. Supažindinama su prancūzų filosofo B. Pascalio biografija, pagrindiniais kūrybos aspektais ir jo religine patirtimi, santykiu su Absoliutu. Aprašomi jo gamtos tyrinėjimai, Paskalio teoremos išradimas ir materialistinis slėgio aiškinimas, susidomėjimas religija. Teigiama, kad B. Pascalis siekė tokios pasaulio koncepcijos, kurioje kiekvienas elementas pasidarytų begalinės Visatos elementu, bet ne mistiniu jos atspindžiu, o universaliu, racionaliai su­ vokiamu ryšiu. Aptariami filosofo pateikti argumentai Dievo buvimui įrodyti, pavadinti „Paskalio lažybomis“. Pažymima B. Pascalio filosofinių idėjų įtaka romantizmo ir egzisten­ cializmo filosofijai. Э. СУРЬО О ПРЕДМЕТЕ ЭСТЕТИ КИ И ХУДОЖЕСТВЕННОМ ТВО РЧЕСТВЕ [E. Souriau apie estetikos objektą ir meninę kūrybą]. Вопросы философии, 1983, Но. и, c. 116-122. Nagrinėjama prancūzų filosofo E. Souriau estetikos mokslo, jos objekto, menininko ir meno kūrinio sampratos. Pabrėžiamas jo koncepcijos prieštaringumas (formos ir turinio neatitikimas). Nurodoma, kad estetiką E. Souriau apibrėžė kaip meninės veiklos imanen­ tinio žinojimo įprasminimą, pažymėjo neopozityvizmo reikšmę eksperimentinei estetikai. ВДОХНОВЕНИЕ В ХУДОЖЕСТВЕННОМ ТВОРЧЕСТВЕ [įkvėpimas meninėje kūrybo­ je]. Философские науки, 1983, Но. 4, c. 136-140. Nagrinėjama meno psichologijos problema - įkvėpimo vaidmuo meninėje kūryboje. A p­ tariama įkvėpimo pradžia (kūrybinė dispozicija), jos poveikis menininko savimonei, įkvė­ pimo kulminacija - dvasinių jėgų pakilumas ir kūrinio pagrindinės idėjos išryškėjimas. Pabrėžiamas įkvėpimo proceso dinamiškumas ir struktūriškumas. КЛАССИЧЕСКОЕ И СКУССТВО И СОВРЕМ ЕННОСТЬ [Klasikinis menas ir dabar­ tis], - M., „Знание“, 1983. - 64 c.

83

D

A L Y S : I. [Praeities mąstytojų ir marksizmo-leninizmo klasikų klasikinio meno vertinimas], 3-16; II. [Meninė klasika ir dabartinė meninė kūryba], 17-34; III. [Meninės'kiasikos suvokimas M TR sąlygomis], 34-45; IV. [Klasikinis menas ir aktualios žmogaus estetinio auklėjimo proble­ mos], 46-59.

Brošiūroje nagrinėjami klasikinio meno vaidmens meninėje kultūroje klausimai, klasikinio meno vertinimas estetikos istorijoje, jo ryšys su šiuolaikine kūryba, analizuojamas klasikinio meno auklėjamasis vaidmuo. Daug dėmesio skiriama menininkų požiūriui į mitologiją. Ap­ tariama meninės informacijos, tiražavimo ir transliacijos raida, jos įtaka meninių vertybių plėtotei ir suvokimui. Nagrinėjamas kai kurių televizijos laidų poveikis estetinės kultūros formavimui, gvildenamas meninės klasikos suvokimas ir jo auklėjamasis vaidmuo. ХУДОЖЕСТВЕННАЯ ШКОЛА И ВО СПИТАНИЕ ТАЛАНТА [Meno mokykla ir talento ugdymas]. Kn.: Этика и эстетика. - Киев, „Вища школа“, 1983, c. 64-76. Meno sociologijos straipsnyje aptariama meno mokyklos esmė ir jos įtaka meninės indivi­ dualybės formavimuisi. Meno mokykla apibrėžiama kaip profesinė bendrija, kurią sudaro artimiausi žymių meistrų sekėjai. Analizuojamas mokyklos poveikis menininko talento rai­ dai, įrodinėjama, kad meistro ir mokinio ryšys yra ne funkcinės komunikacijos forma, o intelektinis ir jutiminis bendravimas, didėjantis bendros veiklos procese. PAŽINTINĖ MENO SAMPRATA IR DAILĖS VERTYBIŲ LIKIMAS. Kn.: Menas ir pažini­ mas: Estetinė kultūra-2. Sud. A. Katalynas. - V , „Mintis“, 1983, p. 108-124. Meno filosofijos straipsnyje kritiškai analizuojama gnoseologistinė meno esmės koncepci­ ja, meno specifikos pagrindu laikanti tikrovės pažinimą. Supažindinama su gnoseologizmo istorija, atskleidžiamas jo ribotumas (ypač netiksli meno kūrybos ir mokslinio pažinimo analogija): jis trukdo teisingai vertinti svetimų kultūrų ir civilizacijų meną. SOCIALINĮ M ENININKO AKTYV U M Ą UGDANT. Komunistas, 1983, nr. 2, p. 62-66. Svarstoma apie profesinę idėjinę menininko atsakomybę, kuri priklausanti nuo jo gebėjimų suprasti ir vertinti savo uždavinius ir pareigas. Aptariama kūrybos laisvės problema: teisė kurti laisvai tampanti realiu kūrybinių jėgų stimulu tik būdama giliai suvokta kaip ideologi­ nė vertybė. Nagrinėjama meninio vertinimo akto specifika. Kritikuojamas protekcionizmas meno institucijose. ESTETIKA IR MENINĖS KŪRYBOS PROBLEMOS: Šiuolaikinių buržuazinių meno kūrybos koncepcijų kritika (Medžiaga lektoriui). - V , LTSR „Žinijos“ draugija, 1984. - 23 p. D a l y s : Žodis lektoriams, 2-4; Rašytojas ir žmogiškosios vertybės, 5-13; Tarp meno ir lingvis­ tikos, 13-21. Brošiūroje supažindinama su ryškesnėmis dabartinės prancūzų moderniosios literatūros tendencijomis, meno kūrybos traktavimu ir marksistiniu jos vertinimu. Aptariamos „nau­ jojo romano“, „absurdo teatro“ ir kitos meno kryptys, aiškinamos „sąmonės srauto“, „vidinio monologo“ sąvokos, grožinės literatūros, kaip lingvistinio pasaulio vaizdo, meno kalbinės prigimties sampratos, menininko socialinio aktyvumo problema. Psichosocialinė meno kūrybos traktuotė kritikuojama dėl meno kūrybos istoriškumo neigimo, tradicijų ir nova­ toriškumo gyvos sąveikos nepaisymo. Supažindinama su struktūralizmo metodologiniais principais ir kultūros bei meno sampratomis.

84

MENININKAS IR JO BENDRAAUTORIS. Jaunimo gretos, 1985, nr. n, p. 20-21. Svarstomi estetinio patyrimo, meno kūrinio suvokimo, meninio skonio klausimai. Patariama vengti skubotų pretenzingų subjektyvių vertinimų, skirti dėmesio detalėms, gilesnių pras­ minių sluoksnių paieškoms. Aptariama pramoginių kūrinių įtaka skonio standartizacijai. SOCIALISTINIS GYVENIMO BŪDAS IR KULTŪROS VERTYBĖS. Komunistas, 1986, nr. 9, P- 39- 43Aptariami miesto ir kaimo žmonių kultūros vertybių suvokimo, kultūrinio gyvenimo, kultū­ rinės infrastruktūros skirtumai, šiuolaikinio kaimo dvasinio gyvenimo poreikiai. Pabrėžiama miesto įtaka kaimo gyvenimo būdui, kultūrinių vertybių mainai. KAS FORMUOJA AM ŽININKO VERTYBINĘ ORIENTACIJĄ? Kultūros barai, 1986, nr. 9, p. 6-7. Diskutuojama apie muzikos suvokėjo kultūrą. Pabrėžiama populiariosios muzikos neigiama įtaka jaunimo muzikiniam skoniui, svarstoma apie individo muzikinės kultūros ugdymą, jo suvokimo galimybių ir kūrybiškumo plėtrą. STU DIJA APIE H U M ANIZM Ą. Problemos, 1988, nr. 38, p. 119-120. J. Morkūnienės knygos Filosofinės humanizmo problemos recenzija. Viena didžiausių knygos teigiamybių recenzentas laiko jos informatyvumą, trūkumu - per ilgą J.-P. Sartre’o koncep­ cijos nagrinėjimą. K U L fŪ R O S PROCESAS IR IN TELIG EN TIJO S PRESTIŽAS. Komunistas, 1988, nr. 7, p. 41-46. Gvildenamas inteligentijos vaidmuo visuomenės gyvenime. Teigiama, kad iš kitų sociali­ nių grupių inteligentija išsiskiria visuotiniu darbo pobūdžiu - jos veikla reikalinga visiems visuomenės nariams. Svarstomas inteligentijos padėties ir jos veiklos uždavinių pakitimas persitvarkymo politikos sąlygomis. Pabrėžiama kultūros ekologijos, politinės kultūros lygio kėlimo reikšmė. VAIKYSTĖ IR GROŽIS. 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas (i-asis leidimas 1982). - Kaunas, „Šviesa“, 1988. - 319 p. - (Tėvų biblioteka). D a l y s : Pratarmė, 3-7; I. Vaikystės estetikos įvadas, 9-59; II. Žaidimai ir estetiniai jausmai, 61-125; UI. Gamtos ir žmogaus grožis vaikystėje, 127-175; IV. Kaip vaikai suvokia meną, 177-235; V. Vaikų meniniai talentai, 237-309; Baigiamasis žodis, 311-314. Nagrinėjamos vaikų estetinio auklėjimo teorinės problemos. Estetinis ir meninis auklėjimas apibūdinamas kaip individo meninio skonio ir estetinio santykio su tikrove ugdymas. Kri­ tikuojamos izoliacionistinė ir kontekstualistinė auklėjimo teorijos. Gvildenamas žaidimų ir vaikų imitacinio jausmo, kūrybinės ir reprodukcinės fantazijos santykis. Aptariama žaidimų įtaka vaikų vaizduotės raidai, įvairios filosofinės žaidimų koncepcijos. Pažymima meno gy­ domoji reikšmė, nurodoma, kad menas yra priemonė kūninio ir dvasinio asmenybės pradų pusiausvyrai palaikyti, todėl gana svarbus vaikų estetinio auklėjimo komponentas yra este­ tinių jausmų ugdymas. Pabrėžiama vaikų santykio su gamta svarba. Teigiama, kad meninis auklėjimas yra neatsiejamai susijęs su doroviniu: dorovė turi kūrybinį pradą, sukeliantį vaikų sąmonėje estetinius įspūdžius. Grožis ir gėris laikomi dviem lygiareikšmiais, neatsiejamais

85

ir vienas kitą sąlygojančiais jausmais. Nagrinėjama psichinės veiklos kūrybinių pradų raidos problema. Kūrybinis bendravimas traktuojamas kaip sukurto turinio redukavimas, kur itin svarbus meninis suvokimas. Pabrėžiamas skaitymo įgūdžių, taip pat vaikų meninių gabumų ugdymo būtinumas. Aptariamas vizualinio vaizdo poveikis žmogaus sąmonei. Patęikiamos metodinės rekomendacijos estetinio ir meninio auklėjimo programai. AR REIKIA JĄ VALDYTI? Komunistas, 1989, nr. 4, p. 79-83. Aptariami kultūrinių institucijų paskirties, kultūros valdymo klausimai. Supažindinama su kultūros sąvoka, skiriama statinė ir dinaminė jos reikšmė. Vienu sudėtingiausių kul­ tūros valdymo dalykų laikoma jos struktūros ir funkcijų nuolatinė kaita, suintensyvėjusi vertybių ir idėjų apyvarta, tradicijų ir naujovių sąveika. Aptariamos kultūros tobulinimo galimybės. KŪRYBINĖ M ENININKO GALIA. - V , „Mintis“, 1989.-183 p. Knyga parengta pagal daktaro disertaciją: ДУХОВНО-ТВОРЧЕСКИЙ П ОТЕНЦИАЛ ХУДОЖНИКА [Dvasinis kūry­ binis menininko potencialas]. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1984. D a l y s : Pratarmė, 5-9; I. Menininko ir jo kūrybos pažinimas, 10-49; П. Menininko profesija ir individualybė, 50-101; III. Kūrybinių galių raiška mene, ioz-166; Pabaigos žodis, 167-170. Meno filosofijos monografijoje analizuojami menininko asmenybės ir kūrybos pažinimo metodologiniai pagrindai. Atskleidžiami svarbiausi sociokultūriniai menininko profesi­ nio formavimosi ypatumai: nagrinėjama, kokią kryptį jo raidai suteikia meno mokyklos, kaip susiklosto tam tikra kūrybinių gebėjimų struktūra, kuo reiškiasi meninių individu­ alybių giminiškumas. Aptariami menininko asmenybės kūrybinės prigimties, jos ryšio su psichine pusiausvyra bei tipologizavimo galimybėmis klausimai. Nagrinėjamas estetikos ir psichologijos metodologinis ryšys, jis laikomas nepakankamu be platesnio socialinio kultū­ rinio konteksto. Pabrėžiama, kad egzistuoja funkcinis, o ne substancinis priežastinis ryšys tarp socialinės aplinkos ir menininko. Apžvelgiamos estetikos formalizavimo tendencijos, šiuolaikinė eksperimentinė estetika, jos glaudus ryšys su gamtos mokslais, svarstoma apie aprašomųjų ir vertinamųjų estetikos aspektų santykį. Vienu svarbiausių menininko savi­ žinos būdų laikoma introspekcija. Meno kūryboje ypač pabrėžiama įkvėpimo, kylančio iš pasąmonės, svarba. Kūrybos esmė traktuojama žymiai plačiau nei tikrovės imitacija: tai dvasinės ir praktinės veiklos organiška vienovė. Nurodoma, kad menininko produktyvumas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių sąlygų: visuomenės raidos, estetinių ir meninių poreikių, kultūros, menininko charakterio, talento, įsitikinimų. Menininko profesinis pa­ tyrimas iš dalies apibūdinamas ir kaip jo kūrybinių galių funkcija. Teigiama, kad meninių individualybių įvairovę lemia kiekvienu atveju vis kitokia individo kūrybinių galių struk­ tūra: kūrybos eigoje ji iš dalies pakinta, įgyja naujų bruožų priklausomai nuo meno rūšies ir individualios poetikos. AR JIS YRA? Literatūra ir menas, 1989 sausio 7-14. Aptariamos diskusijos apie socialistinį realizmą, aiškinami jo bruožai. Dėstoma apie meno kūrinių ideologizavimą, menkaverčių kūrinių leidybą, socrealizmo ryšius su avangardizmu.

86

Pabrėžiama prievartos atmosfera sovietinėje visuomenėje. Teigiama būtinybė peržiūrėti so­ vietinių meno šakų istorijas, pakeisti jų tendencingus vertinimus, supaprastintą požiūrį į dvasinės kultūros ir meno galimybes. Aptariamos meno ir pasaulėžiūros santykio, meninės kūrybos metodo, meno valdymo problemos.

GENDROLIS Edmundas, gimė 1938 06 28 Pašaltuonyje (Jurbarko raj.), mirė 1994 01 02 Kaune. Filosofijos mokslų kandidatas (1969). 1956 baigė Tauragės vidurinę moky­ klą, dirbo Tauragės mėsos kombinate. 1957-1962 studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą ŠPI. 19 62-19 64 tarnavo sovietinėje armijoje. 19 64 -1967 V U filosofijos aspirantas. 1968-1974 dėstė V U Kauno fakultete (1973-1974 Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas), nuo 1974 K P I; docentas (1977). Daugiausia tyrinėjo kultūrinės antropologijos, religijotyros, etikos, paleolito laikotarpio visuomenės dvasinės ir materialinės kultūros problemas. Lit.: G. Mažeikis. E. Gendrolio bendruomeninės žmogaus raidos teorija. „Problemos“, 2008, nr. 74, p. 27-47.

SO CIALINIS RELIGIJO S VAIDMUO FEODALINĖJE VISUOM ENĖJE. Problemos, 1968, nr. 1, p. 47- 55Filosofijos istorijos straipsnyje marksistiškai nagrinėjamos viduramžių mąstytojų (Aureli­ jaus Augustino, Tomo Akviniečio, P. Abelard’o ir kt.) pažiūros į krikščionybės socialinius principus ir religinę toleranciją. Teigiama, kad Katalikų bažnyčia feodalinius ekonominius santykius sankcionavo kaip duotus Dievo. Politiniai, teisiniai, filosofiniai klausimai daž­ niausiai buvo sprendžiami remiantis tik teologija. Visuomenėje, kurios pagrindinė ideologija buvo religija, religinė tolerancija buvo iš esmės neįmanoma. Visi visuomeniniai politiniai judėjimai neišvengiamai buvo religinio pobūdžio. SĄŽINĖS LAISVĖS PRINCIPAS IR JO VIETA M ARKSISTINĖJE HUM ANIZM O KON­ CEPCIJOJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas A. Lozuraitis. - V., VU, 1969. - 219 p. VUB Rs F76-1121 D a l y s : Pratarmė, 3-15; I. Sąžinės laisvės problemos atsiradimas ir vystymasis klasinės visuo­ menės sąlygomis, 16-104; H- Sąžinės laisvės principas ir kova dėl socializmo, 105-182; Išvados, 183-195. Marksistinės socialinės filosofijos disertacijoje nagrinėjamos istoriškai kintančios ekonomi­ nės, socialinės ir politinės teisinės sąžinės laisvės problemos atsiradimo ir vystymosi sąlygos klasinėje antagonistinėje visuomenėje, parodomas šios problemos sprendimas socialistinėje visuomenėje, dėstoma marksistinio humanizmo esmė. Teigiama, kad sąžinės laisvės pro­ blemą sąlygoja religijos egzistavimas, tačiau kaip socialinė problema ji iškyla klasinėje vi­ suomenėje. Nagrinėjama nuosavybės principo, visuomeninės gamybos, religijos ideologinio vaidmens raida. Sąžinės laisvės problemos atsiradimas siejamas su viešpataujančios ideolo­ gijos susiformavimu. Teigiama, kad kapitalistinėse šalyse sąžinės laisvės paskelbimas piliečio teise dar nereiškia šios problemos išsprendimo: svarbiausia yra ne politinė, bet žmogiškoji piliečio emancipacija nuo religijos, o pastaroji įgyvendinama tik socializme, mat žmogaus emancipacijos problema yra ne politinė teisinė, bet ekonominė. Aiškinamas religijos statu­

87

sas sovietinėje visuomenėje, aptariamas sąžinės laisvės vaidmuo -socializmo ir kapitalizmo ideologinėje kovoje. Teigiama, kad sąžinės laisvės, išreiškiančios žmogaus santykį su religija, problema gali išnykti tik išnykus religijai: marksistinio humanizmo esmę atskleidžiąs socia­ linių sąlygų kūrimas šitokiai emancipacijai. MARKSISTINIS-LENININIS SĄŽINĖS LAISVĖS PROBLEMOS SPRENDIMAS. Kn.: Teo­ rinis Lenino palikimas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 332-340. Dėstoma disertacijos medžiaga. KRIKŠČIO N YBĖ ŠIUOLAIKINĖJE BURŽUAZINĖJE VISUOMENĖJE. Problemos, 1973, nr. 1(11), p. 18-26. Marksistiškai nagrinėjamos religinės tolerancijos ir sąžinės laisvės problemos. Teigiama, kad religija dažnai tampa nacionalinių vertybių pripažinimo išraiška, piliečių lojalumo esamai politinei santvarkai požymiu. Daroma išvada, kad panaudodama religiją viešpataujanti klasė siekia atitraukti darbo žmonių dėmesį nuo išnaudotojiškosios santvarkos socialinių, politi­ nių ir ekonominių prieštaravimų. GIM INĖ PIRM YKŠTĖJE VISUOMENĖJE. Problemos, 1973, nr. 2(12), p. 99-109. Gimininė ekonominė formacija, kaip pirmoji visuomenės istorijos pakopa, skirstoma į matriarchato (motininės giminės) ir patriarchato (tėvinės giminės) etapus. Aptariamos giminės sampratos. Pritariama S. Tokarevo siūlymui pirmykštės visuomenės sąvoką keisti daug platesne ikiklasinės visuomenės sąvoka. Nagrinėjama bendruomenė, kaip pagrindinis pirmykštės visuomenės struktūrinis vienetas, nurodoma, kad joje gamybiniai ir gimininiai santykiai nebuvo tapatūs. PIRM YKŠČIO M ĄSTYM O LOGIŠKUM O KLAUSIMU. Problemos, 1975, nr. 2(16), p. 61-68. Apžvelgiami skirtingi požiūriai į šią problemą. Laikomasi nuomonės, kad mąstymas be sąvo­ kų neįmanomas, sąmonė yra sąvokinė protinė veikla, todėl abejotinu laikomas teiginys, kad sąvokinis mąstymas susiformavęs tik homo sapiens etape. Teigiama, kad pirmykštis mąstymas skiriasi nuo šiuolaikinio ne savo prelogiškumu, o praktinio patyrimo medžiaga. Visuomenės pažanga neginčijamai įrodo, kad pirmykštis mąstymas tos visuomenės patyrimo požiūriu buvo logiškas. ŠIUO LAIKINĖS SO CIALINĖS IR KULTŪRINĖS AN TRO PO LO GIJO S BRUO ŽAI (I). Problemos, 1976, nr. 2(18), p. 88-100. Supažindinama su esminiais anglų socialinės ir amerikiečių kultūrinės antropologijos bruo­ žais, srovėmis ir tendencijomis. Aptariamas šių antropologijų ryšys bei jų santykis su kitais visuomenės mokslais. Anglų antropologai kaip atskiras industrinę visuomenę tiriančias disciplinas išskiria etnografiją, etnologiją ir socialinę antropologiją. Jie aiškiai skiria „visuo­ menės“ ir „kultūros“ sąvokas. JA V antropologai socialinę struktūrą supranta tik kaip vieną kultūros aspektą. Aptariamos antropologijos kryptys - difuzionizmas, funkcionalizmas, is­ torinė mokykla ir kultūrinis reliatyvizmas. FRANSAS BOASAS - M OKSLININKAS, HUMANISTAS. Ten pat, p. 101-105. Aptariamas etnografo, antropologo, lingvisto F. Boaso gyvenimas ir mokslinė veikla. Antro­ pologija F. Boasui yra bendrasis mokslas apie žmogų, apimąs etnografiją, fizinę antropologiją

88

ir lingvistiką. Jis įvardijamas vienu iš deskriptyvinės lingvistikos pradininkų, JA V kultūrinės antropologijos istorinės mokyklos įkūrėju ir vadovu. F. Boasas vietoj lyginamojo metodo pa­ siūlė istorinio tyrimo metodą, kuriuo nustatomos kultūros reiškinių atsiradimo konkrečios sąlygos ir naudojamas kontroliuojamasis palyginimas. ŠIŲ LAIKŲ SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS ANTRO POLO GIJO S BRUOŽAI (II). Prob­ lemos, 1977, nr. 1(19), p. 55-70. Nagrinėjamos socialinės ir kultūrinės antropologijos svarbiausios kryptys: neoevoliucionizmas (R. Lintonas), daugialinijinės evoliucijos teorija (J. Stewardas, E. Evansas-Pritchardas, M. Gluckmanas), istorizmas kultūrinėje antropologijoje (L. White’as, D. Bidney ir kt.). Jie siekė atskleisti ikiklasinės visuomenės ir visuomenės apskritai raidos dėsningumus, pripa­ žino evoliucionizmo mokslinę vertę, nors metodologiniu požiūriu šių mokyklų istorizmas nenuoseklus, ryški reliatyvizmo ir skepticizmo įtaka. Siekiama nustatyti objektyvius kultū­ ros raidos kriterijus, pašalinančius subjektyvius vertinimus. STOIKŲ ETIKOS BRUOŽAI. Kn.: Dorovinė bendravimo kultūra: Etikos etiudai-3. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1979, p. 148-180. Nagrinėjamos stoicizmo plitimo Romos imperijoje istorinės sąlygos. Daugiausia analizuoja­ mos Senekos, Marko Aurelijaus ir Epikteto pažiūros: filosofijos paskirties, dorybės, gėrio ir blogio, visuomeninės žmogaus prigimties, lygybės, kosmopolitizmo, dorovinio tobulėjimo sampratos. Teigiama, kad stoikai skelbė žmogaus paklusimą likimui. Tik moraliai tobulėda­ mas žmogus visada jaučiasi laimingas, nes jo netrikdo išoriniai poveikiai. Daroma išvada, kad stoikų etika išreiškė klasinės visuomenės dorybę: vieniems dorybė - viešpatauti, kitiems nuolankiai paklusti. L. MORGANAS — IKIKLASIN ĖS VISUOM ENĖS M OKSLINIO TYRIN ĖJIM O PRADI­ NINKAS. Problemos, 1979, nr. 1(13), p. 72.-83. Aptariama L. H. Morgano kūryba. Teigiama, kad jis pirmą kartą mokslo istorijoje pabandė sistemiškai klasifikuoti ikiklasinės visuomenės raidą. Jis paneigė iki jo vyravusią patriarchali­ nę šeimos teoriją ir, remdamasis etnografine medžiaga, nustatė, kad šiuolaikinė šeimos forma yra ilgos visuomenės raidos rezultatas. Daroma išvada, kad išliekamąją vertę turi L. H. Mor­ gano suformuluota ikiklasinės visuomenės materialistinė interpretacija, giminės vaidmens joje aiškinimas, klasifikacinės ir aprašomosios giminystės sistemų atradimas. KULTŪRINIS RELIATYVIZM AS KAIP V ERTYBIŲ TEO RIJA. Problemos, 1979, nr. 2(24), p. 69-76. Aptariami JA V kultūrinio reliatyvizmo bruožai. Šios teorijos pagrindinė prielaida - istorinis determinizmas. F. Boasas kultūrą reikalavo traktuoti kaip atskirą socialinio patyrimo ir ver­ tybių pasaulį bei remtis tik jos pačios sąvokomis ir vaizdiniais, nes pasaulyje egzistuojančių kultūrų įvairovė ir unikalumas neprilygsta vieningo žmonijos vystymosi teorijai. SĄŽINĖS LAISVĖ BURŽUAZINIAM E PASAULYJE. Kn.: TSRS Konstitucija ir sąžinės laisvė. Sud. S. Kraujelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 149-166. Marksistiškai nagrinėjamas ideologinis religijos vaidmuo, atskleidžiama sąžinės laisvės"bur­ žuazinės sampratos esmė. Teigiama, kad pagrindinė religijos egzistavimo kapitalistinėje vi-

89

suomenėje priežastis - visuomeninių santykių susvetimėjimas. Sąžinės laisvė čia apribojama tik religinių kultų išpažinimo laisve. '• ANTGAM TIŠKU M AS GIM ININĖS BENDRUOM ENĖS PASAULĖŽIŪROJE. Problemos, 1981, nr. 26, p. 35-47. Teigiama, kad gimininės bendruomenės pasaulėžiūroje nėra gamtiškumo ir antgamtišku­ mo dichotomijos: pasaulis suvokiamas kaip vieninga personifikuotų būtybių visuma. Ant­ gamtinis pasaulis sukurtas pagal paties žmogaus, visuomenės bei gamtinės aplinkos pavyzdį. Religiniai tikėjimai ir religinė praktika apibūdinami kaip žmogaus fantazijos produktai, tenkinantys įvairius socialinius poreikius, nurodomos jų socialinės funkcijos. Formuojantis socialinėms klasėms ir valstybėms atsiranda tikėjimas į aukštesnes ir žemesnes antgamtines jėgas, vietoj bendrų gimininės bendruomenės protėvių kulto įsigali vadų protėvių kultas. RELIGIJOS ISTORINĖS FORMOS. Kn.: Religijotyros įvadas. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1981, p. 70-86. Nagrinėjama religijos istorinių formų chronologinė seka. Nurodomi šio klausimo sprendi­ mo keblumai: nėra tiesioginių duomenų apie pirmykščių genčių ikiistorinio periodo kultūrą bei skirtingai suprantama religijos esmė. Pritardamas S. Tokarevo nuomonei autorius skiria šias ankstyvosios gimininės visuomenės religijos formas: animizmą, animatizmą, magiją, totemizmą, fetišizmą, protėvių, verslo ir kt. kultus. Aptariamos totemizmo sampratos religijų istorijos tyrimuose. SO CIALINIS ŽMOGAUS AK TYV U M AS IK IK LASIN ĖJE VISUOM ENĖJE. Problemos, 1981, nr. z8, p. 5-16. Kritikuojami kraštutiniai požiūriai, kurie arba pripažįsta ikiklasinės visuomenės nariui neri­ botą laisvę, arba neigia mažiausią galimybę žmogaus individualybei toje visuomenėje reikštis. Teigiama, kad civilizuotos visuomenės žmogaus charakteristiką yra neteisinga taikyti gimi­ ninės bendruomenės žmogui. Pripažįstant, kad tikrasis istorijos subjektas yra visuomenė, negalima ignoruoti asmenybių vaidmens ikiklasinės visuomenės raidoje, santykinio žmogaus savarankiškumo, iniciatyvos, tradicijų kitimo. SOCIALINĖ IR KULTŪRINĖ ANTROPOLOGIJA: Pagrindinių krypčių ir metodų apžval­ ga. - V., „Mintis“, 1984. - 199 p. D a l y s : Įvadas, 7-24; I. Šiuolaikinės socialinės ir kultūrinės antropologijos ištakos, 25-69; II. Anglų socialinė antropologija, 70-101; III. JAV kultūrinė antropologija, 102-180; Pabaiga, 181-186. Knygoje pateikiama anglų socialinės ir JA V kultūrinės antropologijos kai kurių reikšmin­ giausių krypčių tyrimo metodų ir problemų apžvalga. Teigiama, kad abi antropologijos kryp­ tys savo tyrimo objektu laiko primityvias, rašto neturinčias arba ikiindustrines visuomenes. Pristatomos socialinės ir kultūrinės antropologijos ištakos (evoliucionizmas, difuzionizmas, E. Durkheimo sociologija). Aptariama etnografijos reikšmė gimininės bendruomenės tyri­ mui, socialinės ir kultūrinės antropologijos objektas ir jų metodologiniai pagrindai. Socia­ linė antropologija laikoma sociologijos šaka. Aptariami bendriausi anglų socialinės antro­ pologijos bruožai. Jos sinchroninis tyrimo metodas paaiškino socialinę struktūrą, socialinių institutų funkcijas, kultūrą, kaip integruotą sistemą, ir rėmėsi prielaida, kad esama tam tikrų

90

funkcinių dėsnių, būdingų visoms visuomenėms ir kultūroms. Toks funkcinis determiniz­ mas vedė į absoliutų reliatyvizmą ir sąlygojo būtinybę papildyti šį metodą diachroniniu, atskleisti socialinės struktūros kitimo priežastis. Nurodoma, kad anglų struktūralizmas pirmenybę teikė socialinei organizacijai, o ne kultūrai, pabrėžė pagrindines intelekto struk­ tūras, t. y. formą, o ne turinį. Analizuojamas JA V kultūrinėje antropologijoje vyraujantis kultūrinis reliatyvizmas, pagrįstas kultūrų pliuralizmo principu. Pristatomas kultūrinis ma­ terializmas, kurio atstovai į kultūrinę antropologiją grąžino kultūros evoliucijos principą, taip pat L. White’o kultūrologija, kurios tikslas yra nustatyti bendruosius kultūros raidos dėsningumus ir kuri labiausiai artima materialistinei visuomenės sampratai. Gvildenama marksizmo įtaka nagrinėjamoms antropologijos kryptims. TOTEMIZMAS. Problemos, 1986, nr. 34, p. 58-69. Analizuojama totemizmo kilmė, prasmė ir socialinis vaidmuo. Jis apibrėžiamas kaip tikėjimas į antgamtinę giminystę tarp žmonių grupių (giminių) ir materialių daiktų rūšių, daugiausia gyvulių ir augalų. Supažindinama su termino „totemas“ kilme. Totemizmas neegzistuoja kaip atskira pasaulėžiūra, o yra sudėtingesnės mitologinės pasaulėžiūros dalis, neatskiriama nuo animizmo, magijos, protėvių kulto ir pan. NUO SUMANIOJO IKI PROTINGOJO ŽMOGAUS. Mokslas ir technika, 1986, nr. 4, p. 30-31. Supažindinama su žmogaus kilmės ir raidos tyrimais. PIRM YKŠTIS ŽM OGUS: T R A D IC IN Ė IR DABARTINĖ INTERPRETACIJA. Problemos, 1989, nr. 41, p. 16-z6. Antropologijos straipsnyje lyginant tradicinę ir šiuolaikinę pirmykščio žmogaus interpre­ taciją parodoma, kaip ją paveikė naujausi archeologiniai ir paleantropologiniai atradimai. Skiriamos ir apibūdinamos žmogaus evoliucijos morfologinės stadijos. Teigiama, kad nean­ dertaliečiai turėjo pakankamai išsivysčiusią sąmonę, kad galėtų perimti ir perduoti kitiems individualią patirtį, išsaugoti ją atmintyje. Neandertaliečių kolektyvams būdingi ne biolo­ giniai, o socialiniai ryšiai, jie turėjo visus esminius pirmykštės bendruomenės formacijos bruožus: bendrą gamybos priemonių nuosavybę, kolektyvinį darbą ir kolektyvinį vartojimą, darbo pasidalijimą tarp lyčių ir amžiaus grupių, kraujo giminystės ryšius. Šioje epochoje pasirodo pirmieji besirandančios meninės veiklos, estetinės sąmonės liudijimai. PIRM YKŠČIO ŽMOGAUS PROTAS. Mokslas ir technika, 1989, nr. 3, p. 18-30. Nagrinėjamas darbinės veiklos vaidmuo sąmonės ir kalbos formavimuisi. Teigiama, kad dar­ bas sąlygojo socialinių santykių formavimąsi, kolektyvinės patirties įsisąmoninimą, veiklą darė vis tikslingesnę. Sąmonės genezėje ir jos struktūroje išskiriama empirinė patirtis, jos apibendrinimas ir abstraktus mąstymas.

G E N Z E L IS Bronislovas, gimė 1934 oz 16 Aukštadvaryje (Trakų raj.), filosofijos istori­ kas, visuomenės veikėjas. Filosofijos mokslų daktaras (1973; filosofijos mokslų kandidatas 1964). Kovo 11 Akto signataras. 1959 baigė filosofiją Maskvos M. Lomonosovo uniyersitete, dėstė SPI. Nuo 1964 dėstė V U ; profesorius (1976). Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (1988), 1988-1990 Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1989-1990 SSRS liaudies deputatas ir

91

SSRS Aukščiausiosios Tarybos narys. L K P atskyrimo nuo SSK P Koordinacinės tarybos. pirmininkas (1989). Tyrinėjo Lietuvos filosofijos ir kultūros istoriją, jos Sąveiką su kaimy­ ninių tautų kultūromis. APIE BURŽUAZINĮ ATEIZMĄ. Mokslas ir gyvenimas, 1961, nr. 3, p. 33-34. Atsakant į skaitytojų klausimą buržuazinis ateizmas apibūdinamas kaip siekis panaikinti religiją skleidžiant mokslo žinias, bet nepanaikinant kapitalizmo. Jam priešpriešinamas mokslinis (t. y. marksistinis) ateizmas, kuris visišką religijos įveiką regi komunistinės san­ tvarkos sukūrime. Pristatomos žymaus buržuazinio ateisto J. Šliūpo idėjos, nurodomi jų prieštaravimai. ATEISTŲ KLUBAS. Mokslas ir gyvenimas, 1961, nr. 9, p. 35. Apžvelgiama ŠPI ateistų klubo, vienijančio 120 narių, veikla, plačiau dėstoma apie jo meno saviveiklos programą, sudarytą iš ateistinių miniatiūrų, intermedijų, gastroles po kolūkius ir tarybinius ūkius. VISUOMENINĖS-FILOSOFINĖS MINTIES RAIDA LIETUVOJE X IX A. AN TRO JO JE PUSĖJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Ma­ cevičius. - V., Istorijos institutas, 1964. - 262 p. VUB Rs F76-543 D a l y s : Įvadas, 3-18; I. Visuomeninė-filosofinė mintis intensyvaus baudžiavinių santykių irimo ir valstiečių judėjimo laikotarpiu (XIX a. šeštajame-aštuntajame dešimtmečiuose), 19-113; II. Vi­ suomeninė-filosofinė mintis Lietuvoje kapitalistinių santykių tolimesnio vystymosi, nacionalinio bei darbininkų revoliucinio judėjimo laikotarpiu (XIX a. devintajame-dešimtajame dešimtme­ čiuose), 114-229; Išvados, 230-236. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje parodoma socialinių, politinių, istorinių ir istorioso­ finių, estetinių idėjų raida nuo 1863 iki 1905, jų ryšys ir reikšmė. Tiriamos 1863 sukilimo vei­ kėjų pažiūrų idėjinės ištakos. Disertacijos turinys paskelbtas vėlesniuose straipsniuose, išplė­ totas antroje (daktaro) disertacijoje ir monografijoje Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (X IX a.). 1863-1864 M ETŲ SUKILIM O LIETUVO JE VEIKĖJŲ PASAULĖŽIŪROS KLAUSIMU. Filosofija, 1964, t. IV, p. 113-130. Lietuvos socialinės politinės minties istorijos tyrime pabrėžiamas sukilimo veikėjų ideolo­ gijos nevienalytiškumas. Jie skirstomi į revoliucinius demokratus (K. Kalinauskas, Z. Sie­ rakauskas, A. Mackevičius), atstovavusius revoliucingiausioms valstiečių masėms, bei begimstančios kaimo buožijos atstovus (M. Akelaitis ir kt.) iš vienos pusės, ir feodalinius sulenkėjusius dvarininkus (J. Geištoras ir kt.) iš kitos. Revoliuciniai demokratai filosofinė­ mis pažiūromis nebuvo nuoseklūs materialistai, jie svyravo tarp idealizmo ir materializmo. Sociologinės pažiūros artimos N. Cernyševskio ir A. Gerceno valstietiškajam socializmui. Sukilimo veikėjų pasaulėžiūra daugeliu aspektų buvo artima švietėjiškai ideologijai, tačiau jie jau išėjo už jos ribų. LAISVĖS IDĖJOMS NĖRA SIENŲ. Pergalė, 1964, nr. 3, p. 118-127. Supažindinama su T. Ševčenkos gyvenimu ir veikla Vilniuje, vėlesne visuomenine veikla, pristatoma jo poezija. BA ŽN YČIA K EIČ IA SAVO VEIDĄ. - V , „Mintis“, 1964. - 32 p.

92

D

: Prieš savo norą, 4-10; Katalikų dvasininkija ir fašizmas, 10-15; Žodžiai ir tikrovė, 15-18; Keičiasi tik išorė, 18-23; Nauji laikai - naujos šventės, 24-28; Dvasininkai ir jaunimas, 28-21. A L Y S

Religijos kritikos brošiūroje marksistiškai aiškinamas religinės ideologijos atsiradimas ir raida, jie siejami su ekonominio gyvenimo sąlygomis. Teigiama, kad kiekviena religinė ide­ ologija yra susijusi su išnaudotojų klasėmis ir gina jų interesus. Dėstoma apie krikščionybės atsiradimą ir plitimą, pabrėžiama, kad viduramžiais Bažnyčia gynė feodalus. Teigiama, kad Vokietijos ir kitų šalių katalikų partijos sveikino A. Hitlerio atėjimą į valdžią. Aptariami tuometinės Bažnyčios bandymai atsinaujinti. KADA ATSIRADO RELIGIJA. - V., „Mintis“, 1965. - 32 p. Lenkų k.: KIEDY POWSTALA RELIGIA. - Wydawnictwo „Mintis“, 1966. - 34 p. D

A L Y S : Ar įgimtas religinis jausmas? 5-13; Kodėl žmogus tapo religingas? 13-25; Kas yra dievas? 25-29.

Religijos kritikos brošiūroje marksistiškai aiškinama religijos kilmė ir raida, religinio jausmo, religingumo ir Dievo sąvokos. Religija atsiradusi žmogui ėmus abstrakčiai mąstyti, o kuo ekonomiškai silpnesnė tauta, tuo ji daugiau turėjo dievų. Įrodinėjama, kad religinis jausmas nėra įgimtas, o išugdomas. KAS TAI YRA VISUOMENINIS PROGRESAS (Medžiaga lektoriui). - V , Lietuvos TSR „Ži­ nijos“ draugija, 1967. - 13 p. Teigiama, kad kalbos apie komunizmą yra tuščios, jei negebama paaiškinti jo istorinio neiš­ vengiamumo. Tam tikslui brošiūroje svarstoma visuomeninės pažangos samprata. Apibrė­ žiamos sąvokos „visuomenė“, „pažanga“, nurodomi materialistinio ir idealistinio pažangos supratimo skirtumai, pateikiamas marksistinis gamybinių jėgų raida pagrįstos pažangos trak­ tavimas. Supažindinama su žmogaus, kaip pažangos nešėjo, samprata, su pažangos elemen­ tais ir istorinio dėsningumo sąvoka. Aptariamos penkios visuomeninės formacijos. Pažanga galiausiai apibūdinama kaip nepabaigiamas judėjimas į tobulybę. ESTETIKOS PROBLEMOS „AUŠROJE“ IR „VARPE“. Filosofija, 1967, t. VII, p. 179-190. Nušviečiama idėjų kova Lietuvos estetikoje X IX a. pabaigoje, parodoma, kaip į lietuvių literatūrą buvo įvedamos estetikos sąvokos. Teigiama, kad šie leidiniai iš esmės tik supa­ žindindavo skaitytojus su Rusijoje ir Vakarų Europoje paplitusiomis estetinėmis idėjomis, publicistika buvusi eklektiška. Plačiai diskutuota apie meno ir tikrovės santykį, meno ir meninės kūrybos prigimtį bei paskirtį, meno ir mokslo santykį bei kilmę. Vieni grožį laikė objektyvios tikrovės subjektyviu atvaizdu (J. Adomaitis, V. Kudirka, J. Šliūpas), kitiems grožis - antgamtinis reiškinys, dėl to meno tikslas - ne atvaizduoti gyvenimiškas kolizijas, o kurti jas (J. Zauerveinas). LIETUVOS X IX A. VISUOM ENINĖS-FILOSOFINĖS M INTIES RAIDOS PROBLEM A ŠIU O LAIKIN ĖJE LENKŲ ISTO RIO GRAFIJO JE. Problemos, 1968, nr. 1, p. 124-130. Autoriaus duomenimis, X IX a. Lietuvos visuomeninei filosofinei minčiai ir nacionaliniam judėjimui nagrinėti 1954-1966 m. Lenkijoje skirta 18 monografijų, 33 moksliniai straipsniai ir 10 Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų darbų publikacijų. Tiriama, kokie buvo lietuvių ir lenkų santykiai X IX a., kodėl vėliau kilo nesantaika tarp tautų, kas paskatino augti lietuvių

93

nacionalinį judėjimą, koks Lietuvos kultūros santykis su kitų Europos šalių kultūra* kokią žalą lietuvių kultūrai padarė carizmo represijos. ■ "• DĖL PRAEITIES IDEALIZAVIM O X IX A. PRADŽIOS LIETUVOJE. Problemos, 1968, nr. z, p. 77-85. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad X IX a. Lietuvos socialinėje, istorinė­ je ir grožinėje literatūroje buvo ryškios lietuvių tautos praeities idealizavimo tendencijos. Romantikai domėjosi liaudies papročiais, jos poezija, nacionaliniu charakteriu ir visa tai išaukštino, romantizmas pradėjo vyrauti ir Lietuvos istoriografijoje. Praeities idealizavimas reiškė siekį išsivaduoti iš nacionalinės ir socialinės priespaudos. X IX a. pradžioje kilusio nacionalinio atgimimo teoretikai laikė savo pareiga saugoti kraštą nuo demoralizuojančios svetimųjų įtakos. FAŠIZMAS, JO PRINCIPAI IR IDEOLOGIJA. Komjaunimo tiesa, 1968 rugpjūčio 31. Aiškinami fašizmo teoriniai ir filosofiniai pagrindai, nurodoma, kad jam įtakos turėjo socialdarvinizmas, F. Nietzsche’s, O. Spenglerio idėjos. Fašizmas skiriamas nuo nacizmo, supa­ žindinama su fašizmo ideologijos turiniu, nurodoma, kad jos metodologinis pagrindas yra iracionalizmas - reikalavimas tikėti tiesa be įrodymų. AN TO N IJAS GRAMŠIS IR PASAULĖŽIŪROS TYRIN ĖJIM O PRINCIPAI. Problemos, 1969, nr. 2(4), p. 89-94. Pristatomi italų filosofo A. Gramsci gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Jis rėmėsi K. Marxo, B. Croce’s ir kitų neohėgelininkų idėjomis, kritikavo vulgarųjį sociologizmą ir dogmatizmą, nagrinėjo kritikos metodą, pabrėžė kritikos pagrįstumą. LAIMINGA? Tarybinė moteris, 1970, nr. 4, p. n. Populiariai svarstoma apie laimę, ji laikoma siekiamu idealu, o ne tikrove. Nuolatiniai siekiai įvardijami gyvenimo esme. Kritikuojamas laimės suvulgarinimas, jos grindimas materialia gerove. KARLAS JASPERSAS. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 92-94. Trumpai pristatomi K. Jasperso gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Jo filosofinės sistemos pagrindinės kategorijos yra laisvė, istoriškumas ir komunikacija (ryšys) su kitais žmonėmis. Žmogaus egzistavimas apsuptas paslaptingų simbolių ir ženklų, kurių žmogus nepajėgiąs paaiškinti. ŠVIETĖJAI IR JŲ IDĖJOS LIETUVOJE (XIX A). - V , „Mintis“, 1972. - 208 p. Pagal knygą parengta disertacija: ŠVIEČIAMOSIOS IDĖJOS LIETUVOS FILOSOFINĖS M INTIES RAI­ DOJE. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - V , VU, 1973. - 356 p. VUB Rs F76-1835 D a l y s : Pratarmė, 3-4; I. Švietėjiško sąjūdžio specifika Lietuvoje, 5-16; II. Švietėjiškos koncep­ cijos senajame Vilniaus universitete, 17-28; III. X IX amžiaus pradžios švietėjai, 29-79; IV. X IX amžiaus vidurio švietėjai, 80-124; V. X IX amžiaus pabaigos švietėjų tendencijos, 125-185. Lietuvos filosofijos istorijos monografijoje nagrinėjamos svarbiausios švietėjiškojo judėjimo Lietuvoje tendencijos, X IX a. vykusių socialinių procesų ideologinė išraiška. Remiamasi istorizmo principais su kai kuriais marksizmo elementais (pvz., partiškumo principo frag­

94

mentiškas taikymas). Nurodoma, kad švietėjiškos idėjos iš pradžių buvo antifeodalinio, o vėliau antiklerikalinio ir ateistinio pobūdžio. Lietuvos Švietimo epochoje persipynė lietu­ viškoji ir lenkiškoji tendencijos. Lenkiškojo Švietimo specifiniu bruožu laikoma tai, kad jo atstovai propagavo lenkų kultūrą ir kalbą, Lietuvą tapatindami su Lenkija - šia prasme jis turėjo neigiamos įtakos. Lietuvių švietėjai rašė gimtąja kalba ir savo veiklą skyrė liaudžiai šviesti. Tyrinėjami lietuvių kultūriniai ryšiai su kitomis tautomis: Lietuvoje buvo žinomi J. G. Herderio, G. Lessingo, T. Granovskio, A. Gerceno, N. Cernyševskio darbai. Teigiama, kad lietuvių švietėjų veikla padėjo formuotis nacionalinei kultūrai. Apžvelgiamos švietėjų pagrindinės filosofinės koncepcijos, bandoma nustatyti, kokį vaidmenį švietimas atliko praktiniame lietuvių visuomenės gyvenime: kaip praeities veikėjai prisidėjo prie savo meto krašto kultūrinio gyvenimo bei vykusios idėjinės kovos, kaip jie reagavo į krašto problemas. Teigiama, kad Švietimas idėjiškai parengė 1863 sukilimą. Autoriaus manymu, Švietimo epo­ cha Lietuvoje užsitęsė iki X IX a. pabaigos: nagrinėjamos šio reiškinio priežastys, nurodomi Švietimo pakilimo ir atoslūgio laikotarpiai. Teigiama, kad X IX a. pabaigos lietuvių švietėjai laikėsi ateizmo ir materializmo nuostatų, daug dėmesio skyrė pažinimo teorijos klausimams ir sociologinėms problemoms. POZITYVISTIN ĖS IDĖJOS LIETUVOJE (XIX A.). Problemos, 1973, nr. 1(11), p. 63-69. Apžvelgiama pozityvistinės filosofijos sklaida Lietuvoje X IX amžiuje. Teigiama, kad nors čia ir nebūta nuoseklių pozityvizmo sekėjų, bet A. Comte’o, H. Spencerio, E. Renano, C. Leto­ urneau idėjos buvo panaudojamos kovoje prieš klerikalizmą, populiarinant evoliucionizmą. Pozityvistiniais principais grindžiama etika priešpriešinta žmogaus religinei koncepcijai. Po­ zityvizmo metodologija turėjo įtakos kai kuriems J. Šliūpo, J. Adomaičio, V. Dembskio ir kitų publicistų darbams. Ji padėjo įsitvirtinti Lietuvoje gamtos mokslų atradimais pagrįstai pasaulėjautai. G. FORSTERIO VEIKLA VILNIAUS UNIVERSITETE. Problemos, 1973, nr. 2(12), p. 50-59. Apžvelgiami X V III a. gamtininko G. Forsterio gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Vilniuje jis dėstė sensualizmo pagrindus, supažindino su šviečiamosios filosofijos idėjomis, tvarkė kelionės aplink pasaulį metu surinktą kolekciją. Žmogų G. Forsteris traktavo kaip gamtos dalį, mėgino parodyti žmogaus kūno sandaros, jo būdo priklausomybę nuo klimato. Apžvelgiama G. Forsterio ir I. Kanto diskusija apie pažinimo principus ir žmogaus kilmę. M ĄSTYTOJAS, ŠVIETĖJAS, ATEISTAS. Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. 1, p. 21-13. Nusakomos prancūzų materialisto P. Holbacho pagrindinės filosofinės idėjos. Jo nuomone, žmogus iš prigimties nėra geras ar blogas, tokiu jį padaro visuomenė. Apžvelgiamas P. Hol­ bacho idėjų plitimas Lietuvoje: jos buvo žinomos jau X V III a. pabaigoje, tačiau didžiausio dėmesio sulaukė X IX a. pabaigoje. V. Dembskis, P. Mikolainis, J. Šliūpas savo antiklerikaliniuose ir ateistiniuose straipsniuose rėmėsi P. Holbachu, plėtojo panašią į jo materijos sampratą. I. KANTO FILOSOFIJA IR LIETUVA. Mokslas ir gyvenimas, 1974, nr. 4, p. 12-14. Nagrinėjamas I. Kanto poveikis lietuvių kultūrai. Nurodoma, kad I. Kantas artimai bend­ ravo su K. Milkumi, jo leidžiamam žodynui parašė pratarmę ir išdėstė savo požiūrį į lietu­ vius, jų kultūrą, pasmerkė germanizaciją. Teigiama, kad I. Kanto požiūris į lietuvius padėjo

95

jiems apginti ir išlaikyti savo savitumą. Aptariama jo filosofijos recepcija VU, jos šalininkų ir oponentų polemika, dėmesys filosofo gamtamokslinėms ir socialinėms idėjoms X IX a. pabaigoje. P. LAFARGAS IR JO EPOCHA. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 125-131. Chronologiškai supažindinama su pagrindiniais prancūzų marksisto (K. Marxo žento) P. Lafargue’o kūriniais. Teigiama, kad jis propagavo ir toliau plėtojo K. Marx;o idėjas, teo­ riškai sprendė tas problemas, kurios iškilo darbininkų judėjimui. Remdamasis istoriniu ma­ terializmu suformulavo ideologijų tyrimo metodologinius principus, kritikavo bandymus papildyti marksizmą neokantizmo teiginiais. A. LABRIOLA - MARKSIZMO TEORETIKAS. Ten pat, p. 147-151.

Pristatoma italų marksisto A. Labriolos kūrybinė evoliucija ir filosofijos idėjos. Nurodo­ ma, kad iš pradžių jam įtakos turėjo I. Kanto, G. Hėgelio, J. H. Herbarto filosofija. Jis daugiausia analizavo istorinius procesus, įrodinėjo, kad socializmas esąs neišvengiamas ir dėsningas reiškinys, nors ir tolimos ateities perspektyva, pasiekiama ilgalaikiu marksizmo idėjų propagavimu ir parlamentine kova. Visuomenės pažangą lemia gamybos išsivystymas. Jis kritikavo vulgarųjį sociologizavimą, atskleidė socialinių reiškinių sudėtingumą, kovojo prieš dogmatizmą. V. DŽEIMSO PRAGMATIZMAS. Ten pat, p. 163-169. Pristatoma W. Jameso filosofija, kuri apibūdinama kaip subjektyvusis idealizmas, kurio tiks­ las - išspręsti mokslo ir religijos prieštaravimus, išaiškinti tiesos prigimtį. Šios filosofijos cen­ tre yra sąmonės koncepcija, kuri apibrėžiama kaip nediferencijuotas betarpiškų pojūčių ir įspūdžių srautas, atsirandąs dėl nepertraukiamų nervinių dirginimų. Instinktai suformuoja žmogaus įpročius, kurie lemia ne tik individo elgesį, bet ir atitinkamai nukreipia visuome­ ninį gyvenimą. E. KASIRERIS - NEO KANTIZM O ATSTOVAS. Ten pat, p. 235-241. Aptariamos vokiečių filosofo neokantininko E. Cassirerio pažiūros. Teigiama, kad jo filoso­ fijos tikslas - išaiškinti pažinimo struktūrą ir jos santykį su tikrove. Žmogus nepajėgus tie­ siogiai tirti daiktus, jis tik organizuoja ir apibendrina savo patirtį, konstruoja savo simbolių pasaulį. Konstravimo instrumentai yra kalba, religija, menas, mokslas. E. Cassireris taip pat gvildeno kultūros filosofijos problemas, nustatinėjo kultūros tyrimo principus bei metodus, atkreipė dėmesį į mitus. A. GRAMŠIS IR PASAULĖŽIŪROS TYRINĖJIM O PRINCIPAI. Ten pat, p. 339-344. Pristatomos italų materialisto ir marksisto A. Gramsci filosofijos svarbiausios idėjos. Jis domėjosi filosofijos, kultūros, istorijos, sociologijos, politikos ir literatūros klausimais, įro­ dinėjo darbo liaudies ir inteligentijos glaudžius ryšius, kovojo prieš buržuazinę ideologiją, oportunizmą darbininkų judėjime. Pasaulėžiūrą A. Gramsci tyrinėjo italų visuomenės są­ monės plotmėje. ŠVIETIMO FILOSOFIJOS PRADININKAS LIETUVOJE. Mokslas ir gyvenimas, 1975, nr. 6, p. 38-40.

96

Aptariamos K. Narbuto (1738-1807) filosofinės pažiūros. Supažindinama su jo veikalu L o­ gika, arba Mąstymo ir išminties mokslas (1769). Jame pateikiami filosofijos objekto ir dis­ ciplinų apibrėžimai, trumpai apžvelgiama filosofijos istorija, nagrinėjamas logikos objektas, skiriama prigimtinė ir teorinė logika. Pristatomos K. Narbuto pažiūros į gamtos pažinimą, apibūdinama jo „elektrinės materijos“ sąvoka. ŠVIETIMO EPOCHOS DOKUMENTAS. Mokslas ir gyvenimas, 1976, nr. 3, p. 31—32. Aptariamas K. Lukauskio Pamokslų (1797) rankraštis. Jame propaguojamos Apšvietos socia­ lines idėjas, visuomenės sutarties koncepciją, aiškina įstatymus, jų kilmę ir rūšis, svarsto apie Lietuvos baudžiauninkų santykius su ponais. Aptariamos K. Lukauskio etinės pažiūros: jis rėmėsi vadinamosios sveiko proto filosofijos principais, moralines normas skirstė j kylančias iš žmogaus esmės ir iš išorinių aplinkybių. A. DAUGIRDAS - ŠVIETIMO FILOSOFIJOS TEORETIKAS. Mokslas ir gyvenimas, 1977, nr. 5, p. 16-17. Supažindinama su A. Daugirdo paskaitomis ir filosofinėmis pažiūromis, aptariamas to meto intelektinis kontekstas. Plačiau dėstomos A. Daugirdo logikos (pažinimo teorijos) idėjos, nurodoma, kad jis buvo sensualistas, supažindinama su jo plėtota I. Kanto idėjų kritika. PIRMOSIOS GRAIKŲ FILOSOFINĖS MOKYKLOS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. Sud. B. Genzelis. - V , „Mintis“, 1977, p. 13-14. Pristatomas graikų filosofijos klostymasis, jis siejamas su visos senovės graikų kultūros augi­ mu. Skiriamos dvi ankstyvosios filosofijos mokyklos - jonėnų ir italikų, pirmoji apibūdina­ ma kaip nagrinėjusi empirinius faktus, pasaulio sandarą, antroji - mąstymo procesą. Prista­ tomos pirmųjų graikų filosofų (Talio, Anaksimandro, Anaksimeno, Herakleito, Pitagoro, Ksenofano, Parmenido, Zenono Elėjiečio) pažiūros. M ATERIALISTINĖS FILOSOFIJOS FORMAVIMASIS. Ten pat, p. 59-68. Supažindinama su Anaksagoro, Empedoklio ir Demokrito filosofijos svarbiausiais bruožais, kuriuos autorius sieja su materialistine filosofija. Pristatomos Anaksagoro homeomerija, dievų samprata, Empedoklio keturių elementų, gyvybės atsiradimo teorijos, Demokrito atomistinė koncepcija, pažinimo proceso, socialinių reiškinių (valstybės funkcijų, piliečių pareigų) aiškinimai. Aptariamas graikų filosofijos santykis su religija. SOKRATO MORALĖS FILOSOFIJA. Ten pat, p. 135-140. Supažindinama su Sokrato filosofinėmis idėjomis. Apžvelgiamas gyvenamojo meto Atėnų socialinis, politinis ir kultūrinis kontekstas. Aptariama Sokrato plėtota Atėnų valdymo or­ ganų kritika, dėstoma jo įstatymų samprata, žmogaus elgesio motyvų analizė, nurodoma skepticizmo įtaka, konstatuojamas tam tikras Sokrato ir sofistų pažiūrų giminingumas. Dės­ toma apie Sokrato teismo procesą. KARALIŲ NEPARKLUPDYTAS. Mokslas ir gyvenimas, 1978, nr. 2, p. 19-20. Pristatomi Tomo Moro gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai, minimi jo ryšiai su žymiais epochos asmenimis. Aptariamos svarbiausiame veikale Utopija išsakytos idėjos: gyvenamojo meto visuomenės kritika, idealios valstybės modelis, religinė tolerancija. Autorius netiksliai pažymi, kad T. Morui „buvo svetimas krikščionybės propaguojamas gyvenimo būdas“ (juk 1935 jis buvo paskelbtas katalikų šventuoju).

97

PAAUKOTAS GYVENIMAS. Mokslas ir gyvenimas, 1978, nr. 7, p. 16-17. Pristatomi N. Cernyševskio gyvenimo ir kūrybinės veiklos svarbiausi bruožai, plačiau api­ būdinamos jo visuomeninės pažiūros, visuomenės raidos dėsningumų apmąstymai, jd bran­ dinta visų Rusijos imperijos tautų sukilimo idėja. ŠVIETĖJIŠKOS KONCEPCIJOS LIETUVOJE. Kn.: Lietuviųfilosofijos istorijos bruožai. Parengė R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1978, p. 115-130. Aptariami švietėjiško sąjūdžio (jis, autoriaus nuomone, truko iki X IX a. pab.) raidos etapai. Pirmoji jo banga (broliai J. ir A. Sniadeckiai, K. Narbutas, A. Daugirdas ir kt.) neturėjo nacionalinio atspalvio. Stiprėjusi lenkų kultūros įtaka buvo akstinas lietuviškajam švietėjiš­ kajam sąjūdžiui (S. Daukantas, D. Poška ir kt.) rastis. X IX a. pab. kilusi nauja švietėjiško sąjūdžio banga susijusi su nacionaliniu išsivadavimu, jai būdinga materialistinė, ateistinė ir antiklerikalinė pasaulėžiūra. MARKSISTINĖS FILOSOFINĖS M INTIES IŠTAKOS IR PRADMENYS LIETUVOJE. Ten pat, p. 131-144. Apžvelgiami J. Lelevelio ir V. Vrublevskio ryšiai su K. Marxu ir F. Engelsu, dėl kurių ats­ kiros marksizmo idėjos prasiskverbė į lietuvių ir lenkų emigrantų organizacijas. Šių idėjų propaganda aiškinama tuo, kad marksizmo pradininkų atliktas socialinės ekonominės pa­ dėties Lietuvoje ir Lenkijoje vertinimas sudomino šių kraštų tautinio atgimimo ideologus. Po 1905 Lietuvoje formavosi savarankiška marksistinė mintis, marksizmas tapo darbininkų klasės ideologija. BURŽUAZINĖS FILOSOFIJOS SUSIFORMAVIMAS IR RAIDA LIETUVOJE. Ten pat, p. 145 - 197-

Aptariamos X IX a. pab. - X X a. pradžios filosofinės idėjos Lietuvoje. Teigiama, kad plito pozityvizmas, vulgarusis materializmas, kuriais remiantis buvo kritikuojama religija, įtvir­ tinama mokslinė pasaulėžiūra. Pristatoma Vydūno filosofinė sistema. Apžvelgiamas profe­ sionaliosios filosofijos klostymasis įsteigus Kauno universitetą, pažymima, kad joje vyravo neotomizmas ir neoscholastika. Nurodoma rusų idealistinės filosofijos, krikščioniškojo eg­ zistencializmo įtaka, aptariamos nereliginės filosofinės koncepcijos. ŽANAS ŽAKAS RUSO IR JO SO CIALINĖ KONCEPCIJA. Kn.: Ž. Ž. Ruso. Rinktiniai raš­ tai. - V., „Mintis“, 1979, p. 5-15. Įvadiniame straipsnyje pristatomi J.-J. Rousseau gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Svarbiausiomis mąstytojo tirtomis problemomis laikomi įvairiapusiai žmogaus prigimties, socialinės nelygybės klausimai. Supažindinama su visuomenės sutarties teorija, dėstomas valstybės kilmės aiškinimas, valdovų ir valdinių santykių principai, geografinės aplinkos koncepcija. ATGIMIMO IDĖJOS LIETUVOJE. Mokslas ir gyvenimas, 1979, nr. 10, p. 30-31. Aptariamas Renesanso epochos idėjų ir pasaulėžiūros plitimas Lietuvoje: šios idėjos paveikė Lietuvos architektūrą, raštijos gausėjimą, kultūros vertybių plitimą, sukėlė reformacijos sąjū­ dį. Apžvelgiama E. Vitelijaus, M. Husoviano, A. Kulviečio, A. Vijūko-Kojelavičiaus ir kitų kūrybinė ir visuomeninė veikla, įtaka krašto politiniam ir kultūriniam gyvenimui.

98

IBN SINOS KŪRYBINIS IMPULSAS. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 8, p. 10-11. Supažindinama su X - X II a. arabų-persų kultūros svarbiausiais bruožais, aptariamas jos at­ stovo Ibn Sinos gyvenimas ir kūrybinė veikla. Apžvelgiamos jo socialinės idėjos, požiūris j feodalinę visuomenę. Svarbiausia Ibn Sinos tyrimų problema esąs žmogus. Aptariama jo plėtota universalijų koncepcija, siekis sujungti Platono ir Aristotelio filosofiją. ARABŲ FILOSOFIJA. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 2.00-2.07. Aptariamos svarbiausios arabų filosofijos kryptys ir mąstytojai, pirmąja jos forma laikoma VIII a. kilusi Europos scholastikai artima mutakalimų (diskutuotojų) filosofija. Supažindi­ nama su ai Farabio, Ibn Sinos, Ibn Rušdo ir ai Gazalio filosofinėmis sistemomis, parodomi jose glūdintys materializmo ir dialektikos elementai, aptariama dvejopos tiesos teorija, arabų mąstytojų įtaka žydų ir Vakarų Europos filosofijai. ANKSTYVOJO VIDURAM ŽIŲ HUM ANIZM O IDĖJOS. Ten pat, p. 480-485. Aptariamas humanizmo idėjų formavimasis. Supažindinama su Dantės, Viljamo Okamo, Marsilijaus Paduviečio, F. Petrarkos filosofinėmis, socialinėmis ir politinėmis pažiūromis. Jie nuo transcendencijos kontempliavimo atsigręžė į tikrovę ir svarstė realias gyvenimo pro­ blemas: siūlyta tobulinti visuomenės struktūrą, kad ši užtikrintų žmogaus laisvę, gilintasi j žmogaus vidinį pasaulį nauju, žemiškojo gyvenimo prasmės, aspektu. KULTŪRŲ SĄVEIKA IR PARIBIO KULTŪROS. Kn.: Laikas ir idėjos: Filosofijos istorijos ba­ ruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 88-106. Nagrinėjama įvairių tautų kultūrų sąveikos, kultūroje vykstantys integracijos ir diferencia­ cijos procesai. Teigiama, kad paribio kultūra - susiklosčiusių istorinių aplinkybių produk­ tas - būdinga ir Lietuvos kultūriniam palikimui. Apžvelgiama lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių kultūrinės sąveikos istorija. BAŽN YČIA IR RELIGINĖS FILOSOFIJOS PRINCIPŲ EVOLIUCIJA. Kn.: Pasaulis, visuo­ menė, žmogus: Mokslinio pasaulėvaizdžio bruožai. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1980, p. 146-156. Marksistiškai analizuojant krikščioniškąją filosofiją siekiama atskleisti religinės filosofijos esmę. Teigiama, kad šiai filosofijai svetimas istoriškumo principas, ji grindžiama teologine tradicija, neišvengia konfrontacijų su teologijos dogmomis. Religinė filosofija dažniausiai remiasi deduktyviu samprotavimu, objektyviuoju idealizmu. Glaustai pristatoma krikščio­ nybės istorija. KULTŪRINĖS VERTYBĖS IR TRAD ICIJA. Kultūros barai, 1981, nr. 7, p. 30-32. Nagrinėjamas kultūrinių vertybių subjektyvus suvokimas, jo psichologiniai ir sociologiniai aspektai. Aptariamos antivertybės, politinės socialinės konjunktūros įtaka vertybių forma­ vimuisi. Kultūrinės vertybės laikomos tradicijos pagrindu. Svarstoma apie tautos sąmonę, jos kultūrą, kūrėjo ryšį su tauta, pristatomos Lietuvos kultūros istorijos netirtos problemos. APSISPRENDIMAS IR FILOSOFIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 2, p. 36. Kalbant apie profesijos pasirinkimą supažindinama su filosofo profesija, svarbiausiais filo­ sofijos bruožais, problematika, disciplinomis. Kalbama apie autoriaus asmeninį patyrimą renkantis specialybę ir studijuojant filosofiją Maskvos universitete.

99

AVESTA. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. n, p. 12-13. Supažindinama su senovės persų literatūriniu paminklu - Avesta („pagrindiniu tekstu“). Ap­ tariamos jo susiformavimo aplinkybės, struktūra ir idėjos. Skiriami trys klodai: senieji mitai ir ikizaratustrinė poezija, Zaratustros sukurtos gatos (giesmės) ir Jaunesnioji Avesta. Jos pa­ saulėžiūra apibūdinama kaip dualistinė. Aptariama Avestos įtaka Europos kultūrai. TABU IR VISUOMENĖS IN TELEKTUALINIS LYGIS. Mokslas ir gyvenimas, 1982, nr. 7, p. 25-26. Svarstoma apie visuomeninių draudimų sistemą - tabu. Tabu apibrėžiama kaip pirmieji nor­ matyviniai aktai, žmogaus intelektualėjimas, jo, kaip biologinės būtybės, virtimas socialine. Skiriamos trys tabu sistemos raidos fazės: už nesilaikymą baudžiama (pirmykštė visuomenė); pažeidėjai morališkai pasmerkiami; į tabu pažeidimą nereaguojama. Tabu veikimas buvo pagrįstas tikėjimu. Klasinėje visuomenėje tabu recidyvų esama religijoje, politikoje, elgesio normose. K. JASPERSAS IR „RIBINĖS SITUACIJO S“ KONCEPCIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1983, nr. 2, p. 22-23. Supažindinama su K. Jasperso biografija ir esminėmis filosofijos idėjomis. Jo filosofiją au­ torius vadina krikščioniškuoju egzistencializmu, o jos branduoliu įvardija ribines situacijas, kuriose pasireiškia tai, kas besąlygiška, neišvengiama (liga, kaltė, mirtis ir kt.), žmogaus būties trapumas, baigtinumas. Aptariama filosofijos reikšmė žmogaus egzistencijai, filosofijos ir mokslo skirtumai. LIETUVIŲ SAVIMONĖ XVIII A. PABAIGOJE. Kn.: Būtis ir laikas: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1983, p. 73-97. Apibrėžiama individo ir kolektyvo savimonė, apžvelgiami valstybinių organizmų santykių su tautomis tipai, daugiataučių valstybių formos. Nagrinėjami X V III a. pab. lietuvių savimonės bruožai, nurodomos nepalankios politinės aplinkybės. Pažymima, kad šiuo laikotarpiu jau egzistavo visi lietuvių tautinės sąmonės požymiai, tik kaimyninės tautos atkakliai vengė juos pripažinti. LIETUVIŲ IR IN DŲ KULTŪRINIŲ SĄSAJŲ BEIEŠKANT. Mokslas ir gyvenimas, 1984, nr. 2, p. 24-25. Aptariamas domėjimasis indų kultūra X IX a. pab. - X X a. pr. Lietuvoje. Supažindinama su indų filosofinių religinių sistemų svarbiausiais bruožais. Lietuvių domėjimąsi Indija autorius sieja su tautos kilmės paieškomis, nepasitenkinimu krikščionybe. Apžvelgiami I. Kraševskio, S. Daukanto lietuvių ir indų tautų sąveikų apmąstymai, indiškieji motyvai Vydūno filosofijo­ je ir pasaulėžiūroje, N. Vėliaus ir A. J. Greimo tyrimai. Pažymimas Indijos kultūros veikėjų domėjimasis Lietuva. LIKIMO KELIAI. Mokslas ir gyvenimas, 1984, nr. 5, p. 14-15. Supažindinama su V. Sezemano biografijos ir kūrybinės veiklos svarbiausiais faktais. Pirmą kartą sovietmečiu viešai (nors ir netiesiogiai) paminimas V. Sezemano areštas ir tremtis pokariu: teigiama, kad jis buvo apšauktas „idealistu“ ir tai jam „brangiai kainavo“. Kaltę dėl tremties autorius suverčia „operatyvinės veiklos klaidoms“. Aptariama V. Sezemano veikla

100

VU: jo vadovavimas aspirantams, estetikos seminaras, pritraukęs gausybę įvairių klausytojų. Apžvelgiami V. Sezemano filosofijos tyrimai sovietinėje Lietuvoje. КАН Т И ЛИ ТО ВСКАЯ КУЛЬТУРА [Kantas ir lietuvių kultūra]. Kn.: „Критика чистого разума“ Канта и современность. - Рига, „Зинатне“, 1984, с. 224-230. Supažindinama su lietuviškąja I. Kanto filosofijos recepcija, išskiriami ir apibūdinami trys jos raidos etapai: X V III a. pab. - X IX a. vid.; X IX a. pab. - X X a. pr.; sovietinis laikotarpis. Atskleidžiamos ankstyvuoju laikotarpiu vykusios I. Kanto šalininkų (J. Abichtas) ir prieši­ ninkų (J. Sniadeckis) kontroversijos. Aptariamas I. Kanto požiūris j lietuvių tautą ir kultūrą, nurodomi jo asmeniniai ryšiai su lietuvių kultūros veikėjais. Minimi pirmieji bandymai versti Grynojo proto kritiką į lietuvių kalbą, taip pat sovietiniu laikotarpiu išversti I. Kanto veikalai. KULTŪROS TYRIM AS IR JO S MODELIAI. Problemos, 1984, nr. 32, p. 74-80. Nagrinėjama kultūros sąvoka, jos struktūra ir tyrimo galimybės. Kultūra laikoma žmogaus veiklos produktu. Skiriami trys nacionalinės kultūros sluoksniai: istorinis (tradicija), kitų tautų įtaka ir šiuolaikinis kūrybinis potencialas. Aptariami kultūros tyrimo metodai. Ana­ litinis metodas apdoroja empirinius faktus, pateikia konkrečios epochos, tautos portretą. Kultūros modeliai kuriami remiantis empiriniais faktais. Skiriama materialioji ir dvasinė kultūra. Kultūrologija skirstoma į bendrąją kultūros teoriją, kultūros sociologiją ir kultūros istoriją. ЛИТВА [Lietuva]. Kn.: H. Г. Чернышевский в общественной мысли народов СССР. - М., „Нау­ ка“, 1984, с. 178-186. Aptariami X IX a. rusų švietėjų ir socialistų asmeniniai ryšiai su Lietuvos veikėjais. Nuro­ doma, kad N. Cernyševskis ypač bendravo su Z. Sierakausku, pabrėžiamas jų filosofinių ir estetinių pažiūrų bendrumas. ETINĖS IDĖJOS LIETUVOJE XVIII A. AN TRO JE PUSĖJE. Kn.: Dorovė ir tradicijos: Etikos etiudai-8. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1984, p. 117-141. Aptariamos scholastinės moralės filosofijos apraiškos K. Bogušo, T. Bukotos ir kt. knygo­ se, taip pat šviečiamoji etika, išdėstyta J. Stroinowskio, G. Forsterio darbuose, apžvelgiami kantizmo idėjų atgarsiai Lietuvoje. Daroma išvada, kad X V III a. antroje pusėje Lietuvoje buvo žinomos pagrindinės etinės idėjos, o greta tradicinės krikščioniškosios etikos egzistavo nereliginė etika. HUMANIZMO IDĖJOS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1984, p. 19-34. Aptariama Renesanso epochos mąstytojų humanizmo samprata. Apibūdinami humanisti­ nių idėjų raidą lėmę socialiniai istoriniai veiksniai. Skiriami ankstyvojo ir vėlyvojo humaniz­ mo etapai. Pirmuoju etapu formavosi nauja žmogaus, jo gyvenimo tikslo samprata, antruoju humanistinės idėjos sparčiai plito, apimdamos visas žmogaus veiklos sritis. SOCIALINĖ FILOSOFIJA. Ten pat, p. 421-428. Aptariamos socialinės politinės Renesanso epochos koncepcijos (T. Moro, N. Machiavęjli, T. Campanellos ir kt.) ir jų svarbiausios problemos - valstybės statuso ir paskirties, jos ir žmogaus santykių, valstybingumo ir tautiškumo.

101

ŽMOGAUS SAMPRATA BURŽUAZINĖS LIETUVOS FILOSOFIJOJE. Kn.: Žmogus šiuolai­ kinėjefilosofijoje. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 141-158. ' v' Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad žmogaus problema buvo pagrindinė X X a. pirmosios pusės Lietuvos filosofijoje. Kelti ir nagrinėti žmogaus gyvenimo prasmės, jo elgesio motyvų, vietos dabartiniame pasaulyje, žmogaus ir visuomenės santykio klausimai. Daug dėmesio skirta žmogiškosios būties kategorijų (baimės, kančios, paguodos, susvetimė­ jimo, kasdienybės) apmąstymui. Daroma išvada, kad šios kategorijos nagrinėtos abstrakčiai, neatsižvelgiant į visuomenės socialinę struktūrą, pabrėžtas vidinis, dvasinis žmogaus neto­ bulumas. AIŠKINĘS, KAIP SUPRASTI PASAULĮ: J. Adomaičio-Šerno gimimo 125-osioms metinėms. Kultūros barai, 1984, nr. 8, p. 62-64. Pristatoma J. Adomaičio-Šerno visuomeninė, organizacinė ir kūrybinė veikla. Pabrėžiama pozityvizmo filosofijos ir gamtamokslinių idėjų įtaka jo pažiūroms, aptariamos jo formuluo­ tos žmogaus, valstybės kilmės, jos funkcijų sampratos. ETINĖS IDĖJOS S. ŠALKAUSKIO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1985, nr. 33, p. 42-44. Aptariami S. Šalkauskio filosofijos svarbiausi bruožai. Jis siekęs nustatyti filosofijos reikšmę žmogaus gyvenime ir jos santykį su kitais mokslais bei veiklos formomis. Svarbiausia kultū­ ros filosofijos problema S. Šalkauskis laikė kultūrinį veiksmą, taip pat nagrinėjo individo ir masių santykį vertybių kūrime, materialinės ir dvasinės kultūros sąveiką, religinės sąmonės ryšį su atitinkamu visuomenės kultūriniu lygiu. ЭТИЧЕСКИЕ ТЕОРИИ И НРАВСТВЕННАЯ Ж ИЗНЬ: ИСТОРИЧЕСКИЙ АСП ЕКТ [Etinės teorijos ir dorovinis gyvenimas: istorinis aspektas]. Kn.: Методологические вопросы ис­ тории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 106-113. Svarstoma apie visuotinių dorovinių normų pagrindimą, daroma prielaida apie jų istorinį kintamumą. Remiantis gausia istorine medžiaga daroma išvada, kad tirdami teorijas filoso­ fai padeda atskleisti aktualias visuomenės problemas, dorovinio elgesio motyvus, o tiriant žmonių dorovinio elgesio normas atskleidžiami to laikotarpio etinių koncepcijų pagrindai. ПОЗИТИВИЗМ И РАЗВИТИЕ ЭТИКИ В ЛИТВЕ [Pozityvizmas ir etikos raida Lietuvoje]. Ten pat, c. 121-126. Nurodoma, kad pozityvizmas Lietuvoje plito kartu su darvinizmu ir laisvamanybe. Pozity­ vizmas suteikė švietėjams naują argumentaciją, skatino naujų dorovės normų susidarymą, padarė įtaką kai kuriems gamtos mokslų atstovams, tačiau domėjimasis juo X X a. pradžioje sumenko, jam nepavyko pasipriešinti religijos įtakai. ESĖ APIE M ĄSTYTOJUS. - V., „Mintis“, 1986. - 176 p. (Laisvalaikio skaitiniai). D a l y s : Pratarmė, 3-5; I. Senieji amžiai, 6-50; II. Viduramžiai ir Renesansas, 51-90; III. Naujieji amžiai, 91-134; IV. Naujausieji laikai, 135-176. Knygoje populiariai, eseistiniu stiliumi pateikiama 20 žymių pasaulio ir Lietuvos filosofų, atstovaujančių įvairioms epochoms, filosofinėms kryptims, reikšmingiausioms idėjoms ir at­ radimams, kūrybiniai portretai. Aptariami filosofo kūrybos vertinimo būdai, joje skiriamas subjektyvus ir objektyvus aspektas. Pateikiami Anaksagoro, Sokrato, Platono, Aristotelio ir

102

Laozi kūrybiniai portretai, aptariami jų visuomenės santvarkų idealūs modeliai. Apžvelgia­ ma Ibn Sinos, N. Machiavelli, A. Kulviečio ir Petro Ramo kūrybinė veikla, jų idėjų povei­ kis savo epochos kultūrai. Supažindinama su kultūrine šviečiamąja ir moksline J. Meslier, J.-J. Rousseau, A. Radiščevo, I. Kanto ir A. Daugirdo veikla, jų socialinėmis idėjomis, G. Leo­ pardi, N. Cernyševskio, F. Nietzsche’s, Vydūno ir A. Gramsci istorinėmis ir kultūrinėmis pažiūromis. FILOSOFINIŲ SISTEMŲ FORMAVIMASIS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. T. 2. Sud. B. Genzelis. - V , „Mintis“, 1986, p. 185-196. Aptariami Renesanso epochos gamtos mokslų atradimai ir jų poveikis to meto spekuliaty­ viajai filosofijai. Būties, pažinimo, etikos problemas mėginta aiškinti remiantis universaliais gamtos dėsniais, naujausiais mokslų duomenimis, formavosi nauji filosofijos principai (ra­ cionalizmas, empirizmas ir mechanicizmas), kurtos universalios filosofinės sistemos. Apta­ riamos sensualizmo ir racionalizmo svarbiausių atstovų pažiūros, jų polemika. RAMŪNO BYTAUTO PĖDSAKAI: Gimimo 100-metį minint. Kultūros barai, 1986, nr. 8, p. 62-64. Pristatomi vieno pirmųjų X X a. profesionaliųjų lietuvių filosofų R. Bytauto gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. GEORGAS FORSTERIS LIETUVOJE. Mokslas ir technika, 1986, nr. 6, p. 31-32. Supažindinama su žymaus X V III a. gamtininko ir filosofo darbu V U 1784-1787: jis vado­ vavo Gamtos istorijos katedrai, dalyvavo kultūriniame gyvenime. Aptariama mokslininko socialinė koncepcija, pažiūra į tautų santykius. PRIE LAISVAMANYBĖS IŠTAKŲ: Jono Šliūpo 125-osioms gimimo metinėms. Mokslas ir gyve­ nimas, 1986, nr. 3, p. 30-31. Supažindinama su J. Šliūpo gyvenimo ir veiklos svarbiausiais faktais, X IX a. pab. Lietuvos politine socialine padėtimi. Aptariamos jo plėtotos žmogaus visuomeninės padėties, valsty­ bės, valstybinių santvarkų sampratos, nurodomas J. Šliūpo įnašas į laisvamanybės ir laisva­ manių judėjimo raidą Lietuvoje. GYVENIMO REALIJŲ ATŠVAITAI: Stasiui Šalkauskiui - 10 0 metų. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 5, p. 26-27. Supažindinama su S. Šalkauskio gyvenimo ir kūrybos svarbiausiais bruožais. Aptariama jo išsakyta kritika A. Smetonos valdymui. Išvardijamos S. Šalkauskio gyvenimo filosofijos da­ lys - prigimties, kultūros ir religijos filosofija, minimas jo organinės visuomenės modelis, svarbiausios problemos: religijos ir kultūros, materialinės ir dvasinės kultūros sąveika, masės ir individo vaidmuo vertybių kūrime ir kt. SOCIALINĖ ŠVIEČIAM OJI FILOSOFIJA. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Naujieji am­ žiai. Sud. B. Genzelis. - V , „Mintis“, 1987, p. 274-284. Teigiama, kad Apšvietos socialinės idėjos pirmiausia susiformavo Prancūzijoje, vėliau plito Vokietijoje, kur įgijo tam tikro savitumo. Aptariami Ch. Montesque geografinės aplinkas teorijos principai, jo nagrinėti teisės teorijos ir visuomenės valdymo klausimai. Pristato­ ma J.-J. Rousseau žmogaus samprata, J. Conderset istorijos raidos dėsningumų koncepcija,

103

G. B. de Mably privatinės nuosavybės teorija. Dėstomos estetikos pradininko A. Baumgarteno, jo sekėjų J. G. Herderio ir G. Lessingo idėjos. DAILĖ IR VISUOMENĖ. Kultūros barai, 1987, nr. 4, p. 2,6-27. Samprotaujama apie dailės kūrinių visuomeninę paskirtį. Pabrėžiamas dažnai formalus pa­ veikslų įsigijimas neatsižvelgiant nei į jų meninę vertę, nei j savininko estetinio suvokimo galimybes. Kritikuojamos dailės kūrinių vertinimo ir saugojimo tradicijos. I. KRAŠEVSKIS IR LIETUVIŲ KULTŪRA [Rašytojo 175-osioms gimimo metinėms]. Kultūros barai, 1987, nr. 7, p. 56-59. Pristatoma I. Kraševskio lituanistinė veikla. Aptariamas jo leistas žurnalas Athenaeum, jis laikomas žymiu lietuvių kultūros faktu. Supažindinama su I. Kraševskio siekiais pateikti plačią Lietuvos kultūros panoramą, taip pat jo grožinės literatūros kūriniais. PRIE LIETUVIŠKO JO EG ZISTEN CIALIZM O IŠTAKŲ. Problemos, 1988, nr. 39, p. 13-2.9. Apžvelgiama lietuviškosios egzistencinės filosofijos pradininko J. Girniaus ikiemigracinio laikotarpio kūryba. Jis aprašė egzistencializmo šaltinius, nurodė esminį skirtumą tarp at­ eistinio ir teistinio egzistencializmo, aptarė M. Heideggerio ir K. Jasperso konceptualius nesutarimus. J. Girnius kančios kategoriją aiškino siedamas ją su atsakomybės suvokimu. Nagrinėjo asmenybės kūrybines galias ir jos santykį su visuomene (mase), tikėjimo ir moralės sąveiką bei kaip šie veiksniai ugdo asmenybę. ISTORINĖ SĄMONĖ IR ISTORINĖ ATM INTIS. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos ba­ ruose. Sud. A. Rybelis. - V , „Mintis“, 1988, p. 9-30. Istorijos filosofijos straipsnyje nagrinėjamas istorinės sąmonės formavimasis ir funkcionavi­ mas, istorinės atminties vaidmuo joje, jos santykis su viešąja nuomone, istorinio mąstymo specifika. Istorinė sąmonė apibrėžiama kaip žmogaus vertybinė orientacija, skatinanti jo materialinę ir intelektinę veiklą. Skiriami trys požiūriai į istoriją: sakralinis, registrinis ir ana­ litinis. Teigiama, kad tik pastarasis atskleidžia, kad dabartis yra sąlygota praeities ir kad visi įvykiai turi vidinę logiką. Pripažįstama ateities prognozavimo galimybė. Istorinio mąstymo svarbiausiu tikslu laikomas žmogaus nukreipimas racionaliai veiklai. FILOSOFINIŲ IDĖJŲ POREIKIS X X AM ŽIAUS PRADŽIOS LIETUVO JE IR ROMA­ NAS BYTAUTAS. Ten pat, p. 108-110. Glaustai pristatomas R. Bytauto gyvenimas ir kūryba. Jį autorius (ne visai tiksliai) laiko pir­ muoju X X a. profesionaliu lietuvių filosofu. Nurodoma, kad R. Bytautas pabrėžė filosofinio išsilavinimo būtinybę, didelį dėmesį skyrė kalbos problemoms. Aktyviai dalyvavo lietuvių periodikoje, polemizavo su P. Dovydaičiu. RENESANSO FILOSOFIJOS METMENYS. - V, „Mintis“, 1988. - 189 p. - (Populiarioji biblio­ teka. Filosofijos skaitiniai: Filosofijos istorija). D a l y s : Pratarmė, 3-7; I. Renesanso epochos specifika, 8-2.0; II. Humanizmo idėjos, 11-4 1; III. Socialinė filosofija, 41-59; IV. Reformacijos sąjūdžio filosofija, 59-81; V. Mistika ir antro­ ji scholastika, 83-103; VI. Gamtos filosofija, 104-110; VII. Filosofinių sistemų formavimasis, m -14 7 ; VIII. Renesanso idėjos Lietuvoje, 148-165. Filosofijos istorijos populiarinimo leidinyje apžvelgiama Renesanso idėjų raida įvairiuose Europos kraštuose, išryškinamas jų savitumas, dėstomi bendrieji jų principai. Pagrindiniais

104

epochos bruožais įvardijamos religinės ir socialinės kovos, scholastinės filosofijos krizė, naujų mistinių koncepcijų radimasis. Aptariamos Romos humanistų, Florencijos platonikų, Leo­ nardo da Vinčio filosofinės pažiūros, Erazmo Roterdamiečio etinės nuostatos, apžvelgiamas humanizmo idėjų plitimas Ispanijoje. Pristatomos Renesanso socialinės idėjos, žymiausiu socialinės filosofijos atstovu laikomas N. Machiavelli, glaustai apžvelgiamos anglo T. Moro ir italo T. Campanellos pažiūros. Supažindinama su Reformacijos sąjūdžiu, jo kryptimis, M. Liuterio pamatiniais teiginiais. Nagrinėjama Renesanso mistika, jos pagrindu laikoma J. Eckharto koncepcija, išskiriamos mistikos raidos kryptys - religinis misticizmas ir pan­ teizmas. Pristatoma lygiagrečiai su mistika plėtota antroji scholastika, apibūdinama jos ka­ talikiškoji ir protestantiškoji kryptis. Apžvelgiamos natūrfilosofijos idėjos, M. Koperniko, J. Keplerio, G. Bruno kosmologinės koncepcijos, G. Galilėjaus gamtamokslinės pažiūros. Aptariamas naujų filosofinių sistemų poveikis Renesanso kultūrai, pagrindinės pažinimo te­ orijos kryptys (racionalizmas ir sensualizmas). Nagrinėjamas Renesanso plitimas Lietuvoje, nurodomi svarbiausi jo atstovai ir jų idėjos. RAŠYTOJAS IR ISTORINĖ SITUACIJA. Pergalė, 1988, nr. 4, p. 149-156. Svarstoma apie rašytojo ir gyvenamosios epochos santykį. Aptariami sovietinio laikotarpio kelti ideologiniai reikalavimai Lietuvos rašytojams, nagrinėjamos jų atsakomosios pozicijos, priešinimasis vulgaraus literatūros sociologizavimo vajui. Aptariama rašytojo padėtis atgi­ mimo laikotarpiu. ЧЕЛОВЕК И ИСТОРИЧЕСКОЕ СОЗНАНИЕ [Žmogus ir istorinė sąmonė]. Kn.: Некото­ рые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 19-35. Anglų kalba: TH E HU­ M AN PERSON AND HISTORICAL CONSCIOUSNESS. Kn.: The Philosophical Understan­ ding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 35-41. Anksčiau publikuoto straipsnio vertimai. NACIONALUMO SAMPRATOS DEFORMACIJA. Kn.: Tautinis mentalitetas: Istoriosofiniai apmąstymai. Sud. R. Grigas, Ž. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1989, p. 164-169. Samprotaujama apie nacionalizmo, internacionalizmo, kosmopolitizmo, nacizmo sąvokų turinį. Nacizmas laikomas tautos nevisavertiškumo komplekso išraiška. Kritikuojamas so­ vietinės valdžios vartotas „buržuazinių nacionalistų“ terminas. KULTŪRŲ SĄVEIKA. - V., „Mintis“, 1989. - 100 p. D a l y s : Pratarmė, 5-8; Įvadas, 9-38; I. Suaugę su Lietuva, 39-85; II. Lietuvių kilmės, 86-135; III. Idėjoms nėra užtvarų, 136-183; Vietoj pabaigos, 184-187. Parodoma kultūrų sąveika Lietuvoje, remiantis konkrečiais faktais atskleidžiamas lietuvių kultūros imlumas ir poveikis kitoms tautoms. Svarstomi kultūros procesų tyrimo meto­ dologiniai klausimai: kultūrinio palikimo ir dabarties santykiai, tautiškumo ir tarptautiškumo aspektai kultūroje, dėstoma paribio kultūros samprata. Aptariami nelietuvių kilmės kultūros veikėjai (J. Zauerveinas, V. Sezemanas, L. Karsavinas ir kt.), kurių veikla susijusi su Lietuva, taip pat nagrinėjamas lietuvių kilmės asmenų indėlis į pasaulinę kultūrą. Nu­ šviečiamas kitų tautų kultūros veikėjų požiūris į Lietuvą bei jų suformuluotų idėjų poveikis lietuvių kultūros raidai.

105

GRIGALIŪNAS Jeronimas, gimė 1941 05 0 1 Kurkliuose (Biržų raj.). Fįįosofijos mokslų kandidatas (1981). 1961 baigė Kupreliškio vidurinę mokyklą. 19 6 1-19 6 4 studijavo fiziką VU, 1964-1969 - Maskvos M. Lomonosovo universitete. Nuo 1969 dėstė filosofiją V PI; docentas (1983). Kartu dar dėstė VU, Respublikiniame mokytojų tobulinimosi bei Liau­ dies ūkio specialistų tobulinimosi institutuose. Tyrinėjo dialektinio materializmo svar­ biausias problemas. ПРОБЛЕМА СООТНОШ ЕНИЯ КАТЕГОРИЙ „МАТЕРИЯ“, „ДВИЖ ЕНИЕ" И „РАЗ­ ВИ ТИ Е“ В М АТЕРИАЛИСТИЧЕСКОЙ ДИАЛЕКТИКЕ [Kategorijų „materija“, „judėji­ mas“, „vystymasis“ santykio materialistinėje dialektikoje problema]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - G. Zimanas. - V., VPI, 1981. - 163 c. VUB Rs F76-2491 D a l y s : Введение [Įvadas], 3—11; I. Проблема соотношения материи, движения и развития в домарксистской философии [Materijos, judėjimo ir vystymosi santykio ikimarksistinėje fi­ losofijoje problema], 12-46; И. Теоретико-методологическая роль категории „материя“ в материалистической диалектике [„Materijos“ kategorijos teorinė metodologinė reikšmė materialistinėje dialektikoje], 47-83; III. Развитие как выражение субстанциальности мате­ риального мира [Judėjimas kaip materialiojo pasaulio substancialumo išraiška], 84-136; За­ ключение [Išvados], 137-140. Dialektinio materializmo disertacijoje analizuojamos istorinės filosofinės prielaidos, leidusios „materijos“, „judėjimo“ ir „vystymosi“ kategorijų sąryšį traktuoti kaip materialistinės dialektikos plėtojimo, jos struktūrinio vieningumo tobulinimo metodologinį pagrindą. Aptariamos šių kategorijų sampratos senovės graikų filosofijoje, taip pat G. W. Hėgelio įnašas į dialektinę judėjimo ir vystymosi koncepciją, kuri judėjimą supranta kaip savijudą. Dėstoma materijos kategorijos esmė ir jos metodologinis vaidmuo materialistinės dialek­ tikos sistemoje. Pirmąja prielaida kuriant organiškai susijusią kategorijų sistemą laikomas dialektikos, loginės ir pažinimo teorijos vienovės principas. Parodomas jo ir pagrindinio filosofijos klausimo ryšys. Dialektinis materializmas, spręsdamas materijos ir sąmonės san­ tykio klausimą, skaidosi į dvi viena kitą sąlygojančias dalis: būties teoriją, kuri yra turiningas materialistinės dialektikos kategorijų pagrindas, ir pažinimo teoriją, tiriančią būties įsisą­ moninimo formas. Organišką materialistinės dialektikos dalių vienybę išsaugo filosofiškai apibendrintos praktikos principas. Praktinį žmogaus santykį su pasauliu laikant jo sąmonės atsiradimo ir raidos pagrindu, panaikinama visuotinių būties formų priešprieša visuoti­ nėms mąstymo formoms: loginiai dėsningumai tampa pačios būties apibrėžtumais, mūsų įsisąmonintais ir paverstais subjektyvios veiklos formomis. Kategorijų sistemos svarbiausia grandimi autorius laiko materijos kategoriją, sprendžiančią pagrindinį filosofijos klausimą. Analizuojamos judėjimo ir vystymosi kategorijos, jų ryšys su materijos kategorija. Kritikuo­ jama samprata, kuri judėjimo ir vystymosi procesus aiškina tarsi atskirus. Parodomas judė­ jimo kategorijos dvejopas turinys: betarpiškos būties srityje jis suvokiamas kaip tapsmas, o esmės lygmeniu - kaip savijuda. Vystymosi-aiškinimas siejamas su ta pažinimo pakopa, kuri materialų pasaulį supranta kaip savaime besiskleidžiančią pilnatvę. Daroma išvada,

106

kad materialistinė dialektika, atspindėdama vidinį savo objekto (besivystančio pasaulio) būtinumą, gali būti traktuojama kaip savaiminio tapsmo teorija. D IALEKTIKA IR PASAULĖŽIŪRA. Komunistas, 1981, nr. 6, p. 51-56. Pabrėžiama būtinybė stiprinti marksistinės filosofijos pasaulėžiūrinę funkciją, o šio uždavi­ nio išeities tašku laikoma materialistinės dialektikos, logikos ir pažinimo teorijos vienovės problema. Šią vienovę atskleidžia praktika, kaip teorinis principas, nulemiantis dialektinio materializmo vidinį vientisumą. ПРИНЦИП РАЗВИТИЯ В ИСТОРИИ ЭТИ ЧЕСКИ Х УЧЕНИЙ [Vystymosi prin­ cipas etinių teorijų istorijoje]. Kn.: Методологические вопросы истории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 21-17. Analizuojama viena pagrindinių - vystymosi - dialektinių kategorijų, aiškinamasi jos taiky­ mo tiriant etikos istoriją galimybės ir rezultatai. Teigiama, kad šis principas leidžia atskleisti teorijų sąveikas bei įtakas, ryšius bei raidą.

GRIGONIS Jonas, gimė 1919 03 20 Girgžduose (Kaišiadorių raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1960). L S S R nusipelnęs kultūros veikėjas (1979). 195Z baigė V U , 1960 Mas­ kvoje Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K . 1952-1956 Lietuvos komjaunimo C K sekretorius. 1960-1963 L K P C K kultūros, mokslo ir mokyklų skyriaus vedėjas. 1963-1992 dėstė VU, 1963-1991 universiteto prorektorius; profesorius (1980). 19 6 1-19 6 4 L K P C K narys, 1963-1967 L S S R Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Tyrinėjo šiuolaikinės fizikos idėjų reikšmę ir jų filosofinę interpretaciją. Pabrėžė, kad nauji fizikos duomenys patvirtina materialistinį požiūrį, teikia konkrečios medžiagos filosofinėms išvadoms ir apibendrini­ mams. Knygos Vilniaus universiteto istorija (3 1 . 1976-1979, L S S R valstybinė premija 1981, su kitais) vienas autorių. MOKSLAS IR RELIGIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1959, nr. n, p. 32-34. Religijos kritikos straipsnyje tendencingai apžvelgiant mokslo ir filosofijos istorijos faktus religija vaizduojama kaip mokslinio pažinimo priešininkė, neigianti galimybę pažinti reiški­ nių esmę. Dėstoma apie idealizmo filosofų bandymus paneigti materijos egzistavimą. V. LENINO „M ATERIALIZM AS IR E M PIR IO K RITICIZM A S“ IR ŠIUO LAIKIN Ė FIZI­ KA. Komunistas, 1959, nr. 5, p. 20-26. Aptariamos šiame veikale gvildenamos problemos: machizmo kritika, tuometinės gamtos mokslų padėties apžvalga, priežastingumo, materijos, sąmonės ir kitos sampratos, gamtos mokslų laimėjimų panaudojimo idealistinėms išvadoms kritika ir pan. ПРОБЛЕМА

РЕАЛЬНОСТИ

В

СОВРЕМЕННОЙ

ФИЗИКЕ

И

КРИТИКА

„ФИЗИЧЕСКОГО ИДЕАЛИЗМА“ [Realumo problema šiuolaikinėje fizikoje ir „fizikinio ide­ alizmo“ kritika]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas E Archipcevas. - M., SSRS MA Filosofijos institutas, 1960. - 148 c. Remiantis disertacija parengta knyga Šių dienų fizika irfilosofija (1969). ŽMOGUS IR KOMUNIZMAS. Mokslas ir gyvenimas, 1961, nr. 10, p. 1—3.

107

Aptariamas naujojo - komunistinio - žmogaus, jo pasaulėžiūros, moralės, vertybių for­ mavimosi procesas. Pabrėžiama, kad šis procesas vyksta kovojant su kapitalizmo atgyveno­ mis - tinginyste, parazitiniu gyvenimu, privačios nuosavybės troškimu, pasipūtimu, religi­ niais prietarais. Naujojo žmogaus gyvenimo prasmė įžvelgiama darbe liaudžiai, komunizmo statyboje. MOKSLAS NEPALIEKA VIETOS PRIETARAMS. Kn.: Kovoje už naują žmogų. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 47-6Z. Ateizmo propagandos straipsnyje pabrėžiamas naujų mokslo atradimų ir religinių dogmų didėjantis priešingumas. Teigiama, kad mokslo laimėjimai patvirtina dialektinio materializ­ mo teiginius apie pasaulio materialumą ir dėsnių objektyvumą. NAUJOJI FIZIKA IR FILOSOFIJA. Komunistas, 1966, nr. 1, p. 61-64. Aptariant šiuolaikinės fizikos laimėjimų filosofinę reikšmę nurodoma, kad jie patvirtina dia­ lektinį materializmą, o ne filosofinį reliatyvizmą ar agnosticizmą. Aptariami kiekybinių ir kokybinių pakitimų dialektiniai sąryšiai, nurodoma, kad jie patvirtina marksistinės dialek­ tikos priešybių vienybės ir kovos dėsnį. V. LENINO K N YG A „M ATERIALIZM AS IR EM PIRIO K RITICIZM A S“ IR GAMTOS MOKSLAI. Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 7-11. Apžvelgiamos knygoje nagrinėjamos problemos, tuometinių gamtos mokslų laimėjimų kon­ tekstas. V. Leninas parodė subjektyvistinį machizmo pobūdį, įvardijo pagrindinius fizikos krizės aspektus. Jis fizikos ir apskritai mokslų matematizaciją laikė progresyviu reiškiniu, kritikavo reliatyvizmą, apibūdino materiją kaip egzistuojančią nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jos atspindimą. ŠIŲ DIENŲ FIZIKA IR FILOSOFIJA. - V , „Mintis“, 1969. - Z44 pD a l y s : Įvadas, 3-37; I. Reliatyvumo teorija, 38-75; II. Kvantinė mechanika ir idealizmas, 76-1Z9; III. Kvantinės elektrodinamikos bruožai, 130-144; IV. Atomas ir branduolys, 145-170; V. Elementarios dalelės, 171-188; VI. Puslaidininkių fizika, 189-zio; VII. Kibernetika, ZH-Z37. Fizikos filosofijos veikale marksistiškai aiškinamas fizikos ir marksizmo (dialektinio materia­ lizmo) ryšys, nurodomos vis glaudesnės jų sąsajos: dialektinis materializmas laikomas fiziki­ nių reiškinių tyrimo metodologiniu pagrindu, o fizika praturtinanti filosofiją duomenimis apie konkrečias materijos judėjimo formas ir dėsningumus. Daugiausia aptariami X IX a. pab. - X X a. pirmosios pusės fizikos atradimai. Supažindinama su reliatyvumo teorija, nu­ rodomos jos pradinės prielaidos bei filosofinė reikšmė. Aptariamos kvantinės mechanikos svarbiausios sąvokos, kritikuojami fizikinio idealizmo atstovai, atmetantys materialių ele­ mentariųjų dalelių objektyvų egzistavimą. Analizuojamos subjektyviojo idealizmo atsiradi­ mo fizikoje priežastys. Supažindinama su matematinių metodų taikymo fizikoje keblumais, kvantinės elektrodinamikos bruožais, nurodomos jos formuluotos filosofinio pobūdžio pro­ blemos: materialaus objekto, lauko ir medžiagos tarpusavio kitimo, kiekybinių ir kokybinių pakitimų, priešybių vienybės ir kovos ir kt. Aptariama atomo struktūra, elementariosios dalelės ir jų sąveika, elementarumo problema, pristatoma puslaidininkių fizika, jos panau­ dojimo principai. Svarstoma apie tuo metu besiformuojančios kibernetikos perspektyvas.

108

LENINAS IR GAMTOS MOKSLAI. Kn.: Leninizmo pergalė Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevi­ čius. - V., „Mintis“, 1970, p. 280-186. Perspausdinta: LENINAS IR OBJEKTYVUM O PROBLE­ MA ŠIUOLAIKINĖJE FIZIKOJE. Kn.: Leninizmas ir dabartis. Ats. red. K. Sideravičius. - V., 1970, p. 68-75. Aptariama X IX a. pab. - X X a. pr. mokslo laimėjimų sukelta fizikos krizė. Pabrėžiamas V. Lenino vaidmuo išaiškinant krizės esmę ir nurodant jos Įveikimo būdus: jo idėjos esą padėjo sustiprinti materializmo pozicijas gamtos moksluose, iškėlė dialektinio mąstymo reikšmę pažinimo procese. Teigiama, kad teisingas pasaulio objektyvumo pažinimas reika­ lauja taikyti dialektinę materialistinę metodologiją. F. ENGELSAS IR GAMTOS MOKSLAI. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 14-17. Aptariamos F. Engelso gamtamokslinės pažiūros. Remdamasis dialektiniu materializmu, jis siekė apibendrinti tuometinius gamtos mokslus, atskleisti dialektinį vystymosi ir kitimo procesą. Teigiama, kad F. Engelsas pirmasis iš esmės nagrinėjo mokslų klasifikacijos proble­ mas, pateikė dialektika paremtą mokslinę klasifikaciją, atrado objektyvius principus, kuriais remiasi ir dabartinė mokslų klasifikacija. F. Engelso teiginius apie materiją ir judėjimą, erdvę ir laiką, priežastingumo sąveikas patvirtino reliatyvumo ir kvantų teorijos. F. ENGELSAS IR GAMTOS D IALEKTIKA ŠIANDIEN. Kn.: F. Engelso teorinis palikimas ir Lietuva. - V., „Mintis“, 1972, p. 40-52. Supažindinama su F. Engelso veikalo Gamtos dialektika rašymo istorija. Teigiama, kad jis atskleidė gamtos reiškinių dialektiką ir genialiai numatė mokslų raidos perspektyvas. Api­ būdinamas jo įnašas tiriant mąstymo priešistorę, aiškinant mąstančio žmogaus atsiradimą. Pabrėžiama F. Engelso iškelto dialektinio mąstymo metodo svarba, euristinis dialektikos OBJEKTYVUMO PROBLEMA MIKROPASAULYJE. Kn.: Žemė ir kosmosas. - V., „Mintis“, 1973. P-153-158.

Aptariamas naujai atrastų materijos judėjimo formų objektyvumo klausimas. Kritikuo­ jamos vadinamojo fizikinio idealizmo pažiūros, jog mikropasaulis yra labiau žmogaus są­ monės darinys nei objektyvi tikrovė. Apibūdinamas tyrimo prietaisų vaidmuo - jie tėra tarpininkai tarp pažinimo subjekto ir tikrovės. MARKSIZMAS-LENINIZMAS - MOKSLINĖS PASAULĖŽIŪROS TEORINIS PAGRIN­ DAS. Kn.: Pasaulis, visuomenė, žmogus: Mokslinio pasaulėvaizdžio bruožai. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1980, p. 7-14. Dėstoma mokslinės pasaulėžiūros marksistinė samprata, nurodoma jos struktūra ir funk­ cijos. Filosofija laikoma mokslinio pasaulio vaizdo metodologiniu pagrindu, o būtina sąlyga šiam vaizdui atsirasti įvardijama marksistinė (vienintelė mokslinė) filosofija. Ap­ rašomas žinių virtimo pasaulėžiūra procesas. Nurodomi pasaulėžiūros ir filosofijos skirtu­ mai, pristatomos nemokslinės pasaulėžiūros formos, aptariamas pasaulėžiūros ideologinis vaidmuo.

109

G R IŠ K A A lb in a s , gimė 191$ 03 01 Dainavoje (Varanavo-raj., Gardino sritis, Baltarusija), mirė 1996 01 26 Vilniuje. Filosofijos mokslų daktaras (1977; filosofijos mokslų kandidatas 1934). L S S R nusipelnęs dėstytojas (1985). 1948 Maskvoje baigė Aukštąją partinę mokyklą prie SSK P C K , 1954 Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K . 1948-1951 Respub­ likinės partinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. 1954-1992 dėstė V P I; profesorius (1973). Marksistiškai tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją, daugiausia gamtos mokslų filo­ sofijos ir ateizmo idėjas. ФИЛОСОФСКОЕ ЗНАЧЕНИЕ ПЕРИОДИЧЕСКОГО ЗАКОНА Д. И. МЕНДЕЛЕЕВА КАК ЗАКОНА РАЗВИТИЯ ВЕЩ ЕСТВА [D. I. Mendelejevo periodinio dėsnio, kaip medžia­ gos raidos dėsnio, filosofinė reikšmė]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Kedrovas. - M., Visuomenės mokslų akademija prie SSKP CK, 1954. GENIALUS LENINO KŪRINYS. Mokslas ir gyvenimas, 1959, nr. 5, p. 1-2. Pažymima V. Lenino veikalo Materializmas ir empiriokriticizmas (1908) išleidimo 50 metų sukaktis. Aptariamos jo parašymo aplinkybės, supažindinama su tuometiniu gamtos mokslų ir filosofijos probleminiu kontekstu. Teigiama, kad svarbiausias šio veikalo tikslas - dialek­ tinio materializmo teorijos pagrindimas. KOKYBIŠKAI NAUJA M O KSLINĖ FILOSOFIJA. Tarybinis mokytojas, 1960 lapkričio 27. Pristatomas F. Engelso veikalas Gamtos dialektika jo išleidimo lietuvių kalba proga. Apta­ riami veikale dėstomi dialektinio materializmo dėsniai, materijos samprata, gyvybės, gamtos procesų, jos nuolatinio kitimo ir raidos problemos. KAI KURIE M ATERIALISTINĖS FILOSOFIJOS IR ATEIZMO KLAUSIM AI „KULTŪ­ ROS“ ŽURNALE. Filosofija, 1963, t. III, p. 155-164. Lietuvos ateizmo istorijos straipsnyje aptariami P. Slavėno, J. Kairiūkščio, V. Čepinskio, A. Karaliaus, J. Valimento ir kitų teiginiai apie materijos amžinumą. Nurodoma, kad kai kuriuose straipsniuose gintas materializmas naujose fizikos teorijose, kritikuotas idealizmas, įvairios abstrakčios spekuliacijos. Panaudojant praeities mokslininkų ir filosofų-materialistų žinias apie erdvę, laiką, judėjimą, šios problemos, autoriaus manymu, mėgintos aiškinti naujoviškai, remiantis reliatyvumo teorija, astrofizikos bei kosmogonijos mokslų žiniomis. Ateizmo straipsniuose kritikuotos religinės dogmos apie sielos nemirtingumą, anapusinio pasaulio buvimą, stebuklus ir pan. KANTO FILOSOFIJOS K R IT IK A VILNIAUS UN IVERSITETE (XVIII A. PABAIGA X IX A. PRADŽIA). Filosofija, 1967, t. VII, p. 191-200. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjamos žymiausio I. Kanto kritiko Lietuvoje J. Sniadeckio filosofinės pažiūros. Jis nurodęs pagrindines I. Kanto filosofijos klaidas: neti­ kėjimą pojūčiais, mąstymo atitraukimą nuo jų, formalizmą bei apriorizmą ir painią kalbą, schematizmą. J. Sniadeckis kritikavo I. Kantą dėl įgimtų idėjų pripažinimo, agnosticizmo, skepticizmo, atmetė jo moralės teoriją. Daroma išvada, kad ši kritika buvo nenuosekli: J. Sniadeckis padarė klaidų, pripažindamas bene svarbiausią vaidmenį kažkokiai nemirtingai dvasiai, neva esančiai žmoguje.

110

SVEIKAS PROTAS IR MOKSLAS PRIEŠ TAMSĄ IR PRASIM ANYM US (M ATERIALIS­ TIN Ė IR ATEISTINĖ M IN TIS VILNIAUS U N IVERSITETE PIRM OJOJE X IX A. PUSĖ­ JE). Ten pat, p. 201-210. Laikantis dialektinio materializmo nuostatų nagrinėjamos X IX a. pradžios V U fizikų pažiū­ ros. Teigiama, kad jie laikėsi gamtamokslinio materializmo, neabejodami tuo, kad elektra nėra antgamtinis darinys, o iš esmės materialus gamtos reiškinys. Tik nepakankamas mokslo apie materijos sandarą, apie jvairius fizikinius cheminius procesus lygis neleido mokslinin­ kams teisingai suprasti elektros reiškinio. Pristatomas V U Filosofijos katedros 182.1 paskelb­ tam konkursui atsiųstas veikalas, kurio autorius, nors ir ne visai nuosekliai, iš materialistinių ir dialektinių pozicijų plačiai nagrinėjo žmogaus ir gamtos santykių problemas. Apžvelgia­ mos mokslo raidos kliūtys aptariamu laikotarpiu. STANISLOVAS JU N D ZILA S - GAMTAMOKSLINIŲ IDĖJŲ SKLEIDĖJAS. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 40-44Apžvelgiami V U botanikos ir zoologijos profesoriaus, pirmojo Botanikos katedros vedėjo S. Jundzilo gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Jis daugiausia nagrinėjo augalų sistema­ tikos problemas, savo mokslinę pedagoginę veiklą derino su darbu paties įkurtame botanikos sode. Pristatomos jo pažiūros materijos, gyvybės, nervų, sielos ir kitais klausimais. Teigiama, kad S. Jundzilas priešinosi konservatyvių dvasininkų kovai su pažangiomis idėjomis švietimo įstaigose. KONSERVATYVIOS JĖGO S PRIEŠ PAŽANGIĄ FILOSOFINĘ M IN TĮ VILNIAUS UNI­ VERSITETE (XVIII A. PABAIGA - X IX A. PRADŽIA). Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 58-63. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad daugelis V U gamtininkų kėlė pasaulio materialumo, materijos amžinumo ir jos įvairumo idėją, rašė erdvės, laiko, judėjimo bei kitais materialistinės filosofijos klausimais. Gindamas tomistinės filosofijos pagrindinį principą sutaikyti mokslą ir religiją, žinojimą ir tikėjimą, - konservatyviu filosofu autoriaus laikomas A. Daugirdas teigė, jog gamtamokslinės žinios neatitolina nuo religijos, nuo tikėjimo dieviš­ kąja pasaulio kilme, o artina prie jo. GAMTAMOKSLINIS M ATERIALIZMAS LIETUVOJE (XVIII a. pabaiga - X IX a. pradžia). Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - V., 1972.. - 402 p. VUB Rs F76-1697 Disertacijos medžiaga paskelbta straipsniuose ir monografijoje Gamtos filosofija senajame Vilniaus universitete (1982). DIALEKTIKO S ELEM ENTAI SENOJO VILNIAUS UN IVERSITETO GA M TIN IN KŲ DARBUOSE. Problemos, 1978, nr. 2(22), p. 30-35. Nagrinėjamos X V III a. pabaigos - X IX a. pradžios V U gamtininkų pažiūros. Teigiama, kad jie kėlė materijos neišsemiamumo, jos įvairumo idėją, rašė apie kūnų kilmę, jų perėjimą iš vienos būsenos į kitą, apie cheminių elementų atsiradimą iš kitų medžiagų, iš kitokios materijos formos. Aptariami astronomo V. Karčevskio, chemikų A. Sniadeckio, I. Fonber­ go svarstymai apie erdvę kaip nepabaigiamą, begalinę, neatskiriamą materijos ir njaterialių kūnų savybę. Nagrinėjama neorganinio ir organinio pasaulio vienovė, objektyvus reiškinių dėsningumas, būtinumo ir atsitiktinumo ir kt. kategorijos.

111

UŽSITĘSUSI KOVA. Mokslas ir gyvenimas, 1978, nr. 9, p. 16-18. Apžvelgiama krikščionybės ir mokslo nesutarimų istorija. Ateistiškai dėstoma apie tai, kaip mokslas paneigia religiją. Dėstoma materializmo idėjų plitimo istorija senajame VU, apžvel­ giamos chemijos profesoriaus A. Sniadeckio gamtamokslinės pažiūros. Pristatomi biologijos mokslo atliekami gyvybės tyrimai. UNIVERSITETO STU DEN TŲ AN TIRELIGIN IS NUSITEIKIM AS X IX A. PRADŽIOJE. Kultūros barai, 1978, nr. 3, p. 56-58. Aprašoma ir istoriniais dokumentais iliustruojama religinių ir antireliginių nuostatų raiška V U X IX a. pradžioje. Marksistiškai tendencingai pristatomos religijos šalininkų pažiūros. GAMTOS FILOSOFIJA SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE (XVIII a. pabaiga X IX a. pradžia). - V., „Mintis“, 198Z. - 158 p. D a l y s : Pratarmė, 5-8; I. Laikai keičiasi, 9-31; II. Filosofinės gamtos mokslų problemos, 3Z-81; III. Organinio pasaulio supratimas, 8Z-1Z3; IV. Universiteto gamtininkai apie pasaulio pažinimą, 1Z4-149; Pabaiga, 150-153.

Monografijoje tyrinėjamas Apšvietos laikotarpis Lietuvos filosofijoje, kai ypač sustiprėjo gamtos mokslų dėstymas, nagrinėjamos to meto gamtamokslinės, materialistinės ir ateistinės idėjos. Teigiama, kad konservatyvūs profesoriai (A. Daugirdas, F. Golianskis) iškėlė mokslo ir tikėjimo sutaikymo koncepciją: žinojimas turi moksliškai skleisti religijos tiesas, mokslas ir religija vienas kitam neprieštarauja. Plačiai aptariami gamtos mokslų uždaviniai, objektas ir metodai, pristatomos V U profesorių plėtotos materijos, judėjimo, erdvės, laiko, pasau­ lio materialumo ir vienovės, gamtos reiškinių pažinimo sampratos. A. Sniadeckis pasaulio pažinimą laikė sudėtingu procesu, kurį sudaro ne tik pojūčiai ir mąstymas, bet ir praktika. Dėstomos gamtininkų idėjos apie organinio ir neorganinio pasaulio ryšį: A. Sniadeckis vie­ šai skelbė šių pasaulių vienovės idėją, atmetė hilozoizmo koncepciją. Biologai G. Forsteris, L. Bojanus, E. Eichwaldas buvo evoliucijos mokslo Lietuvoje pradininkai, kritikavo organiz­ mų pastovumo koncepcijas. Universiteto medikai propagavo eksperimentu pagrįstas žinias, smerkė gyvulių magnetizmo teoriją, vitalizmą. MOKSLAS IR RELIGIJA (Iš ateistinės minties istorijos senajame Vilniaus universitete). Komu­ nistas, 1984, nr. 8, p. 54-59. Pristatomos materialistinės pasaulėžiūros apraiškos V U gamtos mokslų paskaitose. Tei­ giama, kad astronomas J. Sniadeckis materialistiškai vertino gamtos mokslų paskirtį, apie organinio ir neorganinio pasaulio sąveiką rašė zoologas S. Jundzilas, botanikas G. Forsteris, chemikas A. Sniadeckis. Pabrėžiama, kad gamtos mokslų atstovai savo teorijomis griovė religijos pamatus. Supažindinama su religijos kritika istoriko S. Daukanto darbuose. MOKSLO IR RELIGIJOS KOVA XVIII A. PAB. - X IX A. PR. LIETUVOJE. Kn.: Ateizmas ir religija Lietuvoje. Sud. J. Mačiulis. - V., „Mintis“, 1985, p. 63-75. Pristatomas aptariamojo laikotarpio gamtos mokslų dėstymas VU, apibūdinamos reikštos materialistinės pažiūros, laisvamanybės idėjos, jų ir religijos santykis.

112

GUDAITYTĖ Rūta, gimė 1936 05 13. Filosofijos mokslų kandidatė (1969). 19 56-19 61 studijavo V U Istorijos-filologijos fakultete. Nuo 1961 dėstė filosofiją Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 19 64-1967 V U filosofijos katedros aspirantė. Eugenijaus Meškausko moky­ klos atstovė. Tyrinėjo estetikos ir meno filosofijos problemas (ypač meninio atspindėjimo, meninės kūrybos specifikos). MENINĖS KŪRYBOS IR TIKROVĖS ATSPINDĖJIMO PROCESO TYRIN ĖJIM O KLAU­ SIMU. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967. p- 548- 552Aptariami istoriškai susiklostę meninės kūrybos tyrimo aspektai (kūrybos proceso prigim­ ties, kūrinio išraiškos priemonių, meno kūrinio suvokimo ir kt.), pažymima, kad tarybinėje estetikoje jiems skirta nepakankamai dėmesio. Teigiama, kad menas nėra gnoseologiškai suprastas tikrovės atspindys. M ENINĖS KŪRYBOS IR TIKRO VĖS ATSPINDĖJIM O SAN TYK IO PROBLEM A TA­ RYBINĖJE ESTETIN ĖJE IR FILOSOFINĖJE LITERATŪRO JE. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 69-86. Meno filosofijos straipsnyje apžvelgiami nurodytos problemos sprendimai sovietinėje filoso­ fijoje, parodomi jų laimėjimai ir klaidos. Dėstoma marksistinė meninės kūrybos koncepcija: ji remiasi idealiomis atspindėjimo proceso formomis. Menas yra dvasinė praktinė veikla, turinti savitą paskirtį ir funkcijas. Daroma išvada, kad meno kūriniai yra kuriami remiantis pasaulio pažinimo rezultatais, jie yra tarpininkas tarp menininko ir suvokėjo. MENAS IR TIKRO VĖ (Meninės kūrybos tyrinėjimo aspektai ikimarksinėje estetikoje ir jų me­ todologinė reikšmė). Problemos, 1968, nr. 1, p. 2.2.-30. Aiškinami meninės kūrybos supratimo ikimarksistinėje estetikoje (ypač klasikinėje vokie­ čių filosofijoje) aspektai ir metodologija. Kritikuojama rusų revoliucinių demokratų meno samprata, kurie meną laikė meniniu mąstymu, arba mąstymu vaizdais. Pakartotinai dėstoma ankstesniame straipsnyje pateikta marksistinė meno samprata. Autorės teigimu, marksistinė metodologinė meninės kūrybos aiškinimo koncepcija geriau paaiškina daugelį literatūros ir kitų meno rūšių teorijos klausimų. M ENINĖ KŪRYBA IR TIKROVĖS ATSPINDĖJIMO PROCESAS. Filosofijos mokslų kan­ didato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Repšys. - V., VU, 1969. - zoo p. VUB Rs F76-1150 D a l y s : Pratarmė, 1-6; I. Meninės kūrybos ir tikrovės pažinimo santykio problema ikimarksis­ tinėje estetikoje, 7-55; II. Meninės kūrybos ir tikrovės atspindėjimo santykio problematika tary­ binėje estetikoje, 56-90; III. Meninės kūrybos ir tikrovės atspindėjimo problemos sprendimo metodologiniai pagrindai, 91-167; Išvados, 168-174. Marksistinės meno filosofijos disertacijoje svarstomi meno, meninės kūrybos, meninio at­ spindėjimo klausimai. Apžvelgiama meninės kūrybos ir tikrovės pažinimo santykių istorija, pristatomos įvairios meninės kūrybos sampratos: vienu laikotarpiu daugiau dėmesio buvo skiriama meno kūrinio, kaip realaus objekto, analizei, kitu - menininko sumanymo gimimo arba paties kūrybinio proceso aiškinimui, trečiu - meno kūrinio suvokimo nagrinėjimui.

113

Pabrėžiama, kad vieno kurio nors aspekto suabsoliutinimas lemiąs analizės vienašališkumą, visi meninės kūrybos komponentai yra susiję. Disertacijos turinio didesnė dalis paskelbta atskirais straipsniais. LENININĖ ATSPINDĖJIMO TEO RIJA IR M ENINĖ KŪRYBA. Kultūros barai, 1969, nr. 4, p. 13 -15 .

Supažindinama su V. Lenino atspindėjimo, kaip pasaulio pažinimo, teorija. Atspindys lai­ komas sąmonės idealiąja forma. Meninėje kūryboje vaizduojama tai, kas sužinoma atspin­ dėjimo metu: ji remiasi pažinimo rezultatais. APIE MENO PASKIRTĮ. Kultūros barai, 1970, nr. 6, p. 44-45. Svarstoma apie meninės kūrybos specifiką, ypač pabrėžiamas meno kūrinio socialinis vai­ dmuo. Kritikuojamos koncepcijos, meno specifiką aiškinančios kūrinio suvokimo procesu arba meno kūrinį analizuojančios kaip uždarą struktūrą. Aptariamos katarsio sampratos estetikos istorijoje. Dėstoma marksistinė meno, kaip praktinio-teorinio tikrovės įsisavini­ mo, samprata. PAŽINIMAS IR VERTINIMAS MENE. Kn.: Metodologinės vertybių problemos. Ats. red. A. Lozuraitis. - V., 1970, p. 168-171. Aptariamas gnoseologinis požiūris (meno laikymas viena iš pažinimo formų) į meninės kū­ rybos specifiką. Sis požiūris kritikuojamas, ginamas meno savitumas. LENININĖ ATSPINDĖJIMO TEO RIJA IR MENO KŪRINIO SUVOKIMAS. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 178-189. Aptariama lenininė atspindėjimo teorija, analizuojama estetinio vertinimo specifika, este­ tinio suvokimo ir išgyvenimo procesas. Teigiama, kad visais atvejais estetinio išgyvenimo ir vertinimo objekto sintezė yra meno kūrinio suvokimo procesas, kuris marksizmo požiūriu esąs objekto atspindėjimas subjekto sąmonėje.

GUDONIS Kazimieras, gimė 1948 0 7 19 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1988). 19 7 1 V U baigė ekonomiką. 19 7 1-19 7 4 dirbo ekonomistu Lietkoopsąjungoje, 1974-1975 V U Sociologinių tyrimų laboratorijos mokslinis bendradarbis. 1975-1978 ir 1982-1989 V U Mokslinio komunizmo katedros dėstytojas. 19 79-1981 V U Filosofijos istorijos ir logikos katedros aspirantas. Nuo 1989 dėstė Lietuvos dailės institute. Tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją, socialinių utopijų problematiką. SO CIALIN IŲ U TO PIJŲ TIPO LO G IZAC IJA. Problemos, 1980, nr. 25, p. 34~45Apžvelgiamos pagrindinės utopijų rūšys, mėginama klasifikuoti socialines utopijas, aptariami utopijų bruožai. Teigiama, kad utopijas galima skirstyti pagal jų santykį su socialinių klasių, grupių bei sluoksnių aspiracijomis, pagal pagrindinę jų autorius dominančią problemą (pvz., utopinis socializmas). Dar skiriamos eskapistinės, herojinės, vietos, laiko (retrospektyvinės ir perspektyvinės), sektos (vienuolyno), politinės utopijos bei antiutopijos. Visoms joms ben­ dras įsitikinimas, kad visuomenei pertvarkyti būtina sukurti ar surasti tokią žmonių grupę, kurios gyvenime vyrauja visai visuomenei būtinas, bet jai dar svetimas, nežinomas idealas.

114

УТО П И ЧЕСКИ Й СОЦИАЛИЗМ В ЛИ ТВЕ В X IX В. [Utopinis socializmas Lietuvoje X IX a.]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Gen­ zelis. - V., VU, 1988. - 117 c. VUB Rs F76-3060 D

A L Y

s : Введение [Įvadas], 3-7; I. Типологизация социальной утопии [Socialinės utopijos

tipologija], 8-41; И. Утопический социализм в Литве в X IX веке и его истоки [Utopinis socializmas Lietuvoje X IX a. ir jo ištakos], 42-107; Заключение [Išvados], 108-109. Disertacija skirta dviem tyrimo sritims - bendrajai metodologinei socialinės utopijos cha­ rakteristikai ir Lietuvos filosofijos istorijai, interpretuojamai remiantis metodologinio tyri­ mo rezultatais. Nagrinėjant socialinę utopiją aptariami įvairūs jos variantai: utopija-svajonė, nerealus projektas; utopija, kaip pažiūrų sistema, pagrįsta esminių socialinių santykių priešpriešinimu kokybiškai kitokiems santykiams; utopija, kaip grynojo mąstymo produktas; utopija, kaip-minties eksperimentas, ir kita. Nagrinėjamos socialinių utopijų sisteminimo problemos, išskiriama epochinė chronologija, klasifikacija pagal utopinių idėjų santykį su so­ cialinių klasių aspiracijomis, utopijos skirstomos į retrospektyvines, eskapistines ir herojines. Teoriškai pagrindžiama nauja tipologija, padedanti išskirti utopinio socializmo ypatybes, pagrindinius struktūros elementus ir atskleisti jo turinį. Teigiama, kad utopinį socializmą tikslinga klasifikuoti ne tik pagal ekonomines, politines, kultūrines ypatybes, bet ir pagal nacionalinės priklausomybės principą, kuris leistų naujai įvertinti lietuviškosios utopinės minties raidą. Nagrinėjama lietuviškosios socialinės utopijos raida, aptariamos pirmosios utopinės minties apraiškos X V I a. reformaciniame judėjime, apžvelgiama lietuvių ir lenkų reformatorių Petro Gonendzijaus, S. Budno, Povilo Vizniečio, Jokūbo iš Kalinovkos veikla. Nuodugniai aptariamos krikščioniškojo utopinio socializmo idėjos po 1831 ir 1863 sukilimų, plėtotos K. Zabičio ir V. Dembskio kūryboje, pabrėžiama prancūzų krikščioniškojo utopi­ nio socializmo atstovo F. R. Lamennais įtaka utopinės minties raidai Lietuvoje. Apžvelgiama utopinio socializmo atstovo Z. Sierakausko kūrybinė veikla, jo ryšiai su rusų demokratais N. Cernyševskiu, N. Dobroliubovu, įvertinama Z. Sierakausko idėjų reikšmė.

GULBINSKIENĖ Aleksandra, gimė 1925 08 24 Skuode. Istorijos mokslų kandidatė (1953). 1948 baigė Kauno universitetą. 1948-1950 dėstė T S K P istoriją jame, 1950-1953 K PI. Nuo 1953 Lietuvos žemės ūkio akademijos Marksizmo-leninizmo katedros vedėja; docentė (1955). Paskelbė straipsnių apie lietuvių komunistinę spaudą, ateistinį auklėjimą, populiarino praeities mąstytojų ateistines pažiūras. ŠIUOLAIKINIO REVIZIONIZM O ATSIRADIMO PRIEŽASTYS IR JO ESMĖ. Kauno tiesa, 1958 liepos 18,19, 22. Revizionizmas apibrėžiamas kaip pagrindinių marksizmo teiginių atsisakymas, atviras pačios jo esmės puolimas. Nurodomos socialinės ir istorinės revizionizmo priežastys. DIDRO. Mokslas ir gyvenimas, 1959, nr. 2, p. 31-33. Supažindinama su ateistinėmis D. Diderot pažiūromis, nurodomas jų pažangumas ir reikš­ mė kovoje prieš religinius prietarus, jų klasinis ir istorinis ribotumas.

115

APIE TARYBINIO ŽMOGAUS ELGESIO KULTŪRĄ. Kauno tiesa, 1959 vasario 11. Kultūringas žmogus apibrėžiamas kaip socialistinės visuomenės narys, besilaikantis komu­ nistinės dorovės reikalavimų. Šios dorovės vieninteliu kriterijumi laikoma kova už komuniz­ mo pastatymą. Pabrėžiama elgesio ir kalbos kultūros sąsaja, svarstoma apie išorinių manierų ir vidinio kultūringumo netapatumą. DŽORDANAS BRUNO. Tiesa, 1960 vasario 17. Apžvelgiami G. Bruno pažiūrų bruožai, minimi jo biografijos faktai. MOKSLAS IR RELIGIJA (su A. Griška). Kn.: Religijos ir ateizmo klausimai. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 187-2.05. Nagrinėjamas mokslo ir religijos, kaip viena kitą neigiančių visuomeninės sąmonės formų, santykis, nurodomi skirtingi jų pagrindai - mokslas ir tikėjimas. Aptariamas istorinis reli­ gijos ir mokslo antagonizmas, nurodomas jo visuomeninis-politinis pagrindas. VAIKAMS - TVIRTAS KLASINES POZICIJAS. Šeima, 1973, nr. 6, p. 1-5. Samprotaujama apie jaunimo ideologinį auklėjimą. Supažindinama su klasių kova ir įvairiais socialiniais neramumais kapitalistinėse šalyse. Teigiama, kad jaunimas yra imlus sistemingai ideologinei medžiagai, ypač persunktai humanizmo ir socialinio optimizmo. Pabrėžiamas šeimos vaidmuo ideologiniame auklėjime.

GUMAUSKAITĖ Vida, gimė 1941 02 03 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatė (1981). 1947-1950 mokėsi Seredžiaus pradinėje, 1950-1954 Kauno 3-ojoje septynmetėje, 19 54 1958 Kauno Komjaunimo vidurinėje mokykloje. 1958-1963 studijavo K P I Elektrotechni­ kos fakultete teorinę radiotechniką. 1963-1969 dirbo inžiniere Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institute. 1969-1974 dėstė K P I Radioelektronikos fakultete. 1968-1970 studijavo Kauno marksizmo-leninizmo universiteto vakarinio dviejų metų skyriaus filosofijos fakultete. 1973-1978 studijavo Istorijos instituto marksistinės estetikos aspirantūroje (nuo 1977 FSTI). Nuo 1978 F S T I jaunesnioji, nuo 1986 - mokslinė bendra­ darbė. 1982-1983 dėstė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete. 1988-1989 stažavo SSRS M A Filosofijos institute Maskvoje. Sovietiniu laikotarpiu vienintelė sistemingai ty­ rinėjo struktūralizmo filosofines ir metodologines koncepcijas. KAI KURIE STRUKTŪROS KATEGORIJOS KLAUSIMAI. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1976, t. 3(56), p. 21-28. Apžvelgiama struktūros sąvokos raida, aptariami diskusiniai metodologiniai filosofiniai struktūros kategorijos aspektai. Analizuojamas struktūros ir sistemos sąvokų santykis: čia struktūra nurodo perėjimą į aukštesnį abstrakcijos lygmenį, pirmiausia pasireiškiantį struk­ tūros elemento traktavimu, lyginant jį su sistemos komponentu. Nagrinėjamas elementų vaidmuo struktūros kategorijos turinyje: struktūros, kaip grynų tarpelementinių santykių, formulavimas pabrėžia elementų kokybinės specifikos, o ne pačių elementų atsisakymą. APIE STRU KTŪ RALISTIN Į STRUKTŪROS SUPRATIMĄ. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1977, t. 4(61), p. 43-54.

116

Išryškinamos struktūralistinio struktūros supratimo bendrosios ypatybės, apsiribojama struktūralizmo, kaip konkretaus mokslinio metodo, aspektu. Supažindinama su struktūros sąvokos supratimu struktūrinėje lingvistikoje, C. Lėvi-Strausso teorijoje, aptariama J. Piaget genetinė struktūros koncepcija. Teigiama, kad struktūralistinė struktūros koncepcija neta­ patina jos su forma - struktūra aiškinama kaip turinys, suvoktas loginės organizacijos, kuri suprantama kaip realybės savybė, požiūriu. MATEMATINĖS STRUKTŪROS IR JŲ SANTYKIS SU STRUKTŪRALISTINIU STRUK­ TŪROS SUPRATIMU. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1978,1. 1(61), p. 57-67. Pateikiama glausta matematinių struktūrų principų apžvalga, aptariami pagrindiniai šių struktūrų tipai, parodoma jų reikšmė ir įtaka struktūralistiniam struktūros supratimui. Konkrečiai palyginama C. Lėvi-Strausso atskleista pirmykščių genčių giminystės ryšių sis­ temos struktūra su matematine grupe. Teigiama, kad matematikoje iškeltą struktūrizavimo tendenciją struktūralizmas išplėtė įvairiems socialinių ir humanitarinių mokslų objektams, įgalino jų tyrimui panaudoti atitinkamos matematinės struktūros aksiominę teoriją, išreikš­ tą transformacijos taisyklių sistema. K. LEVI-STROSAS IR JO M INTYS APIE MENĄ. Kultūros barai, 1980, nr. 5, p. 72-73. Glaustai pristatoma C. Lėvi-Strausso struktūrinė antropologija. Reikšmingiausia jos dalimi laikoma struktūrinė mitologija, pabrėžiama jos reikšmė meno teorijai, ypač nagrinėjant in­ telektinio ir jutiminio pradų vienovę mene, estetinės percepcijos metaforiškumą. STRUKTŪRALIZM AS IR M ARKSISTINĖ DIALEKTIKA. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1981, t. 3(76), p. 71-80. Apžvelgiami struktūralizmo ir marksistinės dialektikos santykio tyrimai, griežtai skiriami jų atitinkami metodologiniai lygmenys. Aptariama marksizmo įtaka struktūralizmo klostymuisi. Daroma išvada, kad atmetus filosofines spekuliacijas ir nepagrįstas struktūralistinio metodo ekstrapoliacijas, struktūralizmas, kaip bendrasis mokslinis metodas, neturėtų būti priešpriešinamas ir tiesiogiai lyginamas su marksistine dialektika, atstovaujančia filosofiniam mokslo metodologijos lygmeniui. APIE SIN CHRO N IJĄ IR DIACH RO N IJĄ STRUKTŪRALIZM E. Kn.: Mokslas,jo metodai ir kalba. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 98-108. Pabrėžiama, kad struktūrinės lingvistikos pradininko F. de Saussure’o idėja apie sinchronijos pirmumą diachronijos atžvilgiu yra absoliuti ir griežta metodologinė prielaida, išreiškianti vieną svarbiausių struktūralistinio metodo principų. Atkreipiamas dėmesys į esminį skirtu­ mą tarp dichotomijos „sinchronija-diachronija“ ir vidinės ontologinės priešpriešos „struktūra-istorija“. Pažymima, kad struktūralistinis sinchronijos traktavimas sąlygojo ir naują požiūrį į istorišką laiko supratimą: laikiškumas traktuojamas kaip glūdintis pačiame ženkle. Keliama ir nagrinėjama diachronijos tyrimo metodo problema. МЕТОДОЛОГИЧЕСКИЕ ОСНОВЫ СТРУКТУРАЛИЗМ А [Metodologiniai struktūraliz­ mo pagrindai]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas G. Vaitkūnas. - V., FSTI, 1981. - 177 c. VUB Rs F76-1427

117

D a l y s : Введение [Įvadas], 4-15; I. Основные предпосылки-возникновения структурализма [Struktūralizmo atsiradimo pagrindinės prielaidos], 16-46; II. Структура - основная категория структурализма [Struktūra - pagrindinė struktūralizmo kategorija], 47-92; III.' Метод существенная ориентация структурализма [Metodas - esminė struktūralizmo orientacija], 93-156; Выводы [Išvados], 157-161. Nagrinėjamas bendramokslinis struktūralizmo lygis, aptariami pagrindiniai struktūralisti­ nio metodo principai, sąvokos ir kategorijos, nušviečiama istorinė ir loginė jų genezė, nu­ rodomi perspektyvūs ir nepagrįsti struktūralizmo aspektai. Jis formavosi veikiamas X X a. gamtos mokslų, antropologijos ir psichologijos, evoliucijos teorijos, prancūzų filosofijos, F. de Saussure’o kalbotyros idėjų. Pabrėžiamas struktūralizmo siekis suderinti prieštaraujan­ čias mokslines idėjas, tendencijas, ir monistinis, prieš humanitarinių mokslų metodologijos eklektiškumą bei subjektyvumą nukreiptas jo turinys. Nagrinėjama struktūros kategorija, apžvelgiamos įvairios jos interpretacijos. Ji suprantama kaip vidinis elementų ryšys, suku­ riantis visumą, t. y. sistemą; struktūra siejama su vieningumo, transformacijos ir saviregu­ liacijos dėsniais. Vieningumo dėsnis išreiškiąs elementų subordinaciją visumai, jos autono­ miškumą, transformacija rodanti vidinį visumos kitimą - nuoseklų vienų elementų virtimą kitais arba naujų atsiradimo stimuliavimą. Savireguliacijos dėsnis žymi tam tikrą visumos funkcionavimo pastovumą, tvarkingumą. Remiantis C. Lėvi-Strausso ir J. Piaget koncepci­ jomis parodoma, jog struktūrą teisingiausia suprasti kaip tarpelementinių santykių visumą, kaip jų invariantiškumą žyminčių transformacijų sistemą. Palyginamos struktūralistinė ir marksistinė struktūros sampratos: pagrindinį vaidmenį abi koncepcijos skiria santykiams, tik struktūralizmui labiau būdinga jų formalizacija. Mokslinio metodo lygiu struktūralizmas yra perėmęs nemaža dialektinės struktūros sampratos principų. Aiškinamas struktūros san­ tykis su sistema, nušviečiamas skirtumas tarp matematinių ir struktūralistinių jos interpreta­ cijų. Laikomasi nuomonės, jog matematines struktūras galima laikyti viena iš struktūralizmo ištakų. Matematinę struktūrą turinti aibė gali būti sudaryta iš bet kokių visuomeninių ir kultūrinių reiškinių. Nagrinėjami sinchronijos ir diachronijos, struktūros ir subjekto, struk­ tūralizmo ir semiotikos santykiai, aiškinamas struktūralistinio metodo ryšio su marksistine dialektika klausimas. Parodomas struktūralistinio metodo priešpriešinimo marksistinei dia­ lektikai nepagrįstumas. Apžvelgiamos filosofinės struktūralizmo interpretacijos. Pažymima, jog struktūralistų pasisakymai pažinimo teorijos klausimais yra nenuoseklūs, o iš marksizmo perimtos idėjos eklektiškai derinamos su įvairiais idealistinės filosofijos elementais. ISTORIJOS SAMPRATA K. LEVI-STROSO STRUKTŪRIN ĖJE ANTROPOLOGIJOJE. Kn.: Žmogus ir istorija šiuolaikinėje buržuazinėjefilosofijoje. Sud. A. Sverdiolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 105-118. Perspausdinta: СТРУКТУРАМИСТИЧЕСКОЕ ПО НЯТИЕ ИСТОРИИ [Struk­ tūralistinė istorijos samprata]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 103-іп. Anglų kalba: ON TH E STRU CTU RALIST VIEW OF HISTORY. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V , Institute o f Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 123-133. Analizuojamas prancūzų struktūralizmui reiškiamų kaltinimų antiistorizmu ir istorinės rai­ dos ignoravimu nepagrįstumas, nurodomos šios klaidos priežastys - struktūralistinio sin­

118

chronizacijos principo suabsoliutinimas. Teigiama, kad iš tikrųjų C. Lėvi-Straussas istoriją integruoja j tiriamųjų reiškinių struktūrą paversdamas ją neistorinės analizės objektu. Šį požiūrį siūloma traktuoti ne kaip istorijos neigimą, o kaip jos struktūrinę interpretaciją. AN TISU BJEKTYVISTIN Ė STRUKTŪRALIZM O NUOSTATA. Lietuvos TSR Mokslų akade­ mijos darbai, A serija, 1984,1 . 1(86), p. 25-32. Nagrinėjamos antisubjektyvistinės tendencijos susiklostymo filosofiniame struktūralizme priežastys: subjekto metodologinio eliminavimo ekstrapoliacija ir suabsoliutinimas bei nu­ krypimas į vulgariojo materializmo pozicijas. Autorė kritikuoja struktūralizmą dėl to, kad šis subjektyvistinį humanizmo filosofijos kraštutinumą pakeičia kitu atsisakydamas subjekto sąvokos. Šis žingsnis vertinamas kaip esminė klaida, kai mokslinis-metodologinis subjekto ir objekto santykis perkeliamas į ontologinį lygmenį ir juo grindžiama žmogaus esmė. K. LEVI-STROSO STRUKTŪRALIZM O TEORIJA. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1984, t. 3(88), p. 23-42. Analizuojami C. Lėvi-Strausso struktūralizmo teorijos metodologiniai principai, nurodo­ mos poveikį jiems padariusios idėjos, aptariamos svarbiausios jo spręstos problemos. Filo­ sofas struktūrinę analizę pritaikė įvairioms pirmykštės visuomenės socialinio ir kultūrinio gyvenimo sritims tirti, atskleidė kultūros reiškinių struktūras, jas suprato kaip visumines santykių sistemas, kurias galima transformuoti į kitas. Tyrė pirmykštę logiką, ieškojo gilu­ minių, neįsisąmonintų žmogaus mentalinių struktūrų. Ž. PIAŽĖ GENETINIS STRUKTŪRALIZM AS. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1984, t. 4(89), p. 41-51. Analizuojama J. Piaget struktūralizmo koncepcijos specifika - intelekto raidos teorijos ope­ racinis pobūdis, jungiantis genetinį ir struktūrinį aspektus: loginė analizė taikoma intelekto statinėms struktūroms atskleisti, o jų genezė tiriama eksperimentiniu psichologiniu metodu. Reiškiama nuomonė, kad J. Piaget genetinis struktūralizmas atskleidžia pasiektas struktū­ ralistinio metodo ribas, susijusias su diachronija, taip pat iškelia genetinio struktūralizmo statuso problemas. K. LEVI-STROSO IR Ž. PIAŽĖ STRU KTŪ RALISTIN IŲ KO N CEPCIJŲ SANTYKIS. Lie­ tuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1985,1 . 1(90), p. 55-63. Ieškoma šių koncepcijų panašumų ir skirtumų. Jų bendrais bruožais įvardijami mentalinių struktūrų tyrimas, turtingos empirinės medžiagos naudojimas, išskirtinis dėmesys matematinėms-loginėms konstrukcijoms. Daroma išvada, kad esminiai šių koncepcijų skirtumai atsirado dėl skirtingo struktūrų ir jų genezės bei raidos, percepcijos ir veiksmo, mokslinio mąstymo ir kalbos supratimo. КОНЦЕПЦИЯ ГЕНЕТИЧЕСКОГО СТРУКТУРАЛИЗМ А Ж. ПИАЖЕ. СИ СТЕМ ­ НЫЙ АСП ЕК Т [J. Piaget genetinio struktūralizmo koncepcija. Sisteminis aspektas]. Kn.: Науч­ ное знание: Системный аспект. Отв. ред. Р. Павилёнис. - В., 1985, с. 71-88. J. Piaget epistemologinė teorija aptariama tuometinių mokslinių žinių konteksteWViškinamos jos metodologinės ištakos (H. Bergsono filosofija, H. Poincaré epistemologija). Tei­ giama, kad genetinis struktūralizmas pagrįstas operacine intelekto raidos teorija, kurioje

119

psichologija ir logika metodologiškai sąveikauja ir papildo viena kitą. Apžvelgdama J. Piaget ir C. Lėvi-Strausso pažiūrų bendruosius bruožus ir skirtumus autore daro išvadą, kad šie du struktūralizmo pavidalai ne paneigia, bet papildo vienas kitą, todėl juos galima sintetinti. ЛИНГВИСТИЧЕСКОЕ ОБОСНОВАНИЕ КОНЦЕПЦИИ БЕССОЗНАТЕЛЬНОГО К. ЛЕВИ-СТРОСА [C. Lėvi-Strausso nesąmoningumo koncepcijos lingvistinis pagrindimas]. Kn.: Язык. Наука. Философия: Логико-методологический и семиотический анализ. Сост. Р. Павилёнис. - В., 1986, c. 181-191. Atskleidžiami nurodytos koncepcijos idėjiniai šaltiniai: be I. Kanto pažinimo teorijos, ji grindžiama ir kibernetikos, genetikos, struktūrinės lingvistikos idėjomis. Pagrindinė šios koncepcijos mintis ta, jog už akivaizdžių prasmių slypi jas determinuojančios struktūros bazinės, universalios, neįsisąmonintos kiekvienos mentalinės veiklos sistemos. Aptariami šios nesąmoningumo koncepcijos ir psichoanalizės ryšiai. Nurodoma egzistencialistų, fenomenologų, iš dalies ir marksistų reikšta C. Lėvi-Strausso koncepcijos kritika. APIE STRUKTŪRALIZM O GENEZĘ. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1988, t. i(ioz), p. 16-48. Analizuojant struktūralizmo klostymąsi pabrėžiama, kad jis radosi kaip socialinių ir hu­ manitarinių mokslų kryptis, įgijusi filosofinį „antsluoksnį“, nesudarantį nuoseklios siste­ mos, tačiau turintį bendrus esminius požymius, aptariami svarbiausi iš jų: siekis suderinti priešingas tendencijas - struktūralistiniu metodu, vartotu psichologijoje ir antropologijoje, mėginta sujungti empirikų funkcionalistų ir biheivioristų metodologinius principus, ir, kita, spekuliatyvių filosofinių apibendrinimų bei introspekcijos šalininkų idėjas. Pažymimas ir ryškus mokslinis bei tarpdisciplininis struktūralizmo pobūdis.

120

IC K O V IČIU S Naumas, gimė 1906 06 06 Juzivkoje (dab. Doneckas, Ukraina), mirė 1984 09 16 Vilniuje. Filosofijos mokslų daktaras (1971; filosofijos mokslų kandidatas 1954). L S S R nusipelnęs dėstytojas (1976). 1931 Maskvoje baigė Istorijos ir filosofijos institutą. Dėstė Maskvos, Krasnodaro, Zaporožės, Dnepropetrovsko, Tartu aukštosiose mokyklose. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Raudonosios armijos politinis darbuotojas. 1951-

1984 dėstė V P I; profesorius (1972). Marksistiškai tyrinėjo gamtos filosofijos problemas. D IRBTIN IAI ŽEMĖS PALYDOVAI IR ŽM O GIŠKASIS PAŽINIMAS. Komunistas, 1958, nr. 8, p. 24-27. Apibūdinamas naujas šuolis moksle ir filosofijoje pritaikant pažinime dirbtinių Žemės pa­ lydovų teikiamą informaciją. ŽMOGAUS VIEŠPATAVIMO GAMTAI FILOSOFINIAI PAGRINDAI. - V , Valstybinė po­ litinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. - 108 p. - [Populiari filosofijos bibliotekėlė]. Knyga parengta pagal disertaciją: ФИ ЛО СО ФСКИЕ ОСНОВЫ УПРАВЛЕНИЯ П РО Ц ЕССА­ МИ ЖИВОЙ ПРИРОДЫ: Мичуринская биология - враг случайностей [Gyvosios gamtos procesų valdymo filosofiniai pagrindai: Mičiūrino biologija - atsitiktinumų priešas]. Filosofi­ jos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - G. Platonovas. - V , VU, 1954. - 371 c. VUB Rs F76-92. Knygos dalis paskelbta atskira studija: НАУЧНО-ФИЛО­ СО Ф СК И Е ПРИНЦИПЫ ИЗМЕНЕНИЯ МИРА ЧЕЛОВЕКОМ [Žmogiškojo pasaulio pertvarkymo moksliniai filosofiniai principai]. Mokslo darbai (Vilniaus pedagoginis institutas), 1958, t. 4, c. 203-279. D

A L Y s : I. Žmogaus ir gyvūno poveikio gamtai kokybinis skirtingumas, 3-21; II. Žmogaus poveikio gamtai pobūdis iki atsirandant mokslui. Mokslo atsiradimo priežastys, 21-39; Ш- Žmo­ gaus poveikis gamtai, panaudojant mokslą, 39-76; IV. Mokslas ir atsitiktinumas, 76-108.

Marksistiškai aiškinamos gamtos filosofijos ir mokslo istorijos problemos, didžiausias dė­ mesys skiriamas žmogaus poveikiui gamtai bei mokslo statusui aiškinti. Daugiausia remia­ masi F. Engelso veikalais Gamtos dialektika ir Anti-Diuringas. Teigiama, kad žmogus veikia gamtą gamindamas ir naudodamas darbo priemones bei pragyvenimo reikmenis. Pristato­ ma marksistinė darbo proceso samprata: darbas apibrėžiamas kaip pažintinis, tikslingas ir

121

planinis veiksmas. Aptariami gamtos pertvarkymo tipai skirtingose ekonominėse forma­ cijose. Mokslo atsiradimas laikomas nulemtu pragyvenimo gėrybių gamybos proceso, pats mokslas laikomas žmogaus viešpatavimo gamtai svarbiausia forma. Nagrinėjamas būtinumo ir atsitiktinumo dialektinių kategorijų pasireiškimas moksle, mokslinė veikla traktuojama kaip būtinumo pažinimas ir atsitiktinumo mažinimas. DID VYRIŠKA MŪSŲ AM ŽIAUS SIMFONIJA. Tiesa, 1961 balandžio 16. Šlovinamas kosminių procesų pažinimas ir įsisavinimas Tarybų Sąjungoje. Pabrėžiama nau­ jų pažinimo priemonių bei metodų revoliucinė reikšmė keičiant pasaulėvaizdį. KAS YRA PRAGM ATIZM AS. Tiesa, 1961 rugsėjo 9. Supažindinama su pragmatizmo filosofijos pagrindiniais principais apie idėjų ir teorijų tu­ rinio praktinį poveikį. Pažymima, kad ši filosofija tarnauja imperialistinei ideologijai, jai priešpriešinamas marksistinės filosofijos praktikos principas. ŽANO ŽAKO RUSO ATMINIMUI. Tiesa, 1961 birželio 28. Supažindinama su J.-J. Rousseau veikla ir kūryba, aptariama jo idėjų istorinė reikšmė. Supa­ žindinama su mąstytojo mokymu apie privačios nuosavybės atsiradimą, jo plėtota socialinės nelygybės kritika. К ВО ПРОСУ О СУЩ Н О СТИ КАТЕГОРИИ О ТН О СИ ТЕЛЬН О СТИ И ЕЕ ВЗАИ­ МООТНОШЕНИИ С КАТЕГОРИЕЙ АБСО ЛЮ ТНОСТИ [Apie santykinumo kategori­ jos esmę ir jos sąryšį su absoliutumo kategorija]. - B., 1968. - 318 c. Pagal monografiją apginta filosofijos mokslų daktaro disertacija. D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 3-6; I. К вопросу о сущности категории относительности [Apie santykinumo kategorijos esmę], 7-73; II. Об относительном характере понятий „скачок“ и „постепенность“. (Критика концепции „постепенных скачков“) [Apie „šuolio“ ir „laipsniškumo“ sąvokų santykinį pobūdį. („Laipsniškų šuolių“ koncepcijos kritika)], 74-129; III. Об относительном характере понятий „однокачественности“ и „многокачественности“ вещей [Apie daiktų „vieneriopumo“ ir „daugeriopumo“ sąvokų santykinį pobūdį], 130-165; IV. Объективность относительности [Santykinumo objektyvumas], 166-233; V. К диалектике взаимоотношения абсолютного и относительного [Apie absoliutumo ir santykinumo sąveikos dialektiką], 234-294. Mokslo ir mokslinio pažinimo problematiką bandoma interpretuoti dviejų dialektinio ma­ terializmo kategorijų - santykinumo ir absoliutumo - požiūriu. Pasitelkiami tuometinio mokslo laimėjimų konkretūs pavyzdžiai, siekiama atskleisti šiuolaikinės fizikos pateiktų santykinumo ir absoliutumo kategorijų interpretacijų euristinę vertę: remiantis naujausiais fizikos laimėjimais siekiama praturtinti dialektinį materializmą ir konstruktyviai plėtoti jo kategorijas. Autorius kritikuoja tuos marksistus, kurie dialektines kategorijas interpretuo­ ja siedami jas su ikireliatyvistiniu ir ikikvantiniu fizikos raidos laikotarpiu. Kritikuojama „laipsniškų šuolių“ koncepcija, dėstoma jos atsiradimo istorija: ši koncepcija kilo iš sovie­ tinių mokslininkų atliktų J. Stalino darbų interpretacijų. Šios koncepcijos šalininkai kriti­ kuojami dėl dialektinių sąvokų santykinio pobūdžio nesupratimo. Aiškinami du požiūriai į santykinumą - kaip į subjektyvų ir kaip į objektyvų reiškinį. Absoliutumo momentas įžvel­

122

giamas visuose Visatos reiškiniuose, daiktuose, procesuose, santykiuose ir ryšiuose. Bandoma pagrįsti absoliutumo ir santykinumo kategorijų glaudžią sąsają. NAUJŲJŲ LAIKŲ ARISTO TELIS: Georgo Hėgelio gimimo zoo-osioms metinėms. Tiesa, 1970 rugpjūčio VJ. Supažindinama su G. Hėgelio pažiūra į valstybės atsiradimą. Jis laikomas vienu svarbiausių marksistinės filosofijos pirmtakų, jo kūrybos reikšmingiausia dalimi laikomas dialektinis metodas. Plačiau supažindinama su G. Hėgelio prieštaravimo principu. E ENGELSAS IR GAMTOS MOKSLAS. Tiesa, 1970 lapkričio z6. Aiškinama, kaip F. Engelsas sprendė filosofijos metodologinės reikšmės gamtos mokslams problemą. Dėstoma jo plėtota idealizmo, agnosticizmo ir vulgariojo materializmo kritika. Supažindinama su dialektinės materialistinės gamtos sampratos svarbiausiais aspektais. NIKOLAJAUS KOPERNIKO M OKSLINIS ŽYGDARBIS (500-osioms gimimo metinėms). Komunistas, 1973, nr. z, p. 57-61. Aptariamas M. Koperniko darbas Apie dangaus sferų sukimąsi. Teigiama, kad atmesdamas Ptolemėjaus argumentus prieš Žemės sukimąsi, M. Kopernikas genialiai suvokė Galilėjaus reliatyvumo dėsnį. Jis įrodė, kad Žemė ir dangus priklauso vieningam pasauliui ir pavaldūs bendriems Visatos dėsniams. Tai buvo pasaulio materialios vienovės principo prielaida. Ta­ čiau M. Kopernikas atidavė duoklę religinėms dogmoms teigdamas, kad Visata yra baigtinė, turinti centrą - Saulę. IMANUELIS KANTAS. Komunistas, 1974, nr. 4, p. 56-64. Pristatoma I. Kanto pažinimo teorija ir svarbiausios problemos. Aptariama kantiškoji reiški­ nio ir daikto savyje perskyra, apriorinės jutimiškumo formos (erdvė ir laikas), apibūdinamos pažinimo proceso pakopos: jutiminis stebėjimas, proto analitinė veikla ir išminties veikla. Glaustai apibūdinamos I. Kanto socialinės, politinės, etinės ir estetinės pažiūros. RENESANSO EPOCHOS M ILŽINAS: 375-osioms metinėms nuo to laiko, kai buvo sudegintas Džordanas Brunas. Komunistas, 1975, nr. 7, p. 56-60. Aptariamos G. Bruno gamtamokslinės ir filosofinės pažiūros. Teigiama, kad jis sukūrė naują kosmologinę koncepciją, kurioje bandė įveikti M. Koperniko pažiūrų trūkumus. Jo pažini­ mo teorija buvo materialistinė, skelbė metodologinį abejojimą, įžvelgė jutiminio pažinimo ir racionalaus mąstymo skirtumus. G. Bruno atspėjo egzistuojant visuotinį reiškinių sąryšį, suvokė reliatyvų priešybių pobūdį. TOMO MORO „AUKSO KNYGA“: 500-ųjų T. Moro gimimo metinių proga. Komunistas, 1978, nr. 3, p. 6Z-65.

Supažindinama su T. Moro visuomenine veikla ir jo veikalu Utopija. Jame kritikuojama esama ir konstruojama ideali socialinė santvarka, pirmą kartą sistemingai dėstomas komu­ nistinės gamybinės organizacijos planas, esama socialistinių auklėjimo principų užuomazgų. NEM IRTINGAS KŪRINYS: „Anti-Diuringo“ išleidimo ioo-osioms metinėms. Komunistas, 1978, nr. 7, p. Z8-33.

#

Pristatomas F. Engelso veikalas, supažindinama su jo parašymo socialiniu politiniu konteks­ tu. Anti-Diuringas autoriaus vadinamas marksizmo enciklopedija, politinės ekonomijos,

123

mokslinio socializmo ir gamtos mokslo filosofinio apibendrinimo viršūne. Nurodoma, kad jame materialistinė dialektika pirmą kartą buvo pritaikyta pažinimo teorijai. ALBERTO EINŠTEINO PASAULĖVAIZDIS (ioo-osioms gimimo metinėms). Komunistas, 1979, nr. 3, p. 40-46. Supažindinama su A. Einšteino kūrybine veikla, specialiąja ir bendrąja reliatyvumo teo­ rijomis, aptariama gnoseologinė jo atradimų reikšmė: teigiama, kad jie puikiai patvirtino dialektinio materializmo požiūrį į erdvę ir laiką kaip materijos egzistavimo ir raidos formas. Apžvelgiama A. Einšteino filosofinių pažiūrų raida.

124

J JA C K Ū N A S Žibartas Juozas, gimė 1940 03 20 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1980). 1963 baigė lietuvių kalbą ir literatūrą V PI, iki 1972 (su pertraukomis) jame dėstė (turėjo išeiti dėl ryšių su disidentais). 1968-1971 V U filosofijos aspirantas. Nuo 1973 dir­ bo Respublikinėje mokslinėje techninėje bibliotekoje, Lietuvos informacijos centre, nuo

1989 - Pedagogikos mokslo tyrimo institute. Tyrinėjo estetikos ir meno filosofijos proble­ mas (ypač meno pažintinės funkcijos, tiesos mene klausimus). TIKROVĖS IR KŪRYBOS SAN TYKIS MENE. Tarybinis mokytojas, 1972 sausio 21. Aiškinama marksistinė meno, kaip savito tikrovės atspindžio, samprata. Skiriamos trys „atspindžio“ termino reikšmės. Aptariamas marksistinės estetikos požiūris, atsisakantis traktuoti meninį vaizdą kaip gnoseologinį tikrovės vaizdą. Dėstomi šį požiūrį grindžiantys argumentai. Toks požiūris laikomas nepagrįstu: tikrovės atspindėjimo ir kūrybos mene ne­ galima laikyti absoliučiai nesuderinamais; taip pat nėra pagrindo suabsoliutinti vien tikrovės atspindėjimo funkcijos. PAŽINTINĖS FUNKCIJOS VIETA MENE. Tarybinis mokytojas, 1972 kovo 15. Aptariamas meno santykis su tikrove, gyvenimo pažinimo vaidmens meno kūryboje klausi­ mai. Pažymima požiūrių į meno pažintinės funkcijos reikšmę įvairovė tarybinėje estetikoje, pateikiama savita jų klasifikacija: jie skirstomi į gnoseologistinius, antignoseologistinius ir tarpinius (o šie dar į keturias grupes). Labiausiai pagrįstu laikomas požiūris, pažintinę meno funkciją traktuojantis kaip nespecifinę ir todėl nelaikantis meno tikrovės pažinimo forma. MENO SPECIFIKA. Tarybinis mokytojas, 1972 birželio 14. Aptariamos skirtingos meno specifikos koncepcijos tarybinėje estetikoje, autorius jas sąly­ giškai pavadina universaliąja, sintetine ir darbine. Pirmoji meno specifiką laiko viską api­ mančia, meną tapatina su mokslu. Sintetinė teorija meną laiko vieninga daugelio aspektų visuma. „Darbinė“, arba „gamybinė“, koncepcija kilo kaip prieštaravimas gnoseologistinei meno sampratai, ji meną traktuoja kaip materialią, daiktišką veiklą, savitą darbo rūšį. Auto­ rius nepritaria nė vienai šių koncepcijų. MENO FUNKCIJOS: SPECIFINĖ IR NESPECIFINĖS. Kultūros barai, 1978, nr. 3, p. 30-32.

125

Analizuojama meno visuomeninės paskirties, jo socialinių vaidmens klausimas. Pristato­ mos dvi šio klausimo aiškinimo tendencijos - autonomistinė (imanėntinė) ir instrumenti­ nė (utilitarinė). Meną autorius laiko santykiškai savarankišku estetiniu fenomenu. Daroma išvada, kad šis klausimas turi būti aiškinamas meno estetinės funkcijos plotmėje remiantis estetinės funkcijos, pagrįstos kitomis meno kūrinio funkcijomis ir savitai jas integruojančios, samprata. MENO PAŽINTINĖ FUNKCIJA. Kultūros barai, 1979, nr. 3, p. 18-30. Svarstoma, kaip mene realizuojama pažintinė funkcija, kaip menas išreiškia pažinimo rezul­ tatus, tiesą. Aiškinamas pažinimo statusas, jo santykis su menu, pristatoma meno kūrinių kaip teiginių koncepcija. Kritikuojamas meno pažintinės funkcijos aiškinimas pagal analo­ giją su mokslu, taip pat meno pažintinę funkciją apskritai neigiantys požiūriai. Remdamasis meninės išmonės pasaulio panašumo į tikrovės reiškinius principu autorius meninę išmonę traktuoja kaip tikrovės procesų modelį ir šia kūrinio referentine funkcija aiškina tiesos mene egzistavimą. ГНОСЕОЛОГИЧЕСКИЙ АНАЛИЗ ПОЗНАВАТЕЛЬНОЙ ФУНКЦИИ И СК УС СТ­ ВА [Meno pažintinės funkcijos gnoseologinė analizė]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio di­ sertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Repšys. - V., VU, 1980. - 187 c. VUB Rs F76-1419 D a l y s : Введение [Įvadas], 3 -11; I. Концепции, признающие познавательную функцию искусства [Koncepcijos, pripažįstančios pažintinę meno funkciją], 2.3-64; II. Концепции, от­ рицающие познавательную функцию искусства [Koncepcijos, neigiančios pažintinę meno funkciją], 65-96; III. Компромиссные концепции [Kompromisinės koncepcijos], 97-103; IV. Сходство и его связь с выражением истины в искусстве [Panašumas ir jo ryšys su tiesos išreiškimu mene], 104-134; V. Связь познавательной функции искусства с его спецификой [Pažintinės meno funkcijos ryšys su jo specifika], 135-168; Заключение [Išvados], 169-171. Estetikos disertacijoje nagrinėjamas pažinimo rezultatų ir tiesos išraiškos būdų savitumas mene, pažintinės meno funkcijos reikšmė traktuojama kaip meno specifikos veiksnys. Ap­ žvelgiamos pagrindinės tuometinės estetikos koncepcijos, plėtojama savita skirtingų meno gnoseologijos sprendimų tipologija, siekianti išryškinti įvairių koncepcijų argumentacijos turinį, parodyti jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Tyrinėjamos įvairios tikrovės vaizdinio atspindėjimo mene koncepcijos, kurios pažintinį meno kūrinių statusą traktuoja analo­ giškai moksliniam pažinimui. Parodoma, kad tai yra redukcionistinis požiūris į pažinimą, neįvertinantis kūrybinės išmonės reikšmės, neįžvelgiantis esminio skirtumo tarp pažintinio meno kūrinių statuso ir teorinės pažintinės veiklos rezultatų. Kritikuojama ir koncepcija, kuri pažinimą mene traktuoja kaip visiškai skirtingą nuo mokslinio pažinimo: ji nepagrįs­ tai išplečia pažinimo sąvoką, psichologizuoja ir antropologizuoja gnoseologinius kriterijus. Kritiškai vertinamos teorijos, neigiančios pažintinę meno funkciją, argumentuodamos tuo, jog meno kūriniai neturi mokslo sprendinių statuso, ne visi menai naudojasi kalba arba kitomis ženklų sistemomis. Pabrėžiama, kad kai kurie neopozityvistai meną traktuoja kaip autonominį reiškinį ir suabsoliutina jo kūrybinį momentą, neįvertina tikrovės atspindėjimo mene svarbos ir pripažįsta tik mokslinį pažinimą. Nuodugniai apžvelgiamos kompromisi­ nės koncepcijos, „sugestionuotų teiginių“ idėja: meniniai vaizdai gali sugestionuoti idėjas,

126

teiginius, vertinimus. Tačiau šios koncepcijos neįvertina komunikacijos sistemos (tikrovėmenininkas-kūrinys-suvokimas) reikšmės, nepaaiškina, kaip menas realizuoja referentinę funkciją. Plėtojamas naujas meno gnoseologinės funkcijos aiškinimo variantas, grindžiamas verbalinių menų patirtimi, jų empirine medžiaga. Keliama idėja, kad pažintinės funkcijos realizavimas mene gali būti aiškinamas panašumu, analogijomis tarp sąlygiško meninės iš­ monės pasaulio ir nemeninės tikrovės reiškinių. Be to, pažintinė funkcija realizuojama per visą komunikacinę meno sistemą. Remdamasis savo socialiniu istoriniu patyrimu, meno recipientas suvokia panašumą, t. y. analogiją tarp tikrovės ir meno. Recipiento estetinis sprendimas yra sąlyga realizuoti tikrovės atspindėjimo ir meninės išmonės sąveiką, todėl meno kūrinys įgyja referentinę funkciją ir pažintinio vaizdo statusą. Tiesa mene gali būti išreiškiama per recipiento sprendimą, taigi ir paties kūrinio sugestionuojamas idėjas. Pažin­ tinė meno funkcija laikoma imanentiška menui: ją, kaip savo prielaidą, integruoja ir subor­ dinuoja specifinė estetinė funkcija. MENO VISUOMENINĖ VERTĖ. Kn.: Menas ir laisvalaikio kultūra: Estetinė kultūra-i. Sud. K. Stoškus. - V., „Mintis“, 1981, p. 9-zo. Apžvelgiamos meno visuomeninės reikšmės vertinimo svarbiausios tendencijos. Kritiškai vertinamos estetizmo šalininkų pozicijos, siaurai utilitaristinės interpretacijos, eklektinio pliuralizmo vaizdiniai apie meninės kultūros visuomeninį vaidmenį. Pabrėžiama kūrinių morfologinės struktūros bei socialinio-istorinio ir kultūrinio sąlygotumo reikšmė jų sociali­ niam vaidmeniui. Meno visuomeninės vertės klausimą siūloma spręsti jo estetinės funkcijos problematikos kontekste. KŪRINYS IR KRITIKAS: Apie meno kritikos specifinę funkciją. Kultūros barai, 1981, nr. 4, p. 4-8. Aptariami meno kritikos metodologiniai principai, nurodomi esamos kritikos trūkumai. Nagrinėjama specifinė meno kritikos funkcija: tai meno kūrinio, kaip estetinės vertybės, paaiškinimas ir įvertinimas. Aptariami meno kritikos ir meno sociologijos, istorijos, psi­ chologijos ir kt. požiūrių skirtumai. Vertinimas ir analizė laikomi dviem skirtingais meno kritikos aspektais, pabrėžiama jų darnos būtinybė, vieno iš jų vyravimas laikomas nepriim­ tinu kraštutinumu. Pristatomas estetinių vertybių socialinio sąlygotumo pripažinimas kaip vienas svarbiausių marksistinės estetikos principų. TIESA MENE. Problemos, 1983, nr. 30, p. 5-15. Meno filosofijos straipsnyje nagrinėjama meno kūrinio gnoseologinio statuso problema. Aptariami skirtingi požiūriai į meno ir loginio sprendinio santykį, gvildenamas meninės tiesos klausimas. Nurodoma, kad vienos meninės tiesos koncepcijos orientuojasi į tradi­ cinę, gnoseologinę tiesos, kaip minties atitikimo tikrovei, sampratą, o kitose koncepcijose menine tiesa laikoma formos ir išraiškos vienovė, kūrinio autentiškumas, turinio reikš­ mingumas, emocinis poveikis ir panašiai. Teigiama, kad meno kūriniams tiesiogiai negali­ ma priskirti teiginių statuso, nes meninė išmonė neturi loginio teiginio, pažintinio vaizdo prasmės. TEIGIN IAI IR TIESA MENE. Kn.: Menas ir pažinimas: Estetinė kultūra-2. Sud. A. Katalynas. V., „Mintis“, 1983, p. 60-78.

127

Remiantis prielaida, kad pažinimo rezultatai logiškai išreiškiami teiginių,Forma, kritiškai analizuojamos šios pažiūros į meno ir sprendinių santykį: kad menas neturi jokio ryšio su loginiais teiginiais ir pažintine tiesa; „meninių teiginių“, „sugestijuotų teiginių“ koncepcijos ir teorija, neigianti meno kūrinių logiškumą. Aiškinama pažintinė meno funkcija, remia­ masi idėja, kad tarp meno kūrinių ir nemeninės realybės objektyviai egzistuoja panašumas, analogija. VERTYBINĖ MENO DETERM INACIJA, ARBA NE VIEN DUONA ESAME SOTŪS. Kul­ tūros barai, 1985, nr. 6, p. 33-36. Aptariama meno visuomeninė paskirtis ir funkcijos. Nagrinėjamas kūrinių estetinis išgyve­ nimas, jo turinys, aiškinama, kaip estetinio išgyvenimo aktu realizuojamos praktinio pobū­ džio funkcijos. Šio išgyvenimo turiniu laikomas perteikiamų vertybinių reikšmių suvokimas, glaudžiai susijęs su emociniu reagavimu. Pabrėžiamas estetinio išgyvenimo ir meninės kul­ tūros apskritai vertybinis sąlygotumas. SPECIFINĖ MENO KRITIKOS FUNKCIJA. Kn.: Meno kritika: Estetinė kultūra-3. Sud. Ž. Jac­ kūnas. - V., „Mintis“, 1986, p. 35-50. Nagrinėjama estetikoje paplitusi daugiafunkcinė meno kritikos samprata. Keliama mintis, kad kritika atlieka tik jai būdingą savitą funkciją - paaiškinti ir įvertinti meno kūrinį kaip estetinę vertybę. Aptariant X X a. 3-6 dešimtmečio Vakaruose paplitusią „naująją kritiką“ pabrėžiama, kad ji meno kūrinį atribojo nuo socialinės tikrovės ir išgrynino estetinę kūrinio esmę. Ji neigė kūrinyje perteikiamų visuomeninių vertybių vaidmenį estetiniam meno kūri­ nio išgyvenimui. Argumentuojama, kad kūrinio estetinės vertės paaiškinimas verčia sutelkti dėmesį į socialinį kūrinio turinį, bet socialinė analizė neturi būti savitikslė, ji pateisinama tik tiek, kiek padeda kritikui atskleisti kūrinio, kaip estetinės vertybės, reikšmę. POLIFUNKCIONALIZM O LABIRINTUO S PAKLYDUS. Kultūros barai, 1987, nr. n, p. 3437Kritikuojama polifunkcionalistinė kultūros reiškinių samprata. Jos ištakos įžvelgiamos ati­ tinkamoje meno sampratoje, priskiriančioje menui keliolika funkcijų. Polifunkcionalizmas kritikuojamas dėl atskirų kultūros sričių autonomijos ir sistemiškumo neigimo, iš to kylan­ čio eklektiškumo, niveliacijos. Jam priešpriešinama sisteminė kultūros samprata: kiekviena kultūros sritis, institucija turi specifinę funkciją, lemiančią jos prigimtį, savitumą. Aptaria­ mos kultūros institucijų valdymo problemos. TRAD ICIJA IR KULTŪROS BŪTIS. Kultūros barai, 1988, nr. 9, p. 2-5. Svarstoma apie tradicijos ir kultūros santykį. Tradicija laikoma kultūros egzistavimo būtina sąlyga, joje išskiriami pastovumo ir kaitos aspektai. Aptariamos istorinės atminties, istorinės savimonės sąlygos, pabrėžiama jų reikšmė tautiškumo suvokimui. Smerkiama sovietinio re­ žimo žala lietuvių kultūros tradicijoms. VISUOMENINĖS SĄMONĖS DEM ITOLOGIZACIJA. Kn.: Tautinis mentalitetas: Istoriosofi­ niai apmąstymai. Sud. R. Grigas, Z. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1989, p. 106-115. Reiškiama idėja, kad visuomenės ir kultūros atnaujinimo svarbi prielaida yra visuomenės sąmonėje įsigalėjusių mitų griovimas. Aptariami svarbiausi mitai: socialistinės visuomenės

128

mesianizmo, socialistinės kultūros išskirtinumo, mokslo ir technikos visagalybės. Visuome­ ninės sąmonės demitologizavimo problema siejama su kultūrinio gyvenimo depolitizacija. Formuluojami kultūros pertvarkos siekiai: kultūrų sąveikos, dialogo su pasaulinėmis kultū­ rinėmis tradicijomis plėtotė, kūrybos ir mąstymo laisvė.

JA K U S OV A IT E Irayda, gimė 1942. 12. 30 Kybartuose (Vilkaviškio raj.). Filosofijos mokslų kandidatė (1971). 1949-1960 mokėsi Kybartų vidurinėje mokykloje, 1960-1965 studijavo Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultete. Dirbo šio instituto Filosofi­ jos katedroje. 1968-1971 studijavo filosofijos aspirantūroje SSRS M A Filosofijos institute Maskvoje. Nuo 1971 dėstė Kauno medicinos institute; docentė (1977). Tyrinėjo marksis­ tinės pažinimo teorijos problemas, viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo nagrinėti medicinos filosofijos ir etikos klausimus. LENININĖ ATSPINDĖJIMO TEO RIJA IR NEUROFIZIOLOGIJA. Sveikatos apsauga, 1970, nr. 2, p. 41-44. Nagrinėjamas pažinimo teorijos ir neurofiziologijos santykis, taip pat neurofiziologijos, kaip gamtamokslinės disciplinos, reikšmė marksistinės atspindėjimo koncepcijos, kaip filosofinės teorijos, pagrindimui. К ВОПРОСУ ОБ ИСТОКАХ ЛЕНИНСКОЙ ИДЕИ ОБ ОТРАЖЕНИЕ КАК СВОЙСТ­ ВЕ МАТЕРИИ [Apie lenininės atspindėjimo, kaip materijos savybės, idėjos ištakas]. Kn.: Проб­ лемы философской науки. Сборник аспирантских статей. - М., Институт философии АН СССР, 1971, с. 3-27. Analizuojama atspindėjimo sąvokos genezė senovės graikų filosofijoje, aptariamos Aikmeono Krotoniečio, Demokrito, Epikūro, Platono, Aristotelio pažiūros šiuo klausimu. Detaliai nagrinėjamos ir kritikuojamos naujųjų amžių filosofų (J. Locke’o, B. Spinozos, G. Berkeley ir kt.) atspindėjimo koncepcijos. Dėstoma materialistinė dialektinė pažinimo proceso sam­ prata, remiantis ja parodoma pačios atspindėjimo sąvokos turinio dialektika. GENETINĖ INFO RM ACIJA - BIOLOGINIO ATSPINDĖJIMO FORMA. Sveikatos apsauga, 1971, nr. 7, p. 52.-54Marksistinės pažinimo teorijos principus siejant su gamtamokslinėmis koncepcijomis na­ grinėjamas genetinės informacijos ryšys su aplinka, pasireiškiantis organizmo požymiais, ku­ riuose susiduria genetinis ląstelės potencialas ir išorinės aplinkos sąlygos. Vidinės organizmo struktūros pakitimas nagrinėjamas kaip biologinio atspindėjimo procesas. Paveldimumas apibūdinamas kaip genų savybė, atspindinti informaciją, užfiksuotą nukleininių rūgščių struktūrose. ФИ ЛО СО ФСКИ Е

ПРЕДПО СЫ ЛКИ

ЛЕНИНСКОЙ

ИДЕИ

О

ВСЕОБЩ ЕМ

СВО Й СТВЕ ОТРАЖЕНИЯ У МАТЕРИИ [Lenininės idėjos apie atspindėjimą, kaip materi­ jos visuotinę savybę, filosofinės prielaidos]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rank­ raštis]. - M., SSRS MA Filosofijos institutas, 1971.

129

D

A L Y s : Введение [Įvadas]; I. Понятие всеобщего отражения материи в домарксистской материалистической философии [Visuotinio materijos atspindėjimo-samprata ikimarksistinėje materializmo filosofijoje]; II. От понятии „отражения“ до идеи отражения как-всеобщего свойства материи [Nuo „atspindžio“ sąvokos iki atspindėjimo, kaip visuotinės materijos savybės,

idėjos]; Заключение [Išvados]. Nagrinėjama pagrindinė marksistinės pažinimo teorijos problema - atspindėjimas. Šios idėjos filosofinių prielaidų klausimas sprendžiamas kaip visos materijos jutimiškumo idėjos evoliucijos klausimas. Ši evoliucija nagrinėjama nuo idėjos atsiradimo iki X IX a. gamtamoks­ linio materializmo. Aptariami hilozoizmo, antropomorfizmo, animizmo, panpsichizmo, panteizmo reiškiniai mitologinės ir filosofinės minties istorijoje, juose ieškoma atspindžio idėjos metodologinių pagrindų. Apžvelgiama „atspindžio“ sąvokos raida. Nurodomas pa­ grindinis ikimarksistinių pažinimo teorijų trūkumas - jose esą pažinimo veikla nagrinėjama kaip objektas, o ne subjektyviai. Dėstoma marksistinė atspindėjimo koncepcija, akcentuo­ jami jos ontologiniai pagrindai. Atspindėjimo problema nagrinėjama dviem - pojūčio ir atspindžio - aspektais. Pabrėžiamas atspindėjimo proceso aktyvumas. Disertacijos turinys išdėstytas atskiruose straipsniuose. ФИ ЛО СО ФСКИЕ ПРЕДПОСЫЛКИ ЛЕНИНСКОЙ ИДЕИ ОБ ОТРАЖЕНИИ КАК ВСЕОБЩЕМ СВОЙ СТВЕ МАТЕРИИ [Lenininės idėjos apie atspindėjimą, kaip materijos visuotinę savybę, filosofinės prielaidos]. Kn.: Ленинская теория отражения и современная наука: Отражение, познание, логика. - София, 1973, с. 49-53. Tęsiama disertacijos problematika, išryškinamos V. Lenino atspindėjimo teorijos dvi susiju­ sios filosofinės prielaidos: visa materija turi pojūčiui giminingą savybę - gebėjimą atspindėti. Teigiama, kad šių dviejų prasminių akcentų išskyrimas leidžia mintį apie atspindėjimą, kaip visuotinę materijos savybę, traktuoti kaip idėjos apie materijos jautrumą ir atspindėjimo principo dialektinę sintezę. ATSPINDĖJIMO, KAIP VISUOTINĖS MATERIJOS SAVYBĖS, IDĖJOS FILOSOFINĖS IŠTAKOS. Problemos, 1980, nr. 25, p. 5—11. Pažinimo teorijos straipsnyje analizuojama V. Lenino atspindėjimo idėja ir apžvelgiama materijos jautrumo sampratų raida R. Descartes’o, B. Spinozos, D. Diderot ir kitų darbuo­ se. Teigiama, kad V. Leninas, pritaikęs K. Marxo dialektinę materialistinę atspindėjimo koncepciją, sukūrė hipotezę apie atspindėjimą, kaip visuotinę materijos savybę. Hipotezė tapo metodologiniu orientyru, leidžiančiu ištirti patį atspindžio reiškinį. Tai leido perėjimą nuo nejuntančios prie juntančios materijos paaiškinti kaip perėjimą nuo žemesniųjų atspin­ dėjimo formų prie pojūčio ir žmogiškojo pažinimo, kaip labiau išsivysčiusių atspindėjimo formų. KAI KURIE TEORINIAI ATEISTINĖS VEIKLOS PAGRINDIMO ASPEKTAI (su J. Mažy­ liu). Sveikatos apsauga, 1980, nr. 12, p. 16-18. Pažymima, kad sovietinei ateistinei propagandai vis dar trūksta teorinio pagrindimo. Mark­ sistinio ateistinio požiūrio formavimas laikomas sudėtine komunistinio auklėjimo dalimi. Aiškinamas marksistinio (vadinamo „moksliniu“) ateizmo objektas, visuomeninis istorinis požiūris į religijos kritiką.

130

MEDICINOS MOKSLO RAIDA IR FILOSOFIJA. Sveikatos apsauga, 1981, nr. 2, p. 9-12. Aptariamas filosofijos vaidmuo formuojant mediko mąstymo kultūrą. Filosofijos ir medici­ nos santykis apibūdinamas kaip bendrosios filosofijos ir konkrečių mokslų santykio proble­ mos dalis, apžvelgiama šio santykio istorija. Kritikuojamas siauras filosofijos metodologinės funkcijos (kaip vien tik taikomosios) supratimas. Teigiama, kad medicinos teorija turi virsti ypatinga socialinio mokymo apie žmogų ir gyvybinę veiklą sritimi. ATEIZMO TRAD ICIJO S MEDICINOS ISTORIJOJE. Sveikatos apsauga, 1984, nr. 12, p. 12-15. Aptariama medicinos ir religijos prieštaringų santykių istorija, jų konfliktas įžvelgiamas jau senovės Graikijoje. Apžvelgiamos materialistinės ir religinės idealistinės tendencijos antikos medicinoje. Keliamas uždavinys šiuolaikiniams medikams tęsti ateizmo tradicijas. MEDICINOS MOKSLO HUMANIZAVIMO PROBLEMA. Sveikatos apsauga, 1985, nr. 3, p. 21-24. Aptariamos medicinoje ryškėjančios jos technizacijos (kartu ir dehumanizacijos) tenden­ cijos, keliamas uždavinys nepaversti ligonio vien objektu, atsižvelgti į subjektyvųjį dvasinį aspektą. M EDICINA IR PASAULĖŽIŪRA. Sveikatos apsauga, 1986, nr. 3, p. 22-25. Aptariama pagrindinio pasaulėžiūros klausimo - žmogaus ir pasaulio santykio - struktūra. Parodoma, kad medicinos pasaulėžiūrinės galimybės yra labai plačios, nes ji subtiliai įsipina į žmogaus santykius su gamta, visuomene ir pačiu savimi. Svarstomas medicinos visuomeninis vaidmuo. ATEISTINĖS SĄMONĖS UGDYMO PROBLEMOS. Sveikatos apsauga, 1986, nr. 9, p. 19-21. Ateistinė sąmonė apibrėžiama kaip gamtos, visuomenės ir savęs pažinimo organiška pase­ kmė. Aptariami šios sąmonės ugdymo, formavimo ir koregavimo klausimai, atkreipiamas dėmesys į religinės paguodos socialinius-psichologinius aspektus. Teigiama, kad būtina pabrėžti ateizmo, kaip socialistinės visuomenės kultūros vertybės, statusą, jo humanistinį pobūdį.

JANAVIČIUS Sakalas, gimė 1961 10 08 Šilutėje. Filosofijos mokslų kandidatas (1989). 1968-1979 mokėsi Klaipėdos K . Donelaičio vidurinėje mokykloje. 19 79-1984 studijavo V PI Gamtos-geografijos fakultete ir įgijo biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojo specialybę. 1984-1989 Maskvos M. Lomonosovo universiteto filosofijos aspirantas. 1984 F S T I Etikos skyriaus stažuotojas-tyrinėtojas, 1986-1987 - vyr. laborantas, nuo 1989 - jau­ nesnysis mokslo darbuotojas. Tyrinėjo ekologinės etikos problemas. ŽYMUS GAM TININKAS IR M ĄSTYTOJAS (Vladimiro Vernadskio 120 metų gimimo jubilie­ jui). Kn.: Etika ir ekologija: Etikos etiudai-7. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1984, p. 208-214. Pristatomi rusų mokslininko V. Vernadskio gyvenimo faktai, asmenybės bruožai ir etinės pažiūros, jo svarstyti etikos mokslinio pagrindimo, mokslų ir mokslininko etikos klausimai. LIŪDVIGO FOJERBACHO ETIKOS BRUOŽAI (180 metų gimimo jubiliejui). Kn.: Dorovė ir tradicijos: Etikos etiudai-8. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1984, p. 208-216.

131

Pristatomi L. Feuerbacho gyvenimo faktai, asmenybės bruožai, jo filosofinės ir etinės pa­ žiūros. "• DŽONAS LABOKAS (150 metų gimimo jubiliejui). Kn.: Dorovė ir teisė: Etikos etiudai-ę. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1985, p. 131-138. Aptariami angjų mokslininko J. Lubbocko, besidomėjusio ir etikos problemomis, gyvenimo ir etinių pažiūrų svarbiausi bruožai, nurodoma, kad jo utilitaristinės etinės idėjos turėjo įtakos X IX a. pabaigos Lietuvos etinės minties raidai. СООТНОШ ЕНИЕ ЭКОЛОГИЧЕСКИХ И НРАВСТВЕННЫ Х Ц ЕН Н О СТЕЙ И И Х ВЛИЯНИЕ Н А ЭКОЛОГИЧЕСКУЮ КУЛЬТУРУ [Ekologinių ir dorovinių vertybių san­ tykis ir jų įtaka ekologinei kultūrai]. Kn.: Проблемы формирования современной экологической культуры. Сост. Р. Тамошюнене. - В., 1987, с. 62-73. Ekologinės etikos straipsnyje ekologinės situacijos pagerinimas siejamas su dorovinių verty­ bių (sąžinės, atsakomybės, pareigos ir kt.) atgaivinimu. Vertybės laikomos svarbiausia eko­ loginės kultūros dalimi. Teigiama, kad ekologinių ir dorovinių vertybių dialektinis ryšys aprėpia ir išreiškia šiuolaikinės ekologinės situacijos esmę. ПРОБЛЕМЫ ЭКОЛОГИЧЕСКОЙ ЭТИКИ. КРИТИЧЕСКИЙ АНАЛИЗ ФИЛО­ СОФСКО-ЭТИЧЕСКОЙ ЛИТЕРАТУРЫ СШ А ВО СЬМ И ДЕСЯТЫ Х ГОДОВ [Ekolo­ ginės etikos problemos. Devintojo dešimtmečio JAV filosofinės etinės literatūros kritinė analizė]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - S. Anisimo­ vas. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1989. - 156 c. D a l y s : Введение [Įvadas]; I. Становление и развитие экологической этики в философской литературе СШ А [Ekologinės etikos klostymasis ir raida JAV filosofinėje literatūroje]; II. Проявление ценностных и методологических поисков экологической этики в конкретных ее исследованиях [Ekologinės etikos vertybinių ir metodologinių paieškų apraiškos jos konkre­ čiuose tyrimuose]; Заключение [Išvados]. Ekologinės etikos disertacijoje analizuojami ir sisteminami šios disciplinos tyrimai JA V, išskiriamos svarbiausios jos kryptys ir problemos, eksplikuojami metodologiniai ir vertybi­ niai pagrindai. Ekologinės etikos klostymasis siejamas su kitų taikomųjų etikų atsiradimu, išskiriamos dvi šios etikos radimosi intencijos - siekis pritaikyti bendrosios etikos problemas ekologinėms problemoms spręsti bei siekis kritiškai peržiūrėti tradicinę etiką ekologinės problematikos kontekste. Pirmoji tendencija traktuojama kaip reformistinė prieiga, susijusi su „paviršutiniškos ekologijos“ koncepcija, antroji - kaip radikalioji prieiga, išreikšta „gelmi­ nės ekologijos“ koncepcija. Pirmoji priskiriama tradicinei vertybinei moralinei paradigmai, antroji - naujajai neantropocentrinei vertybinei paradigmai. Ekologinės etikos naujumu laikoma tai, kad į dorovės sritį įtraukiamos nežmogiškosios gyvybės formos, negyvoji gamta ir ateities kartos. Nagrinėjamas ekologinės etikos ir bendrosios dorovinių vertybių krizės santykis. Aptariami ekologinės etikos metodologiniai bruožai: struktūrinis sisteminis, taip pat ir evoliucinis gamtos ir pasaulio traktavimas, gamtos dalių ir visumos sąveikos suvo­ kimas ir pan. Formuluojama ir nagrinėjama etikos vertybinių nuostatų dialektinė triada: tezė (kategoriškas antropocentrizmas - kraštutinis subjektyvizmas, žmogiškojo vertybinio požiūrio suabsoliutinimas), antitezė (biocentrinis egalitarizmas - kraštutinis objektyvizmas,

132

vertybinės prieigos radikali ontologizacija) ir jų sintezė. Antitezei priskiriama radikalioji, o sintezei - reformistinė ekologinės etikos kryptis. Ši triada taikoma ir ekologinės etikos metodologijai interpretuoti: išskiriamos ir kritiškai vertinamos dvi kraštutinės prieigos (atomistinis individualizmas bei visuminis holizmas) bei nurodomos jų suvienijimo tendencijos. Analizuojamos ekologinės atsakomybės, pareigos ateities kartoms problemos.

JANKAUSKAS Skirmantas, gimė 1954 oz 12. Papilyje (Biržų raj.). 19 72-19 77 studijavo taikomąją matematiką K PI. 19 77-1979 dirbo M A Matematikos ir kibernetikos instituto Optimalių sprendimų teorijos sektoriuje, pagrečiui savarankiškai studijavo filosofiją ir už­ sienio kalbas. Nuo 1979 dirbo V U Filosofijos katedroje. Tyrinėjo senovės graikų filosofiją, mokslo filosofijos ir istorijos problemas. KELYJE Į EPISTEM O LOGINĮ AN A RCH IZM Ą. Problemos, 1983, nr. 29, p. 73-80. Nagrinėjami mokslo filosofijos istorinės mokyklos ir konkrečiai P. Feyerabendo mokslo di­ naminių aspektų metodologiniai tyrimai. P. Feyerabendas kritikuoja neopozityvistų mokslo pažinimo modelį ir siūlo savąjį, kuriame atkaklumo principas derinamas su proliferacijos principu, siūlančiu kurti ir plėtoti nesuderinamas su nusistovėjusiais požiūriais teorijas net ir tada, kai šie požiūriai yra visiškai patvirtinti ir visuotinai pripažinti. Šių principų sąveika laikoma esminiu mokslo bruožu. NUO KO PRIKLAUSO MOKSLO VERTĖ? Problemos, 1983, nr. 30, p. 96-107. Nagrinėjama P. Feyerabendo mokslo statuso ir vertės samprata. Istoriškai rekonstruojant problemą atskleidžiama, kad P. Feyerabendo nuostata pagrįsta mokslinio ir vertybinio po­ žiūrių tariama priešprieša. Parodoma, kad P. Feyerabendo iškelta problema išreiškia mokslo kultūrinio įprasminimo nepakankamumą. Daroma išvada, kad mokslo kultūrinio reikšmin­ gumo problema išsprendžiama tik pagrindus pažintinę mokslo vertę - rekonstravus mokslo raidą kaip pažinimo pažangą. ORTEGA I GASETAS IR EUROPOS KRIZĖ. Mokslas ir gyvenimas, 1983, nr. 4, p. 17-19. Supažindinama su ispanų filosofo J. Ortegos y Gasseto pažiūromis. Apžvelgiamas X X a. pradžios Vakarų Europos kultūrinis kontekstas. Dėstomos esminės filosofo idėjos: kultūros, civilizacijos, masinio žmogaus, istorijos, mokslo, racionalizmo krizės ir kt. Pažymima J. Or­ tegai y Gassetui būdinga socialpsichologinė problemų analizė. ŽMOGUS, KULTŪRA, ISTORIJA. Problemos, 1984, nr. 31, p. 77-87. Istoriškai rekonstruojama J. Ortegos y Gasseto kultūros krizės koncepcija, bandoma pateik­ ti alternatyvų šios problemos sprendimą. Teigiama, kad šiam filosofui vienintelis kultūros krizės sprendimo būdas yra tai, kad protas turi būti pajungtas gyvenimui ir taip pagyvinta kultūra: viena proto apraiškų (utopinis protas) turi būti pakeista kita (vitaliniu protu). Jo perspektyvos teorija grindžia absoliučios tiesos galimybę ir tuo formaliai gelbsti vertybinį tiesos pobūdį. MOKSLO ISTORIJOS RACIO NALUS REKONSTRAVIMAS: PROBLEMA ARfPSEUDOPROBLEMA? Problemos, 1984, nr. 32, p. 97-106.

133

Nagrinėjama mokslo istorijos racionalioji rekonstrukcija.Aptariama loginio empirizmo su­ formuluota verifikacionistinė mokslo programa, kuri įgalino loginę mokslo kalbos analizę. K. R. Popperis atsiribojo nuo psichologizmo ir tyrimo objektu laikė pažintinius teorinius ryšius. T. Kuhnas mokslo istoriją traktavo kaip normalaus mokslo periodų ir juos keičiančių mokslo revoliucijų seką. I. Lakatosas žinojimo augimą tapatino su faktų gausėjimu, iškėlė pažinimo perimamumo reikalavimą, sukūrė mokslinės tyrimo programos koncepciją. ŽINOJIM AS - GALIA: NUO BURTAŽODŽIO PRIE METODO. Mokslas ir gyvenimas, 1984, nr. n, p. 18-2.9. Aptariama Renesanso pasaulėžiūra ir mokslas. Pabrėžiamas taikomojo (techninio) ir gry­ nojo (mokslinio) pažinimo suartėjimas, lėmęs chemijos, botanikos, geologijos suklestėjimą. Aptariamas magijos klestėjimas: ji gamtą traktavo kaip savarankišką, vidiniais ryšiais susietą visumą. Supažindinama su metodologine mokslo reforma, indukcinio metodo idėjos for­ mavimusi. IŠGELBĖTI TIESĄ: PO ZITYVISTIN ĖS FILOSOFIJOS VINGIAI. Problemos, 1986, nr. 34, p. 80-97. Apžvelgiama pozityvistinės filosofijos raida jos kultūrologinių prielaidų aspektu. Parodoma, kaip konkrečios kultūrologinės prielaidos pasireiškė Galilėjaus bandymuose matematinę gamtotyrą padaryti Renesanso kultūros esmine dalimi, vėliau - kaip panašios prielaidos sąlygojo A. Comte’o pozityvistinę filosofiją bei vėlesnę jos plėtotę, vykdytą R. Avenarijaus, E. Macho, loginių empiristų, K. R. Popperio, T. Kuhno, I. Lakatoso ir P. Feyerabendo. M ODERNIZM AS: MENO D EH U M AN IZACIJA? Problemos, 1986, nr. 35, p. 75-80. Aptariama meno dehumanizacijos problema J. Ortegos y Gasseto darbuose. X IX a. pab. prasidėjusį modernizmo fenomeną filosofas siejo su meno dehumanizacija ir paradoksaliai vertino tai kaip pozityvų poslinkį. Jo nuomone, naujosios muzikos, naujojo meno apskritai nepopuliarumas sietinas su pačia šio meno prigimtimi: jis nėra orientuotas į daugumos skonį, bet kuria savarankišką estetinių vertybių pasaulį, kuriame forma įgyja autonominę reikšmę. Meno dehumanizacijos problema aptariama platesniame Vakarų Europos kul­ tūros krizės kontekste. Kritikuojamas meno menui principas. Dėstoma K. Marxo meno samprata. NUO „REIŠKINIŲ GELBĖJIM O“ PRIE JŲ MATEMATINIO MODELIAVIMO. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 1, p. 28-29. Supažindinama su Renesanso epochos mokslo laimėjimais. Aptariama Leonardo da Vinčio gamtos matematizacijos idėja, M. Koperniko astronomijos reforma, J. Keplerio pasaulio har­ monijos koncepcija, Galilėjaus matematinio gamtos mokslo pagrindimas. Teigiama, kad Re­ nesanso laikais pažinimo vertę lėmė ne objekto vertingumas, bet pažinimo tikrumo laipsnis. AN TIKIN ĖS FILOSOFIJOS IŠTAKOS. Problemos, 1987, nr. 36, p. 72-76. Pristatomi antikinės filosofijos svarbiausi bruožai ir ištakos. Teigiama, kad antikinė filosofi­ ja - tai ypatingo žmogaus (išminčiaus stebėtojo) mąstymas. Antikos laisvasis pilietis surado vertybę, lemiančią jo savitą, nepraktinį požiūrį - tai buvo grožis. Argumentuojama, kad pirmojo prado problema žymėjo pirmosios teorinio mąstymo formos - antikinės filosofi­

134

jos - pradžią. Subjektyviai ši filosofija buvo išminčiaus stebėtojo estetinės savirealizacijos būdas. Tai nulėmė pradinę antikos filosofijos probleminę orientaciją: ji turėjo būti būties mąstymas, arba ontologija. BŪTIES PROBLEM A IKISO KRATIKŲ FILOSOFIJOJE. Problemos, 1987, nr. 37, p. 53-62. Analizuojamos tikrovės apmąstymo prielaidos ir ypatybės antikos filosofijoje - pirmųjų fi­ losofų ikisokratikų pažiūrose. Kosmo pirmojo prado problema juos domino kaip kosmo estetinę pajautą organizuojantis principas. Kūniškumas, kaip praktinio tikrumo įvaizdis, sukonkretino archės paieškų kryptį: kosmo pirmasis pradas turėjo būti kūniškos prigimties. Estetinė nuostata lėmė ir patį mąstymo pobūdį, todėl pirmieji antikos filosofų veikalai buvo poemos, o jų mąstymas išliko vaizdinis. EROTO PAGARBINIMAS, ARBA PLATONO GIESMĖ FILOSOFIJAI. Problemos, 1989, nr. 40, p. 93-102. Analizuojamas Platono dialogas Puota. Daroma prielaida, kad jame Platonas mitologizuota forma išdėsto savo filosofijos koncepciją. Nagrinėjamos dialoge taikomos mitologinės prie­ monės, atskleidžiama tikroji teksto prasmė, t. y. antikinės filosofijos paskirties platoniškoji samprata. Teigiama, kad teorinis pažinimas (filosofija) yra tikros - geros (dorovingos) vei­ klos prielaida. Grožis nėra filosofijos objektas, bet filosofinio pažinimo pobūdį normuojanti vertybė. Tikrovė yra tai, ką galiausiai siekia pažinti filosofija, o grožio vertybė nulemia šio pažinimo tikrumą. Filosofija artina žmogų prie amžinosios tikrovės, o kartu ir prie nemir­ tingumo.

JEKENTAITĖ-KU ZM ICKIENĖ Leonarda, gimė 1946 05 03 Vilniuje, mirė 2008 10 12 ten pat. Filosofijos mokslų kandidatė (1977). 1953-1964 mokėsi Vilniaus 15-ojoje vidurinėje mokykloje. 1964-1969 studijavo biofiziką V U , lankė Lietuvos konservatorijos teatro studiją. 1968-1973 Lietuvos radijo ir televizijos diktorė. 19 7 1-19 7 2 dėstė filosofiją V ISI. 1973-1976 V U filosofijos aspirantė. Nuo 1976 dėstė V U ; docentė (1985). Tyrinėjo psichoanalitinės filosofijos, filosofinės antropologijos, etikos, estetikos problemas. СОВРЕМЕННЫЙ КАТОЛИЦИЗМ И ФРЕЙДИЗМ [Šiuolaikinė katalikybė ir froidizmas]. Kn.: Католицизм и современная идеологическая борьба. - В., 1975, c. 209-219. Analizuojamos katalikiškojo modernizmo ir froidizmo sąsajos. Nurodoma, kad iš pradžių Katalikų bažnyčia neigiamai žiūrėjo į froidizmą, kaltino jį žmogaus esmės biologizavimu, vėliau jo idėjomis buvo grindžiami kai kurie psichologiniai tikėjimo aspektai, teologai ap­ tarė „nesąmoningumo“, kaip vidinio dorovinio konflikto, pasekmes. Teigiama, kad neofroidizmo sukurta naujos religijos programa iš esmės nesiskiria nuo egzistuojančių religijų pasaulėvaizdžio. Z. FROIDAS IR JO ŽMOGAUS TEO RIJA. Problemos, 1976, nr. 1(17), p. 78-87. Pristatomi S. Freudo biografijos ir kūrybos svarbiausi bruožai. Jo tyrimų centrinėmis^problemomis laikoma kintantis ir individo elgseną lemiantis asmenybės dvasinis pasaulis, indivi­ do subjektyvių išgyvenimų priklausymas nuo nesąmoningų psichikos reiškinių ir moralinių

135

vertybių. Aptariamos S. Freudo simbolių, libido, psichikos raidos stadijų, Edipo komplekso, trilypio asmenybės modelio (Id, ego ir superego) sampratos, socialinės psichologijos ir kul­ tūros teorijos klausimai, atskleidžiami psichoanalizės metodo trūkumai (ypač fatalizmas). DOROVINIO TOBULĖJIMO PROBLEMA E. FROMO ETIKOJE. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1976, p. 195-107. Nagrinėjama neofroidistinė E. Frommo dorovinio tobulėjimo samprata. Joje pagrindiniu šio tobulėjimo būdu laikomas „protingas egoizmas“, individualus laimės siekimas. Pristato­ ma šio mąstytojo žmogaus koncepcijos esminė dalis - žmogiškoji situacija ir iš jos išplaukian­ čios egzistencinės dichotomijos. Teigiama, kad E. Frommas gina abstraktaus humanizmo nuostatas. ФРЕЙДИЗМ И СОВРЕМЕННОЕ ХРИ С ТИ А Н С ТВ О : ОБЗОР ЗАРУБЕЖ НОЙ ЛИ­ ТЕРАТУРЫ [Froidizmas ir šiuolaikinė krikščionybė: užsienio literatūros apžvalga]. Вопросы философии, 1976, Но. n, c. 151-157. Aptariamas išaugęs teologų ir religijos filosofų domėjimasis froidizmo idėjomis. Pažymimas krikščioniškosios pasaulėžiūros krypsnis j žmogiškąjį subjektyvumą, psichologijos reikšmės žmogaus egzistencijai suprasti pripažinimas. Supažindinama su S. Freudo pažiūromis į re­ ligiją ir tikėjimą, taip pat su krikščioniškųjų teoretikų nesąmoningumo, darnios asmenybės raidos koncepcijomis. KULTŪRINĖS KŪRYBOS PROBLEMOS IR FROIDIZMAS. Kultūros barai, 1977, nr. 8, p. 1911. Aptariama froidizmo įtaka kultūrai, S. Freudo kultūros samprata. Šia sąvoka jis įvardija visus žmonijos laimėjimus visose veiklos ir socialinių santykių srityse. Aptariama S. Freudo biologizuota žmogaus samprata, jo vartojamos laimės, sublimacijos, meninės kūrybos sąvo­ kos, individo santykiai su kultūra, jos sąlygoti subjektyvūs išgyvenimai. Froidizmui prieš­ priešinama marksistinė metodologija, įveikianti individo ir visuomenės priešpriešą, dėstoma marksistinė žmogaus samprata. ŽMOGAUS KO N CEPCIJA AM ERIKIEČIŲ NEOFROIDIZM E (K. Horni, H. S. Saliveno, E. Fromo teorijų kritinė analizė). Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Repšys. - V., VU, 1977. - 178 p. VUB Rs F76-2.no D a l y s : Įvadas, 1-10 ; I. Neofroidizmo teorinės ištakos (Z. Froido, K. G. Jungo ir A. Adlerio žmo­ gaus samprata), 11-45; И. Žmogaus ir jo santykio su tikrove samprata amerikiečių neofroidizme, 46-izz; III. Neofroidistinė „sveikos visuomenės“ sukūrimo programa, 1Z3-164; Išvados, 165-167. Nagrinėjamos S. Freudo žmogaus koncepcijos transformacijos amerikiečių neofroidizme. Pažymima individo socializacijos sovietinių tyrimų stoka. Parodoma, kaip natūralistinė S. Freudo žmogaus samprata evoliucionuoja K.-G. Jungo ir A. Adlerio darbuose. Teigiamai įvertinamas jų perėjimas prie socialinės kultūrinės žmogaus determinacijos klausimų. Žmo­ nijos patirtis, K.-G. Jungo teorijoje išreikšta „archetipo“ sąvoka, traktuojama kaip pagrindi­ nė individo socializacijos sąlyga. A. Adleris akcentavo asmenybinį žmogaus tyrimo aspektą: žmogaus vertybinę orientaciją visuomenėje sudaro jo tikslai, gyvenimo projektas, todėl su­ prasti žmogaus prigimtį reiškia suvokti būdą, kuriuo jis įveikia nevisavertiškumo kompleksą.

136

Parodoma, kodėl neofroidistams nepavyko išspręsti klausimo apie biologiškumo ir socialu­ mo santykį žmoguje. Socialumo turinys iš esmės laikomas socialinės psichologijos tyrimų tarpasmeninių santykių sritimi. Atmetus lemiamą visuomeninės materialinės praktikos vaidmenį filogenezėje, individas, kaip jausminė būtybė, priešpriešinamas bejausmei visuo­ menei ir gamtai. Todėl neofroidizmas pateikia abstraktų, istoriškai nesuvoktą sociokultūrinį determinizmą (K. Horney) arba vienpusį sociologizmą (H. S. Sullivanas). Analizuojamas neofroidistų žmogaus koncepcijos taikomasis socialinis pobūdis. Parodoma, kad užmojis spręsti visuomenės pažangos problemas apsiribojant filosofiniu antropologizmu negali būti įgyvendintas. Daroma išvada, kad neofroidizmas transformuoja gamtamokslinį S. Freudo žmogaus aiškinimą į socialinį kultūrinį determinizmą, tuo atskirdamas bei priešpriešinda­ mas antropogenezę sociogenezei. Toks dualizmas rodo, kad amerikiečių neofroidizmas iš esmės nesiskiriąs nuo psichologinio antropologizmo. KATALIKIŠKASIS M ODERNIZMAS IR FROIDIZMAS. Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideolo­ ginė kova. Sud. B. Kuzmickas. - V., „Mintis“, 1978, p. m -120. Nagrinėjamas šiuolaikinės katalikybės suartėjimo su froidizmu klausimas. Atskleisdama religijos sąsajų su S. Freudo mokymu raidą autorė parodo, kad pirminę griežtai neigiamą religijos pažiūrą į froidizmą pakeitė mėginimai panaudoti jo idėjas moderninant katalikybės teiginius apie moralę, sąžinę, meilę, nuodėmę, atgailą ir pan. Modernistinės pakraipos kata­ likų filosofai ir teologai psichoanalizę traktavo kaip veiksmingą religijos atnaujinimo šaltinį. KULTŪROS IR ASMENYBĖS PROBLEMOS H UM ANISTINĖJE PSICHOLOGIJOJE. Kultūros barai, 1979, nr. 12, p. 4-8. Supažindinama su humanistinės psichologijos kryptimi, jos metodologinėmis prielaidomis, struktūra, ištakomis, pabrėžiamos jos sąsajos su antropologine filosofija. Aptariama, kaip humanistinėje psichologijoje sprendžiama asmenybės prigimties ir kultūros reikmių santy­ kio problema. Pabrėžiama žmogaus prigimties sampratos transformacija: nors ji siejama su nesąmoningumu, bet kartu akcentuojami žmogui būdingi prigimtiniai aukštesnių vertybių siekiai. JU O ZAS VYTAUTAS VIN CIŪ N AS (1929- 1979). Problemos, 1979, nr. 1(13), p. 120-121. V U Filosofijos katedros docento J. V. Vinciūno nekrologas. Aptariamas jo pedagoginis dar­ bas, nagrinėtos filosofinės problemos, pateikiami studentų prisiminimai. PSICHOANALIZĖ IR ŽMOGAUS PROBLEMOS. Mokslas ir gyvenimas, 1979, nr. 9, p. 22-23. Supažindinama su S. Freudo ir psichoanalizės idėjomis ir metodais, aptariama, kaip jos atsto­ vai sprendžia aktualias humanistines problemas: mokslo ir technikos revoliucijos poveikio žmogaus dvasiniam gyvenimui, žmogaus ir gamtos santykio, žmogaus prigimties, laimės, gyvenimo prasmės ir pan. Supažindinama su E. Frommo asmenybės samprata. MES IR MŪSŲ EMOCIJOS. Šeima, 1979, nr. 1, p. 6 -9. Aptariama emocijų kultūra kasdieniame gyvenime, šeimoje. Nagrinėjami emocijų valdymo, skirtingų emocingumo tipų, emocinio netolygumo klausimai. Emocijų kultūra traliuojama kaip neatsiejama nuo kūrybiškumo, kuris kyla iš bendros pozityvios gyvenimą teigiančios asmenybės nuostatos.

137

A R TAI T IK AKIM IRKA? Šeima, 1979, nr. 7, p. 16-19. Samprotaujama apie meilę, ji apibrėžiama kaip aktyvi žmogaus galia, išskirtinis žmogiškasis gebėjimas, kurį reikia ugdyti visą gyvenimą, kaip laisvas savo intereso susiejimas su gyvybi­ niais kito žmogaus interesais, jo unikalumo puoselėjimas. Prieštaraujama meilės, kaip vien tik jausmo, sampratai. KŪ RYBINGA NUOSTATA BENDRAVIME. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 7, p. 16-17. Nagrinėjamas kūrybiškumas kaip tam tikra vidinė potencija, dvasinė nuostata, neleidžian­ ti taikstytis su inertiškumu ir rutina, aptariama jo reikšmė tarpasmeniniam bendravimui. Teigiama, kad tarpasmeninių santykių vertę lemia asmenybės vidinio įstatymo galią įgijęs požiūris į tai, kas žmogui reikalingiausia. Pagarba, rūpestis, dėmesingumas, atsakomybė už kitą žmogų laikomi šių santykių esminiais elementais. Pabrėžiama žmogiškojo subjekty­ vumo, sukultūrinto spontaniškumo svarba bendravime, nurodomos jo kliūtys - santykių mechaniškumas, stereotipai. E. FROMO „ŽMOGAUS SAU“ IR JO AU TEN TIŠKO GYVENIM O VISUOM ENĖJE SAMPRATA. Problemos, 1980, nr. 25, p. 78-87; (II). Problemos, 1981, nr. 2.6, p. 48-55. Aptariama E. Frommo žmogaus prigimties ir asmenybės samprata. Jis žmogaus prigimtį laikė lanksčia, prisitaikančia prie kintančių sąlygų; kartu ji yra santykiškai pastovi - prieši­ nasi ją deformuojančioms jėgoms. Apžvelgiami egzistenciniai dichotominiai prieštaravimai (gyvenimo ir mirties, individualumo ir visuomeniškumo), suvokiami kaip vidinio skilimo įtampa. Analizuojamos E. Frommo charakterio, produktyvumo, destruktyvumo, meilės, asmenybės depersonifikacijos, socializacijos proceso, individo ir visuomenės santykio sam­ pratos. Skiriama autoritarinė ir humanistinė sąžinė. Aptariamas sąmonės ir pasąmonės santykis. APIE ASMENYBĖS UGDYMĄ. Kultūros barai, 1985, nr. u, p. 43-45. Aptariamos filosofinės, sociologinės, psichologinės, etinės asmenybės sampratos. Teigiama, kad asmenybės sampratoje turi atsispindėti bendriausi žmogaus santykio su pasauliu aspek­ tai, jo charakterio ir egzistencijos pagrindai. Svarstomos jaunimo ugdymo ir pasaulėžiūros problemos. Reiškiamas požiūris, kad ugdyti asmenybę - tai atskleisti kiekvieno asmens ge­ bėjimą mąstyti, mylėti ir norėti, būti laisvam. KUO AKTUALI EGZISTEN CIJO S FILOSOFIJOS ANALIZĖ? Kultūros barai, 1986, nr. 9, p. 70-35. A. Šliogerio veikalo Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985) vienintelė kritiška recenzija: knygos autoriui priekaištaujama dėl jo sukurtos mąstymo ir vertinimo schemos dirbtinumo, tiriamojo objekto „užmėtymo“ neigiamais epitetais, egzistencializmo ir varto­ tojiškumo gretinimo. HEROJIŠKASIS ESTETIZMAS. Kultūros barai, 1989, nr. 9, p. 39-41. Pristatomos F. Nietzsche’s svarbiausios filosofinės idėjos. Aptariamos jo vertybių, idealų, krikščionybės, moralės, tiesos, gėrio, grožio sampratos, pažiūros į žydų tautą, paneigiamas jo tariamas antisemitizmas. Supažindinama su F. Nietzsche’s apoloniškojo ir dionisiškojo meninės kūrybos pradų interpretacija.

138

ASMENYBĖS SAVIRAIŠKOS ETIKA IR PSICHOLOGIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1989, nr. 3, p. 13-14Asmenybės saviraiškos problema siejama su visuomenės aktualijomis, lietuvių tautiniu atgi­ mimu. Saviraiška apibrėžiama kaip realizavimas savo žmogiškųjų galių mąstyti, mylėti, dirb­ ti, tapimas žmogumi iš esmės. Aptariami asmenybei svarbūs fenomenai: saugumo poreikis, sąmoningai sukurta vertybinė orientacija, tikėjimas, meilė, darbas.

JU O ZAITIS Arvydas, gimė 1956 04 18 Vilniuje, filosofas, sportininkas, visuomenės veikėjas. Filosofijos mokslų kandidatas (1985). 19 6 3 -19 74 mokėsi Vilniaus 7-ojoje vidu­ rinėje mokykloje. 19 74 -19 8 0 studijavo ekonomiką VU. Studijuodamas sportavo - buvo daugkartinis Lietuvos, SSRS (1976) plaukimo čempionas ir rekordininkas, 1976 Montrėalio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, rekordininkas, Europos taurės laimėtojas (Pescara, 1976). 198Z-1985 VU filosofijos aspirantas. 19 85-1987 dėstė Lietuvos konservatorijoje, nuo 1987 dirbo FST I. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (1988), 19 88-1990 Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1988 redagavo ir leido laikraštį Spū džio žinios. Vienas Lie­ tuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrėjų (1988), jo Generalinės asamblėjos ir Vykdo­ mojo komiteto narys. Tyrinėjo istorijos filosofijos, filosofinės hermeneutikos problemas. СУБЪЕКТИВНАЯ РЕАЛЬНОСТЬ И ИСТОРИЧЕСКИЙ СУБЪЕКТ В ФИЛОСОФИИ В. ДИЛЬТЕЯ [Subjektyvioji realybė ir istorinis subjektas W. Dilthey filosofijoje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Genzelis. - V , VU, 1985. - 153 c. VUB Rs F76-Z8Z9 D a l y s : Введение [Įvadas], 3-15; I. Субъективная реальность в методологических исканиях раннего Дильтея [Subjektyvioji realybė ankstyvojo Dilthey metodologinėse paieškose], 16-70; II. Человек и общественно-историческая действительность в работах позднего Дильтея [Žmogus ir visuomeninė istorinė tikrovė vėlyvojo Dilthey darbuose], 7 1-n z ; Заключение [Iš­ vados], 123-131. Nagrinėjama W. Dilthey filosofija. Parodoma, kad ankstyvasis (psichologinis) ir vėlyvasis (hermeneutinis) jo kūrybos etapai sudaro vieningą, logiškai nuoseklų humanitarinių moks­ lų metodologijos savitos koncepcijos plėtojimo procesą. Filosofinių W. Dilthey nuostatų savitumas kildinamas: iš poreikio sukurti naują humanitarinių mokslų metodą dvasiniams fenomenams pažinti (jo esmė - antiscientistinė patyrimo traktuotė); iš mąstytojo artimu­ mo F. Schleiermacherio filosofijai (jos pagrindinis objektas esanti vidinė žmogaus esmė), L. von Ranke’s istoriosofijai ir J. G. Droyseno filosofinei teorijai (kurios esme W. Dilthey laikęs idėją apie tiesioginį įsiskverbimą į istorinę praeitį). Nagrinėjamas W. Dilthey teiginys „gyvenimo supratimas iš jo paties“: tai tiesioginė vidinio patyrimo pagava, kurios analizė remiasi radikalia W. Dilthey „fenomenalumo teze“ arba prielaida, kad „gyvenimas“ atsi­ skleidžia tik kaip subjektyvus išgyvenimas. Pastaroji kategorija išreiškusi psichinių procesų savaiminį akivaizdumą subjektui, o šių procesų turinį (minties konkretumą, jausmo inten­ syvumą, valios kryptingumą ir kt.) mąstytojas talpinęs „supratimo“ kategorijoje. Tokios prielaidos grindusios W. Dilthey humanitarinių mokslų metodo sampratą, realizuotą jo

139

aprašomosios psichologijos koncepcijoje. Parodoma, kad J. G. Droyseno iškelta individualių supratimo aktų intersubjektyvumo problema paskatino W. Dilthey minėtą formulę inter­ pretuoti kaip visuomeninio istorinio žmonijos kultūros patyrimo įtraukimą į konkretaus žmogaus mąstymo horizontą. Pastaroji interpretacija remiasi prielaida, kad „gyvenimas“ tampa objektyvia žmogaus dvasios saviraiška kultūros ir istorijos kontekstuose. Nagrinė­ jama W. Dilthey kultūros pasaulio interpretacijos problema: tai hermeneutinė refleksija, garantuojanti „gyvenimo“ supratimą ir kartu pakylėjanti subjektyvumą j intersubjekty­ vumo lygmenį. Daroma išvada, kad W. Dilthey siūlomas subjektyvios realybės aprašymo būdas negali pakeisti mokslinio pažinimo racionalios formalizacijos, teorinio socialinės ti­ krovės įvaldymo. HUM ANITARINIŲ MOKSLŲ PAGRINDIMO PROBLEM A DŽ. M ILIO IR V. DILTĖJAUS FILOSOFIJOJE. Problemos, 1985, nr. 33, p. 51-59. Nagrinėjamos J. S. Millio (pozityvistinė filosofija) bei W. Dilthey (gyvenimo filosofija) hu­ manitarinių mokslų traktuotės ir atskleidžiami dviejų požiūrių į subjekto ir metodo santykį filosofiniame tyrime skirtumai. J. S. Milliui humanitarinių mokslų pagrindimo svarbiau­ sia grandis yra psichologija, atrandanti ir formuluojanti abstrakčiausius ir universaliausius dvasios dėsnius. W. Dilthey humanitarinių mokslų uždavinys yra aprašyti išgyvenimo ir supratimo dialektiką, konkrečių epochų dvasią, pasaulėžiūrų tipus. VILHELM AS DILTĖJUS: SUBJEKTAS IR ISTORIJA. Problemos, 1986, nr. 34, p. 37-45. Analizuojama subjekto, pažinimo, istorijos sampratos W. Dilthey filosofijoje. Jos naujumu laikoma subjekto-objekto santykio eliminacija. Remiantis šia nuostata šio filosofo psicho­ loginiuose ir hermeneutiniuose tyrinėjimuose sąmonę ir istoriją (kultūrą) galima traktuoti kaip individualios egzistencijos erdvę. Aptariamas W. Dilthey hermeneutikos metodas. Pa­ teikiama hermeneutinio rato struktūra: jį sudaro išgyvenimas, išraiška ir supratimas (įsijau­ timas). Teigiama, kad istorijos egzistavimas suponuoja savižiną kaip subjektyvaus sponta­ niškumo formą. L. RANKĖS IR J. G. DRO IZENO ISTORIOSOFINĖS KONCEPCIJO S. Problemos, 1987, nr. 37, p. 15-33. Viename pirmųjų nemarksistinės istorijos teorijos (istorikos) straipsnių analizuojamos X IX a. istorikų L. Ranke’s ir J. G. Droyseno teorinės metodologinės koncepcijos. L. Ranke teigė, kad pretenduojantis į objektyvumą istorijos mokslas privalo visiškai atsisakyti speku­ liacijų. Istoriją sudaro tik faktai, kuriuos reikia pažinti, perprasti ir deramai aprašyti. Argu­ mentuojama, kad šis principas tėra formali, o ne turininga tyrimo priemonė. J. G. Droysenas oponavo L. Ranke’i teigdamas, kad praeitis turi būti padaryta priklausoma nuo dabarties, t. y. suaktualinta. Daroma išvada, kad L. Ranke’s subjektyvumas (nors ir netematizuotas) slėpė savyje platesnio mąstymo galimybes, kurias išskleisdamas J. G. Droysenas pasiekė ori­ ginalių rezultatų. ETHOS ARBA DAR SYKĮ APIE KULTŪRĄ. Kn.: Veidai 88:Jaunųjų kūrybos almanachas. Sud. V. Daunys. - V., „Vaga“, 1989, p. 165-173. Svarstoma apie humanitarinę kultūrą, dvasingumas glaudžiai siejamas su dorovingumu: do­ rovė yra žmogiškumo įsikūnijimas, dvasinį gyvenimą kurianti bei palaikanti jėga. Aptariamas

140

savitas kultūros subjektas - paradinė, fasadinė arba reprezentacinė kultūra: tai politiškai, ideologiškai reglamentuota pseudokūrybos erdvė. Jai priešpriešinama intelekto (ne intelek­ tualinė) kultūra: tai humanitarinės veiklos žmonių specifinė bendrija, palaikanti kultūroje intelekto (proto) funkcionavimą ir gyvybingumą. Apibūdinamos liaudies ir masinė kultūra: pirmojoje sunku atskirti intelekto ir jausmų sritis, antroji yra itin amorfiška, nukreipta į vartojimą ir bet kokių vertybių destrukciją. TEISINGO S VISUOMENĖS SAMPRATA. Šiaurės Atėnai, 1990, nr. 2, 3. Perspausdinta kn.: Studijuojantiems politologiją. Sud. G. Vitkus. - Kaunas, „Šviesa“, 1990, p. 99-106. Aptariama visuomeninio teisingumo samprata. Išskiriama visuomeniškai svarbių prasmių visuma ir individo prasmės potraukis, o jų pusiausvyra apibūdinama kaip ideali teisingu­ mo būsena. Teisingumas laikomas ideologiniu dalyku, išskiriamos valdžios, pasaulėžiūros ir pliuralizmo ideologijos. Pirmoji tarnauja totalitariniams režimams, tai primityviausios visuomenės santarvės dvasia, prieštaraujanti žmogaus dvasiniam tobulėjimui. Aptariamos krikščionybės ir liberalizmo ideologijos, pastaroji laikoma būdu sugyventi pasaulėžiūroms ir valstybėms.

JU R G IN IS Ju ozas, gimė 1909 02 15 Vikonyse (Anykščių raj.), mirė 1994 07 05 Vilniuje, istorikas, žurnalistas. Lietuvos M A tikrasis narys (1968). Istorijos mokslų daktaras (1963). JA V Nacionalinės geografų draugijos narys (1968). 1925-1929 mokydamasis Ukmergės, Panevėžio, Rokiškio gimnazijose pradėjo dalyvauti L K P veikloje, 1929-1934 kalintas Kau­ no ir Šiaulių kalėjimuose, IX forte. 1929, 1934, 1936-1937 (su pertraukomis) studijavo V D U Technikos fakultete. 1946 baigė VU. 1945-1948 Lietuvos M A bibliotekos direk­ torius. 1947-1949 Vilniaus dailės instituto Meno istorijos katedros vedėjas. 1950-1972 (su pertraukomis) dėstė V U ; profesorius (1968). 1948-1991 dirbo Lietuvos istorijos ins­ titute: 1948-1951 ir 1956-1972 direktoriaus pavaduotojas (apkaltintas kosmopolitizmu ir pažemintos pareigos - 1951-1956 mokslinis bendradarbis), 1956-1980 įvairių sektorių, 1980-1983 - Feodalizmo istorijos skyriaus vadovas. L S S R valstybinė premija 1958, 1969, 1981. Paskelbė Lietuvos kultūros istorijos, ateizmo darbų. VOLTERAS. Tarybinė mokykla, 1948, nr. 5, p. 44-45. Supažindinama su Voltaire’o biografijos svarbiausiais faktais, aptariama jo idėjų įtaka ateis­ tinės pasaulėžiūros raidai. KAZIM IERAS LYŠČINSKIS - ATEIZMO PRADININKAS LIETUVOJE. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. - 52 p. D a l y s : Ateizmas ir erezijos, 3-12; Lyščinskio mokslo metai, 12-17; Apkaltinimas, 18-29; Teis­ mas, 29-38; Nužudymas, 39-48; Tolesnis ateizmo plitimas Lietuvoje, 48-51. Populiarioje ateizmo istorijos brošiūroje aptariamos K. Liščinskio pažiūros, jų susiforma­ vimo aplinkybės, jo bylos medžiaga. Autorius nustato K. Liščinskį buvus ateistu,»bet savo pažiūrų plačiai neskelbus. Minimos ateizmo apraiškos bajorų tarpe, apžvelgiamas tolesnis ateizmo plitimas Lietuvoje.

141

LIETUVOS MENO ISTORIJOS BRUOŽAI. - V., Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. - 493 p. Knygoje populiariai apžvelgiami Lietuvos kultūros istorijos reiškiniai, aptariami meno ir vi­ suomeninių pažiūrų bei idėjų santykiai įvairiais laikotarpiais. Aiškinamos meno atsiradimo materialinės sąlygos, meno raidos visuomeninis politinis sąlygotumas. Pabrėžiama visuome­ ninių politinių judėjimų įtaka kultūros ir meno raidai. Pagrindinių meno stilių Lietuvoje (gotikos, baroko, klasicizmo, realizmo ir kt.) atsiradimas ir raida siejama su nagrinėjamų laikotarpių ideologine kova. RENESANSAS IR HUM ANIZM AS LIETUVOJE. - V., „Vaga“, 1965. - 288 p. D a l y s : Pratarmė, 5; Kas norima pasakyti, 7-14; Kas buvo renesansas ir humanizmas, 15-69; Humanizmo plitimas ir jo patekimas į Lietuvą, 70-129; Humanistinė poezija ir publicistika, 130-196; Reformacija, jos kryptys ir humanizmas, 197-251; Kontrreformacijos įsigalėjimas ir at­ sisakymas nuo humanizmo, 252-277. Istorijos populiarinimo knygoje humanizmas apibrėžiamas kaip Renesanso epochos ideo­ logija ir pasaulėžiūra. Aiškinamas renesansiškasis individualizmas: tai nesąs egoizmas, o in­ divido politinis gyvenimas, saistantis jį su tauta, partija, šeima. Supažindinama su esminiais Renesanso kultūros bruožais (universitetų plitimu, meno suklestėjimu ir pan.). Aiškina­ mos humanistinės laisvės ir lygybės sąvokos. Dėstomas humanizmo idėjų plitimas Lietuvoje, reformacijos ideologijos įtaka. Glaustai supažindinama su viduramžių kultūros Lietuvoje esminiais bruožais. Atskleidžiamos renesansinės pažiūros M. Stryjkovskio Kronikoje. Supa­ žindinama su arijonų socialinėmis idėjomis, ateistinių idėjų plitimu. EPOCHŲ KRYŽKELĖSE. MENO IR MOKSLO SĄVEIKOS PROBLEMOS. Kultūros barai, 1966, nr. 8, p. 6-7. Svarstoma apie mokslo ir meno pažangą, teigiama, kad mokslas sensta daug greičiau nei menas. Menas ir mokslas apibūdinami kaip žmogaus visuomeninės veiklos sritys. Aiškinami proto, išminties ir jausmų skirtumai: epochos išmintį sukuria mokslas, o menas ją fantastiš­ kai išreiškia. Aptariama fantazijos ir vaizduotės reikšmė. EPOCHOS PAŽIŪROS IR IDĖJOS. Kn.: Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. - V., „Vaga“, 1966, p. 9-18. Pratarmėje aptariama Renesanso ideologijos - humanizmo - raida Lietuvoje, apibūdinami jo bruožai: valstybinis patriotizmas, pasireiškęs ir patriotine publicistika, antiklerikalizmas ir kt. Nagrinėjamos epochos pažiūrų ir idėjų apraiškos Mykolo Lietuvio veikale. RENESANSO KULTŪROS HUMANIZMAS. Kn.: Etika ir humanizmas: Etikos etiudai-i. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1977, p. 235-281. Nagrinėjamos Renesanso epochos grožio ir laimės sampratos, parodomas jų istoriškai sąlygotas humanistinis turinys, nušviečiamas Renesanso epochos humanizmo poveikis vėlesnei dvasinės kultūros raidai. Teigiama, kad renesansinei laimės sampratai būdingas žemiškojo aspekto, žmogaus savaiminės vertės pabrėžimas. Menas apibūdinamas kaip svar­ biausias humanistinių pažiūrų propaguotojas. Aptariamos pasaulietiškumo ir tautiškumo sąvokos.

142

RENESANSO KULTŪROS PLITIMAS. Kn.: J. Jurginis, I. Lukšaitė. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus. - V., „Mintis“, 1981, p. 89-185. Filosofijos istorijos požiūriu reikšmingas Lietuvos humanistų reikštų idėjų aptarimas. Supa­ žindinama su M. Husoviano poema Giesmė apie stumbrą, Jono Radvano poema Radviliada ir kitais epochos humanistiniais kūriniais. Dėstoma Mykolo Lietuvio, A. Volano socialinė kritika, jų samprotavimai apie dorovės normų krizę, valstybės silpnėjimą. Nurodoma politi­ nių sąjūdžių įtaka kultūrai. Aptariama M. Daukšos tautinės valstybės idėja, X V I a. Lietuvos mokslo ir meno pažanga. ISTORIJA IR KULTŪRA: Kultūros pažangos apybraižos. - V., „Mintis“, 1984. - 119 p. - (Aki­ ratis). D a l y s : Pratarmė, 5; Istorija mokslo ir technikos revoliucijoje, 6-16; Lietuvių krikštas ir jo reikš­ mė, 16-28; Renesanso kultūros humanizmas, 28-60; Humanistai ir pirmieji ateistai Lietuvoje, 50-69; Lietuvių raštijos ir literatūros pradžia, 69-89; Nyderlandų revoliucija ir menas, 89-115; Pirmoji Lietuvos istorija, 115-132; Raganų gaudymo šimtmetis, 133-148; Švietėjai, fiziokratai ir klasicizmas, 148-175; Romantizmo kryptys, 175-202; Svaiginimasis ir jo smerkimas, 202-220. Nagrinėjama įvairių kultūros elementų sąveika, kūrybinė veikla laikoma priklausoma nuo visuomeninių santykių, išreiškiamų visuomenine-politine ir filosofine mintimi. Svarstoma apie mokslo ir technikos revoliucijos poveikį kultūros procesams. Supažindinama su Rene­ sanso humanistine kultūra, jos plitimu Lietuvoje. Greta kultūros istorijos faktų pristatomos švietėjų ir fiziokratų visuomeninės politinės pažiūros, klasicizmo estetikos principai, skirtin­ gos romantizmo kryptys, jų plėtotos laisvės, grožio, kūrybos, istorijos sampratos.

