Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

Table of contents :
Front Cover
Preface
J Zinkus The Earlier Revolutionary Movement in Lithuania
J Žiugžda The Great October Socialist Revolution and the
the period of preparation for the Great October Socialist Revolution
A Babičas Certain Questions on the Organisational Structure
S Lopajevas The Resolving of the Crisis in the Party in 1921
K Tamašauskas The Struggle of the Communist Party of Lit-
A Marcelis The Policy of the Communist Party of Lithuania
Kancevičius The „Upper" and the ,,Lower" classes on

Citation preview

UC-NRLF

$ B 591 015

UZ

MO

A

SOCIALIZMO

DIE SUKŪRIMA

LIETUVOJE

BERKELEY LIBRARY UNIVERSITY OF CALIFORNIA

PARTIJOS ISTORIJOS INSTITUTAS prie LIETUVOS KP CK JOS ISTORIJOS INSTITUTAS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJOS LIETUVOS TSR AUKŠTOJO IR SPECIALIOJO VIDURINIO MOKSLO MINISTERIJA

UŽ งง

SOCIALIZMO

SUKŪRIMĄ

LIETUVOJE

MOKSLINĖS KONFERENCIJOS MEDŽIAGA (1968 m. gruodžio 26-27 d .)

VILNIUS -- 1969

ИНСТИТУТ ИСТОРИИ ПАРТИИ при ЦК КП ЛИТВЫ ИНСТИТУТ ИСТОРИИ АКАДЕМИИ НАУК ЛИТОВСКОЙ ССР МИНИСТЕРСТВО ВЫСШЕГО И СРЕДНЕГО СПЕЦИАЛЬНОГО ОБРАЗОВАНИЯ ЛИТОВСКОЙ ССР

ЗА

ПОСТРОЕНИЕ

СОЦИАЛИЗМА

В

МАТЕРИАЛЫ

ЛИТВЕ

НАУЧНОЙ

КОНФЕРЕНЦИИ

(26—27 декабря 1968 г. )

ВИЛЬНЮС — 1969

INSTITUTE OF PARTY HISTORY UNDER THE CC OF CP OF LITHUANIA INSTITUTE OF HISTORY OF ACADEMY OF SCIENCES OF THE LITHUANIAN SSR MINISTRY OF HIGHER AND SPECIAL SECONDARY EDUCATION OF THE LITHUANIAN SSR

FOR

CONSTRUCTION

OF

IN

SOCIALISM

LITHUANIA

MATERIAL OF THE SCIENTIFIC CONFERENCE (26-27 of December, 1968)

VILNIUS

1969

REDAKCINĖ KOLEGIJA : M. BUROKEVIČIUS (ats. redaktorius) , J. LAZAUSKAS , A. MARCELIS, K. NAVICKAS, B. VAITKEVIČIUS, J. ŽIUGŽDA

I

. РЕДАКЦИОННАЯ КОЛЛЕГИЯ : М. БУРОКЯВИЧЮС (отв. редактор ), Б. ВАЙТКЕВИЧЮС , Ю. ЖЮГЖДА , Ю. ЛАЗАУСКАС , А. МАРЦЯЛИС, К. НАВИЦКАС

EDITORIAL BOARD : M. BUROKEVIČIUS (Editor-in- Chief) , J. LAZAUSKAS , A. MARCELIS, K. NAVICKAS, B. VAITKEVIČIUS, J. ŽIUGŽDA

LOAN STACK

HX315 65 A609

PRATARMĖ

Mokslinių pranešimų rinkinys „ Už socializmo sukūrimą Lietu voje" skiriamas Lietuvos Komunistų partijos įsikūrimo ir pirmosios proletarinės revoliucijos Lietuvoje 50- sioms metinėms pažymėti . Prieš 50 metų - 1918 m . spalio 1-3 d . Vilniuje įvyko Lietuvos Ko munistų partijos

| suvažiavimas ,

kuris

paskelbė Lietuvos prole

tariato revoliucinės politinės partijos susikūrimą. Lietuvos Komu nistų partija susikūrė iš revoliucinių socialdemokratų, ji paveldėjo geriausias revoliucines Lietuvos , Rusijos , Lenkijos , Baltarusijos ir kitų tautų darbo žmonių kovos tradicijas. Betarpiškoje Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos įtakoje 1918 m . Lietuvoje susidarė revoliucinė situacija, kuri paspartino komunistinių organizacijų su sijungimą į vieną partiją ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ Lietuvos KP. Lietuvos Komunistų partijos kūrimui vadovavo RKP( b) Lietu vių sekcijų Centro Biuras . Šio biuro vadovai V. Kapsukas ir Z. An garietis parengė ir vykdė konkrečias priemones partijai sukurti. Lietuvos Komunistų partijos aktyvių kūrėjų gretose buvo P. Eidu kevičius, A. Drabavičiūtė, K. Požela, A. Jakševičius, J. Lickevičius, K. Kernovičius, F. Žemaitis, S. Grybas, J. Zonelis , B. Pušinis , K. Klo rys, A. Liaudanskis , P. Meilus ir daugelis kitų. Lietuvos Komunistų partija kūrėsi vadovaudamasi K. Markso, F. Engelso, V. Lenino mokymu, Rusijos bolševikų partijos paty rimu, proletarinio internacionalizmo principais . Mokslinio komu nizmo teorija, lenininiai revoliucinės partijos veiklos principai tapo Lietuvos Komunistų partijos susikūrimo teoriniu , idėjiniu -politiniu ir organizaciniu pagrindu . Ji kūrėsi kaip naujo tipo, revoliucinė darbininkų klasės partija, kurios programiniai siekiai buvo pagrįsti

5

208

V. Lenino teiginiu : „ Auklėdamas darbininkų partiją, marksizmas auklėja proletariato avangardą, sugebantį paimti valdžią ir vesti visą liaudį

į socializmą , vairuoti ir organizuoti naują santvar

ką, būti visų darbo žmonių ir išnaudojamųjų mokytoju , vadovu , vadu , kuriant savo visuomeninį gyvenimą be buržuazijos ir prieš buržuaziją" ¹. Lietuvos Komunistų partija karštai palaikė pirmąją pasaulyje darbininkų ir darbo valstiečių valstybę — Tarybų Rusiją . Vienoje suvažiavimo rezoliucijų sakoma : „ Suvažiavimas sveikina Rusijos proletariatą kaipo tvirtą pirmaeilį socializmo kovotoją, su viltimi žiūri į bundantį kitų šalių proletariatą ir šaukia Lietuvos ir Baltarusijos darbininkus į tarptautinio proletariato gretas kovai dėl darbo išvadavimo" 2 . Suvažiavimo priimtose rezoliucijose ei namojo momento klausimu , taktikos ir organizaciniu klausimu nu rodomas pirmojo pasaulinio karo imperialistinis pobūdis , atkrei piamas dėmesys į II Internacionalo socialdemokratų vadų parsida vimą imperialistams, demaskuojami buržuaziniai nacionalistai kaip vokiškųjų okupantų samdiniai . Suvažiavimas nurodė reikalą stip rinti Komunistų partijos ryšius su darbo žmonių masėmis . Į socia listinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą suvažiavimas žiūrėjo kaip į vienintelį kelią išeiti iš imperialistinio karo ir socializmui sukurti . Tęsdami Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos

kovą už

Tarybų valdžią, 1918 m . pabaigoje Lietuvos darbo žmonės , Ko munistų partijos vadovaujami , pradėjo tiesioginę kovą už tary binės santvarkos sukūrimą Nemuno krašte . Tai buvo pirmoji pro letarinė revoliucija Lietuvoje , apėmusi 1918-1919 metus . Tarybų valdžios sukūrimas didžiojoje Lietuvos dalyje, socialiniai -ekono miniai ir kultūriniai socialistiniai pertvarkymai Lietuvoje 1918— 1919 m . parodė krašto darbininkų klasės ir darbo valstiečių, Ko munistų partijos sugebėjimą spręsti sudėtingus gyvenimo klausi mus, valdyti kraštą be ponų. Proletarinės revoliucijos pergalė di džioje Lietuvos dalyje 1918-1919 m . reiškė lietuvių tautos valsty bingumo atkūrimą nauja , pažangiausia tarybine forma ir nauju , socialistiniu turiniu . Šioje knygoje skelbiamas pranešimas ir apie lietuvių darbininkų, bolševikų aktyvų dalyvavimą Didžiojoje Spalio socialistinėje revoliucijoje, kovose už Tarybų valdžią Rusijoje . Šis proletarinio internacionalizmo pasireiškimas ir darbo žmonių val domos Lietuvos laisvas ekonominis , kultūrinis ir politinis vystymasis

6

tebuvo galimas , tik einant Didžiosios Spalio socialistinės revoliu cijos keliu . Lietuvos Komunistų partija buržuazijos diktatūros metais buvo krašto darbo žmonių kovos už socialinį išsivadavimą iš kapitaliz mo priespaudos, už demokratiją, už glaudžius draugiškus Lietu vos

TSRS santykius, prieš Lietuvos fašistinės vyriausybės anti

liaudinę, antinacionalinę politiką, prieš hitlerinės Vokietijos ir bur žuazinės Lenkijos agresyvius

kėslus

organizatorius

ir vadovas .

Lietuvos KP, telkdama darbo žmones kovai prieš fašizmą, už darbo žmonių valdomą Lietuvą, demaskavo lietuviškosios socialdemokra tijos reformizmą ir kitų smulkiaburžuazinių partijų klasinį ribotumą, parodė plačiosioms darbo žmonių masėms , kad Kompartijos ir smulkiaburžuazinių partijų tikslai diametraliai skirtingi . Knygoje talpinama medžiaga atskleidžia didelę Lietuvos KP veiklą, parodo, kad ji , kaip Lietuvos proletariato partija , siekė iškovoti Tarybų valdžią Lietuvoje . Lietuvos Komunistų partija bendro darbininkų ir plataus antifašistinio liaudies fronto pagrindu būrė darbo žmo nių mases kovai prieš fašizmą, už demokratiją ir socialinę pažangą. Šioje knygoje atskleisti ir Lietuvos KP internacionalinės veiklos principai . Svarbiausias Lietuvos Komunistų partijos proletarinio internacionalizmo politikos bruožas buvo pirmos pasaulyje darbi ninkų ir darbo valstiečių valstybės - Tarybų Sąjungos gynimas , šios proletariato diktatūros valstybės ir jos Komunistų partijos vidaus ir užsienio politikos palaikymas. Lietuvos Komunistų partija buvo ir socialistinės revoliucijos Lietuvoje 1940 m . vadovas. Tarybų valdžios atkūrimas ir Lietu vos TSR įsijungimas į TSRS sudėtį yra pasaulinės istorinės reikš mės įvykis. Lietuvių tauta, tarybinėms tautoms padedant, Komu nistų partijos vadovaujama , sukūrė socializmą ir dabar žengia gre ta su visomis tarybinėmis respublikomis komunistinės visuomenės kūrimo keliu . Didžioji mokslinių pranešimų dalis ir skirta socializ mo, komunizmo kūrybos problemoms Tarybų Lietuvoje nušviesti , jos pagrindinei socialinei bazei - darbininkų klasei , apie kurią susitelkė darbo valstietija ir liaudies inteligentija, tyrinėti . Šis mokslinių pranešimų rinkinys „ Už socializmo sukūrimą Lie tuvoje" sudarytas, remiantis 1968 m . balandžio 11 d . bendru Lietu vos TSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos , Par

7

tijos istorijos instituto prie LKP CK , Lietuvos TSR Mokslų akade mijos Istorijos instituto

nutarimu ,, Dėl mokslinės

konferencijos,

tema : „ LKP kova prieš buržuazijos diktatūrą, už socializmo su kūrimą

respublikoje“

surengimo " .

Šioje

knygoje

patalpinti

46 moksliniai pranešimai , kuriuose nušviečiamas labai platus re voliucinio judėjimo Lietuvoje ir Lietuvos KP istorijos klausimų ratas. Moksliniai pranešimai skirti revoliucinės praeities ir socia lizmo

kūrimo

Tarybų

Lietuvoje istorijos problemoms nušviesti .

Juos parašė gerai žinomi

mokslininkai bei pradedantys mokslinį

darbą istorijos mokslų srityje . Vyresniosios ir jaunesniosios moks lininkų-istorikų kartos jėgų sujungimas padėjo iškelti visą eilę ma žai ištyrinėtų praeities ir dabarties istorinių temų. Knygoje „ Už socializmo sukūrimą Lietuvoje“ moksliniai pra nešimai

išdėstyti

chronologine

tvarka.

Redaguojant

mokslinius

straipsnius, juose pateiktų atskirų revoliucinio judėjimo vadovų pasisakymai patikslinti , suvienodinta rašyba, nežymiai taisyta lek sika ir vietomis šiek tiek stilius. Iš rusų į lietuvių kalbą mokslinių pranešimų tekstus vertė Par tijos istorijos instituto prie LKP CK moksliniai bendradarbiai J. Le bedys ir V. Velžytė , leidinį sudarė ir jo pratarmę parašė istorijos mokslų kandidatas M. Burokevičius. Turinį į anglų kalbą vertė Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto vyr. dėstytojas L. Ka počius, pavardžių rodyklę sudarė V. Velžytė . Moksliniai praneši mai, talpinami šiame rinkinyje , buvo apsvarstyti aukštųjų mokyklų katedrų bei istorijos institutų istorijos sektorių posėdžiuose . Be to, kiekvienas pranešimo tekstas buvo recenzuojamas bei dėl jo pa reikšta nuomonė šio leidinio redakcinėje kolegijoje . REDAKCINĖ

KOLEGIJA

Î

LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJA KOVOJE DEL LIAUDIES PERGALĖS ( 1918-1940 m .]

R. ŠARMAITIS, istorijos mokslų kandidatas, docentas

Po ilgametės kovos prieš oportunistus ir nacionalistus Lietuvos darbininkų judėjime, Spalio revoliucijos įtakoje marksizmo- leniniz mo mokslo šalininkai 1918 metais sukūrė mūsų krašte Lietuvos Ko munistų partiją. Nuo to laiko ji tapo pagrindine marksizmo- leniniz mo mokslo, Spalio revoliucijos idėjų skleidėja Lietuvoje . Tai at sispindėjo Lietuvos Komunistų partijos vadovaujančiųjų darbuotojų Vinco Kapsuko, Zigmo Angariečio, Karolio Poželos ir kitų teori niuose straipsniuose, skelbtuose komunistinėje periodikoje, jų pa rašytose knygose. Lietuvos Komunistų partijos nueitas kelias , įsi savinant marksizmo - leninizmo teoriją, pritaikant ją konkrečioms Lietuvos gyvenimo sąlygoms, atsispindi daugiausia kolektyviai pri imtuose partijos suvažiavimų, konferencijų, Centro Komiteto ple numų nutarimuose, partijos organų atsišaukimuose. Lietuvos Komunistų partija susikūrė kaip naujo tipo darbinin kų klasės partija, kaip socialistinės revoliucijos, proletariato dikta tūros partija.

Svarbiausias

klausimas , kurį Lietuvos komu

nistai turėjo išspręsti , buvo klausimas apie socialistinės revoliuci jos Lietuvoje galimumą. Išnagrinėjęs pagrindinių kapitalistinių šalių ir Rusijos ekono minio išsivystymo lygį , pasireiškiančius imperializmo laikotarpiu socialinius prieštaravimus ir klasių kovos mastą, V. Leninas teoriš

9

kai pagrindė teiginį , kad socializmas objektyviai paruošiamas vi sos kapitalizmo vystymosi eigos , kad imperializmo laikotarpiu ka pitalistinė sistema subrendo socialistiniams pertvarkymams . Šias mintis V. Leninas išdėstė veikaluose ,,Dvi socialdemokratijos taktikos demokratinėje revoliucijoje " ,,, Imperializmas kaip aukš čiausioji kapitalizmo

stadija “ ,,,Karinė

proletarinės

revoliucijos

programa“ , „ Apie Jungtinių Europos Valstijų lozungą“ ir kt . Tai buvo tolesnis socialistinės revoliucijos teorijos išvystymas , K. Mark so ir F. Engelso teiginių pritaikymas naujoms imperializmo epo chos sąlygoms . Po Vasario revoliucijos grįžęs iš emigracijos į Rusiją, V. Leninas "I Balandžio tezėse “ pateikė mokslinį einamojo momento įvertini mą. ,, Einamojo momento Rusijoje savotiškumą, ― rašė V. Leninas , sudaro perėjimas

nuo pirmojo revoliucijos etapo , kuris davė

buržuazijai valdžią dėl proletariato nepakankamo sąmoningumo ir organizuotumo,-į antrąjį jos etapą, kuris turi atiduoti valdžią į proletariato ir vargingųjų valstietijos sluoksnių rankas“ ³. Šiame einamojo momento apibūdinime V. Leninas iškėlė Rusijos proletariatui ir jo marksistinei partijai , bolševikų partijai aiškų už davinį : nuo buržuazinės demokratinės revoliucijos pereiti prie so cialistinės revoliucijos . Čia pat V. Leninas nurodė , kad tą perėjimą įvykdys proletariatas ir vargingieji valstiečiai . Ir iš tikrųjų , bolše vikų partijos vadovaujami Rusijos darbininkai ir valstiečiai 1917 me tais įvykdė Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją, sukūrė prole tariato diktatūros valstybę , besiremiančią Darbininkų ir valstiečių deputatų tarybomis. Tai atvėrė plačiausias galimybes milžiniškoje šalyje pradėti socializmo statybą, iš pagrindų pagerinti visų darbo žmonių padėtį . Taip gyvenimo praktikoje pasitvirtino lenininė so cialistinės revoliucijos teorija . Menševikai ir kiti smulkiosios buržuazijos ideologijos skleidė jai, buvę senosios socialdemokratijos dogmų įtakoje , dar iki Spa lio socialistinės revoliucijos įrodinėjo , kad V. Lenino ,, Balandžio tezėse“ iškeltas uždavinys pereiti nuo buržuazinės revoliucijos prie socialistinės revoliucijos yra neįgyvendinamas . Menševikų nuomo ne, objektyvios sąlygos socializmo statybai Rusijoje nepribrendu sios, pramonė nepakankamai išsivysčiusi . Kol darbininkai tesudarą 10

nežymią šalies

gyventojų dalį ,

tol

socialistinė

revoliucija

yra

negalima. Panašias pažiūras Lietuvoje propagavo menševikų idėjiniai pa sekėjai — dešinieji socialdemokratai . Jie taip pat netikėjo , kad Lietuvoje yra galima socialistinė revoliucija , kad joje galima būtų kurti socializmą. Lietuvos socialdemokratų partija savo 1921 m. vasario mėn. konferencijos nutarimuose pareiškė : ,, Darbininkų kla sė Lietuvoje tuomet galės imti į savo rankas politinę krašto valdžią ir įgyvendinti socialistinę tvarką, kai visuomenės ūkio išvystymas pas mus pastatys į proletarų eiles arba su jais suriš mūsų visuo menės daugumą“ . Vadinasi , dešiniųjų socialdemokratų vadovų nuomone, sąlygos kurti socializmą atsiras tik po to, kai besivys tydamas kapitalizmas Lietuvoje proletarizuos didžiąją gyventojų dalį . O kol Lietuvoje darbininkai sudaro gyventojų mažumą, so cialdemokratų vadovai kvietė darbo žmones bendradarbiauti su buržuazija ir kurti buržuazinę demokratinę Lietuvos respubliką . ,,Mes žinome , kad jinai bus buržuazinė , - rašė 1919 m . Lietuvos socialdemokratų laikraštis ,, Socialdemokratas" savo pirmojo nu Bet žinome taip pat, kad ji merio programiniame straipsnyje. bus ir demokratinė"5. Tokia buvo socialdemokratų oportunistų veikimo programa, pagrįsta antagonistinių klasių bendradarbia vimu, buržuazinės valstybės kūrimu . Šitaip teoriškai buvo pateisi namas atviras dešiniųjų socialdemokratų vadovų S. Kairio , A. Ja nulaičio ir kitų bendradarbiavimas su reakcinės buržuazijos atstovais, dalyvavimas 1918-1919 m . buržuazinėje vyriausybėje, kovojusioje Lietuvoje.

prieš socialistinę

revoliuciją,

prieš Tarybų valdžią

Nuo pirmųjų savo susikūrimo dienų Lietuvos Komunistų par tija , remdamasi marksizmo - leninizmo teorija ir konkrečia Lietuvos ekonominių, socialinių ir politinių santykių analize , įrodinėjo, kad Lietuvoje galima kapitalistinę santvarką pakeisti socialistine ir kad tai yra ne tolimos ateities, o šios dienos aktualus uždavinys . Lie tuvos Komunistų partijos pirmasis suvažiavimas ne tik teoriškai pripažino socialistinės revoliucijos Lietuvoje galimumą, bet ir po puliarino Rusijos darbininkų Spalio metu įgytą patyrimą, ragino darbininkus sekti šiuo pavyzdžiu . ,,Suvažiavimas pripažįsta,— sa koma

LKP pirmojo

suvažiavimo

11

rezoliucijoje ,,Taktikos

klausi

mu" : - 1 ) jog darbininkų klasė savo idealus ir tikslus vykdo re voliucijos būdu. Socializmo tvarką, kaip paskutiniausią savo tikslą, darbininkų klasė įkurs užkariavusi politinę valdžią; 2 ) jog pro letariato diktatūra visiškai nėra jo tikslas, bet tik priemonė kapi talizmo tvarkai panaikinti ir socializmui įvesti ir 3) jog šisai revo liucinis perėjimas iš kapitalizmo į socializmą yra tęsiamas procesas, kurio variklis yra proletariatas , kursai , turėdamas savo rankose visą valstybės aparatą, galės organizuoti ir vesti visuomenės jėgas, kad pašalinus kliūtis senosios tvarkos pavidalu ir kad įkūrus naują gyvenimą. Keldama revoliucinius proletarų lozungus (proletariato diktatūra, Darbininkų atstovų tarybų valdžia, pasaulinė socialistinė revoliucija) ir revoliucionizuodama darbininkų klasę, partija telkia ją apie šituos lozungus plačiai klasių kovai “ . Tuo būdu suvažia vimas vadovavosi žinomais lenininiais teiginiais, kad socializmas gali būti sukurtas įvykdžius socialistinę revoliuciją ir darbininkų klasei paėmus politinę valdžią, kad tos valdžios politinė forma yra Darbininkų atstovų tarybos, kad pereinamuoju nuo kapitalizmo į socializmą laikotarpiu yra būtina proletariato diktatūra , kaip prie monė kapitalizmo tvarkai panaikinti ir socializmui įvesti . Antras

klausimas ,

kurį

Lietuvos

Komunistų partijai

teko

spręsti, buvo socialistinės revoliucijos varomųjų jėgų sutelkimo , darbininkų ir valstiečių sąjungos sukūrimo klausimas . Kovoje dėl socialistinės revoliucijos pergalės darbininkų klasė vaidina vadovaujantį vaidmenį . Ji yra labiausiai revoliuciniu at žvilgiu nuosekli , pažangi klasė , kurios veikla susijusi su pažan giausia materialinių gėrybių gamybos sritimi — su mašinine ga myba . Dar K. Marksas ir F. Engelsas savo ,, Komunistų partijos manifeste" pabrėžė istorinę darbininkų klasės misiją - panaikinti socialistinės revoliucijos keliu kapitalizmą ir kartu bet kurį žmo gaus išnaudojimą, likviduoti žmonijos pasiskirstymą į klases, su kurti komunistinę visuomenę . Išryškindamas darbininkų klasės ir jos avangardo - bolševikų partijos - uždavinius po Vasario revoliucijos , V. Leninas veikale ,,Apie dvivaldystę“ rašė : „ Norėdami tapti valdžia, sąmoningieji darbininkai turi iškovoti daugumą į savo pusę" 7. Platus aiškina masis bolševikų partijos darbas miesto ir kaimo darbo žmonių masėse 1917 metais, demaskavimas Laikinosios vyriausybės, bur 12

žuazinių ir smulkiaburžuazinių partijų lyderių kontrrevoliucinės veiklos ir buvo kova dėl liaudies masių daugumos iškovojimo į re voliucijos pusę. Kai 1917 m. birželio 18 dieną imperialistinio gro bikiško karo, bado ir skurdo išvarginti 500 tūkstančių Petrogrado darbininkų išėjo į galingą demonstraciją su šūkiais „ Visa valdžia Taryboms“ ,,,Šalin 10 ministrų- kapitalistų“ , V. Leninas, vertinda mas šiuos įvykius, mokė liaudies mases : „ Negirdėto masto krizė ištiko Rusiją ir visą žmoniją. Išeitis yra tik pasitikėjimas labiausiai organizuotu priešakiniu darbo žmonių ir išnaudojamųjų būriu , jo politikos rėmimas ... 7 Be liaudies masių visiško pasitikėjimo savo vadovu , proletaria tu, išeities nėra" 8. Pasiaukojama ilgamete kova prieš carizmą ir buržuaziją Rusi jos proletariatas pelnė visaliaudinį pasitikėjimą. Bolševikų vado vaujamas Rusijos proletariatas 1917 metais nuvedė valstiečius į ko vą dėl žemės, pavergtąsias tautas ――――――――– į kovą dėl nacionalinės lais vės, visą liaudį ――― į kovą dėl taikos ir socialistinės visuomenės sukūrimo . Labai svarbi visuomeninė jėga , kuri padėjo Spalio revoliuci jai laimėti, buvo darbininkų ir vargingųjų valstiečių sąjunga. Įvyk dyti socialistinę revoliuciją, sukurti po revoliucijos pergalės pro letariato diktatūros valstybę darbininkai gali tik eidami glaudžioje sąjungoje su visais išnaudojamaisiais , visų pirma su darbo vals tiečiais. Darbininkų ir darbo valstiečių sąjunga yra socialinis pro letariato diktatūros pagrindas. Sutelkti aplink darbininkų klasę visus išnaudojamuosius ir, esant palankioms objektyvioms sąlygoms , nu vesti juos šturmuoti kapitalizmo tvirtovę — tokį tikslą užsibrėžė Rusijos marksistų partija nuo pirmųjų savo susikūrimo dienų. Bol ševikų partija įtraukė milijonus kareivių ir jūreivių, kurių dauguma buvo valstiečiai , į aktyvią kovą už Spalio revoliucijos pergalę . Buržuazija žymia dalimi neteko savo ginkluotos paramos . Revo liucijos metu buvo sprendžiami ne tik socialistiniai , bet ir de mokratiniai uždaviniai : dvarininkų žemėvaldos, nacionalinės prie spaudos likvidavimas, taikos sudarymas. Tai atitiko ir vidutinių valstiečių, pavergtųjų tautų pagrindinių masių interesus. Užtat ko voje prieš imperialistinę buržuaziją ir dvarininkus darbininkų klasę 13

parėmė pagrindinės valstietijos masės , pavergtųjų tautų darbo žmonės. Lietuvos Komunistų partija savo kūrimosi metu dar nebuvo pa kankamai įsisąmoninusi darbininkų ir valstiečių sąjungos būtinumo kovoje dėl socialistinės revoliucijos , dėl socializmo statybos. Par tijos vadovus dar veikė neišgyvendintos socialdemokratizmo lie kanos ,

buvo jaučiamas

neteisingų Rozos

Liuksemburg

pažiūrų

į valstiečius poveikis. Tuo ir paaiškinama , kad Lietuvos Komunistų partijos pirmojo suvažiavimo nutarimuose nėra specifinių valstiečių reikalavimų, tarybinės valdžios organai vadinami Darbininkų atsto vų tarybomis, o ne Darbininkų ir mažažemių valstiečių atstovų farybomis. Šis klausimas buvo svarstomas okupuotųjų kraštų komunistinių

organizacijų konferencijoje , kuri įvyko 1918 m. spalio 19-24 d . Maskvoje. Konferencijoje dalyvavo Suomijos , Estijos, Latvijos, Lie tuvos, Baltarusijos ir Lenkijos komunistinių organizacijų atstovai . Konferencijos nutarimai atspindėjo tuo metu šiose organizacijose vyravusius nusistatymus socialistinės revoliucijos varomųjų jėgų klausimu . Konferencijoje tik vienas V. Kapsukas ragino būsimuo sius valdžios organus pavadinti Darbininkų ir mažažemių valstie čių atstovų tarybomis . ,,Tikslingiau yra šį terminą palikti , — aiškino V. Kapsukas, nes mažažemiai valstiečiai Lenkijoje , Lietuvoje ir Estijoje sudaro žymų valstietijos sluoksnį ir su jais reikia skaitytis “ . Konferencija vis dėlto atmetė Darbininkų, mažažemių ir bežemių valstiečių atstovų tarybų pavadinimą ir paliko Darbininkų atstovų tarybų terminą10. Remdamasi šiuo

konferencijos

nutarimu ,

LKP

CK

komisija

(Z. Angarietis , K. Cichovskis , V. Kapsukas ) Lietuvos Laikinosios revoliucinės vyriausybės Manifestui parengti 1918 m . gruodžio 8 d. Vilniuje nutarė šią vyriausybę pavadinti Lietuvos Laikinąja revoliucine darbininkų vyriausybe¹¹ , nors pačiame Manifesto teks te kalbama apie Darbininkų, bežemių ir mažažemių valstiečių ta rybas. Šį nutarimą patvirtino ir visas Lietuvos KP Centro Komite fas. Tik pasikonsultavus Rusijos Komunistų partijos (bolševikų) Centro Komitete , šis 1918 m . gruodžio 16 dienos Tarybų valdžios Lietuvoje paskelbimo dokumentas buvo pavadintas Lietuvos Lai kinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriau

14

sybės Manifestu¹2. Dėl darbininkų ir valstiečių sąjungos socializmo statyboje nepakankamo vertinimo 1919 metais Tarybų Lietuvos va dovai atsisakė konfiskuotas ir nacionalizuotas dvarininkų žemes išdalyti žemės ūkio darbininkams, bežemiams ir mažažemiams vals tiečiams, nesuteikė valstiečiams, turėjusiems daugiau kaip 5 de šimtines žemės , balsavimo teisės, renkant Tarybų valdžios orga nus. Visa tai negalėjo nesusilpninti Tarybų valdžios pozicijų kaime . Bolševikų partijos , Spalio revoliucijos patyrimo geresnis įsi savinimas leido Lietuvos Komunistų partijai ištaisyti klaidas dar bininkų ir valstiečių sąjungos klausimu . Žemės klausimo sprendi mo keliai buvo svarstomi partiniuose organuose ir 1919, ir 1920 me tais, priimami atitinkami nutarimai . 1921 m . spalio mėnesį Kara liaučiuje įvykęs Lietuvos Komunistų partijos III suvažiavimas vėl plačiai apsvarstė žemės klausimą. "IVisi suvažiavimo nariai sutiko su tuo,― rašo suvažiavimo dalyvis V. Kapsukas, -- kad 1919 m . žemės klausimas Tarybų Lietuvoje buvo neteisingai rišamas . Ne teisinga mūsų partijos politika Lietuvos sodžiuje buvo viso suva žiavimo pasmerkta 13. Naujas partijos nusistatymas žemės klau simu (o tai turėjo didelės reikšmės pažiūrai į valstiečius ) buvo išdėstytas V. Kapsuko pasiūlytoje rezoliucijoje, kurią LKP III su važiavimas priėmė . Rezoliucijoje užrašyta : „ LKP savo darbe so džiuje remiasi darbininkų klase . Tik ja gali būti tvirtai paremta proletariato diktatūra . Bet socialistinės revoliucijos laimėjimui ir jos laimėjimų išlaikymui būtinai reikalinga pritraukti ir vargingieji sodiečiai . Tuo tikslu turi būti sudaryta tvirta mažažemių sąjunga su darbininkais . Lengviausia galima tai atsiekti , suteikiant maža žemiams be jokio atlyginimo žemės . Žemės reikalauja ir darbi ninkų dalis . Užtat dvarų dauguma turi būti išdalinta be žemiams ir mažažemiams. Kiti dvarai turi būti paversti tarybiniais ūkiais" 14 Teisingai išspręsti darbininkų ir valstiečių sąjungos klausimą Lietuvos Komunistų partijai padėjo geresnis įsigilinimas į Lietu vos gyventojų sudėtį , tos sudėties analizė . LKP Centro Komitetas 1923 m . rugsėjo 11-14 d . įvykusiame plenume priėmė V. Kapsu ko parengtas ,,Tezes apie darbą Lietuvos valstiečių tarpe “ , kurios teigė, kad ,,grynieji proletarai sudaro tiktai apie 20 % visų kaimo gyventojų. Didžiąją kaimo gyventojų daugumą sudaro smulkieji

15

(apie pusę visų valstiečių) ir vidutiniai (daugiau kaip ketvirtis) žemės savininkai " 15. Šiose tezėse darbininkų ir valstiečių sąjungos būtinumas jau aiškiai pabrėžiamas Spalio revoliucijos metu įgyto patyrimo dvasia, nurodomas darbininkų ir valstiečių kovos pasi sekimo glaudus tarpusavio ryšys . ,,Visą kaimo proletarų, mažaže S mių ir vidutinių valstiečių masę, - sakoma tezėse, ir Lietuvoje gali išvaduoti iš dabartinės vergovės ir nepakenčiamų gyvenimo sąlygų... tik proletarinė revoliucija, kuri išplėš valdžią iš buržua zijos, buožių ir spekuliantų rankų ir perduos ją į darbininkų ir vargingųjų valstiečių rankas. Tik tuomet galės būti išspręstas pasta rųjų naudai ir žemės klausimas. Bet tai gali būti pasiekta tik tuo atveju, jei bus sudaryta glaudi mažažemių valstiečių sąjunga su Komunistų partijos vadovaujamais darbininkais ir esant palankiam vidutinių valstiečių nusistatymui “ . Iš kitos pusės , darbininkų kla sė,- sakoma tezėse , - ,, gali

išsivaduoti

iš

kapitalo , dvarininkų,

spekuliantų ir buožių jungo tik patraukdama į proletarinės revo liucijos pusę mažažemius valstiečius ir neutralizuodama vidutinius valstiečius^^ 16 Lietuvos Komunistų partijos IV suvažiavimas, įvykęs 1924 m . liepos mėnesį Maskvoje, toliau populiarino darbininkų ir vals tiečių sąjungos būtinumą, kovojant už teisingesnę socialinę san tvarką, pabrėžė , kad „ savo sunkią padėtį mažažemiai gali paša linti tik eidami bendrai su darbininkais, kovodami prieš speku liantų ir buožių valdžią, vesdami kovą už sudarymą darbininkų ir valstiečių valdžios, už artimą sąjungą su TSRS" 17. Kad būtų siste mingiau dirbamas partinis darbas valstiečių tarpe , suvažiavimas nutarė sudaryti LKP CK skyrių darbui tarp valstiečių.

Vadovaudamasi šiais nusistatymais, Lietuvos Komunistų par tija dirbo valstiečių tarpe visą buržuazijos viešpatavimo laikotarpį , telkė valstiečius apie darbininkų klasę kovai prieš išnaudotojus, prieš kapitalistus monopolininkus, už dvarininkų ir buožių žemės perdavimą valstiečiams ir 1940 metais šį savo programinį reikala vimą sėkmingai įvykdė . Trečias

principinio pobūdžio klausimas, kurį Lietuvos Ko

munistų partijai savo kūrimosi ir veiklos eigoje teko spręsti , buvo nacionalinis klausimas.

16

Dar iki Spalio revoliucijos bolševikų partija plačiai propagavo lozungą apie tautų teisę laisvai apsispręsti iki pat atsiskyrimo ir savarankiškos valstybės sudarymo . Tai sukėlė gilias simpatijas bol ševikų partijai nacionalinių rajonų darbo žmonių tarpe . Gindamas pavergtųjų tautų teisę laisvai apsispręsti ir atsiskirti nuo Rusijos, V. Leninas 1917 metais veikale ,,Proletariato uždavi niai mūsų revoliucijoje" pabrėžė ir nacijų suartėjimo tendenciją. V. Leninas rašė : „ Proletarinė partija siekia sukurti kiek galima stambesnę valstybę, nes tai yra naudinga darbo žmonėms, ji sie kia nacijų suartėjimo ir tolesnio susiliejimo, bet šį tikslą ji nori pasiekti ne prievarta, bet išimtinai laisva , broliška visų nacijų darbininkų ir darbo žmonių masių sąjunga. Kuo demokratiškesnė bus Rusijos respublika , kuo sėkmingiau ji susiorganizuos į Darbininkų ir valstiečių deputatų tarybų respub liką, tuo galingesnė bus vanoriškos

visų

nacijų darbo žmonių masių

s a

traukos jėga tokios respublikos atžvilgiu “ 18.

Spalio revoliucijos laikotarpiu bolševikų partijai pavyko nacio nalinio išsivadavimo judėjimą sujungti su proletariato kova už so cializmą. Tas sujungimas padėjo pavergtosioms tautoms nusikra tyti nacionaline priespauda, o proletariatui ― sutriuškinti buržua zijos

viešpatavimą.

Tarybų

valdžia

ne

tik

padėjo

buvusioms

pavergtoms tautoms nusikratyti nacionaline priespauda , nušalinti išnaudotojus, bet ir sukurti tarybinį nacionalinį valstybingumą, sa varankiškų tarybinių respublikų sąjungą lygybės ir suverenumo pagrindu , suderinti respublikinius ir bendrasąjunginius interesus. Spalio revoliucijai sudaužius nacionalinės priespaudos gran dines, Tarybinei vyriausybei išleidus ,, Rusijos tautų teisių dekla raciją", Vokietijos Lapkričio revoliucijai 1918 metais nuvertus kai zerį, Vokietijai pralaimėjus karą ir pakrikus okupantų karinėms jė goms, okupuotųjų kraštų tautoms atsirado galimybė išsikovoti nacionalinę laisvę, sukurti nacionalinį valstybingumą. Kas vado vaus sukuriant nacionalinį valstybingumą - buržuazija ar darbi ninkų klasė, tai priklausė nuo klasinių jėgų santykio kiekviename nacionaliniame rajone , nuo darbininkų klasės avangardo - Komu nistų partijos organizuotumo . Spalio revoliucijos pergalė turėjo lemiamos reikšmės ir lietu vių tautos tolimesniam likimui . Lietuvių tautos valstybingumą at

2 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

17

kurti šiuo laikotarpiu ėmėsi tiek buržuazijos, tiek darbininkų klasės atstovai . Buržuazinių nacionalistų pastangas šioje srityje atspindi 1917 m. gruodžio 11 d . ir 1918 m . vasario 16 d . Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktai , 1918 m . liepos mėnesio kvietimas vokiečių her cogo Vilhelmo fon Uracho Lietuvos karalium . Šiais aktais buvo siekiama sustiprinti lietuvių buržuazijos politines pozicijas , jos kla sinį viešpatavimą, užkirsti kelią Spalio revoliucijos idėjoms plisti Lietuvoje. Buržuaziniai nacionalistai tikėjosi , kad geriausiai tai pa vyks padaryti su imperialistinės Vokietijos pagalba. Iš čia plaukė įvairūs Lietuvos Tarybos sandėriai su vokiškaisiais okupantais Vil niuje ir su Vokietijos kaizerine vyriausybe Berlyne . Antai Vokie tijos imperatorius Vilhelmas II savo 1918 m . kovo 23 d . akte apie Lietuvos valstybės pripažinimą pažymi , kad jis tai daro remda masis ,,1917 m . gruodžio 11 d . Lietuvos Tarybos pareiškimu " apie Lietuvos amžinus ryšius su Vokietija¹9. Kai vokiečių imperializmo siekimai 1918 m . pabaigoje buvo sužlugdyti , buržuaziniai nacio nalistai ėmė maldauti , kad jų pastangas kovoje prieš revoliucijos plitimą paremtų Antantės valstybės, reikalavo , kad vokiečių ka riuomenė nesitrauktų iš Lietuvos ir padėtų kovoti prieš Lietuvos darbo žmonių pastangas nusikratyti ir okupantų vokiečių, ir vietos buržuazijos viešpatavimu . Lietuvos darbininkų ir kitų darbo žmonių pastangas atkurti lietuvių tautos nacionalinį valstybingumą tarybiniu pagrindu atspin di 1917 m. gruodžio 8 d . Lietuvos reikalų komisariato sudarymas Petrograde, Lietuvos reikalų komisaro V. Kapsuko 1918 m . vasa rio 10 d . deklaracija Bresto taikos derybose , 1918 m . gruodžio 8 d. Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto Vilniuje priim tas nutarimas sudaryti V. Kapsuko vadovaujamą Lietuvos Laiki nąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę , tos vyriau sybės 1918 m. gruodžio 16 d . Manifestas, kuriuo buvo paskelbta Tarybų valdžia visoje Lietuvoje ir Lietuvos Tarybų Respublikos sukūrimas . Šiuos tarybinio valstybingumo aktus aktyviai rėmė pla čios liaudies masės, 1918 m. gruodžio 16-19 dienomis gausiai dalyvaudamos Lietuvos Komunistų partijos organizuotuose masi niuose politiniuose streikuose ir demonstracijose Vilniuje , Kaune , Šiauliuose, Panevėžyje ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, paremda 18

mos Tarybų valdžios paskelbimą ir Tarybų Lietuvos Respublikos sukūrimą. Laikinosios revoliucinės vyriausybės Manifesto šūkiai : ,,Stokite į Lietuvos Tarybų Respublikos Raudonosios Armijos eiles! Tegyvuoja paliuosuota Lietuvos Darbininkų ir Vargingųjų Valstiečių Tarybų Respublika ! “ 20 — aiškiai rodo pasiryžimą sukurti tarybinį lietuvių tautos valstybingumą, skirtą Lietuvos darbo žmonių rei kalams ginti, socializmui statyti. Buvusių kaizerinės Vokietijos okupuotųjų kraštų tautų pastan gas sukurti savo tarybinį valstybingumą visaip rėmė pirmoji pa saulyje darbininkų ir valstiečių valstybė — Tarybų Rusija . Jos Liau dies Komisarų Tarybos pirmininkas V. Leninas pasirašė 1918 m . gruodžio 22 d . dekretą dėl Tarybų Lietuvos nepriklausomybės, V. Kapsuko vadovaujamos Lietuvos Laikinosios revoliucinės vy riausybės pripažinimo2¹ . Tačiau spręsdami nacionalinį klausimą, vykdydami nacionalinę politiką, Lietuvos komunistai 1918-1919 metais darė ir klaidų . Rozos Liuksemburg pažiūrų įtakoje Z. Angarietis 1918 metais ra šė, kad nacijų apsisprendimo teisės šūkis naudingas buržuazijai , nes ji naudojasi juo kurti savo buržuazinį valstybingumą, nukreip tą prieš darbo žmones . Jis propagavo visų kraštų proletariato ap sisprendimo šūkį22 . Okupuotųjų kraštų komunistinių organizacijų konferencija 1918 m. spalio mėnesį pripažino, kad proletariato ap sisprendimo šūkis yra neteisingas, bet tuo pat metu nutarime nacio naliniu klausimu užrašė , kad tautybių apsisprendimo lozungas dabar yra reakcinis❝23 . Tuo pačiu konferencija iš esmės pasisakė prieš savarankiškų tarybinių nacionalinių respublikų sukūrimą. Kon ferencija orientavo komunistus į tai , kad reikia sukurti „ Tarptau tinę proletarinės Europos respubliką su Tarybų valdžia Ukrainoje, Lenkijoje , Lietuvoje, Baltarusijoje, Latvijoje , Estijoje ir Suomijoje❝24. Tai buvo nerealistinė pozicija, atspindinti kai kurių komunistų įsi tikinimą, kad visoje Europoje greitai laimės socialistinė revoliucija , kad ,,imperializmo laikotarpis naikina galimybę sukurti nepriklau somas nacionalines valstybes“ 25. Tokia okupuotųjų kraštų komunistinių organizacijų konferen cijos pažiūra atsispindėjo V. Kapsuko parašytame Lietuvos Laiki nosios revoliucinės vyriausybės Manifeste, kurio pirminis variantas nepabrėžė lietuvių tautos apsisprendimo, Tarybų Lietuvos respub 19

likos nepriklausomybės. Tai atsispindėjo, kuriant Tarybų Lietuvos. respubliką 1919 metais, kadrų politikoje, kai buvo iškeliami į at sakingus postus respublikoje mažai žinomi žmonės . Ši praktika dar labiau įsigalėjo, kai imperialistinės intervencijos pavojaus akivaiz doje 1919 m. vasario pabaigoje susijungė Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos ir buvo sukurtas Lietbelas . Nepa kankamas nacionalinės kalbos vartojimas 1919 m . pradžioje tary binėse įstaigose ir viešajame gyvenime taip pat davė medžiagos kontrrevoliucionierių šmeižtams . Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partija , padedama RKP ( b ) CK , 1919 metais taisė darytas klaidas agrariniu , nacionaliniu klausimais , tačiau užsienio interventai ir vietos buržuazija netrukus jungtinę Lietbelo tarybinę respubliką pasmaugė . Lietuvos Komunistų partijai , veikiant pogrindyje , ne kartą teko grįžti prie nacionalinio klausimo, kuris buvo sprendžiamas vado vaujantis marksizmo- leninizmo mokslu , atsižvelgiant į konkrečias sąlygas. Apsvarstęs 1918-1919 m. Tarybų Lietuvoje vykdytos naciona linės politikos klausimus , Lietuvos KP CK 1923 m . rugsėjo 11-14 d . plenumas Z. Angariečio parengtose ,,Tezése tautiniu klausimu" užrašė : ,, Proletarinei revoliucijai Lietuvoje nugalėjus, Lietuva turi būti paskelbta visiškai savarankiška tarybine respublika . Tačiau , turėdama galvoje politinius, ekonominius ir karinius sumetimus , Lietuvos KP bus už laisvanorišką Lietuvos sąjungą su kitomis tary binėmis respublikomis“ 26. Tezės pripažino , kad ,,teiginys apie tau tų teisę į apsisprendimą iki pat atsiskyrimo yra teisingas" 27. Ver findamas buržuazinės - dvarininkinės Lenkijos įvykdytą prievartinį Vilnijos prijungimą prie Lenkijos, Lietuvos KP CK plenumas „ Te zése tautiniu klausimu“ pasmerkė Vilnijos aneksiją, kaip ir lietu viškųjų nacionalistų pretenzijas į Vilnijos žemes , kuriose lietuviai negyvena, pasisakė už suteikimą 1923 m . prie Lietuvos prijung tam Klaipėdos kraštui apsisprendimo teisės ir autonomijos . Vertin damas kalbos vartojimo klausimą, plenumas tose pat tezėse už rašė : „Turėdama galvoje tas klaidas, kurios Tarybų valdžios buvo padarytos Lietuvoje 1919 m . ir pakartotos 1920 m., kai ... vietinės kalbos tarybiniuose organuose beveik nebuvo vartojamos , Lietu 20

vos KP, proletariatui nugalėjus, neturi ignoruoti klausimų dėl kal bos tarybinėse įstaigose" 28. Ir 1923 m. rugsėjo plenume, ir vėlesniais metais Lietuvos Ko munistų partija pasisakydavo už Lietuvos nepriklausomybės gyni mą nuo Vakarų imperialistų grobuoniškų pasikėsinimų, nes tai nešė lietuvių tautai

nacionalinę priespaudą, o jos darbo žmo

nėms - dar didesnį išnaudojimą . Tačiau tuo pat metu Lietuvos Komunistų partija pabrėždavo , kad ji neremia Lietuvos reakcinių buržuazinių vyriausybių. Siekdama sutelkti įvairių tautybių darbo žmones kovai prieš buržuaziją, Lietuvos Komunistų partija dirbo masinį darbą Lietu voje gyvenusių nacionalinių mažumų tarpe . Tam reikalui buvo su daromos atskiros organizacijos, atitinkami partiniai organai prie LKP CK. Darbui Klaipėdos krašto vokiečių darbininkų tarpe 1925— 1927 m. veikė Klaipėdos krašto Darbininkų partija, leidusi laik raštį ,,Arbeiter-Zeitung “ . Įvairiu laiku prie LKP CK veikė Skyrius darbui tarp tautinių mažumų, o 1937-1940 m.— Komisija darbui tarp tautinių mažumų. Partija išleido nemaža periodinių leidinių nacionalinėmis kalbomis, kaip antai „ Nasza prawda“ — lenkų kal ba, „ Unzer emes“ ,,,Arbeter lebn “ ir kitus — žydų kalba . Gindama gyvybinius nacionalinius lietuvių tautos, kaip ir visų tautybių darbo žmonių reikalus , Lietuvos Komunistų partija tuo pat metu ugdė pagarbą kitų šalių darbo žmonių išsivadavimo ko vai, pažangiems judėjimams . Lietuvos Komunistų partijos spaudoje visada buvo gausu kon krečių duomenų apie Tarybų Sąjungos pasiekimus pramonėje , že mės ūkyje , kultūros srityje . Tais duomenimis Lietuvos darbo žmonės labai domėjosi , lygino juos su kapitalistinių šalių ekonomikos vys tymosi tempais ir džiaugėsi , kad socialistinė šalis sparčiai vystosi . Melo ir šmeižtų, kuriuos buržuazinė spauda skleidė apie Tarybų šalį, jūroje Lietuvos Komunistų partijos platintos teisingos žinios apie TSRS vaidino svarbų vaidmenį , ugdant Lietuvos darbo žmonių tarpe draugiškus jausmus pirmajai pasaulyje socialistinei šaliai . Lietuvos Komunistų partija organizavo paramą kovojančiai res

publikinei Ispanijai jos revoliuciniame išsivadavimo kare prieš fran kistus, prieš hitlerinės Vokietijos ir fašistinės Italijos intervenciją. Nemaža LKP narių ir kitų Lietuvos revoliucinio judėjimo dalyvių 21

buvo nuvykę į respublikinę Ispaniją dalyvauti kovose prieš tarp tautinį fašizmą . LKP organizavo profesto demonstracijas Kaune prieš Vokieti

jos proletariato vado Ernsto Telmano kalinimą, rėmė Kinijos liau dies išsivadavimo karą prieš imperialistus, arabų tautų išsivadavimo judėjimą. Nacionalinių ir internacionalinių partijos uždavinių derinimas padėjo Lietuvos Komunistų partijai auklėti darbo žmones proleta rinio internacionalizmo dvasia, sutelkti juos bendrai kovai prieš fašistų diktatūrą, dėl darbo žmonių valdomos Lietuvos sukūrimo . Ketvirtas

uždavinys , kurį , vadovaudama darbo žmonių iš

sivadavimo kovai , Lietuvos Komunistų partija turėjo išspręsti , tai buvo bendro darbininkų ir antifašistinio liaudies fronto sudarymo uždavinys . Jau nuo 1922 metų Lietuvos Komunistų partija populiarino dar bo žmonių masėse bendro darbininkų fronto idėją . Bendro fronto taktika turėjo padėti partijai iškovoti darbininkų klasės gretų vie nybę, be kurios

neįmanoma buvo nuversti išnaudotojišką san

tvarką. Keldama aikštėn Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų reformistinę susitaikymo su buržuazija politiką, jų vykdomą prof sąjungų skaldymo politiką, Lietuvos Komunistų partija siekė su artėti su darbininkais ir kitais darbo žmonėmis, dar tebeinančiais paskui socialdemokratus. Bendro darbininkų fronto sudarymo už davinys keliamas Lietuvos KP IV suvažiavimo ( 1924 m .), Lietu vos KP III konferencijos ( 1926 m .) ir kituose partijos nutarimuose . Komunistų partijos propaguojamoji profsąjungų ir visos darbi ninkų klasės vienybė, kovojant prieš buržuaziją, susilaukė karšto darbininkų pritarimo . Antai kairiųjų socialdemokratų, pasisakančių už bendrą su komunistais frontą, 1926 m. spalio 15 d . išleistas laikraštis ,,Kovos vėliava" pateikė duomenis, kad tuo metu Kaune veikusios 22 profesinės sąjungos ir jų skyriai su 7350 narių pasi sakė už bendrą frontą ir tik 14 profsąjungų su atskirais skyriais, turinčių 1750 narių, dar tebeina paskui bendro fronto priešininkus socialdemokratų lyderius. Socialdemokratų partijos vadovų skel biama antikomunizmo , profsąjungų vienybės skaldymo politika bu vo darbininkų smerkiama . Ją smerkė dargi pačių socialdemokratų vadovaujamų profsąjungų nariai - darbininkai . 1926 m . spalio mė 22

nesio pabaigoje socialdemokratai sušaukė Kaune jų vadovaujamų profsąjungų konferenciją. Iš 38 konferencijos delegatų 24 delegatai pasisakė už komunistų propaguojamą profsąjungų vienybę ir tik du delegatai sutiko paremti socialdemokratų vadovybės pasiūlymą šalinti komunistus iš profsąjungų ( kiti delegatai nuo balsavimo su silaikė). Aktyvi partijos veikla, ginant darbininkų klasės reikalus strei

kų metų , ligonių kasose , organizuojant bedarbių demonstracijas, smarkiai pakėlė Lietuvos Komunistų partijos autoritetą darbininkų tarpe . 1931 m. spalio 25 d . įvykusiuose ligonių kasų tarybų rin kimuose LKP remiami kairiųjų darbininkų sąrašai Kaune , Panevė žyje , Rokiškyje , Biržuose surinko daugumą balsų ir Kauno bei Panevėžio rajonų ligonių kasų tarybose gavo po 11 vietų iš 20-ties29. Lietuvos Komunistų partija smerkė tuos savo narius, kurie po litinės kovos įkarštyje nedarė skirtumo tarp socialdemokratų par tijos vadovų, bendraujančių su buržuazija, bei eilinių darbininkų socialdemokratų ir visus juos vadino socialfašistais. Vadovaudamasi Kominterno VII kongreso nutarimais, Lietuvos Komunistų partija ėmė ryžtingiau kovoti su sektantizmo reiški niais savo pačios gretose . Ji išvystė plačią kampaniją už bendro darbininkų fronto ir jo pagrindu plataus antifašistinio liaudies fron to sudarymą. Nepaisant reakcinių socialdemokratų ir liaudininkų partijų vadovų pasipriešinimo , daugelyje Lietuvos vietų prieš iš naudotojus buvo kovojama sudarius bendro darbininkų fronto , taip pat ir liaudies fronto komitetus . Liaudies fronto idėjai paplisti daug padėjo 1935 metų masinis antifašistinis valstiečių judėjimas Suvalkijoje ir Dzūkijoje, 1936 metų visuotinis politinis Kauno dar bininkų streikas. Šie masiniai darbo žmonių judėjimai sukrėtė fa šistinio režimo pagrindus, padidino liaudies pasitikėjimą savo jė gomis, parodė išaugusį Lietuvos Komunistų partijos autoritetą. Il gus metus Komunistų partijos propaguotas fašistų valdžios nuver timo šūkis darėsi plačiųjų liaudies masių politinės ir praktinės kovos šūkiu . Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vis labiau ėmė ryškėti nau jojo imperialistinio karo kilimo pavojus. Hitlerinė Vokietija atvirai ėmė vykdyti agresijos aktus prieš savo kaimynus - Austriją, Če 23

koslovakiją. Pagrindinis jos valdovų tikslas buvo sutriuškinti Tarybų Sąjungą. Šiai agresijai Vokietiją skatino ir Vakarų imperialistinės valstybės, pasirašydamos 1938 m . rudenį Miuncheno susitarimus. Hitlerinė Vokietija užpulti Tarybų šalį galėjo tik okupavus Lenkiją ir Pabaltijo šalių teritorijas . Savo ruožtu Tarybų Sąjungai iškilo už davinys sustiprinti šalies vakarinių sienų saugumą, atitolinti rengia mos agresijos laiką ir išeities ribą . Imperialistinės agresijos akivaizdoje Lietuvos Komunistų par fija leido atsišaukimus , raginančius telkti visas ,,tautos jėgas kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės gynimo“, kurti ,,komitetus Lietuvos nepriklausomybei ginti “ , užsienio politikoje ,, orientuotis į kovo jančias už taiką valstybes , pirmoj eilėj į Tarybų Sąjungą , Prancūzi ją, Čekoslovakiją “ , nes tik „ vieningai kovodama , tauta su taikin gųjų valstybių parama apgins savo šalies nepriklausomybę“ 30. Partija kvietė darbo žmones į kovą prieš fašistų tautininkų valdžią, vedančią tėvynę į pražūtį , ir ragino savo partines organizacijas ,,įtraukti stovinčius už liaudies frontą sluoksnius į kovą dėl nepri klausomybės gynimo fronto sudarymo“, dėl sudarymo „ Lietuvos apgynimo valdžios , kuri užtikrintų visų už Lietuvos nepriklauso mybę stovinčių sluoksnių sutelkimą , kuri užtikrintų organizavimosi laisvę ir pakeltų materialinį liaudies gyvenimo lygį“ 31 . Pasinaudodama hitlerinės Vokietijos agresyvumu ,

fašistinė

Lenkijos vyriausybė 1938 m. kovo mėnesį privertė fašistinę Lie tuvos vyriausybę atsisakyti Vilniaus krašto ir sostinės Vilniaus . 1939 m. kovo mėnesį hitlerinė Vokietija atplėšė nuo Lietuvos Klai pėdos kraštą. Plėsdama savo agresyvius veiksmus, hitlerinė Vo kietija 1939 m. rugsėjo 1 d . užpuolė Lenkiją ir per porą savaičių ją okupavo . Prasidėjo Vokietijos imperialistų sukurstytas antrasis pasaulinis karas. Sužlugus Lenkijos valstybei , Tarybų Sąjungos Raudonoji Armija išvadavo vakarinius Ukrainos ir Baltarusijos rajonus. Šio išvaduo

