Barokas Lietuvoje : vadovas 9986813034

Citation preview

Barokas Lietuvoje / vadovas

b a lto s la n k o s

Leidinio rengėjai: IREN A VAIŠVILAITĖ (įvado autorė) ARŪNAS SVERDIOLAS (sudarytojas) T O JA N A R A Č IŪ N A IT Ė (kom entarų autorė) E U G E N IJU S KARPAVIČIUS, VIDA KURAITĖ (d a ilin in ka i) D A N U T Ė KALINAU SKA ITĖ (redaktorė)

Leidinį remia Lietuvos kulturos ministerija Leidykla dėkoja: Vilniaus Arkivyskupui Metropolitui Audriui Juozui Bačkiui ir bažnyčių valdytojams už galimybę fotografuoti baroko paminklus, Lietuvos dailės muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui už leidimą pasinaudoti archyvine medžiaga, Lietuvos architektūros institutui už brėžinių panaudojimą

DIrena Vaišvilaitė, 1996 DArūnas Sverdiolas, 1996 DTojana Račiūnaitė, 1996

ISBN 9986-813-03-4

5 Eugenijus Karpavičius, 1996 DVida Kuraitė, 1996

P r i n t e d in L ith u a n ia

DBaltos lankos, 1996

Turinys

P r a r a s to la ik o k e lia s / I r e n a Vaišvilaitė/

9

ALSĖDŽIAI. Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo bažnyčia ANTALIEPTĖ. Šv. Kryžiaus bažnyčia BERŽORAS. Šv. Stanislovo bažnyčia BILIŪNAI. Rūmai

30

31 31

32

BIRŽAI. R advilų rūmai

32

DEGUČIAI. Šv. VincentoFerero bažnyčia

33

DOTNUVA. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei M arijai bažnyčia DUSETOS. Švč. Trejybės bažnyčia

34

35

JIEZNAS. Šv. Mykolo Arkangelo irJono Krikštytojo bažnyčia JŪŽINTAI. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

36

37

KAUNAS. Šv. Kryžiaus bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas

38

KAUNAS. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas (Pažaislis) 40 KAUNAS. Rotušė

46

KAUNAS. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas

ro KAU N AS. Sv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika KAUNAS. Namai

48

50

KAZOKIŠKĖS. Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia KELMĖ. R ūm ai

‘°

52

53

KLAIPĖDA. Namai

54

KRAŽIAI. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia

55

47

KRINČINAS. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

56

KUDIRKOS NAUMIESTIS. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia LIOLIAI. Šv. Simono ir Judo Apaštalų bažnyčia

56

57

LIŠKIAVA. Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas MOSĖDIS. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

58

60

PALĖVENĖ. Šv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas PALŪŠĖ. Sv. Juozapo bažnyčia

63

PRIENAI. Kristaus Apsireiškimo bažnyčia

64

PUMPĖNAI. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

65

RASEINIAI. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia RUDAMINA. Švč. Trejybės bažnyčia

66

66

SEDA. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia SMILGIAI. Šv. Jurgio bažnyčia

61

61

68

STAKLIŠKĖS. Švč. Trejybės bažnyčia STELMUŽĖ. Šv. Kryžiaus bažnyčia

69 70

ŠEDUVA. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ŠEŠUOLIAI. Šv. Juozapo bažnyčia

72

73

ŠILUVA. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia ŠUMSKAS. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

74

77

TABARIŠKĖS. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia 78 TELŠIAI. Sv. Antano Paduviečio katedra

79

TYTUVĖNAI. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis TRAKAI. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia TROŠKŪNAI. Švč. Trejybės bažnyčia

85

VARNIAI. Šv. Petro ir Povilo katedra

86

VEISIEJAI. Šv. Jurgio bažnyčia

84

87

VILNIUS. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas VILNIUS. Sv. Teresės bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas

94

VILNIUS. Švč. Trejybės cerkvė ir bazilijonų vienuolynas su vartais VILNIUS. Sv. Dvasios cerkvė ir Švč. Trejybės vienuolynas VILNIUS. Lopacinskių rūmai

98

97

96

88

VILNIUS. Mykolo Kazimiero Paco rūmai

98

VILNIUS. Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia

99

VILNIUS. Sv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas

100

VILNIUS. Šv. Dvasios bažnyčia ir dominikonų vienuolynas VILNIUS. Sv. Ignoto bažnyčia ir jėzuitų noviciatas VILNIUS. Šv. Jono bažnyčia

103

107

108

VILNIUS. Vilniaus universiteto rūmai

114

VILNIUS. Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedra bazilika. Šv. Kazimiero koplyčia 116 VILNIUS. Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia, dominikonų vienuolynas ir koplytėlės 122 VILNIUS. Sluškų rūmai

125

VILNIUS. Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia bei dominikonų vienuolynas VILNIUS. Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčia

128

VILNIUS. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir vizitiečių vienuolynas VILNIUS. Visų Šventųjų bažnyčia ir karmelitų vienuolynas VILNIUS. Sapiegų rūmai Antakalnyje

126

130

132

134

VILNIUS. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ir augustijonų vienuolynas VILNIUS. Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynas

136

VILNIUS. Švč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų bažnyčia, Sanguškų rūmai ir misionierių vienuolynas 138 VILNIUS. Šv. Jurgio bažnyčia ir karmelitų vienuolynas

141

VILNIUS. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas VILNIUS. Šv. Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas

144

VILNIUS. Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčia ir trinitorių vienuolynas VILNIUS. Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas VILNIUS. Evangelikų liuteronų bažnyčia VILNIUS.

Mykolo bažnyčia

VILNIUS. Namai

154

A s m e n v a r d ž ių ro d yk lė L ite r a tū r a

159

157

150

149

143

147

146

5 IN Va MACK VS L I\L > N I jE.

AI.WNI 'I .IT H 1 CA CTCKA M NV.M 1 L U , a c ta i

ry

5 ALTICVA M A R E

NOitTS

J

Prarasto laiko kelias

K e li a u j a n t i s „Baroko keliu“ p e r E uropą tu rėtų sekti ne šiuolaikinį žemėlapį, o kurį nors iš septyniolikto ar aštuoniolikto am­ žiaus. To laiko valstybių sienos, vietovardžiai, didžiųjų m iestų panoram os padėtų vaizduotei atkurti pasaulį, kurio kontūrus brėžia baroko pam inklai nuo Neapolio iki Kamenec Podolsko, nuo Supergos iki Ružanų, nuo Tu­ rino iki Vilniaus. Besidom inčiam Lietuvos baroku vaizduotės pagalba ir seni žem ėlapiai itin pravartus, nes barok o laikais e tn in ė Lietuva buvo daugiatautės ir daugiareliginės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras; negalim a kalbėti apie „Lietuvos baroką" n e tu rin t om enyje visos ano laiko teritorijos ir jo s kultūrinio savitumo. N orint suprasti Lietuvos baroko dvasią p atartin a įeiti į Vilnių pro Auš­ ros Vartus ir atsigręžti veidu į tų Vartų koplyčią. Atsidursite savotiško LDK baroko m odelio centre. Iš kairės bus katalikiško basųjų karm elitų vienuo­ lyno Šventosios Teresės bažnyčia, iš dešinės - graikų katalikų (unitų) ba­ zilijonų Švenčiausios Trejybės vienuolyno vartai, o už nugaros - stačiatikių Šventosios Dvasios katedra. Visų šių šventovių a rch itek tū ra - barokinė. Deja, tik Žydų muziejuje galėsite pamatyti netoliese buvusios taip pat baro­ kinės miesto sinagogos atvaizdą. Bet je i įsivaizduosite esąs septynioliktame šimtmetyje, ji tebestovės ir po jo s skliautais rinksis gausi b e n d ru o m e n ė. Taip p a t kaip tebestovi ir liuteron ų, kalvinistų, totorių, karaim ų maldos nam ai, nors septynioliktas ir aštuonioliktas šimtmečiai šiose žemėse ja u paženklinti įtam pa tarp skirtingų konfesijų ir vienodos vienybės siekių. Tas siekis daug stipriau jaučiam as į Vakarus ir į Rytus nu o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Bet dviejų tautų Respublika - Lietuvos ir Lenkijos vals­ tybė - d a r gina savo federalinę ir dem ok ratin ę dvasią. O barokas šiose

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis F ragm entas. 1613, A m sterdam as

Vilniaus miesto pietinės dalies panorama, 1785 D ailininkas Pranciškus Smuglevičius

žemėse nevienodindam as ju n g ia skirtingus etninius ir konfesinius pradus į vieną. Gali būti, kad prie šio stiliaus suklestėjimo Didžiojoje Lietuvos Ku­ nigaikštystėje, be visa ko kito, prisidėjo ir j o atvirumas skirtingos kilmės plastiniams motyvams bei citatoms. Ta baroko paliudijam a įvairialypė Vidurio ir Rytų Europos realybė dabar daugeliui atrodo siektina svajonė. Keliaujantis Baroko keliu n uo Italijos ar Pietų Vokietijos p e r Prahą, Krokuvą, j Vilnių ir tolyn - j Rytus, j dabartines Baltarusijos ir Ukrainos platybes - iki Vitebsko ir Kamenec Podolsko mies­ to tvirtovės - nesijaus išklydęs iš kelio. Keisis peizažai, kalbos, veidų tipai, b e t įvažiavęs į kiekvieną n au ją valstybę Baroko piligrimas jausis vis toje pačioje žemėje, kai, prasibrovęs pro naujus m iestų kvartalus, pamatys lanks­ čias šventovių bokštų, rū m ų fasadų, fo n ta n ų ar koplyčių linijas... Baroko E uropa ir baroko pasaulis tam tikra prasm e yra mūsų svajonių E uropa ir pasaulis - daugiatautis ir daugiaveidis, turtingesnis a r vargingesnis, bet vieningas nuo V iduržem io iki Baltijos ir Juodosios jū rų , nu o U krainos iki Brazilijos... Tai E uropa ir pasaulis, kur jautiesi savas, E urop a ir pasaulis, sugebantys išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairovės ir ben drum o. Kai kuriuos anos trijų šimtų m etų senum o realybės elem entus Lietuvoje galima atpažinti tik gatvių ir kvartalų pavadinimuose, keliančiuose gailesčio ir kaltės jausm ą. Galima bandyti įsivaizduoti, kaip atrodė m ūsų miestai, kai juose gyveno gausios žydų bend ru om en ės, kai totorių, karaimų, vokiečių kvartalai buvo realybė, o ne miglotas prisiminimas. Tai, ką būtų galima vadinti Lietuvos baroko dialektu Europos kontekste, iš tikrų jų yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Vilnius yra tos

Vilniaus Antakalnis, 1786 Dailininkas Pranciškus Smuglevičius

valstybės centras, sostinė, didžiausias miestas, daugybe ryšių susietas su Vakarais, su kita dviejų tautų Respublikos sostine Krokuva ir n e mažiau tvirtais saitais susaistytas su rytinėmis valstybės žemėmis. Tos žemės ribojasi su Maskvos Rusija ir su Turkijos im p erija - P ortą. A biejų kaim ynų, su kuriais tai kariauta, tai gyventa taikiai, įtaka ju n ta m a šalies papročiuose, pirmiausia - nešiosenoje, nam ų apyvokoje. M eninės rytietiško pasaulio for­ mos papildo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko žodyną egzotiš­ komis ištartimis. Bet visa vietinės kultūros kalbos sintaksė yra vakarietiška, jo je atsispindi ryšiai su Vakarų E uropa - ryšiai, kurie septynioliktam e ir aštuonioliktam e šimtmečiuose stiprėjo. Lietuvai barokas yra viena didžiausių epochų, palikusių labai gilius pėd­ sakus šalies k u ltūriniam e m en talitete. Kodėl - į tai atsakyti gali padėti trum pas istorinis ekskursas. E t n i n ė Lietuva yra jauniausia krikščioniškoje Europoje. Besipriešindami vokiečių ord in o pastangoms jė g a apkrikštyti, lietuviai sugebėjo ne tik su­ kurti savo valstybę, bet ir gindam i vakarinę jo s sieną išplėsti rytines sienas į Senosios Rusios žemes. Iki oficialaus Lietuvos krikšto 1387 metais pago­ nybę tebeišpažinę lietuviai kunigaikščiai valdė valstybę, kurios b e n t d u trečdalius sudarė stačiatikiai krikščionys. Tos valstybės didikų luomas buvo pagonys lietuviai ir krikščionys rusinai. Miestuose n u o keturiolikto amžiaus antrosios pusės daugėjo svetimšalių am atininkų ir pirklių - vokiečių, rusų, arm ėnų, po .Juodosios m irties“ epidemijos iš Vakarų E uropos emigravu­ sių žydų. D ar iki krikšto Lietuvoje veikė, kad ir negausiai, katalikiškos

LDK kancleris Leonas Sapiega (1557—1633) D ailininkas Mykolas Podolinskis, 1819

vienuolijos - yra žinių apie pranciškonų ir dom in iko nų brolius Vilniuje, atkeliavusius iš Čekijos. Krikštas reiškė politinę LDK sąjungą su Lenkijos karalyste ir radikalų Lietuvos atsigręžimą į Vakarus. Lietuvą ir Lenkiją valdžiusiai gedim inaičių dinastijai Krokuvos ir Prahos dvarų kultūrinė tradicija darė didelę įtaką. Bet ne d k jiem s - nuo penkiolikto amžiaus LDK didikai pasirodo prie Europos dvarų ir Europos universitetuose, pasiekdami net tolimą, b et patrauklią Italiją. LDK nebuvo labai griežtai centralizuota valstybė, tad di­ dikų galia ir puikybė - svarbus kultūrinės raidos variklis. Valdant dviem paskutiniesiems gedim i­ naičių dinastijos atstovams - Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui - Lietu­ voje kūrėsi hum anistinės kultūros židiniai, kurių didžiausias buvo kunigaikščio dvaras Vilniuje. Tuo p a t m etu į Lietuvą atkeliavo ir bažnytinės reform os idėjos, suradusios atgarsį ne vieno didiko dvare ir n et kara­ liaus rūm uose. Lietuva priėm ė krikštą sunkiais Vakarų krikščionybei laikais - pačiam e didžiosios LDK kancleris ir Vilniaus vaivada schizmos įkarštyje. Tad ir bažnytinio gyve­ Mikalojus Radvila Juodasis nim o ydos n e tru k o pasireikšti ja u n o je (1515-1565) krikščioniškoje valstybėje. N enuostabu, jo g šešiolikto šim tmečio vidurys ir antroji pusė Lietuvos valstybėje paženklinti n ep a siten k in im u esam om is bažnytinio gyvenimo form om is. Šešiolikto šimtmečio antroji pusė - aktyvaus religinio ieškojimo, asm eninio santykio su Dievu siekio laikas. Iš E uro p o s u niversitetų ja u n i didikai parsivežė Erazmo, L utherio ir Kalvino idėjas, tolerantiški Lietuvos įstatymai sudarė patogią te rp ę plisti patiem s radikaliausiem s to m eto religiniam s ju d ė ji­ mams. Procesas d ar suaktyvėjo, kai užgeso gedim inaičių dinastija ir į Lietu­ vos bei Lenkijos sostą buvo išrinktas savo simpatijomis reform ai pagarsėjęs didikas iš Transilvanijos - Steponas Batoras, kurio valdymo metais de facto išaugo didikų autonom ija. Tarp m agnatų ir šlėktos itin išplito kalvinizmas, kurio iškiliausi rėm ėjai - stipri Radvilų giminė. Miestuose susidarė gana gyvi liu teronizm o židiniai. Gausėjo radikalių evangelinių sektų - savos rūšies fundam entalistų, atm etusių plitusias visuomenės gyvenimo formas ir siekusių atk u rti ankstyvąją, apaštalų d arb u o se aprašytą krikščionišką bendruom enę. Reform acijos procesas neapėjo n ė stačiatikybės. D aug senųjų kilm in­ gų ru sin u stačiatikių seim ų atstovų perėjo į kalvinizm ą, kita vertus, -

reformacijos idėjos skverbėsi j LDK stačiatikių bažnyčią, skatindam os joje Šventojo Rašto studijas, gausią katechetinę literatūrą liaudies kalba. Tačiau reformacija, atrodo, įsitvirtinusi LDK, šešiolikto amžiaus pabai­ goje im a užleisti vietą reform uotai katalikybei. B ūtent tada Lietuvą pasie­ kia ir pirmieji barokinės kultūros impulsai, radę čia labai palankią dirvą. Šešiolikto šimtmečio paskutinysis ketvirtis - sunkus laikas LDK Įsi­ tem pė ir taip kom plikuoti santy­ kiai su Maskvos Rusija, kurios di­ d ė jan ti jė g a ir pretenzijos suvie­ nyti visas slavų žemes akivaizdžiai grasino Lietuvai. Tuo p at m etu da­ lis Lietuvos m ag n atų buvo n e p a ­ ten k in ti u n ija su Lenkija, baim i­ nosi dėl valstybės tradicijų, dėl sa­ vo luom o privilegijų... Žlugo kai kurių didikų sumanyta ekspedicija į Maskvą ir bandymas Rusijos soste įtvirtinti savo statytinį. Šiaurėje ki­ lo kitas vis stiprėjantis kaimynas Švedija. Taigi amžių sandūra - su­ dėtingas pereinam asis laikas, kai asm uo turėjo pirm iausia pasitikėti Lietuvos didysis kunigaikštis, savo nuojauta, protu, savo spren­ Lenkijos karalius Steponas Batoras dimais, nes nusistovėję kriterijai (1533-1586) sparčiai kito, ir tai, kuo savo gy­ venim e vadovavosi tėvai, nebetiko vaikams. Laikas, kai gilesnę įžvalgą turintis asm uo suprato, kad j o protas ir valia yra riboti ir kad žmogaus gyvenimo prasm ė - daugiau negu tik jo siekių išsipildymas. B ūten t ši patirtis atvėrė kelią Vakarų Europoje besiklosčiusiai baroko kultūrai. Trys tos kultūros aspektai itin aktualūs Lietuvai religinis patosas, sekuliarinis paradiškum as ir šios įžangos pradžioje mi­ nėtas daugialypiškumas. Šešiolikto-septyniolikto šimtmečių sandūra LDK yra tvirtų, originalių ir valdingų am enybių, žvelgusių ne tik į laikinąjį, b e t ir į an tg am tin į h o ­ rizontą, laikotarpis. Pakanka pam inėti vieną jų —L eoną Sapiegą - išugdytą hum anistinių tradicijų, išdidų savo giminės atstovą, iškili; politiką. Rusinąs, LDK patriotas, teisininkas, savo rū m ų prabanga ir papročių egzotika su­ gebėjęs nustebinti net visa ko mačiusį popiežiaus nuncijų, Sapiega, kaip ne vienas jo kartos atstovas, gimęs stačiatikių šeimoje, studijuodam as tapo kalvinistu ir, ja u b randaus amžiaus sulaukęs, perėjo į katalikybę ir uoliai darbavosi naujosios konfesijos labui. Sapiega fundavo rūm us Antakalnyje, tuom etinėse miesto prieigose, ir b e rn ard in ių vienuolyno Šventojo Mykolo

i

Vilniaus universiteto didysis kiemas, 1850

Arkangelo bažnyčią, kurią didysis kancleris pan oro pastatyti kaip giminės mauzoliejų. Iki tol atskirų gim inės m auzoliejų Lietuvoje n eb ūta. Ar Sa­ piegą paveikė karaliaus Žygim anto pastatytas jo dinastijos m auzoliejus Krokuvos pilies bažnyčioje, sunk u pasakyti, kaip ir tai, ar rūm us A nta­ kalnyje pasistatydinti įkvėpė pažintys su Italijos didikų, pavyzdžiui, Gonzagų, rezidencijomis. Aišku viena, kad Sapiegos fundacijos buvo pirmosios, bet ne paskutinės LDK. Beveik tuo pat m etu, tai yra pačioje septyniolik­ to šimtmečio pradžioje, konfesiškai į katalikus ir kalvinistus pasidalijusi

LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco ir jo žmonos portretai, apie 1677 Dailininkas G eorg Daniel Schultz

Radvilų gim inė pradėjo intensyviai statydinti Vilniuje, Biržuose ir Nesvy­ žiuje, kviesdamasi meistrus iš svetur. Šiuo atveju konfesija svarbi, nes Rad­ vilos kalvinistai pavyzdžių ir m eistrų ieškojosi O landijoje ir kituose pro ­ testantiškuose kraštuose, o katalikiškoji gim inės atšaka n audojosi savo itališkais ir vokiškais ryšiais. Tačiau ir vieniem s, ir kitiems labai svarbus pavyzdys buvo an dkin ė Roma, kurios didvyriai am bicingiem s ir išsilavinu­ siems lietuvių didikams buvo ne tik sektinas pavyzdys, bet ir giminaičiai septynioliktam e šimtmetyje į g en ealo ginę lietuvių kilmės iš ro m ė n ų le­ gendą dar žiūrėta visai rimtai. Katalikiškoji Radvilų atšaka savo gim inės lizde Nesvyžiuje sukūrė vieną pirm ųjų barokinių urbanistinių ansamblių, kuriam e svarbi vieta ten k ajėzu itų bažnyčiai, pastatytai pagal Romos II Gesu pavyzdį. Svarbu pažymėti, jo g tuo pavyzdžiu sekta užsakovo, o ne jėzuitų valia. Tai liudija, kad b ū ten t Radvila Našlaitėlis, kaip ir kiti jo luom o vyrai, no rėjo savo valdose turėti a rch ite k tū rą, lygiavertę naujiesiem s to laiko pastatams Rom oje a r kituose prestižiniuose kultūros centruose. B ūtent m inėtos ambicingos ir stiprios giminės, kurių atstovai lavinosi Vakarų Europos dvaruose ir universitetuose, buvo svarbus naujosios baroko kultūros laidas. N uo septyniolikto šim tm ečio pradžios unijin ę valstybę valdė Vazų dinastijos valdovai. J ų dvaras Vilniuje tapo svarbiu barokinės kultūros židiniu ir pavyzdžiu, į kurį orientavosi smulkesnės didikų šeimos. Bet ne tik m enines madas diktavo valdovų ir m agnatų giminės. Jos prisi­ dėjo ir prie dvasinio šalies peizažo pokyčio. Šešiolikto šim tm ečio pabaigoje-septynioliktojo pradžioje n e tik Leonas Sapiega atsigręžė į katalikybę.