JU R K Ū N A I T Ė G em a, gimė 1945 02 16 Kruciuose (Mažeikių raj.). 1962 aukso medaliu baigė Tirkšlių vidurinę mokyklą, 1967 lietuvių kalbą ir literatūrą VU. 1972 baigė V U Fi­ losofijos katedros aspirantūrą (disertacijos negynė); E. Meškausko mokyklos atstovė. Nuo 1967 dirbo V U Kauno fakultete ir V U Filosofijos katedroje. Paskelbė istorijos filosofijos ir metodologijos darbų. TIKSLINGO S ŽM ONIŲ VEIKLOS OBJEKTYVUS BŪTINUM AS IR LAISVĖ. Problemos, 1973, nr. 2(12), p. 16-24. Marksistinės istorijos filosofijos straipsnyje apžvelgiamos žmonių veiklos sąlygų ir tikslin­ gumo sampratos ikimarksistinėje ir marksistinėje filosofijoje. Teigiama, kad iki marksizmo visuomenės teorijos buvo aprašomojo ir vertinamojo pobūdžio bei rėmėsi idealistiniu prin­ cipu, kuris istorijos procesą laikė sąmoningos žmonių veiklos funkcija. Objektyvaus būti­ numo ir laisvės priešpriešinimas susijęs su stebimąja metodologija, su absoliučia subjekto ir objekto priešybe. K. Mantas nuo tikroviško subjekto eina prie jo objektyvacijos istorijoje, kuri traktuojama kaip praktinės žmonių veiklos istorija. FAKTO PROBLEM A ISTORIJOJE. Problemos, 1979, nr. 2(24), p. 47-51. Analizuojamas fakto ir interpretacijos santykis istorijos moksle. Teigiama, kad empiristinė ir metafizinė metodologija sukūrė istorinių faktų kultą, o po to jo priešybę - nuostatą, kad istorinis faktas tėra istorinio mąstymo rezultatas. Pasisakydamas prieš moralizuojančiąją

143

istoriją, L. Ranke laikė istoriko pareiga parodyti, kaip iš tikrųjų buvo, todėl rėmimasis fak­ tine medžiaga yra teorijos teisingumo ir objektyvumo garantija, tačiau taip sumenksta is­ toriko vaidmuo. PO LITIN IŲ IR TEISIN IŲ IN ST IT U T Ų O BJEKTYVUS SĄLYGOTUMAS. Problemos, 1980, nr. 25, p. 12-20. Apžvelgiamos visuomenės politinių ir teisinių institutų statuso sampratos. Naujaisiais lai­ kais manyta, kad esamas visuomenės ir valstybės sutvarkymas yra atsitiktinis, todėl nena­ tūralus ir netinkamas. Tam prieštaravo G. Hėgelis teigdamas, kad valstybė yra dorovinės idėjos tikrovė. K. Mantas teigė, kad politinė veikla bus tuo efektyvesnė, kuo labiau ji išreikš objektyvius visuomenės raidos poreikius. Daroma išvada, kad moksliškai paaiškinti istoriją, kaip tikslingos žmonių veiklos procesą, galima tik skiriant institucinės veiklos formas ir jų objektyvų turinį. ISTORINIS PROCESAS IR JO TEO RINĖS REKO NSTRUKCIJO S. Problemos, 1986, nr. 34, p. 5-8. Istorijos teorijos (istorikos) straipsnyje skiriami du istorijos pažinimo tipai: istorijos, kaip teisingo įvykių aprašymo, koncepcija ir istorijos, kaip proceso, pereinančio tam tikras rai­ dos stadijas, samprata. Aptariami L. Ranke’s suformuluoti istorikų darbo svarbiausi princi­ pai - istorinio pažinimo objektyvumas, teisingumas, pagrįstumas dokumentais, šaltiniais ir moralizuojančios istorijos neigimas. Pristatoma materialistinė istorijos koncepcija, istoriją traktuojanti kaip materialių struktūrinių pakopų kaitos procesą.

JURŠĖNAS Nikodemas, gimė 1938 02 18 Juršėnuose (Švenčionių raj.). Filosofijos moks­ lų kandidatas (1971). Mokėsi Didžiasalio pradinėje ir Švintos septynmetėje mokykloje. Nuo 1953 dirbo kolūkyje, vėliau vairuotoju, mokėsi vakarinėje mokykloje. 1962-1967 stu­ dijavo filosofiją Leningrado A . Zdanovo universitete. 1967-1969 dėstė Kauno medicinos institute. 19 6 9-19 71 studijavo V U filosofijos aspirantūroje. Nuo 1972 dėstė V U Filosofijos istorijos ir ateizmo (nuo 1982 Filosofijos istorijos ir logikos) katedroje; docentas (1977). Í975—1:976 stažavo Bonos universitete Vokietijoje. Tyrinėjo etikos, estetikos problemas, neokantizmą, N . Hartmanno filosofiją. Lit.: Nikodemas Juršėnas: Bibliografinė rodyklė 1967-1987. Sud. C. Kalenda. - V., 1987. NUO ETIKETO PRIE AKSIOLOGIJOS. Literatūra ir menas, 1967 lapkričio 4. Samprotaujama apie miesčioniškumą, kuris traktuojamas kaip socialinė atgyvena, visuome­ ninė blogybė. Ekonomikoje ji pasireiškianti šykštumu, moralėje - prisitaikėliškumu, sukčia­ vimu. Skiriami paviršiniai veiksmai (etiketas) ir esminė veikla, etinės nuostatos. Pristatoma marksistinė aksiologija (vertybių mokslas), aukščiausia vertybe laikanti žmogų. ĮSITIKINIM AI, SĄŽINĖ, DOROVĖ. Tiesa, 1968 balandžio 4. Kritikuojamas požiūris, kad religingas žmogus doresnis nei ateistas vien dėl to, kad tiki Die­ vą (tikėjimo, kaip dorovingumo kriterijaus, samprata). Teigiama, kad visi turi elgtis pagal sąžinės principus, kurie yra kintantys visuomeniniai reiškiniai.

144

LAIMĖ SAU IR LAIMĖ KITIEMS. Tiesa, 1968 gegužės 2.5. Samprotaujama apie laimę, asmenybės socialumą. Teigiama, kad laimė, kaip tam tikra dva­ sios būsena, negali būti nekintama, ji daug priklauso nuo objektyvios tikrovės, privalanti turėti objektyvų socialinį pagrindą. Neigiama absoliuti laimė, dėstoma visuomeninės laimės samprata. APIE ESTETINĮ PAŽINIMĄ. Literatūra ir menas, 1968 spalio 19. Aptariamos estetinio lavinimo, meno kūrinio suvokimo, estetinės formos poveikio prob­ lemos, šiuolaikinio meno kalba. Nagrinėjamas dailininko ir žiūrovo santykis kaip kūrėjo, vaizduojamųjų priemonių ir subjektyvaus supratimo psichofiziologinių sistemų ryšys. Aiš­ kinama estetinio pažinimo sąvoka, jo bruožai. DĖL SKONIO NESIGINČIJAM A. Kauno tiesa, 1968 gegužės iz. Supažindinama su estetinio pažinimo, jo objekto, estetinio išgyvenimo, estetinio skonio sampratomis. Pabrėžiamas estetinio skonio istorinis kintamumas, estetinio jausmo nesu­ interesuotumas. SINTEZĖ TEO RINIU ASPEKTU. Literatūra ir menas, 1969 rugpjūčio z. Marksistinės estetikos požiūriu samprotaujama apie architektūros ir dailės dialektinę vie­ nybę. Pabrėžiama, kad visi menai yra lygūs, aptariami dailininkų ir architektų bendravimo keblumai, kylantys iš savojo meno pervertinimo. Svarstoma apie dailės ir architektūros sin­ tezę, nurodomi jos sunkumai. IN TU ICIJA. Problemos, 1970, nr. z(6), p. 83-88. Pažinimo teorijos straipsnyje nagrinėjama intuicijos sąvoka, jos vaidmuo moksle ir kūrybi­ niame procese. Skiriama jutiminė ir intelektinė intuicija. Jutiminė intuicija glaudžiai susijusi su pirmąja signaline sistema, kurioje svarbiausias yra jutiminis daikto ar proceso vaizdas. Intelektinė intuicija yra gebėjimas greitai ir betarpiškai aptikti tiesą; rasti bendrą sprendimą, rezultatą, užčiuopti visumą, remiantis pavieniais duomenimis; surasti konkrečios problemos sprendimą remiantis bendrais teiginiais. Intuicijos aktai iš esmės remiasi psichofiziologiniais procesais, vykstančiais galvos smegenų žievėje. Kūrybos procese logika ir intuicija papildo viena kitą. PRIE TOS PAČIOS PROBLEMOS GRĮŽTANT. Literatūra ir menas, 1970 gruodžio iz. Aptariama meno reiškinių vertinimo kriterijų problema, aiškinami literatūros mokslo bend­ rieji metodologiniai principai. Teigiama, kad vertinant meninį reiškinį daug įtakos turi ypatingas jausmo ir intuicijos sutapimas, taip pat analitinis gebėjimas suvokti pirminius meninius elementus. Polemizuojama su literatūrologu V. Kubiliumi dėl pliuralizmo esteti­ koje. Daroma išvada, kad meninio vertinimo rezultatą lemia meninės medžiagos kokybė ir vertintojo skonis bei vertinimo metodas. KAIP ATSIRANDA „N ERAŠYTI ĮSTATYMAI“ (Dorovinio vertinimo kriterijaus ir motyvų problema): Medžiaga lektoriui. - V., LTSR „Žinijos“ draugija, 1971. - zi p. Apibūdinamas etikos mokslo objektas. Aptariamas dorovės atsiradimo klausimas, moralinės normos ir vertinimai. Aiškinama moralės principų problema. Apžvelgiami socialinio blogio reiškiniai, jiems priešpriešinami teisingi etiniai principai. Glaustai apibūdinama moralumo

145

motyvų, moralinių vertybių problema, su ja susiję moralinio poelgio, moralumo kriterijaus klausimai. N. HARTMANO FILOSOFIJOS ATGARSIAI LIETUVOJE. Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 114-118. Palyginamos N. Hartmanno ir V. Sezemano filosofinės koncepcijos. Teigiama, kad este­ tinius reiškinius N. Hartmannas aiškino remdamasis kritinės ontologijos metodu ir siejo juos su būties sluoksniais. V. Sezemano estetinė nuostata pagrįsta estetikos mokslo isto­ rija. Abu jie mano, jog etinės vertybės gali įeiti į estetinių vertybių sudėtį. N. Hartman­ nas pažymi, kad etinės vertybės sąlygoja estetines, jo dvasinių vertybių samprata artima M. Scheleriui. ESTETINIŲ IR ETIN IŲ VERTYBIŲ RYŠIO PROBLEMA N. HARTMANO FILOSOFIJO­ JE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinė vadovė - K. Rickevičiūtė. - V., VU, 1971. - 207 p. VUB Rs F76-1798 D a l y s : Pratarmė, 3-10; Įvadas, 11-32; I. „Kritinės ontologijos“ santykis su estetinių ir etinių vertybių teorija N. Hartmano filosofijoje, 33-83; II. Estetinių ir etinių vertybių ryšys N. Hartmano filosofijoje, 84-195; Išvados, 196-198. Išdėstomi pagrindiniai N. Hartmanno „kritinės ontologijos“ principai, kurie sąlygojo fi­ losofo požiūrį į aksiologines vertybes, jų kilmės, raidos bei specifikos sampratą. Pagal šią ontologiją, būtis esanti keliasluoksnė, realusis pasaulis esąs erdvinis ir neerdvinis. Erdvinis (išorinis, objektyvusis) pasaulis skirstomas į neorganinį ir organinį, o neerdvinis - į psichinį ir dvasinį. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo kategorijas, kurios griežtai diferencijuotos, žemesniojo sluoksnio kategorijos tam tikru mastu lemia aukštesniųjų turinį. Analizuojama estetinių vertybių specifika, jų struktūra. Autorius kritiškai vertina N. Hartmanno esteti­ nių ir etinių vertybių kilmės teoriją, pagal kurią estetiniai reiškiniai susiję su estetinės būties sluoksniais. N. Hartmannas laikomas nuosaikios racionalistinės krypties atstovu filosofijo­ je ir realizmo šalininku aksiologijoje. Nagrinėjami dorovės santykiai su grožiu, didingumu, dailumu, komiškumu. Parodoma, kaip estetika ir etika įvairiai ir glaudžiai siejasi: tai ne tik artimos kultūrinės ir dvasinės sritys, bet ir giminingi, kiekviename žmoguje glūdintys kul­ tūriniai socialiniai suvokimo, pažinimo bei vertinimo kriterijai. Atskleidžiama, kaip grožis veikia gėrį, o gėris - grožį, kaip neestetinės (tarp jų ir etinės) vertybės papildo estetines, tapdamos pastarųjų sudedamaisiais elementais ir taip įgaudamos socialinį aktualumą, išreikšdamos savo epochos kultūrą bei dvasią. DOROVĖ IR GROŽIS N. HARTMANO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1972, nr. 2(10), p. 42-54. Nagrinėjama dorovės ir grožio samprata bei etinių ir estetinių vertybių santykis N. Hart­ manno filosofijoje. Analizuojama jos bendroji metodologinė koncepcija, pabrėžiamas jos nenuoseklumas sprendžiant pagrindinius žmogaus dvasinio gyvenimo klausimus, nurodo­ mos stipriosios pusės. Teigiama, kad etinės vertybės nėra nei reliatyvios, nei santykinės, jos yra objektyvios ir visuotinės. Nagrinėjama grožio daugiasluoksnė struktūra. Grožio savitumą sudaro visų jo sluoksnių ryšys arba jų reiškimosi santykis. ETINIŲ VERTYBIŲ SUPRATIMAS N. HARTM ANO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1973, nr. 1(11), p. 51-62.

146

Analizuojami etinių vertybių santykiai su kitomis vertybėmis bei su dorovinio poelgio struktūra. Aptariant dorovinius pasirinkimus ir poelgius nagrinėjama gyvenimo situacija, kurioje nuolat veikia subjektas. Pagrindinis subjekto uždavinys yra būsimos situacijos nu­ matymas ir teisingas elgesys. Siekiama parodyti etinių vertinimų specifiką, jų priklausomybę nuo gyvenimo situacijos. Atskleidžiamos N . Hartmanno ir M. Schelerio vertybinio jausmo sampratų sąsajos. KUO GRINDŽIAM A RELIGINĖ MORALĖ. Šeima, 1974, nr. 6, p. iz-14. Religijos kritikos populiariame straipsnyje teigiama, kad materialistinė filosofija neigia re­ ligijos ir dorovės tapatumą. Tikėjimas ar netikėjimas nelemia dorovinės žmogaus kultūros, moralės, tačiau iš esmės skiriasi netikinčiojo ir tikinčiojo poelgių motyvai. Netikinčiojo dorumas grindžiamas, pasak autoriaus, tikruoju žmogaus prigimties supratimu, o tikinčio­ jo - Dievo vaizdiniu, menamu pomirtiniu išgelbėjimu. Istoriškai apibūdinamas religijos ir etikos ryšys. KAS TA IN TU ICIJA. Moksleivis, 1976, nr. 11, p. 14-15. Supažindinama su intuicijos sąvoka, apžvelgiama jos sampratų raida, plačiau dėstoma H. Bergsono intuicijos koncepcija. Aptariami jos psichofiziologiniai pagrindai, intuicijos ir kūrybos santykiai. Teigiama, kad moksliniame pažinime intuicija savarankiškai (be logikos) nesireiškia, tačiau šiame pažinime labai svarbus fantazijos žaismas, o intuicija padeda pereiti nuo vieno panašumo prie kito. N EO KAN TIZM O IR N. HARTM ANO PAŽINIMO TEO RIJŲ SKIRTUM AI. Problemos, 1979, nr. 2(14), p. 5Z-62..

Analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtu­ mai. Teigiama, kad neokantininkai filosofijos uždaviniu laikė atskleisti mokslinių teiginių galimybės sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbą. Jie mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio problemoms, subjekto pojūčių ne­ laikė savarankiškais pažinimo veiksniais. N. Hartmanno filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklauso nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiš­ kinių vienybę. PRATARMĖ LIETUVIŠKAJAM LEIDIMUI. Kn.: J. Ebneris .A r mokame bendrauti? - Y ., „Min­ tis“, 1979, p. IV-X. Pratarmėje vokiečių sociologo veikalo lietuviškajam leidimui pristatoma jo nagrinėja­ ma žmonių bendravimo problema asmeninių ryšių užmezgimo aspektu, supažindinama su vakarietiškąja humanizmo samprata bei knygoje plėtojama psichologine asmenybės samprata. ESTETINIO SUVOKIMO SAMPRATA N. HARTM ANO ESTETIKOJE. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 97-101. Esminiu N. Hartmanno estetikos nuopelnu laikomas estetinio suvokimo susiejimas su dviem suvokimo lygmenimis, atitinkančiais pirminį ir giluminį estetinio objektg planus. Estetiškumas siejamas su antruoju suvokimo lygmeniu, atskleidžiančiu objekto grožį. Pa­ brėžiamas neigiamas N. Hartmanno požiūris į intelektualizmą estetikoje.

147

SOCIALIZM AS IR RELIGIJA. Komjaunimo tiesa, 1981 birželio 4. Dėstoma marksistinė religijos, kaip visuomeninės sąmonės formos, sahiprata. Išskiriami reli­ gijos komponentai - tikinčiųjų bendrija, religiniai veiksmai (kultas, apeigos). Teigiama, kad religinis kultas grindžiamas magija. Nurodoma, kad marksizmas turi poreikį įveikti religinę ideologiją pakeisdamas ją pasaulietine dvasine kultūra. Pabrėžiamas marksizmo ir religijos esminis priešingumas. N. HARTMANO VERTYBIŲ SAMPRATA. Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiudai-6. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 164-193. Pristatomos N. Hartmanno veikale Etika išdėstytos etinės idėjos ir jame taikomas vertybi­ nis metodas dorovės reiškiniams tirti. Dėstoma jo materialinė vertybių teorija, pabrėžiamas etinių vertybių savarankiškumas, jų kilmė iš vadinamosios privalomosios būties. Aiškina­ ma moralinių vertybių reiškimosi problema, supažindinama su N. Hartmanno dorovinio poelgių, pasirinkimo, dorovinių draudimų, etinio vertinimo, vertybinio jausmo, taip pat anti-vertybių sampratomis. IEŠKOJĘS GROŽIO VERTYBIŲ. M IN IN T V. SEZEMANO 100 M ETŲ JUBILIEJŲ. Tarybi­ nis mokytojas, 1984 gegužės 30. Jubiliejiniame straipsnyje aptariami V. Sezemano asmenybės, akademinės veiklos ir kūrybos bruožai. Jo filosofinės pažiūros apibūdinamos kaip realizmas, susietas su „moksliškai pagrįs­ ta“ kritine ontologija. SKAUDI NETEKTIS. Kn.: Dorovė ir teisė: Etikos etiudai-p. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1985, p. 165-171. Filosofės K. Rickevičiūtės (19 11-19 8 4 ) nekrologas. PEDAGOGINĖ IR M OKSLINĖ K. RICK EV IČIŪ TĖS VEIKLA. Problemos, 1988, nr. 39, P- 37- 47Teigiama, kad dėstytojo veiklą K. Rickevičiūtė suprato kaip ypatingą švietimo bei mokymo misiją. Logikos mokslo statusą (kaip ir V. Sezemanas, N. Hartmannas) ji siejo su apibrėž­ tumo kategorija, o sąvokos atsiradimą - su tam tikru požymių, savybių, bruožų įžvelgimu tikrovės objektuose. Filosofijos istoriją laikė minčių raida, intelekto bandymais atskleisti būties struktūrą, jos prasmę, dėsningumus.

148

K K A L E N D A Č eslo v as, gimė 1938 11 10 Keryvuose (Raseinių raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1972). 1964 baigęs V U lietuvių kalbą ir literatūrą, jame dėstė filosofiją. E. Meš­ kausko mokinys, tyrinėjo marksistinės etikos, socialinės filosofijos problemas. K. MARKSO MOKSLAS - MŪSŲ DARBO PAGRINDAS (Respublikinės filosofų konferen­ cijos apžvalga). Problemos, 1968, nr. 2, p. 7-15. Apžvelgiama 1968 V U vykusi konferencija, skirta K. Marxo 150-osioms gimimo metinėms. Joje svarstyta K. Marxo socialistinės revoliucijos teorija, utopinių tendencijų šiuolaikinėse teorijose ir praktinėje veikloje kritika (E. Meškauskas), susvetimėjimo problema ir jos vieta marksistinėje sociologijoje (J. Repšys), K. Marxo ateistinių ir mokslinio materializmo pa­ žiūrų formavimasis (I. Zaksas, A. Griška, E. Krakauskas) ir kita. SVAJOTOJAS APIE SAULĖS MIESTĄ: T. Kampanelos gimimo 400-sioms metinėms. Mokslas ir gyvenimas, 1968, nr. 8, p. 17-19. Supažindinama su vieno iš ankstyvojo utopinio komunizmo kūrėjų T. Campanellos gyveni­ mo ir kūrybinės veiklos svarbiausiais faktais. Aptariamas jo idealios santvarkos projektas Saulės miestas: tai aristokratinė valstybė, valdoma inteligentų, dvasininkų, su visuomenine nuosavybe paremta gamyba, visuotiniu darbu, vartojimu pagal poreikius, socialine vyrų ir moterų lygybe ir pan. Pabrėžiama T. Campanellos iškeltos privačios nuosavybės ir klasių panaikinimo idėjos reikšmė. Nurodomi marksistinės komunizmo sampratos skirtumai. VISUOMENĖ. ŽMOGUS. MORALĖ. Komjaunimo tiesa, 1968 lapkričio 12. Marksistiškai aiškinama moralės socialinė prigimtis, jos vieta ir vaidmuo visuomenės raidoje, moralės reikšmė asmens gyvenime. Komunizmo statyba traktuojama ne tik kaip ekonominis ir politinis, bet ir kaip moralinis, auklėjamasis, uždavinys. TO BU LIN AN T VALSTYBĖS ESMĖS NUŠVIETIM Ą. Problemos, 1969, nr. 2(4), p. 109-110. Apžvelgiami V U Filosofijos katedros reguliariai organizuojami išplėstiniai posėdžiai. Juose aptariamos bendrosios ir socialinės metodologijos temos: atspindžio sąvokos reikšmė, dia­ lektinio prieštaravimo turinys, ontologinis materijos supratimas, socialinės vertybės ir tiesos santykis, tiesos kriterijai istorijos moksle ir kitos.

149

MOKSLINĖS MINTIES UGDYTOJAS. Pergalė, 1969, nr. 3, p.. 181. Filosofo E. Meškausko 6o-mečio jubiliejaus proga pabrėžiamas jo paskaitų originalumas ir kūrybiška atmosfera, reikšminga laikoma jubiliato idėja socialistinio realizmo'principą kildinti ne iš tikrovės atspindėjimo teorijos, bet iš humanistinės meno paskirties traktuotės. VISUOMENINIO MORALINIO AUKLĖJIMO POREIKIO ATSIRADIMAS. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 26-31. Marksistinės etikos straipsnyje teigiama, kad šis poreikis kilo atsiradus visuomeniniam darbo pasidalijimui, plėtojantis mainams. Išsiskyrė visuomeninis ir asmeninis interesai, atsirado individo ir visuomenės prieštaravimai. Nagrinėjamos kai kurios moralinių reika­ lavimų ypatybės susvetimėjimo sąlygomis, religijos ir etinės teorijos reikšmė doroviniam auklėjimui. MORALĖS VAIDMUO AN TIKIN ĖJE VISUOMENĖJE. Problemos, 1972, nr. 2(10), p. 13-22. Marksistiškai analizuojama moralės samprata ir jos prieštaravimai senovės graikų filosofi­ joje bei visuomeniniame gyvenime. Konstatuojama, kad moralė buvo laikoma universalia socialinių prieštaravimų išsprendimo priemone. Iš tikrųjų moralė tik padėjo senovės grai­ kams įsisąmoninti objektyvius jų visuomenės poreikius, įtvirtinti ir išlaikyti vergvaldinius santykius. Moralės principai iškilo kaip susvetimėję individo atžvilgiu, visuomenėje vyravo disharmonija, kova dėl ribotų materialinių gėrybių įsigijimo. PAGRINDINIAI DOROVĖS ELEMENTAI IR JŲ VAIDMUO. Tarybinė mokykla, 1972.» nr. 10,

p. 39-41. Dorovinis žmogaus ugdymas laikomas svarbiausia komunistinio auklėjimo grandimi. Apta­ riami komunistinės moralės principai: jie ne tik tiesiogiai susiję su kova už komunizmą (pvz., ištikimybė komunizmo idealui, internacionalizmas, nesitaikstymas su komunizmo priešais ir pan.), bet apima ir bendražmogiškąsias dorovės normas, elementarias elgesio taisykles. Pabrėžiama bręstančios asmenybės socialinės aplinkos darnumo būtinybė. KULTŪRA: PRIEŠNUODIS AR PAGALBININKAS? Kultūros barai, 1972, nr. 2, p. 22-23. Svarstoma apie moralę, elgesį, moralinį vertinimą ir auklėjimą. Teigiama, kad individo mo­ ralines pažiūras ir elgesio būdą veikia ne vien moraliniai imperatyvai, visuomeninis moralinis auklėjimas, bet ir esamų dorovinių santykių stichiška įtaka. Pabrėžiamas moralinių reiški­ nių kintamumas, racionalizavimas. Svarbiausiais dabarties uždaviniais įvardijamas dorovės vertybių perkainojimas, komunistinės moralės principų diegimas kasdieniame gyvenime. DARBO ŽM ONIŲ MORALINIS AUKLĖJIMAS. Laikas ir įvykiai, 1972, nr. 14, p. 23-25. Aptariamos aktualios moralinio auklėjimo problemos: pareigingumo, sąžiningumo, atsako­ mybės ugdymas, socialistinės darbo drausmės stiprinimas, žmonių auklėjimas visuomeni­ nio turto tausojimo bei didinimo dvasia. Pabrėžiama, kad gyvenimo idealizavimas, tamsiųjų pusių slėpimas išugdo vienašališką socialinės tikrovės supratimą. Akcentuojamas praktikos vaidmuo moraliniame auklėjime. SO CIALINIS MORALĖS VAIDMUO KLASIN ĖJE VISUOM ENĖJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V , VU, 1972. 171 p. VUB Rs F76-1679

150

D a l y s : Pratarmė, 3-5; I. Istorinės visuomeninio moralinio auklėjimo poreikio atsiradimo prielaidos, 6-51; II. Moralės socialinio vaidmens ypatybės antikos vergvaldinėje visuomenėje, 53-82; III. Moralės socialinio vaidmens ypatybės feodalinėje visuomenėje, 83-112; IV. Moralės socialinio vaidmens ypatybės kapitalistinėje visuomenėje, 113-137; Pabaiga, 138-142; Išvados, 143-144. Marksistinės socialinės filosofijos ir etikos disertacijoje aiškinamos dorovinio auklėjimo poreikio atsiradimo objektyvios prielaidos. Teigiama, kad moralė santykinai savarankišku reiškiniu tapo ankstyvajame klasinės visuomenės raidos etape. Atskleidžiant konkretų soci­ alinį ekonominį klasinės moralės tipų savitumą pabrėžiama, jog viešpataujančioji epochos moralė yra visos visuomenės, o ne tik gamyboje viešpataujančios klasės moralė. Aiškinamas religijos ir filosofijos (etikos teorijų) vaidmuo visuomenės dorovinio auklėjimo procese. Kri­ tikuojama nuomonė apie visišką vergų ir vergvaldžių moralės priešingumą: doroviniai vergų principai iš esmės nesiskyrė nuo vergvaldžių - savo ideologijos, kuri prieštarautų viešpatau­ jančios klasės ideologijai, vergai neturėjo, nes į vergovę jie žiūrėjo kaip į būtiną, natūralų bei teisingą reiškinį. Aiškinamas moralės vaidmuo feodalinės visuomenės gyvenime, analizuoja­ mos žmonių gyvenimo sąlygos, kurios lėmė šios epochos moralės principų ir vertybių turinį. Tinkamiausia forma šiems principams įsisąmoninti buvo religija: nagrinėjama pagrindinė religijos funkcija ir priežastys, objektyviai sąlygojusios moralės suaugimą su religija. Autorius mano, kad kai kurių tarybinių autorių bandymai religinę moralę kildinti iš pačios religijos 1 esmės yra metodologiškai klaidingi. Nagrinėjant visuomeninio dorovinio auklėjimo procesą feodalinėje visuomenėje parodomas moralės principų pagrindimas teologinėje viduramžių etikoje (Augustino, Jeronimo, Jono Auksaburnio darbuose). Analizuojami feodalizmo doroviniai santykiai, kurie buvo itin įvai­ rūs ir ne visada sutapo su viešpataujančios moralės principais: prieštaravimas tarp bažnytinės etikos ir realaus žmonių elgesio liudija, kad feodalinėje visuomenėje religiškai motyvuota moralė neatitiko atskirų visuomenės socialinių grupių bei individų interesų ir buvo jiems svetima. Privatinės nuosavybės teisė ir kiekvieno individo teisė į laisvę, visuomeninį pripaži­ nimą ir pagarbą tapo viešpataujančia teisingumo koncepcija. Nagrinėjant X V III a. prancūzų mąstytojų etines pažiūras pabrėžiama, kad jie buržuazinę moralę aiškino kaip prigimtinę. Tokį aiškinimą lėmė kapitalizmo ekonominių santykių raidos ypatumai: etikoje įsigali me­ tafizinė žmogaus-egoisto koncepcija, kuri tampa kertiniu buržuazinės moralės principu. Ka­ dangi ekonominė kapitalistinės visuomenės struktūra neleidžia įsitvirtinti žmonių lygybei, humanistiniai buržuazinės moralės principai lieka formalūs ir atitrūkę nuo gyvenimo, jie tik padeda sustiprinti bei pridengti klasinį išnaudojimą. MORALĖ MOKSLO IR TECH NIKO S AM ŽIUJE. Mokslas ir technika, 1973, nr. 1, p. 32-33. Aptariamas technikos revoliucijos poveikis kapitalistinei ir socialistinei visuomenei. Pabrė­ žiamas mokslo ir technikos pažangos prieštaringumas: dėl profesinės specializacijos skurdi­ nama pasaulėžiūra, užmirštamos moralinės savybės. Pažymima, kad harmoningo žmogaus ugdymas turi tapti visuomenės reguliavimo objektu.

„

DOROVĖ, KAIP SOCIALINIS REIŠKINYS: Medžiaga lektoriui. - V , Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija, 1975. - 19 p.

151

D a l y s : Įžanga, i-z; I. Dorovė, kaip socialinės psichologijos forma, 2-4; II. DoroVe, kaip ideolo­ gijos forma, 4-9; III. Komunistinės dorovės kriterijus, 9-12; IV. Dorovė ir žmogaus elgesys, 12-18. Aiškinama marksistinė dorovės samprata, aptariami jos esmės ir turinio, komunistinių doro­ vės kriterijų, žmogaus elgesio, kaip dorovinių pažiūrų, įsitikinimų, idealų praktinio įgyven­ dinimo išraiškos, klausimai. Pateikiama praeities ir gyvenamojo meto pavyzdžių, liudijančių dorovingo žmogaus didybę ir grožį. MOKSLINĖ DOROVĖS SAMPRATA. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V Žemai­ tis. - V , „Mintis“, 1976, p. 36-47. Apžvelgiamos ir kritikuojamos ikimarksistinės ir šiuolaikinės nemarksistinės dorovės sam­ pratos. Dėstoma marksistinė-lenininė dorovės koncepcija: ji pagrįsta socialinės tikrovės prieštaringumo analize, istorijos tendencijų išryškinimu. Marksistinė etika dorovę laiko istoriškai konkrečios socialinės realybės funkcija. Socialistinėje visuomenėje asmenybė do­ roviškai tobulėja įsisąmonindama objektyvius visuomenės poreikius, aktyviai dalyvaudama komunizmo statyboje. О СОДЕРЖАНИИ И ХАРАКТЕРЕ НРАВСТВЕННОГО ПРОГРЕССА В КЛАССО­ ВОМ ОБЩЕСТВЕ [Klasinės visuomenės dorovinės pažangos turinys ir pobūdis]. Kn.: Нрав­ ственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 49-53. Marksizmo požiūriu nurodoma, jog klasinėje visuomenėje egzistuoja bendrųjų ir privačiųjų žmonių interesų priešybė. Aiškinamas dorovės, jos vertybių ir pažangos pobūdis kapitalis­ tinėje visuomenėje. Joje žmogus moralines vertybes pirmiausia įsisąmonina religine forma. Klasių kova dažnai reiškėsi kaip kova už naują tikėjimą ir idealus. Kapitalistinė visuomenė dorovinę pažangą sieja su žmogaus prigimties pažinimu ir visuotiniu švietimu. MATERIALISTINĖ D IALEKTIKA KAIP VISUOMENĖS RAIDOS AIŠKINIM O METO­ DAS. Kn.: Karlo Markso „Gotos programos kritika“ ir dabartis. Sud. M. Damidavičius. - V, 1977, p. 9-16. Aiškinamas К. Магхо filosofijos naujumas, kuris įžvelgiamas pirmiausia materialistiniame visuomenės raidos aiškinime, t. y. materialistinės dialektikos, kaip vystymosi teorijos, nuo­ sekliame taikyme visos tikrovės (gamtinės ir socialinės) tyrimui. Supažindinama su veikalo Gotos programos kritika parašymo aplinkybėmis ir turiniu - visuomenės santykio su gamta specifikos, ekonominių formacijų, komunistinės revoliucijos, komunistinių gamybinių san­ tykių ir kt. sampratomis. Kritikuojama tezė apie socializmo ir kapitalizmo suartėjimą, jų elementų sintezės teorijos. BRANDUS SOCIALIZM AS IR DOROVĖ. Komunistas, 1977, nr. 10, p. 50-56. Aptariamas dorovės vaidmuo ugdant asmenybę socialistinėje visuomenėje. Išryškinami do­ rovės skirtumai kapitalizmo ir socializmo sąlygomis, nurodomi klasiniai ir bendražmogiškieji komunistinės dorovės bruožai - teigiama, kad bendražmogiškumas organiškai įsikūnija klasinėje dorovėje. Aptariamas darbo žmonių dorovinis auklėjimas ir kova su komunistinės dorovės antipodais, pabrėžiamas darbo kolektyvų vaidmuo diegiant komunistinio dorovin­ gumo principus. ASMENYBĖS LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ. Kultūros barai, 1978, nr. 7, p. 46-47.

152

Nagrinėjamas žmogaus santykio su socialine tikrove moralinis turinys socialistinėje visuo­ menėje. Pabrėžiama laisvės, atsakomybės, socialinės aplinkos veiksnių svarba asmenybės ug­ dymui. Svarstant pasirinkimo problemą akcentuojamas gerai organizuoto kolektyvo vaid­ muo. Marksistiškai aiškinamas asmenybės dorovinės sąmonės turinys ir pagrindas. NEGALI BŪ TI KILNIAU. Šeima, 1978, nr. 9, p. 1-2. Pabrėžiama klasinio sąmoningumo ugdymo reikšmė auklėjimo procese. Sis sąmoningumas socializme apibrėžiamas kaip rėmimasis bendraisiais darbo liaudies (socialistinės visuome­ nės) interesais. Klasinės pozicijos aktualiu momentu įvardijamas nesavanaudiškas ir ištiki­ mas tarnavimas komunistinėms idėjoms. DOROVINIAI DARBO KOKYBĖS KRITERIJAI. Tiesa, 1978 gegužės 16. Dvasinis veiksnys, žmogaus dorovinės savybės traktuojamos kaip vieni iš gamybos elementų, kaip gamybos raidos realus veiksnys. Produkcijos kokybės gerinimo, gamybos efektyvumo didinimo problemų sprendimas daug priklausąs nuo žmonių dorovinės sąmonės lygio kėli­ mo, dorovinių kriterijų praktinio įtvirtinimo. M ARKSISTINĖS ETIKOS M ETO DO LOGINIŲ PAGRINDŲ FORMAVIMASIS. Proble­ mos, 1979, nr. 1(14), p. 5-10. Analizuojami marksistinės etikos svarbiausi principai ir jos formavimasis, glaustai apžvelgia­ mos ikimarksistinės etikos teorijos. Teigiama, kad naujųjų laikų buržuazijos ideologai kūrė protingojo egoizmo koncepciją, realiu dorovės pagrindu laikydami žmogaus rūpinimąsi savo nauda, o dorybės objektu - visuotinės gerovės siekimą. G. Hėgelis pavaizdavo klasinės vi­ suomenės dorovę kaip absoliutinės idėjos požiūrį, reikalaujantį iš atskiro individo pasiauko­ jimo, asmeninių interesų išsižadėjimo. Marksistinė etika žmogų traktuoja kaip visuomeninę būtybę, kurios egoizmas (asmeninis interesas) yra klasinės prigimties. SRAUNIAUSIA TĖKMĖ. Šeima, 1979, nr. 5, p. 1-2. Samprotaujama apie žmogaus idėjinės dorovinės nuostatos vaidmenį kasdieniame gyve­ nime, jos sąveikas su kito individo sąmone. Teigiama, kad ši nuostata lemia auklėjamojo proceso kompleksinį pobūdį, stiprina jo vientisumą. Keliamas uždavinys pasiekti glaudžią idėjinio-politinio, darbinio ir dorovinio auklėjimo vienovę. KAS GI IŠ TIESŲ DORA. Šeima, 1979, nr. 10, p. 3-6. Supažindinama su gėrio ir blogio dorovinių kategorijų marksistine samprata, pateikiamas bendrasis dorovės kriterijaus apibrėžimas: gera yra visa, kas tarnauja materialiniam ir dva­ siniam visuomenės klestėjimui, kiekvieno jos nario visapusiškam vystymuisi. Esmingiausiu dorovės bruožu laikomas humanizmas. Pabrėžiama, kad dorumo kriterijus neteikia konkre­ čių receptų visiems gyvenimo atvejams. VARDAN SUVOKTO TIKSLO. Šeima, 1979, nr. 12, p. 8-10. Aptariamas visuomeninio idealo poveikis asmenybės dorovinei sąmonei bei elgesiui: kuo pažangesni žmogaus idealai, tuo atsparesnė jo sąmonė, tvirtesnis atsakomybės ir pareigos jausmas. Pabrėžiama komunistinio idealo formavimo (komunistinio auklėjimo} svarba: idealas pakelia asmenybės dorovines pažiūras į ideologinį moralinės sąmonės lygį, padeda išsiaiškinti sudėtingas pasaulėžiūros problemas, išspręsti moralinius konfliktus.

153

KAM ŽMOGUS GYVENA. Šeima, 1980, nr. 5, p. 1-3. Aiškinama gyvenimo prasmės sąvoka: tai klausimas apie žmogaus vietą pasaulyje ir apie individo santykį su savo gyvenimu. Nurodoma, kad jį galima teisingai atsakyti tik dialek­ tiniu materialistiniu metodu, atskleidžiančiu visuomeninę žmogaus prigimtį, grindžiančiu pažiūrą į žmogų kaip į aktyvų darbo, pažinimo, kultūros subjektą, istorijos kūrėją. Žmogaus gyvenimas laikomas prasmingu tiek, kiek jo veikla esti kūrybinga, susijusi su visuomeniniais tikslais ir poreikiais. PRADINIS KOMUNISTINĖS DOROVĖS PRINCIPAS. Sveikatos apsauga, 1980, nr. 9, p. 14-19. Aiškinamas ištikimybės komunizmui principo turinys, svarbiausios funkcijos ir vaidmuo. Jis laikomas pradiniu (aukščiausiu) komunistinės dorovės tašku, nustatančiu pastarosios socialinį kryptingumą. Aptariama dorovės principų prigimtis. LENININIAI DOROVINIO AUKLĖJIM O PRINCIPAI. Tarybinis mokytojas, 1980 balan­ džio 18. Aptariamas komunistinio dorovinio auklėjimo pobūdis, jo principai ir uždaviniai: auklėji­ mo ryšys su gyvenimu, komunizmo statyba, idėjinio-politinio, darbinio ir dorovinio auklė­ jimo vienovė, auklėjimo ir saviauklos, auklėjimo subjekto ir objekto vienovė. ETIKA IR DOROVINIS AUKLĖJIMAS. Kn.: Dorovinis asmenybės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 54-70. Nagrinėjama etinių tyrimų praktinės naudos problema. Pabrėžiami sunkumai, kylantys bandant moksliškai paaiškinti socialinius (tarp jų ir dorovinius) procesus, parodoma, kaip marksizmo metodologiniai principai leidžia tuos sunkumus įveikti. Žmonių dorovinio auklėjimo veikla nagrinėjama bendrame socialinių procesų valdymo kontekste, ypač soci­ alistinės visuomenės sąlygomis. Šiuo atveju etikos funkcijos pasireiškia rekomendacijomis tobulinti visuomenės dorovinio auklėjimo organizaciją ir etinės teorijos tiesioginiu poveikiu asmenybės dorovinei sąmonei. DOROVĖS SAMPRATA. - V., „Mintis“, 1981. - no p. - (Filosofijos skaitiniai: Etika). D a l y s : Pratarmė, 3-4; I. Kaip susiformavo dorovė, 5-10; II. Dorovės samprata klasinėje visuo­ menėje, 11-48; III. Dorovės marksistinės sampratos atsiradimas, 49-85; IV. Dorovės samprata socialistinėje visuomenėje, 86-94; V. Dorovės samprata ir ideologinė kova, 95-106; Pabaiga, 107-108. Etikos populiarinimo knygoje nagrinėjami dorovės marksistinės teorijos klausimai. N u­ šviečiamas dorovės, kaip santykinai savarankiškos visuomenės dvasinio gyvenimo srities, atsiradimas. Marksistiškai aiškinama, kad objektyvus dorovės pagrindas susidarė plėtojantis gamybinėms jėgoms, visuomeniniam darbo pasidalijimui, atsiradus privačiai nuosavybei. Apžvelgiamos ikimarksistinės dorovės koncepcijos. Dėstoma marksistinė dorovės koncep­ cija, dorovę traktuojanti kaip visuomeninės praktikos istorinės raidos rezultatą, asmenybės elgesio socialinės orientacijos funkciją. Kritiškai nagrinėjami marksistų mėginimai apibū­ dinti moralę kaip neantagonistinių prieštaravimų išsprendimo priemonę ar kaip vertinamąjį imperatyvinį tikrovės įvaldymo būdą, pateikiamas nuosavas požiūris (artimas O. Drobnickio koncepcijai). Dorovės pažangą autorius sieja su socialinės lygybės ir laimės, draugiško

154

tautų ir asmenybių bendradarbiavimo, tarpusavio pagalbos, solidarumo, bendrųjų interesų gerbimo, žmogaus, kaip didžiausios vertybės, ir kitų principų įsitvirtinimu. Kritiškai api­ būdinamos dorovės šiuolaikinės idealistinės koncepcijos ir jų vaidmuo ideologinėje kovoje su marksizmu, išryškinami neigiami jų aspektai: reliatyvizmas, moralizavimas, negebėjimas pagrįsti moralinių normų ir vertinimų. MORALĖ, DOROVĖ, ETIKA. Mūsų kalba, 1981, nr. 3(97) p. 29-31. Nagrinėjamas terminų „moralė“, „dorovė“, „etika“ ir jų vedinių netaisyklingas vartojimas spaudoje. Pateikiamas etikos apibrėžimas, nurodoma, kad šis terminas žymi dorovinius reiš­ kinius kaip mokslinio tyrimo objektą, todėl jo nereikėtų vartoti kaip „moralės“ ar „dorovės“ terminų universalų pakaitalą. Aiškinama, kada reikėtų vartoti terminą „moralė“, o kada „dorovė“. DOROVĖS SAMPRATA IR K U LTŪ RIN Ė O RIEN TACIJA. Kultūros barai, 1981, nr. n, p. 16-18. Populiariai dėstoma marksistinė dorovės samprata, išskiriami ir apibūdinami jos sudėtiniai komponentai ir funkcijos, aptariama dorovės vieta kultūroje, nurodomi dorovinės sąmonės bruožai, apžvelgiama dorovės sampratų raida. Dorovė apibrėžiama kaip ideologinės sistemos dalis, kuri objektyviai būtinus socialinės raidos poreikius paverčia individo sąžinės dalyku, gyvenimo ir elgesio vidine būtinybe. Pabrėžiamas marksistinės dorovės sampratos vaidmuo . adekvačiai suvokiant kultūros vertybių (ypač grožinės literatūros kūrinių) turinį. MORALĖS SVERTAI. Šeima, 1981, nr. i, p. 6-8. Aptariamos elementarios dorovės normos, nurodomas jų nepakankamumas: žmogui reikia pakilti iki dorovės principų, kurie yra ideologinis dorovinės sąmonės komponentas, išreiš­ kiantis esminius asmenybės santykius su visuomene, ryškiausiai fiksuojantis klasinį dorovės pobūdį, jos ryšį su politine ideologija. Supažindinama su komunistinio idėjiškumo samprata. VIDINIS BALSAS. Šeima, 1981, nr. 4, p. 17-19. Samprotaujama apie sąžinę kaip dorovės kategoriją. Ji apibrėžiama kaip dorovės reikalavimų įsisąmoninimas, reikalavimas individui pakilti iki gyvenamojo meto dorovinių problemų lygio. Sąžinė yra asmenybės egzistavimo būtina sąlyga: tai ir vidinis stabdis, ir vidinė paskata. Socialistinės visuomenės nario sąžinė apibūdinama kaip nulemta pirmiausia komunistinės dorovės principų. M ORALINĖ APLINKA IR ASMENYBĖS POZICIJA. Kn.: Asmenybės dorovinės pozicijos ugdy­ mas. Sud. R. Tidikis. - V , „Mintis“, 1982, p. 36-41. Moralinė aplinka apibrėžiama kaip atspindinti funkcionuojančius dorovinius santykius, jų formavimąsi, taip pat įvykių ir faktų dorovinę vertę. Nagrinėjamas individo moralinės aplin­ kos auklėjamasis poveikis. Aptariami individo elgesio dorovinio vertinimo kriterijai. Pabrė­ žiama kiekvieno individo subjektyvių pastangų svarba doroviniam auklėjimui ir dorovinei pažangai. Nagrinėjamas asmenybės moralinis aktyvumas kaip socialinio aktyvumo atmaina. TAVO IR MANO ORUMAS. Šeima, 1982, nr. 5, p. 6-9. Samprotaujama apie žmogaus orumą, savigarbą, kaip dorovės kategoriją. Orumas apibrėžia­ mas kaip savo vertę žinantis individualumas; tai yra absoliuti vertybė. Orumas priklauso nuo

155

paties individo, nuo jo požiūrio į save, nuo adekvataus savo vertės pajautimo ir j j atitinkančio elgesio. Orumo netekimas yra degradacijos požymis. "• KAIP ATSIRADO IR VYSTĖSI SĄMONĖ: Medžiaga lektoriui. - V , Lietuvos TSR ,‘.Žinijos“ draugija, 1983. - 2.0 p. D a l y s : Nuostabiausias reiškinys, 2-4; Genialus Demokrito spėjimas, 4-5; Sudėtingiausias gamtos produktas, 5-6; Kur glūdi mąstymo esmė? 6 -7; Iš materijos į sąmonę, 8-10; Darbas sukūrė žmogų, 10 -11; Individas save suvokė kolektyve, 11-13; Kalbos vaidmuo, 13-14; Pažangos keliu, 15-18. Dėstomas sąmonės problemos marksistinis formulavimas, išryškinamas jo originalumas, aiš­ kinamas mokslo teiginių apie sąmonę turinys. Pagrindiniu sąmonės pasireiškimu laikomas mąstymas, aiškinami jo pagrindo, žmogaus tapsmo mąstančia būtybe klausimai. Supažin­ dinama su įvairiomis sąmonės sampratomis. Sąmonė apibrėžiama kaip ypatinga tikrovės atspindėjimo forma, dėstoma marksistinė-lenininė atspindėjimo teorija. Sąmonė atsiradusi dėl žmogaus ypatingo santykio su gamta - darbo. Aptariamas kalbos vaidmuo sąmonės for­ mavimosi procese. N ERAŠYTI ĮSTATYMAI IR MES. Šeima, 1983, nr. 1, p. 3-6. Svarstoma, kas yra dorumo matas, kokių reikalavimų reikia laikytis renkantis poelgius. Bū­ dingiausia dorovės funkcija įvardijamas žmogaus elgesio normavimas. Dorovinės normos yra paprasčiausi doroviniai reikalavimai, fiksuojantys akivaizdžius elgesio pavyzdžius. Jos laikomos nepakankamomis; aptariamos dorovės kriterijaus, jį sukonkretinančių dorovės principų ir taisyklių sampratos. GAMTA, CIVILIZACIJA, DOROVĖ. Kn.: Etika ir ekologija: Etikos etiudai-7. Ats. red. V. Že­ maitis. - V , „Mintis“, 1984, p. 8-26. Vienas pirmųjų ekologinės etikos straipsnių Lietuvoje. Aptariama šiuolaikinė ekologinė krizė, pateikiama statistinių duomenų apie aplinkos užterštumą, augalų ir gyvūnų rūšių iš­ nykimą. Susidariusios padėties pagrindine priežastimi laikoma disproporcija tarp žmogaus techninio poveikio gamtai ir šio poveikio padarinių neutralizavimo. Formuluojami ekologi­ nių problemų sprendimo būdai: socialinių problemų sprendimas, mokslinis ūkinės veiklos reguliavimas, dorovinės žmonių sąmonės ir elgesio „ekologizavimas“. IDĖJŲ KOVA IR DOROVĖ. Šeima, 1984, nr. 7, p. 6-7. Aptariama socialistinės ir buržuazinės ideologijų ir moralių konfrontacija, antikomunisti­ nės propagandos metodai, kritikuojamas socialistinės visuomenės narių miesčioniškumas, apolitiškumas. M ARKSISTINIO DOROVĖS TYRIN ĖJIM O TEORINĖS SĄLYGOS. Problemos, 1985, nr. 33, p. 5-14. Nagrinėjama dorovės reiškinio tyrimo marksistinė prieiga, jos struktūra ir esmė. Teigiama, kad dorovę lemia žmogaus visuomeninio egzistavimo sąlygų specifika. Marksistinio dorovės tyrimo metodologiniu pagrindu laikoma socialinio determinuotumo idėja. Dorovės reika­ lavimai bei vertinimai keičiasi ne tik pereinant iš vienos ekonominės formacijos į kitą, kai pasikeičia dorovinės sąmonės struktūra, normuojamasis turinys, asmenybės dorovinė orien­

156

tacija, - pokyčiai vyksta ir toje pačioje formacijoje. Daroma išvada, kad socializmo sąlygomis ima nykti žmonių santykių susvetimėjimas, o dorovinio elgesio motyvai iš dalies praranda išorinio privalėjimo pobūdį. МЕТОДОЛОГИЧЕСКИЙ АСП ЕК Т М АРКСИСТСКО-ЛЕНИНСКОГО АНАЛИЗА РАЗВИТИЯ ЭТИ ЧЕСКИ Х ТЕОРИЙ [Etinių teorijų raidos marksistinės-lenininės analizės metodologinis aspektas]. Kn.: Методологические вопросы истории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 14-2.0. Marksistiškai apibrėžiama dorovės sąvoka: tai reiškinys, pateisinantis ir padedantis reali­ zuoti tam tikro socialinio subjekto interesus. Epikūro ir stoikų etikos pavyzdžiu parodoma, kad dvasinius jų doktrinų skirtumus sąlygojo skirtingų antikinės visuomenės klasių pasau­ lėžiūrinės nuostatos. Pabrėžiamas etikos istorijos tyrimo marksistinės prieigos savitumas: ji leidžia atskleisti istorines ir socialines dorovės fenomeno interpretavimo šaknis, moksliškai paaiškinti jų esmę. SO CIALINIAI IR ETINIAI GAMTOS APSAUGOS ASPEKTAI: Metodinės rekomendacijos liaudies universitetų lektoriams ir klausytojams. - V , Lietuvos gamtos apsaugos draugija, 1985. 33 pEkologinės etikos leidinyje gamtos apsauga traktuojama kaip vienas žmonių visuminės veiklos aspektų, atskleidžiamas jos gyvybinis būtinumas kaip socialinis istorinis uždavinys. Apžvelgiamas visuomenės santykis su gamta priešistoriniu laikotarpiu ir žmonijos istorijoje. Dėstoma К. Магхо žmogaus ir jo gamybos bei gamtos harmonijos koncepcija, grindžiama komunistiniais santykiais. Pabrėžiamas ekologinės revoliucijos būtinumas, apibūdinama jos specifika ir ypatybės, pažymima lėta jos eiga Sovietų Sąjungoje, aptariami ekologinių proble­ mų sprendimo būdai. Teigiama, kad visuomenės sąveikos su gamta pobūdį lemia visuome­ ninių santykių tipas, gamybos būdas, pabrėžiamas socializmo pranašumas prieš kapitalizmą šiuo aspektu. Ekologinė kultūra apibrėžiama kaip žmonių veiklos būdas pertvarkyti biofizinę žmogaus aplinką bei jos prigimtį ir gamtinius procesus paversti socialiniais. Skiriama visuomenės ir asmenybės ekologinė kultūra, aptariamos jos ugdymo perspektyvos. ETIKA IR ASMENYBĖS DOROVINĖ SĄMONĖ: Medžiaga lektoriui. - V., Lietuvos TSR „Ži­ nijos“ draugija, 1985. - zz p. D

A L Y S : I. Dabartinės dorovinės situacijos kai kurie ypatumai, 3-5; II. Kas yra etika? 5-10; III. Kasdienė dorovinė sąmonė ir etika, jų sąveika, 10-16; IV. Etika, doroviniai įsitikinimai ir poelgių rinkimasis, 16-zz.

Supažindinama su etikos, dorovės, dorovinės sąmonės, dorovinių įsitikinimų, poelgių pa­ sirinkimo ir kt. problemų sampratomis. Aiškinama marksistinės etikos specifika (dorovės aiškinimo papildymas socialinių reiškinių tyrimo metodu), skiriamas jos teorinis ir norma­ tyvinis lygmuo. Teigiama, kad dorovinės sąmonės branduolį sudaro įsitikinimai, kurie yra poelgių motyvas ir skatinamoji jėga. Atskleidžiami šių įsitikinimų objektyvūs (asmenybės veikla) ir subjektyvūs (asmenybės proto, jausmų ir valios vienovė) pagrindai. SĄMONĖS PRIGIMTIS. - V , „Mintis“, 1988. - iz4 p. - (Populiarioji biblioteka. Filosofijos skaitiniai: Dialektika).

157

D a l y s : Pratarmė, 3—6; I. Ta nematoma sąmonė, 7-31; II. Atspindėjimas - materijos savybė, 33-56; III. Sąmonės išsivystymas, 57-100; IV. Sąmonės aktyvumas, 101-117; Pabaiga, 118-120. Filosofijos populiarinimo leidinyje marksistinės pažinimo teorijos požiūriu aptariamos są­ monės apraiškos, jos ištakos, ryšys su smegenimis, apžvelgiama sąmonės sampratos raida. Nurodomas materializmo ir idealizmo priešingumas aiškinant sąmonės problemą. Pažy­ mima fiziologijos mokslo, įrodžiusio nenutrūkstamą sąmonės ir smegenų ryšį, svarba šio klausimo sprendimui. Teigiama, kad sąmonės esmę nusako ne smegenyse vykstantys fizi­ ologiniai procesai (jie sąlygoja tik išorinio pasaulio atspindėjimą), bet žmogaus socialiniai santykiai. Aptariamas atspindėjimo savybės atsiradimas, apibrėžiama atspindėjimo sąvoka, apžvelgiama jo specifika gyvojoje ir negyvojoje gamtoje, aiškinamas psichinio atspindėji­ mo atsiradimas, aprašomos juslinio vaizdo formos (suvokinys ir vaizdinys). Dėstoma apie sąmonės subjekto kilmės priešistorę, marksistiškai aiškinama, kaip dėl darbo susiformavo žmogus ir žmonių visuomenė. Apžvelgiama visuomeninės sąmonės pažanga, analizuojamos šiuolaikinės nemarksistinės filosofinės antropologijos pažiūros j žmogaus sąmonę. Nagrinė­ jama sąmonės aktyvaus vaidmens problema. Aktyvumas apibrėžiamas kaip turinčio sąmonę subjekto praktinė sąveika su materialia tikrove, aktyvumo pagrindu laikomi visuomeni­ niai poreikiai. Aptariama vadinamoji iliuzinė sąmonė - realaus sąmonės aktyvumo suab­ soliutinimas. DOROVINIAI ATSINAUJINIMO MOTYVAI. Komunistas, 1988, nr. 6, p. 49-54. Kritikuojamos ligtolinės sovietinės visuomenės kultūrinės ir dorovinės negerovės: moralinės-politinės visuomenės vienybės paviršutiniškas skelbimas, konkrečių socialinių gru­ pių interesų ignoravimas, administracinė komandavimo sistema, ekonominė ir politinė stagnacija, kuri laikoma dorovinio nuosmukio priežastimi. Pritariama komunistų partijos pradėtai persitvarkymo politikai, aptariamas jos dorovinis aspektas: šiuo požiūriu persi­ tvarkymas reiškia sąžinės, kaip aukščiausio elgesio įstatymo, įtvirtinimą, žmoniškumo ir atsakomybės atgaivinimą, dvilypių dorovės pamatų naikinimą, visuomenės dorovinės svei­ katos gerinimą. GAMTA - MŪSŲ ATSAKOMYBĖS OBJEKTAS: Metodinės rekomendacijos liaudies universi­ tetų lektoriams ir klausytojams. - V , Lietuvos gamtos apsaugos draugija, 1988. - 23 p. Ekologinės etikos leidinyje siekiama pagrįsti žmogaus atsakomybės už gamtos išsaugojimą reikšmę, išryškinti ekologinės atsakomybės kategorijos esmę, prigimtį, objektyvų sąlygotu­ mą, atskleisti žmogaus dvasios galimybes, moralines ir psichologines savybes, padedančias harmonizuoti visuomenės ir gamtos santykius, išvengti gamtos „keršto“. Aiškinama gamtos apsaugos, kaip visuomeninės veiklos, prasmė, visuotinis pobūdis. Teigiama, kad atsakomybė už gamtos išsaugojimą pirmiausia yra ūkinės veiklos atstovų profesinės atsakomybės neat­ siejama dalis. KĄ GALI PADĖTI ETIKA. Kn.: Tau,jaunuoli. Sud. J. Uzdila. - Kaunas, „Šviesa“, 1988, p. 22-28. Populiariai aiškinamos „etikos“, „moralės“, „dorovės“ sąvokos, etikos mokslo statusas, kas­ dienės ir teorinės dorovinės sąmonės, dorovinio pasirinkimo, dorovinių įsitikinimų, doro­ vinio tobulėjimo, dorovingumo ir išsilavinimo ryšio klausimai.

158

ŽVILGSNIS Į KULTŪROS LAUKĄ. Kultūros barai, 1989, nr. 4, p. 2-3. Svarstoma apie dvasinį tautos atgimimą. Jis pirmiausia traktuojamas kaip to, ką sugriovė totalitarizmas, atstatymas. Smerkiamas stalinizmas, vienas jo bruožų į\ardijamas „karmaliuginizmu“ (pagal V. Kudirkos veikėjo Karmaliugino pavardę) - tai žemos kultūros, susveti­ mėjusios, dogmatiškos mąstysenos žmonių veiklos sinonimas. Kultūros sferoje pabrėžiama žmogaus ir gamtos sąveika, išsakoma būtinybė atstatyti šios sąveikos deformacijas. DOROVE ŽMOGAUS GYVENIME. Kn.: Visuomenės mokslas: Ekonominis visuomenės gyveni­ mas. Visuomenė ir kultūra II. Sud. A. Lozuraitis. - Kaunas, „Šviesa“, 1989, p. 94-103. Aiškinamas dorovės savitumas, dorovinės atsakomybės, dorovinių vertybių, dorovės kilmės, dorovės, kaip visuomeninio reiškinio, dorovės pažangos, dorovės ir tautos santykio klausi­ mai. Kritikuojamas supaprastintas marksistinis požiūris į dorovės socialinę prigimtį ir isto­ rinį kintamumą, dorovinių reiškinių ekonominis aiškinimas. Teigiama, kad visuomenės pa­ žanga lemia ir dorovės pažangą. Tautiškumas traktuojamas kaip reikšmingas dorovinių ver­ tybių perdavimo iš kartos į kartą būdas, individo dorovinio auklėjimo ir saviauklos veiksnys.

KAPAČIAUSKIENĖ Danutė, gimė 1937 01 17 Panevėžyje. Filosofijos mokslų kandi­ datė (1976). Baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, 1954-1956 mokėsi Panevėžio peda­ goginėje mokykloje. 1956-1961 studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VU. 1967 įstojo į V U filosofijos aspirantūrą. 19 61-19 62 dirbo Šviesos leidykloje korektore, po to K P I Rusų kal­ bos katedros asistente, vėliau - Filosofijos katedros dėstytoja, 1986-1989 katedros vedėja; docentė (1980). E. Meškausko mokinė, daugiausia tyrinėjo etikos ir socialinės filosofijos problemas (dorovės, susvetimėjimo ir kt.). MORALĖS SĄVOKOS KLAUSIMU. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 290-294. Kritikuojama moralės, kaip vien tik papročių, samprata, moralės sąvoka patikslinama pa­ teikiant marksistinį jos apibrėžimą. Aprašoma moralės struktūra - atskleidžiami šia sąvoka žymimi socialiniai reiškiniai. Kritikuojamos moralės funkcinės charakteristikos, moralinio principo sąvoka tarybinėje etikoje. Teigiama, kad paaiškinti moralinių principų socialinę funkciją kartu reiškia paaiškinti jų vietą visame ideologiniame procese, o kartu ir visoje socialinių santykių sistemoje. MORALUMO SĄVOKOS SOCIALINIS TU RIN YS IR JO S RAIDA. Problemos, 1973, nr. 1(11), p. 5—11. Marksistinės etikos straipsnyje nagrinėjama moralumo sąvoka ir jos socialinės implikacijos. Ji apibrėžiama kaip individo poelgių vertingumo žmogiškosios esmės pasireiškimo požiūriu išraiška. Žmogiškąją esmę sudaro laisvos sąmoningos veiklos poreikis. Buržuazinėje visuo­ menėje dėl žmonių santykių susvetimėjimo moralumo sąvokos socialinis turinys išreiškia individo pastangas apriboti privatų interesą visuomenės (kitų individų) naudai. Daroma iš­ vada, kad socializme moralumo sąvoka nustoja buvusi vien individo poelgių charakteristika, ji tampa ir visuomenės ekonominės organizacinės veiklos charakteristika.

159

A BSTR A K ČIŲ MORALĖS PRIN C IPŲ SUSIDARYMAS. Problemos, 1974. flr. 1(13), p. 5863. Marksistiškai nagrinėjamas buržuazinių moralės (humanizmo) principų, kaip. abstrakčių, grynai dorovinių idėjų, formavimasis. Feodalizmo epochoje moralės principai nesudarė atskiros, santykiškai savarankiškos ideologijos. Plėtojantis kapitalistiniams visuomeniniams santykiams formavosi abstraktaus humanizmo principas, taikomas buržuazijos interesams ginti. Moralinės pažangos negalima suvesti j moralinių principų tobulinimą, keitimą ir in­ dividų auklėjimą, nes ši pažanga yra sudėtinė (antrinė, priklausoma) bendrosios socialinės pažangos dalis. ŽM O NIŲ SA N TYK IŲ SUSVETIM ĖJIM O APRAIŠKOS M ORALĖJE. Problemos, 1974, nr. 2.(14), p. 42.- 52» Analizuojamas susvetimėjimo sąvokos vartojimo tikslingumas sprendžiant marksistinio hu­ manizmo, komunistinio moralumo kriterijaus, moralės istorinės kaitos klausimus. Išskiriami trys susvetimėjimo pasireiškimo moralėje aspektai: moralė tampa atskiru, nuo ekonominės ir politinės veiklos atplėštu individo elgesio matu susiformuojant elgesio vertinimo kriteri­ jui - moralės principams; susvetimėjimas pasireiškia kaip žmonių santykių ideologizacija, t. y. kaip atvirkščias moralės principų santykis su socialine tikrove; moralinis auklėjimas, tapdamas ypatinga žmonių visuomenės ir individualios būties derinimo forma, individą traktuoja kaip moralinio auklėjimo objektą. РОЛЬ НРАВСТВЕННО СТИ В ФОРМИРОВАНИИ ЦЕЛОСТНОЙ ЛИ ЧНО СТИ [Dorovės vaidmuo formuojantis visuminei asmenybei]. Kn.: Проблемы формирования целостной личности. - Рига, „Зинатне“, 1976, с. 8о-86. Kritikuojamos marksistų revizionistų ir radikaliųjų sovietinių marksistų pažiūros j dorovę, kuri esą socializme visiškai išnykstanti. Argumentuojama, kad dorovė ir dorovinis auklėji­ mas socialistinėje ir busimojoje komunistinėje visuomenėje yra visiškai kitokio pobūdžio nei ankstesnėse ekonominėse formacijose, nes įveikus susvetimėjimą pakinta žmogiškosios veiklos pobūdis: socializmo doroviniai ir ekonominiai aspektai persipina, nes materialio­ ji kultūra pasiekia tokį raidos lyg, kurioje veikia visuminė asmenybė kaip materialumo ir dvasingumo vienovė. BENDRAŽM O GIŠKUM AS IR KLASIN IS M ORALĖS POBŪDIS. Problemos, 1976, nr. z(i8), p. 17-14Marksistinės etikos požiūriu nagrinėjamas moralės statusas. Teigiama, kad egzistuoja klasinė ir vadinamoji bendražmogiškoji buržuazinės epochos moralė. Pabrėžiama, kad proletarinė moralė taip pat turi būti laikoma bendražmogiškąja jau vien dėl to, kad jos principai susiję su komunistinės visuomenės idėja. Socialistiniai moralės principai žmogaus socialinę po­ ziciją laiko moralinio vertinimo objektu. Moralės bendražmogiškumas priklauso nuo, to kiek socialinė praktika sukuria objektyvų socialinį pagrindą realiai žmonių socialinei lygybei. DOROVINĖ ASMENYBĖS ORIENTACIJA. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1976, p. 63-74. Dėstoma marksistinė dorovinės orientacijos - vertybinio žmogaus požiūrio į visuomenę samprata. Tai asmenybės ir visuomenės santykis, apimantis objektyvųjį (visuomenės doro­ 160

viniai principai) ir subjektyvųjį (asmenybės moralumas) komponentus. Apžvelgiamos do­ rovinių principų istorinės kaitos tendencijos. Išryškinamas individo ir visuomenės santykių susvetimėjimas antagonistinėse santvarkose, pasireiškiantis dorovės principų abstraktumu. Nurodoma, kad susvetimėjusioje visuomenėje svarbiausia asmenybės dorovinio orientavimo priemonė yra religija. РАЗВИТИЕ

ИНТЕРЕСОВ

ЛИ ЧНО СТИ

КАК

ОДИН

ИЗ

ПОКАЗАТЕЛЕЙ

НРАВСТВЕННОГО ПРОГРЕССА [Asmenybės interesų raida kaip vienas dorovinės pažan­ gos rodiklių]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 43-48. Istorinėje asmenybės interesų raidoje išskiriamos dvi pakopos, kurios gali būti dorovinės pažangos rodikliais. Pirmajai būdingas žmogaus elgesio motyvų subjektyvumas, kai žmogus išsivaduoja iš bendruomeninių gimininių ryšių valdžios, tai yra formuojasi kaip asmenybė. Antroje pakopoje pasireiškia socialinis žmogaus elgesio motyvų pobūdis, kai žmogus išsiva­ duoja iš darbo pasidalijimo ribotumų ir tampa dorovine asmenybe. MORALUMO KRITERIJAUS PROBLEM A IR M ETO DO LO GINIAI JO S M OKSLINIO SPRENDIMO PAGRINDAI. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V., VU, 1976. - 154 p. VUB Rs F76-2170 D a l y s : Pratarmė, 1-5; I. Socialinės moralumo kriterijaus problemos atsiradimas, 6-52; II. Mo­ ralumo kriterijaus problemos sprendimo nemarksistinėje etikoje metodologiniai pagrindai, 53-100; III. Moralumo kriterijaus problemos sprendimo marksistinėje etikoje metodologiniai pagrindai, 101-145; Išvados, 146-147. Marksistinės etikos disertacijoje tiriamos šios problemos atsiradimo klasinėje visuomenėje socialinės prielaidos bei jos sprendimai ikimarksistinėje etikoje. Žmonių santykių susveti­ mėjimas laikomas svarbiausiu veiksniu, su kuriuo susijęs asmenybės ir visuomenės santykių pobūdis, naujos elgesio pasirinkimo galimybės bei moralinio vertinimo principų problemiškumas klasinėje visuomenėje, taip pat moralės, kaip specifinio socialinio reiškinio, for­ mavimosi ir išsiskyrimo iš papročių procesas. Teigiama, kad moralės specifiką ryškiausiai atskleidžia jos socialinė funkcija, kurią galima adekvačiai suprasti tik tiriant komunistinius socialinius santykius, nes klasinėje visuomenėje ją iškreipia žmonių santykių susvetimėji­ mas. Aiškinama pagrindinė komunistinės visuomenės moralės funkcija - įtvirtinti socialinių santykių humaniškumą vertinant-juos žmogaus esmės požiūriu: individų poelgiai dori, kai jie atitinka žmogaus visuomeninę esmę, o socialiniai santykiai yra humaniški, kai jie suda­ ro sąlygas individams šią žmogiškąją esmę išreikšti. Nurodomos susvetimėjimo apraiškos moralėje: moralės principų ideologizacija, jų abstraktumas (t. y. tariama nepriklausomybė nuo ekonominių socialinių santykių turinio), moralinio auklėjimo išsiskyrimas j ypatingą socialinės veiklos sritį, požiūris į žmogų, kaip į moralinio auklėjimo objektą, ir kt. Nagrinė­ jama moralės principų teorinio pagrindimo specifika nemarksistinėje etikoje, skiriamos dvi teorijų grupės: vienos remiasi principu, jog galima rasti idealų moralumo kriterijų (sufor­ muluoti visiems būtinus, objektyviai pagrįstus moralės principus), kitos pabrėžia koiįvencionalų moralės principų pobūdį. Analizuojama marksistinės etikos metodologija: aptariamas istorizmo taikymas aiškinant moralės principų istorinį sąlygotumą, jų ryšio su visuomenės

161

būtimi pobūdis. Skiriamos šių principų istorinės struktūros, besiskiriančios socialiniu turi­ niu, santykiu su kitais socialiniais elgesio reguliatoriais ir pan. V ienišių struktūrų sudaro komunistiniai moralės principai, kuriuos sąlygoja naujas visuomeninių santykių bei žmogaus veiklos pobūdis. Atskleidžiamas šių principų santykis su ekonominiais visuomenės tikslais. Įrodinėjamas socializmo moralinių ir ekonominių-tikslų integralumas, kurį lemia pasikeitęs žmogaus veiklos pobūdis: ji nustoja buvusi tik utilitarine ir tampa universalia kūrybine. IR MONOGRAFIJA, IR VADOVĖLIS. Pergalė, 1981, nr. 9, p. 171-174. Kolektyvinės monografijos Metodologiniai marksistinės filosofijos bruožai (1981) recenzija. Ypač palankiai vertinami svarbiausio autoriaus E. Meškausko tekstai. Svarbiausia svars­ toma problema įvardijama moksliškumo galimybės problema. Visiškai originalia laikoma E. Meškausko plėtojama mintis, jog materializmas - tai metodologinės pozicijos mokslinės specifikos išraiška filosofijoje. K. Stoškus kritikuojamas dėl nepakankamo determinizmo koncepcijos specifikos atskleidimo. ŽMOGAUS SOCIALINIS AK TYVU M AS IR DOROVĖ. Problemos, 1985, nr. 33, p. 15-14. Marksistiškai analizuojama dorovės socialinio sąlygotumo problema, kuri sukonkretinama keliant individo dorumo socialinių sąlygų klausimą. Teigiama, kad natūralus pirminis do­ rumo pagrindas ir objektyvi visuomenės dorumo sąlyga yra žmogaus socialinis aktyvumas. Jis traktuojamas kaip universali žmogaus veikla. Daroma išvada, kad kraštutinis socialinės veiklos utilitarumas (jis gali būti laikomas didžiausio susvetimėjimo rodikliu) bei veiksmin­ gų dorovinių idealų stoka lemia visuomenės dorovės smukimą. DOROVINIAI IR T EISIN IAI VERTINIM AI. Kn.: Dorovė ir teisė: Etikos etiudai-p. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1985, p. 19-58. Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje dorovė ir teisė palyginami ne kaip socialiniai reiškiniai, bet kaip žmonių sąmonės procesai, kaip minties veiksmai, kuriais žmonės suvoktą socialinį būtinumą išreiškia tikslų kalba. Nagrinėjama vertinimo struktūra, prigimtis, turi­ nys, rūšys, skiriama ir apibūdinama vertinimo plačioji ir siauroji reikšmė. Pastarąja reikšme vertinimas yra subjekto minties veikla. Analizuojamas paprotinis elgesio vertinimas, su ku­ riuo genetiškai ir funkciškai susiję doroviniai ir teisiniai vertinimai. Pastarieji apibrėžiami, analizuojamas jų tarpusavio santykis, kuris visuomenės sąmonėje priklauso nuo konkrečių socialinių sąlygų, yra istoriškai kintantis. DORUMO KRITERIJAI. - V , „Mintis“, 1986. - 104 p. - (Populiarioji biblioteka. - Filosofijos skaitiniai: Etika). D A L Y s : Pratarmė, 3 - 5 . 1. Dorumo kriterijaus problema. Socialinės prielaidos, 6-16; II. Doru­ mo kriterijaus problema etikos istorijoje, 17-59; UI. Dorumo kriterijaus problema marksistinėje etikoje, 60-98; Pabaiga, 99-100. Filosofijos populiarinimo leidinyje apžvelgiama dorumo kriterijų kaita ir socialinės prielai­ dos, pateikiama įvairių filosofinių mokyklų ir etikos teorijų dorovės samprata ir dorumo kriterijaus problemos sprendimai, nušviečiama šio klausimo vieta marksistinėje etikoje. Tei­ giama, kad dorumo kriterijus susijęs su asmens ir visuomenės santykiu. Klasinėje visuome­ nėje šis santykis apibūdinamas susvetimėjimo sąvoka: susvetimėjimas formuoja asmenybės

162

prieštaringumą kaip imanentinį dorovės šaltinį. Dorumo kriterijaus turinys esąs žmoniš­ kumas: tai socialinis būtinumas (pareiga) asmenybei savo elgesiu išreikšti žmogiškąją esmę. Etinės teorijos skiriamos į dvi grupes: vienos ieško objektyvios dorovės būties, kad galėtų suformuluoti absoliučius dorumo kriterijus, kitos teigia, kad šie kriterijai yra konvencio­ nalus. Dėstoma marksistinė problemos samprata, apibūdinami marksistinės etikos meto­ dologiniai principai. Jų pagrindas esąs istorinis materializmas, kuris dorovės kriterijų sieja su klasių interesais, pabrėžia jo istorinį sąlygotumą. Aptariama marksizme kylanti etikos ir socialinės filosofijos, arba pažinimo ir vertinimo, santykio problema: čia dorovės problemos organiškai siejasi su praktinio visuomenės pertvarkymo problemomis ir taip netenka abso­ liutaus savarankiškumo. Aptariamos dorovinio auklėjimo teorinės problemos, nurodomas dorovinio ugdymo ir etinio švietimo skirtumas. Pabrėžiama, kad komunistinėje visuomenėje išnyksta prieštaravimai tarp asmenybės ir visuomenės interesų: ši visuomenė yra ne iliuzinis, o tikrasis žmonių bendrumas. M ĄSTYM O PARADIGMOS IR ŽMOGAUS PASAULIS. Problemos, 1988, nr. 38, p. 120-116. A. Šliogerio knygos Žm ogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985) recenzija. Knyga api­ būdinama kaip polilogas su egzistencine ir klasikine filosofija. Klasikinio mąstymo struktū­ ros ir egzistencinio mąstymo paradigmos rekonstravimas traktuojamas kaip gilesnis jų supra­ timo lygmuo. Samprotaujama apie paties autoriaus mąstymo nuostatą, keliamas pasiūlymas rekonstruoti marksistinio racionalumo tipą. Kritikuojamas autoriaus neigiamas požiūris į jo paties išryškintą egzistencinio mąstymo paradoksalumą, „imanentinio transcendento“ nie­ kinimas: toks požiūris kyla autoriui taikant klasikinio racionalumo kriterijus egzistenciniam mąstymui vertinti. Recenzijos pabaigoje Skaitytojo ir Autoriaus dialogo forma dar kartą svarstomas marksistinio mąstymo paradigmos statuso klausimas. НРАВСТВЕННАЯ ПРИРОДА ЧЕЛОВЕКА [Žmogaus dorovinė prigimtis]. Кн.: Некоторые аспекты философского понимания человека.

- В., Институт философии, социологии и права,

1988, c. 21-28. Anglų kalba: TH E MORAL NATURE OF MAN. Kn.: The Philosophical Under­ standing o f Hum an Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A.

Degutis. - V., Institute of Philosophy,

Sociology and Law, 1988, p. 16-34. Skiriamas visuomeninis ir asmeninis žmogaus dorovinės prigimties aspektas, jų santykis lai­ komas svarbiausia marksistinės etikos problema. Pagrindiniu teoriniu įrankiu šiai problemai spręsti laikoma veiklumo sąvoka: aktyvi daiktiška veikla, apimanti tikslą ir objektyvų rezul­ tatą, kartu yra ir doroviškai atsakinga. Daroma išvada, kad žmogiškosios veiklos kategorija leidžia įveikti asmenybės ir visuomenės, laisvės ir būtinumo priešpriešas.

KARAKOZOVA Elvyra, gimė 193310 09 Saratove (Rusija). Filosofijos mokslų kandida­ tė (1963). 1956 baigusi Leningrado A. Ždanovo universiteto Filosofijos fakultetą, iki 1957 dirbo Lietuvos komjaunimo Kauno miesto komiteto instruktore. 1957-1959 ir 19 6 1-19 6 8 Lietuvos žemės ūkio akademijos Marksizmo-leninizmo katedros dėstytoja; d o c e n tė je 66). 19 59 -19 61 studijavo V U filosofijos aspirantūroje. Nuo 1968 dėstė filosofiją Kaliningrado žuvininkystės pramonės ir ūkio technikos institute. Tyrinėjo Lietuvos ateizmo istoriją.

163

БУРЖУАЗНЫЕ АТЕИСТЫ ЛИТВЫ О СУЩ Н О СТИ РЕЛИГИИ [Buržuaziniai'Lietuvos ateistai apie religijos esmę]. Filosofija, 1962, t. 2 (1 sąs.), c. 85-116. Lietuvos ateizmo istorijos straipsnyje nagrinėjamos J. Kairiūkščio, J. Vabalo-Gudaičio, J. Il­ gūno , J. Šliūpo ir kitų pažiūros į religijos esmę. Pateikiama trumpa Lietuvos ateistų charak­ teristika, parodomi jų pirmtakai, apibūdinamos jų filosofinės materialistinės pažiūros, kurių pagrindą sudarė metafizinis, gamtamokslinis materializmas (J. Šliūpas laikėsi net vulgariojo materializmo pozicijų). Nurodoma, kad ateistai daug dėmesio skyrė religijos sąvokos api­ brėžimui, išaiškino pagrindinius religijos elementus, jos požymius. Kai kurie iš jų per daug dėmesio skyrė religijai kaip vidinei psichinei žmogaus būsenai. Kritiškai dėstomos jų pažiū­ ros j kosmologinį, ontologinį ir teleologinį Dievo buvimo įrodymą. К ВО П РОСУ О ХАРАКТЕРЕ АТЕИЗМА СВОБОДОМЫСЛЯЩ ИХ В БУРЖУАЗНОЙ ЛИТВЕ [Buržuazinės Lietuvos laisvamanių ateizmo pobūdžio klausimu]. Filosofija, 1963, t. III, c. 165-192. Pateikiama trumpa laisvamanių sąjūdžio formavimosi charakteristika, apibūdinami pa­ grindiniai jo ideologai ir veikėjai. Nagrinėjamos laisvamanių socialinės politinės pažiūros į visuomenės vystymosi priežastis ir tendencijas. Parodomas laisvamanių pažiūrų nenuose­ klumas: jų progresyviųjų atstovų humaniškumas ir demokratiškumas Lietuvos buržuazinės visuomenės kritikos atžvilgiu ir kartu susilaikymas nuo revoliucinių veiksmų. Nušviečiama klasinė laisvamanių socialinių politinių pažiūrų esmė, jų idealistinis visuomenės supratimas, kuris lėmė atitinkamą religijos socialinės esmės ir jos įveikimo kelių problemos sprendimą. Kritiškai dėstomos jų pažiūros į religijos reakcingą vaidmenį visuomenėje. ATEISTINĖS M INTIES VYSTYM ASIS BURŽUAZINĖJE LIETUVOJE. Kn.: Religijos ir ateizmo klausimai. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 293-308. Apžvelgiami X X a. pirmosios pusės Lietuvos laisvamanių spręsti klausimai. Marksistinio ateizmo požiūriu laisvamaniai kritikuojami dėl to, kad neatskleidė religijos klasinės esmės, nesuprato klasių kovos, idealistiškai aiškino istoriją, suabsoliutino antireliginę kovą. Dės­ tomi marksistinio ateizmo principai, pabrėžiamas jų revoliucingumas, socialinės klasinės religijos esmės supratimas. К ВОПРОСУ О ХАРАКТЕРЕ АТЕИ ЗМ А СВОБОДОМ ЫСЛЯЩ ИХ В БУРЖУАЗ­ НОЙ ЛИТВЕ (19x9-1940 ГГ.) [Buržuazinės Lietuvos laisvamanių (1919-1940 m.) ateizmo pobūdžio klausimu]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - I. Zaksas. - V., VU, 1963. - 372 c. VUB Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras J0K4649 D a l y s : Введение [Įvadas], I-XIV ; I. Положение религии и церкви в буржуазной Литве [Religijos ir bažnyčios padėtis buržuazinėje Lietuvoje], 1-35; II. Социальное происхождение свободомыслящих Литвы и вид деятельности 1919-1940 гг. [Lietuvos laisvamanių socia­ linė kilmė ir veiklos pobūdis 1919-1940 m.], 36-92; III. Идейные-теоретические истохси и философская основа атеизма свободомыслящих [Laisvamanių ateizmo idėjiniai teori­ niai šaltiniai ir filosofinis pagrindas], 93-145; IV. Свободомыслящие о сущности религии и ее реакционную роль [Laisvamaniai apie religijos esmę ir reakcingą vaidmenį], 146-191; V. Свободомыслящие о происхождении религии [Laisvamaniai apie religijos kilmę], 192-221;

164

VI. Свободомыслящие о противоположности религии и науки [Laisvamaniai apie religijos ir mokslo priešingumą], 112-153; VII. Свободомыслящие о взаимосвязи религии и морали [Laisvamaniai apie religijos ir moralės santykį], 254-285; VIII. Свободомыслящие о способах преодоления религии [Laisvamaniai apie religijos įveikimo būdus], 286-319; Заключение [Pa­ baiga], 320-334. Lietuvos ateizmo istorijos disertacijoje remiantis marksistinio ateizmo principais analizuoja­ ma laisvamanių organizacijų klasinė sudėtis, laisvamanių (J. Kairiūkščio, P. Leono, J. Šliūpo, J. Vabalo-Gudaičio ir kt.) visuomeninės politinės ir filosofinės pažiūros. Pateikiama istorinių žinių apie religijos ir Bažnyčios padėtį nepriklausomoje Lietuvoje, apie laisvamanių orga­ nizacijų steigimą, jų sudėtį ir veiklą. Aiškinama laisvamanių ateizmo specifika, jų pažiūros religijos kilmės, esmės, religijos santykių su mokslu ir morale klausimais. Apibūdinama lais­ vamanių praktinė veikla, išryškinama jų pažiūrų evoliucija. Marksizmo požiūriu nurodomi teigiami ir neigiami jų principų aspektai, supažindinama su Lietuvos komunistų pateikta laisvamanių ateistų kritika.

KAROSAS Justinas, gimė 1937 09 07 Sangrūdoje (Marijampolės raj.), mirė 2012 06 06 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1969). 1963 V U baigė lietuvių kalbą ir litera­ tūrą, 1967-1969 studijavo filosofijos aspirantūroje. 19 7 1-19 7 2 stažavo Vienos, 1984-1985 Vokietijos universitetuose. Nuo 1963 dėstė filosofiją VU, 1989-1992 Filosofijos fakulteto dekanas; docentas (1975). E. Meškausko mokinys, tyrinėjo socialinio pažinimo, ideologi­ jos, vertybių teorijos ir kitas socialinės filosofijos problemas. ŽMOGUS IR KULTŪRA. Kultūros barai, 1967, nr. 2, p. 8-9. Nagrinėjamas žmonių bendravimo kultūringumo ir auklėjimo ryšys. Kultūringumas mark­ sistiškai traktuojamas kaip istoriškai kintantis kriterijus, kuris priklauso nuo objektyvaus visuomeninio proceso turinio, nuo materialinių visuomenės gyvenimo sąlygų. Apžvelgiamos kultūringo žmogaus sampratos filosofinėse ir sociologinėse teorijose. Marksistiškai aiški­ nama, kad tikro auklėjimo neįmanoma atsieti nuo ekonominių uždavinių sprendimo: tik gerindami savo materialinį gyvenimą žmonės keičia ir dvasinio bendravimo pobūdį. ŽMOGUS IR TECH N IKA. Mokslas ir technika, 1967, nr. n, p. 12-15. Aptariama greitos mokslo ir technikos pažangos įtaka lėčiau besiplėtojantiems socialiniams santykiams, visuomenei, civilizacijai ir kultūrai. Pristatomas optimistinis ir pesimistinis po­ žiūris į kultūrą. Teigiama, kad šiuolaikinio žmogaus ir technikos santykio klausimas mark­ sistinės metodologijos požiūriu turi būti svarstomas glaudžiai susiejus jį su visuomeniniu kontekstu. Kritikuojami izoliuoti visuomeninių reiškinių ir procesų aiškinimai. Aptariami socialiniai santykiai, kuriuose funkcionuoja technika. Daroma išvada, kad tik socialistiniai žmonių santykiai leidžia kontroliuoti gamybines-technines visuomenės jėgas ir panaudoti jas visos žmonijos gerovei. POLITIKA IR IDEOLOGIJA SOCIALIZM O SĄLYGOMIS. Kn.: Spalio revoliucija Visuom e­ niniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967, p. 497-501.

165

Kritikuojami nemarksistinės sociologijos atstovų plėtojami politikos ir ideologijos ryšio ty­ rimai, taip pat kai kurios šio ryšio aiškinimo tendencijos sovietiniame'marksizme. Teigiama, kad ir politinis, ir ideologinis procesas yra ekonominio visuomenės gyvenimo specifinės iš­ raiškos, antriniai dalykai gamybinių santykių atžvilgiu. Socializmas panaikina žmonių nely­ gybę tik gamybos priemonių atžvilgiu, o produktų paskirstymo srityje išlieka normavimas ir teisė: politinis žmonių santykių normavimas įgauna mokslinį pobūdį. IDEOLOGIJA IR SOCIALISTINĖS VISUOMENĖS VYSTYM ASIS. Komunistas, 1968, nr. n, P- 45- 51Dėstomi socialistinės ideologijos principai bei marksistinės buržuazinės ideologijos kritikos metodologija. Teigiama, kad marksizmas ideologijos procesą tiria tik siedamas jį su visuo­ menės ekonomine ir politine struktūra. Mokslinė (t. y. socialistinė) ideologija atsiranda tik susiformavus objektyvioms istorinėms prielaidoms - atsiradus socializmui. Ji žmonių individualius siekius suderina su objektyviomis ekonominėmis sąlygomis (visos visuomenės raidos poreikiais), todėl yra būtina žmonių tikslingos veiklos prielaida. SOCIALIZM AS IR MORALĖ. Komunistas, 1969, nr. 10, p. 62.-68. Nagrinėjamas moralės statusas socialistinėje ir busimojoje komunistinėje visuomenėje. Au­ torius pateisina prievartą „prieš tokius pavienių žmonių ar žmonių grupių poelgius, kurie trukdo ir kelia grėsmę socializmo statybai, objektyvių visuomeninio vystymosi poreikių įgyvendinimui“. Pabrėžiama dorovinių santykių priklausomybė nuo ekonominių, ypatinga dorovinio auklėjimo (komunistinių moralės principų diegimo) svarba socializme. IDEOLOGIJOS VIETA IR VAIDMUO SO CIALISTIN ĖS VISUOM ENĖS VYSTYM ESI. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - A. Lozuraitis. V., VU, 1969. - 269 p. VUB Rs F76-1122. Pagal disertaciją išleista knyga: SOCIALIZM AS IR IDEOLOGIJA: Socialistinė ideologija metodologiniu aspektu. - V., „Mintis“, 1976. -167 p. D a l y s : Pratarmė, 2-7; I. Socialinių idėjų vaidmuo ikisocialistinės visuomenės vystymesi, 8-39; II. Socialistinės ideologijos susiformavimas ir jos revoliucinio vaidmens ypatybės, 40-68; III. Socializmas kaip ideologinės kovos objektas, 69-107; IV. Socialistinio visuomenės ekonomi­ nės struktūros pertvarkymo ideologinis aspektas, 108-148; V. Socialistinės visuomenės vystymosi politinis aspektas, 149-187; VI. Socialistinės visuomenės vystymosi moralinis aspektas, 188-222; VII. Socialistinės ideologijos moksliškumas - jos socialinio vaidmens efektyvumo pagrindas, 223-247; Išvados, 248-250. Marksistinės socialinės filosofijos disertacijoje remiantis ideologijos vietos ir vaidmens mark­ sistinio aiškinimo metodologiniais principais parodomas socialistinės ideologijos principų ekonominis sąlygotumas ir jų poveikis ekonominei socialistinės visuomenės raidai. Atsklei­ džiama ideologinių principų genezė: ideologinio proceso pradžia siejama su susvetimėjusių visuomeninių santykių, visuomenės klasinės ekonominės struktūros atsiradimu. Ideologija tampa savotiška klasinės visuomenės ekonominės struktūros sankcija, o jos principai įgau­ na nuo ekonominių santykių nepriklausomų principų regimybę ir yra laikomi visuomenės raidos pagrindu. Parodoma, kaip vystantis visuomenei keitėsi socialiniai principai bei jų pagrindimo pobūdis ir ideologijos visuomeninė reikšmė. Nagrinėjama socialistinės ideo­ logijos genezė bei jos visuomeninio vaidmens ypatumai. Pirmajai (utopinei) socialistinės

166

ideologijos formavimosi stadijai būdinga sena idealistinė socialinių principų pagrindimo metodologija. Marksistinė socialistinė ideologija atsirandanti susidarius objektyvioms eko­ nominėms socializmo prielaidoms ir išsiskirianti savo materialistine metodologija. Nagri­ nėjamas antikomunizmas kaip šiuolaikinė reakcija j socializmą ir jo vadinamąją mokslinę ideologiją. Parodoma socialistinės ideologijos istorinė raida, nagrinėjama ideologijos vieta ir vaidmuo socialistinėje visuomenėje. Teigiama, kad socializme dar išlieka objektyvus pagrin­ das žmonių visuomeninių santykių išoriškam, instituciniam reguliavimui, kuris socializmo kūrimo pradžioje yra didesnis, o socialistiniams ekonominiams santykiams formuojantis į komunistinius - mažėja. Socialistinės visuomenės raida apibūdinama kaip galutinio susve­ timėjusių visuomeninių santykių likvidavimo procesas. Suvoktas ekonominis būtinumas sudaro socialistinės ideologijos socialinių vertybių turinį, o socialistiniai žmonių visuome­ ninių santykių principai praranda išorinių įpareigojimų pobūdį, jų grynasis normatyvumas išnyksta. Socialistinė ideologija yra ekonominių socialistinės visuomenės uždavinių spren­ dimo priemonė, todėl jos ir ideologinės veiklos efektyvumo kriterijus yra praktinė žmonių veikla visuomenės ekonominės struktūros socialistinio pertvarkymo labui. Analizuojami žmonių visuomeninių santykių politinio bei moralinio norminimo klausimai, išryškinama marksistinė šių klausimų sprendimo metodologija. Aiškinamos teorinės sąlygos, kurios so­ cialistinei ideologijai leidžia sėkmingai atlikti savo socialinę paskirtį. SOCIALISTINĖS IDEOLOGIJOS VERTYBĖS IR VISUOM ENINĖ PRAKTIKA. Kn.: Me­ todologinės vertybių problemos. Ats. red. A. Lozuraitis. - V., 1970, p. 34-44. Aptariamos tam tikros visuomeninių santykių susvetimėjimo žymės socializme: dėl nepa­ kankamo materialinės gamybos išsivystymo socializmo visuomeninius santykius dar nor­ muoja politiniai ir teisiniai institutai. Analizuojama ideologinė veikla socializmo sąlygomis. Teigiama, kad visos socialinio vertinimo problemos gali būti sprendžiamos tik remiantis materialiniais visuomenės santykiais, ekonomine jos struktūra. Aptariama socialistinio są­ moningumo problema. KOVINIAI FILOSOFIJOS UŽDAVINIAI: V. Lenino straipsnio „Apie karingojo materializmo reikšmę 50-metį pažymint“. Komunistas, 1972, nr. 3, p. 19-23. Pažymima marksistinės filosofijos dialektinio pobūdžio svarba kovoje prieš idealizmą ir reli­ giją. Teigiama, kad ši filosofija yra kitų mokslų metodologinis pamatas. Pabrėžiamas V. Le­ nino suformuluoto komunistinės tolerancijos principo aktualumas. KOMUNIZMO TEO RIJA BEI PRAKTIKA. Komunistas, 1973, nr. 2, p. 21-25. Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje aptariamos mokslinio komunizmo atsiradimo objektyvios prielaidos. Teigiama, kad ši teorija derina objektyvius proletariato interesus ir mokslinę materialistinę pasaulėžiūrą. Dialektinė materialistinė metodologija leidžia atskleisti visuomeninių santykių sukūrimo esmę, kurią sudaro visuomeninė gamybos priemonių nuo­ savybė ir aukštas gamybinių jėgų lygis. Nurodoma, kad šios metodologijos ignoravimas arba klaidingas vienašališkas interpretavimas neišvengiamai veda į revizionizmą arba dogmatizmą. SĄMONĖ, DIEVAI, ŽMONĖS. Komunistas, 1975, nr. 11, p. 32-37.

*

Pristatomos ikimarksistinės ir marksistinės sąmonės ir religijos sampratos. Teigiama, kad remdamiesi gamybinės žmonių veiklos tyrimu atskleidę visuomeninę istorinę sąmonės pri-

167

gimtj, marksizmo klasikai įgalino moksliškai paaiškinti visus sudėtingus su sąmone susijusius procesus. Marksizmas konkrečiai istoriškai aiškina religiją, atskleidžia pažintines ir sociali­ nes jos šaknis. Religija yra istorinis produktas ir kova su ja - neatskiriama klasių kovos dalis. NUOSAVYBĖS INSTITUTAS SOCIALISTINĖJE VISUOMENĖJE. Problemos, 1974, nr. 2(14). p. 25-32. Išryškinamos marksistinės socialinės metodologijos ypatybės sprendžiant visuomeninės nuosavybės instituto problemą. Kritiškai apžvelgiamas visuomeninės nuosavybės sąvokos vartojimas tarybinėje literatūroje. Teigiama, kad marksizmo požiūriu, būtina skirti gamy­ bos procesą, kaip visuomeninį gamtos daiktų pasisavinimą, nuo istorinės gamybos formos, kurioje dėl to pasisavinimo atsiranda nuosavybės santykiai. Daroma išvada, kad marksizmo socialinės metodologijos požiūriu, visuomeninės nuosavybės pavertimas ekonominių socia­ listinės visuomenės santykių pagrindu yra nepagrįstas, sukelia painiavą socializmo teorijoje ir kenkia socializmo kūrimo praktikai. APIE IDEOLOGIJOS SAMPRATOS TU RIN Į. Problemos, 1977, nr. 1(19), p. 12-22. Pateikiama savita ideologijos marksistinė samprata: ideologija išreiškia tam tikrus sociali­ nių santykių principus bei normas ir teoriškai juos pagrindžia. Nurodoma, kad ideologijos esmės aiškinimas materialistinės metodologijos požiūriu reikalauja atskleisti, kaip tam tikri objektyvūs, nuo žmonių pageidavimų bei norų nepriklausomi ekonominiai santykiai pagim­ do tokią funkciją, kurią gali atlikti tik ideologija, ir kaip keičiasi ideologijos pobūdis, kei­ čiantis visuomenės ekonominiams santykiams. Daroma išvada, kad socialistinės ideologijos visuomeninis efektyvumas gali būti matuojamas tik žmonių praktinio elgesio efektyvumu socialistiškai bei komunistiškai pertvarkant visuomenę. SOCIALIZMO IDĖJOS O BJEKTYVUS TURINYS. Kn.: Karlo Markso „Gotosprogramos kriti­ Sud. M. Damidavičius. - V , 1977, p. 16-27. Kritikuojami socializmo kūrimo kraštutiniai aiškinimai: subjektyvistiniai ir voliuntaristi­

ka“ ir dabartis.

niai, taip pat grynai objektyvistiniai („ekonomizuoti“). Socializmo kūrimo procese išskiria­ ma komunistinių ir antikomunistinių idėjų konfrontacija. Teigiama, kad nuo realių visuo­ menės materialistinės raidos poreikių atplėštas požiūris į socializmą kartu yra ir mokslinės komunizmo koncepcijos neigimas. Objektyvaus socializmo idėjos turinio aiškinimas laiko­ mas tapačių komunizmo teorijos mokslinių metodologinių pagrindų gynimui. FILOSOFINĖ K. POPERIO PROGRAM A. Problemos, 1979, nr. 2(24), p. 87-96. Aptariami K. R. Popperio filosofijos bruožai. Du pagrindiniai kritinio racionalizmo gnose­ ologijos klausimai yra mokslo (tikrų žinių) atribojimas nuo metafizikos (spekuliatyvumo) ir indukcijos problematika. Mokslo ir metafizikos demarkacijos kriterijumi filosofas paskelbė falsifikaciją, arba kritiškumą. Teigiama, kad absoliutaus kriticizmo principą K. R. Popperis bando pagrįsti mokslo bei filosofijos istorijos faktais savavališkai juos interpretuoda­ mas. Tai jam neleido peržengti tiesos-vertybės alternatyvos ir suvokti, jog pažinimas bei vertinimas, kaip dvi skirtingos tikrovės praktinio panaudojimo pusės, nėra vienas kitą šalinantys. IDĖJIŠKUMAS - TIKRAS A R TARIAMAS? Šeima., 1979, nr. 4, p. 4-6.

168

Idėjiškumas apibrėžiamas kaip tam tikra žmogaus socialinė nuostata, kurios jis laikosi ben­ draudamas su kitais. Aptariamas idėjiškumo turinys, išskiriami du jo komponentai: tam tikras įsitikinimas ir vadovavimas juo praktiniame gyvenime. Dėstoma marksistinė idėjų samprata: idėjos nėra savarankiškos, jos susijusios su praktine žmonių veikla, materialiniu gyvenimu. Socialinės idėjos ir idealai vertingi tiek, kiek padeda efektyviai žmonių socialinei veiklai. Aiškinamas komunistinio idėjiškumo formavimosi pobūdis. PAREIGA. KAIP JĄ SUPRASTI? Šeima, 1979, nr. 7, p. 4-6. Marksistiškai aiškinama socialinė pareigos prasmė, remiamasi objektyviais struktūriniais visuomenės pagrindais. Išskiriamos įvairios pareigų rūšys, plačiau aptariama dorovinė par­ eiga, arba priedermė. Supažindinama su skirtingomis jos kilmės ir pagrindo sampratomis, jos kritikuojamos dėl objektyvių struktūrinių socialinių pagrindų ignoravimo. Dėstomos marksistinės žmogaus, dorovės, socialumo sampratos, pareiga marksistiškai traktuojama kaip materialinio praktinio žmonių gyvenimo produktas, šio gyvenimo idealus modelis. FILOSOFIJA VO KIETIJOS FEDERATYVINĖJE RESPUBLIKOJE. Problemos, 1979, nr. 2(24), p. 112.-114. Supažindinama su mokslinės komandiruotės Vakarų Vokietijos universitetuose įspūdžiais. Teigiama, kad svarbiausias dabartinėje vokiečių filosofijoje yra kritinis racionalizmas, kurio pagrindinis atstovas yra H. Albertas. Socialinėje filosofijoje vyrauja empirinė, konkrečioji so- ciologija. Dėmesys neokantizmui ir egzistencinei filosofijai yra sumažėjęs. Marksizmas nėra ignoruojamas, apie jį užsimenama, su juo polemizuojama ar pritariama. SĄM ONINGAI IR TIKSLINGAI. Šeima, 1980, nr. 7, p. 7-9. Svarstoma apie pasaulėžiūrą ir jos formavimą (ugdymą mokykloje, šeimoje ir darbo kolek­ tyve), aiškinamas objektyvus pasaulėžiūros sąvokos turinys. Ji apibrėžiama kaip žmogaus požiūris į tikrovę ir į save joje. Išskiriami du pasaulėžiūros turinio aspektai: aiškinamasis (pažintinis) ir vertybinis (ideologinis). Pasaulėžiūros skirstomos į materialistines (moksli­ nes) ir idealistines (nemokslines). EFEKTYVIOS VEIKLOS SĄLYGA. Šeima, 1980, nr. 9, p. 7-10. Aptariamas daugiaplanis auklėjimo procesas - žmogaus elgesio nuostatų ugdymas. Išskiria­ mas elementaraus kultūringo elgesio normų ugdymas ir žmogaus visuomeninio (pilietinio) elgesio pagrindų ugdymas (ideologinė veikla). Teigiama kad pastarosios paskirtis socializ­ me - mokyti individą rinktis socialistinę gyvenimo kryptį. APIE VISUOMENINĖS SĄMONĖS VIETĄ ISTORINIAM E PROCESE. Kn.: Pasaulis, visuo­ Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1980, p. 127-145. Socialinės filosofijos straipsnyje aptariama marksistinė visuomeninės sąmonės samprata. Su­

menė, žmogus: Mokslinio pasaulėvaizdžio bruožai.

pažindinama su žmonių veiklos motyvų sampratomis ikimarksistinėje socialinėje filosofijoje, su marksistinės istorijos koncepcijos kritika (kaltinimais „ekonomizmu“ ir pan.). Pabrėžia­ mas marksistinio požiūrio naujumas, kurį sudaro sąmoningo žmonių pasirinkimo, jų lais­ vos valios objektyvių priežasčių paieškos. Aptariamas vertybinių sąmonės motyvų^aidmuo istoriniame procese, pateikiama marksistinė ideologijos, socialinio susvetimėjimo samprata, aiškinamas objektyvus ideologinio proceso turinys.

169

KOMUNIZMAS KAIP FILOSOFIJOS PROBLEMA. Kn.: Laikas ir idėjos: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 41-68. Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje plėtojama filosofinė komunizmo problemos analizė. Kritiškai vertinamos utopinio socializmo idėjos, nurodoma, kad jos pagrįstos idea­ listine socialine metodologija. Teigiama, kad moksline metodologija pagrįstos komunizmo teorijos atsiradimas yra tiesiogiai susijęs su objektyvių ekonominių socializmo sąlygų susi­ formavimu. Mokslinė komunizmo teorija traktuojama kaip tokia metodologija, kuri įgalina formuluoti konkrečius socializmo bei komunizmo kūrimo uždavinius. PAGRINDINIAI VYSTYM OSI DĖSNIAI. Kn.: Metodologiniai marksistinės filosofijos bruožai. Sud. J. Karosas. - V., „Mintis“, 1981, p. 105-136. Marksistiškai aptariami pagrindiniai dialektikos dėsniai: kiekybinių pakitimų perėjimo į ko­ kybinius, neigimo neigimo, priešybių vienybės ir kovos. Pabrėžiama, kad šie dėsniai reiškiasi tik vystymosi procese. Nurodomi marksistinės bei hėgeliškosios dialektikos dėsnių sampra­ tos skirtumai. Pabrėžiama dėsnių reikšmė moksliniam pažinimui, pažymimas ypač svarbus jų vaidmuo revoliuciniu būdu pertvarkant tikrovę. KAS SUDARO ŽMOGIŠKUMĄ. Šeima, 1981, nr. 6, p. 7-9. Supažindinama su žmogiškumo, arba humaniškumo, sąvoka. Kritikuojama abstraktaus hu­ manizmo samprata, pagrįsta grynojo idealo nuostata. Teigiama, kad marksistinė humaniz­ mo samprata grindžiama konkrečiomis materialinėmis visuomenės gyvenimo sąlygomis ir sprendžia šią problemą realiai praktiškai: tikrasis humanizmas įsigali tik stipriai išsivysčius gamybai, kai produktus galima skirstyti pagal žmonių poreikius, kai panaikinamos bet ko­ kios socialinio susvetimėjimo apraiškos ir sukuriamos materialinės bei kultūrinės prielaidos komunistinei santvarkai. ŽMOGUS TARP ŽMONIŲ. Šeima, 1983, nr. 7, p. 5-8. Dėstoma žmogaus, kaip visuomeninės būtybės, samprata, aiškinama visuomeniškumo įtaka asmenybės formavimuisi. Teigiama, kad žmogus kuria pats save perimdamas kitų patyrimą, visuomenėje realiai egzistuojančius įpročius, standartus. IŠSILAVINĘS ŽMOGUS. KASDIENYBĖ AR PRIVILEGIJA? Šeima, 1983, nr. 10, p. 6-9. Svarstoma apie išsilavinimo įtaką asmenybei, aptariami išsilavinimo kriterijai, jis skiriamas nuo paprasto informacijos žinojimo: išsilavinimas realizuojamas tik apmąstant ir pritaikant žinias ir kitas dvasines vertybes konkrečiai ir praktiškai. Apžvelgiamos išsilavinimo ir visuo­ menės raidos perspektyvos. GAMTOS IR VISUOMENĖS PAŽINIMAS. Mokslas ir technika, 1984, nr. 8, p. 18-21. Aptariama gamtos ir visuomenės pažinimo priešprieša, aiškinama šių pažinimo rūšių specifi­ ka, bendrieji metodologiniai principai, tyrimo objektų skirtingumas. Aptariami nesėkmingi bandymai gamtos mokslų metodus pritaikyti visuomenei tirti. Dėstoma marksistinė socia­ linė koncepcija. Plėtojamas požiūris, kad visas pažinimas atkuria tikrovę, kuri yra vieninga kaip žmonių praktinės veiklos aprėpta visuma. Apžvelgiama mokslų specializacija, mokslų integracijos tendencija, bendroji mokslų metodologija.

170

SOCIALINIAI ŽMONIŲ SANTYKIAI, PAPROČIAI IR DOROVĖ. Kn.: Dorovė ir tradicijos: red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1984, p. 8-31. Marksistiškai aptariamas dorovės formavimasis pirmykštėje bendruomenėje ir jos tolesnė raida susvetimėjusioje klasinėje visuomenėje. Pristatoma marksistinė socialinio susvetimėji­ mo samprata - tai objektyvių visuomenės gyvenimo sąlygų išoriškumas ir net priešiškumas atskiram žmogui. Marksizmo požiūris į dorovę apibūdinamas kaip realių žmogaus gyvenimo sąlygų klausimas.

Etikos etiu da i-8 . Ats.

AR AUKLĖJIMAS VISAGALIS? Šeima, 1984, nr. 8, p. 13-16. Auklėjimas apibrėžiamas kaip žmogaus praktinio elgesio visuomenėje pagrindinių principų bei normų ugdymas. Supažindinama su optimistine, pesimistine ir realistine auklėjimo sam­ prata. Kritikuojamas optimistinis požiūris j auklėjimą kaip į priemonę įveikti visas socialines blogybes, taip pat jo priešybė kaip kapitalistinės visuomenės atspindys. Plėtojamas realistinis požiūris, kuris visuomenės ir žmogaus gyvenimą traktuoja kaip praktinį. KĄ REIŠKIA BŪ TI ŠIUOLAIKIŠKAM? Šeima, 1985, nr. 1, p. 6-8.

Svarstoma apie šiuolaikiškumo reiškinį, jame išskiriami išoriniai epochos įpročiai, manie­ ros, mados bei vidinis turinys, kuris įgyjamas perimant kultūrą, istorinį žmonijos patyrimą. Šiuolaikinis mąstymas apibūdinamas kaip dialektinis - tai įvairiapusis daugiaplanis požiūris į reiškinius, daiktus, įvykius bei su tuo susijęs mąstymo kritiškumas. Tai priešingybė metafi­ ziniam arba dogmatiškam mąstymui. Aptariamas šiuolaikinės pilietinės dorovinės pozicijos formavimasis. VISI U Ž VIENĄ, VIENAS UŽ VISUS. Šeima, 1985, nr. iz, p. 4-6.

Samprotaujama apie kolektyviškumą ir individualizmą socialistinėje visuomenėje. Pastarasis traktuojamas negatyviai, siejamas su savanaudiškumu. Aptariamas kolektyviškumo priešta­ ringumas susvetimėjusioje visuomenėje, teigiama, kad jis tikrąją prasmę įgyja tik socializme (esant reikiamoms objektyvioms materialinėms visuomenės sąlygoms), jo negalima pasiekti vien auklėjimu ir savęs tobulinimu, t. y. subjektyviomis pastangomis. ISTORIJĄ RAŠO ISTORIJA. Problemos, 1986, nr. 34, p. 14-17. Dėstomi socialinio pažinimo objektyvumo problemos materialistinio sprendimo apmatai. Aptariama teorijos socialinio (vertybinio) sąlygotumo problema istoriografijoje. Teigiama, kad istorijos proceso pažinimo turinio objektyvumo reikia ieškoti ne įvairių socialinių verty­ bių sferoje - klasių siekiuose, jų tiksluose ar jų pažangume, o socialinio gyvenimo praktikoje. Kol visuomenėje nepasiekiamos materialinės prielaidos socialiniam susvetimėjimui likvi­ duoti ir stichiškumui iš socialinio gyvenimo pašalinti, tol visuomenės teorijos ideologizacija yra objektyvus, alternatyvos neturintis reiškinys. PAŽANGA IR ŽMOGUS. Šeima, 1986, nr. 4, p. 9-11.

Aptariamos techninės pažangos socialiniai padariniai, technikos įtaka žmogui. Kritikuoja­ mas neigiamas vienpusiškas požiūris į šią pažangą. Teigiama, kad darbas, arba gamyba, yra žmonių egzistavimo sąlyga, socialinio gyvenimo pagrindas, todėl gamybos būklė yra objek­ tyvus visuomenės pažangos rodiklis. Apgalvotas disponavimas technika ir gamta galimas tik sukūrus visuomeniškai organizuotus žmonių tarpusavio santykius (t. y. socializmą). 171

PAŽINIMAS IR TO LERANCIJA: Socialinio pažinimo klausimai V. Sezemano filosofijoje. Kn.: Pagarba ir pakanta: Etikos etiudai-io. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“ '1987, p. 63-84. Aptariami V. Sezemano pažinimo teorijos bruožai: idealios būties, dalykinio ir nedalykinio žinojimo, sąmonės nuostatos klausimai. V. Sezemano filosofija apibūdinama kaip „teoriškai motyvuotas naivusis materializmas“. Pristatomi šio filosofo kultūros vertybių ir socialumo sampratos. Marksistiškai kritikuojama tai, kad V. Sezemanas neįžvelgė visuomeninės prak­ tinės pažinimo prigimties. ISTORINĖ REALYBĖ SUPRATUMO SO CIO LO GIJO JE. Problemos, 1987, nr. 37, p. 5-13. Pristatoma vadinamoji supratumo sociologija. Teigiama, kad jos metodologinių pagrindų vienas kūrėjų W. Dilthey siekė kurti visuomenės aiškinimo teoriją, kuri būtų nepakanti nuo patyrimo atsietoms abstrakčioms konstrukcijoms, neignoruotų individualybės bei subjek­ tyvumo vaidmens istorijoje, socialinį gyvenimą traktuotų istoriškai, būtų kritiška istorinio proto atžvilgiu. Sociologija turi visuomenę tirti ne stebėtojiškai, kaip šalia žmogaus egzis­ tuojančią išorinę būtį, bet matydama ją iš vidaus. Sociologijos išeities taškas yra gyvenimo filosofija. Teigiama, kad supratumo sociologija yra teorinė konstrukcija, nepaliečianti prak­ tinių daiktinių visuomenės gyvenimo pagrindų. EG ZISTEN CIN IS M ĄSTYM AS: T R A D IC IJA IR NAUJAS DAIKTIŠKUM AS. Ten pat, p. 118-12.0. A. Šliogerio monografijos Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985) recenzija. Tei­ giama, kad knygos autorius, remdamasis marksistinės metodologijos nuostata, jog idėjos vi­ suomet yra praktinio žmonių gyvenimo sublimatai, parodo, kaip realus, daiktiškas socialinio praktinio gyvenimo turinys buvo išreiškiamas atitinkama filosofijos kalba. SOCIALINĖ TEO RIJA IR ŽM ONIŲ VEIKLA. Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 11, p. 18-19; 1987, nr. 11, p. 2.6-27. Aptariama proto, sąmonės (arba teorijos) įtaka žmogaus veiklai ir visuomenės istorijai, racio­ naliosios sąmonės dalies dalyvavimo veikloje aspektai. Supažindinama su socialinės sąmonės samprata, apžvelgiama žmogaus sampratų istorija. Teigiama, kad kol socialinis gyvenimas yra susvetimėjęs, tol jį aiškinanti teorija yra ideologija, iliuziškai išreiškianti praktinį gyveni­ mą. Dėstoma marksistinė socialinė koncepcija, pabrėžiamas jos radikalus naujumas. ISTORINĖ TIKRO VĖ IR SOCIALINĖ TEORIJA. Komunistas, 1988, nr. 4, p. 32-38. Reiškiamas kritinis požiūris į sovietų valdžios iki persitvarkymo laikotarpio „voliuntaristiš­ kai ideologizuotą tikrovę“, į dogmatinio mąstymo formavimą, kuris lėmė kritiškumo ir kū­ rybiškumo nykimą. Siekiama pradėti reformuoti marksistinę socialinę teoriją, dėstomos jos pagrindinės sąvokos: visuomeninių santykių, ekonominės struktūros, istorinio būtinumo, susvetimėjimo ir kitos. Teigiama, kad moksliškumo siekianti socialinė teorija turi derinti realios istorijos proceso objektyvius (ekonominė struktūra) ir subjektyvius (žmogaus subjek­ tyvumas) bruožus, o ne juos priešinti. SO CIALINIS PAŽINIM AS - PRAKTIKOS IR TEO RIJOS PROBLEMA. Problemos, 1989, nr. 40, p. 5-14.

Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje nagrinėjama socialinio pažinimo specifika. Kritikuojama idealistinė visuomenės aiškinimo metodologija, kuri apsiriboja tik aktyviu są­ 172

monės vaidmeniu istorijoje ir neišeina toliau už susvetimėjusios visuomenės esamos būklės konstatavimo. Aptariama tiesos ir vertybės dilema bei jos praktinis marksistinis sprendimas. Materialistinė socialinė koncepcija teigia, kad istorijos, kaip tikslingos ir sąmoningos žmo­ nių veiklos produkto, kūrime dalyvauja idealūs veiksniai, išreiškiantys žmonių norus bei siekimus ir inspiruojantys juos tiek gamybinei, tiek visuomeninei istorinei veiklai apskritai. Socialinis pažinimas pirmiausia turi orientuotis j visuomenės materialinės struktūros funk­ cionavimo objektyvios veiklos tyrimą, kuris socialinio mokslo rezultatus daro reikšmingus visuomenės istorinei praktikai. FILOSOFIJA LIETUVOJE IR ATSINAUJINIMAS. Komunistas, 1989, nr. 7, p. 9-15. Nepriklausomybės išvakarėse apžvelgiama sovietinė Lietuvos filosofija. Konstatuojama, kad dauguma filosofų sugebėjo išsaugoti mąstymo kritiškumą ir tradicinę intelektinės veiklos kultūrą. Filosofinio gyvenimo centru įvardijamas Vilniaus universitetas, pažymima V. Sezemano, E. Meškausko, žurnalo Problemos įtaka Lietuvos filosofijai. Užsimenama apie filoso­ fus (J. Dovydaitį, L. Karsaviną, V. Sezemaną) palietusias pokario metų represijas (autorius pamiršta paminėti, kad kadaise savo darbuose pateisino prievartą prieš socializmo priešus). Aptariamas marksistinis dogminis mąstymas, sovietinės filosofijos pavertimas ideologiniu įrankiu. Iš esmės straipsnis skirtas parodyti, kad marksistinėje Lietuvos filosofijoje egzis­ tavusi perskyra tarp marksistų dogmatikų, režimo ideologinių tarnų, ir kritiškai mąsčiusių marksistų (tarp jų numanomas ir pats autorius), patyrusių pirmųjų puldinėjimus ir kritiką. Detaliau aptariama G. Zimano ir kitų „ideologinių prievaizdų“ plėtota J. Repšio, A. Lozuraičio ir paties J. Karoso darbų kritika. REALŪS ŽM ONIŲ INTERESAI A R SUSTABARĖJUSI POLITINĖ DOGMA? Literatūra ir menas, 1989 gruodžio 9. Samprotaujama apieperestroikos esmę. Teigiama, kad giliai įsišaknijęs politinės dogmos pri­ oritetas kitų gyvenimo pusių atžvilgiu paraližuoja vyriausybės veiksmus pertvarkos srityje. Nurodomi šio įsišaknijimo esminiai reliktai - imperinis mąstymas, mesianistinė pažiūra į KP. Raginama sugriauti imperinį politinės dogmos monopolį.

KARPOVAS Leonidas, gimė 1948 Rusijoje. Filologijos mokslų kandidatas (1974). 1971 V U Filologijos fakultete baigė rusų filologiją, 19 7 1-19 74 filologijos aspirantas. Nuo 1972 dėstė filosofiją K P I; docentas (1980). Tyrinėjo kalbos filosofijos, pažinimo, laiko problemas. APIE KALBOS MODELIAVIMĄ. Problemos, 1975, nr. 1(15), p. 33-40. Kalbos filosofijos straipsnyje patikslinama lingvistinio modeliavimo sąvoka, eksplikuojami jos loginiai pagrindai, nagrinėjami kai kurie lingvistinės realybės klausimai. Kritikuojama teorijos, kaip konceptualios teiginių aibės, samprata. Lingvistinio modeliavimo sąvoka reiš­ kianti eksplicitinę teorijos formuluotę ir šios teorijos realizaciją abstrakčiu, arba ontologiniu, modeliu. Tais atvejais, kai teorija neformuluojama eksplicitiškai arba panaudojama nesąmo­ ningai, visi scheminiai dariniai yra paprastas empiriškai stebimų kalbos savybių aprašymas ir negali būti priskiriami modeliavimui. Pateikiami transformacinių (generatyvinių) taisyklių du tipai.

173

STRUKTŪRALIZM AS: PROBLEMOS, SUNKUMAI, PERSPEKTYVOS. Km: Mokslas, jo metodai ir kalba. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 109-123. Aptariama struktūralizmo evoliucija. X X a. 3-5 dešimtmečiai laikomi jo sisteminiu raidos etapu, kuriam būdinga pažiūra į tiriamąjį objektą kaip sistemą su griežtai fiksuotais elementų ryšiais. Vėliau struktūralistiniuose darbuose ėmė vyrauti struktūros kategorija bei struktūriškumo principas, formavosi struktūrinis metodas, struktūra traktuota kaip dinamiškas, objekto raidoje realizuojamas darinys. Kartu vis labiau pabrėžti istoriniai ir nesisteminiai objekto aspektai. Aptariamas struktūralizmo ir marksizmo ryšys. LAIKAS ŽMOGAUS SĄMONĖJE. Mokslas ir technika, 1984, nr. 11, p. 19-31. Supažindinama su skirtingais laiko vaizdiniais. Teigiama, kad istoriškai jie susiklostė vėliau nei erdvės vaizdiniai. Apžvelgiami tyrimai, teigiantys, jog kai kurios indėnų gentys neturi laiko sąvokos: dinaminėse situacijose laikas pakeičiamas tikrovės, veiklos arba judėjimo suvokimu; šis faktas priešpriešinamas I. Kanto aprioriniam laiko vaizdiniui. Teigiama, kad antikoje lai­ kas nebuvo svarbus. Daroma išvada, kad laiko sąvoka nėra būtina pasaulio vaizdo suvokimui. IN TU ITYVU S NUMATYMAS. Mokslas ir technika, 1988, nr. 9, p. 5-7; nr. 11, p. 5-7. Svarstoma apie ateities numatymą. Aptariamos istorijoje žinomos pranašystės, paranormalių reiškinių psichofiziologiniai tyrimai. Supažindinama su K.-G. Jungo iškelta archetipų hipoteze, aiškinančia intuityvaus numatymo atvejus ir akcentuojančia nepriežastinius įvykių ryšius. Aptariama I. Prigogine’o ir jo mokyklos suformuluota disipatyviųjų struktūrų kon­ cepcija, aiškinanti už klasikinio determinizmo ribų esančius reiškinius. Supažindinama su nuojautos ir pseudohaliucinacijos psichiniais reiškiniais. SOCIALIZM AS: IDEOLOGIJA IR ISTORIJA. Atgimimas, 1989 vasario 10. Kritikuojamiperestroikos laikų nauji socialiniai mitai, vienas jų - apie įvairias socializmo de­ formacijas (vykdytas stalinizmo laikotarpiu), nukrypimus nuo leninizmo idealų. Teigiama, kad socializmo esmė yra partijos diktatūra, kuri egzistavo visą tarybinį laikotarpį.

KATALYNAS Antanas Vaclovas, gimė 19380606 Likiškiuose (Alytaus raj.), mirė Z007 oz 10 Vilniuje. 1948 baigė Miklusėnų pradinę, 1951 Ūdrijos septynmetę, 195$ - Alytaus pedagoginę mokyklą. 1953-1957 dirbo mokytoju Pasvalio raj. Vitartų septynmetėje mo­ kykloje. 1957-196Z studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VPI. 1962-1965 dirbo mokytoju ir bibliotekininku Balbieriškio vidurinėje mokykloje, 1965-1967 dėstytoju Vilniaus koope­ ratiniame technikume, 1967-1968 metodininku Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute. 1968-1972 studijavo VU filosofijos aspirantūroje, rengė disertaciją M en o kūrin io suvokim o problem a m arksistinės m etodologijos p o žiū riu (nebaigė). Nuo 1972 Istorijos ins­ tituto Filosofijos sektoriaus (nuo 1977 FSTI) jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Vienas reikšmingiausių estetikos specialistų Lietuvoje, tyrinėjo estetinio suvokimo, estetinių ver­ tybių, meno kūrinio statuso problemas. MENO PAŽINTINIS IR VERTYBINIS ASPEKTAS ŠIUOLAIKINĖJE TARYBINĖJE ESTE­ TIKOJE. Kn.: Metodologinės vertybių problemos. Ats. red. A. Lozuraitis. - V , 1970, p. 172-182.

174

Kritikuojamos stebėtojiškojo materializmo liekanos tarybinėje estetikoje, atspindžio adekvatumo tikrovei siauras supratimas, pažintinio ir vertinamojo požiūrių painiojimas. Teigiama, kad sąmonės vaizdo vertybinis determinuotumas pasireiškia ne tik vertinimu, bet ir su juo susijusia tam tikrų atspindimojo objekto pusių subjektyvia atranka, intensionaliais akcentais ir pan. Aptariama, kaip tarybinėje estetikoje nagrinėjamos meno kūrinio turinio funkcio­ navimo ir formavimo problemos. Teigiama, kad gnoseologizmo nuostatos reiškia esminių teorinių meno problemų supaprastinimą. KUO MATUOSIME MENO VERTYBIŲ GAUSUMĄ? Švyturys, 1970, nr. 13, p. 16-17. Svarstoma apie gyventojų estetinius poreikius ir jų patenkinimo galimybes. Žmogaus este­ tinė kultūra laikoma vienu iš kriterijų, leidžiančių spręsti apie santykinj meninių vertybių pakankamumą. Aptariama meno kūrinio suvokimo kultūra. DĖL MENO KŪRINIO TU RIN IO OBJEKTYVUM O. Kn.: Mokymo ir auklėjimo klausimai, IV. Ats. red. V. Rajeckas. - V., 1971, p. 46-53. Meno filosofijos straipsnyje apžvelgiamos meno kūrinio interpretavimo tuometinės ten­ dencijos, supažindinama, kaip jos traktuoja meninį turinį, pateikiami skirtingi šio turinio objektyvumo apibrėžimai. Aptariami semiotiniai meno tyrimai, kurie meno kūrinį laiko tam tikra ženklų (vizualinių ar akustinių) sistema, o meno turinio, idėjų, vaizdų, emocijų problemą sprendžia kaip ženklo reikšmės problemą. Autorius nepagrįstu laiko meno turinio ■ hipostazavimą (priskyrimą jam savarankiško egzistavimo ir absoliutaus objektyvumo), taip pat ir reliatyvistinius turinio aiškinimus, absoliutinančius jo santykinį pobūdį. ESTETINIS SUVOKIMAS KAIP AKSIOLOGIJOS PROBLEMA. Problemos, 1971, nr. 1(9),

p. 26-35. Estetikos straipsnyje nagrinėjami subjekto ir tikrovės estetinio santykio aksiologinės anali­ zės klausimai. Kritikuojami šių problemų marksistinių sprendimų trūkumai: aksiologinių ir gnoseologinių plotmių painiojimas, supaprastintas stebėtojiškojo materializmo atspin­ džio teorijos supratimas, vertinimo sąvokos neapibrėžtas vartojimas ir pan. Bandoma eksplikuoti estetinio suvokimo pažintinių ir vertinamųjų aspektų dialektinį sąryšį: jį reikia traktuoti atitikimo tikrovei (gnoseologiniu) ir atitikimo subjekto poreikiams (aksiologiniu) požiūriu. MENAS IR SUVOKĖJO ASMENYBĖ. Tarybinė mokykla, 1973, nr. 5, p. 24-27. Aptariama kūrinio ir suvokėjo santykio problema, išryškinami kai kurie kūrinio suvokimo priklausomumo nuo suvokėjo savybių dėsningumai. Svarstoma apie subjektyvių meno kū­ rinio interpretacijų skirtingumus. Teigiama, kad estetinio suvokimo subjektyvumas nereiš­ kia reliatyvumo, pabrėžiamas ir intersubjektyvusis lygmuo. Aptariama visuomenės estetinio auklėjimo problema. ESTETINIS SUVOKIMAS IR PAŽINIMO PROBLEMOS. Kultūros barai, 1975, nr. 1, p. 36-38. Gnoseologiniu požiūriu išskiriamos estetinio suvokimo specifikos aiškinimų tendencijos: gnoseologistinė tendencija estetinį suvokimą traktuoja kaip tam tikrą pažinimo jrūšį (for­ mą), jo ir meno kūrinio tobulumo kriterijumi laiko tiesos kriterijų. Priešinga, antignoseologistinė, tendencija atmeta estetinio suvokimo, kaip pažinimo formos, traktuotę. Remiantis

175

marksistine subjekto (suvokėjo) ir objekto dialektinės vienybės, subjekto aktyvumo sampra­ ta, argumentuojamas subjekto estetinio ir pažintinio santykio su tikrove netapatumas bei estetinės suvokėjo nuostatos savitumas. ESTETINIS SUVOKIMAS IR SO CIALINĖ APLINKA. Kultūros barai, 1976, nr.- 3, p. 17-21. Aptariama estetinio suvokimo ryšio su socialiniu kontekstu problema vienu konkrečiu reliatyvistinių koncepcijų kritinio vertinimo bei estetinio suvokimo objektyvaus sąlygotu­ mo - aspektu. Subjektyvių estetinių reakcijų įvairovė laikoma dėsningu reiškiniu, o ne re­ liatyvistiniu skirtumų suabsoliutinimu. Apibūdinami estetinio suvokėjo bruožai, aptariama, kaip estetinį suvokimą sąlygoja aplinka.

ESTETINIO SUVOKIMO SPECIFIKOS PROBLEMA. Lietuvos bai, A serija,

T SR Mokslų akademijos dar­

1977, t. 3(60), p. 67-78.

Estetikos straipsnyje išryškinamos dvi problemos sprendimų metodologinės tendencijos: objektyvistinė (išeities taškas - estetinio objekto savybių specifiškumas) ir subjektyvistinė (estetikos problemos aiškinamos remiantis estetiniu sąmonės kryptingumu). Aptariama, kaip estetinio suvokimo problema sprendžiama remiantis marksistine metodologija, nuro­ domi šių sprendimų skirtumai ir esminiai nesutarimai, daugiausia susiję su konkrečiais gro­ žio objektyvaus egzistavimo ypatumais. Pristatoma reliacionistinė tendencija marksistinėje estetikoje, tyrimų pagrindu laikanti estetinio objekto ir subjekto santykį. ESTETINIS SUVOKIMAS IR KASDIENĖ BŪTIS. Kultūros barai, 1977, nr. 6, p. 12-16. Aiškinant estetinį santykį su tikrove aptariamas jo nesuinteresuotumas, nepraktiškumas. Plačiau apžvelgiamos E. Bullough ir C. Bello koncepcijos. Pirmoji grindžiama distancijos sąvoka: tai reiškinio pašalinimas iš praktiškumo (asmeninių poreikių ir tikslų) sferos, trak­ tuojamas kaip estetinio stebėjimo būtina sąlyga. Viena esminių distancijos apraiškų - tam tikras stebėjimo beasmeniškumas. C. Bellas pabrėžia estetinės emocijos (kurią sužadina reikšminga forma) išgyvenimo svarbą. Pristatoma estetinio patyrimo ir estetinės sąmonės marksistinė samprata.

AR GROŽIS YRA DAIKTŲ SAVYBĖ? Kultūros barai, 1977, nr. 12, p. 26-30. Populiariai svarstoma grožio prigimties problema, keliami klausimai, ar grožis egzistuoja pačiuose daiktuose, ar tėra subjektyvaus suvokimo savybė. Pabrėžiama nuomonių šiuo klau­ simu įvairovė (taip pat ir marksistinėje filosofijoje). Pateikiami argumentai ir kontrargumen­ tai teiginiui, kad grožis yra žmogaus estetinio aktyvumo padarinys. Svarstoma, kokios daiktų savybės gali sukelti grožio pojūtį, aptariamas grožio ir naudingumo klausimas, reliatyvizmo problema estetiniame vertinime. Laikomasi nuomonės, kad grožis yra reliacinė daiktų savy­ bė, susijusi su teigiamu estetiniu poveikiu. KUO SVARBI ESTETINIO SUVOKIMO PROBLEMA? Tarybinė mokykla, 1977, nr. 12, p. 15-18. Supažindinama su estetinio suvokimo bendriausiais bruožais. Aptariami estetinės sąmonės (subjekto estetinio santykio su tikrove, arba estetinio patyrimo) aspektai - estetinis gėrėji­ masis, išgyvenimas, poveikis, vertinimas, idealas, jausmas. Svarbiausia laikoma estetiškumo specifikos apibrėžimo problema. Pabrėžiamas estetinės nuostatos santykinis nesuinteresuo­ tumas - ji yra laisva tik nuo praktinių ir pažintinių tikslų. Aptariamos kraštutinės estetinio

176

suvokimo koncepcijos - grynasis estetizmas (teigia absoliutų estetiškumo nesuinteresuotu­ mą) ir instrumentalizmas (utilitaristinė meno samprata). ESTETINIS SUVOKIMAS IR FORMOS KULTAS. Kultūros barai, 1978, nr. 4, p. 33-35. Aptariama formalistinė meno aiškinimo koncepcija: ji kūrinio estetiniu suvokimu laiko tik į formą nukreiptą suvokimą. Aiškinamos formalizmo ištakos ir jo susiformavimo priežastys: tai pirmiausia X IX a. pabaigos reakcija į meno utilitaristinę funkciją, meno autonomiškumo tendencijos. Supažindinama su formalizmo klasiko C. Bello meno suvokimo koncepcija. Pagrindiniu formalizmo trūkumo autorius laiko negebėjimą skirti estetinę formą nuo neestetinės bei suformuluoti meno vertinimo kriterijus. Glaustai aptariama formalizmo priešy­ bė - meno turinį sureikšminantys aiškinimai.

REIKALAVIMAI MENININKUI IR KŪRINIO SUVOKĖJAS. Kultūros barai, 1979, nr. 4, p. 8-13.

Aptariama menininko kūrybinė veikla, jos turinį sąlygojančiu pagrindiniu veiksniu laikomi menininko tikslai, intencijos. Skiriama deskriptyvinė (aprašomoji) ir preskriptyvinė (ver­ tybinė, normatyvinė) menininko kūrybinės veiklos aiškinimų plotmė. Pirmoji analizuoja šios veiklos dėsningumus, antroji kelia menininko kūrybinių nuostatų vertinimo problemą, formuluoja tam tikrus imperatyvus, kuriuos griežčiausiai kelia meno autonomiškumą pabrė­ žiančios koncepcijos. Apžvelgiami įvairių meno teoretikų keliami reikalavimai menininkui, ■ pristatomas menininko nepriklausomybės nuo suvokėjo principas. MENO KŪRINYS IR SUVOKĖJO NUOSTATA. Kultūros barai, 1980, nr. 4, p. 14-16. Svarstomas meno objekto ir subjekto santykis. Teigiama, kad žmogaus meninės veiklos pro­ duktas funkcionuoja kaip meno kūrinys tik esant šiam santykiui. Meno kūrinys traktuoja­ mas kaip funkcinė kategorija. Apžvelgiamos meno kūrinio suvokimo teorijos. Nagrinėjami estetinės nuostatos ypatumai, panaudojami konkretūs grožinės literatūros pavyzdžiai. Pa­ brėžiama meninės tikrovės Aktyvumo svarba. Kritikuojamas estetinio suvokimo specifikos hipertrofavimas. 1. MENINĖS VERTYBĖS PAGRINDŲ PROBLEMA. Kultūros barai, 1983, nr. 11, p. 6-10. Analizuojamos meno prigimties ir meninės vertybės problemos, jos laikomos logiškai susi­ jusiomis, o jų sprendimą autorius interpretuoja remdamasis teorinio vientisumo laikymosi principu. Teorinėje meno analizėje skiriama deskriptyvinė (aprašomoji) ir vertybinė (nor­ matyvinė) plotmė. Skiriamos ir aptariamos gnoseologistinė (menas yra tam tikra pažinimo forma), ekspresinė (menas yra menininko dvasinio pasaulio išraiška) ir formalistinė (pa­ brėžia formos reikšmę estetiniame suvokime ir meno autonomiškumą) meninės vertybės aiškinimo tendencijos. z. M ENINĖ VERTYBĖ IR ESTETINĖ MENO FUNKCIJA. Kultūros barai, 1983, nr. iz, p. 3135-

Meno specifiką autorius laiko fundamentaliausia meno teorijos problema. Samprotaujama apie meno teorijų nuoseklumą, universalumo principas laikomas jų silpnąja vieta. Meno specifiką siūloma aiškinti meno estetine funkcija: meno specifinis vertingumas yra jo este­ tinis vertingumas. 177

MENO IR PAŽINIMO PROBLEMOS DABARTINĖJE ESTETIKOJE. Kn.: Menas ir pažini­ mas: Estetinė kultūra-2. Sud. A. Katalynas. - V., „Mintis“, 1983, p. 145-163. Skiriamos meno specifikos aiškinimo tendencijos: gnoseologistinė, antignoseologistinė ir antiesencialistinė. Nurodomi meno ir pažinimo problematikos aspektai: menas ir tikrovė, menas ir tiesa, menas ir mokslas, meninė vertybė, meno kūrinio suvokimas. Apžvelgiamos marksistinės estetikos kryptys ir poslinkiai. MENINĖ VERTYBĖ IR TEORINIAI MENO KRITIKOS PAGRINDAI. Kn.: Meno kritika: Estetinė kultūras. Sud. Ž. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1986, p. 91-133.

Pabrėžiama, kad meno vertinimo kriterijai yra glaudžiai susiję su meno samprata. Šiuo po­ žiūriu skiriamos nuoseklios (gnoseologistinės, ekspresinės, formalistinės) ir nenuoseklios meno teorijos. Aptariama antiesencialistinė meno koncepcija. Autorius meną suvokia kaip santykiškai savarankišką estetinės kultūros sritį, pabrėžia estetizmo ir utilitarizmo bruožų turinčių meno interpretacijų ydingumą. Įrodinėjama, kad remiantis būtent estetine funkcija formuluotini meno kūrinių vertinimo kriterijai. Šią funkciją padeda nusakyti pateikiamos estetinio patyrimo, estetinio poreikio, estetinio santykio ir kt. sąvokos. KOKIA TIKROVĖ YRA ESTETINĖ TIKROVĖ? Kultūros barai, 1989, nr. 1, p. 37-41. Svarstant estetinių vertybių specifikos problemą pasisakoma prieš tikrovės dalijimą į estetinę ir neestetinę. Estetinė tikrovė apibrėžiama kaip įvairiarūšių reiškinių, jų aspektų, savybių tikrovė, kokia ji egzistuoja žmogui, kokia ji yra jo estetinės nuostatos, estetinio stebėjimo situacijoje. Aptariamos objektyvistinės ir reliacionistinės estetinių vertybių interpretacijos. TEORINĖ MENO SAMPRATA IR KULTŪRINGO SUVOKĖJO PROBLEMA. Kn.: Menas ir estetinis auklėjimas: Estetinė kultūra-4. Sud. H. Kobeckaitė. - V., „Mintis“, 1989, p. 49-78. Meno funkcijų (ypač meninio auklėjimo) problemos kontekste keliamas kultūringo meno suvokėjo klausimas: jis apibūdinamas kaip žinantis (suprantantis) ir besilaikantis meno teoretikų reikliai nurodomų kūrinio suvokimui būtinų principų. Skiriamos ir aptariamos gnoseologistinės, ekspresinės, formalistinės, „estetinės funkcijos“, antiesencialistinės, insti­ tucinės ir kitos meno teorijos.

KAZLAUSKAS Vytautas, gimė 1932 10 15 Šiauliuose. Filosofijos mokslų kandidatas (1968). 1954-1957 Lietuvos komjaunimo Šilalės rajono komiteto sekretorius. 1961 baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą. 1961-1964 dėstė Lietuvos dailės institute, nuo 1966 Lietuvos konservatorijoje; docentas (1971). 1964-1966 Istorijos instituto filosofijos aspi­ rantas. Tyrinėjo Lietuvos marksistų filosofines ir visuomenines pažiūras. MARKSISTAS-REVOLIUCIONIERIUS. Komunistas, 1966, nr. 3, p. 38-42.

Nagrinėjamas J. Janonio kūrybos ir gyvenimo kelias, pristatomos jo visuomeninės politinės pažiūros, išryškinama jo revoliucinės veiklos ir kūrybos vienovė. SPALIO REVOLIUCIJA IR AKTUALIOS TO METO MARKSISTINĖS TEORIJOS PROB­ LEMOS LIETUVOJE (1917-1919 M.). Medžiaga lektoriui. - V., Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija, 1966. - 14 p.

178

Supažindinama su svarbiausiomis nagrinėjamojo laikotarpio marksistinės teorijos proble­ momis, parodoma, kaip jas sprendė lietuvių bolševikai. M A R K SISTIN Ė FILOSOFINĖ M IN TIS LIETU VIŲ LEGALIO JO JE SO CIALDEM O K­ R ATIN ĖJE SPAUDOJE 1906-1908 METAIS („NAUJOJI GAD YN Ė“, „SKARD AS“, „ŽARI­ JA “). Filosofija, 1967, t. VII, p. 167-178. Nagrinėjama, kokį poveikį marksistinės filosofijos Lietuvoje raidai turėjo nurodytieji pir­ mieji legalūs socialdemokratų laikraščiai. V. Kapsukas, S. Matulaitis, Z. Angarietis, P. Avižo­ nis ir kiti stengėsi parodyti, kad jau subrendo revoliucijos prielaidos, privatinė gamybos prie­ monių nuosavybė turi būti pakeista visuomenine ir tik socializmas gali palengvinti liaudies gyvenimą. Revoliucinių socialdemokratų nuopelnu autorius laiko kūrybišką marksistinių idėjų taikymą konkretiems proletariato klasinės kovos poreikiams. LIE T U V IŲ REVO LIU CIN IŲ SO CIALD EM O KRATŲ POŽIŪRIS Į AKTUALIAUSIAS M ARK SISTIN ĖS TEO RIJOS PROBLEMAS PIRMOJO PASAULINIO KARO LAIKO ­ TARPIU. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 161-176. Lietuvos socialinės politinės minties istorijos straipsnyje nagrinėjamas revoliucinių socialde­ mokratų požiūris į karus, jų esmę ir kilimo priežastis, Tėvynės gynimą bei galimybę išvengti karų žmonijos istorijoje. Teigiama, kad jie atskleidė imperialistinį karo pobūdį, moralės klasiškumą, aiškiai pasisakė už proletariato diktatūrą, įrodinėjo, kad darbininkų klasė turi paimti valdžią į savo rankas, kad tam yra visos sąlygos. Svarbią vietą lietuvių marksistinė spauda skyrė liaudies masių ir asmenybės santykiui. M ARKSISTIN ĖS VISUOMENINĖS-FILOSOFINĖS M INTIES RAIDA LIETUVOJE 19051919 M. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Ma­ cevičius. - V , Istorijos institutas, 1968. - 154 p. VUB Rs F76-991

D

A L Y s : Įvadas, 2-16; I. Materialistinio visuomenės gyvenimo supratimo principai revoliucinių socialdemokratų darbuose, 17-72; II. Aktualiausios visuomenės vystymosi problemos ir revoliu­ cinių socialdemokratų kova už marksistinį jų sprendimą, 73-158; III. Revoliucinių socialdemo­ kratų požiūris nacionaliniu klausimu, 159-215; Išvados, 216-223.

Nagrinėjama X X a. pradžios Lietuvos revoliucinių socialdemokratų pažiūrų evoliucija, marksistinės minties Lietuvoje atsiradimas ir plėtotė, jos reikšmė praktinei veiklai ir for­ mos, kuriomis ji reiškėsi visuomenės gyvenime. Analizuojama, kaip revoliuciniai socialde­ mokratai vertino ikimarksistines visuomenės raidos koncepcijas, kokią reikšmę jų pažiūroms turėjo marksistinė metodologija. Aptariamos V. Kapsuko, Z. Angariečio, S. Matulaičio ir kitų pažiūros į marksistinės filosofijos atsiradimą ir jos reikšmę žmonijos istorijai, į visuome­ nės pažangą, visuomenines ekonomines formacijas, į asmenybės ir liaudies masių vaidmenį istorijoje, į klases ir klasių kovą, taip pat valstybės, proletariato diktatūros, socialistinės re­ voliucijos ir kitais klausimais. Remiamasi 1905-1919 lietuviškos socialdemokratinės spaudos (taip pat ir išeivijos) medžiaga. Teigiama, kad nors marksistinę valstybės teoriją proletarinė spauda propagavo palyginti menkai, tačiau pabrėždavo klasinį valstybės aparato pobūdį. Parodoma, kaip, vadovaudamiesi visuomenės gyvenimo klasinės analizės principu, revo­ liuciniai socialdemokratai suprato savo meto visuomenės problemas ir mėgino jas spręsti, įrodinėdami klasių kovos bei proletariato diktatūros būtinumą. Analizuojamos jų pažiūros

179

nacionaliniu klausimu, nurodomos padarytos klaidos, marksistiškai aiškinamos jipteorinės prielaidos. Teigiama, kad revoliuciniai socialdemokratai nepripažino tautų apsisprendimo teisės, nesuprato nepriklausomybės ir nacionalinio suvereniteto reikšmės.

KOBECKAITĖ Halina, gimė 1939 12 zo Trakuose. Filosofijos mokslų kandidatė (1971). 1962 V U baigė žurnalistiką. 1962-1963 Taškento universitete studijavo uzbekų filologiją. 19 64-1967 Kauno medicinos institute dėstė estetiką. 19 67-1970 Maskvos M . Lom ono­ sovo universiteto filosofijos aspirantė. 19 71-1989 dėstė V IS I; docentė (1976). 1988-1990 Sąjūdžio Seimo, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narė. 1988-1994 Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė. 1989-1994 Tautybių departamento generalinė direktorė. Parašė straipsnių estetikos, kultūros teorijos klausimais. KAI KURIOS MENO REIŠKINIŲ ANALIZĖS PROBLEMOS TARYBINĖJE IR LENKŲ ESTETIKOJE. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kau­ nas, 1970, p. 295-307. Aiškinama, kaip meno reiškinių analizė sąlygojama metodologiškai svarbios meno specifikos problemos sprendimo estetikoje. Sugretinus tarybinėje ir lenkų estetikoje taikomus tyrimo metodus parodoma, kad tik lygiagrečiai analizuojant visus meno kūrybos komponentus, jų santykius ir taikant įvairius tyrimo būdus galima visapusiškai nagrinėti sudėtingą meno fenomeną. ПРОБЛЕМА ИССЛЕДОВАНИЯ ХУДОЖЕСТВЕННОГО ПРОИЗВЕДЕНИЯ В СО ­ ВРЕМЕННОЙ ПОЛЬСКОЙ ЭСТЕТИ КЕ [Meno kūrinio tyrimo problema šiuolaikinėje lenkų estetikoje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vado­ vas - J . Lukinas. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1972. D a l y s : Введение [Įvadas]; I. Традиции решения вопроса в довоенной польской эстетике [Klausimo sprendimo tradicijos ikikarinėje lenkų estetikoje]; II. Проблема исследования литературного произведения в послевоенной польской эстетике [Literatūros kūrinio tyri­ mo problema pokarinėje lenkų estetikoje]; III. Произведения кино как объект исследова­ ния современной польской эстетики [Kino kūrinys kaip šiuolaikinės lenkų estetikos tyrimo objektas]. Supažindinama su tiriamosios problemos raida remiantis lenkų literatūros istorijos bei kino meno teorijos medžiaga. Atsižvelgiama į tiriamųjų meno šakų panašumus bei skirtumus: jos siejasi medžiagos perteikimo būdu - pasakojamuoju charakteriu, polinkiu į asociaty­ vius vaizdus. Atskleidžiamos prielaidos, paskatinusios lenkų estetikus imtis meno kūrinio analizės, taip pat filosofinių idėjų (neokantininkų, W. Dilthey, E. Husserlio ir kt.) įtaka. Parodoma, kaip pereinama nuo imanentinių kūrinio sandaros klausimų prie bendresnių problemų lenkų pokario estetikoje. Traktuodami meno kūrinį kaip materialaus ir idealaus, fizinio ir protinio darbo visumą, kaip vientisą, santykiškai savarankišką ir stabilų darinį, lenkų estetikai teigė, kad meno kūrinys gali būti tiriamas kaip atskiras objektas, kurį visapu­ siškai galima išnagrinėti tik analizuojant esmingiausius jo kokybę nulemiančius elementus. Kūrinio analizės metodai turi pasitarnauti prasmingiems kūrinio komponentams atskirti,

180

tekstinių ir netekstinių elementų santykiams išaiškinti. Analizuojamos dvi lenkų kino es­ tetikos tendencijos. Vienos jų šalininkai (A. Jackiewiczius ir A. Helman) teigia, kad fil­ mo specifika glūdi jo gebėjime betarpiškai registruoti realybę. Kitai pažiūrai atstovaujančio V. Levickio nuomone, estetinę filmo specifiką sudaro sintetinis keturių lygmenų medžiagos pobūdis, jos perteikimo būdas ir ypatingi objektyvūs filmo dėsningumai. Daroma išvada, kad įvairių meno šakų specifiką lemia jų savybių visuma: meno kūrinį būtina tirti komplek­ siškai, atskleidžiant tą patį reiškinį vis kitoje plotmėje, gilinant žinias apie kūrinio elementų santykius ir jų prasminį ryšį. ŽMOGAUS GROŽIS IR JO SOCIALINIS TURINYS. Tarybinė mokykla, 1978, nr. 3, p. 9-11. Aptariama žmogaus grožio samprata, apžvelgiama žmogaus estetinių idealų istorija. Supa­ žindinama su šiuolaikiniais žmogaus grožio vertinimo kriterijais, su antigrožio koncepcija. Skiriamas kūno ir asmenybės grožis, fizinių ir dvasinių savybių estetiniai bruožai.

JAUNIMAS IR MENAS. Tarybinė mokykla, 1980, nr. z, p. 10-iz. Aptariamas meno vaidmuo ugdant asmenybę, formuojant jaunimo vertybinę orientaciją. Nagrinėjama jaunimo diferenciacija biologiniu, psichologiniu, socialiniu požiūriu. Išryški­ nama meno funkcijų specifika jaunimo atveju, svarstoma apie jaunimo gebėjimą perimti meno kūrinio vertybes, aptariama estetinio lavinimo programa, asmenybės estetinės kultū­ ros ugdymas.

KULTŪROS SAMPRATA. Kn.: Kultūra, dorovė, asmenybė: Etikos etiudai-s• Ats. red. V. Žemai­ tis. - V., „Mintis“, 1981, p. 8-Z4. Aptariama kultūros samprata, jos istorinė raida, parodomi dialektinės materialistinės ir ide­ alistinės kultūros sampratų skirtumai. Pabrėžiami kultūros ir žmogaus veiklos tiesioginiai ryšiai. Ikimarksistinėse teorijose skiriamos aprašomoji ir vertinamoji (aksiologinė) kultūros traktavimo tendencijos. Marksistiniu požiūriu kultūra yra visuomeninis reiškinys, žmogaus „sužmoginimas“ jo esminių galių raidos procese.

PRAMOGINIS MENAS IR VISUOMENĖ. Kn.: Menas ir laisvalaikio kultūra: Estetinė kultūra-i. Sud. K. Stoškus. - V., „Mintis“, 1981, p. 75-84. Apžvelgiamos visuomeninės sąlygos, skatinančios pramoginio meno poreikį. Šio meno sa­ vitumas siejamas su vyraujančia linksminimo funkcija bei stipriai išreikštu jutimiškuoju, materialiuoju meninės struktūros lygmeniu. Pramoginio meno kūriniai vertintini tais pa­ čiais kriterijais kaip ir kitos rūšies kūriniai, nedera menkinti pramoginio meno ir jo kūrėjų.

K R A K A U S K A S Edmundas, gimė 1936 01 15 Subačiuje (Kupiškio raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1968). Nuo 1943 mokėsi Subačiaus pradinėje, 1946-1954 Radviliškio vidurinėje mokykloje. 1954-1959 V U studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo V U stu­ dentų kultūros klubo vedėju, mokslo darbų redaktoriumi. 1961-1964 filosofijos aspirantas. Nuo 1964 dėstė filosofiją VU ; docentas (1975). E. Meškausko mokinys. Tyrinėjo etikps ir socialinės filosofijos problemas.

Lit.: Edmundas Krakauskas: Bibliografinė rodyklė ię6s~ięS6. Sud. Č. Kalenda. - V., 1986. 181

ŽM O NIŲ SA N TYK IŲ SUSVETIM ĖJIM O O BJEK TYV IŲ PRIELAIDŲ SUSIDARYMAS. Filosofija,

1965, t. VI, p. 69-85.

Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje kritikuojami nemarksistinių sociologų susve­ timėjimo problemos sprendimo būdai. Apžvelgiama šios problemos formavimosi istorija. Susvetimėjimą G. Hėgelis suprato kaip pačios savimonės susvetimėjimą, laikė jį idealiu reiš­ kiniu. L. Feuerbachas sukonkretino susvetimėjimo turinį siedamas jį su žmogaus veikla, taip pat iškeldamas ir jo atspindį idealiomis formomis. K. Marxo požiūriu, susvetimėjimas yra istorinis reiškinys, kurio atsiradimas susijęs su tuo ekonominiu procesu, kuris ryškiai pasireiškė materialinėje žmonių veikloje ir ja grindžiamuose žmonių tarpusavio santykiuose. Apibūdinamos susvetimėjimo raiškos formos vergovinėje ir feodalinėje formacijoje. ŽMONIŲ SANTYKIŲ SUSVETIMĖJIMAS KAPITALISTINĖJE VISUOMENĖJE. Filoso­ fija , 1967, t. VII, p. 85-99. Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje analizuojant susvetimėjimą jis standartiškai apibrėžiamas kaip realus reiškinys, sukeltas objektyvių, ekonominių tos visuomenės gyveni­ mo sąlygų. Atskleidžiamas susvetimėjimo reiškimasis įvairiose kapitalizmo raidos pakopose ir ypač valstybiniame-monopolistiniame kapitalizme. Apibūdinama šios problemos meto­ dologinė reikšmė: ji padeda teisingai įvertinti buržuazinės ideologijos iškreiptumą ir (tam tikru mastu) su ta ideologija susijusios psichologijos savitumą. Teigiama, kad kapitalistinėje visuomenėje žmonių santykių susvetimėjimas įgavo griežčiausią formą, ryškiausiai atsisklei­ dė pačių daiktų viešpatavimas žmonių santykiams. ŽMONIŲ SANTYKIŲ SUSVETIMĖJIMAS IR JO ATSISPINDĖJIMAS IDEOLOGIJOJE KLASINĖS-ANTAGONISTINĖS VISUOMENĖS SĄLYGOMIS. Filosofijos mokslų kandi­ dato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V., VU, 1968. - 134 p. VUB Rs F76-969 D a l y s : Pratarmė, 1-3; I. Žmonių santykių susvetimėjimo objektyvių prielaidų susidary­ mas, 4—32.; II. Žmonių santykių susvetimėjimo vystymasis kapitalistinėje visuomenėje, 33-75; III. Žmonių santykių susvetimėjimo atsispindėjimas politinėje ideologijoje, 76-107; IV. Žmonių santykių susvetimėjimo atsispindėjimas moralėje, 108-148; V. Žmonių santykių susvetimėjimo atsispindėjimas pažiūrose į visuomenę, 149-186; VI. Žmonių santykių susvetimėjimo išnykimo objektyvios prielaidos, 187-2.14; Išvados, 2.15-218.

Marksistinės socialinės filosofijos disertacijoje nagrinėjama susvetimėjimo problema. Tai viena svarbiausių marksistinės metodologijos sąvokų, taikomų analizuojant ir klasinės-antagonistinės, ir socialistinės visuomenės santykius. Aptariama ankstyvojo ir vėlyvojo K. Marxo kūrybos laikotarpių perskyros ir jų santykio problema. Kritikuojamos šios problemos sam­ pratos Vakarų filosofijoje, kurios ankstyvąjį Marxą priešpriešina vėlyvajam, taip pat kai kurie tarybiniai marksistai, teigiantys, kad susvetimėjimo kategoriją K. Mantas vartojęs tik anksty­ vuoju laikotarpiu, todėl ji nesanti marksizmo teorijos kategorija. Teigiama, kad objektyvių ekonominių susvetimėjimo prielaidų išaiškinimas yra marksistinio teorinio susvetimėjimo problemos sprendimo kelias. Kritikuojamos nemarksistinės teorijos, susvetimėjimą laikan­ čios bendražmogišku reiškiniu, moraline problema. Argumentuojama, kad jį reikia traktuoti pirmiausia kaip istorinį klasinės-antagonistinės visuomenės reiškinį, atsirandantį kartu su 182

nuosavybės teise ir ryškiausias formas įgyjantį kapitalistinėje visuomenėje. Kritikuojamos koncepcijos, teigiančios, jog žmonių susvetimėjimo priežastis yra technikos pažanga: iš tikrųjų ji išplečia žmonių kūrybinių gebėjimų taikymo sritį, todėl ne pati technika, o ją valdąs kapitalas paverčia individus civilizuotos visuomenės gamybos mechanizmo sraigte­ liais. Plėtojantis klasinei-visuomenei individų susvetimėjimas pasireiškia ir visos visuome­ nės susvetimėjimu. Konkreti šio proceso išraiška yra valstybės atsiradimas ir jos tapimas individams viešpataujančia jėga. Parodoma, kaip valstybės susvetimėjimas atsispindi monar­ chijos, buržuazinės demokratijos, imperializmo ideologijoje. Apžvelgiamos etinės teorijos, aiškinančios, kaip žmonių santykių susvetimėjimas atsispindi klasinės visuomenės moralės principuose, kurie tose teorijose paverčiami savarankiškais išoriniais veiksniais, reguliuo­ jančiais žmonių socialinį bendravimą. Daroma išvada, kad žmonių santykių susvetimėjimo objektyvių pagrindų nustatymas leidžia suprasti objektyvias susvetimėjimo išnykimo prielai­ das: socializme, pirmojoje komunistinės visuomenės raidos fazėje, prasideda susvetimėjimo prielaidų ir pasekmių įveikimas. M ORALINIŲ VERTYBIŲ IŠTAKOS. Kn.: Metodologinės vertybių problemos. Ats. red. A. Lozuraitis. - V , 1970, p. 148-156. Aptariamas istorinis moralės ir žmonių visuomenės atsiradimo ryšys, išskiriami moralinių vertinimų reiškimo atvejai. Pažymima, kad materialistinio visuomenės aiškinimo kriterijus leidžia nustatyti objektyvių moralinių vertinimų sąlygotumą. Išreikšti moraliniai vertinimai idealiu būdu veikia sąmoningų individų veiksmus. Pabrėžiamas praktinių žmonių santykių atsispindėjimas moralėje bei ryšys su psichologija. ISTORIJA - VISUOMENĖ - ŽMOGUS. Tarybinis mokytojas, 1971 sausio 20. Aptariama visuomeninė žmogaus prigimtis ir jos sampratų raida. Pažymima, kad šią prigimtį apibūdina ir materialinės gėrybės, ir dvasinės vertybės. Dvasinių žmogaus savybių, jo pažiūrų kitimą atspindi jo santykių su kitais žmonėmis kitimas. Parodomas visuomeninės žmogaus prigimties istoriškumas. PAŽANGOS VARIKLIS A R ŽMONIJOS PRIEŠAS? Tarybinis mokytojas, 1971 gruodžio 8. Aptariami mokslo ir technikos praktinio panaudojimo klausimai. Teigiama, kad mokslo ir technikos raida įtvirtina visuomenėje materialistinę pasaulėžiūrą, išreiškia žmonių sąmonės ir praktinės veiklos galią, kūrybiškumą. ŽM ONIŲ VEIKLOS GALIA IR JO S RIBOS. Tarybinis mokytojas, 1972 balandžio 5. Dėstomas marksistinis požiūris, kad kiekvienos visuomenės kiekvieno nario galimybes nule­ mia materialinės gyvenimo sąlygos, gamybinės jėgos. Pabrėžiamas ir subjektyvus veiksnys visuomenės narių sąmoningumas. ASM ENYBĖ IR ETIKA. Tarybinis mokytojas, 1972 liepos 5. Supažindinama su marksistine etika: ji aiškinanti dorovės vaidmenį tobulinant asmenybę, nurodanti objektyvias ir subjektyvias dorovės klausimų sprendimo prielaidas. Sąmoningas dorovinės elgesio krypties nustatymas yra asmenybės raiškos pagrindas. KOMUNISTINĖS DOROVĖS PRINCIPAI (su kitais). Kn.: E tik a: Marksistinės-lenininės etikos pradmenys. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1974, p. 194-247.

183

Nagrinėjama pagrindinių komunistinės dorovės principų (ištikimybės komunizmui, so­ cialistinio patriotizmo ir internacionalizmo, kolektyvizmo, socialistinio humanizmo) prasmė. SĄMONĖS REIŠKIMOSI PRIELAIDOS. Problemos, 1975, nr. 1(15), p. 5-15. Nagrinėjama socialinių veiksnių įtaka sąmonės raidai. Aptariamas fizinio darbo vaidmuo: jo aplinkybių veikiamos pasikeitė, išsiplėtojo žmogaus kūno organų, tarp jų ir pojūčių, funkcijos, o šių veikiamos pasikeitė ir smegenų funkcijos, todėl tikrovės įsisąmoninimas ir supratimas pakilo į naują pakopą. Sąmonė yra dvasinis žmogaus veiklumas, jo apmąstymų, išgyvenimų eiga. Individo sąmoningumo bruožas yra tikslingi jo veiksmai. Daroma išvada, kad sąmonė yra smegenų ir visuomeninės, materialios žmonių veiklos sąveikos padarinys, materijos formų raidos rezultatas. DOROVINĖ ŽMOGAUS KULTŪRA. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V. Že­ maitis. - V, „Mintis“, 1976, p. 74-86; sutrumpintas variantas rusų kalba: О НРАВСТВЕННОЙ КУЛЬТУРЕ ЧЕЛОВЕКА [Apie žmogaus dorovinę kultūrą]. Кн.: Проблемы формирования целостной личности. - Рига, „Зинатне“, 1976, с. 86-89. Dorovinė kultūra marksistinės etikos požiūriu apibūdinama kaip visuomeninės dorovės pasireiškimas, atspindintis ne tik žmogaus išorinį elgesį, bet ir jo vidinį pasaulį. Antago­ nistinėse formacijose viešpataujančios klasės pabrėžė išorinę pusę - etiketą. Socialistinėje visuomenėje siekiama harmoningai derinti abi puses, materialinių techninių gyvenimo sąlygų gerinimas yra objektyvus pagrindas dorovinei kultūrai plėtotis. Ši raida yra ideologinis auklėjamasis uždavinys. ОТРАЖЕНИЕ ОТЧУЖДЕНИЯ ЧЕЛОВЕЧЕСКИХ ОТНОШЕНИЙ В ОБОСНОВА­ НИИ КРИТЕРИЕВ НРАВСТВЕННОСТИ В ЭТИЧЕСКИХ ТЕОРИЯХ ПРОШЛОГО [Žmogiškųjų santykių susvetimėjimo atspindėjimas praeities etinių teorijų dorovės kriterijų pa­ grindime]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 210-2,17. Marksistiškai analizuojamos tos antikinės, feodalinės ir kapitalistinės visuomenės socialinių sluoksnių santykių ypatybės, kurios yra tam tikros moralės atsiradimo ir egzistavimo pagrin­ das. Teigiama, kad dorovės kriterijai, nors ir atrodo esantys bendri visiems žmonėms, tačiau visada yra istoriški. Pagrindine jų kaitos priežastimi laikoma ekonominių santykių kaita. Dorovės kriterijų bendražmogiškąją regimybę sukelia žmonių praktinių santykių susveti­ mėjimas. IDEALAI IR DOROVĖ. Tarybinis mokytojas, 1976 liepos 28.

Supažindinama su idealo sąvoka: tai sektini, pavyzdiniai tikslai, kurie gyvenimui suteikia prasmingumo, turiningumo. Aptariamas idealo turinys, pobūdis ir reikšmė, išskiriami do­ roviniai idealai, aiškinamas jų ryšys su doroviniais įsitikinimais. BRANDOS VEIKSNIAI. Tarybinis mokytojas, 1978 spalio 11.

Aptariami tėvų, mokytojų ir vaikų santykiai, pareigos, bręstančio žmogaus dorovinių verty­ bių formavimosi aplinkybės, šiam formavimuisi kliudantys veiksniai. Pabrėžiama kolektyvo, viešosios nuomonės įtaka asmeninių pažiūrų raidai. 184

DARBAS IR BENDRAVIMO KULTŪRA. Kn.: Dorovinė bendravimo kultūra: Etikos etiudai-3. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1979, p. 118-135. Analizuojama objektyvių darbo sąlygų sąveika su kolektyvo narių pažiūromis ir nuotaiko­ mis. Išskiriama dorovinių pažiūrų, nusakančių kolektyvo narių santykių kultūrą, reikšmė. Aptariami neigiami kolektyvinio bendravimo veiksniai - abejingumas, savanaudiškumas ir pan. Daroma išvada, kad dorovingumu pagrįsta bendravimo kultūra yra gamybinio kolek­ tyvo sėkmingos veiklos sąlyga. ŽMONIŠKUMO SAITAI. Šeima, 1979, nr. 11, p. 4-6.

Aptariami tarpusavio santykiai šeimoje kaip savita žmogiškųjų santykių apraiška. Šeima laikoma individo visuomeninio brendimo sąlyga, o dorovė - kolektyvinės, visuomeninės kūrybos vaisiumi. Kritikuojami šeimoje pasireiškiantys pasenę papročiai, varžantys žmogaus individualybę. DOROVINĖS KULTŪROS SAMPRATA. Kn.: Dorovinė kultūra. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 64-73. Marksistinės etikos straipsnyje dorovė traktuojama kaip socialinis ir kultūrinis fenomenas. Aptariami dorovingumo ir kultūringumo apibrėžimai bei jų tarpusavio santykis. Nagrinė­ jama dorovinės kultūros sąvoka, eksplikuojamas jos turinys: ji apima vadinamąją praktinę dorovę - tas taisykles, kuriomis žmonės vadovaujasi bendraudami. Jos svarbiausios apraiš­ kos - žmonių bendravimo papročiai. Aptariamas dorovinės kultūros savitumas socializmo sąlygomis, jos santykis su elgesio kultūra ir reikšmė doroviniam auklėjimui. KOLEKTYVIZMAS - SOCIALISTINIO GYVENIMO BŪDO BRUOŽAS. Sveikatos apsau­ ga,

1980, nr. 10, p. 9-12.

Apibūdinami svarbiausi socialistinio kolektyvizmo bruožai, jo objektyviu reiškimosi pagrin­ du laikomas darbas visuomenės labui. Šis kolektyvizmas priešpriešinamas kapitalistiniam individualizmui ir laikomas bendrumo, žmogaus prigimties visuomeniškumo istorine ap­ raiška. Kritikuojamos tariamo kolektyvizmo apraiškos - asmeninės atsakomybės vengimas. PAPROČIAI IR DOROVĖS PRINCIPAL Šeima, 1980, nr. 3, p. 21-23. Teigiama, kad dorovę atspindi tie papročiai, kurių žmonės laikosi bendraudami vieni su kitais. Papročiai daugiau skatina išorinę elgseną, apibūdina visuomeninį žmonių gyvenimą, tam tikrą kolektyvinio bendravimo būdą. ETIKOS OBJEKTO SAVITUMAS. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. V., „Mintis“, 1981, p. 158-163. Aptariant etikos objektą - dorovę - jo savitumas siejamas su dorovės reikšmingumu žmogui, vertybine etinių reiškinių prigimtimi. Dėstomos dorovės turinio sampratos marksistinėje filosofijoje. Kritikuojami mechanicistiniai požiūriai į dorovę. Etinių tyrimų vertė siejama su teoriškai atskleidžiamo dorovės paveikslo tikroviškumu ir savitumu. MŪSŲ SAN TYK IŲ DORA. Šeima, 1981, nr. 8, p. 3-5.

Aptariamos dorovinės taisyklės, gyvuojančios papročiuose, įpročiuose, principuose. Kriti­ kuojami pasenę išnaudotojiškųjų santvarkų papročiai. Teigiama, kad gilesnis dorovės supra­ timas lemia darnesnį žmonių bendravimą. 185

ŽMOGAUS NORŲ PRASMĖ. Šeima, 1982, nr. 8, p. 8-10.

Svarstoma apie žmogaus norų ir jo asmenybės supratimo veiksnius, pabrėžiamas norimo dalyko reikšmingumas asmenybei. Kritikuojamas vartotojiškas požiūris j gyvenimą, valios stoka, kuri kartu esanti ir dorovinių pažiūrų stoka. DOROVINIO SĄMONINGUMO VISUOM ENINĖ PRASMĖ. Kn.: Asmenybės dorovinės po­ zicijos ugdymas. Sud. R. Tidikis. - V , „Mintis“, 1982, p. 24-29.

Žmonių sąmoningumas laikomas esmine prielaida socialistinės visuomenės istoriniams tiks­ lams įgyvendinti. Aiškinama sąmoningumo sąvoka, jo turinys bei ugdymo prielaidos. Objek­ tyviu sąmoningumo kriterijumi laikomi praktinės veiklos rezultatai. Nagrinėjamos pažiūros, kurios tiesiogiai lemia praktinės visuomeninės veiklos motyvus. Dorovinės pažiūros esančios ryškiausios žmogaus sąmoningumo apraiškos. DIDIS GYVENIMO TIKSLAS (Karlo Markso 165 metų gimimo jubiliejui). Kn.: Etika ir ekolo­ gija: Etikos etiudai-7. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1984, p. 191-198.

Aptariamos K. Manto etinės idėjos, pristatoma jo dorovės samprata bei novatoriškas jos tyrimo būdas. Pabrėžiamas dorovės socialinis sąlygotumas ir istorinis kintamumas. ŽMOGUS MARKSISTINĖJE SOCIOLOGIJOJE. Kn.: Žmogus šiuolaikinėje jtlosofijoje. Sud. R. Ozolas. - V , „Mintis“, 1984, p. 43-54. Nagrinėjami specifiniai žmogaus sociologinės analizės metodologiniai bruožai, pabrėžiamas didesnis jos konkretumas palyginti su filosofine analize. Sociologinės analizės šaltiniais įvar­ dijami socialinė psichologija, konkrečių sociologinių tyrimų duomenys. Teigiama, kad tai leidžia turiningiau apibrėžti žmogaus ypatybes, jo dialektinę esmę. Plačiai aptariami sovieti­ nių filosofų ir sociologų atlikti žmogaus problemos tyrimai, nurodomos stipriosios ir silpno­ sios jų pusės. Teigiamas bet kokios žmogaus teorinės koncepcijos (taip pat ir marksistinės) istoriškumas, t. y. kintamumas. PAPROTINIS DOROVĖS POBŪDIS. Problemos, 1985, nr. 33, p. 30-35.

Analizuojamas subjektyvių ir objektyvių aplinkybių susipynimas dorovėje. Si samplaika nagrinėjama remiantis požiūriu, kuris pripažįsta paprotinį dorovės pobūdį. Teigiama, kad dorovė pirmiausia pasireiškia kaip papročiai, kurie reguliuoja žmonių santykius. Papročiai išreiškia esamą, visuomenėje paplitusią dorovę. Papročių, reguliuojančių žmonių santykius socialistinėje visuomenėje, tyrimas, glaudesnis sąryšis su kitais papročius tiriančiais mokslais įvardijamas kaip svarbus marksistinės etikos uždavinys. KIEKVIENO ATRAMA. Šeima, 1985, nr. 3, p. 3-5. Apžvelgiama giminystės saitais jungiamos grupės raida, skirtingų žmonių kartų bendravimo klausimai. Šeima traktuojama kaip žmogaus brendimo, socializacijos, skirtingų kartų santy­ kių plėtojimo svarbiausias veiksnys, žmogiškumo (mokėjimo veikti, dirbti, elgtis) mokykla. IEŠKOJIMŲ PRASMĖ. Šeima, 1985, nr. 10, p. 3-5.

Samprotaujama apie gyvenimo tikslus ir jų siekimą. Jie diferencijuojami pagal socialinį reikš­ mingumą. Viena svarbiausių tikslingos veiklos sričių laikomas darbas. Svarstoma apie tikslų pasirinkimo motyvus ir visuomeninę prasmę, kuri kyla iš santykio su savo pareigomis ir tikslų įgyvendinimo būdais. 186

KAS NEĮGIM TA, O ĮGYTA. Šeima, 1986, nr. 8, p. 3-7. Svarstoma apie jaunosios kartos komunistinės dorovės formavimą. Pabrėžiamas šios dorovės humanistinis pobūdis, jos principai bei normos teigiančios žmogaus vertę - jo materialų ir dvasinį kūrybingumą, reikšmingą visuomenės gerovei. Aptariamas vienas svarbiausių komu­ nistinės dorovės principų - kolektyviškumas. ISTO RIJA VISUO TINIO REIŠKIN IŲ RYŠIO POŽIŪRIU. Problemos, 1986, nr. 34, p. 18-13. Aptariamas marksistinis istoriškumo principas. Jis sietinas su materialistinės dialektikos iš­ skyrimo principu - reiškiniui paaiškinti reikia jį išskirti iš kitų, apibūdinti jo vidinę sandarą. Aptariamas visuotinio reiškinių sąryšio principas materialistinėje dialektikoje. Nurodoma, kad marksizmo pradininkai išaiškino pasikartojančius sąryšius tarp materialaus, ekonomi­ nio ir dvasinio gyvenimo reiškinių įvairiais žmonių istorijos tarpsniais, atskleidė visuomenės raidos dėsningumus. TIESOS IR TEISINGUM O IŠTAKOS. Šeima, 1987, nr. 5, p. 15-17. Nagrinėjami reikšmingi žmonių santykių veiksniai - tiesumas, atvirumas ir veidmainingumas, ieškoma jų atsiradimo priežasčių. Aptariamos dvasinių vertybių diegimo problemos. ŽM OGUS: GA M TIN IŲ IR SO CIALIN IŲ PRADŲ SAN TYKIS. Problemos, 1989, nr. 41, p. 5-15. Marksistinės filosofijos antropologijos straipsnyje analizuojamas gamtinio ir visuomeninio prado santykis žmogaus koncepcijoje. Skiriamas filosofinis ir sociologinis žmogaus aiškini­ mas. Filosofiniu požiūriu labiau pabrėžiami žmogaus gyvenimo, jo tikslo ir prasmės, būties klausimai, jo santykių su pasauliu pobūdis. Sociologiniu požiūriu analizuojamas žmogaus visuomeniškumas. Teigiama, kad vienas iš svarbesnių sociologinio aiškinimo uždavinių yra pateikti tikslesnį, nuoseklesnį, darnesnį paveikslą tų požymių, kurie išreiškia žmogaus esmę. Aptariama žmogaus, kaip biologinės būtybės, samprata. Skiriama žmogaus kūno veikla ir žmogaus, kaip visuomeninės, sąmoningos būtybės, veikla. Gamtiškumas, t. y. įgimtos kūno savybės, apibrėžia žmogiškumo, žmogiško pasireiškimo ribas.

KRIKŠTOPAITIS Juozapas Algimantas, gimė 1931 03 13 Kaune, mirė 2018 11 10 Vilniuje, mokslo istorikas ir filosofas, publicistas, chemikas. Filosofijos mokslų dakta­ ras (1989; technikos mokslų kandidatas 1962). 1954 baigė chemiją K PI. 1959-1961 M A Statybos ir architektūros instituto aspirantas. 1958-1965 dirbo Statybos ir architektūros, 1965-1978 Fizikos (iki 1977 Fizikos ir matematikos) bei Puslaidininkių fizikos institute. Nuo 1978 dirbo FST I. Nuo 1972 Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos mokslinis sekretorius. Tyrinėjo technologijos, fizikinės chemijos problemas, gamtos mokslų ir tech­ nikos istoriją bei filosofiją. Parašė mokslo populiarinamųjų, publicistikos straipsnių, esė, knygų apie alpinizmą. M OKSLININKŲ SUSIVIENIJIMAI. Mokslas ir gyvenimas, 1975, nr. 12, p. 28-29. Mokslo istorijos straipsnyje supažindinama su mokslininkų susivienijimo - akademijos idėja, jos pavidalais ir istorija, akademijų kūrimusi X V II a. Vakarų Europoje, minima idėja įsteigti akademiją LDK.

187

VIENINGUMO SIEKIS MOKSLE. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 5, p. 13-14.

Supažindinama su T. Kuhno mokslo istorijos samprata ir mokslinių paradigmų koncepcija. Argumentuojama, kad nepaisant šios koncepcijos teigiamų mokslinių revoliucijų, moksle visada išlieka vieningo aiškinimo siekis. Šį siekį įkūnija du gamtos mokslų metodologiniai principai: fizikinio pasaulio vaizdo vienovės ir mokslo matematizacijos. Aptariami vienin­ gumo sampratos pakitimai: į vieningą sistemą įtraukiamas pats stebėtojas. MOKSLINIS OBJEKTO APIBRĖŽIMAS EURISTINIŲ GALIMYBIŲ PAIEŠKOSE (KONK­ RETUS ATVEJIS). Kn.: Mokslas, jo metodai ir kalba. Ats. red. R. Plečkaitis. - V , „Mintis“, 1981, p. 78-84.

Mokslo filosofijos straipsnyje teigiama, kad tiriamojo objekto apibrėžime iškeliamos charak­ teristikos gali būti panaudotos kaip kriterijai atrenkant faktinę medžiagą retrospektyvinei analizei. Šis teiginys grindžiamas remiantis gamtotyroje plačiai naudojamo termino „kie­ tasis kūnas“ apibrėžimo analize. Daroma išvada, kad definicijos aptarimas leidžia atskleisti esmines logines konstrukcijas - teiginius, kurie sąlygiškai gali atstoti kriterijus, leidžiančius kryptingai orientuotis bendroje mokslo faktų sankaupoje. MOKSLAS ŽVELGIA Į SAVE. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 2, p. 8-9.

Aptariami naujausi gamtos mokslų laimėjimai ir raidos tendencijos. Aiškinami pagrindiniai mokslo metodologijos principai: paaiškinamumo, paprastumo, vieningumo (jį realizuoja tvermės ir simetrijos principai), stebimumo, atitikimo, papildomumo, elementiškumo. КЛАССИЧЕСКАЯ КОНЦЕПЦИЯ ВЕЩЕСТВА (Историко-методологический аспект) [Klasikinė medžiagos samprata: Istorinis ir metodologinis aspektas]. - В., „Минтис“, 1984. 138 c. Šis ir vėlesni tyrimai išplėtoti disertacijoje: ЭВОЛЮЦИЯ ПРЕДСТАВЛЕНИЙ О ВЕЩЕСТВЕ: ИСТОРИКО-МЕТОДОЛОГИЧЕСКИЙ АНАЛИЗ [Medžiagos vaizdinių evoliucija: istorinė metodologinė analizė]. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraš­ tis]. - V , FSTI, 1987. - 403 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 5—11; I. Основа и строение вещей. Возникновение исходных понятий и представлений [Daiktų pagrindas ir sandara. Pradinių sąvokų ir vaizdinių atsiradi­ mas], 12-43; IL Структура материальных объектов. Научная ориентация на микроуровень вещества [Materialiųjų objektų struktūra. Mokslo orientavimasis į medžiagos mikrolygmenį], 44-64; III. Вещество и поле - две взаимосвязанные стороны физической реальности [Medžiaga ir laukas - dvi susijusios fizikinės realybės pusės], 63-96; IV. Движение мысли к неклассическому пониманию вещества [Minties kelias link neklasikinės medžiagos sampra­ tos], 97-117; Вместо заключения [Vietoj išvadų], 118-125. Gamtos mokslų filosofijos monografijoje aptariama medžiagos sąvoka, daugiausia dėme­ sio skiriama bendriesiems mokslo filosofijos ir metodologijos klausimams, susijusiems su šios pagrindine laikomos gamtos mokslų kategorijos formavimusi. Apžvelgiama mintinių abstrakcijų sistemos genezė antikoje ir viduramžiais. Aptariami tie veiksniai ir aplinkybės, kurie sąlygojo materialaus pasaulio, jo fizinio turinio konkretaus apibrėžtumo supratimą. Nagrinėjami Galilėjaus, R. Descartes’o, G. Leibnizo ir kitų teiginiai apie medžiagos esmę. Nurodoma, kad dėl konkretaus apibrėžtumo medžiagos sąvoka tampa fundamentine gam­ totyros abstrakcija, ši sąvoka metodologiškai reikšminga tiriant materialių objektų sanda­ 188

rą. Pristatoma jėgų lauko sąvoka, kuri pamažu įgavo pagrindinės materijos rūšies (kartu su medžiaga) kategorijos statusą. Teigiama, kad medžiagos vaizdinio konceptualizavimas, fizikinės realybės esmės pažinimas vyksta gausėjant žinioms apie medžiagos mikrostruktūrą. Aptariamas kvantinis požiūris į medžiagą, naudojąs papildomumo principą ir reiškiąs žingsnį į neklasikinę fizikinės realybės sampratą. Apžvelgiamos fizikinės idėjos, susijusios su netikėtomis situacijomis, susidariusiomis sprendžiant medžiagos problemą: disimetrija kaip nepusiausvirosios būsenos sąlyga; fazė kaip medžiagos struktūros individualybės požymis; absoliučiosios rimties paradoksalumas; kvantavimo galimybių plėtotė. СЛОЖНЫЕ СИСТЕМ Ы : ВОПРОС УСТО Й ЧИВОСТИ В СИ ТУАЦИ ЯХ, ДЕТЕР­ М ИНИРОВАННЫХ НЕРАВНОВЕСНЫМИ ПРО ЦЕССАМ И [Sudėtingos sistemos: sta­ bilumo situacijose, priklausomose nuo nepusiausvirinių procesų, klausimas]. Kn.: Научное знание: Системный аспект. - В., 1985, с. 63-70.

Straipsnyje visuomenės problemoms nagrinėti bandoma pritaikyti sudėtingų sistemų teori­ jos priemones. Teigiama, kad visuomenė, kaip aukštos struktūros objektas, nuolat egzistuoja tam tikroje aplinkoje (kultūroje). Suderintas visuomenės ir aplinkos būvis sukelia individų elgesio persitvarkymą. Toks būvis yra neentropinės kilmės ir jo tyrimas yra labai aktualus, nes padeda tobulinti socialinių procesų valdymo būdus mokslinės techninės pažangos spar­ tinimo sąlygomis. ФИЗИЧЕСКАЯ РЕАЛЬНОСТЬ В КВАНТОВОМ АСПЕКТЕ [Fizikinė realybė kvantiniu aspektu]. - В., „Минтис“, 1986. - 119 c. D

: Введение [Įvadas], 5-9; I. Становление неклассического понимания физической реальности [Fizikinės realybės neklasikinės sampratos formavimasis], 10-31; II. Современная концепция вечества в описании физической реальности [Šiuolaikinė medžiagos koncepcija fizikinės realybės aprašyme], 32.-58; III. Квантовые образы физической реальности [Fiziki­ nės realybės kvantiniai pavidalai], 59-87; IV. Единство микро- и макропроцессов (вместо заключения) [Mikro- ir makroprocesų vienovė (vietoj išvadų)], 88-109. a l y s

Mokslo filosofijos veikale filosofiškai interpretuojama šiuolaikinės gamtotyros dalis, susiju­ si su materialiųjų sistemų atominės molekulinės struktūros tyrimu. Nušviečiama šių tyri­ mų genezė ir metodologinė reikšmė. Analizuojamos fizikinės realybės aprašymo kvantinės teorijos kalba esminės sąvokos ir savybės (materijos vidinis aktyvumas, savijuda, nelinijiškumas ir kt.). Supažindinama su kvantų fenomenų mikropasaulyje savitumu. Parodoma, kaip konceptuali sistema ir jos sąvokinis aparatas plėtojosi iki medžiagos kvantinių savybių vieningos sampratos. HOMO-GEO-TECHNĖ. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 3, p. 10-11. Aptariamos technikos pažangos pasekmės, žmogaus (homo), jo kuriamų priemonių (techne) ir Žemės planetos {Geo) reali, prieštaravimų neišvengianti, vienovė. Supažindinama su technocenozės (pramonės įmonių ir jų įrengimų sistemos) sąvoka, aptariama jos ir biocenozės (gyvojo pasaulio aplinkos) santykiai. Nurodomi technikos funkcionalumo bruožai, jos rai­ dos ryškesnės tendencijos, teigiama technocenozės ribojimų būtinybė. 0 LOMONOSOVAS IR LIETUVA. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 11, p. iz—13.

189

Supažindinama su XVIII a. Lietuvos kultūriniu, socialiniu, moksliniu kontekstu, tuome­ tine švietimo sistema. Aptariama M. Lomonosovo jaunystė, studijos, jo mokslinės veiklos pradžia, nurodoma Ch. Wolffo (jo veikalai studijuoti VU), pas kurį studijavo M. Lomo­ nosovas, įtaka pastarojo pasaulėžiūrai. Pažymima M. Lomonosovo idėjų įtaka Lietuvos ateistams. ИДЕЯ Ц ЕЛО СТНО СТИ В ПОЗНАНИИ ФИЗИЧЕСКОЙ РЕАЛЬНОСТИ [Vientisu­ mo idėja fizikinės realybės pažinime]. Kn.: Научное знание: Концептуальная систематизация. В., 1987, с. 97-119.

Mokslo filosofijos straipsnyje nagrinėjamos tokios pažintinės situacijos, kurių raidoje reiš­ kiasi bendras procesas: teoriniai konstruktai, aprėpdami objektyvius materialių struktūrų momentus ir įgyvendindami juos konkrečia modelio forma, realizuoja filosofinį pasaulio materialios vienovės principą. Teigiama, kad gamtos loginio pažinimo ir jo teorinių prie­ monių raidos analizė padeda atskleisti objekto sisteminį pobūdį, geriau suprasti objekto struktūros sudėtingumą. MOKSLAS IR FILOSOFIJA NETRADICINIŲ PROBLEMŲ AKIVAIZDOJE. Komunistas, 1988, nr. i, p. 41-47. Aptariamas 1987 Maskvoje vykęs V III Tarptautinis mokslo, logikos, metodologijos ir filo­ sofijos kongresas. Supažindinama su sinergetika - nauja mokslo kryptimi, apimančia savai­ me besiplėtojančių sistemų (nuo paprasčiausių iki socialinių) dėsningumų matematinius tyrimus. Sinergetikos sąvokos ir metodai dėl savo universalumo įgijo bendrųjų mokslinių kategorijų ir metodų statusą. Jos veikiamos susiformavo naujos laiko ir erdvės, sistemų evo­ liucijos sampratos. Autorius įspėja apie mūsų civilizacijai gresiančią ekologinę katastrofą. ПРИНЦИП ИСТОРИЗМА И ПОЗНАНИЕ РАДИКАЛЬНО НОВОГО [Istorizmo principas ir radikalaus naujumo pažinimas]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 88-93. Anglų kalba: TH E PRINCIPLE OF HISTORICISM AND RA­ DICAL NOVELTY. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 106-112. Istoriografijos teorijos (istorikos) straipsnyje nagrinėjant istorinio pažinimo specifiką pa­ sitelkiama kontakto su nežemiška civilizacija situacija, apibūdinanti nežinomo sociumo dvasinės kultūros struktūros ir esminių savybių aiškinimą. Teigiama, kad ši situacija analo­ giška tai, kuri būdinga archeologijos ir kitiems mokslams, tiriantiems senovės materialiosios kultūros paminklus. HO M O -HISTO RIA-UN IVERSUM . Mokslas ir gyvenimas, 1988, nr. 5, p. 19-20.

Ryšio su nežemiškomis civilizacijomis galimybės problemos kontekste svarstoma apie kul­ tūros, civilizacijos laimėjimus, pažinimo galimybes, nežemiškos kultūros tekstų supratimo ir perskaitymo potencialias problemas. HISTORIA-ETHNOS-PASSIO. Mokslas ir gyvenimas, 1989, nr. 5, p. 2-3. Aptariamas L. Gumiliovo etnogenezės aiškinimas. Aiškinama šios koncepcijos svarbiausia „pasionarumo“ - kategorija: tai žmoguje slypintis aktyvumas, nesulaikomas tikslo (dažnai iliuzinio) siekimas. Pasionarumą sukelia giluminiai, kokybiniai etninėje sistemoje vykstantys

190

pakitimai, kurie gretinami su mutacijomis, keičiančiomis genotipą. Aptariama socialinių ir biologinių esmių sąveika bei kiti visuomenės raidos reiškiniai: kolektyvinės sąveikos feno­ menas, etninis sindromas, tautų atsinaujinimo klausimai.

KRIŠČIŪNAS Edvardas, gimė 1954 08 07 Naujamiestyje (Panevėžio raj.), mirė 2 0 1112 27 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1985). 1972 baigė Kuršėnų i-ąją vidurinę mo­ kyklą. 19 7 2-19 7 7 studijavo V U Istorijos fakultete, jį baigęs iki 1981 dėstė V U Mokslinio komunizmo katedroje. Studijavo F S T I aspirantūroje. 1985-1990 dėstė filosofiją Lietuvos dailės institute. Nuo 1980 dalyvavo pogrindžio veikloje - platino ir daugino tautinę bei katalikiškąją literatūrą. Tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją - X X a. pirmosios pusės mark­ sistines socialines politines teorijas. LIAUD IN IN KŲ VISUOM ENĖS RAIDOS TEO RIJA IR JO S M ARKSISTIN Ė K RIT IK A LIETUVO JE (1917- 1940). Problemos, 1984, nr. 31, p. 69-76. Apžvelgiama liaudininkų visuomenės raidos teorija: jie visuomenę traktavo kaip harmonin­ gą socialinį organizmą, socialinės politikos srityje pasisakė už socialines reformas. Teigiama, kad liaudininkų teorijoje valstybės demokratiniai institutai buvo suvokiami kaip nepriklau­ somi nuo gamybinių santykių ir net formuojantys ekonominę visuomenės struktūrą. Nuro­ doma, kad Lietuvos marksistai išsamiai šios teorijos nekritikavo. PAGRINDINIAI SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS TEORIJOS RAIDOS BRUOŽAI LIETUVOS M ARKSISTŲ DARBUOSE 1917-1940 M. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1985, t. 3(92), p. 38-49. Lietuvos marksizmo istorijos straipsnyje aptariama Z. Angariečio ir V. Kapsuko socialisti­ nės revoliucijos samprata ir jos pokyčiai. Nurodoma, kad iki 1921 jie nepripažino socialis­ tinės revoliucijos pergalės galimumo vienoje šalyje, neįvertino valstietijos bei nacionalinio išsivadavimo judėjimo revoliucinių galimybių. Vėliau savo pažiūras jie pakoregavo, papildė revoliucijos teoriją V. Lenino teiginiais. М АРКСИ СТСКАЯ ТЕОРИЯ ОБЩЕСТВЕННОГО РАЗВИТИЯ В ЛИТВЕ В 1917-1940 ГОДЫ [Marksistinė visuomenės raidos teorija Lietuvoje 1917-1940 m.]. Filosofijos mokslų kandi­ dato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V , FSTI, 1985. - 179 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 3-12; I. Диалектико-материалистическое понимание структуры общества [Visuomenės struktūros dialektinė materialistinė samprata], 13-118; II. Теория социалистической революции [Socialistinės revoliucijos teorija], 119-161; Выводы [Išvados], 162-167. Lietuvos marksizmo istorijos disertacijoje analizuojama iki tol išsamiau neaptarta marksisti­ nė visuomenės raidos teorija, sudariusi nagrinėjamojo laikotarpio marksistinės minties bran­ duolį. Nušviečiamas šios teorijos susiformavimo ir kitimo procesas Lietuvoje, įvertinamas Lietuvos marksistų keltų problemų sprendimų lygis, parodomas jų pažiūrų glaudus ryšys su revoliuciniu judėjimu, išskiriami jų raidos etapai, atskleidžiamas kitų šalių marksistinės

191

minties poveikis Lietuvos marksistams. Detaliai analizuojamos jų pažiūros klasių, klasių ko­ vos, valstybės, socialistinės revoliucijos, proletariato diktatūros, komunistinės visuomenės, nacijų ir jų ateities klausimais. To meto kontekste ypač reikšmingas autoriaus siekis išryš­ kinant Z. Angariečio, V. Kapsuko bei kitų Lietuvos marksistų nuopelnus, kartu parodyti ir jų padarytas klaidas, atskleisti šių klaidų teorines ištakas, praktines prielaidas. Nušviesdamas Lietuvos marksistų idėjų teorines ištakas autorius daro ankstesniems tyrinėtojams priešta­ raujančią išvadą: jo nuomone, daugumos problemų sprendimuose iki 1921 vyravo Vokietijos socialdemokratų teoretikų jtaka, o vėliau remtasi V. Lenino teiginiais. Aptariamos iki tol filosofijos istorikų mažai tyrinėtos V. Serbentos, A. Sniečkaus, K. Požėlos, S. Matulaičio, J. Galvydžio pažiūros. Patikslinamos ankstesnių tyrinėtojų kai kurios išvados apie Z. Anga­ riečio ir V. Kapsuko pažiūras j kultūrą, imperializmą ir kita.

KUNČINAS Algirdas, gimė 1949 01 27 Alytuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1982). 1965 baigė Alytaus 2-ąją vidurinę mokyklą. 1970 su pagyrimu baigė K P I Vilniaus fakul­ tetą, įgijo inžinieriaus radisto specialybę. 1975-1978 V U Filosofijos katedros aspirantas. 19 70-1975 V IS I dėstytojas, 1978-1985 - vyr. dėstytojas, docentas. 1985-1990 Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos skyriaus, valdybos viršininkas. Tyrinėjo mokslo metodo­ logijos, technikos filosofijos, informacinės visuomenės raidos problemas. KIBERN ETIN IO MODELIAVIMO VIETA BENDROJE MODELIAVIMO TIPŲ KLASI­ FIKACIJO JE. Problemos, 1976, nr. 2(18), p. 33-40. Mokslo filosofijos straipsnyje analizuojamas kibernetinio modeliavimo gnoseologinės ka­ tegorijos statusas, jo, kaip mokslinio pažinimo metodo, samprata. Nustatoma kibernetinio modeliavimo vieta modeliavimo tipų klasifikacijoje. Daroma išvada, kad šis modeliavimas kaip atskiras, savarankiškas modeliavimo tipas išsiskiria tik tada, kai modeliavimo tipai kla­ sifikuojami pagal mokslų objektus. MODELIAVIMAS MOKSLINIAME PAŽINIME. Mokslas ir technika, 1978, nr. 9, p. 14-16. Supažindinama su modeliavimu kaip mokslinio pažinimo metodu: parodoma šio metodo raida, jo ir kitų metodų skirtumai, nagrinėjamas modeliavimo sampratos turinys, pagrindi­ nės savybės, atskleidžiami plačiausiai naudojamų modeliavimo tipų ypatumai. Modeliavi­ mas apibrėžiamas kaip parinkimas ir tyrinėjimas bet kokios prigimties sistemos (vadinamos modeliu), kuri konkrečiame tyrimo etape pakeičia nagrinėjamą objektą ir kurios tyrimas suteikia naujos informacijos apie tą objektą. V. LENINO PRIESAKAS APIE FILOSOFIJOS IR GAMTOTYROS SĄJUNGĄ. Mokslas ir technika, 1980, nr. 4, p. 6-8. Aptariamos kai kurios gamtos mokslų filosofinės problemos, pirmiausia mokslo teorijų ir materialaus pasaulio santykis. Dėstomas marksistinis šios problemos sprendimas - atspin­ dėjimo koncepcija ir jos naujausi variantai. Laikomasi požiūrio, kad mokslinės teorijos tie­ siogiai atitinka ne pačią objektyvią realybę, bet pažinimo objektą, kuris priklauso ne tik nuo pastarosios, bet ir nuo pažinimo subjekto.

192

MOKSLO TEO RIJŲ KILMĖ. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 12, p. 6-7.

Nagrinėjama mokslo teorijų prigimtis, daugiausia dėmesio skiriama svarbiausia laikomai mokslo teorijos daliai - iš abstrakčių elementų sudarytai teorinei konstrukcijai. Supažindi­ nama su ikimarksistinių materialistų mokslo ir pažinimo samprata. Kritikuojamas indukci­ nis mokslo teorijų kūrimo aiškinimas. Teigiama, kad nei teorinių konstrukcijų, nei atskirų jų elementų negalima vienareikšmiškai išvesti iš empirinės medžiagos: kiekviena teorija yra pažinimo subjekto kūrybinės veiklos rezultatas. Pabrėžiamas mokslo metodologijos princi­ pų istorinis kintamumas. ПОЗНАНИЕ КАК ФУНКЦИОНАЛЬНОЕ МОДЕЛИРОВАНИЕ (Системный подход) [Pažinimas kaip funkcinis modeliavimas (Sisteminė prieiga)]. Filosofijos mokslų kandidato laips­ nio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Kuzmickas. - V., VISI, 1982. - 198 c. VUB Rs F76-2560 D a l y s : Введение [Įvadas], 3-17; I. Теоретическая система - функциональная модель материального мира [Teorinė sistema - materialiojo pasaulio funkcinis modelis], 18-108;

II. Формирование функции и структуры теоретической системы [Teorinės sistemos funkcijų ir struktūros formavimasis], 109-176; Выводы [Išvados], 177-183. Mokslo filosofijos disertacijoje mokslinis pažinimas interpretuojamas kaip funkcinis mode­ liavimas. Teigiama, kad tokia prieiga leidžia spręsti kai kurias gnoseologines problemas pvz., mokslinių teorijų ir materialaus pasaulio santykio, ypač šiuos aspektus: tiesiogiai empiriškai neinterpretuotų elementų egzistavimo ir jų įvedimo į mokslinę teorijų; atskirų teorijų, vienodai gerai paaiškinančių tuos pačius išorinio pasaulio reiškinius, egzistavimo ir jų santykių klausimus ir pan. Analizuojant mokslinės teorijos sandarų taikoma „teorinės sistemos“ sąvoka, ji autoriaus laikoma esmine mokslinės teorijos dalimi. Eksplikuojama teorinės sistemos sandara: jų sudaro idealūs elementai bei jų vidiniai ryšiai, sudarantys šios sistemos struktūrą. Šios sistemos funkcija geriausiai išreiškiama matematinėmis formulė­ mis. Argumentuojama, kad pažinimo procesas yra funkcinio pobūdžio, nes pažinimo su­ bjektui tiesiogiai prieinami tik tam tikri materialaus pasaulio ryšiai. Analizuojant teorinės sistemos ir materialaus pasaulio ryšį išskiriamas šio ryšio struktūrinis ir funkcinis aspektas: teorinės sistemos funkcijų ir materialaus pasaulio ryšių atitikimas yra teorijos praktinio efektyvumo būtina sąlyga. Nagrinėjamas teorijos objekto ir materialaus pasaulio santykis (jų niekada negalima visiškai sutapatinti), taip pat teorijos objekto ir teorinės sistemos santykis, aptariami idealizacijos proceso ypatumai. Teigiama, kad visos teorinės sistemos esančios materialaus pasaulio funkciniai modeliai, kurie formuojami dviem - struktūriniu ir funkciniu - būdais. GAMTOTYROS TEORIJŲ SANDARA (SISTEMINIS POŽIŪRIS). Problemos, 1982, nr. 27, p. 27-36.

Mokslo filosofijos straipsnyje teigiama, kad svarbiausia kiekvienoje teorijoje yra tam tikra teorinė konstrukcija, sudaryta iš abstrakčių idealizuotų elementų. Autorius išskiria teorinę sistemų (svarbiausių mokslo teorijų dalį), kuri apima teorinę konstrukcijų ir matematinį aparatų. Aptariamos „sistemos“, „sandaros“, „struktūros“ bei „funkcijos“ sąvokos. Sistema išreiškia tam tikrų esminį bet kokios prigimties daikto aspektų, ji yra priešingų sąvokų „san­ 193

dara“ ir „funkcija“ sintezė. Sistemos funkcija suprantama kaip sistemos vidinis pefsitvarkymas, išėjimo parametrų kitimas pakitus įėjimo parametrams. MATEMATIKA ŠIUOLAIKINIAM E MOKSLE. Mokslas ir technika, 1982, nr. 6, p. 27-29. Aptariamos plataus matematinių priemonių naudojimo moksle sukeltos filosofinės proble­ mos: matematinių struktūrų ir eksperimentinių duomenų ryšys, matematinio aparato ir teorinės konstrukcijos santykiai. Supažindinama su įvairiomis nuomonėmis šiais klausimais. Aptariamas matematinės hipotezės metodas. TAVO POZICIJA. Šeima, 1982, nr. 2, p. 10-12. Aptariamas žmogaus prigimtyje glūdintis aktyvumo pradas, išskiriamos teigiamos ir neigia­ mos aktyvumo formos. Teigiama, kad aktyvumo laipsnį lemia asmeninės žmogaus savybės bei socialinė aplinka.

KUOLYS Darius, gimė 1962 06 17 Vilniuje, literatūrologas, kultūrologas, visuomenės veikėjas. 1985 baigęs V U lietuvių kalbą ir literatūrą jame dėstė. 1988-1990 su kitais leido vieną pirmųjų Atgimimo laikotarpio visuomeninių kultūrinių leidinių - žurnalą Sietynas. Tyrinėjo Renesanso ir baroko istorinės ir visuomeninės minties raidą Lietuvoje ir šių epo­ chų kultūrinį savitumą, pasaulėžiūros ir idėjinių sampratų kaitą. ASMENYBĖS LAISVĖS PROBLEMA K. SIRVYDO „PUNKTUOSE SAKYM Ų“. Literatūra, t. X X IX (1): Lietuvių literatūra. Autoriaus problema ir kūrybos gairės, 1987, p. 20-26. Aptariamos V U profesoriaus K. Sirvydo (1579—1631) pažiūros į asmenybės laisvę, išryškėjan­ čios pirmame originaliame lietuviškų pamokslų rinkinyje Punktai sakymų. Teigiama, kad jis laisvę suprato dvejopai: kaip vidinę, dvasinę ir kaip išorinę, visuomeninę. Tikrąja ir neribota laikė pirmąją. Žmogų vaizdavo kaip begalinių galimybių būtybę, kuri savo tobulumu rodo Dievo tobulumą. K. Sirvydas, aiškindamas asmenybės laisvės problemą buvo radikalesnis už daugelį jėzuitų. IR ISTORIJA, IR LITERATŪRA. Kn.: Veidai 88:Jaunųjų kūrybos almanachas. Sud. V. Daunys. V., „Vaga“, 1989, p. 328-335. Svarstomos literatūros istorijos disciplinos metodologinės ypatybės, pabrėžiamas esminis jos dvilypumas: ji siekia būti ir mokslu (istoriografijos šaka), ir interpretacija. Pirmuoju atveju nukrypstama į faktus ir dėsningumų paieškas, antruoju siekiama pažinimo individualumo, asmenybiškumo, dialogiškumo. Autorius teikia pirmenybę pastarajai, pabrėžia interpretato­ riaus dorovinę pareigą ginti praeities autoriaus tiesą. Aptariamos senosios lietuvių literatū­ ros ir kultūros istorijos problemos: būtina atskleisti visuotinesnį Lietuvos kultūros ir menų praeities vaizdą, tam panaudojant menotyroje vyraujantį stilistinį požiūrį. TAUTINĖS VALSTYBĖS IDĖJA LIETUVOS RENESANSO RAŠTUOSE. Sietynas, 1989, nr. 5, p. 94-112. Aptariamos valstybės, visuomenės, istorijos, kultūros renesansinės sampratos, teocentrinės pasaulėvokos irimas. Nagrinėjama Renesanso kultūros ir mąstymo įtaka Lietuvos istorijai. Teigiama, kad X V I a. lietuviškoji valstybingumo samprata buvo grindžiama tautos prigim-

194

timi, savitais papročiais. Nagrinėjamos A. Goštauto pažiūros, jų įtaka Lietuvos politinės minties raidai, taip pat humanistų Mykolo Lietuvio, M. Husoviano išsakyta centralizuotos valstybės idėja, A. Rotundo, A. Volano socialinės politinės pažiūros. Šio laikotarpio mąsty­ tojai pabrėžę ir tautos dvasinės kūrybos, jos kalbos svarbą.

KUZMICKAS Bronislovas, tikr. Bronislavas Juozas, gimė 1935 n 10 Juodaraistyje (Prie­ nų raj.). Filosofijos mokslų daktaras (1984; filosofijos mokslų kandidatas 1966). Kovo 11 Akto signataras. Mokėsi Prienų gimnazijoje, Kauno 14-oje vidurinėje mokykloje. 1960 V U Istorijos-filologijos fakultete baigęs rusų kalbą ir literatūrą, iki 196a dirbo Elektrografijos mokslo tyrimo institute, Valstybiniame centriniame archyve. 1963-1966 SSRS M A Filo­ sofijos instituto Maskvoje aspirantas. 1966-1973 dėstė filosofiją V ISI (iki 1969 K P I filia­ las); profesorius (1987). 1973-1990 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto), 1985-1990 Lietuvos filosofijos istorijos skyriaus vadovas. 1988-1990 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1989-1990 savarankiškos L K P C K narys. Ty­ rinėjo katalikiškosios filosofijos istoriją, X X a. religijos filosofiją, etikos, filosofinės antro­ pologijos problemas. Filosofijos istorijos chrestomatijos (6 kn. 1974-1987) vienas sudarytojų. Lit.: Bronius Kuzmickas: Bibliografinė rodyklė, 1961-1985. - V., 1985. GAMTOS MOKSLAI IR PASAULĖŽIŪRA. Mokslas ir technika, 1963, nr. 3, p. 3-5. Apibūdinamas materialistinės ir idealistinės pasaulėžiūros priešingumas aiškinant gamtos reiškinius, interpretuojant gamtos mokslų laimėjimus bei nušviečiant kai kuriuos gamtos mokslų ir filosofijos santykių aspektus. Apžvelgiama šių pasaulėžiūrų ginčų raida. Kritikuo­ jami kai kurie neopozityvizmo, vadinamojo fizikinio idealizmo teiginiai, pabrėžiama dialek­ tinio materializmo metodologinė reikšmė gamtos mokslams. ИЗВРАЩЕНИЕ ПРИЧИН ОБЩ ЕСТВЕННЫ Х ЯВЛЕНИЙ И М И СТИ ФИКАЦИ Я РАЗУМА В ФИЛОСОФИИ СОВРЕМЕННОГО ТОМИЗМА [Visuomeninių reiškinių priežasčių iškraipymas ir proto mistifikacija šiuolaikinio tomizmo filosofijoje]. Известия А Н Лат­ вийской ССР, 1965, Но. ю, с. 63-74. Kritiškai analizuojamos neotomizmo koncepcijos, aiškinančios gyvenamojo meto kapitalis­ tinės visuomenės negeroves. Nurodomas pagrindinis neotomistų metodologijos trūkumas: socialinio blogio priežasčių ieškojimas žmogaus proto nuopuolyje, aiškinimas, kad žmogaus gebėjimų, veiklos ir kūrybos rezultatų absoliutinimas sukelia susvetimėjimą įvairiose visuo­ meninio gyvenimo srityse. КРИТИКА НЕОТОМИСТСКОЙ КОНЦЕПЦИИ СОЗНАНИЯ И РАЗУМА [Neotomistinės sąmonės ir proto koncepcijos kritika]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - G. Kursanovas. - M., SSRS MA Filosofijos institutas, 1966. -16 8 c. D a l y s : Введение [Įvadas], i-zo; I. Критика неотомистской концепции сознания [Neotomistinės sąmonės koncepcijos kritika], 2.1-86; II. Необоснованность неотомистской кон­ цепции разума [Neotomistinės proto koncepcijos nepagrįstumas], 87-157; Заключение p a ­ baiga], 158-159.

195

Kritiškai analizuojamos amerikiečių, austrų, vokiečių neotomįstų pažiūros. Išdėstomi svar­ biausi neotomizmo ontologijos teiginiai, parodomas šios disciplinos ryšys su neotomistine gnoseologija. Kritikuojamas psichofizinės problemos neotomistinis sprendimas, pagrindinių individualios sąmonės formų aiškinimas. Nagrinėjama neotomistine pažinimo proceso ana­ lizė, sąvokų kilmės aiškinimas ir kita. Dalis disertacijos paskelbta atskirais straipsniais. MODELIAVIMAS BURŽUAZINĖJE SOCIOLOGIJOJE. Mokslas ir technika, 1966, nr. z, p. 12-13. Apibūdinami ir kritiškai vertinami T. Parsonso struktūrinio funkcionalistinio visuomenės modelio svarbesnieji aspektai. Parodoma, jog visuomenės moksluose plačiai taikant formaliuo­ sius kiekybinius tyrimo metodus realiai kyla visuomenės struktūros modeliavimo problema. КРИ ТИ КА НЕКОТОРЫХ ВОПРОСОВ НЕОТОМИСТСКОЙ ТЕОРИИ ПОЗНА­ НИЯ [Kai kurių neotomistinės pažinimo teorijos klausimų kritika]. Filosofija, 1967, t. VII, c. 123-137. Teigiama, kad neotomizmas materialaus pasaulio pažinimą laiko iš esmės nematerialiu pro­ cesu, kuris yra galimas dėl nematerialios proto prigimties ir idealių materialaus pasaulio api­ būdinimų. Jutiminis suvokimas sąmonės faktais tampąs dėl veikiančiojo proto, kuris daiktų formas pažinimo procese dematerializuoja ir nukreipia j pasyvųjį protą. Autorius kritikuoja neotomizmą marksistiniu materialistiniu požiūriu dėl to, kad jame ignoruojama aplinkybė, jog pažinimas yra objekto ir subjekto sąveika, kurioje materialus objektas vaidina lemiamą vaidmenį, kad pažinimas yra galimas tik dėl žmogaus visuomeninės praktinės veiklos. NEOTOMIZMO FILOSOFIJA. Kn.: Išfilosofijos istorijos. - V , 1968. D a l y s : Neotomizmas ir kitos šiuolaikinės filosofijos kryptys, 65-70; Neotomizmas ir scho­ lastika, 70-74; Spekuliatyvinės katalikybės filosofijos pagrindinės teorinės problemos, 75-79; Neotomizmas Lietuvoje, 98-103. Glaustai apibūdinama neotomistine filosofija, marksistiniu požiūriu vertinami jos pagrindi­ niai teiginiai, apžvelgiama neotomistinės filosofijos raida Lietuvoje, paminimi svarbesnieji lietuvių katalikiškosios filosofijos atstovai, aptariamos jų pažiūros. ŽMOGAUS SĄMONĖS PROBLEM A NEOTOM IZM O FILOSOFIJOJE. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 135-139. Kritiškai nagrinėjama neotomistine žmogaus sąmonės koncepcija, parodomas neotomis­ tinės metodologijos ydingumas ir nepajėgumas pagrįstai kritikuoti marksistinę filosofiją. Teigiama, kad nagrinėdami sąmonę neotomistai pirmiausia akcentuoja ontologinį aspektą, ieško galutinio sąmonės pagrindo ignoruodami jos esminius ryšius su pažinimo procesu, su materialiu pasauliu, suabsoliutina sąmonės idealų pobūdį. Autoriaus manymu, marksizmas žmogaus sąmonę traktuoja ne kaip uždaro smegenų fiziologinių procesų raidos rezultatą, o kaip darbinės-socialinės žmogaus veiklos produktą. APIE SĄMONĖS SRAUTO KRANTU S. Pergalė, 1968, nr. 11, p. 137-145. Įsitraukiama į diskusiją apie vidinį monologą tarybiniame lietuvių romane. Parodoma, kad diskusijos centre esanti asmenybės autentiškumo ir jos socialinio sąlygotumo santykio prob­ lema yra intensyviai nagrinėjama tuometinėje marksistinėje ir idealistinėje filosofijoje (ypač egzistencializme, bergsonizme). Teigiama, kad izoliuodamasis nuo visuomenės žmogus ne­

196

gali pasiekti dvasinės harmonijos, prasmingai, kūrybiškai gyventi. Šie teiginiai grindžiami kai kurių F. Dostojevskio, J.-P. Sartre’o romanų personažų charakteriais, elgesio bruožais. Pabrėžiama, kad asmenybės išgyvenimai, jos dvasinio pasaulio autentiškumas niekada nėra laisvi nuo socialinių sąlygų poveikio, kad rašytojas gali tą autentiškumą realistiškai pavaiz­ duoti tik imdamas domėn tam tikras šio poveikio puses. ŽVELGIAN T FILOSOFO AKIMIS. Literatūra ir menas, 1968 gegužės n. Įsitraukiama į diskusiją apie mokslo ir meno santykį. Nurodoma, kad joje mokslas supran­ tamas per siaurai, pernelyg priešpriešinamas menui, pažymimi nepagrįsti būgštavimai dėl mokslo neigiamo poveikio humanizmui, naivokas racionalistinis optimizmas ir pan. Tei­ giama, kad meno reikšmė žmogui skiriasi nuo mokslo reikšmės, menas įprasmina tai, ko negalima racionaliai išreikšti - kūrybinį laisvės pradą. Priešingai teigiantiems mokslo vi­ sapusį įsigalėjimą ir meno nunykimą autorius pabrėžia meno, kaip gyvenimo įprasminimo formos, svarbos didėjimą. КРИТИКА НЕОТОМИСТСКОГО ПОНИМАНИЯ П РО Ц ЕССА ПОЗНАНИЯ [Neotomistinės pažinimo proceso sampratos kritika]. Kn.: Современная идеалистическая гносеология: Критические очерки. - М., „Мысль“, 1968, c. 47Z-491. Išryškinami bendrieji neotomistinio realizmo pažinimo teorijos bruožai, ji vertinama kaip spekuliatyvi. Plačiau analizuojamos neotomistinės jutiminio suvokimo ir abstraktaus mąs­ tymo santykio, sąvokų prigimties, proto pažintinio aktyvumo interpretacijos. Šių problemų kėlimas ir neotomistinis sprendimas laikomas nepagrįstu, o neoscholastinė pažinimo meto­ dologija - nekonstruktyvia. ASM ENYBĖS KO N CEPCIJA N EO TO M ISTINÈJE FILOSOFIJOJE. Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 53-58. Neotomistų požiūriu, asmenybė yra individuali racionalios prigimties substancija, siejama su nematerialios, nemirtingos sielos idėja. Ši siela ir galutinis jos tikslas bei paskirtis - abso­ liučios, dieviškos vertybės - sudaro žmogaus esmę, kuri nėra izoliuota nuo pasaulio. Tarp as­ menybės subjektyvumo ir išorinio pasaulio objektyvumo esąs nesutaikomas prieštaravimas. Moralės srityje ši antinomija pasireiškia kaip prieštaringas asmenybės santykis su visuotinai būtinomis moralės normomis. SOCIALIZMAS IR DVASINĖS KULTŪROS PROBLEMOS. Kultūros barai, 1969, nr. 5, p. 56-57. Svarstomi asmenybės ir visuomenės santykių klausimai, aplinkos įtaka žmogaus dvasinei kultūrai. Greta palankių objektyvių sąlygų žmogaus kūrybingumui reikštis pabrėžiamas ir subjektyvus kūrybinis poreikis. Dabarties dvasinės kultūros problema laikomas kūrybiškas asmenybės prisitaikymas pasaulyje. PIRMOJI ŽMOGAUS APLINKA. Kultūros barai, 1969, nr. 11, p. 1-3. Svarstomi vaikų auklėjimo klausimai, teigiamos psichologinės atmosferos šeimoje formavi­ mo problemos. Pabrėžiama estetinio auklėjimo svarba dvasinei kultūrai ugdyti. SOCIALINĖS NORMOS IR JAUN IEJI HEROJAI. Nemunas, 1969, nr. 9, p. 46-47. Nagrinėjamas jaunųjų personažų vaizdavimo savitumas to meto lietuvių rašytojų kūryboje. Apibūdinami svarbesni psichologiniai jaunuoliško amžiaus ypatumai, jie siejami su socia­

197

linės aplinkos poveikiu. Analizuojama, kaip kūrinių herojai ieško autentiškesnių santykių su tikrove, prasmingesnio gyvenimo. „BŪTINA“ IR „M ALO NU“. Švyturys, 1969, nr. 9, p. 14. Diskutuojama apie jaunąją kartą, jos vertybinę orientaciją. Teigiama, kad dvasinį kartos vei­ dą apibūdina ne vien jos požiūris į darbą, visuomenines vertybes ir pareigas, bet ir tarpusavio santykiai, požiūris į kitą žmogų. Aptariamas altruizmas, siūloma šiuolaikinė jo forma - ma­ žinti abejingumą ir nejautrumą žmogui. VIEN ROMANTIKOS NEUŽTENKA. Literatūra ir menas, 1969 vasario 8. Komentuojant skaitytojo laišką svarstoma apie jaunimo ugdymo, dvasinio brendimo pro­ blemas. Aptariami atsakomybės, visuomeniškumo klausimai, skiriama teigiama ir neigiama romantika. KULTŪRINĖS TRAD ICIJO S IR PAŽANGA. Problemos, 1970, nr. 1(5), p. 15-22. Nagrinėjama tradicijos ir šiuolaikinės kultūros santykių ir perimamumo problema. Apta­ riamos kultūrinių tradicijų formos: materialusis ir dvasinis kultūrinis palikimas, darbinės veiklos, žmonių bendravimo būdai ir įpročiai ir t. t. Tradicijoje išskiriamos progresyvioji ir konservatyvioji pusės. Kultūrinės tradicijos turi reikšmingos įtakos kultūros raidai, jos suaktyvina žmonių kūrybines pastangas ir tam tikru mastu lemia ateities pasiekimus. Kaip reikšmingas integruojantis socialinis veiksnys kultūrinė tradicija siejasi ir iš dalies sutampa su tokiais psichologiniais reiškiniais kaip tautinė savimonė, tėvynės meilė, patriotizmas ir pan. KULTŪRA IR KULTŪRINGUMAS. Kultūros barai, 1970, nr. 1, p. 46-47. Aiškinama „kultūros“ sąvoka, aptariamos skirtingos jos reikšmės. Kultūra apibrėžiama kaip nuolat kuriamų ir istoriškai perimamų žmonių veiklos rezultatų ir jos būdų bei metodų visuma. Skiriama ir apibūdinama materialinė ir dvasinė kultūra; dvasiniai žmonių veiklos aspektai laikomi svarbesniais. Kultūringumą autorius sieja su kūrybiniu aktyvumu. JAUNIM AS IR DVASINĖ KULTŪRA. Kultūros barai, 1970, nr. 3, p. 48-49. Dvasinė kultūra siejama su konkrečia kultūrine aplinka ir socialinėmis aplinkybėmis. Apta­ riant jaunimo dvasinį ugdymą atmetamas abstrakčių idealų taikymas, nagrinėjami jaunimo dvasinės kultūros pasireiškimo būdai. Kritikuojamas materialinės gamybos ir technikos su­ reikšminimas. Nurodoma būtinybė toleruoti jaunimo saviraiškos formas. ŽMOGUS IR VERTYBĖS. Kultūros barai, 1970, nr. 8, p. 38-40. Apibūdinamas žmogaus kaip asmenybės visuomeniškumas, dėstoma, kad asmenybės bruo­ žus lemia objektyvios socialinės sąlygos ir savarankiškas paties žmogaus apsisprendimas bei pastangos, jo individualybė. Esminiu asmenybės bruožu laikomi jos aktyvūs santykiai su tikrove, tam tikra vertybinė nuostata: žmogus kaip asmenybė pasireiškia siekdamas visuo­ meninių vertybių. Asmenybės vertybinės nuostatos branduolys yra savęs paties vertinimas, orumo jausmas. Aptariama šios nuostatos svarba asmenybės dvasiniam pasauliui. KAS UGDO INTELIGENTĄ? Literatūra ir menas, 1970 kovo 28. Svarstomi inteligentijos vietos ir vaidmens socialistinėje visuomenėje, inteligentijos augimo sąlygų ir galimybių klausimai.

198

ASMENYBĖS VERTYBĖS IR JO S ASOCIALUMO PROBLEMA. Kn.: Metodologinės vertybių problemos. Ats.

red. A. Lozuraitis. - V., 1970, p. 106-111. Aptariamas vertybinių asmenybės santykių kompleksas, kuris sudaro individualias verty­ bes. Jos susijusios su asmenybės išbaigtumo ir savirealizacijos poreikiais. Vertybinė orien­ tacija, subjektyviai pasireiškianti individo polinkiais, siekiais ir pan., sudaro individualią elgesio motyvaciją. Bet koks individualių motyvų ir objektyvių sąlygų neatitikimas veda į asmenybės asocialumą. Socialinė asmenybės motyvacija daugiausia priklauso nuo socialinių aplinkybių.

JAUNIM AS IR ESTETINIS AUKLĖJIMAS. Nem unas, 1970, nr. 3, p. z4- z 5. Estetinis auklėjimas apibrėžiamas kaip asmenybės dvasinių galių ugdymas meno kūriniais, aptariama šio auklėjimo reikšmė asmenybei, jos socializacijai. Remiantis šiuolaikiniu este­ tinio auklėjimo patyrimu apžvelgiami svarbesnieji meno poveikio jaunuolio asmenybei bū­ dai. Teigiama, kad jaunimui įtaigiausia estetinio poveikio forma yra vaizdas, populiariausios meno šakos - kinas, muzika, tapyba. Atkreipiamas dėmesys į kai kurias neigiamas vaizdinio meno per didelio poveikio pasekmes. HARM O NINGA IR VISAPUSIŠKA ASMENYBĖ. Nem unas, 1970, nr. 10, p. 4-5. Parodoma, jog asmenybės raida priklauso ir nuo visuomenės išsivystymo, kūrybinio darbo galimybių, ir nuo paties žmogaus individualių pastangų. Išryškinami visapusiškos asmenybės bruožai: jos darnūs santykiai su visuomene, vidinė dvasinė harmonija, gebėjimas kūrybiškai išgyventi gyvenimo prieštaravimus. NUOBODULIO BAIMĖ IR M OKYTOJO POZICIJA. Tarybinis mokytojas, 1971 spalio 15. Aptariami dvasiniai moraliniai moksleivio asmenybės bruožai, jų formavimąsi lemiantys veiksniai, vidurinės mokyklos aplinka. Svarstoma apie nuobodulį, kaip dvasinę problemą, bei apie ugdymo priemones, padedančias šią problemą spręsti. КАТОЛИЧЕСКИЙ П ЕРСОНАЛИЗМ И ПРОБЛЕМЫ СОВРЕМ ЕННОСТИ [Katalikiš­ kasis personalizmas ir dabarties problemos]. Kn.: Католицизм в С С С Р и современность. - В., 1971, с. 2.5-31. Apibūdinama šiuolaikinių katalikų socialinė veikla, parodoma, kaip keičiamos ir moderninamos tradicinės religingumo formos ir religinės filosofinės srovės bei koncepcijos - katali­ kiškasis personalizmas, neotomizmas, spiritualizmas. Filosofai katalikai vieną pagrindinių žmogaus - problemą sprendžia metafiziškai, pagrindine socialinių negerovių priežastimi laiko atitrūkimą nuo Dievo ir dvasinių vertybių nuvertinimą. P. TEJARO DE ŠARDENO KRIKŠČIO NIŠKASIS EVOLIUCIONIZM AS. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 60-69. Kritikuojama katalikybės filosofo ir mokslininko paleoantropologo P. Teilhard de Chardino evoliucionistinė koncepcija. Jis siekė modernizuoti religinę pasaulėžiūrą, suderinti ją su šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinės pažangos ir humanizmo idėjomis. Filosofijoje siekė sujungti pasaulio savaiminės raidos idėją ir religinę dogmą apie tai, kad Dievas sukū­ rė pasaulį iš nieko. Autorius atskleidžia esminius šios koncepcijos prieštaravimus, pSrodo mokslinės ir religinės pasaulėžiūrų harmonijos negalimumą.

199

B. RASELAS IR JO FILOSOFIJA. Problemos, 1972, nr. 1(9), p. 102-112. Pristatomi B. Russello gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Jis, siekdamas pagrįsti empiristinę analitinę pažinimo koncepciją, paremtą prielaida apie išorinio pasaulio, kaip paži­ nimo objekto ir šaltinio, realumą, plėtojo pliuralistinį tikrovės supratimą. Neigė galimybę pažinti moralines ir kitokias vertybes. Visuomenę suprato itin abstrakčiai, kaip individų visumą, judinamą elementarių žmonių poreikių, jausmų, aistrų. IEŠKANT SAVO PILNATIES. Nem unas, 197a, nr. 4, p. 28-19. Nagrinėjamas žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Prasmės poreikis laikomas vienu svar­ biausių asmenybės dvasinio pasaulio komponentų. Apibūdinamas subjektyvusis ir objekty­ vusis prasmingo gyvenimo aspektas. Svarbiausia prasmingo gyvenimo sąlyga yra harmonin­ gas bendravimas su kitais žmonėmis, įdomus kūrybiškas darbas. Nurodomos objektyvios ir subjektyvios (žmonių pasyvumas) prasmingo gyvenimo kliūtys. SĄMONINGA IR SPONTANIŠKA ASMENYBĖ. Kultūros barai, 1973, nr. 7, p. 17-19. Nagrinėjama asmenybės sąvoka, svarbiausiais jos bruožais laikomi įsitikinimai ir idealai, ku­ riais žmogus sąmoningai vadovaujasi gyvenime. Juos lemia socialinė aplinka ir biologiniai veiksniai. Individualiuosius biologinės prigimties žmogaus ypatumus (imlumą įspūdžiams, jautrumą, jausmų stiprumą, nuojautas ir pan.) autorius siūlo vadinti spontaniškumu. Žmo­ gaus asmenybė pasireiškia ne tik visuomenine veikla, bet ir savo vidine kultūra, mokėjimu pažinti ir valdyti save, savo spontaniškąjį veržlumą. ASMENYBĖS PASAULIS IR LAIKAS. Tarybinė moteris, 1973, nr. 1, p. 10. Aptariama viena asmenybės raidos problema, pavadinta „asmenybės pasenimu“, „iškarši­ mu“, galinčiu rastis ir jaunystėje: tai dvasinio protinio aktyvumo gesimas ir smukimas, dva­ sinė inercija, standartiška mąstysena. Nurodomos kovojimo su šiuo reiškiniu priemonės atvirumas naujiems įspūdžiams, atidumas pasauliui. GĖRIS IR GROŽIS (Medžiaga lektoriui). - V., LTSR „Žinijos“ draugija, 1973. - 16 p. Aiškinami estetinio ir dorovinio vertinimo ypatumai, parodoma gėrio ir grožio vaidmuo socialistinės visuomenės žmogaus gyvenime, darbe, santykiuose su kitais žmonėmis. PAGRINDINĖS MARKSISTINĖS-LENININĖS ETIKOS KATEGORIJOS (su kitais). Kn.: E tika: Marksistinės-lenininės etikospradmenys. Ats. red. V. Žemaitis. -

V., „Mintis“, 1974, p. 123-193. Apžvelgiamos bendriausios moralinio vertinimo kategorijos - gėris ir blogis, dorovinė laisvė ir atsakomybė, pareiga ir sąžinė, orumas ir garbė, gyvenimo prasmė ir laimė. Autoriai, rem­ damiesi marksistiškai traktuojamu istorizmo principu, parodo idealistinės etinių kategorijų sampratos nepagrįstumą.

DOROVINIS ASMENYBĖS FORMAVIMASIS (su kitais). Ten pat, p. 292-344. Aptariama dorovės specifika, analizuojami dorovingo charakterio ypatumai, atskleidžiami veiksniai, turintys įtakos asmenybės formavimuisi, parodoma socialistinės kultūros įtaka as­ menybės moraliniam tobulėjimui, gvildenami pagrindiniai auklėjimo ir saviauklos klausimai. M. ŠĖLERIO ETINIS PERSONALIZM AS. Problemos, 1974, nr. 1(13), p. 111-116. Pristatoma M. Schelerio kūrybinė biografija ir jo vertybių teorijos svarbiausi bruožai. Apta­ riama M. Schelerio asmenybės koncepcija: asmenybė yra žmogaus dvasinės veiklos, jo mo­

200

ralinių aktų ir sprendimų visuma. Asmenybės dvasiniai aktai yra nukreipti į universaliąsias vertybes ir išreiškia nepakartojamą individo savitumą. Nagrinėjama vertybių hierarchija: že­ miausios yra malonumo ir nemalonumo, aukščiausios - religinės (šventumo) vertybės. Au­ torius kritikuoja aptariamą filosofą dėl subjektyvistinių ir iracionalistinių jo teorijos aspektų. KATEGORINIS IMPERATYVAS I. KAN TO ETIKOJE. Problemos, 1974, nr. 2(14), p. 10-14. Analizuojamos I. Kanto etikos kategorinio imperatyvo ir dorovės sampratos. Kategorinis imperatyvas jsako atitinkamai elgtis dėl to, kad poelgis yra objektyviai būtinas, nes yra pats sau tikslas. Autorius kritikuoja I. Kanto proto autonomijos principą kaip neišvengiantį subjektyvizmo ir savivalės, taip pat ribotą dorovinio poelgio motyvo supratimą. Daroma išvada, kad I. Kantas svarbiausias etikos problemas sprendė formaliai, plačiau neatskleidė dorovės visuomeninio turinio. M ODERNIZMAS ŠIUO LAIKINĖJE KATALIKYBĖJE. Kultūros barai, 1974, nr. 1, p. 25-27. Nurodomi modernizmo šaltiniai, aiškinamas jo santykis su šiuolaikiniu neotomizmu, ak­ centuojamas klasinis pobūdis. Pagrindinis katalikiškojo modernizmo tikslas - reformuoti katalikybę ir stabdyti sekuliarizaciją. Modernizmas savaip aiškina Bažnyčios dogmas, ka­ nonizuotus scholastinės filosofijos teiginius, kurie nesuderinami su šiuolaikine kultūra ir mokslu, siekia sukurti naują religiją, atvirą katalikybę. O. KONTAS - PO ZITYVIZM O PRADININKAS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X I X ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B.

Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 83-88. Apibūdinami pagrindiniai pozityvizmo raidos etapai, išryškinami A. Comte’o teiginiai apie mokslą, filosofijos, kaip bendrosios mokslų teorijos, samprata. Autoriaus manymu, A. Com­

te’o mokslų sistemoje esama kai kurių dialektikos principų: tikrovė traktuojama kaip skirtin­ gų daiktų ir reiškinių vienovė, vienas metodologinių A. Comte’o principų - tirti reiškinius jų ryšių ir visumos požiūriu. FENOM ENOLOGINĖ E. HUSERLIO FILOSOFIJA. Ten pat, p. 182-188. Pažymima, kad E. Husserlis suformulavo fenomenologijos, kaip aprašomosios filosofijos, idėją. Jis reikalavo atsisakyti psichologizmo, nes tiesa negali priklausyti nuo psichinių aktų, jos sritis - tai idealioji būtis, „grynieji dėsniai“. Pristatomi svarbiausi fenomenologijos prin­ cipai: reikšmės, idealizacijos ir abstrakcijos, sąmonės intencionalumo, grynosios esmės, fe­ nomenologinės redukcijos, psichologinės ir transcendentalinės sąmonės ir kt. D. SANTAJANOS KRITIN IO REALIZM O FILOSOFIJA. Ten pat, p. 217-225. Aptariami kritinio realizmo atstovo G. Santayanos biografijos bruožai, filosofinių pažiūrų formavimasis ir ištakos. Pažymima filosofo nesistemiška mąstysena, iracionalizmo tendenci­ jos. Pasak jo, filosofija tėra subjektyvi vizija, kurios tikslas - padėti žmonėms pasiekti harmo­ niją su savimi ir aplinka. Pabrėžiama, kad G. Santayanos samprotavimai, jog būties hierar­ chijos aukščiausioji sfera yra „grynoji būtis“, artimi religijos filosofijos teiginiams apie Dievą. AN ALITIN Ė B. RASELO FILOSOFIJA. Ten pat, p. 250-255. Pristatoma B. Russello filosofinių pažiūrų raida ir svarbiausi bruožai. Teigiama, kad jis siekė suformuluoti griežtai moksliškus filosofinio tikrovės aiškinimo metodus, pagrįstus tikrovės duomenų tiesiogine analize bei logika ir matematika. Laikydamasis loginio atomizmo prin­

201

cipų B. Russellas kalbos struktūrą tapatino su tikrovės struktūra. Vėliau perėmė ir plėtojo amerikiečių neutraliojo monizmo teiginį, kad materija ir sąmonė sudarytos iš tų pačių juti­ minio suvokimo duomenų, kurie yra neutralūs (nei materialūs, nei idealūs). P. TEJARO DE ŠARDENO RELIGINĖ VYSTYM O SI KONCEPCIJA. Ten pat, p. 361-366. Pristatoma P. Teilhard de Chardino evoliucijos idėja pagrįsta religinė antropologinė filoso­ fija, kurioje siekiama katalikiškąją religinę pasaulėžiūrą suderinti su moksline evoliucijos te­ orija. Teigiama, kad jis neįžvelgė socialistinės ir kapitalistinės ekonomikos raidos skirtumų, neigė marksistinę klasių kovos teoriją, nesuprato realių tikrovės prieštaravimų, vystymosi šaltiniu laikė panašumo ir vienybės didėjimą. DOROVĖ - PAGARBA ASMENYBEI. Tarybinė moteris, 1974, nr. 8, p. 10. Aptariami žmogaus poelgių doroviniai vertinimai, jų svarbiausiu motyvu įvardijama pagar­ ba kitam žmogui. Svarbiausia dorovės sritimi laikoma žmogaus, kaip laisvos individualios asmenybės, dvasiniai poreikiai ir interesai (turiningo darbo, prasmingo gyvenimo ir kt.). Ne­ tiesiogiai polemizuojama su marksistine etika teigiant, kad svarbiausia yra ne žmogaus ir ko­ lektyvo, žmogaus ir visuomenės santykiai, bet žmonių kaip asmenybių tarpusavio santykiai. MOKSLO BEI TECH NIKO S PAŽANGA IR DOROVĖ. Tarybinė mokykla, 1974, nr. 11, p. 9-11. Mokslo ir technikos poveikis dorovei laikomas netiesioginiu: jie daro įtaką dorovės kitimui tik kartu su kitais socialiniais veiksniais, per kintančias gyvenimo, darbo sąlygas. Mokslas taip pat veikia bendrąją pasaulėžiūrą, o per ją ir dorovę. Įrodinėjamas mokslo ir technikos revoliucijos teigiamas poveikis dorovei: šiomis sąlygomis dorovės veiksmingumas ir reikšmė ne mažėja, o didėja, dorovė tampa autonomiškesne žmonių elgesio reguliavimo norma. ŽMOGUS IR JO IDEALAI. - V., „Mintis“, 1975. - 134 p. D a l y s : Pratarmė, 5-6; I. Idealų kilmė, 7-63; II. Asmenybė ir idealai, 64-134. Populiariai aiškinama idealų, kaip asmenybės pasaulėžiūros komponentų, kilmė ir specifi­ ka, apibūdinamos jų visuomeninės funkcijos, santykis su tikrove. Nagrinėjama, kaip darbo, pažinimo, klasių kovos bei kitų veiklos rūšių procese formuojasi žmonių interesai ir tikslai, visuomeninės vertybės ir idealai. Pagal įvairias žmonių veiklos ir santykių sritis skiriami įvairūs idealai. Atskirai apibūdinami etiniai, estetiniai, pažintiniai, visuomeniniai-politiniai idealai, atskleidžiamas jų turinio visuomeninis sąlygotumas. Komunistiniai idealai traktuo­ jami kaip pažangūs. Apibūdinama idealų vieta asmenybės dvasiniame pasaulyje, dėstomas požiūris, kad visuomeniniai idealai tik tada daro poveikį žmonėms, kai atitinka jų poreikius bei interesus. Nagrinėjama socialinės aplinkos ir individualių asmenybės ypatumų įtaka jos idealų formavimuisi, atskleidžiamas pastarųjų ryšys su individualiu žmogaus likimu. Paro­ doma, kaip įsisavindamas gėrio, grožio, teisingumo ir kitus idealus, žmogus tampa aktyviu, kūrybišku visuomeninės veiklos subjektu. APIE PAGARBĄ SAU IR KITIEMS. Kultūros barai, 197*» nr. 6, p. 15-17. Supažindinama su dorovės, dorovinės vertybės ir dorovingos asmenybės sampratomis. Do­ rovės paskirtis - tobulinti žmonių santykius ir bendravimą, mokyti juos geriau realizuoti savo individualias jėgas, skatinti prasmingai gyventi. Paprasčiausia dorovingumo apraiška yra sąmoninga pagarba kitam žmogui. Svarbiausia dorovinė vertybė yra žmogaus asmeny­

202

bė, jo orumas, dvasinių poreikių laisvė, gyvenimo prasmės ir laimės poreikiai. Doroviniai asmenybės bruožai yra ugdomi, asmenybės dorovinis tobulėjimas reikalauja nukreipti jos polinkius į visuomeniškai prasmingą kūrybišką veiklą. ПРОБЛЕМА СОЦИАЛЬНОЙ АКТИ ВН О СТИ ЧЕЛОВЕКА В СОВРЕМЕННОМ КА­ ТОЛИЦИЗМЕ [Žmogaus socialinio aktyvumo problema šiuolaikinėje katalikybėje]. Kn.: К а ­ - В., 1975, c. 98-107. Nagrinėjami tikinčiųjų socialinio aktyvumo ypatumai. Pažymėjęs, kad atsinaujinimo sąjūdis paprastai kyla prasidėjus kurios nors religinės formos krizei, autorius kelia klausimą apie galimybę tokiuose sąjūdžiuose religinę pasaulėžiūrą derinti su pažangia, net revoliucine liau­ dies masių veikla. Pabrėžiama, kad augant masių klasiniam sąmoningumui, religinių idėjų

толицизм и современная идеологическая борьба.

vaidmuo motyvuojant socialinį aktyvumą smarkiai mažėja. MORALINIAI ĮSITIKIN IM AI IR JAUSMAI. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1976, p. 135-153. Įsitikinimai laikomi viena pagrindinių individualios dorovinės sąmonės formų. Bendrųjų dorovės normų ir reikalavimų žinojimas yra būtinas moralinio įsitikinimo komponentas. Asmeninė patirtis ir jausmai įsitikinimams suteikia individualų pobūdį. Doroviniai jausmai sudaro praktinę asmenybės dorovinės sąmonės pusę, susijusią su konkrečiomis elgesio situa­ cijomis. Detaliai apibūdinami atsakomybės, tiesos, pareigos, kaltės jausmai. ŽMOGAUS DOROVINĖ SĄMONĖ. Kultūros barai, 1976, nr. 2, p. 12-14. Populiariai (ir iš esmės antimarksistiškai) aiškinama apie individualią dorovinę sąmonę subjektyvų supratimą apie dorovines normas ir vertybes. Aptariamos jos formavimosi ypa­ tybės, socialinės kultūrinės aplinkos poveikis, skiriamas tikrasis dorovingumas ir išorinės jo apraiškos. Ypač pabrėžiamas dorovinės sąmonės vidinis, dvasinis aspektas (individualus dvasinis pasaulis, spontaniškumas); kritikuojami marksistiniai bandymai šią sąmonę trak­ tuoti tik visuomeniniu aspektu. M ODERNIZMAS ŠIUOLAIKINĖJE KATALIKYBĖJE. - V., „Mintis“, 1976. - 120 p. D a l y s : Įvadas, 3-5; I. Modernizmas ir praeitis, 6-17; II. Katalikybės smukimas kapitalistinėje visuomenėje, 18-35; ПІ. Liberalioji X IX a. katalikybė, 36-44; IV. Neotomizmas ir katalikiškasis X X a. pradžios modernizmas, 45-65; V. Dabartinė neoficialioji iracionalistinė katalikų filoso­ fija, 66-85; VI. P. Tejaro de Šardeno krikščioniškoji evoliucijos teorija, 86-98; VII. Vatikanas, progresistai, integristai, 99-118. Knygoje populiariai apibūdinami kai kurie svarbesni katalikiškojo modernizmo bruožai bei idėjos, išryškinami jį sąlygoję socialiniai kultūriniai veiksniai. Pažymima, kad moderninti da­ bartinio modernizmo požiūris į praeities tradicijas yra įvairiareikšmis: atsisakoma praeities idėjinio palikimo ir tradicijų, kita vertus, siekiama jas atnaujinti, priešpriešinti dabartiniam katalikybės būviui. Pagrindine reforminio sąjūdžio priežastimi laikomas konfliktas tarp ofi­ cialaus (kanonizuoto) ir neoficialaus (nekanonizuoto) religingumo. Atnaujintojai pabrėžia oficialiojo religingumo krizę su išlyga, kad tai nėra religingumo apskritai krizė. Nurodomos priežastys, dėl kurių keitėsi Bažnyčios socialinės funkcijos. Kritiškai analizuojamos X IX a. liberaliosios katalikybės ir krikščioniškojo socializmo svarbiausių atstovų pažiūros. Nurodo­

203

mas marksizmo poveikis ateistinės minties raidai, pabrėžiamas marksistinio ateizmo mokslinis pobūdis. Nuodugniai aptariami svarbiausi modernistų reikalavimai ir teiginiai, analizuo­ jamos jų opozicijos oficialiosios Bažnyčios atžvilgiu priežastys, atskleidžiamos modernizmo nesėkmės. Pabrėžiama, kad modernistų koncepcijai pritaria ir iracionalistinės neoficialiosios katalikiškosios filosofijos kryptys - spiritualizmas, personalizmas, iš dalies ir krikščioniškasis egzistencializmas. Kritiškai apžvelgiami kai kurie šių filosofinių krypčių teiginiai. Dėstomi šiuolaikinės katalikybės pagrindinių tendencijų- progresizmo ir integrizmo - skirtumai. Progresistai siekia moderninti šiuolaikinę katalikybę ir susiduria su konservatyviųjų integristų opozicija. Parodomas Vatikano požiūris j šias tendencijas ir daroma išvada, kad kata­ likybėje galimas skilimas, panašiai kaip X V I a. krikščionybėje. ŠIUOLAIKINĖ KATALIKIŠKOJI FILOSOFIJA: Kritinė apybraiža. - V., „Mintis“, 1976. zo8 p. D a l y s : Pratarmė, 5-7; I. KatalikiškojiXIX a. filosofija, 8-37; II. Neotomizmas, 38-79; III. Ka­ talikiškasis X X amžiaus pradžios modernizmas, 80-106; IV. Fenomenologija ir krikščioniškoji „vertybių filosofija“, 10 7-n o ; V. Katalikiškasis egzistencializmas, izi-14 1; VI. Personalizmas, 14Z-157; VII. Spiritualizmas, 158-166; VIII. P. Tejaro de Šardeno krikščioniškasis evoliucioniz­ mas, 167-179; Baigiamosios pastabos, 180-188. Vienas svarbiausių sovietinio laikotarpio filosofijos istorijos veikalų. Jame kompleksiškai analizuojama katalikiškoji filosofija, kritiškai apžvelgiamos jos kryptys. X IX a. joje vyra­ vo iracionalizmas ir fideizmas, tačiau reiškėsi ir intelektualizmo tendencija. Apibūdinamas X IX a. tradicionalizmas, A. Rosmini ir V. Gioberti filosofija, D. Newmanno iracionalizmas, taip pat krikščioniškojo socializmo koncepcijos. Daug dėmesio skiriama Lietuvos katalikiš­ kajai minčiai iki V U uždarymo 183Z. Glaustai apžvelgiamos socialinės kultūrinės priežastys, kurios X IX a. pabaigoje sukėlė katalikų filosofų susidomėjimą viduramžių scholastika. T o­ mizmas laikytas pranašesniu už kitas scholastikos atmainas tuo, kad jis teologijos, filosofijos ir mokslo santykį traktuoja kaip proto ir tikėjimo harmoniją. Šis principas labiau nei dve­ jopos tiesos teorija atitiko to meto socialines kultūrines sąlygas. Pagrindiniai neotomistinės metafizikos principai ir sąvokos apibūdinami kaip spekuliatyvūs. Analizuojamos tarpukario Lietuvos neotomistų pažiūros, ypač socialinė kultūrinė problematika. Jaunoji jų karta nuo neotomizmo nukrypo į religinį iracionalizmą, konkrečiai - į egzistencializmą. Analizuoja­ mos mažai tyrinėtos X X a. pradžios Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Anglijos katalikiškųjų modernistų koncepcijos, parodomas jų agnosticizmas, iracionalizmas, vertinamos socialinės, etinės ir politinės pažiūros. Nušviečiamos Lietuvos katalikų inteligentijos modernistinės idėjos. Gvildenamos šiuolaikinės katalikiškosios filosofijos spiritualistinės tendencijos, pa­ žymima iracionalistinės filosofijos auganti įtaka, rodanti neotomizmo silpnėjimą. Aptariama nauja tendencija sukurti vieningą filosofinę sistemą, kuri susintetintų spekuliatyvų intelek­ tualizmą ir iracionalizmą taip įveikdama jų priešingumą. Jai priešpriešinama diferenciacijos ir pliuralizmo tendencija, atspindinti vidinį Katalikų bažnyčios prieštaringumą. Metodologiniu požiūriu autoriui pavyksta vengti marksistinių vertinimo schemų ir pa­ vaizduoti religiją, kaip objektyvų socialinį ir kultūrinį reiškinį, turintį ir savitą filosofinę koncepciją bei transcendentinį matmenį. Neotomizmą linkstama vertinti neigiamai, kaip

204

konservatyvų, abstraktų, sustabarėjusį, o modernizmą - teigiamai, kaip lankstų ir linkusį pri­ sitaikyti prie šiuolaikinės visuomenės ir jos poreikių. Redukcionistiniai aiškinimo aspektai dažniau pastebimi aptariant katalikiškosios filosofijos istorinį kontekstą, socialinę doktriną. КАТОЛИЧЕСКОЕ АДЖОРНАМЕНТО И ЭКЗИСТЕНЦИАЛИЗМ [Katalikiškasis adžornamentas ir egzistencializmas]. Вопросы философии, 1976, Но. ii, c. 144-149. Aptariamos modernizacijos tendencijos to meto katalikybėje, įvardijamos katalikiškojo ag­ terminu. Teigiama, kad šio judėjimo lyderiai siekia atnaujinti pamatinius krikš­ čioniškosios pasaulėžiūros principus, suderinti juos su šiuolaikine kultūra, mokslu, politika. Aptariama bergsonizmo, pragmatizmo, neokantizmo, egzistencializmo idėjų įtaka katalikiš­ kajam modernizmui. Supažindinama su siekiais atnaujinti katalikybę remiantis nacionalis­ tiniais, subjektyvistiniais principais, individo vidiniu dvasingumu, jo istoriška egzistencija.

giornam ento

KATALIKIŠKOJO MODERNIZMO BRUOŽAI. Komunistas, 1976, nr. 5, p. 36-41. Aiškinama katalikybės padėtis tuometiniame pasaulyje, jos santykis su kultūra ir istoriniais procesais. Išskiriamos dvi tendencijos: krikščionybės įtaka silpnėja, kita vertus, ji siekia už­ megzti ryšius su šiuolaikiniu pasauliu, suaktyvinti savo visuomeninį vaidmenį. Apžvelgiamos pastangos reformuoti katalikybę - katalikiškasis modernizmas: tai atskirų religinio pasau­ lėvaizdžio, religinės organizacijos komponentų reformavimas siekiant prisitaikyti prie kin­ tančių istorinių socialinių sąlygų. Supažindinama su šio modernistų sąjūdžio svarbiausiomis idėjomis, pažymima modernistinė klerikalizmo kritika. TARYBINIO ŽMOGAUS DVASINIS PASAULIS. Komunistas, 1977, nr. 7, p. 40-46. Aptariama individo dvasinio pasaulio ugdymo socializme problema. Nagrinėjama objekty­ vių sąlygų ir subjektyvių veiksnių komunistiniame auklėjime vienovė, tačiau kitaip nei įpras­ ta marksizme, ypač pabrėžiama vadinamojo subjektyvaus veiksnio (asmenybės visuomeninio aktyvumo ir kūrybiškumo) svarba. Aptariami kiti asmenybės ugdymą lemiantys veiksniai marksistinė-lenininė pasaulėžiūra, dorovė, gyvenimo sąlygos ir kt. Svarbiausia individualių jėgų plėtojimo sritimi laikomas darbas, kūryba, visuomeniškai reikšminga veikla. KAD PAREIGA TAPTŲ POREIKIU. Kultūros barai, 1977, nr. 3, p. 23-25. Etikos populiarinimo straipsnyje aptariamos poelgių paskatos: išoriniai reikalavimai, aplin­ kos poveikis, taip pat laisva valia, pabrėžiamas visų veiksnių persipynimas. Svarstomas indivi­ dualių poreikių ir pareigų bei normų santykis. Įvardijami dorovinio normatyvumo bruožai: visuotinumas, kategoriškumas, imperatyvumas. Jie nukreipti į žmogaus laisvą valią, sąmo­ ningumą, pabrėžiama jų individualaus įsisąmoninimo svarba. KATALIKIŠKASIS TRAN SCEN DEN TINIS HUMANIZMAS. Kn.: Etika ir humanizmas: Etikos etiu dai-i. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1977, p. 200-219. Kritiškai apibūdinami svarbesnieji katalikiškosios religinės pasaulėžiūros bruožai huma­ nizmo požiūriu. Pažymima, kad realų turinį turinčios žmogaus problemos katalikybėje keliamos neadekvačiai — žmogaus ir absoliuto (Dievo), realiojo žemiškojo ir anapusinio dangiškojo pasaulio santykio aspektu. Aptariama transcendentinė žmogaus vertingumo koncepcija, neotomistinė ir modernistinė gyvenimo prasmės sampratos, jos kritikuojamos dėl nepagrįsto meilės universalizavimo, socialinio pasyvumo propagavimo.

205

SĄŽINĖ. Tarybinė moteris, 1977, nr. 1, p. 11. Supažindinama su sąžinės sąvoka - tai vidinis balsas, vertinantis mūsų poelgius, individualus žmogaus savikontrolės mechanizmas, kurį sudaro sudėtingi socialiniai jausmai ir supratimas bei gėrio ir blogio vaizdiniai. Sąžiningumas priklauso nuo žmogaus pažiūrų ir įsitikinimų, individualiųjų savybių, dvasinės disciplinos. Aptariami asmenybės doroviniai konfliktai idealių dorovės normų ir realių poelgių neatitikimo suvokimas. IR JAUSMAIS, IR PROTU. Tarybinė moteris, 1977, nr. 5, p. 7. Aptariamas proto ir jausmų vaidmuo žmogaus dvasiniame pasaulyje. Svarbiausia jausmus veikiančia priežastimi laikomi žmonių santykiai, kitų žmonių poelgiai. Nagrinėjamas pavydo jausmas, jo psichologinės ir socialinės priežastys bei raiškos formos. Stiprus polinkis į pavydą apibūdinamas kaip jausminis asmenybės nesavarankiškumas, savigarbos ir orumo stoka. MANDAGUMAS AR PATAIKAVIMAS? Tarybinė moteris, 1977, nr. iz, p. 11. Svarstoma apie pataikavimo reiškinį, nurodomi jo motyvai (savanaudiškumas, veidmainia­ vimas ir kt.), jis skiriamas nuo spontaniško palankumo ar draugiškumo. Vienomis iš patai­ kavimo priežasčių laikomos nesaugi socialinė aplinka, žmogaus silpnumas ir pan. KAS TU - ASMUO AR ASMENYBĖ? Nem unas, 1977, nr. 7, p. 48-49. Aptariamas jaunuolio brendimo, socializacijos procesas. Supažindinama su visuomeninio asmens sąvoka - tai visuomeninės padėties sunorminimas ir apibrėžimas oficialiomis parei­ gomis, instrukcijomis ir pan. Skiriamos asmens ir asmenybės sąvokos: tai yra du skirtingi socializacijos lygmenys, asmenybė yra sukultūrinta, brandi individualybė, kuriai būdingas sąmoningumas ir vidinė laisvė, asmenybės lygmenyje būtinybė reiškiasi laisvu apsisprendi­ mu. Aptariami asmenybiškumo praradimo pavojai. KATALIKIŠKOSIOS FILOSOFIJOS MODERNIZAVIMAS. Mokslas ir gyvenimas, 1977, nr. 5, p. 16-27. Apžvelgiama X X a. katalikybės filosofijos raida, pabrėžiamas katalikybės kitimas, sąlygotas visuomenės ir kultūros sekuliarizacijos. Supažindinama su katalikiškojo modernizmo są­ jūdžiu, jo antropologine problematika, taip pat su neotomistinės ontologijos svarbiausiais principais, pastangomis apjungti tomistinį intelektualizmą ir augustiniškąjį iracionalizmą. KONFLIKTAI AR PSEUDOKONFLIKTAI? Literatūra ir menas, 1977 gegužės 14. Priešingai komunistinės ideologijos skelbiamai naujos (komunistinės) visapusiškai harmo­ ningos asmenybės ir visuomenės sukūrimo programai autorius teigia, kad idiliškai harmo­ ningi žmonių santykiai yra utopija: reikia ugdyti ne unifikuotas, o individualizuotas asmeny­ bes, todėl tam tikra nedermė, konfliktiškumas yra ir bus natūralus žmonių santykių bruožas. Ypač pabrėžiama žmonių bendravimo reikšmė. Apie visuomenės dorovinę kultūrą byloja ne konfliktų stoka, o jų pasekmės. Netiesiogiai kritikuojama sovietinė sistema dėl dvasinio gyvenimo niveliacijos. SOFISTAI IR SKEPTIKAI. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1977, P- 97-106. Aptariamas racionalistinio humanizmo, kuriam priskiriami sofistai ir skeptikai, klostymasis senovės graikų filosofijoje. Supažindinama su sofistų mąstymo svarbiausiais bruožais (an­

206

tropologinių problemų, žmogaus praktinių poreikių svarstymas, reliatyvizmas, individua­ lizmas), nurodomas jų naujumas palyginti su ankstesniu abstrakčiu filosofiniu mąstymu. Plačiau supažindinama su Protagoro, Prodiko, Kritijo pažiūromis. Skiriami ir apžvelgiami skepticizmo raidos etapai, dėstomos Pirono, Seksto Empiriko pažiūros. ANTIKOS M ISTIKA IR NEOPLATONIZMAS. Ten pat, p. 441-450. Supažindinama su graikų-žydų mistinės filosofijos žymiausio atstovo Filono filosofinėmis pažiūromis: dėstoma jo dualistinė būties samprata, Dievo transcendentiškumo idėja, logo sąvoka, žmogaus problema. Apžvelgiamos žymiausio neoplatonizmo atstovo Plotino idė­ jos: aiškinama jo būties formų (hipostazių) samprata, dinamiško ir kūrybiško absoliuto emanacijų (žemesniųjų būties formų išspinduliavimo iš absoliuto) koncepcija, grožio ir estetinio patyrimo klausimai. Glaustai pristatoma Porfirijo, Jamblicho, Proklo, Boecijaus filosofija. FILOSOFIJA KAIP KULTŪROS REIŠKINYS. Kultūros barai, 1978, nr. 5, p. 30-33. Aiškinama filosofijos specifika ir visuomeninis vaidmuo. Apžvelgiama filosofijos tyrimų pa­ dėtis Lietuvoje. Ypač svarbu tai, kad čia netiesiogiai polemizuojama su marksistine (kon­ krečiau - su E. Meškausko ir jo mokinių plėtojama) filosofijos samprata, pirmiausia pabrė­ žiančia metodologinį, taip pat ir pasaulėžiūrinį ideologinį jos vaidmenį. Autorius teigia, kad tai neišsemia filosofijos esmės, kad derėtų įvairiapusiškiau suprasti metodologinį filosofijos aspektą, siūlo atsižvelgti pirmiausia į filosofijos įvairiapusišką kultūrinį vaidmenį. Priešingai marksizmui, autorius pabrėžia filosofijos autonomiškumą, ją siūlo apibrėžti kaip žmogaus santykio su tikrove racionalų tyrimą bendriausiais aspektais. Filosofijos vienu svarbiausių bruožų autorius įvardija probleminio, savarankiško, kūrybiško mąstymo žadinimą. DOROVINIAI KONFLIKTAI. Kn.: Dorovinė asmenybės saviraiška: Etikos etiudai-2. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1978, p. 182-222. Nagrinėjami subjektyvūs ir objektyvūs veiksniai, dėl kurių asmenybė patenka į dorovines konfliktines situacijas. Pabrėžęs, kad tam tikras neatitikimas tarp bendrojo dorovinio rei­ kalavimo ir konkretaus individo sąmonės yra neišvengiamas, autorius daro išvadą, kad patys doroviniai reikalavimai numato konfliktiškumą. Apžvelgiami būdingiausi konfliktų atvejai, nurodoma, kad jų sprendimo klausimas yra susijęs su asmenybės vertybinės orientacijos, vertybių hierarchijos problema. IRACIONALISTINIS TIKĖJIM O AIŠKINIM AS KATALIKIŠKOJOJE FILOSOFIJOJE. Lie­ tuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1978,1 . 1(62), p. 47-55. Aptariama iracionalistinė tendencija katalikybėje, supažindinama su iracionalistiniu „pirmi­ nio patyrimo“ interpretavimu. Teigiama, kad iracionalistinis tikėjimo aiškinimas pradiniu tašku laiko įvairius asmenybės subjektyvumo komponentus - jausmus, valią, introspekciją, „pirminę būties patirtį“. Religinis tikėjimas aiškinamas kaip spontaniškas iracionalus asme­ nybės išgyvenimas, plėtojami psichologiniai iracionalistiniai religinės pasaulėžiūros pagrin­ dimo metodai. ТРАНСЦЕНДЕНТАЛЬНАЯ АНТРОПОЛОГИЯ КАРЛА PAHEPA [Karlo Rahnerio trans­ cendentalinė antropologija]. Вопросы философии, 1978, Но. 1, c. 150-156.

207

Apibūdinamas filosofinės antropologijos susiklostymas X X a. pradžioje bei antropologizmo tendencijos iracionalistinėse katalikiškosios filosofijos tėkmėse. Vienu'žymiausių kata­ likiškosios antropologijos, bandančios suderinti I. Kanto transcendentalizmą ir tomizmą, atstovų laikomas K. Rahneris. Daroma išvada, kad jis tęsia antiklerikalines katalikiškojo modernizmo tendencijas, o jo antropologija yra naujas mėginimas pritaikyti katalikiškąją pasaulėžiūrą prie dabartinės kultūros ir išvengti konfrontacijos su mokslu. [Atsakymas]. Kn.: Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais. Kn. 2. Sud. F. Laurinaitis. - V.s „Mintis“, 1978, p. 50-61. Apibūdinamos šiuolaikinės katalikybės moderninimo tendencijos, kurios plėtojamos „iš viršaus“ ir „iš apačios“. Pirmajai krypčiai atstovauja Vatikano II susirinkimo dokumentai, jos šalininkai remiasi tradicinėmis religinėmis nuostatomis, pasisako už socialines reformas kaip kapitalistinės visuomenės tobulinimo priemonę, atmeta revoliucinių pertvarkymų idė­ ją. Antrosios krypties šalininkai siekia reformuoti katalikybę radikaliau, naujai, netradiciškai aiškina pačią religiją ir jos vaidmenį žmogaus gyvenime. INDIVIDO IR VISUOMENĖS SAN TYKIO PROBLEMA ŠIUO LAIKINĖJE KATALIKY­ BĖJE. Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova. Sud. B. Kuzmickas. - V., „Mintis“, 1978, p . I O Z -I I O .

Nagrinėjami socialinio žmonių aktyvumo problemų aiškinimo įvairiose šiuolaikinėse kata­ likybės srovėse ypatumai. Teigiama, kad amžinųjų ir laikinųjų vertybių šiuolaikinėje kata­ likybėje aiškinimui daro poveikį asmenybės koncepcijos pobūdis: substancinė koncepcija griežtai skiria amžinuosius ir laikinuosius tikslus, o egzistencinė samprata juos laiko artimais, dažnai ir tapačiais. Socialinio aktyvumo reikšmę ypač pabrėžia personalistai. ŽMOGAUS PROBLEMA M ARKSISTINĖJE FILOSOFIJOJE. Kultūros barai, 1979, nr. 1, p . IO -IZ .

Supažindinama su K. Marxo ir F. Engelso plėtota žmogaus samprata, atskleidžiamos jos ištakos ir socialinis kultūrinis kontekstas. Žmogaus problema marksizme apibūdinama kaip visuomeninės jo veiklos, tos veiklos dėsningumų, objektyviųjų jo gyvenimo sąlygų pažinimo ir pertvarkymo problema. Svarbiausiu šioje sampratoje autorius laiko teiginį, kad žmogus pats kuria ir ugdo save kaip sąmoningą visuomeninę būtybę. Aptariama visuomeninių žmo­ nių santykių susvetimėjimo problema. NUO FROIDO IKI MUNJĖ: Buržuazinių koncepcijų kritika. Kultūros barai, 1979, nr. z, p. 10-13. Supažindinama su šiuolaikinės nemarksistinės filosofijos ir psichologijos žmogaus proble­ mos sprendimo būdais. Jie skirstomi į objektyvistinius ir subjektyvistinius. Objektyvistinė samprata (filosofinė antropologija, neorealizmas, struktūralizmas, froidizmas ir kt.) žmogų aiškina remdamasi objektyviais, nuo jo valios nepriklausomais veiksniais; autorius šią sam­ pratą vadina deterministine. Subjektyvistinė, arba indeterministinė, samprata (egzistencia­ lizmas, personalizmas) daugiausia analizuoja asmenybės subjektyvius veiksnius. STRUKTŪRALIZM AS. Mokslas ir gyvenimas, 1979, nr. 1, p. 14-15. Pristatoma tuomet gana nauja Vakarų filosofijos ir humanitarinių mokslų kryptis - struk­ tūralizmas, pabrėžiamas jo nevienalytiškumas. Apžvelgiamos jo formavimosi aplinkybės, teorinės prielaidos, supažindinama su struktūralizmo idėjomis Prancūzijoje. Dėstomos

208

C. Lėvi-Strausso, M. Foucault, J. Lacano idėjos ir metodologiniai principai, nurodomos jų stipriosios ir silpnosios pusės, pristatoma kai kurių jų marksistinė kritika. ASMENYBĖ: SUGEBĖJIMAS VEIKTI. Literatūra ir menas, 1979 sausio 27. Asmenybės problema apibūdinama kaip savarankiškos žmogaus veiklos, laisvo apsisprendi­ mo problema. Žmogus kaip asmenybė reiškiasi tuo, ką jis pats, laisvai, savo valia ir pastango­ mis daro iš savęs ir savo gyvenimo, kuo jis reikšmingas kitiems ir kultūrai. Įgimti individualūs bruožai laikomi nepakankama asmenybiškumo sąlyga. Netiesiogiai kritikuojama sovietinė visuomenė dėl ryškių, atsakingų, iniciatyvių asmenybių stygiaus. Asmenybiškumo pradas esąs dorovingumas. PATRISTINĖ FILOSOFIJA. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai. Sud. B. Genze­ lis. - V., „Mintis“, 1980, p. 68-79. Apžvelgiama senosios žydų religijos ir helenistinės kultūros sandūroje susiformavusi krikš­ čioniškoji pasaulėžiūra, kurios esmę sudaro suasmeninto Dievo, pomirtinio gyvenimo, vi­ suotinio teisingumo idėjos. Aptariama II-VTII a. patristikos raida, ji skirstoma į apologeti­ nį, sisteminimo ir pabaigos laikotarpį. Supažindinama su žymiausio sistemintojo Aurelijaus Augustino filosofija. ŽYDŲ FILOSOFIJA. Ten pat, p. 263-268. Apibūdinamos viduramžių žydų filosofijos formavimosi ypatybės. Ji daugiausia orientavo­ si į neoplatonizmą, skiriamos dvi kryptys - racionalizmas (universalizmas) ir nacionalinis tradicionalizmas. Pristatomos žymiausių atstovų Ibn Gabirolio, Jehudos Halevio, Mošės Maimonido filosofinės pažiūros. Aptariamas ezoterinis teosofinis mokymas - kabalistika, kurio atstovai tikėjo, kad bibliniuose siužetuose slypi giliausių pasaulio paslapčių aiškinimas. Nurodomi kabalistų pasaulio sampratos šaltiniai - antikinė mistika ir neoplatonizmas. VISUOMENĖS DOROVINĖ KULTŪRA. Kn.: Dorovinė kultūra. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1980, p. 74-87. Visuomenės dorovinė kultūra apibrėžiama kaip idealių moralės reikalavimų santykis su re­ alia žmonių dorove. Šio santykio pobūdį nusako moralės vaidmuo visuomenėje, jos sąryšis su kitomis žmonių elgesį reguliuojančiomis socialinėmis sistemomis bei dvasinės kultūros sritimis. Autorius netiesiogiai prieštarauja marksistinei redukcionistinei ir deterministinei dorovės sampratai ir pasisako už dorovės savarankiškumą ir autonomiškumą, dorovės rei­ kalavimų viršenybę ekonominių ir politinių tikslų atžvilgiu, pabrėžia individo autonomiją ir orumą - tokie teiginiai laikytini itin nekonformistiniais tuometiniame socialiniame po­ litiniame kontekste. DOROVINĖ ASMENYBĖS REGRESIJA. Kn.: Dorovinis asmenybės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1980, p. 37-53. Nagrinėjamos priežastys, dėl kurių įprotis išgerti tampa dalies žmonių chronišku girtavimu. Spėjama, kad svarbiausia alkoholizmo priežastis esanti ta aplinka, kuri toleruoja girtavimą ir nesudaro galimybių pasireikšti prasmingesnėms psichinės iškrovos formoms. Kitomis alkoholizmo priežastimis laikoma dvasinis silpnumas, dorovinis nepastovumas, emocinis nesubrendimas, dvasinis skurdas ir primityvumas.

209

FILOSOFIJA: TR A D ICIJA IR KŪRYBA. Kn.: Laikas ir idėjos: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 71-87. Aptariamos svarbiausios filosofavimo ypatybės - filosofinis kūrybiškumas ir mąstytojo san­ tykis su tradicija. Teigiama, kad kūryba visada yra savaiminga, spontaniška, kūrybiškumas būdingas ir filosofijai, o jos objekto jvairiopumas suteikia filosofinei kūrybai specifinių bruo­ žų. Svarbia ir objektyvia filosofinio kūrybiškumo prielaida laikomas esamų filosofinių idėjų įsisąmoninimas. Filosofija, be istoriškai determinuotų problemų, nagrinėja daug tokių, ku­ rios istorijos eigoje neprarado aktualumo, yra visada atviros ir nesibaigiančios. DABARTINĖS ESTETIKOS BRUOŽAI. Kn.: Grožio kontūrai: I š X X a. užsienio estetikos. Sud. B. Kuzmickas. - V., „Mintis“, 1980, p. 8-21. Glaustai apibūdinami svarbesnieji šiuolaikinės estetikos bruožai, pažymima jos įvairovė, suartinanti ją su dabarties menine kūryba, išskiriamos konfrontuojančios tendencijos. Įta­ kingiausiomis laikomos dvejopos metodologinės nuostatos: neopozityvizmas ir jam artimos kryptys (semantinė estetika, prezentacinis simbolizmas, mokslinis realizmas) ir iracionalistinės kryptys (egzistencializmas, intuityvizmas, neohėgelizmas, neorealizmas ir kt.). Aptaria­ mos formalizmo teorijų nesuinteresuotumo (distancijos) principas. СОДЕРЖАНИЕ НРАВСТВЕННОЙ КУЛЬТУРЫ ОБЩ ЕСТВА [Visuomenės dorovinės kultūros turinys]. Kn.: Нравственная культура: Сущность, содержание, специфика. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1981, с. 117-130. Skiriant idealią ir realią moralės sritis dorovinės kultūros problema traktuojama kaip idealių moralės reikalavimų santykis su realia dorove. Nurodoma, kad visuomenės dorovinė kultūra priklauso nuo moralės galimybių ginti ir įtvirtinti žmogaus orumą ir dvasinį savarankišku­ mą, nes tik tokiomis aplinkybėmis moralė gali sėkmingai atlikti ir kitas funkcijas. ASMENYBĖS, TIKĖJIM O IR ISTORIJOS SAN TYKIO KLAUSIMAS KARLO RANERIO FILOSOFIJOJE. Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: Filosofija, ideologija, politika. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1981, p. 30-57. Parodoma, kaip veikiant sekuliarizacijai moderninama šiuolaikinė katalikiškoji filosofija ir (iš dalies) teologija. Nagrinėjama K. Rahnerio transcendentalinė antropologija, kurioje kan­ tiškąjį transcendentalizmą siekiama derinti su tomistine filosofija. Teigiama, kad K. Rahneris siekė sukurti integraliąją teologiją - antropologinę, istorinę, gyvenimišką žmogaus teologiją. APIE T Y L IN T Į HUMANITARĄ. Literatūra ir menas, 1981 rugpjūčio 29. Aptariama individualios dvasinės kultūros problema, konstatuojami humanitarinės kultū­ ros trūkumai. Si kultūra ugdanti gebėjimą įžvelgti gyvenimo daugiaprasmiškumą, įveikti minčių ir jausmų standartus, priešinasi asmenybės nykimui. Svarstoma apie mokyklos, mo­ kymo programų vaidmenį ugdant asmenybę. ABEJINGUM AS SAU PATIEMS. Tarybinė moteris, 1981, nr. 1, p. 18. Aptariami žmogaus gyvenimą lemiantys objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Teigiama, kad objektyvių aplinkybių poveikį visada lemia subjektyvumas ir asmenybiškumas: emocinė ir dvasinė nuostata, dorovė, pažiūros, pasirinkimai, tikslingos pastangos ir kt. Dvasiniu asme­

210

nybės pagrindu laikoma vertybinė orientacija. Svarbiausiu auklėjimo ir dvasinės kultūros trūkumu įvardijamas negebėjimas sudvasinti savo individualybės. DOROVINĖS VERTYBĖS IR ASMENYBĖ. Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiu d a i-6 . Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1982, p. 59-85. Aptariama dorovinių vertybių įsisąmoninimo problema. Aiškinama vertybių sąvoka, glaus­ tai pristatomos skirtingos jų filosofinės sampratos, išskiriamos vertybių rūšys. Dorovinio vertinimo objektu įvardijami sąmoningi ir laisvi žmonių veiksmai. Skiriamos realiosios (esančios realiuose poelgiuose ir santykiuose) ir idealiosios (esančios individualaus ar grupi­ nio subjekto sąmonėje, dvasinės kultūros formose) dorovinės vertybės. Aptariama vertinimo pagrindimo (kartu ir idealiųjų vertybių) problema. Nagrinėjamas pareigos ir vertybės santy­ kis, individo dorovinės sąmonės raida, vertybių suvokimo pokyčiai. ТЕОЛОГИЯ ДЕЙ СТВИ ТЕЛЬН О СТИ Ж ИЗНИ У К. РАНЕРА [К. Rahnerio gyveni­ mo tikrovės teologija]. Kn.: Философия. Религия. Культура: Критический анализ современной буржуазной философии. - М., „Наука“, 1982, с. 279-309. Nagrinėjamas antropologinis К. Rahnerio spiritualizmas, mėginantis suderinti intelektualistinę ir iracionalistinę-egzistencialistinę krikščioniškosios pasaulėžiūros tendencijas. Aptariamos K. Rahnerio pažinimo, materijos, žmogaus, tikėjimo, laisvės sampratos. Pri­ statoma jo konkreti antropologinė „gyvenimo tikrovės teologija“ ir ją grindžianti tikėji­ mo, kaip dėmesio „žodžiui“, koncepcija: pakilti iki „žodžio“ žmogus gali tik dėl Dievo kilnumo. НЕОМОДЕРНИСТСКАЯ ХРИСТОЛОГИЯ Г. КЮНГА [H. Kūngo neomodernistinė kristologija]. Ten pat, c. 310-323. Apžvelgiamos katalikiškosios teologijos racionalistinė ir antiracionalistinė tendencijos. Pri­ statomi H. Kūngo kristologijos esminiai bruožai: ji remiasi Jėzaus gyvenimo koncepcija, kurioje svarbiausia yra nukryžiavimas ir prisikėlimas. Kristologijos esmė esanti istorinis Kris­ taus gyvenimo atpasakojimas. Aptariamas žmogaus religinio ir praktinio aktyvumo sąveikos klausimas. Pažymima, kad H. Kūngo kristologines idėjas pasmerkė Vatikanas. ФИ ЛО СО ФСКИ Е КОНЦЕПЦИИ КАТОЛИЧЕСКОГО МОДЕРНИЗМА [Filosofinės katalikiškojo modernizmo koncepcijos]. - В., „Минтис“, 1982. - 208 c. Pagal knygą parengta to paties pavadinimo filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija. D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 5-9; I. Традиции и модернизм в католицизме [Tradi­ cijos ir modernizmas katalikybėje], 10-24; И- Католическая философия X IX века [XIX а. katalikiškoji filosofija], 25-40; III. Философские принципы католического модернизма начала X X века [XX а. pradžios katalikiškojo modernizmo filosofiniai principai], 41-61; IV. Спиритуалистическая и персоналистическая философия [Spiritualistinė ir personalistinė filosofija], 62-1 n; V. Идеи феноменологии и экзистенциализма в философии католицизма [Fenomenologijos ir egzistencializmo idėjos katalikybės filosofijoje], 112-144; VI. Христианская концепция эволюции П. Тейяра де Шардена [P. Teilhard de Chardino krikščioniškoji evoliucijos koncepcija], 145-157; VII. Неомодернистские философскотеологические концепции [Neomodernistinės filosofinės-teologinės koncepcijos], 158-197; Заключение [Išvados], 198-201.

211

Monografijos pirmuose šešiuose skyriuose kartojama anksčiau publikuota medžiaga. Septin­ tame skyriuje supažindinama su „kairiųjų katalikų“ pažiūromis, kurie krikščionybės idėjas siekė panaudoti kapitalizmo kritikai, visuomenei pertvarkyti į socialistinę, revoliucinei prie­ vartai pateisinti. Jie kuria „išlaisvinimo teologiją“, „prievartos teologiją“ ir pan. Pristatomos neomodernistų koncepcijos, jų metodologiniai principai, antropologinė orientacija, parodo­ ma, kaip jie sprendžia Bažnyčios suartėjimo su dabarties kultūra problemą. Atskleidžiamos naujausios modernizmo raidos tendencijos: didėja pasaulėžiūrinis pliuralizmas, o metodai, idėjos ir sąvokos skolinamos iš idealistinės nereliginės filosofijos; taip pat ryškus moderniz­ mo iracionalistinės filosofijos posūkis į teologiją. Konstatuojama, kad modernizmas, užuot reformavęs katalikybę, tik dar labiau didina jos vidinius prieštaravimus. KUO PAVOJINGAS VIENPUSIŠKUMAS? Literatūra, ir menas, 1983 vasario 11. Svarstoma apie lietuvių kultūros neigiamus, šalintinus aspektus: jos vienpusiškumą, reflek­ sijos stoką, negebėjimą praturtinti dabartį praeityje sukurtomis vertybėmis, kultūros kūrėjų tam tikrą tingumą, lėtą intelektinės kultūros atsinaujinimą, originalių teorinių koncepcijų trūkumą ir kita. AR TURIM E APIE KĄ PAM ĄSTYTI? Literatūra ir menas, 1983 lapkričio 12. Priešingai sovietinės ideologijos dogmoms, kultūra apibrėžiama kaip su dorove susijęs vi­ dinis dvasinis vyksmas. Svarstoma apie darbštumo ir kultūringumo sąsają. Humanitarinės kultūros paskirtis - palaikyti ir puoselėti mąstymą apie esminius gyvenimo dalykus, tam tikras dvasinės kultūros formas. Pabrėžiama humanitarinės kultūros gilumo problema. VAKARŲ IR RYTŲ KULTŪRŲ SĄVEIKA. Kn.: Būtis ir laikas: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1983, p. 28-52. Apžvelgiamos Vakarų ir Rytų suartėjimo tendencijos: Vakarai pamažu atsisako europocentrinių nuostatų, o Rytai perima Vakarų gamtos mokslų ir technikos laimėjimus. Palyginant šias kultūras nurodomi svarbiausi jų panašumai ir skirtumai: Vakaruose dominuoja diskur­ syvus, logiškai argumentuotas mąstymas, pasaulio objektyvumo samprata, ieškoma žmogaus objektyvios esmės, o Rytuose vyrauja medituojanti intuicija, intuityvumas, imanentiškumas, subjekto ir objekto vienovė. LAIMĖ. - V., „Mintis“, 1983. - 94 p. D a l y s : Pratarmė, 3-6; I. Kas yra laimė, 7-13; II. Laimė ir žmogaus individualybė, 14-29; III. Laimė ir vertybės, 30-43; IV. Laimė ir neigiami jausmai, 44-81; V. Pasirinkimas, apsispren­ dimas ir asmenybės augimas, 82-92. Leidinyje populiariai aptariama, kas yra laimė, nurodomos subjektyviosios ir objektyviosios laimingo ir prasmingo gyvenimo sąlygos, kliūtys laimei pasiekti. Laimė apibrėžiama kaip įvairiapusis ir pastovus žmogaus pasitenkinimas gyvenimu, kylantis dėl pagrindinių porei­ kių ir realių pasiekimų atitikimo. Skiriama laimė, kaip idealus modelis, funkcionuojantis visuomeninėje sąmonėje, ir reali žmogaus laimė. Aptariamas laimės ir vertybinės orientacijos santykis, dorovės bei asmenybės psichinių savybių reikšmė laimei, jos suvokimas skirtingais amžiaus tarpsniais.

212

KRIKŠČIONIŠKOSIOS FILOSOFIJOS ANTROPOLOGINIS ATSINAUJINIMAS. Kn.: Žmogus šiuolaikinėjefilosofijoje. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 116-140. Nagrinėjami kai kurie krikščioniškosios pasaulėžiūros antropologiniai aspektai, jos atsinau­ jinimo tendencijos. Teigiama, kad ortodoksinėje katalikiškojoje pasaulėžiūroje vyrauja san­ tykio „Dievas-pasaulis“ dualistinė tematika, žmogus ir jo istorinės veiklos sritis traktuojami kaip laikina būties dalis. Modernioje katalikiškojoje pasaulėžiūroje labai sustiprėjo žmogiško­ jo veiksnio reikšmė, ji pasipildė šiuolaikinėmis socialinėmis dorovinėmis problemomis: istori­ nė veikla čia aiškinama kaip žmogaus egzistavimo galutinio tikslo pasiekimo būtina prielaida. DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ. Literatūra ir menas. 1984 liepos 7. Svarstomi meno profesionalumo ir meno suvokėjo išprusimo klausimai, aptariama, kaip menas integruoja asmenybę. Nagrinėjamos meno kultūrinės ir visuomeninės paskirties, tu­ riningo meno poveikio problemos. PAŽINTI ŽMOGŲ. Mokslas ir gyvenimas, 1985, nr. n, p. 9-11. Apibūdinami moksliniai žmogaus tyrimai, jų santykis su filosofiniu žmogaus apmąstymu: mokslo metodais žmogus geriau pažįsta savo kūną nei dvasią - sąmonę, asmenybės pasaulį. Žmogų galima traktuoti kaip objektą (biologistinė samprata) arba kaip subjektą, idealiąją realybę (antropologistinė samprata). Supažindinama su nemarksistinių filosofijos krypčių bei marksistine žmogaus koncepcija. NUO MODERNIZMO PRIE NEOORTODOKSIJOS. Komunistas, 1986, nr. 9, p. 49-53. Supažindinama su naujausiais katalikybės pasaulėžiūros poslinkiais. Apžvelgiama 1985 Va­ tikane vykusio neeilinio vyskupų sinodo veikla. Supažindinama su X X a. pirmosios pusės modernistų ir ortodoksų polemika. Pirmieji ieškojo šiuolaikiškų religingumo formų, tikė­ jimą siekė suartinti su praktine žmonių veikla, svarbiausiais tikėjime laikė jausmus, o ne racionaliuosius religijos grindimo būdus. Naujoji modernistų karta katalikybės atnaujini­ mą traktuoja kaip grįžimą prie šaltinių - tai parengė dirvą modernizmui ir ortodoksijai suartėti. „Naujojo religingumo“ paieškos galiausiai virto „naujosios ortodoksijos“ kūrimo programomis. PASAULĖŽIŪROS IDĖJOS GAMTOS MOKSLUOSE. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. T. 2. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1986, p. 9-20. Pristatoma Renesanso pasaulėžiūra ir jos ryšys su gamtos mokslais. Aptariama Renesanso gamtos filosofija: ji buvo panteistinė, sudvasino gamtą, o Dievą, kaip begalinį absoliutą, ta­ patino su begaline gamta. Pasaulis buvo traktuojamas kaip natūralus ir savaimingas, tačiau turintis judintoją - dvasingą pradą. Renesanso panteizmo skelbiama pasaulio savaimingumo idėja priešpriešino jį religinei pasaulėžiūrai, krikščioniškajai kreacionizmo koncepcijai. Ap­ žvelgiami žymiausių Renesanso mąstytojų ir mokslininkų atradimai ir idėjos. II VATIKANO SUSIRINKIM AS IR JO IDĖJINĖS IŠTAKOS. Kn.: Katalikybėsfilosofinės kon­ cepcijos: Po I I Vatikano susirinkimo. Sud. B. Kuzmickas. - V., „Mintis“, 1986, p. 8-20.

„

Aptariami katalikiškosios filosofijos svarbiausi bruožai, formavimasis, ji traktuojama kaip katalikiškosios pasaulėžiūrinės sistemos dalis, savarankiškesnė ir dinamiškesnė nei teologija.

213

Supažindinama su Tridento ir Vatikano I susirinkimų nutarimų, formavusių katalikiškųjų ortodoksijų, esme. Apžvelgiami X IX a. kilusios konfrontacijos tarp konservatyviųjų ir libe­ raliųjų katalikybės tendencijų. Dėstomi katalikiškojo modernizmo metodologiniai principai (istorizmas ir imanentizmas), jo konfrontacija su oficialiąja Bažnyčios pozicija, nurodoma dvejopa jo orientacija: grįžimas prie pirminių idėjinių krikščionybės šaltinių ir suartėjimas su šiuolaikine pasaulietiškąja kultūra. Apibūdinami Vatikano II susirinkimo nutarimai. KATALIKYBĖS OFICIALIOSIOS FILOSOFIJOS - NEOTOMIZMO - KRIZĖ. Ten pat, p. 21-46. Glaustai apžvelgiama tomizmo istorija, šiuolaikinės jo krizės pobūdis aiškinamas platesnia­ me istoriniame kontekste, nagrinėjami vidiniai ir išoriniai jų sukėlę veiksniai. Aptariami Tomo Akviniečio filosofinės sistemos bruožai, tolesnė tomizmo įtaka katalikybei, jo polemi­ ka su platonizmu-augustinizmu, apžvelgiami katalikybei (ir neotomizmui) nepalankūs Re­ formacijos ir Apšvietos laikotarpiai. Nurodomos tomizmo paskelbimo oficialiąja Katalikų bažnyčios filosofija priežastys. Apžvelgiamas neotomizmo suklestėjimas, jo centrų steigimas, taip pat jam oponavusių katalikų filosofų pažiūros. Aptariamas neotomizmo reikšmės mažė­ jimas nuo X X a. vidurio, Bažnyčiai oficialiai vykdant atsinaujinimo kursų {aggiornamento). Pristatomos šiuolaikinio neotomizmo atmainos (egzistencialistinis, transcendentalinis ir kt. neotomizmas), bandymai jį reformuoti. FILOSOFINĖS-TEOLOGINĖS NEOMODERNIZMO PROBLEMOS. Ten pat, p. 155-171. Aptariamas įvairialypis katalikiškojo neomodernizmo reiškinys. Nurodomi visoms jo atmai­ noms bendri bruožai: opozicija neoscholastikai, ortodoksinei teologijai ir socialinei Bažny­ čios pozicijai, šiek tiek ir dabartiniam oficialiajam Bažnyčios kursui. Remdamiesi istoriška krikščionybės samprata neomodernistai siekia įveikti vidinį katalikybės prieštaringumų sintetinti vadinamųsias subjektyviąją ir objektyviųjų apologetikas ir taip sukurti vidurio ke­ lių - „integraliųjų apologetikų“. Aptariama neomodernistų plėtojama krikščionybės sociali­ nio aktyvumo samprata, siekiai atnaujinti religinę kalbų. AR NAUDINGA SAKYTI TIESĄ? Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 9, p. 3, 24. Aptariamos melo formos ir priežastys. Klasikine melo forma laikomas sųmoningas tiesos slėpimas ir netiesos sakymas norint suklaidinti kitus, apgauti viešųjų nuomonę. Aptariamos netiesos sakymą pateisinančios aplinkybės bei mandagumo normų, leidžiančių sakyti ne­ tiesų, ribos. Kritikuojama tarybinė santvarka ir jos optimistinė viešoji nuomonė, kuri teigia „vienpusišką, pagražintų gyvenimo sampratų“, nuolatinę pažangų ir slepia tokius nepatogius klausimus kaip gamtos teršimas, tautos fizinio ir psichinio sveikatingumo, jos moralės būklė. Kritikuojami ir visuomenės mokslai, jų sovietinis varžymas ir draudimai. MOKSLO ŽIN IŲ TIKRUM AS IR TIKIM YBĖ. Problemos, 1988, nr. 39, p. 124-127. E. Nekrašo monografijos Tikimybinis žinojimas (1987, rusų k.) recenzija. Recenzentas šių monografijų vertina kaip rimčiausią loginiam empirizmui skirtą tarybinį veikalą, pasižymintį aukštu teoriniu lygiu, rodantį didelę autoriaus erudiciją ir gilią loginę kultūrų. KULTŪROS SAVIMONĖ. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 51-82.

214

Nagrinėjama kultūros savimonės struktūra ir padėtis dvasinėje kultūroje. Teigiama, kad ji iš dalies sutampa su tautine savimone. Aptariant lietuvių kultūrinės savimonės raidą pažymi­ ma, kad viena svarbiausių jos apraiškų yra dėmesys gimtajai kalbai, kova su kultūriniu nutau­ tėjimu. Eksplikuojamas kultūrinės savimonės turinys, kurio branduolys yra esamos tautos socialinės kultūrinės būklės įsisąmoninimas ir vertinimas. Esminis savimonės komponen­ tas - istorinė atmintis, kuriai silpstant sutrinka kultūrinis perimamumas. Svarstoma, kaip kultūrinė savimonė pasireiškia profesionaliosios ir neprofesionaliosios kultūros lygmenyse. KULTŪROS NACIONALUM AS IR VISUOMENĖS PERSITVARKYMAS. Kultūros barai, 1988, nr. 10, p. 2-4. Aptariami tuometiniai visuomenės persitvarkymo ir tautos atgimimo procesai. Svarstoma apie kultūros tautiškumą: tai esminė kultūros savybė, nes jos subjektas visada yra atskira tau­ ta. Kultūra laikoma svarbiausia nesuverenių tautų istorinės egzistencijos reiškėją. Tautinės kultūros pagrindu laikoma švietimo sistema. Kultūros atsinaujinimo šaltiniu autorius laiko asmenybę, jos gyvą moralinę ir estetinę intuiciją, pabrėžia sąžinės visuomeninę kultūrinę svarbą. СУБЪЕКТИВНОСТЬ И И СТО РИЧНО СТЬ СМ Ы СЛА Ж ИЗНИ [Gyvenimo prasmės subjektyvumas ir istoriškumas]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. В., 1988, с. 36-41. Anglų kalba: TH E M EANING OF LIFE: SU BJECTIV ITY AND HISTO­ RICITY. Kn.: The Philosophical Understanding o f Hum an Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V , Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 43-49. Nagrinėjami svarbiausi gyvenimo įprasminimo aspektai. Teigiama, kad subjektyviai gyve­ nimo įprasminimas reiškiasi kaip išgyvenimai, susiję su įvairiomis dvasinėmis vertybėmis. Žmogaus veiksmų ir poelgių prasmė glūdi jų poveikyje kitiems žmonėms, kultūrai, istorijai. KULTŪROS TAUTIŠKUMAS IR VISUOMENĖS PERTVARKA. Kn.: Tautinis mentalitetas: Istoriosofiniai apmąstymai. Sud. R. Grigas, Ž. Jackūnas. - V , „Mintis“, 1989, p. 77-82. Svarstoma apie tautinio atgimimo aktualijas, kritikuojama socialistinė ideologija. Keliama kultūros tautiškumo problema: kultūra yra tautiška tiek, kiek kaupia ir apibendrina tautos istorinį egzistencinį patyrimą, autentiškai išreiškia tautos dvasinę moralinę būklę. Apžvel­ giamos kultūros tautiškumo deformacijos sovietmečiu, konstatuojamas sovietinės kultūros tautiškumo matmens praradimas. Kultūros pertvarka laikoma tautos atgimimo svarbiu veiksniu, o jos pagrindine sąlyga nurodomas pažeisto tautiškumo atstatymas. TAUTOS KULTŪROS SAVIMONĖ. - V , „Mintis“, 1989. - 166 p. - (Populiarioji biblioteka. Pokalbiai apie filosofiją). D a l y s : Pratarmė, 3-4; I. Tautos istorija ir kultūros savimonė, 5-16; II. Nutautinimas ir tenden­ cingos interpretacijos, 17-87; III. Atgimstanti savimonė, 88-160; Užsklanda, 161-165. Eseistinėje knygoje pateikiami svarbiausi lietuvių kultūrinės savimonės metmenys, apibū­ dinamos jos formavimosi istorinės sąlygos, išryškinami konceptualūs aspektai. Aptariama kultūrinės savimonės sąvoka. Kalbama apie lietuvių kultūrinės sąmonės kilimą ir plėtotę nuo X IX a. pradžios, kada pradėjo reikštis lietuvių kultūrinis atgimimas, iki X X a. pra­ džios, kada pradėjo formuotis originali lietuvių kultūros filosofija. Daug dėmesio skiriama

215

Lietuvos istorijos faktams, socialinei, kultūrinei ir tautinei priespaudai aptarti, pristatoma šiai priespaudai besipriešinusių žymių kultūros kūrėjų ir lietuvių tautos teisių gynėjų veikla. Lietuvių kultūra laikoma svarbiausia tautos savigynos priemone. X X a. pradžioje prasidėjusi pagreitėjusi kultūros raida vertinama kritiškai, pabrėžiama kitų tautų kultūros vertybių gi­ lesnio įsisąmoninimo stoka. Pabrėžiama originalios filosofinės kultūros refleksijos reikšmė. Teigiama, kad itin svarbu kultūrinės veiklos profesionalumo ir moralinių kriterijų dermė, to profesionalumo platesnis visuomeninis pilietinis įprasminimas, kultūros sąsajų.su socia­ linėmis politinėmis tautos realijomis įsisąmoninimas. AR GRĘŠIS KULTŪRA Į KRIKŠČIO NYBĘ. Pergalė, 1990, nr. 1, p. 181-184. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse svarstoma apie Lietuvos kultūros ir krikščionybės santykių perspektyvą. Kritikuojama sovietmečio kultūros ateizacija ir ideologizacija („valdiš­ kas bereligiškumas“), parodomas jos kultūrinio pamato nebuvimas. Aptariamas šventumo sampratos išnykimas iš kultūros. Pabrėžiama, kad demokratinėje kultūroje turi sugyventi religija ir netikėjimas, negalima vieno jų visiškai eliminuoti. Formuluojami uždaviniai huma­ nitariniams mokslams: įveikti nihilistinį požiūrį į religiją, sukurti ar perimti konceptualias priemones aiškinti ir vertinti religiją ir jos apraiškas kaip savitą kultūros reiškinį, kultūros visumos integralią dalį.

KVARACIEJUS Aleksandras, gimė 1938 10 z6 Česukuose (Varėnos raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1973). 1961 baigė istoriją VU. 19 6 1-19 6 4 dėstė Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio technikume, 19 64-1966 - filosofiją Kauno medicinos institute. 1966-19 70 V U filosofijos aspirantas. 19 70 -19 74 dėstė SPI, nuo 1974 - Lietuvos konservatorijos K lai­ pėdos fakultete; docentas (1979). Nagrinėjo istorinio materializmo (visuomenės raidos), filosofijos istorijos problemas. NIKOLAS MAKIAVELIS (1469-15Z7). Problemos, 1969, nr. 1(4), p. 67-72. Aptariama makiavelizmo esmė - pažiūros į politinę valdžią ir politinę taktiką bei valdymo būdus. Teigiama, kad N. Machiavelli nagrinėjo kovos dėl valdžios procesą, ieškojo priemo­ nių apriboti žmonių egoistinius interesus ir pavaldinius padaryti paklusnius. Aptariamos veikalo Valdovas atsiradimo istorinės aplinkybės, išryškinami svarbiausi bruožai: valstybės būtinumo suvokimas, politikos atsiejimas nuo moralės ir religijos, visuomenės istorinio pro­ ceso samprata. Parodoma makiavelizmo istorinė raida: jo priemonėmis naudojosi vergovinės bei feodalinės valstybės, taip pat ir šiuolaikinis imperializmas, siekdamas pasaulinio viešpa­ tavimo. Daroma išvada, kad likviduodamas išnaudotojiškųjų klasių egzistavimo ekonominį pagrindą, socializmas kartu naikina ir makiavelizmo politikos pagrindus. NIKOLO MAKIAVELIS. Mokslas ir gyvenimas, 1969, nr. 4, p. 27-28. Supažindinama su N. Machiavelli pažiūromis į valstybę ir valdovą. Pabrėžiama, kad šis poli­ tinis mąstytojas pripažino valstybinę valdžią organizuojant sąmoningą žmonių veiklą, siekė paaiškinti istorijos procesą, asmenybės vaidmenį jame. Jis pirmasis išlaisvino politiką iš teo­ logijos ir moralės, kėlė savarankiškos politikos idėją.

216

VISUOMENĖS VYSTYM O SI YPATYBĖS. Tarybinė mokykla, 1971, nr. 12, p. 38-42. Aptariamas objektyvusis ir subjektyvusis (žmonių veiklumo) visuomenės raidos veiksnys, jos ideologinis aspektas. Parodomi neokantininkų, pozityvistų, egzistencialistų pažiūrų trū­ kumai. Pabrėžiamas marksistinės socialinės metodologijos moksliškumas. Žmogaus laisvė visuomenėje aiškinama ne kaip paprastas aplinkybių suvokimas ar ignoravimas, o kaip ge­ bėjimas teoriškai atskleisti tų aplinkybių pakeitimo galimybes ir jas realizuoti. VISUOMENĖS VYSTYM OSI YPATYBĖS. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Repšys. - V., VU, 1973. - 135 p. VUB Rs F76-1884 D a l y s : Pratarmė, 1-10 ; I. Metodologinės pastangos determinuoti istorijos procesą ikimarksistinėje filosofijoje, 11-43; H- Istorijos proceso objektyvaus dėsningumo marksistinis supratimas, 44-122; Išvados, 123-125. Marksistinės socialinės ir istorijos filosofijos disertacijoje analizuojama istorinio proceso subjektyvių ir objektyvių veiksnių sąveika. Marksizmo kontekste disertacija išsiskiria tuo, kad joje kritikuojamas visuomenės raidos istorinio būtinumo ir sąmoningos žmonių vei­ klos santykio supaprastintas aiškinimas. Parodoma, kad objektyvūs visuomenės raidos, is­ torinės žmonių veiklos dėsniai labiau primena ne gamtos, o technologijos raidos dėsnius. Nagrinėjami ikimarksistinės filosofijos metodologiniai visuomenės aiškinimo principai. Aptariami klasinės visuomenės atsiradimo ir privatinės nuosavybės instituto santykio klau­ simai, ikikapitalistinės gamybos formų ir kapitalizmo skirtumai, visuomenės santykio su gamta specifika. Gamybinių jėgų raidos analizėje daug dėmesio skiriama jų žmogiškajam aspektui (priešingai nei vyraujančioje dalyko literatūroje, kurioje daugiausia nagrinėjamos gamybos priemonės, o ne pats gamintojas). Argumentuojama, kad gamybinių jėgų vysty­ masis ne automatiškai sukelia gamybinių santykių ir kitų visuomenės reiškinių pakitimus, kad didelis vaidmuo visuomenės raidoje tenka antstatui. Lemiamas gamybinių jėgų povei­ kis visuomenės ekonominės struktūros susidarymui laikomas tik bendru principu, kuris neturi užtemdyti konkrečios žmonių veiklos kiekvienu istorijos laikotarpiu. Ekonominės struktūros objektyvumas aiškinamas tuo, kad jos pobūdį bendrais bruožais lemia tam tikras gamybinių jėgų lygis ir kad ją individas ar atskira žmonių karta randa kaip ankstesnių kartų socialinės veiklos rezultatą. Išsamiai nušviečiamas žmonių valios, ketinimų, veiklos planų ir kitų subjektyvių veiksnių vaidmuo visuomenės raidoje. Šie veiksniai laikomi ypač reikšmin­ gais tada, kai keliami uždaviniai dar neturi materialių sprendimo prielaidų. Kritikuojami bandymai istoriniam materializmui primesti istorijos sufatalinimą ir mistifikavimą, taip pat vadinamojo ekonominio materializmo metodologiniai principai. Visuomenės raidos aiškini­ mas baigiamas aptariant socializmo raidos specifiką, ji susiejama su aktualiais komunistinės visuomenės kūrimo uždaviniais.

217

L L A Z A U S K A S Justinas, gimė 1938 04 25 Aukštuosiuose Levikainiuose (Radviliškio raj.). 1961 baigė VU. 19 66-19 70 Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos skyriaus viršininkas. 1970-1975 L K P C K instruktorius, nuo 1975 L K P C K pirmojo sekretoriaus padėjėjas. Nuo 1986 L K P Revizijos komisijos narys. Vienas svarbesnių komunistinės ide­ ologijos plėtotojų ir „prižiūrėtojų“. Parašė marksistinės etikos, ateizmo, marksizmo popu­ liarinimo straipsnių, scenarijų dokumentiniams filmams, vedė televizijos laidas. KELIOS M IN TYS FILOSOFŲ RUOŠIMO RESPUBLIKOJE KLAUSIMU. Problemos, 1968, nr. 1, p. 119-124. Aptariama filosofijos specialistų rengimo Lietuvoje padėtis, problemos ir perspektyvos. Pokario metais Lietuvoje apginta 34 filosofijos mokslų kandidato ir viena mokslų daktaro disertacija. Pažymimas aspirantūros V U Filosofijos katedroje įsteigimas, ją jau baigė 16 as­ pirantų. Raginama spręsti Filosofijos sektoriaus įsteigimo Lietuvos T S R Mokslų akademijos sistemoje klausimą. INDIVIDO SĄMONĖS SO CIALINIO SĄLYGOTUMO KLAUSIMU. Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 12-19. Pažinimo teorijos straipsnyje dėstoma marksistinė sąmonės samprata. Teigiama, kad in­ divido sąmonė formuojasi jo kintančioje sąveikoje su aplinka. Giliau ją suprasti galima tik teisingai aiškinant tikrovės atspindėjimo ir atkūrimo santykį. Tikrovės atkūrimas vyksta re­ miantis atspindėjimu. Nagrinėti individo sąmonės socialinio sąlygotumo mechanizmą reikia remiantis tikslinga, aktyvia žmogaus veikla (socialine praktika) - materialybės ir idealybės sudėtingos sąveikos procese. SO CIALINIS ASM ENYBĖS AKTYVU M AS. Problemos, 1969, nr. 2(4), p. 29-37. Marksistiškai nagrinėjami socialinio asmenybės aktyvumo esmės, jo kilmės ir reiškimosi mechanizmų klausimai. Šis aktyvumas esąs kryptingų pastangų dinamika, kai atitinkamu mechanizmu pastangos realizuojamos tam tikroje socialinėje sistemoje. Būdamas esminis asmenybės bruožas, socialinis jos aktyvumas yra procesas. Veiklos struktūroje skiriami mo­ tyvo, veiksmo ir operacijos lygiai. Socialinio asmenybės aktyvumo pagrindą sudaro poreikisinteresas-tikslas, kurio suvokimą užtikrina motyvacinė ir vertybinė asmenybės orientacija.

218

VERTYBINĖS INDIVIDO ORIENTACIJOS STRUKTŪRA. Kn.: Metodologinės vertybių pro­ Ats. red. A. Lozuraitis. - V , 1970, p. 74-85. Analizuojama vertybinės orientacijos įtaka socialiniam asmenybės aktyvumui. Skiriamos orientuojančioji, pažyminčioji ir normatyvinė vertybių funkcijos.

blemos.

ТЕОРЕТИЧЕСКАЯ МОДЕЛЬ ЛИ ЧНО СТИ В СОВРЕМЕННОМ КАТОЛИЦИЗМЕ [Asmenybės teorinis modelis šiuolaikinėje katalikybėje]. Kn.: Католицизм в С С С Р и современность.

- В., 1971, с. 43-53.

Teigiama, kad katalikų filosofų domėjimąsi žmogaus problema sukėlė mokslo bei technikos plėtotė. Jie nepripažįsta socialinės aplinkos ir asmenybės ryšio, todėl žmogus atsiduria ana­ pus laiko ir erdvės. Tvirtindami, kad žmogaus vertė priklauso nuo jo religingumo, bažny­ tininkai nuvertina žemiškąjį gyvenimą. Autoriaus nuomone, tai leidžia jiems demagogiškai kalbėti apie savo doktrinos humanizmą, priešpriešinti ją ateistiniam socializmui. M ARKSISTINIS-LENININIS VALIOS LAISVĖS SUPRATIMAS. Komunistas, 1971, nr. 1, p. 19-24. Aptariama voliuntaristinė ir fatalistinė valios laisvės samprata, joms priešinamas marksisti­ nis šios problemos sprendimas, pagrįstas žmogiškąja praktika. Interpretuojamas F. Engelso teiginys apie laisvę kaip pažintą būtinumą: pažinimas dar nėra laisvė, bet tik jos būtina sąlyga. Kol žinojimas neįgyvendintas, jis nesuteikia žmogui laisvės. ASM ENYBĖ IR KOLEKTYVAS. Komunistas, 1971, nr. n, p. 28-33. Dėstomas marksistinis požiūris į kolektyvą, kuris laikomas svarbiu socialinių santykių vie­ netu, asmenybės formavimo priemone. Kritikuojamas nemarksistinės idealistinės filosofijos kolektyvo ir asmenybės priešpriešinimas, teigiama jų organiška vienovė, būtinybė stiprinti kolektyvo auklėjamąjį poveikį. F. ENGELSAS APIE VALIOS LAISVĘ. Kn.: E Engelso teorinis palikim as ir Lietuva. - V , „Min­ tis“, 1972, p. 67-79. Laisvė apibūdinama kaip asmenybės gebėjimas savarankiškai numatyti savo poelgius ir ati­ tinkamai elgtis, nagrinėjama asmenybės ir visuomenės santykio marksistinė samprata. Ap­ tariamos voliuntaristinė ir fatalistinė valios laisvės koncepcijos, parodomas jų priešingumas marksizmui. „TECHNO LO GINIO DETERM INIZM O “ PRINCIPAS ANTIKO M UNISTINĖJE LITE­ RATŪROJE. Kn.: Ideologinė kova ir jaunim as. - V , „Mintis“, 1972, p. 177-189. Aptariamos įvairios technologinio determinizmo principu pagrįstos teorijos, atskleidžiamas jų „reakcinis“ pobūdis. Išdėstomi įvairūs nemarksistiniai požiūriai į mokslą ir techniką: tech­ nokratuos, menedžerizmo, industrinės ir poindustrinės visuomenės teorijos. Vieni jų neigia mokslą ir techniką, kiti priešpriešina juos politikai ir apskritai socialiniam gyvenimui, treti absoliutina mokslo ir technikos reikšmę; dažnai juose glūdi antikomunizmo idėjos. INDIVIDUALYBĖ IR JO S PAŽINIMAS. Problemos, 1972, nr. 1(9), p. 5-13. Marksistinės filosofinės antropologijos straipsnyje teigiama, kad individualumą daug lemia individo biologinis ir psichologinis savitumas, tačiau lemiamą įtaką asmenybės formavimuisi daro individo veiklos visapusiškumas, taipogi visuomeninis aktyvumas. Individualybė lai­

219

koma kiekvienos asmenybės savybių, gebėjimų ir patirties ypatinga visuma, išreiškiančia as­ mens socialinio brandumo lygį. Kritiškai apžvelgiamos šiuolaikinių nemiarksistinių filosofų teorijos apie individualybės pažinumą ir daroma išvada, jog šio pažinimo galimybė pirmiau­ sia glūdi bendrybės, ypatingybės ir atskirybės dialektinėje vienybėje. DABARTINĖS BURŽUAZINĖS FILOSOFIJOS KLASINĖ ESMĖ. Kn.: Ideologinio darbo teo­ - V., 1973, p. 139-154. Apibūdinami šiuolaikinės nemarksistinės (vadinamos „buržuazine“) filosofijos svarbiausi

rija ir praktika komunizmo statybos Tarybų Lietuvoje sąlygomis.

bruožai: alternatyvi besikeičianti raida, integravimosi (atskirų krypčių vienijimosi) tenden­ cija. Formuluojami šios filosofijos marksistinio tyrimo (kuris traktuojamas kaip jos klasinės esmės atskleidimas) metodologiniai principai: klasinė genezė, idėjų socialinė paskirtis ir jų įgyvendinimas, klasinis vertinimas. Šių principų sąveika parodoma konkrečiais filosofijos istorijos pavyzdžiais. Aptariami buržuazinės filosofijos klasinės esmės atskleidimo sunkumai. DOROVINĖ LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ. Tarybinė mokykla, 1974, nr. 10, p. 8-11. Marksistiškai nagrinėjamos laisvės ir atsakomybės etinės kategorijos, pabrėžiamas jų reliaty­ vumas, istorinis kintamumas ir kartu tam tikras pastovus turinys. Dorovinė laisvė laikoma dorovinio būtinumo, kaip vidinio poreikio (o ne kaip išorinės jėgos), individualiu įsisąmo­ ninimu. Skiriamos objektyvios (asmeninių ir visuomeninių poreikių vienybė) ir subjektyvios (asmeninis sąmoningumas) dorovinės laisvės prielaidos. Dorovinė atsakomybė apibrėžiama kaip teigiamas požiūris į pareigą, priedermes, aptariama laisvės ir atsakomybės sąveika. VISUOMENINĖ DOROVĖS PASKIRTIS (su V. Žemaičiu). Kn.: E tik a : Marksistinės-lenininės Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1974, p. 60-112. Remiantis marksizmo principais parodoma dorovės sąveika su politika, teise, mokslu ir ki­

etikos pradmenys.

tomis visuomeninės sąmonės formomis. Teigiama, kad politika klasinėje antagonistinėje visuomenėje turi didesnę reikšmę nei dorovė, nes visuomeniniai santykiai čia neišreiškia visuomenės daugumos interesų. Dorovei telieka asmeninių santykių sritis. Socialistinėje visuomenėje vyrauja moralinė politinė liaudies vienybė. Antagonistinėje visuomenėje teisė neturi moralinio autoriteto, o socialistinėje visuomenėje teisė ir dorovė glaudžiai susijusios. ETINĖ ASMENYBĖS CH ARAKTERISTIKA. Tarybinė mokykla, 1975, nr. 5, p. 13-16. Apibūdinamas sąvokų „žmogus“, „individas“, „asmenybė“, „individualybė“ turinys. Išryš­ kinami biologinis •ir socialinis žmogaus pradai. Teigiama, kad socialinė raida vyksta tose ribose, kurias suponuoja biologinė žmogaus organizacija. Šia prasme biologiškumas laikomas socialumo pagrindu. Individualybė laikoma kiekvieno individo savybių, ypatybių ir patirties ypatinga visuma, taip pat ir savita, nepakartojama bendrybės (asmenybės tipo) apraiška. Svarbiausiu dorovingos asmenybės brendimo ir raidos šaltiniu laikoma poreikio-interesotikslo sąveika. DOROVINIO AUKLĖJIMO TEORIJOS PAGRINDAI. Tarybinė mokykla, 1975, nr. 9, p. 5-8; DOROVINIO AUKLĖJIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI. Tarybinė mokykla, 1975, nr. 10, p. 6-9. Parodomos dorovinio auklėjimo teorijos ištakos, marksistinė jos plėtotė, dorovinio auklė­ jimo socialinis vaidmuo. Ši teorija apibrėžiama kaip vaizdinių apie dorovinį auklėjimą bei svarbius jo elementus bendra sistema, pagrįsta atitinkamais metodologiniais principais ir

220

kategorijomis. Aptariama moralinių įsitikinimų esmė, patikslinama „vertybinės orientaci­ jos“ sąvoka. Šiuolaikinio dorovinio auklėjimo būtina sąlyga laikomas materialistinės pasau­ lėžiūros ugdymas. INDIVIDUALIZM O ŠAKNYS. Šeima, 1975, nr. 10, p. 28-31. Aiškinama, koks elgesys parodo žmoguje vyraujantį individualizmą, kuris traktuojamas negatyviai ir apibrėžiamas kaip rūpinimasis tik savimi, asmeninių interesų iškėlimas virš kolektyvo ir visuomenės interesų. Apžvelgiama individualizmo apraiškų įvairovė: egoizmas, veltėdžiavimas, garbės troškimas, išpuikimas. Aiškinamos ekonominės, kultūrinės, psicho­ loginės individualizmo priežastys. KODĖL SM ERKIAM A PRATURTĖJIMO AISTRA. Šeim a , 1975, nr. 12, p. 20-23. Aiškinamos žmogaus aistros, jos skirstomos į teigiamas (kai remiamasi visuomenės intere­ sais) ir neigiamas (egoistines). Turtėjimo aistra traktuojama neigiamai, vaizduojamas jos reiškimasis ir neigiami padariniai asmenybei. Teigiama, kad savininkiškoji psichologija ir dorovė ne paveldima, o įgyjama socializacijos procese. DOROVINIO ASMENYBĖS TOBULĖJIMO PROBLEMA. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulė­ jim as. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1976, p. 5-19. Marksistinės etikos straipsnyje dorovinis tobulėjimas apibūdinamas kaip sudėtingas dina­ minis procesas, kurį sąlygoja objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, bei kaip socialumo raidos specifinė išraiška. Tai asmenybės ir socialinės aplinkos sąveika. Apžvelgiamos ikimarksistinės ir šiuolaikinės nemarksistinės dorovinio tobulėjimo sampratos. Aptariama moralinės laisvės, kūrybiškumo, sąmoningumo, nacionalinio charakterio įtaka doroviniam tobulėjimui. DOROVINIO ASMENYBĖS VYSTYM O SI IDEALAS. Ten pat, p. 112-123. Marksistinės etikos straipsnyje nagrinėjama dorovinio idealo genezė, struktūra ir funkcijos. Jis apibrėžiamas kaip asmenybės įsivaizduojamas veiklos modelis, specifiškai išreiškiantis do­ rovinį tikslą, kuriame asmenybė įžvelgia giliausią savosios būties tikslą. Skiriama objektyvioji (socialiniai veiksniai, determinuojantys asmenybės sąmonę) ir subjektyvioji (psichologiniai veiksniai, vaizduotės veikla) dorovinio idealo pusė. Pažymima komunistinio idealo reikšmė asmenybės tobulėjimui, nurodomi svarbiausi dorovinio auklėjimo ir saviugdos būdai. СОЦИАЛЬНАЯ АКТИ ВН О СТЬ ЛИ ЧНО СТИ КАК УСЛОВИЕ ЕЕ НРАВСТВЕН­ НОГО СОВЕРШ ЕНСТВОВАНИЯ [Asmenybės socialinis aktyvumas kaip jos dorovinio tobu­ lėjimo sąlyga]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 117-127. Marksistinės etikos straipsnyje tiriama dorovinio tobulėjimo proceso struktūra, parodoma, kaip susiklosto ir rutuliojasi asmenybės dorovinė kultūra žmogui sąveikaujant su visuomene. Skiriamos dvi socialinio aktyvumo pusės: objektyvioji - pati gyvenimo raiška - ir subjekty­ vioji - įsisąmoninta, valinga veikla, nukreipta pažinti savąjį aš. SOCIALISTINĖS KULTŪROS SAMPRATA. Kultūros barai, 1976, nr. 9, p. 17-19. Marksistinės kultūros filosofijos straipsnyje svarstoma apie socialistinės revoliucijos (įvardi­ jamos didžiausiu socialiniu perversmu istorijoje) poveikį kultūrai. Šios revoliucijos dalimi laikoma ir kultūrinė revoliucija. Neigiamas grynos dvasinės kultūros egzistavimas, nurodo­

221

mas jos nuolatinis santykis su materialine kultūra: Aptariama brandaus socializmo sukurtoji kultūra, taip pat komunizmo dvasinės kultūros kūrimo perspektyvos. ASMENYBĖS DOROVINĖS VERTYBINĖS ORIENTACIJOS FORMAVIMASIS. Tarybinė 1976, nr. 10, p. 8-10. Žmogaus vertybinė orientacija apibrėžiama kaip jo asmeninis požiūris į vertybių visumą.

mokykla,

Aptariama vertybės sąvoka, skiriamos dvi jos sampratos - materialistinė ir fenomenologinė. Nagrinėjamas vertybių santykis su idealais, normomis, tikslais. Aptariama, kaip vertybės dalyvauja elgesio reguliavime. DOROVINIS ŽM ONIŲ SAN TYKIŲ REGULIAVIMAS. Mokslas ir gyvenimas, 1976, nr. 10, p. 2-3. Nagrinėjama dorovės visuomeninė prasmė, jos reikšmė asmens ar socialinės bendrijos vei­ klai. Supažindinama su moralinių reikalavimų, socialinių sankcijų, moralinės savimonės sampratomis. Intravertinis moralinės savimonės kryptingumas laikomas perversmu žmo­ gaus dvasiniame pasaulyje. Aptariama emocinės kultūros reikšmė dorovei. PIKTAS ŠEŠĖLIS. Šeima, 1976, nr. 2, p. 15-17. Aptariamos religinio fanatizmo apraiškos, aiškinamos šio fenomeno priežastys: tai esą žmo­ gaus ir visuomenės prieštaravimai, religiniai išgyvenimai, netgi tam tikros dorovinės psichi­ nės savybės (pvz., romumas, bailumas, nusižeminimas). ASMENYBĖ IR VISUOMENĖ. Komunistas, 1977, nr. 5, p. 26-31. Nagrinėjama asmenybės ir visuomenės sąveikos problema. Teigiama, kad marksistinė me­ todologija ne tik teoriškai svarsto šią problemą, bet ir suponuoja konkrečią asmenybių ug­ dymo programą, pagrįstą konkrečių socialinių gyvenimo sąlygų revoliuciniu pertvarkymu. Aptariama asmenybės ir visuomenės interesų dialektika, pabrėžiamas asmenybės socialinio vaidmens didėjimas socializme. KAS YRA KŪRYBINĖ INDIVIDUALYBĖ. Kultūros barai, 1977, nr. 4, p. 34-37. Svarstomos „kūrybos“, „kūrybiškumo“, „individualybės“, „genialumo“ sąvokos. Kuriamas A. Einšteino kūrybinis portretas. Skiriamos sąvokos „kūrybinė individualybė“ ir „kūrėjo individualybė“ . Pristatomi kūrybinių gebėjimų psichologiniai ir sociologiniai tyrimai. Aiš­ kinami gabumo, talentingumo ir genialumo skirtumai, jie laikomi nulemtais psichologinių savybių struktūros. OPTIMIZMO PRINCIPAS. Kn.: Etika ir humanizmas: Etikos etiu dai-i. Ats. red. V. Žemaitis. V., „Mintis“, 1977, p. 48-94. Marksistinės etikos straipsnyje optimizmas traktuojamas kaip dorovės principas, išreiškian­ tis tam tikrą pažiūrą į pasaulį, tikėjimą ateitimi. Kartu tai yra tam tikra pasaulėjauta, t. y. jutiminis žmogaus santykis su aplinka. Analizuojama buržuazinių ir socialistinių moralės principų specifika. Atskleidžiamas optimizmo principo turinys, vieta ir vaidmuo dorovinės sąmonės struktūroje. Jis, kaip žmogaus nuostata, skatina siekti teisingumo, prasmingo ir laimingo gyvenimo, suteikia veiksmams kryptingumą. Pabrėžiama, kad optimizmo feno­ meną tiria ne tik etika, bet ir sociologija, socialinė psichologija, mokslinio komunizmo teorija.

222

KOKIA PRASME IŠLIKTI NEPASTEBĖTAM? Švyturys, 1978, nr. 15, p. 8-9. Svarstoma apie žmogaus ar socialinės grupės teigiamą (atitinkantį socialinės pažangos rei­ kalavimus) ir neigiamą (prieštaraujantį jiems) aktyvumą. Aptariami neigiami reiškiniai savanaudiškumas, godumas, abejingumas, glebumas ir pan. DOROVINĖ ŽMOGAUS POZICIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1978, nr. 8, p. 34-35. Populiariai dėstoma marksistinė dorovės samprata, ji apibrėžiama kaip istoriškai susifor­ mavusių elgesio principų ir normų visuma, taip pat ir paties žmogaus vidinių nuostatų, vertinimų, idealų sistema. Glaustai aptariamos dorovės sampratos senovės graikų filosofijoje. Kritikuojamas miesčioniškumas kaip doroviškai neigiamas socialistinės visuomenės bruožas. Svarstomi dorybių, ydų, idealo siekimo klausimai. ŽMOGAUS TAURUMAS. Kn.: Dorovinė asmenybės saviraiška: Etikos etiudai-2. Ats. red. V. Že­ maitis. - V., „Mintis“, 1978, p. 64-103. Marksistinės etikos straipsnyje taurumas apibrėžiamas kaip istorinio kintančio pobūdžio daugialypis reiškinys, apimantis didžiadvasiškumą, pakantumą, savo vertės suvokimą bei kitas savybes - ištikimybę kilniems idealams, vyriškumą, jautrumą, pasiaukojimą ir kita. Taurumas yra ir išorinės, ir vidinės dorovinės kultūros apraiška. Kritikuojamas taurumo sąvokos painiojimas su jai artimomis patikimumo, geradarybės, delikatumo, inteligentišku­ mo sąvokomis. AR KAS PASIPŪTĖLIUS SĖJA? Švyturys, 1979, nr. 3, p. 14-15. Svarstoma apie neigiamas dorovines savybes - išdidumą, išpuikimą ir pasipūtimą: tai savo teigiamybių, gebėjimų, pasiekimų pervertinimas, padidinta savimeilė. Nurodomi šių savy­ bių skirtumai. KAM PADORUMAS - RETENYBĖ. Švyturys, 1979, nr. 14, p. io- ii . Svarstoma apie vertybinę orientaciją ir vartotojišką nuostatą, pavadintą „daiktizmu“ - so­ cialinių ryšių pavertimą tik daiktiniais ryšiais. Ši nuostata laikoma miesčioniškumo svar­ biausia apraiška. NUO KOKIO ŠAUKSMO APKURSTAME. Švyturys, 1979, nr. 23, p. 14-15. Svarstoma apie abejingumą, ieškoma jo priežasčių. Dvasiniu abejingumo pamatu laikomas individualistinis požiūris į visuomenę, kitų žmonių pavertimas priemonėmis savo tikslams siekti. DOROVĖ IR POLITIKA. Komunistas, 1980, nr. 7, p. 48-55. Marksistiškai nagrinėjama politikos ir dorovės sąveika, kuri savitai atspindi esminius klasių interesus. Teigiama, kad vadovaujanti dorovinės pažangos jėga esanti komunistų partija, kurios veikloje organiškai derinasi politika ir dorovė, nes jų vienovės pagrindas - asmenybės vientisumo idėja. ASMENYBĖS KRYPTINGUM AS. Kn.: Dorovinis asmenybės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 10-24. Socialistinis asmenybės kryptingumas autoriaus įvardijamas kaip viena svarbiausių jos humanistinės saviraiškos formų, kaip socialinis procesas, atspindintis, kaip individo ly­ gmeniu savitai kinta socializmo principų poveikis. Atsižvelgiant į asmenybės brendimą

223

pateikiama samprotavimų apie komunistinio auklėjimo stiprinimą, idėjinio dprov'inio brandumo ugdymą. TARYBINIO ŽMOGAUS DOROVINĖ KULTŪRA. Kn.: Kultūra, dorovė, asmenybė: Etikos etiudai-s. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 61-76. Nagrinėjamos dorovinės kultūros ypatybės socialistinėje visuomenėje, pagrindinėmis šios kultūros raidos tendencijomis laikoma: dorovinės ir politinės kultūros vienybės formavima­ sis, pagarbos asmenybei augimas, vidinių įsitikinimų gilumo ir visuomeninio kryptingumo, solidarumo, nesavanaudiškumo žmonių tarpusavio santykiuose stiprėjimas. DOROVINĖ IN TU ICIJA. Tarybinė moteris, 1981, nr. 3, p. 15. Aiškinama intuicijos sąvoka: tai ir tam tikras suvokimas (greitas sutapatinimas, gebėjimas interpretuoti), ir vaizduotė (numatymas, palyginimas), ir išvadų darymo būdas. Skiriama jausminė ir intelektinė intuicija. Dorovinė intuicija pasireiškia tada, kai vertiname, pasiren­ kame, apsisprendžiame remdamiesi dorovine norma ar principu. MIESČIONIŠKUMO LIKIMAS. Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiu d a i-6 . Ats. red. V. Žemai­ tis. - V., „Mintis“, 1981, p. 86-110. Aptariamas negatyvus socialinis reiškinys - miesčioniškumas, nurodomi jo bruožai, vienu svarbiausių įvardijamas socialinis parazitizmas. Remiamasi V. Lenino pasisakymais apie smulkiosios buržuazijos miesčioniškumą. Aprašomos miesčioniškumo apraiškos vertybinių orientacijų ir motyvacijos lygmenyse: tai yra vartotojiškumas, naudos siekimas, mizantropija, konformizmas, egoizmas ir pan.

L A Z U T K A Valentinas, gimė 1931 04 03 Baisogalos kaime (Novosibirsko sritis, Rusi­ ja). Filosofijos mokslų daktaras (1985; filosofijos mokslų kandidatas 1962). L S S R nusipel­ nęs kultūros veikėjas (1982). 1955 baigė filosofiją Maskvos M. Lomonosovo universitete.

1:955—1:958 V U filosofijos aspirantas, 1958-1962 filosofijos dėstytojas. 1962-1965 dėstė K P I Vilniaus filiale, 1965-1972 - Maskvos kooperatinio instituto Vilniaus neakivaizdiniame fakultete; docentas (1965). 1972-1974 M A Filosofijos katedros dėstytojas. 1974-1984 dėstė Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje (iki 1976 Marksistinės-lenininės filosofijos katedros vedėjas). 1984-1988 F S T I direktorius. 1990-1991 Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektorius. Paskelbė marksistinių darbų religijos kritikos, šiuolaikinės buržuazi­ nės ideologijos ir antikomunizmo kritikos, ateizmo ir nacionalinių santykių klausimais. APIE TIKĖJIM Ą Į SIELĄ. Antrasis papildytas leidimas (pirmasis leidimas 1959). - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. - 51 p. D

: I. Kaip atsirado tikėjimas į sielą, 3-7; II. Religingų žmonių įsivaizduojama siela, 7-21; III. Mokslas ir religija apie gyvybės ir sąmonės atsiradimą, 21-31; IV. Kaip mokslas aiškina dvasinę veiklą, 31-50; Išvados, 50-51. A L Y S

Marksistinės religijos kritikos darbe aptariamos mokslo ir religijos pažiūros į gyvybės ir są­ monės prigimtį, pabrėžiama jų konfrontacija, aiškinamos tikėjimo į sielą atsiradimo gnose­ ologinės šaknys. Materialistiškai aiškinama žmogaus dvasinė veikla, miego, mirties, sapnų, hipnozės, lunatizmo, telepatijos ir kt. reiškiniai.

224

APIE TIKĖJIM Ą Į POMIRTINĮ GYVENIMĄ. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. - 51 p. D

a L Y s : I. Kaip atsirado tikėjimas j pomirtinj gyvenimą, 10-14; II. Senovės tautų vaizdiniai apie pomirtinį gyvenimą, 15-19; III. Pomirtinio gyvenimo suskirstymas į rojų ir pragarą, 19-43; IV. Mokslas apie mirtį, 43-46; V. Klasinė visuomenė ir tikėjimas į pomirtinį gyvenimą, 46-51.

Tęsiama ankstesnio darbo problematika. Teigiama, kad tikėjimas į pomirtinį gyvenimą galėjo atsirasti tik susiformavus tam tikriems sielos vaizdiniams. Aptariami pirmykščių žmonių po­ mirtinio gyvenimo, kaip žemiškojo gyvenimo tęsinio, vaizdiniai. Aiškinamas rojaus ir pragaro sampratų nuoseklus formavimasis. Dėstoma mokslo pažiūra į mirtį, ieškoma pomirtinio gy­ venimo sampratos klasinių priežasčių pabrėžiant, kad šis tikėjimas visada buvo naudingas tik išnaudotojų klasėms, tačiau jis kenkiąs ir socializmui, nes atitraukiąs liaudies mases nuo ak­ tyvaus kūrybinio žemiškojo gyvenimo pertvarkymo, nuo komunistinės visuomenės kūrimo. KAMPANELA. - Kaunas, Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1961. - 44 p. - (Mokinio biblioteka). Mokiniams skirtoje ateistinės knygų serijos brošiūroje aprašomas italų mąstytojo T. Campanellos gyvenimas, populiariai pristatoma jo kūryba. Supažindinama su tuometinės Italijos soci­ aliniu, politiniu ir kultūriniu kontekstu, aptariamos mąstytojo filosofinių pažiūrų ištakos, pri­ statomas svarbiausias jo kūrinys Saulės miestas, jis vadinamas utopinio socializmo manifestu. FRENSIS BEKONAS IR DABARTIS: Anglų filosofo 400-osioms gimimo metinėms. Tarybinis mokytojas, 1961 sausio 22. Supažindinama su F. Bacono biografija ir filosofinėmis pažiūromis, plačiau aptariama jo nagrinėta visuomeninė politinė problematika, nurodoma, kad jose atsispindi buržuazinė ideologija. Pažymimas К. Магхо palankus požiūris į šio mąstytojo kūrybą. PIRM YKŠTĖS PASAULĖŽIŪROS FORMAVIMOSI PROCESAS. Filosofija, 19 61,1.1 (1 sąs.), p. 35-66. Religijos istorijos straipsnyje apibūdinami pagrindiniai pirmykštės pasaulėžiūros formavi­ mosi bruožai, religinių vaizdinių atsiradimo dėsningumai. Analizuojamos filosofų pažiūros į pirmykščio žmogaus mąstymo pobūdį, atskleidžiamos jų klaidos. Vadinamojo prelogizmo, animizmo ir kitoms teorijoms autorius priešpriešina marksistinį pirmykščio žmogaus mąsty­ mo pobūdžio supratimą, parodo, kad iš pradžių žmogus fantastiškai rėmėsi pačios tikrovės logika, darbo praktika. РЕЛИГИЯ КАК ФОРМА ФАНТАСТИЧЕСКОГО ОТРАЖЕНИЯ ДЕЙ СТВИ ТЕЛЬ­ Н О СТИ [Religija kaip fantastinio tikrovės atspindėjimo forma]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V , VU, 1961. - 246 c. VUB Rs F76-336 D a l y s : Введение [Įvadas], 4-12; I. Процесс формирования первобытного миропонимания [Pirmykštės pasaulėžiūros formavimosi procesas], 13-64; II. Гносеологические предпосылки религиозного развития первобытных представлений о природе и характере человеческдр деятельности [Pirmykščių vaizdinių apie gamtą ir žmogaus veiklos pobūdį religinio vystymo­ si gnoseologinės prielaidos], 65-140; III. Гносеологические предпосылки формирования и

225

развития современных религий [Šiuolaikinių religijų formavimosi ir raidos gnoseologinės ' prielaidos], 141-190; IV. Роль и специфика гносеологических предпосылок существования религиозных представлений в социалистическом обществе [Religinių vaizdinių egzistavimo socialistinėje visuomenėje gnoseologinių prielaidų vaidmuo ir specifika], 191-12.5; Заключение [Pabaiga], 126-117. Dėstoma marksistinė-lenininė religijos esmės ir kilmės koncepcija, kritikuojamos revizionistų pažiūros į religiją. Parodomas fantastinis pirmykščio tikrovės atspindėjimo pobūdis ir jo istorinis neišvengiamumas, tikrovės priežastinio sąlygotumo antropomorfizacijos sąlygos. Nagrinėjamos vaizdinių apie sielą, kaip žmogaus, gyvulių, augalų ir negyvosios gamtos daiktų aktyvumo pradą, atsiradimo sąlygos. Analizuojamas fideistinis mąstymo būdas, idėjos apie natūralią gamtos tvarką ir sielų transformaciją į savarankiškas būtybes (dvasias, demonus, dievus), magiškų vaizdinių atsiradimas, gentinių ryšių atsispindėjimas ankstyvuosiuose re­ liginiuose vaizdiniuose. Nagrinėjamas žmonių santykių susvetimėjimas klasinėje visuome­ nėje, aptariama mokslo raidos įtaka religinių vaizdinių pobūdžiui, marksistiškai aiškinamas gnoseologinių ir socialinių religijos atsiradimo ir raidos priežasčių tarpusavio ryšys. Religinių vaizdinių egzistavimo socializme priežastimis laikomas kai kurių žmonių mąstymo dogma­ tizmas, emocionalus ir valingas tikrovės suvokimas. ŽM O NIŲ SA N TYK IŲ SUSVETIM ĖJIM AS KLASINĖS VISUOM ENĖS SĄLYGOMIS IR JO ATSISPINDĖJIM AS RELIGINIUO SE VAIZDINIUOSE. Filosofija, 1963, t. III, p. 23-34. Marksistiškai nagrinėjama susvetimėjimo (ypač religijos srityje) problema. Aptariamas reli­ ginių vaizdinių statusas ir socialinės funkcijos. Teigiama, kad ankstyvųjų religinių vaizdinių formavimasis yra žmonių santykių susvetimėjimo pradžios atspindys sąmonėje. Vėliau reli­ gija kuria sau savarankišką viešpatiją danguje, atsiskiria nuo žemiškojo pasaulio todėl, kad šis esąs apgaulingas ir prieštaringas, svetimas. Komunizmo statyba esanti žmogaus susveti­ mėjimo (kartu ir jo fantastinio atspindžio - religijos) likvidavimas. ŠIUOLAIKINĖS BURŽUAZINĖS IDEOLOGIJOS KRIZĖ. - V , Valstybinė politinės ir moks­ linės literatūros leidykla, 1963. - 66 p. D a l y s : Įžanga, 3-5; I. Buržuazinės ideologijos istorijos klausimu, 6-13; II. Pagrindiniai šiuo­ laikinės buržuazinės filosofijos bruožai, 14-34; III. Pagrindiniai šiuolaikinės buržuazinės socialinės-politinės doktrinos bruožai, 34-63; Pabaiga, 64-66. Marksistiškai nagrinėjami buržuazinės ideologijos komplekso abiejų dalių - filosofijos ir socialinio-politinio mokymo - pagrindiniai bruožai, jos krizės priežastys. Aptariami buržua­ zinės ideologijos susiformavimo ir raidos esminiai etapai, parodomas ankstyvojo laikotarpio humanizmas, revoliucinis pobūdis. Šiuolaikinei buržuazinei filosofijai esą būdingas absoliu­ tus idealizmo viešpatavimas, antiscientizmas, agnosticizmas, o socialinei-politinei doktri­ nai - subjektyvizmas, socialinės pažangos neigimas, antihumanizmas, kapitalizmo apologija. DIALEKTINIS IR ISTORINIS M ATERIALIZMAS - FILOSOFINIS MOKSLINIO ATEIZ­ MO PAGRINDAS. Kn.: Religijos ir ateizmo klausimai. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 7-20. Kritikuojamas ikimarksistinis ateizmas, jo trūkumu laikomas marksistinių metodologinių principų nebuvimas, nurodomi jo filosofiniai pagrindai - mechanistinis materializmas ir is-

226

torinis idealizmas. Dėstomi „moksliniu“ vadinamo marksistinio ateizmo pagrindiniai prin­ cipai ir sprendžiamos problemos. Pabrėžiama, kad proletarinis ateizmas ne tik kritikuoja religines dogmas, bet ir kovoja už visišką religijos panaikinimą. HIPOTEZĖ IR JOS VIETA SOCIALINIŲ REIŠKINIŲ PAŽINIME. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967, p. 484-487. Analizuojami sociologijos metodologiniai principai, ypač hipotezė kaip mokslinis metodas, žinojimo raidos ir mąstančio tyrimo forma. Pabrėžiamas pažintinis ir instrumentinis socio­ loginės hipotezės pobūdis, jos būtinumas sociologijoje. K. MARKSO ATEISTINIŲ PAŽIŪRŲ FORMAVIMASIS. Kn.: K. Marksas ir dabartis. - V, 1968, p. 83-99.

Kritikuojamos К. Магхо teorijos nemarksistinės interpretacijos, nagrinėjamas jo ateistinių pažiūrų formavimasis. Parodoma, kad ankstyvoje jaunystėje K. Mantas dar buvo tikintis, vėliau, veikiamas kairiųjų hėgelininkų ir L. Feuerbacho pažiūrų, tapo ateistu. Aptariama religijos kritika К. Магхо disertacijoje, pabrėžiamas šios kritikos savitumas. V. LENINAS IR ŠIUOLAIKINĖS VISUOMENĖS PAŽANGOS PROBLEMOS. Kn.: Leniniz­ mas ir dabartis. Ats. red. K. Sideravičius. - V., 1970, p. 3-18. Kritikuojamos visuomenės pažangos nemarksistinės sampratos (jos esančios metafizinės, abstrakčios, apriorinės), joms priešpriešinama „vienintelė teisinga“ marksistinė koncepcija, kuri visuomenės pažangą traktuoja konkrečiai istoriškai, kaip objektyvų materialų procesą, atskleidžia jos specifiką kiekvienos visuomeninės ekonominės formacijos sąlygomis. Istorijos pažangą lemia ekonominis veiksnys, pirmiausia gamybinių jėgų raida. Dėstoma dorovinės pažangos marksistinė samprata, komunizmo, kaip visuomenės ir žmogaus pažangos galuti­ nio tikslo, koncepcija. „NEAIŠKUSIS ŽMOGUS“ ARBA LIBERALINIS KAPITALIZMO KRIZĖS SUVOKIMAS. Komunistas, 1971, nr. 8, p. 36-61.

Nagrinėjamas lietuvių emigrantų liberalizmas (žymiausi atstovai - V. Kavolis, A. J. Greimas, iš dalies J. Girnius). Teigiama, kad A. J. Greimo mitai, kuriais jis bando sujungti priešingas ideologijas remdamasis nauja liberalizmo ideologija, neturi realaus pagrindo. J. Girnius atvi­ rai ginąs kapitalizmą ir propaguojąs žmogaus grįžimą į religijos prieglobstį. Šių teorijų tiks­ las - atitraukti žmogų nuo aštrių dabartinio kapitalizmo problemų revoliucinio sprendimo. ПРОБЛЕМА ДИАЛОГА В КАТОЛИЧЕСКИХ КРУГАХ ЛИТОВСКОЙ ЭМИГРАЦИИ [Dialogo problema lietuvių emigrantų katalikiškuosiuose sluoksniuose]. Kn.: Католицизм в СССР и современность. - В., 1971, с. 99-109. Apibūdinama lietuvių emigrantų katalikų pažiūra į ekumeninį judėjimą ir Katalikų baž­ nyčios dialogą su šiuolaikiniu pasauliu. Autoriaus teigimu, „fanatikai antikomunistai“ vysk. V. Brizgys ir A. Maceina pasisako prieš bet kokį dialogą su komunistais. Nuosaikūs liberalai (J. Girnius) siūlo idėjiškai paveikti komunizmą, kairiojo antikomunizmo atstovai (A. J. Greimas, kunigas F. Jucevičius) remia tokį dialogą, kuriame lietuvybė svarbiau už politinę ideologiją ir pasaulėžiūrą. * ЛИЧНОСТЬ: ДИАЛЕКТИКА НАЦИОНАЛЬНОСТИ И ИНТЕРНАЦИОНАЛЬ­ НОСТИ [Asmenybė: nacionalumo ir internacionalumo dialektika]. Kn.: Некоторые аспекты 227

философского понимания человека. - В., 1988, с. 42.-47. Anglų kalba: PERSONALITY: TH E D IALECTICS OF N ATIO NALITY AND INTERNATIONALITY. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 50-57. Teigiama, kad nacionalumo ir internacionalumo vienovė dialektiniu požiūriu yra atskirybės ir bendrybės vienovė. Socialinių vertybių sistemoje nacionalumas reiškiasi kaip konkreti duotybė, o internacionalumas tėra socialinė istorinė darbininkų klasės savybė, susijusi su istorine pažanga.

LECH EM AS Geršonas, gimė 1891 02 03 Vilniuje, mirė 1981 05 15 ten pat, fizikas. Fizi­ kos-matematikos mokslų kandidatas (1965). LSSR nusipelnęs mokytojas (1972). 1912-1916 studijavo Peterburgo universitete, 1926 baigė Prahos universitetą. 1918-1941 mokytojavo Vilniuje ir Kaune. 1945-1949 dirbo LSSR Švietimo ministerijoje. 1949-1974 dėstė VPI; docentas (1965). Greta kitų tyrinėjo fizikos filosofijos problemas.

PRIEŽASTINGUMO PRINCIPO FIZIKOJE KLAUSIMU. Filosofija, 1964, t. IV, p. 39-47. Fizikos filosofijos straipsnyje nagrinėjama priežastingumo principo interpretacija, teigiama, kad pakeitus šį principą funkciniu ryšiu, dviejų procesų priklausomybė vienas nuo kito liau­ tųsi buvusi būtina ir kryptinga - priežastis ir pasekmė galėtų pasikeisti vietomis. Fizikoje funkcinis ryšys, kuriam būdingas grįžtamumas, negali atstoti negrįžtamos priklausomybės tarp priežasties ir pasekmės. Kvantinėje teorijoje priežastingumo dėsnis turi būti kitaip for­ muluojamas: jei yra žinoma tam tikro įvykio A tikimybė ir yra žinomas dėsnis, kuris sieja įvykį A su kitu įvykiu B, tai galima nustatyti ir antrojo įvykio tikimybę. Aptariamas mate­ matikos vaidmuo šiuolaikinėje fizikoje. INFORMACIJOS IR ENTROPIJOS SĄVOKŲ RYŠIO KLAUSIMU. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 177-184Fizikos filosofijos straipsnyje atskleidžiamas informacijos ir entropijos organinis ryšys, kurį daugelis tyrėjų neigia. Teigiama, kad ryšys tarp informacijos (materialios sistemos organi­ zuotumo mato) ir entropijos (jos neorganizuotumo mato) negali būti formalus. Analizuo­ jamas informacijos ryšys su sistemos būsenos arba tam tikro įvykio tikimybe: kuo daugiau įvairių atsitiktinių išdavų gali turėti tam tikras įvykis, kuo didesnis jo neapibrėžtumas, tuo didesnę informaciją suteikia pranešimas apie jo rezultatą. Apibūdinama informacijos, kaip filosofinės kategorijos, esmė.

LESK A U SK A ITĖ Bronė, gimė 1931 09 14 Kaune. Filosofijos mokslų kandidatė (1975). 1949 baigė Kauno 3-iąją vidurinę mokyklą. 1949-1954 studijavo chemijos technologiją KPI. Baigusi šį institutą jame dėstė filosofiją; docentė. Kartu dar dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją. MOKSLINIO PAŽINIMO IR TIKĖJIM O SAN TYKIS A. JAKŠTO-DAMBRAUSKO FILO­ SOFINĖSE PAŽIŪROSE. Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 74-78.

228

Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad esminis A. Jakšto-Dambrausko filosofi­ nių pažiūrų principas - suderinti krikščionybę ir pozityviuosius mokslus: mokslas ir religija nėra priešingos žinojimo rūšys, reikalinga darni jų sintezė. Si nuostata marksistiškai kriti­ kuojama teigiant, kad už A. Jakšto-Dambrausko tariamo intelektualizmo, racionalizmo bei logiškumo slypi paviršutiniškos analogijos, sofizmai ir kiti ydingi metodologiniai principai, kuriais jis siekia priversti mokslą tarnauti religijai. ALEKSANDRO DAMBRAUSKO'ADOM O JA KŠTO VISUOM ENINĖS FILOSOFINĖS PAŽIŪROS. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas A. Gaidys. - V., Istorijos institutas, 1975. - 192 p. VUB Rs F76-2111 D

A L Y S : Įvadas, 3-17; I. A. Dambrausko-Jakšto pasaulėžiūros formavimosi socialinės ir idėjinės ištakos, 18-57; H. Mokslo ir tikėjimo santykio problema Jakšto filosofinėse pažiūrose, 58-108; III. Katalikiškoji apologetika Jakšto visuomeninėse pažiūrose, 109-158; Išvados, 159-164.

Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje tiriamos A. Jakšto pasaulėžiūros formavimosi socia­ linės ir idėjinės ištakos, metodologiniai (idealistiniai ir metafiziniai) šių pažiūrų pagrindai. Konstatuojama, kad A. Jakštas išaugo iš klerikalinės (ir liberaliosios) nacionalinio sąjūdžio terpės, o tai lėmė jo susitaikymo su carizmu politiką, tautos vienybės idealus ir antiunijinę politinę orientaciją. Kita vertus, jis, kaip ir Maironis, Vaižgantas, buvo Bažnyčios persiorien­ tavimo Lietuvoje ideologas, siekė pristabdyti polonizaciją Lietuvoje, paruošė dirvą Katali­ kų bažnyčios ryšiams su nacionalizmu, visų unijinių ryšių nutraukimo teorinius pagrindus. Nurodoma, kad A. Jakšto filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos tomizmas, spiritualistinė V. Solovjovo visuotinės vienybės sistema, J. Hoenes-Wronskio mesianizmas: jakštiškoji fi­ losofijos samprata yra šių doktrinų sintezė. Teigiama, kad visa A. Jakšto politinė ir kultū­ rinė veikla buvusi griežtai paremta jo filosofine koncepcija. Atskleidžiamos nevaisingomis laikomos A. Jakšto pastangos apginti mokslinio pažinimo ir religinio tikėjimo harmonijos principą. Teigiama, kad norėdamas paslėpti tikrąją mokslo ir religijos prieštaravimų esmę, jų nesutaikomą kovą, siekdamas apsaugoti religiją nuo materialistinės pasaulėžiūros smūgių, jis atskyrė mokslo ir religijos objektus, teologizavo gamtotyros duomenis, kad apgintų religinį pasaulėvaizdį, o teologiniam iracionalizmui suteiktų tariamą intelektualizmą. Socialiniams reiškiniams aiškinti taikomi tomistinės filosofijos principai marksistiškai vertinami kaip ne­ vaisingi. A. Jakšto estetika apibūdinama kaip tomistinė, nukreipta prieš individualizmą (mo­ dernistinę estetiką) ir kairiąsias tendencijas. Teigiama, kad A. Jakšto siekiai skiepyti religinę pasaulėžiūrą liaudies masėse lėmė jo visuomeninės veiklos antisocialistinį kryptingumą, jos neigiamą poveikį Lietuvos etinės, estetinės minties raidai. Parodomi ir istoriškai pozityviais laikomi A. Jakšto veiklos aspektai: jis prisidėjo prie lietuviškosios filosofinės terminijos kū­ rimo, populiarino įvairias gamtos mokslų problemas.

LIUBARSKIENĖ Zita Vincentina, gimė 1944 11 22 Lazdijuose. Filosofijos mokslų kandidatė (1983). Nuo 1976 dėstė filosofiją Kauno medicinos institute; docentė. Marksis­ tiškai tyrinėjo dorovės ir religijos santykius. RELIGINĖS DOROVĖS SĄVOKOS KLAUSIMU. Problemos, 1982, nr. 27, p. 72-76.

229

Marksistiškai aptariama „religinės dorovės“ sąvoka. Teigiama, jog religija nesukuria doro­ vės, ši susiformuoja pagal tam tikrą visuomeninę formaciją. Klasinėje visuomenėj e dorovė išreiškia viešpataujančiųjų klasių interesus, ji istoriškai kinta. „Religinės dorovės“ sąvokos atsisakymas laikomas netikslingu. DOROVĖS IR RELIGIN IŲ VAIZDINIŲ RYŠIO ATSIRADIMAS. Problemos, 1983, nr. 19, P• 47- 51Marksistiškai aptariamas dorovės ir religinių vaizdinių ryšio pirmykštėje visuomenėje atsi­ radimas, nagrinėtas lietuvių autorių X X a. pradžioje bei sovietiniu laikotarpiu. Viena kon­ cepcija teigia, kad moralė atsirado anksčiau nei religija, ji yra objektyvus socialinis reiškinys, kita - kad moralė atsirado dėl religijos. Šios koncepcijos nelaikomos griežtai alternatyvio­ mis, nes pirmoji siekė ateistiškai pagrjsti moralės pirmumą ir autonomiškumą prieš religiją, o antroji, kaip socialinė filosofija, šį klausimą sprendė grynai teoriškai. Argumentuojamas teiginys, jog moralė primityvia forma egzistavusi ir pirmykštėje visuomenėje. ПРОБЛЕМА ВЗАИМООТНОШ ЕНИЯ

НРАВСТВЕННО СТИ

И

РЕЛИГИИ

В

ИСТОРИИ ФИЛОСОФСКОЙ М ЫСЛИ В ЛИТВЕ (1945-1980 ГГ.) [Dorovės ir religijos santykio problema Lietuvos filosofinės minties istorijoje (1945-1980 m.)]. Filosofijos mokslų kan­ didato laipsnio disertacija [rankraštis]. Moksliniai vadovai: J. Barzdaitis, V. Žemaitis. - V , FSTI, 1983. - 166 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 3-18; I. Основные концепции о генезисе взаимоотношения нравственности и религии [Religijos ir dorovės santykio genezės svarbiausios koncepcijos], 19-59; II. Проблема взаимоотношения нравственности и религии в классовом обществе [Dorovės ir religijos santykio problema klasinėje visuomenėje], 60-97; III. Нравственность и религия в социалистическом обществе [Dorovė ir religija socialistinėje visuomenėje], 98-135; Выводы [Išvados], 136-141. Disertacija priskirtina negausiai grupei darbų, kuriuose nagrinėjama paties sovietmečio filo­ sofinės, visuomeninės ar ateistinės minties raida. Teigiama, kad Lietuvos sovietinio laikotar­ pio ateizmas iš pradžių (dėl kvalifikuotų kadrų trūkumo) buvęs propagandinio populiarina­ mojo pobūdžio, rėmęsis vadinamuoju sveiko proto požiūriu bei gausia empirine medžiaga. Vėliau ateistinius tyrimus plėtojo marksistinius principus įsisavinę teoretikai, suteikę ateis­ tinėms pažiūroms mokslinį (t. y. marksistinį) pagrindimą. Nagrinėjama, kaip sovietinės Lie­ tuvos filosofinėje literatūroje buvo aiškinamas dorovės, religijos ir jų ryšio genezės klausimas. Išskiriami trys skirtingi šio klausimo sprendimo būdai, aptariama kiekvieno jų mokslinė ir ideologinė vertė. Išryškinamas sovietinės Lietuvos filosofų indėlis pagrindžiant dorovės ir religijos socialinę klasinę prigimtį, apibrėžiant religinės moralės sąvoką, parodant tos mora­ lės socialinį-klasinį vaidmenį. Analizuojama, kaip nagrinėjamu laikotarpiu buvo tyrinėjami dorovės vadavimosi iš religijos įtakos ir komunistinės dorovės formavimosi procesai. Pabrė­ žiama komunistinės dorovės modelio svarba kovojant su religinės pasaulėžiūros likučiais socialistinėje visuomenėje. Argumentuojama, kad dorovės ir religijos santykio sprendimas yra sąlygotas visuomenės socialinės ekonominės raidos procesų. Šis santykis atsiradęs tam tikru istorijos laikotarpiu, vadinasi, kada nors turįs ir išnykti.

230

GYDYTOJO ATSAKOMYBĖ - DOROVINĖ SOCIALISTINĖS VISUOMENĖS VERTYBĖ. Sveikatos apsauga, 1987, nr. 1, p. 14-26. Svarstoma apie medicinos darbuotojų moralinių savybių svarbą jų darbe, gydytojo atsako­ mybė traktuojama ne tik kaip dorovinė, bet ir kaip ekonominė visuomenės vertybė. MORALĖ IR RELIGIJA. Sveikatos apsauga, 1987, nr. 4, p. 26-28. Dėstoma moralės ir religijos kilmės ryšio marksistinė samprata. Kritikuojamas krikščioniš­ kasis požiūris į moralės dieviškąją prigimtį, moralė ir religija traktuojami kaip istoriškai kintantys visuomeniniai reiškiniai.

L O Z U R A IT IS Albinas, gimė 1934 01 0 1 Pilyje I (Jurbarko raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1963). 1952 baigė Jurbarko vidurinę mokyklą. 1957 V U baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, iki 1992 jame dėstė filosofiją; docentas (1969). 1974-1994 tęstinio leidinio Problemos redaktorius. Vienas žymiausių Lietuvos marksistų, E. Meškausko mokinys. Ty­ rinėjo etikos, aksiologijos, pažinimo teorijos, filosofijos istorijos problemas. M O RALINIŲ SO CIALISTIN ĖS IDEOLOGIJOS PRIN CIPŲ M ETO DO LO GINIAI PA­ GRINDAI. Filosofija, 1963, t. III, p. 5 -11. Marksistiškai atskleidžiamas komunistinės moralės formavimasis, jos principų genezė. Dės­ tomos marksizme visuotinai priimtos (standartinės, „dogminės“) moralės ir ideologijos sam­ pratos. Teigiama, kad moralinis žmonių visuomeninių santykių normavimas yra bendro ideologinio visuomeninės būties atspindžio sudėtinė dalis. Moralinio normavimo srities išskyrimas iš ideologinio atspindėjimo laikomas sunkiu, nes įvairios ideologinės normos yra persipynusios. Nurodoma, kad socialinė klasė ar visuomenė propaguoja tokią moralę, kuri atitinka jų materialinius interesus. Komunistinė moralė nenutraukia ryšių su ekonominiu būtinumu; ji tik įsisąmonina tą būtinumą, vadinasi, padaro jį visuomenės laisvai pasirenka­ mu dalyku. Daroma išvada, kad nykstant visuomeninių santykių susvetimėjimui, nyksta ir žmogaus moralinių vaizdinių susvetimėjimas. SO CIALISTINĖ IDEOLOGIJA: Jos socialinių principų metodologiniai pagrindai. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V., VU, 1963. - 270 p. VUB Rs F76-407 D a l y s : Pratarmė, 1-8; I. Socialistinės ideologijos susiformavimas, 9-124; II. Socialistinės ide­ ologijos socialinių principų metodologiniai pagrindai, 125-239; Užbaiga, 240-248. Marksistinės socialinės filosofijos disertacijoje analizuojama ideologijos problema. Ideologi­ nio proceso analizės pagrindu laikoma visuomenės ekonominė struktūra, o taip pat žmogaus ir socialinio gyvenimo susvetimėjimas. Ideologijos teorijos klausimai nagrinėjami istoriniu socialistinės ideologijos formavimosi - požiūriu. Remiantis tuo, kad ekonominė struktūra yra objektyvi visuomenės, taigi ir žmonių, gyvenimo sąlyga, o kita vertus - žmonių tikslingos veiklos rezultatas, socialinio gyvenimo praktika ir teorija analizuojamos kaip priešybės, viena kitoje atsispindinčios ir viena kitą iškreipiančios. Plėtojamas teiginys, kad antagonistinėms formacijoms būdingas vienos socialinės klasės atstovavimas visuomenei suponuoja socialinės

231

veiklos teorinių vaizdinių savarankiškumo regimybę ir sukuria.ideologijos fenomeną. Svars­ tomi prieštaringi ideologijos marksistinės definicijos momentai: socialistinė ideologija esanti socialinių santykių normatyvinė išraiška ir socialinės veiklos principų teorinis pagriiidimas, todėl joje esama ir tiesos, ir klaidos aspekto. Socialiniai principai čia išreiškia žmonių santy­ kių turinį socialistinėje visuomenėje, o jų pagrindimo metodologija - individo santykį su jo visuomenine būtimi. Ideologinei sąmonei savitas visuomeninės būties iškreiptumas laiko­ mas idealistinės metodologijos pagrindu. Analizuojami socializmo ekonominės struktūros formavimosi veiksniai ir socialistinės ideologijos ypatybės. Kadangi ideologija traktuojama kaip socialinio gyvenimo orientacijų teorinis pagrindimas, tai socialistinės ideologijos tu­ rinys nagrinėjamas pagal visuomeninių santykių principus - ekonominius, politinius bei teisinius, moralinius. Apibrėžiamas šių visuomenės dvasinio gyvenimo formų ideologinis aspektas ir jų tarpusavio santykiai. Teigiama, kad tik materialiniai visuomenės raidos porei­ kiai yra konkretaus socialistinės ideologijos principo pagrindas ir pateisinimas. Disertacijos sutrumpintas variantas: SO CIALISTINĖ IDEOLOGIJA. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. - 56 p. IDEOLOGINIO PROCESO IR MOKSLO SĄRYŠIS SO CIALIZM O SĄLYGOMIS. Filoso­ fija , 1967, t. VII, p. 55-72.. Marksistiškai nagrinėjama socialistinės ideologijos specifika. J i (kaip ir priimta sovietiniame marksizme) laikoma moksline ideologija, o šis jos savitumas aiškinamas socializmo ekono­ minės santvarkos ypatybėmis. Teigiama, kad mokslinės ideologijos galimybė susidaro kaip dėsningas visuomeninės raidos rezultatas. Socializmo prielaidų brendimas reiškia ir moks­ linės ideologijos prielaidų brendimą. Marksizmas, kuris atskleidė ekonominį ideologinių principų sąlygotumą, nereiškia nei pačių ideologinių principų išnykimo, nei jų vaidmens visuomenėje sumažėjimo. Daroma išvada, kad nepalyginamai didesnis socialistinės ideolo­ gijos veiksmingumas, lyginant ją su klasinės-antagonistinės visuomenės ideologijomis, yra sąlygojamas to, kad visuomenėje išnyksta žmonių santykių įtampa, didžiausią intensyvumą pasiekdavusi klasių kovoje. MATERIALISTINIO ISTORIJOS SUPRATIMO PAGRINDAI. - V , „Mintis“, 1968. - 131 p. Antras leidimas 1985. Studija, išaugusi iš radijo paskaitų ciklo, skirto studentams neakivaizdininkams. Marksis­ tinės filosofijos studijų tikslams skirtas visuomenės istorijos materialistinės koncepcijos svarbiausių principų sisteminis išdėstymas. Apžvelgiama visuomenės istorijos aiškinimo teorinių principų raida, materialistinės metodologijos atsiradimo socialinės sąlygos, šios metodologijos esminės ypatybės - istoriškumo požiūris ir struktūrinis socialinių reiškinių tyrimas. Bendroji sociologinė marksizmo teorija išskaidoma ir dėstoma trimis probleminė­ mis kryptimis, nusakančiomis visuomenės objektyvią (ekonominę) struktūrą, jos tikslingos veiklos organizacines formas (politinius bei teisinius institutus) ir socialinio gyvenimo sa­ vimonę (ideologiją). Visuomeninių santykių ekonominio turinio atskleidimu grindžiamas institucinių ir ideologinių reiškinių objektyvaus determinuotumo požiūris ir jų mokslinio pažinimo galimybė.

232

FILOSOFIJOS DĖSTYTO JAS (su kitais). Tiesa, 1969 kovo 1; rusų к.: МУДРОСТЬ ТВОРЧЕСТВА [Kūrybos išmintis]. Советская Литва, 1969 i марта. Filosofo E. Meškausko 6o-mečio jubiliejui skirtame straipsnyje apžvelgiama jo mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla. PRO F. V. SEZEMANAS IR JO ESTETIKA. Kn.: V. Sezemanas. Estetika. - V., „Mintis“, 1970, P- 435- 454V. Sezemano veikalo pristatomajame straipsnyje glaustai nušviečiami filosofo gyvenimo ir mokslinės veiklos svarbiausi momentai, rekonstruojami jo estetinės koncepcijos bruožai, at­ skleidžiamas šios koncepcijos ryšys su bendra filosofine orientacija bei jo pažiūrų evoliucija. SOCIALINĖ TEO RIJA IR SOCIALINIS VERTINIMAS. Km.: Metodologinės vertybių proble­ mos. Ats. red. A. Lozuraitis. - V., 1970, p. 23-33. Nagrinėjamos socialinio pažinimo kolizijos, išplaukiančios iš jo objekto - visuomeninių san­ tykių - prigimties: kai ypatingas socialinis interesas konstituojasi kaip visuotinis, socialinis vertinimas ištirpsta socialinėje teorijoje. Formuluojamas aksiologinio ir marksistinio šios ideologinės regimybės demaskavimo skirtumas. PAŽINIMAS KAIP LAISVA VEIKLA. Problemos, 1972, nr. 1(9), p. 14-25; (II) Problemos, 1973, nr. 2(12), p. 5-15. Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje analizuojama pažinimo veikla ir jos santykis su vertybėmis. Nagrinėjamos mechanistinio materializmo ir klasikinės vokiečių filosofijos pa­ grindinės gnoseologinės nuostatos. Teigiama, kad mechanistinis determinizmas, laikydamas dvasią tiesioginiu gamtos produktu, sutapatina subjektą ir objektą. Analizuojamas pažinimo problemos sprendimo marksistinėje filosofijoje prielaidų formavimasis bei metodologiniai pagrindai. Šios prielaidos yra pažinimo, kaip kūrybinės veiklos (G. W. Hėgelis), traktuotė ir jutiminio pasaulio realumo pripažinimas (prancūziškasis materializmas). Jų sujungimą įgalino naujas požiūris į teorijos ir praktikos santykį: jos yra dvi gamtos sužmoginimo pu­ sės. Daroma išvada, kad pažinimo procesas yra realios žmogaus sąveikos su gamta, gamtos sužmoginimo, žmogaus pasaulio kūrimo, praktikos atskiras aspektas ir gali būti išskirtas tik mokslinės abstrakcijos būdu. JO ZEFO D ICGEN O FILOSOFINIS CREDO. Problemos, 1975, nr. 2(16), p. 90-100. Apžvelgiama X IX a. vokiečių socialinio filosofo, marksisto, socialdemokratų veikėjo J. Dietzgeno kūryba. Filosofiją jis laikė mokslu apie gebėjimą pažinti, todėl ji turinti būti proto kritika. Mąstytojas pabrėžė filosofijos socialinę funkciją - ji visada susijusi su kovo­ jančių socialinių klasių interesais. Visuomenę jis traktavo kaip gamtos dalį, todėl socialinius reiškinius laikė gamtos faktais. Moralinį elgesį reguliuojančios reikmės yra jutimiškai kons­ tatuojami reiškiniai. APIE FILOSOFINIUS VERTYBIŲ TEO RIJOS PAGRINDUS. Problemos, 1976, nr. 1(17), p. 18-32. Apžvelgiamos filosofijos raidos tendencijos, Įėmusios santykinai savarankiškos disciplinos aksiologijos, arba vertybių teorijos, atsiradimą. Išskiriamos dvi su tuo susijusios problemos: teorinio tikrovės įsisavinimo prigimties problema ir filosofijos statuso pasaulio pažinime

233

klausimas. Apžvelgiami I. Kanto, gyvenimo filosofijos atstovų, Badeno mokyklos fieokantininkų požiūriai į vertybių problemą. Teigiama, kad marksizmas neplėtoja vertybių teorijos (ji priskiriama socialinei metodologijai), tik pagrindžia vertybinį požiūrį į pasaulį ir nustato jo vietą pažinimo struktūroje. ASMENYBĖ KAIP FILOSOFIJOS IR ETIKOS PROBLEMA. Kn.: Dorovinis asmenybės tobu­ lėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1976, p. 20-35. Apžvelgiama asmenybės problemos raida filosofijos istorijoje. Pabrėžiama, kad nemarksistinė filosofija individą izoliavo nuo visuomenės, formulavo veiksmų laisvės arba būtinybės perskyrą. Išryškinamos marksistinės socialinės metodologijos ypatybės: ji žmogaus esmės nelaiko gamtine ar antgamtine, o visuomenine. Konkretų žmogų galima pažinti tik taikant struktūrinį istorinį visuomenės tyrimo metodą. МЕСТО МОРАЛИ В ИСТОРИЧЕСКОМ ПРОГРЕССЕ [Moralės vieta istorinėje pažango­ je]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 5-15. Marksistiškai atskleidžiama susvetimėjimo esmė ir vaidmuo dorovinėje pažangoje. Teigia­ ma, kad klasinėje antagonistinėje visuomenėje nuo žmogaus atskiriamas ir net su juo suprie­ šinamas jo darbo produktas, o kartu ir visuomeniniai santykiai, įgaunantys daiktinį pobūdį. Istorinė pažanga apibrėžiama kaip žmogaus esmės objektyvėjimo procesas, ji sutampa su visapusiškai išsivysčiusios asmenybės augimo procesu. Moralės reikšmė šiame procese pri­ klauso nuo jos sąryšio su visuomenės praktiniais poreikiais. ŽMOGAUS PRIGIMTIS IR DOROVINIS ELGESYS. Kn.: Dorovinė asmenybės saviraiška: E ti­ kos etiudai-г . Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1978, p. 10-63. Marksistinės etikos straipsnyje nagrinėjamas žmogaus dorovinio elgesio ir jo socialinės pri­ gimties santykis. Teigiama, kad žmogaus elgsenos principų nustatymas susijęs su žmogaus prigimties, gyvenimo prasmės samprata. Ikimarksistinė etika elgesio normas kildino iš bio­ loginės žmogaus prigimties. Aptariama „jutiminio“ ir „protingo“ žmogaus perskyra antikos etikoje, pasireiškusi kaip atskirybės ir bendrybės santykis žmogaus prigimtyje. Nagrinėjamos Apšvietos „politinio žmogaus“ ir I. Kanto „autonominio žmogaus“ sampratos. Marksistinis požiūris sieja normas su žmogaus socialine veikla ir taip suteikia etikai mokslinį pagrindą. FILOSOFIJA - GYVAS DABARTIES POREIKIS: Pokalbis su žurnalo „Problemos“ vyr. red. A. Lozuraičiu. Užrašė G. Ramoškaitė. Literatūra ir menas, 1978 balandžio 8. Pasakojama apie Problemų žurnalo įkūrimą, jo tikslą ir uždavinius - skatinti kūrybišką fi­ losofijos problemų tyrinėjimą. TIESA IR VERTYBĖ: Teorinė ir praktinė antikinės filosofijos orientacija. - V , „Mintis“, 1980. 231 p. D a l y s : Pratarmė, 5; Įžanga: Tiesa ir vertybė - filosofijos problema ir jos analizės principas, 6-12; I. Filosofijos atsiradimas ir jos tyrimo pagrindai, 13-36; II. Teorinis požiūris į pasaulį ir kosmologinė graikų filosofija, 37-72; III. Praktinio žmonių gyvenimo problemos ir antropolo­ ginė graikų filosofija, 73-97; IV. Praktiniai socialiniai poreikiai ir teorinis idealaus pasaulio kūri­ mas. Platonas, 98-140; V. Pasaulis - teorinių ir praktinių veiksmų junginys. Aristotelis, 141-186; VI. Praktinės etinės veiklos problemos ir helenistinė filosofija, 187-225; Pabaiga, 226-228.

234

Filosofijos istorijos veikale apmąstomas antikinės filosofijos teorinės ir praktinės orientaci­ jos santykis. Tiesos ir vertybės santykio problema keliama ne kaip teorinė, o kaip istorinė, kintanti kartu su visa antikos filosofija ir kultūra. Laikomasi požiūrio, kad tiesos ir vertybės problemos yra susijusios ir negali būti suprastos viena be kitos. Jų bendra prielaida laiko­ mas subjekto ir objekto prieštaravimas. Tiesa ir vertybė, kaip du struktūriniai filosofijos principai, traktuojami kaip antinomiški. Remiantis marksistine metodologija parodoma, kad senovės graikų filosofijos raida buvusi objektyviai sąlygota antikos pasaulio socialinių struktūrų objektyvios kaitos ir to, jog filosofija nėra autonomiška, ji yra sąlygojama materi­ alinio visuomenės gyvenimo, socialinių santykių, praktinio gamtos pertvarkymo. Aptariama mokslinio pažinimo priešistorė - pirmykštės sąmonės bruožai. Filosofija traktuojama kaip mokslinio pažinimo istorijos pradžia. Tikrumas ir vertingumas traktuojami kaip kosmo atributai senovės graikų gamtos filosofijoje. Svarstomas vergovinės visuomenės ir antiki­ nės pasaulėžiūros santykis. Analizuojamas įstatymų teisingumo klausimas sofistų mokyme, Sokrato kelta socialinio teisingumo problema, Platono idealaus pasaulio teorinio kūrimo programa. Socialiniai prieštaravimai laikomi pažinimo ideologizavimo priežastimi. Inter­ pretuojama Aristotelio pasaulio, kaip teorinių ir praktinių veiksnių junginio, teleologinė samprata, atskleidžiami jos šaltiniai, gvildenamas teorinio pažinimo ir praktinės veiklos, teorinio ir praktinio proto santykis jo filosofijoje. Aptariamas žmogaus santykis su gamta ir praktinio elgesio principai helenistinėje filosofijoje. Daroma išvada, kad antikinėje filosofi­ joje vyrauja tiesos principas, bet visas pasaulis yra persiėmęs žmogaus praktinio gyvenimo vaizdiniais bei kriterijais, todėl tiesa turi vertybinį atspalvį. Si filosofija traktuojama kaip besipriešinanti bet kokiai žmogaus ir pasaulio priešpriešai. Remiantis atliktais Lietuvos filosofinio diskurso bibliometriniais tyrimais galima teigti, kad šis veikalas yra didžiausią atgarsį Lietuvos filosofų bendrijoje turėjęs marksistinės filosofijos darbas, tapęs labiausiai cituojamu sovietinio laikotarpio filosofijos tekstu (jo citavimas ne­ nutrūko ir nepriklausomybės laikotarpiu). AKSIO LOGIJA IR VERTYBIŲ ETIKA. Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiudai-6. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1982., p. 7-44. Aptariama vertybių etika ir jos santykiai su vertybių teorija bei gnoseologija. Plačiau ap­ tariami naujųjų amžių etikos principai, filosofinio racionalizmo sąlygoti mokslinės etikos sukūrimo siekiai, natūralistinės etikos teoriniai keblumai. Vertybių problema etikoje api­ būdinama kaip natūralizmo ir racionalizmo etikoje antinomijos įsisąmoninimo rezultatas. Aptariama dorovinio vertinimo, idealios normos specifika. Supažindinama su marksistinės etikos prielaidomis ir uždaviniais, jos išeities tašku laikomas socialinis žmogaus išlaisvinimas. RELIGIJO S ESMĖ - DIEVIŠKOJI IR ŽM OGIŠKOJI. Problemos, 1983, nr. 19. p- 5-2.0. Marksistiškai analizuojami religijos koncepcijos antgamtiniai ir socialiniai elementai. Tei­ giama, kad religijos apibūdinimas remiantis arba antgamtiškumu, arba socialumu įgyja abs­ trakčios alternatyvos formą. Religijos apibrėžimas antgamtine tikrove neišeina už religinio patyrimo fenomenologinio aprašymo ribų. Ateistinis antgamtinės realybės neigimas kartu tampa ir religijos neigimu ir taip panaikina pačią apibrėžimo problemą. Daroma išvada, kad K. Mantas atskleidė klaidingų pažiūrų pagrindą atrasdamas jį materialioje sferoje - susveti­

235

mėjusiuose visuomeniniuose santykiuose ir taip atskleisdamas ideologijos (taip pat ir religi­ nių vaizdinių) iliuzinį pobūdį. VOSYLIUS SEZEMANAS (ioo metų gimimo jubiliejui). Kn.: Dorovė ir tradicijos: Etikos etiu­ d a is . Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1984, p. 231-147. Pristatomi V. Sezemano gyvenimo faktai, asmenybės bruožai, jo filosofinės ir etinės pažiūros. Žmogaus problema laikoma jo filosofinių apmąstymų centru. ОТНОШ ЕНИЕ ЭТИКИ К ФИЛОСОФИИ И НАУКЕ (ИСТОРИЧЕСКИЙ АСПЕКТ) [Etikos santykis su filosofija ir mokslu (istorinis aspektas)]. Kn.: Методологические вопросы истории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 72-83. Aptariami filosofijos ir mokslo bendrieji santykiai, kai kurios etikos istorijos metodologi­ nės problemos. Apžvelgiamas marksistinės vertybių etikos santykis su natūralistine etika, besiremiančia gamtamoksline metodologija. Teigiama, kad vertybių etika prieštarauja gam­ tamoksliniam dorovės reiškinių traktavimui; kita vertus, ji atmeta filosofinio racionalizmo požiūrį į dorovę. JAUNASIS KARLAS MARKSAS IR ŽMOGAUS SUSVETIMĖJIMO KRITIKA. Kn.: K, Marksas. Ankstyviejifilosofijos raštai. - V , „Mintis“, 1986, p. 5-27. Įvadiniame straipsnyje pristatoma K. Manto ankstyvojo laikotarpio kūryba. Supažindinama su diskusijomis dėl „jaunojo Manto“, ginamas požiūris, įžvelgiantis jaunojo ir brandžiojo pe­ riodo organišką ryšį, kritikuojamas šių periodų radikalus supriešinimas (tokia autoriaus nuos­ tata laikytina atitinkančia sovietinio marksizmo nuostatas ir priešinga vadinamajam Vakarų (neo)marksizmui). Tokiu siejančiu ryšiu laikomas naujo materialistinio požiūrio į visuomenę ir istoriją formavimasis. Pristatomos ankstyvojo laikotarpio K. Manto spręstos problemos: civilinės visuomenės prigimtis, jos ir politinės valstybės santykis, žmogaus (sąmonės ir darbo) susvetimėjimas, žmogiškosios emancipacijos ir rūšinės žmogaus esmės realizavimo būtinumas. METODOLOGINIAI M ARKSISTINĖS SOCIALINĖS FILOSOFIJOS BRUOŽAI. - V , „Mintis“, 1986. - 255 p. D a l y s : Pratarmė, 5; I. Visuomenės istorijos aiškinimas ir marksistinė jos koncepcija, 6-48; II. Materialinė gamyba ir ekonominė visuomenės struktūra, 49-103; III. Socialiniai institutai ir politinis visuomenės gyvenimas, 104-161; IV. Ideologinis procesas ir dvasinis visuomenės gyve­ nimas, 162-236; V. Visuomenės istorija ir žmonių veikla, 237-253. Stambiausiame laikotarpio socialinės filosofijos veikale dėstoma marksistinė visuomenės is­ torijos koncepcija, aptariamas marksistinės sociologijos svarbiausių principų sistemiškumas, atskleidžiama jų reikšmė socializmo praktikai, kovai dėl komunistinės visuomenės idealų. Socialinių teorijų įvairovė aiškinama pačios visuomenės sudėtingumu, jos susiskaidymu į skirtingų interesų grupes ir klases. Aptariami socialinio pažinimo marksistinės metodolo­ gijos principai, dėstomos įprastos marksizmo sampratos: tikru laikomas tik toks socialinių problemų teorinis sprendimas, kuris pagrįstas ne vien mąstymu, bet ir realiomis pačių soci­ alinių procesų tendencijomis. Marksizmo požiūriu, socialinė tikrovė yra istorinis procesas, jis yra objektyvus sąmonės kitimo pagrindas. Subjektyvus istorijos veiksnys esąs ne atskirų individų, o visos visuomenės tikslai. Istorija apibrėžiama kaip dėsningas procesas, kurį le­ mia materialinė gamyba. Aptariamas žmogaus ir gamtos santykis, kuris pirmiausia reiškiasi

236

darbu. Žmonių tarpusavio santykių pagrindas - gamybiniai santykiai, kurių visuma sudaro visuomenės ekonominę struktūrą, o šioje galima išskirti klases ir atskleisti jų santykius. Ap­ žvelgiamos jvairios nemarksistinės klasių kilmės teorijos (prievartos, organinė, socialinio pranašumo), rodomas jų metodologinis ydingumas, dėstomas marksistinis šio klausimo aiškinimas. Nagrinėjama kapitalizmo ekonominė struktūra ir jos tendencijos, rašoma apie socializmo ekonominę struktūrą ir jos atsiradimo ypatumus. Aptariama valstybės kilmė ir esmė, istoriniai valstybių tipai ir valdymo formos. Aptariamas buržuazinės ir socialistinės demokratijos skirtumas. Dėstoma marksistinė klasių kovos teorija, kuri baigiasi revoliucija politiniu perversmu. Socialistinė revoliucija apibrėžiama kaip atvira proletariato revoliucija, kuriai būdinga labai adekvati masių sąmonė. Aptariamos šios revoliucijos ypatybės, dėsto­ ma proletariato diktatūros (pastebėtina, kad šios diktatūros neišsižadama 1986 metais SSRS žlugimo išvakarėse) ir socialistinės demokratijos esmė, pagrindiniai bruožai ir tikslai. Nagrinėjamas ideologinis procesas ir jo vaidmuo dvasiniame gyvenime. Ideologija laikoma visuomenės ekonominės struktūros dvasine forma, kurios turinys - socialiniai vertinimai, žmonių socialinis elgesys. Klaidinga ideologija kapitalistinėje visuomenėje lemia žmonių visuomeninių santykių susvetimėjimą. Socializmas apibūdinamas kaip ideologijos nykimo procesas. Aptariamos visuomenės ideologinio (religija, filosofija, mokslas) ir individo ideolo­ ginio (teisė, politika, moralė) susvetimėjimo formos. Žmogus nagrinėjamas kaip visuomenės istorijos subjektas, ne kaip abstrakti, tapati sau būtybė, bet kaip veikla; visuomenė yra tokia žmogaus egzistencijos forma, kuri galiausiai taip pat yra materialinės žmogaus veiklos pro­ duktas. Analizuojamas žmogaus susvetimėjimas, jo įveikimo būdai. GNOSEOLOGIJOS LABIRINTUOSE. Kn.: V. Sezemanas. Raštai: Gnoseologija. - V , „Mintis“, 1987, p. 5-24. ¡vadiniame straipsnyje aptariama V. Sezemano pažinimo teorija, ji priskiriama kritiniam realizmui. Jos pagrindu laikoma subjekto-objekto koreliacija. Pristatomos pažinimo aktų (abstrakcijos ir refleksijos), sąvokų ir jų santykių, idealiosios ir realiosios būties, dalykinio ir nedalykinio žinojimo ir kt. sampratos. Teigiama, kad būties duotumo būdai ir jiems koreliatyvios sąmonės nuostatos yra tie kertiniai principai, kuriais V. Sezemanas grindžia savo idealiosios pažinimo sferos konstrukciją, turinčią panaikinti pažinimo subjekto ir objekto priešpriešą. Galutiniu V. Sezemano pažinimo teorijos rezultatu laikoma pažinimo sritis, kurioje suobjektinama ir realioji būtis, ir žmogaus veikla. TIKROS FILOSOFIJOS ILGESYS. Literatūra ir menas, 1989 liepos 8. Interviu kalbama apie filosofijos žurnalo Problemos įsteigimą ir leidybą, puoselėtus tikslus, san­ tykius su oficialiąja ideologija. Aptariama sovietinės filosofijos būklė ir specifika, pabrėžiamas polemikos stygius, įvairių ideologinių suvaržymų padaryta žala konstruktyviam mąstymui.

L U K Š A IT Ė Ingė, gimė 1940 oz 02 Kaune, istorikė. Istorijos mokslų kandidatė (1972). 1962 baigė istoriją VU. 19 62-19 64 dirbo mokytoja Trakų Vokėje. 19 64 -1967 M A Istorijos instituto aspirantė. 1967-1980 šio instituto jaunesnioji, nuo 1980 - vyresnioji mokslinė bendradarbė. 1985-1990 (su pertraukomis) dar dėstė Lietuvos dailės institute. Tyrinėjo Lietuvos kultūros ir visuomenės, religinių judėjimų (ypač reformacijos) raidą.

237

A. VOLANO PAŽIŪROS ] VISUOMENĖS KILMĘ, STRUKTŪRĄ IR TEISĖS FUNKCIJAS. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1968,1 . 1(17), p. 57-73V Lietuvos filosofijos ir visuomeninės minties istorijos straipsnyje parodoma, kad A. Volanas savo ontologinėmis ir visuomeninėmis pažiūromis buvo idealistas, t. y. tebesilaikė religinės mąstysenos, tačiau jo pažiūrose reiškėsi nemažai naujųjų laikų pasaulėžiūros aspektų. A. Vo­ lano veikaluose rekonstruojami visuomenės sutarties elementai: mokymas apie visuomenės pirminį būvį, kai visi individai buvo lygūs ir lygiateisiai; įsitikinimas, kad visuomenė yra žmonijos istorinės raidos rezultatas, ji sudaryta ne iš luomų, bet iš atskirų individų - piliečių. Aptariama A. Volano teisės ir jos funkcijų samprata: teisė sujungianti individus į visuome­ nę, yra pilietinės taikos saugotoja. Nurodoma, kad įgimtas individo teises A. Volanas laikė feodalinės visuomenės vertinimo kriterijumi. RADIKALIOJI REFORMACIJOS KRYPTIS LIETUVOJE. - V., „Mokslas“, 1980. - 134 p. D a l y s : Pratarmė, 3; I. Reformacijos srovių verpetuose, 4-32; II. Medinio kardo riteriai, 33-54; III. Dogmų laužytojai, 54-79; IV. Judėjimo nuoslūgis, 79-120; Biografijos, 120-126. Knygoje atskleidžiamos radikaliosios reformacijos krypties Lietuvoje idėjos, jų raida (nuo

XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio) ir priklausomybė nuo socialinės bazės kitimo. Plačiai aptariamas radikaliosios reformacijos srovės - arijonizmo - susiformavimas į savarankiš­ ką judėjimą, jos atstovų socialinės pažiūros, jų evoliucija. S. Budno pažiūros apibūdinamos kaip labiausiai racionalistinės ir nutolusios nuo autoritetų. Dėmesys socialiniams dalykams traktuojamas kaip pirmojo arijonizmo judėjimo etapo LD K ypatybė, vėliau nustojusia būti jų skiriamuoju bruožu. Supažindinama su kairiųjų ir nuosaikiųjų arijonų diskusijomis, tikė­ jimo teiginių teisingumo problemos svarstymais. Nušviečiami Lietuvos, Baltarusijos, Lenki­ jos, Moravijos arijonų ir rusų racionalistinės-plebėjiškosios pakraipos eretikų ryšiai. KULTŪRA VĖLYVOJO FEODALIZMO LAIKOTARPIU. Kn.: J. Jurginis, I. Lukšaitė. Lietu­ vos kultūros istorijos bruožai: Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus. - V., „Mintis“, 1981, p. 186-333. Nagrinėjami vėlyvojo feodalizmo laikotarpio - baroko epochos - kultūros raidos procesai, šios raidos socialinės politinės aplinkybės, bruožai ir formos. Pabrėžiama kontrreformacijos pergalės reikšmė Lietuvos kultūrai. Filosofijos istorijos požiūriu reikšmingesnis mokslo rai­ dos Lietuvoje aiškinimas. Aptariamos viduramžių ir naujųjų amžių pasaulėžiūros ir moks­ linio mąstymo prieštaros X V II amžiuje. Nustatoma V U kultūrinė reikšmė: tai Europos kultūros vertybių ir mokslo laimėjimų adaptacijos, skleidimo ir kūrimo centras Lietuvoje. Pažymima, kad tautinės kultūros vertybės jame buvo kuriamos silpnai, tačiau kai kuriose mokslo srityse lietuviai padarė atradimus, tapusius lietuvių tautos įnašu į europinę pasaulio dėsningumų pažinimo raidą, į technikos pažangą. Supažindinama su A. Olizarovijaus plė­ totais visuomeninio gyvenimo problemų tyrimais. ADOMAS RASIJUS - LIETUVOS KULTŪROS VEIKĖJAS IR JO TRAKTATAI (2. Visuo­ menės filosofijos problematika A. Rasijaus kūryboje). Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1988, t. 3(108), p. 84-96. Aptariami A. Rasijaus nagrinėti bendrieji visuomenės filosofijos klausimai (visuomenės struktūros, hierarchijos, luomų santykių, pirklių visuomeninės padėties ir kt.), jo socialinės

238

pažiūros. Aiškinama, kaip jo darbuose atsispindėjo jo miestietiška kilmė ir protestantiška veikla, vertybinė orientacija, kokiais pirmtakais jis rėmėsi ir su kuo polemizavo. Apibūdina­ ma A. Rasijaus keltų problemų reikšmė Lietuvos filosofijos raidai. Teigiama, kad mąstytojas siūlė koreguoti feodalinės visuomenės hierarchiją, dorybę laikė kilmingumą apsprendžiančia vertybe, siūlė j kilmingųjų tarpą priimti protinio darbo atstovus (inteligentus) ir miestietijos luomo dalį - pirklius, įvertinant jų dorybingumą ir naudingumą visuomenei.

L U K Š IE N Ė M eilė, gimė 1913 08 20 Vienoje (Austrija), mirė 2009 10 16 Vilniuje, li­ teratūros ir kultūros istorikė, pedagogė, edukologė. Pedagogikos mokslų daktarė (1973). 19 24 -19 31 mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1931-1938 studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune (baigė 1942). Dirbo gimnazijos mokytoja, 19 4 4 1949 Kauno valstybinio universiteto asistentė. 1949-1959 dėstė VU , 1951-1958 Lietuvių literatūros katedros vedėja. Atleista iš darbo dėl politinių priežasčių. Nuo 1959 Pedagogi­ kos instituto (iki 1973 Mokyklų mokslinio tyrimo institutas) vyresnioji mokslinė bendra­ darbė. 1988 Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė. Tyrinėjo Lietuvos švietimo istoriją ir pedagoginę mintį, iškėlė švietimo istorijos svarbą, teigė, kad jis yra tautos kultūros dalis. DEM OKRATINĖ UGDYMO M INTIS LIETUVOJE: XVIII a. antroji - X IX a. pirmoji pusė. V., „Mokslas“, 1985. - 256 p. D a l y s : Pratarmė, 3-8; I. dalis: 1. Ugdymo tendencijų pokyčiai bajorų visuomenėje, 9-67; 2. Nauji liaudies žmogaus formavimosi pradai, 67-91; II dalis: 1.1803-1831 metai, 92-180; 2. Tarp dviejų sukilimų (1831—1863), 180-253. Knygoje individo ir kultūros sąveikos požiūriu gvildenamos ugdymo problemos Lietuvoje feodalizmo krizės laikotarpiu. Ugdymas (ir tikslingasis, ir savaiminis, kultūrinis) traktuo­ jamas kaip sudėtingo lietuvių nacionalinės kultūros formavimosi proceso dalis. Daugelis ugdymo idėjų rekonstruojama iš fiksuotos praktinės veiklos faktų. Siekiama atskleisti tuo­ metinės asmenybės formavimąsi, jos ryšiai su nacionaline kultūra laikomi reikšminga asme­ nybės brandos sąlyga. Demokratinėmis ugdymo idėjomis laikoma visa, kas padėjo žmogui pasijusti visaverčiu, kas gilino jo socialinę ir tautinę savimonę, aktyvino jį, plėtė akiratį ir rengė savarankiškai kūrybinei veiklai daugialypiame kultūros tapsme. Aptariami svarbes­ nieji demokratinę mintį žadinę veiksniai, didikų ir bajorų ugdymo tendencijos, supažin­ dinama su iškilusia dvasininkų rengimo pokyčių būtinybe, bajorijos požiūriu į valstiečių formavimą, elementaraus visuotinio švietimo idėjomis. Nagrinėjama Edukacinės komisijos vykdyta švietimo sistemos reforma. Apžvelgiamas inteligentijos formavimosi procesas, dės­ tomos pedagoginės idėjos ir nuostatos VU, čia išskiriama ir aptariama švietėjiškoji ugdymo kryptis, neohelenistinės ugdymo tendencijos, Edukacinės komisijos tradicijų tąsa. Aptariami ugdymo klausimai X IX a. pradžios Vilniaus spaudoje, ugdymo tendencijos organizuotose visuomenės grupėse, taip pat žymių X IX a. vidurio lietuvių kultūros veikėjų plėtoti ugdymo klausimai.

239

M ACEVIČIUS Jonas, gimė 1922 02 28 Krakėse (Kėdainių raj.), mirė 1999 05 18 V il­ niuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1952). Lietuvos M A narys korespondentas (1953). 1942-19 43 SSRS kariuomenės Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos pulko komjau­ nimo sekretorius. 19 4 4 -19 4 6 Lietuvos komjaunimo C K pirmasis sekretorius. 1946-1950 SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1949 baigė Aukštąją partinę mokyklą, 1952 Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K Maskvoje. 1952-1957 Respublikinės par­ tinės mokyklos Filosofijos katedros vedėjas; docentas (1954). Mažosios lietuviškosios ta­ rybinės enciklopedijos (t. 1 1966, t. 2 1968) vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1963-1969 M A Filosofijos katedros vedėjas. 19 69 -19 77 Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriaus prie Istorijos instituto vadovas. F S T I įkūrimo vienas iniciatorių, 19 77-19 8 4 jo direktorius. 1984-1987 M A Visuomenės mokslų skyriaus akademikas sekretorius. Paskelbė straipsnių Lietuvos filosofinės ir visuomeninės minties istorijos klausimais. L S S R valstybinė premija (1986, su kitais). РОЛЬ КОММУНИСТИЧЕСКОГО ВОСПИТАНИЯ ТРУДЯЩ ИЙСЯ В ПРОЦЕССЕ ПОСТЕПЕННОГО ПЕРЕХОДА ОТ СОЦИАЛИЗМ А К КОММУНИЗМУ [Dirbančiųjų komunistinio auklėjimo vaidmuo nuoseklaus perėjimo iš socializmo į komunizmą procese]. Filoso­ fijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. - M., Visuomenės mokslų akademija prie SSKP CK, 1952. Pirmoji sovietinio laikotarpio disertacija, joje nagrinėjami komunistinės ideologijos diegimo klausimai: siekiama atskleisti dirbančiųjų komunistinio sąmoningumo svarbą, įrodyti, kodėl komunistinis auklėjimas turi lemiamą reikšmę perėjimo iš socializmo į komunizmą procese, atskleisti šio auklėjimo esmę, apžvelgti jo įgyvendinimo priemones ir metodus. Analizuojami svarbiausi socializmo statybos klausimai, konstatuojamas vis augantis komunistinis darbi­ ninkų sąmoningumas, pabrėžiama „kapitalizmo atgyvenų“ galutinio išnaikinimo būtinybė. Akcentuojamos susiklosčiusios objektyvios komunistinio auklėjimo sąlygos - socialistinio gamybos būdo sukūrimas, sąlygojęs materialinės ir kultūrinės gerovės augimą. Teigiama, kad komunistinio auklėjimo turinį apibrėžia komunistinės visuomenės kūrimo uždaviniai, pirmiausia būtinybė išugdyti aktyvius ir sąmoningus komunizmo statytojus. Aptariamos

240

komunistinio auklėjimo priemonės, ypač pažymimas socialistinis lenktyniavimas. Supažin­ dinama su komunistinės moralės esminiais bruožais. Č. DARVINO GAMTAMOKSLINIŲ PAŽIŪRŲ FILOSOFINĖ REIKŠMĖ. Kn.: Darvinizmas gyvuoja ir vystosi. Red. V. Lašas. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 59-67. Sutrumpintas variantas: FILOSOFINĖ DARVINO GAMTAMOKSLINIŲ PAŽIŪRŲ REIKŠMĖ. Mokslas ir gyvenimas, 1959, nr. 12, p. 9-11. Aptariama Ch. Darwino gamtamokslinių idėjų įtaka K. Marxo ir F. Engelso dialektiniam materializmui. Pastarojo požiūriu vertinama jų filosofinė reikšmė, nurodomi kai kurie prieš­ taravimai ir trūkumai: kiekybės ir kokybės santykio traktuotės nenuoseklumas, „gaivališkoji dialektika“, antropogenezės socialinių veiksnių nepakankamas atskleidimas. IŠ VISUOMENINĖS FILOSOFINĖS M INTIES ISTORIJOS LIETUVOJE. Komunistas, 1961, nr. 6, p. 56-62; nr. 7, p. 56-60. Glaustai supažindinama su Lietuvos filosofijos istorija, apžvelgiami visi jos raidos etapai. Supažindinama su feodalų klasės ideologija Lietuvos metraščiuose ir Lietuvos statute, Re­ nesanso raštija, gamtamokslinėmis naujųjų laikų idėjomis, X IX a. Lietuvos švietėjų ir poetų idėjomis ir pan. Beveik neužsimenama apie scholastinę filosofiją senajame VU. J. ADOMAITIS-ŠERNAS: MOKSLO POPULIARINTOJAS, MATERIALISTAS, ATEISTAS. Mokslas ir gyvenimas, 1962, nr. 1, p. 33-35. Perspausdinta: Vilnis (JAV), 1962 kovo 3. Pristatoma J. Adomaičio-Šerno visuomeninė kūrybinė veikla, biografijos svarbiausi faktai, plėtotų idėjų bruožai. Svarbiausiu nuopelnu laikoma jo švietėjiška veikla. Apibūdinamos jo materialistinės pažiūros, pasaulio vieningumo, vystymosi, gamtos dėsnių ir kitos idėjos. KRISTIJO NO DONELAIČIO PASAULĖŽIŪROS KLAUSIMU. Pergalė, 1964, nr. 1, p. 26-31. Aptariamos K. Donelaičio visuomeninės filosofinės idėjos, išryškinami pagrindiniai jo pa­ saulėžiūros principai. Teigiama, kad jam būdinga tradicinė krikščioniškoji religinė pasau­ lėžiūra, tačiau joje esama daug prieštaravimų, pvz., realistinis požiūris į gamtą tam tikra prasme prieštarauja bendrai sukūrimo teologinei koncepcijai; pasaulėžiūroje esama deizmo ir racionalizmo elementų. VISUOMENINĖS FILOSOFINĖS M INTIES VYSTYM ASIS. Kn.: Lietuvos TSR istorija, t. 3. V., „Mintis“, 1965, p. 371-375. Glaustai pristatoma Lietuvos filosofijos raida tarpukariu. Aptariama katalikybės filosofija, nurodomos jai įtaką padariusios neotomizmo, V. Solovjovo filosofijos idėjos. Katalikybės filosofijos bendroji nuostata pavadinama politiniu klerikalizmu. Aptariama Vydūno kūryba. Plačiausiai dėstoma marksistinių, ateistinių ir materialistinių idėjų sklaida. DIDŽIOSIOS SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ MOKSLO VYSTY­ MUISI. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967, p. 5-8. Nekritiškai vaizduojama mokslo (ypač visuomeninių mokslų) padėtis socialistinėje visuo­ menėje. Mokslo raida marksistiškai siejama su visuomenės socialinės ekonominės struktūros pokyčiais. * DIDYSIS K. MARKSO ATRADIMAS. Tiesa, 1968 gegužės 4.

241

Supažindinama su К. Магхо materialistinio visuomenės (istorijos) supratimo teorija ir pri­ dedamosios vertės teorija. Dėstant visuomeninės sąmonės sampratą kritiškai pabrėžiama, kad tarybinėje filosofijoje nepakankamai ištirtos visuomeninės psichologijos problemos: šios plotmės nepaisymas sukelia visuomenės dvasinio gyvenimo sampratos suscheminimą ir sugrubinimą. Nurodoma, kad svarbų vaidmenį visuomenės psichologijoje atlieka socialiniai ir nacionaliniai jausmai bei emocijos, žmonių papročiai, įpročiai bei tradicijos. VISUOM ENINĖS-FILOSOFINĖS M INTIES ISTORIJOS LIETUVO JE PROBLEMŲ T Y ­ RIMAS. Problemos, 1968, nr. 1, p. 114-119. Apžvelgiama Lietuvos filosofijos istorijos tyrimų padėtis sovietinėje Lietuvoje. Išvardijami filosofijos mokslų kandidato disertacijas iš šios srities apgynę mokslininkai, nurodomi dakta­ ro disertacijas rašantys filosofai. Konstatuojama, kad tik dalis šios srities tyrimų paskelbiama spaudoje. Atskirai minimi R. Plečkaičio atlikti scholastinės logikos Lietuvoje tyrimai, jie vertinami kaip labai aukšto mokslinio lygio darbai. Teigiama, kad visuomeninės-filosofinės minties istorijos Lietuvoje tyrimuose daugiausia vietos skiriama marksistinės filosofinės bei sociologinės minties raidai ir buržuazinės filosofijos analizei. V. LENINAS APIE POLITINĖS KULTŪROS VERTINIMO KRITERIJUS. Kn.: Leninizmo pergalė Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V , „Mintis“, 1970, p. 244-252. Politinė kultūra apibrėžiama kaip darbininkų klasės ir visų darbo žmonių sąmoningumas, jų visuomeninis aktyvumas bei veiksmingumas, visuomeninių organizacijų darbo lygis. Tai yra svarbiausia socialistinės kultūros dalis. Aptariamas socializmo požiūris į ankstesnę poli­ tinę santvarką, į tarptautinius politinius santykius su kapitalistinėmis valstybėmis. Ideologija laikoma politinės kultūros pagrindu. Aptariami marksistiniai objektyvumo, sąmoningumo, kultūros perimamumo principai. VIDUTINIŠKUM AS - PROBLEMA AR PSEUDOPROBLEMA? Jaunimo gretos, 1970, nr. 7, p . Z O -Z I .

Įsitraukiama į žurnalo diskusiją apie vidutiniškumą. Laikomasi nuostatos, kad tai yra na­ tūrali, optimali individo galimybė - ne trūkumas ar blogybė, kurį būtina bet kokia kaina šalinti, bet prigimtinė duotybė; blogybe vidutiniškumas tampa tada, kai iki jo dėl savo aplai­ dumo nusileidžia talentingas žmogus. Aptariamos talentingumo savybės, jaunimo ugdymo uždaviniai. ФУНКЦИИ НАУКИ В СОВРЕМЕННОМ ОБЩЕСТВЕ [Mokslo funkcijos šiuolaikinėje vi­ suomenėje]. Вопросы философии, 1975, Но. 12, c. 106-110. Liet. kalba: MOKSLO FUN KCIJO S DABARTINĖJE VISUOM ENĖJE. Mokslas ir technika, 1976, nr. 5, p. 4-6. Skiriamos šios mokslo funkcijos: mokslas, kaip gamybinė jėga, - fundamentiniai mokslai užtikrina žinių apie gamtą pagrįstumą, sistemingumą ir nustato mokslo praktinio taikymo pobūdį. Kaip tam tikrų socialinių institutų sistema, mokslas glaudžiai susijęs su ideologi­ ja, auga jo vaidmuo visuomeninėje sąmonėje. Sis ryšys laikomas tarpiniu, pasireiškiančiu mokslinių išvadų filosofiniu interpretavimu. Marksistinė ideologija apibūdinama kaip dar­ ni, logiškai neprieštaringa teorinių pažiūrų į visuomenės esmę, pobūdį, vystymąsi sistema, išreiškianti darbo žmonių interesus.

242

KAI KURIE KULTŪROS VERTINIMO KRITERIJAI. Kultūros barai, 1976, nr. 12, p. 10-12. Aptariama marksistinė kultūros samprata, skiriama materialinė ir dvasinė kultūra. Priešin­ gai įprastiems marksistiniams aiškinimams, labiau pabrėžiamas dvasinės kultūros autono­ miškumas, kvestionuojamas automatiškas ekonominių veiksnių poveikis kultūrai. Kritiškai vertinamas marksistinis kultūros reiškinių klasinis vertinimo kriterijus: teigiama, kad dalis muzikos, dailės kūrinių, mokslo veikalų neturi jokių klasinių motyvų. Aptariamas mokslinių atradimų poveikis kultūrai, mokslinės kultūros vaidmuo, mokslo, kaip socialinio instituto, statusas, supažindinama su politinės kultūros samprata. КАТОЛИЦИЗМ И СОВРЕМЕННАЯ ИДЕОЛОГИЧЕСКАЯ БОРЬБА [Katalikybė ir šiuo­ laikinė ideologinė kova]. Вопросы философии, 1976, Но. 8, c. 158-163. Aptariama 1975 gruodį Vilniuje įvykusi katalikybei, jos filosofinėms ir socialinėms idėjoms kritikuoti skirta mokslinė konferencija. Joje konstatuota gili religijos krizė, atskleistos jos socialinės ekonominės priežastys. FILOSOFŲ DARBAI IR SUMANYMAI. Komunistas, 1977, nr. 9, p. 42-45. Apžvelgiama TSRS Filosofų draugijos ir jos Lietuvos skyriaus veikla ir ateities planai. Mark­ sistinės filosofijos svarbiausiais uždaviniais įvardijami mokslo ir technikos revoliucijos proce­ so ir jo socialinių padarinių, komunistinio auklėjimo, visapusiškai išsivysčiusios asmenybės formavimo, filosofijos ryšių su kitomis kultūros sritimis ir kitų problemų tyrimai. Aptariama Lietuvos filosofinės literatūros leidyba. PASAULĖŽIŪROS ORIENTACIJOS MŪSŲ EPOCHOJE. Mokslas ir gyvenimas, 1982, nr. 4,

p. 15. Svarstoma apie pasaulėžiūros sampratą, jos struktūrą, santykį su filosofija. Skiriama moksli­ nė, komunistinė ir buržuazinė pasaulėžiūra, aptariama jų konfrontacija, taip pat individo ir klasės pasaulėžiūra, nurodomi skirtingų epochų pasaulėžiūros tipai. Pasaulėžiūra apibrėžia­ ma kaip nuolat kintantis žinių ir vaizdinių apie pasaulį ir jo dėsningumus procesas, visuome­ nės ir gamtos raidos objektyvių dėsnių gilesnis žinojimas ir įvaldymas. Aptariamas individo pasaulėžiūros formavimosi procesas. PASAULĖŽIŪRA IR FILOSOFIJA (su A. Gaidžiu). Komunistas, 1983, nr. 4, p. 45-50. Marksistiškai nagrinėjama filosofijos vieta „mokslinės“ (marksistinės materialistinės) pasau­ lėžiūros struktūroje. Skiriamos dvi pasaulėžiūros pakopos - individo ir klasės. Aptariami pagrindiniai pasaulėžiūros klausimai: pasaulio raidos, žmogaus padėties jame, gyvenimo prasmės, socialinių ekonominių, politinių, klasinių ir kitų visuomeninių santykių klausimai. Pabrėžiama gamtamokslinių pažiūrų reikšmė marksistinėje pasaulėžiūroje. СТАТИСТИЧЕСКИЙ ХАРАКТЕР ЗАКОНОВ ОБЩЕСТВЕННОГО РАЗВИТИЯ [Sta­ tistinis visuomenės raidos dėsnių pobūdis]. Вопросы философии, 1983, Но. 6, c. 139-141. Aptariant socialinių dėsnių ypatybę - statistiškumą teigiama, kad ji reikalauja plačiau ir lanksčiau taikyti tikimybių metodus ir teorijas analizuojant ir prognozuojant visuomeninius reiškinius ir procesus. Pabrėžiama, kad didelis subjektyvaus veiksnio vaidmuo visuonjenės gyvenime nusako kokybinius socialinės raidos dėsnių statistiškumo skirtumus nuo statisti­ nių gamtos dėsnių.

243

KARLO MARKSO MATERIALISTINIO ISTORIJOS SUPRATIMO TEORIJA. 'Komunis­ tas, 1984, nr. i, p. 15-21. Rusų к.: ТЕОРИЯ МАТЕРИАЛИСТИЧЕСКОГО'ПОНИМАНИЯ ИСТОРИИ И ЕЕ СОВРЕМЕННАЯ ЗНАЧЕНИЕ [К. Магхо materialistinio istorijos supra­ timo teorija ir jos dabartinė reikšmė]. Kn.: Учение Карла Маркса и современная идеологическая борьба. - В., „Минтис“, 1984, с. 42-54. Pristatomos К. Магхо istorijos teorijos svarbiausios sąvokos: visuomeninės būties ir visuo­ meninės sąmonės, visuomeninės ekonominės formacijos, socialinės revoliucijos ir kitos. Nurodomi К. Магхо suformuluoti objektyvūs visuomenės raidos dėsniai, veikiantys visose visuomeninėse ekonominėse formacijose. ЛИТОВСКАЯ ССР [Lietuvos TSR], Kn.: История философии в СССР в ут и томах. Т. 5, кн. 2. - М., „Наука“, 1988, с. 479-487. Pristatoma Lietuvos filosofijos raida nuo 1917 iki X X a. pabaigos. Pažymimos marksistinės idėjos Lietuvoje I pasaulinio karo pabaigoje. Marksistiniu požiūriu apibūdinama tarpukario Lietuvos katalikiškoji filosofija, nurodomos jos idėjinės ištakos (neotomizmas ir V. Solo­ vjovo filosofija), aptariamos žymesnių filosofų pažiūros (žymiausiais mąstytojais autorius laiko S. Šalkauskį ir P. Kuraitį). Apžvelgiama materialistinių ir ateistinių idėjų raida. Supa­ žindinama su pokario sovietine filosofija, nurodomi svarbiausi atskirų filosofinių disciplinų rezultatai. Glaustai apibūdinama 1977 įsteigto FSTI veikla.

M A Č IA N S K A S Feliksas Stanislovas, gimė 1935 07 28 Budraičiuose (Raseinių raj.), mirė 2017 05 08 Vilniuje, filosofas, žurnalistas, redaktorius, ateizmo propaguotojas. Fi­ losofijos mokslų kandidatas (1970). 1954 baigė Betygalos vidurinę mokyklą, 1958 lietuvių kalbą ir literatūrą VPI. 1959-1962 ir 1964-1969 L S S R televizijos ir radijo komiteto vyr. redaktorius, 1969-1982 komiteto pirmininko pavaduotojas televizijai. 1964 Maskvoje baigė Aukštąją partinę mokyklą prie SSK P C K . Nuo 1970 dėstė V U , docentas (1980). Nuo 1982 Visuomenės mokslų akademijos prie SSK P C K Mokslinio ateizmo instituto Vilniaus filialo direktoriaus pavaduotojas. Nagrinėjo marksistinio ateizmo ir religijos kri­ tikos problemas. Parašė apybraižų knygų apie darbo pirmūnus, sukūrė scenarijų televizijos muzikiniams bei dokumentiniams filmams. PATYRIMAS KAIP VIENAS LIAUDIES PAŽIŪRŲ KRITIŠKUM O STIPRĖJIM O FAK­ TORIŲ. Problemos, 1968, nr. 1, p. 73-80. Remiantis konkrečiais lietuvių tautosakos pavyzdžiais parodoma, kaip liaudies pažiūrų kri­ tiškumo augimą paveikė praktinis patyrimas, kaip jis padėjo žmonių sąmonėje formuotis materialistinio pasaulio suvokimo pradams. Daroma išvada, kad patyrimas padėjo žmonėms stichiškai suvokti daugybę tikrovės procesų dėsningumų, išsiaiškinti nemažai reiškinių ir procesų vyksmo priežasčių, įžvelgti kai kurias dialektinio vystymosi ypatybes. MOKSLINIO IR SO CIALINIO KRITIŠKU M O PASIREIŠKIMAS LIETU VIŲ TAUTO­ SAKOJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas B. Genzelis. - V , VU, 1970. - 197 p. VUB Rs F76-1265

244

D a l y s : Įvadas, 1- 17 ; I. Mokslinio kritiškumo pasireiškimas lietuvių tautosakoje, 18-95; II. So­ cialinis kritiškumas lietuvių tautosakoje, 96-173; Išvados, 174-180. Marksistiškai nagrinėjamos liaudies pasaulėžiūros problemos: antireliginiai bei ateistiniai klausimai, klasinio antagonizmo bei revoliucinio sąmonėjimo apraiškos. Apžvelgiama lie­ tuvių tautosakos tyrimų raida, aptariami tarybinių mokslininkų darbai apie liaudies pa­ saulėžiūros problemas. Konstatuojamas nepakankamas dėmesys pasaulėžiūros savitumo moksliniam aiškinimui. Analizuojami kai kurie mokslinio bei socialinio kritiškumo pa­ sireiškimo ikitarybinėje tautosakoje klausimai, pasaulėjautos bei pasaulėvaizdžio aspektai. Pabrėžiamas liaudies pažiūrų formavimosi ryšys su praktine veikla, buitimi, gyvenamąja aplinka, nušviečiamas konkretaus patyrimo ir kasdienių interesų atsispindėjimas žodinėje kūryboje. Parodomas senovės lietuvių požiūris j žemę, jo originalumas, antropomorfiniai bruožai, išryškinamas pagarbos žemei savitumas, emocinio santykio su ja betarpiškumas. Analizuojamos panašaus antropomorfinio sugyvinimo ypatybės, būdingos Įvairių gamtos reiškinių, dangaus kūnų supratimui, mitologinių būtybių Įsivaizdavimo ryšys su žemiškuo­ ju gyvenimu, augalų, gyvūnų gerbimo bei garbinimo probleminiai klausimai, magijos, burtų reiškiniai. Aptariama krikščionybės įtaka pasaulio supratimui, savitas biblinių padavimų sukonkretinimas. Nagrinėjamas daiktų genezės, judėjimo, dėsningumo, priežastingumo įsivaizdavimas, apibendrintų pažiūrų, moksliškai teisingų žinių klausimai, tautosakoje atsispindintis visuomeninių reiškinių supratimas. Pabrėžiamas darbo vaidmuo liaudies dvasiniame gyvenime, apibūdinamas kritinių pažiūrų į socialinę tikrovę stiprėjimas, nea­ pykantos išnaudotojams reiškimasis. Aptariamos pažiūros Į meilę, vedybas, šeiminį gyve­ nimą, ištikimybę, aiškinami socialinio išsivadavimo, klasių kovos atgarsiai žodinėje liaudies kūryboje. GROŽIS IR MORALĖ TAUTOSAKOJE. Problemos, 1971, nr. 1(9), p. 45-51. Nagrinėjamos klasinio liaudies požiūrio į grožį ir moralę apraiškos folklore, atskleidžiami jas nulėmę visuomeninio gyvenimo veiksniai, jų prigimtis ir formavimasis. Gėrio ir blo­ gio sąvokos siejamos su materialiniais, ekonominiais visuomeninio gyvenimo santykiais. Darbštumo išaukštinimas laikomas ryškiausia liaudies klasinio požiūrio apraiška. Daroma išvada, kad socialinės nelygybės bei išnaudojimo priežasčių gilesnis pažinimas, moralės kla­ sinio pobūdžio supratimas ir įsisąmoninimas sudarė prielaidas liaudies socialinio kritiškumo pažiūroms formuotis. M ENININKO PILIETIŠKUMAS. Kultūros barai, 1973, nr. 7, p. 2-5. Marksistinės estetikos straipsnyje teigiama, kad meninio kūrinio vertė priklauso ne tik nuo menininko talento, bet ir nuo jo klasinės sąžinės bei pilietinės atsakomybės. Pažymima, kad mūsų menininkai turi tvirtas klasines pozicijas, teisingai vaizduoja gyvenimą, tačiau jų kūriniams trūksta šių dienų tematikos įvairovės. Kapitalizmo sąlygomis dekadentizmą mene sukelia pačios išnaudotojiškosios visuomenės degradavimas. ATEIZMAS ŽEN GIA PER PASAULĮ. Komunistas, 1973, nr. 7, p. 59-64. Apžvelgiama ateizmo istorija Lietuvoje feodalizmo ir kapitalizmo laikotarpiu, apibūdina­ ma ateizmo specifika socializmo sąlygomis. Pateikiami duomenys apie religijos įtakos darbo žmonėms mažėjimą, teigiama, kad tai yra objektyvus dėsningas procesas, kurį sukelia socia­

245

linių prieštaravimų aštrėjimas kapitalistinėse šalyse ir didėjantis dirbančiųjų nusivylimas kapitalistine santvarka, kurios rėmėja yra Bažnyčia. TUŠČIOS ŠIUO LAIKINIŲ TEOLOGŲ PASTANGOS. Mokslas ir gyvenimas, 1976, nr. i,‘ p. 28, 40. Ateizmo propagandos straipsnyje dėstoma apie mokslo ir religijos nesuderinamumą. Pažy­ mima, kad šiuolaikiniai teologai siekia prisiderinti prie mokslo ir pajungti jj savo tikslams atimdami iš jo materialistinę, ateistinę prasmę. EVANGELIJŲ ETIKOS ŠIUOLAIKINĖS INTERPRETACIJOS. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 3, p. 2.9-30. Aptariama evangelinės etikos evoliucija katalikybėje. Marksistiškai kritikuojami katalikybės teologų ir filosofų plėtojami gėrio ir blogio aiškinimai, sąžinės, laimės, gyvenimo prasmės sam­ pratos. Teigiamai vertinama Vatikano pasmerkta išsivadavimo, arba revoliucijos, teologija. ĮŽVALGUSIS KULTŪRINIO PALIKIMO VERTINTOJAS: V. Mickevičiaus-Kapsuko gimimo ioo-osioms metinėms. Kultūros barai, 1980, nr. 3, p. 2-5. Glaustai supažindinama su V. Kapsuko biografijos faktais, moksline ir publicistine veikla. Pristatomos jo estetinės pažiūros, kuriose ypatingai akcentuojama meno kūrinių paskirtis, jų poveikis žmonių sąmonei. Aptariami V. Kapsuko išsakytieji lietuvių literatūros vertinimai. PIRMIAUSIA IEŠKOTI TURINIO... V. Kapsuko estetinės pažiūros. Pergalė, 1980, nr. 4, p. 118128. Aptariant V. Kapsuko estetines pažiūras supažindinama su jo jaunystės literatūriniais ban­ dymais - mėginimu kurti dramos veikalą laisvai verčiant V. Hugo pjesę, taip pat su jo meni­ nėmis apybraižomis, apsakymais, vaizdeliais, literatūros kritikos straipsniais. Teigiama, kad V. Kapsukas plėtojo marksistinius istoriškumo, partiškumo, internacionalizmo, dialektinius formos ir turinio vienovės ir kitus principus. M ATERIALISTINĖS PASAULĖŽIŪROS FORMAVIMO YPATUMAI. Sveikatos apsauga, 1983, nr. 12, p. 4-7. Apžvelgiamas sekuliarizacijos ir ateizmo plitimas tarybinėje Lietuvoje. Aptariamos religin­ gumo apraiškos ir priežastys socialistinėje visuomenėje. Formuluojami ateistinės propagan­ dos uždaviniai medicinos darbuotojams. KAPSUKAS PRIEŠ KLERIKALIZM Ą. Komunistas, 1983, nr. 2, p. 22-30. Pažymima, kad antireliginę propagandą V. Kapsukas visada siejo su svarbiausiais proletari­ nės kovos uždaviniais, .tvirtai laikėsi lenininio principo neužgaulioti tikinčiųjų, demaskavo Lietuvos klerikalų antikultūrinę ir antinacionalinę ideologiją. Jo raginimas skelbti kovą tiky­ bai reiškė būtinumą atskleisti tikrąsias socialines religijos funkcijas, parodyti jos žalingumą revoliuciniam darbo žmonių sąmonėjimui. SENIEJI LIETUVIŲ RELIGINIAI TIKĖJIM AI. Kn.: Ateizmas ir religija Lietuvoje. Sud. J. Ma­ čiulis. - V , „Mintis“, 1985, p. 9-25. Aptariami senovės lietuvių pirmykščiai tikėjimai (animizmas, totemizmas ir fetišizmas), parodomos fantastinių būtybių funkcijos religinėje sąmonėje. Pažymimos materialistinės tendencijos senovės lietuvių pasaulėžiūroje.

246

KLERIKALIZM O K RITIK A V. KAPSUKO RAŠTUOSE (Medžiaga lektoriui). - V., LTSR „Žinijos“ draugija, 1985. - 2.8 p. Brošiūroje, skirtoje ateizmo propagandos lektoriams, pateikiama susisteminta medžiaga apie V. Kapsuko antiklerikalinę veiklą. Parodoma, kaip jis aiškino klerikalizmo klasinę prigimtį ir socialinę esmę, klerikalų politikos antiliaudiškumą, klerikalizmo ir antikomunizmo sąsajas. ŠIMTAS RELIGIJOS MĮSLIŲ, z-asis pataisytas ir papildytas leidimas (i-asis leidimas 1975). - V., „Vyturys“, 1985. - 415 p. Jaunimui skirtame leidinyje populiariai gvildenama religijotyros ir mokslinio ateizmo pro­ blematika: aiškinami dialektinio materializmo principai, marksistinė gamtos ir visuomenės koncepcija, religinio jausmo, religijos kilmės, religijų įvairovės ir istorijos, evangelijų mo­ kymo, religinių švenčių ir šventųjų, senovės lietuvių tikėjimų ir kiti klausimai. Siekiama formuoti skaitytojų ateistinę pasaulėžiūrą. Supažindinama su žymiaisiais ateizmo ir mate­ rializmo propaguotojais, aptariama religijos dorovinių reikalavimų šiuolaikinė samprata, ateizmo plėtros ypatumai. ISTORIJA IR RELIGINĖ SĄMONĖ. Laikas ir įvykiai, 1987, nr. 6, p. 18-19. Marksistiškai apibūdinami religinės sąmonės ypatumai, jos struktūra ir pobūdis. Pateikia­ ma tendencingai atrinktų istorinių faktų apie Lietuvos žmonių religingumą. Apžvelgiama ateistinės pasaulėžiūros raida sovietinėje visuomenėje. Akcentuojamas religinės sąmonės sekuliarėjimo procesas. VISUOMENINĖS V. KAPSUKO PAŽIŪROS: Klerikalizmo filosofinių, socialinių-politinių ir ideologinių koncepcijų kritika. - V., „Mintis“, 1987. - 195 p. D

s : Įžanga, 5-12; I. Klerikalizmo esmė ir socialinės funkcijos, 13-30; II. Visuomenės ekono­ minių formacijų kaitos mistifikavimo kritika, 31-38; III. Revoliucijos varomųjų jėgų ir kovos dėl valdžios samprata, 59-87; IV. Proletarinės partijos vaidmuo klasių kovoje, 88-130; V. Marksistinio-lenininio internacionalizmo ir klerikalizmo priešingumas, 131-153; VI. Visuomeninė estetinė meno paskirtis, 154-168; Pabaiga, 169-177. A L Y

Lietuvos marksizmo istorijos veikale analizuojamas V. Kapsuko požiūris į revoliucinę situ­ aciją ir varomąsias jėgas, pateikiami metodologiniai principai, kuriais jis rėmėsi spręsdamas demokratijos, diktatūros ir revoliucinės valdžios problemas. Apžvelgiama V. Kapsuko prak­ tinė politinė veikla. Nurodoma, kad jo pagrindinis klerikalizmo kritikos objektas - „ku­ nigas išnaudotojas“, išnaudotojų klasės gynėjas. V. Kapsukas įžvelgė tam tikrą kulto tarnų diferencijavimąsi, nurodė, kad dalis jų nusiteikusi palankiai darbo žmonėms. Aptariamos lietuvių klerikalizmo socialinės doktrinos, jų idėjos apie kapitalizmo raidą Lietuvoje ir jų kritika V. Kapsuko darbuose. Teigiama, kad jis pagrindė teiginį, jog proletariatas gali tapti 1905-1907 revoliucijos hegemonu ir įgyvendinti kai kuriuos socialistinius idealus. V. Kap­ sukas nuosekliai gynė marksistinį teiginį, kad svarbiausias revoliucijos klausimas - politinis proletariato diktatūros klausimas. Aptariamas proletariato partijos vaidmuo klasių kovoje. Labiausiai koncentruota klasių kovos forma laikoma politinių partijų kova. Aptariamos V. Kapsuko pažiūros į meno socialinę paskirtį: meno kūriniuose jis visada išskirdavo demo­ kratinius elementus, pabrėždavo jų reikšmę masių sąmoningumui formuoti. Meno kūrinių

247

vertinimo kriterijais laikė partiškumą, istorinį teisingumą, liaudiškumą, demokratizmą ir humanizmą, kalbos raiškumą, dialogų vaizdingumą. Jis smerkė sociologizavimo ir ideologizavimo tendencijas literatūros veikaluose, perdėtą estetiškumą, principą „menas menui“.

M AČ IU LIS Jonas, gimė 1937 01 06 Kivyliuose (Joniškio raj.). Filosofijos mokslų kan­ didatas (1974). 1962 baigė lietuvių kalbą ir literatūrą ŠPI Filologijos fakultete. Dirbo mokytoju, mokyklos direktoriumi, švietimo skyriaus inspektoriumi Akmenės ir Joniškio rajonuose. 1974 baigė Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K . 1974-1977 dėstė V il­ niaus aukštojoje partinėje mokykloje; docentas (1977). 1977-1982 V U Filosofijos istorijos ir ateizmo, nuo 1982 Mokslinio ateizmo katedros vedėjas. Paskelbė marksistinio ateizmo ir religijos kritikos darbų. PAŽANGA IR RELIGIJOS DOGMOS. Mokslas ir gyvenimas, 1970, nr. 6, p. 13-14. Religijos kritikos straipsnyje pabrėžiama religijos ir mokslo priešprieša, kuri, mokslui vis la­ biau plėtojantis, dar labiau gilėja. Apžvelgiami kai kurie Vatikano II susirinkimo nutarimai, kuriuose propaguojamas religijos ir mokslo dialogas. Autorius ragina neapsigauti dėl „baž­ nytininkų išvedžiojimų“, nes religinė ideologija esanti konservatyvi ir negalinti prieštarauti egzistuojančioms dogmoms. ATSINAUJINIMAS SENU PAGRINDU. Kn.: Vatikano antrasis ir po jo. Sud. E. Vaitkus. - V., „Mintis“, 1971, p. 5-28. Apžvelgiami Vatikano II susirinkimo svarstyti katalikybės santykių su kitomis religijomis, socialinės ir mokslo pažangos, karo ir taikos, kapitalizmo ir socializmo santykių, neokolonializmo ir besivystančių šalių klausimai. Teigiama, kad minėtus klausimus Katalikų bažnyčia sprendžia iš buržuazijos klasinių pozicijų, smerkia klasių kovą bei revoliuciją, siekia vado­ vauti ekumeniniam judėjimui. ЭВОЛЮЦИЯ СОВРЕМЕННОГО КАТОЛИЦИЗМА В ССС Р (НА МАТЕРИАЛАХ ЛИТОВСКОЙ ССР) [Šiuolaikinės katalikybės Tarybų Sąjungoje evoliucija (remiantis Lietuvos TSR medžiaga)]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vado­ vas - L. Velikovičius. - M., Visuomenės mokslų akademija prie SSKP Centro komiteto, 1974. Religijos marksistinės kritikos disertacijoje nagrinėjami bendri religijos evoliucijos veiks­ niai socializmo sąlygomis. Tiriamas socializmo poveikis katalikybės evoliucijai, aptariamas jos pobūdis ir turinys, analizuojama socialinės Vatikano doktrinos modifikacija Lietuvos Katalikų bažnyčios ideologinėse nuostatose. Teigiama, kad jos klasiniai interesai sąlygojo siekį skaldyti darbininkų judėjimą ir stiprinti kapitalistinę santvarką buržuazinėje Lietuvoje. Katalikybės ideologai priešiškai sutiko tarybų valdžią Lietuvoje, o pokario metais atkakliai priešinosi socializmo raidai. Taikantis prie naujų visuomenės sąlygų Katalikų bažnyčiai teko atsisakyti privatinės nuosavybės gynimo, pervertinti savo požiūrį į marksistinę klasių teo­ riją. Marksistiškai aiškinamas katalikybės socialinių koncepcijų evoliucijos socialinis sąly­ gotumas, Bažnyčios pozicija karo ir taikos klausimais. Analizuojama krikščioniškoji etika: pažymima, kad doroviniuose Katalikų bažnyčios pamokymuose, nors ir iškreipta forma, atsispindi dabartinės sovietinės visuomenės etiniai idealai. Aptariama Katalikų bažnyčios

248

pažiūra j mokslo pažangą: parodomos jos pastangos apsaugoti religinę ideologiją nuo mokslo ir technikos pažangos rezultatų, prieštaraujančių religinėms dogmoms. [Atsakymas]. Kn.: Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais. Kn. 2. Sud. E Laurinaitis. - V , „Mintis“, 1978, p. 76-85. Nagrinėjami darbo ir religijos, darbštumo ir religingumo santykiai. Pažymėjęs, kad religija susijusi su ta žmogaus praktinės veiklos puse, kuri apsprendžia jo bejėgiškumą įvaldant gam­ tos ir visuomenės jėgas, autorius tariasi atskleidęs principo „melskis ir dirbk“ klasinį turinį antagonistinėje visuomenėje. Daroma išvada, kad darbas ir religija niekada nebuvo vieningi. KATALIKYBĖS VAIDMENS VISUOMENĖS GYVENIM E BA ŽN YTIN IO INTERPRETA­ VIMO KRITIKA. Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova. Sud. B. Kuzmickas. - V , „Mintis“, 1978, p. 173-181. Marksistinės ideologijos požiūriu kritikuojamos Katalikų bažnyčios pastangos nagrinėti ak­ tualias socialines problemas. MATERIALISTINIO AUKLĖJIM O PROBLEMOS. Komunistas, 1979, nr. 8, p. 30-34. Ateistinės propagandos straipsnis, kuriame pateikiami nurodymai, kaip vykdyti ateistinį au­ klėjimą ir propagandą. Pabrėžiama, kad nebepakanka vien paprasto žmonių nutolinimo nuo Bažnyčios, bet reikia parodyti ir pozityvų mokslinio (t. y. marksistinio) ateizmo vaidmenį. MORALĖ IR RELIGIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 6, p. 13-24. Kritikuojama moralės samprata katalikybės etikoje. Jai priešpriešinama moksline vadinama marksistinė moralės koncepcija, kuri ją kildina iš socialinių santykių. Apžvelgiamos moralės ir religijos santykio istorinės formos. Katalikų bažnyčios siekiai įveikti dorovines kolizijas reformuojant žmogaus vidinį pasaulį, puoselėjant tikėjimą autoriaus įvardijamos pavojinga iliuzija. Pabrėžiamas ateizmo ir moralės pozityvus ryšys socializme. SĄŽINĖS LAISVĖ, ATEIZMAS, RELIGIJA. Kn.: TSRS Konstitucija ir sąžinės laisvė. Sud. S. Kraujelis. - V , „Mintis“, 1980, p. 46-59. Dėstoma marksistinė sąžinės laisvės, ateizmo ir religijos samprata. Atskleidžiama laisvės so­ cialinė prigimtis remiantis būtinumo ir laisvės dialektiniu santykiu. Ateizmas įvardijamas neatskiriamu materialistinės pasaulėžiūros elementu, pabrėžiamas ateistinės propagandos vaidmuo ugdant šią pasaulėžiūrą. MOKSLINIS IR RELIGINIS PASAULIO VAIZDAS. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 8, p. 17-19. Religijos kritikos straipsnyje nagrinėjama, kaip keičiantis moksliniam pasaulio vaizdui, kito krikščioniškasis pasaulėvaizdis. Pabrėžiamas viduramžių religinio pasaulėvaizdžio ryšys su to meto kosmologiniais ir filosofiniais vaizdiniais. Apžvelgiamos šiuolaikinių teologų nuo­ monės apie viduramžių mokslo ir religijos konfrontaciją. Argumentuojama, kad šie du fe­ nomenai niekada negali būti suderinami dėl formos, turinio ir funkcijų esminių skirtumų. Aptariami religijos filosofų bandymai suvienyti mokslą ir religiją: besiplečiančios Visatos bei evoliucijos teorijų kreacionistinis aiškinimas, panenteistinė teologijos kryptis, taip pat vadinamoji proceso teologija. APIE MORALĖS IR RELIGIJO S SAN TYK Į. Problemos, 1981, nr. 17, p. 81-87. Marksistiškai nagrinėjant moralės ir religijos santykį pabrėžiama, kad jis turi įtakos ideo­ loginei ateizmo bei religijos konfrontacijai. Teologinė koncepcija teigia moralės ir religijos

249

vienumą, skelbia Dievą moralės šaltiniu, religiją - dorovės pažangos pagrindine varomąja jėga. Ikimarksistiniai ateistai ypač pabrėždavo subjektyvius moralės ii'religijos atsiradimo veiksnius. Marksistiniai ateistai pirmiausia išryškina jų abiejų socialinę prigimtį. Savo at­ siradimo priežastimis, esme bei funkcijomis moralė ir religija yra skirtingos visuomeninės sąmonės formos. MOKSLINĖS ATEISTINĖS PROPAGANDOS TURINYS ŠIUOLAIKINĖM IS SĄLYGO­ MIS. Kn.: Ateizmas ir dabartis. Sud. J. Mačiulis. - V., „Mintis“, 1983, p. 90-101. Aptariamos objektyvios ir subjektyvios ateistinės propagandos sąlygos socialistinėje visuo­ menėje. Pabrėžiamas ateistinio auklėjimo kompleksiškumas. KATALIKŲ BAŽNYČIOS ALTERNATYVA ATEIZMUI. Kn.: Ateizmas ir dabartis. Sud. J. Ma­ čiulis. - V., „Mintis“, 1983, p. 134-145. Atskleidžiamas Lietuvos Katalikų bažnyčios požiūris į ateistinę propagandą, kritikuojamas antignoseologinis ateizmo esmės traktavimas, dvasininkų mėginimai mistifikuoti materia­ listinės filosofijos esmę ir jos raidos dėsningumus. KATALIKYBĖS MODERNIZAVIMAS. Mūsų žodis, 1984, nr. 10, p. 19-10. Aptariama religijos evoliucija, atsinaujinimas, jis marksistiškai traktuojamas kaip dėsningas reiškinys, sukeltas besikeičiančių socialinių sąlygų. Teigiama, kad kova prieš religinę pasau­ lėžiūrą - tai kova už žmogų, jo laimę, orumą ir savarankiškumą. MORALĖ IR RELIGIJA. Mūsų žodis, 1984, nr. n , p. 10 -11. Dėstomas ideologinis požiūris į moralės ir religijos ryšį: ne religija taurinanti moralę, o progresuojanti moralė apvalanti religinius vaizdinius nuo žiaurumo ir neapykantos, nuo moralinių vertybių niekinimo. L. FOJERBACHO ATEIZMAS. Kn.: L. Fojerbachas. Krikščionybės esmė. - V., „Mintis“, 1985, p. 5-11. Įvadiniame straipsnyje pristatomi L. Feuerbacho gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Jo filosofija apibūdinama kaip nuosekliai materialistinė, svarbiausia jos problema yra žmogus. Supažindinama su antropologiškai pagrįsta religijos koncepcija, svarbiausiais antropologinio materializmo principais, religijos gnoseologinių ir psichologinių šaknų paieškomis, religinio susvetimėjimo samprata. KOMUNISTINĖS MORALĖS IR MOKSLINIO ATEIZMO VIENOVĖ. Komunistas, 1986, nr. 8, p. 38-44. Aptariamas etinio švietimo ir ateistinės propagandos ryšys, pabrėžiama religinių moralės te­ orijų kritikos svarba. Nurodomos šio ryšio užtikrinimo priemonės - naujų tarybinių apeigų kūrimas ir platus diegimas. KULTŪRA, RELIGIJA, ATEIZMAS. Kultūros barai, 1986, nr. 11, p. 33-35. Marksistinio ateizmo požiūriu svarstoma apie religijos ir ateizmo vietą bei vaidmenį žmoni­ jos dvasinės kultūros raidoje. Kritiškai pristatoma teologinė kultūros koncepcija. Dėstomos religijos ir kultūros marksistinės sampratos: dvasinė kultūra laikoma priklausoma nuo ma­ terialinės bazės ir išreiškianti atitinkamą socialinės būties plėtros laipsnį.

250

MORALĖ. RELIGIJA. ATEIZMAS. - V., LTSR „Žinijos“ draugija, 1987. - 155 p. D

: I. Religija. Kas ji?, 6-49; II. Moralės ir religijos santykis, 50-90; III. Ateizmo ir mo­ ralės ryšys, 91-155. A L Y S

Marksistinio ateizmo leidinyje aptariama dorovinio ir ateistinio auklėjimo sąveika, jos reikš­ mė formuojant asmenybę. Apžvelgiamos religijos teologinės, idealistinės ir ikimarksistinio materializmo sampratos. Dėstoma marksistinė religijos samprata: tai visuomeninės sąmonės forma, fantastiškai atspindinti viešpataujančias išorės jėgas. Visuomenėje religija reiškiasi ideologijos ir socialinės psichologijos lygmenimis, viena šios raiškos formų yra religinė pa­ saulėžiūra, kurios pagrindine savybe laikomas iškreiptas, neadekvatus tikrovės supratimas. Nagrinėjama Katalikų bažnyčios istorija, hierarchinė struktūra, funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje, padėtis socialistinėje visuomenėje. Remiantis „mokslinio“ ateizmo moralės sam­ prata kritikuojamas Bažnyčios teiginys apie moralės ir religinio tikėjimo neatsiejamumą. Apžvelgiami istoriniai religijos ir moralės santykiai. Rašoma apie ateizmo ištakas, jo požiūrį į moralę, komunistinės moralės ir mokslinio ateizmo vienovę, nurodomi šios sąveikos as­ pektai (socialinis, pasaulėžiūrinis, vertybinis bei auklėjamasis). Apžvelgiamos antikos mate­ rialistų pažiūros, taip pat ikimarksistinių ateistų pažiūros į dorovę, pabrėžiami jų teiginiai apie moralės autonomiškumą, nepriklausomumą nuo religijos. Pristatomas marksistinio ateizmo požiūris į dorovę ir religiją, jis laikomas vienu iš socialinio susvetimėjimo panaiki­ nimo elementų. KARLO MARKSO ATEISTINĖS KONCEPCIJOS FORMAVIMASIS. Komunistas, 1987, nr. 7, p. 93-96. K. Marxo tekstų rinkinio lietuvių kalba Ankstyviejifilosofijos raštai (1986) recenzija. Aptaria­ mos svarbiausios jame plėtojamos problemos: filosofijos ir religijos santykio, susvetimėjimo, humanizmo ir kt., daugiausia dėmesio skiriama marksistinio ateizmo formavimuisi. M OKSLINĖ PASAULĖŽIŪRA TU RI BŪ TI VIENTISA. Komunistas, 1988, nr. n, p. 65-68. Aptariama pasaulėžiūros sąvoka, jos struktūra ir turinys. Dogmatiškai ideologiškai (neatsi­ žvelgiant į tuometinį pasikeitusį politinį kontekstą) dėstoma marksistinės-lenininės pasau­ lėžiūros samprata, akcentuojamas jos išskirtinumas: tai vienintelė mokslinė pasaulėžiūra, kurios metodologinį pagrindą sudaro dialektinis materializmas, turinį - komunizmas, o būtinas integralus bruožas esąs ateizmas. Nagrinėjamas mokslinės pasaulėžiūros formavi­ mosi procesas, pabrėžiama sąmonės ateizacijos svarba jame. Intriguojamai teigiama, jog „iš mokslinio ateizmo negali išplaukti panieka Biblijai ar kuriai kitai religinei knygai, tačiau tik juo remiantis galima dvasiškai praturtėti skaitant šią knygą“.

M AK A R EV IČ IU S Kazimieras, gimė 1935 01 04 Pavarangiuose (Šakių raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1971). 1963 baigė V PI, 1971 - Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K . 1964-1968 Lietuvos komjaunimo C K skyriaus vedėjas. 1971-1974 žurnalo K o­ munistas skyriaus vedėjas. 1974-1985 V P I Filosofijos katedros vedėjas; docentas“ (1974). Tyrinėjo mokslo filosofijos ir pažinimo teorijos problemas.

251

МЕСТО М ЫСЛЕННОГО ЭКСПЕРИМ ЕНТА В НАУЧНОМ П О ЗНАНИ И [Minti­ nio eksperimento vieta moksliniame pažinime]. Filosofijos mokslų kandidato-laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinė vadovė - A. Kornejeva. - M., Visuomenės mokslų akademija prie SSKP Centro komiteto, 1971. Pagal disertaciją išleista knyga: М ЕСТО МЫСЛЕННОГО ЭКСПЕРИ ­ МЕНТА В ПОЗНАНИИ. - М., „Мысль“, 1971. - 78 с. D

А L Y s : I. Сущность мысленного эксперимента [Mintinio eksperimento esmė]; II. Значение мысленного эксперимента для создании и развитии научной теории [Mintinio eksperimen­ to reikšmė mokslinės teorijos kūrimui ir raidai].

Mokslo filosofijos ir pažinimo teorijos disertacijoje nagrinėjant mintinio eksperimento esmę jis apibrėžiamas kaip specifinis pažinimo metodas, kai žmogus, remdamasis teorinėmis žinio­ mis ir empiriniais duomenimis apie objektyvų pasaulį, mintyse operuoja idealiais objektais, įsivaizduojamais prietaisais, susiedamas juos (pagal analogiją su realiu eksperimentu) į eks­ perimentines situacijas, padedančias grynu pavidalu pastebėti tiriamųjų materialių objektų vidinius, būtinus ryšius bei santykius. Aptariamos mintinio eksperimento galimybės ir ribos: jo sritis dėl abstrahavimo ir idealizacijos yra daug platesnė nei materialaus eksperimento, tačiau mintinio eksperimento panaudojimą riboja konkretus teorinių žinių ir techninių pažinimo priemonių lygis. Teigiama, kad mintinis eksperimentas per visą pažinimo istori­ ją buvo naujų materialaus pasaulio reiškinių aiškinimo, dėsnių atskleidimo, naujų teorijų kūrimo ir santykinai užbaigtų mokslinių teorijų tobulinimo priemonė. Jis padeda plėtoti mokslines teorijas ir indukciškai, ir dedukciškai, padeda žinių diferenciacijai ir integracijai, atskleidžia naujų teorijų ryšį su jau esančiomis. Nurodoma, kad mintinis eksperimentas nėra absoliutus pažinimo metodas: jis padeda tik tada, jei tyrėjai atsižvelgia į žinių perimamumo principą, organišką naujų teorijų ryšį su egzistuojančiomis, jeigu jis panaudojamas kartu su kitomis pažinimo priemonėmis. Mintinis eksperimentas laikomas tarpine grandimi tarp teorijos ir materialiojo eksperimento: jis gali būti panaudojamas ir kaip loginis, išankstinis žinių teisingumo kriterijus, tačiau galutinai nustatyti žinių teisingumą gali tik materialusis eksperimentas, praktika. Detaliai nagrinėjami įvairių mokslininkų atlikti mintiniai ekspe­ rimentai - tai įgalino atskleisti mintinio eksperimento pažintinių funkcijų dinamiką, jo nuoseklumą ekstrapoliuojant žinias, palyginti vaidmenį mintinių eksperimentų, siejančių atskirus dėsnius vienos teorijos ribose bei jungiančių įvairias, net priešingas, teorijas į vie­ ningą sistemą. M INTINIS EKSPERIMENTAS. Kn.: Mokslas, jo metodai ir kalba. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 114 -14 4 . Mokslo filosofijos straipsnyje aptariama mintinio eksperimento sąvoka, esmė bei pagrin­ dinės funkcijos, jo konstravimo ir panaudojimo moksliniame pažinime logika. Kartojama disertacijoje išdėstyta medžiaga.

MASIULIS Kęstutis, gimė 1957 03 13 Kelmėje. Filosofijos mokslų kandidatas (1989). 1975 baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1980 su pagyrimu baigė VU Fizikos fakultetą. 19 8 0 1983 VU Puslaidininkių fizikos katedros inžinierius, jaunesnysis mokslinis bendradarbis,

1983-1986 Žinijos mokslinės draugijos referentas. 1986-1989 F S T I filosofijos istorijos as­ pirantas, nuo 1989 mokslinis bendradarbis. Tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją; R . Ple­ čkaičio mokinys. PASAULĖŽIŪROS SEKULIARIZACIJA IR MENO BEI RELIGIJOS SĄVEIKA. Sveikatos apsauga, 1984, nr. 8, p. 18-20. Aptariamas meno sekuliarizacijos procesas, jo ryškios tendencijos įžvelgiamos pirmiausia Renesanso epochoje. Aiškinama šios epochos humanistinė pasaulėžiūra, joje vykęs virsmas. Apžvelgiamos X X a. meno kryptys, kurioms būdingas polinkis į religinę mistiką. Teigiama, kad modernistinių katalikybės tendencijų orientavimasis į subjektyvius žmogaus išgyveni­ mus, filosofiškumas, abstraktumas suartina jas su modernistinio meno kryptimis, tačiau tai sunkina Dievo vaizdavimą. PORELEI FILISTERIŲ A R ŽMONIJAI...? Šeima, 1987, nr. 10, p. 10-12. Polemizuojama su prof. S. Uosiu dėl išsakytų teiginių apie gausias šeimas. Teigiama, kad reikia kviesti auginti gausesnes šeimas vardan tautos dvasingumo, bet ne dėl darbo jėgos gausinimo. Raginama ekonomiką derinti prie žmogiškųjų reikmių, o ne atvirkščiai. ФИ ЛО СО ФСКИЕ ПРОБЛЕМЫ ФИЗИКО-МАТЕМАТИЧЕСКИХ НАУК В ЛИТВЕ В ПЕРВОЙ ПОЛОВИНЕ X X В. [Fizikos ir matematikos mokslų filosofinės problemos Lietuvoje X X a. pirmoje pusėje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V., FSTI, 1989. - 182 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 4-9; I. Философские проблемы современной физики [Šiuo­ laikinės fizikos filosofinės problemos], 10-127; П. Формирование философской методологии математики в Литве [Matematikos filosofinės metodologijos formavimasis Lietuvoje], 128-151; Выводы [Išvados], 152-155. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje nagrinėjami fizikos moderniosiomis disciplinomis pagrįsto mokslinio pasaulėvaizdžio ypatumai, formavimasis ir dinamika tarpukario Lietu­ voje. Mokslinis pasaulėvaizdis apibūdinamas kaip apibendrinta pasaulio samprata, moks­ linės žiūros į pasaulį koncepcija. Teigiama, kad X IX a. pab. - X X a. pr. vieningo, teoriš­ kai apibendrinto fizikinio pasaulėvaizdžio Lietuvoje nebuvo, vyravo fizikos kompiliatyvus populiarinimas. Išskiriamos dvi šį pasaulėvaizdį lėmusių veiksnių grupės: vidiniai (lėmė atsirandančio pasaulėvaizdžio turinį) ir išoriniai (lėmė jo plitimą) veiksniai. Išskiriami ir apibūdinami reliatyvistinis ir kvantmechaninis pasaulėvaizdžiai, pastarojo sklaida Lietuvoje tiriama dviem - kvantinio objekto realumo interpretavimo ir kvantinių reiškinių determinuotumo apibūdinimo - aspektais. Pirmasis buvo interpretuojamas trejopai - realistiškai, neopozityvistiškai ir objektyviai idealistiškai; antruoju klausimu išryškėjo deterministinė ir indeterministinė aiškinimo tendencijos. Aptariami tiriamojo laikotarpio fizikiniai bandy­ mai spręsti gyvybės ir valios laisvės problemas: jie traktuojami kaip nesėkmingi, mechanistiniai. Supažindinama su erdvės ir laiko mikrokosmose problemos sprendimais: ši problema sietą su mikropasaulio ontologinėmis kvantinėmis savybėmis, iš jų išvedant šios erdvės daugiamatiškumą ir kitas savybes. Analizuojama moderniosios fizikos santykio su filosofija bei religija problema: ji aiškinta euristiškai, neoscholastiškai ir pozityvistiškai. Atskleidžiamos

253

matematikos bei neeuklidinių geometrijų pagrindimo metodologinės recepcijos Lietuvoje kryptys: svarstant matematikos pagrindus vyravo D. Hilberto formalizmas, juo remiantis aptarta ir begalybės sąvokos esmė, matematikos objektas. Neeuklidinių geometrijųpagrįstumas buvo analizuojamas trejopai: dogmatiškai (absoliutinant euklidinę geometriją), suempirinant geometrijos objektą bei pripažįstant visų geometrijų loginį matematinį lygiavertiš­ kumą. Nagrinėjamas matematikos euristinio vaidmens fizikoje problemos formulavimas ir sprendimo būdai: empiristinis (įrodinėjantis matematikos empiriškumą ir jos konvergavi­ mą į fiziką), realistinis (pabrėžiantis empirinio pasaulio metriškumą ir matematikos objektų genetinį giluminį sąryšį su empirine realybe ir konstatuojantis abiejų mokslų metodologinę bei euristinę lygybę) bei objektyvusis idealistinis (ontologizuojantis matematiką).

M E Š K A U S K A S E u g e n iju s, gimė 1909 03 01 Aukštrakiuose (Raseinių raj.), mirė 1997 10 09 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1955). L S S R nusipelnęs kultūros veikėjas (1965). Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 19Z7-1931 studijavo teisę Vytauto Didžiojo uni­ versitete (studijas baigė 1940 V U ). 19 30 -1931 vienas iš studentų kairiosios pakraipos draugijos Aurora steigėjų. Dirbo sekretoriumi advokato kontoroje, Pieno centre. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 19 4 0 -4 1 V U dėstė filosofiją ir marksizmo-leninizmo pagrin­ dus. 19 4 1-19 4 4 laikraščio Tarybą Lietuva redaktoriaus pavaduotojas. 19 44 -1995 dėstė V U : 1947-1956 Istorijos-filologijos fakulteto dekanas, 1956-1959 universiteto mokymo reikalų prorektorius, 1956-1987 Filosofijos katedros vedėjas; profesorius (1981). Vienas žymiausių filosofų marksistų Lietuvoje. Sukūrė filosofinę mokyklą (svarbesni atstovai A . Lozuraitis, J. Repšys, J. Karosas, K . Stoškus) - skatino kritiškai plėtoti marksizmo principus, jį traktavo kaip bendrąją mokslų metodologiją. Tyrinėjo pažinimo (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kitas sąvokas, praktikos vaidmenį pažinimo procese), moks­ lo metodologijos, determinizmo, materializmo, dialektikos, visuomenės sąmonės, ideo­ logijos teorijos problemas. Lit.: Eugenijus Meškauskas: yo-mečio bibliografija. - V., 1979; D. Kapačiauskienė. Profesorius Euge­ nijus Meškauskas ir Lietuvos filosofija. „Problemos“, 1990, nr. 44, p. 18-36; K. Stoškus. Eugenijaus Meškauskofenomenas. „Naujoji Romuva“, 1998, nr. 1; E. Krakauskas. Tyrinėtojopožiūris į susvetimėji­ moproblemą. „Problemos“, 1998, nr. 54, p. 11-14 ; K- Stoškus. Interpretacinėfilosofija ir E. Meškausko metodologija. „Problemos“, 1998, nr. 54, p. 13-10; H. Zabulis. Neįsiterpįsį dogmą. „Problemos“, 1998, nr. 54, p. 15-31; V. Radvilavičius. Išskirtinė asmenybė. „Problemos“, 1998, nr. 54, p. 31-34; A. Šlio­ geris. Mokytojas. „Problemos“, 1998, nr. 54, p. 35-38; C. Kalenda. Eugenijus Meškauskas: Asmenybė ir veikla. - V., „Margi raštai“, 1018. M ARKSIZM AS-LENINIZM AS APIE RELIGIJĄ. Švyturys, 1951, nr. 11, p. 15-16. Aptariama kova su vadinamaisiais religiniais prietarais, jos vieta visuomenės komunistinio auklėjimo darbe. Teigiama, kad ši kova susijusi su būtinumu pažinti religijos esmę, šaknis, socialinį vaidmenį. Tikruoju religinių vaizdinių šaltiniu laikomas materialiosios tikrovės santykis su žmonėmis. Aptariamas religinių pažiūrų visuomeninis turinys, jos ir ekonominės bazės santykiai. DIDYSIS M O KSLININKAS IBN SINAS (AVICENA). Švyturys, 1951, nr. 9, p. 14.

254

Supažindinama su Ibn Sinos biografija ir filosofinėmis pažiūromis, apžvelgiami jo nuopelnai medicinos, chemijos srityse. Teigiama, kad Ibn Sina plėtojo Aristotelio filosofijos materia­ listines tendencijas. ПРАКТИКА - О СНОВА ПОЗНАНИЯ ОБЪЕКТИВНЫХ ЗАКОНОВ ПРИРОДЫ [Praktika - gamtos objektyvių dėsnių pažinimo pagrindas]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1955. Marksistinės pažinimo teorijos disertacijoje praktika nagrinėjama kaip žmogiškųjų pažinti­ nių gebėjimų raidos materialusis pagrindas. Dėstoma marksistinė pažinimo proceso sampra­ ta: gamta tapo žmogiškojo pažinimo objektu kaip žmogaus materialiosios pertvarkomosios veiklos dalykas. Kadangi gamybos procesas yra visuomenės egzistavimo ir raidos sąlyga, jis suformuoja objektyvų poreikį pažinti gamtos dėsnius. Žmogaus praktikos objektas yra ne tik gamta, bet ir žmonių materialūs santykiai, jų visuomeninė būtis, kurią ideologiškai išreiš­ kia visuomeninė sąmonė. Dėstomos kalbos, abstraktaus mąstymo, sąvokų raidos, pažinimo proceso pakopų marksistinės sampratos. Apžvelgiami senovės graikų filosofų materialistų gamtos procesų dialektiniai aiškinimai, naujųjų laikų gamtotyros ir praktikos ryšių istorija, eksperimentinės gamtotyros klostymasis. Empirinio pažinimo ir teorijos priešpriešinimas traktuojamas kaip kliūtis gamtotyros ir praktikos ryšiui suvokti. Analizuojamas X IX a. gam­ totyros perėjimas į naują teoretizuojantį etapą, pareikalavęs pažinimo metafizinį metodą pakeisti dialektiniu. Išryškinamas marksistinio dialektinio materializmo savitumas palyginti šu ankstesnėmis pažinimo teorijomis. Nagrinėjami socialiniai veiksniai, darantys skirtingą įtaką gamtos pažinimo procesui klasinėje antagonistinėje ir socialistinėje visuomenėje; pir­ mojoje gamtos pažinimo procesą deformuoja kapitalistų išnaudotojiški interesai ir viešpa­ taujančios ideologijos antimoksliškas poveikis. Socializme šis pažinimas visiškai išsivadavęs iš ideologinių trukdžių. G. PLECHANOVAS - ĮŽYM US M ARKSIZM O TEO RETIKAS IR PROPAGANDISTAS. Komunistas, 1956, nr. 12, p. 21-25. Aptariama G. Plechanovo veikla ir teorinės idėjos. Nurodoma, kad daugelis jo veikalų yra skirti narodnikų pažiūroms kritikuoti. Jis pirmasis marksistiškai tyrė rusų visuomeninės minties istoriją, kovojo su idealizmu estetikoje, įrodinėjo visuomenės raidos proceso objek­ tyvų dėsningumą, ideologinio proceso priklausomybę nuo ekonomikos raidos ir pan. MOKSLINIO SOCIALIZM O PIRMTAKAS. Mokslas ir gyvenimas, 1960, nr. 10, p. 36. Pristatoma prancūzų socialisto utopisto C. Saint-Simono pasaulėžiūra ir socialinė teorija, kuri laikoma mokslinio (t. y. marksistinio) socializmo viena iš pirmtakių, nurodomi jos prieštaravimai ir trūkumai. K. LYŠČINSKIO PASAULĖŽIŪROS KLAUSIMU. Mokslas ir gyvenimas, 1961, nr. 4, p. 33-35. Aptariamas ateizmo pradininko Lietuvoje K. Liščinskio teismo procesas bei jo reikštos at­ eistinės idėjos. Bandoma rekonstruoti italų utopinio socialisto T. Campanellos raštų įtaką K. Liščinskio pasaulėžiūrai. ŽMOGAUS SĄMONĖ. Mokslas ir gyvenimas, 1963, nr. 10, p. 8-9. * Supažindinama su sąmonės problema. Aptariami religinis ir mokslinis (marksistinis ir materialistinis) sąmonės aiškinimai. Pabrėžiama, kad moksliškai aiškinti sąmonė pradė­

255

ta tik atmetus antgamtinius pradus - mąstančios nemirtingos sielos prielaidą. Mąstymas laikomas smegenų veiklos produktu. Dėstoma marksistinė teorija apie gamybinio darbo vaidmenį žmogaus ir jo sąmonės raidos procese, esminiai jo momentai yra stačios eisenos atsiradimas, įrankių gamybos įsisavinimas, kalbos atsiradimas, abstraktaus mąstymo, valios, vaizduotės susiformavimas ir raida. Dvasinė veikla laikoma antrine materialinės atžvilgiu. Savitai apibrėžiamas genialumas - tai esąs individo koncentruotas visuomeniškumas. FILOSOFIJA, STUDENTAI IR KOMJAUNIMAS. Jaunimo gretos, 1967, nr. 4, p. 16-17. Interviu su E. Meškausku kalbama apie filosofijos metodologinę funkciją, jos įtaką gamtos ir visuomenės mokslų raidai, apie studijų sistemą, dėstytojo ir studento, ideologijos ir psi­ chologijos santykius ir kt. Pabrėžiamas demokratiškas santykis su studentais, savarankiško galvojimo ugdymo svarba, pasakojama apie kūrybinę atmosferą VXJ Filosofijos katedroje. V. LENINAS APIE KO N STRU KTYVŲ PAŽINIMO PROCESO POBŪDĮ. Problemos, 1970, nr. 2(6), p. 9-13. Aptariamos V. Lenino pažinimo teorijos idėjos, ypač jo atspindėjimo samprata. Teigiama, kad pažintiniai mąstymo proceso rezultatai dialektinio materializmo požiūriu yra ypatin­ gi tikrovės atspindžiai. Savo visuomeniniu-istoriniu pobūdžiu jie kokybiškai skiriasi nuo grynai individualių ir struktūriškai pastovių jutiminių atspindžių. Mokslinės teorijos yra žmogaus kuriami idealūs tikrovės modeliai, atliekantieji jos atspindžių vaidmenį praktinio įsisavinimo rėmuose. Praktika yra pažinimo proceso rezultatų teisingumo objektyvus krite­ rijus. Daroma išvada, kad išryškindamas konstruktyvų pažinimo proceso pobūdį, V. Leninas praturtino materialistinę tikrovės atspindėjimo teoriją. M ARKSISTINĖ FILOSOFIJOS IR JO S O BJEKTO KO N CEPCIJA .Problemos, 1974, nr. 1(13), p . IO O -IIO .

Aptariama marksistinės filosofijos objekto samprata, jos metodologinis, pasaulėžiūrinis ir ideologinis vaidmuo. Marksizmo požiūriu, filosofijos objektas yra vystymosi procesas, jo bendrosios sąlygos ir dėsniai. Savo dialektiniu turiniu filosofija atlieka bendrosios mokslo metodologijos, arba mokslinio mąstymo logikos, vaidmenį ir naujai suformuluoja mokslinio tikrovės reiškinių aiškinimo (moksliškumo) kriterijus. Teigiama, kad netikslu marksistinę filosofiją skirstyti į ontologiją ir gnoseologiją: jos nėra savarankiškos disciplinos, materia­ listinė besiplėtojančios tikrovės koncepcija yra pažinimo teorijos konstitucinis elementas. M ATERIALIZM AS KAIP M ETODOLOGINIS PRINCIPAS. Problemos, 1977, nr. 2(20), p. 5-12. Argumentuojama, jog materializmas (bet ne marksizmas), kaip konkreti tikrovės koncep­ cija, atlieka bendrojo metodologinio mokslų principo vaidmenį ir reikalauja taikyti mokslo turinio gretinimo su tikrove kriterijų kaip mokslo pažangos sąlygą. Analizuojami materijos ir jos judėjimo sąvokų turinio istoriniai pokyčiai. Teigiama, kad metodologine prasme gam­ tos daiktų materialumas reiškia tik tai, kad jie priklauso juntamajam pasauliui kaip vienin­ telei tikrovei. Materijos sąvoka išreiškiamas pasaulio vienumas metodologiškai pagrindžia jo daiktinės įvairovės mokslinį aiškinimą. Pastarosios susidarymas išreiškiamas materijos judėjimo sąvoka.

256

ERDVĖS IR LAIKO PROBLEMA FILOSOFIJOJE. Ten pat, p. 13-15. Nagrinėjamos erdvės ir laiko objektyvumo filosofinės problemos formavimosi prielaidos. Teigiama, kad ši problema kilo dėl žmogiškojo tikrovės suvokimo ir jo objektyvios esmės priešpriešinimo idealistinėje ar agnostinėje filosofijoje. Erdvės ir laiko subjektyvistinė kon­ cepcija yra susijusi su jų ir jų matematinių konstrukcijų tapatinimu; kita vertus, su objekty­ vios tikrovės savarankiško egzistavimo neigimu. Šiuolaikinė dialektinė materialistinė erdvės ir laiko objektyvumo samprata, priešingai, laiko jas iš esmės neatskiriamomis nuo materialios tikrovės bei numato, kad konkretus erdvės ir laiko turinys yra gamtotyros tyrimo objektas. M ARKSISTIN Ė MOKSLINĖS IDEOLOGIJOS KO N CEPCIJA. Problemos, 1978, nr. i ( zi ), p. 14-17Analizuojama marksistinė (įvardijama kaip mokslinė) ideologijos samprata. Teigiama, kad socialinę tikrovę iškreipianti ideologinė pažiūra gali būti įveikta tik peržengiant struktūrines klasinės visuomenės ribas. Marksistinė socializmo teorija, tapdama idėjiniu revoliucinio dar­ bininkų judėjimo ginklu, tampa ir socialinių vertinimų pagrindu, atlieka ideologines funk­ cijas, tačiau nepraranda griežtai mokslinės teorijos pobūdžio. Mokslinė ideologija yra naujas ideologijos tipas, jos vertinimai pagrįsti realiais visuomenės raidos poreikiais, neapeliuojant į abstraktų teisingumą ir nekonstruojant abstrakčių socialinio santykiavimo principų. VISUOMENĖS RAIDA KAIP M OKSLINIO TYRIM O OBJEKTAS. Problemos, 1978, nr. z(zz), p. 71-74Materialistinė istorijos samprata traktuojama kaip viena pagrindinių teorinių prielaidų, iškeliančių vystymosi požiūrį iki šiuolaikinės mokslinės metodologijos principų. Visuome­ nės raidos, kaip materialaus vystymosi proceso, tyrimas reikalauja išspręsti metodologinę visuomenės materialiosios struktūros problemą. Si problema virsta materialiųjų visuomenės santykių problema. Mokslinis visuomenės raidos proceso tyrimas leidžia susieti bendrąjį sociologinį ir istoriografinį visuomenės istorijos tyrimo aspektus, jų nesutapatinant. HUM ANISTINIS SOCIALIZM O TURINYS. Mokslas ir gyvenimas, 1979, nr. 6, p. 5. Dėstoma marksistinė socializmo teorija. Pabrėžiama, kad socializmui būdingas ne tik eko­ nominis, bet ir humanistinis turinys: jis sudaro sąlygas išspręsti anksčiau neišsprendžiamas žmogaus problemas; socializmo idėja yra nauja humanizmo idėjos raidos pakopa. Aptaria­ ma šios idėjos istorija, žmogaus ir visuomenės susvetimėjimo istoriniai pavidalai. Daroma išvada, kad humanistinis socializmo turinys pasireiškia objektyviu pasikeitusios ekonominės visuomenės santvarkos poveikiu žmonių santykiams. FAKTINĖ M ED ŽIAGA TEO RIJŲ TU R IN YJE. Problemos, 1979, nr. i(z3), p. 5-8. Mokslo filosofijos straipsnyje nagrinėjama empirinės medžiagos išskyrimo iš teorijų turinio problematika. Teorinis informacinis faktinės medžiagos turinio sąlygotumas nepaneigia jos santykinio savarankiškumo teorijos atžvilgiu. Autorius teigia, kad faktinis medžiagos kau­ pimas kartais apibūdinamas kaip empirinis mokslo raidos matas, bet tai nėra tikslu, nes nuo teorinės veiklos nepriklausomo medžiagos kaupimo nebūna. Pažinimo procesas išlaiko teorinio proceso pobūdį visais savo raidos tarpsniais. Informacinis faktinės medžiagos tu­ rinio nesavarankiškumas nenuvertina mokslinei veiklai būdingo reikalavimo remtis faktais kuriant teorijas.

257

M O RALINIŲ VERTYBIŲ ISTORINĖS SPECIFIKOS KLAUSIMU. Problemos, 1979* nr. 2(24), p. 11-12. ■ Marksistiškai aptariamas moralinių vertybių turinys, analizuojama, kaip jos pasireiškia ir ko­ kią įtaką daro visuomeniniam auklėjimui ir asmens gyvenimui. Teigiama, kad visuomeninis auklėjimas dorovines, kasdienybėje nusistovėjusias, normas padaro vidinio sąžinės balso pa­ matiniu dalyku. Šiuo aspektu galima rekonstruoti bendražmogiškąjį dorovės turinį - mora­ lines vertybes, sąlygojančias žmonių tarpusavio pasitikėjimą, užuojautą ir pagalbą. Tam, kad visuomenės moralinių tikslų bendrumas taptų realybe, būtinas žmonių santykių susvetimėji­ mo objektyvių pagrindų įveikimas, kurio prielaidas kuria socialistinė visuomenės struktūra. M ARKSISTINĖ FILOSOFIJOS IRJO S OBJEKTO KONCEPCIJA. Kn.: Metodologiniai mark­ sistinėsfilosofijos bruožai. Sud. J. Karosas. - V., „Mintis“, 1981, p. 8-20. Glaustai apžvelgiamas filosofijos objekto istorinis kitimas, apibūdinama šio objekto mate­ rialistinė ir idealistinė samprata. Dėstoma savita marksistinė filosofijos samprata, kurioje svarbiausia filosofijos funkcija yra metodologinė, leidžianti filosofijai būti pasaulėžiūrą ku­ riančiu veiksniu. PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS MOKSLINĖS RAIDOS ETAPAI. Ten pat, p. 21-48. Išskiriami ir aptariami filosofijos istorijos etapai (senovės, mechanistinis naujųjų laikų ma­ terializmas, marksistinės filosofijos pirmtakai, marksistinis dialektinis materializmas). Ap­ žvelgiamos socialinės ekonominės, gamtamokslinės dialektinio materializmo susiformavimo prielaidos, aptariamas pozityvizmo atsiradimas, pozityvistų pažiūros į mokslo ir filosofijos ryšį. MATERIALIZMAS KAIP METODOLOGINIS PRINCIPAS. Ten pat, p. 49-63. Dėstomi marksistinės filosofijos teiginiai apie materiją, judėjimą, erdvę, laiką, pabrėžiama metodologinė šių kategorijų reikšmė. M ATERIALISTINĖ SĄMONĖS PRIGIMTIES SAMPRATA. Ten pat, p. 64-76. Pažymima sąmonės problemos svarba filosofoje. Sąmonė marksistiškai apibrėžiama kaip atspindėjimo formų istorinės raidos rezultatas, žmonių visuomeninės būties atspindys. Ma­ terialūs žmonių poreikiai laikomi nulėmusiais mąstymo ir kalbos atsiradimą. TIKROVĖS PAŽINIMAS KAIP JO S TEORINIO REKONSTRAVIMO PROCESAS. Tenpat, p. 137-161. Marksistiškai nagrinėjamos pažinimo teorijos problemos: pažinimo subjekto ir objekto san­ tykis, jutiminio tikrovės suvokimo bei mąstymo pažintinis vaidmuo, empirinis ir teorinis pažinimo proceso aspektai, objektyvi tiesa. Pabrėžiama, kad spręsdama pažinimo problemas marksistinė filosofija nuosekliai taiko bendrąjį metodologinį vystymosi požiūrį. Akcentuo­ jamas pažinimo proceso praktinis sąlygotumas bei visuomeninis-istorinis pobūdis - šis pos­ tulatas determinuoja visus marksistinius pažinimo problemų sprendimus. TIESOS KRITERIJAUS TAIKYM AS ATSKIRIEMS TEIGINIAM S. Problemos, 1983, nr. 30, P- 93- 95* Marksizmo požiūriu analizuojamas pažinimo proceso teiginio statusas ir tiesos kriterijaus taikymo gnoseologinė specifika. Teigiama, kad tiesa gnoseologine prasme reiškia teorinio

258

aiškinimo turinio atitikimą aiškinamojo objekto pobūdžiui. Praktika traktuojama kaip isto­ rinio pobūdžio mokslo tikroviškumo kriterijus, kuris tik santykinai tepritaikomas konkre­ čių teorijų turinio objektyvumui patikrinti. Atskiriems teiginiams tiesos kriterijus gali būti tiesiogiai taikomas tik žmonių veiklos orientacinėje sferoje. Gnoseologiniu atžvilgiu atskiri pažinimo proceso teiginiai savarankiškos prasmės neturi. DIALEKTINĖS DETERM INIZM O SAMPRATOS M ETO DO LOGINĖ PRASMĖ. Proble­ mos, 1984, nr. 32, p. 61-69. Teigiama, kad determinizmo principas išreiškia objektyvų tikrovės reiškinių sąlygotumą ir tuo įprasmina jų mokslinį aiškinimą. Materialistinė filosofija determinizmą laiko pagrindi­ niu mokslo metodologijos principu. Dialektinė determinizmo samprata atitinka šiuolaikinę mokslo raidos pakopą, kuriai būdingas vystymosi idėjos įsigalėjimas. Aptariami dinaminiai ir statiniai mokslinio aiškinimo modeliai, galimybės ir tikrovės santykio problema. Nurodoma, kad tikrovės procesų objektyvaus dėsningumo samprata išreiškia pagrindinį determinizmo principo metodologinio taikymo aspektą. DETERM INIZM O PRINCIPO TAIKYM AS ISTORIJOS MOKSLE. Problemos, 1986, nr. 34, p. 9-13. Nagrinėjamas determinizmo principas istoriografijoje. Teigiama, kad marksistinė filosofija rado būdą pritaikyti šį principą procesui, ištisai sudarytam iš tikslingų veiksmų; ji abstrahavosi nuo konkretaus istorijos vaizdo įvairovės ir perėjo prie jos objektyvaus turinio tyri­ mo. Materialistinės metodologijos požiūriu, determinizmo principas tiesiogiai taikomas tik aiškinant visuomenės ekonominės struktūros vystymosi santykį su jos egzistavimo sąlygų kitimu. Kitos visuomenės gyvenimo sritys patenka į deterministinio aiškinimo turinį tik jų funkcinių ryšių su šia struktūra aspektu. D IA LEKTIN Ė VYSTYM O SI PROCESO SAMPRATA. Problemos, 1987, nr. 36, p. 5-13. Marksistiškai nagrinėjama, kas yra vystymosi procesas, kokios jo sąlygos ir eigos ypatybės, su kokiomis problemomis susiduriama laikantis vystymosi požiūrio. Jis apibrėžiamas kaip pro­ cesas, kuriam vykstant vienos rūšies objektai virsta kitos rūšies objektais. Teigiama, kad di­ alektinė vystymosi proceso samprata yra metodologinio pobūdžio, paliekanti specialiesiems mokslams tirti tokių procesų specifiką. Vystymosi proceso pobūdis struktūrinio reiškinių aiškinimo aspektu dialektikos teorijoje paprastai išreiškiamas kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius dėsniu. Šio proceso eigos aiškinimui ypač svarbus jos savaimingumo aspektas. Jis yra šio proceso vidinio šaltinio problema ir leidžia pagrįsti vystymosi procesų natūralumą, remiantis vien jų pačių ypatybėmis. M ARKSISTINĖS FILOSOFIJOS M ETODOLOGINĖ APYBRAIŽA. - V., „Mintis“, 1988. 146 p. D a l y s : Pratarmė, 3-6; I. Marksistinė šiuolaikinės filosofijos objekto samprata, 7-19; II. Pa­ grindiniai filosofijos mokslinės raidos etapai, 20-48; III. Materializmas kaip metodologinis prin­ cipas, 49-79; IV. Dialektinė determinizmo samprata, 80-92; V. Dialektinė vystymosi proceso samprata, 93-104; VI. Tikrovės pažinimas kaip jos teorinio rekonstravimo procesas, 105-137; VII. Formalioji loginė ir metodologinė mokslo teorijų kontrolė, 138-145.

259

Knygoje metodologiniu aspektu aptariami pagrindiniai marksistinės filosofijos klausimai. Metodologiškai grindžiamas savitas autoriaus požiūris į filosofijos problemų kėlimą. Pa­ teikiama trumpa filosofijos istorijos apybraiža. Marksistinis dialektinis materializmas trak­ tuojamas kaip šiuolaikinį mokslo lygį atitinkančio naujo filosofijos mokslinės raidos etapo išraiška. Didžioji knygos dalis parengta pagal anksčiau publikuotus straipsnius. FO RM ALIO JI LO GINĖ IR M ETO DO LOGINĖ MOKSLO TEO RIJŲ KONTROLĖ. Pro­ blemos, 1989, nr. 40, p. 45-50. Marksistinės mokslo metodologijos straipsnyje teigiama, kad mokslo teorijų loginės kontro­ lės efektyvumas daug priklauso nuo jų teiginių ir vartojamųjų sąvokų turinio apibrėžtumo, tačiau pažinimo proceso istoriškumas ir pati tikrovės procesų prigimtis leidžia operuoti tik santykiniu apibrėžtumu - dėl to loginė kontrolė gali būti tik iš dalies efektyvi. Formalioji loginė analizė yra teorijų vidinės kontrolės, o ne jų kūrimo įrankis, ji leidžia kontroliuoti teorijas tik jų diskretinio funkcionavimo aspektu. Būdama bendra vystymosi proceso teo­ rija, dialektika atlieka ir mokslo teorijų metodologinės kontrolės funkcijas. Metodologinė mokslo teorijų kontrolė ne tik neprieštarauja formaliajai loginei, bet ir yra su ja susijusi. IŠ LAIKO PERSPEKTYVOS: su profesoriumi, filosofu Eugenijumi Meškausku kalbasi rašytoja Eglė Mikulėnaitė. Literatūra ir menas, 1989 kovo 4. Interviu dėstomi prisiminimai apie akademinę ir organizacinę veiklą, kritikuojama sovie­ tinė santvarka, mąstymo ideologizacija ir kt. Nepriklausomybės išvakarėse filosofas laisvai samprotauja apie marksistinės filosofijos terminą, ją apibrėžia kaip šiuolaikiško mokslinio mąstymo kryptį, akcentuojančią visokios teorinės veiklos atvirumą kritikai. Aiškinamas šios filosofijos santykis su socializmo teorija, dėstomi šios teorijos metodologiniai trūkumai, su­ kurtieji socializmo modeliai laikomi utopiškais. Reiškiama idėja, kad būtina visapusiškai demokratizuoti gyvenimą, o kad demokratija galėtų tarnauti socialinei pažangai, reikia sa­ varankiškai mąstančių, plataus intelekto piliečių.