1

jamojo žygio metu Raudonoji Armija įžengė ir į Vilniaus kraštą. Pagal 1939 m. spalio 10 d . pasirašytą Lietuvos-Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo perduo tas Lietuvai . Pagal tą pačią sutartį Lietuvoje buvo sukurtos kelios Raudonosios Armijos bazės galimai hitlerinės Vokietijos agresijai veiksmingiau atremti . Lietuvos darbo žmonės entuziastiškai svei 24

1

kino sutartį, nes tikėjosi , kad ji atitolins nuo Lietuvos karo pavojų ir susidarys palankesnės sąlygos nekenčiamam fašistiniam režimui Lietuvoje panaikinti. Nors Lietuvos buržuazinė vyriausybė ir pasirašė su Tarybų Są junga savitarpio pagalbos sutartį , tačiau , būdama išnaudotojiškų klasių interesų gynėja, ji iš esmės buvo jai priešinga . Tuo ir pa aiškinama buržuazinės vyriausybės dviveidiška politika : viešai pa sisakydama už sutartį , ji tuo pat metu šalyje kurstė antikomunizmo politiką, persekiojo sutarties šalininkus - komunistus ir kitus Tarybų šalies draugus , ieškojo kelių susitarti su hitlerine Vokietija . Didėjant liaudies masių simpatijoms Tarybų šaliai , Lietuvos fašistai 1939 m. ir 1940 m. pirmojoje pusėje suėmė ir represavo apie 660 komunistų ir kitų antifašistų, darbininkų streikų dalyvių32. Per 20 su viršum metų trukusį Lietuvos buržuazijos viešpatavi mą darbo žmonės iš savo kartaus patyrimo įsitikino jos antiliaudiniu pobūdžiu. Buržuazija sutrypė jos viešpatavimo pradžioje žadėtas demokratines laisves . Pradėjus darbo žmonėms bruzdėti , ji įvedė žiaurų fašistinį režimą, persekiojo kiekvieną pažangesnę mintį , kad užsitikrintų galimybę neribotai išnaudoti darbo žmones , krauti sau turtus. Buržuazinė vyriausybė į Suvalkijos ir Dzūkijos valstiečių 1935 m . reikalavimus - demokratiškai išrinkto seimo , varžytinių pa naikinimo,

monopolistinių

sąjungų

,,Maisto" ,,, Pienocentro" ,

,,Lietūkio“ plėšikavimo apribojimo atsakė streikuojančiųjų valstiečių persekiojimais ir žudymais , liaudies valią falsifikuojančio fašistinio seimo sudarymu , kuriame nebuvo nė vieno darbininkų ir darbo valstiečių atstovo. Kauno darbininkų 1936 m. birželio mėnesio visuotinis politinis streikas, masiniai statybininkų streikai 1937 ir 1939 metais aiškiai pademonstravo Lietuvos darbininkų pasipiktinimą kapitalistų besai kiu gobšumu, fašistų valdžios organų savivaliavimu . Reakciniu tautininkų režimu buvo pasipiktinę ir pažangūs inte ligentai, kuriems rūpėjo plėsti liaudies masių švietimą, ugdyti lie tuvių tautos kultūros pažangiuosius elementus , o fašistinė vyriau sybė kalbėjo apie inteligentijos perteklių, mažino aukštosiose ir vidurinėse mokyklose besimokančiųjų skaičių , slopino bet kurį vie šojo protesto pasireiškimą.

25

Fašistinės diktatūros nuvertimas Lietuvoje 1940 metais įvyko subrendusios revoliucinės situacijos sąlygomis, esant darbo žmo nėms palankioms tarptautinėms aplinkybėms (Vakaruose vykęs im perialistų savitarpio karas, neleidęs jiems suorganizuoti interven cijos, Tarybų šalies tautų parama Pabaltijo valstybių darbo žmonėms ir kt. ). Tačiau esminiai politiniai-socialiniai pertvarkymai Lietuvoje 1940 metais nebūtų buvę įmanomi be ilgametės Lietuvos Komu nistų partijos organizacinės ir auklėjamosios veiklos . Teisinga Ko munistų partijos politika agrariniu ir nacionaliniu klausimais , darbi ninkų ir valstiečių sąjungos stiprinimo klausimu , kova už bendrą darbininkų ir antifašistinį liaudies frontą, gynimas lietuvių tautos gyvybinių interesų nuo Vakarų imperialistų galimos agresijos pa dėjo izoliuoti nuo liaudies išnaudotojišką buržuaziją, pakrikdyti reakcijos frontą . Visa tai padėjo sutelkti apie darbininkų klasę pagrindinius darbo žmonių sluoksnius fašistiniam režimui , buržua zijos diktatūrai nuversti , Tarybų Lietuvai sukurti ir socializmo sta

I

tybai išvystyti .

ANKSTYVASIS REVOLIUCINIS JUDĖJIMAS LIETUVOJE

1 J. ZINKUS,

filologijos mokslų kandidatas, docentas

Bolševikinė Lietuvos darbininkų klasės partija negimė tuščioje vietoje . Ji perėmė ir išvystė ankstesnio revoliucinio judėjimo ir Lie tuvos liaudies išsivadavimo kovų geriausias tradicijas . Marksistinės lenininės teorijos įsišaknijimą Lietuvoje paruošė demokratinės re voliucinės minties ir demokratinės revoliucinės kovos raida. Per frazuojant V. Leniną³³, galima pasakyti , jog ir Lietuva mokslinį ko munizmą atrado didvyriškomis ilgų dešimtmečių pastangomis ir ne vienos revoliucionierių kartos aukomis bei pasišventimu . Keliame šį ne vienu požiūriu dar silpnai tenagrinėtą klausimą, visiškai ne pretenduodami į galutinį jo sprendimą.

26

*

* *

Lietuvos liaudyje visada buvo gyva svajonė apie visų žmonių lygybę. Ja vienaip ar kitaip vadovautasi ilgaamžėje gaivališkoje liaudies masių kovoje prieš feodalinę priespaudą, ji plačiai atsi spindėjo tautosakinėje kūryboje . Su lygybės idėja, vadindama lie tuvį baudžiauninką broliu ir seserimi, gimė pirmoji lietuviškoji knyga. Lygybę aukštino grožinės lietuvių literatūros pradininkas K. Donelaitis . Bet ilgus šimtmečius net radikaliausioji demokratinė mintis nepajėgė nusikratyti iliuzijų, jog liaudį nuo piktų ponų gali išgelbėti ,,geras " karalius arba ,,gera" religija . Esminis, revoliucinis visuomenės gyvenimo pagrindų pertvarkymas net K. Donelaičiui atrodė neįgyvendinamas . Jo ,,Metų“ veikėjo žodžiais tariant : Dumplės yr naudings daikts į kaminą pūsti , Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo Ir debesų greitų žingsnių stabdyt negalėjo³4.

Išvadą, kad tik per revoliuciją galima nublokšti sunkų prie spaudos jungą, Lietuvoje pirmieji padarė žmonės, kuriuos K. Mark sas ir F. Engelsas vadino agrarinės revoliucijos partijos Lenkijoje šalininkais. ,,Komunistų partijos manifeste" sakoma, kad jie orga nizavo 1846 m. sukilimą Krokuvoje35, tačiau jų atsiradimas sietinas ne vien su šiuo įvykiu . Kai nebeliko Komunistų sąjungos , K. Mark sas ilgą laiką nepriklausė jokiai darbininkų organizacijai , nors visada pabrėždavo savąjį komunistinį partiškumą. Apie partiją tuo met jis kalbėdavo ,, didžiąja istorine prasme" , konkrečios istorinės Komunistų sąjungos veiklą laikydamas ,, tik epizodu" didžiojoje komunistinio judėjimo istorijoje36. Komunistais jis vadindavo ne kurios nors vienos draugijos narius, bet visus mokslinio komunizmo šalininkus, neatsižvelgdamas , kuriose organizacijose jie yra veikę. Manytume, kad panašia prasme proletariato vadovai yra kalbėję ir apie agrarinės revoliucijos partiją Lenkijoje . Turėta galvoje ne tiek konkreti draugija, kiek įvairiose , dažniausiai idėjiniu požiūriu nemonolitinėse draugijose besireiškę sąmoningi kovotojai , norėję revoliuciniu keliu panaikinti baudžiavą ir jos likučius 1772 m . Žeč pospolitos ribose , taigi ir Lietuvoje.

27

Tokių žmonių mūsų krašte būta jau aštuonioliktojo amžiaus pa baigoje. F. Engelsas rašė , kad pažangiausi Lenkijos žmonės jau 1791 m . suprato, kad šalies nepriklausomybė „ neatskiriama nuo aristokratijos nuvertimo ir agrarinės reformos“ 37 . ,,Jau po pirmojo padalinimo ,- kalbėjo jis,- dalis bajorijos... įsitikino, kad Lenkija gali būti atstatyta tik revoliucijos keliu ; ir dešimčiai metų praslin kus mes galėjome matyti , kaip lenkai kovėsi už laisvę Amerikoje . 1789 m. Prancūzijos revoliucija tuoj pat susilaukė atgarsio Lenkijo je 38. T. Kosciuška 1793 m . planavo įvykdyti Žečpospolitoje agra rinį perversmą, turintį ne tik vietinę reikšmę, bet ir padedantį ,,paskleisti respublikines idėjas Rusijoje, pasodinti laisvės medį Pe 44 terburgo ledynuose 39. Jis klydo tik atidėliodamas šį žygį tam laikui , kai šalies teritorija ,, bus galutinai apvalyta nuo priešų armi jų40, dėl to jis ir nušalino nuo vadovavimo sukilimui Lietuvoje J. Jasinskį , panorusį veikti sparčiau ir energingiau . Pripažindami didžiulę 1794 m. sukilimo reikšmę visos žmonijos progresui , mark sizmo klasikai visiškai pritarė Prancūzijos jakobinams , kritikavu siems T. Kosciušką už bajoriškąjį neryžtingumą kovoje prieš bau džiavą, nuolaidas Žečpospolitos monarchistams ir represijas prieš ryžtingiausius jakobinų šalininkus sukilusiųjų gretose¹¹ . Įžymiausias Lietuvos jakobinas J. Jasinskis aiškiai deklaravo, kad tik po ryžtingo baudžiavos panaikinimo „ žmonių giminė bus bro lių giminė“ . „ Težūnie karaliai , ir pasaulis bus laisvas ! ^^ 42 — skelbė jis 1793 m., o 1794 m . mėgino Vilniuje revoliucinėmis priemonėmis susidoroti su senosios tvarkos gynėjais ir apginti respublikoniško sios Lietuvos suverenumą nuo Lenkijos karūnos . Lietuvos jakobi nams priklausė įvairių tautybių žmonės . J. Jasinskio tvirčiausia atrama buvo architekto L. Stuokos- Gucevičiaus vadovaujama Vil niaus miestiečių civilinė gvardija43 . J. Jasinskį , L. Stuoką-Gucevičių, K. Bogušą ir kitus radikaliuosius T. Kosciuškos šalininkus , matyt, tu rėtume vadinti ankstyviausiais agrarinės revoliucijos partijos atsto vais Lietuvoje ir revoliucinio judėjimo mūsų respublikoje pradi ninkais. Antroji Lenkijos ir Lietuvos revoliucionierių karta bendravo su Rusijos dekabristais ir A. Gercenu . Jai Vilnius, ypač jo universi tetas, irgi yra davęs gausų veikėjų būrį . Jų tarpe pirmiausia pažy mėtinas istorikas J. Lelevelis . Smerkdamas 1830-1831 metų sukili

28

1

mo vadovus už konservatyvumą, F. Engelsas pabrėžtinai atskyrė nuo jų J. Lelevelį , nurodydamas, kad pastarasis vienintelis vyriau sybėje „ griežtai kritikavo valdančiosios klasės pažiūrų siaurumą“ ir paskelbė agrarinę revoliuciją vienintele šalies išgelbėjimo priemone"'44.

Ankstyvieji agrarinės revoliucijos mūsų respublikoje šalininkai kartais vadinami lenkų nacionalinio išsivadavimo Lietuvoje daly viais¹5. Kažin ar šis terminas nesupaprastina tokių žmonių, kaip J. Lelevelis, veiklos ? Žinoma, nors ir glaudžiai susijęs su Lietuva , įžymusis lenkų tautos sūnus kovojo visų pirma už Lenkijos laisvę. Tačiau kova kovai nelygi : vienas dalykas, kada rūpinamasi savo sios tautos, o neretai tik jos kilmingųjų sluoksnių reikalais, ir visiš kai kitas reikalas, kai siekiama laisvės ir kitoms tautoms, visai žmo nijai. Sąvoka ,, nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis" daugiau orientuoja į pirmos rūšies kovą . Ji perša išvadą, jog pirmieji Lie tuvos revoliucionieriai buvo lenkų patriotai , nesirūpinę lietuvių tautos reikalais ir derinę savo veiklą „ vien su interesais lenkų dvarininkų, siekusių atkurti Lenkiją 1772 metų ribose" 46 . O tai jau aiški klaida , nes ,,viena galvojo konservatyvioji stovykla , iškel dama 1772 metų sienų programą, ir visiškai ką kita - demokratinė stovykla“ 47. Didžiavalstybiniai aristokratiniai , o vėliau ir buržuazi niai lenkų šovinistai nenorėjo pripažinti lietuvių, baltarusių ir uk rainiečių liaudžiai elementariausių teisių, o pirmieji bajoriškieji Lenkijos ir Lietuvos revoliucionieriai , nors ir būdami „ šlėktiškai mieguisti" ir ne visada nuoseklūs, norėjo išvaduoti iš baudžiavos jungo visus valstiečius , ieškojo juose galingo sąjungininko kovoje prieš pasaulinės reakcijos ramstį — carizmą, engusį visas tuometi nės Rusijos tautas, tame tarpe rusus, lenkus ir lietuvius . F. Engelsas smerkė tiek tuos vokiečių politikus, kurie tikino, kad visi 1772 me tų Lenkijos sienų šalininkai yra valstietijos priešai , tiek ir tuos, kurie tikino, kad visi lenkai yra revoliucionieriai . ,, Dauguma ,, kuni gaikščių ir grafų“ , apie kuriuos kalba ponas Štencelis , yra kaip tik tie, prieš kuriuos kovoja pati Lenkijos demokratija“ 48,— rašė jis . Didieji proletariato vadai aukštai vertino J. Lelevelį pirmiau sia dėl to, kad nacionalinę lenkų kovą jis stengėsi paversti plačiu internacionaliniu judėjimu , nukreiptu prieš visus senos tvarkos ir tautų pavergimo šalininkus, tiek buvusios Žečpospolitos teritori 29

joje, tiek ir visoje Europoje . J. Lelevelis siekė, kad „ visų tautų interesai sutaptų su lenkų tautos interesais 49,- rašė F. Engelsas . F. Engelsas rėmė tuos kovotojus, kurie nesitenkino kova dėl

Lenkijos nepriklausomybės ir ,,revoliucingai grūmėsi prieš savo pačių vidinę tvarką“ , kurie ,, dar priešiškiau , negu užsieninius Lenkijos pavergėjus, vertino pačią Lenkiją -— seną , barbarišką, feo dalinę, aristokratinę Lenkiją , besirėmusią didžiosios liaudies dalies „ iš pa pavergimu" , stengdamiesi ne ją atstatyti, o atvirkščiai klasės e naujos visiškai , grindų ją sugriauti ir sukurti jos griuvėsiuos padedami, liaudies daugumos padedami , naują, nūdienę, civilizuo tą, demokratinę Lenkiją, XIX amžiaus vertą Lenkiją“ 50. Panašiai apibūdino pagrindą, kuriuo rėmėsi Rusijos ir Lenkijos revoliucionierių sąjunga , A. Gercenas . Demokratinei , liaudinei , da barties Lenkijai , rašė jis 1853 m . ,,, darosi taip pat svetima, kaip ir Peterburgo Rusia ... ta Lenkija , kuri neapkentė Rusijos" 51 . Agrarinės revoliucijos šalininkai Lenkijoje ir Lietuvoje krypo nuo šlėktinės ideologijos į demokratinį revoliucinį internacionaliz mą. Jų tarpe gimė XIX amžiuje visoje Europoje garsėjęs šūkis „ Už jūsų ir mūsų laisvę! " Jo atsiradimą J. Lelevelis siejo su dviem da tomis: 1795 metais, kai 1794 m . sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje da lyviai, gindami Cizalpinę respubliką* , įrašė savo vėliavose taurų devizą: „ Laisvi žmonės — broliai ! " 52, ir 1825 metais , kai buvo sudaryta pirmoji Rusijos ir Lenkijos revoliucionierių sąjunga , kurios tikslas buvo pašalinti carizmo jungą, panaikinti baudžiavą ir sukurti ,,didžiąją slavų federaciją“ 53. Vilniaus istorikų mokyklos vadovas 1832 m. dalyvauja karbo narų veikloje, o 1834 m . jis kartu su S. Konarskiu ir kitais steigia ,,Jaunosios

Lenkijos“

organizaciją — D. Madzinio vadovaujamos

tarptautinės revoliucionierių sąjungos ,,Jaunoji Europa “ filialą. J. Le levelis buvo įsitikinęs, jog Rytų Europos tautoms didžiausią reikš mę turi Rusijos ir Lenkijos revoliucionierių sąjunga . ,, Imkitės kilnaus darbo, sukurkite laisvės altorių taip ilgai garbinamo stabo vietoje ir pakelkite bendram žygiui

broliškąsias tautas 54,- ragino jis

1834 m. emigracijoje rašytame laiške rusus. Jo pasiųstas S. Konars kis iš Lietuvos savo mokytojui pranešė : „ Aš užmezgiau ryšius su

* Italijoje. 30

Rusijos armija , po trijų savaičių suartėsime su ja dar labiau“ 55. S. Konarskis buvo bebaimis kovotojas už visų tautų laisvę. ,, Dėl Lenkijos, kurios priešakyje būtų karalius, nors ir lenkiškas , kurioje viešpatautų luominės

privilegijos,

aš nepaaukosiu nė kraujo la

šo56,- sakė jis . S. Konarskio ir rusų karininko N. Karavajevo draugystę bendroje kovoje prieš carizmą A. Gercenas vadino Ru sijos ir Lenkijos

tautų būsimosios sąjungos tvirtumo pirmavaiz

džiu57. Radikaliausieji Lenkijos ir Lietuvos kovotojai po 1830-1831 m. sukilimo ima sieti agrarinės revoliucijos idėją su utopinio socia lizmo idėjomis. 1835 m . kairieji iš Lenkijos demokratų draugijos kartu su nekilmingaisiais iš buvusiųjų eilinių sukilimo kareivių tarpo suorganizuoja Anglijoje Lenkijos liaudies draugiją, kurios nariai kritikuoja privačios nuosavybės principą ir juo paremtą kapitalistinę santvarką ir skelbia, jog ateitis priklauso socializmui . Vieno drau gijos skyriaus dokumente sakoma, kad Lietuvos valstiečiai dar Na poleono laikais užmušinėję savus ir rusų ponus ne tam , kad susi lauktų naujų ponų ar patys jais taptų58. Jame Lenkijos ir Lietuvos valstiečiai raginami grumtis ,, už tėvynę be ponų" . Dirbsite nuo šiol šią žemę ne už sunkų lažą ,- skelbia dokumento autoriai , — bet gmina (valsčiaus bendruomenė - J. Z.) arba pati tėvynė per gminą aprūpins jus žeme ir duos lygią jos dalį , kaip jums , taip ir kiekvienam iš jūsų vaikų; niekam nereikės mirti bado mirtimi dėl uždarbio trūkumo“'59. Žymiausias revoliucinių utopistų draugijos kūrėjas

ir veikė

jas S. Vorcelis buvo glaudžiai susijęs su Lietuva . Įžymaus Prancū zijos revoliucionieriaus, komunisto-utopisto F. Buonaročio laidotu vèse 1837 m. S. Vorcelis pareiškė dedąs ant kapo vainiką nuo organizacijos narių

,, Lenkijos valstiečių, baudžiauninkų iš Rusi

jos ir Lietuvos, kuriems Buonarotis taip pat buvo tėvas" 60 . Šešto dešimtmečio pradžioje S. Vorcelis padėjo Gercenui įrengti Lon done spaustuvę ir suvaidino žymų vaidmenį , stiprindamas Lenkijos ir Rusijos revoliucionierių draugystę. „ Jūsų vėliava ,— rašė A. Ger cenas S. Vorceliui 1854 m. gruodžio mėn .,- tai ir mūsų vėliava, ir laimingų aplinkybių dėka ši vėliava raudona❝61 . Lietuvoje paplitusias

revoliucines

nuotaikas

ryškiai

atspindi

1839 m . pasirodžiusi J. Goštauto knygelė ,, Ponas Teisėjaitis “ . Visų

31

blogybių Lietuvoje šaltiniu joje laikomas sunkus baudžiavos jungas . Autorius įsitikinęs, jog negali būti jokios kalbos apie senosios Lenkijos atkūrimą , nes „, laisvė, kuri buvo prieš prijungiant Lietuvą prie Rusijos, buvo blogesnė už sunkiausią vergiją" 62. Jis piktinasi lietuviškaisiais baudžiaviniais vergvaldžiais, kuriems Lietuvos vals tietis yra šuns vietoje . ,,Man gėda vadintis bajoru , tai pabai sos! 4463 - sako vienas jo knygos veikėjų . J. Goštautas iš tradicijos tebevadina visus buvusios Žečpos

tum

Vok

atgy lutir

vimo

jas" žuaz

politos gyventojus lenkais64, bet jo herojai, Vilniaus universiteto

visų

studentai, aiškiai pabrėžia savųjų ir aristokratinių pažiūrų į lietuvių kalbą skirtumą. Patekę į didžponio rūmus, jie kalba lietuviškai ir

pras nisti

į priekaištus dėl ,, provincinės žemaičių kalbos “ atsako: ,,Visos kal

Ko

bos yra sutvertos žmonėms ir todėl visomis tinka kalbėti “ 65. Kny

part

goje pateisinamas Žemaitijos valstiečių susidorojimas su ponais

para vait

1831 m., įžiūrint jame liaudies sąmoningumo augimą. J. Goštautas nesutapatina valdančiųjų carinės Rusijos sluoksnių

suka

ir reakcinės rusų kultūros su rusų liaudimi ir demokratine rusų

liuci

kultūra. Jis smerkia pažiūrą , kad ,, visa, kas barbariška ir nežmo

tuo

niška, ... turėjo būti kilę iš Maskvos66 . Autorius tvirtai įsitikinęs,

celis

kad geresnis gyvenimas Lietuvoje bus iškovotas tik stiprinant vie

T

nybę su visų šalių ir tautų darbo žmonėmis . „ Tai mūsų broliai ,—

Ir an

rašo jis apie vokiečių revoliucionierius.w Dabar jie spaudžia mūsų beginkles rankas, bet išauš diena ―――――- ir ji nebe toli - kuomet mes,

1860 selyj

kaip ginklo broliai, eisime versti sutrūnijusių pasaulio tironų sos 4467 tų..

apdo kakt

Kova dėl antibaudžiavinio perversmo Žečpospolitoje ir joje

M šalini kam

pasireiškusios demokratinės internacionalistinės tendencijos suvedė agrarinės revoliucijos šalininkus su mokslinio komunizmo kūrėjais . 1846 m . J. Lelevelis susipažįsta su K. Marksu68. 1847 m . rugsė jo mėn. Briuselyje įsikuria Tarptautinė demokratų asociacija . K. Marksas išrenkamas jos pirmininko pavaduotoju Vokietijos , o J. Lelevelis - Lenkijos reikalams69. Pirmasis žingsnis asociacijos veikloje buvo jos narių dalyvavimas 1830-31 m . sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje sukaktuvių minėjimuose . Vienas iš tokių minėjimų įvyko 1847 m . lapkričio 29 d. Londone . Į jį asociacija pasiuntė K. Mark są70. Kalbėdami Londone, K. Marksas ir F. Engelsas pabrėžė : „,Se noji Lenkija, be abejonės, dingo, ir mes mažiau negu bet kas norė

meto

dinti tolim

ne ti tuvo revo

Ji

jung Siy r Euro

32

3UZS

tume jos atstatymo . Bet dingo ne vien senoji Lenkija . Senoji Vokietija, senoji Prancūzija, senoji Anglija, — visa senoji visuomenė atgyveno savo amžių“ 71 . Jie nurodė, kad senosios visuomenės ga lutinis likvidavimas reikalauja ir nacionalinės priespaudos likvida vimo . ,,Jokia nacija negali būti laisva, toliau engdama kitas naci jas “ ,- kalbėjo F. Engelsas, pažymėdamas , kad visų nacijų bur žuazijos sąjungai proletariatas privalo ,, priešpastatyti broliškąją visų nacijų darbininkų sąjungą" 72. 1847 m . lapkričio 29 d . Londone prasidėjo Komunistų sąjungos II kongresas , priėmęs pirmąją komu nistinio judėjimo programą - K. Markso ir F. Engelso parašytą ,,Komunistų partijos manifestą“ . Pastarajame agrarinės revoliucijos partijai

Lenkijoje

žadama

revoliucinio tarptautinio proletariato

parama73. Kongrese dalyvavo ir Lenkijos revoliucionierių atsto vai74. O 1848 m . vasario mėn. Briuselyje įvyko Krokuvos sukilimo sukaktuvių minėjimas, kuriame Komunistų sąjungos kongreso rezo liucijas palaikė „ įžymusis Lelevelis ir jo bendraminčiai “ 75. Maždaug tuo pat metu su K. Marksu ir F. Engelsu celis76

bendravo ir S. Vor

Taip užsimezgė ryšiai tarp mokslinio socializmo teorijos kūrėjų ir ankstyvųjų

Lenkijos

ir

Lietuvos

revoliucionierių.

K. Marksas

1860 m . vasario 3 d . J. Leleveliui rašė niekada nepamiršiąs Briu selyje prasidėjusio bendravimo ir " apkabinimo , kuriuo Jūs mane apdovanojote visų akivaizdoje , švenčiant Lenkijos revoliucijos su kaktį 1848 m. vasario 22 d . " 77.

Marksas ir Engelsas rėmė agrarinės revoliucijos mūsų šalyje šalininkus, bet tai nereiškia, kad pastarieji buvo marksistai . Sutin kamai su lenininiu revoliucinio judėjimo Rusijoje periodizavimu , ano meto Lenkijos ir Lietuvos revoliucionierius teisingiausia būtų va dinti bajoriškaisiais . Pagrindinė jų bėda , kad jie buvo dar labai tolimi liaudžiai , ypač Lietuvoje , kur bajorą nuo valstiečio skyrė ne tik luominės, bet ir kalbinės pertvaros. Vis dėlto jų veikla Lie tuvoje tuo metu , kai joje nebuvo jokio kito artimesnio liaudžiai revoliucinio judėjimo, turėjo didžiulę pažangią reikšmę . Jie pirmieji pakėlė kovos vėliavą prieš baudžiavinės vergijos jungą, užmezgė ryšius su Rusijos revoliuciniu judėjimu ir rūpinosi šių ryšių stiprinimu . Jie pirmieji ėmė bendradarbiauti su Vakarų Europos revoliuciniu darbininkų judėjimu ir šį bendravimą sustip

3 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

33

rino savo krauju revoliuciniame Vakarų Europos darbo žmonių judėjime, pradedant kova už Italijos laisvę ir Lijono darbininkų su kilimu ir baigiant Paryžiaus Komuna . Pagaliau jie pirmieji po Rene sanso humanistų, XVIII amžiaus švietėjų ir K. Donelaičio skatino platų domėjimąsi Lietuva , jos istorija ir tuometiniu gyvenimu , jos liaudimi , lietuvių kalba. Nors jie rašė daugiausia dar Lietuvos bajorijos sluoksniuose priimta lenkų kalba ir neretai pilietybės prasme visus lietuvius va dindavo lenkais , tačiau jų propaguojamos mintys apie visų tautų laisvę ir lygybę ir revoliucinio visuomenės pertvarkymo būtinumą aiškiai kirtosi su senąja feodaline politika, nenorėjusia pripažinti lietuvių tautai teisių turėti savąjį valstybinį suverenumą, kalbėti savąja nacionaline kalba, kurti ir ugdyti savąją nacionalinę kultūrą. Pirmųjų Lietuvos revoliucionierių leidžiama literatūra sunkiai pasiekdavo lietuvį valstietį , bet buvo daugiau ar mažiau prieinama bajorijai, kai kuriems miestiečių sluoksniams, valstietiškos kilmės lietuvių inteligentijai . Todėl ji buvo reikšmingas veiksnys ano meto visuomeniniame Lietuvos gyvenime . Ji ruošė dirvą vėlesniųjų mūsų respublikos revoliucionierių veiklai , ji stimuliavo pasaulietinės de mokratinės lietuvių literatūros vystymąsi Rusijai atitekusioje Lietu vos dalyje, kurio paspartėjimas ypač krinta į akis, prisiminus gana ryškų minėtos literatūros nykimą ir skurdėjimą Prūsijai priklausiu siose lietuvių žemėse . Lietuvoje sparčiai plintančios agrarinės revoliucijos idėjos iš esmės pagimdė XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūrą, žymia dalimi apsprendė jos pobūdį ir pagrindinę vystymosi kryptį . Ir Vil niaus universiteto reikšmė lietuvių tautai labiausiai išryškėjo

I fuo metu, kai jis tapo svarbiausiuoju revoliucinio judėjimo Lietu voje centru . Pradedant lietuvių poetu , 1794 m. sukilimo dalyviu A. Klementu , visų XIX a . pirmosios pusės žymesniųjų lietuvių rašytojų kūryboje galima įžiūrėti didesnį ar mažesnį agrarinės revoliucijos idėjų po veikį . D. Poška 1810 m . ragino žemaičius ,, skaityti išmintingas kny gas, kurias rašė mozūras [ J. Lelevelis ] ir mūsų kunigas [ K. Bogu šas ]" 78. Revoliucinės kovos poveikyje poetas smerkė karalius ,, krei vasiekius 79. Tiesa, D. Poška nebuvo laisvas nuo iliuzijų, kad ir karalius gali turėti gerą širdį,,, būti žmogumi , ponu ir tėvu❝80, 34

1

rašytojas tarpais buvo linkęs laukti Lietuvos valstybingumo at kūrimo naujais pagrindais iš Rusijos caro. Nežiūrint to, visuose D. Poškos raštuose į pirmą vietą iškyla ne liberaliniai lūkesčiai, o gilus nepasitenkinimas pavergtosios liaudies likimu , didžiulės simpatijos ,,broliui mužikui “ , kurį gindamas autorius iš peties plie kia feodalinę santvarką ir satyriškai vaizduoja ,, geradėjus “ -libe ralinių pažiūrų bajorus, kurie tik dedasi esą valstiečio draugai8¹ . Lietuvių baudžiauninkų dainius A. Strazdas pirmasis mėgino įteisinti lietuvių kalboje žodį „ revoliucija “ , sukurdamas 1824 m. cenzūrą papiktinusią ,, Giesmę apie 1812 metų revoliuciją“ 82. Ga limas dalykas , kad jis parašė ir revoliucinį eilėraštį „ Varnas“ . Tei gimas , kad ,, poetas buvo ir iki amžiaus galo liko kunigu , tad vargu galėjo

mesti ...

rūstų

kaltinimą

visai

kunigijai " 83,

yra lengvai

sugriaunamas A. Strazdo ir kitų kunigų lucmo pažangiųjų atstovų gyvenimo faktais . S. Daukanto tėvai aktyviai dalyvavo 1794 m . sukilime84. Jis pats buvo J. Lelevelio ir jo bendraminčių mokinys . Ir jei pirmasis nacio nalinis lietuvių istorikas S. Daukantas kaip kontrastą sunkiems bau džiavos laikams piešia idealizuotą pirmykštę lietuvių bendruomenę, kurioje visi laisvai gyvenę , jei jis dega karštu noru šviesti , mokyti ir kultūrinti lietuvių valstietį , tai visame tame negalima neįžiūrėti tiesioginio ar netiesioginio revoliucinių antibaudžiavinių idėjų po veikio. Revoliucinės antibaudžiavinės nuotaikos jaučiamos ir S. Stane vičiaus kūryboje. Jo pasakėčia ,,Arklys ir meška “ skamba ne tik kaip šaukimas žemaičiams ir aukštaičiams vienytis : joje galima įžiūrėti ir mintį, kad valstietis baudžiauninkas neturi bijoti prieš tas pačias grandines kovojančio inteligento- bajoro. Pagaliau prisiminkime ,, lietuviškąją“ lenkų romantizmo mokyk lą, palikusią gilius pėdsakus XIX a. antrosios pusės ir XX a. pra džios lietuvių literatūroje . Šios mokyklos kūrėjui „ Jo mylistai Ado mui Mickevičiui , šlovingam ir mokytam eiliuotojui liežuvyje len A kiškajame , bendrui mūsų lietuvninkui 85 buvo dedikuotas ir 1835 m . parašytas pirmasis lietuviškasis revoliucinių eilėraščių rin kinys. Jo autorius , 1831 metų sukilimo Lietuvoje dalyvis K. Neza bitauskis skirtingai nuo lenkiškai rašiusių revoliucionierių kreipiasi ne į Lietuvos bajorus, bet ,,į nemokytus tėviškėj artojus" 86 . Rašy

35

tojas pabrėžia Rusijos ir Prūsijos lietuvių nacionalinį bendrumą ir savąjį „ Eiliavimą“ skiria abiejose šalyse gyvenantiems "I šešiems milijonams artojų, ta lietuvių žemaičių kalba kalbantiems ir ja spaus dintas knygas skaitantiems , bet neturintiems lėšų jas spausdinti ir platinti "'87. Poetas ragina šviesti lietuvių liaudį , padėti jai

".. .ieškoti teisybės, leškoti lygybės ir su ja liuosybės "88. K. Nezabitauskis žino , kad už savo ,, giesmes " užsitrauks di džiulę ,, lietuvninkų ponų“ , kunigų ir bajorų rūstybę : už jas jie gali jį net ,,pakarti žarde “ , todėl prašo A. Mickevičių negarsinti lie tuviškojo eiliuotojo vardo89. ,, Eiliavime" aukštinama pradinė ,, svieto lygybė", kurią suardęs velnias, ponai, katalikų kunigai ir vienuo :90 liai⁹0. Lietuvių tauta, kuri , pagal K. Nezabitauskį , 1794 ir 1831 m .

I

įvykiuose neretai vaidinusi svarbiausiąjį vaidmenį ¹ , turinti susigrą žinti prarastas teises . Praeities bruzdėjimai buvę nesėkmingi , — rašo S todėl , jog juos kėlę bajorai , norėję paimti valdžią, kad ,, paskui

!

jis,

kitiems pritaisyt nevalią“ 92 . Poetas ragina Lenkijos ir Lietuvos liaudį derinti savo kovą su viso pasaulio darbo žmonių kova , nes ,, su * bruzdimas, katro laukiam" , būsiąs ,, subruzdimas viso svieto‘93. Ateityje revoliucijoje, - rašo jis , - dalyvausią artojai ir darbininkai, ji būsianti nukreipta prieš karalius, kunigus ir ponus ir kitokius ,,ultojus“ : pramonininkus ,,, visokius kupčius “ , „ šalbierius “ , „ pro vinikus-sukčius" ir negailestingai malšinsianti senosios santvarkos gynėjų pasipriešinimą⁹4. Toliau K. Nezabitauskis nurodo , kad , nu galėję priešus, darbo žmonės įvesią „, rėdymą visur lygų, naują“ , todėl išnyksią brolžudiški karai ,, už puikybes ponų" 95.

,,Žėdno kampo žemes dalysis artojai, Nustos lažai, donys, o išalks ultojai . Nebebus rubežių tarp draugysčių. Maitins save žėdnas iš grūdo pasėto Arba iš pramonio rankomis uždarbės... "96 Laisvųjų šalių tarpe atsikursianti liaudies renkamų patriarchų valdoma ,, lenkų viešpatystė" 97 , rašė jis . Autorius supažindina ,, sa

*

K. Nezabitauskis pastabose kelis kartus aiškina, kad ,,subruzdimas “ yra žodžio „ revoliucija " sinonimas.

36

I

vo liežuvyj knygų neskaitančius “ ir ,, lenko vardą tarp savęs maž laikančius“ ,,artojus- lietuvninkus 498 su šios

viešpatystės“ istorija .

Rašytojas neišryškina skirtumo tarp rusų tautos ir caro valdžios , o savuoju požiūriu į Žečpospolitą toli atsilieka nuo J. Goštauto , nes aukština ,, gerus karalius " , kuriems viešpataujant unijinėje Lenki joje klestėjusios laisvės⁹9. Panašus šlėktinis mieguistumas būdingas ne vienam K. Neza bitauskiui . Skelbdami agrarinę revoliuciją, kovodami už respubliką, net už socialistinę utopiją, teorijoje pripažindami visų tautų lygia teisiškumą, kritikuodami kunigus , vienuolius ir oficialiąją katalikybę , ano meto revoliucionieriai dažniausiai patys nebuvo visiškai laisvi nuo bajoriškosios ideologijos ir religinių prietarų, kurie neretai nuvesdavo juos į mesianizmą, bonapartizmą ir kitus klystkelius. Net tie revoliucinės bajorijos atstovai , kurie tikėjo Lietuvos vals tybingumo, lietuvių tautos kultūrinių galių vystymosi perspektyvo mis, paprastai idealizuodavo tokius Lietuvos kunigaikščių ir Len kijos karalių susitarimus, kaip Krėvės unija . O būta ir tokių revo liucionierių, kurie,

užstodami

be tautybės skirtumo visus ponų

engiamus valstiečius , abejojo arba net netikėjo lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų sugebėjimu gyventi ilgesnį savarankišką na cionalinį gyvenimą , galvojo , kad jos greitu laiku susiliesiančios su jų manymu gyvybingesne ir kultūringesne lenkų tauta , kaip tau tiniu požiūriu buvo besusiliejanti šių šalių bajorija . Pirmųjų revoliucinių veikėjų pažiūrose neretai keisčiausiai su sipindavo senųjų šlėktinių tradicijų poveikis su karščiausiu ir nuo širdžiausiu noru sukurti valstybę, visiškai laisvą nuo jų. Sakysime, A. Mickevičius vienur su pagarba minėjo K. Donelaitį ir L. Rėzą¹100 sakė, kad Lietuvoje, įvedus krikščionybę ir lenkų kalbą, lietuvių gimtoji kalba ,, buvo paniekinta", o liaudis ,, paversta vergais ir pririšta prie žemės“ 101 ;

kitur tikino, kad Krėvės unija galutinai

išsprendusi Lietuvos valstybingumo problemą, nes Jogailos ir Vy tauto susitarimas esąs prototipas „ visų krikščioniškųjų tautų sąjun gos tikėjimo ir laisvės vardan “ 102 ; lietuvių nacijos gyvybingumo klausimu poetas irgi neturėjo bent kiek aiškesnio nusistatymo, sa kydamas , kad „ ši tauta yra viena iš tų, kurios tebėra laukimo bū vyje" 103

37

Nenuostabu , kad lietuvių valstietija ir begimstanti nacionalinė lietuvių inteligentija nebuvo patenkinta panašiomis bajoriškųjų re voliucionierių pažiūromis ir jas vienaip ar kitaip kritikavo . Tai at sispindėjo ir lietuvių literatūroje, ypač D. Poškos , S. Stanevičiaus , S. Daukanto , M. Valančiaus ir kitų lietuvių literatūros atstovų raš tuose . Nuoširdus protestas prieš socialinę ir nacionalinę priespaudą, noras šviesti lietuvį valstietį juose neretai žengia koja kojon su mėginimais pakeisti šlėktinį mieguistumą buržuaziniu ribotumu , ku ris XIX a. pabaigoje jau ne vienu atveju perauga į revoliucijai atvi rai priešingą buržuazinį lietuviškąjį nacionalizmą . Vis dėlto net nenuosekli ir prieštaringa bajoriškųjų revoliucio nierių veikla buvo svarbus, net išimtinis savąja pažangia reikšme istorinis veiksnys . V. Leninas rašė : „ Kol Rusijos ir daugumos slavų šalių liaudies masės dar tebemiegojo nepažadinamu miegu , kol tose šalyse nebuvo savarankiškų, masinių, demokratinių judėjimų, šlėktinis išsivadavimo judėjimas Lenkijoje įgavo milžinišką, pirma eilę reikšmę ne tik visos Rusijos, ne tik visų slavų, bet ir visos Europos demokratijos požiūriu“ 104. * *

*

Kalbant apie Lietuvą, negalima nepabrėžti teigiamo poveikio, kurį mūsų krašto kovotojams darė ankstyvasis revoliucinis judėji mas Rusijoje. Jau dekabristai , turėję savo organizacijas Lietuvoje , o ypač su jų sąjūdžiu susijęs pasaulinis Puškino genijus stebina mus blaiviu ir giliu požiūriu į mažąsias tautas. Prisiminkime 1836 m. rašyrą A. Puškino kūrybinį testamentą : ,,Ir plis šlovė mana po Rusiją netrukus Ir kiekviena kalba ištart mane panūs Ir slavas išdidus, tunguzas ir kalmukas, #105 Ir šiaurėj Suomijos sūnus! "

K. Marksas ir F. Engelsas įdėmiai sekė istorinių sąlygų kitimą. Jau 1851 m . jie pažymi , kad šlėktinis išsivadavimo judėjimas Len kijoje turi išimtinę tarptautinę reikšmę ,,tik iki to momento, kol pati Rusija nebus įtraukta į agrarinę revoliuciją" . O tam esančios 38

visiškai realios galimybės, nes Rusija turinti daugiau civilizacijos, apsišvietimo, industrijos, buržuazijos elementų, negu „ šlėktiškai mieguista Lenkija" 106. Be to, jie nurodo, didžioji Lenkijos dalis , vadinamoji Vakarų Rusija, esanti nelenkiška : viena ketvirtoji Len kijos dalis kalbanti lietuviškai , o kita ketvirtoji — rusiškai . Visos šios

žemės

daugiau

linkstančios

į Rusiją107. Todėl F. Engelsas

džiaugiasi, jog komunistai 1848 m . revoliucijos laikotarpiu nepri siėmę lenkų atžvilgiu „ jokių aiškiai apibrėžtų įsipareigojimų, iš skyrus neišvengiamą įsipareigojimą atstatyti Lenkiją atitinkamose ribose ir tai tik tuo atveju , jei joje kils agrarinė revoliucija “ . „ Esu įsitikinęs,— rašo jis ,— kad Rusijoje ši revoliucija bus įgyvendinta anksčiau, negu Lenkijoje... Ką reiškia Varšuva ir Krokuva prieš Peterburgą, Maskvą, Odesą ir t. t."4108 ,, Bajoriška-buržuazinė revoliucija su vėlesniu pilietiniu karu ša lies viduje visiškai galima " , - kartoja 1853 m . balandžio mėn . F. Engelsas, sužinojęs , kad Dauguvos ir Dnepro rajone ,, visi vals tiečiai ... ukrainiečiai , o lenkai yra tik bajorai ir miestiečiai“ 109. Tuo pat metu jis pabrėžia nieko nenorįs girdėti apie šių žemių priklausymą Lenkijai¹¹0. Pradedant 1858 metų rudeniu , mokslinio komunizmo kūrėjai tvirtai įsitikinę, kad artėjančiuose įvykiuose pagrindinį vaidmenį vaidins ne revoliucinė Lenkija, bet revoliucinė Rusija . Jie mokosi rusų kalbos ir atidžiai seka išsivadavimo judėjimą, kuriam vado vauja A. Gercenas ir N. Černyševskis. O pastarieji senojoje Len kijoje gyvenusių tautų išvadavimo problemą siūlo spręsti daug giliau ir brandžiau , negu ankstyvieji Lenkijos ir Lietuvos revoliu cionieriai . „ Už prievartinės vienybės matyti vienybė laisva, už vienybės, pajungiančios Lenkiją Rusijai , — vienybė, paremta abie jų lygybės ir savitumo pripažinimu, už carinio sujungimo — sujun gimas liaudinis “,- skelbia 1853 m . A. Gercenas, ragindamas ugdyti Rusijoje dekabristų pasėtąją tautų draugystės sėklą ir vienytis ,, su lenkais į bendrą kovą „ už mūsų ir jų laisvę ! ”

111

Lenkijos klausimas A. Gercenui ir jo bendražygiams nebuvo vien lenkų, bet ir kitų tautų klausimas, į kurį jie žiūrėjo dialektiškai , reikalaudami, kad ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių nacijoms būtų suteikta teisė pačioms apsispręsti . „ Dabartinėje padėtyje, — rašė A. Gercenas, - žinoti, ko nori Lietuva, Baltarusija, Mažarusija, la

39

bai sunku ; Rusijos valdžios engimas neduoda jokio galimumo pa sisakyti ... tebūnie Lietuva , Baltarusija ir Ukraina su kuo jos nori arba su nieku , kad tik žinotume jų valią - ne dirbtinę, bet tik rą“ 112. N. Ogariovas nurodė, kad Rusijos revoliuciniai demokratai negali priimti ,,feodalinės (šlėktinės) polonizacijos Lietuvoje ir Bal tarusijoje“.