Tą patį d a rė daugelio didžiųjų g im in ių atžalos, apleisdam os savo tėvų mylėtą, puoselėtą ir gintą kalvinizmą. To atsigręžimo priežastys iki šiolei n ėra atidžiau tyrinėtos. Galima teigti, kad svarbų vaidm enį suvaidino Vil­ niaus vyskupo Protasevičiaus j Vilnių pakviesti jėzuitai, bet dar daug klau­ simų lieka neatsakytų. Aišku viena - reform uota, nu o senų ydų apvalyta, disciplinuota ir entuziastinga katalikybė Lietuvoje užkariavo daugelio kalvi­ nistų ir liu tero n ų širdis. G albūt krašto gyvenimo sunkum ai darė patrauk­ lesnį organizuotos, suburtos, hierarchiškos bažnyčios ir visuom enės m o­ delį, gal p o tridentinė Dievo m alonės teologija, palikusi plačią erdvę atskiro asmens veiklai jo išganymo kelyje, b e t taip p a t pabrėžusi, kad Dievo dva­ sia visada stiprina žmogų, buvo adekvatesnė patirčiai kartos, žvelgusios į

Gobelenas su Vilniaus kašteliono, LD K etmono Mykolo Kazimiero Paco giminės herbu ir inicialais, 1 6 6 9 —1682

audringą politinį savo krašto horizontą. Į tuos klausimus galės atsakyti tik atidesnės LDK dvasinio gyvenimo studijos. Bet kultūros istorijai šis katali­ kybės atgimimas LDK labai svarbus, nes b ū te n t jis nulėm ė baroko kultūros suklestėjimą krašte. Negalima kalbėti apie LDK baroką neprisim enant, kad svarbi į katalikybę perėjusių didikų religinės veiklos sritis buvo nau jų m ū­ sų žemėms vienuolijų globa ir jų „persodinim as1*į Lietuvą. Vėlgi la­ bai mažai žinoma, kodėl vienos ar kitos šeimos pasirinkdavo vienas a r kitas vienuolijas, bet, pavyz­ džiui, septyniolikto šim tm ečio antroje pusėje itin sustiprėjusi Pa­ cų gim inė ypatingą palan k u m ą ro dė kontempliatyvioms vienuoli­ jo m s - pakanka prisim inti refor­ m uotų basųjų karm elitų fundaciją V ilniuje ir kam aldulių fundaciją Pažaislyje. Šios naujos, iki tolei Lietuvoje nebuvusios vienuolijos, be abejonės, tu rtin o iki tol gana m onotonišką krašto dvasinio gyve­ nim o peizažą, atnešdam os savas ankstyvojo barok o p am ald u m o .4 R n nets' mem h o n o re m : formas - škaplieriaus brolijas, kry­ S C R lP T i A.YfMV.Vf. F O R T E M P C P T IA FACTA M A X Y M & a s žiaus kelio stotis, Marijos sodalicijas, eucharistines brolijas. Labai Olikos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, Vilniaus daug šioje srityje nuveikė ja u mi­ vaivada Mikalojus Kristupas Radvila nėti jėzuitai ir j ų įsteigtas univer­ Našlaitėlis (1549-1616) sitetas Vilniuje. Septynioliktojo šim tm ečio pradžioje Lietuvos m iestuose p rad ėto s orga­ nizuoti iškilm ingos Corpus Christi procesijos, didelių religinių švenčių proga im ta rengti teatralizuotus vaidinimus, puošnias eisenas. Dar būtina pam inėti 1596 m etų bažnytinę Brastos uniją, tvirčiau įjun­ gusią stačiatikių slavų žemes į lotynų krikščionybės orbitą ir padėjusią pa­ grindą vadinam ajam slavų barokui, kuriam e susilydė bizantinė ir lotyniška tradicijos. Deja, d a u g septyniolikto šim tm ečio pradžios ankstyvojo b a ro k o p a­ m inklų žuvo to amžiaus vidurio ir pabaigos karuose su Rusija ir Švedija. Ypač giliai įsirėžė į Lietuvos k ultū rą 1654-1660 m etų karas, kurio m etu Maskvos kariuom enė buvo užėm usi ir negailestingai nuniokojusi sostinę Vilnių. Bet ne tik - visas kraštas tvyrojo griuvėsiuose... Po šio karo, kurio m etu kalvinistai Biržų Radvilos ir j ų sąjungininkai p ab an dė n utraukti LDK uniją su Lenkijos karalyste ir sudaryti panašią u niją su Švedija, krašto s c b ib s w y k t

f b q n t is

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1 640) Sarbievijaus „Lyrikos knygų“ ketvirtojo leidimo titulinis puslapis, 1632

kultūroje ir gyvenime nusibrėžė esmingi pakitim ai. Nyko religinės tole­ rancijos tradicija, stiprėjo priešiškumas protestantam s ir kaimyninei stačiatikiškai Rusijai, prisijungusiai didžiulius plotus buvusių slaviškų LDK žemių. Po to, kai sosto atsižadėjo paskutinis Vazų dinastijos valdovas, uniji­ nėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje prasidėjo politinės valdovų rinkim ų kovos. Valstybė tapo d a r mažiau centralizuota, vis silpnėjo absoliutistinių valstybių kaimynystėje. LDK politiniam e ir kultūriniam e h orizonte septyniolikto ir aštuonio­ likto šimtmečių sandūroje susilpnėjo karaliaus dvaro vaidm uo ir iškilo Pa­ cų bei Sapiegų giminės, kurių m ecenavim o orbitoje suklestėjo brandaus baroko kultūra. A štuonioliktam e šimtmetyje Lietuvos ir Lenkijos valstybės kultūriniam e gyvenime mažai atsispindi politinis krašto silpnėjimas. Priešingai, kietos centralizacijos nebuvim as padėjo m iestų raidai, klostėsi nedideli kultū­ riniai centrai, kurių „aukso am žius1* baigėsi su trečiuoju Žečpospolitos pa­ dalijimu, įjungusiu daugum ą senųjų LDK žemių į absoliutistinę ir griežtai centralizuotą Rusijos imperiją. A štuonioliktam e šimtmetyje LDK ne tik sekė iš svetur ateinančiais pa­ vyzdžiais, b e t ir įnešė savo originalų indėlį. Pirm iausia pam inėtinos Vil­ niaus ir Polocko architektūros mokyklos. Pirmoji susijusi su ryškaus meist­ ro Glaubico, antroji - su Polocko jėzu itų kolegijos, kurioje telkėsi iš kitų Europos kraštų išvaryti jėzuitai, veikla. Vilniaus baro ko architektūros m o­ kykla savaip nužymi senosios Lietuvos valstybės sienas, p aženk lin dam a anuom etinės valstybės m iestus išnašiais bažnyčių bokštais. Skirtingai nei

Vilniaus Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia Fotografas Jozefas Cechovičius

septynioliktam e šimtmetyje, aštuonioliktajam e Lietuvos barokas patyrė ne tiek Italijos ir N yderlandų , kiek P ie tin ių Vokietijos žem ių ir A ustrijos įtaką. Šio laikotarpio arch itek tū rin ė kalba sudėtingesnė, jo je jaučiam os Francesco B o rro m in i k ū rin ių citatos, itin m ato m o s k arpytuose k arn i­ zuose, angų aprėm inim uose, fro n to n ų siluetuose, žaidime architektūriniu orderiu. Tuo pat m e tu vėlyvojo baroko dekoratyvinėje dailėje orientalizm o ma­ dos poveikis iškėlė vietinius „sarmatiškus“ elem entus, prie kurių buvo itin prisirišusi smulkioji bajorija. k ė l e s n i amžiai buvo negailestingi LDK baroko palikim ui - vietinių au­ tonom ijų naikinim as Rusijos im perijoje užsm augė n ed id eliu s kultūros centrus. Prieš 1830 ir 1863 m etų antirusiškų sukilimų dalyvius nukreiptos represijos n u trau k ė daugelio vienuolynų gyvavimą. Tik kelios iš buvusių didžiųjų gim inių sugebėjo išsaugoti senąsias savo tėvonijas, kuriom s bene labiausiai negailestingas pasirodė šis šimtmetis, atnešęs du pasaulinius ka­ rus, socialinę revoliuciją, žemės reform ą ir buržuazinių tautinių valstybių, savo jaunystėje priešiškų senajai kosm opolitinei aristokratijai, gimimą. Valstybės nepriklausom ybės praradim as aštuoniolikto amžiaus pabaigo­ je suteikė b aro k u i ypatingą statusą kultū rin ėje Lietuvos atm intyje. Tie,

kurie valstybės žlugimo priežasčių ieškojo paskutiniuose dviejuose jo s gy­ vavimo amžiuose, tapatino baroką su nuosm ukiu, paviršutiniškumu, mag­ n a tų am bicijom . Bet antrasis Lietuvos nepriklausom ybės prarad im as sovietinė okupacija - iškėlė dilemą. Daugeliui už geležinės uždangos gy­ venančiųjų baroko pam inklai reiškė kultūrinę vienybę su Vakarų Europa, nuo kurios Lietuva ja u tesi atskirta ir ryšio su kuria tradiciją rūpestingai sau­ gojo. Tas pats pasakytina ne tik apie dailės pam inklus, bet apie liaudiškąją krikščionybę, kuri, iš pradžių katalikybės, o vėliau ir bet kurios kitos reli­ gijos persekiojim o laikais užkonservavo j ą stipriai paveikusias barokinio religingum o formas, išlaikydama jas iki m ūsų dienų. Smalsiam suprasti, ką barokas reiškė Lietuvos folklorinei kultūrai, pakanka užeiti j liaudies dailės skyrius Vilniaus, Kauno, Šiaulių muziejuose, pamatyti skulptoriaus Svirskio drožinėtus kryžius, siuvinėtas procesines vėliavas, kryžiaus kelius, spausdintą grafiką arba paprasčiausiai apsilankyti Žem aičių Kalvarijos atlaiduose. N o r in č ia m susipažinti su LDK baroko pasauliu p a tartin a neapsiriboti dabartin e Lietuvos Respublikos teritorija. Lankymasis Vilniuje ir Kaune duoda galimybę pamatyti daug svarbiausių tiek septyniolikto, tiek aštuonio­ likto šimtmečių sakralinės architektūros pam inklų, o kelios išvykos j Šiau­ rės Vakarų Lietuvą leidžia susidaryti gana išsamų įspūdį apie vadinamąjį „medinį baroką", kurio puikūs pa­ vyzdžiai išlikę Alsėdžiuose, Sedoje, Smilgiuose, tuo tarp u ryškiausi re­ zidencinės architektūros pam ink­ lai yra už Lietuvos ribų. N ors ir daug nukentėję, Nesvyžiaus ir Ružanų dvarai Baltarusijoje papildys Biržų Radvilų pilies vaizdą ir pa­ dės susidaryti įspūdį apie baroki­ nius didžiųjų LDK gim inių „liz­ dus". Vieną kartą atsidūrus Balta­ rusijoje nereik ėtų praleisti progos aplankyti Polocką bei gana netoli jo esantį G lubokojė miestelį ir pa­ matyti puikias baro k in es bažny­ čias. Na, o n orin čiam pasiekti pie­ tinę LDK sieną ir nuvažiuoti iki Kamenec Podolsko barokinio miesto-tvirtovės galim a tik p atarti kiek Griaunama Šv. Juozapo Sužadėtinio išklysti iš kelio ir pradėti nu o se­ bažnyčia, 1877 nosios Galicijos ce n tro Lvovo, ku­ Fotografas Jozefas Čechovičius rio m eninė k ultūra kartu su kitu

dviejų tautų Respublikos miestu - Gdansku (Dancigu) veikė Lietuvos ba­ roko formavimąsi. A rchitektūros pam inklai, tegu ir laiko apnaikinti, d a r tebestovi savo vietose, to negalim a pasakyti apie kilnojamus dailės kūrinius, kurie buvo dažnų karų ir ju o s lydėjusių plėšim ų aukos arba karo grobis. Vilniaus ir Kauno bei m ažesnių Lietuvos m iestų - Šiaulių, Telšių, Kretingos m uzie­ ju o se esančius barokinės vaizduojamosios ir taikomosios dailės rinkinius papildo taip pat Baltarusijos sostinės Minsko valstybinio muziejaus kolek­ cijos, ypač puikus septyniolikto-aštuoniolikto amžių Radvilų p o rtre tų rin­ kinys iš Nesvyžiaus dvaro. Šios kolekcijos dalis septynioliktam e amžiuje priklausė Biržų Radviloms. Bet nė viena iš tų kolekcijų neatspindi visos didikų „Kunstkamerų" puikybės, kuri m atom a tik iš išlikusių aprašymų. Turistinei pažinčiai to gali pakakti, n a o specialesnio pažinim o siekiančiam tyrinėtojui tektų belstis j Sm olensko, Maskvos istorijos m uziejų, Sankt Peterburgo erm itažo saugyklų duris. B e sid o m in tie m s Lietuvos baroku galima patarti kelis m aršrutus - tai pri­ klauso nu o interesų . Tiem s, k u rie dom isi pirm iausia Vakarų E uropos m eistrų darbais Vidurio ir Rytų Europos šalyse, patartin a ilgiau apsistoti Vilniuje ir num atyti kelionę į Kauną. Pradėti vertėtų nu o Šventojo Kazi­ m iero koplyčios Vilniaus katedroje ir nu o ankstyvųjų itališkų pavyzdžių Šventosios Teresės Avilietės bažnyčios. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios inteijeras yra vienas iš stebinančių Komo ežero regiono stiuko lipdytojų ir nežinom o L aterano reguliariųjų kanauninkų teologo bei etm ono Mykolo

Vilniaus senosios sinagogos vidus, 1786 Dailininkas Pranciškus Smuglevičius

s

Petrinių mugė prie Sv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje Fotografas Jozefas Cechovičius

Kazimiero Paco pastangų vaisius. Pirm inio didingo šios bažnyčios altoriaus likučiai saugomi Panevėžio katedroje. Stiuko lipdybos m ėgėjam s p a ta rtin a aplankyti n e taip lengvai pasie­ kiamą, b et tikrai įdom ią Mykoliškių bažnyčią Baltarusijoje netoli Lietuvos sienos. Nepakankam as šis m aršrutas b ū tų be išvykos į šalia Kauno esantį Pažaislį, kuriam e Kristupas Pacas pastatydino patį didingiausią pasaulyje kam aldulių vienuolyną, - savotišką lietuvišką Eskorialą, kuriam e panorėjo būti palaidotas. Deja, daug blogiau išliko ir sunkiau prieinam as kitas pana­ šaus užmojo kompleksas Antakalnyje - Sapiegos dvaras Vilniuje su Trini­ torių bažnyčia ir vienuolynu. Tas pats pasakytina apie kitą p uikų statinį Vilniuje, dab ar tik iš lauko m atom ą - Vizitiečių bažnyčią. Tiems, kurie domisi V idurio ir Rytų E uropos „aukštojo" baroko atspin­ džiais vietinėje kultūroje, d e rė tų Vilniuje p ra d ėti n u o Šventojo Mykolo A rkangelo bažnyčios ir n u o toje bažnyčioje esančio L eono Sapiegos ir dviejų jo žm onų puikaus antkapio. Deja, kiti to laiko ir stiliaus pam inklai Vilniuje aštuonioliktam e šimtmetyje perstatyti ir tik mokslinis interesas galėtų skatinti įžiūrėti j ų pėdsakus Šventojo Kazimiero, Šventosios Kotry­ nos Aleksandrietės bažnyčiose a r Šventosios Dvasios stačiatikių cerkvėje. Išvyka iš Vilniaus į Šiaulius, Tytuvėnus, Varnius, Telšius, Raseinius padėtų geriau pažinti vietinio ankstyvojo baroko architektūrą.

Šventoji šeimyna, XVII a. A utorius nežinom as Alsėdžiai, Švč. Mergelės Marijos Prasidėjim o bažnyčia

A štuoniolikto šim tm ečio b randaus baroko turtingum as Vilniuje yra aki­ vaizdus. Šio laikotarpio dailėje ne b ė ra pasidalijimo į „vietinę" ir „atvežtinę11 m anierą. B aroko m en inė kalba prigyja ir suveši LDK kultūroje. Belieka prim inti, kad vienas iš įdom ių jo pavyzdžių yra ja u m inėtos Šventosios Dvasios cerkvės interjeras, liudijantis, kad stačiatikiškoje aplinkoje barokas taip p at buvo visiškai prigijęs. N ereikėtų pam iršti Vilniaus priem iestyje esančios Šventojo Kryžiaus bažnyčios ir kiek nuniokoto Švenčiausios Tre­ jybės bažnyčios ir trinitorių vienuolyno komplekso. Šventosios Kotrynos ir Švenčiausios M ergelės Marijos Žengim o į dang ų (M isionierių) bažnyčių tūriai atskleidžia vadinamąjį Vilniaus baroką, kurio pam inklų galima rasti ir Lietuvos provincijoje (Sim ne), ir dabartinėje Baltarusijoje (jau m inėtos Glubokojė karm elitų vienuolyno bei buvusi Polocko jėzu itų bažnyčios). Bet b ene aukščiausias šio stiliaus kom pozicinių galimybių pavyzdys - n ep ri­ lygstamas Vilniaus Šventojo Jo n o bažnyčios fasadas, dėl kurio autoriaus iki šiolei ginčijamasi. Įėjęs pro to iškilaus fasado duris baroko mylėtojas at­ sidurs viename iš puikiausių aštuoniolikto šimtmečio vėlyvojo baroko in­ terjerų. Deja, iš to in terjero yra likęs tik cen trin is altorių ansam blis ir

tapybos fragm entai, b et ir tai stebina nepaprastai išraiškingais teatriniais efektais. Tokia pačia kokybe stebin a ir Vilniaus d o m in ik o n ų Šventosios Dvasios bažnyčios interjeras. Šis m aršrutas p er vėlyvojo baroko interjerus, kurių Lietuva itin turtinga, galėtų būti pratęstas į Tytuvėnus, Telšius, Šiluvą (jų bažnyčiose dirbo Vil­ niaus lipdytojai), j Gardiną, kurio jėzuitų bažnyčioje išliko labai įdomus m onum entalus m edinis altorius. Kitas m edinių brandaus baroko altorių ansamblis d a r laukia restauracinių d arb ų pabaigos Vilniaus Šventųjų Pran­ ciškaus ir B ern ard ino bažnyčioje. Apsilankymas jo je gali būti įspūdinga pažintis su daugelio baroko pam inklų likimu m ūsų krašte. Galima pasiūlyti tokį „nuniokoto baroko" maršrutą, į kurį, be ką tik pa­ m inėtos bažnyčios, įeitų Vilniaus dom inikonų Šventųjų Jok ūbo ir Pilypo, benediktinių Šventosios Kotrynos Aleksandrietės, misionierių Švenčiausios Mergelės Marijos Žengimo į dangų, vizitiečių Švenčiausios Jėzaus Širdies, augustijonų Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos, trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčių interjerai - ne visi lengvai prieinam i, bet pamačius vieną galima susidaryti šiokį tokį įspūdį apie kultūros paveldo praradim us vien tik Vilniuje. O kur dar kiti miestai ir kitos vietovės. Pasirinkus tokį m aršrutą nesunku akivaizdžiai susidurti su skaudžia ir visai n esen a istorija, kurios paliktos žaizdos dar neužrandėjusios ne tik žmonėse, bet ir pastatuose.

Kontušo juostos, XVIII a. pabaiga Slucko dirbtuvės

Ypatinga vėlyvojo baroko architektūros sritis - dar nepakankam ai tyri­ nėtas, b et nė kiek ne mažiau įdom us „medinis barokas", kurio pam inklai išsimėtę po visą Lietuvą, o daugiausia jų yra toliau n u o stam bių cen trų esančioje Žemaitijoje. M edinių aštuoniolikto amžiaus bažnyčių architek­ tūroje barokinės formos interpretuotos nesistengiant jų mėgdžioti, tačiau tų pačių bažnyčių interjerai savo efektais nenusileidžia ja u m inėtiem s Vil­ niaus paminklams. M edinėse baroko bažnyčiose d a r yra išlikę ir įdom ių to laiko vietinės altorių tapybos pavyzdžių. Šie vėlyvojo baroko pam inklai buvo tarpininkai tarp „aukštojo" m eninio sluoksnio ir folklorinės kultūros, kurioje barokas užsitęsė daug ilgiau už oficialią šio stiliaus chronologiją. Tai liudija pačioje šio įvado pradžioje m inėta Žemaičių Kalvarija, kurios koplyčių daugum a sukurta praėjusiam e šimtmetyje. Deja, neišliko nė vienas m edinis barokinis dvaras. Nors paskutinių dviejų šim tmečių suirutės buvo itin negailestingos tai­ komosios dailės dirbiniam s, kai kas laim ingu b ū d u išliko iki m ūsų dienų. Vilniaus taikomosios dailės muziejuje galima apžiūrėti turtin go Vilniaus katedros lobyno dalį bei iš kitų sostinės ir provincijos bažnyčių surinktus liturginius daiktus, kurių daugum ą sukūrė vietiniai meistrai. Vienas iš labai įdom ių Vakarų - Rytų sankirtos Lietuvos barokinėje kul­ tūroje vaisių - puošnūs, ornam entais kalinėti sidabriniai ar auksuoti altorių paveikslų aptaisai, liudijantys ypatingą vietinę atvaizdo sakralumo sam pratą ir didžiulį dekoratyvum o pom ėgį. K alinėtų aptaisų gausu įvairiose baž­ nyčiose. B ene vienas iš puikiausių puo šia Aušros Vartų Dievo M otinos paveikslą. Bet netrūksta aptaisų ir muziejų rinkiniuose. Galima teigti, kad aštuonioliktam e šimtmetyje aptaisai buvo beveik neatskiriam a religinio atvaizdo dalis. Aptaisų atsiradimas ir jų funkcija mažai tyrinėta, b et spė­ jam a, kad jų įsitvirtinimui LDK religinėje bei m eninėje kultūroje lemiamą įtaką padarė ikonas gerbusi rytietiška krikščionybė. Ta įtaka ryški ir toli į V akarus - iki p a t Romos, k u r ypač gerb iam i paveikslai buvo puošiam i metalinėm is karūnom is. Laikyti itin senais ir garbingais galėjo būti - ikonų pavyzdžiu - ištisai apkaustyti, sakytum įvilkti į m etalinį šarvą, p ro kurį matėsi tik pavaizduotų asm enų rankos ir veidai. Kaip pavyzdžius galima pam inėti septinto amžiaus Dievo M otinos ikoną Romos Santa M aria in Trastevere bazilikoje, aštu n to am žiaus Dievo M otinos atvaizdą Farfos benediktin ų abatijoje ar „Ne žmogaus rankų sukurtą Išganytojo atvaizdą" (Acheropitos) Romos Sancta Sanctorum koplyčioje Laterane. Šios ikonos buvo garbinam os kaip relikvijos, nes tikėta, kad jo s atsiradusios stebuklingu būdu. Tad apkaustai buvo tarsi relikvijoriai. Rytų bažnyčioje ikona laikoma sakram entalija, todėl jos kaustymas yra sakralaus daikto apsaugojim as. Lietuvos katalikiškoje tradicijoje apkaustas n ėra brangus, atvaizdui skirtas futliaras nesaugo atvaizdo „materijos". Jis greičiau atlieka funkciją, panašią į tą, kokią gotikinėje tapyboje atlikdavo auksinis fonas, tai yra liudija, kad

Švenčiausioji Mergelė M arija Gailestingumo M otina XVII a. pradžia; aptaisai - XVIII a. pabaiga Autorius nežinom as. Vilnius, Aušros Vartų koplyčia

prieš mus pavaizduota antgam tinėrealybė. Taigi b aroko epochoje kaustant realistiniu p rin c ip u tapytus paveikslus buvo siekiama pabrėžti, kad vaiz­ duojam a ne šiapusinė realybė ir d rau g e atvaizdui suteikiam a didesnio puošnum o bei brangum o. Keistas, b et labai „lietuviškas" reiškinys, liudijan­ tis apie požem inę viduramžišką srovę Lietuvos baroko kultūroje, kuri ret­ karčiais išsimuša j paviršių ten, ku r susiliečia Rytų ir Vakarų krikščioniškieji pasauliai. O LDK jie kelis šimtmečius buvo neatskiriami.

iX a ip ja u sakyta, baroko kultūra Lietuvoje kompleksiška ir judri. Jos vaid­ m uo kultūriniam m ūsų regiono identitetui labai svarbus ir tik dabar giliau įsisąmoninamas. Tam, be abejonės, paded a galimybė geriau pažinti visą „baroko pasaulį", galimybė lyginti Lietuvos baroko kultūrą su kitų „kultū­ rinio paribio" regionų, pavyzdžiui, Ispanijos, Portugalijos, Lotynų Ameri­ kos, kultūra. Šios analogijos n ė ra kokia m enotyrinė ekstravagancija - baro­ ko įsigalėjimas Lietuvos kultūroje labai panašus į procesus, vykusius šiuose kraštuose, b e t tų procesų dėsningum ai iki šiolei faktiškai dar netyrinėti. Pažintis su Lietuvos baroku, be abejonės, pad eda geriau pažinti pačią Lietuvą, atskleisti mažai m atom ą, b et egzistuojantį teatrinį ir misterinį jos kultūros dėm enį. Barokinė pasaulio vizija teberusena po šiaurietiško san­ tūrum o plėvele ir prasišviečia daugelyje dabartinės m eninės kultūros ap­ raiškų, bet tai ja u kita tema, kurią pagilinti savo jėgom is gali kiekvienas, besidom intis Lietuvos baroku. IRENA

VAIŠVILAITĖ

Baroko paminklai

Alsėdžiai Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo bažnyčia

Šioje n u o XV a. garsėjusioje Žemaitijos vyskupų rezi­ dencijoje pirm oji bažnyčia iškilo 1475 m. D abartinė m edinė su varpine pastatyta 1789-1793 m. senesniųjų šventovių vietoje a n t kalvos. J ą supa miestelio gatvės su m ediniais vienaaukščiais nam ais. Pastatas - pu šin ių rąstų, apmuštas lentom is, bazilikinis, trijų navų su tri­ siene apsida. Šoninės navos, daug siauresnės ir žemes­ nės už pagrindinę, - transform uotos j pereinam as kop­ lyčias. Fasadą puošia priekinis stogo bokštelis, turintis rutulinę bazę ir svogūninę viršūnę. Stogas kadaise buvo dengtas šiaudais. Viduje yra aštuoni m ediniai altoriai ir pam inklinės Žemaitijos vyskupų lentos. Varpinėje šalia bažnyčios kabo 191 kg svorio 1679 m. Vilniuje lietas varpas. Jo autorius - vienas žymiausių krašto liejikų - Joh an nesas Delamarsas.

Antalieptė Šv. Kryžiaus bažnyčia

Barokinė bažnyčia prie XVTII a. įkurto basųjų karm e­ litų vienuolyno pastatyta 1760-1763 m. fu nd u o jan t Li­ vonijos kašteliono Strutynskio šeimai. Tai dvibokšds, vienanavis statinys su neįprastai ištęsta p re sb ite rin e dalim i. Tiesiai už altoriaus yra zakristija, o antram e aukšte - vienuolių choras. Po visu pastatu yra trijų navų rūsys su kriptomis, kuriose laidoti fundatoriai, vienuo­ liai ir m iestelio gyventojai. Bažnyčią su vienuolynu ju n g ia požem inė perėja. XIX a., pastatą paverčiant stačiatikių cerkve, rekonst­ ruotas fasadas, ja m suteikta XIX a. cerkvių architek­ tūrai b ū d in g ų elem en tų . XVIII a. in te rje ro puošyba neišliko, m at bažnyčios turtas carinės valdžios įsakymu buvo pervežtas į netolim ą Vencavų bažnyčią, kuri su­ degė su visais paveikslais, skulptūrom is ir liturginiais reikmenimis.