MIKUCKAS Pranas, gimė 1931 01 13 Šiauliuose. Filosofijos mokslų kandidatas (1977). 1951 baigė Šiaulių miesto darbininkų jaunimo 2-ąją vidurinę mokyklą. 1948-1950 - Šiau­ lių tarpapskritinio linų paruošos skyriaus buhalteris. 1950-1951 - Lietuvos komjaunimo Šiaulių skyriaus vertėjas. 1951—1956 V U studijavo žurnalistiką. 1954-1955 V U studentų savaitraščio Tarybinis studentas redakcijos sekretorius. 1955-1963 - Tiesos laikraščio redak­ cijos vyr. literatūrinis darbuotojas, 1963-1970 korespondentas Kaune. Nuo 1970 Kauno politechnikos instituto T S K P istorijos ir mokslinio komunizmo katedros dėstytojas. Ty­ rinėjo marksistinio ateizmo istoriją Lietuvoje, propagavo ateistinę pasaulėžiūrą. KATALIKŲ BAŽN YČIO S SOCIALINĖS D O KTRINOS K R IT IK A 1917-1940 M ETŲ LIE­ TU V IŲ KOM UNISTINĖJE SPAUDOJE. Problemos, 1974, nr. 2(14), p. 71-79. Analizuojama, kaip 19 17-19 4 0 pogrindinė komunistinė lietuvių spauda kritikavo socialinę Katalikų bažnyčios doktriną: dėstė mokslinę visuomenės ir jos objektyvių dėsnių sampratą, aiškino klasinį kapitalistinės visuomenės turinį, rodė proletariato ir buržuazijos interesų nesutaikomumą, supažindino su mokslinio komunizmo teorija ir propagavo vienintelį galimą

260

revoliucinį visuomenės pertvarkymo kelią. Atskleidžiami ir trūkumai: Katalikų bažnyčios socialinės doktrinos kritikai būdingas fragmentiškumas, iš dalies - deklaratyvumas. RELIGIJOS SO CIALINĖS ŠAKNYS (1917-1940 M ETŲ LIETU V IŲ KOM UNISTINĖS SPAUDOS APŽVALGA). Problemos, 1975, nr. 2(16), p. 8-14. Apžvelgiami 19 17-19 4 0 Lietuvos komunistinės spaudos straipsniai apie religijos socialinę kilmę. Teigiama, kad X IX a. pab. - X X a. pradžios ateistai religijos kilmę aiškino idealis­ tiškai, taip nukrypdami nuo marksistinės-lenininės filosofijos tyrimo metodologijos, todėl nepajėgė atskleisti socialinių religijos priežasčių. Kritikuojamas ribotas šviečiamasis požiūris į religijos kilmę, kai vienas sąmonės reiškinys (religija) aiškinamas kitais sąmonės reiškiniais (tamsumu ir nemokšiškumu) ir neieškoma objektyvių socialinių ekonominių jo egzistavimo priežasčių. PAGRINDINIAI M OKSLINĖS PAŽIŪROS J RELIGIJĄ KLAUSIM AI 1917-1940 M ETŲ LIETU VIŲ KO M UN ISTINĖJE SPAUDOJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Barzdaitis. - V , VU, 1977. - 208 p. VUB Rs F76-2224 D a l y s : Įvadas, 1-16; I. Proletarinio ateizmo formavimosi apystovos Lietuvoje 1917-1940 metais, 17-49; 1b 1917-1940 metų lietuvių komunistinė spauda religijos supratimo klausimu, 50-73; III. To meto lietuvių komunistinė spauda apie gnoseologines religijos ištakas, 74-97; IV. Soci­ alinių religijos šaknų problemos sprendimas 1917-1940 metų lietuvių komunistinėje spaudoje, 98—118; V. Religijos reikšmės, jos funkcijų ir vietos visuomenėje supratimas to meto lietuvių komunistinėje spaudoje, 119-160; Pabaiga, 161-175. Lietuvos ateizmo istorijos disertacijoje nagrinėjama marksistinio-lenininio ateizmo Lietuvo­ je genezė ir raida. Svarbiausiu jo elementu laikomas požiūris j religiją, pagrįstas „moksliniu“ (t. y. marksistiniu) šio socialinio reiškinio aiškinimu. Parodoma, kad marksistinis religijos kilmės, esmės ir vietos visuomenėje aiškinimas nuosekliausiai plėtotas to meto komunistinė­ je lietuvių spaudoje. Apžvelgiamos marksistinio ateizmo Lietuvoje formavimosi aplinkybės: jo atsiradimas ir raida esą buvo susiję su kapitalistinių gamybinių santykių plėtote, klasių kovos stiprėjimu ir marksizmo idėjų plitimu. Teigiama, kad marksistinio ateizmo Lietuvoje pradininkai Z. Angarietis, V. Kapsukas, K. Požėla, S. Matulaitis ir kiti, spręsdami pagrin­ dines religijos problemas, pirmieji nuosekliai rėmėsi marksistine-leninine metodologija, griežtai laikėsi partiškumo principo filosofijoje ir nustatė proletariato poziciją religijos at­ žvilgiu, teoriškai pagrindė praktinę ateistinę Lietuvos KP veiklą. Konstatuojama, kad religija buvo apibūdinama kaip sudėtingas visuomeninio antstato reiškinys, išskirtos pagrindinės jos dalys: religinė sąmonė, religiniai žmonių santykiai, religinės organizacijos arba įstaigos ir religinis kultas. Religinė sąmonė traktuota vien ideologiniu požiūriu, todėl religija laikyta viešpataujančios buržuazinės ideologijos apraiška. Atskleidžiamas Lietuvos ateistų marksis­ tų mėginimas įveikti senojo materializmo metafiziškumą ir kitus jo ribotumus: aiškindami gnoseologines religijos prielaidas, jie parodė tam tikrų realaus gyvenimo santykių ir materi­ alinių sąlygų reikšmę atitinkamoms religijos formoms. PIRM ŲJŲ PROLETARINIŲ LIETUVOS ATEISTŲ KOVA PRIEŠ REVIZIONISTINES PA­ ŽIŪRAS RELIGIJOS IR ATEIZMO KLAUSIMAIS. Kn.: Religija pasaulėžiūrų ir idėjų kovoje. V , FSTI, LTSR Ateizmo muziejus, 1980, p. 83-93.

261

Remiantis istorine medžiaga parodomas X X a. pirmosios pusės komunistų partijos ideolo­ ginės ateistinės propagandos plitimas Lietuvoje. Vertinama pirmųjų Lietuvos proletarinių ateistų Z. Angariečio, K. Požėlos kova su komunistinės ideologijos neatitinkančiais „oportunistiniais nukrypimais“ (mėginimais suderinti socializmą su religija, anarchizmo apraiš­ komis ir kt.). Aptariama jų plėtota marksistinė religijos samprata. RELIGIJOS ESMĖS KLAUSIM AI PIRM ŲJŲ LIETUVOS M ARKSISTŲ DARBUOSE. Pro­ blemos, 1984, nr. 31, p. 35-46. Nagrinėjamos V. Kapsuko, Z. Angariečio, S. Matulaičio ir kitų pažiūros j religijos esmę. Teigiama, kad jie mėgino religiją paaiškinti moksliškai, pirmąkart Lietuvos ateistinės min­ ties istorijoje religiją apibrėžė kaip sudėtingą visuomenės antstato reiškinį, akcentuodami pagrindinius struktūrinius jos elementus: religinę sąmonę, religinius santykius, religines organizacijas ir religinį kultą. Dievą jie suprato kaip žmogaus sąmonės produktą, iškreiptos fantazijos vaizdinį. MARKSISTINIS ATEIZMAS LIETUVOJE IKI TARYBŲ VALDŽIOS ATKŪRIMO. Kn.: Ateizmas ir religija Lietuvoje. Sud. J. Mačiulis. - V , „Mintis“, 1985, p. 144-159. Apžvelgiamos ideologinės ir istorinės marksistinio ateizmo Lietuvoje formavimosi sąlygos. Pirmieji jo atstovai religinę sąmonę traktavo išimtinai ideologiniu požiūriu, daug dėmesio skyrė socialinėms religijos funkcijoms atskleisti. PIRMŲJŲ LIETUVOS ATEISTŲ M ARKSISTŲ PAŽIŪRA Į RELIGIJĄ, BAŽN YČIĄ, T I­ KINČIUOSIUS. Kn.: Ateistinės minties raida Lietuvoje. Sud. I. Zaksas. - V , 1986, p. 74-93. Teigiama, kad V. Kapsukas, Z. Angarietis, K. Požėla nagrinėjo iliuzinę, kompensacinę, in­ tegracinę, reguliacinę ir pasaulėžiūrinę religijos funkcijas, ypač pabrėždami jos ideologinį integracinį poveikį politinei struktūrai. Aptariama religinio kulto, katalikų socialinės politi­ nės doktrinos kritika ateistų marksistų darbuose, jų formuluoti kovos su religija uždaviniai, materialistinė religijos samprata. MARKSISTINIS ATEIZMAS LIETUVOJE: X IX a. pabaiga - X X a. pirma pusė. Kn.: Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija: Religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje. Sud. L. Vileitienė. - V , „Mintis“, 1988, p. 433-442. Apžvelgiamas marksistinio-lenininio ateizmo plitimas Lietuvoje: jis laikomas aukščiausia ateizmo raidos pakopa ir siejamas su darbininkų klasės savimonės formavimusi bei Lietuvos KP ideologine veikla. Pristatomos proletarinių ateistų pažiūros į religiją, Dievo idėją, jos genezę, religinio jausmo koncepciją ir kt.

MIKUTIS Justinas, gimė 1922 04 27 Šateikių Rudaičiuose (Plungės raj.), mirė 1988 06 02 Vilniuje, disidentinis mąstytojas. 1934 baigė Gintališkės pradinę mokyklą. Mokė­ si Kretingos pranciškonų gimnazijoje, nuo 1942 studijavo Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo. 1945 suimtas ir iki 1956 kalintas Uchtos, Vorkutos lageriuose. Grįžęs į Vilnių dirbo gamykloje vertėju, liftininku, pozuotoju Lietuvos dailės institute. Neigė bet kokius kūrėjo kompromisus su sovietine santvarka, matė jos paveiktos kūrybos destruktyvumą, pasisakė už asmenybės vientisumą, be kurio neįsivaizdavo galimybės egzistuoti moralei ir

262

menui. Intuityvūs jo apmąstymai persmelkti krikščioniškosios pasaulėjautos, kuri lėmė jo meno vertinimą. Paliko eseistinių užrašų apie literatūrą, meną, dvasinę kultūrą. Publikuo­ tus tekstus spaudai parengė V. Žukas. Lit.: T. Sakalauskas. Ketvirtoji dimensija. - V., Alma littera, 1998. LIETUVOS RAKTAS. Sietynas, 1989, nr. 5, p. 61-71. Sukurta 1966-1977 ir 1985. Svarstomi asmens ir tautos įsipareigojimai istorijai, asmens ir tau­ tos klaidos ir jų pasekmės eschatologiniame dėsningume. Aptariamas Lietuvos istorijos sudė­ tingumas ir subtilumas, keliama jos gilaus supratimo problema, lietuviškumo ir krikščionybės sąsajos, lietuvių ir kaimyninių tautų santykiai. Svarstoma lietuvių tautinės sąmonės samprata, skiriamos dvi Lietuvos: aukštaitiškoji (Mindaugo) ir žemaitiškoji (Treniotos). Lietuvos per­ galė Žalgirio mūšyje traktuojama kaip nelaimė visai Europai ir pačiai Lietuvai. Teigiama, kad visų krikščioniškųjų tautų ir visos žmonijos istorija baigsis teigiamojo prado pergale. PADRIKOS M INTYS APIE AM ŽINUS DALYKUS. Kn.: Veidai 88: Jaunųjų kūrybos almana­ chas. Sud. V. Daunys. - V., „Vaga“, 1989, p. 208-224. Samprotaujama apie meninę kūrybą, Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus, architektūros, dai­ lės, poezijos kūrinius. Genialumas siejamas su šventumu, teigiama, kad tikras menininkas turįs būti ir meno teoretikas. POETINIS KŪRYBOS AKTAS. Kn.: Poezijos pavasaris ’89. - V., „Vaga“, 1989, p. 311-315. Kūrybinis aktas apibūdinamas kaip aktyviojo kalbančiojo (kūrėjo) ir klausančiojo (suvokė­ jo) mistinis susiliejimas, meilės santykis, gretinamas su dieviškąja Trejybe. Dviejų kūrybinių pradų (tematinio ir formaliojo) santykis interpretuojamas gretinant jį su mistiniais Svč. Trejybės santykiais. Teigiama, kad kiekvienas kūrėjas turi savo neįgyvendintą ir neįmanomą įgyvendinti idealų kūrinį („neparašytą eilėraštį“), aplink kurį plėtojama visa kūryba. Svarsto­ mi meno ir pasaulėžiūros, meno ir krikščionybės, estetikos ir dorovės santykiai. Pabrėžiama rusų formalistų mokyklos reikšmė meno tyrimams. M INTYS. Aušrinė, 1989, nr. 5, p. 3-5. Sukurta 1977-1986. Svarstomi tautos, tautinės sąmonės, tautų bendravimo, pagarbos kitų tautų patriotizmui klausimai. Pabrėžiama artimo meilės principo svarba. Aptariami vyriško­ jo ir moteriškojo pradų skirtumai, vidinės ir išorinės kultūros perskyra, kankinystės reikšmė tautos dvasinei egzistencijai. Kultūros atgimimas siejamas su krikščionybės atgimimu. Reiš­ kiama idėja Europos tautoms atsisakyti nacionalizmo ir kurti europietiškąjį patriotizmą kurti Europos naciją neatsisakant savo nacionalumo. APIE M ETAFIZINĮ LEMTIES PARADOKSALUMĄ: A. Mickevičius ir J. Slovackis. Pergalė, 1989, nr. 4, p. 141-145. Sukurta apie 1967-1970. Dėstomi „egzistencialistinės dialektikos“ (kuri laikoma krikščio­ niškąja pasaulėžiūra) apmatai: teze įvardijamas metafizinis „aš“, antiteze - mistinis to „aš“ kūnas, siekiantis pabėgti nuo savęs, įsikūnyti į bet ką, tik ne į save patį. Toks metafizinis dvilypumas laikomas istorijos varančiąja jėga. Pabrėžiamas genialumo ir šventumo nęatsiejamumas. Interpretuojama A. Mickevičiaus ir J. Slovackio kūryba. Svarstoma apie moteriš­ kumo ir vyriškumo idėjas.

263

ŽMOGAUS VERTĖ. Literatūra ir menas., 1991 birželio 1. Sukurta 1975-1980. Krikščionybės požiūriu samprotaujama apie žmūgų, artimo ir savęs meilę, pabrėžiamas dvasinio prado pirmumas prieš materialųjį, metafizinės tiesos*- prieš empirinę. Teigiama, kad žmogus, mylintis artimą kaip pats save, yra nepriekaištinga harmo­ nija, o žmogus, mylintis save kaip savo artimą - grubi disharmonija. APIE DIEVĄ IR ŽM OGŲ (1965-1967). Šiaurės Atėnai, 1992, nr. 18(113), p. 1, 4. Svarstoma apie Kristaus žmogiškumą ir dieviškumą, apie gėrio ir blogio metafizinę prasmę, Dievo teisingumą ir gailestingumą, Vakarų bažnytinio meno paskirtį. Teigiama, kad žmo­ giškosios kūrybos giliausia esmė - artinti žmogų prie dieviškumo.

MINIOTAITĖ Gražina, gimė 1948 07 17 Raseiniuose, mirė 2013 06 25 Vilniuje. Filo­ sofijos mokslų kandidatė (1977). 1955-1966 mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 19 6 6 -19 71 studijavo Maskvos M . Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultete, 19 731976 - filosofijos aspirantė. 19 7 1-19 7 3 M A Filosofijos katedros metodinio kabineto ve­ dėja. 19 77-1990 M A Filosofijos katedros dėstytoja; docentė (1986). Tyrinėjo metaetikos, socialinės filosofijos problemas. ОТ НЕОПОЗИТИВИСТСКОЙ МЕТАЭТИКИ К СОДЕРЖАТЕЛЬНОЙ МОРАЛЬ­ НОЙ ТЕОРИИ [Nuo neopozityvistinės metaetikos link turiningos moralės teorijos]. Вестник Московского университета. Философия, 1976, Но. 4, с. 63-73. Nagrinėjama J. Rawlso teorijos praktinio taikymo prieiga, naudojama gyvenamojo laiko­ tarpio JA V socialinėms, politinėms ir ekonominėms problemoms (socialinės sistemos pu­ siausvyros ir stabilumo, piliečių visuomeninių pareigų ir kt.) analizuoti, atskleidžiami šios prieigos ir analitinės moralės teorijos skirtumai. Apžvelgiamos X X a. analitinės etikos rai­ dos tendencijos (ypač jos formalizmas), nagrinėjamos šios etikos metodologinės ypatybės, aptariama svarbiausia problema - moralės ir moralės kalbos specifinių savybių paieškos. J. Rawlso teisingumo teorija traktuojama kaip siekis apibrėžti ir pagrįsti teisingumą kaip socialinės sistemos moralinio pateisinamumo kriterijų. НОВЕЙШИЕ ТЕНДЕНЦИИ В АМЕРИКАНСКОЙ МОРАЛЬНОЙ ФИЛОСОФИИ (НА ПРИМЕРЕ АНАЛИЗА ТЕОРИИ СПРАВЕДЛИВОСТИ ДЖ ОНА РОУЛСА) [Naujausios tendencijos amerikiečių moralės filosofijoje (remiantis Johno Rawlso teisingumo teo­ rija)]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Melvilis. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1977. Kritiškai analizuojama amerikiečių filosofo J. Rawlso koncepcija. Ji pripažįsta būtinus vi­ suotinius moralės principus, pasireiškiančius moraliniuose sprendimuose. Teigiama, kad J. Rawlsas siekė sukurti moralės principų pagrindimo metodą ir pagal jį suformuluoti tei­ singumo principus visuomenės ekonominės ir socialinės politikos moraliniam įvertinimui. Plačiai aptariama neopozityvistinės etikos evoliucija nuo emotyvizmo iki analitinės etikos. Moralės principai J. Rawlso laikomi pagrįstais, jei jie yra rezultatas hipotetinio pasirinkimo, vykstančio tokiomis sąlygomis, kurios laiduoja jo autonomiškumą ir visuotinumą. Parodo­ ma, kad moralės principų pagrindimo problemą filosofas sprendžia grįždamas prie antro-

264

pologizmo ir neišvengdamas jo ribotumo. J. Rawlso tikslas - racionaliomis priemonėmis įrodyti moralės principų teisingumą - laikomas svarbiu dėl bendros normatyvinės etikos atgaivinimo tendencijos. Nagrinėjami J. Rawlso suformuluoti socialinių sistemų teisingumo principai, svarstoma visuomenės stabilumo problema, aptariama ideologinė jo koncepcijos reikšmė, aiškinamas etikos teorijos ir praktinės žmogaus orientacijos santykis bei kiti klau­ simai. Pažymima, kad J. Rawlso teisingumo teorijos socialinį kontekstą sudaro valstybinio monopolistinio kapitalizmo praktikos neatitikimas tradicinei liberalinio buržuazinio indi­ vidualizmo vertybių sistemai. Šioje koncepcijoje socialinės tikrovės vidinio įsisąmoninimo priemonė - racionaliais argumentais pagrįstas moralinis tos tikrovės pateisinimas: visuome­ nės stabilumo problema čia keliama kaip visuomenės ir individo sutaikomumo problema. UTILITARIZM O ETIKA. Kn.: Kultūra, dorovė, asmenybė: Etikos etiudai-s. Ats. red. V. Žemai­ tis. - V , „Mintis“, 1981, p. 117-138. Aptariamas Vakaruose atgijęs susidomėjimas X IX a. etine teorija - utilitarizmu, kuris aiš­ kintinas praktiniu utilitarizmo kryptingumu, siekimu grįsti žmogaus elgesį jo paties inte­ resais. Detaliau nagrinėjamos utilitarizmo pagrindėjų J. Benthamo ir J. S. Millio pažiūros. Aptariama utilitarizmo krizė X X a. metaetikoje. M ORALINIŲ PRINCIPŲ PAGRINDIMO ŠIUO LAIKINĖJE JAV ETIKOJE PROBLEMA. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 198Z, t. 3(80), p. 2.3-Z9. Apžvelgiamos moralinio reliatyvizmo tendencijos neopozityvistinėje metaetikoje. Teigiama, kad J. Rawlsas, siekęs atrasti ir pagrįsti normatyvinius moralinius principus, pritaikomus bet kokiai istorinei situacijai, jų šaltiniu paskelbė racionalų žmogų apskritai, taip priartėdamas prie natūralistinio moralės principų pagrindimo. IN TU ITYVIZM O ETIKA. Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiudai-6. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 198Z, p. 147-163. Nagrinėjamos intuityvistinės etikos dvi kryptys - aksiologinė (teleologinė) ir deontologinė. Pirmoji pagrindine laiko gėrio sąvoką, antroji - pareigos, privalėjimo kategoriją. Nurodoma jų bendra - antinatūralistinė - nuostata. Supažindinama su intuityvistinės etikos pradinin­ ko G. E. Moore’o plėtota natūralistinės etikos kritika, joje pateikta empirinių ir vertybinių teiginių perskyra. Aptariama dorovinės intuicijos samprata. ТЕОРИЯ СП РАВЕДЛИ ВО СТИ ДЖ ОНА РОЛЗА [J. Rawlso teisingumo teorija]. Kn.: Этика и идеология. Критика современных буржуазных этических концепций. - М., „Наука“, 1983, с. 87-103.

Socialinės filosofijos straipsnyje aptariamos J. Rawlso teisingumo teorijos populiarumo prie­ žastys, analizuojami du pagrindiniai šios koncepcijos aspektai: socialinių teisingumo kriteri­ jų paieškos ir pastangos pagrįsti dorovės principų visuotinumą ir būtinumą. Nagrinėjamas J. Rawlso koncepcijos santykis su X V III-X IX a. socialine filosofija ir populiariomis utilita­ rizmo etikos idėjomis. Kritikuojama J. Rawlso metodologinė pozicija, kai dorovinį pasirin­ kimą, pretenduojantį būti visuotiniu, jau yra nulėmusi turima teisingumo ir gėrio schema. SO CIALINIO TEISINGUM O TEO RIJA. Problemos, 1985, nr. 33, p. 9z-96. Socialinės filosofijos straipsnyje pristatomi ir aptariami J. Rawlso socialinio teisingumo teo­ rijos svarbiausi elementai. Ši teorija apibūdinama kaip distributyvinė, kurioje formuluo­

265

jamas teisių ir pareigų bei visuomeninių gėrybių (materialinių vertybių, įvairių socialinių privilegijų ir kt.) teisingo paskirstymo kriterijus. Nurodoma, kad j. Rawlso tikslas - pagrįsti universalius normatyvinius principus, kurie atlieka bet kokios socialinės struktūros moralu­ mo kriterijaus vaidmenį. Daroma išvada, kad J. Rawlso koncepcijoje dorovinis pasirinkimas pradinėje pozicijoje yra sąlygotas tam tikrų vertybinių prielaidų. ПРОБЛЕМА МЕТОДА В „ТЕОРИИ СПРАВЕДЛИВОСТИ“ ДЖ. РОЛСА [Metodo pro­ blema J. Rawlso „teisingumo teorijoje“]. Kn.: Методологические вопросы истории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 155-164. Aptariamas J. Rawlso metodologinis požiūris, kuris traktuojamas kaip artimas analitiniam, kaip visuomenės sutarties logikos pritaikymas etikos teorijos reikmėms. Nurodoma, kad pats filosofas jį vadino „pirmaprade nuostata“ ir grindė refleksyviosios pusiausvyros idėja. J. Rawlso etinės koncepcijos pagrindu įvardijamas žmogus, turintis moralinius jausmus ir gebantis doroviškai vertinti. ETINIS RELIATYVIZMAS IR TO LERANCIJA. Kn.: Pagarba ir pakanta: Etikos etiudai-10. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1987, p. 85-99. Nagrinėjama tolerancijos problema nemarksistinėje etikoje. Pristatomos „etinio reliatyvi­ zmo“ sąvokos reikšmės. Lyginant klasikinę ir šiuolaikinę nemarksistinę etiką parodoma, kaip kintant etikos objekto sampratai pakito tolerancijos idėjos esmė. Teigiama, kad kla­ sikinėje etikoje tolerancijos turinys išreiškiamas reikalavimu gerbti kiekvieną žmogų kaip savarankišką asmenybę. Tolerancija yra teisinės valstybės dorovinis pagrindas. Šiuolaikinės reliatyvistinės etikos atstovai toleranciją laiko pseudoproblema, neturinčia jokios prasmės. KANTO ETINĖS IDĖJOS ŠIUOLAIKINĖJE MORALĖS FILOSOFIJOJE. Kn.: I. Kantofilo­ sofijos profiliai. Sud. A. Degutis. - V., „Mintis“, 1988, p. 141-159. Glaustai rekonstruojamas I. Kanto etikos turinys ir dvasia, remiantis J. Rawlso teorija ana­ lizuojamos I. Kanto idėjų šiuolaikinės plėtotės galimybės. Aiškinama I. Kanto plėtota valios pagrindų problema, reikšmingiausiu jo etikoje laikomas moralės autonomijos pagrindimas. I. Kantas parodė, kad priėmus šios autonomijos idėją etika turinti tirti moralės formą, o ne turinį: šias tendencijas pratęsė X X a. analitinė etika. J. Rawlsas teisingumo teorijoje mėginęs suderinti moralės autonomijos idėją ir normatyvinės etikos galimybę, laikydamas tai I. Kan­ to praktinės filosofijos idėjų plėtote. Aptariami J. Rawlso sukonstruoti sąvokos-modeliai: gerai sutvarkytos visuomenės, moralios asmenybės ir pirminės pozicijos. Daroma išvada, kad J. Rawlso tikslas - sukurti normatyvinę etiką, pagrįstą I. Kanto konstruktyvistiniu me­ todu, - yra iš esmės neįgyvendinamas.

M IN K E V IČ IU S Jokūbas, gimė 19x1 03 27 Ufoje (Baškirija, Rusija), mirė 1996 05 05 Vilniuje. Filosofijos mokslų daktaras (1971; filosofijos mokslų kandidatas 1959). L S S R nusipelnęs mokslo veikėjas (1981). Lietuvos M A tikrasis narys (1990). Kovo u Akto si­ gnataras. Mokėsi Smilgių pradžios mokykloje, 1932-1940 Šiaulių gimnazijoje. 1940-1941 N K V D Šiaulių apskrities Kontržvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas. Dalyvavo SSRS-Vokietijos kare (dirbo karinėje žvalgyboje)^ 1946-1953 Kaune dirbo partinį darbą

266

(1952.-1953 L K P Kauno miesto komiteto sekretorius), dėstė aukštosiose mokyklose. 1953 baigė Aukštąją partinę mokyklą, 1959 - Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K Maskvoje. 1959-1963 Kauno medicinos instituto Marksizmo-leninizmo katedros, 19631971 Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, 19 7 1-19 9 0 M A Filosofijos katedros vedėjas; profesorius (1974). 1988-1990 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tary­ bos narys. Produktyviausias sovietinio laikotarpio filosofinių tekstų autorius. Tyrinėjo filosofijos istoriją ir šiuolaikinę nemarksistinę (vadintą buržuazine) filosofiją, filosofinės antropologijos, gamtos ir kultūros santykio, mokslo ir technologijų pažangos filosofines problemas. Lit.: B. Genzelis.Jokūbas Minkevičius. - V., 2003. MARKSIZMAS-LENINIZMAS APIE RELIGIJĄ, JO S ESMĘ IR ŠAKNIS. Kauno tiesa, 1953 liepos 1. Dėstomos religijos, kaip visuomeninės sąmonės formos, jos atsiradimo, klasinių ir gnoseo­ loginių šaknų standartinės marksistinės sampratos. REAKCINIS SOCIALINIS RELIGIJOS VAIDMUO. Kauno tiesa, 1953 liepos 15. Religijos kritikos straipsnyje propagandiškai dėstoma apie religijos tarnavimą kapitalistams, imperialistams ir fašistams. KAS YRA IR KAM TARNAUJA N EO TO M IZM AS} Komunistas, 1958, nr. 6, p. 29-36. Ideologijos kritikos straipsnyje kritikuojamas neotomistinės filosofijos socialinis politinis as­ pektas. Teigiama, kad neotomizmas tarnaująs kapitalizmui, o jo mėginimai ieškoti „trečiojo kelio“ tarp socializmo ir kapitalizmo tėra taktinė gudrybė. Daroma išvada, kad katalikybės socialinės programos pagrindinis tikslas - atitraukti darbo žmones nuo klasių kovos už re­ voliucinį visuomenės pertvarkymą. DID ŽIO JI LENINIZM O IDĖJŲ JĖG A. Kauno tiesa, 1958 gegužės n. Aptariamas V. Lenino veikalas Valstybė ir revoliucija, jame išdėstytos dviejų komunistinės visuomenės fazių (socializmo ir komunizmo) sampratos. DOGMOS IR ŽEMĖS PALYDOVAI. Mokslas ir gyvenimas, 1958, nr. n, p. 33-36. Marksistinio ateizmo požiūriu tendencingai pristatoma tuometinė Vakarų Europos katali­ kiškoji filosofija, jos atstovų išsakytos nuostatos X II Tarptautiniame filosofų kongrese Vene­ cijoje. Dėstomas katalikiškosios filosofijos požiūris į gamtą, jos kilmę, kūno ir sielos santykį, naujausius gamtos mokslų laimėjimus. ОБ И СХОДНЫ Х О СН О ВАХ И СУЩ Н О СТИ „СОЦИАЛЬНОЙ ФИ ЛОСОФИИ“ НЕОТОМИЗМА [Apie neotomizmo „socialinės filosofijos“ pagrindus ir esmę]. Kn.: Критика современной буржуазной философии и ревизионизма. - М., 1959, с. 56-пі. D

А L Y S

: I. Общефилософская концепция неотомистов об обществе [Bendroji filosofinė

neotomistinė visuomenės koncepcija], 60-71; II. Место христианского гуманизма в со­ циальном учении современного католицизма [Krikščioniškojo humanizmo vieta šiuolaikinės katalikybės socialiniame mokyme], 71-84; III. Учение неотомистов о естественном праве [Neotomistinė prigimtinės teisės teorija], 84-98; IV. Социальные принципы католицизма и современная действительность [Katalikybės socialiniai principai ir šiuolaikinė tikrovė], 98-111.

267

Religijos kritikos studijoje analizuojamos visuomenės, žmogaus, humanizmo, prigimtinės teisės neotomistinės sampratos, pažiūros į klases ir klasių kovą. Teigiama, kad katalikybės ideologai klasinį visuomenės pasidalijimą laiko natūraliu dalyku, o pagrindinis jų socialinės teorijos teiginys esąs „ne klasių kova, o klasių taika“ . KATALIKYBĖ IR ŠIUOLAIKINĖ KULTŪRA. Komunistas, 1960, nr. 2., p. 47-53. Marksistiškai kritikuojama katalikybės kultūrinė programa ir jos plėtojama socializmo kri­ tika. Teigiama, kad neotomizmas ir katalikybė susivienija su tamsiausiomis buržuazinės reakcijos jėgomis kovoje prieš socializmą ir jo kultūrą. Katalikybės kultūros programa api­ būdinama kaip siekis įtvirtinti religiją masėse, klerikalizuoti visuomeninį gyvenimą ir skleisti obskurantizmą bei fanatizmą. DĖSNINGAS ISTORINIS ŠUOLIS. Kauno tiesa, 1960 gegužės 17. Svarstoma apie tarybų Lietuvos dvidešimtmečio ir V. Lenino idėjų vidinį ryšį. KUR TIKRASIS HUM ANIZM AS ? Mokslas ir gyvenimas, 1960, nr. 8, p. 1-3. Apibrėžiama humanizmo sąvoka, skiriamas tikrasis (būdingas tik socializmui ir jo kultūrai) ir krikščioniškasis humanizmas, kuris tėra imperialistinės politikos vykdytojų priedanga, tikrojo humanizmo iškraipymas. Dėstomi Katalikų bažnyčios tariami nusikaltimai žmo­ niškumui. GAMTOS DIALEKTIKA IR JO S MĮSLĖS. Mokslas ir gyvenimas, 1961, nr. 7, p. 33-35. Apžvelgiamas materialistinės dialektikos formavimasis, aptariamos marksizmo pradininkų pažiūros į gamtą. Supažindinama su V. Lenino požiūriu į jo gyvenamojo meto gamtotyros laimėjimus. Įrodinėjama, kad visi jie (pvz., kvantinė mechanika) patvirtina dialektinį mate­ rializmą. Marksistiškai kritikuojama nemarksistinė mokslo ir gamtos filosofija (neopozityvizmas, neotomizmas). M OKSLINĖ IR RELIGINĖ PASAULĖŽIŪRA. Komunistas, 1962, nr. 10, p. 24-35. Dėstomi metodiniai patarimai ateizmo propagandininkams. Aiškinami marksistinės reli­ gijos kritikos metodologiniai principai ir sąvokos. Mokslinis (t. y. marksistinis) ateizmas apibrėžiamas kaip religijos kritika, argumentuotai ir visapusiškai ją paneigianti ir atmetanti. Mokoma polemikos su tikinčiaisiais esminių aspektų, pabrėžiama gamtamokslinės religijos kritikos svarba, religinės pasaulėžiūros socialinis žalingumas. MOKSLINIO ATEIZMO TRIUMFAS. Kn.: Apie gamtą, žmogų ir dvasių. Ats. red. J. Minkevi­ čius. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 187-209. Parodomas tikėjimo ir pažinimo esminis skirtumas. Mokslo istorija traktuojama kaip jo kovos prieš religiją istorija, išskiriami trys revoliuciniai etapai, žymintys didžiausius smūgius religijai: M. Koperniko, Ch. Danvino ir I. Pavlovo mokslinė veikla. Ateizmas laikomas isto­ riškai dėsningu reiškiniu, o marksistinis ateizmas esą išaiškina religijos esmę, jos atsiradimo, egzistavimo ir išnykimo priežastis. СОВРЕМЕННЫЙ КАТОЛИЦИЗМ И ЕГО ФИЛОСОФИЯ

[Šiuolaikinė kataliky­

bė ir jos filosofija]. Filosofija, 1965, t. V. - 175 c. Knyga parengta pagal disertaciją: КРИТИКА СОЦИАЛЬНОГО УЧЕНИЯ СОВРЕМЕННОГО КАТОЛИЦИЗМА [Šiuolaikinės katali­ kybės socialinio mokymo kritika]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis].

268

Mokslinis vadovas - Ch. Momdžjanas. - M., Visuomenės mokslų akademija prie SSKP Centro komiteto, 1959. D a l y s : Введение [Įvadas], 5-8; I. Современный католицизм и его политическая роль [Šiuolaikinė katalikybė ir jos politinis vaidmuo], 9-19; II. Исторические и идейные истоки философии современного католицизма [Šiuolaikinės katalikybės filosofijos istorinės ir idėjinės ištakos], 30-41; III. Основные философские проблемы неотомизма [Pagrindinės neotomizmo filosofinės problemos], 43-58; IV. Социальная философия современного католицизма [Šiuo­ laikinės katalikybės socialinė filosofija], 59-71; V. Католическая форма апологии социальноэкономического строя капитализма [Kapitalizmo socialinės ekonominės santvarkos apo­ logijos katalikiškoji forma], 71-10 7; VI. Защита католическими идеологами современного буржуазного государства [Katalikybės ideologų plėtojamas šiuolaikinės buržuazinės valstybės gynimas], 108-133; VII. Отношение католицизма к современной культуре [Katalikybės po­ žiūris į šiuolaikinę kultūrą], 134-159; Заключение [Išvados], 160-163. Marksistinės religijos kritikos veikale ideologiškai kovojama su katalikybe ir jos filosofija. Kalbama apie bažnytinį ir pasaulietinį propagandinį katalikybės aparatą, jos persipynimą su politiniu režimu ir monopolijomis kapitalistinėse šalyse. Analizuojamos istorinės sąlygos, kuriomis X IX a. antroje pusėje buvo atgaivinta Tomo Akviniečio filosofija. Aiškinama neo­ tomizmo klasinė prigimtis ir gnoseologinės paplitimo priežastys. Nagrinėjama neotomistinė gamtos filosofija, ontologija, gnoseologija ir metodologija, socialinė filosofija. Teigiama, kad neotomizmas gina ekonominius kapitalizmo pagrindus, kovoja prieš revoliucinį darbo žmonių judėjimą, socializmą. Marksistiškai aiškinama neotomizmo teorija ir Vatikano po­ litika kolonializmo ir nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo, buržuazinės politinės sistemos atžvilgiu, karo ir taikos klausimais. Kritikuojama katalikybės kultūrinė programa ir socialis­ tinės kultūros puolimas. KATALIKYBĖ IR DABARTINĖS SOCIALINĖS PROBLEMOS. Kn.: Religija, ateizmas, da­ bartis. - V , „Mintis“, 1966, p. 338-381. Kritikuojamos neotomizmo socialinės politinės koncepcijos - visuomenės, žmogaus, in­ tegralinio humanizmo sampratos. Jos vadinamos „suklerikalinta buržuazinių sociologinių teorijų eklektika“. O TEN D EN CJĄCH WE W SPOLCZESNEJ FILOZOFII KATOLICKIEJ [Apie šiuolaikinės katalikiškosios filosofijos tendencijas]. Czlotviek i šwatopogląd, 1968, nr. 6/41, s. 24-39. Teigiama, kad šiuolaikinėje katalikiškojoje filosofijoje daugiau dėmesio skiriama aktyviai krikščionių veiklai istoriniame procese, evoliucijos idėjos plinta aiškinant ne tik gamtą, bet ir visuomeninius reiškinius. Pabrėžiamas šios filosofijos nevienalytiškumas, neotomizmo monopolinės padėties praradimas, auganti tejarizmo, katalikiškojo personalizmo įtaka. APIE KAI KURIUOS SO CIALISTIN ĖS VISUOM ENĖS PRIEŠTARAVIMUS. Problemos, 1968, nr. 1, p. 27-36. Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje atskleidžiama prieštaravimų dėsnio esmė, paro­ doma, kaip prieštaravimų įveikimo procese vienus jų pašalinus atsiranda kiti. Teigiama, kad socialistinė visuomenė, būdama laisva nuo antagonistinių prieštaravimų, nėra išsivadavusi nuo prieštaravimų apskritai, apžvelgiami jų svarbiausi bruožai ir specifika. Nurodoma, kad

269

neantagonistiniai socializmo prieštaravimai būdingi visoms visuomenės sritims - ekono­ mikai, socialiniams santykiams, dvasiniam gyvenimui. Vieni jų būdihgi tik socializmo fazei (darbo pasidalijimui, klasiniams santykiams, politinei struktūrai ir pan.), kiti - visai komu­ nistinei formacijai (gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sąveikai, gamybos ir vartojimo, bazės ir antstato, asmenybės ir visuomenės santykiams ir pan.). X IV TARPTAUTINIS FILOSOFŲ KONGRESAS. Ten pat, p. 120-124; taip pat: Tiesa, 1968 rugsėjo 27. Kitas variantas: M ARKSISTINĖ FILOSOFIJA TARPTAUTINIAME FORUME. Komunistas, 1969, nr. 3, p. 48-53. Apžvelgiamas 1968 Vienoje vykęs X IV Tarptautinis filosofų kongresas, kuriame svarstyti žmogaus, kultūros, visuomenės, religijos, kalbos, pažinimo, mokslo ir kiti klausimai. Pažy­ mima marksizmo auganti socialinė ir metodologinė reikšmė, marksizmo ir nemarksistinės (ypač religijos) filosofijos konfrontacija. ATEISTINIO AUKLĖJIMO ETIKA. Komunistas, 1969, nr. 6, p. 51-55. Religijos ir ateizmo kova apibūdinama kaip dviejų pasaulėžiūrinių sistemų konfrontacija. Dėstomi ateistinės propagandos etiniai reikalavimai, smerkiama dogmatiška, nelanksti reli­ gijos kritika. Kova su religija nelaikoma savitiksle, o socialinės pažangos priemone. ATEIZACIJA IR IDEOLOGINĖ KOVA. Komunistas, 1970, nr. 9, p. 69-74. Aptariamas lietuvių tautos ateizacijos procesas, tikinčiųjų pavertimas lojaliais sovietinei san­ tvarkai. Teigiama, kad tautos socialistinėje sąmonėje vis mažiau vietos belieka religijai, apta­ riami Lietuvos nukrikščionėjimo veiksniai. Pabrėžiamas ateistinio auklėjimo pozityvumas. NAUJOS TEN DEN CIJO S KATALIKŲ FILOSOFIJOJE. Kn.: Vatikano antrasis ir po jo. Sud. E. Vaitkus. - V , „Mintis“, 1971, p. 29-65. Ankstesnis variantas rusų к.: НОВЫЕ ТЕНДЕН ЦИИ В КАТОЛИЧЕСКОЙ ФИЛОСОФИИ. Kn.: Вопросы научного атеизма. - М., 1968, с. 49-85. Konstatuojama, kad šiuolaikinėje katalikybės filosofijoje žymiai susilpnėjo tradicinio tomiz­ mo vyravimas, plačiai paplito personalizmas ir egzistencializmas. Apibūdinamas neotomiz­ mas ir jo keliamos asmens ir visuomenės santykių problemos. Pabrėžiama, kad dabartiniai katalikų filosofai didelį dėmesį skiria evoliucijai, siekia ją paaiškinti Dievo planais ir išgany­ mo perspektyva. Jie kultūrą priešpriešina kitoms visuomeninio gyvenimo sritims (gamybai, ekonomikai, politikai). ФИЛОСОФИЯ РЕЛИГИИ И ЕЕ НАЗНАЧЕНИЕ [Religijos filosofija ir jos paskirtis]. Kn.: Философия и современность. - M., 1971, c. 361-370. Apibendrinami XTV Tarptautinio filosofų kongreso religijos filosofijos sekcijos pranešimai. Teigiama, kad dabartiniai religijos filosofai niekuo nepralenkia klasikinės filosofijos. Ap­ žvelgiama marksistų tematika: religijos ir humanizmo santykis, ateistų ir tikinčiųjų dialogo klausimai, religijos supratimas ir kita. КОСМ ОПОЛИТИЧЕСКИЙ КАТОЛИЦИЗМ Н А НАЦИОНАЛЬНОЙ ПОЧВЕ [Kos­ mopolitinė katalikybė tautinėje terpėje]. Kn.: Католицизм в СССР и современность. - В., 1971, с. 32.-42Marksistiškai apibūdinama katalikybės vieta lietuvių visuomenės struktūroje: Katalikų bažnyčiai nerūpėjusi lietuvių tautinė kultūra, ji tik pasinaudojo šia savo tikslams pasiekti.

270

Kritikuojama religinio vieningumo teorija kaip buržuazinės nacionalistinės „vieningosios srovės“ koncepcijos atmaina. AR MOKSLAS GALI PASAKYTI „NE“. Moksleivis, 1971, nr. 11, p. zo-zi. Aptariamas reikalavimas, kad mokslas įrodytų Dievo nebuvimą. Svarstomas religijos ir mokslo nesuderinamumas: mokslas esąs tikras žinojimas apie tai, kas egzistuoja, o religija yra tikėjimas tuo, kas sukurta fantazijos vaizdinių. Daroma išvada, kad mokslas negali įro­ dyti, kad tokia realybė, kuri simboliškai įsivaizduojama religinėje sąmonėje, tikrai egzistuoja. КАТОЛИЦИЗМ И НАЦИЯ [Katalikybė ir nacija]. - M., „Мысль“, 1971. - z86 c. Knyga iš­ leista pagal to paties pavadinimo filosofijos mokslų daktaro disertaciją (1970, Maskva, Visuomenės mokslų akademija prie SSKP CK). D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 3-5; Введение. К вопросу о взаимосвязи религии и нации [Įvadas. Apie religijos ir nacijos tarpusavio santykį], 6-17; I. Философские и теологические предпосылки католического отношения к нации [Katalikiškųjų pažiūrų į naciją filosofinės ir teologinės prielaidos], 18-56; II. Католицизм и национальный вопрос [Katalikybė ir na­ cionalinis klausimas], 57-179; III. Космополитичный католицизм на национальной почве [Kosmopolitinė katalikybė nacionalinėje terpėje], 180-Z61; Заключение [Išvados], Z6Z-Z74. Knygoje marksistiniu religijos kritikos požiūriu nagrinėjamas katalikų religijos ir tautos (vadinamos „nacija“) santykis, katalikybės požiūris į nacionalinį veiksnį. Gvildenamos šio požiūrio filosofinės ir teologinės prielaidos, svarbiausios katalikybės koncepcijos: krikš­ čioniškasis humanizmas, prigimtinė teisė, vertybių hierarchija. Priešinamos katalikiškoji ir marksistinė žmogaus sampratos, parodomas jų ryšys su nacijos problema. Kritikuojama katalikiškoji nacijos sąvoka ir įvairios nacionalinių santykių interpretacijos, analizuojama šiuolaikinio krikščioniškojo kosmopolitizmo esmė ir prigimtis. Parodomas katalikiškojo so­ lidarumo principo aprioriškumas ir utopiškumas antagonistinėje visuomenėje. Išryškinamos teologinės, gnoseologinės ir religinės psichologinės antisemitizmo šaknys ir iš dalies pasikei­ tusios Vatikano pažiūros žydų klausimu. Tiriama Bažnyčios veikla tradicinėse katalikiškose šalyse, atskleidžiama konfesinių ir nacionalinių elementų sąveika, jos ideologinės ir politinės pasekmės. Panaudojant Lietuvos ir Lenkijos istorijos medžiagą nagrinėjamas klerikalinis-nacionalistinis lietuvių ir lenkų krikšto aiškinimas. Analizuojamos katalikybės nacionalinės formos, parodoma jų ir krikščioniškojo turinio dialektika. Aprašomi būdai, kuriais visuo­ tinė Bažnyčia prasiskverbia į nacijos gyvenimą ir įgyja tam tikrą nacionalinę formą, taip palengvindama įgyvendinti viešpataujančios klasės (buržuazijos) ideologiją. Atskleidžiamas tradicinių nacionalinių ir religinių santykių irimo procesas katalikiškose šalyse, aptariami pagrindiniai Vakarų krikščionybės ryšių su nacijomis istoriniai etapai, šiuolaikinės epochos socialinio dinamizmo ir mokslinės techninės revoliucijos poveikis religijai. Analizuojami socialistinės tautos ateizacijos klausimai (Lietuvos atvejis). Katalikiškajai nacijos koncepcijai priešinamas marksistinis-lenininis nacionalinio klausimo sprendimas. FAKTAI IR ILIUZIJOS KOVOJE. Komunistas, 197Z, nr. z, p. 68-7Z. Nagrinėjami katalikybės ir marksizmo santykiai. Marksistiškai įrodinėjama, kad» jų prieš­ taravimas glūdi ne minties, bet būties srityje. Tikinčiųjų visuomeninę veiklą lemią ne religiniai motyvai, bet socialinės politinės epochos sąlygos. Religija, autoriaus manymu,

271

susiformavo kaip nerealizuoto poreikio užvaldyti gamtos jėgas ir visuomeninius procesus dvasinė kompensacija. НЕКОТОРЫЕ АСПЕКТЫ СВЯЗИ НАЦИОНАЛЬНОГО ВО П РОСА И РЕЛИГИИ [Kai kurie nacionalinio klausimo ir religijos sąryšio aspektai]. Политическое самообразование, 197з, Но. г, c. 106-112. Nagrinėjamas internacionalizacijos ir sekuliarizacijos procesų ryšys sovietinėje visuomenėje. Teigiama, kad religija visuomet siejasi su nacionaliniais santykiais, stabdo nacionalinės kul­ tūros raidą, nacionalinį ir konfesinį atskirumą priešpriešina internacionaliniam bendrumui. Parodoma, kad buržuazinį nacionalizmą ir klerikalizmą sieja nemarksistinė klasių taikos idėja, antagonistinių klasių interesų priešingumo neigimas. RELIGIJA IR KULTŪRA. Kultūros barai, 1973, nr. 3, p. 19-21. Marksistiškai nusakoma religijos vieta ir vaidmuo kultūros istorijoje: religija priskirtina kul­ tūros reiškiniams, ji yra žmogiškosios veiklos produktas, stichiškai, objektyviai susiformavęs socialinis reiškinys. Aptariama religijos ir kultūros santykio objektyvi ir subjektyvi pusė. Kiekviena išplėtota religija esanti pasaulėžiūros sistema, viena svarbiausių klasinės visuome­ nės ideologinio proceso grandžių. RELIGIJA IR ASMENYBĖ. Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. 8, p. 10-12. Supažindinama su religine asmenybės samprata (tai ideologinė sfera, kuri yra subjektyvių veiksnių padarinys), aptariamas faktinis religijos poveikis asmenybei (objektyvus socialinis lygmuo). Supriešinama materialistinė ir idealistinė žmogaus sampratos, pastaroji laikoma mistifikuota. Dėstoma marksistinė žmogaus koncepcija, pabrėžiama mokslo, materialinės kultūros, gamybinių jėgų lygio poveikis asmenybės raidai. RELIGIJOS SO CIALINĖS IR GNOSEOLOGINĖS PRIGIM TIES M O DIFIKACIJA. Prob­ lemos, 1974, nr. 1(13), p. 19-2.7. Marksistiškai nagrinėjami socialiniai ir gnoseologiniai religijos aspektai. Religija laikoma objektyviosios realybės (žmogiškosios, socialinės) antriniu produktu. Gnoseologiniu aspek­ tu religija ir kitos iškreiptos ideologijos formos gali remtis įvairiais mokslinės techninės pa­ žangos rezultatais. Religijos socialinės ir gnoseologinės prigimties modifikacija reiškia ir tam tikrą religinės sąmonės bei teologinių koncepcijų kitimą. RELIGIJA IR NACIONALINĖS TRADICIJO S. Komunistas, 1974, nr. 2, p. 58-63. Teigiama, kad religija, kaip visuomeninės sąmonės reiškinys, negali egzistuoti atskirai nuo nacionalinių tradicijų, jausmų, kalbos. Tuo faktu grindžiamos įvairios koncepcijos, tei­ giančios, kad religija yra būtinas nacionalumo atributas. Tai metafizinė pažiūra į religinių ir nacionalinių formų ryšį, kuris suabsoliutinamas atmetant konkretų istorinį kontekstą. Tikrovėje liaudiškumo ir religingumo elementai sąveikauja, persipina. Tradicijų raida yra sudėtingas, socialiai ir istoriškai konkretus procesas, kuriame neišvengiama kolizijų, interesų susidūrimo, jis yra ideologinės kovos objektas. Socialistinėje visuomenėje atsiranda galimy­ bių sąmoningai ir moksliškai valdyti šį procesą. PASAULINIS FILOSOFŲ KONGRESAS. Mokslas ir gyvenimas, 1974, nr. 1, p. 14—16. Supažindinama su 1973 Varnoje (Bulgarijoje) vykusiu X V pasauliniu filosofų kongresu. Svarbiausia jo tema - žmogaus padėtis mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis. Pabrė­

272

žiama, kad nemarksistinė filosofija nebėra ištisinis antimarksizmas ir antikomunizmas, pa­ žymimas jos ir marksizmo dialogas. KULTŪROS PRIEŠTARAVIMAI. Kultūros barai, 1974, nr. 2, p. 16-19.

Supažindinama su kultūros sąvoka, svarstoma apie sparčią kultūros raidą ir jos problemas, keliamas kultūrinio proceso humanistinio įvaldymo klausimas. Aptariamas žmogaus santy­ kis su gamta, mokslo ir technikos revoliucijos bruožai, universalaus moksliškumo fenome­ nas, jo išnykimo priežastys. НАУЧНО-ТЕХНИЧЕСКАЯ РЕВОЛЮЦИЯ И КАТОЛИЧЕСКАЯ ВИДЕНИЕ МИРА [Mokslo ir technikos revoliucija bei katalikiškoji pasaulio vizija]. Kn.: Католицизм и современная идеологическая борьба. - В., 1975, c. 48-57.

Nagrinėjami kai kurie poslinkiai, kuriuos katalikiškojoje pasaulėžiūroje sukėlė mokslo ir technikos revoliucija (MTR) ir jos socialinės pasekmės. Pažymimas antropocentrizmo su­ stiprėjimas šiuolaikinėje katalikybėje. Nurodoma, kad MTR ne tik keičia ir adaptuoja religiją, bet ir priklausomai nuo socialinių prielaidų savitai ją reprodukuoja. Katalikybės ideologai esą suabsoliutina MTR socialines pasekmes, ignoruoja jų skirtumus kapitalizme ir socializme. КРИ ТИ КА ФИ ЛО СО Ф СКИ Х ОСНОВ КЛЕРИКАЛЬНОГО АНТИКОМ М УНИЗМ А [Klerikalinio antikomunizmo filosofinių pagrindų kritika]. Kn.: Вопросы научного атеизма, Вып. 18. - М., „Мысль“, 1975, c. 2.4-39.

Apibūdinama religijos ir klerikalinės ideologijos vieta visuomeninės sąmonės struktūroje. Kritikuojama šios ideologijos formuluojama komunizmo samprata, religijos ir nacijos są­ veika: klerikalinio antikomunizmo ideologai antropologines problemas sprendžia gnoseo­ loginius ir socialinius aspektus pakeisdami aksiologiniais ir etiniais, o istorines bei klasines problemas - abstrakčiomis metafizinėmis. РЕЛИГИЯ И НАЦИОНАЛИЗМ [Religija ir nacionalizmas]. Kn.: Атеизм и религия в сов­ ременной борьбе идей. - Киев, Политиздат Украины, 1975, с. 239-245; taip pat: Н АЦ И О Н А­ ЛИЗМ И РЕЛИГИЯ [Nacionalizmas ir religija]. Kn.: Религия и церковь в современную эпоху. М., „Мысль“, 1976.

Nagrinėjant religijos ir nacionalizmo sąveiką pažymima, kad ją apsprendžia religijos vieta ir vaidmuo visuomenės socialinėje bei etninėje struktūroje. Etninis ir konfesinis bendrumas są­ lygoja nacionalinės sąmonės tapatinimą su nacionaline religijos išpažinimo forma. Religijos ir nacionalizmo sąjungą lemia faktinė ekonominė ir politinė tautų nelygybė, tautinė pries­ pauda ir mažųjų tautų diskriminavimas. Ši sąjunga pasireiškia ir socialistinėje visuomenėje, bet čia ji neturi klasinių (politinių ir ideologinių) šaknų. RELIGIJA IR FILOSOFIJA. Problemos, 1976, nr. 1(17), p. 43-51.

Nagrinėjamos filosofijos ir religijos santykių problemos. Kritikuojamas idealizmo ir religijos ryšio supaprastinimas. Teigiama, kad religija nyksta, veikiama atspindimosios kintančios visuomeninės būties veiksnių, bet šis procesas vyksta kartu su jos vidine evoliucija, kurią stipriai veikia filosofija, kartu ir idealizmas. Dialektinis ir istorinis materializmas atlieka reikšmingą mokslinę, metodologinę ir socialinę funkciją, o religija - tik žmogaus ir pasaulio tariamo išgelbėjimo funkciją. 273

OBJEKTYVŪS IR SUBJEKTYVŪS DOROVINIO ASMENYBĖS TOBULĖJIMO VEIKS­ NIAI DABARTIES SĄLYGOMIS. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V Žemai­ tis. - V , „Mintis“, 1976, p. 94 -111; kitas variantas rusų к.: НРАВСТВЕННЫЙ СТАТУС ЛИ ЧНО СТИ В УСЛОВИЯХ НАУЧНО-ТЕХНИЧЕСКОЙ РЕВОЛЮЦИИ [Asmenybės dorovinis statusas mokslinės-techninės revoliucijos sąlygomis]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 95-101. Analizuojamas mokslinės techninės revoliucijos poveikis asmenybės doroviniam tobulėji­ mui, žmogaus požiūriui į gamtą, dorovinės pažangos objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Aptariama etinių alternatyvų (egoizmas - altruizmas, hedonizmas - asketizmas, gaivališkoji moralė - rigorizmas, laisvė - atsakomybė), ekologinio veiksnio reikšmė doroviniam tobulėji­ mui. Apibūdinama marksistinės etikos taikomoji funkcija, socialistinės visuomenės dorovė. M ETO DO LOGINIAI MOKSLO IR RELIGIJO S KONFRONTACIJOS ASPEKTAI. Lietu­ vos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1976, t. 4(57), p. 2.7-38. Mokslo ir religijos konfrontacija laikoma jų tarpusavio kova, kaip objektyvus istorinis pro­ cesas, ir šių socialinių reiškinių santykio interpretavimas sugretinimo ir priešpriešos būdu. Skiriamos šios konfrontacijos koncepcijų grupės - religinė teologinė, buržuazinė idealisti­ nė, laisvamaniškoji šviečiamoji ir marksistinė. Bandoma metodologiškai pagrįsti šią konf­ rontaciją, kritiškai vertinamos kai kurios (autoriaus nuomone, nepakankamai autentiškos) marksistinės jos apraiškos. РЕЛИГИЯ В ЭТНИЧЕСКОЙ СТРУКТУРЕ ОБЩ ЕСТВА [Religijos vieta visuomenės etni­ nėje struktūroje]. Вопросы философии, 1976, Но. n, c. 109-117. Nagrinėjamas etniškumo ir konfesiškumo santykis, religijos funkcijos tautų gyvenime (pir­ miausia reguliatyvi, komunikacinė ir integracinė). Religija traktuojama kaip ideologinio antstato aukščiausiasis lygmuo. Teigiama, kad religija gali skatinti nacionalizmą. KULTŪRA: JOS TYRIM AS IR VALDYMAS. Kultūros barai, i976, nr. 6, p. 66-69. Pagiriamoji nekritiška partijos veikėjo A. Barkausko knygos Kultūra ir visuomenė (1975) recenzija. Svarstoma apie kultūros pažangos, jos kūrimo socialistinėje visuomenėje sąlygas, kultūros ir ekonomikos, kultūros ir ideologijos santykius, žmogų kaip kultūros kūrėją. MOKSLO IN TEGRACIJA: PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS. Mokslas ir technika, 1977, nr. z, p. 7-9. Svarstomi aktualūs mokslo socialiniai ir filosofiniai klausimai. Teigiama, kad vidinį mokslo raidos dėsningumą sudaro prieštaringa diferenciacijos ir integracijos sąveika: šiuolaikinis spartus mokslų diferencijavimas sąlygoja vis didėjantį jų integravimą, jungimąsi į komplek­ sinę visumą. Aptariami šios integracijos būdai ir pavyzdžiai. Pabrėžiama mokslo savimonės (mokslų metodologijos ir mokslotyros) reikšmė. РЕЛИГИЯ В МНОГОНАЦИОНАЛЬНОМ МИРЕ [Religija daugianacionaliniame pasauly­ je]. - В., „Минтис“, 1978. - Z24 c. D a l y s : Введение: религия в этнической структуре общества [Įvadas: Religija etninėje visuo­ menės struktūroje]; I. Религия и церковь в современном многонациональном мире [Religija ir bažnyčia dabartiniame daugianacionaliniame pasaulyje]; II. Христианский космополитизм

274

и буржуазный национализм [Krikščioniškasis kosmopolitizmas ir buržuazinis nacionalizmas]; III. Религия и церковь в условиях революции национального освобождения [Religija ir baž­ nyčia nacionalinio išsivadavimo revoliucijos sąlygomis]; IV. Религия и интернационализация [Religija ir internacionalizacija]; V. Национальный вопрос в клерикальном антикоммунизме [Nacionalinis klausimas klerikaliniame antikomunizme]. Marksistinės religijos kritikos veikalas. Nagrinėjant religijos funkcijas tautos gyvenime išski­ riama refleksinė, t. y. tautos būties, jos socialinių politinių pagrindų, ideologinio antstato, dvasinės kultūros atspindėjimo funkcija. Aiškinamas religijos ryšys su konkrečios tautos is­ torija ir kultūra, analizuojami etniniai ir konfesiniai prieštaravimai Azijos ir Afrikos šalyse. Religijos santykis su nacionalizmu tiriamas remiantis katalikybės atveju. Nagrinėjama tau­ tos samprata katalikiškojoje socialinėje filosofijoje, parodoma, kad joje tautos formavimasis siejamas su jos dvasinių komponentų tapsmu. Kritiškai vertinama „katalikiškosios nacijos“ koncepcija, idėja apie neišardomą tautiškumo ir religingumo vienovę, tezė apie teigiamą krikščionybės reikšmę krikščioniškųjų tautų istorijoje. Vatikano požiūris į konkrečias isto­ rines nacionalizmo raiškos formas apibūdinamas kaip nenuoseklus ir prieštaringas. Anali­ zuojamas religijos ir Bažnyčios istorinis santykis su nacionalinio išsivadavimo judėjimu bei su kolonializmu. Gvildenami Katalikų bažnyčios santykiai su kitomis krikščioniškomis ir nekrikščioniškomis religijomis. Pateikiama sekuliarizacijos proceso mokslo ir technikos re­ voliucijos sąlygomis charakteristika. Plačiai nagrinėjama klerikalinio antikomunizmo pozi­ cija nacionaliniu klausimu. Atskleidžiama klasinė klerikalinio nacionalizmo esmė, teigiama, kad jis skelbia tautų antagonizmą, kiršina jas. Išvadose pabrėžiama, kad iš bendrojo neigiamo religijos ideologinės ir socialinės funkcijos vertinimo anaiptol neišplaukia neigiamas religi­ jos vaidmuo atskiros tautos gyvenime, nes tą vaidmenį sąlygoja konkrečios jos egzistavimo sąlygos. РЕЛ1Г1Я I НАЦИ О НАЛЬН1 В ДНО СИ НИ [Religija ir nacionaliniai santykiai]. Людина i ceim, 1978, Но. io, c. 14-18. Pažymima, kad etniniai ir konfesiniai veiksniai yra glaudžiai susiję, jie dažnai susipina su socialiniais klasiniais, politiniais prieštaravimais, juos aštrindami arba švelnindami. Religinis tikėjimas gali skatinti nacionalizmą ir šovinizmą, bet šie neišplaukia iš religijos, o religingu­ mas arba klerikalizmas - iš nacionalizmo ir šovinizmo. Atkreipiamas dėmesys į sėkmingą nacionalinių ir religinių santykių klausimo sprendimą Tarybų Sąjungoje. MOKSLO IR TECH NIKO S REVOLIUCIJA IR KATALIKIŠKOJI PASAULIO SAMPRATA. Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova. Sud. B. Kuzmickas. - V , „Mintis“, 1978, p. 38-45. Nagrinėjami mokslo ir technikos revoliucijos nulemti poslinkiai katalikiškajame pasaulė­ vaizdyje. Teigiama, kad šiuolaikinėje katalikybėje sustiprėjęs dėmesys tos revoliucijos pa­ dariniams, žmogiškajai problematikai, kuri katalikiškoje sampratoje savaip sekuliarizavosi. Stiprėjant antropocentrizmo tendencijai, aukštinamas krikščioniškasis humanizmas, kuris, pabrėždamas būtinybę humanizuoti mokslo ir technikos revoliuciją, neretai praranda tra­ dicinį transcendentinio humanizmo pobūdį. Vis labiau pripažįstama žmogaus autonomija ir jos ribų plėtimas, kreacionizmo principas papildomas žmogaus dalyvavimu dieviškajame kūrybos akte.

275

MOKSLO IR TECH NIKO S REVOLIUCIJA: PROCESAS IR PROBLEMOS (Medžiaga lek­ toriui). - V., „Žinija“, 1979. - 12.3 p. D a l y s : Įvadas, 3-6; M TR istorinės sąlygos, 7-13; Revoliucija gamybinėse jėgose, 13-19; Moks­ las ir gamyba, 19-28; M TR socialiniai padariniai, 29-38; Visuomenės ir gamtos sąveika, 38-53; Žmogus M TR situacijoje, 53-64; Ideologiniai M TR aspektai, 64-82; M TR ir pažanga, 82-66; Problemų kompleksas ir jų sprendimo perspektyvos, 99-112; Pabaiga ir rekomendacijos, 112-114. Gvildenama mokslinės techninės revoliucijos (M TR) socialinė prigimtis ir jos poveikis vi­ sam visuomenės gyvenimui. Išdėstomi M T R tyrimo metodologiniai principai (istoriškumas ir socialumas, kompleksiškumas, diferencijuotas ir integruotas aiškinimas bei vertinimas), aptariamos dabartinės M T R socialinės ekonominės prielaidos, jos dinamiškas poveikis gamybinėms jėgoms. Išskiriami mokslo virtimo gamybine jėga etapai, pasibaigę galutiniu mokslo, technikos ir gamybos susiliejimu, apžvelgiami mokslo integraciniai procesai. Na­ grinėjamas M T R skirtingas poveikis socializmo ir kapitalizmo sąlygomis, jos Įtaka žmogaus pasaulėžiūrai (ypač religiniams Įsitikinimams, etinėms ir estetinėms pažiūroms), jo egzista­ vimo socialinei aplinkai, profesionalumui, laisvalaikiui, atkreipiamas dėmesys Į globalinių ekologinių problemų pobūdj. Svarstoma apie globalinj žmonijos raidos modeliavimą, ski­ riamas faktologinis ir metodologinis šios problemos tyrimo lygmuo. НАУЧНО-ТЕХНИЧЕСКАЯ РЕВОЛЮЦИЯ И КРИЗИС РЕЛИГИИ В КАПИТАЛИС­ ТИЧЕСКОМ ОБЩ ЕСТВЕ [Mokslinė-techninė revoliucija ir religijos krizė kapitalistinėje visuo­ menėje]. Kn.: Религия в век научно-технической революции. - М., „Политиздат“, 1979, с. 5-44. Religijos krizė apibrėžiama kaip jos socialinių ir kultūrinių funkcijų susilpnėjimas. Moks­ linis pažinimas padeda plisti materialistinei pasaulėžiūrai taip paveikdamas religiją Įvairiais lygmenimis. Nagrinėjama, kaip Katalikų bažnyčia kovoja su krize; ji siekia transformuoti ir modifikuoti religinę sąmonę, dar labiau abstrahuoti Dievo paveikslą. Religijos modifikavi­ mas laikomas ne tik religijos sąmonės transformavimu Į modernesnes formas, jis išreiškia ir visos buržuazinės sąmonės krizę. ЭТИКА И ГУМАНИЗМ [Etika ir humanizmas]. Вопросы философии, 1979, Но. 4, c. 175-177. Serijos Etikos etiudai pirmojo rinkinio Etika ir humanizmas recenzija. Recenzentas ragina autorius drąsiau tyrinėti pačią socialinę praktiką, kuri, marksizmo požiūriu, esanti tam tikro lygio dorovinės kultūros sąlyga. SOCIALISTINĖS VISUOMENĖS INTELEKTUALINIS POTENCIALAS - JO S PAŽAN­ GOS VEIKSNYS. Tarybinė mokykla, 1980, nr. 9, p. 10-12. Visuomenės intelektinis potencialas apibūdinamas kaip socialinis reiškinys, kurj sudaro švietimo ir auklėjimo sistema, mokslas bei tyrimo institucijos, profesionali pažintinė veikla, visuomenės pasaulėžiūra, idėjos ir ideologinės institucijos, visuomenės racionali pažiūra į gamtą ir save pačią. Sis potencialas glūdi inteligentijoje. KŪRYBOS LAISVĖ IR SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ M OKSLINĖJE VEIKLOJE. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 10, p. 4-6. Aptariama mokslininko profesinė veikla. Gamta, visuomenė ir žmogus laikomi trimis jos makrosferomis, o kritikos laisvė - mokslinio konstruktyvumo sąlyga. Keliama mokslo so-

276

dalinės atsakomybės problema, apžvelgiama šios atsakomybės apimtis. Pabrėžiama kūrybos laisvės ir socialinės atsakomybės dialektinė vienovė. i. EPOCHOS DRAM A IR KULTŪROS FILOSOFIJOS KOLIZIJOS. Kultūros barai, 1980, nr. 1, p. 7-11. Aptariamos destruktyvių socialinių jėgų radimosi priežastys ir padariniai. Supažindinama su kultūros filosofijos raida, jos svarbiausiomis problemomis įvardijama istorija ir žmogus. Aptariamos X X a. kultūros iracionalistinės, pesimistinės, apokaliptinės tendencijos, kūrėjo ir gyvenamosios epochos santykis. Apibūdinamos egzistencinės filosofijos problemos (ypač susvetimėjimo, kultūros krizės), jos įtaka grožinei literatūrai. Glaustai pristatoma marksis­ tinė kultūros filosofija. z. MORALĖ IR KULTŪRA: PRIEŠTARAVIMAI AR HARMONIJA. Kultūros barai, 1980, nr. 1, p. 5-8. Marksistiškai aptariama moralės ir kultūros sąveika, ji traktuojama kaip dalies ir visumos santykis. Moralė laikoma ir visuomenės sąmonės forma, ir visuomeninių santykių rūšimi. Nagrinėjama, kaip moralės ir kultūros santykį paveikė mokslo ir technikos revoliucija: ji sąlygojo teigiamus pokyčius kultūroje ir neigiamus moralėje. Svarstoma kultūrinių ir mo­ ralinių vertybių priešprieša, apžvelgiamos jos nemarksistinės kultūrologinės, sociologinės ir filosofinės sampratos; ją siūloma vertinti ir spręsti dialektinio materializmo požiūriu. Dės­ toma marksistinė žmogaus, kaip dviejų pradų (natūraliojo gamtinio ir socialinio kultūrinio) vienovės, koncepcija. SCHO LASTINĖ FILOSOFIJA VAKARŲ EUROPOJE. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 313-333. Pristatomos scholastinės filosofijos pagrindinių problemų ir metodo ištakos, jos struktūra ir svarbiausi bruožai. Šios problemos susijusios su tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos santykiais, svarbią vietą užėmė ginčas dėl universalijų prigimties. Aptariamos realizmo ir nominalizmo kryptys: pirmasis laikomas objektyviojo idealizmo atmaina (žymiausias atstovas Tomas Akvinietis), o antrasis (Jonas Dunsas Škotas ir kt.) orientavosi į empirinę tikrovę, reiškė materialistinę tendenciją. SVEIKAS PROTAS IR DIALEKTIKA. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 3, p. 4-6. Supažindinama su proto filosofinėmis sampratomis: jose protas tapatinamas su mąstymu ir nagrinėjamos jo pažintinės galios. Svarstoma sveiko proto problema: tai normalus žmogaus mąstymas, kasdieniška praktiška jo orientacija, atspindinti įprastinį gyvenimo būdą. Apta­ riamos sveiko proto istorinės kolizijos ir kontroversijos, nurodomos jam prieštaraujančios mąstymo kryptys: iracionalizmas, intuityvizmas, psichologizmas ir kt. Šiuolaikinis sveikas protas apibūdinamas kaip praturtintas mokslo žiniomis, labai specializuotas, diferencijuo­ tas, besireiškiantis profesionalia kalba. ŽMOGAUS PROBLEMA M TR SĄLYGOMIS. Mokslas ir technika, 1981, nr. 3, p. 9-11. Filosofinės antropologijos straipsnyje svarstoma, kaip mokslo ir technikos revoliucijg (M TR) veikia žmogiškąją egzistenciją ir ar tą galima optimaliai valdyti. Technika apibrėžiama kaip vienas svarbiausių socialinio kultūrinio proceso veiksnių, kurio panaudojimą reikia huma­

277

nizuoti. Pabrėžiama, kad žmogus yra socialinis subjektas, todėl jo problemos turinj M T R sąlygomis sudaro jo optimalių savirealizacijos būdų paieškos. X X AMŽIAUS FILOSOFINĖ PANORAMA. - V., „Mintis“, 1981. - 355 p. D a l y s : Pratarmė, 5—11; I. Epochos drama ir filosofinės kolizijos, 11-37; H- Filosofija ir ideologija (Vienos kongresas), 38-80; III. Mokslo ir technikos amžiaus žmogus (Varnos kongresas), 81-135; IV. Mokslas ir socialinė revoliucija (Toronto kongresas), 136-194; V. Filosofijos ir mokslo akistata (Diuseldorfo kongresas), 195-169; VI. Istorijos filosofija: filosofinė apokalipsė ir atsakingumo filosofija, 170-19 7; Pabaiga, 198-304. Knygą sudaro filosofinės esė apie XIV , X V ir X V I Pasaulinius filosofijos kongresus bei so­ ciologų kongresą Toronte, kuriuose dalyvavo autorius. Apibūdinami gyvenamosios epochos bruožai, svarbiausiu iš jų laikoma dviejų visuomeninių ekonominių formacijų (socializmo ir kapitalizmo) konfrontacija, kuri atsispindi ir filosofijos kolizijose. Pabrėžiamas Vaka­ rų nemarksistinės filosofijos pliuralizmas, rekonstruojamos jos ištakos. Supažindinama su marksistų ir krikščionių dialogo raida, aptariamas filosofijos ir mokslo, žmogaus ir technikos santykis (technikos dehumanizacija), moralės vaidmuo šiuolaikinėje socialinių permainų epochoje, mokslo ir technikos revoliucijos socialiniai antropologiniai padariniai (technolo­ ginis determinizmas), Visatos pažinimo problemos (atgaivintos kreacionizmo ir finalizmo koncepcijos), religijos vieta ir vaidmuo visuomenėje, sekuliarizacijos procesas, mokslinis ra­ cionalumas, šiuolaikinis ginčas dėl universalijų. Apžvelgiant šiuolaikinę istorijos filosofiją pažymima, kad joje vyrauja iracionalistinis filosofinis antropologizmas, pagrindinė jos pro­ blema yra istorinio proceso racionalaus įvaldymo galimybės. Supažindinama su kongresuose išsakytais tragizmo, apokalipsės motyvais, pabrėžiamas marksistų reiškiamo požiūrio (visais klausimais) pranašumas prieš nemarksistinę filosofiją. RELIGIJOS ESMĖ. Kn.: Religijotyros įvadas. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1981, p. 9-38. Aptariami religijos tyrimo keblumai. Skiriamas tikinčiųjų ir mokslinis religijos pažinimas. Ateizmo negatyvumas laikomas silpnąja jo puse. Teigiama, kad kritikuojant religiją nereikia susitelkti tik ties antgamtine jos sfera ir laikyti ją esminiu religijos požymiu: religijos gyvy­ bingumą ir įtaką nulemia pirmiausia jos socialinės funkcijos, tai, kad religija yra grindžiama moralė, teisė, politika ir pan. ISTORINIS RELIGIJOS LIKIMAS. Ten pat, p. 133-180. Aptariama religijos padėtis šiuolaikiniame pasaulyje, svarstomas religijos išnykimo klausi­ mas. Apibūdinama įvairių religijų įtaka ir socialinės funkcijos atskirais istoriniais laikotar­ piais. Nagrinėjama mokslo ir technikos revoliucijos įtaka religijai, nurodoma, kad ji nėra vienareikšmė: labiausiai ji paveikia religijos ideologinę ir pasaulėžiūrinę struktūrą. Kritikuo­ jamas teiginys, kad pažanga nepalieka vietos religijai. Aptariama religijos padėtis socialistinė­ je visuomenėje: socializmas siekiąs ne kovoti su pačia religija, bet sukurti tokias objektyvias socialines sąlygas, kurios panaikina religijos poreikį. OMNIA MUTANTUR...: Socialinė kultūrinė religijos prigimtis ir jos šiuolaikinė evoliucija. Kul­ tūros barai, 1981, nr. 3, p. 14-17. Dėstoma dialektinio materializmo religijos samprata, aiškinama jos esmė, turinys, socialinės funkcijos. Kritikuojamas „ateizmo“, kaip religijos priešybės, terminas, nes ne visos religijos

278

esančios teistinės. Ypač pabrėžiamas atskiros religijos konkretus istorinis ir socialinis-kul­ tūrinis sąlygotumas. Atsižvelgiant į jį išskiriami įvairūs religijos bruožai ir dvasinės orienta­ cijos (transcendentinė, natūralioji, teocentrinė, antropocentrinė ir pan.). Nurodoma, kad religijos turinys kinta, nes ji pati yra socialinis reiškinys. Apibūdinama šiuolaikinė religijos situacija. PO PASKAITOS - NE VISKAS AIŠKU, BET: PROBLEMŲ APMĄSTYMAS. Mokslas ir gy­ venimas, 1981, nr. 4, p. 2-3, 29-30. Aptariama Žinijos draugijos veikla, svarstoma apie lektoriaus ir auditorijos ryšį. Tęsiami pas­ kaitose plėtoti žmogaus socialinės aplinkos, jo būties ir veiklos pasaulio, mokslo apie žmogų, žmogaus pažinimo, žmogaus apibrėžimo, jo sąmoningumo, laisvės ir būtinybės klausimai. Dėstoma marksistinė žmogaus esmės koncepcija, plėtojama žmogaus, kaip biosociokultūrinės būtybės, samprata. ASM ENYBĖ KAIP ATSAKINGAS SUBJEKTAS. Kn.: Asmenybės dorovinės pozicijos ugdymas. Sud. R. Tidikis. - V., „Mintis“, 1982, p. 6-13. Atsakomybės problema apibrėžiama kaip asmenybės santykis su visuomene dorovinių reika­ lavimų srityje, kaip subjektyvumo ir objektyvumo, sąmonės ir materializuotos praktinės vei­ klos vienovė. Aptariamos įvairių filosofijos krypčių laisvės ir atsakomybės sampratos. Skiria­ ma asmeninė ir kolektyvinė atsakomybė, nagrinėjama atsakomybės ugdymo problematika. KULTŪRA IR NATŪRA. Kultūros barai, 1983, nr. 6, p. 36-40. Aptariamas žmogaus veiklos (kultūros) poveikis gamtai, teigiama būtinybė šią sąveiką regu­ liuoti. Pasisakoma prieš kultūros ir natūros (bei atitinkamai kultūros ir gamtos filosofijos, gamtos ir visuomenės mokslų) priešpriešinimą bei substancialią sampratą, siūloma kons­ truoti optimalų kultūros ir natūros sąveikos modelį. Jų vienovės pagrindu laikytinas žmogus ir jo neskaidoma biosocialinė prigimtis. Svarstoma K. Marxo kultūros samprata, kultūros pažangos problema. NUOSAIKUSIS VITENBERGO VIENUOLIS IR KRIKŠČIO NIŠKO JI REVOLIUCIJA EU­ ROPOJE. Kn.: Būtis ir laikas: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1983, p. 111-14 1. Aptariamos Martyno Liuterio pažiūros. Jis žmogų ir istoriją traktavo teologiškai, bet kartu teologiją pastūmėjo sekuliarizacijos link. Apžvelgiama X V I a. Europos socialinė ekonominė padėtis, parodomos protestantizmą sąlygojusios priežastys. Pristatoma Liuterio antipopiežiškoji programa, vokiečių tautos politinio išvadavimo koncepcija, nurodoma Liuterio įtaka Europos dvasinei kultūrai. MOKSLAS IR KULTŪRA. Mokslas ir gyvenimas, 1983, nr. 1, p. 10-12. Aiškinama, kas yra mokslas kaip socialinė institucija socialinio kultūrinio proceso kontekste, nagrinėjami mokslo santykiai su kultūra ir žmogumi. Supažindinama su mokslą tiriančia disciplina - mokslotyra. Apibrėžiamos „mokslo“ ir „kultūros“ sąvokos. Dėstoma marksisti­ nė mokslinės pažintinės veiklos proceso samprata: ši veikla esanti pasaulio „antrinis sukū­ rimas“ mokslinės kalbos priemonėmis. Pabrėžiama mokslo priklausomybė nuo žrtfogaus ir socialinių santykių, pažymima mokslo politikos reikšmė išlaikant mokslo ir kitų kultūros sričių balansą.

279

ATEIZMAS: ISTO RIJA IR M ETODOLOGIJA. Problemos, 19.83, nr. 29, p. 21-29.' Apžvelgiama ateizmo istorija, jo ištakos įžvelgiamos senovės graikų kultūroje. Teigiama, kad senovės graikų ateizmas įsiliejo į bendrą graikų dvasinės kultūros intelektinės revoliucijos srautą, kuris reiškė kritinio ir teorinio mąstymo tapsmą. Antroji ateizmo revoliucija sutam­ pa su Renesansu ir porenesansiniu laikotarpiu. Trečiąja revoliucija prieš religiją laikomas K. Marxo ir F. Engelso istorinis materializmas, kuris religiją, filosofiją, moralę ir 1.1, aiškino materialine praktika ir su gamybos būdu susijusiais socialiniais santykiais bei visuomenės santvarka. REFORMACIJOS IDĖJOS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sud. B. Genzelis. V., „Mintis“, 1984, p. 237-252. Nagrinėjama Renesanso epochos religinių sąjūdžių istorija, Katalikų bažnyčios visokeriopa krizė, apžvelgiamos religijos filosofijos vyraujančios kryptys, religijos sampratos, pristatomos ir vertinamos reformacijos teoretikų filosofinės, teologinės ir socialinės politinės pažiūros. ŽMOGAUS PROBLEMA IR JOS M ARKSISTINIS SPRENDIMAS (Medžiaga lektoriui). - V., „Žinija“, 1984. - 35 p. D a l y s : Temos prasmė ir reikšmė, 3-7; I. Žmogaus sampratų įvairovė ir jų istorinė evoliucija, 7-12; II. Žmogus kaip socialinis subjektas, 13-18; III. Marksistinė žmogaus problemos koncepci­ ja, 18-24; IV. Žmogus socialistinėje visuomenėje ir jo komunistinė perspektyva, 24-34. Brošiūroje dėstoma dialektinė materialistinė žmogaus koncepcija, aiškinanti žmogaus soci­ alinę prigimtį, atskleidžianti jo sąmonės ir veiklos konkretų istorinį determinuotumą. Ap­ žvelgiama žmogaus sampratų istorija, šios sampratos politinių ir ideologinių, psichologinių, aksiologinių ir pasaulėžiūrinių aspektų reikšmė. Supažindinama su marksistinėmis žmogaus esmės, laisvės, sąmoningumo sampratomis. Marksistinė žmogaus koncepcija apibūdinama kaip visuminė mokslinė, skiriami mokslinis, socialinis ir humanistinis jos aspektai. Atkrei­ piamas dėmesys į socialinės veiklos trūkumus - pasyvumą, abejingumą, nepareigingumą, aiš­ kinamos jų priežastys. Formuluojama komunistinės civilizacijos perspektyva, kuri būsianti žmogaus fundamentinės problemos sprendimo aukščiausioji fazė. MOKSLAS X X AM ŽIAUS KULTŪROJE. Problemos, 1984, nr. 32, p. 35-42. Savitai apibrėžiamos mokslo ir kultūros sąvokos: kultūra esanti žmogiškosios kūrybinės veiklos antstatas natūros bazėje, o mokslas - pažintinė žmonių veikla, kilusi iš natūros ir kultūros sąveikos. Teigiama, kad jis X X a. paženklino visą kultūrą scientistiniais bei racio­ nalistiniais, pragmatiniais bei technokratiniais techniškosios civilizacijos bruožais, gerokai deformuodamas tradicinę dvasinę kultūrą. M ARKSISTINĖ FILOSOFIJA APIE ŽMOGŲ. Kn.: Žmogus šiuolaikinėje filosofijoje. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 20-42. Nagrinėjama marksistinė lenininė žmogaus koncepcija. Teigiama, kad jos branduolį sudaro klausimas apie žmogaus prigimtinės ir socialinės laisvės įgyvendinimo būdus. Apibūdinama jaunojo K. Marxo žmogaus samprata. Žmogaus traktavimas remiantis dialektine materialisti­ ne istorijos samprata laikomas marksizmo antropologinės problematikos pradiniu tašku. Ap­ žvelgiami K. Marxo suformuluoti revoliuciniai praktiniai laisvės problemos sprendimo bū­ dai. Aptariamas komunistinis žmogaus idealas, svarstoma apie jį pasiekti trukdančias kliūtis.

280

VISUOMENĖS IR GAMTOS SĄVEIKA. Mokslas ir technika, 1984, nr. 6, p. 18-20. Gamta apibrėžiama kaip begalinė amžinybė, pirminė visuomenės atžvilgiu, kaip šios eg­ zistavimo ir istorinio proceso materialusis pagrindas. Visuomenė yra istoriška, laikina ir aktyvi. Aptariamos visuomenės ir gamtos sąveikos svarbiausioji - ekologijos - proble­ ma. Apžvelgiama šios sąveikos sampratų istorinė raida bei socialistinės ir kapitalistinės visuomenių sąveikos su gamta skirtumai. Visuomenės pranašumu prieš gamtą laikoma kultūra. M O KSLININKŲ FILOSOFINĖS KULTŪROS UGDYMAS. Komunistas, 1985, nr. 9, p. 35-40. Aptariama mokslo ir filosofijos sąveika, jos stiprinimo uždavinys socialistinėje visuomenėje. Svarstoma apie „visuminio mokslo“ sąvoką, filosofijos euristinj vaidmenį moksle, pasireiš­ kiantį jos metodologine funkcija: mokslo metodologija tiria vidinius pažinimo mecha­ nizmus, naujų žinių gavimo ir jų organizavimo būdus. Pabrėžiamas jos filosofinio turinio genetinis ryšys su tikrovės mokslinio tyrimo rezultatais. Bendroji mokslo metodologija tapatinama su istoriniu ir dialektiniu materializmu. Aptariama mokslininkų filosofinės kultūros ugdymo sistema - filosofiniai (metodologiniai) seminarai mokslo įstaigose. М АРТИН ЛЮТЕР И РЕФОРМАЦИЯ [Martynas Liuteris ir Reformacija]. Kn.: Вопросы на­ учного атеизма, Но. 32. - М., „Мысль“, 1985, c. 166-184. Aptariami Martyno Liuterio mokymo svarbiausi aspektai. Nurodomi istorinės pažangos faktai ir tendencijos, su kuriomis siejama jo veikla. Teigiama, kad pasaulį Liuteris vertino „grynosios krikščionybės“ požiūriu, kovojo su religijos dvasine devalvacija, vidinę dvasinę laisvę iškėlė aukščiau už išorinį paklusnumą Bažnyčios kanonams. ŽMOGAUS SAN TYKIO SU GAMTA PASAULĖŽIŪRINIAI ASPEKTAI. Mokslas ir gyveni­ mas, 1985, nr. 3, p. 2-3. Aptariama žmogaus ir gamtos prieštaringa vienovė. Aiškinama pasaulėžiūros sąvoka, jos ir mokslo skirtumai. Dėstoma marksistinė gamtinės aplinkos sukultūrinimo samprata, apta­ riamas mitas kaip fantastinis gamtos įvaldymo būdas, seniausioji visuomeninės sąmonės for­ ma. Pristatomos žmogaus santykio su gamta religinės refleksijos, aiškinami trys (simbiozinis, apobiozinis ir diabiozinis) šio santykio tipai. KULTŪROS DAIKTAI IR KULTŪROS IDĖJOS. Kultūros barai, 1985, nr. 7, p. 38-41. Svarstoma apie kultūros esmę, daiktinės kultūros ir dvasinio kultūringumo santykį. Kul­ tūros daiktinė forma apibrėžiama kaip žmogiškosios veiklos objektyvuotas rezultatas, o kultūros dvasingumas - kaip besireiškiantis racionalumu ir morale. Priešingai marksistinei sampratai, autorius kultūros varomąja jėga įvardija jos dvasingumą, o bendriausia ir pagrin­ dine žmonijos dvasinės kultūros idėja - laisvę. Apžvelgiama laisvės idėjos istorinė raida. Pabrėžiama kultūros ir natūros harmonijos būtinybė. QUO VADIS, SCIENTIA? Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 8, p. 2-4. Svarstoma apie mokslo raidos perspektyvas, mokslo ir technikos pažangos įtaką žmogui. Aptariama mokslo ekstensyvi kiekybinė plėtra, mokslo intensyvinimo, mokslo integracijos, jo santykių su gamyba problemos, socialinės raidos prieštaravimų poveikis mokslui, mokslo raidos etinis, humanistinis, psichologinis aspektas.

281

ŠVIEČIAMOSIOS FILOSOFIJOS METMENYS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Naujieji amžiai. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1987, p. 19-36. Analizuojami Apšvietos filosofijos bruožai. Teigiama, kad ji siekė atmesti scholastiką ir reli­ giją, klostėsi nauja vertybinė orientacija, pažinimo ir vertinimo kriterijai, naujas pasaulėvaiz­ dis. Šviečiamosios idėjos pirmiausia reiškėsi politikos ir filosofijos sąveika ir bene labiausiai plito per buržuazines revoliucijas Anglijoje ir Prancūzijoje. ŽMOGAUS PROBLEMA: BŪ TI AR NEBŪTI? - V., „Mintis“, 1987. - 311 p. D a l y s : Įžanga: Ar homo sapiens tikrai protingas?, 7-12 ; I. Žmogus gamtoje, 13-106; II. Žmo­ gus tarp žmonių, 107-198; III. Žmogus pats su savimi, 199-171; Pabaigos žodis. Filosofinės antropologijos veikale plėtojama marksistinė žmogaus samprata, atskleidžia­ ma žmogaus esmė analizuojant jo trejopus santykius: su gamta, su žmonėmis ir su pačiu savimi. Žmogaus būties problema pristatoma kaip pamatinė pasaulėžiūros problema, o jo santykis su gamta laikomas pirminiu egzistavimo kriterijumi. Pabrėžiama biogenetinio ir sociokultūrinio lygmens harmonijos būtinybė, aptariamas jos pažeidimas, sukėlęs kultū­ ros ir natūros prieštaravimą - ekologinę krizę. Žmogaus priklausymas nuo gamtos veikiąs visuomeninės sąmonės struktūrą, pažintinius ir vertybinius aspektus, empirinį ir teorinį, psichologinį ir ideologinį lygmenis. Apžvelgiama žmogaus ir gamtos santykio apmąstymo istorija. Socialinė žmogaus būtis marksistiškai nagrinėjama jo visuomeninių santykių susvetimė­ jimo aspektu. Teigiama, kad dialektinis istorizmas, pakeitęs natūralizmo principą, meto­ dologiškai pagrindė filosofijos perėjimą nuo žmogaus, kaip biologinio gamtos produkto, traktuotės, į jo, kaip socialinės veiklos subjekto, aiškinimą. Pastarasis ne paneigia, o apjun­ gia jo biologinę ir psichologinę, antropologinę ir sociologinę sampratas. Plėtojama savita dialektinė aktyvizmo, istorizmo ir žmogaus savikūros principų vienovė, kurioje susitelkia visi žmogaus pamatiniai santykiai. Aktyvizmo principas paaiškinąs ne tik antropogenezę ir ontogenezę, biopsichologinį ir sociokultūrinį žmogaus tapsmą, bet ir neatskiriamų jo savybių - sąmonės ir veiklos - vienovę, nes veikla yra sąmoninga, o sąmonė - veikli. Tik dėl veiklos (kai žmogus realizuoja pats save) susiformuoja jo santykiai su gamta ir visuomene. Aktyvizmo principas virsta istorizmo principu, kuris atskleidžia žmogaus istoriškumo filo­ genetinius, ontogenetinius ir intelektinius aspektus. Netiesiogiai kritikuojama marksistinė dėsningo istorinio proceso samprata teigiant, kad istorizmo principas neturėtų prasmės, jei šis procesas būtų fatališkas. Istorinės sąmonės funkcija - ne tik istorijos pažinimas, bet ir istorinis veikimas. Interpretuojamas žmogaus savikūros principas, kuris laikomas aukš­ čiausiu žmogaus būties problemiškumo lygmeniu: savikūra vyksta subjektyviojoje žmogaus esmėje - per minties, kalbos ir elgesio vienovę. Tik laisvės ir atsakomybės vienovė leidžia realizuotis žmogaus santykių pilnatvei, subjekto individualybei. MĄSTANTIS ŽINOJIM AS. Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 3, p. 2-3; pataisytas variantas kn.: Mintys apie kultūrą. Sud. B. Abraitienė. - V., „Mokslas“, p. 71-78. Perestroikos stiliumi kritikuojamos sovietinės santvarkos ir kultūros negerovės. Ateistinis ir internacionalinis auklėjimas įvardijami kaip „atskiri metodologinio nesusipratimo bei pro­ vincializmo pavyzdžiai“. Pabrėžiama žmogaus subjektyvumo vertė, jo atgimimo būtinybė.

282

Aiškinamos žinių ir įsitikinimų sąsajos, gnoseologinio sąmonės lygmens ir žmogiškosios egzistencinės nuostatos ryšys. Teigiama, kad socialistinis internacionalizmas galimas tik pagrindžiant jį nacionalinėmis vertybėmis. FILOSOFIJA U Ž VISUM INĮ ŽM OGŲ IR JO BŪTIES TIKRUM Ą. Lietuvos TSR Mokslų aka­ demijos darbai, A serija, 1988, t. 3(104), p. zz-36. Dėstoma dialektinio materializmo principais grindžiama žmogaus samprata, išryškinami žmogaus problemos tyrimo aspektai, pabrėžiama jų vienovės svarba. Vienu svarbiausių šios problemos tyrimo tikslu laikomas pagrindinių žmogaus būties santykių su gamta, visuo­ mene ir pačiu savimi išskyrimas. Žmogus traktuojamas kaip prieštaringa biopsichinio ir sociokultūrinio prado vienovė, kurioje pirmenybė teikiama žmogaus istoriškai kintančios objektinės-subjektinės veiklos pradui. Formuluojamos žmogaus pažinimo ateities perspek­ tyvos, nurodomas jų problemiškumas. ФИЛОСОФИЯ В П О И СКАХ ЦЕЛОСТНОГО ОПРЕДЕЛЕНИЯ ЧЕЛОВЕКА [Žmo­ gaus visuminio apibrėžimo filosofinės paieškos]. Kn.: Некоторые аспекты философского понима­ ния человека. - В., 1988, с. 5-13. Anglų kalba: PHILOSOPHY IN SEARCH OF A UNIFIED CO N CEPT OF MAN. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V , Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 6-16. Anksčiau publikuoto straipsnio vertimai. KULTŪROS IR NATŪROS VIENOVĖ TAUTOS ATGIMIME. Kn.: Tautinis mentalitetas: Is­ toriosofiniai apmąstymai. Sud. R. Grigas, Ž. Jackūnas. - V , „Mintis“, 1989, p. 8-zz. Svarstoma apie atgimstančios tautos sąmonės pobūdį. Reiškiami esamo deformuoto socia­ lizmo reformavimo siekiai. Plėtojama leninizmo-stalinizmo priešprieša: leninizmas esą orientavosi į europietiškąją civilizaciją, o stalinizmas buvo jai priešingas; sovietinio socia­ lizmo raida vaizduojama kaip lenininių (teigiamų) tendencijų pralaimėjimas stalinistinėms (neigiamoms). Tautos sąvoką bandoma aiškinti kaip kultūros ir natūros pradų vienovę, konstruojama „tautos natūros“ kategorija.

MORKŪNIENĖ Jūratė, gimė 1941 06 06 Šiauliuose. 1963 baigė VU Istorijos ir filolo­ gijos fakultetą. Nuo 1973 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) jaunesniąja mokslo darbuotoja. Tyrinėjo humanizmo, socialinės filosofijos problemas. M ARKSISTIN IS HUM ANIZM AS IR ETIKA. Problemos, 1974, nr. 1(13), p. 50-57. Siekiama patikslinti marksistinio humanizmo sąvokos apibrėžimą ir taip atskirti jį nuo marksistinės etikos problematikos. Teigiama, kad humanizmas išreiškia dialektinę mate­ rialistinę žmogaus koncepcijos esmę: tai sąvoka, apimanti bendriausius ir esminius žmo­ gaus visuomeninio išsilaisvinimo bruožus. Marksistinis humanizmas laikomas kriterijumi, leidžiančiu nustatyti moralės teorijos ir pačios moralės pažangumą. Argumentuojama, kad marksistinio humanizmo ir etikos tapatinimas arba nepakankamas atskyrimas veda į abstraktųjį humanizmą. Marksizmo teorijose yra išryškinamos, formuojamos bei skati­ namos tokios elgesio normos, kurios prisideda prie efektyviausio gamtos ir visuomenės pertvarkymo.

283

HUM ANIZM O PRINCIPAI Ž. P. SARTRO „D IALEKTIN IO PROTO K RITIK O JE“. Prob­ lemos, 1976, nr. 1(17), p. 68-77. Aiškinama humanizmo problematika J.-P. Sartre’o filosofijoje. Pastebima tanT tikra jo humanizmo sampratos evoliucija, priklausanti nuo filosofo požiūrio į dialektiką pokyčių. Svarstomame darbe dialektika nebelaikoma tik žmogaus sąmonės reiškiniu, bet siejama su patirtimi, todėl humanizmo principai yra pagrįsti ne absoliučia laisve, bet laisvos patirties galimybe. Atsižvelgiant į vyraujantį ontologinį dualizmą, patirties koncepcija rodo J.-P. Sar­ tre’o humanizmo sampratos idealizmą. Daroma išvada, kad jo pateiktos humanizmo cha­ rakteristikos lieka abstrakčios ir subjektyvistinės. НРАВСТВЕННЫЙ ПРОГРЕСС И РЕАЛЬНЫЙ ГУМАНИЗМ [Dorovinė pažanga ir re­ alusis humanizmas]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 40-43. Dorovinė pažanga apibūdinama kaip dorovinių normų, principų bei idealų kaitos procesas, kuriame harmoningai derinasi ir stiprėja individų ryšiai. Visišką interesų harmoniją individų veikla įgauna tik komunistinėje visuomenėje, kai pasiekiama asmenybės ir visuomenės tikslų vienovė, kuri savo ruožtu yra pagrindinė realiojo humanizmo sąlyga. Todėl marksistinės humanizmo teorijos principai yra dorovinės pažangos kriterijai. REALUSIS HUMANIZMAS. Kn.: Etika ir humanizmas: Etikos etiudai-i. Ats. red. V. Žemai­ tis. - V., „Mintis“, 1977, p. 136-161. Glaustai apžvelgiama humanizmo idėjų istorija, parodomas buržuazinio humanizmo abs­ traktumas, pabrėžiama marksistinio humanizmo esmė, jo socialinis revoliucinis vaidmuo. Sis humanizmas traktuojamas kaip kokybiškai nauja ir moksliškai pagrįsta humanizmo for­ ma, kaip marksistinės filosofijos esmė, visa persmelkiantis principas. Tai teorija apie žmo­ gaus, kaip laisvo kūrybinio istorijos subjekto, raidos galimybes ir dėsningumus. Kritiškai vertinami L. Althussero ir jo bendraminčių teiginiai, jog humanizmas nedera su moksline teorija. Pabrėžiama, kad socializmas yra marksistinio humanizmo realizavimas. APIE M ARKSISTINĘ HUM ANIZM O SAMPRATĄ. Problemos, 1978, nr. 1(2.1), p. i8-z6. Siekiama patikslinti humanizmo sąvoką ir pateikti marksistinės humanizmo teorijos svar­ biausius principus. Tiriant humanizmo sąvokos turinį mokslinio ir vertybinio santykio su objektyvia realybe požiūriu, atskleidžiamas humanizmo teorijos santykis su etiniu ir ideo­ loginiu marksistinės humanizmo koncepcijos aspektu. Si koncepcija atskleidžianti subjek­ tyvias sąlygas, lemiančias humaniškos visuomenės raidą: sąmoningai veikiančių subjektų visapusiškas savybes; gebėjimus, mokslo ir meno žinias bei pastangas jas pritaikyti objekty­ vių sąlygų sukūrimui - komunizmo materialinės-techninės bazės, komunistinių gamybinių santykių formavimui. ATEIZMO PAGRINDIMO PROBLEMA IR RELIGINĖS PASAULĖŽIŪROS APRAIŠKOS ŽANO POLIO SARTRO FILOSOFIJOJE. Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: Filosofija, ideologija, po­ litika. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1981, p. 95-119. Analizuojamas J.-P. Sartre’o ateistinių pažiūrų prieštaringumas. Nurodoma, kad jo filosofija panaudojama ir religiniais, ir ateistiniais tikslais. Daroma išvada, kad J.-P. Sartre’o filosofijoje

284

pažinimas nereiškia realios tikrovės bei žmogaus veiklos dėsningumų pažinimo, vadinasi, jo gnoseologinės išvados nepajėgios pagrįsti egzistencialistinio ateizmo. FILOSOFINĖS HUM ANIZM O PROBLEMOS. - V., „Mintis“, 1983. - 204 p. D a l y s : Įvadas, 7-21; I. Marksistinė humanizmo samprata, 22-71; II. Marksistinio humaniz­ mo objektas, 72-123; III. Humanizmo dilema egzistencialistinėje ir struktūralistinėje filosofijoje, 124-169; IV. Humanizmo principų metodologinis vaidmuo, 170-180; Pabaiga, 181-182. Apibūdinama marksistinė humanizmo teorija, apžvelgiama jos priešistorė, ją suformavusios objektyvios sąlygos, idėjiniai šaltiniai ir istorinės prielaidos. Siekiama atskleisti humaniškas žmogaus būties sąlygas, žmogaus veiklą ir veiklos subjekto savybes remiantis materialistinės dialektikos prielaidomis - dialektine materialistine pažinimo teorija bei pažinimo ir veiklos vienovės principu. Aptariamos įvairios humanizmo sąvokos prasmės, skiriami šios sąvokos mokslinis teorinis ir vertybinis aspektai, kuriuos skiria objektyvios realybės suvokimo ly­ gmenys. Teigiama, kad marksistinis humanizmas atskleidžia tokią socialinių reikalavimų sistemą, kuri sudaro sąlygas visapusiškiems individo gebėjimams pasireikšti. Marksistinė hu­ manizmo teorija remiasi veiklios žmogaus prigimties koncepcija, iš kurios išplaukia pasaulio pažinumo ir jo pertvarkymo galimybių įrodymas. Šioje teorijoje visuomeninis daiktiškos veiklos principas pagrindžia individo ir visuomenės santykio analizę. Nurodoma, kad mark­ sistinės humanizmo koncepcijos pagrindimui būtina istorinė įdaiktinimo ir išdaiktinimo raidos analizė. Analizuojama К. Manto susvetimėjimo problema. Aptariamos egzistencialis­ tinė ir struktūralistinė humanizmo koncepcijos. Teigiama, kad abi jos, nepaisant skirtingų gnoseologinių prielaidų, vienašališkai sprendžia subjekto ir jo socialinės aplinkos santykio problemą. Struktūralistų iškeltas pozityvus uždavinys - paaiškinti žmogų ir jį supantį pasau­ lį atmetant antropocentristines egzistencializmo asociacijas — yra silpnoji šios koncepcijos vieta. Daroma išvada, kad visuomeninio individo, kaip istorijos subjekto, traktavimas reiškia marksistinės filosofinės humanizmo koncepcijos mokslinį pagrįstumą, o humanizmo prin­ cipai yra ir dorovinės pažangos kriterijai. HUM ANIZM AS IR ISTORIJA. Kn.: Žmogus ir istorija šiuolaikinėje buržuazinėjefilosofijoje. Sud. A. Sverdiolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 7-33. Pristatomos ir palyginamos egzistencialistinė ir struktūralistinė žmogaus santykio su istori­ ja koncepcijos. Konstatuojamas jų vienpusiškumas ir kraštutinumas: egzistencializmas su­ bjekto aktyvumą atitraukia nuo konkretaus socialinio turinio, o struktūralizmas socialines struktūras traktuoja kaip imanentiškas sau, nepriklausomas nuo veiklos subjekto. Dėstoma marksistinė žmogaus ir istorijos santykio samprata. Teigiama, kad joje humanizmas patei­ kiamas ne tik kaip filosofinis principas, bet ir kaip metodologinė problema. ПРОБЛЕМА СОЗДАНИЯ ПОНЯТИЙНОГО АППАРАТА ТЕОРИИ ГУМАНИЗМА [Humanizmo teorijos sąvokinio aparato kūrimo problema]. Kn.: Научное знание: Системный аспект. Отв. ред. Р. Павилёнис. - В., 1985, с. 49-62. Remiantis К. Магхо socialine teorija nagrinėjama galimybė taikyti sisteminį požiūrį mark­ sistinei humanizmo teorijai sukurti. Formuluojami humanizmo sąvokinės sistemos kūrimo tikslai: atskleisti esamo sąvokinio aparato ir besivystančio humanizmo sferos neadekvatu­ mą; eksplikuoti sąvokinį aparatą taip, kad jis atitiktų šiuolaikinį mokslinio pažinimo lygį.

285

Humanizmo teorijos šiuolaikinėje kategorinėje struktūroje autorė išskiria tris'posistemius, išreiškiančius: objektyvias ir subjektyvias veiklos sąlygas; veiklos ypatumus; veiklos subjekto savybes. ПРЕДПОСЫЛКИ ОБОСНОВАНИЯ ТЕОРИИ ГУМАНИЗМА [Humanizmo teorijos pa­ grindimo prielaidos]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 94-102. Anglų kalba: ON TH E FOUNDATIONS OF TH E TH EO RY OF HUMANISM. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degu­ tis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 113-122. Ankstesnio straipsnio vertimai. ASMENYBĖS HUMANIZAVIMAS IR TAUTOS ATGIMIMAS. Kn.: Tautinis mentalitetas: Istoriosofiniai apmąstymai. Sud. R. Grigas, Z. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1989, p. 82-94. Svarstoma apie tautinio atgimimo tikslus, svarbiausiu jų [vardijama asmenybės saviraiška ir visiškas kiekvieno žmogaus galimybių ir talentų ugdymas. Apibrėžiama asmenybės sąvoka, jos esminiais bruožais [vardijama savimonė, kūrybinis pradas ir savigarba. Analizuojamos kūrybiškumo skatinimo sąlygos. Kritikuojamos socialinės blogybės - biurokratizmas, ne­ mokšiškumas.

M URAUSKAS Vytautas, gimė 1930 03 18 Kaune, mirė 1964 05 17 ten pat. Filosofijos

mokslų kandidatas (1958). 1954 baigė VU Teisės fakultetą. 1957-1959 Kauno medicinos instituto Marksizmo-leninizmo katedros, nuo 1959 KPI Filosofijos katedros dėstytojas; docentas (1961). Tyrinėjo marksistinės etikos ir ateizmo problemas. APIE RELIGINĖS MORALĖS PRIGIM TĮ. Komjaunimo tiesa, 1956 kovo 16. Dėstoma religijos ir moralės, kaip istoriškai kintančių visuomeninės sąmonės reiškinių, samprata. Teigiama, kad moralė atsiradusi anksčiau už religiją. Pabrėžiamas religinės mora­ lės klasinis pobūdis - ji atstovaujanti išnaudotojų interesus. Nurodomas religinės moralės skelbiamo humanizmo apgaulingumas, akcentuojamas komunistinės ir religinės moralės nesutaikomumas. MORALĖ IR TEISĖ TARYBINĖJE VISUOM ENĖJE. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės li­ teratūros leidykla, 1958. - 67 p. (Lietuvos TSR Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija). Su­ trumpintas variantas: MORALĖ IR TEISĖ TARYBINĖJE VISUOM ENĖJE. Kauno valstybinio medicinos instituto darbai, t. 6,1958, p. 253-262. Parengta pagal disertaciją: О СООТНОШ ЕНИИ НРАВСТВЕННО СТИ И ПРАВА В СОВЕТСКОМ СОЦИАЛИСТИЧЕСКОМ ОБ­ Щ ЕСТВЕ [Apie dorovės ir teisės santykius tarybinėje socialistinėje visuomenėje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. - M., SSRS MA Filosofijos institutas, 1958. D

: I. Istorinis materializmas apie moralės ir teisės prigimtį ikisocialistinėje visuomenėje, 6-12; II. Buržuazinės moralės ir teisės antiliaudinė esmė, 13—2.6; III. Tarybinė moralė ir teisė, A L Y S

2-7-57; IV. Komunistinės moralės ir tarybinės teisės vaidmuo komunizmo statyboje, 58-66. Plėtojama moralės ir teisės marksistinė analizė. Apžvelgiama moralinių ir teisinių normų genezės marksistinė samprata. Pabrėžiamas moralės klasinis pobūdis išnaudotojiškoje visuo­ menėje, o teisė šioje visuomenėje aiškinama kaip išreiškianti tik politiškai viešpataujančios 286

klasės valią, sauganti ir ginanti išnaudotojų interesus. Apžvelgiama moralės ir teisės santykio istorija skirtingais klasinės visuomenės laikotarpiais, pažymimas šio santykio savitumas soci­ alizme: jame esanti dorovės ir teisės vienovė, nes abi jos išreiškiančios darbininkų klasės (kuri yra vadovaujanti klasė) ir visos tarybinės liaudies valią, kurios turinį apibrėžia materialinės visuomenės gyvenimo sąlygos; moralė ir teisė čia remiasi įtikinimo ir prievartos suderinimu. Reiškiama marksistinė pranašystė, kad komunistinėje visuomenėje išnyks teisės normos, o moralė išliks. Aptariami komunistinės moralės ir tarybinės teisės pagrindiniai principai tarybinis patriotizmas ir proletarinis internacionalizmas. MOKSLAS IR RELIGIJA APIE ŽMOGAUS VALIOS LAISVĘ. Kauno tiesa, 1958 rugsėjo 11. Kritikuojama religinė tezė, jog viskas pasaulyje vyksta Dievo valia, o žmogaus elgesys esą visapusiškai priklausantis nuo Dievo. Dėstoma marksistinė laisvės, kaip pažinto būtinumo, samprata. H UM ANIZM AS IR K RIKŠČIO N YBĖ. Kauno tiesa, 1958 gruodžio 17. Marksistiškai kritikuojamas krikščioniškasis humanizmas, jam priešpriešinamas marksisti­ nis ateistinis humanizmas. MORALĖ IR RELIGIJA. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. - 72. p. (Populiari filosofijos bibliotekėlė). D a l y s : Įvadas, 3-5; I. Moralės ir religijos kilmė, 5-16; II. Klasinė religinės moralės prigimtis, 16-34; III. Krikščioniškasis „humanizmas“ tikrovėje, 35-46; IV. Religija ir nusikalstamumas, 46-53; V. Religinės moralės atgyvenos ir kova su jomis socializmo sąlygomis, 53-63; VI. Komu­ nistinė moralė - darbo žmonių moralė, 63-70. Marksistiškai aiškinama moralė ir religija, kaip visuomeninės sąmonės formos. Aptariama jų atsiradimo marksistinė samprata, teigiamas jų istorinis kintamumas ir visuomeninis po­ būdis. Pabrėžiama religinės moralės klasinė esmė, nurodoma, kad ji tarnaujanti išnaudotojų interesams. Krikščioniškasis humanizmas laikomas prieštaringu, apgaulingu ir veidmainin­ gu. Veikalas prisotintas įvairių „faktų“ (dauguma jų akivaizdžiai pramanyti) apie dvasinin­ kų nusikaltimus ir amoralų elgesį. Religinei moralei priešinama komunistinė, kuri laikoma humaniškiausia iš visų moralių. KOM UNISTINĖ MORALĖ. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. 151 p. (Auklėjimas ir saviaukla). D

A L Y S

: I. Buržuazinė moralė, 5-31; II. Didi moralinė jėga, 32-62; III. Socializmo pergalė - nau­

jo žmogaus formavimosi pagrindas, 63-77; IV. Socialistinis humanizmas, 78-103; V. Socialistinis patriotizmas ir internacionalizmas, 104-136; VI. Kolektyvizmas ir buitis, 137-152. Dėstomi ankstesniuose veikaluose pateikti samprotavimai apie komunistinės moralės pobū­ dį ir esmę, socialistinį humanizmą, kolektyvizmą ir pan. Kritikuojama buržuazinė moralė, nurodoma jos klasinė esmė. Pateikiama daugybė tendencingai parinktų istorinių ir kultū­ rinių pavyzdžių, kuriais iliustruojami teiginiai apie kapitalizmo baisybes ir socializmo pra­ našumus. MORALĖ IR RELIGIJA (su A. Gaidžiu). Kn.: Religijos ir ateizmo klausimai. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 206-223.

287

Dėstomi ankstesniuose tekstuose pateikti moralės ir religijos marksistiniai apibrėžimai, pa­ brėžiamas religinės ir komunistinės moralės nesutaikomas priešingumas.

M U REIK A Juozas, tikr. Juozas Sigitas, gimė 1936 01 10 Tūbeliuose ('Sakių raj.). Fi­ losofijos mokslų daktaras (1984; filosofijos mokslų kandidatas 1972). L S S R nusipelnęs dėstytojas (1968). 1955 baigė Lukšių vidurinę mokyklą. Dirbo Prienų rajone, 1959-1961 rajono kultūros skyriaus vedėjas. 1961-1966 studijavo filosofiją Maskvos M . Lomonosovo universitete, 1970-1972 V U filosofijos aspirantas. Nuo 1966 dėstė V IS I (1974-1990 (su pertrauka) Filosofijos katedros vedėjas); profesorius (1987). Nuo 1985 dar dirbo vyr. moks­ liniu bendradarbiu Istorijos instituto Estetikos ir menotyros skyriuje (nuo 1987 perkeltas į F S T I Kultūrologijos ir menotyros skyrių). Tyrinėjo Lietuvos estetikos istoriją, estetikos ir meno filosofijos problemas. KULTŪRINIO PALIKIMO VERTINIMO PROBLEMA V. KAPSUKO RAŠTUOSE. Proble­ mos, 1971, nr. 2(8), p. 79-84. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje aptariamos V. Kapsuko pažiūros į kultūrą ir jos verti­ nimo principai. Teigiama, kad V. Kapsukas iš pradžių formulavo funkcionalinę socialistinės kultūros problematiką. Šią kultūrą jis suprato kaip dėsningą reiškinį, procesą, kuris praside­ da dar buržuazinės santvarkos sąlygomis, turėdamas idėjinę, vertybinę ir socialinę bazę bei konkrečius istorinius uždavinius. PARTIŠKUMO PRINCIPAS ESTETINĖSE V. KAPSUKO PAŽIŪROSE. Komunistas, 1972, nr. 11, p. 45-49Lietuvos estetikos istorijos straipsnyje parodomos objektyvios istorinės sąlygos, nulėmusios partiškumo principo susiformavimą ir gilėjimą V. Kapsuko pažiūrose. Teigiama, kad jis ne­ supaprastino meninės kūrybos ir revoliucinės kovos ryšio - nedarė jokių nuolaidų idėjiniam turiniui kūrinio formos sąskaita. Partiškumo principą jis organiškai susiejo su estetinių kri­ terijų visuma. Pabrėžiamas šio principo tuometinis aktualumas. V. KAPSUKO ESTETINĖS PAŽIŪROS. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [ran­ kraštis]. Mokslinis vadovas - B. Kuzmickas. - V., VU, 1972. - 208 p. VUB Rs F76-1734 D a l y s : Įvadas, 3-13; I. V. Kapsuko pažiūros į kultūros procesą, 14-100; II. Meno ir visuomenės santykis V. Kapsuko estetinėse pažiūrose, 101-149; III. Meninės kūrybos problemos, 150-186; Pabaiga, 187-192. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje tiriama V. Kapsuko kultūros koncepcija: remiantis jo literatūrinio palikimo, praktinės veiklos, visuomeninių politinių ir istorinių to meto sąly­ gų analize, rekonstruojamos ir sisteminamos V. Kapsuko kultūrologinės pažiūros, parodoma jų genezė ir kultūrinės veiklos ryšys su revoliucine veikla. Nušviečiama V. Kapsuko pozici­ ja socialistinės kultūros formavimosi klausimais: revoliucinio judėjimo ir kultūrinio darbo ryšio, kultūros ir ideologijos, kultūros ir inteligentijos, kultūros ir išnaudojamos liaudies santykių ir kt. Pažymima, kad V. Kapsuko interpretacijoje dvasinė kultūra apima kultūrinių vertybių visumą, jų paskirstymo ir įsisavinimo procesą, o šis organiškai siejasi su aktyvia visuomeninio subjekto veikla. Nagrinėjama, kaip V. Kapsukas suprato visuomenines meno

288

savybes, funkcijas ir uždavinius, kokių veiksnių veikiama plėtojosi meno ir visuomenės san­ tykio koncepcija, kaip ji taikyta meno kūrinių analizei ir vertinimui. Pabrėžiama, kad idealis­ tinei estetikai ir vulgariajam sociologizmui priešpriešindamas marksistinę-lenininę estetiką V. Kapsukas akcentavo klasinio bei partinio požiūrio svarbą ir iškėlė idėją, kad klasiškumo principą būtina derinti su kitais meno raidos ir jo tyrimo dėsningumais, įjungiant j j į vientisą metodologinę sistemą. Analizuojamos V. Kapsuko pažiūros į estetinį auklėjimą, į menininko asmenybę. Pažangias idėjines menininko nuostatas V. Kapsukas laikė gyvenimo realistinio atvaizdavimo sąlyga, tačiau pabrėždamas menininko pasaulėžiūros svarbą, jos neabsoliutino, atkreipė dėmesį į emocionalaus ir racionalaus prado sąveiką meninėje kūryboje. Spręsda­ mas tikrovės ir meno santykio problemą У. Kapsukas tikrovės atspindėjimą mene suvokė kaip kūrybinį procesą, pagrįstą sąmonės aktyvumu. Pasisakydamas prieš objektyvizmą ir subjektyvizmą mene, jis gynė tikroviško atspindėjimo tradiciją, siejo šią problemą su meno visuomeninėmis funkcijomis, klasine pozicija, liaudiškumu ir partiškumu. Nurodoma, kad spręsdamas turinio ir formos santykio problemą, V. Kapsukas rėmėsi jų vienovės principu. Pasisakydamas prieš grynojo meno šalininkus jis visuomet pabrėžė darbo liaudies interesus. MENO IR VISUOMENĖS SANTYKIS: Kelios pastabos dėl V. Kapsuko estetinių pažiūrų. Per­ galė, 1973, nr. 1, p. 121-132. Trumpai apibūdinęs meno visuomenines funkcijas ir meninės kūrybos, meninių vertybių ir meno suvokimo ryšį, autorius nuodugniai nagrinėja V. Kapsuko visuomeninių meno funkcijų suvokimo metodologinius principus, atskleidžia jo pažiūrų į kultūrinius reiškinius evoliuciją: pirmuosiuose jo straipsniuose ryški švietėjiška tendencija, vėliau kultūros ir meno reiškinius jis siejo su klasių kovos, proletariato ideologijos uždaviniais. Daroma išvada, kad V. Kapsukas apibrėžė visuomeninę literatūros reikšmę pažymėdamas pažintinę, auklėjamąją ir estetinę meno funkciją, suvokė šių funkcijų dialektinę vienovę. VOSYLIUS SEZEMANAS. Literatūra ir menas, 1974 birželio 8. Glaustai aptariama V. Sezemano biografija ir kūryba. Jo filosofiją autorius apibūdina kaip filosofinį materializmą, kurį laiką besiplėtojusį kritinio realizmo linkme, bet palaipsniui priartėjusį ir pasukusį į dialektinį materializmą. Pabrėžiama V. Sezemano filosofijos raštų išleidimo būtinybė. ОСНОВОПОЛОЖНИК МАРКСИСТСКО-ЛЕНИНСКОЙ ЭСТЕТИКИ В ЛИТВЕ [Marksistinės lenininės estetikos pradininkas Lietuvoje]. Вопросы философии, 1975, No. 12, c. 126-132. Lietuvos estetikos istorijos straipsnyje nagrinėjami V. Kapsuko suformuluoti visuomeni­ nių meno funkcijų suvokimo metodologiniai principai. Nurodoma, kad kultūros ir meno reiškinius jis siejo su klasių kovos, proletariato ideologijos uždaviniais, išskyrė pažintinę, auklėjamąją ir estetinę meno funkciją. Pastarosios būtina realizavimo sąlyga yra realistinis vaizdavimo būdas, o pagrindinis realisto uždavinys - kviesti į kovą su socialine neteisybe. Aptariama marksistinės pasaulėžiūros reikšmė meninei kūrybai. TEZĖS APIE FO JERBACHĄ. Komunistas, 1975, nr. 4, p. 69-70. Aptariamas K. Marxo tekstas įvardijamas revoliuciniu posūkiu filosofijoje, kuriame sufor­ muluoti mokslinio mąstymo metodologijos pagrindai. Supažindinama su K. Marxo požiūriu į ideologinių, dvasinių reiškinių sąveiką su materialiniais visuomeniniais santykiais.

289

ESTETINIAI POREIKIAI IR JŲ UGDYM O PROBLEMOS. Tarybinė mokykla, 1977, nf. n, p .12-14. Poreikio esmine savybe laikomas nukreiptumas į tikrovės reiškinius ir daiktus. Poreikiuose atsispindi žmogaus sąveikos su gamtine ir socialine tikrove būtinumas. Jie tampa daugiau mažiau įsisąmonintų veiklos motyvų išraiška. Estetiniai poreikiai laikomi visos žmogaus es­ tetinės kultūros pagrindu, estetinės sąmonės ugdymo prielaidomis. Šių poreikių lygis visuo­ menėje yra vienas socialinės pažangos kriterijų. Aptariamos estetinio pasigėrėjimo, estetinio auklėjimo problemos. M ARKSISTINĖS FILOSOFINĖS M INTIES RAIDA LIETUVOJE 1918-1940 M. Kn.: Lietu­ vių filosofijos istorijos bruožai. Parengė R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1978, p. 198-223. Pabrėžiama, kad pagrindinis vaidmuo skleidžiant marksizmo-leninizmo idėjas teko Lietuvos KP, kuri tarpukariu išleido apie 200 marksistinių knygų ir brošiūrų. Daugiausia nusipelnė V. Kapsukas ir Z. Angarietis, kurių darbuose vyrauja istorinio materializmo, etikos ir estetikos problematika. V. Kapsukas nagrinėjo kultūros ir revoliucijos klausimus, analizavo socialinius ekonominius tuometinės Lietuvos santykius, pabrėžė partiškumo principo reikšmę estetikoje. TARYBŲ LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES APŽVALGA (1940-1976). Tenpat, p. 224-239. Sovietinio laikotarpio Lietuvos filosofijos apžvalga, kurioje nušviečiami atskirų marksistinės filosofijos sričių laimėjimai, apžvelgiami svarbiausi filosofų darbai, pabrėžiamas filosofinių tyrimų suintensyvėjimas, filosofinės kultūros augimas, kurį skatina ir lietuvių bei visuotinės filosofijos palikimo įsisavinimas (tyrimas bei vertimai). Plačiau aptariami estetikos problemų tyrimai. ESTETINIS AUKLĖJIM AS IR MENO SAVIVEIKLA (Medžiaga lektoriui). - V , LTSR „Žini­ jos“ draugija, 1979. - 22 p. Dėstoma estetinio auklėjimo marksistinė samprata. Jis glaudžiai siejamas su žmogaus darbi­ ne veikla, išskiriami šie elementai: gamtos, gamybos, buities ir visuomeninių santykių este­ tinis suvokimas; estetinis tikrovės suvokimas meno kūriniuose; estetinių jausmų, poreikių, interesų, skonių ir idealų būklė; estetikos teorijos lygmuo ir mokslinių estetinių pažiūrų paplitimas visuomenėje. Skiriami penki žmogaus estetinės raidos etapai (priklausomai nuo amžiaus). Trumpai aptariama, kaip meno saviveikla lavina estetinius žmogaus gebėjimus. ESTETINIŲ KRITERIJŲ VAIDMUO MATERIALINĖS KULTŪROS PRO DUKTŲ GA­ MYBOJE. Tarybinė mokykla, 1979, nr. 8, p. 12-14. Aptariamas estetinio skonio vaidmuo gaminant ir vartojant daiktus. Nauda ir grožis esan­ tys visuomeninės vertybės, o jų susiliejimas konkrečiuose daiktuose, tenkinančiuose utili­ tarinius ir estetinius poreikius, sudaro priešybių vienovę. Aptariamas materialinės kultūros produktų auklėjamasis vaidmuo ir estetinis reikšmingumas. KAPSUKAS IR BILIŪNAS: Jono Biliūno gimimo ioo-osioms metinėms. Kultūros barai, 1979, nr. 4, p. 2-5. Pristatomas J. Biliūno estetinės koncepcijos tyrimas ir vertinimas V. Kapsuko studijoje J . Biliūno biografija: V. Kapsukas rėmėsi kultūros perimamumo dėsniu, atskleidė J. Biliūno pažiūrų, kūrybos ir visuomeninės veiklos raidą ir prieštaravimus.

290

ESTETINĖ ASMENYBĖS KULTŪRA. Kultūros barai, 1979, nr. u, p. 10-iz. Aptariamas mokslo ir technikos pažangos poveikis asmenybės kultūrai. Nagrinėjamas lais­ valaikio vaidmuo ir funkcijos, pabrėžiamas racionalus laisvalaikio naudojimas. Skiriama ir apibrėžiama žmogaus ir visuomenės estetinė kultūra: pirmoji yra gebėjimas suvokti, vertinti ir kurti estetines vertybes; antroji - visuomenės estetiniai poreikiai ir jais paremta estetinio tikrovės įsisavinimo veikla bei jos rezultatai. Ypač pabrėžiama būtinybė ugdyti individo es­ tetinius gebėjimus. ESTETIN Ė VERTYBĖ V. SEZEM ANO FILOSOFINĖJE KO N CEPCIJO JE. Problemos, 1979, nr. 2(24), p. 33- 40. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje aprašoma V. Sezemano filosofinių pažiūrų raida, jos įvardijamos dialektine antropologija arba antropologizuotu dialektiniu materializmu. Na­ grinėjamos V. Sezemano estetikos svarbiausios sąvokos, objektyvumo-subjektyvumo dialek­ tika estetiniuose reiškiniuose, estetiškumo specifika, subjekto ir objekto santykiai estetinio suvokimo ir vertinimo momentu, daugiausia dėmesio skiriama estetinės vertybės kategorijai. Teigiama, kad V. Sezemanas preferavo meno kūrinio analizę estetikoje, t. y. susitelkė ties objektyviu estetinių vertybių pagrindu. VINCO KAPSUKO ETIN IŲ PAŽIŪRŲ BRUOŽAI. Kn.: Dorovinis asmenybės brendimas: E ti­ kos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1980, p. 203-1x1. Nagrinėjant V. Kapsuko etines pažiūras parodoma marksistinės etikos Lietuvoje raida ir for­ mavimosi pradžia, marksistinės metodologijos reikšmė sprendžiant teorinius ir praktinius etinės kultūros klausimus. Nurodoma, kad V. Kapsukas, remdamasis klasiniu požiūriu, be socialistinės ir dorovinės propagandos principų, paliko ir išsamiai argumentuotų buržuazi­ nės moralės, jos melagingumo ir pseudohumanizmo kritikos pavyzdžių. LIETUVIŲ M ATERIALISTINĖ ESTETIKA 1900-1940. - V , „Mintis“, 1981. - 237 p. Pagal knygą parengta daktaro disertacija: СТАНОВЛЕНИЕ М АРКСИСТСКО-ЛЕНИНСКОЙ ЭСТЕТИ КИ В ЛИТВЕ (ДО 1940 Г.Г.) [Marksistinės-lenininės estetikos tapsmas Lietuvoje (iki 1940 metų)]. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - V , FSTI, 1984. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Įvadas, 3-10; I. Socialinės ir teorinės kultūros problemos, n -114 ; II. Meno ir visuomenės santykis, 115-166; III. Meninės kūrybos problemos, 167-200; Baigiamosios pastabos, 207-211. Monografijoje marksistinės metodologijos požiūriu nagrinėjami X X a. pirmosios pusės lietuvių materialistinės estetikos formavimosi dėsningumai. Atskleidžiamos tiriamojo lai­ kotarpio socialinės, politinės, kultūrinės ir ideologinės ypatybės, parodomas jų ryšys su estetinės minties raida, šios skaidymasis į buržuazinę, demokratinę ir marksistinę estetiką. Metodologiškai nagrinėjamos lietuvių nacionalinės kultūros kūrimo, funkcionavimo ir raidos teorijos. Parodoma, kaip formavosi ir konkretėjo materialistinės krypties estetikų pažiūros į meną, kaip jos pamažu virto marksistiniu požiūriu, atskleidžiamas estetinės min­ ties poveikis lietuvių menui ir meno kritikai. Teoretiko priskyrimo šiai estetikos krypčiai kriterijumi laikoma jo estetinės sąmonės samprata. Kritiškai analizuojama V. Sezegiano es­ tetikos koncepcija. Remdamasis šia analize autorius grindžia teiginį, kad estetikos objektas yra estetinė realybė: tai subjekto ir objekto sąveikos rezultatas, socialinės tikrovės atmaina,

291

kurioje objektyvumas pereina į subjektyvumą ir atvirkščiai. Nagrinėjamos Vr Kapsuko es­ tetinės pažiūros: aptariamas partiškumo principo vaidmuo jose, šio principo metodologinė reikšmė lietuvių materialistinei estetikai. Pristatoma socialinių meno funkcijų, mėno visuo­ meninio vaidmens problema. Svarstant estetinio ir meninio auklėjimo problemą parodo­ ma, kaip šio auklėjimo teorijos ir praktikos klausimų sprendimą lėmė bendroji filosofijos ir sociologijos metodologija, estetinių reiškinių prigimties, jų specifikos, ryšio su kitomis kultūros formomis interpretacija. Analizuojamos meninės kūrybos proceso koncepcijos: apžvelgiamos V. Kapsuko, Z. Angariečio, K. Korsako ir kitų teoretikų pažiūros j menininko asmenybę, jo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, ideologinių bei politinių įsitikinimų, vertybi­ nės orientacijos, meistriškumo, talento reikšmę kūrybos procese. Aptariami lietuvių esteti­ kų teiginiai apie meno metodą: J. Biliūno samprotavimai apie kritinį realizmą, socialistinį realizmą pagrindę V. Kapsuko darbai. Parodoma, kaip Lietuvos materialistinėje estetikoje buvo sprendžiamas meno turinio ir formos santykio klausimas, kaip joje įsitvirtino dialek­ tinis požiūris į šią problemą. ESTETINĖ KULTŪRA IR MENO SAVIVEIKLA. Kn.: Menas ir laisvalaikio kultūra: Estetinė kultūra-i. Sud. K. Stoškus. - V., „Mintis“, 1981, p. 133-143. Aptariamas meno saviveiklos vaidmuo ugdant visuomenės ir asmenybės estetinę kultūrą. Pristatomas sovietų valdžios požiūris į meno saviveiklą, ji apibrėžiama kaip laisva kūrybi­ nė veikla, interpretuojanti profesionalaus meno kūrinius arba kurianti visai naujas meno vertybes. Teigiama, kad meno saviveikla skatina asmenybės kūrybinį aktyvumą, padeda visapusiškai auklėti ją, kelti žmogaus estetinę kultūrą. Nurodomas meno saviveiklos vien­ pusiškumo pavojus. ŽMOGAUS SOCIALINĖS JĖGO S BRANDAUS SOCIALIZM O VISUOMENĖJE. Komunis­ tas, 1983, nr. 10, p. 34-41. Šios jėgos apibūdinamos kaip mechanizmas, formuojantis visas kitas konkrečias žmogaus savybes. Tai sudėtingas žmogaus dvasingumo fenomenas, apimantis žmogaus pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, dvasinius poreikius bei interesus, žinias ir jausmus, moralinius principus bei normas ir vertybių hierarchiją turinio ir kokybės prasme. MENAS IR ATSPINDĖJIMO TEORIJA. Kn.: Menas ir pažinimas: Estetinė kultūra-2. Sud. A. Katalynas. - V., „Mintis“, 1983, p. 9-20. Apžvelgiama pažiūrų į meno ir pažinimo santykį istorija. Apibūdinant marksistinę meno ir tikrovės santykio sampratą pabrėžiama, kad joje vyrauja vertinamoji emocinė meninės kūrybos veikla: menas atspindi tikrovę vertybiniu požiūriu, jis yra visuomeninių vertybių atspindėjimas estetiniu būdu. Atspindėjimo teorija laikoma meno tyrimų metodologiniu pagrindu. GROŽIS ŽMOGAUS GYVENIME. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 1, p. 6-7. Apibūdinami mokslo ir technikos revoliucijos sukelti estetinės kultūros prieštaravimai. Ap­ tariama individo estetinė kultūra ir esminiai jos raidos bruožai. Ji laikoma jausmų kultūros sudedamąja dalimi, o pastaroji apibrėžiama kaip gebėjimas įsisavinti visuomenines vertybes jas išgyvenant. Pabrėžiama gebėjimų suvokti, vertinti ir kurti estetines vertybes ugdymo svarba, estetinei veiklai teikiama pirmenybė prieš teorinius samprotavimus apie grožį.

292

MENO SOCIALINĖ PRIGIMTIS (Medžiaga lektoriui). - V., LTSR „Žinijos“ draugija, 1986. - 19 p. D

: I. Meno esmės ir specifikos aiškinimas nemarksistinėse teorijose, 3-9; II. Marksistinė meno esmės ir specifikos koncepcija, 10-17. A L Y S

Aiškinama meno samprata, jo prigimtis ir paskirtis, skirtumai nuo kitų kultūros formų, vaidmuo žmogaus ir visuomenės gyvenime, meno poreikio ir poveikio klausimai. Nagrinė­ jami meno teorijų tipai: gnoseologinis, emocinis, žaidiminis, aksiologinis, komunikacinis. Dėstomi marksistinės estetikos principai (istoriškumas, sisteminė analizė ir kt.), marksistinė meno samprata: tai socialinės ir kultūrinės prigimties bei paskirties reiškinys, atsiradęs dėl vi­ suomenės estetinių kultūrinių poreikių, kaupiantis ir fiksuojantis visuomenės emocinį verti­ namąjį patyrimą. Aiškinamos visuomeninės meno funkcijos, meno prieinamumo problema. KULTŪRA IR ŽMOGUS. Komunistas, 1987, nr. 7, p. 56-62.. Kultūra laikoma žmogaus tikslingos, sąmoningos ir kūrybiškos socialinės veiklos rezultatu. Skiriama visuomenės ir individo, objektyvi ir subjektyvi kultūra. Žmogaus kultūros svar­ biausiais bruožais laikomi dvasiniai poreikiai, valia, vaizduotė, jausmai. Asmenybės dvasin­ gumą ugdo tik meninių vertybių suvokimas, o suvokti jas tegalima emocijomis. Aptariamas visų visuomenės gyvenimo sričių pertvarkos klausimas, siejamas su socialistinės demokrati­ jos, socialistinės savivaldos, viešumo, kritikos ir savikritikos plėtra. ASMENYBĖ IR KULTŪRA (Medžiaga lektoriui). - V., LTSR „Žinijos“ draugija, 1988. - zo p. Svarstomi žmogaus ir kultūros santykiai, tarybinės visuomenės dvasinės ir socialinės nege­ rovės, ypač dvasingumo, inteligencijos stoka. Kultūra apibrėžiama kaip humaniškos žmonių veiklos priemonių, būdų ir rezultatų sistema. Žmogus laikomas kultūros kūrėju ir vartoto­ ju, jo veiklos esminis požymis esąs tikslingumas. Meno suvokimas, kaip estetinės veiklos atmaina, laikomas itin reikšminga socialinio aktyvumo skatinimo priemone. Aptariamos dvasingumo ugdymo problemos, dvasingumo tipai - etinis, estetinis, teorinis. MENO TEO RIJŲ TIPAI IR JO PASKIRTIES PROBLEMA. Kn.: Menas ir estetinis auklėjimas: Estetinė kultūra-4. Sud. H. Kobeckaitė. - V., „Mintis“, 1989, p. 79-95. Aptariama meno teorijų tipologijos problema, išskiriami ir aptariami šie meno esmės, spe­ cifikos ir paskirties teorijų tipai: gnoseologistinis, emocionalistinis, žaidiminis, aksiologinis ir komunikacinis. Teigiama, kad meno, kaip estetinės veiklos, paskirtis yra kultūrologinė: jo sociokultūrinis reikšmingumas pasireiškia visos dvasinės kultūros kontekste, ugdant visuo­ menės narių dvasinį kūrybinį potencialą. Pabrėžiamas meno paskirties unikalumas, nepakei­ čiamas jokiais kitais kultūros produktais, žmonių veiklos atmainomis ar sąmonės formomis. ESTETIKOS TYRIM AI IR TAUTINĖS KULTŪROS POREIKIAI. Kn.: Estetikos tyrimai Lie­ tuvos TSR: disertacijų autoreferatų apžvalga (1960-1988). - V., 1989, p. 3-10. Aptariamas estetikos mokslo atsiradimas ir raida Lietuvoje. Apžvelgiami lietuvių estetinės minties palikimo publikavimo darbai bei šios minties tyrimai sovietiniu laikotarpiu, supa­ žindinama su apgintomis estetikos disertacijomis. Nurodomos Lietuvoje netyrinėtos esteti­ kos problemos, ypač meno tautiškumo klausimai.

293

NEKRAŠAS Evaldas, gimė 1945 05 29 Ukmergėje. Filosofijos mokslų daktaras (1983; filosofijos mokslų kandidatas 1971). 1962 baigė Ukmergės 2-ąją vidurinę mokyklą. 19 621967 V U studijavo matematiką, 19 68 -19 71 - filosofijos aspirantas. Nuo 1967 dėstė VU, nuo 1988 Filosofijos katedros vedėjas; profesorius (1986). 19 77-1978 stažavo Varšuvos universitete. Nuo 1988 Lietuvos filosofų draugijos pirmininkas. Žymiausias mokslo filo­ sofijos specialistas Lietuvoje. Nagrinėjo mokslo žinių tikimybinio įvertinimo metodus, metodologinių koncepcijų raidos dėsningumus, logikos, matematikos filosofijos, pažinimo teorijos problemas. AR T IKIM YBĖ DAŽN U M IN ĖJE TEO RIJO JE YRA EMPIRINIS TERM INAS? Problemos, 1970, nr. 1(6), p. 49-55Viename pirmųjų laikotarpio analitinės mokslo filosofijos straipsnių nagrinėjamas dažnuminės tikimybės interpretacijos ir redukcionistinės programos santykis. Aptariamas loginių pozityvistų požiūris į šią interpretaciją. Teigiama, kad dažnuminės tikimybių teorijos empiriškumas yra labai iliuziškas. Eksplicitinis tikimybės apibrėžimas ne tik sukomplikuoja teori­ ją, bet ir nenurodo teorijos ir empirinės tikrovės ryšio. Dažnuminė teorija nėra pranašesnė už tas aksiomines tikimybių teorijas, kuriose pasitenkinama implicitiniu termino apibrėžimu. Tikimybės priskyrimas ireguliariai sekai yra susijęs su aktualios begalybės sąvokos vartojimu, t. y. teorija, pretenduojanti į empirinę, vartoja griežtesnes prielaidas negu reikalingos nagri­ nėjant įprastinių matematinių sekų konvergenciją. DAŽNUM INĖ TIKIM YBĖS INTERPRETACIJA. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 32-39. Mokslo filosofijos straipsnyje nagrinėjamos kai kurios problemos, su kuriomis susiduria objektine kalba formuluojama dažnuminė tikimybės interpretacija. Glaustai apžvelgiama šios koncepcijos susiformavimo istorija. Nagrinėjami santykinių dažnumų egzistavimo ir vienareikšmiškumo ribų empirinėse įvykių serijose klausimai. Analizuojama atskiro įvykio tikimybės problema dažnuminėje tikimybės teorijoje. Pagrindiniu jos sunkumu autorius laiko empiriškai generuotos sekos santykinių dažnumų ribos nustatymą. TIKIM YBĖS EM PIRINĖ INTERPRETACIJA. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio diserta­ cija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V., VU, 1971. - 226 p. VUB Rs F76-1502

294

D a l y s : Pratarmė, 1-2; Įvadas. Empirinė ir neempirinės tikimybės interpretacijos, 3-59; I. Dažnuminė ir dispozicinė tikimybės interpretacijos, 60-126; II. Tikimybė - empirinis ar teorinis terminas? 12.7-182; III. Tikimybė ir determinizmas, 183-206; Išvados, 207-208. Mokslo filosofijos disertacijoje apibūdinama tikimybės empirinė interpretacija, parodomas jos atsiradimo istorinis teorinis kontekstas, tiriami įvairūs jos variantai. Analizuojamos lo­ ginė ir subjektyvistinė tikimybės interpretacijos, jų riboto pritaikymo priežastys ir jų san­ tykiai su empirine interpretacija. Nagrinėjamas klasikinis tikimybės apibrėžimas, nurodomi jo trūkumai, taip pat aplinkybės, kurios skatino tikimybės koncepcijų atsiradimą. Kritiškai vertinama R. Carnapo koncepcija, parodoma, kad indukcinės logikos taikymo keblumai susiję su loginio pozityvizmo taikomu teiginių skirstymu į aprašančius empirinius faktus ir analitinius. Subjektyvistinė interpretacija tikimybę aiškina kaip individo tikėjimo tam tikrą įvykį aprašančia hipoteze ar pačiu įvykiu laipsnį. Dažnuminė ir dispozicinė tikimybės in­ terpretacijos tiriamos kaip du empirinės interpretacijos variantai. Dispozicinė interpretacija tikimybe apibūdina empirinį objektą (eksperimentinę situaciją), bet neapibrėžia tikimybės operaciniu būdu; jos taikymo sritis yra pernelyg siaura. Nurodomi požymiai tokios tikimy­ bės empirinės interpretacijos, kuriai teiktina pirmenybė prieš kitas empirines interpretacijas. Čia tikimybė laikoma teoriniu terminu: ji yra tam tikrą įvykį ar požymį apibrėžtoje objektų klasėje apibūdinantis teorinis terminas, nusakomas kaip matas, apibrėžiantis minėtą objektų klasę, atitinkančią aibei poaibių sistemoje. Nagrinėjami tikimybinio ir vienareikšmio deterministinio objektų aprašymų santykiai. Daroma išvada, kad deterministinis tikrovės pobū­ dis neverčia priimti konkrečios tikimybės interpretacijos ir kad tikimybę interpretuojant empiriškai objekto tikimybinis aprašymas suderinamas su vienareikšmiškai deterministiniu. LOGINĖ IR EMPIRINĖ TIKIM YBĖS INTERPRETACIJOS (su R. Plečkaičiu). Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1971, t. 3(37), p. 45-56. Dėstoma disertacijos medžiaga. TIKIM YBĖS INTERPRETACIJOS IR DETERM INIZM AS. Mokslas ir technika, 1971, nr. 9, p. 62-63. Aptariamos empirinė, loginė ir personalinė tikimybės interpretacijos. Apibūdinamos deterministinės mokslinės teorijos ir deterministinio pasaulio sąvokos. Parodoma, kad deterministiniame pasaulyje tikimybės sąvoka gali būti interpretuojama bet kuriuo iš trijų minėtų būdų. MOKSLO METODOLOGIJOS PROBLEMOS. Mokslas ir technika, 1971, nr. n, p. 46-47. Nagrinėjamas mokslo metodologijos santykis su gnoseologija ir mokslotyra. Aptariami sin­ chroninės ir diachroninės analizės savitumai, formaliųjų ir empirinių mokslų metodologijos skirtumai. Išskiriamos sinchroninės analizės problemų grupės: teorijos struktūra, teorijos funkcijos, teorijos patvirtinimo būdai, teorijų spektras. Gvildenama loginio pozityvizmo suformuluota sinchroninės analizės programa. Aiškinant diachroninę analizę nagrinėjami teorijos konstravimo ir mokslo revoliucijos klausimai. DETERM INIZM AS, TIKIM YBĖ IRM O KSLO TEORIJOS. Problemos, 1972, nr. 1(9), p. 36-44. Mokslo filosofijos straipsnyje parodoma, kad labiausiai paplitusi determinizmo, lęąip prie­ žastingumo ir dėsningumo koncepcijos, samprata yra nepakankamai apibrėžta. Autorius siekia patikslinti determinizmo apibrėžimą: teorija yra deterministinė tada ir tik tada, kai

295

egzistuoja tokia kintamųjų klasė, kad, pateikus kintamųjų, iš tos klasės reikšmes bet kokiu pradiniu periodu, ji logiškai determinuoja tų kintamųjų reikšmes bet kokiu kitu periodu. Nagrinėjamas ontologinis determinizmas, kuris ignoruoja tyrėjo vaidmenį. Aptariama in­ tegralinio determinizmo teorija. SU BJEKTYVISTIN Ė TIKIM YBĖS INTERPRETACIJA. Problemos, 1973, nr. 1(11), p. 17-31. Mokslo filosofijos straipsnyje teigiama, kad subjektyvistiškai interpretuojama tikimybė laikoma individo tikėjimo kokia nors hipoteze ar įvykiu laipsniu. Aptariama šios inter­ pretacijos kritika, nurodoma, kad ji nėra visiškai pagrįsta. Teigiama, kad subjektyvistiškai interpretuojamą tikimybę galima laikyti kvaziloginiu santykiu tarp teiginio ir paliudijimo visumos. Tikimybės reikšmės priklauso nuo individo, kurio tikėjimo laipsnius jos reprezen­ tuoja, subjektyvių savybių. Interpretuojant tikimybę subjektyvistiškai, praktikos požiūriu reikšmingose situacijose tenka remtis empiriniu tikimybės aiškinimu. ELIM IN AC IN ĖS IN D UK CIJO S TEORIJOS. Problemos, 1974. nr. 1(13), p. 38-49.

Aptariami šių teorijų metodai: vienintelio sutapimo, vienintelio skirtumo ir lydinčių pa­ kitimų metodas. Eliminacinės indukcijos sistemos yra ateorinės - jos konstruojamos taip, tarsi mokslo teorijos išvedant ar patvirtinant dėsnius neatliktų jokio vaidmens, o mokslo hipotezės visada būtų formuluojamos tais pačiais terminais, kuriais aprašomi stebėjimų re­ zultatai. Šių indukcijos sistemų tikslas - formalizuoti bendrų teiginių, atliekančių mokslo dėsnių funkcijas, išvedimą. NUOSEKLUSIS M. ŠLIKO EMPIRIZMAS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 194-301. Pažymima, kad filosofiją M. Schlikas suprato kaip metodą, vartotiną ten, kur specialiesiems mokslams kyla semantinio pobūdžio neaiškumų. Pristatomos protokolinių teiginių, mokslo dėsnių, verifikacijos sampratos. Esminiu M. Schliko pažinimo teorijos ir mokslo metodolo­ gijos trūkumu laikomas abstraktus jų pobūdis: jos nėra grindžiamos struktūrine ir istorine mokslo teorijų analize. ВЕРОЯТНОСТЬ: ТРИ ИНТЕРПРЕТАЦИИ [Tikimybė: trys interpretacijos]. Kn.: Фило­ софские вопросы логического анализа научного знания. - Ереван: Издательство АН Армянской ССР, 1974, с. 17 1-113 . Nagrinėjama tikimybių teorijos pagrindų evoliucija. Parodoma, kad įvairios nepriklausomai kurtos tikimybės koncepcijos gali būti traktuojamos kaip vienos aksiomatikos interpretaci­ jos. Atskyrus skirtingus tikimybės reikšmės nustatymo principus pateikiama tikimybės in­ terpretacijų klasifikacija, išskiriamos trys jų klasės: empirinė, loginė (indukcinė) ir persona­ linė (subjektyvioji). Analizuojama kiekvienos jų struktūra, aiškinamos konkrečių interpre­ tacijų susiformavimo sąlygos, tiriami jų privalumai ir trūkumai, nustatomos taikymo sritys. IN D U KCIN IS MOKSLO MODELIS IR R. KARNAPO IN D U K CIN Ė LO GIKA. Problemos, 1975, nr. 1(15), p. 24-32Mokslo filosofijos straipsnyje nagrinėjamas indukcinis mokslo modelis, pagal kurį mokslo pagrindą sudaro stebimų daiktų ir reiškinių savybes aprašantys teiginiai, o mokslo teorijos yra priimamos todėl, kad jos yra induktyviai pagrįstos. Aptariamas genetinis ir metodologi­

296

nis indukcijos aiškinimas. Analizuojamas indukcijos ir tikimybės ryšys, aptariama R. Carnapo indukcinė logika, kuri laikoma reikšmingiausia tikimybine indukcijos teorija, eksplikuojamos jos konstravimo prielaidos ir struktūra. Nagrinėjami indukcinio ir dedukcinio mokslo modelių skirtumai. Teigiama, kad jei iš teorinių postulatų deduktyviai išvedami empiriškai patikrinami teiginiai pasirodo esą teisingi, tai tokį testo rezultatą galima vadinti indukciniu teorijos patvirtinimu. I. KANTO APRIORIZM AS IR AN ALITIN Ė FILOSOFIJA. Problemos, 1975, nr. 2(16), p. 45-51. Aptariamos I. Kanto apriorizmo teorinės prielaidos, apžvelgiama jo raida analitinėje filo­ sofijoje. Aprašoma I. Newtono natūrfilosofijos ir kosmologinių problemų sprendimo įta­ ka I. Kanto transcendentaliniam idealizmui ir transcendentaliniam metodui. Parodomas I. Kanto nekritiškumas Newtono mechanikos dėsnių ir Euklido geometrijos atžvilgiu. Ap­ žvelgiamas I. Kanto apriorinių pažinimo formų koncepcijos ir analitinės filosofijos santykis. Analitinėje filosofijoje I. Kanto sintetinis matematikos aiškinimas buvo kategoriškai atmes­ tas: jis neskyrė matematinės geometrijos nuo fizinės, todėl supainiojo apriorinį matematinės ir sintetinį fizinės geometrijos pobūdį. Taip pat griežtai atmetama I. Kanto gamtotyros žinių apodiktiškumo koncepcija. ЛОГИЧЕСКИЙ ЭМПИРИЗМ И ИНДУКТИВНАЯ ЛОГИКА [Loginis empirizmas ir in­ dukcinė logika]. Вопросы философии, 1975, Но. 12, с. 140-146. Nagrinėjama loginio empirizmo indukcinės logikos sukūrimo programa, jos įgyvendinimo metodologiniai sunkumai, atskleidžiamas programos transformavimas, ypač atsižvelgiant į R. Carnapo indukcinės logikos tyrimus. Nurodoma, kad pastarieji nėra nei universalių dėsnių ir teorijų patvirtinimo, nei patvirtinimo apskritai teorija. Remiantis indukcine logi­ ka, neįmanoma sukurti formaliosios mokslo metodologijos ir pagrįsti empirinio pažintinės prasmės kriterijaus. MATEMATIKOS RAIDA IR DABARTIS. Mokslas ir technika, 1975, nr. 1, p. 10-12. Apžvelgiamos matematikos atsiradimo aplinkybės ir jos raidos veiksniai. Nagrinėjama ma­ tematikos aksiomatizacijos ir formalizacijos reikšmė jos plėtotei. Aptariama struktūralistinė matematikos samprata. Aiškinama matematikos vieta mokslo žinių struktūroje. IN DU KCIO N IZM O ALTERNATYVOS BEIEŠKAN T (K. POPERIO MOKSLO FILOSO­ FIJA). Problemos, 1977, nr. 1(19), p. 35-46; (II) Problemos, 1977, nr. 2(20), p. 16-25. Analizuojamas indukcijos problemos sprendimas, mokslo demarkacijos falsifikacionistinis kriterijus ir mokslinio žinojimo augimo koncepcija K. R. Popperio filosofijoje. Pabrėžiamas šio filosofo ir loginių empiristų teorinių prielaidų giminingumas bei kai kurių jo metodo­ loginių sprendimų (prasmės ir demarkacijos problemų atskyrimas, žinojimo pagrindimo problemos diachroninė analizė) originalumas. Ginamas teiginys, kad alternatyva indukcionizmui K. R. Popperio filosofijoje iš esmės tampa konvencionalizmas: tvirtinimas, kad teorijos paneigimas priklauso nuo tam tikros bendros hipotezės priėmimo, yra argumentas konvencionalizmo naudai. Nagrinėjamas K. R. Popperio pliuralistinis realizmas, taip pat va­ dinamojo „trečiojo pasaulio“ autonomiškumo klausimas. Aptariami vėlyvojo K. R. Poppe­ rio bei loginio empirizmo ir istorinės mokyklos filosofinių koncepcijų santykiai. Pabrėžiamas poperiškojo hipotetizmo artimumas skepticizmui, jo mokslo filosofijos eklektiškumas.

297

ОНТОЛОГИЧЕСКИЕ И ГНОСЕОЛОГИЧЕСКИЕ О СНО ВА ЭКСП ЛИ Ц ИТНО Й ИНДУКТИВНОЙ ЛОГИКИ [Ontologiniai ir gnoseologiniai eksplicitinės indukcinės logikos pagrindai]. Kn.: Логика и онтология. - M., „Наука“, 1978, c. 234-259. Eksplicitinė indukcinė logika apibrėžiama kaip visuma loginių sistemų, kuriose aiškinamas kiekybinis indukcinės (loginės) tikimybės sąvokos aspektas. Apžvelgiamos šios logikos ir empirizmo filosofijos sąsajos. Pristatoma R. Carnapo indukcinė logika, kurioje tikimybės yra lingvistiškai sureliatyvintos. Aptariama J. Hintikka’os indukcinės logikos koncepcija. Nurodoma, kad eksplicitinė indukcinė logika yra ne empirinės, o normatyvinės metodolo­ gijos dalis. Indukcinio samprotavimo rekonstrukcija, šios logikos požiūriu, turi būti ne tiek adekvati faktiniams samprotavimams, kiek racionali. MOKSLO M ETO DO LOGIJA LENKIJO S LIAUDIES RESPUBLIKOJE. Problemos, 1978, nr. 2(22), p. 94-99. Supažindinama su metodologiniais tyrimais Lenkijoje. Aptariama empirinių mokslų meto­ dologija, kuriai įtaką daro formaliųjų (dedukcinių) mokslų metodologija. Išskiriamos dvi loginės metodologijos ir Poznanės - mokyklos. Pateikiama šių tyrimų rinktinė bibliografija (1957-1977). AN A LIZA K R Y T Y C Z N A PO JĘCIA „IN D U K C JO N IZM “ [Indukcionizmo sąvokos kritinė analizė]. Studiafilozoficzne, 1978, nr. 7, s. 113-124. Kritiškai nagrinėjama K. R. Popperio koncepcija, pagal kurią šiuolaikinė mokslo filosofija yra jo ir indukcionistų ginčo laukas. Nagrinėjama, kaip jis traktuoja indukcionizmo sąvoką, kokia yra tikroji jos taikymo sritis bei koks tikrasis K. R. Popperio ir indukcionistų gin­ čo objektas. Išsiaiškinus, kad jis supainioja atradimo ir pagrindimo kontekstus, skiriamos klasikinio ir šiuolaikinio (tikimybinio) indukcionizmo sąvokos. Detaliai analizuojamas šio filosofo mokslo metodologijos ir šiuolaikinės Bayeso indukcinių samprotavimų koncepcijos santykis. Daroma išvada, kad poperiškoji indukcionizmo sąvoka, sukurta kaip dedukcionizmo priešybė, yra dirbtinis konstruktas. H. RAICH EN BACH O FILOSOFIJOS TEO RIN IAI PAGRINDAI. Problemos, 1979, nr. 1(23), p. 61-71. Analizuojami ir R. Carnapo spręstų problemų skirtumai. Aptariama H. Reichenbacho pras­ mės koncepcija: jis verifikacinį prasmės kriterijų pertvarkė į tikimybinį, pabrėžė sintetinių mokslo teiginių hipotetiškumą. Siekdamas tiksliau nustatyti tikimybės reikšmę nagrinėjo begalines atsitiktinių įvykių serijas (sekas), suformulavo pragmatinį indukcijos pateisinimą, t. y. indukcijos naudingumo pagrindimą. Jo indukcijos taisyklė yra apibendrinta enumeracinės indukcijos (indukcijos paprastai išskaičiuojant) taisyklė. LOGINIS EMPIRIZMAS IR MOKSLO METODOLOGIJA: Tikimybės ir indukcijos proble­ ma. - V., „Mintis“, 1979. - 176 p. D a l y s : Pratarmė, I. Loginis empirizmas: ištakos, principai, evoliucija, 5-57; II. Tikimybė, 58-117; III. Indukcija, 118-162. Tai pirmasis sistemingas neopozityvistinės mokslo metodologijos koncepcijos tyrimas Lietu­ voje. Siekiama nustatyti loginio empirizmo bei jo sprendžiamos indukcijos problemos vietą empirizmo problematikos struktūroje. Atskleidžiant loginio empirizmo ištakas pažymima,

298

kad itin didelę reikšmę jam turėjo B. Russello ir A. N. Whiteheado idėja, kad teiginiai, ku­ riuose supainiojami loginiai (semantiniai) tipai, yra beprasmiški. Pateikiami loginio empirizmo filosofinės programos svarbiausi principai: teiginių skirstymas j analitinius ir faktinius; empiristinis prasmės kriterijus; fenomenalistinė ir fizikalistinė žinių analizė. Teigiama, kad pirmajam dichotominiam principui būdinga antiistorinė mokslo raidos samprata. Atsklei­ džiamas empiristinio prasmės kriterijaus (verifikacijos) metodologinis ribotumas - jis ne­ pritaikomas mokslo dėsnio verifikavimui, nes dėsnis nesusideda iš baigtinio stebėjimų skai­ čiaus. Teigiama, kad loginiu požiūriu tikimybės sąvokos analizė yra tikimybinės indukcinės logikos konstravimo prielaida, nagrinėjamos įvairios tikimybės interpretacijos formos - kla­ sikinė, statistinė, dispozicinė, loginė, psichologinė. Nurodoma, kad perėjimas nuo klasikinės į kitas tikimybės interpretacijos formas buvo susijęs su tikimybės taikymo srities plėtojimusi. Tikimybės interpretacijų sistemos egzistavimas aiškinamas skirtingais tikimybinių teiginių patikrinimo principais: empiriniais, loginiais ir introspekciniais. Reikšmingiausia laikoma faktinė interpretacija, nes visi empirinių mokslų teorijose funkcionuojantys tikimybiniai teiginiai turi faktinį turinį. Nagrinėjama indukcinės logikos konstravimo problema. Kriti­ kuojamas H. Reichenbacho pragmatinis indukcijos pateisinimas, analizuojama R. Carnapo indukcinė logika, kuri, autoriaus nuomone, nesiderina su faktinių ir analitinių teiginių di­ chotomija, kaip loginio empirizmo pagrindu, nes nei indukcijos, nei diferencijos principai netelpa į šios dichotomijos rėmus. Nurodomi K. R. Popperio falsifikacionizmo koncepcijos trūkumai, svarbiausiu iš jų laikoma tai, kad jis nagrinėja mokslo teorijų konstravimą ir raidą kaip iš esmės loginius procesus, vykstančius „trečiajame“ pasaulyje, sudarytame iš loginių ir lingvistinių formų, kurios evoliucionuoja pagal griežtas ir nekintamas absoliutaus racionalu­ mo taisykles. Rodydamas, kad loginio empirizmo kontekste neįmanoma išspręsti indukcijos pateisinimo problemos, autorius pabrėžia, kad pati problema kyla dėl dedukcinės logikos racionalumo kriterijų mechaninio taikymo: indukcija nėra dedukcinis samprotavimas ir jos negalima vertinti pagal dedukcinės logikos standartus. ANALIZĖS SAMPRATA LO GINIO EMPIRIZM O FILOSOFIJOJE. Problemos, 1980, nr. 2,5, p. 68-77. Apžvelgiama loginės analizės metodo raida. Si analizė apibrėžiama kaip loginių priemonių panaudojimas siekiant nustatyti samprotavimų priimtinumą, teiginių prasmingumą ir pa­ tikslinti sąvokų prasmę; tai sąvokų, teiginių ir samprotavimų racionali loginė rekonstrukcija. Nuo X X a. 4 dešimtmečio pabaigos loginė analizė ėmė reikšti sąvokų, teiginių ir samprota­ vimų loginių modelių kūrimą, eksplikaciją panaudojant palyginti laisvai pasirenkamas logi­ nes priemones. Ji prarado ne tik negatyvią (mokslo purifikacijos), bet ir pozityvią (mokslo integracijos ir unifikacijos) funkciją. ŠIUOLAIKINĖS INDUKCIJOS TEORIJOS METODOLOGINĖ REIKŠMĖ. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 143-150. Analizuojant šiuolaikinę indukcijos teoriją mokslo filosofijoje supažindinama su ją geriau­ siai reprezentuojančia Bayeso indukcinio samprotavimo koncepcija: joje indukoinis sam­ protavimas reiškia sąlyginių tikimybių p(h/e) reikšmių nustatymą ir hipotezės išrinkimą. Pabrėžiama, kad ši koncepcija neturi tiesioginio ryšio su fundamentalizmo epistemologija.

299

INDUKCIONIZM AS IR HIPOTETIZM AS. Kn.: Mokslas, jo-meto4ai ir kalba. Ats. red. R; Ple­ čkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 145-163. Aptariami mokslo filosofijos krypčių - indukcionizmo ir dedukcionizmo - santykiai, nagri­ nėjami esminiai indukcijos teorijos aspektai. Pabrėžiama naujausių indukcijos koncepcijų atliekama indukcijos ir sprendimų teorijų integracija. Daroma išvada, kad indukcijos sam­ prata, kuria, kritikuodamas indukcionizmą, remiasi K. R. Popperis, neatitinka šiuolaikinio indukcijos teorijos lygio; šiuolaikinio indukcionizmo ir hipotetizmo metodologinės reko­ mendacijos nėra nesuderinamos. MOKSLAS IR JO ATSPINDYS FILOSOFIJOJE. Mokslas ir technika, 1984, nr. 3, p. 18-19. Aptariama mokslo ir filosofijos santykio raida. Teigiama, kad iki naujųjų laikų mokslo re­ voliucijos vyravo filosofijos ir specialiųjų mokslų vienovė, kurios pagrindas buvo filosofijos ir kitų mokslų tikslo, problematikos ir metodo esminė vienovė. Apžvelgiamas naujaisiais laikais pakitęs filosofijos ir mokslo santykis, mokslo virtimas specialiu filosofinės analizės objektu. Supažindinama su epistemologijos, siekusios pagrįsti mokslinį žinojimą, raida. Aptariamos pakitusios mokslinio pažinimo teorijos funkcijos, pabrėžiama epistemologijos metodologinė reikšmė. TIKSLIEJI M OKSLAI IR HUM ANITARINĖ KULTŪRA. Kultūros barai, 1986, nr. 1, p. 38-41. Svarstomas tiksliųjų mokslų ir humanistikos santykis: klausiama, ar tai dvi priešybės, ar vaisingai sąveikaujančios kultūros pusės. Glaustai apžvelgiami pagrindiniai Europos kultū­ ros istorijos periodai ir jose vyravusios tendencijos. Teigiama, kad nuo antikos iki naujųjų laikų vyravo tiesos, gėrio ir grožio vienovės principas. Nuo X V III a. atsirado ir vis gilėjo mokslo ir humanitarinės kultūros praraja. Aptariamos kai kurios mokslui ir menui bendros kognityvinės funkcijos. ЛОГИКАЯЗЫКА И ФИЛОСОФИЯ НАУКИ [Kalbos logika ir mokslo filosofija]. Kn.: Язык. Наука. Философия: Логико-методологический и семиотический анализ. Сост. R Павиленис. В., 1986, с. 137-153. Aptariama mokslo filosofijos programos, pagrįstos mokslo kalbos logine analize, formavi­ masis ir raida. Parodomi loginės-lingvistinės ir aprašomosios-istorinės tyrimo programos esminiai skirtumai, rodantys moksliškumo sąvokos reliatyvumą. Teigiama, kad su moks­ liškumo samprata susijusi normatyvumo (normatyvinės veiklos) sąvoka, fiksuojanti atitin­ kamą kalbinę normą, būdinga ir moksliniam, ir filosofiniam diskursui, labai priklauso nuo atitinkamo kultūros raidos laikotarpio. Konstatuojama, kad tuometinėje mokslo filosofijoje vyrauja istorinė koncepcija, siekianti išryškinti realaus mokslo ir pažinimo mechanizmus. ВЕРОЯТНОСТНОЕ ЗНАНИЕ: Становление и развитие логико-эмпиристической про­ граммы вероятностной оценки научного знания [Tikimybinis žinojimas: Mokslinio žino­ jimo tikimybinio vertinimo loginės empiristinės programos tapsmas ir raida]. - В., „Минтис“, 1987. - 2.47 c. Vertimas į lenkų kalbą: W IEDZA PRAWDOPODOBNA: Powstanie i rozwoj w empiryzmie logicznym programų probabilstycznej oceny wiedzy naukowej. - Warszawa, Wydawnictwo Naukowe PWN, 1991. Monografija parengta pagal daktaro disertaciją: ПРОБЛЕ­ МА ВЕРОЯТНОСТИ И ИНДУКЦИИ В ФИЛОСОФИИ ЛОГИЧЕСКОГО ЭМ-

300

ЛИРИЗМ А [Tikimybės ir indukcijos problema loginio empirizmo filosofijoje]. Filosofijos moks­ lų daktaro disertacija [rankraštis]. - V., FSTI, 1983. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 5-7; I. Формирование программы вероятностной оценки знания в философии логического эмпиризма [Žinojimo tikimybinio vertinimo programos for­ mavimasis loginio empirizmo filosofijoje], 8-50; II. Оценка знания в терминах статистической вероятности [Žinojimo vertinimas statistinės tikimybės terminais], 51-84; III. Вероятностная теория подтверждения [Tikimybinė patvirtinimo teorija], 85-131; IV. Правдоподобие и рациональные решения [Tikėtinumas ir racionalūs sprendimai], 133-164; V. Индуктивизм, пробабилизм и дедуктивизм [Induktyvizmas, probabilizmas ir deduktyvizmas], 165-189; VI. Вероятность и индукция: новые горизонты [Tikimybė ir indukcija: nauji horizontai], 190-115. Vienas reikšmingiausių mokslo filosofijos veikalų Lietuvoje. Jame, pratęsdamas ankstesnius savo tyrimus, autorius loginio empirizmo mokslo filosofiją vertina kaip probabilistinę, api­ brėžia jos vietą X X a. mokslo filosofijoje, eksplikuoja jos struktūrą ir raidos tendencijas. Apžvelgiamos loginio empirizmo tapsmo intelektinės ir kultūrinės prielaidos, viena jų filosofinio metodo moksliškumo problema, atsiradusi dar X V II a. Aptariamos statistinės tikimybių koncepcijos pagrindinės idėjos ir jų taikymas moksliniam žinojimui įvertinti: pristatomas H. Reichenbacho tikimybinis pasaulio modelis, teigiantis, kad visus mokslo teiginius reikia vertinti tikimybiniais terminais, priskiriant jiems reikšmę, kurią subjektas suvokia kaip tikėjimo (pasitikėjimo) laipsnį. Apžvelgiamas tikimybinės logikos teorijos san­ tykis su statistine logika ir klasikine indukcine logika. Kritiškai analizuojama R. Carnapo loginės tikimybės tikėtinumo samprata, teigiama, kad loginis tikimybės interpretavimas konceptualiai skiriasi nuo jos statistinio interpretavimo. Nagrinėjama R. Carnapo loginių ir metodologinių pažiūrų evoliucija, indukcinės logikos tikslų, pagrindų ir aparato kitimas. Antrosios, patikslintos R. Carnapo indukcinės logikos pagrindas buvo aibių teorija, modelių teorija ir mato teorija. Šioje logikoje tikimybė aiškinama kaip tikėtinumas - tokia samprata monografijoje vadinama decizionistine. Aptariama indukcinės intuicijos samprata. Teigia­ ma, kad patikslintos loginio empirizmo indukcinės logikos pagrindu iš esmės tapo elgesio teorija, akcentuojanti subjektyvių veiksnių įtaką sprendimams. Analizuojamas indukcinės metodologijos tradicijas tęsiančio loginio empiristinio probabilizmo ir kritinio racionalizmo filosofijos plėtojamo deduktyvizmo (K. R. Popperis) santykis. Įrodinėjama, kad šių koncep­ cijų nuostatos svarbiausiais metodologiniais klausimais yra gana artimos: abi jos filosofinį tyrimą laiko loginiu-metodologiniu; tiria ne atradimo, o pagrindimo kontekstą; esminę reikšmę teikia mokslo ir metafizikos demarkacijos kriterijui nustatyti; mokslą traktuoja kaip loginę lingvistinę sistemą. Jų pažiūros skiriasi demarkacijos formos ir kriterijaus, verifikacijos ir falsifikacijos santykio, konkrečių metodologinių hipotezių turinio klausimais. Nagrinė­ jamos pagrindinės kryptys, kuriomis modifikuojamos ir kritiškai įvertinamos tikimybės ir indukcijos loginės empiristinės koncepcijos. Aptariami klausimai, susiję su tolesniais tiki­ mybės ir indukcijos tyrimais. TIKRUM AS IR TIKIM YBĖ, ARBA PROBABILIZM O TAPSMAS. Problemos, 1987, nr. 36, p. 14 -14 .

301

Analizuojamas probabilistinės mokslo filosofijos formavimosi pradinis etapas - nuo Karneado iki X X a. pradžios. Parodoma, kad filosofinėje tradicijoje vyraujančios patikimo žinojimo ir tikėtinos nuomonės priešpriešos fone formavosi ir stiprėjo idėja apie mokslinio'žinojimo tikimybinį vertinimą. Tiriamos šios idėjos raiškos formos skirtingais laikotarpiais bei veiks­ niai, X X a. nulėmę epistemologinio absoliutizmo žlugimą. Ilgą laiką tikimybiniai aprašymai buvo traktuojami kaip mokslinių žinių surogatas. Suformulavus statistinę tikimybės inter­ pretaciją, susiejus tikimybę su įvykio dažniu, tikimybiniams dėsniams ir teorijoms reikėjo teikti objektyvaus žinojimo statusą. SKAIČIAI, KOSMOSAS IR HARMONIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1988, nr. 1, p. 4-6. Aptariamas matematikos vaidmuo moksliniame pažinime. Teigiama, kad matematinę for­ mą turinčios žinios yra tiksliausios. Aiškinami matematikos ir fizikos skirtumai. Supažin­ dinama su Pitagoro mokyklos matematinėmis idėjomis, pasaulio sugeometrinimo siekiais senovės graikų filosofijoje, harmonijos, simetrijos, proporcijos idėjomis. Keliamas harmo­ ningos asmenybės klausimas. MATEMATIKOS PAŽINTINIS STATUSAS: GINČO SU K AN TU PERIPETIJOS IR IŠDA­ VOS. Kn.: I. Kanto filosofijos profiliai. Sud. A. Degutis. - V., „Mintis“, 1988, p. 114-140. Nagrinėjamas matematikos statusas I. Kanto filosofijoje: jos kertiniu akmeniu laikomas tei­ ginys, jog matematikos tiesos yra sintetinės apriorinės. Analizuojami šio teiginio aiškinimai vėlesnėje matematikos filosofijoje. Supažindinama su J. S. Millo priešinga nuostata, teigusia, kad matematikos tiesos yra sintetinės aposteriorinės. Dėstomas neeuklidinės geometrijos kūrėjų požiūris į I. Kanto matematikos filosofiją ir kantininkų atliktas šio filosofo principų perinterpretavimas. Kantininkai teigė, kad tik euklidinė geometrija yra būtina erdvės teorija, grindžiama grynąja jusline intuicija; o neeuklidinės geometrijos esančios antrinės struktū­ ros, proto žaismo produktai. Autorius teigia, kad I. Kanto šalininkai nesugebėjo įrodyti, jog euklidinė geometrija yra būtina mąstymo prielaida, nei eksplikuoti jo nuolat vartojamą „grynosios geometrijos erdvės“ sąvoką, nei paaiškinti, kokia prasme ji yra mūsų mąstymo pagrindas. Aptariamos logicizmo, intuicionizmo, formalizmo ir struktūralizmo programos, nurodomi jų ir kantiškosios matematikos sampratos skirtumai. Daroma išvada, kad I. Kan­ to matematikos filosofijos pagrindinės prielaidos (galima tik viena geometrija; geometrija yra fundamentali matematikos disciplina; silogistika yra tobula ir išsami loginės dedukcijos teorija) yra klaidingos. STALINIZMO MĮSLĖ. Literatūra ir menas, 1989 sausio 1. Aptariami stalinizmo įvairūs aspektai: naujo žmogaus (nuasmeninto, aklai paklūstančio žmogaus be moralės) kūrimo programa, masinės represijos, kolektyvizacija, stalininė admi­ nistracijos sistema. Dėstomi stalininės sistemos principai: viskas yra valstybės nuosavybė, visą politinę, ekonominę ar kultūrinę veiklą organizuoja valstybė, o savarankiška veikla ir organizacijos draudžiamos. Aptariamas stalinizmo principų likimas po destalinizacijos, sta­ linizmo ir perestroikos santykis. Pabrėžiama būtinybė pakeisti tuometinius politinius santy­ kius ir sukurti tokią politinę sistemą, kurioje biurokratinis aparatas neprimestų savo valios visuomenei.

302

NESAVAS Antanas, gimė 1948 04 05 Veiveriuose (Prienų raj.), mirė 1995 05 30 Tbilisyje (Gruzija). Filosofijos mokslų kandidatas (1975). Nuo 1954 mokėsi Veiverių, 1958-1965 Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje. Dirbo Kauno komunalinio projektavimo institute. 19 6 6 -19 71 studijavo istoriją V U , 19 7 1-19 7 4 filosofijos aspirantas. Nuo 1974 dirbo V U Fi­ losofijos istorijos ir ateizmo katedros dėstytoju. Nuo 1980 dirbo M A Filosofijos katedroje. 1989-1991 stažavo Freiburgo, Konstanco universitetuose Vokietijoje. Tyrinėjo filosofinės antropologijos, metaetikos, pažinimo teorijos, žinojimo sociologijos problemas. Išvertė G. Berkeley veikalą Traktatas apie žmogiškojo pažinim o principus (liet. 1988), E. Frommo, T. Luckmanno ir kt. darbų. ŽMOGAUS KO N CEPCIJA E. FROMO FILOSOFIJOJE. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 451- 458. Vienu svarbiausių E. Frommo antropocentristinių etikos principų laikomas teiginys, kad žmogus yra aukščiausia vertybė, vertybiniai sprendimai sudaro žmogaus egzistencijos spe­ cifiką ir tik susiję su ja įgyja prasmę. Aptariamos E. Frommo laisvės, žmogaus biologinių, socialinių, psichologinių poreikių sampratos. LIBERALIZM AS LIETUVOJE X IX A. II PUSĖJE (su R. Vėbra). Lietuvos TSR Mokslų akade­ mijos darbai, A serija, 1975, t. 4(53), p. 13-33. Aptariama lietuvių liberalų programa, suformuluota nelegaliuose lietuviškuose laikraščiuose Aušra, Šviesa ir Varpas. Ji buvo sudaryta iš trijų dalių: reikalavimo sulyginti lietuvių tautos teises su kitų Rusijos imperijos tautų teisėmis; reikalavimo įvesti buržuazines demokratines laisves ir nacionalinio valstybingumo siekimo. Aptariamos lietuvių liberalų veiklą sunkinu­ sios aplinkybės, jų programos santykis su socialdemokratų judėjimu. PSICHINĖ SVEIKATA - KAIP ETINĖ IR FILOSOFINĖ EGZISTAVIMO NORMA. Sveika­ tos apsauga, 1975, nr. 3, p. 37-42. Nagrinėjama „psichinės sveikatos“ sąvoka, pažymima, kad nesama universalaus jos apibrėži­ mo. Pabrėžiama tam tikra tendencija integruoti medicinos, psichologijos ir etikos duomenis apie žmogų. Kritikuojami E. Frommo suformuluoti psichinės sveikatos universalūs kriteri­ jai, kurie be socialinio determinizmo principo esą abstraktūs. Teigiama, kad psichinė svei­ kata yra ne tik medicininė, bet ir žmogiškoji, t. y. socialinė, filosofinė ir moralinė problema, kuri negali būti atsieta nuo žmogaus gyvenimo tikslų. ERICHO FROMO ETIKA (kritinė analizė). Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinė vadovė - K. Rickevičiūtė. - V., VU, 1975. - 176 p. VUB Rs F76-2084 D a l y s : Įvadas, 3-22; I. Žmogaus koncepcija Ericho Fromo filosofijoje, 23-88; II. Psichoanalitinė E. Fromo etikos teorija, 89-155; Išvados, 156-158. Analizuojamos socialinio filosofo ir psichoanalitiko E. Frommo etinės pažiūros, jų ir so­ cialinės teorijos ryšys, šios etikos konceptualūs sąlyčiai su froidizmu, neofroidizmu, egzis­ tencializmu, marksizmu ir pan. Rekonstruojamos E. Frommo filosofijos ir etikoj teorinės bei idėjinės ištakos, socialinis kontekstas, jų vieta tuometinėje Vakarų filosofijoje ir dvasi­ nėje kultūroje. Nagrinėjami E. Frommo ontologiniai egzistencijos klausimai, žmogiškosios

303

situacijos samprata, žmogaus prigimties problema. Teigiama, kad E. Frommas radikaliai transformuoja psichoanalizę, S. Freudo klinikines sąvokas paverčia filosofijos ir sociologijos kategorijomis. Filosofas siekia suvokti žmogų pagal biologinę jo struktūrą, perprasti soci­ alinių sąlygų įtaką žmogaus formavimuisi bei su tuo susijusias etines ir moralines proble­ mas. Nagrinėjama E. Frommo suformuluota socialinio charakterio koncepcija, pateikiama šio charakterio orientacijų klasifikacija, parodomi jos ir S. Freudo klinikinių charakterio charakteristikų skirtumai. Išdėstomi psichoanalizės ir etikos ryšio, etinių normų objekty­ vaus pagrįstumo, produktyvumo ir destruktyvumo, kaip pagrindinės etinės alternatyvos E. Frommo filosofijoje, klausimai, jo etinis humanizmas traktuojamas kaip utopiškas. Dėsto­ ma E. Frommo ortodoksinio froidizmo interpretacija, jo požiūris į psichinę ligą bei terapijos galutinį tikslą. Teigiama, kad žmogaus prigimties poreikius laikydamas universalios etikos normų šaltiniu, E. Frommas siūlo utopinę humanistinės etikos teoriją, nes visos socialinės problemos paverčiamos individo moralinės nuostatos problemomis. PSICHINĖ SVEIKATA: KONCEPTUALINĖ, M ETODOLOGINĖ IR ETINĖ PROBLEMA (su A. Dembinsku). Sveikatos apsauga, 1978, nr. z, p. 41-46. Aptariama psichinės sveikatos sąvokos neapibrėžiamumo problema. Apžvelgiami plačiausiai pripažinti psichinės sveikatos ir psichikos ligos modeliai: medicininis, normatyvinis, statis­ tinis, sociologinis (kvestionuojantis medicininio modelio pagrįstumą). RELIGIJOS SAMPRATA ERICHO FROMO FILOSOFIJOJE. Kn.: Ė. Fromas. Psichoanalizė ir religija. - V., „Mintis“, 1981, p. 5-19. Įvadiniame straipsnyje pristatomas E. Frommo gyvenimas ir kūryba. Jo socialinės filosofijos pagrindinė tema yra visuomenės ir individo santykiai. Aptariama E. Frommo pažiūrų į reli­ giją evoliucija, dėstoma jo religijos samprata, apibūdinama religijos ir religingumo perskyra, religijos ir humanizmo santykis. RELIGIJOS SOCIALINĖS FUNKCIJOS. Kn.: Religijotyros įvadas. Sud. A. Rybelis. - V., „Min­ tis“, 1981, p. 123-132. Išskiriamos ir analizuojamos pasaulėžiūrinė, kompensacinė, reguliacinė, integracinė ir ko­ munikacinė religijos socialinės funkcijos. Teigiama, kad funkcijų analizė leidžia atskleisti religijos socialinę esmę. Religijos funkcionavimo visuomenėje procesas laikomas istorišku: socialinių santykių, kultūros kitimas nulemia ir socialinių religijos funkcijų pasikeitimą. ŠIUOLAIKINĖS METAETIKOS TENDENCIJOS. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 164-172. Supažindinama su analitinės etikos (metaetikos) tyrimų objektu - loginėmis, epistemologinėmis ir semantinėmis moralės kalbos problemomis. Aptariamas normatyvinės etikos ir metaetikos, vertybinių ir faktinių teiginių ryšys. Pristatoma G. E. Moore’o atlikta gėrio api­ brėžimo analizė. Apžvelgiama anglosaksiškosios moralės filosofijos raida, nurodomos nau­ jausios jos tendencijos - atkreipiamas dėmesys į platesnį lingvistinį kontekstą, aiškinami pojūčiai, intencijos ir kiti psichologiniai reiškiniai. ПОНЯТИЕ „МОРАЛЬНАЯ КУЛЬТУРА“ В И ССЛЕДОВАНИЯХ ПО СРАВНИТЕЛЬ­ НОМУ АНАЛИЗУ ЦИВИЛИЗАЦИЙ [„Moralinės kultūros“ sąvoka civilizacijų lyginamuo­

304

siuose tyrimuose]. Kn.: Нравственная культура: Сущность, содержание, специфика. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1981, с. 178-191. Apibūdinama lyginamoji civilizacijų analizė kaip nauja kultūros tyrimų tarpdisciplininė kryptis, jos metodologiniai principai, pristatomos svarbiausios jos sąvokos - „civilizacija“ ir „sąmonės struktūra“. Plačiau pristatomi V. Kavolio civilizacijų analizės darbai ir moralės problemų implikacijos juose, dėstoma jo „moralinių kultūrų“ koncepcija. EG ZISTEN CIJO S FILOSOFIJOS M ETM ENYS. Pergalė, 1981, nr. 8 , p. 175-177.

Kolektyvinio veikalo Egzistencijosfilosofija: istorija ir dabartis (1981) recenzija. Veikalo au­ toriai kritikuojami dėl mechaniškos veikalo struktūros, nepakankamo egzistencinio mąsty­ mo specifikos atskleidimo, eseistiškumo ir referavimo (I. Gaidamavičienė), pompastiškumo (A. Šliogeris). Geriausiai vertinami J. Repšio ir T . Sodeikos tekstai. Г. МУР И СОВРЕМ ЕННАЯ М ЕТАЕТИКА [G. Mooreas ir šiuolaikinė metaetika]. Kn.: Этика и идеология. Критика современных буржуазных этических концепций. - М., „Наука“, 1983, с. 167-182. Pristatoma G. E. Moore’o metaetikos samprata, nurodomi jos svarbiausi tikslai. Apžvelgia­ mos G. E. Moore’o spręstų problemų (gėrio neapibrėžiamumo, aprašomųjų ir vertybinių teiginių perskyros) šiuolaikinės interpretacijos. Nurodoma X X a. 7 dešimtmečio metaetikos bendrosios tendencijos (nuo nekognityvistinių orientacijų ir antideskriptyvizmo į kai kurių arba visų etikos teiginių loginio pagrįstumo pripažinimą). Pateikiamas metaetikos marksis­ tinis vertinimas. FENO M ENO LO GINĖ ŽIN O JIM O SO CIO LO GIJA. Problemos, 1984, nr. 31, p. 109-116. Žinojimo sociologija apibrėžiama kaip sociologijos kryptis, tirianti visuomenės ir mąstymo santykį. Svarbiausia jos problema yra socialinės būties ir sąmonės, mąstymo ir socialinės struktūros santykis. Glaustai pristatoma žinojimo sociologijos raida, nurodoma, kad jos for­ mavimuisi didžiausią įtaką padarė К. Магхо ir E. Durkheimo idėjos. Aptariamas socialinės psichologijos ir žinojimo sociologijos santykis. DERDŽIO LUKAČO KELIAS Į M ARKSIZM Ą. Problemos, 1987, nr. 36, p. 86-91. Pristatomi vengrų filosofo ir politinio veikėjo marksisto G. Lukacso gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad G. Lukacsas analizavo ideologijos, sudaiktinimo ir susve­ timėjimo fenomenus. Jis mėgino perkelti К. Магхо praktikos sampratą į hėgeliškąją istorijos koncepciją. Remdamasis hėgeliška totalybės kategorija jis neigė gamtos dialektiką: gamta yra visuomeninė kategorija, socialinės veiklos dalis. Sudaiktinimo sąvoką G. Lukacsas taikė visoms mąstymo formoms ir taip suabsoliutino susvetimėjimą, paversdamas jį amžina žmo­ gaus būkle. A. ŠIUCO FENO M ENO LO GINĖ SO CIO LOGIJA. Problemos, 1987, nr. 37, p. 93-99. Glaustai pristatoma austrų sociologo ir filosofo A. Schūtzo biografija ir kūryba. Teigiama, kad jis rėmėsi E. Husserlio natūraliosios nuostatos pasaulio samprata, kurią šis vėlyvojo­ je kūryboje vadino gyvenimo pasauliu. Sociologas išeities tašku turi pasirinkti ne gamtos mokslų konstituojamą universumą, o gyvenimo pasaulį, kuris nereikalauja įrodymo. Re­ miantis tipizacijos procesu galima atskleisti visuomenių arba konkrečių visuomenės grupių

305

skirtumus. A. Schūtzas atskleidė, kad socialinės tikrovės charakteristikos turi įtakos pačios tikrovės aiškinimui. DŽORDŽAS BERKLIS IR N AUJŲJŲ AM ŽIŲ FILOSOFIJA. Kn.: Dž. Berklis. Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus. - V., „Mintis“, 1988, p. 5-30. Įvadiniame straipsnyje pristatomi anglų filosofo G. Berkeley gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai, apibūdinama jo gyvenamojo meto bendroji intelektinė situacija, eksperimentinio mokslo klostymasis. G. Berkeley filosofijos branduoliu laikoma imaterialistinė hipotezė. Neigdamas idėją kaip išorinio daikto kopiją filosofas ją laikė dvasine substancija, o savaran­ kišką materialųjį pasaulį - konceptualiu absurdu. Kritiškai nagrinėjamas I. Kanto pateiktas G. Berkeley filosofijos, kaip mistinio ir svajotojiškojo idealizmo, vertinimas. DŽO RDŽUI BERKLIUI - 300 METŲ. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 314-319. G. Berkeley skirtame proginiame straipsnyje glaustai pristatoma jo biografija ir kūryba. Su­ pažindinama su egzistavimo ir egzistencijos sąvokomis jo filosofijoje, jo plėtota imaterializmo koncepcija, apibūdinamas X V III a. filosofijos ir mokslo raidos kontekstas. ŽINO JIM O SO CIO LO GIJA IR IDEOLOGIJOS TEORIJA. Problemos, 1989, nr. 40, p. 15-Z3. Analizuojamas klasikinės žinojimo sociologijos ir marksistinės ideologijos teorijos santykis. Nagrinėjama K. Mannheimo koncepcija, siekianti pagrįsti šių teorijų atskyrimo būtinybę. Aptariamas K. Mannheimo epistemologinio reliatyvizmo problemos sprendimas. Jis siekė sukurti antifundamentalistiniais ir hermeneutiniais metodais pagrįstą socialinių mokslų metodologiją, socialinę epistemologiją, atsižvelgiančią į kokybinį, egzistenciškai sąlygotą žinojimą. Supažindinama su Frankfurto mokyklos atstovų pateikta K. Mannheimo ideo­ logijos koncepcijos kritika: jie kritikavo neaiškiai apibrėžtą socialinės būties sąvoką, tiesos sampratą - atsisakė skirti K. Mannheimo reliacionistinę poziciją nuo reliatyvizmo. KARLO M ANHEIM O ŽINO JIM O SO CIO LO GIJA. Ten pat, p. 51-61. Aptariami K. Mannheimo gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad svarbiau­ sias jo įnašas į X X a. socialinę mintį yra žinojimo sociologija. Žinojimas iš esmės visada yra kolektyvinis: jis atsiranda bendrame grupės gyvenimo procese. Žinojimo sociologija įteisino vadinamojo atsiribojimo metodologinę procedūrą įvairiems mąstymo stiliams nagrinėti. Šio­ je sociologijoje idėjų turinį siekiama susieti su jo atsiradimą sąlygojusia socialine struktūra. E. FROMO „SO CIALIN IO CH A R A K TERIO “ TEO RIJA. Problemos, 1989, nr. 41, p. 65-70. Analizuojama šios teorijos struktūra ir funkcijos. Kritikuojami bandymai E. Frommą laikyti neofroidizmo, arba kultūrinės psichoanalizės, atstovu. Teigiama, kad socialinis charakteris tai kultūros sukuriama specifinė žmogaus energijos forma, kuri gali būti bendra kurios nors visuomenės nariams. E. Frommas pripažino socialinės aplinkos vaidmenį individo formavi­ muisi ir siekė atskleisti visuomenės ir individo santykį, jį domino ir socialinės struktūros bei universalios žmogiškosios prigimties santykis. E. Frommas panaudojo K. Магхо ideologijos ir iškreiptos sąmonės sampratas, psichoanalizės idėjas apie racionalizaciją ir nuslopinimą.

306

N EŽN O VAS Genadijus, gimė 1916 02 21 Trubčevske (Briansko sritis, Rusija), mirė 1975 1115 Vilniuje, aktorius, filosofas. Filosofijos mokslų kandidatas (1964). 1941 baigęs Visasą­ junginį kinematografijos institutą Maskvoje, dirbo kino studijoje Sojuzdetfilm. 1943-1946 ir 1949-1956 Omsko dramos teatro aktorius, režisierius, 1946-1949 Tbilisio Gribojedovo rusų dramos teatro aktorius. 1956-1958 Omsko Fizinės kultūros instituto Marksizmo-leni­ nizmo katedros dėstytojas. 1958 Vilniaus rusų dramos teatro aktorius. Nuo 1959 Lietuvos konservatorijos Marksizmo-leninizmo katedros dėstytojas; profesorius (1972). Tyrinėjo estetikos ir meno filosofijos problemas. PRIEŠ ŠIU O LAIKIN Į REVIZIO N IZM Ą ESTETIKOJE. Tarybinis mokytojas, 1959 gegužės 10. Taikant marksistinės ideologinės kovos retoriką aiškinama, kas yra revizionizmas ir kaip jis reiškiasi estetikoje: čia jis apibrėžiamas kaip siekis peržiūrėti (paneigti) pagrindinius marksiz­ mo teiginius apie meną, atplėšti meną nuo liaudies, pajungti jį išnaudotojų klasių interesams. Kritikuojami revizionistų teiginiai apie meno objektyvumą, neklasiškumą ir nepartiškumą. GROŽIS, KURIS AUKLĖJA: Apie grožį tikrovėje ir mene. Tarybinis mokytojas, 1959 rugpjūčio 23. Supažindinama su marksistine-leninine estetika - mokslu apie estetinį pažinimą ir pagrin­ dinius meno raidos dėsnius. Pristatomi ir aiškinami pagrindiniai jos teiginiai: grožis yra objektyvus, susijęs su dorove; grožio jausmas yra subjektyvumo ir objektyvumo vienovė; menas yra estetinio idealo įkūnijimas. APIE TU RIN Į IR FORMĄ GROŽINĖS LITERATŪROS KŪRINYJE. Pergalė, 1960, nr. 9,

p. 132-144. Svarstoma apie dialektinę turinio ir formos vienovę realistiniame mene, konkrečiai - socrealistinėje lietuvių literatūroje. Aiškinami kūrinio idėjinio turinio komponentai: idėja, kaip įsisąmonintas gyvenimo atspindys, atspindimų reiškinių vertinimas, emocionalumas. Kūri­ nio grožis apibrėžiamas kaip organiška idėjinio turinio ir meninės formos vienovė. MORALĖ IR GROŽIS. Komjaunimo tiesa, 1960 rugsėjo 14. Samprotaujama apie tarybinių žmonių estetinį jausmą ir jo puoselėjimą, pabrėžiamas dorovi­ nių ir estetinių vertinimų ryšys: gražus gali būti tik menas, kupinas veiksmingo humanizmo, kilnios moralės ir idėjiškumo. Toks esąs tik tarybinis menas. Smerkiamas miesčioniškumas, dykaduoniavimas, Vakarų manierų kopijavimas. PASAULINĖ SO CIALISTIN IO REALIZM O REIKŠMĖ. Tarybinis mokytojas, 1961 vasario 12. Aukštinama socrealizmo, kaip tarybinio meno formos, reikšmė: tarybinis menas nešąs pla­ čiosioms liaudies masėms aukštus socialistinio humanizmo idealus. Kritikuojamos socrea­ lizmo priešininkų pažiūros. APIE TARYBINIO MENO N ACIO N ALIN Į SAVITUMĄ. Tarybinis mokytojas, 1961 liepos 30. Svarstoma meno tautiškumo (vadinamo nacionaliniu savitumu) problema. Menas visada turįs nacionalinį atspalvį, kuris nepanaikina jo klasinio pobūdžio: kiekvienas menininkas perima nacionalinius bruožus iš tam tikrų klasinių pozicijų, todėl negalima priešpriešinti nacionalinio ir klasinio pradų mene. Socialistinių nacijų ir jų meno suartėjimas nenaikinąs nacionalinio meno savitumo. JAUSM Ų UGDYMAS. Komjaunimo tiesa, 1961 kovo 12.

307

Supažindinama su estetinio jausmo sąvoka: tai esąs gebėjimas įžvelgti grožį tikrovės reiški­ niuose. Marksistiškai aiškinama, kad šis jausmas atsiranda darbe: estetinė kūryba praside­ danti materialinėje gamyboje ir persmelkianti visas žmogaus veiklos sritis. Aptariama meni­ ninko išlavinto estetinio suvokimo specifika. ESTETIKA (su I. Statkevičiūte). - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. 215 p. Mokymo priemonė aukštųjų mokyklų studentams, parašyta remiantis autorių skaitytu marksistinės-lenininės estetikos pagrindų kursu. Leidinyje aiškinama estetikos mokslo samprata, jos objektas, santykis su kitais mokslais, supažindinama su pagrindiniais estetikos istorijos etapais, marksistinės estetikos atsiradimu ir raida. Dėstomi meno kilmės, jo raidos dėsningumų, meno, kaip visuomeninio reiškinio, meno klasiškumo, partiškumo ir liaudiš­ kumo, meninio vaizdo, turinio ir formos, meninio metodo ir stiliaus klausimai. Aptariamos svarbiausios estetikos kategorijos (grožis, tragiškumas, komiškumas), meninės kūrybos pro­ cesas, meno šakų specifika, socialistinio realizmo samprata. PARTIŠKUMAS MENE. - V., „Mintis“, 1964. - 48 p. D a l y s : Pratarmė, 3-4; I. Komunistinis partiškumas - aukščiausia liaudiškumo mene išraiška, 5-15; II. Partiškumo pasireiškimo socialistiniame mene specifika, 15-32; III. Šiuolaikinio buržu­ azinio partiškumo mene kritika, 32-46; Trumpos išvados, 47. Marksistinės estetikos brošiūroje analizuojamas vieno svarbiausių marksistinės metodolo­ gijos principų - partiškumo - raiška mene. Pažymima, kad meno partiškumas paprastai traktuojamas kaip idėjinė politinė ir labai mažai - kaip estetinė problema. Partiškumas api­ brėžiamas kaip vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių meno kūrinių visuomeninį vaidmenį ir reikšmę. Jis mene esąs specifinis: aktyvią pertvarkančią jėgą jis sukaupia tik įgaudamas vis estetiškesnį, meniškesnį aspektą. Komunistinį meno partiškumą kartu su aukštu idėjišku­ mu sudarąs komunistinis aistringumas, kuriuo meno kūrinys veikia ne tik intelektą, bet ir visą žmogaus dvasią. Teigiama, kad komunistiniai idealai gali būti sėkmingai išreikšti tik realistine forma - formalistinė išraiška juos skurdina ir iškreipia. Partiškumas būdingas ir buržuaziniam menui, jo „meniniam melui“ : kadangi menas ir melas nesuderinami, tai šiam menui esą lemta degraduoti ir žlugti. Pabrėžiama būtinybė ideologiškai kovoti su buržua­ ziniu menu, demaskuoti modernizmą ir jo teorinį pagrindą - idealistinę estetiką. Daroma išvada, kad menas turįs tarnauti visuomenės pažangai, o tą gali atlikti tik komunistinių idealų persunktas, didelių meninių vertybių menas. VISUOM ENINĖS MENO FUN KCIJO S IR DABARTIS. - V., „Mintis“, 1970. - 131 p. D a l y s : Įvadas, 5-8; I. Estetinio pasigėrėjimo funkcija, 9-30; II. Pažintinė meno funkcija, 31-80; III. Auklėjamoji meno funkcija, 81-106; IV. Visuomeninė-organizuojančioji meno funk­ cija, 107-125; V. Meno funkcijų tarpusavio ryšiai, 126-130. Marksistinės estetikos veikale pažymimas nagrinėjamos problematikos nepakankamas ištir­ tumas tarybinėje estetikoje, aptariami joje reiškiami požiūriai. Analizuojamos pagrindinės meno funkcijos: estetinio pasigėrėjimo, pažinimo, auklėjimo ir visuomeninio organizavi­ mo. Samprotaujama apie glaudų meno ryšį su visuomene, galingą pertvarkančią meno įtaką žmogui, meninės kūrybos poveikio būdus. Aiškinamas meno objektas, meninio pažinimo

308

specifika, estetinio jausmo, auklėjimo, pasigėrėjimo ir kiti klausimai. Teigiama visų meno funkcijų neatsiejama organiška vienovė, bet svarbiausia laikoma visuomeninė organizuo­ jančioji funkcija. PASAULĖŽIŪRA IR KŪRYBA: Medžiaga lektoriui. - V., Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija, 1970. - 16 p. Marksistinės estetikos brošiūroje aiškinama pasaulėžiūros įtaka kūrybai ir jos metodui, api­ brėžiama pasaulėžiūros sąvoka, aptariama marksistinės-lenininės pasaulėžiūros reikšmė ta­ rybinių menininkų kūrybai, pažymimas didėjantis pasaulėžiūros vaidmuo perėjimo iš soci­ alizmo į kapitalizmą laikotarpiu. Teigiama, kad didžiausią reikšmę formuojantis menininko kūrybiniam metodui turi ta jo pasaulėžiūros dalis, kuri vadinama estetinėmis pažiūromis. Meno kūrinių idėjinė ir meninė vertė tiesiogiai priklauso nuo menininko pasaulėžiūros: pažangi (t. y. komunistinė) pasaulėžiūra lemia gilius kūrinius, reakcinė (buržuazinė) - išsi­ gimusius. Daroma išvada, kad tikroji menininko jėga esąs jo pilietiškumas, gilus gyvenimo tiesos atskleidimas remiantis komunistine pasaulėžiūra, nuoseklus komunistinių idealų teigimas. APIE MENO KŪRINIŲ SUVOKIMĄ. - V , „Mintis“, 1975- - 103 p. D a l y s : Įvadas, 3-6; I. Sugebėjimo suvokti meno kūrinius struktūra, 7-32; II. Meninė idėja, 32-41; III. Meninio vaizdo daugiareikšmiškumas, 42-54; IV. Meninio kūrinio estetinio suvo­ kimo subjektyvūs ir objektyvūs veiksniai, 54-76; V. Konservatyvumas kaip veiksnys, kliudąs suvokti naują meną, 76-96; Pabaiga, 97-98. Meno filosofijos veikale analizuojamos meninio suvokimo problemos ir su jomis susiję meno teorijos ir praktikos klausimai. Pabrėžiama būtinybė puoselėti visuomenės gebėjimą suvok­ ti meninių kūrinių gilumą; tai laikoma principo „menas liaudžiai“ esme. Būtina meninio kūrinio visaverčio suvokimo sąlyga laikomas meno kalbos mokymasis. Aptariamas tikrovės įkūnijimas kūrinyje, menininko požiūris į ją, vaizduojamos realybės estetinis pertvarkymas, jos praturtinimas nauja prasme. Išryškinami meninės kalbos ypatumai - metaforiškumas, alegoriškumas, sąlyginumas ir pan. Marksistiškai vertinami menininko talento esminiai bruožai, didžiųjų menininkų kūrinių turiningumas ir sudėtingumas, estetiškai išsilavinu­ sio recipiento specifinis kryptingumas. Analizuojama meninės idėjos specifika, jos santykis su meniniu vaizdu. Ginamas teiginys, kad meninės idėjos negalima išreikšti logine viena­ reikšme kalba nenuskurdinant jos. Kritikuojamas meninės kalbos vienareikšmiškumo tei­ gimas: autoriaus manymu, daugiareikšmiai kūriniai yra aukštesnio meninio lygio. Meninės vertybės esmine sąlyga laikomas tam tikras neaiškumas, paslaptingumas. Kritikuojami kai kurių šiuolaikinio meno srovių bandymai piktnaudžiauti šia savybe. Nagrinėjama meninio suvokimo priklausomybė nuo kūrinio ir recipiento savybių. Aiškinamas meninės vertybės santykinumas, jos ryšys su kūrinį suvokiančiu subjektu atsižvelgiant į asmens savybes, įvairių epochų, tautų, klasių ir pan. ypatumus. Pasisakoma už pakantumą įvairiems estetiniams skoniams, polinkiams, pagrindžiamas įvairių meno kūrinio interpretacijų dėsningumas. Analizuojami estetinės sąmonės ypatumai, lemiantys meno kūrinio socialinį gyvenimą. Re­ miantis konkrečia menine medžiaga plėtojama mintis, kad menininkas, kaip savo kūrinio interpretatorius, nėra vadinamojo teisingo savo kūrinio aiškinimo neginčijamas autoritetas.

309

Nagrinėjama kūrinio visuomeninio gyvenimo priklausomybė nuo estetinės sąmonės stereo­ tipų: šie esantys stiprus konservatyvus elementas, sukeliantis stiprų eitiocinj protestą prieš naujoves mene. Kritiškai analizuojami kai kurie vulgarūs sovietinės menotyros bei meno kritikos reiškiniai (išpuoliai prieš impresionizmą ir pan.), nurodoma meno kompleksinių tyrimų būtinybė, aptariamos jų galimybės ir ribos. Apibūdinamas meno vaidmuo formuo­ jant visapusišką asmenybę, pažymimas teigiamas mokslo ir technikos raidos poveikis popu­ liarinant įvairias meno formas socialistinėse šalyse. IDEO LOGIJA IR MENAS. Problemos, 1976, nr. 1(17), p. 33-42. Marksistinės meno filosofijos straipsnyje nagrinėjami probleminiai ideologijos ir meno santykio klausimai. Teigiama, kad ideologinis poveikis menui nėra tiesioginis. Menas ski­ riasi nuo ideologijos tuo, kad atspindi gyvenimą ne teorine forma, o meniniais vaizdais, jis socialiniams vertinimams suteikia emocionalumo, kuris lengvai perteikiamas žmonėms. Mokslinė ideologija gebanti teisingai atspindėti tikrovę, todėl šia ideologija persunktas me­ nas yra paveikesnis, nes labiau atitinka laiko dvasią ir tikrovės faktus. Ideologinis momentas glūdįs kūrybos procese ir meno kūrinyje nepriklausomai nuo to, ar pats menininkas tai įsi­ sąmonina. Daroma išvada, kad atitraukti meną nuo ideologijos ne tik nerealu, bet ir žalinga.

NIUNKA Vladas, gimė 1907 08 17 Baisogaloje (Radviliškio raj.), mirė 1983 1 1 26 V il­ niuje, Lietuvos sovietinis veikėjas. Filosofijos mokslų kandidatas (1971). Lietuvos M A tik­ rasis narys (1976). 1928 įstojo į nelegalią LKP, bendradarbiavo komunistinėje spaudoje, veikė nelegaliose studentų organizacijose. Už antivalstybinę komunistinę veiklą 1928-1931,

1938-1939 ir 1939-1940 kalintas. 1936 paskirtas L K P C K sekretoriato vadovu. 1939 bai­ gė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. 1944 ir 1953-1954 L K P C K antrasis sekretorius, 1948-1961 agitacijos ir propagandos sekretorius, 1944-1948 L S S R Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1948 dar ir švietimo ministras. 1946-1962 SSRS, 1947-1983 L S S R Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1955-1963 jos pirmininkas.

1946-1950 ir 1961-1968 dėstė politinę ekonomiją V U ; docentas (1947). 1968-1976 M A Visuomenės mokslų skyriaus akademikas sekretorius. 1940 ir 1943-1944 laikraščio Tie­ sa, 1961-1970 žurnalo Komunistas vyr. redaktorius. Vienas pagrindinių L K P ideologų, komunistinės pasaulėžiūros, partijos politinio kurso propaguotojų, stengėsi teoriškai pa­ grįsti socializmo kūrimo Lietuvoje būtinumą, marksistiškai kritikavo Katalikų bažnyčios socialinę ir politinę veiklą. NUO VATIKANO PIRMOJO IKI VATIKANO ANTROJO. - V , Valstybinė politinės ir moks­ linės literatūros leidykla, 1963. - 92 p. D A L Y S : Vidinių prieštaravimų nelaisvėje, 3-8; Ar išnyko „Siliabuso“ dvasia?, 8-13; Kodėl bažnyčia susidomėjo darbininkų klase?, 13-17; Kaip bažnyčia išnaudoja religinius masių jausmus kapitalizmo naudai?, 18-27; Kur veda „trečiasis kelias“?, 27-45; Kodėl kryžius nusilenkė svasti­ kai?, 45-64; Kai kurie socialiniai katalikybės krizės aspektai, 64-78; Dvi tendencijos, 78-90. Marksistinės religijos kritikos veikale nagrinėjama Bažnyčios padėtis tuometiniame socia­ liniame kultūriniame kontekste. Analizuojama katalikybės konservatyvioji ir progresyvioji

310

tendencija, katalikiškoji socialinė doktrina traktuojama kaip „kapitalizmo apologija“. Nu­ šviečiami katalikiškosios ideologijos silpnėjimo, katalikybės krizės kai kurie aspektai, šio proceso socialinės ekonominės priežastys. SO CIALINIAI KATALIKYBĖS MITAI. - V., „Mintis“, 1965. - 207 p. D a l y s : Kodėl bažnyčia pradėjo domėtis socialinėmis problemomis, 3-15; Ką rodo religinės sociologijos duomenys, 16-39; Vatikanas Antrasis - bažnyčios atjaunėjimo ar neišsipildžiusių vilčių susirinkimas?, 40-67; Kas yra katalikiškasis antikomunizmas, 68-115; Kaip katalikų bažnyčia kuria socialinius mitus, 116-136; Mitai, susiję su klasių kovos problemomis, 137-161; Mitai apie „patobulintą“ kapitalizmą, 162.-188; Ar galimas dialogas tarp komunistų ir katalikų, 189-207. Marksistinės religijos kritikos veikale nagrinėjamas katalikybės socialinės doktrinos atsira­ dimas, šio reiškinio socialinės politinės priežastys ir tolesnė raida. Pateikiami duomenys apie religinės ideologijos silpnėjimą, aptariamos „novatoriška“ ir „konservatyvi“ katalikybės kryptys. Plačiau nagrinėjamos katalikiškojo antikomunizmo tendencijos, jų istorija, išdėsto­ mi Vatikano socialinės doktrinos elementai - požiūris į valstybę, socialinę santvarką, klases, klasių kovą, nuosavybę. Nagrinėjama komunistų ir katalikų dialogo problema. VATIKANAS IR ANTIKOM UNIZM AS. - V., „Mintis“, 1970. - 278 p. D a l y s : Įžanga, 3-10; I. Nuo Pijaus IX iki Pijaus XII, 11-84; H. Tradicinio antikomunizmo krizė, 85-145; III. Po II Vatikano susirinkimo, 146-261. Dėstoma ankstesnių veikalų medžiaga, ji papildoma samprotavimais apie katalikiškojo kle­ rikalizmo dešiniąją ir kairiąją tendencijas, apie kovą tarp aukštosios bažnytinės hierarchijos ir tikinčiųjų masių socialinės doktrinos klausimais. Teigiama, kad greta ultradešiniosios ir reformistinės tendencijų atsiranda ir stiprėja kairiųjų katalikų judėjimas. Vatikano socialinė doktrina ir politinė nuostata socializmo bei „trečiojo pasaulio“ atžvilgiu laikoma prieštarin­ ga, kompromisine.

NORKUS Zenonas, gimė 1958 06 гг Griniuose (Kelmės raj.). Filosofijos mokslų kan­ didatas (1984). 1965-1976 mokėsi Pakražančio vidurinėje mokykloje. 19 76-198 1 studijavo Leningrado A . Zdanovo universiteto Filosofijos fakultete, 19 81-198 4 - filosofijos aspiran­ tūroje. Nuo 1985 dirbo V U Filosofijos katedroje; docentas (1989). Sovietiniu laikotarpiu tyrinėjo logikos filosofijos, epistemologijos, fenomenologinės ir analitinės filosofijos sąry­ šių problemas. ПРОБЛЕМА ГНОСЕОЛОГИЧЕСКОЙ ИНТЕРПРЕТАЦИИ ЛОГИКИ И СТАНОВ­ ЛЕНИЕ ФЕНОМЕНОЛОГИЧЕСКОЙ ФИЛО СО ФИИ [Logikos gnoseologinės interpre­ tacijos problema ir fenomenologinės filosofijos klostymasis]. Kn.: Проблемы философских наук, ч. i. - Ленинград: Ленинградский университет, 1983, с. ш -117 . К ГЕН ЕЗИСУ ФЕНОМЕНОЛОГИЧЕСКОЙ ФИЛО СО ФИИ СО ЗНАНИЯ ¿Apie fe­ nomenologinės sąmonės filosofijos genezę]. Вестник Ленинградского университета, 17, 1984, c. 113-115.

311

ФИЛОСОФИЯ ЛОГИКИ ЭДМУНДА ГУССЕРЛЯ [Edmundo Husserlio logikos filosofija]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - M. Kiselis. Leningradas, Leningrado A. Zdanovo universitetas, 1984. - 200 c. D

: Введение [{vadas], 3-10; I. Философские проблемы логики и генезис феномено­ логической философии [Logikos filosofinės problemos ir fenomenologinės filosofijos genezė], 11-96; II. Логика и математика в свете трансцендентальной феноменологии [Logika ir mate­ matika transcendentalinės fenomenologijos požiūriu], 97-164; Заключение [Išvados], 165-168. A L Y S

Nagrinėjama E. Husserlio logikos filosofijos raida, struktūra, aiškinama, kaip joje fenomeno­ loginės filosofijos konceptualiomis priemonėmis išreiškiama ir sprendžiama loginė filosofinė problematika. Analizuojama E. Husserlio filosofijos ir logikos specifika ankstyvuoju - psichologistiniu - jo kūrybos laikotarpiu. Aiškinamas filosofinių ir konkrečių mokslinių ele­ mentų santykis loginio matematinio žinojimo struktūros ir kilmės huserliškoje interpreta­ cijoje. Nagrinėjamas E. Husserlio logikos koncepcijos santykis su G. Frege’s suformuluotais šiuolaikinės formaliosios logikos esminiais metodologiniais principais. Tiriami fenomeno­ logijos pradininko suformuluotos sąmonės struktūros sampratos sąsajos su kalbos filosofijos ir loginės semantikos problemomis. Analizuojama E. Husserlio transcendentalinės logikos specifika. Aiškinama šio filosofo loginio matematinio žinojimo statuso sampratos jtaka jo plėtotos mokslinio racionalumo idealo problemos sprendimui. Grindžiamas požiūris, kad fe­ nomenologinis metodas „statinės fenomenologijos“ pavidalu formavosi kaip gnoseologinės, psichologinės-introspekcinės ir semantinės analizės lydinys, grindžiamas loginės semantinės kilmės sąvokų taikymu sąmonės, kaip subjektyvios realybės, struktūrai aprašyti. Teigiama, kad dėl natūraliosios kalbos, taikomos fenomenologiškai aprašant pažinimo subjekto sąmo­ nės struktūrą, semantinio sudėtingumo E. Husserlio koncepcija nepritaikoma ekstensionaliai logikai ir formalizuotų kalbų kūrimo metodui, kuriuo grindžiama šiuolaikinė formalioji logika. Eidetinėje fenomenologijoje bei išskirdamas elementarias logines formas („logikos genealogijoje“) E. Husserlis remiasi fragmentišku mokymu „apie visumą ir dalį“ - siekiu sukurti specialią loginę matematinę teoriją, analogišką S. Lesniewskio „mereologijai“ ir ai­ bių teorijai. E. Husserlio loginio matematinio žinojimo koncepcija ir jo transcendentalinė logika traktuojama kaip subjektyviai idealistinė, spekuliatyvi ir sinkretinė doktrina. Daroma išvada, kad neteisingas aksiominio metodo moksle supratimas lėmė tai, kad E. Husserlis gamtotyros mokslinio racionalumo idealą tapatino su išbaigto žinojimo išdėstymu griežtai dedukcinės teorijos pavidalu, kurios turiniui būdingas sisteminis uždarumas, o taip supras­ tam racionalumui priešpriešino fenomenologinį metodą - racionalumo normų ir idealų įgyvendinimo filosofijoje ir socialiniame pažinime priemonę. APIE IN TEN CIO N ALIN IU S SAN TYKIU S, IN TEN SIO N ALIN IUS KO N TEKSTUS IR E. HUSERLIO FENOM ENOLOGIJĄ. Problemos, 1987, nr. 37, p. 43-52. Nagrinėjamos fenomenologinės intencionalumo sampratos sąsajos su loginės semantikos teorijomis. Teigiama, kad intencionalinės sąmonės koncepcijos intencionalumą traktuoja kaip subjekto santykius su pasauliu, kurie turi dvi ypatybes - priklausomybę nuo tų san­ tykių suvokimo būdo ir nepriklausymą nuo realaus objekto egzistavimo. Pastaroji savybė laikoma sunkiausia tų koncepcijų problema. Tipiški intencionalumo problemos sprendimai

312

ir galimos loginės semantinės intensionalinių (propozicinių nuostatų) kontekstų interpre­ tacijos vieni kitus eksplicitiškai arba implicitiškai suponuoja. Nurodoma, kad E. Husserlio intencionalumo samprata yra suderinama su J. Hintikka’os galimų pasaulių propozicinėms nuostatoms semantika. Loginėje semantinėje subjektyvių kontekstų interpretacijoje turėtų būti atspindėta singuliarinių terminų referentai juose - tai subjektų, apie kuriuos kalbama, subjektyvūs referentai. Semantinės kalbos išraiškų savybės gali atlikti analogo arba modelio funkciją, konceptualizuojant subjektyvius išgyvenimus kaip ypatingą realybę. GRYNO JI SĄMONĖ BE „AŠ“ A. GURVIČIAUS FENOM ENOLOGIJOJE. Problemos, 1989, nr. 40, p. 81-91. Analizuojamos amerikiečių fenomenologo A. Gurwitsch’iaus grynosios sąmonės ir inten­ cionalumo koncepcijos. Teigiama, kad jis derino E. Husserlio ir geštaltpsichologijos atstovų idėjas. A. Gunvitsch’ius siūlė pašalinti ego polių iš transcendentalinės grynosios sąmonės^ sudėties ir palikti subjekto vietą intencionaliame akte tuščią. Sąmonės vienovę A. Gunvitsch’iaus fenomenologijoje užtikrina sąmonės lauko periferija, kurią sudaro intencionalūs aktai, buvę prieš aktualiai išgyvenamą aktą, tam tikras jutiminio pasaulio segmentas ir nuo­ savas kūnas. Aptariamos objektų konstitucijos sąmonėje, tematinio lauko, egzistavimo tvar­ kų sampratos. Sąmonės lauko sandaros analizė laikoma originaliausia ir vertingiausia šio filosofo koncepcijos dalimi. KAIP N U M ATYTI FILOSOFIJOS ATEITĮ: FRANCO BRENTANO „KETU RIŲ TEZIŲ DĖSNIS“. Problemos, 1989, nr. 41, p. 81-90. Analizuojama F. Brentano filosofijos istorijos koncepcija. Pristatoma jo suformuluota filo­ sofijos istorijos raidos schema: išskiriami trys ciklai, kurie prasideda filosofijos pakilimu ir baigiasi nuosmukiu - tai antikinė, viduramžių ir naujųjų laikų filosofija. Kiekvieną šių ciklų sudaro keturios fazės: pirmoji - filosofijos pažangios raidos laikotarpis, kuriam būdingas glaudus ryšys su gamtotyra, bent dalinis pozityviojo metodo taikymas filosofinėms proble­ moms spręsti, gryno ir stipraus teorinio intereso egzistavimas. Po šios seka dogmatinė ir skeptinė fazės. Ketvirtoji yra mistinė fazė: atsiranda filosofinės doktrinos, neigiančios gam­ tamokslinio ir filosofinio pažinimo šaltinių bei pagrindų vienovę. Nurodomi kritikų ginčyti F. Brentano keturių fazių dėsnio aspektai.

313

OZOLAS Romualdas, gimė 1939 01 31 Joniškėlyje (Pasvalio raj.), mirė 2015 04 o 6 V il­ niuje, filologas, filosofas, visuomenės veikėjas. Kovo u Akto signataras. 1957 baigė Bazilionų vidurinę mokyklą Šiaulių rajone. 1962 V U baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1965-1968 žur­ nalo Kultūros barai atsakingasis sekretorius, skyrių redaktorius. 1968-1973 V U filosofijos aspirantas. 1973-1989 V U dėstė filosofiją. 1975-1980 dirbo L S S R Ministrų Tarybos sekre­ toriate. 1980-1989 M inties leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1988-1990 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirminin­ kas. Politinio savaitraščio Atgimim as steigėjas (1988) ir pirmasis redaktorius. 1989-1990 SSRS liaudies deputatas. Paskelbė filosofijos istorijos, filosofijos populiarinimo darbų. PIRM IEJI LIETUVOS FILOSOFIJOS MOKSLO ŠIM TM EČIAI. Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 90-98. R. Plečkaičio filosofijos mokslų daktaro disertacijos Filosofija Lietuvos mokyklose X V I-X V II I a. recenzija. Glaustai supažindinama su disertacijos turiniu. PAŽINIMO VERTYBINIO POŽIŪRIO PRIELAIDOS IR JO PAGRINDIMAS HEINRI­ CHO RIKERTO FILOSOFIJOJE [rankraštis]. - 1974, 6 p. Šis požiūris traktuojamas kaip naujausiųjų laikų racionalistinio ir empiristinio filosofavimo konfrontacijos sprendimo vienas variantų. Apžvelgiamos I. Kanto ir neokantizmo pažinimo, racionalumo sampratos. Aiškinama H. Rickerto vertybės samprata: ji, kaip antropologinio pobūdžio absoliutas, egzistuoja dėl nenutrūkstamos gyvenimo tąsos, todėl teikia galimybę tiek esamybę, tiek ir praeitį analizuoti tuo pačiu aspektu - kaip žmogiškosios sąveikos su pasauliu ir žmogiškosios tikrovės (kultūros) kūrimo istoriją. Kadangi vertybė neturi kosmo­ loginio universalumo statuso, tai ji įveikia G. Hėgelio absoliuto koncepcijoje slypintį spiri­ tualizmą neprarandant racionalizmo teikiamų teleologinių pasaulio aiškinimo pranašumų. Kartu ji yra ir I. Kanto apriorizmo empiristinė interpretacija neprarandant pačio apriorizmo metodologinio funkcionalumo. GNOSEOLOGINIAI K. MARKSO ISTORIJOS SUPRATIMO PAGRINDAI IR „GOTOS PROGRAMOS KRITIKA“. Kn.: Karlo Markso „Gotosprogramos kritika“ ir dabartis. Sud. M. Damidavičius. - V., 1977, p. 4-9.

314

Viena savičiausių K. Marxo filosofijos interpretacijų sovietmečiu. Ši filosofija įtraukiama į bendrą filosofijos tradiciją nelaikant jos išskirtine, labiausiai išryškinami hėgelistiniai jos aspektai. Aiškinama K. Marxo žinojimo problema, apžvelgiama jos istorija. Teigiama, kad laisva valia K. Marxui yra elementarus ontologinis postulatas, reiškiantis ir neformalią gno­ seologinę orientaciją: žmogus ir jo pažintinės galios yra jėga, realybę paverčianti idealybe, laisva valia pažinimo plotmėje realizuojama tikrovės pažinimo aktu. Jis esąs empirinės tikro­ vės idealus analogas ir ideali laisvos valios išraiška. Žmogaus protas interpretuojamas kaip žmogaus idealizacinės galios galimybių realizacija. Daroma išvada, kad proto filosofija galinti būti tik mokslo metodologija. APIE KAI KURIAS LIETUVIŲ FILOSOFINĖS M INTIES RAIDOS YPATYBES. Kn.: Lietu­ vių filosofijos istorijos bruožai. Parengė R. Ozolas. - V, „Mintis“, 1978, p. 7-17. Apžvelgiami Lietuvos filosofijos istorijos svarbiausi bruožai. Pažymima, kad jai būdingi ir represyvių jėgų sąlygoti nuosmukio periodai, ir pakilimo laikotarpiai, joje nėra kitų Europos šalių filosofijai būdingų ankstyvosios ir brandžiosios scholastikos etapų, o krikščioniškojo pasaulėvaizdžio įsigalėjimas sutampa su Renesanso idėjų plitimu. Atkreipiamas dėmesys į menkai ištirtus Lietuvos filosofijos etapus. RENĖ DEKARTAS IR JO FILOSOFIJA. Kn.: R. Dekartas. Rinktiniai raštai. - V , „Mintis“, 1978, p. 5-2.0.

Įvadiniame straipsnyje pristatomi R. Descartes’o gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Dėstomas jo filosofijos abejojimo principas, nurodomos pažinimo teorijos svarbiausios problemos. Teigiama, kad daugiausia dėmesio filosofas skyrė žinių apie buvimą tikrinimo mechanizmui išryškinti. Jo metodo esmę sudaro intuicija ir dedukcija. Dėstomos R. Descar­ tes’o suformuotos mąstymo taisyklės, materijos ir dvasios samprata, apžvelgiami jo fizikos, geometrijos, kosmogonijos bruožai. VIDU RAM ŽIŲ EPOCHOS METMENYS (Vietoj įvado). Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai. Sud. B. Genzelis. - V , „Mintis“, 1980, p. 10-18. Aptariami viduramžių kultūros ir dvasinio gyvenimo bruožai: monoteizmo įsigalėjimas, pasaulėžiūros teocentrizmas ir pasaulėjautos antropocentrizmas. Svarbiausiu viduramžių palikimu laikoma žmogaus individualios vertės, jo, kaip asmens, samprata. Aptariamos vidu­ ramžių socialinio junginio (luomo, cecho), valstybės sampratos, Bažnyčios vaidmuo, Vakarų Europos kultūros santykis su antikos, arabų, Bizantijos kultūromis. RENESANSO EPOCHOS METMENYS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Sud. B. Genzelis. - V , „Mintis“, 1984, p. 7-16. Supažindinama su Renesanso pasaulėžiūra. Pabrėžiamas jo svarbiausios dvasinės tendenci­ j o s - humanizmo, antropocentrinės orientacijos - prieštaringumas: ji teigianti savaiminę žmogaus vertę, jo teisę į laisvę ir laimę. Nurodomas ir Renesanso judėjimas už religijos at­ naujinimą - reformacija. Renesanso filosofijos tikslu laikoma gyvenimo kūrybai reikalingų pažinimo tikrumo kriterijų paieška. ANTIVOLDENAS, ARBA GYVENIM AS MIESTE. Kultūros barai, 1986, nr. 1, p. 4Z-44. Aptariamos rašytojo H. Thoreau išsakytos mintys apie gyvenimo minimalizavimą ir atsi­ gręžimą į gamtą. Siūloma jo kvietimą suprasti ne kaip bėgimą nuo civilizacijos į gamtą, bet

315

kaip kvietimą apriboti materialinius poreikius paliekant daugiau vietos dvasiai - tą galima padaryti ir gyvenant mieste. NAUJŲJŲ AM ŽIŲ METMENYS (Vietoj įvado). Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Naujieji amžiai. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1987, p. 7-15. Apžvelgiamos socialinės sąlygos, kurios turėjo įtakos naujųjų amžių filosofijos formavimuisi ir raidai. Aptariama Bažnyčios ir pasaulietinės monarchijos konfrontacija, atskirų imperijų (pasaulinės kolonijinės sistemos) bei nacijų formavimasis, sparti gamtos mokslų raida, poli­ tinės ekonomijos ir utopinio socializmo teorijų kūrimas, vokiečių filosofijos suklestėjimas. PASAKOJIMAI APIE FILOSOFUS IR FILOSOFIJĄ: Filosofijos istorija jaunuomenei. - V., „Vyturys“, 1988. - 214 p. Jaunimui skirtoje filosofijos populiarinimo knygoje patraukliu stiliumi supažindinama su visos filosofijos istorijos svarbiausiais mąstytojais, jų koncepcijų esme, siekiama perteikti jų mąstymo visumą. Pabaigoje pateikiamas svarbiausių filosofijos sąvokų žodynėlis ir tolesnėms filosofijos studijoms rekomenduojamos literatūros sąrašas. TAUTINIO ATGIMIMO KULTŪRINĖ SITUACIJA. Literatūra ir menas, 1989 rugpjūčio 26. Aptariamos totalitarinės sistemos atsiradimo psichologinės priežastys (žmogaus bėgimas nuo atsakomybės, refleksijos stoka), stalinistinės valstybės kūrimo principai. Atgimstančios tautos pagrindiniais uždaviniais laikomas tiesos, subjekto ir tikrovės diskretumo atkūrimas.

316

p PADOLSKIENĖ Milda Genovaitė, gimė 1929 01 02 Kaune, mirė 20 12 12 26 ten pat. Fi­ losofijos mokslų kandidatė (1969). 1953 baigusi K P I jame dėstė filosofiją. 1953-1954 klausė paskaitų Vakariniame marksizmo-leninizmo universitete Kaune. 1964-1966 studijavo V U filosofijos aspirantūroje. Tyrinėjo mokslo filosofijos problemas; R . Plečkaičio mokinė. ISTORIZM O PRINCIPO TAIKYMO GAMTOS MOKSLUOSE PROBLEMOS. Filosofija, 1967, t. VII, p. 29-38. Viename pirmųjų sovietinio laikotarpio mokslo filosofijos straipsnių istoriniu požiūriu na­ grinėjamas teorinio ir empirinio pažinimo ryšys gamtos moksluose. Parodomi jutiminio ir empirinio, abstraktaus ir teorinio pažinimo skirtumai. Empirinis pažinimas netapatus jutiminiam, nes jis vartoja ir abstraktaus mąstymo formas. Gamtos mokslų skirstymas j em­ pirinius ir teorinius esąs santykinis. Teorinis pažinimas operuoja tam tikros epochos moks­ linėmis teorijomis, hipotezėmis, dėsniais ir t. t. ir palyginti daugiau sąlygojamas teorinio paveldo. Daroma išvada, kad empirinis ir teorinis pažinimas skiriasi ne absoliučiai (griežtai skirtingu mąstymo būdu), bet tiriamosios medžiagos apdorojimo ir išreiškimo būdu. GAMTOS MOKSLŲ V YSTYM O SI IR VISUOM ENINĖS GAMYBOS SĄVEIKA. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 49-60. Mokslo filosofijos straipsnyje atskleidžiamos įvairios šios sąveikos formos. Remiantis mark­ sistine metodologija (ypač istoriškumo principu) parodomas gamtos mokslų santykis su visuomenine praktika, kurioje svarbiausia yra materialinių gėrybių gamyba. Teigiama, kad jos įtaka ryškiausiai reiškėsi palyginti ankstyvose gamtos mokslų raidos stadijose. Autorės nuomone, norint paaiškinti gamtamokslinių revoliucijų priežastis, atskirų gamtos mokslų šakų raidos tempus arba jų degradacijos priežastis, būtina atsižvelgti ne tik į gamybos prio­ ritetą šiame sąryšyje, bet ir į santykinį gamtos mokslų savarankiškumą. ISTORIŠKUM O PRINCIPO TAIKYM AS NEGYVOSIOS GAMTOS TYRIM E. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V., VU, 1969, - 177 p. VUB Rs F76-1074 *

D a l y s : Pratarmė, 3-11; I. Istoriškumo principas moksluose apie negyvąją gamtą, 12-86; II. Is­ toriškumo principo metodologinė reikšmė negyvosios gamtos tyrime, 87-149; Išvados, 150-154.

317

Gamtos mokslų filosofijos disertacijoje aptariami negyvosips gamtos mokslų raidos ypatu­ mai, analizuojamos ilgą laiką vyravusios pažiūros, jog gali vystytis ir keistis dangaus kūnai, gyvoji gamta, žmonių visuomenė, o mikroobjektai istorijos neturi, nagrinėjamas mechanistinis makrokūnų kitimo, kaip daiktų formos keitimosi, supratimas. Pabrėžiama, kad istoriškumo principo taikymo požiūriu šie mokslai yra atsilikę. Aptariant dalelių elementarumo problemą supažindinama su klasikinės mechanikos požiūriu, jog remiantis pirmapra­ dės materijos savybėmis galima pažinti sudėtingiausias materialias sistemas, nagrinėjami tikrovės reiškinių sudėtingumo metodologiniai klausimai. Atkreipiamas dėmesys į dažnai nepakankamai skiriamus ontologinį ir gnoseologinį šių dalykų aspektus, pabrėžiama, kad neteisinga tikrovės reiškinių vystymąsi suprasti kaip mažiau sudėtingų reiškinių virtimą sudėtingesniais, aptariamas sudėtingumo kategorijos santykinumas. Tiriant vystymosi problemas aptariami kai kurie visuotinio reiškinių sąryšio aspektai, reiškinių izoliacijos moksliniame pažinime principai, analizuojami pasekmės ir priežasties, determinuotumo, dėsningumo, būtinumo ir kiti klausimai, išryškinami dažni šių kategorijų santykinumo ignoravimo atvejai. Nagrinėjamos esmės ir reiškinio sąvokos, kritikuojamas esmės, kaip absoliučios, nuo reiškinių egzistavimo sąlygų ir ryšių nepriklausomos sistemos, traktavimas, taip pat bandymai aiškinti esmės ir reiškinio sąvokas tik ontologiniu arba tik gnoseologiniu požiūriu. Visuotinio reiškinių sąryšio ir jų raidos aspektu analizuojamos tikrovės reiški­ nių struktūros problemos, aiškinamas struktūros, struktūrinio ryšio dinaminis pobūdis bei santykinis pastovumas tam tikrų apibrėžtų sąlygų atžvilgiu. Analizuojamas mokslinio pažinimo istorinio sąlygotumo bei istoriškumo principo konkrečiame mokslo išsivystymo etape taikymas, gvildenami gamtos mokslų sąryšio su visuomenine gamyba, gamtamoksli­ nio eksperimento ir kiti klausimai, taip pat disertacijoje sprendžiamų problemų požiūriu kritiškai vertinamos šiuolaikinės metafizinio materializmo apraiškos, neotomistinės bei neopozityvistinės koncepcijos. ISTORIŠKUMO PRINCIPO TAIKYMAS GAMTAMOKSLINIAME EKSPERIMENTE. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 177-181. Aiškinamas marksistinis-lenininis gamtamokslinio eksperimento vertinimas. Šis eksperi­ mentas apibūdinamas kaip istoriškai konkreti ir ribota žmogaus sąryšio su gamta forma. Iš­ skiriamos ir aptariamos eksperimento rūšys - fiksuojamasis, reprodukuojamasis ir kūrybinis. Aiškinamas istoriškumo principo vaidmuo skirtinguose eksperimentuose. ŠIUOLAIKINĖS MOKSLO IR TECH NIKO S REVOLIUCIJOS POBŪDIS. Mokslas ir tech­ nika, 1971, nr. 7, p. n - 1 3 . Marksistiškai aiškinama mokslo ir technikos revoliucija (M TR): ji susijusi su socialiniais vi­ suomenės pagrindais, įgyjanti klasinį turinį. Supažindinama su technikos ir technologinio gamybos būdo terminais, apžvelgiami technikos ir gamybos revoliucijų etapai, nurodomos šiuolaikinės M T R pagrindinės kryptys. Aptariama M T R sąveika su socialine santvarka.

318

PALUBINSKAS Bronius, gimė 19 17 10 21 Klabintuose (Molėtų raj.). Mokėsi Klabinių ir Alantos pradžios mokyklose, 19 4 1-19 4 6 - Utenos gimnazijoje. 1946-1948 Respubliki­ nės partinės mokyklos prie L K P C K klausytojas. 1949-1954 studijavo filosofiją Maskvos M. Lomonosovo universitete, 1954-1957 - šio universiteto filosofijos aspirantas, rengė disertaciją M arksizmas apie filosofijos ir gamtotyros santykį (nebaigė). 1957-1963 V U D ia­ lektinio ir istorinio materializmo katedros dėstytojas. 1963-1975 M A Filosofijos katedros dėstytojas. 1975-1979 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) jaunesnysis mokslo darbuotojas. Tyrinėjo pažinimo ir mokslo metodologijos problemas. EMPIRINIO IR TEORINIO PAŽINIMO SANTYKIS. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967, p. 480-484. Sis santykis aptariamas kaip mokslinio pažinimo logikos ir gnoseologijos problema. Mokslo dinamika aiškinama mokslinio pažinimo procesą skirstant j šešis etapus ir juos aptariant. Daroma išvada, kad šio proceso išeities taškas yra preliminari teorija (o ne eksperimentas), o baigtis - teorijos praktinis pritaikymas. MOKSLO LOGIKOS KLAUSIMAI. - V., Lietuvos TSR Mokslų akademijos Filosofijos katedra, 1974. - 165 p. D a l y s : Pratarmė, 5-9; I. Mokslo logikos vieta filosofijoje ir jos objektas, 10-54; II. Empirinio ir teorinio pažinimo santykis, 55-103; III. Hipotezė kaip mokslo vystymosi forma, 104-160; Bendros išvados, 161-163. Mokslo filosofijos veikale aptariamas filosofijos vaidmuo moksliniame pažinime: nurodoma, kad ji atlieka analitinę ir sintetinę funkcijas, padeda sukurti vieningas mokslo metodologijos ir logikos sistemas. Analizuojama dialektinio materializmo probleminė struktūra, jo svar­ biausiomis sudėtinėmis dalimis laikomos ontologija, gnoseologija, bendroji metodologija ir mokslo logika. Remdamasi ontologija ir gnoseologija bei specialiaisiais mokslais, bendroji metodologija formuluoja principus, reguliuojančius pažinimo procesą. Plačiau nagrinėja­ mos mokslo logikos problemos. Teigiama, kad ji, remdamasi bendrąja metodologija, tiria specifines mokslinio pažinimo priemones bei mokslo raidos vidinius dėsningumus. Vienu svarbiausių mokslo logikos uždavinių laikomas įvairių metodų (filosofinių, loginių, specia­ liųjų) sisteminimas ir subordinacija. Kita esminė mokslo logikos problema - empirinio ir teorinio pažinimo santykis. Ją nagrinėjant svarbu atskleisti mokslo raidos dinamiką, perė­ jimą nuo žemesnių (empirinių) mokslo lygių prie aukštesnių (teorinių), taip pat šių lygių sąveiką. Analizuojamos teorijos ir hipotezės savybės. Teorija suprantama kaip priežastinių ir struktūrinių funkcinių dėsnių loginė sistema, aiškinanti susijusių reiškinių grupę (empiri­ nius dėsnius). Moksle teorija atlieka aiškinamąją, euristinę ir reguliuojamąją, arba metodo­ loginę, funkciją. Teorijos išvystymas yra naujų teorijų išvedimas iš senųjų jas modifikuojant naujiems tos pačios prigimties faktams paaiškinti, loginių ir gnoseologinių ryšių su kitomis teorijomis nustatymas, jų suderinimas tarpusavyje ir dalinis pakeitimas, taip pat jau žinomų teorijų nauja empirinė interpretacija. Hipotezė apibrėžiama kaip naujų mokslo žinių forma, atsirandanti kaip preliminarus probleminės situacijos sprendimas. Atskleidžiama hipotezės loginė struktūra, nurodomos jų rūšys, aptariami hipotezių metodologiniai reikalavimai ir

319

įrodymo pagrindai. Mokslo raida suprantama kaip nuolatinė konkuruojančių hipotezių kova. Bendra raidos tendencija laikoma tų hipotezių sintezė.