„ Nepripažįstame

nei

rusifikacijų,

nei

polonizaci

jos" 113,- tvirtino jis. Pasisakydami prieš bet kurią tautinę priespaudą ir reikalauda mi visoms nacijoms teisės laisvai apsispręsti , Rusijos revoliuciniai demokratai siejo vienokį ar kitokį praktinį šių klausimų sprendimą su konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis . "I Tam , kad pasakytume, ar galima eiti su Rusija ar ne,- rašė A. Gercenas , - reikia žiū rėti , kas išeis iš bendro judėjimo , į kurį Rusija įtraukta ... Jei Rusija , išvadavusi valstiečius su žeme , iš tikro žengs į tą naują gyvenimo fazę, apie kurią mes kalbėjome, aš nemanau , kad Ukraina pano rėtų atsiskirti nuo jos ... O jei Rusija, žengusi pirmą žingsnį , ne išsivaduos iš dvarininko rykštės , ... jei visas šis judėjimas pasirodys silpnas ir mes nuolankiai grįšime prie Nikolajaus laikų lazdos, tai ne tik Lenkijai , ne tik Ukrainai nereikia pasilikti su Rusija , bet reikia joms susijungti , eiti prieš Maskvą ir sunaikinti visą šį didžiulį ver gijos pastatą" 114. Rusų

revoliucinių

demokratų aktyviai propaguojamas nacijų

apsisprendimo principas suranda vis daugiau savo šalininkų ir Len kijoje ir Lietuvoje . Nors ir miglota forma, savo 1862 m . rugsė jo mėn . laiške žurnalo ,, Kolokol"

redakcijai jį buvo priverstas

pripažinti ir Lenkijos raudonųjų partijos Centro Komitetas 115, ku riame šalia nuoširdžių revoliucionierių internacionalistų buvo ne maža ir šlėktinių nacionalistų . A. Gercenas ragino Lenkijos ir Lie tuvos revoliucionierius ryžtingai kovoti su šlėktiniu nacionalizmu , aiškiai ir nedviprasmiškai formuluoti agrarinę ir nacionalinę sukili mo programą. Jis perspėjo Lenkijos raudonųjų partijos vadovybę, kad sukilimas Lenkijoje bus pražūtingas, jei „ jūsų pakeltoje vėlia voje nebus matyti žemės išdalinimo ir provincijų laisvės“ 116¸ Rusijos liaudis 1863 metais nesukilo daugiausia dėl to, kad carinė

vyriausybė

išprovokavo

sukilimą

Lenkijoje

tuo

metu ,

kai Rusijoje jis dar nebuvo pribrendęs¹¹7. A. Gercenas melste mel dė Lenkijos raudonųjų partijos Centro Komitetą neskubėti ir su 40

kilti ,,ne išimtinai lenkų nacijos vardan , o žemės ir laisvės vardan" tuomet, kai visos jėgos bus apskai čiuotos ir pasisekimas nekels abejonių" 118. Rusų revoliucinius de ir ne dėl momento reikalų, o

mokratus rėmė Ukrainos ir Lietuvos atstovai , prašę nesukilti anks čiau , kaip 1863 m . vasarą¹19. Tačiau sukilimas Lenkijoje prasidėjo 1863 m . sausio mėn . Jo vadovai iškėlė gana nuosaikią agrarinę programą ir nedeklaravo nacijų teisės laisvai apsispręsti . Sukilimas laimės ir lava ,,ims tekėti iš Rytų į Vakarus, o ne atvirkščiai “ , jei Lenkijos pavyzdys padės ,, Gerceno kareiviams“ išjudinti ,, mases Rusijoje 120, jei „ Lenkija pakels Rusiją¹21 ---to kia yra marksizmo pradininkų 1863 m . lūkesčių esmė. Tą pat kalbėjo N. Ogariovas . ,, Lenkijos revoliucija,— rašė jis ,— pavyks tik tada, jei Lenkijos sukilimas per kaimynines gubernijas peraugs į Rusijos valstiečių sukilimą . Tam reikalinga , kad ir pats Lenkijos . sukilimas iš grynai nacionalinio taptų valstiečių sukilimu ... Žinios iš Ukrainos rodo, kad valstietijos nuotaika visiškai antilenkiška . Fermentui lieka viena Lietuva ; jeigu joje judėjimas bus antiponiš kas, tai ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje lengvai galės būti tas pat ir persiduoti toliau, pakeičiant nacionalinį pobūdį valstietišku“ 122 . ,,Lietuvos partijoje“ 123 (A. Gercenas ) ,,, Lietuvos judėjime" 124* (F. Engelsas ) tuomet koncentravosi A. Gerceno , N. Ogariovo ir N. Černyševskio dvasia išauklėtos Lietuvos ir Lenkijos revoliucio nierių pagrindinės pajėgos . „ Partija “ buvo įleidusi gilias šaknis ne tik Lietuvoje, bet ir gretimuose Baltarusijos rajonuose . Jos gre tose veikė daug įžymių lietuvių, lenkų ir baltarusių revoliucionierių, kuriems vadovavo Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas , V. Vrublevskis, A. Mackevičius ir kt. ,,Lietuvos partija“ buvo pasiryžusi sukurti laisvą nuo socialinio ir nacionalinio jungo Lietuvą, pakelti kovon

* Ta proga norėtume pabrėžti, kad žodžiai „ итовский “ , „ litewski " ,,,li tauischer", „ польский “ , „ рolski “, „ polnische “ ir pan . visur, kur kalbama ne vien apie lietuvius, lenkus ir pan., verstini lietuvių kalbon ne „ lietuvių “, o „ Lie tuvos " ir kt. Todėl šiame straipsnyje kalbama apie Lietuvos " , bet ne lie tuvių judėjimą“, „ Lenkijos liaudies", bet ne „ Lenkų liaudies “ organizaciją, ,,Lenkijos ", bet ne ,, Lenkų " demokratų partiją,,, Lenkijos " , bet ne ,,lenkų " su kilimus,,,Lenkijos “ , bet ne „ lenkų “ valstybę ir pan . Net dešiniųjų vadovų nacio nalizmu garsėjusios PPS pavadinimas lietuvių kalba tiksliau skambėtų ,, Lenkijos socialistų partija " . Antraip sunku būtų paaiškinti , kodėl joje aktyviai veikė žydai ir tokie neabejotini lietuviai, kaip P. Eidukevičius .

41

Rusiją, revoliucionizuoti Lenkiją. Štai kodėl 1863 m . Lietuva, jos kovotojai užima garbingą vietą Rusijos revoliucinių demokratų ir marksizmo kūrėjų raštuose. ,,Lietuvos judėjimo “ dalyviai - lietuviai , lenkai , baltarusiai ir aktyviausiai šį judėjimą rėmę, jam idėjiškai vadovavę rusai buvo ryžtingiausi geriausiųjų ankstyvesnio revoliucinio judėjimo tradi cijų tęsėjai ir vystytojai . Nekartodami savo pirmtakų klaidų, jie daug giliau ir teisingiau derino prieš feodalinę vergiją ir carizmą kovojusių tautų nacionalinius poreikius su internacionaliniais jų interesais. Tam tarnavo baltarusio K. Kalinausko ir lenko V. Vrub levskio leidžiama ,,Mužyckaja prauda “ , tam buvo skirti lietuviškieji M. Akelaičio leidiniai, tam pagaliau buvo skirta žinomo lietuvių rašytojo A. Vištelio parašyta daina : ,,Smarkūs vaikai lenks su gudu, Lygūs broliai mums abudu. Drauge vargstam, ūliavojam Ir visi trys vajavojam " 125. Pradedant 1863 m . trumpam laikui į pirmą vietą tarptautinėje arenoje vėl iškyla revoliucinės Lenkijos reikšmė. F. Engelsas rašė : ,,1863 m. Lenkijos sukilimas, sukėlęs jungtinį Anglijos ir Prancū zijos darbininkų protestą prieš tarptautines jų vyriausybių pikta darystes, buvo posūkis Internacionalui , sukurtam dalyvaujant Len kijos emigrantams^^ 126. Lenkijos emigrantais F. Engelsas vadino ne vien lenkus, bet visus su 1863 m. sukilimu susijusio judėjimo dalyvius. Kaip žinoma, judėjimas radikaliausiai reiškėsi Lietuvoje ir Baltarusijoje . Mokslinio komunizmo pagrindėjai , neįvykus sukilimui Rusijoje, užsimena dėl daugiatautės demokratinės Lenkijos sukūrimo . ,, Lenkijoje,— rašė 1866 m. F. Engelsas, — panašiai , kaip kitose Europos šalyse, gyve no įvairių tautybių žmonės“ , jų tarpe nuo 1390 iki 1794 m . ,, lietu viai, tauta, kalbanti savo kalba, skirtinga nuo jos kaimynų slavų kalbų... Lenkijos atkūrimas reiškia atstatymą valstybės , kurią su daro bent keturios įvairios tautybės“ 127. Daugiausia V. Vrublevskio ir J. Dombrovskio pastangomis su sikūręs Lenkijos emigrantų ,, Susivienijimo “ ,,Reprezentacinis ko mitetas“ rašė , kad ,,paskutinysis sukilimas ... deda pamatus liau 42

dies Lenkijai , taip pat Lietuvai , Baltarusijai ir „ Izraelio vaikams“ 128. Taip pat žiūrėjo į šį klausimą 1866 m . pasirodęs kairiųjų emigrantų organas ,,Gmina " ir 1870 m. trimis kalbomis pavadinta ,, Zmowa" ,,Kuopos susitarimas" - ,,Hromadzki zhowor4129. Šie ir kiti kai riųjų emigrantų laikraščiai kreipėsi į Lenkijos, Lietuvos ir Baltaru sijos liaudį, ragino ją jungtis su revoliucine Rusijos liaudimi ir bendromis jėgomis kovoti dėl socializmo . Vėliau buvo atkurta re voliucinė socialistinė -utopinė ,, Lenkijos liaudies" organizacija. 1871 m. Pirmajame Internacionale buvo sudaryta Lenkijos sek cija, o V. Vrublevskis išrinktas sekretoriumi - korespondentu Len kijai130. Tuo pat metu jis, matyt, atstovavo Internacionale Baltarusiją ir Lietuvą¹31 . Tyrinėjimai rodo, kad Lietuvos revoliucinio ju dėjimo istorijoje V. Vrublevskis ,,yra pagrindinė gija , jungianti revoliucines 1863 m . tradicijas su pirmąja pasaulyje darbo žmonių - 1871 Paryžiaus Komuna “ 132. V. Vrublevskio ryšiai su valstybe — Lietuva ir Baltarusija dar laukia platesnio tyrinėjimo . Per V. Vrub levskį Lenkijos , Lietuvos ir Baltarusijos revoliucionieriai daugiausia yra palaikę ryšius su K. Marksu ir F. Engelsu , jų vadovaujamu In ternacionalu

ir

Rusijos

revoliucine

emigracija .

V.

Vrublevskis

perdavė šių kraštų revoliucinio judėjimo estafetę aštuntojo de šimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios revoliucio nieriams, artimai bendravusiems su Rusijos narodovolcų organiza cijomis. Mokslinio komunizmo kūrėjai visaip skatino šį bendravimą . 1880 m . jie žavėjosi Rusija, „ kuri yra pasaulinės istorinės krizės išvakarėse ir kuri sukūrė partiją, turinčią negirdėtą sugebėjimą pasiaukoti ir energiją " 133. Tuo pat metu jie rūpinosi išauginti Ru sijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje marksistinių, proletarinių revoliucio nierių kadrus. Pastarųjų dauguma brendo visos Rusijos organiza cijose. Antai būsimasis Lenkijos marksistų vadovas L. Varynskis 1874 m. pradėjo savo veiklą Rusijos narodnikų organizacijose. 1878 m . Varšuvoje jis suorganizavo socialistinę grupę, paruošusią ir 1879 m . paskelbusią pirmąją Lenkijos socialistų programą, va dinamąją ,, Briuselio programą". Svarbiausias po Varšuvos jos šali ninkų centras buvo Vilnius134. ,,Briuselio programoje" dar labiau jaučiama anarchizmo negu marksizmo įtaka . Bet jos šalininkų tarpe, kaip ir Rusijos narodnikų

43

,,Čiornyj peredel " organizacijoje, buvo žmonių, kurie evoliucio navo marksizmo link . Pažangiausieji Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos revoliuciniai veikėjai palaikė tarp savęs glaudžius ryšius. Emigran tai iš ,,Briuselio programos V. Vrublevskis ,

šalininkų, kurių tarpe buvo ir senasis

susitelkę Ženevoje aplink žurnalą „ Równosć“ ,

1880 m. sudarė sutartį su ten pat įsikūrusia Plechanovo grupe ir derino savo veiklą 135 , 1881 m . Lenkijos ir Lietuvos socialistai krei pėsi į Rusijos socialistus , ragindami steigti bendrą visai Rusijos 136 imperijai socialistų partiją¹ą · Organizuoti tokią partiją buvo nelengva, nes nebuvo vienin gos politinės platformos ir kaskart vis labiau ėmė ryškėti žymios dalies narodovolcų priešiškumas marksizmui . Tokiomis sąlygomis G. Plechanovas sukūrė 1883 m . marksistinę „ Darbo išvadavimo grupę" , o jo idėjos draugas, pirmasis Lenkijos marksistas L. Va rynskis - Lenkijoje

ir Lietuvoje veikusią ,, Proletariato" partiją. Į internacionalinės veiklos kelią stojo glaudžiai su mūsų kraštu susijęs I. Grinevickis - vienas ,,Narodnaja volia " partijos didvy rių. Jo pasiaukojimu , jo noru žengti ne siauru nacionaliniu takeliu , o plačios revoliucinės veiklos keliu visada žavėjosi kovotojai dėl geresnės Lietuvos liaudies ateities , jų tarpe ir Lietuvos Komunistų - V. Kapsukas137 ir Z. Angarietis¹38. partijos kūrėjai — V. Vrublevskis, I. Grinevickis,,, Briuselio programos" šalinin kai ir narodnikai (M. Natansonas, S. Kliačka , A. Zundelevičius , D. Rimkevičius, A. Žongolovičius ir kt. ) lyg ir užbaigia ankstyvojo neproletarinio revoliucinio judėjimo

Lietuvoje

laikotarpį . Aišku,

neproletarinių revoliucionierių buvo Lietuvoje ir vėliau , tačiau jie jau nebuvo vieninteliai mūsų krašto revoliucionieriai .

*

*

*

Marksistinės ,,Darbo išvadavimo grupės“ ir ,,Proletariato" par tijos susikūrimas pradeda Lietuvoje naują revoliucinio judėjimo etapą, kuriame kovoje dėl Lietuvos liaudies ir lietuvių tautos so cialinio ir nacionalinio išsivadavimo pagrindinį vaidmenį vaidina jau ne agrarinės ( buržuazinės-demokratinės) , bet proletarinės (so cialistinės) revoliucijos partija. Pastarosios šalininkai Lietuvoje at

44

siranda ne vėliau kaip Rusijoje ir Lenkijoje , nes revoliucinis judė jimas šiose šalyse tuo metu glaudžiai siejasi ir vystosi maž daug vienodais tempais . Lietuviai ir lenkai , gyvendami Rusijoje, dirba Rusijos revoliucinėse organizacijose, Lietuvoje ar Lenkijoje, P

o rusai ,

gyvendami

šių kraštų revoliucinėse organizacijose.

Ir vieni , ir antri , ir treti rūpinasi jėgų suvienijimu ir vieningos visos Rusijos revoliucinės partijos sukūrimu . Pagrindinis tuo metu buvo klausimas, kokiu politiniu pagrindu ši partija privalo būti sukurta . Jį revoliucinio utopinio socializmo šalininkai sprendžia vienaip, o revoliucinio marksizmo idėjų skleidėjai — kitaip . G. Plechano vas 1882 m . verčia „ Komunistų partijos manifestą“ į rusų kalbą ir galutinai apsisprendžia kaip marksistas, o 1883 m . ši knyga pa sirodo lenkų kalba . Mokslinio komunizmo kūrėjų G. Plechanovo , L. Varynskio, S.

Dikšteino ir kitų rusiškai bei lenkiškai rašiusių

marksistų darbai su susidomėjimu skaitomi visas šias kalbas mo kančių. O jas moka beveik visi to meto Lietuvos revoliucionieriai . Kad tolregiškiausieji iš jų pritaria marksizmui , geriausiai rodo su Lietuva susijusių marksistinių „, Proletariato“ partijos atstovų veikla . Vėlyvasis J. Šliupas, prieštaraudamas ankstyvajam J. Šliupui, apie socialistinius "I lietuviškuosius apšviestūnus“ 139,

kalbėjusiam

dirbusius ,,Proletariato“ partijoje , įtvirtino buržuazinėje istoriogra fijoje pažiūrą, pagal kurią „ Proletariatui " priklausė ,, sulenkėjusieji ponai, kurie lietuvių neskyrė nuo lenkų ir į lietuvius žiūrėjo kaipo į lenkus140. Lietuvos KP kūrėjai nurodė , kad internacionalizmo principas buvo pabrėžtas oficialiame ,, Proletariato “ partijos pa vadinime — ,,Tarptautinė socialrevoliucionierių partija " 141.

Orga

nizacija veikė „ ne vien Lenkijoj , bet ir Lietuvoj “ 142,— rašė Z. An garietis, pridurdamas, kad 1883 m . laikraščio „ Proletariatas" tre čiajame numeryje ,, randam , kad į Centro Komiteto kasą įplaukė 143 100 rublių nuo lietuvių ir 35 rubliai nuo baltarusių “ ¹4 ,,Proletariatas “ kūrėsi L. Varynskio paruoštos savo esme re

voliucinės marksistinės programos pagrindu , nors jo gretose buvo nemaža žmonių, dar nespėjusių tapti marksistais. Nuo pirmosios dienos norėta, kad partija taptų ne vien Lenkijos- Lietuvos , bet ir visos Rusijos revoliucine organizacija . Pirmasis klausimas, kurį svarstė 1883 m . sausio mėn . Vilniuje įvykęs „ Proletariato“ partijos suvažiavimas, buvo klausimas : „ Ar reikia kurti lenkų-lietuvių— 45

baltarusių revoliucinę partiją?" Į jį

atsakyta : ,,Vienbalsiai :

Ne.

Vietoje to lenkų, lietuvių ir baltarusių grupės turi sudaryti vieningą Partiją, veikiančią Rusijos valstybės ribose^^ 144 Matyt, čia turėta galvoje tai , ko tikėjosi tuo metu ir Plechano vas ― vieningos visos Rusijos revoliucinės , marksizmo platforma besiremiančios ar bent prieš ją atvirai nepasisakančios , partijos sukūrimo. Šiuo pagrindu būsimosios ,, Darbo išvadavimo grupės" nariai norėjo susijungti su ,,Narodnaja volia" . Šitokiam atvejui, matyt, iš pat pradžių ruošėsi ir ,,Proletariato" partija. Tačiau dėl ,,Narodnaja volia “

vadovų kaltės susivienijimas neįvyko . Tada 1883 m. rudenį buvo įkurta „ Darbo išvadavimo “ grupė, viešai deklaravusi savo marksistines pažiūras , o L. Varynskio paruošta programa besiremianti ,, Proletariato" partija irgi nesusiliejo su ,,Narodnaja volia " , tik 1884 m . pasirašė sutartį su pastarąja dėl revoliucinės kovos prieš carizmą Lenkijoje , Lietuvoje ir Rusijoje koordinavimo ir abiejų partijų veiklos derinimo . Idėjinis lietuviškosios ,,Proletariato" partijos grupės vadovas buvo L. Janavičius . Mokslinio socializmo pagrindais besiremianti ,,Proletariato“ partijos programa padarė L. Janavičiui didžiausią įspūdį . ,,Per savo gyvenimą girdėjau daug išmintingų ir fantastiš kų programų,

aprašo jis 1883 m. birželio mėn . įvykusį savo po

kalbį su L. Varynskiu.— Dabar klausiausi žmogaus , kurio kiekvie name žodyje skambėjo tiesa... Nuo to sykio buvau pasiryžęs su juo eiti be jokių išlygų“ 145. Marksizmo pagrindu užsimezgusi bičiulių draugystė nenutrūko ir Šliselburgo tvirtovėje . Joje, o vėliau ir Sibiro tremtyje , vyku siuose ginčuose tarp narodnikų ir marksistų L. Janavičius , kaip jį vieningai prisimena amžininkai , visada gindavo marksizmo teoriją. Jis buvo artimiausias L. Varynskio draugas, rūpestingai slaugęs pastarąjį iki pat mirties. L. Janavičiaus priešiškumą Lenkijos so cialistų partijos ( PPS) nacionalizmui , jo ištikimybę proletarinio in ternacionalizmo principams liudija J. Strožeckio146, M. Olminskio¹47 ir kitų Sibiro tremties draugų atsiminimai ir, pagaliau , jo paties priešmirtinis raštelis , kuriame jis linki kovos draugams pamatyti caro žiemos rūmuose „ plevėsuojančią raudoną vėliavą“ 148 . 1902 m . paskelbta L. Janavičiaus ,, Pramonės išsivystymo Len kijos karalystėje apybraiža " 149 yra pirmoji didesnė originali Lie 46

tuvos marksisto studija, kurioje autorius kritikuoja klaidingas libe raliųjų narodnikų ir R. Liuksemburg pažiūras rinkų klausimu ir remiasi V. Lenino darbais , visų pirma jo knyga „ Kapitalizmo išsivys tymas Rusijoje". L. Janavičiaus simpatijas V. Leninui rodo ir jo pa sirinktas slapyvardis ― Ja Iljinič. Lietuvių buržuazija nepaprastai aukštino

1883 metus, tačiau

vertino juos labai vienpusiškai . Jai 1883 metai buvo vien lietuvių buržuazijos politinės programos deklaravimo, vien pirmojo ne legalaus buržuazinio laikraščio „ Aušra“ atsiradimo metai . Tais pa čiais metais L. Janavičiaus iniciatyva išverstas į lietuvių kalbą ,, Pro letariato" partijos ,,Manifestas artojams" paskelbė ir pagrindinę Lietuvos proletariato revoliucinės veiklos programą: „ Žemė turi prigulėti artojams, fabrikai ―――― tiems, kurie juose dirba" 150· L. Janavičius aiškiai suprato ne tik bendruosius, bet ir speci finius Lietuvos marksistų uždavinius . Revoliucinė darbininkų klasės partija negalėjo tapti Lietuvos liaudies išsivadavimo kovos hege monu, neprabilusi į liaudį jos gimtąja kalba. Užmegzdamas kon taktus su G. Plechanovo ,,Darbo išvadavimo grupe" ir vienas pirmųjų materialiai ją paremdamas , L. Janavičius atstovavo ne tik Maskvos ,,Vertėjų ir leidėjų draugiją “, ne tik ,, Proletariato" parti ją, bet ir lietuviškąją jos grupę. "I Šalia Varynskio ir Dikšteino , Janavičius buvo vienas iš tauriausių revoliucinės jaunuomenės atsto vų, dalyvavusių tuometiniame Lenkijos socialistiniame judėjime,— rašė ,, Darbo išvadavimo grupės" narys L. Deičas . - Laikotarpiu , apie kurį kalbama, 1884 m. pradžioje, Janavičius laikė save dar visos Rusijos socialistu su tam tikru nukrypimu lietuvių tautybės pusėn, kadangi kilme buvo lietuvis . Prisimenu tą jo ,, nukrypimą“ , kadangi pačioje mūsų pažinties pradžioje tučtuojau pareiškė , kad šalia marksizmo studijavimo norįs versti į gimtąją kalbą kai kuriuos vertingiausius Vakarų Europos veikalus : turėjo jis galvoje ne tik nedidelius Markso ir Engelso veikalus - kaip ,,Komunistų manifes tas“ ,,,Samdomasis darbas ir kapitalas“ , „ Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“ , bet taip pat Plechanovo ,,Socializmas ir poli tinė kova" ir vos pasirodžiusią P. Akselrodo brošiūrą apie Vokieti jos socialdemokratiją“ 151 . J. Šliupo liudijimu , L. Janavičius ir ,,Pro letariato" partijai priklausęs V. Zubovas buvo sumanę įsteigti Ženevoje revoliucinių lietuvių leidinių spaustuvę152 . Ja

47

rūpintis

rine: pradžioje buvo pasiųstas J. Šliupas . Pastarajam persikėlus į libe ralinę ,,Aušrą“, L. Janavičius , kaip liudija L. Deičas , ne tik neatsi

vien

sakė šio sumanymo , bet stengėsi jį kaip galima greičiau įgyven dinti 153.

atsis Marksistinės partijos istorijos pradinę datą apsprendžia ne vien

riate

organizacinis, bet ir idėjinis momentas . Tai pabrėžiama ir šešia

ševi

tomėje TSKP istorijoje, kurios atitinkamas skyrius pavadintas ,,So

VOS

cialdemokratijos kaip idėjinės srovės atsiradimas " 154 . Knyga nepri 1 pažįsta esminio skirtumo tarp Blagojevo grupės , Točiskio, Fe

L.V

dosejevo ratelių, Lietuvos KP istorijos apybraižos makete minimo

reik

vilniečių marksistų būrelio ir „ Proletariato “ partijos . Visų šių or

kuri

ganizacijų atsiradimas siejamas su socialdemokratijos idėjinės sro vės formavimusi tuometinėje Rusijoje ir Plechanovo ,, Darbo išvada

Svar reik

vimo grupės" veikla¹55. Apie ,,Proletariato" partiją sakoma, kad

Svar ji ,,darė poveikį ir pažangiajai Rusijos jaunuomenei , ypač vaka G.I rinėse gubernijose " 156. Gal ir Lietuvos KP istorijos apybraižos ma keto autoriams reiktų labiau išryškinti Lietuvos KP proletarinių

tojų rinia

pirmtakų tarpe ,,Proletariatą“ 157.

nust Dešinieji lietuvių socialdemokratai K. Bielinis, S. Kairys ir kt. pirn perša mintį, jog Lietuvai buvusi reikšminga tik nacionalistinių lietu vių socialdemokratijos elementų veikla . Lietuvos KP kūrėjai ir jos

SUSI istorijos mokslo pradininkai ryžtingai atmetė šį melą . „ Ne visi Lie tuvos socialdemokratai buvo vienodi ... ―――― rašė Z. Angarietis.

din

rev Vieniems rūpėjo organizuoti darbininkus , kad sėkmingiau vyktų

Lie kova dėl darbininkų klasės išvadavimo iš dvigubo jungo , ... kiti gi

SOC rūpinos panaudoti darbininkų judėjimą savo tautinės buržuazijos reikalams. Pirmieji priklausė Lietuvos bolševikų - komunistų pirm

nuc

Var T

takūnams ; iš antrųjų yra kilę dabartinių laikų lietuviški socialde mokratai - menševikai " 158

da

kam Teisinga 1883 metus laikyti ne tik lietuvių buržuazijos ( „ Auš ra"), bet ir Lietuvos proletariato politinės programos (,,Manifestas

fin

ka artojams“ ) deklaravimo metais , o taip pat pirmųjų proletarinės

18 revoliucijos šalininkų atsiradimo Lietuvoje data ir kartu pradine Lietuvos KP istorijos data. Žinoma, deklaravimas dar nereiškė

tu

įvykdymo, bet niekas neneigia RSDDP pirmojo suvažiavimo reikš mės dėl to, kad jis deklaravo socialdemokratinės partijos Rusijoje

TR

SI

sukūrimą, bet jos faktiškai nesukūrė . Ir vėliau ilgą laiką proleta 48

rinės revoliucijos partija Lietuvoje gyvuoja tik „ pasauline- istori ne" 159 prasme. Iki Komunistų partijos įsikūrimo Lietuvoje nematome vieningos monolitinės revoliucinio marksizmo politinės organizaci jos . Jos šalininkai išsklaidyti įvairiose organizacijose, nėra visiškai atsiskyrę: pradžioje nuo revoliucinių utopinių socialistų ( ,, Proleta riato" partija ir įvairūs revoliuciniai būreliai ) , vėliau ――― nuo men ševikų ir kitų oportunistų ( RSDDP organizacijos Lietuvoje, Lietu vos socialdemokratų partija ir pan .) . Lietuvos marksistinės partijos ištakos veda į G. Plechanovą ir L. Varynskį . „ Proletariato" partijos veikėjų, ypač L. Janavičiaus , reikšmė Lietuvai - pirmaeilė . 1886-1887 m. įvykiai Vilniuje 160, kuriais pradedamas Lietuvos KP istorijos apybraižos maketas svarbus momentas, bet jis turi daugiau organizacinę ir regionalinę reikšmę. Su 1886-1887 m . nesisieja ar bent mums nežinoma tokia svarbi visai Lietuvai ( ne vien Vilniui ) idėjinė deklaracija, kaip G. Plechanovo, L. Varynskio raštai ir pagrindinei Lietuvos gyven tojų masei skirti ,, Proletariato “ partijos ,,Manifesto artojams“ isto riniai žodžiai . O idėjinis Lietuvos proletariato siekių deklaravimas , nustatant pradinę Lietuvos KP istorijos datą, turėtų būti , atrodo, pirmaeilės reikšmės dalykas . Proletarinio revoliucinio judėjimo Lietuvoje pradžia glaudžiai

susijusi su ankstesne Lietuvos revoliucionierių kova, jos pagrin dinėmis tradicijomis ir todėl jos dirbtinai negalima atjungti nuo revoliucinio judėjimo istorijos Lenkijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje . Lietuvos proletariniai revoliucionieriai stoja į kovą dėl būsimo socialistinės santvarkos triumfo jau toje epochoje, kai po trumpo nuopolio Rusijos revoliucinis judėjimas vėl ima vaidinti pagrindinį vaidmenį Rytų Europos tautų istorijoje, o XX a. pradžioje Rusija darosi pasaulinio revoliucinio judėjimo centras . V. Leninas nurodo, kad, pradedant paskutiniu 19 a . ketvirčiu , Lenkija netenka „ ypa tingos revoliucinės reikšmės “ , kurią ji turėjo iki tol¹61 . Šį faktą konstatuoja K. Markso bei F. Engelso pasisakymai , pradedant 1875 m . Nuo pat 1883 m . proletarinis revoliucinis judėjimas Lie tuvoje vis glaudžiau siejasi ir jungiasi su revoliuciniu judėjimu Ru sijoje ir tampa neatskiriama jo dalimi . Stiprindami savo ryšius su Rusijos proletariatu , V. Leninu , bolševikų partija, pažangiąja de mokratine ir socialistine rusų kultūra, proletariniai revoliucionieriai 4 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

49

žingsnis po žingsnio įveikia ankstyvojo ikimarksistinio revoliucinio judėjimo Lietuvoje trūkumus. Marksizmo-leninizmo idėjomis ginkluotas Lietuvos proletaria tas lieka ištikimas geriausioms pirmųjų Lietuvos revoliucionierių tradicijoms, kaip internacionalizmas, kova prieš šlėktinį ir jį pakei fusį buržuazinį nacionalizmą, Lietuvos darbininkų klasė ir toliau turtina šias tradicijas , vadovaudamasi šūkiu „ Visų šalių proletarai , vienykitės!" Geriausius Lietuvos darbo žmonių atstovus šis kelias atvedė į marksistinės- lenininės Komunistų partijos sukūrimą.

ZIGMAS ANGARIETIS

MARKSISTINĖS FILOSOFIJOS

IR MOKSLINIO SOCIALIZMO PROPAGUOTOJAS STOLYPINO REAKCIJOS METAIS ( 1907-1910 m . )

A. KAIRYS

1905-1907 metų Rusijos revoliucijos pralaimėjimas sukėlė ne tik politinę reakciją, bet ir ideologinį pakrikimą idėjiškai nepasto viuose sluoksniuose , kurie revoliucinio pakilimo metais buvo pri sišlieję prie revoliucinio judėjimo, o reakcijos metais nuo jo at sitraukė . Filosofijos srityje tai atsispindėjo atsitraukimu nuo marksizmo apskritai, dialektinio ir istorinio materializmo revizavimu ir religi nių koncepcijų skelbimu ypatingai . Politinė reakcija , smerkdama revoliuciją, norėjo organizaciniai ir idėjiškai nuginkluoti darbinin kų judėjimą. Reakcija rėmėsi idealizmu ir metafizika. Idealistai stengėsi panaudoti kiekvieną naują fizikos reiškinį, kurio

esmė

dar

iki

galo

nebuvo

išaiškinta

ir

suprasta,

tikslams, mėgindami pasukti jį prieš materializmą, tai filosofinio idealizmo teisumo

savo

vaizduodami

įrodymu " . Svarbiausias smūgis

buvo kreipiamas prieš revoliucinę dialektiką apskritai ir ypač prieš jos išplėtimą visuomeninių reiškinių aiškinimui . Pagrindinė prie monė kovai prieš dialektiką buvo metafizika , paplito ir vulgariojo materializmo

pažiūros .

Sociologijos 50

srityje

pasidarė

madingas

Spenserio evoliucionizmas ir vadinamasis socialinis darvinizmas , suvedęs visuomenės vystymosi dėsnius į biologinius . Marksistai-leniniečiai vedė ryžtingą kovą su šia revizija, nes ji sudarė rimtą pavojų revoliuciniam marksizmui . Jie kovojo už re voliucinės teorijos grynumą, gynė marksizmo idėjas nuo priešų puolimų, parodė, kad vadovaujantis K. Markso teorija , proletaria tas ruošiasi būsimajam lemiamam mūšiui už socialistinės revoliu cijos pergalę . Didžiausią indėlį į revoliucinę darbininkų klasės teoriją, gin damas marksizmą nuo ideologinės ir politinės reakcijos , įnešė V. Leninas . Šiuo sunkiu reakcijos laikotarpiu jis paskelbė knygą ,,Materializmas ir empiriokriticizmas ", o taip pat straipsnius ,, Dėl Rusijos revoliucijos įvertinimo“ , „ Klasių ir partijų pažiūra į religiją ir bažnyčią“ , „ Apie ,, Vechi "" ir kt . Šiuose veikaluose V. Leninas moksliškai pagrindė esamo laikotarpio stovį , numatė naują Komu nistų partijos veiklos taktiką. V. Lenino teorinė veikla buvo nu kreipta prieš buržuazinę ideologiją, prieš dalį rusiškosios social demokratijos, kuri, prisidengusi marksizmo atnaujinimu , ėmė re viduoti pagrindinius jo teiginius . V. Leninas, apibendrinęs gamtos ir visuomenės vystymosi naujos istorinės epochos sąlygomis re zultatus, argumentuotai apgynė marksizmo teorinius pagrindus , to liau išvystė dialektinį ir istorinį materializmą. Minėti V. Lenino veikalai buvo stipriausias marksistų ginklas kovoje prieš to meto buržuazinę filosofiją ir revizionizmą. Lietuva buvo carinės Rusijos dalis . Tiek Rusijoje, tiek ir Lie tuvoje revoliucijos pralaimėjimas sukėlė reakcijos puolimą, social demokratijos krizę. Socialdemokratų partiją paliko smulkiaburžua ziniai kaimo ir miesto elementai , inteligentijos dalis. Aktyvėjo oportunizmas, kuris pasireiškė likvidatorystės forma. Socialde mokratų partijos gretose vyko aštri kova tarp revoliucionierių inter nacionalistų ir likvidatorių. Ideologinė kova Lietuvoje Stolypino reakcijos metais turėjo eilę ypatumų, specifinių bruožų, nors ir vystėsi kaip bendraru siškos ideologinės kovos dalis. Tuo metu Lietuvoje, sparčiau vys tantis

kapitalizmui ,

kuodamasi

,, naujos

sustiprėjo vienybės“

buržuazinis šūkiu ,

nacionalizmas.

buržuazija

kalbėjo

Mas apie

visuomenės socialinių sluoksnių, klasių interesų harmoniją, nacio

51

nalizmo pagalba kovojo prieš socialdemokratų skelbiamą prole tarinio internacionalizmo principą, prieš jų keliamus klasinius pro letariato interesus . Reakcijos veikėjai Lietuvoje įvairiausiais būdais smerkė pra ėjusią Rusijos revoliuciją, revoliucinius įvykius Lietuvoje , stengėsi įteigti masėms, kad socialistinė revoliucija ir socializmas tai tik marksistų prasimanymas, o ne istorinio visuomenės vystymosi re zultatas, juodino marksizmą, propagavo misticizmą, religiją ir na cionalizmą, tam panaudodami spaudą, švietėjiškas organizacijas , bažnyčią ir kt. institucijas . Visa tai darbininkų klasei trukdė supras ti, įsisąmoninti savo istorinę misiją, vesti

sėkmingą kovą prieš

buržuaziją ir buržuazinį nacionalizmą . Lietuvos revoliuciniai socialdemokratai buvo vieninteliai , kurie vedė kovą prieš reakcijos puolimą, gynė marksizmo idėjas , dar bininkų klasės interesus, nors bolševikai .

dar

ir nebuvo pilnai

nuoseklūs

Šiame straipsnyje norima parodyti įžymaus Lietuvos revoliu cinio judėjimo veikėjo Zigmo Angariečio kovą reakcijos metais prieš buržuazinę ideologiją, jo veiklą, propaguojant marksistinę filosofiją ir mokslinį socializmą, jo sugebėjimą teisingai įvertinti to meto Lietuvoje susidariusią padėtį , kai „, teorinė kova už revo liucinę pasaulėžiūrą, t . y . už revoliucinį marksizmą, tampa dienos lozungu" 162 · Šiuo laikotarpiu pasirodo Z. Angariečio straipsniai : ,,Marija vitai ir pirmeiviai “ , „ Apie teosofiją“ , „ Gamtos paslaptis “ ,,, Žmo gus ir kiti gyvūnai “ . Šiuose straipsniuose Z. Angarietis propaguoja marksistinę filosofiją, gina materializmą nuo idealizmo. 1908 m. straipsnyje ,,Apie teosofiją"*, kuris buvo nukreiptas prieš klerikalinį laikraštį „ Šaltinis" , Z. Angarietis atskleidžia teosofų idealizmą. Jis parodo, kad viso gyvenimo pagrindu teosofai laiko aukščiausią , be vietos ir laiko esybę ir teigdami , jog dorais žmo nėmis gali būti tik tie, kurie tiki dievu, daro išvadą, kad visos esamos blogybės visuomenėje gali būti pašalintos tik pakeičiant * Teosofija (graikų - dievas ir išmintis) — mistinis mokymas, kuris teigia apie dievo pažinimą per netarpišką ryšį su anuo pasauliu , remiasi budizmu ir brachmanizmu bei kt. rytietiškomis religijomis. 19 amž. JAV, Anglijoje ir kt. kapitalistinėse šalyse susikūrė teosofų draugijos. 52

žmogaus dvasinį pasaulį¹63 . Šioms idealistinėms teorijoms Z. Anga rietis priešpastato marksistinį visuomeninių reiškinių išaiškinimą . Jis parodo, kad žmonių dvasinio gyvenimo pagrindas yra materia lūs visuomeniniai santykiai ir , norint pašalinti visuomenėje esamas blogybes, pirmiausia reikia pakeisti visuomenės materialinį gyve nimo pagrindą, reikia kurti , gaminti materialines vertybes, o ne ".. .vien paskęsti savo sielos tobulinime ir nardyti jame“ 164 . Z. An garietis populiariai parodo, kad teosofų mokslas būtų sunkus jun gas žmonijai , jeigu darbo žmonės nustotų kurti materialines verty bes ir paskęstų teosofijoje. Gindamas materializmo pozicijas, Z. Angarietis pažymi ,, ... jog viskas materialistiškas turi turėti materialistišką pradžią“ 165. Straipsniuose ,,Gamtos paslaptis " ,,,Žmogus ir kiti gyvūnai “ , parašytuose 1908 m . , Z. Angarietis pasisako prieš metafizinį idea listų mąstymo būdą, kurie laikė, kad visi gyvūnai ir augalai buvo sutverti aukštosios esybės ir nuo sutvėrimo laiko iki šios dienos nepakito. Jis atskleidžia, kad teiginys apie pasaulio sutvėrimą yra niekuo nepagrįstas ir, remdamasis gamtos mokslo pasiekimais, gin damas Č. Darvino evoliucijos teoriją, kuri tuomet buvo įvairiau siais būdais klerikalų puolama ,

parodo, kad gyvūnų ir augalų

rūšys priklauso nuo sąlygų, kuriose jie gyvena ir kinta, kintant sąlygoms 166. Čia pat, neatsiejamai

nuo gamtos materialistinio supratimo,

Z. Angarietis aiškina , jog ir ,, ...visuomenės sutvarkymas, vals tybė, tikėjimas , mokslas , šeimyna ir t. t . turi materialistiškus pagrin dusʻ167, kad visas žmonių gyvenimas priklauso nuo ekonominio visuomenės būvio . Z. Angarietis griauna klerikalų požiūrį apie nekintamą dvasinę visuomeninių reiškinių prigimtį , jų siekimą iš esmės pertvarkyti visuomenės gyvenimą tos pačios santvarkos rẻ muose, nepakeičiant visuomeninių ekonominių santykių, kurie su daro vienos ar kitos visuomenės santvarkos pagrindą. Be to, jis parodo istorinio materializmo teorijos reikšmę, sprendžiant prak tinius visuomenės gyvenimo klausimus, sakydamas, kad darbininkų klasei reikia eiti savo , materializmo keliu , nes // ... eidami ma terializmo keliais, apsiginklavę moksliškuoju socializmu , pavojingų klaidų nepadarysime“ 168.

53

Z. Angarietis daug vietos skiria istorinio materializmo klausi mams, nušviečia utopinio socializmo išsivystymą į mokslą , parodo, kaip, vystantis kapitalizmui , kylant darbininkų judėjimui , vystėsi mokslinio socializmo teorija, atsirado materialistinis istorijos su pratimas. Savo plačiame straipsnyje ,, Buržuaziškos ir smulkiai buržuaziškos srovės socializme “ , išspausdintame 1909 m . Amerikos lietuvių so cialistų sąjungos laikraštyje ,, Kova “, jis kritikuoja visų ikimarksisti nių teorijų apie visuomenę , laikiusių visuomenės vystymosi pa grindu idėjines paskatas , nepagrįstumą . Z. Angarietis parodo, kad jau 19 amž. pradžioje įvairūs mokslininkai kėlė mintis , kad esama visuomeninė santvarka neteisinga , kad reikalinga nauja , teisingesnė santvarka, kurioje nebūtų vargo ir išnaudojimo . Tačiau utopistai laikė, kad ta nauja santvarka turi atsirasti tada, kai tarp turtingųjų ir beturčių įsiviešpataus teisingumo idėja. Z. Angarietis pažymi, kad tokias socialistų-utopistų svajones lėmė tuometinis visuome nės vystymasis, nes tuomet kapitalizmas dar tik buvo tepradėjęs vystytis, o darbininkų judėjimas buvo silpnas 169. Jis atskleidžia ir socialistų-utopistų klaidas . Z. Angarietis parodo , kad gražiuoju nie kas neišsižadės savo turtų vardan lygybės, brolybės ir laisvės. ,,Kapitalistų ir darbininkų reikalai eina priešingais keliais, — rašo jis.— Tarp jų viešpatauja ne gražūs žodžiai , ne meilės apsireiški mas, ne pasigailėjimas , bet klasių kova“ 170 . Toliau Z. Angarietis pabrėžia, kad augant proletariatui , kylant darbininkų judėjimui , ryškėjant prieštaravimams tarp klasių, stiprėja klasių kova ir pro letariatas vis labiau pradeda suprasti, kad

tarp buržuazijos ir

proletariato vis

aiškesnė auga siena, jog buržuazija ir valdo vai niekuomet nesirūpins ištraukti darbininkų klasę iš jos da bartinės vargingos padėties ir perkelti [ ją ] į teisingesnes sąly

gas" 171 .

Būtent

šios

visuomeninės-politinės

prielaidos,- teigia

Z. Angarietis,

sudarė pagrindą moksliniam socializmui atsirasti , jų pagrindu K. Marksas parašė garsųjį ,,Kapitalą" 172. Kritiškai įver tinę ankstesnes teorijas apie visuomenę , K. Marksas ir F. Engelsas pagrindžia materialistinį istorijos supratimą, kurį Marksas glaustai pateikia ,, Dėl politinės ekonomijos kritikos" pratarmėje . Jis rašo : ,,Visuomeninėje savo gyvenimo gamyboje žmonės sueina į fam tikrus, būtinus , nuo jų valios nepriklausančius santykius ―― gamy

54

binius santykius ,

kurie atitinka tam tikrą jų materialinių gamy

binių jėgų išsivystymo pakopą . Tų gamybinių santykių visuma su daro ekonominę visuomenės struktūrą, realiąją bazę, ant kurios stūkso juridinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka visuomeninės są monės tam tikros formos . Materialinio gyvenimo gamybos būdas sąlygoja socialinį , politinį ir dvasinį gyvenimo procesus apskritai . Ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai , jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę" 173. Z. Angarietis didžiausiu K. Markso ir F. Engelso mokymo nuo pelnu laiko tai , kad jie parodė , jog tiek gamtoje , tiek ir visuome nėje veikia objektyvūs dėsniai . Z. Angarietis rašo : ,, ...gyvenimo reiškiniai atsiranda ne dėl atskirų ypatų norų, ne taip sau, bet [jų atsiradimas ] priklauso nuo tam tikrų dėsnių, kurių negali pa naikinti jokia pašalinė jėga“ 174 . Brošiūroje ,,Ateities surėdymas “ , išleistoje 1909 m. , kurią Z. An garietis parašė pagal A. Bebelio ,,Ateities visuomenė“ , nagrinė damas visuomeninio gyvenimo dvasines problemas, jis pagrindžia istorinio materializmo pagrindinį klausimą, kad visuomeninė būtis nulemia visuomeninę sąmonę . Iliustruodamas šį teiginį , Z. Anga rietis nurodo, kad su privačios nuosavybės išnykimu išnyks visos nelaimės, kurios smaugė žmones : apgavystės, vagystės, krimina liški nusikaltimai175 . Jis parodo , kad tiek moralė, tiek religija kin ta, kintant visuomeninėms-ekonominėms formacijoms, kur naujos santvarkos viešpataujančios klasės stengiasi pajungti šias sąmonės formas savo viešpatavimui pateisinti . Iliustruoja tai pavyzdžiu : mo rališkai

buvo

pateisinama

vergovė,

viduramžiais — baudžiava ,

o esant kapitalistiniams gamybiniams santykiams , žmonių išnaudo jimas laikomas dorumu176. Z. Angarietis įrodo, kad amžinos , ne kintamos moralės nėra. Jis pažymi , kad moralė yra istoriška , kon kreti, apsprendžiama esamos visuomeninės santvarkos , kategorija. Aiškindamas visuomeninių-ekonominių formacijų kaitą, Z. An

garietis nurodo, kad šios kaitos pagrindas yra išaugęs konfliktas tarp gamybinių jėgų ir pasenusių gamybinių santykių. Jis rašo, kad iš pirmykštės komunistinės bendruomenės atsirado vergovinė (patriarchališka) , iš vergovinės - feodalinė (baudžiavinė ) visuo menė, o pastarosios gelmėse gimė smulkiaburžuazinė sankloda , kuri ilgainiui virto kapitalistine (buržuazine ) visuomenine -ekono 55

mine formacija . Didžiulę reikšmę turėjo Z. Angariečio aiškinimas, kad vystymosi procesas nesustojo. Jis rašė , kad kapitalistinėje san tvarkoje gamybos priemonės vis labiau koncentruojasi mažumos rankose, vyksta jų kapitalizacija . Z. Angarietis pabrėžia, kad tech ninis progresas kapitalizmo sąlygomis atneša didžiulę naudą ga mybos priemonių savininkams . Visi šie reiškiniai , — rašo jis , — gim do bedarbę , koncentruoja darbininkus į didelius centrus , vis labiau išryškina klasių prieštaravimus, paaštrina klasių kovą¹77. Z. Angarietis nurodo , kad kapitalistinė visuomenė yra drasko ma vidinių prieštaravimų ir todėl ji vis labiau neatsako visuo menės reikalams, nes tiems reikalams neatsako dabartinis gamy AA bos būdas 178.· Iš šių Z. Angariečio samprotavimų seka išvada , kad kapitalistinis gamybos būdas turi išnykti , užleisti vietą naujam , pažangesniam — socialistiniam gamybos būdui , kuris panaikintų kapitalistinio gamybos būdo pagimdytas blogybes, leistų sparčiai vystytis gamybinėms jėgoms179 .