Beržoras Pastatyta 1746 m. iš eglinių rąstų. Bažnyčia yra kryžiaus plan o su n e d id e liu bokšteliu, iškylančiu išilginio ir skersinio tūrių kryžmoje. Viduje keturi XVIII a. altoriai. Sventoriuje stovinti varpinė — paprasto stačiakam pio tū rio, išplatėjanti į apačią. B eržoro pušyne 1759 m. buvo pastatyta keturiolika m edi­ n ių koplytėlių - kalvarijos kelio stočių.

Šv. Stanislovo bažnyčia

D o tn u v a Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei M arijai bažnyčia

Pirm oji m ed in ė bažnyčia D otnuvoje pastatyta prieš 1636 m. Trakų kaštelionas Jo nas Vladislovas Bžostovskis ir jo žm ona K. Mlečkaitė, Žemaičių seniūno duktė, 1701 m. pasikvietė b ernardinus, kurie pastatydino nau­ ją m edinę bažnyčią ir vienuolyną. 1773-1790 m. buvo pastatyta dabar stovinčioji m ūrinė. Tai vėlyvojo baroko statinys su ryškėjančiais ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bažnyčia yra h alin ė , trijų navų su dviem bokštais iš fasado šo n ų bei tre čiu o ju bokšteliu, iškylančiu virš cen trin io tūrio. Viduje įrengti penki altoriai (paveiks­ lai - XIX a.).

D usetos Prie 1866 m. perstatytos Dusetų bažnyčios yra išlikusi XVIII a. varpinė. Jos masyvius tūrius skaido dvibriau­ niai piliastrai b ei ilgų siaurų lan g ų angos. V arpinės tūrinė kompozicija, piliastrų plastika ir langų p rop or­ cijos siejasi su A ntalieptės bažnyčios architektūra. Du­ setų bažnyčios didžiajame altoriuje yra barokinis Švč. Mergelės Marijos su Kūdi­ kiu paveikslas.

Svč. Trejybės bažnyčia

Varpinė

Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, XVII a. vidurys. Autorius nežinomas. Sidabro aptaisas —1668 m., rėmas —1746 m.

Jieznas Šv. Mykolo Arkangelo ir Jono Krikštytojo bažnyčia

Pirmoji nedidelė bebokštė evangelikų reform atų baž­ nyčia pastatyta XVI a. Fun duo jant Kristupui Zigmantui Pacui 1670 m. rekonstruota. 1768-1772 m. išplėsta ir atnaujinta A ntano ir Teresės Pacų iniciatyva. Šios re­ konstrukcijos m etu bažnyčia įgijo vėlyvojo baroko iš­ vaizdą. Prie fasado kam pų pristatyti du dinam iškų for­ m ų, k etu rių ta rp sn ių bokštai. Presbiterijos šonuose įrengtos Lietuvos barokui neįprastos galerijos su ba­ liustradomis. Po presbiterija yra kripta. Jiezno bažny­ čios interjeras 1770-1772 m. dekoruotas freskomis ir lipdiniais. M anoma, kad freskas kūrė nežinom as italų meistras. Įspūdingas bažnyčios choras su b anguotu pa­ rapetu ir plastiškais pilioriais.

Jū žin tai Jūžintų bažnyčia pirm ą kartą m inim a 1595 m. Dabar­ tinė b a ro k in ė pastatyta dvasininko Mykolo Weissenhoffo lėšom is 1799 m. Tai viena iš vėliausiai statytų bebokščių bažnyčių Lietuvoje. Fasado siena yra išgaubta aplink gilų arkos pavidalo portalą. Virš šios plastiškos išgaubos įk o m p o n u o ti du choro langai po vienu tri­ kam piu sandriku ir vienas langas frontone. Fasado vir­ šus užbaigtas grakščiai kar­ pytu d a u g ia b ria u n iu kar­ nizu. C en trin ę fasado dalį n u o šo n in ių skiria plokšti piliastrai, kertantys p la tų karnizą. Pastato kam pus re­ m ia dvibriauniai piliastrai su pūstais pjedestalais ir su karnizu susiliejančiais ka­ piteliais. Bažnyčia yra trinavė, bazilikinė, jo s presbiterija - cen­ trinės navos pločio ir aukščio. Apsidos sienose yra uni­ kaliai įrengtos vienuolių celės (prie bažnyčios 16951832 m. buvo reguliariųjų k anaunink ų vienuolynas), išdėstytos šachm atų tvarka prie įvijų m ū rin ių laiptų. Vienoje pusėje patalpintos trys, o kitoje - penkios ce­ lės. Kiekvienos celės plotas - 1,5-2 m 2.

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

K aunas Šv. Kryžiaus bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas Gedimino g. 1

Pastatyta 1685-1700 m. Basiesiems karmelitams atite­ ko 1772 m. Bažnyčia yra dvibokštė, lotyniško kryžiaus plano, vienanavė. Vėlyvesnieji jos bokštai pristatyti tik 1895-1900 m. Navą ir transepto galus dengia cilind­ rinis, presbiteriją - burinis, kryžmą - kupolinis skliau­ tai. Sienas skaido piliastrai. Bažnyčioje būta italų meis­ trų tapytų b aro k in ių freskų, b e t d a b a r ja s den g ia 1898 m. tapyba. Šioje šventovėje stovėjo ir šeši baro­ kiniai altoriai, v argon ų choras bei sakykla. 1845 m. bažnyčią valdžia uždarė, o 1880 m., patvirtinus baž­ nyčios pritaikymo sandėliui projektą, interjero vertybės buvo sunaikintos. Nauji altoriai, vargonų choras ir sa­ kykla sukurti 1885-1898 m. Tuo pačiu m etu iškirstos naujos d u rų ir langų angos. Basųjų karm elitų vienuolynas pastatytas 1777 m. Tai trys m ūriniai korpusai, sujungti j netaisyklingos H rai­ dės plano statinį. Pirmojo aukšto patalpas ir rūsius d e n ­ gia cilindriniai su liunetėm is bei kryžminiai skliautai; antrojo aukšto lubos plokščios. Patalpos išdėstytos vie­ noje koridoriaus pusėje. 1836 m. buvo nugriautas baž­ nyčią su vienuolynu ju n g ęs koridorius. N uo 1831 m. vienuolynas paverstas ligonine.

K aunas Šv. Kryžiaus bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas Gedimino g. 1

Galinis fasadas

Praeityje bažnyčią ir basųjų karm elitų vienuolyno pa­ status supo aukšta tvora. XX a. antroje pusėje nutiestos gatvės suardė šį ansamblį. Išliko barokiniai vartai prie­ šais įėjimą į bažnyčią.

K aunas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas (Pažaislis) Kauno jūros pr. 31

Bažnyčios ir vienuolyno ansamblį atokiam e Kauno ma­ rių pusiasalyje (N e m u n o vingyje) pagal kam aldulių regulos reikalavimus, fun duo jant LDK kancleriui Kris­ tu pui Zigmantui Pacui, suprojektavo architektas Lodoviko Freddo. Jam pasitraukus (m anom a, kad tapo ka­ m aldulių vienuoliu), statyboms toliau vadovavo Pietro Putini. Stačiakampė teritorija užstatyta simetriškai pa­ gal išilginę vakarryčių krypties ašį, kuri ju n g ia Didžiuo­ sius vartus, fo resto riu m o (svečių nam ų) Šventuosius vartus, bažnyčią ir varpinę. Ansamblis prasideda lie­ p ų alėja, v edančia link fo resto­ riu m o bei vartų, priešais ju o s yra ovali aikštė. E in an t p ro vartus, kurių didingas frontonas p rim en a trium fo arką, atsiveria bažnyčios ansam blio centro ir kom pozicinės d o m in a n tė s vaizdas. Abipus baž­ nyčios išsidėstę vienuolyno ko rp u ­ sai su uždarais kiemeliais, o už jos plyti erem itorium as, kur buvo pa­ statyta trylika nam elių vienuoliams (išjų teliko trys).

K aunas

Kupolas, XVIII a. pradžioje dekoruotas freskomis

Pačiame ansamblio kompozicijos ašies gale stovi liekna varpinė. Tai vienintelis Lietuvoje barokinis ašinės kompozicijos ansamblis. Bažnyčia pradėta statyti 1667 m., 1674 m. baigti m ūro darbai. 1675 m. im ta dengti skliautus ir kupolą, deko­ ruoti vidų. Apdailos ir puošybos darbai tęsėsi iki 1712 m. Kristupui Zigm antui Pacui mirus, statybomis toliau rū­ pinosi Kazimieras Mykolas Pacas. Bažnyčios tūrinę kompoziciją form uoja centrinė šešia­ kam pė dalis, vainikuojam a kupolo, prie jos iš fasadinės

K aunas vakarų pusės glaudžiasi prieangis ir du bokštai, iš rytų presbiterija, už kurios yra choras. Abipus presbiterijos yra kryžminiais skliautais dengti koridoriai, kuriais pa­ tenkam a į šiaurinėje pusėje prigludusią kapitulos salę, o pietinėje dalyje - į zakristiją. A plink cen trin ę baž­ nyčios dalį išdėstytos keturios koplyčios. Fasado proporcijos itin darnios, j o architektūra griež­ ta ir kartu labai plastiška. Kompozicijoje d o m in u o ja šešiakampis kupolas ir d u į priekį išsišovę kam piniai bokštai, užsi­ baigiantys p rofiliuotais šalmais. C entrin ės fasado dalies įg au b tu ­ mas išryškina p ortalą, rėm in a m ą jo n ė n in ių p u sk o lo n ių ir len kto, n u trū k sta n č io sandriko. Fasadą skaido suporinti didžiojo o rderio piliastrai ir gerokai atsikišę profi­ liuoti karnizai. Vidaus erdvėje dom inuoja kupolu d en g ta c e n trin ė dalis, kam puose tvirtai laikom a šešių masyvių ko­ lonų. Tarp kolonų - arkadinės an­ gos. Rausvu ir ju o d u m arm uru iš­ klotos sienos d ek o ru o to s fresko­ mis ir stiuko lipdiniais. Skliautų ir paskliaučių freskos apjuostos puošniais stiuko apvadais (kartušais), sienų freskos - grakščiais

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas (Pažaislis) Kaunojūros pr. 31

Zakristijos interje­ ras su skobtiniais ąžuolo paneliais, 1 6 7 5 -1 6 9 4 m.

K aunas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kam aldulių vienuolynas (.Pažaislis) Kauno jūros pr. 31

Vienuolių choro skliautas Forestoriumo interjero fragmentas

K aunas profiliuotais tamsaus m arm u ro rėmais. Freskomis de­ koruo ti ir zakristijos, koplyčios, kapitulos salės bei korid orių skliautai. Freskas n u ta p ė Michelis A rchan­ gelo Palloni, stiuko lipdinių autorius - Giovanni Merli. M arm uro apdailos darbam s vadovavo Pietro Putini. XVIII a. pradžioje tapytos kupolo freskos „Svč. M erge­ lės Marijos karūnavimas" autorium i laikomas J. Rossi. 1793 m. iš rytų pusės prim ūrytas priestatas su dviaukš­ tėmis arkadom is ir stam biu fro n to n u . XIX a., pritai­ kant bažnyčią cerkvei, buvo išardyti septyni barokiniai altoriai, dailūs ąžuoliniai paneliai, išimti paveikslai, pertap yta d aug freskų, sunaikintos bažnyčios fasa­ dą puošusios Nikolauso W olscheido skulptūros. Nuo 1920 m. iki A ntrojo pasaulinio karo Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėm s. Tarybiniais laikais atiteko C entriniam archyvui, senelių nam am s, psichiatrinei ligoninei. N uo 1967 m. čia įkurtas Kauno M.K. Č iurlionio m uziejaus filialas, p ra d ėti re sta u ra ­ vimo darbai. D abar Pažaislio ansamblis priklauso kazimierietėms.

Varpinė

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas (Pažaislis) Kauno jūros pr. 31

K aunas Rotušė

Aikštės viduryje stovinti rotušė savo bokštu dom inuoja senamiesčio panoram oje. 1771-1780 m. buvo rekonstruojam as gotikinis pastatas, pradėtas statyti 1542 m. Rekonstrukcijos projekto au­ torius - iš Čekijos kilęs architektas Janas Mattekieris. Pastatas buvo paaukštintas, išmūryti nauji karnizai, pi­ liastrai, iš esmės pakeičiant fasadų išvaizdą, naujai at­ statyta vakarinė rotu šės dalis. Bokštas suskaidytas į penkis tarpsnius, pristatant ir šeštąjį. Pietiniam e fasade pristatytas prieangis su kolonom is, o virš j o įrengtas balkonas. Pastato vidus p erp lan u o tas. Senajam e skliautuotam e vestibiulyje įren g ti p arad in iai laiptai. Kauno rotušės architektūra reprezentuoja pereinam ąjį laikotarpį iš vėlyvojo baroko į ankstyvąjį klasicizmą.

K aunas Bažnyčia p radėta statyti 1666 m., tačiau 1668 m. sudegė. 1698 m. sumūrytos naujos sienos ir pastatyta zakristija. Iki 1725 m. buvo statomi bokštai. 1732 m. bažnyčią nu­ siaubė gaisras. 1752 m. po kripta įrengta presbiterija ir virš jos sumūryti didžiojo altoriaus pamatai. Jį statė iš Vilniaus atvykęs meistras J. Kierneris. 1757-1763 m. skulptorius A ntoni Dartzrathas sukūrė stiuko lipdinius ir skulptūras. XVIII a. antroje pusėje bažnyčioje stovėjo dvylika d irb tin iu m arm u ru pu o štų altorių. 1825 m. ji buvo paversta stačiatikių cerkve, o n uo 1843 m. - Alek­ sandro Nevskio soboru. Po pirm ojo pasaulinio karo grąžinta jėzuitams. Tarybiniais metais bažnyčią uždarė. 1962 m. ji atiteko profesinei technikos mokyklai, šven­ tovėje buvo įrengta sporto salė, apnaikintas inteijero de­ koras. Nuo 1990 m. vėl priklauso tikintiesiems. Bažnyčia yra bazilikinė, trinavė su pusapskrite apsida, išsiskiria netradicine šiaurės pietų orientacija. Šonines navas pietiniam e gale pratęsia abipus presbiterijos pri­ glaustos pagalbinės patalpos. Prie bažnyčios prigludęs dviaukštis pailgo stačiakampio p lano vienuolynas buvo pastatytas 1761-1768 m. Trečias ir ketvirtas aukštai iškilo 1925 m. Prie bažnyčios vakarinės pusės šliejasi 1761-1768 m. pastatyti jėzu itų kolegijos rūmai. 1930 m. iškilo trečias ir ketvirtas aukš­ tai. Tai - vėlyvojo baroko ansamblis. Aukšti bažnyčios bokštai k artu su čia p at esančios rotušės bokštu do ­ m inuoja Kauno senamiesčio siluete.

Sv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Rotušės a. 7

K aunas Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika Vilniaus g. 1 /2

4 9 p. Kairiosios navos altorius - vienas iš nedaugelio XVII a. medinių altorių

A rkikatedra - didžiausia Kauno bažnyčia - p rad ėta sta­ tyti XV-XVI a. sandūroje. Jos statybos tęsėsi beveik iki 1655-1660 m. karo su Rusija, k u rio m etu j i labai n uk en tėjo . A rchitektūra išlaikiusi gotikos stilių. Po 1732 m. gaisro arkikatedra re m o n tu o ta , vėlyvojo ba­ roko stiliumi dekoru otas in terje­ ras, įrengti septyni barokiniai al­ toriai, vargonų choras ir plytinės grindys. 1775 m. sukurtas d id in ­ gas tektoniškas vėlyvojo b aro k o didysis altorius, k urio s k u lp tū rų (dvylikos apaštalų ir G olgotos grupės centre) autorius - Tomas Podhaiskis. Apsidos rytinėje sie­ noje - XVII a. tapyta freska. Ba­ zilikos kairėje navoje yra puošnus ir retas Lietuvoje XVII a. raižyto m edžio altorius su Jo h a n n o Gotth a rd o B erch h o ffo 1686 m. tapytu paveikslu „Svč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų". Verti dėm esio ir kiti XVII ir XVIII a. altoriai, sakykla.

K aunas Nam ai

Siručio rūmai Rotušės a. 13. Tai dviaukštis pastatas su laužytu mansardiniu stogu ir puošniu frontonu virš buvusio įvažiavimo. Interjere išliko vėlyvojo baroko formų niša su banguoto kontūro sąrama.

Siručio rūmų planas

K auno senamiestyje galima pam atyti baro kinių nam ų ir detalių. Baroko epochos gyvenamieji n am ai augo a n t senesnių, dažnai XVI a., statinių. Vėliau ir jie pa­ tys buvo d aug k artų p e rstatin ė ti. Pažym ėtini nam ai T. Daugirdo g. 4, 5, benediktinių vienuolynas su vartais (Pakalnės g. 6 -1 0 ).

Namas Rotušės a. 28

K aunas Namai

Bernardinių vienuolyno vartai (rytų fasadas), Papilio g. 7, 9

Bernardinių vienuolyno centrinių rūmų rytinis fasadas (Papilio g. 7). Rūmai pastatyti prieš 1634 m.

Namas fonavos g. 6

Kazokiškės Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

Vėlyvojo baroko - ankstyvojo klasicizmo pastatą p ro ­ jektavo vilnietis architektas Augustinas Kosakauskas. Bažnyčia su vartais ir varpine, pastatyti 1783-1790 m., sudaro d a rn ų ansam blį. Bažnyčios fasadas yra dviejų tarpsnių, suskaidytas plokščiais piliastrais. Segmentinis pusapskritim io form os skydas pabrėžia centrinę j o da­ lį. Vartai pak arto ja bažnyčios fasade d o m in u o jan tį kompozicinį motyvą: laikančiųjų plokščių piliastrų ir lenkto silueto skydo derm ę. Varpinė - dviejų tarpsnių, jo s lakoniškoje plastikoje d o m in u o ja pailgas arkinis langas, kurį vainikuoja santūriai banguotas karnizas. Baroko architektūros tradiciją galime atpažinti b e n d ­ roje pastatų kompozicijoje, bažnyčios tūrių struktūroje, fasado siluete. Tačiau pastatų ord erin ė artikuliacija bei kai kurios dekoratyvinės detalės (pvz., pusapvalis sky­ das) byloja apie klasicizmo pradžią.

Kelmė Gruževskių šeimai šimtmečius priklausę rūm ai pastatyti apie 1780 m. užtvenkto V ilbėno pakrantėje. Fasade raiškus aukštas stogas su p ak o p a ir stoglangiais bei centrinėje dalyje jį kertantis m ezoninas su plastišku ba­ ro kiniu fro n to n u , kurį puošia voliutos ir reljefinis herbas. Kelmės dvaro sodyboje, prie kelio į mies­ tą, yra įdom us dviaukštis pastatas 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruo­ ti vartai. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, an t­ rajame aukšte - biblioteka su siaura atvi­ ra arkada orkestrui. Pokario metais dva­ ras priklausė Kelmės tarybiniam ūkiui, buvo gerokai apgadintas.

Rūmai

Klaipėda Nam ai

K laipėdos likimas skyrėsi n u o kitų Lietuvos m iestų: priklausiusi Lietuvos ir Lenkijos valstybei po karo su švedais 1660 m. Klaipėda (Memel) atiteko Vokietijai. Tai lėm ė ir kiek kitokius Klaipėdos baroko stilistinius bruožus. Visos Klaipėdos bažnyčios buvo sugriautos A ntrojo pasaulinio karo m etais (Šv. J o n o bažnyčia, statyta 1706 m., ir kt.). Tačiau gyvenamųjų nam ų ir jų detalių galima aptikti klaidžiojant atstatom o senamies­ čio gatvėmis. Po 1678 m. gaisro ir Septynerių m etų karo Klaipėdoje buvo atstatyta daug sunaikintų pastatų, suteikiantjiem s baro k o stiliaus bruožų. D augum a šiand ien ja u neiš­ likusių K laipėdos n a m ų buvo m ūriniai, rečiau sandaliniai (fachverkiniai), kiti mišrios konstrukcijos: išorinės sienos m ū­ rinės, vidaus - sandalinės. Klaipėdos na­ m ai neretai būdavo su m ezoninais ir at­ virais laiptais į gatvę. Fasadams būdingas aukštas cokolis, lankstyto kontūro mezo­ nino frontonas ir didelis stogas su pako­ p a bei stoglangiais.

Namas, Mažoji g. 2, XVIII a.

Namas, Didžioji Vandens g. 6, pastatytas 17 7 3 1774 m.

Kražiai Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia

Vėlyvojo b aro k o stiliaus bažnyčia pastatyta b e n e d ik ­ tinėm s 1757-1763 m. pagal Tomo Žebrausko projektą. Bažnyčia yra dvibokštė, vienanavė, su kvadratine pres­ biterija, abipus jo s glaudžiasi koplyčia ir zakristija. Prie šoninės sienos pristatyta uždara galerija su laiptais, j u n ­ gianti vienuolyną ir v argonų c h o ro tribū ną. Dviejų tarpsnių fasade dom inuoja masyvios didžiojo orderio kolonos. Originalios formos aštuoniakam pių bokštų tū­ rius netradiciškai praauga fro n to ­ nas. Tokia fasado kompozicija ge­ rokai skiriasi nu o vilnietiškųjų vie­ nalytės plastikos vėlyvojo baroko pavyzdžių. Didysis altorius sukur­ tas XVIII a. septintam e dešim tm e­ tyje. K orintinio o rd e rio kolonos laiko kampais į viršų kylančius kar­ nizus, už kurių tarsi gilumoje ryš­ kėja stiuko lipdiniai: gausybė an ­ geliukų tarp debesų susitelkę apie cen tre švytintį langą - rozetę, j o fone regim as Šventosios Dvasios balandžio siluetas.

Bažnyčios didysis altorius po kazokų antpuolio 1893 m.

K rinčinas Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Klebono Jeron im o Šerkevičiaus iniciatyva senos m edi­ nės bažnyčios vietoje pastatyta 1776-1782 m. Tai - trijų navų, bazilikinė dvibokštė vėlyvojo baroko bažnyčia. Šo­ ninės navos dvigubai žemesnės ir siauresnės už pagrin­ dinę. Fasado kompozicijoje ryškus horizontalus padaliji­ mas į tris tarpsnius. Lako­ niškų form ų fasado silue­ tui gyvastingumo suteikia liekni ir plastiškai m ode­ liuoti bokštai, užsibaigian­ tys dviejų tarpsnių aštuo­ niakam piais šalmais. Iki 1930 m. bažnyčioje b ūta freskų.

Kudirkos Naumiestis Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia

Pastatyta 1781-1783 m. parapijiečių ir n u o 1644 m. čia gyvenusių basųjų karm elitų iniciatyva. K resnų tūrių vėlyvojo baroko pastatas savo supaprastinta o rd e rin e kompozicija ja u pranašauja klasicizmą. Po 1870 m. baž­ nyčią nusiaubusio gaisro buvo atstatyti bokštai. A ntrojo pasaulinio karo m etu statinys vėl nukentėjo: 1944 m. n um u šti bokštai ir sunaikintas stogas. Atstatyta baž­ nyčia su žemesniais bokštais.

Lioliai Šv. Simono ir Judo Apaštalų bažnyčia

D abar stovinti bažnyčia pastatyta 1768 m. senesniosios vietoje. Statinys yra kryžiaus plan o su trisiene apsida ir gana aukštu bokštu, iškylančiu transepto ir navos kryž­ m oje, bei keturiais mažais bokšteliais stogų galuose. Bažnyčios in te ije rą puošia meniški barokiniai altoriai, XVII a. paveikslai. Šventoriuje stovi trijų tarpsnių in­ tensyviai siaurėjančio tūrio varpinė. Arkinėm is gale­ rijomis skaidyti varpinės tarpsniai kontrastuoja su lygiasiene u žd ara a p atin e dalimi. V arpinėje išlikę du XVIII a. liedinti varpai.

Liškiava Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

1704-1714 m. dom inikonų pasistatydinta bažnyčia yra centriško tūrio. Jos sodrių fo rm ų siluete d om in uoja kupolo sfera. Prie aštuoniakam pės centrinės dalies pri­ ju n g ta s stačiakampis prieangis, dvi koplyčios iš šonų

Liškiava bei kiek ilgesnis vienuolių cho ras su pusapskrite apsida. Fasado kompozicijoje dera griežtas prieangio frontono siluetas su ap takiu virš j o iškylančiu kupolu. M onu­ m entalių ir lakoniškų form ų kompoziciją pagyvina abi­ pus fronto no kylantys kvadratiniai dviejų tarpsnių bokšteliai. Bažnyčios in terjere yra septyni puošnūs dinam iškų rok okinių form ų altoriai ir suolai su intarsijomis. Kupolo būgnas, skliautai ir žibintas bei segm entinė arka po vargonų c h oru (ties centriniu įėjimu) dekoruoti freskomis. Būgno freskose vaiz­ duojami garbūs Lietuvos ir Lenkijos vals­ tybės didikai bei šventieji, kupolo skliau­ te - alegorinės figūros ir dom inikonų vie­ nuolijos globėjai, žibinte įko m p o n u o ta „Švč. Trejybė". Po vargonų choru a n t seg­ m entinės arkos nutapytas „Angelų choras“. Freskos sukurtos apie 1741 m. Ma­ nom a, kad jas kūrė keli Vilniaus meistrai. Rūsyje yra palaidojimai. Su bažnyčia sia u ru p e rė jim u su ju n g tas vienuolynas - stačiakampio plano, dviaukštis. Pietų pu­ sėje išsikišusiame rizalite yra didžiosios patalpos: pirma­ m e aukšte - refektorius, antram e —koplyčia. Vienuolių celės ir kitos, mažesnės, patalpos išdėstytos abipus kori­ dorių. Visos jo s dengtos kryžminiais skliautais. Priešais vienuolyno nam ą stovi m ūrinis barokinis svirnas.

Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

M osėdis Šv. Mykolo Arkangelo baznyčia

Mosėdis n u o 1421 iki 1842 m. (ar 1843 m.) priklausė Žemaičių vyskupams. Pirmoji m ed inė bažnyčia pastatyta 1551 m. D abartinė sum ūryta Žem aičių vyskupo J o n o D om ininko Lopacinskio lėšomis 1783 m. m edi­ nės vietoje. Pastatas bazilikinis, dvibokštis, trijų navų. Plačią cen trin ę navą kerta transeptas, kurio sparnai neišsikiša, b et viduje sukuria kryžminio plano iliuziją. Šonines navas dengia buriniai skliautai, navą ir tra n ­ septą - lentų lubos. Dviejų tarpsnių fasadą skaido didžiojo o rd erio kolo­ nos. Siek tiek įgilinta vidurinė dalis užsibaigia lanks­ taus ir lakoniško kontūro frontonu, kurį puošia voliu­ tos ir sup orinti piliastrai. B arokinį siluetą bažnyčiai teikia liekni ir su pastato tūriu harm oningai derantys bokštai. 4* 4* Mosėdžio šventoriaus vartai, paX A statyti XVIII a. antroje pusėje, ’77^. ® yra įspūdingų proporcijų: vidu­ rį ^ n i Ft^n rinė j ų dalis plati ir aukšta, šo­ ninės - labai siauros ir žemos. Banguotą vartų siluetą pabrėžia n epropo rcing ai didelės spirali­ nės voliutos. Bažnyčioje yra 1729 m. Karaliau­ čiuje lietas varpas.

Palėvenė Sv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Šių pastatų statybas fundavo U km ergės apskrities tei­ sėjas Laurynas Mykolas Odlianskis Počobutas. Bažnyčia prad ėta statyti 1676 m. Iš pradžių ji buvo vienanavė, stačiakampė su trisiene apsida. Priekyje glaudėsi žemas pereinam as bokštas su kupoliniu šalmu. XVIII a. abi­ pus navos buvo prim ūrytos koplyčios, o amžiaus vidu­ ryje pailginta presbiterija, pristatytas vienuolių choras. Reta presbiterijos savybė - ji p akreipta j šoną, simboli­ zuojant svyrančią Nukryžiuotojo galvą. Bokštas paaukš­ tintas XIX a. pabaigoje.

Palėvenė Šv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Palėvenės bažnyčios interjeras su XVIII a. vidurio al­ toriais, sakykla, klausykla apačioje ir lože, virš kurios įrengtas p arabo linis baldakim as, yra vienas įsp ū d in ­ giausių Lietuvos liaudiškojo baroko pavyzdžių. Dinamiškos įvairaus mastelio šventųjų ir angelų figū­ ros, banguojantys karnizai bei altorių plokštumas „nai­ kinantys" stiuko debesys, besimainantys su vingriomis rokailėm is, tarp sta m inkštoje ir šviesioje bažnyčios erdvėje. D om inikonų vienuolyno nam ai greta bažnyčios a n t Lė­ vens upės k ranto baigti statyti 1779 m.

Palūšė Šv. Juozapo bažnyčia

M edinė bažnyčia su varpine pastatyta 1747-1757 m. prie Lūšių ežero a n t kalvos kunigo Bazilevskio rūpes­ čiu. Pastatas - iš kirviu tašytų rąstų, beveik kvadratinio plano su prieangiu, stačiakampe presbiterija ir zakris­ tija dešinėje. In terjero erdvę fo rm uo ja plokščios lubos ir dvi eilės stulpų, kurie skaido ją į tris navas. Bažnyčioje yra trys m edin iai altoriai, XVIII a. paveikslų. Į vakarus n u o šventovės stovi XVIII a. aštuoniakam pė dviejų tarpsnių varpinė. J i beveik tokio p at aukščio kaip bažnyčia. V iršutiniam e tarpsnyje su fo rm u o ta arkin ė galerija, kurią dengia aukštas piram idinis stogas. Anksčiau ši varpinė turėjo ir vartų į šventorių paskirtį.

P rien ai Kristaus Apsireiškimo bažnyčia

Šaltiniai liudija, kad 1609 m. Prienuose ja u veikė baž­ nyčia. M anoma, kad 1655 m. ji sudegė. Pastaroji vietoj sudegusios pastatyta 1674 m. kunigo Vaitiekaus Izdebskio iniciatyva. Bažnyčia dvibokštė, graikiško kryžiaus plano (1875 m. buvo pristatytos šoninės koplyčios). Trijų tarpsnių bokštus vainikuoja aštuo­ niakam piai šalmai su ži­ bintais. Priekiniam e fasa­ de dom inuoja aukštas tri­ kampis frontonas su bokš­ teliu. Interjerą puošia m edinės skulptūros ir o rn a m e n ti­ niai drožiniai, 1750 m. ta­ pytas paveikslas „Marijos Ėmimas į dangų".

Pum pėnai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

A nkstesnių m ed in ių bažnyčių vietoje dabartinė (ket­ virtoji) pastatyta 1798-1818 m. parapijiečių ir karmelitų rūpesčiu. Ji yra stačiakampio plano su pusapskrite apsida. Bažnyčios tūrinė kompozicija barokinė, tačiau jos form as ja u persmelkusi klasicistinė stilisdka. 1914 m. restauruota. Fasadas kresnas ir plokščias, plataus karnizo dalijamas į d u tarpsnius. Šoninės sienos netinkuotos. Šeši briaunuoti stulpai bažnyčios interjerą dalija į tris navas. Šalia bažnyčios yra buvusio karm elitų vienuo­ lyno pastatas.

Raseiniai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Bazilikinė, kryžiaus plano bažnyčia, pastatyta 1663 m., išsiskiria išplėtotu transeptu. Dešimt piliorių dalija jo s vidaus erdvę į tris navas. Šoninės navos ir transeptas perpus žemesni už lopšiniais skliautais dengtą pagrin­ dinę navą. 1776-1783 m. rekonstrukcijos m etu pastatas pailgintas, pristatant gana gilią pres­ biteriją, sukurtas naujas fasadas. Vė­ lyvojo baroko frontonai kontrastuoja su masyviais bažnyčios tūriais ir kres­ nokais bokštais. Sienų artikuliacijoje orderis n ė ra raiškus, ritm iką kuria skirtingų dydžių nišos ir langai. Ra­ seinių bažnyčioje yra garsus Dievo M otinos su Kūdikiu paveikslas, pa­ puoštas XVIII a. sidabro aptaisais.

R udam ina Svč. Trejybės bažnyčia

Pirmąją Rudam inos bažnyčią fundavo Grigalius ir Marija Masalskiai 1592 m. M ūrinę a n t pirmosios pam atų pastatydino Trakų vaivadijos iždininkas Mikalojus Turčinavičius Sušickis 1795 m. Jos fasadas platus, su dviem keturkam piais bokštais, dengtais keturšlaičiais stoge­ liais, ir smarkiai išsišovusiu apvaliu prieangiu. Plati na­ va dengta cilindriniu skliautu ir suskaidyta plačiomis arkomis. 1913 m. rekonstrukcijos m etu pristatytas tran­ septas ir presbiterija. R udam inos bažnyčioje yra išli­ kusių barokinio m eno vertybių: XVIII a. Marijos Rožančinės paveikslas su aptaisais, 1756 m. m onstrancija, sukurta auksakalio J. Lary’o, ir kt.

Seda M edinė bažnytėlė su varpine ankstesniosios vietoje pa­ statyta 1770 m. J i yra lotyniško kryžiaus plano su bokš­ tu, iškylančiu navos ir transepto kryžmoje, bei keturiais mažais bokšteliais (signetėmis) stogo kampuose. Dar­ nią interjero erdvę į tris navas skaido trys poros stulpų. Bažnyčioje įrengtos galerijos, p e n ­ ki ažūriniai m ediniai altoriai, sa­ kykla, krikštykla ir vargonai. Var­ pinėje yra 1762 ir 1793 m. gamybos varpai, a n t bažnyčios stogo - trys 1790 m. ornam entuoti kryžiai.

Svč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Sm ilgiai Š v Jurgio

bažnyčia

Senesniosios vietoje pastatyta 1761 m. fund u o jan t graJurS‘u ‘ Flem ingui. Dvibokštės kryžiaus p lan o m edinės bažnyčios architektūroje sekama m ūrinių ba­ roko statinių formomis: fasadą pagyvina bangos silueto frontonas, interjere lenkta m edine plokšte im ituojam i m ū ro skliautai. Šoninės navos, palyginus su p ag ­ rin d in e , labai žemos, tra n sfo rm u o to s j p erein am as koplyčias. Įspūdingi XVTI-XVIII a. mediniai altoriai su skulptūrom is ir paveikslais. Presbiterijos alto rių a n ­ samblį 1873 m. papildė meistras Balčius. Didįjį ir d u šoninius altorius čia su­ ju n g ia viena vingraus rokailio k o n tū ro plokštu­ m a (fonas) ir originali kolonada. Bažnyčioje yra XVII a. aliejumi an t m e­ džio tapytas paveikslas „Šv. O na“.

Stakliškės Vietoj ankstesniosios m edinės pastatyta 1760-1776 m. Bažnyčia yra dvibokštė, kryžm inio plan o su aklu sferiniu skliautu navos ir transepto kryžmoje. Fasadas vėlyvojo baroko form ų. V idurinėje dalyje dom inuoja stambios korintinio orderio kolonos, rėm inančios por­ talą ir virš jo esantį langą su balkonėliu, virš tim pano iškyla sudėtingo silueto frontonas su mažesnėmis ko­ lonėlėm is ir piliastrais. Altorius ir sakykla sukurti XVIII a. Koplyčia ir vartai pastatyti XVIII a. Varpinėje yra 1631 m. lietas varpas.

Svč. Trejybės bažnyčia

Sakykla, XVIII a. Medis, gipsas

Stelmužė Šv. Kryžiaus bažnyčia

Laikom a vien u vertingiausių m edinės arch itek tū ro s kūrinių. Bebokštė, stačiakampio plano vienanavė baž­ nyčia pastatyta 1650 m. darb uojantis vien kirviu, be pjūklo ir geležinių vinių. Perstatyta 1713 m. įgijo kla­ sicizmo bruožų. Pagrindinio fasado portiką iš trijų pu­ sių rėm ina stulpai. Sienos iš tašytų rąstų apkaltos lento­ mis. Dvišlaitį stogą d e n g ia gontai. Šventoriuje stovi dviejų tarpsnių keturkam pė varpinė su keturšlaičiu sto­ geliu ir atvira viršutine galerija (XVIII a.). Bažnyčioje yra m edžio bareljefais, horeljefais ir skulptūrom is puoštas barokinis altorius bei sakykla - išskirtiniai m e­ džio drožybos kūriniai. 71 p. Medinė sakykla, papuošta barel­ jefinėmis apaštalų figūromis ir ornamentais

Medinės sakyklos fraementas

v

Šeduva Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia

Pirmoji Šeduvos m edinė bažnyčia sudegė. 1640-1649 m. Upytės vaivada Jeronim as Valavičius pastatydino naują Šv. Kryžiaus A tradim o bažnyčią. 1684 ir 1799 m. ji n u ­ kentėjo nu o gaisrų, 1804 m. buvo atstatyta, 1905 m. pristatytos dvi šoninės navos. Bažnyčia įgijo istoriz­ m o architektūrai būdingų bruožų. 1937 m. atnaujin­ tas jos interjeras. : Bažnyčioje yra vertingas XVII a. vidurio altorius; saugom a XVIII a. m onst­ rancija ir 1745 m. lietas varpas.

v

Šešuoliai Šv. Juozapo bažnyčia

Jos statybą Šešuoliuose 1567 m. fundavo Vilniaus vysku­ pas Valerijonas Protasevičius. 1656 m. pastatas sudegė. 1751 m. Vilniaus vyskupo Mykolo Zenkavičiaus inicia­ tyva pastatyta dabar esanti m edinė dvibokštė bažnyčia su plačiu ir lygiu pusapskritimio silueto frontonu. 18791884 m. ji buvo perstatyta. Bažnyčią puošia XVIII a. medinis altorius. Joje saugomas fundatoriaus portretas (1762 m.) ir XVIII a. paveikslas „Šv. Juozapas".

'w'

Šiluva Švč. Mergelės M arijos Gimimo bažnyčia

M anom a, kad Šiluvoje - vienoje iš žymiausių Švč. Mer­ gelės Marijos garbinim o vietų - pirm ąją bažnyčią pasta­ tydino Sm olensko vietininkas ir Vilniaus kaštelionas Sienko Petras Gedygoldovičius 1457 m. D abartinė m ū­ rinė vėlyvojo baroko bažnyčia iškilo 1760-1775 m. Tai dvibokštis, halinis pastatas su trisiene presbiterija ir kam puose prigludusiomis zakristijomis. Bokštai beveik lygūs su fro n to n u . N e tin k u o tų ra u d o n ų plytų sienų fone išsiskiria balti karnizai, langų apvadai bei centrinė fasado dalis su akcentuotu portalu ir baltuojančiu di­ namiško kontūro frontonu. D u masyvūs pilioriai vidaus erdvę dalija į tris p ro di­ delius langus gerai apšviečiamas navas. Plati p ag rin ­ dinė nava tiesiogiai p ere in a į trisienę apsidą, sim et­ riškai skaidomą dviejų langų. Bažnyčios altorius, sakyk­ lą ir n e t piliorių karnizus puošia skulptūros. Tai vienas

Šiluva Švč. Mergelės, Marijos Gimimo bažnyčia

Sakykla, 17621778 m. Skulptorius Tomas Podhaiskis

gražiausių liaudiškojo baroko skulptūros ansam blių, jo autorius - Tomas Podhaiskis. 1765 m. čia pastatyti var­ gonai. Bažnyčioje yra aliejinis Švč. M ergelės Marijos paveikslas su 1674 m. m etalo aptaisu; saugomi XVIIXVIII a. liturginiai drabu/i

>✓

Šiluva Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia

v

Šumskas 1696—1697 m. Mykolas ir H alina Šumskiai pastatydino m edinę bažnyčią. 1767-1789 m. dom inikonai, atsikėlę čia nuo 1705 m., pagal architekto T. Russeli projektą pastatė naują m ū rin ę vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią. Statant dalyvavo architektas Augustinas Kosakauskas. Bažnyčioje yra XVIII a. paveikslas, 1716 m. lietas varpas.

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

Tabariškės Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

Pirm ąją m edinę bažnyčią pastatydino Tabariškių dva­ riškis Vaitiekus Taboras. 1770 m. raštininkas Mykolas Skarbekas-Važinskas pastatė naują m edinę bažnyčią ir įkurdino Tabariškėse basuosius karmelitus. Medinis pa­ statas ir varpinė, atliekanti ir vartų funkciją, išdėstyti pagal centrinę ašį. Bažnyčia yra trijų navų su trisiene apsida, šoninės navos labai žemos ir siauros. Bokštinis varpinės siluetas su atvira arkada viršutiniame tarpsnyje papildo ram ų ir m on um entalų pastato tūrį, pagyvina lakoniškąjo fasado plastiką. Tabariškių bažnyčios inter­ je rą puošia vėlyvojo baroko m ediniai altoriai, sakykla ir vargonų prospektas. Didžiajame altoriuje yra XVTII a. relikvijoriai.

Telšiai Šv. Antano Paduviečio katedra

Vietoj senesniosios m edinės bažnyčios pastatyta 17621765 m. LDK pakanclerio ir Telšių seniūno Povilo Sa­ piegos bei vienuolių b ern ard in ų rūpesčiu. Tai vėlyvojo baro k o su įsigalinčiais klasicizmo bruožais pastatas. Bokštas pristatytas 1864 m. Vidaus ervė - dviejų aukštų, trijų navų. Šoninės navos transform uotos į pereinam as koplyčias. Virš jų įrengta galerija. Už galinės presbiterijos sienos yra dviejų aukš­ tų zakristija. 1765-1794 m. abiejuose aukštuose įrengti m edžio ir gipso altoriai. Spėjama, kad galerijose esan­ čių altorių autorius - Tomas Podhaiskis, d u altorius prie piliorių, presbiterijoje ir sakyklą kūrė J. Mažeika.

Tytuvėnai Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis

Bažnyčia su prigludusiais b e rn a rd in ų vienuolyno kor­ pusais pastatyta 1614—1639 m. Fundatorius - Žemaičių žem ės teisėjas, LDK vėliavininkas, m iestelio ir dvaro savininkas A ndrius Valavičius, statyboms vadovavo vil­ nietis m eistras Tomas Kasperas. Bažnyčia yra bazili­ kinė, trijų navų su ilga presbiterija ir vienuolių choru. Bokštai ir frontonas iškilo 1759-1783 m., prieangis pri­ statytas 1771-1773 m. Į šiaurės va­ karus n u o bažnyčios išplitęs kie­ mas 1772-1779 m. buvo apjuostas galerija ir atvira arkada. 1775 m. kiem e pastatyta dviaukš­ tė Šventųjų laiptų (Scala Sancta) koplyčia. 1788 m. subarokintam e fasade d o m in u o ja masyvūs lako­ niškų form ų bokštai su lanksčiais barokiniais šalmais. C e n trin ę jo dalį akcentuoja puošnus m inkšto k o n tū ro p rieangis - portalas ir dviejų tarp sn ių fronto nas. Šoni­ niai fasadai netinkuoti, suskaidyti

Tytuvėnai Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis

piliastrais, kuriuos ju n g ia pusapskritės arkos. Statinio viduje presbiteriją n u o pagrindinės navos skiria smaila trium fo arka, navas dengia kryžminiai, o presbiteriją žvaigždiniai skliautai. Interjerą puošia vėlyvojo baroko alto rių ir sakyklos ansamblis. Didysis altorius perstatytas 1768-1778 m. Tuo m etu įreng­ ti ir kiti šoniniai altoriai, krikštykla bei sakykla, k urių auto­ riumi laikomas J. Mažeika. Alto­ riai skaidomi plačiais, banguo­ tais ir laužytais karnizais, korin­ tinio o rd erio kolonom is ir piliastrais. Altorius puošiančios skulptūros tektoniškai išdėsty­ tos šalia pagrindinių konstruk­ tyvinių elem entų. Du šoniniai altoriai ir sakykla priskiriami Tomui Podhaiskiui.

Tytuvėnai

Tytuvėnai Svč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis

Bažnyčioje saugomi du aliejiniai fundatoriaus portretai (XVII a.) ir d ar keliolika XVII-XVIII a. aliejinių pa­ veikslų, b aro k in ių relikvijorių, kryžių ir kt. Dešinėje šoninėje navoje yra A ndriaus Valavičiaus antkapinis pam inklas, pastatytas jo brolio Je ro n im o Valavičiaus iniciatyva. Paminklas sukurtas W ilhelm o von d en Blockės dirbtuvėje apie 1640 m. B ernardinų vienuolyno statinių (1614—1618 m.) archi­ tektūroje ryškūs vėlyvojo Renesanso stiliaus bruožai. Kai kuriose patalpose išliko XVIII a. freskos.

Trakai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

G otikinė bažnyčia, m inim a nuo 1409 m., rekonstruota 1718 m., fasadams suteikiant barokinių elem entų. In­ terjeras barokinis. M anoma, kad tais pačiais metais bu­ vo sukurtas vertingas barokinis didysis altorius, kuria­ m e yra Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu, arba Trakų M adonos, paveikslas, nutapytas aliejum i a n t lentos XVI a. antroje pusėje, papuoštas XVIII a. sidabriniais kalstytais aptaisais. Bažnyčioje saugom a ir d au g iau XVII-XVIII a. paveikslų, bažnytinių rū b ų ir indų.

Trakai Svč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangą bažnyčia

„Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu XVI a. antroji pusė. Autorius nežinomas. Sidabriniai kalstyti aptaisai - XVIII a.

Troškūnai Ši bažnyčia - tai vėlyvojo baroko ir klasicizmo junginys. Pastatyta 1789 m. pagal Martyno Knackfusso projektą. Pagrindinio fasado plastiką grindžia dvi masyvios pusap­ valės dorėninio orderio kolonos ir laužytas frontonas. C entrinės navos ir transepto kryžmoje suprojektuotas kupolas nepastatytas. Baž­ nyčios architektūra, p er­ kurta 1908 m., prisisunkusi ne tik ankstyvojo klasiciz­ mo, bet ir istorizmo. Kartu su bažnyčia pastatytas ber­ nard in ų vienuolynas gero­ kai apgadintas atstatan t m ūsų dienomis. Bažnyčio­ j e saugom i šv. A n tan ą ir šv. Pranciškų vaizduojan­ tys aliejiniai paveikslai su XVIII a. aptaisais.

Svč. Trejybės bažnyčia

V arniai Šv. Petro ir Povilo katedra

Pirm oji Varnių, Žem aičių vyskupų rezidencijos, baž­ nyčia čia pastatyta Vytauto rūpesčiu 1421 m. D abartinė dvibokštė, bazilikinė, lotyniško kryžiaus plano kated­ ra iškilo Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco iniciatyva 1680 m. B randaus baroko stilius bažnyčios architek­ tūroje ja u įgijęs klasicistinio griežtum o ir lakoniškum o. Fasade dom inuoja du į priekį išsišovę keturkam pio plano kam ­ piniai bokštai, flankuojantys kuklų fro n ­ toną su trikam piu tim panu. Fasado sie­ nas skaido plačios m entės. Varnių kated­ ra - labai d a rn io s b a ro k in ė s tū rin ė s kom pozicijos. K atedros in te rje ra s res­ tauruo tas po 1817 m. gaisro. Išliko m e­ niškas didysis altorius, k an a u n in k ų suo­ lai. K atedroje yra XVII-XVIII a. Žemaitijos vyskupų p o rtre tų ir epitafijų, bažnytinių rū b ų ir indų.

Veisiejai V ieną iš didžiausių Lietuvoje bažnyčių fundavo dva­ rininkė V. Oginskytė-Zinievienė (1780-1817 m.). Baž­ nyčia yra bazilikinė, trinavė, artim a II Gesu tipo bažny­ čioms, tačiau fasado plastika griežta, sausoka, artim a klasicistinei stilistikai. Interjerą puošiantys altoriai j u n ­ gia baroko ir klasicizmo bruožus. Bažnyčioje yra 1650 m. lietas varpas, du XVIII a. pa­ veikslai.

Sv. Jurgio bažnyčia

Vilnius Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnio g. 1

gg p Šv. Petro ir Povilo bažnyčios centrinė nava

Pastatyti 1668-1675 m. LDK etm ono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco ir Laterano kan au nink ų ini­ ciatyva. Architektas - krokuvietis Janas Zaoras. Bažnyčia - lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, trinavė. Plati pagrindinė nava p ereina į tokio pat pločio pres­ biteriją, siaurose šoninėse navose yra įrengtos koplyčios.

