Man vėtra sesuo : proza, iš poezijos 9789986397168

Table of contents :
Boruta
KAZYS BORUTA
MAN VĖTRA SESUO
Prakalba
VINCO DOVINĖS GYVENIMAS IR DARBAI
Perskyrimas pirmas
NELAIMINGOJI ULE
I
III
IV
V
VI
VII
Perskyrimas antras
DŪMINĖ PIRKUTĖ
I
II
III
IV
V
VI
VII
Perskyrimas trečias
I
III
V
VI
Perskyrimas ketvirtas
I
III
IV
V
VI
VII
Perskyrimas penktas
PRAGERTA MEILĖ
I
II
IV
V
VI
VII
Perskyrimas šeštas
I
IV
V
VI
VII
Perskyrimas septintas
I
III
IV
VII
Pabaiga
III
IV
V
VI
VII
VIII
IX
X
XI
XIII
XIV
XV
XVI
XVII
XVIII
XIX
XX
XXI
XXIII
XXIV
XXVII
XXVIII
XXIX
XXXI
XXXII
XXXIII
XXXIV
Turinys
Blank Page

Citation preview

Kazys

Boruta Man vėtra sesuo romanas. iš poezijos

KAZYS B O R U T A

LIETUVIŲ LI TERATŪROS LOBYNAS

KAZYS BORUTA MAN VĖTRA SESUO proza, iš poezijos

VW L I K T

T V O S

RAŠYTO j u S Ą J U N G O S L F I D Y K F A V

/

L N

I

U S

UDK 888.172-31

Bo-314

SERI J A LIETUVIŲ

LITERATŪROS

X X A M Ž I U S , NR.

LEIDŽIAMA

N U O 2 005

S E R I J OS L E I D I M O

VIKTORIJA

M.

MECENATAI

ČESLOVAS IR R A M Ū N A S

VISUOMENINĖ

LOBYNAS.

26

-

KARBAUŠRI AI

R E D A K T O R I Ų TARYBA:

DAUJOTYTĖ,

ČESLOVAS KARBAUSKI S, VALENTINAS

ALGI S KAL ĖDA,

PET RAS P A L I L I O N I S ,

S V E T J T I CKAS

ISBN 978-9986-39-716-8 ISSN 1822-2307 O Sudarymas, straipsnis, redakcinės pastabos, Dalia Striogaitė, 2012 © Apipavidalinimas, Romas Orantas, 2012 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012

POETI ŠKAS MI TOLOGI ZAVI MAS KI TONI ŠKA IR Į TAI GU

Kazio Borutos (1905-1965) mūsų literatūroje nesupainiosi su nie­ kuo kitu - labai individualus, ryškiai išsiskiriančio talento. Gyveni­ me ir kūryboje tiesiog kitoks. Jis iš tų, kurių pats buvimas kultūroje įspūdingas ir svarus. Iš ankstyvosios pokarinės lietuvių grožinės lite­ ratūros Borutos romanas „Baltaragio malūnas“ vienintelis ne tik išsi­ laikė literatūros ir skaitytojų atmintyje, bet yra mėgstamas ir neblės­ tančio populiarumo. Suvalkietis, atėjęs iš plačių lygumų, iš darbščių ūkininkų giminės („mūsų krašto žmonės - stataus ir atkaklaus būdo [...], kieti, kam­ puoti, nelankstūs“, - šitaip pats apibūdino kraštiečių charakterį). Prigimties buvo apdovanotas ypatinga dvasine energija, gaivališku temperamentu, turėjo daug sprogstamosios galios. Viename anks­ tyvųjų eilėraščių pareiškė einąs gyvent „beprotiškai pašėlęs“. Savo jėgas ir išskirtinumą gerai jautė: „tiek, kiek visi, aš visados pajėg­ siu, bet aš žinau, kad man reikia daug daugiau tesėti. Tai [...] mano asmenybės riksmas.“ Anksti apsisprendė kaip kairiosios pasaulėžiūros žmogus. Dar moks­ leivis pasuko į socialinę tikrovę, į politinį savo jausmų įprasminimą. Jo jaunystėje Marijampolė buvo savotiškas kairiųjų pažiūrų jaunuo­ menės placdarmas, ugdęs aktyvius visuomenininkus, kovotojus už šviesesnį rytojų, socializmo ir laisvamanybės šalininkus. Ši radikali Marijampolės moksleivijos dalis, „Aušrinės“ žurnalo auklėtiniai, pro­ pagavo socialistinį individualizmą, siejamą su didele pagarba asme­ nybei, su aukštais moralės reikalavimais, o vėliau - ir su nelegalia 5

politine veikla. „Aušrininkų“ pasaulėžiūra ir idealai yra persmelkę Borutos sąmonę bei nuostatas: laisvės ir laisvos asmenybės aukštini­ mas, politinė konfrontacija ir kova, maksimalizmas („laimėt ar žūt“), ištikimumas idėjos draugams ir draugystei. Boruta stipriai jautė savos epochos - XX a. pradžios - gyvastį: visuotinio atsinaujinimo, modernizavimosi permainas, jaunų jėgų po­ reikį, Europoje augančią kairumo bangą. Veržėsi ir jis esmingai keist Lietuvą - vaduot kraštą iš krikdemų valdžios, o po 1926 m. gruo­ džio perversmo - ir iš tautininkų režimo. Idealas - laisvas naujųjų laikų žmogus laisvoje žemėje. Kupinas kūrybinio degimo siekė keist, atnaujint ir literatūrą: ji turinti būti laisva. Savo asmeniniu pavyz­ džiu demonstravo naują menininko - aktyvaus gyvenimo dalyvio po­ ziciją, manifestavo meno aktyvaus poveikio būtinybę. Jaunas, bet labai savarankiškas Boruta išsiveržė į Europos didmies­ čius - Vieną, Rygą, Berlyną, kad galėtų plėtoti poeto ir revoliucionie­ riaus veiklą, kad iš arti pajustų naujojo meno pulsą. Savo emigracijos laikotarpiu jis įdiegė lietuvių literatūrai avangardistinę aktyvizmo pro­ gramą, perteikė savo išbandytą ekspresionizmo, konstruktyvizmo poetikos patirtį, siūlė nemaža kitų naujovių, užmezgė bendradarbia­ vimo su latvių menininkais ryšį. III ir IV dešimtmečiais Boruta buvo drąsiai iškilusi ryškiausia mū­ sų literatūros kairiojo sparno figūra. Bet opozicininko, kovotojo da­ lia dramatiška: uždraustos skaityt ir platint jo knygos, o pats, sugrį­ žęs Lietuvon, nubaustas kalėjimu. Tačiau valdžios bausmės tik labiau išgarsino persekiojamo, kalinamo už savo pažiūras rašytojo vardą, sustiprino moralinį Borutos autoritetą. Daugeliui imponavo ori maiš­ tingo, nesitaikstančio kūrėjo laikysena, jo pasisakymai apie meninin­ ko misijos ypatingumą - didžią atsakomybę būt rašytoju, šventą tar­ navimą menui. Išskirtinė Borutos biografija, išraiškus „ėjimo prieš 6

srovę“ įvaizdis (jį ir pats gerokai kūrė, mitologizavo) žadino visuo­ menės vaizduotę - buvo gerokai pasiilgta garbingo, išdidaus savo pažiūrų ir principų nekaitaliojančio menininko, kuriuo būtų galima tikėti ir pasitikėti. Net ir išleistas laisvėn, aprimęs ir po kalėjimo „su­ spendavęs“ savo revoliucingumą, visuomenės akyse Boruta liko au­ toritetingas antikonformistas. Taip susiformavo įtaigi ir ilgametė Bo­ rutos legenda kaip tam tikras mūsų literatūros garbės matas. (Vėles­ nės pokario peripetijos legendą tik pastiprino: „rašytojas, kalėjime sėdėjęs prie visų valdžių“.) Prieškario literatūroje reikšmingas buvo Borutos, kaip įtakingo mo­ kytojo ar vyresnio brolio, vaidmuo. Ne vienas jaunesniųjų galėjo va­ dinti save Borutos literatūriniu mokiniu: vienus paskatino rašyti, ki­ tus paglobojo jau rašančius, darė stiprų poveikį savo kūryba, grūdi­ no savo buvimu. Plačiai, šeimininkiškai mąstė apie visą lietuvių literatūrą, jos dabartį ir ateitį. Antai Eduardas Mieželaitis, savo anks­ tyvoje jaunystėje žavėjęsis Boruta, išgyvenęs jo poezijos poveikį, vė­ liau taikliai jį apibūdins: „Buvo tikras nenuorama, siekė žymiai dau­ giau, nei gyvenimas gali duoti. Jis buvo užbėgęs gyvenimui už akių.“ Borutos kūrybos kelias, šakotas ir įvairiažanris, tęsėsi 40 metų. Įdomiausia, turėjusi daugiausia įtakos bendram literatūros procesui, yra jo prieškario ir karo metų kūryba. (Pokaryje įsitvirtinus socializ­ mui, bet anaiptol ne tokiam, kuris respektuotų žmogaus asmenybę ir dėl kurio buvo kovojęs Boruta, rašytojas ilgus metus tramdytas ir laužytas. Jo įstanga išsilaikyti literatūroje - tai jau kita istorija, atski­ ra tema.) Jaunystėje Boruta iškilo kaip poetas. Nebuvo jis iš didžiųjų Lietu­ vos poetų, bet ir ne eilinis. Jo eilėraščius ženklino stiprus asmenybiškumas - laisvo žmogaus iššūkis savo aplinkai, drąsa kovoti ir rizi­ kuoti, teigti savo tiesą, kurti maišto poeziją - ta Borutos aureolė, 7

kurios neturėjo niekas kitas. Tai emocingų pilietiškų ir intymių pro­ trūkių lyrika. Hipertrofuota nerimo būsena, platūs užmojai... Visa socialinės neteisybės įtampa, agitacija, meilės ekstazė, vienišumas, be­ siblaškančio poeto dalia, gyvenimo pilnatvės siekis - iš širdies gelmių ir su dideliu dvasios polėkiu išjausta, išrėkta. Emocijos net ribinės ant nevilties, katastrofos slenksčio. Šitaip atspindėta virsmo epocha ir žmogaus savimonė joje: kaimo ir miesto pasaulėjautų sankirta, protes­ tas prieš politinę prievartą, pozityvių permainų troškimas, nauji juti­ mai ir išgyvenimai (nerimas, įniršis, neviltis). Sykiu ir naujoviška poezi­ jos kalba, atmetusi pasyvų stebėjimą ir meditavimą, pasukusi į aistrin­ gai išjaustą kalbėjimą ir gyvą, tiesioginį kontaktą su skaitytoju. Kaip akibrokštą „saldžiai“ lyrikai Boruta įtvirtino atsigręžimą į jus­ les, jutimus, sureikšmino dvasios aktyvumą, pasitelkė „nepoetišką“, specialiai nedailią šnekamąją kalbą. Modernistas visad pirmiausia stebina principiniu raiškos naujumu. Boruta nesilaiko literatūros taisyklių, jo eilėdara negrabi, neįprasta, daug šiurkštumo ir šaižių sąskambių, žodžiai susieti labai netikėtais se­ mantiniais ryšiais, bet trykštanti energija ir visokeriopa įtampa - ritmi­ nė, garsinė, emocinė - daro eilėraštį labai įtaigų, pajuntamą visu kūnu. Be to, ne tiek svarbu atskiras eilėraštis, kiek Borutos poetinio pasaulio visuma. Kuriamas pasaulis su laisvo vėjo, vėtros, audros šėlsmu - erd­ vė nuo žemės lig dangaus, ji pilna oro, ūkanų, - tai romantiškai paki­ lus ir revoliucingumu užkrečiantis stichijos grožis. Ypatinga, beveik apčiuopiamai perduodama nuotaika, lyrinio subjekto dvasinė būsena neramybės, laisvės dvasia, pereinanti į idėjų (būties prasmės) lygmenį. „Vėtra“, „audra“, „viesulą“ - vaizdai, paimti iš tradicijos, iš lektūros, jie nenauji - intertekstualūs, bet borutiškas įprasminimas yra savitas, labai asmeniškas. Minėti vaizdai čia viršija metaforos ar simbolio vaid­ menį, jie ima reikšti gerokai daugiau, nes yra tapę Borutos poetiškai 8

mitologizuojamo pasaulio šerdimi: „siuntanti vėtrų ataka“, „man vėt­ ra sesuo“, „vėtroj mudu susituoksim“, „gyvenk kaip viesulą - drąsiai ir rūsčiai“... Borutos originalumas - jo interpretuotė: gebėjimas visa nepakartojamai stipriai išjausti, perkurti, išryškinti ir poetiškai įpras­ minti, pakylėti lig plačių apibendrinimų. Taigi - konceptualizuoti. Sį specifinį gebėjimą ir norėtume įvardyti kaip poetišką mitologizavimą. Pasiskolintoji „vėtra“, borutiškai išdidinta ir labai sureikšminta, jau suvoktina kaip efektinga autorinė mitologema. įdomus yra „žalumo“, „žaliavimo“ daugiaprasmiškumas. „Žalia“ kaimo bernioko emocijose labai jusliška („taip žalia, kad akį net ve­ ria“). Gyvastingoji žaluma priešpriešinama dvasią slegiančiam „juo­ dam“ miestui. Aptariamų vaizdų fone iškyla ir Borutos sukurtoji, išsikristalizavu­ si iš mieste nepritampančio kaimo bernioko paveikslo, iš maištingo­ jo „Poemos apie berną“ herojaus, iš modernizmo poetikos patirties, efektinga ir gana drastiška poetinio mito figūra - klumpėtas kaimo bernas, toks mitologizuotas primityvas ir storžievis (rafinuotumo, intelektualumo antipodas), ekspresionistiškai plakatiška socialinio įtū­ žio, antimiesčioniško akibrokšto emblema. Borutos įdiegta, ji kurį laiką kėlė tam tikrą sąmyšį lietuvių literatūroje. Labiau priimtini buvo kiti Borutos poezijoje išryškėję konceptualu­ mai, jo poetiškosios tiesos. Patraukli vyriškumo, vyriškos dvasios - veiklos, maišto, kovos, he­ roikos - dominantė, turbūt pirmąsyk taip raiškiai įsispaudusi lietu­ vių poezijoje. Nebanali, aistringai išgyventa meilės lyrika įdomiai akcentavo vy­ riškąjį ir moteriškąjį pradus: moteris - vyrą inspiruojanti energija („per tave atgimsiu“), bet įkvepia ne visada - tai pajėgia tik savo vidum laisvam vyrui prilygstanti moteris, gebanti atsistoti greta jo; 9

eilėraščiuose adoruojama moteris-draugė (su ja kartu patiriamos ir kalėjimo negandos). Dar vienas reikšmingas poezijos motyvas - kovotojų tragizmo įpras­ minimas. Kovojantys idealo reiškėjai yra pralaimintys. Jie - „sudu­ žusių laivų jūreiviai“. Atlaikydami išbandymus, išlikdami savim iki galo jie patikrina gyvenimo prasmingumą, savo dvasios tvirtumą. Aukštinamas žmogaus vidinis grožis, nenugalimumas: „Mažytė že­ mė. Didelis žmogus.“ Kartu čia užsimezga esminė visos Borutos kū­ rybos problema - kova su likimu, nepasidavimas jam. Išorinis pralai­ mėjimas iškelia vidinę moralinę pergalę ir žmogiškąją didybę. Boruta įsitvirtino literatūroje visų pirma kaip naujos visuomenės žmogus. Laiko problema jam egzistavo daugiausia vienu požiūriu tai, kas nauja, turi pakeisti sena. Bet buvo nerimstantis nuolatinių kūrybinių ieškojimų literatas. Jaunystės eilėraštyje išdidžiai pareiškęs „Seni padavimai baisiai suplė­ kę / ir visai netekę bet kokio kvapo“ (eilėraštis „Padavimas apie gele­ žinį vilką“), dar nė nenujautė, kad vėliau kaip kūrėjas jis labiausiai save ras būtent lietuviškos tradicinės kultūros terpėje. Projekcija kei­ čiasi, įvyksta tam tikras vidinis lūžis („Obelis iš seno Sūduvos sodo / sausa šaka širdy prigijo“) - skaudžiai suvokiamas kūrėjo vienybės su sava žeme, su gimtuoju kraštu būtinumas. Nuo entuziastingų pasau­ lio pertvarkos užmojų gręžiamasi į savo identitetą, į Lietuvos istoriją ir tautos gelmes. Susidomėjęs aiškinasi savo pavardę, didžiuojasi, kad ji reta ir sena - jotvingiška. Parašo sakmę apie senuosius karžygius jotvingius. Poezijoje pamėgsta stambesnius epinius kūrinius, išbando eiliuotos sakmės žanrą. O vėlyvoji poezija bus jau skirta universalių būties problemų meditavimui: aš ir Visata. Tai naujas matmuo - vaiz­ das kosminis, filosofiškesnis, dalijamasi daug iškentusio žmogaus gy­ venimo vertybių apmąstymais. 10

Bet pažvelkime į brandžiausio Borutos kūrybos periodo iškiliausius kūrinius. Nuo raiškios maištingos poezijos pasukęs prie prozos, jis pasireiš­ kė kaip originalus romanistas. „Mediniai stebuklai“ - ketvirtojo dešimtmečio kūrinys, kai rašy­ tojas jau buvo atsivėręs gimtojo krašto praeičiai ir visa galva pasinė­ ręs į lietuviškos kultūros gelmę, į archajiškus kūrybingumo klodus, ieškodamas galimybių modernumą sieti su bendrąja tautos kultūros raida, su liaudiškumu. Naujai traktavo laiką, pabrėždamas ėjimą iš praeities į dabartį, jų sąryšį. Ieškojo esmingai kitokių, nei savo revo­ liucingoje jaunystėje, būdų išjudinti visuomenės pasyvumą, pažadin­ ti mąstymą. Pasirinko savamokslio kaimo menininko - dievadirbio temą. Jau­ dinosi dėl Lietuvoje gana užmirštų, išblaškytų tautodailės dirbinių, nesyk tikrai meistriškų, būklės. Norėjo juos priminti ir iškelti „iš praė­ jusių dienų patamsės“, bet parodyti ne kaip istorinį reliktą, o kaip gyvą, aktualią vertybę. Buvo svarbu nuimti liaudies meno anonimiš­ kumo apvalkalą, prikelti bent vieną liaudies meno kūrėją-individą. Juk nuoširdžiai suprastas anų laikų meno žmogus gali pasirodyti vi­ sai savas ir artimas dabarčiai. Boruta atsiskleidė kaip gerai pažįstąs tradicinį XIX a. pabaigosXX a. pradžios lietuvišką kaimą - pasaulėvaizdį, socialinius kontras­ tus, žmonių tipus, kaimo darbus, šnekamąją kalbą. Jautriai, su didele meile piešė paprastus varguolius. Lengvai bėgo jo prozos sakinys, ypač sekėsi gyvi, šmaikštūs dialogai. Ryškindamas epochos koloritą, įpynė archajiškos, gremėzdiškos senų religinių tekstų kalbos citatų. Buvo pasigilinęs į dievadirbių kūrybą. Su bičiuliais dailininkais ne­ syk aptarinėjo lietuviškų „dievukų“ skulptūrėles, liaudies drožėjų meistrystę. Iš pasakojimų žinojo, kad šis menas, nors susipynęs su 11

krikščionybe, dažnai patirdavęs kunigų priešiškumą, o patys meistrai, anaiptol ne šventuoliai, dažnai mėgdavę maištingą posakį: „Dieve, tu mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau.“ Gėrėda­ masis atkūrė liaudiškų skulptūrų - šv. Jurgio, Sopulingosios - estetiškumą. Panaudojo ir žinomą autentišką atsitikimą su skulptūroje įtai­ sytu dirbtinių ašarų „stebuklu“. Bet ne objektyvumas Borutai rūpė­ jo. Jo „Mediniai stebuklai“ - ne dailėtyrininko darbas, o stiprios meninės vaizduotės kūrinys. Boruta kūrė jam įprastą meninį pasaulį, kur dominavo dramatiška asmenybės ir aplinkos sandūra. Varijuo­ damas tęsė daug ką, jau išbandytą poezijoje. Vėl ryškinamas vyriškas pasaulis, vyriška dvasia. Medžio drožėjų, dailidžių darbas - vyrų amatas, drožyba reikalauja ne tik „auksinių“ rankų, bet ir fizinės jėgos, energijos. O ir „dievukų“ skulptūrėlės tokios patrauklios būtent grubia forma, monumentalumu, vyriška meistryste. Be abejo, ir tipažas borutiškas - maištaujantis, besiblaškantis, di­ delių siekių išskirtinis individas. Dievadirbis Vincas Dovinė - auto­ riaus poetiškos sielos kūdikis: į Dovinę ir jo likimą sudėjo savo sva­ jonę apie laisvą žmogų ir didelio prasmingo gyvenimo ilgesį. Spren­ dė gaivališkai lyriškai - labai išjausdamas, žavėdamasis, romantiškai sudvasindamas ir subjektyviai apibendrindamas: savamokslis kaimo meistras, primityvas, bet didis kūrėjas, tikras žmogus. „Mediniai stebuklai“ - išmoninga poetinė proza, leidžianti estetiš­ kai pasidžiaugti poetine kalbėsena, metaforom, palyginimais, nesyk prasiveržiančiu naratyvo ritminiu bangavimu, apskritai stilistine kul­ tūra. Poezijoje anksčiau plėtotas nerimo kultas čia yra tapęs romano leitmotyvu ir esminiu, detalesnį psichologizmą atstojančiu protago­ nistą charakterizuojančiu bruožu. Dovinę lydintis nuolatinis neri­ mas žymi jo, talentingo žmogaus, išskirtinumą, savęs ir savo kelio 12

ieškojimus, neprisitaikėliškumą: jam „padangė per žema buvo ir be­ galinės lygumos per siauros“. Labai stiprių emocijų, impulsyvus Dovi­ nė maištauja nepripažindamas racionalios valstietiškos sąmonės nor­ mų ir buitinio gyvenimo pančių, anksti yra pradėjęs kovą su gimtuoju kaimu. Tai nomado siela: trokšdamas išsilaisvint iš nepakenčiamos ap­ linkos, išeina klajoti, klaidžioti. Iš Borutos poezijos yra atkeliavusi ir būdinga meilės neišsipildymo traktuotė: vyro (laisvo) ir moters (tradi­ cinės moralės supančiotos, nesavarankiškos) tarpusavio nedermė: - Einam! - pasakė. Mergina, įsispraudusi į kampą, kūkčiojo. - Kur eisim, kad neleidžia...

Aplinkos ir asmenybės opozicijai ryškinti yra pasitelkta simbolinio apibendrinimo raiška. „Pelkė“ ženklina negatyvią aplinką, idealo ne­ buvimą: buitiška, bedvasė, vien materialiniuose interesuose skendinti kaimo visuomenė - „žiauraus ir abejingo gyvenimo pelkės“, „lietu­ viškos pelkės“. O „ugnies“ ženklas žymi Dovinę, nutviekstą meninio pašaukimo lyg vidinės liepsnos ir išgyvenančio jam tekusius likimo išbandymus: „degančios akys“, „padegti kaimą iš visų keturių kam­ pų“, „lyg degte degė ir blaškėsi kaip ugnyje“; yra ir gaisro (vidinio ir išorinio) vaizdų. Boruta sukūrė poetiškai mitologizuotą, romantiškai pakylėtą he­ rojų. Dovinė - tai menininko archetipas, perimtas iš romantizmo tradicijos: jo gimimas ne kaip visų, likimas ypatingas, talentingumas nepaprastas. Pirmąsyk lietuvių literatūroje Boruta taip akivaizdžiai ryškino talentingo žmogaus kitoniškumą, jį lydinčius lemties ženk­ lus, jį formavusius gyvenimo pragarus (ujamo našlaičio ir nepritapė­ lio dalią, sudužusią meilę, neviltingą girtuokliavimą ir beprotystę). 13

Po visų skausmų - prisikėlė kūrybai, bet tuoj išgyveno savo kūrinių naikinimą. Laimingas atsitiktinumas suvedė su gabiu meistru Dun­ duliu, bet neilgam. Sukūręs svarbiausią savo gyvenime darbą - Sopu­ lingąją, iš įkvėpto menininko nusirito į pigų amatininkavimą. Kūrė­ jas Borutos romantiškai traktuojamas kaip amžinai pasmerktas ilgė­ tis, kurti iš didžios kančios ir sielvarto, bet vis dėlto privaląs išsaugoti menininko garbę. Kūrėjo kelias labai dramatiškas. Dievadirbystė, Do­ vinei vienintelė meno galimybė, jo talentui per siaura. Drama ir tai, kad jis negali pasiekt trokštamos laisvės, nes jo kūryba priklausoma nuo išorės veiksnių - nuo meno nesuprantančių šykštuolių ūkininkų ir godžių klebonų. O nuogas prakticizmas, abejingumas jo kūrybai yra žlugdantys. Įdomu, kad romano autorius ne tik piešia dievadirbį Vincą Dovi­ nę, bet ir rimtai svarsto bendresnes meno ir menininko problemas. Išradingas yra dviplanis romano struktūravimas, ritmiška konstruk­ cija: linijinį Dovinės gyvenimo ir darbų vaizdavimą papildo Prakalba ir septyni Perskyrimai, kuriuose konkrečius Dovinės vargus autorius kilsteli į platesnį filosofiškesnį apibendrinimą - kalbama apskritai apie meną ir menininką, apie talentą ir visuomenę, apie idealo ir tikrovės antagonizmą. Jau žinome, kad šiam rašytojui labai svarbus gyvas, tiesioginis kontaktavimas ir poveikis skaitytojui. Autorius ly­ rikas aistringai įperša savo poetinę filosofiją: menininkas, tariamas barbaras, „padoriųjų“ akimis tik valkata, yra iš tikrųjų gyvybingasis pradmuo tautoje, jis sprogdina suvaržytą, nusistovėjusią būtį, utilita­ rizmą, racionalaus išskaičiavimo siaurumą. Būtent jis galėtų teikti kitokį vertybių supratimą - pažadinti visuomenės norą atsinaujinti, nesitaikstyti su esama padėtimi. Romanas aistringai skatino daugiau mąstyti apie meno svarbą, apie krašto likimą. Kritikavo visuomenę (netiesiogiai - ir savo gyvenamojo meto) kaip abejingą menui, nesi­ 14

rūpinančią kultūros būkle, žlugdančią menininkus. Finalinis simbo­ linis romano epizodas - talentingasis Dovinė, nereikalingas, paže­ mintas nepritapėlis, panašus į liūdną lietuvišką Rūpintojėlį, su elge­ tos krepšiais mirštantis kryžkelėje, - tampa plataus apibendrinimo kaltinimu. „Medinių stebuklų“ vertė - stipri visuomenės, nepajėgiančios su­ vokti meno svarbos, kritika (šiandien ji taip pat labai aktuali, gal kiek mažiau svarbi tik antiklerikalinė autoriaus ironija) ir įspūdingas poetiškai mitologizuotas kūrėjo paveikslas, skatinantis pažinti, su­ prasti menui tarnaujančiuosius. Vėlesnis romanas „Baltaragio malūnas“, sukurtas karo metais, pa­ sirodęs tuoj po karo, - meniškiausia Borutos kūrybinio palikimo knyga ir vienas originaliausių XX a. lietuvių klasikos veikalų. Laki fantazija, poetiška intuicija ir estetinė patirtis čia yra pasiekusios kū­ rybos viršūnę. Kaip įprasta Borutai, tai poetinės prozos kūrinys. Bet šįsyk daug kuo kitoniškas - tai pasaka-nepasaka. Romanas dar labiau liaudiš­ kas, giliau nei „Mediniuose stebukluose“ leidžiamasi į tautinės dva­ sios gelmes, atkuriama archetipinė lietuviška pasaulėvoka, elgesio normos ir dvasios vertybės. Dėmesys sutelktas ne į vieną veikėją, bet į kolektyvinę tautos patirtį. Nauja ir tikrai savita laiko problema: epocha čia nekonkretizuojama, tiesiog laikai - kiek senesni, o žmo­ nės nėra istoriški. Tai atgaivintas tautosakinis pasaulis. Kūrinio tik­ rovė - kaimo kasdienybė, realūs veikėjai, jų valstietiška gyvensena glaudžiai yra susipynusi su giliausia senove - su tuo, „kaip gyveno tėvų tėvai“, kaip būta „nuo neatmenamų laikų“. Kaimo bendruome­ nė gyvena nuo seno įprastu ritmu: visi žino, ko tikėtis iš malūninin­ ko, snūduriuojančio klebono, klastingo karčiamninko, piktos davat­ kos ar nelemtojo arkliavagio. Gana harmoningai bėga gyvenimas. 15

Bet nelaimės ištikto, sutrikusio žmogaus sieloje netikėtai prasiveržia pasąmonės „tamsuma“ - ieškoma anapusybės paramos, griebiamasi burtų. Darnią gyvenimo tėkmę sutrikdo iracionalusis mitologinis pra­ das, įnešdamas daug paslapties, baimės, siaubo. Kažkas visai savaip ir nuožmiai ima tvarkyti visų likimus. Tokią iš esmės pairusią gyveni­ mo sampratą bei su tuo iškilusias skaudžias problemas ir siekta at­ kurti „Baltaragio malūne“. Akivaizdžios yra dvi teksto plotmės: naratyvinė ir simbolinė, kon­ ceptualioji. Pirmoji - pasakiška, sakmiška. Čia labai tinka pasakotojo rupi šne­ kamoji kalba su barbarizmais ir vienu kitu retesniu archajišku žo­ džiu, su pašmaikštavimais, pavinguriavimais - labai išraiškus retro matmuo. Geram pasakininkui, puikiai valdančiam žodį ir vykusiai kontaktuojančiam su klausytoju, netrūksta išminties nei šiurkštoko liaudiško humoro: spalvingi komiški epizodai apie davatką Uršulęvelnio nuotaką, apie smagų arkliavagio užpampinimą, apie karčiamninko Sešelgos prisiimtą arklių gydymą ir išbarstytus dantis... Bet malūnas, apie kurį vis sukasi pasakojimas, aiškiai orientuoja į kažką daug svarbesnio - į mitą. Malūnas, pelkė lietuvių tautosakoje yra mįslingos, vaizduotę žadinančios vietos, kuriose išties gali neįprasta nutikti. Ir nutinka - tai malūnininko Baltaragio sutartis su velniu, neapgalvotai išsprūdęs pažadas (dažnas stebuklinių pasakų ir sakmių motyvas), netikėtai pasirodo konkretus, materialus, kaip ir mūsų folk­ lore, velnias Pinčukas, o vėliau ši chtoniška būtybė įsisiautėja, rezga kerštą ir pinkles - užverda tikra velniava, visus veikėjus įtraukianti į užburtą ratą, visi atsiduria ribinėse situacijose, kenčia ir žūva - toks dinamiškas ir įtampos kupinas „Baltaragio malūno“ siužetas, besiremiąs senąja mitologine mąstysena ir gausiai prisodrintas burtų, pra­ našysčių, lemtingų patarimų, magiškos galios daiktų ir ženklų. Siu16

žeto laikas čia nevisai linijinis, o įdomiai daugiaplanis - susipynusi realybės, pasąmonės prisiminimų, sapnų, iškilusių fantazijų visuma. Mitinė pasaulėjauta yra persmelkusi realybę ir sudaro svarbų šio kū­ rinio pagrindą bei veiksmo motyvaciją, veda į paslaptingą gelmę yra Likimas, kurio nepermaldausi, neįveiksi. Boruta išradingai pa­ naudojo ligi jo lietuvių literatūroje neeksploatuotą liaudiškos mito­ loginės mąstysenos klodą, mitinių vaizdinių slaptingumą. Rašytojas šitam buvo gerai pasirengęs, pasigilinęs į tautos mitologiją. (Bet po­ kariu pasirodęs romanas, užuot pagirtas dėl novatoriškumo, labiau­ siai sulaukė oficialių kaltinimų būtent dėl mitinės jausenos atodan­ gų: „mistika“, „misticizmas“, tai nedera tarybiniam gyvenimui.) Antrasis, konceptualusis, romano lygmuo suvoktinas universaliau. Jis veda prie filosofinės egzistencinės problematikos, prie ontologi­ nių sprendimų apie esmę, būties prasmę ir vertybes. Čia svarbus jau ankstesnėje Borutos kūryboje aptartas poetiškasis romantinis autori­ nis mitologizavimas, kuris šiame kūrinyje darniai susipynęs su tauto­ sakos ir ypač mitologijos apraiškų dominavimu. Dėmesį traukia poetiškieji romano veikėjai - Baltaragis, Marcelė, Girdvainis, Jurga - vienos aistros žmonės, lekiantys tarytum su spar­ nais į savąjį tikslą. Vyksmas ne tiek išorinis, kiek vidinis. Poetiški jų sielos polėkiai, objektyvizuota jų jausmų raiška - tai jau pažįstamas Borutos idealų pasaulis. Vaizdinga, melodingai skambanti, grakšti, šiame romane pasiekusi didelio subtilumo, yra romantiko-lyriko kal­ ba. Vėl ta pati borutiška sugestija - įtraukt skaitytoją į simbolių aiškinimąsi. Kai kurie simboliai jau iš anksčiau žinomi. „Pelkė“ - tai blo­ gio (romane - velnio Pinčuko) viešpatija. Personažai keistuoliai, ne­ paprasti - ne kaip visi. Keistumas yra sielos poetiškumas, dvasinis išdidumas, sugebėjimas gyventi pagal savo dvasios poreikį, drąsa bū­ ti savimi; idealizuojamas iššūkis aplinkai. Neapsieinama be „degimo“, 17