Toks moksliškas Z. Angariečio istorinio progreso supratimas paneigia buržuazinių ideologų, ypač klerikalų agnostiškus sampro tavimus apie progresą, kurie įrodinėjo , kad progresu galima tik tikėti, bet nieko apie jį negalima žinoti , nes jis priklauso trans cendentiniams klausimams . Progreso idealu jie laikė evangelijos mokymą, meilę artimajam¹80 . Z. Angarietis propagavo marksistinį mokymą apie visuomenę . Tai turėjo didžiulę reikšmę ruošiant ma ses revoliucinei kovai . Jis įrodinėjo, kad visuomenės vystymosi negalima paveikti gražiais žodžiais, morale arba utopinėmis teori jomis, kad visuomenės vystymosi priežasčių revoliuciniai social demokratai turi ieškoti ekonomikoje ir remiantis ja aiškinti krizių, nedarbo priežastis , nes kapitalistinė gamyba remiasi privačia ga mybos įrankių nuosavybe¹81 . Taigi norint išvengti kapitalistinių blo gybių, reikia panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę, pakeisti ją visuomenine . Remdamasis dialektiniu mokymu apie reiškinių savitarpio ryšį ir priklausomumą, Z. Angarietis toliau tęsia objektyvių visuome nės dėsnių analizę , nemaža vietos skirdamas klasių kovos ir so cialinės revoliucijos teorijos problemų nagrinėjimui . Aiškindamas marksizmo-leninizmo teiginį apie darbininkų klasės istorinę misiją, jis nurodė, kad ši klasė , nebūdama gamybos priemonių savininke, 56

yra pati nuosekliausia kovotoja prieš privačią, kapitalistinę nuosa vybę. Z. Angarietis rašo , kad darbininkai priversti parduoti kapi talistams savo darbo jėgą, kad darbininkai pagamina visus pro duktus, o kapitalistai juos pasisavina, kad jie pasisavina svetimą darbą, nes jų rankose - žemė, fabrikai , mašinos , geležinkeliai ir t. t.182 Šio klasinio principo išryškinimas tuo metu buvo labai aktualus , nes Lietuvos buržuazijos atstovai teigė, kad darbininkų klasė yra ,, laisva" , laisvai , niekieno neverčiama gali parduoti savo darbo jėgą. Remdamasis marksistiniu klasių supratimu , Z. Anga rietis įrodo , kad darbininką parduoti darbo jėgą, eiti dirbti į fab riką už grašius spiria badas ir šaltis. Jis nurodo: jeigu ,, neparsi duos darbininkas kapitalistui , tai turės arba badu mirti arba valkata " likti 183. Visa tai rodo, kad Z. Angarietis jau tuo metu teisingai suprato pagrindinį pasiskirstymo į klases principą , kuris teigia, jog skirtumus tarp klasių nulemia pirmiausia jų santykis su gamybos priemonėmis. Šis pagrindinis skirtumas sąlygoja ir kitus visuome nės klasių požymius . Marksistinis- lenininis klasių supratimas, kurį išdėstė Z. Angarietis savo veikaluose , paneigia lietuviškųjų bur žuazinių ideologų samprotavimus apie visuomenės harmoniją, apie visos tautos vienybę, apie jos neklasinį vystymąsi . Z. Angarietis parodo, kad tautiškai buržuazijai rūpėjo atitraukti darbininkus nuo klasių kovos, pastūmėti į nacionalizmo pozicijas, o paskui patiems juos dar daugiau išnaudoti¹84. Jis gana įtikinančiai dėstė , kad dar bininkų likimą spręsti bei jų padėtį pagerinti gali tik patys dar bininkai, ką jie iškovos, tą ir turės, nes kapitalistai ir dvarininkai gražiuoju nenusileis, neatiduos jiems savo turtų. Z. Angarietis mo kė darbininkus kovoti už savo teises, mokė siekti tikslo . Z. Angarietis daug vietos skyrė klasių kovos formoms nušvies ti, kurios tuomet buvo ypač aktualios Lietuvoje . Jis parodo, kad ,,buvo tuomet nemaža žmonių iš darbininkų tarpo, kurie manė, jog Valstybės dūma gali darbininkams geresnį gyvenimą duoti“ 185 . Reakcijos metais revizionistai skleidė iliuzijas , kad tik parlamen tiniu keliu darbininkai gali pasiekti savo tikslų, kad buržuazinė valdžia, leisdama atitinkamus įstatymus, gali pagerinti jų padėtį . Z. Angarietis demaskuoja šiuos teiginius ir nurodo, jog parlamen tinio kelio suabsoliutinimas atitraukia darbininkus nuo klasinės po litinės kovos, nuo kovos už darbininkų klasės kasdieninius reika 57

lus. Kovodami prieš darbininkų teisių apkarpymą, oportunistiniai socialdemokratai , daugiausia išreikšdami smulkiųjų savininkų inte resus, suteikia klasių kovai smulkiaburžuazinį supratimą 186, kuris veda darbininkus į taikstymąsi su buržuazija. Straipsnyje ,, Apie sindikalizmą" , paskelbtame 1909 m . , Z. An

garietis kritikuoja anarchistus už politinės kovos menkinimą, af skleidžia prudonizmo ir tredjunionizmo žalą darbininkų judėjimui , parodo, kad jie nepripažįsta politinės kovos , mokymą apie proletariato diktatūrą 187.

neigia marksistinį

Z. Angarietis kritikuoja tuos socialdemokratus , kurie palaiko buržuazinių ideologų iškeltą šūkį , kad reikia užsiimti vien kultū ros darbu . Z. Angariefis neneigia, bet, atvirkščiai , jis dar pabrėžia, kad reikalinga pakelti darbininkų kultūros lygį , jų politinį sąmo ningumą. Jis pažymi , kad šie du dalykai turi būti dialektinėje vie nybėje, nes nuo darbininkų sąmoningumo priklauso jų organizuo tumas ir kovingumas . Tačiau jis aštriai pasisako prieš tai , kad so cialdemokratai užsiiminėtų vien tik kultūros darbu ir nesietų jo su klasinės politinės sąmonės ugdymu188 . Z. Angarietis pažymi , kad kultūrinio kelio suabsoliutinimas, politinės kovos nutylėjimas ir išsižadėjimas patinka turtingiesiems, o darbininkams trukdo ko voti už savo teises, nuteikia juos kantriai vilkti savo jungą. Jis pažymėjo , kad esanti valdžia tarnauja ponams ir turtuoliams ir Lietuvos darbininkai jau pradeda tai suprasti ir įsitikina , jog nėra ko laukti malonės iš kapitalisto ir todėl proletariatas turi vesti aštrią kovą ne tik prieš buržuaziją, bet kartu ir prieš visą esamą santvarką, kol ji nebus panaikinta ir vietoj jos sukurta nauja , dar bininkų reikalus atitinkanti santvarka 189. Z. Angariefis nurodė, kad darbininkai ir buržuazija yra skirtinguose poliuose ir pagrindinis darbininkų klasės , jos revoliucinės partijos uždavinys yra rengti visus darbo žmones kovai su esama visuomenine santvarka , kad vienintelis teisingas kelias - tai kova už politinę valdžią . Jis rašė , kad darbininkai , siekdami savo padėties pagerinimo, trumpesnės darbo dienos , didesnio darbo užmokesčio, pirmučiausia turi nu versti carizmą, kuris yra skriaudikų gynėjas, nes kol jis bus, tol neduos darbininkams organizuofis , gins fabrikantų ir dvarininkų teises, neduos geresnio duonos kąsnio darbininkui , o vietoj jo duos kulkų ir nagaikų199 . 58

Z. Angarietis pasisakė prieš tuos, kurie įtikinėjo darbininkus nesirūpinti ateitimi, nesidomėti tuo, kaip atrodys socializmas . Jis sukritikavo jų teiginį , jog ,, ateitis pati susidės“ . Z. Angarietis pa brėžė , jog kovoje labai svarbu mokėti siekti savo tikslo, jis iš kelia subjektyvaus veiksnio ·― sąmoningumo vaidmenį kovoje prieš prispaudėjus . Remdamasis objektyviu visuomenės vystymosi pobūdžiu , Z. An garietis konstatuoja , kad antagonistinių klasių interesai negali būti sutaikinami, kad ateis laikas, kai darbininkai paims viršų, nuvers jiems netikusią santvarką, paims valdžią į savo rankas ir sukurs socializmą 191 , Visa tai rodo, kad Z. Angarietis teisingai suprato ekonominės, politinės ir ideologinės kovos santykį, įrodė , kad Lietuvos dar bininkų klasei šios klasių kovos formos būtinos, norint pasiekti šviesesnę ateitį . Pralaimėjus 1905-1907 m . revoliucijai , kilus politinei reakcijai , kuri visomis išgalėmis niekino praėjusią revoliuciją, marksistinę lenininę teoriją, Z. Angariefis 1908 m . laikraštyje „ Kova“ paskel bia straipsnį „ Ar pasibaigė

Rusijos

revoliucija“ . Šis

supažindino Lietuvos skaitytoją — darbininką, valstietį ,

straipsnis pažangų

inteligentą su socialistinės revoliucijos dėsningumais, jos neišven giamumu, gynė pagrindinius marksizmo - leninizmo teorinius teigi nius. Z. Angarietis parodo, kad , įsiviešpatavus reakcijai , 1905 m. gautos laisvės panaikintos, siaučia juodašimčiai , varžomos darbi ninkų sąjungos , didėja ekonominė ir politinė priespauda, darbi ninkų engimas, auga bedarbių skaičius , valstiečiai nesulaukė že mės, badas tampa vargingųjų draugu192 . Jis pažymi, kad liko ne išspręsti Rusijoje klausimai .

pribrendę

ekonominio

ir politinio gyvenimo

Z. Angarietis pažymi , kad neišnyko ir objektyvios priežastys, kurios pagimdė Rusijos revoliuciją. Straipsnyje pabrėžiama, jog tos priežastys pagilėjo, pradėjo augti , o tai reiškia, kad revoliucijos palaidoti negalima , kol yra šios priežastys, ekonominės revoliu cijos prielaidos , jos palaidoti negalima todėl , kad viešpataujančios klasės bejėgės pakeisti objektyvių dėsnių veikimą . Jis pažymi , kad dabartinė reakcija gali tik sulaikyti revoliucijos vystymąsi, gali ilgiau tęstis jos apmirimas , bet jokiu būdu negalima užmušti pačios 59

revoliucijos193. Z. Angarietis teisingai daro išvadą, kad reakcija pastūmės darbo žmones prie dar aštresnės klasių kovos , nes despo tiškas režimas visiškai nebeatitiko to meto visuomenės išsivystymo lygio, visuomeninio progreso . Kitame straipsnyje Z.

Angarietis

rašė , kad darbininkų par

tijos pagrindinis uždavinys „, ...organizuoti miesto ir kaimo pro letariatą, vesti darbininkų klasės ekonominę kovą, rūpintis tiek pagerinti ekonominį darbininkų padėjimą šioje kapitalizmo san tvarkoje, kiek numatyta programoje minimum , iškovoti pilnas lais ves, sudemokratinti valstybės gyvenimą, pakelti kultūros stovį ir rengtis tolimesnei kovai už socializmą“ 194 . Šią išvadą Z. Angarie tis pagrindė, vadovaudamasis materialistiniu istorijos supratimu , visuomenės vystymosi dėsningumais . Straipsnyje parodoma, kad 1905-1907 m . revoliucija buvo dėsningas visuomeninis reiškinys , o kadangi ji neišsprendė socialinių prieštaravimų, tai revoliucija turi pasikartoti. Ir iš tiesų, objektyvus ekonominio ir politinio gy venimo vystymasis pasirodė esąs stipresnis už patvaldystę . Straipsnyje Z. Angarietis pažymi ,

kad

kapitalistams rūpi ne

visuomenės būvio pagerinimas , o tik geras pelnas195 . Jis atsklei džia aplinkybes, kurios veda į ekonomines krizes, gamybos anar chiją, į konflikto tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių pa aštrėjimą,

kuris

lemia

visuomeninių

prieštaravimų

paaštrėjimą.

Z. Angarietis nurodo , kad šį konfliktą galima išspręsti tik revo liucijos keliu . Jis kalba ir apie revoliucijos jėgas, pažymėdamas , kad darbininkų skaičius auga , kyla jų susipratimas ir artinasi ta diena, kada darbininkai taps stipresniais už kapitalistus ir už jų užtarytojus — kapitalistų valdžią . Tos jėgos subręs, sutvirtės ir nu vers ,, ...nuo sprando kapitalizmo jungą, kad padėtų pamatus naujam surėdymui“ , o tą naują tvarką įvesti galima tik socialis tinės revoliucijos keliu 196,- rašo Z. Angarietis . Jis pabrėžia, kad socialistinės revoliucijos eigoje proletariatas paima į savo rankas politinę valdžią, įkurdamas proletariato diktatūrą , paima gamybos priemones į visuomenės rankas, kad palengvintų socializmo sta tybą. Straipsnyje , pažymėdamas objektyvių prielaidų revoliucijai kilti svarbumą, iškelia subjektyvaus veiksnio reikšmę revoliucijoje, t. y. darbininkų sugebėjimą kovoti už savo teises, revoliucinės partijos vaidmenį , ruošiant darbo žmones kovai už socialistinės

60

revoliucijos pergalę. Tuo metu Z. Angarietis dar nepilnai suprato, kokią uždavinių visumą Rusijoje turės išspręsti būsima revoliucija . Jis nelaikė , jog ateinanti revoliucija turės visų pirma išspręsti bur žuazinės demokratinės revoliucijos uždavinius . Numatydamas , kad revoliucijos hegemonu bus darbininkų klasė, nepilnai įvertino pro letariato sąjungininkus būsimoje revoliucijoje . Jis laikė, kad smul kioji buržuazija (tame tarpe ir valstiečiai ) revoliucijos metu stovės nuošalyje arba padės tiems , kurie daugiau žadės 197. Tiesa , brošiū roje ,,Amerikos valstiečiai“ , parašytoje 1909 m . , priartėja prie tei singo valstiečių vaidmens revoliucijoje supratimo . Jis rašo , kad valstiečių klasė yra gausi ir galėtų suvaidinti didžiulį vaidmenį visuomenės gyvenime, padėdama darbininkams kovoje prieš so cialinę priespaudą , nes, nežiūrint esamų skirtumų tarp proletariato ir smulkiųjų savininkų, tarp jų yra labai daug bendro198. Z. Angarietis darbininkų klasės kovoje prieš socialinę prie spaudą pažymėjo ir inteligentijos , susijusios su darbininkų klasės tikslais, vaidmenį .

Inteligentijos

klausimą socialiniu

požiūriu jis

nagrinėjo labai plačiai . Brošiūroje ,, Darbininkai ir inteligentija“ , parašytoje 1910 m . , Z. Angariefis rašė : ,,Kadangi inteligentijos skaičius vis auga , kadangi jai vis sunkiau atrasti šiltas vieteles ir tuo pačiu vis didesnis inteligentijos skaičius kenčia vargą, tai vis daugiau atsiras jų [ inteligentų] proletariatui palankių“ 199. Z. Anga riečio mintys apie inteligentijos proletarizavimąsi , vystantis kapi talizmui , net ir šiandien yra aktualios , nes jos parodo , kad vis didesnis inteligentijos skaičius , dirbęs kapitalistui , pagal savo so cialinę padėtį artėja prie darbininkų. Atskleidęs socialistinės revoliucijos objektyvų būtinumą ir jos varomąsias jėgas, Z. Angarietis nagrinėja socialistinės revoliucijos įvykdymo kelius. Jis teisingai pastebi , kad socialistinės revoliucijos keliai priklausys nuo buržuazijos elgesio . Z. Angarietis rašo : „ Ga lima daleisti, jog laike socialistinės revoliucijos buržuazija nenorės nusileisti, nenorės atsisakyti savo privilegijų,

ir ji griebsis už

ginklo, kad savo viešpatavimo dienas pratęstų. Tuomet už ginklo turės griebtis ir proletariatas , kad savo teises apgintų" 200 . Toliau jis sako, kad revoliucinę prievartą sukels reakcijos pasipriešinimas ir kraujas bus pralietas. Z. Angarietis nurodo , kad ,, už pralietą kraują visa kaltė teks ne proletariatui , bet buržuazijai . Proletariatas

61

kraujo negeidžia, proletariato tikslas - taikus revoliucijos vysty masis" 201 Savo teoriniuose šio laikotarpio straipsniuose Z. Angarietis ne mažai vietos skiria valstybei , kaip svarbiausiam politinės organi zacijos elementui , parodo, kad iki K. Markso ir F. Engelso apie valstybės kilmę ir jos esmę buvo tvirtinama, jog valstybė tai yra kažkokia mistinė, viršgamtinė jėga , tvarkanti žmonių santykius, žmonių susitarimo produktas , jog ji yra visų nelaimių priežastis ir t . t. Z. Angarietis įrodė , kad tik marksizmo korifėjai sukūrė mokslinę valstybės atsiradimo teoriją, atskleidė jos klasinę esmę. Jis nurodė, kad politinė valdžia yra vienos klasės prievarta kitai klasei ir kad šią prievartą vykdo valstybė, būdama viešpataujan ― tai visuome čios klasės įrankiu . Z. Angarietis rašo : ,,Valdžia niško įsiplėtojimo produktas ir ji remiasi privačia nuosavybe. Nuo savybė neapsieina be luomų ir klasių, o stipresniems viešpatau jantiems luomams ir klasėms visuomet rūpi išlaikyti ir apginti savo nuosavybę. Tai ir iššaukia reikalingumą organizacijos ( įstaigos) , kuri tais reikalais rūpintųsi “ 202 . Jis pažymi , kad pagrindinė tokios valstybės funkcija ginti mažumos , privilegijuotos saujelės reikalus. Z. Angarietis parodo, kad JAV kapitalistai savo rankose laiko po litinę valdžią, teismus, policiją, spaudą ir t . t.203. Tačiau Z. Angarietis šiuo laikotarpiu dar ne visada teisingai supranta valstybės likimą po socialistinės revoliucijos . Jis laiko, kad su visuomenės socializacija išnyksta privati nuosavybė , o kar tu su ja turi išnykti ir politinė valdžia204. Sprendžiant valstybės problemą, Z. Angarietis neskiria socialistinės visuomenės kūrimo etapų ir todėl kelia mintį apie valstybės išnykimą tuoj po socia listinės revoliucijos pergalės, nepilnai suvokia vidines ir tarptau tines valstybės gyvavimo ir išnykimo prielaidas. Z. Angarietis 1909 m . nušviečia socialistinės gamybos tikslą, parodo mokslo pajungimo žmonių visuomenei reikalingumą, pro tinio ir fizinio darbo, miesto ir kaimo suartėjimo kelius . Tiesa, jis dar nepilnai supranta skirtumą tarp dviejų komunistinės visuo menės fazių: socializmo ir komunizmo . Visą eilę reiškinių, būdingų komunizmo aukštesniajai fazei , jis priskiria socializmui . Z. Angarietis, 1905-1907 metų revoliucijos sukūryje įsijungęs į socialdemokratų gretas , studijuodamas marksizmą - leninizmą , tam 62

pa liepsningas marksistinės filosofijos gynėjas ir propagandistas . Įsisavinęs dialektinį ir istorinį materializmą , jis gina revoliucinę marksizmo-leninizmo teoriją nuo revizionistinių iškraipymų, tiria šalyje vykstančius visuomeninius procesus, nurodo Lietuvos darbo žmonėms pagrindinius uždavinius kovoje už socializmą .

DIDŽIOJI SPALIO SOCIALISTINE REVOLIUCIJA IR VILNIAUS KLAUSIMO IŠSPRENDIMAS

J. ŽIUGŽDA, Lietuvos TSR MA akademikas, istorijos mokslų daktaras, profesorius

Vilniaus, kaip ir visos Lietuvos, klausimo teisingą išsprendimą sutinkamai su liaudies masių interesais iškėlė ir pagaliau įgalino jį realizuoti tik Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalė ir lenininių revoliucijos idėjų praktinis vykdymas . Spalio revoliuciją, visiems laikams panaikinusią Rusijoje na cionalinę nelygybę ir įtvirtinusią tikrą visų šalies nacijų brolybę , pradėjusią naują erą žmonijos istorijoje, Lietuvos istorinė sostinė Vilnius sutiko, būdama žiaurioje vokiškųjų imperialistų okupaci joje . Vokiškieji okupantai , Spalio revoliucijos įtakoje besivystan čio Lietuvos liaudies masių nacionalinio išsivadavimo judėjimo su krėsti, telkė ir globojo vietines reakcines jėgas - ir Lietuvos bur žuaziją, ir lenkų nacionalistus, panaudodami tiek jų paramą, tiek ir jų,— lietuvių ir lenkų nacionalistų, — savitarpio prieštaringumus, stengėsi nuslopinti revoliucinį liaudies masių judėjimą, sustiprinti savo okupacinį režimą . Ir vietinės reakcijos jėgos , tiesiog mal daudamos vokiškųjų imperialistų pagalbos , didžiausiu savo užda viniu laikė užkirsti Spalio revoliucijos idėjoms kelią į Lietuvą, taigi ir į Vilnių. Lietuviškoji buržuazija ir jos organas - Lietuvos Taryba šiam uždaviniui vykdyti 1917 m . gruodžio 11 d . paskelbė išdavi kišką deklaraciją, prašydama ,,Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos" ir pasisakydama „ už Lietuvos valstybės amžinus tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija“ , 1918 m . kovo mėn . prašė Vokie tijos kaizerį, kad jis pripažintų Lietuvą pagal tą deklaraciją, ir pa

63

galiau 1918 m . liepos mėn . paskelbė Lietuvą monarchija, kvies dama į Lietuvos karalius , vadinasi , į

sostą“

Vilniuje , vokiškųjų

imperialistų statytinį princą Urachą205. Lenkų nacionalistai Lietuvoje taip pat aktyviai rūpinosi sulai kyti Spalio revoliucijos idėjų plitimą. Jau tuojau po 1917 m . Va sario revoliucijos Rusijoje jie pakėlė balsą Lietuvos likimo klausi mu ir Lenkijos valstybės atkūrimo reikalavimą visai nedviprasmiš kai jungė su reikalavimu prijungti Lietuvą prie jų siekiamos buržua zinės-dvarininkinės Lenkijos . Būtent , Vilniuje 1917 m . balandžio 20 d . pradėjo nelegaliai eiti POW ( Lenkų karinės organizacijos) leidinys ,,Biuletyn Wileński " (,,Vilniaus biuletenis“ ), kuriame žymi vieta buvo skiriama Lietuvos prijungimo prie Lenkijos propagan dai, glaudžiai susijusiai su pastangomis užkirsti kelią revoliucijai ir į Lenkiją, ir į Lietuvą . Jau pirmajame to biuletenio numeryje buvo paskelbta Lenkijos karalystės Tautos tarybos nuomonė apie ,,Lenkijos ir Lietuvos valstybinio susijungimo būtinumą“ . Tame pat numeryje taip pat paskelbtas ,,Bendro krašto suvažiavimo “ nu tarimas, kuriame, be kita ko, pabrėžiama, kad ,, susirinkusieji ... sutinkamai su tautos valia, o taip pat su istorinėmis tradicijomis , reikalauja (domagają się) sujungti Lietuvą su Karūna“ 206. Birželio mėn . biuletenyje (Nr. 6) toks reikalavimas paskelbtas „ Politinių partijų ir krypčių“ vardu ir jų atstovų pasirašytas, prie šakyje su Lenkijos valstybingumo Sąjungos pirmininku . Tame pat numeryje kai kurių „ krypčių“ vardu , su atitinkamais parašais , pa skelbtas tolygus

reikalavimas

kalba

ne tik

apie

Lietuvą,

bet

jau apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę , t . y . ir apie Baltarusijos prijungimą prie Lenkijos207. Spalio revoliucijos išgąsdinti , lenkų nacionalistai jau nesitenkino nelegaliu veikimu okupuotoje Lietu voje,— 1917 m. pabaigoje ir paskui 1918 m . pradžioje jie jau atvirai kreipėsi į Vokietijos valdžios atstovus , kad visa ,, okupuotoji istorinės Lietuvos erdvė", kaip patikslino lenkų nacionalistų Vil niuje leidžiamas biuletenis ,,,jokiomis sąlygomis negrįžtų prie Ru sijos"

ir kad būtent ,, istorinės Lietuvos erdvė"

būtų sujungta

į vieną sąjunginę valstybę su Lenkija 208. Tačiau visos vokiškųjų imperialistų bei vietinių reakcionierių pastangos buvo veltui . Nei žiauriausios okupantų represijos, nei apgavikiškos smetoninės-urachinės ,, valstybingumo" sudarinėjimo

64

priemonės, nei dvarininkiniai lenkų nacionalistų svaičiojimai nepa jégė sulaikyti Didžiojo Spalio idėjų. Vilniuje ir visoje Lietuvoje, komunistų vadovaujama , vystėsi ir stiprėjo liaudies masių kova prieš okupantus ir jų vietinius talkininkus . Ir okupacinis laikraštis ,,Dabartis" buvo priverstas pripažinti , kad ,, lyg tikra ugnis, ir bol ševizmo idėja vis labiau apima gyventojų širdis ir protą“ , kad „ einanti iš Rytų srovė atnešė ir pas mus bolševikų pažiūras“ 209¸ Vilniuje 1918 m. balandžio mėn . buvo nelegaliai suorganizuo ta pirmoji komunistų kuopelė . 1918 m. rugpiūčio 14 d . Vilniuje nelegaliai įvyko revoliucinių socialdemokratų pasitarimas, priėmęs nutarimą įkurti

Lietuvos Komunistų partiją ir sudaręs

Laikinąjį

Centro Biurą, kuris , be kitų uždavinių, turėjo sušaukti pirmąjį Lie tuvos Komunistų partijos suvažiavimą. Lietuvos Komunistų partijos pirmasis suvažiavimas nelegaliai įvyko Vilniuje 1918 m . spalio 1-3 d . Suvažiavimas save laikė Lie tuvos ir taip pat vokiškųjų imperialistų okupuotos Vakarų Balta rusijos komunistų suvažiavimu , dėl to įkurtoji partija buvo pava dinta Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partija210. Nuo to laiko Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas iš Vilniaus vadovavo visai Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos darbo žmo nių kovai už vokiškosios okupacijos likvidavimą, už visokios iš naudotojiškos santvarkos nuvertimą, už darbo žmonių valdžią, už Tarybų valdžią. Vilniaus proletariatas ėjo Lietuvos revoliucinio ju dėjimo priešakyje . Jau 1918 m . lapkričio 10 d . Vilniuje buvo suda rytas Revoliucinis komitetas, turėjęs uždavinį vadovauti Vilniaus proletariato kovai . Gruodžio mėn . pradžioje Vilniuje buvo revoliu ciniu keliu įvykdyti Darbininkų deputatų tarybos rinkimai . 1918 m. gruodžio 8 d . Lietuvos KP Centro Komiteto nutarimu Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Laikinoji revoliucinė vyriausybė su V. Mickevi čiumi-Kapsuku priešakyje . Gruodžio 15 d . Vilniuje miesto salėje įvyko iškilmingas Vilniaus miesto Darbininkų deputatų tarybos ati darymas . Tarybos pirmininku išrinktas komunistas P. Eidukevičius savo kalboje pabrėžė , kad ,, Vilniaus proletariatas išsivadavo iš ver govės". Vilniaus Darbininkų deputatų taryba savo pirmajame posė dyje pasveikino Tarybų Rusijos Liaudies Komisarų Tarybą ir Raudo nąją Armiją, pabrėždama, kad ,, Liaudies Komisarų Taryba, ištikimo pasaulinio

proletariato

5 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

vado draugo Lenino vadovaujama, yra 65

Lietuvos darbininkų klasės kelrodinė žvaigždė išsivystančioje ko voje už visišką savo išsilaisvinimą“ . Tame pat posėdyje Darbininkų deputatų taryba paskelbė visos valdžios mieste perėjimą į Vilniaus Darbininkų deputatų tarybos rankas . 1918 m. gruodžio 16 d. buvo paskelbtas Vilniuje ir visoje Lietuvoje Laikinosios revoliucinės vy riausybės manifestas, proklamavęs visos valdžios Lietuvoje per ėjimą į Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas , išreiškęs lietuvių tautos valią eiti ranka už rankos su Tarybų Rusija ir su visomis kitomis šalimis, einančiomis pasaulinės socialistinės revoliucijos keliu" ,,, kovoti už socialistinės santvarkos sukūrimą Lietuvoje “ . Taip buvo paskelbta Lietuvoje tarybinė san tvarka, įkurta Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika. Istoriniai dokumentai — Tarybų Rusijos Liaudies Komisarų Ta rybos 1918 m. gruodžio 22 d . dekretas ir gruodžio 24 d . Centro Vykdomojo Komiteto nutarimas , V. Lenino pasirašyti , paskelbė nepriklausomos Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos ir jos revoliucinės vyriausybės pripažinimą211 . Tuo būdu lietuvių tauta, visa Lietuvos liaudis, Komunistų par tijos vadovaujama , nugalėdama visokį reakcijos smurtą, stojo į Spa lio revoliucijos nutiestą kelią, pasiekė pilnutinį išsivadavimą iš socialinės ir nacionalinės priespaudos , įkūrė suverenią Tarybų Lie tuvos Respubliką su sostine Vilniuje . Lenininių Didžiojo Spalio idėjų pergalė Lietuvoje praktiškai atkūrė Vilniaus istorines teises - Lietuvos valstybės sostinės teises . Iš sostinės Vilniaus Lietuvos Laikinoji revoliucinė vyriausybė, o po Tarybų suvažiavimo ,

įvykusio

Vilniuje

1918

m.

vasario

18—

20 d . ,- Liaudies Komisarų Taryba, vadovavo visam respublikos socialinio-ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo išvystymui , kovai prieš užsienio interventus ir vietinę kontrrevoliuciją. Tarptautinė kontrrevoliucija nenurimo , ji siekė sunaikinti Spa lio revoliucijos padarytus pasaulinės sistemos pakeitimus , ėmė vykdyti išplėstinę agresiją prieš tarybines respublikas, taip pat ir prieš Tarybų Lietuvą, paimdama į savo globą Lietuvos buržuazi nius nacionalistus ir kitas reakcines jėgas. Žymiai stipresnės An tantės imperialistų nukreipiamos ir ginkluojamos tarptautinės kontr revoliucijos jėgos — Pilsudskio legionai , vokiškoji intervencinė ka riuomenė, įvairūs

baltagvardiečiai 66

ir vietinės

kontrrevoliucinės

gaujos palaužė pasiaukojamai kovojusius Tarybų Lietuvos gynėjus , darbininkus ir valstiečius, jau 1919 m. balandžio 21 d . užgrobė Vilnių, gegužės- rugpiūčio mėnesiais sužlugdė tarybinę santvarką Lietuvoje ir atkūrė išnaudotojišką buržuazinę santvarką. Lietuvos reakcinė buržuazija, gavusi valdžią iš tarptautinės kontrrevoliucijos rankų, teieškojo priemonių, kaip sužlugdyti Lie tuvoje Komunistų partijos vadovaujamą revoliucinį judėjimą, kaip neleisti į Lietuvą Tarybų šalies įtakos, Spalio revoliucijos idėjų, ir nesirūpino Vilniaus grąžinimo reikalu . Kai 1920 metų vasarą Tarybų Rusija , išvadavusi Vilnių ir Vil niaus kraštą iš pilsudskinių okupantų, pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį su Lietuva perdavė tas teritorijas ir Vilniaus miestą Lietuvai, Lietuvos buržuazinė valdžia nesiėmė krašto viduje jokių valstybinių priemonių, nepadarė jokių pastangų užsienio politikos srityje, pvz ., nestiprino savo santykių su Tarybų Rusija , žodžiu, ne padarė nieko, kad įtvirtintų Vilnių Lietuvos sudėtyje. Buržuazinė valdžia nekėlė į Vilnių centrinių vyriausybės įstaigų ir iš viso leido vystytis tokioms aplinkybėms , jog 1920 m . spalio 9 d . pilsudskinis generolas L. Želigovskis be jokio pasipriešinimo užėmė Vilnių ir drauge su tuo visą Vilniaus kraštą. Nuo želigovskinio užgrobimo dienų imperialistinės valstybės kėlė įvairius Vilniaus klausimo sprendimo variantus, siekdamos vie nokiu ar kitokiu sprendimu padaryti Lietuvą priklausomą nuo bur žuazinės Lenkijos ir paversti ją antitarybiniu placdarmu . Tokia bū tent linkme buvo pasiūlyti vadinamojo Hymanso projekto du va riantai, o taip pat buvo daromi ir kai kurie kiti siūlymai . Lietuvos Komunistų partijos propagandinio veikimo bei Lietuvos liaudies masių pasipriešinamojo judėjimo spaudžiama, Lietuvos buržuazinė vyriausybė buvo priversta atsisakyti nuo Hymanso projekto ir nuo kitų imperialistinių valstybių siūlymų, siekiančių paversti Lietuvą antitarybiniu placdarmu . Tuomet, nepaisydami Vilniaus krašto gy ventojų nei aplamai lietuvių tautos interesų, imperialistai ,, išspren dė“ Vilniaus klausimą grynai savo grobikiškų planų linkme : impe rialistinių valstybių organas - vadinamoji Ambasadorių konferen cija 1923 m . kovo 15 d . priėmė nutarimą, kuriuo Vilnių ir Vilniaus kraštą pripažino Lenkijai212.

67

Kadangi dėl Vilniaus klausimo tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo sudaryti diplomatiniai santykiai , tai tolimesniais metais Vilnius bur žuazinės Lenkijos valdžioje buvo panaudojamas kaip pretekstas visokeriopiems spaudimams Lietuvai, tiek iš Antantes imperialistų pusės, tiek iš Lenkijos pusės. Imperialistinės jėgos tebeplanavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, kaip ir visą Lietuvą, paversti antitarybiniu placdarmu . Tik Tarybinė valstybė visą laiką tarptautinėje arenoje nuosekliai kėlė ir gynė poziciją, kad Vilnius priklauso Lietuvai . Tokia Tary binės valstybės pozicija Vilniaus klausimu labai ryškiai išreikšta taikos derybose bei diplomatinių santykių sudarymo pasitarimuose su Lenkija 1920, 1921 , 1922 metais , Tarybų Sąjungos- Lietuvos ne puolimo sutartyje ( 1926 m . rugsėjo 28 d . ) , o taip pat 1931

bei

1934 m . pasirašytuose protokoluose apie tos sutarties pratęsimą, daugelyje Tarybų Sąjungos atstovų pareiškimų tarptautiniuose fo rumuose įvairiais metais213. Lietuvos buržuazinė -fašistinė valdžia per visą savo viešpata

vimo laikotarpį visokeriopai taikstėsi su imperialistų reikalavimais, nes ji tų reikalavimų vykdyme matė savo klasinių interesų užtik rinimą. Lietuvių tautos masių verčiama, buržuazinė-fašistinė val džia pasirašė Tarybų Sąjungos iniciatyva pasiūlytus taikos doku mentus, taip pat skelbėsi palaikanti reikalavimą grąžinti Vilnių Lietuvai . Tačiau tikrovėje slaptai nuo lietuvių tautos per įvairius savo patikėtinius fašistinė valdžia rengė uždarus pasitarimus su Lenkijos pilsudskiniais patikėtiniais , taip pat ir su hitlerininkais , siekdama bet kuriomis sąlygomis užtikrinti kapitalistinės santvarkos išlaikymą ir reakcinės buržuazijos viešpatavimą Lietuvoje . Apie tai, kad ir fašistinės valdžios vadovai , ir fašistiniai kariuomenės va dai siekė bet kuriomis sąlygomis susitarti su Lenkijos valdžia , vi siškai atvirai pabrėžė savo atsiminimuose buvęs fašistinis kariuo menės vadas S. Raštikis, kuris vienu iš svarbiausių motyvų siekimui susitarti su Lenkija pažymėjo ne Vilnių, ne esminius lietuvių tautos interesus, o tai, kad Lietuvos ir Lenkijos priešai buvę ,,tie patys" . Apie kokius priešus “ čia kalbėjo antitarybinio įniršio kupini fa šistai tuo metu , kai Lenkijos pilsudskininkai vykdė negailestingą socialinio ir nacionalinio engimo politiką Vilniaus krašte , aišku be jokių komentarų. 68

Lietuvos fašistinė valdžia, ieškodama formalių būdų galutinai susitarti su buržuazine Lenkija ir tuo stengdamasi užtikrinti savo klasinius interesus bei patenkinti imperialistinių valstybių antitary binius siekimus, jau 1935 m. pradžioje svarstė Vilniaus krašto teri torijos suskaldymo projektus . Tokio svarstymo konkretus rezultatas buvo Lietuvos užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio 1935 m . ba landžio mėn. įteiktas A. Smetonai memorandumas . Tame memo randume visiškai aiškiai atsispindi Lietuvos reakcininkų iškraipytas Tarybų Sąjungos užsienio politikos traktavimas ir visiškas jų neno ras turėti Tarybinės valstybės paramą Vilniaus ar kuriuo kitu klau simu . Drauge su tuo memorandume pateiktas projektas : pasiūlyti Lenkijos vyriausybei užmegzti diplomatinius santykius ir įvairias per sieną susisiekimo, tranzito bei ryšių formas , paliekant Vilnių ir Vilniaus krašto žemes Lenkijai , o Lietuvai kad būtų perduota kai kuri teritorija Švenčionių srityje . Tačiau buržuazinės Lenkijos agresorių negalėjo patenkinti nė tokios Lietuvos fašistų nuolaidos . Laikydamasi tokios antinacionalinės politikos , Lietuvos fašistinė valdžia 1938 m. nuolankiai priėmė Lenkijos vyriausybės ultimatumą ir klusniai vykdė jos reikalavimus , nepareikšdama jokio protesto, slopindama liaudies masių protesto pasireiškimus . Tuo ji faktiškai išsižadėjo Vilniaus Lenkijos imperialistų naudai , pagrindinai pažeis dama ir išduodama lietuvių tautos interesus. Vilniaus klausimas ir toliau liko imperialistų agresyvių kombinacijų objektu . Reakciniai Lietuvos visuomenės sluoksniai ir jų priešakyje fašistinė valdžia , išplėsdami žiaurų terorą prieš komunistus ir kitus fašizmo priešus , visokeriopai pataikaudami Lenkijos imperialistinės politikos vykdy tojams, palaipsniui panaikino ir uždraudė visas tas priemones , ku riomis pirmiau demagogiškai dangstė savo kapituliantišką politiką Vilniaus atžvilgiu : uždraudė minėti spalio devintąją - želigovs kinio Vilniaus užgrobimo dieną, uždarė Vilniaus vadavimo sąjungą ir jos laikraštį „ Mūsų Vilnius“ , uždraudė viešai skambėti dainos žodžiams ,,Mes be Vilniaus nenurimsim" . 1939 m. rugsėjo 1 d . hitlerinė Vokietija klastingai užpuolė Len kiją . Žiauriai palauždama Lenkijos kariuomenės ir Lenkijos liaudies pasipriešinimą, hitlerinė kariuomenė grobikiškai artėjo prie Len kijos valdžioje buvusio Vilniaus krašto ir Vilniaus miesto . Ir tuomet tik Tarybų Sąjunga, 1939 m . rugsėjo 17 d . įvesdama Raudonąją

69

Armiją į Vilniaus kraštą, taip pat ir į Vakarų Ukrainą ir į Vakarų Baltarusiją, išgelbėjo Lietuvos sostinę Vilnių nuo hitlerinių galva žudžių įsiveržimo . Lietuvos fašistinė valdžia ir tuomet galvojo tik apie tai, kaip įstumti Lietuvą į hitlerinės Vokietijos protektora tą214, vėliau ――――― kaip sužlugdyti savitarpio pagalbos sutartį su Ta rybų Sąjunga, kaip išprovokuoti hitlerinės Vokietijos kariuomenės įsibrovimą į Lietuvą ir tuo apsaugoti savo klasinį viešpatavimą nuo revoliucinio judėjimo. Tarybų Sąjunga , nuosekliai laikydamasi savo principingos poli tikos ir savo tarptautinių sutarčių, savo pastovaus nusistatymo dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai , atsižvelgdama į lietuvių tautos troš kimus, išgelbėtą nuo hitlerinių grobikų Vilnių ir Vilniaus kraštą pasiūlė perimti Lietuvai . Drauge su tuo, kad apsaugotų Lietuvą nuo hitlerinės Vokietijos puolimo nors ir vadinamojo ,, protektora to" vardu , Tarybų Sąjunga pasiūlė Lietuvos vyriausybei sudaryti savitarpio pagalbos sutartį . Tarybų Sąjungos pasiūlymai atitiko esmingiausius lietuvių tautos interesus bei troškimus , ir Lietuvos fašistinė valdžia , aktyviai reiškiamos plačiųjų tautos masių nuomo nės verčiama , priėmė Tarybų Sąjungos vyriausybės pasiūlymus . 1939 m. spalio 10 d . Maskvoje buvo pasirašyta tarp Tarybų Sąjungos ir Lietuvos ,,Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos respubli kai perdavimo ir Lietuvos-Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis 215. Pasirašytoji 1939 m. spalio 10 d . Tarybų Sąjungos- Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis galutinai ir visiems laikams praktiškai išsprendė Vilniaus klausimą, galingu Tarybinės vyriausybės autori tetu nepalaužiamai įtvirtino ne tik juridinį, bet ir faktinį Vilniaus priklausymą Lietuvai. Tačiau Lietuvos fašistinė valdžia ir tuomet tesirūpino tik savo antinacionaliniais , klasiniais reikalais, rūpinosi , kaip Vilniuje nuslo pinti revoliucinį judėjimą ir sustiprinti reakcines jėgas. Lietuvių tauta reiškė savo džiaugsmą sostinei Vilniui vėl grįžus į Lietuvos sudėtį , džiaugsmą dėl susidariusio saugumo,- ir už visa tai nesulaikomai veržėsi begalinis lietuvių tautos dėkingumas Ta rybų Sąjungai , didžiajai rusų tautai ir visoms tarybinėms tautoms . Lietuvos liaudies masių to meto nusistatymus ir nuotaikas iš reiškė Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas savo 1939 m. 70

spalio 11 d. atsišaukimu , pabrėždamas, kad istoriniu faktu — sa vitarpio pagalbos sutarties su Tarybų Sąjunga sudarymu ,, Lietuvos liaudies per ilgus metus nešiotos viltys įsikūnijo “, kad sudužo re akcininkų ,,pastangos nuvesti Lietuvą į hitlerinės Vokietijos protek toratą - okupaciją“ . Lietuvos KP CK ypač reikšmingai įvertino tai, kad ,,gerbdama tautinį principą, Tarybų Sąjunga atidavė Lietu vai Vilniaus kraštą, kurio Lietuvos buržuazija niekad rimtai negynė nuo lenkų okupantų ir dargi jiems pardavinėjo “ . Lietuvos KP CK kreipėsi į vilniečius : ,, Broliai vilniečiai ! Mes sveikinam jus, Rau donosios Armijos išliuosuotus iš lenkų ponų jungo, ir kartu kvie čiam jus drauge su mumis sujungtomis jėgomis kovoti prieš Sme tonos fašistinį jungą, už laisvąją Lietuvą ! “ 216 Reikia pasakyti , kad Lietuvos fašistinė valdžia , prieš tai besi rengusi pajungti Lietuvą hitlerinei Vokietijai protektorato forma, ir Vilniaus įjungimą į Lietuvos valstybės sudėtį , ir savitarpio pagal bos sutartį su TSRS vykdė labai veidmainiškai , tiesiog klastingai . Jau rengdamasi perimti Tarybų Sąjungos išvaduotą Vilnių ir Vil niaus kraštą, fašistinė valdžia bijojo užrūstinti imperialistines vals tybes, pirmoje eilėje Jungtinių Amerikos Valstijų imperialistus, ir stengėsi kaip nors apsidrausti nuo jų „, rūstybės" . Kaip matyti iš JAV valstybės departamento Europos reikalų skyriaus vedėjo pa dėjėjo Hendersono užrašų, 1939 m . spalio 2 d . į jį kreipėsi Lietu vos pasiuntinys P. Žadeikis, norėdamas ,, aptarti Vilniaus proble mą“. Žadeikis pareiškė Hendersonui , jog Lietuvos vyriausybė mananti, kad ,, galimas daiktas, kad Tarybinė vyriausybė gali pasiū lyti grąžinti Lietuvai Vilniaus teritoriją... Ji norėtų neoficialiai su žinoti , jei jo vyriausybė priimtų Vilniaus teritoriją iš Tarybų Są jungos, ar tai negalėtų sumažinti draugiškumo jausmų, kuriuos JAV vyriausybė visuomet rodė Lietuvos vyriausybei “ . Toliau Žadeikis dėstė argumentus už Vilniaus teritorijos perėmimą Lietuvai ir, be kita ko, stengėsi pagąsdinti bolševizmo pavojumi , esą,,,jei Lietuva turėtų atsisakyti nuo tarybinio pasiūlymo dėl Vilniaus, Lietuva, galimas dalykas, ne tik visiems laikams netektų Vilniaus , bet Vil niaus teritorija , kurioje gyvena daug lietuvių, liktų bolševikų kont rolėje“ . Gavęs iš Hendersono atsakymą , jog, jo nuomone , „ JAV vyriausybė susilaikys nuo bet kokio, net neoficialaus , pareiškimo apie tai, kokia bus jos pozicija Lietuvos atžvilgiu , jei ta šalis per 71

imtų Vilnių" , ir po dviejų dienų tolygią informaciją iš JAV vals tybės sekretoriaus padėjėjo, Žadeikis , matyt, perdavė tokį „ apsi draudimą" Lietuvos vyriausybei217. Tyrinėjant ano meto lietuvių tautos istorijos įvykius, krinta į akis toks iš pirmo žvilgsnio keistas faktas, kad fašistinė valdžia per visą savo beveik aštuonių mėnesių šeimininkavimą tvarkė Vilniaus kraš tą kaip atskirą išskirtinę teritoriją , nekėlė į Vilnių centrinės valdžios įstaigų, nė neprojektavo Vilnių realiai , konkrečiai padaryti Lietu vos sostine. Kodėl Lietuvos fašistinė valdžia nesikėlė į Vilnių? Pirmiausia pats Smetona daugiau už visus kitus nenorėjo ir bi jojo Vilniaus. Jo buvęs asmeninis sekretorius A. Merkelis , dabar tarnaujantis Amerikos imperialistams ir kitiems lietuvių tautos prie šams, savo parašytoje knygoje apie Smetoną, visus lietuvių tautai žalingus , išdavikiškus Smetonos veiksmus pateikdamas kaip di džiausio didvyriškumo pasireiškimą, pasako ir apie Smetonos bai mę Vilniaus atžvilgiu . Merkelio paklaustas dėl valdžios kėlimosi į Vilnių, Smetona tiesiog pareiškė , kad jis į bolševikų grąžintą Vilnių nesikels, esą, iš Tarybų Sąjungos jam priimti Vilnių nemiela , nes kaip respublikos prezidentas, įsikūręs Vilniuje , susikomplika vus padėčiai , nebegalėtų pabėgti . Jis pareiškė : „ To aš niekuomet nepadarysiu" . Toks Smetonos pasisakymas aiškiai

rodo jo panišką baimę

akivaizdoje stiprėjančio revoliucinio judėjimo Lietuvoje , nuolat au gančios bolševikų įtakos plačiosioms lietuvių tautos masėms , rodo jo nuolatinį galvojimą apie bėgimą iš Lietuvos nuo revoliucijos, rodo jo troškimą būti arčiau sienos su Vokietija, taigi ne Vilniuje , bet Kaune . Paskutinis fašistinis

ministras pirmininkas A. Merkys valdžios

įstaigų nekėlimą į Vilnių aiškino tuo , kad , esą, Vilnius ,, pirma turi įgyti tinkamą sostinės vaizdą “ . Matyt, kad susidarytų toks sostinės ,,vaizdas", tautininkai labai atlaidžiai žiūrėjo į Lenkijos naciona listų veiklą. Jie leido jiems turėti savo laikraštį ,,Kurjer wileński" , kuriam lėšos buvo duodamos ir iš Anglijos ambasados, ir buvo paskolintos iš Lietuvos banko. Taip pat fašistinė valdžia „, labai nuolaidžiai žiūrėjo į nelegalios lenkų nacionalistinės organizacijos veiklą. O toji organizacija laukė prancūzų pergalės ir ruošė suki limą prieš Lietuvą, ji šnipinėjo tarybines įgulas“ 218.