Transepto ir vidurinės navos sankirtoje iškilęs kupolas. Bažnyčios fasadas kresnokas. Gana plačią jo vidurinę dalį rėm in a du pusapvaliai bokštai, kurie kiek disonuoja su b e n d ra tū rin e pastato struktūra. Šiame sta­ tinyje bandyta vietinius architektūros elem entus sieti 'i su baroko stiliaus kanonais. Bažnyčios in te rje rą p uo šian ti stiuko lipdyba čia pasiekia gausum o, įvairovės viršūnę. Skulptūros šventovei pradėtos kurti 1671 m. Fasado skulptūrų autoriai

V ilnius

vilniečiai Novotnas, Brabantas, Sucharas ir kt. 1674— 1675 m. bažnyčią dekoravo Hansas, yra žinom a, kad eskizus ja m piešė Vilniaus tapytojas Johannas Schretteris. Tačiau visą dabartinį skulptūrų ansamblio vaizdą 1677-1698 m. sukūrė Komo ežero regiono stiuko meist­ rai Pietro Peretti ir Giovanni Maria Gaili. Gausūs lipdi­ niai (priskaičiuojama 2000 vien figūrų) čia išdėstyti pa­ gal tam tikrą ikonografinę program ą, remiantis pačioje bažnyčios struktūroje glūdinčia simboline topografija. V idurinės navos freskos įkom po nuo tos lipdinių fone tarsi j ų „laikomi" paveikslai. Virš vargonų choro - trys nedidelės freskos: „Sv. Petro praregėjimas", „Sv. Petras

Vilnius išgydo luošąjį" ir „Angelas išvaduoja šv. P etrą“. Kitos freskos - „Quo vadis, Domine?11 ir „Šv. Petras atverčia Simoną". Zakristijos lubos taip p at puoštos freskomis „Kristus išgelbsti skęstantį P etrą“ ir „Stanislovo Palai­ m intojo vizija". Bažnyčioje galima pamatyti malonėmis garsėjantį „Marijos Gailestingosios" altorinį paveikslą, tapytą XVII a., o XVIII a. puoštą aptaisais. Vertingi ir kiti XVIII a. altoriniai paveikslai: „Šv. Augusti­ nas", „Penkios Kristaus žaizdos", „Šv. Mykolas Arkangelas", Pranciš­ kaus Smuglevičiaus 1801 m. tapytas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas". ,Jėzus Nazarietis", arba „Antakal­ nio Jėzus", - ispanų baroko skulptū­ ros pavyzdys. Statula prieš 1700 m. suku rta Rom oje Kazimiero Jo n o Sapiegos užsakymu pagal Madrido stebuklais garsėjusią „Ecce Homo" skulptūrą. Į Vilnių ji buvo atvežta

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas A ntakalnio g. 1

V ilnius Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnio g. 1

Šv. Marijos Magdalietės skulptūra

1700 m. ir laikom a trin ito rių vienuolyne. 1766 m. iš vienuolyno perkelta į trinitorių Viešpaties Jėzaus baž­ nyčios didįjį altorių, o 1864 m. - į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Bažnyčioje yra LDK e tm o n o Mykolo Kazi­ m iero Paco portretas. Šventorių ju o sian ti tvora ir keturios koplytėlės kam ­ puose pastatytos XVII a. ketvirtame ketvirtyje. V ienuo­ lyno nam us sudaro keturi korpusai, išsidėstę aplink stačiakampį kiemą. Vienuolynas pastatytas 1677-1682 m., uždarytas 1864 m. P er X IX -X X a. rekonstrukcijas pakeistas jo pirminis vidaus planas.

Vilnius Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas A ntakalnio g. 1

Šv. Karžygių koplyčios fragmentas

V ilnius Šv. Teresės bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas Aušros Vartų g .1 2

Šv. Teresės bažnyčia pastatyta 1633-1652 m. funduoja n t LDK pakancleriui ir iždininkui Steponui Kristupui Pacui. Pastatą ir p ag rin d in į fasadą projektavo Cons­ tante Tencalla, statė - Ulrichas. Tai trinavė bazilika su stačiakam pe presbiterija, virš kurios iškyla neaukštas aklas kupolas. Šoninės navos paverstos pereinam om is žem omis koplyčiomis. Šv. Teresės bažnyčios fasadas - vienas iš ankstyvųjų išli­ kusių baro kin ių fasadų Lietuvoje. Tai Romos II Gesu bažnyčios tipo fasadas, kuris tarsi didinga uždanga d e n ­ gia vidinę bažnyčios erdvę ir eksponuoja savo struk­ tūriškai savarankišką, lakonišką ir drauge sodrią archi­ tek tū rin ę raišką. Dviejų tarp sn ių fasadas suskaidytas stačiakampiais piliastrais, veržliomis griežtų k o n tū rų vertikalėmis, jo centrinė ašis akcentuota arkos pavidalo niša, rėm inančia įėjimą ir virš jo esantį langą. Frontone įkom po nuo tas bažnyčios fun d ato riau s Stepono Kris­ tu po Paco giminės herbas. Pabrėžtą piliastrų vertika­ lum ą atsveria stam bių voliutų plastika. Fasado apdailai panaudotas švediškas smiltainis, juod as m arm uras. Po 1760 m. gaisro atstatant bažnyčią sukurtas dabartinisjos interjeras: pastatyti nauji rokokiniai altoriai bei

Vilnius

m arm uro, gipso ir smiltainio skulptūros, sienos ir skliau­ tai dekoruoti freskomis. Šias šv. Teresės gyvenimo įvykius vaizduojančias scenas (pagrindinėje navoje) ir basųjų karm elitų dvasingumą simbolizuojančias emblemas bei vienuolijos gerbiam us šventuosius (šoninėse navose) n u ta p ė vilnietis M otiejus Sluščanskis. Bažnyčioje yra XVIII a. relikvijoriai, m etalinė rokokinė sakykla. 1783 m. bažnyčios nartekso dalis buvo praplėsta, vie­ noje pusėje p ristatan t Pociejų klasicistinę, o kitoje Dievo M otinos vėlyvojo baroko koply­ čias. Vienuolyno gyvenamieji korpusai pastatyti 1621-1627 m. V ilniaus b u r­ m istro Ignoto Dubovičiaus ir jo brolio Stepono iniciatyva. Pastatai sugrupuo­ ti apie stačiakam pį c en trin į kiem ą ir siau rą kiem elį prie rytinio bažnyčios šono. Ū kiniai vienuolyno pastatai iš­ dėstyti pietrytinėje teritorijo s dalyje. Vienuolynas buvo daug kartų re m o n ­ tuotas, atstatinėtas. 1844 m. uždarytas. D ab ar priklauso V ilniaus tech nik os universitetui.

V ilnius Švč. Trejybės cerkvė ir bazilijonų vienuolynas su vartais Aušros Vartų g. 7

Cerkvė pastatyta 1514 m. LDK etm o n o kunigaikščio K onstantino Ostrogiškio lėšomis. XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje pastato interjero sienos buvo nutinkuotos ir dekoruotos freskomis. Apie 1670 m. pastatas atnaujintas. Po 1706 ir 1721 m. gaisrų pastatytas kupolas. Po 1761 m. gaisro atlikta ba­ rokinė rekonstrukcija, kuriai vadovavo Jo nas Kristupas Glaubicas. Cerkvės tūris pailgintas į vakarus, bokšte­ liams, kylantiems cerkvės rytų fasade, pristatytos viršū­ nės. Cerkvės interjero pietinėje sienoje įmūryta XVI a. pabaigos reljefinė B rahų antkapinė plokštė. V ienuolyno pastatų kom ­ pleksą sudaro vyrų ir m o­ te rų vienuolynų nam ai. Vyrų vienuolyno nam as kartu su cerkve buvo sta­ tytas XVI a. pradžioje sta­ čiatikių Švč. Trejybės bro­ lijai. 1608 m. pastatai per­ d u o ti u n itų vienuoliam s bazilijonam s. Po 1748 ir 1760 m. gaisrų atstatinėjam i buvo iki XIX a. pra­ džios. Moterų vienuolyno namas, U raidės plano , įrengtas sujungiant tris gotikinius pastatus į vieną. XIX a. antroje pusėje šis vienuo­ lyno korp usas re k o n st­ ruotas. Varpinė - iš gotikos į Rene­ sansą pereinančio stiliaus. Bazilijonų vienuolyno var­ tai yra vieni gražiausių ir didžiausių vėlyvojo b aro ­ ko vartų Lietuvoje, pastatyti 1761 m. pagal Glaubico projektą. B anguojanti fasado siena, daug iabriauniai karnizai, ritm ingos ir persiliejančios piliastrų poros, tankėjančios ir sm ulkėjančios struktūros, iš architek­ tū rin ių palaipsniui virstančios skulptūrinėm is, liudija unikalų vilnietiškojo baroko braižą.

Vilnius 1597 m. Švč. Trejybės stačiatikių vienuolynas pasista­ tydino m edinę cerkvę. M ūrinė cerkvė p ra d ėta statyti 1624 m. ir baigta 1632 m., po 1749 m. gaisro rekonst­ ruota. Dabartinis statinio vaizdas suform uotas XIX a. Dvibokštė trinavė bazilika su trimis apsidomis, būd in­ gomis stačiatikių sakraliniam s pasta­ tams, yra lotyniško kryžiaus plano, ar­ timo jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios planui, tik šoninės navos čia nedali­ jamos į koplyčias ir yra gana plačios. XVII a. cerkvė buvo d a r be dabartinio iškilaus kupolo, centrin ę navą ir kryž­ m ą d engė kupolinis skliautas. Senasis cerkvės fasadas buvo lakoniškų anks­ tyvojo baroko form ų, vidurinė fasado dalis - platesnė už centrinę navą. Joje ak cen tu o tas portalas su prieangiu, kurio ašį paryškino stam bus langas virš jo . Fasado kam puose kilo n e­ dideli kvadratiniai bokštai, tarp kurių buvo aukštas vingiuoto kontūro fron­ tonas. Cerkvės in teijerą puošia Jo n o Kristu­ p o Glaubico 1753-1757 m. sukurtas vėlyvojo baroko stiliaus m edinis ikonostasas. Jo kompoziciją sudaro coko­ lis ir trys į viršų siaurėjantys tarpsniai, skaidom i korintinių piliastrų ir lau­ žytų bei banguotų karnizų. Vienuolyno nam us sudaro trys atski­ rai stovintys pastatai. Vyrų vienuolyno nam as pietvakariniame sklypo kam pe statytas XV a. pabaigoje - XVI a. p ra­ džioje, atstatytas p o 1749 m. gaisro, rekonstruotas 1821-1825 metais. Mo­ te rų vienuolyno n am as yra kiem e į pietus nuo cerkvės. XVI a. pabaigoje šio nam o vietoje buvo Švč. Trejybės vienuolynas ir Apreiškimo cerkvė, kuri XVIII a. antroje pusėje atiteko Šv. Dvasios vienuo­ lynui. 1842-1844 m. jie buvo perstatyti. A dm inistra­ cinis vienuolyno pastatas, rekonstruotas 1841-1845 m., taip pat slepia XVI a. m ūrus bei sienas puošusius sgrafito ornam entus.

Šv. Dvasios cerkvė ir Švč. Trejybės vienuolynas Aušros Vartų g. 10

V ilnius Lopacinskių rūmai B ern ard in ų g. 8

Mykolo Kazimiero Paco rūmai Didžioji g. 7

Pradėti statyti d ar XVIII a. pirm oje pusėje. 1762 m. juos nupirkęs Mikalojus Lopacinskis rekonstrukcijos projektą užsakė Jo n u i Kristupui Glaubicui. Keturi kor­ pusai supa pusiau atvirą kiemą, sudarydam i trapecinį pastatų kompleksą. Rūmai, nežymiai išlenkti pagal Ber­ n a rd in ų gatvės k o n tū rą , yra dvi­ aukščiai, dengti keturšlaičiu laip­ tu o tu stogu. Fasadą d engian tis tamsus tinkas sudaro kontrastingą foną šviesiems langų apvadams ir plačioms m entėm s. Rūmų interje­ rą puošia freskos.

XVI a. šių rūm ų vietoje stovėjo triaukščiai vaivados na­ mai. Amžiaus pabaigoje vienas sklypo nam as priklausė Sluškoms, o kitas buvo vadinamas Vytauto nam u. Sluškų nam ą įsigijo kanauninkas Ambroziejus. Per 1655 m. karą šie pastatai smarkiai nukentėjo. 1673 m. ju o s nusi­ pirko Vilniaus kaštelionas, LDK etm onas Mykolas Kazi­ m ieras Pacas ir įsirengė puošnius barokinius rūm us. Apie rū m ų vidaus struktūrą ir in­ terjerus, kuriuos stiukais ir fresko­ mis dekoravo Pietro Peretti ir Michelis A rchangelo Palloni, galima susidaryti įspūdį tik iš aprašymų. Šiandien rū m ų barokinę architek­ tū rą liudija p ag rin d in io fasado kompozicija. S unkų ru stu o tą cokolinį aukštą skaido nedideli lan­ gai, antram e aukšte - gana tanki langų eilė su gražių proporcijų tri­ kam piais sandrikais. Trečiojo aukšto langai kiek žem esni, papuošti kukliais apvadais.

Vilnius Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis 1543 m. pastaty­ dino Sv. Kryžiaus koplyčią, kuri 1635 m. kartu su greta stovėjusiu n a m u buvo a tid u o ta j V ilnių atvykusiems bonifratram s. Vienuoliai gyvenamąjį nam ą rekonstravo į Sv. Kryžiaus bažnyčią. Tai nulėm ė jo s tūrinės kom ­ pozicijos specifiką: ji nedidelė, ne­ aukšta, vienanavė, pailgo stačia­ kam pio plano, b e apsidos, su za­ kristija, įreng ta tuoj p at už pres­ biterijos. Pirmoji bonifratrų bažnyčia turėjo vieną bokštą. 1725 m. ji buvo re­ konstruota, pastatyti du bokštai su paauksuotais kryžiais. Po 1737 m. gaisro prie pagrindinio įėjimo pa­ statytas prieangis su vienašlaičiu stogeliu, tarp bokštų įterptas fron­ tonas. 1742 m. vidurinio tarpsnio nišoje nutapyta freska „Marija su Kūdikiu", kartojant bažnyčios al­ toriuje buvusio paveikslo motyvą. Po 1748 m. p e rd irb ti bokštų šal­ mai. Bažnyčios interjerą puošiantys vėlyvojo baroko altoriai sukurti 1748 m. Centrinis altorius žemas, labai puošnios kompozicijos. Virš skirtingų dydžių kolonų bangu o­ tas antablem entas veržliai kyla al­ toriaus centrinės ašies link. Spal­ votas m arm uras, stiuko lipdiniai ir aukso o rn a m e n tik a sud aro tapy­ bine ir plastine įvairove trykštantį derinį. XVIII a. antroje pusėje bažnyčią dengusios m edinės lubos pakeis­ tos m ū rin iu skliautu. 1906 m. jis papuoštas stiuko girliandomis.

Sv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia D aukanto a. 1

V ilnius Sv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Didžioji g. 34

Tai pirmoji baroko stiliaus bažnyčia Lietuvoje, pastatyta 1604-1618 m. šalia jėzuitų profesų nam ų. Statytojas Jon as Prochovičius, italų architekto Giano Maria Bernard o n i mokinys. Bažnyčia yra bazilikinė, trijų navų, jo s planas - loty­ niško kryžiaus formos. Transepto ir pagrindinės navos kryžmoje iškyla kupolas. V idurinės navos išilginė ašis kartu su kupolu akcentuoja gilia apsida išskirtą cent­ rinio altoriaus zoną. Siauros šoninės navos trans­ form uotos į koplyčias, atsiveriančias j plačią ir aukštą (plotis - 12 m, aukštis - 25 m) pagrindinės navos erd­ vę. Vidaus erdvės sprendim as yra artim as Romos anks­ tyvojo baroko bažnyčioms, statytoms pagal Giacomo Barozzi V ignola ir G iacom o della P o rta II Gesu baž­ nyčios pavyzdį. Bažnyčios fasadas, kurio buvusįjį vaizdą galim e susi­ daryti iš XIX a. b rėžinių bei akvarelių, n ė ra itin b ū­ dingas Romos architektūrai. Tačiau nesun ku atsekti G iacom o della P orta mokyklai b ū d in g ą o rd e rio ele­ m en tų tankinim ą centrinės fasado ašies link, pastangas sukurti darnią vertikalių ir horizontalių skaidymų siste­ mą, santūrią ir drauge iškilmingą orderinę artikuliaciją. Galimas Sv. Kazimiero bažnyčios pavyzdys - dvibokštė,

Vilnius Šv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Didžioji g. 34

trinavė bazilika su kupolu ir neišreikštu transeptu, už­ fiksuota Sebastiano Serlio 1619 m. traktate apie archi­ tektūrą. Statinio struk tūroje yra išlikusios kai kurios gotikinės konstrukcijos (masyvūs kontraforsai, smailiaarkiai langai).

V ilnius Šv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Didžioji g. 34

Šv. Kazimiero bažnyčia iš pietryčių pusės

1749 m. gaisras sunaikino pastato interjerą, sugriuvo kupolo skliautas. 1750-1755 m. buvo atstatytas kupolas ir altoriai, pristatytas prieangis, šventovės architektūrai suteikiant vėlyvojo baroko bruožų. XIX a., Sv. Kazimiero bažnyčią paverčiant stačiatikių cerkve, buvo n u g ria u ti altoriai, iš naujo d ek oruo tas bažnyčios fasadas, pažem inti bokštai, rekonstruotas ku­ polo žibinto šalmas. Po Antrojo pasaulinio karo kupolo šalmas vėl atstatytas, suteikiant ja m LDK kunigaikščio kepurės pavidalą. Rūsyje yra išlikusių m onochro m in ių XVII a. freskų. Jė z u itų vienuolyno pastatai (16041615 m.) supa Sv. Kazimiero bažnyčią iš šiaurės rytų, rytų ir pietinės pusių. Pirm am e aukšte čia buvo puoš­ nios refektorių patalpos, antram e - provinciolo kam­ bariai, archyvas ir trisdešim t celių, trečiajam e - bib­ lioteka, salė ir dvidešimt viena celė. O ficina pastatyta XVII a. antroje pusėje, dviejų aukštų ūkinis pastatas rytinėje sklypo dalyje sumūrytas XVII a.

Vilnius Apie 1323 m. šioje vietoje buvo pastatyta nedidelė vienanavė bažnyčia. 1408 m. Vytautas Didysis fundavo Šv. Dvasios p a rap in ę bažnyčią. 1501 m. kunigaikščio A leksandro iniciatyvaji perstatyta ir atiduota šalia įkur­ tam dom iniko nų vienuolynui. 1610 ir 1655 m. degė. 1679-1688 m. atstatyta. Šios re­ konstrukcijos m etu suform uota ir d a b a r išlikusi bažnyčios plan in ė struktūra, jos tūrinė kompozicija. Po 1748 ir 1749 m. gaisrų švento­ vė vėl atstatyta: sukurtas dabartinis k upolo, fro n to n ų ir p agrindin io portalo vaizdas. 1752-1760 m. ku­ polą rekonstravo Jon as Dydersteinas ir Jonas Nezemkauskas.

Šv. Dvasios bažnyčia ir dominikonų vienuolynas D om inikonų g. 8

V ilnius Sv. D v a sio s b a žn yčia ir d o m in ik o n ų vien u o lyn a s D o m in iko n ų g. 8

P agrind in į fasadą sukūrė architektas ir skulptorius Franzas Ignatius Hofferis. Bažnyčioje yra šešiolika vėlyvojo baroko altorių ir sakykla, sukurti iš įvairiaspalvio dirbtinio m arm uro. Altorių autorius - Hofferis. Didysis altorius jungiasi su šešiais altoriais transepto sparnuose, o kiti altoriai yra šoninėse navose ir prie keturių piliorių. Trijų tarpsnių altoriuose grakščios korintinio orderio kolonos ir pilias­ trai lengvai laiko banguotus daugiabriaunius karnizus. Sakyklos tribūna, iškelta an t profiliuotų stulpų, pasi-

Vilnius Šv. Dvasios bažnyčia ir dominikonų vienuolynas D om inikonų g. 8

žymi ypatinga plastika, veržlios bang uoto karnizo lini­ jo s tiesiog srūva žemyn ir vėl kyla. Aukštai virš tribūnos yra nedidelis pusapvalis baldakimas su išraiškingu daug iabriauniu karnizu. Sakyklos p a g rin d ą puošia kara­ liaus Vladislovo Vazos ir šv. Jadvygos statulos. A nt sa­ kyklos piliorių ir baldakim o, kaip ir ant altorių fro n ­ toni;, nu tū pę džiaugsmingi angeliukai. V argonų choras pasižymi ekspresyvia skulptūrine plas­ tika. Viršuje išsipūtę ir žemyn aštriai siaurėjantys stul­ pai tarsi „veržiasi" iš vidaus, laikydami laisvai banguo­ jantį karnizą. 1776 m. A domo Casperini sukonstruoti vargonai - originalus XVIII a. muzikos instrum entas. Bažnyčios navų, vienuolių choro , presbiterijos ir ku­ p o lo skliautus bei k o rid o ria u s sienas pu ošia 17561770 m. sukurtos freskos. Siužetinės ir em blem inės freskos įkom ponuotos daugiausia į rokailio o rnam en­ tais apsuptus ovalus. Svarbiausios kompozicijos viduri­ nėje navoje: ,Jėzaus krikštas" ir „Apreiškimas". Kupolo freskoje vaizduojam a „Šventosios Dvasios apoteozė". V ienuolių choro skliautuose nutapyti „Šventosios Dva­ sios atsiuntimas" ir „Švenčiausioji Trejybė". Šiaurinės navos skliautuose yra trys freskos: „Vienuolis prie ligo­

V ilnius Šv. Dvasios bažnyčia ir dominikonų vienuolynas D om in ik on ų g. 8

nio“, „Vienuolis" ir „Kristus Emause". Pietinės navos skliautuose nutapyti „Angelas sargas", „Šv. O na“, „Šv. Do­ minykas". Bažnyčios koridoriaus sienoje grizailės tech­ nika tapytos freskos yra m enkai teišlikusios. J ų motyvai: „Giltinė prie kryžiaus", „Prisikėlimas iš num irusiųjų", „Dominikonas", „Marijos vainikavimas", „Du šventieji prie griūvančio bokšto" (popiežiaus Inocento III sap­ nas) ir „Du vienuoliai". Šv. B arbora - XVII a. paveikslas su aptaisais. Metalinė šv. B arboros k a rū n a su k u rta 1682 m., drabužiai 1762 m. Vienuolyno pirm ojo aukšto koridoriai dekoruoti fres­ komis, kuriose vaizduojam i d o m in ik o n ų vienuolijos istorijos m om entai, šv. Dominyko ir kitų dom inikonų garbinam ų šventųjų gyvenimo scenos.

Vilnius Ansamblis p rad ė ta s form uoti 1602-1604 m., statant Sv. Ignoto naujus pastatus ir rek o n stru o jan t senesnių gotikinių bažnyčia ir bei renesansinių gyvenamųjų n am ų m ūrus. Dabar iš­ jėzuitų likęs noviciato kom pleksas buvo pastatytas 1622noviciatas Šv. Ignoto g. 4 1633 m., išplėstas po 1737 m. gaisro, šios rekonstruk­ cijos m etu beveik visos m edinės per­ dangos pakeistos skliautais. Bažnyčia pastatyta 1622-1647 m., tačiau XX a. trečiam e dešim tm etyje visiškai p er­ dirbta, nesilaikant buvusių architek­ tūros formų. 1773 m. jėzu itų noviciatas buvo likvi­ duotas, 1774-1798 m. čia veikė Vil­ niaus vyskupijos kun ig ų sem inarija. 1798 m. pastatai p e rd u o ti kareivi­ nėms. XIX a. antroje pusėje jie buvo žalingai rekonstruoti: užmūrytos arki­ nės galerijos, išgriauti skliautai, padi­ d in ti langai. Po A n trojo pasaulinio karo noviciato patalpose buvo įrengti butai ir įvairios įstaigos. Dabar čia įsi­ kūrusi Mokslinė techninė biblioteka. V ienuolyno pastatai sugrupuoti apie tris kiemus. Pagrindinio korpuso fa­ „Švč. Mergelė Marija, savo apsiaustu sadą su daro trijų eilių arkinės gale­ globianti vienuolius jėzuitus “. rijos. Tai labai dekoratyvus, grafiškas Noviciato sienų tapybos fragmentas ir skaidrus barokas. Du aukštus apim ančios refektoriaus salės skliautai de­ koruoti freskomis. Barokinių freskų fragm entų rasta ir noviciato koridoriuose bei kitose patalpose.

Vilnius Sv. Jono bažnyčia Šv. J o n o g. 12

G otikinė halin ė trinavė Šv. J o n o bažnyčia 17381749 m. re k o n stru o ta vėlyvojo baro k o stiliumi. Rekonstrukcijos au to riu s - Jo n a s K ristupas Glaubicas. Bažnyčia kartu su varpine iškiliai dom inuoja Vilniaus universiteto ansamblyje. Gotikinę pastato struktūrą pa­ pildančios vėlyvojo baroko form os sieja veržlų verti­ kalum ą su banguojančių paviršių bei siluetų dinamika. Tai visiškai originali, analogų Lietuvoje neturinti vėly­ vojo baroko architektūra. Galinis bažnyčios fro n to n a s su ažū rin iu bokšteliu varp in ėle a tro d o juvelyriškai subtilus. Išgaubtus ir įgaubtus paviršius čia puošia lengvos rokailės, nišose gestikuliuoja šventųjų figūros, o a n t viršutinių fro n ­ ton o sparnų n u tū p ę grakštūs angelai. V arpinė buvo pastatyta XVI a. pabaigoje, rekonstruota ir dviem viršutiniais tarpsniais paau kštinta 1737 m. vadovaujant Glaubicui. Joje kabo žalvario varpas, kurį 1676 m. išliejo Joh an nesas Delamarsas. Bažnyčios interjeras pertvarkytas 1737 m. taip pat va­ d o vaujant G laubicui ir b e n d ra d a rb ia u ja n t J o h a n n u i H edeliui bei Juo zap ui Voščinskiui. M anom a, kad J o ­ hann as H edelis sukūrė prie bažnyčios piliorių stovin­ čias šventųjų statulas, o didžiojo altoriaus skulptūrų, vaizduojančių šv. Jo n ą Auksaburnį, šv. Grigalių Didįjį, šv. Anzelm ą ir šv. Augustiną, autorius - Voščinskis. Presbiterijos alto rių ansam blis - vienas gražiausių Lietuvoje. Gilioje, p ro galinius langus apšviečiamoje

V ilnius

presbiterijoje vienas p e r kitą atsiveriantys altoriai, a rtik uliu oti k o rin tin iu o rd e riu ir lanksčiais antablementais, papuošti skulptūromis, rokokiniais kartušais, sudaro įstabiai teatrališką reginį. Tai tarsi ažūriškos ir ju d rio s plastikos misterija, kurioje dalyvauja ne tik fi­ gūros, b et ir pati kintanti, beveik nesuvokiama erdvė, m etafizinę prasm ę įgyjanti šviesa. Pagrindinės navos skliaute nutapytos freskos, kuriose vaizduojam os šv. J o n o Evangelisto gyvenimo scenos.