„gaisro“ simbolinių vaizdų. Kiti simboliai - nauji, išradingi, įdomios jų konotatyvinės reikšmės. Antai - „ratas“. Malūno sparnų brėžia­ mas ratas, amžinas gyvenimo ratas, velnio pinklių užburtas ratas, iš kurio neištrūkstama, - tai visatos, egzistencijos vyksmo, gyvenimo tvarkos, likimo išbandymų simboliai. Gerokai komplikuotesnė, nei „Mediniuose stebukluose“, yra gė­ rio ir blogio kova - Likimo smūgiai. Itin stiprus, žūtbūtinis (Viskas ir Nieko!) idealų išbandymas. Sudėtingiau nei ankstesnėje kūryboje sprendžiama meilės tema - naujas, netikėtas meilės variantas. Gird­ vainis ir Jurga - puikūs vyriškumo ir moteriškumo dvasios atstovai, jie neabejotinai skirti vienas kitam. Mylima moteris šįsyk drąsi, išdi­ di, idealiai atitinkanti savo išrinktąjį. Bet siekiamos laimės nėra: išdi­ dūs jaunieji, primenantys skandinaviškos literatūros herojus, pakliu­ vę į velnio žabangas, blaškosi neįveikdami savęs ir nerasdami išeities. Girdvainis, praradęs žirgus, pats save prarado. Jurga negali dovano­ ti, kad yra palikta, užmiršta. Girdvainis, tyčia vilkėjęs išvirkščius kailinius, skraidęs su obuol­ mušiais žirgais, kurie vėją pralenkdavę, - tikrai įspūdingas, origina­ lus romantinio idealo simbolis. Sykiu ir tautosakiškas: lietuvių liau­ dies dainų bernelis visad su žirgu, o išvirkščias apdaras pažįstamas iš lietuviškų Užgavėnių karnavalo. „Baltaragio malūne“ Girdvainio te­ ma ir vidinis konfliktas yra esminiai. Si poetinė metafora - labai borutiškas ekspansyvaus vyriško užmojo, iššūkio banaliai kasdienybei, asmenybės ir visuomenės poliariškumo motyvas. Obuolmušiai - gro­ žio, gyvenimo džiaugsmo, laisvės ir polėkio įsikūnijimas. Žirgų pra­ radimas yra žmogaus atskyrimas nuo to, kas buvo brangiausia jo sie­ los dalis, - tai jau pačios sielos praradimas. Savo žirgų beieškantis, neviltingai klaidžiojantis Girdvainis lyg nebe žmogus, o tik šešėlis. Anksčiau Borutos poetizuoto romantinio klaidžiojimo kaip gyveni­ 18

mo kitoniškumo, net tam tikro šaunumo motyvas šįsyk yra įgavęs mitologinę prasmę ir turi visai kitą reikšmę - ėjimą mirtin, merdėji­ mą. Savo eikliųjų žirgų jis, žinoma, nesurado (kaip ir Vincas Dovinė „Mediniuose stebukluose“ neįgyvendino savo didžiojo siekimo). Ma­ lūnininkas Baltaragis narsiai grūmėsi su velniu - protu, gudrumu buvo jį įveikęs, laikinai pažabojęs, bet ir jis Likimo neįveikė. Baltara­ gis simboliškai virsta akmeniu. Tai vykusiai panaudotas daugiapras­ mis (tautosakinis ir kartu borutiškas autorinis) simbolis. Akmuo yra slėpiningas, jis tarsi sukaupęs savyje daug vertybių - iškentėtą skaus­ mą, dvasios ištvermę, pastovumą, amžinumą. Akmenį lyg žmogų ga­ lima prakalbinti, bandyti atspėti jo paslaptį. Borutos veikėjų dalia - neišsipildymas. Nepasiektą, bet galimą gy­ venimo pilnatvės pojūtį perduoda atodūsis: „O galėjo būti gyveni­ mas kaip obuolys...“ Žmogiškoji egzistencija trapi, o Likimas stip­ resnis už žmogų. Gražūs, šviesūs „Baltaragio malūno“ herojai žūva vienas paskui kitą, bet fizinė žūtis tik pabrėžia jų vidinę pergalę ir taurumą - jie neatsižadėjo savo siekių, nepasidavė blogiui, kovojo lig paskutinių jėgų, išėjo nerezignavę. Autorius gražiai pakelia savo tragiškuosius herojus į amžinatvės lygmenį: gamta yra priėmusi juos į savo glėbį, tad kiekvieną pavasarį „ligi šiol“, „dar ir dabar“ jų išgyventos meilės, kovos, žūties prisimi­ nimą tarsi atkartoja gamta, - šitaip išaukštinama dvasios pergalė. Kūrinys, aptaręs egzistencijos sudėtingumą, gėrio ir blogio kovą, ra­ mino netekties skausmą šviesiu tikėjimu, kad tautos ir žmogaus vidi­ nės galios yra be galo didelės, kad gyvenimas ir tikros vertybės išlie­ ka, kad blogio pergalė tik laikina. Juk „Baltaragio malūnas“ rašytas kenčiant okupacijų ir karo sukeltus katastrofos, niokojimo, nužmo­ gėjimo, net galimo išnykimo baisumus, ieškota sau ir kitiems atra­ mos ir paguodos. 19

Rodos, toks paprastas, bet iš tikrųjų gilus Borutos kūrinys, nova­ toriškas savo žanrine forma, organiškai liaudiškas, labai poetiškas ir tikrai sugestyvus. Romano gyvybingumą lemia simbolikos daugiaprasmiškumas ir neišsemiamumas: kiekvienas gali savaip interpretuoti ir papildyti suteikdamas sau ir savo epochai artimesnę prasmę. Skai­ tytojų bendraautorystė keičia prasmes ir kūrinį vis prikelia naujam gyvenimui. Didelės jėgos buvo Borutos talentas. Nors jo kūrybinės biografijos sudėtingumai sovietiniais metais ir neleido rašytojui tinkamai reali­ zuoti savo gaivališkojo meninio potencialo, ankstesniuose geriausiuo­ se kūriniuose jis buvo atsiskleidęs kaip lakios meninės vaizduotės, meistriško įsijautimo, išskirtinio originalumo, jautraus žmogiškumo kūrėjas. Gebėjo kelti ir išryškinti reikšmingas dvasios problemas, poetizuoti nerimą ir maištą, adoruoti žmogaus sielos ir pilnaverčio gyvenimo grožį. Kazio Borutos maksimalūs ir narsūs užmojai turėjo poveikio visai lietuvių kultūrai.

DALIA

STRIOGAITĖ

20

MEDINIAI STEBUKLAI ARBA DIEVADIRBIO VINCO DOVINĖS GYVENIMAS IR DARBAI R O MA N A S

Prakalba

Vinco Dovinės nemirtingų kūrinių sužavėtas, pasiryžau ap­ rašyti jo nepaprastą gyvenimą ir dar nuostabesnius darbus, kurie mūsų skurdžias dienas nuskaidrina ir apšviečia amži­ nybės šviesa. Daug laiko sugaišau, kol susekiau praeityje išblaškytų jo dienų ir kūrybos giją, o paskui daug širdies ir darbo pridė­ jau, kol pagaliau, tą giją vyniodamas, suradau jo gyvenimo ir kūrybos kamuolį. Čia turėčiau tarti nuoširdų padėkos žodį visiems, kurie man šitame darbe patarimu ar nurodymu padėjo, bet liksiu jo nepasakęs, nes jaučiuosi daugiausia skolingas šviesiai Vin­ co Dovinės vėlei, kuri užsiliko jo darbuose ir mano ranką rašant vedžiojo. Vincas Dovinė gimė lietuviškoje žemėje, daug vargo, kan­ čių, nelaimių ir sielvartingų rūpesčių pergyveno, klaidžiojo liūdnos ir nedėkingos žemės keliais ir šunkeliais, ne kartą susirūpinęs mąstė kryžkelėse, savęs ir savo tikrojo kelio ieš­ kodamas, kol pagaliau surado ir prieš savo norą pasidarė dievadirbis. 23

Tai jis padarė dievų ir šventų užtarytojų daugybę, kurie lietuviškose pakelėse stovi, saugodami mūsų kraštą nuo vi­ sokių nelaimių, ir, negalėdami apsaugoti, nežemiškai nuliū­ do ir susisielojo, prislėgti begalinio rūpesčio. Tų savo šventųjų likimo nebuvo lemta išvengti ir jų kūrė­ jui - dievadirbiui Vincui Dovinei, ir jis pats turėjo būti priskir­ tas prie šventųjų skaičiaus, bet praėjusių dienų patamsė nustelbė jo ryškų ir neramų paveikslą, o gal ir jo padaryti šventieji jį apleido, ir jis buvo visų užmirštas. Tiktai jo nuostabūs kūriniai, tikri medžio stebuklai, pri­ mena mums jų didįjį kūrėją. Tai graudžios Sopulingosios septyneto kalavijų pervertomis širdimis ir dvylikos žvaigž­ džių vainikais apie galvas, su begaliniu sielvartu laikančios ant kelių nukryžiuotą Kristų ir su tylia romybe pakeliančios mūs liūdnos žemės didįjį vargą ir kančią, - tai liūdni rūpin­ tojėliai, susisieloję lietuviški Kristūs, kurie stovi nusiminę kryžkelėse kaip tie sermėgiai kaimiečiai, praradę žemę, sunkus sielvartas juos prislėgė, ir jie, be galo susirūpinę, pa­ sirėmė rankomis galvas, neišmanydami, kaip savo žemę iš­ ganyti. Telkiasi į pagalbą daugybė šventųjų, bet ir jie taip išvargę ir nuskurdę, kad nežino, nei kaip patys sau pagelbė­ ti, nei kitiems padėti. Tiktai jų romūs veidai sužadina stip­ rybės pakelti žemės vargą. Bet nedaug Vinco Dovinės kūrinių šiandien pakelėse vė­ jai ir lietūs negailestingai skalauja, daug jų pražuvo ar buvo šventvagiškų rankų pagrobti, kiti neišmanėlių sudeginti kaip šventi daiktai, o dar kitus pats Dovinė, nepatenkintas savo darbu ir nesuvaldydamas kūrybos įniršio, sunaikino. Bet taip 24

jau dažnai atsitinka su kiekvienu dideliu kūrėju. Ir Jehova, sukūręs žemę ir nepatenkintas savo kūrybos vaisiais, neže­ miško sielvarto apimtas, siautėjo visa savo galybe, svaidė žaibus į žemę ir, nerasdamas savo rūstybei ribų, norėjo ją sunaikinti, bet ji, kartą gavusi iš savo kūrėjo gyvybės ir kū­ rybos galios, gyvena savo gyvenimą, pati kuria, kenčia kū­ rybos skausmą ir siekia savo amžinybės. Vincas Dovinė neturėjo visų tų galybių, jis galėjo tiktai nesmagiomis pagiriomis kartoti savo nelemtą priežodį: „Die­ ve, tu mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragė­ riau.“ Tai gal buvo tiktai negailestingas savęs plakimas, o gal pasididžiavimas savo kūrybos galia, kuriai dievadirbio amatas buvo per menkas. Vinco Dovinės gyslose buvo per daug nerimo, širdyje per daug ilgesio, kad jis būtų galėjęs savimi, savo darbu ir aplinka pasitenkinti. Per visą savo gy­ venimą lyg degte degė ir blaškėsi kaip ugnyje, ieškodamas savęs ir to didžiojo darbo, kuris gal būtų suteikęs jo dvasiai ramybės ir įprasminęs jo neramų gyvenimą. Galbūt jeigu Vincas Dovinė būtų gimęs ne mūsų kraš­ te, tose neišbrendamose iš pelkių lygumose, jo gyveni­ mas būtų kitaip susidėjęs. Gal šiandien mes turėtume iš jo didelį menininką, kuris savo kūrybos tobulybe ir gar­ be varžytųsi su žymiausiais kūrybos galiūnais, bet gal ta­ da nebūtų jis mums toks savas, artimas, mielas, - spindė­ tų savo šalta didybe ir tiek nepasakytų, kiek dabar pasako paprastais, dažnai netobulais lietuviškais rūpintojėliais, ma­ donomis ir šventaisiais, kuriems jis atidavė savo neramią menininko sielą. 25

Todėl ir parašiau, jį pagerbdamas, šitą knygą. Su didele meile, širdgėla, o kartais ir šypsena lūpose sekiau jo gyveni­ mo kelius ir kryžkelius, ties jais liūdėdamas, mąstydamas, o kartais linksmai kvatodamas. Tikiuosi, skaisti Vinco Dovi­ nės vėlė, taip negailestingai nukamuota žiauraus ir abejingo gyvenimo pelkėse, neapsiniauks ant manęs, nes jis ir pats mėgdavo iš savo dvasios aukštybių pasijuokti, giedra šypse­ na nušviesti nykias gyvenimo patamses ir linksmu žvilgsniu sutikti auštančią dieną.

26

VI NCO DOVI NĖS GYVENI MAS IR DARBAI

Perskyrimas pirmas

Plačiose lygumose, po žemu prislėgtu dangumi, pakraščiuose paremtu mėlyna miškų juosta, skęstančia krūmokšniais apau­ gusiose pelkėse, kuriose pavasariais neramiai rykauja pem­ pės, tarsi klausdamos, ar yra be jų dar kas gyvas, - blaškėsi visą gyvenimą Vincas Dovinė. Per žema padangė buvo, ar per daug smaugė lygumas neišei­ namos pelkės, kur tarp aštrių viksvų spingsojo žalsvos liūnų eketės ir kimsynuose veisėsi gyvačių daugybės, saugodamos savo karaliją ir neužleisdamos nė vienos pėdos derlingai že­ mei, kurią siaurais rėžiais buvo išsidaliję mažažemiai ir dides­ niais plotais užgrobę stambesnieji ūkininkai, - tiktai nera­ mioji dievadirbio dvasia negalėjo čia išsitekti nesiblaškydama, savęs nesvaidydama ir įgyvendindama tiktai menkus trupinius to didžiojo nerimo ir ilgesio, kurį jis atsinešė į šią liūdną žemę, kartais nuskaidrindama, o kartais dar labiau apniaukdama pelkių mauruose ir purvino gyvenimo dumb­ le ir skurde nugrimzdusį kraštą su atkaklių ir iš atkaklumo surambėjusių bei užkietėjusių ūkininkų sodybomis, kurios žaliuojančiomis salelėmis iškildavo begalinėse lygumose. 27

Sausesnėse ir iškilesnėse vietose, paupiuose ir Paežeriuo­ se, kur derlingesnės žemės, dunksojo jovarų ir topolių paunksmėje dvarai ir dvareliai, susmukę ir apsileidę, netekę valios nei atgyti, nei visai prasmegti ir kitiems užleisti vietą. Liūdnos baudžiavos palikuonys dairėsi abejingai aplinkui, tarsi laukdami, kol juos sudoros žemės spekulianto ranka ar išdraskys po gabalą aplinkiniai ūkininkai, buvusiųjų bau­ džiauninkų vaikai. Didesniuose dvaruose atsirado nauji po­ nai - žydai iš miesto, pralobusių klebonų giminės ir kiti ra­ jus verslininkai, o daugelį smulkesnių dvarelių pasivijo ir pralenkė stambesniųjų ūkininkų sodybos, atsegtu kaklu darbščių rankų traukiamos iš balų, savo ir samdinių prakai­ tu sausinamos, ir statomos siauro, neišeinančio už ežių gy­ venimo tvirtovės, suremtos trobų keturkampiu viduryje kapčiais ir ežiomis apibrėžto laukų keturkampio. Pačiose pabalėse buvo nustumti mažažemių kaimeliai, nu­ šiurę, nuskurdę, siaurais rėžiais išbėgantieji į pelkių vidurį. Tie kaimeliai nesiskirstė viensėdžiais, nes, drauge gyvenant, smagiau buvo purvą bristi ir bendras skurdas ne toks nykus atrodė, o duonos vis tiek neužtekdavo pabaliuose, rugiai aug­ davo reti, dirsėti, o kartais ir visai juos nustelbdavo balų žo­ lės, - žmonės samdydavosi pas didesnius ūkininkus, sveti­ mus laukus prakaitu laistydavo ir svetimą duoną valgydavo. Iš tų pabalių kaimelių stambesnieji ūkininkai apsirūpin­ davo pigia darbo jėga. Vaikiukas vos per kupstą persirita jau piemuo pas ūkininką, nuo pavasario pirmos žolės, išsi­ kalusios pro antšalą, ligi rudens darganų, - sustiręs, sušalęs, sulijęs, visų stumdomas ir niekieno nepaglostomas, - gano 28

brūzgynuose, kimsuotose, pelkėtose pievose, pūdymuose, arimuose - galvijų, avių ir kiaulių bandas. Mergytė, vos tik­ tai ištįso kaip smilga, jau pusmergė, merga, grėbia ūkininko pievose šieną, krauna vežimus, melžia karves, šeria kiaules ir svajoja, laukia subatvakario ir meilės. Piemuo vos tiktai pajėgia išlaikyti žagrės rankenas, tuojau išmaino botagą į žagrę, į dalgę, į spragilą, neriasi iš kailio greičiau bernu pa­ sidaryti, kepurę ant šono užsidėti ir, kaip visi bernai, po ilgos dienos sunkaus darbo naktimis pievas braidyti, pakiemiuose šunis lodyti ir mergas vilioti. O kai suvilioja, ir pats nesidžiaugia, - kur pasidėsi? Namie ant rėžio vos tėvai išgy­ vena, o gal vyresnysis brolis jau sėdi vaikais apsikrovęs, kur tenai tilpsi? Tai ir vedasi jaunamartę, meilės ir laimės išsiilgusią, - gana stumdytis po svetimus žmones! - į sulū­ žusį dvaro kumetyną ar dūminę, iš baudžiavos laikų užsili­ kusią pirkutę, kuri dabar priglaudžia naujus baudžiaunin­ kus - kumečius. Nuo tamsos lig tamsos juodas, purvinas, be džiaugsmo svetimas darbas, kumetyne - skurdas, žali barščiai, kiauras stogas, - nėra laimės, išnyksta ir meilė. Atsiranda vaikai, ir kas metai jų vis daugiau, o iš kumetyno vienas kelias, tas pats, kuriuo tėvai į jį atėjo. Ir eina į žmones nauji piemens, naujos mergos, nauji bernai, kurie net pabalėse neturi tėviš­ kės, gyvenime užuovėjos. Su jais į gyvenimą atėjo ir Vincas Dovinė, tiktai jo keliai iš pat pradžių išsiskyrė, nors ir neišvedė iš pelkių.

29

NELAI MI NGOJ I ULE

I

Iš pabalių kaimelio, prisišliejusio prie didžiulių Nuotagalos pelkių, kurių viduryje spingsojo apmaurojęs Gilučio ežeras, buvo kilusi Vinco Dovinės motina, dainininkė Ulė, kuri per savo tėvą, anksčiau išėjusį iš Dovinės kaimelio į Liūliškio dvaro kumečius, paveldėjo iš savo buvusios tėviškės tiktai rūsčią dalį ir pavardę, kurią paliko savo vieninteliam sūnui. Tai buvo smagi ir graži mergina, visada su šypsena akyse, visada su daina lūpose. Jos gyvų ir linksmų akių negalėjo skurdus gyvenimas apniaukti, o nuo jos dainų skambėdavo aplinkinių ūkininkų kaimų laukai ir siūbuodavo pabalėse aprūkę debesys. Su tomis dainomis ji tarytum sklaidydavo tą neaiškų nerimą ir didelį ilgesį, kuris jos akis uždegdavo ir širdį suspausdavo gražaus gyvenimo viltimi ir klaikaus savo likimo nujautimu. Bet tai ateidavo ir praeidavo kaip debesys pro saulę, o ji visur pirma būdavo - ir į darbą, ir gužynėse: jos rankose darbas virte virdavo, o apie ją visa gužynė sukdavosi. Nebu­ vo aplinkui mergos, kuri būtų galėjusi su Ule susilyginti. Tai ir pati ji žinojo, bet nuo to tiktai smarkiau krūtinėje širdis plakdavo ir akys kaitriau žibėdavo. O tose akyse ir taip visą laiką ruseno kaitri meilės ugnis ir švietė skaisčiau negu sau­ lė neapsakoma laimė. 30

Tai ar nuostabu, kad dėl tų akių visos apylinkės bernai iš galvos kraustėsi ir tarp savęs varžėsi. Dažnai žvaigždėtą naktį iš įvairių pusių per pievas rasą krėsdavo ir tako į jos širdį ieškodavo ir nerasdavo. Su visais ji linksma būdavo, su vi­ sais gera, tiktai nė vienam savo širdies nepavesdavo. Jei ku­ rį ir apsikabindavo savo lanksčiomis rankomis ar meiliau į akis pažiūrėdavo, tai tiktai baisiu nerimu užkrėsdavo, kad bernas viduryje dienos neturėdavo kur dėtis, o ji linksma ir nerūpestinga kvatodavo. Daug jai galėjo rūpėti bernų neri­ mas, kai pati pasiilgus ir nerami buvo? Tiktai to, kurio ji buvo pasiilgus, - nesulaukė, o jeigu ir sulaukė, tai apvylė, net pats to nežinodamas. Ir nakčia, kai niekas nematydavo, Ulę, tą linksmąją Ulę, ašaros smaugdavo, - tokios didelės, stambios, tyliai per vei­ dus riedėdavo ir degindavo kaip ugnis. Ko verkdavo Ulė nakčia, viena svetimoje klėtyje, ant sutaršytų lovoje šiau­ dų? - Kas supaisys mergos ašaras! Niekas ir nepaisė, tiktai stebėjosi, kur dingo mergos gyvumas ir linksmumas, o kai­ mo moterys jau pradėjo žvairakiuodamos paslaptingai kuž­ dėtis... Nuo tų žvilgsnių parausdavo merga kaip aguona, o tie paslaptingi kuždesiai tarsi žarijų po basomis kojomis pa­ pildavo... Būtų bėgusi Ulė nuo tų žvilgsnių, nuo tų kuždesių nors į pasaulio galą, bet kur nuo savo nelaimės pabėgsi? Niekas neužtars, niekas nepaguos, kaip tos pelkių pušies rudens darganoje. Taip ir žuvo merga pačioje gražumoje, visų savo jaunystės dainų neišdainavusi.

31

II

Tarnavo Ulė pas stambų - su plačiais laukais ir didelėmis tro­ bomis - Meškalaukio kaimo ūkininką Dagilį, žmogų kietą ir teisingą, šventai prisilaikantį visų bažnyčios ir Dievo įsaky­ mų ir todėl stipriai laikantį savo kietoje rankoje visą ūkį ir šeimą. Savus ir svetimus griežtai prižiūrėdavo, niekam ne­ leisdavo veltui duonos valgyti, visi turėdavo atsisegę kaklus, nuo tamsos lig tamsos, žiemą ar vasarą plėšti laukus iš pelkių, arti, akėti, sėti, pjauti, grėbti, vežti, kulti, malti ir visokius kitokius ūkio darbus dirbti, kurių niekad netrūkdavo, nes ūkis didėjo, o darbo rankos mažėjo. Šeima augo, reikėjo duk­ teris leisti į marčias, sūnus į žentus, mokėti dalias, daryti krai­ čius, kloti tūkstančius ir vietoje savo šeimos samdyti sveti­ mus bernus, mergas, mokėti jiems algas, - teko smarkiai suktis, kad ūkis neįklimptų į skolas ir svetimiesiems neatitektų. Kaip jis gavo iš savo tėvo ūkį, tiesa, visai menką, su griū­ vančiomis trobomis ir apleistais laukais, - norėjo savo sū­ nui palikti, tiktai su daug platesniais laukais ir daug geres­ nėmis ir didesnėmis trobomis, kad ir sūnus, imdamas iš jo pavyzdį, savo vaikams paliktų dar didesnį ir dar geresnį ūkį. O ir dabar tas ūkis buvo nemenkas ir nemažas, ne vienas nususęs dvarelis su pavydu į jį žiūrėjo, ir kaimynai stebėjo­ si: negi aitvaras padeda tam Dagiliui: šitiek dalių išmokėjo, šitokias trobas pastatė, savo pelkėtus laukus išdžiovino ir dar iš šalies prisipirko, - tai kur čia kitas žmogus galėtų šitaip išdaryti! Todėl ir gerbė visi Dagilį, visur pirma vieta jam buvo - ir savo kaime, ir visame valsčiuje, o ir toliau 32

garsas nuėjo apie sumanų ir gerą ūkininką, kurio laukuose šiaudas veltui neprapuola, grūdas nenukrinta, viskas duoda pelną, atneša dešimteriopą derlių. Tai ir patiko seniui ūki­ ninkauti, nors ir septintą kryželį baigė, bet ūkio iš savo ran­ kų nenorėjo paleisti. Ir todėl dažnai su sūnumi tėvui kilda­ vo kivirčų, nes sūnus, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, vis dar buvo pas tėvą už berną ir nežinojo, kada atiteks jam ūkis. Tai ne kartą ir grasino - stos pas kitus už berną, bent algą gaus, arba išvažiuos į Ameriką, bet senis nelabai nusigąsdavo, nes žinojo, kad tai tušti grasinimai, todėl tik, piktai dėbtelėjęs akimis pro žilus antakius, atsakydavo: - Paragauk, jei nori, svetimos duonos, tada savo bus gar­ desnė!.. Gaspadorystės, nebijok, su savim į kapus nenusine­ šiu, paliksiu!.. Ir tau dar užteks!.. Bet ir sūnus buvo nepėsčias: - Tai ką, gal ir aš tada galėsiu sykiu užsirašyti andinariją, tai abudu ant pečiaus, surėmę pasturgalius, galėsime kirmy­ ti!.. Kas kita nebus daryti! Bernas buvo sumitęs, ir seniai vesti metas, jaunesnieji bro­ liai jau turėjo savo ūkius, pačias, vaikus, tik jis, vyriausias, turėjo vis dar laukti, kol tėvui praeis noras ūkininkauti, leis jam vesti ir atiduos ūkį. Bet lauk, šunie, kol kaulą gausi, tada gal ir negalėsi jo graužti, dantų neturėsi. Pikta buvo bernui, ne kartą įtūžimas apimdavo ir piktumas smaugdavo prieš tėvą, bet ką su juo, kelmu, padarysi? - Pats sensta ir kitus sendo. Seniai jau praėjo tie laikai, kada galvoje vėjas švilpdavo, trankydavosi po kamaras ir to pakakdavo, dabar atsirado noras - ir juo toliau, juo didesnis - turėti savo ūkį, 33

pačią, vaikus ir būti pats sau ponas. O čia dar kaip tyčia tarnavo pas juos jau treti metai Ulė, graži ir smagi merga, viso kaimo bernai, į ją žiūrėdami, seiles rijo, o ir jis, ūkinin­ ko sūnus, nors ir ne pora ji buvo jam, seilę varvino. Iš pra­ džių stengdavosi j ją nežiūrėti, bet kur čia atsispirsi pagun­ dai? Užmiršęs didelius kraičius ir pasogas, spoksodavo kaip katinas, užvertęs akis į lašinius. Tėvas, pastebėjęs tokius žvilgsnius, nepatenkintas ir kaž­ ko bijodamas, kreiva akim dėbtelėjęs, suniurnėdavo: - Tu man žiūrėk, drigante!.. - O ko čia man žiūrėti, kad ir taip matau! Nieko nebus, kad tiktai eitų už manęs Ulė, tai į glėbį, krepšius ant pečių, ir mauname į pirmą dvarą kumečiais. O čia kas? Kuo čia geriau, kaip dvare? - Tai ir mauk, ko dar lauki? - iš piktumo pajuosdavo tė­ vas, kad žili antakiai dar labiau pražildavo. - Ir mausiu, nieko nelaukdamas, kai tik Ulė pasakys, - ir bernas linksmai žvilgtelėdavo į Ulę. - Na, Ule, kaip? Ulė nieko neatsakydavo. Stengdavosi pasprukti nuo sū­ naus ir tėvo svilinančių žvilgsnių, o jeigu prispirdavo, tai atsakydavo, raudonuodama kaip žarija: - Ko tau eiti, kad ir namie turi dvarą?.. - Taigi, kad tėvas neduoda! Tėvas pabaldavo, šnairomis pervesdavo abudu ir at­ sitraukdavo: - Laukite - gausite!.. To dar trūko, kad dvaro mergos ateis pas mane į marčias! - pats sau po nosimi sumurmėdavo. Nesulaukimas! 34

O kaime jau pradėjo kalbėti, kad Dagilis ne kitaip, kaip iš dvaro ims marčią, kurgi, mat, toks ūkis!.. Pabaldavo ir pa­ žaliuodavo senis, tokias kalbas girdėdamas, bet nieko nesa­ kydavo: pasakysi ką - už liežuvio patempsi, verčiau nuty­ lėti. Kantrus buvo senis, bet kur iškentėsi kai visuose paša­ liuose liežuviai pradėjo malti ir iš visų pusių su pašaipa žvilgčioti. Nepratęs buvo senis, kad jo taip negerbtų, nepa­ kėlė žila galva tokios nešlovės, visais perkūnais pradėjo griau­ dėti namuose, o svetur - teirautis marčios, klausinėti apie pasogą, kraitį. Ir pagarba vėl sugrįžo seniui. Visi, kas turėjo dukteris nuotakas, meiliai užkalbindavo senį, vaišindavo, stengdavosi įsiteikti. Ir atlyžo senis. Ir kartą vakare, ties prieklėčiu susitikęs sūnų, nešantį arkliams avižų akseliui už­ barstyti, sustabdė, nusišypsojo ir prašvitusiu veidu tarė: -Tai gal, Antaniuk, įsikištum bėrį į važį, nuvažiuotum pas Laibinį piršlėmis... - Ką? - atsigrįžo sūnus. - O ko aš ten važiuosiu? - Matai, Antaniuk, giminė gera, nebloga pasoga... - vis dar šypsojosi visomis raukšlėmis tėvas. Sūnus stovėjo, viena klumpe į tvartus atsisukęs, kita - į tėvą. - Velniam man ta gera giminė su visa pasoga! - ir atsispy­ rė į klumpę link tvartų. - Nereikia man jos. Aš ir namie turiu! - ir greitai nuėjo į tvartą. - Palauk! - suriko paskui senis. - Palauk! Negausi namų su ta dvaro merga! Parduosiu, kitiems atiduosiu, bet tu ne­ gausi! Eik, jei nori, į dvaro kumečius! - Ir eisiu! - jau iš tvarto atsiliepė bernas. 35

Tiktai be reikalo tėvas su sūnumi riejosi. Ulė ir pažiūrėti nenorėjo j tą senbernį, kuris į ją visą laiką baltakiavo. Buvo čia pereitą vasarą su meistrais toks berniokas. Dagiliui tvar­ tus statė. Smagiai švilpaudavo ir linksmomis akimis į Ulę žiūrėdavo. Nukaisdavo Ulės veidai, ir ji akis nuleisdavo. Bet kas iš to? Pastatė tvartus, Ulė dar vainiką nupynė ir padėjo iškelti, o jis išėjo švilpaudamas toliau į žmones, palikęs Ulei sudrumstą širdį ir mergautines ašaras. Tiktai ne dėl to links­ mo bernioko verkė, nors ir buvo jo pasiilgusi. III

Antanui Dagiliui nors ir labai patiko Ulė, bet jau ne tie metai buvo, kad bernas dėl mergos iš proto kraustytųsi. Be to, ir savo tėvo sūnus buvo, pripratęs rubliu vertinti gyvenimą, ogi čia ne rublis - tūkstančiai!.. Širdo pats ant savęs, ko jam reikėjo kabinėtis prie tos dvaro mergos, ar negalėjo be jos apsieiti? Dabar vestų kaip visi žmonės, ir galvos neskaudėtų. Besikrimsdamas pradėjo vengti Ulės, atšalo jai, o kai kiti bernai dviprasmiškai prikišdavo, atsi­ kirsdavo: - Tai ką, ar aš vienas prie jos sukausi? Gal čia tavo griekas, o ne mano!.. - Taigi, kaipgi! - reikšmingai bernai nusišiepdavo. - Suėdei mergą, o dabar kitos važiuosi ieškoti su tūkstančiais. - Ir važiuosiu! - su ištrukusio iš pelkių atkaklumu ir tvir­ tai juntančio kietą žemę po kojomis statumu atsakydavo. Ir jūsų, durniai, nepaklausiu! 36

Ir išvažiavo pirmą subatvakarį. Irveltui Ulė, praverkusi akis, sustabdė jį prie daržinės galo, paskutinio šiaudo griebėsi: - Antanai, bijok Dievo, ką tu darai? - kaip dvi didelės ašaros blizgėjo mergos akys. - O ką aš darau? - atsakė jis, nežiūrėdamas į ją. O paskui piktai žvilgtelėjęs ir nustebęs, kur jos visas gražumas dingo, burbtelėjo: - Darau, ką ir visi daro. - Antanai, einam į dvarą! - su paskutine viltim išsitiesė mergos rankos. - Bepigu tau eiti, kada iš ten atėjusi, - atstūmė ištiestas rankas ir greitais žingsniais nuėjo per kiemą. Nuo širdies kaip akmuo nukrito, lengva pasidarė, - užke­ rėjusi merga buvo ar kurį galą, linksmai apsidairė, švilptelė­ jo: argi jis viso to galėtų dėl mergos išsižadėti? - Niekados. Ir sutikęs prie trobos tėvą, smagiai pasakė: - Važiuoju, tėve! Senio akys taip pat linksmai sublizgėjo - susiprato kartą vaikas. - Seniai reikėjo, - pritarė. - Taigi kad seniai reikėjo! - ir sūnaus balse kartėlis pra­ skambėjo. - Einu rengtis. - Tai tuojau? - nustebo tėvas. - O ko lauksiu? - atsakė sūnus, jau eidamas į trobą. Tėvas pasižiūrėjo paskui, pastovėjo ir nuėjo į daržinę bri­ kelio ištraukti. Širdyje keistas jausmas grūmėsi: ir gaila kaž­ ko buvo, ir kažkodėl lengva... Ir stumdamas brikelį, senis pirmą kartą pajuto, kad pasenęs. Nebe tie metai jau buvo, išstūmęs brikelį, atsisėdo ant kulbės atsikvėpti. Nespėjo 37

atgauti kvapo, žiūri - merga išsitiesusi prie daržinės pamatų guli. Piktumas pagavo senį: - O tu čia ko? Laukuose bulvės nekastos, o ji sau drybso! iš baimės, staiga aptemdžiusios akis, senis nepamatė, kas merginai yra, tiktai širdimi nujautė, ir baimė su piktumu nukrėtė senio gyslas: - Eik bulvių kasti! Merga tiktai sukrutėjo ir nieko neatsakė. Paskui sunkiai, tarsi negalėdama nuo žemės atsiplėšti, abiem rankom pasi­ remdama, atsikėlė, žvilgtelėjo abejingomis, nematančiomis akimis į senį ir, pasiimdama nuo žemės šakes, ne seniui, bet kažkam kitam atsakė: - Einu! Ir nuėjo svyruodama į laukus. Senis atsikėlė, pažiūrėjo į nueinančią ir galvą pasikrapštė: - Tai matai, norėjo mano marti būti, ale, mergele... Nepabaigė senis kalbos, nes ir nežinojo, kaip pabaigti. Se­ na širdis atlyžo, senos kojos pradėjo drebėti. - O gal? - pagalvojo senis. - O gal... Bet ir galvoti nepabaigė senis. Tiktai pirmas abejonės ply­ šys atsirado jo užkietėjusioje širdyje ir įskėlė surambėjusį užsispyrimą. Bet čia atėjo iš trobos išsipustęs sūnus, piktas ir paniuręs, - anksčiau atsiradęs lengvumas ir aiškumas kažkur dingo, širdį slėgė neaiškus nujautimas, ir viską gniuždė sunkus, aklas abejingumas. Atėjęs įsikišo arklį į važį, pliaukštelėjo botagu ir, nieko tėvui nesakęs, išvažia­ vo pro vartus. Iš po nakties tie vartai buvo išdegutuoti. Jaunikis parva­ žiavo iš piršlių smarkiai įkaušęs, nė nepastebėjo - nuvirto 38

daržinėje į šieną ir užmigo. Tiktai senis Dagilis, vesdamas auštant arklius į laukus, pamatė ir vos nesprogo iš piktumo. - Tai tau dabar ir gana! - nutirpo senio visos gyslos. Tokios gėdos dar jo namai nebuvo matę. Ir kad niekas nepamatytų, paleidęs arklius ant kiemo, ristele nutursino prie šulinio, pasisėmė vandens kibirą, pasiėmė šiaudų gniūžtę ir pradėjo šveisti degutą nuo vartų. Bet veltui buvo senio pastangos. Šveitė net sušilęs, bet degutas sunkiai vandeniu nuplaunamas. Iš to apmaudo senis visas net drebėjo. Trūk­ čiojo gyslos, virpėjo rankos, o juodos dėmės vartuose buvo tarsi išdegintos. Taip ir nenuplovė senis Dagilis nuo savo vartų gėdos. IV