72

Nekeldama į Vilnių centrinių valstybinių įstaigų, bijodama re voliucinio judėjimo augimo ir visokeriopai remdama įvairias reak cines organizacijas Vilniuje, fašistinė valdžia nesiėmė jokių prie monių Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto darbo žmonių gerovei kelti ir faktiškai smukdė visą krašto ekonomiką; nuolat didėjo be darbių skaičius . Bendrą fašistinės valdžios nusistatymą Vilniaus krašto darbo žmonių poreikių atžvilgiu , kad ir labai stengdamasis užmaskuoti fašizmo antiliaudinį veidą, vis dėlto pakankamai aiškiai išdėstė pats Smetona fašistinio seimo posėdyje 1939 m . lapkričio 29 d . , kur jis konkrečiai pabrėžė , kas labiausiai rūpėjo fašistinei valdžiai , būtent: ,,Padidėjus mūsų teritorijai ir padaugėjus arti pusės mili jono gyventojų, reikia laikyti daugiau policijos ir kariuomenės, reikia plėsti visų sričių aparatas . . .“ Kai dėl Vilniaus bedarbių, tai juos Smetona, kaip tikras fabri kantų ir dvarininkų globėjas, šmeižikiškai suniekino , esą „, yra ir darbininkų, šen ar ten daug uždirbančių, tačiau savo uždarbį pra geriančių ar šiaip jį praleidžiančių. Tokie pirmadieniais nedirba ir dar neišsipagirioję antradienį ateina į darbą . O kai baigiasi darbas, žiemą pasireiškia bedarbiais , kelia triukšmą ir plūsta val džią, kad nei patys, nei jų šeimos neturinčios ko valgyti “ . Vilniaus krašto kaimo darbo žmonės reikalavo , kad būtų įvyk dyta žemės reforma . O kaip Smetona žiūrėjo į žemės reformą, tai jis aiškiai parodė , pasikalbėdamas su vienu žurnalistu . Vilnietis žurnalistas, specialiai Smetonos priimtas, kalbėdamas paminėjo , kad Vilniaus krašte vietos gyventojai labai laukia dvarų dalijimo. To žurnalisto liudijimu , Smetona ,, su užsidegimu ėmęs aiškinti dva rų teigiamą reikšmę“ . Smetona ,,,tiesdamas rankas , išskėstais pirš žurnalistui demonstravo,,, kaip iš dvarų sklinda civilizacija

tais“

ir kultūra į kraštą ir tuo būdu kelia jo lygį". Taigi fašistinei valdžiai tinkamos ,,civilizacijos“ ir ,,kultūros“ skleidėjų ――――― dvarų žemė Vilniaus krašte neturėjo būti dalijama kai mo varguomenei , ir valdžia vykdė tokį savo nusistatymą, taip pat kaip ji ir kitais atvejais griežtai laikėsi savo klasinio nusistatymo — nieku nepažeisti Vilniaus krašto dvarininkų ir kitų išnaudotojų in teresų. Fašistams rūpėjo, kad Vilniaus krašte galėtų būti vykdomas atskiras, dar griežtesnis negu visoje Lietuvoje režimas . Dėl to Sme

73

tona jau pirmomis po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo dienomis paskyrė Vilniaus miestui ir kraštui ,,Vyriausybės įgalio tinį“ . Kad atitinkamos valstybinės įstaigos ir ypač „ Vyriausybės įga liotinio“ įstaiga turėtų aiškią veikimo kryptį , jau 1939 m . spa lio 19 d. fašistinis vidaus reikalų ministras K. Skučas kreipėsi į ministrą pirmininką, prašydamas paskelbti Vilniaus mieste ir Vil niaus krašto apskrityse ,, sustiprintos valstybės apsaugos metą“ 219. Taigi Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto gyventojų atžvilgiu fa šistinė valdžia tesirūpino tik policinių priemonių stiprinimu . Su tokiu valdžios veikimo planavimu Vilniaus krašte yra susijęs ir tas faktas, kad 1939 m. lapkričio 16 d. Ministerių kabinetas nutarė įsteigti Lietuvoje antrąją koncentracijos stovyklą, ir tokia stovykla buvo įsteigta Vilniaus krašte - Pabradėje220. Visa savo policine- represine vidaus politika Vilniuje ir Vilniaus krašte , drauge su vykdomomis įvairiomis provokacijomis prieš sto vėjusias Lietuvoje pagal savitarpio pagalbos sutartį Raudonosios Armijos įgulas Lietuvos reakcinė buržuazija, fašistinė valdžia siekė užkirsti kelią Spalio revoliucijos idėjoms ir visą Lietuvą drauge su sostine Vilniumi paversti antitarybiniu imperialistų, šiuo atveju pir miausia hitlerininkų, placdarmu . Tačiau Lietuvos Komunistų partija, Lietuvos darbininkų klasė, visi darbo žmonės budėjo ir atidžiai sekė klastingus reakcijos veiksmus . Džiaugsmingai ir su giliu dėkingumu Tarybų Sąjungai sutikę Vilniaus grąžinimą Lietuvai ir savitarpio pagalbos sutarties su Tarybų Sąjunga pasirašymą, Lietuvos darbo žmonės , plačiosios liaudies masės taip pat vieningai veikė ir kovojo už savo Tėvynės ir sostinės Vilniaus apsaugojimą nuo imperialistinių grobikų, už savitarpio pagalbos sutartį ir už tvirtesnių ryšių sudarymą su Ta rybų Sąjunga . Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo kovai didelę reikšmę turė jo taip pat Tarybų Sąjungos užsienio politika , ginanti mažųjų tautų, tame tarpe lietuvių tautos, nacionalinius interesus . Besivystančios , nuolat stiprėjančios revoliucinės situacijos sąly gomis Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo kova buvo laimėta . Sujungus plačiąsias lietuvių tautos mases, Tarybinės Armijos dali niams izoliavus Lietuvoje fašizmą ir visas reakcines jėgas nuo

74

imperialistų, konkrečiai nuo hitlerininkų pagalbos , Lietuvos Komu nistų partijos vadovaujamas antifašistinis liaudies frontas galingu revoliuciniu išstojimu 1940 m . birželio 15-17 d . nuvertė buržuazi jos diktatūrą su jos fašistiniu režimu. Didingi šios darbo žmonių pergalės rezultatai - Liaudies Vy riausybės sudarymas 1940 m. birželio 17 d . , visaliaudiniai Liaudies Seimo rinkimai 1940 m . liepos 14-15 d . , Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m . liepos 21-23 d . nutarimai dėl Lietuvos Tarybų Socialis tinės respublikos paskelbimo ir jos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, dėl žemės paskelbimo valstybės nuosavybe , dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo , TSRS Aukš čiausiosios Tarybos sesijos 1940 m . rugpiūčio 3 d . vieningai pri imtas įstatymas dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS sudėtį lygiateise sąjungine respublika ir ryšium su visa tuo vykę esminiai Lietuvos gyvenimo pertvarkymai socializmo statybos kryptimi -· visa tai reiškė Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos idėjų triumfą Lie tuvoje, tai pilnutinai atitiko lietuvių tautos valią ir interesus , atitiko tuos siekimus ir tikslus, dėl kurių Lietuvos liaudis kovojo nuo Di džiosios Spalio socialistinės revoliucijos dienų . Spalio revoliucijos idėjų pergalė Lietuvoje galutinai išsprendė ir Vilniaus klausimą,— Vilnius, atgaivindamas 1918-1919 m. revo liucines tradicijas , iškilo visiems laikams kaip Lietuvos Tarybų So cialistinės Respublikos sostinė, lygi tarp lygių broliškųjų respublikų sostinių. Vilnius, kaip ir visa Lietuva, pergyveno didingo kūrybinio paki limo dienas nuo 1940 m . birželio mėn . pabaigos iki 1941 m. bir želio 22 d . Tarybų valdžia iš pat pradžios įtvirtino Vilniaus kaip respublikos sostinės pozicijas. Buvo panaikintas Vilniaus krašto išskirtinumas, susijęs su „ Vyriausybės įgaliotinio“ įstaigos veikimu , 1940 metų rudenį buvo perkelti į Vilnių Lietuvos TSR Švietimo , Sveikatos apsaugos , Komunalinio ūkio , Socialinės apsaugos , Pre kybos liaudies komisariatai , buvo palaipsniui keliamos ir kitos centrinės valdžios įstaigos . 1941 m . sausio 16 d . Tarybų Lietuvos vyriausybės nutarimu buvo įkurtas Vilniuje ir tuojau pradėjo veikti respublikos mokslo centras - Lietuvos TSR Mokslų akademija . Vilnius ir Vilniaus kraštas drauge su visa Lietuva pakėlė žiaurią hitlerinę okupaciją. Vilniaus ir Vilniaus krašto liaudis, kaip ir visa

75

lietuvių tauta, drauge su visomis Tarybų Sąjungos tautomis visą laiką pasiaukojamai kovojo prieš hitlerinius grobikus ir jų vietinius talkininkus . Dar ir tomis dienomis, kai didvyriškoji Raudonoji Armija , triuš kindama hitlerines jėgas, jau artėjo prie Vilniaus, pasaulyje ėmė reikštis tam tikros reakcinės jėgos, siekusios atplėšti Vilnių nuo Lietuvos . Tačiau Raudonosios Armijos pergalingieji žygiai galu tinai užkirto kelią šiems reakcijos siekimams . 1944 m . liepos 13 d. paskelbtas Vyriausiojo Tarybinės kariuomenės vado įsakymas ar mijos generolui I. Černiachovskiui pranešė visam pasauliui , kad 3-jo Baltarusijos fronto kariuomenė ,, liepos 13 dieną, po penkių dienų mūšių sunaikino vokiečių įgulą, apsuptą Vilniaus mieste, ir išvadavo Lietuvos Tarybų Respublikos sostinę iš fašistinių grobi kų“ 221 . Tą pačią liepos 13 d. 23 val . 30 min . Tarybų Sąjungos sostinė Maskva Tėvynės vardu saliutavo Tarybų Lietuvos sostinės Vilniaus išvadavimą dvidešimt keturiomis artilerijos salvėmis iš trijų šimtų dvidešimt keturių pabūklų. Tarybų Lietuvos sostinė Vilnius, Didžiojo Spalio idėjų pakelta į naujo, socialistinio gyvenimo statybą, šauniosios Tarybinės Armi jos išvaduota iš hitlerinių galvažudžių vergovės, Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės vadovaujama , įveikdama hitlerininkų pa darytus sunaikinimus , stojo į naują didingą ūkinio ir kultūrinio ki limo kelią, į socializmo ir komunizmo statybos kelią nenugalimos Tarybinės valstybės sudėtyje .

LIETUVIŲ BOLŠEVIKŲ VEIKLA RUSIJOJE DIDŽIOSIOS SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS PARUOŠIMO LAIKOTARPIU ( 1917 m. kovas- spalis )* B. VAITKEVIČIUS,

istorijos mokslų kandidatas Lietuvių bolševikų — RSDDP( b ) narių veikla Rusijoje Didžio sios Spalio socialistinės revoliucijos paruošimo laikotarpiu tyrinė tojai jau yra domėjęsi222, * Straipsnis parengtas 1967 m. balandžio mėn.- Red .

76

Šiame straipsnyje siekiama, remiantis anksčiau paskelbtais dar bais ir kai kuria nauja dokumentine medžiaga, apibendrintai nu šviesti lietuvių bolševikų kovą už lietuvių darbo žmonių mases 1917 m. kovo- spalio mėn. laikotarpiu , plačiau paliečiant šiuos klausimus : a) lietuvių bolševikų susitelkimas , įveikiant tam tikros jų dalies oportunistines atgyvenas ; b) buržuazinių nacionalistinių partijų, mėginusių izoliuoti lietuvius darbo žmones nuo bręstan čios socialistinės revoliucijos, demaskavimas . Ankstesnėje literatū roje šie klausimai buvo nepakankamai išryškinti . Lietuviai darbo žmonės revoliucinėje Rusijoje atsidūrė įvairiais keliais . Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą daug miesto ir kaimo var guomenės atstovų, ieškodami duonos kąsnio, apsigyveno stam biuose Rusijos pramonės centruose . Vien tik Petrograde ir jo prie miesčiuose 1910 metais buvo 10 615 lietuvių223. Karo pradžioje į carinę armiją buvo mobilizuota, esamais duomenimis, daugiau kaip 60 000 vyrų224. Dalis Lietuvos gyventojų 1915 metų vasarą ir rudenį , carinei kariuomenei traukiantis , savo noru ir privaloma tvarka persikėlė į šalies gilumą . Buvo evakuotos pramonės įmonės, mokyklos, įvai rios įstaigos ir draugijos. Turimais duomenimis , kurie negali pre tenduoti į visišką tikslumą, centrinėse Rusijos gubernijose apsigy veno daugiau kaip 200 tūkstančių pabėgėlių iš Lietuvos . Karo metais Rusijoje gyvenusių lietuvių socialinė sudėtis buvo įvairi . Daugumą jų sudarė smulkieji ir vidutiniai valstiečiai . RSDDP ( b) VI suvažiavimo delegato V. Kapsuko duomenimis, lietuvių darbi ninkų buvo iki 100 tūkstančių225 . Kartu su darbo žmonių sluoks nių atstovais į Rusiją persikėlė nemaža lietuviškosios buržuazijos, katalikų dvasininkijos atstovų, gausus inteligentijos , moksleivijos būrys . Vasario buržuazinė demokratinė revoliucija įtraukė į aktyvų po

litinį gyvenimą ir plačias Rusijoje gyvenusių lietuvių mases . Akty viai organizavosi lietuviškieji buržuaziniai sluoksniai . Reakcingieji lietuviškosios buržuazijos elementai grupavosi apie Lietuvos krikš čionių demokratų partiją, glaudžiai susijusią su katalikų dvasinin kija, ir apie Lietuvių tautos pažangos partiją, sukurtą 1916 metais , bet viešai į politinę areną išėjusią 1917 metais . Šios partijos skelbė klerikalinę, nacionalistinę ideologiją , visomis išgalėmis stengėsi izo 77

liuoti lietuvius darbo žmones nuo revoliucinių įvykių Rusijoje, siekė įtraukti juos į savo organizacijų tinklus . Lietuviškieji buržuaziniai liberalai susijungė į Lietuvių tautos laisvės demokratinės santaros partiją ( sutrumpintai „ Santara“ ) , kuri susikūrė 1917 metų kovo mėnesį . Savo ideologija ir socialine su dėtimi ji buvo artima rusų kadetams . Smarkiai išaugo smulkiaburžuazinės demokratijos įtaka tiek vi sos Rusijos, tiek ir lietuvių pabėgėlių gyvenime . Miesto ir kaimo smulkiosios buržuazijos interesus reiškė Lietuvos socialistų liaudi ninkų partiją, sukurta Petrograde 1917 m . balandžio 28 d . - gegu žės 1 d. Socialistai liaudininkai , sekdami rusų eserų pavyzdžiu , laikėsi gynybininkų pozicijų, rėmė buržuazinę Laikinąją vyriausybę, propagavo laisvės paskolą" karui tęsti . Dideliais pažadais ir skambia ,, revoliucine" fraze tai partijai pavyko patraukti savo pu sen nemaža pabėgėlių — smulkiųjų valstiečių , amatininkų, žemes niųjų kategorijų tarnautojų, moksleivių ir dalį klasiniu atžvilgiu afsilikusių darbininkų. Buržuazinių ir smulkiaburžuazinių partijų tarpe nebuvo visiškos vienybės . Pagrindinis klausimas, kuriuo išsivystė kova tarp jų, buvo Lietuvos ateities klausimas . Krikščionys demokratai , pažangininkai , dešinioji socialistų liaudininkų srovė buvo už nepriklausomos bur žuazinės Lietuvos sukūrimą, už valstybinių ryšių su Rusija nutrau kimą. Jie iš anksto stengėsi užtikrinti buržuazijos ir dvarininkų viešpatavimą būsimojoje Lietuvos valstybėje . Kairioji socialistų liaudininkų srovė, užėmusi vyraujančią padėtį partijoje, liberalinė ,,Santara" siejo Lietuvos ateitį su buržuazine demokratine Rusija , buvo už plačią Lietuvos autonomiją federa tyvinės Rusijos valstybės sudėtyje . Visos tos partijos, nepaisant aštrių prieštaravimų, laikėsi kapi talizmo išsaugojimo pozicijų, priešiškai žiūrėjo į bolševikų vado vaujamą revoliucinį proletariato judėjimą , buvo socialistinės revo liucijos priešai . Revoliucinei lietuvių darbo žmonių stovyklai Rusijoje atstovavo lietuviai bolševikai - RSDDP(b) nariai . Lietuvių bolševikų organi zacijos ir grupės, susikūrusios dar iki Vasario revoliucijos Petro grade, Bogorodske (prie Maskvos) , Jekaterinoslave , Rostove prie Dono, Rygoje ir Voroneže , nuvertus carizmą, kartu su visa bol

78

ševikų partija stojo į legalios veiklos kelią, pradėjo gana aktyviai reikštis politinėje kovoje. Didžiausias ir labiausiai organizuotas buvo RSDDP( b) Petrogra do organizacijos Lietuvių rajonas, kuris iki pat 1917 metų rugsėjo mėnesio, t. y. iki rajono reorganizavimo į sekcijas ir Lietuvių sek cijų Centro Biuro sudarymo, buvo idėjinis ir organizacinis lietuvių bolševikų veiklos centras Rusijoje . 1917 m. kovo 30 d . ( balan džio 12 d. ) Petrogrado Lietuvių rajonas išleido komunistinio laik raščio lietuvių kalba ,,Tiesa " pirmąjį numerį . Iš pradžių,

1917 metų vasario- kovo mėnesiais, Petrogrado

Lietuvių rajono komitete dėl nepakankamo politinio jo narių su brendimo vyravo oportunistiniai elementai , kurie buvo už tai , kad lietuviai bolševikai dalyvautų buržuazinių nacionalistų sukurtuose organuose. 1917 m. kovo 13(26) d . pradėjo veikti Lietuvių tautos taryba. Į Tarybos paskirtą Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą, kuris buvo laikomas būsimosios Lietuvos vyriausybės užuomazga, greta krikš čionių demokratų, pažangininkų, santarininkų, socialistų liaudinin kų atstovų įėjo ir RSDDP( b) Petrogrado Lietuvių rajono vadovai V. Požela ir G. Liutkevičius. Oportunistinė bendradarbiavimo su buržuazija politika, kurią vykdė tuometiniai RSDDP( b) Lietuvių rajono vadovai , buvo nau dinga buržuazijai ; ji skleidė iliuzijas apie neva bendrus visų lie tuvių interesus , temdė darbininkų klasinę sąmonę, trukdė suprasti bendrus įvairių tautybių proletarų interesus . Principinės kovos su oportunistais RSDDP ( b) Lietuvių rajone iniciatorius buvo Z. Angarietis, kuris , vos tik atvykęs į Petrogradą, griežtai pasisakė prieš rajono vadovybės taktiką. 1917 m . balan džio 3( 16) d. rajono visuotinis susirinkimas nutarė ,,visomis jėgomis stengtis Lietuvių rajono darbą įstatyti į bendrą partijos veiklos vagą 226. Buvo išrinktas naujas komitetas. Lietuvių rajono atstovu RSDDP(b) Petrogrado komitete vietoj V. Poželos buvo išrinktas Z. Angarietis , kuris balandžio 6( 19) d . pradėjo eiti savo parei gas227. Kiek vėliau lietuvių bolševikų atstovai buvo atšaukti iš Lietuvių tautos tarybos ir Laikinojo Lietuvos valdymo komiteto. Bendradarbiavimo su buržuazija šalininkai buvo arba pašalinti iš partijos , arba patys išstojo iš jos gretų. 79

*

Siekdami dar labiau sutelkti partijos narius lietuvius bendrose partinėse organizacijose , lietuvių bolševikų vadovaujantieji veikė jai, nenutraukdami kovos už partijos rajono gretų grynumą, tuojau po Vasario revoliucijos iškėlė klausimą dėl partijos nacionalinių organizacijų reorganizavimo į sekcijas agitacijai ir propagandai vesti gimtąja kalba . Jie vadovavosi ankstesniu RSDDP( b) Petrogra do Lietuvių rajono patyrimu . Šio rajono veikloje buvo tam tikro separatizmo ir klaidų, kurios pasireiškė mėginimais bendradarbiau ti su buržuaziniais nacionalistais . Šiuos trūkumus iš dalies galima paaiškinti ta padėtimi , kurioje buvo rajonas , kaip nacionalinė par tijos organizacija, nepakankamai glaudžiai susijęs su vietiniais bol ševikų partijos organais . Nacionalinių bolševikų partijos organizacijų gyvavimo klausimai atsispindėjo visos Rusijos bolševikų partijos forumuose . RSDDP ( b) Visos Rusijos VII ( Balandžio) konferencijos organizacinė sekcija , kurios darbe dalyvavo lietuvių bolševikų delegatas Z. Angarietis , partijos nacionalinių organizacijų pro

priėmė rezoliucijos dėl jektą* .

Z. Angariečio iniciatyva visas šios rezoliucijos tekstas buvo iš spausdintas lietuvių bolševikų laikraščio „ Tiesa“ 1917 m. liepos 12 d . numeryje ** . Laikraščio redakcija pateikė prie rezoliucijos * Išleistuose konferencijos protokoluose ši rezoliucija nebuvo išspausdin ta; apie ją kalbama tik trumpuose delegato S. Petrikovskio užrašuose , kurie pateikti pastabose228. ** RSDDP(b) Visos Rusijos VII ( Balandžio) konferencijos organizacinės ko misijos rezoliucija apie nacionalines organizacijas partijoje : 1 ) ,,Tautinės parti jos kuopos prie vietos organizacijų (t. y. prie fabrikų, dirbtuvių ir kitų kuo pų.- Redakcijos paaiškinimas ) leistinos, jei randasi partijos narių grupė, nemo kančių vietos organizacijos narių daugumos kalbos. 2) Tautinės kuopos įeina į vietos organizacijų sudėtį lygiomis teisėmis. 3) Partijos nariai , jei jų yra ma žuma tautiniu atžvilgiu kokioj nors organizacijoj , gali turėti prie tų organizacijų savo atskiras įstaigas, kaip antai agitatorių ir propagandistų kolegijos, raštų leidimo ir redakcijos komisijos ir t. t., kad galėtų vesti partijos darbą mažumos kalba . Šios įstaigos turi būti bendrų partijos įstaigų prižiūrimos . (Šis punktas leidžia turėti prie apskričių, miestų, rajonų, parajonių ir kitų organizacijų atskirų tautų sekcijas. Redakcijos paaiškinimas) Atskiros [tautinės] mažumos įstaigos gali turėti savo atstovus (su patariamu balsu) bendrose partijos įstaigose " . Pir mieji trys punktai , kaip liudija „ Tiesa “, buvo priimti vienbalsiai, ketvirtas punk tas - balsų dauguma.

80

komentarus, kurie dar labiau konkretizuoja , paaiškina šio dokumen to esmę . Rezoliucija ir ,, Tiesos " komentarai rodo, jog konferencijos or ganizacinė sekcija pripažino, kad tikslinga turėti nacionalines kuo peles prie žemutinių ― fabrikų ir gamyklų — partinių organizacijų . Kartu konferencija iš principo sutiko, kad rajonai , kaip partijos nacionalinės organizacijos, būtų reorganizuoti į sekcijas ( kolegijas , komisijas) prie vietinių vidurinės grandies organizacijų ( miestų, rajonų ir t. t.) agitaciniam -propagandiniam darbui dirbti darbo žmonių tarpe jų gimtąja kalba . Konferencijoje,

aptariant

nacionalinių

organizacijų

partijoje

veiklą , iškilo klausimas dėl naujų partijos įstatų. Tačiau konferenci ja pripažino nesavalaikiu naujų partijos įstatų priėmimą. Ji pavedė CK galutinai parengti įstatų projektą ir pateikti jį tvirtinti suvažia vimui . Todėl negalėjo įsigalioti ir konferencijos organizacinės sek cijos nutarimas dėl nacionalinių organizacijų partijoje. Bolševikų partija, apsiginklavusi konkrečiu , moksliškai pagrįstu perėjimo nuo buržuazinės demokratinės prie socialistinės revoliu cijos planu , kurį parengė V. Leninas ,, Balandžio tezėse“ ir patvir tino partijos VII ( Balandžio) konferencija, išvystė platų darbą dau gianacionalinėse Rusijos darbo žmonių masėse. Lietuviai bolševikai 1917 metais --- tiek taikaus revoliucijos vys

tymosi sąlygomis ( kovas- birželis) , tiek ir kontrrevoliucijos puolimo ir revoliucijos pakilimo sąlygomis ( liepa- spalis) — siekė įtraukti lietuvius darbo žmones į kovą už socialistinės revoliucijos pergalę Rusijoje. Lietuviai bolševikai su pakilimu priėmė V. Lenino Balandžio tezes ir partijos VII ( Balandžio) konferencijos nutarimus , tapusius visos partijos idėjinės-politinės ir organizacinės veiklos pagrindu . Šie dokumentai , viena ar kita forma išspausdinti ,,Tiesoje“ , plėtė lietuvių darbo žmonių politinį akiratį, kėlė jų revoliucinį sąmo ningumą. Praktinė proletarinio internacionalizmo mokykla buvo lietuvių darbo žmonių dalyvavimas, bolševikų partijai paraginus, bendruo se su Rusijos proletariatu revoliuciniuose veiksmuose ( 1917 m. Gegužės Pirmosios demonstracijoje , birželio 18 d., liepos 3-5 d.

6 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

81

demonstracijose, dalyvavimas malšinant Kornilovo maištą Petro grade). Viena iš revoliucinio, internacionalinio auklėjimo formų buvo lėšų rinkimo bolševikinei spaudai kampanijos. Lietuviai bolševikai ragino teikti paramą visiems revoliuciniams laikraščiams , nepri klausomai nuo to, kokia kalba jie leidžiami . RSDDP( b) Petrogrado Lietuvių rajono kreipimesi spaudos dienos proga , paskelbtame 1917 m . balandžio 22 d . ( gegužės 5 d . ) , laikraščių , kuriems reikia suteikti piniginę paramą, tarpe , be ,,Tiesos" , nurodomi „ Pravda“ , ,,Soldatskaja pravda " ,,, Rabotnica " , latvių bolševikų laikraštis ,, Ci nia " (,,Kova" ) . Pravda" savo ruožtu skelbė , kad ,,Tiesa “ yra Lietuvių bolševikų

laikraštis ,

ir

ragino

darbininkus jam

padėti .

Į bolševikinių laikraščių — centrinių ir nacionalinių — fondą plaukė lėšos , surinktos iš įvairių tautybių darbininkų . Viena iš svarbių sąlygų, padėjusių mobilizuoti lietuvius dar bo žmones kovai už Tarybų valdžią Rusijoje , buvo lietuvių bolše vikų vykdoma ideologinė kova prieš buržuazines partijas, kurios skelbė "I tautos vienybės" idėjas ,,,vieningosios srovės" teoriją, neigusią klasių ir klasių kovos buvimą lietuvių tarpe, kurios visomis išgalėmis stengėsi atitraukti lietuvius darbo žmones nuo bendros su Rusijos proletarais revoliucinės kovos. Štai vienas ryškių šios nesutaikomos kovos puslapių : lietuviai bolševikai demaskavo vadinamąjį Rusijos Lietuvių seimą, kurį bur žuaziniai nacionalistai sušaukė 1917 m . gegužės pabaigoje— birže lio pradžioje Petrograde , siekdami konsoliduoti reakcines jėgas. Visoje eilėje ,,Tiesoje“

išspausdintų straipsnių, ypač lietuvių

bolševikų deklaracijoje , kurią Seime perskaitė V. Rekašius , buvo parodyta buržuazinė Seimo esmė, demaskuotas buržuazinių na cionalistų mėginimas kalbėti lietuvių tautos, kuriai jie kalė naujas pavergimo grandines, vardu . Perskaitę deklaraciją, kurioje buvo išreikšta nepalaužiama lietuvių bolševikų ištikimybė proletarinio internacionalizmo idėjoms , V. Rekašius ( Bogorodskas) ir I. Kra sauskas salės.

(Nižnij

Novgorodas)

demonstratyviai išėjo iš posėdžių

Plečiantis revoliuciniam judėjimui , pats seimas , sušauktas prieš darbo žmonių valią, vidinių prieštaravimų draskomas , patyrė vi sišką pralaimėjimą . 82

Daugelyje mitingų, susirinkimų, pokalbių lietuviai bolševikai , demaskuodami įvairių atspalvių buržuazinių nacionalistų reakcinę veiklą, aiškino masėms lenininį mokymą apie revoliuciją, auklėjo jas revoliucinių idėjų dvasia, telkė jas apie bolševikų partiją. Dėsningą lietuvių darbo žmonių revoliucinio sąmoningumo au gimą atspindėjo lietuvių bolševikų gretų augimas. 1917 metų ko vo mėnesį , partijai išėjus iš pogrindžio , apytikriais autoriaus ap skaičiavimais , Rusijoje buvo apie 150 lietuvių bolševikų. 1917 me tų liepos mėnesį , RSDDP ( b) VI suvažiavimo išvakarėse , jų skaičius išaugo iki 2000229. Lietuvių bolševikų organizacijos tuo metu buvo Petrograde, Maskvoje, Rygoje, Vyborge, Nižnij Novgorode, Je katerinoslave, Voroneže . Lietuvių bolševikų organizacijos sutiko RSDDP( b ) VI suvažiavimą, nukreipusį partiją į ginkluotą sukilimą, išaugusios kiekybiškai , sustiprėjusios idėjiškai . Suvažiavimo darbe dalyvavo V. Kapsukas (su sprendžiamuoju balsu ) , Z. Angarietis , J. Opanskis (su patariamuoju balsu ) nuo Petrogrado organizacijos , o K. Rimša buvo XII armijos partinės organizacijos delegatas . V. Kapsukas , supažindinęs suvažiavimą su lietuvių bolševikų veikla,

pažymėjo ,

kad

jų įtaka lietuvių darbo žmonėms auga .

,,Paskutiniu metu bolševikų įtaka stiprėja ... darbininkų masės eina su mumis 230,- pasakė jis . V. Kapsukas pareiškė esąs tvirtai įsi tikinęs, kad lietuviai bolševikai , dirbdami petys į petį su revoliu ciniais socialdemokratais, sugebės ,, suvienyti po revoliucinės so cialdemokratijos vėliavomis ir tas dešimtis tūkstančių lietuvių dar bininkų, kurie išblaškyti po visą Rusiją“ 231 . Suvažiavime , kaip buvo nutarusi partijos VII ( Balandžio) kon ferencija, buvo svarstomas partijos įstatų klausimas. Ryšium su tuo vėl buvo iškeltas partijos nacionalinių organizacijų pertvarkymo klausimas . V. Kapsukas ir Z. Angarietis, aktyviai dalyvavę disku sijose, siūlė užfiksuoti nacionalinių mažumų sekcijų sudarymą Įsta tuose. Diskusijose šiuo klausimu dalyvavusių suvažiavimo delegatų dauguma nepritarė šiam pasiūlymui , nors ir pripažino , kad tikslinga turėti partijoje vietoj nacionalinių rajonų sekcijas . Buvo pasiūlyta spręsti nacionalinių rajonų pertvarkymo klausimą vietose, suderi nus su partijos CK232. Lietuviai bolševikai , kaip ir visa partija, aiškino partijos VI su važiavimo nutarimus lietuvių darbo žmonių masėms . Svarbiausieji 83

suvažiavimo

nutarimai

buvo

išspausdinti "I Tiesoje “ . 1917

metų

rugpjūčio mėnesį V. Kapsukas skaitė du pranešimus apie suvažia vimą Nižnij Novgorodo lietuviams bolševikams ir darbo žmonėms . Viena svarbiausių organizacinių priemonių, kurią lietuviai bol ševikai įvykdė po suvažiavimo, buvo lietuvių rajonų , kurie veikė kaip nacionalinės organizacijos partijoje , pertvarkymas . Reorgani zavimo iniciatorius buvo RSDDP( b) Petrogrado Lietuvių rajonas, kuris savo visuotiniame susirinkime 1917 m . rugsėjo 10 d . priėmė nutarimą likviduoti rajoną, o partijos narius lietuvius įpareigojo įstoti į fabrikų ir gamyklų, kuriose jie dirba, partines organizacijas ir tuo pačiu į bendras miesto parajonių ir rajonų organizacijas . Agitaciniam-propagandiniam darbui dirbti tarp lietuvių, nemokan čių rusų kalbos, buvo nutarta sudaryti fabrikų, parajonių ir rajonų sekcijas, kurias vienijo Lietuvių sekcija prie RSDDP( b) Petrogrado komiteto . Petrogrado lietuvių bolševikų pavyzdžiu rajonai buvo reorga nizuoti į sekcijas ir kituose šalies miestuose. Vykdydami bręstant

šią

organizacinę

lemiamiems

klasiniams

priemonę , lietuviai bolševikai , mūšiams ,

dar labiau susitelkė RSDDP( b) gretose į vieningas partines organizacijas . Tai ir buvo svarbiausia reorganizavimo esmė ir reikšmė . 1917 m. rugsėjo 10 d . buvo išspręstas ir kitas svarbus organi zacinis klausimas - buvo sudarytas Lietuvių bolševikų sekcijų Lai kinasis Centro Biuras , kurio sudėtis --- V. Kapsukas , Z. Angarietis ir J. Dumša - buvo patvirtinta RSDDP( b) Centro Komiteto 1917 m. spalio 10 d . posėdyje, dalyvaujant V. Leninui . Svarbiausieji Lietuvių bolševikų sekcijų Laikinojo Centro Biuro uždaviniai buvo vadovauti visai agitacinei - propagandinei ir leidy binei lietuvių bolševikų veiklai ,

koordinuoti jų vietinių sekcijų

darbą, padėti bolševikų partijai dirbti lietuvių darbo žmonių tarpe. Daug dėmesio Petrogrado ir kitų šalies miestų lietuviai bolševi kai skyrė kovai už idėjinę ir organizacinę darbininkų klasės vie nybę, prieš skaldytojiškus lietuvių bolševikų Maskvos organizaci jos vadovų veiksmus . 1917 metų rugpiūčio mėnesį Maskvos orga nizacijos vadovai sušaukė konferenciją, kurioje dalyvavo ir lietuvių dešiniųjų socialdemokratų grupės, ir pradėjo kurti iš esmės menše vikinę organizaciją, pavadintą „ Lietuvos socialdemokratų partijos

84

veikiančių Rusijoje grupių suvienytoji organizacija “ . Straipsnyje ,,Lietuvių socialdemokratų vienybės klausimu "233 V. Kapsukas de maskavo Maskvos lietuvių bolševikų vadovus kaip smulkiaburžua zinius veikėjus , mėginusius sukurti oportunistinę Lietuvos SDP, su skaldyti darbininkus . ,, ... Visų tautų darbininkai turi kovoti, pabrėžė jis, - bendrose savo klasės organizacijose, ten , kur jie gyvena, kur likimas juos nustūmė " . 1917 metų rugsėjo mėnesį - spalio mėnesio pradžioje V. Kap sukas lankėsi Jekaterinoslave , Voroneže , Charkove , Tuloje . Čia jis skaitė eilę paskaitų apie lietuvių darbo žmonių revoliucinius už davinius. ,,Lietuvos laisvė priklauso nuo proletarinės revoliucijos laimėjimo Rusijoje ",- toks buvo pagrindinis

lietuvių bolševikų

vadovo paskaitų motyvas, nukreiptas daugiausia prieš krikščionis demokratus ir pažangininkus , kurie, dangstydamiesi Lietuvos ne priklausomybės lozungais, bergždžiai mėgino izoliuoti lietuvius darbo žmones nuo bręstančios socialistinės revoliucijos Rusijoje . Lietuviai bolševikai , pateikdami konkrečius pavyzdžius iš Ru sijos gyvenimo, demaskavo eserus ir menševikus , dėl kurių vykdy tos nuolaidų buržuazijai politikos prasidėjo kontrrevoliucijos siau tėjimas ir buvo mėginta sukurti karinę diktatūrą, siekiant paskan dinti kraujyje revoliucinį judėjimą. Eserų ir menševikų kritika buvo nukreipta ir prieš jų lietuviškuo sius brolius - socialistus liaudininkus ir dešiniuosius socialdemo kratus. Pastarųjų grupės veikė Petrograde , Tuloje, Smolenske . Lie tuviai bolševikai ragino eilinius darbininkus , patekusius į šių partijų ir grupių įtaką, nutraukti su jomis ryšius, stoti po RSDDP (b) vėliava . Lietuvių darbo žmonių masėse prasidėjo spartus kairėjimo proce sas. Vis labiau ir labiau silpnėjo socialistų liaudininkų ir dešiniųjų socialdemokratų įtaka darbo žmonėms . Dar partijos VI suvažiavi me delegatai lietuviai , atsakydami į specialios anketos klausimus , pažymėjo, kad 1917 metų liepos 3-5 d . įvykiai padėjo darbo žmonėms pamatyti tikrąjį įvairių socialistinių partijų veidą, kad socialistų

liaudininkų

įtakoje

esanti

valstiečių pabėgėlių masė

,,linksta į bolševikus“ , kad prasidėjo ,, socialistų liaudininkų svyra vimas ir pasiruošimas pereiti į mūsų partiją" 234 Ši lietuvių bolševikų išvada buvo pagrįsta gyvenimo faktais . Eiliniai tų partijų nariai , nusivylę savo vadais , išstodavo iš jų gretų. 85

Aktyvesnieji

stojo į

RSDDP( b) .

Petrogrado

lietuvių darbininkų

mitinguose, susirinkimuose- disputuose, gegužinėse , kur pagrindi niai oratoriai buvo bolševikai ir socialistai liaudininkai , darbininkai dažniausiai pritardavo bolševikų pasisakymams . Socialistus liaudi ninkus, kurie šmeiždavo bolševikus, darbininkai neretai nušvilp davo, nutraukdavo nuo tribūnos . Absoliučią įtaką pabėgėlių tarpe iškovojo Jekaterinoslavo lietuviai bolševikai . „ Liaudininkų ir krikš čionių demokratų organizacijos jau galutinai čia pakriko “ ,— rašė „ Tiesa “ 1917 m . rugsėjo 16 d . Nustojo gyvavusi socialistų liaudi ninkų kuopelė Rostove prie Dono235. 1917 m . spalio pradžioje prie bolševikų partijos , eiliniams nariams spaudžiant , prisijungė Lietu vos socialdemokratų partijos Tulos organizacija . Į bolševikų pusę pradėjo pereiti Lietuvos SDP Smolensko organizacija236. Lietuvių

bolševikų

gretos

nenukrypstamai

augo .

Per

tris

1917 metų mėnesius ( rugpiūtis— spalis ) jų sekcijos susikūrė Kronšta te, Taline , Rostove prie Dono, Irkutske , Odesoje . Spalio revoliu cijos išvakarėse lietuvių bolševikų sekcijos veikė dvylikoje šalies miestų — ten, kur buvo susibūrusios pagrindinės lietuvių pabėgė lių masės . Lietuviai bolševikai ·— RSDDP ( b) nariai , kaip rodo konkreti is torinė medžiaga , išvystę nesutaikomą idėjinę kovą su buržuazinė mis ir smulkiaburžuazinėmis partijomis, iškovojo didžiausią įtaką lietuvių darbo žmonių tarpe . Jų veiklos dėka platūs lietuvių dar bininkų, kareivių, valstiečių sluoksniai , bolševikų partijos paraginti , aktyviai kovojo bendrose revoliucionierių gretose už Tarybų val džios pergalę Rusijoje . Tokiu būdu pagrindinis buržuazinių nacionalistų tikslas - ati traukti lietuvius darbo žmones nuo Rusijos revoliucinio judėjimo žlugo, nors jie turėjo dideles materialines galimybes ( laikraščiai , draugijos, bažnyčia ir t . t .) . Lietuvių darbo žmonių dalyvavimas Spalio revoliucijoje, kuri buvo jiems didelė revoliucinė mokykla, iš esmės buvo pirmasis etapas kovoje už lietuvių tautos nacionalinį ir socialinį išsivadavimą.

86

KĄ IMPERIALISTINE VOKIETIJA

LÊME LIETUVAI

1918 m. RUDENĮ

A. STRAŽAS,

istorijos mokslų kandidatas, docentas

Vokietijos kėslai Lietuvos ir visos vadinamos Oberosto žemės atžvilgiu sudaro dalį tų istorinių sąlygų, kuriomis įsikūrė Lietuvos Komunistų partija ir įvyko pirmoji proletarinė revoliucija Lietuvoje. Todėl LKP žymiųjų steigėjų ir tarybinių istorikų darbuose, skirtuose šiems reikšmingiems įvykiams, atsispindi kaizerinės okupacijos is torijos klausimai237. Šiems autoriams daugiausia rūpėjo tik aprašyti liaudies masių padėtį, buržuazinių nacionalistų išdavikišką veiklą ir apskritai socialinių santykių vystymosi procesą okupacijos laiko tarpiu . Jie paliečia kolonizacinius ir kitus Vokietijos imperialistų planus Lietuvoje , tačiau Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu ne buvo jų specialaus tyrinėjimo objektas. Smulkesnė kaizerinės Vokietijos politikos Lietuvoje analizė įgalina mus teisingiau vertinti įvairius to laikotarpio reiškinius ir kovoti su reakcinėmis bei šališ komis tendencijomis , pasireiškiančiomis buržuazinėje literatūroje . Antai suomių istorikas Berje Kolianderis knygoje „ Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos 1915-1918 metų okupacijos laikotarpiu “ 238 bando įpiršti skaitytojams mintį , kad visos Lietuvai padarytos skriau dos atsirado dėl karo sukeltų sunkumų, kad aneksionistinės ir kolo nialistinės tendencijos buvo būdingos Vokietijai tik pirmuoju karo laikotarpiu ir kad Vokietijos pagalba buvo atstatytas Lietuvos vals tybingumas. Ir naujausioje vokiškoje buržuazinėje literatūroje239, kuri re miasi kur kas didesniu šaltinių kiekiu , atvirai stengiamasi „ įrodyti “ , kad, nežiūrint visų skriaudų, kurias kaizerinė Vokietija padarė Lie tuvai, jos kolonialistinių planų, vien tik Lietuvos kontaktas su Vo kietija nešė Lietuvai valstybingumo atstatymą . Šitą tezę skaitytojui perša Vakarų Vokietijos istorikas Gerdas Lindė240. Net pagarsėjęs savo kova už Vokietijos agresyvios politikos pirmojo pasaulinio karo metais demaskavimą, Hamburgo istorikas Fricas Fišeris241 , smarkiai perdėdamas buržuazinės Lietuvos Tarybos kovingumą

87

prieš aneksionizmą ir dažnai sutapatindamas sąvoką ,, taryba" su sąvoka „ lietuviai “ , suteikia jai teisėtos atstovybės reikšmę . Tezę apie Vokietijos politikos vadinamoje Oberosto žemėje konstrukty vią reikšmę dar labiau gina Fišerio oponentai ir Vilhelmo laiko tarpio imperializmo apologetai kaip G. Riteris, E. Helclė, V. Šteg lichas ir kt.242 Jie aplamai nuneigia Vokietijos užsienio politikos agresyvų pobūdį pirmojo pasaulinio karo metais. Vokiečių imperia listinis istorikas V. Hubatšas mėgina paneigti tezę, kad okupantų iniciatyva sudaryta

buržuazinė

Lietuvos Taryba,

kaip

ir Kuršo

Landesratas, buvo iš esmės niekieno neįgalioti organai243 . Tiesa, anglosaksų buržuazinėje literatūroje mes aptinkame kitą nuomonę. A. E. Senas, pavyzdžiui , pabrėžia faktą, kad ne tik bur žuazinė Taryba nebuvo valstybingumo užuomazga, bet ir 1918 m. lapkričio mėn. sudaryta vyriausybė buvo dar tik „ valdžia popie riuje “244. Tačiau ši literatūra turi tikslą visų pirma „ įrodyti " , kad tik Anglijos ir Amerikos imperialistų dėka galėjo ,, atsirasti , išaugti ir sustiprėti Pabaltijo valstybės“ 245. Labai daug medžiagos pateikia V. Bazleris246. Tačiau jo vei kale pastebime tam tikrą F. Fišerio įtaką , pasireiškusią buržuazinės Lietuvos Tarybos veiklos pervertinimu . Šiame pranešime bandysime parodyti , ką Vokietijos imperializ mas lėmė Lietuvai 1918 m . rudenį , kai Vokietijoje brendo revo liucinė situacija ir artėjo jos karinė katastrofa. Visų pirma būtina priminti , kad kaizerinė Vokietija buvo suin teresuota išlaikyti Lietuvą kaip svarbų agresijos placdarmą ruošia mam sekančiam karui prieš Rusiją247. Be to , nuolat stiprėjant Len kijos darbo žmonių revoliucinei kovai , o taip pat Lenkijos bur žuazijos

ir

dvarininkų

pasipriešinimui

Vokietijos

politiniams

manevrams, Lietuva įgyja vis svarbesnę reikšmę Vokietijai, kaip atspara

antilenkiškai

politikai .

Pagaliau ,

Lietuva,

prie

kurios

1918 m . pradžioje buvo prijungta vadinamoji Balstogės - Gardino sritis, buvo

Vokietijai

svarbus

tiltas, vedantis, iš vienos pusės,

į Kuršą, o iš kitos pusės — į Ukrainą . Taip ir suformulavo Vokietijos interesus Lietuvoje „ Vokiečių karinės valdybos Lietuvoje“ politi nis referentas savo rašte , įteiktame vyriausybei 1918 m . rugpiū čio mėnesį248 . Lygiai tą patį skelbė buvęs „ Vokiečių karinės val dybos Vilniuje- Suvalkuose" viršininkas Prūsijos ponų rūmuose 88

1918 m. liepos mėnesį249. Vokiečių imperialistų suinteresuotumas Lietuvos reikalais nesumažėjo ir po Brest-Litovsko taikos pasira šymo. Liaudies karas Ukrainoje, Baltarusijoje, Pabaltijyje prieš vo kiškuosius okupantus, Vokietijos proletariato kova prieš grobikišką Brest-Litovsko taiką pavertė niekais vokiškųjų imperialistų iliuzi jas, kad jie jau tapo buvusios Rusijos imperijos didesnės dalies viešpačiais, ir mintis apie ,, antrąjį pūnų karą“ vėl tampa pagrin dine ašimi Vokietijos politikoje Oberosto atžvilgiu . Tačiau Vokietijos imperialistinė buržuazija ir junkeriai turėjo dar vieną, ryškiai klasinį , tikslą Lietuvoje . Besivystant proletariniam revoliuciniam judėjimui Vokietijoje, jos valdančiosios klasės tikėjosi paversti Oberosto žemę lyg kaž kokia Vandėja, kurią būtų galima panaudoti kaip Vokietijos reak cinių jėgų ramstį . Oberostas tam atrodė tinkama vieta svarbiausia dėl to, kad čia , E. Liudendorfo pastangomis, buvo surinkti patys reakcingiausi elementai , pangermanistai , buvę Vokietijos kolonia listinės politikos agentai Afrikoje ir Lotynų Amerikoje , konservaty viausieji reichstago ir Prūsijos ponų rūmų nariai250. Be to, čia pasili ko patys reakcingiausieji Kuršo baronai , kuriuos visokeriopai rėmė dar prieš karą emigravę į Vokietiją baronai . Jų dvasinis tėvas buvo Berlyno universiteto profesorius Teodoras Šimanas , pagarsėjęs kaip Vilhelmo II patikėtas asmuo251 . Oberoste buvo intensyviai varoma šovinizmo ir kolonializmo propaganda vokiečių kariniuose daliniuo se. Iliustruotame priede prie ,, 10 armijos laikraščio“ nuolat buvo talpinami piešiniai ir šaržai , kurie vaizdavo labai nupenėtus lietu viškąja duona kareivius arba žiūrinčius į derlingą Lietuvos žemę karius, apsisprendusius čia pasilikti visam laikui ir pan . Lietuvių gyvenimas buvo aprašomas tamsiausiomis spalvomis. Kraštutinių šovinistų nukreipiama karių „ kūryba “, jų „ meninė“ saviveikla buvo kiaurai persunkta vokiečių nacijos pranašumo ir kolonializmo idė jomis252 . Specialūs politiniai karininkai nuodijo karių sąmonę šo vinizmu. Jiems būdavo spausdinami specialūs agitaciniai biuleteniai , kurių turinį jie turėjo perteikti kariams . Dėl vieno tokio biuletenio , pavadinto ,,Pasauline demokratija" , buvo daug ginčų reichstage ir jo komisijose. Socialdemokratas E. Davidas pareiškė, kad biuletenis kupinas ,,fanatiškos neapykantos prieš viską, kas vadinama demo AA kratizmu 253. Lietuvoje ne tik nebuvo galima leisti demokratinius 89

laikraščius, bet okupantai buvo griežtai uždraudę įvežti į Lietuvą socialdemokratinius ir šiaip demokratinius laikraščius iš Vokieti jos254. ,,Viskas , kas vyksta Lietuvoje, - pareiškė Davidas 1918 m. birželio 24 d . ,-— o taip pat ir viskas , kas neįvyksta , išplaukia iš to , jog (administracija ) nenori , kad čia prasiskverbtų bet kokios de mokratizmo formos 255. 1918 m . balandžio pabaigoje Oberosto administracija paruošė ataskaitą, kurioje buvo pabrėžtas Pabaltijo vokiečių ir okupacinės administracijos valdininkų įsitikinimas , kad ,, neišvengiamas senų ordino žemių likimas " reikalauja sudarymo ,savarankiškos Baltijos valstybės su perdém aristokratine konstitu cija . Ši valstybė išsiplėstų nuo Rytų Prūsijos sienos iki Narvos su sostine Rygoje. Ji turi sueiti į personalinę uniją su Prūsija, sudaryti reikalingas konvencijas su Vokietijos imperija" ir t. t . Šios ataskai fos autoriaus nuomone , svarbiausia tai , kad labai

aristokratinė

politinė santvarka, kurią ,, turėtų atnešti glaudesnis ryšys su Vo kietija" , apsaugotų šį kraštą nuo demokratinės įtakos256. Kariniai vadovai buvo įsitikinę , kad revoliucijos Vokietijoje at veju jie galės panaudoti Oberostą kaip kontrrevoliucinių jėgų re zervuarą kovai prieš Vokietijos darbininkų klasę . Pažymėtina , kad didele dalimi tas jiems iš tiesų pavyko . Liudendorfas vėliau gyrėsi Oberosto ,,valdybos patvarumu revoliucijos sprogimo 1918 m . lap kričio mėn . metu" 257. Be to,,,atitinkamai" išauklėti Oberosto val dybos valdininkai suvaidino labai kruviną vaidmenį , slopinant re voliuciją Vokietijoje . Oberosto valdybos valdininkas Ešerichas su savo gaujomis (,, Orgeš" ) slopino Bavarijos tarybų respubliką258.