V ilnius Šv. Jono bažnyčia Šv. J o n o g. 12

Sv. Barboros koplyčios altorius

Šv. Onos koplyčios medinio altoriaus fragmentas 110 p. Didysis altorius

V ilnius

Vilnius XVIII a. freskos puošia „Ma­ rijos p a g u o d o s 11 ir O gins­ kių koplyčių bei zakristijos skliautus. Sv. O nos koplyčios portalą sudaro grakštus ju o d o mar­ m uro korintinis orderis ir visą viršutinę fro n to n o dalį aprėpianti skulptūrinė kom­ pozicija „Svč. Mergelės Mari­ jos Žengimas j dangų“. Juo­ do ir rausvo m arm uro dalis, balto stiuko ir paauksuotas detales ju n g ia d arni archi­ tektūrinė, skulptūrinė bei ta­ pybinė portalo kompozicija. Bažnyčioje yra išlikę vėlyvo­ j o baroko baldų. Pusapva­ lės banguotų siluetų klausyklos, dengtos kriauklės pavi­ dalo stogeliais, yra pagam intos iš pušies, puoštos liepos pridėtiniais drožiniais. Skirtingų dydžių ir siluetų suo­ lai dekoruoti intarsijomis ir drožiniais. Suolus, kaip ir klausyklas, XVIII a. pirm oje pusėje sukūrė Jonas Baklauskas ir Ignotas Bartschas.

Klausykla 112 p. Šv. Onos koplyčios portalas

V ilnius Vilniaus universiteto rūmai Šv. J o n o / Universiteto g.

Didįjį (Skargos) kiem ą supančių pastatų arkų galeri­ jo s - vienas svarbiausių kiem o erdvę form u o jan čių plastinių elem en tų . Šoninius pastatus (žiūrint nu o Šv. J o n o bažnyčios portalo) skaidančiuose plokščiuose ir masyviuose piliastruose nutapyti U niversiteto stei-

A

gėjai, vadovai, m ecenatai. Čia galima pamatyti vyskupą Valerijoną Protasevičių, pakvietusį jėzuitus į Vilnių, ir LDK etm oną, Žemaitijos sen iū n ą J o n ą Karolį C h o d ­ kevičių bei kitus garbius asmenis. Pranciškaus Smuglevičiaus salė įre n g ta XVII a. p ra ­ džioje. Iki XVIII a. pabaigos čia buvo Universiteto re­ fektorius, po to salė paskirta bibliotekai ir paskaitoms. XIX a. pradžioje j ą dekoravo tapytojas Pranciškus Smuglevičius. Salę dengia cilindrinis skliautas su liunetėmis, o apšviečia abiejose išilginėse sienose esantys langai. Salės skliauto vidurinėje dalyje matyti XVII a. freska, kurioje vaizduojama Švč. M ergelė Marija, glo­ bianti savo apsiaustu vienuolius jėzuitus. Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos archi­ tektas - Tomas Žebrauskas. Ji pastatyta 1753-1773 m. a n t kolegijos rū m ų triaukščio m ū rin io korpuso. O b­ servatorijos, arba Baltoji, salė apim a visą korpuso plotį ir ilgį. Tai erdvi 6,4 m aukščio patalpa su keturiolika

Vilnius langų iš abiejų pusių. Virš jos - mažoji salė, skirta astro­ nom iniam s stebėjimams. Baltosios salės interjero architektūrinėje plastikoje do­ m inuoja dvi masyvios arkų eilės su tiesiais piliorių kar­ nizais. Virš karn izų įk o m p o n u o to s konsolės. Kitas raiškus plastinis akcentas - ties arkų spynomis iš archivoltų susuktos voliutos. Baltosios salės p o rta lą 1770-1773 m. sukūrė Carlo Spampani. Portalas yra ankstyvojo klasicistinio stiliaus, santūrios d o rėn in io orderio kompozicijos. Frizo metopose įkom ponuoti Zodiako ženklai, tim pane - m eda­ lionas su Stanislovo A ugusto Poniatovskio p o rtre tu . Virš fro n to n o - alegorinės deivių U ranijos ir Dianos figūros.

Vilniaus universiteto rūmai Šv. J o n o / Universiteto g.

Baltosios salės portalas

Astronomijos observatorijos pjūvis

M I MM i S*1111 f

IJ m iu t i i i Universiteto didysis kiemas, 1786. Dailininkas Pranciškus Smuglevičius

V ilnius Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedra bazilika. Sv. Kazimiero koplyčia Katedros a.

Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus arkikatedros bazi­ likos buvo prestižinis Z igm anto III Vazos fu n d uo tas statinys, sumanytas kaip 1602 m. k ano n izu oto kara­ laičio K azimiero sanktuarijus ir kaip karališkosios giminės m onum entas-mauzoliejus, ju ngiantis jogailaičių ir Vazų dinastines tradicijas. Sv. Kazimiero koplyčią projektavo ir statyboms vado­ vavo C onstante Tencalla (1623-1636 m .). Tai centriškas, kupolinis kvadratinio plano pastatas, virš jo kubo pavidalo tū rio kyla aštuoniasienis būgnas, laikantis kupolą su žibintu. M onum entalų tūrį skaido plokščių piliastrų poros, kaip ir Tencalla projektuotoje Sv. Te­ resės bažnyčioje, tik koplyčioje toji a rc h ite k tū rin ė artikuliacija, pasitelkus d o rėn in į orderį, yra rūstesnė, sunkesnė.

Įstabus koplyčios portalas A rkikatedros viduje. Praban­ ga ir elegancija p e rte ik ta h arm o n in g o m is kolonų, arkos ir laužyto antablem ento proporcijom is, iškilniu masyvaus ru d o ir trapaus balto, sodraus ju o d o m ar­ m uro ir auksuoto ažūro deriniu. Koplyčios vidaus erdvė sudaryta tarsi iš trijų pakopų, kurias vainikuoja k u p o lo sfera. Ž em u tin ė koplyčios

Vilnius Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedra bazilika. Sv. Kazimiero koplyčia Katedros a.

Šv. Kazimiero koplyčios portalas

V ilnius

Vilnius

dalis suskaidyta rausvo m arm u ro piliastrais ir ju o d u m arm u ru dengtom is nišomis, kuriose patalpintos val­ dovų skulptūros (m edinės, apkaltos sidabro skarda). Iki XVII a. vidurio koplyčioje buvo sidabrinis altorius. Dabar koplyčios altoriaus retabulą puošia 1690-1692 m. Pietro Peretti sukurti stiuko reljefai ir skulptūros, suda­ rantys dinamišką ir šviesų foną sidabru švytinčiam šv. Ka­ zimiero karstui. Reljefai ir skulptūros puošia ir koplyčios skliautą bei kupolo būgną, o šv. Kazimiero dorybių ale­ gorijos - kupolo bures. Altoriaus pusės dviejų burių

Šv. Kazimiero koplyčios kupolo fragmentas

118 p. Koplyčios altoriaus retabulas su šv. Kazimiero karstu

Vilnius Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedra bazilika. Šv. Kazimiero koplyčia K atedros a.

„Šv. Kazimiero karsto atidengimas “

freskas n u tap ė H iacinto C am pana (1639-1643 m.), o kitose dviejose burėse yra Pranciškaus Smuglevičiaus aliejumi ant drobės tapyti ir prie tinko pritvirtinti pa­ veikslai. Koplyčioje yra m edinė paauksuota ir pasidab­ ruota vėlyvojo baroko stiliaus sakykla (XVIII a.). Koplyčios šonines sienas puošia M ichelio A rch an ­ gelo Palloni 1692 m. nuta­ pytos freskos: vienoje iš jų vaizduojamas „Sv. Kazimie­ ro karsto atidengim as", kitoje - „Stebuklas prie šv. Kazimiero karsto". A rkikatedros šoninėje na­ voje yra Giovanni Frances­ co Rossi apie 1652 m. su­ kurtas bronzinis vyskupo Ju rgio Tiškevičiaus antka­ pinis biustas (m em oriali­ nė lenta - 1762 m.). Vargonų prospektas - XVIII a. antrosios pusės, vėliau kiek pakeistas. Bažnyčioje saugomas 1602 m. auksuoto

Vilnius Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedra bazilika. Šv. Kazimiero koplyčia Katedros a.

Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkika­ tedros bazilikos vargonų prospektas

sidabro relikvijorius, puoštas perlais, am edstais ir špineliais, skirtas Kristaus erškėčių vainiko dygliui lai­ kyti. Didžiojo altoriaus tabern ak ulio d urelių plaketę (kalstytas ir auksu graviruotas sidabras) sukūrė 16231625 m. A ugsburgo auksakalys M atthias Wallbaumas. Viršutinėje plaketės kompozicijos dalyje vaizduojamas Kristus, plaunantis apaštalams kojas, apatinėje - „Pa­ skutinė vakarienė". XVII a. antrosios pusės dažyto me­ džio krucifiksas j A rkikatedrą perkeltas iš trin ito rių Viešpaties Jėzaus bažnyčios. M onum entalias ir dinam iškas „Mozės" ir „Sv. J o n o Evangelisto" figūras, stovinčias Arkikatedros fasado ni­ šose, drauge su fasadą puošiančiais penkiais stačiakam­ piais horeljefais ir horeljefine tim p a n o kom pozicija sukūrė Tommaso Righi. M anom a, kad septynių kuni­ gaikščių statulos, dabar esančios Arkikatedros šoninio fasado nišose, priklausė Sv. Kazimiero bažnyčiai.

Vilnius Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia, dominikonų vienuolynas ir koplytėlės Kalvarijų g. 225

Bažnyčia pastatyta 1755-1772 m. Prie jo s XVIII a. antroje pusėje iškilo dom inikonų vienuolyno namas ir koplytėlės. Bažnyčia yra kryžminio plano, bazilikinė, vienos poros piliorių padalinta j tris navas. Plati vidurinė nava per­ eina į tokio pat aukščio ir pločio presbiteriją su pus­ apskrite apsida. Šoninės navos siauros ir žemos. Tran­ septo galuose yra nedidelės koplyčios, abipus presbi­ terijos - pailgos pagalbinės patalpos. Fa­ sadas - išilgintų proporcijų, su grakščiais 9 smailėjančiais bokštais. Šoniniuose fasa­ duose koplyčių kampai įgaubti, surem ti i«» EI dvigubų piliastrų, vainikuojam i 99 b anguotų fron to n ų . Galinį fasadą puošia pagal apsidą išgaubtas ir j ą pratęsiantis banguoto k ontūro frontonas. Cilindrinį bažnyčios skliautą ir vidurinės H * .» navos sienas puošia XVIII a. freskos, ku­ riose vaizduojam os Kristaus gyvenimo scenos. Freskose gana profesionaliai įdiegti Romos m onum entaliosios tapybos

Vilnius

V ilnius Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia, dominikonų vienuolynas ir koplytėlės Kalvarijų g. 225

kom poziciniai p rin cip ai (A ndrea Pozzo ištobulintas iliuzionistinės architektūros motyvas). Vėlyvojo baroko dirbtinio m arm uro sakykla ir krikštykla sudaro vientisą kompleksą, esantį prie presbiterijos šiaurinės sienos. Krikštykla, sakyklos tribūna ir stogelis aptakių formų, apjuosti banguotais karnizais. Įmantrius piliastrus iš šonų puošia rokailių reljefai, an t sakyklos tribūnos kampų patalpinti keturių evangelistų simboliai. Vienuolyno pastatas yra vakarinėje ansam blio dalyje, nedidele patalpa sujungtas su bažnyčia. Manoma, kad pirm ieji vienuolyno n am ai buvo pastatyti 16751701 m., naujas m ūrinis vienuolynas - XVIII a. p ra­ džioje, 1793 m. pristatyta rytinė jo dalis. Pastatai labai nukentėjo p e r 1812 m. karą, 1817 m. buvo atstatyti. Kalvarijos imtos kurti 1662 m. vyskupo Ju rg io Bialozoro iniciatyva. 1664 m. p ra d ė ta koplytėlių statyba. M aždaug 140 h a p lo te tarp T rinapolio, B altupių ir Jeruzalės 1669 m. iškilo m edinės koplytėlės. XVIII a. įrengtos 35 stotys, pastatyta 19 m ūrinių koplyčių (išliko k eturios), septyneri m ediniai ir vieneri m ūriniai vartai bei tiltas p e r C e d ro n o upelį. Koplyčių a rc h ite k tū ra unikaliai ju n g ia vėlyvojo baroko ir liaudies architek­ tūros bruožus.

V ilnius Siuskų rūmai Kosciuškos g- 10

Sluškų rūmai, 1873 m. Fotografas jozefas Čechavičius

Šiuos rūmus 1690-1694 m. pastatydino Polocko vaivada Domininkas Sluška tuom etiniam e Vilniaus priemiestyje Antakalnyje. Tai buvo įspūdingas ansamblis, kurį, be pagrindinių reprezentacinių rūm ų, sudarė daugybė pa­ galbinių, ūkinių pastatij ir koplyčia. Ansamblis išsi­ dėstęs an t Neries kranto. Statant rū m us buvo spe­ cialiai supiltas pusiasalis, pakreipęs Neries vagą. Ša­ lia rū m ų įkurtas raciona­ laus planavimo parkas su tiesiomis alėjomis, perka­ sais, tvenkiniais, šlaite su­ form uotom is terasomis bei laiptais. Rūm ų fasadus su atsikišusiais kampiniais paviljonais skaido stambūs, p e r visą pastato aukštį ištįsę piliastrai. C e n trin ę fasado dalį vainikuoja trikam pis fro n to n as, k u rio tim p an e įk o m p o n u o tas įspūdingas bareljefas. M anom a, kad šios daugiafigūrės patetiškos karo alegorijos autorius - Pietro Peretti.

V ilnius Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia bei dominikonų vienuolynas Lukiškių a. 10

Bažnyčia pra d ė ta statyti 1690 m. sudegusios vietoje. Dabartinį vaizdą ji įgijo ne iš karto. 1718 m. buvo su­ m ūrytas fro n to n a s, 1727-1746 m. pagal architekto A ntuano Abraom o G enu projektą užstatyti viršutiniai bokštų tarpsniai. Tai aukščiausia vienanavė bažnyčia Lietuvoje: navos aukštis (24 m) prilygsta jos ilgiui. Prie navos prijungta žemesnė ir siau­ resnė presbiterija, p ereinanti į d a r žemesnę apsidą. Šoninis fasadas atrodo tarsi laiptuota žemėjančių ir smulkėjančių tūrių sąnara. Pa­ grindiniam e fasade dom inuoja sienos plokš­ tuma, skaidoma siaurų piliastrų ir tiesių kar­ nizų. Su plokštoku masyviu baroko form ų f ro n to n u kontrastuoja raiškaus pailgo sta­ čiakampio tūrio bokštai. C entrinėje nišoje virš p o rtalo yra XVIII a. tem pera tapyta freska „Angelai su Švč. Mer­ gelės Marijos paveikslu", o gretim ose šoni­ nėse nišose - XVIII a. a n tro je pusėje

Vilnius Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia bei dominikonų vienuolynas Lukiškių

J o h a n n o H edelio sukurtos skulptūros „Šv. Hiacintas11ir „Šv. Dominykas". Interjere navos ir presbiterijos sienas skaido korintinio orderio piliastrai. Altoriai buvo įrengti 1763-1766 m. J ų autoriai — architektas Jo ach im as H e rd eg en as ir skulptorius Jo h a n n a s Hedelis. 1743-1744 m. d ekoruo­ tos sienos ir pastatyta vargonų tribūna. Pietinio bokšto apatinėje dalyje įren g ta Šv. H iacinto koplyčia. Ją dengiantys kryžminiai skliautai dekoruoti XVIII a. freskomis. Keturiose kompozicijose, apjuos­ tose rokailio rė m ų ir ornamentvj, vaizduojamos šv. Hia­ cinto gyvenimo scenos. Koplyčios rytinėje ir vakarinėje sienose tarp langų nutapytos angelų figūros, h erbai su įrašais bei augalinių motyvų o rn am en tai. Koplyčioje įrengtas vėlyvojo baroko altorius. 1812 m. bažnyčia buvo pa­ versta karo ligonine, vė­ liau - kariniu sandėliu. 1844 m. grąžinta parapi­ jiečiams. 1846 m. nugriau­ ta šventoriaus pusės mūri­ nė tvora su vartais. Po karo bažnyčia vėl buvo paversta sandėliu. D abar grąžinta tikintiesiems ir dom iniko­ nams. Vienuolyno pastatai prie bažnyčios pastatyti 1713-1739 m.

a. 10

Vilnius Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčia M aironio g. 10

Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios interjeras, 1848 m. Litografija

Tai viena didžiausių Lietuvos gotikinių bažnyčių, ku­ rios interjerui XVIII a. septintam e dešimtmetyje su­ kurta nem aža baroko stiliaus kūrinių. Joje buvo apie dvidešimt m edinių altorių, sakykla ir vargonų bei cho­ ro tribūnos. Altoriai ir sakykla padaryti iš pušies, faneru o d guoba ir uosiu, skulptūriniai elem entai išdrožti iš ąžuolo. Tarp gotikinių bažnyčios stulpų stovėjo įvairiu m etu sukurtos barokinės skulptūros. Šventovėje buvo penkios XVIII a. klausyklos ir trys stales, stovėjusios vienuolių chore.

Vilnius Interjeras dekoruotas freskomis. Be seniausiojo XV a. Šv. Pranciškaus tapybos sluoksnio, rasta ir dviejų laikotarpių barokinės ir Bernardino tapybos. XVII a. sukurta o rnam en tin ė zakristijos sienų bažnyčia tapyba. XVIII a. freskomis d ekoruota Užupio bernar­ M aironio g. 10 d in ų išpažinties patalpa. XVTII a. pabaigoje sukurta „Trijų karalių" koplyčios sienų ta­ pyba. Bažnyčios šiaurinėje navoje yra Stanislovo Radvilos antkapis, sukurtas 1618-1623 m. W ilhelmo von den Blockės dirbtuvėje. Tai se­ niausias Lietuvoje tokio tipo ant­ kapis, išsiskiriantis dom inuojančia a rc h ite k tū rin e dalimi, n e reljefi­ ne, o apvalia m irusiojo skulptūra. Stanislovo Radvilos antkapis, prof. Wladislawo Zahorskio teigim u, iš Medinio altoriaus fragmentas pradžių buvo pastatytas bažnyčios navos gale po vargonų tribū n a ir tik 1766 m. perkeltas į dabartinę vietą. Petro Veselovskio antkapis yra bažnyčios pietinėje navoje, įrengtas 1634 m. J o n o Povilo Ja ­ navičiaus m em o rialin ė le n ta su­ k u rta XVII a. pradžioje. G raniti­ niam e stačiakampyje įkom ponuo­ tas reljefas, kuriam e vaizduojama pirklio Janavičiaus šeima prie kry­ žiaus. Vladislovo Tiškevičiaus m e­ m orialinė le n ta sukurta 1712 m. M arm uro plokštėje iškaltas karo sim bolių supam as Tiškevičių gi­ m inės herbas. L entą kadaise juosė a n t sienos tapytas profiliuotas rėmas.

Stanislovo Radvilos antkapis

V ilnius Svč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir vizitiečių vienuolynas Rasų g. 6

A rchitektas Ju o zap as Pola šią bažnyčią suprojektavo apie 1694 m., vienuolėms vizitietėms atsikėlus į Vilnių. Sutrukdžius Siaurės karui, statybos vyko tik 17291756 m. Bažnyčia yra centriška, graikiško kryžiaus pla­ no, turi aštuoniakam pį kupolą: 37 m aukščio kupolas su dviejų tarpsnių b ū gnu remiasi į 2 m storio sienas ir keturias pus­ apskrites arkas. Kupolas išorėje kresnokas, p rip lo to svogūno for­ mos, užbaigtas aštu on iak am p iu žibintu. Visi trys bažnyčios fasadai yra ma­ syvūs, sunkūs. Tik pats paviršius p risodrintas išgaubtų ir įgaubtų, piliastrais ir nišomis suskaidytų plokštum ų judėjim o. 1865 m. Svč. Jėzaus Širdies bažny­ čia buvo paversta Šv. Marijos Magdalietės cerkve. Tuo m etu nugriau­ ta prie bažnyčios stovėjusi varpinė ir pagrindiniam e fasade pristaty­ tas šešiakampis prieangis su lėkštu kupoliniu stogu (prieangis 1919— 1928 m. nugriautas). Bažnyčios vidaus erdvę form uoja k e tu rios atram in ės arkos, j ų laikom as b ūgnas su­ skaidytas nišomis, besikaitaliojančiom is su langais ir ta rp j ų kylančiais suporintais korintiniais piliastrais. Virš šių nišų kupolo skliaute įkom ponuoti ovalūs lan­ geliai. 1756-1758 m. buvo įrengti septyni altoriai ir sukurtas stiuko dekoras. K olonų ir piliastrų grupės su­ daro iškilias ir ažūriškas altorių kompozicijas, kurias skaido trūkinėjantys, banguoti karnizai. Bažnyčios in­ terjeras puoštas stiuko rokokiniais ornam entais, kartušais, girliandom is bei šventųjų figūromis. Pendentyvuose ir būgno nišose nutapytos freskos. Bažnyčia neveikianti, jo s interjeras gerokai sunykęs. Vizitiečių vienuolyno pastatai kadaise apėm ė gana di­ delę teritoriją n u o Subačiaus gatvės į rytus. J ų plano struktūros centras - didelis, beveik kvadratinis kiemas (kluatras). Į šiaurę n u o j o yra mažasis vidaus kiemas. V ienuolyno pastatai dviaukščiai, dengti kryžminiais ir cilindriniais skliautais.

Vilnius Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir vizitiečių vienuolynas Rasų g. 6

s

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios skersinis pjūvis, 1949 m.

Bažnyčios fasadas, XX a. pirmosios pusės fotografija

Vilnius Visų Š v e n tų jų b a in y č ia ir k a rm elitų v ien u o lyn a s R ūdninkų g. 20/1

Pastatyti 1620-1631 m., 1743 m. p rie bažnyčios pristatyta varpinė. Bažnyčia - II Gesu tipo, trinavė, bazilikinė, su gilia presbiterija, vietoj transepto iš abiejų navos pusių turin ti koplyčias. Statinio tūris kresnokas, pagrindinė nava plati, o šoninės - labai siauros.

Vilnius Fasadas - sunkokų ankstyvojo baroko form ų. Ryškus karnizas jį dalija į d u tarpsnius, kuriuos skaido plokšti korintiniai piliastrai, puošia stambios voliutos, obelis­ kai ir kitos detalės, o užbaigia aukštokas trikam pis frontonas. Bažnyčios in terjeras gerokai nuk en tėjęs, b et išliko ryškiai polichrom uoti, skulptūromis puoš­ ti altoriai, taip p a t sienas p u o šu sių freskų fragm entai, XVIII a. vargonų prospektas. Buvusio karm elitų vienuolyno pastatai užima beveik visą kvartalą. Ilgasis lenktas, esantis prie gatvės, ir trys kiem o korpusai yra dviejų aukštų, dengti kryžminiais ir cilindriniais skliautais, ku­ riuos kai kur pakeičia plokščios lubos. V ienuo­ lynui buvo p a n a u d o ti senesni nam ai. XVII a. pirm oje pusėje karmelitai turėjo ilgąjį gatvės ir vieną kiemo korpusą. Vėliau vienuolynas daug kartų didintas. 1621 m. prie gynybinės sienos pa­ statytas dviejų aukštų noviciato namas. 1885 m. vienuolynas uždarytas, o jo patalp o se įrengti butai.