O Ulė, kaip išėjo į laukus, taip ir nuėjo tiesiai, nežiūrėdama, kur eina. Šakės iškrito iš rankų, nepastebėjo ir nepakėlė. Akys sutingo ir kažkur toli įsmigo, nieko nematydamos. Vi­ sa buvo sunki, nepakeliama, tarsi iš akmens. Ir staiga pati net išsigando, pravirko moteriškai, garsiai, nesuvaldomai, kruvinomis ašaromis, viduryje laukų, kurie anksčiau nuo jos dainų skambėdavo, nuo jos rankų žaliuodavo, vilnyda­ vo vėjyje kaip jūra. Vėjas pagriebė mergos raudą, nunešė per laukus, atsiliepė pagiryje. Bobos, kasusios laukuose bulves, sustojo tarpežių bulvienojuose, pakėlė galvas apsižvalgydamos, pamatė Ulę ir suprato merginos nelaimę, bet neužjautė. Sukranksėjo kaip varnos prieš vakarą: 39

- Tai tau, prisiuliojo!.. Susilaukė, ko norėjo... - Kur jau čia norės tokios gėdos! - pertarė pagyvenusi moterėlė. - Kai uliojo, nepagalvojo, o trukt čia mergą suėsti!.. - Taigi, taigi, - pritarė sena, dievobaiminga merga Ago­ ta. - Iš visų kampų nuodėmė tyko, nepasisaugosi ir pražū­ si!.. Ar tai žertas, mergelės, tie bernai pasileidėliai taip ir ryja akimis... - Ar ir tave, Agotėle? - prunkštelėjo jaunesniosios mergos. - Manęs tai jau joks nelabasis nesugundys, - nukaito Ago­ ta. - O jums, mergelės, reiktų pasisaugoti!.. Vakarais rožan­ čių sukalbėtute, dažniau išpažinties eitute, tai ir nereiktų paskui žliumbti. Duos Dievas, ištekėsite... - O tau ar davė? - perkirto raudonskruostė ir storablauzdė merga Marė, kuriai labai nesikentė ištekėti, tiktai bernai į ją visai nežiūrėjo. Tai ir pasakė, lyg ant bernų pykdama, lyg Agotai taikydama, ir pataikė tiesiai jai į širdį. Visi žinojo, kodėl Agota liko netekėjusi. Brolis nusuko dalį, tai kas ims mergą be dalios ir dar negražią? - Taip ir liko visam amželiui visų neapkenčiama įname. Karti tai bu­ vo duonelė. Dažnai atsidusdavo, nors ir buvo padariusi įža­ dus skaistybėje gyventi, kad duotų Dievas bent už kokio našlio ištekėti, - eitų, nieko nežiūrėdama. Bet ir našliai ne­ užklysdavo. Tai ir liko senmergės vienintelė paguoda - sau­ goti viso kaimo merginų skaistybę. Ji pirmoji pastebėjo ir Ulės nelaimę ir po visą kaimą ant galo liežuvio išnešiojo. Baisi pagunda buvo senai mergai, tiktai ja niekas nesusigun­ dė, tai ir atsikirto su širdimi: 40

- Lakstyk, lakstyk kaip kalė, pasikazojusi andaroką!.. Gau­ si!.. Ana jau gavo!.. - ir nusispjovė iš piktumo. Bet niekas į ją daugiau nekreipė dėmesio. Senesniosios moterys pradėjo vėl kasti bulves, o mergos, vis dar susirūpi­ nusios, lydėjo akimis Ulę, ir viena kita prasitarė: - Kurgi ji eina? Bet pabėgėti, paklausti - nedrįso. Tiktai su užuojauta se­ kė ją akimis. O atsipeikėjusi Agota pati sau po nosimi murmėjo: - Kurgi eis? Žinia, į pragarą! Tokia nuodėmė!.. Ar tai žer­ tas!.. Neduos prabaštėlis išrišimo... Reiks per mišias su virkš­ čių vainiku bobinčiuje stovėti, o naktį varpinyčioje grūsti piestoje vandenį... Bet Ulei visai nerūpėjo nei sustojusios moterys, nei jų kal­ bos, o dar mažiau visos bausmės, - čia, žemėje, ir ten pragare. Kuo ji kalta buvo? Tiktai todėl, kad ji jauna, graži ir linksma buvo, tai kibo prie jos visi bernai, bet vesti nė vienas nenorėjo, nes ji neturėjo nei kraičio, nei pasogos. Ne­ patiko jai Antanas, tas surambėjęs senbernis, nieku būdu ji būtų už jo netekėjusi, bet atsitiko nelaimė, nustvėrė ją dar­ žinėje ant šieno, tai ką ji galėjo padaryti? Ak, kad bent tas mėlynakis Jurgis būtų buvęs... Jis būtų jos pasigailėjęs, ne­ palikęs vienos. Bet dabar ir jamar gali pasirodyti?.. Tai kam pasiskųsti, kur pasiguosti? Tylėjo merga. Gal nieko nebus, nieks nesužinos. Bet ir buvo, ir sužinojo. Skandintis norėjo, bet ligi paskutinės dienos vis dar tikėjosi, - ar vieną kartą jai sakė, rigzdamas į akis, - ves ją Antanas, išeis ji su juo į dva­ rą, tuščia tų senio namų, ir be jų bus galima gyventi, tiktai 41

pabėgti nuo tų piktų liežuvių, pasislėpti nuo svilinančių akių... Bet kur? Eiti vienai į dvarą? Niekados! Ten laukia tiktai dar didesnė gėda, dar piktesnis pasityčiojimas, dar žiau­ resnis išjuokimas. O kur eiti, kur dingti - neišmanė galva, tiktai norėjo, kad žemė prasivertų ir ją nelaimingą priglaus­ tų, paslėptų. Bet žemė tylėjo. Skleidėsi vakaro sutemos, kėlėsi iš pa­ balių tirštas, nepermatomas rūkas, ir jis paslėpė merginą nuo svieto akių. O ji vis dar ėjo, verkdama ir per ašaras nieko nematydama. Kur ėjo - pati nežinojo, tiktai širdis iš gailesčio plyšo, tiktai strėnas baisus skausmas laužė, tiktai kojas kirste pakirto, kad jos smuko tarsi prakeiktos į že­ mę, ir rodėsi, negalėsi jų daugiau pakelti ir nė vieno žings­ nio žengti. Sutemus galulaukėje suklupo mergina. Sudejavo, už šir­ dies griebėsi ir parpuolė, o jos dejavimas klaikiu aidu per girią nuaidėjo, medžius iš sielvarto palenkdamas. Mėgino atsikelti, bet ir vėl nežmoniškas skausmas parklupdė. Visą naktį raičiojosi mergina pagirio kemsynuose, deja­ vo, šaukė iš baisaus skausmo, bet niekas negirdėjo, niekas į pagalbą neatėjo. Tiktai nuslinkus rūkui, prablaivėjo tolimas ir aukštas rudens dangus ir sumirgėjo graudžios kaip ašaros žvaigždės. Kai nurimdavo skausmas, žiūrėdavo su begaliniu sielvar­ tu į mirgančias žvaigždes, tarsi ieškodama jose paguodos, tarsi norėdama jas suskaityti... Kai krisdavo padange žvaigž­ dė, Ulė skausmingai užsimerkdavo, ir nyku ir gera pasida­ rydavo, tarsi ji pati drauge su žvaigžde kristų. 42

Paryčiu visos žvaigždės nublanko, rūkas vėl pasikėlė, pra­ dėjo krėsti šaltis, ir baisūs skausmai vėl Ulę surėmė. Bet da­ bar ji nedejavo. Tyli kaip žemė kentėjo. Ir saulei tekant, su pirmais spinduliais, gimė Vincas Dovinė. V

Iš ryto piemens su skerdžium Gricium atginė kaimo bandą į galulaukę, kur buvo bendros - dar iš baudžiavos laikų likę ganyklos, kurių vienas galas atsirėmė į kaimo laukus, kitas skendo neišeinamose pelkėse, o iš šonų vienoje pusėje buvo kito kaimo tokios pat ganyklos, antroje pusėje - Liūliškio dvaro miškas, į kurį eidavo anksčiau visi aplinkiniai kaimai baudžiavą. Skerdžius Gricius gerai atsiminė baudžiavą. Per ją ir liko jis vienas pasaulyje kaip pirštas, ir skerdžium pasidarė. Liū­ liškio dvaro ponas sukaustė jį medinėmis kulbėmis ir į rek­ rutus atidavė. O kai sugrįžo atgal į savo kaimą, - sulinkęs raišas senis buvo, - tai ir liko - arba skerdžiauti, arba, krep­ šius užsikabinus, per žmones eiti. Su kareivio krepšiais visą gyvenimą pravaikščiojo ir prakeikė to vaikščiojimo visus savo žingsnius, tai ir nenorėjo daugiau su krepšiais vaikščioti ir pasiliko gimtajame Meškalaukio kaime skerdžiumi. Nelengvas tai buvo darbas senam karo invalidui. Rudens darganose kaulai gėlė, senos žaizdos skaudėjo, o labiausiai raišąją koją, kurią sužeidė dar turkų kare ir kuri ligi šiol kaip reikiant neužgijo, daugiau pavaikščiojus - atsiverdavo žaizdos, pradėdavo pūliuoti. O skerdžiaudamas kaip čia 43

nevaikščiosi, - paskui kiekvienos karvės uodegą reikia eiti. Tai ir paskyrė kaimas iš kiekvieno kiemo paeiliui po pieme­ nį, kad jie ganytų, o jis juos prižiūrėtų. Bet menkas iš vaiko užvadas, dažnai tekdavo ne tiktai gyvulius, bet ir vaikus ganyti. Čia į girią nuklysta, čia susipeša, taikyk juos, su­ drausk, - visokio rūpesčio seniui buvo gyvas galas. O ir dabar - nespėjo kaimenę iš kaimo išsiginti, jau pakri­ ko vaikai. Nubėgęs šuva į dvaro girią pradėjo staugti - lapės olą užtiko ar dar ką atrado - vaikai suriko: - Vilkas! Vilkas! - ir nubėgo į mišką. Žinokis, seni, su kaimene. O galvijai išsiskirstė brūzgynuo­ se, ieškodami sodresnės žolės, tik takai per rasą liko. Nuklimps dar kuris pelkėse ar į dvaro mišką nueis, išlaužys medelyną, tu, seni, atsakysi. Tai ir eina, nors ir gelia koją, viena užuogina, kita užuogina, suvarinėdamas gyvulius į krūvą. Bet kur čia senis suvarinės viso kaimo galvijus, - vienur pavarė, kitur pakriko, ką čia padarysi, nors bėgte pasileisk aplinkui visą kaimenę. Supyko senis ir piemenis pradėjo šaukti. - Vaikai, vaikai, kur jus galas nunešė? Ar neisite ganyti? Bet vaikų nė kvapo. Tiktai šuva vis dar staugia - nutęsia­ mai, graudžiai, tarsi nelaimė kokia būtų atsitikusi. Parūpo seniui. Ir nuklibikšavo jis link girios. Ar čia trukt vaikam kokią bėdą prasimanyti? Pagiryje sutiko atgal atbėgančius vaikus. Uždusę, kvapo neatgauna. Iš tolo jį pamatę, pradėjo šaukti: - Dėde, dėde!.. Ulė!.. Dagilių Ulė!.. O kas tai Ulei - ir suprasti negali. Ar tik nepasikorė? šiurpas senį nukrėtė. 44

Atbėgę vaikai, vieni kitus perkirsdami, išsigandę, sujau­ dinti, pasakojo: - Nubėgam... Ugi žiūrim!.. Šuva staugia... Kažkas juoduoja pagriovyje prie krūmų... O šuva vis staugia!.. Ir kažkas pypia plonu balseliu... Ar ne lapę, galvojam, pagavo?.. Atbėgam, žiūrim, Ulė kraujuose paplūdusi guli... O šalia jos ma­ žas raukšlėtas vaikutis, į jakę suvyniotas... ir pypia, labai gailiai pypia... O šuva žiūri į jį ir staugia, ir staugia!.. Suprato senis, kokia čia nelaimė įvyko, bet pats nenorėjo tikėti. - Ką jūs čia prasimanot, pramuštgalviai? Negali būti!.. - Tikrai, dėde! Tikrai! Nueik, pats pamatysi. Senis iš vaikų akių matė, kad jie tiesą sako. Bet ką jis čia galėtų daryti - nežinojo. Ir jį, kaip vaikus, siaubas pagavo... Daug žmonių matė senas kareivis mirštant, bet kaip žmo­ gus gimsta - nė karto nematė. - Bėkit į kaimą, pašaukit bobas! - suriko vaikams. - Jos jau žinos!.. Tiktai greičiau bėkit!.. Kas greitesnis? - paragi­ no, ir vaikai nudūmė per laukus į kaimą. Vienas likęs, susigriebė. - Palaukit! Palaukit! Tu, Petriuk, ir tu, Antaniuk, pasilikit prie bandos!.. Tegu vienas Jonas nubėgs, jis greitesnis. Petriukas, visų mažiausias piemuo, sugrįžo, o Antaniukas tiktai pasižiūrėjo bėgdamas atgal ir nurūko nesustodamas. - Tai galgonas! - barėsi skerdžius, žiūrėdamas į grįžtantį Petriuką. - Niekada neklauso!.. Tu, Petriuk, vienas pada­ bok galvijus, aš tau pyragą iš kermošiaus parnešiu... O aš eisiu pažiūrėti... 45

Įsikišo užgesusią pypkę j kailinių kišenę ir nuklibikšavo pro brūzgynus. Petriukas, vienas likęs, pabūgo ir verkdamas pasileido te­ kinas paskui nueinantį skerdžių. Atsigrįžo senis. - O tu ko? Vaikas sustojo. - Bijau vienas, - atsakė, verkšlendamas ir pro nosį šnirpš­ damas. - Tai tau vyras! - padrąsino senis. - Aš tuojau sugrįšiu. Ir nuėjo toliau. Miške vis dar šuva staugė, ir klaikus aidas skardeno per girią. Petriukas paabejojo - ar čia verkti, ar neverkti: nykus šiur­ pas spaudė vaiko širdį, ir jis paslapčiomis nusekė pakrūmiais paskui skerdžių. Banda, likusi be priežiūros, pakriko po brūzgynus. VI

Šuva, pamatęs ateinantį skerdžių, paspraudė uodegą ir at­ bėgo pasitikti. Šokinėjo kaip padūkęs, vizgino uodega, žiū­ rėjo į akis ir nė žingsnio neatstojo. - Žinau, jau žinau! - mostelėjo skerdžius šuniui ir čia pat pamatė po kadugio krūmu gulinčią Ulę. Krūptelėjo senis ir sustiro vietoje. Merga gulėjo aukštielninka, kraujuose paplūdusi, kasos išsitaršę, vienmarškinė, o šalia jos - viena ranka buvo išties­ ta, lyg kažką priglausti prie savęs norėtų, bet nusvirusi bejė­ giškai žolėje - gulėjo susuktas jakutėje kūdikis. Ryto rasa spindėjo gelsvuose plaukuose ir pageltusioje pievų žolėje. 46

Pasilenkė senis prie merginos veido, - toks išblyškęs, kad net mėlynas buvo, - paklausė - kvėpuoja. Sunkiai, su pertrū­ kiais, bet kvėpuoja. Čia jis pamatė, kad merga vienmarški­ nė ryto šaltyje, ir pamanė, kad nuo šalčio visa sustingusi, pamėlynavusi. - Vargšele, tu vargšele! - atsiduso ir, nusivilkęs kailinius, apklojo nuogus pečius. Paskui pasilenkė ir pakėlė nuo žemės kūdikį. Jakutė buvo drėgna nuo rasos, ir pro jos skverną kyšojo nuoga vaiko ko­ jytė. Rūpestingai įsuko kojytę į jakę ir apsidairė, kuo čia dar šilčiau vaiką įvynioti. Kūdikis ant rankų pradėjo vėl klykti. - Ne laiku gimei, nabagėli tu mano! - palingavo senis, žiūrėdamas į raukšlėtą kūdikio veidelį. - Ir tau turbūt šalta? Ir čia pamatė pro krūmą žiūrinčias išsigandusias berniuko akis. Tai buvo Petriuko akys. - O tu vis dėlto nepaklausei, išdykėli? - nepiktai subarė skerdžius. - Vilkis greičiau kailiniukus - jis mažesnis, gali sušalti, o tu - pabėgiosi, sušilsi. Berniukas, nieko nesakydamas, tiktai šnairomis žiūrėda­ mas čia į skerdžių, čia į gulinčią ant žemės moterį, nusivilko kailiniukus ir padavė. - Dabar tai jau nesušalsi! - kalbėjo senis, sukdamas kūdi­ kį kailiniukais. Kūdikis vis dar klykė. - Ai, koks rėksnys! - pakreipė skerdžius galvą, ir plati, giedra šypsena nuslinko per jo raukšlėtą veidą. Atsargiai ant rankų laikydamas kūdikį ir žiūrėdamas į jį, užmiršo senis pakrikusius po laukus galvijus ir visus savo 47

kasdieninius rūpesčius. Gal senio krūtinėje pabudo seniai užgesę jausmai, kuriuos dvarininkas išplėšė, išniekindamas jo merginą ir jį, baudžiauninką, kaladėse užkaltomis kojo­ mis atiduodamas į rekrutus. Kaip dūmuose išnyko visas se­ nio gyvenimas - kareivinės, stumdymai, daužymai, karai, žudynės, sužeista koja, senis elgeta skerdžius... O jeigu ne visa tai, jis šiandien gal anūką šitaip ant rankų turėtų... Se­ nis žiūrėjo į naujagimį ir šypsojosi. Atbėgo iš kaimo piemens, suvarinėjo kaimenę ir skerdžiui, vis dar laikančiam ant rankų kūdikį ir šypsančiam visomis raukšlėmis, pasakė, kad bobos neina, tegu, sako, žinosi, kas mums rūpi, dar ranką, sako, išgels... - Turkai, o ne bobos! - perširdo senis. - Kad jos kur galą gautų, tai bestijos!.. Ir ką dabar aš darysiu? - susirūpino. Gimdyvė gulėjo be sąmonės. Aplink ją stovėjo, sustoję ra­ tu, piemens ir skerdžius. Visų akyse buvo susirūpinimas. Moteris blaškėsi. Pagaliau iš kaimo pasirodė viena kita moterėlė. Ėjo pa­ mažu, tarsi svarstydamos ir nesiryždamos. Pamačiusios pie­ menis, paleido liežuvį: - O jūs čia ko, snargliai? Bėkite karvių žiūrėti! Vaikai nubėgo. Priėjusios arčiau ir pamačiusios gulinčią merginą kraujuo­ se, viena kita pliaukštelėjo delnais, paaimanavo ir neiškentė: - Tai tau, mergele, ko susilaukei!.. Kokia gėda, kokia gėda!.. - Pačios gėdinkitės! - subarė skerdžius. - Žmogus miršta, o jos liežuviais tabaluoja. 48

Mergina atmerkė akis, pažiūrėjo, lyg kažko ieškodama, sudejavo ir išsitiesė kaip pakirsta eglė. Skerdžius nusiėmė kepurę, persižegnojo, pradėjo kalbėti poterius, o per raukšlėtus veidus nusirito viena kita šykšti senio ašara ir sublizgėjo žiluose barzdos plaukuose kaip skaidrus rasos lašelis. VII Taip numirė Ulė, smagioji mergina ir dainininkė, už savo vienatinį sūnų atidavusi savo gyvybę... Norėjo čia pat ją pa­ laidoti, bet kaimas nesutiko - dar vaidinsis, vaikščios po laukus, geriau jau nuvežti į kapines. Nuvežė, užkasė nešven­ tintoje vietoje, duobėje... Per pakasynas ir po pakasynų nesmagiai kaimas jautėsi. Šnairavo į Dagilių kiemą. - Tai gyvulys!.. Suėdė tokią mergą!.. Niekas neužjautė, kai sužinojo, kad Antanas Dagilis mė­ gino daržinėje pasikarti, tiktai tėvas spėjo atimti virvę. - Ne atimti tokiam virvę, bet patraukti, - ne vienas pasakė. O naujagimį našlaitį norėjo viena kita kaimo moteris pri­ glausti, bet skerdžius Gricius niekam nedavė: - Tokią mergą pražudėte, tai kur čia jums dar kūdikį? O ir mano boba bergždžia vaikščioja, parnešiu, tegu užaugina. Taigi! Ir pasiliko vaikas pas skerdžių. Per krikštą davė jam savo Vinco - vardą ir augino kaip tikrą sūnų.

49

Perskyrimas antras

Tokia graudi buvo Vinco Dovinės gyvenimo pradžia. Bet nepražūva žvėris miško glūdumoje, menkas vabalas ant že­ mės paviršiaus, tai juo labiau žmogus, nors ir griovyje gi­ męs ir niekieno nesutiktas bei nelaukiamas. Pasitiko Vincą Dovinę tiktai neaprėpiamos lygumos, neiš­ brendamos pelkės, didelis žemės skurdas ir vargas, saulės šviesos ir skaistesnio gyvenimo pasiilgimas. Tas ilgesys jį ir išvedė į dienos šviesą. Saulė tekėjo, kai jis gimė, ir šuva staugė, susigraudinęs jo likimu. Bet kaip tas paukščiukas, vos išsiritęs iš kiaušinio ir iškri­ tęs iš lizdo, o gal ir lizde palikęs, tiktai motinos netekęs, nes ją plėšrusis vanagas sudraskė, savo graudžiu likimu sužadi­ na kito paukščio širdį ir patenka po svetimu šiltu sparnu, kol pats sparnus išsiaugina, - taip ir Vincui Dovinei buvo lemta užaugti. Be tėvo, be motinos, be pastogės ir aprūpinto duonos kąs­ nio, nuo pat gimimo ligi paskutinės savo gyvenimo valan­ dos kaip tas dangaus paukštis, kuris nei sėja, nei pjauna, praėjo per savo gyvenimą, jau pirmą dieną susiradęs saugią užuovėją ir jautrią širdį. Tiktai ne visada buvo lemta tokia laimė. Dažnai žvarbios darganos užklupdavo vieną gyvenimo kryžkelėse, negailes­ 50

tingai plakdavo vėjai, prausdavo lietūs ir kapodavo kruša, bet jau vienu savo gimimu išsikovojęs tarp gyvųjų vietą, ne­ sutiko jos niekam užleisti, kol krūtinėje plakė širdis ir gys­ lose sruveno neramus kraujas, kurį jam perleido motina drauge su savo gyvybe, neišvargtu ligi galo vargu ir neišdai­ nuotomis dainomis. Ir bene ta motinos didžioji nelaimė suteikė jam jėgos nu­ galėti gyvenimo sunkybes ir nepražūti, o paskutinis moti­ nos atodūsis įkvėpė jį dideliems darbams, kuriuos jis sten­ gėsi surasti ir nesurado po ta žema prislėgta padange, po kuria jam buvo lemta gimti. Tiktai todėl turbūt taip jo gyvenimas susidėjo, ir jis daž­ nai nueidavo su vėjais, savęs ieškodamas ir save blaškyda­ mas, atrasdamas ir vėl pasigesdamas, klaidžiodamas dienų prieblandoje ir naktų patamsėję, gundomas klaidingų žibu­ rių, žaltvykslių ir siekdamas amžinosios saulės šviesos. Tai ir palaiminta kiekviena gyvybė, kuri į pasaulį ateina, nes jos laukia gyvenimas ir kova, ir tas didysis siekimas, kuris žemę išjudina.

51

DŪMI NĖ PI RKUTĖ

I

Gale kaimo, prie ganyklų kelio, stovėjo maža, pakrypusi dūminė pirkutė. Visa apsamanojusi, apkerpėjusi, su vie­ ninteliu žalsvo stiklo langeliu, pro kurį kumščių sunku bū­ tų iškišti, žiūrinčiu - kaip viena akimi - į kaimą, kuriame jau seniai buvo išnykę dūminės trobos ir jų vietoje atsira­ dę šviesūs, erdvūs, su dviem galais namai, kuriuose sočiai gyveno atkutę po baudžiavos ūkininkai su savo šeimomis ir samdiniais. Ta dūminė pirkutė priminė kaimui, rodos, jau seniai pra­ ėjusią ir užmirštą baudžiavą, apie kurią net senesniųjų žmo­ nių atsiminimai atrodė kaip pasakos. Tiesa, klaikios, šiur­ pulingos, bet vis dėlto pasakos. Jaunimas suprasti negalėjo, kaip galima buvo kęsti toks šuns nevertas gyvenimas, ver­ čiau jau galą gauti ar visus ponus išmušti, iškarti, dvarus išdeginti, kad jų nė ženklo neliktų žemėje. - Bepigu jums dabar taip kalbėti! - lingavo galvomis se­ niai, kurie dar patys savo kailiu kentėjo baudžiavą. - Tada jūs būtute taip pakalbėję, tai būtų negyvai užplakę dvare, arba atsidūrę kaip Gricius sukaltomis kaladėse rankomis ir kojomis rekrutuose!.. Kur jis, vargšas, kaulus išbarstė, ir šian­ dien nieks nežino... O čia tarytum vaidinuoklis iš ano pasaulio parėjo vieną dieną Gricius. Jei ne seniai, - niekas kaime būtų jo ir nepa­ 52

žinęs. Tiek metų praėjo! Vaikai spėjo užaugti ir savo vaikų susilaukti. Ir Gricius buvo jiems žinomas tiktai iš senių pa­ sakojimų. O ir sugrįžęs Gricius savo kaimo nepažino. Ten, kur buvo jo sodyba, tiktai viena sena, apkerpėjusi obelis buvo likusi. Bet ją gerai atsiminė Gricius. Kai jį prieš trisdešimt su vir­ šum metų išvarė sukaltą į rekrutus, ta obelis žydėjo, ir po ja suklupo raudanti motina, išbėgusi jį palydėti. Ir per visus tuos sunkiuosius metus žydėjo jo akyse ta obelis... Ji ir par­ vedė jį atgal į savo kraštą. Pavakare, kai kaimas grįžo iš lauko darbų, pamatė keistą senį, atsišliejusį į seną, beveik sulaukėjusią obelį, kuri vis dar pavasariais žydėdavo, bet atnešdavo mažus, rūgščius obuoliukus. Tiktai dėl gražaus žydėjimo jos lig šiol neiškirto. Senis atrodė, tarytum būtų iš tolimo ir svetimo krašto. Suvargęs, sunykęs, su didele žila barzda ir degančiomis vei­ do raukšlėse nykiomis akimis... Jaunimas praėjo abejingai, kiek nustebęs, iš kur tokį senį galas užnešęs į jų kaimą. Se­ nieji sustojo. Ir jie nepažino, tiktai keistas nujautimas sulai­ kė senių žingsnius. Jei ne prie tos obelies būtų svetimasis stovėjęs, ir jie gal būtų nesustoję. Sustojo ir žiūri. Savo aki­ mis netiki. Svetimasis taip pat žiūri ir nieko nesako, tiktai akys graudžiai, liūdnai šypsos. - Ar ne Gricius? - pažino ir persižegnojo seniai. Galgi pasivaidino senoms akims. Sunykęs senis tiktai šyptelėjo. Norėjo kažką pasakyti ir pravirko. 53

Visas kaimas tuojau sužinojo ir subėgo kaip į gaisrą. Kas galėjo tikėti, kad po tiek metų galėtų sugrįžti jau užmirštos baudžiavos nukankintas baudžiauninkas. Visi stebėjosi ir klausinėjo senį. Bet senis mažai ką pasakojo. Tiktai dairėsi graudžiomis akimis aplinkui ir obelį minėjo... O nemažai buvo senio iš­ gyventa. Ir karuose pabuvota, ir svetimuose kraštuose paskursta... Kai sužeidė turkų kare koją, ilgą laiką gyveno ge­ nerolo dvare, - duok Dieve dangų, neblogas žmogus buvo, kai atvažiuodavęs, vis duodavęs tabokos krepšį ir atsimin­ davęs turkų karą, kuriame ir pats dalyvavo. Tai pas tą gene­ rolą ir išbuvęs ilgus metus dvaro panaktiniu. Būdavo, neuž­ migs nakčia senasis generolas, jis ir pasišaukia panaktinį, buvusį savo kareivį: „O ar atsimeni, sako, kaip tada ir tada buvo, kaip mes turkus mušėme?“ - Kur ten viską atsiminsi, gal generolas ir mušė turkus, o juos, prastus kareivius, tur­ kai mušdavę, bet vis tiek, kad paguostų senąjį generolą, svei­ kosios kojos kulnimi prie nesveikosios mušdavęs ir atsaky­ davęs: „Taip, jūsų didenybe, gerai atsimenu...“ Jei neblogai būdavo nusiteikęs generolas, tai sidabrinį duodavęs... Ge­ ras buvo žmogus, duok Dieve dangų! Ir darbas pas jį buvo nesunkus: dieną malkų pakaposi, pečius iš ryto pakūrensi, nakčia su tarškalu aplink dvarą pavaikščiosi... Nesunkus bu­ vo gyvenimas, tai ir nepastebėjęs, kaip prabėgo... Bet gene­ rolas numirė, o jis vis dažniau savo kraštą atsimindavęs... Nesitikėjęs ką nors rasti savųjų gyvų, tiktai dažnai obelį sapne žydinčią matydavęs... Tai ir parėjęs bent prieš mirtį dar kar­ tą ją pamatyti. 54

- Dėkui, kad nenukirtote! - dėkojo senis, ir ašaros akyse blizgėjo. - Kur čia tokį gražų medį kirsi? Ar jau galvos neturėtum?.. Sulauksi pavasario, pats pamatysi, kaip ji gražiai žydi, - guo­ dė seniai parkeliavusįjį. - Tai vis dar žydi? - klausė lyg netikėdamas Gricius, ir jo primerktos senos akys švito. - O kaipgi, žydi! - patvirtino seniai, galvas linguodami. Bet be tos žydinčios obelies nieko daugiau kaimas Griciui nepaliko. Tai, praėjus pirmam nusistebėjimui, nesmagiai pa­ sijuto ir nežinojo, ką daryti. Panaikinus baudžiavą, kaimas išsiskirstė vienkiemiais ir Gri­ cių žemę išsidalino. Seniai Griciai buvo mirę, o jų vienintelis sūnus Vincas, kai išvarė jį į rekrutus, be žinios buvo dingęs. Niekas ir nemanė, kad jis dar gyvas kur nors būtų. Kaimas augo, keitėsi, vieni kitus išstūmė, sodybas praplėtė, tai kur čia dabar ir atskirsi, kur ta Gricių žemė buvo?.. Seniai kaimas užmiršo, kaip ir patį tos žemės paveldėtoją. Todėl ir nelabai malonus buvo kaimui senio Griciaus sugrįžimas. Visi jautė neteisingai pasielgė, reiktų skriaudą atlyginti. Bet kaip atsily­ ginsi, jeigu rėžiai seniai panaikinti, suskirstyti pagal sodybas, o ir tos sodybos iš rankų į rankas ėjo, silpnesnieji užleido vietas stipresniesiems, tie pralobo, įsigyveno, pamėgink da­ bar kad nori juos pajudinti?.. Nieko nebus, gražumu jie ne­ atiduos, o per teismus ir tiek nelaimėsi. Tai kur čia dabar tam Griciui žemės gausi? Tiesa, turėjo kaimas dar bendras ganyk­ las, dėl jų ilgai su dvaru bylinėjosi, kol laimėjo, o laimėję negalėjo pasidalyti, taip ir liko visam kaimui po senovei. 55