*

1918 m. liepos mėn . antroje pusėje įvyko lemiamas persilauži mas Vakarų fronte Antantės naudai . Amjeno operacijos metu Pran cūzijos ir Anglijos kariuomenės sudavė Vokietijos pajėgoms mir tiną smūgį . 1918 m . rugpiūčio 8 dieną E. Liudendorfas pavadino ,,vokiečių kariuomenės juodąja diena" . Kas gi pasikeitė Vokietijos politikoje Lietuvos atžvilgiu po šių įvykių? Niekas ! Vokietijos im perialistai nesiruošė palengvinti priespaudą, jie ir toliau visapusiš kai engė Lietuvos liaudies mases. Teisus V. Bazleris, teigdamas,

90

kad ,,1918 m. rudenį vokiečių vyriausybė nesiruošė daryti bet kokių nuolaidų ir lietuviškajai buržuazijai“ . Ji

atkakliai laikėsi

ankstesnės savo koncepcijos Lietuvos atžvilgiu 259. Žinomas gene rolas V. Greneris tuomet piktinosi , kad 1918 m . rugpiūčio pabai goje vis dar tebebuvo vykdoma sena politika, svarstoma Uracho kandidatūra į Lietuvos sostą. „ Nekalbant jau apie grynai karinę pridūrė Greneris,--- tokia politika ... karo likvidavimas ne padėtį, palengvinamas , o apsunkinamas 260. Bet ir pats Greneris , vėliau užėmęs Liudendorfo vietą, kartu su socialdemokratiniu reichskanc leriu ir prezidentu Fridrichu Ebertu tęsė toliau šią seną politiką . Kokia gi buvo toji senoji politinė koncepcija , kurios tebebuvo lai komasi 1918 m. rudenį? Prasidėjusios karinės katastrofos metu Berlyne buvo kaip tik ruošiamas ,,būsimasis" Lietuvos ir Kuršo statusas . 1918 m . gegu žės-liepos mėn. eilėje įvairių žinybų ir Oberosto valdybos atstovų pasitarimų buvo apsvarstyti pasirašytinų su Lietuva konvencijų tekstai . Numatomi Lietuvos ir Kuršo santykiai su reichu juose buvo kvalifikuojami kaip santykiai tarp kolonijų ir metropolijos. Lietuva ir Kuršas turėjo priimti reicho padiktuotus įstatymus be teisės daly vauti šių įstatymų svarstyme bet kokia forma . Jokie Lietuvos san tykiai su užsieniais pagal šių konvencijų projektus negalėjo būti užmezgami . Buvo numatyta didelė mokesčių našta Lietuvai . Gamtos turtai , ypač miškai , turėjo būti reicho valdomi . Lietuvai ir Kuršui numatyta užkrauti didelę karo išlaidų dalį ( apie 8 milijardus mar kių) . Pagal projektus karinėje srityje Vokietijai Lietuvoje teikiami ypatingi pranašumai . Lietuva privalėjo būti Vokietijos kariniu plac darmu261 . Vokietijos imperialistai numatė likviduoti Lietuvos Tarybą, jeigu ji pasipriešintų slaptai nuo jos suformuluotoms konvencijoms . Buvo sudaryti prie sričių viršininkų komitetai ( Beiratai ) , iš kurių buvo nutarta parinkti asmenis, savo tautos išdavikus , naujai tarybai suformuoti . Reicho komisaras Pabaltijo reikalams fon Falkenhauze nas pasitarime , įvykusiame 1918 m. liepos 24 d . pas reichskanclerio pavaduotoją Fridrichą fon Paierį , pakartotinai pabrėžė , kad šis vokiečių nusistatymas turi būti įgyvendintas262. Tokia pat tvarka turėjo būti įgyvendinta ir likusioje Latvijos dalyje bei Estijoje . Taip turėjo būti sudarytas Baltenlandas nuo Klaipėdos iki Narvos upės.

91

Vokietijoje buvo nemaža įtakingų jėgų, kurios skatino vyriau sybę greičiau spręsti Oberosto klausimą. Jų tarpe buvo įvairios Vokietijos imperijos žemių dinastijos . Pavyzdžiui , Saksonijos pri vilegijuoti luomai reikalavo atiduoti jiems Lietuvą, kaip kompensa ciją už Elzasą ir Lotaringiją. Tačiau karinė vadovybė , žiūrėdama į Oberosto žemę kaip į tinkamą vietą kariuomenei sutelkti naujam šuoliui prieš Tarybų Rusiją, buvo nepermaldaujamai nusistačiusi , kad visa ši teritorija liktų stipriose militaristinės Prūsijos rankose. Buržuazinės Lietuvos Tarybos liepos 11 d . nutarimas išrinkti Viur tembergo grafą ir Uracho hercogą Vilhelmą ( 1864–1928 ) Lietuvos karaliumi263 buvo karinių organų panaudotas Saksonijos pretenzi joms paraližuoti ir unijai su Prūsija paruošti . Anksčiau minėto pasi tarimo pas Paierį protokole buvo pažymėta, kad vyriausybė laukia momento, kada bus galima sudaryti personalinę uniją tarp viso Prūsijos. ,,Baltenlando" ir Gumbinės ,,Preussisch - Litauische Zeitung"

teisingai įvertino padėtį ,

rašydamas

1918 m . rugpiū

čio 10 d ., jog vyriausybė įsitikinusi ,,, kad tik glaudus [ Lietuvos ] prijungimas prie Vokietijos centro per personalinę uniją su kai zeriu ir Prūsijos karaliumi gali duoti būtinas garantijas 264. 1918 m. rugpjūčio 15 d . Prūsijos vyriausybė pateikė memorandumą, kuria me buvo reikalaujama išspręsti Lietuvos sosto klausimą unijos su Prūsija naudai265. Tačiau reicho užsienio reikalų žinyba kol kas delsė . Kova dėl Lietuvos sosto tapo priežastimi , dėl kurios 1918 m . liepos mėnesį paruošto plano vykdymas buvo delsiamas . Tačiau tai buvo toli gražu ne pagrindinė priežastis . Svarbiausia priežastis buvo įvairių Vokietijos imperialistų grupių nesutarimas dėl san iykių su Tarybų Rusija . Jie visi buvo įsitikinę, kad Tarybų valdžia greit žlugs. Net grafas V. Mirbachas, kurį Vilhelmas II laikė ,,bol ševizuotu“ žmogumi , rašė : „ Mes, be abejo , stovime prie sunkaus ligonio... , kurio mirtis jau nulemta “ 266. Jie laikė, kad reikia bend radarbiauti su Rusijos reakcinėmis jėgomis, visų pirma su monar chistais. Ir šiuo klausimu jie buvo vieningi . „ Bolševizuotas “ Mir bachas apraizgė Tarybų Rusiją savo slaptų agentų tinklu267 . Savo antitarybinėje veikloje jis bendradarbiavo su popiežiumi ir jo nun cijumi Miunchene E. Pačeliu ( būsimuoju popiežiumi Pijumi XII )268 ir su vokiečių stambiąja aristokratija , kuri buvo susigiminiavusi su caro šeima ir kitais žymiais Rusijos aristokratais269.

92

Tačiau jų nuomonės labai skyrėsi klausimu : ar reikia griežtai prisilaikyti Brest-Litovsko taikos sutarties, ar reikia tęsti žaidimą su iliuzinėmis valstybėmis, sudaromomis į vakarus nuo Breste nu brėžtos skiriamosios linijos270. Tuo tarpu stambūs finansiniai mag natai surengė eilę pasitarimų ir sudarė planą, kuriuo numatė pa jungti visą Rusijos ekonomiką Vokietijos kapitalui271 . Tai vertė Vokietijos politinius vadovus parengti tinkamą taktiką . Gana įta kinga grupė, tame tarpe ir grafas Mirbachas, laikė , kad griežtas sutarties prisilaikymas gali sustiprinti Vokietijos tarptautinį auto ritetą ir pasitikėjimą Rusijos monarchistų tarpe . Vokietijos pasiun tinys Stokholme Liucijus, aprašydamas savo pokalbius su buvusiu caro pasiuntiniu Vašingtone, aršiu Tarybų valdžios priešu baronu R. Rozenu , pabrėžė , kad, pastarojo nuomone , vokiečiai nuolat pažeidinėja Bresto sutartį ir tuo labai didina nepasitikėjimą vokiečių žodžiais272. Kai kurie vokiečių imperialistų sluoksniai laikėsi tai syklės, jog verta pastatyti pfenigą, kad būtų išlošta markė . Todėl buvo siūloma ne tik nepažeidinėti Bresto taikos, bet, atvirkščiai , grąžinti kai ką Tarybų Rusijai . Kartu buvo siūloma nutraukti žai dimą su Lietuvos ir Kuršo valstybėmis, nes tai galį sustiprinti tikrojo nacionalinio valstybingumo troškimą okupuotose srityse ir nustatyti prieš Vokietiją ,, nedalomos Rusijos“ idėjos šalininkus . Nacional liberalų partijos organas ,,Tägliche Rundschau" paskelbė reichsta go nario Vorunto straipsnį , kuriame jis reikalavo atsisakyti minties sudaryti „ didžiąją Lietuvą “ su Belovežu ir Balstoge . Tiltas į Ukrainą vokiečiams esąs nereikalingas , nes anksčiau ar vėliau ji grįšianti į Rusijos valstybės sudėtį . Voruntas siūlė net ir Vilnių grąžinti ,, Ry tams“ ir pasitenkinti tik stipriu tiltu į Kuršą273. Net garsusis žur nalistas Georgas Bernhardas , kuris buvo žinomas savo glaudžiais saitais su Vyriausiąja karo vadovybe , 1918 m . vasarą paskelbė visą seriją straipsnių apie būtinumą siekti sąjungos su Tarybų Ru sija ir esant reikalui net peržiūrėti Brest- Litovsko sutartį . Tai buvo sensacija . Bernhardas siūlė nelaukti , kol bus nuversti bolševikai ; jis siūlė su jais pradėti ,,didelio masto"

politiką . Tuo tikslu jis

siūlė net atsisakyti kai kurių pergalės vaisių, kad būtų laimėta visa Rusija274. Svarbiausias Vokietijos tikslas , baigė Bernhardas, tai ,, su daryti valstybių bloką nuo Atlanto vandenyno pakraščių iki Ramiojo vandenyno ir Persijos įlankos“ 275, kuris turėtų būti nukreiptas prieš 93

Angliją. Nereikia sudaryti jokių pakraščio valstybių iš viso ir jokia forma,- teigė šis įtakingas publicistas . Kalbėdamas apie Lietuvą, jis pareiškė : ,, Vokietija okupavo šias sritis ne tam , kad išvaduotų čia gyvenančias tautybes , bet kad sudarytų sau gerą gynybą prieš savo priešus" . Todėl jis reikalavo nieko nenuspręsti Oberosto že mės atžvilgiu ir „ bet kokiu atveju palikti Rytų pakraščių tautybių likimą priklausomu nuo Vokietijos imperijos ateities interesų“ 276 . Bernhardas kvietė „ turėti drąsos aneksuoti “ tai , kas būtina, nežai džiant neegzistuojančiomis valstybėmis . Bet kartu jis davė suprasti , kad Vokietijai būtų ne pro šalį atsisakyti remti vokiečių baronus Pabaltijyje ir nebesikėsinti į Latviją ir Estiją . Ta proga jis priminė Bismarko gudrybę, kuris nesistengė po 1866 m. pergalės prieš Austriją įtraukti į reichą Sudetų kraštą. Tai , kad Sudetai liko Austri jos imperijos pakraštyje, vertė Vienos vyriausybę skaitytis su Vo kietija . Bernhardas , siūlydamas tiesioginę Lietuvos aneksiją, kartu tvirtino, kad svetimas tautybes kaimyninės valstybės pakraštyje visuomet gera turėti . Tai buvo Lietuvos greitos germanizacijos projektas277. Ir žinomasis ,,specialistas " Rusijos reikalams, Berlyno profeso rius Hetšas, kuris buvo laikomas labai nuosaikiu ir liberaliu poli tiku278, reikalavo , kad vyriausybė išvengtų bet kokio įsipareigojan čio Lietuvos ir Kuršo atžvilgiu sprendimo. Jis reikalavo nedaryti kol kas jokių nuolaidų Lietuvos buržuaziniams nacionalistams , sie kusiems dalyvauti krašto valdyme . Hetšas kritikavo vyriausybę už ,,išvadavimo idėją“ , kurią ji skleidusi Lietuvoje , kuri sukelia sava rankiškumo siekimą . Jo nuomone, vienintelis Lietuvos klausimo iš sprendimas - tai jos prijungimas prie Prūsijos karaliaus arba Vo kietijos imperatoriaus valdų279. Reicho vyriausybė buvo iš įvairių pusių raginama nebebend radarbiauti su lietuviškaisiais nacionalistais280. Tačiau kaizeris ir vyriausioji karo vadovybė atkakliai laikėsi nuomonės, kad reikia: atplėšti nuo Tarybų Rusijos kiek tik galima daugiau teritorijų. Tai , kaizerio nuomone , netrukdytų, o padėtų vėliau priversti kontrrevo liucinę Rusiją paklusti Vokietijai . Jis pareiškė , kad tikroji ,,taika. su Rusija gali būti pasiekta tik įvarius jai baimę ... , tik gerokai išplakus ją“ 281 . Kaizeris ir Liudendorfas stengėsi skatinti tolimesnį Tarybų Rusijos susiskaldymo procesą. O kokia buvo kaizerio ir jo 94

vienminčių pažiūra į Lietuvą ? Jie laikė , kad „ Didžiosios Lietuvos“ sudarymas, įtraukiant į ją ir Balstogės bei Belovežo rajonus , turėjo paskatinti separatizmo siekimus kitose Rusijos dalyse . Šią „ Didžio sios Lietuvos“ koncepciją vyriausioji karo vadovybė gynė spau doje282 ir vyriausybės sferose , įrodinėdama , jog strateginiai intere sai reikalauja, kad visa Oberosto teritorija būtų traktuojama kaip vienas vienetas283. Tačiau dėl santykių su vietiniais nacionalistais Vokietijos viršūnėse buvo vieninga nuomonė. 1918 m . rugsėjo 20 d . įvykusiame vyriausybės pasitarime pasirodė, kad tiek karinė , tiek ir politinė vadovybė nenori sudaryti jokios, net ir fiktyvinės Lietu vos valstybės ir nenori perduoti buržuazinei Lietuvos Tarybai jokių administracinių funkcijų. Pasitarime buvo priimtas nutarimas vyk dyti delsimo politiką ir neleisti formuotis bet kokiems valstybės elementams Lietuvoje284. Tačiau , besivystant kovai už Tarybų val džią Lietuvoje, tautos suverenumas ėmė virsti realiu veiksniu , ėmė bręsti proletarinės valstybės elementai . Tai labai apsunkino Vo kietijos imperialistų politiką. Tuo tarpu , subrendus revoliucinei situacijai pačioje Vokietijoje, valdžia buvo perduota apsukres niems imperializmo gynėjams - katalikų Centro partijos ir deši niųjų socialdemokratų atstovams — su Badeno princu Maksu prieš akyje. 1918 m. spalio 20 d . naujas reichskancleris buržuazinės Lietuvos Tarybos prezidiumo nariams žadėjo leisti formuoti bur žuazinę vyriausybę ir sudaryti lietuviškąją buržuazinę kariuomenę kovai prieš proletarinę revoliuciją Lietuvoje . Lietuvos Tarybai buvo paskirta 100 000 markių subsidija285 . Tačiau tai buvo gaivališkas epizodas . Jis įvyko dėl vyriausybės sumišimo ryšium su artėjančia kapituliacija ir revoliucija. Iš tiesų, kaip rodo Vokietijos vyriausybės įvairių pasitarimų, vykusių 1918 m . spalio mėn . , rezultatai , jokių nuolaidų Lietuvos buržuaziniams nacionalistams vyriausybė neketi no daryti . 1918 m . lapkričio 3 d . kaizeris paskelbė įsaką, kuriuo karinė valdyba Lietuvoje turėjo būti pakeista vokiškąja civi line administracija286. Tai rodo vokiečių militaristų ekspansinius pla nus Lietuvos atžvilgiu . Kaip rodo faktai , 1918 m . spalio mėn . antroje pusėje Liuden dorfo padrąsinama Vokietijos vyriausybė dar tikėjosi išlaikyti net kai kuriuos okupuotus rajonus Vakaruose287. Kai dėl Rytų, ji visai neabejojo , kad čia pavyks išlaikyti esamą padėtį . Apie tai 1922 m.

95

pasakojo A. Nimanas, buvęs Vilhelmo I ! karininkas ypatingiems reikalams288. Daugelis reichskanclerio Makso pažadų Lietuvos Tarybai nebuvo vykdomi . Imperijos valstybės sekretorius vidaus reikalams Karlas Trimbornas pavadino Lietuvos Tarybą privačiais asmenimis . Lietu vos Tarybos atstovas Berlyne J. Purickis 1918 m . lapkričio 1 d . pra nešė, kad prof. A. Voldemaro apsilankymas pas valstybės sekreto rių kolonijų reikalams Vilhelmą Solfą , o paskui ir pas Centro partijos lyderį ir ministrą M. Ercbergerį jokių rezultatų nedavė . „ Nežiūrint stiprios akcijos, ―――――― pareiškė Purickis,— mūsų reikalai stovi kaip sto vėję... buvo pažadėta daug , bet iki šiol dar nieko neišpildyta❝289. Tiesa,

buržuazinės -demokratinės

Lietuvoje

buvo

sudaryta

revoliucijos Vokietijoje įtakoje

buržuazinė vyriausybė su Voldemaru

priešakyje . Tačiau , nuvertus kaizerį , vokiečių karinis gubernatorius generolas leitenantas Harbou tvarkė Lietuvą savo nuožiūra , steigė prekybos kooperatyvus, didino netiesioginius mokesčius290 ir t. t. Vietoje žadėtos kariuomenės, 1918 m . lapkričio 26 d . jis įsakė organizuoti apskričių miliciją — savigyną, kuri turėjo griežtai vyk dyti vokiečių apskrities viršininkų įsakymus . Milicininkai turėjo už sidėti baltus raiščius su apskrities viršininko antspaudu ir kovoti prieš revoliucinį judėjimą291 . Susidariusi buržuazinė Lietuvos vyriau sybė neturėjo paramos nei liaudyje , nei tarptautinėje arenoje . Ją sudarė Lietuvos Taryba, kurią 1918 m. spalio 30 d. net socialšovi nistas St. Kairys apibūdino kaip organą, neturintį „ nei moralinės... , nei formalinės teisės" veikti šalies vardu292. 1918 m . lapkričio 5 d . princo Makso vyriausybei nutraukus diplomatinius santykius su Tarybų Rusija , Vokietijos imperialistų politiką Lietuvoje apsprendė atvira intervencija . Įvykus Lapkričio revoliucijai Vokietijoje , socialdemokratų vyriausybė su kitų kraštų imperialistais ir lietuviškąja reakcija pasmaugė Lietuvos Tarybų So cialistinę valstybę, kartu ji stengėsi trukdyti susiformuoti ir buržua zinei Lietuvos valstybei . Eberto-Šeidemano vyriausybei būdinga tai, kad žymiausieji kaizerinės Vokietijos diplomatai , kurie buvo aršūs Rusijos tautybių priešai , buvo paskirti vadovauti užsienio politikai293. Tai buvęs Vokietijos pasiuntinys Stokholme Brokdorf Rancau ir buvęs pasiuntinys Berne baronas Rombergas. 1919 m . liepos 22 d . Purickis pareiškė : „ Lietuvos dalykus veda Romberg ... , 96

pirmutinis žulikas, tipingas senos politikos atstovas" 294. Tai ne nuostabu. Šitokia dešiniųjų socialdemokratų politika buvo toli mesnis jų išdavikiškos imperialistinio karo metu politikos tęsinys295. *

* Taigi 1918 m. rudenį imperialistinė Vokietija tolygiai tęsė Lie tuvoje savo aneksinę politiką . Jos tikslas buvo sudaryti Lietuvoje placdarmą prieš Tarybų Rusiją ir Lenkiją, paversti šį kraštą reakcin giausių jėgų susitelkimo vieta, kurias imperialistai išnaudojo prieš revoliuciją pačioje Vokietijoje . Buržuazinės Lietuvos Tarybos pastangos gauti dalį valdžios, ne žiūrint didelės jos dalies paslaugumo okupantams , buvo vokiečių vyriausybės paraližuojamos . Lietuvos statuso nustatymas buvo už delsiamas, Vokietijos imperialistai laukė tokio laiko, tokių aplin kybių, kurios nulemtų Lietuvos likimą pagal jų norą. Vokietijos imperialistų prognozė, kad Tarybų valdžia Rusijoje greit žlugs, nepasitvirtino. Rusijos proletariatas įveikė tarptautinio imperializmo smogiamąsias jėgas . Šiomis sąlygomis pasidarė ne įmanoma disponuoti mažų tautų, gyvenančių prie Tarybų Rusijos sienos, likimu kaip patinka Vokietijos imperialistams.

KAI KURIE LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS ORGANIZACINĖS STRUKTŪROS KLAUSIMAI 1918-1926 metais

A. BABIČAS

Šio laikotarpio Lietuvos KP organizacinės struktūros kai kurie klausimai yra

išnagrinėti

mūsų partijos

istorikų:

R. Šarmaičio ,

B. Vaitkevičiaus , S. Lopajevo ir kt. darbuose296. Autorius norėtų nušviesti mažiau ištyrinėtas partinės statybos problemas Lietu vos KP ir jos organizacijų kariuomenėje raidą 1918-1926 metais. Marksistinės- lenininės partijos struktūra priklauso nuo revoliuci nio darbininkų judėjimo istorinio etapo uždavinių ir tikslų, kurie

7 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

97

iškyla darbininkų klasei ir jos partijai . Partijos struktūrai turi įtakos taip pat klasinių jėgų išsidėstymas šalyje, partijos įtaka darbininkų ir valstiečių sluoksniams, darbininkų klasės ir valstietijos politinio subrendimo laipsnis.

Komunistų partija kiekviename istoriniame

etape sukuria tokį partinį aparatą ir partijos organus, kurie padėtų jai

išspręsti

iškilusius

uždavinius .

Partinio aparato pastovumas ,

lankstumas ir kovingumas yra pasiekiamas partijos narių idėjine vienybe ir žymia dalimi priklauso nuo partinio- organizacinio darbo sutvarkymo. Spalio revoliucijos poveikyje 1918 m. Lietuvoje susidarė revo liucinė situacija . Darbo žmonės stojo į kovą prieš kaizerinius oku pantus ir vietinius išnaudotojus . Tuo pačiu metu , t . y . 1918 m . buvo įkurta Komunistų partija , kuri ėmėsi vadovauti šiai darbo žmonių kovai. Kuriant partinių organizacijų tinklą kaizerinės okupacijos sąly gomis, kada buvo suvaržytas gyventojų kilnojimasis ir ryšiai su Vilniumi, reikėjo įsteigti regionalinius partinius centrus įvairiose vietose , kurie galėtų vadovauti vietinių partinių organizacijų veik lai ir visai darbo žmonių klasinei kovai . 1918 m . pavasarį P. Eidu kevičius galvojo, kad , neskaitant Vilniaus miesto, tokius centrus ――――――― reikėtų turėti vieną Suvalkuose , du Kauno zonoje , po vieną Vil niaus ir Gardino zonose297. Lietuvos KP I suvažiavimas, įvykęs Vilniuje 1918 m. spalio mėn. 1-3 dienomis , padalino visą kraštą į tokius vietinius centrus partinius rajonus . Praslinkus mėnesiui jie buvo suorganizuoti298. Suvažiavimas išrinko Centro Komitetą iš 7 partijos narių: P. Eiduke vičiaus,

R. Pilerio,

K. Kernovičiaus,

A. Jakševičiaus ,

S. Grybo,

A. Brazdžionio ir J. Lietuvaičio299, priėmė pirmuosius Lietuvos KP Įstatus. Juose buvo glaustai apibūdinta partinių organizacijų ir jų išrinktų organų struktūra, priklausomumas ir uždaviniai . Suvažiavi - komunistų kuopa ; mas nustatė , kad žemiausia partinė grandis — aukštesnės grandys - gminos (valsčiaus) , kreizo (apskrities) ir ra jono organizacijos . Būtinumas sustiprinti partinį -organizacinį darbą ir sudėtingi revoliucinės darbo žmonių kovos uždaviniai reikalavo labiau specializuoti Centro Komiteto darbą, padaryti jį operaty vesnį . 1918 m. spalio 3-4 d . įvykęs Lietuvos KP CK plenumas iš rinko į CK Prezidiumą P. Eidukevičių ( pirmininkas ) , R. Pilerį ( sek 98

retorius) ir K. Kernovičių ( kasininkas) . CK plenumas kiekvienam darbo barui sudarė Agitacinę-organizacinę , Technikos-transporto, Karinę, Redakcinę, Finansinę komisijas ir Raudonąjį kryžių, apibū dino jų funkcijas ir uždavinius . Kiekvienos komisijos darbui vadova vo Lietuvos KP CK narys, kuris Centro Komitetui pateikdavo tvir tinti šios komisijos darbuotojus, įvairius komisijos darbo projektus ir atsiskaitydavo CK-tui už visą komisijos veiklą. Plenumas paskirstė svarbius partinius darbuotojus po visą krašto teritoriją organizuoti partinį-organizacinį darbą ir vadovauti masinėms darbo žmonių or ganizacijoms.300 1918 m . spalio mėn . jau buvo įkurti 6 partiniai rajonai : Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Vilkaviškio301 . Rajonų konferencijose buvo išrinkti rajonų komitetai iš 5-7 narių. Geriau siai buvo suorganizuotas . Vilniaus rajonas, teisingiau sakant, Vil niaus miestas ir jo apylinkės302, Lietuvos KP Centro Komitetas spa lio 7 d . posėdyje nutarė padalinti Vilniaus miestą į 4 miesto rajo nus303 . Geresniam Vilniaus rajono partinės organizacijos darbo sutvarkymui nemaža reikšmės turėjo kasdieninė Lietuvos KP Cent ro Komiteto parama304 . Pagal organizuotumo laipsnį antrą vietą užėmė Kauno rajonas . Kauno miestas irgi buvo padalintas į miesto rajonus . Žymiai silpnesnės buvo rajoninės partinės organizacijos provincijoje305. Pagal organizuotumą silpniausia buvo Marijampo lės rajono partinė organizacija306. Visose rajoninėse partinėse orga nizacijose buvo Centro Komiteto atstovai307. Po partijos pirmojo suvažiavimo Lietuvos KP CK išsiuntinėjo Panevėžio, Šiaulių, Kauno ir Marijampolės rajonų partinėms orga nizacijoms instrukciją, kurioje buvo nurodoma rengti partijos rajo nines konferencijas, rinkti rajonų komitetus, palaikyti ryšius su Vil niumi ir kuo didesnį dėmesį skirti apskričių ir valsčių partinių organizacijų sutvarkymui , jų partinių komitetų išrinkimui, kad , pra sidėjus masiniams darbo žmonių veiksmams, vietinės partinės orga nizacijos galėtų vadovauti Tarybų valdžios įkūrimui vietose. Ši partijos CK instrukcija, kaip ir Lietuvos KP pirmojo suvažia vimo priimti Įstatai ,

nurodė partinių organų sukūrimo kelius ir

uždavinius, papildė ir sukonkretino Įstatus . ,, Valsčiaus komitetai ,— buvo rašoma instrukcijoje, tveria knygynėlius , arbatines, informa cijos biurą, apima savo, kuopų veikimą ir tveria naujas, kuopas, 99

apskričio komitetai steigia vakarinius kursus , mokyklėles ir dides nius knygynus " . Palyginus su Lietuvos KP pirmojo suvažiavimo priimtais Įstatais, instrukcija nurodė ir naują partijos organizacinės struktūros grandį — parajonės partinę organizaciją . „ Dideli rajonai dalinami į parajones, kurios tarpininkauja tarp apskričio ( kreizo) komiteto ir rajono " ,- parašyta instrukcijoje . Artėjant lemiamiems mūšiams prieš kaizerinius okupantus ir vie tinius išnaudotojus, Lietuvos KP CK instrukcija įpareigojo partines kuopeles apsiginkluoti ir prie partijos rajonų komitetų kurti Rau donojo kryžiaus komisijas , kurios teiktų pagalbą politiniams kali niams, pakliuvusiems į kontrrevoliucijos nagus308. Lietuvos Komunistų partijos rajonų komitetai , kurdami partines organizacijas vietose , vadovavosi partijos Įstatais, patvirtintais Lie tuvos KP pirmajame suvažiavime , ir Lietuvos KP CK išsiuntinėta instrukcija ir, atsižvelgdami į vietos sąlygas, tobulino partinių or ganizacijų struktūrą . Pavyzdžiui , Šiaulių rajono partinė konferencija , įvykusi 1918 m. lapkričio 11 d ., numatė vietose kurti kuopeles iki 10 žmonių ir nustatė , kad apylinkės kuopos išrenka parajonės ko mitetą, kuris tvarko kuopelių kasą, knygynus, vietos kuopelių rei kalus. Rajono partinė konferencija, kurią atstovavo kuopelių dele gafai, išrinko rajono komitetą, kultūros darbo sekciją ir Raudonojo kryžiaus sekciją . Ryšių palaikymui tarp parajonės ir kuopelių bei rajono komiteto buvo išskirti specialūs žmonės — ryšių palaiky tojai309.

Panevėžio rajono steigiamoji konferencija , įvykusi 1918 m . spa lio 13 d., nustatė kiek kitokią rajono organizacijos struktūrą : kuo pelė, valsčiaus , apskrities organizacija, parajonė ir rajonas310. V. Leninas mokė, kad naujo tipo marksistinė partija susideda iš kadrinių darbuotojų grupės, kurios branduolį kapitalizmo sąlygo mis sudaro revoliucionieriai profesionalai , ir iš masės komunistų, susijungusių į platų vietinių organizacijų tinklą. Lietuvos KP irgi susidėjo iš dviejų dalių. Rajonų partinių organizacijų kūrimo veik loje dalyvavo Lietuvos KP CK paskirti organizatoriai . Vienas tokių organizatorių buvo L. Verbliugevičius , įkūręs Švenčionių komunistų kuopelę311 . Be to, rajonų komitetai turėjo profesionalius kadrinius darbuotojus. 1918 m . lapkričio mėn . Šiaulių rajone dirbo instruk torius, agitatorius ir ryšių palaikytojas³12 . Tame pačiame rajone 100

1918 m. gruodžio mėn., padidėjus darbo apimčiai , profesionalių kadrinių darbuotojų skaičius padidėjo : rajono organizatorius, 2 ra jono organizatoriaus pagalbininkai , 2 ryšių ieškotojai ir komunis tinės literatūros platintojai313. 1919 m. pradžioje buvo išrinktas organizatorius specialiai Raseinių parajonej³14, Joniškėlio parajonės organizatoriumi dirbo K. Požela³15 . Vietinių periferijos organizacijų žemiausia grandis buvo parti nės kuopelės . Tai partijos tvirtovė įmonėse ir kaimuose . Pirmuo siuose Lietuvos KP Įstatuose buvo nurodyta partinių kuopelių or ganizavimo tvarka, aprašomi jų veiklos uždaviniai , išaiškinta kuo pelės vadovaujančio organo - komiteto funkcijos, tiksliai nurodo ma jo sudėtis ir kiekvieno nario pareigos . Po suvažiavimo išsiun tinėtoje instrukcijoje

rajonams

buvo nurodyta

ir narių skaičius

kuopelėje : nuo 3 iki 10. Tačiau galėjo būti ir išimčių, jeigu leido konspiracijos sąlygos316. Partinės kuopelės Vilniuje kūrėsi pagal profesijas . Jos susikūrė jau veikiančiose profsąjungose317. Lietuvos KP Centro Komiteto 1918 m. spalio 10 d . posėdyje buvo nutarta pertvarkyti kuopeles teritoriniu principu . Šis darbas vyko lėtai . Dar 1918 m . lapkričio ir gruodžio mėnesiais, kaip rodo duomenys, Vilniuje kuopelės veikė pagal profesijas318 . Kaimuose kuopelės dažniausiai kūrėsi terito riniu principu ( kaimų kuopelės ) , bet buvo nemaža ( ypač Suvalki joje) ir dvarų kumečių kuopelių319. Vis dėlto kuopeles daugiausia buvo stengtasi kurti pagal komunistų darbo vietą320. Lietuvoje, kaip ir Tarybų Rusijoje , kūrėsi ir veikė Komunistų partijai prijaučiančiųjų kuopelės. Apie nutarimą suorganizuoti pri jaučiančiųjų kuopelę Panevėžio rajone rašė į Lietuvos KP CK ra jono karinis komisaras J. Vitkauskas324. Revoliucinio judėjimo daly vių atsiminimuose irgi minimas narių priėmimas į prijaučiančiųjų grupes 22. Prijaučiantieji Komunistų partijai buvo traukiami į vi suomeninį ir politinį darbą . Išaugus jų idėjiniam ir politiniam są moningumui , jie buvo priimami į Komunistų partiją . Prijaučiančiųjų kuopelės buvo viena iš Komunistų partijos darbo organizacinių formų ruošti partinėms organizacijoms rezervą . Įkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, vietinės partinės organizacijos žymioje krašto dalyje išėjo iš pogrindžio . Komunistų partija čia 101

tapo valdančiąja . Šios aplinkybės turėjo reikšmės ir partijos struk tūrai. Lietuvos ir Baltarusijos tarybinėms respublikoms susivienijus, 1919 m. kovo 4-6 d . antrajame (jungtiniame) suvažiavime susi vienijo Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos . Šis suvažiavimas , vadovaudamasis pasikeitusiomis partijos veiklos sąlygomis ir iški lusiais uždaviniais, nutarė priartinti partinių organizacijų struktūrą prie Tarybų valdžios organų struktūros , kad Komunistų partija galėtų vadovauti įvairiapusei Tarybų valdžios veiklai . Kaip ir anks čiau , aukščiausiu partijos organu liko suvažiavimas, kuris turėjo būti šaukiamas kas 6 mėnesiai . Laikotarpiu tarp suvažiavimų Komu nistų partijos darbui vadovavo Centro Komitetas iš 15 narių. Toliau sekė rajonų, parajonių partinių organizacijų konferencijos, valsčių partinių organizacijų ir kuopelių komunistų susirinkimai . Partijos rajonų komitetai prilygo gubernijų komitetams, parajonių komite tai buvo prilyginti apskričių komitetams . Miestų ir pramonės cent rų, turinčių apskričių teises, partinės organizacijos sudarė atskiras parajones, o valsčių, miestų, miestelių ir kaimų komunistai išrink davo bendrus valsčiaus partinės organizacijos biurus , kuriems pa vesdavo vadovauti partinėms kuopelėms. Tačiau užsienio imperia listų kontrrevoliucinių jėgų puolimas sutrukdė įgyvendinti numaty tus

organizacinius

pertvarkymus .

Tarybų

valdžios

Lietuvoje

laikotarpiu respublikos partinės organizacijos struktūroje ypatingų pakitimų neįvyko . Išliko Vilniaus, Kauno , Šiaulių, Panevėžio, Ma rijampolės ir Vilkaviškio rajonai , o Kaišiadorių, Ukmergės, Trakų, Švenčionių, Molėtų, Zarasų, Rokiškio, Biržų, Utenos , Kupiškio ap skričių partinės organizacijos neįėjo į kurio nors rajono sudėtį . Jos palaikė tiesioginius ryšius su Komunistų partijos CK ir veikė parajonių teisėmis323. Užsienio imperialistinių valstybių intervencinėms ir lietuviškos buržuazijos kontrrevoliucinėms pajėgoms nuslopinus Tarybų val džią Lietuvoje , daugelis partinių organizacijų buvo sudaužytos , ko munistai masiškai buvo žudomi, kankinami , uždaromi į kalėjimus . Komunistų partinės organizacijos ypač nukentėjo tose vietose, kur Tarybų valdžia ilgiau gyvavo ir komunistai , dirbę Tarybų valdžios organuose ir masinėse darbo žmonių organizacijose , buvo žinomi kontrrevoliucionieriams . Tačiau vis dėlto reakcijai likviduoti Komu

102

nistų partijos nepavyko . Komunistų partija, perėjusi į pogrindį, dirbo toliau. Lietuvoje įsitvirtinus buržuazijos diktatūrai, o Baltarusijoje įsi galėjus Tarybų valdžiai , abiejuose kraštuose pasikeitė Komunistų partijos veiklos sąlygos ir tikslai . Lietuvos ir Baltarusijos KP Centro Komitetas 1920 m . rugsėjo 5 d . atskyrė abiejų kraštų partines or ganizacijas. Lietuvos Komunistų partijai pradėjo vadovauti dar 1920 m. balandžio 4 d . partinėje konferencijoje išrinktas Centro Biuras, įtraukiant į jį buvusio Lietuvos ir Baltarusijos KP CK narius Z. Angarietį ir V. Kapsuką324 1920 m. spalio mėn . pabaigoje Lietuvos KP, neskaitant Vilniaus

krašto, nes trūksta apie jo partinę organizaciją tikslių duomenų, nors ji ir įėjo į Lietuvos KP sudėtį , turėjo daugiau kaip 1000 narių. Archyviniai duomenys rodo, kad jų buvo 1108 žmonės . Lietuvos komunistai buvo išsidėstę 4- riuose rajonuose . Kauno rajoną sudarė 7 kuopelės mieste ir 11 kaimuose . Rajono partinėje orga nizacijoje buvo iš viso 195 nariai , iš jų pagal socialinę padėtį apytikriai pusė valstiečių. Suvalkų rajone buvo 53 kuo pelės, kuriose buvo 313 komunistų, jų tarpe 67 amatininkai ir 68 valstiečiai . Panevėžio

178 darbininkai , rajone

buvo

50 kuopelių, kuriose buvo apie 300 komunistų, iš jų daugiau kaip pusė pagal socialinę padėtį valstiečiai . Šiaulių rajone buvo 50 kuopelių, kuriose buvo daugiau kaip 300 komunistų, beveik pusę narių sudarė valstiečiai325. Lietuvos Komunistų partijos rajonų organizacijos susidėdavo iš parajonių partinių organizacijų, nes parajonės apytikriai atitiko buržuazinės Lietuvos administracinius vienetus — apskritis . Kartais valsčiuose atskiros kuopelės susijungdavo ir išrinkdavo valsčiaus komitetą326. 1921 m. prasidėjusi idėjinė krizė partijoje 1922 m . apėmė ir or ganizacinę jos sritį. Iš išrinktų Lietuvos KP III suvažiavime Centro Komiteto narių tik 3 dirbo Lietuvoje , o kiti už Lietuvos ribų — 2 Tarybų Rusijoje ir 2 Lenkijos okupuotame Vilniuje . Šitaip išsidės tęs Lietuvos KP CK negalėdavo operatyviai kovoti su krize partijo je, nes dėl kai kurių Lietuvos KP CK narių idėjinių svyravimų ir partinių pareigų nevykdymo klausimų svarstymas užsitęsdavo mė nesiais327. Viena iš lenininių įstojimo į Kominterną sąlygų reikalavo ,

103

kad Komunistų partijos CK būtų " ... valdingas autoritetingas or ganas su plačiais įgaliojimais, turįs visuotinį partijos narių pasiti kėjimą 328. Šito Lietuvos KP Centro Komiteto vadovaujantiems or ganams

tuo

metu

trūko .

Buvo

reikalinga neatidėliotinai juos

reorganizuoti . 1923 m . sausio mėn . sudarius Politinį biurą iš Z. An gariečio, V. Kapsuko ir V. Knorino (jis buvo kooptuotas į CK narius) ir Organizacinį biurą iš F. Abramavičiaus ( kooptuotas į CK), J. Greifenbergerio, J. Kubickio ir K. Poželos (Orgbiuro sekreto rius), partijos vadovavimas atiteko tvirtiems lenininio tipo par tijos veikėjams : V. Kapsukui , Z. Angariečiui , V. Knorinui , K. Po želai . Politinis biuras sprendė visus svarbiausius partijai iškilusius klausimus, ir jo nutarimai buvo privalomi Organizaciniam biurui . Organizacinis biuras, gavęs Politinio biuro nutarimą, jei su juo nesutiko, galėjo pareikšti savo nuomonę, bet nutarimą privalėjo vykdyti329. Iš esmės tokį pat organizacinį susitvarkymą patvirtino ir bolševizacijos procesą organizaciniu atžvilgiu užbaigė

Lietu

vos KP IV suvažiavimas, įvykęs Maskvoje 1924 m. liepos 17— 21 dienomis. Partinių kuopelių kūrimo principas po Tarybų valdžios nuslopi nimo iki fašistinio perversmo irgi keitėsi . Išlikusios nuo reakcijos smūgių ir naujai sukurtos partinės kuopelės Lietuvos miestuose ir miesteliuose kurį sukurtos

kuopelės

laiką dirbo pagal

profesijas330. Šiuo

principu

veikė ir svarbiausiame Lietuvos proletariato

centre - Kaune331 . Tai paaiškinama tuo, kad miestuose ir mieste liuose vyravo smulkios įmonės . Kaimuose Lietuvos Komunistų par tijos organizacijos išliko, kūrėsi ir veikė teritoriniu principu kaip kaimų kuopelės, o dvaruose - gamybiniu principu kaip kumečių kuopelės . Tačiau reakcija ir buržuazinė žemės reforma apardė dva rų kuopeles332 Siekdama išplėsti įtaką darbo žmonių masėms, partija stengėsi užkariauti legalias darbo žmonių organizacijas — pirmiausia prof sąjungas. Kai kuriose profsąjungose susikūrė ir veikė partinės kuo pelės. 1923 m. tokios kuopelės veikė Kaune - siuvėjų ( adatos) , odininkų ir statybininkų profsąjungose , Panevėžyje — tarnautojų profsąjungose . Komunistų partinės kuopelės taip pat veikė profe sinėse sąjungose Jonavoje ir Šiauliuose333

104

Tuo laikotarpiu dar pasitaikydavo kuopelių, kurios jungdavo vienos tautybės darbininkus . Z. Angarietis, V. Kapsukas savo laiš kuose Lietuvos KP CK Orgbiurui patardavo šias kuopeles likvi duoti ir kurti bendras kuopeles, kurios suartina įvairių tautų darbi ninkus, pagerina ir sustiprina įvairių tautų darbininkų kovos vienybę - kapitalizmą334. prieš bendrą priešą — 1923 m. įsivyravo nuomonė , kad reikėtų kurti partines kuopeles pagal gamybinį principą ir pradėti jų kūrimą nuo stambesniųjų įmonių. Stambios pramonės įmonės tai partijos tvirtovė, nes jose koncentravosi sąmoningiausia ir labiausiai organizuota darbininkų klasės dalis . Partinės kuopelės, sukurtos pagal gamybinį principą, gali operatyviau reaguoti į darbininkų nuotaikas ir vadovauti jų kovai. Be to, siaučiant reakcijai , jeigu likviduojama kuopelė , su kurta gamybiniu principu , tai aukštesnis Komunistų partijos organas laikinai netenka ryšių tik su viena įmone . Lietuvos KP CK ir Lie tuvos KP partinių darbuotojų pasitarimas 1923 m . birželio 17 d . Kaune pritarė kuopelių organizavimui gamybiniu principu335 . Vie tinės partinės organizacijos ne iš karto suprato tokio persitvarkymo , t. y. partinių kuopelių sukūrimo pagal gamybinį principą, būtinu mą. Pasitaikydavo, kad būdavo sukuriamos kuopelės pagal profe sijas, bet pasivadindavo gamybine kuopele336. Z. Angarietis laiš kuose Lietuvos KP CK Orgbiurui Kaune nurodydavo padarytas klaidas ir aiškindavo partinių kuopelių sukūrimo gamybiniu prin cipu svarbą. Iki tol vietos partinės organizacijos kurdavo partines kuopeles, kur jas pavykdavo suorganizuoti . Z. Angarietis rekomen davo partinį -organizacinį darbą pirmiausia nukreipti į stambias pramonės įmones, kurių darbininkai buvo revoliucinės kovos avan garde. ,,Kaunas bus tų rankose, ― ― ― ― ― ― ― rašė jis viename laiške , — kas turės Šmidto , gelžkelio dirbtuves ir panašias įmones, o ne tų, kas turi kriaučininkus ir šiaučininkus . Už tai svarbiausias darbas dides nėse įmonėse44337. Partinės statybos gamybinį partinių organiza cijų kūrimosi principą įtvirtino Lietuvos KP IV suvažiavimas ir jo priimti Įstatai . Tiesa, po Lietuvos KP IV suvažiavimo irgi pasitaikydavo parti nių kuopelių kūrimo pagal profesijas atvejų. Tuo metu Komunistų partija ėmėsi priemonių sukurti komunistų frakcijas profsąjungose. Todėl kuopelės, kurios veikė pagal profesinį principą , susiliedavo

105

su komfrakcijomis. Z. Angarietis savo patarimais partinėms orga nizacijoms padėdavo šiuos nesklandumus nugalėti . Jis siūlė pagal gamybinį principą sukurtas kuopeles vadinti įmonių kuopelėmis ir rekomendavo turėti kuopeles įmonėse, dvaruose , įstaigose, mokyk lose, sukurtas pagal gamybinį principą, t . y . pagal darbo vietą, ir mišrias kuopeles, sukurtas pagal teritorinį principą, t. y. paga ! gyvenamąją vietą arba iš arti esančių įmonių darbininkų komu nistų338· 1925 ir 1926 metais partijai nepavyko sukurti didesnio skaičiaus kuopelių gamybiniu principu , nes trukdė smulkiaburžuazinis krašto pobūdis ir nuolatinės represijos . Todėl tais metais vyravo kuopelės , sukurtos pagal gyvenamąją vietą339 .

1926 m . rudenį pablogėjo

kaimo kuopelių narių socialinė sudėtis, nes žymi dalis šių kuopelių ――――― narių dvarų kumečių, gavę žemės , tapo naujakuriais340. Stiprėjant darbo žmonių kovai prieš buržuazijos diktatūrą , iš augus vietinių partinių organizacijų iniciatyvai , turint Lietuvoje pa kankamai prityrusių komunistų, partijos politinių veikėjų – K. Po želą, J. Greifenbergerį ir kt . , pribrendo reikalas perkelti Lietuvos Komunistų partijos į Kauną.

Centro

Komiteto

Politinį

biurą iš Maskvos

Lietuvos KP CK Politinį biurą perkelti į Kauną pasiūlė Z. An garietis. Jo perkėlimą jis gana argumentuotai motyvavo : Lietu vos KP CK Organizacinis biuras tapo žymiai veiklesnis ir pasto vesnis , rodė daugiau iniciatyvos , įgavo žymų politinio ir organiza cinio darbo patyrimą. Tuo tarpu Lietuvos KP CK Politinis biuras, esantis Maskvoje, sirgdavo .

susirinkdavo

retai ,

nes V. Kapsukas dažnai

Lietuvos KP CK narių posėdis, įvykęs 1926 m. kovo 4 d . Mask voje, priėmė su kai kuriomis pataisomis Z. Angariečio projektą dėl CK vadovaujančio organo --A Politinio biuro perkėlimo į Kau ną³41 . Gavęs Lietuvos KP CK narių posėdžio nutarimą dėl Politinio biuro perkėlimo į Lietuvą, jam pritarė Lietuvos KP CK Organiza cinis biuras, esantis Kaune . Reorganizacijai pritarė ir V. Kapsukas . 1926 m. rugsėjo 2 d . Kaune įvykęs Lietuvos KP CK plenumas iš rinko Lietuvos KP CK Politinį biurą iš 5 narių: K. Požela , J. Grei fenbergeris, F. Abramavičius, V. Gervickas ir K. Sprindys ( 1938 m. pašalintas iš Komunistų partijos už dezorganizacinę veiklą) ir CK

106

Sekretoriatą iš 3 narių: K. Požela , P. Glovackas ir F. Abramavi čius342. Politinio biuro sekretorium buvo išrinktas K. Požela. Įvai rioms darbo sritims vadovauti Lietuvos KP CK plenumas numatė sudaryti skyrius ir rekomendavo skyrių vedėjais K. Poželą, J. Grei fenbergerį , J. Vilčinską, F. Abramavičių ir K. Sprindį . Į Lietuvos KP CK Politinio biuro sudėtį nejėjo V. Kapsukas ir Z. Angarietis . K. Požela 1926 m . spalio 10 d . laiške į Maskvą paaiškino motyvus, kodėl V. Kapsukas ir Z. Angarietis nebuvo išrinkti į Politinį biurą . K. Poželos nuomone, apsiribojimas vietiniais partiniais kadriniais. darbuotojais turėjo padaryti Politinį biurą labiau operatyvesnį ir suteikti daugiau reikšmės Lietuvos KP CK plenumams343. Galimas dalykas , kad tam turėjo įtakos taip pat V. Kapsuko liga ir nesu tarimai tarp jo ir Z. Angariečio, vertinant kai kuriuos socialinius reiškinius Lietuvoje ir atskirus Lietuvos Komunistų partijos veiklos taktinius momentus . K. Požela ir kiti Lietuvos KP veikėjai , gyvenan tieji Kaune, V. Kapsuko nepakankamai gilų atskirų visuomeninių Lietuvos Komunistų partijos veiklos reiškinių supratimą aiškino kaip laikiną reiškinį , kilusį daugiausia dėl ligos, kuri neleido jam sistemingai įsijungti į įvairiapusę partijos veiklą³44 . Tačiau objek tyviai imant, tokių patyrusių partijos vadovų - Z. Angariečio ir V. Kapsuko neišrinkimas į Lietuvos KP CK Politinio biuro sudėtį turėjo ir neigiamų aspektų. Laimėjus 1926 m . liaudininkams ir socialdemokratams rinkimus į seimą ir 1926 m . birželio mėn . sudarius M. Sleževičiaus vyriau sybę, Komunistų partijos veiklos sąlygos pagerėjo . Tiek Z. Anga rietis, tiek ir K. Požela šio laikotarpio pradžioje teisingai numatė , kad reakcijos susilpnėjimas yra trumpalaikis reiškinys ir yra būtina išlaikyti konspiratyvų partijos aparatą³45 . Tačiau išsiplėtus

lega

lioms galimybėms, Komunistų partijos nariai stichiškai veržėsi or ganizuoti profsąjungas , kalbėdavo darbo žmonių mitinguose ir susirinkimuose. Tokiu būdu išsikonspiruodavo partijos veikėjai , ku riuos ir toliau intensyviai sekė politinės policijos agentai . Išsiplė tusios legalaus darbo galimybės darė įtaką ir vadovaujantiems Komunistų partijos

veikėjams .

Padažnėjus reakcijos išpuoliams,

Z. Angarietis patarė Lietuvos KP Politiniam biurui uždrausti K. Po želai sakyti viešas kalbas mitinguose ir nurodyti jam , kad jis, gyven damas pusiau legaliai , dirbtų tik spaudos organizavimo darbą, 107

pasirašinėdamas slapyvardžiais , viešai vaidintų neaktyvų veikėją , kad politinė policija apie jį turėtų kuo mažiau duomenų346, 1926 m. rudenį Z. Angarietis įspėjo Lietuvos Komunistų partijos vadovybę Kaune, kad būtina atskirti legalų partijos aparatą nuo nelegalaus , kad pastarąjį reikia sustiprinti , išsaugoti ir pagreitinti naujų konspi racinių butų paruošimą347. Vienu iš būdų išplėsti nelegalių partinių organizacijų tinklui Z. Angarietis laikė pastangas žymiai padidinti Komunistų partijos narių skaičių iš darbininkų ir valstiečių tarpo, įtraukiant ištikimiausius ir išmėgintus naujus Komunistų partijos narius į nelegalų darbą³48 .