Interjero detalė

Vilnius Sapiegų rūmai Antakalnyje Sapiegos g. 3

Sapiegų rūmai, 1927 m. Dailininkas Jurgis Hoppenas

Rūmai ir parkas, apsupti tvora su vartais, drauge su tri­ nitorių vienuolynu ir Viešpaties Jėzaus bažnyčia sudarė vientisą ansamblį. Itališkojo palazzo tipo trijų aukšti} rū­ mai su kvadratiniais kam piniais paviljonais pastatyti 1691-1697 m. Jų planas stačiakampis, asimetriškas: visą pastatą išilgai kertantis koridorius kiek paslinktas į pietus. K orido­ riaus gale prie pagrindinio įėjimo yra didieji laiptai. P ietiniam e ir šiauriniam e šonuose, tarp kampi­ nių paviljonų, buvo atviros arki­ nės galerijos (dabar užmūrytos). Interjerą lipdiniais dekoravo Piet­ ro Peretti, m anom a, kad freskas tapė Michelis A rchangelo Palio­ nį. Šių m o n u m e n ta lių rū m ų ar­ chitektas n ė ra žinomas. Parkas prie rūm ų - geom etrinio, arba ra­ cionalaus, planavimo. Jo išilginės ašies galuose yra vartai, o visas plo­ tas kadaise buvo sudalintas alėjomis į stačiakampius su dviem apskritom tarp jų įk om ponuotom aikštelėm.

Vilnius A ugustijonai šioje vietoje įsikūrė po 1655 m. gaisro, sudegus Šv. Kozmo ir D om ijono bažnyčiai. 1742 m. vienuolių pasistatydinta bažnyčia sudegė, jo s vietoje 1746-1768 m. pastatyta nauja m ūrinė ir ilgasis Bokšto gatvės vienuolyno korpusas. V iena vėlyviausiųjų Vil­ niaus barokinių bažnyčių yra bazilikinė, trinavė, su dom inuojančiu bokštu fa­ sade. Bokštas - penkių aukštyn siaurėjančių tarps­ nių, grakštus ir plastiškas, j o šalmą fo rm u o ja ving­ riais apvadais apjuosti pa­ stogės langai. Šventovės vidaus erdvę į navas skaidė keturi masy­ vūs pilioriai su p rig lu d u­ siais piliastrais. 1852 m., bažnyčią rekonstruojant į stačiatikių cerkvę, p anai­ kinti puošnūs vėlyvojo baroko altoriai, sakykla, vargonų choras. 1967 m. bažnyčios erdvė galutinai sudarkyta, suskaidžius j ą į kelis aukštus gelžbetoninėm is p e r­ dangomis. Pagrindinis Bokšto gatvės korpusas yra dviaukštis su vie­ noje koridoriaus pusėje išdėstytomis patalpomis, dau­ giausia dengtomis kryžminiais skliautais. Ilgesnių patal­ p ų skliautus rem ia stulpai su ramstinėmis arkomis.

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ir augustijonų vienuolynas Savičiaus g. 13/2

V ilnius Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Smėlio g- 10

Bažnyčia buvo p ra d ė ta statyti 1694 m. čia atvykusių trin ito rių ir didiko Kazimiero J o n o Sapiegos pastan­ gomis. Tai aštuoniakam pio plano centriškas kupolinis pastatas su ilgoku prieangiu ir dviem bokštais, priglu­ dusiais prie pagrindinio fasado. Iš presbiterijos perei­ nam a į erdvią zakristiją, susisiekiančią su trinitorių vie­ nuolyno koridorium i. Fasado kompozicijoje dom inuoja XVIII a. antroje p u ­ sėje pristatyti keturk am p iai trim ketvirčiais pasukti bokštai ir masyvus prieangis. Virš jo įkom ponuota stiu­ ko skulptūrų grupė „Angelas laimina trinitorių vienuo­ lį ir belaisvį, išpirktą iš kitatikių nelaisvės". Giliose aštuoniakam pio interjero nišose buvo įrengti septyni altoriai, kurių suporintos korintinės kolonos laikė trikam pius fro n to n u s su perkirstais karnizais. Aukščiausias ir puošniausias buvo centrinis didysis al­ torius. Jam e stovėjo ispaniškoji „Ecce H om o" statula, d a b a r esanti Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Stiuko skulptūrom is ir reljefais bažnyčia d e k o ru o ta 1700-1705 m. vadovaujant Pietro P eretti. K upolo

Vilnius Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Smėlio g. 10

Bažnyčios interjeras, 1846 m. Litografija

dekoras sudaro grafišką, architektūrinių form ų struk­ tūrai pavaldų piešinį. A nt aukštai iškeltų kupolo langų sandrikų įkom ponuotos ja u n u o lių ir vaikų figūros, ikikančios a n t kapitelių plastiškai besileidžiančias lauro vainikų girliandas. Karnizuose tarp augalinių reljefų įterptos a n geliuk ų figūrėlės, apkabinusios p uošnius kartušus, virš piliorių įkom p o nu o ti angelai, laikantys Kristaus kančios atributus. A nt archivoltų patalpintos sėdinčios šventųjų figūros. Skulptūrų ir reljefų išdėsty­ mas - tektoniškas ir sistemingas, tačiau stiliaus požiūriu j ų plastika nevienalytė: šalia m eistriškų ir ra fin u o tų pasitaiko gana primityvių, šalia barokinio išraiškingu­ m o ja u skleidžiasi ir klasicistinė retorika. V ienuolyno pastatai p ra d ė ti statyti 1694 m., baigti XVIII a. pradžioje. Tai keturi dviejų aukštų korpusai, juosiantys keturkam pį kiemą. Koridoriai ir celės dengti kryžminiais skliautais ir plokščiomis lubomis. Pietinis korpusas turi vėlesnį m ezoniną. N uo 1726 m. vienuo­ lyne buvo įkurta p arapinė mokykla. 1864 m. pastatai pritaikyti kareivinėms, 1924 m. įkurta derm atologijos klinika.

Vilnius Švč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų bažnyčia, Sanguškų rūmai ir misionierių vienuolynas Subačiaus g. 24,26,28

Bažnyčia p radėta statyti 1695 m. Teofilio Pliaterio ini­ ciatyva ir lėšomis. 1750-1754 m. Jonas Kristupas Glau­ bicas j ą rekonstravo: paaukštino bokštus, sukūrė naujus frontonus ir prieangį. Pats pastato tūris gana masyvus, plano sąranga kresnoka, tačiau eksterjero architektū­ roje dom inuoja ir vertikalumas, kurį pabrėžia metalo plastikos detalės - kaligrafiškai o rnam entuoti kryžiai, dekoratyvios viršūnės ir grotelės. Šv. V incento Pauliečio altorius buvo sukurtas 1722— 1730 m. Bažnyčią puošia XVIII a. viduryje tapytos freskos, jų au to riu s - D om ininkas Ivanovskis. Freskose vaizduojam os iv. Vincento Pauliečio gyvenimo scenos: „Sv. Vin­ centas Paulietis karaliaus taryboje", „Sv. V incentas Paulietis prie mirštančio Liudviko XIII“, „Sv. Vincento Pauliečio mirtis". Sanguškų rūm ai yra į šiaurės rytus nu o bažnyčios, pri­ ju n g ti prie vienuolyno pastatų. 1640-1650 m. ju o s pasi-

Vilnius Svč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų bažnyčia, Sanguškų rūmai ir misionierių vienuolynas Subačiaus g. 24,26,28

statydino LDK didikas, Vilniaus vyskupijos sufraganas Jeronim as Sanguška. M irdamas jis testam entu rūm us paliko bernardinam s. Šie ju o s pardavė Kotrynai Rad­ vilienei, o ji 1686 m. dovanojo misionieriams. Čia apsi­ gyvenę vienuoliai įrengė koplyčią. Vienuolyno pastatai su Sanguškų rūm ais, bažnyčia ir zakristija skliaudžia

Vilnius Svč. Mergelės Marijos Žengimo į dangų bažnyčia, Sanguškų rūmai ir misionierių vienuolynas Subačiaus g. 24,26,28

Bažnyčios vidus, apie 1870 m. Fotografas Jozefas Cechovičius

uždarą kiemelį. Vienuolyno pastatas - T raidės plano, trijų aukštų, statytas dviem etapais. 1739-1744 m. ant šlaito buvo sum ūrytas rytinis korpusas, sujungtas su Sanguškų rūmais. Vėliau (apie 1751 m.) pastatyti vaka­ rinis ir pietinis korpusai. N uo 1790 m. dalis vienuolyno patalpų paskirta senelių ir pam estinukų prieglaudom s, ligoninei. 1844 m., už­ darius vienuolyną, čia b u ­ vo įrengti butai, kareivi­ nės, kalėjimas. Prie bažny­ čios pietvakarinio kam po stovi buvusi vienuolyno oficina, pastatyta 17441751 m. Oficiną ir vienuolyno pa­ status projektavo misionie­ rių kunigas Jonas Sreteris.

Vilnius Bažnyčia šioje vietoje stovėjo ja u nuo XVI a. Tai buvo privati Radvilų bažnyčia, pastatyta Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos lėšomis. N uo XVII a. pradžios iki 1798 m. j ą aptarnavo čia įkurdinti karmelitai. Gerokai nukentėjusi p o 1749 m. gaisro ji buvo atstatyta Jurgio Radvilos lėšomis pagal Franzo Ignatiuso Hofferio p ro ­ jek tą. D abar bažnyčia, įsiterpusi į netaisyklingai išsi­ dėsčiusių buvusio vienuolyno pastatų grupę, yra viena­ navė su prieangiu ir presbiterija, Šv. Ju o ­ zapo koplyčia šone bei dviem zakristijom. Fasadas - lanksčiai išgaubtų vėlyvojo ba­ roko form ų, sudarytas tarsi iš trijų vienas virš kito kylančių frontonų. Bažnyčioje yra keturi altoriai ir sakykla. Didysis altorius iš dirbtinio m arm u ro mensos ir m edinio retabulo įrengtas pres­ biterijoje, kurios sienose nutapytos archi­ tektūrą imituojančios freskos. Navos skliautuose gerai išlikusios 1775 m. sukurtos freskos, kuriose vaizduojam i

Šv. Jurgio bažnyčia ir karmelitų vienuolynas Tilto g. 12

Mikalojus Radvila Juodasis. Freskos fragmentas

Vilnius Šv. Jurgio bažnyčia ir karmelitų vienuolynas Tilto g. 12

šv. Ju rg io bei Švč. M ergelės Ma­ rijos gyvenimo m om entai. Presbi­ terijos šoninėse sienose nutapyti Radvilų portretai, navos burėse ir skliautuose, rokailėmis apjuostuo­ se ovaluose įkom ponuoti šventųjų atvaizdai ir bažnytiniai simboliai su inskripcijomis (emblemos). Tais pačiais metais buvo sukurtos ir ke­ turios m edinės šventųjų skulptū­ ros, stovinčios prie šoninių navos sienų. Barokinis vargonų prospek­ tas puoštas paauksuota drožyba.

Vilnius Pastatyti fu n d u o ja n t P etrui G oštautui 1334-1387 m. d ar prieš krikščionybės įvedimą Lietuvoje. Po gaisrų ir karų daug kartų atstatinėti. Dabartines vėlyvojo baroko form as įgijo p e r 1773-1780 m. rekonstrukciją pagal Kazimiero Kamienskio projektą. 1864 m. bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas buvo uždaryti. Bažnyčia išlaikiusi pirmykštę gotikinę struktūrą, per­ regim ą pro p lo n ą vėlyvojo b a ro k o fo rm ų sluoksnį. Vėlyvasis barokas ryškiausias čia viršutinėse fasadų daly­ se. Du viršutiniai pagrindinio fasado tarpsniai sudaro tartum atskirą barokinį fasadą, išaugusį an t gotikinio pagrindo. Bažnyčios interjeras dek o ru o tas freskomis 1773-1780 m. Vidurinės navos lopšinį skliautą puošia septynios kompozicijos, vaizduojančios šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo scenas. Skliauto liunetėse nutapyti vaizdai iš pranciškonų vienuolijos istorijos. Suzinų m auzoliejinė koplyčia, 1708 m. pastatydinta Mykolo Sužino, stovi buvusioje pranciškonų kapinių teritorijoje. Statinį sudaro trys centriškai sujungtos pus­ apskritės apsidos ir keturkam pis prieangis. Koplyčia dengta kupoliniu skliautu su liunetėmis ir daugiašlaičiu čerpių stogu. N edideliam e fasade akcentuotas simet­ riškas portalo motyvas. A ntrojo tarpsnio nišoje buvo nutapyta freska „Kristus prie stulpo" („Ecce H o m o“). Gotikinis vienuolynas buvęs dviejų aukštų, stačiakam­ pio plano su vidaus kiemu. Po 1748 m. gaisro jo pa­ statai atstatyti pagal architekto A ugustino Kosakausko projektą.

Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas Trakų g. 9

Pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas. Fotografas Jozefas Čechavičius

Vilnius Sv. Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas

š v Rapolo bažnyčia pastatyta 1702-1709 m. vaivadijos žemės raštininko M. Košico iniciatyva. Bokštai iškilo 1752 m., j ų autoriai - architektas ir skulptorius Jonas Dydersteinas ir architektas Jo n as Nezemkauskas. BažUpėsg.l nyčia bazilikinė, trinavė, su stačiakampe presbiterija ir dviejomis prie jo s prigludusiomis zakris­ tijomis. Fasadas yra plokštokas, griežtai ir lakoniš­ kai suskaidytas piliastrais, santūriai pagy­ vintas ovaliomis ir arkinėmis langų ango­ mis. Fasado kompozicijoje raiškiai dom i­ n uoja du bokštai, iškylantys virš plokščio trikam pio frontono. J ų viršutiniai tarps­ niai su kolonėlėm is kam puose, ban g uo ­ tais ir lūžtančiais karnizais bei sudėtingos konfigūracijos šalmais prim en a grafišką ir inžinierišką F rancesco B orro m ini grynosios architektūros kalbą. Vidaus erdvė siauroka, sutelkta į didįjį al­ torių, lygias sienas su langų eilėmis viršuje artikuliuoja stambūs plokšti dorėninio or­ derio piliastrai, susiliejantys su skliautų ar­ komis. Si piliastrų ir skliautų plastika ja u pranašauja klasicistinės architektūros sti­ lių. Tačiau čia ji tarsi skirta išryškinti puoš­ niam , vis d ar vėlyvojo baroko dinam ika „Šv. Rapolas Arkangelas", „besimėgaujančiam*1 didžiajam altoriui. XVIII a. antroji pusė. Dailininkas A nt išpūstų, įm antriai profiliuotų pjeSimonas Čechavičius destalų sugrupuotos grakščios korintinio

Vilnius

orderio kolonos, laikančios keliasluoksnį laužytą antablem entą. Salia b a n g u o to altoriaus antstato ir kolonų apačioje įkom ponuotos angelų figūros. Didžiajame altoriuje yra Simono Čechavičiaus paveiks­ las „Šv. Rapolas A rkangelas11 (XVIII a. antroji pusė). Kūrinys pasižymi veržlia, tačiau klasiškai subalansuota kompozicija bei m inkštu, gaiviu koloritu. Vienuolyno pastatai išsidėstę dviejose terasose. Gyve­ namasis U raidės plano korpusas viršutinėje terasoje statytas 1713-1730 m. Apatinėje terasoje išsidėstę ūki­ niai pastatai statyti 1715-1739 m.

Vilnius Svč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Žaliųjų ežerų g. 20

Ansamblis sukurtas XVIII a. pradžioje pagal architekto Pietro Putini projektą. Ansamblį sudaro bažnyčia ir į jo s šoną galu atsirėmęs vienuolynas. Šventorių juosia akm enų m ūro siena. Įkūrėjas - vyskupas K onstantinas Kazimieras Bžostovskis. 1695-1709 m. vyko bažnyčios statybos, 1715—

1722 m. pastatyti viršutiniai bokštų tarpsniai. 1849 m. bažnyčia buvo paversta cerkve, pakeistas jo s inteijeras ir bokštų viršūnės. Statinio planas yra ištęsto, netaisyklingo aštuoniakam ­ pio konfigūracijos. V idurinis kvadratas p erd e n g ta s kryžm iniu skliautu, o trapeciniai galai - lopšiniais skliautais. Išilgine kryptimi erdvę pratęsia stačiakampė presbiterija. Skersinės ašies galuose yra trum pos išky­ šos, atstojančios transeptą. Planas, siejantis centriškos ir stačiakam pės kom pozicijų principus, savo komplikuotum u prim ena Francesco B orrom ini Romos trini­ torių bažnyčios S. Carlo alie Q uattro F ontane planą. Švč. Trejybės bažnyčios trijų tarpsnių fasadą konstruk­ tyviai skaido plokšti dvibriauniai piliastrai. Grakščios proporcijos ir du bokštai, flankuojantys fasado plokš­ tumą, - būdingi vėlyvojo Lietuvos baroko bruožai. T rinitorių vienuolyno pastatas, galu atsirėm ęs į baž­ nyčios šoną, yra kam pinio plano, supantis atvirą vidaus kiemą. Dviejų aukštų patalpos, išdėstytos vienoje kori­ doriaus pusėje, yra dengtos cilindriniais ir kryžminiais skliautais. Fasadų ir interjerų dekoras neišliko.

Vilnius Pradėti statyti 1618 m. LDK etm ono, Vilniaus vaivados J o n o Karolio Chodkevičiaus iniciatyva. Bažnyčia buvo kelis kartus beveik naujai statom a po 1632, 1655 ir 1656 m. gaisrų. Dabartinis vaizdas išliko po 1737 m. gaisro nusiaubtos bažnyčios atstatymo 1741-1753 m., k uriam vadovavo Jo n a s Kristupas Glau­ bicas. Bažnyčios tūris neilgas, bet aukštas (na­ vos aukštis, kaip ir ilgis, 20 m ), su dviem d om inuojančiais bokštais. Šone p rig lu ­ dusi Dievo apvaizdos koplyčia buvo pri­ statyta 1641 m., rekonstruota 1746 m. Išilgintų ir plastiškų form ų fasado silue­ tas - vienas b ū d in g iau sių „vilnietiškojo baroko" pavyzdžiu. D irbtinio m arm u ro stiuku puoštus alto­ rius ir dviejų c h o rų trib ū n as sukūrė Jo ach im as H e rd e g e n a s 1752-1759 m. Didžiojo altoriaus sk u lp tū rų a u to riu s -

Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas Vilniaus g. 20

Vilnius Sv. K o tryn os b a žn yčia ir b en ed ik tin ių v ien u o lyn a s Vilniaus g. 20

A Itoriaus fragmentas

Ju o zap as Voščinskis, koplyčios - J o h a n n a s H edelis. A ltorinius paveikslus n u ta p ė Sim onas Čechavičius 1756-1760 m. S kulptūros ir altoriniai paveikslai vaizduoja b e n e d ik tin ių vienuolijos garbinam u s šventuosius, jo s steigėjus, globėjus bei benediktiniško dvasingumo puoselėtojus. B enediktinių vienuolyno nam ai sudaro su­ d ė tin g ą ansam blį su trim kiemais. Dvi­ aukščiai pagrindiniai korpusai, skaidomi pla­ čių ark in ių lan g ų ir plokščių piliastrų, skliaudžia netaisyklingą k etu rk am p į didįjį kiemą. Pietrytinis ir pietvakarinis korpusai jungiasi su bažnyčia. Į šiaurės rytus nu o pa­ g rin d in io korp u so yra pagalbiniai v ien u o ­ lyno pastatai, form uojantys d a r d u vidaus kiemus. Šie pastatai atsirado rekonstruojant gotikinius namus.

Vilnius Bažnyčia ir ją supančių n am ų kompleksas - Vilniaus evangelikų liu tero n ų centras. Pirmoji evangelikų liu­ te ro n ų bažnyčia šioje vietoje iškilo 1555 m. Vilniaus burm istro ir evangelikų b en d ru o m en ės senjoro J. Gibelio lėšomis 1624 m. pastatytas p u ošnus altorius su

paauksuotais m edžio bareljefais. 1655 m. pastatą smar­ kiai apnaikino gaisras. 1662 m. bažnyčia atstatyta, o 1668 m. išmūryti jo s skliautai. 1682 m. Jo n o Cedrovskio piešinyje ji vaizduojama su priglaustu keturkam piu var­ pinės bokštu. Po 1748 m. gaisro šventovę vėl teko re­ m ontuoti: atstatyti vargonai, viduje įrengti laiptai. Bažnyčia yra vienanavė, originalaus pailgo penkiakam ­ pio plano, su įėjim u pro varpinę. Pagrindinį fasadą puošia laužtinio kontūro frontonas su voliutomis. Varpinė rekonstruota istorizmo laikotarpyje, tik apati­ n ė jo s dalis išlikusi barokinė. Bažnyčios interjerą p u o šia jo n o Kristupo Glaubico p ro­ jektuotas vėlyvojo baroko altorius.

Evangelikų liuteronų bažnyčia Vokiečių g. 20

Vilnius Šv. Mykolo bažnyčia A.Volano g. 1 3 /9

Pastatyta 1594-1627 m. LDK kanclerio Leono Sapiegos užsakymu kaip jo šeimos m auzoliejus ir kartu - bern ard in ių vienuolyno šventovė. Per 1655—1660 m. karą pastatas degė, 1663-1673 m. buvo atnaujintas. 17061716 m. įrengta keletas altorių, pristatytas prieangis. 1888 m. šventovė suniokota ir uždaryta. 1956 m. jo je įkurtas Architektūros muziejus. Bažnyčia yra pailgo stačiakampio plano, vienanavė. Fa­ sadas savo puo šn u m u išsiskiria iš kitų XVII a. pradžios Lietuvos bažnyčių. Jis yra tradicinės trijų ašių struktū­ ros su dviem siaurais bokštais ir aukštu fro nton u . Sie­ nos suskaidytos iškiliais piliastrais ir giliomis nišomis bei išilgintų arkų pavidalo langais pirm am e tarpsnyje. Šoninius fasadus artikuliuoja labai atsikišę piliastraikontraforsai ir langų arkos. Pagrindinio fasado fro n to no nišose yra išlikę XVII a. freskų fragmentai. Čia buvo nutapyti trys arkangelai: vidurinėje nišoje - Mykolas, šiaurinėje - Gabrielius, pietinėje - Rapolas. Greta bažnyčios stovi XVIII a. pirm am e ketvirtyje pa­ statyta varpinė. Ii jungiasi su šventoriaus tvora, atlik­

Vilnius dam a ir vartų funkciją. Grakščios varpinės viršūnę p uo­ šia Vilniaus m eistrų nukalta geležinė vėtrungė - velnią pamynęs Sv. Mykolas Arkangelas. Šventovės vidaus stru k tū ra p rim e n a gotikines bažny­ čias. Erdvę dengia cilindrinis skliautas su liunetėmis, parem tas keturiom is porom is smarkiai atsikišusių pi­ liastrų. Skliautas dekoruotas nerviūromis, sudarančio­ mis tinklinį žvaigždžių ir širdžių o rn am en tą su Sapiegų h erb ų bei rozečių segmentais. L eono Sapiegos antkapinis pam inklas įrengtas po 1633 m. Manoma, kad skulptorius Sebastiano Sala su­ projektavo patį pam inklą ir sukūrė dekoratyvius rel­ jefus bei alegorines skulptūras, o L eono Sapiegos ir jo žm onų Dorotėjos Firlei bei Elžbietos Radvilaitės plokš­ tės buvo paimtos iš senesnio pam inklo, skirto Vilniaus katedrai. T eodoros K ristinos Sapiegienės antkapis sukurtas 1652-1655 m. A utoriai - Giovanni Battista Gisleni ir

Šv. Mykolo bažnyčia A.Volano g. 1 3 /9

Kristupo Sapiegos epitafija

Vilnius Giovanni Francesco Rossi. Dvi poros stiprių, plastiškų k o lo n ų rem ia p la tų laužytą karnizą, o viduryje tarp kapitelių, ovalinėje nišoje, įkom ponuotas biustas. Nuo ovalo raitytų rė m ų „krinta" p a k abintos d raperijos form os plokštė su įrašais. Novatoriškas d raperijos plokštės motyvas atsidūręs į klasicizmą linkstančių manieristų pam ėgtoje XVI a. antkapio struktūroje. Stanislovo Sapiegos antkapis, įrengtas 1638-1643 m., yra vienas iš nedaugelio portalinių antkapių pavyzdžių, laikomas pačiu ankstyviausiu tuom etinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Ju o d o ir rudo m arm uro antkapis rėm ina bažnyčios zakristijos duris. Dvi kolonos abipus d u rų laiko m em orialinę plokštę ir sarkofagą. Virš sar­ kofago esančioje ju o d o m arm u ro nišoje buvo įkom ­ ponuotas Stanislovo Sapiegos biustas. Kristupo Sapiegos epitafija bažnyčios laiptinėje, tarp ch o ro patalpos ir vienuolyno galerijos, sukurta apie 1631 m. Kompozicijos ir stiliaus požiūriu šis kūrinys sietinas su Arkikatedroje esančia Samuelio Paco epita­ fija (1627-1632), kurią projektavo tuo m etu Vilniuje dirbę italai: M atteo Castello arba C onstante Tencalla.