Tai buvo prasta žemė, pelkėta, krūmokšniais apaugusi, bet vis dėlto žemė. Ir vienas kitas iš senesniųjų ūkininkų pradė­ jo nesmagiai aiškintis sugrįžusiam Griciui: - Tai matai, taip jau čia dabar išėjo!.. Tavo amžiną atilsį tėveliai buvo mirę, o tu pats - nežinojom, ar gyvas esi, tai ir išsiskirstėme tavo žemę... Visi jau apsigyveno savo vietose, kur čia dabar tau žemės gausi? Nebent ganyklose, ten, nuo miško pusės, kur sausesnė vieta? Jau dvigubai tau atrėžtume!.. Krūmokšnius išgenėtum, vieną kitą griovį iškastum, ir gražus gyvenimėlis būtų!.. Pasiklausydavo Gricius tų kalbų ir galva palinguodavo: -Taip tai taip!.. Tik nei aš krūmokšnius genėsiu, nei žemę arsiu. Tai man ir tų balų nereikia. O duonos už dyką neval­ gysiu. Kaimo gyvulius galėsiu ganyti, žiemą pančių nuvy­ siu, vyžų nupinsiu - ir nemirsiu iš bado... O dobilo aš vis tiek ilgai neminsiu!.. Atgyvenau, kas man priklauso! Ot, pa­ vasarį dar kartą pamatysiu, kaip obelis žydi, ir užteks! Kaimas apsidžiaugė. Nei čia žemės draskyti, nei ganyklų rėžyti. O ir savo skerdžių turės. Ko čia geriau ir reikia! Vie­ nas kitas net pastogę savo pasiūlė, malonės duoną. - Atsivalgiau svetimos duonos - nenoriu! - atsakė senis. Ot, aš čia apsižiūrėjau, senoji skerdžiaus pirkutė tuščia. Jūs bent kiek pataisytumėte ją, naują stogą uždengtumėte, ir užtektų mano gyvenimui. Duosite nuo gyvulio po gorčių kitą už ganymą, tai ir prasimaitinsiu, o kai numirsiu, tai po lentą grabui sumesite ir už pazvanus sumokėsite... Ar daug čia senam žmogui reikia? Kaimas taip ir padarė. Palopė šiek tiek trobelę, stogą naują

uždengė, o naujos krosnies su kaminu taip ir nestatė, paliko senąją, iš akmenų sukrautą kampe ugniavietę, tiktai aukšti­ nio langelio dangtį naują padarė, nes senasis buvo kažkur pražuvęs, - piemens nujojo ar buvusis skerdžius, pritrūkęs malkų, sudegino. Į vienintelį langelį, užkištą pakulų gniūž­ te, įdėjo žalsvą stiklą. Tai ir viskas, ką kaimas padarė. Ilgai tas senis gyvens, kur čia daug kaštuosiesi, ir taip bus gerai! Gricius ir nesiskundė, kad tiktai vėjas nepučia ir ant galvos nelyja, užteks jo amžiui! Dėl savo amžiaus jis pats ir kaimas apsiriko! Ne vieną iš tų pragyveno, kurie žadėjo jam ant pazvanų sumesti ir gra­ bui lentą duoti. Senis dar gražų amžiaus galą pagyveno ir visą kaimą pralinksmino, surengdamas su senmerge Barbo­ ra vestuves. Nusibodo vienam dūminėje pirkutėje gyventi, susirado iš savo laikų paną ir - vedė. Dūko kaimas per tas vestuves, ir kur nedūks - tokių vestuvių niekas nematė! O ir pats Gricius, vieną kitą burnelę išmetęs, mėgino su jauną­ ja išeiti šokti, tiktai nelemtoji koja sukliudė. Bet dėl to senis nenusiminė. - Dabar, kai turiu bobą, ir su viena koja apsieisiu. Ir paskui, išėjęs į kaimą, kartais linksmai mirktelėdavo dai­ rydamasis: - Žiūriu, ką čia į kūmus reiks kviesti! Nagi mano boba pastojo!.. Kaimas netikėdamas kvatodavo: - Negi iš šventos dvasios? Senis šypteldavo, pats įtikėdamas: - O kad ir iš šventos dvasios? Tai ką? 57

Bet veltui buvo senio lūkesčiai. Tiktai tada, kai iš ganyklų parsinešė nelaimingosios Ulės kūdikį, surūkusi baudžiavos laikų trobelė nauju gyvenimu prašvito. II

O vis dėlto daug rūpesčių prasimanė senis Gricius, parsine­ šęs vaiką į savo trobelę. Jo bobukė, kurią jis anksčiau veltui rūgojo, kad nieko nepradedanti, dabar, kai jau buvo vaikas, nukrankštė kaip višta, baisiai supykindama senį: - Tai tau ir gana, nei pati pagimdei, nei svetimą užaugi­ nai! Be reikalo tiktai vedžiau! Likęs vienas, daug vargo turėjo su vaiku, kol tas žilvičio vytelių lopšyje gulėjo ir klykė. Nei su savimi į ganyklas pa­ siimti, nei trobelėje vieną palikti. Bet vis tiek nesutiko nie­ kam perleisti. Nešiodavosi su vaiku kaip katė su pele. Kol dar buvo šilta, išsinešdavo vaiką į ganyklas, o kai už­ stojo rudens darganos, pagirdydavo iš ryto pienu, padary­ davo iš duonos žinduką, susukdavo į drobės skudurėlį, pavilgydavo piene ir įkišdavo vaikui į burnikę. Užsklęsdavo duris ir išeidavo ligi pietų. Vaikas čiulpdavo, čiulpdavo žinduką ir, nieko neiščiulpda­ mas, pradėdavo taip klykti, jog net ganyklose atsiliepdavo. O senis su bonka pieno jau klibikšuodavo iš ganyklų namo. - Mat, vabalas, ir tas ant viso kaimo gerklę moka paleisti! Tiktai užtruk bent kiek, tai, rodos, paskutinis galas atėjo! burbėjo ir skubino kiek drūtas namo. Vos tiktai sugirgždėdavo trobelės durys, vaikas ir nutildavo, 58

skeryčiodamas mažytėmis rankutėmis ir nekantriai kaip šu­ niukas ungzdavo. - Se, jau še! - kišdavo senis vaikui bonką pieno prie bur­ nos. - Išalkai, ką? Vaikas abiem rankytėm stverdavosi butelio. Senis šypso­ damas pastovėdavo, pažiūrėdavo, kaip godžiai vaikas žinda pieną, ir šilta srovė nuslinkdavo per atšalusią senio krūtinę. - Trauk, trauk, vyras užaugsi, būsi man užvadas! - prašvisdavo senio akys. Bet ne užvado senis iš vaiko laukė, tiktai savo vienišą se­ natvę praskaidrindavo. Taip pastovėjęs, pažiūrėjęs, pamažu atatupstas traukda­ vosi prie durų, vėl jas užsklęsdavo ir išeidavo sušilęs atgal į rudens darganą kitų vaikų prižiūrėti, kurie bandą su juo ganydavo. Tie vaikai ir buvo visas jo senatvės džiaugsmas. Ne kartą dėl jų ant senio galvos pasikeldavo viso kaimo audra, kad jis taip vaikus išpaikinąs, jog ir suvaldyti jų nega­ lima, o užvis daugiausia jam kliūdavo dėl mažiausio, kuris dar lopšyje gulėjo: - Užtrukdys tas senis visas karves su tuo savo benkartu! skųsdavosi gaspadinės, nors tiesiai į akis seniui vengdavo prasižioti. Jei kuri prasižiodavo, neapsidžiaugdavo, senis mo­ kėdavo atsikirsti: - Tai jau ir gana! Viso kaimo karvės neišžindys vieno vai­ ko! Turėtum bent kiek sarmatos ir patylėtum! - ir tos gas­ padinės karves dažniau melždavo vaiko pienui. Ne iš keršto tai darydavo, tiktai apmaudas senį apimda­ vo dėl tokio žmonių godumo. Seniau taip nebūdavę. 59

Baudžiavos prislėgti, ponų engiami, žmonės daugiau vieni kitus užjausdavo. Nebuvo to gobšumo - tiktai glemžti vis­ ką, tempti į savo gūžtą. Paskutiniu kąsniu žmonės pasidaly­ davo, kartais net ir savo kailiu už kitą nukęsdavo ir tylėda­ vo. O dabar? Pieno šlako ir to, mat, gaila, kad jūs kur surūgtumėte! Nepažino senis savo kaimo, nelabai jam patiko naujieji žmonės ir jų savanaudiški papročiai. Visas kaimas tarytum lenktyniavo, kas greičiau pralobs, daugiau žemių prisipirks, didesnes trobas pasistatys. Tai kur tokie nebus gobšūs ir godūs! Tiktai vieno senio Griciaus ir susigėsdavo, jis buvo nelyginant iš senų laikų likusi sąžinė, kurią dabar per sotų gyvenimą buvo užmiršę. Tai ir nedrįsdavo per daug jam prikaišioti, o ir jis į jų prie­ kaištus per daug dėmesio nekreipdavo. Burbtelėdavo ką nors ir nueidavo savais keliais. Kito tokio skerdžiaus būtų nepa­ kentęs kaimas, bet juk tai savas žmogus buvo, per daug įgri­ si, jis dar ir žemės savo pareikalaus, - o iš tikrųjų jis kaimui tiktai gera darydavo, ne vieną ūkininką, dėl tuščių niekų susiriejusį su kaimynu (nors ir vienkiemiais gyveno, bet vi­ sas kaimas buvo pasilikęs prie kelio, tiktai trobas vieni nuo kitų toliau nustūmė), sutaikydavo, sugėdindavo, ir jiems pa­ tiems atrodydavo, kad dėl nerimto dalyko pyktasi. O ir gaspadinės, vienos prisigerindamos, kitos iš geros širdies, sker­ džiui vakare einant per kaimą namo, pakišdavo neprašytos čia lašinių gabalėlį, čia sviesto gniužulėlį, čia kokios šviežie­ nos, sakydamos: - Pasidrūtink vakarienei! Privarginai senas kojas bega­ nydamas. 60

O kita pakišdavo kokį vystyklėlį, paklodėlę, vaikišką dra­ bužėlį: -Juk ir tu augini, ir tau reikia! - O kaipgi, o kaipgi! - nušvisdavo dėkodamas senis. Kad ir neturiu bobos, bet vaiką - duok, Dieve, Ulelei dangų ir aš turiu. Prisišlapinęs turbūt galgonas, reiks nakčiai perklo­ ti. Ačiū, turėsiu su kuo... Ir skubindavo senis į savo pirkutę. Kartais atrasdavo vai­ ką miegantį, o kartais ir vėl klykiantį, valgyti norintį ar lop­ šyje susišlapinusį, sustirusį. Vargas būdavo seniui, jis net pats iš savęs pasijuokdavo: - Reiks man senatvėje per tave antros bobos ieškoti ar jau ką? Kur aš čia tave vienas užauginsiu? Na, bet kol aš susirasiu kitą bobą, tu turbūt ir užaugsi. Lipk iš lopšio, matai, net šie­ nas po tavim šlapias!.. Tuojau sauso paklosiu, naują paklodė­ lę užtiesiu, - kai užaugsi, galėsi padėkoti Kubilienei, ji, mat, tavęs, slieko, pasigailėjo, tau parnešti davė... Na, lįsk į švarų patalėlį! Ir žiūrėk, vyras būk, nakčia nesusišlapink, neturėsiu kuo perkloti! Trauk iš bonkos, greičiau užaugsi!.. Ilgai laukti aš negalėsiu, viena koja grabe stoviu, kad tiktai spėčiau tave užauginti!.. Paskui ir su varnomis galėsiu skristi... Sutvarkydavo vaiką, aukštinio dangtį pakeldavo, pakur­ davo ugnį, kad šilčiau būtų ir, kas svarbiausia, kad tas vaba­ las nesušaltų. O vabalas, suuodęs dūmus, pradėdavo rauky­ tis ir, kai dūmai imdavo akis graužti, pravirkdavo. - Mat, koks bajoras! - sakydavo senis. - Jam ir savo dū­ mai akis graužia!.. Šilčiau užsiklok, praversiu duris, bema­ tant ištrauks. 61

Pirkutė vėl atšaldavo ir vėl prirūkdavo. Senis tupinėdavo nuo lopšio prie durų, amžinai pats sau ir vaikui pasakoda­ mas, tuo pasiguosdamas ir savo gyvenimą paįvairindamas. Atėjo žiema su baltais pusnynais, staugiančiomis pūgomis, ilgomis tamsiomis naktimis, bet skerdžiaus pirkutėje neprail­ go, nenusibodo - pradėjo lopšyje juoktis naujas gyvenimas, nušviesdamas senojo gyvenimo prailgusias naktis. III

Vienas po kito išaušo pavasariai, čiurleno grioviais sidabri­ niai upeliai, tekinos prabėgo vasaros, praėjo praūžė su mūdraujančiais auksiniais vėjais rudens, su baltomis pūgo­ mis žiemos, - mažasis Vincė išsirito iš žilvičio lopšio, ir ankšta jam pasidarė dūminėje skerdžiaus pirkutėje. Visi pašaliai buvo jo pilni. Viskas įdomu, viskas nepapras­ ta. Nuklysdavo vaiko žingsniai ir prie upelio, tekančio iš pelkių, Ūdrupio, kuriame ūdrų vargu ar buvo, bet užtat vė­ žių knibždėte knibždėjo po kiekvienu šiekštu, kelmu, ak­ meniu, - užtekdavo tiktai ranką įkišti, pats vėžys įsikabin­ davo, - prigaudęs krepšelį, bėgdavo tekinas, per kupstus suklupdamas, į ganyklas pas skerdžių, iš tolo šaukdamas: - Tėtuk, tėtuk, kurk ugnį, vėžių atnešu! Senis apsidairo - kuris čia kupstas šaukia? Ogi jo auginti­ nis anava per kupstą ritasi. - Tai galgonas, jis jau ir privėžiauti spėjo! Nutrauks kada nors tave vėžiai į maurus ir visą sugnaibys! - barasi senis, bet akys linksmos. - Duok jau ar ką, virsim... Nubėk, Petriuk, 62

vandens atnešti, o tu žabų paieškok! Tik greičiau! - paragi­ na ir taip jau vietoje nenustovinčius piemenis. Sukuria ugnį, išverda vėžius, sudeda visi savo krepšius į krūvą, ir prasideda ganyklų puota. Atsiranda čia ir lašinių gabalėlis, ir sviesto kruopelė, ir sūrio trupinių, bet visiems geriausiai patinka raudonos vėžių žnyplės. Kai tik užverda katilėlyje vanduo, išsprogsta vėžių akys, parausta žnyplės ir uodegos, išpila su visu katilėliu ant vejos, susėda visi aplin­ kui, ir kiekvienas traukia vėžį už uodegos, stengdamasis nu­ čiupti tą, kurio didesnės žnyplės. O Vincė čia buvo, čia ir nėra. Jau nudūmė į mišką. Že­ muogės prisirpusios, avietės rausti pradėjusios, tai kur čia ilgai gaiši? Landžioja po brūzgynus, tankumynus, žiūrėk, ir gyvatę užėjo, - gerai ir gyvatė. Iškelia lazdą ir pačiumpa kaip žnyplėmis gyvatę už galvos. Raitosi gyvatė, bet pada­ ryti nieko negali, tiktai šnypščia ir geluonį kaišioja. Snypšk, didelio čia daikto, nebaisu. Ir grįžta atgal į ganyklas, vieno­ je rankoje - šakoje įsprausta gyvatė, kitoje - prisirpusių že­ muogių aukšlys. Senis, pamatęs besiraitančią gyvatę, nejuokais supyksta, diržą pradeda segtis, bet neatsisega, vaikas perkalba: - Aš tau, tėtuk, vaistams... - Vaistams, vaistams! - pyksta senis, bet jau diržą susisega. - Kiek kartų tau sakiau, kad neliestum gyvačių?., {gels, kai reiks deginti tą vietą, tai sužinosi!.. Kad daugiau tu man jų nenešiotum! Bet kur tau vaikas klausys! Jei ir neparnešdavo, tai, įspraudęs į šaką, miške palikdavo. Raitykis, bjaurybe, kol 63

galą gausi! Bet kartą besiraitydama ištrūko ir įgylė mažam gyvačių naikintojui į koją. Tik suspigo vaikas nesavu balsu ir pardūmė pas skerdžių. - Tėtuk, įgylė! - tyliai pasakė, o akyse ašaros blizgėjo. - Ar nesakiau? - išsigando senis. - Tai išdykėlis!.. Kur? - Va, čia, - sulaikydamas ašaras, parodė koją aukščiau kul­ nelio. Koja toje vietoje buvo pamėlynavusi ir truputį patinusi. Ma­ žas kraujo lašelis iššokęs ir sustingęs ten, kur įgelta buvo. - Gulk! - suriko senis ir stvėrėsi peilio. Prapjovė toje vie­ toje, o paskui užsimerkęs prikišo prie žaizdos nuodėgulį. Vaikas, sukandęs dantis, tylėjo. Nė garso, tiktai visas išba­ lo, pamėlynavo. Nors ir po tokios griežtos operacijos, koja vis dėlto suti­ no, ir vaikas išgulėjo keletą dienų klejodamas. Senis labai nusiminė. Kaip nesavas visas tas dienas vaikš­ čiojo. Žmonės stebėjosi - savo ir tai taip nesigaili. O čia svetimas ir - kaip žemes pardavęs. Kitas net patarė: -Tu jį daugiau prispausk! Šitaip tai jis visai laukinis užaugs. - Ko čia jį spausi? - supyko senis. - Kai numirs, tai žemė prispaus!.. Tu geriau nuvažiuotum daktaro!.. Trečia diena klejoja... - Tai tau ir gana! Blusa įspirs - ir lakstysi jau daktaro!.. Pagulės ir išgis!.. Į pagalbą skerdžiui atėjo tiktai Klevienė su savo akmeni­ niu kirvuku, kuris visas ligas gydydavo. Tai buvo nepaprastas kirvukas. Užtenka su juo patrinti skaudamą vietą, ir - pagydo. Bet turėjo jis ir kitą ypatybę, 64

kuria Klevienė šventai tikėjo: jeigu tas kirvukas nukristų ant žemės, tai žemė atsivertų per devynis stuomenis ir vis­ ką prarytų. Su tuo stebuklingu kirvuku ir pagydė Vincę. Tiesa, ne iš karto, truko kokią savaitę, per kurią senis vos iš proto neišėjo. Tokių siaubingų dienų jis net turkų kare nebuvo pergyvenęs. Kad būtų berniukas bent šaukęs, rėkęs, o da­ bar, kai atgaudavo sąmonę, tiktai graudžiai žiūrėdavo liūd­ nomis, kaltomis akimis j senį, lyg atsiprašyti norėdamas, ir seniui taip neramu pasidarydavo, kad nors iš trobelės bėk... Ką čia dabar bedarysi? Tiktai paglostydavo vaiko galvutę, ir paties akyse ašaros sublizgėdavo. O kai jau pasveiko Vincė, tai nė per žingsnį senis nuo savęs neatleisdavo. Bet kur čia vaiką ilgai prie savęs prisi­ rišęs laikysi? Ištrūks kaip vanduo pro pirštus. Ir jo visur pilna. O užvis labiausiai jam rūpėjo tas Klevienės stebuk­ lingas kirvukas. Nusaugojo, kur jį padėjo, ir čiupo. Parbė­ go į pirkutę, atsistojo už kampo, norėjo mesti - pažiūrėti, ar tikrai praris žemę per devynis stuomenis. Bet išsigando. O kas bus, jeigu praris? Tada ir trobelė gali nugarmėti. Ne, gaila trobelės. Nubėgo į dvaro mišką. Atsistojo už sto­ riausios eglės ir iš visų jėgų sviedė, kad toliausia nulėktų. Tegu praryja dvaro miško devynis stuomenis, - negaila. Kirvukas pupt ir nukrito. Žiūri Vincė, akis išpūtęs, žiūri, ir - nieko. Siūbuoja eglės kaip siūbavusios, ir tiek, nei že­ mė prasiveria, nei ką praryja. Dar palaukė, ir vis - nieko. Tada susirado žolėje nukritusį kirvuką ir nurūko pas sker­ džių į ganyklas. 65

- Žiūrėk, tėtuk! - iš tolo šaukia. - Tas kirvukas nieko neryja! Užsimojo ir metė, kad toliau numestų. Vis dėlto baisu, gal ir praris šį kartą. Bet ir šį kartą nieko. Tiktai dabar skerdžius suprato, ką čia tas vaikas mėto. - Ak, tu išdykėli! - supyko. - Ką Klevienė pasakys? Duok šen, reiks jai atiduoti. Vaikas dar pamėtė tą kirvuką atnešdamas. Senelio akivaiz­ doje visai baimė prapuolė. - Meluoja ta Klevienė, - atiduodamas pasakė. - Žinia, kad tai bobų išmislai, - sutiko ir senis. - Tiktai tau nereikėjo imti. Širs be reikalo boba, kad jos paslaptį išaiškinai. Jspėjo senis. Klevienė baisiai pyko, sakydama, kad dabar tas kirvukas nustojo savo gydomosios galios. Bet tas nei Vincei, nei skerdžiui nerūpėjo. Širsk, kad nori. Didelio čia daikto! Prabėgo vasara. Iškrito pirmas sniegas, reikia eiti kurap­ koms, kiškiams kilpų spęsti, žabangų taisyti. Bet šitą pra­ mogą ir pats senis mėgdavo. Tai ir eidavo abudu per dienas, vakare - kilpas užtaisydami, iš ryto - patikrindami, ar nėra kas įkliuvęs. O daug čia tos dienos žiemą? Čia prašvito, čia, žiūrėk - jau ir temsta. Tai prabūdavo per dienas laukuose, miške, pelkėse. Pelkės užšalo, ir toli galima buvo į jas nuei­ ti. Reikėjo tiktai pasisaugoti liūnų akių, kurios ir žiemą ne­ užšaldavo. Bet lengva buvo jų išvengti, aplink jas sniegas parudęs, lyg rūdimis apneštas, iš tolo matyti, nebent nese­ niai būtų užsnigę. Bet ir tada tiksliai įspėdavo liūną, ar kar­ tą pro jį vaikščiota? 66

Išgirs, būdavo, Vincė gailų, ploną cypimą, tarytum vaikas verktų, ir įtempia ausis: zuikis į žabangus pakliuvo. Bet į kuriuos? Ar vieni čia jų paspęsti? - Gerai įsiklauso ir pats kaip zuikis - su kailiniukais, kailine kepure - ritasi per pus­ nynus. Paskui sunkiai klampoja skerdžius. Jei zuikis - vai­ kas nepajėgdavo įveikti, rankas apdraskydavo ir ištrūkda­ vo. Kurapkas pats vienas atradęs į krepšį sugrūsdavo ir jau iš tolo kepure mosuodavo ir šaukdavo: - Turiu, tėtuk! Senis sustodavo, nusišluostydavo prakaitą. - Laikyk! Bus vakarienė. Patikrinę visas kilpas ir naujas užspendę, grįždavo vakare linksmi namo. Kai parsinešdavo ką nors krepšyje, senis tuojau - jei zui­ kis - po balkiu ir velka kailinėlius, o jei kurapka - ant suo­ lo, peša plunksnas, šiltesnis bus guolis. Vincė, atsinešęs ža­ bų, jau kuria ugnį, kaičia vandenį katilėlyje ir nekantrauda­ mas žvilgčioja, ko taip ilgai senukas užtrunka. Smagiai traška malkos, verda vakarienė, už sienų šaltis, speigas, o viduje - šilta, jauku, senis su vaiku, pritūpę asloje prie ugnies, laukia nesulaukdami vakarienės. Puodas verda, senis pamaišo su samčiu, paragauja: -Jau! Vaikas pašoka, galva paskęsta dūmuose, bet nespėja nusi­ čiaudėti - durys jau atidarytos, dūmai kamuoliais verčiasi pro viršų, o pro apačią kunkuliuodamas veržiasi šaltis. Bet nešalta. Ant stalo jau garuoja didelis molinis dubuo su karš­ ta, gardžia vakariene. 67

Tiktai nepastovi medžiotojų laimė. Dažnai tekdavo sausa pluta pasitenkinti ar bulvių su lupynomis išsišutinti. O bul­ vės su druska - argi neskanus valgis? - Druskos už zuikių kailius pakankamai apsirūpindavo. IV

Bet skerdžiaus šykštaus maisto buvo per maža augančiam vaikui. Nespėjo apsisukti, jau ir vėl valgyti norisi. O suktis tokiam pramuštgalviui net ir per daug buvo kur. Ar čia maža vietos - visas kaimas, miškas, pelkės, visur reikia per dieną apibėgti, - argi dyvas, kad taip išalksti, jog žarna žarną ryja. Tai ir pasidarė Vincei viso kaimo sodai - jo sodai, viso kai­ mo daržai - jo daržai, viso kaimo kamaros - jo kamaros. Kur prieis, ką suras - tuojau į burną. Skina obuolį ir dairosi, kad kas neužkluptų, - su visa šaka ir per tvorą! Įpuolė į kamarą, pieno puodynės per aukštai, vos pasiekti gali - pasilenkia. Daugiau ant aslos išlieja, negu išgeria, kartais ir visą pieną išverčia, o puodynę sukulia... Ką čia dabar darysi?.. Ilgai gal­ voti netenka, reikia kuo greičiausiai sprukti, kad šeimininkė nesučiuptų. Tada bus blogai. Tai apsidairęs, ar niekas nema­ tė, ir dumia nei valgęs, nei gėręs kiek tik kojos neša kur į pakrūmes, ganyklas. Gerai dar, jei pakeliui vienas kitas dar­ žas pasitaiko, bėgdamas išsirauna morką, ropę, ridiką, griež­ tį, kartais per skubumą ir kokią kopūsto galvą nulaužia, kur čia spėsi viską pamatyti, kas po kojomis pasipainioja, nėra laiko, reikia skubinti, gal kas ir atsiveja... Atsigrįžta - pasi­ 68

žiūri - nieko! Nusišluosto į kelnes morką, galą nukanda, iš­ spjauna ir nueina jau pamažu, grauždamas. Negi iš bado mir­ si, kada laukai ir namai pilni visokių gėrybių? Didelio čia daikto, kad visa tai svetima. Apie tai ir nepagalvodavo Vin­ cė. Kaip vėžiai upelyje, kaip uogos miške, kiškis pinklėse: pagavai - ir tavo. Ką čia daug galvosi, kai valgyti nori? Tai Vincei už viską - kas ką kaime tiktai padarys - ir kliū­ davo. Kartais jis ir sapne nesapnavęs, kad tą ar kitą dalyką padaręs, vis tiek jam atsakyti tenka. O ar maža kaime išdy­ kėlių, kurie mielai savo eibes ant Vincės galvos suversdavo? Jais, nors ir meluodavo, visada tikėdavo, o Vince niekuo­ met. Kas čia gali tikėti pasileidusiu kaip vyžos apivara mer­ gos vaiku, augančiu be jokios priežiūros? Jis dar ir kitus vaikus visokių eibių išmoko. Tvirkina, bjurina visus kaimo vaikus. Tiek daug kalčių ant vargšo vaiko sukraudavo, kad jų net vyras negalėtų panešti. Kur čia vyras? Ir slibinui su dešimčia galvų, šimtu kojų ir rankų užtektų. Skerdžius kai tik pargindavo kaimenę j kaimą, nuo pirmo kiemo ir prasidėdavo barniai. Išbėgs gaspadinė pro vartus ir drasko seniui akis: - Tas tavo benkartas vėl pieną išlakė ir puodynę sudaužė! Kamaroje sprindį lašinių nunešė! Darže morkas išrovė, agur­ kus nuskynė! Kad galą kur nors jis gautų! Jau kad aš jį kada nors nustversiu, tai kad pakratysiu, nelandžios daugiau po kaimą!.. Senis su visa ta litanija buvo apsipratęs. Viena tiktai au­ simi klausydavo. Pliaukštels botagu, karves greičiau pava­ rydamas: 69

- Siu, marge! Kur eini, palše?.. O tu, boba, per daug ne­ rėk! Gal katė tavo pieną išlakė ir puodynę sudaužė, gal paršai daržą išknaisiojo, o tu jau vaiką kratyti rengiesi!.. Sąžinės turėk, poną Dievą atsimink!.. Našlaitį nuskriausti, kunigo pasiklausk, mirštama nuodėmė!.. Ir taip prie kiekvieno antro kiemo. Pritrūkdavo pagaliau senis kantrybės: - Tai ką, jūs čia susitarėt ar kurį galą mano vaiką suėsti? Negana, kad motiną suputote, dar ir vaiko užsimanėte?.. Visų, matai, kamaras išgriozdė, daržus išrovė, stebiuosi, kaip jis dar jūsų visų į kelnes nesusidėjo ir neuždaužė... Pargin­ čiau vakare karves į kaimą ir - nė gyvos dvasios! Tai bent kartą galva pailsėtų!.. Supraskite, proto turėkite, ar gali bū­ ti tai vieno vaiko darbas? Čia kareivių pulkas, ir tas ne­ suspės!.. O jūs - vaikas, vaikas! - O tu jį daugiau prižiūrėtum, - neiškęsdavo neįsikišęs ir kuris vyras. - Kas iš jo išaugs - vagis, galvažudys? - Taigi, taigi, - moteris kaip už liežuvio patempdavo. Kas tai matė, kad šitaip per dienas dykas būtų? Čia ir geras vaikas išbjurtų, ne tiktai koks benkartas!.. Mūsų, gaspadorių, vaikai, ir tie per dienas gano, vargsta, ar lietus, ar dar­ gana, o jis, matai, vis dar mažas, - o tas mažiulis jau greitai pusbernis bus, - kurgi, mat, negali ganyti!.. Suprasdavo senis, kur bobų kalba suka. Norėtų, matai, kad jo vaikas jų vaikus užvaduotų. Jei jų vaikai dykinės, tai taip ir reikia, jos, matai, gaspadinės, o jeigu jo vaikas kiek laisvas palakstys, jau ir riksmas ant viso kaimo... Kurgi, mergos vai­ kas - ir nepririštas prie botago! Tai senis ir atsikirsdavo: 70

- O ką jis ganys, kad savo karvių neturi? Zuikius laukuo­ se, ar ką? Turi tu karvių, tai ir tavo vaikai turi ganyti. - Žinoma, kurgi! - nenusileisdavo moterys. - Tokių dide­ lių ponų vaikas - ir ganys čia tau mužikų karves! Jis geriau kamaroje puodynes išvartys, o tu džiaukis ir tylėk... Ponas, mat, šitokis! Pagaliau ir senis supykdavo: - O ką tu žinai, gal aš poną ir auginu? Gal į kunigus išlei­ siu, ranką paskui reiks bučiuoti? Tai ką?.. Toks skerdžiaus atsikirtimas dar labiau sukiršindavo kai­ mo moteris. Kita iš piktumo kailyje savo nesitverdavo, sprog­ tų, jeigu primanytų. Tai ir paleisdavo gerklę ant viso kaimo: - Girdėjote, girdėjote, skerdžius savo benkartą į kunigus leis! Viso kaimo šunes pastips ar svieto galas bus, ne kitaip! Bet skerdžiui jau įgrisdavo jų riksmas ir plepalai: - Pačios galą gaukit! - piktai numodavo ranka ir, botagu pasiramsčiuodamas, nukiūtindavo per kaimą į savo trobelę. Eidavo, nukoręs galvą, pavargęs, išalkęs, ir visokios min­ tys senį apstodavo. O gal tas vaikas ir eina stačia galva per kaimą?.. Žinia, be priežiūros... Kailį reiks išlupti ar ką jau?.. Bet čia senį suimdavo piktumas ir prieš kaimo moteris. V

Mažasis Vincė septintus metus ėjo, kai pasidarė viso kaimo eibių kaltininkas ir amžinų barnių priežastis. Nesuprasdavo berniukas, ko iš jo nori tos piktosios kaimo moterys, nors ir nuvokdavo, kad negerai padarė išliejęs Variakojų kamaroje 71

pieną, sudaužęs puodynę, Skrinskų darže išrovęs porą mor­ kų, iš Butkų sodo per tvorą persiritęs su nulaužta obelies šaka, bet juk obuoliai nubyrėjo, šokant per tvorą, jam tik vienas teko, kurį buvo įsikandęs, kitų bijojo lipti atgal pa­ siimti, kad kas nepamatytų... Tada ir senelis negalėtų užtar­ ti! Oi, kaip skaudžiai priluptų!.. Todėl vakarais Vincė net su seneliu nedrįsdavo pasirodyti kaime. Parbėgdavo į trobelę, užsidarydavo duris, kartais net stalą prie durų nutempdavo, kad kas nors neįeitų, susiran­ gydavo kampe ant suolo ir laukdavo senelio sugrįžtant. O temstant vakaro prieblandai, vis nykiau ir baisiau daryda­ vosi... Kai išgirsdavo kaime barnius, visas susitraukdavo, tik­ tai akutės patamsėję blizgėdavo kaip užpjudyto žvėriūkš­ čio... Krūpčiodavo, išgirdęs kaime nuskambėjusį smarkesnį žodį, susigūždavo lyg nuo smūgio... Gerai žinojo, kad dėl jo griaudžia pikti žodžiai, visas kaimas jį uja, tiktai vienas se­ nelis jį gina. Jei ne senelis, išgąstavo vaikas, seniai jį būtų užguję, sudraskę ar dar kažin ką padarę... Ir kiekvieną kartą neramiai plakančia širdimi klausydavo iš toli atskrendančių piktų žodžių ir spėliodavo - kas laimės? Senelis tiktai vie­ nas, o jų daug - visas kaimas! Gali ir nugalėti senelį, ką tada darysi?.. Dumti tiktai greičiau į pelkes ir pasislėpti! Kitaip vis tiek gyvo nepaliks! Ir vakaro prieblandoje vaikui rodydavosi - tarsi visos miš­ kų, pelkių ir laukų raganos sugužėjusios į kaimą, pavirtu­ sios moterimis, kad jį persekiotų... Nyku buvo vaikui su savo mintimis patamsėję, o ir dienos šviesoje ne geriau. Jau tiktai žvilgtelėjus į moteris, jį siaubas pagaudavo ir visą šiur72

pūliai nukrėsdavo. Nieko taip labai jis nebijodavo, kaip jų, ir todėl visa vaikiška širdimi neapkęsdavo. Kartais, jeigu kurią moterį ir apimdavo graudumas, pa­ galvojus apie visų ujamą našlaitį, ir ji su motiniška užuo­ jauta tiesdavo ranką paglostyti susivėlusią vaiko galvutę, pakišdavo duonos ar mėsos kąsnį, - Vincė greitai stverda­ vo iš rankų, kas atkišta būdavo, o ranką, kuri siekdavo pa­ glostyti jo galvą, įtardavo, kad nori jį už pakarpos nutverti ir skaudžiai primušti, tai jis, jei tik suspėdavo, dantimis gribšteldavo ar nagais nudrėksdavo ir sprukdavo kuo grei­ čiausiai į šalį. - Tai žvėriukas! - stebėjosi moteris. - Visai laukinis. Ir kur nebus laukinis, jei ne kartą savo kailiu patyrė baisią klastą. Dažnai moterys, kurioms jis buvo nusikaltęs ar ne­ nusikaltęs, negalėdamos jo pagauti, prisiviliodavo jį kaip al­ kaną žvėriuką su maisto gabalėliu, nučiupdavo ir skaudžiai primušdavo. - Kitą kartą, benkarte, žinosi! - net ištrūkusiam grasindavo. Ir žinodavo vaikas. Todėl taip ir atsilygindavo net už gerą širdį. Kur jis čia supaisys, kuri ranka ištiesta iš meilės, o kuri iš klastos? Vakaro patamsėję visa tai prisimindavo ir klausydavo bar­ nių kaime, nors ir ne dėl jo kartais bardavosi, ar maža bar­ nių kaime? - Baisus nykumas ir nerimas suspausdavo vaiko širdį. Tuojau, rodos, visas kaimas užpuls mažąją skerdžiaus trobelę! Šiurpas vaiką krėsdavo, ir bailiomis akimis jis dai­ rydavosi aplinkui, vis didesnių baimių prasimanydamas ir tamsoje matydamas vis baisesnių baidyklių. 73