PARULSKIENĖ (Vaitkevičiūtė) Vijolė Viktorija, gimė 1939 05 14 Kalnaberžėje (Kė­ dainių raj.). 1956 baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1956-1961 studijavo VU Istorijos-fi­ lologijos fakultete. 19 61-19 62 VU Estetinio lavinimo katedros vyr. laborantė. 1962-1966 studijavo Maskvos M. Lomonosovo universiteto estetikos aspirantūroje. Nuo 1966 dėstė filosofiją ir estetiką VU. Tyrinėjo estetikos ir meno filosofijos problemas - estetinio skonio, estetinio suvokimo, fenomenologinės estetikos ir kt. ESTETINIS SKONIS IR MADA. Tarybinė mokykla, 1978, nr. 2, p. 13-15. Mada apibrėžiama kaip visuomenėje viešpataujantis skonis, bendra skonio norma. Keičian­ tis idealams, keičiasi ir mados, padėdamos įsitvirtinti naujiems skoniams. Mada aptariama įvairiais aspektais - socialiniu psichologiniu, kaip bendravimo forma, kaip prestižinės simbolizacijos funkcija. MENAS MOKSLO IR TECH NIKO S PAŽANGOS SĄLYGOMIS. Tarybinė mokykla, 1980, nr. 3, p. 9—II. Nagrinėjamas meno masiškumo klausimas, jis laikomas viena svarbiausių šiuolaikinio meno ypatybių. Aptariamos meno masinio vartojimo savybės, pabrėžiamas tam tikras estetinio suvokimo pasyvumas. Pristatoma meno santykio su liaudimi problema, dėstoma marksistinė jos samprata. ESTETINIS SUVOKIMAS IR MADA. Kn.: Menas ir laisvalaikio kultūra: Estetinė kultūra-i. Sud. K. Stoškus. - V., „Mintis“, 1981, p. 108-116. Nagrinėjant estetinį suvokimą pažymima, kad jį lemia kultūrinė aplinka ir suvokėjo santy­ kis su ja. Estetinė nuostata atsiranda tik žmogui santykiaujant su menu, pasiekus tam tikrą išsilavinimo lygį, estetinį jautrumą, aktyvumą. Svarstoma apie masinį meną ir jo auditoriją tai suvokėjo ir meno kūrinio antrinis, netikras santykis, kurį sąlygoja ne estetinė nuostata. Nagrinėjamas mados reiškinys, jos išraiška ir mechanizmas, meno kūrinio virtimo mados dalyku specifika. M. DIUFRENAS APIE ESTETIN Į OBJEKTĄ. Problemos, 1983, nr. 30, p. 23-27. Analizuojama prancūzų fenomenologo M. Dufrenne’o estetinio objekto samprata. Teigia­ ma, kad jis meno kūrinį tiria kaip estetinį objektą, kuris yra estetinio išgyvenimo koreliatas. Aptariami M. Dufrenne’o išskirti trys aprioriškumo tipai, atitinkantys tris meno kūrinio elementus: jutimiškumą, vaizdą ir ekspresiją. Estetinis patyrimas grindžiamas aprioriškumu, o estetinis objektas yra autonomiškas - jam nereikia suvokėjo. Estetinio objekto eks­ presyvumas pagauna žiūrovą, todėl šio objekto intencionalumas yra ne nukreiptumas, bet dalyvavimas. ESTETIN IO PATYRIMO SAMPRATA M. DIUFRENO ESTETIKO JE. Problemos, 1986, nr. 35, p. 72-74. Nagrinėjamoje sampratoje estetinis patyrimas traktuojamas kaip teigiamas egzistencialus patyrimas, reiškiantis grįžimą prie paties daikto, atkuriantis žmogaus ir pasaulio vienovę.

320

Šio patyrimo subjektas visas yra estetinio objekto laike ir erdvėje, nes objektyvus pasaulis redukuojamas. Jo sąmonės intencionalumas - ne nukreiptumas, o dalyvavimas. Refleksijos ir jausmo santykis estetiniame patyrime negali būti aiškiai apibrėžtas. Aptariama aiškinančioji ir suprantančioji refleksija.

PATK AU SK AITĖ Jūratė (vėliau Baranova, Rubavičienė), gimė 1955 iz 15 Biržuose. Filosofijos mokslų kandidatė (1985). 197a baigė Vilniaus 31-ąją vidurinę mokyklą. 19721978 V U studijavo psichologiją (filosofijos specializaciją). 1980-1984 V U Filosofijos is­ torijos ir logikos katedros aspirantė. Nuo 1984 dėstė V PI: 1984-1988 buvo Politologijos, 1988-1990 Filosofijos katedros asistentė. Tyrinėjo pragmatizmo filosofiją. V. DŽEIMSO „RADIKALUSIS EM PIRIZM AS“. Problemos, 1983, nr. 30, p. 119-127. Nagrinėjami W. Jameso pažinimo sampratos svarbiausi bruožai. Nurodoma, kad filosofas plėtojo vadinamąjį radikalųjį empirizmą, teigiantį, kad visa realybė (fizinė ir psichinė) yra sudaryta iš vienos pirminės - patyrimo - substancijos. Grynasis patyrimas apibūdinamas kaip sudėtingas nuoseklus darinys, atsiveriantis žmogaus sąmonei iš karto savo tikrąja esme. Teigiama, kad W. Jameso pažinimo teorijoje nelieka objektyvios subjekto bei objekto tar­ pusavio sąveikos: pažintinį santykį pakeičia skirtingos reagavimo į įvairius dirgiklius formos ir sąmonės nerami būsena. TIESOS KRITERIJAUS PROBLEM A V. DŽEIM SO PRAGM ATIZM E. Problemos, 1984, nr. 32, p. 128-137. Nagrinėjama pragmatizmo tiesos koncepcija, nuosekliausiai išdėstyta W. Jameso veikaluose. Nagrinėjami Ch. S. Peirce’o ir W. Jameso filosofinių principų skirtumai bei pastarojo ir К. Магхо praktikos sampratos. Aptariama W. Jameso pasitenkinimo (satisfaction) ir tiesos, kaip atitikimo tikrovę, sąvoka. Teigiama, kad naudos sąvoka W. Jameso filosofijoje sinonimiška praktinei teisingų idėjų vertei, kuri kyla iš praktinio jų reikšmingumo subjektui. Aptariama W. Jameso darbų kritika ir filosofo reakcija į ją. ПРАГМАТИСТСКАЯ КОНЦЕПЦИЯ И СТИ Н Ы У. ДЖ ЕМ СА [Pragmatistinė W. Jameso tiesos koncepcija]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vado­ vas - R. Plečkaitis. - V , VU, 1985. - 155 c. VUB Rs F76-2840 D a l y s : Введение [Įvadas], 3-12; I. Генезис идеи прагматизма [Pragmatizmo idėjos genezė], 13-72; II. Понятие истины в волюнтаризме и эмпиризме У. Джемса [Tiesos samprata W. Ja­ meso voliuntarizme ir empirizme], 73-124; Выводы [Išvados], 125-134. Nagrinėjamos socialinės kultūrinės džeimsiškojo pragmatizmo susiformavimo ir jo popu­ liarumo aplinkybės, rekonstruojamos teorinės šios filosofijos ištakos. Teigiama, kad klasiki­ nio empirizmo orientacija į juslinius duomenis, kaip galutinę tiesos instanciją, psichologo W. Jameso filosofijoje transformavosi į subjektyvesnį emocinių individo reakcijų kriterijų. W. Jameso tiesos koncepcija vertinama kaip tuomečio Europos antiintelektualizmo tęsinys JA V filosofijoje. Išskiriama voliuntaristinė ir empiristinė tiesos sampratos: pirmojoje filo­ sofas tapatinąs tiesą su įsitikinimu, galinčiu padėti subjektui įveikti pasaulio iracionalumą. Tikėjimas indeterminizmu žadinąs individo laisvą valią ir atpalaiduojąs veiklai reikalingą

321

energiją. Daroma prielaida, kad motyvu sukurti voliuntaristinę tiesos teoriją buvo W . Jameso siekis spręsti optimizmo-pesimizmo problemą, teoriškai pagrįsti optimizmą. Teigia­ ma, kad šioje koncepcijoje supainiotos tikėjimo ir hipotezės, įsitikinimo ir valios sąvokos, mąstymo, kaip proceso, ir formalaus mąstymo sampratos. Nagrinėjama W. Jameso suin­ teresuoto subjekto samprata: ji pagrįsta filosofo psichologinėmis ir fiziologinėmis nuosta­ tomis - subjektas pažįsta pasaulį ne atskiromis psichinėmis gebomis, bet reaguoja į jį kaip asmuo. Voliuntaristinis tiesos sampratos variantas laikomas originaliausiu W. Jameso filo­ sofijos aspektu. Teigiama, kad pragmatistinė tiesos samprata pagrįsta psichologine sąmonės srauto idėja, transformuota į radikalaus empirizmo gnoseologiją: realybė už patyrimo ribų nepažini. Tiesos kriterijumi tampąs jos adekvatumas ne išorinei realybei, o savo paskirčiai vesti į praktiškai naudingus sekmenis. Sąmonės, kaip vientisos vienovės, kurioje išnyksta skirtumai tarp pažintinių ir nepažintinių funkcijų, samprata pagrindė „grynojo patyrimo“ idėją. Aptariama W. Jameso tiesos sampratos įtaka koherentinei tiesos teorijai, loginiam po­ zityvizmui. Argumentuojama, kad filosofo tiesos sampratos esmė yra siekis išspręsti tiesos ir vertybės santykio problemą, konstatuojama, kad nagrinėdamas ją tik psichologiniu požiūriu W. Jamesas šią problemą supaprastino ir nepateikė nuoseklaus ir filosofiškai argumentuoto sprendimo. Daroma išvada, kad W. Jamesas sukūrė paradoksalią tiesos sampratą, kuri neturi gnoseologinio aspekto. „Praktiniai sekmenys“ neaprašą objektyvios realybės, liekančios už sąmonės srauto ribų, taigi pragmatistinis tiesos kriterijus sąlygojus jo gnoseologijos agnos­ ticizmą bei solipsizmą.

PAVILIONIS Rolandas, gimė 1944 07 03 Šiauliuose, mirė 2006 05 10 Vilniuje. Fi­ losofijos mokslų daktaras (1981; filosofijos mokslų kandidatas 1971). 1962 baigė Šiaulių vakarinę darbo jaunimo mokyklą, 1962-1968 studijavo užsienio kalbas VU. 19 68 -1971 Ukrainos M A Filosofijos instituto aspirantas. Nuo 1971 dėstė V U , 19 75-19 77 Filosofijos istorijos ir ateizmo, 1982-1989 Filosofijos istorijos ir logikos katedros vedėjas, 1989-1990 prorektorius; profesorius (1982). 19 77-19 78 stažavo Paryžiuje. 1989-1990 savarankiškos L K P C K narys. Vienas žymiausių kalbos filosofijos specialistų. Pirmasis Lietuvoje ieško­ jo kalbos ir mokslo analitikos bei hermeneutinės tradicijos sąlyčio. Savitai interpretavo A . N . Whiteheado ir A . N . Chomsky idėjas iškeldamas prasmės, kaip neverbalinio kon­ tinuumo, hipotezę, kuria grindė semantinių tyrimų programą. Siekė atskleisti pasaulio pažinimo kalbinių ir nekalbinių veiksnių vaidmenį ir ryšį. Prasmės problemą sprendė kalbos supratimą lemiančias bendrybes laikydamas natūraliosios kalbos vartotojų koncep­ tualių sistemų struktūriniais elementais, neredukuojamais į kalbos semantiką. Teigė, kad konceptuali sistema formuojasi priežastiniu požiūriu nepriklausomai nuo kalbos (indivi­ das pradeda formuoti pasaulio konceptualią sistemą dar nemokėdamas kalbos), o tolesnį šios sistemos formavimąsi daugiausia lemia kalba. Šį požiūrį siejo su individo tapatumo problema. Nagrinėjo tęstinumo principą - konceptualios sistemos sąvokos yra naujų są­ vokų kūrimo pagrindas. Tyrė kalbinių išraiškų interpretavimą ir supratimą, jų vartojimo kontekstą, siejo semantikos ir pragmatikos lygmenis. Išvertė H . D. Thoreau Voldenas, arba

322

G yvenim as m iške

(liet. 1985), sudarė ir išvertė A . J. Greimo rinkinį Sem iotika (1989). L S S R

mokslo premija (1985). Lit.: J. Dagys. Pastabos apie Rolando Pavilionio neverbalinio kontinuumo idėją. „Problemos“, 2014, Priedas, p. 18-28; M. Gilaitis. Neverbalinio kontinuumo hipotezė: prasmė kaip įgimtasgebėjimas inter­ pretuoti? „Problemos“, 2014, Priedas, p. 29-38; G. Kabelka. Rolandas Pavilionis ir Lietuvosfilosofija. „Problemos“, 2014, Priedas, p. 39-47. M AŠININIO VERTIMO GALIMYBĖS. Problemos, 1970, nr. 1(5), p. 76-85. Aptariama mašininio vertimo kibernetinio programavimo praktika, nagrinėjami kai kurie mašininio vertimo, reikšmės, kalbos įsisavinimo klausimai. Autoriaus manymu, prielaida, jog egzistuoja neverbalinę prigimtį turinti reikšmių sistema, būtinybės požiūriu paaiškina, kaip galima įvesti kalbą į individą. Nagrinėjami kalbos įsisavinimo etapai: pirminiu laikomas kodavimo etapas (verbaliniai simboliai suteikiami tam tikroms neverbalinėms reikšmėms), vėlesniu - verbalinių reikšmių intensyvaus priplūdimo į bendrą reikšmių sistemą proce­ sas (asimiliacija). Daroma išvada, kad kalbų neatitikimas yra minimalus, kai kalbos nešėjų patirtis artėja prie tapatumo, t. y. kai prie tapatumo artėja atitinkamos reikšmių sistemos. KALBA KAIP FILOSOFINĖS AN ALIZĖS OBJEKTAS. Problemos, 1970, nr. 2(6), p. 39-48. Viename pirmųjų laikotarpio kalbos filosofijos straipsnių apžvelgiami natūraliųjų, mokslinių ir dirbtinių kalbų objektyvūs statusai ir bandoma atsakyti į klausimą, kiek pagrįsti mėginimai dirbtinę kalbą traktuoti kaip natūraliosios kalbos idealizaciją (modelį). Dėstomi struktūri­ niai dirbtinės kalbos sudarymo programos principai. Teigiama, kad sisteminga kalbos teorija turi būti pirmiausia semantinio pobūdžio, t. y. apimti bendrą reikšmių sistemą ir atsižvelgti į realų reikšmių - verbalinių ir neverbalinių - įgijimo ir jų funkcionavimo procesą. Verbalinės išraiškos neapibrėžtumas yra natūrali kalbos įsisavinimo mechanizmo pasekmė. ФИ ЛО СО ФСКИЙ АНАЛИЗ ВЗАИМООТНОШ ЕНИЯ МЕЖ ДУ СЕМ АНТИКОЙ И СИНТАКСИСОМ В ЕСТЕСТВЕН НО М ЯЗЫКЕ [Filosofinė natūraliosios kalbos semanti­ kos ir sintaksės santykio analizė]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - M. Popovičius. - Kijevas, Ukrainos MA Filosofijos institutas, 1971. Loginės semantikos ir kalbos filosofijos disertacijoje siekiama pagrįsti savitą reikšmės kon­ cepciją, pavadintą „reikšmės kontinuumo hipoteze“. Aptariamas santykis tarp dirbtinių (for­ malių sistemų) ir natūraliųjų kalbų (anglų, rusų, lietuvių), pažymimas tradicinės loginės bei semantinės kalbos analizės nekritiškas taikymas natūraliosioms kalboms. Natūraliosios kal­ bos prasminiam aspektui analizuoti taikomos neigimo ir loginio nesuderinamumo santykio sąvokos. Savaip jas interpretuodamas autorius įveda „neigimo galios“ sąvoką ir remdamasis ja formuluoja reikšmių apibrėžiamumo principą, kuris pažinimą traktuoja kaip nenutrūkstamą, tolydų vienų reikšmių įvedimo remiantis kitomis reikšmėmis procesą. Dėl šio proceso susida­ ranti tolydi reikšmių sistema - neverbalinės, arba nekalbinės, reikšmės (patenkančios į sąmo­ nę nekalbiniais būdais) ir verbalinės, arba kalbinės, reikšmės (įvedamos kalbos priemonėmis). Neverbalinės reikšmės esančios pirmesnės už verbalines. Tai užtikrina pažinimo galimybę ir paaiškina, kas leidžia įvesti kalbą - pagrindinį informacijos nešėją. Grindžiamas teiginys, kad neverbalinės reikšmės atspindi aktualią individo patirtį, o verbalinės susijusios su potencialia patirtimi. Teigiama, kad tarp reikšmių sistemos ir jos kalbinės išraiškos formų (verbalinio,

323

sintaksinio lygio) nėra abipusio vienareikšmio atitikimo: daugelis reikšmių koduojamos tuo pačiu verbaliniu simboliu, bet ne visos reikšmės, atspindinčios individo pažinimo patirtį, gali būti išreikštos kalbos ženklais. Nagrinėjami kalbinių išraiškų sintaksinio bei semantinio taisyklingumo kriterijai, analizuojami formalūs kalbos modeliai, nurodomi jų trūkumai. Nagrinėjant prasmingumo problemą nurodoma, jog ontologiniai motyvai nėra esminiai kalbinės išraiškos prasmingumui nustatyti, nes bendroje reikšmių sistemoje svarbi tik lo­ ginė apibrėžiamumo galimybė, o ne ontologinis pasaulio objektų realumas. Prasmės ir be­ prasmybės sąvokos autoriaus laikomos santykinėmis: kiekviena kalbinė išraiška prasminga arba beprasmė ją apibrėžiančio reikšmių komplekso požiūriu. Sis kompleksas vadinamas kontekstu: būdamas bendros reikšmių sistemos dalis jis pats susijęs su visa reikšmių sis­ tema, t. y. su kitomis sistemos reikšmėmis ir jų kompleksais. Todėl visa reikšmių sistema traktuojama kaip kontekstas arba kontekstų generatorius: kalbinės išraiškos interpretacijų laisvė priklauso nuo „vidinių“ bendros reikšmių sistemos resursų. Konkreti interpretacija pasirenkama todėl, kad mes galime apžvelgti bet kurią norimą kontekstų visumą. To negali vertimo mašina - tai ir yra pagrindinė neišspręsta automatinio vertimo problema. Iškeltą hipotezę apie reikšmę kaip kontinuumą siekiama pagrįsti eksperimentiniais duomenimis. H. D. TORO IR ASMENYBĖS APSISPRENDIMAS. Problemos, 1973, nr. 2(11), p. 40-49. Aptariamos žymiausio transcendentalizmo krypties atstovo H. D. Thoreau idėjos, jo žmo­ gaus būties prasmės, kurią jis priešpriešino materialiųjų gėrybių kaupimui, samprata, taip pat neatitikimas tarp technologinės ir dvasinės buržuazinės visuomenės pažangos. Filosofo idealas - asmenybė, įtvirtinanti save kiekvienu poelgiu, ištikima sau kiekvienu bendravimo su aplinka atveju. KALBOS ELE M EN T Ų K LA SIFIK ACIJA IR SEM A N TIK A. Kalbotyra, 1973, nr. X X IV (3),

p. 35-42. Įrodinėjama, kad kalbos mokslas negali pateikti logiškai pagrįstos kalbos elementų klasifika­ cijos ir kad kalbos modelių problema gali būti sprendžiama tik „kalbos-mąstymo“ schemos požiūriu, t. y. kalbos funkcionavimo mąstymo (informaciniuose) procesuose požiūriu. Da­ roma išvada, kad verbalinių išraiškų (formų) egzistavimas (jų supratimas, interpretavimas) neatsiejamas nuo bendros (verbalinių-neverbalinių) reikšmių sistemos egzistavimo. SISTEM INGUMO PROBLEMA KALBOS FILOSOFIJOJE. Problemos, 1974, nr. 2(14), p. 6370. Glaustai aptariamas filosofinių ir kalbotyros mokyklų indėlis į kalbos filosofiją. Nagrinėja­ mas kalbos ir pažinimo santykis. Formuluojama tezė, kad pati kalbinės simbolikos įvedimo galimybė priklauso nuo neverbalinės reikšmių sistemos, atspindinčios ikikalbinę indivi­ do patirtį, susidarymo. Kalbinės išraiškos reikšmingumas yra reliatyvus, jis priklauso nuo mokslo teorijos arba sveiko proto konteksto, slypinčio bendroje nenutrūkstamoje reikšmių sistemoje. Vienas svarbiausių loginės filosofinės kalbos sistemingos analizės uždavinių yra parodyti tų kontekstų, o kartu ir visos semantinės sistemos aprašymo galimybes. KRITIN Ė L. VITGENŠTEINO FILOSOFIJA. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 271-280.

324

Pažymima, kad L. Wittgensteino idėjos daugeliu požiūrių nulėmė loginio pozityvizmo ir lingvistinės filosofijos raidą. Jis įrodinėjo, kad filosofinės problemos neatsiejamos nuo kalbos, kuria jos formuluojamos. Autorius dėsto savitą kalbos ir ženklo sampratą: šie gali atlikti informacijos perdavimo funkciją ne todėl, kad yra pasaulio struktūros analogai, bet dėl savo prasmės, atspindinčios individo visuomeninę patirtį ir turinčios nenutrūkstamą neverbalinį-verbalinį pobūdį. APIE SEM ANTIKOS RIBAS. Kalbotyra, 1974, nr. XXV(i), p. 99-105. Apžvelgiamos natūraliosios kalbos tuometinės semantinės teorijos, parodoma, kaip traktuo­ jamas semantikos ir sintaksės santykis formaliose kalbos teorijose. Supažindinama su kal­ binių išraiškų semantinio ir sintaksinio taisyklingumo kriterijų problema, A. N. Chomsky kalbos modeliu, J. Katzo semantikos teorija, siekiančia integruoti sintaksinio ir semantinio gramatikos komponentų aprašymą ir priartinti sintaksės formalizavimą prie semantikos formalizavimo. Daroma išvada, kad generatyvinės gramatikos kryptis iš pradžių buvusi asemantiška, vėliau semantikai buvo suteikta interpretacinė funkcija ir ji pradėjo vyrauti sinchroniniame kalbos aprašyme. APIE LOGIŠKUM O KRITERIJŲ. Problemos, 1975, nr. 2(16), p. 71-7 1. Bandoma apibrėžti terminus „prelogiškumas“, „mąstymas“, „vaizdinis mąstymas“, „sąvoki­ nis mąstymas“ ir 1.1. Teigiama, kad pradiniame kalbos įvaldymo etape verbaliniais simboliais yra koduojamos ikiverbaliniame pažinimo etape generuotos reikšmės ir jų struktūros, kartu socialiai orientuojama individualios prigimties reikšmių sistema. ЯЗЫК И ЛОГИКА. Часть I: Формализация естественного языка в терминах исчисления высказываний и исчисления предикатов первой степени [Kalba ir logika. D. I: Natūraliosios kalbos formalizavimas teiginių skaičiavimo ir pirmojo laipsnio predikatų skaičiavimo terminais]. B., 1975. - 166 c. D a l y s : Предисловие [Pratarmė], I-IV ; Введение [Įvadas], 1-4; I. Формализация естест­ венного языка в терминах исчисления высказываний [Natūraliosios kalbos formalizavimas teiginių skaičiavimo terminais], 5-79; II. Формализация естественного языка в терминах ис­ числения предикатов первой степени [Natūraliosios kalbos formalizavimas pirmojo laipsnio predikatų skaičiavimo terminais], 80-120; III. Формализация естественного языка в терминах исчисления предикатов второй степени [Natūraliosios kalbos formalizavimas antrojo laipsnio predikatų skaičiavimo terminais], 120-157. Kalbos filosofijos ir logikos monografijoje parodoma, kaip formalizuojama natūralioji kalba dviejuose klasikiniuose loginiuose skaičiavimuose - propoziciniame ir funkciniame (pa­ prastame ir išplėstiniame). Atskleidžiamos tos loginės lingvistinės struktūros, kurių tyrimas padeda giliau suprasti kalbą kaip informacijos kodavimo, formavimo ir perteikimo priemo­ nę. Aprašomos loginės sekos formalizavimo procedūros. Jos laikomos bet kurios formalios kalbos modelio neatskiriama dalimi, o jų vartojimas - būtinu formuluojant taisyklingai sudarytų natūraliosios kalbos išraiškų problemą. Ši savo ruožtu reikalauja kalbos struktū­ ros „giluminių“ ir „tiesiogiai stebimų“ sluoksnių atskyrimo. Aptardamas kalbiniųjšraiškų vertimo į minėtų skaičiavimų simboliką techniką ir procedūras, tokio vertimo adekvatumo kriterijumi autorius laiko intuityvų kalbos žinojimą. Pabrėžiama būtinybė sukurti

325

formalias schemas, išsamiau modeliuojančias natūraliosios kalbos „realijas“. Nagrinėjant formalizavimą kaip tam tikrą simbolių ir jų struktūrų kalbą, kuria'aprašomas kalbinių iš­ raiškų turinys, paneigiama nuostata, esą logikai svarbu tik mąstymo forma, o ne turinys. Argumentuojama, kad samprotavimo loginio taisyklingumo apibrėžimas reikalauja taikyti loginės sekos taisykles. Jos formaliai aprašo kalbinių išraiškų, atvaizduojamų atitinkamuose skaičiavimuose operatoriais arba kvantoriais, semantines savybes, todėl apie samprotavimų loginį taisyklingumą galima kalbėti tik tam tikro formalizmo atžvilgiu. Pažymima, kad monografijoje aptariamas ir vartojamas formalizmas neišsemia visų galimybių formaliai aprašyti tuos loginius požymius ir santykius, kuriais apibūdinamos kalbinės išraiškos. Na­ tūraliosios kalbos transformacinis generatyvinis modelis nagrinėjamas kaip tam tikra skai­ čiavimų sistema, o generatyvinio modelio loginės sekos taisyklės laikomos analogiškomis nagrinėjamų loginių skaičiavimų sudarymo bei pertvarkymo taisyklėms. Daroma išvada, kad nuo verifikacijos problemos loginio aspekto teigiamo sprendimo priklauso ne tik for­ malaus kalbos tyrimo perspektyvų, bet ir natūraliosios kalbos formalizavimo perspektyvų vertinimas. ON „THE GLO BAL“ CO N CEPTIO N OF M EAN IN G [Apie „visuotinę“ reikšmės teoriją]. Kalbotyra, 1975, nr. Х Х У 1(з), p. 27-34. Remiantis loginės neigimo ir matematinės kontinuumo sąvokos savita interpretacija for­ muluojama natūraliosios kalbos, kaip nenutrūkstamos verbalinių-neverbalinių reikšmių sistemos, samprata. Siūloma prieiga, autoriaus manymu, padeda spręsti natūraliosios kalbos semantikos loginės-lingvistinės analizės esminį klausimą - kalbinių konstrukcijų įprasmi­ nimo apibrėžimą. LO G IKA IR ŠIŲ LAIK Ų LIN G VISTIK A . Problemos, 1976, nr. 2(18), p. 41-45.

Nagrinėjamas logikos ir šiuolaikinės lingvistikos santykis, kalbos vaidmens mąstyme ir pažinime problemos. Aptariamas formaliųjų metodų ir procedūrų taikymas analizuojant šiuolaikinę mokslinę kalbą. Formaliuose lingvistiniuose tyrimuose siekiama formaliai ap­ rašyti santykį tarp garsų ir reiškinių, kuriais tas garsas koduojamas, formalizuoti sąvoką, taisyklingai sudaryti natūraliosios kalbos išraišką bei sukurti bendrąją samprotavimų teo­ riją. Daroma išvada, kad taikant formalizavimą neišsprendžiamas pagrindinis uždavinys atskleisti žmogaus gebėjimą suprasti kalbos išraiškas ir nustatyti jų semantines ypatybes bei santykius. ФИЛОСОФИЯ ЯЗЫКА: ПРОБЛЕМА СМ Ы СЛА [Kalbos filosofija: prasmės problema]. Вопросы философии, 1976, Но. з, c. 106-112. Kritiškai analizuojama interpretacinė semantikos koncepcija, susijusi su transformacine generatyvine kalbos teorija. Autoriaus nuomone, teiginių interpretaciją lemia visas kon­ tekstas - kalbinis, sociofizinis ir ypač konceptinis, kuriuo kalbantysis išreiškia aplinkinio pasaulio dialektinį vaizdą. Būti įprasmintam reiškia būti interpretuojamam apibrėžtos pras­ mių sistemos kontekste. Kalbos funkcijos pažinimo procese absoliutinimas reiškia kalbos atitrūkimą nuo pažinimo ir „kalbos semantikos sąvokos“ fetišizaciją. СТАТУС СМ Ы СЛА В ЕСТЕСТВЕН НО М ЯЗЫКЕ [Prasmės statusas natūraliojoje kalboje]. Kn.: Методологические проблемы анализа языка. - Ереван, 1976, с. 99-109.

326

Nagrinėjamos kalbinių išraiškų semantinės savybės. Keliama reikšmės, kaip kontinuumo, hipotezė. Daroma išvada, kad semantinė sistema nei struktūros, nei funkcijų ar turinio po­ žiūriu netapati lingvistinėms struktūroms. J i yra nenutrūkstanti neverbalinė sistema. ON TH E PROPER DOM AIN OF SEM ANTICS [Apie tikrąją semantikos objektų sritį]. Kal­ botyra, 1976, nr. ХХУП(з), p. 49-55. Apžvelgiami to meto natūraliosios kalbos semantikos formaliųjų modelių privalumai bei trūkumai sprendžiant kalbos išraiškų prasmingumo ir ypač samprotavimo prasmingumo nustatymo problemą. Teigiama, kad literatūroje siūlomų formalių kriterijų neadekvatumas išplaukiąs iš „kalbos semantikos“ sąvokos neleistino absoliutinimo, lingvistinio bei ekstralingvistinio konteksto ignoravimo ir ypač neatsižvelgimo j konceptualias kalbos vartotojų sistemas. Šie trūkumai, autoriaus manymu, nebūdingi jo paties plėtojamai reikšmės konti­ nuumo hipotezei. СВЯЗЬ ЛОГИЧЕСКОГО И ОНТОЛОГИЧЕСКОГО В НЕКОТОРЫХ ТЕО РИ ЯХ СЕ­ М АН ТИ КИ ЕСТЕСТВЕННОГО ЯЗЫКА [Loginių ir ontologinių aspektų ryšys kai kuriose šiuolaikinėse natūraliosios kalbos semantikos teorijose]. Kn.: Логика и онтология. - M., „Наука“, 1978, c. 53—73Kalbos filosofijos straipsnyje analizuojamos interpretacinė ir generatyvinė natūraliosios kal­ bos semantikos koncepcijos. Nurodoma, kad jose pagrindinis vaidmuo skiriamas išraiškos loginei formai plačiąja prasme. Esminiu generatyvinės koncepcijos bruožu laikoma tai, kad joje aiškinamas generavimas tokių išraiškų, kurios atitinka nustatytą loginę struktūrą tam tikrame kontekste. Pabrėžiamas galimų pasaulių (episteminių alternatyvų realiam pasau­ liui) semantikos teorinis pagrįstumas ir perspektyvumas, nes tokiu būdu pereinama nuo suabsoliutintos natūraliosios kalbos semantikos prie konceptualių kalbos vartojimo sistemų, konceptualaus pasaulio vaizdo, kurį individas kuria santykiaudamas su tikrove. PRASMĖ, TIESA IR GALIM I PASAULIAI. Kn.: Mokslas, jo metodai ir kalba. Ats. red. R. Ple­ čkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 164-176. Kalbos filosofijos straipsnyje siekiama parodyti tiesos ir galimų pasaulių sąvokų reikšmę kal­ bos išraiškų prasmės analizei. Kalbos transformacinės-generatyvinės teorijos kontekste išplė­ tota interpretacinė semantikos koncepcija lyginama su vadinamąja referentinės semantikos koncepcija, kuri dirbtinių, formalių kalbų semantikos analizės metodus ir procedūras taiko natūraliosios kalbos semantikos analizei. Galimų pasaulių koncepcija traktuojama kaip na­ tūraliosios kalbos reiškinių formalizacijos metodologinis pagrindas. Pabrėžiama konkretaus kalbos vartotojo konceptualios sistemos analizės reikšmė. ФИЛОСОФИЯ ЯЗЫКА: ПРОБЛЕМА АНАЛИЗА ПРЕДЛОЖЕНИЙ МНЕНИЯ [Kal­ bos filosofija: nuomonės sakinių analizės problema]. Вопросы философии, 1981, Но. ю, c. 33-46. Pabrėžiama, kad nuomonės sakinių eksplikacija yra vienas svarbiausių natūraliosios kalbos šiuolaikinės loginės filosofinės analizės uždavinių. Esami aptariamos problemos aiškinimai autoriaus laikomi nekonstruktyviais tiek, kiek jie remiasi vadinamosios kalbos semantikos absoliutinimu. Ginamas požiūris, kad nuomonės sakinius reikia nagrinėti kalbos vartotojų konceptualinių sistemų, atspindinčių jų pažintinį patyrimą, kontekste. Tai pagrindžia kon­ ceptualinės sistemos, kaip problemos teorinio aiškinimo instrumento, svarbą.

327

PRASMĖ GALIMŲ PASAULIŲ KONTEKSTE: VARDAI IRDESKRIPCIJOS.-Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 151-157.'Nagrinėjama vardų ir deskripcijų prasmės koncepcija, reliatyvizuota konceptualių sistemų bei galimų pasaulių atžvilgiu. Teigiama, kad prasmės susiejime su apibrėžta konceptualia sistema slypi intensionali prasmės ir kitų artimų jai sąvokų prigimtis. Referencijos fenomenas gali būti suprantamas tik atsižvelgus j kalbos vartotojus, disponuojančius tam tikromis koncep­ tualiomis sistemomis ir dalyvaujančius tam tikro pragmatinio išraiškų vartojimo kontekste. КОНЦЕПТУАЛЬНЫЕ ПРЕДПОСЫ ЛКИ И СЛЕДСТВИЯ ЛОГИЧЕСКОГО АН А­ ЛИЗА ЕСТЕСТВЕННОГО ЯЗЫКА (ИНДЕКСАЛЫ И ПРЕДЛОЖЕНИЯ МНЕНИЯ) [Natūraliosios kalbos loginės analizės prielaidos ir rezultatai (indeksalai ir nuomonės sakiniai)]. Kn.: Логический анализ естественного языка. Отв. ред. Р. Павилёнис. - В., 1982, с. 44-50. Aptariama natūraliosios kalbos šiuolaikinės formalios semantinės teorijos kūrimo proble­ matika, pabrėžiamas natūraliosios kalbos išraiškų vartojimo konteksto reikšmė. Sis autoriaus išplečiamas įvedant esminį naują elementą - natūraliosios kalbos vartotojų „individualias (subjektyvias) konceptualias sistemas“. ЛОГИКО-МЕТОДОЛОГИЧЕСКИЕ ПРОБЛЕМЫ АНАЛИЗА ЯЗЫКА: СЕМ АНТИКА И ПРАГМАТИКА [Kalbos analizės loginės metodologinės problemos: semantika ir pragmatika]. Вопросы философии, 1982, Но. n, c. 82-91. Analizuojant semantikos ir pragmatikos santykį pabrėžiamas žmogiškojo veiksnio vaidmuo tiriant kalbą kaip pasaulio sampratos ir komunikacijos priemonę. Atkreipiamas dėmesys į kalbinių išraiškų vartojimo kontekstą, kurį sudaro kalbos vartotojai ir pati kalbos vartoji­ mo situacija. Teigiama, kad kalbinių išraiškų semantinės savybės realizuojamos tam tikrose konceptualinėse sistemose kaip konceptualiniuose pasaulėvaizdžiuose, kuriuos kuria kalbos vartotojai. ПРОБЛЕМА СМ Ы СЛА: СОВРЕМЕННЫЙ ЛОГИКО-ФИЛОСОФСКИЙ АНАЛИЗ ЯЗЫКА [Prasmės problema: Šiuolaikinė loginė filosofinė kalbos analizė]. - M., „Мысль“, 1983. 286 c. Lietuviškasis knygos variantas: KALBA. LOGIKA. FILOSOFIJA: Šiuolaikinių loginių-filosofinių kalbos koncepcijų analizė. - V., „Mintis“, 1981. - 231 p. D A L Y S : Введение [Įvadas], 8-14; I. Методологические, исторические и теоретические предпосылки анализа естественного языка [Metodologinės, istorinės ir teorinės natūra­ liosios kalbos analizės prielaidos], 15-36; II. Статус смысла в семантических концепциях естественного языка [Prasmės statusas semantinėse natūraliosios kalbos koncepcijose], 37-120; III. Языки мир: проблема указания объектов [Kalba ir pasaulis: objektų nurodymo problema], 121-189; IV. Осмысленность языковых выражений: проблема критериев [Kalbinių išraiškų įprasminimas: kriterijų problema], 190-210; V. Концептуальные картины мира: мнение и знание [Konceptualūs pasaulėvaizdžiai: nuomonė ir žinojimas], 211-260; Заключение [Išva­ dos], 261-265. Tai kalbos filosofijai skirtos ankstesnės monografijos papildytas vertimas į rusų kalbą. Na­ grinėjamos tuometinės analitinės filosofijos, logikos ir lingvistikos sandūroje atsiradusios prasmės problemos. Pagrindine teorine kalbotyros problema laikoma kalbos išraiškų pras­ mės problema. Apžvelgiamos šiuolaikinės loginės filosofinės kalbos analizės ištakos, pagrin­

328

diniai tikslai, išryškinama klasikinių loginių filosofinių kalbos tyrimų sąveika su vėlesniais natūraliosios kalbos tyrimais. Įvertinamas teorinis prasmės statusas šiuolaikinėse teorijose, nagrinėjamas jų siekis atsižvelgti į ekstralingvistinius veiksnius. Aptariamos įvairios referencijos teorijos, kritiškai vertinami bandymai pritaikyti jas pasaulio objektų struktūros ana­ lizei ir objektų nurodymui panaudojant natūraliosios kalbos išraiškas. Teigiama, kad visi mėginimai nustatyti absoliučius prasmingumo kriterijus atsiranda dėl „kalbos semantikos“ absoliutinimo. Tokios paieškos vertinamos kaip nekonstruktyvios, nes jos atsietos nuo re­ alaus pažinimo ir kalbos nešėjų bendravimo proceso. Siekiama suformuluoti tokią analizės koncepciją, kuria remiantis būtų galima spręsti esminius lingvistikos klausimus - kalbos išraiškų tapatumo kriterijų, galimybės jiems sąveikauti, jų loginių sekų nustatymo ir pan. Plėtojama ankstesniuose autoriaus tyrimuose suformuluota „konceptualios sistemos“ idėja: grindžiama tezė, kad prasmė yra nenutrūkstamai pažinimo eigoje konstruojamas koncep­ tualios sistemos, kaip konceptualaus pasaulėvaizdžio, ingredientas; ši tezė leidžia metodolo­ giškai ir logiškai paaiškinti pačią galimybę suprasti natūralią kalbą. Konceptuali sistema yra kalbos vartotojų nuomonių ir žinių apie pasaulį sistema. Nuomonės teiginius nagrinėjant tos sistemos kontekste gauta išvada, kad nuomonių sistemų nesuderinamumas aiškintinas kaip atitinkamų konceptualių sistemų nesuderinamumas. Tai leidžia paaiškinti objektų identifikavimo mechanizmą, pašalinti vadinamąjį kalbos vartotojų visažinystės paradoksą. CO NCEPTUAL SYSTEMS, BELIEF AND KNOW LEDGE [Konceptualios sistemos, nuomo­ nė ir žinojimas]. Kn.: On Believing: Epistemological and Semiotic Approaches. - Berlin-New York, „Walter de Gruyter“, 1983, p. 229-136. Dėstoma ankstesniuose darbuose išplėtota individualių konceptualių sistemų samprata. Teigiama, kad nuomonė ir žinojimas gali būti adekvačiai tiriami tik siejant juos su šiomis sistemomis. CO NCEPTUAL SYSTEMS, LANGUAGE AND R EA LITY [Konceptualios sistemos, kalba ir tikrovė]. Ученые записки Тартуского Государственного университета, 1983, вып. 654, с. 15-38. Dėstoma anksčiau išplėtota individualių konceptualių sistemų samprata. СМ Ы СЛ КАК ЧАСТЬ КОНЦЕПТУАЛЬНОЙ СИ СТЕМ Ы [Prasmė kaip konceptualios sistemos dalis]. Общественные науки, 1984, Ho. i, c. 101-115. Kalbos filosofijos straipsnyje pristatoma kalbos išraiškų prasmingumo problema: ji apima minties, pasaulio ir kalbos ryšį. Prasmė apibūdinama kaip konceptualios sistemos dalis, o pažinimo procesas - kaip prasmės (arba konceptų) apie pažinimo objektus kūrimas. Apta­ riamos konceptualios sistemos sudarymo prielaidos, interpretacijos, arba pažinimo objekto supratimo, principas, gebėjimas vartoti natūralią kalbą, mąstymo ir kalbos santykis. ŽMOGIŠKASIS SUPRATIMAS IR ŽMOGAUS SUPRATIMAS. Kn.: Žmogus šiuolaikinėjef i­ losofijoje. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 55-61. Plėtojama savita žmogaus semantinė koncepcija, siekianti paaiškinti, kaip žmogus supranta pasaulį ir koks yra kalbos vaidmuo šiame procese. Šios koncepcijos požiūriu žmogus tėra tam tikros konceptualios sistemos, atspindinčios jo individualų ir socialinį pažinrinį paty­ rimą, nešėjas. Įvairios konceptualios sistemos turinčios tam tikrus pasaulėvaizdžius, kurie sąlygoja skirtingas pasaulio interpretacijas. Pabrėžiama, kad konceptuali sistema susidaro

329

dar ikikalbiniu žmogaus gyvenimo laikotarpiu ir yra kalbinių išraiškų interpretavimo (supra­ timo) pagrindas. Pažinimas apibūdinamas kaip naujų konceptų sudarymo konceptualioje sistemoje procesas. MOKSLAS IR FILOSOFIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1984, nr. 4, p. 7-9. Apžvelgiamas VII Pasaulinis mokslo logikos, metodologijos ir filosofijos kongresas. Apta­ riami esminiai mokslo logikos ir metodologijos bruožai, supažindinama su filosofinės her­ meneutikos plėtojamomis supratimo, tekstų aiškinimo problemomis, taip pat su semiotikos mokslu. Nagrinėjama kalbos fenomeno prigimtis, minties, kalbos ir pasaulio ryšys. ON M EANING AND UNDERSTANDING [Apie reikšmę ir supratimą]. Kn.\Action, Logic and Sočiai Iheory (Acta Philosophica Fenica 38). - Helsinki, 1985, p. 213-246. Aiškinamos anksčiau plėtotos konceptualių sistemų, prasmės, kaip individualios koncep­ tualios sistemos dalies, sampratos, aptariamas jų taikymas pažinimo, reikšmės, nuomonės, supratimo problemoms spręsti. ЯЗЫК, СМЫСЛ, ПОНИМАНИЕ [Kalba, prasmė, supratimas]. Kn.: Язык. Наука. Философия: Логико-методологический и семиотический анализ. Сост. Р. Павиленис. - В., 1986, с. 240-263. Plėtojama prasmės ir supratimo nagrinėjimo prieiga, kuri leistų maksimaliai suvienyti ir suprasti skirtingus prasmės pavidalus (pvz., kalbinės išraiškos, žmogaus gyvenimo ar veiksmo prasmė). Grindžiai šie teiginiai: prasmė yra ne tam tikros absoliučios „kalbos semantikos“ dalis, bet individualių konceptualių sistemų, išreiškiančių individo pažintinį (neverbalinį ir verbalinį) patyrimą, dalis; kalbos įsisavinimas grindžiamas kognityviai turtingos konceptu­ alios struktūros egzistavimu; supratimas yra interpretacija tam tikroje konceptualioje siste­ moje, sudarytoje iš susijusių konceptų-prasmių, sudarančių pamatines kognityvines nuomo­ nės ir žinojimo posistemes; būtent nuomonė yra žmogaus ir pasaulio santykio pagrindas bei subjektyvios pasaulio reikšmės kriterijus. APIE KALBĖJIMO IR DVASIOS KULTŪRĄ. Kultūros barai, 1986, nr. 3, p. 54-58. Aptariamas viešasis kalbėjimas, kalbėtojų mąstymo kultūra, dėmesys kalbos turiniui ir for­ mai. Pabrėžiama kalbos kultūros reikšmė, ji laikoma dvasios kultūros dalimi. Svarstoma apie gimtosios lietuvių kalbos reikšmę. Kritikuojamos kalbos kultūros negerovės: barbarizmai, kalbos štampai, tuščiažodžiavimas. MOKSLAS, GYVENIMAS IR FILOSOFIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 7, p. 2-3. Aptariama filosofijos reikšmė ir padėtis mokslo ir technikos pažangos amžiuje: filosofijos gyvybingumas glūdįs pačioje žmogaus prigimtyje; esminiai mokslo klausimai visada yra fi­ losofiniai; pažinimui nuolat reikalingas sisteminantis požiūris, mokslų integracija, etinių mokslo pagrindų apmąstymas. A. J. GREIMAS: NUO KALBOS Į PRASMES. Kultūros barai, 1987, nr. 2, p. 40-41. Pristatomi A. J. Greimo biografijos ir mokslinės veiklos svarbiausi bruožai. APIE ŽEMIŠKUOSIUS FILOSOFIJOS RŪPESČIUS. Kultūros barai, 1987, nr. 9, p. 37-40. Svarstoma apie filosofijos paskirtį - jos vaidmenį visuomeniniame, kultūriniame ir priva­ čiame gyvenime. Kritikuojama menkavertė filosofinė kūryba. Filosofijos gyvybingumo ir prasmingumo viena svarbiausių sąlygų laikoma nuostaba - iš šalies į pasaulį žvelgianti ir

330

mėginanti jį suprasti nuostata. Samprotaujama apie auklėjimo ir aukštojo mokslo paskirtį, filosofija laikoma neatsiejama jų dalimi, pasaulėžiūros formavimo būtina sąlyga. Formuluo­ jama V U filosofijos specialybės ir fakulteto atkūrimo būtinybė, akcentuojamas filosofijos populiarinimo poreikis. ЯЗЫК КАК ОБЪЕКТ ЛОГИКО-МЕТОДОЛОГИЧЕСКОГО АНАЛИЗА: НОВЫЕ ТЕН ­ ДЕНЦИИ И ПЕРСПЕКТИВЫ (su V. Petrovu) [Kalba kaip loginės ir metodologinės analizės objektas: naujos tendencijos ir perspektyvos]. Вопросы философии, 1987, Но. 7, c. 54-61. Apžvelgiant kalbos tyrimų tendencijas nurodoma, kad kalbos analizę linkstama interpretuo­ ti kaip kalbos supratimo, o per jį ir pasaulio supratimo analizę. Prasmės analizė derinama su pažintinių mechanizmų ir struktūrų analize. Pabrėžiamas semantinių požiūrių pliuraliz­ mas, bazinio kalbos modelio nebuvimas. Pristatoma nauja mokslo disciplina - kognitologija, aptariamos sąmonės reprezentacinės teorijos. Teigiama, kad kuriama ilokutyvi logika ir situacinė semantika, formalizuojančios pragmatinius kalbos aspektus. Šiuolaikinių tyrimų pagrindine problema laikoma realiai funkcionuojančioje kalboje dalyvaujančių prasminių struktūrų analizė. О И НТЕНЦ И О Н АЛЬНО СТИ И И Н ТЕН СИ О Н АЛЬН О СТИ [Apie intencionalumą ir intensionalumą]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 80-87. Anglų kalba: ON IN TEN TIO N A LITY AND IN TEN SIO N ALITY OF HUMAN UNDERSTANDING. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 97-105. Grindžiamas požiūris į supratimo problemą, leidžiantis fenomenologinę E. Husserlio intencionalumo sąvoką, žyminčią pamatinę sąmonės savybę, susieti su analitinės filosofijos intensionalumo sąvoka, apibūdinančia kalbinių išraiškų prasmę. КРИЗИС ИЛИ РАЗВИТИЕ? [Krizė ar pažanga?] Вопросы философии, 1988, Но. 8, c. 72-74. Žurnalo organizuotoje apskrito stalo diskusijoje autorius pasisako apie analitinės filosofi­ jos statusą, požymius, joje vykstančius procesus. Jis kritikuoja požiūrį, kad šiai filosofijai būdingas mąstymo ir kalbos struktūrų tapatinimas, pasisako prieš analitinės filosofijos ir fenomenologijos priešpriešinimą. Subjektyvistinės ir psichologistinės tendencijos analitinėje filosofijoje autoriaus traktuojamos kaip jos pažanga, o ne kaip krizė. APIE ŽO DŽIŲ VERTĘ IR POLITINĘ KULTŪRĄ. Kultūros barai, 1989, nr. 1, p. 4-6. Svarstoma apie atgimimo laikotarpio retorikoje vartojamų sąvokų prasmę ir reikšmę, jų su­ vokimą. Pabrėžiama žodžiais įvardijamų vertybių devalvacija bei tuščiažodžiavimas. Plačiau aptariama „politikos“ termino prasmė, jos sovietiniai iškraipymai. Akcentuojama kalbos kultūros reikšmė, ji prilyginama minties ir veiksmo kultūrai. ALGIRDAS J. GREIMAS IR JO SEMIOTIKA. Kn.: A. J. Greimas. Semiotika-. Darbų rinktinė. Sud. R. Pavilionis. - V., „Mintis“, p. 8-39. Įvadiniame straipsnyje pristatomi A. J. Greimo biografijos ir kūrybos svarbiausi bruožai. Pabrėžiama mitologijos studijų įtaka jo semiotinėms idėjoms. Aptariama A. J. Grejmo Par­ yžiaus semiotikos mokykla, nurodomas pirminis jos tyrimų tikslas - remiantis hipotetiniu-deduktyviu metodu sukurti konceptualią koherentišką teoriją, arba metakalbą, sudarytą

331

iš vienas kitą apibrėžiančių konceptų. Dėstomos A. J. Greimo semiotikos te&rinės ištakos, jos raidos, turinio ir formos savitumai.

PETKEVIČIŪTĖ Nijolė (vėliau Lomanienė, Radavičienė), gimė 1953 o 6 04 Pa­ langoje. Nuo 1961 gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą. 1976 baigė V U Istorijos fakultetą, psichologijos specialybę, filosofijos specializaciją. 1976-1978 dirbo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje. 1981-1985 studijavo V U filosofijos aspirantūroje. Nuo 1978 dėstė filosofiją V PI. Tyrinėjo mokslo filosofijos problemas. E. NAGELIO LOGIKOS KO N CEPCIJA. Problemos, 1984, nr. 32, p. 118-127. Analizuojama E. Nagelio logikos koncepcija. Teigiama, kad neopozityvizmas logikos pri­ gimties ir teorinio statuso problemą sprendė I. Kanto sintetinių ir analitinių teiginių persky­ ros kontekste, visus logikos teiginius laikydamas analitiniais. E. Nagelis siekė sukurti logiką be ontologijos, bet tam trukdė jo filosofijos natūralistinis pobūdis. Pradėjęs šią problemą spręsti neopozityvistiniu būdu, E. Nagelis papildė jį instrumentalistiniais teiginiais ir galiau­ siai priėjo išvadą, kad loginiai principai turi tam tikrą ryšį su tyrimo objektu. PRAGM ATIZM AS IR E. NAGELIO MOKSLO FILOSOFIJA. Problemos, 1986, nr. 34, p. 98108. Apžvelgiamos tos pragmatizmo idėjos, kurios davė pradžią mokslo filosofijai JA V ir padarė įtaką E. Nagelio mokslinio metodo ir mokslo struktūros sampratai. Aptariamos Ch. S. Peirce’o pagrindinės metafizikos idėjos - pasaulio sferos, reiškiamos „Pirmumo“, „Antrumo“ ir „Trečiumo“ kategorijomis, taip pat jo tiesos ir falibilizmo koncepcijos. Teigiama, kad E. Nagelis iš esmės lieka Ch. S. Peirce’o tiesos, kaip sutarimo teorijos, plėtotojas. Daroma išvada, kad loginių principų prigimties problemą E. Nagelis sprendė idealistiškai, atplėšdamas logikos principus nuo jų objektyvaus pagrindo (materialiosios tikrovės) ir kurdamas natūralistinį logikos be ontologijos variantą.

PIKUTIS Vytautas, gimė 1930 n 06 Ežerėliuose (Lazdijų raj.). Filosofijos mokslų kan­ didatas (1974). 1949-1956 dirbo Lietuvos komjaunimo organizacinį ir pedagoginį darbą Veisiejuose (Lazdijų raj.). 1956-1960 studijavo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. 1960-1964 partinis darbuotojas Kuršėnuose ir Pakruojyje. 1964-1968 Vadoklių vidurinės mokyklos direktorius. 1968-1973 ir nuo 1974 dėstė filosofiją Lietuvos veterinarijos akade­ mijoje. 1973-1974 - M A Istorijos instituto filosofijos aspirantas. Marksistiškai tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją (daugiausia S. Šalkauskio palikimą). PAŽIŪROS Į FILOSOFIJOS OBJEKTĄ IR FILOSOFINIŲ DISCIPLINŲ PASKIRSTYM Ą KAUNO UNIVERSITETE (1922-1940 METAIS). Problemos, 1971, nr. 2.(8), p. 90-95. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje trumpai išdėstomos tarpukario Lietuvos filosofų idealistų (P. Dovydaičio, P. Kuraičio ir I. Tamošaičio) pažiūros į filosofijos objektą ir struk­ tūrą. Plačiau nagrinėjami S. Šalkauskio samprotavimai: jis sistemingai analizavo filosofijos apibrėžimą, objektą, metodą, funkcijas, struktūrą, filosofijos santykius su pasaulėžiūra,

332

specialiaisiais mokslais, religija, menu, siekė pagrįsti mintį, kad Lietuvos filosofiją reikėtų grįsti tomizmu. STASIO ŠALKAUSKIO FILOSOFINĖS PAŽIŪROS. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - I. Zaksas. - V., Istorijos institutas, 1974. - 191 p. VUB Rs F76-2.056 D a l y s : Įvadas, 3-15; I. S. Šalkauskio filosofinių pažiūrų formavimasis, 16-59; Ik Pažiūros į filosofijos objektą ir gnoseologijos problemas, 60-95; III. Visuomeninės S. Šalkauskio pažiūros, 96-163; Išvados, 164-167. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje marksistiškai nagrinėjamas S. Šalkauskio-filosofinių pažiūrų formavimasis, jo pasaulėžiūros idėjiniai šaltiniai ir socialinės prielaidos. S. Šal­ kauskio filosofijoje siūloma skirti du laikotarpius: 1913-1919, kai jis taikė V. Solovjovo visuotinybės filosofijos ontologines ir gnoseologines schemas, propagavo jo socialinį utopizmą; 19x0-1940 laikotarpį, kai S. Šalkauskis nuosekliai laikėsi tomizmo principų. Teigiama, kad jis aktyviau nei kiti Lietuvos neoscholastai įsijungė į Vakarų Europos neotomistų mėginimą papildyti tomizmą socialine problematika, paversti jį to meto pasaulėžiūra. Parodoma, kad S. Šalkauskio požiūris į filosofijos objektą, struktūrą ir funkcijas yra ortodoksiškai tomistinis, fideistinis. Apibrėždamas filosofijos objektą kaip būtį ir tradiciškai skirdamas materialųjį ir formalųjį objektus S. Šalkauskis filosofijos specifiką siejo su formaliu objektu. Iš tokios sampratos seka filosofijos struktūrinė schema, artima X V III a. antrosios pusės neoscholas­ tikai. Teigiama, kad gnoseologijoje filosofas pirmiausia domėjosi mokslo, filosofijos ir reli­ gijos harmonijos galimybe, nuosekliai laikėsi metafizinio realizmo koncepcijos: pažinimo proceso sampratoje esą mistifikuojamas pažinimo subjektas, objektas ir jų santykis, dekla­ ruojamas mokslo ir filosofijos pažintinių galimybių esminis ribotumas, pažinimo proceso teleologiškumas ir intencionalumas. S. Šalkauskis nuosekliai gynė tomistinę tiesos sampratą, skyrė inteloginę ir loginę tiesas. Intelogine tiesa jis laikė būties ir idealių pirmavaizdžių, funkcionuojančių dieviškoje išmintyje kaip idėjos, atitikimą. Taip suprasta tiesa kartu yra ir gėris, turi autonominę galią, determinuoja socialinius reiškinius: tai laikoma S. Šalkauskio sociologinių pažiūrų (kurios originalesnės nei ontologinės ir gnoseologinės) svarbiu me­ todologiniu principu. Nurodoma, kad jis nagrinėjo plačią socialinę problematiką: vertino socialinę tikrovę, analizavo bendrosios kapitalizmo sistemos krizės pagrindus, plėtojo pri­ vačios nuosavybės reformų projektus, aptarė visuomenės klasinės struktūros, jos politinės organizacijos, nacionalinio klausimo, visuomenės auklėjimo ir kitus klausimus bei stengėsi įrodyti, kad tik remiantis tomizmu galima protingai juos išspręsti. S. Šalkauskio socialinės teorijos marksistiškai vertinamos kaip utopiškos. S. ŠALKAUSKIO GNOSEOLOGINĖS PAŽIŪROS. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1975, t. 1(50), p. 15-16. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje S. Šalkauskio gnoseologija apibūdinama kaip nuo­ sekliai neotomistinė, priskirtina neotomistinei nuosaikaus betarpiškojo realizmo krypčiai. Nurodoma, kad spręsdamas proto ir tikėjimo santykio klausimą, jis gynė tradicinį tomistinį mokslo ir religijos harmonijos principą, normatyvinę teologijos reikšmę moksliniam pažini­

333

mui. Aptariamos S. Šalkauskio pažinimo, intelekto, loginės.ir ontologinės tiesos sampratos, pabrėžiama teologijos įtaka, jos marksistiškai kritikuojamos.

PIVORIUS Vytautas, gimė 1952 11 17 Pasvalyje, mirė 2018 01 26 Vilniuje. Baigęs Pas­ valio vidurinę mokyklą, 1971-197 6 studijavo psichologiją V U , įgijo ir filosofijos dėstytojo kvalifikaciją. Nuo 1976 dirbo V U Filosofijos katedroje. 1989 stažavo Strasbūro Università des Sciences Humaines. Sovietiniu laikotarpiu nagrinėjo fenomenologinės filosofijos pro­ blemas, daugiausia M . Merlau-Ponty egzistencinę fenomenologiją, E. Husserlio subjekto sampratą ir kita. M. M ERLO-PONTI EG ZIST EN C IN Ė FENOM ENOLOGIJA. Problemos, 1980, nr. 25, p. 8893Apžvelgiami prancūzų fenomenologo M. Merleau-Ponty biografijos ir filosofijos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad vienintele filosofijos problema jis įvardijo pažinimo klausimą, ilgai­ niui galutinai atsisakė ir empirizmo, ir intelektualizmo bei visą dėmesį skyrė autentiškajai egzistencijai. Šios egzistencinės fenomenologijos specifiką sudaro atskiro žmogaus subjek­ tyvumo, kaip būties pasaulyje, aprašymas bei subjektyvumo prilyginimo grynajai sąmonei atsisakymas. Apriorinės žmogaus būties struktūros yra žmogaus kūno būties struktūros. Fundamentalioji struktūra-suvokimas konstituoja ir būtį, ir sąmonę. INTERSUBJEKTYVUM O PROBLEMA M. MERLO-PONTI FENOMENOLOGIJOJE. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 120-125. Glaustai supažindinama su intersubjektyvumo problemos ištakomis E. Husserlio fenome­ nologijoje, atskleidžiamas šios problemos sprendimo M. Merleau-Ponty filosofijoje novato­ riškumas, kurį sudaro naujos būties dimensijos - savojo kūno - akcentavimas. Pateikiami intersubjektyvumo problemos sprendimo būdai marksistinėje filosofijoje. ПЕРЦЕПТУАЛЬНОЕ СОЗНАНИЕ B ФЕНОМЕНОЛОГИИ M. МЕРЛО-ПОНТИ [Perceptyvi sąmonė M. Merlau-Ponty fenomenologijoje]. Kn.: Проблемы сознания в современной буржуазной философии. Пред. Б. Кузмицкас. - Вильнюс, И ФСП , 1983, с. 31-50. Aptariama M. Merlau-Ponty plėtota klasikinio racionalizmo (objektinio mąstymo) kriti­ ka, ypač pabrėžianti žmogiškojo subjektyvumo egzistencinę svarbą. Atskleidžiamos šio fi­ losofo atliktos žmogiškosios būties egzistencinių problemų filosofinės analizės svarbiausios prielaidos, ypač „sąmonės būties“ esminis modusas - atvirumas istoriškam pasauliui. Šio atvirumo universali struktūra esanti perceptyvi sąmonė, kurios pamatas - žmogaus kūnas. Rekonstruojamas būdas, kuriuo M. Merlau-Ponty atrado minėtas struktūras, aptariami šio būdo keblumai ir privalumai. Apibūdinami sąmonės ikirefleksyvios percepcinės veiklos „ar­ cheologinio“ tyrimo rezultatai. ŽMOGAUS IR ISTORIJOS SAN TYKIO SAMPRATA M. MERLO-PONTI FENOMENO­ LOGIJOJE. Kn.: Žmogus ir istorija šiuolaikinėje buržuazinėjefilosofijoje. Sud. A. Sverdiolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 48-57. Apžvelgiama žmogaus egzistencinė fenomenologinė samprata, išplėtota M. Merlau-Ponty. Teigiama, kad savitai modifikavęs E. Husserlio fenomenologinį metodą ir gilindamasis

334

į sąmonės galias, filosofas atskleidė jos priklausomybę nuo kūno, arba nuo „kūno-daikto“ būtiškojo (percepcinio) sąlyčio specifikos. Nagrinėjamas dėl šio sąlyčio besirandantis natūralus ontologinis supratimas, atskleidžiamos jo pirminės istoriškumo ir socialumo prasmės. E. HUSERLIO FENOM ENOLOGINĖ ASM ENYBĖS SAMPRATA: FILOSOFINIAI PA­ GRIN DAI IR ISTORINIS LIKIM AS. Problemos, 1989, nr. 41, p. 34-42. Analizuojami asmenybės sampratos E. Husserlio filosofijoje santykiai su naujųjų laikų ra­ cionalistinės filosofijos principais. Aptariama E. Husserlio transcendentalinio-fenomenologinio žmonijos atsinaujinimo programa, kurios pagrindinė idėja - asmenybės metafizinis, teleologinis būtinumas kaip neredukuojamas bet kurios prasmės funkcionavimo faktorius. Pabrėžiami E. Husserlio fenomenologijos ir asmenybės problemos formulavimo egzisten­ cinėje ontologijoje (J.-P. Sartre’as, M. Merleau-Ponty) gilūs teoriniai metodologiniai ryšiai: ši ontologija plėtojo sąmonės egzistencinę analizę. M. Merleau-Ponty specifine forma eksplikavo E. Husserlio topologinį asmenybės užsiangažavimo modelį, iškėlė prasmės išraiškos natūralaus problemiškumo momentą.

PLEČKAITIS Romanas, gimė 1933 08 n Kalvarijoje, mirė 2009 08 17 Vilniuje, filo­ sofijos istorikas, logikas. Filosofijos mokslų daktaras (1968; filosofijos mokslų kandidatas

1962). L S S R nusipelnęs mokslo veikėjas (1979). 1939-1943 mokėsi Kalvarijos pradžios mokykloje, 1943 progimnazijoje, 1944-1951 gimnazijoje. Dirbo korektoriumi Kalvarijos rajono laikraščio K om unizm o aušra redakcijoje. 1952-1956 V P I studijavo logiką ir psi­ chologiją, baigęs iki 1963 jame dėstė logiką. 1958-1962 V U Filosofijos katedros aspirantas neakivaizdininkas, V. Sezemano mokinys. Nuo 1963 dėstė V U ; profesorius (1971). Nuo

1969 dar dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto). Lietuvos filosofijos istorijos tyrimų vienas pradininkų ir svarbiausių atstovų. Daugiausia nagrinėjo scholastinę, naujųjų amžių ir Apšvietos Lietuvos ir visuotinės filosofijos istoriją, taikė problemų istorijos, raci­ onaliosios rekonstrukcijos ir kitus metodus. Dar tyrinėjo logikos, etikos, epistemologijos ir kitas problemas. Parengė chrestomatiją Filosofija V iln iau s universitete i $ 7 9 -1 8 3 2 (1979), mokslinį sisteminį šaltinių katalogą Lietu vo s filosofinės m inties istorijos ša ltin ia i (su kitais,

2 t. 1980-1991). Išvertė svarbiausius I. Kanto veikalus. Parengė daugiausiai filosofijos di­ sertantų Lietuvoje. L S S R mokslo premija (1977). Lit.: G. Kabelka. R. Plečkaitis’ Methodology o fHistorical-Philosophical Research. „Problemos“, 2010, Priedas, p. 18-27; M. P. Saulauskas, M. Kubilius. Nemo intrat in caelum nisiper philosophiam. „Pro­ blemos“, 2010, Priedas, p. 6-16; M. P. Saulauskas, M. Kubilius. NON SIBI, SED OMNIBUS: Moks­ lingasis profesoriaus R. Plečkaičio paveldas. „Problemos“, 2010, Priedas, p. 44-55. SCH O LA STIN Ė LO GIKA IR JO S ŽLU GIM AS LIETUVO JE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - V. Sezemanas. - V., VU, 1962. - 281 p. VUB Rs F76-384 * D a l y s : Pratarmė, I-II; Įvadas, 1-15; I. Scholastinė logika Lietuvoje, 16-195; II. Scholastinės logikos žlugimas Lietuvoje, 196-259; Išvados, 260-263.

335

Nagrinėjama logikos raida Lietuvoje nuo X V I a. antrosios pusės iki X IX a. Aiškinama, kaip logikos kursas skilo j logiką ir dialektiką, dėstoma scholastinės dialektikos problematika. Parodoma, kaip (nepaisant ydingos metodologijos) scholastai plėtojo logiką kaip mąstymo techniką. Teigiama, kad viduramžių logikoje esama ryškių matematinės logikos užuomazgų: terminų teorijoje esama loginių aibių teorijos elementų, loginės sekos taisyklių silogistiniame įrodyme kai kurie momentai sietini su modalumo logika ir pan. Konstatuojamas Lie­ tuvos scholastų neoriginalumas, jų sekimas vėlyvosios scholastikos atstovais. Nagrinėjamos žymiausių scholastinės logikos atstovų Lietuvoje (M. Smigleckio, J. Kimbaro, Z. Kriugerio, K. Vežbickio ir kt.) pažiūros. Teigiama, kad nuosaikusis nominalizmas Lietuvoje darė nuo­ laidų tomizmui, o nominalistų sistemos tiriamuoju laikotarpiu prarado novatorišką pobūdį. Nagrinėjama X V III a. antrosios pusės kompromisinė kryptis, mėginusi suderinti scholastiką ir naujųjų laikų logiką. A. Skorulskis bei B. Dobševičius siekė sutaikyti racionalizmą su empirizmu. K. Narbutą paveikė prancūzų enciklopedininkai, jis plėtojo racionalistines pažiūras. Išryškinama idealistinių ir materialistinių tendencijų kova scholastinėje logikoje, parodomi jos išliekamąją vertę turintys elementai. Atskleidžiami antischolastinės krypties trūkumai, kritikuojamas tomizmas. Dalis disertacijos paskelbta atskirais straipsniais. SCH O LASTIN Ė LO GIKA LIETUVOJE. Filosofija, 196z, 1.1 (z sąs.), p. 81-110. Vienas pirmųjų Lietuvos filosofijos istorijos tyrimų. Jame apžvelgiamas pirmasis logikos raidos Lietuvoje - scholastinis - laikotarpis. Teigiama, kad Lietuvos ir Vakarų Europos scholastika skyrėsi tik kai kuriais formaliais požymiais. Logika buvo laikoma pažinimo te­ orija, joje pagrindinę vietą užėmė ne logikos, o filosofijos problemos. Logikos kursas buvo dviejų dalių: dialektikos ir logikos. Dialektika nagrinėjo tikėtinumą, tikėtinus samprotavi­ mus, tai - taikomoji, praktinė logika, mąstymo technika. Antroji dalis, pavadinta tiesiog logika, tyrė būtinumą. Pagrindinė scholastinės logikos problema - bendrosios sąvokos, arba universalijos - buvo nagrinėjama dviem dalimis: dėstomos bendrosios universalijų teorijos problemos, paskui - logikoje ir metafizikoje randamos universalijos. Paskutinė logikos kurso dalis - mokymas apie mokslą. Aptariamos nuosaikiojo nominalizmo atstovų pažiūros. PSICHO LO GIJO S DĖSTYM O LIETUVOS M O KYKLO SE X V II A. PABAIGOJE XVIII A. PRADŽIO JE APŽVALGA. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Pedagogika ir psichologija, 1961, t. 3, p. 99-114. Nagrinėjama psichologijos istorijos pradžia Lietuvoje - scholastinė psichologija. Medžiagą jai tirti sudaro fizikos kursai, kuriuose yra Aristotelio traktatas Apie sielų. Visas psichologijos dėstymas buvo šio veikalo komentavimas, todėl ji dar vadinta „animastika“. Sielos sąvoka buvusi svarbiausia scholastinės psichologijos problema, taip pat nagrinėti jutimų, jutiminio pažinimo, mąstymo, valios, valios laisvės klausimai. DĖL GALIMYBĖS, BŪ TIN U M O IR ATSITIKTIN UM O KATEGO RIJŲ APIBRĖŽIMO. Filosofija, 1963, t. III, p. 79-84. Vienas kritiškiausių (marksizmo atžvilgiu) laikotarpio straipsnių: remiantis objektyvia lo­ gine analize kritikuojami dialektinio materializmo atstovų pateikti galimybės, būtinumo ir atsitiktinumo kategorijų apibrėžimai, jie traktuojami kaip tautologijos. Parodoma, kaip šios sąvokos apibrėžiamos modalinėje logikoje, t. y. atskleidžiamas jų loginis pagrindas. Teigia­

336

ma, kad nežiūrint to, jog atskiruose moksluose minėtos sąvokos gali būti suprantamos spe­ cifiškai, jų loginis pagrindas turi būti vienas. Filosofija (turimas galvoje marksizmas) taip pat ne išimtis: galimybės, būtinumo, atsitiktinumo sąvokų apibrėžimai joje turi atitikti loginę galimybę, loginį būtinumą, loginį atsitiktinumą. Nurodoma, kad susipažinimas su modaline logika įgalina suformuluoti nepriekaištingus minėtų kategorijų apibrėžimus. Jos apibrėžia­ mos viena per kitą: būtinumas apibrėžiamas per galimybę, atsitiktinumas - per būtinumą arba per galimybę. Galimybės negalima apibrėžti per būtinumą arba atsitiktinumą, nes pa­ kliūvama į ydingąjį ratą. Tai, kas būtina, kartu yra ir galima, bet ne visa, kas galima, kartu yra ir būtina. Pateikiama metodinio pobūdžio pastaba: kadangi būtinumas apibrėžiamas per galimybę, tai galimybės ir tikrovės kategorijas dialektinio materializmo kurse reikia nagrinėti anksčiau nei būtinumo ir atsitiktinumo kategorijas. SCH O LASTIN ĖS LOGIKOS ŽLUGIM AS LIETUVOJE. Ten pat, p. 85-110. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjamas scholastinės logikos žlugimo laiko­ tarpis - maždaug nuo X V III a. vidurio iki X IX a. pradžios. Aptariama kompromisinė kryptis logikoje. Skiriamasis ir esminis jos bruožas - bandymas sutaikyti naująją logiką su scholastika, parodyti, kad tarp jų nesą prieštaravimų. Kitas šios krypties bruožas - eklekti­ ka, pasireiškusi kaip mėginimas sutaikyti scholastines pažiūras su naujosiomis pažiūromis logikoje, kita vertus - kaip mėginimas suderinti naujųjų laikų logikos skirtingų krypčių atstovų pažiūras. Kaip ir scholastai, kompromisinės krypties atstovai nebuvo savarankiški, kompiliavo Ch. Wolffo, Fortūnato Brešiečio ir kitų autoritetais pripažintų filosofų veikalus. Nagrinėjamos antischolastinės krypties atstovų (A. A. Vernėjaus, K. Narbuto ir kt.) pažiū­ ros. Analizuojamas logikos mokslas Edukacinės komisijos veiklos laikotarpiu. Aptariamas E. B. de Condillaco logikos vadovėlis. IŠ LOGIKOS ALGEBROS ISTORIJOS V ID U RIN IAISIAIS AM ŽIAIS. Filosofija, 1965, t. VI, p. 87-91. Taikant racionaliosios rekonstrukcijos metodą (t. y. praeities teorijas aprašant šiuolaikinė­ mis konceptualiomis priemonėmis) analizuojami logikos algebros elementai Dunso Škoto veikaluose. Jis daugiausia analizavo loginę seką, t. y. vienų teiginių (straipsnyje vadinamų sprendimais) išvedimą iš kitų. Nustatoma, kaip jis suprato pagrindines teiginių logikos ope­ racijas: neigimą, konjunkciją, disjunkciją, ekvivalentiškumą, implikaciją. Daroma išvada, kad pagrindiniu loginės analizės objektu padarydamas loginę seką Dunsas Škotas teisingai supra­ to logikos paskirtį, ją įžvelgdamas loginės sekos priemonių nustatyme. Teiginių logikos tai­ sykles jis plačiai taikė modalinėje logikoje, silogistikoje, išvesdamas įvairių figūrų modusus. PSICHO LO GIJO S DĖSTYM AS FILOSOFIJOS KURSE LIETUVOS M OKYKLOSE A N ­ TRO JO JE X V III A. PUSĖJE. Ten pat, p. 93-110. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad nagrinėjamu laikotarpiu psichologija tampa savarankiška filosofijos disciplina ir dėstoma metafizikos kurse. Psichologijos kursas buvo pradedamas nustatant psichologijos objektą. Ji buvo apibrėžiama kaip mokslas apie sielą arba mokslas apie žmogaus sielą. Aiškinta, kad siela esanti substancija, kad neitam tikri psichiniai procesai sudaro tai, ką būtų galima pavadinti siela, bet, priešingai, siela sukurianti įvairius psichinius procesus. Organizme vykstančius nervinius procesus „gyvybinių dvasių“

337

veikla aiškino daugelis nagrinėjamų kursų autorių. Nurodoma, kad aiškinant sielos ir kūno santykį Lietuvos mokyklose buvo laikomasi vadinamosios fizinio poveikio teorijos. Dar buvo tyrinėjami mąstymas, valia, atmintis, vaizduotė, dėmesys, afektai. SAKIN IAI IR PSEUDOSAKINIAI. Filosofija, 1967, t. VII, p. 41-54. Analizuojama pseudosakinių problema nagrinėjant kai kuriuos semiotikos ir loginės se­ mantikos teiginius. Beprasmiškais, arba absurdiškais, sakiniais įvairiuose samprotavimuose dažnai laikomi tokie sakiniai, kurie yra labai klaidingi, prieštarauja sveikam protui ir moks­ lo nustatytoms tiesoms. Pseudosakinio neigimas taip pat yra pseudosakinys. Aptariama ir įvertinama neopozityvistinė pseudosakinių samprata. Filosofijos problemas neopozityvistai paskelbė pseudoproblemomis, o atsakymus į jas - pseudosakiniais. Konstatuojama, kad to nepavyko įrodyti, nes jie suteikė visuotinį pobūdį formaliai loginiams metodams, suabso­ liutino juos. KAI KURIE GAMTOS FILOSOFIJOS KLAUSIM AI SENAJAM E VILNIAUS UNIVERSI­ TETE (XVII A. - X V III A. PIRM OJI PUSĖ). Filosofija, 1968, t. VIII, p. 141-160. Nagrinėjama Lietuvos scholastinės gamtos filosofijos kurso struktūra ir problematika. Sis, arba fizikos, kursas buvo stambiausia filosofijos dalis, suprantama kaip grynai teorinis moks­ las, savarankiškas, nesubordinuotas jokiai kitai filosofinei disciplinai, tiriantis gamtos kūnus, jų savybes. Aristotelis aiškintas remiantis viduramžių autoritetais - Tomu Akviniečiu, Dunsu Skotu, Viljamu Okamu. Kurse nagrinėtos judėjimo, pasaulio begalybės, gamtos kūno, pasaulio kilmės, materijos ir formos, elementų, meteorų, sielos ir kitos problemos. SCH O LASTIN Ė MORALĖS FILOSOFIJA LIETUVOJE. Problemos, 1968, nr. 1, p. 66-72. Perspausdinta: TH E SCH O LA STIC M ORAL PHILO SO PH Y IN LITH UAN IA. Lituanus, Chicago, 1970, vol. 16, No. 4, p. 21-29. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje aptariamas iki tol netyrinėtas objektas - scholas­ tinė moralės filosofija. Teigiama, kad jos (arba kitaip - etikos) kurse buvo dėstomos kai kurios Aristotelio etikos problemos, remiamasi scholastikos klestėjimo laikotarpio ir va­ dinamosios antrosios scholastikos autoritetais. Etika buvo traktuojama kaip individualaus elgesio teorija. Gėris buvo skirstomas į fizinį ir dvasinį. Fizinis gėris atrandamas žmogaus jutiminėje prigimtyje, jos apspręstų siekių įgyvendinime. Tikrasis yra dvasinis, arba mo­ ralinis, gėris, kuris laikytas tiesos kontempliacija. Scholastika nesidomėjo etinių vertybių socialiniu turiniu. DINAM INIO ATOMIZMO TEO RIJA LIETUVOS M O KYKLO SE AN TRO JO JE X V III A. PUSĖJE. Problemos, 1968, nr. 2, p. 63-71. Teigiama, kad Vilniaus trinitorių kolegijos filosofijos profesorius Dionyzas (pavardė ne­ nustatyta) 1763-1765 fizikos kurse dėstė dinaminio atomizmo teoriją, daugiausia aiškino jėgų dėsnį. Sekdamas R. Boškovičiumi jis priėjo reikšmingų fizikinių ir filosofinių išvadų. Materiją, judėjimą, erdvę ir laiką traktavo kaip sudarančius visumą, pabrėžė jų santykinu­ mą. Materija esanti diskreti, jos elementai yra nedalūs ir netįsūs, nekūniški. Dionyzas teigė judėjimo absoliutumą (suprantamą kaip visuotinumas) ir rimties santykinumą. Kosmologi­ joje jis gynė pasaulių daugio idėją (kiti pasauliai gali būti apgyvendinti) ir ryžtingai palaikė Koperniko sistemą.

338

POLEM IKA DĖL KOPERNIKO SISTEMOS PRIPAŽINIMO LIETUVOS M OKYKLOSE AN TRO JO JE X V III A. PUSĖJE. Ten pat, p. 7z-76. Teigiama, kad tuo metu Lietuvoje vieni gamtos filosofijos dėstytojai palaikė Tycho Brahe’s, kiti - Koperniko sistemą, tačiau tik kaip hipotezę. Anksčiau minėtasis Dionyzas gynė Ko­ perniko sistemą ne kaip hipotezę, o kaip mokslo tiesą. Šventąjį Raštą jis aiškino taip, kad jis atitiktų Koperniko sistemą: pasakymai apie Saulės kilimą, leidimąsi, judėjimą ratu yra sąlygi­ niai, žymintys tariamą kitimą, koks jis atrodo žmogui. Remdamasis tuometinės astronomijos žiniomis, Dionyzas paneigė argumentus, nukreiptus prieš Žemės judėjimą aplink Saulę. Č. KREM O NINIO TRAKTATAI LIETUVOJE. Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 59-6z. Aptariami V U bibliotekoje saugomi paskutiniojo žymaus italų Renesanso aristoteliko C. Cremonini (1550 ar 155Z-1631) paskaitų, skaitytų Padujos universitete, užrašai. Juose už­ fiksuotos jo fizikos ir psichologijos paskaitos: aiškinami materijos ir formos, priežastingumo, judėjimo, erdvės ir laiko klausimai, išdėstomos pažiūros į pasaulį, aiškinamos inteligencijos, aptariamas Dievo vaidmuo pasaulio judėjime. Autoriaus nuomone, C. Cremonini nesuge­ bėjo išaiškinti tikrųjų dangaus kūnų judėjimo priežasčių, nesukūrė ir nevartojo modernaus matematikos ir mechanikos mokslų aparato jų judėjimui aprašyti. HĖGELIO IDĖJOS X IX A. LIETUVO JE (su B. Genzeliu). Problemos, 1970, nr. 1(5), p. i z i - i z 8. Nagrinėjama vokiečių klasikinės filosofijos (ypač G. Hėgelio) idėjų recepcijaXIX a. Lietuvo­ je. Teigiama, kad G. Hėgelis Lietuvoje buvo gerai žinomas ir komentuojamas, nors neturėjo nei tiesioginių sekėjų, nei priešininkų. Z. Sierakauskas ir K. Kalinauskas perėmė tas jo idėjas, kuriomis galima būtų pagrįsti sukilimo neišvengiamumą. Z. Sierakauskas manė, kad rytų tautoms būdingas misticizmas ir jos nesugeba filosofiškai apmąstyti savo problemų, todėl Rytų despotizmo dvasia priešinga laisvei. X IX a. pab. domėjimasis G. Hegeliu sumenko, tačiau vystymosi idėja tvirtai įėjo į mūsų kultūrą. V. LENINO LO GINĖS IDĖJOS IR ŠIU O LAIKIN ĖS LOGIKOS IŠSIVYSTYM AS. Proble­ mos, 1970, nr. z(6), p. ZO-Z5. Logikos istorijos straipsnyje analizuojamos V. Lenino loginės idėjos ir jų teoriniai šaltiniai. Vienas jų - X IX a. pab. - X X a. pr. gamtos mokslų laimėjimų filosofinis apibendrinimas, kitas - jo siekis metodologiškai pagrįsti dialektinį materializmą. Teigiama, kad dialektiką, logiką ir pažinimo teoriją traktuodamas kaip vieningą visumą V. Leninas išsprendė svarbius filosofinius logikos klausimus - loginių struktūrų pobūdžio, jų kilmės ir atitikimo tikrovei. Aptariama sovietinėje filosofijoje vykusi polemika dėl dialektinės logikos pobūdžio. Auto­ riaus nuomone, viena perspektyviausių šios logikos sampratų yra jos laikymas mokslu apie kitų mokslų vystymąsi, arba metateorija. FRIDRICH AS ENGELSAS. Mokslas ir gyvenimas, 1970, nr. u, p. iz-14. F. Engelso izo-osioms gimimo metinėms skirtame straipsnyje supažindinama su jo gyve­ nimo ir kūrybinės veiklos svarbiausiais faktais. F. Engelsas mokėjęs apie zo kalbų, tarp jų ir rusų bei persų, lingvistinės studijos padėjo tirti pirmykštę bendruomeninę santvarką. Jis suredagavo ir išleido K. Marxo Kapitalo antrąjį ir trečiąjį tomus. Aptariami gamtotyros filo­ sofinių klausimų sprendimai vėlyvuosiuose F. Engelso veikaluose Anti-Diuringas ir Gamtos

339

dialektika. Jo bendroji metodologinė koncepcija įvardijama kaip kūrybiškas dialektinio metodo taikymas gamtos mokslų filosofinei problematikai. '* KOPERNIKO PAŽIŪRŲ PLITIM AS LIETUVOJE. Kn.: Žemė ir kosmosas. Sud. A. Juška, J. Zastarskis. - V., „Mintis“, 1970, kn. 3, p. 84-90. Dėstoma kitų straipsnių apie M. Koperniką medžiaga. 400 M ETŲ FILOSOFIJOS MOKSLUI LIETUVOS MOKYKLOSE. Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 7-11. Pranešimas konferencijoje, skirtas filosofijos pradžiai Lietuvoje nustatyti. Remiantis išliku­ siais šaltiniais, 1571 metai laikomi filosofijos mokslų pradžia Lietuvos mokyklose: Vilniaus jėzuitų kolegijoje buvo įsteigtos filosofijos studijos - trejų metų filosofijos kursas. Tai buvo scholastinė filosofija, su visomis jos ydomis ir trūkumais. Apžvelgiamos realią reikšmę turin­ čios jos problemos. Pabrėžiama, kad tuometinė logika buvo aukšto lygio: joje esama dabar­ tinės logikos užuomazgų. Pateikiama Lietuvos filosofijos istorijos periodizacija. JO H A N O KEPLERIO IDĖJOS LIETUVOJE. Mokslas ir gyvenimas, 1971, nr. n, p. 4-6. Apžvelgiama vokiečių astronomo J. Keplerio idėjų įtaka gamtos filosofijai Lietuvoje. Tei­ giama, kad X V II a. pirmoje pusėje šių idėjų randama tik pažangesnių profesorių J. Kimbaro, T. Požeckio ir kt. veikaluose, o A. Tilkovskis veikale Įdomioji fizika (1680) nagrinėja J. Keplerio samprotavimus apie natūralų Žemės judėjimą. X V III a. antroje pusėje Lietuvos mokyklose imta dėstyti apie J. Keplerio nustatytus dėsnius, susijusius su heliocentrizmu. Parodomi B. Dobševičiaus, D. Dzialtovskio, D. Sivicko nuopelnai skleidžiant šias idėjas Lietuvoje. SĄVOKA - PAŽINIMO M OTINA. Moksleivis, 1971, nr. 7, p. 34-35. Aiškinamos mąstymo, pažinimo, sąvokos sampratos. Sąvokos išreiškia esminius objekto požymius. Aptariamos sąvokų sudarymo (abstrakcijos) rūšys - tapatybės abstrakcija, ide­ alizacijos procesas ir kt. УКРА1Н С К 1 Ф 1Л О СО Ф СЬК 1 РУКОПИСИ X V II-X V III CT. У Л И ТВ1 [Ukrainietiški filosofiniai XVH-XVIII a. rankraščiai Lietuvoje]. Фыософська думка, 1971, Но. 1, c. 110-116. Informuojama apie Lietuvos bibliotekose saugomus 14 rankraštinių filosofinių kursų, skai­ tytų Ukrainos katalikiškose mokslo įstaigose X V II-X V III a. Trylikoje jų dėstomos vadina­ mosios antrosios scholastikos filosofinės koncepcijos. Aptariamas kursų turinys, nurodomos pažangios idėjos. Pabrėžiama, kad kursai atspindi tomistų ir konceptualistų polemiką. Fizi­ kos kurse komentuojami Aristotelio gamtamoksliniai veikalai, Dunso Skoto sekėjų ginamas materijos ir formos savarankiškumas. MOKSLINIO PAŽINIMO LOGIKA. Mokslas ir gyvenimas, 1971, nr. 3, p. 9-11. Aptariamas logikos priemonių panaudojimas sprendžiant specialiųjų mokslų metodologi­ nes problemas. Supažindinama su mokslo logika, kitaip dar vadinama mokslinio pažinimo, mokslinio tyrimo logika, logine mokslo analize. Ji nagrinėja loginių veiksnių įtaką moksli­ niam pažinimui. Mokslų istorijoje krizės kildavo dėl netobulų loginių priemonių vartoji­ mo. Pabrėžiama, kad mokslinio pažinimo logika galutinai dar nesusiformavusi, jos uždavi­ nys - optimaliausiai sutvarkyti mokslo medžiagą, formalizuoti mokslo kalbą. Apibūdinama

340

teorinė (grynoji) ir taikomoji logika, jų taikymo tikslai ir rezultatai, atskleidžiami mokslo struktūros elementai, hipotezių kūrimo ir patikrinimo procedūra. KANTO PAŽIŪROS Į PAŽINIMĄ. Kn.: I. Kantas. Prolegomenai. - V , „Mintis“, 1972, p. 5-2.5. I. Kanto Prolegomenų lietuviškojo vertimo pratarmė. Pažymima, kad šiame veikale filoso­ fas populiariai išdėstė Grynojo proto kritikos svarbiausias idėjas. Dėstomos ir vertinamos I. Kanto gamtamokslinės pažiūros, aptariama I. Newtono mechanikos, G. W. Leibnizo, Ch. WolfFo, D. Hume’o koncepcijų įtaka ikikritiniu laikotarpiu. Pristatoma sprendinių te­ orija, pažinimo būdai ir šaltiniai, subjekto ir objekto santykis, daikto paties savaime, grynojo proto sampratos, transcendentalinė estetika, analitika ir dialektika, grynojo proto idėjos ir antinomijos. Pabrėžiama, kad I. Kantas ėmėsi uždavinio išaiškinti mokslo teiginių prigimtį, suteikti mokslams filosofinį pagrindą. KAIP AŠ ŽIŪ RIU Į JUS? Švyturys, 1972, nr. 8, p. 26-27. Aptariamos tolerancijos sąlygos. Konceptualiai pagrindžiamas tolerancijos siaurąja ir pla­ čiąja prasme skyrimas. Gvildenami tolerancijos esmės, ribų, objekto klausimai. Tolerancija aiškinama kaip elgesio taisyklė, moralės principas, žmonių tarpusavio bendravimo principas. Apibrėžiama ir jos priešybė - netolerancija. УП О М И Н АН И Я О И. КЕПЛЕРЕ В Ф И Л О С О Ф С К И Х К У РС А Х X V II-X V III BB. УЧЕБН Ы Х ЗАВЕДЕНИЙ ЛИ ТВЫ [J. Keplerio paminėjimai XVTI-XVIII a. Lietuvos mo­ kyklų filosofiniuose kursuose]. Kn.: Историко-астрономические исследования, вып. и. - M., „Наука“, 1972, c. 107-117. Remiantis rankraštiniu palikimu nušviečiama tiriamojo laikotarpio Lietuvos dėstytojų filo­ sofinių pažiūrų evoliucija. Atskleidžiama J. Keplerio idėjų įtaka fizikos traktatams ir kur­ sams. Aptariama, kaip M. Koperniko heliocentrinės teorijos idėjos veikė filosofinį mąstymą, kuriam griežtumo ir įtikinamumo suteikė rėmimasis J. Keplerio dėsniais. О ВЫЯВЛЕНИИ ПО НЯТИЙ В СВЯЗИ С ТЕРМИНОЛОГИЧЕСКОЙ РАБОТОЙ [Sąvokos išskyrimas terminologiniame darbe]. Kn.: Вопросы разработки научно-технической терминологии. - Рига, „Зинатне“, 1973, с. 125-129. Nagrinėjamos sąvokų apibrėžimo problemos rengiant terminologijos žodynus. Teigiama, kad atliekant šį darbą reikia gerai įsisavinti logikos klasių teoriją ir loginę semantiką, taip pat itin svarbūs sąvokų apibrėžimai. Negalima absoliutinti apibrėžimo gimine ir rūšiniu skirtumu, apibrėžimo forma priklauso nuo pačių apibrėžiamų objektų. Sudarant sąvokų sistemas reikia remtis loginių tipų teorija. ПРИЗНАНИЕ СИ СТЕМ Ы КОПЕРНИКА В ЛИТВЕ (XVH-XVIII BB.) [Koperniko siste­ mos pripažinimas Lietuvoje XV H -XYIII a.]. Kn.: Николай Коперник. - Москва, „Наука“, 1973, c. 141-150. Vertimas į lietuvių kalbą: KOPERNIKO SISTEMOS PRIPAŽINIM AS LIETUVO ­ JE. Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. 2, p. 8-12. Teigiama, kad pirmosios žinios apie M. Koperniką Lietuvoje siekia X V a. pabaigą. 1603 V U skaitytose astronomijos paskaitose nurodomos M. Koperniko pažiūros į Žemės judėjimą. Lietuvoje jis paprastai buvo kritikuojamas, bet būta ir jo sistemos gynėjų. X V III & antroje pusėje M. Koperniko šalininkai sudarė dvi grupes: vieni jo sistemą laikė tik hipoteze, kiti ją siejo su dinaminio atomizmo teorija. M. Koperniko idėjos Lietuvoje ilgainiui įsigalėjo.

341

SCHO LASTINĖ FILOSOFIJA LIETUVOJE: Iš lietuvių filosofinės minties istorijos. Komjauni­ mo tiesa, 1973 kovo 22; kovo 29. Pažymima, kad filosofija Lietuvoje atsirado feodalizmo laikotarpiu. Filosofijos disciplinų dėstymas kolegijose ir akademijoje problemiškai nesiskyrė. Pristatoma filosofijos studijų struktūra, scholastinės filosofijos realią reikšmę turinčios problemos. Aptariama realizmo ir nominalizmo kova, pažymimas svarbus M. Smigleckio veikalas Logika. SCHOLASTINĖS FILOSOFIJOS ŽLUGIMAS IR NAUJŲJŲ LAIKŲ FILOSOFIJOS PA­ PLITIMAS LIETUVOJE. Komjaunimo tiesa, 1973 balandžio 12. Nurodoma, kad X V III a. antrojoje pusėje Lietuvos mokyklose buvo dėstomi naujausi to meto gamtos mokslų bei gamtos filosofijos laimėjimai. K. Narbutas buvo vienas žymiausių antischolastinės krypties atstovų, pirmasis Lietuvoje logikas racionalistas. X IX a. pradžio­ je prasidėjo naujas filosofijos etapas, plito klasikinė vokiečių filosofija: J. Abichtas skleidė kantizmą, J. Goluchovskis propagavo F. Schellingo pažiūras ir vienas pirmųjų ėmė dėstyti G. Hėgelio dialektiką. A. Daugirdas nagrinėjo logikos ir pažinimo problemas. Filosofai gamti­ ninkai materialistiškai aiškino gyvybės procesus, kritikavo pasaulio nepažinumo koncepcijas. VLADIMIRO SOLOVJOVO FILOSOFIJOS ĮTAKA STASIO ŠALKAUSKIO PASAULĖ­ ŽIŪRAI IKIFRIBURGINIU LAIKOTARPIU (su A. Šliogeriu). Lietuvos TSR Mokslų akademi­ jos darbai, A serija, 1973, t. 4(45), p. 29-40. Remiantis S. Šalkauskio veikalo Bažnyčia ir kultūra analize atskleidžiama, kad jis perėmė prieštaringą panteistinę ontologinę V. Solovjovo doktriną, taip pat pagrindinius jo „visuotinybės gnoseologijos“ principus, tačiau įvedė ir savo pataisymų, pvz., pakeitė būties sampratą dualistine, pagal kurią skiriami du savarankiški ontiniai žmogaus būties sluoksniai - bažny­ čia ir kultūra. Taip buvo parengtas S. Šalkauskio perėjimas nuo solovjoviškojo panteizmo prie tomistinio dualizmo. RENESANSAS IR GAMTOS MOKSLAI LIETUVOJE. Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. n, p. 18-20. Aptariamos Lietuvos didikų vaikų studijos X V -X V I a. užsienio universitetuose, Renesanso pasaulėžiūros formavimasis, gamtos mokslų Italijoje, Prancūzijoje įtaka švietimui Lietuvoje (XVI a. anatomo A. Vezalijaus, biologo A. Cezalpino, mediko Ž. Fernelio darbai). Pažymi­ ma, kad A. Tilkovskis aiškino Ž. Fernelio, A. Vezalijaus, Paracelso pažiūras. Lietuvos mo­ kyklose žinota apie W. Harvey didįjį kraujo apytakos ratą, psichologijos paskaitose minėtas mikroskopas. I. KANTO REIKŠMĖ FILOSOFIJOS ISTORIJOJE. Problemos, 1974, nr. 2(14), p. 5-9. Aptariami I. Kanto filosofijos principai, jų reikšmė filosofijos raidai ir kitiems mokslams. Teigiama, kad pažinimo kategorijas traktuodamas apriorizmo požiūriu, I. Kantas išsakė mokslo metodologijos principą, jog moksliniame pažinime visuomet egzistuoja kategorinė mąstymo struktūra, sąlygojanti patį pažinimą. Aptariama I. Kanto pažiūra į psichologiją: jis manė, kad psichologija liks aprašomuoju mokslu ir nepasieks teorinio lygmens, nes joje esą negalima eksperimentuoti ir ji nesinaudoja matematika. Teigiama, kad logika neabejotinai yra silpniausia I. Kanto pažiūrų dalis. Aptariama jo idėjų įtaka kitiems mokslams (jutimo organų fiziologijai), literatūrai (F. Dostojevskis), jų recepcija Lietuvoje.

342

FEODALIZMO LAIKOTARPIO FILOSOFIJA LIETUVOJE: Filosofija Lietuvos mokyklose XV I-XVIII amžiais. I-II dalis. - V., „Mintis“, 1975. - sz8 p. Monografija parengta pagal disertaciją: FILOSOFIJA LIETUVOS MOKYKLOSE XVI-XVIII A. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio di­ sertacija [rankraštis]. - V., 1968. - D. i-z, 416 p. VUB Rs F76-1015/1; D. 3,345 p. VUB Rs F76-1015/Z D

s : I d.: SCHOLASTINĖ FILOSOFIJA LIETUVOJE: I. Filosofijos mokslo atsiradimas Lietuvoje, 7-48; II. Logika, 49-118; III. Gamtos filosofija, 119-190; IV. Metafizika. Moralės filo­ sofija, 191-Z07; SCHOLASTINĖS FILOSOFIJOS ŽLUGIMAS IR NAUJŲJŲ LAIKŲ FILO­ SOFIJOS PLITIMAS LIETUVOJE: Scholastinės logikos žlugimo priežastys, zo8-zio; V. Lo­ gika, ZH-Z40; VI. Ontologija, Z41-Z50; VII. Psichologija, Z51-Z7Z; VIII. Kosmologija ir gamtos filosofija, Z73-306; IX. Etika, 307-310; II d.: I. SCHOLASTINĖS FILOSOFIJOS LIETUVOJE a

L

y

TERM INŲ ŽODYNAS, 313-39Z; II. LIETUVOS MOKYKLŲ FILOSOFIJOS PROFESO­ RIAI, 393-403; UI. LIETUVOS MOKYKLŲ FILOSOFIJOS PROFESORIŲ X V I-XV III AM ŽIAIS BIOGRAFIJOS IR BIOGRAFINIAI DUOMENYS, 404-490. Stambiausias ir svarbiausias sovietinio laikotarpio Lietuvos filosofijos istorijos veikalas. Jame pirmą kartą kompleksiškai tyrinėjama filosofijos raida Lietuvoje X V I-X V III a. Atskleidžia­ mos jos formavimosi prielaidos, apibūdinama scholastinė filosofija, parodomas jos suklestė­ jimas ir smukimas Lietuvoje. Tuo laikotarpiu filosofija apėmė ir kitus mokslus, todėl nagri­ nėjama fizikos, astronomijos, biologijos, psichologijos raida bei to meto pedagogikos ir švie­ timo sistema. Tyrimo šaltiniai - V U ir kolegijų profesorių spausdinti darbai, rankraštiniai filosofijos paskaitų kursai (nustatyta daugelio jų autorystė, dėstymo metai ir vieta). Tiriant filosofinių ir gamtamokslinių pažiūrų sąveiką surasta naujos medžiagos apie M. Koperniko sistemos pripažinimą Lietuvoje, apie I. Newtono fizikos ir metodologinių gamtos tyrimo principų dėstymą, apie R. Boškovičiaus dinaminio atomizmo teoriją ir kita. Apžvelgiamos filosofijos dėstymo pradžią Įėmusios aplinkybės: 1571 jėzuitų kolegijoje Vilniuje įsteigtos filosofijos studijos, o 1579 pertvarkius ją į universitetą, arba akademiją, joje buvo Filosofijos fakultetas. Pristatomas viduramžių scholastinės filosofijos ypatybės, jos metodas įvardija­ mas autoritariniu. Pagrindinę šios filosofijos dalį sudarė logika. Nurodomos plėtotos realią reikšmę turinčios jos problemos: Lietuvoje dėstytoje logikoje esama šiuolaikinės teiginių logikos, loginės sekos teorijos, semiotikos ir loginės semantikos užuomazgų. Nagrinėjama nominalizmo ir realizmo kova, pristatomi žymiausi jų atstovai, apibūdinamos jų pažiūros. X V III a. viduryje pradėta ieškoti kompromiso tarp mokslo ir tikėjimo, vienas pirmųjų nau­ jųjų amžių filosofijos idėjas pradėjo reikšti A. Skorulskis, jis siekė suderinti scholastiką ir naujųjų amžių filosofiją. Aptariama kompromisinė (B. Dobševičius ir kt.) ir antischolastinė (K. Narbutas) kryptys. Antrojoje dalyje pateiktas scholastinės filosofijos terminų lotynų-lietuvių kalbų žodynas (apie 1500 terminų), Vilniaus akademijos ir kitų Lietuvos mokymo įstaigų filosofijos pro­ fesorių biogramos. M O KSLINIAI LAIPSNIAI SENAJAM E VILNIAUS UN IVERSITETE. Mokslas ir gyvenimas, 1975, nr. 1, p. zz-z5. Studija lenkų k.: STOPNIE NAUKOWE W DAWNYM UNIW EJISYTECIE W ILENSKIM . Studia z dziejow uniwersytetu Wileriskiego, 1S 79 -19 79 . - Warszawa, Krakow, 1979, s. Z9-61.

343

Supažindinama su V U mokslinių laipsnių teikimo sistema X V I-X V III a.: čia teikti filo­ sofijos, teologijos, civilinės ir kanonų teisės moksliniai laipsniai. Plačiau aptariami laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro bei magistro laipsniai. Teologijos laipsniai buvo trys: baka­ lauro, licenciato ir daktaro. Aprašoma daktaro laipsnio suteikimo ceremonija. LIETU VIAI STUDENTAI SENAJAM E PRAHOS UNIVERSITETE. Mokslas ir gyvenimas, 1975, nr. 10, p. 14-18. Supažindinama su lietuvių didikų sūnų studijomis Prahos universitete X IV -X V a. bei su ten įsteigtos Lietuvių kolegijos veikla. Glaustai apžvelgiama Prahos universiteto istorija, apibū­ dinamos viduramžių studijos, pažymimas aukštas jų lygis šiame universitete. НЕИЗВЕСТНЫ Е ТРАКТАТЫ ЧЕЗАРЕ КРЕМОНИНИ [Cesares Cremonini nežinomi traktatai]. Proceedings o f the X V World Congress ofPhilosophy, 17 th to 22nd September 1973, Varna (Bulgaria). - Sofia, 1975, [T ] 5, p. 807-809. Apie Atgimimo epochos italų filosofo C. Cremonini užrašus, saugomus V U B Rankraščių skyriuje. 400 M ETŲ PSICHOLOGIJOS MOKSLUI LIETUVOS MOKYKLOSE. Pedagogika ir psicho­ logija, 1976, nr. 13, p. 7-17. Nurodoma, kad psichologijos mokslo pradžia Lietuvoje susijusi su kolegijos Vilniuje įstei­ gimu 1570. Psichologija tuo metu nebuvo savarankiška filosofijos disciplina, ji dėstyta fi­ zikos kurse, kuriame buvo komentuojami psichologiniai Aristotelio raštai. 1574 Lietuvos mokyklose pradėta dėstyti psichologija, pirmasis jos dėstytojas - škotas Jonas Hėjus. Išliko 16 tezės, kurias studentai gynė disputuose. V U pirmosios psichologijos paskaitos skaitytos 1615-1616, jose aiškintas psichinių procesų materialusis pagrindas. IN TU IC IJA M OKSLINIAM E TYRIM E. Mokslas ir gyvenimas, 197 6, nr. 7, p. 16-18. Supažindinama su intuicija kaip svarbia mokslinės kūrybos proceso grandimi. Teigiama, kad intuicijos procesai dalyvauja sunkiausioje mokslinio darbo dalyje - hipotezių kūrime. Jų neį­ manoma išradinėti pagal iš anksto susikurtą planą. Apžvelgiama intuicijos sampratų istorija, supažindinama su intuicijos rūšimis: su vaizduote susijęs intelektinis suvokimas (teiginių, formulių prasmės aiškus supratimas) ir gebėjimas kurti metaforas. Proto veikla paremta intuicijos rūšis - gebėjimas greitai ir teisingai įvertinti problemos reikšmę bei svarbą ir pan. ši rūšis lemia originalumą. Svarbiausia intuicijos rūšimi laikomas išradingumas, įkvėpimas. Intuicijos procese skiriami keturi etapai: parengiamasis (sąmoningas darbas), inkubacinis (pasąmoninis, svarbiausias - nuo sąmoningos veiklos nutrūkimo iki intuityvaus įkvėpimo), intuityvus nušvitimas ir jo rezultatų sutvarkymas. CO LLEGIUM NOBILIUM . Kn.: Vilniaus universiteto istorija, 137(1-1803. Ats. red. V. Merkys. V., „Mokslas“, 1976, p. 159-162. Supažindinama su Vilniaus Kilmingųjų kolegijos įsteigimo istorinėmis aplinkybėmis ir jos veikla. FILOSOFIJA [1579 m. - X V III a. vidurys]. Ten pat, p. 108-124. Remiantis ankstesniais tyrimais supažindinama su scholastinės filosofijos dėstymu senajame VU. Apžvelgiama filosofijos katedrų veikla, sudėtis, dėstomų kursų struktūra, aptariamas

344

scholastinės filosofijos metodas, svarbiausios kryptys (realizmas ir nominalizmas), supažin­ dinama su kai kurių filosofijos disciplinų (logikos, gamtos, moralės filosofijos ir kt.) tuome­ tiniais laimėjimais. TEOLOGIJA. Ten pat, p. 137-143. Supažindinama su V U Teologijos fakulteto veikla ir struktūra nuo jo įkūrimo. Aptariamos dėstytos teologijos disciplinos, žymesnių profesorių pažiūros. FILOSOFIJA [XVIII a. vidurys - 1773 m.]. Ten pat, p. 170-181. Supažindinama su naujųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų plitimu Lietuvoje, aptariamas fizikos modernėjimas, dinaminio atomizmo teorija, Koperniko sistemos gynimas, dialekti­ kos idėjos filosofijos paskaitose. FILOSOFIJA [1773-1803 m.]. Ten pat, p. 279-281. Apžvelgiama Lietuvos Edukacinės komisijos veikla, nurodoma, kad ji pašalino filosofijos dėstymą iš mokyklos programų, skyrė dėmesio tik logikai. PRATARME. Kn.: D. Didro. Laiškas apie akluosius Tegintiesiems pamokyti. Iš pranc. k. vertė Ch. V. Spitrys. - V., „Mintis“, 1977, p. 3-7. Supažindinama su prancūzų mąstytojo D. Diderot gyvenimo ir kūrybos svarbiausiais faktais. Jo filosofinės pažiūros apibūdinamos kaip materialistinis empirizmas ir sensualizmas, pabrė­ žiama J. Locke’o idėjų įtaka. Teigiama, kad D. Diderot įveikė mechanistinio materializmo ribotumą, pažinimą traktavo kaip ankstesnio patyrimo nulemtą procesą, smegenyse besi­ kaupiančių dirgiklių sukeltų vaizdinių kompleksą, kurių deriniai sukuria sprendinius, o jais išreikštos mintys atitinka daiktus, iš kurių kilo dirgikliai. Akląjį D. Diderot laikė modeliu, patvirtinančiu jo pažiūras į pažinimą. FILOSOFIJA [1803-1832. m.]. Kn.: Vilniaus universiteto istorija, 1803-1940. - V., „Mokslas“, 1977, p. 80-86. Nurodytu laikotarpiu V U veikė dvi filosofijos katedros (Logikos bei metafizikos ir Moralės filosofijos), kurias abi užėmė vienas profesorius. Supažindinama su J. Abichto, J. Goluchovskio, A. Daugirdo, J. Sniadeckio filosofinėmis pažiūromis ir dėstytais kursais. TEO LO G IJA [1803-1832 m.]. Ten pat, p. 86-88. Aptariama V U Moralinių ir politinių mokslų fakulteto Teologijos skyriaus veikla nurodytu laikotarpiu: teologinių disciplinų dėstymas, minimi žymesni profesoriai. DVASINĖ AKAD EM IJA [1832-1842 m.]. Ten pat, p. 127-130. Supažindinama su Vilniaus Dvasinės akademijos veikla, struktūra, dėstytomis disciplinomis ir profesūra. FILOSOFIJA [1919—1939 m.]. Ten pat, p. 175-178. Supažindinama su filosofijos dėstymu lenkiškame VU: Humanitarinių mokslų fakultete vei­ kė Filosofijos ir pedagogikos skyrius, kuriame dažniausiai darbavosi trys profesoriai. Aptaria­ mos W. Lutosfawskio, V. Silkarskio, B. Jasinovskio, T. Cežovskio ir kitų filosofinės pažiūros. FILOSOFIJA [Universitetas Kaune]. Ten pat, p. 257-262. Supažindinama su filosofija Kauno universitete, nurodoma, kad ji buvo dėstoma dviejuo­ se fakultetuose - Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų. Apžvelgiamos dėstytos

345

filosofijos disciplinos, aptariamos žymesnių filosofų (P. Kuraičio, P. Dovydaičio, S. Šal­ kauskio, V. Sezemano ir kt.) pažiūros. LOGIKOS ĮVADAS: Mokymo priemonė respublikos aukštosioms mokykloms. 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas (i-asis leidimas 1968). - V., „Mintis“, 1978. - 302 p. D a l y s : Pratarmė antrajam leidimui, 4; I. Logikos objektas, 5-13; II. Teiginių logika, 14-63; III. Predikatų logika, 64-92; IV. Loginių klasių teorija, 93-123; V. Daugiareikšmė logika, 124137; VI. Modalinė logika, 138-155; VII. Normų logika, 156-168; VIII. Vertinimų logika, 169-176; IX. Loginė semantika, 177-202; X. Dedukcinis metodas, 203-209; XI. Tikimybiniai samprota­ vimai, 210-241; XII. Įrodymas, 242-253; XIII. Senoji formalioji logika, 254-268; XIV. Logikos istorija, 269-292. Tai populiariausia logikos mokymo priemonė aukštosioms mokykloms Lietuvoje (nepri­ klausomybės laikotarpiu pakartotinai išleista keletą kartų). Joje logika apibrėžiama kaip mokslas apie samprotavimo būdą, aiškinama minties loginė struktūra, pastovūs ir kintami loginiai dydžiai. Logikos branduoliu laikoma teiginių logika, apibūdinamas loginių teiginių ir gramatinių sakinių sąryšis, pristatomi logikos dėsniai, loginis neigimas, sudėtiniai teiginiai (konjunkcija, disjunkcija, implikacija, ekvivalencija), supažindinama su teiginių formalizavi­ mo procedūra. Predikatų logika skirstoma j savybių ir santykių teoriją, aiškinamapropozicinė funkcija ir jos pavertimas teiginiu, savybių teorijos dėsniai, formalioji implikacija, santykių samprata, išsprendžiamumo problema. Apibrėžiama loginės klasės sąvoka, išdėstomi loginių klasių santykiai ir veiksmai su klasėmis, klasių teorijos dėsniai, pateikiama sąvokos sampra­ ta ir sąvokų sudarymo principai. Aiškinama daugiareikšmės logika. Nagrinėjami modalinės logikos klausimai: modaliniai terminai ir teiginiai, loginiai ir fiziniai modalumai, modalinės logikos dėsniai ir kt. Apibūdinamos normų rūšys, normos struktūra ir absoliuti bei minimali normų logikos sistemos. Supažindinama su vertinimo struktūra, gėrio rūšimis, vertinamų­ jų samprotavimų pagrindimu ir absoliučių vertinimų logika. Pristatoma loginė semantika, sintaksė ir pragmatika, reikšmės ir prasmės loginės sampratos, modelis ir interpretacija, lo­ ginės antinomijos, semantinė tiesos samprata. Aptariama dedukcinio metodo struktūra, iš­ vardijami dedukcinei teorijai keliami reikalavimai. Nurodomas dedukcinių ir nededukcinių samprotavimų skirtumas, supažindinama su indukcija, analogija, hipoteze, teisine versija, tikimybine logika. Rašoma apie įrodymo struktūrą, pakankamo pagrindo principą, įrodymų rūšis ir taisykles, paralogizmus ir sofizmus. Nagrinėjami silogistikos klausimai: sprendinių, terminų suskirstymo sprendiniuose, loginio kvadrato, silogizmų ir kt. Trumpai apibūdina­ mos antikos, viduramžių loginės teorijos, pristatomas logikos atsiradimas ir raida Lietuvoje. J. H. ABICH TAS VILNIAUS U N IVERSITETE. Problemos, 1978, nr. 2(22), p. 87-88. Aprašyta Vilniuje dirbusio vokiečių filosofo J. H. Abichto biografija. Nurodoma, kad jis atgaivino Logikos bei metafizikos ir Moralės filosofijos katedras po 1803 V U reformos. Labiausiai pasižymėjo kaip kantizmo idėjų skleidėjas, aiškino jas psichologiniu aspektu. Vil­ niaus laikotarpiu išleido vieną knygą Vadinamosios tikrosiosfilosofijos pagrindiniai teiginiai. POLSKIE RĘKOPISY FILO ZO FICZN E X V III X V IIIW IEKU NA LITW IE [XVII ir XVIII amžių lenkiški filosofiniai rankraščiai Lietuvoje]. Arckitvum Historii Filozofii i Mysli Spolecznej, t. 24. - Warszawa, 1978, s. 299-309.

346

Teigiama, kad VU, Mokslų akademijos, Respublikinėje bibliotekoje yra apie 600 filosofijos paskaitų, skaitytų XV TI-X VIII a. įvairiuose Europos universitetuose, rankraščių. Lietuvos ir Lenkijos katalikiškosiose mokyklose buvo dėstoma scholastinė filosofija vadinamosios „an­ trosios“ scholastikos pavidalu. Filosofijos kursą sudarė logikos, fizikos, metafizikos ir etikos paskaitos. Rankraščiai liudija, kad Lenkijos scholastika rėmėsi geriausiais brandžiųjų vidu­ ramžių filosofijos laimėjimais. Pateikiamas saugomų rankraščių sąrašas. GAMTOS M OKSLAI SENAJAM E VILNIAUS UN IVERSITETE. Mokslas ir technika, 1978, nr. 9, p. 51-54. Supažindinama su gamtos mokslų dėstymo pradžia X V I a. antroje pusėje ir tolesne jų rai­ da Lietuvoje. V U gamtos mokslai buvo dėstomi Filosofijos fakultete. Fizikos kurse buvo komentuojami Aristotelio traktatai. Aptariamas scholastinio pasaulėvaizdžio žlugimas ir heliocentrizmo palaipsnis pripažinimas, Renesanso ir naujųjų laikų mokslo laimėjimų ap­ tarimas paskaitose, besiplėtojanti mokslų specializacija. SCHO LASTINĖ FILOSOFIJA LIETUVOJE. Kn.: Lietuvių filosofijos istorijos bruožai. Parengė R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1978, p. 94-114. Aptariamas jėzuitų propaguojamos vadinamosios antrosios scholastikos įsigalėjimas Lietu­ voje. Pabrėžiami jos laimėjimai (ypač logikos srityje). Studentai buvo supažindinami ir su naujausiais gamtos mokslų laimėjimais bei filosofinėmis žiniomis. Supažindinama su scho­ lastikos smukimu ir naujųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų plitimu. Pastarojoje skiria­ mos dvi kryptys: kompromisinė (siekusi naujųjų laikų filosofiją suderinti su scholastika) ir antischolastinė (jai atstovavo K. Narbutas). FILOSOFIJA VILNIAUS U NIVERSITETE X V I-X IX AMŽIAIS. Kn.: Filosofija Vilniaus uni­ versitete 1579-1832. Sud. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1979, p. 5-18. Pirmosios Lietuvos filosofijos antologijos įvadiniame straipsnyje pažymima, kad didžiausią reikšmę Lietuvos filosofijos raidai turėjo V U įkūrimas. Jame iš karto buvo įsteigtas Filosofijos fakultetas, kuriame iki X V III a. vid. vyravo scholastinė filosofija. Apibūdinamos svarbiausios jos savybės, kryptys (realizmas ir nominalizmas), problematika. Nuo 1773 Edukacinė komisija atskyrė filosofijos ir gamtos mokslų dėstymą, iš filosofijos disciplinų didžiausia reikšmė buvo teikiama logikai. Apžvelgiamos ir vertinamos X IX a. pradžios filosofijos profesorių pažiūros. PLAČIAI IŠGARSĖJĘS: SENOJO VILNIAUS UNIVERSITETO ĮTAKA KAIM YN IN IŲ TAUTŲ KULTŪRAI. Mokslas ir gyvenimas, 1979, nr. 9, p. 4-5. Aptariamos kaimyninių tautų atstovų studijos VU, supažindinama su X V III a. antroje pu­ sėje įvykdyta švietimo sistemos reforma (mokymo proceso supasaulietinimu), scholastinės filosofijos pakeitimu naujųjų amžių filosofija. Vienu reikšmingiausių momentų kaimynų tautų dvasinės kultūros raidai laikomas knygų ir kitų raštų leidimas universiteto spaustuvėje. Apžvelgiami V U ryšiai su gretimų kraštų aukštosiomis mokyklomis. VILNIAUS U N IVERSITETO REKTORIAI. Kn.: Vilniaus universiteto istorija, ip4o-ięyp. Ats. red. A. Bendžius. - V., „Mokslas“, 1979, p. 411-414. Pateikiamas autoriaus sudarytas V U rektorių sąrašas nuo universiteto įkūrimo ¿ki 1979. Sąrašas patikslintas pagal jėzuitų ordino katalogus, V U mokslinių laipsnių teikimo registra­ cijos knygą, universiteto studentų egzaminų knygą ir kitus dokumentus.

347

4oo M ETŲ FILOSOFIJOS MOKSLUI VILNIAUS UNIVERSITETE. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 7-15. Apžvelgiama filosofijos dėstymo V U istorija nuo jo įkūrimo iki sovietinio laikotarpio. Api­ būdinamos žymiausių universiteto filosofijos dėstytojų pažiūros, supažindinama su svarbiau­ siais filosofijos mokslo universitete raidos etapais. IMANUELIO KANTO OPUS MAGNUM. Kn.: I. Kantas. Grynojo proto kritika. - V., „Mintis“, 1981, p. 5-21. Įvadiniame straipsnyje pristatomi I. Kanto filosofijos svarbiausi bruožai. Apžvelgiami ikikritinio laikotarpio filosofiniai darbai, pažymima G. Leibnizo ir D. Hume’o įtaka. Supažindi­ nama su svarbiausiame veikale sprendžiamais pažinimo teorijos klausimais: kaip sąvokomis ir vaizdiniais galima pažinti daiktus, pereiti nuo subjekto prie objekto, kaip galimas visuo­ tinę reikšmę turintis pažinimas. Glaustai aptariamos pagrindinės veikalo idėjos, silpniausia I. Kanto teorijos vieta laikoma logika. LIETUVOS FILOSOFINĖS M IN TIES ISTORIJOS ŠALTINIUS VERTINANT. Pergalė, 1983, nr. 6, p. 173-178. Kritiškas atsakymas J. Tumelio recenzijai, skirtai Lietuvosfilosofinės minties istorijos šaltinių pirmajam tomui (1980). Teigiama, kad recenzento pateikti siūlymai ir vertinimai daugiausia nekonstruktyvūs, netiksliai orientuojantys skaitytoją, jo požiūris į Lietuvos filosofiją esąs „neatsakingas, nihilistinis“. VOSYLIUS SEZEM ANAS - FILOSOFAS IR ŽMOGUS. Literatūra ir menas, 1984 birželio 2. Aptariami V. Sezemano asmenybės, akademinės veiklos, filosofinių pažiūrų bruožai. Reikš­ mingiausiais laikomi jo estetiniai tyrimai. Autorius, kaip filosofo aspirantas, dalijasi asme­ niniais bendravimo su juo įspūdžiais. MOKSLĄ SENAJAME VILNIAUS U NIVERSITETE APTARIANT. Kultūros barai,, 1985, nr. 3, p. 56-59. A. Piročkino ir A. Šidlausko knygos Mokslas senajame Vilniaus universitete (1984) itin kri­ tiška recenzija. Leidinio privalumu laikomas minties dėstymo populiarumas, atidumas fak­ tams, mokslo raidos siejimas su kultūriniu kontekstu, trūkumais - nepakankamas rėmimasis pirminiais šaltiniais (ir iš to kylančios faktinės klaidos), mokslinių teorijų konceptualios analizės nepakankamas lygis, paviršutiniškas mokslininkų pažiūrų aptarimas. MOKSLO IR TIKĖJIM O KONFLIKTAI FEODALINĖJE LIETUVOJE. Kn.: Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1986, p. 94-119. Aptariamas mokslo ir tikėjimo santykis Lietuvoje nuo X V I a. 8 dešimtmečio iki X V II a. vidurio. Teigiama, kad šio santykio prieštarų pirmiausia kilo senajame VU. Jame dėstomoje scholastinėje filosofijoje teigta, jog racionalus žinojimas turįs tarnauti teologijai, mokslas aiškintas kaip būtinumo pažinimas. Mokslinės kūrybos motyvai svarstyti sekant Aristote­ liu, ignoruojant praktinius visuomenės poreikius. Biologijos ir medicinos plėtotė parodė scholastinės žmogaus koncepcijos nevaisingumą. Heliocentrinės sistemos dėstymas astro­ nomijoje iš esmės atmetė religinį pasaulėvaizdį. Pažymimos ir kontroversijos etikoje: krikš­ čioniškajai moralei buvo priešinama prigimtinė moralės teorija.

348

ОПЫТ ИССЛЕДОВАНИЯ ИСТОРИИ ФИЛОСОФИИ ЛИТВЫ [Lietuvos filosofijos istorijos tyrimo patirtis]. Kn.: Философская и общественно-политическая мысль Белоруссии и Литвы: Дооктябрьский период: Закономерности развития, проблемы исследования. - Минск, „Наука и техника“, 1987, с. 32.-55. Apžvelgiami Lenkijos mokslininkų darbai (nuo X IX a. vidurio iki X X a. pab.) apie filosofijos mokslo VU istoriją. Įvertinami tarybų Lietuvoje atlikti filosofijos istorijos tyrimai, dėsto­ mi daugiatomio mokslinio katalogo Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai sudarymo principai. Glaustai apžvelgiama filosofijos formavimosi LD K istorija, aptariama Lietuvos filosofijos istorijos periodizacijos problema. Apžvelgiamos reformacijos teoretikų, scholas­ tikos atstovų filosofinės pažiūros, parodoma Vakarų filosofijos įtaka Lietuvos filosofijai. Su­ formuluojami filosofijos istorijos tyrimo kriterijai: kompetentingumas, kalbinis išprusimas, originalumas, ideologinis kryptingumas, loginė darna ir dėstymo stilius. IMANUELIO KANTO DOROVĖS TEORIJA. Kn.: I. Kantas. Praktinio proto kritika. - V., „Mintis“, 1987, p. 5-12. Įvadiniame straipsnyje supažindinama su I. Kanto pareigos, dorovės dėsnio, dorovės au­ tonomiškumo, laisvės, sielos nemirtingumo sampratomis. Teigiama, kad imperatyvas yra pareigos paliepiamo elgesio forma. Pagrindinis dorovės dėsnis skelbia visuotinį moralumo kriterijų nepriklausomai nuo vietos, sąlygų ir epochos. Iš dorovės dėsnių išplaukia ir žmo­ gaus pareigos. Aptariama I. Kanto žmogaus samprata, teologiniai etikos motyvai. DĖL FILOSOFIJOS MOKSLO PRADŽIO S LIETUVOJE. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos is­ torijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 271-290. Aptariamas vidurinis lavinimas viduramžių vienuolynų mokyklose Lietuvoje bei Vilniaus katedros mokykloje. Autorius koreguoja savo ankstesnę pažiūrą, kad filosofijos mokslas Lie­ tuvoje atsiradęs 1571 Vilniaus jėzuitų kolegijoje atidarius filosofijos skyrių ir naujai konsta­ tuoja, kad profesionalioji filosofija mūsų krašte jau buvo X V I a. pradžioje; turimais duome­ nimis, nuo 1507 ji buvo dėstoma Vilniaus dominikonų mokykloje. Neatmetama hipotezė, kad filosofijos studijos Lietuvos vienuolynų mokyklose galėjo būti ir X V a., tačiau jai pagrįsti nėra pakankamai duomenų. Apibūdinama X V I a. scholastinė filosofija. Pristatomi naujai rasti seniausieji (XVI a. ir X V II a. pradžios) Lietuvos filosofijos šaltiniai - rankraštiniai filosofijos kursai. KRIKŠČIO NYBĖS KRITIKOS PRADMENYS LIETUVOJE. Kn.: Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija: Religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje. Sud. L. Vileitienė. - V., „Min­ tis“, 1988, p. 13-15. Dėstomos krikščionybės įvedimo Lietuvoje istorinės aplinkybės, nurodoma jos skleidėjų agresija. Pažymima, kad krikščionybę Lietuvoje kritikuoti pradėta X III a. demaskuojant jos skleidėjus kaip užkariautojus. KATALIKYBĖS K RIT IK A RENESANSO IR REFORM ACIJOS LAIKOTARPIU. Ten pat, P- 31- 34Supažindinama su Renesanso ideologijos esme - samprotavimų ir tyrinėjimų laisvės skelbi­ mu, humanizmu ir reformacija. Apžvelgiamas reformacijos plitimas Lietuvoje, pristatomos jos krypčių - arijonų ir kalvinistų - pažiūros. Pabrėžiama, kad reformacijos nedera idealizuoti.

349

ATEIZMO PRADININKAI LIETUVOJE. Ten pat, p. 96-98. Supažindinama su pirmųjų Lietuvos ateistų (K. Bekešo, S. Simonijaus, S. Lovano, K. Liščinskio) pažiūromis. Teigiama, kad K. Liščinskis rėmėsi ir scholastinės filosofijos galimų vien tik mąstyti objektų koncepcija, jos priemonėmis aiškino Dievo nerealumą, pirmasis Europoje pavartojo posakį „mes, ateistai“. MATERIALIZMO IDĖJOS SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE. Ten pat, p. 114-116. Supažindinama su gamtos mokslų laimėjimų dėstymu V U X V TI-X V III a. Aptariamas he­ liocentrizmo pasaulėvaizdžio vertinimas, universiteto mokslininkų plėtotos evoliucionizmo idėjos (išsakytos prieš pasirodant Ch. Danvino veikalams) vertinamos kaip didžiausias ma­ terialistinės minties laimėjimas. ŠVIEČIAMOJO LAIKOTARPIO LAISVAMANYBĖ. Ten pat, p. 184-186. Aptariamas Apšvietos idėjų plitimas Lietuvoje, nurodomas dviejų krypčių - religinės ir pasaulietinės - susidūrimas. Pristatomas K. Lukauskio parengtas pamokslų rinkinys bei S. Daukanto plėtotas senovės lietuvių visuomeninių santykių ir pagoniškojo tikėjimo aiški­ nimas, pagrįstas visuomenės sutarties teorija. KAZIM IERAS NARBUTAS IR ŠVIEČIAM O JI FILOSOFIJA LIETUVOJE. Kn.: K. Narbu­ tas. Raštai. - V., „Mintis“, 1989, p. 5-14. Įvadiniame straipsnyje glaustai supažindinama su K. Narbuto filosofavimo kontekstu X V III a. pab. - X IX a. pr. Apšvietos filosofija Lietuvoje, aptariama jėzuitų vykdyta švietimo reforma. Pristatomi K. Narbuto biografijos ir kūrybos svarbiausi faktai, pažymima Ch. Wolffo įtaka. Plačiau apibūdinama K. Narbuto plėtota logika, kuri tapatinta su pažinimo teorija: šis tapatinimas autoriaus vertinamas negatyviai, nurodomi neigiami jo padariniai - loginės problematikos praradimas. Svarbiausiu K. Narbuto logikos bruožu laikomas psichologizmas, nurodomas jo ribotumas. Konstatuojama, kad jo raštų išliekamąją vertę sudaro Apšvie­ tos filosofijos pažangiosios idėjos (racionalizmas, tyrimų laisvė, idėjų taikymas praktiniams uždaviniams spręsti ir pan.). TAUTOS SAVIMONĖ ISTORIJOS VYKSME. Kn.: Tautinis mentalitetas: Istoriosofiniai apmąs­ tymai. Sud. R. Grigas, Z. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1989, p. 23-30. Aptariamos tautos, tautos savimonės ir tautos substancijos sąvokos ir jų sąsajos. Tautos subs­ tancija (arba tautos dvasia) laikoma jos gyvenimo būdas, kalba, papročiai, kultūrinė tradicija. Tautos samprata traktuojama kaip priklausoma nuo pažiūros į žmogų. Apžvelgiama tautos sampratos ir tautinės savimonės išraiškų raida Lietuvos istorijoje. Aptariama liaudies meno, lietuvių raštijos kūrėjų įtaka tautinei savimonei. Dėstoma X IX a. pab. - X X a. pradžios tautinio atgimimo veikėjų plėtota tautos substancijos samprata. Kritikuojamas marksistinis gamybinių jėgų išsivystymo lygis kaip socialinės pažangos kriterijus, šią pažangą siūloma vertinti tokiais kriterijais: visuomenės gerovės, fizinio sveikumo, dorovės ir žmogaus teisių. Reiškiami priekaištai sovietų valdžiai dėl lietuvių tautos engimo. TO LERA N CIJA MŪSŲ GYVENIM E. Atgimimas, 1989 vasario 3; perspausdinta kn.: Studijuo­ jantiems politologiją. Sud. G. Vitkus. - Kaunas, „Šviesa“, 1990, p. 178-186. Supažindinama su „tolerancijos“ termino reikšmėmis, jis atskiriamas nuo „pakantos“ termi­ no. Pabrėžiama panieka tolerancijai Sovietų Sąjungoje, aiškinamos tos paniekos priežastys.

350

Išskiriami ir aiškinami įvairūs tolerancijos problemos pagrindai: ontiniai (egzistuoja pasau­ lio įvairovė), pažintiniai (teorinis pliuralizmas), biologiniai-fiziologiniai, loginiai ir kt. Ap­ tariamas tolerancijos objektas, sunkiausia problema įvardijamas tolerancijos ribų nustaty­ mas. Nagrinėjamas netolerancijos reiškinys, cenzūra, dėstomas neigiamas K. Marxo požiūris į cenzūrą. HUM ANIZM AS IR MŪSŲ GYVENIM AS. Tiesa, 1989 spalio 2.6. Samprotaujama apie humanizmo sąvokos turinį ir vietą atgimstančios tautos gyvenime. Hu­ manizmas apibrėžiamas kaip žmogaus vertės ir žmonių tarpusavio santykių teigimas, skiria­ mos dvi jo kryptys: viena jų grindžiama žmogaus siela bei prigimtimi kaip rinkiniu norų, troškimų, poreikių, instinktų, patyrimų; kita kryptis problemos centru laiko žmogaus vertę. Marksizmas autoriaus traktuojamas kaip konfliktų teorija, siekusi išspręsti išnaudotojų ir išnaudojamųjų prieštaravimus, panaikinti susvetimėjimą. Aptariamos sovietinės sistemos blogybės, pradinių marksizmo humanistinių intencijų iškraipymai. Kritikuojamas valsty­ bės viršenybės principas, dėstoma visuomeninio teisingumo samprata, neigiamas dorovės klasinis pobūdis. GYVEN TI IR M ĄSTYTI. Literatūra ir menas, 1989 gegužės 13. Sovietinės santvarkos kurtasis socializmas kritiškai įvardijamas viena iš nežmogiškumo mo­ tyvacijų. Kritiškai analizuojamos kai kurios marksizmo problemos: susvetimėjimo įveikimo būdai, klasių kovos, visuomenės pažangos sampratos, religijos kritika ir kt. Marksistinė lais­ vės samprata laikoma kognityvia ir supaprastinančia problemą: ji paaiškina laisvės įgijimą tik gamtinio būtinumo atžvilgiu, bet neapima pilietinių ir asmens laisvių. Aptariama socialinės pažangos samprata, dėstomi jos kriterijai: visuomenės gerovės, sveikatingumo, moralumo, žmogaus teisių. Kritikuojama sovietinė valdymo sistema, biurokratizmas, cenzūra, partijos viršenybė. NE IKI, BET PO. Literatūra ir menas, 1990 vasario 17. Kritikuojami sovietmečio mitai apie sovietinę demokratiją, teisėdarą ir pan. Teisėdara skirs­ toma į despotinę ir nedespotinę, o pastaroji - į paternalinę (ja laikoma ir sovietinė) bei demokratinę. Teigiama, kad sovietinėje visuomenėje įstatymų leidėjo autoritetas grindžia­ mas prievartos priemonėmis išreikštu partijos viršūnės politiniu ir ideologiniu viešpatavi­ mu. Kritikuojama SSRS konstitucija dėl vienos partijos monopolio įtvirtinimo, valstybės visagalybės principo ir pan.

PLĖŠNYS Albinas, gimė 1953 04 30 Kaune. Filosofijos mokslų kandidatas (1987). 1975 VU baigė fiziką, 1983 - filosofijos aspirantūrą. Nuo 1983 dėstė filosofiją K PI. Tyrinėjo analitinės mokslo filosofijos problemas. MOKSLO ŽIN IŲ INFO RM ATYVUM O SAMPRATA K. POPERIO FILOSOFIJOJE. Pro­ blemos, 1984, nr. 31, p. 99-108. Analizuojama K. R. Popperio falsifikacijos procedūra. Pateikiamas redukcijos paradoksas: bendros empirinės hipotezės ir jos atskiro atvejo falsifikabilumo laipsniai yra nepalyginami. Nagrinėjamas hipotezės empirinio ir loginio turinio santykis. Falsifikabilumo laipsnį, kaip

351

hipotezės empirinio turinio matą, K. R. Popperis sieja su logine tikimybe. Ši falsifikabi'lumo samprata straipsnyje vadinama aprioriniu falsifikabilumu, o su ja susijusi informatyvumo samprata - aprioriniu informatyvumu. Artumas tiesai laikomas poperiškuoju aposteriorinio informatyvumo kriterijumi. INFORM ATYVUM O PRINCIPO M ETODOLOGINIS VAIDMUO M OKSLINIO T Y R I­ MO PROCESE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vado­ vas - E. Nekrašas. - V., VU, 1987. - 151 [15] p. VUB Rs F76-3001 D a l y s : Įvadas, 2-10; I. Kiekybinė informatyvumo sąvoka indukcionistinėje mokslo filosofijoje, 11-64; II- Informatyvumas racionaliose dinaminėse mokslo rekonstrukcijose, 65-109; III. Moks­ lo žinių informatyvumo metodologinė reikšmė, 110-145; Išvados, 146-151. Mokslo filosofijos disertacijoje analizuojamas mokslo teorijų pažangos vienu svarbiausių kriterijų laikomas informatyvumas, pagrindžiamas jo metodologinis vaidmuo mokslinio tyrimo procese. Aiškinamas informatyvumo, kaip pažintinės veiklos reguliatyvo, turinys, pasiūlomi ir pagrindžiami metodai šiam turiniui atskleisti. Nagrinėjamos informatyvumo sąvokos formavimosi prielaidos, indukcionistinė informatyvumo samprata, analizuojamas informatyvumo ir empirinio patvirtinamumo santykis. Nuodugniai aptariama indukci­ nės logikos ir sprendimų teorijos integracijos reikšmė mokslo hipotezių atrankai, taip pat semantinės informacijos samprata J. Hintikka’os indukcinėje logikoje. Analizuojama ir kritikuojama K. R. Popperio informatyvumo koncepcija, aptariama informatyvumo vieta dedukcionistinėje metodologijoje. Tiriama 1. Lakatoso normatyvumo interpretacija, jo in­ formatyvumo koncepcija, akcentuojama, jog informatyvumo principui 1. Lakatosas nemaža reikšmės teikė vertindamas metodologijų konkurenciją: teorijų santykį konkurencijos as­ pektu lemia jų faktinis ir konceptualus informatyvumas. Nurodoma, kad informatyvumo kriteriologinio aspekto (palyginamosios teorijų charakteristikos) eksplikacijos pagrindas yra mokslo turinio loginė analizė. Normatyvinės mokslo metodologijos kritikuojamos dėl in­ formatyvumo, kaip vien tik faktinio teorijų turinio funkcijos, traktuotės. Pateikiama kons­ truktyvi mokslo teorijų struktūros bei jų funkcionavimo sąlygų samprata, apibūdinamos informatyvumo ir jo mato sąvokos, aptariamas informatyvumo ir kitų mokslo pažangos kriterijų reguliatyvus santykis. Daroma išvada, kad informatyvumo principas suderinamas su visais metodologiniais principais, bet gali būti tiksliau už juos suformuluotas ir pagrįstas. Jis, kaip apibūdinantis naujų žinių apie tikrovę gavimą, laikytinas pagrindiniu mokslinės veiklos racionalumo standartu. MOKSLO PAŽANGOS K RIT ER IJŲ PROBLEM A I. LAKATO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1988, nr. 38, p. 92-103. Analizuojama I. Lakatoso mokslo pažangos koncepcija, kurioje mokslo pažangos rodiklis yra mokslo turiningumo didėjimas. Vertinamasis vienetas yra ištisa teorijų grupė - vadi­ namoji mokslo tyrimų programa. Jos pagrindą nuo kritinių persvarstymų apsaugo negatyvi euristika - taisyklės, nurodančios, kokių metodų, būdų ar hipotezių tyrinėtojas turi vengti. Pozityvi euristika lemia tolesnę programos plėtotę. Hipotezės, taip pat ir mokslo tyrimų programos informatyvumas yra svarbiausias jų priimtinumo kriterijus. Mokslo raida yra ilga metodologinių programų konkurencija.

352

POŠKA Adolfas, gimė 1932 11 10 Juodaičiuose (Raseinių raj.), mirė 2019 03 05 Vilniuje. 19 39-19 44 mokėsi Juodaičių pradžios, 19 4 4 -19 51 Ariogalos vidurinėje mokykloje. 1951— 1956 studijavo filosofiją Leningrado A . Zdanovo universitete. 1956-1958 dėstė filosofiją SPI, 1958-1962 - šio instituto prorektorius neakivaizdinio mokymo reikalams. 1962-1965 Istorijos instituto filosofijos aspirantas, vadovaujamas J. Macevičiaus rengė disertaciją apie X X a. pirmosios pusės Lietuvos neotomistinę filosofiją, bet jos nebaigė. 1965—1971 M A Filosofijos katedros dėstytojas (nuo 1969 vedėjas). Nuo 1971 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) jaunesnysis mokslo darbuotojas. Skaitė paskaitas visuomenei filosofijos ir filosofijos istorijos klausimais. Tyrinėjo X X a. pirmosios pusės Lietuvos filosofiją, pri­ sidėjo rengiant Lietuvos filosofijos istorijos sintezę, Lietuvos filosofijos istorijos šaltinių mokslinį sisteminį katalogą. TIKĖJIM O IR ŽINOJIM O SAN TYKIO PROBLEMA BURŽUAZINĖS LIETUVOS NEOTO M ISTINĖJE FILOSOFIJOJE. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V , 1967, p. 524-527. Kritikuojamas Lietuvos neotomistų plėtotas tikėjimo ir žinojimo harmonijos principas, nurodomos jo ontologinės (būties samprata) ir gnoseologinės prielaidos. Teigiama, kad neotomistų būties sąvoka be galo abstrakti, o proto galimybių ribos nustatomos ne tiriant realų istorinį pažinimo procesą, o aprioriškai, remiantis Apreiškimu. Ydingu laikomas ir teologijos bei filosofijos sugretinimas, proto pajungimas iracionaliam tikėjimui. NEOSCHOLASTINĖS FILOSOFIJOS DIFERENCIJAVIMAS BURŽUAZINĖJE LIETU­ VOJE. Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 102-107. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje mėginama nustatyti neoscholastinės filosofijos pagrin­ dines kryptis. Aptariami jos idėjiniai šaltiniai, iš kurių svarbiausiu laikoma viduramžių scho­ lastika. Nustatomi augustinizmo ir tomizmo skirtumų viduramžių scholastikoje metodolo­ giniai pagrindai ir jais remiantis diferencijuojama neoscholastinė filosofija Lietuvoje. Pagal užimtas pozicijas, atstovų kvalifikaciją, leidinius vyraujanti kryptis buvo neotomizmas. Spiritualistinė (neoaugustiniškoji) tendencija nebuvo vieninga, mažiau apibrėžta ir reikšminga. P. K URAIČIO N EOTOM ISTINĖ BŪTIES SAMPRATA. Lietuvos TSR Mokslų akademijos dar­ bai, A serija, 1973,1 . 1(42), p. 33-50. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjamos P. Kuraičio pažiūros į būtį. Teigiama, kad šią sąvoką jis laikė pradiniu filosofinės sistemos principu, ją ir jos pagrindines ypatybes spekuliatyviai paskelbė ypatingomis viršrūšinėmis sąvokomis - transcendentalųomis. Pla­ čiau nagrinėjamos pačios būties, vienio, tiesos ir gėrio transcendentalijos. Neotomistinės būties sampratos galutinis tikslas yra pagrįsti antgamtinį buvimą, todėl būties sąvoka lai­ koma ne tik transcendentaline, bet ir analogine. Pabrėžiamas P. Kuraičio būties sampratos neoriginalumas. NEOTOMISTINĖS FILOSOFIJOS STRU KTŪ RA LIETUVOJE. Kn.: Krikščionybė ir jos soci­ alinis vaidmuo Lietuvoje. Sud. B. Deksnys. - V , „Mintis“, 1986, p. 176-206. Svarbioje Lietuvos filosofijos istorijos studijoje pabrėžiamas Lietuvos katalikiškosios filo­ sofijos nevienalytiškumas, išvardijamos jos linkmės: augustiniškasis antiintelektualizmas,

353

V. Solovjovo visuotinybės filosofija, katalikiškasis antropologizmas ir personalizmas ir kita. Stipriausia jos srove laikomas neotomizmas, nuodugniai analizuojama jo struktūra ir pro­ blematika, kuri laikoma sąlygota bendrųjų Tomo Akviniečio sistemos ir spekuliatyviosios metafizikos tradicijos principų. Pristatomas S. Šalkauskio atliktas neotomizmo hierarchinės struktūros aptarimas, išvardijamos ją sudarančios i i disciplinų. Plačiai apžvblgiamas kiek­ vienos disciplinos dėstymo lygis, pagrindinės problemos, atskleidžiami, autoriaus manymu, jų metodologiniai trūkumai. Pažymima, kad neotomistai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo domėtis Lietuvos filosofijos istorija.

POVILIŪNAS Arūnas, gimė 1958 04 2.8 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1989). 1976 baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. 1981 V U baigė psichologiją, 1984-1987 stu­ dijavo filosofijos aspirantūroje. Nuo 1987 V U Filosofijos katedros asistentas. Tyrinėjo is­ torijos filosofijos problemas. RENESANSO PASAULĖŽIŪRA IR DŽ. VIKO ISTORIJOS FILOSOFIJA. Problemos, 1987, nr. 37, p. 14-24. Istorijos filosofijos straipsnyje remiantis G. Vico koncepcija atskleidžiama būties antropocen­ trinės struktūros įtaka istorijos filosofinės refleksijos formavimuisi ir pagrindimui. Istorijos fi­ losofijos atsiradimas aiškinamas siejant jį su Renesanso antropocentrine pasaulėžiūra. G. Vico veikalo Naujasis mokslas vienu pagrindinių principų laikoma renesansinės asmenybės, kaip žmogiškojo pasaulio kūrėjo, savimonė. Šio veikalo objektas yra bendra nacijų, t. y. žmogiškojo pasaulio, prigimtis, kuri suprantama kaip šio pasaulio atsiradimo ir raidos sąlygų analizė. APIE G. HĖGELIO KULTŪROS (BILDUNG) SAMPRATĄ. Problemos, 1988, nr. 38, p. 32.-37. Rekonstruojama G. Hėgelio kultūros (vok. Bildung) samprata. Aptariami šios sąvokos pras­ mių niuansai ir vertimo keblumai. Glaustai apžvelgiama kultūros sąvokos raida filosofijos istorijoje. Teigiama, kad kultūrą, kaip asmens atskirybės įveikimo būdą ir kaip absoliučios dvasios saviraidos aspektą, G. Hėgelis tapatino su mąstymu. Kultūros sąvoka apibūdina daiktiškos tikrovės, kaip sąmonės, arba susvetimėjusios absoliučios dvasios, formavimąsi, ir daiktiškos tikrovės susvetimėjimą, t. y. savimonės tapsmą. Aukščiausioje kultūros raidos formoje - moksle - savimonės pakopą pasiekusi absoliuti dvasia iki galo save realizuoja. ISTORIJOS IDĖJA FILOSOFIJOJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraš­ tis]. Mokslinis vadovas - A. Lozuraitis. - V., VU, 1989. - 162 p. VUB Rs F76-3398 D a l y s : Įvadas, 3^13; I. Nuo istorijos teologijos link istorijos filosofijos, 14-61; II. Klasikinės filosofijos pabaiga ir istorijos filosofija, 62-106; III. Materialistinės istorijos sampratos principų formavimasis, 107-143; Pabaiga, 144-148. Istorijos filosofijos disertacijoje rekonstruojama istorijos idėjos raida klasikinio racionaliz­ mo filosofijoje nuo istorijos filosofijos susiformavimo iki K. Marxo materialistinės istorijos sampratos. Aprašomi istorijos refleksijos principai antikos ir ankstyvųjų viduramžių pasau­ lėžiūroje, apibrėžiami istorijos teologijos principai, nurodomos jos ištakos. Nagrinėjama Re­ nesanso antropocentrinės pasaulėžiūros įtaka istorijos filosofijos susiformavimui. Teigiama, kad ši pasaulėžiūra lėmė istorijos filosofijos atsiradimą: nei antikoje vyravusi socialinės tikro-

354

vės, kaip amžinai pulsuojančio kosmoso sąrangos dalies, samprata, nei viduramžiška istori­ jos, kaip antlaikiško dieviškojo plano realizacijos, samprata neturėtų būti laikoma istorijos filosofinėmis teorijomis. Aiškinamas G. Vico filosofijos pagrindinis principas, kad žmogus esąs savo pasaulio kūrėjas, sukūręs šį pagal universalius žmogiškojo proto principus ir todėl galintis jį pažinti. Palyginamos dogmatiškai ir kritiškai konstruojamos istorijos koncepcijos, įvertinama kritinės filosofijos reikšmė istorijos filosofijos raidai. Dėstoma I. Kanto istorijos tikslingumo ir determinuotumo santykio (kaip moralinės prigimties ir istorinės tikrovės sankirtos) samprata. Interpretuojama G. Hėgelio pasaulinės dvasios samprata: ši dvasia yra istoriškai dėsningas visuomenės gyvenimo vidinis turinys; privati žmonių valia esanti pa­ saulinės dvasios plėtojimosi įrankis. Rekonstruojama jaunojo K. Marxo plėtota G. Hėgelio filosofijos kritika, aiškinama jos įtaka K. Marxo pažiūroms. Šio materialistinė istorijos sam­ prata nagrinėjama remiantis susvetimėjimo koncepcijos analize, eksplikuojama marksistinė susvetimėjimo įveikos, kaip istorijos praktinio tikslo, samprata. VIENA FILOSOFINIŲ ISTORIJOS APM ĄSTYM O PRIN CIPŲ SANKIRTA. Problemos, 1989, nr. 41, p. 56-64. Palyginamos J. G. Herderio ir I. Kanto istorijos filosofijos koncepcijos, bandoma nustaty­ ti kritinės filosofijos įtaką istorijos filosofijos raidai. Aptariama J. G. Herderio organinių jėgų koncepcija, kuri traktuojama kaip bandymas įveikti Apšvietos pasaulėžiūros antiistoriškumą. I. Kanto kritinėje filosofijoje žmonijos istorija yra proto užuomazgų puoselėjimo, žmogaus proto lavėjimo istorija. Laisvė ir valstybė yra du to paties proceso aspektai: vienas išreiškia žmogaus, kaip dorovinės būtybės, esmę, kitas garantuoja jos raiškos sąlygas.

P R A N C K I E T Y T Ė Gražina, gimė 1950 01 z6 Panevėžyje. 19 69 -1975 studijavo K P I Panevėžio vakariniame skyriuje ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. Nuo 1969 dirbo inžiniere Komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyriuje, nuo 1977 dar dėstė Panevėžio politechnikume. 1979-198Z F S T I filosofijos istorijos aspirantė, nuo 198Z - jau­ nesnioji mokslinė bendradarbė. Tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją, daugiausia J. Šliūpo pažiūras; R. Plečkaičio mokinė. VISUOMENĖS VYSTYM O SI IR SOCIALINĖS PAŽANGOS PROBLEMOS JO N O ŠLIŪ­ PO DARBUOSE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1983, t. 3(84), p. 15-30. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje atskleidžiami J. Šliūpo pažiūrų visuomenės raidos ir socialinės pažangos klausimais svarbiausi bruožai. Nagrinėjamos jo pažiūrų formavimosi istorinės politinės ir teorinės prielaidos, parodomos socialdarvinizmo apraiškos jo visuo­ menės raidos koncepcijoje, kurios traktuojamos kaip pozityvistinės sociologijos poveikio rezultatas. Teigiama, kad J. Šliūpas skelbė socialinių procesų dėsningumą, objektyvumą, tolydumą, prieštaringumą. DOROVINIO AUKLĖJIM O KLAUSIM AI JO N O ŠLIŪPO ETIKOJE. Kn.: Dorovė ir tradici­ jos: Etikos etiudai-8. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1984, p. 14Z-156. Analizuojama J. Šliūpo etikos teorija, kritikuojami jos teoriniai pagrindai (vulgarusis ma­ terializmas, pozityvizmas), kurie neleido jam atskleisti dorovės kilmės ir esmės problemų.

355

Remiantis marksistiniu požiūriu, pažangiu J. Šliūpo pažiūrų elementu laikomas siekis apri­ boti religijos įtaką dorovei. JO N O ŠLIŪPO ETINĖS KONCEPCIJOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1986, t. 3(96), p. 13-23. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje J. Šliūpo etika marksistiškai vertinama kaip iš esmės idealistinė, pagrįsta idealistine visuomenės raidos samprata, metafiziniais metodologiniais principais, daugiausia perimtais iš vulgariojo materializmo ir pozityvizmo. Teigiama, kad J. Šliūpas perdėjo moralės principų vaidmenį visuomenės raidoje, dorovės kilmės problemą nagrinėjo natūralistiškai, etines problemas dažniausiai sprendė neistoriškai ir abstrakčiai, nesukūrė mokslu pagrįstos ir praktiškai veiksmingos etinės teorijos. ATEITIES VISUOMENĖS SAMPRATA JO N O ŠLIŪPO SO CIALINĖJE KONCEPCIJOJE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1988, t. 4(105), p. 39-50. Aptariami nurodytos sampratos metodologiniai pagrindai, nurodomos jų ištakos - kai ku­ rios pozityvizmo, vadinamojo „katedrinio socializmo“ ir neokantizmo idėjos. Ši samprata autorės marksistiškai vertinama kaip metafizinė idealistinė, nepakankamai atsižvelgianti į socialines klasines priežastis, nenurodanti realių socialinių jėgų ir realių priemonių naujai visuomenei kurti. Parodomos ir teigiamos šios sampratos pusės: socialinio kritiškumo, de­ mokratiškumo momentai, istorinis optimizmas, humanistinis kryptingumas, marksizmui artimų socialinių idėjų kėlimas.

PRUSKUS Valdas, gimė 1950 0 4 10 Vilniuje, mirė 2016 01 26 ten pat. Filosofijos mokslų kandidatas (1985). 1957-1961 mokėsi Vilniaus 15-ojoje, 1962-1968 - 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1968-1973 V U studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1978-1982 F S T I filosofijos aspirantas. 19 72-1976 dirbo redaktoriumi, spaudos darbuotoju. 19 76-198 7 Gamtos ap­ saugos draugijos respublikinės tarybos Propagandos skyriaus viršininkas. Nuo 1987 dėstė Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo institute (iki 1988 Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutas). Sovietiniu laikotarpiu tyrinėjo ka­ talikų filosofinės ir socialinės minties raidą Lietuvoje. POVILO JAKO (1908-1968) SOCIALINĖS PAŽIŪROS. Lietuvos TSR Mokslų akademijos dar­ bai, A serija, 1979, t. 4(69), p. 29-40. Išskiriami ir aptariami trys esminiai P. Jako socialinės koncepcijos aspektai - požiūris į kapi­ talizmą, katalikybę ir „naujojo humanizmo visuomenę“. Socialines nuostatas P. Jakas grindė ankstyvosios krikščionybės vertybėmis, jas priešpriešino buržuazinei civilizacijai. Remdama­ sis šiomis vertybėmis jis siekė atnaujinti ir demokratizuoti Bažnyčios ir visuomenės gyveni­ mą. P. Jako propaguotas „naujojo humanizmo visuomenės“ sukūrimo projektas vertinamas kaip krikščioniškasis utopizmas. PAŽIŪRA Į SO CIALIZM Ą A. M ACEINOS IR P. JAKO DARBUOSE. Problemos, 1982, nr. 28, p. 22-32. Marksistiškai vertinamos katalikybės modernistų A. Maceinos ir P. Jako pažiūros į socializ­ mo mokslinę teoriją ir praktiką. Kritikuojamos jų pastangos socializme į pirmą vietą iškelti

356

ne socialinius ekonominius santykius, bet pasaulėžiūrinius ir psichologinius momentus. So­ cialinio teisingumo principų įgyvendinimą jie siejo ne su nuosavybės formos pakeitimu, bet su asmenybės dvasiniu tobulėjimu, religinio nusiteikimo ugdymu, stengėsi išsiaiškinti soci­ alizmo nesutaikomumo su religija priežastis, nesuprato visuomenės socialinės ekonominės raidos dėsningumų, jiems suteikė religinę prasmę. M O DERNISTINĖS A. M ACEINOS IR P. JAKO PAŽIŪROS Į KATALIKYBĘ. Problemos, 1983, nr. 30, p. 108-118. Analizuojami lietuvių katalikų modernistų A. Maceinos ir P. Jako bandymai kritiškai įver­ tinti katalikybės padėtį tarpukario Lietuvoje ir suformuluoti jos atnaujinimo galimybes. Tei­ giama, kad katalikybės atnaujinimą jie traktavo ne tik kaip klerikalinių institucijų veiklos demokratėjimo uždavinį, katalikiškųjų apeigų formalizmo įveikimą (P. Jakas), bet ir kaip tikėjimo dvasinio komponento stiprinimą (A. Maceina). Jie pabrėžė ankstyvosios krikščio­ nybės laikų socialinio gyvenimo formų atgaivinimą (socialinį diakonatą), ragino kreipti di­ desnį dėmesį į tikinčiųjų socialinio gyvenimo problemas. МОДЕРНИСТСКИЕ ТЕНДЕН ЦИИ В СОЦИАЛЬНОЙ ФИЛОСОФИИ КАТОЛИ­ ЦИЗМ А В БУРЖУАЗНОЙ ЛИТВЕ (1918-1940 г.г.) [Modernistinės tendencijos katalikybės socialinėje filosofijoje buržuazinėje Lietuvoje (1918-1940 m.)]. Filosofijos mokslų kandidato laips­ nio disertacija [rankraštis]. Moksliniai vadovai - J. Barzdaitis ir I. Zaksas. - V., FSTI, 1985. - 195 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 1-11; I. Католический модернизм в Западной Европе и Лит­ ве [Katalikiškasis modernizmas Vakarų Europoje ir Lietuvoje], 11-55; И. Оценка социальноэкономических структур [Socialinių ekonominių struktūrų vertinimas], 56-91; III. Модер­ нистское понимание социальной роли католицизма [Katalikybės socialinio vaidmens mo­ dernistinė samprata], 93-113; IV. Общество „нового гуманизма“ и принципы его создания [„Naujojo humanizmo“ visuomenė ir jos sukūrimo principai], 114 -16 1; Заключение [Išvados], 163-167. Lietuvos filosofijos istorijos marksistiniame tyrime modernistinis katalikybės socialinių koncepcijų atsiradimas grindžiamas buržuazinės visuomenės socialinės diferenciacijos di­ dėjimu ir socialinių prieštaravimų aštrėjimu, sąlygojusiu sociokultūrinę situaciją, kuri sukėlė idėjinio pliuralizmo plitimą katalikybėje, Bažnyčios kanonizuotų doktrinų ir katalikų filo­ sofų bei teologų teorinės refleksijos išsiskyrimą. Daugiausia analizuojamos ryškiausių kata­ likiškojo modernizmo atstovų A. Maceinos ir P. Jako koncepcijos, jų metodologijoje ran­ dama Vakarų Europos modernistų, taip pat katalikiškojo personalizmo (ypač E. Mounier) bei neotomisto J. Maritaino idėjų įtaka. Teigiama, kad Lietuvos katalikiškojo modernizmo atstovai realių socialinių struktūrų kritiką grindė ikimarksistinės sociologijos metodologija siekdami įrodyti, kad nei kapitalizmas, nei socializmas nepajėgūs sukurti asmenybės rai­ dos, jos saviraiškos ir dvasingumo sąlygų, todėl pasiūlė „naujojo humanizmo“ visuomenės modelį, reiškiantį religiškai suhumanintą privačios nuosavybės visuomenę. Toks modelis vertinamas kaip utopinis, rodomas jo „metodologinis bejėgiškumas ir ideologinis konserva­ tyvumas“. Daroma išvada, kad nors katalikiškojo modernizmo koncepcijos buvo utopiškos ir siekė sustiprinti katalikybės įtaką visuomenei, jomis grindžiama buržuazinės visuomenės

357

ir oficialiosios Bažnyčios kritika kreipė tikinčiųjų dėmesį į realias socialinės struktūros ydas, prisidėjo prie Bažnyčios desakralizacijos. Modernistų kritika rėmėsi laisvamanybės judėjimo atstovai Lietuvoje. PAŽIŪRA Į KAPITALIZM Ą IKIKARIN IU O SE A. M ACEINOS IR P. JAKO RAŠTUOSE. Problemos, 1986, nr. 34, p. 109-116. Tiriamos Lietuvos katalikiškųjų modernistų (A. Maceinos ir P. Jako) pažiūros į kapitaliz­ mą. Jis laikytas pirmiausia ūkine sistema, nors ir netobula, bet neprieštaraujančia žmogaus prigimčiai. Katalikiškieji modernistai žmogų laikė dvasine būtybe, kuri realizuoja save kū­ rybiniais aktais: pati gamyba yra žmogiškosios dvasios aktas. Aptariamas prekių naikinimas kapitalistinės gamybos sąlygomis. Katalikiškieji modernistai išnaudojimą suprato ne kaip klasinių santykių, o kaip žmogiškojo egoizmo, kiekio gausinimo rezultatą. KATALIKŲ BAŽNYČIOS SOCIALINĖS KONCEPCIJOS MODERNIZAVIMAS BURŽU­ AZIN ĖJE LIETUVOJE. Kn.: Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Sud. B. Deksnys. V , „Mintis“, 1986, p. 163-175. Aptariami Lietuvos katalikų modernistų bandymai reformuoti Katalikų bažnyčios socialinį mokymą. Jie kritikavo perdėtą dėmesį kultui, išoriniams tikėjimo atributams, Bažnyčios suformalėjimą ir reikalavo dvasininkų uolumo ir tolerancijos. P. Jakas religiją laikė socialinės pažangos būtina sąlyga, šios idėjos pagrindimo ieškojo ankstyvojoje krikščionybėje. Reiškia­ mas marksistinis vertinimas, kad modernistų pažiūrų ribotumą sudaro jų įsitikinimas, jog visuomeninius santykius galima humanizuoti nekeičiant jų esmės. RELIGINIS JAUSMAS. Šeima, 1987, nr. 3, p. 33-34. Kritikuojama įgimto religinio jausmo samprata. Dėstomas materialistinis požiūris, kad žmo­ gus gimsta be religinių įsitikinimų, jo sąmonėje nėra įgimtų, be patyrimo atsiradusių idėjų. Jausmai tampa religiniai tada, kai siejami su tikėjimu, o tai yra visuomeninis reiškinys. KATALIKIŠKOJO M ODERNIZM O U ŽU O M AZGO S LIETUVOJE. Problemos, 1988, nr. 38, p. 53-6Z.

Analizuojamos katalikiškojo modernizmo idėjų plitimo tarp jaunųjų liberaliosios pakraipos X IX a. pab. - X X a. pradžios lietuvių katalikų dvasininkų (S. Šultės, V. Dembskio, A. Jakš­ to-Dambrausko ir kt.) prielaidos ir sąlygos. Lietuvių katalikai modernistai laikėsi nuomonės, kad mokslo ir švietimo plitimas yra neišvengiamas procesas, suvokė poreikį derinti kataliky­ bę su laikotarpio reikalavimais. Jie atkreipė dėmesį į nacionalinės formos religinio meno bū­ tinumą. Pasisakė prieš dvasinį primityvumą, grubias religinės propagandos formas. Išsilaisvi­ nimą iš prolenkiškos kunigijos įtakos suprato kaip teisę patiems spręsti religijos klausimus.

358

R RADVILAVIČIUS Vytautas, gimė 1928 08 27 Balkūnuose (Alytaus raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1969). 1953 baigė VU Fizikos ir matematikos fakultetą. 1954-1962 VU Filosofijos katedros dėstytojas. Nuo 1964 K P I Filosofijos katedros dėstytojas. Tyrinėjo dialektinio materializmo, filosofijos istorijos problemas. AR ŽMOGUS TU RI IŠ PRIGIM TIES LAIMĘ? A R GALIM A IŠPRANAŠAUTI SAVO LI­ KIMĄ? AR GALIM A N U M A TYTI ĮVYKIUS? Jaunimo gretos, 1954, nr. 12, p. 5. Atsakoma į skaitytojų laiškus, svarstoma apie tarybinio jaunimo pažiūrą į savo ateitį, gy­ venimo tikslą. Teigiama, kad tarybinėje visuomenėje kiekvienas žmogus gimsta laimingas. Neigiamas išankstinio likimo egzistavimas, kritikuojamos pranašystės, teigiama, kad ateitį galima tik moksliškai numatyti remiantis gamtos ir visuomenės dėsnių pažinimu. MATERIJA - AM ŽIN A. Jaunimo gretos, 1955, nr. 6, p. 13. Supažindinama su materijos kategorija, apžvelgiama jos sampratų istorija. Dėstoma marksis­ tinė materijos koncepcija - tai visas išorinis pasaulis, objektyvi realybė, egzistuojanti nepri­ klausomai nuo žmogaus pojūčių. Teigiama, kad materija yra amžina, bet kiekviena atskira jos dalelė nuolat kinta. Supažindinama su sąmonės, mąstymo, judėjimo sąvokomis. GENIALUS M ARKSISTINĖS FILOSOFIJOS KŪ RIN YS: V. Lenino knygos „Materializmas ir empiriokriticizmas“ pasirodymo 50-osioms metinėms. Tiesa, 1959 gegužės 12. Aptariamos šio veikalo parašymo aplinkybės, politinis istorinis kontekstas. Supažindinama su jame plėtojamomis materialistinės pažinimo teorijos idėjomis: materijos objektyvaus eg­ zistavimo, pažinimo kaip atspindėjimo, pojūčių sampratomis, gamtos mokslų filosofiniais klausimais, partiškumo principu ir kt. D IA LEK TIK A IR M ETAFIZIKA. Tarybinis mokytojas, 1961 kovo 23. Supažindinama su dialektiniu ir metafiziniu mąstymo būdu: pirmasis teigia pasaulio vysty­ mąsi ir visuotinį sąryšį, antrasis pasaulį regi kaip nekintančių, izoliuotų daiktų ir reiškinių sankaupą. Aiškinamos dialektinio materializmo pagrindinės sąvokos ir principai: visuotinio sąryšio, nuolatinio kitimo, istoriškumo, priešybių vienybės bei kovos ir kt. *

359

TIKROVĖS PROCESŲ DĖSNINGUM O SĄVOKOS SUSIFORMAVIMO KLAUSIMU. Filosofija, 1965, t. VI, p. 31-42. Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje aptariamas tikrovės procesų dėsningumo atsi­ spindėjimas pirmykštėje pasaulėžiūroje ir dėsningumo sąvokos susiformavimas senovės fi­ losofijoje. Teigiama, kad antropomorfinis priežastingumo supratimas formavosi žmogaus sąmonėje stichiškai, dėl fizinio darbo. Būdama fantastinė primityvaus žmonių santykio su gamta išraiška, magija tam tikru mastu buvo susijusi ir su gamtos procesų dėsningumo suvokimu. Dėsningumo supratimo filosofijoje formavimasis prasidėjo nuo bandymų rasti vieningą materialų visų pasaulio daiktų pradą ir pagrindą. Natūralių skirtingų daiktų atsi­ radimo priežasčių ieškojimai toliau gilino gamtos savaveiksmiškumo supratimą ir formavo vaizdinius apie tikrovės tvarką. D IALEKTIN IS TIKRO VĖS PROCESŲ DĖSNINGUM O SUPRATIMAS IR JO METO­ DO LO GINĖ REIKŠMĖ. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V , VU, 1969. - 162 p. VUB Rs F76-1090 D a l y s : Pratarmė, 3-6 ; I. Ikidialektinis tikrovės procesų dėsningumo supratimas, 7-43; II. Di­ alektinis tikrovės procesų dėsningumo supratimas, 44-147; Išvados, 148-149. Dialektinio materializmo disertacijoje aiškinama dėsningumo kategorijos kilmė, raida, dės­ ningumo dialektinio supratimo prielaidų formavimasis. Aiškinamas pirmykštei pasaulėžiū­ rai būdingas antropomorfinis priežastingumo supratimas, kuriame priežastis tapatinama su veikėju, o į gamtos procesus žiūrima kaip j veiksmus. Akcentuojami dėsningumo suvokimo elementai magijoje, mitologiniuose pirmykščio žmogaus vaizdiniuose apie antgamtinių jėgų veiklą. Plačiau aptariamos Mileto mokyklos atstovų, Herakleito, Demokrito, Aristotelio dėsningumo problemos sampratos, jose vartojamos priežasties, būtinumo, visuotinumo, pasikartojamumo, esmės sąvokos. Nurodomos silpnosios šių pažiūrų pusės: antropomorfizmo bruožai, stebėtojiškasis požiūris ir spekuliatyvumas, vystymosi, tik kaip pasikartojančių ciklų kaitos, dėsningumo, kaip atskiros esybės, sampratos. Apibūdinama metafizinė dėsningumo koncepcija, išryškinamas metafizinio metodo gnoseologinių prielaidų atsiradimas. Atsklei­ džiama materialistinės dialektikos pagrindinių principų reikšmė dialektiniam dėsningumo supratimui. Parodoma, kaip mokslinio pažinimo pažanga griovė metafizinį, mechanistinį požiūrį į gamtą, kaip į izoliuotų, pastovių reiškinių sankaupą, ir formavo dialektinį pasau­ lio, kaip sąveikaujančių reiškinių-procesų vieningos visumos, vaizdą. Aiškinant objektyvaus tikrovės procesų dėsningumo santykį su jo teorine išraiška mokslinėje dėsnio sąvokoje kri­ tikuojama metafizinė jų tapatinimo tendencija, pabrėžiamas dėsnio kategorijos supratimo santykinumas, kitimas, priklausomybė nuo ją apibrėžiančių sąvokų turinio. Atskleidžiama bendrybės, pasikartojamumo, esmės, būtinumo kategorijų metafizinės ir dialektinės inter­ pretacijos specifika. Teigiama, kad metafizinį požiūrį apibūdina dėsnio, kaip savarankiškos esybės, supratimas, tikrovės procesų vienareikšmiško determinuotumo principas, determi­ nizmo siejimas tik su dinamine gamtos dėsnių išraiška, tikrovės dėsningumo koncepcijos grindimas atskirų savarankiškų dėsnių visumos tarpusavio sąveika. DĖSNIO VIETA D IA LEK TIN ĖJE TIKRO VĖS IN TERPRETACIJO JE. Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 48-52.

360

Dialektinio materializmo požiūriu nagrinėjama dėsnio samprata. Pažinimo procese atranda­ mi dėsniai - tai savarankiškos jėgos, kurios veikia nepriklausomai nuo žmogaus valios. Dia­ lektikai tikrovė yra rišlių, vienas kitą sąlygojančių, kintančių reiškinių visuma, kurią galime suprasti remdamiesi visuotinio sąryšio ir vystymosi principais. Esmingiausias dėsnio, kaip reiškinių santykio, bruožas yra kartojimasis, kiti bruožai - būtinumas, bendrumas. Formu­ luodamas dėsnius, mokslas atspindi objektyvią realybę. LENININĖ KONVENCIONALIZM O K RIT IK A IR JO S REIKŠMĖ KOVOJE PRIEŠ ŠIUO­ LAIKIN Ę IDEALISTINĘ DĖSNIO INTERPRETACIJĄ. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir vi­ suomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 154-159. Nagrinėjama vieno iš konvencionalizmo šalininkų F. Franko naudojama dėsnio sąvokos aiškinimo metodologija. Parodomas jos ydingumas: ji tirianti bendrųjų mokslo principų prasmę „grynojo mokslo“ požiūriu, ignoruojanti dėsnio sąvokos santykį su tikrove bei prak­ tine žmonių veikla. APIE TERM INO „FILOSOFINIAI GAM TOTYROS KLAUSIM AI“ PRASMĘ. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 88-91. Dėstomas marksistinis požiūris į filosofijos ir gamtotyros santykį, pagrįstas šių mokslo sri­ čių sąjungos idėja. Gamtotyra yra vieningo žmogiškojo tikrovės pažinimo proceso sudėtinė dalis. Šis procesas turi ir ontologinį, ir gnoseologinį aspektus, kuriems daugiausia dėmesio skiria filosofija. Daroma išvada, kad filosofiniai gamtotyros klausimai nelaikytini savarankiš­ ka filosofijos sritimi, o bendraisiais metodologiniais gamtotyros klausimais. FILOSOFINIS TECH NIKO S MOKSLŲ ĮPRASMINIMAS. Mokslas ir technika, 1982, nr. 11, p. 5-6.

Aptariami filosofiniai metodologiniai seminarai moksliniuose-techniniuose institutuose, jų pobūdis ir tikslai. Nurodoma, kad jie pirmiausia skirti filosofijos ir visuomeninių bei gamtos ir technikos mokslų atstovų bendradarbiavimui, aiškinama filosofinių idėjų pažinimo svarba inžinieriaus ir mokslininko darbe.

RADŽVILAS Vytautas, gimė 1958 01 25 Vismantuose (Pakruojo raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1987). 1975 baigė Radviliškio Lizdeikos vidurinę mokyklą, 1975-1980 studija­ vo VU Istorijos fakultete, 1981-1984 - filosofijos aspirantūroje. 1980-1981 VU Filosofijos istorijos ir ateizmo katedros stažuotojas. 1984-1989 dėstė VU, nuo 1989 - Lietuvos dailės institute. 1988 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1988-1990 Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Tyrinėjo istorijos filosofijos problemas. PRA N CŪ ZŲ PERSONALIZM O ISTORIJOS FILOSOFIJA. Problemos, 1985, nr. 33, p. 69-8!. Remiantis prancūzų personalizmo atstovų veikalais nagrinėjamas tradicinės krikščioniško­ sios istoriosofijos ir šiuolaikinės istorijos filosofijos ryšys. Ginamas teiginys, kad krikščio­ niškoji istoriosofija X IX a. viduryje galutinai išsisėmė, nes nesugebėjo patenkinti tuome­ tinės Europos kultūrinių ir filosofinių poreikių. Prancūzų personalizmo istorijos«filosofija, remdamasi kritinės istorijos filosofijos principais ir teiginiais, nesėkmingai bandė suderinti metafizinį ir istorinį filosofavimo būdus.

361

TIESOS PROBLEM A „K RIT IN ĖJE“ ISTORIJOS FILOSOFIJOJE. Problemos; 1986, nr. 54. p. 24-36. Analizuojant nurodytą problemą aprašomas istorinio mąstymo suklestėjimas Ėuropoje. Teigiama, kad istorizmo viešpatavimas yra pavojingas reiškinys: nuosekliai plėtojamas is­ torizmas neišvengiamai baigiasi istoriniu reliatyvizmu, kurio bruožai (subjektyvizmas ir skepticizmas) perauga j kultūrinį nihilizmą. Dabartinėje istorijos filosofijoje nepritaikomas klasikinis tiesos apibrėžimas. Kritinė istorijos filosofija išlaiko negatyvią istorijos mokslo nuostatą klasikinės istorijos filosofijos atžvilgiu ir papildo ją metodologine paties istorijos mokslo kritika. PRAN CŪ ZŲ PERSONALIZM O ISTORIJOS FILOSOFIJA: Kritinė-metodologinė analizė. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Genzelis. - V , VU, 1987. - 195 p. VUB Rs F76-2995 D

: Įvadas, 4-26; I. Socialinės ir idėjinės prancūzų personalizmo istorijos filosofijos su­ siformavimo prielaidos, 27-107; II. Prancūzų personalizmo istorijos filosofijos metodologinės ypatybės ir teorinė problematika, 108-171; Išvados, 172-179. A L Y S

Istorijos filosofijos disertacijoje nagrinėjamas personalizmas kaip vienas iš katalikybės mo­ dernizavimo variantų. Aptariama X X a. pradžios katalikybės krizė ir katalikybės atsinauji­ nimo siekiai. Personalizmo formuluojama istorijos samprata traktuojama kaip bandymas restauruoti tradicinę krikščioniškąją istorijos teologiją, įtraukiant į svarstymus nuolat kin­ tančias socialines ir istorines aktualijas. Teigiama, kad prancūzų personalizmo kūrėjai kata­ likiškąją istorijos filosofiją interpretavo kaip personalistinės ir bendruomeninės revoliucijos pagrindą, kuris turėjo tapti naujos humanistinės visuomenės, besiremiančios krikščioniš­ komis vertybėmis, pamatu. Tokia istorijos koncepcija privalėjo remtis filosofijos ir mokslo sinteze, derinti religinį-dogmatinį ir mokslinį-kritinį požiūrį į istorijos procesą. Analizuo­ jamos personalizmo istorijos filosofijos formavimosi sąlygos, teorinės ištakos, jos santykis su Vakarų istoriosofijos tradicija bei vieta šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Rekonstruo­ jamos šios filosofijos pagrindinės konceptualios problemos: istorijos proceso specifikos ir jo vieningumo, istorinės tikrovės pažinimo, istorinio determinizmo, istorinės pažangos ir istorijos prasmės ir kiti klausimai. Teigiama, kad prancūzų personalistai eklektiškai derino krikščioniškosios istorijos teologijos, klasikinės racionalistinės istorijos filosofijos bei šiuolai­ kinio istorijos mokslo metodologinius ir teorinius principus. Daroma išvada, kad prancūzų personalizmo istorijos filosofija, atsidūrusi tarp istorijos teologijos ir mokslo, negalėjo tapti nuoseklia filosofine disciplina ir liko savotiškas krikščioniškosios istorijos teologijos siekių metodologinis teisinimas. FILOSOFIJOS VIETA KULTŪROJE. Kn.: Visuomenės mokslas: Ekonominis visuomenės gyveni­ mas. Visuomenė ir kultūra II. Sud. A. Lozuraitis. - Kaimas, „Šviesa“, 1989, p. 68-78. Supažindinama su filosofijos samprata, jos teoriniu statusu ir santykiais su kitomis žinojimo ir kultūros sritimis. Aiškinamas teorijos ir praktikos santykis, teorinio pažinimo svarbiausiu bruožu įvardijamas jo objektyvus ir visuotinai reikšmingas pobūdis. Aptariamas mitologinis pasaulio aiškinimas, filosofinio pažinimo objektas ir metodas, metafizikos samprata, būties klausimas laikomas bendriausia ir pagrindine filosofijos problema.

362

RASTENIS Kęstutis, gimė 1950 11 2.1 Šeduikiuose (Utenos raj.), mirė 2017 04 17 V il­ niuje. 1968 baigė Tauragnų, vidurinę mokyklą. 1968-1973 studijavo žurnalistiką VU. 19 731978 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) filosofijos aspirantas. 1978-1984 dirbo redaktoriumi M inties leidykloje. Nuo 1988 F S T I jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Pa­ skelbė straipsnių apie V. Sezemano estetiką. ŽVILGSNIS Į LIETUVOS FILOSOFIJOS ŠALTINIUS. Literatūra ir menas, 1981 gegužės 16. Lietuvos filosofijos mokslinio šaltinių katalogo Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. T. I: Feodalizmo laikotarpis (1980) recenzija. Pabrėžiamas leidinio novatoriškumas, priekaiš­ taujama dėl metodologinių klausimų per menko aptarimo, įvadinių straipsnių neproblemiškumo, dėl Lietuvos filosofijos palikimo nustatymo kriterijų, dėl filosofinės minties atstovų atrankos kriterijų ir pan. ESTETINIO SUVOKIMO SAMPRATA (Požiūris į V. Sezemano estetikos teoriją). Problemos, 1981, nr. 27, p. 42-54. Lietuvos estetikos istorijos straipsnyje teigiama, kad V. Sezemaną labiausiai domino esteti­ nio suvokimo santykis su kasdieniu, paprastu jutiminiu suvokimu bei estetinio suvokimo objektyvumo klausimas, apimantis ir estetinio objekto struktūros bei estetinių vertybių sta­ tuso problemas. Filosofas pirmenybę teikė meno kūrinio struktūrai, o meno kūrinio suvo­ kimu ir kūrybos procesu domėjosi tik tiek, kiek pirmasis aktualizuoja objektyvias estetines vertybes, įkūnytas meno kūrinyje, o kūrybos procesas tas vertybes įkūnija meno kūrinyje specifiniu būdu. Analizuojama distancija kaip estetinio objekto suvokimo būtina sąlyga. ABSURDAS IR ISTORIJA. Vakarinės naujienos, 1984 spalio 25; lapkričio 3. Straipsnis apie A. Camus filosofines pažiūras. Supažindinama su jo absurdo samprata, jo kūryboje svarbiausiu laikomas klausimas, kaip žmogus turi gyventi absurdo pasaulyje. Ap­ tariami subjekto aktyvumo ir atsakomybės klausimai, A. Camus istorijos samprata, utopinės „tikrosios tėvynės“ paieškos. VOSYLIUI SEZEM ANUI - 100 METŲ. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 337-347. V. Sezemanui skirtame proginiame straipsnyje glaustai pristatoma jo biografija ir kūrybos svarbiausi bruožai. Filosofo kūryba vertinama kaip reliatyvizmui ar psichologizmui prie­ šingų objektyvių struktūrų paieška tikrovėje bei pažinimo aktuose. V. Sezemano filosofija, priešingai tuomet vyravusiam požiūriui (priskyrusiam ją neokantizmui ir neorealizmui), labiausiai siejama su fenomenologinės filosofijos tradicija. SĄŽIN IN GA TEORIJA. Literatūra ir menas, 1988 spalio 7. V. Sezemano knygos Raštai. Gnoseologija (1987) recenzija. Pristatoma filosofo pažinimo teorija, dalykinio ir nedalykinio pažinimo koncepcija, pažinimo proceso, pažinimo akto struktūros aiškinimai, sąmonės nuostatos problema ir kita. KLAUSIMAI A. ŠLIOGERIUI. Literatūra ir menas, 1989 gruodžio 9. A. Šliogerio knygos Daiktas ir menas (1988) recenzijoje polemizuojama su filosofu dėl es­ tetinio požiūrio į meno kūrinį nuvertinimo, grožio ir būties tapatinimo, meno apribojimo tik daiktiškuoju aspektu ir pan.

363

R AU D ELIŪ N AS Traidenis, gimė 196 1 10 03 Vilniuje, mirė 1015 09 08 ten pat. 1980 baigė Vilniaus 13-ąją vidurinę mokyklą. 1980-1985 studijavo istoriją VU. 1985-1990 dirbo V P I Estetikos ir ateizmo bei Filosofijos katedrose. Tyrinėjo L. Karsavino palikimą, išvertė jo veikalų. ISTORIJOS PROCESAS IR JO SUBJEKTAS „VISUO TINYBĖS“ O NTO LO GIJO JE. Pro­ blemos, 1988, nr. 38, p. 63-75. Atskleidžiamos L. Karsavino ontologijos ir kai kurių visuotinybės istorijos filosofijos fun­ damentalių kategorijų sąsajos. Teigiama, kad visuotinybės idėja ypatingą reikšmę įgyja ontologijoje, kuri savo ruožtu sąlygojo istorijos filosofijos ypatybes. Si idėja išreiškia visos esaties (neorganinio ir organinio pasaulio, visuomenės) principinę vienybę, kurios pagrin­ das ir centras yra Dievas, o šio esatis yra absoliuti būtis. Gvildenamas Dievo kategorijos statusas L. Karsavino filosofinėje sistemoje, nurodoma šios kategorijos mistinė ir intelektinė funkcija. Aptariama istorijos teorijos ir istorijos filosofijos perskyra. Teigiama, kad žmonijos istorija L. Karsavino traktuojama kaip potencialybės (suprantamos kaip visuotinybė) virti­ mas santykine aktualia dabartimi. Nagrinėjama filosofo plėtota istorijos progreso teorija, istorijos subjektų hierarchijos samprata. Pabrėžiamas L. Karsavino istorijos koncepcijos indeterminizmas. MALDA IR FILOSOFIJA (apie Levo Karsavino paskutinių metų kūrybą). Kn.: K K Ž -1989 (c). Kaunas - Vilnius, p. 168-171. Pristatomas L. Karsavino tekstas - meditacija Viešpaties maldai įsisąmoninti. Pabrėžiama, kad joje svarbiausia medituojamųjų idėjų išgyvenimas, vidinio patyrimo pokyčiai ir atsinauji­ nimas. Kritikuojami bandymai L. Karsavino idėjas laikyti panteistinėmis ar grynai filosofinė­ mis, nesiremiančiomis Apreiškimu, pažymima, kad jo metafizika sukurta apmąstant Dievo Žodį. Aptariamos Vakarų ir Rytų skirtingos krikščionybės supratimo strategijos. Aiškina­ mas Kūrėjo ir kūrinio santykis L. Karsavino visa ko vienybės metafizikoje. LEVAS KARSAVINAS IR LIETUVA. Kultūros barai, 1990, nr. n , p. 50-53. Svarstoma apie L. Karsavino kūrybos likimą, jos suvokimo ir interpretavimo problemas. Ap­ tariamos ir kritikuojamos šio filosofo Lietuvos periodo kūrybos kraštutinės traktuotės (vie­ na pernelyg sumenkina, kita pernelyg sureikšmina šį laikotarpį), jų klaidingumo priežastimi laikoma neteisingai pasirinkta perspektyva: reikia išlaikyti filosofo kūrybos visumos pers­ pektyvą. Supažindinama su L. Karsavino teologijos principais, jo neskelbto veikalo Istorijos metafizika problemomis - istorijos proceso, religijos ir žmogaus savimonės santykio ir kt.

REPŠYS Jonas, gimė 1930 n zo Baltausiuose (Pakruojo raj.), mirė 1976 08 19 Palan­ goje (nuskendo). Filosofijos mokslų kandidatas (1961). 1956 baigė istoriją VU, studijavo filosofijos aspirantūroje. Nuo 1959 dėstė V U ; docentas (1967). E. Meškausko mokinys. Vienas žymiausių ir kritiškiausių Lietuvos marksistų. Tyrinėjo etikos, estetikos, socialinės filosofijos, filosofinės antropologijos, filosofijos istorijos ir jos metodologijos, kultūros teo­ rijos problemas. Neigė socialistinės ir kapitalistinės kultūros priešpriešinimą, teigė kultūrų perimamumo principą.

364

ZIGM AS AN GARIETIS - M ARKSIZM O PROPAGANDISTAS LIETUVO JE 1917-1918 M. Istorija, 1958,1 . 1, p. 63-7Z. Lietuvos marksizmo istorijos straipsnyje nagrinėjama, kaip Z. Angarietis aiškino marksiz­ mą, jo reikšmę visuomenės gyvenimo studijoms, iškėlė kapitalizmo žlugimo ir socializmo pergalės būtinybę, išdėstė ir atnaujino marksizmo teoriją apie socialistinę revoliuciją ir pro­ letariato diktatūrą.

KAIP ATSIRADO IR KEITĖSI PAŽIŪRA Į DIEVĄ. Valstiečių laikraštis, 1958 lapkričio z6. Marksistiškai aiškinama religijos kilmė ir raida. TU NEVOK, O M AN - GALIMA... Tarybinis mokytojas, 1959 gegužės 14. Ateizmo propagandos straipsnyje kritikuojamas teiginys, jog religija tobulina moralę. Dės­ tomi istoriniai faktai apie krikščioniškojo pasaulio žiaurumą. Supažindinama su marksistine moralės samprata, pabrėžiamas religinės ir komunistinės moralės priešingumas. S. DAUKANTO PAŽIŪROS Į RELIGIJĄ IR DVASININKUS. Filosofija, i960,1 . 1, p. 53-78. Teigiama, kad S. Daukantas pasisakė prieš religiją ir Bažnyčią, kaip baudžiavinio išnaudoji­ mo gynėją, bet manė, kad gera, atitinkanti žmogaus prigimtį religija visuomenei yra naudin­ ga, todėl jo pažiūros marksistiškai vertinamos kaip antiklerikalinės ir deistinės, o svarbiausiu jų trūkumu laikomas nenuoseklus religijos kilmės klausimo sprendimas. Teigiama, kad lai­ kydamas Dievą pasaulio kūrėju S. Daukantas nepripažįsta, kad jis aktyviai kišasi į gamtos bei ' visuomenės gyvenimą. Vadovaudamasis patriotiniais sumetimais, jis siekė įrodyti ypatingą monoteistinį senovės lietuvių tikėjimo pobūdį, jo ir krikščionybės panašumą. VISUOMENINĖS-POLITINĖS S. DAUKANTO PAŽIŪROS. Pergalė, i960, nr. iz, p. i i 6 - i z 6. Aptariamas kultūrinis ir ideologinis X IX a. pirmosios pusės Lietuvos kontekstas, kuriame formavosi S. Daukanto pažiūros. Nagrinėjama jo istorijos proceso, istorijos mokslo uždavi­ nių samprata. Aiškinama, kaip S. Daukantas suprato baudžiavos kilmę, feodalinę santvarką, monarchinę valdžią, kokius siūlė teisingos santvarkos principus. Jis autoriaus kritikuojamas dėl senovės lietuvių socialinės politinės santvarkos idealizavimo. SIMONO DAUKANTO VISUOMENINĖS IR POLITINĖS PAŽIŪROS. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V , VU, 1961. z86 p. VUB Rs F76-Z79

D

A L Y S : Pratarmė, 1-6; I. Feodalizmo krizė Lietuvoje ir jos atsispindėjimas ideologijoje, 7-30; II. S. Daukanto pažiūrų formavimosi socialiniai-ekonominiai bei teoriniai šaltiniai, 31-56; III. S. Daukanto pažiūros į istoriją ir istorijos mokslo uždavinius, 57-87; IV. S. Daukanto pažiū­

ros į žmonių socialinius santykius, 88-158; V. S. Daukanto pažiūros į valstybę ir jos socialinį vai­ dmenį, 159-185; VI. S. Daukanto pažiūros į patriotizmą ir lietuvių tautos nacionalinius interesus, 186-Z3Z; VII. S. Daukanto pažiūros į religiją ir jos socialines funkcijas, Z33-Z64; Išvados, Z65-Z71. Vienoje pirmųjų Lietuvos filosofinės visuomeninės minties istorijos disertacijų analizuojant

S. Daukanto pažiūras aiškinami to meto socialiniai politiniai bei ekonominiai procesai, jų įtaka visuomeninėms idėjoms. Šiuo požiūriu laikomasi marksistinės metodologijos prin­ cipo atsižvelgti į dialektinį ryšį tarp konkrečių istorinių visuomeninės būties sąlygų ir jų atspindžio ideologijoje. S. Daukanto gyvenamasis laikotarpis apibūdinamas kaip feodalizmo

365

irimo ir kapitalistinių santykių formavimosi sankirta. Jo pažiūrų teoriniais šaltiniais laiko­ ma prigimtinės teisės teorija, visuomeninės sutarties teorija, abstraktūs'humanistinės mora­ lės principai, baudžiavinio ūkio sistemos ekonominės žalos šalies gyvenimui pripažinimas. Analizuojamas S. Daukanto senovės lietuvių santvarkos idealizavimas, politinės pažiūros apibūdinamos kaip utopistinės ir moralizuojančios. Aptariamos tautinės savimonės, tėvynės meilės, lietuvių kalbos visuomeninio statuso idėjos S. Daukanto raštuose. Jis vertinamas pozityviai kaip feodalizmo ir baudžiavos kritikas, išnaudojamųjų valstiečių masių demokra­ tinių siekių reiškėjas. Dalis disertacijos paskelbta trijuose straipsniuose. S. DAUKANTO PAŽIŪROS Į ISTO RIN Į PROCESĄ IR ISTORIJOS MOKSLO UŽDAVI­ NIUS. Filosofija, 1963, t. III, p. 111-114 .

Analizuojant S. Daukanto pasaulėžiūrą konstatuojama, kad joje susipynusios švietėjiškosios ir romantinės idėjos. Rekonstruojama jo istorijos mokslo samprata: šio tikslas yra ne tik praei­ ties nušvietimas, bet ir visuomenės auklėjimas, socialinės bei nacionalinės liaudies savimonės žadinimas. S. Daukanto pažiūra Į istoriją gyvenamojo meto kontekste turėjusi pažangią reikš­ mę. Pažymimas istorijos, kaip pažangaus proceso, supratimas, to proceso, kaip žmonių kūry­ binės veiklos rezultato, traktavimas, liaudies, paprastų žmonių vaidmens iškėlimas ekonomi­ niame, politiniame bei kultūriniame šalies gyvenime ir feodalinės diduomenės pasmerkimas. APIE BŪ TIN U M Ą IR ATSITIKTIN U M Ą. Tarybinė moteris, 1965, nr. 8, p. 8.

Dialektinio materializmo požiūriu aiškinamos būtinumo ir atsitiktinumo sąvokos. Teigia­ ma, kad nėra nei grynai atsitiktinių, nei grynai būtinų reiškinių bei įvykių - visi jie objekty­ viai turi ir būtinumo, ir atsitiktinumo aspektą. Mokslas, atskleisdamas reiškinių priežastinį būtinumą, tiktai parodo, kokiomis sąlygomis įvykiai būtini ir kokiomis - atsitiktiniai. KAI KURIE M ETO DO LOGINIAI ASM ENYBĖS IR VISUOM ENĖS SA N TYK IO KLAU­ SIMAI. Filosofija, 1965, t. VI, p. 53-68.

Marksistinės filosofinės antropologijos straipsnyje kritikuojami nemarksistinių sociologijos krypčių nurodytos problemos sprendimo būdai kaip abstraktūs, individo ir visuomenės in­ teresų suskilimą traktuojantys kaip paties žmogaus suskilimą, kaip jo prigimties prieštarin­ gumą. Dėstoma marksistinė asmenybės samprata: ji yra tam tikrų visuomeninių santykių individualus įsikūnijimas ir gali egzistuoti bei vystytis tik socialinėje aplinkoje. Asmenybės problema gali būti teisingai sprendžiama tik konkrečiai istoriškai, kaip tam tikros visuo­ menės ekonominės struktūros problema. Autoriaus nuomone, tik mokslinio komunizmo teorija nurodo realų kelią žmogaus asmenybei išvaduoti iš ją žalojančių kapitalistinės visuo­ menės sąlygų. KOM UNIZM O STATYBA IR ESTETINIS AUKLĖJIM AS. Tarybinė mokykla, 1966, nr. 2., p. 35-38.

Estetinis auklėjimas apibrėžiamas kaip žmogaus teisingų grožio bei meno supratimo krite­ rijų, susidarusių tam tikroje visuomenės išsivystymo pakopoje, formavimas, aukšto meninio skonio ugdymas, bendros estetinės liaudies kultūros kėlimas. Pabrėžiama estetinio auklėji­ mo sąsaja su naujo komunistinės visuomenės žmogaus auklėjimu. Teigiama, kad socialisti­ nis menas turi padėti žmogui įveikti praeities ydas ir emocionaliai įtvirtinti komunistinės moralės principus. 366

MENAS IR VISUOMENĖ. Tarybinė mokykla, 1966, nr. 4, p. 42-46. Aiškinama, kaip marksistinės estetikos požiūriu suprasti meno socialinę paskirtį arba ide­ ologinę funkciją. Kritikuojama meno, kaip visuomeninės sąmonės ar ideologijos formos, marksistinė samprata kaip pernelyg bendra ir nepaaiškinanti meno visuomeninės prigimties. Pabrėžiamas menininko kūrybiškumo aspektas. KŪRYBA - ŽMOGUS. Kultūros barai, 1966, nr. 8, p. 9-11.

Aptariamas žmogaus sąmonės fenomenas, jos kūrybiškumas. Teigiama, kad visi jos atribu­ tai (savimonė, abstraktus mąstymas, vaizduotė, fantazija ir valia) susiformavo gamybiniame gamtos keitimo procese. Dėstoma marksistinė žmogaus koncepcija, keliamas klausimas, ar joje socialinės aplinkos akcentavimas neignoruoja žmogiškojo „aš“ gebėjimų. Žmogaus esmė apibrėžiama kaip gyvenamojo meto visuomenės ir epochos kristalizacija žmoguje. Svarstoma apie mokslinę ir meninę kūrybą, jos šaltiniu laikomas socialumas. KAI KURIE METODOLOGINIAI ŽMOGAUS KONCEPCIJOS KLAUSIMAI M. HAIDEGERIO FILOSOFIJOJE. Filosofija, 1967, t. VII, p. 101-120.

Marksistiškai analizuojamos M. Heideggerio filosofijos socialinės gnoseologinės prielaidos. Parodoma, kaip jis suprato žmogaus esmę ir kaip kėlė žmogaus susvetimėjimo problemą bei formulavo būdus jai įveikti. Nurodomi M. Heideggerio ir J.-P. Sartre’o žmogaus esmės sam­ pratų skirtumai. Teigiama, kad susvetimėjimo problemą M. Heideggeris sprendžia idealis­ tiškai, remdamasis žmogaus egzistencijos vidinės laisvės pripažinimu. Dėl to jo humanizmas įgyja iliuziškumo ir individualizmo bruožų. Egzistencialistinį humanizmą autorius vertina kaip pseudohumanizmą, kadangi jis nesiekia faktiškai išvaduoti žmogaus, o tik sukuria jo sąmonėje išsivadavimo iliuziją. ŽMOGUS IR ESTETIN IO VERTINIM O O BJEKTYVUM AS. Tarybinė mokykla, 1967, nr. 4, p. 36-40.

Aptariama estetinio vertinimo specifika, ji siejama su subjekto emociniu išgyvenimu. Ap­ žvelgiami nagrinėjamos problemos sprendimo būdai tarybinėje estetikoje, jie skirstomi į dvi grupes: „tikrovininkai“ remiasi gnoseologiniu atspindėjimo teorijos aspektu ir grožį aiš­ kina kaip objektyviai egzistuojantį tikrovėje; „socialininkai“ estetinių vertybių prigimties ieško žmonių gamybinėje veikloje. Aiškinamas „objektyvumo“ sąvokos turinys. Teigiama, kad marksistinė metodologija leidžia estetinius vertinimus paaiškinti moksliškai, t. y. randa subjektyvumo objektyvius pagrindus bei praplečia objektyvumo sąvoką jai priskirdama ne tik tai, kas gamtiška, bet ir socialinę tikrovę. KELIOS PASTABOS APIE EGZISTENCIALIZMĄ. Nemunas, 1967, nr. 4. p. 56-57. Supažindinama su egzistencine filosofija, skirtingomis jos atšakomis - ateistine ir krikščio­ niškąja. Aptariama svarbiausia šios filosofijos sąvoka - egzistencija: tai žmogaus buvimas pačiu savimi priešiškame pasaulyje. Žmogaus specifiką egzistencialistai sieja su jo subjek­ tyvumu, sąmone, valios aktyvumu. Plačiau aptariami ir marksistiškai vertinami žmogaus susvetimėjimo problemos skirtingi sprendimo būdai egzistencinėje filosofijoje: jie esantys egocentristiniai, todėl ydingi. A R ATSILIEKA VISUOMENĖS MOKSLAI? Kalba Vilnius, 1967, nr. 39.

367

Pokalbyje su filosofu aptariama visuomenės mokslų padėtis- sovietinėje sistemoje. Pažymi­ mas perdėtas jų ideologizavimas stalinizmo („asmenybės kulto“) laikotarpiu, dogmatizmo žala jų raidai: tarybinio mokslo izoliavimas nuo pasaulinio mokslo, mokslinio kritiškumo praradimas. MARKSIZMAS IR FILOSOFINĖ ANTROPOLOGIJA. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeni­ niai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V , 1967, p. 487-491. Aiškinamos XX a. Vakarų filosofijos domėjimosi žmogaus problematika priežastys, prista­ tomos ir glaustai aptariamos filosofinės antropologijos problemos, ypač žmogaus susvetimė­ jimas. Kritikuojami tarybiniai marksistai, kurie antropologinę problematiką laiko nepriim­ tina ir netgi pavojinga marksizmui. Teigiama, kad tikrovė, kaip mokslinio tyrimo objektas, nėra ir negali būti autentiška be žmogaus ir jo socialinės veiklos, be sąmonės aktyvumo. SO CIALIZM AS IR ASM ENYBĖ. Kalba Vilnius, 1967 gruodžio 15.

Klausimų ir atsakymų forma aptariama asmenybės problemos specifika, asmenybės ir visuo­ menės santykiai, žmogaus problemos aktualumas socializme, visapusiškos ir harmoningos asmenybės raida komunizmo statybos sąlygomis. Neigiamas požiūris, kad marksizmas ir socializmas slopina žmogaus individualybę. ESTETINIO VERTINIMO OBJEKTYVUMO KLAUSIMU. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 185-101. Estetikos straipsnyje marksistiškai nagrinėjami estetinio vertinimo kriterijai ir specifika. Apžvelgiama dalyko tarybinė literatūra, išskiriamos ir apibūdinamos jos kryptys. Teigia­ ma, kad estetinio vertinimo specifiką sudaro tai, kad jis labiausiai susijęs su žmogaus kaip subjekto emociniu išgyvenimu. Estetinio vertinimo objektyvumas marksistiškai aiškinamas vertinančiojo subjekto požiūriu, t. y. kad patys vertinimo kriterijai ir principai yra socialiai sąlygoti visuomenės ir todėl nėra savavališki bei iracionalūs. Pabrėžiama, kad tokia estetinio vertinimo objektyvumo interpretacija leidžia suprasti ne tik vertinimo kriterijų istorinį ki­ timą, bet ir paaiškinti žmogaus individualybės, jo subjektyvaus skonio vietą šiame vertinime. SOCIALIZMAS IR SUSVETIMĖJIMAS (PROBLEMOS FORMULAVIMO KLAUSIMU). Problemos, 1968, nr. 1, p. 9-21.

Marksistinės socialinės filosofijos straipsnyje dalykiškai ir kritiškai analizuojama socializmo ir susvetimėjimo santykio problema (kuri tuomet laikyta ideologiškai nepriimtina, nes so­ cializme susvetimėjimo esą nėra). Parodoma, kad tirti socialistinę visuomenę susvetimėjimo požiūriu yra moksliškai tikslinga ir ideologiškai reikšminga. Autorius siekia atskleisti susve­ timėjimo problemos marksistinės sampratos esmę parodydamas G. Hėgelio, L. Feuerbacho ir K. Marxo požiūrių šiuo klausimu skirtumus. Parodoma, kad ginčas tarp tų autorių, kurie susvetimėjimą laiko svarbiausiu socializmo klausimu, ir tų, kurie mano, kad socializmo są­ lygomis susvetimėjimas neegzistuoja, peržengia istorijos materialistinio supratimo ribas ir patenka į grynai etinę plotmę. Socializmą autorius laiko žmogaus ekonominių, politinių, kultūrinių santykių susvetimėjimo realaus įveikimo pirmuoju etapu. MARKSIZMAS, ATEIZMAS, ŽMOGUS. Problemos, 1968, nr. 2, p. 16-26. Remiantis ateistinės propagandinės literatūros apibendrinimu bandoma nustatyti šios pro­ pagandos nepakankamo efektyvumo priežastis. Pagrindine jų autorius laiko propagandos 368

autorių nepakankamai marksistines, dažnai netgi idealistines, metafizines ir švietėjiškąsias religijos socialinio vaidmens sampratas. Dėstoma marksistinė religijos samprata. Remiantis istorinio proceso aiškinimo marksistine metodologija ginamas teiginys, jog ateizmas turi atskleisti su religija susijusias žmogaus gyvenimo realias problemas ir visapusiškai parodyti jų vaidmenį visuomenėje bei atskiro individo gyvenime. M ARKSIZM AS IR HUM ANIZM AS. Kn.: K. Marksas ir dabartis. - V., 1968, p. 65-81. Sutrum­ pintas variantas: M ARKSAS IR H UM ANIZM AS. Kauno tiesa, 1968 balandžio 2; kartotinė pu­ blikacija: LENINAS IR HUM ANIZM O PROBLEMA. Kn.: Leninizmas ir dabartis. Ats. red. K. Sideravičius. - V., 1970, p. 19-35. Aptariama marksizmo metodologinių principų įtaka istorinių ir visuomeninių procesų pa­ žinimui. Pristatoma šiuolaikinių nemarksistinių filosofijos ir sociologijos krypčių plėtojama humanistinė marksizmo interpretacija. Kritikuojama „dviejų Marxų“ koncepcija, prieš­ priešinanti ankstyvojo ir brandžiojo laikotarpio K. Marxo kūrybą. Dėstoma Jos nuoseklios raidos (nuo abstraktaus į realų komunistinį humanizmą) samprata. Apžvelgiama humaniz­ mo idėjos istorija ir jos transformacija marksistinėje filosofijoje. Teigiama, kad mokslinio komunizmo marksistinė prasmė yra ta, kad jis žmonijos siekiams humanizuoti visuomenės gyvenimą suteikė mokslinį pagrindą. KAS YRA SUSVETIM ĖJIM AS? Nemunas, 1968, nr. iz, p. 48-49. Supažindinama su žmonių santykių susvetimėjimo problema, aptariamos skirtingos šio termino reikšmės ir kilmė. Antikos laikais jis reiškė daikto nusavinimą, tapimą svetimu. Klasikinėje vokiečių filosofijoje susvetimėjimas („alienacija“) sietas su žmogaus sąmonės aktyvumu, egzistencializme - su socialinės veiklos „reifikacija“ (sudaiktėjimu). Plačiau su­ pažindinama su marksistine susvetimėjimo samprata: tai žmonių socialiniai santykiai anta­ gonistinės visuomenės sąlygomis. Tai natūralus istorinis reiškinys, įveikiamas komunistiškai pertvarkius visuomenę. ASMENYBĖ, SOCIALIZM AS IR DVASINĖ KULTŪRA. Kultūros barai, 1968, nr. 3, p. 16-29. Aptariami kultūrinio auklėjimo klausimai. Supažindinama su esencialistine ir egzistencia­ listine žmogaus koncepcija. Teigiama, kad abiejų jų suabsoliutinimas lemia neefektyvių es­ tetinio auklėjimo priemonių pasirinkimą. Šioms koncepcijoms priešpriešinama marksistinė žmogaus samprata, pabrėžianti žmogaus esmės visuomeniškumą. Kultūrinis estetinis auklė­ jimas negalįs apsiriboti vien materialinių sąlygų sukūrimu, daug svarbiau puoselėti meninių vertybių suvokimo gebėjimus. V. LENINAS IR KULTŪRINIS PALIKIMAS. Problemos, 1969, nr. 2(4), p. 7-17. Remiantis V. Lenino idėjomis svarstoma, ką reiškia kultūros sąvoka, kultūros raida bei kaip jai taikytinas klasinis pobūdis. Teigiama, kad kultūra yra žmonijos istorijoje sukurta dirbtinė tikrovė kaip visuma sąlygų, būtinų žmonių egzistavimui bei vystymuisi užtikrinti. Pažy­ mima, kad daugelis šiuolaikinių marksistų dažnai pamiršta perimamumo principo reikšmę socialistinei kultūrai. Kultūros palikimo ir buržuazinės kultūros pasiekimų panaudojimo lenininiai principai buvę pažeisti asmenybės kulto (stalinizmo) laikotarpiu. Pabrėžiama, kad socializmas V. Leninui nebuvo vien kapitalistinės praeities paneigimas, o pozityvus sprendi­ mas tų socialinių problemų, kurių kapitalizmas nesugebėjo išspręsti.

369

TU ŠČIŲ FRAZIŲ NEPAKANKA. Gimtasis kraštas, 1969 gegužės 15.

Reaguojama j Vatikano radijo laidoje išsakytą marksistinės filosofijos Ičritiką. Ypač pabrė­ žiama, kad marksistams filosofijos istorija esanti problemų kėlimo bei jų sprendimo istorija [iš tikrųjų tai yra problemų istorijos, o ne marksistinė metodologija - G. K .]. Aptariama subjekto ir objekto santykio traktavimo filosofijoje raida. Išryškinamos marksistinio mate­ rializmo filosofinės prielaidos, jo santykiai su filosofijos tradicija. MENAS IR LIAUDIS. Kultūros barai, 1969, nr. 10, p. 8-10.

Svarstomas marksistinis meno liaudiškumo principas. Viena svarbiausių jo prasmių laiko­ ma kova dėl socializmo kultūros srityje, meno de-elitizacijos procesas. Meno liaudiškumas traktuojamas funkcijos, o ne turinio požiūriu - kaip meninių vertybių prieinamumo liau­ džiai skatinimas ir žmonių meninio suvokimo ugdymas. Kritikuojamas meno liaudiškumo ir partiškumo pavertimas abstrakčiais ir dogmatiniais meno vertinimo principais. V. LENINAS IR SOCIALISTINĖ KULTŪRA. Problemos, 1970, nr. 1(5), p. 5-14. Remiantis marksistine metodologija bei V. Lenino suformuluotais buržuazinės ir socialis­ tinės kultūros tarpusavio santykių ir perimamumo principais, analizuojami socialistinės kultūros raidos klausimai. Nagrinėjamas dvasinės kultūros klasinis pobūdis, jos santykis su ideologija, taip pat ideologinė kova šiuolaikiniame visuomenės raidos etape. Teigiama, kad negalima tapatinti buržuazinės kultūros ir buržuazinės ideologijos sąvokų, nes pastaroji yra siauresnė. Socializmas turi įjungti ir perdirbti visa, ką geriausio yra sukūręs pasaulinis mokslas ir kultūra. Socializmas traktuojamas kaip kapitalizmo iškeltų socialinių žmogiškųjų problemų naujas sprendimo etapas. V. LENINAS APIE MARKSIZMO VIETĄ FILOSOFIJOS ISTORIJOJE. Problemos, 1971, nr. 1(7), p. 18-25. Vienas kritiškiausių marksizmo atžvilgiu straipsnių. Atskleidžiant V. Lenino pažiūras į marksizmo vietą pasaulinės filosofijos raidoje formuluojami šiuolaikinės nemarksistinės („buržuazinės“) filosofijos kritikos lenininiai principai. Prisidengdamas jais, autorius realiai dėsto marksizmo atnaujinimo pasiūlymus: teigiama, kad marksistiškai suprasta filosofijos istorija gali būti tik viena kitą keičiančių filosofinių koncepcijų istorija, tik tam tikrų filo­ sofijos mokslo problemų kėlimo bei sprendimo istorija - iš esmės tai ne marksistiniai, bet problemų istorijos metodologijos principai. Autorius pasisako prieš marksizmo suabsoliu­ tinimą, dogmatiškumą, teigia, kad marksizmas privalo būti atviras ir neužbaigtas. Straipsnį aštriai kritikavo tuometiniai „ideologiniai prievaizdai“ (G. Zimanas ir kt.). VISUOM ENĖ, ŽMOGUS, KULTŪRA. Švyturys, 1971, nr. 5, p. 8-9, 28.

Svarstoma apie kultūros reikšmę žmogui, jos įtaką visuomenės ir žmogaus pažangai, apie žmogaus požiūrį į kultūros vertybes. Kultūra ir žmogus apibrėžiami kaip socialinės prigim­ ties reiškiniai. Kultūra laikoma reikšminga tiek, kiek ji naudojama kiekvieno individo vei­ kloje kaip tolesnio savęs kūrimo veiksnys. Aptariami socialistinės kultūros uždaviniai. K. JASPERSAS IR EGZISTENCIALIZMO SOCIALINĖS BEI TEORINĖS PRIELAIDOS. Problemos, 1972, nr. 1(9), p. 85-95.

Atskleidžiamas K. Jasperso kelias į filosofiją, supažindinama su jo biografija. Remiantis ka­ pitalizmo raidos monopolistinės stadijos, technologinės pažangos ir jos socialinių padari­ 370

nių marksistine analize, atskleidžiamos egzistencializmo filosofijos formavimosi socialinės ir teorinės prielaidos. Aptariama ribinių situacijų samprata. Autorius K. Jasperso filosofiją analizuoja pozityvistinio scientizmo ir iracionalizmo konfrontacijos kontekste. ŽM O GAUS KO N CEPCIJA K. JASPERSO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1971, nr. z(io), p. 55-

71. Perspausdinta nežymiai sutrumpinus knygoje: Egzistencijos filosofija: Istorija ir dabartis. Sud. A. Šliogeris. - V., „Mintis“, 1981, p. 140-160. Remiantis svarbiausiais K. Jasperso darbais analizuojami jo filosofijos bendrieji ir specifiniai bruožai. Nagrinėjamos metodologinės prielaidos, kuriomis remdamasis K. Jaspersas daro išvadą apie mokslinio pažinimo ribotumą. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus kon­ cepcijos marksistinei kritikai. Nurodomi K. Jasperso egzistencinės antropologijos (ir egzis­ tencializmo apskritai) metodologiniai trūkumai. Teigiama, kad mokymas apie Dievą arba transcendenciją yra pati silpniausia ir spekuliatyviausia jo filosofijos vieta. EGZISTEN CIALISTIN ĖS ŽMOGAUS SAMPRATOS BRUOŽAI. Kultūros barai, 1973, nr. 8, p. 50-54.

Supažindinama su svarbiausia egzistencializmo problema - žmogaus reiškimusi pasauly­ je, aptariamos jo ypatybės. Teigiama, kad egzistencializmo teiginyje, jog žmogus turi tapti kūrėju viso to, kas su juo atsitiks pasaulyje, glūdi egzistencialistinio humanizmo, jo etikos prasmė. Teigiamu jo bruožu laikomas žmogaus atsakomybės už viską, kas vyksta pasaulyje, pabrėžimas, neigiamu - tai, kad egzistencializmas nesuformulavo pozityvios socialinės veik­ los programos. KJIRKEGO RAS IR EGZISTENCIALIZM AS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 97-107. Supažindinama su S. Kierkegaard’o filosofija. Pristatoma jo racionalizmo kritika, trijų žmo­ giškojo egzistavimo stadijų samprata. Marksistiškai kritikuojama filosofo religinė koncepci­ ja - teigiama, kad metodologine prasme ji tokia pat iliuziška, kaip ir jo sumanymas įveikti buržuazinę visuomenę. Nurodoma, kad S. Kierkegaard’o etinė problematika aiškinama tik valios laisvės aktu, o socialinio moralinio apsisprendimo aspektas dingsta. K. JASPERSAS IR EGZISTEN CIALISTIN Ė FILOSOFIJA. Ten pat, p. 379-388. Aptariamos K. Jasperso gnoseologinės ir antropologinės pažiūros. Pasak jo, mokslinis pa­ žinimas yra ribotas, prieštaravimai panaikina mąstymo pažintinę vertę, todėl būtis gali būti tik nušviesta, bet nepažinta. Egzistencija - tai žmogiškosios sąmonės kūrybiškumo nuolatinė tėkmė, galimybė rinktis, glūdinti žmoguje, o realizuojama visuomenėje. Pristato­ mos K. Jasperso transcendencijos, ribinių situacijų (ypač mirties), moralinio reliatyvizmo sampratos. TRA D ICIN ĖS O NTO LO GIJO S H U M A N IZA CIJA M. HEIDEGERIO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1976, nr. z(i8), p. 54-71. Nagrinėjama ontologijos specifika M. Heideggerio filosofijoje. Aprašoma žmogiškosios bū­ ties egzistencinė analitika, arba aiškinimas remiantis jos modusais - egzistencialais. Glaus­ tai aptariami rūpesčio, buvimo pasaulyje, parankumo, sambūvio, projekto, globos* baimės, kaltės, sąžinės, ryžto egzistencialai, mirties, neautentiškos egzistencijos (das M an) sampra­ tos. Teigiama, kad M. Heideggerio fundamentinė, arba žmogiškoji, ontologija yra individo

371

moralinio-psichologinio apsisprendimo filosofinė teorija, kurioje fenomenologiškai apra­ šomas žmogaus buvimas pasaulyje. НРАВСТВЕННОЕ САМОСОВЕРШЕНСТВОВАНИЕ ЛИЧНОСТИ И ЭКЗИСТЕН­ ЦИАЛИЗМ [Asmenybės dorovinis tobulėjimas ir egzistencializmas]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 2x5-232. Liet. kalba: DO­ ROVINIS ASMENYBĖS TOBULĖJIMAS IR EGZISTENCIALIZMAS. Kn.: Dorovinis asme­ nybės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 256-269. Marksistiškai įrodinėjamas egzistencializmo pretenzijų į naują asmenybės dorovinę orien­ taciją metodologinis ydingumas. Teigiama, kad egzistencializmo socialinį pagrindą sudaro žmonių santykių susvetimėjimas ir individo nuasmeninimas dabartiniame kapitalistiniame pasaulyje. Daroma išvada, kad marksistai turi ne tik atmesti egzistencializmo etines pažiūras, bet ir parodyti, kaip reikia teigiamai nagrinėti realias etines problemas bendrame socialinės veiklos kontekste. KAPITALIZMAS IR KULTŪROS SUMASIŠKĖJIMO APRAIŠKOS. Kultūros barai, 1976, nr. 7, p. 26-30.

Marksistinės kultūros filosofijos straipsnyje aptariama kultūros žmogiškoji paskirtis ir tai, kaip ji iškreiptai realizuojama šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje. Pristatoma К. Магхо kultūros ir žmogaus kūrybinės veiklos samprata. Kritiškai vertinamos kapita­ listinės visuomenės tendencijos: visuomenės, žmogaus ir kultūros sumasiškėjimas, nuas­ meninimas, aptariamos jų priežastys. Masinė kultūra apibrėžiama kaip aukštosios arba profesionaliosios kultūrinės kūrybos deformacijos arba patologijos išraiška, dvasinės kū­ rybos nužmoginimas; ji priešinama liaudies kūrybai, nurodomas jos neigiamas poveikis ir vartotojui, ir menininkui. VISUOMENĖ IR JO S RAIDA. Kn.: Laikas ir idėjos: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. -

V, „Mintis“, 1980, p. 9-40. Aptariami socialinės raidos ypatumai. Glaustai analizuojamos ikimarksistinės pažiūros į visuomenę ir jos varomąsias jėgas. Nurodoma, kad dialektinei materialistinei visuomenės raidos idėjai turėjo įtakos G. Hėgelio istorijos filosofija. Teigiama, kad K. Marxas ir F. En­ gelsas sociologiją pavertė mokslu: jie atsisakė individualistinio visuomenės modelio ir pakeitė jį struktūriniu istoriniu modeliu.

RYBELIS Antanas, gimė 1940 02 12, filosofijos redaktorius, leidėjas. V U studijavo lie­ tuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1971 dirbo M inties leidykloje redaktoriumi, filosofijos re­ dakcijos vedėju. Parengė, sudarė, redagavo, komentavo daugybę filosofijos leidinių (tarp jų Filosofijos istorijos baruose 1980-1988, Religijotyros žodynas 1981). Inicijavo ir organizavo filosofijos klasikos vertimų leidybą Lietuvoje, parengė keletą knygų serijų {IšLietuvosfiloso­ fijos palikim o (nuo 1987), Iš filosofijos palikim o (1978-1992) ir kt.). Prisidėjo prie filosofinės ir humanitarinės literatūros lietuviškosios terminijos puoselėjimo. Paskelbė straipsnių apie žymius mąstytojus.

372

SUDEGINTI - NEREIŠKIA PANEIGTI. Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. 3, p. 10-11. Supažindinama su italų mokslininko, poeto ir filosofo G. Bruno asmenybe, gyvenimo svar­ biausiais faktais. Aptariama jo nagrinėta begalybės problema: jis pirmasis filosofiškai įpras­ mino M. Koperniko atradimus teigdamas, kad Visata yra begalinė, todėl nei Žemė, nei Saulė negali būti jos centras. G. Bruno taip pat aiškino Visatos fizinę struktūrą teigdamas, kad Žemė ir kiti dangaus kūnai sudaryti iš vienodos materijos, kurios pagrindą sudaro penki svarbiausi elementai - oras, ugnis, vanduo, žemė ir eteris. Supažindinama su G. Bruno an­ tireliginiais traktatais. PASKALIO DRAMA. Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. 6, p. 13-15. Supažindinama su filosofo ir matematiko B. Pascalio gyvenimo ir kūrybos svarbiausiais fak­ tais. Pristatomi jo svarbiausi fizikos ir matematikos laimėjimai. Kritiškai vertinama B. Pasca­ lio krikščionybės apologija ir žmogaus koncepcija, nurodoma jo veikalo Mintys įtaka filoso­ fijos ir literatūros raidai.

CAUTE - SPINOSA! Mokslas ir gyvenimas, 1977, nr. 2, p. 29—30. Supažindinama su B. Spinozos gyvenimo ir kūrybos svarbiausiais bruožais, gyvenamojo meto Olandijos socialiniu kultūriniu kontekstu. Teigiama, kad jis siekė įveikti R. Descartes’o dualizmą materializmo naudai, dėstoma B. Spinozos filosofijos esminė idėja apie vie­ ną, amžiną, begalinę substanciją, supažindinama su jos atributų samprata, filosofo plėtota natūralistine etika. GNO STICIZM O FILOSOFIJA (su B. Genzeliu). Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduram­ žiai. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 21-29. Pristatomas gnosticizmo, kaip savotiškos religinės filosofijos sistemos, formavimasis ir raida. Išskiriami trys jo raidos laikotarpiai. Dėstoma dualistinė gnosticizmo būties samprata: die­ viškajam tobulam pradui priešpriešinama materija, kurios šaltinis - demiurgas (ypatingas kūrybinis pradas, tačiau neturintis dieviškojo tobulumo). Nepažinusis dievas laikytas gėrio, o demiurgas - blogio šaltiniu. Aptariamos orfizmo, manicheizmo filosofinės sistemos, gnos­ ticizmo ir krikščionybės santykis.

RYTŲ IŠMINČIUS IBN SINA. Kn.: Dorovinis asmenybės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 122-139. Pristatomi Ibn Sinos biografijos bruožai, glaustai supažindinama su jo atliktais medicinos ty­ rimais. Apžvelgiamas Ibn Sinos teorinių mokslų skirstymas. Aptariamos jo etinės idėjos, jos įvardijamos „nuosaikumo filosofija“, nes yra pagrįstos Aristotelio vidurio tarp gėrio ir blogio koncepcija. Pabrėžiamas Ibn Sinos viso mokslinio palikimo humanistinis kryptingumas.

R IC K E V IČ IŪ T Ė Kristina, gimė 1922 01 02 Ukmergėje, mirė 1984 05 30 Vilniuje. Fi­ losofijos mokslų kandidatė (1962). 1941 baigė Ukmergės gimnaziją ir iki 1944 joje dirbo sekretore. 1944 įstojo į Kauno valstybinio universiteto Istorijos skyrių (1947 perkeltas į VU), 1949 baigė studijas. 1948-1950 dėstė logiką ir psichologiją Parengiamuosiuose kursuose prie VU. 1949-1952 studijavo VU logikos aspirantūroje, nuo 1952 jame dėstė;

373

docentė (1967). V. Sezemano mokinė. Daugiausia marksistinės dialektikos požiūriu nagri­ nėjo logikos problemas. Dar tyrinėjo filosofijos istoriją, paskelbė darbų apie Platoną, Aris­ totelį, Epikūrą, klasikinės vokiečių filosofijos atstovus, iš vokiečių kalbos išvertė J. G. Fichte s, I. Kanto veikalų. Lit.: visuometyra galimybė nenusilenkti... “. Sud. G. Gustaitė, G. Jurkūnaitė (red.). - V., Vilniaus universiteto leidykla, zooz; N. Juršėnas. Pedagoginė ir mokslinė K. Rickevičiūtės veikla. „Problemos“, 1988, nr. 39, p. 37-47; Kristina Rickevičiūtė (1922-1984): Biobibliografija. - V., Lietuvos etinės kul­ tūros draugija „Ethos“, zooz.

KALBOS IR M ĄSTYM O SAN TYKIO KLAUSIMU. Pergalė, 1954, nr. 3, p. 80-89. Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje kritikuojamos nemarksistinės filosofinės teorijos, kurios visiškai atskiria kalbą ir mąstymą arba abu juos suveda tik į kalbą. Stalinistiniu sti­ liumi semantika įvardijama „imperialistinės filosofijos srove“. Dėstomas kalbos ir mąstymo marksistinis supratimas: abu jie yra visuomeniniai reiškiniai, atsiradę ir vystęsi sąlygojami žmonių praktinės veiklos. Sąmonė apibrėžiama kaip labai organizuotos materijos (smege­ nų) savybė. Dėstoma Pavlovo dviejų signalinių sistemų koncepcija, aiškinama marksistinė atspindžio teorija. Aptariami ir palyginami logikos ir gramatikos dėsniai, sąvokos ir žodžio, sprendinio ir teiginio santykiai. MATERIJOS PIRMUMAS IR SĄMONĖS ANTRUMAS. Tarybinis mokytojas, 1955 vasario 3. Dėstoma marksistinė materijos ir sąmonės santykio samprata. Teigiama, kad šio klausimo teisingas išsprendimas yra labai svarbus žmonių praktinei bei politinei veiklai. Aiškinami idealistinės ir materialistinės filosofijos skirtumai, pabrėžiamas dialektinio materializmo moksliškumas. M ARKSISTINIS SĄVOKOS SUPRATIMAS. Filosofija, 1960,1 . 1, p. 135-148.

Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje dialektinio materializmo požiūriu nagrinėjama sąvokos samprata, kritikuojamos objektyviojo ir subjektyviojo idealizmo bei ikimarksistinio materializmo teorijos. Teigiama, kad žmogaus sąmonėje atspindimos objekto savybės sudaro sąvokos turinį, kuris išreiškiamas kalbos forma. Sąvoka remiasi žmogaus sąmonėje užfiksuota jutimine medžiaga, bet kokybiškai skiriasi nuo visų jutiminio pažinimo formų. Apibrėžian­ čiais sąvoką bruožais laikomi jos tarpiškas atspindėjimas ir bendrumas. Svarbiausia sąlyga sąvokai sudaryti yra užfiksuoti kai kuriuos, tam tikru požiūriu esminius požymius, kuriuos apsprendžia praktiniai žmonių poreikiai. Loginės sąvokos ir kategorijos laikomos taip pat istorinėmis, kaip ir daiktai bei jų santykiai, kuriuos šios sąvokos atspindi. APIBRĖŽIMAS PER ARTIMIAUSIĄJĄ GIMINĘ IR R Ū Š IN Į SKIRTUMĄ. Tenpat, p. 149-164. Logikos straipsnyje vadovėliškai aptariama nurodyta apibrėžimo rūšis, nurodomos jo da­ lys: apibrėžiamoji sąvoka, giminė ir rūšinis skirtumas. Apžvelgiama apibrėžimo sampratos istorija. Aptariamas apibrėžimo adekvatumas ir klaidos, kylančios jį pažeidus: apibrėžimas tampa per platus arba per siauras. Svarstoma, ar visas sąvokas galima apibrėžti nagrinėja­ muoju apibrėžimu. Dėstoma marksizmo klasikų pažiūra į bendriausių sąvokų (kategorijų) apibrėžimą: jie neneigia loginio apibrėžimo reikalavimų nurodyti esminius požymius, bet reikalauja požymio esmingumą nustatyti tikrovėje, esant atitinkamam daiktų sąryšiui kon­ krečiomis istorinėmis aplinkybėmis.

374

LOGINIO SĄVOKOS SUSIDARYMO PROBLEMA. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio di­ sertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - V. Sezemanas. - V., VU, i96z. - z 6ą p. VUB Rs F76-337 D a l y s : Pratarmė, I-V; Įžanga, 1-34; I. Marksistinis sąvokos susidarymo supratimas. Sąvoka kaip tikrovės atspindėjimo forma, 35-163; II. Loginis sąvokos apimties ir turinio nustatymas, 164-Z44; Išvados, Z45-Z53. Logikos ir pažinimo teorijos disertacijoje marksistiškai aiškinamos šių disciplinų problemos: sąvokos, jos susidarymo ir apibrėžimo, apimties ir turinio, sąvokų skirstymo ir tarpusavio santykių, sąvokos ir žodžio ryšio bei kiti klausimai. Apžvelgiama ikimarksistinių sąvokos susidarymo teorijų istorija. Aptariamas jutiminio ir loginio pažinimo formų skirtingumas, jutiminio pažinimo vaidmuo sudarant sąvoką. Remiamasi leninine atspindžio teorija, kri­ tikuojami E. Husserlio, H. Rickerto, R. Carnapo samprotavimai nagrinėjamu klausimu. Parodoma, kad visos loginės formos yra dialektiškai tarpusavyje susijusios ir visos dalyvauja susidarant sąvokai. Atskirybės, ypatingybės ir bendrybės dialektinės kategorijos siejamos su giminės, rūšies ir individo logine samprata. Disertacijos turinys glaustai išdėstytas penkiuose prieš ir po disertacijos gynimą paskelbtuose straipsniuose. ATSKIRYBĖS, YPATINGYBĖS IR BENDRYBĖS D IA LEKTIKA. Filosofija, i96z, 1.1 (z sąs.), p. 65-80. Marksistiškai nagrinėjami atskirybės, bendrybės ir ypatingybės kategorijų dialektiniai santykiai. Teigiama, kad tikrovėje ypatingybė, kaip ir bendrybė, pasireiškia per atskirybę. Konkretus, apibrėžtas tikrovės reiškinys ar daiktas jungia savyje įvairaus laipsnio bendrus ir individualius požymius į vieningą visumą. Bendrybė susintetina tai, kuo daiktai ir reiškiniai yra vieni į kitus panašūs, o atskirybė atskleidžia objekto individualumą. Sąmonėje bendrybė atsispindi idealia forma ir atsiejama nuo atskirybės. Marksistinis bendrybės ir atskirybės dialektikos supratimas įgalina atgaminti pasaulio vystymosi ir jo atsispindėjimo sąmonėje vaizdą. Atskirybė įsilieja į bendrybę, o bendrybė, grįždama atgal prie atskirybės, išryškina ją, pakelia į naują pažinimo pakopą, paverčia ją ypatingybė. M ALONUMO SUPRATIMAS EPIKŪRO ETIKOJE. Filosofija, 1967, t. VII, p. 139-151. Marksistiškai aptariant Epikūro malonumo sampratą teigiama, kad ji skirta to meto graikui vergvaldžiui, parodo, kaip išsigelbėti nuo to, kas drumsčia ramybę ir džiaugsmą. Žmogus čia atplėšiamas nuo visuomeninės gamybos ir nuo kitų visuomenės narių. Tai lemia individu­ alistinį ir stebėtojiškąjį šios etikos pobūdį. Malonumas Epikūro etikoje laikomas ne savi­ tiksliu, o tik priemone laimei pasiekti. Skiriamas pasyvus ir aktyvus malonumas, svarbesniu laikomas pirmasis. Jis pasireiškia kaip ataraksija (vidinė ramybė) ir aporija - kūno skausmų nebuvimas. Žmogaus elgesio normų pagrindas Epikūro etikoje siejamas su sąmone, mąsty­ mu - tai autorė laiko šios etikos trūkumu. [Pokalbis apie profesinę one.ntnci)^[. Jaunimo gretos, 1968, nr. 6, p. 6. Aptariamas mokslinis darbas kaip kūrybinė veikla, supažindinama su mokslininko profesija, jai reikalingais gabumais. Nagrinėjama mokslinės kūrybos struktūra ir rezultatai, intuicijos ir pasąmonės vaidmuo moksliniame pažinime, mokslininko intelektinis pasiruošimas. ŽEN KLAS IR JO REIKŠMĖ ŽODYJE. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 5-14.

375

Plėtojama kalbos semantinė analizė, pagrįsta marksistine atspindėjimo teorija. Nagrinėjami santykiai tarp kalbos ženklų ir to, kas tais ženklais pažymima. Remiamasi požiūriu, kad kalba yra minties raiškos priemonė, susijusi su sąmone. Sudarant naują sąvoką žodis akty­ viai dalyvauja ir savo reikšme, ir ženklinimo funkcija. Žodžio ir sąvokos santykis, sudarant ir paženklinant naują sąvoką, yra dialektinis. Mintyje užfiksuota vienovė yra objektyvi, nes sąvokose atsispindi objektyvios tikrovės daiktai, jų ryšiai ir santykiai. Garsų junginys tampa žodžiu tik tada, kai sąvokos turinys įgauna žodžio formą ir tampa žodžio reikšme. I. KAN TO POŽIŪRIS Į LIETU VIŲ KALBĄ IR KULTŪRĄ. Problemos, 1968, nr. 1, p. 56-65. Remiantis istoriniais dokumentais ir I. Kanto biografų liudijimais teigiama, kad mažiausiai trys jo protėvių kartos buvo Prūsų Lietuvos (kurios gyventojų dauguma tuomet buvo lietu­ viai) vietiniai gyventojai. Daroma prielaida, kad I. Kantas gerai žinojo lietuvių nacionalinio charakterio, jų buities ir kultūros ypatybes. Šiai prielaidai pagrįsti pateikiamas istorinis do­ kumentas - I. Kanto parašyta pratarmė K. Milkaus žodynui (1800) Draugo prierašas. Rem­ damasis teiginiu, -jog nacionalinė kalba yra žmogaus charakterio ir asmenybės formavimosi lemiamas veiksnys, I. Kantas gynė Prūsų lietuvių ir kitų Prūsijos tautų teisę mokyklose ir bažnyčiose vartoti gimtąją kalbą. SOKRATAS IR ASM ENYBĖS FORMAVIMO PROBLEMA. Problemos, 1968, nr. 2, p. 49-62. Remiantis Platono, Ksenofonto, Aristotelio, Diogeno Laercijaus ir kitų filosofijos istorikų veikalais nagrinėjamos asmenybės ir jos ugdymo problemos Sokrato filosofijoje. Pateikiami Sokrato gyvenimo svarbiausi faktai, apibūdinama jo asmenybė. Apžvelgiamas Sokrato gy­ venamojo meto istorinis socialinis kontekstas. Aprašomas kaltinimas Sokratui dėl jaunimo tvirkinimo, jo teismo procesas, nuosprendis ir mirtis. Teigiama, kad Sokratas siūlė kiekvie­ nam žmogui pirmiausia pažinti save patį. Ieškant žinojimo turi būti panaudotos visos psi­ chinės galios (protas, valia, jausmai) ir pati žmogaus veikla. Sokrato etika apibūdinama kaip intelektualistinė: protas visada pajėgus vadovauti jausmams ir veiksmams, jis ir žinojimas yra aukščiausiasis gėris. GEORGAS HĖGELIS, ŽMOGUS IR FILOSOFAS. Problemos, 1970, nr. 1(5), p. 92-101; per­ spausdinta: G. HĖGELIS - ŽMOGUS IR FILOSOFAS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir XXamžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 32-41. Pristatomi G. Hėgelio gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Skiriama filosofo idealistinė sistema ir dialektinis metodas. Jo filosofijos išeities tašku laikoma sąvoka, mintis, protas absoliutinė idėja. Tai sudievinta sąvoka, kuri, reikšdama visos žmonijos protą, žinojimą, yra šalia žmogaus. Absoliutinę idėją, pažinimą ir protą G. Hėgelis supranta dialektiškai. Pažinimas yra absoliutinės idėjos, proto raidos tyrimas: jis vyksta dialektinėmis triadomis (tezė, antitezė, sintezė). Savo filosofijos sistemą mąstytojas triadų principu suskirstė į logiką, gamtos ir dvasios filosofiją. J. GOLUCHOVSKIO VEIKLA VILNIAUS UNIVERSITETE. Problemos, 1971, nr. 1(9), p. 57-63. Apžvelgiama J. Goluchovskio biografija ir filosofinės pažiūros. Teigiama, kad jis plėtojo ide­ alistinės romantinės filosofijos idėjas, buvo F. Schellingo mokinys. Kūrė idealistinio panteiz­ mo sistemą, kurios išeities taškas - absoliutas, suprantamas kaip gamtos ir dvasios, subjekto ir objekto vienovė. Filosofijos tikslas yra atskleisti gamtos kūrybos procesą ir jame atpažinti

376

absoliutą. Vėlesniu kūrybos laikotarpiu J. Goluchovskis nutolo nuo panteizmo pripažinda­ mas asmeninį Dievą bei sielos nemirtingumą. PLATONAS. Mokslas ir gyvenimas, 1973, nr. 7, p. 38-40. Supažindinama su Platono gyvenimo ir filosofijos svarbiausiais bruožais, aptariamas antiki­ nės Graikijos ekonominis, socialinis ir kultūrinis kontekstas. Pabrėžiama Platono dialogų meninė vertė. Pristatomas jo filosofinės sistemos pagrindas - idėjų teorija. Idėja apibrėžiama kaip protu suvokiama daiktų esmė. Supažindinama su Platono valstybės samprata. VO KIEČIŲ KLASIKINĖS FILOSOFIJOS PRADININKAS: I. Kanto 250-osioms gimimo me­ tinėms. Tiesa, 1974 balandžio 2.6. Supažindinama su I. Kanto biografija ir kūryba. Aptariamos filosofo plėtotos apriorizmo, proto, pareigos, gėrio, moralės autonomijos, laisvės, priežastingumo sampratos. I. KANTAS IR PAGRINDINIAI JO ETIKOS BRUOŽAI. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: X IX ir X X amžių Vakarų Europos ir Amerikosfilosofija. Sud. B. Genzelis ir kt. - V., „Mintis“, 1974, p. 11-20. Pažymima, kad I. Kantas pirmą kartą filosofijos istorijoje atskyrė moralę nuo laimės, šiai priešpriešindamas pareigą. Etika, grindžiama pareiga, siekia išmokyti žmogų norėti tik to, ką pateisina protas. Moralaus elgesio taisykles (maksimas) žmogus nustato pats sau. Apta­ riamos hipotetinių ir kategorinių imperatyvų, laisvės problemos I. Kanto etikoje. LAISVĖ IR ATSAKOMYBĖ ASMENYBĖS FORMAVIME. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėji­ mas. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1976, p. 86-93. Dėstoma marksistinė laisvės ir atsakomybės samprata: žmogus, kaip objektyvaus pasaulio reiškinys, elgiasi griežtai determinuotai, bet kaip sąmoninga būtybė, pertvarkanti savo gyve­ nimo sąlygas, jis yra laisvas ir atsako už savo veiksmus. Žmogaus laisvė yra glaudžiai susijusi su pažinimu. Naujų žinių ir atsakomybės kriterijus yra visuomeninė praktika. Praktinė veikla keičia ne tik gamtą ir visuomenę, bet ir patį žmogų. Apžvelgiami asmenybės formavimo, žmogaus charakterio ir likimo klausimai. AN TIKIN ĖS FILOSOFIJOS ISTORIJOS BRUOŽAI. - V , 1976. - 179 p. D a l y s : Įvadas, 1-6; I. Gamtamokslinė filosofija vergvaldinėje Graikijoje, 7-84; II. Humanistinė filosofija vergvaldinėje Graikijoje, 85-127; III. Platonas ir Aristotelis, 128-177. Mokymo priemonė aukštųjų mokyklų filosofijos istorijos kurso studentams. Pateikiama se­ novės graikų filosofijos istorijos svarbiausios problematikos faktografinė sisteminė apžvalga. Vertinant dėstomąją medžiagą saikingai reiškiamos dialektinio materializmo nuostatos. EPIKŪRO ETIKOS HUMANIZMAS. Kn.: Etika ir humanizmas: Etikos etiudai-i. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1977, p. 220-234. Etikos istorijos straipsnyje analizuojamos epikūrizmo socialinės istorinės ir gnoseologinės iš­ takos, jo etinė teorija. Teigiama, kad laimę Epikūras siejo su malonumu, bet pastarąjį suprato plačiai, siejo su protu ir dorove. Aptariamos Epikūro fizikos ir Demokrito atomizmo sąsajos, Epikūro dievų, pomirtinio gyvenimo, sielos, poreikių, kančios sampratos. Nurodomos Epi­ kūro etikos silpnosios pusės: stebėtojiškasis pobūdis, nekovingumas, žmogaus elgesio normų ir materialinių sąlygų nesiejimas.