*

*

Nuslopinus Tarybų valdžią Lietuvoje ir prasidėjus kontrrevoliu cijos siautėjimui , labai svarbiu Komunistų partijos darbo baru tapo veikla buržuazinės Lietuvos kariuomenės kareivių tarpe . Bet kontr revoliucijos siautėjimas nepajėgė iš karto panaikinti revoliucinės situacijos Lietuvoje . 1919 m. antroje pusėje ir iki 1920 m . rudens Lietuvoje dar tebebuvo revoliucinė situacija . Ją gilino sunki ekono minė ir politinė darbo žmonių padėtis Lietuvoje , lietuviškosios buržuazijos keliaklupsčiavimas prieš Antantės imperialistines vals tybes ir šių valstybių intervencija į Tarybų Rusiją.

Revoliucinės

situacijos laikotarpiu Lietuvos Komunistų partija išplėtė savo orga nizacinį darbą buržuazinės Lietuvos kariuomenėje . Jau 1920 m . balandžio mėn. visuose kariuomenės pulkuose ir atskirose (specia liose) dalyse buvo sudaryti pulkų komitetai . Komunistų partijos darbui buržuazinės Lietuvos kariuomenėje vadovavo Lietuvos ka reivių komunistinių organizacijų Vykdomasis Komitetas349. Komu nistų partijos organizacijos kariuomenėje pavaldumo atžvilgiu bu vo atskirtos nuo partinių organizacijų vietose350. Komunistų organi zacijų veiklai kariuomenėje vadovavo Kazys Stasiulis , kuris nuo 1920 m . gegužės 11 d . buvo Lietuvos KP Centro Biuro narys ir karinių organizacijų

vadovas351 .

organizacijų Vykdomasis

Lietuvos

kareivių komunistinių

Komitetas, vadovaudamas komunistinių

organizacijų veiklai , leido ,, Kareivių tiesą" , atsišaukimus ir organi 108

zavo jų platinimą kariuomenėje . Kariuomenėje sparčiai plito revo liucinės nuotaikos. Skleidžiant komunistines idėjas kariuomenėje, svarbų darbą at liko kareivių būrių komitetai . Būriuose galėjo būti kuriamos parti nės kuopelės, tačiau juose grynai komunistinių partinių organizacijų paprastai nebuvo . Kareivių būrio komitetą sudarė ištikimi Komu nistų partijai ir darbininkų klasei daugiausia nepartiniai kareiviai . Kareivių būrio komitetai platindavo gautą komunistinę literatūrą, revoliucingai nusiteikusių kareivių tarpe organizuodavo slaptą šios literatūros skaitymą . Be to, pasitaikydavo , kad prie kareivių būrių komitetų būdavo įrengti slapti komunistinės literatūros knygynė liai. Iš kiekvieno kareivių būrio po vieną narį įeidavo į kareivių kuo pos komitetą. Kuopos komiteto nariai buvo tik kareiviai komunistai . Iš kiekvienos kareivių kuopos po 1 kareivį komunistą įtraukdavo į kareivių batalionų komitetus . Po vieną komunistą iš kareivių ba talionų paskirdavo į kareivių pulko komitetą. Pulko komitetą suda rydavo 3 atstovai iš kareivių batalionų komitetų ir 2 kandidatai iš pulko štabo. Ryšius tarp pulkų komitetų ir batalionų komitetų bei kuopų ko mitetų konspiracijos sumetimais žinodavo tik vienas iš minėtų ko mitetų narių. Tokiu principu partinės organizacijos buvo sukurtos 2, 3, 6, 8, 9, 10, 12 pulkuose . Tačiau kituose pulkuose pasitaikydavo, kad kareivių pulko komitetas būdavo renkamas kareivių batalionų komiteto narių susirinkimuose ir jį sudarydavo 10-15 narių. Visus partinius organus pulke skirdavo pulko partinis- karinis instruktorius , o tvirtindavo Lietuvos kareivių komunistinių organizacijų Vykdo masis Komitetas . Kareivių divizijos komitetas buvo sudaromas iš 3-jų pulkų komitetų atstovų ir 2 kandidatų iš vietinės divizijos štabo. Kai kur buvo sudaryti karinių įgulų komitetai , į kuriuos įeidavo įgulos teritorijoje dislokuotų dalių atstovai . Tokie įgulų komitetai iš 5 narių veikė Kaune , Panevėžyje , Kėdainiuose . Karinių įgulų komitetai Panevėžyje ir Kėdainiuose turėjo konspiracinius butus, kuriuose ruošdavo susirinkimus ir pasitarimus352. Kadangi krašte tebesitęsė revoliucinė situacija, Lietuvos Komu nistų partiją, pasinaudodama palankiomis vidaus ir tarptautinėmis aplinkybėmis , stengėsi , kad proletariatas sąjungoje su darbo vals

109

tiečiais socialistinės revoliucijos keliu per ginkluotą sukilimą pa imtų valdžią į savo rankas. Komunistų partija buvo numačiusi , kad sukilimas prasidės 1920 m. rugpjūčio mėn . antroje pusėje³53 . Pa sikeitus tarptautinėms aplinkybėms, Komunistų partija ginkluotą sukilimą atšaukė . Tačiau nepaisant to partijos įtaka kariuomenėje išliko didžiulė. 1920 m . žiemą tebedirbo Lietuvos kareivių komu nistinių organizacijų Vykdomasis Komitetas ; Kaune , Ukmergėje , Panevėžyje veikė karinių įgulų komitetai , o Kaišiadoryse ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ ▬ kareivių divizijos komitetas. 1 , 2 , 5, 7 , 9 ir 10 pėstininkų pulkuose buvo kareivių pulkų komitetai , o su likusiais pulkais ir specialiomis tech ninėmis karinėmis dalimis buvo palaikomi ryšiai . Su kareivių pulkų, divizijų bei įgulų komitetais tiesiogiai palaikydavo ryšius Lietuvos kareivių komunistinių organizacijų Vykdomasis Komitetas . Kiekvie no kareivių pulko komitetas stengėsi išskirti po 1 komunistą ry šiams su centru palaikyti ir komunistinei literatūrai pristatyti354. Prasidėjęs 1921 m . sausio mėn . visame krašte teroras apdaužė partines organizacijas kariuomenėje . Po eilės areštų 1921 m . va sario 1 d. teko sudaryti naują Lietuvos kareivių komunistinių orga nizacijų Vykdomąjį Komitetą iš 5 narių³55 . Tačiau Ukmergėje , Pa nevėžyje ir Kaune išliko kareivių įgulų komitetai . Juos teko su tvarkyti ir papildyti . Kaišiadoryse išliko kareivių divizijos komitetas , kuris ir toliau dirbo partinį-organizacinį darbą divizijos dalyse ir palaikydavo ryšius su partiniu centru . Kareivių. divizijų ir įgulų komitetai buvo kuriami ir papildomi iš komunistų, kurie tarnavo prie štabų ir galėjo laisvai lankyti pulkų ir kuopų partines organi zacijas . Daugumą partinės organizacijos narių kariuomenėje sudarė jau anksčiau , dar iki tarnavimo kariuomenėje buvę partinių kuo pelių nariai . Siautusi reakcija ir provokatorių išdavystės privertė Komunistų partiją pertvarkyti partines organizacijas , kariuomenėje. 1921

m.

vasarą Lietuvos Komunistų partijos Užsienio Biuras kartu su Lietu vos KP CK nariais, atvykusiais į Korninterno III -jį kongresą: Mask voje, nutarė paleisti ( apie tai viešai neskelbiant) Lietuvos kareivių komunistines organizacijas , paliekant jose tik idėjiškai užgrūdintus ir išmėgintus komunistus . Komunistų partijos veiklai kariuomenėje turėjo vadovauti Lietuvos KP Centro Komiteto Karinis skyrius . Par finiam darbui vietose turėjo vadovauti kariniai skyriai prie Komu

110

2

nistų partijos raikomų, kurių vedėjus turėjo skirti Lietuvos KP CK Karinis skyrius. Mažiausia partine grandimi ir toliau pasiliko partinė kuopelė, kuri per pulkų komitetus (ten, kur jie buvo įkurti ) arba tiesiogiai palaikydavo ryšius su kariniais skyriais prie partijos rai komų356. Nors buvo pereinama prie naujos organizacinės struk tūros kariuomenėje , tačiau praktikoje ji tuo metu dar nebuvo įgyvendinta. Iš Z. Angariečio Kominterno Vykdomajam Komitetui pateiktų duomenų matyti , kad 1922 m . pirmame ketvirtyje Lietuvoje ir okupuotame Vilniaus krašte karinės organizacijos dar tebebuvo sutvarkytos senuoju principu³57, Komunistų partijos organizaciniam darbui kariuomenėje labai trukdė persekiojimai , nuolatiniai areštai , mirties nuosprendžiai ir kareivių paleidimas iš tikrosios tarnybos. Be to, buržuazinė valdžia vis labiau tobulino, didino ir stiprino politinės policijos ( karinės žvalgybos) veiklą kariuomenėje , kuri pirmiausia buvo nukreipta prieš Komunistų partiją. 1924 m . pradžioje veikė Komunistų par tijos kuopelės aviacijoje, 2 ir 8 pėstininkų pulkuose, kavalerijos 358 pulke Vilkaviškyje ir geležinkelio batalione Radviliškyje³. · Lietuvos KP IV suvažiavimas , įvykęs 1924 m . liepos 17-21 d ., nutarė sustiprinti organizacinį-politinį partijos darbą kariuomenėje . 1924 m. antrame pusmetyje buvo įkurtas Lietuvos KP CK Karinis skyrius, tačiau stiprių partinių kuopelių kariniuose daliniuose įkurti nepavyko. Lietuvos KP CK Karinis , skyrius turėjo tiesioginius ryšius su 2, 4, 5, 8 pėstininkų pulkais, su artilerijos pulku, autobatalionu , ulonų pulku , kariūnų mokykla , inžinerijos pulku , geležinkelio ba talionu. 1924 m . pabaigoje Lietuvos KP CK Karinis skyrius jau turėjo ryšius su visomis svarbesnėmis dalimis, dislokuotomis Kau ne359. 1925 m . pradžioje Komunistų partijos organizaciniai ryšiai kariuomenėje kai kur apiro (Vilkaviškyje ir Marijampolėje), kai kur susilpnėjo (Šiauliuose) . Komunistų partijos ryšiai su kareiviais liko nepakitę Kaune ir Panevėžyje . Dėl areštų sutriko Lietuvos KP CK Karinio skyriaus veikla . Komunistų partijos organizacinei veiklai kariuomenėje sustiprinti ir pasikeisti partinio darbo patyrimu turėjo didelės reikšmės 1925 m . gruodžio mėn . pasitarimas , kuriame daly vavo Lietuvos KP CK atstovai , partiniai darbuotojai , dirbę partinį darbą kariuomenėje . Pasitarime paaiškėjo, kad, prieš paleidžiant į atsargą 1902 gimimo metų kareivius, kariuomenėje buvo 9 parti

111

nės kuopelės, kurioms priklausė 32 partijos nariai . Partinės kuope lės veikė 1 , 2, 4, 8, 9 pėstininkų pulkuose, husarų pulke ir šar vuočių batalione . Paleidus kareivius, atlikusius karinę prievolę, į na mus, 1925 m. gruodžio mėn . kariuomenėje buvo likę 3 partinės kuopelės su 13 narių. Partinis pasitarimas konstatavo, kad Komu nistų partijos įtaka kariuomenėje susilpnėjusi . Nuolatiniai Komu nistų partijos kariniai organizatoriai dirbo tik Kauno kariniuose daliniuose. Kitose kariuomenės dislokacijos vietose profesionalūs partiniai darbuotojai , be darbo kariuomenėje , atliko ir kitą partinį organizacinį darbą. Partinių kuopelių veikla kariuomenėje daugiau sia reiškėsi komunistinės literatūros

,,Kareivių tiesos“ ir kt. plati

nimu. Jos rinkdavo į šį laikraštį korespondencijas . Pasitarime buvo nutarta turėti Komunistų partijos karinius organizatorius visose ka riuomenės dalyse ir tiksliai buvo apibrėžtos jų pareigos. Kareiviai komunistai dažniausiai dar iki karinės tarnybos buvo partijos arba komjaunimo nariai360. Lietuvos KP CK narių posėdis 1926 m . kovo mėn . Maskvoje ap svarstė partijos karinį darbą . Posėdyje buvo konstatuota , kad Lie tuvos KP CK Karinis skyrius dirba gana silpnai . Buvo aptartos priemonės šio skyriaus darbui pagerinti . Be to, buvo išplėstos šio skyriaus funkcijos . Karinis skyrius privalėjo plėsti Komunistų parti jos įtaką ne tik kariuomenėje, bet ir reakcinėje šaulių sąjungoje, karo invalidų organizacijoje ir būsimųjų naujokų tarpe . Liaudinin kams ir socialdemokratams laimėjus rinkimus į seimą ir susidarius liberalinei buržuazinei vyriausybei iš liaudininkų ir socialdemokra tų, Komunistų partijos organizacinis darbas kariuomenėje nepasi keitė. Lietuvos KP siekė įkurti partines kuopeles visose karinėse dalyse, o kur jų nėra - bent turėti ištikimus Komunistų partijai kareivius, kurie platintų ,, Kareivių tiesą“ ir komunistinius atsišau kimus. Komunistų partija stengėsi plėsti savo įtaką taip pat šaulių sąjungoje bei kuriamoje savanorių sąjungoje361 , 1926 m . rugsė jo mėn. įvykusi respublikos partinės organizacijos konferencija Lietuvos KP CK Kariniam skyriui vadovauti pasiūlė F. Abra mavičių . Įvykęs 1926 m. gruodžio 17 d . fašistinis perversmas ir prasi dėjęs karinis teroras sutrukdė Komunistų partijai tuo metu sustip rinti kariuomenėje partinį-organizacinį darbą , laikinai suardė va 112

dovaujantį centrą ir partinių organizacijų dalį . Tačiau viltys likviduoti Komunistų partiją žlugo .

reakcijos

Lietuvos Komunistų partija, pasisėmusi jėgų iš liaudies masių gelmių, atstatė vadovaujantį partinį centrą ir vietines partines or ganizacijas, išplėtė ir išvystė savo veiklą darbininkų, darbo vals tiečių, inteligentijos ir kareivių tarpe .

KRIZĖ PARTIJOJE 1921 m. IR JOS ĮVEIKIMAS

S. LOPAJEVAS, istorijos mokslų kandidatas, docentas

Lietuvos Komunistų partija, susikūrusi 1918 m. tiesioginėje Di džiosios Spalio socialistinės revoliucijos įtakoje , vystėsi ir brendo, atkakliai kovodama prieš buržuaziją, o taip pat su savo vidinio gyvenimo sunkumais . Iki socializmo pergalės Lietuvoje LKP gyvavo ir veikė ekono miniu atžvilgiu atsilikusioje šalyje, kur nebuvo stambios pramonės , maža tebuvo ir pramoninio proletariato. Miestų darbininkai buvo išsisklaidę daugelyje smulkių įmonių, dirbtuvių. Tai sunkino jų su telkimą, organizavimą, politinį auklėjimą . Skaitlingesnis buvo žemės ūkio proletariatas, tačiau ir jis buvo išsisklaidęs : dalis jo dirbo nedideliais kolektyvais dvaruose, kitą nemažą jo dalį sudarė samdiniai, dirbę daugiausia pavieniui buožių ūkiuose . Daugumą šalies gyventojų sudarė įvairūs smulkūs savininkai (valstiečiai , amatinin kai, krautuvininkai ir pan. ) , kurie pasižymi politinių nuotaikų nepa stovumu, nuolatiniais svyravimais . Lietuvos darbininkų klasė ir jos Komunistų partija nuolat jaus davo smulkiaburžuazinių sluoksnių nuotaikų nepastovumą, kuris ypač stipriai pasireikšdavo tada, kai šalies gyvenime įvykdavo ryškesni posūkiai . Vienas iš tokių posūkių prasidėjo 1920 m . antroje pusėje, kai po revoliucinio judėjimo pakilimo sekė jo laikinas atoslūgis, kai po revoliucijos pralaimėjimo padidėjo reakcijos siau tėjimas, kuris ypač ėmė stiprėti nuo 1921

8 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

113

m . pradžios. Tuo pat

metu ir tarptautinėje arenoje ėmė reikštis revoliucinio proceso lai kino atoslūgio žymės . Visa tai žlugdė masių viltis greitu laiku įvykdyti socialistinę revoliuciją. Masių revoliucinės nuotaikos nu slūgimas negalėjo neigiamai nepaveikti ir Komunistų partijos, ypač mažiau patvarių bei svyruojančių jos narių. 1921 metais partinių organizacijų sudėtis, palyginti su 1918 1919 m ., socialiniu atžvilgiu žymiai pakito . 1918-1919 m . didelė LKP narių dauguma buvo darbininkai , ypač dvarų darbininkai . Jie kaip tik vaidino svarbiausią vaidmenį partijoje , aktyviausiai kovojo dėl Tarybų valdžios įkūrimo ir jos stiprinimo Lietuvoje. Komunistai darbininkai vėliau aktyviai kovojo su ginklu rankoje

1

prieš interventus ir baltagvardiečius, todėl daugiausia ir nukentėjo nuo kontrrevoliucijos. Revoliucinio pakilimo metais į LKP įstojo nemaža naujų narių, kilusių iš smulkiaburžuazinių sluoksnių. Dau gelis jų įstojo į partiją, tikėdamiesi greitu laiku sulaukti Tarybų valdžios pergalės. Tomis sąlygomis į partiją pralindo nemaža ir svetimų žmonių . Revoliucijai pralaimėjus, daugelis nepatvarių smulkiaburžuazi nių elementų ėmė apleisti partiją . Vieni pasidarė renegatais, o kai kurie persimetė net į klasinio priešo stovyklą, ėmė išduoti savo buvusius draugus . Pasilikę partijos gretose nepatvarūs elementai darė neigiamos įtakos partinių organizacijų veiklai . Partijos narių tarpe ėmė reikštis nesveikos nuotaikos . Smulkiaburžuazinių elementų įtakoje atskirų Lietuvos komunistų tarpe pasireiškė neteisinga pažiūra į Komunistų partiją. Priešingai lenininiam mokymui , kad Komunistų partija - tai priešakinė , są moningiausia

darbininkų

klasės

dalis ,

tokie žmonės

I

laikėsi nuomonės, kad Komunistų partija nesanti klasės dalis , kad ji esanti komunistiškai sąmoningų asmenų organizacija , kuri susi rišo su darbininkų klase , kad su jos pagalba iškovotų socializmą .

I Jie pripažino Komunistų partiją darbininkų klasės vadovu , bet nei gė jos proletarinį pagrindą . Tokios pažiūros neskatino partinių organizacijų plėsti bei stip rinti savo darbą pirmiausia ir svarbiausia miestų proletariato tarpe, ypač stambesnėse įmonėse . Tatai silpnino partinį vadovavimą pro letariatui ir kovą prieš buržuazinę įtaką jam .

114

Atskiri partiniai darbuotojai , nepakankamai įsisavinę marksiz mo-leninizmo mokymą, ėmė kurti oportunistinio pobūdžio teorijas , pažeidžiančias klasinį požiūrį į visuomenę . Tuo pagrindu jie ša lindavosi nuo darbo klerikalinėse profesinėse sąjungose , kuriose buvo nemaža tikinčiųjų darbininkų . Tokie darbuotojai nedirbo par tinio darbo buožių bernų tarpe, bevelydami traukti į partiją smul kius savininkus , kaip labiau išsilavinusius žmones. Pakilus naujai baltojo teroro bangai 1921 m . , padažnėjus komu nistų suėmimams , eilėje parajonių partinis darbas laikinai susilpnėjo . Kad išvengtų reakcijos smūgių, daugelis partinių kuopelių ilgesniam laikui visai nutraukdavo darbą. Tatai silpnino jų ryšius su darbo žmonių masėmis . Atskirų komunistų bei partinių darbuotojų tarpe ėmė reikštis taip pat apatija , šalinimasis nuo darbo masėse . Kai kas iš jų buvo nusiteikę visai nutraukti darbą masėse , apsiriboti darbu pačiose partinėse kuopelėse , rateliuose . Kiti kėlė pasiūlymus dėl partijos legalizavimo , tai yra nelegalios Komunistų partijos likvidavimo. Kai kur ėmė reikštis teroristinės nuotaikos . Padažnėjo partinės drausmės laužymo atvejai , nesilaikymas konspiracijos, nevykdymas aukštesnių partijos organų nurodymų, atsisakymas platinti partinę literatūrą ir kiti neigiami reiškiniai . Tuo būdu, 1921 m . Lietuvos Komunistų partija atsidūrė labai sudėtingose sąlygose , jai teko pergyventi didžiulius vidinius sun kumus. Norint juos įveikti , sveikam LKP branduoliui teko padėti daug pastangų, prireikė vadovaujančių Kominterno organų pa galbos. Partijos veikloje įvyko staigus posūkis . Nuo pat savo atsiradi mo pradžios iki 1920 m. pabaigos LKP veikė revoliucinio masių pakilimo sąlygomis , o dabar jai teko dirbti sumažėjusios revoliu cinės energijos aplinkybėmis .

LKP veiklos sąlygų pasikeitimas reikalavo operatyvaus, lanks taus ir teisingo vadovavimo . Tik patyrę darbuotojai , turintieji gilų teorinį pasiruošimą, galėtų užtikrinti tokį vadovavimą . Tuo tarpu Lietuvos Komunistų partijoje 1921-1922 m . senų, patyrusių ir kovose užsigrūdinusių vadovaujančių darbuotojų buvo labai ne daug, nes pati LKP buvo dar visai jauna . Seniausi ir labiausiai pa tyrę bei užsigrūdinę LKP veikėjai — V. Kapsukas ir Z. Angarie

115

* tis ―――― dėl susidėjusių aplinkybių buvo užsienyje ir ne visuomet turėdavo pakankamai stiprius ryšius su Kaunu , kur buvo kiti LKP Centro Biuro nariai . LKP Centro Biuro nariai (B. Matusevičius , K. Požela, A. Niedva ras , J. Bartkus, J. Greifenbergeris) 1921 m . buvo dar nepakankamai patyrę partijos veikėjai , jauni savo amžiumi ir partiniu stažu . Jaunas vadovaujantis partinis centras - LKP Centro Biuras, bu vęs Kaune, kuriam 1921 m. vadovavo B. Matusevičius, nesugebėjo greitu laiku tinkamai įvertinti besikeičiančias aplinkybes . Jis lengvai pasiduodavo smulkiaburžuazinių elementų įtakai , ilgą laiką orien tavosi į Raudonosios Armijos pagalbą, siekiant revoliucijos per galės . Ryšium su tuo , kaip rašė vėliau V. Kapsukas ,,,jis atitrūkdavo nuo masių, nesidomėdavo jų kasdieniniais reikalais , nevadovaudavo jų kasdieninei kovai , neįtraukdavo jų į šią kovą, o tik priimdavo archirevoliucines rezoliucijas" 362¸ Atskiri LKP Centro Biuro nariai bei vadovaujantieji darbuotojai vienu metu buvo pasidavę net teroristinėms nuotaikoms . 1921 m. gegužės mėnesį , ryšium su reakcijos siautėjimu , LKP CB ir Kauno komiteto vardu buvo išleisti atsišaukimai lietuvių, rusų ir lenkų kal bomis, kuriuose buvo siūloma į baltąjį terorą atsakyti raudonu teroru. Juose darbininkai , darbo žmonės buvo raginami susidoroti su žvalgybininkais — budeliais , fiziškai naikinant juos pagal prin cipą : „ akis už akį , dantis už dantį“ 363. LKP Užsienio Biuro iniciatyva buvo imtasi priemonių vadovau jančiam partijos centro organui pertvarkyti bei sustiprinti . 1921 m . vasario 12 d . įvykusiame LKP CB posėdyje buvo nutarta vietoj Centro Biuro sudaryti partijos Centro Komitetą, susidedantį iš 9 na rių ir 5 kandidatų364. LKP Centro Komitetas iš savo tarpo paskyrė Sekretoriatą iš 3 narių, atliekantį visą einamąjį darbą laikotarpiu tarp Centro Komiteto plenarinių posėdžių. 1921 m. gegužės mėn . buvo sudarytas naujas LKP Centro Ko mitetas tokios sudėties : Z. Angarietis, V. Kapsukas , V. Boguckis , B. Matusevičius, A. Niedvaras, J. Ošerovičius , K. Požela, J. Opans

* V. Kapsukas nuo 1920 m. rugsėjo mėn. iki 1921 m . gegužės mėn. dirbo pogrindinį darbą Vilniuje, o po to dirbo Maskvoje. Z. Angarietis vadovavo LKP Užsienio Biurui būdamas Tarybų Rusijoje.

116

kis ir R. Rasikas ; kandidatai į CK narius : P. Norkūnas, J. Bartkus, J. Greifenbergeris, R. Muklevičius ir J. Olskis . Kartu su tuo buvo patvirtintas naujas LKP Užsienio Biuras, į kurį įėjo : Z. Angarietis, R. Rasikas ir R. Muklevičius, kandidatu į Užsienio Biuro narius J. Olskis365. Tuo tarpu padėtis partijoje tebebuvo sunki . Naujai sudarytas LKP Centro Komitetas neturėjo galimybės darniai veikti , nes jo nariai buvo išsisklaidę įvairiuose kraštuose. Iš 14- kos CK narių ir kandidatų pačioje Lietuvoje 1921 m. dirbo tik penki : B. Matuse vičius, K. Požela , A. Niedvaras, P. Norkūnas ir J. Greifenbergeris * . Partijos darbą sunkino ta aplinkybė, kad tarp LKP CK bei jo Sekretoriato, iš vienos pusės, ir partijos raikomų bei vietinių par tinių organizacijų, iš kitos , susidarė nenormalūs , įtempti tarpu savio santykiai . Daugelis partijos rajonų ir parajonių darbuotojų buvo paskiriami bei pertvarkomi kooptavimo keliu , o ne renkami . Numatytas sušaukti dar 1920 m . pabaigoje eilinis LKP suvažiavimas svarbiausia dėl baltojo teroro siautimo buvo vis atidėliojamas . Dalis darbuotojų nepagrįstai įtarė LKP vadovus noru komanduoti , kuo ilgiau būti vadovybėje be partijos kontrolės . Įtaringumo nuotaikoms partijoje susidaryti padėjo atvirai pasi reiškusi Tarybų Rusijoje gyvenusių lietuvių komunistų tarpe opozi cija — vadinamoji skloka . Ji atsirado 1920 m . tarp lietuvių komu nistų, emigravusių iš Lietuvos į Tarybų Rusiją, ir buvo nukreipta prieš žymiausius ganus**.

LKP

vadovus

bei vadovaujančius partijos or

Sveikasis LKP branduolys nepasidavė panikai dėl ištikusių par tiją sunkumų. Šie sunkumai buvo akstinas partijos vadovams bei jos aktyvui skirti rimčiausią dėmesį LKP vidaus gyvenimo klausimams , giliau nagrinėti vykstančius įvykius , kritiškai įvertinti klaidas bei * Sudarant LKP CK buvo numatyta, kad į Lietuvą partiniam darbui taip pat turėtų nuvykti J. Opanskis, V. Boguckis ir J. Ošerovičius. Tačiau dėl įvairių priežasčių jie į Lietuvą nenuvyko. Todėl LKP Užsienio Biuras, dalyvaujant LKP CK nariams ― Kominterno III kongreso delegatams, 1921 m . liepos 26-27 d . posėdyje nutarė laikyti šiuos draugus pasitraukusiais iš LKP CK sudėties366. ** Svarbiausi sklokos vadovai - P. Kurkulis-Vardūnas ir P. Mickevičius- Pa prūsis 1921 m . rudenį RKP ( b) CKK nutarimu buvo pašalinti iš partijos, o jų leistas laikraštis „ Raudonoji vėliava “ uždarytas . Eilė komunistų, kurie buvo įvelti į skloką, pripažino savo klaidas ir stojo dirbti partinį darbą.

117

trūkumus partijos veikloje ir tuo pagrindu numatyti reikiamas prie mones bei būdus jos gretoms sustiprinti ir kovingumui pakelti . 1921 m . vasarą LKP Centro Komitetas, kritiškai išnagrinėjęs pa dėtį partijoje, konstatavo, kad joje esama krizės367 . Jis pažymėjo , kad pagrindinė šios krizės priežastis buvo ta, jog į partiją pra siskverbė nemaža smulkiaburžuazinių elementų , kurių smulkiabur žuazinės nuotaikos neigiamai veikė visą partijos darbą , darė neigiamos įtakos daugeliui atsakingų partijos darbuotojų. Ir iš tiesų, į partiją buvo įtraukiami smulkūs savininkai , nemokėta dirbti skaitlingo kaimo proletariato sluoksnio — bernų, dirbusių pas stam bius ūkininkus, tarpe ; vadovaujantys partijos organai atitrūkdavo nuo plačiųjų darbo žmonių masių, nemokėdavo arčiau pažinti jų kasdieninių poreikių ir įtraukti juos į platesnę revoliucinę kovą; daugelis vadovaujančių darbuotojų vis tebetikėjo greita revoliu cijos pergale, kurią galvojo pasiekti ne per darbininkų ir darbo valstiečių masių revoliucinę kovą, o remiantis sąmokslinio pobūdžio sukilimais, esant pagalbai iš šalies . Kada šios viltys nepasiteisino , partijos gretose kilo eilė nesveikų reiškinių. Numatydamas priemones krizei įveikti , Centro Komitetas pir miausia nurodė, kad reikalinga apvalyti partiją nuo svetimų ele mentų, išvystyti ryžtingą kovą prieš smulkiaburžuazines nuotaikas bei tendencijas partijoje . Jis iškėlė

uždavinį padaryti Lietuvos

Komunistų partiją proletarine partija, sukurti joje stiprų pagrindinį proletarinį branduolį . Centro Komitetas šaukė komunistus kovoti , kad Lietuvos Komu nistų partija pasidarytų masine proletarine partija . Tuo tikslu jai buvo keliamas uždavinys vystyti kovą už kasdieninius darbininkų masių poreikius ; remiant dalinius darbininkų klasės ir kaimo var guomenės reikalavimus , įtraukti juos į kovą už galutinį socialinį išsivadavimą . Centro Komitetas iškėlė taip pat uždavinį sustiprinti vadovavimą partinėms kuopelėms, pagerinti jų darbą, kelti komunistų sąmonin gumą, ruošiant iš jų masių vadovus . Partinės kuopelės buvo ragi namos skiepyti darbininkų masėms pasitikėjimą savo jėgomis dėl savo socialinio išsivadavimo . Iš komunistų buvo reikalaujama, kad jie ne tiktai pripažintų partijos programą, bet ir vykdytų Kominter

118

I

no nutarimus. CK pripažino būtinu dalyku pagreitinti eilinio LKP suvažiavimo sušaukimą . Šie Centro Komiteto nurodymai buvo veiksmų programa vi soms sveikoms partijos jėgoms jų kovoje už LKP sustiprinimą. Partija ryžtingai pasmerkė likvidatorines nuotaikas , pasireišku sias atskirų komunistų tarpe . Prieš jas pasisakė ne tiktai partijos vadovai, bet taip pat ir dauguma eilinių LKP narių. Partija , vadovaudamasi V. Lenino nurodymais , teisingai išspren dė klausimą dėl pažiūros į individualų terorą . Centro Komitetas pasmerkė tai , kad LKP CB ir Kauno komiteto vardu 1921 m . gegužės mėnesį buvo išleisti atsišaukimai , raginantieji komunistus bei darbi ninkus vartoti individualų terorą prieš buržuazinės valdžios atsto vus. Jis nurodė, kad individualaus teroro keliu negalima pašalinti reakcijos siautėjimo, o tuo labiau nuversti buržuazinę vyriausybę . Individualus teroras tik atitraukia darbininkus nuo masinio darbo, didina jų pasikliovimą teroro aktais . Jis dezorganizuoja partijos gretas, be to, suteikia buržuazinei vyriausybei naują dingstį bal tajam terorui stiprinti, palengvina provokatorių veiklą . Komunistų partija turi ne gaivališkai kovoti prieš atskiras asmenybes, bet vadovauti organizuotai masių kovai prieš visą išnaudotojų klasę, buržuazinę santvarką368. LKP CK ėmėsi priemonių, kad būtų surinkti ir sunaikinti išleis tieji atsišaukimai , raginantieji vartoti individualų terorą. Partinėse organizacijose buvo aiškinama individualaus teroro žala revoliuci niam judėjimui . LKP CK dėjo visas pastangas partiniam darbui pagerinti rajo nuose. Jis kovojo prieš tą neigiamą įtaką, kurią darė partinėms organizacijoms pralindę į partiją svetimi bei nepatvarūs , svyruo jantieji elementai . 1921 m . gegužės mėnesį LKP CK Sekretoriatas kreipėsi laišku , Į visas partijos kuopeles" , patardamas joms ne laikyti bėgančių iš partijos laikinų pakeleivių ir ragindamas visus komunistus stiprinti partinę drausmę. „ Dabar ,- pabrėžė Sekreto riatas savo laiške, — 100 kartų daugiau reikalinga stiprinti drausmę ir konspiraciją 369. Buvo imtasi konkrečių priemonių konspiracijai sustiprinti . Tuo tikslu LKP CK, o taip pat partijos raikomai paruošė specialias iš samias instrukcijas. Jas paruošiant buvo panaudotas turtingas bol

119

ševikų partijos patyrimas, įgytas vedant ilgą ir sunkią revoliucinę kovą prieš carinę patvaldystę ir buržuaziją . Lietuvos komunistai , veikdami sunkiomis nelegalaus darbo są lygomis, visuomet ir visur stengdavosi pasinaudoti Rusijos bolše vikų patyrimų. Jie atkakliai mokėsi iš V. Lenino, kurio idėjos buvo jiems neišsenkamas įkvėpimo šaltinis . Be to, Lietuvos Komunistų partijai, kaip ir visoms kitoms kompartijoms , visai jos veiklai ir bolševizavimuisi didelę pagalbą teikė Komunistų Internacionalo kongresų nutarimai ir jo Vykdomojo Komiteto nurodymai . Ypač svarbią reikšmę turėjo V. Lenino knyga ,,Vaikiška ,, kai rumo" liga komunizme “ , kurios idėjomis vadovavosi visame savo darbe Kominterno Il- is kongresas ( 1920 m. liepa- rugpiūtis) . Api bendrindamas bolševizmo patyrimą, V. Leninas parodė , kad bol ševizmas išaugo , sustiprėjo ir užsigrūdino kovodamas dviem fron tais: prieš atvirą oportunizmą ir smulkiaburžuazinį revoliucingumą. Šis pastarasis kilo iš to, kad ,,smulkusis savininkas , smulkusis savi ninkėlis (socialinis tipas, daugelyje Europos šalių labai plačiai , ma siškai paplitęs), esant kapitalizmui nuolat kenčiąs priespaudą ir labai dažnai nepaprastai smarkų ir greitą gyvenimo pablogėjimą ir nuskurdimą, lengvai pereina į kraštutinį revoliucingumą, bet ne ištvermės, organizuotumo , drausmės, patvaru

sugeba parodyti mo" 370

Kraštutinio revoliucingumo įtakoje Vakarų Europos jaunose ko munistų partijose atsirado ,, kairiosios“ grupės , kurios laikėsi tak tikos , vedančios prie kompartijų atitrūkimo nuo masių, prie sektan tiškumo ir nepakankamo partijos vaidmens vertinimo . V. Leninas demaskavo ir pasmerkė tokį tariamą revoliucingumą, dangstomą kairiomis frazėmis . Tik iškovojusios į savo pusę darbininkų klasės ir darbo žmonių daugumą, komunistų partijos tegali išspręsti re voliucijos uždavinius. Todėl V. Leninas mokė , kad komunistai turi dirbti visur, kur yra masės . Šie V. Lenino nurodymai buvo labai reikšmingi ir Lietuvos Ko munistų partijai , veikusiai smulkiaburžuazinėje šalyje,

kur buvo

taip pat nemaža kraštutinio , smulkiaburžuazinio revoliucingumo . Atskiri veikėjai 1920-1921 m . buvo Vokietijos „, kairiųjų“ komu nistų įtakoje . Lenininė kritika labai padėjo Lietuvos komunistams įveikti savo kairuoliško pobūdžio klaidas . 120

Didžiulę reikšmę Lietuvos Komunistų partijai jos kovoje su vi diniais savo gyvenimo sunkumais turėjo Kominterno III kongresas (1921 m. birželio 22 d .- liepos 12 d.) *. Apibendrinęs pastarųjų metų revoliucinio judėjimo patyrimą, jis nubrėžė naują komunistų partijų strateginį ir taktinį planą su tinkamai su naujomis tarptautinio revoliucinio judėjimo sąlygomis . Ypač svarbūs Lietuvos komunistams buvo kongreso suformu luoti revoliucijos vystymosi dėsningumai . Konstatavęs , kad atvira revoliucinė proletariato kova dėl valdžios pasauliniu mastu 1921 m. sulėtino savo tempą, ir pažymėjęs , kad revoliucinis procesas ne vyksta tolygiai , kongresas pabrėžė , kad „ gyvenamoje epochoje kapitalistinio vystymosi kreivė , visumoje , eina ―――――― per laikinus pa kilimus - že my n, eina

revoliucijos kreivė - per visus svyravimus —

aukštyn 371. Ši kongreso išvada davė komunistams bei jų

vadovaujamam proletariatui revoliucinę perspektyvą, sustiprino jų tikėjimą būsima socialistinės revoliucijos pergale , padėjo stiprinti partiją. Kominterno III kongresas visu platumu iškėlė komunistų parti ― iškovoti į savo pusę darbininkų klasės daugumą. Jis iškėlė šūkį „ į mases “ . Konkrečiai nurodęs komunistinio ju joms uždavinį

dėjimo organizacijos formas ir kovos metodus esamomis aplinky bėmis, kongresas paragino komunistų partijas nenuilstamai vystyti revoliucinę kovą. „ Komunistų partijos tegali vystytis tiktai kovo je... Tiktai stoję praktinės proletariato kovos priešakyje ,— pabrė žiama kongreso rezoliucijoje,- tiktai skatindami šią kovą, komu nistai iš tikrųjų tegali užkariauti plačiąsias proletariato mases kovai už proletariato diktatūrą“ 372. Kongreso nutarimai turėjo didžiulės įtakos tolesniam Lietuvos Komunistų partijos vystymuisi , praktinei jos veiklai . Raginimas eiti į mases, vadovauti kasdieninei proletariato kovai buvo stiprus smū gis sektantinėms nuotaikoms, kurios tada pasireikšdavo kai kurių LKP darbuotojų tarpe, sukeldamos vidinių partinio gyvenimo sunkumų.

* Kominterno III kongrese LKP su sprendžiamu balsu atstovavo Z. Anga rietis, K. Giedrys, V. Kapsukas, J. Marcinkevičius, R. Muklevičius ir R. Rasikas. Delegatu su sprendžiamojo balso teise buvo ir J. Greifenbergeris, atstovavęs LKJS Centro Komitetą.

121

Kominterno III kongreso darbo dienomis , o taip pat jam pasi baigus, įvyko eilė LKP Užsienio Biuro posėdžių, kuriuose da lyvavo taip pat LKP CK nariai - Kominterno III kongreso dele gatai . Šiuose posėdžiuose kongreso nutarimų dvasia buvo apsvars tyta eilė gyvybiškai svarbių Lietuvos Komunistų partijai klausimų (dėl krizės partijoje ir kt .) ir priimti nutarimai , kurie suvaidino svar bų vaidmenį LKP gyvenime . 1921 m . liepos 16 d . posėdyje buvo apsvarstytas klausimas dėl Lietuvos Kompartijos atstovavimo Kominterno Vykdomajame Ko mitete, LKP santykių su RKP( b) CK ir tolesnės Užsienio Biuro veik los. V. Kapsuko pasiūlymu buvo nutarta, kad LKP , ir toliau nenu traukdama ryšių su RKP ( b ) , įeina į Kominterną kaip jo atskira sekcija. Lietuvos Komunistų partijai atstovauti Kominterno Vyk domajame Komitete buvo paskirti Z. Angarietis ir V. Kapsukas . Ryšiams tarp LKP ir RKP( b ) palaikyti ir toliau buvo pavesta LKP CK Užsienio Biurui373 . Nežiūrint reakcijos siautėjimo , 1921 m . liepos mėnesį įvyko partijos rajonų ir parajonių konferencijos, kuriose komunistai svars tė gyvybinius partinio gyvenimo klausimus , kritiškai bei savikritiškai vertino savo darbą, drąsiai kėlė esamus trūkumus . Lietuvos komu nistai aktyviai ruošėsi partijos suvažiavimui . Ruošiantis suvažiavimui partijoje buvo išvystyta plati diskusi ja, kuri suvaidino svarbų vaidmenį , ugdant komunistų politinį su brendimą. Į LKP Centro Komitetą ir Užsienio Biurą rašė laiškus tiek vadovaujantieji , tiek ir žemutiniai partijos darbuotojai , atskiri aktyvistai, politinių kalinių- komunistų kolektyvai . Rajonų ir parajonių partinių konferencijų nutarimuose, atskirų partijos darbuotojų bei šiaip aktyvistų pasisakymuose buvo vie ningai pripažįstama , kad partijoje esama nenormalumų, kuriuos būtina pašalinti . Tam uždaviniui išspręsti buvo pateikiami įvairūs pasiūlymai, kurių dauguma atitiko LKP Centro Komiteto nužymė tą liniją. Žymiausias įvykis Lietuvos Komunistų partijos gyvenime 1921 m. buvo jos III suvažiavimas, kuris įvyko spalio 24-29 d . Karaliau čiuje . Jame dalyvavo 12 atstovų nuo visų partijos rajonų. Suva žiavimo darbotvarkėje buvo aktualūs partijai klausimai : 1. Centro Komiteto ataskaita; 2. einamasis momentas ir partijos uždaviniai ; 122

3. darbas profesinėse sąjungose; 4. organizacinis klausimas ; 5. par lamentarizmas ir darbas savivaldybėse ; 6. žemės klausimas ; 7. dar bas kaime; 8. darbas jaunimo tarpe ; 9. darbas kooperacijoje; 10. kultūros ir švietimo darbas ; 11. Centro Komiteto rinkimai . LKP III suvažiavimas turėjo ypatingą reikšmę . Tai buvo pirmasis suvažiavimas po Tarybų valdžios nuslopinimo ir buržuazinės san tvarkos įsigalėjimo Lietuvoje . Komunistai laukė iš jo nutarimų , ku rie padėtų įveikti iškilusius partijoje vidinio gyvenimo sunkumus , sustiprinti ją idėjiniu ir organizaciniu atžvilgiu . Atidarydamas suvažiavimą ir apibrėždamas svarbiausius jo už davinius, V. Kapsukas nurodė, kad jis ,, pirmiausia turi padaryti galą tam kriziui , kuris ėda mūsų partiją . Čia, — pabrėžė V. Kapsu kas,— turi būti aiškūs ir griežti nutarimai , nes nuo to priklauso jos buvimas ir stiprėjimas arba nebuvimas . Mūsų partija turi nusikra tyti tos smulkiaburžuazinio gaivalo įtakos , kuri privedė ją prie kri zės. Ji turi pasidaryti masine darbininkų partija tikrumoj , o ne vien "A tik popieriuje 374 . LKP III suvažiavimas įvyko netrukus po Kominterno III kongre so. Šio kongreso dvasia buvo persunkti visi LKP III suvažiavimo nutarimai. Jie padarė galą įvairiems svyravimams klausimu dėl par tijos krizės ir kelių jai įveikti . Buvo nutarta išvalyti partiją nuc svetimų darbininkų klasei elementų, sustiprinti jos proletarinį bran duolį , labiau susirūpinti partijos narių politiniu auklėjimu , kelti jų klasinį susipratimą, aktyvumą bei kovingumą, stiprinti partinę draus mę, didinti vadovaujančių partijos organų autoritetą. Suvažiavimas iškėlė šūkį – į mases" . Jis pasmerkė pasireiškusias pasyvumo ir kitas oportunistines nuotaikas , vedančias į kapituliavimą prieš klasinį priešą, sustiprino tikėjimą būsimąja socialistinės revoliuci jos pergale .

Suvažiavimas, kritiškai įvertinęs partijos veiklą, pagrindė naują jos strateginę liniją, taktikos pagrindus, priėmė naujus LKP Įsta tus, kurie atitiko pasikeitusias istorines aplinkybes, išrinko par tijos Centro Komitetą ir revizijos komisiją* .

* Į Centro Komitetą buvo išrinkti : Z. Angarietis, J. Greifenbergeris, V. Kap sukas, B. Matusevičius, P. Norkūnas, K. Požela ir L. Rutenbergas . Į revizijos komisiją įėjo P. Pajuodis, B. Petniūnas ir J. Stašelis . 123

LKP III suvažiavimas pats savaime , aišku , negalėjo pašalinti ir nepašalino visų krizės reiškinių partijoje . Tam prireikė didelių visų komunistų pastangų, nuoseklaus organizacinio ir ideologinio dar bo . Tačiau jau pats suvažiavimo sušaukimas padėjo išsklaidyti tam tikras netikrumo nuotaikas, o jo nutarimai apginklavo partiją kon krečia veikimo programa . Vykdydama suvažiavimo nurodymus , partija vis labiau stiprino ryšius su masėmis , gerino vadovavimą jų revoliucinei kovai . Šioje veikloje didėjo partijos gretų susitelkimas ,

kilo jos autoritetas

masėse . Iš pagrindų pagerėjusi padėtis partijoje leido V. Kapsu kui pareikšti 1923 m . rugsėjo mėnesį įvykusiame LKP CK plenume : ,,Teko pergyventi didelę krizę, kuri jau išgyvendinta arba išgy vendinama... Narių gal būt ir maža, bet įtaka masėms vis tik didelė" 375. Lietuvos Komunistų partija, veikdama giliame pogrindyje , ne buvo skaitlinga : 1923 m. gruodžio mėnesį joje tebuvo 241 komu nistas, kuris veikė laisvėje . Su jais buvo palaikomi nuolatiniai or ganizaciniai ryšiai376. Tačiau šis palyginti nedidelis komunistų būrys susidėjo iš atsidavusių ir drąsių kovotojų, kėlusių mirtiną baimę buržuazijai . „ Iki šiai dienai , — rašė klerikalinis laikraštis ,, Laisvė“ 1923 m . liepos 17 d.,- bolševikų darbuotė Lietuvoje buvo lyg ir apmirusi, ir jau buvo bepradedama manyti , kad bolševikai , kaip tokie, pas mus patys savaime išnyks. Bet faktai rodo visai kita : jie - bolševikai dirba ... Šį darbą dirba ne kokia nors mažutė bolševikų kuopelė : šį darbą dirba bolševikų - komunistų su ,,Lietuvos organizacija Komunistų Parti jos

Centro

Komitetu"

priešaky" .