Išsyk palengvėdavo, kai išgirsdavo pareinančio iš kaimo senelio žingsnius. Bet tada, po visos iškęstos baimės, neištu­ rėdavo vaiko širdis. Senis dar nespėdavo praverti trobelės girgždančių durų, kai jau išgirsdavo graudų verksmą. Atsi­ dusdavo senis, ir visas įtūžimas dingdavo. - Išvarys man vaiką iš svieto! - pats sau po nosimi burbėdavo ir skubindavo į trobelę. Jau darydamas trobelės duris, senis su rūpesčiu ir prie­ kaištu sakydavo: - Na, ko jau tu čia, ko? Nebijok, nesuės tavęs bobos!.. Boba jau tam gimusi, kad liežuviu maltų, reikia ar nerei­ kia!.. Ko čia jų paisysi! Nutilk! Vakarienės eisim. Paruošdavo senis skurdžią vakarienę, o vaikas vis dar kam­ pe įsikniaubęs žliumbdavo. - Na, eik pavakarieniauti! - tempdavo vaiką iš kampo. Eik, eik, kad sakau! Vincė ir prie stalo neatitraukdavo rankovių nuo pasruvu­ sių akių ir nieko į burną neimdavo. Nežinodavo skerdžius, ką ir bedaryti. Ar čia kailį išlupti, bet kad jau ir taip žlium­ bia. Ir pradėdavo garsiai skųstis senis: - Tai tau dabar ir gana!.. Vystykluose be bobos užsiaugi­ nau, o dabar, kaip žiūriu, neapsieisiu!.. Būtų boba, prižiūrė­ tų geriau, tai ir to alaso kaime nebūtų, ir čia nebliautų kaip veršis, į kampą įsispraudęs... Vis, mat, kitokia ranka, ir pa­ glostytų, ir nubovytų... O ką aš čia galiu padaryti? Nustok jau ar ką, dar galą gausi! Bet vaiką tiktai didesnis graudumas apimdavo. Verkė kūk­ čiodamas, su ašaromis užspringdamas. Pasiklausydavo, pa­ 74

siklausydavo senis, galvą beviltiškai palinguodavo ir pradė­ davo pats sau pasakoti, iš pradžių ir šį, ir tą, o paskui vis dažniau grįždamas prie bobos, nes sakydavo, kad be jos su vaiku neapsieisi... Parūgodavo savo bobą, kad per greitai numirė, o pakui pasvirdavo senio kalba į seniai praėjusius laikus. Atsimindavo savo jaunystę ir motiną, kaip ji raudojo po žydinčia obelimi, ir Ulę, galulaukėse mirštančią... Atsi­ mindavo senis ir ne motiną... Moniką, dvaro prūde nusiskan­ dinusią, už kurią jis dvarui baisų kerštą rengė, bet nesuren­ gė... { rekrutus sukaltą išvarė... Seniai tai buvo, bet, grau­ džiai verkiant vaikui, kažkaip visa tai, kas seniai buvo, aiškiai senis prisimindavo. Ir jam atrodydavo, kad ne vaikas ver­ kia, visas kraštas rauda kruvinomis ašaromis... Švilpia rykš­ tės, staugia bizūnai... Vakaro prieblandoje baudžiava vaidi­ nosi senio akyse. O vaikas klausydavo, klausydavo pro verksmus senio at­ siminimų, pamažu nutildavo, ašaros nudžiūdavo, palikda­ mos per veidus sūrius takus, kuriuos visai užmiršdavo, ir jau nušvitusiomis akimis klausydavosi senio pasakojimų. Vi­ sos vakaro baisybės išnykdavo, baudžiava vaikui atrodė kaip baisi pasaka, bet toje pasakoje buvo gera motina, ir vaikas pradėdavo senį klausinėti, kokia buvo ta motina, ar nemuš­ davo skaudžiai, ar valgyti duodavo. Atsiminimų sugraudintas senis visai sumišdavo ir nežino­ davo, ką vaikui atsakyti. - Ar tavo? - paklausdavo, mirksėdamas pavargusiomis akimis. - Mano, - tyliai atsakydavo vaikas ir kvapą sulaikydavo. 75

Jis bijodavo, kad senis gali pasakyti, kaip dažnai jam vaikai pasakydavo, jog jis visai neturėjęs motinos, jog jis esąs mer­ gos vaikas. Senis tiktai atsidusdavo ir pasakydavo: - Gera buvo, labai gera!.. Tik žmonės žvėrys buvo, pirma laiko vargšelę suėdė... Duok, Dieve, Ulelei dangų!.. Taip Vincė sužinojo iš skerdžiaus savo nelaimingosios mo­ tinos likimą, ir vaiko vaizduotė sukūrė motinos paveikslą, nes visa širdimi buvo jos pasiilgęs. VI

Lipdydamas iš molio ar drožinėdamas iš medžio karves, jau­ čius, avis, mažasis Vincė vis dažniau padarydavo kažką pa­ našų į moterį. Nejučiomis patys pirštai palinkdavo ir sugundydavo jaunąjį meistrą. Pabaigęs drožti, nusinešdavo pas skerdžių ir paklausdavo: - Ar tokia buvo? - drovėdamasis ištarti - motina, klausdavo. - Tokia ir dar gražesnė, - nusišypsodavo senis ir paglosty­ davo vaiko galvutę. Vaiko prašvitusios akys linksmai žvilgtelėdavo pro senio suskirdusią ranką, lyg padėkoti norėdamos, lyg kažko pa­ klausti, tiktai nežinodamos ko. Susidrovėjęs ir susirūpinęs, sprukdavo vėl kur nors į paša­ lį ir iš naujo įnikdavo į darbą. Kartais su tokiu atsidėjimu ir visko užmiršimu drožinėdavo liepos medžio gabalėlį, tary­ tum be to medžio gabalėlio nieko daugiau nebūtų pasaulyje ir niekas kitas jam nerūpėtų. 76

O čia reikėjo jau ganyti. Skerdžius dėl šventos ramybės išderėjo vaikui algą iš kaimo ir pristatė ganyti. Alga, tiesa, ne kažin kokia - pūras rugių ir du pūrai bulvių, be to, dra­ bužių eilė, o darbo buvo ir per akis. Vincė turėdavo visus kaimo vaikus užvaduoti: čia jie serga, čia oras blogas, čia vėl kas nors atsitiko, ar negali, girdi, vienas skerdžius su savo vaiku paganyti, jiems gi už tai kaimas algą moka, ir dažnai tekdavo Vincei vienam su senuku ganyti gausingą viso kaimo bandą. O jeigu ir būdavo vienas kitas piemuo iš kaimo, tai Vincei iš jų menka nauda: jie tiktai parėkaudavo ant Vincės kaip mažiausio, ir jis turėdavo kiekvieną kartą juos pavaduoti. Skerdžius buvo nustatęs visiems bendrą eilę bėgti parvesti gyvulius, bet kokia čia gali būti viena eilė jiems, - pasitaikydavo ir tokių susipratusių, - ūkininkų vai­ kams ir skerdžiaus benkartui? Ar negali jis pabėgioti, ar kul­ nys nupliš? Ir kiekvieną kartą tekdavo skerdžiui bartis su vaikais, kurio dabar eilė pavaryti nuklydusį gyvulį. Iš pra­ džių Vincei nesikęsdavo, ar čia sunku nubėgti? - o paskui to ir reikdavo. Kai tiktai pasakys skerdžius: - Na, vaikai, žiūrėkit, kur žaloji eina? Visi vaikai ir sužiurdavo ne į žaląją, bet į Vincę. - Bėk! - kitas net pasakydavo. Ir Vincė, dar kvapo neatgavęs, vėl bėgdavo aplink kai­ menę. Kartais nubėgęs Vincė negreitai grįždavo. Atsisėsdavo kur nors už krūmo, kad vaikai nematytų, ir išsitraukdavo iš kišenės nebaigtą drožinį. Tada jis užmiršdavo visus pieme­ nis ir visą kaimenę. Nepavaromi galvijai plačiai iškrikdavo 77

po laukus. Senis veltui ragindavo piemenis. Jie tiktai dairy­ davosi ir klausdavo: - O kur Vincė? Vincės niekur nebuvo matyti. Suprasdavo, ką Vincė vei­ kia, tai kuris nors piemuo su pašaipa ir panieka atsakydavo: -Jis ir vėl sau motką iš medžio darosi! Ir visi nusikvatodavo. Tada senis nejuokais supykdavo. Pliaukšteldavo savo il­ guoju botagu ir riktelėdavo: - Gulėsite jūs čia man, žalčiai, ir žvengsite, o gyvuliai jau po laukus klampoja. Greičiau prie karvių! Piemens nenoromis atsikeldavo. Kitas dar burbteldavo jau eidamas: - Taigi, taigi, mums čia vieniems ganyk, o Vincė gulės pa­ krūmėje ir motkas sau darysis!.. Ar už tai jam algą mokam? Skerdžius, kad ir nepasiekdamas, pliaukšteldavo pakulniui botagu: - Neik tu man tik greičiau, sumokėsiu aš tau algą, kad net per visą žiemą kasysiesi! Atsirado, mat, koks!.. Piemens sprukdavo nuo įpykusio skerdžiaus, bet jiems jau rūpėjo ne karvės ir ne veršiai dobiluose, tik užklupti iš nety­ čių Vincę. Tai būdavo smagiausia piemenims pramoga. O Vincė, visai nenujausdamas, koks pavojus iš pasalų prie jo sėlina, atsidėjęs knibinėdavo peiliuko galiuku medinę sta­ tulėlę, norėdamas ją padaryti tokią gražią, kokia buvo jo motina. O kokia ji buvo - jis nežinojo, skerdžius sakydavo daug gražesnė, bet kokia ta gražesnė - aiškiai nenumanė, ir senukas nieko aiškaus nepasakydavo. Visos kaimo moterys 78

buvo jam bjaurios, ir jis jų neapkęsdavo. Aišku, kad tokia jo motina negalėjo būti. Stumdomo, ujamo našlaičio širdimi jautė, kad ji turėjo būti gerų geriausia, gražių gražiausia, tokia, kaip Obelijos bažnyčios didžiajame altoriuje. Su sau­ lės vainiku apie galvą, su mėnulio pjautuvu po kojomis, su geromis, liūdnomis akimis, žiūrinčiomis į mažus angeliu­ kus, nardančius debesyse. Tokia turėtų būti ir jo motina, tokią jis ir drožinėdavo iš liepos medžio. Bedrožiant užklupdavo jį piemens. Prieidavo patylomis, Vincei nieko negirdint, ir prie pat jo sustodavo. Kartais vaikus sudomindavo Vincės darbas, ir jie, sulaikę kvėpavi­ mą, nė žodžio nesakydami, sutūpdavo apie Vincę ir spok­ sodavo. Vincė, staiga pakėlęs akis ir juos pamatęs, krūpteldavo ir tuojau įsikišdavo statulėlę į kišenę arba bent skvernu pridengdavo, ir atsistojęs piktai iš paniūrų žiūrė­ davo į neprašytus žiopsotojus. Jeigu vaikai nepradėdavo kvatoti ir prašydavo parodyti, ką jis padarė, Vincė vis dar su nepasitikėjimu į juos žiūrėdavo, bet ir pačiam būdavo įdomu dar kartą žvilgtelti į staiga pertrauktą darbą, ir ne­ noromis ištraukdavo iš kišenės statulėlę. Ir pats į ją žiūrė­ damas, kartais užmiršdavo pilnus paniekos piemenų žvilgs­ nius ir pasakydavo: - Žiūrėk, kaip gyva - šypsosi! Ir pats pirmasis įtikėdavo, kad peiliuku išdrožtas medžio gabalėlis pradeda šypsotis, tarsi jo ištiestoje rankoje atgyja ir nori kažką pasakyti, ko našlaičio širdis išsiilgusi. Bet mažojo menininko ekstazę negailestingai sutrikdydavo maži pramuštgalviai, iš pradžių prunkšteldami į saujas, o 79

paskui garsiai, visa burna vaikiškai kvatodami, kad net aky­ se ištrykšdavo ašaros. - Taigi, šypsosi?.. Kur tu matei, kad medžio gabalas šyp­ sotųsi? Cha, cha, cha... Nebent čia jau tavo motina! Bet tu visai neturi motinos!.. Tu - mergos vaikas! Tada sublizgėdavo ašaros ir mažojo Vincės akyse. Vaikiš­ ka sauja stipriai sugniauždavo medžio statulėlę, kad net ant jos galvos saulės vainikas subraškėdavo ir mėnulis po kojo­ mis sulūždavo, skaudžiai smaigaliais sužeisdamas mažojo dai­ lidės delnus. Bet ne sužeistą delną Vincei skaudėdavo, kai jis piktai, pro dantis, su širdgėla atsikirsdavo piemenims: - Durniai! Ir sviedęs į pakrūmę sulaužytą statulėlę, apsigrįždavo ir nueidavo, susmukęs ir prislėgtas. Nulindęs toliau į krūmus, kur niekas jo nematydavo, tyliai, graudžiai, be balso verk­ davo. Stambios, didelės ašaros riedėdavo per mažą, nevai­ kiško sielvarto apimtą veidelį. VII

Vincė gerai žinojo, kad jis mergos vaikas. Tai buvo pirmi žodžiai, kuriuos jis iš žmonių išgirdo ir kurių išmoko. Ir paūgėjęs neapkentė tų žodžių visa vaikiška širdimi. Neap­ kentė ir tų žmonių, kurie tais žodžiais jam akis badydavo. Ta neapykanta smaugdavo jį, negalėdama vaikiškoje širdyje sutilpti, ir prasiverždavo didžiausiomis eibėmis, įniršusiu iš­ dykavimu ir pramuštgalviškumu. 80

- Pasiuto mergos vaikas! - sakydavo kaimo žmonės. - Vi­ sai į savo motiną!.. Bet mažasis Vincė tada jau nebeverkdavo. Tiktai gudriose akyse lakstydavo pikti žiburiukai, tarytum ieškodami, ką čia dar padaryti, kad žmonės pasipiktintų, kokią dar išdaigą iškrėsti, kad visas kaimas keiktųsi. Kol mažas buvo, tai ir nedidelių šunybių iškirsdavo, ne­ bent piktom, amžinai surūgusiom gaspadinėm, prisitaikęs, kai nematydavo, saują druskos į barščius pripildavo, kama­ roje pašeimininkaudavo, puodynes sukeisdamas, saldų ir rūgštų pieną perpildamas iš vienos į kitą ar dar ką nors pa­ darydamas; rėksnėms mergoms pavasarį karkvabalių ir ki­ tokių vabalų prisigaudęs į lovas prileisdavo, bernams - va­ kare nutykojęs klumpes nuo palangės nunešdavo, į šulinį ar balą įmesdavo, laukuose paliktų žagrių sraigtus atsukdavo, noragus išklibindavo, - keikdavosi bernai, atradę kitą dieną savo klumpes svetimame šulinyje, išnarinėtą žagrę laukuo­ se, žadėdavo kaulus sulaužyti tam benkartui, bet Vincė ži­ nodavo, ko pasisaugoti, kada laiku pasprukti. Kai širsdavo, dabar jis jau nebijodavo, tiktai juokdavosi, kur nulindęs į kampą. Privengdavo kiek senesnių ūkininkų, jų žilų ūsų, surauktų antakių ir diržo su stora misingine sagtimi. Bet ir jiems, gerai progai pasitaikius, neatsisakydavo iškrėsti ko­ kią šunybę: pririštų nakčiai arklių ištraukdavo kuolą ir pa­ leisdavo arklius į dobilus ar vasarojų, nuo ratų tekinius nu­ maudavo ir ant stogo užnešdavo garnių lizdui. Bet mėgiamiausias jo pokštas būdavo sukeisti ūkininkų šunis, kito kiemo šunį pririšti prie svetimo tvarto. O viso 81

kaimo šunes buvo Vincės ištikimiausi draugai. Net bjauriau­ sias šuva, pamatęs Vincę, uodegą vizgindavo ir gerindavosi. Tai nakčia atrišdavo nuo vieno ūkininko tvarto šunį ir prie kito pririšdavo. O šuniui kas rūpi, ar čia svetimas, ar savas tvartas, jei tik prie jo pririštas, tai ir saugoja. Paryčio prieblan­ doje eina mieguistas ūkininkas į tvartą - šuva neleidžia, o kartais ir už šlaunies įsikabina. Koks čia velnias, ar ne į savo tvartus pataikė, ar šuva pasiuto? Prasitrina akis, žiūri - šuva svetimas prie tvarto. - O čia dabar kas? - nenoromis nusikeikia ūkininkas. Tai vis to rakalio darbas! Ir ryto sambrėškoje keikdamiesi ūkininkai ne arklius ve­ džiojasi po kaimą, bet šunis į savo kiemus. Smarkiai būtų kliuvę Vincei už tokius darbus, bet nepa­ gautas - ne vagis. Ar maža nutrūktgalvių kaime? Tiktai visi žinojo, kad jų vadas - skerdžiaus Vincė. Jis surinko aplink save tokių pat prieauglių gaują ir jai vadovavo. Jeigu kiti visa tai darydavo iš vaikiško pasileidimo, tai Vincės šuny­ bės buvo atmieštos neapykanta, kuri visą laiką jo širdyje ruseno. Taip jis pradėjo karą su savo kaimu, kurio galu­ laukėse gimė. Kuo būtų tada pasibaigęs tas karas - nežinia, galbūt ir labai liūdnai Vincei, gal kas įniršęs būtų sužalojęs jį visam gyvenimui ir jo žingsniai būtų kitais keliais nuėję, bet čia ištiko Vincę didžiausia nelaimė, kuri siaubingai jį nukrėtė ir privertė plačiau atmerkti akis į gyvenimą.

82

Perskyrimas trečias

Su kaupu teko Vincui Dovinei išgyventi karčią našlaičio da­ lią gimtajame kaime, po kurio pastoge neatsirado vietos jam gimti. Tarytum pats likimas jį išskyrė kitokiam gyvenimui ir kitokiem darbam, kurių jis pats nenuvokė, ir tiktai kartais neaiškus nujautimas spausdavo širdį. Ta vienintelė prieglauda, senio skerdžiaus dūminė pirkutė, kuri jį priglaudė ir užaugino, baigė jau griūti, o ir pats skerdžius Gricius diena iš dienos rengėsi į tolimą amžinaties kelionę, iš kurios nebegrįžtama, - Vincė, nespėjęs dar užaugti ir ant savo kojų atsistoti, turėjo pasilikti vienas ir susidurti akis akin su gimtiniu ir jam svetimu kaimu, kuris jį ujo ir kurio jis visa širdimi neapkentė. Nujautė, kad čia ne­ beilgai jam teks gyventi, bet kur dings - pats nežinojo ir mažai rūpinosi. Tiktai neramia pavasario pavakare pagaudavo neaiškus noras bėgti į pasaulio galą, ten, kur dangus su žeme susi­ siekia, bet aplinkui žemais pabaliais kildavo rūkas, artin­ davosi naktis, ir širdį suspausdavo klaiki vienatvės nyku­ ma ir baimė. Niekur nepabėgsi, niekur neištrūksi, - kaip nepereinamas ratas suka aplinkui padūmavę pakraščiai, už kurių slypi tolumos baisybės ir pavojai. Ir daugelis nedrįs­ ta per tą užburtą ratą peržengti ir vietoje kaip medis apsamanoja. 83

Vincui Dovinei nelemta buvo ta gyvenimo laimė ir skur­ dybė, jis anksčiau ar vėliau turėjo išeiti į nežinomas tolumas ir pergyventi visus pavojus. Bet tam, kurio širdyje daug ne­ rimo ir ilgesio, kuris negali išsitekti dienų menkystėje, jokie pavojai nepavojingi, nes visa, kas jo gyvenime įvyksta, jį praturtina ir atskleidžia naujus akiračius. Tokiam pavojin­ giausia pilka kasdienybė, nuobodi ir nepastebima, kuri sa­ vo maurais aptraukia sielą ir nugramzdina į tylų ir ramų gyvenimo dumblą. To pavojaus Vincui Dovinei buvo lemta iš pat mažens išvengti. Jis kaip tas paukštis - išskrido iš liz­ do ir laimėjo visą plačią padangę.

84

GI MT I NI O KAI MO VAI DI NUOKLI S

I

Metai nestovėjo vietoje. Tekini bėgo. Vincė jau nebe vaikas buvo. Kai kas net ir Vincu pavadindavo, kai norėdavo jam įsiteikti. O ir pats stiepėsi iš visų jėgų, kad tik didesnis būtų. Ir ištįso kaip pavasarį uosis. Toks laibas, truputį perkaręs ir linktelėjęs nuo staigaus ūgio. Jau pats tas pusbernis buvo, tiktai pripratęs dykinėti, prie jokio darbo nelinko. Vis vėjai galvoje drumstėsi. Nespėjo pristoti pas kurį ūkininką už pusbernį ir - pame­ ta. Kur jis išbus kaip šuva pririštas, kai gyslose tiek daug nerimo. O pas ūkininką darbas įkyrus, nuobodus, kasdien tas pats. Ir surūgęs, aklas žemės kurmio gyvenimas jo ne­ traukė. Pabus dieną kitą, jau ir dairosi, kur čia pasprukti. Pašvilpaus po kaimą - ir vakare grįžta pas skerdžių į tro­ belę. Nebent kurį laiką prasivalkioja su pusberniais, bet iš­ alkęs kur eisi? Vienas kelias - pas senuką, namo. Duonos pluta vis atsiras, o barščių ir pats išsivirs. Gerai, jei pareida­ mas kur sprindį lašinių nudžiaus, tai ir visas balius. Daug čia žmogui reikia. Tiktai senukas vis su didesniu rūpesčiu sutikdavo savo sūnų palaidūną. Nespės dar Vincė durų praverti, senis jau klausia: - Tai ir vėl? - Ir vėl, - linksmai atsako Vincė. Senukas liūdnai galva palinguoja ir atsidūsta. 85

- Vaike, vaike, na ir kaip tu gyvensi? Negi visą laiką šunis lodysi? - O ką, tėvuk, negi tai ne geriau, kaip pas gaspadorių nertis iš kailio? - vis dar šypsos linksmos Vincės akys. - Taip tai taip, vaikeli, bet jau nemažas esi, suprasti tu­ rėtum... Šitaip negali žmogus gyventi... Kiekvienas turi savo duoną užsidirbti... Matau, negyvensi iš gaspadorių, tai bent kokio amato pramoktum, gal pas kokį meistrą pastotum!.. - Kad nežinau, tėtuk, tokio! - atsako susidomėjęs Vincė. Kodėl ne, pas meistrą jis pamėgintų pabūti, jeigu darbas įdomus būtų. -Taigi, norėtum ir sužinotum!.. Su tavo rankom kiekvie­ nas priimtų! Jau aš pažiūrėsiu, ar nerasiu kur tave padėti... Tik vis tas dusulys, kad jį kur galas! Negaliu nė atsikvėpti. Kai atšils, sustiprėsiu, reiks po žmones pavaikščioti, paklau­ sinėti... Bet senuko rūpesčiai pažadais ir pasibaigdavo. Tas nelem­ tas dusulys, o ir koja, kurią nuolat geidavo, neišleisdavo senuko iš trobelės. Jei ir išeidavo kurią dieną į kaimą, sunku būdavo atgal sugrįžti. Ne kartą sustodavo, atsidusdavo, ap­ link svetimomis akimis apsidairydavo. Kaip pro dūmus ma­ tė senis savo kaimą. Nenoromis pagalvodavo, ar ne pasku­ tinį kartą jį mato... Tada susirūpinęs skubindavosi sugrįžti į savo pirkutę... Bet vyžos klimpo į purvyną, slidinėjo ant atšilusio ledo. Vėjas taršė skarmalus, trukdė kiekvieną žings­ nį. Uždusęs, sustiręs pareidavo į trobelę ir keletą dienų nie­ kur neišeidavo. 86

Buvo matyti, kad neilgai teks gyventi. Tiktai vienas Vincė nieko nematė, nes jam niekas nerūpėjo, nebent tiktai pava­ sariniai vėjai, kurie pro pakraiges švilpė. Skerdžius Gricius vis rečiau išeidavo iš savo pirkutės. Vie­ nas per dienas su savo dusuliu bardavosi. Gerai dar, jei būdavo namie Vincė. Tai jis nors krosnį pakurdavo ir val­ gyti išvirdavo. O jeigu jo nebūdavo, tai nebent kuri kaimo moterėlė, keletą dienų skerdžiaus nemačiusi kaime, susi­ rūpindavo: -Ar tik nenumirė senis?.. Nubėgsiu, pažiūrėsiu, gal jau ir sustingęs?.. Bet senis vis dar krutėjo. Kitą kartą net pasijuokdavo iš tokios rūpestingos moterėlės: - Tai ką, ar jau į mano šermenis, kaimynėle, atbėgai? Pa­ siskubinai, pasiskubinai, aš dar pirma per tavo pagrabą pa­ giedosiu, o jau paskui ir mane galėsite!.. Che, che, pasiduo­ siu taip greitai giltinei, ką tu manai? Tu man pieno atnešk ir duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau... Bu­ vo čia mano Vincelis parėjęs, visus kampus iššlavė, nežinau, ar galima dar ką nors rasti... - Tai begėdis, tai begėdis! - susigraudino moterėlė. - Kas gi tai matė?.. Toks drigantas - ir senį apvalgo! - Ko jau čia turi gėdintis? - pertraukia senukas: - Man vis tiek mirti, o jam dar gyventi reikės... Ne kažin kokie čia mano ir aruodai, kad galėtum rieškučiomis semti. Gal rado kokią plutą, tai ir sukrimto, o aš vis tiek neįkandu. Parėjusi į kaimą, moteris paleisdavo paskalas, esą, tas pa­ sileidėlis apėdąs skerdžių, o tas badu mirštąs... Kartais susi87

kiršinusios bobos neidavo keletą dienų, paskui ir vėl pradė­ davo sąžinė graužti: negražu bus, jei tokio turtingo kaimo skerdžius badu numirs. Kur tada akis dėsi, kiti kaimai už­ juoks. Ir tos nešlovės bijodamos, čia viena, čia kita eidavo per kaimą, tempdamos po pažastimi ryšulį su duona, o kar­ tais ir šviežios mėsos gabalėliu, jeigu tai būdavo po skerstu­ vių, - senos mėsos senis nevalgydavo, - eidama stengdavosi pasirodyti kaimynėms, matote, aš nešu, kiek galiu, o jūs?.. Tai ir kitos neatsilikdavo, su pieno puodeliu ar dar su kuo nors paskui nukrypuodavo kaip antys. Taip seniui ir nebu­ vo didelio vargo su maistu. Kartais jei ir tekdavo papasnin­ kauti kokią dieną, didelė čia bėda, Dievui ant garbės tebū­ na!.. Nors tai mažai seniui rūpėjo. Neaiškus jam tas Dievas buvo ir nežinojo, ko jis iš jo norėtų. Tai nelabai ir skubinosi, kai moterys užpuldavo, kad kunigu susirūpintų, paskutinę išpažintį atliktų, - ar čia trukt, brakštels kurią dieną, ir bus jau po laiko. - Senas medis ilgai braška, kol lūžta, - atsakydavo abejin­ gai senis. - Matyt, ir man dar teks pabraškėti... Atšils kiek, pats nueisiu į bažnyčią, jei dar gyvas senis klebonas, susitar­ sime, kada mums į amžinastį keliauti... O jeigu jis jau iške­ liavęs, tai gal ir aš vienas kelią tenai rasiu?.. Ar maža per savo gyvenimą klajojau? - Tu, tėvai, neštukavok! - subardavo moterys. - Ne tarp maskolių ar kokių bedievių gyveni, kad kunigo negalėtum prisišaukti. Nuvažiuos, nepatrūks arkliai, parveš, tu tik sumenijos rokundą padaryk iš viso gyvenimo! - O ką aš čia rokuosiu? - nenusileisdavo senis. - Jums gal 88

ir yra kas rokuoti, per dienas riejatės, niaujatės kaip katės, o aš, jeigu ir norėčiau su kuo pasibarti, tai nebent tiktai su savo dusuliu... Su juo ir baruosi, kai kantrybės pritrūkstu, bet koks čia griekas, kad jis dūšios neturi? Vis tiek kaip su šunimi: jis loja, ir jį palojojai... Tai ką čia Dievui į ausį pasa­ kosi? Supyks dar, ko čia, seni, lendi be reikalo... Paskui, kiek pagalvojęs ir atsikvėpęs, pridėjo: - O vienas reikalas gal ir atsirastų. Bobos, gali sakyti, kaip ir neturėjau, - kiek čia ta mano Barbora amžiną atilsį gyve­ no? - o vaiką vis dėlto užsiauginau... Reiktų jį aprūpinti prieš mirsiant, nes jūs vis tiek juo nepasirūpinsite. Išgulsite našlaitį į svietą, o kur jis pasidės? Senis sustojo, dusulys užėmė kvapą. - Nebijok, galas negriebs to tavo našlaičio, verčiau savimi pasirūpink! - seniui sprengsint, pasakė Kubilienė. - Jis ir dabar kažkur valkiojasi!.. - Kur nesivalkios, jei jūs kaip varnos kranksit, - atsipeikė­ jo senis. - Aš gi ir sakau, kad gal ir reiktų klebono... Kaime man valakas žemės priklauso... Su savim jo neišsinešiu, o jums nereikia, jūs ir savo turite... O mano Vincukui, kai užaugs, ir labai susigadys... Tai ir sakau, reikia paprašyti kle­ bono, kad jis mano Vincelį paglobotų ir jam mano žemę atiduotų, kai užaugs... Moterys viena į kitą žvilgtelėjo. To jau tai niekas kaime nesitikėjo. Ar tik nekliedi senis? Kas tai matė, atimti iš kaimo žemę ir atiduoti kažkokiam benkartui! Kad bent pats būtų ėmęs, kai sugrįžo, tai kitas reikalas. O dabar benkartą užsiaugino, ir jam, mat, kaimo žemes draskyk 89

ir atiduok! Ne, to tai jau nebus!.. Užtenka, kad tave gra­ žiai nukaršinsim. Taip moterys sumetė, bet nieko seniui nesakė. Senis ir ne­ pastebėjo jų susirūpinimo, ramiai tęsė savo kalbą: - Tai ir sakau, kur dings mano Vincelis, kai aš numirsiu?.. Galvojau, galvojau ir sugalvojau... Kai turės žemės valaką, kiekvienas į žentus priims, ir atras gal tėvą ir motiną, kurių neturėjo... Tai ką, kaimynėlės, ar priimsite mano Vincę į žentus? Ne plikas ateis, valaką su savim atsineš... Moterys ir visai nesmagiai pasijuto. - Kurgi, mat, tokį! - viena kita burbtelėjo. - O kokį? - atsirėmė ant alkūnės senis. - Tokio, pamaty­ site, aplinkui negalima bus rasti!.. - Taigi! - sutiko moterys, skaras užsitraukdamos ant akių. O senį vėl dusulys pradėjo smaugti, kad net akyse aptemo. Tuo laiku moterys viena po kitos patylomis išdūlino pro duris. Ir sugalvojo gi senis prieš mirtį tokią šunystę kaimui iškrėsti! Nesulauktų jo galva! Tegu žinosi! Senis atsikrankštęs apsidairė ir tarė: - Tai ką, paprašykite, tegu parveža kunigą!.. Sutvarkysiu šitą reikalą, kokius raštus parašysiu ir galėsiu ramiai numirti. Bet žiūri - nieko nematyti. Ar ir vėl akys aptararavo? Per­ braukė per akis, ne, štai aiškiai mato stalą, suolą, o kurgi tos moterys dingo? Kaip šešėliai sutemus išnyko. - Varnos! - suprato senis. - Be reikalo tik prasižiojau!..