377

ARISTOTELIO FILOSOFINĖS SISTEMOS BRUOŽAI. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. Sud. B. Genzelis. - V., „Mintis“, 1977, p. 127-237. Supažindinama su svarbiausiais Aristotelio filosofijos bruožais. Apžvelgiamas gyvenamojo meto politinis kultūrinis kontekstas. Pabrėžiamas ypatingas logikos vaidmuo Aristotelio filosofinėje sistemoje. Dėstomos substancijos, materijos ir formos, priežasties ir tikslo, entelechijos, gėrio sampratos, judėjimo teorija, skiriamos ir aptariamos judėjimo rūšys, aiški­ nama Aristotelio sielos samprata, etika, valstybės teorija. PLATONO VIETA ANTIKOS FILOSOFIJOJE. Ten pat, p. 161-173. Supažindinama su svarbiausiais Platono filosofijos bruožais. Apžvelgiamas gyvenamojo meto politinis kultūrinis kontekstas. Skiriami trys Platono kūrybos laikotarpiai. Plačiau dėstomos jo idėjų teorija, pažinimo, sielos, tobulos valstybės sampratos, aiškinama Platono dialektika. OPTIMIZMO MOTYVAI IM ANUELIO KANTO ETIKOJE. Kn.: Dorovinė asmenybės savi­ raiška: Etikos etiudai-2. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1978, p. 223-252. Analizuojami I. Kanto filosofijos aspektai, kuriais grindžiamas žmogaus gebėjimas kurti savo gyvenimo principus. Žmogaus protas, gebantis kurti praktiškai būtinas idėjas, įgauna didelę reikšmę I. Kanto etikoje. Protu apdovanotas žmogus savarankiškai, be išorinės prie­ vartos sukuria gyvenimo taisykles ir principus bei laisvai paklūsta jiems. Tokiai autonomi­ nei etikai būdingos galimybės iškelti žmogaus vertę ir orumą, ugdyti savo elgesį ir veiksmus gebančią vertinti asmenybę. PLATONO FILOSOFIJOS BRUOŽAI. Kn.: Platonas. Valstybė. - V., „Mintis“, 1981, p. 5-20. Įvadiniame straipsnyje pristatomi Platono gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Api­ būdinamas Platono filosofavimo metodas - dialektika, supažindinama su idėjų, pažinimo, laimės teorija. Dėstoma žmogaus sielos samprata, skiriamos jos funkcijos. Pristatoma Pla­ tono valstybės teorija - idealios valstybės modelis, apibūdinami luomai, supažindinama su auklėjimo koncepcija. GEORGAS HĖGELIS. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 12, p. 5-6. Supažindinama su G. Hėgelio biografijos ir filosofijos svarbiausiais faktais. Pabrėžiamas jo dialektinio metodo naujumas, mąstymo optimizmas, sistemiškumas. Aptariama G. Hėge­ lio filosofijos struktūra, dialektinė pažinimo raidos samprata, absoliučiosios idėjos sąvoka. J. G. FICH TĖS FILOSOFIJOS DVASIA. Kn.: J. G. Fichtė. Žmogaus paskirtis. - V., „Mintis“, 1982, p. 5-21. Įvadiniame straipsnyje pristatomi J. G. Fichte’s gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Skiriami Jenos ir Berlyno kūrybos periodai, pirmasis laikomas originaliausiu. Filosofas, plėtodamas I. Kanto idėjas, pasirinko subjektyvųjį idealizmą ir remdamasis individo są­ mone, mėgina paaiškinti viską. Jo filosofijos subjektas - gryna savaiminė veikla, kurią jis tapatino su mąstymo, pažinimo raida. Supažindinama su absoliučiojo Aš, kultūros, valsty­ bės teorijomis.

378

RUBAVIČIUS Vytautas, gimė 1952 07 15 Klaipėdoje. 1970 baigė Klaipėdos 14-ąją vi­ durinę mokyklą. 19 70-1975 VU studijavo astrofiziką. Dirbo fizikos mokytoju. 1977-1979 FSTI vyr. laborantas. 1978-1980 FSTI neakivaizdinis filosofijos istorijos aspirantas. Dirbo redaktoriumi. Tyrinėjo filosofinės hermeneutikos, kultūros, istorijos filosofijos, pažinimo problemas. ŽMOGAUS PROBLEMA. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 7, p. 10-12. Apžvelgiama konferencija Žmogaus problema šiuolaikinėje filosofijoje. Joje siekta nustatyti bendriausius žmogaus teorijos bruožus ir struktūrą, nagrinėti materialistinės filosofinės an­ tropologijos metodologiniai principai, kritikuota scientistinė žmogaus samprata, nagrinėta idealo problema, žmogaus sampratos Lietuvos filosofijoje. MOKSLAS IR H UM ANITARINĖ KULTŪRA. Kultūros barai, 1982, nr. 10, p. 37-40. Svarstomas gamtos ir humanitarinių mokslų santykio klausimas, išreiškiamas techninės ir humanitarinės kultūros priešpriešos būdu. Aptariamos šios priešpriešos ištakos. Ginamas požiūris, kad šiuolaikinė kultūra yra prieštaringa, todėl ją ir reikia traktuoti kaip priešta­ ringumų visumą, kurioje nei techninė, nei meninė-humanitarinė kūryba neturi pirmenybės viena prieš kitą. Kritikuojamas daugelio humanitarų supaprastintas pasaulėvaizdis, apta­ riami mokslinio pasaulėvaizdžio bruožai, pabrėžiama kultūrinio konteksto įtaka mokslo teorijoms. MENO PAŽINIMAS. Pergalė, 1983, nr. 10, p. 178-181. Estetikos straipsnių rinkinio Menas ir pažinimas (1983) recenzija. Autorius plačiau ko­ mentuoja K. Stoškaus meninio pažinimo susiejimą su semantika, Ž. Jackūno aptariamą implikuotų meno teiginių teoriją, kritikuoja J. Mureikos požiūrį, jog menas atspindi ti­ krovę vertybiniu požiūriu. SUPRATIMO-AIŠKINIMO PROBLEM A IR VID IN IA I KULTŪROS PRIEŠTARAVIMAI. Problemos, 1984, nr. 32, p. 81-90. Apžvelgiamas X IX a. antroje pusėje hermeneutinėje tradicijoje susiformavęs gamtos ir hu­ manitarinių mokslų metodologijų priešpriešinimas ir kai kurie šiuolaikinių hermeneutikų bandymai jungti racionalius abiejų metodologijų bruožus. Dabartinėje mokslo filosofijoje vis labiau įsigali požiūris į mokslą kaip į kultūros fenomeną. Daroma išvada, kad neįma­ noma sukurti iš esmės skirtingų mokslo metodologijų, vadinasi, humanitarinių ir gamtos mokslų žinių skirtumai nėra absoliutūs. PLATONO PAŽINIMO TEORIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1984, nr. 1, p. 22-24. Teigiama, kad Platonas iškėlė klausimą, kuo mes remiamės pažinimo procese ir ar įmanoma šį procesą logiškai pagrįsti. Pažymimas šiuolaikinių fizikų susidomėjimas Platono filosofija, svarstoma, kuo ji gali būti aktuali šiuolaikiniams gamtos mokslams. Aptariama Platono pole­ mika su reliatyvistais ir elėjiečiais, jo iškelta matematikos svarba, taip pat Platono skaičių, er­ dvės sampratos, geometrinis pasaulio vaizdinys. Šiuolaikišku laikomas Platono siekis gamtos įvairovę išreikšti kaip kelių paprastų elementų sąveiką. Apžvelgiamas Platono gnoseologijos ir ontologijos santykis, sielos vaidmuo pažinime. Daroma išvada, kad Platonas iš esmės sukū­ rė matematinę pažinimo programą, suformulavo filosofinius matematinės fizikos pagrindus.

379

KULTŪRA, SAVIMONĖ, ISTORIJA. Mokslas ir gyvenimas, 1985, nr. 9, p. 2,4-25. Supažindinama su kultūros, kultūrinės savimonės, istorijos pažinimo metodologinėmis pro­ blemomis. Dėstoma marksistinė istorizmo koncepcija ir kartu polemizuojama su ja: paste­ bima, kad bendrieji istorinio materializmo principai turi būti taikomi kūrybiškai, atsižvel­ giant į konkretų tyrimo objektą, abejojama marksizme priimta istorijos dėsnių visuotinumo samprata (retoriškai klausiama, kaip taikyti bendrąjį dėsnį nacionalinės kultūros istorijai, kuri esanti unikalus reiškinys), keliama kultūros proceso, arba visuomeninės sąmonės for­ mų keitimosi, dėsningumo problema. Istorijos ir kultūros pažinimas apibūdinamas kaip paradoksalus reiškinys, jis daugiausia grindžiamas tolydinės evoliucijos vaizdiniu. Istorinio mąstymo ugdymas įvardijamas vienu aktualiausių filosofijos ir kultūrologijos uždavinių. AUKLĖTI KŪRYBINGĄ, IŠM IN TIN GĄ ASMENYBĘ. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. n, p. 13-15. Samprotaujama apie kai kuriuos pedagoginio proceso ypatumus atsižvelgiant į tuomet vykdytą viduriniojo mokslo reformą. Keliama idėja, jog pedagogikoje svarbiausia visuminis tikslas - išugdyti dorą žmogų, patriotą, o ugdymo proceso detalės yra antraeilės reikšmės. Pabrėžiama literatūrinio ugdymo svarba. M ĄSTYTA EGZISTENCIŠKAI. Literatūra ir menas, 1989 sausio 21.

Aptariami svarbiausi A. Maceinos filosofinės sistemos probleminiai branduoliai bei jų sąsa­ jos: pasaulio kūriniškumo, Dievo, kaip pasaulio Kūrėjo, būties ir jos mąstymo, kalbos ir kt. klausimai. Pabrėžiamas filosofo egzistencinių įžvalgų autentiškumas. ŽMOGUS IR DAIKTAS. Literatūra ir menas, 1989 birželio 24. A. Šliogerio veikalo Daiktas ir menas (1988) recenzijoje analizuojama, kaip autorius plėto­ ja meno kūrinio daiktiškumo sampratą. Kritikuojamas A. Šliogerio mąstymo paprastumo principas, jo neigiamas požiūris į Rytų kultūras, poezijos interpretavimo pobūdis, klaidingas lyrikos supratimas, daugybė loginių prieštaravimų ir kt. BŪTIES PAŠAUKTAS M ĄSTYTI. Literatūra ir menas, 1989 rugsėjo 9. Pristatomi M. Heideggerio mąstymo svarbiausi bruožai ir nagrinėtos problemos: būties, jos užmaršties, autentiškos egzistencijos, mirties, poezijos ir kt. POLITINĖS MITOLOGIJOS ELEMENTAI. Literatūra ir menas, 1990 sausio 20. Aptariama socialinio teisingumo sąvoka, kritikuojami tuometinės politinės vadovybės plė­ tojami „ideologizuoti mitologinio mąstymo elementai“.

380

s S A S N A U S K IE N Ė Jadvyga, gimė 1933 08 03 Saliuose (Kauno raj.). Filosofijos mokslų kandidatė (1980). 1940-1944 mokėsi Domeikavos pradinėje, 1944-1951 Kauno 2.-ojoje vidurinėje mokykloje. 1951-1956 V U studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1956-1963 Kauno raj. Vilkijos P. Cvirkos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja,

1963-1966- direktoriaus pavaduotoja. Nuo 1966 dėstė filosofiją Lietuvos žemės ūkio aka­ demijoje. Tyrinėjo estetikos problemas. ESTETINIAI SKONIAI IR JŲ ISTORINĖ RAIDA. Tarybinė mokykla, 1978, nr. 1, p. 8-10. Dėstoma estetinio skonio marksistinė samprata. Aptariamas skonio visuotinumas ir subjek­ tyvumas, socialinė prigimtis, jo formavimas, kaip estetinio auklėjimo uždavinys. Estetinis skonis apibrėžiamas kaip individualus gebėjimas suvokti ir įvertinti estetines vertybes tikro­ vėje ir mene. Estetinių skonių pobūdis ir jų kaita visada susijusi su estetiniu idealu. ESTETINIS AUKLĖJIM AS IR ASMENYBĖ. Kultūros barai, 1978, nr. 1, p. 31-33. Nagrinėjama, kaip estetinis auklėjimas padeda formuoti asmenybę ir kodėl jo svarba ypač išauga socializmo sąlygomis. Estetinis auklėjimas apibrėžiamas kaip formavimas individo ge­ bėjimų (estetinių poreikių, skonio, estetinės nuostatos) suvokti estetines vertybes supančioje tikrovėje ar mene ir kartu individo orientavimas kurti estetines vertybes įvairiose veiklos srityse. Dėstoma estetinių vertybių samprata, aptariama jų ir jų suvokimo specifika. СОЦИАЛЬНО-ИСТОРИЧЕСКАЯ ОБУСЛОВЛЕННОСТЬ ИДЕЙ ЭСТЕТИЧЕСКО ­ ГО ВО СПИ ТАНИ Я ЛИ ЧНО СТИ [Asmenybės estetinio ugdymo idėjų socialinis istorinis sąlygotumas]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas K. Stoškus. - V., VU, 1980. - 163 c. VUB Rs F76-Z403 D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 3-13; I. Идеи эстетического воспитания в эпоху антики и средневековья [Antikos ir viduramžių estetinio ugdymo idėjos], 14-43; И- Формирование и развитие методологических принципов теории эстетического воспитания и их социальная обусловленность [Estetinio ugdymo teorijos metodologinių principų formavimasis ir raida bei jų socialinis sąlygotumas], 44-107; III. Проблемы эстетического воспитания и их решение на основе марксистско-ленинской социальной методологии [Estetinio ugdymo problemos ir jų sprendimas remiantis marksistine-leninine metodologija], 108-139; Выводы [Išvados], 14 0 -141.

381

Marksistinės estetikos disertacijoje nagrinėjamas estetinio ugdymo teorijos metodologinių principų ir bendro kultūros pobūdžio bei socialinių santykių ryšys skirtingais istoriniais laikotarpiais. Remiantis socialistinės kultūros bendraisiais bruožais aiškinamas estetinių vertybių vaidmuo asmenybės ugdymo procese. Formuluojamos metodologinės prielaidos, leidžiančios spręsti estetinio auklėjimo turinio, tikslų ir uždavinių problemą bei nustatyti šio auklėjimo vietą bendrame komunistinio auklėjimo procese. Apžvelgiama teorijų, nagrinė­ jančių meno vaidmenį ugdant asmenybę, istorija. Ypač pabrėžiama I. Kanto ir J. F. Schillerio estetinių idėjų svarba ir naujumas, jų plėtota estetiškumo specifikos, jo autonomiškumo samprata. Analizuojamos estetinio ugdymo sąlygos socialistinėje visuomenėje. Marksistinė žmogaus samprata laikoma estetinio ugdymo marksistinės koncepcijos esmine prielaida. Daroma išvada, kad tik marksistinė socialinė metodologija leidžia įveikti estetinio ugdymo teorijos utopinį pobūdį ir šį ugdymą nagrinėti kaip istoriškai konkretų procesą, sąlygotą socialinių santykių ir bendrojo kultūros pobūdžio. Dalis disertacijos turinio paskelbta ats­ kirais straipsniais. J. F. ŠILERIS APIE SOCIALINĮ GROŽIO VAIDMENĮ. Problemos, 1980, nr. 25, p. 29-33. Aprašoma J. F. Schillerio grožio samprata. Teigiama, kad svarbiausios filosofo estetinės koncepcijos sąvokos - „žaidimas“ ir „regimybė“, jomis siekiama apibūdinti meno, kaip pa­ grindinio grožio objekto, specifiką. Estetinis žaidimas yra laisva visų žmogaus kūrybinių galių ir gebėjimų išraiška. Meno grožis - tai tam tikra žaidimo rūšis, kuri idealizuotai, o ne natūralistiškai atkuria gyvenimą. Grožis yra dialektinė dviejų priešybių - objektyvumo ir subjektyvumo - vienovė. Estetinė regimybė užima tarpinę padėtį tarp jutimiškumo ir loginio mąstymo. DĖL ESTETINIO AUKLĖJIMO AUTONOMIŠKUMO. Problemos, 1983, nr. 30, p. 16-22. Aptariamos estetinės vertybės ir estetinio auklėjimo sampratos tarybinėje estetikoje. Pa­ žymima, kad Šiuolaikinėje estetikoje dažniausiai analizuojamas meno poveikis asmenybei, o ne estetinis auklėjimas, bandoma pagrįsti šio auklėjimo autonomiškumą. Teigiama, kad estetinės vertybės veikia individą tiek, kiek jis organiškai jas perima, suformuodamas savitą, asmeninį, tiesioginį santykį su menu ir pasauliu. Daroma išvada, kad estetinis auklėjimas, kuris yra individo gebėjimų (estetinio skonio, nuostatos, poreikių) suvokti estetines vertybes formavimas, kartu paruošiant individą naujoms estetinėms vertybėms kurti, yra autonominė auklėjimo sritis, turinti savitus tikslus ir uždavinius. TRUMPA ISTORINĖ ESTETINIO AUKLĖJIMO IDĖJŲ APŽVALGA. Kn.: M enas ir estetinis auklėjimas: Estetinė

kultūra-4. Sud. H. Kobeckaitė. - V., „Mintis“, 1989, p. 13-26.

Apžvelgiami svarbiausi estetinio auklėjimo teorijos raidos etapai ikimarksistinėje estetikoje. Teigiama, kad senovės graikų filosofai daugiausia analizavo meno auklėjamąjį poveikį. Vi­ duramžių mąstytojai pabrėžė šviečiamąją ir estetinę meno funkciją. Švietėjai iškėlė estetinio skonio, estetinio jausmo, meno ir dorovės santykio problemas. Plačiau pristatomos I. Kanto ir J. F. Schillerio estetinės pažiūros.

382

SE ZEM A N A S Vosylius, gimė 1884 05 30 Vyborge (dabar Rusija), mirė 1963 03 30 V il­ niuje. 1903-1909 studijavo filosofiją ir klasikinę filologiją Sankt Peterburgo, 1909-1911 filosofiją, psichologiją, pedagogiką, estetiką Marburgo, Berlyno universitetuose. 1915-1918 dėstė filosofiją Sankt Peterburgo universitete, 1918-1919 - psichologiją ir pedagogiką Viatkos (dabar Kirovas) pedagoginiame institute, 1919-1921 - Saratovo universitete, 1922-1923 Berlyno rusų mokslų institute. 1923 atvyko j Lietuvą, 1923-1940 dėstė Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas), 1940-1950 - V U ; profesorius (1928). 1950 apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas 15 metų lagerio (iš tremties sugrįžo 1956).19581963 V U dėstė filosofijos istoriją, gnoseologiją, estetiką, logiką ir pedagogiką. Sovietiniu laikotarpiu išvertė Aristotelio veikalą A pie sielą (1959), parašė jam įvadinę studiją, paskelbė straipsnių logikos klausimais. Pastaba: V. Sezemano pokariu parašyti rankraštiniai tekstai, saugomi VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, taip pat jo tarpukariu parengtas, o 1970 išleistas veikalas Estetika yra pristatyti Šaltinių an­ trame tome, žr.: Lietuvosfilosofinės minties istorijos šaltiniai. IItomas: XIXa. vidurys -19 40 m. - V., „Mintis“, 1991, p. 270-271 ir p. 285-288. Lit.: D. Jonkus. Vosyliaus Sezemanofilosofija: Savęs pažinimo ir estetinės patirtiesfenomenologija. V., „Versus aureus“, 2015. [Įvadinė studija]. Kn.: Aristotelis. Apie sielą. Iš šen. graikų kalbos vertė V. Sezemanas. - V., Valsty­ binė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 3-60. D

A L Y s : I. Aristotelio filosofijos vieta filosofijos istorijoje, 3-4; II. Traktato „Apie sielą“ reikšmė ir vieta Aristotelio filosofinėje sistemoje, 5-7; III. Artimiausi Aristotelio pirmtakai Sokratas ir

Platonas, 8-9; IV. Aristotelio filosofijos pagrindai, 9-24; V. Aristotelio psichologija ir pažinimo teorija, 25-46; VI. Aristotelio filosofijos įvertinimas, 46-60. Reikšmingiausias sovietinio laikotarpio Aristotelio filosofijos tyrimas. Aptariamos svarbiau­ sios šios filosofijos sąvokos ir problemos: formos, materijos, potencijos, aktualybės, sielos ir jos dalių, pojūčių, vaizduotės, proto funkcijų, jutiminio ir protinio pažinimo, formų ir potencijų hierarchijos bei individuacijos pradų ir kt. Apibūdinama Aristotelio vieta filosofi­ jos istorijoje, jo sistemos aktualumas. Aristotelio spręstos problemos vertinamos daugiausia dialektinio materializmo požiūriu, kritikuojamas filosofo „svyravimas tarp materializmo ir idealizmo“. Pažymima, kad Aristotelio sielos rūšys reiškia skirtingus to paties gyvybės ir psi­ chikos prado raidos momentus - čia įžvelgiami evoliucijos teorijos pradmenys. Aiškinama Aristotelio logikos reikšmė, jos uždaviniai ir tiesos kriterijus: šis esąs perimtas iš Platono teorija, kontempliatyvi tiesos įžvalga, laikoma vertingesne už praktinę veiklą. PAKANKAMO PAGRINDO DĖSNIO KLAUSIMU. Filosofija, 1960,1 . 1, p. 107-134. Logikos ir pažinimo teorijos straipsnyje siekiama patikslinti pakankamo pagrindo dėsnio pažintinę reikšmę. Iš dalies (greičiausiai dėl ideologinių kompromisų) remiamasi dialektiniu materializmu - pripažįstama, kad pažinimas yra savitas realiosios būties atspindys. Apta­ riami logikos dėsnių (tapatybės, prieštaravimo ir negalimo trečiojo) aiškinimai. Logika čia traktuojama kaip pažinimo teorijos dalis. Nagrinėjant dinamišką pažinimo aspektą (kaip tebevykstantį tyrimą), iškeliama ypatinga galimybės kategorijos reikšmė loginei pažinimo raidai. Teigiama, kad galimybė nubrėžia tą kelią, kuris veda nuo faktiško būtinumo suvoki­

383

mo į nusimanymą apie vidinį bendrų dėsnių būtinumą (teigiama ir neigiamą prasme). Tie bendri dėsningi ryšiai, kurie valdo konkrečius tikrovės reiškinius, sudaro jų galimumo ir aiškinimo pagrindines sąlygas. Daroma išvada, kad galimybė kaip konstitutyvus -momentas įeina į loginę mąstymo struktūrą tiek, kiek ji priklauso pakankamo pagrindo dėsniui. К ВО ПРОСУ О МЕТОДИЧЕСКОМ ЗНАЧЕНИИ МАТЕРИАЛЬНОЙ ИМ ПЛИКА­ ЦИИ [Apie materialiosios implikacijos metodinę reikšmę]. Filosofija, 1962,1.1 (2 sąs.), p. 5-30. Formaliosios logikos straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, kodėl teiginių išskaičiavimas grindžiamas ne formaliąja implikacija (pagrindo ir sekmens būtinu ryšiu), o vadinamąja ma­ terialiąja implikacija, kurioje nėra būtino ryšio tarp teiginių ir kuri įgauna ypatingą metodinę reikšmę logikos sistemos formalizavimui. Nagrinėjami materialiosios implikacijos santykiai su kitais pagrindiniais teiginių ryšiais (su silpnąja bei griežtąja disjunkcija, konjunkcija ir ekvivalentiškumu) ir visi šie ryšiai palyginami loginio stiprumo ir didesnio ar mažesnio daugiareikšmiškumo atžvilgiu. Analizė parodo, kad materialioji implikacija yra ypatinga silpnosios disjunkcijos forma. Šios implikacijos metodinė reikšmė yra ta, kad ji tarnauja apibendrinančiam formaliosios implikacijos ryšių formalizavimui. Kaip plačiai šiuolaikinė simbolinė logika naudoja šį formalizavimo metodą, remdamasi teiginių išskaičiavimo nusta­ tytais ryšiais, parodoma pateikiant du pavyzdžius iš matematinės logikos: ženklo < vartojimą ir nulio įvedimą į natūraliųjų skaičių sistemą.

ПУСТЫЕ И УНИВЕРСАЛЬНЫЕ КЛАССЫ В СОВРЕМЕННОЙ СИМВОЛИЧЕС­ КОЙ ЛОГИКЕ [Tuščiosios ir universaliosios klasės šiuolaikinėje simbolinėje logikoje]. Ten pat, p. 31-64.

Logikos studijoje nagrinėjama tuščiųjų ir universaliųjų klasių problema. Nagrinėjamas lo­ ginis santykis tarp bendrybės ir atskirybės: jis nepriklausąs nuo to, ar sieja tuščiąsias, ar netuščiąsias klases. Nurodoma, kad jeigu nežinoma, ar kalbamoji objektų klasė yra tuščia ar netuščia, tai pasakymas apie ją gali būti adekvačiai išreiškiamas tik sąlyginio sprendimo forma, kuri formalizuoja bei apibendrina atitinkamą kategorinę formą taip pat, kaip materi­ alioji implikacija formalizuoja formaliąją. Aiškinama tuščiųjų klasių pažintinė reikšmė: tam atsižvelgiama į jų santykį su tuščiosios klasės loginiu papildiniu - universaliąja klase. Tuščių­ jų ir universaliųjų klasių koreliatyvus santykis apsprendžia esmines tuščiųjų klasių ypatybes: joms gali būti taikomi visi tie loginiai veiksmai, kurie atliekami netuščiųjų klasių atžvilgiu. Kiekviena tuščia klasė įeina kaip elementas į atitinkamą netuščią klasę ir šiuo atžvilgiu yra logiškai teisinga. Klasės tuštumas gali būti faktinis arba logiškai determinuotas, jei jis pri­ klauso tik nuo loginės struktūros tos semantinės sistemos, kuriai priklauso kalbamoji klasė.

SKAISGIRIS Rimantas, gimė 1929 07 20 Kaune. Filosofijos mokslų kandidatas (1961). LSSR nusipelnęs dėstytojas (1979). 1953 VPI baigė lietuvių kalbos, logikos ir psichologijos specialybę. 1953-1957 dėstė VPI. 1961 baigė Visuomenės mokslų akademiją prie SSKP CK. Nuo 1961 VPI Filosofijos katedros dėstytojas, 1963-1974 vedėjas; docentas (1965). Dau­ giausia plėtojo marksistinės filosofijos subdisciplinos - šiuolaikinės buržuazinės filosofijos kritikos - tyrimus, pasižyminčius stalinistinio laikotarpio ideologinėmis nuostatomis. 384

МЕТАФИЗИЧЕСКИЙ ОТРЫВ РАЦИОНАЛЬНОГО ОТ ЧУВСТВЕННОГО В ТЕОРИИ ПОЗНАНИЯ БЕРТРАНА РАССЕЛА [Racionalumo ir jutimiškumo metafizinis atsky­ rimas Bertrando Russello pažinimo teorijoje]. Kn.: Критика современной буржуазной философии и социологии. - М., 1961, с. 3-58. КРИ ТИ КА ТЕОРИИ ПОЗНАНИЯ БЕРТРАНА РАССЕЛА [Bertrando Russello pažinimo teorijos kritika]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinė vadovė A. Kornejeva. - M., SSRS Mokslų akademijos Filosofijos institutas, 1961. NEO PO ZITYYISTINĖS „LOGINĖS ANALIZĖS“ KLAUSIMU. Filosofija, 1965, t. VI, p. 113-134. Marksistinės filosofijos kraštutiniu ideologizuotu požiūriu (visiškai deformuojančiu tyrimo objektą ir pateikiančiu su juo nieko bendra neturinčių išvadų) nagrinėjamos loginės analizės atsiradimo priežastys, parodomas neopozityvistinis jos suabsoliutinimas ir pavertimas uni­ versaliu filosofijos metodu, atskleidžiamas formalistinis-idealistinis loginės analizės pobūdis, jos „antimoksliškumas“ (čia suprastinąs kaip nesuderinamumas su marksizmo principais). Teigiama, kad atmesdamas klausimą apie žinojimo ryšį su išoriniu pasauliu, neopozityvisti­ nis loginės analizės metodas subjektyvina pažinimą, pašalina iš jo objektyvų turinį, menkina pažinimo reikšmę. Suvesdamas filosofijos problemas į atitrauktų nuo realios tikrovės kalbi­ nių problemų „analizę“, neopozityvizmas nukreipia dėmesį nuo pagrindinių, aktualiausių gyvenimo klausimų sprendimo. Daroma išvada, kad loginė analizė yra ne tik teoriškai klai­ dinga, bet ir politiškai reakcinga. ŠIUOLAIKINĖS BURŽUAZINĖS FILOSOFIJOS PAGRINDINĖS KRYPTYS (Kritinė apy­ braiža). - Vilnius, „Mintis“, 1971. - 121 p. D

A L Y s : Įvadas, 3-15; I. Pragmatizmo filosofija, 16-57; H- Egzistencializmo filosofija, 58-97; III. Neopozityvizmo filosofija, 98-174; IV. Neotomizmo filosofija, 175-219.

Knyga parašyta remiantis marksistinės filosofijos istoriografijos subdisciplinos - šiuolaiki­ nės buržuazinės filosofijos kritikos - principais, ypač ideologinės kovos su buržuazinėmis teorijomis nuostata. Perdėtai kritiškai nagrinėjamos labiau paplitusios XX a. Vakarų filo­ sofijos kryptys: pragmatizmas, egzistencializmas, neopozityvizmas ir neotomizmas. Analizė grindžiama ne nuodugniu skirtingos ir specifinės problematikos išmanymu, bet daugiau išankstiniais marksistinės metodologijos (ir ideologijos) postulatais. Atskleidžiamos šiuo­ laikinės filosofijos krypčių įvairumo priežastys, kuriomis laikoma ne tariamoji buržuazinės minties laisvė, o pačios buržuazijos susiskaldymas ir pan. Nagrinėjamas pragmatizmo papli­ timas JAV ir kitose kapitalistinėse šalyse, atskleidžiamas jo subjektyvizmas, agnosticizmas, iracionalizmas, parodoma, kad pragmatistinė naudingumo sąvoka faktiškai tarnauja imperi­ alizmui, nes pateisina imperialistų ir monopolijų veiksmus. Apžvelgiamos egzistencializmo susiformavimo aplinkybės ir nagrinėjamas jo domėjimasis asmenybės dvasinio gyvenimo problemomis. Egzistencialistų pesimizmo priežastimi laikoma kapitalizmo negerovių suab­ soliutinimas, ateities perspektyvų neįžvelgimas. Aptariamas neopozityvistinis loginės anali­ zės metodas, parodoma socialinė jo esmė - atitrūkimas nuo aktualių gyvenimo problemų. Teigiama, kad neopozityvistai iš esmės propaguoja agnosticizmą, nes pripažįsta tiktai, ką patiria subjektas, mokslo uždaviniu neretai laiko reiškinių išorinių savybių aprašymą, abejoja galimybe atskleisti esmę arba apskritai ją atmeta, teigia, kad mokslą sudaro tik hipotezių 385

kūrimas. Analizuojamas neotomizmo santykis su objektyvia idealistine Tomo Akviniečio filosofine sistema, tiriama neotomistinė pažinimo teorija, pabrėžiamas fidėistinis jos po­ būdis. Gvildenamos kai kurios socialinės neotomizmo problemos: požiūrio į marksizmą, socializmą ir komunizmą taikos ir karo klausimais kitimas, privačios nuosavybės gynimas, ideologinis klasių kovos slopinimas ir kita. АТЕИСТИЧЕСКОЕ СОДЕРЖАНИЕ НАУЧНОГО МИРОВОЗЗРЕНИЯ [Mokslinės pa­ saulėžiūros ateistinis turinys]. Kn.-.Атеистическое воспитаниемолодёжи. - Минск, 1972, c. 64-68. Teigiama, kad negalima mokslinės pasaulėžiūros tapatinti su moksliniu ateizmu, nors abu jie turi tą patį filosofinį, socialinį, politinį, gamtamokslinį pagrindą. Mokslinės pasaulėžiūros ateistinis turinys tarsi susideda iš negatyvios ir pozityvios dalies. Pirmoji yra religijos ir re­ liginės ideologijos mokslinė kritika, antrąją sudaro gamtos, visuomenės, mąstymo reiškinių ir paties žmogaus bei jo veiklos esmės atskleidimas, todėl mokslinio ateizmo uždavinys yra kritikuoti religiją remiantis mokslo laimėjimais. STUDENTŲ MOKSLINĖS PASAULĖŽIŪROS UGDYMO RYŠYS SU AUKŠTOSIOS MO­ KYKLOS PROFILIU. Kn.: Ideologinio darbo teorija ir praktika komunizmo statybos Tarybų Lietu­ voje sąlygomis. - V., 1973, p. 79-86.

Nagrinėjamas filosofijos dėstymo ir mokyklų profilio sąsaja. Autoriaus nuomone, filosofijos profiliavimas svarbus politiniam idėjiniam studentijos auklėjimui, mokslinės pasaulėžiūros formavimui. Nurodomi esamų filosofijos vadovėlių trūkumai. Pabrėžiamas profiliuotų filo­ sofijos vadovėlių skirtingoms aukštosioms mokykloms tikslingumas. КОНЦЕПЦИИ МОРАЛЬНОГО РЕГРЕССА В БУРЖУАЗНОЙ ФИЛОСОФИИ XX ВЕКА [Moralinio regreso koncepcijos XX amžiaus buržuazinėje filosofijoje]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 217-224. Kritiškai apžvelgiamos etinio nihilizmo, „moralinio atotrūkio“, moralinio regreso koncep­ cijos, atskleidžiami jų bendri bruožai bei vidinė vienovė. Teigiama, kad moralinio regreso koncepcija pagrįsta egzistencialistine etinio pliuralizmo teorija. Moralinę pažangą neigia ir kai kurios pozityvizmo atmainos (pvz., emotyvizmas). Daroma išvada, kad visos moralinio regreso koncepcijos ignoruoja istorinės raidos sudėtingumą ir prieštaringumą, perdeda ats­ kirus neigiamus momentus bendrame žmonijos pažangos procese. [Atsakymas]. Kn.: Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais. Kn. 1. Sud. E Laurinaitis. - V., „Mintis“, 19 7 7 > P- 9 9 - т -

Aiškinami religijos ir mokslo santykiai, apžvelgiama jų istorija, pabrėžiamas tam tikras tei­ giamas Bažnyčios Vaidmuo viduramžiais. IŠ VIDINIO POREIKIO. Šeima, 1981, nr. 8, p. 12-13.

Svarstoma apie ateizmo ir dorovės santykius. Marksistiškai kritikuojama religinė dorovė kaip iškraipanti tikrąją dorovės esmę, ji esą pagrįsta išorinės jėgos baime. Dėstoma ateistinė dorovės samprata, dorovingumą grindžianti sąžine ir vidine kultūra. ILIUZIJOS IR REALYBĖ. Šeima, 1984, nr. 3, p. 10-n . Marksistiškai kritikuojamas religinis humanizmas, jam priešpriešinamas marksistinis huma­ nizmas, pristatomi svarbiausi jo bruožai: realaus gyvenimo pažinimas, jautrumas ir draugiška 386

pagalba kitiems, gili pagarba žmogui, aktyvus dalyvavimas kuriant geresnes materialinio ir dvasinio gyvenimo sąlygas. DOROVINĖ ATSAKOMYBĖ U Ž POELGIUS. Kn.: Tau, jaunuoli. Sud. J. Uzdila. - Kaunas, „Šviesa“, 1988, p. 35-41. Svarstoma apie elgesio laisvę, samprotaujama, ar gali žmogus elgtis visiškai nuo nieko ne­ priklausomai. Aptariami poelgių dorovinio vertinimo, asmeninių interesų, potraukių ir visuomeninės pareigos vykdymo santykiai. Teigiama, kad elgesio laisvė yra pagrįsta doro­ vingo elgesio būtinybe. Pabrėžiamas žmogaus gyvenimo paskirties ir humaniškų tarpusavio santykių ryšys.

SKEIVYS Rimantas, gimė 1942 03 28 Mažeikiuose. 1948-1959 mokėsi Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje mokykloje. 1959-1964 studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VU. 1964 stažavo Baku S. Kirovo universitete Azerbaidžane. 1964-1965 tarnavo sovietinėje armijoje. 19651967 dirbo mokytoju Klaipėdoje, bibliotekininku Vilniuje. 19 67-1970 VU Lietuvių litera­ tūros katedros aspirantas, rengė disertaciją Petro Cvirkos stilius (nebaigė). 19 7 1-19 7 4 dirbo

VU Mokslinėje bibiliotekoje. 1974-1982 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Tyrinėjo Lietuvos estetikos istoriją, prisidėjo rengiant ir redaguojant Lietuvos filosofijos šaltinių mokslinį sisteminį katalogą (I ir II tomus). PIRMOJI LIETUVOS FILOSOFIJOS ANTOLOGIJA. Literatūra ir menas, 1980 balandžio 26. R. Plečkaičio sudarytos knygos Filosofija Vilniaus universitete 1579-1832 recenzija. Aptaria­ ma Lietuvos filosofijos istorijos specifika, jos tyrimų aktualūs uždaviniai (šaltinių paieška ir publikavimas, jų priskyrimo Lietuvos filosofijai kriterijų problema, Lietuvos filosofijos originalumo, periodizacijos klausimai). Glaustai apibūdinamos antologijoje pristatomų filo­ sofų pažiūros. Pažymimas puikus tekstų vertėjo darbas, jo drąsa įvesti lietuviškus filosofinius naujadarus (pvz., „spręsmas“). VIDU RAM ŽIŲ FILOSOFIJOS CHRESTOMATIJA. Pergalė, 1981, nr. 3, p. 175-178. Viduramžių filosofijai skirtos filosofijos istorijos chrestomatijos dalies (1980) recenzija, iš esmės nekritiška, pristatanti leidinio turinį ir glaustai apibūdinanti viduramžių filosofijos įvairovę. BERTRANO RASELO ATEIZMAS. Kn.: B. Raselas. Religija ir mokslas. - V., „Mintis“, 1982, p. 5-13. Pristatomos B. Russello filosofinės pažiūros, aptariama jų evoliucija. Plačiausiai apibūdi­ namas jo aktyvaus puolamojo pobūdžio ateizmas: B. Russellas kritikavo religinių dogmų nelogiškumą, pastangas sutaikyti religiją ir mokslą, propagavo laisvo proto idealą, neigė ne tik dvasinės, bet ir materialios substancijos egzistavimą. K. KORSAKO M ENIŠKUMO SAMPRATA. Problemos, 1983, nr. 30, p. 65-75. Nagrinėjami lietuvių literatūros tyrėjo K. Korsako meniškumo sampratos gnoseologinis ir formalusis aspektai, atskleidžiama jų sąveika bei praktinio taikymo (literatūros meno reiški­ nių vertinimo) ypatumai. Šios sampratos esminiu principu laikomas požiūris, kad meniška

387

yra tai, kas teisinga. Teigiama, kad gnoseologinę nuostatą K. Korsako meniškumo sampra­ toje papildo formalieji kriterijai, išplaukiantys iš formos, kaip tiesioginės tiesos išraiškos, supratimo. Daroma išvada, kad pasisakydamas prieš formos perdėtą vertinimą, ‘vedantį į formalizmą ir tuščią stilizavimą, K. Korsakas pabrėžia turinio ir formos vienovės svarbą.

S K E R S Y T E Jū r a tė (asmens dokumentuose - Regina Aldona Jūratė), gimė 1938 03 31 Klaipėdoje. Filosofijos mokslų kandidatė (1972). 1945-1949 mokėsi Salantų, 1949-1956 Kretingos vidurinėje mokykloje. 1956-1961 V U studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1961-1963 dirbo mokytoja Eišiškėse ir Šalčininkuose. 1963-1966 V U Filosofijos katedros aspirantė. 1966-1975 dėstė filosofiją V U Kauno vakariniame fakultete; docentė (1975). Ï975-I991 dėstė M A Filosofijos katedroje. Nagrinėjo mokslo filosofijos, pažinimo teorijos problemas; E. Meškausko mokinė. DĖL FORMALIOSIOS LOGIKOS VAIDMENS PAŽINIMO PROCESE. Filosofija, 1965, t. VI, p. 17-29. Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje analizuojama loginio mąstymo pažintinio vai­ dmens problema. Dialektinio materializmo požiūriu teigiama, kad santykinis idealių objek­ tų savarankiškumas yra vienas iš subjektyvaus ir objektyvaus dialektinės vienybės momentų visuomeniškai organizuotame ir istoriškai progresuojančiame materialaus pasaulio pažini­ me. Nurodoma, kad praktika plečia, gilina objektyvių loginių formų turinį ir iškelia vis nau­ jus loginio mąstymo dėsningumus, dėl kurių visuotinumo bei mąstymo ir kalbos genetinės vienovės vyksta loginio mąstymo formalizavimas. Reiškiamas dalykiškas požiūris į tuo metu itin aktualų (ir stalinizmo laikotarpiu politizuotą) dialektinės metodologijos ir formaliosios logikos santykį: teigiama, kad jos turi savas pažinimo proceso tyrimo sritis, prieidamos prie šio tyrimo skirtingais aspektais jos organiškai papildo viena kitą kaip specifiniai pažinimo proceso objektyvumo užtikrinimo instrumentai. DĖL PAŽINTINIO SĄVOKŲ VAIDMENS. Filosofija, 1967, t. VII, p. 19-27. Analizuojamas konceptualinių sistemų pažintinės vertės klausimas. Dėstoma marksistinė pažinimo samprata: jis yra begalinis artėjimo prie absoliutinės tiesos procesas, kurio dialektiškumas pasireiškia istoriškumo ir logiškumo vienove. Šios vienovės realizavimo instru­ mentas yra sąvoka, įgalinanti istoriškai kaupti visuomeninį patyrimą ir jį logiškai patikslinti turimo pažinimo lygmenyje. Loginis sąvokos apibrėžimas turi tik santykinę reikšmę, yra nesavarankiškas istoriškai kintančios sąvokos turinio atžvilgiu. Pažinimo proceso dialektiškumas ir loginis konkrečios konceptualinės sistemos apibrėžtumas yra pažinimo proceso istoriškumo ir visuomeniškumo išraiška. GNOSEOLOGINĖ SPRENDIMŲ INTERPRETACIJA. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 15-27. Nagrinėjamas sprendinio vaidmens pažinimo procese metodologinis klausimas. Kritikuoja­ mas stebėtojiškasis požiūris į pažinimą kaip į procesą, kuris eina nuo empirijos prie teorijos ir kuriame atskiri sprendimai atlieka teisingo pažinimo atomo funkciją. Dėstoma marksistinė sprendinio samprata: jis, kaip ir sąvoka, yra visuomeninės-istorinės kilmės pažintinis instru­ mentas, kurio gnoseologinio vaidmens problema turi būti sprendžiama konkrečiai istoriškai.

388

Pats visuomeninis istorinis pažinimo proceso pobūdis nulemia loginių formų funkcijas. Jų struktūros problema iškyla kaip visuomeninį egzistavimo pobūdį atitinkančios bendravimo ir pažinimo technikos problema. GNO SEO LOGINĖ DEDUKCIJO S TEO RIJOS INTERPRETACIJA. Problemos, 1969, nr. 2(4), p. 18-28. Dialektinio materializmo požiūriu nagrinėjama loginė metodologinė dedukcijos problema. Teigiama, kad marksizmui įrodžius pažinimo veiklos praktinį-materialinį sąlygotumą, paži­ nimo rezultatai įgyja istoriškai kintančio visuomeninio-praktinio patyrimo teorinio apiben­ drinimo prasmę. Kiekviename mokslo raidos etape pažinimo rezultatų pobūdis pasireiškia funkciniu sprendimų nesavarankiškumu ir jų tarpusavio logine subordinacija. Šių teorinio aiškinimo aspektų išskyrimas bei jų santykio nustatymas yra dedukcijos teorijos gnoseo­ loginės interpretacijos esmė. Daroma išvada, kad dialektinis materializmas, išaiškindamas formalių sistemų savybių objektyvų turinį, konstatuoja ir deduktyvių mokslų loginės spe­ cifikos santykinumą. LO GINIŲ FORMŲ VAIDMUO PAŽINIMO PROCESE. Filosofijos mokslų kandidato laips­ nio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - E. Meškauskas. - V., VU, 1972. - 142 p. VUB Rs F76-1675 D a l y s : Pratarmė, 3-10; I. Gnoseologiniai loginių formų vaidmens pažinimo procese aiškinimo pagrindai, 11-30; II. Sąvokos vaidmuo pažinimo procese, 31-45; III. Gnoseologinė sprendinio interpretacija, 46-68; IV. Samprotavimo vaidmuo pažinimo procese, 69-127; Išvados, 128-133. Marksistinės pažinimo teorijos disertacijoje apžvelgiami tarybinių teoretikų darbai, kuriuose dialektinio materializmo požiūriu aiškinamos dedukcijos funkcijos pažinimo procese. Kons­ tatuojama, kad indukcijos bei kitų redukcinių mąstymo procesų metodologiniai tyrimai neperžengė aprašomojo lygio. Kritikuojama tendencija priešpriešinti dialektiką formaliajai logikai. Įrodinėjama, jog sąvokos funkcijos pažinimo procese gali būti paaiškintos tik atsi­ žvelgiant į jos visuomeninę istorinę prigimtį, kuri pasireiškia mąstymo (sąvokos) ir kalbos genetiniu ryšiu. Materialinis pažintinio santykio su gamta sąlygotumas bei visuomeninis istorinis pažinimo pobūdis, kurį konstatuoja marksistinė gnoseologija, leidžia pastebėti bei metodologiškai įvertinti sąvokos turinio ir apimties santykinį neapibrėžtumą, skirian­ tį sąvoką nuo vaizdinio. Traktuodama sąvoką kaip visuomeninio patyrimo akumuliacijos priemonę autorė aiškina sąvokos ir žodžio-ženklo santykį, atkreipia dėmesį į tą reikšmę, kurią turi sąvokos turinio apibrėžimas formaliosios logikos priemonėmis, bei to apibrėžimo santykinumą pažinimo procese. Loginių formų funkcijose išskiriamas jų formalus loginis ir metodologinis aspektai, nustatomas jų tarpusavio santykis. Tai, autorės nuomone, gali sudaryti teorinį pagrindą mąstymo kūrybiškumui bei jo rezultatų objektyvumui nagrinėti. Šios skirties būtinybė įrodinėjama nagrinėjant sprendinio funkcijas. Teigiama, kad ne struk­ tūra apsprendžia loginių formų funkcijas, o ji pati ir jos funkcijos yra materialinės praktinės kilmės. Įrodinėjamas sprendinio genetinis funkcinis nesavarankiškumas ir jo kontekstinis teorinis apibrėžtumas logiškai subordinuotoje sistemoje. Atkreipdama dėmesį į pažinimo proceso teorinį rekonstrukcinį pobūdį, autorė kritikuoja marksistinėje literatūroje paplitu­ sią pažiūrą į sprendinį, kaip į savarankišką gnoseologinį vienetą, kuriam tiesiogiai taikytinas

389

tiesos kriterijus. Sąvokos bei sprendinio funkcinis pobūdis įgalina nuosekliai metodologiškai paaiškinti samprotavimo vaidmenį pažinimo procese. Išskyrusi formaliosios logikos proble­ matikoje bendrą metodologinį ir taikomąjį normatyvinį aspektą, autorė kelia samprotavimo vaidmens pažinimo procese klausimą kaip mąstymo formalizavimo galimybių klausimą, ku­ ris spręstinas atsižvelgiant į praktinį pažinimo proceso sąlygotumą bei to proceso visuome­ ninį istorinį pobūdį. Šioje metodologinėje plotmėje aiškinamos dedukcijos bei indukcijos funkcijos. Teigiama, kad dedukcijos funkcijas pažinimo procese sąlygoja teorinė sprendinių prigimtis, besireiškianti jų tarpusavio visuotinio pobūdžio subordinacija. Atsiribodama nuo sprendinių tarpusavio ryšių visumos, dedukcijos logika atsiriboja ir nuo uždavinio pagrįsti teorinę veiklą. Įrodinėjama, kad teorinės veiklos negali pagrįsti ir indukcijos logika, kadangi ji, nustatydama apibendrinimo ir pasikartojimo stebėjimo loginį ryšį, atsiriboja nuo teorinių stebėjimo sąlygų. M ETODOLOGINIAI INDUKCIJO S PROBLEMOS PAGRINDAI. Problemos, 1974, nr. 1(13), p. 18-37. Siekiama atskleisti įvairių indukcijos problemos sprendimų gnoseologinį turinį, išryškinti jos metodologines prielaidas, palyginti hiumiškosios ir neopozityvistinės indukcijos kritikos metodologines nuostatas. Apžvelgiamos filosofijos istorijoje aptinkamos indukcijos koncep­ cijos. Daroma išvada, kad indukcijos logikos istorija aiškiai rodo metodologinį nepagrįstumą stebimosios gnoseologijos, kuri pažinimą traktuoja kaip pasyvų subjekto santykį su objektu ir individualiame patyrime ieško jo autonomijos pamato. Aiškindama loginių formų funk­ cijas pažinimo procese ji remiasi ne tiek realia mokslo raidos analize, kiek tam tikru loginiu mokslo idealu. IN DU KCIN IS SAMPROTAVIMAS KAIP KO N TRO LIN Ė PAŽINIMO PAŽANGOS PRIEMONĖ. Problemos, 1975, nr. 1(15), p. 16-13. Dialektinio materializmo požiūriu aiškinamos indukcijos funkcijos pažinimo procese. Teigiama, kad individualaus patyrimo funkcinio nesavarankiškumo išraiška pažinime yra žmogaus polinkis apibendrinti. Skiriami formalus loginis ir bendrasis metodologinis api­ bendrinimo problemos aspektai. Sukaupto patyrimo istorinis ribotumas bei to patyrimo kūrybinis pobūdis nulemia apibendrinimo turinio hipotetiškumą, reikalaujantį specialaus pagrindimo. Apibendrinimo problema apima ir loginį - apibendrinimo struktūros tyrimo aspektą, kurio uždavinys - nustatyti formalias teisingo apibendrinimo sąlygas. DVIEJŲ ŠIM TM EČIŲ VINGIAIS. Pergalė, 1976, nr. 1, p. 173-176. Daugiatomės Filosofijos istorijos chrestomatijos kritiška recenzija. Jos sudarytojai (B. Genzelis ir kiti) kritikuojami dėl kai kurių medžiagos atrankos kriterijų, paviršutiniškų atpasakoja­ mųjų įvadinių straipsnių. MOKSLO RAIDOS PROBLEM A FILOSOFIJOJE. Problemos, 1977, nr. 1(19), p. 47-54. Aiškinamas mokslo raidos problemos filosofinis statusas siejant šią problemą su konkrečių mokslų diferenciacija. Aptariama ir patikslinama mokslo raidos marksistinė samprata. Kri­ tiškai apžvelgiami tarybinėje filosofijoje aptinkami bandymai ontologiškai pagrįsti mokslo raidos problemos filosofinį statusą: tokios prieigos loginiai sekmenys yra požiūris į mokslo raidą kaip į grynai ontologinę savybę bei filosofijos ir konkretaus mokslinio tyrimo proble-

390

matikes atskyrimas. Daroma išvada, kad mokslo raidos filosofinė prasmė pagrįsta filosofijos metodologine prigimtimi ir todėl ši problema filosofijoje visada yra konkretaus istorinio (ir galutinai neapibrėžiamo) pobūdžio. EMPIRIZM O T R A D IC IJA IR FILOSOFINĖS MOKSLO PROBLEMOS. Problemos, 1978, nr. 2(11), p. 100-106. E. Nekrašo monografijos Loginis empirizmas ir mokslo metodologija recenzija. Teigiama, kad E. Nekrašo dėmesio centre - posūkis, atskyręs šiuolaikinį ir klasikinį empirizmą ir pakeitęs indukcijos problemos kėlimo būdą. Knygos autorius kritikuojamas už tai, kad genetinio empirizmo nelaiko metodologine doktrina. Teigiama, kad J. Locke’o iškeltos problematikos vaidmuo empirizmo raidai kur kas svarbesnis nei mano knygos autorius. Loginio empirizmo posūkis į loginę mokslo analizę nėra vien genetinės problematikos atsisakymas, bet kartu ir tam tikra jos vietos mokslo aiškinimo turinyje samprata. TEORIJOS STRUKTŪROS TYRIM O M ETODOLOGINIAI PAGRINDAI. Kn.: Metodologi­ niai marksistinėsfilosofijos bruožai. Sud. J. Karosas. - V., „Mintis“, 1981, p. 162-190. Marksistiškai nagrinėjama mokslo filosofijai priskiriama mokslo teorijų struktūros proble­ ma. Mąstymo logiškumas laikomas istoriškai sąlygotu. Pateikiama trumpa Aristotelio pa­ žiūrų nagrinėjamu klausimu charakteristika. Gvildenamos teorijos struktūros problemos iškilimo metodologinės prielaidos, kritikuojama šios problemos mechanistinė interpretacija, metafizinis indukcijos priešpriešinimas dedukcijai, atskleidžiama istoriškumo principo esmė ir jo reikšmė sprendžiant teorijos struktūros problemą. GNOSEOLOGIJOS PAGRINDŲ PROBLEMOS M ETO DO LOGINĖ SPECIFIKA. Proble­ mos, 1987, nr. 36, p. 2.5-31. Analizuojama gnoseologijos pagrindų problema ir jų metodologinė specifika naujųjų amžių (ypač R. Descartes’o) filosofijoje. Nurodoma, kad joje svarbiausia tampa mokslo metodo, kaip universalaus minties kelio į tikrąjį žinojimą, problema. Mokslo metodo tikrumas sie­ jamas su jo universalumu. Iškilusi induktyvizmo-deduktyvizmo alternatyva siejasi su normatyvistine mokslo metodo, kartu ir pažinimo teorijos uždavinių, samprata. Teigiama, kad konstatavus, jog būties idėjos kriterijai negali būti vidiniai, o tik išoriniai mąstymo atžvilgiu, gnoseologijos pagrindams suteikiama konstituojančio (generuojančio) faktoriaus prasmė: gnoseologinių kriterijų reguliatyvinė funkcija susisieja su jos genezės problema. GNOSEOLOGIJOS PAGRINDŲ PROBLEM A: R. DEKARTO IR I. KAN TO T R A D IC I­ JA . Problemos, 1989, nr. 41, p. 91-98. Analizuojamas R. Descartes’o ir I. Kanto ontologijos gnoseologinės kritikos metodolo­ ginis turinys. Teigiama, kad R. Descartes’o filosofijoje gnoseologijos pagrindų problema keliama kaip būties mąstymą generuojančio faktoriaus problema - jame remiamasi ne vi­ dinės struktūrinės, o išorinės genetinės mąstymo determinacijos sąlygomis. I. Kantas gno­ seologijos pagrindų problemą iš ontologijos, kaip objektyviosios būties teorijos, perkelia į transcendentalinio subjektyvumo sferą, bet ji nėra deontologinama. Ontologinė prielaida funkcionuoja kaip transcendentalinio proto taikymo sisteminio vienumo principas, išreiš­ kiantis struktūriškai nustatomą proto poreikį ir atliekantis mąstymo procese reguliatyvinę funkciją.

391

S L A V Ė N A S Paulius, gimė 1901 07 21 Maskvoje, mirė 1991 02 24 Vilniuje, astrono­ mas, matematikas, mokslo istorikas ir populiarintojas. Lietuvos M A tikrasis narys (1968). Fizikos-matematikos mokslų daktaras (1945). Tarptautinės mokslų istorijos akademijos narys korespondentas (1966). 19x5 baigė matematiką Lietuvos universitete, 19x8 - Yale’io (JA V ) universiteto doktorantūrą (astronomiją). 19x8-19x9 ir 19 30 -19 4 1 dėstė V D U , 19 4 0 -19 4 1 Matematikos katedros vedėjas; profesorius (1941). Nuo 1944 dėstė V U , 19 4 4 -19 52 ir 1956-1969 Astronomijos katedros vedėjas, nuo 1969- konsultantas. 19 4 4 -19 4 7 dar dėstė V D U (nuo 1946 Kauno universitetas). 1949-1953 M A prezidiumo mokslinis sekretorius. Paskelbė mokslo populiarinimo straipsnių filosofinio ir ateistinio pobūdžio klausimais. KAM REIKALIN GI PRASIM ANYM AI APIE „STEBUKLUS“. Tiesa, 1950 gegužės 26. Teigiama, kad mokslas paneigia stebuklus: vystantis mokslui, tikėjimas stebuklais išnyksta. PASAULIO KILMĖ. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950. - 78 p. D

a l y s : I. Kosmogonijos raida, 3-20; II. Pasaulio amžius, 20-30; III. Astronominių sistemų raida, 30-59; IV. Bendrieji dabartinės kosmogonijos bruožai, 59-77.

Supažindinama su kosmogonija - pasaulio kilmės mokslu, aiškinama jo pradininkų P. Laplace’o, I. Kanto suformuluota kosmogoninė hipotezė. Dėstomi pasaulio kilmės aiškinimų skirtinguose moksluose ypatumai. Aptariamos pasaulio amžiaus problemos, astronominių sistemų struktūra ir raida. Supažindinama su įvairiomis kosmogonijos kryptimis: skilimo, arba dalinimosi, susidūrimo, arba susitikimo, taip pat pagavimo kosmogonija, potvyninės raidos, meteorinės raidos ir kitomis teorijomis. KAM REIK ALIN G I PRASIM AN YM AI APIE PO M IRTIN Į GYVEN IM Ą. Tiesa, 1951 lie­ pos 6. Kritikuojami religiniai vaizdiniai, pabrėžiamas religijos klasinis pobūdis. MOKSLAS IR RELIGIJA APIE VISATĄ. Tiesa, 1952 vasario 15. Parodomas religinės kosmologijos nesuderinamumas su mokslo duomenimis, religinių pa­ žiūrų socialinis sąlygotumas. Kritikuojama pasaulio pradžios ir pabaigos koncepcija. MOKSLAS IR RELIGIJA. Tarybinis mokytojas, 1954 rugsėjo 30. Parodoma materializmo ir idealizmo kovos istorija, esminis marksistinės ir religinės pasau­ lėžiūros nesuderinamumas, pabrėžiama tradicijos reikšmė religinei pasaulėžiūrai išlaikyti. Teigiama, kad religija stipriau išsilaiko tik moralės srityje, bet istorinio materializmo šviesoje ryškėja religinės moralės klasinis sąlygotumas ir reakcingumas. MOKSLAS KOVOJE SU RELIGINIAIS PRIETARAIS. Tiesa, 1954 spalio 31. Pabrėžiamas religijos ir mokslo nesuderinamumas: vystantis mokslui religija nyksta. Teigia­ ma apie religijos ryšį su klasiniais išnaudotojų interesais. LENINAS IR GAMTOS MOKSLAI. Mokslas ir gyvenimas, 1958, nr. 4, p. 2-4. Pristatomos V. Lenino pažiūros į X X a. pradžios gamtos mokslų atradimus. Dėstoma V. Le­ nino materijos ir sąmonės ryšio samprata, atspindėjimo teorija įvardijama dialektine mate­ rialistine pažinimo teorija.

392

MOKSLAS IR PIKTOS PAS AKOS. Jaunimo gretos, 1958, nr. iz, p. 13-14. Populiariai apžvelgiama dvejopos tiesos koncepcijos raida, nurodomas reakcingas ir pro­ gresyvus jos vaidmuo skirtingais istoriniais laikotarpiais: jei iki viduramžių ši teorija gynė religinių tiesų išskirtinumą, tai naujaisiais laikais padėjo apginti mokslo, proto autonomiją nuo religijos. Teigiama, kad socializme, kai religija netenka savo klasinio pagrindo, išnyksta ir tiesos dvilypumas. KIEK KILOM ETRŲ IKI DANGAUS? Tiesa, 1961 gruodžio 16. Teigiama, kad neerdvinio nematerialaus Dievo supratimas yra naujas, atsiradęs tada, kai mokslas nerado Dievo materialiame pasaulyje. Kritikuojama teleologinė pasaulio samprata. AKTUALIOS MOKSLO PROBLEMOS IR RELIGIJA. Kn.: Religija, ateizmas, dabartis. - V., „Mintis“, 1966, p. 311-337. Nagrinėjama religinės ir mokslinės pasaulėžiūros kova. Aptariami mėginimai pritaikyti mokslinius atradimus (pvz., reliatyvumo teoriją, neeuklidinę geometriją, kvantų teoriją) religinėms tiesoms įrodyti, nurodomas tokių mėginimų nepagrįstumas. M ACHO EFEKTAS. Mokslas ir gyvenimas, 1968, nr. 3, p. 48. E. Macho filosofinės pažiūros atskiriamos nuo jo, kaip žymaus fiziko, veiklos. Aptariami machizmo ir marksizmo tiesos-netiesos kriterijai, jų skirtumai. Nurodomas progresyvus ir konservatyvus machizmo kaip metodo vaidmuo mokslo raidoje. MOKSLO KRIZĖS. Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 41-47. Nagrinėjamos mokslo raidos problemos, mokslinio žinojimo naujumo klausimas, aptaria­ ma mokslo krizių sąvoka. Aptariamos mokslo teorijos ir atradimai, kurie ilgai nesulaukė pripažinimo: judėjimo reliatyvumo principas, optinių lęšių taikymas pasaulio stebėjimui, evoliucijos teorija, elementariųjų dalelių samprata ir kt. Dialektinio materializmo požiūriu mokslo krizės kyla dėl metafizinio galvojimo būdo ir senų kategorijų sustabarėjimo. Pabrė­ žiama, kad nurodyti ir padėti įveikti tokias gnoseologines kliūtis yra vienas aktualiausių materialistinės filosofijos uždavinių. PROGRESO ŠUOLIAI. Mokslas ir gyvenimas, 1970, nr. 1, p. 7-9. Nagrinėjami mokslinės techninės revoliucijos dėsningumai. Pabrėžiama auganti mokslo reikšmė technikos raidai. Bandydamas nustatyti ateities mokslo tendencijas autorius teigia, kad keitimo ir tobulinimo objektu taps žmogaus prigimtis ir gabumai. APIE GYVENIMO PRASMĘ IR TIKSLĄ. Komunistas, 1971, nr. 3, p. 44-46. Nagrinėjamos sąvokos „dvasia“, „siela“ ir jų turinio raidos priklausomybė nuo gamtos mokslų vystymosi. Autoriaus manymu, kvantinė elementariųjų dalelių fizika atskleidė tokius savitus reiškinius, kuriuose galima atsargiai spėti esant materialųjį „sielos“ pagrindą. Atskleidžiama „noringojo“ galvojimo privati savininkiška prigimtis. Teigiama, kad visuomenės pažanga nu­ lemia visuomenės narių turiningą gyvenimo prasmės ir tikslo suvokimą, atitinkantį istorinės raidos kryptį - kūrybingos neklasinės visuomenės sukūrimą. KOPERNIKAS IR JO VAIDMUO KULTŪROS ISTORIJOJE (Medžiaga lektoriui). - V., Lie­ tuvos TSR „Žinijos“ draugija, 1973. - 19 p.

393

Supažindinama su M. Koperniko moksline veikla, jos socialiniu kultūriniu kontekstu, jo astronominių idėjų sukeltu pasaulėvaizdžio perversmu. Pristatomos geocentrizmo idėjos, parodomi heliocentrinės sistemos pranašumai. Minimi M. Koperniko idėjų pirmtakai, ap­ žvelgiama jo idėjų sklaida Lietuvoje ir Rusijoje. ŠIUOLAIKINĖ MOKSLO PAŽIŪRA Į VISATĄ. Kn.: Pasaulis, visuomenė, žmogus: Mokslinio pasaulėvaizdžio bruožai. Sud. R. Ozolas. - V., „Mintis“, 1980, p. 30-41. Aptariamos mokslinės Visatos sampratos, skiriama klasikinė ir naujoji kosmologija. Supa­ žindinama su „hierarchinės visatos“ schema, kosmologiniais paradoksais. Aptariama I. Kan­ to kosmogoninė hipotezė, A. Einšteino kosmologinė konstanta, „plintančios visatos“ teorija, apibūdinama reliatyvumo teorijos įtaka šiuolaikinei kosmologijai, supažindinama su visatos sprogimo teorija, visatos vaizdo konstravimo problemomis. MOKSLAS IR PASAULĖŽIŪRA. Mokslas ir gyvenimas, 1981, nr. 6, p. 10-12.; nr. 7, p. 13-14. Aptariamas mokslininko pasaulėžiūros formavimasis, apžvelgiama mokslo raida, ikimokslinės pasaulio pažinimo formos. Supažindinama su senovės graikų mitologijos, pasaulėžiū­ ros ir mokslo santykiais, viduramžių astrologija, M. Koperniko pasaulėvaizdžiu, X V III a. mechanistiniu materializmu, evoliucijos samprata, reliatyvumo teorijos sukeltais pokyčiais moksliniame pasaulėvaizdyje. Svarstoma, kaip mokslas veikia pasaulėžiūrą. AR YRA LIKIMAS ? Mokslas ir gyvenimas, 1985, nr. 7, p. 11- 13 . Svarstoma apie likimo nuovoką žmogaus sąmonėje. Teigiama, kad senovės žmogui šią nuo­ voką skatino taisyklingas metų laikų kartojimasis, Saulės ir Mėnulio pasirodymas. Aptaria­ mos likimo sampratos senovės graikų filosofijoje: tai logas - išankstinis, lemtingas nuos­ prendis visam kosmosui. Krikščionybėje likimo logiką pakeitusi apvaizda, o naujųjų laikų moksle - gamtos dėsniai. Apžvelgiama naujausiųjų mokslo laimėjimų įtaka likimo sampra­ tai, nurodoma, kad dabartinė kosmologija paneigianti bet kokį likimą. PRIGIMTIS, CIVILIZACIJA, KULTŪRA. Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 5, p. 9-10. Aptariami žmogaus gyvenimą ir veiklą lemiantys prigimtiniai ir socialiniai veiksniai. Svars­ toma apie mokslinių, religinių, pasaulėžiūrinių idėjų įtaką žmogaus formavimuisi. Kritinis mąstymas laikomas kultūros ir civilizacijos pažangos priemone. PASAULĖŽIŪRA IR TIKROVĖ. Mokslas ir gyvenimas, 1988, nr. 7, p. 7-8. Aptariamas mokslo ir technikos laimėjimų poveikis žmogaus pasaulėžiūrai ir vertybėms, svarstomos ekologijos, robotizacijos, veiklos mechanizacijos problemos. Supažindinama su pirmykščių pasaulėžiūrų esminiais bruožais.

SODEIKA Tomas, gimė 1949 06 06 Kaune. Filosofijos mokslų kandidatas (1983). 19 5 6 -19 6 ° mokėsi Vilniaus S. Nėries, 19 6 1-19 6 7 Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje. 19 6 7-19 74 studijavo matematiką V U Matematikos ir mechanikos fakultete. Dirbo m o­ kytoju Nemenčinėje, 19 75-19 77 - V U Mokslinių tyrimų sektoriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas. 19 77-19 8 0 V U filosofijos aspirantas, 1981-1983 - Filosofijos katedros asis­ tentas. 1983-1990 dėstė filosofiją Lietuvos kūno kultūros institute. Sovietiniu laikotarpiu

394

daugiausia nagrinėjo fenomenologinės filosofijos problemas; vienas žymiausių šios filoso­ fijos krypties atstovų Lietuvoje. VERTYBĖ KAIP O N TO LO GIN Ė PROBLEM A R. INGARDEN O FENO M ENO LO GIJO ­ JE. Problemos, 1979, nr. 2(14), p. 63-68. Nagrinėjama vertybės samprata lenkų fenomenologo R. Ingardeno ontologijoje. Jis kons­ tatuoja, kad vertybės forma skiriasi nuo realaus individualaus objekto formos, nes vertybė savybių subjektu būti negali, kadangi ji egzistuoja nesavarankiškai, priklauso nuo savo ne­ šėjo - „vertingo“ objekto. Išryškinami specifiniai vertybės momentai - jos vertybiškumas ir privalomumas. Jie modifikuoja vertybės ontologinę struktūrą visais aspektais, nors patys negali būti nusakomi kuriuo nors iš jų. Teigiama, kad R. Ingardeno aprašyta vertybių sfera yra savotiška individualios sąmonės vertybinės orientacijos hipostazė. R. INGARDENAS — E. HUSERLIO TRAN SCEN D EN TALIN IO IDEALIZM O K R IT I­ KAS. Problemos, 1980, nr. 25, p. 57-67. Nagrinėjama R. Ingardeno radikali opozicija fenomenologiniam idealizmui filosofinio tyrimo metodo požiūriu. Aptariamos E. Husserlio akivaizdumo, horizonto, pasaulio, intencionalumo, redukcijos, konstitutyvinės analizės sampratos. Išryškinamas E. Husserlio mąstymo paradoksalumas: metodologiniu principu paskelbiamas universalus akivaizdumo reikšmingumas, tačiau šio principo taikymas susiaurina tyrimo sritį iki grynosios sąmonės ir lyg paneigia patį principą. Daroma išvada, kad siekdamas išvengti idealistinio būties ištirpdymo sąmonėje, R. Ingardenas priešpriešina objektyvią tikrovę subjektyviai prasmei ir atskiria ontologinį ir metafizinį tyrimą nuo pažinimo teorijos. ATSAKOMYBĖS PROBLEMA ROMANO INGARDEN O ETIKOJE. Kn.: Dorovinis asmeny­ bės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 176-202. Nagrinėjama R. Ingardeno fenomenologinė etika, jos pagrindiniu objektu laikoma atsako­ mybė. Analizuojami atsakomybės ontiniai pagrindai, teigiama, kad tarp jų nėra jokių doro­ vinio proceso socialinių kultūrinių momentų. Aptariama R. Ingardeno vertybės ontologi­ nio statuso samprata: jos egzistuoja objektyviai, sudaro nuo sąmonės nepriklausomą būties sferą. Nagrinėjama atsakomybės subjekto tapatybės problema: subjekto sąmonės pagrindu laikoma siela. Svarstomi laiko ir atsakomybės, laiko struktūros ir vertybės egzistavimo ryšiai. Pristatoma R. Ingardeno kultūros samprata. E. HUSERLIO FENOMENOLOGIJA. Kn.: Egzistencijosfilosofija: Istorija ir dabartis. Sud. A. Šlio­ geris. - V., „Mintis“, 1981, p. 57-94. Aptariami E. Husserlio fenomenologijos svarbiausi principai, jos atsiradimo kontekstas. Dėstoma jo sąmonės koncepcija, pabrėžiamas sąmonės apodiktinis pobūdis. Apžvelgiama filosofo plėtota psichologizmo kritika ir grynosios logikos idėja. Supažindinama su natū­ raliosios ir fenomenologinės nuostatos, eidetinės redukcijos, intencionalumo, žmogiškojo subjektyvumo, prasmės konstitucijos, fenomenų, pasaulio, kaip sąmonės įprasminančios veiklos produkto, kultūros krizės ir atsakomybės bei kitomis svarbiausiomis E. Husserlio fenomenologijos sąvokomis, apžvelgiamas jų poveikis filosofo sekėjams.

395

FENOMENOLOGINĖ REALIZMO KO N CEPCIJA IR NEOTOMISTINIS RĖALIZMAS. Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: Filosofija, ideologija, politika. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1981, p. 161-186.

Palyginami nurodytų koncepcijų ontologiniai pagrindai, siekiama atskleisti idealizmui priešpriešinamo realizmo tikrąją prasmę. Teigiama, kad neotomistinė filosofija nėra tikroji E. Husserlio idealistinės filosofijos alternatyva, nes joje reali būtis pajungiama tam tikram transcendentiniam pradui. Aptariamas R. Ingardeno realistinės fenomenologijos variantas, kuriame būtis suprantama panašiai kaip neotomizme. Daroma išvada, kad bendras aptaria­ mų realizmo koncepcijų bruožas yra tai, kad būtis jose nagrinėjama atsietai nuo santykio su sąmone, todėl jos negali būti laikomos bent kiek efektyvia alternatyva idealizmui. GINČAS DĖL PASAULIO RACIONALUMO: R. INGARDENAS IR A. BERGSONAS. Kn.: Filosofija: Praeitis ir dabartis. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 111-119. Fenomenologinei pažinimo teorijai skirtame straipsnyje glaustai pristatoma E. Husserlio fenomenologinės redukcijos procedūra, H. Bergsono betarpiškos duotybės principas, kuris laikomas intuityvizmo ir fenomenologijos sąlyčio tašku. Supažindinama su R. Ingardeno atlikta intuityvizmo kritika, nurodomas esminis jo argumentacijos bruožas: betarpiškos duotybės racionalumas traktuojamas kaip būtina filosofinio pažinimo sąlyga. ПРОБЛЕМА ОБЪЕКТИВНОСТИ ПОЗНАНИЯ: У ИСТОКОВ ФЕНОМЕНОЛОГИИ Р. ИНГАРДЕНА [Pažinimo objektyvumo problema: prie R. Ingardeno fenomenologijos ištakų]. Kn.: Критика феноменологического направления современной буржуазной философии. - Рига: „Зинатне“, 1981, c. 2.09-Z30. Nagrinėjamos lenkų fenomenologo R. Ingardeno pažiūros į pažinimo objektyvumą. Pabrė­ žiamas jo santykio su savo mokytojo E. Husserlio fenomenologija prieštaringumas, supažin­ dinama su R. Ingardeno intuicijos samprata. Jis skyrė ontinį ir episteminį objektyvumą ir tei­ gė, kad pažinimo teorija analizuoja tik tam tikras abstrakčias struktūras, bet nenustatinėja jų ontologinio statuso. Sis požiūris laikomas grįžimu prie E. Husserlio pažinimo koncepcijos. СОЗНАНИЕ КАК ПРЕДМЕТ И И НСТРУМ ЕНТ ФИЛОСОФСКОГО ИССЛЕДО­ ВАНИЯ (на материале феноменологии Е. Гуссерля и Р. Ингардена) [Sąmonė kaip filosofinio tyrimo objektas ir instrumentas (remiantis E. Husserlio ir R. Ingardeno fenomenologija)]. Kn.: Проблемы сознания в современной буржуазной философии. Пред. Б. Кузмицкас. - Вильнюс, ИФСП, 1983, с. п-30. Svarstoma apie sąmonės statusą fenomenologiniuose tyrimuose: norint jį nustatyti reikalin­ ga tam tikra sąvoka, išskirianti sąmonę iš fenomenologinio konteksto. Šia sąvoka laikoma prasmė arba reikšmė. Aptariama E. Husserlio reikšmės samprata ir fenomenologinės reduk­ cijos procedūra, kuri atveria savitą būties sritį - transcendentalinę sąmonę: ji yra tam tikras pažinimo racionalumo lygmuo, kuriame visiškai atsiskleidžia prasmė. Pristatoma K Ingar­ deno pateikta šių E. Husserlio teorijų kritika. Formuluojamas siūlymas sąmonę laikyti ne tik tam tikra prasmės buvimo „vieta“, bet ir įrankiu, kuriuo nagrinėjami prasminiai dariniai. ФЕНОМЕНОЛОГИЧЕСКАЯ ОНТОЛОГИЯ РОМ АНА ИНГАРДЕНА [Romano Ingar­ deno fenomenologinė ontologija]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis].

396

Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V., VU, 1983. - 199 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 3-13; I. Проблема метода построения онтологической теории и онтология Р. Ингардена [Ontologinės teorijos sukūrimo metodo problema ir R. Ingardeno ontologija], 14-101; II. Онтология P. Ингардена как попыткарешить „спор о существовании мира“ [R. Ingardeno ontologija kaip bandymas išspręsti »ginčą apie pasaulio egzistavimą“], 102168; Выводы [Išvados], 169-177. Fenomenologijos disertacijoje nagrinėjamos R. Ingardeno ontologijos metodologinės prie­ laidos ir bendroji šios teorijos struktūra. Konstruojama filosofinių teorijų istorinė tipologinė schema pagal tai, kaip jose reflektuojamas teorijos ir tikrovės santykis. Anot lenkų filoso­ fo, E. Husserlio transcendentalizmas, apribojantis filosofinį tyrimą sąmonės sritimi, turi būti keičiamas ir reikia tirti būtį pačią savaime. Nagrinėjami lenkų mąstytojo ketinimai atskleisti E. Husserlio idealistinės nuostatos nepagrįstumą ir parodyti, kad realus pasau­ lis dėl savo struktūros egzistuoja nepriklausomai nuo nukreiptos į jį sąmonės. Teigiama, kad toks sprendimas nėra materialistinis pagrindinio filosofijos klausimo sprendimas, jis sukonstruotas remiantis ikikantinės ontologijos schema. Esminiu R. Ingardeno ontologijos principu laikomas tam tikros specifinės idealių objektų srities („idėjų“, „idealių kokybių“), kaip ontologijos objekto, postulavimas. Jis, kitaip nei E. Husserlis, ieško jų santykio ne su sąmone, bet su realia būtimi. Sis santykis liekąs nepaaiškintas. Teigiama, kad R. Ingardeno ginče su E. Husserliu išryškėja esminė fenomenologijos problema: kaip fenomenologinė te­ orija gali pretenduoti į objektyvumą. R. Ingardeno intencionalumo samprata traktuojama kaip bandymas susieti ikikantinę pažinimo sampratą ir fenomenologinį duotybės akivaizdu­ mo principą. Lenkų filosofo atlikta sąmonės ir savimonės analizė laikoma bandymu „vienu mostu“ sugriebti skirtingus savimonės dialektikos momentus ir puses: tai realaus pažinimo proceso statinis pjūvis, jo momentų schemizacija ir perkėlimas į antlaikišką idealią erdvę. VALIOS ŽMOGUS IR JO „VALIOS PASAULIS“. Kn.: Žmogus šiuolaikinėje filosofijoje. Sud. R. Ozolas. - V , „Mintis“, 1984, p. 74-91. Savitai fenomenologiškai interpretuojama gyvenimo filosofijos atstovų plėtota „valios žmo­ gaus“ filosofema - tai tipologinė abstrakcija, fiksuojanti tam tikrą žmogaus apmąstymo būdą. Teigiama, kad „gyvenimo filosofai“ paneigė refleksiją kaip gyvenimo suvokimo instru­ mentą ir iškėlė teiginį, jog fundamentinis filosofavimo principas yra gaivališkas valios aktas. „Valios pasaulis“ apibūdinamas kaip tokia mąstoma erdvė, kuri neturi matmenų, leidžiančių suvokti ją kaip realią visybę. Jai paaiškinti autorius fenomenologiškai interpretuoja muzikos suvokimo aktus, aprašo sąmonės spontaniškumo patirtį. АНТРОПОЛОГИЯ, ТРАНСЦЕНДЕНТАЛИЗМ И ОНТОЛОГИЯ У M. ХАЙДЕГГЕРА [Antropologija, transcendentalizmas ir ontologija M. Heideggerio filosofijoje]. Kn.: „Антрополо­ гический nosopom" в философии X X века. Сост. А. Свердиолас. - В., ИФСП, 1987, с. 92-111. Interpretuojamas M. Heideggerio žmogaus fenomenologinis aiškinimas ir jo filosofinės antropologijos savitumas. Teigiama, kad šis filosofas ontologiją suvokia kaip transcenden­ cijos, kuri yra žmogaus subjektyvumas, atskleidimą. Subjektyvumo pagrindą sudaro ne sa­ vimonė, o žmogaus požiūris į būties prasmę, nes ji nepriklausanti nuo subjekto. Filosofinė

397

antropologija turinti pagrįsti žmogaus egzistencijos baigtinumą, ribotumą. Suprasti būtį reiškia įsisąmoninti rūpinimąsi žmogaus „čia-būtimi“. К ВОПРОСУ О ПСИХОЛОГИЗМЕ И ТЕОРЕТИЧЕСКОМ СТАТУСЕ ФИЛОСО­ ФИИ В ФЕНОМЕНОЛОГИИ Е. ГУССЕРЛЯ [Apie psichologizmą ir filosofijos teorinį statusą E. Husserlio fenomenologijoje]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. В., 1988, с. 48-55. Anglų kalba: ON TH E QUESTION OF PSYCHOLOGISM AND TH E TH EO RETICAL STATUS OF PHILOSOPHY IN E. HUSSERL’S PHENOMENOLOGY. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degu­ tis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 58-67. Fenomenologijos straipsnyje nagrinėjama E. Husserlio filosofijos ir psichologijos santykio interpretacija, atskleidžiama psichologistinių ir antipsichologistinių motyvų jo fenome­ nologijoje sampyna. Analizuojant E. Husserlio filosofinių pažiūrų raidą susitelkiama ties dviem aspektais: sąmonės pobūdžiu ir pačios filosofinės teorijos forma. Argumentuojama, jog fenomenologinė teorija aprašinėja prasminius darinius siekdama juos padaryti aiškesnius ir suprasti. Pamatinių prasminių struktūrų supratimas reikalauja tiesioginio suvokėjo daly­ vavimo. Pabrėžiamas fenomenologinio aprašymo teksto dviprasmiškumas: pirma, tai yra psichikos aprašymas; antra, tai yra fenomenologinio „atkūrimo“ struktūros meta-aprašymas, kuriame pirminiu „tekstu“ tampa aktualiai funkcionuojanti fenomenologo sąmonė. KARLUI JASPERSUI - 100 METŲ. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 32.4-331. K. Jaspersui skirtame proginiame straipsnyje glaustai pristatoma jo biografija ir kūrybos svarbiausi bruožai. Supažindinama su jo filosofijos, filosofavimo, būties, ribinių situacijų sampratomis, nurodomi įtaką K. Jasperso mąstymui padarę filosofai. VLADIMIRUI ŠILKARSKIUI - 100 M ETŲ (su V. Ališausku). Ten pat, p. 353-358. V. Silkarskiui skirtame proginiame straipsnyje glaustai pristatoma jo biografija ir kūrybos svarbiausi bruožai. Nurodomos jo filosofinių pažiūrų ištakos - V. Solovjovo, G. Teichmūllerio koncepcijos. Supažindinama su savita V. Silkarskio plėtota filosofijos istorijos koncepcija, filosofinių sistemų tipologija. KANTAS IR ONTOLOGIJOS PROBLEMA. Kn.: I. Kantofilosofijos profiliai. Sud. A. Degutis. V., „Mintis“, 1988, p. 60-88. Glaustai aptariamas ontologijos, kaip savarankiškos filosofinės disciplinos, klostymasis, jos problematikos raida. Plačiau nagrinėjama R. Descartes’o substancijos samprata, metodinės abejonės principas, Ch. WolfFo racionalistinės ontologijos schema. Teigiama, kad naujųjų amžių ontologija pagrįsta prielaida, jog nors žmogaus protas ir negali suvokti kiekvieno fak­ tinio egzistavimo pakankamo pagrindo, bet jis gali pakankamai pagrįsti absoliučios būtybės faktinį egzistavimą. Aptariama I. Kanto plėtota šios prielaidos kritika - Dievo buvimo įrodymų kritika. Teigiama, kad Grynojo proto kritikoje ieškoma atsakymų į klausimus, koks yra teiginių apie daikto egzistavimą prasminis statusas ir ontologinis atitikmuo. Dėstoma I. Kanto substancijos samprata: jis paverčia ją sąvoka, išreiškiančia tam tikrą santykį, o šį santykį atspindi laikas, kaip substancijos sąvokos grynasis vaizdas. I. Kanto grynojo intelek­ to analitika interpretuojama kaip „baigtinumo ontologija“: tai radikalus būties apribojimas

398

baigtinio patyrimo sritimi. Aiškinama, kaip filosofas supranta reiškinio ir daikto paties savaime vaizdinius ir jų ryšį.

ST A N Č IE N Ė (Buišytė) Dalia Marija, gimė 1948 09 17 Palangoje. Filosofijos mokslų kandidatė (1983). 1955-1966 mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje, 1966-1971 studijavo V U Fizikos fakultete. 1971-1975 Respublikinės jaunųjų technikų stoties Vilniuje meto­ dininkė (1974-1975 metodinio kabineto vedėja). 1974-1978 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) filosofijos aspirantė. 1975-1976 dėstė filosofiją V ISI, 1976-1989 - VU. Paskelbė straipsnių apie Lietuvos X X a. pirmosios pusės neotomistinę filosofiją. VERTYBIŲ SAMPRATA LIETU VIŲ NEO TO M ISTŲ DARBUOSE. Problemos, 1979, nr. 1(14), p. 77-80. Nagrinėjama X X a. pirmosios pusės Lietuvos neotomistų vertybių samprata. Teigiama, kad jiems svarbiausia yra tikėjimas, tik jame žmogus bendrauja su Dievu, kaip su aukščiausia vertybe. Nurodomos idealių vertybių savybės - amžinumas ir nepriklausomybė nuo kitimo. Vertybinis požiūris neotomistams tampa antiteze moksliniam pažinimui. Atsisakydami so­ cialinės analizės jie, nagrinėdami žmogaus esmę vertybiniu požiūriu, teigia, kad materialinės sąlygos, socialiniai santykiai yra antraeiliai dalykai. ПРОБЛЕМА СООТНОШ ЕНИЯ РАЗУМА И РЕЛИГИОЗНОЙ ВЕРЫ В НЕОТОМИЗ­ МЕ (на материалах буржуазной Литвы 1918-1940 гг.) [Proto ir religinio tikėjimo santykio prob­ lema neotomizme (remiantis 1918-1940 m. buržuazinės Lietuvos medžiaga)]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Kuzmickas. - M., Visuomenės mokslų akademija prie SSKP CK, 1983. D a l y s : Введение [Įvadas]; I. Неотомизм о соотношении науки и веры и их общественную значимости [Neotomizmas apie mokslo ir tikėjimo santykį ir jų reikšmę visuomenėje]; II. Ин­ терпретация соотношении науки и веры в трудах нетомистов Литвы [Mokslo ir tikėjimo santykio interpretacija Lietuvos neotomistų darbuose]; Выводы [Išvados]. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje analizuojamas Tomo Akviniečio proto ir tikėji­ mo harmonijos principas, atskleidžiama, kaip juo remiasi žymieji užsienio neotomistai aiš­ kindami mokslo reikšmę visuomenės gyvenime. Apibūdinama katalikybės būklė tiriamojo laikotarpio Lietuvoje, nagrinėjamas katalikų filosofų A. Jakšto, P. Dovydaičio, P. Kuraičio, J. Ereto požiūris į mokslo ir tikėjimo santykį, parodoma, kaip religines pažiūras kritikavo materialistai gamtininkai ir marksistai. ŽINO JIM O IR TIKĖJIM O SAN TYK IO AIŠKIN IM AS TOMO AKVIN IEČIO FILOSO­ FIJOJE. Problemos, 1983, nr. 29, p. 38-46. Apžvelgiama šio santykio aiškinimo istorija. Teigiama, kad Tomas Akvinietis suderino Aristotelio idėjas su Šv. Raštu. Aiškindamas proto ir tikėjimo harmoniją Tomas Akvinietis sujungė proto ir tikėjimo tiesas. Jis suformulavo penkis Dievo buvimo įrodymus,jpagrįstus analogijos principu. Aptariami filosofo individuacijos ir specifikacijos principai, materijos ir formos, esybės ir būties sampratos.

399

NEPASITEISINUSIOS „ŠVENTOJO SOSTO“ VILTYS. Laikas ir įvykiai, 19.87, nr.' 13, p. i9-2r. Konstatuojama gyvenamojo meto religijos krizė, aptariamos katalikybės modernizavimo koncepcijos, popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentai, aiškinamasi, ar pasiteisino Bažnyčios moderninimo siekiai. Teigiama, kad popiežius kaltina socializmą dėl pasaulio pasidalijimo j dvi priešingas stovyklas. Daroma išvada, kad Bažnyčia nerado ieškotos atramos šiuolaikinėje kultūroje, kad jai lieka aktualios naujų sąveikos formų su pasauliu paieškos.

STO ŠKUS Krescencijus Antanas, gimė 1938 09 18 Vadžgiryje (Jurbarko raj.). Filoso­ fijos mokslų kandidatas (1971). 1961 V U baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1961-1963 dirbo Krikštonių vidurinėje mokykloje, nuo 1964 dėstė V U ; docentas (1977). Nagrinėjo meno, kultūros filosofijos, etikos, semiotikos, komunikacijos teorijos klausimus. Meno filosofijoje tyrinėjo estetiškumo, meno suprantamumo ir kritikos problemas. Jam turėjo įtakos psi­ chologinės (D. Humeo, E. Bullough, L. Vygotskio ir kt.) ir semiotinės (Ch. W. Morriso ir kt.) estetiškumo teorijos, fenomenologinė estetika (N. Hartmannas, R. Ingardenas ir kiti). Su kitais autoriais parengė ir sudarė tęstinius teminius estetikai ir meno filosofijai skirtus leidinius. Lit.: Krescencijus Stoškus: Bibliografijos rodyklė 1967-2008. Sud. L. Zinkutė. - V., Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“, 2008. MENO KŪRINIO STRU KTŪ RIN IŲ SLUOKSNIŲ NUSTATYMO IR JŲ APRAŠYMO TEORINĖS PRIELAIDOS. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje. Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967, p. 552-555. Teigiama, kad aprašyti meninę struktūrą reiškia ne tik parodyti sistemos organizaciją, bet ir pateikti jos loginę interpretaciją. Kiekviena struktūrinė pakopa yra semiotinė sistema, kurią galima aprašyti sintaktiniu, semantiniu ir pragmatiniu aspektu. KAI KURIE M ETO DO LO GINIAI ŽEN KLŲ IR JŲ SISTEM Ų INTERPRETAVIM O KLAUSIM AI. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 29-48. Nagrinėjami semiotikos metodologiniai klausimai: reikšmės problema, reikšmės ir ženklo, semiotinės situacijos ir komunikacijos santykis, informacijos perdavimas komunikacijos procese, informacijos aprioriniai modeliai. Apžvelgiamos pragmatistinės, semantistinės ir sintaktistinės reikšmės koncepcijos parodant jų prieštaravimus. Ženklo ir reikšmės bendru­ mas laikomas viena svarbiausių komunikacijos sąlygų. Nurodoma, kad pranešimo struktū­ ros pakeitimą transformuotų modelių struktūra galima laikyti perkodavimo procesu, kurį sudaro suvokiamų objektų „aprašymas“ aprioriniais modeliais ir jų elementais. Aptariamos sudėtingų ženklų sistemų atskleidimo ypatybės. EM O CINĖ MENO KŪRINIO STRU KTŪ RA (Ženklų sistemų panaudojimas emocinei infor­ macijai perduoti). Problemos, 1968, nr. 1, p. 31-37. Meno filosofijos straipsnyje remiantis ženklų teorija aiškinamos emocinių meno kūrinių struktūrų organizavimo sąlygos. Teigiama, kad emocinė struktūra priklauso nuo ekstrasemiotinių (emociogeniški objektai ir emocinių procesų dėsningumai) ir semiotinių apri­ bojimų. Pastaruosius lemia realių situacijų sukelti išgyvenimai, emocinis patyrimas, kūrėją

400

jaudinančios problemos ir kita. Šie veiksniai skatina meninę kūrybą ir netiesiogiai atsispindi jos rezultatuose. Ženklų sistemomis perduodama emocinė informacija kokybiškai skiriasi nuo signalų perduodamos informacijos. Su menine išraiška susijusios emocijos nėra vien jos akompanimentas, bet ir organizuota struktūra. KULTŪRA. LAISVALAIKIS. POREIKIAI. Kultūros barai, 1968, nr. 2., p. i i - iz . Teigiama, kad visos kultūrinės vertybės reiškiasi bendravimo (komunikacijos) formomis. Aptariama laisvalaikio problema - jo turiningumas priklauso nuo individo interesų pla­ tumo. Nagrinėjamos negatyvių socialinių reiškinių savybės, iškreipto kultūrinių vertybių vartojimo formos. APIE ESTETINĮ JAUSMĄ. Kultūros barai, 1968, nr. n, p. 15-16. Aptariamas estetinio skonio ugdymo procesas. Aiškinamas estetinio vertinimo pobūdis, apžvelgiamos jo sampratų istorijos svarbiausios tendencijos, plačiau kritikuojamos esteti­ nio jausmo socialpsichologinės teorijos. Teigiama, kad estetinis jausmas susijęs su tam tik­ rų objektų poveikiu bei su žmogaus mąstymu ir visuomeninės kilmės skonio normomis. Nurodoma, kad estetinis jausmas nėra savitikslis, bet per skonio normas atlieka svarbias socialines funkcijas. M ENININKO IR SUVOKĖJO BENDRAVIMAS. Kultūros barai, 1969, nr. 10, p. n-13. Meno kūrinys laikomas kūrėjo ir suvokėjo bendravimo tarpininku. Kiekvienas veikalas iš­ reiškia bendravimo intenciją, autorius perduoda informaciją suvokėjui. Kūrybinio proceso svarbiausiais aspektais laikoma vaizduotė ir emocijos. Nurodoma meno funkcijų priklauso­ mybė nuo jo specifikos. Aptariama naujų meninių formų reikšmė, meno raidos klausimai. KAIP SU PRASTI KITĄ? (Apie žmonių bendravimo sunkumus). Problemos, 1969, nr. 1(3), p. 30-40. Komunikacijos teorijos straipsnyje teigiama, kad nekomunikabilumas yra ne bendravimo negalimumas apskritai, bet negebėjimas perduoti arba priimti tam tikrą informaciją. JĮ lemia įvairūs socialiniai, psichologiniai, pažintiniai komunikatorių prieštaravimai. Bendravimą gali sukliudyti ir siuntėjo nusiteikimo neatitinkantis interpretatoriaus nusistatymas. Kiek­ vienas komunikacinis aktas turi ir nekomunikabilumo momentą - kiekvienas susikalbėji­ mas yra nepilnas, dalinis, netikslus. Daroma išvada, kad kuo bendravimas paviršutiniškesnis, tuo jis gali būti masiškesnis; specializacijos procese, bendravimui gilėjant, komunikatorių ratas siaurėja. VERTYBINIAI SAN TYKIAI IR VERTINIMO FORMOS. Kn.: Metodologinės vertybių proble­ mos. Ats. red. A. Lozuraitis. - V., 1970, p. i- iz . Aksiologijos straipsnyje aptariami vertybiniai subjekto ir objekto santykiai, jų traktuotės tarybinėje aksiologijoje. Analizuojami pažinimo ir vertinimo aktų skirtumai: vertybinis san­ tykis atsiranda tik tarp poreikių turinčio vertinimo subjekto ir tuos poreikius tenkinančio objekto, o žinojimas tampa svarbia vertinimo sąlyga. Individo santykių su visuomene būtina sąlyga laikomas socialinių, psichologinių ir biologinių vertybių suderinimas. Aptariamos Įvairios vertinimo formos (loginė, emocinė, vaizdinė, demonstracinė), vertinimų regulia­ cinė funkcija.

401

STRU KTŪ RALISTIN IAI KULTŪROLOGIJOS PRINCIPAI IR LIETUVIŲ M ITOLOGI­ JA. Problemos, 1971, nr. 2(10), p. 113-121. Apžvelgiamos A. J. Greimo paskaitos, skaitytos 1971 VU. Jis siekęs sukurti mokslą, kuris aprašytų kultūrą kaip sistemų sistemą, tai yra antropologiją, taikančią gamtos mokslų prin­ cipus. Semiotikos uždavinys yra sukurti bendrą visoms humanitarinėms disciplinoms kalbą. Apibūdinamos semiotinės sistemos ir jų savybės, kalba ir jos rūšys. A. J. Greimas aptarė lietuvių mitologijos tyrimo semiotiniu metodu perspektyvas, jas iliustravo Gedimino sapno analize. MENO KŪRINYS IR JO SEM IOTINIO TYRIM O PRINCIPAL Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Repšys. - V., VU, 1972. - 285 p. VUB Rs F76-1678 D a l y s : Pratarmė, 4-15; I. Semiotinių idėjų formavimasis estetikoje ir meno kūrinio būties pro­ blema, 16-113; II. Komunikacinė situacija ir meno kūrinys, 114-193; III. Meno kūrinio struktūros problema, 194-266; Išvados, 267-271. Estetikos disertacijoje nagrinėjamos semiotinės idėjos, kurios formavosi įvairiose estetikos bei atskirų meno šakų teorijose. Atsižvelgiant į estetikos uždavinius patikslinami bendrasemiotiniai principai ir parodoma, kaip juos galima panaudoti meno kūrinių analizei. Tei­ giama, kad akivaizdžiausiai semiotinės meno kūrinio ypatybės atsiskleidžia tose teorijose, kurios jį sieja su komunikacine situacija, t. y. meno kūrinį analizuoja kūrėjo, suvokėjo ir objektyvios tikrovės santykių sistemoje. Analizuojamos imitacinių, gnoseologistinių ir emocionalistinių meno teorijų požiūris į meno kūrinį, parodoma, kad nė vienai iš jų nepavyksta sukurti tokios meno kūrinio charakteristikos, kuri tiktų visoms meno rūšims, žanrams bei kryptims apibūdinti. Gvildenama pagrindinių semiotinių funkcijų priklausomybė nuo komunikacinės situacijos (ji autoriaus laikoma semiotine situacija) ir tos situacijos atžvilgiu pateikiamas meno kūrinio būties problemos sprendimas. Kritiškai vertinamos teorijos, kurios iš semiotinės situacijos pašalina siuntėją (t. y. informaciją perduodantį komunikatorių): įtraukus siuntėją į semio­ tinę situaciją, vienodą reikšmę su semantika, sintaktika ir pragmatika semiotikoje įgauna ir ekspresinis analizės aspektas. Disertacijoje ženklo (taip pat ir komunikato, teksto) ekspresi­ nė funkcija radikaliai atskiriama nuo pragmatinės, semantinės ir sintaktinės funkcijos. Kartu parodoma, kad visos šios funkcijos yra susijusios ir komunikate viena be kitos neegzistuoja. Atkreipiamas dėmesys ir į ženklų bei jų sistemų priklausomybę nuo objekto, ir į objekto priklausomybę nuo. ženklų bei jų sistemų. Autoriaus manymu, daugelio semiotinių teorijų trūkumas yra tas, kad komunikatas (kaip dvasinės kultūros produktas) tapatinamas su jo kūrimo priemonėmis - ženklais ir ženklų sistemomis. Apžvelgiami pagrindiniai dvasinės komunikacijos tipai, analizuojama komunikato ekspresinio turinio priklausomybė nuo so­ cialinių, kultūrinių sąlygų, kuriose gyvena komunikacinių situacijų dalyviai. Tiriant meno kūrinio struktūrą semiotiniu aspektu analizuojamos svarbiausios meno kū­ rinių struktūros koncepcijos (N. Hartmanno, R. lngardeno, struktūralistų). Teigiama, kad struktūralistai nepagrįstai sureikšmina struktūrinės lingvistikos ir apskritai formalizacijos metodų galimybes estetikoje. Svarbiausia meno kūrinio struktūra autorius laiko emocinę

402

estetinę struktūrą, kurią jis mėgina aprašyti tiek materialaus pagrindo, tiek ir vaizdinės bei se­ mantinės struktūros atžvilgiu. Šiais mėginimais pagrindžiama mintis apie galimybę kūriniu perduoti estetinį nusiteikimą. Jutiminės, sintaktinės, vaizdinės bei semantinės struktūros čia traktuojamos kaip tą nusiteikimą organizuojančios, fiksuojančios ir transliuojančios struk­ tūros. Dėl to sintaktinis ir semantinis meno kūrinio tyrimas nėra pakankamas; jis turi vesti į estetinio nusiteikimo analizę, kuris traktuojamas kaip ta į kūrinio turinį įeinanti nuostata, fiksuota emocinė orientacija, kuri susidaro bet kokią utilitarinę, psichologinę bei socialinę vertę transformuojant į fiktyvių meninių objektų bei sąlygiškų formų vertę. Estetinis nusitei­ kimas savo ruožtu skatina interpretatorių gretinti fiktyvius meninius objektus bei sąlygiškas formas su objektyvia tikrove, per kurią estetinis nusiteikimas vėl virsta praktine nuostata. PRIN CIPŲ KONFLIKTAS FILOSOFŲ DISKUSIJOSE. Problemos, 1974, nr. 1(13), p. 64-78. Gvildenama filosofinių diskusijų prigimties bei metodologinio pagrindimo problema. Rem­ damasis Sokrato ir sofistų polemikos apie „gėrio“ ir „malonumo“ sampratą analize, autorius aptaria tokių diskusijų, kuriose susiduria priešingi filosofiniai principai, reikšmę. Pagrindi­ nis filosofinių diskusijų adresatas yra ne atskiras individas, o visuomenė. Jų efektyvumas priklauso nuo komunikatorių dvasinio artumo. Tokių diskusijų prasmė ir tikslingumas įžvelgiamas toje įtakoje, kurią jos padaro atitinkamų filosofinių principų, idėjų, koncepcijų ir apskritai visos filosofinės minties, kaip žmonijos dvasinės kultūros santykinai savaran­ kiškos srities, raidai. M ASINĖ KU LTŪ RA IR KULTŪROS MASIŠKUMAS. Kultūros barai, 1974, nr. 11, p. 48-51. Aptariama ir kritikuojama masinės kultūros struktūra ir pobūdis: ji apima reklamą, tam tikras meno, pusiau meno (parameno), manierų, elgsenos formas, pramogas ir pan. Tai šiuo­ laikinės pramoninės gamybos, žiniasklaidos priemonių ir kapitalistinių ekonominių santy­ kių padarinys. Vienu pagrindinių masinės kultūros bruožų laikomas jos pramoginis pobūdis. M ĄSTYM O FORMAVIMASIS IR JO FORMOS. Problemos, 1975. nr. 1(16), p. 75-89. Apžvelgiama mąstymo evoliucija nuo pirmykščio mąstymo stadijos iki kalbinio mąstymo ir mąstymo funkcijų bei dvasinės kultūros formų. Viena iš sąmonės formavimosi teorijų teigia, kad žmogaus sąmonė atsirado laipsniškai, jos užuomazgų būta jau gyvūnų psichikoje, kita - kad sąmonės atsiradimas yra šuolis, rodantis, jog instinktyvią gyvulišką veiklą keičia žmogiškoji veikla. Daroma išvada, kad skirtingas mąstymo formas sąlygoja tos funkcijos, kurias iš dalies atlieka jau pirmykštės bendruomenės žmonių sąmonė ir kurios specializuotu būdu išplėtojamos dvasinės kultūros formomis. О П ТИ М И СТИЧЕСКАЯ УСТАНОВКА Ж ИЗНИ И ПРЕДПОСЫЛКИ ЕЕ ОБОСНО­ ВАНИЯ [Gyvenimo optimistinė nuostata ir jos pagrindimo prielaidos]. Kn.: Нравственный про­ гресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 12.7—138. Optimistinė nuostata traktuojama kaip pozityvi pažiūra į bendrąsias ir individualiąsias ver­ tybes, žmogaus veiklos efektyvumą ir gyvenimo perspektyvas, nulemiančias aktyvų žmo­ gaus, socialinės grupės ir visos visuomenės elgesį. Optimistinė nuostata susidaro daugiau­ sia kritinėmis gyvenimo aplinkybėmis, kai esamų vertybių nepakanka ir orientuojamasi į aukštesnes busimąsias.

403

HOMO CREATOR. Kultūros barai, 1976, nr. 12., p. 50-54. Aptariama filosofo J. Repšio asmenybė ir kūrybinė veikla. Žmogaus'problema laikoma es­ mine jo kūryboje, nulėmusi jo tyrimų kryptj. Nagrinėjama, kaip J. Repšys sprendė susveti­ mėjimo problemą, supažindinama su marksistine susvetimėjimo samprata. Pristatomi kiti J. Repšio analizuoti klausimai: kultūrinės tradicijos, estetinio vertinimo, asmenybės socia­ linio sąlygotumo ir kt. OPTIMIZMAS. BET KOKS? Mokslas ir gyvenimas, 1977, nr. 9, p. 18—19. Plėtojamas optimistinio požiūrio į pasaulį pagrindimas, polemizuojama su pesimistine pasaulėžiūra, nurodomas šios psichologinis ir socialinis destruktyvumas. Aptariamos opti­ mizmo atmainos: psichologinės (subjektyvistinės) ir objektyvistinis amžinybės optimizmas. Svarbia optimistinės nuostatos prielaida laikomas žmogaus produktų socialinis reikšmin­ gumas, jų išliekamumas. ČIURLIONIS IR FILOSOFIJA. Kultūros barai, 1977, nr. 9, p. 49-53. Apžvelgiami M. K. Čiurlionio kūrybos interpretatorių bandymai rekonstruoti jo filosofi­ nę doktriną, skiriamos dvi priešingos šių bandymų tendencijos - mistinė ir racionalistinė. Pirmoji M. K. Čiurlionio kūrybą laiko tokia doktrina, kuri, vienydama mitinį, religinį ir filosofinį žinojimą,.gali atskleisti pasaulio paslaptis. Racionalistinė gnoseologistinė tenden­ cija būdinga pozityvistams ir materialistams, ji šio menininko originalumą aiškina analogi­ jomis su kai kuriomis to meto gamtotyros tendencijomis. Autorius argumentuoja teiginį, kad M. K. Čiurlionio kūryba yra ne pasaulio aiškinimo mitai ar teorijos, o meninė kūryba, t. y. įvairių vertybių estetinio išgyvenimo formos. ETIKA IR ESTETIKA. Problemos, 1978, nr. 2(22), p. 21-16. Apžvelgiami respublikinės filosofijos konferencijos, skirtos V U įkūrimo 400-osioms meti­ nėms, Etikos ir estetikos sekcijos pranešimai. Juose nagrinėta universiteto etikos ir estetikos studijų istorija, svarstyta, kaip buvo suprantama etika senajame universitete, analizuotas estetinis suvokimas, meno progreso kriterijai, estetikos mokslo samprata, E. Slovackio este­ tinės pažiūros, dorovės reiškiniai, neotomistinė etika Lietuvoje, metaetika. Diskusijose dau­ giausiai akcentuota humanistinė bei praktinė etikos reikšmė, stengtasi griežčiau apibrėžti ir surasti tikslesnę „moralės kalbą“. DOROVINIS M. K. ČIURLIO N IO CREDO. Kn.: Dorovinė asmenybės saviraiška: Etikos etiudai-2. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1978, p. 153-287. M. K. Čiurlionio kūryba nagrinėjama etiniu požiūriu, remiantis jo laiškais ir dienoraščio fragmentais svarstomi menininko doroviniai principai. Etinė M. K. Čiurlionio koncepcija yra gyvenimiškųjų konfliktų, kurių menininkas nepajėgė išspręsti per savo trumpą gyvenimą, apmąstymo išdava. Pagrindinį vidinį konfliktą jis suvokė kaip neįveikiamą prieštaravimą tarp kūrybinės pareigos visuomenei ir materialaus pobūdžio priedermių šeimai ir sau pa­ čiam, kaip du priešingus gyvenimo būdus, iš kurių tenka pasirinkti tik vieną, nors žmogaus pareiga tai griežtai draudžia. MENO RAIDOS PROBLEMA. Tarybinė mokykla, 1979, nr. 12, p. 10-11. Aptariami klasikinio meno išliekamosios vertės aspektai, aiškinamos jo stabilumo priežastys ir jo kintamumo priklausomybė nuo žmonijos siekių, tikslų, idealų ir vertybių kaitos. Tei­

404

giama, kad radikalius kokybinius meno pokyčius sąlygoja visuomenės vertybinės orientacijos pakitimai. Pabrėžiama ir technikos išradimų įtaka meno raidai. Meno formų raidoje skiriami kiekybiniai ir kokybiniai pakitimai. BENDRAVIMAS IR ŽMOGAUS DORUMO LYGMENYS. Kn.: Dorovinė bendravimo kultūra: Etikos etiudai-3. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1979, p. 32-61. Išskiriami trys dorovinių normų įsitvirtinimo būdai, susiję su skirtingomis bendravimo for­ momis. Žemiausias ir elementariausias lygmuo - konformistinis, atitinkantis pragmatinį bendravimą; konformizmas dar skirstomas į baimės, komercijos ir priedangos konformizmą. Atjautos lygmuo atitinka ekspresinį bendravimą, kuriuo išreiškiamos adresanto būsenos, norai, ketinimai. Aukščiausias - įsitikinimų - lygmuo atitinka pažintinį bendravimą, kuriuo perduodamos žinios apie tikrovę. Teigiama, kad skirtingos komunikacijos rūšys formuoja skirtingus dorovės normų įsitvirtinimo būdus. Daroma išvada, kad tik žmogus, turįs tvirtus principus bei įsitikinimus, gali tapti savarankišku doroviniu subjektu. APIE GILIĄJĄ KULTŪRĄ. Kultūros barai, 1979, nr. 9, p. 8-11. Bandoma formuluoti giliosios kultūros sampratą: tai sudėtinga daugiasluoksnė kultūra, įga­ linanti pro įprastus gyvenimo reiškinius įžvelgti žmonijos egzistavimui ypač svarbias ten­ dencijas, reikšmes bei vertybes. Ji numato gilų kūrėją ir įžvalgų interpretatorių. Tai maksi­ maliausių kūrybinių galių išraiška. Aptariamas kultūros populiarizacijos procesas, išskiriami teigiami ir neigiami jo bruožai. Nagrinėjamas kultūrinio prisotinimo (kultūrinių vertybių pertekliaus) reiškinys, kultūros įvaldymo procesas. СП ЕЦ И Ф И КА И ТИ П Ы НРАВСТВЕННО Й КУЛЬТУРЫ [Dorovinės kultūros specifika ir tipai]. Kn.: Нравственная культура: Сущность, содержание, специфика. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1981, с. 43-57. Atsižvelgdamas į tai, kad dorovinė kultūra apima du dorovės aspektus (savitą kultūros sritį ir subjekto dorovinį savitumą), autorius išskiria dvi problemos puses: dorovinės kultūros specifiką ir šios kultūros tipų problemą. Specifiniu dorovinės kultūros požymiu laikomas jos neinstitucinis pobūdis. Atsižvelgiant į asmenybės dorovinės brandos lyg išskiriami ir analizuojami asmenybės dvasinės kultūros tipai (išorinės elgsenos, sąžinės ir įsitikinimų). VISUOTINIS SĄRYŠIS IR DĖSNINGUMAS. Kn.: Metodologiniai marksistinėsfilosofijos bruo­ žai. Sud. J. Karosas. - V., „Mintis“, 1981, p. 77-104. Marksistiškai gvildenami visuotinio reiškinių sąryšio, determinizmo ir indeterminizmo san­ tykio klausimai, aptariamos dialektikos kategorijos: būtinumas ir atsitiktinumas, priežastis ir padarinys, atskirybė, bendrybė ir visuotinybė, esmė ir reiškinys. Parodomas dinaminių ir statistinių dėsnių savitumas ir santykis. ETIKETAS - NE VIEN FORMA. Kn.: Kultūra, dorovė, asmenybė: Etikos etiudais. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1981, p. 77-103. Atskleidžiamas pažiūros į etiketą tik kaip į įpročiu pavirtusią dorovę arba žmogaus kultūros išorinį pasireiškimą nepagrįstumas. Etiketas kultūros semiotikos požiūriu apibrėžimas kaip svarbi ženklinę priemonė, kuria perteikiamas kitam žmogui pripažįstamas reikšmingumas. Teigiama, jog tai, kad visos kultūros istorijoje etiketas buvo naudojamas politinių, juridinių,

405

sakralinių ir kitų socialinių aktų sankcionavimui, įrodo, kad jis atlieka ne tik formalias, bet ir turiningas funkcijas, padeda įtvirtinti socialinę visuomenės diferenciaciją. HEDONISTINĖ ESTETIKA IR MENO RANGAI. Kn.: Menas ir laisvalaikio kultūra: Estetinė kultūra-i. Sud. K. Stoškus. - V., „Mintis“, 1981, p. 21-74. Studijoje aptariamos meno hedonistinės teorijos, kurios jį sieja su psichologiškai interpre­ tuojamu malonumo arba pasitenkinimo jausmu. Skiriamos trys hedonizmo atmainos stichinis ir filosofinis hedonizmas bei utilitarizmas. Nurodomas hedonistinių meno inter­ pretacijų vienpusiškumas, o jam įveikti siūloma pasiremti kai kuriomis žaidybinės meno teorijos idėjomis. Aptariami meno ir žaidimo bendri bruožai: jie yra laisvos veiklos formos, neapribotos kokia nors funkcija ar tikslu, yra grindžiami tam tikromis išgalvotomis tai­ syklėmis, normomis bei sąlygomis. Nurodomi šių reiškinių skirtumai: meno svarbiausias komponentas yra kūriniai, jame slypi komunikacinės intencijos. Aptariami meno rangai. ETIKETAS IR ŽM ONIŲ BENDRAVIMAS. - V., „Mintis“, 1981. - 134 p. (Filosofijos skaitiniai. Etika). D a l y s : Pratarmė, 3-5; I. Etiketas ir jo vieta kultūroje, 6-27; II. Žmogaus reikšmingumas, 28-59; III. Etiketo istorinė raida, 60-96; IV. Pagarbos paskirstymas ir jo vaidmuo žmonių bendravime, 97-1x4; Išvados, 125-129. Knygoje atskleidžiama etiketo prigimtis, jo socialinės funkcijos ir paskirtis. Aptariamos pa­ grindinės etiketo koncepcijos, išryškinama jo specifika. Kritikuojama pažiūra į etiketą kaip į grynai išorinės kultūros reiškinį. Etiketą autorius apibrėžia kaip žmogaus elgesį, susijusį su ritualine veikla. Jis nėra dorovinės kultūros reiškinys, bet turi dorovinį aspektą. Pagrin­ dinė etiketo funkcija yra reikšmingumo įtvirtinimas ir apsauga, nors jis gali atlikti ir kitas funkcijas (praktines, juridines, politines, religines ir pan.). Žmogaus reikšmingumą pažeidžia požiūris į jį kaip į daiktą. Aptariamas etiketo santykis su individualiomis dvasinėmis būse­ nomis, jausmais bei nuotaikomis: šia prasme etiketas yra asmenybės socializacijos priemonė, reikšmingas jo vidinės kultūros rodiklis. Analizuojamas socialinis istorinis etiketo sąlygotu­ mas, jo visuomeninės funkcijos. Pabrėžiama, kad etiketas yra istoriškai kintantis ritualinės kultūros reiškinys, vienas archajiškiausių jos fenomenų, būdingas jau pirmykštės visuomenės sinkretinei kultūrai, glaudžiai susijęs su visa ritualine magine kultūra. Vergovinėje ir feoda­ linėje visuomenėje etiketas padėjo įteisinti ir įtvirtinti socialinę hierarchiją, klasinį, luominį visuomenės suskirstymą. Buržuazinės visuomenės etiketas leidžia reikšti asmenišką vieno asmens nusistatymą kito atžvilgiu. Socialistinės visuomenės etiketas pagrįstas laisvu žmonių apsisprendimu, jis sulygina žmones nepriklausomai nuo jų padėties. Detaliau analizuojamos etiketo funkcijos. Mandagumas gali atlikti dvejopą funkciją - žmogiškojo reikšmingumo sulyginimą ir normavimą, laipsniavimą. Išorinės etiketo formos laikomos kultūriškai ir etniškai sąlygotomis konvencijomis. Skiriama bendra išorinė (pvz., sveikinimas, linkėjimas) ir vidinė etiketo reikšmė, kuri glaudžiai susijusi su konkrečiu kultūriniu kontekstu. APIE ESTETINĘ KULTŪRĄ: Pokalbis su TSRS Filosofų draugijos Lietuvos skyriaus Estetikos sekcijos pirmininku Krescencijum Stoškum. Kultūros barai, 1981, nr. 2, p. 2-6. Interviu aptariami Lietuvos estetikų vykdomi tyrimai, apžvelgiamos nagrinėjamos proble­ mos, išryškinamos tyrimų tendencijos, ypač silpnosios pusės: tuometinė teorinė estetika

406

Lietuvoje vertinama kaip pernelyg eklektiška, paviršutiniška, perdėm kompiliacinė, komentatoriška ir siaurai pragmatiška, ryškiai atsiliekanti nuo originalių marksistinės estetikos koncepcijų kūrimo likusioje TSRS. Neigiamai atsiliepiama apie Lietuvos estetikos istoriją: „nacionalinė teorija“ laikoma neunikalia, „gerokai komentatoriška“, o prisirišimas prie jos traktuojamas kaip „naivokas ir lėkštas“. KRITIKO KOMPETENCIJA. Kultūros barai, 1982, nr. 6, p. 2-6. Aptariamas meno kritikos statusas, jos pagrindiniai principai. Supažindinama su konkre­ čiais menininkų nepasitikėjimo kritikų kompetencija atvejais. Kritikuojamas teiginys, kad meno kritika yra menas. Aptariami kritiko kompetencijos kriterijai: jis turįs ne itin plačiai ir todėl neišvengiamai diletantiškai šviestis, bet įgyti specialų pasirengimą, kurį sudarytų plati ir sisteminė tam tikros meno šakos kūrinių suvokimo patirtis bei tos meno šakos istorijos ir teorijos studijos. RŪPESČIAI DĖL MENO KRITIKOS OBJEKTYVUM O. Kultūros barai, 1982, nr. 7, p. 19-22. Tęsiami ankstesniame straipsnyje pradėti meno kritikos principų svarstymai. Meno kri­ tikas apibrėžiamas kaip meno politikas, derinąs profesinius meno kūrybos uždavinius su bendrais visuomenės interesais. Aptariama objektyvios (visuomeninės) meno kūrinio vertės problema (ji autoriaus laikoma svarbiausia meno kritikoje), pristatomos subjektyvistinės ir objektyvistinės meno ir jo kritikos koncepcijos, pirmosios ypač kritikuojamos. ASM ENYBĖ IR DVASINĖS KULTŪROS ĮVALDYMAS. Kn.: Asmenybės dorovinės pozicijos ugdymas. Sud. R. Tidikis. - V., „Mintis“, 1982, p. 66-74. Asmenybė apibrėžiama kaip aukščiausias žmogaus socialinės brandos laipsnis, kuriam pa­ siekti reikia daug pastangų. Pabrėžiama, kad asmenybės formavimuisi didelę reikšmę turi aktyvus kūrybiškas dvasinės kultūros perėmimas, jos įvaldymas, pavertimas savastimi. Kri­ tikuojamas formalus mechaninis, paviršutiniškas, fragmentiškas žinių ir kultūros vertybių perėmimas, jam priešpriešinama savarankiška kūrybinė veikla. KAI PRIARTĖJA TAMSA. Literatūra ir menas, 1982 vasario 20. Aptariamos ribinės situacijos, asmeninės dvasinės krizės, suardančios nusistovėjusią vertybių hierarchiją ir iškeliančios gyvenimo prasmės klausimą. Svarstoma apie vadinamąjį jaunystės pesimizmą - tragišką gyvenimo baigtinumo suvokimą, jis iliustruojamas žymių kūrėjų bio­ grafiniais faktais. Samprotaujama apie dvasinių krizių galimas baigtis, jų įveikimo būdus. ŽM O NIJO S IŠLIKIM O PROBLEM A IR ATSAKINGUM O FILOSOFIJA. Problemos, 1982, nr. 28, p. 116-123. J. Minkevičiaus knygos X X a. filosofinė panorama (1981) recenzija. Autorius kritikuojamas dėl knygoje pasitaikančių skubotų, nepagrįstų teiginių, dėl kai kurių filosofų neįtraukimo į knygos pabaigoje publikuojamą žymiausių filosofų ir žymesniųjų darbų chronologinį sąrašą. M ENŲ SIN TEZĖ: KO N CEPCIJO S, FORMOS IR REIKŠMĖ. Problemos, 1983, nr. 30, p. 2846. Aptariant menų sintezės problemą teigiama, kad ji yra natūralus dalykas, neatskiriamas nuo visuotinio meno proceso, visos meno formos yra tarpusavyje susijusios. Išskiriami menų sintezės sujungimo ir įjungimo tipai. Pirmajam tipui būdinga tai, kad čia atskiros meno

407

formos susiejamos, suderinamos viena su kita, sudarydamos taną tikrus kompleksus, deri­ nius, ansamblius. Antrasis tipas reiškiasi vienų meno formų įjungimu, [komponavimu į kitas formas. Teigiama, kad esamos menų sintezės tendencijos ir formos yra tik vienas meno raidos aspektas, susijęs su jų diferencijavimosi procesu, o šiose tendencijose ir formose įkū­ nijamos reikšmės neturi absoliutaus prioriteto prieš diferencijuotų menų turinį. DVIEJŲ TIESŲ TEO RIJA IR MENO PAŽIN TINIS ASPEKTAS. Kn.: Menas ir pažinimas: Estetinė kultūra-2. Sud. A. Katalynas. - V., „Mintis“, 1983, p. 21-59. Skiriamos ir aptariamos racionalistinė ir iracionalistinė dviejų tiesų teorijos. Nagrinėjama V. Belinskio loginė dviejų lygiaverčių tiesų teorija, derinusi minėtąsias teorijas, nurodoma jos įtaka tarybinei estetikai ir menotyrai. Teigiama, kad ši teorija iškėlė meno specifiškumo problemą. Analizuojamas pažintinio meno turinio klausimas. Autoriaus nuomone, jį apibū­ dina šios kategorijos: referencija, denotacija, semantika. Semantinės meno kūrinių reikšmės susijusios su vertybių išraiška. ISTORINĖ SĄMONĖ IR KULTŪROS ISTORIJA. Kultūros barai, 1983, nr. 4, p. 30-33. Kritiškai vertinama tuometinė istorinės sąmonės būklė. Svarstomos Lietuvos kultūros is­ torijos rašymui būtinos prielaidos, galimi metodai, įvardijamos šio darbo kliūtys (minėtoji istorinės sąmonės būklė, specializacija, kultūros teorijos menkas išmanymas ir kt.). Keliamas kultūros tyrimų centro įkūrimo klausimas. Samprotaujama apie lietuvių kultūros specifiką. EKOLOGINĖ SĄŽINĖ: Mažas pokalbis apie didelę atsakomybę už gamtos išsaugojimą ir žmogaus likimą. Kn.: Etika ir ekologija: Etikos etiudai-7. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1984, p. 78-99. Dialogo forma dėstomi samprotavimai apie šiuolaikinę ekologinę krizę ir jos priežastis. Kal­ bama apie techninės pažangos išvirkščiąją pusę, apie būtinumą apriboti ir griežtai kontro­ liuoti neigiamus jos veiksnius, nesistengti siekti greito ekonominio efekto diegiant naujas technologijas. NESUPRANTAMAS MENAS: JO APO LO GETIKA IR KRITIKA. 1. Nuomonės ir komenta­ rai. Kultūros barai, 1984, nr. 9, p. 40-45. Meno supratimo problema nagrinėjama skirtingų (net vieni kitiems prieštaraujančių) atsaky­ mų ir jų komentarų forma. Apibendrinant teigiama, kad visus nesuprantamo meno aiškini­ mus galima redukuoti į kritišką ir apologetinę tendenciją. Pirmoji ieško griežtų (absoliučių) meno vertinimo kriterijų, antroji akcentuoja meno daugiareikšmiškumą, jo vertinimo krite­ rijų reliatyvumą, subjektyvumą. Konstatuojamas konstruktyvios meno kritikos sunykimas. 2. Stochastinis menas. Kultūros barai, 1984, nr. 10, p. 37-42. Meno filosofijos straipsnyje aptariama viena šiuolaikinio meno tendencija, pavadinta sto­ chastiniu menu: tai demonstratyvus eskiziškumas, neapibrėžtumas, padrikumas, neaiškus įprasminimas, besiremiantis atsitiktine formų kombinacija, laisvu jų žaismu. Stochastinis menas priešinamas tradiciniam, vertinamas kritiškai, preferuojamas meno kūrinio didesnis organizuotumas ir apibrėžtumas. KRISTIN A R IC K EV IČ IŪ T Ė (1922-1984). Problemos, 1985, nr. 33, p. 115-119. Publikacija skirta V U docentei K. Rickevičiūtei atminti. Aptariami jos asmenybės ir cha­ rakterio bruožai, pedagoginė ir mokslinė veikla, darbo su studentais ypatybės, didžiausią

408

teorinę įtaką jai padariusieji filosofai, santykiai su mokytoju, disertacijos vadovu profeso­ riumi V. Sezemanu. MENO KRITIKOS PASKIRTIS. Kn.: Meno kritika: Estetinė kultūra-^. Sud. Ž. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1986, p. 51-90. Nagrinėjami kritiko kompetencijos, kritikos vertinimų objektyvumo klausimai. Teigiama, kad kitaip nei menininkas, kritikas turi suprasti įvairius kūrybos principus bei formų organi­ zavimo būdus, gebėti juos lyginti, spręsti apie jų reikšmingumą. Diskutuojama su paplitusia nuomone, kad meno kritika esanti savita meninės kūrybos atmaina: ši kritika apibrėžiama kaip meno teorijos ir istorijos panaudojimas naujiems meno reiškiniams tirti, vertinti ir jo raidos tendencijoms prognozuoti. Pabrėžiama kūrinių visuomeninio reikšmingumo svarba kritikoje, aptariama visuomeniškai pagrįsto kūrinių vertinimo problema. О ПО НЯТИИ ЭКОЛОГИЧЕСКОЙ КУЛЬТУРЫ ОБЩ ЕСТВА [Apie visuomenės ekolo­ ginės kultūros sampratą]. Kn.: Проблемы формирования современной экологической культуры. Сост. Р. Тамошюнене. - В., 1987, c. zz-41. Problema analizuojama kaip ekologinės veiklos kultūros reiškinys ir kaip kultūros raidos ekologinis aspektas. Išskiriami trys ekologinės veiklos kultūros aspektai: ekologinė situacija, ekologinis elgesys ir ekologinė sąmonė. Aptariami gamtos saugojimo būdai, radikaliausiu laikomas naujų ūkininkavimo (poveikio gamtai) formų sukūrimas. Kritikuojami siaurai pra­ gmatiniai praktinės veiklos tikslai. Analizuojami ekologinių žinių kultūros komponentai. Ekologinės kultūros sąvoką siūloma vertinti kultūros raidos požiūriu. ASMENYBĖS M ĄSTYMO KULTŪRA IR PERSITVARKYMAS. Komunistas, 1987, nr. 6, P- 49- 53Mąstymo kultūra apibūdinama kaip asmenybės ugdymo pamatas, padedantis atskirti sa­ varankiškai veikiančią asmenybę nuo mechaniško, beasmenio individo. Mąstymo kultūra netapati išsilavinimui - tai protingumas, gebėjimas savarankiškai, konstruktyviai mąstyti, išvengti dogmatizmo ir skepticizmo. Aptariami tolerancijos, įsitikinimų, aktyvios nuostatos, mąstymo horizonto klausimai. TO LERANCIJA: U Ž IR PRIEŠ. Kn.: Pagarba ir pakanta: Etikos etiudai-10. Ats. red. V. Žemai­ tis. - V., „Mintis“, 1987, p. 34-бг. Polemikos tarp skaitytojo ir knygos autoriaus forma analizuojamos sąlygos, skatinančios abejingumą, infantilizmą, konformizmą. Tolerancija siejama su demokratija, žmogaus tei­ sėmis, nuomonių laisve. Aptariama tolerancijos ribų problema, nurodoma, kokių idėjų ne­ galima toleruoti. Tolerancija apibūdinama kaip socialiai istoriškai determinuotas principas, kurio formos ir prasmės labai įvairios. Skiriamas teorinis tolerancijos principas ir praktinis jo panaudojimas. Svetimos idėjos toleravimas netapatus jos priėmimui. KRITICIZM AS IR FASADINĖS KULTŪROS KRITIKA. Kultūros barai, 1987, nr. z, p. г-6. Perspausdinta kn.: Mintys apie kultūrą. Sud. B. Abraitienė. - V., „Mokslas“, p. 79-88. Svarstoma apit perestroikos politikos sąlygotą kriticizmą. Jis vertinamas teigiamai, laiko­ mas būtina visuomeninių problemų viešųjų svarstymų sąlyga. Kritikuojama ankstesnė trūkumų nutylėjimo nuostata, kuri lėmė fasadinės, parodomosios, kultūros atsiradimą:

409

šis fenomenas laikomas ne tik paslepiančiu, bet ir formuojančiu neautentišką individą. Aptariami svarbesni fasadinės kultūros bruožai: rituališkumas, teatrMiškumas, specialis­ tų monopolis. Kritikuojama persitvarkymo politikai besipriešinanti konservatyvioji no­ menklatūra. J. V. VINCIŪNO ASM ENYBĖ IR KŪRYBA. Kn.: J. V. Vinciūnas. RAŠTAI. GNOSEOLOGI­ JA. - V., „Mintis“, 1988, p. 5-10. [vadiniame straipsnyje supažindinama su filosofo marksisto J. Vinciūno gyvenimu ir kūryba. Pateikiama jo biografijos faktų, aptariamos studijų V U ir darbo Filosofijos katedroje laiko­ tarpis. Teigiama, kad filosofą labiausiai domino pažinimo kūrybinis aspektas, tai, kas verčia peržengti paties mokslo nustatytas ribas. Jis skyrė gnoseologinį ir psichologinį pažinimo aspektą. Pirmuoju aspektu pažinimą traktavo kaip istoriškai kintantį tikrovės aiškinimą, kuriame svarbiausia yra teorija: šią galima gretinti su tikrove, bet tai adikti galima tik siejant su praktine veikla. Glaustai apibūdinama J. Vinciūno tapyba. SAMPROTAVIMAI APIE EM PIRIZM Ą IR BENDRŲJŲ KULTŪROS TYRIN ĖJIM Ų REIKŠMĘ. Problemos, 1988, nr. 38, p. 5-19. Pratęsiama 1983 periodinėje spaudoje pradėta diskusija apie kai kuriuos lietuviškosios kul­ tūros trūkumus (aklo sekimo tendencijos, vienpusiškumas, provincialumas, nukreiptumas iš viršaus į apačią ir pan.) ir jų įveikimo pasiūlymus. Parodoma, kad bendrieji teoriniai tyrimai ne tik įgalina paaiškinti atskirų kultūros sričių padėtį ir reikšmę bendrame kultūros procese, bet ir turi suformuluoti bendrakultūrinį horizontą, skirtą įveikti žinybinės ir profesinės siauraprotystės pavojingų tendencijų plitimą, kuris profesionalių interesų vardu grasina pa­ matinių kultūros vertybių ir net kultūros apskritai išsaugojimui. ŽODŽIO LAISVĖ - VISUOMENĖS PAŽANGAI. Kultūros barai, 1988, nr. 7, p. 2-4. Aptariamos perestroikos politikos sąlygotos socialinės kritikos ir visuomenės demokratiza­ cijos tendencijos bei vieno svarbiausių jų bruožų - viešųjų diskusijų - kultūra. Svarstoma apie diskusijų degradaciją ankstesniu sovietiniu laikotarpiu. KOKS KULTŪROS PERSITVARKYMAS? Kultūros barai, 1988, nr. 10, p. 41-46. Kaip ir daugelyje atgimimo laikotarpio tekstų, kritikuojamos ligtolinės sovietmečio nege­ rovės (kultūros degradacija, biurokratizmas, vertybių naikinimas ir pan.). Svarstoma apie tuometinę kultūros būklę, aptariami tolesnio kultūros kūrimo ir organizavimo principai, strategija ir pagrindiniai orientyrai, formuluojami ir aptariami penki kultūros pertvarkymo uždaviniai: humanizacija, decentralizacija, ekologizacija, individualizacija, istorizacija. ŠIUOLAIKINIO ŽMOGAUS IR JO KULTŪROS NOMADIZAVIMAS. Mokslas ir gyveni­ mas, 1988, nr. 10. Perspausdinta kn.: Mintys apie tėvynę. - V., „Mokslas“, 1989. Aptariamas šiuolaikinio nomadizmo reiškinys: tai ypatingas gyvenimo formų nestabilumas, gyventojų elgsenos vienadieniškumas, neatsakingumas, atitrūkimas nuo tradicijų ir gyvena­ mosios aplinkos, susvetimėjimas ir pan. Svarstoma apie kultūros tradicijų naikinimą, noma­ dinės sąmonės diegimą, apibūdinamas nomadinis mąstymas ir tikrovės suvokimas: tai sekli, padrika, vienmatė galvosena, neturinti istorinės atminties, nesuvokianti aplinkinio pasaulio žmogiškojo reikšmingumo.

410

ESTETINIS UTOPIZM AS IR ESTETINIO AUKLĖJIM O SAMPRATA. Kn.: Menas ir esteti­ nis auklėjimas: Estetinė kultūra-4. Sud. H. Kobeckaitė. - V., „Mintis“, 1989, p. 17-48. Kritikuojamos estetinio auklėjimo sovietinės teorijos, siekiančios išugdyti harmoningą as­ menybę. Kritikuojama harmonijos, kaip estetinio auklėjimo idealo, samprata, nurodomas jos utopiškumas. Aptariama itin neapibrėžta „estetinio auklėjimo“ termino vartosena, išski­ riami ir analizuojami šiuo terminu įvardijami skirtingi dalykai: meninis auklėjimas, meno taikymas visuomenės auklėjimui, meno auklėjamasis aspektas ir estetinis auklėjimas. Aiš­ kinami estetinio ir meninio auklėjimo skirtumai: pirmasis siauresniąja prasme priklauso estetinės kultūros, kaip specifinės visuomenės patirties, plėtojimo ir turtinimo sričiai. LIETUVIŲ TAUTOS SAVITUMAS: KELETAS CH ARAKTERIO BRUOŽŲ. Kn.: Tautinis mentalitetas: Istoriosofiniai apmąstymai. Sud. R. Grigas, Ž. Jackūnas. - V., „Mintis“, 1989, p. 37-55. Svarstoma apie teigiamus ir neigiamus lietuvių tautinio charakterio bruožus. Neigiamu laikomas tingumas, siejamas su vergiška sąmone. Teigiamais bruožais įvardijami lietuvių tautinis išdidumas, santūrumas, sąmoningas konservatyvumas. Aptariama Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėja. ETNINĖ TR A D ICIJA IR DABARTIS. Kultūros barai, 1989, nr. 6, p. 5-7. Svarstomi kultūros ir tradicijos santykiai. Kultūra apibrėžiama kaip žmonių visuomeninio ryšio, bendravimo ir jų visuomenėjimo būdas. Tradicija suvienija patirtis, išverčia jas j ben­ drą kalbą, suteikia joms visuotinę prasmę. Tai kultūrą vienijantis ryšys, per kurį realizuoja­ mas kultūros tęstinumas. Apibūdinama etninės kultūros gaivinimo svarba. DAR SYKĮ APIE PASAULINĘ KULTŪRĄ. Kultūros barai, 1990, nr. 1, p. 4 0-4 1. Polemizuojama su L. Donskio straipsnyje apie pasaulinę kultūrą išsakytomis idėjomis. Ski­ riamos ir aptariamos tarybinio internacionalizmo ir profesinio kosmopolitizmo sąvokos. Siekiama patikslinti „pasaulinės kultūros“ ir „pasaulinio žmogaus“ terminus. Teigiama, kad nereikia suabsoliutinti kultūros tautiškumo.

SVER D IO LAS Arūnas, gimė 1949 04 21 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1979). 1973 baigė žurnalistiką VU. 1975-1978 SSRS M A Filosofijos instituto Maskvoje aspiran­ tas. Nuo 1974 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto). 1982-1983 dar dėstė K P I, nuo 1988 - VU , nuo 1989 - Lietuvos dailės institute. Sovietiniu laikotarpiu tyrinėjo Lietuvos kultūros filosofiją, fenomenologinės ir hermeneutinės filosofijos problemas. ŽMOGAUS KO N CEPCIJA STASIO ŠALKAUSKIO KULTŪROS FILOSOFIJOJE. Lietuvos TSR Mokslą akademijos darbai, A serija, 1978,1 . 1(62), p. 35-45. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad kultūros kūrėjo koncepciją S. Šalkaus­ kis grindė neotomistine žmogaus koncepcija. Analizuodamas realų istorinį kultūros procesą jis susidūrė su neotomistinės koncepcijos ribotumu, kurį bandė įveikti. Siekdamas išreikšti kultūros universalumo momentą, svetimą tomistinei dualistinei žmogaus veiklos sampratai, S. Šalkauskis suteikė kultūrai ontologinį statusą, įvesdamas ją į tomistinę universaįįą būties hierarchiją. Jo koncepcija liko metafizinė, reikalaujanti teleologinės-finalistinės istorijos koncepcijos.

411

KULTŪROS IR RELIGIJOS SAN TYKIO PROBLEMA STASIO ŠALKAUSKIO D A RBU O ­ SE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1978, t. 4(65), p. 25-3 y.Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje ši problema vertinama kaip S. Šalkauskio bandymas remiantis V. Solovjovo „visuotinybės tapimo“ idėja apmąstyti kultūros specifiką. Šis klausi­ mas S. Šalkauskio keliamas kultūros subjektyvaus ir objektyvaus aspektų santykio (kultūros produkto įdaiktinimo ir išdaiktinimo) kontekste. Teigiama, kad kultūrą filosofas traktavo kaip veiklų žmogaus dalyvavimą teleologiniame pasaulio istorijos procese. Tokia samprata pagrindė aktyvaus socialinio reformizmo idėją ir kartu buvo paradoksaliai derinama su ka­ tastrofine apokaliptine pasaulio pabaigos idėja. КАТОЛИЧЕСКАЯ ФИЛОСОФИЯ КУЛЬТУРЫ В БУРЖУАЗНОЙ ЛИТВЕ [Katalikiškoji kultūros filosofija buržuazinėje Lietuvoje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rank­ raštis]. Mokslinis vadovas - Z. Boguslavskis. - M., SSRS Mokslų akademijos Filosofijos institutas, 1979. - 160 c. D A L Y S : Введение [Įvadas]; I. Основы философской теории культуры [Kultūros filosofinės teorijos pagrindai]; II. Проблема современной культуры [Šiuolaikinės kultūros problema]; III. Проблема национальной культуры [Nacionalinės kultūros problema]; Выводы [Išvados]. Pagal disertaciją išleista monografija Kultūrosfilosofija Lietuvoje (1983). HERM ENEUTIKA KAIP FILOSOFIJA. Kultūros barai, 1980, nr. 10, p. 51-55. Aptariama termino „hermeneutika“ reikšmė, apžvelgiamos hermeneutikos ištakos ir raida. Plačiau pristatomos F. Schleiermacherio, W. Dilthey, M. Heideggerio, H.-G. Gadamerio filosofinės hermeneutikos idėjos: įsijautimo, išgyvenimo, supratimo, hermeneutinio rato, „prietarų“, tradicijos, dialogo ir kitos. Supažindinama su šiuolaikinės hermeneutinės filoso­ fijos vieta Vakarų filosofijoje. BANDYMAS REABILITUOTI PRIETARĄ HANSO GEORGO GADAMERIO HERME­ NEUTIKOJE. Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: Filosofija, ideologija, politika. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1981, p. 132-160. Filosofinės hermeneutikos straipsnyje aptariama H.-G. Gadamerio kritinio proto suverenu­ mo idėjos kritika: kartezietiškajai pažinimo, grindžiamo absoliučiai patikimo išeities taško principu, koncepcijai H.-G. Gadameris priešpriešino hermeneutinio rato koncepciją. Paro­ doma, kaip grynai teoriniai šio filosofo principai krikščioniškoje filosofijoje įgijo pasaulėžiū­ rinę prasmę, kaip juos panaudojo šiuolaikinė katalikybė. Aptariama P. Ricoeuro filosofijos uždavinio (sakralinių tekstų ir mitų simbolinės kalbos analizės) samprata. ETIKA STASIO ŠALKAUSKIO KULTŪROS FILOSOFIJOJE. Kn.: Kultūra, dorovė, asmenybė: Etikos etiudai-5. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 200-223. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjamas S. Šalkauskio kultūros filosofijos re­ alios metodologijos pagrindinis principas - idealios ir faktinės padėties priešpriešinimas. Teoriškai nustatoma ideali padėtis yra faktinės padėties norma. Tiesos ir normos sutapimas atspindi S. Šalkauskio siekį suderinti pažinimą ir praktinę veiklą. Tai darė įtaką filosofo nuostatoms: jos dėstomos katalikų organizacijų veiklos programoje kaip gausūs moraliniai reikalavimai visuomenei. Parodoma, kodėl „protingos veiklos“ programa negalėjo būti įgy­ vendinta realios visuomenės sąlygomis.

412

POLIO RIKIORO KELIAS. Problemos, 198г. nr. 28, p. 93-99. Glaustai pristatomos P. Ricoeuro filosofijos ištakos ir svarbiausios nagrinėtos problemos. Jo teigimu, valia, o ne suvokimas yra pirminis sąmonės fenomenas. P. Ricoeuras skyrė ženklą ir simbolį, reikalavo imtis simbolių kalbos filosofinės analizės. Filosofavimo išeities taškas turįs būti ikifilosofinėje kalboje, pagrindžiančioje filosofinę refleksiją. Filosofinė mintis įeina į hermeneutinį ratą, kurį sudaro prasmes teikiantis interpretuojamas tekstas ir jas perimanti interpretacinė veikla; filosofija tampa hermeneutika. KULTŪROS FILOSOFIJA LIETUVOJE. - V , „Mintis“, 1983. - 208 p. D a l y s : Pratarmė, 5-6; I. Kultūros filosofija Vakarų Europoje ir jos užuomazgos Lietuvoje, 7-26; II. Kultūros esmė, 27-95; III. Kultūros istorija ir dabartis, 96-147; IV. Nacionalinė kultūra, 148-189; Pabaiga, 190-191. Vienas svarbiausių Lietuvos filosofijos istorijos tyrimų. Aptariamos Lietuvoje 19 04-19 40 susiformavusios filosofinės kultūros koncepcijos, jų teorinė ir pasaulėžiūrinė raida. Trumpai apžvelgiamos svarbiausios polemikos tarp įvairių krypčių atstovų kultūros klausimais. Inter­ pretuojama kultūros samprata senovės graikų filosofijoje, G. Hėgelio, I. Kanto, neokantininkų darbuose, W. Dilthey ir G. Simmelio gyvenimo filosofijoje. Vertinamos katalikiškųjų Lietuvos filosofų (A. Jakšto, P. Dovydaičio, S. Šalkauskio ir kt.) kultūros esmės sampratos, taip pat R. Bytauto, S. Kymantaitės-Ciurlionienės, J. A. Herbačiausko, Vydūno pažiūros į kultūrą. Pastarieji gimtąją kalbą traktavo kaip tautos dvasią kultūroje, o pirmieji plėtojo „mažojo kūrėjo“ koncepciją. Daug dėmesio skiriama S. Šalkauskio filosofijos analizei, nuro­ domos jos idėjinės ištakos. Pristatoma polemika dėl nacionalinės ir visuotinės kultūros san­ tykio sampratos. Apžvelgiami kultūros ir būties santykio problemos sprendimai Lietuvoje. Aptariami A. Maceinos iškelti klausimai apie kultūros substanciją, intencijos reiškimąsi kul­ tūroje. Šio filosofo svarbiausiu indėliu į Lietuvos kultūros filosofiją laikoma kultūros, kaip subjekto ir objekto santykio trečiojo elemento, traktuotė. Aptariami marksistinės kultūros filosofijos pradmenys Lietuvoje (V. Kapsuko kultūros klasinės esmės aiškinimas). Nagrinė­ jama L. Karsavino kultūros istorijos samprata: istorijos proceso, istorijos mokslo metodo, istorinės būties, istorinio pažinimo ir kt. klausimai. Analizuojant V. Sezemano kultūros sampratą nurodoma, kad ji rėmėsi egzistencine fenomenologija, ypač pabrėžiama kultūrinio veiksmo ir subjektyvaus laiko santykio problema. Išryškinamas Lietuvos kultūros filosofijos prieštaringumas: joje šalia drąsių metafizinių konstrukcijų, teigusių kultūros reikšmingu­ mą ontologinės pasaulio struktūros plotmėje, tarpdavo tragiškos nuojautos apie kultūros nesvarbumą ar nepakankamumą. Atsiradusi kaip tam tikro pozityvaus kultūros projekto teorinio pagrindimo įrankis, kultūros filosofija besiplėtodama tapo analitiška, kritiška, ga­ liausiai destruktyvi šio projekto atžvilgiu. БЫТИЕ И И СТИ Н А ИГРЫ. КРИ ТИ КА „ЭСТЕТИЧЕСКОГО СОЗНАНИЯ“ В ГЕР­ М ЕНЕВТИКЕ Г.-Г. ГАДАМЕРА [Būtis ir žaidimo tiesa. „Estetinės sąmonės“ kritika H.-G. Gadamerio hermeneutikoje]. Kn.: Проблемы сознания в современной буржуазной философии. Пред. Б. Кузмицкас. - Вильнюс, ИФСП, 1983, с. 149-162. Supažindinama su fenomenologijos ir hermeneutinės filosofijos klostymusi ir tikslais. Apta­ riama M. Heideggerio meno kūrinio samprata, teigiama, kad šis filosofas estetinio suvoki­

413

mo problemą pakeitė supratimo, arba hermeneutine, problema. Dėstoma H.-G: Gadamerio meno kūrinio filosofinė analizė, kurios didelę dalį sudaro estetinės sąmonės kritika: meno kūrinys esą neteikia estetinio malonumo, bet pretenduoja atskleisti tiesą, meno suvokimą pakeičia meno patyrimas, kuris yra suvokiantįjį keičiantis savimonės procesas. Meno paty­ rime išnyksta subjekto-objekto perskyra, jai įveikti H.-G. Gadameris plėtojo žaidimo-spektaklio koncepciją. Aptariamas interpretacijos tiesos klausimas. SAVIMONĖS IR ISTORIJOS SAN TYKIS H ERM ENEUTINĖJE FILOSOFIJOJE. Kn.: Žmogus ir istorija, šiuolaikinėje buržuazinėje filosofijoje. Sud. A. Sverdiolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 58-84. Nagrinėjama šiuolaikinės filosofinės hermeneutikos plėtojama klasikinės savimonės kon­ cepcijos transformacija. Teigiama, kad savimonės sąvoka buvo susijusi su istorizmu, kuris patyrė krizę. Sąmonės „pirmyneigio“ vystymosi istoriniame procese šviečiamosios idėjos vie­ tą užėmė istorinių epochų monadiškumo idėja. Hermeneutine filosofija mėginanti įveikti istorinio reliatyvizmo pavojus ir adekvačiai aprašyti sąmonės būties istoriškumą. KATALIKYBĖ IR HERM ENEUTINE FILOSOFIJA. Kn.: Katalikybėsfilosofinės koncepcijos: Po I I Vatikano susirinkimo. Sud. B. Kuzmickas. - V., „Mintis“, 1986, p. 66-135. D

: I. Katalikybė ir biblinė hermeneutika, 67-73; H. „Evangelijų demitizacija“ ir „trans­ cendencijos šifras“, 73-87; III. Nuo egzistencinio apsisprendimo prie interpretavimo proceso, 87-96; IV. Filosofija. Simbolis. Tradicija, 96-113; V. Mitų ir simbolių hermeneutika, 113-122; VI. Simboliai ir filosofija, 122-135. A L Y S

Hermeneutinės filosofijos studijoje analizuojama, kaip šios filosofijos konceptualines prie­ mones ir metodologinius principus perima ir taiko religijos filosofai, svarstomos principinės problemos, kylančios religinei minčiai kreipiantis į hermeneutinę filosofiją. Apžvelgiama katalikybės ir hermeneutikos sąsajų istorija, kai hermeneutika buvo biblinės egzegezės teo­ rija. Pristatomos R. Bultmanno pažiūros - su egzistencine filosofija siejama evangelijų demitizavimo idėja, apžvelgiama jo ir K. Jasperso polemika šiuo klausimu. Plačiai aptariamos P. Ricoeuro spręstos hermeneutinės problemos: pačios interpretacijos kalbos reikšmės, in­ terpretacijos proceso, „tikinčio proto“, religinių simbolių supratimo, hermeneutinio rato, refleksijos, mito ir kitos. Gvildenamos H.-G. Gadamerio hermeneutinės filosofijos idėjos: supratimo ir tikėjimo santykio kaip „žaidimo“ samprata, dialogo kaip kalbinio žaidimo kon­ cepcija, tradicijos, interpretacijų įvairovės klausimai. KULTŪRA IR LAIKAS (Skaitant vieną V. Sezemano studiją). Kn.: Veidai 85: Jaunųjų kūrybos almanachas. Sud. V. Daunys. - V., „Vaga“, 1986, p. 186-200. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjama, kaip V. Sezemanas apmąstė kultūros ir laiko santykį. Aptariamas problemos teorinis kontekstas, Europos kultūros krizės situ­ acija. Teigiama, kad laiko, arba būties laikiškumo, išgyvenimas V. Sezemanui buvo vienu pamatinių transcendentinių išgyvenimų. Nagrinėjama E. Husserlio ir M. Heideggerio feno­ menologijos įtaka V. Sezemanui, jo plėtota savita vidinio laiko samprata. Filosofas kultūrą apibrėžęs kaip mėginimą įveikti laiką. Supažindinama su V. Sezemano kultūrinės kūrybos, jos pagrindų, objektyviosios kultūros, laiko modusų sampratomis.

414

ПРОЕКТ „ГЕРМЕНЕВТИКИ Ж И ЗН И “ В. ДИЛЬТЕЯ [W. Dilthey „gyvenimo hermeneuti­ kos“ projektas]. Кп.: „Антропологический поворот“ в философии X X века. Сост. А. Свердиолас. В., ИФСП, 1987, с. 26-46. Analizuojama supratimo problema W. Dilthey filosofijoje. Teigiama, kad gamtos mokslai savo objektą aiškina, o humanitariniai mokslai - supranta. Pastarieji remiasi gyva ir konkre­ čia žmogaus patirtimi. Gyvenimas pažįstamas tiesiogiai kaip tam tikra prasminė vienovė. Su­ prasti gyvenimą reiškia įžvelgti jo esmę. Tai W. Dilthey laiko filosofijos uždaviniu. Pirminį gyvenimo pagrindą sudaro išgyvenimai, kurie patys savaime negali būti filosofinio mąstymo objektas. Tokios yra vadinamosios išraiškos, kai išgyvenimas objektyvuojamas. ГЕРМЕНЕВТИЧЕСКАЯ ОНТОЛОГИЯ И ПОЛЬ РИКЁР [Hermeneutinė ontologija ir Paulis Ricoceuras]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания человека. - В., 1988, с. 70-79. Anglų kalba: PAUL RICCEUR AND H ERM ENEUTIC ONTOLOGY. Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V., Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 84-96. Kitas variantas: ПРОБЛЕМА ОН­ ТОЛОГИИ В ФИЛОСОФИИ П. РИКЁРА. Кп.: Проблемы онтологии в современной бур­ жуазной философии. - Рига, „Зинатне“, 1988, с. 241-253. Aptariamas M. Heideggerio ir P. Ricceuro ginčas dėl hermeneutinės ontologijos esmės. M. Heideggeris teigė, kad konkretūs supratimo būdai būtinai išplaukia iš ontologinio su­ pratimo - fundamentinės supratimo teorijos, arba hermeneutinės ontologijos. P. Ricceuras manė priešingai: įvairioms supratimo formoms būdingi bendrieji požymiai ir jais remiantis kuriama minėtoji ontologija. Toks kelias analogiškas žmogaus keliui į tikėjimą ir tikintį protą. GROŽIO PRIGIM TIS: KANTAS IR HEIDEGERIS. Кп.: I. Kanto filosofijos profiliai. Sud. A. Degutis. - V., „Mintis“, 1988, p. 160-191. Nagrinėjama I. Kanto grožio teorija („skonio kritika“) ir jos vieta estetikos istorijoje. Tei­ giama, kad filosofas estetiką kūrė kaip filosofinės sistemos dalį spręsdamas radikalų filosofinį uždavinį - sistemiškai atskleisti žmogaus dvasios galias. Siekdama nustatyti grožio prigimtį, I. Kanto estetika kartu nuolat linksta svarstyti grožio ir gėrio santykį. Svarstomi pagrin­ diniai šios estetikos klausimai. Nagrinėjama, kaip I. Kanto estetiką kritiškai interpretavo M. Heideggeris, pasisakęs prieš estetinį požiūrį į meno (grožio) prigimtį. Pristatomi šio filosofo mąstymo esminiai principai. Teigiama, kad M. Heideggeriui rūpintį būties atvirumo lygmenį tematizuoja visos trys Kritikos: būtis atsiveria ne tik tiesos, bet ir gėrio bei grožio srityse. Aiškinama, kaip M. Heideggeris interpretuoja atskleidžiamąją estetinio sprendimo prasmę, kaip traktuoja I. Kanto estetinio nesuinteresuotumo sampratą. PRIGIM TIS: RUSO, SADAS IR KITI. Kn.: Veidai 88:Jaunųjų kūrybos almanachas. Sud. V. Dau­ nys. - V., „Vaga“, 1989, p. 281-295. Nagrinėjamas prigimties sampratos istorijos vienas epizodas - jos evoliucija X V III a. mąs­ tytojų veikaluose. Teigiama, kad filosofijos istorijoje svarbiausia atkurti neregimus mąsty­ mo pamatus, filosofijos istorija apibūdinama kaip sąmonės archeologija. Rekonstruojama J . -J. Rousseau prigimties samprata, aptariamos jo istorijos, žmogaus, visuomenės kon­ cepcijos, „grįžimo į gamtą“ idėja, supažindinama su naujųjų amžių prigimties problemos

415

traktuote. Interpretuojama markizo de Sade’o kūryboje plėtota žmogaus samprata (ji va­ dinama gamtiška, nevertybine), jo ateistinės ir materialistinės idėjos, TAUTOS UGDYTOJAS. Pergalė, 1989, nr. 7, p. 137-138. Pristatomas S. Šalkauskio straipsnių rinkinys Lietuvių tauta ir jos ugdymas. Svarstoma apie tuometinę istorinę politinę Lietuvos situaciją, pabrėžiamas Lietuvos ateities projekto, naujų ideologinių (laisvai apmąstomų ir pasirenkamų) principų stygius. Aptariama tautos ugdymo sąvoka, kritiškai prisimenama sovietinio „ugdymo“ patirtis. Svarstomas S. Šalkauskio tauti­ nės kultūros projekto santykis su tuometinėmis atgimimo aktualijomis. ANTANAS M ACEINA APIE FILOSOFIJĄ IR GIM TĄJĄ KALBĄ. Sietynas, 1989, nr. 7, p. 133-141. Pranešimas, skaitytas Lietuvos filosofų draugijos surengtuose Antano Maceinos skaitymuose. Svarstomi filosofijos ir tautinės kalbos santykio klausimai. Dėstoma A. Maceinos filosofi­ nės kalbos samprata, kritikuojamas mokslo kalbos terminologiškumo ir filosofijos kalbos neterminologiškumo supriešinimas. Teigiama, kad filosofas papildė hermeneutikos išvadas apie esminį filosofavimo ir kalbos ryšį svarstydamas kalbų įvairumo klausimą: taip iš egzis­ tencinės ontologijos pereinama į filosofinės antropologijos plotmę. Aptariama A. Maceinos filosofijos esmės samprata. Daroma išvada, kad tautinė filosofija gimsta ne tik iš tautinės kalbos, bet ir iš visuotinės filosofijos dalykų apmąstymo. NEŽINOMAS KLASIKAS STASYS ŠALKAUSKIS. Knygnešys, 1989, nr. 7, p. 13-15. Glaustai aptariamos S. Šalkauskio filosofavimo prielaidos, jo kultūros filosofijoje plėtotas lie­ tuvių kultūros projektas. Svarstoma apie paradoksalų S. Šalkauskio filosofijos istorinį likimą, jo idėjų recepciją: jis apibūdinamas kaip „nežinomas klasikas“, pabrėžiamas jo ir dabarties filosofų dvejopas (egzistencinis ir kultūrinis erudicinis) nuotolis.

416

s ŠAULAUSKAS Marius Povilas, gimė 1961 08 25 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandida­ tas (1988). 1979-1984 V U studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1984-1987 V U filosofijos aspirantas. Nuo 1988 V U Filosofijos istorijos ir logikos katedros asistentas. Tyrinėjo ana­ litinės filosofijos ir filosofinės hermeneutikos bei jų sąryšio problemas. SUPRATIMO PROBLEMA: F. ŠLĖJERM ACHERIS IR HERMENEUTIKOS RAIDA. Prob­ lemos, 1988, nr. 38, p. 38-45. Analizuojamas supratimo problemos formulavimas F. Schleiermacherio hermeneutikoje. Eksplikuojami svarbiausi jo hermeneutikos metodologiniai principai: supratimas tiriamas kaip būdas atpažinti, surasti prasmę, tariant, kad ieškoma prasmė duota iki supratimo vyks­ mo ir kad ji gali būti atpažinta. Supratimo vyksmo mechanizmas suprantamas neistoriškai pagal I. Kanto transcendentalinio subjekto pavyzdį. F. Schleiermacherio hermeneutikoje sprendžiamos dvi supratimo problemos: kaip suprasti tai, kas ir kaip pasakyta (gramatinis supratimo lygmuo); kaip suprasti tai, kas ir kaip norėta pasakyti (psichologinis lygmuo). Aptariama F. Schleiermacherio įtaka šiuolaikinei hermeneutikai. ПРОБЛЕМА ПОНИМ АНИЯ НА СТЫ КЕ АНАЛИТИЧЕСКОЙ И ГЕРМЕНЕВТИ­ ЧЕСКОЙ ФИЛОСОФИИ (историко-методологический анализ) [Supratimo problema hermeneutinės ir analitinės filosofijos sandūroje (istorinė-metodologinė analizė)]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Pavilionis. - V , VU, 1988. Atskleidžiama dviejų pagrindinių Vakarų filosofijos krypčių ilgalaikių diskusijų supratimo klausimais genezė, esmė ir raida. Pateikiami originalūs tiriamų problemų istorinės raidos aiškinimo principai, išskiriami trys pagrindiniai supratimo problemos aiškinimo būdai: se­ miotinis, psichologinis ir ontologinis. Pirmuoju atveju, kai supratimo procesas buvo tapati­ namas su ženklų sistemos logine interpretacija, nebuvo atsižvelgta į intencionalius veiksnius bei subjektyvios prasmės genezę. Parodoma, jog tai sukėlė kai kuriuos analitinės filosofijos paradoksus, dėl kurių nepavyko sukurti adekvačios „dvasios mokslų“ metodologijos. Psi­ chologinio požiūrio atstovai, skirtingai nuo analitikų, tyrinėjo, kokie intencionalūs procesai vyksta pačiame suprantančiame subjekte. Apžvelgiamos problemos, su kuriomis jiems teko susidurti, ir būdai, kuriais buvo bandoma jas spręsti. Ontologiniu požiūriu, t. y. fenome-

417

nologiškai tiriant supratimą, klausiama, kas vyksta subjektyvioje sąmonėje, kai, ji dalyvauja ženklų sistemos funkcionavime. Teigiama, kad hermeneutinės ir analitinės filosofijos dia­ logas susiformavo tik atsiradus ontologiniam požiūriui šiuolaikinėje hermeneutikoje, kai ši atsisakė psichologizmo, o analitinė filosofija pasuko iš logicizmo į kasdienės kalbos anali­ zę. Autoriaus nuomone, aptarti požiūriai absoliutina savo tiriamą aspektą, supaprastintai aiškina supratimo procesą. Sis statiškas kurio nors vieno veiksnio reikšmės absoliutinimas įvairiuose kontekstuose įvardijamas supratimo proceso homogenizacija, kuriai priešpriešina­ mas heterogeninis požiūris, kai atskiro veiksnio svarba nėra rigidiškai fiksuota ir kinta pagal socialinę kultūrinę aplinką, kurioje vyksta supratimas. Nagrinėdamas natūralios, dirbtinės, kasdienės bei filosofinės kalbos santykį, filosofinės kalbos konceptų rekursyvumą, skirdamas metodologinį ir metodinį supratimo problemos aspektus, autorius aiškina supratimo pro­ ceso homogenizacijos ir heterogenizacijos prielaidas ir kartu kuria instrumentarijų tolesnei analizei. Kritiškai analizuojama abiejų filosofinių srovių konfrontacijos raida bei jų vėlesnės konvergencijos prielaidos. VYDŪNAS IR INDIJOS FILOSOFIJA. Problemos, 1988, nr. 39, p. 30-36. Glaustai apibūdinama Vydūno pasaulėžiūra, konstatuojami jo filosofinės sistemos ir tra­ dicinės Indijos filosofijos konceptualiniai ir kompoziciniai ryšiai, aptariamos pagrindinės Vydūno mąstysenos linkmės. Teigiama, kad Indijos ir Vydūno filosofijų architektonika yra vieninga: abiem būdinga tie patys mąstymo principai (ontologiniai, gnoseologiniai) ir vienodas (keturlypis) problematikos dėstymas. Tematinių grupių (bendrosios ontologinės problemos, sprendžiančios būties sandarą; specialiosios ontologinės problemos, nusakančios ontologinių parametrų įtaką bei svarbą žmogui; gnoseologinės ir soteriologinio pobūdžio problemos) išsidėstymas nėra chaotiškas, bet susietas prasminio priežastingumo ryšiais. Schematiškai pateikiamas bendras Vydūno filosofijos metodologinis karkasas.

ŠEPETYS Lionginas, gimė 1927 11 23 Kazliškiuose (Ukmergės raj.), mirė 2017 12 09 Vilniuje, Lietuvos sovietinis veikėjas. Kovo n Akto signataras. Lietuvos M A narys kores­ pondentas (1987). Filosofijos mokslų daktaras (1987). 1953 baigė architektūrą K PI, 1963 Visuomenės mokslų akademiją prie SSK P C K . 1953-1957 dėstė K PI, 1964-1968 - Lie­ tuvos dailės institute; docentas (1964). 1957-1958 dirbo Lietuvos komjaunimo C K , jo biuro narys. 1958-1960 L K P C K Mokslo, mokyklų ir kultūros skyriaus vedėjo, 1963-1964 Ideologijos skyriaus vedėjo pavaduotojas, 19 64-1967 Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas. 1967-1976 Lietuvos SSR kultūros ministras. 1976-1989 L K P C K ideologijos sekretorius; kuravo švietimo, mokslo, kultūros reikalus. 1964-89 priklausė L K P C K , 1976-1989 - ir šio komiteto biurui. 1967-1990 Lietuvos SSR, 1984-1989 SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas; 19 81-9 0 Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas. Pa­ skelbė estetikos, menotyros darbų apie estetinę aplinką, taikomąją dailę, meninę kūrybą. DAIKTŲ GROŽIS. - V., „Mintis“, 1965. - 208 p. D a l y s : Įvadas, 3-4; Pagrindinė daiktų grožio sąlyga ir turinys, 5-26; Meninis vaizdas, 26-29; Kas nulemia daiktų virtimą meno kūriniais?, 29-41; Stilius ir mada, 41-75; Skirtingi poreikiai -

418

kitokie daiktai, 75-112.; Kas yra estetinis skonis, 112.-117; Estetinis skonis ir daiktų grožio suvo­ kimas, 127-135; Individualus skonis ir serijinė gamyba, 135-145; Formos skonis, 145-158; Paraidinis skonis, 158-166; Daiktų grožis ir žmogaus veikla, 166-187; Taikomosios dailės idėjiškumas, 187-202. Knyga skirta taikomosios dailės, pramoninio meno klausimams, siekiama išsiaiškinti daiktų grožio sąlygas ir jo reikšmę žmogui. Filosofinės estetikos požiūriu reikšmingi estetinio skonio specifikos, jo lavinimo svarstymai. Skiriama daiktų utilitarinė ir estetinė funkcija. Nagrinėja­ mas daiktų grožio turinys, teigiama, kad daikto grožis pasireiškia per konkrečiai jutiminiu ir tobulai naudingu pavidalu išreikštą žmogaus santykį su objektyvia tikrove. Dėstoma mark­ sistinė meninio vaizdo samprata: tai specifinis tikrovės atspindėjimo ir apibendrinimo būdas menui būdingomis formomis. Svarstoma apie paprasto daikto virtimą meniškai reikšmingu daiktu, marksistiškai konstatuojama, kad šio virsmo priežastys yra visuomeninio pobūdžio, jas labiausia nulemia visuomeninė darbo esmė ir visuomenės kultūrinio išsivystymo lygis. Nagrinėjami stiliaus, mados, estetinės aplinkos, medžiagos, formos ir kiti klausimai, plačiau aptariami estetinio skonio standartizavimo, miesčioniškumo fenomenai. Analizuojamas es­ tetinis skonis kaip vertinimo kategorija, parodomas jo visuomeninis sąlygotumas, skonio ir žmogaus dvasinio pasaulio neatsiejamumas, atskleidžiamos estetinio skonio ir daiktų grožio suvokimo sąsajos. Nurodoma, kad daiktų grožis neapsiriboja estetinio skonio lavinimu, jis paveikia ir dorovines elgesio normas, požiūrį į darbą, komunistinius politinius idealus, pa­ deda formuoti harmoningai išsivysčiusias asmenybes. D AIKTŲ GROŽIS IR ŽMOGUS. Mokslas ir technika, 1977, nr. 7, p. 4-7. Svarstoma apie visavertės estetinės aplinkos formavimą, pabrėžiama daiktų grožio problema. Teigiama, kad daiktų grožis pasireiškia kaip dvasinė daiktų pusė, daiktų meninis įprasmi­ nimas pasiekiamas jungiant utilitarumą ir estetiškumą. Aptariamas daiktų kūrimo ir meni­ nės kūrybos ryšys, mokslo ir technikos pažangos įtaka harmoningos materialinės aplinkos kūrimui. TARYBINIO ŽMOGAUS DOROVINGUMAS. Komunistas, 1977, nr. 2, p. 10-20. Aptariamas komunistų partijos suformuluotas dorovinio auklėjimo uždavinys, kuris su­ prantamas kaip marksistinės-lenininės pasaulėžiūros diegimas. Teigiama, kad siekiant veiks­ mingai tai įgyvendinti būtina apginkluoti darbo žmogų revoliucine teorija bei komunizmo statybos praktine patirtimi. ŽMOGUS. MENAS. APLINKA: Menas šiuolaikinėje estetinėje aplinkoje. - V., „Mintis“, 1978. 363 p. Knygos Исскуство u среда. - M., „Советский художник“, 1978, papildytas vertimas. D

s : I. Dėl estetinės aplinkos apibrėžimo ir tyrinėjimo, 5-28; II. Estetinis skonis ir aplinka, 29-58; III. Kai kurie estetiniai aplinkos dėsningumai, 59-148; IV. Menas aplinkoje, 149-336; V. Estetinė aplinka kaip visuomenės veidas, 337-361. A L Y

Filosofiniu požiūriu svarbus estetinės aplinkos teorinių klausimų marksistinis svarstymas. Ši aplinka apibrėžiama kaip žmogaus kuriamos aplinkos meninis aspektas, kaip meninė daiktinių-erdvinių struktūrų sistema, tenkinanti utilitarines ir estetines žmonių reikmes. Kriti­ kuojama stalinistinio laikotarpio (įvardijamo 3-6 dešimtmečiu) pažiūra į estetinę aplinką kaip siaura ir „daiktiška“, neatsižvelgianti į dvasinius poreikius. Aptariamas estetinio skonio

419

vaidmuo formuojant estetinę aplinką, pabrėžiamas jo istorinis, kintamas pobūdis bei klasinė prigimtis antagonistinėje visuomenėje. Nagrinėjami visuomeninio estetinio skonio ir indivi­ dualių skonių santykio dialektikos klausimai, išskiriama siauresnė estetinio skonio sąvokos prasmė, siejama su formos skoniu, t. y. gebėjimu estetiškai gėrėtis išoriniu daikto pavidalu, faktūra, ritmu, spalva ir pan. Parodoma, kad nuo naudos ir grožio sąveikos pobūdžio, kurį daugiausia sąlygoja visuomenės socialinė klasinė prigimtis, priklauso tos sąveikos galimybės tapti estetinę aplinką formuojančiu veiksniu. Apžvelgiama estetinės aplinkos istorinė raida, atskleidžiamas naudos ir grožio sąveikos prieštaringumas. Kritiškai vertinamas mėginimas absoliutinti subjekto vaidmenį estetiškai suvokiant aplinkos daiktus ir meno kūrinius, neigti naudos motyvo ryšį su estetinio suvokimo aktu. Teigiama, kad neatskiriamoje utilitariškumo ir estetiškumo vienovėje slypi daikto estetinio suvokimo objektyvus pagrindas. Na­ grinėjami meno kūrinių skyrimo nuo estetiškai vertingų daiktų kriterijai: meno kūrinių statusą daiktams užtikrina idėjinė visuomeninė, meninė vertė, visuomeninė estetinė funk­ cija (ši laikoma viena svarbiausių meno kūrinio funkcijų). Skiriamos utilitarinius poreikius tenkinančios nesavarankiškos ir estetinius poreikius tenkinančios savarankiškos estetinės vertybės. Analizuojamas meno ir dizaino santykis: dizaine kol kas vyrauja utilitarinė funk­ cija, tačiau stiprėjant jo estetinei pusei dizainas gali palaipsniui virsti atskira meno šaka. Nušviečiamas architektūros, liaudies meno, dekoratyvinės dailės, vitražo, monumentalios skulptūros, tapybos, vaizdinės agitacijos vaidmuo formuojant estetinę aplinką. Apibūdinami estetinės aplinkos raidos socialistinėje visuomenėje bruožai (idėjinis pakilumas, turiningu­ mas, taurumas, lyriškumas, plastinis aiškumas ir vientisumas) ir tendencijos (perėjimas prie utilitariškumo ir estetiškumo tobulesnio derinimo). KULTŪRA IR MES: Lietuvių tarybinė kultūra brandaus socializmo sąlygomis. - V., „Vaga“, 1985. - 343 p. D

A L Y S : I. Kuo išmatuoti nacionalinės kultūros potencialą? 5-55; II. Partinis vadovavimas ir kultūros laisvė, 56-84; III. Kultūrai reikalinga atmintis, 85-130; IV. Platūs horizontai, 131-171;

V. „Dainuok, širdie, gyvenimą“, 172-135; VI. Žmogaus darbas ir kultūros poveikis, 236-268; Pabaiga, 269-342. Knygoje marksistiniu ir komunistų partijos ideologiniu požiūriu rašoma apie partinį vado­ vavimą kultūrai ir kūrybos laisvę, remiantis socialinio ir ekonominio gyvenimo duomeni­ mis nagrinėjama kultūros įtaka visuomenės formavimuisi, pabrėžiamas būtinumas išsaugoti praeities kultūrą. Filosofiniu požiūriu reikšmingesni knygoje svarstomi klausimai: meninės kultūros esmė ir jos dėsningumai, estetinė gerovė ir aplinka, meninis suvokimas, meninių kultūrų tarpusavio ryšiai, lietuvių liaudies estetinės sąmonės bruožai. Meninės kultūros esmė apibrėžiama kaip bendražmogiškasis, socialinis ir kūrybinis jos aktyvumas. Teigiama, kad meninėje kultūroje galioja lygiavertiškumo dėsnis, pagal kurį harmoninga sąveika, menų sintezė vyksta tik tarp vienas kito vertų reiškinių. Estetinė aplinka apibrėžiama kaip žmogaus kuriamo ir jį supančio objektyvaus pasaulio meninis aspektas.

420

ŠERPYTYTĖ Rita, gimė 1954 01 16 Tauragėje. Filosofijos mokslų kandidatė (1988). I977 V U baigė teisę, 1988 - filosofijos aspirantūrą. 1983-1988 dėstė filosofiją VU, nuo 1988 - VPI. Sovietiniu laikotarpiu vienintelė Lietuvoje tyrinėjo teisės filosofijos problemas. TEISINĖS SĄMONĖS SAMPRATA IKIM ARKSISTIN ĖJE SO CIO LOGIJO JE. Problemos, 1986, nr. 34, p. 46-57. Teisės filosofijos straipsnyje istoriniu bei metodologiniu aspektu apžvelgiama teisinės sąmo­ nės aiškinimo raida nuo seniausių laikų iki marksizmo. Teigiama, kad sofistai nagrinėjo įsta­ tymų prigimties klausimą, Sokratas prigimtinę teisę laikė tvirčiausiu teisingumo pagrindu. Nurodoma, kad idealistine metodologija grindžiamoje ikimarksistinėje sociologijoje teisės prigimtis aiškinta subjektyviai: teisė tampa pirmąja socialinių įvykių priežastimi, šalia visuo­ menės esančia ir jos gyvenimą lemiančia valia. Toks požiūris į teisę kaip į reiškinį, neturintį ryšio su visuomenės ekonomine struktūra, autorės laikomas pagrindžiančiu vadinamąją tei­ sės filosofiją - savarankišką filosofijos discipliną, kurios problematikos branduolys - teisės prigimties, esmės bei vaidmens visuomenėje analizė. TEISINĖS SĄMONĖS VAIDMUO AN TIK IN ĖS VISUOM ENĖS RAIDOJE. Problemos, 1987, nr. 36, p. 32.-40. Marksistiškai nagrinėjant antikos teisinę sąmonę siekiama atskleisti, kaip teisės, įstatymo, teisingumo sąvokose fiksuojamas visuomenės ir individo susvetimėjimas. Teigiama, kad tei­ sinės sąmonės pobūdis yra ideologinis: teisingumo vaizdiniai, teisės prigimtis, įstatymų pri­ gimties ir vaidmens visuomenėje analizė nėra savarankiški, o yra teorinis tam tikrų teisinių principų, reikšmingų visuomenės gyvenime, pagrindas. Analizuojamos teisės koncepcijos Platono Valstybėje, Aristotelio ir stoikų veikaluose. NORM ATYVUM AS TEISĖS SAMPRATOJE IR H. KELZENO TEISĖS TEO RIJA. Proble­ mos, 1987, nr. 37, p. 69-74. Nagrinėjama H. Kelseno normatyvistinė teisės samprata. Teigiama, kad joje siekiama teisės problemą gnoseologiškai formuluoti derinant klasikinio pozityvizmo ir neokantinės Marburgo mokyklos gnoseologijos principus. Autorė siekia paneigti H. Kelseno teisės teorijos moksliškumo pretenzijas remdamasi tuo, kad jis teisės problemą sprendžia teoriškai įveik­ damas esamybės ir privalomybės sričių prieštaravimus. Marksistiškai apibendrinama, kad dėl minėtos įveikos H. Kelseno normatyvizmas praranda mokslinį pagrindą ir įgyja ideologinį, t. y. egzistuojančios visuomenės santykius sankcionuojantį, pobūdį. TEISINĖS SĄMONĖS VAIDMUO VISUOM ENĖS RAIDO JE (metodologinis aspektas). Fi­ losofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Karosas. - V., VU, 1988. - i8z p. VUB Rs F76-3027 D

a l y s : Įvadas, i - i i ; I. Teisinės sąmonės bei jos vaidmens supratimo ikimarksinėje filosofijoje metodologiniai bruožai, 12-96; II. Teisinės sąmonės materialistinės sampratos esmė ir ypatin­ gumas, 97-143; III. Teisinės sąmonės vaidmuo visuomenės raidoje, 144-174; Pabaiga, 175-177.

Vienintelėje sovietinio laikotarpio teisės filosofijos disertacijoje aptariami teisinės sąmo­ nės bei jos vaidmens supratimo ikimarksistinėje ir marksistinėje filosofijoje metodologi­ niai bruožai. Nurodoma, kad tiriamoji problema glaudžiai susijusi su ideologinio proceso

421

bendrosios problematikos marksistinio tyrimo metodologiniu nuoseklumu'. Remiamasi K. Marxo susvetimėjimo koncepcija ir su ja tiesiogiai susijusia visuomeninės sąmonės ir ide­ ologijos samprata. Nagrinėjamos antikos, viduramžių ir naujųjų laikų teisinės koncepcijos. Teigiama, kad konkrečias įstatymų aiškinimo tendencijas lėmė ne vien mąstytojų teorinės intencijos, bet ir tam tikra visuomenės būklė (žmonių santykių susvetimėjimas, socialinė hierarchija, privačių ir pilietinių interesų derinimas ir kt.). Skiriami du teisės aiškinimo istorijos etapai: ikikantinis, kai teisės filosofija buvo grindžiama gnoseologiškai ir remdamasi racionalistiniu metodu kūrė įvairius vertybių teorinio pagrindimo modelius; pokantinis, susijęs su normatyvinio mąstymo atsiradimu, su praktinės sąmonės visiško autonomiškumo samprata. Atskleidžiamos marksistinio požiūrio į teisinę sąmonę ypatybės, analizuojama visuomenės praktinė materialinė veikla, sąlygojusi teisės atsiradimą bei jos objektyvią reikš­ mę, polemizuojama su pozityvizmo, neokantizmo, normatyvizmo ir psichologinės mokyklos atstovais. Marksistiškai analizuojama teisinės sąmonės ir jos ideologinės funkcijos genezė (ji siejama su žmonių visuomeninių santykių susvetimėjimo laipsniu bei pobūdžiu), teisės ryšiai su morale ir politika. Teigiama, kad teisė tampa ideologija todėl, kad joje iškreipta forma (visuotiniu pavidalu) fiksuotas tas socialinių vertybių turinys, kuris iš tikrųjų nėra visuoti­ nis, bet sutampa su ekonomiškai viešpataujančiai klasei reikšmingų vertybių turiniu: teisė tampa ideologija tiek, kiek ji padeda atlikti lygybės mato funkciją. Nagrinėjamos praktinės prielaidos, skatinančios teisinę ideologiją prarasti savo socialinį vaidmenį.

ŠLIOGERIS Arvydas, gimė 1944 09 iz Panevėžyje. Filosofijos mokslų daktaras (1986; filosofijos mokslų kandidatas 1973). 1961 baigė Panevėžio z-ąją vidurinę mokyklą, 19 621967 studijavo K P I Cheminės technologijos fakultete. 19 70-1973 studijavo V U Filoso­ fijos katedros aspirantūroje. Nuo 1973 dėstė V U ; profesorius (1988). Vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių mąstytojų. Sovietiniu laikotarpiu tyrinėjo ontologinę problematiką, V. Solovjovo, Lietuvos filosofijos palikimą, savitai interpretavo egzistencinį mąstymą (kar­ tu ir visą visuotinės filosofijos palikimą), ypač S. Kierkegaardo ir M . Heideggerio kūrybą, nagrinėjo meno kūrinio ontologinį statusą ir kitas problemas. Nors svarbiausi filosofo darbai parašyti nepriklausomybės metais, tačiau jau vėlyvuoju sovietmečiu publikuotuose tekstuose ryškėjo originalios, vėliau išsamiau išplėtotos, filosofinės sąvokos ir sampratos (pvz., transcendencijos, transcendento, daikto, kaip būties fenomeno, daiktiškumo, substancialumo, grynųjų santykių srities, teorinės žiūros ir pan.). Lit.: G. Kabelka. Arvydo Šliogeriofilosofijos istorijos interpretacija. „Logos“, zoo 6, nr. 45, p. 192-Z02; A. Andrijauskas. Būties tiesos ieškojimai Arvydo Šliogerio „Tyliojo gyvenimofragmentuose“. „Mokslo Lietuva“, 2014 lapkričio 5; N. Kardelis. Debesijomisplaukianti ir liepsnovaizdžiais žėruojantifilosofija. „Naujoji Romuva“, 2014, nr. 3(588), p. 4 4 -4 6 ; J. Kučinskas, N. Kardelis. Pusiausvyros siekis Arvydo Šliogeriofilosofijoje. „Problemos“, 2015, nr. 88, p. 19-35. V. SOLOVJOVO FILOSOFINIS IDEALIOS VISUOMENĖS MODELIS. Problemos, 1972, nr. z(io), p. 32-41. Filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjamos V. Solovjovo žmonijos istorijos raidos, visuotinybės sampratos. Aptariama X IX a. socialinių politinių idėjų įtaka filosofo mąstymui.

422

Teigiama, kad sekdamas slavofilais, V. Solovjovas kūrė savitą ateities visuomenės modelį kaip kapitalizmo antipodą. Visuotinybė yra idealaus, tobulo visuomeninio ryšio atspindys dvasinės prigimties realybė, besąlyginė būtis ir kartu Dievo karalystė žemėje. Visuotinybės turinys nesiskiria nuo jos konkrečių apraiškų visuomeniniame gyvenime, gamtoje ir žmo­ gaus dvasiniame gyvenime. Žmogus, kaip visuomeninė būtybė, yra individuali visuotinybės reiškimosi forma. VISUOTINYBĖ PAŽINIMO PROCESE. Problemos, 1973, nr. 1(11), p. 31-41. Analizuojamas V. Solovjovo filosofijos visuotinybės principas, kuris taikomas ontologijoje, visuomenės ir pažinimo teorijose. Visuotinybė yra pasaulio prasmė ir protas, paslėpta pasaulio tiesa, tikrasis pasaulio elementų santykis, tai, kas turi būti aktualizuota pasauliniame visuo­ tinybės tapimo procese. Nurodomi pagrindiniai V. Solovjovo pažinimo teorijos elementai: intelektinė intuicija, ekstazė, mistinis stebėjimas. Pažinimo aktą sudaro tikėjimas besąlygine daikto būtimi, intelektinė daikto idėjos intuicija (vaizduotė) ir kūrybinis proto aktas. TOM ISTINĖS IR V. SOLOVJOVO IDĖJOS A. DAMBRAUSKO-JAKŠTO FILOSOFIJOJE. Problemos, 197'}, nr. i(iz), p. 69-78. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjamas A. Jakšto pasaulėžiūros santykis su tomizmu bei V. Solovjovo filosofija. Teigiama, kad A. Jakštas siūlė statiškąją philosophia perennis doktriną papildyti rusų filosofo krikščioniškojo evoliucionizmo idėjomis ir įvertinti naujųjų laikų gamtos mokslų, ypač darvinizmo, evoliucinės biologijos laimėjimus. V. So­ lovjovo pilnutinio žinojimo modelis A. Jakštui buvo priimtinas kaip savotiškas filosofijos idealas. Jis tomistinę filosofiją taip pat bandė derinti su V. Solovjovo panteistine pasaulio sielos sąvoka, šio filosofo teokratijos idealu ir dieviškosios žmonijos idėja. V. SOLOVJOVAS IR IDEALISTINĖ FILOSOFIJA LIETUVOJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V., VU, 1973. - zi6 p. VUB Rs F76-1860 D

s : Įvadas, 1—15; I. V. Solovjovo visuotinės vienybės koncepcijos susiformavimas, 16-5Z; II. Visuotinės vienybės principas V. Solovjovo filosofijoje, 53-113; III. V. Solovjovo filosofinės idėjos ir religinė-idealistinė filosofija Lietuvoje, 114-196; Išvados, 197-199. A L Y

Filosofijos istorijos disertacijoje daugiausia analizuojamas V. Solovjovo visuotinės vienybės principas. Parodoma, kaip jis reiškiasi V. Solovjovo ontologijoje, gnoseologijoje, etikoje ir es­ tetikoje, kokios yra jo socialinės ištakos. Teigiama, kad būtent šis principas turėjo daugiausia įtakos Lietuvos idealistinei filosofijai, jis ryškiausiai atspindi filosofo pastangas sumoderninti tradicinę krikščioniškąją pasaulėžiūrą, sukurti savitą religinės ir mokslinės pasaulėžiūros mo­ delį, pagrįstą religijos, racionalistinės filosofijos ir gamtos mokslo sinteze. Bandymas sujungti religiją ir mokslą traktuojamas kaip nesėkmingas dėl šių pasaulio suvokimo būdų nesuderi­ namumo. Dievo karalystės žemėje samprata traktuojama kaip V. Solovjovo socialinis utopiz­ mas. Nurodoma, kad X IX a. pab. - X X a. pr. Lietuvos religinės filosofijos atstovai priėmė visuotinės vienybės filosofiją kaip modernizuotą krikščioniškąją pasaulėžiūrą greta neoto­ mizmo. Šių filosofijos sistemų prieštaravimo centrą Lietuvos filosofijoje sudarė ontologinė problematika (visuotinės vienybės doktrinos panenteizmas prieš tomistinį dualizmą), o jas vienijo bendras metodologinis kryptingumas (universalizmas, religinis pobūdis) bei ideologi­

423

nė paskirtis. Kritikuojama lietuvių emigracijos autorių nuompnė, jog idealistinė V. Solovjovo filosofija padarė stiprią ir teigiamą įtaką Lietuvos filosofijai: teigiama,''kad didesnę jo įtaką patyrė tik S. Šalkauskis (iki 1915), A. Dambrauskas-Jakštas ir iš dalies V. Šilkarskis.* VISUOTINĖS VIENYBĖS PRINCIPAS V. SOLOVJOVO O NTO LO GIJO JE. Problemos, 1975, nr. 1(15), p. 78-88. Filosofijos istorijos straipsnyje analizuojamos V. Solovjovo ontologijos pagrindinės sąvokos. Teigiama, kad filosofui pagrindinė problema yra dieviškosios (besąlyginės) būties santykis su materialiuoju pasauliu - gamtine ir istorine realybe. Konstatuojama, kad konstruoda­ mas savo absoliutaus būties prado sąvoką, V. Solovjovas sekė G. Hegeliu, kurio absoliutas taip pat yra savo ir savosios priešybės vienovė. Esybė (absoliutas) nesutampa su būtimi, yra aukščiau už ją, tai būties potencija, jėga. Daroma išvada, kad V. Solovjovo visuotinės esybės sąvoka krikščioniškosios deistinės pasaulėžiūros dualistinį principą jungia su panteistinio panlogistinio monizmo principu. NAUJOJO RACIONALUM O IEŠKOJIM AI (H. Markizės socialinės doktrinos filosofinių pa­ grindų kritika). (I) Problemos, 1975, nr. 1(16), p. 51-60; (II) Problemos, 1976, nr. 1(17), p. 59-67. Glaustai aprašomi du proto modusai: humanistinis, susijęs su žmogaus egzistencija ir doro­ ve, bei scientistinis-mokslinis - loginis, techninis, industrinis proto pajėgumas, orientuotas į pasaulį. Teigiama, kad H. Marcuse ieško trečiojo moduso - pirmųjų dviejų sintezės. Jis istorijos sampratą grindė prielaida, kad žmogus visiškai laisvai kuria savo istoriją. Nagrinė­ jama negatyviojo mąstymo samprata: jis nėra turiningas, tai normatyvinė sąvoka, rodanti, kokia turėtų tapti filosofija - ji pateisina save tik tada, kai neigia vyraujantį gyvenimo bei pažinimo būdą. Naujojo racionalumo struktūrą H. Marcuse laiko mokslinio-techninio logoso, grynojo objektyvumo, paviršutiniškojo pasaulėžiūrinio fenomenalizmo ir onto­ loginio indiferentiškumo objektui priešybe. Pateikiama naujojo racionalumo koncepcijos marksistinė kritika, atskleidžiamas visos H. Marcuse’s socialinės filosofinės doktrinos uto­ pinis pobūdis. BŪTIES PROBLEM A G. HĖGELIO IRS. K JERKEGO RO FILO SO FIJO JE.Problemos, 1977, nr. 1(19), p. 13-34. Būties sąvokos interpretacijų klasikinėje vokiečių (ypač G. Hėgelio) ir pohėgelinėje (K. Manto ir S. Kierkegaard’o) filosofijoje lyginamoji analizė. Teigiama, kad G. Hegeliui būtis ištirpo pažinimo struktūrose ir prarado ontologinį reikšmingumą tapdama loginės visumos dalimi. Būtis marksistinėje filosofijoje yra materiali tikrovė, susieta su praktiškai veikiančia ir socialiai determinuota žmogiškąja egzistencija. Atmesdamas būties ir mąstymo tapatybę, S. Kierkegaard’as iracionalistiškai interpretavo būties problemą: būtis yra ne tai, ką mes mąstome, bet tai, kuo ir kaip egzistuoja konkretus individas. IRONIJOS PRINCIPAS S. KJERKEGORO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1978, nr. 1(11), p. 17-39. Analizuojamos ironiško santykio su tikrove apraiškų socialinės prielaidos ir ironijos prin­ cipo S. Kierkegaard’o filosofijoje ontologinė prasmė. Ironija apibrėžiama kaip negatyvus ontologinis atvirumas būčiai, kurią individas išgyvena tarsi-būties pavidalais. Ironijos pa­ grindiniu bruožu laikoma subjekto laisvė ir nepriklausymas nuo ironijos objekto. Išskiria­

424

mi ironiškos nuostatos elementai: subjektyvumas, tapęs absoliučia norma, arba asmeninė egzistencija kaip aistra; save izoliuojantis subjektyvumas, neigiantis konvencines gyvenimo normas, bendruomenės gyvenimo substanciją. ESTETINĖS BŪTIES KO N CEPCIJA S. KJERKEGO RO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1978, nr. 2(22), p. 75-86. Palyginamos tradicinės ir S. Kierkegaard’o estetikos, estetizmo, estetinės sąmonės, estetinės būties sampratos. Estetizmas analizuojamas dviem požiūriais: kaip asmenybės psichologinė deformacija bei jos sąlygotas žmogaus psichologinis tipas ir kaip ontologinis žmogaus ryšys su pasauliu. Aptariamas ontinis išgyvenimas, kuris individualiai skleidžiasi kaip egzistencinė aistra, esanti anapus mąstymo ir sąvokos visuotinybės. Svarbiu S. Kierkegaard’o nuopelnu laikomas atskleistas romantiškojo idealizmo abstraktumas. Nagrinėjamos estetinės sąmonės ontologinės charakteristikos, egzistencinės ironijos principas. M. HEIDEGERIS APIE MENO KŪRINIO PRIGIM TĮ. Problemos, 1979, nr. 1(23), p. 40-51. Nagrinėjama M. Heideggerio meno kūrinio samprata. Teigiama, kad jis siekė paneigti es­ tetinį požiūrį į meną ir plėtojo meno kūrinio ontologinės interpretacijos principus, kurie glaudžiai susiję su filosofo pastangomis sukurti vadinamąjį būties mąstymą. Parodoma, kad šis filosofas iš esmės siekė atnaujinti religinį meną. Kūrinys, kaip būties fenomenas, ir pati būtis yra religijos pagrindas, šaltinis ir pradmuo. Tikrojo meno kūrinio egzistavimo ir atvi­ rumo žmogui būdas yra šventumas. Kūrinys atsiveria kaip šventenybė, vadinasi, iki-estetinis sąlytis su kūriniu yra meldimasis. M ARTYNUI HEIDEGERIUI - 90 METŲ. Kn.: Laikas ir idėjos: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 254-260. Pristatomi M. Heideggerio gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. ĮVADAS. Kn.: Egzistencijos filosofija: Istorija ir dabartis. Sud. A. Šliogeris. - V., „Mintis“, 1981, p. 7-18. Pristatomi egzistencijos filosofijos svarbiausi bruožai, aptariamos jos populiarumo Vakarų kultūroje priežastys: tai atsiribojimas nuo mokslinio racionalumo, antiracionalistinių ten­ dencijų visuotinėje filosofijoje sustiprėjimas, egzistencializmo dėmesys istoriškai konkrečiai situacijai, žmogui, jo egzistencinėms problemoms. S. KIERKEGORAS - EGZISTEN CINIO M ĄSTYM O PRADININKAS. Ten pat, p. 19-56. Pristatoma S. Kierkegaard’o filosofinė kūryba. Jos pradiniu tašku įvardijamas egzistencinės ironijos principas, išreiškiantis absoliučiai negatyvų asmenybės santykį su sociumo visuotinybe. Ironija padedanti pasiekti autentišką būtį, „egzistencinę idealybę“. Aptariamas „este­ tinio“ (stokojančio autentiškumo) gyvenimo būdo, egzistencinio subjekto ir egzistencinio mąstymo sampratos. Šis mąstymas esąs subjektyvus, priklauso asmenybės vidiniam pasauliui. Egzistencinis mąstytojas yra suinteresuotas savo mąstymu, kuris glaudžiai susijęs su egzis­ tencine aistra, gimdoma prieštaravimo tarp žmogui būdingo amžinybės siekimo ir laikino jo egzistencijos pobūdžio. BŪTIES M ĄSTYM AS M. HEIDEGERIO FILOSOFIJOJE. Ten pat, p. 95-140. Sutrumpin­ tas variantas rusų kalba: БЫТИЕ И СОЗНАНИЕ B ФИЛОСОФИИ M. ХАЙДЕГГЕРА

425

[Būtis ir sąmonė M. Heideggerio filosofijoje]. Kn.: Проблемы сознания в современной буржуаз­ ной философии. Пред. Б. Кузмицкас. - В., И ФСП, 1983, c. 122-133. Svarbiausioje sovietinio laikotarpio M. Heideggerio filosofijos interpretacijoje gvildenamas pagrindinis jos klausimas „kas yra būtis?“. Teigiama, kad šiam filosofui būties mąstymas nėra tapatus pažintiniam santykiui su objektu ar iracionaliam tikėjimui. Tai ypatingas atvi­ rumas būčiai, siekiantis perteikti ontologinį žmogiškosios būties branduolį. Supažindinama su filosofo pažiūra į metafizikos istoriją, išskirtais trimis jos tarpsniais, kaltinimu „būties užmarštimi“, svarstoma apie šios užmaršties priežastis. M. Heideggerio filosofiją autorius vertina kaip visiškai tradicinę, metafizinę būties kategorijos eksplikaciją kitomis katego­ rijomis (nepaslėpties, arba būties tiesos, ir „pasaulio“), kaip būties aiškinimą per esinius. Priešingai nusistovėjusiai interpretacijai, šio filosofo pagrindine kategorija laikančiai laiką, autorius teigia, kad M. Heideggeris būties prasmę suvokia ir aiškina „iš pasaulio“. Aptariama „pasaulio“ samprata: empirinių reiškinių atžvilgiu pasaulis yra absoliutus transcendentas, atsiskleidžiantis žmogui per tuos reiškinius ir suvokiamas fenomenologine intuicija. TIESOS IR VERTYBĖS DIALOGAS. Problemos, 1982, nr. 27, p. 109-111. A. Lozuraičio knygos Tiesa ir vertybė (1980) recenzija. Aptariamas ikisokratikų filosofavimo pobūdis - grynai teorinis žvilgsnis į kosmą, žmogaus, kaip daiktiškosios tikrovės organiškos dalies, samprata. Recenzentas aptaria knygoje taikomos marksistinės metodologijos aspek­ tus: akcentuojamas jos vaisingumas, pažymima, kad autorius išvengia teleologinio požiūrio (norima pasakyti - marksizmo traktavimo kaip tobuliausios teorijos), nuosekliai taiko is­ torizmo principą. Kita vertus, priekaištaujama dėl perdėto filosofinės idealybės sociologizavimo ir redukavimo. EGZISTEN CINĖ ŽMOGAUS SAMPRATA. Kn.: Žmogus šiuolaikinėjefilosofijoje. Sud. R. Ozo­ las. - V., „Mintis“, 1984, p. 92-107. Apžvelgiama žmogaus sampratos istorija Vakarų filosofijoje, apibūdinama antikos ir vidu­ ramžių žmogaus sąvokos. Atskleidžiami X IX a. filosofijoje įvykusį posūkį nuo ontologijos į antropologiją nulėmę įvairūs socialiniai veiksniai, parodomos antropologinio filosofavimo ypatybės. Vertinama egzistencialistinė žmogaus koncepcija: nurodoma, kad jos esmė yra laikas, autoriaus interpretuojamas kaip transcendavimo ir tapsmo stichija; dar pabrėžiamas žmogaus egzistencijos baigtinumas, esmės nebuvimas. Palyginamos klasikinė ir egzistencinė žmogaus sampratos. ŽMOGAUS PASAULIS IR EGZISTEN CINIS MĄSTYMAS. - V , „Mintis“, 1985. - 277 p. Pagal monografiją parengta daktaro disertacija: ОНТОЛОГИЧЕСКАЯ СТРУКТУРА ЭК­ ЗИ СТЕНЦИАЛЬНОГО М ЫШ ЛЕНИЯ И ЕЕ СОЦИАЛЬНО-ПРЕДМ ЕТНЫ Е О С­ НОВЫ (ИСТОРИКО-МЕТОДОЛОГИЧЕСКИЙ АНАЛИЗ И КРИ ТИ КА ИРРА­ ЦИОНАЛИЗМА) [Egzistencinio mąstymo ontologinė struktūra ir jos socialiniai-daiktiškieji pagrindai (Iracionalizmo istorinė metodologinė analizė ir kritika)]. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - V , FSTI, 1986. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Įvadas, 7-21; I. Klasikinio mąstymo paradigma, jos raida ir daiktiškosios prielaidos, 22-81; II. Egzistencinio mąstymo paradigma: imanentinio transcendento struktūra, 82-202; III. Egzistencija objektyvuotos esmės akivaizdoje, 203-268.

426

Vienas originaliausių sovietinio laikotarpio filosofijos istorijos veikalų. Filosofijos tradici­ joje išskiriamos klasikinio ir egzistencinio mąstymo paradigmos. Aptariami klasikinio fi­ losofinio mąstymo esminiai bruožai bei socialinė praktinė jo prigimtis, šio mąstymo krizė ir prielaidos naujai, egzistencinei, antiracionalistinei mąstymo paradigmai atsirasti. Teigia­ ma, kad klasikinio mąstymo paradigmą sudaro du susiję minties veiksmai: mintis išskiria du būties regionus - reiškinių pasaulį (imanenciją, jusliškąjį daiktiškumą) ir esmių pasaulį (transcendenciją, grynąjį transcendentą); mintis atlieka transcendavimo judesį: iš reiškinių pasaulio nueina į esmių pasaulį, pažįsta jo fundamentinę formaliąją struktūrą ir grįžta atgal. Žinojimas yra objektyvus: jį sąlygoja grynojo transcendento struktūra, kuri yra klasikinio racionalumo ontologinis pagrindas. Parodomi esminiai egzistencinio mąstymo struktūros ypatumai, išryškinamas jo objektyvus, daiktiškasis turinys. Teigiama, kad egzistencialistų pastangos apmąstyti visą tikrovę egzistenciškai (vertybiškai) sudaro jų filosofijos specifiką. Rekonstruojant egzistencinio mąstymo paradigmą jos ontologiniam pagrindui įvardyti sukuriama originali filosofinė „imanentinio transcendento“ sąvoka: tai nėra tik ontologi­ nis, bet ir gnoseologinis regionas, mąstymo ir būties tapatumas, jo ir jo pagavos veiksmo (ideacijos, esmėžiūros) vienovė. Kadangi imanentinio transcendento sąvokoje reiškinys ir esmė, būtis ir mąstymas yra tapatūs, minčiai nebereikia atlikti jokio specialaus judesio, iš­ vedančio ją iš esinijos pasaulio ir atvedančio į būtį. Todėl minties veiksmas nebėra proto įsiveržimas į būtį: jis yra būties reiškimasis žodyje, metafizinė patirtis, filosofinis tikėjimas, ideacija. Egzistencinis mąstymas traktuojamas kaip desubstancializuojantis (išdaiktinantis) ir daiktus, ir žmogų: jis redukuojąs objektyvaus pasaulio daiktų gamtiškumą, transcenduojąs jų savarankiškumą, o daiktų anapus-žmogiškumą laiko prietaru, daiktą supranta tik kaip santykių visumą. Kritiškai vertindamas egzistencinį mąstymą, autorius dažniausiai jį vadina paradoksaliu, šiam paradoksalumui suteikdamas negatyvią prasmę. Egzistencinis mąstymas kaltinamas antropologiniu solipsizmu bei tapsmo kategorijos sureikšminimu: jei grynojo transcendento struktūros branduolys esanti substanciškai rymanti, netampanti, grynoji bū­ tis, tai imanentinio transcendento struktūra esanti „grynasis tapsmas“. Aptariamos tiesos, egzistencijos, laiko sąvokų transformacijos egzistenciniame mąstyme. Galiausiai šis mąsty­ mas vadinamas vartojimo logika ir vartojimo metafizika. Veikale originaliai vartojamos są­ vokos buvo išplėtotos nepriklausomybės laikotarpio filosofo darbuose. NE T IK PLATYN, BET IR GILYN. Komunistas, 1987, nr. 12, p. 88-90. Kolektyvinio leidinio Katalikybėsfilosofinės koncepcijos (1986) recenzija. Pozityviausiai ver­ tinami A. Sverdiolo, B. Kuzmicko darbai, kritiškiausiai - A. Dobrynino straipsnis kaip ne­ sklandus ir hermetiškas. Knyga kritikuojama visumos požiūriu - joje esą per daug dėstymo, pažiūrų pristatymo ir per mažai konkrečių problemų sprendimo; nurodoma, kad nė vienas autorius nėra išsamiau susipažinęs su Tomo Akviniečio filosofija, kuri yra visos šiuolaikinės katalikybės filosofijos išeities taškas. DAIKTAS IR MENAS: Du meno kūrinio ontologijos etiudai. - V., „Mintis“, 1988. - 207 p. D a l y s : Pratarmė, 5-8; I. Daiktas ir santykis R. M. Rilkės poezijoje, 9-96; II. P. Sezanas ir Vakarų klasikinės tapybos pabaiga, 97-205.

427

Vienas savičiausių meno filosofijos veikalų Lietuvoje. Ryški M . Heideggerio nieno kūrinio interpretacijos įtaka. Svarstoma apie meno kūrinio daiktiškąj ą būtį šaVyje ir sau, kuri atsi­ skleidžianti teorinės žiūros situacijoje. Si žiūra traktuojama kaip toks ypatingas žmogaus požiūris į patį daiktą, kai jis išlukštenamas iš visų jo praktinių funkcijų, prasmių, santykių su kitais daiktais stichijos. Tada daiktas atsiskleidžia kaip išskirtinis esinys, transcendentinis visų santykių, visų daikto žmogiškųjų prasmių atžvilgiu, ir teorinės žiūros subjektui atsive­ ria tikroji daikto būtis savyje ir sau. Kartu atsiveria ir daikto grožis, kuris, autoriaus nuo­ mone, tapatus daikto būčiai: būtis visų pirma reiškiasi per grožį, o grožis - per būtį. Grožį autorius skiria nuo gražumo, kuris esąs paviršinis veiksnys, galintis tik atkreipti dėmesį į daikto išskirtinumą. Išskiriamos ir aptariamos skirtingos meno prasmių rūšys. Meno kū­ rinys traktuojamas kaip objektyviai egzistuojantis daiktas greta kitų daiktų. Gvildenamas gamtos mokslinio pažinimo poveikis meninei kūrybai ir meno kūrinio suvokimui (teorinės žiūros ir pažinimo, formos ir formulės perskyra), šis klausimas taip pat skleidžiamas žmo­ gaus būties ir meno kūrinio daiktiškumo kontekste. Interpretuojant R. M. Rilkės poeziją svarstoma filosofijos ir poezijos dialogo problema: abi jos atsirandančios elementariame pir­ mapradžiame žmogaus ir daikto sąlytyje. Interpretuojant P. Cėzanne’o kūrybą aptariamas filosofijos ir tapybos santykis, keliamas klausimas, ar galima tapybos filosofinė interpretaci­ ja. Teigiama, kad ji turinti prasidėti nuo tapybos kūrinio teorinių prasmių analizės. Grin­ džiama mintis, kad Vakarų klasikinės tapybos ontologinis orientyras ir plastinis pamatas yra elementarią daikto formą ir individualią jo būtį fiksuojančios prasmės, arba daiktiškai individualizuotų formų kosmosas. P. Cėzanne’o paveikslų plastinės ir erdvinės struktūros organizavimo pagrindiniu principu laikomas vienodas daiktiškosios būties intensyvumo konstravimas. Veikalo stilius eseistinis, gausu aforistiškai suformuluotų teiginių, išradingų metaforų. S. KIERKEGORAS: TIKĖJIM O PARADOKSAS. Kn.: Pokalbiai apiepasaulėžiūrą _j. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 9-46. Aptariama biblinio pasakojimo apie Abraomą interpretacija S. Kierkegaard’o filosofijoje. Teigiama, kad filosofas Abraomą laiko tikruoju tikėjimo riteriu, aptaria šią egzistencinę koliziją tarp tikėjimo ir dorovės. Si prieštara laikoma amžinąja dabartimi. Autorius in­ terpretuoja S. Kierkegaard’o tikėjimo sampratą kaip šuolį iš šio pasaulio į transcendentą. Aptariami santykio su transcendencija pokyčiai naujųjų laikų mąstyme: transcendentiškoji visuotinybė tapo imanentiška pačiam daiktui, esmė susiliejo su daikto egzistencija. Egzistencinis mąstymas apibūdinamas kaip iracionalus tokio tipo transcendentiškumo interpretavimas. ŽMOGAUS EGZISTEN CIJA IR DABARTIES ROMANAS: Kur veda „Priešaušrio vieškeliai“. Pergalė, 1988, nr. 4, p. 131-148. Remiantis nuosavomis filosofinėmis sąvokomis ir idėjomis interpretuojamas B. Radzevi­ čiaus romano Priešaušrio vieškeliai II tomas. Romano didžiausiu privalumu įvardijamas jo, kaip egzistencinės situacijos atspindžio, tikslumas. Jame vaizduojamas išėjimas iš kaimo į miestą įvardijamas ontologinės sąmonės struktūros pasikeitimu ir siejamas su jusliškai pažįstamos (klasikinės) vietovės (įforminto daiktų kosmo) ontologinės situacijos virtimu

428

postklasikine (amorfišku nepažįstamybės chaosu). Postklasikinės sąmonės pamatinė struk­ tūra laikoma naiviuoju jusliškumu ir priešinama klasikinės sąmonės substanciniam jusliš­ kumui. Aptariamo romano epicentru laikoma naiviojo jusliškumo abstrakcija. ОНТОЛОГИЧЕСКИЙ СМ Ы СЛ ЭКЗИСТЕНЦИАЛЬНОГО МЫШЛЕНИЯ [Egzis­ tencinio mąstymo ontologinė prasmė]. Kn.: Некоторые аспекты философского понимания че­ ловека. - В., 1988, с. 63-69. Anglų к.: TH E O NTO LO GICAL SENSE OF EXISTEN CIAL TH IN KIN G . Kn.: The Philosophical Understanding o f Human Beings. Ed. by V. Lazutka, translated by A. Degutis. - V , Institute of Philosophy, Sociology and Law, 1988, p. 76-83. Aptariami žmogaus būties prasmės svarstymai egzistencinėje filosofijoje. Pristatoma K. Jas­ perso būties samprata: jis būties nelaiko daiktų visuma, būties vaizdą traktuoja kaip visada subjektyvų. KANTO FILOSOFIJOS O NTOLOGINIAI O RIENTYRAI. Kn.: I. Kanto filosofijos profiliai. Sud. A. Degutis. - V., „Mintis“, 1988, p. 9-32. Aiškinamas skirtumas tarp ontologijos ir „ontologinių orientyrų“ : šie yra išankstinis daikto ir žmogaus būties supratimas, gnoseologijos ontologinis fonas. I. Kanto jžvalgos nagrinėja­ mos tradicinės metafizikos fone, gvildenamas jų daiktiškasis turinys ir ontologinė prasmė. Plėtojamas požiūris, kad I. Kantas yra pirmasis mąstytojas, metafizinį svorio centrą perkėlęs iš transcendentiškosios (gamtiškosios) į transcendentalinę (žmogiškąją) realybę ir iškėlęs filosofijai uždavinį apmąstyti sužmogintojo daiktiškumo struktūrą bei daiktų sužmoginimo mechanizmą. KARLO JASPERSO FILOSOFIJA. Kn.: K. Jaspersas. Filosofijos įvadas. - V., „Mintis“, 1989, p. 5-22.

Įvadiniame straipsnyje supažindinama su K. Jasperso filosofijos svarbiausiais principais. Pateikiamas panoraminis šiuolaikinės Vakarų filosofijos vaizdas, ji apibūdinama kaip fragmentuota, išsekusi, dekadentiška. Pagrindiniu K. Jasperso filosofijoje laikomas būties, arba jos prasmės, klausimas. Dėstomas šio filosofo būties „reiškiniškumo“ postulatas, bū­ ties mąstymo, transcendavimo, egzistencijos, egzistencinio tikėjimo sampratos, pristatoma Aprėpties sąvoka. AR MENO KŪRINYS YRA VERTYBĖ? Krantai, 1989, nr. 1, p. 10-16. Meno filosofijos straipsnyje samprotaujama apie meno kūrinį: jis apibūdinamas kaip egzis­ tuojantis pirmapradiškai - visada esąs absoliuti, niekada nesibaigianti pradžia, antistoriškas ir nekintantis. Meno kūrinys pažadina atvirumą paslapčiai ir klausiančiąją nuostabą jos aki­ vaizdoje. Interpretuojamas V. van Gogho paveikslas Seni batai. Teigiama, kad meno kūri­ nio daiktiškumas geriausiai parodo jo pirmapradiškumą. Aptariamame paveiksle atveriama daikto, kaip būties fenomeno, grynoji būtis. IŠ FILOSOFO JUODRAŠČIŲ. Literatūra ir menas, 1990 sausio 6. Trumpų esė forma dėstomos mintys apie filosofiją, mąstymą, didybę, paprastumą, kalbą, pa­ žinimą, žmogaus egzistencijos baigtinumą, pasaulio iracionalumą. Plėtojama matančio mąsM

tymo samprata: filosofas privalo apmąstyti tai, kas paprasčiausia ir artimiausia mirtingajam. BŪTIS IR PASAULIS: Tyliojo gyvenimo fragmentai. - V , „Mintis“, 1990. - 572 p.

429

D a l y s : Pratarmė, 5-15; I. Būties fenomenofilija, 17-194; II. Dieyas ir tiesa, i95-3io;'III. Žmogus ir pasaulis, 311-450; IV. Mes - filotopai, 451-570; Post scriptum, 571. Vienintelis sovietinio laikotarpio veikalas, rašytas „į stalčių“ - nesitikint kada nors jį iš­ spausdinti. Parašytas 1977-1980 kaip metafizinis dienoraštis, sudarytas iš 745 fragmen­ tų, susietų bendromis potemėmis - mokslo, religijos, Dievo sąvokos, meno kūrinio ir kt. Svarbiausia svarstoma problema - būties, jos atsivėrimo žmogui klausimas. Žmogus traktuojamas kaip baigtinė ir daiktiškuoju horizontu apribota būtybė. Toks baigtinumas nagrinėjamas plačiame istoriniame ir kultūriniame kontekste, pradedant senovės Graikija ir baigiant šiuolaikiniu pasauliu. Plėtojama originali filotopijos samprata: tai meilės tam tikrai vietai (topos) apmąstymas, o filotopai apibrėžiami kaip žmonės, egzistenciškai pati­ riantys tam tikrą vietą, vadinamą „vietove šiapus juslinio horizonto“, arba meilės lauku. T ai daiktiškai artikuliuota ir daiktiškai individualizuota vieta - tėvynė, gimtinė, tėviškė, na­ mai. Apmąstoma namų metafizinė esmė, namų prarastis, benamiškumas siejamas su daiktų mirties situacija. Pasaulis interpretuojamas kaip namų priešybė, daiktų mirties vieta, panhominizmo visata. Svarstoma apie žmogaus būties „nudaiktėjimą“ - pirminio, tiesioginio sąlyčio su daiktu praradimą. Teigiama, kad žmogui būtis gali atsiverti tik per daiktą, kuris autoriaus vadinamas būties fenomenu. Žmogiškųjų simbolių ir reikšmių sluoksnis trak­ tuojamas negatyviai, kaip tarsi-būtis, antrinė tikrovė. Tradicinę išorinio pasaulio pažinimu besiremiančią Vakarų filosofiją autorius, kaip ir M. Heideggeris, vadina „būties užmaršti­ mi“. Būties mąstymo istorija iš tikrųjų buvo pažinimo savižinos istorija. Autentiško būties mąstymo pradžia - ne būties kategorija, o toji vienintelė ontologinė vieta, kurioje ir per kurią būtis atsiveria. Žmogaus egzistencijos žmogiškumas siejamas su teorine žiūra - daik­ to, kaip būties fenomeno, regėjimu, „apvalytu“ nuo visų pažintinių-instrumentinių reikš­ mių. Skiriamas būties žmogus, orientuotas į būtį arba į vietovę šiapus juslinio horizonto, ir pasaulio žmogus, orientuotas į tarsi-būtį arba į pasaulį. Analizuojama transcendentinio Dievo sąvoka - tai autoriaus laikoma nudaiktėjimo vyksmo (transcenduojančio mąstymo) ontologinių struktūrų analize.

ŠUBAS Mejeris, gimė 19 14 09 o 6 Kaune, mirė 10 09 1 1 31 Vilniuje. Filosofijos mokslų daktaras (1984; filosofijos mokslų kandidatas 1967). 19 31-19 4 1 mokėsi Kauno žydų gim­ nazijoje. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui pasitraukė į SSRS. 19 4 1-19 4 9 tarnavo SSRS kariuomenėje (19 4 1-19 4 5 - 16 lietuviškojoje šaulių divizijoje). 1949-1951 L K P Ukmergės apskrities komiteto lektorius, 1955-1957 L K P Pandėlio rajono komiteto skyriaus vedėjas. 1961 baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą. 19 6 1-19 70 dėstė K PI. 19 70 -19 74 Sverdlovsko Kirovo vardo Uralo politechnikos instituto docentas. 19 74-19 90 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto). Sovietiniu laikotarpiu vienintelis tyrinėjo technikos filosofijos (inžinerinės kūrybos, techninio mąstymo, technikos mokslų pažintines ir kt.) problemas, iš dalies taikė dialektinio materializmo kategorijas. RELIGIJA IR TECH N IKA . Komunistas, 1965, nr. 10, p. 61-65. Kritiškai vertinami katalikiškųjų teologų mėginimai priskirti technikai tam tikras ekono-

430

mines bei moralines ypatybes. Teigiama, kad žmogaus ir technikos tarpusavio santykiais neįmanoma paaiškinti gyvenamojo meto kapitalistinės visuomenės krizės. KIBERN ETIKA IR FILOSOFIJA. Tarybinis mokytojas, 1965 rugsėjo 12. Kritikuojama Vakarų filosofų ir sociologų nuomonė apie kibernetiką kaip naująją pasau­ lėžiūrą. Aiškinama, kuo siejasi ir kuo skiriasi kibernetika ir filosofija: pateikiamas standar­ tinis dialektinio materializmo apibrėžimas, o kibernetika tirianti tik kiekybinius objektų santykius. КРИ ТИ КА НЕОТОМИСТСКОЙ „ФИЛОСОФИИ ТЕХН И К И “ Ф. ДЕССАУЕРА [F. Dessauerio neotomistinės „technikos filosofijos“ kritika]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - I. Narskis. - M., Maskvos M. Lomonosovo universi­ tetas, 1967. D a l y s : Введение [Įvadas]; I. Техника и ее развитие как объект исследования неотомистской философии [Technika ir jos raida kaip neotomistinės filosofijos tyrimo objektas]; II. Интерпретация Дессауером гносеологических проблем техники [Dessauerio atlikta tech­ nikos gnoseologinių problemų interpretacija]; Выводы [Išvados]. Vienintelėje sovietinio laikotarpio technikos filosofijos disertacijoje analizuojama, kaip šiuo­ laikinė tomistinė filosofija (F. Dessaueris) interpretuoja technikos kilmę, prigimtį bei esmines techninės pažangos problemas. Nagrinėjama, kaip neotomistiškai traktuojamos techninio konstravimo ir techninės kūrybos problemos. Apžvelgiamos tuomet naujos filosofinės dis­ ciplinos - technikos filosofijos - klostymosi aplinkybės. Dėstomos F. Dessauerio filosofinės pažiūros. Teigiama, kad jis technikos pagrindu laikė dieviškąją idėją, kuri žmogui pasireiškia įvairialypiais konkrečiais technikos fenomenais: primityviuose įrankiuose dieviškasis protas beveik nejuntamas, tačiau kuo aukštesnis technikos lygis, tuo akivaizdesnė jį grindžianti dieviškoji ideali esmė. Autorius tokiam požiūriui priešpriešina teiginį, jog technikos esmė yra socialinio pobūdžio, technikos radimasis ir egzistavimas yra visuomeniškai sąlygotas. Kritikuojamas neotomistinis požiūris, kad joks įrankis negali rastis iš nebūties. Aptariama ir originalia įvardijama F. Dessauerio „intencionalios (arba „informatyvios“) būties“ kon­ cepcija: joje tomizmo teleologiniai principai taikomi technikos holistinei sampratai, kuri savo ruožtu susipina su E. Husserlio psichologizuotos fenomenologijos elementais. Anali­ zuojamos technikos raidos ir automatizacijos problemos. Nurodoma, kad technikos pažangą nagrinėjamasis filosofas neotomistas traktuoja kaip grynai kiekybinį augimą be kokybinių pokyčių. Išryškinami šios koncepcijos panteistiniai elementai. Kritikuojama neotomistinė eksperimento sąvoka, inžinerinio mąstymo samprata. Daroma išvada, kad F. Dessauerio technikos filosofija yra eklektiška, metafiziška, spekuliatyvi, nepajėgianti moksliškai paaiš­ kinti esminių techninės kūrybos ir praktinės inžinerinės veiklos problemų. М ОДЕРНИСТСКИЕ ТЕНДЕН Ц ИИ В НЕОТОМИСТСКОЙ „ФИЛОСОФИИ ТЕ Х ­ НИ КИ “ Ф. ДЕССАУЕРА [F. Dessauerio neotomistinės „technikos filosofijos“ modernistinės ten­ dencijos]. Kn.: Из истории зарубежной философии X X - X X веков. - М., Издательство МГУ, 1967, с. 224-239. ф F. Dessauerio technikos filosofija kritikuojama kaip psichologinis subjektyvizmas ir metafi­ zinis perfomizmas, technikos atradimo metodus išvedąs iš dieviškojo intelekto. Pažymima,

431

kad F. Dessauerio filosofinių technikos klausimų modernizavimas neotomizmo dvasia yra prieštaringas: jame materializmas papildomas teologija, ignoruojama techninės pažangos priklausomybė nuo gamybos poreikių. MAŠINOS SĄVOKOS APIBRĖŽIMO KLAUSIMU. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir visuome­ niniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 2.34-2.39. Svarstoma „mašinos“ kategorija, aptariami jos apibrėžimo keblumai: jei nusakoma abstrakti mašinos esmė, tai neapimamos konkrečios istorinės epochos mašinų savybės.' Apžvelgiama mašinos sąvokos turinio kaitos istorija, pažymimos vis didėjančio abstraktumo tendencijos. К КРИТИКЕ НЕОТОМИСТИЧЕСКОГО ТОЛКОВАНИЯ ТЕХНИЧЕСКОГО ТВОР­ ЧЕСТВА [Neotomistinio techninės kūrybos aiškinimo kritika]. Вестник Московского универ­ ситета, Серия 8, Философия, 1971, т. 5, с. 77-86. Atskleidžiamos invencionizmo (F. Dessauerio „išradimo filosofijos“, „techninio mąstymo filosofijos“) epistemologinės ištakos, socialinės šaknys ir prieštaringumas (koncepcija apie Dievą, kaip visos technikos pirmąjį išradėją ir kūrėją, apie dieviškuosius projektus, vaiz­ duojamus amžinomis ir begalinėmis tiesomis ir kt.). Autorius minėtai religinei idealistinei techninės kūrybos interpretacijai priešpriešina marksistinę išradybos sampratą, kuri išradi­ mą traktuoja kaip aktyvų tikrovės atspindį žmogaus sąmonėje. НЕОТОМ ИСТСКАЯ „ФИЛОСОФИЯ ИЗОБРЕТЕНИЯ“ О ТЕХНИЧЕСКО М ТВОР­ ЧЕСТВЕ [Neotomistinė „išradimų filosofija“ apie techninę kūrybą]. Kn.: Ленинская теория от­ ражения. Вып. 3: Творческий характер отраженйя. - Свердловск, Издательство Ургу, 1974, с. 88-95. Analizuojama F. Dessauerio techninės kūrybos religinė filosofinė interpretacija. Joje techni­ nės idėjos laikomos egzistuojančiomis savarankiškai, grynųjų idėjų pasaulyje, kurias išradėjas pritaiko savo poreikiams pagal Dievo valią. Substancinės idėjos yra absoliučiai teisingos, o žmogiškosios akcidencinės idėjos - tik santykinai teisingos. Daroma išvada, kad laikydamas techninę kūrybą dieviškojo pasaulio tvėrimo akto tąsa, F. Dessaueris iš esmės paneigė žmo­ giškosios veiklos kūrybinį pobūdį. ПРАКТИЧЕСКАЯ ОСНОВА ТЕХНИЧЕСКОГО ЗНАНИЯ [Techninių žinių praktinis pagrindas]. Kn.: Ленинская теория отражения. Вып. 5: Практика как гносеологическая кате­ гория. - Свердловск, Издательство Ургу, 1974, с. 122-119. Aptariamas technikos mokslų santykis su inžinierių praktine veikla, visų pirma su projek­ tavimu. Teigiama, kad techninės žinios palaipsniui išsiskyrė į konstravimo, gamybos ir eks­ ploatavimo žinias. Jos visos ir koordinuojasi, ir subordinuojasi. Aptariama techninę pažangą lemiančių konstravimo žinių prigimtis, santykis su kitomis žiniomis, formavimo ir plėto­ jimo principai, sąlytis su gamybine praktika. Praktinė veikla sukuria naujas konstrukcines nustatytų savybių medžiagas. Tai verčia tobulinti nusistovėjusius konstravimo ir gamybos principus. ИНЖЕНЕРНОЕ ПОЗНАНИЕ И ИНЖ ЕНЕРНАЯ ПРАКТИКА: ГНОСЕОЛОГИЧЕС­ КИЙ АСП ЕКТ [Inžinerinis pažinimas ir inžinerinė praktika: gnoseologinis aspektas]. Вестник Московского университета, Серия 8, Философия, 1974, Но. 6, с. 3-14.

432

Aptariamos inžinerinių žinių esmės, praktinės vertės ir struktūros problemos. Inžinerinis pažinimas apibrėžiamas kaip natūralios gamtos pertvarkymo į dirbtinius materialius įrengi­ nius ir procesus dėsnių bei būdų žinojimas. Techniko tyra yra objektyvios tikrovės pertvar­ kymo teorinis įrankis. Nagrinėjamas idealizacijos metodo santykis su dinaminiais metodais inžinerinėje praktikoje. Inžinerinė veikla yra intelektinės veiklos rūšis, kurioje sąveikauja sąvokiniai vaizdiniai ir empiriniai komponentai, nulemti praktikos ir kūrybos poreikių. EINIGE ERKEN N TN ISTH EO RETISCH E PROBLEME BEI DER ANFERTIGUNG VON PRO JEKTIO N SZEICH NU N GEN [Kai kurios projekcinių brėžinių nubraižymo gnoseologinės problemos]. Wissenschaftliche Zeitschrift der Technischen Universität, Dresden, 1975, nr. 24, Heft 2, S. 313-316. Rusų к.: НЕКОТОРЫЕ ГНОСЕОЛОГИЧЕСКИЕ АСПЕКТЫ ТЕХН И Ч ЕС­ КОГО ПРОЕКТИРОВАНИЯ. Вопросы философии, 1972, Но. 9, с. 28-36. Technikos filosofijos straipsnyje aptariamos techninių brėžinių pažintinės ypatybės: ju­ timinių ir loginių momentų dialektinė vienovė, vaizdingumas, konvencionalumas. In­ žinieriaus brėžinys laikomas perėjimu nuo abstrakčios minties prie praktinių veiksmų; tai forma, kurioje techninė idėja įgauna išorinę, vaizdinę išraišką. Kalbos atžvilgiu brė­ žinys yra semiotinė sistema, turinti tris „abėcėles“ - leksinę, matematinę ir grafinę. Pas­ taroji suteikia jam vaizdumo. Sis tik tam tikrose ribose sutampa su teisingumu, o už tų ribų tarp jų atsiranda priešybė, kuri įveikiama atsisakius vaizdumo. Techninis brėžinys gali būti kuriamo įrenginio modelio vaizdinys (hipotezė), panaudojama ir kaip minties eksperimentas. ВОСХОЖ ДЕНИЕ ОТ АБСТРАКТНОГО К КОНКРЕТНОМУ В МЫШЛЕНИИ КОН­ СТРУКТОРА [Perėjimas iš abstraktybės į konkretybę konstruktoriaus mąstyme]. Вестник МГУ. Философия, 1975, Но. 2, c. 25-31. Technikos filosofijos straipsnyje pateikiamas konstravimo proceso idealus modelis. Nagri­ nėjant šį procesą išskiriamas loginis pradas, kurį, autoriaus nuomone, sudaro vadinamasis pagrindinis konstravimo principas. Iš pradžių jis atsiranda kaip idėja savyje, vėliau ji virsta idėja kitam, dar vėliau - idėja sau. Pagrindinio principo abstraktumą sudaro tai, kad jis at­ spindi tik bendriausius kuriamos konstrukcijos bruožus ir yra tik pagrindas techninei idėjai detalizuoti. Svarbiausia jo sukonkretinimo priemonė yra grafinis atvaizdavimas, todėl kiek­ viena sukonkretinimo pakopa turi specifinius brėžinius. ПРОИЗВОДСТВЕННАЯ ДЕЯТЕЛЬН О СТЬ И НАУЧНО-ТЕХНИЧЕСКОЕ ЗНА­ НИЕ. МЕТОДОЛОГИЧЕСКИЙ АНАЛИЗ [Gamybinė veikla ir mokslinės techninės žinios. Metodologinė analizė]. Kn.: Общественное отношение и сознание. Труды Уральского техниче­ ского ин-та им. Кирова. Сб. Но. 237, Свердловск, 1975, с. 129-138. Loginiu požiūriu mokslinės techninės žinios apibrėžiamos kaip teiginių sistema, aprašan­ ti techninių įrenginių funkcionavimo principus bei dėsnius. Inžinerinis pažinimas trak­ tuojamas kaip procesas, kuriame subjektas formuluoja tam tikrus pažintinius uždavinius, kylančius iš jo praktinių poreikių. Inžinerinė praktika suprantama kaip inžinierių veikla konstruojant, gaminant ir eksploatuojant techniką. Praktinę technikos mokslų vgrtę suda­ ro tai, kad jie yra dvasinis žmogaus materialinės veiklos (visų pirma inžinerinės praktikos) įrankis.