Šv. Mykolo bažnyčia A.Volano g. 1 3 /9

Teodoros Kristinos Sapiegienės antkapio fragmentas

152 p. Leono Sapiegos antkapis

Vilnius Išlikę Vilniaus barokiniai gyvenamieji nam ai ir jų frag­ m entai dažnai yra įsiterpę į kitų ep o ch ų architektūrą, apaugę kitų stilių priestatais. Daug gyvenamųjų pastatų m ieste iškilo XVII a. antroje pusėje-XVTII a. pradžio­ je . Dalis jų barokinę išvaizdą įgijo perstatant senesnius pastatus. Daugum a šių dviaukščių su erdviais rūsiais nam ų, kuriuos sudarydavo keli pastatai, išsidėstydavo prie gatvės ir kieme. Pirma­ ja m e aukšte prie gatvės dažniau­ siai būdavo įrengtos prekybos pa­ talpos ir am atininkų dirbtuvės, ant­ rajam e - gyvenamieji kambariai. Kieme - ūkiniai pastatai. Patalpos paprastai būdavo išdėstytos viena Namas, Tilto g. 1/2 eile. Į antrąjį aukštą vesdavo laiptai pro atviras kiemo galerijas. Namų rūsiai ir pirm ojo aukšto patalpos būdavo dengti cilindriniais ir kryž­ miniais skliautais. Šiandien d ar galima išvysti plastiš­ kas gyvenam ųjų n a m ų galerijas, puošiančias Vilniaus senam iesčio kiemelius, barokinio nam o karni­ zą ar portalą.

N am ai

Namas, Universiteto g. 2

Namas, Rūdninkų g- 10

Vilnius N am ai

Savičiaus ligoninės vartai, Bokšto g. 6

Barokinis Savičiaus ligoninės (įkurtos 1744 m.) šiaurės vakarų korpusas —tai dviaukštis kampinio plano statinys su dviem iškyšomis į kiemą. Vakariniame fasade yra išlikę barokinio portalo fragmentų. Ligoninės vartai iš Bokšto gatvės buvo dviejų tarpsnių, išlikęs žemutinis šių vartų tarpsnis.

A sm e n v a rd ž ių rod y k lė

Aleksandras, kunigaikštis 103 Alšėniškis, Povilas, Vilniaus vyskupas 99 Am broziejus, kanauninkas 98 Baklauskas, Jonas, m eistras 113 Balčius, m eistras 68 B artsch (Bartz, Barcz, Barszcz, Barcius, P artsch ), Ignotas (Ignacy), jėzuitas, stalius, m edžio raižytojas 113 Bazilevskis, kunigas 63 B erchhoff, Jo h a n n G otthard, tapytojas 48 B ernardoni, Gian Maria, architektas 100 Bialozoras, Jurgis, (Bialozor, Jerzy) vysku­ pas 124 Blocke, W ilhelm von d e n , skulptorius 83, 129 B orrom ini, Francesco, architektas 20, 144, 146 B rabant, stiuko lipdytojas 90 Bžostovskis (Brzostowski), Jo n a s Vladislo­ vas, Trakų kaštelionas 34, 146 C am pana, H iacinto (G iacinto), tapytojas 120 Casperini, Adomas, vargonų m eistras 105 Castello, Matteo, architektas 153 Cedrovskis, Jonas, (Cedrowski, Ja n ) 149 C hodkevičius, J o n a s Karolis, (C hodkiewicz, Ja n Karol) LDK etm onas, Žemai­ tijos seniūnas 114, 147 Č echavičius, Sim onas, (Czechowicz, Szym on) tapytojas 145, 148 Cechovičius, Jozefas, (Czechowicz, Jozef) fotografas 20, 21, 23 D artzrath, Antoni, skulptorius 47 Delam ars, Jo h an n es, liejikas 30, 108 Dyderstein (Dydreyszten, Didrysteen, Dietrichstein, Dydersteen, Dydreysten), J o ­ nas Valentas (Jan Tobias d e ), architek­ tas, stiuko lipdytojas 103, 144 Dubovičius, Ignotas, (Dubowicz, Ignacy) didikas, Vilniaus burm istras 95 Firlei (Firlej), D orotėja, L e o n o Sapiegos žm ona 151 Flemm ingas, Jurgis (Jan Jerzy Detlov), gra­ fas 68 Freddo, Lodoviko, architektas 40

Freytag, Andreas, architektas 32 Gaili, Giovanni Maria, skulptorius, stiuko lipdytojas 90 Gedygoldovičius (G edgaudas), Sienko Pet­ ras, Vilniaus kaštelionas 74 G enu, Antuanas Abraomas, architektas 126 Gibelis, J., evangelikų ben d ru o m e n ės sen­ jo ras 149 Gisleni, Giovanni Battista, architektas 151 Glaubicas (Glaubitz, Glaubicio, Glaubicij), Jo n a s Kristupas (Jan Krzysztof), archi­ tektas 19, 96-98, 108, 138, 147, 149 Gonzagai, italų didikai 15 Goštautas, Petras, (Gasztold, Piotr) didikas 143 Gruževskiai (Gružewscy), dvarininkai 53 Hansas (Ansas), stiuko lipdytojas 90 Hedel, Jo h a n n , skulptorius 108 H erdegen, Joachim , architektas 127, 147 Hoffer, Franz Ignatius, architektas 104, 141 Ivanovskis, D om ininkas, freskų tapytojas 138 Izdebskis, Vaitiekus, kunigas 64 Janavičius, Jonas Povilas, pirklys 129 Kamienskis, Kazimieras, architektas 143 Kasperas, Tomas, statytojas 80 Kazimieras, kanonizuotas karalaitis 116 Kierner, J.K., m eistras 47 Knackfuss (Knaffus, Knakfus, Knaufuss), Martynas (Joan Baptist), architektas 85 Kosakauskas (Kosakowski), Augustinas, ar­ chitektas 52, 77, 143 Košicas (Koszczyc), M., vaivadijos žemės raštininkas 144 Lary, J., auksakalys 66 Lopacinskis (Lopacinski), Jonas D om inin­ kas, Žem aičių vyskupas 60 Lopacinskis (Lopacinski), Mikalojus, didi­ kas 98 Masalskiai, Grigalius ir Marija, didikai 66 Mattekier, Jan, architektas 46 Mažeika, J., m eistras 79, 81 Merli, Giovanni, skulptorius 45 Mlečkaitė, K., J o n o Vladislovo Bžostovskio žm ona 34

Nezemkauskas, Jonas, architektas 103, 144 Novotnas, skulptorius 90 O dlianskis Počobutas (Odlanski-Poczob u tt), Laurynas Mykolas, didikas, tei­ sėjas 61 Oginskiai, didikai 113 Oginskytė-Zinievienė (Zinevičienė), V., dva­ rininkė 87 Pacai, A ntanas ir Teresė, dvarininkai 36 Pacas, Kazimieras, (Pac, Kazimierz) Žemai­ čių vyskupas 86 Pacas, Kristupas Zigmantas, (Pac, Krzysztof Zygmunt) LDK kancleris, Pažaislio fun­ datorius 16, 23, 36, 40, 42 Pacas, Mykolas Kazimieras, (Pac, Midui! Kazimierz) LDK didysis etm onas, Vil­ niaus vaivada 17, 22, 42, 88, 92, 98 Pacas, Sam uelis, (Pac, Sam uel) LDK ka­ riuom enės vėliavininkas 153 Pacas, Steponas Kristupas, (Pac, Stephan Krzysztof) LDK pakancleris, rū m ų iž­ dininkas 94 Palloni (P olloni), M ichelis A ngelo (Michelarcangelo, M ichelangelo), tapyto­ ja s 45, 98, 120, 134 Peretti (Pretti, Perti), Pietro, skulptorius 90, 98, 119, 125, 134, 136 Pliateris (Plater), Teofilis, didikas 138 Podhaiskis (Podgajski), Tomas (Tomasz, Mieli ai), skulptorius 48, 76, 79, 81 Podolinskis, Mykolas, (Podolinski, Michal) grafikas 12 Pola, Juozapas, architektas 130 Porta, Giacomo della, architektas 100 Pozzo, A ndrea, architektas 124 Prochovičius (Prochowicz, Frankovičius), Jonas, architektas 100 Protasevičius, Valerijonas, (Protasiewicz, Walerian) Vilniaus vyskupas 17, 73,114 Putini, Pietro, architektas 40, 45, 146 Radvila, Boguslavas, (Radziwill, Boguslaw) didikas, Prūsijos generalgubernatorius 32 Radvilaitė, Elžbieta, L eono Sapiegos žmo­ na 151 Radvila, Jonušas, (Radziwill, Janusz) LDK didysis etm onas 32 Radvila, Jurgis, (Radziwill, Jerzy) Krokuvos vyskupas 141 Radvila, Kristupas II, (Radzivill, Krzysztof) LDK didysis etm onas 32

Radvila, Mikalojus Juodasis, (Radziwill, Mikolaj Czarny) LDK kancleris, Vilniaus vaivada 13, 141 Radvila, M ikalojus K ristupas Našlaitėlis, (Radziwill, Mikolaj Krzysztof Sierotka) Olikos ir Nesvyžiaus kunigaikštis 16, 18 Radvila, Stanislovas, (Radziwill, Stanislaw) LDK kancleris 129 Radvilienė (Radziwillowa), Kotryna, 139 Radvilos, didikai 16,18, 21, 22, 32,141, 142 Righi, Tommaso, skulptorius 121 Rossi, Giovanni Francesco, sku lp to riu s 120, 153 Rossi, J., freskų tapytojas 45 Russeli, T., architektas 77 Sala, Sebastiano, stiuko lipdytojas 151 Sanguška, Jeronim as, LDK didikas, Vilniaus vyskupijos sufraganas 139 Sanguškos, didikai 138, 140 Sapiega, Kazimieras Jonas, LDK didysis et­ m onas, Vilniaus vaivada 91, 136 Sapiega, Kristupas, didikas 153 Sapiega, Leonas, LDK kancleris, LDK di­ dysis etm onas 12,1 4 ,1 5 ,1 6 , 23, 150, 151 Sapiega, Povilas, LDK pakancleris, Telšių seniūnas 79 Sapiegienė, T eodora Kristina, 151 Sarbievijus (Sarbievius, Sarbiewski), Motie­ ju s Kazimieras, poetas 19 Schretter, Jo h a n n , tapytojas 90 Schultz, Georg Daniel, tapytojas, grafikas 16 Serli, Sebastiano, architektas, a rch itek tū ­ ros teoretikas 101 Skarbekas-Važinskis, Mykolas, dvarininkas, raštininkas 78 Sluščanskis, M otiejus, (Sluszczariski, Mateusz) freskų tapytojas 95 Sluška (Sluzko), D om ininkas, Polocko vai­ vada 125 Sluškos, didikai 98 Sm uglevičius, Pranciškus, (Smuglewicz, Franciszek) architektas, dailininkas 10, 11, 22, 93, 114, 115, 120 Spam pani, Carlo, architektas 115 Spinovskis (Spinowski), Teofilis, architektas 32 Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lenkijos karalius 115 Steponas Batoras, (Stefan Batory) L enki­ jo s karalius ir LDK didysis kunigaikštis 13, 14

Strutynskis, Jonas, (Strutyriski, J a n ) didi­ kas, Livonijos kaštelionas 31 Suchar, skulptorius 90 Sušickis, Mikalojus Turčinavičius, Trakų vai­ vadijos iždininkas 66 Sužinai 143 Suzinas, Mykolas, 143 Svirskis, Vincas, skulptorius 21 Serkevičius, Jeronim as, klebonas 56 Sreteris, Jonas, m isionierių kunigas, archi­ tektas 140 Sumskiai, Mykolas ir Halina, dvarininkai 77 Taboras, Vaitiekus, dvarininkas 78 Tencalla, Constante, architektas 94,116,153 Tiškevičius (Tyszkiewicz), Jurgis, Žem aiti­ jo s ir Vilniaus vyskupas 120 Tiškevičius (Tyszkiewicz), Vladislovas, 129 Ulrich, architektas, statytojas 94 Valavičius, Andrius, LDK vėliavininkas, dva­ rininkas 80, 83 Valavičius, Jeronim as, Upytės vaivada 72, 83 Veselovskis, Petras, 129

Vignola, Giacom o Barozzi, architektas 100 Vytautas Didysis, LDK didysis kunigaikštis 103 Vladislovas IV Vaza, Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis 105 Voščinskis, Juozapas, (Woszczynski, Jozef) skulptorius 108, 148 Wallbaum, Matthias, auksakalys 121 Weissenhoff, Mykolas, dvasininkas 37 W olscheid (Wolcet, W olschied) Nikolaus, skulptorius 45 Zahorski, Wladislaw, tyrinėtojas 129 Z aor (Zaor, Zaorow icz),Jan, architektas 88 Zenkavičius, Mykolas, vyskupas 73 Zigm antas III Vaza, Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis 116 Žebrauskas (Zebrowski), Tomas, architek­ tas 55, 114 Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis 13, 15 Žygim antas Senasis, L enkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis 13

L ite ra tū ra

Tadas A dom onis, Klemensas Č erbulėnas, Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, 1.1, Vilnius: Mokslas, 1987.

M arija M atušakaitė, „Stanislovo Radvilos antkapis Vilniaus B e rn ard in ų bažnyčioje44, Muziejai ir paminklai, nr. 3, Vilnius, 1968.

Vladas Drėm a, Dingęs Vilnius. Lost Vilnius, McHe3Hyeiuuū B u A b H t o c , Vilnius: Vaga, 1991.

Adam Milobędzki, Architektūra Polska XVII wieku, t. 1-2, Warszawa: PWN, 1980.

Vladas Drėm a, „Materiafy do historii sztuki W ielkiego Księstwa Litew skiego“, Biuletyn historii sztuki, 1977, nr. 2, p. 220-228. H. Kairiūkštytė-Jacinienė, Pažaislis, Vilnius: Valstybinė politinės ir m okslinės literatū­ ros leidykla, 1960. Mariusz Karpowicz, Matteo Castello architekt wczesnego Baroku, Warszawa: Wydawnictwo N eriton, 1994. Mariusz Karpowicz, „Giovanni Battista Gisleni ir Francesco D e ’ Rossi: Iš architekto ir skulptoriaus b e n d rad a rb ia v im o istorijo s “, in Lietuvos dailė europiniame kontekste, Vilnius: Vilniaus dailės akadem ija, 1995, p. 165-195. Kauno architektūra, Vilnius: Mokslas, 1991. B ronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t. 1-6, Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos lei­ dykla, 1980-1987. Lietuvių enciklopedija, t. 1—36, Boston: Lie­ tuvių enciklopedijos leidykla, 1953-1969. Lietuvos architektūros istorija, t. 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Lietuvos istorijos paminklai, Vilnius: Mintis, 1990. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų są­ vadas, t. 1, Vilnius: Vyriausioji enciklope­ dijų redakcija, 1988. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vil­ nius: Lietuvos kultūros m inisterija. Mokslinė-m etodinė kultūros pam inklų apsaugos taryba, 1973.

Lietuvos bažnyčių menas, teksto autorius Jo ­ nas Minkevičius, Vilnius: R. Paknio leidyk­ la, 1993. Kazys Misius, Rom ualdas Šinkūnas, Lietu­ vos katalikų bažnyęios’. Žinynas, Vilnius: Pra­ dai, 1993. M. Morelowski, „Problem y Wilenskiej architektury barokowej XVII i XVIII wieku“, in Prace i M aterjdy Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki Towarzystwa Przyjaciol N auk w Wilnie, W ilno, 1935, p. 245-256. M. Požėlaitė, K. Č erbulėnas, „Baroko ar­ chitektūra Lietuvoje", Pergalė, 1970, nr. 7, p. 138-148. Laima Šinkūnaitė, „Kauno Šv. Ju rg io Kan­ kinio be rn ard in ų bažnyčia: In terjero įran­ gos kaita ir ra id a “, in Lietuvos dailė euro­ piniam e kontekste, Vilnius: V ilniaus dailės akademija, 1995, p. 53-77. Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 1-4, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Ulrich Thiem e u n d Felix Becker, Allgemeines lexikon der bilden kūnstler, t. 1-37, Leipzig: Verlag von Wilhelm Engelm an, 1907-1950. Ire n a Vaišvilaitė, Baroko pradžia Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akadem ija, 1995. Jo n a s Kazimieras Vilčinskis, Vilniaus albu­ mas, Vilnius: Vaga, 1987. Vilniaus architektūra, Vilnius: Mokslas, 1985. V. Zubovas, „Lietuvos XVII a. architektūra ir vietinių tradicijų raida“, in Lietuvos XVII a. architektūros klausimai, t. 3, Vilnius, 1966, p. 377-402.

V ilnius 1 Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnio g. 1 2

Šv. Teresės bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas Aušros Vartų g. 12

3

Švč. Trejybės cerkvė ir bazilijonų vienuolynas su vartais Aušros Vartų g. 7

4

Sv. Dvasios cerkvė ir Svč. Trejybės vienuolynas Aušros Vartų g. 10

5

Lopacinskių rūmai Bernardinų g. 8

6

Mykolo Kazimiero Paco rūmai Didžioji g. 7

7 Sv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia Daukanto a. 1

8

Sv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Didžioji g. 34

9

Sv. Dvasios bažnyčia ir dominikonų vienuolynas Dominikonų g. 8

10 Sv. Ignoto bažnyčia ir jėzuitų noviciatas Sv. Ignoto g. 4

11 Sv. Jono bažnyčia Sv. Jono g. 12

12 Vilniaus universiteto rūmai Sv. Jono/Universiteto g.

13 Sv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedra bazilika. Sv. Kazimiero koplyčia Katedros a.

14 Sv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia, dominikonų vienuolynas ir koplytėlės Kalvarijų g. 225

15 Sluškų rūmai Kosciuškos g. 10

16 Sv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia bei dominikonų vienuolynas Lukiškių a. 10

17 Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčia Maironio g. 10 18 Svč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir vizitiečių vienuolynas Rasų g. 6 19 Visų Šventųjų bažnyčia ir karmelitų vienuolynas Rūdninkų g. 20/1 20 Sapiegų rūmai Antakalnyje Sapiegos g. 3 21 Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ir augustijonų vienuolynas Savičiaus g. 13/2 22 ViešpatiesJėzaus bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Smėlio g. 10 23 Švč. Mergelės Marijos Žengimo į dangą bažnyčia, Sanguškų rūmai ir misionierių vienuolynas Subačiaus g. 24, 26 28 24 Šv. Jurgio bažnyčia ir karmelitų vienuolynas Tilto g. 12 25 Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas Trakų g. 9 26 Šv. Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Upės g. 1 27 Svč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Žaliųjų ežerų g. 20 28 Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas Vilniaus g. 20 29 Evangelikų liuteronų bažnyčia Vokiečių g. 20 30 Šv. Mykolo bažnyčia A.Volano g. 13/9

Lietuva

-Nkm auji)} ^L cni

Ylakiai įo das

SkįiHrfgirysy n m c lis '

B a rsty č i

G ruzdžiai

Darbėnai

/''vDrųsučiai

T elšiai

oi lupenai

K uršėnai —

(Š IA U L IA I

•

^

v

žiliškis v.v

J IK

/ )

Š au k ė n a i"^ U žventis'

iT au ralauk i V Gargždai #Včžaičiai

Kelmė 'eiviržėi

Laukuva iv Kaltinei

SkaifilVilė

«ramantis^ B ili ū n ;

G au rė

Eržvilkas

’.iilcuiai

Klausučiai Jurbarku

Ski™ c ™ J

'B ab tai

G el g a u d i š k i s

\\

Jpnava s

W k o s OHItauSdU N au im cstn - — '

P rie n ai/

1 ALSĖDŽIAI

Svč. Mergelės Marijos Prasidėjimo bažnyčia 2

ANTALIEPTĖ

7

Sv. Kryžiaus bažnyčia 3

4

Sv. Stanislovo bažnyčia

8

BILIŪNAI

9 JIEZNAS

BIRŽAI

Radvilų rūmai 6

Viešpaties Apreiškimo Svč. Mergelei Marijai bažnyčia

BERŽORAS

Rūmai 5

DOTNUVA

DEGUČIAI

Sv. Vincento Ferero bažnyčia

DUS ETOS

Svč. Trejybės bažnyčia

Sv. Mykolo Arkangelo ir Jono Krikštytojo bažnyčia 10 JŪŽINTA I

Sv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

11 KAUNAS

Sv. Kryžiaus bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas Svč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas (Pažaislis) Rotušė

*

18 LIOLIAI

Sv. Simono ir Judo Apaštalų bažnyčia 19 LIŠKIAVA

Svč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Š im o n y s

lNEVEJ

įd e ik ia i

20 MOSĖDIS

A n y k šč ia i

Tauragnas, iIg n a lin a S iesik ai

Ukmergė,]

21 PALĖVENĖ

Š e š u o lia i

'Štfcnčįopys

lišia d o ry s

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia Šv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas 22 PALŪŠĖ

Ncmenc

Šv. Juozapo bažnyčia

F . l c k t r ė j ^ ; V ie v is

23 PRIENAI T ra k a fį

Kristaus Apsireiškimo bažnyčia T a b a r iš k ė s

(35:

24 PUMPĖNAI

Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Š a lč in in k a i.

13 KELME

Rūmai 14 KLAIPĖDA

Namai Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika Namai 12 KAZOKIŠKĖS

Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia

15 KRAŽIAI

Svč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia 16 KUDIRKOS NAUMIESTIS

Sv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia 17 KRINČINAS

Sv. Petro ir Povilo bažnyčia

25 RASEINIAI

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangą bažnyčia 26 RUDAMINA

Švč. Trejybės bažnyčia

30 STELMUŽĖ

Šv. Kryžiaus bažnyčia 31 ŠEDUVA

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia 32 ŠEŠUOLIAI

Šv. Juozapo bažnyčia 33 ŠILUVA

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia 34 ŠUMSKAS

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia 35 TABARIŠKĖS

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia 36 TELŠIAI

Šv. Antano Paduviečio katedra 37 TYTUVĖNAI

Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis 38 TRAKAI

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia 39 TROŠKŪNAI

27 SEDA

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia 28 SMILGIAI

Šv. Jurgio bažnyčia 29 STAKLIŠKĖS

Švč. Trejybės bažnyčia

Švč. Trejybės bažnyčia 40 VARNIAI

Šv. Petro ir Povilo katedra 41 VEISIEJAI

Šv. Jurgio bažnyčia 42 VILNIUS

F o to g ra fa i „B altos lankos": p. 103(2), 107(2), 108,127 (2), 135(1), 148(1), 149(1,2) A r ū n a s B a ltė n a s , R a im o n d a s Paknys: p. 17, 24, 25, 30(2), 35(2), 46, 49, 62, 64(2), 67(2), 68(2), 70(2), 71, 75, 78(2), 85(1), 89, 95, 111(1,2), 113(1,2), 121, 123, 144(1), 145(1), 152 J o n a s D a n a u s k a s : p. 31(2), 32, 33(2), 34(2), 35(1), 37(1,2), 52(1,2), 5 3 (1 ), 54(1), 5 5(1 ), 56(2,3), 57(1,2), 58, 59(1,2), 61(1,2), 65(2), 66(1,2), 6 8 (1 ) , 73(1,2), 76, 77(2), 78(1), 79(1), 83(2), 86(1,2), 86(3), 87(2) M o d e s t a s Ežerskis: p. 39(1,2) V a l e n t i n a s Ivinskas: p. 30(1), 31(1), 33(1), 60, 65(1), 87(1), 114 A n t a n a s L ukšė na s: p. 16(1,2) R i m a n t a s P e n k a u s k a s: p. 3 4 (1 ), 38(1), 40, 41, 42, 43(1,2), 47(1,2), 48(1,2), 50(1,2), 51(1,2,3), 5 3(2), 54(2), 80, 8 3(1), 109 H e n r ik a s Sakalauskas: p. 90, 117(1), 118 M e č i s l o v a s Sak a la uska s: p. 32, 36(1,2), 44(1,2), 45, 56(1 ), 63(1,2), 6 4 ( 1 ) , 6 7 (1 ) , 69 (1 ,2 ), 7 0 (1 ) , 7 2(1 ,2 ), 74, 7 7 (1 ), 7 9 (2 ) , 8 1 (1 ,2 ), 82, 84(1,2), 85 (2 ), 88, 91 (1,2), 92, 9 3(1 ,2), 94, 96, 97(1,2), 98(1,2), 9 9 ,100, 1 0 1 (1,2), 10 3(1 ), 104, 105, 106, 112, 116, 117 (2 ), 126, 133, 134(1), 135(2), 136, 138, 140(2), 142(3), 147(2), 148 (2), 150, 151, 153, 155(2) K ę st u tis Stošku s: p. 14, 27, 8 8(2 ), 1 0 2 ,1 0 7 (1 ), 11 0,119, 120(1,2), 122, 124, 125(2), 127(1), 129(1,2), 130, 132, 139, 141(1), 142(1,2), 144(2), 146, 147(1), 154(1,2), 155(1) A r c h y v i n ė s n u o t r a u k o s : p. 5 5 (2 ) , 115(1 ), 125(2), 131(2), 140(1), 141(2), 143

I viršelyje: Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero detalė Fotografas Mečislovas Sakalauskas IV viršetyje: Pažaislio bažnyčios kupolo sfera Fotografas Rimantas Penkauskas

SL 014. Leidykla „Baltos lankos44, Mėsinių 4, 2001 Vilnius Spausdino Adomo Jakšto spaustuvė.

ISBN

I