90

II

Parėjusios į kaimą, moterys papasakojo vyrams mirštančio skerdžiaus užmačias. Kaime kilo visuotinis pasipiktinimas. - To dar reikėjo! Ar negana, kad jį gražiai karšinam? Ne­ sulaukta jo galva! Ir į skerdžiaus trobelę retai kas užklysdavo. Nebent pa­ žiūrėti, ar dar nenumirė. Apie kunigą kaime vengdavo pri­ siminti. Jeigu senis ir pareikalaudavo, tai vienas atsakymas būdavo: - Gerai, gerai!.. Parvešime!.. O gal ir pats pasveiksi?.. Ko­ kia čia tavo liga!.. Žinia, jokia čia buvo liga, tiktai senatvė. O nuo tos ligos dar niekas nepasveiko. Nesitikėjo pasveikti ir skerdžius. Bet ir apie mirtį negalvojo. Jei dusulys nedusindavo, tai per die­ nas snūduriuodavo. Kaip pro sapną visas gyvenimas slink­ davo. Niekas nei jaudindavo, nei pykindavo. Tiktai pama­ tęs parėjusį augintinį, sukrusdavo: -Jau ir vėl parėjai?.. Gerai, gerai, ko tau daužytis po svetimus žmones? Paliksiu tau valaką, galėsi pats būti gaspadorius!.. Vincei kažkodėl juokingas atrodė tas senuko sumanymas. Jis žinojo, kad senukui priklauso kaime žemės, bet jis ir gaspadorius - kažkas neaišku, tiesiog juokinga... Jam visai ne­ rūpėjo nei žemė, nei kaip jis vienas be senuko gyvens... Ir pats sau net negalėjo patikėti, kad reiks be senuko gyventi. Atrodydavo, kad visą laiką taip bus. Nebent jis užaugs, pi­ nigų užsidirbs, trobelę pasitaisys, kaimo nebijos, ir gerai 91

bus... O tas kaimas kažko vis labiau šiaušėsi prieš jį. Net ir tie, kurie anksčiau buvo jam geri, dabar šnairavo. - Kokio galo jiems reikia? - galvodavo berniukas. - Ko jie šiaušiasi? Ir pradėdavo dūkti po kaimą, kad net visas kaimas subruz­ davo. Tada Vincė patenkintas būdavo. Bent turi ko šiauštis. O jo senukas vis labiau nyko. Tiktai Vincė to nepastebėjo. Ir gerai gal buvo. Jeigu būtų pastebėjęs ir supratęs, kad ne­ užilgo teks jiems skirtis ir jis praras vienintelę savo prieglau­ dą, galbūt pirma laiko būtų jį prislėgęs artėjančios vienatvės siaubas ir išplėšęs jaunystės nerūpestingumą. O dabar krenkši tai krenkši senukas - didelis daiktas! Jis visada krenkšdavo. Ir visada toks pat senas būdavo! Čia jam koją geidavo, čia dusulys kankindavo, čia kažkokie diegliai į šo­ ną įsimesdavo... Kur čia supaisysi, žinai, senas!.. Ir Vincei maža rūpesčio buvo. Temstant negalėdavo ištverti trobelėje. Vakaro prieblanda šaukte šaukdavo... Nusibosdavo per dieną senio krankštimas, tai kur čia neištrūksi? Ir šėldavo po kaimą dažnai ligi aušros. Taip sugrįžo kartą auštant, per naktį su pusberniais viso­ kių eibių pridirbęs. Kad senukas neišgirstų ir nepradėtų bar­ tis, tyliai pravėrė duris ir nusėlino į savo kampą. Tylu. Senu­ kas, matyt, miega, visai negirdėjo. Ir gerai. Rytoj neatsimins ir nesibars, kad per visą naktį kažkur valkiojosi, [sirausė į guolį ir pats stengėsi užmigti. Tiktai kažko baisiai neramu buvo. Niekada taip tylu trobelėje nebūdavo. Nė pelė ne­ sukrebžda. Tiktai lašai nuo stogo laša. O senuko visai kvė­ puojant negirdėti. 92

Subrazdėjo savo guolyje. Gal išgirs? Ne. Jokio garso. Ir nykus nujautimas suspaudė širdį. Pro langelį veržėsi ne­ aiški aušra. Trobelėje slankiojo šėma sambrėška. Vincė pakėlė mieguistą galvą ir atsirėmė ant alkūnės. Nieko nematyti. Įsiklausė... Širdis neramiai plakė... Nieko negir­ dėti... Lašai nuo stogo laša... Neiškentė, pašoko iš gulto, pribėgo prie senuko lovos, grabalioja drebančiom rankom. Nieko nėra. Kurgi jis dingo? Ir čia ryto prieblandoje pamatė senuką prie krosnies atsirėmusį ir galvą užvertusį, tarsi norintį atsikosėti ir ne­ galintį. - Tėtuk! - nesavu balsu suriko ir tvėrė senuką už rankos. Ranka buvo šalta, sustingusi. Šaltis nukrėtė Vincę. Žvilgtelėjo į veidą, - išverstos akys. Ir tokios klaikios, kokių niekada Vincė nebuvo matęs. Suspigo ir atšoko. Baisus siaubas visą nukrėtė. Ir vienu mirksniu viską suprato. Klaikuma suspaudė širdį, ir visas nutirpo. Atsipeikėjęs puolė pro duris, - durys paliko ligi galo ati­ darytos, - ir vienmarškinis, basas pasileido per kaimą. - Senukas mirė! Senukas mirė! - šaukė kaip per gaisrą. Kaimas jau kėlėsi. Vienur kitur trinksėjo durys, girgždė­ jo klumpės per sniegą. Ūkininkai prie šulinių girdė ark­ lius. Pūtė vasaris vėjas, girgždėjo svirtys. Vienas kitas, išgir­ dęs berniuko riksmą, semdamas vandenį, abejingai atsigrįžo ir burbtelėjo: 93

- Mirė, tai palaidosim! Ko čia staugi? Manai, kad su var­ nom tavo senis turėjo išlėkti? - ir ramiai pylė į lovį arkliams vandenį. Vincė sustojo vietoje kaip stulpas. Užspringo, šaukti dau­ giau negalėjo. Tirpo sniegas apie pamėlynavusias kojas. Bet šalta nebuvo. Tiktai krūtinėje kažkas baisiai degino. Ir stai­ ga per veidą pradėjo riedėti ašaros. Tylios ir sraunios. Tik dabar jis suprato, kokia didelė nelaimė jį ištiko. III

Iškilmingas laidotuves surengė kaimas savo skerdžiui Gri­ ciui. Ne tik grabui lentos niekam nebuvo gaila, bet dar visi sumetė pinigų ir užpirko gedulingas mišias už jo vėlę. Bet vis dėlto nesmagiai jautėsi per laidotuves. Niekas ne­ prasitarė, bet visi galvoje turėjo, kad per jų godumą senis be kunigo mirė... Todėl dėjo pinigus negailėdami, kad užteko ne tik gedulingoms mišioms su daugybe žvakių, bet ir kuni­ gui už palydėjimą į kapus. Tokių iškilmingų pakasynų, net stambiam ūkininkui mirus, retai būdavo. Visas kaimas, giedodamas litaniją, atlydėjo grabą į Skar­ dupių bažnyčią ir po mišių su kunigu palydėjo į kapus. Spitolninkui už pazvanus ir tam pora auksinų teko. Liūd­ nai gaudė varpai, palydėdami į kapus pakasynų procesi­ ją. Kunigui buvo neaiškios visos tos iškilmės, ir jis labiau, negu visada, skubino atlikti visas apeigas. Beveik bėgte bėgo priešakyje eisenos, kad paskui jį vos spėjo eiti špitolninkai su liktarnomis, o grabas toli nuo jų atsiliko. Paskui 94

grabą slidinėjo visi kaimo ūkininkai ir keletas bažnytkai­ mio davatkų, kurios laukia tokių iškilmių ir visada jose dalyvauja. - Melskis už dūšią! - graudžiu balsu traukė davatkos. Joms pritarė rimtai ūkininkai. Po apniūkusiu žiemos galo dangumi blaškėsi vėjas su lie­ tum ir sniegu. Dvi juodos gedulo vėliavos plakėsi vėjyje. Tekinas įbėgo pro vartus kunigas, o paskui jį špitolninkai. Atsigrįžo. Ko taip su grabu gaišta? Grabas dar toli bu­ vo atsilikęs. Palaukė. Pasidairė. Medžių viršūnėse pakilo ir sukranksėjo keletas varnų. Tas varnas Vincė paskui dažniausiai atsimindavo. Kai vir­ šum jo galvos kranksėdavo varnos, jis su ilgesiu ir gailes­ čiu pagalvodavo apie senuką, kurio gyvenime dažnai pasi­ gesdavo. O tada jis ėjo, panarinęs galvą, nieko nematydamas ir negirdėdamas. Retkarčiais pakeldavo galvą ir stebėdavo­ si, ko tie žmonės taip skubinasi. Jis būtų norėjęs, kad ta liūdna procesija niekada nesibaigtų, - jis eitų ir eitų taip be galo paskui grabą. Bet greitai jis atsiliko, skubantieji ūkininkai užbėgo jam už akių, ir jis atsidūrė paskutinis eisenoje. Ties kapais su sielvartu žvilgtelėjo į procesiją. Sukranksė­ jo medžiuose varnos, ir su tuo jų kranksėjimu susimaišė grau­ dus giedojimas už dūšią. Pastovėjo Vincė vartuose, lyg abe­ jodamas eiti ar ne. Grabą jau nešė į duobę. 95

- Amžiną atilsį!.. - užtraukė prie duobės kunigas, laukda­ mas karsto. Tuojau pagriebė giesmę moterų balsai. Graudu ir nyku pasidarė. Vyrai virvėmis leido grabą į duobę. Kunigas greitai pašlakstė duobę švęstu vandeniu, atidavė krapylą klapčiukui ir paskubomis, po nosimi kažką sumur­ mėjęs, nusivilko kamžą. Pilama žemė sudundėjo į grabo lentas. Kunigas, nelaukdamas, kol užpils kapą, nuėjo. Paskui jį iškriko ir visi laidotuvininkai. Eidami ūkininkai vienas ki­ tam pasiguodė: - Kaip numirė, taip numirė, ale gražiai palaidojome!.. To­ kių laidotuvių seniai mūsų parapijoje nebuvo! Ko ir norėti, kaip skerdžiui, tai karališkos laidotuvės!.. - Taigi! - pritarė kiti. Kapuose greitai nieko neliko. Duobkasiai supylė kapą, kas­ tuvais padarė kryžių ir nuėjo. Prie kapo liko tiktai vienas Vincė. Žvarbus vėjas glostė jo veidą, šlapi sniego kuokštai krito ant jo susivėlusios galvos. Varnos kranksėdamos vėl sutūpė į medžių šakas. Ir čia Vincė staiga parpuolė ant kapo ir pravirko grau­ džiomis ašaromis, kaip seniai nebuvo verkęs. Vasario vėjas nunešė per kapus jo raudą ir staugdamas nulėkė per laukus, kur blaškėsi šlapiomis skaromis dargana prieš pavasarį.

96

IV

Taip Vincas Dovinė neteko žmogaus, kuris buvo jo vienin­ telė prieglauda ir užuovėja gyvenimo darganose. Aitrus gai­ lestis susimaišė su nerimu ir neaiškiu ilgesiu ir išvedė jį į gyvenimą. Vėlai vakare išėjo iš kapų ir ilgai klaidžiojo po Skardupių miestelį. Nebuvo kur eiti, o ir noro neturėjo. Klaikus neri­ mas spaudė širdį ir neleido vietoje sustoti. Visai sutemus, dar neramiau pasidarė. Būtų bėgte bėgęs, bet kur? Kol dar švietė pro bažnytkaimio langus apsiblausę žiburė­ liai, sustodavo palangėse ir žiūrėdavo į aprūkusius stiklus. Susėdę prie stalo šeimos vakarieniavo. Lyg pro sapną atsi­ minė Vincė, kad jis labai seniai valgęs, bet valgyti nenorėjo. Abejingai žiūrėjo į keliamus prie burnos šaukštus. Net šyp­ telėjo, kai viena moteris, atsikreipusi į kažko sujudusius vai­ kus, prakišo šaukštą pro šalį ir sau ant pasmakrės išliejo. Paskui nuėjo ir ties kitais langais pastovėjo. Ten jau rengėsi gulti. Moteris klojo patalus, ir vyras atsisegiodamas žiova­ vo. Persižegnojęs kažką burbtelėjo moteriškei. Ta piktai žvilg­ telėjo ir išėjo su žiburiu. Viena po kitos pradėjo gesti languose šviesos. Paskendo tamsoje sukrypusios bažnytkaimio trobelės. Kai kur sulojo šuva. Tylu ir nyku pasidarė. Viršum tamsių medžių viršūnių plazdėjo neramios žvaigždės. Sustingo ašaros Vincės akyse. Nykumas ir graudumas su tamsa skverbėsi į širdį. Kur eiti? Pažiūrėjo atgal - į kapų pusę, šiurpas nukrėtė, pažiūrėjo į priekį - purvinas kelias į 97

kaimą. Niekas tenai netraukė. Tarsi visai svetimas būtų. Bet žingsniai vis tiek pamažu slinko link jo. Paskui į galvą smilk­ telėjo: o gal ir grįžti į skerdžiaus trobelę? Tiktai dar vieną kartą ją pamatyti, o paskui eiti, eiti, nors į pasaulio galą!.. Tada jau vis tiek!.. Ir žingsniai patys pradėjo skubinti. Be­ veik bėgte bėgo pabjurusiu nakties keliu. Sustojo, tiktai pa­ matęs tamsoje pajuodusias kaimo medžių viršūnes. Abejo­ nė sulaikė. Ar verta? Ką jis ten veiks, ką darys vienas? Bet kurgi eis? Ir pamažu kaip šešėlis nuslinko per kaimą. Net šunes niekur nesulojo. O gal jį pažino ir užjautė. Už kaimo stovėjo tamsoje susigūžusi trobelė. Viršum jos spindėjo žvaigždės ir pamažu plaukė debesys. Sustojo Vin­ cė. Širdis neramiai pradėjo plakti. Kiek kartų nakčia pa­ reidavo ir visai nesustodavo pažiūrėti į griūvančią trobelę, kurioje jis užaugo. Kokia nyki ji buvo! Kaip jis nebijojo ten su seneliu gyventi? Sukniubusi, pasišiaušusiu stogu, tarsi išsigandusi, kad daugiau atsikelti negalėsianti ir visai prasmegsianti. Ir neapsakomai pagailo jos Vincei. Tokia sava, tokia mie­ la pasidarė, kaip motina, kurios jis nepažino. Priėjo arčiau ir drebančiomis - tiktai ne iš baimės, bet susigraudinimo rankomis prisilietė prie sienos. Grabaliojo pirštais. Patam­ sėję pažino kiekvieną sienojaus plyšį ir įsprogimą. Viskas čia jam buvo sava, pažįstama ir brangu. Patylomis pravėrė duris, tarsi vis dar bijodamas prižadinti senuką, {ėjęs į trobelę, suuodė pažįstamų dūmų kvapą ir pasijuto namie esąs. Susirado patamsėję balaną ir įžiebė. Blankioje šviesoje nušvito trobelės skurdas. Kampe ant dviejų 98

kulbių ištiestos lentos, kurios buvo stalas. Kitame kampe, arčiau prie krosnies, tuščia lova. Ten miegodavo senukas. Dabar lova buvo paklota, tarsi šeimininkas būtų kažkur toli išėjęs ir nespėjęs sugrįžti. Ant sienos kabojo senuko kaili­ niai ir kepurė. Taigi lyg netoli būtų išėjęs. O gal tuoj pareis? Nykumas visą nukrėtė. Žvilgtelėjo pro langelį. Mažas, vieno stiklo langelis buvo visas apšerkšnojęs. Ba­ lanos šviesa sumirgėjo šerkšno žvaigždutėse. Pasirodė, tarsi kas eitų iš oro pusės pro langelį. O gal senukas? Ne, negali būti!.. Bet vis dėlto atsigrįžo į duris. Laukė, visas sustingęs. Jokio garso. Tiktai paryčio vėjas šiurena stogo pasišiaušu­ sius šiaudus. Tas garsas Vincei buvo gerai pažįstamas. Kampe kažkas sučežėjo. Krūptelėjo ir atsigrįžo. Balana baigė degti ir svilino pirštus. Iškrito iš rankų ir užgeso. Asloje žėrėjo blėstanti žarija. Ir vėl kažkas sučežėjo kam­ pe. Nejaugi tai būtų senukas savo lovoje? Ne, tai tiktai pelė šmižinėjo. Salta pasidarė. Atsiminė, kad seniai kūrenta. Seneliui mi­ rus, dar nė karto nekūreno. Išėjo, pasigraibė stagarų, užkū­ rė ugnį. Dūmtraukio neatkėlė, tegu prirūksta. Šilčiau bus. Įsisuko į senuko kailinius ir atsisėdo prie židinio. Liepsnų atšvaistėse sušilo ir užmigo. Ilgai miegojo Vincė tą paskutinę naktį skerdžiaus trobelė­ je. Gal būtų ir amžinai užmigęs. Po pietų užėjo iš kaimo skerdžiaus palaikų pažiūrėti ir rado Vincę prirūkusioje pirkutėje bemiegantį. - Ar tik nenugaravo? - paklausė Bekampis, žiūrėdamas į gulintį be žado Vincę. - Turėsime dar ir antras šermenis. 99

- Didelio čia daikto! - atsiliepė neišvirtusiuose pro duris dūmuose paskendęs Galinis. Bet Vincė, išgirdęs kalbant, akis praplėšė. Piktai pažiūrė­ jo, ko čia jiems reikia. Norėjo apsiversti ant kito šono ir vėl užmigti. - Kelkis! - pajudino tada Bekampis. - Užteks drybsoti!.. Dar nugaravęs būtum... Viena bėda su tavim kaimui! Eitum kur į pusbernius, ar ką?.. Vienas negyvensi pirkutėje, o mums ir naujas skerdžius reikalingas. Še pusrublį ant kelio, ir ke­ liauk sau sveikas! Atsistojo Vincė. Pažiūrėjo į atkištą pusrublį. Baisiai galvą skaudėjo. Nieko nesakęs, apsisuko ir išėjo iš trobelės. - Ir mandrumas to piemengalio! - už durų išgirdo. Bet taip, kaip pro sapną. Tarsi ne apie jį tai buvo sakyta. Pažiūrėjo dar kartą į trobelę ir nuėjo. V

Pavakare kaip išėjo Vincė iš pirkutės, taip ir nuėjo per kai­ mą, nesustodamas ir neatsigrįždamas. Kartais iš paniūrų žvilgtelėdavo į sodybą, kur pro murzinus langus šmėkštel­ davo smalsios akys. Pavartėse vienas kitas pusbernis mėgi­ no užkalbinti. - Tai išeini? - su pajuoka klausė. - Išeinu, - neatsigrįždamas atsakė Vincė. - Kur? - neatstojo. - Nežinau, - nesustodamas ėjo toliau Vincė. Gale kaimo sustabdė ūkininkas Kubilius. Šėrė jis gyvulius, 100

kai parbėgęs iš kaimo vaikas pranešė, kad skerdžiaus Vincę iš kaimo iškrapštė. Patraukė pečiais žmogus. - Kas jiems taip dega? Bijosi, kad prie pirkios žemės ne­ reiktų atiduoti, ar kurį galą? O vaikas, pamatęs pro vartus einantį Vincę, sušuko, ran­ ka rodydamas: - Štai, jis eina! - Pašauk, tegu užeina! - paliepė ūkininkas. Vaikas išbėgo į gatvę ir pradėjo šaukti: - Vince! Vince! Palauk! Tave tėtė šaukia! Vincė nenoromis atsigrįžo. Kokio galo jam reikia? Bet vai­ kas neatstojo, vijosi paskui. - Užeik, tėtė turi tau kažką pasakyti. Paabejojo - eiti ar neiti? O pagaliau ar ne vis tiek? Galima ir užeiti. Tiktai nieko gero jis iš to nesitikėjo. Atėjęs sutojo, nieko nesakydamas, prie šulinio. Ūkininkas pažiūrėjo į jį ir paklausė: - Tai kur eini? - Nežinau, - nenoromis atsakė. - Bet kur gali nueiti? Matai, jau temsta vakaras. Eik į tro­ bą, pavakarieniausi, pernakvosi, paskui galėsi eiti. O jei no­ rėsi, - pridėjo, - galėsi likti pas mane už pusbernį. - Nenoriu, - vėl iš paniūrų burbtelėjo Vincė. - Nenori tai nenori, o pernakvot gali, - pasakė ūkininkas, eidamas su rezginėmis atnešti šieno. - Vis tiek neturi kur eiti. Vincė paabejojo. O gal ir iš tikrųjų pernakvoti? Pro kami­ ną rūksta dūmai, verda vakarienę... Čia staiga pajuto Vincė, 101

kad jis baisiai alkanas. Nakčia kai sugraužė, kurdamas ugnį, apipelijusią plutą - nieko daugiau burnoje neturėjo. Pažiū­ rėjo dar kartą į rūkstantį kaminą, paskui į nueinantį ūkinin­ ką ir šūktelėjo: - Dėde, duok aš atnešiu šieno! Ūkininkas iškišo pro daržinės duris galvą: - Gerai! Jei nori, atnešk iš kūgio šiaudų pakratams. Ma­ tyt, iš tavęs žvalus vyrukas!.. Pagirtas Vincė, nieko nelaukdamas, atnešė iš kūgio keletą glėbių sustirusių šiaudų, paklojo tvartus ir padėjo pašerti gyvulius. Paskui abudu su ūkininku nuėjo į trobą. - Matai, močia, svečią nebuvėlį parsivedžiau, - mėgino pajuokauti ūkininkas. - Mes ir nežinojome, kad mūsų kai­ me tokio puikaus vyro esama. Seimininkė, sukdamasi apie puodus, nesuprasdama žvilg­ telėjo į vyrą: ką gi čia dabar prasimanė? Vyras, daugiau nieko nesakydamas, atsisėdo už stalo. - Duok vakarienės! Vincė stovėjo prie durų, žvilgčiodamas čia į vieną, čia į kitą. Gal būtų sprukęs atgal pro duris, jeigu ne šutintų bul­ vių su spirgais skanus kvapas. - Ko stovi prie durų? - kreipėsi į jį Kubilius. - Eikš, sėsk už stalo, ir nėra ko tau skubintis iš mūsų kaimo. Čia tu se­ nio žemę gali atsiimti ir pats ūkininkas pasidaryti!.. - Nenoriu! - atsakė Vincė, paimdamas šaukštą ir kišda­ mas į dubenį. - Kam man ta žemė?.. - Nebijok, prireiks! - srėbdamas pertarė Kubilius. - Ne­ norėsi ūkininkauti, galėsi parduoti... Pinigai visada pravar­ 102

tu... O už skerdžiaus žemę gražų pinigėlį galima gauti! godžiai sublizgėjo ūkininko akys. Bet Vincė to nematė. Jis taip godžiai kabino iš dubenio bulves su spirgais, jog nebuvo kada į šalis dairytis ir į kitus žiūrėti. O pagaliau jam nei žemė, nei pinigai nerūpėjo. Ką ir veikti su jais, jis nežinojo. Po vakarienės atkuto Vincė. Žvalesnėmis akimis aplink apsidairė. Nesuprantamas jam buvo toks Kubiliaus rūpestis ir užuojauta. Kai šeimininkė norėjo užkrosnyje numesti jam čiužinį ir priegalvį nakvynei, jis pertarė pačią, sakydamas: - Na, močia, kur jau tu guldai svečius į užkrosnį? Ar negali paguldyti priešinėje? Ten ir lova paklota stovi. Tegu pailsės, išsimiegos ramiai... Ar tai lengva, vienam sviete likus?.. Seimininkė ir vėl nesuprasdama žvilgtelėjo į vyrą, lyg no­ rėdama paklausti, kokį tu čia galą prasimanai? Bet ūkinin­ kas ir vėl nieko jai neatsakė, tiktai piktai susiraukė. Tada žmona, vis dar abejodama, tarė Vincei: - Eik jau ar ką į priešinę!.. Gal nesušalsi... Tiktai palauk, marškinius pasikeisk, gal seniai tuos pačius nešioji... kad brudo neįveistum į lovą... Čia ji apsisuko marškinių suieškoti. Vincė visa tai stebėjo ir negalėjo suprasti: sapnuoja ar akyse vaidenasi? O paga­ liau ar ne vis tiek? Tegu daro, ką nori, o jis pavalgė ir gerai išsimiegos. Pasikišo paduotus marškinius po pažastimi ir nuėjo į priešinę svečių lovoje atsigulti. Troboje liko vienas vyras su žmona. Vaikai jau buvo su­ migę ir pusmergė išėjusi į kamarą gulti. Moteris sustojo ir 103

žiūrėjo j vyrą klausdama. Vyras krapštė pypkę ir, rodos, žmo­ nos klausimo visiškai nepastebėjo. - Matai, boba, nebūk kvaila! - pagaliau pratarė. - Vaikėgalį reikia priglausti, iš to naudos gali būti. O kas žino, gal senis ir užrašė jam savo žemę... Vyras nutilo, degdamas pypkę. - Na tai ir kas, kad užrašė? Kaimas vis tiek jam neati­ duos, - atsakė moteris. - Kaip neatiduos?.. Norės nenorės, turės atiduoti!.. Tam ir teismas yra! - užtraukė dūmą. - Gražumu nereiks prašyti!.. -Tai jau ir gana! Pradės piemenys su kaimu bylinėtis! Nie­ ko neišeis! - patraukė pečiais moteris. - Kam piemenys?.. Piemuo užaugs, bus vyras. Galima jam padėti, o paskui pigiai atpirkti iš jo žemę ir savo padidinti... Aš apie tai jau pagalvojau... Pikta tiktai, kad, seniui dar gy­ vam esant, nesumečiau... Būčiau ir kunigą parvežęs... Tada vis geriau būtų, kai ir kunigas paliudytų... Bet neatėjo tada, kad jį kur galas, į galvą... O ir dabar, rodos, ne per vėlu... Moteris iš nustebimo net akis išpūtė. Tikrai, kaip tai anks­ čiau neatėjo į galvą?.. O, rodos, taip aišku buvo, net vaikas galėjo suprasti... ir nuodėmės nebūtų buvę... Bet abejonė praslinko pro moteries veidą: - Taip tai taip, tėvai, laimėsi ką, nelaimėsi, o čia dabar pradėk niautis su visu kaimu... Į gatvę negalėsi išeiti!.. - O ko aš čia turiu niautis? - pečiais gūžtelėjo vyras. - Jie norėjo vaiką nuskriausti, o aš priglausiu... Gailestingą dar­ bą padarysiu!.. Be to, už dyką duonos nevalgys, pusbernį turėsiu... O paskui pažiūrėsim!.. 104

- Nebent jau taip, - abejingai sutiko moteris ir nuėjo kloti lovos. Paskui atsiklaupus karštai meldėsi. Tiktai painiojosi mal­ dos žodžiai su įkyriomis mintimis... Didelė buvo pagunda, bet ir abejonės nemažos. O visų tų abejonių kaltininkas, nieko nenujausdamas, kad čia dėl jo kailio derasi su Dievu ir sąžine, kuo ramiausiai knarkė priešinėje, svečių lovoje... Tokioje lovoje jis dar nie­ kada nemiegojo ir nesitikėjo kada nors sulaukti tokią garbę savo kaime. VI

Tačiau Kubilių sumanymas niekais nuėjo. Sužinojo visas kai­ mas ir sujudo. Iš pradžių visi keikė Vincę. - Nejaugi to benkarto ir nenusikratysime nuo savo spran­ do? O ir tas Kubilius geras diegas! Priglaudė, matai!.. Gai­ lestingą darbą padarė!.. O pats rengiasi už dyką žemės iš­ plėšti... Piešk, pažiūrėsim, ar stiprūs nagai? Ar tik galo ne­ gausi?.. O paskui staiga viskas pasikeitė. Kubilių visi kaip keikė, taip ir toliau keikė, tiktai apie Vincę niekas blogo žodžio nepratarė. Visi pradėjo jo gailėtis, girti į akis ir už akių, tarsi jis būtų ne kaimo pramuštgalvis buvęs, o kažkoks ge­ radaris... Nuo tų pagyrų net Vincei pradėjo suktis galva. Vieni į save tempia, kiti į save, visi vaišina, užjaučia, pa­ guodžia... Kas čia atsitiko? - galvojo ne kartą Vincė. - Ar tik visas kaimas iš proto neišėjo? Tokio gero gyvenimo jis 105

net sapne nebuvo sapnavęs, kaip pirmom savaitėm po se­ nuko mirties. Net Dagilis, amžinai paniuręs ir visada piktas, pagiriomis sustabdė gatvėje Vincę ir prašnekino: - Tai ką, Vincai, senis numirė, kraustykis pas tėvą! - šyp­ telėjo. - Ko tau baladotis po svetimus žmones?.. O aš tau koks - toks, o vis dėlto tėvas, ir gana!.. Vincė žinojo, kad tas paniurėlis ir girtuoklis yra jo tėvas, bet savo širdyje nenorėjo tuo tikėti. Jei kartais apie tai pa­ galvodavo, tai pasibjaurėjimo drebulys visą nukrėsdavo. Ir dabar su piktu priklumu žvilgtelėjo į tariamą tėvą. - Koks tu man tėvas? - atsikirto. - Nesipuikink, vaike, nesipuikink! - susigraudino girtos Dagilio akys. - Dėl tavęs galbūt aš ir pradėjau gerti... Bet nebijok, visko nepragersiu!.. Pamatysi, tau ūkį aprašysiu!.. Paminėsi mano žodį!.. - Nei man tavęs reikia, nei tavo ūkio! - mostelėjo ranka Vincė ir spruko į pašalį. Dagilis pastovėjo, pažiūrėjo paskui nubėgantį pavainikį sūnų ir pats nuėjo namo. Tą dieną jis bjauriai nusigėrė ir išvaikė visus namus. Kaimą aplėkė nauja žinia, kad Dagilis paliekąs Vincei ūkį. Moterys, stovėdamos tarpuvartėse, vie­ nos kitoms šūkavo: - Ar girdėjote, kitaip nebus, kaip Vincė pasidarys mūsų kaimo didžialaukis!.. Čia jam ir skerdžiaus žemė atitenka, ir Dagilis savo ūkį aprašo!.. Kas galėjo manyti, kad to mer­ gos vaiko tokia laimė laukia!.. Ak, ne dovanai ir sako: seka­ si kaip mergos vaikui!.. 106

O Vincė tą netikėtą laimę mažiausiai brangino. Jei būtų primanęs, būtų sprukęs iš kaimo kur akys mato. Tas nenuo­ širdus meilumas ir pataikavimas bjauresnis buvo, negu ne­ apykanta. Tada bent aišku - jo neapkenčia, ir jis atsilygi­ na... O kaip dabar atsilyginti - suprasti negali. Negi už gera šunybėmis atsimokėsi? O tas gerumas akis graužė aršiau, negu dūmai. Ir pradėjo Vincė šiauštis prieš visokias gerada­ rybes. Ne kartą neprašytą geradarį taip, kaip staiga atsira­ dusį tėvą, pasiųsdavo po velniais. O tėvas iš tikrųjų buvo susirūpinęs savo pavainikiu sūnu­ mi. Nuo to laiko, kai korėsi dėl Ulės, apkarto jam širdis, ir jis visiems atšiaurus pasidarė. Pačią gavo ne pėsčią - su di­ dele pasoga ir kraičiu, bet nei ji, nei jos dalis jam nepatiko. Tos dalies neilgam užteko, pragėrė iš susikrimtimo, o paskui riejosi per dienas su pačia kaip katė su šunim vienam maiše. Atkakli buvo moteris, nelinkusi nusileisti, o, be to, atėjusi iš didelių namų su didele pasoga, nenorėjo nusižeminti. Bet ir jos dienelės buvo karčios. Akys išbluko beverkdamos, jau­ nystė nuvyto nemylima. Nei ji vyro, nei jos vyras nemylėjo. Abudu kaip stuobriai baloje rūdijo. Kiek jau laiko gyveno, o vaikų nesusilaukė. Vyras vieną kitą kartą siūlė atsiimti iš skerdžiaus Vincę, bet moteris piktai atšaukdavo: - Reikia čia man tavo benkartų! Ir pradėjo boba pati ulioti. Išgirsdavo apie tai ir vyras, bet nekreipdavo dėmesio. Tegu sau siunta, ramesnė galva bus. Visa jo paguoda ir susiraminimas pasidarė degtinė. Kur tik eis, kur važiuos, vis girtas grįžta. Ūkis pradėjo smukti. Visi darbai atsilikdavo. Laukai, be meilės dirbami, menką derlių 107

davė, o ir tas pats dažnai laukuose supūdavo. Be noro, be spartos murdėsi po apleistus laukus, kuriuos pelkės baigė užkariauti. Pats stebėjosi ir suprasti negalėjo, kaip tai galėjo atsitikti, kad jo laukai, buvę geriausi kaime, dabar prasčiau­ si pasidarė. Bene Ulė mirdama prakeikusi visą jo gyvenimą, prakeikimą ant jo laukų užtraukusi... Ir ją prisiminęs, grauž­ davosi, pats savęs neapkęsdavo. Prasiblaivydavo tik karče­ mose, kai per turgų palikdavo jose atvežtus javų vežimus ir vidurnakčia lėkdavo namo, pliekdamas iš peties arklius. Toks pasiutimas smaugdavo, kad, rodos, viską primanęs imtų ir sudaužytų. Parvažiavęs namo, pradėdavo siusti. Išsivaikydavo visus iš namų ir nuvirsdavo kur į kampą. Iš ryto pa­ busdavo piktas, surūgęs, galva pusiau plyšdavo, visas lyg sudaužytas jausdavosi, gaila būdavo pragerto vežimo ir sar­ mata sukelto namuose triukšmo, ir vėl pats ant savęs ir ant visų kitų širsdavo. Jei kas prasitardavo, vienas atsakymas būdavo: - Laikyk snukį, tuojau užčiaupsiu! O ir tėvui, kol tas dar gyvas buvo, pradėjus marčios skriau­ dų litaniją, piktai atšaudavo: - Ko norėjai, tą turi!.. Džiaukis!.. Nutildavo tada senis, nes, gavęs turtingąją marčią, ne kartą gailėjosi gerosios Ulės, gal ji būtų jo senatvės pasi­ gailėjusi, neujusi, nebaltakiavusi į jį... Marti visą nevyku­ sio gyvenimo kartumą supildavo ant šešuro galvos. Vyrui atsikeršyti negalėdavo, tas visai jos nebodavo, tai bent se­ niui prie kiekvienos progos kliūdavo... Iš pradžių senis, pra­ tęs visą gyvenimą kietose rankose laikyti, buvo mėginąs ir 108

marčią pasijungti, bet visai nuseno ir turėjo pasitraukti į užpečkį. Ten smirsdavo per dienas, tarakonų, blusų, utė­ lių graužiamas. Nusibosdavo dienos, prailgdavo naktys, dūsaudavo, rožančių barškindavo, laukdavo mirties ir bi­ jodavo mirti. Mušdavosi į krūtinę ir melsdavosi, kad atleis­ tų viešpats Dievas nusidėjimus, nenubaustų už paklydimus. Čia senis prisimindavo Ulę, ir šaltis sukaustydavo krūtinę. Dusulys pradėdavo smaugti, ir jis ilgai sprengsėdavo užpečkyje. - Sprengsi, sprengsi ir vis dar nenusprogsti! - suniurnė­ davo marti, išgirdusi užpečkyje šešurą sprengsint. - Suvaldytum bent savo sūnų! Pralaks visus namus, ir pačiam reiks ubagu išeiti. Bet seniui mažai jau rūpėjo namai. Pirma, kai dar pajėg­ davo, pats visur bėgdavo, sūnų užvaduodamas. Gėda buvo seniui, kad jo ūkis smunka, skaudu, kad jo išplėšta iš pelkių žemė vėl pelkėmis pavirsta... Paskutines savo jėgas išeikvo­ jo, besigrumdamas už savo gyvenimo palikimą, bet, paga­ liau jėgų netekęs, pats susmuko ir viskam abejingas pasida­ rė. Tai, marčios raginamas sudrausti sūnų, retai atsiliepda­ vo. Vis tiek nieko gera neišeis, tiktai kils naujas barnis, o barnių senatvėje jis ir taip ligi valios prisiklausė. Kam čia tik veltui Dievą rūstinti? O marti juo toliau, vis labiau nerimavo dėl ūkio. Pradėjo dažniau bažnyčią lankyti, paskui susilaukė vaikų, ir žūstan­ čio gyvenimo nerimas susiliejo su motinos rūpesčiu ir sutei­ kė jai jėgų iš paskutiniųjų kovoti už gyvenimo išlaikymą. Kai vyras karčemose sėdėdavo, ji plušo, tvarkė ūkį, dirbo 109

laukuose, prakaitu apsipildama, visur skubėdama ir visa kuo rūpindamasi. Ji ir atlaikė namus nuo žuvimo. O vyras vis dar nesiliovė. Pirma gėrė iš nerimo, o dabar iš įpratimo. Ką nutvėrė, tą pardavė ir pragėrė. Kartais pati, pritrūkusi kantrybės, su tyliu priekaištu žiūrėdavo į vyrą, ir ašaros sustingdavo akyse: -Jei nieko tau negaila, bent vaikų pasigailėtum! Pralaksi, supusi viską, nieko vaikams nepaliksi... Sąžinės bent kiek turėk!.. Vyras, žiūrėdamas į šalį, piktai atšaudavo: - O ką aš žinau, kieno tie vaikai? Lakstei ir prisilakstei... Tavo vaikai, tu jais ir rūpinkis!.. Mano vaiką skerdžius augi­ na, o jam nieko nereikia... Po skerdžiaus laidotuvių, kai visas kaimas susirūpino Vin­ cei paliktomis žemėmis, parūpo ir Dagilienei. O gal ir priimti tą benkartą į šeimą, turės savo žemės, iš jos vaikų nepaverš, ir tėvas gal susivaldys, taip nelaks?.. Tai ir pasiūlė vyrui ber­ niuką pas save pasikviesti, tegu pas savuosius gyvena, o ne svetimuose žmonėse trankosi... Nors ir apsidžiaugė tuo pa­ siūlymu Dagilis, bet nieko iš to neišėjo. Buvo jau per vėlu. Vaikas jau buvo nemenkas pusbernis ir iš tolo neapkentė ne laiku atsiradusio tėvo. Jam atrodė, kad ir tas tėvas susigun­ dė senelio palikta žeme ir nori dabar jį prisivilioti. Ir dar aitresnė neapykanta atsirado Vincės krūtinėje. Taip pradėjo neapkęsti viso kaimo, jog kartais net bijodavo, kad nepa­ degtų jo iš visų keturių kampų... Toks svetimas ir neapken­ čiamas pasidarė.