433

О ТЕХНИЧЕСКО Й КАРТИНЕ МИРА [Apie techninį pasaulėvaizdį]. Вестник МГУ. Фило­ софия, 1976, Но. 5, С. 12—2.0. Techninis pasaulėvaizdis apibrėžiamas kaip tam tikra fundamentalių technikos mokslų idė­ jų, principų, sąvokų ir vaizdinių sistema. Išvardijamos jo savybės: adekvatumas, santykinis savarankiškumas atskirų techninių teorijų atžvilgiu, vertybinis reiškinių ir procesų atspin­ dėjimas, lemiamojo subjektyvaus aspekto reikšmė. Techninio pasaulėvaizdžio metodologinė funkcija yra specifiškai sisteminti mokslines žinias, padėti kurti techninių idėjų pasaulėžiū­ rinę sintezę. Tai tarpinė filosofinio pasaulėvaizdžio ir technikos mokslų pakopa, per kurią į technikos mokslus skverbiasi dialektikos idėjos. О КОМПЛЕКСНОМ ХАРАКТЕРЕ ИНЖЕНЕРНОГО П О И СКА И ОПТИМ АЛЬ­ Н О СТИ ИНЖЕНЕРНОГО РЕШЕНИЯ [Inžinerinės paieškos kompleksinis pobūdis ir in­ žinerinio sprendimo optimalumas]. Kn.: Комплексный подход к научному поиску: проблемы и перспективы. Ч. 2. - Свердловск, 1979, с. 178-182. Gnoseologiniu požiūriu kompleksiškumas apibrėžiamas kaip inžinerinės mąstysenos kon­ kretumas, atskirų jos abstrakčių pusių visuma. Kompleksiškumas būdingiausias proble­ moms, susijusioms su didelių techninių sistemų projektavimu, kūrimu ir naudojimu. Opti­ malus problemos sprendimas yra kompleksinio požiūrio rezultatas. Skiriamas informacinis ir pragmatinis optimalumo aspektai. ОБ И ДЕАЛИ СТИ ЧЕСКИ Х ИСТОЛКОВАНИЯХ ПРЕДМЕТА НАУЧНО-ТЕХНИ­ ЧЕСКОГО ЗНАНИЯ [Apie mokslinių techninių žinių idealistinius aiškinimus]. Вестник М ГУ, Серия 7, Философия, 1979, Но. 3, с. 48-56. Aptariamos egzistencializmo, neotomizmo ir loginio empirizmo pažiūros į technikos moks­ lų filosofines problemas, ypač į jų objekto apibrėžimą. Teigiama, kad M. Heideggeris techni­ kos mokslus laiko negebančiais pažinti savo objekto, neotomizmas skiria šių mokslų objektą plačiąja ir siaurąja prasme, loginis empirizmas mąstomuosius fenomenus laiko neegzistuo­ jančiais, vadinasi, žinių kaip bendrybės fiksacijos nėra. Autoriaus nuomone, tikrąjį technikos mokslų objektą sudaro dėsniai, nusakantys įvairių materijos judėjimo formų tikslingą ir kompleksinę sąveiką dirbtinėse ir baigtinėse materialiose sistemose. APIE LO GINĮ KONSTRUKTORIAUS PROGNOZĖS VERIFIKAVIMĄ. Kn.: Mokslas,jo me­ todai ir kalba. Ats. red. R. Plečkaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 193-206. Teigiama, kad inžinerinė (konstruktorinė) prognozė yra iš pagrindo ir sumanymo suside­ danti tyrimų operacija, išreiškianti visumą idėjų apie naujų objektų konstravimo procedūros optimalų organizavimą. Konstruktorinė prognozė laikytina teisinga, jei jos pagrindas atitin­ ka gamybinę praktiką, o sumanymas neprieštarauja esminiams gamtos bei technikos mokslų teiginiams. Šios sąlygos laiduoja tik dedukcinių, bet ne indukcinių-tikimybinių prognozių teisingumą. TECHNIKOS PAŽANGA IR RELIGIJA. Komunistas, 1982, nr. 9, p. 37-41. Aptariamas filosofų neotomistų požiūris į technikos mokslus, konkrečiai - „išradybos filo­ sofijos“, arba „invencionizmo“, kryptis. Jos atstovai (pradininkas - F. Dessaueris) techniką vaizduoja kaip kažkokį absoliutą, kaustomą amžinų, nuo istorijos nepriklausomų dėsnių. Iš­ radimo esme jie laiko išradėjo susidūrimą su tam tikra dieviškąja idėja - taip konstruktorius

434

kartu su Dievu dalyvauja daiktų kūryboje. Si bendro dalyvavimo koncepcija yra svarbiausia invencionizme. ИНЖЕНЕРНОЕ МЫШЛЕНИЕ И НАУЧНО-ТЕХНИЧЕСКИЙ ПРОГРЕСС: Стиль мышления, картина мира, мировоззрение [Inžinerinis mąstymas ir mokslinis techninis progre­ sas: Mąstymo stilius, pasaulėvaizdis, pasaulėžiūra]. - В., „Минтис“, 1981. - 173 c. D a l y s : Предисловие [Pratarmė], 5-11; I. Развитие инженерного мышления и прогресс технических наук [Inžinerinio mąstymo raida ir techninių mokslų pažanga], 12.-65; II. Конституирование технической картины мира [Techninio pasaulėvaizdžio kūrimas], 66-1x6; III. Уровни функционирования TKM [TP funkcionavimo lygmenys], 117-164; Заключение [Išvados], 165-170. Vienintelė laikotarpio monografija Lietuvoje, skirta technikos mokslų filosofinėms meto­ dologinėms problemoms bei inžinerinės-techninės inteligentijos dialektinės-materialistinės pasaulėžiūros formavimosi epistemologiniams aspektams. Filosofiniu požiūriu analizuojama inžinerinio mąstymo kilmė, pateikiamas jo apibrėžimas, nurodomas šio mąstymo ir moksli­ nių techninių žinių skirtumas. Nagrinėjami trys technikos mokslų raidos laikotarpiai, apta­ riamas techninio pasaulėvaizdžio (TP) formavimasis, ištakos, struktūra ir svarbiausi bruožai. TP apibrėžiamas kaip pradinių konceptualių principų ir sąvokų, susijusių su akivaizdžiais vaizdais, sistema, kuri yra technikos mokslų tyrimų teorinis pagrindas. TP žmogų traktuoja kaip sistemą, kurios organizuotumas vis didėja. Analizuojama TP metodologinė ir prognos­ tinė funkcija. Pirmosios esmę sudaro techninių žinių sisteminimas (sujungimas). Prognos­ tinę funkciją sudaro sprendimo alternatyvių variantų išryškinimas ir įvertinimas techninės politikos sferoje. Svarstant inžinerinės-techninės inteligentijos dialektinės materialistinės pasaulėžiūros formavimosi ypatybes pažymima, kad T P stichinis filosofinis įprasminimas geriausiu atveju gali sukurti naują gamtamokslinio materializmo formą, kurią sąlygiškai ga­ lima pavadinti moksliniu-techniniu materializmu. Nurodoma jo struktūra. Teigiama, kad šiuolaikinei technikos mokslų raidos pakopai būdingas šių mokslų dialektizacijos procesas, nurodomos jo savybės. Išskiriamos technikos tyrimo būdų trys loginės formos - aprašymas, aiškinimas ir numatymas. П РОИЗВОДСТВЕННО-ТЕХНИЧЕСКАЯ ДЕЯТЕЛЬН О СТЬ И СТИЛЬ НАУЧНО­ ГО МЫШ ЛЕНИЯ [Gamybinė techninė veikla ir mokslinio mąstymo stilius]. Lietuvos TSR Moks­ lų akademijos darbai, A serija, 1982,1 . 1(79), p. 3-12. Aiškinamos mokslinio mąstymo stiliaus raidos priežastys ir sąlygos. Sis stilius apibrėžiamas kaip istoriškai pereinamoji samprotavimo forma (paradigma), kurios kaip etalono laikosi tam tikra mokslininkų bendrija. Dėstoma dialektinio materializmo mokslinių paradigmų kaitos koncepcija. Darbinė praktinė operacija (kaip savotiškas veiksmo atomas) laikomas pažinimo pradžia. Skiriama abstrakčioji „А -operacija“ ir konkrečioji „В-operacija“. Teigia­ ma, kad fundamentinės mokslinės „А-operacijos“ yra mokslinio mąstymo stiliaus pastovus pagrindas. Technikos raida sukuria naujas „А -operacijas“, naujas operavimo daiktais sche­ mas, dėl kurių susidaro naujas konceptualus mąstymo tinklas, kuriam priklauso ankstesnės paradigmos, bet transformuotu pavidalu.

435

СИ СТЕМ О ТЕХНИ КА, ПРАГМАТИЗМ, СИ СТЕМ О ТЕХНИ ЧЕСКИ Й -ИНСТРУ­ МЕНТАЛИЗМ [Sistemotechnika, pragmatizmas, sistemotechninis instrumèntalizmas]. Вестник Московского университета. Серия VII. Философия, 1982, Но. i, с. 23-24. Nagrinėjama, kaip pragmatistinė J. Dewey tiesos teorija taikoma amerikiečių sistemotechnikos specialistų darbuose. Vienas jų (A. Holas) tiesą redukuoja į vertingumą (naudingumą) ir tai grindžia inžinerinės veiklos pobūdžiu ir aksiologinių tikimybių teorijos plačiu taikymu technikos moksluose. Racionalumo etalonu laikoma induktyviai sukurta sistemotechnikos teorija kaip daiktinės praktinės veiklos optimalaus valdymo racionali priemonė. НАУЧНО-ТЕХНИЧЕСКОЕ ЗНАНИЕ И ПРАГМАТИСТСКАЯ КОНЦЕПЦИЯ И С ­ ТИ Н Ы [Mokslinės techninės žinios ir pragmatistinė tiesos koncepcija]. Kn.: Ленинская теория отражения: Истина как гносеологическая категория. - Свердловск, Ургу, 1983, с. 106-112. Aptariama Vakarų technikotyroje paplitusi pragmatistinė tiesos koncepcija, skelbianti, kad tiesa yra tai, kas veikia, turi praktines pasekmes, atitinkančias laukiamus rezultatus. Vertybė čia reiškiasi kaip subjektyvus ir socialinis tiesos suvokimas. Loginį šios teorijos pagrindimą sudaro ne deontinė, o aksiologinė tikimybinė logika, operuojanti ištisa tik tikimybinio po­ būdžio įvertinimų skale. TECH NO FO BIJA: REALIOS IR TARIAMOS TECH NINĖS PAŽANGOS PROBLEMOS. Mokslas ir technika, 1985, nr. 4, p. n -12. Aptariamos technofobijos šaknys ir raida. Ji apibrėžiama kaip technikos priešpriešinimas mokslui, menui bei kitiems socialiniams ir kultūriniams reiškiniams, technikos raidą sie­ janti su žmonių susvetimėjimu, techniką laikanti priešiška natūraliems žmogaus siekiams. Dėstoma marksistinė technofobijos koncepcija. Technofobija apibūdinama kaip mistiška, idealizuojanti praeitį ir hiperbolizuojanti realias problemas. MTM: DIALEKTINĖS MATERIALISTINĖS PASAULĖŽIŪROS FORMAVIMOSI KRYP­ TYS. Komunistas, 1987, nr. 9, p. 45-50. Pristatoma gamtamokslinio materializmo atmaina, sąlygiškai vadinama moksliniu tech­ niniu materializmu (MTM). Teigiama, kad jo struktūra skirtingai reiškiasi kapitalizme ir socializme. Pastarajame M TM pasireiškia tik kaip mokslinio empirinio lygmens elementas. Aptariamas technikos mokslų dialektizacijos procesas, nurodomos svarbiausios jo formos: dialektinės visuotinio sąryšio, priežastingumo sampratos, dialektinė pažiūra į pačią technotyrą, naujas technikos subjekto ir objekto suvokimas. ЭМПИРИЧЕСКОЕ И ТЕХН ИЧЕСКО Е В ТЕХН И Ч ЕС КИ Х НАУКАХ [Empirijos ir teorijos santykis technikos moksluose]. Kn.: Технические науки: История и современность. - М., 1987, с. 44-51. Technikos filosofijos straipsnyje dujų kinetinės teorijos formavimosi pavyzdžiu atskleidžia­ ma patyrimo įtaka teorijos raidai, atitikimo principo reikšmė teoriniams teiginiams empi­ riškai patikrinti. Esmine technikos mokslų metodologine problema laikomas ėjimas nuo teorijos į empiriją, empirinės teorijos interpretavimas, kuris vykstąs dvejopai: tos pačios ir kitos žinių sistemos ribose.

436

.

СОВРЕМЕННЫЙ ПРАГМАТИЗМ И ПРОБЛЕМА МИРОВОЗЗРЕНЧЕСКОГО СТА­ Т У С А ТЕХНИЧЕСКОГО ЗНАНИЯ (su N. Bogunu) [Šiuolaikinis pragmatizmas ir techninių žinių pasaulėžiūrinio statuso problema]. Kn.: Философские проблемы современного естествозна­ ния, вып. 63. - Киев, 1987, с. 130-135. Aptariamas pasaulėžiūrinis sistemotechninis požiūris, pagrįstas pragmatistine tiesos kon­ cepcija. Jo kūrėjas A. Holas apibrėžia šį požiūrį kaip mokslą apie žmogaus elgesį sudėtingose sistemose, kuris automatiškai atlieka ir pasaulėžiūrines funkcijas. Jis suabsoliutina inžinie­ riaus pažintinės veiklos instrumentalumą. Nuo klasikinio instrumentalizmo sistemotechni­ nis skiriasi ir savo tikimybiniais bei sintetiniais tyrimo metodais. NUO VISATOS-MAŠINOS PRIE VISATOS-KOMPIUTERIO, ARBA TECH N IN IO PA­ SAULĖVAIZDŽIO YDOS. Mokslas ir technika, 1988, nr. 1, p. 5-7. Aptariama kultūrinė techninio pasaulėvaizdžio reikšmė: jis parodo, kaip žmogaus praktinės veiklos būdai ir turinys atitinka jo socialinę istorinę prigimtį. Mokslinėje sąmonėje funkcio­ nuoja mokslinis technosferos vaizdas, o kasdienėje - techninis pasaulio modelis. Aptariami jų formavimosi šaltiniai. KASDIENĖS SĄMONĖS PERSITVARKYMAS IR KURIAM OJI ASMENS VEIKLA. Komu­ nistas, 1988, nr. z, p. 37-42.. Filosofiškai analizuojamas sveikas protas, svarstoma, kas jis yra teorinės sąmonės požiūriu ir kaip aiškina pats save. Teigiama, kad jis egzistuoja kasdienės ir mokslinės sąmonės lygme­ nyse. Aptariamos kasdienės sąmonės funkcijos, svarbiausiu laikomas jos operacinis aspektas. Sveikas protas apibrėžiamas kaip betarpiškas pažinimas, spontaniškai atspindintis įprastą kasdienybę. Jis yra pavaldus socialinei istorinei determinacijai. Aptariama mąstymo persi­ tvarkymo esmė: jis galiausiai tampąs būties, praktinės veiklos pertvarkymu. TECH NINIS PASAULĖVAIZDIS IR DVASINĖ KULTŪRA. Komunistas, 1990, nr. 1, p. 31-35. Dėstomi ankstesni svarstymai apie techninio pasaulėvaizdžio kultūrinę reikšmę. Aptariamas žmogaus techninio susvetimėjimo fenomenas, jo sąsajos su kitomis susvetimėjimo formo­ mis. Svarstoma apie humanistinę materializmo ir ateizmo prasmę.

437

T TAM O ŠIŪ N IEN Ė įneša, gimė 1933 05 05 Borisove (Baltarusija). 1951-1956 V U studi­ javo rusų filologiją. 1956-1963 dirbo mokytoja, moksline bendradarbe archyve, bibliote­ kose. Nuo 1963 dirbo K P I Filosofijos katedroje. 1978-1979 studijavo F S T I vienerių metų filosofijos istorijos aspirantūroje, V. Žemaičio vadovaujama rengė disertaciją Z . Karsavino etinės pažiūros (nebaigė). Paskelbė straipsnių apie L. Karsavino kūrybą. ЛЕВ КАРСАВИН О НРАВСТВЕННОМ ПРОГРЕССЕ [Levas Karsavinas apie dorovinę pa­ žangą], Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 104-210. Teigiama, kad L. Karsavinas buvo buržuazinės pasaulėžiūros gynėjas, prieštaravęs sovietų valdžios įsigalėjimui Rusijoje. Dorovinės pažangos problemą jis sprendęs rusų religinės „visa ko vienovės“ filosofijos (grindžiamos Dievo ir pasaulio vienovės idėja) priemonėmis. Filoso­ fas neigė istorijos ir visuomenės progreso idėją, o iš to sekė ir dorovinės pažangos neigimas. L. KARSAVINO ETIN IŲ PAŽIŪRŲ O N TO LO GIN IAI PAGRINDAI. Problemos, 1981, nr. 27, p. 65-71. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje analizuojama L. Karsavino etikos pagrindinė gėrio ir blogio problema. Nurodoma, kad ši problema sprendžiama remiantis visuotinybės principu, kuris reiškia pasaulio (gamtos, visuomenės) vienumą su jo kūrėju - Dievu. Visuotinybė esanti objektyvus gėrio pagrindas, gėrio ir dorumo kriterijus, absoliutus dorumo principas, visuotinė norma ir dorovinis idealas. Blogio egzistavimą pasaulyje sąlygoja žmogaus laisva valia. Daroma išvada, kad L. Karsavinas tęsia visuotinybės filosofijos tradiciją, kuri jo filoso­ fijoje reiškiasi kaip pirmtakų pastangų susintetinti krikščionybės mokymą su neoplatonizmo elementais tęsinys.

T Y T M O N A S Alfredas, gimė 1937 01 06 Šimkaičiuose (Jurbarko raj.), mirė 1998 10 25 Klaipėdoje. Filosofijos mokslų kandidatas (1972). 1952 baigė Šimkaičių septynmetę mo­ kyklą, 1956 - Vadžgirio vidurinę mokyklą, {stojo į V U germanų filologijos specialybę,

1964 baigė neakivaizdinio skyriaus istorijos specialybę. 1962-1964 Lietuvos komjaunimo

438

Tauragės rajono komiteto darbuotojas. 1964-1978 dėstė Kauno medicinos instituto Fi­ losofijos katedroje; docentas (1976). 1965-1966 dar mokytojavo Šimkaičių aštuonmetėje mokykloje. 19 69-1972 SSRS M A Filosofijos instituto Maskvoje aspirantas. 1978-1983 dėstė K P I Klaipėdos fakulteto Visuomeninių disciplinų katedroje. 1984-1991 SPI Klai­ pėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Visuomenės mokslų katedros docentas. Tyrinėjo mokslo sociologijos ir istorijos, mokslotyros, religijotyros, kultūros istorijos problemas. Parašė mokslo populiarinimo knygų jaunimui. TESTAMENTAS (Ž. Melje 300 gimimo metines sutinkant). Jaunimo gretos, 1964, nr. 9, p. 26-27. Supažindinama su prancūzų kunigo ir socialinio politinio kritiko biografijos faktais ir es­ minėmis idėjomis. MOKSLAS TY R IN ĖJA PATS SAVE. - V.: „Mintis“, 1970. - 22 p. - (Mokslo naujienos visiems). Brošiūroje aptariami kai kurie mokslo, kaip mokslinio tyrimo objekto, aspektai. Apžvelgia­ mos patį mokslą tyrinėti verčiančios priežastys ir aplinkybės. Analizuojamos įvairios mokslo koncepcijos, ypač marksistinė. Aptariama mokslo definicijos problema. Pateikiama istorinė mokslo tyrimų apžvalga ir apibūdinama mokslotyra ir kai kurie jos laimėjimai. LAMETRI. - Kaunas, „Šviesa“, 1971. - 85 p. D

: I. Žiuljenas Ofre Lametri - žmogus, gydytojas, filosofas, 3-7; II. Tyla prieš audrą, 7-16; III. Jaunystės metai, 16-19; IV. Kelyje į mediciną, 19-27; V. Švietimo epochos materializmo pio­ nierius, 27-34; VI. „Zmogus-mašina“, 35-64; VII. „Tokia manoji gyvenimo ir mirties koncepcija“, 64-78; Kai kurių tarptautinių terminų žodynėlis, 79-84. A L Y S

Filosofijos populiarinimo leidinyje pristatomi prancūzų gydytojo ir filosofo materialisto J. O. de La Mettrie (1709-1751) gyvenimo, kūrybos ir gyvenamosios epochos svarbiausi bruožai, jos istoriniai socialiniai procesai. Aptariamas jo traktatas N atūrali sielos istorija, kuriame grindžiamas teiginys, jog žmogaus psichika priklauso nuo kūno būsenos. Supažin­ dinama su šio traktato įtaka materializmo raidai. Pristatomas žymiausias filosofo veikalas Zmogus-mašina, jo parašymo ir išleidimo aplinkybės. Šiame veikale įrodinėjama, kad žmogų galima paaiškinti remiantis gamtos dėsningumais, mėginama atskleisti žmogui būdingą „me­ chaniką“. Dėstoma filosofo plėtota mirties samprata. FRENSIS BEKONAS APIE M EDICINĄ. Sveikatos apsauga, 1971, nr. 2, p. 45-47. Aptariamos F. Bacono pažiūros į mediciną. Teigiama, kad medicina jo mokslų klasifikacijoje priskirta mokslų apie žmogų grupei. Jis vienas pirmųjų pagrindė eksperimentinio metodo medicinoje būtinumą, pabrėžė medicinos profilaktikos, žmogaus organizmo harmonijos palaikymo poreikį. ПРЕДПОСЫ ЛКИ И СУЩ Н О СТЬ И Н СТИ ТУЦ И О Н АЛИ ЗАЦ И И НАУЧНОЙ ДЕЯТЕЛЬН О СТИ [Mokslinės veiklos institucionalizacijos prielaidos ir esmė]. Filosofijos moks­ lų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - A. Keinė. - M., SSRS MA Fi­ losofijos institutas, 1972. - 161 c. M EDICINA IR M OKSLOTYRA. Sveikatos apsauga, 1972, nr. 11, p. 40-44.

*

Keliama aktyvesnio medicinos ir biologijos mokslų įtraukimo į mokslotyros tyrimus proble­ ma. Aptariami kai kurie šios krypties laimėjimai.

439

К ВО П РОСУ ОБ И Н СТИ ТУЦ И О Н АЛИ ЗАЦ И И НАУЧНОЙ ДЕЯТЕЛЬН О СТИ [Apie mokslinės veiklos institucionalizaciją]. Kn.: Некоторые проблемы исторического мате­ риализма: сборник аспирантских статей. - М., 1973, с. 55-79. Apibūdinama mokslo institucionalizacija kaip sociologinė problema. Aptariamos jos tyrimo sąvokos: „mokslinė veikla“, „mokslo organizacija“, „mokslas kaip socialinė institucija“ ir kitos. Apžvelgiama mokslo institucionalizacijos prielaidų formavimosi istorija. PARACELSAS IR DABARTIS. Sveikatos apsauga, 1974, nr. 11, p. 46-49. Supažindinama su Renesanso epochos veikėjo Paracelso kūrybinės veiklos reikšmingiausiais aspektais. К ВО П РОСУ О ПРЕДПО СЫ ЛКАХ И Н СТИ ТУЦ И О Н АЛИ ЗАЦ И И НАУКИ [Apie mokslo institucionalizacijos prielaidas]. Kn.: Социологические проблемы науки. - M., „Мысль“, 1974, c. 158—173Aptariamos mokslo sociologinio tyrimo sąvokos, naudojamos ankstyvųjų mokslo raidos pakopų socialinei analizei. Ankstyvosios pakopos apibūdinamos kaip mokslo raidos stadija, kurioje susiformuoja mokslo virtimo socialiniu institutu prielaidos. Pagrindine šio ilgalaikio proceso sąlyga laikoma mokslo ir visuomenės integracija, kurioje išskiriama mokslo ir visuo­ menės a) techninės-industrinės ir b) politinės-ideologinės sistemos integracija. Aptariami mokslo institucionalizacijos proceso aspektai: mokslinės veiklos profesionalizacija, organi­ zacinės struktūros pokyčiai ir kita. MOKSLO ISTO RINIŲ TYR IM Ų POSLINKIAI. Problemos, 1976, nr. 2(18), p. 79-83. Aptariami mokslo istoriniai tyrimai ir jų pokyčiai. Teigiama, kad X IX a. pab. - X X a. pra­ džios mokslo istorijos, kaip teorinės disciplinos, nebuvo, nors marksizmo pradininkai sukū­ rė materialistinį istorijos supratimą ir vaisingai panaudojo jį kai kuriems mokslo aspektams tirti. Konstatuojamas mokslo istorijos ir mokslo sociologijos suartėjimas: mokslo istorija tampa sociologiška, o mokslo sociologijoje plėtojasi istoriškumo aspektas. Konstatuojama, kad socialinė mokslo istorija Tarybų Sąjungoje veikiau yra geras noras nei realus faktas: dar nesukurta akademinė marksistinė bendroji mokslo istorija, neaiški mokslo sociologijos konceptuali schema. KAI KURIE FILOSOFINIAI IR IDEO LO GINIAI PARACELSO VEIKLOS IR KŪRYBOS VERTINIM O ASPEKTAI. Problemos, 1977, nr. 2(20), p. 55-62. Apžvelgiami vokiečių mokslininko Paracelso gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai bei jo požiūris į mediciną. Teigiama, kad medicina sudarė Paracelso mokslinės veiklos branduolį. Didžiausią poveikį medicinos raidai turėjo jo pažiūros į chemijos reikšmę gydymui ir prak­ tinė šios krypties veikla, taip pat chirurgijos ir terapijos glaudaus ryšio supratimas, aktyvi šio požiūrio propaganda ir mėginimai taikyti jį praktiškai. Mediciną Paracelsas laikė viską apimančiu mokslu todėl, kad ji rūpinasi žmogaus gerove, o žmogus yra pasaulio centras ir viso sutvėrimo galutinis tikslas. FILOSOFIJOS ATSIRADIM AS IR M OKSLINIO TIKRO VĖS PAŽINIMO PRADŽIA. Problemos, 1978, nr. 1(21), p. 90-97. Nagrinėjama filosofijos atsiradimo reikšmė paskutiniajai mokslo genezės fazei. Teigiama, kad mokslo genezė yra mąstymo istorijos atkarpa. Šios fazės pradžia užfiksuota Homero

440

kūryboje. Hesiodo kūryba yra kitas mokslo genezės etapas, kuriame siekiama sujungti religinius-mitologinius vaizdinius j vieną sistemą, suklasifikuoti juos. Atsiradus filosofiniam mąs­ tymui, iš esmės pasikeitė mąstančio subjekto pobūdis. Zenonas Elėjietis visiškai įveikė mitą ir užbaigė perėjimą nuo mitologinio vaizdo prie abstrakčios sąvokos. Tokiu būdu mokslas įgijo racionalaus teiginių pagrindimo principą. RELIGIJO S STRUKTŪRO S PROBLEMA. Problemos, 1980, nr. 1(2.5), P -107-114. Religijos struktūros problemai skirtų marksistinių religijotyrininkų tyrimų apžvalga. Au­ torius pasiūlo tokią religinės struktūros schemą: pagrindinis religinės sistemos elementas yra religinė sąmonė, ją kasdienėje praktinėje tikinčiųjų veikloje realizuoja religinis kultas, kuris neįmanomas be religijos išpažinėjų ryšių, tikėjimo susivienijimų ir apeigų bendrumo. Trečiasis komponentas - religinė organizacija. Tam tikrame visuomenės raidos etape religija įgyja socialinės institucijos statusą. MOKSLAS VAKAR, ŠIANDIEN IR RYTOJ. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. iz, p. iz-14. Aptariama profesionali mokslinė veikla. Ji laikoma daug jaunesne už mokslą, atsiradusia tik pramoninės revoliucijos metu, X V III a. antroje pusėje. Pateikiama mokslinės veiklos isto­ rinio kitimo schema, statistinių faktų apie mokslininkų skaičiaus augimą, mokslinė veikla vadinama masine profesija. Vardijami mokslinio mąstymo svarbiausi bruožai, formuluojama mokslininko darbo lygio kėlimo aktuali problema. RELIGIJOS STRU KTŪ RA. Kn.: Religijotyros įvadas. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1981, p. 87-izz. Analizuojami religijos struktūriniai elementai: religinė sąmonė, religinis kultas ir religinė organizacija. Nagrinėjama religinės sąmonės struktūros problema, joje skiriamas vertikalusis (gnoseologinis) ir horizontalusis (sociopsichologinis) lygmuo, ji siejama su visuomeninės sąmonės struktūra apskritai. Aiškinamos religingumo, religinio jausmo, religinės veiklos sąvokos. Autorius metodologiškai ydingais laiko bandymus suteikti istorinę pirmenybę re­ liginei sąmonei arba kultui. Ž. O. LAM ETRI FILOSOFIJOS BRUOŽAI. Kn.: Ž. O. Lametri. Du traktatai. - V., „Mintis“, 1981, p. 5-iz. Įvadiniame straipsnyje pristatomi J. O. de La Mettrie gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruo­ žai. Jo filosofinė koncepcija apibrėžiama kaip nuoseklus monizmas ir vertinama kaip pirmoji nuosekli prancūzų švietėjų sukurta materialistinė sistema. Joje atskleidžiama žmogui bū­ dinga „mechanika“, dvasiniai procesai glaudžiai siejami su jų materialiu pagrindu, stichiškai keliama gyvosios gamtos raidos idėja. APIE MOKSLO GENEZĘ. Problemos, 1981, nr. 17, p. 5-13. Aprašant mokslo genezę pateikiami ir analizuojami Aristotelio, Herodoto, Demokrito moks­ lo pažangos ir pradžios aiškinimai, ieškoma jų skirtumų. Teigiama, kad ryšys tarp mokslo genezės pradinės fazės ir žynių luomo egzistavimo buvo abipusis, t. y. žyniai kūrė mokslą, o mokslas įtvirtino žynių viešpatavimą senovės Rytų visuomenėse. Religijos, kaip institucinės formos, galimybės mokslinės pažangos požiūriu labai ribotos, nes mokslas ir religijąjš esmės prieštarauja vienas kitam. Senovės graikų sukurtas naujas - formalus - mąstymo stilius lai­ komas reikšmingiausiu mokslo genezės istorijos momentu, šios genezės baigiamuoju etapu.

441

KĄ D ARYTI SU „RELIGINE DOROVE“? Ten pat, p. 77-79. Diskutuojama apie „religinės dorovės“ terminą, svarstomos jo atsiradimo priežastys. Au­ torius vietoj šio termino neigimo siūlo jį visapusiškai panagrinėti ir aptarti marksistinės metodologijos požiūriu. Apžvelgiami lietuvių marksistų (A. Gaidžio, J. Mačiulio, Z. Liubarskienės, J. Karoso) darbai, kuriuose tam tikru aspektu kyla religinės dorovės problema. MOKSLAS IN TERPRETACIJŲ SAN KRYŽO JE. Problemos, 1982, nr. 28, p. 51-57. Eksplikuojamos marksistinės mokslo koncepcijos prielaidos ir svarbiausi bruožai. Teigia­ ma, kad tiesioginė šios koncepcijos prielaida yra pažintinės veiklos supratimas klasikinėje vokiečių filosofijoje, tai yra žmogiškojo pažinimo veikliosios pusės problematika. K. Mantas prasidedančiam mokslo virtimo visuomenės gamybine jėga procesui iš karto teikė pasaulinę istorinę reikšmę. Jis atskleidė, kad mokslo ir materialinės gamybos prasiskverbimas į vienas kitą yra kapitalo tendencija. „TAI BUVO T IK FRAZĖ“. Sveikatos apsauga, 1984, nr. n, p. 20-22. Supažindinama su J. O. de La Mettrie gyvenimo ir kūrybos svarbiausiais bruožais. KODĖL M EDIKUI REIKIA STUDIJUO TI M OKSLINĮ ATEIZMĄ? Sveikatos apsauga, 1985, nr. 4, p. 20-23. Aptariami mokslinio ateizmo tikslai ir uždaviniai medicinos studijose, svarbiausiais jų lai­ koma atkreipti dėmesį į medicinos ir ateizmo organišką ryšį, padėti studentui medikui pa­ sirengti mokslinio ateizmo propagandai, organiškai sieti profesinį parengimą su ateistinės minties diegimu. Ž. O. DE LAM ETRI IR JO FILOSOFIJA. Problemos, 1988, nr. 38, p. 76-83. Supažindinama su J. O. de La Mettrie gyvenimo ir kūrybos svarbiausiais bruožais bei šios kūrybos tyrinėjimais. Teigiama, kad filosofas iš nuosekliai materialistinių pozicijų gvildeno psichikos priklausymo nuo kūno būsenos problemą: pojūčiai, mąstymas ir pan. yra tam tikru būdu organizuotos materijos savybė, to organizavimo rezultatas. Šios filosofijos trūkumu laikomas pernelyg biologizuotas požiūris į žmogų, ryškus individualistinis žmogaus ir jo tiks­ lų aiškinimas, žmogų supančios aplinkos socialinio pertvarkymo būtinumo nesupratimas. ŽANAS M ELJĖ: Knyga mokiniams. Antrasis papildytas leidimas (pirmasis leidimas 1967). - Kau­ nas, „Šviesa“, 1989. - 78 p. D a l y s : Vietoj pratarmės, 3-5; Kaimo amatininko sūnaus kelias į kunigus, 5-11; Idėjų ištakos, 11-22; Visų sunkiausia - priversti, kad tave išklausytų, 22-26; Pastangos išsaugoti „Testamentą“, 26-32; Kovos vėliava, 32-34; „Testamentas“: religija ir socialinės bei politinės realijos, 35-38; „Testamentas“: Biblijos kritika, 39-45; „Testamentas“: filosofinė bei gamtamokslinė religijos kri­ tika, 45-54; Antrasis gimimas, 54-59; Ideologijų kovoje, 59-66. Mokiniams skirtame filosofijos istorijos populiarinimo leidinyje pristatomi ir aptariami ateistu tapusio prancūzų kunigo J. Meslier gyvenimo ir kūrybos bei gyvenamosios epochos svarbiausi bruožai. Pristatomas vienintelis jo veikalas - laiško forma parašytas Testamentas. Dėstoma jame reiškiama filosofinė ir gamtamokslinė religijos (ypač sielos, stebuklų) ir Baž­ nyčios kritika, taip pat jo utopinio komunizmo koncepcija, svarstomos jos susiformavimo priežastys. Mąstytojas marksistiškai kritikuojamas dėl religijos socialinių šaknų nesuprati­ mo. Aprašoma jo savižudybė (nusimarinimas badu).

442

l OMONIS Mindaugas, gimė 1940 08 28 Vilniuje, mirė 1975 11 05 ten pat, poetas, filosofas, pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimui dalyvis. Technikos mokslų kan­ didatas (1967). 1962 baigė chemijos technologiją K PI. Nuo 1968 dirbo Puslaidininkių fizikos institute, vėliau Paminklų konservavimo institute Vilniuje cheminės laboratorijos vyr. moksliniu bendradarbiu. 19 70 -19 7$ Tomo Kuršio slapyvardžiu eilėraščius spausdino almanache Poezijos pavasaris, savaitraštyje Literatūra ir menas. 1974-1975 sovietinės val­ džios institucijoms įteikė pareiškimus, kuriuose reikalaujama atkurti Baltijos šalių valsty­ bingumą, surengti demokratinius rinkimus, pastatyti paminklus okupacijos aukoms, įvesti mokyklose fakultatyvų tikybos dėstymą, leisti religinius periodinius leidinius, paskelbti nedarbo dienomis religines šventes. D u kartus buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvo po traukiniu. ŽIN IA: Teosofijos manifestas (parašytas 1972-1973). Fragmentai pirmą kartą išspausdinti Sietyne (1989, nr. 4, p. 38-54), visas išspausdintas rinkinyje: Žinia: Filosofinė apybraiža. Poezija. Dienoraš­ čiofragmentai. Laiškai, dokumentai. - V., „Baltos lankos“, 1995, p. 1-219. D a l y s : Prologas; Vienas mūsų kryžius; Didysis Sizifas; Amžinoji šviesa; Quo vadis; Epilogas; Post scriptum. Poleminis harmoningos pasaulėžiūros ieškojimų dienoraštis, sukurtas emociškai pakylėta loginių sąvokų kalba, pereinančia į poetinius gamtos vaizdus, palyginimus, metaforas. Re­ miantis fizikos ir biofizikos duomenimis joje įrodinėjama, kad visos monados sudarytos iš transcendentinių dvasinės energijos kvantų, o Dievas yra monadų visuma, kad mirtis yra tik laikinas monadų poilsis, o žmogaus būties esmė yra veržimasis į Dievą. Komunizmas laikomas bedvase pasaulėžiūra ir prievartos doktrina, todėl esąs pasmerktas žlugti.

TUMELIS Juozas, gimė 1938 09 02 Marijampolėje, istorikas, bibliografas. 1956 įstojo į V U (lietuvių kalbą ir literatūrą), už disidentinę veiklą (studentų literatūrinio almanacho Kūryba rengimą) 1959 pašalintas; baigė istoriją 1972. 1963-1979 dirbo bibliografu Knygų rūmuose. Nuo 1979 Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Senų ir retų spaudinių skyriaus vyr. bibliografas, vedėjas. Paskelbė straipsnių iš visuotinės ir Lietuvos filosofijos istorijos, sudarė keleto lietuvių filosofų bibliografijas. KAN TIAN A LITUAN ICA. Problemos, 1974, nr. 14, p. 108-124. Suregistruoti I. Kanto raštų vertimai į lietuvių kalbą bei jo palikimą ir asmenybę liečiantys darbai lietuvių kalba nuo pirmųjų straipsnių X IX a. iki 1974 (261 pozicija). Medžiaga atspin­ di beveik visus 1. Kanto palikimo lietuviškosios recepcijos būdus: tai raštų vertimai, bendro pobūdžio nagrinėjimai ir vertinimai; specialesni kurio nors 1. Kanto filosofijos klausimo ar jo įnašo atskiriems mokslams tyrimai; 1. Kanto įtaka ar ryšiai su kitų mąstytojų darbais bei pastarųjų požiūris į jo palikimą; kitomis kalbomis parašytų darbų, kuriuose minimas 1. Kan­ tas, lietuviški vertimai; recenzijos apie užsienyje spausdintas 1. Kantui skirtas knygas^ filosofo kilmės bei jo įnašo į lietuvių kultūrą klausimai; populiarūs rašiniai (ypač jubiliejiniai 1924 ir 1974 straipsniai); varia (informacijos ir pan.).

443

ANGELO DAUGIRDO BIBLIOGRAFIJA. Problemos, 1977, nr. 19, p. 91-107. Bibliografijoje suregistruoti A. Daugirdo parašyti darbai (spausdinti tekstai, rankraščiai, ver­ timai į kitas kalbas) bei įvairūs jam skirti raštai (1835-1977 raštai baltarusių, lenkų, lietuvių, lotynų, rusų ir kt. kalbomis; iš viso 185 pozicijos). BIZAN TIJO S FILOSOFIJA. Kn.: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai. Sud. B. Genze­ lis. - V., „Mintis“, 1980, p. 133-144. Supažindinama su Bizantijos filosofijos pagrindiniais bruožais. Teigiama, kad ji ilgą laiką traktuota tik kaip dirbtinis senovės graikų filosofijos tęsinys, o savarankišku filosofijos raidos etapu imta laikyti tik X IX a. Ryškiausiu Bizantijos filosofijos bruožu laikomas konfesinis ira­ cionalizmas, o pagrindiniu elementu - logika. Išskiriami ir apibūdinami šios filosofijos rai­ dos etapai: trinitarizmas ir kristologija, antiikonoklazmas, racionalizmas ir antihesichazmas. LIETUVIŠKOJI VIDURAM ŽIŲ FILOSOFIJOS BIBLIOGRAFIJA. Ten pat, p. 532-551. PRIE LIETUVOS FILOSOFINĖS M INTIES ŠALTINIŲ. Pergalė, 1983, nr. 2, p. 169-171. Lietuvosfilosofinės minties istorijos šaltinių pirmojo tomo (1980) itin kritiška recenzija. Suda­ rytojams (svarbiausias - R. Plečkaitis) priekaištaujama dėl pernelyg abstrakčių anotacijų, kai kurių skurdžių biogramų, vertimo, korektūros klaidų, tekstų atrankos principų, literatūros apie autorius formalaus parinkimo ir pan. (ši recenzija susilaukė R. Plečkaičio publikuoto atsakymo). VOSYLIAUS SEZEMANO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS. Problemos, 1984, nr. 32, P- 5- 7Pristatomi V. Sezemano gyvenimo, kūrybos, pedagoginės veiklos svarbiausi bruožai. SEZEM ANIANA (Medžiaga Vosyliaus Sezemano bibliografijai). Ten pat, p. 18-34. Suregistruoti 148 V. Sezemano darbai - studijos ir straipsniai, vadovėliai, recenzijos, ver­ timai, apžvalgos ir informacijos, kiti dalykai (neskaitant jų variantų ir atspaudų). Taip pat pateikiama literatūra apie V. Sezemano gyvenimą, veiklą ir raštus. KRISTIN O S R ICK EV IČIŪ TĖS BIBLIO GRAFIJA. Problemos, 1985, nr. 33, p. 120-125. Bibliografijoje suregistruoti: filosofės raštai, išleisti atskiromis knygomis; straipsniai peri­ odikoje, rinkiniuose, enciklopedijoje ir kituose leidiniuose; vertimai ir jos rengti darbai. Pridedama K. Rickevičiūtės spausdintų darbų chronologijos rodyklė bei keliolika svarbesnių pozicijų apie jos gyvenimą ir darbus. ROMANUI BYTAUTUI - 100 METŲ. Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 319-324. R. Bytautui skirtame proginiame straipsnyje glaustai pristatoma jo biografija ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad R. Bytautas iš psichofizinio paralelizmo pozicijų ban­ dė derinti idealizmą ir materializmą. Vertingiausiu įvardijamas jo diplominis darbas apie W. Wundto sąmonės koncepciją, mažiausiai vertingais - samprotavimai lietuvių kalbos ir terminijos klausimais. Pateikiama vertingos informacijos apie R. Bytauto neįgyvendintus kūrybinius planus.

444

T U N A IT IS Steponas, gimė 1940 03 07 Šetekšniuose (Rokiškio raj.), mirė гою 03 21 Vilniuje. 1958-1963 (nuo 1961 neakivaizdžiai) studijavo V U Istorijos-filologijos fakultete romanų-germanų kalbas ir literatūrą. 1961-1966 dirbo mokytoju Rokiškio vakarinėje m o­ kykloje, 1966-1967 - Vilniaus z-uosiuose vaikų namuose. 1967-1969 Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro patentų tarnybos darbuotojas. 1969-1972 Istorijos instituto filosofijos istorijos aspirantas, nuo 1971 šio instituto (nuo 1977 FST I) jaunesnysis moks­ lo darbuotojas. Vadovaujamas prof. R. Plečkaičio parengė disertaciją/. H. Abichto etika (neapgynė). Tyrinėjo X V III a. pab. - X I X a. pradžios Lietuvos filosofiją, ypač vokiečių klasikinės filosofijos recepciją Lietuvoje, prisidėjo rengiant Lietuvos filosofijos istorijos sintezę, Lietuvos filosofijos istorijos šaltinių mokslinį sisteminį katalogą. J. H. ABICHTAS - VILNIAUS UNIVERSITETO PROFESORIUS. Problemos, 1971, nr. 2.(8), P- 53- 57Aptariami J. H. Abichto gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Nurodoma, kad pradėjęs nuo etikos, jis palaipsniui palietė beveik visas to meto filosofijos, ypač 1. Kanto mokyklos, nagrinėtas problemas. J. H. Abichtas pagal dvejopą žinių pobūdį savo filosofiją skirstė į spekuliatyviąją ir praktinę. Spekuliatyviųjų žinių sritis yra tiriami objektai, o praktinių ži­ nių - veiksmais sukuriami objektai. Tyrimo objektus teikia žmogaus gebėjimai: vaizdiniai, jausmai, valia. JAUSMŲ INTERPRETAVIMAS ANKSTYVUO SIUO SE ETINIUOSE J. H. ABICH TO KŪ­ RINIUOSE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1971, t. 3(40), p. 51-64. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje nagrinėjami pirmieji J. H. Abichto kūriniai, para­ šyti 1788-1790. Nurodoma, kad jis bandė derinti I. Kanto etiką su eudemonistinės etikos tradicijomis. Grįsdamas etiką dvasine žmogaus prigimtimi, sudaryta iš pažinimo, jausmų ir valios, J. H. Abichtas daug dėmesio skyrė jausmams, kuriuos iš pradžių interpretavo eudemonistiškai, o vėliau traktavo kaip apriorines formas. Remdamasis jausmų teorija jis sprendė dorybės ir laimės santykio problemą. MORALĖS DĖSNIŲ PROBLEMA J. H. ABICH TO II KŪRYBINIO LAIKOTARPIO (17941816 M.) VEIKALUOSE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1973,1 . 1(42), p. 19-32. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje teigiama, kad J. H. Abichto etikoje atsispindi X V III a. filosofijos raidos prieštaravimai. Remdamasis I. Kanto metodologinėmis prielai­ domis jis atmetė patyrimą ir transcendentiškumą kaip moralinių dėsnių pažinimo šaltinį, nesuderinamą su tiesos absoliutumu, ir juos siejo su aprioriniu pažinimu. Analizuojami J. H. Abichto atlikti I. Kanto etikos sąvokų pakeitimai: fenomenų ir noumenų dualizmą jis pakeitė tradiciniu fizinės ir dvasinės prigimties dualizmu, dvasinės prigimties tobulumą pavertė moralės dėsnių objektu. K AN TIŠK O JI T R A D IC IJA J. H. A BICH TO ETIKOJE. Problemos, 1974, nr. 2(14), p. 19-24. Nagrinėjami J. H. Abichto filosofijos svarbiausi principai. Teigiama, kad žmogaus pri­ gimties dvasiškojo prado pažinimo derinimas su I. Kanto gnoseologija buvo pagrindinis J. H. Abichto etikos sąlyčio su kritine filosofija taškas. Subordinuodamas kūniškuosius po­ linkius dvasiniams filosofas gynė laime pasibaigiančią žmogiškosios būties harmoniją, o šiai

445

subordinacijai išsaugoti naudojo I. Kanto kategorinį imperatyvą. J. H. Abichtas suapriorino žmogaus prigimties dvasiškojo prado, kaip jausmų objekto, pažinimą, pagrindė jausmų ap­ riorinę kilmę. Daroma išvada, kad J. H. Abichto etika neišsprendė nei etikos tradicijos, nei kritinės etikos prieštaravimų. ЭТИКА И. Г. АБИХТА И ПРОБЛЕМА МОРАЛЬНОГО СОВЕРШ ЕНСТВОВАНИЯ [J. H. Abichto etika ir moralinio tobulėjimo problema]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 183-189. Nagrinėjamas J. H. Abichto psichologinis žmogaus prigimties modelis. Skiriami trys pa­ grindiniai jo komponentai: valia, jausmai ir pažinimas. Laikydamas dvasinį pradą aukščiau­ sia vertybe filosofas teigė, kad jam pavaldus kūninis pradas. Teigiama, kad gnoseologines žmogaus prigimties modeliavimo prielaidas J. H. Abichtas perėmė iš I. Kanto pažinimo teorijos. Intelekto kategorijas, kurias I. Kantas traktavo kaip apriorines pažinimo formas, J. H. Abichtas interpretavo kaip savęs pažinimo apriorines formas. J. H. ABICH TO ETIKOS BRUOŽAI. Kn.: Dorovinis asmenybės brendimas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 140-157. Analizuojamos J. H. Abichto etikos ištakos, teigiama, kad joje derinami vokiečių šviečiamo­ sios ir I. Kanto filosofijos principai. Nurodoma, kad grįsdamas etiką žmogaus prigimtimi J. H. Abichtas priartėjo prie šviečiamosios etikos tradicijų, o modeliuodamas žmogaus pri­ gimtį jis rėmėsi I. Kanto gnoseologija. Moralei buvo keliamas tikslas žmogiškosios prigimties kūniškąjį pradą pajungti dvasiniam pradui, t. y. įveikti žmogiškosios būties dualizmą. Šio dualizmo įveikimas yra laimė, todėl J. H. Abichto etika apibūdinama kaip eudemonistinė. KANTO ETIKA LIETUVIŲ KALBA. Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiudai-6. Ats. red. V. Že­ maitis. - V, „Mintis“, 1982, p. 331-339. I. Kanto veikalo Dorovės metafizikos pagrindai lietuviškojo vertimo (1980) recenzija. Prista­ tomi I. Kanto etikos svarbiausi bruožai, jos reikšmė filosofijos raidai, recenzuojamo veikalo metodologinė nuostata. Didžiausiu I. Kanto naujumu laikoma dorovės autonomiškumo samprata. Kritikuojami lietuviškojo vertimo kai kurie trūkumai, ypač netiksliai parinkti lietuviškieji terminai.

446

UŽDAVINYS Algis, gimė 1962 04 26 Vilniuje, mirė 2010 07 25 Kabeliuose (Varėnos raj.), filosofas, kultūrologas, dailėtyrininkas. 1980-1987 studijavo menotyrą Lietuvos dai­ lės institute. Studijų metais buvo persekiojamas už antisovietinę veiklą. 1987-1989 savai­ traščio Literatūra ir menas dailės korespondentas. Nuo 1987 Istorijos (nuo 1989 Kultūros ir meno) instituto Komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos ir meno teorijos skyriaus mokslinis bendradarbis. Paskelbė straipsnių meno, meno kritikos, kultūros, mokslo sta­ tuso klausimais. Lit.: Algio Uždavinio fenomenas. Sud. A. Andrijauskas. - V., Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. KULTŪRA MUMYSE IR U Ž MŪSŲ. Kultūros barai, 1987, nr. 4, p. 41-45. Tuometinio meno istoriko ir teoretiko debiutiniame publicistiniame straipsnyje svarsto­ ma apie kultūrinės sąmonės stereotipus ir mitus, pristatomos įvairios kūrybos ir kūrybinės laisvės sampratos, aptariamas taikomosios dailės statusas menų hierarchijoje. Apžvelgiamos šiuolaikinės meninės kūrybos destruktyvios tendencijos bei problemos: dvasinė tuštuma, mokinio-mokytojo santykio išnykimas, meno uždarumas, kičas ir kitos. AR KELIONĖ PER KULTŪROS OKEANĄ K EIČIA PATĮ KELIAUTOJĄ? Kultūros barai, 1988, nr. 3, p. 33-35. Svarstoma apie šiuolaikinės menotyros, meno kritikos statusą, dailėtyros tiriamojo objekto specifiką. Išryškinami dailės kritikos trūkumai: dirbtinė polemika, subjektyvumas, sociologizacija. Kritikuojama universalių kriterijų paieškos, formalių struktūrų analizė, preferuojamas daugiaperspektyvumas, interpretacijų pliuralizmas, jų istorinis kintamumas. D AIKTŲ BŪTIES AKIRAČIAI. Kultūros barai, 1989, nr. 5, p. 41-43. A. Šliogerio knygos Daiktas ir menas (1988) recenzija. Aptariamos knygoje dėstomų meno kūrinio interpretacijų filosofinės prielaidos, Jos apibūdinamos kaip originali marksizmo ir M. Heideggerio ontologijos simbiozė. Aptariamos A. Šliogerio teorinės žiūros, būties, trans­ cendencijos, Dievo, meno kūrinio sakralumo ir kitos sąvokos, jos kritikuojamos vartojant neoplatonikų, ezoterinio mąstymo, Rytų filosofijų terminiją.

447

VIZIJA MUMYSE. Krantai, 1989, nr. z, p. 3-7. Savitai svarstomos tautos, tautinės kultūros, dvasinės savivokos temo.s. Teigiama, kad kultū­ ros pavidalų kaita prasideda nuo savęs atmainymo, o savikaita - nuo būtį žyminčių simbolių ir prasmėvaizdžių esmės suvokimo, nuo vizijos, kurią galįs atskleisti menas plačiąja prasme, jame slypintis grožis - darna su dieviškąja harmonija. Menas atskleidžiąs tautos dvasinę bū­ klę - santarvę ar kivirčą su Visata. Kalbama apie teomorfinę žmogaus prigimtį realizuojančią viršasmeninę dailę - šventąjį meną su savo imanentiniu simbolizmu. MOKSLAS IR DEMOKRATIJA. Sietynas, 1989, nr. 3, p. 18-2.6. Kritikuojama moksliškumo samprata totalitaristinėje valstybėje, pabrėžiamas mokslo pajun­ gimas ideologiniams interesams: jis tampąs mistinės ideologijos įrankiu, mokslo laimėjimų propaganda susipina su politine prievarta. Aptariami sakraliniai aspektai sovietinėje ideolo­ ginėje atributikoje. Dėstoma P. Feyerabendo mokslinio žinojimo kritika. Interpretuojama „mokslinio šovinizmo“ sąvoka: mokslas esąs viena iš mitinės sąmonės atmainų, demokrati­ nėje visuomenėje būtina puoselėti toleranciją nemokslinėms žinojimo formoms.

448

v V A IŠV ILA Alfonsas, gimė 1942 10 01 Zbare (Raseinių raj.). Filosofijos mokslų kan­ didatas (1977). 1949-1961 mokėsi Šiluvos vidurinėje mokykloje. 1965-1970 studijavo V U Teisės fakultete. 1972-1976 V U filosofijos aspirantas. 1970-1973 dėstė filosofiją VU. 1973—1983 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto). Nuo 1983 dėstė Mokytojų tobulinimosi institute, Kultūrologijos katedros vedėjas. 1986-1991 dirbo ir M A Filosofijos katedroje. Tyrinėjo Lietuvos logikos istoriją, R. Plečkaičio mokinys. Pirmasis nuodugniai ištyrė X X a. pirmosios pusės logines idėjas Lietuvoje (tarp jų ir matematinės logikos Lie­ tuvoje pradininko K. Raičinskio bei V. Sezemano darbus). INTENSIONALINIŲ RYŠIŲ FORMALIZAVIMO METODAS K. RAIČINSKIO SĄVOKŲ TEORIJOJE. Problemos, 1973, nr. 12, p. 79-87. Lietuvos logikos istorijos straipsnyje nagrinėjama tarpukario Lietuvos logiko K. Raičins­ kio pasiūlytas sąvokų intensionalinių ryšių formalizavimo metodas. Aptariamas jo veikalas Matematinis logikos metodas - pirmasis matematinės logikos darbas Lietuvoje. Teigiama, kad K. Raičinskio sąvokų teorija - tai bandymas tęsti R. Lulijaus ir G. Leibnizo pradėtą mechaninio sąvokų skaičiavimo (algebrinės logikos) idėją, kur kiekviena paprasta sąvoka žymima raidėmis. Teigiamai vertinamas K. Raičinskio bandymas įvesti logikoje griežtesnę formalizaciją. VOSYLIAUS SEZEMANO DIALEKTINĖS PAŽIŪROS. Lietuvos TSR Mokslų akademijos dar­ bai, A serija, 1975, t. 4(53), p. 35-46. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje dialektika V. Sezemano darbuose traktuojama kaip prieštaravimų kėlimo ir sprendimo metodas. Teigiama, kad tokio metodo būtinybė kyla iš gnoseologinio poreikio pažinti atskirybę. Šį tikslą dialektika pasiekia tirdama vientisą objek­ tą, keldama ir spręsdama dalies ir visumos prieštaravimus. Nurodoma, kad metodologinį dialektikos vaisingumą V. Sezemanas siejo su objektyviu jos pagrindu, kurį laikė pagrindine filosofine dialektikos problema. Tikrovės ir sąvokų dialektikoje lemiamą vaidmenį jis pri­ skyrė prieštaravimams, kurių sprendimą traktavo istoriškai, dinamiškai. MATEMATINĖS LOGIKOS INTERPRETACIJA BURŽUAZIN ĖJE LIETUVOJE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1977,1 . 1(58), p. 13-2.4.

449

Nagrinėjamas K. Raičinskio diplominis darbas Matematinis logikos metodas (1953). Aptaria­ ma, kaip jis traktavo šios logikos objektą, metodą, šaltinius ir tikslūs.'Svarbesniu šio darbo laimėjimu laikomas K. Raičinskio teiginys apie logistiką kaip tarpinę discipliną. Sre tyrimai vertinami kaip priklausantys algebrinei logikai (kuri tuomet jau buvo praeitas logikos eta­ pas) su tam tikromis nuolaidomis tradicinei logikai. LOGIKOS MOKSLAS LIETUVOJE 1900-1940. - V., „Mintis“, 1980. - 2.06 p. Knyga išleista pagal disertaciją: LOGIKOS MOKSLO RAIDA LIETUVOJE 1900-1940. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V., FSTI, 1977. 176 p. VUB Rs F76-1209 D a l y s : Pratarmė, 5—10; Įvadas: 1. Lietuviškoji logikos terminija, 11-20; 2. Logikos dėstymas Lietuvos mokyklose, 2.0-42; I. Tradicinė logika ir jos filosofinės problemos, 43-95; II. Matema­ tinė logika, 96-160; III. Nuo tradicinės prie dialektinės logikos, 161-191. Monografijoje pirmą kartą sistemiškai nagrinėjama X X a. pirmosios pusės logikos Lietu­ voje raida. Apžvelgiamas lietuviškosios loginės terminijos susidarymas ir raida, pabrėžiama, kad ji pradėjo kurtis tik X X a. pradžioje, aprašomas logikos kurso dėstymas vidurinėse ir aukštosiose Lietuvos mokyklose nagrinėjamuoju laikotarpiu. Pasaulietinėse ir dvasinėse mokyklose buvo dėstoma daugiausia tradicinė logika, pagrįsta neoscholastine metodologija, o V. Sezemanas dėstė fenomenologija pagrįstą tradicinę logiką. Aptariama šios logikos pro­ blematika, išskiriamos jos kryptys (ortodoksinė, kompromisinė ir modernioji), analizuoja­ mi lietuvių autorių požiūriai į loginių struktūrų kilmę ir prigimtį. Lietuvos neotomistai pa­ grindine logikos problema laikė universalijų problemą, kurią sprendė tradicinio tomizmo požiūriu. Pristatomos V. Sezemano idealybės ir logiškumo sampratos. Aptariamas matema­ tinės logikos Lietuvoje atsiradimas ir problematika, taip pat mėginimai sukurti simbolinę mokslo kalbą ir nagrinėti loginius paradoksus. Nurodomas pirmasis vientisas matematinės logikos veikalas Lietuvoje - K. Raičinskio Matematinis logikos metodas (1933). Jis mėgino tradicinės teorijos sąvokas standartizuoti ir formalizuoti, plėtojo formalių loginių sąvokų tipų idėją. Loginių paradoksų problemą tyrė V. Sezemanas, rėmęsis B. Bolzano: jie iškyla aprašant atviras sistemas baigtinėmis kategorijomis, todėl konkretūs metodai paradoksams spręsti turi būti konstruojami taip, kad juose mintis judėtų nuo abstrakcijos prie konkrety­ bės. Nagrinėjamos dialektinės logikos formavimosi tradicijos Lietuvoje, atskleidžiamas šios tradicijos ryšys su mokslo raidos bendrosiomis tendencijomis. Dialektinės logikos idėjos laikomos filosofinio metodo paieškų rezultatu. V. Sezemanas, A. Baumgartenas manė, kad tradicinė logika atspindi analitinio mąstymo lyg. Šio mąstymo sąvokose pažinimo objektas aprėpiamas ne kaip visuma, o kaip atskiri aspektai. Jei mokslinis mąstymas pakeliamas iki objekto, kaip visumos, aprėpimo, visų aspektų sintezės lygio, tai neprieštaringumo princi­ pas pasirodo esąs nepakankamas. Taip buvo pripažintas dialektinio mąstymo pagrįstumas. Autorius tokią argumentaciją vertina kaip ribotą, tačiau turinčią teigiamą istorinę reikšmę. Nurodoma, kad dialektinės ir tradicinės logikos tarpusavio santykis buvo interpretuojamas hėgeliškai, kaip dvi skirtingos filosofinio metodo istorinės raidos formos: dialektinė logika buvo laikoma tradicinės logikos pagilinimu ir nauju kokybiniu jos lygiu.

450

LIETUVOS AKAD EM INIO JAUNIM O U ŽSIEN YJE {G Y T I FILOSOFIJOS DAKTARA­ TAI (XX A. PRADŽIA). Kn.: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose. Sud. A. Rybelis. - V., „Mintis“, 1988, p. 290-313. Pabrėžiama lietuvių filosofinių studijų Vakarų Europoje, jų apgintų disertacijų pažinimo svarba Lietuvos filosofijos istoriografijai bei Lietuvos filosofijos istorijos sintezės rengimui. Pabrėžiama, kad X X a. pradžioje daktaro disertacija žymėjo universitetinių studijų pabaigą ir iš esmės atitiko Lietuvos aukštųjų mokyklų diplominių darbų lyg. Disertacijose vyravu­ si filosofijos istorijos tematika ir autoritarinis metodas. Apžvelgiama filosofijos disertacijų tematika: konstatuojama, kad jose vyravo rusų mąstytojų filosofinių pažiūrų svarstymas. Aptariamos tarpdalykinės (filosofijos ir pedagogikos, filosofijos ir politikos) disertacijos, taip pat žydų tautybės Lietuvos piliečių apgintos disertacijos. Aptartą bendrą disertacijų srautą autorius siūlo traktuoti ne kaip atskirų izoliuotų rezultatų sumą, o kaip Lietuvos filosofinės kultūros formavimosi procesą. Pateikiama vertinga X X a. pradžios Lietuvos akademinio jaunimo užsienyje parengtų filosofijos disertacijų bibliografija.

V A IT K Ū N A S Gytis Leopoldas, gimė 1936 03 27 Klaipėdoje, mirė 2018 04 01 Vilniu­ je. Filosofijos mokslų kandidatas (1967). L S S R nusipelnęs kultūros veikėjas (1986). 1959 baigęs Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą iki 1972 dėstė Lietuvos dailės institute; docentas (1971). Nuo 1972 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto). Tyrinėjo Lietuvos ir visuotinės estetikos istoriją. Paskelbė dailėtyros ir dailės kritikos darbų. SSRS jaunių fechtavimo špaga čempionas (1953). Lit.: Gytis Vaitkūnas: Bibliografinė rodyklė. - V., 1986. PAŽANGIOSIOS ESTETIN ĖS M INTIES RAIDA LIETUVO JE 1918-1940 METAIS. Filo­ sofija, 1965, t. VI, p. 135-148. Lietuvos estetikos istorijos straipsnyje įrodinėjama, kad marksistinės estetikos principai yra natūralus „pažangiosios“ (t. y. materializmu grindžiamos) lietuvių estetinės minties raidos rezultatas ir kad marksizmo įtaka tik padėjo plėtotis tiems procesams, kurie užgimė ir bren­ do lietuvių estetikoje. Teigiama, kad pažangioji estetinė mintis Lietuvoje, tęsdama realizmo estetikos tradicijas, plėtojosi keliais etapais: kovoje su neoscholastine estetika pagrindiniu laikytas lietuvių nacionalinio meno kelių klausimas. Po 1926 šį klausimą pakeitė pažangaus lietuvių meno principų sukūrimo uždavinys. J. Biliūno suformuluoti realizmo estetikos principai išsiplėtojo į neorealizmo principus, kurie priešpriešinami modernizmui. Neorealizmo estetikos virsmo marksistine priežastimi laikomas jos atstovų suartėjimas su LKP. MENAS IR TIKROVĖ. PAŠNEKESYS ESTETIKOS KLAUSIMAIS. Kultūros barai, 1966, nr. 2, p. 28-31. Svarstoma apie meno tikslą - ar jis vaizduoja tikrovę, ar išreiškia menininko idėjas. Ši pa­ matine įvardyta realizmo ir formalizmo estetikos kontroversija iliustruojama apžvelgiant konkrečią A. Jakšto ir V. Mykolaičio-Putino polemiką. Argumentuojama, kad menas nėra kopija, jis vaizduoja tikrovę tam tikru specifiniu būdu, meninėmis formomis atskleidžia gilesnius tikrovės klodus.

451

KAI KURIŲ LIETUVIŲ ESTETINĖS M INTIES FAKTŲ SO CIALINIAI ASPEKTAI. Kn.: Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje.

Ats. red. M. Burokevičius. - V., 1967, p. 541-

545Pabrėžiamas Lietuvos estetikos istorijos menkas ištirtumas. Kritikuojama filosofijos istorijos tyrimų tendencija visas estetinių pažiūrų ar koncepcijų ypatybes aiškinti vien jų autorių idėjinių nuostatų skirtumais (turimas galvoje marksistinės metodologijos partiškumo prin­ cipas). Siūlomas metodas, aiškinantis estetinės minties ypatybių priežastis. Aiškinami kai kurių Lietuvos estetikos koncepcijų socialiniai aspektai. ESTETINĖS M INTIES VYSTYM OSI LIETUVOJE 1919-1940 M. SO CIALINIAI ASPEK­ TAI. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - J. Macevi­ čius. - V , Istorijos institutas, 1967. D A L Y S : Įvadas; I. Teorinės problemos naujose istorinėse sąlygose; II. Nacionalinio meno kon­ cepcijų formavimasis; III. Bandymai konkretizuoti istoriškai meno uždavinius; IV. Orientacija į meno liaudiškumo principą; V. Marksistinės estetikos principų poveikio augimas; Išvados. Lietuvos estetikos istorijos disertacijoje nagrinėjant estetinės minties socialinius aspektus pažymima, kad jų atskleidimas labiausiai išryškina konkrečių estetinių pažiūrų ar koncepcijų atitikimą idėjinėms nuostatoms, pasireiškusioms visuomenės gyvenime tiriamuoju laikotar­ piu. Parodoma lietuvių meninės inteligentijos pasaulėžiūros raida. Išskiriamos dvi tiriamojo laikotarpio estetinės minties tradicijos: epigoniškoji bandė sutaikyti idealą ir tikrovę igno­ ruodama idealui prieštaraujančius faktus. Taip grindžiama meno programa natūraliai vedė į esamos tikrovės idealizaciją. Tuo pasižymėjo saloninis natūralizmas, taip pat „nacionalinis romantizmas“ bei neoscholastinė estetika. Kritinė tradicija kritikavo tikrovę idealo požiūriu, ji laikoma meninės inteligentijos pažiūrų opozicijos valdančiajai klasei išraiška. Aptariamas istorinis požiūris į meną, aiškinamos socialinės meno funkcijos. Analizuojamos trečiafrontininkų estetinės pažiūros, nušviečiamos marksistinės estetikos apraiškos Lietuvoje. Teigiama, kad lietuvių estetinės minties raidos ypatumus nulėmė šie veiksniai: jėgų santykis ideologi­ niame visuomenės gyvenime, esamos teorinės tradicijos, skirtingų periodų meno uždaviniai, nacionalinio meno ypatumai. Daroma išvada, kad estetinių pažiūrų teorinio lygio augimas, meno tyrimo mokslinių pagrindų formavimasis Lietuvos estetikoje buvo susijęs su orientavimusi į marksistinės estetikos principus. MENO SPECIFIKA. M ūsų žodis, 1968, nr. 1, p. 24-16. Apibūdinami meno uždaviniai ir kūrybos esmė, meno kūrinio individualumas, jo suvoki­ mas, nusakoma meninio tikrovės atspindžio specifika, pasisakoma prieš intelektualistinę meno sampratą, tapatinančią mokslinį ir meninį atspindėjimą. Svarbiausiu meno siekiu lai­ komas meninių vaizdų emocionalus prasmingumas. EMOCINIS MENO AUDINYS. M ūsų žodis, 1968, nr. 4, p. 20-22. Aiškinamas estetinis tikrovės įsisavinimas - procesas, kurio metu žmogus suvokia save per ti­ krovę ir sutvirtina savo vienybę su gamta. Teigiama, kad meno kūrinyje pagrindinis vaidmuo tenka meno priemonėmis supintam emociniam audiniui, sukeliančiam tam tikrą nuotaiką, išgyvenimą.

452

TAPYBA IR MENO KALBOS YPATYBĖS. Mūsų žodis, 1968, nr. 8, p. 20-12.. Aptariamos skirtingų meno šakų meninių priemonių ypatybės ir galimybės, lemiančios konkrečios meno šakos specifiką ir problematiką. Supažindinama su tapybos meninėmis priemonėmis, aiškinamas emocinis spalvos vaidmuo. ОЧЕРК РАЗВИТИЯ ЭСТЕТИЧЕСКОЙ М ЫСЛИ B ЛИТВЕ [Lietuvos estetinės minties raidos apybraiža]. - M., „Искусство“, 1972. - 252 c. D a l y s : Введение [Įvadas], 5—11; I. Становление эстетической мысли в Литве [Lietuvos es­ tetinės minties atsiradimas], 12-38; II. Формирование эстетической теории в Литве XVI века [Estetikos teorijos Lietuvoje XVI а. formavimasis], 39-52; III. Эстетическая мысль в Литве XVII - XVIII веков [ХѴІІ-ХѴІІІ а. Lietuvos estetinė mintis], 53—78; IV. Эстетическая мысль Литвы конца XVIII - первой половины X IX века [XVIII а. pabaigos - X IX а. pirmosios pusės Lietuvos estetinė mintis], 79-119; V. Литовская эстетическая мысль конца X IX века [XIX а. pabaigos Lietuvos estetinė mintis], 120-144; VI. Литовская эстетическая мысль в начале X X века [XX а. pradžios Lietuvos estetinė mintis], 145-171; VII. Развитое эстетической мысли в Литве в 1918-1940 годах [Lietuvos estetinės minties raida 1918-1940 m.], 173-222. Knygoje nagrinėjamos Lietuvos estetinės minties ypatybės ir pagrindinės raidos tendencijos nuo pirmųjų šaltinių iki 1940. Konstatuojama, kad tyrimo objektas mažai ištirtas. Apžvel­ giamos seniausios estetinės pažiūros, kurios sudaro estetinių koncepcijų priešistorę, tiriamas jų klostymasis, ryšys su pagoniškąja pasaulėžiūra ir šio ryšio kitimas, atkreipiamas dėmesys į profesinio meno atsiradimą ir jo santykį su liaudies kūryba ankstyvuoju raidos laikotar­ piu. Nagrinėjama reformacijos ir kontrreformacijos kova ir jos reikšmė kultūrai bei V U įkūrimui. Nustatoma, kad šiomis sąlygomis estetinė teorija daugeliu atvejų formavosi kaip bendrahumanistinės kultūros teorija arba kaip speciali meno teorija. Teigiama, kad Х Ѵ ІІХ Ѵ ІІІ a. estetinė mintis glaudžiai susijusi su retorikos ir poetikos problemų nagrinėjimu. Laikotarpio pabaigoje formavosi klasicizmo estetika (T. Bareika). X V III a. pab. - X IX a. pradžioje vyravo klasicizmo estetika su jai būdingu pilietiniu ir patriotiniu kryptingumu. Ji pamažu perėjo į švietėjiškąją estetiką. Šiuo metu susiformavo romantizmo estetikos prin­ cipai. Istorinių sąlygų savitumas lėmė, kad romantizmas, kovojęs su klasicizmu, nesudarė opozicijos švietėjiškajai estetikai: žymiausių laikotarpio atstovų darbuose vyrauja švietėjiškų ir romantizmo principų derinimas. Tai padėjo formuotis realizmo estetikos pagrindams, kuri plėtojosi nuo švietėjiškajai estetikai artimų nuostatų iki kritinio realizmo estetikos su­ siformavimo X IX a. pabaigoje. Nagrinėjama tolesnė pastarosios estetikos raida ir kova už savo principus X X a. pradžioje. J. Biliūno koncepcija laikoma brandžia kritinio realizmo estetika. Apžvelgiamas bandymas falsifikuoti realizmo principus, aptariama priešiška mo­ dernistų pozicija. Analizuojami realizmo principai ir jų raida pirmųjų Lietuvos marksistų darbuose. Tiriami X X a. pirmosios pusės progresyviųjų meno krypčių teoriniai pagrindai ir estetinės minties reiškiniai bei faktai, susiję su progresyviosios meno inteligentijos pasaulė­ žiūros formavimusi. СТАНОВЛЕНИЕ ТЕОРИИ КРИТИЧЕСКОГО РЕАЛИЗМА В ЛИТВЕ [Kritinio realiz­ mo teorijos formavimasis Lietuvoje]. Вопросы философии, 1975, No. 12, c. 119-125.

453

Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje analizuojamos lietuvių kritinio realizmo atsiradimo ir raidos ypatybės. Pažymima, kad bendrieji Europos kultūros raido's dėsningumai Lietu­ voje reiškėsi daug vėliau. Pirmiausia realistinės tendencijos pasireiškė romantikų kūryboje. Lietuvių realizmą veikė tuo metu populiaraus pozityvizmo ir su juo susijusio natūralizmo idėjos, taip pat marksizmas. Realizmo pradininkai Lietuvoje siekė šviesti liaudį ir formuo­ ti materialistinę pasaulėžiūrą, meno pažintinę funkciją jie siejo su visuomenės socialine analize ir kritika. ŠVIETIMO EPOCHOS ESTETINĖS KULTŪROS METMENYS. - V., „Mintis“, 1987. - 189 p. D a l y s : Įvadas, 5-19; I. Svarbiausi tyrinėjimo objekto parametrai: 1. Estetikos istorijos objekto problema, 30-35, 2. Menas-estetika-filosofija, 35-43; II. Švietimo epocha: ištakos, pagrindai ir bruožai, 44-77; III. Estetika dviejų epochų sandūroje, 78-111; IV. Švietimo epochos estetinės kultūros struktūra, 111-16 9 ; Pabaiga, 170-172. Estetikos istorijos veikale nagrinėjama Apšvietos epochos estetinės kultūros turinys ir struktūra, jos ryšys su ankstesnių epochų estetine kultūra. Ši kultūra traktuojama kaip visuma reiškinių, apimančių estetines koncepcijas, aiškinančias meno bei estetinių vertybių sferą, ir meną, suprantamą kaip tam tikrų estetinių programų įgyvendinimą. Menas, este­ tika ir filosofija traktuojami kaip vientisa sistema, kurios jungiamoji grandis yra estetika. Estetinės kultūros struktūrą lemia minėtos sistemos pobūdis ir tarpusavio ryšys. Aptaria­ mi „meno-estetikos-filosofijos“ sistemos metodologiniai bruožai. Aiškinami pagrindiniai X V I-X V III a. estetinės kultūros raidos procesai, daug dėmesio skiriama baroko ir klasiciz­ mo estetikos rungtyniavimui. Teigiama, kad vos spėjusią įveikti baroką klasicistinę estetiką pačią ištiko krizė, skatinusi peržiūrėti pagrindinius jos principus: visa tai sąlygojo antiklasicistinės estetinės kultūros krypčių formavimąsi (susikūrė rokoko kultūra, švietėjiškasis racionalizmas ir preromantizmas) ir savitą švietėjiškojo klasicizmo kryptį. Antiklasicistinių krypčių metodologinis pagrindas buvo filosofinis natūralizmas, pagrįstas empirizmu arba sensualizmu. Reformuotasis klasicizmas rėmėsi švietėjišku racionalizmu. Dėl to visai Ap­ švietos epochai būdingas estetinės kultūros metodologinis dvilypumas. Nagrinėjami šios kultūros pagrindinių komponentų ypatumai ir ryšiai. Apžvelgiama X V III a. filosofinės estetikos intensyvi plėtotė, jos metodologiniai pagrindai, specialios meno tyrimo srities menotyros - išsiskyrimas.

V ALEN TIN A V IČIU S Virgis, gimė 1955 06 04 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1989). 1978 baigęs V U jame dėstė, studijavo filosofijos aspirantūroje. Tyrinėjo Frankfurto mokyklos (ypač T. Adom o) filosofijos idėjas. TO INBIO ISTORIOSOFIJA. Problemos, 1986, nr. 34, p. 70-72. Pristatoma anglų istoriko A. Toynbee’io spekuliatyvinė istorijos filosofija ir jo civilizacijų teorija. Jis nagrinėjo civilizacijų atsiradimo, jų evoliucijos dėsningumus, savo samprotavi­ mus grįsdamas plačiais lyginamaisiais skirtingų istorinių bendrijų tyrimais. Pateikiamos civilizacijų apibūdinimo kategorijos - afiliacija (įsūnijimas), primityvi visuomenė, visuoti­ nė valstybė, visuotinė bažnyčia. A. Toynbee aprašė 21 kultūrą, ieškojo jų atsiradimo, kles­

454

tėjimo ir žlugimo priežasčių bei dėsningumų, nagrinėjo universalių valstybių ir universalių tikėjimų prigimtį. T. ADORNAS IR VO KIEČIŲ FILOSOFIJA. Problemos, 1986, nr. 35, p. 85-90. Apibūdinama Frankfurto mokyklos vieta filosofijos istorijoje. Aptariama žymiausių šios mokyklos atstovų M. Horkheimerio ir T. Adomo kūryba. Jų bendras veikalas Švietimo dialektika (1947) skirtas hėgeliškajai subjekto-objekto santykių raidos schemai tobulinti. T. Adomo laikomas naujahėgelininku, kurio koncepcijoje neigimas nebevaržomas ben­ dros optimistinės krypties, o minties judėjimas - beribis. Pastebima A. Schopenhauerio ir F. Nietzsche’s įtaka T. Adomo estetikai, kurioje svarbiausią vietą užima muzika. Aptariami T. Adomo ir marksizmo santykiai. T. ADORNAS APIE M ASINĮ IR ELITIN Į MENĄ. Problemos, 1988, nr. 38, p. 46-51. Teigiama, kad masinio ir elitinio meno priešpriešą T. Adomo filosofijoje sąlygoja muzikos santykis su totalybe. Aptariama populiarioji kultūra ir jos kūrybos industrija. Pateikiama muzikos klausytojų tipologija. Daroma išvada, kad T. Adomo estetikoje meninės kultūros kritika virsta kultūros apskritai kritika, meno baigties motyvas išauga iki abejonės menu aps­ kritai. Šiai estetikai būdingas panideologizmas daro neįmanomą pozityvią meno sampratą. IDEOLOGIJOS SAMPRATA T. ADORNO FILOSOFIJOJE. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - K. Stoškus. - V., VU, 1989. - 187 p. VUB Rs F76-3175 D a l y s : Įvadas, 3-11; I. Ideologijos problema T. Adomo filosofijoje, 13-65; II. Meno ideologizacija T. Adomo filosofijoje, 66-118; III. Panideologizmas ir kultūros krizė, 119-166; Pabaiga, 167-169. Analizuojama T. Adomo ideologijos samprata siekiant suprasti visuomeninės sąmonės ideologizavimo prigimtį, svarstyti ideologizavimo pasekmes kultūrai. Rekonstruojamos T. Adomo filosofinių pažiūrų ištakos, jo santykiai su kitais Frankfurto mokyklos atstovais. Rekonstruojant jo ideologijos koncepciją teigiama, kad ji radikalizuoja K. Marxo teoriją maksimaliai deontologizuodama socialinę tikrovę ir suabsoliutindama tapsmą; iš to seka visuomeninės sąmonės ir ideologijos tapatumo principas - panideologizacija (kuri iš esmės suprantama kaip fašistinė panideologija). Pažymima, kad ideologijos kritiką T. Adomo re­ alizuoja kaip kultūros kritiką. Svarstomi meno (kartu ir filosofijos) santykiai su ideologija. Kultūra tapatinama su menu, todėl ideologijos kritika virsta sociologizuota estetine anali­ ze. Nagrinėjama masinio (ideologizuoto, taigi fašistinio, kuriam priskiriamas ir klasikinis menas) ir elitinio (nekonformistinio) meno perskyra: neideologiškų fenomenų efemeriška egzistencija palaikoma jų radikalaus kritiškumo - kritiškų meno formų ir negatyvios dialek­ tikos filosofijoje. Neideologizacija tapatinama su deestetizacija, o kova su ideologija tolygi kultūros destrukcijai. Parodoma, kaip iš visuomenės ir kultūros totalinės ideologizacijos gimsta krizinis kultūros suvokimas, teorinės alternatyvos ir apskritai kitoks žvilgsnis į kul­ tūrą išnyksta. Daroma išvada, kad T. Adomo panideologizmo nuostata yra nenuosekli ir nesuderinama su pozityvaus turinio kultūros sąvoka: visiškai ideologizuoto pasauliu vaizdas ir viršideologiška to vaizdo kūrėjo padėtis yra nesuderinami; šis prieštaravimas sprendžiamas totaliniu kriticizmu.

455

VALEV IČ IU S Vytautas, gimė 1951 09 17 Kaune. Filosofijos mokslų kandidatas (1986). 1971 baigė Kauno i-ąją vidurinę mokyklą. 19 7 1-19 76 studijavo MaskVos M. Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultete. 1976-1978 dėstė VU, 1978-1981 filosofijos aspirantas. 19 81-1990 dėstė filosofiją SPI Klaipėdos filiale. Tyrinėjo mokslo filosofijos, pažinimo te­ orijos, filosofijos istorijos problemas. MOKSLO ŽIN IŲ EMPIRINIO PAGRINDO PROBLEMA X X A. MOKSLO FILOSOFI­ JO JE. Problemos, 1982, nr. 27, p. 14-21. X X a. mokslo filosofijoje skiriama normatyvinė ir deskriptyvinė mokykla. Remiantis R. Carnapu pateikiamos ir aprašomos trys mokslo žinių pagrindo interpretacijos. Teigiama, kad lo­ ginio pozityvizmo empirinės kalbos samprata plėtojosi nuo fenomenologizmo link fizikinio realizmo ir pasibaigė konvencionalizmu. P. Feyerabandas teigė, kad nekintamos stebėjimo kalbos nėra, ji tėra mokslo idealas. I. Lakatosas sukūrė pliuralistinį mokslo modelį: mokslas yra daugelio teorijų, siejamų bendros tyrimo programos, kaita. Aptariama marksistinė em­ pirinės mokslo kalbos samprata. TEO RIJŲ PALYGINAMUMO KLAUSIMU. Problemos, 1982, nr. 28, p. 58-62. Teigiama, kad teorijų palyginimui reikalinga žinoti, kas yra mokslinė teorija ir turėti ly­ ginimo kriterijus (empirinis turinys, abstraktumo laipsnis, paprastumas, tikslumas ir kt.). Apžvelgiami loginio pozityvizmo ir postpozityvizmo mokslo filosofijos atstovų sukurti mokslo teorijų modeliai. Teigiama, kad teorijos, aprašančios tą pačią realaus pasaulio sri­ tį, yra lengviau palyginamos, nes dalis elementų praktiškai sutampa. Lyginimo procedūra beveik visada eina nuo bendriausių filosofinių arba metafizinių principų prie konkretesnių teorijos elementų. Jeigu teorijų viršutinis lygmuo sutampa, jas visada galima palyginti vienu ar kitu aspektu. PLIURALIZM AS MOKSLE. Problemos, 1984, nr. 32, p. 70-73. Mokslo filosofijos straipsnyje analizuojamos pliuralistinė ir kumuliatyvistinė mokslo raidos koncepcijos, kurios atspindi pagrindinę šiuolaikinės mokslotyros tendenciją - mokslo rai­ dos naujo vaizdinio paieškas. Nurodoma, kad X IX a. ir X X a. pradžioje mokslas buvo suvo­ kiamas kumuliatyviai, jo tikslu laikytas naujų empirinių žinių kaupimas. Visiškai priešinga yra konvencionalistinė, arba pliuralistinė, mokslo raidos samprata, kuri atsisako vieningo mokslo idealo, mokslo teoriją traktuoja subjektyvistiškai. Daroma išvada, kad pliuralistinės sampratos kai kurie teiginiai neprieštarauja dialektiniam materializmui. ŽINO JIM O PAGRINDO PROBLEM A PLATONO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1987, nr. 36, p. 77-81.

Analizuojamas žinojimo pagrindimas Platono filosofijoje, nurodomos jos ištakos. Demo­ krito teorijoje idėja nepažįstama jutimais dėl atomų mažumo, o Platono idėjos suvokiamos tik protu. Pažinimo problema formuluojama kaip nuomonės ir žinojimo priešprieša. Apta­ riamas sielų ir idėjų pasaulio santykis: sielos struktūra susieja realų žmogiškąjį pažinimą su mokymu apie idėjas. Platonas pateikia keturias sielų būsenas (mąstymas, nuovoka, tikėjimas, spėjimas), kurių pirmosios dvi sudaro mąstymą, o paskutiniosios - nuomonę. ISTORINIO FAKTO PROBLEMA. Problemos, 1987, nr. 37, p. 63-68.

456

Istorijos teorijos (istorikos) straipsnyje nagrinėjama istorijos fakto problema, jo struktūra, santykis su fakto samprata gamtos moksluose. Teigiama, kad fakto funkcijos ir struktūra istoriškai kinta, priklauso nuo teorijos, kurioje jis funkcionuoja, lygio. Skiriami juslinis, kal­ binis ir teorinis fakto sluoksniai. Istorijos faktas atsiranda teoriškai apdorojant empirinius duomenis, gaunamus iš istorijos šaltinio. Lingvistinis fakto komponentas istorijos pažinime yra savitas informacijos nešėjas. ПРОБЛЕМА ЭМПИРИЧЕСКОГО ОСНОВАНИЯ НАУЧНОГО ЗНАНИЯ (историкометодологический аспект) [Mokslinio žinojimo empirinio pagrindimo problema (istorinis-metodologinis aspektas)]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - V. Radvilavičius. - V., VU, 1986. - 165 c. VUB Rs F76-2903 D a l y s : Введение [Įvadas], z-9; I. Проблема эмпирического основания научного знания и логический позитивизм [Mokslinio žinojimo empirinio pagrindimo problema ir loginis pozity­ vizmas], 10-53; И- Отрицание эмпиризма и проблема основания научного знания [Empirizmo neigimas ir mokslinio žinojimo pagrindo problema], 54-88; III. Проблема эмпирического основания научного знания: марксистская точка зрения [Mokslinio žinojimo empirinio pa­ grindimo problema: marksistinis požiūris], 89-141; Заключение [Išvados], 142-145. Mokslo filosofijos disertacijoje analizuojamos mokslinio žinojimo ir patyrimo sąsajos, pa­ tyrimo koncepcija, jo vaidmens moksle ir kiti klausimai. Nagrinėjama psichologistinė ir fizikalistinė mokslo filosofijos kryptis, aptariamos M. Schliko, R. Carnapo koncepcijos parodant loginio pozityvizmo mokslinio žinojimo interpretacijos ribotumą. Apžvelgiama K. R. Popperio, I. Lakatoso, P. Feyerabendo kryptis, T. Kuhno koncepcija. Tarybinėje moks­ lo filosofijoje išskiriamos trys su nagrinėjama problema susijusios kryptys: loginė struktūrinė (atskleidžia empirinių duomenų struktūrą ir jų vietą moksliniame žinojime), istorinė-genetinė (geriausiai parodo empirinių duomenų funkcijas) ir veiklumo (sujungia pirmųjų krypčių laimėjimus aiškindama mokslo empirinio pagrindimo vaidmenį). Teigiama, kad sudėtingą mokslinio fakto struktūrą sudaro mažiausiai trys komponentai: lingvistinis, percepcinis ir materialusis-praktinis. Tai, autoriaus nuomone, leidžia atsiriboti nuo daugelio mokslinio žinojimo empirinio pagrindimo problemų, iškeltų loginio pozityvizmo ir postpozityvizmo. Teigiama, kad loginio pozityvizmo plėtojama teorinio žinojimo redukcijos į empiriją programa neatlaiko kritikos, nes moksle teoriniai dėsniai negali būti tapatinami su esamu žinojimu: ne tik teorija derinasi prie empirijos, bet ir patys faktai randasi iš egzistuo­ jančio teorinio žinojimo. Formuluojama hipotezė apie mokslinio fakto struktūros ryšį su struktūra tos teorijos, kurioje tas faktas funkcionuoja.

V AR AN AVIČIU S Aloyzas Algirdas, gimė 1937 03 02 Šėtoje (Kėdainių raj.). Filosofijos mokslų kandidatas (1973). 1953-1960 dirbo įvairius darbus Akmenės rajone. 1959 baigė Akmenės darbo jaunimo vidurinę mokyklą. 1960-1965 studijavo klasikinę filologiją VU. 1962-1966 dirbo laborantu V U Klasikinės filologijos katedroje. 1965-1966 dėstį antikinę literatūrą V PI. 1966-1969 Baltarusijos M A Filosofijos ir teisės instituto referentas-vertėjas. 1969-1972 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) filosofijos istorijos aspirantas,

457

19 7 1-19 8 1 - jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1982-1983 - vyr. laborantas' 1976-1978 dar ir instituto Operatyvinės mokslinės informacijos grupės (O M IG A ) vadovas. Nuo 1983 dėstė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Tyrinėjo Lietuvos filosofijos istoriją (Renesanso laikotarpį; R. Plečkaičio mokinys), taip pat mokslinės informacijos, kalbos filosofijos problemas. SĄVOKA „RENESANSO FILOSOFIJA LIETUVOJE“. Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 25-29. Nagrinėjami su sąvoka „Renesanso filosofija Lietuvoje“ ir jos struktūrinių dalių nustatymu susiję klausimai. Lietuvos Renesanso tyrimuose siūloma ieškoti ne tiek humanizmo epochos, kiek renesansinio humanizmo apraiškų, idėjų, principų, teorijų. Teigiama, kad į nagrinėjamą sąvoką įeina sąvoka „reantikizmo filosofija Lietuvoje“. ERAZMO VITELIJAUS VISUOMENINĖS FILOSOFINĖS PAŽIŪROS. Lietuvos TSR Moks­ lų akademijos darbai, A serija, 1972, t. 4(41), p. 33-49. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje Erazmo Vitelijaus filosofinės pažiūros priskiriamos Renesanso epochos humanizmo srovei. Teigiama, kad joms būdinga dviejų tiesų koncepcija, scholastikos kritika, valstybinių santykių moralinis vertinimas, optimizmas, psichologizmas, individo laisvės teigimas, stoicizmas, saikingas epikūrietiškasis hedonizmas, diploma­ tinis konformizmas, tolerancija, humanistinė etika. Minima E. Vitelijaus diplomatinė ir politinė veikla. PATRIOTINIAI MOTYVAI MIKALOJAUS HUSOVIANO POEMOJE APIE STUMBRĄ. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1973, t. 2(43), p. 49-71. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje išryškinama M. Husoviano mecenato E. Vitelijaus idėjinė įtaka poetui ir jo poemai apie stumbrą, kuri laikytina M. Husoviano poetinio ta­ lento ir E. Vitelijaus socialinių-politinių ir moralinių pažiūrų sinteze. Polemizuojama su M. Husoviano poemos patriotizmo motyvų tautinėmis interpretacijomis ir parodoma, kad tyrinėtojų teiginiai šiuo klausimu neturi realaus pagrindo. Poemoje reiškiamas ne tautinis, bet valstybinis patriotizmas, ginami LD K valstybiniai interesai kovoje prieš turkus, totorius, kryžiuočius ir pan. RENESANSO VISUOM ENINĖ FILOSOFINĖ M INTIS LIETUVOJE XVI A. PRADŽIO ­ JE (E. VITELIJAUS IR M. HUSOVIANO PAŽIŪROS). Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - R. Plečkaitis. - V , Istorijos institutas, 1973. - 211 p. VUB Rs F76-1949 D a l y s : įvadas, 4-18; I- Renesanso epochos atstovų visuomeninės filosofinės minties reiškimosi pobūdis ir panaudotinas metodas E. Vitelijaus ir M. Husoviano pažiūroms restauruoti, 19-63; II. E. Vitelijaus ir M. Husoviano visuomeninės pažiūros, 64-113; III. E. Vitelijaus ir M. Huso­ viano etinės pažiūros, 114-184; Pabaiga. E. Vitelijaus ir M. Husoviano idėjinė-kultūrinė įtaka Lietuvai, 185-189; Išvados, 190-193. Lietuvos filosofijos istorijos disertacijoje gvildenamos dviejų žymių humanistų - Erazmo Vitelijaus ir Mikalojaus Husoviano - pažiūros gnoseologiniu, visuomeniniu politiniu, tei­ siniu ir ypač etiniu aspektu. Apžvelgiami tuomet negausūs Renesanso epochos Lietuvoje tyrimai. Patikslinamas „Renesanso“, „humanizmo“ ir kitų sąvokų turinys, pabrėžiama aštri

458

humanizmo ir antihumanizmo kova Renesanso epochoje. Atskleidžiama stipri E. Vitelijaus pažiūrų įtaka M. Husovianui, iškeliama hipotezė apie mecenato suinteresuotumą (greta kitų tikslų) poeto kuriamą poemą apie stumbrą nukreipti prieš E. Vitelijaus luominius klasinius, politinius ir asmeninius priešus Lenkijoje. Parodomas neabejotinas minėtų au­ torių minties giminingumas Renesanso humanistų pažiūroms. Akcentuojama, kad šioms pažiūroms būdingas tikrovės estetizavimas, dviejų tiesų koncepcija, dažnas minties alegoriškumas, hiperboliškumas, psichologiškumas. Teigiama, kad E. Vitelijus ir M. Husovianas pritarė teisinių normų ir karaliaus valdžios stiprinimo idėjai. Tose normose šie humanistai įžvelgė priemonę prieš bajoriškąjį voliuntarizmą ir anarchiją. Jie gynė demokratines (antifeodalines) tendencijas, rėmė gabius nekilminguosius, iš esmės kovodami už lygybę prieš įstatymą; pasisakė už mokslą ir švietimą, propagavo gamtos turtų apsaugos ir jų racionalaus panaudojimo idėjas. Autorius kritikuoja kai kuriuos istorikus už tendencingą ir subjektyvų M. Husoviano patriotizmo aiškinimą, nurodo kai kuriuos netikslumus jo kūrinių verti­ muose. Parodoma, kad jo Giesmė apie stumbrą išreiškia LD K valstybinį patriotizmą. At­ skleidžiamas E. Vitelijaus ir M. Husoviano požiūris į gyvenimo prasmę, kurią jie siejo su naudos, malonumų (saikingo epikūrietiškojo hedonizmo dvasia), garbės siekimu, savo var­ do įamžinimu visuomenės atmintyje; aptariami svarbiausi etiniai principai, normos, kurie jiems yra labiausiai pageidautini ir būtini normaliam asmenybės egzistavimui: skatinimai už gerus darbus ir laimėjimus bei nuobaudos už aiškius nusikaltimus ir tinginiavimą, asme­ nybės orumo ir teisių gerbimas, draugystė, autoritetas, stoiškas pareigos atlikimas, dėkin­ gumas, pagarba moteriai, pakantumas mažiems nusižengimams arba klaidoms, dosnumas, didžiadvasiškumas, teisingumas ir 1.1. Nurodomas E. Vitelijaus ir M. Husoviano veiklos bei idėjinio poveikio Lietuvos kultūrai pobūdis. GYVENIMO PRASMĖS SAMPRATA ERAZMO VITELIJAUS IR MIKALOJAUS HUSO­ VIANO KŪRYBOJE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1975, t. 3(51), p. 2.5-37. Dėstoma disertacijos medžiaga nurodytu klausimu. LIETUVOS FILOSOFIJOS ISTORIJA. Problemos, 1978, nr. 1(22), p. 9-15. Apžvelgiami respublikinės filosofijos konferencijos, skirtos V U įkūrimo 400-osioms meti­ nėms, Lietuvos filosofijos istorijos sekcijoje skaityti pranešimai apie materializmo idėjas VU, neoscholastinę X V I-X V III a. filosofiją Lietuvoje ir Baltarusijoje, idėjines sroves Lietuvoje Renesanso laikotarpiu, M. Valančiaus šviečiamąją veiklą, sveiko proto filosofijos recepciją Lietuvoje, asmenybės problemą L. Karsavino filosofijoje, formaliosios logikos dėsnių santy­ kio aiškinimą tarpukario Lietuvoje, pažinimo problematiką X X a. pradžios Lietuvos filoso­ fijoje, P. Dovydaičio pažiūras ir kitas problemas. RENESANSAS LIETUVOJE. Kn.: Lietuvių filosofijos istorijos bruožai. Parengė R. Ozolas. - V ,

„Mintis“, 1978, p. 54-93. Apžvelgiama renesansinių filosofinių idėjų sklaida Lietuvoje. Jas reiškė pirmieji humanistai (E. Vitelijus, M. Husovianas, Mykolas Lietuvis), pasisakydami už tvirtą centralizuotą val­ džią, teisingumą be luomų privilegijų, pagarbą žmogui, jo orumo ir teisių gynimą, toleran­ ciją, stoišką ir tvirtą asmenybę. Humanizmas (autoriaus vadinamas reantikizmu) laikomas Renesanso filosofijos pirmąja faze ir kartu kontrreformacijos pagrindu. Pateikiama įvairių

459

reformacijos srovių (liuteronų, kalvinistų, arijonų, socinistų) pažiūrų charakteristika, ap­ žvelgiamas kontrreformacijos judėjimas. RENESANSO EPOCHOS FILOSOFIJOS BRUOŽAI. Problemos, 1981, nr. 2.6, p. 95-103. Filosofijos istorijos straipsnyje pažymima, kad pirmajai Renesanso fazei būdingas humanis­ tinis žmogaus prigimties aukštinimas. Pažinimo teorijoje Renesanso mąstytojai teikė pirme­ nybę jutiminiam patyrimui kaip pradiniam pažinimo etapui. Etikoje buvo glaudžiai susipynusios epikūrizmo ir stoicizmo idėjos, akcentuotas žmogaus prigimties individualizmas ir pan. Sociologinės koncepcijos visuomenę aiškino kaip izoliuotų individų sumą, o valstybinę valdžią jau manyta esant nepriklausomą nuo religijos ir Bažnyčios autoriteto. KALBOS ŽENKLŲ GNOSEOLOGINĖS IR LINGVISTINĖS SAVYBĖS MOKSLINĖS KŪ­ RYBOS IR KOMUNIKACIJOS PROCESUOSE: 1. Metodologinės prielaidos gnoseologinei ir lingvistinei kalbos ženklų analizei. Lietuvos TSR 1981, t. 4 (77), p. 43-56. Siekiama rasti ir teoriškai bei metodologiškai pagrįsti esmingiausius kalbos ženklų kom­ pleksinio tyrimo kriterijus, suformuluoti teorinę nuostatą kalbos ženklų gnoseologinei bei

Mokslų akademijos darbai, A serija,

lingvistinei analizei. Teigiama, kad naujų kalbos vienetų (nominatų) atsiradimas ir jų kie­ kis kalboje priklauso nuo naujų reiškinių bei sąvokų (koreliatų) srauto. Konkrečios kalbos gnoseologiniam ribotumui bei informaciniams barjerams sumažinti autorius laiko tikslinga pajungti kalbinių ženklų analizę bei jų kūrybą kalbos universalumui (suprantamumui) sti­ printi. z. Akronimų gnoseologinės ir lingvistinės savybės. Lietuvos T SR Mokslų akademijos darbai, A serija,

1981, t. 3(80), p. 2.9-41. Siekiama atskleisti būdingiausias kalbos raidos tendencijas šiuolaikinėse kalbose ir pateikti jų kritinį vertinimą kalbos normalios raidos poreikių atžvilgiu. Nagrinėjami akronimai kaip nominatų rūšis ir jų vartojimo toleruotinos ribos. Teigiama, kad akronimų gramatinio-sintaksinio semantizmo nuostolius sintetinėse kalbose įmanoma sumažinti iki minimumo įve­ dus atitinkamus diakritinius ženklus.

VASILEVSKIS Eugenijus, gimė 1943 05 09 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1987). Mokėsi įvairiose Maskvos ir Leningrado vidurinėse mokyklose, baigė Vilniaus 11ąją lenkų mokyklą. 1963 baigė Vilniaus technikumą nr. 1, dirbo šaltkalviu. 1965-1970 stu­ dijavo filosofiją Maskvos M. Lomonosovo universitete, 19 7 1-19 7 4 - filosofijos aspirantas. 19 7 0 -19 7 1 dėstė VU. Nuo 1971 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) jaunesnysis mokslinis bendradarbis (1975-1976 vyr. laborantas), nuo 1988 - mokslinis bendradarbis. Tyrinėjo X X a. katalikiškąją filosofiją, Katalikų bažnyčios dokumentus. ИЗВРАЩЕНИЕ ЭРНСТОМ ФИШЕРОМ М АРКСИСТСКО-ЛЕНИНСКОГО ПОНИ­ М АНИЯ СУЩ Н О СТИ ЧЕЛОВЕКА [Kaip Ernstas Fischeris iškraipo marksistinę-lenininę žmogaus esmės sampratą]. Kn.: Научные доклады высшей школы. Научный коммунизм, 1973, Но. 4, с. 83-88.

460

Pristatoma marksistinė ir E. Fischerio žmogaus sampratos, pastaroji marksistiškai kritikuo­ jama: metafizinis mąstymo metodas lėmė jos abstraktumą ir antikomunistinį pobūdį. Pasak E. Fischerio, komunizmo būtinumą lemia ne ekonominė raida, o moraliniai principai. Pa­ teikiama jo socialistinės santvarkos kritika. M ARKSISTINIO IR KRIKŠČIONIŠKOJO HUM ANIZM O „KOOPERACIJOS“ KONCEP­ CIJA ŠIUOLAIKINIAM E DEŠINIAJAM E REVIZIONIZM E. Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: F i­ losofija, ideologija, politika.

Sud. B. Deksnys. - V , „Mintis“, 1981, p. 187-2.13.

Kritiškai analizuojamas vadinamųjų dešiniųjų revizionistų požiūris į marksistų ir tikinčių­ jų dialogą, pastarąjį traktuojantis kaip etinę problemą. Parodomas bandymų dialogo pro­ blemą spręsti remiantis meilės sąvoka nepagrįstumas. Pateikiama marksistinė humanizmo samprata, konstatuojamas jos ir krikščioniškosios meilės sampratos nesuderinamumas. Apžvelgiama artimo meilės idėjos interpretacija Vatikano doktrinose X IX a. pab. - X X a. z pusėje, daroma išvada, kad krikščioniškoji meilės samprata naudojama Vatikano socialinei doktrinai modifikuoti. ФЕНОМЕНОЛОГИЧЕСКИЙ МЕТОД B КАТОЛИЧЕСКОЙ ЭТИКЕ K. ВОЙТЫЛЫ [K. Wojtylos katalikiškosios etikos fenomenologinis metodas]. Kn.: Проблемы сознания в Пред. Б. Кузмицкас. - Вильнюс, И ФСП , 1983, c. i93-zoz. Aptariama katalikiškosios filosofijos kryptis, derinanti tomizmo ir fenomenologijos prin­ cipus - fenomenologinis neotomizmas ir jo svarbiausio atstovo K. Wojtylos (popiežiaus

современной буржуазной философии.

Jono Pauliaus II) veikalų metodologija. Supažindinama su jo siekiu fenomenologinį metodą taikyti katalikiškajai etikai moderninti. Pristatoma K. Wojtylos plėtota M. Schelerio feno­ menologinės etikos kritika, asmens ir etinių vertybių santykio koncepcija. ISTORIJOS PAŽANGA IR ŽMOGAUS PRIGIMTIS SO CIALINĖJE VATIKANO DOK­ TRINOJE. Kn.: Žmogus ir istorija šiuolaikinėje buržuazinėje filosofijoje. Sud. A. Sverdiolas. - V, „Mintis“, 1984, p. 137-160. Analizuojama katalikiškoji istorijos pažangos idėja, aiškinami jos metodologiniai principai ir žmogaus prigimties samprata remiantis Jono X X III ir Pauliaus VI enciklikomis, Vatika­ no II susirinkimo nutarimais bei Jono Pauliaus II darbais. Teigiama, kad čia istorijos pažanga traktuojama remiantis idealistine filosofine antropologija (P. Teilhard de Chardino pažiū­ romis), kuri papildoma sumoderninta eschatologine vizija (Dievo karalystės žemėje idėja). „MES, ATEISTAI“: K. Liščinskio 350-osioms gimimo metinėms. Tarybinė moteris, 1984, nr. 3, p. 13, zo. Supažindinama su K. Liščinskio biografijos svarbiausiais faktais ir jo ateistinėmis pažiūro­ mis. Aptariamas jo materialistinis gamtos aiškinimas, Dievo, kaip tuščios sąvokos, chimeros, samprata. ЦЕЛОСТНЫ Й ПОДХОД B МАРКСОВОЙ ТЕОРИИ ФУНКЦИОНИРОВАНИЯ ОБЩ ЕСТВЕННЫ Х СИ СТЕМ [Visuminė prieiga marksistinėje visuomeninių sistemų teori­ joje]. Kn.: Научное знание: Системный аспект. Отв. ред. Р. Павилёнис. - В., 1986, CZ5-38. Nagrinėjama К. Магхо idėja, kad žinios apie žmogų ir jo sąveiką su visuomene ir gamta turi būti sisteminės. Autorius skiria tris visuomenės ir gamtos sąryšio triadas: gamta - egzista-

461

vimo priemonių gamyba - visuomenė; gamra - visuomeninė technologija - visuomenė; gamta - materiali visuomeniškai būtina gamyba - visuomenė. Zmoga\ls pasaulį sudaro du sąveikaujantys posistemiai: daiktinis (žmogaus sąryšis su gamta ir darbo priemonėmis) ir objektinis (visuomenės dvasinės kultūros sritis). Aptariamas darbo paskirstymo vaidmuo asmenybės susvetimėjimo kapitalizme sąlygomis ir laisvalaikio vaidmuo. АНТРОПОЛОГИЧЕСКИЕ ПРИНЦИПЫ НЕОТОМИСТСКОГО ПЕРСОНАЛИЗ­ МА Ж. М АРИТЕНА И К. ВОЙТЫЛЫ [J. Maritaino ir К. Wojtylos neotomistinio persona­ lizmo antropologiniai principai]. Kn.: „Антропологический поворот’ в философии X X века. Сост. А. Свердиолас. - В., ИФСП, 1987, с. 158-165. J. Maritainas laikomas pirmuoju Tomo Akviniečio antropologijos modernintoju. Aptaria­ ma jo plėtota asmenybės samprata, jos struktūra. Nagrinėjant K. Wojtylos antropologines pažiūras teigiama, kad jis statiškam „asmenybės-subjekto“ vaizdiniui priešpriešino dinaminę asmenybės patirties koncepciją, kurioje pagrindinė yra asmenybės veiksmo sąvoka. Daroma išvada, kad K. Wojtyla asmenybės dalyvavimo tarpžmogiškuosiuose veiksmuose idėją bando pagrįsti personalizmo principais. МАТЕРИАЛИЗМ И АТЕИЗМ К. ЛЫЩИНСКОГО И ЗАПАДНОЕВРОПЕЙСКАЯ ФИ ЛОСОФСКАЯ МЫСЛЬ ХѴ І-ХѴ ІІ ВВ. СРАВНИТЕЛЬНЫЙ АНАЛИЗ [К. Liščinskio materializmas bei ateizmas ir XV I-X V II amžių Vakarų Europos filosofinė mintis. Lygi­ namoji analizė]. Kn.: Философская и общественно-политическая мысль Белоруссии и Литвы: Дооктябрьский период: Закономерности развития, проблемы исследования.

- Минск, „Наука

и техника“, 1987, с. 115-14 0 . Aptariamos vieno iš L D K ateizmo pradininkų K. Liščinskio pažiūros. Teigiama, kad jis natūralizmo požiūriu nagrinėjo gamtą, neigė ontologinį Dievo buvimo įrodymą. Vardų kla­ sifikacijos problemą nagrinėjo nominalistinio racionalizmo požiūriu: žodis „Dievas“ esąs tuščias vardas, neturintis jokio atitikmens objektyviojoje realybėje. Pasaulio religijų kūrėjus laikė netikinčiais, o religiją traktavo kaip priemonę tautoms pavergti. КРИТИЧЕСКИЙ АНАЛИЗ РЕВИЗИОНИСТСКОЙ „ФИЛОСОФИИ ПРАКТИКИ“ ЭРНСТА ФИШЕРА [Ernsto Fischerio revizionistinės „praktikos filosofijos“ kritinė analizė]. Filo­ sofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - A. Kosičiovas. - M., Maskvos M. Lomonosovo universitetas, 1987. - 175 c. D A L Y s : Введение [Įvadas]; I. Пересмотр E. Фишером c позиции абстрактного антро­ пологизма концепции социального детерминизма К. Маркса и В. И. Ленина [E. Fischerio at­ likta К. Marxo ir V. Lenino socialinio determinizmo koncepcijos peržiūra remiantis abstrakčiuoju antropologizmu]; II. Извращение E. Фишером марксистского гуманизма и марксистской идеологии с позиции буржуазной философии и реформизма [E. Fischerio atlikti marksistinio humanizmo ir marksistinės ideologijos iškraipymai remiantis buržuazinės filosofijos ir reformizmo nuostatomis]; Заключение [Išvados]. Kritikuojama revizionistu laikomo marksisto E. Fischerio plėtota „praktikos filosofija“, ku­ ria remdamasi inteligentija turinti kovoti prieš žmogaus susvetimėjimą už laisvą visapusišką asmenybę. Analizuojami šios filosofijos idėjiniai šaltiniai, struktūra ir gnoseologiniai pagrin­ dai. Kritikuojami bandymai tapatinti istorinį ir dialektinį materializmą, supriešinti istorijos

462

subjektyvius ir objektyvius veiksnius, taip pat supriešinti K. Marxo „teorines“ ir V. Lenino „praktines“ pažiūras, o susvetimėjimą paversti pagrindine K. Marxo filosofijos problema. Aiškinama, kaip šis filosofas interpretavo socialistinę santvarką ir marksistinę ideologiją, kuo remdamasis nagrinėjo darbo ir laisvės problemas. Nurodomas E. Fischerio praktikos filosofijos metodologinis nepagrįstumas.

V E L JA T A G A P illé , gimė 1951 112.9 Taline (Estija). Filosofijos mokslų kandidatė (1986). Nuo 1957 gyveno Lietuvoje. 1974 baigė meno istoriją ir teoriją Lietuvos dailės institute. 1974-1981 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) Lietuvos filosofijos istorijos skyriaus laborante. 1981-1983 šio instituto filosofijos istorijos aspirantė. 1984-1990 Istori­ jos instituto Menotyros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėjo X X a. pirmosios pusės Lietuvos estetiką. MENO SAN TYKIO SU TIKROVE PROBLEMA X X A. PRADŽIOS ESTETINĖJE M IN­ TYJE: 1. „Objektyvistinė“ pakraipa. LTSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1981, t. 4(77), p. 33-42. Lietuvos estetikos istorijos straipsnyje skiriamas objektyvistinis ir antiobjektyvistinis po­ žiūris į meno ir tikrovės santykį. Pirmajam požiūriui priskiriamos ideologiškai skirtingos koncepcijos: demokratinė kritika (J. Biliūnas) ir oficialioji klerikalinė kritika (A. Jakštas). Teigiama, kad abi jos akcentuoja atspindėjimo, pažinimo aspektą ir ignoruoja subjektyvius kūrybos pradus. Objektyvizmo atstovai palaikė tradicines X IX a. pabaigos realizmo formas ir rėmėsi jo autoritetu. 1. „Antiobjektyvistinė“ pakraipa. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1982, t. 2(79), p. 39- 48. Atskleidžiami meno ir tikrovės santykio problemos antiobjektyvistinio sprendimo Lietu­ vos estetikoje ypatumai. Teigiama, kad šį požiūrį plėtoję modernistai pabrėžė individualaus tikrovės regėjimo ir interpretavimo mene svarbą, siekė atskleisti kūrybišką meno prigimtį, kėlė meno autonomiškumo reikalavimą. Aptariamas V. Kapsuko plėtotas meno ir tikrovės santykio problemos sprendimas. LIETUVIŲ ESTETINĖS M INTIES STUDIJA. Literatūra írmenos, 1982 vasario 6. J. Mureikos monografijos Lietuvių materialistinė estetika (1900-1940) (1981) recenzijoje pa­ brėžiamas metodologinis tyrimo aspektas. Veikalas kritikuojamas dėl per didelio dėmesio V. Kapsuko pažiūroms ir per mažo kitiems materialistinės estetikos atstovams, dėl V. Sezemano estetikos vertinimo. MENO SAN TYKIO SU TIKROVE PROBLEMA JO NO GRINIAUS ESTETINĖSE PAŽIŪ­ ROSE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1985, t. 2(91), p. 24-36. Nagrinėjant J. Griniaus estetikos koncepciją nurodoma, kad jai būdinga gnoseologistinė meno specifikos samprata, kuri meno specifiškumą kildina iš nesuinteresuoto intuityvaus pažinimo mene pobūdžio. Si samprata kritiškai vertinama kaip nulėmusi schematišką, problemos sudėtingumą apeinantį estetinio poveikio ir visuomeninių meno funkcijų ryšio

463

suvokimą. Ji nesusiejo tiesos mene klausimo su menininko, ir suvokėjo pasaulėžiūros so­ cialiniu sąlygotumu. ПРОБЛЕМА ОТНОШЕНИЯ И СКУССТВА К ДЕЙ СТВИ ТЕЛЬНОСТИ В ЛЙТОВСКОЙ ЭСТЕТИКЕ (1900-1940 ГГ.) [Meno santykio su tikrove problema lietuvių estetikoje (1900-1940 m.)]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vado­ vas - G. Vaitkūnas. - V., FSTI, 1986. - 163 c. Lietuvos kultūros tyrimų instituto biblioteka D a l y s : Введение [Įvadas], 3-10; I. Гносеологический аспект отношения искусства к действительности [Meno ir tikrovės santykio gnoseologinis aspektas], 11—73; H- Социальный аспект отношения искусства к действительности [Meno ir tikrovės santykio socialinis aspek­ tas], 74-133; Выводы [Išvados], 134-141. Lietuvos estetikos istorijos disertacijoje meno santykio su tikrove problema nagrinėjama gnoseologiniu ir socialiniu aspektu. Pirmuoju atveju analizuojami tikrovės atspindėjimo meno kūrinyje pobūdžio, pažintinių meno galimybių, pažintinės funkcijos ryšio su meno specifikos aiškinimu klausimai. Nagrinėjama meno pažintinių uždavinių samprata J. Biliūno realizmo teorijoje: menas traktuotas kaip specifinė pažinimo forma. Aptariamos A. Jakš­ to-Dambrausko pažiūros Į meno vaizdavimo objektą, atskleidžiamas B. Sruogos, S. Čiurlio­ nienės, V. Mykolaičio-Putino įnašas į lietuvių estetinę mintį aiškinant tikrovės vaizdavimo mene pobūdį. Analizuojamos pažiūros J. Griniaus ir J. Lindės-Dobilo, meno esmę siejusių su intuityvaus pažinimo ypatumais, ir atskleidžiami jiems būdingi prieštaravimai aiškinant meno pažintinės ir estetinės vertės sąryšį. Nagrinėjant meno, kaip dvasinės kultūros reiški­ nio, socialinį sąlygotumą, aptariamos idealistinėje ir materialistinėje lietuvių estetikoje gy­ vavusios skirtingos šios problemos sampratos. Parodoma, kaip lietuvių materialistinėje es­ tetikoje vis gilėjo meno ir visuomenės gyvenimo problemų supratimas. Atskleidžiama, kaip istoriškai kito menininko klasinių pozicijų įtakos kūrybai aiškinimai, kaip buvo traktuojami pažintiniai meno tikslai. Kritikuojamos vulgariojo sociologizavimo tendencijos aiškinant menininko pasaulėžiūrą.

V IN C IŪ N A S Juozas Vytautas, gimė 19x9 06 n Poguliankoje (Švenčionių raj.), mirė 1979 06 03 Vilniuje. Filosofijos mokslų kandidatas (1971). Baigė chemiją VU , nuo 1956 jame dėstė filosofiją. Vienas savitesnių Lietuvos marksistų, E. Meškausko mokinys. Tyrinė­ jo pažinimo procesą pažinimo aktyvumo, sąmonės kūrybiškumo požiūriu, nagrinėjo kūry­ binę vaizduotę, intuiciją, juslinį suvokimą. Idealybę apibūdino kaip informacinį reiškinį. Raštai: J. V. Vinciūnas. Raštai. Gnoseologija. - V., „Mintis“, 1988. Lit.: L. Jekentaitė./«oz*tt Vy­ tautas Vinciūnas (1929-1979). „Problemos“, 1979, nr. 1(13), p. 120-121; K. Stoškus./. V. Vinciūno asmenybė ir kūryba. Kn.: J. V. Vinciūnas. Raštai. Gnoseologija. - V., „Mintis“, 1988, p. 5-10. RELIGIJOS GNOSEOLOGINĖS ŠAKNYS. Kn.: Astronominis kalendorius ips8. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, p. 26-32. Dėstomos marksistinės pažinimo proceso, mokslo, religijos sampratos: pažinimas yra išori­ nio pasaulio atspindys, tikrovės kopija žmogaus galvoje; mokslas yra visuomenine praktika paremtų, nuolat besiplėtojančių žinių apie pasaulį sistema; religija yra žmonėms viešpatau-

464

j ančių gamtinių ir visuomeninių jėgų iškreiptas, fantastinis atspindys. Aptariamos religijos socialinės ir gnoseologinės priežastys. Daroma išvada, kad religinė fantazija yra priešiška mokslui, ji ugdo bejėgiškumo prieš minėtas jėgas jausmą, dvasiškai luošina žmogaus sąmonę. AR ŽMOGUS TU RI NEM IRTINGĄ SIELĄ. Lietuvos pionierius, 1958 kovo 27. Kritikuojama religinė nemirtingos žmogaus sielos samprata, populiariai dėstoma materialis­ tinė sąmonės, smegenų, psichikos samprata. PASAULINIO SO CIALISTIN ĖS SISTEMOS VYSTYM O SI DĖSNINGUM AI. Tarybinis 1959 gegužės 28. Aiškinama visuomeninių-ekonominių formacijų kaita, dėstoma apie pasaulinės kapitalisti­ nės sistemos prieštaravimus. Teigiama, kad socialistinėje sistemoje vyrauja nauji dėsningu­ mai, naujo tipo tarptautiniai santykiai, atitinkantys socialistinio gamybos būdo reikalavimus

mokytojas,

ir grindžiami lygiateisiškumu, draugyste, tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimu. MATERIALIZMO IR IDEALIZM O KOVA KOSMOLOGIJOJE. Kn.: Astronominis kalendo­ rius

iq

6i .

Sud. B. Voronkovas. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, i960,

p. 12.7-133-

Pabrėžiamas glaudus kosmologijos ir pasaulėžiūros ryšys, apžvelgiama kosmologinių idėjų raida nuo senovės graikų filosofijos iki X X a. vidurio. Dėstoma heliocentrinės sistemos šali­ ninkų ir Bažnyčios kovos istorija. Supažindinama su X IX a. atsiradusiu mokslu apie Visatos kūnų susidarymą - kosmogonija. Pateikiami du priešingi (idealistinis ir materialistinis) to paties mokslinio fakto - vadinamojo raudonojo postūmio - aiškinimai. Daroma išvada, kad mokslo atradimai vis labiau patvirtina dialektinio materializmo metodologinius principus. DIALEKTIN IO M ATERIALIZM O SA N TYK IS SU KITAIS MOKSLAIS. Tarybinis moky­ 1961 vasario 16. Aiškinami filosofijos ir mokslų santykiai, apžvelgiama šių santykių istorija nuo antikos iki

tojas,

X IX a. Marksistinė filosofija pakeitusi aptariamą santykį: dialektinis materializmas pats yra mokslas, o jo objektas - bendriausi gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos dėsniai: kieky­ binių pakitimų perėjimo į kokybinius, priešybių vienybės ir kovos, neigimo neigimo ir kt. Pažymima, kad sąmoningas dialektinio metodo naudojimas žymiai palengvina mokslininko darbą, padeda daryti teisingas apibendrinančias išvadas. PASAULIO VIENINGUM AS. Tarybinis mokytojas, 1961 liepos 13. Aiškinama pasaulio įvairovės vienybės problema, parodoma, kaip ją sprendė idealistinė fi­ losofija ir ikimarksistinis materializmas. Teigiama, kad dialektinis materializmas reikalauja nagrinėti objektus jų sąveikos ir tarpusavio sąlygotumo požiūriu, konkrečiai istoriškai. Šio principo priešybėmis laikoma eklektika ir sofistika. К ВО П РОСУ О СУБЪЕКТЕ ПОЗНАНИЯ [Pažinimo subjekto klausimu]. Filosofija, 1965, t. VI, c. 5-15. Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje analizuojamas pažinimo procesas, dėstomi stan­ dartiniai marksizmo teiginiai šiuo klausimu. Pažinimas apibūdinamas kaip istorinis ir vi­ suomeninis. Teigiama, kad žmogus dalyvauja pažinimo procese kaip socialinė būtybė: indi­ vidualūs gebėjimai yra visuomeninio istorinio pažinimo proceso instrumentai, atliekantys

465

savo funkciją įsijungdami į jį. Kiekvieną pažinimo lygį sąlygoja esamas praktinis patyrimas. Sąvokinėje mąstymo formoje yra susitelkęs visuomeninis patyrimas. '* APIE ŽMOGAUS SĄMONĘ. Kauno tiesa, 1966 gegužės 7. Kritikuojama religinė idealistinė žmogaus nemirtingos sielos samprata, dėstomu marksistinė materialistinė sąmonės, mąstymo, smegenų, pasaulio atspindėjimo koncepcija. PAKALBĖKIME APIE ŽMOGAUS GYVENIMO TIKSLĄ. Tiesa, 1966 liepos 31. Svarstomi pasaulėžiūros klausimai. Gyvenimo prasmės supratimas siejamas su žmogaus pa­ saulėžiūra, išsilavinimu, asmeniniu jausmų pasauliu. Teigiama, kad gyvenimo tikslo sąvoka gali ir turi būti nagrinėjama objektyviu moksliniu požiūriu. Samprotaujama apie žmogaus sąmoningumą, jo veiklos tikslingumą, pabrėžiama individualių veiksnių visuomeninės reikš­ mės svarba. Gyvenimo tikslo sąvoka traktuojama ne kaip subjektyvių norų ar siekių išraiška, o kaip ideologinė, sutelkianti visuomenės narius. PAŽIN TINIS SĄMONĖS AKTYVU M AS. Filosofija, 1967, t. VII, p. 5-18. Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje sąmonės pažintinis aktyvumas apibrėžiamas kaip grįžtamasis ryšys tarp žmogaus sąmonės ir materijos, kaip pažintinės mąstymo galios iš­ raiška. Idealybės turinio objektyvumo pripažinimas leidžia pereiti prie mokslinio sąmonės aktyvumo aiškinimo. Pabrėžiama vaizduotės svarba pažinime: ji leidžianti individui laisvai operuoti jutimine medžiaga, kurti naujus sintetinius vaizdinius. Ji susiformuoja dėl prakti­ nės veiklos kaip psichinis materialinės kūrybos analogas. IDEALYBĖ. Problemos, 1968, nr. 1, p. 105-113. Marksistinės pažinimo teorijos straipsnyje savitai nagrinėjama idealybės problema, apta­ riamos jos filosofinės ir gamtamokslinės sampratos. Argumentuojama, kad idealybė, kaip objektyvaus pasaulio subjektyvus paveikslas, atsiranda praktiniame visuomeninio individo santykyje su tikrove, su jį supančiais praktiniu požiūriu jam svarbiais daiktais ir procesais. Idealybė atsiranda tada, kai susiklosto savosios veiklos supratimas, kai psichinė žmogaus vei­ klos forma įgyja savarankiškumą tikrovės atžvilgiu, kai žmogus pradeda šia forma operuoti nekeisdamas tikrovės, kurios atspindys ji yra. MOKSLUI RŪPI „KODĖL“. Tiesa, 1968 spalio 9. Aptariami mokslo ir religijos klausimai. Kritikuojami Vatikano teologų teiginiai, jog moks­ las tiria materialiosios tikrovės priežastis, o religija - tikrovės prasmę. Teigiama, kad prasmę ir tikslingumą turi tik gyva protinga būtybė, o ne gamtos objektai. Dėstoma marksistinė sie­ los samprata - siela vadinama žmogaus sąmone, kurios turinys yra visuomeninio pobūdžio, o konkretus funkcionavimas neatsiejamas nuo materialaus substrato - smegenų - veiklos. LENININĖ ATSPINDĖJIMO TEORIJA. Komunistas, 1969, nr. 5, p. 33-40. Nagrinėjama V. Lenino veikalo Materializmas ir empiriokriticizmas reikšmė marksizmo rai­ dai. Supažindinama su vienos svarbiausių jo problemų - atspindėjimo - samprata. V. Leni­ nas teigė, kad pažinimas ir pojūčiai yra materialybės atspindys. Išskiriami vaizdinių ir pojūčių bei teorijų lygmenys. Atspindėjimas marksizme traktuojamas kaip visuomeninis istorinis procesas, kur pažinimas įgyja žmogiškojo gamtos atvaizdavimo pavidalą, o idealybės formos (sąvokos, dėsniai, teorijos) kuria mokslinį pasaulio vaizdą. Pabrėžiama, kad atspindėjimas

466

yra platesnis už pažinimą, nes apima ir kitus aspektus (pvz., meninį), taip pat reikalauja­ ma nepainioti tiesioginio ir netiesioginio atspindėjimo. Dalykiškai ir nuodugniai dėstoma marksistinė pažinimo teorija, keliamas (tuometiniame marksizme beveik nenagrinėtas) są­ monės pažintinio aktyvumo, kūrybiškumo klausimas. KŪRYBINIS PAŽINIMO PROCESO POBŪDIS IR JO VISUOM ENINĖS-ISTORINĖS PRIELAIDOS. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas E. Meškauskas. - V., VU, 1971. - 193 p. VUB Rs F76-1445 Disertacija išspausdinta: J. V. Vinciūnas. RAŠTAI: Gnoseologija. - V., „Mintis“, 1988, p. n -14 0 . D a l y s : Pratarmė, 3-9; I. Pažinimas kaip sociališkai sąlygotas tikrovės rekonstravimas žmogaus mąstymo formomis, 10-79; H- Mąstymas kaip žmogaus sąmonės pažintinio aktyvumo pasireiš­ kimas, 80-139; UI. Jutiminio tikrovės suvokimo vieta visuomeniniame istoriniame pažinimo procese, 140-178; Išvados, 179-181. Vienoje reikšmingiausių marksistinės pažinimo teorijos disertacijų analizuojama žmogaus pažintinio aktyvumo prigimtis bei objektyvios pažinimo kūrybiškumo prielaidos. Šiai kūry­ biškumo sampratai didžiausią įtaką turėjo E. Meškausko, P. Kopnino, E. Iljenkovo idėjos, kai kurie V. Biblerio darbai. Apžvelgiamos įvairios atspindėjimo traktuotės marksistinėje filosofijoje. Kritikuojant atspindėjimo ir kūrybos priešpriešinimą parodoma, kad tai yra inte­ gralios pažinimo proceso pusės. Nagrinėjamos pažinimo formos, jos skirstomos į tiesioginius (jutiminis suvokimas) ir netiesioginius (sąvoka, teorija) tikrovės atspindžius. Toks skirsty­ mas laikomas metodologiškai reikšmingu aiškinant sąmonės aktyvumo bei kūrybiškumo prigimtį. Teigiama, kad jutiminiai atspindžiai neatskiriami nuo individo psichikos ir fiksuo­ ja svarbius tikrovės reiškinius. Teorinis mąstymas yra ne atskiro individo sąmonės veiklos, o žmonių socialinio santykiavimo su tikrove rezultatas. Pažinimas traktuojamas kaip procesas, kuriame negali būti atspindžio (tikrovės rekonstrukcijos) be kūrybos (tikrovės rekonstrukci­ jos). Aiškinamas gnoseologinis vaizdas. Teorijos ir tikrovės santykį galima teisingai suprasti palyginus teoriją ne su tikrove pačia savaime, o su tikrove, „įtraukta“ į praktinę pažintinę žmonių veiklą, todėl psichinio vaizdo ir teorijos objektyvūs turiniai nėra tapatūs: pirmasis yra izomorfiškas betarpiškai suvokiamai materialiai tikrovei, o antrosios turinį determinuo­ ja ne tik daiktų pasaulis, bet ir praktinis visuomeninis žmonių santykiavimas su tikrove. Nagrinėjama pažintinio aktyvumo priklausomybė nuo visuomeninių ir praktinių poreikių, kai kurie teorijos ir praktikos santykio aspektai, atskiro žmogaus patyrimo ir visuomeninio pobūdžio informacijos santykis, atskiri individo pažintinės galios aspektai. Analizuojamos sąmonės aktyvumo konkrečios apraiškos pažinimo procese - teorinis mąstymas ir kūrybinė vaizduotė. Teorinio mąstymo analizė siejama su jo formų (sąvokų) funkcijomis ir struktū­ rinėmis ypatybėmis. Aiškinant mąstymo loginių formų objektyvų sąlygotumą apžvelgiama istorinė sąmonės raida ir parodomas tų formų nevienareikšmis sąlygotumas: jos priklauso ir nuo materialaus pasaulio, ir viena nuo kitos, ir nuo bendro epochos teorinio mąstymo lygio. Tai daro jas galutinai neapibrėžiamas, o šis neapibrėžtumas laikomas visuomeninio patyrimo kaupimo ir pažintinės kūrybos sąlyga. Mokslinės kūrybos esmė atskleidžiama ana­ lizuojant vaizduotę, kaip jutimiškumo ir abstraktaus mąstymo sintezę, taip pat intuiciją, jos objektyvų pagrindą bei santykį su diskursyviu mąstymu. Parodoma, jog kūrybinės vaizduotės

467

rezultatai yra ne atsitiktiniai, bet dėsningi. Mokslinės kūrybos procesas atrodo nelogiškas, jeigu nekreipiama dėmesio j mokslinės pažintinės veiklos visuomeninį Ir istorinį pobūdį. Iš­ ryškinama jutiminio suvokimo gnoseologinės analizės specifika. Teigiama, kad šis suvokimas yra ne socialinė, o psichinė atspindžio forma; jis pavirto žmogiškojo pažinimo instrumentu tik tada, kai atsirado pažinimo subjektas - visuomenė - ir psichinis atspindys tapo sociališkai sąlygotu gnoseologiniu tikrovės vaizdu. Kritikuojamos tendencijos psichologizuoti pažinimo teoriją - tapatinti psichinį ir gnoseologinį vaizdą. Teigiama, kad to neturėtų būti, nes pirmasis yra žmogaus, kaip gamtos dalies, santykiavimo su tikrove rezultatas, o antra­ sis - žmonių, kaip socialinių būtybių, veiklos rezultatas. Kritikuojamas pažinimo proceso dalijimas į jutiminio suvokimo ir abstraktaus mąstymo pakopas: pažinimo procese svarbus ne tiek jutimo organų imlumas, kiek teorinio pasirengimo sąlygotas pažintinis įžvalgumas, todėl empirinės pažinimo stadijos sąvoka turi tam tikrą prasmę ne psichinės individo vei­ klos, bet teorijos plėtojimo požiūriu. BRANDŽIOJO RENESANSO TITANAS. Mokslas ir technika, 1972, nr. 6, p. 54-56. Supažindinama su Leonardo da Vinčio gyvenimo ir kūrybos, filosofinių ir gamtamokslinių pažiūrų svarbiausiais bruožais, aptariama Italijos brandžiojo Renesanso kultūra. O BJEKTYVIO JI REALYBĖ. Problemos, 1974, nr. 1(13), p. 79-91. Kritiškai analizuojama ontologinė substancialistinė materijos samprata, teigianti, jog mate­ rija yra visų reiškinių pagrindas. Teigiama, kad materijos, kaip filosofinės kategorijos, turinį galima atskleisti tik parodžius jos santykį su sąmone. Akcentuojamas materijos sąvokos ins­ trumentinis pobūdis. Materija tik santykiuose su kitomis dialektinio materializmo kategori­ jomis įgyja apibrėžtą pažintinį turinį ir reikšmę. Aptariami objektyviosios realybės apibrėži­ mai, nurodomi jų trūkumai. Lyginant dialektinę materialistinę ir pozityvistinę metodologiją nagrinėjama egzistavimo ir jo kriterijų problema. Nurodomas empirinio egzistavimo krite­ rijaus nepakankamumas - jis neapima visuomenės institutų, dvasinio gyvenimo reiškinių. KŪRYBA IR JO S PRIELAIDOS. Kultūros barai, 1974, nr. 8, p. 15-18. Aiškinamas tikrovės pažinimo, mokslo, meno ir technikos kūrybinis pobūdis. Nagrinėjamos kūrybos subjekto (kūrėjo) ir kūrybos objekto (kūrinio) sampratos, aptariami kūrybos proce­ so psichologiniai aspektai, išskiriami šio proceso etapai. Svarstoma apie vaizduotės kūrybinį vaidmenį, skiriamos vaizduotės rūšys. Aptariamas loginių ir intuityvių, subjektyvių veiksnių ryšys mokslinėje kūryboje. Kritikuojamas intuityvistinis kūrybos aiškinimas, dėstoma mark­ sistinė pažinimo samprata. MARKSISTINĖS FILOSOFIJOS METMENYS: Radijo paskaitos studentams neakivaizdinin­ kams. Kn.: J. V. Vinciūnas. Raštai. Gnoseologija. - V., „Mintis“, 1988, p. 185-235. D A L Y S : 1. Filosofija kaip bendroji metodologija, 185-190; 2. Pagrindiniai dialektikos principai, 190-195; 3. Kitimas, vystymasis, progresas, 195-199; 4. Kokybė ir kiekybė, 199-203; 5. Neigimo neigimas, 204-207; 6. Priešybių vienybė ir kova, 207-212; 7. Priežastingumas, 212-216; 8. Būti­ numas ir atsitiktinumas, 216-220; 9. Dialektinė dėsningumo samprata, 221-225; 10. Objektyvioji tiesa, 226-230; n. Sąmonės modeliavimo problema, 230-235. Supažindinama su išvardytomis svarbiausiomis marksistinės dialektikos kategorijomis ir problemomis.

468

z ZABORSKAITĖ Vanda, gimė 1922 12 24 Vaškuose (Pasvalio raj.), mirė 2010 12 27 Vilniuje, literatūrologė. Filologijos mokslų daktarė (1969). 1946 baigusi V U , 1950-1961 jame dėstė (atleista dėl ideologinių priežasčių). 19 6 2-19 71 dirbo Istorijos institute. Nuo 1971 dėstė V P I; profesorė (1973). Paskelbė estetikos, Lietuvos kultūros istorijos straipsnių, išvertė G. W. F. Hėgelio Estetikos paskaitų fragmentų (1978). RENESANSO KULTŪROS APRAIŠKOS M. STRYJKOVSKIO „KRONIKOJE“. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1965, t. 2(19), p. 73-90. Pirmoji spausdintoji Lietuvos istorija - M. Stryjkovskio Kronika - analizuojama kultūros istorijos požiūriu. Nurodomi jos ryšiai su viduramžių istoriografija, joje ieškoma Renesanso kultūros apraiškų. Teigiama, kad autorius buvo susipažinęs su humanistine istoriografija ir jo santykis su antikos kultūra daug kuo yra būdingas Renesansui; Kronikos metodologija turi renesansiškų ypatumų. M. Stryjkovskis siekė sukurti ištisinę tautos istoriją, suvokdamas ją ne bažnytiniu, o valstybiniu nacionaliniu požiūriu; Kronikoje ryškus autoriaus asmens vaidmuo. NUO ARISTOTELIO IKI HĖGELIO. Kn.: Poetika ir literatūros estetika: Nuo Aristotelio iki Hė­ gelio. Sud. V. Zaborskaitė. - V., „Vaga“, 1978, p. 7-35. Antologijos įvade išryškinamos literatūros teorijos raidos bendrosios tendencijos. Pažymi­ ma, kad teorinis poezijos suvokimas iki X V III a. pabaigos daugiausia išreiškiamas „poeti­ kose“, kuriose teorija pinasi su kritika, estetika, filosofija ir poetine kūryba. Supažindinama su antikos, helenizmo epochos, viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir romantizmo poetikos svarbiausiais bruožais. Nurodoma, kad apie X IX a. vidurį literatūros mokslas tapo savaran­ kiška disciplina. LYRIKA IR PAŽINIMAS. Kn.: Menas ir pažinimas: Estetinė kultūra-2. Sud. A. Katalynas. - V., „Mintis“, 1983, p. 79-93. Tiriamos lyrikos pažintinės galimybės. Jos laikomos nedidelėmis ir pažymima, kad netikslin­ ga ieškoti lyrikoje objektyvios informacijos apie realias gyvenimiškas situacijas, menininko nuotaikas, nes meninė kūryba neatpažįstamai transformuoja realybę. Teigiama, kad lyrinio „aš“ žodžių nereikia tapatinti su autoriaus pažiūromis. Analizė grindžiama konkrečių lietu­ vių lyrikos pavyzdžių interpretacija.

469

ZABULIS Henrikas, gimė 1917 02 18 Virkščiuose (Ukmergės raj.), mirė 2010 09 11 Vilniuje, filologas, sovietinis veikėjas. Filologijos mokslų daktaras (1983). L S S R nusipelnęs mokslo veikėjas (1977). 1950 baigė VU , dirbo Lietuvos radijo pranešėju. 1951—1955 Ž in i­ jos draugijos valdybos referentas, atsakingasis sekretorius. 1952-1955 dėstė V PJ. 1955-1958 Maskvos M. Lomonosovo universiteto aspirantas. Nuo 1958 dėstė klasikinę filologiją V U ; profesorius (1972). 1962-1966 L S S R Ministrų Tarybos Aukštojo ir specialiojo viduriniojo mokslo komiteto pirmininkas, 19 6 6 -19 8 8 - ministras. Nuo 1988 Liaudies švietimo minis­ tras. Paskelbė straipsnių apie senovės graikų filosofiją. MARKSAS IR ENGELSAS APIE RELIGIJĄ. Komunistas, 1959, nr. 1, p. 56-60. K. Marxo ir F. Engelso knygos Apie religiją lietuviškojo leidimo apžvalga. Svarstoma apie marksistinę religijos sampratą, religijos socialines šaknis, ateistinės propagandos, kaip svar­ biausio ginklo kovoje su religija, svarbą, religijos padėtį socialistinėje visuomenėje. EPIKŪRO IR LUKRECIJAUS ATOMISTINĖS TEORIJOS. Kn.: Filosofijos istorijos chrestoma­ tija: Antika. Sud. B. Genzelis. - V , „Mintis“, 1977, p. 289-301. Supažindinama su Epikūro filosofinėmis idėjomis, nurodomi jo ir Demokrito pažiūrų skir­ tumai. Svarbiausia Epikūro problema įvardijama žmogaus laimė, kurios pagrindas - vidinė sąmonės laisvė, pasirinkimo galimybė. Dėstomos Epikūro begalybės, materialios sielos, pa­ žinimo proceso sampratos. Aptariama Lukrecijaus poema Apie daiktų prigim tį, joje plėtotos gyvybės, visuomenės pažangos, žmogaus laimės sampratos. STOICIZM AS IR EKLEKTIKA. Ten pat, p. 337-354. Aptariama helenizmo epochos filosofija, jos kryptys, plačiau apibūdinamas stoikų filosofinis sąjūdis, jo ištakos. Stoikų filosofijoje skiriamos trys dalys - fizika, etika ir logika, šios filoso­ fijos pagrindu įvardijama žmogaus egzistencijos ir laimės problema. Supažindinama su Ze­ nono Kitijiečio idėjomis, ypač jo pažiūromis į valstybę ir pilietį, taip pat laimės, išminčiaus, moralinių vertybių sampratomis. Palyginamos stoikų ir epikūrininkų išminties sampratos, supažindinama su Epikūro ir Pirono fizika, Visatos struktūros koncepcija. Pristatomas vė­ lyvasis stoicizmas (Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus).

ZAKSAS Irmija, gimė 1919 03 05 Šiauliuose, mirė 1989 n 13 Vilniuje. Filosofijos mokslų daktaras (1965; filosofijos mokslų kandidatas 1955). 1936 baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į VDU . 19 41-19 45 SSRS kariuomenės 16 lietuviškosios šaulių divizijos karys. 1946 baigė chemiją V U , 1948-1963 jame dėstė filosofiją. 19 46 -1954 dar dirbo M A skyriaus redaktoriumi. 1963-1976 Kauno medicinos instituto Filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros vedėjas; profesorius (1968). 1976-1989 dirbo F S T I (iki 1977 skyrius prie Isto­ rijos instituto). Ankstyvuoju laikotarpiu itin dogmatiškai marksistiškai vertino Lietuvos materialistinių, gamtamokslinių, ateistinių idėjų istoriją. Vėliau dalykiškiau nagrinėjo dau­ giausia Vakarų egzistencinę filosofiją, jos santykius su katalikybe, analizavo humanistinę ateizmo esmę, religijos santykius su idealizmu ir nacionalizmu.

470

M ATERIALIZM O IR IDEALIZM O KOVA BIO LO GIJO JE BURŽUAZIJO S VIEŠPATAVI­ MO METAIS LIETU VO JE (1920-1940). Komunistas, 1954, nr. 2, p. 36-41. Teigiama, kad nurodytoji kova išreiškė klasių kovą ideologijoje. Nurodoma, kad idealizmo ir religijos propagavimui buržuazija ir klerikalai iškraipydavo gamtos mokslų faktus. Apta­ riamos „pažangiųjų inteligentų“ pastangos kovoti su šiuo „buržuazijos siautėjimu“. MOKSLO IR RELIGIJO S NESUTAIKOMUMAS. Kn.: Astronominis kalendorius 1957. Sud. B. Voronkovas. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, p. 25-34. Argumentuojama, kad mokslas ir religija yra nesutaikomi. Dėstoma marksistinė jų samprata, apžvelgiama mokslo ir religijos konfrontacijų istorija, Bažnyčios atstovų pasisakymai prieš mokslą ir mokslininkų pažiūros bei atradimai, kurie prieštaravo krikščionybės dogmoms. Socialistinės visuomenės sąlygos laikomos palankiausiomis mokslo raidai. MATERIALIZMO KOVA BURŽUAZINĖJE LIETUVOJE PRIEŠ RELIGIJĄ IR ID EALIZ­ MĄ BIOLOGIJOJE. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. - 142 p. Knyga parengta pagal disertaciją: ИЗ ИСТОРИИ БОРЬБЫ МАТЕРИАЛИЗМА ПРОТИВ РЕЛИГИОЗНО-ИДЕАЛИСТИЧЕСКИХ ВЗГЛЯДОВ В БИОЛОГИИ В ЛИТВЕ (19191940 ГГ.). Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - P. Kulaginas. - Leningradas, Leningrado A. Ždanovo universitetas, 1955. - 258 c. D A L Y S : Įvadas, 3-5; I. Religinių-idealistinių pažiūrų į gyvąją gamtą reakcinė esmė, 6-64; II. Gamtamokslinio materializmo kova prieš religines-idealistines pažiūras j gyvąją gamtą, 65юз; III. Pažangiųjų buržuazinės Lietuvos jėgų kova už dialektines-materialistines pažiūras j gy­ vąją gamtą, 104-140; Pabaiga, 141-142. Pirmasis sovietmečiu Lietuvos filosofinės minties istorijai skirtas veikalas. Remiamasi mark­ sizmo subdisciplinos - šiuolaikinės buržuazinės ideologijos kritikos - itin radikaliais redukcionistiniais principais. Teigiama, kad klerikalai buržuazinėje Lietuvoje užėmė lemiamas pozicijas ideologiniame gyvenime, biologijos klausimus aiškino religine idealistine dvasia, skleidė katalikiškąjį transformizmą, neovitalizmą, panaudojo mendelizmą-morganizmą reli­ ginei įtakai stiprinti. Gvildenamos religinės idealistinės pažiūros į gyvybės esmę ir į gyvosios gamtos raidą, klerikalų kova prieš darvinizmą. Aptariamos svarbiausių gamtamokslinio ma­ terializmo atstovų (T. Ivanausko, J. Kairiūkščio, P. Avižonio ir kt.) pažiūros. Marksistiškai vertinama vulgariuoju materialistu įvardyto J. Šliūpo kova prieš religines-idealistines pažiū­ ras biologijoje. Pabrėžiama, kad šioje kovoje dalyvavo ir V. Kapsukas. BIELINSKIO ATEISTINĖS PAŽIŪROS. Mokslas ir gyvenimas, 1958, nr. 6, p. 38-39. Supažindinama su V. Belinskio ateistinėmis materialistinėmis pažiūromis: jis atskleidė reli­ gijos, kaip visuomeninio reiškinio, pobūdį, o religijos kitimą susiejo su visuomeniniais po­ kyčiais. Religija laikoma pažangos ir laisvės priešu. KAIP GIMSTA DIEVAI. Mokslas ir gyvenimas, 1958, nr. 12, p. 37-39. Religijos kritikos straipsnyje supažindinama su senovės egiptiečių, graikų, romėnų, kinų mi­ tais apie dievų kilmę. Teigiama, kad religiniai vaizdiniai yra visuomeninio gyvenimo sąlygų fantastinis atspindys. RELIGIJA IR MORALĖ. Kauno tiesa, 1958 rugpjūčio 1.

471

Dėstoma religinės moralės standartinė marksistinė samprata* jai priešpriešinama komunis­ tinė moralė. KOM UNISTINĖ M ORALĖ IR KRIKŠČIO N IŠKO JI. Tarybinė moteris, i 9 5 9 , nr. 6, p. 4. Aiškinami krikščioniškosios ir komunistinės moralės skirtumai. Apibrėžiama moralės sąvo­ ka, moralė laikoma istoriškai kintančia. Religinės moralės esminiu reikalavimu įvardijamas paliepimas aukoti tikrąją žemiškąją laimę išgalvotai pomirtinio gyvenimo laimei. A R RELIGIJA TAURINA ŽMOGŲ? Jaunimo gretos, 1949, nr. 5, p. 2.1-22. Kritikuojama religinė dorovė - teigiama, kad Senajame testamente išdėstyti moraliniai prin­ cipai buvo sukurti vergovinėje santvarkoje, įteisina vergovę ir išnaudojimą. Pabrėžiamas re­ liginės moralės priešingumas socialistinei santvarkai ir komunistinei moralei. RELIGINĖ MORALĖ IR JO S TIK R O JI ESMĖ. Komunistas, i959, nr. 7, p. 52.-58. Svarstoma religinės moralės padėtis socialistinėje visuomenėje, nagrinėjama, ar egzistuoja savarankiška religinė moralė, nurodomi svarbiausi jos bruožai (klasinis pobūdis, išnaudotojų gynimas ir pan.), apžvelgiami religinių moralistų pažiūrų naujausieji pokyčiai. ŽANAS MELJĖ. Tiesa, i959 rugsėjo 9. Supažindinama su X V III a. prancūzų materialisto ir ateisto J. Meslier biografija ir pažiūromis. RASIZMAS IR EUGENIKA BURŽUAZINĖJE LIETUVOJE. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, i959. - 232 p. Pagal knygą parengta disertacija: РАСИЗМ И ЕВГЕНИКА B БУРЖУАЗНОЙ ЛИТВЕ. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - V., VU, i 9 6 i . - 5 5 9 + XXVIII p. D a l y s : Pratarmė, 3-6; I. Reakcinis rasizmo ir eugenikos pobūdis, 7-65; II. Rasizmo ir eugenikos skleidimas buržuazinėje Lietuvoje, 66-131; III. Katalikų bažnyčios pažiūros į rasizmą ir eugeni­ ką, 132-170; IV. Rasizmo kritika kai kurių autorių darbuose, 171-177; V. Pažangiųjų jėgų kova buržuazinėje Lietuvoje prieš rasizmą ir eugeniką, 178-210; VI. Hiderinės okupacijos pamokos, 211-226; Pabaiga, 227-231. Itin tendencingame stalinistinio stiliaus buržuazinės ideologijos kritikos darbe istoriškai apžvelgiamas rasizmo formavimasis, kritikuojamos pagrindinės rasizmo ir eugenikos idėjos, parodomas reakcinis jų pobūdis. Plačiau aptariamas vokiškojo rasizmo pobūdis, jo taikymas praktikoje. Nagrinėjamas rasizmo ir eugenikos skleidimas tarpukario Lietuvoje, atskleidžia­ mos vokiškojo rasizmo nepopuliarumo Lietuvoje priežastys, kai kurių rasizmo teiginių pro­ paganda. Analizuojamos eugenikos plitimo Lietuvoje socialinės ir gnoseologinės priežastys. Analizuojama Katalikų bažnyčios vyraujanti padėtis šalies ideologiniame gyvenime. Parodo­ mi kai kurie rasistinės ir religinės ideologijos skirtumai, tačiau akcentuojama, kad panašumų tarp jų yra daugiau ir jie svarbesni. Teigiama, kad klerikalai, remdamiesi krikščioniškosios moralės koncepcijomis, mėgino visapusiškai kritikuoti eugenines rasės pagerinimo priemo­ nes - sterilizaciją ir eutanaziją, tam panaudojo populiarias tautų lygybės, humaniškumo idėjas. Šių idėjų panaudojimas autoriaus vertinamas kaip kova prieš marksizmą iškraipant socializmo teoriją. Analizuojama mokslininkų P. Slavėno, A. Jurgučio kova prieš rasizmą, parodomas jos ribotumas. Pabrėžiama, kad nelegali LKP buvo lemiamoji jėga kovoje prieš buržuazinę ideologiją, prieš rasizmą ir eugeniką.

472

RELIGINĖ MORALĖ. Filosofija, 1960,1 . 1, p. 5-2.4. Marksistinio ateizmo (itin ideologizuotu) požiūriu analizuojama religijos ir moralės san­ tykio istorija, siekiama įrodyti, kad teigiamas religijos poveikis dorovei yra prietaras. N u­ rodoma, kad moralė apima žmonių tarpusavio santykius reguliuojančių elgimosi normų ir principų visumą, o jos principus nulemia materialinės sąlygos. Svarbiausiu religinės moralės bruožu laikoma išnaudotojų klasių interesų apsauga, {vardijamos tos apsaugos specifinės priemonės. Religinės moralės tikslas - ugdyti paklusnumą engėjams, silpninti kovingumą, galingojo Dievo vardu palaikyti bejėgiškumo, silpnumo jausmą. Aptariama religinės moralės žala socialistinei visuomenei. M OKSLININKO PALIKIMĄ S. Jaunim o gretos, 1960, nr. 1, p. z i-z z . Apžvelgiama mokslininko J. Kairiūkščio ateistinė veikla, supažindinama su jo svarbiausiais ateistiniais veikalais Gamtos mokslų filosofija ir Laisvosios m inties A B C . EUGENIKA. Mokslas ir gyvenimas, 1961, nr. 11, p. 34-36. Eugenika apibrėžiama kaip siekis dirbtinės atrankos būdu pagerinti žmonių giminę, skatinti sveikų, gabių ir riboti fiziškai bei dvasiškai menkaverčių žmonių dauginimąsi. Pabrėžiama so­ cialinės aplinkos lemiama įtaka žmonių gabumų raidai, kurią užtikrinti gali tik socializmas. AR SULAIKO RELIGIJA NUO PIKTO? - V., 1961. - 52. p. D a l y s : Stipriai įsigalėjęs prietaras, 3-7; Religijos ir moralės savitarpio santykiai visuomenės istorijoje, 7-14; Svarbiausieji religinės moralės bruožai, 15-2.2.; Ar religinė moralė yra humaniška? 21-31; Netolimos praeities puslapiai, 31-39; Religinė moralė ir atominis karas, 39-45; Taktika keičiasi, 45-48; Religinės moralės žala socialistinei visuomenei, 48-51. Religijos kritikos brošiūroje dėstomos esminės marksistinės dogmos apie religiją: ji laikoma vėlesne už moralę, apibrėžiama religinės moralės kategorija, aiškinami jos ir pasaulietinės moralės skirtumai, nurodomi svarbiausi religinės moralės bruožai: išnaudotojų klasių inte­ resų gynimas, asketizmas, maldos, moters nelygybė, antihumaniškumas. IŠ VOKIŠKOJO RASIZM O FORMAVIMOSI ISTORIJOS. Filosofija, 19 61,1.1 (1 sąs.), p. 116 138. Ideologinei kovai skirtame straipsnyje nagrinėjama vokiškojo rasizmo kilmė, ji siejama su A. Gobino veikalu Ž m o n ių rasių nelygybės tyrim as. Kritikuojamas teiginys, jog A. Gobino sociologija buvo antimokslinė labiausiai reakcinių buržuazijos sluoksnių doktrina ir įrodo­ ma, jog jis išreiškė ne buržuazijos, o feodalų interesus. Teigiama, kad X IX a. pab. - X X a. pr. rasistinė pasaulėžiūra plito visoje Vokietijoje. Pagrindinė to priežastis buvo agresyvaus vokiškojo imperializmo suinteresuotumas užkariauti naujų žemių. RELIGIJA IR NACIO N ALIZM AS. Filosofija, 1963, t. III, p. 63-78. Marksistinės ideologijos požiūriu nagrinėjant nurodytą problemą apsiribojama judaistiniu ir krikščionių tikėjimais. Religija ir nacionalizmas traktuojami kaip kapitalizmo liekanos, trukdančios socialistinės visuomenės pažangai. Nagrinėjamos priežastys, sąlygojančios nei­ giamą klerikalų pažiūrą į atskiras nacionalistinės ideologijos puses. Aptariami religijos ir nacionalizmo panašumai: krikščionybė, kaip ir nacionalizmas, gina išnaudotojišku kapita­ listinę santvarką, teoriškai pagrindžia jos būtinumą. Daroma išvada, kad teoriškai gindama

473

kapitalistinę santvarką, krikščionybė tarpiniu būdu gina nacionalistinę ideologiją, remia tautų neapykantos, rasizmo idėjas. KLERIKALAI - AN TIM O KSLIN IŲ PAŽIŪRŲ SKLEIDĖJAI BURŽUAZIN ĖJE LIETU­ VOJE. Kn.: Religijos ir ateizmo klausimai. - V., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidy­ kla, 1963, p. 243-159. Aiškinama, kaip klerikalai tarpukario Lietuvoje bandė sutaikyti mokslą ir religiją panau­ dodami tikinčių mokslininkų pavyzdžius. Kritikuojami A. Jakšto mėginimai matematikos priemonėmis įrodyti pasaulio sutvėrimą iš nieko, mėginimai paneigti, jog smegenys yra mąstymo organas, taip pat dieviškojo gyvybės ir žmogaus sukūrimo, rūšių nekintamumo, gyvosios gamtos regreso ir kitos koncepcijos. EUGEN IKA IR ŽM O NIŲ GIM INĖS PAGERINIMO PROBLEMA. Filosofija, 1964, t. IV, p. 49-61. Aptariami eugenikos ir rasizmo principai. Eugenikos tikslas - dirbtinės atrankos būdu su­ kurti gabių ir sveikų žmonių kartą. Eugenikos kūrėju laikomas anglų antropologas F. Galio­ nas. Remdamasis šiuolaikinio mokslo laimėjimais, marksizmas neneigia paveldimų, įgimtų veiksnių įtakos žmogaus fizinių ir psichinių savybių formavimuisi, tačiau lemiamą reikšmę čia turi socialinė aplinka. Nagrinėjamos atskiros žmogaus fizinių jėgų, sveikatos pagerinimo pusės: racionali mityba, butų sąlygos, protingai organizuotas darbas, psichiniai veiksniai, fizinė kultūra, sveikatos apsauga, mokslas. PAVELDIMUMO IR APLINKOS VAIDMUO SUGEBĖJIM Ų FORMAVIMESI. Filosofija, 1965, t. VI, p. 43-51. Apžvelgiamos tarybinių psichologų pažiūros nagrinėjamu klausimu, aiškinamasi, kas sudaro psichikos esmę: jei sugebėjimai yra psichinės veiklos savybė, o psichinę veiklą -vykdo sąlygi­ niai refleksai, kurie nėra įgimti, bet susidaro individualaus gyvenimo eigoje, tai ir sugebėji­ mus vykdo sąlyginiai refleksai, laikini ryšiai galvos smegenų žievėje. Vadinasi, sugebėjimai nėra paveldimi ir jie formuojasi individualaus žmogaus gyvenime. М АРКСИСТСКО-ЛЕНИНСКАЯ ФИЛОСОФИЯ В СОЮ ЗНЫХ И АВТОНОМ НЫХ СО ВЕТСКИ Х РЕСПУБЛИКАХ: Прибалтийские республики (Литва, Латвия, Эстония) Литва [Marksistinė-lenininė filosofija sąjunginėse ir autonominėse sovietinėse respublikose: Pabal­ tijo respublikos (Lietuva, Latvija, Estija) - Lietuva]. Kn.: Марксистско-ленинская философия и - М., 1965, с. 382-386. Apžvelgiama tarpukario Lietuvos filosofija: katalikiškoji (vadinama klerikaline) filosofija, gamtamokslinis ir dialektinis materializmas, LKP veikla propaguojant marksizmą-leniniz­ mą. Supažindinama su tarybų Lietuvos filosofų nagrinėjamomis problemomis.

социология в С С С Р и европейских социалистических стран.

RELIGIJA IR HUMANIZMAS. Kn.: Religija, ateizmas, dabartis. - V , „Mintis“, 1966, p. 292-308. Supažindinama su humanizmo sąvoka, marksistiškai analizuojamas krikščioniškojo artimo meilės principo ir humanizmo santykis, krikščioniškojo humanizmo koncepcija, teigianti ypatingą žmogaus padėtį pasaulyje, taip pat religinis asketizmas, neotomistinė asmenybės pirmumo visuomenės atžvilgiu samprata. Daroma išvada, kad religija neturi nieko bendro su žmogaus vertės išaukštinimu.

474

A R MATERIJA TURĖJO PRADŽIĄ? Tiesa, 1966 rugpjūčio zi. Kritikuojamas „matematinis“ materijos evoliucijos pradžios įrodymas. Remiantis fizikos dėsniais, šiuolaikinės astronomijos atradimais įrodinėjama, kad materija niekuomet nepra­ sidėjo. Teigiama, kad mokslo faktai rodo, jog neteisinga palyginti visos visatos evoliuciją su turinčiu pradžią skaičiumi. DIALEKTINIO MATERIALIZMO REIKŠMĖ GAMTOS MOKSLO PAŽANGAI. Sveikatos apsauga, 1967, nr. 10, p. 47-49. Pabrėžiama auganti filosofijos reikšmė vykstant mokslo diferenciacijai ir integracijai. Teigia­ ma, kad marksistinės filosofijos žinojimas padeda teisingai apibūdinti atskirų gamtos moks­ lų bendrąsias sąvokas, apsaugo nuo klaidingų idėjų, idealistinių ir metafizinių tendencijų moksle ir mokslo krizių. M IRTIES PROBLEMA. Problemos, 1968, nr. 1, p. 38-46. Marksistinės filosofinės antropologijos straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjama mirties problema. Teigiama, kad mirtis yra objektyvus biologinis procesas, pasireiškiantis orga­ nizmo gyvybinės veiklos galutiniu nutrūkimu ir būdingas žmogui kaip biologinei sistemai. Nurodoma, kad filosofijos istorijoje mirties problema nagrinėjama šiais aspektais: sielos ne­ mirtingumo sampratos pagrindimas ir kritika; naujos žmogaus nemirtingumo, kaip kūrinių ir gerų darbų išlikimo, sampratos plėtotė; su mirtimi susijusių išgyvenimų, kaip žemiškojo žmogaus dvasinio gyvenimo esminių aspektų, analizė (egzistencializmas). M ATERIALIZM O TR A D ICIJO S KAUNO M EDICINO S IN STITU TE. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 95-106. Lietuvos materializmo istorijos straipsnyje teigiama, kad tarpukariu visuomenės biologizavimas, į kurį buvo linkę gamtininkai, sudarė sąlygas plisti eugenikai nurodytame institute. Aiškindami medicinos ir religijos priešingumą medikai ateistai panaudojo istorinę medžiagą, nušvietė religijos kovą prieš mediciną vergovinėje, feodalinėje ir kapitalistinėje santvarkose. Daroma išvada, kad dialektinio materializmo įsisavinimas tarybiniu laikotarpiu įgalino me­ dikus teisingai spręsti problemas, sėkmingai įveikti stichinių materialistų pasaulėvaizdžio ribotumus. HUM ANIZM O PROBLEMA. Kn.: Humanizmas ir medicina. - Kaunas, 1968, p. 3-6. Parodoma, kad priešingų idėjinių krypčių (marksizmo ir katalikybės) kova pasireiškia pačios humanizmo sąvokos apibrėžime. Grindžiama marksistinė humanizmo samprata. O GAL DARVINAS TIKR A I NEBUVO DARVINISTAS? Tiesa, 1969 balandžio 5. Kritikuojamos Vatikano radijo laidos, kuriose mėginama įrodyti, kad Ch. Darvvino evoliu­ cijos teorija prieštarauja marksizmui ir sutinka su religija. Įrodinėjama evoliucijos teorijos pasaulėžiūrinė reikšmė - darvinizmas iš tiesų remia dialektinį materializmą ir suduoda rimtą smūgį religinei pasaulėžiūrai. ĮGYVENDINAMOS LENINO IDĖJOS. Sveikatos apsauga, 1969, nr. 7, p. 31-34. Aptariama, kaip V. Lenino idėja apie gamtininkų ir filosofų sąjungą įgyvendinama aukš­ tojoje mokykloje. Nušviečiamas medikų ir filosofų bendradarbiavimas moksliniame darbe, politinio švietimo sistemoje, tobulinant mokymo procesą.

475

EGZISTENCIALIZM AS. Mokslas ir gyvenimas, 1970, nr. 9, p. 26-Z7. Supažindinama su egzistencializmo svarbiausiais atstovais ir problemomis: žmogaus egzis­ tencijos, baimės, gyvenimo prasmės, nuasmeninimo ir kita. Dėstomi marksistiniai dogminiai vertinimai: egzistencializmas esąs kapitalizmo ideologijos dalis, atitraukiantis darbo žmones nuo realios kovos už komunizmo įgyvendinimą. LENINAS IR METODOLOGINĖS RELIGIJOS KRITIKOS PROBLEMOS. Kn.: Leninizmas ir dabartis. Ats. red. K. Sideravičius. - V , 1970, p. 76-87. Marksistiškai nagrinėjama religija kaip visuomeninis reiškinys, jos atsiradimo ir egzistavimo priežastys, socialinis vaidmuo. Remiamasi V. Lenino idėjomis apie ateistų ir tikinčiųjų są­ jungą kovoje prieš imperializmą, už esminius visuomeninius pertvarkymus. LENINAS APIE FILOSOFŲ IR GAM TIN IN KŲ SĄJUNGĄ IR DABARTIS. Kn.: Teorinis Lenino palikimas ir visuomeniniai mokslai. Ats. red. I. Zaksas. - Kaunas, 1970, p. 143-153. Svarstoma apie filosofų marksistų ir gamtos mokslų atstovų bendradarbiavimą sprendžiant aktualius dialektinio materializmo klausimus, ypač apie šį bendradarbiavimą aukštojoje mokykloje. Supažindinama su V. Lenino mintimis šiuo klausimu, F. Engelso pažiūromis į gamtos mokslus. LENINAS APIE SO CIALINĮ RELIGIJOS VAIDMENĮ IR DABARTIS. Ten pat, p. 308-310. Supažindinama su V. Lenino požiūriu nurodytu klausimu, pabrėžiamas neigiamas religijos vaidmuo nuo pat jos atsiradimo. Aptariamas ideologijos partiškumo principas aiškinant re­ ligijos padėtį klasinėje visuomenėje. Apžvelgiami tuometinių religinių organizacijų politikos ir ideologijos pokyčiai. SOCIALISTINIS HUM ANIZM AS IR JO KRITIKAI. Tiesa, 1970 sausio 6. Aptariami socialistinio ir buržuazinio humanizmo koncepcijų pagrindiniai bruožai. Kriti­ kuojami kai kurie Lietuvos sovietmečio ateistai dėl humanistinės religijos prasmės teigimo. Supažindinama su kairiųjų ir dešiniųjų marksizmo revizionistų plėtojama socialistinio hu­ manizmo kritika. ПРОБЛЕМА ГУМАНИЗМА В ТВОРЧЕСТВЕ А. МАЦЕЙНЫ В ПОСЛЕВОЕННЫЙ ПЕРИОД [Humanizmo problema A. Maceinos pokario laikotarpio kūryboje]. Kn.: Католицизм в С С С Р и современность. - В., 1971, с. 95-98. Teigiama, kad A. Maceina stengiasi įrodyti humanizmo ir krikščionybės vienovę. Auto­ riaus marksistine nuomone, priešingai, šio filosofo pažiūrų esmė yra antihumanistinė: jis pabrėžia žmogaus bejėgiškumą, menkystę prieš Dievą, kelia žmogaus orumą žeminančius reikalavimus. GAMTAMOKSLINIS M ATERIALIZMAS BURŽUAZINĖJE LIETUVOJE. Problemos, 1971, nr. 2,(8), p. 96-101. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje aprašomos pagrindinės problemos, kurias sprendė gamtamokslinis materializmas tarpukario Lietuvoje: jo atstovai parodė gyvosios ir negyvo­ sios gamtos ryšį, skelbė, jog gyvybė atsirado iš negyvosios gamtos ir yra materiali. Spręsdami žmogaus kilmės problemą, jie įrodė žmogaus kilmę iš gyvūnų. Šį įrodymą grindė lyginamo­ sios anatomijos, biochemijos, lyginamosios embriologijos ir kitų gamtos mokslų duomeni­

476

mis. Smulkiau nagrinėjamos gamtamokslinio materializmo žymiausio atstovo J. Kairiūkščio filosofinės pažiūros. HUM ANIZM AS IR RELIGIJA. - V., „Mintis“, 1971. - 198 p. D a l y s : Įvadas, 5-16; I. Pagrindiniai humanizmo bruožai, 17-59; H. Klerikalai apie religijos santykį su humanizmu, 60-86; III. Religija ir žmogaus vertė, 87-166; IV. Religija ir humaniški žmonių santykiai, 167-191; Pabaiga, 193—195. Knygoje dėstoma marksistinė religijos kritika. Daugiausia dėmesio skiriama katalikybės apologetų pažiūrų humanizmo klausimais kritikai. Atskleidžiama buržuazinio humanizmo esmė, įvertinamos Renesanso epochos humanistų, X V III a. prancūzų švietėjų ir vokiečių materialisto L. Feuerbacho humanistinės idėjos. Kokybiškai nauja humanizmo raidos pa­ kopa laikomas socialistinis humanizmas, nurodomi esminiai jo bruožai. Kritikuojamos ka­ talikybės pažiūros į religijos ir humanizmo santykį. „Klerikalinių ideologų išvedžiojimų“ būdingu bruožu laikomas abstraktus humanizmo deklaravimas, humanizmo atsiejimas nuo konkrečių socialinių ekonominių sąlygų. Autorius nustato, kad religijos humaniškos pri­ gimties sampratoje ypač svarbi tariamo netikinčiojo žmogaus tragizmo tezė. Marksistiškai nurodomas krikščioniškojo humanizmo pretenzijų nepagrįstumas, jo prieštaringumas ir re­ akcinis pobūdis: antropocentrizmas iš esmės prieštarauja teocentrizmui, t. y. doktrinai, pagal kurią Dievo visagalybė apimanti visą pasaulį. Teigiama, kad neotomizmo antropologijos teiginys apie asmenybės pirmumą kolektyvo atžvilgiu iškraipytai atspindi buržua padėtį ka­ pitalistinėje visuomenėje: kraštutinį individualizmą, asmenybės ir visuomenės antagonizmą. Kritikuojamas religijos mokymas apie kančios šventumą, naudingumą, neišvengiamumą, jos tariamai taurinamąjį poveikį asmeniui, nurodomas šio mokymo antihumaniškumas ir reakcingumas. Aiškinama, kad šis mokymas fantastiškai atspindi liaudies masių sunkią būklę antagonistinėje visuomenėje, tariamą bejėgiškumą prieš išnaudotojus. Parodomos tikėjimo pomirtiniu gyvenimu pažintinės, socialinės, fiziologinės ir psichologinės ištakos, teigiama, kad šis tikėjimas nuvertina žmogiškąją būtį, neskatina žmogaus moralinio tobulėjimo, neiš­ vengiamai gilina prieštaravimą tarp žmogaus veiksmo ir jo motyvo. Autorius pabrėžia, kad marksizmas, atmesdamas religinius vaizdinius apie pomirtinį žmogaus gyvenimą, neneigia nemirtingumo apskritai: jis tik atmeta iliuzinius atsakymus, o ne juos iškėlusius tikruosius troškimus. Kritikuojamas klerikalinių autorių teiginys, kad religija taurina žmonių santy­ kius. Autorius apibūdina krikščioniškosios artimo meilės idėjos kilmę, nurodo socialines priežastis, nulėmusias šio principo pergalę krikščionybėje, parodo šio principo žalingą įtaką žmonių tarpusavio santykiams. VISUOM ENINIO IDEALO TRAKTAVIMAS VATIKANO RADIJO LAIDOSE JAUN I­ MUI. Kn.: Ideologinė kova ir jaunimas. - V., „Mintis“, 197Z, p. 10 1-110 . Marksistinės religijos kritikos straipsnis, nukreiptas prieš Vatikano radijo laidas. Autorius mistiniams religiniams idealams priešpriešina visuomeninį komunizmo idealą. Teigiama, kad užsienio klerikalinė propaganda stengiasi įpiršti jaunimui sielos nemirtingumo ir pri­ sikėlimo dogmas. Remdamasis filosofų materialistų pasisakymais ir gamtos mokslųjaimėjimais autorius, jo manymu, parodo šių dogmų absurdiškumą.

477

FILOSOFAS MATERIALISTAS IR KYLYSTAS.Mokslas ir gyvenimas, 1972, nr. 9, p. 12-14. Supažindinama su L. Feuerbacho gyvenimo ir kūrybinės veiklos svarbiausiais bruožais. D i­ džiausiu jo nuopelnu laikoma G. Hėgelio objektyviojo idealizmo (kartu ir religijos) kritika ir materializmo idėjų atgaivinimas. Apžvelgiama L. Feuerbacho veikalų sklaida Lietuvoje. I. KANTAS IR RELIGIJA. Problemos, 1974, nr. 2(14), p. 15-18. Apžvelgiami religinių problemų sprendimai I. Kanto filosofijoje. Teigiama, kad jis pripažino Dievo buvimą ir sielos nemirtingumą, šias dogmas mėgino pagrįsti etiniais argumentais. Kritikavo ontologinį, kosmologinį ir fizinį teleologinį Dievo buvimo įrodymą, kurie negali būti pagrįsti jokiais empiriniais faktais. Autorius teigia, kad ketvirtosios antinomijos antite­ zė, skelbianti, kad niekur nėra absoliučiai būtinos esmės, nepalieka vietos Dievui, pirmajai pasaulio priežasčiai. I. Kantas kritikavo tradicinį teologų požiūrį į moralę teigdamas, kad moralės dėsniai yra ne Dievo duoti, bet yra kuriami žmogaus proto. MARKSISTINIS ŽMOGAUS PAVEIKSLAS IR M EDICINA. Sveikatos apsauga, 1974, nr. 1, p. 44. Dėstoma marksistinė žmogaus, kaip gamtinės biologinės būtybės, samprata, pabrėžiama, kad žmogaus esmę formuoja visuomeniniai santykiai ir pats žmogus kaip subjektas. Pažymima šios sampratos reikšmė sprendžiant pagrindinius medicinos uždavinius. SIELOS NEM IRTINGUM O DOGM A IR M EDICINA. Sveikatos apsauga, 1974, nr. 7, p. 48-51. Religijos kritikos straipsnyje teigiama, kad medicinos mokslas turi daug duomenų, neigian­ čių religinę nemirtingumo sampratą (kuri yra pagrindinė visose šiuolaikinėse religijose), ir daugybe faktų patvirtina dialektinę materialistinę žmogaus psichikos koncepciją. Medicinos įrodymai turi mokslinę vertę, nes jie yra gauti skirtingais pažinimo metodais ir patvirtinti praktiškai. ŠIUOLAIKINĖ NEUROFIZIOLOGIJA IR SIELOS NEMIRTINGUMAS. Mokslas ir gyveni­ mas, 1974, nr. 11, p. 20-22. Religijos kritikos straipsnyje įrodinėjamas įsitikinimo sielos nemirtingumu klaidingumas. Naudojamasi gamtos mokslų duomenimis, pristatomi atlikti bandymai su gyvūnais, teigia­ ma, kad siela - tai organizme vykstantys biologiniai procesai ir psichiniai reiškiniai, turintys medžiaginį pagrindą. Nagrinėjama neurofiziologijos reikšmė teisingam (t. y. materialisti­ niam) žmogaus psichinės veiklos supratimui. KOMUNISTINIO AUKLĖJIM O SISTEM A AUKŠTOJOJE M OKYKLOJE. Laikas ir įvykiai, 1974, nr. 2, p. 18-20; nr. 3, p. 25-27. Aptariamos pagrindinės komunistinio auklėjimo kryptys: marksistinės pasaulėžiūros forma­ vimas, ateistinis auklėjimas, politinio ir bendrojo akiračio plėtimas, karinis, internaciona­ linis, etinis ir teisinis, estetinis, fizinis auklėjimas, komunistinės pažiūros į darbą ugdymas, visuomeninio politinio ir organizacinio darbo įgūdžių formavimas. KAS YRA LAIMĖ? Mūsų žodis, 1974, nr. 3, p. 18-19; nr. 4, p. 21; nr. 5, p. 12-13. Kritikuojamas religinis laimės supratimas, supažindinama su įvairių laikotarpių ateistinėmis laimės sampratomis. Aptariama marksistinė laimės samprata, komunistų partijos vykdoma kova už žemiškosios laimės sukūrimą.

478

ВЗГЛЯД ИДЕОЛОГОВ ЛИТОВСКОЙ КЛЕРИКАЛЬНОЙ ЭМИГРАЦИИ НА ЭК­ ЗИСТЕНЦИАЛИЗМ [Lietuvos klerikalinės emigracijos ideologų pažiūra į egzistencializmą]. Kn.: Католицизм и современная идеологическая борьба. - В., 1975, c. 220-128. Nurodoma, kad 1950 popiežius Pijus X II smerkė egzistencializmą už etinį reliatyvizmą ir atsakomybės neigimą, o vėliau daugelis katalikų filosofų mėgino suartinti egzistencializmo ir katalikybės nuostatas. Lietuvių išeivijos katalikų autorių publikacijose ryški egzistencializmo atstovų (K. Jasperso, G. Marcelio, M. Heideggerio, N. Berdiajevo ir kt.) įtaka. Daroma išva­ da, kad egzistencialistinė žmogaus būties samprata nedaug skiriasi nuo religinės. ПРОБЛЕМА ГУМАНИЗМА В ТВОРЧЕСТВЕ А. МАЦЕЙНЫ В ПОСЛЕВОЕННЫЙ ПЕРИОД [Humanizmo problema А. Maceinos pokarinio laikotarpio kūryboje]. Kn.: Католицизм в СССР и современность. - М., 1975, с. 95-98. Kritikuojamas А. Maceina dėl humanizmo ir krikščionybės vienybės teigimo: tai priešta­ rauja kitiems filosofo teiginiams apie žmogaus bejėgiškumą, menkystę prieš Dievą, kančių taurinamąjį poveikį. EGZISTENCIALIZM AS. Kn.: Jaunimas ir šiuolaikinė ideologinė kova. - Kaunas, 1976, p. 23-30. Aptariamos egzistencializmo atsiradimo Vokietijoje ir Prancūzijoje istorinės sąlygos, svar­ biausi atstovai, pagrindinės problemos. Dėstoma marksistinė emocinio žmogaus pasaulio samprata. Daroma išvada, kad egzistencializmas iškreiptai atspindi realius kapitalizmo prieš­ taravimus, tačiau laiko juos neišvengiamais, įsišaknijusiais žmogaus prigimtyje, taikstosi su jais. VARTOTOJIŠKA PSICHOLOGIJA IR SOCIALISTINĖS DOROVĖS NORMOS. Kauno tiesa, 1977 sausio 27. Kritikuojamas vartotojiškumas, parodomas jo neigiamas poveikis asmenybei. Pabrėžiama, kad marksistinei pasaulėžiūrai svetimas skurdo garbinimas, tačiau materialinė gerovė neturi tapti savitiksle: žmogaus turtingumą ir laimę socialistinėje visuomenėje nulemia laisvas visa­ pusiškų dvasinių ir fizinių jėgų išsivystymas, materialinių ir kultūrinių poreikių tenkinimas. [Atsakymas]. Kn.: Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais. Kn. 2. Sud. F. Laurinaitis. - V , „Mintis“, 1978, p. 22-31. Marksistinės religijos kritikos straipsnyje aiškinama, kaip atsirado tikėjimas žmogaus nemir­ tingumu. Teigiama, kad vaizdiniai apie nemirtingumą remiasi pirmykštėje visuomenėje su­ siformavusiu tikėjimu žmogaus sielos nemirtingumu. Pabrėžiamas sielos sampratos istorinis kitimas: ankstyvieji vaizdiniai apie sielą, kaip apie materialų, medžiagišką reiškinį, ilgainiui užleido vietą šiuolaikinių religijų požiūriui į sielą, kaip į savarankišką, bekūnį, dvasinį pradą. Žmogaus nemirtingumo teigimas turįs gilias socialines šaknis. LIETUVIŠKOSIOS KLERIKALINĖS EM IGRACIJOS IDEOLOGŲ SAN TYKIS SU EGZIS­ TENCIALIZM U. Kn.: Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova. Sud. B. Kuzmickas. - V , „Mintis“, 1978, p. 121-128. Apibūdinamos katalikų filosofų pastangos suartinti egzistencializmą ir katalikybę. Aptaria­ mi P. Celiešiaus, A. Maceinos, P. Gaidamavičiaus darbai, kuriuose nagrinėjamos religinių egzistencialistų žemiškojo žmogaus buvimo, kančios, ribinių situacijų ir kitos sampratos, įžvelgiamas religinio ir ateistinio egzistencializmo variantų idėjinis giminingumas.

479

[Atsakymas]. Kn.: Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais. Kn. 3. Sud. P. Laurinaitis. - V., „Mintis“, 1979, p. 112-125. Aiškinamas ateizmo humanistinis turinys, aptariama socialistinio humanizmo sąvoka, reli­ gijos ir humanizmo santykis, pabrėžiama religijos antihumaniška esmė. HUM ANISTINIS ATEIZMO TURINYS. Kn.: TSRS Konstitucija ir sąžinės laisvė. Sud. S. Krau­ jelis. - V., „Mintis“, 1980, p. 95-116. Marksistiškai analizuojamas humanizmo ir ateizmo santykis. Parodomas konstitucinio sąžinės laisvės principo humanistinis turinys. Humanizmas apibrėžiamas kaip koncepcija, laikanti žmogų aukščiausia vertybe ir pagrindiniu visuomenės raidos tikslu. Mokslinis ko­ munizmas laikomas aukščiausia humanizmo idėjos raidos pakopa. Nurodomas socialistinio humanizmo realus praktinis, kovingas pobūdis. Kritikuojamas religinis humanizmas kaip abstraktus, deklaratyvus, atitrūkęs nuo konkrečių istorinių socialinių sąlygų. ŽMOGAUS NEM IRTINGUM O PROBLEMA ATEIZMO IR RELIGIJOS KOVOJE. Kn.: Religija pasaulėžiūrų ir idėjų kovoje. - V., FSTI, LTSR Ateizmo muziejus, 1980, p. 38-48. Ikimarksistinėje filosofijoje skiriamos dvi religinio imortalizmo kritikos formos: senovės gaivališkasis ateizmas ir X V II-X IX a. buržuazinis ateizmas. Marksistinis ateizmas laikomas aukščiausia religinio imortalizmo kritikos forma. Marksizmo požiūriu nemirtingumas api­ būdinamas kaip praktiškai begalinis žmogaus sukurtų ir visuomenės socialinių (materialinių ir dvasinių) vertybių pažangą sąlygojančių teigiamų žmogaus savybių perdavimas iš kartos į kartą. KOMUNISTINIO AUKLĖJIM O PROBLEMOS SANATORIJOSE. Sveikatos apsauga, 1980, nr. 3, p. 17-20. Aptariama kurortinio gydymo padėtis tarybinėje Lietuvoje, pažymima, kad tik socializme jis prieinamas darbo žmonėms. Apžvelgiamas ideologinio auklėjimo sanatorijose pobūdis ir rezultatai. I. KANTO ETIKA ATEIZMO IR RELIGIJOS KOVOJE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos dar­ bai, A serija, 1981, t. 4(77), p. 21-32. Aptariamas ateizmo istorijoje nepakankamai tyrinėtas I. Kanto etikos panaudojimas ateiz­ mo ir religijos kovoje. Pabrėžiama I. Kanto Dievo buvimo įrodymų kritikos, žmogaus, kaip savaiminės vertybės, sampratos ateistinė reikšmė, aptariamas jo etikos principų panaudoji­ mas teologijoje ir religijos filosofijoje. Apžvelgiama I. Kanto etikos įtaka Lietuvos filosofijos raidai. Marksistiniu požiūriu ši etika vertinama kaip dvilypė ir nenuosekli. KARLO JASPERSO DIEVOSTATA. Kn.: Šiuolaikinė katalikybė: Filosofija, ideologija, politika. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1981, p. 58-94. Marksistiškai vertinama K. Jasperso tikėjimo koncepcija. Teigiama, kad jos branduolį su­ daro šifrų teorija. Pats žmogus taip pat esąs Dievo (transcendencijos) šifras. K. Jaspersas kritikuoja kai kurias krikščionybės dogmas ir siūlo esmines, tačiau utopines, neįgyvendina­ mas Bažnyčios reformas. Aptariamos filosofo „pasaulio“, „egzistencijos“, „transcendencijos“ kategorijos. NEM IRTINGI DARBAI IR ŽYGIAI. Komunistas, 1981, nr. 5, p. 37-42.

480

Marksizmo požiūriu nagrinėjama nemirtingumo problema. Kritiškai vertinama religinė nemirtingumo samprata, atliekanti iliuzinę kompensacinę funkciją. Glaustai apžvelgiama pažiūrų į nemirtingumą istorija, pažymimas ikimarksistinių koncepcijų ribotumas. Žmo­ gaus nemirtingumas autoriaus apibrėžiamas kaip jo sukurtų socialinių vertybių nenykstanti vertė, palikuonyse išliekantys jo teigiami socialiniai bruožai, velionio gerų darbų ir vardo atminimas. Pabrėžiamas svarbus nemirtingumo sąvokos vaidmuo socialistinės visuomenės narių gyvenime. M EDICINA IR ATEIZMAS. Sveikatos apsauga, 1981, nr. 3, p. 7-10. Gydytojai ir medicinos darbuotojai skatinami ateistiškai auklėti darbo žmones. Apžvelgia­ ma religinė kančios samprata, jai priešpriešinama marksistinio humanizmo samprata, kuri esanti medicinos ir ateizmo jungtis. RELIGINIS EUDEMONIZMAS IR M EDICINA. Sveikatos apsauga, 1982, nr. 6, p. 10-14. Aptariama eudemonizmo (mokymo apie laimę) vieta krikščioniškoje teologijoje, kritikuo­ jama esminė sielos nemirtingumo dogma. Dėstomas materialistinis požiūris j sielą kaip bi­ ologinių ir psichinių procesų visumą. Teigiama, kad medicina iš esmės nesuderinama su religiniu eudemonizmu, nes jos uždaviniai susiję su žemiškąja, o ne su dangiškąja laime. ETINĖS BENEDIKTO SPINOZOS PAŽIŪROS (350 metų gimimo jubiliejui). Kn.: Dorovinės vertybės: Etikos etiudai-6. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 130-146. Pristatomi B. Spinozos biografijos ir filosofinių bei etinių idėjų svarbiausi bruožai, pagrindi­ nės jo ontologijos kategorijos - substancija, atributas ir modusas. Pabrėžiamas B. Spinozos etikos antireliginis kryptingumas, ji apibūdinama kaip natūralistinė ir racionalistinė. Prista­ tomos svarbiausios šios etikos kategorijos - gėris ir blogis, nurodoma jos istorinė reikšmė. KATALIKYBĖ IR EGZISTEN CIALIZM AS (Žmogaus problema). - V., „Mintis“, 1983. - 198 p. D a l y s : Pratarmė, 5-8. I. Egzistencializmas ir religija, 9-56; II. Katalikybė ir egzistencializ­ mas. Žmogaus samprata, 57-115; III. Katalikybė ir egzistencializmas. Žemiškasis žmogaus būvis, 116-184. Knyga skirta katalikybės ir egzistencializmo (daugiausia M. Heideggerio ir K. Jasperso kon­ cepcijų) santykiui atskleisti nagrinėjant žmogaus problemą. Daugiausia analizuojami eg­ zistencializmo poveikį patyrę katalikų teologai ir filosofai. Aptariamos lietuvių emigrantų katalikų filosofų ir teologų koncepcijos. Remiantis marksistiniu principu, kad bet koks ide­ alizmas yra paslėptas fideizmas, parodoma, kad egzistencializmo filosofija vienaip ar kitaip remia religiją, savo idėjomis apie žemiškąjį žmogaus būvį padeda pagrįsti iliuzinį asmenybės susvetimėjimo kapitalistinėje visuomenėje įveikimo kelią. Analizuojant egzistencializmo ir religijos ryšio specifiką jis detalizuojamas išskiriant tris formas: egzistencialistų atviras re­ ligijos gynimas (G. Marcelis, K. Jaspersas), neutralumas jos atžvilgiu (M. Heideggeris) ir ateistinės nuostatos (J.-P. Sartre’as, A. Camus). Parodomi egzistencializmo ir katalikybės žmogaus sampratų panašumai ir skirtumai. Analizuojamos pagrindinės egzistencializmo kategorijos: egzistencija, laisvė, asmenybė, komunikacija, žmogus kaip save formuojantis subjektas, žmogaus ir Dievo santykis. Atskleidžiamas egzistencializmo ir katalikybės suar­ tėjimas ir tarpusavio poveikis nagrinėjant žemiškąjį žmogaus būvį (Dasein). Gvildenama religinių siužetų įtaka atskiroms egzistencializmo koncepcijoms ir atitinkamai egzistencia­

481

listinių žmogaus ir mirties santykio, baimės statuso, kančių neišvengiamumo, kaltės visuo­ tinumo sampratų panaudojimas katalikiškojoje filosofijoje. Remiantis'marksizmu siekiama ne tik parodyti egzistencialistų ir katalikybės ideologų pažiūrų nepagrįstumą, klasinę esmę bei socialines funkcijas, bet ir marksistiškai spręsti jų keliamas problemas: emocijų filosofinį aspektą, žmogaus santykio su mirtimi, savižudybės, kaltės ir kitas problemas. ’ IDEALIZM AS IR RELIGIJA. Lietuvos T SR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1983, t. 3(84), p. 41-50. Marksistiškai aptariami religijos ir idealistinės filosofijos bendrumai ir skirtumai. Jų ben­ drumu laikomas sąmonės pirmumo teigimas, skirtumais - metodas ir objektas (mąstymas ir tikėjimas, vaizdiniai ir sąvokos). Teigiama, kad visos dabartinės idealizmo atmainos ve­ dančios į religiją. PRIEŠ KLERIKALIZM Ą. Komunistas, 1984, nr. 4, p. 67-71. Pristatoma X X a. 3 dešimtmetyje Lietuvoje susikūrusios Laisvamanių etinės kultūros drau­ gijos veikla, apžvelgiamos žymiausių jos veikėjų (J. Šliūpo, P. Leono) politinės pažiūros, nurodomi šios draugijos ir komunistų pažiūrų skirtumai. K. JASPERSAS APIE ISTORIJĄ IR ŽMOGAUS ISTORIŠKUMĄ. Kn.: Žmogus ir istorija šiuo­ Sud. A. Sverdiolas. - V., „Mintis“, 1984, p. 34-47. Marksistiškai nagrinėjama K. Jasperso istorinio proceso koncepcija. Ji tendencingai traktuo­ jama kaip iracionali, neturinti moksliškai pagrįsto istorijos periodizacijos kriterijaus. Prista­ toma K. Jasperso istorinės situacijos, istorinės raidos, vadinamojo „ašinio“ laiko, žmogaus istoriškumo sampratos. Filosofo teigtas žmogaus nepakartojamumas marksistiškai vertina­ mas kaip negalėjimas priklausyti kolektyvui.

laikinėje buržuazinėjefilosofijoje.

VISUOMENĖS PAŽANGA IR ATEIZMAS. Kn.: Ateizmas, religija ir ideologinė kova. Sud. B. Deksnys. - V., „Mintis“, 1985, p. 38-53. Apžvelgiamas ateizmo vaidmuo vergvaldinėje visuomenėje, religijos funkcijos feodalinėje santvarkoje, aptariamas prancūzų materialistų ateizmas, taip pat ateizmo vieta marksizme. Aptariama V. Lenino religijos samprata, ateizmo vaidmuo socialistinėje visuomenėje. LAISVAMANYBĖ BURŽUAZINĖJE LIETUVOJE. Kn.: Ateizm as ir religija Lietuvoje. Sud. J. Mačiulis. - V., „Mintis“, 1985, p. 128-143. Aptariama laisvamanių etinės kultūros draugijos veikla, jos narių nagrinėti klausimai (reli­ gijos esmės, kilmės ir kitimo, religijos ir moralės santykių ir kt.). Pabrėžiamas laisvamanių gamtamokslinio materializmo metafizinis pobūdis. ŽYMUS ATEIZMO PROPAGUOTOJAS. Sveikatos apsauga, 1986, nr. 7, p. 39-42. Supažindinama su J. Šliūpo veikla ir pažiūromis: jis daug nagrinėjo krikščionybės socialinį vaidmenį Lietuvoje, sąžinės laisvės, mokslo ir religijos, moralės ir religijos santykių ir kt. klausimus. ĮŽYMUS ATEIZMO PROPAGUOTOJAS. Mokslas ir gyvenimas, 1986, nr. 12, p. 26. Supažindinama su J. Kairiūkščio akademine veikla ir ateistine pasaulėžiūra, pastarosios filosofiniu pagrindu laikomos gamtamokslinio materializmo idėjos, išdėstytos jo kūrinyje Gamtos mokslų filosofija.

482

ATEISTINĖ M INTIS TARYBŲ LIETUVOJE (1940-1985 M.). Kn.: Ateistinės minties raida Lie­ tuvoje. Sud. I. Zaksas. - V., 1986, p. 94-113. Apžvelgiamos marksistinio-lenininio ateizmo formavimosi ir raidos istorinės sąlygos tary­ bų Lietuvoje. Išskiriami du ateizmo raidos etapai: 19 44-196 0 ir nuo 1961. Teigiama, kad pirmuoju etapu daugiausia formavosi aukštos kvalifikacijos ateizmo kadrai ir vyravo popu­ liarinamoji literatūra. Antruoju etapu ateistinėje literatūroje svarbiausią vietą užėmė filo­ sofinė problematika, iš esmės nagrinėtos pagrindinės ateizmo problemos, ateistinė mintis plėtojama stambiose monografijose, straipsnių rinkiniuose. P. TEJARO DE ŠARDENO FILOSOFIJA IR JOS INTERPRETACIJA DABARTINĖJE KA­ TALIKYBĖJE. Kn.: Katalikybėsfilosofinės koncepcijos: Po I I Vatikano susirinkimo. Sud. B. Kuzmic­ kas. - V., „Mintis“, 1986, p. 136-154. Aptariamas tejarizmo poveikis katalikybei, jo svarbiausi principai. Tejarizmo metodas įvardijamas fenomenologiniu, o svarbiausia jo idėja laikoma evoliucija. Ji apibrėžiama kaip formavimasis įvairių elementų, kurie darosi vis sudėtingesni. Žmogaus fenomenas esąs evo­ liucijos ašis ir viršūnė. Pristatomos P. Teilhard de Chardino materijos, judėjimo, energijos, antropogenezės, asmenybės, meilės sampratos, jo sociologinės pažiūros. Nurodomos šio fi­ losofo pažiūrų silpnosios (mėginimas derinti mokslą ir religiją, visuomenės biologizavimas) ir stipriosios pusės (rėmimasis mokslo faktais ir metodais). ATEISTINĖ M INTIS LIETUVOJE X IX A. PABAIGOJE - X X A. PRADŽIOJE (1861-1917). Kn.: Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija: Religijos kritika., laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje. Sud. L. Vileitienė. - V., „Mintis“, 1988, p. 219-216. Pristatoma X IX a. pabaiga kaip naujas Lietuvos ateistinės minties raidos etapas, apibūdi­ namos jo specifinės ypatybės: pirmiausia tai kiekybinis šuolis - ateizmo propaguotojų ir jų darbų pagausėjimas; taip pat kompleksiškumas - ateizmas tampa susijusių žinių sistema. Aptariamas aktyvus ateistų dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Išskiriamos ir apibūdina­ mos pagrindinės ateizmo pakraipos: liberalioji, demokratinė, anarchistinė, dešinioji soci­ alistinė. LAISVAMANYBĖ IR ATEIZMAS BURŽUAZIN ĖJE LIETUVOJE 1917-1940. Tenpat, p. 328335Apžvelgiama Laisvamanių etinės kultūros draugijos veikla, ji laikoma svarbiausia ateizmo ir materialistinės pasaulėžiūros skleidėja Lietuvoje. GAILESTINGUM AS IR RELIGIJA. Sveikatos apsauga, 1988, nr. 5, p. 20-22. Gailestingumas traktuojamas kaip bendražmogiškoji dorovės norma, pabrėžiama ypatinga jos vieta krikščionybėje. Pabrėžiamas ligos krikščioniškosios sampratos prieštaringumas: ji esanti ir Dievo siųsta apsivalymo per kančią malonė, ir bausmė už prigimtinę nuodėmę. Plėtojama ateistinė gailestingumo, globos samprata.

483

ZASIMAUSKAS Leonardas, gimė 1945 09 19. Filosofijos mokslų kandidatas (19.85). Baigęs vidurinę mokyklą tarnavo sovietinėje armijoje. Dirbo tekintoju, meistru Kaimo gamyklose, vėliau Žinijos draugijoje, istorijos ir kraštotyros jstaigose. Baigė istoriją VU, studijavo filosofijos aspirantūroje. Nuo 1979 dėstė filosofiją SPI Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete. Tyrinėjo religijos filosofijos problemas. RELIGIJOS M ASINĖJE SĄM ONĖJE EVO LIUCIJA. Problemos, 1983, nr. 29, p. 30-37. Marksistiškai nagrinėjama religijos evoliucija kaip socialinis reiškinys. Teigiama, kad ji glau­ džiai susijusi su individo socializacijos procesu ir jo pažintinės veiklos sritimi. Individas bet kurioje epochoje susiduria su pažįstamos ir nepažįstamos tikrovės sritimis, kurių pažinimo lygį tam tikru būdu lemia socialinių santykių pobūdis konkrečioje visuomenėje. Teorinės ir masinės sąmonės būviai laikomi santykinai skirtingais lygiais. Teorinė sąmonė turi san­ tykinai savarankišką logiką ir vidinio tapsmo dialektiką. Kiekvieną religinę teoriją autorius reikalauja vertinti visuomeninio istorinio proceso aspektu. KULTŪROS SAKRA LIZACIJO S SAMPRATA M. ELIADĖS RELIGIJO S TEO RIJOJE. Ten pat, p. 91-94. Glaustai supažindinama su M. Eliade’s biografija, apibrėžiama tyrinėjamos problematikos specifika dvasinės kultūros kontekste. Anot M. Eliade’s, svarbiausia, kad žmogus santykiau­ damas su gamta ir socialine tikrove jaustų dvasinę harmoniją ir iracionaliai išgyventų gy­ venimo prasmę ir jo pilnatvę. Transcendencijos pajautimas, išgyvenimas yra fenomenali ir žmogaus egzistencijai būtina dvasinė vertybė, turinti universalų pobūdį. ЭКЗИСТЕНЦИАЛЬНАЯ ФЕНОМЕНОЛОГИЯ РЕЛИГИИ M. ЭЛИАДЕ В КОН­ ЦЕПЦИИ КУЛЬТУРЫ [Egzistencinė M. Eliadės religijos fenomenologija kultūros koncepci­ joje]. Filosofijos mokslų kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. Mokslinis vadovas - B. Gen­ zelis. - V., VU, 1985. - 173 c. VUB Rs F76-2799 D a l y s : Введение [Įvadas], 4-19; I. Историко-философские предпосылки возникновения концепции святости М. Элиаде [M. Eliade s šventybės koncepcijos atsiradimo istorinės filosofi­ nės prielaidos], 20-57; II. Сакральная онтология M. Элиаде [M. Eliadės sakralinė ontologija], 58-115; III. Социальная обусловленность „сакральной действительности“ [„Sakralinės tikro­ vės“ socialinis sąlygotumas], 116-155; Выводы [Išvados], 156-164. M. Eliade’s religijos fenomenologinė filosofija analizuojama istoriniu genetiniu, teoriniu analitiniu bei socialiniu ideologiniu aspektu. Nušviečiama šiuolaikinės religijos filosofijos, kurios pradininku įvardijamas F. Schleiermacheris, genezė, išryškinamas eliadiškosios kon­ cepcijos ryšys su gyvenimo filosofija, ypač su egzistencializmu (S. Kierkegaard’u, M. Heideggeriu). Teigiama, kad M. Eliade šventybės koncepciją plėtojo kaip tam tikrą kultūrinę programą, skirtą atnaujinti visuomenės dvasinį gyvenimą remiantis egzistencine religijos fenomenologija. Jos ištakos įžvelgiamos protestantiškoje filosofijoje, ypač pabrėžiančioje transcendencijos tiesioginę intuityvią pagavą, kuri atsiskleidžia ne kaip objektyvuota tikro­ vė, o kaip subjektyviai determinuota prasmė, „ontologinis poreikis“. Aptariama M. Eliade’s plėtota sakralumo ir pasaulietiškumo perskyra: ji prieštarauja filosofo istorinės tikrovės „sa­ kralinio struktūriškumo“ pradinei prielaidai. Nagrinėjama M. Eliade’s kultūros archetipinė samprata, kuri laikoma religinės filosofinės „kitybės“ sąvokos tolesne plėtote. Išryškinami

484

šventybės kategorijos struktūriniai elementai - ji pirmiausia laikoma sąmonės komponen­ tu, nagrinėjamas jos ekstensyvumas, o ne giluminiai sluoksniai. Aptariama filosofo istorijos samprata, sakralumo apraiškos joje, pabrėžiamas šios sampratos antiistorizmas. Teigiama, kad M. Eliade’i nepavyko bandymas universalųjį vertybinį kultūros reikšmingumą pagrįsti transcendentiniu pradu ignoruojant kultūros istoriškumą, kritikuojama šio filosofo religinio veiksnio įtakos kultūrai nevienareikšmė samprata.

ZIM ANAS Genrikas, gimė 1910 05 12. Kurdimakščiuose (Seinų apskritis), mirė 1985 07 15 Vilniuje, sovietinis veikėjas, žurnalistas. Filosofijos mokslų daktaras (1970). L S S R nusipelnęs kultūros veikėjas (1960). 1932 baigęs Vytauto Didžiojo universitetą (biologi­ ją) iki 1940 mokytojavo Ukmergėje, Kaune. 1934 įstojo į LKP, 19 37-1940 prokomunisti­ nio laikraščio Folksblat atsakomasis sekretorius. 19 4 0 -19 4 1 laikraščio Tiesa atsakomasis, 1945-1970 vyr. redaktorius. 19 42-19 43 L K P C K ir Lietuvos partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės viršininko pavaduotojas. 1945-1968 dar dėstė VU , nuo 1968 - V PI; profesorius (1971). 19 7 1-19 8 4 žurnalo Komunistas vyr. redaktorius. Nuo 1949 priklausė L K P C K , 1958-1962 - ir šio komiteto biurui. Buvo vienas žymiausių K P ideologų, plėtojo tarybinės tautos (vadintos nacija) sampratą, nagrinėjo komunistinio ugdymo problemas. LIETUVIŲ SOCIALISTINĖS NACIJOS SUSIFORMAVIMO PRIELAIDOS IR SĄLY­ GOS. - V , Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. - 72 p. D a l y s : Pratarmė, 3-7; Lietuvių socialistinės nacijos formavimosi pradžia, 8-23; Socialistinis gamybos būdas - lietuvių socialistinės nacijos formavimosi pagrindas, 24-40; Lietuvių socialis­ tinės nacijos formavimosi politinės sąlygos, 40-47; Kova prieš buržuazinę ideologiją - lemiama socialistinės nacijos formavimosi sąlyga, 47-56; Naujo, tarybinio žmogaus bruožai, 56-64; Ko­ munistų partijos politika - lietuvių socialistinės nacijos susiformavimo pagrindas, 64-72. Brošiūroje nurodoma, kad lietuvių socialistinė nacija susidarė pereinamuoju iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiu, 1945-1951 metais. Nagrinėjamos šios nacijos susidarymo prielai­ dos. Marksistiškai kritikuojamos lietuvių tautinės savimonės idėjos (autoriaus vadinamos buržuazine ideologija). Apžvelgiama LKP kova su šia ideologija pokariu. Gvildenami naujo tarybinio žmogaus bruožai - pasiaukojamas darbas, internacionalizmas. Nurodoma, kad vienas iš socialistinės nacijos susiformavimo ir raidos dėsningumų yra ne stichinis to proceso pobūdis, o aktyvus LKP vadovavimas jam. PER SUKLESTĖJIM Ą Į VIENYBĘ: Apie tolesnio socialistinių nacijų suartėjimo dėsningu­ mus. - V , „Mintis“, 1968. - 375 p. Remiantis knygos medžiaga parengta disertacija: РАЗВИТИЕ И СБЛИЖ ЕНИЕ НАЦИЙ B УСЛОВИЯХ СТРО И ТЕЛЬСТВА СОЦИАЛИЗМ А И КОММУНИЗМА [Nacijų raida ir suartėjimas socializmo ir komunizmo statybos sąlygomis]. Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - M., SSRS MA Filosofijos institutas, 1970. - 788 c. D a l y s : įžanga, 3-8; I. Kas yra nacija, 9-42; II. Komunistų ideologija nacionaliniu klausimu, 43_ 94; III. Į visišką vienybę, 95-116; IV. Vienybė ir savitumas, 117-144; V. Lenininiu keliu, 145-174; VI. Bendri tikslai, bendra ekonomika, 175-208; VII. Vienybė, laisvanoriškumas, lygia­

485

teisiškumas, 109-226; VIII. Gyvybinga apytaka, 227-254; IX. Partinio žodžio jėga, 255-284; X. Nauja prieš sena, 285-346; XI. Internacionalinėje gretoje, 347-370; Pabaiga, 371-373. Plėtojama sovietinė nacijos (tautos) samprata. Nacija apibrėžiama kaip socialiiiė-etnihė pastovi, istoriškai susikūrusi bendrija, egzistuojanti kapitalizmo (buržuazinė nacija), soci­ alizmo (socialistinė nacija), komunizmo statybos, o taip pat pasauliniu mastu nugalėjusio komunizmo sąlygomis. Nurodomi nacijų skiriamieji požymiai: ekonomika, kalba, teritorija, nacionalinė sąmonė. Teigiama, kad kiekvienu atveju šie požymiai gali įvairiai pasireikšti, atstodami ir pakeisdami vienas kitą. Nagrinėjami svarbiausi proletarinio internacionalizmo bruožai, tolesnio socialistinių nacijų suartėjimo esmė: visiška nacijų vienybė reiškianti ne jų susiliejimą, o tokį suartėjimą, kurio nedrumsčia joks nepasitikėjimas. Analizuojama tarybi­ nės liaudies samprata. Teigiama visiško „nacionalinių atgyvenų“ įveikimo galimybė. Apta­ riama nacionalinė specifika, kuri plačiąja prasme apima ir antstato elementus, ir ekonominį gyvenimą, pabrėžiamas šios specifikos kintamumas. Nagrinėjama KP nacionalinė politika, tolesnio nacijų suartėjimo sąlygos: materialinės-techninės komunizmo bazės kūrimas bei socialistinės demokratijos plėtra. Parodoma SSRS tautų kultūrinio bendradarbiavimo reikš­ mė. Analizuojama dvasinė kultūra kaip dvasinių gėrybių gamyba, paskirstymas ir naudoji­ mas. Akcentuojama socialistinės santvarkos įtaka Lietuvos kultūros pažangai. MES - PATRIOTAI IR INTERNACIONALISTAI. Antras papildytas leidimas (pirmas leidi­ mas - 1975). - V., „Mintis“, 1977. - 143 p. D a l y s : Pratarmė, 3-12; I. Proletarinio internacionalizmo atsiradimas ir esmė, 13-42; II. Buržua­ zinis nacionalizmas - proletarinio internacionalizmo antipodas, 43-58; III. Visuomeninė nacijos sąmonė ir jos struktūra, 58-74; IV. Socialistinių nacijų visuomeninės sąmonės formavimosi ir vystymosi dialektika, 74-90; V. Internacionalistinis ir patriotinis auklėjimas išsivysčiusios soci­ alistinės visuomenės sąlygomis, 90-117; VI. Kova prieš buržuazinio nacionalizmo atgyvenas būtina internacionalistinio ir patriotinio auklėjimo sąlyga, 117-142. Nagrinėjamas proletarinio internacionalizmo atsiradimas ir jo turinio kitimas. Jis apibrėžia­ mas keturiais aspektais: tai yra kokybiškai nauja darbininkų klasės ideologija nacionalinių santykių klausimu; tai revoliucinių partijų, darbininkų klasės, visų darbo žmonių naciona­ linė politika; tai yra internacionalistinė psichologija, pasireiškianti įvairių nacijų ir rasių darbo žmonių brolybės jausmais, internacionalistiniais įpročiais, tradicijomis; taip pat tai yra komunistinės moralės bruožas. Aptariami pagrindiniai proletarinio internacionalizmo prin­ cipai, internacionalizmo ir patriotizmo vienovė. Analizuojama buržuazinio nacionalizmo samprata: jis apibūdinamas kaip buržuazijos interesus išreiškianti ideologija, nacionalistinė politika ir psichologija bei buržuazinė moralė tautų tarpusavio santykių klausimuose. Si ideologija marksistiškai kritikuojama kaip metafizinė, atplėšianti nacionalinius santykius nuo jų socialinio, ekonominio, politinio pagrindo ir grindžianti juos iliuzine „nacionalinės dvasios“ sąvoka, suabsoliutinanti nacionalinę sąmonę ir psichologiją. Dėstoma marksistinė nacijos visuomeninės sąmonės samprata: joje susilieja ir viena kitą veikia nacionalinių san­ tykių ideologija, nacionalinė psichologija ir savimonė - priklausomybės nacionaliniam ko­ lektyvui įsisąmoninimas, pažiūra į nacionalines vertybes. Dėstoma ankstesniuose darbuose plėtoti socialistinių nacijų atsiradimo ir raidos, internacionalistinio auklėjimo klausimai.

486

ASMENYBĖS VYSTYM ASIS: Naujosios TSRS Konstitucijos priėmimo proga. - V., „Mintis“, 1978. - nz p.

Aptariamos socialistinės visuomenės asmenybės tolesnio vystymosi galimybės, susijusios su naująja SSRS konstitucija, apžvelgiami auklėjimo uždaviniai ir metodai. Pažymima, kad naujojo (t. y. komunistinio) žmogaus formavimosi procesas turi būti susijęs su planingu auklėjimu. Asmenybės formavimosi, jos kūrybinių galių raidos, gerovės augimo svarbiausiu veiksniu laikomas laisvas, kūrybiškas darbas. Pabrėžiama, kad komunistinis auklėjimas turi prasidėti nuo įtikinimo marksistinio-lenininio mokymo bei partijos teisingumu, jis nesude­ rinamas su propagandinio darbo formalizmu, asmens orumo negerbimu. РАЗВИТИЕ ОБЩЕСТВЕННОГО СО ЗНАНИЯ СО Ц И АЛИ СТИ ЧЕСКИ Х НАЦИЙ И ПРО ЦЕСС ИНТЕРНАЦИОНАЛИЗАЦИИ [Socialistinių nacijų visuomeninės sąmonės raida ir internacionalizacijos procesas]. Вопросы философии, 1978, Но. 3, c. Z0-Z9. Nagrinėjamas subjektyvaus veiksnio vaidmuo formuojantis socialistinių nacijų visuomeninei sąmonei, internacionalizacijos proceso savitumas ir įtaka šalies nacionaliniams santykiams. Atskleidžiamos galimos nacionalizmo apraiškos atskirų žmonių sąmonėje ir jų subjektyvios bei objektyvios priežastys. Teigiama, kad socialistinių nacijų visuomeninio gyvenimo in­ ternacionalizacija susijusi su tautų bendrų vertybių atsiradimu, bet neskatina nutautėjimo, nacionalinių bruožų išnykimo. TARYBINIS GYVENIMO BŪDAS. - V., „Mintis“, 1980. - 19Z p. Trumpesni variantai: TARY­ BINIŲ ŽM ONIŲ GYVENIMO BŪDAS. - V , Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija, 1977. - 50 p.; SOCIALISTINIS GYVENIMO BŪDAS, JO ESMĖ IR BRUOŽAI. Kn.: Jaunimas: Gyvenimo būdas, įsitikinimai. Ats. red. A. Balsys. - V , „Mintis“, 1978, p. 7-33. D

a l y s

: Įžanga, 5-8; 1. Gyvenimo būdo sąvoka, 9 -14 ; z. Socialistinis gyvenimo būdas, Z5-55;

3. Tarybinio gyvenimo būdo bruožai, 56-100; 4. Socialistinis lenktyniavimas ir tarybinis gyveni­ mo būdas, i o i - i i i ; 5. Socialistinis gyvenimo būdas ir asmenybės vystymasis, 11Z-IZ5; 6. Kolekty­ vas ir jo reikšmė tobulinant socialistinį gyvenimo būdą, 1Z6-143; 7- Tarybų Sąjungos nacijų ir tau­ tybių gyvenimo būdo suartėjimas, 144-16Z; 8. Tarybinio gyvenimo būdo tobulinimas, 163-191.

Apibrėžiama gyvenimo būdo sąvoka, nagrinėjamos jo formavimąsi lemiančios sąlygos. Gyvenimo būdas marksizmo požiūriu siejamas su gamybos būdu, jis yra klasinio pobū­ džio - kapitalistinis arba socialistinis. Nurodoma, kad gyvenimo būdo negalima tapatinti su gyvenimo lygiu ar buitimi. Aptariami gyvenimo būdo subjektyvūs ir objektyvūs veiks­ niai - individuali ir visuomeninė sąmonė. Dėstomi svarbiausi socialistinio gyvenimo būdo bruožai: socialistinė demokratija, socialistinis gamybos būdas, komunistinis idėjiškumas, ideologinis sąmoningumas, ateistinė materialistinė pasaulėžiūra, internacionalizmas, socia­ linis optimizmas (mokėjimas lengvai pakelti sunkumus), entuziazmas, meilė visuomeniškai naudingam darbui, kolektyviškumas ir kt. Pastarasis apibrėžiamas kaip teisingas asmeninių ir kolektyvinių bei visuomeninių interesų derinimas, neleidžiant ignoruoti asmeninių, bet pripažįstant kolektyvinių ir visuomeninių interesų pirmumą. Aptariamas ideologinio darbo poveikis tarybinio žmogaus estetinėms nuostatoms, tarybinio gyvenimo būdo tobulinimo principai ir perspektyvos.

487

v

Ž E M A IT IS Vincentas (iki 1974 pasirašinėjo Černeckiu), gimė 1928 04 14 Gulioniškėje (Kazlų Rūdos savivaldybė), mirė 2015 06 24 Vilniuje. Istorijos mokslų kandida­ tas (1968). 1958-1962 Pedagoginės literatūros leidyklos direktorius. 1962 Maskvoje baigė Aukštąją partinę mokyklą prie SSK P C K . 1962-1969 dėstė Kauno medicinos institute,

1977-1983 - V PI; docentas (1982). 1969-1977 dirbo M A Istorijos institute. 1978-1990 F S T I skyriaus vadovas. Leidinio Etikos etiudai (10 d., 1977-1987) atsakingasis redaktorius. Tyrinėjo Lietuvos etikos istoriją, etikos metodologijos, dorovinės kultūros problemas. IDEALISTINĖS ETIKOS K RIT IK A J. VABALO GUDAIČIO DARBUOSE. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1971, t. 3(37), p. 33-44. Marksistiškai nagrinėjama J. Vabalo-Gudaičio pateikta 1919-1940 idealistinės etikos kriti­ ka. Teigiama, kad jis pasisakė prieš šios etikos dogmatizmą, bet kartu smerkė ir daugelio jos atstovų propaguojamą etinį reliatyvizmą, pirmasis iš Lietuvos laisvamanių teigė būtinybę atsižvelgti į religinę psichologiją ateistiniame ir doroviniame auklėjime. Nurodomi kai kurie jo pažiūrų trūkumai (marksizmo požiūriu). SĄŽINĖ. Komunistas, 1971, nr. n, p. 42-45. Aptariama sąžinės sąvoka ir marksistiškai kritikuojamos sąžinės idealistinės sampratos. Na­ grinėjant sąžinės santykį su sąmone bei morale pažymima, kad sąžinė atsirado ir formavosi besiformuojant žmogui kaip socialinei būtybei. Sąmonė yra sąžinės atsiradimo ir plėtotės prielaida, o moralinė atsakomybė - sąžinės pagrindas. J. VABALAS-GUDAITIS APIE VALIOS LAISVĘ IR ATSAKOMYBĘ. Problemos, 1971, nr. 2(8), p. 119-123. Lietuvos filosofijos istorijos straipsnyje pristatomi psichologijos profesoriaus J. Vabalo-Gu­ daičio samprotavimai apie valios laisvę ir atsakomybę. Dorovės srityje valios laisvę jis suprato kaip galimybę laisvai pasirinkti poelgius. Aptardamas valios sąlygotumą jis nagrinėjo įvairių valios varžymų įtaką. Išoriniai varžymai priklauso nuo kitų žmonių valios, o vidiniai - nuo pačio žmogaus fizinės ir dvasinės struktūros. J. Vabalas-Gudaitis pirmiausia pabrėžė socialinį valios sąlygotumą. J. VABALO-GUDAIČIO ETIKA. Mokslas ir gyvenimas, 1971, nr. 9, p. 20-22.

488

Supažindinama su J. Vabalo-Gudaičio gyvenimo ir kūrybinės veiklos svarbiausiais faktais. Pažymima, kad jis sukūrė originalią pedagoginę teoriją: mokymo ir auklėjimo procese iškėlė sąveikos bei grįžtamojo ryšio idėją, pabrėžė kolektyvo auklėjamąjį vaidmenį. Plačiau apta­ riamos jo etikos idėjos: religinės etikos kritika, sąveikos kategorija, dorovės raidos pakopos. Sąveikos kategorija laikoma jo etikos pagrindu. Nurodomi kai kurie J. Vabalo-Gudaičio etikos trūkumai, pvz., etikos biologizavimas. J. VABALAS-GUDAITIS APIE VAIKŲ DOROVINĮ AUKLĖJIM Ą (Jo 90-ųjų gimimo metinių proga). Šeima, 1971, nr. 2.(6), p. 30-31. Supažindinant su minėta samprata aiškinama vaikų ugdymo įstaigų, šeimos vaidmuo, pa­ žymimas vaiko amžiaus imlumas auklėjimui, teigiamų pavyzdžių svarba, moralizavimo žala. ETIKOS PROBLEMOS E ENGELSO DARBUOSE. Kn.: F. Engelso teorinis palikimas ir Lietu­ va. - V., „Mintis“, 1972, p. 52-66. Marksistinės etikos straipsnyje analizuojama F. Engelso kova su marksizmo iškraipytojais, kurie absoliutino teiginį apie moralinių pažiūrų priklausomybę tik nuo praktinių santykių, ignoravo visuomenės dorovinio gyvenimo santykinį savarankiškumą. Aptariama moralės pažintinė funkcija, jos objektyvaus pagrindo klausimas, santykinės ir absoliučios tiesos ryšys etikoje. Nagrinėjama moralės pažanga ir pažangios moralės reikšmė visuomenės pertvarkai. PROFESINĖS ETIKOS KLAUSIMAI „M EDICINO S“ ŽURNALE (1920-1940 M.). Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1972,1 . 1(38), p. 57-67. Apžvelgiami gydytojų profesinės etikos klausimai nurodytame žurnale: gydytojų santykiai su ligoniais ir kolegomis, profesinės paslapties, gydytojo atsakomybės visuomenei proble­ mos. Žurnalas rūpinosi praktiniais medikų etinio auklėjimo metodikos klausimais, smerkė nesąžiningus gydytojų poelgius, ugdė humanizmą, profesinės pareigos, atsakomybės jausmą, formavo profesinę viešąją nuomonę. J. VABALO GUDAIČIO ETINĖ TEORIJA. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1972, t. 3(40), p. 65-78. Analizuojama ir marksistiškai vertinama J. Vabalo-Gudaičio etinė teorija, pagrįsta vadina­ muoju sąveikos principu. Jis pagrindė moralinio vertinimo kriterijų ir kitas etikos proble­ mas, sukūrė konstruktyviosios sąveikos pedagogiką, kuri yra jo etikos praktinio pritaikymo sritis. Marksistiškai nurodomi analizuojamos teorijos trūkumai: ji sukurta abstrakčiai, metafiziškai, atsietai nuo visuomenės socialinės ekonominės raidos. J. ŠLIŪPO ETINĖS KONCEPCIJOS RAIDA: x. ANKSTYVOSIOS ETINĖS PAŽIŪROS. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1972-. t. 4(41). P- 51-68. Nagrinėjama J. Šliūpo etinių pažiūrų formavimasis, idėjiniai šaltiniai, pobūdis ir trūkumai.

Teigiama, kad jo pažiūros rėmėsi vulgariuoju materializmu, krikščioniškuoju socializmu, utilitarizmo ir evoliucionizmo etika. J. Šliūpo etika apibūdinama kaip ateistinė, švietėjiška, racionalistinė, pagrįsta žmogaus teisėmis ir pareigomis. Skelbdamas antagonistinių klasių vienybės idėją jis objektyviai reiškė ne engiamųjų, bet buržuazijos interesus.

489

z. ETINIŲ PAŽIŪRŲ EVOLIUCIJA EM IGRACIJO JE 1884-1905 M. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1973, t. 3(44), p. 83-95. Marksistiškai analizuojant nurodytą koncepciją teigiama, kad J. Šliūpas pirmuoju emigraci­ jos JA V laikotarpiu marksizmo idėjų veikiamas nutolo nuo ankstesnių pažiūrų. Šiuo laiko­ tarpiu jo etinės pažiūros buvo švietėjiško pobūdžio, autoriaus vertinamos kaip abstrakčios, prieštaringos ir eklektiškos. Nurodoma, kad J. Šliūpas pervertino gamtos ir visuomenės mokslų reikšmę dorovinei sąmonei. Nepaisant to, jo etika vertinama kaip humanistinė, nukreipta prieš išnaudotojiškus socialinius santykius, nacionalinę priespaudą, religinį obskurantizmą. 3. ETINIŲ PAŽIŪRŲ EVOLIUCIJA EM IGRACIJO JE 1906-1917 M. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1973, t. 4(45), p. 41-52. Antruoju emigracijos laikotarpiu J. Šliūpas galutinai perėjo į etinio socializmo pozicijas, kurį jis grindė metafiziniu materializmu bei F. R. Lamennais idealistine etika. Jis, kaip ir neokantininkai, mokslinį socializmą laikė tik ekonomine, etiškai nepagrįsta teorija, neigė klasių kovą ir revoliucinę visuomenės pertvarkymo būtinybę, pervertino etikos ir dorovės svarbą visuomenės gyvenimui. J. Šliūpo etinis socializmas išreiškė klasinius buržuazijos interesus, stabdė engiamųjų klasių sąmonėjimą, todėl vertinamas kaip reakcingas. DOROVĖS KILM Ė IR RAIDA (su E. Krakausku). Kn.: Etika: Marksistinės-lenininės etikos pra­ dmenys. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1974, p. 18-59. Trumpai apžvelgiamas etinės minties formavimasis ir raida. Dorovės etinė kategorija mark­ sistiškai nagrinėjama kaip socialinis fenomenas, atskleidžiamas jos klasinis pobūdis, nurodo­ mos proletariato dorovės peraugimo į komunistinę dorovę prielaidos, apžvelgiami pagrindi­ niai dorovinės pažangos bruožai, dorovės santykinis savarankiškumas. DOROVINIS AUKLĖJIM AS IR SAVIAUKLA. Tarybinė mokykla, 1975, nr. 1, p. 5-7; DORO­ VINIAI ŠEIMOS PAGRINDAI. Tarybinė mokykla, 1975, nr. 4, p. 10-n . Dorovinis auklėjimas apibrėžiamas kaip kryptingas asmenybės moralinės sąmonės, charak­ terio ir elgesio formavimas. Kritiškai vertinama pedagogikoje paplitusi nuostata atskirti mo­ kymą nuo moralinio auklėjimo. Darbas laikomas viena pagrindinių dorovinio auklėjimo priemonių. Pažymima pakitusių visuomenės gyvenimo sąlygų (informacijos srauto, akcele­ racijos, migracijos ir pan.) neigiama įtaka doroviniam auklėjimui. Saviaukla apibrėžiama kaip mokinio (žmogaus) gebėjimas pažinti ir kritiškai vertinti save, nebūti abejingam savo trūkumams. Svarbiausia šeimos funkcija laikomas vaikų auklėjimas. Keliama jaunuolių pa­ rengimo šeimai problema, lytinio auklėjimo svarba. MEILĖS IŠTEISINIMAS. Jaunimo gretos, 1975, nr. 7, p. 30-31; nr. 8, p. 30-31; nr. 9, p. 30-31. Kritikuojant J. Riurikovo straipsnį svarstoma apie šeiminį gyvenimą, santuokos vertybes ir dvasinius pagrindus, sutuoktinių pareigas ir pan. Akcentuojami doroviniai ir estetiniai mei­ lės aspektai, aptariami santuokai kliudantys veiksniai, santuokų iširimo priežastys. Supažin­ dinama su eksperimentinės santuokos koncepcija, pabrėžiamas meilės ugdymo uždavinys. DOROVINIO TOBULĖJIMO IDĖJA LIETUVOS LAISVAMANIŲ ETIKOJE. Kn.: Dorovi­ nis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1976, p. 224-236.

490

Pažymima, kad nors laisvamaniai buvo karingi ateistai, bet laikėsi idealistinio požiūrio į visuomenę. Idėjinis laisvamanių vadovas buvo J. Šliūpas. Laisvamanybė Lietuvoje buvusi jvairiakryptė: vienus veikė L. Tolstojaus etinės pažiūros, kiti jį kritikavo ir ieškojo kitokių asmenybės tobulėjimo pavyzdžių. Beveik visi laisvamaniai dorovinio tobulėjimo problemą nagrinėjo remdamiesi etiniu socializmu, dorovinę pažangą tapatino su visuomenine nege­ bėdami įžvelgti jų skirtumų. ПРОБЛЕМА НРАВСТВЕННОГО ПРОГРЕССА В ЭТИКЕ ЛИ ТО ВСКИ Х ПРО­ СВЕТИТЕЛЕЙ КОНЦА X IX - НАЧАЛА X X вв. [Dorovinės pažangos problema X IX а. pab. - X X a. pr. lietuvių švietėjų etikoje]. Kn.: Нравственный прогресс и личность. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1976, с. 198-204. Teigiama, kad lietuvių švietėjai J. Šliūpas, V. Dembskis, J. Andziulaitis religiją traktavo kaip pagrindinį dorovės priešininką, skelbė, kad be ryžtingos kovos su katalikybe liaudis negali ne tik doroviškai atgimti, bet ir sociališkai bei politiškai išsivaduoti. Jie dorovinę pažangą laikė ne gaivališku procesu, o tokiu, kuriame aktyviai dalyvauja žmogus, kaip veiklos subjektas. GĖRIS IR BLOGIS - NEĮGIM TI. Šeima, 1976, nr. 1, p. 12-14. Kritikuojamas požiūris, kad žmogus paveldi tam tikras dorybes ar ydas, kad elgesį lemia vien tik įgimtos psichofiziologinės savybės. Argumentuojamas teiginys, kad gėris ir blogis yra dvasinės, o ne biologinės raidos rezultatas, nulemtas socialinės žmogaus aplinkos, auklėjimo, socializacijos proceso, o paveldėtos savybės pirmiausia lemia tam tikrus psichologinius tipus. ŽMONIŠKUMAS. Kn.: Etika ir humanizmas: Etikos etiudai-i. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Min­ tis“, 1977, p. 10-47. Marksistinės etikos straipsnyje patikslinama žmoniškumo sąvoka, aptariama jos socialinio klasinio turinio raidos dialektika, jos santykiai su dorove ir humanizmu. Teigiama, kad žmo­ niškumas neapsiriboja vien dorovinėmis savybėmis, tai daugialypė etinė kategorija, apimanti racionalią ir emocinę gyvenimo puses, jungianti į vieną sistemą pažiūras, įsitikinimus, verti­ nimus, emocijas, jausmus ir išgyvenimus. Skiriamos „žmoniškumo“ ir „žmogiškumo“ sąvo­ kos: pastaroji yra platesnė, apimanti visus žmogui būdingus (taip pat ir negatyvius) dalykus. JO N O VABALO GUDAIČIO ETIKA. Ten pat, p. 282-309. Apžvelgiama J. Vabalo-Gudaičio religinės ir idealistinės etikos kritika, jo bandymas sukurti savo etinę teoriją, kurios pagrindinė sąvoka yra „sinergazija“ („sąveika“), išreiškianti dia­ lektinį požiūrį į dorovės reiškinius. Jis žmogų traktavo kaip sudėtingą biosocialinę sistemą, kurios svarbiausias bruožas yra socialinis pradas. Skyrė konstruktyvią ir destruktyvią sąveiką. Aptariami J. Vabalo-Gudaičio svarstyti dorovinės laisvės ir atsakomybės, viešosios nuomo­ nės ir sąžinės, profesinės pedagogo etikos, dorovinio auklėjimo klausimai. DOROVINIS AUKLĖJIM AS IR TEISINIS ŠVIETIMAS. Tarybinė mokykla, 1977, nr. 1, p. 11-13. Aptariamas dorovės ir teisės santykis, supažindinama su jų normatyviniu pobūdžiu, regu­ liuojamąja socialine funkcija, parodomi jų esminiai skirtumai. Dorovės normos atsiradusios anksčiau, kilo iš bendro visuomeninio gyvenimo, paprastai yra nerašytos, paslankesnės, o teisinės normos yra vėlesnės kilmės, formalizuotos, jas sukūrė ir keičia valstybė. Apibrėžiama dorovinio ir teisinio vertinimo sritis, aptariama auklėjamoji dorovės funkcija, auklėjamasis teisės poveikis, judviejų sąveika, teisinio švietimo ir auklėjimo klausimai.

491

ELGESIO PASIRINKIMAS IR VERTINIMAS. Kn. Dorovinė asmenybės saviraiška.r Etikos etiudai-2. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1978, p. 115-162. Marksistinės etikos požiūriu elgesio pasirinkimas apibrėžiamas kaip asmenybės dorovinio apsisprendimo aktas, apžvelgiami dorovinį elgesį sąlygojantys socialiniai veiksniai. Išskiriami pagrindiniai dorovinio poelgio elementai - ketinimas, pasirinkimas, sprendimo priėmimas. Svarstoma elgesio determinuotumo problema, kritikuojamos šiuolaikinės nemarksistinės teorijos, kuriose žmogaus elgesys aiškinamas remiantis tik biologijos, genetikos ir zoopsichologijos naujausiais laimėjimais. Teigiama, kad reikia gilintis ne tik į biologinius, bet labiausiai į socialinius elgesio determinuotumo mechanizmus. Aptariamas moralinės sąmonės įtaka elgesiui, elgesio motyvo, atsakomybės ir kitos problemos. Dorovinė laisvė siejama su aplin­ kiniu pasauliu ir socialine aplinka. DOROVINĖ ŠEIMOS KULTŪRA. Komunistas, 1978, nr. 12, p. 81-84. Aptariamas šeimos visuomeninis vaidmuo socializmo sąlygomis, pabrėžiama būtinybė to­ bulinti šeimos dorovinius pagrindus, ugdyti jos santykių dorovinę kultūrą. Svarstoma apie meilę kaip dorovinį fenomeną, apie jaunimo parengimą šeimai, apie santuokai trukdančius veiksnius. ETINĖS PETRO AVIŽONIO PAŽIŪROS. Kn.: Dorovinė bendravimo kultūra: Etikos etiudai-į. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1979, p. 197-213. Aptariamos visuomenės veikėjo, ateizmo propaguotojo, gydytojo P. Avižonio etinės pažiū­ ros. Jis kritikavo religinę etiką, dorovę traktavo kaip socialinį (klasinį) reiškinį, tyrė sociali­ nes alkoholizmo priežastis, medicinos etikos problemas. ŽMOGAUS DVASINIS PASAULIS: Interviu su TSRS filosofų draugijos Lietuvos skyriaus Etikos sekcijos pirmininku V. Žemaičiu [užrašė A. Staponkus]. Kultūros barai, 1979, nr. 6, p. 4-7. Interviu supažindinama su Etikos sekcijos uždaviniais ir veikla, kalbama apie intensyviai plėtojamus dorovinės kultūros tyrimus, aptariama jų specifika. PROFESINĖ GYDYTO JO ETIKA. Sveikatos apsauga, 1979, nr. 9, p. 10-14. Aptariami kai kurie bendrieji gydytojų profesinės etikos klausimai: jos turinys, objektas, pa­ grindinės kategorijos (sąžinė, pareiga, atsakomybė ir kt.). Skiriama ir apibūdinama bendroji ir profesinė etika, nurodomas jų bendras metodologinis pagrindas. Svarstoma apie gydytojo dorovinių savybių svarbą jo darbe, gydytojų ir ligonių, medicinos darbuotojų tarpusavio santykius. TEO RINIAI DOROVINĖS KULTŪROS KLAUSIMAI. Kn.: Dorovinė kultūra. Ats. red. V. Že­ maitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 50-64. Teigiama, kad etikos mokslo požiūriu istorinio materializmo teikiama dorovės, kaip tik visuomeninės sąmonės formos, samprata yra nepakankama - taip pabrėžiama marksistinės etikos reikšmė ir prioritetas istorinio materializmo atžvilgiu. Nurodoma, kad kultūrologinis požiūris į dorovę leidžia ištirti ją visų dvasinių vertybių sistemoje, geriau atskleisti jos turinį ir specifiką. Pateikiami probleminiai klausimai: nenusistovėjusi dorovinės kultūros sampra­ ta, specialios dorovinės kultūros teorijos sukūrimo poreikis.

492

MOKSLO BEI TECH NIKO S REVOLIUCIJA IR DOROVĖ. Kn.: Dorovinis asmenybės brendi­ mas: Etikos etiudai-4. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 25-36. Analizuojamos mokslo ir technikos revoliucijos sukeltos dorovinės kolizijos - neatitikimas tarp išorinių ir vidinių asmenybės elgesio reguliavimo mechanizmų. Urbanizacija ir gyven­ tojų migracija niveliuoja ir silpnina išorinius elgesio kontrolės mechanizmus (papročius, tradicijas, visuomeninę nuomonę). Teigiama būtinybė efektyviau ugdyti ir stiprinti sąžinę, pareigą, atsakomybę ir kitus elgesio vidinius imperatyvus, savikontrolę, dorovinį savaran­ kiškumą. PAREIGA. Mokslas ir gyvenimas, 1980, nr. 2, p. 22-23. Supažindinama su pareigos sąvoka, kritikuojamas jos tapatinimas su visuomeniniais reikala­ vimais ar priedermėmis: jie tampa pareigos turiniu tik tuomet, kai yra laisvai įsisąmoninami, tampa vidiniais žmogaus įsitikinimais ir polinkiais, neatskiriama jo savastimi. Pareiga yra žmo­ gaus dvasios autonomijos išraiška, jos atlikimą kontroliuoja jo paties sąžinė. Teigiama, kad išorinės kontrolės ir žmonių moralinio sąmoningumo santykis yra atvirkščiai proporcingas. DOROVINIS PASAULIS. Kn.: Elgesio kultūra. Sud. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1980, p. 60-80. Glaustai aptariami bendrieji žmogaus dorovinio pasaulio bruožai, išskiriami ir apibūdinami svarbesnieji jo komponentai: doroviniai įsitikinimai, idealai, jausmai, įpročiai, valia. Doro­ viniai įsitikinimai laikomi svarbiausiais, jie motyvuoja kasdienį elgesį. ŽMOGUS PUOŠIA PASAULĮ; PAGARBA ŽMONĖMS; MANDAGUMAS. Tenpat, p. 83-103. Aptariamas žmogaus savaiminis vertingumas kaip elgesio normų svarbiausias principas. Nagrinėjamas žmogiškasis orumas, pagarba, jos formos. Teigiama, kad pagarba pasireiškia mandagumu, dėmesingumu, užuojauta, nuoširdumu ir pan. Išskiriamos ir aptariamos man­ dagumo formos - taktiškumas, delikatumas, tolerancija. KUKLUMAS. Šeima, 1981, nr. 2, p. 15-17. Teigiama, kad pažiūros į kitą žmogų ir bendravimas su juo daug priklauso nuo požiūrio į save ir savęs vertinimo. Aptariamos save linkusių pervertinti žmonių bendravimo su kitais problemos. Kuklumas apibūdinamas kaip objektyvus ir savikritiškas požiūris į save, pabrė­ žiami jo privalumai. DVASINĖ KULTŪRA IR DOROVĖ. Kn.: Kultūra, dorovė, asmenybė: Etikos etiudai-s. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 25-33. Dvasinės kultūros ir dorovės santykis aiškinamas kaip visumos ir dalies santykis. Pabrėžia­ mas dorovės vaidmuo formuojant asmenybę kaip kultūros subjektą. Daroma išvada, kad dvasinė kultūra apskritai negalima be dorovės: ši padeda ugdyti žmogaus dvasingumą, kurio pagrindas yra žmonių dorumas. LIETUVOS ETIKŲ VEIKLA. Ten pat, p. 297-309. Apžvelgiami X X a. 8 dešimtmečio Lietuvos etikų darbai, išryškinami svarbiausi laimėjimai, pagrindinės darbų kryptys ir jų perspektyvos. DOROVINĖS KULTŪROS PROBLEMOS. Kultūros barai, 1981, nr. 10, p. 24-27. ^ Aptariami marksistinės etikos tyrimai ir jų rezultatai TSRS, svarstoma apie dorovinės kul­ tūros tyrimų metodologines prielaidas. Kritikuojama marksistinė dorovės, tik kaip visuome­

493

ninės sąmonės formos, samprata kaip nepakankama. Ši samprata papildoma dorovę apibrė­ žiant ir kaip dorovinės veiklos bei žmonių santykių sritį, traktuojant j£į‘ kaip savitą dvasinį reiškinį. Aptariama asmenybės dorovinės kultūros problema. SĄVEIKOS ETIKA: J. Vabalo-Gudaičio etinės teorijos bruožai. - V., „Mintis“, 1982. - 186 p. D a l y s : Įvadas, 9-15; I. Etika, 16-85; H- Dorovinio auklėjimo teorija, 86-157; Pabaiga, 158-159. Lietuvos etikos istorijos monografijoje apžvelgiami pagrindiniai J. Vabalo-Gudaičio biogra­ fijos, pasaulėžiūros formavimosi bruožai, atskleidžiama jo materialistinių ir ateistinių pa­ žiūrų evoliucija, taip pat jo mokslinė veikla pedagogikos, psichologijos ir filosofijos srityse. Dėstoma, kaip mokslininkas plėtojo sąveikos kategoriją: ją apibūdino kaip universalų pa­ žinimo principą, bendriausią judėjimo ir vystymosi formą, begalinę priežasčių ir padarinių grandinę. Pažymima, kad jis šią kategoriją savitai modifikavo, mėgino atskleisti ją sukonkre­ tinančius dėsningumus: faktiškai pripažino priešybių vienovės ir kovos dėsnį, įžvelgė reiški­ nių savaiminio vystymosi šaltinį, daugiausia tyrė socialinę ir dvasinę sąveiką. Aptariama, kaip sąveikos kategorija buvo taikoma etikoje. Ypač akcentuojama J. Vabalo-Gudaičio pateikta religinės etikos kritika, parodoma, kaip jis sprendė valios laisvės, dorovės turinio, kilmės ir raidos, dorybių sistemos problemas: kritikavo voliuntarizmą bei indeterminizmą, gynė dialektinę deterministinę nuostatą. Nusakomi J. Vabalo-Gudaičio suformuluoti dorovinio vertinimo kriterijai, atskirai aptariamas savęs vertinimo vaidmuo. Dėstoma sąžinės ir atsa­ komybės kategorijų samprata. Atskleidžiamas šios etikos taikomasis pobūdis: pažymimas sąveikos kategorijos taikymo pedagogikos teorijoje originalumas - jo idėja, kad pedagoginis procesas yra sudėtinga abipusė bręstančios ir subrendusios kartos sąveika, vertinama kaip nauja ir pažangi. Aptariamos J. Vabalo-Gudaičio dorovinio auklėjimo teorijos ypatybės, šio auklėjimo sąveika su mokymo procesu bei su darbiniu ir estetiniu auklėjimu. Analizuoja­ mi mokinių įsitikinimų, interesų, idealų, jausmų, charakterio savybių ugdymo klausimai. Parodoma, kaip J. Vabalas-Gudaitis aiškino pedagogo pašaukimo, jo asmenybės bruožų ir autoriteto klausimus. DOROVĖ IR DARBO KULTŪRA. Kn.: Asmenybės dvasinės kultūros ugdymas. Sud. V. Žemai­ tis. - V., „Mintis“, 1983, p. 39-51. Aptariami požiūrio į darbą, dorovinio auklėjimo darbo kolektyve ir darbo drausmės ugdy­ mo klausimai. Pabrėžiama dorovinių darbo motyvų reikšmė, nurodomi jų neugdantys ir neskatinantys veiksniai. DOROVĖS SĄVOKOS. - V., „Mintis“, 1983. - 335 p. Mokslo populiarinimo leidinyje apibrėžiama ir mėginama populiariai paaiškinti virš 130 dažniausiai vartojamų dorovės sąvokų. Kiekvienai sąvokai pateikiama žymių mokslo, kultū­ ros, visuomenės veikėjų, rašytojų minčių, sentencijų, kurios pagilina arba praplečia aptaria­ mų sąvokų turinį, skatina savarankiškai mąstyti. Pratarmėje pateikiama marksistinė dorovės samprata, ji traktuojama kaip praktinio elgesio sritis, kurios radimąsi lėmė socialiniai ekono­ miniai santykiai, o palaikė papročiai ir tradicijos. Dorovė suvokiama kaip istoriškai kintanti, šiame kitime pastebimas ir pabrėžiamas nuolatinis sąmoningumo didėjimas. Aptariamos dorovinės sąmonės funkcijos.