Minėtoji prieš

valstybinė organizacija ,— tęsė „ Laisvė “ ,— yra ne tik darbšti , bet taip pat lanksti , gaji , gerai suprantanti vargo žmonių opiausias, skaudžiausias vietas , gerai žinanti jų psichiką ir mokanti juos prie kiekvienos progos išnaudoti . Šiuom tai bolševikų organizacija yra galinga ir mums pavojinga" . Lietuvos

Komunistų partija,

nenukrypstamai

vadovaudamasi

V. Lenino mokymu , Kominterno nurodymais , o taip pat Rusijos Komunistų partijos (bolševikų) patyrimu , sėkmingai įveikė savo vidinio gyvenimo sunkumus, bolševizavosi , vadovavo darbo žmo nių kovai dėl išsivadavimo iš kapitalizmo vergijos . 124

LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS VEIKLA INTELIGENTIJOS TARPE 1920-1940 metais

M. BUROKEVIČIUS,

istorijos mokslų kandidatas, docentas

Lietuvos Komunistų partijos veiklos sąlygos inteligentijos tarpe buržuazinės diktatūros metais buvo labai sudėtingos ir sunkios . Lietuvos inteligentija tiek socialiniu , tiek politiniu požiūriu ne buvo vieninga . Ji skaldėsi į buržuazinę ir proletarinę inteligentiją . Be to, buržuazinė inteligentija buvo susiskaldžiusi į daugelį po litinių srovių. Kitaip ir būti negalėjo, nes ji kaip socialinis sluoksnis priklausė nuo klasių. V. Leninas dar 1895 m., pateikdamas inteli gentijos apibrėžimą ir jos bendrą charakteristiką, rašė , kad ji , inteligentija, neprisijungdama prie klasės, yra nulis, kad ji niekuo met nepasižymėjo idėjų „ grynumu“ , kad , norint spręsti apie inte ligentiją, kaip apie atskirą visuomenės grupę, kuri , be abejo, vai dina tam tikrą istorinį vaidmenį, reikia sugretinti inteligentijos idė jas ir dar labiau programas su esamųjų visuomenės klasių padėtimi ir interesais377. Socialiniu

požiūriu

buržuazinė

lietuvių

inteligentija

sudarė

sluoksnį, kuris, būdamas istorinė, pereinama kategorija , nevaidino savarankiško

vaidmens

gamybos

sistemoje

ir

todėl

nesudarė

nei savarankiškos ekonominės klasės, nei savarankiškos politinės jėgos. Lietuvos buržuazinės inteligentijos veiklą apsprendė jos so cialinės šaknys . Ji iš esmės formavosi iš turtingųjų klasių, t . y. kapi talistų ir buožių . Toji aplinkybė , kad inteligentiją papildydavo ki lusieji iš neišnaudotojiškų klasių, nekeitė jos socialinės padėties . Klasinis visuomenės susiskirstymas, žinoma , buvo giliausias po

litinio susigrupavimo pagrindas, jis iš esmės nulėmė šį susigrupa vimą. Bet šis susigrupavimas išryškėjo tik istorinio vystymosi eigo je ir kartu su šio vystymosi dalyvių klasinių pozicijų susiformavimu , jų sąmoningu išreiškimu . V. Leninas yra nurodęs , kad ,, inteligentija dėl to ir vadinama inteligentija , kad sąmoningiausiai , ryžtingiau siai ir tiksliausiai atspindi ir išreiškia klasinių interesų ir politinių susigrupavimų vystymąsi visoje visuomenėje“ 378. 125

Lietuvos buržuazinės inteligentijos reakcinės dalies dvasiniame gyvenime, jos veikloje atsispindėjo išnaudotojiškų klasių savanau diškos , individualistinės savybės, kapitalistinės santvarkos reakcinė politika ir ideologija , pagrįsta nacionalizmu ir idealizmu . Reak cingoji inteligentijos dalis, tarnaudama išnaudotojiškoms klasėms ir gindama kapitalizmo pozicijas , kvietė intelektualinio darbo atsto vus ištikimai tarnauti liaudies išnaudotojams . Tai ryškiai parodo Lietuvos kapitalizmo apologeto profesoriaus J. Aleksos teiginys , kad tiktai ta inteligentijos dalis turės teigiamą kūrybinę reikšmę , kuri padės vystytis stambiems ūkininkams , t . y . kaimo buržuazijai . Kitas reakcinės buržuazijos ideologas S. Šalkauskis sukūrė „ ypa tingą" inteligentijos „, teoriją“ . Jos esmė yra ta, kad inteligentija buržuazinėje Lietuvoje, iškildama virš klasių ir išreikšdama „ tau tos " , o ne visuomenės socialinių grupių bei partijų interesus, tapo ,,plačiausio supratimo reiškėja “ , „ visuomenės pusiausvyros veiks niu",,,visuomeninių interesų derintoja " ,,,visuomenės organiza vimo smegenų sistema “ , kad „, idėjiniu atžvilgiu inteligentija yra 44379 svarbiausia tiesioginė tautos , visuomenės, valstybės vadovė. . .“ S. Šalkauskio teiginys, kad ,,tautos instinktui atitinka liaudis, o pro tui - šviesuomenė “ , nusakė jo požiūrį į darbo žmones . Taip šis lietuviškosios buržuazijos intelektualinis atstovas bandė užtušuoti klasinius prieštaravimus , įtikinti darbo žmones klasinės kovos be prasmiškumu . Ši inteligentijos dalis prisitaikė prie visokių buržua zinės diktatūros reikalavimų, juos uoliai vykdė ir buvo ištikima kapitalizmo santvarkos gynėja . Toks buvo ir buržuazinis sociologas A. Maceina, kuris teisino kapitalistinės santvarkos ydas . Atvirai fašistinę ideologiją skelbė V. Alantas . Jis įrodinėjo , kad to meto Lietuvai geriausiai tiko autoritarinis, t . y. fašistinis režimas , išjuokė humanistinius internacionalinius Lietuvos darbo žmonių siekius bei propagavo žvėriškumą, pagrįstą lietuvišku buržuaziniu naciona lizmu .

Stengdamasis suniekinti pažangiąją lietuvių inteligentiją ,

auklėjančią žmogų progreso dvasia, jis rašė: ,,Mes kažin kodėl ir kažin kam vis dar norime pirmiausia išauklėti gerus žmones ..., nors mūsų interesai reikalauja elgtis kaip tik priešingai , t . y. pir miausia išauklėti bekompromisinį ir berezervinį nacionalistą lietu vj380 . Daug pastangų išbujoti buržuaziniam nacionalizmui ir už

126

tušuoti esamus klasinius skirtumus visuomenėje dėjo ir kiti reak cingai nusistatę inteligentai . Fašistinės diktatūros metais dalis inteligentijos suburžuazėjo, sumiesčionėjo, liaudies reikalai jai tapo svetimi . Bijodama revo liucinių jėgų, ji skelbė, kad būtina prisitaikyti prie buržuazinės santvarkos sąlygų . Nutraukusi ryšius su liaudimi , ši „ šviesuomenė“ pamėgdžiojo užsienio madas , lėbavo . 1935 m . V. Mykolaitis- Puti nas kalbėjo, kad „ kol mūsų būsimas inteligentas sėdi dar mokyklos suole, jis knygas skaito, o kartais ir pats nusiperka, bet kai jis atsisėda, baigęs mokslus , pelningoj vietoj , o ypač savuose na mukuose , apie knygą ir kultūrą jis dažniausiai užmiršta . Prakutęs, jis pirmiausia nusiperka geresnį bufetą , paskui paprastus stiklelius pakeičia krištoliniais, paskui jis perka sidabrinius šaukštus ir t . t. Knyga niekam nereikalinga , o jei pasirodo kokia įdomesnė , tai ir pasiskolinti galima . Štai mūsų vidurinės inteligentijos ir miesčio nijos santykių su literatūra schema " 381 . Net tokie buržuazijai iš tikimi atstovai , kaip J. Tumas- Vaižgantas , pažymi , kad „ mūsų inte ligentija, nors gente plebs, tačiau nacione - jau buržujai " 382, o F. Kirša apie miesčioniškąją inteligentijos dalį rašė , kad inteligen tas susirūpinęs laižyti rankas , kol laižosi383. Tačiau reakcinės ir mies čioniškosios inteligentijos grupė sudarė nežymią lietuvių inteli gentijos dalį. Lietuvos Komunistų partija nurodė, kad pažangioji inteligenti ja sudarė daugumą ir kad jos negalima sutapatinti su reakcine in teligentija. Lietuvos KP pritarė ir pažangiosios inteligentijos atsto vai . 1940 m . pirmoje pusėje A. Venclova rašė : „ Būtų didelė klaida visą mūsų inteligentiją identifikuoti su šiais apkerpėjusiais stuob riais . Joje rasime žmonių, nuoširdžiai dirbančių tikrajai mūsų krašto kultūrai, neparsidavinėjančių , nekeičiančių kailio pagal vėjo pūste lėjimą, kad iš to turėtų naudos 384. Tai ryškiai rodo pažangiosios inteligentijos veikla , kuri , griežtai kritikuodama reakcines antimoks lines koncepcijas, gynė moksle pažangią kryptį, įrodinėjo, kad mokslui , menui klestėti , o taip pat liaudies kultūriniam lygiui kelti reikia naujų socialinių sąlygų. Net ir konservatyvių politinių pažiūrų mokslininkai kovojo už mokslo pažangą krašte . Nežiūrint fašizmo siautėjimo , vyriausybės daromų kliūčių, trukdymų ir mokslininkų ir meno darbuotojų pastangų nepaisymo , mokslas ir technika , kul

127

tūra ir švietimas, literatūra ir menas didžiosios inteligentijos dalies aistringo ir sąžiningo darbo dėka vystėsi . Mokslininkai , inžinieriai , medikai , meno ir kitų specialybių atstovai, nors ir negaudami pa ramos iš vyriausybės, pasiekė kūrybinių laimėjimų. Buvo sukurta puikių meno kūrinių, atlikta svarbių mokslinių tyrimų, suprojek tuota ir pastatyta gražių pastatų ir t . t . Tiesa, ši inteligentija savo ideologiniu nusistatymu nebuvo vieninga . Didelę mokslinę reikšmę pažangiosios inteligentijos sąmonės brendimui turėjo jos formavimosi aplinkybių išaiškinimas, biologi nio rasizmo svaičiojimų apie kažkokį darbo žmonių nepilnaver tiškumą, idealistinių inteligentijos traktavimo koncepcijų kritika . Tai padaryti pažangiajai inteligentijai padėjo Lietuvos Komunis tų partija. Kapitalizmo sąlygomis Lietuvoje vyko aštri klasių kova. Šios kovos prieš buržuaziją priešakyje buvo Lietuvos proletariatas . Jis turėjo tokį rimtą sąjungininką, kaip darbo valstietija . Toje kovoje proletariatą rėmė ir kiti visuomenės sluoksniai , tame tarpe ir smul kioji buržuazija . Darbininkų klasės kovos prieš fašistinį režimą ir Tarybų Sąjungos socializmo statybos laimėjimų poveikyje žymi inteligentijos dalis, išreikšdama smulkiosios buržuazijos nusistaty mus, laikėsi demokratinių pozicijų. Nors nenuosekliai , bet ji kėlė balsą prieš esamas negeroves, palaikė darbo žmonių kovą. Pažangioji inteligentija, kuri daugiausia formavosi iš smulkio sios buržuazijos , vargingųjų valstiečių ir darbininkų sluoksnių , liko ištikima liaudžiai , rūpinosi jos likimu , griežtai kritikavo buržuazijos papročius, vis ryškiau besireiškiantį jos moralinį nuosmukį , — rašo ma Lietuvių literatūros istorijoje385. Pagrindinė smulkiaburžuazinės inteligentijos dalis buvo nusistačiusi prieš fašizmą , rėmė pažan giųjų jėgų, kurių priešakyje buvo Lietuvos Komunistų partija, kovą už demokratijos įtvirtinimą. Ji ir pati šioje kovoje dalyvavo . Be abejo, didelė šios inteligentijos grupė tikėjo įvairiomis buržuazijos skleidžiamomis koncepcijomis. Bet ji, matydama fašistinio režimo vidaus ir užsienio reakcinę politiką, palaikė demokratinį judėjimą . Tiesa , ji dar abejingai žiūrėjo į komunistinį judėjimą. Demokratinių teisių visiškas suvaržymas ir policinis režimas su darė labai sunkias sąlygas pažangiosios inteligentijos veiklai . Tai kėlė neapykantą fašistiniam diktatui . Neapykantą fašistinei san 128

es

ai,

a ta

0

5

LKP IV suvažiavimo ( 1924. VII.17--21 ) delegatų grupė. Iš kairės sėdi : B. Pušinis, Z. Angarietis, V. Kapsukas, K. Požela. Stovi: J. Greifenbergeris, M. Jonelaitis, V. Knorinas, A. Stasiūnas

Kaunas, Panevėžio gt . Nr. 9. Šiame name 1920-1922 m. veikė LKP CK pogrindinė spaustuvė „, Spartakas“

*

NOS TARYBU SOCIALISTINE CRESPELIS PUKS LAIMINGA S * SVIESU

Liaudies seimo nepaprastosios sesijos 1940 m. rugpiūčio 25 d . posėdis Kaune , Valstybiniame teatre

KUB

20 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. rugpiūčio mėn . Iš kairės sėdi : P. Eidukaitis , P. Petrauskas, B. Abdulskaitė, S. Pupeikis, K. Di džiulis, J. Paleckis, D. Rocius. Stovi : A. Bauža, J. Banaitis , J. Vinickis, R. Zebenka , J. Paškevičius , A. Snieč kus, P. Cvirka, M. Meškauskienė

tvarkai kėlė ir sunki inteligentijos dalies materialinė padėtis . Tuo metu, kai Lietuvoje trūko mokytojų, gydytojų, agronomų ir kitų specialistų, inteligentijos tarpe klaidžiojo nedarbo šmėkla. Lietuvos fašistai sukūrė net ,,inteligentijos perprodukcijos teoriją “ ir „ są voką“ , ką iš inteligentų laikyti bedarbiu . Pažangiausioji Lietuvos inteligentijos dalis duso fašistinio režimo sąlygomis ir su viltimi žiūrėjo į Tarybų Sąjungą, kur ji matė kultūros žydėjimą ir vis pla tesnes perspektyvas inteligentijos darbui . Būdingas B. Dvariono , apsilankiusio 1933 m . Tarybų Sąjungoje, pasisakymas : ,,Ten teat ras neatsilieka nuo gyvenimo ir tikrai yra kultūrinio gyvenimo vadovas . Juk ten kiekviename šiek tiek didesniame fabrike yra salė , estrada , kur ruošiami vaidinimai ir koncertai ... Juk niekur kitur pasaulyje menininkas neras tokios dėkingos auditorijos ir tokių palankių sąlygų gastrolėms 386, Proletarinis laikraštis ,,Rau donasis artojas“ pažymėjo, kad B. Dvarionas be galo stebino bur žuazinės spaudos atstovus savo atsakymais , nes ,, dabar jie nuo savo žmogaus išgirdo, kad senos pasakos šiandien neatitinka“ 387. Meno darbuotojai buržuazijos valdymo metais buvo nepatenkinti profesinio darbo sąlygomis . Visa tai sudarė, iš vienos pusės, labai sunkias, o iš kitos pusės , palankias sąlygas Lietuvos Komunistų partijai dirbti pažangios bur žuazinės inteligentijos tarpe. Lietuvos KP laikė darbininkų klasės sąjungininku kovoje prieš fašizmą, greta darbo valstiečių, ir pa žangiąją inteligentiją . Komunistų partija laikė , kad inteligentija, atskleisdama fašistinės diktatūros ydas, gali daug padėti darbo žmonių kovai prieš smetoninį fašistinį režimą . Lietuvos KP ideologinis darbas inteligentijos tarpe buvo labai sudėtingas, nes ir pati inteligentija buržuazijos diktatūros metais buvo

sudėtinga,

nevienalytė,

įvairi .

Lietuvos

KP,

remdamasi

K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino principiniais teiginiais dėl san tykių su inteligentija ir Rusijos bolševikų partijos patyrimu , paren gė klasinę, bet kartu ir lanksčią Komunistų partijos politiką inteli gentijos kaip socialinio sluoksnio atžvilgiu . Parengiant šią Lietu vos KP politiką, aktyviai dalyvavo įžymūs Komunistų partijos vei kėjai V. Kapsukas , Z. Angarietis, K. Požela, J. Greifenbergeris, J. Garelis, A. Sniečkus, V. Niunka . Z. Angarietis rašė : „ Komunis tams rūpi , kad geresnioji inteligentijos dalis taptų aktingais anti

9 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje

129

fašistinio liaudies fronto dalyviais . Lietuvos komunistai ne tik ne gali reikalauti , kad nepatenkinta fašistais inteligentija tučtuojau nutrauktų visokius ryšius su buržuazinėmis partijomis ir buržuazine spauda, bet, priešingai , jiems [ komunistams ] rūpi , kad surišta su buržuazine spauda ir buržuazinėmis partijomis inteligentija įsi trauktų į kovą prieš fašizmą ir panaudotų tą spaudą kovai prieš fašizmą. Įsitraukusi į kovą prieš fašizmą, inteligentija gali daug padėti, nušviečiant masių akyse tikrą fašizmo veidą ir visokias tautininkų šunystes . Tame darbe gali daug padėti ir rašytojai . . . Lietuvos komunistai nereikalauja iš rašytojų, išeivių iš buržuazi nių sluoksnių, kad jie tučtuojau taptų revoliuciniais rašytojais. Pil nai pakanka , jei jie pradžioje tuo ar kitu būdu padėtų kovoti prieš fašizmą ir karą 388.· Vadovaujantieji Lietuvos Komunistų partijos veikėjai , CK sek retoriai K. Požela , J. Garelis , A. Sniečkus daug dėmesio skyrė praktiniam darbui su inteligentija. Lietuvos KP CK sekretoriaus I. Meskupo 1940 m . sausio mėn. ataskaitoje Kominterno Vykdomajam Komitetui389 sakoma, kad Ko munistų partijos Centro Komitetas pavedė CK nariui V. Niunkai dirbti inteligentijos tarpe , įtraukiant į šį darbą ir kitus inteligentus komunistus. Šiame dokumente nurodoma , kad pažangiosios lie tuvių inteligentijos tarpe dirbo inteligentai komunistai M. Meš kauskienė, M. Gedvilas, o žydų pažangios inteligentijos tarpe — G. Zimanas . Labai aktyviai pažangios inteligentijos tarpe dirbo ko munistas rašytojas A. Gudaitis-Guzevičius . Komunistų inteligentų darbą pažangiosios inteligentijos tarpe koordinavo Lietuvos KP CK narys, specialiai paskirtas šiam darbui . Buržuazijos valdymo metais pažangios inteligentijos tarpe kurį laiką taip pat dirbo komunistai inteligentai J. Bulavas ir V. Drazdauskas * . Kovoje prieš fašizmą labai aktyvi buvo proletarinės inteligen tijos dalis - inteligentai J. Banaitis , B. Žekonis , S. Žukas , L. Vai neikytė, K. Giedrys, A. Maginskas, V. Mackevičius, B. Motuza Matuzevičius, Ž.

Greifenbergerienė , T. Anbinderis, P.

Rotoms

kis, S. Pupeikis, M. Gedvilas, I. Trečiokaitė , A. Jasutis, K. Preik šas , R. Šarmaitis, P. Glovackas, P. Vaivada, B. Pranskus-Žalionis , * V. Drazdauskas, dirbęs LKP gretose 1932-1934 m. , ir J. Bulavas, dirbęs LKP gretose 1931-1938 m.

130

E. Kavaliauskaitė , J. Zdanavičius , A. Čiplys ir kt . , kurie darė ypatin gai didelį poveikį pažangiosios buržuazinės inteligentijos visuome ninei veiklai . Fašistinio režimo metais proletarinė lietuvių inteligentija rodė didvyriškus kovos pavyzdžius, užsigrūdinimą, dvasinį tvirtumą, be galinę meilę darbo žmonių reikalui . Už revoliucinę veiklą buvo kalinami : A. Gudaitis -Guzevičius , S. Žukas , A. Jasutis , V. Niunka, A. Sniečkus, R. Šarmaitis, A. Maginskas , A. Čiplys, K. Preikšas , P. Glovackas , P. Rotomskis ir daugelis kitų. 1918-1940 m . kovoje prieš išnaudotojus , už darbo žmonių reikalus žuvo komunistai in teligentai V. Rekašius , S. Grybas, E. Tičkus , A. Liaudanskis , J. Zo nelis, K. Požela, J. Greifenbergeris, K. Giedrys, A. Jasutis ir kiti . Nei buržuazijos represijos , nei Lietuvos Komunistų partijos at skirų veikėjų sektantinio pobūdžio klaidos nesusilpnino socializmo idėjų plitimo inteligentijos tarpe. Dirbdama su inteligentija, Ko munistų partija jau 1921

m . stengėsi nustatyti teisingą politinę

praktinę veiklos liniją. 1924 metų liepos 19 d . K. Požela , svarstant Lietuvos KP IV suvažiavime agitacijos-propagandos klausimą, kalbėjo : ,,Negalima apie sąjungą taip griežtai rezoliucijoje kal bėti. Kaltinimas misticizmu gali pakenkti jų vystymuisi . Sąjun goje yra nukrypimas . Be Valaičio , visi dar tik pradedantieji rašyti . Jei mes nutarsime griežtai , tai juos atstumsime . Proletarinės poetų sąjungos daugumą galima patraukti prie bendro darbo su kitais draugais iš Lietuvos... Rezoliucijoje reikia pasiūlyti , kad partija pritrauktų sąjungą prie bendro darbo . Reikia dėti pastangų juos pataisyti. Tuos punktus reikia daug švelniau suformuluoti . Reikia AA rūpintis proletarinių poetų sąjungos liniją ištaisyti 390. 1925 m. spa lio 24 d. Lietuvos KP CK atsišaukime darbo inteligentija kviečiama dėtis prie darbininkų ir protestuoti prieš krikščionių demokratų smurtą ir provokacijas, su kurių pagalba pastarieji nori išlaikyti valdžią savo rankose . 1927 m . rugsėjo mėn . Lietuvos KP CK siūlė darbo inteligentijai susijungti su darbininkais ir valstiečiais kovai prieš fašizmą, nes „,fašizmas Lietuvoje bus nuverstas ne sąmokslo keliu , ne žmonių saujelės pasiaukojimu , o vien plačiųjų masių įsi traukimu į kovą“ 391 . Lietuvos Komunistų partijos iniciatyva sukurtas Vyriausiasis Lie tuvos komitetas kovai prieš fašizmą 1927 m . ir 1928 m . tris kartus

131

kreipėsi į Lietuvos inteligentiją, kviesdamas ją kartu su darbinin kais ir valstiečiais stoti į kovą prieš fašistinę diktatūrą . Jau tuomet Komunistų partija kėlė bendro fronto prieš fašizmą sukūrimo idėją. Į antifašistinius komitetus buvo siūloma įtraukti visus aktyviausius ir įtakingiausius vietos inteligentus, nusistačiusius prieš fašizmą . Lietuvos KP nariai inteligentai rūpinosi kurti partines kuopeles inteligentijos tarpe . Komunistų menininkų pozicijos atsispindėjo ir jų kūriniuose. Komunistų

partija ,

kritikuodama

pažangiosios

inteligentijos

smulkiaburžuazines koncepcijas , padėjo žymiai jos daliai suprasti savo klaidas, įžiūrėti reakcinės buržuazijos pinkles , nusikratyti smul kiaburžuaziniais įsitikinimais , įsisąmoninti klasinės kovos būtinumą. Labai tiksliai Lietuvos KP poziciją kairėjančios inteligentijos at žvilgiu išreiškė V. Kapsukas . Jis rašė, kad " vieningos trečiafron tininkų grupės nėra..." ir kad „ savo kritika mes stengėmės padėti geresniems iš trečiafrontininkų atsisakyti nuo savo klaidingų nusi statymų, pereiti nuo kairiųjų frazių prie revoliucinių, kad ir nedi delių iš pradžių, darbų. Mes stengiamės ir stengsimės atitraukti juos nuo žodžiais revoliucionierių ir sudaryti iš jų tikrų revoliucinių pakeleivių grupę . Sprendžiant iš prisiųsto mums laiško, tokia grupė galima ... Užtat juo labiau reikia traukti į revoliucinę literatūrą nau jus rašytojus, tvirtai susirišusius su darbininkų ir vargingųjų vals tiečių masėmis 392. Tuo metu vienas Lietuvos KP vadovaujančių darbuotojų - J. Garelis laikėsi taktikos priartinti šią grupę prie Komunistų partijos . A. Gudaitis -Guzevičius Lietuvos KP CK Biurui rašė, jog jis ir drg . Garelis buvo nusistatę traukti tos grupės žmo nes arčiau prie Komunistų partijos , išlaikyti šalia savęs grupę iš ,,Trečio fronto“, priartinti ją prie Komunistų partijos393 . Su ,,Trečio fronto" aktyvistais — P. Cvirka, S. Nėrim ir kt.- palaikė ryšius visa eilė komunistų, partinių darbuotojų. P. Cvirka buvo pritrauktas bendradarbiauti revoliucinės studentijos laikraštyje „ Aurora" . 1933 m. sausio 9 d . Z. Angarietis laiške rašė, kad dorąją inteligen tiją reikėtų įtraukti į organizacijas, kurioms partija daro įtaką arba vadovauja jų darbui394. Dirbdami su pažangiąja inteligentija, taip pat ir su trečiafrontininkais, komunistai vadovavosi aukštesnio tarp tautinio organo rezoliucija . Dėl specifinių ir sudėtingų veiklos są lygų ne visi partiniai darbuotojai teisingai suprasdavo inteligentų

132

pasaulėžiūroje vykstančius poslinkius . Dėl to, vertinant pažangiųjų inteligentų veiklą, siekiant juos priartinti prie darbininkų klasinių pozicijų, kartais trūko lankstumo , takto. Bet ne tai nulėmė partijos politiką santykiuose su inteligentija. Lietuvos KP CK sekretorius A. Sniečkus rašė : „ Žinoma , sudėtingoje Lietuvos KP veikloje už mokslo , literatūros, meno idėjinį grynumą neišvengta ir kai kurių trūkumų. Tačiau ne tai , o LKP marksistinis-lenininis požiūris į isto rines aplinkybes ir uždavinius, kovojant su buržuazine ideologija , 44395 nulemdavo darbo sėkmę“ Lietuvos KP inteligentijos tarpe vykdė marksistinę-lenininę po litiką. Griežtai kovodama prieš buržuazinę ideologiją, partija artino dorąją inteligentiją prie proletariato klasinių pozicijų . 1935 m . birželio mėn . Lietuvos KP Centro Komitetas savo krei pimesi ,,Į Lietuvos inteligentiją“ rašė : ".. .yra dvi išeitys : viena ·eiti kartu su senuoju pasauliu, su Smetona- Voldemaru , kurie neša Lietuvai ir jos inteligentijai tolimesnį skurdą ir naują tautinį pa vergimą, antra ― eiti kartu su kovojančiais Lietuvos darbininkais ir valstiečiais prieš fašistus , prieš fašistinę diktatūrą, t . y . keliu , ku ris veda į laisvą Lietuvą, prie ekonominio ir kultūrinio Lietuvos liaudies žydėjimo . Trečio kelio nėra “ 396. Lietuvos KP CK reko mendavo inteligentijai gerai apgalvoti , apsvarstyti partijos pareikš tas mintis ,,,tart savo žodį , padaryt savo pasiūlymus, kad rast bū dus, kaip greičiau galima būtų sudaryt platų liaudies frontą prieš fašistinį smurtą, dėl plačių laisvių atstatymo Lietuvoje , prieš fa šizmą, prieš imperialistinius karus, dėl Lietuvos nepriklausomybės gynimo nuo vokiškų hitlerininkų ir lenkų pilsudskininkų ir jų agentų pačioj Lietuvoj“ 397. Pažangiosios inteligentijos jėgų konsolidacijai , kovojant prieš fašizmą, didelę reikšmę turėjo 1935 m . Lietuvos Komunistų par tijos iškelta antifašistinio liaudies fronto idėja . Ją rėmė visa eilė pažangių mokslininkų ir kultūros veikėjų. 1935 m . Lietuvos KP CK organas ,,Tiesa ", stengdamasis suburti intelektualinio darbo atsto vus apie proletariatą kovai prieš fašistinės vyriausybės vidaus ir užsienio reakcinę politiką, rašė : ,, Doroji inteligentija apgint Lie tuvos nepriklausomybę gali tik kartu su visais darbo žmonėmis , kurie kovoja ir prieš Vokietijos imperializmą, ir prieš Lietuvos fa šizmą. Doroji inteligentija turi žinoti , kad tiktai Tarybų Lietuva ap 133

rūpins jos nepriklausomybę ,

aprūpins tolimesnį Lietuvos vysty

mąsi 398 1937, 1938 ir 1939 m . Lietuvos KP nariai inteligentai - gydy tojai, advokatai , žurnalistai , teisininkai , — aktyvindami visą pažan giąją inteligentiją, ne kartą rašė , kad kiekvienas protaujantis žmogus mato, jog tautininkai - tai visos liaudies engėjai , ir kvietė visus piliečius, be pažiūrų skirtumo , susijungti ir organizuoti pagalbą visiems politiniams kaliniams antifašistams , jų šeimoms , kurti vienin gas liaudies pagalbos kuopas ir komitetus399. Lietuvos KP poveikyje vyko stiprus pažangiosios inteligentijos kairėjimas, ji būrėsi į draugijas , kovojo už socialinę krašto pažan gą . Komunistai inteligentai darė vis didesnę įtaką pažangiosios inteligentijos kovai prieš fašizmą, artino ją prie Komunistų par tijos. Proletarinės ideologijos inteligentai , kaip L. Adomauskas , A. Domaševičius ir kt. , nors ir nebūdami Lietuvos KP nariai , laikėsi Lietuvos Komunistų partijos klasinės kovos linijos . Ryšius su Ko munistų partija palaikė žymūs lietuvių inteligentijos atstovai P. Cvirka, A. Venclova, S. Nėris, K. Korsakas, V. Montvila, J. Šim kus, J. Baltušis, V. Jurkūnas , T. Tilvytis, J. Laurinaitis, R. Žebenka, M. Mickis, J. Paleckis ir kiti . Gyvenantieji tuo metu Tarybų Sąjungoje lietuviai inteligen tai ▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬ E. Ozarskis , J. Vitas, A. Jakševičius, V. Kapsukas , Z. Anga rietis, I. Gaška, R. Pileris , B. Pauliukevičius , A. Regratis , B. Prans kus, A. Dabulevičius, J. Vareikis, V. Putna, J. Uborevičius, V. Ser benta, St. Matulaitis , P. Užkalnis, V. Mikučionis ir daugelis kitų — buvo aktyvūs kovotojai už socializmą, naujos, socialistinės san tvarkos kūrėjai. Dalis jų prisidėjo ir prie Lietuvos darbininkų klasės , darbo valstietijos ir pažangiosios inteligentijos kovos prieš bur žuazijos diktatūrą. Lietuvos darbo žmonių kovą prieš fašizmą rėmė ir JAV bei kitose

kapitalo

šalyse

gyveną

pažangūs

lietuvių

inteligentai :

A. Bimba, R. Mizara, Senas Vincas-Jakštys , J. Kaškaitis- Kaškevičius , S. Jasilionis, J. Jokubka, P. Storpirštis, L. Prūseika ir kt . Lietuvoje pažangioji inteligentija nebuvo vieninga . Dalis jos rėmė Komunistų partijos politiką kovoje už socializmą, kita —- pa laikė partijos demokratinės kovos lozungus , trečia — būdama indi vidualistinės psichologijos,

neva

savarankiškai

134

protestavo

prieš

siaučiančią reakciją, bet jų protestą prieš reakciją lėmė darbininkų klasės kova, ketvirta - nors atvirai ir neprotestavo prieš fašiz mą, bet skleidė humaniškumo ir šviesos idėjas. Aistringu kovotoju prieš fašizmą, už socializmo pergalę buvo L. Adomauskas, į anti fašistinį judėjimą įsitraukė S. Nėris, P. Cvirka, A. Venclova, J. Šim kus, K. Korsakas, V. Jurkūnas ir kiti . Jau 1930 m . S. Nėris pareiškė, kad ji savo kūrybą skiria darbininkų klasės reikalų gynimui . „ Aš manau,― rašė S. Nėris, ――― kad gyvenimą turi tvarkyti tie , kurie viską padirba... Nuo šio laiko aš sąmoningai stoju prieš darbininkų kla sės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu , kad mano ateities poezija būtų kovos įrankis ir reikštų jų norus ir kovos tikslus 400. Rašytojas P. Cvirka 1932 m. rašė : ,,Šiaip Lietuvoj , rodos , didžiausios krizės siaučia , nėr pinigų, darbo. Baisu ir pagalvoti ... Nori nenori , reikia imt komunizmą mūs krašte vykint. Reik naikint tą juodąją bajoriją, kunigus ir kunigų " padermę 401. Rašytojai - S. Nėris, P. Cvirka ir kiti dalyvavo ir komunistinėje spaudoje. 1933 m . S. Nėris pogrindinėje ,,Tiesoje“ spausdina savo eilėraščius. Antai jos eilėraščio „, Keturiems“ pos mas skelbė :

Kareiviai draugai ―――― kapitalo vergijoj Dėl jūs mes kovojom... ir mirti nebijom .

Nuo šio laikotarpio S. Nėris aktyvi Lietuvos Raudonosios pagalbos darbuotoja, renka politiniams kaliniams aukas . P. Cvirka rašė : „ Tai gi, begyvendamas Lietuvoj, norėsiu bendradarbiauti Amerikos lie tuvių komunistų spaudoje ... Rašydamas visokius dalykus komu nistų amerikiečių laikraščiams , aš greičiausiai nepridėsiu jokios pa vardės, o tik slapyvardę“ 402 . Lietuvos Komunistų partijos poveikyje pažangieji inteligentai būrėsi į organizacijas bei susivienijimus : 1923-1925 m . veikė dra mos muzikos draugija „ Šviesa“ , 1930 m . jaunieji rašytojai susior ganizuoja į kolektyvą, parengia ir išleidžia žurnalą ,,Trečias frontas“ ( 1930-1931

m . ) . Trečiafrontininkų siela buvo P. Cvirka, S. Nė

ris, A. Venclova, J. Šimkus, K. Korsakas , K. Boruta . Su trečiafron tininkais bendradarbiavo J. Grybauskas, V. Montvila, A. Gudaitis Guzevičius, K. Jakubėnas , Butkų Juzė, J. Būtėnas ir kt .

135

Tuo laikotarpiu , pradedant maždaug nuo 1930 metų, revoliu ciniai dailininkai : B. Motuza-Matuzevičius, B. Žekonis, V. Macke vičius , I. Trečiokaitė-Žebenkienė, L. Vaineikytė, ir kiti pradėjo ak tyviai dirbti Lietuvos Komunistų partijos gretose . Komunistų daili ninkų pozicijos atsispindėjo ne tik jų kūryboje , bet ir plačioje visuomeninėje veikloje . Pažangieji Lietuvos dailininkai 1932 m . įkū rė menininkų draugiją „ Linija “ . Jos darbe dalyvavo J. Kuzminskis , V. Jurkūnas, L. Vaineikytė, V. Mackevičius, B. Motuza-Matuzevi čius, T. Tilvytis, P. Cvirka ir kiti. Draugijos pirmininku buvo išrinktas St. Žukas . Sueigų metu jie dažnai dainuodavo revoliucines dainas . 1934 m . komunistai dailininkai įsteigia pogrindinį satyrinį žurnalą ,,Šluota “ . Savo politinius piešinius jie spausdina ir pažangiame jaunųjų dailininkų leidinyje ,, Žingsnis" . Jame buvo spausdinami B. Žekonio kūriniai , vaizduojantieji darbo žmogaus gyvenimą. Kauno universiteto pažangus studentinis jaunimas buvo bu riamas apie komunistinės krypties legalią organizaciją „ Aurora “ , ― įsteigtą 1931 m . , o vėliau apie studentų draugiją ,,Stedrą" 403 sukurtą 1932 m . Pažangieji studentai rengė sueigas, kuriose skai tydavo proletarinių poetų eilėraščius, dainuodavo revoliucines dai nas, rinkdavo pinigus politiniams kaliniams ir jų šeimoms padėti . Sporto draugijos „ Viltis“ klube , kuriame dalyvavo pažangūs infe ligentai ir studentai , 1931 m. buvo leidžiamas dailininko St. Žuko apipavidalintas revoliucinio turinio sienlaikraštis ,,Jaunasis prole taras", kuriame bendradarbiavo rašytojai ir poetai : V. Montvila, P. Cvirka, A. Venclova ir kiti . Proletarinės ideologijos inteligentai pažangiuosius literatus stengėsi suburti į antifašistinį , demokratinį būrį, telkdami juos apie leidinius ,,Literatūra“ , „ Prošvaistė“, „ Die novidis" . M. Meškauskienė ,,Komuniste "

( 1966 m ., Nr. 10) rašė , kad

,,Literatūros“ žurnalo leidimas buvo suorganizuotas Lietuvos KP CK iniciatyva ir nutarimu . ,, Pagaliau , po keleto mėnesių ilgų vaikščio jimų ir pasikalbėjimų,

rašo ji ,— pavyko suburti šio leidinio bran

duolį: prof. V. Krėvė-Mickevičius, P. Cvirka, K. Korsakas ir aš. Buvo susitarta ir dėl artimiausių bendradarbių ――――――― A. Venclova , gy venęs Klaipėdoje, Salomėja Nėris, mokytojavusi Panevėžyje , prof. V. Dubas, doc. P. Augustaitis, J. Banaitis , T. Tilvytis, J. Šimkus, 136

J. Baltušis, J. Būtėnas ir kiti . Vėliau buvo pakviesti bendradarbiauti K. Boruta, V. Montvila, V. Žilionis, B. Sruoga, L. Gira , K. Binkis, dail. St. Žukas, M. Bulaka, M. Cvirkienė, komp . St. Šimkus , B. Dva rionas, teatralai J. Grybauskas, R. Juknevičius ir daugelis kitų meno bei kultūros darbuotojų“ . Antifašistinio liaudies fronto idėją rėmė visa eilė

pažangių

mokslininkų, kaip Kauno universiteto profesorius P. Leonas ir kt. Su liaudies frontu ryšius palaikė profesorius V. Krėvė-Mickevičius . ,,Kaune liaudies fronto pagrindais buvo sudarytas inteligentų komitetas ,―― rašo M. Meškauskienė . Į šį komitetą buvo įtraukti rašytojas P. Cvirka , dailininkas St. Žukas , kauskas".

agronomas Alf. Žu

Liaudies fronto platformos pagrindu buvo leidžiami laikraščiai ( 1936 m . ) , „ Už liaudies teises " ( 1939-1940 m .) .

,,Antifašistas“

Lietuvos Komunistų partija į šių laikraščių leidimą įtraukė tiek inte ligentus komunistus, tiek inteligentus nekomunistus. Pavyzdžiui , lei džiant pogrindyje laikraštį ,,Antifašistas" , dirbo VI . Niunka, M. Ged vilas, M. Meškauskienė , A. Gudaitis-Guzevičius, J. Paleckis , J. Vaiš nora, J. Pajaujis ir kiti . Visų trijų „ Už liaudies teises“ numerių spaus dinimą finansavo prof. V. Krėvė-Mickevičius . Pažangių nusistatymų inteligentai , kaip S. Brašiškis, K. Sidera vičius, S. Totorius, V. Girdzijauskas, M. Gregorauskas, J. Tornau , J. Žiugžda, V. Kuzma, P. Pakarklis, V. Galinaitis, V. Knyva , E. Makš tys, O. Juodelienė ir daugelis kitų, reiškė nepasitenkinimą fašistine santvarka, veikė prieš klerikalizmą mokyklose ir gyvenime, skleidė mokslo žinias darbo žmonių tarpe. Įžymūs mokslo ir meno veikė jai protestavo dėl blogos mokslo ir meno būklės, nepakenčiamų kultūros vystymo sąlygų. 1925 m. kompozitorius St. Šimkus švieti mo ministrui rašė : „ Lietuva iki šiol dar neturi nė vieno tikrai gero orkestro, neturi nė vieno tikrai gero choro" 404. Pažangioji inteli gentija pakėlė protesto balsą prieš buržuazinės vyriausybės įvyk dytus vandalizmo aktus pažangių inteligentų atžvilgiu . Ji pasmerkė ministerį B. Slyžį , kuris, įsigeidęs dailininko K. Sklėriaus ( Šklėrio) buto , išmetė iš buto jo baldus, suvertė į prieangį paveikslus, o dai lininką su šeima išmetė į gatvę. Inteligentija taip pat pasmerkė Vidaus reikalų ministeriją, kuri išmetė iš patalpų Meno kūrėjų drau giją su visais Čiurlionio paveikslais ir dievukų kolekcijomis . 137

O 1926 m., apibūdindamas literatūros padėtį, B. Sruoga straips nyje ,,Mūsų meno politika" šitaip rašė : ,, Kiek jau kartų buvo viešai nusiskundžiama, kad mūsų literatūra suvaryta ožio ragan , kad, ne besant knygų leidimo , yra pavojus mūsų tautai , mūsų kultūrai . Ir čia Švietimo Ministerija pasiliko kurčia, tarytum kultūros reikalas ne jos darbas 405, 1929 m . įvykusiame kultūros darbuotojų kongre se mokytojai nurodė , kad įgyvendinti Lietuvoje visuotinį pradžios mokslą trukdo mokyklų ir mokytojų stoka, vyriausybės abejingu mas šiam klausimui . 1932 m . kultūros veikėjų kongrese buvo pa reikalauta įvesti civilinę metrikaciją. 1934 m . dailininkai - J. Mi kėnas , A. Gudaitis, A. Galdikas ir kiti - straipsnyje ,, Protestas prieš meno parodos išniekinimą“ rašė : „ Mes labai dažnai girdime kar tojant frazes ,,meno šventovė" ,,, meno šventė" ir daug kitų skam bių šūkių . Tačiau laikas nuo laiko pasikartoja skaudūs smūgiai , akmens į tos meno šventovės langus ... , mūsų menininkus verčia galvoti , kad mūsų tėvynėje menas yra traktuojamas , kaip pavainikis , pate kęs į svetimą šeimą . Praėjo arti dešimties metų, ir senojo vandalizmo žygiai ban domi vėl atnaujinti . Teismo antstolis įsibrauna į dailininko parodą, kuri buvo suruošta mūsų vadinamoj meno šventovėj Valstybės teatre, ir suruošia turgų" 406 Demokratinės nuotaikos atsispindėjo ir lietuvių rašytojų drau gijos konferencijoje, įvykusioje 1935 m. Kaune . Joje dalyvavo 40 žymesniųjų literatūros darbuotojų . Rašytojas V. Mykolaitis- Pu tinas, pirmininkavęs šiai konferencijai , pasmerkė fašizmo siautėjimą Vakaruose, hitlerinį terorą . Jis ,, Literatūros naujienose" rašė : ,, Šian dien aplinkybės pasikeitė , bet pavojus iš esmės nesumažėjo, tik jis eina nebe iš Rytų, bet iš Vakarų... Germanizacija yra padariusi lietuvių tautai daug daugiau žalos, negu rusifikacija . Pakanka pa žiūrėti į Rytprūsių žemėlapį , šiandien gi artimiausias germaniza vimo uždavinys ― visiškai mus praryti . Taigi akivaizdoje daugybės faktų, dėl kurių prasmės šiandien nebelieka nė mažiausios abejo nės, mūsų literatūrai kyla naujas uždavinys - organizuoti lietuvių tautą kovai su germanizmu " 407, t. y.- fašizmu . Rašytojų konferen cijos rezoliucijose buvo pasmerktas policinis valdymo režimas Lie tuvoje ir fašizmo siautėjimas Vakaruose . Demokratinis rašytojų nu 138

sistatymas parodė, jog buržuazija veltui deda vilčių, kad įvairių politinių krypčių rašytojai be ginčų parems fašistinę Smetonos dik tatūrą. Lietuvos rašytojai , pasmerkdami reakcinį režimą, solidariza vosi su liaudimi. Darbininkų klasei ir pažangiajai visuomenei spaudžiant, buvo iškovotos galimybės įsteigti „ Lietuvių draugiją TSRS tautų kultū rai pažinti" . Jos darbe aktyviai dalyvavo P. Cvirka, J. Paleckis , V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruoga, J. Žiugžda ir kiti . 1935 m . Kaune buvo suorganizuota tarybinių knygų, žurnalų ir plakatų paroda . Lietuvos pažangiųjų rašytojų kovą prieš reakcijos jėgas tarp tautinėje ir vidaus arenoje R. Šarmaitis straipsnyje ,, Lietuvos rašy tojai pasmerkė hitlerizmą“ taip apibūdina : ,,Nors lietuvių rašytojų draugijoj yra įvairiausio plauko rašytojų... , tačiau tas nesukliudė rašytojų susirinkimui viešai

pasmerkti imperialistinį hitlerizmą . . .

visų kraštų, tame skaičiuje ir Lietuvos, fašistų ir reakcionierių var tojamą vienos tautos siundymą prieš kitą... Dar labiau vertas pažymėti tas faktas , kad lietuviai rašytojai pasisakė už Paryžiaus pasaulinio pažangiųjų rašytojų kongreso deklaracijas“ 408. Demokratinės nuotaikos buvo būdingos ir kitoms inteligentijos grupėms. Antai 1935 m . gydytojų suvažiavime ryžtingai nuskam bėjo balsai , smerkiantieji Lietuvos fašistų žvėriškumus kalinių at žvilgiu . „ Mes niekad nenuplausim dėmės nuo mūsų sąžinės , jeigu liksime abejingi žmonių kančioms anapus kalėjimo mūrų“ 409. Be to, buvo reikalaujama sudaryti medicininę komisiją, kuri ištirtų poli tinių kalinių gyvenimo sąlygas. Suvažiavimo delegatų nuotaikoms turėjo reikšmės Lietuvos Komunistų partijos suorganizuotas atviras politinių kalinių laiškas, pasakojantis apie baisias kalėjimo sąlygas , fašistų žvėriškumus ir kai kurių gydytojų žiaurų elgesį . 1937 m. dalis gydytojų, nepaisant fašistinės diktatūros vadeivų ir reakcin gai nusiteikusių gydytojų trukdymų, griežtai pasisakė suvažiavi me prieš darbo žmonių skurdą, pabrėždami , kad gydytojas yra bejėgis

prieš

blogas

socialines

sąlygas.

Neveltui

klerikalinis

,,XX amžius“ , apibūdindamas suvažiavimą , rašė : „ Rūpesčio kelia ir gydytojų pasisakymai“ 410. Matydamas masių skurdą, ne vienas gydytojas stengėsi padėti darbo žmonėms , solidarizavosi su jų revoliucinėmis nuotaikomis . Pavyzdžiui , gydytojas A. Domaševičius per visą buržuazijos vieš

139

patavimo laikotarpį palaikė revoliucinį darbininkų klasės judėjimą, aktyviai dalyvaudamas įvairiose jo akcijose, rėmė Lietuvos Ko munistų partiją, Lietuvos Raudonąją pagalbą, suteikdavo fašistų valdžios persekiojamiems revoliucionieriams prieglobstį411 , Buržuazinė Lietuvos vyriausybė neretai ignoruodavo inžinie rių, technikų, architektų ir kitų gamybinės inteligentijos atstovų pasiūlymus krašto pažangai paspartinti . Antai inžinieriaus J. Smilge vičiaus projektai pastatyti hidroelektrinę ties Petrašiūnais nebuvo įgyvendinti . Pažangių pažiūrų inžinieriai ir technikai , kaip J. Smil gevičius, A. Novodvorskis, A. Doniūnas, J. Vidmantas, P. Šklėrius, J. Mozelis, P. Lamdanskis , V. Brunas, A. Kolodnas , B. Gensas , ag ronomai M. Mickis, Alf. Žukauskas, P. Vasinauskas , J. Laurinaitis ir kiti, piktinosi fašistine santvarka, smerkė reakciją . Vis daugiau ir daugiau inteligentijos įsijungė į kovą prieš fašizmą, reikalavo atkurti demokratines laisves , amnestijos politiniams kaliniams. An tai kada 1936 m . kelių politinių kalinių tėvai kreipėsi į visus Lietu vos piliečius , kad jie pasirašytų po specialiais lapais dėl amnestijos politiniams kaliniams, tai juos pasirašė 40 tūkst . žmonių, kurių tarpe buvo mokytojų, gydytojų, advokatų, menininkų, teatro veikėjų, muzikų, inžinierių, technikų, agronomų ir kitų specialybių inte ligentų. 1937 m. pažangioji Kauno inteligentija paminėjo proletarinio lietuvių poeto J. Janonio 20-sias mirties metines . Tai buvo labai žymus įvykis visuomeniniame gyvenime, nes J. Janonis buržuazinių Lietuvos vadeivų buvo išbrauktas iš literatūrinio palikimo. Minėji me Valstybinio teatro solistas J. Mažeika padainavo ,,Neverkit pas kapą ... “ , K. Korsakas pasakė kalbą, o rašytojai : J. Šimkus, K. Bo ruta, J. Baltušis, A. Venclova ir K. Jakubėnas skaitė J. Janonio revoliucinę kūrybą. Buvo reikalaujama , kad skriauda ir užgaulė būtų atitaisyta" .

rašytojui padaryta

Veikiama proletariato klasinės kovos ir Tarybų Sąjungos so cializmo laimėjimų, vis didesnė buržuazinės demokratinės inteli gentijos dalis savo nusistatymu Tarybų Sąjungos atžvilgiu artėjo prie Lietuvos darbo žmonių pozicijos . Draugystės kelią su Tarybų Sąjunga pasirinko lietuvių poetas Liudas Gira ir kiti mokslo bei kultūros veikėjai , mokytojai , inžinieriai , agronomai , gydytojai . Liu das Gira, įkvėptas Tarybų šalies laimėjimų, pareiškė : ,,Tarybų Są 140

jungoje vešliai auga tautų nacionalinės kultūros, ech, kad mums, lietuviams, tokias sąlygas ! O mūsų tautinė kultūra tiesiog žlunga, tų tautininkų smaugiama " 412 Lietuvos Komunistų partijos poveikyje pažangiosios inteligen tijos atstovai darbininkų susirinkimuose skaitydavo paskaitas ir pranešimus apie įžymius Tarybų Sąjungos laimėjimus . Buvo orga nizuojamos ir kolektyvinės paskaitos apie Tarybų Sąjungą . Antai 1939 m. birželio 8 d . tokią paskaitą suorganizavo studentų drau gija ,,Scientia ". Joje kalbėjo P. Cvirka, L. Gira ir P. Pakarklis . Pa žangiosios inteligentijos atstovai savo pasisakymuose papasakoda vo apie jos kultūros ir ekonomikos išsivystymą. Be kolektyvinių paskaitų, buvo rengiami literatūriniai vakarai ir koncertai , meno parodos rusų ir kitų tarybinių tautų kultūros atstovams paminėti . Pavyzdžiui, minint A. Puškino šimtąsias mirties metines, Kaune bu vo suorganizuotos Puškino dienos . V. Mykolaitis- Putinas ta proga parašė straipsnį į spaudą . B. Dauguvietis surežisavo paskaitą-kon certą, kuriame dalyvavo K. Petrauskas, A. Staškevičiūtė, J. Mažei ka, A. Kučingis ir kt . Įspūdinga buvo ir paroda, skirta Puškinui . Valstybinis teatras pastatė operą ,, Borisas Godunovas " . Literatūri niai vakarai buvo suorganizuoti ir M. Lermontovui , T. Ševčenkai , P. Čaikovskiui , K. Stanislavskiui bei kitiems paminėti . Lietuvoje bu vo statomi M. Gorkio, P. Čaikovskio , N. Gogolio , A. Čechovo, N. Ostrovskio, R. Gliero ir kt. kūriniai ( ,,Miesčionys“,,, Revizorius" , ,,Vyšnių sodas“ , „ Pelninga vieta“ , „ Raudonoji aguona “ , „ Kaukazo belaisvis“ , „ Bachčisarajaus fontanas“ ir t. t. ) . Valstybiniame teatre buvo suruošta paroda, skirta socialistinio realizmo pradininko M. Gorkio kūrybai ir gyvenimui . Kaune buvo suorganizuota Tarybų šalies vaikų kūrinių paroda , kurią aplankė daugiau kaip 6 000 žmonių . Pažangiojoje spaudoje pasirodė K. Bo rutos, A. Venclovos , K. Korsako straipsniai apie Majakovskį . Pasta rojo kūrybą vertė T. Tilvytis . Spaudoje buvo rašoma apie tarybinių mokslininkų, architektų, inžinierių, žemės ūkio specialistų, daili ninkų, muzikų pasiekimus ir t. t. N. Tichonovas ir kiti tarybiniai rašytojai ir žurnalistai , apsilankę Lietuvoje 1937 m . , dar labiau suartino pažangius lietuvių menininkus su tarybine kultūra. Pažangioji inteligentijos dalis paminėjo Didžiosios Spalio so