110

VII

Neiškentė daugiau, ir vieną naktį, niekam nieko nesakęs, apleido Vincė savo gimtinį kaimą, išsinešdamas didelę ne­ apykantą ir pasipiktinimą savo jaunoje širdyje. Kaimas per daug jo ir nepasigedo. Tiktai iš pradžių kiek stebėjosi, kur jis būtų dingęs, negi sprandą kur nusisuko? Bet niekam nebuvo gaila. Tiktai vienas iš kito tyčiojosi, ar nepaveldėjo skerdžiaus valako? Ir juokinga atrodė, kad vi­ sas kaimas galėjo susigundyti žeme, kurios nebuvo, nes se­ niai jau buvo ją išsiskirstę. O kaimo gale vis dar stovėjo vėjų sušiaušta skerdžiaus tro­ belė. Joje nieks negyveno, nes kaimas išsirėžė ir ganyklas, kiekvienas savo gyvulius ganė, todėl ir skerdžius nebuvo reikalingas. O apie trobelę pradėjo sklisti gandai, kad joje vaidinasi. Vieni pasakojo matę ten žiburį vidurnaktį, kiti - dūmus rūkstant... Kai kas girdėjo net verkiant ir dejuojant... Ir taip labai graudžiai, kad net už širdies griebia... O kartais ten kažkas nematomas siusdavęs ir grūmodavęs... Visi manė, kad ten lankosi skerdžiaus Griciaus dūšia, nerasdama vie­ tos aname pasauly, negavusi paskutinio patepimo. Ir taip dar kartą skerdžius Gricius sužadino neramią kai­ mo sąžinę, prikišdamas atitrukusiems baudžiauninkams gob­ šumą ir godumą, kurio anksčiau nebūdavę. Priespauda ir vargas visus lygius buvo padaręs, ir vienas kito nelaimę už­ jausdavo, vieni kitiems padėdavo, nes visi vienodai vargą vargo, nebuvo pralobusių, kurie į puikybę keltųsi ir niekintų 111

nuskurdusius savo brolius. Tada buvo žmonės ir ponai, ku­ rių visi drauge neapkęsdavo, ir ta neapykanta visus sujung­ davo ir sužadindavo širdyse užuojautą. Bet tie laikai jau seniai buvo praėję. Ir paskutinį baudžiauninką kaimas pra­ dėjo užmiršti ir gal būtų visai užmiršęs, jeigu ne vaidinimasis skerdžiaus pirkutėje. Iš pradžių maldingesni ir prie­ taringesni mišias buvo užpirkę už skerdžiaus vėlę, kad nesivaidintų, bet tai nieko negelbėjo. Ir toliau vaidinosi. Tiktai nežinia kur vaidindavosi, ar skerdžiaus pirkutėje, ar kai­ mo sąžinėse... Skerdžiaus pirkutės taip ir nenugriovė, nors ji ir niekam nereikalinga buvo. Bijojo, kad skerdžiaus vėlė, neradusi sa­ vo pirkutės, nepradėtų kaime vaidintis.

112

Perskyrimas ketvirtas

Vieškelyje vėžės suko į pavasarį. Sniegas buvo susimaišęs su purvu. Laukuose kai kur juodavo arimų plotai, susidurda­ mi su žaliuojančiais žiemkenčiais. Pūtė iš vakarų švelnus vė­ jas. Tokią dieną ne vieną Vincą Dovinę traukė eiti į pasaulio galą. O jis buvo aštuoniolikos metų ir išėjo iš savo kaimo, kad daugiau į jį nebegrįžtų. Kartūs jausmai širdį drumstė, neramios mintys galvą grau­ žė. Bet mudrus pavasario vėjas viską sumaišė. Norėjosi tik­ tai eiti, eiti, o kur - nesvarbu. Nė kiek nerūpėjo, kur jis dings, kur pasidės. Rodos, pati toluma jį šaukė, ir jis skubi­ nosi, ilgai vienoje vietoje neužtrukdamas. Užeidavo pas ūkininkus, pernakvodavo. Kartais keletą die­ nų pasilikdavo, ūkininko prikalbintas stoti už pusbernį. Tik­ tai greitai būdavo matyti, kad ne darbas jam rūpi. Ne tiek dirba, kiek dairosi į šalis, tarsi rengdamasis keliauti, tiktai nežinodamas kur. Patraukdavo pečiais ūkininkas: - Negi į svieto galą rengiesi? O jis padėdavo į šalį kirvį ar šakę, su kuria dirbo, ir at­ sigrįždavo į ūkininką. Tikrai, ko jis čia gaišta? - pats savęs klausdavo. Ir su ilgesiu aplink apsidairydavo. Toks ištįsęs, per augimą truputį linktelėjęs, su degančiomis aštuoniolikinio akimis, neramus ir susijaudinęs. - Ir eisiu! - atsakydavo. 113

- Na, tiktai palauk, paviržį duosiu! Tu manai, kad tenai pri­ ima su tuščiomis rankomis? Ne, brolau, ir ten kaip pas mus... Bet Vincė jau dūlino pro vartus, neklausydamas ūkininko plepalų. Tarsi kas žemę būtų padegęs po jo kojomis. Niekur ilgiau negalėjo pasilikti. Pabūna dieną, kitą ir eina toliau. O ar ne vis tiek, kur eisi? Visada geriau tolumoje, kur dar nebuvai. Tai ir eidavo. Taip pravaikščiojo Vincas Dovinė be tikslo ir prasmės pirmą savo pabudusios jaunystės pavasarį. Prarasto vie­ nintelio artimo žmogaus liūdesys, svetimų žmonių neapy­ kanta susimaišė su jaunystės ilgesiu ir vedžiojo jį pavasario keliais. Drumstėsi laukuose pavasariniai vėjai, sudrumstė visus jausmus Vincės širdyje ir visas mintis neramioje galvoje... Pats nepastebėjo, kaip pradėjo jam patikti linksmos mergi­ nų akys, kurios taip pat pirmą kartą pamatė pavasarį ir pra­ dėjo nerimauti. Taip Vincė užmiršo savo didįjį sielvartą ir sužinojo, kur suka jo neramūs žingsniai pavasario jaudinančia pavakare. Ir tik todėl turbūt nenuklydo į pasaulio galą. Kartais sugrįž­ davo tų pačių akių pamatyti, kurios linksmai į jį kartą žvilg­ telėjo. Bet dažnai pakeliui kitas akis sutikdavo ir pamiršda­ vo anas, kurias pamatyti norėjo. - Kur eini? - kartais pastodavo merginos akys kelią. - Ar negali čia palikti? - O gal ir paliksiu! - nušvisdavo ir Vincės akys, susitikda­ mos su merginos akimis. 114

Bet niekur nepaliko. Jaunystė toliau traukė savo keliais. O jeigu sugundydavo linksmi akių žiburėliai, tai tiktai švie­ siau akyse pasidarydavo, krūtinėje šilčiau, ir daugiau ne­ beslėgdavo kurčia, akla jaunystės vienatvė.

115

MEI STRAS DUNDULI S

I

Susidėjo Vincė su linksmais, einančiais per žmones meistrais, statančiais žmonėms naujas trobas ir atnaujinančiais gyve­ nimą. Tai buvo nerūpestingi, smagūs žmonės, patraukė Do­ vinę jų klajokliškas - be vietos ir pastogės - gyvenimas. Daug kam jie namus pastatė, trobas įrengė, seklyčias išpuošė, o patys bastėsi iš vietos į vietą, nepasiilgdami savo namų, nes juos retas kuris ir turėjo. Susitiko su jais Dovinė pas Vidugirį, Mergašilio kaimo ūkininką, kuriam meistrai statė erdvius namus ir pas kurį pristojo Vincė už pusbernį. Neilgai būtų jis ten pusbernavęs, jeigu ne statyba. Nepatiko Dovinei nei žagrės ranke­ nos, nei akėčių vadelės. Dažnai užsimiršęs ir vagą ne ten išvarydavo, ir su akėčiomis ne vietoje perbraukdavo. Ne kartą supykdavo Vidugiris, pamatęs tokį netikusį, abuoją darbą. - Tu ką, aklas ar kurį galą? Nematai, kur akėčios eina? sustodavo, pamatęs pusbernio pakrikusį akėjimą. Sustodavo ir Vincas ir savo akim nenorėdavo tikėti: tikrai, kai kur perbraukta su akėčiomis, o kai kur taip ir stovi nepa­ liesti arimai. Kaip čia galėjo atsitikti, jis pats nesuprato. Tada ūkininkas paimdavo vadeles. - Žiūrėk, šitaip!.. Ir vis aplinkui, suleisdamas kraštus su kraštais. 116

Vincas gerai žinojo, kad reikia vis aplinkui sukti ir suleisti kraštus su kraštais, tiktai kaip nežmoniškai visa tai buvo nuobodu!.. Jis ir vėl užmiršdavo ir netyčiomis pradėdavo marginti arimą, sukti akėčias naujais vingiais, tiktai arkliai, įpratę eiti nuolatine užuogina, pasipriešindavo, vadelių trūkčiojami, sustodavo ir žiūrėdavo, atsukę galvas į akėtoją, tar­ si klausdami, ką jis čia daro. Susigriebdavo Vincas ir pradė­ davo iš naujo užuoginas sukti, bet dažnai tai būdavo jau per vėlu. Ūkininkas iš tolo pamatydavo pusbernio kliedėjimą po arimus ir visus perkūnus paleisdavo ant jo galvos. Seniai būtų jį ir patį paleidęs, išvijęs, tiktai ką darysi: čia ir sėja, ir statyba, kiekvienos rankos reikalingos, o Dovinė net nesiderėjo, sutiko bernauti už tokią algą, kokią ūkininkas pa­ siūlė. Pigus darbininkas, nors ir netikusiai dirba, bet ir at­ sieina nebrangiai. Tai ir kentė gaspadorius. Tiktai kartais, pritrūkęs kantrybės ir iš piktumo netekęs žado, žiūrėdavo, kaip Vincas dirba, ir nieko nesakydavo. Jau ne pikta būda­ vo, bet suprasti negalėdavo, kaip taip galima dirbti? Tarsi ne po arimus vaikščiotų, bet debesimis laipiotų!.. Kvailys kažkoks ar kurį galą! Bet juk nekvailas kituose dalykuose, ten jis ir gudriausią į ožio ragą suriestų. Tai kas gi pagaliau yra? Nesuprasdavo ūkininkas ir tiktai pečiais patraukdavo: - Kelmas žino, kas tu per žmogus? Kitur tave kur dėsi, ten ir tinki, o čia nors galą su tavim gauk!.. Nevalgysi, matyt, duonos iš arimų!.. Tiktai gaišti ir kitus gaišini!.. Tai ir pats Dovinė suprato, bet ką jis galėjo daryti? Eiti pas kitą ūkininką, bet juk ir ten tas pats bus. Tiktai gal dar pas didesnį rėksnį pataikys ir per tą riksmą visas gyvenimas 117

nemielas pasidarys. Vidugiris nors ir parėkaudavo, bet ir pajuokauti mėgdavo, kartais ir Vinco nesugebėjimą juokais nuleisdavo... Tie juokai dar skaudesni Vincui būdavo, nes jis buvo pratęs, kad ant jo iš pat mažens rėkautų, bet kad iš jo juoktųsi - to jis dar nebuvo girdėjęs. Bet Vidugirio pašie­ pimas būdavo neužgaulingas. Daugiau paraginimas, o ne išniekinimas: - Kur jis tiesiai vagą išves?.. Varna lėkė, užsižiopsojo ir kreivai nuarė! Negi čia jis kaltas, varna kalta! Ko ji tiesiai nelėkė!.. Nukaisdavo Vincas, nes ir tiesos tuose žodžiuose būdavo. Jei ir ne visai taip būdavo, tai panašiai kartais atsitikdavo. Stengdavosi kuo mažiausiai varnas gaudyti, bet negi tiktai vienos varnos pavasario laukuose skraidydavo? Nerami Vin­ co galva buvo pilna visokių minčių, širdis - troškimų, ne­ aiškių norų, tai ir suvedžiodavo pavasario arimuose. Ro­ dos, nueitum kažkur į begalybę, su debesimis nuplauktum, o čia sek paskui arklio uodegą!.. Tai ar nuostabu, kad į šalis pradėdavo berniukas dairytis, o arklys vienas, kur norėda­ vo, ten traukdavo jį paskui žagrę. Visa laimė, kad arklys žinojo savo vagą ir nėjo toliau, kaip ligi vagos galo, nes jei­ gu būtų ir toliau žagrę traukęs, Vincas būtų nesustojęs, nu­ varęs per kelių kaimų laukus tiesią vagą. Ardamas užmiršdavo, kad aria ir eina paskui žagrę, tiktai pirštai neramiai judėdavo, tarsi ne žagrės rankeną laikyda­ mi, bet kažką kita dirbdami. Tie pirštai ir galėjo Dovinės neklausyti ir savo dirbti, nors jo galva ir akys kažin kuo būtų užimtos. 118

Tie pirštai sugundydavo Vincą, nors ir pavargusį laukuo­ se, prisidėti prie statybos darbo. Pasiimdavo atliekamą kirvį ar oblių, žiūrėk, jau ir pradėjo tašyti ar obliuoti. Iš pradžių dailidės, pamatę neprašytą talkininką, atimdavo iš rankų kirvį ir lauk nuvarydavo: - Eik sau, dar sienoją pagadinsi!.. Irgi, mat, atsirado meistras!.. Susigėdęs Vincas pasitraukdavo į šalį ir godžiai žiūrėdavo dailidžių darbo. Tą jo žvilgsnį pastebėjo meistras Dundulis ir dažnai, pamatęs jį žiūrint, nusišypsodavo ir pasakydavo: - Eikš, čia man truputį padėsi! Tiktai kažin, ar jam būdavo reikalinga Dovinės pagalba, paduodavo savo kirvį, parodydavo, kur tašyti, o pats stovė­ davo ir šypsodamas žiūrėdavo, kaip berniukas, čiupęs abiem rankom kirvį, visas susikaupdavo darbe. Atrodydavo, tarsi ne sienoją tašo, bet patį save: su didžiausia atida ir dėmesiu. Kai išsitiesdavo ir rankove perbraukdavo suprakaitavusią kaktą, žvilgteldavo sumišęs į žiūrintį meistrą. - Gerai, gerai! - su šypsena akyse atsakydavo Dundulis. Bus iš tavęs geras meistras! Tai būdavo Dundulio didžiausias pagyrimas. Tokius žo­ džius retai iš jo lūpų išgirsdavo net prityrę savo darbe daili­ dės. Todėl išgirdę atsigrįždavo ir žiūrėdavo, kur čia tas būsi­ mas meistras. Kitas net neiškęsdavo iš pavydo: - O varna ar kur nelekia? Meistras piktai tokiam atšaudavo: - Žiūrėk, ant tavo nosios jau nutūpė! Dovinei, kai sužiurdavo į jį visų akys, nesisekdavo tašyti, 119

kirvis sprūsdavo iš rankų, ir pirštai lyg svetimi pasidaryda­ vo. Kartą, svilinant visų akims, kirvis nusprūdo nuo sienojo ir ašmenimis brūkštelėjo per koją. Darbininkai prunkštelėjo: - Tai tau ir meistras!.. Dovinė tiktai išbalo ir atsišliejo į rąstą. Kirvis iškrito iš rankų, pro kelnes pradėjo sunktis kraujas. Bet ne koją Vin­ cui skaudėjo, tiktai baisi gėda buvo. Ir lengvas rausvumas nudažė jo išblyškusį veidą. - Ne, - pasakė jis. - Aš tiktai... Tiktai truputį nudrėskiau kelnes!.. Dundulis abejingai pakraipė galvą: - Gerai, duok pažiūrėsim! Pats atraitojo kelnes. Žaizda nežymi buvo. Oda nudrėks­ ta, ir truputį įkirsta į raumenis. - Matai, ir savo koją moki tašyti! - nusijuokė, apžiūrėjęs žaizdą, Dundulis. - Ir kojos nepagadinai, ir dailidės krikštą apturėjai! Bus iš tavęs meistras, nenusimink!.. Tas mažas susižeidimas tikrai geran Vincui Dovinei išėjo. Nespėjo koja išgyti, kai meistras prakalbino Vidugirį: - O žinai ką, gaspador, imk akėti Simą, jis vis tiek niekam netinka, o Vincą palik man prie statybos... Iš jo išeis geras darbininkas!.. Taip Vincas Dovinė ir pradėjo dailidės amatą.

120

II

Keistas žmogus buvo tas Dundulis. Mažas, sulysęs, tarsi var­ nų supešiotas, su didele smaila nosimi, giliai įdubusiomis akimis, neramiai žiūrinčiomis pro nukarusius tankius anta­ kius. Kartais tylus ir didelis užuomarša, o kartais nemažas plepys ir juokdarys. Sunku būdavo supaisyti, ką jis galvoja: viena pasakys, o kita padarys. Ir ne iš blogos valios. Toks jau nelemtas buvo jo būdas. Vasaromis versdavosi statyba. Daug vargo turėdavo su juo ūkininkai. Ne visada jis statydavo trobą taip, kaip ūkinin­ kas nori. Tai ir kildavo amžini ginčai ir nesusipratimai su ūkininkais. Kartais atitikdavo kirvis akmenį, ir tekdavo skir­ tis. Ne toks buvo meistras, kad nusileistų. Darbą paliks, už­ darbio išsižadės, bet nenusileis. - Sau ar man namus statai? - paklaus, netekęs kantrybės, ūkininkas. - Ir tau statau taip, kaip sau statyčiau! - atsikerta nejuo­ kais supykęs meistras. - Bet man tokių nereikia! - nenusileidžia ūkininkas. - Nereikia - tai man nėra kas čia veikia! - atsako Dundu­ lis ir maukšlinasi kepurę. Jei sumanesnis pasitaiko ūkininkas, perkalba įtūžusį meistrą, magaryčias pirma laiko išgeria ir neapsigauna: tro­ bą pastato tokią, kad vaikų vaikams paliks, o ir tie apsi­ džiaugs. Tiktai ne visi tokie protingi būdavo. Kitas net pagudrau­ davo: „Tegu sau eina, pats pasibaigsiu. Dar pigiau bus!“ Bet 121

pas tokį Dundulis antrą kartą už jokius pinigus neidavo. Net grabą, jei reikėdavo padaryti, ir tą atsisakydavo. Žino­ kis, nors lįsk į žemę, ir tiek. Kol sienų rentinį kraudavo, Dundulis aplink vaikščioda­ vo abejingas. Didelis čia daiktas rąstą ant rąsto krauti ir kam­ pus surakinti! Ot, kai baigdavo rentinį, sparus užtempdavo ir prasidėdavo trobos įrengimas, atgydavo meistras. Čia jis nieko neužmiršdavo: nei kraigo žirgelių, nei langų aptaisymo, durų išgražinimo, viskas turėdavo būti taip padaryta, kad akį patrauktų, širdį suviliotų. Ir atsirasdavo tada viso­ kios pynutės, dantukai, eglutės, kryputės, lankeliai kiekvie­ noje lentoje, kur reikia ir kur nereikia. Neiškęsdavo net ir tvartų nepagražinęs: - Tegu žinos, kad tai Dundulio statyta, - sakydavo, pri­ merkęs akis, žiūrėdamas į naują trobesį. Jei ne daugiau, tai bent tiek - stogo galų užbaigų lentose išpjaudavo - arklidėms - žvengiančius arkliukus, karvidėms ir galvijų tvartams - surėmusius ragais jaučius, tiktai kiauli­ dėms retai kada ką išgalvodavo: - Kaip kiaulėms, ir taip bus gerai! Kartais tuos žodžius pasakydavo ir ryzgančiam į akis ūki­ ninkui, neįvertinančiam Dundulio menininko rankų. Su Vidugiriu vargo nebuvo. Jis ir pats norėjo, kad jo troba prašmatniau atrodytų, tai ir pasikvietė Dundulį sta­ tybai. Pasikvietęs - nesigailėjo. Kai prasidėjo trobos įren­ gimas, atgijo meistras, o jam nenusileido ir jaunasis jo pagalbininkas - Vincas. Ūkininkas tiktai galvą kraipė ir stebėjosi: 122

- Kas galėjo pamanyti, kad čia jis tiktų? Maniau, tiktai nagus nusikapos, ir bus baigta, o pasirodo, jo auksinių nagų šitam reikalui turima! Dėkok, vaike, meistrui, kad jis sura­ do tavo nagams vietą! Be jo būtum niekais nuėjęs, kaimo šunis lodydamas, o dabar bus iš tavęs vyras! Vincas, įknibęs į darbą, nieko neatsakydavo, tiktai pakel­ davo galvą ir nusišypsodavo. - Taigi! - pertardavo meistras. - Tuoj ir mane už juostos užsikiš!.. Tiktai kiek apsipras su darbu, pamatysi! Jau dabar kirvis, kaltas, pjūklas kaip gyvi jo rankose. Ir iš kur tu toks atsiradai, kad tave pypkės?.. - Iš Meškalaukio kaimo, - atsakė droždamas Vincė. - Iš Meškalaukio? Tų pabalių? Ką tu sakai? Negi iš ten gali išeiti kam nors tikęs žmogus? Seniai aš ten buvau. Ar pažįsti tokį Dagilį senį? Dar pusberniu būdamas, maždaug tokiu, kaip tu dabar, dirbau pas jį su meistru Bekampiu... Ir meistras niekam netikęs buvo, ir gaspadorius taip pat... Jiems kad tik didelę trobą, gremėzdą, kad daugiau prigrūsti galė­ tų, o kaip atrodys - nesvarbu, kad tik stipru būtų, vaikų vaikams paliktų. Ir atkaklūs gi ten žmonės, neduok jau Die­ ve! Atrodo, iš kailio išsiners, plėšdamiesi iš savo balų... O girdėjau, sūnus ne toks... Tas, sako, visą laiką karčemoje sėdi, greitai ubagais išeis iš savo didžiųjų trobų! Ar dar nepragėrė mano statytų tvartų?.. Tų, kur du jaučiai ragais su­ rėmę kraigo gale?.. O gal jau supuvo? - Ne, - atsakė Vincė. - Dar tebestovi. Tuos du jaučius jis gerai atsiminė. Tai buvo vienintelis trobos papuošimas visam kaime. Į juos nusižiūrėjęs, ir jis 123

drožinėdavo. Ir dabar, kai sužinojo, kieno tai darbas, tie jaučiai Vincui dar mielesni pasidarė. - O žinai, kiek man bėdos buvo, kol aš juos ten įrioglinau?.. Niekam nesakęs, išdrožiau lentų galuose, kaip čia, sakau, vainiką prikalsi prie tokio gremėzdo. Tiktai kai pa­ matė meistras, o paskui gaspadorius, ką čia, sako, lentą su­ gadinai, kam to reikia?.. Vis tiek, sako, supus, kas iš to?.. O aš sakau, kai supus, aš nematysiu, o tavo, tėvai, amžių, sa­ kau, pragyvens... Ar dar gyvas senis? - kreipėsi vėl į Vincą. - Ne, jau seniai miręs! - atsakė Vincas, ne tiek Dagilį senį prisimindamas, kiek savo senuką. - Na, matai, amžiną atilsį!.. O tada sako - supus, supus; bet pačio kauleliai supuvo, o mano jaučiukai dar stovi, ačiū Dievui!.. Prikaliau stipriai, kad ir norėdami nenuplėštų, paskui vainiką iškėliau... Buvo ten tokia mergiotė... Kaip jos vardas, pamiršau. Ar ne Ulė?.. Taigi, Ulė! Tai ji vainiką nupynė ir man jaučiukus apkaišė. Smagi merga buvo, kad ją kur! Aš pats apie ją sukausi, tiktai dar beūsis buvau, nieko neišėjo! Girdėjau, gaspadoriaus sūnus, tas stuobrys netašy­ tas, paskui prisisuko, kad jį kur velnias į pelkes būtų nugramzdinęs!.. Suvedžiojo mergą, o pats turtingos, su krai­ čiais, su pasoga išlėkė ieškoti! Ir surado, tiktai neapsidžiau­ gė!.. O Ulė ar pasikorė, ar dar kažkaip galą pasidarė iš to susikrimtimo. Puiki buvo merga, bet tu apie ją turbūt negir­ dėjai? Kurgi, seni laikai, kažin ar tu ant svieto buvai? Vincui Dovinei, išgirdus kalbant apie Ulę, kaltas iškrito iš rankų, išbalo kaip drobė ir žiūrėjo, nenuleisdamas akių, į meistrą. Meistras visai nepastebėjo tokios permainos, kali­ 124

nėjo skyles ir toliau sau pasakojo, nesirūpindamas, ar kas jo klauso. Tiktai ausys, įpratusios girdėti šalimais Vinco kalto stuksėjimą, pasigedo, negirdėdamos to bildesio, ir meistro akys atsikreipė į Vincą: - O tau kas? - nustebo, pamatęs išbalusį berniuką. - Plak­ tuku per nagus sušėrei? Nueik už kampo, nusišlapink, praeis! Vincas net nesujudėjo. Norėjo pasakyti meistrui, kad ta Ulė buvo jo motina, ir paprašyti, kad daugiau apie ją papa­ sakotų, bet atsikreipė į jį visų akys, ir jo liežuvis sustingo, neprataręs žodžio. Paskui per prievartą pasilenkė ir pasiėmė ant skiedrų nukritusį kaltą. Meistras, nekreipdamas daugiau į jį dėmesio, toliau įkni­ bęs kalinėjo. O paskui, apžiūrėdamas iškaltą skylę, lyg pats sau nutęsė: - Taip, taip!.. O aš maniau, kad iš to kaimo negali išeiti joks padoresnis žmogus! Apsirikau, matyt!.. Net iš pelkių atsiranda gabių žmonių!.. III

Meistras Dundulis gyveno gale Verpenos miestelio, kurio antrame gale buvo Kunigiškių dvaras. Visas miestelis buvo išsitiesęs nuo dvaro viena gatve pagal išsekusį Raudenės upe­ lį. Jo aukšti skardžiai ir statūs krantai priminė, kad čia būta vandeningos upės. Dabar tiktai pavasariais, kai pelkės visai pažliunga ir pavirsta ežeru, Raudenė atgyja ir šniokšdama veržiasi pro akmenis, griaudama krantus ir grasindama nu­ nešti arčiau jo prisišliejusias trobas. Kartais, kai nepasisku­ 125

bindavo pasitraukti, siaučianti Raudenės srovė įvykdydavo savo grasinimus ir, per akmenis svaidydama, nusinešdavo vargšo lūšną. Toks pavojus grėsė ir Dundulio trobelei, atsidūrusiai Rau­ denės pakriūtėje. Kas pavasarį nerimavo ir rėkavo Dundu­ lio žmona, svaidydama ne tiktai visus perkūnus ant vargšo meistro galvos, bet ir viską, kas po jos ranka pakliūdavo, tuo malšindama savo įniršį ir šiurpulingą baimę, kai lietin­ gą ir vėjuotą pavasario naktį už trobelės sienų kriokdavo Raudenė, sukeldama viduje pražūties baimę ir klaikumą. Tada Dunduliui nebūdavo vietos savo trobelėje, kiauras nak­ tis turėdavo prasėdėti už trobelės pakriūtėje, stebėdamas verpetingą srovę ir saugodamas nuo jos savo gūžtą. Ne kar­ tą, įsižiūrėjęs į srovę, užmiršdavo visus pavojus, ir jo min­ tys, kaip srovė šokinėdamos per akmenis, tekėdavo tam­ sią naktį į nežinomą tolumą, sukdavosi sūkuriuose ir neišsi­ tekdavo aukštuose krantuose. Tokiom naktim nuostabių dalykų Dundulis sugalvodavo. Tiktai laikas nuo laiko pasi­ kartojantis riksmas trobelėje ir su šluota išbėgusi pati iš­ sklaidydavo atitrūkusias nuo žemės svajones ir primindavo tiesiogines pareigas. - Nebijok! - kartą jis pasakė išbėgusiai vienmarškinei iš trobelės. - Aš sugalvojau upokšnio srovę nukreipti, ir mums nebus jokio pavojaus! Pamatysi!.. Bet čia boba visai pasiuto. Toks klaikus pavojus, o jis dar čia su savo mandragalviavimais užsiima! Nebeiškentė moteris. - Aš tau parodysiu, dykaduoni! - nesavu balsu suriko ir su šluota puolė pakriūtėje sustirusį ir sustingusį senį. 126

Meistras nespėjo atsikvošėti, kai nusirito pakriūte j upokšnį ir pasinėrė ledinėje srovėje, išmėgindamas jos sraunumą. Kai su didžiausiu vargu, pasinerdamas ir vėl iškildamas, jis pasiekė antrą krantą ir visas drebėjo, nenulaikydamas danties ant danties, išgirdo dar siaubingesnį moteries balsą, kuris perrėkė upokšnio kriokimą. Į tą riksmą susibėgo net pusė miestelio. Puolė ieškoti pra­ žuvusio srovėje meistro - nėra. Šūkaudami nubėgo pavan­ deniui - tiktai upokšnio kriokimas atsiliepė. Pražuvo žmo­ gus, ir tiek! Kas namo nuėjo, kas dar lūkuriavo ir abejingai žvilgčiojo čia į šniokščiantį upokšnį, čia į trobelę, kuri, ro­ dėsi, kiekvieną akimirką gali pasekti savo šeimininką. Kai kas nuėjo namo atsinešti virvių, apjuosti trobelę ir pririšti prie atokiau augančių medžių. Tą šiurpulingą valandą visiems buvo aiškus pavojus, ir kiekvienas stengėsi kuo nors padėti, ką nors patarti. Apie pražuvusį meistrą niekas nekalbėjo, stengėsi išgelbėti bent tai, kas galima. Tiktai nesavu balsu staugė viena Dundulie­ nė, ir jai pritarė, susikabinę į sijoną, jos vaikai. Ji viena ne­ užmiršo savo vyro, draskėsi, plaukus rovė ir būtų šokusi į verdančio upokšnio srovę, jeigu būtų jos nelaikę susikabinę vaikai ir apspitusios moterys. - Gana, jau gana! Nesiplėšyk! - ramino apstojusios moterys. - Gal jis dar ir neprigėrė, galgi išplaukė ar kur nors už akmens užsikabino... Ims tau ir prigers tokiame upokšnyje!.. Bet moteris buvo nenuraminama. Tik dabar jai paaiškėjo, koks geras buvo jos vyras. Tegu ir nepatraukė trobelės, 127

dabar ji pati, jeigu primanytų, tą trobelę nustumtų, - tegu dirbo visokius niekus ir nesirūpino šeima, bet dabar ji viską jam atleistų, kad tiktai jis gyvas išliktų. O čia kaip tyčia žiūri - pareina pakrante Dundulis. Pama­ žu, neskubindamas, kažin ką galvodamas. Ar ne vaidinuoklis tiktai ryto sambrėškoje? - Ne. Priėjo arčiau, matyti - nuo drabužių vanduo varva, basos kojos žlegsi per purvyną. - O jūs ką čia darot? - paklausė, pamatęs susirinkusius žmones. Žmonės stovėjo ir nustebę žiūrėjo. - O tu iš kur? - iš minios paklausė. - Aš - čia! - ranka parodė. - Aplinkui apėjau ir per liepte­ lį perėjau... Apsidairęs pastebėjo virvėmis apraizgytą trobelę. Priėjo, patraukė virvę, pažiūrėjo į galą, kur buvo pririšta prie me­ džio, pečiais gūžtelėjo: - Nereikia! - pasakė. - Srovė graužiasi į aną krantą... Aš žinau!.. Mane ir išnešė... Neiškentė čia moteris. Kol jis ėjo, ji stovėjo visa sustingusi ir savo akim netikėjo. Vieną kitą kartą kūktelėjusi, nutilo ir žiūrėjo, išsproginusi akis. Baimė, gailestis, neviltis, ašaros, širdgėla sustingo krūtinėje, ir širdis kaip ledas atšalo. Net vyrą pamačiusi - neapsidžiaugė, tiktai nustebo. Jam prakal­ bėjus - nepatikėjo, kad tai jis kalba, perbraukė ranka per apsiašarojusį veidą, lyg prasiblaivyti norėdama ar iš miego pabusti. Bet kai ištarė jis paskutinius žodžius, ji visai atsikvo­ šėjo, ir tada apėmė moterį toks piktumas, kad nebesusivaldė, - visas sielvartas staiga sprogo. 128