494

ŽMOGAUS BŪTIES KOLIZIJOS IR DOROVĖ. Kn.: Etika ir ekologija: Etikos etiudai-7. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1984, p. 53-63. Nušviečiamas žmogaus santykis su jo gamtine ir visuomenine esme. Aptariamos šiuolaiki­ nės ekologinės krizės priežastys, svarbiausia jų laikomas grobuoniškas žmogaus santykis su gamta. Pabrėžiama, kad dorovė ugdo ekologinę žmogaus sąžinę, pareigą, atsakomybę, todėl iškeliama būtinybė kurti specialią bendrosios etikos sritį - ekologinę etiką. ETINĖS JU O ZO ADOM AIČIO PAŽIŪROS. Ten pat, p. 100-113. Aptariami J. Adomaičio gyvenimo ir visuomeninio atgarsio sulaukusių idėjų svarbiausi bruožai. Jo pažiūros apibūdinamos kaip materialistinės, antireliginės ir švietėjiškos. Pažymi­ mas J. Adomaičio nagrinėtų tolerancijos ir profesinės spaudos darbuotojų etikos problemų aktualumas. DOROVĖ IR ASM ENYBĖ: ISTORIJOS PERIPETIJOS. Kn.: Dorovė ir tradicijos: Etikos etiu­ d a is . Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1984, p. 32-52. Aiškinama, kaip iš papročių ir tradicijų išsiskyrė dorovė ir kiek jos formavimasis sutapo su asmenybės atsiskleidimu, koks dorovės ir asmenybės vidinis ryšys. Formuluojamas ir argu­ mentuojamas teiginys, kad pagrindinė dorovės paskirtis yra asmenybės savikūra. Dorovė apibrėžiama kaip asmenybės savikūros, jos savirealizacijos ir saviraiškos būdas. О ФАКТОРАХ, ОПРЕДЕЛИВШ ИХ СП ЕЦ И Ф И КУ РАЗВИТИЯ ЭТИКИ В ЛИТВЕ В КОНЦЕ X IX ВЕКА [Apie veiksnius, nulėmusius etikos raidos savitumą Lietuvoje X IX a. pab.]. Kn.: Методологические вопросы истории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 1x4-121. Atskleidžiama pasaulietinės etikos (audringa vadinamos) raidos keletas priežasčių: bendrieji socialiniai ekonominiai dėsningumai, stiprus nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas, jo de­ mokratinis pobūdis. Šio laikotarpio etinėms teorijoms būdingas antireliginis kryptingumas, demokratiškumas, racionalizmas. ŽMONIŠKUMO ETIKA: Petro Leono etinių pažiūrų bruožai. Kn.: Dorovė ir teisė: Etikos etiudai-ę. Ats. red. V. Žemaitis. - V , „Mintis“, 1985, p. 107-130. Pristatomi P. Leono asmenybės ir etinių pažiūrų svarbiausi bruožai. Dorovę jis traktavo kaip visuomeninę ir kolektyvinę, teigė jos socialinį bei klasinį sąlygotumą, bet kartu pabrėžė ir jos individualų asmenybinį pradą. Aptariama P. Leono etikos fundamentaliausia - žmonišku­ mo - kategorija. Jis šią kategoriją traktavo istoriniu ir loginiu aspektu, mėgindamas atskleisti jos turinį rėmėsi laisvės, lygybės bei žmogaus vertingumo, jo teisių pripažinimo idėjomis, kurios ir sudarančios žmoniškumo esmę. Pristatomos P. Leono plėtotos tolerancijos, doro­ vės ir teisės santykio, teisininko profesinės etikos problemos. PASAULIETINĖ ETIKA LIETUVOJE (XIX a. pabaiga - X X a. pradžia). - V , „Mintis“, 1986. 148 p. D a l y s : Pratarmė, 5-8; Įvadas: Pasaulietinės etikos formavimasis Lietuvoje, 9-25; I. Antireliginis pasaulietinės etikos kryptingumas, 26-41; II. Visuomeninis pasaulietinės etikos pobūdis, 42-63; III. Dorovės samprata, 64-87; IV. Buržuazinės dorovės apologija ir kritika, 88-100; V. Profesinė etika. Šeimos etikos klausimai, 101-113; Pabaiga, 114-117. «* Lietuvos etikos istorijos veikale pateikiami nagrinėjamo laikotarpio pasaulietinės etikos bruožai, atskleidžiami jos klostymąsi sąlygoję socialiniai dėsningumai ir teoriniai veiksniai

495

(rusų revoliucinių demokratų, prancūzų ir vokiečių švietėjų idėjos, ateizmo ir pozityvizmo bei marksizmo nuostatos). Reiškiami marksistiniai vertinimai. Ryškiausiomis šios etikos ypatybėmis laikomas jos demokratiškumas ir antireliginis kryptingumas. Parodoma pasau­ lietinės etikos atstovų teorinių pažiūrų diferenciacija (nulemta skirtingų visuomeninių pa­ žiūrų), išskiriamos svarbiausios jų kryptys: liberalų, demokratų, etinio socializmo (dešiniųjų demokratų) ir radikaliųjų demokratų. Atskleidžiama, kaip šios naujosios etikos atstovai kri­ tikavo religiją iš dorovinių pozicijų. Aptariamas jos socialinių etinių problemų (patriotizmo, teisingumo, laisvės ir lygybės ir kt.) traktavimas: smerkta nacionalinė priespauda, šoviniz­ mas ir antisemitizmas, kritikuotas carizmas, vėliau ir kapitalizmas. Supažindinama, kaip pasaulietinės etikos atstovai sprendė dorovės kilmės, esmės, pažangos ir turinio klausimus. Dorovės ištakų jie ieškojo socialiniuose žmonių santykiuose, pabrėždami, kad besikeičiant socialinėms sąlygoms kinta ir dorovinės nuostatos. Dorovė traktuojama kaip sudėtingas dva­ sinės kultūros reiškinys. Liberalai ir etiniai socialistai manė, kad dorovė keičiasi gana lėtai ir jos pažanga daugiausia priklauso nuo žmogaus tobulėjimo. Radikalieji demokratai pripažino esminių revoliucinių pertvarkymų būtinybę, bet tiesiogiai nesiejo dorovės pažangos su so­ cialinės struktūros raida. Pagrindiniu dorovės turiniu laikytos žmoniškumo ir tolerancijos idėjos, nukreiptos prieš religinį fanatizmą. Dalis liberalų ir dešiniųjų socialistų orientavosi į utilitaristinę etiką: žmogus turįs būti veiklus, sąžiningas, valingas, visuomenė sudaranti visas sąlygas asmenybei doroviškai tobulėti. Kairiojo sparno atstovai pabrėžė, kad kapitalis­ tinis gyvenimo būdas formuoja egoizmą, demoralizuoja žmogų. Parodomi profesinės veiklos (daugiausia gydytojų, žurnalistų, teisininkų, pedagogų) ir šeimos santykių dorovinių proble­ mų sprendimo būdai, moters emancipacijos klausimų svarstymai. TOLERANCIJOS IŠTEISINIMAS. Kultūros barai, 1987, nr. 1, p. 48-51. Įvairiais aspektais analizuojama tolerancijos sąvoka. Pabrėžiama, kad tarybinėse enciklope­ dijose ir žinynuose ši sąvoka nepateikta, kritikuojamas ligtolinis sovietinis dogmatizmas. Teigiama tolerancijos būtinybė netgi tarptautinių santykių (t. y. dviejų konfrontuojančių sistemų - socializmo ir kapitalizmo - santykių) srityje. Plačiau svarstoma žmonių tarpu­ savio tolerancija, aptariama pakanta, tolerancijos esmė ir ribos, pabrėžiamas tolerancijos ir pakantos skirtingumas. DVASIOS BUDĖJIMAS. Mokslas ir gyvenimas, 1988, nr. 4, p. 18-19. Svarstoma apie dvasingumą. Aptariama dvasingumo erozija, dorumo ir dvasingumo santy­ kis, nurodomi dvasingumo pavidalai - idealumas, žmoniškumas ir savitvarda. Ryški sovieti­ nės ideologijos ir visuomenės kritika: teigiama, kad klaidinga ateistiškai kritikuojant religiją atmesti visas jos propaguojamas vertybes, nurodomos įvairios socializmo ydos. Kritikuoja­ mas dvasingumo tapatinimas tik su sąmone. SĄŽINĖ IR INSTRUKCIJA. Kultūros barai, 1988, nr. z, p. z-5. Perestroikos laikotarpiui būdingu stiliumi kritikuojamos ligtolinės sovietinės visuomenės negerovės: valdžios autoritarizmas, biurokratizmas, formalizmas, perdėtas instrukcijų lai­ kymasis. Svarstoma apie visuomeninių reiškinių moralinį aspektą, aptariama sąžinės, kaip žmogaus socialumo, pilietiškumo rodiklio, samprata. Perestroikos programą autorius trak­ tuoja ir kaip visuomenės dorovinio atsinaujinimo bei dvasinės kultūros kilimo prielaidą.

496

ŽIBAITIS Romanas, gimė 1939 11 27 Gardame (Šilutės raj.). Mokėsi Gardamo septyn­ metėje ir Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje. 1959-1962 tarnavo sovietinėje armi­ joje. 1962-1967 studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VU. Nuo 1967 dirbo V U Filosofijos katedros vyr. laborantu, nuo 1968 - asistentu. 1970-1973 šios katedros aspirantas. Nuo

1973 F S T I (iki 1977 skyrius prie Istorijos instituto) jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Tyrinėjo meno filosofijos, dorovės ir estetikos sąveikos, bendravimo kultūros problemas. MENO REIKŠMĖ DOROVINIAM ASMENYBĖS VYSTYM UISI. Kn.: Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1976, p. 165-176. Marksistiškai analizuojamas meno ir dorovės ryšys. Teigiama, kad meno socialinė prigimtis yra estetinių vertybių tyrimo metodologinis pagrindas. Meno ryšys su kitomis sąmonės for­ momis nepaneigia meno savitumo. Menas asmenybės sąmonę veikia kaip estetinė vertybė, apimanti visas žmogaus intelektinio ir emocinio gyvenimo puses - tai ir yra meno dorovinė funkcija. Aptariamas estetinių ir dorovinių jausmų bendrumas, kapitalistinės visuomenės moderniojo ir masinio meno fenomenai, meno vaidmuo ir reikšmė socialistinėje visuomenėje. LITERATŪRA, GYVENIMAS, PAREIGA. Kn.: Etika ir humanizmas: Etikos etiudai-i. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1977, p. 95-135. Remiantis tarybine lietuvių literatūra (E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius, R. Kašauskas) ana­ lizuojamas meno humanistinis turinys, parodomas meno ir gyvenimo glaudus ryšys. Litera­ tūra laikoma specifine asmenybės savimonės išraiškos forma: ji, iškeldama pareigos jausmą, stiprina žmogaus meilę gimtajam kraštui, gyvenimui, ateičiai, diegia žmogui socialistines vertybes, ugdo jo materialistinę istorijos sampratą. Pasisakoma prieš meno, mokslo ir doro­ vės visišką atskyrimą, pabrėžiamas kultūros sistemiškumas. DOROVINIS IR ESTETINIS AUKLĖJIMAS. Tarybinė mokykla, 1977, nr. 3, p. n-13. Auklėjimo problemos kontekste svarstoma apie dorovinį ir estetinį žmogaus santykį su tikrove, aptariama auklėjamoji meno reikšmė. Aiškinamos estetinės nuostatos, estetinio vertinimo sąvokos, nurodoma, kad joms būdingas emocingumas, betarpiškumas, santykinis nesuinteresuotumas. Skiriamas estetinis ir meninis auklėjimas, pirmasis apibrėžiamas kaip veikla, kurios tikslas - formuoti žmogaus estetinį santykį su gamtine, socialine aplinka, me­ nine kūryba ir visa žmogiškąja veikla bei jos rezultatais. MENO DOROVINIS POVEIKIS. Kultūros barai, 1978, nr. 2, p. 33-35. Svarstoma apie meno visuomeninį vaidmenį dorovinio poveikio aspektu, keliami meno do­ rovinio vertingumo, jo dorovinių kriterijų klausimai. Pristatomi meno moralistinio aiški­ nimo svarbiausi principai, nurodomas jų trūkumas - estetinio gėrėjimosi poveikio žmogaus dvasiniam formavimuisi sumenkinimas. IEŠKODAMI GROŽIO. Šeima, 1978, nr. 8, p. 19-22. Nagrinėjami estetinio ir meninio auklėjimo, kaip visapusiško komunistinio auklėjimo būti­ nos dalies, klausimai. Svarstoma apie meno naudojimą kaip bendrą meninio proceso bruožą, nurodomi konkretūs jo atvejai. Skiriamas praktinis ir estetinis meno naudojimas. Teigiama, kad meno kūrinys turi būti suvokiamas kaip visuma, kurios komponentai tarnauja esteti­ niam poveikiui.

497

MENAS BE ŽM ONIŲ PASAULIO: Buržuazinių koncepcijų kritika. Kultūros barai,*197%, nr. i i , p. 10-14. ■ Aptariamas meno estetinis, dvasinis ir visuomeninis vertingumas. Pristatoma formalistinė meno samprata, grynojo meno, arba „menas menui“ tezė: pagrindinė jos idėja yra visiškas meno autonomiškumas, nepriklausomumas dvasinės kultūros sistemai, atsiribojimas nuo realaus gyvenimo. Kritikuojama nuomonė, kad I. Kanto estetika esanti teorinio formaliz­ mo pagrindas. Formalizmą autorius kritikuoja dėl skurdžios, vienpusiškos ir negatyvios meniškumo sampratos, jai priešpriešina marksistinę meniškumo sampratą, pabrėžia meno ir dorovės ryšį. MENO VAIDMUO, FORM UOJANT ASMENYBĖS VERTYBINĘ ORIENTACIJĄ. Kn.: Jaunimas: Gyvenimo būdas, įsitikinimai. Ats. red. A. Balsys. - V., „Mintis“, 1978, p. 153-167. Pabrėžiama, kad menas padeda individui įsijungti į visuomenės gyvenimą, praktinę veiklą. Jis perteikia konkrečias socialinės sistemos dvasines etines, estetines vertybes. Auklėjamasis meno vaidmuo, formuojantis socialistiniam gyvenimo būdui, yra susijęs su tuo, kad tarybinis menas orientuojasi į tokią asmenybę, kuriai būdingas socialinis ir dvasinis aktyvumas, kad jis remiasi estetinių ir dorovinių vertybių sąryšio principais. BENDRAVIMAS IR ASMENYBĖ. Kn.: Dorovinė bendravimo kultūra: Etikos etiudai-3. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1979, p. 10-31. Nagrinėjama dorovinė bendravimo determinacija ir tarpasmeninių santykių kultūros for­ mavimasis žmonių veikloje. Asmenybės dorovinė kultūra glaudžiai siejama su žmogaus soci­ aliniu vaidmeniu, kuo aktyvesnė asmenybė, tuo turiningesnis jos dvasinis pasaulis. Teigiama, kad žmogaus dorovinio vientisumo formavimasis daug priklauso ir nuo paties individo, ir nuo išorinių veiksnių. Atskleidžiamas asmenybės biheivioristinės koncepcijos metodologi­ nis ydingumas. MENAS IR DOROVINIS AUKLĖJIMAS. Kultūros barai, 1979, nr. 5, p. 16-19. Aptariamas dorovinis meno poveikis, jo teorinės prielaidos. Kritikuojamas siauras, norma­ tyviai didaktinis šio poveikio supratimas, kylantis dėl supaprastinto dorovės fenomeno įsi­ vaizdavimo. Teigiama, kad meno socialinio vaidmens ir dorovinio poveikio intensyvumas ir gilumas priklauso nuo kūrinio meniškumo. Meno dorovinis poveikis neišskiriamas grynu pavidalu iš estetinio išgyvenimo. Aptariamos estetinio suvokimo prielaidos - suvokėjo dva­ sinės kultūros lygis, meninis pasirengimas. BENDRAVIMO KULTŪRA. Komunistas, 1980, nr. iz, p. 63-69. Skiriamos svarbiausios bendravimo formos (tarpasmeninis, grupinis, masinis) ir pagrindi­ niai būdai - tiesioginis ir netiesioginis. Esminę reikšmę žmogaus raidai turi bendravimas darbo kolektyvuose: juose reprodukuojamos įprastinės ir kuriamos naujos bendravimo normos. Aptariami bendravimo kultūrą kolektyvuose sąlygojantys veiksniai. Teigiama, kad bendravimas kaip socialinis procesas įgalina labiau išryškinti visuomeninių santykių asme­ nybinę pusę. MENAS IR ASMENYBĖS DOROVINĖ KULTŪRA. Kn.: Dorovinė kultūra. Ats. red. V. Žemai­ tis. - V., „Mintis“, 1980, p. 158-181.

498

Nagrinėjama, kaip meno kūriniai gali skatinti asmenybės dorovinės kultūros raidą. Teigia­ ma, kad šią problemą galima gvildenti etiniu ir estetiniu požiūriu, tačiau tikslingiausia ją atskleisti estetinėje plotmėje, remiantis tam tikra meno koncepcija. Aptariamas meno po­ veikis sąžinei, meno kūrinio sukelta dorovinės sąmonės refleksija, dorovės estetizacija meno kūrinyje. DOROVINĖS KULTŪROS BRUOŽAI. Kn.: Kultūra, dorovė, asmenybė: Etikos etiudai-į. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1981, p. 34-44. Nagrinėjami dorovinės kultūros elementai. Teigiama, kad ši kultūra reiškia būdą, kuriuo do­ rovinės vertybės realizuojamos praktiniame elgesyje. Dorovinės kultūros tyrime pabrėžiamas asmenybės dvasinis vientisumas: ši kultūra turi būti ugdoma kartu su estetine, pažintine, politine ir kitomis kultūros formomis. ALBERTAS ŠVEICERIS - X X A. HUMANISTAS. Ten pat, p. 162-199. Supažindinama su A. Schweizerio gyvenimu, veikla ir jo pažiūromis į etikos ir kultūros problemas. Parodoma, kad kultūros nuosmukį filosofas aiškino dorovinių idealų praradi­ mu, o atgimimą siejo su doroviniu asmenybės atsinaujinimu. Atskleidžiamas A. Schweizerio nuostatos nepagrįstumas (marksistiniu požiūriu). Pabrėžiama jo gyvenimo, veiklos ir etikos vienovė. НРАВСТВЕННАЯ КУЛЬТУРА КАК ПРОБЛЕМА ЭТИКИ [Dorovinė kultūra kaip eti­ kos problema]. Kn.: Нравственная культура: Сущность, содержание, специфика. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., „Минтис“, 1981, с. 75-85. Keliama idėja, kad dorovinės kultūros problemą geriausia spręsti etikos plotmėje (neatme­ tant kultūrologinės prieigos teikiamų galimybių). Akcentuojama būtinybė tirti dorovinės kultūros konkrečias apraiškas (pvz., socialinėse grupėse). Pabrėžiamos šios problemos sąsajos su bendrąja visuomenės ir individo kultūra. MENAS IR ŽMOGAUS ELGESYS. Kultūros barai, 1982, nr. 4, p. 28-31. Svarstoma apie meno kūrinių auklėjamąją reikšmę, aiškinama, kaip jų suvokimas paveikia žmogaus visuomeninį elgesį, iškeliama neigiamo meno poveikio galimybė. Aptariami du meno kūrinių suvokimo tipai - naivusis ir išlavintasis. Teigiama, kad meno dorovinis po­ veikis esąs netiesioginis, sunkiai išskiriamas iš kitų elgesį formuojančių veiksnių. DOROVINĖ IR ESTETINĖ KULTŪRA. Kn.: Asmenybės dvasinės kultūros ugdymas. Sud. V. Že­ maitis. - V., „Mintis“, 1983, p. 52-65. Dorovės ir meno santykio problema aiškinama meno ideologinės, dorovinio poveikio funk­ cijos aspektu. Aptariamos dorovinių vertybių ypatybės. Parodomas dorovės formavimasis klasinėje antagonistinėje visuomenėje, kai individų tarpusavio santykiai ir jų santykiai su visuomene susvetimėja. Pabrėžiama, kad nedera hipertrofuoti meno dorovinio vaidmens auklėjamasis meno poveikis yra netiesioginis. Daroma išvada, kad asmenybės estetinės kul­ tūros ugdymas yra žmogaus gebėjimo savarankiškai spręsti ugdymas. ПРОИЗВЕДЕНИЯ И СК УС СТВА КАК ИСТОЧНИК ИССЛЕДОВАНИЯ ЭТИЧЕС­ КИ Х УЧЕНИЙ [Meno kūriniai kaip etinių teorijų tyrimo šaltinis]. Kn.: Методологические вопросы истории этики. Отв. ред. В. Жямайтис. - В., 1985, с. 33-42.

499

Nagrinėjama dorovės ir meno santykio problema. Aptariami būdai, kuriais etikos istorikas gali išgauti iš meno kūrinio tai, kas jam reikalinga. Nagrinėjami tokioS eksplikacijos sun­ kumai (pabrėžiamas galimas jos subjektyvumas, savavališkumas) ir privalumai (ji papildo etikos istoriją nauju savitu turiniu). Doroviniam meno kūrinio turiniui apibūdinti siūlomas terminas etika implicite. ŽANAS POLIS SARTRAS (80 metų gimimo jubiliejui). Kn.: Dorovė ir teisė: Etikos etiudai-ę. Ats. red. V. Žemaitis. - V., „Mintis“, 1985, p. 139-151. Supažindinama su prancūzų filosofo ir rašytojo J.-P. Sartre’o gyvenimo ir kūrybinės veiklos svarbiausiais bruožais, pristatomi jo filosofiniai ir grožiniai kūriniai, aptariamos etinės pažiū­ ros (atsakomybės, laisvės, pasirinkimo ir kt. problemos). Minima jo viešnagė Lietuvoje 1965. ŽVILGSNIS Į ŽM ONIŲ BENDRAVIMĄ. Kultūros barai, 1985, nr. 8, p. 38-41. Nagrinėjamos žmonių bendravimo problemos: svarstoma, kaip bendravimo kultūrą veikia socialinė aplinka, urbanizacija, gyventojų didėjimas, žmonių mobilumas, kokie tarpusavio santykiai turėtų vyrauti darbo kolektyve, aptariama šeimos pedagoginio ir auklėjamojo kli­ mato svarba, vidinio pasaulio reprezentacija bendravime. POLEMIKOS RINGE. Kultūros barai, 1988, nr. 7, p. 8-9. Aptariama tuo metu besirandančių viešųjų diskusijų specifika, nurodomi būtini jos bruo­ žai - ji turinti būti vieša, problemiška ir kritiška. Diskusija laikoma kultūros savikritika, konstruktyvia jėga, leidžiančia kultūrai normaliai funkcionuoti. DOROVĖS ATGIMIMO APMATAS. Kultūros barai, 1988, nr. 12, p. 2-5. Atgimimo laikotarpio straipsnyje svarstoma dorovės atsinaujinimo problema, kuri tiesio­ giai siejama su kultūros ir visuomenės pažanga. Bandoma apibrėžti ir įvertinti tuometinę dorovės padėtį, konstatuojama jos „erozija“, žmogaus nuasmeninimas, socialinis dorovinis susvetimėjimas ir kt. Bandoma formuluoti dorovės atgimimo koncepciją, pagrįstą trimis komponentais: suverenios socialistinės respublikos (Lietuvos), tautinės kultūros ir vientisos (dorovinės) asmenybės.

Ž IČ K Y T Ė (Barysienė) Rūta Ksaverija, gimė 1929 04 02 Šeduvoje (Radviliškio raj.), mirė 2016 o 6 07 Vilniuje. 1950 aukso medaliu baigė Šeduvos gimnaziją (kelerius metus gydėsi Romainių sanatorijoje). 1950-1955 studijavo žurnalistiką VU. Dirbo Jaunim o gre­ tų, Tarybinės moters žurnalų, laikraščio Tiesa redakcijose. Nuo 1963 V U dėstė filosofiją. Tyrinėjo estetikos problemas. APIE ESTETIN Į POREIKĮ. Filosofija, 1968, t. VIII, p. 61-68. Nagrinėjama žmogaus ir tikrovės estetinio santykio socialinė reikšmė. Pabrėžiama verty­ binio tyrimo aspekto svarba estetinės kūrybos specifikai apibrėžti. Teigiama, kad konkreti estetinės kūrybos kaip vertybės analizė reiškia jos priklausomybę nuo subjekto. Iš dalies prieštaraujama marksistiniam atspindėjimo principui: norint suprasti meninės kūrybos spe­ cifiką, būtina estetinį reiškinį traktuoti ne kaip atspindį, o kaip subjekto ir objekto sąvei­ kos rezultatą, kaip tikrovės vertinimo procesą, kuriame dėl asociacijų, žmogaus kūrybiško

500

mąstymo gimsta naujos vertybės, apsprendžiančios ir pačios meninės kūrybos prasmę, jos socialinį poreikį. ESTETIN IO SPRENDIMO VISUOTINUM O PROBLEM A I. KAN TO FILOSOFIJOJE. Problemos, 1981, nr. 2.6, p. 56-66. Nagrinėjami I. Kanto estetikos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad estetinio sprendimo vi­ suotinumo problema iškilo naujaisiais amžiais, kai skeptinės filosofijos atstovai ėmė abejoti žmogaus galia pažinti pasaulio esmę. I. Kantui grožio jausmo nesąlygoja objekto pažinimas, šis jausmas susijęs su žmogaus moraliniais tikslais. Žmonės pripažįsta gražiais objektus, nes šiam sprendimui jie turi bendrą pagrindą kaip pritarimui būtiną taisyklę. Tik ši taisyklė grožio sprendimus padaro visuotinus ir būtinus. Visuotiniu skonio sprendimas tampa tik dėl neaiškių principų, kurie kyla iš žmogaus pažintinių jėgų žaismo. I. KANTAS APIE GAMTOS IR ŽMOGAUS DIDINGUM Ą. Problemos, 1982, nr. 28, p. 42-50. Estetikos straipsnyje analizuojamas didingumo kategorijos ryšys su moralinėmis žmogaus vertybėmis bei su materialistinės pasaulėžiūros postulatais. Supažindinama su didingumo samprata I. Kanto estetikoje bei jos kritika vėlesnėje vokiečių filosofijoje. I. Kanto teigimu, tik su laisvu mąstymu susijęs didingumo jausmas padeda moraliniam ir laisvam žmogaus apsisprendimui. Didingumo pajautimas padeda žmogui įsivaizduoti tai, kas yra už pažinimo ribų. J. G. Herderis kritikavo I. Kanto estetiką dėl jos formalizmo. G. Hėgelio estetikoje vyrauja tikrasis absoliuto saviraidos pažinimas, kuriam nereikia gamtinių didingumo stebė­ jimų, laisvos žmogaus refleksijos.

Ž IU G Ž D A Ju o z a s , gimė 1893 03 01 Plyniuose (Marijampolės savivaldybė), mirė 1979 03 27 Vilniuje, istorikas, lituanistas, pedagogas. Istorijos mokslų daktaras (1963). Lietuvos M A tikrasis narys (1946). 1911 baigė Veiverių mokytojų seminariją. Iki 1915 ir 19 20-194 0 mokytojavo. 19 16 -19 17 studijavo Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. 1919-1933 dalyvavo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos veikloje. 1929 Lietuvos uni­ versitete baigė literatūrą ir lietuvių kalbą. 19 39 -19 4 0 Kauno 5-osios gimnazijos direkto­ rius. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, iki 1941 buvo L S S R švietimo liaudies komisaro pavaduotojas, 19 4 3-19 4 6 L S S R švietimo liaudies komisaras, 19 4 6 -19 4 8 švietimo minis­ tras. 19 4 4 -19 6 9 dėstė V U , 19 4 4 -19 4 9 ir 1965-1969 L S S R istorijos, 19 4 9 -19 6 0 SSRS istorijos katedros vedėjas; profesorius (1945). 19 4 6 -19 6 6 Lietuvos M A viceprezidentas, 19 4 8 -19 7 0 Istorijos instituto direktorius. Paskelbė straipsnių apie Lietuvos filosofijos ir visuomeninės minties istoriją. ZIGM ANTAS SIERAKAUSKAS. Literatūra ir menas, 1952 gegužės 18. Supažindinama su Z. Sierakausko biografija ir pasaulėžiūra, pabrėžiama N. Cernyševskio idėjų įtaka. Aptariama 1863 sukilimo istorinė reikšmė. N. G. ČERNYŠEVSKIS IR DEMOKRATINIO JUDĖJIM O VYSTYM ASIS LIETUVOJE X IX AMŽIAUS AN TRO JE PUSĖJE. Pergalė, 1953, nr. 8, p. 54-64. Nurodoma N. Cernyševskio idėjų įtaka Z. Sierakausko, K. Kalinausko ir kitų sukilimo vadų pasaulėžiūrai bei antireliginei materialistinei mąstymo krypčiai Lietuvoje.

501

JO N O BILIŪNO VISUOMENINĖS-POLITINĖS PAŽIŪROS. Literatūra ir menas, 1954 kovo 13. Apibūdinama J. Biliūno pasaulėžiūra, svarbiausiomis joje laikoma pažiūros į darbininkų padėtį, klasių kovą. Teigiama, kad J. Biliūnas kritikavo religinius prietarus, klerikalizmą, populiarino gamtos mokslų žinias, plėtojo materialistinį požiūrį į gamtą, siekė gaivinti ir vaizduoti lietuvių liaudies revoliucines tradicijas. MATERIALISTINĖ MINTIS KOVOJE PRIEŠ RELIGINIUS PRIETARUS LIETUVOJE X IX A. PABAIGOJE. Tiesa, 1955 gegužės 19. Apibūdinamas X IX a. antroje pusėje prasidėjęs naujas antireliginės minties etapas Lietuvoje, susijęs su gamtos mokslų raida ir rusų revoliucinių demokratų materialistinėmis idėjomis. Aptariamos J. Adomaičio-Šerno materialistinės pažiūros aiškinant gamtą, nurodomas libe­ raliųjų visuomeninių pažiūrų ribotumas. Teigiamai vertinama J. Biliūno knygelė Apsireiš­ kimai iš žemės gyvenimo. ОБЩ ЕСТВЕННО-ПОЛИТИЧЕСКАЯ И ФИ ЛОСОФСКАЯ МЫСЛЬ В ЛИТВЕ [Ѵіsuomeninė-politinė ir filosofinė mintis Lietuvoje]. Kn.: Очерки по истории философской и об­ щественно-политической мысли народов СССР. Т. г. - М., 1956, с. 669-687; sutrumpintas vari­ antas: ЛИТВА [Lietuva]. Kn.: История философии. Т. 4. - М., 1959, с. 177-281. Pabrėžiama, kad X IX а. lietuviškoji raštija atgimė dėl rusų pažangiosios kultūros poveikio. Apibūdinamos D. Poškos, A. Strazdo, S. Daukanto antibaudžiavinės pažiūros, 1863 sukilimo vadų pasaulėžiūra, katalikų dvasininkijos ideologija, J. Adomaičio-Šerno, J. Mačio-Kėkšto, Žemaitės, P. Vaičaičio, J. Biliūno filosofinės ir visuomeninės-politinės pažiūros. Parodomas marksizmo idėjų plitimas. VINCO KUDIRKOS VISUOMENINĖS-POLITINĖS PAŽIŪROS. Tiesa, 1958 gruodžio 31. Nurodoma, kad V. Kudirka skelbė tautos vienybės idėjas, smerkė lietuviškosios spaudos draudimą bei popiežiaus Leono X III encikliką. Pabrėžiami jo pažiūrų klaidingi (marksizmo požiūriu) aspektai: jis nepasisakė prieš reakcinį klerikalizmą, daugeliu požiūrių taikstėsi su carizmu. ESTETINĖS G. PLECHANOVO PAŽIŪROS. Literatūra ir menas, 1959 lapkričio 15. Aptariamas šių pažiūrų formavimasis, didžiausią įtaką joms padariusios rusų revoliucinių demokratų idėjos. Teigiama, kad G. Plechanovas plėtojo teiginius apie meno esmės visuo­ meniškumą ir meno vaizdingumą, pabrėžė klasinę meno esmę, smerkė neidėjinį dekadentinį meną, reikalavo meno idėjiškumo, pabrėžė formos ir turinio vienovę mene akcentuodamas pastarojo pirmumą. PASAULYJE - AŠ KOVOTOJAS. Literatūra ir menas, 1961 birželio 10. Apibūdinamas V. Belinskio utopinis socializmas, estetinės pažiūros, materialistinis moky­ mas, visuomeninę-politinę, literatūrinę ir filosofinę jo veiklą vainikuojantis Laiškas Gogoliui. Jis kritikavęs carizmą ir liberalizmą, smerkęs kosmopolitizmą, ugdęs pagarbą kitoms tau­ toms. Nurodoma V. Belinskio idėjų įtaka lietuvių progresyviajai inteligentijai.

502

LIETUVOS FILOSOFIJA SOVIETMEČIU

I. Lietuvos filosofijos struktūra ir raida Lietuvos sovietmečio filosofiją galima skirstyti j tokius tarpsnius: 1945-1959 - filosofi­ jos tekstų srauto nebuvimas: prieškario filosofų absoliuti dauguma buvo pašalinta, naujų vietinių specialistų beveik neparengta (vos keletas apgynė disertacijas Maskvoje), nėra filosofijos periodinių leidinių, nerašomos monografijos. Leidžiama verstinė, daugiausia ideologinė ar ateistinė, literatūra, pasirodo negausūs filosofijos populiarinimo straipsne­ liai (daugiausia ateistiniai ar supažindinantys su praeities mąstytojais). Šeštajame dešimt­ metyje pasirodžiusį „filosofo pagal pareigas“ Irmijos Zakso veikalą Rasizmas ir eugenika buržuazinėje Lietuvoje keblu laikyti filosofiniu traktatu. 19 60-196 9 - sovietinės filosofi­ jos Lietuvoje formavimosi laikotarpis: i960 įkuriamas pirmasis tęstinis leidinys Filosofija, 1968 jis perorganizuojamas į Problemas. Ginamos filosofijos disertacijos, daugėja specialis­ tų, išleidžiamos pirmosios dvi monografijos. 19 70 -19 8 9 - intensyvios raidos laikotarpis: per jį sukurta 90 proc. visos sovietinės filosofijos tekstų (vien 1980-1989 - per 60 proc.). Štai kaip filosofijos padėtį Lietuvoje pirmuoju sovietmečio etapu (maždaug iki 1960-ųjų) vaizduoja R. Plečkaitis: „SSRS okupacija sunaikino Lietuvos filosofijos tradi­ ciją. J SSRS lagerius ištremti P. Dovydaitis, L. Karsavinas, V. Sezemanas ir kiti. Marksiz­ mas pirmiausia įsitvirtino stalinizmo pavidalu, vėliau - rusišku dogminiu marksistinės filosofijos modeliu, polemizuojančiu su Vakarų marksizmu. Filosofija (dialektinis ir isto­ rinis materializmas), vėliau dar ateizmas ir komunizmo teorija dėstyti visose aukštosio­ se mokyklose kaip privalomi dalykai. Filosofijos specialistai Lietuvoje nebuvo rengiami. Žlugus stalinizmui lietuviškai nepramokusius svetimtaučius filosofijos katedrose pakeitė baigusieji sovietinius filosofijos fakultetus ir VU įgijusieji gamtos mokslų, filologijos, psi­ chologijos ir kitas specialybes“1. Iki 1969 (kai buvo įkurtas Filosofijos, sociologijos ir teisės skyrius prie Mokslų akademijos Istorijos instituto; 1977 šis skyrius tapo atskiru institutu) filosofinė akademinė veikla telkėsi tik VU. Po karo jo Filosofijos katedra buvo pradėju­ si veikti, tačiau 1945 joje tebuvo vienas profesorius V. Sezemanas, todėl ji kaip katedra negalėjo egzistuoti. Profesorius laikinai buvo perkeltas į Marksizmo-leninizmo pagrindų katedrą. Iš naujo Filosofijos katedra įkurta 19 47 (vedėjai: 19 4 7 -19 4 9 - V. Sezemanas, 19 4 9 -19 5 1 - H. Gabrieljanas, 19 51-19 56 - N . Stepanovas, nuo 1956 - E. Meškauskas). Įvedus aukštosiose mokyklose „mokslinio komunizmo“ kursą, 1964 universitete buvo įkurta Mokslinio komunizmo katedra. 1969 įkurta dar viena - Filosofijos istorijos ir ateizmo - katedra1 (vėliau jos keitė pavadinimus). Visiškai iš naujo kuriantis Filosofijos katedrai, reikėjo išsiugdyti ir naujus kadrus. Iš kvalifikuotų filosofų tebuvo likęs V. Seze*

1 1

Plečkaitis R. Filosojija. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. X II: Lietuva. - Vilnius: Mokslo ir enciklo­ pedijų leidybos institutas, p. 577-584. Zr. Vilniaus universiteto istorija, 19 4 0 -19 7 9 . Ats. red. A . Bendžius. - Vilnius: „Mokslas“, 1979, p. 56.

503

manas (o ir jis vėliau represuotas). Marksistinę filosofiją pradėjo skaityti E. Meškauskas, dėstęs marksizmo-leninizmo pagrindus dar 19 4 0 /4 1 m. m. Kiti filosofų kadrai - tai jau sovietmečiu įvairias aukštojo mokslo specialybes baigę absolventai, tapę kvalifikuotais dėstytojais. Augant V U , daugėjo paskaitų srautų, plėtojosi filosofijos disciplinų (filoso­ fijos istorijos, logikos, ateizmo, etikos, estetikos) dėstymas, įvedami speckursai - visa tai lėmė, kad universiteto filosofų gretos ne tik gausėjo, bet ryškėjo ir jų specializacija, didė­ jo nagrinėjamų problemų ratas, kilo teorinis lygis. Mokslinis gyvenimas ėmė intensyvėti nuo šeštojo dešimtmečio vidurio: 1955 pirmieji du universiteto filosofai (E. Meškauskas ir I. Zaksas) apgynė disertacijas, pagyvėjo mokslinių publikacijų leidimas. Formavosi pagrin­ dinės tyrinėjimų kryptys - bendrosios bei socialinės metodologijos ir filosofijos istorijos3. Organizuoti mokslinius tyrimus Filosofijos katedroje ėmėsi kurį laiką čia dirbę iš svetur atvykę H . Gabrieljanas ir N . Stepanovas (anksčiau minėtieji „lietuviškai nepra­ mokę svetimtaučiai“). Tačiau Lietuvoje atvykėliams rusakalbiams nepavyko integruotis į akademinę aplinką. Estijoje ir Latvijoje situacija buvo kitokia: pokariu, ypač 6-ajame dešimtmetyje, į šias šalis atvykę rusai ir rusakalbiai žydai pasiliko dirbti vietinėse mokslo įstaigose ir ėmė rašyti filosofinius tekstus. Dėl šios priežasties Estijoje ir Latvijoje anksčiau prasidėjo sovietinio filosofinio diskurso konsolidacija ir augimas. Lietuva dėl rusakalbių specialistų eliminavimo jas pavijo tik devintojo dešimtmečio pradžioje. Dėl minėtų aplin­ kybių Lietuvos filosofinis diskursas buvo „nacionalistiškiausias“ (85 proc. tekstų parašyti lietuviškai), o Estijoje ir Latvijoje apie 63 proc. tekstų buvo rusiški4. Toliau pateiksime Lietuvos filosofijos nagrinėjamojo laikotarpio kiekybinius duome­ nis. Tam buvo taikomas mokslo sociologijoje naudojamas bibliometrinis metodas. Bibliometrija yra pagrįsta bibliografinių duomenų kiekybine analize, ji teikia duomenis mokslo sociologiniam tyrimui, leidžia nustatyti analizės objektų (diskurso vienetų - akademinių straipsnių ir monografijų, taip pat ir disertacijų) dinamiką, jų tarpusavio ryšius, atlikti tekstų klasifikaciją pasirinktais aspektais, šiuo atveju - sudaryti Lietuvos filosofijos ins­ titucinės bei probleminės struktūros vaizdinį. Lentelėse pateikiami duomenys apie Lie­ tuvos mokslo institucijų indėlį į filosofijos tekstų kūrimą, šių tekstų pasiskirstymą pagal leidinius, filosofijos kryptis ir disciplinas. Kaip rodo turimi duomenys, kiekybiniu požiūriu mažiau nei pusė (apie 40 proc.) Lietuvos filosofijos tekstų buvo grindžiami marksizmo principais, o didesnioji pusė (be­ veik 60 proc.) buvo visiškai nemarksistiniai. Tokia sovietinio laikotarpio filosofijos dvi­ lypė struktūra nėra nei naujas atradimas, nei tik Lietuvai būdinga sovietinės filosofijos forma - panašius teiginius yra pasakę ir estų bei latvių filosofai, kalbėdami apie savo šalių sovietmečio filosofiją. Antai latvė Maija Kūle rašo: „Būdingas fenomenas Baltijos šalyse buvo vadinamasis pusinis marksizmas (angį. h a lf M arxism ), orientuotas į Vakarų filosofijos idėjas (fenomenologiją, egzistencializmą, kalbos filosofiją, filosofinę antropo­ logiją, moderniąją estetiką). Greta marksizmo propaguotojų egzistavo daugybė laisvai

3 4

504

Žr. ten pat, p. 285-186. Žr. Kabelka G. Baltijos šaliųfilosofinio diskurso posovietinė transformacija II. „Problemos“, 2013, nr. 84, p. 22.

i le n te lė .

Mokslo institucijoms tenkančių filosofijos tekstų dalis (apimtis proc.) 1960-1989

3 le n te lė .

Tekstų pasiskirstymas pagal filosofijos kryptis (proc.)

F ilo s o fijo s k ry p tis In s titu c ija

T ekstų d a lis,

proc. '

1

Vilniaus universitetas

41

Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas

38

T ekstų d a lis, p ro c .

Marksizmas

40

Analitinė filosofija

10

Fenomenologija

7

Kryptims nepriskiriama

53

Iš viso

100

Mokslų akademijos Filosofijos katedra

7

Vilniaus inžinerinis statybos institutas

4

Vilniaus pedagoginis institutas

2

Kaimo politechnikos institutas

2

Kitos

6

Lietuvos filosofijos istorija

31

Iš viso

100

Visuotinė filosofijos istorija

12

Estetika, meno filosofija

10

Pažinimo teorija, dialektinė logika

8

Socialinė filosofija

6

Mokslo filosofija

6

Etika, moralės filosofija

6

Kalbos filosofija

5

Filosofinė antropologija

5

le n te lė .

Filosofinių straipsnių pasiskirstymas leidiniuose 1960-1989

L e id in y s

Problemos

F ilo s o fijo s s tra ip s n ių s k a ič iu s

321

4 lentelė. Tekstų pasiskirstymas pagal filosofijos disciplinas (proc.) F ilo s o fijo s d is c ip lin a

T ekstų d a lis, p ro c .

Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija

64

Filosofija

61

Religijos kritika, ateizmas

4

Straipsnių rinkiniai

176

Ontologija

4

Iš viso

622

Istorijos filosofija

2

Kita

1

Iš viso

100

mąsčiusių filosofų. Jie vartojo marksizmo literatūros citatas tik kaip savo darbų paviršių, iš tikrųjų norėdami pažinti likusio pasaulio filosofiją“5. Estų filosofas Eero Loone šj reiškinį pavadino „parodomuoju marksizmu“ : „Legalumo ribos buvo išplėstos parodomojo m ark­ sizmo (angį. joreivord M.arxisrn) būdu. [Ideologiškai] nepriklausoma Vakarų filosofijos *

5 Kūle M. Philosophy in the Baltic States: Past and Présent Situation. In: M. Kūle, ed. Philosophy Worldwide: Current Situation. - Riga: FISP, 2006, p. 96.

505

recepcija atsirado septintajame dešimtmetyje keliose filosofijos srityse (mokslo, istorijos filosofijoje). Marksizmas buvo skurdesnis nei kitos filosofijos kryptys ir netapo teorine tradicija okupuotoje Estijoje (net jei keletas estų filosofų ir buvo marksistai)“6. Duomenis apie filosofijos disciplinas ir kitus filosofinio diskurso bruožus šioje studijoje panaudosime nagrinėdami ir kitus klausimus.

II. Lietuvos filosofijos disertacijų srautas Tiriant disertacijų srautą buvo suregistruotos visos sovietiniu laikotarpiu gintos diserta­ cijos, jos suklasifikuotos pagal metus, autorius, mokslo institucijas, filosofijos kryptis ir/ ar disciplinas, mokslinius vadovus. Tokiu būdu gauti duomenys apie disertacijų srauto apimtį ir dinamiką, iš dalies - apie Lietuvos filosofų bendrijos struktūrą, mokslo insti­ tucijų svarbą rengiant filosofijos tyrėjus, taip pat vyraujančią problematiką. Vienas svar­ biausių šios analizės rezultatų - m okytojo-m okinių ryšių grupių identifikavimas, kuris leidžia šias aptiktas grupes toliau interpretuoti taikant mokslinių mokyklų koncepcijas.

A. Filosofijos disertacijų srauto dinamika ir struktūra Taigi žemiau pirmiausia pateiksime kiekybinius duomenis apie Lietuvos filosofijos diser­ tacijų srauto bendruosius bruožus. Sovietiniu laikotarpiu iš viso buvo apginta io o filosofijos disertacijų7. Palyginimui: chemikų disertacijų sovietiniu laikotarpiu (1947-1990) Lietuvoje buvo apginta 801 (746 mokslų kandidato ir 55 mokslų daktaro), matematikų (1950-1989) - 294 (268 kandida­ to ir 2 6 daktaro). Pažymėtina, kad disertacijų bibliografai8yra užregistravę 169 sovietme­ čiu apgintų filosofijos daktaro (tuomet vadinto „filosofijos mokslų kandidatu“ ; toliau tekste visur vartosime dabartinį „daktaro“ terminą tuometiniam „kandidatui“ įvardyti) disertacijų: šis skirtumas atsiranda dėl to, kad bibliografai laikėsi sovietmečio formalios mokslo krypčių klasifikacijos, pagal kurią sociologijos tyrimai nebuvo išskiriami į atskirą mokslo kryptį ir priskiriami filosofijai. Dėl to bibliografiniame leidinyje nurodytas 169 disertacijų skaičius apima ir filosofijos, ir sociologijos disertacijas; pastarąsias priskirti filosofijai nėra tikslu: štai keletas jų pavadinimų: „Aklųjų reabilitacijos ir integracijos

6

Loone E. Between

West a n d E a st: The Case ofPhilosophy in Estonia.

In: iy th

Buitie Conference on H istory

o f Science: Between West a n d East. - Tartu, 1993, p. 19. Taip pat ir.: Vihalemm R. Iheoretical Phibsophy an d Philosophy o f Science in Soviet Tim es: Som e Rem arks on the E xam ple o f Estonia, 19 60 -19 9 0 . „Studia

7

8

506

Philosophica Estonica“ 3(2.), 2.010, p. 2 0 0 -2 3 1. Ankstesniuose tyrimuose (žr. G. Kabelka. Lietuvosfilosofijos istoriografija, 20x6, p. 53) esame nurodę 90 sovietmečiu apgintų filosofijos disertacijų - tas skaičius laikytinas duomenų apdorojimo klaida. Čia patei­ kiame patikslintus, naujausiu šaltinių peržiūrėjimu ir papildymu pagrįstus duomenis. Žr. Šandarienė L. (sud.). Lietuvosfilosofų disertacijos 19 52 -19 8 9 m. (bibliografija). - Vilnius: Lietuvos nacio­ nalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1992, p. 3.

S lentelė. Lietuvos filosofijos disertacijų

srautas 1952-1989 metais M e ta i

A p g in ta d is e r ta c ijų

6 lentelė. Disertacijų (1952-1989) rengimo institucijos In s t itu c ija

A p g in ta d is e r ta c ijų

1950-1954

3

Vilniaus universitetas

52

1955-1959

4

17

1960-1964

12

Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas

1965-1969

13

11

1970-1974

22

Maskvos M. Lomonosovo universitetas

1975-1979

10

7

1980-1984

13

SSRS MA Filosofijos institutas

1985-1989

23

7

Išviso

100

Visuomenės mokslų akademija prie SSKP CK Leningrado A. Ždanovo universitetas

3

Vilniaus pedagoginis institutas

2

Ukrainos MA Filosofijos institutas

1

Išviso

100

socialinės problemos“, „Visuomeninių procesų mokslinio valdymo socializmo sąlygomis metodologinės problemos“, „Ekonomikos ir politikos santykis socializmo ir komunizmo kūrime“ ir pan. Iki 1960 visos disertacijos rašytos rusiškai, nes beveik visos jos rengtos ne Lietuvo­ je (pirmąją pokariu filosofijos disertaciją 1952 Maskvoje apgynė J . Macevičius, nors jos turinys - komunistinio auklėjimo problema - ir nėra itin filosofiškas; V U pirmąją di­ sertaciją 1954 apgynė iš svetur atvykęs N . Ickovičius). N uo 1960 prasideda intensyvus filosofijos daktarų rengimas V U , o kiek vėliau ir Istorijos instituto Filosofijos sektoriuje bei iš jo išaugusiame Filosofijos, sociologijos ir teisės institute (FSTI). Taigi disertacijų srauto kiekybinio augimo dinamika neatitinka bendrojo Lietuvos filosofinio diskurso au­ gimo: nors abiejų konsolidacijos ir tvaraus augimo pradžia yra 1960, tačiau tik antrajam būdingas eksponentinis augimas (padvigubėjimas per tam tikrą laikotarpį). Disertacijų srautas piką pasiekė septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje: antai 1969 apgintos šešios, 19 71 - aštuonios (daugiausia per vienerius metus sovietmečiu), 1972 - septynios disertacijos. Tačiau 19 7 5 -19 8 4 disertacijų gynimo tempai sulėtėjo ir nepavijo bendro­ jo filosofinio diskurso augimo. Paskutinįjį sovietmečio penkmetį disertacijų srautas vėl žymiai atsigavo.

507

Filosofijos disertacijų rengimo svarbiausia institucija buvo V U ; apie trečdalį diser1 tacijų parengta Sovietų Sąjungos mokslo centruose, svarbiausias iš jų'šiuo požiūriu yra Maskvos M . Lomonosovo universitetas. Pažymėtina, kad partinius-ideologinius kadrus rengusios Visuomenės mokslų akademijos Maskvoje (prie SSK P C K ) įtaka filosofijos mokslininkų rengimui buvo nedidelė: joje disertacijas apgynė tik septyni filosofai.

7 lentelė. Filosofijos disertacijų srauto

9 lentelė. Disertantų (1952-1989) ■

(1952-1989) kalba

pasiskirstymas pagal amžių

Disertacijų lietuvių kalba, proc.

42

A m ž ia u s g r u p ė

Disertacijų rusų kalba, proc.

58

26-30 metų

29

Lietuvoje parengta disertacijų

71

31-35 metų

35

Iš jų lietuvių kalba, proc.

59

36-40 metų

17

Iš jų rusų kalba, proc.

41

Virš 40 metų

8

Nėra duomenų

11

Iš viso

100

8 lentelė. Disertantų (1952-1989) pasiskirstymas pagal lytį ir tautybę Vyrų

77

Moterų

23

Iš viso

100

Lietuvių

89

Žydų

6

Rusų

2

Lenkų

1

Karaimų

1

Estų

1

Iš viso

D is e r ta n tų s k a ič iu s

10 lentelė. Disertacijų (1952-1989) pasiskirsty­ mas pagal filosofijos kryptis F ilo s o fijo s k r y p tis

A p g in ta d is e r ta c ijų

Marksizmas

51

Analitinė filosofija

6

Fenomenologija

2

Kryptims nepriskiriama

41

Išviso

100

100

Pastebima didelė rusiškai rašytų disertacijų dalis bendrame disertacijų sraute: pirmiau­ sia tai susiję su tuo, jog beveik trečdalis disertacijų buvo apgintos už Lietuvos ribų. Tačiau ir Lietuvoje gintų rusiškų disertacijų dalis (41 proc.) yra labai didelė ir neatitinka ben­ drojo filosofinio diskurso kalbinių proporcijų: kaip parodėme anksčiau, sovietmečiu net 85 proc. visų filosofinių tekstų buvo parašyta lietuviškai ir šiuo požiūriu Lietuva išsiskyrė iš kitų Baltijos respublikų. Toks rusų kalbos vyravimas filosofijos disertacijų sraute Lietu­ voje ypač ryškus devintajame dešimtmetyje ir susijęs su tuomet įsigaliojusiu reikalavimu disertacijas rašyti rusiškai (nors kai kuriems disertantams šio reikalavimo kažkaip pavyko

508

išvengti). Pastebėtina, jog tipiškas filosofijos disertaciją besiginantis asmuo sovietmečiu 33,8 metų amžiaus lietuvis vyras. Filosofijos disertantų bendruomenė buvo gana jauna didesnioji dalis disertaciją apsigynė iki 35 metų amžiaus.

ii

lentelė. Disertacijų (1952.-1989) pasiskirstymas pagal filosofijos disciplinas F ilo s o fijo s d is c ip lin a

A p g in ta d is e r ta c ijų

Lietuvos filosofijos istorija

28

Visuotinė filosofijos istorija

14

Pažinimo teorija, dialektinė logika

12

Estetika, meno filosofija

9

Socialinė filosofija

8

Religijos kritika, ateizmas

6

Mokslo filosofija

5

Etika, moralės filosofija

5

Gamtos mokslų filosofija

4

Kalbos filosofija

2

Istorijos filosofija

2

Logikos filosofija

1

Metafilosofija

1

Ontologija

1

Technikos filosofija

1

Teisės filosofija

1

Iš viso

100

Duomenis apie disertacijų priklausomybę filosofijos kryptims ir disciplinoms palyginę su analogiškais duomenimis apie visą filosofinį diskursą pastebime, jog šis srautas proble­ miniu požiūriu iš esmės atitinka bendrojo diskurso probleminę struktūrą: marksizmui priskirtina pusė visų disertacijų ir 40 proc. visų filosofinių tekstų; analitinei filosofijai 6 proc. disertacijų ir 10 proc. tekstų, kryptims nepriskirtina 4 1 proc. disertacijų ir 43 proc. tekstų. Kaip matyti, proporcijų nuokrypiai nedideli, išskyrus fenomenologinę-hermeneutinę kryptį - tik z proc. disertacijų ir 7 proc. visų tekstų. Disertacijų pasiskirstymas pagal filosofijos disciplinas taipogi (tik su nedideliais nuokrypiais) atitinka bendrojo filosofinių tekstų srauto pasiskirstymą.

509

B. Mokytojo-mokinio ryšių grupės ii lentelė. Daugiau nei vieną filosofijos daktarą sovietiniu laikotarpiu parengusieji mokslininkai P a re n gė d a k ta rų

D is e rta n tų v a d o v a s 1.

Romanas Plečkaitis

11

2.

Eugenijus Meškauskas

9

3.

Bronislovas Genzelis

8

4.

Irmija Zaksas

7

5.

Jonas Repšys

6

6.

Bronislovas Kuzmickas

5

7.

Albinas Lozuraitis

4

8- 9.

Juozas Barzdaitis

3

8- 9.

Jonas Macevičius

3

10- 13.

Kristina Rickevičiūtė

2

10- 13.

Vosylius Sezemanas

2

10- 13.

Krescencijus Stoškus

2

10- 13.

Gytis Vaitkūnas

2

13 lentelė. Didžiausios mokytoj o-mokinių ryšių grupės G ru p ė

N a rių s k a ič iu s

Eugenijaus Meškausko

24

Vosyliaus Sezemano

17

Jono Macevičiaus

14

Irmijos Zakso

11

Palyginę daugiausia disertantų parengusiųjų filosofų sąrašą su produktyviausiais ir labiausiai cituojamais autoriais pastebėtume, kad visais atvejais vyrauja beveik tos pačios pavardės: šiuos tris kriterijus atitinkančius filosofus galima drąsiai priskirti filosofų ben­ drijos elitui. Pažymėtina, kad iš daugiausia disertantų parengusiųjų nurodytų filosofų pusė yra marksistai: vieni jų kartu su savo mokiniais sudarė E. Meškausko vadovaujamą mokyto­ jo-m okinio ryšiais susijusią grupę, kiti - atskiras, mažiau konsoliduotas grupes. E. Meš­ kausko grupė yra gausiausia m okytojo-m okinių ryšių konsteliacija, sudaryta iš paties

510

E. Meškausko mokinių bei jų pačių mokinių. Toliau pateiksime ir glaustai apibūdinsime šių grupių eksplikacijas. Grupės viršuje nurodoma jos lyderio pavardė, žemiau romėniškais skaitmenimis pažymimi lyderio mokiniai; pastarųjų mokiniai (jei yra) žymimi arabiškais skaitmenimis ir išdėstomi prie kiekvieno mokytojo; jei pastarieji savo ruožtu taip pat turi mokinių, šie pažymimi abėcėlės pirmomis raidėmis; mokinių turinčio grupės nario pa­ vardė rašoma didžiosiomis raidėmis tamsiu šriftu; prie pavardės skliausteliuose nurodyti filosofijos mokslų kandidato disertacijos gynimo metai. Eugenijau s M eškausko grupė EUGENIJUS MEŠKAUSKAS (1955) I . J. REPŠYS (1961) 1. R. Gudaitytė (1969)

2. K. STOŠKUS (1972) a) J. Sasnauskienė (1980) b) V. Valentinavičius (1989) 3. A. Kvaraciejus (1973) 4. B. Luneckas (1977) 5. L. Jekentaitė (1977) 6. Z. Jackūnas (1980) II. V. Lazutka (1962)

III. A. LOZURAITIS (1963) 1. E. Gendrolis (1969)

2. J. KAROSAS (1969) a) R . Šerpytytė (1988) 3. B. Černienė (Vaitkutė) (1970) 4. A. Poviliūnas (1989) IV. E. Krakauskas (1968)

V. V. RADVILAVIČIUS (1969) 1.

V. Valevičius (1986)

VI. J. V. Vinciūnas (1971) VII. J. Skersytė (1972) VIII. Č. Kalenda (1972) IX . D. Kapačiauskienė (1976)

V osyliaus Sezem ano grupė

VOSYLIUS SEZEMANAS (-) I. K. RICKEVIČIŪTĖ (1962) 1. N. Juršėnas (1971) 2. A. Nesavas (1975)

II. R. PLEČKAITIS (1962) 1. G. M. Padolskienė (1969) 2. E. NEKRAŠAS (1971) a) A. Plėšnys (1987) 3. A. Varanavičius (1973) 4. A . Šliogeris (1973)

^

511

5. A. Vaišvila (1977) 6. A. Degutis (1980) 7. T. Sodeika (1983) 8. E. Kriščiūnas (1985) 9. J. Baranova (1985) 10. J. Balčius (1986) n. K. Masiulis (1989)

Jo n o M acevičiaus grupė

JONAS MACEVIČIUS (195a) I. B. G E N Z E L IS (1964) 1. J. Ažubalis (1969) 2. E Mačianskas (1970) 3. L. Degėsys (1982) 4. L. Zasimauskas (1985) 5. A. Juozaitis (1985) 6. S. Arlauskas (1986) 7. V. Radžvilas (1987) 8. K. Gudonis (1988) II. G. V A IT K Ū N A S (1967) 1. V Gumauskaitė (1981) 2. P. Veljataga (1986) III. V. Kazlauskas (1968)

Irm ijos Z ak so grupė

IRMIJA Z AKSAS (1955) I. J. B A R Z D A IT IS (i960) 1. A. Darginavičienė (1968) 2. P. Mikuckas (1977) 3. Z. Liubarskienė (1983) II. E. Karakozova (1963) III. S. Baležentienė (1971) IV. V. Pikutis (1974) V. Alg. Poška (1981) VI. A. Dobryninas (1985) VII. V Pruskus (1985)

Siekdami išsiaiškinti, ar iš nurodytųjų grupių bent vieną (bent iš dalies) galime laikyti filosofijos mokykla, toliau glaustai supažindinsime su mokslinių mokyklų (toliau tekste M M ) sampratomis mokslo sociologijoje. K ol kas tebesiginčijama dėl M M apibrėžimo, jos struktūros ir pagrindinių požymių bei jų nustatymo būdų. M M tapo daugelio mokslo šakų atstovų - mokslo istorikų, sociologų ir psichologų bei mokslotyrininkų - tyrimo objektu. Kiekviena tyrėjų grupė M M vertina pagal savo mokslinius interesus. Mokslo istorikai, tęsdami klasikinių M M tyrimų tradicijas, pagrindinį dėmesį skiria M M idėjų raidai ir jų lyderių asmenybei. Mokslotyrininkai sprendžia M M identifikavimo, jų tipo­

512

logijos, struktūros, veiklos efektyvumo vertinimo ir jų objektyvaus vaidmens atskleidimo moksle problemas, M M vertinama kaip viena mokslinės veiklos organizavimo formų. Mokslo sociologams rūpi nustatyti socialinius komunikacinius M M lyderio ir jos narių ryšius, taip pat jos ryšius su išoriniu pasauliu, subjektyvius ir objektyvius veiksnius, vei­ kiančius M M formavimąsi ir jų iširimą. M okslo psichologams rūpi lyderio ir M M narių kuriama psichologinė aplinka, įvairių žmogiškųjų savybių įtaka kūrybiniams procesams ir panašiai9. Vienu svarbiausių struktūrinių veiksnių laikomas mokyklos lyderis (pradininkas, mo­ kytojas), dalyko literatūroje yra skiriamos M M su lyderiu ir be jo sampratos. Pirmoji tei­ gia, kad M M - tai mokslo struktūrinis vienetas, mokslininkų kolektyvas (grupė), kuriam vadovauja žymus mokslininkas, originalios mokslo krypties, vaisingos tyrimų programos pradininkas, pasiekęs puikių rezultatų. M M be lyderio šalininkai teigia, kad M M - tai ypatingas mąstymo ir darbo stilius, siejantis daugelį mokslininkų vienos pasaulėžiūros idėjomis, savotiška dvasine atmosfera, etinėmis, moralinėmis ir dorovinėmis nuostato­ mis. Č ia atmetamas lyderio išskirtinis vaidmuo ar apskritai jo reikalingumas ir itin pa­ brėžiamas mokyklos narius vienijantis beasmenis pradas, dažnai vadinamas „mąstymo stiliumi“, „pažiūrų bendrumu“ ir panašiais terminais. Antra, tokia samprata leidžia M M raidoje įžvelgti naujumo aspektą, t. y. sprendžiamų problemų ir metodų konceptualius pokyčius, kai tuo tarpu teorijos, palaikančios mokyklos lyderio išskirtinį statusą, sudaro įspūdį, tarsi M M veiklos tikslas yra nuolatinis ir nekintantis lyderio suformuluotų idėjų ir tiesų adoravimas. Lietuvos mokslotyrininkė O. Voverienė pasisako už M M su lyderiu sampratą: pasak jos, M M rangas, jos įnašas į tam tikros mokslo šakos raidą daugiausia ir priklauso nuo M M vadovo, kuris be prievartos ir administravimo vienija bendraminčių būrį, numa­ to vieną mokslinę strategiją10. O. Voverienės teigimu, ji su kolegėmis išplėtojo vieną iš galimų socialinio komunikacinio modelio variantų, kuris leidžia identifikuoti šiuolai­ kines M M jų formavimosi pradžioje ir prognozuoti jų galimą atsiradimą. Si samprata yra amerikiečių mokslo sociologo N . Mullinso koncepcijos (kuria toliau remsimės) kiek supaprastintas variantas. Pastaroji koncepcija ypač svarbi tuo, kad išskiria kelias moks­ linės komunikacijos stadijas. T ai reiškia, kad ji leidžia M M fenomeną nagrinėti ne tik statiškai (kaip daugelis mokslo sociologijos teorijų), bet ir dinamiškai, atskleidžiant jos priešistorę ir baigties galimas tendencijas. Kitaip tariant, aptariamoji koncepcija parodo iki ir po M M egzistuojančias mokslinės komunikacijos formas, iš kurių gali išsirutulioti mus čia dominantis socialinis darinys. N . Mullinsas išskyrė kelis mokslinių grupių raidos etapus: i) normos stadija, kai bendrijai būdingas žemas organizuotumo lygis: mokslinin­ kai pasklidę po įvairias mokslo įstaigas, m okytojo-m okinio ryšių beveik nėra. Konkrečių problemų sprendimas nekoordinuojamas, busimieji potencialios M M nariai ir jų nedide­ lės grupės (dažnai doktorantai su moksliniais vadovais) atskirai nagrinėja panašią proble­ 9

Žr. Voverienė O. (sud.). L ietu vos mokslinės mokyklos 2.002, p. 8-9. 10 Žr. ten pat, p. 19.

( 1 9 4 5 -1 9 9 0 ) . -

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,

513

matiką. Šie mokslininkai nemano, jog yra susiję kokiais nors. ryšiais. Šios fazės trukmė ir narių skaičius praktiškai neriboti. J i baigiasi, kai publikuojamas darbas','kuriame bendrais bruožais pateikiama problemos tyrimo programa ir įvertinamas jos perspektyvumas. 2) Tinklo stadija, kai vieno ar kelių mokslininkų dėmesį patraukia stambus atradimas, nauja idėja. Grupė mokslininkų bendraminčių susiburia bendram darbui, tarp jų vyrauja neformali komunikacija. Taip grupės dalyviai formuoja pastovių ryšių tinklą, papildantį formalius pasikeitimo informacija kanalus. Atsiranda m okytojo-m okinio ryšiai. Narių skaičius - iki 40. 3) Sutelktos grupės stadija (narių skaičius - nuo 7 iki maždaug 25); 4) specializacijos stadija. Pats N . Mullinsas vietoj M M vartojo „sutelktos grupės“ (SG) terminą ir išskyrė to­ kius jos sudėtinius elementus: 1) teorinė orientacija: intelektinis lyderis ją vykdo, išdėsto manifeste, ji palaikoma moksliniais laimėjimais; 2) organizacinis lyderis: tai reiškia, kad mokslinis lyderis nebūtinai turi užsiimti organizaciniais darbais, jie gali būti priskirti kitam SG nariui; 3) tyrimų centras; 4) specialistų rengimo centras; 5) intelektinė me­ džiaga - chrestomatija, būtina grupės orientacijai: ją gali sudaryti kritiniai straipsniai, apžvalgos ir antrinė literatūra11. SG paprastai sudaro trys ar daugiau profesionalūs tyrėjai (mokslų daktarai), kurie sustiprina vienas kito mokslinius interesus, ir keletas doktoran­ tų. SG sutelkia dėmesį į manifeste nurodytų problemų visumą. Šiuo periodu pasirodo daug tyrimų, dalis iš jų yra didelės mokslinės vertės. Teoriniai ryšiai tarp atskirų darbų tampa glaudesni dėl bendraautorystės, kuri šioje stadijoje tampa ypač svarbi. Reikia pažymėti, kad N . Mullinsas itin liberaliai traktuoja komunikacijos stadijų kai­ tą. Jis teigia, kad perėjimas iš vienos stadijos į kitą nėra būtinas - grupės gali išnykti dėl daugelio priežasčių bet kuriame raidos etape (pavyzdžiui, nedidelės grupės „numiršta“ iki specializacijos stadijos ir toli gražu ne visoms tinklo stadijos grupėms lemta peraugti į SG). Laimėjimų (pasisekimų) trūkumas gali sužlugdyti grupę; kita vertus, laimėjimų gausa veda į nuomonių skirtumus, skilimą. M okytojo-m okinio ir kolegialūs santykiai yra būtini grupės raidai ir gyvavimui. Jų nesant, veikia jėgos (interesų pasikeitimas ir išsisėmimas, išvedantis iš rikiuotės aktyvius grupės narius), kurios išblaško grupę atgal į normos stadiją. Tai gali atsitikti bet kurioje mokslinės komunikacijos stadijoje. Šios kon­ cepcijos pateikiamas M M vaizdinys labai labilus ir trumpalaikis: M M nėra koks nors fun­ damentaliais principais pagrįstas, iš ilgaamžės mąstymo tradicijos išaugęs mokslininkų ar mąstytojų kolektyvas, o atsitiktinis ir palyginti trumpalaikis mokslo istorijos reiškinys. Panašų į N . M ullinso koncepciją, itin tikslų ir glaustą M M apibrėžimą suformulavo rusų mokslininkė V. Gasilova. Pasak jos, M M - tai skirtingų statusų, kompetencijų ir specializacijų tyrėjų bendrija, kurią koordinuoja lyderis ir kuri siekia plėtoti ir ginti pro­ gramos tikslus ir uždavinius. Ši bendrija fiksuojama kaip tam tikros publikacijų visumos autorių susijusi grupė, jos šalininkų ar oponentų priimama arba ignoruojama kaip vie­ ninga visuma. M M egzistavimo trukmė - nuo to momento, kai prie lyderio paskelbtos

11 Zr. Mullins N. C. Theories and Theory Groups in Contemporary American Sociology. - New York: Harper and Row, 1973, p. 266-271.

514

tyrimų programos prisijungia aktyvūs tyrėjai iki tol, kol nutrūksta bendri tyrimai dėl to, kad programa yra įgyvendinta ir transformuojasi į mokslo kryptį ar dėl to, kad programa praranda aktualumą, miršta lyderis ir t. t.11 Si mokslininkė įvardija vieną svarbų M M elementą - likusios mokslininkų bendruomenės pripažinimą, jog kokia nors mokykla iš tikrųjų egzistuoja. J į derėtų patikslinti: toks pripažinimas ne visada būna aiškus ir viena­ reikšmis, būna atvejų, kad mokslininkų bendrijos vieni nariai teigia, o kiti neigia kurios nors M M egzistavimą arba skirtingai vertina tos M M nuveiktų darbų reikšmę. Manytina, jog bet kokių reakcijų į M M primenantį mokslinės komunikacijos lauką visuma gali pasitarnauti kaip M M nustatymo vienas iš kriterijų. M okslininkų bendrijos pripažinimo aspektą reikėtų papildyti ir M M savimonės veiksniu, t. y. pačių M M narių priklausy­ mo mokyklai refleksija, į kurią M M tiriantis mokslininkas taip pat turėtų žvelgti su geroka „hermeneutinio įtarumo“ doze: mokslininkas dėl įvairių priežasčių arba tiesiog nesąmoningai gali neigti savo priklausymą kuriai nors M M , nors visi turimi duomenys rodo priešingai; arba mokslininkas (dažniausiai siekdamas akademinio prestižo) gali save nepelnytai priskirti M M ar laikyti M M žymaus pradininko mokiniu, nors nei mokslinės komunikacijos faktai, nei nuveiktų darbų turinys to nepatvirtina. Taigi aiškindamiesi galimą M M egzistavimą, iš pateiktų sampratų remsimės šiais dau­ giausia N . Mullinso teorijoje pateiktais M M esminiais bruožais: i) M M lyderis, i) mokytojo-m okinio ryšiai; 3) M M tyrėjų branduolys; 4) tyrimų manifestas, kuriame išdėstyta 5) bendra intelektinė orientacija (arba bendras metodologinis ir episteminis pagrindas); 6) M M sąmonė (mokslinės bendrijos pripažinimas) ir savimonė (pačių narių savęs pris­ kyrimas mokyklai). Dera darsyk pabrėžti, jog čia turime reikalą su mokslo sociologijos teorijomis, kurioms pirmiausia rūpi, kaip minėta, mokslinės kūrybos socialinės raiškos aspektas, mokslininkų komunikacija (o M M yra viena jos formų), todėl išskyrėme sociologiškai identifikuojamus elementus. Be to, 4 -6 bruožų analizė nėra šios studijos tiks­ las - juos tik konstatuosime remdamiesi bendruoju aptariamojo laikotarpio filosofinio konteksto žinojimu, bet plačiau nenagrinėsime.

C. Ar būta filosofijos mokyklų Lietuvoje? Neretas (ypač Lietuvos filosofijoje) atvejis, kai disertacijos vadovas ir doktorantas yra ne tikrasis mokytojas ir mokinys, bet dėl biurokratinio ar kitokio atsitiktinumo laikinai ir formaliai pavaldumo ryšiais susieti, moksliniu požiūriu nieko bendro neturintys (ar mažai turintys) asmenys. K ita priežastis, kodėl vieno mokytojo mokinių negalime laikyti M M ar jai artimu komunikaciniu lauku, yra ta, kad itin dažnai tokie mokiniai sudaro „nieko bendro neturinčiųjų bendriją“. Tai reiškia, kad jų buvimas vieno mokslininko doktorantais yra taip pat atsitiktinis: jų disertacijas skiria ilgi laiko tarpai, skirtingos mokslo institucijos, o dažniausiai - visiškai skirtinga (ir tyrimo objekto, ir mąstymo

11

Žr. Гасилова В. Н аучная школа —феномен и исследовательская программа науковедения. 1п: Ш колы в науке. Рсд. С . Микулинский et ai. - Москва: „Наука“, 1977, с. 1x7.

515

stiliaus požiūriu) problematika. T o viena priežasčių - mokytojo negebėjimas'suformu­ luoti mokinius pritraukiančią ir vienijančią tyrimų programą. Išsakytieji teiginiai galioja pirmiausia anksčiau nurodytoms J. Macevičiaus, I. Zakso grupėms bei iš dalies - “V. Sezemano grupei. Pastarasis mokslininkas teparengė du skirtingų mokslinių pažiūrų mo­ kinius - K. Rickevičiūtę ir R. Plečkaitį. Je i iš dalies ir galėtume kalbėti apie V. Sezemano filosofinių principų įtaką šiems tiesioginiams jo mokiniams, tai tokia įtaka pastarųjų mokiniams visiškai neidentifikuojama. Beje, šios grupės didžiąją dalį sudaro R. Plečkaičio mokiniai (iš kurių savo ruožtu vienas taip pat sovietmečiu parengė vieną disertantą), tad tikslingiau būtų kalbėti apie R. Plečkaičio grupę. Pastarajai pirmiau nurodytieji teiginiai tinka tik iš dalies: iš tiesų, tarp profesoriaus mokinių esama ir analitinės filosofijos propaguotojų, ir loginio empirizmo mokslo fi­ losofijos tyrėjų, ir marksizmo istorikų, ir fenomenologų bei pragmatizmo specialistų ar prijaučiančiųjų egzistencinei filosofijai. Tokiame filosofinių interesų ir filosofavimo būdų margumyne keblu būtų įžvelgti kokią nors visus vienijančią tyrimų programą ar metodologinį stilių. Tačiau didesnioji dalis nurodytų mokinių (A. Šliogeris, A. Vaišvila, J. Balčius, K. Masiulis, A. Varanavičius, E. Kriščiūnas) disertacijas apgynė iš Lietuvos filosofijos istorijos, t. y. iš paties R. Plečkaičio intensyviai plėtotos tyrimų srities. Negana to, bent keturi iš šešių perėmė ir savo mokytojo metodologinius principus (tirti filosofijos istoriją kaip problemų istoriją, pirmiausia atskleidžiant probleminį kontekstą, parodant tiriamosios teorijos atsiradimą lėmusias priežastis ir jos poveikį vėlesnei filosofijos rai­ dai) bei po disertacijos gynimo toliau tęsė Lietuvos filosofijos istorijos tyrimus. Taigi

R. Plečkaičio grupę galima įvardyti kaip M M formavimosi pradinę stadiją, N . Mullinso pavadintą „tinklo stadija“. Vėliau, jau paskelbus nepriklausomybę, R. Plečkaitis sufor­ muluos ir savąjį tyrimų manifestą, kuris bus dar glaudesnės mokslinės komunikacijos formos (M M klostymosi) pradžia13. E. Meškausko grupei pritaikius mokslo sociologijoje suformuluotą M M komuni­ kacinį modelį galima teigti, kad jai būdingi M M svarbiausi bruožai: i) aiškus lyderis (šiuo atveju E. Meškauskas), plėtojantis reikšmingus ir kolegų pripažinimo sulaukusius mokslinius tyrimus bei z) formuojantis savosios mokyklos bendrąjį mąstymo stilių tam tikras metodologines nuostatas (šiuo atveju pirmiausia marksistinės filosofijos, kaip bendrosios mokslų metodologijos, koncepciją, vystymosi principo taikymą pažinimo procesui interpretuoti ir pan.), mokinių taikomas įvairioms problemoms spręsti; 3) pa­ kankamai platus mokytoj o-m okinio ryšių tinklas, saistantis 24 filosofus14; 4) yra M M 13

Apie tai plačiau ir .: Kabelka G. L ietu vo s filosofijos istoriografija. — Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 46-56. 14 Sis skaičius traktuotinas kaip normalaus dydžio šiuolaikinė M M : antai minėtasis N. Mullinsas nurodo 7-25 narius kaip optimalų MM dydį. Būtina pridurti, jog čia nagrinėjame tik filosofijos tematikos disertacijas ir ieškome filosofijos MM, o E. Meškauskas ir jo mokiniai yra parengę dar ir septynis (A. Lozuraitis tris, E. Meškauskas - du, po vieną - J. Repšys ir J. Karosas) sociologijos problemas tyrusius disertantus (V. Rybakovą (1965), A. Gasiūną, R. Dabkų, Z. Morkūną (visi trys 1971), S. Venskevičių (1975), V. Andrėjauską (1975) ir V. Martinkų (1981)), kurie, kaip minėta, pagal to meto mokslo nomenklatūrą formaliai priskirti filosofijos krypčiai. Taigi priėmus domėn ir šios mokyklos „sociologinį filialą“, iš viso ją sudarytų 31 narys.

516

tyrėjų branduolys - reikšmingų rezultatų pasiekę bei savo mokinių parengę mokslininkai (pirmiausia J. Repšys ir A. Lozuraitis); 5) pakankamai gausiai dokumentuota minėtoji

M M sąmonė ir savimonė. Aptariant identifikuotus bruožus pasakytina, jog tarp jų pasi­ gendame vadovo paskelbto tyrimų manifesto, tačiau kartu galime daryti išlygą, kad tokia konkrečiu publikuotu tekstu išdėstyta tyrimų programa labiau būdinga tiksliųjų mokslų mokykloms. Humanitarinių mokslų, juo labiau filosofijos, atveju minėtoji programa gali būti išreiškiama ir kitais, mažiau apibrėžtais būdais - neformaliu bendravimu, paskaito­ mis, seminarais, svarbiausi teoriniai principai formuluojami atskiruose tekstuose.

Tokio manifesto nebuvimas jokiu būdu nepaneigia E. Meškausko grupės bendro konceptualaus pagrindo egzistavimo. Kalbant apie šį MM bruožą šiuo atveju reikėtų skirti du jo aspektus: M M kuriamą mąstymo aplinką tuometiniame ideologizuotame kontekste ir tos mokyklos tyrimų konceptualųjį pagrindą. Antai E. Meškausko mokyklos atstovė D. Kapačiauskienė taip apibūdino ją vienijantį stilių: „Jis - mokslinis, racionalus: vadovaujamasi principu, kad kiekviena teorija (taigi ir marksistinė filosofija) turi būti atiduota suverenaus proto teismui, ir jo verdiktas - „tiesa arba netiesa“ - yra vienintelė teisėta teorijos galiojimą aprobuojanti sankcija. Visi kiti - pragmatiniai, ideologiniai teorijų vertinimo kriterijai turi būti laikomi antriniais: ideologija diskredituotų save, jeigu ji remtųsi tokia filosofine teorija, kurią suverenaus proto teismas pripažino esant netiesą. Racionalus filosofavimo stilius buvo visiškai nesuderinamas su tarybine vadovėline vadinamąja marksistine filosofija, kuri buvo brukama į mūsų mokyklas „rau­ donųjų profesorių“ kursų absolventų parašytų vadovėlių ir sudarytų sąjunginių mokymo programų pavidalu“15. Pasak šios filosofės, E. Meškauskas marksistinės filosofijos esme, pagrindine prielaida laikė praktikos kategoriją (neatsitiktinai nuo jos ir pradėjo savo akademinę karjerą - paskyrė jai savo disertaciją) ir siekė ją interpretuoti ne sovietinių marksistų sukonstruotų ideologemų, bet visos Vakarų filosofinės tradicijos kontekste. Taigi E. Meškausko plėtotą bendrą M M mąstymo stilių galima apibendrintai pavadinti esmingai besipriešinančiu bet kokio turinio sudogminimui. Kitas žymus E. Meškausko mokyklos atstovas K. Stoškus taip pat pirmiausia pabrėžia šios mokyklos kurtos mąstymo atmosferos, gyvo bendravimo seminaruose, paskaitose ir posėdžiuose, o ne jos plėtotų teorijų turinio reikšmę: „Apologetinio ir konformis­ tinio marksizmo fone Meškauskas atrodė tiesiog sunkiai įmanomas dalykas, kažkoks laimingas nesusipratimas, gyvas protas sukaulėjusio dogmatizmo ir drakoniškos proto priežiūros rėmuose. Bet kai visomis spalvomis atsivėrė X X a. filosofijos panorama, o anų laikų idiotizmas nuslinko į praeitį, Meškausko ūgis negalėjo nesumažėti. Kal­ bėdamas jis gerokai daugiau sau leido, tuo tarpu publikuojamuose tekstuose buvo gana atsargus, - iš jų šiandien sunkoka spręsti apie Meškausko mąstymo stichiją. Kartais net galėtų susidaryti įspūdis, kad tie tekstai priklauso pakankamai ortodoksiškam marksiz­ mui, t. y. tai atmainai, kuri buvo diegiama Tarybų Sąjungos aukštosiose mokyklose“16. 15

Kapačiauskienė D. Profesorius Eugenijus Meškauskas ir Lietuvosfilosofija. „Problemos“, 1990, nr. 44, p. 2829. 16 Stoškus K. Interpretacinėfilosofija ir E. Meškausko metodologija. „Problemos“, 1998, nr. 54, p. 15.

517

Kartu pažymima vystymosi kategorijos svarba šios mokyklos metodologiniame karkase: plėtojant nuoseklią vystymosi teoriją mėginta pagrįsti marksistinę praktikos kategoriją. E. Meškauskas buvo įsitikinęs, kad K . Marxas ir F. Engelsas nesusistemino ir nepakanka­ mai išryškino vystymosi teorijos. Pabrėždamas tokio požiūrio savitumą, E. Meškauskas ėmė vengti paties termino „dialektikos dėsniai“, o vietoj jų ėmė svarstyti tris šių dienų mokslui aktualius „vystymosi procesų aiškinimo aspektus“ : a) struktūros pasikeitimą, b) perimamumą ir c) savaimingumą. E. Meškausko interpretacijoje dialektika pabrėžti­ nai susigrąžina savo filosofinį statusą ir virsta bendrąja vystymosi bei sąryšio teorija. T o jis pasiekia ypatingai išryškindamas dialektikos metodologinę paskirtį. Dialektika yra ke­ leriopo vystymosi teorija: pirma, ji yra pasaulio kitimo teorija; antra, pažinimo pažangos teorija; trečia, pačios dialektinės filosofijos raidos teorija. Būdama bendrąja materialaus pasaulio raidos teorija, ji darosi visuotinio ryšio ontologija: objektyvi realybė egzistuoja nepriklausomai nuo pažinimo proceso, kuris pats išaiškinamas tos realybės raida. Kaip pažinimo pažangos teorija dialektika yra mokslo filosofija, atskleidžianti mokslo raidos logiką, o per ją ir žmogiškąjį pasaulio vaizdą. E. Meškausko požiūriu, tos dvi dialektikos negali būti nei visai sutapatintos kokios nors hėgeliškosios absoliutinės idėjos pavidalu, nei pozityvistiškai atskirtos manymu, kad mokslai turi užsiimti tikrovės, o filosofija - tik mokslo aprašymu. Dialektinė filosofija remiasi materialiosios realybės prielaida, o tos realybės turinys atsiskleidžia pažinimo procese17. Ypač pabrėžtina ketvirtojo bruožo - M M tyrėjų branduolio didelė reikšmė nagrinė­ jamoje grupėje: joje buvo parengti 23 filosofijos daktarai (neskaičiuojant paties E. M eš­ kausko, kuris disertaciją gynė iki šios grupės susiklostymo), iš kurių tik devyniems vadovavo pats grupės lyderis, o kitiems 14 - jau šio lyderio išugdyti mokiniai, kurie (pirmiausia J. Repšys ir A. Lozuraitis) kartu su E. Meškausku ir sudaro šios mokyklos branduolį. Galima netgi teigti, kad naujų daktarų rengimo požiūriu lyderio mokinių svarba pranoksta paties lyderio vaidmenį: ši antros kartos mokinių (savotiškų „disertantų-anūkų“) gausa (ir netgi trečiosios kartos mokinių - „proanūkių“ - egzistavimas) labai akivaizdžiai patvirtina mokslinės komunikacijos šioje grupėje intensyvumą ir mokytojo-m okinio ryšių tinklo tikroviškumą (o ne atsitiktinį pobūdį, kuris būdingas anksčiau aptartoms grupėms).

Kalbant apie penktąjį bruožą (MM sąmonę ir savimonę) pastebėtina, jog Lietuvos fi­ losofiniame diskurse esama nemažai įvairaus pobūdžio tekstų, kuriuose dėstomi E. Meš­ kausko mokinių ir grupei nepriklausančių filosofų bendrijos narių požiūriai į nagrinėja­ mąjį fenomeną: ištirti ir apibendrinti juos nėra mūsų tikslas. Čia tik konstatuosime šio bruožo egzistavimą kaip papildomą argumentą E. Meškausko mokyklai identifikuoti. Galima apibendrinti, kad ši sąmonė ir savimonė itin nevienalytė, joje galima rasti viena kitai prieštaraujančių nuomonių: antai daugelis E. Meškausko mokinių pripažįsta jį savo mokytoju ir kalba apie jo filosofinę mokyklą, tačiau kartu cituojamas paties E. Meškaus­ ko prisipažinimas, kad jis esą niekada jokios mokyklos nekūręs. Kiti filosofai taip pat skir17 Žr. ten pat, p. 16-17.

518

tingai reaguoja j šį fenomeną: esama nemažai mokyklos įvardijimų, greta kurių randame ir radikalių E. Meškausko mokyklos egzistavimo paneigimų (L. Donskis). Žvelgiant į E. Meškausko grupę chronologiniu požiūriu galima teigti, jog ji gyvavo apie 20 metų: pradėjusi klostytis septintojo dešimtmečio pradžioje, kai disertacijas ap­ gynė pirmieji ir svarbiausieji lyderio mokiniai J. Repšys (1961) ir A. Lozuraitis (1963), ji visiškai susiformavo apie 1970, kai šie mokiniai parengė pirmuosius savo mokinius ir grupė išaugo iki 9 narių, o per kitus dvejus metus išugdė dar penkis mokinius. Grupė nustojo gyvuoti sulig sovietmečio pabaiga: atkūrus nepriklausomybę marksizmas nu­ nyko, daugelis grupės narių (E. Meškauskas, A. Lozuraitis, J. Karosas, taip pat mažiau žinomi) nutraukė aktyvią akademinę veiklą, J. Repšys jau buvo miręs, o likusieji nariai (su E. Meškausko metodologiniais principais jau mažai ką bendro turėję paskutinieji grupės disertantai, disertacijas apgynę pačioje sovietmečio pabaigoje, taip pat vyresnieji nariai K. Stoškus, C. Kalenda) dirbo jau kaip pavieniai mokslininkai, nesaistomi jokių konceptualių įsipareigojimų. Apie mokyklos „senus gerus laikus“ periodiškai prisiminta proginėse publikacijose. Toks mokyklos gyvavimo laikotarpis visiškai atitinka modernio­ sios M M standartinę trukmę; belieka tik spėlioti, kiek šis laikotarpis būtų trukęs, jei so­ vietmetis būtų užsitęsęs ilgiau - tikėtina, kad nepaisant marksistinei filosofijai palankios politinės konjunktūros būtų pradėję veikti anksčiau aptartosios M M išblaškančios jėgos. Taigi remdamiesi nurodytais disertacijų srauto faktais ir iš M M koncepcijų išskirtais bruožais galime drąsiai konstatuoti E. Meškausko mokyklos egzistavimą. T ai yra vienin­ telė intensyvios ir struktūruotos mokslinės komunikacijos apraiška sovietinės Lietuvos filosofijoje. Mokyklos egzistavimas reiškia, kad tam tikroje disciplinoje esama reikš­ mingų idėjų ir metodų, kuriais remiantis siekiama bendrai spręsti teorines problemas. M M tyrėjų bendruomenėje - tai nelyginant imperija tarptautinėje politinėje sistemoje. M M svarba suvokta bei pabrėžta ir sovietmečiu: antai 1979 tuometis Mokslų akademijos prezidentas J . Matulis viename mokslo populiarinimo straipsnyje išsakė mintį, kad bet kuri mokslinius tyrimus atliekanti įstaiga negali pateisinti savo egzistavimo, jeigu joje nepajėgia susiformuoti originalios mokslinio darbo mokyklos. Je i pritarsime šiai minčiai, tai iš visų institucijų ir akademinių padalinių, kuriuose plėtoti filosofijos tyrimai, savąjį egzistavimą sovietmečiu tegali pateisinti V U Filosofijos katedra, kuri vienintelė pajėgė sukurti M M . Sis faktas taipogi išskiria filosofiją iš kitų Lietuvos humanitarinių discipli­ nų (antai sovietmečio istorijos mokslą ir istorikų bendriją tyręs A. Švedas konstatavo Lietuvos istoriografijos M M nebuvimą įžvelgdamas tik tokių mokyklų užuomazgų18), tačiau E. Meškausko mokyklos konceptualių rezultatų nuodugnus vertinimas (minėtojo originalumo nustatymas) kol kas yra ateities tyrimų uždavinys.

18

Žr. Švedas A. Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (ip44 ~ip 8s m.). - Vilnius: „Aidai“, 2009, p. 52-56.

III. Sovietinio laikotarpio Lietuvos filosofijos svarbesnės problemos ir tyrimų prieigos Šiame skirsnyje glaustai pristatysime ir interpretuosime kai kurių laikotarpio filosofijos tekstų turinį. Pirmiausia supažindinsime su (vis dėlto) gausiausios sovietinio laikotarpio filosofijos krypties - marksizmo - svarbesnėmis problemomis bei žymiausiais darbais. Pateiktoji apžvalga nepretenduoja į išsamumą (jį skaitytojas ras skaitydamas pačias šiame leidinyje gausiai pateiktas anotacijas): siekta aptarti įdomesnius, nuo ideologijos standar­ tų daugiau ar mažiau nutolusius darbus, atskleisti tam tikrą marksistinių tekstų įvairovę, tad gausi standartinė marksizmo „produkcija“ (vadovėlinių marksizmo tiesų dėstymas, ateistinės propagandos, „kovos su buržuazine ideologija“ tekstai) palikta nuošalyje. A. Marksistinė filosofija

Susvetimėjimo problema Susvetimėjimo problema marksistinėje filosofijoje užėmė ypatingą padėtį: pirmiausia tai yra svarbiausia marksistinės filosofinės antropologijos tema; antra, ji yra labai įvairialypė bei susijusi su itin diskutuotina jaunojo ir brandžiojo Marxo perskyra. Susvetimėjimo, kaip ir kitų marksistinės filosofijos problemų, interpretacijos sovietmečiu buvo glaudžiai susijusios su ideologiniais interesais, pasireiškusiais iš anksto suformuluotu tų problemų aiškinimo kanonu: lietuviai marksistai neišvengė jiems primetamų išankstinių dogmų, kurių savo darbuose privalėjo laikytis, o bet kokia kūrybinio originalumo sklaida buvo stropiai prižiūrima. Kita vertus, šią problemą vienaip ar kitaip nagrinėjo nemažai Lietu­ vos marksistų įvairiais sovietmečio laikotarpiais, tad jų gautų rezultatų aptarimas leidžia susidaryti tam tikros (tegul ir labai ribotos) sovietinio marksizmo Lietuvoje įva iro vės vaizdinį. Tad toliau glaustai pristatysime paties K. Marxo susvetimėjimo koncepcijos es­ minius bruožus, apžvelgsime Lietuvos filosofų marksistų atliktas susvetimėjimo analizes, sugrupuosime jas pagal teorinius interesus bei samprotavimų kontekstus, išryškinsime jų savitus elementus palyginti su klasikine K. Marxo susvetimėjimo samprata, tuo siekdami parodyti egzistavus tam tikrą kūrybinę laisvę. Tradiciškai K. Marxo darbai skirstomi į jaunojo ir brandžiojo Marxo kūrybą. Ši per­ skyra kėlė sovietinio ir vakarietiškojo marksizmo prieštaras: pirmieji nesutiko su dviejų Marxų supriešinimu, teigė jo kūrybos periodų nuoseklumą, antrieji jaunąjį Marxą radi­ kaliai skyrė nuo vėlyvojo, akcentuodami visiškai savitą pirmojo periodo problematiką. Dviejų Marxų perskyra esmingai susijusi su susvetimėjimo samprata: jaunajam Marxui ji buvo centrinė problema, vėlyvojoje kūryboje dėmesys sutelkiamas ties susvetimėjimo (jis čia traktuojamas kaip ekonominiu-socialiniu santykių negatyvūs padariniai) įveikos pasiūlymais. Jaunojo Marxo metodą galima pavadinti antropologiniu: jo išeities taškas - vieno iš žmogaus gyvenimo fenomenų - darbo - analizė. Darbas paskelbiamas žmogaus esme, 520

žmogus esąs žmogumi tiek, kiek jis yra dirbantis žmogus. Filosofinė antropologinė pro­ blematika grindžiama konkretaus ekonominio modelio - kapitalizmo - tyrimu19*. Iš empirinių ekonominių faktų analizės daroma išvada apie darbo susvetimėjimą, kuris, išskaidytas j keturis lygmenis, deformuoja visą žmogaus (terminu „žmogus“ visų pir­ ma įvardijamas dirbantis žmogus, t. y. darbininkas) būtį. Susvetimėjimas reiškiasi darbo produktų, darbo proceso svetimumu, žmogaus susvetimėjimo su pačiu savimi ir kitais žmonėmis aspektais10. Susvetimėjimo pašalinimo procedūros ir nesusvetimėjusios būklės modeliavimas jaunojo Marxo darbuose nedetalizuojamas, galima aptikti tik šių proble­ mų užuomazgų. Ortodoksiniams marksistams ankstyvasis K . Marxo kūrybos laikotarpis buvo nepa­ rankus dėl ideologinių priežasčių: čia jiems kliuvo perdėtas atskiros asmenybės (arba vadinamojo „subjektyvaus faktoriaus“) vaidmuo {»kaip visuomenė kuria žmogų kaip žmogų, taip ir jis kuria visuomenę“ ; „pirmiausia reikia vengti, kad visuomenė vėl nebūtų priešpriešinta individui kaip abstrakcija“11)» ekonominiu-socialiniu problemų antropologizavimas, metodo spekuliatyvumas. Ankstyvųjų M arxo raštų leidyba ir komentavimas buvo kontroliuojami (Lietuvoje šie raštai buvo išleisti tik 1986). Kaip matysime, origina­ lesni K . Marxo komentatoriai savo drąsesnes įžvalgas pagrįsdavo remdamiesi būtent jo ankstyvąja kūryba. Tačiau minėtiems K . M arxo Raštams įvadinį straipsnį11 parašęs vienas žymiausių Lietuvos filosofų marksistų A. Lozuraitis, supažindindamas su diskusijomis dėl jaunojo Marxo, gynė požiūrį, pagal kurį įžvelgiamas jaunojo ir brandžiojo periodo organiškas ryšys, kritikuojamas šių periodų radikalus supriešinimas (tokia autoriaus nuostata laikytina atitinkančia sovietinio marksizmo nuostatas ir priešinga vadinamajam Vakarų (neo)marksizmui). Tokiu siejančiu ryšiu laikomas naujo materialistinio požiūrio į visuomenę ir istoriją formavimasis. Plėtojantis K. Marxo pažiūroms, susvetimėjimo problematika iš jo darbų laipsniškai nyko. Veikale Vokiečių ideologija, kuris priskiriamas pereinamajam į mokslinio komu­ nizmo kūrimą laikotarpiui, susvetimėjimu laikoma savarankiškais tapusių, stichiškai be­ siplėtojančių visuomeninių santykių viešpatavimas individams, o taip pat jų pavergimas prieštaringoms darbo pasidalijimo formoms13. Žmogų, kaip probleminį centrą, aplink kurį koncentruojamas susvetimėjimas, kaip negatyvi žmogaus būklė, keičia gamybos ir visuomeninių santykių santykio (!) klausimas, socialinės tikrovės aiškinimas materialiąja gamyba ir pan. Term iną „žmogus“ pakeičia terminas „individai“, antropologiją keičia politinė ekonomija ir sociologija. Vėliau sovietinių marksistų tai bus laikoma „mokslinio brendimo“ bruožais. 19 Marksas K. Ekonominiai irfilosofiniai 1844 metų rankraščiai. In: Marksas K. Ankstyviejifilosofijos raštai. 10

11

Vilnius: „Mintis“, 1986. Ten pat, p. 359-361. Ten pat, p. 391-392.

Žr.: Lozuraitis K. Jaunasis Karlas Marksas ir žmogaus susvetimėjimo kritika. In: K. Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai, p. 5-27. * 13 Marksas K. Vokiečių ideologija: naujosios vokiečiųfilosofijos, atstovaujamos Fojerbacho, B. Bauerio ir Stimerio, ir vokiečių socializmo, atstovaujamo įvairių jo pranašų, kritika. - Vilnius: „Mintis“, 1974, p. 29. 11

521

Pagrindiniu Vokiečių ideologijos nuopelnu marksizmo raidai reikėtų laikyti vadina­ mojo „ideologinio susvetimėjimo“ sampratos suformulavimą: kadarigf visuomeninės są­ monės formomis vadinama politika, menas, moralė, religija, filosofija ir pan. yra antstatas bazės (gamybinių jėgų) atžvilgiu, tai susvetimėjusi gamybinė sfera suponuoja iškreiptas, t. y. susvetimėjusias minėtos visuomeninės sąmonės formas, arba ideologijas14. Susveti­ mėjimas šiuo požiūriu neaplenkia ir „dvasinės gamybos“ srities. Ideologijos jveika galima tik pasikeitus gamybiniams santykiams, tai yra vienai būtinai jų formai būtino istorinio proceso, reguliuojamo būtinais istorijos dėsniais, metu virstant kita būtina forma. D ar vėlesnėje K . Marxo kūryboje (K apitale ir kt.) terminas „susvetimėjimas“ išnyksta, ši pro­ blema suprantama kaip ekonominiu-socialiniu procesų negatyvūs padariniai (nuskurdi­ mas, fetišizacija, objektyvacija etc.).

Pereinant prie Lietuvos filosofų marksistų darbų, aiškesnio supratimo labui galima juos sugrupuoti pagal kelis aspektus: 1) istoriniu aspektu išskirtini trys periodai: a) nuo pirmųjų darbų susvetimėjimo tema atsiradimo (septintojo dešimtmečio pabaigos) iki perestroikos laikų (maždaug 1985) - šiuo laikotarpiu problema nagrinėta intensyviausiai (J. Repšys, E. Krakauskas,

J. Morkūnienė, D. Kapačiauskienė, J. Karosas, J. Minkevičius; b) perestroikos ir atgi­ mimo laikotarpis (1985-1990) - J. Minkevičius; c) Nepriklausomybės laikotarpis (po 1990) - J. Karosas. Šiais laikotarpiais vyravo skirtingos kūrybą ir jos laisvę Įgalinančios aplinkybės; 2) tyrimo objekto pasirinkimo aspektu susvetimėjimo analizės skiriamos j: a) teo­ rines filosofines, skirtingais aspektais tiriančias susvetimėjimo teorijas - jas atliko visi tiriami autoriai; b) (sąlyginai vadinamas) praktines sociologines, kurių tikslas - konkre­ čios socialinės tikrovės (socialistinės visuomenės) apmąstymas susvetimėjimo aspektu J. Repšys, J. Minkevičius; 3) teorinių interesų aspektu darbai grupuojami į: a) paties K . M arxo susvetimėjimo koncepcijos analizes, akcentuojant istorinį (E. Krakauskas) ar ideologinį (J. Karosas) bruožą; b) susvetimėjimo aptarimą kitų temų kontekste: humanizmo (J. Morkūnienė), etikos (D. Kapačiauskienė), antropologijos (J. Minkevičius); c) kitų filosofinių krypčių susvetimėjimo sampratų kritiką, remiantis marksistine metodologija (J. Repšys, J. M in­ kevičius, J. Morkūnienė). Jonas Repšys - bene vienintelis Lietuvos marksistas, kuriam susvetimėjimas rūpė­ jo pats savaime, o ne kaip kitų problemų papildymas ar K. Marxo atpasakojimo tema. Pradėjęs nuo publicistinių rašinių ir viešų paskaitų apie susvetimėjimą15, jis vienas pir­ mųjų Lietuvoje šią temą nagrinėjo ir akademiniu lygiu. J. Repšio susvetimėjimo tyrimas nėra novatoriškas, bet įdomus pirmiausia metodinių priemonių pasirinkimu: jam rūpė­ jo parodyti realiai egzistuojančias susvetimėjimo apraiškas socialistinėje visuomenėje, o tai jo veiklos laikotarpiu buvo rizikingas užsiėmimas. Tai suvokdamas, savo straipsnyje24 5 24 Ten pat, p. i o - ii. 25 Zr.Jono Repšio darbų bibliografija. „Problemos“, 1976, nr. 1(18), p. 115-118.

522

Socializmas ir susvetim ėjim as]. Repšys atlieka savilegitimacijos judesį: remdamasis kitų

šalių marksistų darbų kritika bei K. Marxo teiginiais, jis teoriškai pagrindžia socializmo analizę susvetimėjimo aspektu ir nustato metodologines priemones jai atlikti. Kalbė­ ti apie susvetimėjimo egzistavimą socialistinėje visuomenėje leidžia K. Marxo teiginys, jog socializmas tėra pereinamasis laikotarpis iš kapitalizmo į komunizmą, susvetimė­ jimo įveikimo pirmasis etapas16178 . J. Repšys, atmesdamas pernelyg platų susvetimėjimo sąvokos turinį, emocinį šio reiškinio traktavimą ir idealizavimą, taip pat nesutinka ir su socializmo pavertimu abstrakčiu idealu2-7. Galiausiai savo tyrimo uždavinį - susve­ timėjimo socializme konstatavimą - jis atlieka paviršutiniškai, pasitenkindamas keleto ekonominių faktų (planavimo, prekinės gamybos, rinkos, pinigų), kaip susvetimėjimo apraiškų, išvardijimu2-8. J. Repšys taip pat leidosi į polemiką susvetimėjimo tematika su kitomis filosofinėmis kryptimis, pirmiausia su egzistencializmu. B. Genzelis teigia, jog „studijuodamas egzis­ tencialistinę filosofiją (Kierkegaard’ą, Heideggerį, Jaspersą), Repšys priėmė jų susvetimė­ jimo koncepciją, bandė ją sutaikyti su marksizmu (arba, tiksliau, Marxo raštuose ieškojo egzistencializmo apraiškų)“19*. Tokio teiginio patvirtinimui duomenų nerasta: galbūt J. Repšys slapta („širdies gilumoje“ ar neoficialiai) simpatizavo egzistencialistams, tačiau viešas užsiėmimas pirmiau cituota veikla būtų pasibaigęs apkaltinimu revizionizmu ir kitomis nuodėmėmis arba cenzūra paprasčiausiai tokių darbų nebūtų išleidusi į viešumą. J. Repšys oficialiame teoriniame darbe egzistencialistines susvetimėjimo teorijas kritiš­ kai vertino naudodamasis marksistine metodologija, vadindamas jas žmogaus psichinės būsenos ir išgyvenimų fiksavimu, nesugebančiu atskleisti tikrųjų (tai yra ekonominių) susvetimėjimo priežasčių ir aprašančiu tik reiškinio padarinius30. E. Krakauskas apgynė disertaciją Žm onių santykių susvetimėjimas ir jo atspindėjim as ideologijoje klasinės-antagonistinės visuomenės sąlygomis (1968). Susvetimėjimas čia anali­ zuojamas kaip istorinis reiškinys, nenukrypstant nuo marksistinių tyrimo kanonų apta­ riamas susvetimėjimo atspindėjimas šiuolaikinėse politinėse ideologijose, neneigiant vi­ siško reiškinio išnykimo ir socialistinėje visuomenėje. Techninė pažanga nepripažįstama susvetimėjimo priežastimi: marksistai privalėjo įžvelgti už techninio progreso stovintį ir jį valdantį kapitalą. (Vėliau marksistai kvestionuos šią technikos sampratą.) Įdomus ne tiek pačios disertacijos turinys, kiek jos vadovo profesoriaus E. Meškausko pedago­ ginė veikla paveikiant darbo rašymo procesą. Jis siekė atmesti susvetimėjimo ideologizavimą, suprasti problemą sociologiškai, kaip visuomeninių santykių būklę skirtingose istorinėse epochose, nelaikė komunizmo istorijos pabaiga, kurioje realizuojami visi teo­ riniai idealai31. 16 Repšys J. Socializmas ir susvetimėjimas. „Problemos“, 1968, nr. 1, p. zo. Taip pat: Repšys J. Asmenybė ir visuomenė (medžiaga lektoriui). - Vilnius, 1965, p. 9. 17 Repšys J. Socializmas ir susvetimėjimas, p. 11-18. 18

Ten pat, p. zo.

19 Genzelis B. Lietuvosjilosojijos istorijos bruožai, p. Z73. * 30 Repšys J. Žmogaus koncepcija K. Jaspersofilosofijoje. „Problemos“, 197Z, nr. z(io), p. 70. 31 Krakauskas E. Tyrinėtojo požiūris į susvetimėjimo problemą. „Problemos“, 1998, nr. 54, p. zz-zį.

523

D. Kapačiauskienė pagal savo disertaciją31*paskelbtuose straipsniuose susvetimėjimą aptaria etinės problematikos kontekste. Jis suprantamas dvejopai: kaip fundamentali asmens ir visuomenės santykių dinamiką išreiškianti sąvoka33 bei ideologiniu aspektu: moralė susvetimėjusioje visuomenėje tėra viena iš iškreiptos visuomeninės sąmonės (ide­ ologijos) formų, neadekvačiai atspindinti socialinę tikrovę, susvetimėjimas traktuojamas kaip moralės uždanga nuo socialinės praktikos34. Antroji susvetimėjimo traktuotė nenutolsta nuo K. M arxo ideologinio susvetimėjimo sampratos, tuo tarpu pirmoji susilaukia gan savitos interpretacijos. Partiniams ideologams buvo paranku aiškinti K. Marxo in­ divido ir visuomenės santykį teikiant pirmenybę visuomeniniams santykiams, akcentuo­ jant žmogaus, kaip visuomeninių santykių visumos, sampratą, žmogaus determinuotumą visuomenės atžvilgiu. Tai atitiko asmens statuso socialistinėje visuomenėje aiškinimo interesus. D . Kapačiauskienė eina kitu keliu: nepriimdama susvetimėjimo, kaip beas­ menių socialinių-ekonominių deformacijų, sampratos, ji K. M arxą bando interpretuoti susvetimėjimo centru laikydama atskirą individą, kuris yra visų susvetimėjusių santykių išeities taškas. Ja i susvetimėjimo koncepcijoje nepriimtinas žmogaus nuasmeninimas, jo pavertimas tik sraigteliu socialinėje mašinoje. J i taip pat įžvelgia kitų nenagrinėtą susvetimėjimo apraišką socialistinėje visuomenėje - etikos krizę: ji pasireiškia tuo, kad „skelbiamas ideologinis dorumo, kaip elgesio socialinio vertingumo, kriterijus nėra rea­ laus elgesio taisyklė, nėra asmens sąžinės balsas“35. Vietoj anksčiau vyravusių socialistinio susvetimėjimo, kaip kapitalistinės ekonomikos rudimentų, valstybinio aparato netobu­ lumo ar techninio progreso aiškinimų, prabylama apie egzistencines žmogaus problemas. J. Morkūnienė sovietiniu laikotarpiu tyrė „filosofines humanizmo problemas“. T o paties pavadinimo veikale ji daugiausia dėmesio skiria marksistiniam humanizmui ap­ tarti, jo kontekste nagrinėdama ir K . Marxo susvetimėjimo koncepciją. Jos atlikta anali­ zė36 originalumu nepasižymi: nekritiškai referuojamas K. Marxas, nekreipiant dėmesio į esminius skirtumus paeiliui cituojami Ekonom iniai ir filosofiniai 18 4 4 metų rankraščiai bei K apitalas, susvetimėjimo traktuotės evoliucija suprantama kaip nuoseklus sąvokos konkretinimas, atmetamas jaunojo ir vėlyvojo Marxo priešinimas, stokojama nuosavų apibendrinimų, santykis tarp susvetimėjimo ir humanizmo problemų lieka neaiškus. H u ­ manizmo tyrinėtojai iškyla būtinybė išsakyti savo nuomonę apie individo ir visuomenės santykį: nenukrypdama nuo vadovėlinių tiesų, ji atkartoja K. Marxo teiktą prioritetą visuomeniniams santykiams teigdama, jog „individas negali būti aiškinamas vien jo sub­ jektyvių ketinimų požiūriu, nepriklausomai nuo visuomeninės tikrovės“37. Pagrindiniu J. Morkūnienės nuopelnu galima laikyti mokslo ir technikos revoliucijos (M T R ) inter­ Kapačiauskienė D. Moralumo kriterijaus problema ir metodologiniai jos mokslinio sprendimo kriterijai. Filosofijos kandidato laipsnio disertacija [rankraštis]. - Vilnius: Vilniaus universitetas, 1976. 33 Kapačiauskienė D. Etinėfilosofijos prasmė. „Problemos“, 1990, nr. 42, p. 27. 34 Kapačiauskienė D. Žmonių santykių susvetimėjimo apraiškos moralėje. „Problemos“, 1974, nr. 2(14), p. 4831

50. 35 Kapačiauskienė D. Etinėfilosofijos prasmė, p. 28. 36 Morkūnienėj. Filosofinės humanizmo problemos. - Vilnius: „Mintis“, 1983, p. 95-104. 37

524

Ten pat, p. 173.

pretaciją, pagal kurią ji nelaikoma susvetimėjimą lemiančiu veiksniu; priešingai, M T R suprantama kaip susvetimėjimą naikinanti priežastis, humanizmo skatinimas palengvi­ nant fizinį darbą ir gyvenimo sąlygas38. Produktyviausias Lietuvos marksistas Jokūbas Minkevičius samprotavo apie susve­ timėjimą trimis aspektais: kaip apie žmogaus problemą; tirdamas objektyvias susveti­ mėjimo priežastis šiuolaikinėje visuomenėje; ieškodamas susvetimėjimo teorijų filosofi­ jos istorijoje. Originaliausias yra pirmasis aspektas: J. Minkevičius, nors ir remdamasis klasikine marksistine susvetimėjimo samprata, pripažindamas socialumo prioritetą bei laikydamas visuomenės ekonominės struktūros pobūdį žmogaus laisvę nulemiančiu veiksniu39, iškėlė subjektyvių veiksnių vaidmens susvetimėjimo procese klausimą. „Vadi­ namosios objektyvios sąlygos niekad nebūna absoliučiai išorinės subjekto atžvilgiu: jeigu subjektas jų nesukūrė, tai bent kažkaip įsisąmonino, įprasmino, paženklino, įvertino ir kitaip subjektyvizavo. Žmogus kaip subjektas veikia sąmoningai, ir tik jis gali turėti ir pasirinkti tikslus ir interesus, kurti programas ir projektus, spręsti ir t. t. Be viso šito subjektyvumo komplekso vadinamosios objektyvios sąlygos yra negyvos, beprasmės ir nereikalingos“40. K. Marxas ir jo komentatoriai susvetimėjimą dažniausiai suprato kaip objektyvų reiškinį, atsirandantį dėl objektyvių priežasčių. Aktyvaus individualaus prado iškėlimas yra svarbiausias J. Minkevičiaus indėlis į susvetimėjimo problemą. Jis ieškojo ir objektyvių susvetimėjimo priežasčių, egzistuojančių šiuolaikiniame pa­ saulyje bei priėjo išvadą, jog viena iš jų yra mokslo ir technikos revoliucija. „Socialinius santykius neužtenka paaiškinti tik juos lemiančiu gamybos būdu (...). Jiems daro didelę įtaką M T R apraiškos, savo daiktine, technine būtimi jos yra „neutralios“, nepriklauso nuo gamybos būdo“41. Skirtingai nei E. Krakauskas, kuris nepripažino M T R kaip savarankiš­ kos susvetimėjimo priežasties ir akcentavo jos ekonominį pagrindą, ar J. Morkūnienės, M T R laikiusios reiškiniu, pozityviai veikiančiu žmogaus egzistenciją, J. Minkevičius šį progresą atsieja nuo visų galimų ekonominių determinacijų (kas nėra priimtina ortodok­ siniam marksizmui) ir tiria jį kaip vieną iš socialinių santykių deformaciją sukeliančių procesų. A r M T R skatina susvetimėjimą, ar ne - tai atviras klausimas, galimos įvairios jo interpretacijos su skirtingomis argumentacijomis. J. Minkevičiaus aiškinimas savitas tuo, jog jis drąsiai nagrinėja marksizmui nebūdingus klausimus, prieidamas nuosavų išvadų. Silpniausia J. Minkevičiaus susvetimėjimo tyrimų dalis - filosofijos istorijos apžval­ ga susvetimėjimo aspektu. Jis susvetimėjimą įžvelgia visur, kur tik randama kokia nors perskyra (esmės-reiškinio, subjekto-objekto ir pan.), susvetimėjimo teoretikais laiko Platoną ir neoplatonikus, J. G. Fichte’ę ir kitus. Taip plačiai suprastas susvetimėjimas praranda realią reikšmę. Filosofijos istorijos apžvalga užbaigiama marksizmui įprasta for­ mule: „Marxas vienintelis moksliškai išnagrinėjo ir teoriškai išsprendė susvetimėjimo 38 39

Ten pat, p. 110 -113.

Minkevičius J.

M a rk sistin ė filo so fija ap ie žm ogų.

In:

Ž m o gu s šiu o laikin ėje filosofijoje.

Vilnius: „Mintis“, 1984, p. 18 -30 . Ten pat, p. 34.

40 41 Minkevičius J. M okslo

ir technikos revo liu cija : procesas ir problem os.

Sud. R. Ozolas. **

- Vilnius: LTSR „Žinijos“ draugija,

1979. P- 59-

525

problemą“42. Atliekama ir šiuolaikinių filosofinių sociologinių teorijų kritika iš mark­ sistinių pozicijų, prieštaraujant oponentams dėl to, kad jie į susvetimėjimą žvelgia kitais aspektais nei marksistai - psichologiškai, antropologiškai ir t. t. Justinas Karosas - vienintelis Lietuvos filosofas marksistas, susvetimėjimo tema rašęs ir sovietiniu, ir nepriklausomybės laikotarpiu. Jis, analizuodamas ideologijos sampratą, domėjosi ideologiniu susvetimėjimo pobūdžiu. Teoretikas užsimena ir apie susvetimė­ jimą socialistinėje visuomenėje, tačiau jo konkrečiau nedetalizuoja, jo priežastimi lai­ kydamas socializmo, kaip pereinamojo laikotarpio iš kapitalizmo į komunizmą, pobū­ dį43. Sovietiniu laikotarpiu atliktuose ideologijos tyrimuose ideologinio susvetimėjimo analizė išskirtinumu nepasižymi. J. Karosas aptaria marksistinį ideologijos atsiradimo, socialistinės ideologijos aiškinimą, perteikia esminius K. Marxo susvetimėjimo koncep­ cijos bruožus, daugiausia remiasi veikalu Vokiečių ideologija. Ideologija skiriama į moks­ linę (socialistinę) ir nemokslinę, pastarajai suteikiant iliuzijos statusą44. Susvetimėjimas apibrėžiamas ideologijos problematikos kontekste: „Esant socialiniam susvetimėjimui, bendros, visuomeninės gyvenimo sąlygos išsprūsta iš žmonių kontrolės ir pakimba virš jų kaip nesuprantama jėga. Susvetimėjusios, klasinės antagonistinės visuomenės sąlygomis ideologija yra būdas klasiniam interesui paversti visuomeniniu, arba visuomeninio inte­ reso klasinės esmės išraiška“45. Sekant K. Marxu, ideologijos (o kartu ir susvetimėjimo) įveika (ar nemokslinės ideologijos pakeitimas moksline, visuotine) regima tik praktikos, t. y. revoliucinio socialinės tikrovės pertvarkymo, plotmėje. A. Lozuraitis apie susvetimėjimą glaustai užsimena marksistinės socialinės filosofi­ jos metodologijai skirtame veikale. Jis aptaria visuomenės ideologinio (religija, filosofija, mokslas) ir individo ideologinio (teisė, politika, moralė) susvetimėjimo formas46. Tai­ pogi veikale analizuojamas žmogaus susvetimėjimas, aptariami jo įveikimo būdai. Pa­ teikiamas standartinis marksistinis susvetimėjimo apibrėžimas: „marksizmo požiūriu, visuomeninės-istorinės būties susvetimėjimas kyla ne iš teorinės klaidos ir ne iš dva­ sios savarankiškos raidos. Susvetimėjimas - tai būtinas ir dėsningas žmonių materia­ linės veiklos, tam tikrų tos veiklos istorinių sąlygų rezultatas“47. Toks pat standartinis ir autoriaus dėstomas susvetimėjimo pašalinimo būdas - tai komunizmo sukūrimas48. Įdomu pastebėti, kad susvetimėjimo problemos kontekste aptardamas individo ir visuo­ menės, istorijos varomųjų jėgų klausimus A. Lozuraitis primygtinai pabrėžia marksistinį objektyvaus (materialaus) veiksnio pirmumo subjektyvaus (individo sąmonės) veiksnio atžvilgiu principą: „jeigu kalbėsime apie individų sąmonę, tai susvetimėjimo sąlygomis visuomenei ir jos istorijai ji yra toks pat atsitiktinumas, kaip ir pats individas. Subjektyvūs 42 Minkevičius J. Žmogaus problema: Būti ar nebūti? - Vilnius: „Mintis“, 1987. 43 Karosas J. Socialinis pažinimas ir praktika. - Kaunas: „Šviesa“, 1989, p. 68. 44 Karosas J. Apie ideologijos sampratos turinį. „Problemos“, 1977, nr. 1(19), p. 17-18. 45 Karosas J. Socializmas ir ideologija. - Vilnius: „Mintis“, 1976, p. 31. 46 Žr.: Lozuraitis A . Metodologiniai marksistinės socialinėsfilosojijos bruožai. - Vilnius: „Mintis“, 1986, p. 187-

23 6. 47 Ten pat, p. 248. 48 Ten pat, p. 252.

526

veikimo motyvai pradeda įgyti visuomeninę-istorinę reikšmę tada ir tiek, kada ir kiek jie išplinta, apima daugybę individų, pasidaro masiški. Bet tai, kas subjektyviems moty­ vams, idėjoms, tikslams suteikia tokią reikšmę, kas yra individus jungianti ir jų veiksmus vienijanti jėga, - tai jau yra ne subjektyvus, o objektyvus, materialus veiksnys. Todėl sąmonė, idėjos nėra savarankiškas istorijos veiksnys, pačios savaime jos nieko istorijoje nepakeičia“49. Patys savaime šie samprotavimai nebūtų kuo nors išskirtiniai, tačiau verta pažymėti, jog jie visiškai priešingi anksčiau aptartiems J. Minkevičiaus teiginiams apie subjekto vaidmenį (beje, išsakytiems vos pora metų anksčiau už A. Lozuraitį): čia galima konstatuoti tam tikrą kontroversiją Lietuvos marksistinėje filosofijoje. Galima apibendrinti, jog mūsų filosofai marksistai nedaug tenutolsta nuo nustatytųjų K. Marxo interpretavimo ideologinių kanonų, jų darbų originalumo užuomazgos neturi didesnės išliekamosios vertės. Suprantama, jog šio klausimo sprendimo rezultatai pri­ klausė nuo politinės konjunktūros: režimui švelnėjant, išvados drąsėdavo ir tapdavo savi­ tesnės. Lietuvoje susvetimėjimo problemos ideologizavimas, nors ir nedrąsiai, bet įvairių filosofų marksistų įvairiais laikotarpiais buvo bandomas naikinti. Susvetimėjimo apraiš­ kų socializme konstatavimas ilgą laiką apskritai buvo tabu, norint jį įveikti, reikėjo savo samprotavimus gerai pagrįsti marksizmo klasikų citatomis, užuot kūrybiškai apmąsčius esamą visuomeninę situaciją. Polemika su kitomis filosofinėmis kryptimis susvetimėjimo klausimu dažniausiai baigdavosi K. Marxo atliktos analizės visapusiška panegirika, panei­ giant psichologinius, antropologinius, egzistencinius ir pan. susvetimėjimo aspektus kaip nemokslinius, pabrėžiant jų išvestinį pobūdį. Bandant rašyti apie žmogų antropologiniu ar humanistiniu aspektu, susvetimėjimo koncepcijos įvedimas buvo būtina sąlyga, kurios dėka minėtos problemos prarasdavo savo tikrąjį pobūdį, virsdamos „tikrai moksline“ ekonomine socialine analize. Didžiausia interpretacinė įvairovė pastebima susvetimėji­ mo ir M T R santykio analizėse, pateikusiose netgi vienas kitam prieštaraujančius atsa­ kymus. Tokių prieštaringų rezultatų randama ir vadinamojo „subjektyviojo veiksnio“ traktuotėse. Lietuvoje gan didelis dėmesys skirtas ideologinio susvetimėjimo tyrimui, atliktam marksistinės socialinės metodologijos analizės kontekste. Sis tyrimo aspektas, nors ir labai kompetentingai atliktas, buvo mažiausiai originalus visų susvetimėjimui skirtų darbų fone.

Populiariausias Lietuvos marksistinės filosofijos veikalas Nors marksistinė filosofija Lietuvoje daugiausia dėmesio skyrė socialinei ir pažinimo teorijos problematikai, tačiau Lietuvos filosofinio diskurso citavimo srauto duomenys leidžia teigti, kad didžiausio atgarsio filosofų bendrijoje susilaukė ne minėtosios proble­ matikos analizė, bet filosofijos istorijos marksistinis įprasminimas - konkrečiai, A. Lozuraičio veikalas Tiesa ir vertybė (1980), kuriame analizuojama senovės graikų filosofija pažintiniu ir aksiologiniu aspektu. Si knyga yra sovietiniu laikotarpiu labiausiai cituotas 49 Ten pat, p. 251-252.

527

marksistinės filosofijos veikalas, negana to, ji neprarado susidomėjimo ir nepriklausomy­ bės laikotarpiu. Toliau glaustai pristatysime šio veikalo konceptualiu struktūrą. A. Lozuraičio tyrimuose reikia skirti du lygmenis - deklaruojamus teorinius prin­ cipus ir realią tyrimų metodologinę struktūrą. Pirmuosius jis ypač nuodugniai išdėstė aptariamo veikalo pradžioje, pirmiausia pabrėždamas filosofinių problemų istoriškumo ir perimamumo aspektus: „...mokslo problemos yra tampančios. Jos niekad nekyla visiš­ kai atsitiktinai ir gatavos, o turi savo formavimosi istoriją. Taigi pirmasis reikalavimas, tiriant šias problemas, yra tas, kad jos nebūtų laikomos esančiomis, duotomis, o būtų gvildenamos kartu su jų tapsmu, su jų istorija. Todėl ir tyrimo metodo negalima iš anks­ to aprioriškai nustatyti - jis turi būti gautas iš paties tiriamojo dalyko, turi būti tam tikras jo analogas“50. Tyrėjas pabrėžia būtinybę atskleisti filosofinių problemų genezę čia ši genezė traktuojama kaip priežasties ir padarinio ryšio nustatymas: „... kiekviena grandis yra po jos einančios grandies susiformavimo pagrindas ir sąlyga. Tuo ir remiasi svarbiausias bet kokio tyrimo principas - priežastingumo principas, kuris reiškinių ty­ rimą sieja su jų kilmės aiškinimu“51. Taip pat šis filosofijos istorikas atmetė marksizme vyraujantį apriorinių vertinimo schemų „užmetimą“ tyrimo objektui, gynė pastarojo savitumą pabrėždamas filosofijos raidos pakopų istorinį būtinumą: „mokslinis tyrimas, atskleisdamas tam tikrą vystymosi grandžių sąryšį, pats lieka to būtinumo nesuvaržytas, kai tik tyrimas tikslingumą priskiria pačiam objektui, jis mokslinį požiūrį pakeičia vertinamuoju ir pradeda į kiekvieną reiškinį žiūrėti kaip į daugiau ar mažiau tobulą esa­ mos ar įsivaizduojamos dalykų padėties realizavimą“52. Šiais teiginiais (bent teoriškai) atmetamas marksizmo redukcionistinis pobūdis - praeities teorijų vertinimas savosios teorinės nuostatos požiūriu. Kartu ypač pabrėžiamas istorizmo principas, išreiškiantis istorinio tyrimo objektyvumą (tyrimo objekto vertinimą jo laikotarpio masteliu), tačiau konstatuojama, kad grynas objektyvumas tėra vargiai pasiekiamas idealas. Kita vertus, neatmetamas ir istorinio proceso tikslingumas, kuris implikuoja šio proceso galutinio taško tobulumą. Ši kontroversija apima tokius probleminius momentus: vertinant filoso­ fijos istorijos dinaminius aspektus minimizuojamas aiškinamasis solipsizmas - filosofijos raida nebevaizduojama kaip klaidų virtinė, vedanti link marksizmo; kyla istorizmo ir tikslingumo principų suderinamumo problema: jei filosofijos istorikas marksistas atmeta savo metodologines schemas bei kategorijas ir akcentuoja tik istorizmo principą, tai jo metodologija praranda išskirtinumą ir virsta tiesiog istoristine. A. Lozuraitis pats pastebi šį prieštaravimą ir jį išspręsti siekia filosofijos raidą aiškindamas hėgeliškosios dialekti­ kos priešybių vienybės požiūriu: „Marksistinė metodologija nurodė vienintelį galimą šio prieštaravimo įveikimo būdą - pripažinti, kad tarp praeities ir dabarties esama realaus ryšio, kad praeiti istorijos etapai,įveikta’ forma slypi vėlesnėje istorijoje, taigi nėra jai vi­ siškai svetimi, kad dabarties mąstyme glūdi jo išsivystymo istorinės pakopos. Ir tiktai šitas 50 Lozuraitis A. p. 7.

51 51

528

Ten pat, p. 8. Ten pat, p. 10.

Tiesa ir vertyb ė: Teorinė ir p ra k tin ė an tikin ės filosofijos orien tacija.

- Vilnius: „Mintis“, 1980,

ryšys padaro galimą praeitų istorijos etapų, taigi ir mąstymo istorijos etapų, vertinimą ir iškelia jų pažinimo uždavinį“53. Šiuo atveju itin išryškinamas marksizmo hėgelistinis aspektas: cituotieji teiginiai iš esmės yra G. W. Hėgelio filosofijos istorijos koncepcijos santrauka. A. Lozuraičio suformuluoti metodologiniai principai leidžia teigti, kad jis tarp Lietuvos filosofų marksistų yra bene vienintelis nuoseklus hėgelininkas, filosofijos raidos sampratoje pabrėžęs filosofijos tikslingo teorinio vystymosi aspektą. Be to, vartojamas „dabarties mąstymo“ terminas yra platesnis už marksizmą. Būti hėgelininku marksistų stovykloje reiškia teigti antstato (taip pat ir filosofijos) nepriklausomybę nuo bazės, t. y. atskleisti filosofijos raidos tam tikrus imanentinius dėsningumus; kalbant marksistiniais terminais - pabrėžti filosofijos santykinį savarankiškumą. Tačiau A. Lozuraičio realiuose tyrimuose hėgelizmo aspektų labai mažai (esama ke­ leto praeities teorijų vertinimų atsižvelgiant į istorinį sąlygotumą, tai yra į jų istorinio laikotarpio išsivystymo lyg, pavyzdžiui: „reikalauti iš sofistų šios problemos sprendimo reikštų reikalauti neįmanomo dalyko“54); juose vyrauja marksistinė filosofijos priklauso­ mybės nuo praktinės veiklos samprata. Šis tyrėjas taip pat daug dėmesio skiria tiriamo­ jo istorinio laikotarpio socialinėms ekonominėms struktūroms atskleisti. Jis filosofijos praktinio sąlygotumo principą derina ir sujos savarankiškų veiksnių eksplikacijomis. Ak­ centuota vystymosi sąvoka šio filosofijos istoriko tyrimuose įgyja bazės pokyčių turinį grindžiama jau minėtomis „materialinėmis visuomenės gyvenimo sąlygomis“. Filosofines teorijas A. Lozuraitis aiškina kaip istorinio laikotarpio produktą, kartu norėdamas kuo glaudžiau šias teorijas susieti su socialiniais veiksniais - aiškinti jas kaip pastarųjų išraiš­ ką: „socialinė žmogaus būtis Platonui buvo jo filosofijos išeities taškas. Platono filosofiniai interesai organiškai susiję su jo visuomene, o vertybės, kurias jis siekia apginti, yra neatskiriama to meto graikų polių ir jų prieštaravimų dalis. Platonas ne tik ide­ ologiškai išreiškia to meto socialinius prieštaravimus, - jis priskiria juos visai tikrovei ir paverčia filosofinio mąstymo norma“55. Filosofijos klasiko sukurtos idėjos traktuojamos tik kaip istorinio laikotarpio socialinės tikrovės atspindys. Redukuodamas filosofiją į socialinių veiksnių lygmenį, A. Lozuraitis ypač pabrėžia praktikos kategorijos reikšmę ir kartu atvirai atmeta vieną svarbiausių marksizmo metodologinių principų - filosofijos partiškumo, arba jos, kaip klasių kovos išraiškos, sampratą: „Vis dėlto antikos filosofiją būtų netikslu apibūdinti kaip vergvaldžių klasės arba net kaip laisvųjų antikos žmonių pasaulėžiūrą. Tam tikros istorinės epochos pasaulėžiūra yra per daug platus dalykas, kad ji galėtų tapti vienos klasės nuosavybe. Objektyvus jos pamatas - praktinis žmonių gy­ venimas, kuris nesutampa su kurios nors vienos klasės gyvenimo sąlygomis. Kad ir kokios skirtingos būtų jų [laisvojo ir vergo] pažiūros, iš principo jos negalėjo būti priešingos“56.

53 54 55 56

Ten pat, p. 33. Lozuraitis A. Tiesa ir vertybė, p. 8z. Ten pat, p. 105, iz 6 ,141. Ten pat, p. 137.

529

Bandymas atnaujinti marksistinę filosofiją Apžvelgsime tam tikrus marksistinėje Lietuvos filosofijoje reikštus nuomonių* skirtu­ mus, teorinę metodologinę diskusiją, plėtotą jau minėto J. Repšio darbuose, kuriuose jis daugiausia analizavo šiuolaikinę nemarksistinę filosofiją ir siekė kuo konstruktyviau taikyti marksizmo metodologinius principus. Gilinimasis j juos ir nepasitenkinimas vy­ raujančiu ideologizuotu marksizmo pavidalu paskatino šį tyrinėtoją pabandyti pakeisti esamą padėtį steigiant konfliktinę nuostatą (tiesa, atsargią, ribotą) „neteisingo“, „blogo“, „iškreipto“ marksizmo atžvilgiu. Tam reikėjo nustatyti du dalykus: kas yra tas bloga­ sis marksizmas, su kuriuo reikia (ir leistina) kovoti, ir kas yra konstruktyvi jo priešybė. Konfliktas pradėtas rutulioti nuo V. Lenino vartotų kultūros interpretavimo principų analizės. „Ir mūsų dienomis, kai kritikuojama buržuazinė filosofija, estetika ir menas, kai iškeliamas buržuazinės kultūros klasinis pobūdis, perimamumo principo reikšmė socia­ listinei kultūrai labai dažnai užmirštama. Toje kritikoje paprastai dingsta skirtumas tarp ideologijos ir kultūros arba iškyla klausimas, kaip suderinti buržuazinės kultūros klasinį pobūdį su būtinumu perimti bei panaudoti, kuriant socialistinę visuomenę, visus tuos technikos ir kultūros pasiekimus, kurie sukurti praeityje ir kuriami dabartiniu metu už socializmo ribų“57. Kovą prieš kraštutinį ideologizavimą ir redukcionizmą J. Repšys grin­ džia V. Lenino citatomis, visų pirma - jo idėja apie perimamumo reikšmę kuriant socia­ listinę kultūrą. Iš esmės tai kova dėl produktyvios, dalykiškos filosofijos interpretacijos. Keldamas klausimą, kaip suderinti V. Lenino idėją apie kultūros perimamumą su tos kul­ tūros klasiniu pobūdžiu, J. Repšys supriešina perimamumo (vadinasi, kultūros, o kartu ir filosofijos, santykinio savarankiškumo) principą su jam iš dalies priešingu partiškumo (klasiškumo) principu akivaizdžiai teikdamas pirmenybę pirmajam ir kritikuodamas an­ trąjį, arba, kitaip tariant, pastarąjį siekdamas apskritai pašalinti iš kultūros tyrimų lauko. „Dilema - arba klasinis kultūros pobūdis, arba perimamumas kultūros raidoje - yra ne­ pagrįsta pirmiausia dėl to, kad ideologijos sąvoka yra ne platesnė, o siauresnė už dvasinės kultūros sąvoką, nes mokslas, filosofija, menas, religija ir net moralė be savo ideologinio vaidmens atlieka dar ir kitas bendražmogiškąsias funkcijas. Klasiškumo principas iš blaivios mokslinės analizės įrankio negali būti paverčiamas savo priešybe, t. y. savotišku šios analizės tikslu ar net - dar blogiau - savotišku jos „viešpačiu“58. Pradėjęs kaip revoliucionierius marksizme, J. Repšys baigia kaip ištikimas marksistas-kovotojas, tik skatina kovoti „pozityviais marksistiniais sprendimais“ - receptai mi­ gloti ir labai abstraktūs, tačiau šiuo atveju svarbu ne tiek turiningos koncepcijos kūri­ mas ir jos pobūdis, kiek siekis reformuoti, atnaujinti marksizmą - aktyvus, vietomis net agresyvus konfrontavimas su „vulgarizatoriais“ ir priešpriešinimas savosios nuostatos, kuri iš pažiūros atrodo radikaliai reformistinė, tačiau iš tikrųjų jos novatoriškumas grin­ džiamas kadaise prarastos „auksinės“ marksizmo tradicijos restauravimo principu „atgal 57 Repšys J. 58 Repšys J.

530

„Problemos“, 1969, nr. 1(4), p. 12. „Problemos“, 1970, nr. 1(5), p. n -12.

V L e n in a s ir k u ltū rin is p a lik im a s. V L e n in a s ir socialistinė ku ltū ra.

prie Lenino“ (plg. „atgal prie Kanto“, „atgal prie Tomo Akviniečio“, „atgal prie daiktų“ ir 1.1.) - būtent atgal prie romantiškai įsivaizduojamos praeityje egzistavusios tikrojo mark­ sizmo būklės, apvalant jį nuo iškraipančių, netikusių (suprask - perdėtai ideologizuotų) interpretacijų. Vėliau J. Repšys dar radikaliau atmeta marksizmo sustingimą, dogma­ tiškumą, ideologizavimą ir tiesiogiai pereina prie filosofinės kritikos problemų. „Todėl kiekviena filosofinė srovė, kryptis, mokykla ar koncepcija atsiranda tik kaip ankstesnės filosofinės bei mokslinės minties vystymosi produktas. Marksistiškai suprasta filo­ sofijos istorija gali būti tik viena kitą keičiančių filosofinių koncepcijų istorija, tik tam tikrų filosofijos mokslo problemų kėlimo bei sprendimo istorija (žinoma, nenuskurdinta iki supaprastintos materializmo bei idealizmo kovos dėl aprioriškai traktuojamo pagrin­ dinio filosofijos klausimo)“59. Būdamas E. Meškausko mokinys ir paveiktas jo plėtotos marksizmo, kaip mokslinio tyrimo metodologijos, sampratos, J. Repšys pabrėžia, kad taip suprastam marksizmui būdingas atvirumas, kuris reiškia, kad jis turi būti pasiruošęs priimti ir pozityviai spręsti visą dabartinio mokslo bei socialinės pažangos iškeltą problematiką, kuri sprendžiama šalia marksizmo esančių filosofinių krypčių bei visuomeninių doktrinų. Taigi nieko keis­ to, kad šis filosofas susilaukė atsakomosios kritikos iš ideologizuotojo marksizmo atsto­ vų (išdėstytos G. Zimano vadovautame oficioze - K om unisto žurnale): juk pateiktuose teiginiuose atmetamas svarbiausias marksistinės metodologijos principas - vadinamasis „pagrindinis filosofijos klausimas“, kuris yra partiškumo principo išraiška; atmetamas filosofijos socialinio sąlygotumo principas; iki kraštutinumo sureikšminamas perimamu­ mo (istoriškumo) principas, kuris nėra specifiškai marksistinis. J. Repšys, apibendrindamas marksistinės filosofijos subdisciplinos - šiuolaikinės buržuazinės filosofijos kritikos (SBFK) padėtį, bandė pateikti konkrečius jos pageri­ nimo pasiūlymus: „reikia neapsiriboti paprastu kritikuojamų koncepcijų priešpastaty­ mu marksizmui bei jų paprastu atmetimu. Būtina atskleisti kritikuojamų koncepcijų keliamų klausimų realumą, koncepcijų socialinę bei gnoseologinę genezę, o jų keliamą problematiką pozityviai spręsti marksistiniu pagrindu, t. y. pagilinti, taisyti bei vystyti tų koncepcijų idėjas. tik problematiką perimanti ir ją sprendžianti kritika leidžia parodyti ir atskleisti marksistinės filosofijos metodologinį pranašumą bei išplėsti jos pa­ žintinę galią praktikoje, o ne vien gerų norų bei iliuzijų sferoje“60. Savo reformistinę programą J. Repšys galiausiai užbaigia vartodamas žodžius „problematikos perėmimas“ bei „konstruktyvus jos sprendimas“, „pagilinimas“, „taisymas“. Turiningų konkrečių re­ ceptų taip ir nepateikiama, implikuojamas marksizmo pranašumas ir didesnis koncep­ tualus turtingumas kitų filosofinių krypčių atžvilgiu, taip pat tik marksizmui būdingas moksliškumas ir kitos apriorinės vertinimo schemos, su kuriomis kovoti buvo susiruošęs maištingasis marksistas.

59 Repšys J. V. L e n in a s ap ie 60 Ten pat, p. 21-23.

m arksizm o vietą filosofijos istorijoje.

„Problemos“, 1971, nr. 1(7), p. 18.

531

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos sovietiniame filosofiniame diskurse tai buvo vienintelis sisteminis ir atvirai kritiškas bei argumentuotas bandymas marksistinė­ je filosofijoje steigti novatorišką, savitą, iš bendrojo marksizmo konteksto išsiskiriančią poziciją. Tačiau pažvelgę j šį bandymą viso sovietinio marksizmo kontekste, matome, kad jos novatoriškumas laikytinas lokaliu ir atspindi Sovietų Sąjungos centruose plėtojamoje SBFK subdisciplinoje vykusius bendruosius procesus: juose nuosekliai mažėjo pirmiau aptartų filosofijos partiškumo ir socialinio sąlygotumo principų reikšmė bei vis svarbesnė tapo probleminė analizės prieiga bei filosofijos santykinio savarankiškumo postulatas. Kitaip tariant, abiem atvejais filosofijos istorijos tyrimo marksistinė metodologija plėto­ jasi iš grynai ideologinės kovos įrankio virsdama vienu iš konceptualios analizės variantų. Taigi J. Repšio pozicija traktuotina kaip bendrųjų SBFK progresyvių tendencijų lokali sklaida, kritikos objektu pasirenkanti marksizmo konservatyvias (stalinistines) dogma­ tines ideologines nuostatas ir jų reiškėjus. B. Nemarksistinė filosofija sovietmečiu

Filosofijos istoriografija Kaip buvo parodyta anksčiau, kiekybiškai gausiausia sovietinio laikotarpio filosofijos dis­ ciplina buvo filosofijos istoriografija, o jos tekstų dauguma buvo parašyti nemarksistiškai. Toliau plačiau aptarsime keletą svarbiausių nemarksistinės filosofijos istoriografijos61 ty­ rimų: R, Plečkaičio plėtotus Lietuvos scholastinės filosofijos tyrimus, B. Kuzmicko at­ liktą X IX -X X a. krikščionybės filosofijos analizę, V. Bagdonavičiaus Vydūno palikimo interpretaciją bei A. Šliogerio klasikinio ir egzistencinio mąstymo paradigmų skirtį bei jų įprasminimą. Svarbiausias R. Plečkaičio sovietinio laikotarpio darbas - fundamentinis sintetinis veikalas Filosofija Lietu vo s m okyklose feo d a lizm o laikotarpiu (1975). Jame randami šie svarbiausi problemų istorijos metodologijos elementai: filosofijos istorijos, kaip proble­ mų atradimo ir sprendimo (arba probleminių situacijų kaitos), samprata, probleminės situacijos istorinė rekonstrukcija, objektyvaus istorinio supratimo preferavimas, progre­ syvios filosofijos raidos vaizdinys. Šie principai papildomi aktualizuojančiosios metodo­ logijos - racionaliosios rekonstrukcijos - elementais, kurie praturtina istorinį probleminį tyrimą praeities ir šiuolaikinio filosofavimo sąsajomis. R. Plečkaitis tiriamąją medžiagą struktūruoja remdamasis problemine prieiga: jo tyrimų objektas yra filosofinės teorijos, traktuojamos kaip tam tikrų problemų atradimo ir sprendimo rezultatai. Taikant šią prieigą filosofijos istorijos pagrindinis struktūrinis vienetas yra problema - konkretūs filosofams tradicijos pateikiami klausimai ir juos sprendžiant gauti rezultatai, kurie savo

61

532

Kadangi Lietuvos filosofija (ir net tik sovietmečiu) yra iš esmės plėtojama kaip dialogas su visuotinės filosofijos tradicija, tai svarbiausi filosofijos istoriografijai priskirtini veikalai kartu traktuotini ir kaip visos filosofijos svarbiausi darbai.

ruožtu lemia naujų atsakymų galimybę arba poreikį kelti naujus klausimus (atrasti naujas problemas). Problema apima probleminę situaciją ir jos kuriamą konkrečią teoriją, kaip problemos sprendimo rezultatą. Probleminės prieigos taikymo filosofijos istoriografijos metodologijoje sudėtingumas geriausiai atsiskleidžia ne tiriant profesionaliąją filosofiją (joje filosofijos istorikas jau randa gana tiksliai apibrėžtus probleminius laukus, belieka paaiškinti jų susiformavimą; šiuo atveju probleminės prieigos struktūra mažiau sudėtinga, nereikia nustatyti, kurios problemos sprendimui priklauso kurie nors teoretizavimo re­ zultatai), bet į kuriamą filosofijos praeities platų vaizdinį įtraukiant ir neprofesionaliosios filosofijos idėjas, dažniausiai išreikštas vadinamuosiuose parafilosofiniuose (grožiniuose, publicistiniuose, religiniuose, teisiniuose ir kitokiuose) tekstuose ir nesudarančias siste­ miškos struktūros. R. Plečkaitis su šia problema susidorojo esamą medžiagą dėstydamas ne pagal kūrėjų asmenybes (toks skirstymas sukurtų pavienių asmenų kūrybos, supranta­ mos kaip filosofinė minisistema, galeriją; taigi suponuotų sisteminę tyrimo prieigą, tačiau neleistų susidaryti probleminės visumos vaizdinio), ne padrikai aprašinėdamas jų pažiūras (Lietuvoje esama ir tokių atvejų), bet sugrupuodamas minėtą medžiagą pagal spręstas praktinei filosofijai priskiriamas problemas. R Plečkaičio tyrimų svarbiausiu metodiniu veiksmu laikytina probleminės situacijos istorinė rekonstrukcija: ji yra šio tyrėjo veikalų branduolys, aplink kurį išdėstomi pro­ blemų aiškinimą papildantys šalutiniai elementai. Sis tyrimo principas tiesiogiai seka iš filosofijos, kaip problemų visumos, sampratos: turimas teorijas traktuojant kaip naujų ar buvusių problemų sprendimo rezultatą (teoretizavimo proceso galutinį tašką) ir norint paaiškinti jų atsiradimą, tenka ieškoti pradinio taško - filosofinių idėjų konsteliacijos, Įėmusios būtent tokį, o ne kitokį nagrinėjamąjį teoretizavimo procesą. Probleminės situ­ acijos rekonstrukcija yra genetinio aiškinimo teoriškai sudėtingame - probleminiame lygmenyje kūrimo svarbiausia priemonė. Jos tikslas yra atkurti nagrinėjamos teorijos (iš­ spręstos problemos) probleminį kontekstą, sudarytą iš ankstesnių tos pačios problemos sprendimų rezultatų, ir kartu nustatyti šios teorijos novatoriškus elementus (pažintinę vertę). R. Plečkaitis dažniausiai rekonstruoja dvi problemines situacijas: pirmąją galima pavadinti centrine, arba visuotine, - tai Vakarų filosofijoje susiformavusios teorinių ele­ mentų konsteliacijos, tam tikru laikotarpiu vyraujančios problemos; antroji probleminė situacija yra periferinė, arba lokali, - tai periferiniame kontekste (šiuo atveju - Lietuvoje) susiklosčiusi probleminė padėtis. Centrinis ir periferinis kontekstai susieti priežasties padarinio ryšiu (pirmojo elementai nulemia antrojo elementų atsiradimą), tačiau ši pri­ klausomybė nėra absoliuti: periferinio konteksto dalinį savarankiškumą liudija rekons­ truojamoji periferinė probleminė situacija, kurioje, be centro teorijų, esama ir tik vietiniam kontekstui būdingų probleminių konsteliacijų (pvz., universalijų problemos sprendimų pliuralizmas Lietuvoje). Tai, jog periferiniame kontekste galima rekonstruoti atskirą probleminę situaciją, rodo, kad jame formuluojamus problemų sprendimus lemia ne tik centrinė probleminė situacija, bet ir vietinė idėjų konsteliacija (teorijų konkurencija). Eksplikuotos dvi, tarpusavyje tiesiogiai susijusios, vienu istoriniu laikotarpiu egzistuo­ jančios, probleminės situacijos sudaro horizontalų (vienalaikį) probleminės rekonstrukci­ 533

jos lygmenį - nagrinėjamuoju atveju tai yra viduramžių filosofijos probleminė situacija. Ji papildoma vertikaliu lygmeniu - ankstesniųjų filosofijos istorijos kikotarpių (antikos, ankstyvųjų viduramžių) probleminėmis situacijomis, kurių pateiktas filosofines proble­ mas perėmė ir plėtojo viduramžių filosofai. Tokiu būdu istorinė rekonstrukcija atkuria bent trijų lygmenų probleminę situaciją, apimančią antikos, viduramžių (skirtingus jų lai­ kotarpius traktuojant kaip bendrąją visumą) Europos ir viduramžių filosofijos Lietuvoje problemines situacijas. Rekonstruojant centrinę probleminę situaciją, sudarytą iš keleto istorinių laikotarpių problemų sprendimų lygmenų, gaunamas labai platus nagrinėjamojo objekto (Lietuvos filosofinių teorijų) aiškinamasis kontekstas - jis netiesiogiai apima ir antikos filosofiją, ir viduramžių skirtingų teoretizavimo būdų visumą (o taikant racio­ naliąją rekonstrukciją - ir šiuolaikinę filosofiją). Kitaip tariant, aiškinamasis elementas „įpinamas“ į platų kontekstualistinių ryšių tinklą nustatant jo sąsajas su labai nutolusiais teoriniais elementais. Pasirinktoji vadinamojo objektyvaus istorinio supratimo prieiga implikuoja filosofi­ jos, kaip visuotinai galiojančios, objektyvios žinojimo struktūros sampratą. Vadinasi, iš filosofinės teorijos atsiradimo aiškinimo pašalinami subjektyvūs ir teoriškai nepagrindžiami veiksniai: filosofija traktuojama ne kaip egzistencinių siekių, patirčių, mistinių išgyvenimų ir kitokių subjektyvių veiksnių išraiška, mąstytojo praktinės veiklos pagalbinė priemonė ar panašiai, bet kaip objektyvi savarankiška teorinė struktūra, suformuota at­ randant ir sprendžiant apibrėžtas problemas pagal išankstines sprendimo sąlygas (pra­ dinę probleminę situaciją). Filosofiją traktuojant kaip konkrečių problemų atradimo ir sprendimo visumą, jos raida vaizduojama kaip nuolatinis (tegu ir ne visada nuoseklus, su tam tikrais nuosmukiais ar išskirtiniais pokyčiais) šios visumos kiekybinis ir kokybinis augimas - taigi, dėstant problemų istoriją, funkcionuoja progresyvistinis jos raidos vaiz­ dinys. Objektyvaus istorinio supratimo prieiga, atsiribodama nuo minėtų transteorinių veiksnių (kurie iš esmės yra neistoriniai), tiriamąjį objektą traktuoja kaip konkrečios isto­ rinės (probleminės) situacijos produktą, kuris filosofijos istorijos visumoje vaizduojamas kaip statiškas elementas. Dinaminis veiksnys atsiranda tada, kai šiuos statiškus elemen­ tus imama sieti į platesnę visumą, dėstyti laiko linijoje. Progresyvistinis filosofijos raidos supratimas pagrįstas probleminės situacijos struktūra: remiantis problemų sprendimo ankstesnių rezultatų konsteliacija gaunamas naujas problemos sprendimas (arba atran­ dama nauja problema), o tai savo ruožtu tampa išeities tašku vėlesniems sprendimams ir t. t. Tokiu būdu tam. tikra teorija, kaip problemos sprendimo rezultatas, neišvengiamai pateikia naujų duomenų, t. y. yra pažangesnė nei jos pirmtakės (tokioje struktūroje glūdi aiškiai neišreikšta prielaida, jog „nevykusios“ teorijos - tokios, kurios yra prastesnės už pirmtakes ir neprodukuoja naujų probleminių situacijų - savaime „iškrenta iš žaidimo“, užmirštamos ir filosofijos istorikų nenagrinėjamos; šie tiria tik produktyvius problemų sprendimus). Remiantis tokiu filosofijos raidos vaizdiniu šiuolaikinis žinojimo lygis laiko­ mas pačiu pažangiausiu - manoma, jog mūsiškiai problemų sprendimo būdai disponuoja turtingiausiomis (t. y. ir gausiausiomis, ir euristiškai vertingiausiomis) konceptualiomis priemonėmis, sukauptomis per visą filosofijos istoriją (ši prielaida funkcionuoja problemų 534

istoriją papildant racionaliosios rekonstrukcijos elementais). Nors pateiktasis, iš proble­ minių situacijų tyrimo kylantis, filosofijos raidos modelis atrodo esąs grynai kumuliatyvus (žinojimo raida vyksta nuosekliai papildant sukauptą žinojimo visumą naujais teisingais teiginiais; ši raida tolydi, joje daugiau pabrėžiamas kiekybinis augimas nei kokybiniai pokyčiai), R. Plečkaičio veikaluose funkcionuojantis progresyvistinis vaizdinys pagrįs­ tas ir filosofijos istorijos revoliucinių lūžių - paradigmų kaitos - koncepcija: šis moks­ lo istorijos šiuolaikinio aiškinimo elementas iš neokantizmo paveldėtą kumuliatyvistinį raidos modelį papildo kokybinių pokyčių akcentavimu. Vienas tokių lūžių pavaizduotas kaip scholastinę filosofiją keičiančios naujųjų amžių pasaulėžiūros įsitvirtinimas. Kadangi probleminė situacija sudaryta iš probleminio centro ir periferinio konteksto, tai ir vaiz­ duojant filosofijos raidos esminius pokyčius lemiamą reikšmę turi centrinės probleminės situacijos pokyčiai: jiems įvykus, neišvengiamai kinta ir lokali probleminė situacija (pe­ riferiniai pokyčiai paradigmų kaitos sukelti negali). Radikalų pokytį (paradigmų kaitą) problemų istorija vaizduoja kaip visiškai naujos probleminės situacijos susiklostymą. Tai­ gi filosofijos raidos revoliucinių lūžių elementas nėra išorinis, dirbtinai primestas pro­ blemų istorijai: nors paradigmų kaita šios metodologijos klasikiniame variante nefunk­ cionuoja (jame vyrauja iš pakilimų ir nuosmukių sudarytos spiralinės raidos vaizdinys), nagrinėjamuoju atveju ji vaizduojama tos metodologijos priemonėmis - rekonstruojant minėtąją paradigminę, revoliucinę, probleminę situaciją. Paradigmų kaita traktuojama atsiribojant nuo mokslo istorijos metodologijoje esamų kraštutinių aiškinimo variantų, teigiančių skirtingų paradigmų nebendramatiškumą: R. Plečkaičio tyrimuose greta naujų problemų sprendimo būdų pažymimas ir probleminis tęstinumas, parodoma, ką naujasis filosofavimas paveldėjo iš senojo. Nagrinėjamuoju atveju problemų istorijos apibendrinimai atliekami redukcionistiniais veiksmais: filosofijos, suprantamos kaip objektyvi žinojimo sistema, raida vaiz­ duojama kaip valdoma tų pačių procesų, kaip ir mokslo apskritai. Mokslinio žinojimo pakitimai lemia ir filosofijos, kaip šio žinojimo vienos iš sričių, pokyčius: mokslas plačiąja prasme ir filosofija susiejami priežastiniu ryšiu. Toks redukcionistinis filosofijos raidos vaizdavimo būdas iki minimumo sumažina filosofinio mąstymo autonomiškumą (jeigu šį mąstymą laikysime kitokiu nei mokslinį); kita vertus, tai padeda iš filosofijos istorijos aiškinimo pašalinti objektyviai nepaaiškinamus (subjektyvius ar kitokius) veiksnius ar neleidžia jai priskirti spekuliatyviai numanomo metafizinio tikslingumo. R. Plečkaičio veikaluose filosofijos istorija nėra unikalių asmenybių kūrybos neistoriška galerija ar ne­ pažinių jėgų valdoma teorijų raida: tai objektyviai besiformuojančių mąstymo būdų ir jų rezultatų plėtotė, kurios tikslas - efektyvus, praktinę naudą gebantis teikti ir visuomenės kultūrinę sąmonę praturtinantis žinojimas. A. Šliogeris filosofijos istorijos tyrimus pradėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, svar­ biausi rezultatai išdėstyti pirmojoje (filosofijos mokslų kandidato) disertacijoje (žr. jos anotaciją šiame leidinyje). Joje jau pradeda ryškėti ontologinė problematika, tačiau me­ todologiniu požiūriu ji nėra labai originali. Teorinė nuostata eksplikuota fragmentiškai, deklaruojama marksistinė metodologija. A. Šliogerio filosofijos istorijos interpretacija 535

sovietiniu laikotarpiu brandžiausią pavidalą įgavo jo monografijoje Žmogaus-pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985), pagal kurią buvo apginta antroji (daktaro) disertacija. Tai filosofijos ontologinių struktūrų tyrimas, kuriam būdinga marksistinės metodologijos formalus deklaravimas, grynojo transcendento bei transcendavimo, kaip pamatinių filo­ sofijos struktūrų, išskyrimas ir taikymas filosofijos raidai aiškinti, taip pat daiktiškumo, kaip filosofijos istorijos aiškinimo savitos kategorijos, kūrimas. Pasirinktas fundamentalus aiškinimo objektas reikalauja adekvataus metodo ir jo pagrindimo. Nors antrosios diser­ tacijos pradžioje deklaruojamas marksizmas61*, bet tyrimo struktūra, kaip matysime, šių deklaracijų neatitinka. Šio veikalo metodologinė dalis, palyginti su kitais to meto filoso­ fijos istorijos tyrimais Lietuvoje, yra didžiausia. Joje teigiamas metodo rezultatyvumas, t. y. adekvatumas nagrinėjamam objektui63, pateikiama egzistuojančių filosofijos istorijos metodologijų tipologija ir kritika64: jos skirstomos į imanentinę, imanentinę genetinę ir imanentinę poleminę. Taikant įprastesnius terminus, jas galima pervadinti hermeneutine, istoristine ir prezentistine (aktualistine) pozicija. Parodžius jų trūkumus, tam tikrus pri­ valumus, derinimo galimybes, galiausiai nė viena jų nelaikoma tinkama ir yra atmetamos formuluojant naują metodinę prieigą. Minėti metodai A. Šliogeriui nepriimtini pirmiau­ sia dėl to, kad filosofinę teoriją jie aiškina išlikdami tekstiniame lygmenyje - remdamiesi tam tikromis teorinėmis nuostatomis, kitais tekstais. Aptariamasis filosofas siūlo savitą aiškinimą, pagrįstą ne teorinėmis priemonėmis, o pačia tikrove, daiktiškumo patyrimu65. Tokioje nuostatoje galima įžvelgti dvejopas tendencijas, nulemtas jos pagrindinio elemento - daiktiškumo kategorijos - dviprasmiškos sampratos. Ši kategorija gali būti taikoma ir kaip integruojanti, ir kaip redukuojanti: redukcijos atveju daiktiškumas, su­ voktas materialistiškai, traktuojamas kaip ekonominė bazė, nuo kurios priklausomi teo­ riniai dariniai (antstatas). Tokia samprata filosofavimą redukuoja į priežastiniais ryšiais aiškinamą tikrovės sritį. Tai marksistinė (redukuojančioji) daiktiškumo kategorijos pras­ mė, ją bandoma eksplikuoti nagrinėjamame veikale - ją A. Šliogeris siekia pagrįsti teigi­ niais apie žmogaus socialinės situacijos, jo santykio su daiktiškąja tikrove ir visuomene atspindėjimą filosofinėje teorijoje66, К. Магхо socialinio determinizmo principu ir kita. Nors marksistinės, sociologizuotos ir ekonomizuotos daiktiškumo prasmės eksplikacijos sudaro darbo metodologinės dalies pagrindą, jos yra dirbtinės, deklaratyvios - veikalo konceptuali struktūra (išskyrus kartais pasitaikančias, bet tekste realiai nefunkcionuo­ jančias marksistines tezes) šių teorinių principų neatitinka. Šią struktūrą sudaro kitokios daiktiškumo prasmės, kurią galima pavadinti ontologine (integruojančiąja), išsklaida. Šis filosofas tuometiniame ideologiniame kontekste sumaniai „sužaidė“ daiktiškumo kate­ gorija, kurios pobūdis priklauso nuo jai suteikiamos prasmės: eksplicitiškai pavadinęs ją 61 Žr. Шлегерис А. Онтологическая структура экзистенциального мыш ления и ее социально-предмет­ ные основы (историко-методологический анализ и критика иррационализма). Filosofijos mokslų daktaro laipsnio disertacija [rankraštis]. - Вильнюс, 1985, c. 9. 63 Žr. ten pat, c. 35-36. 64 Žr. ten pat, c. 37-41. 65 Ten pat, c. 39, 41-43,55. 66 Žr. ten pat, c. 43.

536

redukuojančiąja (taigi marksistine), iš tikrųjų šią kategoriją taikė kaip integruojančiąją. Filosofo pateikta metodologijos teorija iš esmės nėra originali - ją sudaro esamų metodo­ logijų aprašymas ir marksistinių principų deklaravimas; tai tik vėliau išplėtotos filosofijos istorijos filosofijos užuomazgos. Sovietinio laikotarpio A. Šliogerio filosofijos istorinių tyrimų savitumą lemia menkai eksplikuoto minėto aiškinimo (panaudojant nefilosofinius elementus) praktinis taikymas. Tokia nuostata filosofijos istorijoje nėra naujiena - teorijas aiškinti transtekstine tikrove siekė (neminint jau aptartų marksistinių bandymų antstato, taigi ir filosofijos, sritį aiškinti socialiniais ekonominiais veiksniais) X IX a. hermeneutikos atstovai (F. Schleiermacherio, W. Dilthey psichologizuota interpretacija, tekstus aiški­ nanti jų autoriaus kūrybinių aktų, asmenybės išgyvenimų rekonstrukcija), jų paveiktas K. Jaspersas (filosofinė teorija aiškinama „įeinant“ į ją sukūrusią filosofinę būseną, filosofo klasiko egzistencija laikoma filosofijos istorijos ontologiniu pagrindu), M. Fleideggeris (filosofijos istorijos „konstruktyvi dekonstrukcija“ būties patirties ir filosofinio mąstymo sutapimo aspektu) ir kiti. A. Šliogerio filosofijos istorijos veikalų originalumas slypi savitame transtekstinės tikrovės, kaip aiškinimo pagrindo, lygmens pasirinkime - jau minėtoje ontologinėje daiktiškumo kategorijoje. Norint atskleisti jos funkcionavimą interpretacinėje schemoje, reikia apibrėžti šios kategorijos referentą ir filosofijos istorijos lygmenį, kurį ja siekiama paaiškinti. Filosofijos istorikas, siekiantis teoriją aiškinti neteorine tikrove, vis tiek neiš­ vengiamai lieka teorinėje, kalbinėje srityje, o minėtoji tikrovė - anapus jo aiškinamųjų tekstų. Taigi daiktiškumas yra sąvoka, nurodanti tokią tikrovės patirtį, kurioje ši atsi­ veria jusliškumo, individualumo, substanciškumo, pastovumo, nežmogiškumo, nepaži­ numo aspektu (tai bendrieji daiktiškumo sąvokos bruožai, kuriuos A. Šliogeris išsamiai plėtojo savo filosofijoje; čia netikslinga juos išsamiau analizuoti). Filosofijos aiškinimą „nefilosofinėmis jos šaknimis“ sudaro minėtos tikrovės patirties ir jos filosofinio įprasmi­ nimo santykio nustatymas: daiktiškumo interpretacine kategorija aiškinama „objektyvioji mąstymo forma“, kurią filosofas apibrėžia (klasikinio, metafizinio, mąstymo atveju) kaip grynojo transcendento struktūrą, dualistiškai atskiriančią ir priešpriešinančią du santykiškai savarankiškus ontologinius regionus: antjusliškųjų, protu konstruojamų esmių ir akivaizdžiai atsiveriančio jusliškojo daiktiškumo67. Ontologinio sąlyčio su daiktais po­ žiūriu siekiama paaiškinti fundamentalią filosofijos struktūrą - patį filosofinio mąstymo vyksmą ir jo kuriamus „produktus“, teorijas. Kitaip tariant, filosofijos istoriją norima pa­ aiškinti nustatant teorijų adekvatumą, jų atitikimą tikrovę, tam tikslui pačiam susiku­ riant to adekvatumo kriterijus, pagrįstus nuosava tikrovės patirtimi. Savo ruožtu šiais dviem struktūriniais elementais (filosofiniu mąstymu ir jo rezultatais) aiškinama Vakarų filosofijos istorijos sklaida. Dėl nagrinėjamojo objekto fundamentalumo ir visuotinumo A. Šliogerio interpretacija sudaryta iš apibendrinamųjų, dažnai tiesiog postuluojamų tei­ ginių, siekiama pabrėžti esminius dalykus ignoruojant konkrečius faktus, todėl filosofijos raidos vaizdinys neišvengia abstraktumo ir schemiškumo. Filosofijos istorijoj schemos 67 Žr. Šliogeris A. Ž m oga u s p a sa u lis

ir egzistencinis m ąstym as.

- Vilnius: „Mintis“, 1985, p. 38.

537

išeities taškas yra filosofinio mąstymo atliekamas transcendavimp judesys ir juo steigia­ ma grynojo transcendento (antjuslinės būties) sfera. Istorijoje ilgainiui vis labiau įsiga­ lint antropocentrinėms tendencijoms, žmogiškųjų reikšmių pertekliui, transcendavimas nuolat praranda savo pirmapradiškumą ir virsta „retranscenduojančių transcendavimu“, o grynasis transcendentas - imanentiniu transcendentu; filosofija praranda substancialumo matmenį, kurį keičia tapsmo nuostata. Vertinant šią esminiais bruožais rekonstruotą schemą galima teigti, kad Lietuvoje panašaus filosofijos istorijos aiškinimo projekto nėra sukurta. Jį nagrinėdami Vakarų filosofijos kontekste, įžvelgiame problemines sąsajas su M. Heideggerio būties mąstymo istorijos interpretacija, nors šių dviejų filosofinių istorijų aiškinamosios priemonės skiriasi. M. Heideggeris pagrindiniu Vakarų filosofijos bruožu taip pat laikė jos atliekamą meta-fizinį judesį (A. Šliogerio vadinamą transcendavimu), jį suprato negatyviai - kaip nutolimą nuo pirmapradės būties patirties, būties suobjektinimą, paverčiant ją išskirtinį ontologinį statusą turinčiu esiniu. Tokiai neautentiškai būties istorijai atgaivinti filosofas siūlė ją interpretuoti laikiškumo aspektu, būtį suvokiant kaip buvimo vyksmą. Gretindamas objektinį (substancinį, metafizinį) ir neobjektinį (temporalų, fenomenologinį) būties mąstymą, M. Heideggeris teikia pirmenybę antrajam: būties sąvokos adekvatumą tikrovei jis vertina neobjektiškumo požiūriu. A. Šliogeris transcendavimą aiškina ne kaip nutolimą nuo būties, bet kaip naujos, antjuslinės jos formos, gry­ nojo transcendento, naujojo daiktiškumo kūrimą. Būties kaip esinio, arba esinių grupės, apibrėžimas šioje interpretacijoje yra pozityvus veiksnys. M. Heideggerio interpretacinę prieigą A. Šliogeris apverčia aukštyn kojomis: teikdamas pirmenybę substancinei, daiktiškajai būties sampratai, jis filosofijos istorijos raidą vaizduoja tarsi žemyn krintančia krei­ ve - besiplėtojanti stabilaus daiktiškumo ir transcendentiškumo prarastis bei įsivyraujanti tapsmo ir imanentiškumo tendencija traktuojama ne kaip būties mąstymo autentiškumo, o kaip jos užmaršties požymis. Gretindamas klasikinio ir egzistencinio mąstymo pamati­ nes struktūras, filosofas ontologinį adekvatumą priskiria pirmajam mąstymo būdui. Taigi šiame aiškinime implikuojamas filosofijos regresyvumo vaizdinys: vėlesnė filosofinė teo­ rija, palyginti su ankstesnėmis, yra mažiau tobula - taip yra ne dėl jos savybių, teorinių rezultatų trūkumų, o dėl mąstymą grindžiančios metafizinės patirties „sumenkėjimo“, nutolimo nuo postuluotojo idealo. Toks regresyvus vaizdinys veikia filosofijos pagrindų, ontologinių prielaidų srityje ir nieko nepasako apie teorijų imanentinių elementų raidą. V. Bagdonavičiaus atliktuose Vydūno veiklos bei mąstymo tyrimuose galima įžvelg­ ti įvairių metodų bei aiškinimo būdų bruožų: marksizmo („socialinė situacija nulėmė teorinių idėjų pasirinkimą“68 - iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog teorija laikoma socialinių veiksnių padariniu, redukuojama į socialinio priežastingumo schemą); tyrime nenagrinė­ jama filosofijos raida, o tik atskiras jos fragmentas pabrėžiant jo individualius bruožus; tyrimo objektas aiškinamas tam tikrame kontekste. Tačiau V. Bagdonavičiaus veikale vy­ rauja objekto aiškinimas integruojant, traktuojant jį holistiškai, visumos požiūriu (kitų aiškinimų elementai tėra šalutiniai, iš esmės naudojami pastarajam aiškinimui kurti). Ši 68 Bagdonavičius V. Filo so fin ia i

538

Vydūno h u m anizm o p a g rin d a i.

- Vilnius: „Mintis“, 1987, p. 57.

visuma - tai Vydūno kūrybinis gyvenimas ir jo kultūrinės socialinės aplinkybės, kitaip tariant, Vydūno filosofija analizuojama kaip tam tikros biografinės visumos neatsiejama dalis. Toks aiškinimo pobūdis nurodomas ir eksplikuojant tyrimo metodologiją bei tiks­ lus: „Šiame darbe, remiantis marksistine metodologija, bandoma aprėpti tos [Vydūno] filosofijos visumą, išryškinti jos sistemos kontūrus ir problematiką, sukonkretinti sociali­ nes ir intelektualines jos formavimosi prielaidas, patikslinti pagrindines ištakas, jo gyvenimą ir veiklą stengiamasi parodyti kaip filosofinių principų formavimosi ir praktinio pritaikymo areną“69. Šių principų nuosekliai laikomasi tyrime, todėl juos pagrįstai galima laikyti realiai funkcionuojančiomis metodologinėmis taisyklėmis, išskyrus marksistinės metodologijos nuorodą - ji yra visiškai dirbtinė, parodomoji (tai duoklė konjunktūri­ niams reikalavimams). Teorijos „socialinio formavimosi prielaidos“ traktuojamos ne marksistiniu sociologizuojančiu ideologizuojančiu požiūriu, kuriuo remiantis filosofo pažiūros vertinamos pagal jo klasinę priklausomybę (kaip klasės ideologijos išraiška), bet kaip empirinis biografinis (fenomenologijos terminais - gyvenamojo pasaulio) konteks­ tas, filosofo gyvenimo aplinkybių visuma, naudojama jo plėtojamų teorijų savitumui ir atsiradimui aiškinti. Tokio aiškinimo pasirinkimas sovietmečiu (tegu ir vėlyvuoju) buvo anaiptol ne paprastas ir lengvas pasirinkimas. Štai kaip V. Bagdonavičiaus tyrimus to meto kontekste bei jų santykį su marksizmu apibūdina A. Šukys: „Tokia Vydūno tekstų recepci­ ja vėlyvuoju sovietmečiu, kurioje pateikta išsami, integrali filosofo pasaulėžiūra, iš tikrųjų postuluoja netgi priešingus marksistiniam materializmui dalykus: „antstato“ pirmumą „bazės“ atžvilgiu bei jame vykstančių dvasinių reiškinių metafizinį pagrįstumą. Perskai­ tęs tokią knygą ar kitus panašius straipsnius, skaitytojas turėjo susiformuoti absoliučiai teigiamą sampratą apie metafiziką, religiją, tautiškumą, kultūrą, kaip iš žmogaus vidinių gelmių kylančią dvasinę veiklą. Ši monografija yra turbūt viena iš geriausių „abstraktaus humanizmo“, labiausiai kritikuotino prisiekusių ideologų tarpe, pavyzdžių sovietmečio li­ teratūroje. Joje galima plačiai susipažinti su Rytų filosofijų, teosofų idėjomis. Joje pateikta visatos ir žmogaus sąrangos schema, kurioje juslinė sritis turi pirmiausiai būti pajungta dvasinei sričiai, iš esmės metė iššūkį materialistinei antstato ir bazės schemai“70. Tokiu atveju (nepatikėjus filosofijos istoriko deklaruota marksistine metodologija) jo taikomas tyrimo taisykles reikia pabandyti priskirti kuriai nors kitai metodologijai. Jos tiksliausiai atitinka R. Rorty suformuluotą vadinamosios intelektinės istorijos kon­ cepciją. Pasak šio teoretiko, intelektinė istorija aprašo intelektualų veiklą, jų santykį su gyvenamojo meto visuomene, parodo, ką reiškia būti intelektualu tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje: su kokiomis tikrovės, o ne teorinėmis problemomis susiduriama siekiant įgyvendinti tuos tikslus, kurių „knyginiai“ filosofai siekia tik popieriuje - vykdyti socia­ lines reformas, dorovinį atsinaujinimą ir kita71. Intelektinė istorija aiškinimą grindžia ne 69 Ten pat, p. 10. 70 Šukys A. Intelektualų a ltern a tyvi veikla Sovietų L ietu vo je ( ig s 6 -ig 8 8 m .). Humanitarinių mokslų daktaro disertacija [rankraštis]. - Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1012, p. 131. 71 Žr.: Rorty R. The H istoriography o f P h iloso ph y: F o u r G enres. In: Rorty R., Schneewind J. B., Skinner Q. (eds.). Philosophy in H isto ry: Essays on the H istoriography o f Philosophy. - Cambridge: Cambridge University Press, 1984, p. 68-72.

539

teorine problemine situacija ar viršlaikiais teoriniais konstruktais, o empirine gyvenimo visuma. Kadangi ši metodologija nepaklūsta nustatytiems vertinimo kanonams, nutrina įprastų intelektinės veiklos rūšių ribas, tai ji R. Rorty laikoma postmoderniu mąstymo būdu grindžiamos istoriografijos siekiamybe; šiaip intelektinės istorijos kuriami aiškini­ mai (aprašymai) funkcionuoja istoriografinių veikalų periferiniame fone. Nors neturime jokio pagrindo teigti, kad V. Bagdonavičius būtų sąmoningai perėmęs R. Rorty sufor­ muluotus intelektinės istorijos principus, tačiau lietuvių filosofijos istoriko tyrimų eksplikuotoji metodologinė struktūra visiškai atitinka R. Rorty išdėstytas tyrimo taisykles. Jų pastarasis filosofas nesukūrė dirbtinai, o apibendrino praktiškai funkcionuojančio isto­ riografinio žanro struktūrą. V. Bagdonavičius, lygindamas Vydūną ir Indijos mąstytojus, taiko ir komparatyvizmo priemones, tačiau net ir šiam metodologiniam veiksmui būdin­ ga mąstymo įtakas aiškinti ne tiek teoriškai, o praktiškai, glaudžiai siejant jas su psicholo­ giniais, socialiniais, biografiniais veiksniais: „juos labiausiai suartina praktinis skelbiamų idėjų pritaikymas kultūrinėje ir kitokio pobūdžio visuomeninėje veikloje, santykis su savo kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su nacionaline priespauda principai“71. Lyginamoji analizė čia yra ne tiek komparatyvizmo (tiriančio teorinį lygmenį - filosofinių teorijų, problemų, sąvokų ir kitų darinių panašumus) įrankis, bet pirmiausia visuminio biografinio vaizdinio kūrimo priemonė, padedanti atskleisti skirtingų holistinių sistemų (gyvenimo ir kūrybos formų) giminystę. Tokį aiškinimą tyrėjas pasirinko ne atsitiktinai, o atsižvelgdamas į tiriamojo objekto (Vydūno filosofijos) savitumą ir siekdamas kuo adekvačiau paaiškinti jo pobūdį: ši filosofija tiksliausiai suprantama nagrinėjant ją integristinės visumos požiūriu, o išskaidžius ją į atskirų aspektų ir įtakų mozaiką, išryškėtų tik eklektinis Vydūno filosofavimo pobūdis. B. Kuzmickas laikytinas žymiausiu krikščionybės filosofijos žinovu ir vienu „nemarksistiškiausių“ sovietmečio Lietuvos filosofų. B. Kuzmicko atliktų katalikiškosios filosofijos tyrimų konceptualios struktūros pagrindas yra tam tikros filosofinės teorijos integracija į didelį teorinį darinį - katalikybės filosofiją. Ji, kaip teorinė visuma, yra filosofavimo para­ digma, kurios esminiai bruožai kartu yra ir ją sudarančių teorijų pagrindas. Pastarųjų vertę lemia jų sėkmingas funkcionavimas katalikybės filosofijos paradigmoje. Siame aiškinime dėstant tyrimo medžiagą kruopščiai fiksuojamas konkrečių teorijų turinys, deramai atsi­ žvelgiama į konkretybes, tačiau nustatant jų reikšmę aiškinimo pagrindas yra integristinė, paradigminė visuma. Šio aiškinimo struktūra yra dvejopa: pirmiausia katalikybės filosofija aiškinama kaip vientisas darinys atskleidžiant jo funkcionavimą plačiame socialiniame kultūriniame kon­ tekste (Katalikų bažnyčios padėtis moderniajame pasaulyje, tikėjimo vaidmuo šiuolaiki­ nėje kultūroje, religijos ir mokslo, Bažnyčios ir visuomenės santykiai ir panašiai). Siame makrolygmenyje plėtojamas kontekstualistinis aiškinimas, kuriame nustatomi aiškina­ mojo objekto ryšiai su jo atsiradimą ir funkcionavimą lemiančiais veiksniais. Atsižvel­ giant į tai, kad B. Kuzmicko tyrimai atlikti sovietmečiu, reikia pažymėti, jog jam pavyko 71 Bagdonavičius V. F ilo so fin ia i

540

Vydūno hu m an izm o p a g rin d a i,

p. 88-89.

išvengti tuomet privalomo teorijų (ypač priešiškų marksizmui) redukavimo j klasines ideologijas ir jų vertinimo taikant marksistinį sąvokų aparatą (pirmiau cituotų kitų ty­ rėjų aptikti redukcionizmo elementai šio filosofijos istoriko darbuose tėra minimalūs). Kitame (vidiniame) aiškinimo lygmenyje katalikybės filosofija yra ne aiškinimo objektas, o aiškinimą pagrindžianti integristinė visuma. Čia nagrinėjami joje vykstantys procesai (bandymai reaguoti į gyvenamojo meto iššūkius, moderninti religinį mąstymą kartu iš­ saugant katalikybės tradiciją ir panašiai), o konkrečios teorijos traktuojamos kaip šiuos procesus iliustruojantys pavyzdžiai, jų sudedamosios dalys. Labiau linkstama išryškinti ir paaiškinti procesus, o ne atskirų teorijų savitumą. Pastarųjų genezė, teorinės ištakos gvildenamos mažai, tyrimas vyksta ne tiek problemų prielaidų, bet problemų sprendimo rezultatų lygmeniu, t. y. aiškinamas jau susiformavusios teorijos, kaip visumos organiš­ kos dalies, funkcionavimas. B. Kuzmicko darbuose tam tikras tikslingumas (skatinti ir puoselėti autentišką religingumą, būti tikėjimo saugojimo priemone) priskiriamas visai katalikybės filosofijai, kaip integristinei visumai, o konkreti teorija vertinama pagal tai, kiek ji padeda įgyvendinti šį visuotinį tikslą. Taigi aiškinimo struktūra yra ne priežastinė, bet teleologinė: ieškoma ne filosofavimą lemiančių priežasčių, bet išryškinama filosofinio mąstymo paskirtis, aukštesnis, teoretizavimą pranokstantis, tikslas. Šio filosofijos istoriko taikomos aiškinimo priemonės sukuria plačios teleologinės visumos koherentišką vaizdi­ nį, kurį valdo transteorinis tikslingumas ir šį įgyvendinantys visuminiai procesai. Tačiau taip interpretuojama katalikybės filosofija nėra vientisas darinys, jį sudaro dvi pagrindinės, tačiau skirtingos kryptys - neotomizmas ir modernizmas, - kurių savitumas lemia skirtingus filosofijos istoriko vertinimus, o šie savo ruožtu lemia skirtingus istorinio pasakojimo siužeto būdus atskiruose nagrinėjamo objekto lygmenyse. B. Kuzmickas neo­ tomizmą vertina neigiamai, kaip konservatyvų, abstraktų, sustabarėjusį, o modernizmą teigiamai, kaip „lankstų“ ir linkusį prisitaikyti prie šiuolaikinės visuomenės ir jos poreikių. Šis nuolat kartojamas prisitaikymo motyvas yra minėtų krypčių vertinimo pagrindas, o filosofijos istoriko simpatijos skirtos tai filosofijos krypčiai, kuriai geriau tai pavyksta. Nemarksistinės filosofijos kryptys Pirmaisiais pokario dešimtmečiais analitinės kalbos ir mokslo filosofijos problematika domėtasi ne daugiau, nei tai buvo būtina bendriesiems logikos ar filosofijos istorijos ty­ rimų poreikiams tenkinti. Situacija iš esmės pasikeitė tik aštuntajame dešimtmetyje, kai kalbos ir mokslo filosofijos problemos Lietuvoje pirmą kartą buvo pradėtos tyrinėti re­ miantis analitine (o ne marksistine) tradicija. Kalbos ir mokslo filosofijos tyrimų plėtrą lengvino ta aplinkybė, kad tuo metu jos problemų tyrimas imtas suvokti kaip ideologiškai palyginti neutralios ir mokslo pažangai naudingos studijos. Apžvelgiant analitinės kal­ bos filosofijos darbus, greta R. Pavilionio monografijos K alba. Logika. Filosofija (1981) būtina paminėti A. Degučio monografiją K alba, mąstymas ir tikrovė {Язык, мышление и действительность, 1984). Abu filosofai sistemingai analizavo naujausias reikšmės te­ orijas, pateikdami savitą jų kritiką (R. Pavilionis daugiausia remdamasis A. N. Chomsky 541

ir J. Fodoro, o A. Degutis - W. Sellarse» ir P. F. Strawsono darbais), tačiau į jokią atvirą tarpusavio polemiką, deja, nesileido. Galima kalbėti apie jų kritinį požiūrį į mentalistines ir bihevioristines reikšmės teorijas, taip pat pastangą pabrėžti neverbalinius konceptuali­ nių sistemų aspektus ir empirines tokių sistemų formavimosi sąlygas73. R. Pavilionis pir­ masis Lietuvoje ieškojo kalbos ir mokslo analitikos bei hermeneutinės tradicijos sąlyčio, savitai interpretavo A. N. Whiteheado ir A. N. Chomsky idėjas iškeldamas prasmės, kaip neverbalinio kontinuumo, hipotezę, kuria grindė semantinių tyrimų programą. Jis siekė atskleisti pasaulio pažinimo kalbinių ir nekalbinių veiksnių vaidmenį ir ryšį. Prasmės problemą R. Pavilionis sprendė kalbos supratimą lemiančias bendrybes laikydamas natū­ raliosios kalbos vartotojų konceptualių sistemų struktūriniais elementais, neredukuoja­ mais į kalbos semantiką. Filosofas teigė, kad konceptuali sistema formuojasi priežastiniu požiūriu nepriklausomai nuo kalbos (individas pradeda formuoti pasaulio konceptualią sistemą dar nemokėdamas kalbos), o tolesnį šios sistemos formavimąsi daugiausia lemia kalba. Sį požiūrį jis siejo su individo tapatumo problema. R. Pavilionis nagrinėjo tęstinu­ mo principą - konceptualios sistemos sąvokos yra naujų sąvokų kūrimo pagrindas. Tyrė kalbinių išraiškų interpretavimą ir supratimą, jų vartojimo kontekstą, siejo semantikos ir pragmatikos lygmenis. Naudodamasis analitinės filosofijos metodais A. Degutis taip pat nagrinėjo ontolo­ gijos, religijos kalbos, transcendentalinės argumentacijos, intencionalumo, veiksmo teo­ rijos ir kitas problemas. Analizuodamas santykį tarp įprastų ženklinių sistemų ir kalbos jis siekė paaiškinti, ar tos sistemos gali egzistuoti nepriklausomai nuo kalbos ir ar pati kalba gali būti aiškinama kaip įprastinė ženklinę sistema. A. Degutis teigė, kad ženkli­ nių sistemų hierarchijoje kalba turi būti laikoma tuo universaliu prasmingumo lauku, be kurio negali būti įsisąmoninamos ir todėl negali funkcionuoti jokios kitos semiotinės sistemos. Kalbos prasmingumo paaiškinimas yra visų ženklinių sistemų aiškinimo pagrin­ das. Pristatydamas natūralistinę ir antinatūralistinę religijos kalbos prasmės koncepcijas filosofas nurodė, kad pirmosios metodologinis pagrindas yra grynai empiriškai taikomas verifikacijos principas. Juo remiantis religijos teiginiams priskiriamas teiginių, konkuruo­ jančių su nereliginiais teiginiais, statusas. Tačiau kaip tik dėl to lieka nepaaiškinama reli­ gijos, kaip visuomeninės sąmonės racionalios formos, egzistavimo galimybė. A. Degučio nuomone, religijos kalbos specifiką adekvačiau atspindi antinatūralistinę interpretacija, kurioje religijos teiginiai traktuojami kaip savito racionalumo apraiška. Originaliai inter­ pretuodamas I. Kanto idėją apie apriorinę sąmonės vienovę kaip konceptualios sistemos idėją, sudarančią kiekvieno empirinio sprendinio pagrindą, A. Degutis transcendentalios dedukcijos metodą atitinkamai naujai įprasmino formalios semantinės analizės, turinčios pagrįsti mokslo filosofijos empirinio realizmo koncepciją, terminais. Pirmas didesnis lietuviškas mokslo filosofijos veikalas buvo E. Nekrašo monografija Loginis empirizmas ir mokslo metodologija (1979). Plėtodamas savo tyrimus mokslo hipo­ tezių tikimybinio vertinimo srityje ir daugiau remdamasis ne empirine, o logine tikimybės 73 Zr. Dagys J., Nekrašas E. A n a litin ė kalbos ir

542

m okslo filo so fija L ietu vo je.

„Problemos“, 2010, nr. 78, p. 4 6.

interpretacija, sulig kuria tikimybė traktuojama kaip hipotezės patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsnis, jis rusų kalba paskelbė monografiją Tikim ybinis žinojim as (1987). Joje tiriamas svarbus X X a. intelektinis posūkis, kurio esmė - atsisakymas daugiaamžės tradicijos įtvirtinto požiūrio į mokslą kaip visiškai patikimo žinojimo šaltinį ir bandymas suvokti ar interpretuoti mokslinių tyrimų rezultatus kaip tikėtiną, tikimybės terminais vertintiną, žinojimą. Daugiausia prie tokio naujo požiūrio į mokslą plėtotės prisidėjo loginiai pozityvistai R. Carnapas ir H. Reichenbachas74. Fenomenologinė problematika Lietuvoje imta plėtoti aštuntojo dešimtmečio viduryje, ja nuosekliai užsiėmė V. Pivorius, T. Sodeika, iš dalies A. Sverdiolas, I. Gaidamavičienė, A. Šliogeris. Pastarasis fenomenologiją įsiejo į platesnį egzistencinio mąstymo kon­ tekstą, kurio interpretaciją aptarėme anksčiau. Analizuodamas daugiausia E. Husserlio ir R. Ingardeno tekstus T. Sodeika pamažu ėmė formuluoti savitus fenomenologinius apmąstymus, kuriuos nuosekliai plėtojo ir nepriklausomybės laikotarpiu. Antai T. So­ deikos straipsnyje Klausim as apie psichologizmą ir teorinį filosofijos statusą Husserlio f e ­ nomenologijoje (1988) nagrinėjami du klausimai: koks yra transcendentalios ir empirinės sąmonės sąryšis, arba kaip siejasi fenomenologinė psichologija su transcendentalia feno­ menologija; kokia turėtų būti pačios filosofinės teorijos forma. Antrasis klausimas tampa vyraujantis ne tik šiame T. Sodeikos straipsnyje, bet ir vėlesnėje jo kūrybinėje biografijoje. Sis filosofas ieškojo įvairių būdų, kaip būtų galima įveikti filosofinės teorijos, kaip tikro­ vės reprezentacijos, sampratą. Jo dėmesys sutelktas į tai, kaip filosofinės išraiškos prie­ monės turi akivaizdžiai parodyti, kad filosofija yra ne raštai, knygos ar kitaip materiali­ zuotos reprezentacijos, bet pati intuicija, patirtis, akivaizdus išgyvenimas ir buvimas prie pačių dalykų75. Nemarksistinė oficialioji (t. y. viešai spausdinta) filosofija sovietmečio Lietuvoje, kaip parodėme šioje studijoje, buvo įvairialypė (nuo scholastinės ir šiuolaikinės katalikybės filosofijos tyrimų iki egzistencinio mąstymo ir analitinės bei fenomenologinės filosofijos problemų), dažnai originali ir vertinga, tačiau reikia pabrėžti, kad jos „nemarksistiškumas“ nereiškė „antimarksizmo“: vieša ir atvira konfrontacija su marksizmu buvo neįmano­ ma. Tyrinėdamas kurią nors filosofijos problemą, ypač turinčią vertybinį krūvį, kuris aki­ vaizdžiai priešingas marksizmui (individo, sąmonės, egzistencijos ar pan.), filosofas, nors ir netaikydamas marksistinių prielaidų, išlikdavo „vertybiškai neutralus“ tyrimo objekto atžvilgiu, t. y. neteigdavo, kad jis asmeniškai laiko nemarksistinės filosofijos teorijas „tei­ singiausiomis“: šiam neutralumui sustiprinti teksto pabaigoje dažnai būdavo pridedama ritualinė frazė: „geriausiai šią problemą išsprendė marksistinė filosofija“. Tačiau pamėginę to meto spausdintuose tekstuose aptikti nors ir nežymių, tačiau antimarksistinių, mąstymo elementų ar idėjų užuomazgų, jų neabejotinai rasime. Toliau glaustai pristatysime keletą tokių antimarksizmo apraiškų, rastų B. Kuzmicko straipsniuo­ se, kurie ir tuomet, ir dabar laikomi „mokslo populiarinimo“ tekstais: tai publikacijos ne „ 74 Zr. ten pat, p. 46-47. 75 Žr. Jonkus D. A r

egzistuoja fen om enologin ėsfilosofijos tra d icija L ie tu v o je ?

*

„Problemos“, 2010, nr. 78, p. 70 -

7i-

543

akademiniuose, o kultūriniuose ir kituose „plačiajai publikai“ skirtuose leidiniuose. So­ vietmečiu šio žanro filosofinius tekstus gausiai spausdino žurnalai K ultūros barai, Seim ą, Švytu rys , Sveikatos apsauga , L itera tū ra ir m enas ir kt. Nors didelė dalis tokių tekstų buvo skirta ideologiškai auklėti „platųjį skaitytojų ratą“ - diegti jiems komunistinės .dorovės ir sąmoningumo skiepus, - tačiau, kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, būtent mokslo po­ puliarinimo literatūroje radosi ir tokio auklėjimo bei sovietinės sistemos ir kultūros aps­ kritai kritikos. Taigi B. Kuzmickas gausiuose savo minėto žanro tekstuose, nagrinėdamas individo, dorovinės sąmonės, dorovinio ugdymo, dvasinės kultūros, kūrybingumo ir pan. problemas, nevengė pateikti kritiškų pastabų apie oficialiąją ideologiją ir sistemos puo­ selėjamas vertybes (žinoma, adresatas tiesiogiai nebuvo įvardijamas)76 priešpriešindamas joms individualumo, sąmoningumo, vidinės laisvės, dvasingumo, kūrybiškumo puoselė­ jimą ir kitas antimarksistines nuostatas. Antai aptardamas jaunimo dvasinį ugdymą jis at­ metė abstrakčių idealų taikymą, nagrinėjo jaunimo dvasinės kultūros pasireiškimo būdus, kritikavo materialinės gamybos ir technikos sureikšminimą, nurodė būtinybę toleruoti jaunimo saviraiškos formas77. Kitame straipsnyje B. Kuzmickas populiariai (ir iš esmės antimarksistiškai) aiškino apie individualią dorovinę sąmonę - subjektyvų supratimą apie dorovines normas ir vertybes. Jis aptarė jos formavimosi ypatybes, socialinės kultūrinės aplinkos poveikį, skyrė tikrąjį dorovingumą ir išorines jo apraiškas. Ypač pabrėžė doro­ vinės sąmonės vidinį, dvasinį aspektą (individualų dvasinį pasaulį, spontaniškumą); čia kritikuojami marksistiniai bandymai šią sąmonę traktuoti tik visuomeniniu aspektu78. Aptardamas individo dvasinio pasaulio ugdymo socializme problemą B. Kuzmickas nagrinėjo objektyvių sąlygų ir subjektyvių veiksnių komunistiniame auklėjime vieno­ vę, tačiau kitaip nei įprasta marksizme, ypač pabrėžė vadinamojo subjektyvaus veiksnio (asmenybės visuomeninio aktyvumo ir kūrybiškumo) svarbą79. Priešingai komunistinės ideologijos skelbiamai naujos (komunistinės) visapusiškai harmoningos asmenybės ir vi­ suomenės sukūrimo programai filosofas teigė, kad idiliškai harmoningi žmonių santykiai yra utopija: reikia ugdyti ne unifikuotas, o individualizuotas asmenybes, todėl tam tikra nedermė, konfliktiškumas yra ir bus natūralus žmonių santykių bruožas. B. Kuzmickas ypač pabrėžė žmonių bendravimo reikšmę, teigė, kad apie visuomenės dorovinę kultūrą byloja ne konfliktų stoka, o jų pasekmės. Netiesiogiai kritikuojama sovietinė sistema dėl dvasinio gyvenimo niveliacijos80. Aiškindamas filosofijos specifiką, jos visuomeninį vaidmenį B. Kuzmickas apžvelgė filosofijos tyrimų padėtį Lietuvoje. Ypač svarbu tai, kad čia netiesiogiai polemizuojama su marksistine (konkrečiau - su E. Meškausko ir jo mokinių plėtojama) filosofijos samprata, pirmiausia pabrėžiančia jos metodologinį, o taip pat ir pasaulėžiūrinį ideologinį vaidme­ 76 Čia neįtrauksimeperestroikos laikų (maždaug nuo 1987) tekstų, kuriuose įvairi sovietinės sistemos kritika (tiesa, vis dar prižiūrima bei normuota) jau tapo vos ne būtinu publicistinio rašinio bruožu. 77 Žr.: Kuzmickas B.Jaun im as ir dvasinė kultūra. „Kultūros barai“, 1970, nr. 3, p. 48-49. 78 Žr.: Kuzmickas B. Žm ogaus dorovinė sąmonė. „Kultūros barai“, 1976, nr. z, p. 12.-14. 79 Žr.: Kuzmickas B. Tarybinio žmogaus dvasinis pasaulis. „Komunistas“, 1977, nr. 7, p. 40-46. 80 Žr.: Kuzmickas B. K onfliktai arpseudokonfliktai? „Literatūra ir menas“, 1977 gegužės 14.

544

nį. Autorius teigia, kad tai neišsemia filosofijos esmės, kad derėtų įvairiapusiškiau suprasti metodologinį filosofijos aspektą, siūlo atsižvelgti pirmiausia į filosofijos įvairiapusišką kul­ tūrinį vaidmenį. Priešingai marksizmui, autorius pabrėžia filosofijos autonomiškumą, ją siūlo apibrėžti kaip žmogaus santykio su tikrove racionalų tyrimą bendriausiais aspektais. Filosofijos vienu svarbiausių bruožų autorius įvardija probleminio, savarankiško, kūrybiš­ ko mąstymo žadinimą818 2. Plėtodamas asmenybės problemą B. Kuzmickas ją apibūdino kaip savarankiškos žmo­ gaus veiklos, laisvo apsisprendimo problemą. Žmogus kaip asmenybė reiškiasi tuo, ką jis pats, laisvai, savo valia ir pastangomis daro iš savęs ir savo gyvenimo, kuo jis reikšmingas kitiems ir kultūrai. Įgimti individualūs bruožai laikomi nepakankama asmenybiškumo sąlyga. Netiesiogiai kritikuojama sovietinė visuomenė dėl ryškių, atsakingų, iniciatyvių asmenybių stygiaus81. Visuomenės dorovinės kultūros problemą autorius apibrėžė kaip idealių moralės reikalavimų santykį su realia žmonių dorove. Šio santykio pobūdį nusako moralės vaidmuo visuomenėje, jos sąryšis su kitomis žmonių elgesį reguliuojančiomis socialinėmis sistemomis bei kitomis dvasinės kultūros sritimis. B. Kuzmickas netiesiogiai prieštarauja marksistinei redukcionistinei ir deterministinei dorovės sampratai ir pasisako už dorovės savarankiškumą ir autonomiškumą, dorovės reikalavimų viršenybę ekonomi­ nių ir politinių tikslų požiūriu, pabrėžia individo autonomiją ir orumą - tokie teiginiai laikytini itin nekonformistiniais tuometiniame socialiniame politiniame kontekste83. Ši studija, kaip ir visas sovietinio laikotarpio filosofijos šaltinių mokslinis katalogas, manytina, parodė šios filosofijos įvairovę ir kismą: stalinistinio laikotarpio totalų dogma­ tizmą ir vienodumą pamažu keitė auganti, gausėjanti ir įvairėjanti filosofinė kultūra, kuri vėlyvuoju sovietmečiu virto mažai ką su sovietinėmis vertybėmis turinčiais filosofiniais tekstais, kuriuose buvo subrandintos idėjos ir problemos, pasirodžiusios vertos jas plėtoti ir laisvės sąlygomis. Gintaras Kabelka

81 Žr.: Kuzmickas B. Filosofija kaip kultūros reiškinys. „Kultūros barai“, 1978, nr. 5, p. 30-33. 82 Žr.: Kuzmickas B. Asm enybė: sugebėjimas veikti. „Literatūra ir menas“, 1979 sausio v j.

83 Žr.: Kuzmickas B.

Visuomenės dorovinė kultūra.

In:

D orovinė kultūra.

*

Ats. red. V. Žemaitis. - Vilnius:

„Mintis“, 1980, p. 74-87.

545

SANTRUMPOS

CK

- centro komitetas (komunistų partijos)

FSTI

- Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas

KPI

- Kauno politechnikos institutas

KP

- komunistų partija

LKP

- Lietuvos komunistų partija

LSSR

- Lietuvos sovietų socialistinė respublika

M.

- Maskva

MA

- Mokslų akademija

rajRs

- rajonas - Rankraščių skyrius

SSKP (TSKP) - Sovietų (Tarybų) sąjungos komunistų partija

546

SSR

- sovietų socialistinė respublika

SSRS

- Sovietų socialistinių respublikų sąjunga

ŠPI

- Šiaulių pedagoginis institutas

V.

- Vilnius

vyr.

- vyriausiasis

VISI

- Vilniaus inžinerinis statybos institutas

VPI

- Vilniaus pedagoginis institutas

VU

- Vilniaus universitetas

VU B

- Vilniaus universiteto biblioteka

THE SOURCES OF LITHUANIAN PHILOSOPHY volume iv: SOVIET PERIOD Summary

The Institute o f Philosophy, sociology and law o f the Academy o f Sciences o f Lithuanian S.S.R. has started in 1980s to investigate thoroughly a philosophical heritage o f Lithu­ ania. The work has started with a composition o f an index o f sources. The status o f the „source“ has been alocated not only to the works o f professional philosophers, that had a form o f theoretical treatises, but also to all other texts, created in Lithuania or being substantially relevant with it and obtaining impicit or explicit philosophical content and ideological value. The titles o f the editions o f volumes contain therefore a term „thought“, which expresses the breadth o f the subject. The fourth volume is designed for the composition o f the scientific systemic catalogue o f the sources o f Lithuanian philosophy during the Soviet period (1945-1989). It provides a panoramic view o f the philosophy o f the period, destined both for the specialists in the field o f philosophy and the broader audiences which are interested in a professional research in the development o f sciences and culture during the soviet period. This overall picture would let us differentiate the philosophical texts according to its problematics, philosophical trend and value, also to reveal the variety within the Lithuanian philosophy o f the Soviet period, together with a correction o f often negative identification o f all the philosophy o f the period only with marxism and soviet ideology. The exhaustive register o f all philosophers is composed and their biogramms are produced. The full bibliogra­ phy o f every philosopher including monographs (if there were any), scientific articles and publications for the popularization o f science, critical reviews, polemical and similar articles, and also unpublished articles is compiled. The annotations for the philosophi­ cal texts are prepared. The biograms compose the philosophical dictionary and present exhaustive as possible prosopographical data on the community o f philosophers. The an­ notations present a brief outline o f the problematics developed in the texts and the ways o f their resolution. I f it is possible the broader branch or the discipline o f the philosophy to which the text belongs is determined. The scientific study, presenting the development o f the philosophy during the Soviet period, and the specific o f its distinct stages, is prepared. Research shows that Lithu­ anian philosophy since 1970 was growing exponentially (is in the phase o f “youth o f science”): the total amount o f philosophical texts doubles during 8 -11 years periods. The study presents the interpretation o f bibliometric data about the Lithuanian philo­ sophical discourse (1960-1989) concerning the philosophical disciplines, branches, and authors o f the texts. It analyzes the scientific communication o f Lithuanian philosophical historiography: the teacher - pupil relations, the establishment o f scientific schools and

547

their structure form the point o f view o f sociology o f science. It applies bibliometrics to analyze the flow o f philosophy dissertations in Lithuania during 'the Soviet period. All philosophy dissertations defended during this period were registered and classified by date o f defense, authors, scientific institutions, philosophical trends and disciplines, scientific supervisors. Research shows that the flow o f dissertations does not correllate to the growth o f Lithuanian philosophical discourse, the institutional structure o f the flow of dissertations are revealed. The most significant scientific institution was Vilnius University. Approximately a third o f the dissertations were defended in Moscow and Leningrad. It concludes that the group o f Eugenijus Meskauskas was the most numerous constellation o f master-pupil ties in Lithuanian philosophy. This group can be consid­ ered as the only scientific school in Lithuanian philosophy. The study also analyzes the application o f the Marxist methodology in Lithuania. A. Lozuraitis and J. Mureika regard Marxism as quite reliable method for solution of some theoretical problems. Their approach is akin to the methodology o f history o f problems. In Marxist methodology o f the history o f philosophy the analysis o f static ele­ ments o f history is dominating. It considers the dynamic factors as secondary and tries to elaborate the concept o f development o f philosophy towards Marxism. Some o f its representatives renounce the radical progressivism and treat Marxism as one contempo­ rary trend o f philosophy among the others. J. Repsys develops an attitude which criticizes the dogmatism and schematism of the Marxism, expresses the continuous decrease in the accentuation o f philosophical partisanship and social determinism, with a relevant increase within the Marxism of the importance o f principles o f problematic approach. The study also analyzes different solutions o f the problem o f alienation made in Marx­ ist philosophy in Lithuania. These analyses o f alienation are divided into: philosophi­ cal theories, investigating different aspects o f the theories o f alienation - all and every author did that; practical sociological theories with an object to reflect on the concrete social reality (socialist society) through the aspect o f alienation. Specifying theoretically the works could be grouped into: those o f Marx himself, his analyzes o f the concept o f alienation, with an emphasis on historical or ideological traits; consideration o f the alienation within the context o f the other themes, namely, o f humanism, ethics, anthro­ pology; application o f marxist methodology in the critique o f concepts o f alienation in other philosophical directions.

548

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abélard P. (Abelaras) 87 Abicht J. 101, 342, 345-346, 445, 446 Abraitienė B. 282, 409 Abraomas 428 Adler A. 136 Adomaitis-Šernas J. 40, 41, 93, 95,102, 241, 495» 502

Adomo T. 454, 455 Akelaitis M. 92 Albert H. 169 Alkmeonas Krotonietis 129 Althusser L. 284 Anaksagoras 97, 102 Anaksimandras 97 Anaksimenas 97 Andrej auskas V. 516 Andrijauskas A. 5, i i , 422, 447, Andriuškevičius A. 5,15 Andziulaitis J. 491 Angarietis Z. 52,53,55,179,191,192, 261, 262, 290, 292,365 AničasJ. 5,10 ,17 Anisimov S. 132 Archipcev F. 107 Aristotelis 17, 99, 102,123,129, 234, 235, 255, 336, 338, 340, 344, 347, 348, 360, 373, 374, 376-378, 383, 391, 399, 421, 441, 469 Arlauskas S. 5,19, 512 Augustinas Aurelijus 68, 87,151, 209 Austin D. 59 Avenarijus R. 134 Avižonis P. 40,179, 471, 492 Ažubalis J. 5, 20,512 Bacon F. (Bekonas) 225, 439 Bagdonavičius V. 5,10, 23,532., 538-540 Balčius J. 5, 28,512, 516 Baležentienė (Drulytė) S. 5, 31,512. Balsys A. 5,32, 487, 498

Baltrušaitis J. 26-27 BaranovaJ. 7, 321, 512 Bareika T. 453 Barkauskas A. 5, 35, 274 Barzdaitis J. 5, 36, 52, 66, 230, 261, 357, 510, 512 Basanavičius J. 41 Baumgarten A. 104, 450 Bekešas K. 350 Belinskis V. (Bielinskis) 408, 471,502 Bell C. 176-177 Bentham J. 265 Berdiajev N. 479 Bergson Fi. 72,119,147, 396 Berkeley G. (Berklis) 129, 303, 306 Bibler V. 467 Bidney D. 89 Biliūnas J. 37-38, 40-43, 290, 292, 451, 453, 463, 464,502 Bytautas R. 26, 28,103,104, 413, 444 Boas F. 88, 89 Boecijus 207 Boguslavski Z. 412 Bogušas K. 70,101 Bojanus L. 112 Bolzano B. (Bolcanas) 450 Borovskis L. 70 Boškovičius R. 338, 343 Brentano F. 313 Brizgys V. 227 Bruno G. 105,116,123, 373 Budnas S. X15, 238 Bukota T. 101 Bullough E. 176, 400 Bultmann R. 414 Burckhardt J. 13 Burnys Z. 5, 43 * Burokevičius M. 31,109,113,165, 227, 241, 242, 319, 353, 368, 400, 452

549

Campanella T. (Kampanela) ioi, 105, 149, 22.5, 2-55 Camus A. (Kamiu) 72,363, 481 Carnap R. (Karnapas) 293-299, 301, 373, 456, 457»543 Cassirer E. (Kasireris) 96 Celiešius P. 479 Cézanne P. (Sezanas) 427, 428 Chomsky A. N. (Čomskis) 322, 325,541, 542 Comte A. (Kontas) 95,134, 201 Conderset J. (Kondorsjė) 103 Condillac de E. B. (Kondiljakas) 337 Cremonini C. (Kremoninis) 339, 344 Croce B. (Kročė) 15, 94 Cvirka P. 381, 387 Čedavičius A. 5, 47 Čepinskis V. 52, no Černienė (Vaitkutė) B. 5, 49, 511 Černyševskis N. 34, 92, 95, 98, io i , 103,115,501 Čezalpinas A. 342 Čežovskis T. 345 Čiurlionienė-Kymantaitė S. 413, 464 Čiurlionis M. K. 26, 27, 404 Dabkus R. 516 Dagys J. 323,342 Damidavičius M. 152,168, 314 Dantė 99 Darginavičienė A. 3,52,512 Darwin Ch. (Darvinas) 30, 43, 241, 268, 350, 475 Daugirdas A. 97,98,103, i i i , 112,342,345, Daukantas S. 37, 98,100,112,350, 365,366,502. Daukša M. 143 Daunys V. 140,194, 263, 414, 415 Degėsys L. 5, 55,512 Degutis A. 5, 56, 60, 68, 69, 79,105,118,163, 190, 215, 228, 266, 283, 286, 302, 331, 398, 415, 429,512,541,542 Deksnys B. 5, 57, 61, 66, 77, 79, 210, 284, 348, 353»358, 396, 412.» 461, 480, 482 Dembinskas A. 304

550

Dembskis V. 40-42, 95,115,358, 491 Demokritas 97,129,156, 360,377, 441, 45t) 470 Descartes R. (Dekartas) 60, 71,130,188, 3^ 373»391»398 Dessauer F. 431, 432, 434 Dewey J. (Diujis) 56, 436 Diderot D. (Didro) 115,130, 345 DietzgenJ. (Dicgenas) 233 Dilthey W. (Diltėjus) 15,139,140,172,180, 413»415»537 Diogenas Laercijus 376 Dionyzas 338, 339 Dobryninas A. 5, 69, 427, 512 Dobroliubovas N .115 Dobševičius B. 336, 340,343 Donelaitis K. 131, 241 Donskis L. s, 69, 411, 519 Dostojevskis E 75,197,342 Dovydaitis P. 28-30,104,173,332,346,399, 413, 459,503 Drėma V. 5, 70 Drobnicki 0 . 154 Droysen J. G. (Droizenas) 139,140 Dufrenne M. (Diufrenas) 320 Dunsas Škotas J. 277, 337, 338, 340 Durkheim E. (Diurkheimas) 90, 305 Dzialtovskis D. 340 Ebner J. 147 Eckhart J. 105 Edipas 136 Eichwald E. 112 Einstein A. (Einšteinas) 124, 222, 394 Eliade M. 484, 485 Empedoklis 97 Engels E 53, 80, 98,109, no, 121,123, 208, 219, 241, 280, 339, 372, 470, 476, 489, 518 Epiktetas 89, 470 Epikūras 129,157, 374, 375, 377, 470 Eretas J. 399 Euklidas 297 Evans-Pritchard E. 89

Farabis ai 99 Feyerabend P. (Fojerabendas) 133» I3 4 >448, 456, 457 Fernelis Z. 342 Feuerbach L. (Fojerbachas) 37, 39»4 °> 131»I32-, 182, 227, 250, 289, 368, 477, 478 Fichte J. G. 19, 20, 374, 378, 5z5 Filonas 207 Fischer E. (Fišeris) 460-463 Fodor J. 542 Fonberg I. m Forster G. 95,101,103,112 Fortūnatas Brešietis 337 Foucault M. (Fuko) 209 Frank F. 361 Francastel P. (Frankastelis) 12 ,13» 81 Frege G. 312 Freud S. (Froidas) 72, 73,135—137>2-°8, 304 Fromm E. (Fromas) 136-138, 303, 3° 4 >3°6 Gabrieljan H. 503, 504 Gadamer H.-G. 412-414 Gaidamavičienė I. 5, 71, 305, 543 Gaidamavičius P. 479 Gaidys A. 5, 73, 76, 77, 229, 243, 287, 442 Gaižutis A. 5, 80 Galilėjus G. 105,123,134,188 Galton F. 474 Galvydis J. 192 Gandis M. 23, 27 Gasilova V. 514, 515 Gasiūnas A. 516 Gazalis ai 99 Gediminas 402 Geištoras J. 92 Gendrolis E. 5, 87, 511

Gilaitis M. 323 Gioberti V. 204 Girnius J. 62-64, 66, 77,104,2.27 Gluckman M. 89 Gobin A. 473 Gogh van V. 429 Golianskis P. 70,112 Goluchovskis J. 342, 345, 376, 377 Gonendzijus P. 115 Goodman N. (Gudmanas) 57 Goštautas A. 195 Gramsci A. (Gramšis) 94, 96,103 Granovskis T. 95 Greimas A. J. 100, 227, 323, 330-332., 402 Grigaliūnas J. 5,106 Grigonis J. 5,107 Grigorjan M. 74 Grinius J. 16,17, 463, 464 Griška A. 5, no, i i 6, 149 Guardini R. 82 Gudaitytė R. 5,113, 511 Gudonis K. 5,114,512 Guyau M. (Giujo) 29 Gulbinskienė A. 5,115 Gumauskaitė V. 5,116,512 Gumiliov L. 73,190 Gurwitsch A. (Gurvičius) 313 Gustaitė G. 374 Halevis Jehuda 209 Hartmann N. 144,146 -148 , 400, 402 Harvey W. (Harvėjus) 342 Hegel G. W. (Hėgelis) 14, 47, 96,106,123, 144,153,182, 233, 314, 339, 342, 354» 355» 368, 372, 376, 378, 413, 424, 469, 478, 5OI> 52.9

Genzelis B. 5> 2.0, 21, 40, 55» 72., 91, 96, 97, 99, 101,103,115,139, 201, 206, 209, 213, 244, 267, 277, 280, 282, 296, 303, 315, 3I6, 32.4,

Heidegger M. (Heidegeris, Haidegeris) 15,

339»36*, 371, 373»376- 378, 390, 444, 470, 484, 510, 512, 523 Gercen A. 92, 95 Ghošas A. 27

537»538 Hėjus Jonas 344 Helman A. 181 Herakleitas 97, 360

104, 367, 371, 380, 397, 412-415, 4 2-z>4 z5» 426, 428, 430, 434» 447»479»481» 484» 5Z3» *

551

Herbačiauskas J. A. 17, 413 Herbart J. H. 96 Herder J. G. 95, 104, 355, 501 Hesiodas 441 Hilbert D. Z54 HintikkaJ. 2.98, 313, 35Z Hider A. 93 Hoene-Wroriski J. ZZ9 Hol A. 436, 437 Holt E. B. 56 Holbach P. 95 Homeras 440 Horkheimer M. 455 Homey K. (Horni) 136,137 Hugo V. Z46 Hume D. (Hiumas) 68, 341, 348, 400 Husovianas M. 98,143,195, 458, 459 Husserl E. (Huserlis) 180, zoi, 305,31Z, 313, 331. 334»335»375»395- 398, 414, 431, 543 Ibn Gabirolis Z09 Ibn Rušdas 99 Ibn Sina (Avicena) 99,103, Z54, Z55, 373 Ickovičius N. 5,121,507 Ilgūnas J. 164 Iljenkov E. 467 Ingarden R. 395-397» 400, 543 Ivanauskas T. 471 Jackiewicz A. 181 Jackūnas Ž . J. 5 ,1 3 ,1 0 5 , 1Z5, iz 8 ,178, zis, ¿83, z86, 350, 379, 409, 411, 511

552

Janulaitis A. 5Z . Jasinovskis B. 345 Jasinskis J. 70 Jaspers K. 9 4 , 10 0 ,10 4 , 370, 37l> ^ 42-9» 47 9 - 4 8 z , 5Z3, 537

Jekentaitė-Kuzmickienė L. 6, i35 4 405> 4x1, 44z, 511, 516, 519, 5x2, 5x6 Karpovas L. 6,173 Karsavinas L. 105,173, 364, 4 i3> 438> 459> 50? Kašauskas R. 497 Katalynas A. V. 6,16, 84,1x7,174, l78> 408, 469 Katz J. 325 Kavaliauskas C. 10 Kavolis V. 227, 305 Kazimieras, šventasis 18 Kazlauskas V. 6,178, 512 Kedrov B. no Keinė A. 439 Kelsen H. (Kelzenas) 421 Kepleris J. 105,134,340,341 Kierkegaard S. (Kirkegoras) n, 12, 37!, 4x2, 424, 425, 42.8, 484. 52.3 Kimbaras J. 336, 340 Kirilas ir Metodijus 66 Kisel M. 312 Kobeckaitė H. 6,178,180, 293, 382, 4II Kopernikas M. 105,123,134, 268, 338, 339341, 343, 345, 373, 393, 394 Kopnin P. 467 Kornejeva A. 252, 385 Korsakas K. 292, 387, 388 Kosičiov A. 462 Krakauskas E. 6,149,181, 254, 490, 511, 3x2, 52.3,52.5 Kraševskis 1. 100,104 Kraujelis S. 19, 64, 89, 249, 480 Krėvė V. 26, 27 Krikštopaitis J. A. 6,187 Kriščiūnas E. 6,191,512,516 Kritijas 207 Kriugeris Z. 336 Krupavičius M. 66 Ksenofanas 97 Ksenofontas 376 Kubilius M. 335 Kubilius V. 143 Kučinskas J. 422

Kudirka V. 41, 93,159, xi6, 502 Kuhn T. (Kūnas) 134,188, 457 Kulagin P. 471 Kulvietis A. 65, 98, 103 Kunčinas A. 6,192 Kūle M. 504, 505 KūngH. (Kiungas) 211 Kuolys D. 6,194 Kuraitis P. 244, 33X, 346, 353, 399 Kursanov G. 195 Kuršis Tomas (slapyvardis) 443 Kuzmickas B. 6, 27, 45, 63, 68, 77,137,193, 195, 208, 210, 213, 249, 275, 288, 399, 414, 42.7» 479. 483, 510, 532, 540, 541, 544, 545 Kvaraciejus A. 6, 216 ,5x1 Labriola A. 96 Lacan J. (Lakanas) 209 Lafargue P. (Lafargas) 96 Lakatos I. 134, 352, 456, 457 Lamennais E R. (Lamenė) 115, 490 La Mettrie de J. O. (Lametri) 439, 441, 442 Laozi 103 Laplace P. (Laplasas) 392 Lazauskas J. 6, 218 Lazutka V. 6, 60, 79,118,163,190, 215, 224, 228, 283, 286, 331,398, 415, 429,511 Lechemas G. 6, 228 Leibniz G. W. 68,188,341,348, 449 Lelevelis J. 70, 98 Lenin V. 31, 42, 49, 75, 88, 107-110,114 ,130, 159,167,180,191, 192, 224, 227, 242, 256, 267, 268, 3x8, 339, 359, 361, 369, 370, 392, 432, 462, 463, 466, 475, 476, 482, 530, 531 Leonardas da Vinčis 105,134, 468 Leonas XIII, popiežius 502 Leonas P. 165, 482, 495 Leopardi G. 103 Leskauskaitė B. 6, 228 Lesniewski S. 3x2 Lessing G. (Lesingas) 95,104 Letourneau C. 95 Lévi-Strauss C. (Levi-Strosas) 117-120, 209

553

Levicki W. i8i Lindė-Dobilas J. 15,17, 464 Linton R. 89 Liščinskis K. 37, 43, 65,141, 255, 350, 461, 462 Liubarskienė Z. V. 6, 229,512 Liuteris M. 105, 279, 281 Locke J. (Lokas) 129,343,391 Lomanienė N. 6, 332 Lomonosov M. n, 71, 80, 81, 86, 91,106,131, 132,180,189,190, 224, 255, 264, 288, 3x9, 320, 431, 451, 456, 460, 462, 470 Lonergan B. 67, 68 Loone E. 505, 506 Lotze R. H. (Locė) 26, 56 Lovanas S. 350 Lozuraitis A. 6, 30, 49, 56, 87,114, i59> 166167,173-174,183,199, 219, 231, 233-234, 254, 354, 362, 401, 426, 510, 511,516, 517— 519, 521, 526-529, 548 Lubbock J. 132 Luckmann T. (Lukmanas) 303 Lukács G. (Lukačas) 305 Lukauskis K. 97, 350 Lukin J. 180 Lukrecijus 470 Lukšaitė I. 6,143, 237, 238 Lukšienė M. 6, 239 Lulijus R. 449 Luneckas B. 511 Lutoslawski W. 345 Mably G. B. de 104 Maceina A. 45, 62-66, 75, 77, 227, 356—358, 380, 413» 4i6, 476, 479 Macevičius J. 6, 92,179, 240,353, 452,507, 5x0,512,516 Mach E. 134, 393 Machiavelli N. (Makiavelis) 101,103,105, 2.16 Mackevičius A. 92 Mačianskas E S. 6, 244,512 Mačys-Kėkštas J. 41, 502 Mačiulis J. 6,19, 35, 43, 44,112, 246, 248, 2,50> 262, 442, 482

554

Maimonidas M. 209 Maironis 229 Makarevičius K. 6, 251 Maliauskis A. 44 Mannheim K. (Manhaimas) 306 ' Marcei G. (Marselis) 72, 479, 481 Marcinkevičius J. 497 Marcuse H. (Markūzė) 69, 80, 424 Markas Aurelijus 89, 470 Maritain J. (Maritenas) 64, 357, 462 Marsilijus Paduvietis 99 Marx K. (Marksas) 50, 51, 53, 94, 96, 98,130, 134,143,144,149,152,157,182,186, 208, 225, 227, 235, 236, 241, 242, 244, 251, 280, 285, 289, 305, 306, 315, 321, 339, 351, 354, 355, 368, 369, 372, 422, 424, 442, 455, 461-463, 470, 518, 52.0-527, 536, 548 Martinkus V. 516 Masiulis K. 6, 252, 512, 516 Matulaitis S. 37, 38, 40,179,192, 261, 262 Matulis J. 519 Mažeikis G. 87 Melvil J. 264 Mendelejev D. I. no Merleau-Ponty M. (Merlo-Ponti) 334, 335 Meslier J. (Melje Ž.) 103, 442, 472 Meškauskas E. 113,143,149,150,159,161,162, 165,173,181,182, 207, 225, 231, 233, 254» 2.56, 260, 360, 365, 388, 389, 464, 467, 503, 504, 510, 511, 516-519» 52-3. 531. 544. 548 Mickevičius A. 263 Mieželaitis E. 497 Mikolainis P. 95 Mykolaitis-Putinas V. 17, 451, 464 Mykolas Lietuvis 65,142,143,195, 459 Mikuckas P. 6, 260,512 Mikutis J. 6, 262 Milkus K. 95,376 Mill J. S. (Milis, Milas) 140, 265, 302 Mindaugas 263 Miniotaitė G. 6, 264 Minkevičius J. 6, 266-268, 407, 522, 525-527 Momdžjan Ch. 71, 269

Morris Ch. W. 400 Mounier E. (Munjė) 208, 357 Montesque Ch. (Monteskjė Š.) 103 Moore G. E. (Mūras) 165, 304, 305 Moras Tomas 97,105,123 Morgan L. H. 89 Morkūnas Z. 516 Morkūnienė J. 7, 85, 283, 522, 524, 52.5 Muilins N. $13-516 Mumford L. 69 Murauskas V. 7, 286 MureikaJ. 7, 288, 379, 463, 548 Nagel E. 332 Narbutas K. 97, 98, 336, 337, 342, 343, 347» 35° Narsius I. 431 Natorp P. 147 Nekrašas E. 7, 214, 294, 352, 391,511,542 Nesavas A. 7, 303, 511 Newmann D. (Niumanas) 204 Newton I. (Niutonas) 297, 341 Nežnovas G. 7,307 Nietzsche E (Nyčė) n, 12, 44, 45, 94,103, 138, 455 Niunka V. 7,310 Norkus Z. 7, 311 Okamas Viljamas 99, 338 Olizarovijus A. 238 Ortega y Gasset J. (Ortega i Gasetas) 12,14, 133 » 1 3 4

Ovsianikov M. 81 Ozolas R. 7, 58, 98, 99,102,109,169,186, 213, 280, 290, 314, 315, 329, 347, 394, 397, 42.6, 459 Padolskienė M. G. 7, 317, 511 Palubinskas B. 7, 3x9 Paracelsas 342, 440 Parmenidas 97 Parsons T. 196 Parulskienė V. V. 7, 320 Pascal B. (Paskalis) 83, 373

Paskųs A. 63 Patkauskaitė J. 7, 321 Paulius VI, popiežius 461 Pavilionis R. 7, 322, 323, 331, 417, 541,542 Pavlov I. 268, 374 Peirce Ch. S. (Pirsas) 56, 321, 332 Petkevičiūtė N. 7, 332 Petrarka E 99 Piaget J. (Pjažė) 117-120 Pijus IX, popiežius 311 Pijus XII, popiežius 311, 479 Pikutis V. 7, 332, 512 Piročkinas A. 348 Pironas 207, 470 Pitagoras 97, 302 Pivorius V. 7, 334, 543 Platonas 17, 47, 99,102,129,13$, 234, 23$, 374, 376-379, 383, 42.1, 456, 525, 529 Platonov G. 121 Plechanov G. 255, 502 Plečkaitis R. 7, 29, 57, 58, 78,117,147,174, 185,188,191, 242, 252, 253, 294, 29$, 299, 300,304, 314, 317, 321, 327, 328, 334, 335, 347»348, 355»387» 396»397»42-3»434» 4 4 4 » 445»449»45°. 458» 503, 510, 511, 516, $32, 533»535 Plėšnys A. 7,351,511 Plotinas 207 Poincaré H. (Puankarė) 119 Popovič M. 323 Popper K. R. (Poperis) 134,168, 297-301,351, 352.» 457 Porfirijas 207 Poška Ad. 7, 353 Poška Alg. 512 Poška D. 98,502 Poviliūnas A. 7,354,511 Požeckis T. 340 Požėla K. 192, 261, 262 Pranckietytė G. 7,355 Prigogine 1. 174 Proklas 207 Prodikas 207

555

Protagoras 68, Z07 Pruskus V. 7, 356, 5iz Ptolemėjas (Ptolemajas Klaudijas) IZ3

Russell B. (Raselas) zoo-r2,pz, Z99, 385, 387

Radavičienė N. 7, 33Z Radiščev A. 103 Radvanas Jonas 143 Radvilavičius V. 7, Z54, 359, 457, 511 Radzevičius B. 4Z8 Radžvilas V. 7, 361, 51Z Rahner K. (Raneris) 46, Z07, zo8, zio, zìi Raičinskis K. 449, 450 Ramas Petras 103 Ranke von L. 139 ,140 ,144 Rasijus A. Z38, Z39 Rastenis K. 7, 363 Ratzinger J. (Racingeris) 67 Raudeliūnas T, 7, 364 Rawls J. (Rolsas) Z64-Z66 Reichenbach H. (Raichenbachas) Z98, Z99, 301» 543

Renan E. 95 Repšys J. 7, 76,113, iz6 , 136,149,173, Z17, Z54, 305, 364, 40Z, 404,510, 511,516-519, $zz,

173, Z33, Z36, Z37, Z89, Z91, 335, 346, 348,

52.3. 530- 532-, 548 Rybakovas V. 516

35 *°» 511, 517, 519 Strawson P. F. 54Z Strazdas A. 50Z Stryjkovskis M. 14Z, 469 Stroinowski J. (Strojnovskis) 101 Sullivan H. S. (Salivenas) 137 Sverdiolas A. 7,58, 65,118, Z85,334, 411, 4 H> 4Z7, 461, 48z, 543 Šalkauskis S. 15-17, 45. 73» io2'> io3 >24 4 >332.-

334, 34Z, 346, 354, 4 ii- 4 I3 >4 J6 . 4 2 4 Šaulauskas M. P. 8,335, 4 * 7 Šepetys L. 8, 418 Šerpytytė R. 8, 4Z1,511 Ševčenka T. 9z Šidlauskas A. 348 Šilkarskis V. 345, 398, 4Z4 Šliogeris A. 8,17, 7Z, 138,163, i7 2>25 4 >3 ° 5> 34Z, 363, 371, 380, 395, 4 22->4 25 >4 4 7 »511» 516, 53Z, 535- 538 , 543 Šliūpas J. 37, 40, 41, 9Z, 93, 9 5 »io3 >l &4 > x^5» 355 »356 , 4 7 1 , 482.» 4 8 9 - 4 9 1

Šubas M. 8, 430 Šukys A. 539 Šultė S. 358 Švedas A. 519

Taine H. (Tenas) 13, 8z Talis 97 Tamošaitis I. 33Z Tamošiūnienė I. 8, 438 Teichmūller G. 398 Teilhard de Chardin P, (Tejaras de Šardenas)

199, ZOZ-ZO4, zii, 461, 483 Thoreau H. D. (Toro) 315, 3ZZ, 3Z4 Tycho Brahe 339 Tidikis R. 155,186, Z79, 407 Tilkovskis A. 340, 34Z Tytmonas A. 8, 438 Toynbee A. (Toinbis) 454 Tokarev S. 88, 90 Tolstojus L. 491 Tomas Akvinietis 16, 74, 87, Z14, Z69, Z77,338,

354» 386, 399, 42.7, 461,531 Tomonis M. 8, 443 Treniota Z63 Tumelis J. 8, 348, 443 Tunaitis S. 8, 445 Uosis S. Z53 UzdilaJ. 158,387 Uždavinys A. 8, 447 Vabalas-Gudaitis J. 164, 165, 488, 489, 491, 494

Vaičaitis P. 50z Vaišvila A. 8, 449, 51Z, 516 Vaitkevičiūtė V. V. 7, 3Z0 Vaitkūnas G. 8,117, 451, 464» 5IO>512Vaitkus E. 75, Z48, Z70 Vaižgantas ZZ9 Valančius M. 459 Valentinavičius V. 8 , 454» 511 Valevičius V. 8, 456,511 ValimentasJ. no Varanavičius A. A. 8, 457, 5n, 516 Vasilevskis E. 8, 460 Velikovič L. Z48 Veljataga P. 8, 463, 51Z Venskevičius S. 516 557

Vernadskis V. 131 Vernėjus A. A. 337 Vežbickis K. 336 Vėlius N. 100 Vico G. (Viko) 354, 355 Vydūnas 23-28, 98,100,103, 241, 413» 532,538-540 Vygotski L. 400 Vihalemm R. 506 Vijūkas-Kojelavičius A. 98 Vileitienė L. 242, 369, 483 Viliūnas D. 10 Vinciūnas J. V. 8,137, 410, 464, 467, 468, 511 Viskantas A. 16,17 Vitelijus E. 98, 458, 459 Vivekanda S. 27 Viznietis Povilas 1x5 Volanas A. 143,195, 238 Voltaire (Volteras) 141 Voverienė 0 . 513 Vrublevskis V. 98 Webern A. 12 White L. (Vaitas) 89, 91 Whitehead A. N. (Vaithedas) 299, 322,542 Wittgenstein L. (Vitgenšteinas) 324,325 Wojtyla K. (Voityla) 461, 462 Wolff Ch. (Volfas) 190, 337, 341, 350, 398 Wundt W. (Vuntas) 444

558

Zabitis K. (Nezabitauskis.) 115 Zaborskaitė V. 8, 469 Zabulis H. 8, 254, 470 Zaksas I. 8, 21, 22, 31, 37, 43»49» 67, 88,114, 149,159,164,180, 262, 318, 333, 357, 361, 432, 470, 476, 483, 503, 504, 510, 512, 516 Zaratustra 100 Zasimauskas L. 8, 484, 511 Zauerveinas J. 93,105 Zenonas Elėjietis 97, 441 Zenonas Kitijietis 470 Zimanas G. 8,10,106,173, 370, 485, 531 Zinkutė L. 400 Zdanov A. 17,144,163, 311, 312, 353, 471 Žemaitė 502 Žemaitis (Černeckis) V. 8,18, 24-26, 54, 55, 62, 72, 8 9,101,131,132,136,142,148,152, 154,156,160,162,171,172,181,183-186, 200, 203, 205, 207, 209, 211, 220-224, 230, 234-236, 265, 266, 274, 284, 291, 355, 372, 373»377.378, 395, 404, 405, 408, 409, 41Z, 438, 446, 481, 488, 490-495, 497- 5° ° Žibaitis R. 8, 497 Žičkytė-Barysienė R. K. 8,500 Žiugžda J. 8, 501 Žukas V. 263

LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI

I TO M A S :

Feodalizm o laikotarpis. Lietuvos mokslų akademija. Filosofijos, sociologijos

ir teisės institutas. Redakcinė kolegija: R. Plečkaitis (pirmininkas ir ats. redaktorius), R. Skeivys, S. Tunaitis, A. Varanavičius. - Vilnius: „M intis“, 1980. - 400 p. II TO M AS :

X IX a . vidurys -19 4 0 m. Lietuvos mokslų akademija. Filosofijos, sociologijos

ir teisės institutas. Redakcinė kolegija: J. Macevičius (pirmininkas), A. Poška, M. Laurinkus, R. Plečkaitis, G. Vaitkūnas. - Vilnius: „M intis“, 1991. - 421 p. III T O M A S :

Filosofija išeivijoje. 19 45-2000. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Redak­

cinė kolegija: D. Viliūnas, R. M . Vabalaitė, A. Poška. - Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011. - 376 p.

Šis leidinys yra Lietuvos filosofijos sovietinio laikotarpio šaltinių mokslinis sisteminis katalogas, skirtas ir filosofijos specialistams, ir auditorijai, besido­ minčiai ar profesionaliai tyrinėjančiai šio laikotarpio mokslą, kultūrą, visuo­ menę. Leidinyje pateikiama 1945-1989 filosofijos tekstų panoraminė suvestinė leidžia juos diferencijuoti pagal problematiką ir išliekamąją vertę, atskleidžia sovietinio laikotarpio Lietuvos filosofijos jvairialypumą, kartu pakoreguodama jos dažną negatyvų tapatinimą vien tik su marksizmu ar sovietine ideologija. Sudarytas išsamus šio laikotarpio filosofinių tekstų autorių registras, parengtos visų jų biogramos, kuriose pateikiami svarbiausi akademinės karjeros faktai iki nepriklausomybės atkūrimo. Parengtos filosofinių tekstų anotacijos. Biogramos sudaro filosofų žinyną ir pateikia kiek įmanoma išsamesnius prozopografinius duomenis apie filosofų bendriją. Sovietmečiu filosofija funkcionavo kaip pro­ fesionali akademinė disciplina, tad darbe anotuojami visi pirmiausia filosofų profesionalų tekstai. Anotuojamos ir nefilosofų (istorikų, literatūrologų, me­ notyrininkų ir kt.) publikacijos, jei jose nagrinėjama filosofijos praeitis ar filo­ sofinės problemos. Leidinyje pristatyti 145 filosofinių tekstų autoriai, apie 100 filosofijos kandidato disertacijų, virš 100 filosofijos knygų, apie 2000 mokslinių ir filosofijos populiarinimo straipsnių.

LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI. IV tomas Sovietinis laikotarpis: 1945-1989 Redaktorė - Kristina Abrasonytė Viršelio dailininkė - Skaistė Ašmenavičiūtė Maketavo Daiva Mikalainytė Asmenvardžių rodyklę sudarė Kristina Abrasonytė Tiražas 300 egz. Išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Saltoniškių g. 58, LT-08105, Vilnius Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41B, LT-08217, Vilnius

56