- Ką, tu žinai? Tave išnešė? - ir, čiupusi nuo žemės pagalį, puolė savo apraudotą vyrą. - Aš tau parodysiu! Dundulis žengė žingsnį atgal, bet, pamatęs įsiutusį mo­ teries veidą, pasileido bėgti. Moteris, baisiai plūsdama, jį nusivijo. Visi sužiuro paskui bėgančius. Pavasario purvynas teškėjo po jų kojomis. O čia tiktai subraškėjo, sudundėjo ir kažkas pliaukštelėjęs nugriuvo. Atsigrįžo - trobelė, vienu kraštu atsirėmusi į kran­ tą, kabo ant virvių, o šlaitas iš po jos pamatų nugriuvęs į siaučiantį upokšnį... Šniokšdama ir putodama srovė stengėsi įveikti naują kliūtį. IV Taip Dundulis neteko savo kampo ir pasidarė kaimyno įna­ mis. O jo gyvenimas ir taip jau nelengvas buvo, tiktai visa laimė, kad jis pats to nepastebėjo. Visi šeimos rūpesčiai tek­ davo jo pikčiurnai žmonai. Ir kur nebus pikta moteris, turė­ dama tiek vaikų ir tokį netikusį vyrą? Čia ir geriausia mote­ ris būtų pritrūkusi kantrybės. Kasmet gimdyti, vieną ant ran­ kų nešioti, kitą už sijono vadžioti, kai visa eilė aplinkui klykia, - argi tai žmogaus jėgoms pakelti? O ko jau ko, bet vaikų Dunduliams ponas Dievas tikrai nepasigailėjo. Kiek jų buvo - gimė ir mirė - Dundulis tikrai nežinojo, o Dundu­ lienė tiktai atsidėjusi galėjo suskaičiuoti. Su tokia šeima iš tikrųjų nelengva buvo gyventi įnamiais. Bet Dunduliui mažai tai rūpėjo. Su kaimynų pagalba 129

atitraukė trobelės išnirusius sienojus nuo pakriūtės ir pali­ ko suverstus ant kranto. Kai žmona įsiusdavo ir reikalauda­ vo pastatyti trobelę, jis vieną ir tą patį amžinai sakydavo: - Palauk truputį!.. Tuojau!.. Čia tik apsidirbsiu ir pasta­ tysiu... Bet tai buvo tuščia paguoda. Meistras niekada neapsidirb­ davo. Darbas darbą vijosi, be to, dažnai sugaišdavo, įkibęs į kokį niekniekį, iš kurio jam jokios naudos nebūdavo. Tai ir nebuvo kada savo trobelę perstatyti. O pabandyti užtvenkti Raudenę atsirado laiko. Tiktai nieko iš to neišėjo, pavasarį srovė išnešė visą tvenkinį ir sugriovė tą naktį kilusį projektą pakinkyti upokšnio jėgą. Paskui praėjo viena kita vasara, vis būdavo užimtas sveti­ ma statyba, pareidavo vėlai rudenį namo, - kada čia statysi, tuojau žiema prasidės, kokia gali būti žiemą statyba? Tai ir gulėjo metai po metų ant upokšnio kranto sugriuvusios tro­ belės sienojai, kol visai supuvo. O negi iš pūzrų naują namą Dundulis galėtų statyti? Reikia gauti naujos medžiagos, bet kur pinigų imsi? Ne tokie jau dideli meistro uždarbiai, kad galėtų ir šeimą išlaikyti, ir naujas trobas pastatyti. Taip ir neteko meistrui naujos trobos pasistatyti. O moteriai ligi gyvo kaulo įgriso su didele šeima svetimam kampe gyventi. Laukdavo pareinant vyro iš darbų ir parsinešant pinigų statybai. Bet amžinai tas pats pasikartodavo: - Negavau, bobuk, pinigų!.. Zinai, kur turės vasarą gaspadorius pinigų, sakė, žiemą atiduos... Davė kiek smulkių, darbininkams turėjau užfundyti, tai ne kas ir liko... Še, tu­ rėsi vaikams! Laksto visi plikom bambom... 130

Paimdavo moteris keletą variokų ir žiūrėdavo su panieka. Tai šitiek meistras per vasarą uždirba? - Sarmatos bent turėtum tiek namo parnešti! Pralakei tur­ būt karčemoj, begėdi!.. - Kur čia, bobuk, pralaksi, kad nebuvo ir ką... Sakiau, žadėjo žiemą atiduoti... Tada nusipirksiu medžių ir pavasarį suręsiu trobą... Pamatysi, kokią pastatysiu!.. Gražesnė bus už bažnyčią ir už kleboniją!.. Bet moteris mažai tikėjo tais pažadais. - Tu man bent šuns būdą sukaltum, ir tos man užtektų, kad tik nereikėtų svetimuos kampuos vargti... - Na jau na! Statysiu aš tau šuns būdą, kai kitiems palocius statau... Ateinantį pavasarį pamatysi, kad pastatysiu, kaip mane gyvą matai! - prisiekinėjo meistras ir skaičiavo, kiek pas kurį ūkininką yra likę jo pinigų, kuriuos žiemą tu­ rės atiduoti. Tiesa, surinkdavo žiemą tuos pinigus iš ūkininkų, bet ma­ žai iš jų naudos turėdavo. Gaudavo po keletą rublių ir tuos pačius pravalgydavo. Ateidavo pavasaris, rodos, visi pinigai išrinkti ir praleisti, apie statybą ir galvoti netenka... Ir vėl meistras, susidėjęs įrankius į maišiuką, išeidavo visai vasa­ rai uždarbiauti. Paglostydavo išeidamas vaikų galvutes, pa­ čią apsikabindavo, pabučiuodavo: - Tu jau nepyk, bobuk, šią vasarą, rodos, pasiseks gerai uždirbti... Statysiu trobą bagočiui Vidugiriui, iš jo ir išlup­ ti bus ne griekas... Paskui dar čia vienas kitas prašė... Pasi­ pinigausiu! Bet moteris ir šį kartą nelabai patikėjo vyro pažadais. 131

- Pasipinigausi ir išleisi, bene tai pirmas kartas? Žinau jau aš tave!.. - Nieko nežinai, - pajuokavo meistras. - Ligi paskutinio skatiko tau pristatysiu... Kai tik nučiupsiu kokį dvylekį, tuoj tekinas ir atbėgu pas tave! Na, lik sveika, bobuk, nenusi­ mink! Nepražūsim! Ir skubiai užsimetęs maišiuką ant pečių, pasilenkęs išėjo pro duris. Vaikai pasivijo tėvą kieme, įsikibo į skvernus: - Kada, tėte, pyrago parneši? Sustojo. Paglostė vaikų galvutes. - Sekmadienį! Laukite... Visiems po virtinę riestainių. Vi­ są maišą!.. Ir nuėjo gatve. Vaikai dar prisivijo: - Tik neužmiršk, tėtuk!.. Atsigrįžo. Nusijuokė. - Neužmiršiu!.. Neužmiršiu!.. Bėkite į trobą, dar pašalas iš žemės neišėjęs, kojas nušalsite!.. Vaikai pastovėjo, pažiūrėjo į nueinantį tėvą, paskui šauk­ dami - ūtata - tekini, basom pamėlynavusiom kojom nubė­ go į trobą. Motina rengėsi taip pat išeiti. Per dienas ji plušdavo po visą miestelį ir, vyrui išėjus į darbą, pati užsidirbdavo duo­ ną. Skalbinius velėdavo, vandenį nešdavo, daržus apravėdavo ir taip versdavosi per visą vasarą. Vyras sekmadieniais kartais kiek parnešdavo, kartais su tuščiais kišeniais pagi­ riomis grįždavo, tekdavo dar ir jam iš savo uždarbio nu­ pirkti pusbonkį išsipagirioti. Pykdavo moteris, bet ką dary­ si, pasiilgdavo ilgiau nemačiusi, atleisdavo tą retkarčiais 132

pasitaikančią nuodėmę. Toks jau amatas buvo. Tai su gaspadoriais reikia išgerti, tai su darbininkais, visokių reikalų pasitaikydavo, nors Dundulis ir nelabai mėgo karčemose sėdėti. Dažniausiai savo uždarbį išleisdavo visokiems nie­ kams, kuriuos amžinai prasimanydavo. Sutvarkiusi vaikus ir prigrasinusi, kad nebėgiotų basi po lauką, - bet kur nebėgios basi, jeigu turėjo tiktai porą klum­ pių, kurios painiojosi ir smuko nuo kojų, - išėjo į miestelį. Reikia keletui kiemų vandens parnešti, o pas Leibą skalbi­ niai pamerkti, ligi vakaro reikia išvelėti. - Žiūrėkite, namie būkite ir nesidaužykite! - išeidama vai­ kams prigrasino. - Aš tuojau pareisiu! Jeigu rasiu lauke, vi­ siems įkrėsiu! Peršalsite, sirgsite!.. Bet vaikai žinojo, kad išėjusi motina tiktai temstant pa­ reis. Tai nėra ko bijoti. Ir visa meistro šeima, išaušus pava­ sariui, pakrikdavo po visą pasvietį. Susirinkdavo tiktai ru­ denį, kai pirmos šalnos pasirodydavo ir prasidėdavo šalčiai. V

Tą rudenį parėjo meistras Dundulis ne vienas, parsivedė su savim ir Vincą Dovinę. Linksmi įvirto pavakare į trobą, nu­ simetė krepšius su įrankiais į pasuolę, vaikams ištraukė po virtinę riestainių ir saują saldainių, paskui priėjo meistras prie pačios, paėmė už pasmakrės: - Na, bobuk, pabučiuok, parnešiau ir tau lauktuvių! - pa­ sakė prisigerindamas. Nukaito moteris, akys linksmai sužibėjo, pasiilgusi buvo. 133

- Pirma duok, o paskui pabučiuosiu! Gal neverta nė bu­ čiuoti už tokias lauktuves? - paabejojo moteris, nors ran­ kos pačios kilo apsikabinti apie kaklą. - Ak, tu pikčiurna! - šūktelėjo meistras ir pats apsikabino moterį. Pakui ištraukė iš vieno kišeniaus skarą su rožėmis, užmetė ant pečių, apsuko. - Ką, ar negraži mano boba? - mirktelėjo Dovinei. - O še tau ir ne variokais! - ištraukė iš kišeniaus šimtarublinę. - Sakiau, kad šį rudenį ne tuščiomis grįšiu... Matai! O ir pagalbininką parsivedžiau... Tiktai reik man pasisku­ binti! Greitai jis iš manęs duoną atims! Toks padūkėlis!.. Tai tegu man pirma trobą sulipdyti padės! Kad griebsim dvie­ se, tai kaip bematant tau, bobuk, palocius pastatysim!.. Tik tu pažiūrėk, koks vyras!.. Visą vasarą drauge dirbom... Atėjo, kirvio nemokėjo rankose laikyti, koją įsikirto, bet ir iš to meistrą pažinsi - mokėjo įsikirsti, tuojau užgijo. Kitas vėplys kad būtų rėžęs, kaulą kiaurai perkirtęs, o jis gražiai, paviršiumi, tik odą nudrėskė!.. Matai, koks gudročius!.. Tokio pagalbininko seniai man reikėjo, tai bent ant senat­ vės susilaukiau!.. Tiktai, bestija, duoną gali atimti senat­ vėje! Nežinau, ar man dar jį mokyti, ar iš jo mokytis?.. Tai bent gizelis! Įsismaginęs meistras pliauškė, sukinėdamasis po trobą, vai­ kus pakeldamas, paglostydamas, viską apžiūrėdamas, o Do­ vinė stovėjo raudonuodamas prie durų ir kepurę rankose glamžė. - Tu, bobuk, ko žiopsai?.. Kviesk svečią prie stalo, čirš­ 134

kink lašinius, atšvęsim sugrįžtuves! Tu, Petreli, įsistok į klum­ pes, še, nubėk pas Leizerį, parnešk bonką, o kas liks - už­ bėk pas Maušienę, parnešk bandą pyrago, už save dides­ nę... Na, smuk pro duris! Jau kad ūžti, tai ūžti, kad visi kampai skambėtų!.. Stebėjosi moteris, - dar niekada toks linksmas vyras iš darbo negrįždavo. Kas čia galėjo atsitikti? Žvilgtelėjo šnairo­ mis į Dovinę su nepasitikėjimu. Ne toks jau vyras buvo, kad būtų galima taip girti. Sumišęs, paraudęs, truputį linktelėjęs į priekį ir, lyg neturėdamas kur rankų dėti, kepurę glamžo. Priėjo meistrienė, ištraukė kepurę iš rankų, pakabino: - Prašom, sveteli, už stalo!.. Kuo galėsime - pasivaišinsi­ me, o paskui jau pažiūrėsime, kaip čia mums seksis visiems gyventi. Prašome, prašome! Vincė vis dar spyrėsi, šnairuodamas į meistrą, lyg klaus­ damas, kas jam daryti, ar laukan sprukti, ar į užstalę sėsti. - Na, ko čia spiriesi kaip ožys? - pastebėjo meistras. Sodina už stalo, tai sėsk, pripila - tai gerk. Ne toks jau tu kuklus bernelis, kad ieškotum motinos sijono pasislėpti. Ži­ nau aš tave!.. Pamatytum, Mariuk, kaip jis apie mergas su­ kasi!.. Taip aš apie tave nesisukau, kai merginau... Vaikis, pirštu nežindomas!.. Ir iš kur tu galėjai toks pabalėse atsi­ rasti?.. - Nesuprantu! Nebent koks perėjūnas prie tavo motkos prisisuko, ne kitaip! - paistė meistras. Vincė vis dar raudonavo, atsisėdęs už stalo, o meistrienė, nepaisydama vyro pliauškalų, jau sukosi apie krosnį, kūrė ugnį, pjaustė lašinius ir svogūnus. Greitai nuo čirškančios keptuvės pakilo malonus spirginamų lašinių kvapas. 135

- Ot, tai žinau, kad namie esu, kai pradeda lašiniai spirgė­ ti! - uostė pakvipusį spirgais ir dūmais orą. - Rodos, kad niekas taip gardžiai nemoka spirginti lašinių su cibuliais, kaip mano bobikė! - ir čia apsisukęs pliaukštelėjo delnu per pasilenkusios moters pasturgalį. - Eik jau, eik, seni! - atsigrįžo nuo krosnies paraudusi moteris. - Gausi su samčiu į kaktą - neapsidžiaugsi!.. Čia parbėgo uždusęs Petrelis, tempdamas už save didesnę pyrago bandą ir degtinės butelį. Meistras į jį atsigrįžo: - Na, tai man ir vyras!.. Sūnus tai vis sūnus, žino, ko tėvui reikia! - ir, paėmęs iš vaiko bonką, stuktelėjo į kelį, išlėkė kamštis. - Na, bobuk, kol sučirškės lašiniai, duok stiklelį, išmesim po burnelę!.. - Ak, jau nepalauksi! - atsakė moteris, prie krosnies kažko graibydama. - Tik pamatė bonką, jau ir susilaikyti negali. - O ko aš čia lauksiu?.. Turiu bonką, tai ir geriu. Į sveika­ tą, Vincai!.. Būk kaip namie pas mane, tik žiūrėk, mano bobos neviliok! - ir užsivertė visą bonką. - Tai tau ir gražiausia! - sušuko moteris, dėdama ir stikliu­ ką ant stalo. - Burbuliuoja kaip kalakutas iš visos bonkos! - Se ir tau, bobuk, man negaila! - atkišo bonką pačiai. Tik netrauk per daug, karti, bjaurybė! - Tai ko pats laki? - atšovė moteris, ištraukdama bonką iš rankų. - Prašom! - pripylė Dovinei stiklelį ir nubėgo prie ugnies, kur jau per daug aitriai pakvipo lašinių degėsiai. - Per tave ir lašinius būčiau sudeginusi, kad tave kur! pyko moteris, krėsdama spirgius iš petelnės į dubenį. 136

- Bus geri, bobuk!.. Daugiau pagruzdėję dar skanesni... Tik duok ant stalo! Ir pati sėskis! - apžergęs suolą, laukė meistras. - Čia, šalia manęs!.. Seniai gi aš tavęs nemyla­ vau! Sudžiūvai turbūt per visą vasarėlę! Na, užtat žiemą atsigriebsime!.. Moteris atnešė garuojančius lašinius, padėjo ant stalo ir vyrą kumštelėjo: - Pasitrauk, tai atsisėsiu! - Ko aš trauksiuos nuo savo bobos? - stvėrė į glėbį meistras pačią ir pasisodino ant kelių. - O šitaip ar nebus gerai? - Gal bus gerai ir šitaip, - šyptelėjo moteris. Ir prasidėjo rudens sugrįžtuvių linksmoji puota. Stiklelis smagiai ėjo aplinkui, ilgai neužtrukdamas rankose. Spirgiai greitai išnyko dubenyje, dažė duoną į taukus ir pasigardžiuo­ dami užkandžiavo. Vaikai, apstoję aplink stalą, krimto baronkas ir čiulpė saldainius. Linksma ir jauku buvo sugrįžu­ sio meistro šeimoje. Ir Vincas Dovinė pasijuto kaip namo sugrįžęs po ilgo klajojimo žmonėse. VI Laikas buvo susirūpinti trobelės sienojais. Žiemos kelias ren­ gėsi pabėgti, o su medžiais dar nė vienos rogės neįsuko į meistro kiemą. Iš pradžių nesiskubino meistras. Dar užteks laiko. O paskui nulėkė į vienas miško varžytynes, į kitas nieko nelaimėjo. Sunku buvo meistro per žiemą suliesėju­ siam kišeniui rungtis su ūkininkų išsipūtusiais kišeniais, ku­ riuose skambėjo sidabras ir auksas už parduotus kviečius. 137

Po vienų varžytynių meistras grįžo smarkiai įkaušęs. Žmo­ na piktai pasitiko vyrą: - Tai jau pralakei viską? Meistras, neatsigrįždamas į ją, burbtelėjo: - Ne, bobuk, nusipirkau!.. Moteris įtartinai pažiūrėjo. Meistras atsisuko į Dovinę: - Einam, Vincai, padėsi iškelti!.. Lukošius pravažiuoda­ mas užvežė. Abudu išėjo iš trobos. Prie jaujos stovėjo Lukošiaus dviarklinės šlajos. Ant jų patamsėję kažkas juodavo, tiktai ne medžiai. Šiaip kažkas juodas kaip kupstas. Tai buvo se­ nas motoras. Atrado jį meistras mieste, ant karčemos kiemo, kur jis, kaip niekam nereikalingas daiktas, rūdijo. Tokį daiktą meistras buvo matęs knygoje ir tuojau suprato, kad su tokia mašina galima gražių dalykų pasidaryti. Nuėjo į karčemą ir paklausė žydo, kam jis priklauso. - Ar ta mašina, kur ant kiemo guli? - paklausė žydas. Nu, tai brangi mašina, tiktai sudaužyta. Dūbriškių dvaro ponas ją iš užsienių išsirašė, rengėsi kažkokią šviesą įsitai­ syti ir visas dvaro mašinas varyti, tiktai per jūras atvežė, per svetimas žemes, o čia atvežė ir paliko. Sustojo, arklius pasišėrę, ir pats ponas buvo, išgėrė karčemoje, norėjo ap­ sukti kieme, bet apvirto, mašiną ir sukūlė. Keikėsi ponas ir iš piktumo dar daugiau išgėrė. Mašiną palikęs ant kie­ mo - išvažiavo. Po kokio mėnesio atvyko su mechaniku, apžiūrėjo - visai sugadinta, taisyti neverta. Nu, ponas ir sako, pirk, Mauša, mašiną turėsi!.. O kam aš ją pirksiu, 138

kad sugadinta?.. Taip ir vėl liko ant kiemo... Sakiau ponui, kad atsiimtų, jis ranka numojo: „Tegu ją galas...“ Nu, kad ji geležinė, tai kaip ją galas ims? Stovi jau kelinti metai ir man tiktai kiemą užankščia. Siūliau kalviui paimti, o kal­ vis - kam man toks griozdas? Tiktai anglių daugiau sude­ ginsiu, negu ji verta. Nu, žmogau, jeigu nori, gali imti! Man jos nereikia! Meistras ir apsidžiaugė. Durnas ponas buvo, durnas ir žy­ das. O tą mašinėlę reikia pakrapštyti, iš jos gali gražios nau­ dos būti. Išgėrė iš tos linksmybės, įsivertė į kaimyno šlajas tą mašiną ir linksmas namo parvažiavo. - Tai kad neprietelių parsivežiau! - mirktelėjo meistras Dovinei. - Jau kad padarysim iš jos stebuklų, tai padary­ sim! Pamatysi! Bet Dovinė tiktai pečiais patraukė - ką iš tokio gremėzdo gali padaryti, juk geležinis. O meistrienė, kai pamatė, tai vos akių neišdraskė iš piktumo: - Na, kur tavo, seni, ir galva! Ką tu su juo veiksi? Tiktai pinigus išleidai, ir vėl trobos nepastatysim!.. Ir turėk tu man tokią durną galvą!.. Meistras irgi truputį supyko: - Še tau, boba, tavo pinigus, ir nesilok! Jeigu aš parsive­ žiau, tai žinau, kam parsivežiau. Tavo patarimo nepaklausiu. Moteris, gavusi pinigus, nusiramino ir nuėjo atgal į trobą. Vyrai, pakišę buomus, išritino mašiną iš šlajų ir nutempė į klojimą. - Kad ją kur bala, kokia ji sunki! - atsipūtė Lukošius. Tiktai jeigu jau ponas su mekaniku nieko iš jos nepadarė, 139

tai ir tu, meister, vargu ką iš jos padarysi. Be reikalo tiktai tampėmės! - Durnas tas ponas buvo ir jo mekanikas! - atsiliepė pa­ tamsėję meistras. - O ne aš būsiu, jeigu jos nesutaisysiu ir nepaleisiu. Pamatysi! - Na, pažiūrėsim! - paabejojo ūkininkas. - O dabar reikia namo traukti. Ūkininkas išvažiavo. Dovinė su meistru nuėjo į trobą. Meistras buvo linksmas ir susijaudinęs kaip niekada. Tro­ boje juos sutiko piktos moters akys. - Na, ir ką tu prasimanei? Vėl tik be reikalo gaiši, ir nieko iš to neišeis. Meistras pasikabino kepurę ant vagio ir atsigrįžo į moterį. - Kvaila boba ir nieko neišmanai!.. O gal aš trobą ant ratų pastatysiu ir su ta mašina važinėsiu?.. Ką tu žinai?.. - Tu vis taip, kaip ne visas svietas... Antikristas tu ar ką, kad su mašina važinėsi?.. Tiktai sau ant pragaišties, o žmo­ nėms ant juokų ir prasimanei! - nenusileido moteris. Bet meistras jau nekreipė dėmesio į jos graudenimus. At­ sisėdo už stalo ir laukė vakarienės. - Duok verčiau valgyti! - atsakė moteriai. - Manai, mažai priklampojau po mišką? Tiktai jau ne mums statyti namus. Nebent jau tikrai kokią būdą ant ratų... Ir jeigu pirma pajuokavo, sakydamas moteriai pastatysiąs trobą ant ratų, tai dabar ir rimtai pagalvojo. O ką, ir tikrai taip padarys! Kur reikia, ten nuvažiuoja su visa troba, pa­ sistato, motorą užsuka, pritaiso pjūklus ir lentas pjauna. Tik­ rai, kaip jis pirma apie tai nepagalvojo! 140

Paskubomis pavakarieniavęs šutintų bulvių su žaliais ko­ pūstais, pasiėmęs liktarną, išėjo į kluoną. Susirūpinimas bu­ vo meistro veide. Tiktai dabar pradėjo nerimti mintis ir ieš­ koti savo pavidalo. Paskui meistrą nuėjo į kluoną ir Dovinė. Abudu patamsė­ ję apžiūrėjo mašiną. Dundulis, prisikišęs su žiburiu, vienur kitur pažiūrėjo, mėgino pasukti ratukus, - nesisuka. - Na, rytoj parsinešim benzino, žibalo ir pamėginsim nušveisti. Tada pažiūrėsim, ar be reikalo aš ją parsivežiau! Perbraukė ranka per rūdis. Pažiūrėjo į delną. - Tiek metų gulėjo rūdydama! Kiek naudos per tą laiką galėjo padaryti! Didelis, broliuk, daiktas mašina! - paslap­ tingai ir su džiaugsmu pratarė paskutinius žodžius meistras. Jo susirūpinęs veidas švito, ir gyvos akys tamsėjo. - Pamatysi, ką mes iš jos padarysim! - linksmas žvilgtelė­ jo į Dovinę. O Dovinė stovėjo ir žiūrėjo j meistrą. Nesuprantama jam buvo ta mašina ir meistro mintys. Tiktai jis nujautė, kad ne be reikalo tas džiaugsmas. Tai ir atsakė, žiūrėdamas į mašiną: - Taip! - ir pervedė akis į meistrą. Meistras nusišypsojo. Šyptelėjo ir Dovinė. Žiūrėjo vienas į kitą ir patamsėję matė tiktai žiburio metamus šešėlius. - O dabar eisim gulti. Patamsėję čia nieko nepadarysim, sujudėjo Dundulio šešėlis. Žiburį užpūtė. Apgraibomis nuėjo į jaują. Ten visada abu miegodavo. Kvepėjo įrūkę sienojai ir sakai, kurie Vincui pri­ mindavo skerdžiaus dūminės trobelės kvapą. 141

Atsigulė kampe ant šiaudų krūvos. Užsiklojo vienais kai­ liniais ir vienas antrą šonais šildė. Buvo atodrėkis. Nuo stogo garsiai krito lašai. Klojime čežėjo pelės. Miegas ne­ ėmė. Meistras ilgai vartėsi nuo šono ant šono. Sukilusios mintys neleido užmigti. Paskui prakalbėjo. Dovinė net nus­ tebo, kad meistras moka taip rimtai ir širdingai kalbėti. Šiaip jis dažniausiai tauzydavo, o ne kalbėdavo. Tiktai iš akių ir galima buvo suprasti, ar rimtai kalba, ar juokauja. Dabar akių nebuvo matyti, užtat balsas taip nuoširdžiai skambėjo, jog net už širdies griebė. Pasipasakojo Dundulis apie skurdžią savo jaunystę, kaip jis buvęs mokiniu pas netikusius meistrus, kurie dirbdavę tarsi atgrubusiomis ran­ komis, šiaip taip, kad tik greičiau padarytų, - greitai nuo jų ir pabėgęs, nes svajodavęs apie mokslą. Vargais negalais pramokęs skaityti, bet, kartą pažinęs raštą, nepaleidęs kny­ gos iš rankų... Dovinė atsiminė, kad ir dabar meistras, bent kiek atitrūkęs nuo darbo, įnikdavo į knygą. Net vasarą, kai išeidavo į darbus, jo maišelyje be darbo įrankių būda­ vo ir knygų, kurias jis dažnai sekmadieniais skaitydavo... Tiktai kokių keistų esama knygų! Kitose visokių niekų pri­ rašoma ir nė vieno žodžio apie rimtus dalykus. Kartą jam patekusi knyga apie visokias mašinas. Tai bent knyga bu­ vo! Jis ją visą beveik atmintinai moka. Iš jos ir sužinojęs daug nuostabių dalykų. Iš pradžių net nenorėjęs patikėti, kad tai ne pasakos, bet kai ką patikrinęs - tiesa, taip ir yra, kaip ten rašo... Ten jis skaitęs, kad esąs toks motoras, ku­ ris galima visokiam darbui pajungti. Nuo to laiko ir svajo­ davęs apie jį. Pamatęs karčemos kieme geležų laužą, iš karto 142

suprato, kad tai jo esama. Jo paveikslas visą laiką buvo meistro galvoje. Tiktai su tuo motoru meistras daug bėdos prasimanė. Jis net išvarė meistrą iš savo krašto. VII

Su aušra atsikėlė meistras Dundulis iš nemigo guolio ir kibo prie motoro. Atsidaręs kluono duris, dar kartą apžiūrėjo ir išėjo į miestelį parsinešti žibalo rūdims šveisti. Sugrįžo iš miestelio patenkintas ir linksmas. Miestelyje jau žinojo apie naują meistro užmačią. Pirmasis jį prakalbi­ no žydelis Akilius, kai jis pro užpakalines duris įėjo į jo dar uždarytą krautuvę. - Nu, meister, ko taip anksti? Girdėjau, mašiną parsive­ žei, kuri visokius darbus dirba? Nu, gal kitur ji ir dirba, o pas mus kur čia dirbs, mes ir patys apsidirbam... Tai žibalo, sakai? Tuojau, tuojau, tik lapsardoką susijuosiu... Nu, pas tave gal ta mašina ir dirbs! Su tokia galva tau tiktai į Ameri­ ką eiti, ten viską su mašinomis dirba. - Nieko, - atsakė meistras, - ir mes kaip Amerikoje su mašinomis dirbsim. Žydelis dar norėjo paryčiu paplepėti, bet Dundulis netu­ rėjo laiko. Mostelėjo tiktai ranka ir beveik tekinas išbėgo į gatvę. Gatvėje kiti sutiko, ir tie norėjo žinoti, ką ten meistras prasimanęs. Dundulis ir jiems tiktai mirktelėjo prabėgdamas viena akim: 143

- Pamatysite! Iš meistro skubumo žmonės suprato, kad jis iš tikro kažką nepaprasta prasimanė. Lekia kaip akis išdegęs, nė žodį pa­ sakyti neturi laiko. Taip būdavo visada, kai meistras ką nors prasimanydavo. Tada jis niekam neturėdavo laiko, kol pa­ baigdavo sugalvotą dalyką. Taip ir šį kartą. - Na, meistras iš tikro turbūt rengiasi prajuokinti mieste­ lį! - kai kas net nusijuokė, žiūrėdamas į skubantį meistrą. O Dunduliui maža tai rūpėjo. Jis, parbėgęs tiesiai į kluo­ ną, atsiraitė rankoves ir pradėjo rūdis šveisti nuo motoro. Nespėjo Dovinė išlįsti iš jaujos, jis ir jam riktelėjo: - Ko drybsai? Padrybsosi, kai motoras už tave pjaustys lentas! Eikš į talką! Būtų ir vaiką, atbėgusį pašaukti pusryčių, pristatęs prie šveitimo, bet tas šūktelėjo ir atgal nubėgo į trobą. Meistras ir dabon neėmė, kad reikia eiti pusryčių. Tiktai kai pati meistrienė nesulaukusi išėjo į prieangį ir riktelėjo ant viso kiemo, meistras neiškentė ir numetė į šalį šiūrą. - Ir velnias tuos pusryčius išgalvojo? - po nosimi suniur­ nėjo. - Einam ar ką? Dar ateis čia, ir gaišk tada su boba, dėl niekų riedamasis. Dėl kiekvieno sutrukdymo meistras labai pyko. Neturė­ jo net laiko pavalgyti. Tarsi drugio krečiamas, įniko į tą motorą. Netrukus jis jau žvilgėjo kaip naujas. Tada ir meistro veidas visas prašvito. Išsiardė visą, išvalė, visus sraigtelius atsukinėjo, patikrino, kuris sveikas, kuris surū­ dijęs ar sulūžęs. Paskui pradėjo bėgioti pas kalvį. Čia ir prasidėjo meistro bėdos. 144

Kalvis Patumsis buvo persenęs, kurčias, paniuręs senis. Beldėsi kalvėje vienas kaip Morkus po peklą. Turėjo sūnų, bet tie, pramokę kiek iš tėvo amato, išdūmė į Ameriką. Ne­ blogai, matyt, jie tenai gyveno, tiktai tėvui iš jų mažai pa­ guodos buvo. Kartais kuris atrašydavo ir žadėdavo atsiųsti laivakortę, bet tėvas tiktai paniurnėdavo, kur jis neš senus kaulus į pasaulio galą, kapinės ir čia netoli! Nebent jeigu dolerį kitą atrasdavo laiške, tai prašvisdavo senio surūgęs veidas. Tada kalvė būdavo keletą dienų uždaryta. Pykdavo ūkininkai, atėję su noragais, atvažiavę su ratais, kalvis karčemoje sėdėdavo, ir maža jam rūpesčio buvo, kad čia kam reikia noragas pasmailinti ar ratai apkaustyti. Jei ir nueidavo jį išsikrapštyti iš karčemos, ne visada pajėgdavo išgarbinti. Senis buvo taip pat ne pėsčias. - Gerai, gerai, padarysiu! - atsakydavo raginamas. - Pa­ dėk pas kalvę, nebijok, ne sūnūs, į Ameriką nepabėgs!.. Pras­ kalausiu tiktai gerklę ir pareisiu... O pagaliau koks čia striokas?.. Negi dega?.. Mažai aš jų prikausčiau ir prismailinau? Ot, supykęs imsiu ir pats išvažiuosiu į Ameriką, tada žino­ kitės! Ten, matai, kalviai ne geležį kala, bet auksą! Sūnelis Antanėlis, duok, Dieve, jam sveikatėlės, čia man atsiuntė sužėręs trupinius, tai kur aš juos padėsiu?.. Tegu, sakau, Mauša jais užsprings, vis tiek man iš jų jokios naudos: nei ratus pakaustysi, nei noragą užmesi!.. Tai nors gerklę nuo suo­ džių praskalausiu. Žmonės, nerasdami kalvio namie, taip apsiprato, kad net neklausdavo, kur jis. Nebent kuris pajuokaudavo: - Tai ir vėl senis į Ameriką iškeliavo? 145

Visi žinodavo, kad į netolimą. Būdavo net tokių, kurie laukdavo, kada kalvis keliaus į Ameriką. Pamatę keliaujan­ tį, čiupdavo noragą ar ką kita ir skubindavo į kalvę atsisvei­ kinti... Kalvėje neradę, eidavo į karčemą išsibarti, kad dar­ bymetyje gaišina. O kalvis buvo vaišingas žmogus, tai ir su­ gaišindavo ligi pusiaunakčių. Tiktai vidurnaktį grįždavo iš smuklės, dainuodami ir Ameriką garbindami. Tokios kalvio gaišaties Dundulis negalėjo pakęsti. Jei dir­ bi, tai dirbk, jei geri, tai gerk, ko čia bėginėji nuo kūjo prie stiklelio. Turi būti laikas darbui ir gėrimui. Bet kalvis tiktai pasijuokdavo: - Tai tavo motoras vis dar nesisuka? Nieko, eikš, išmesk burnelę, kai pradės galvoje suktis, gal ir jis neiškęs... O pa­ galiau didelė čia bėda, spėsi ir pamažu sprandą nusisukti. Ko taip striošinies?.. Negi į Ameriką rengiesi išdumti? Bet Dundulis nekreipė dėmesio į kalvio pliauškalus. Su­ kosi po kalvę kaip namie, čia žaizdre geležis kaitino, čia kalė ant priekalo, po kiekvieno smūgio apžiūrėdamas, pa­ tikrindamas. Ir ne todėl, kad nebuvo tikras, ar gerai patai­ kė, bet todėl, kad ne tiktai ranka, bet ir visa širdimi kalda­ vo. Jo sunykęs veidas čia apsiniaukdavo, čia prašvisdavo, čia vėl įsitempdavo, ir akys nieko daugiau nematydavo, tik­ tai kalamą daiktą. Su tokiu dideliu rūpesčiu visa darydavo, tarytum ne kokį menką sraigtelį, o kažin ką daro. Kalvis, žiūrėdamas Dundulio darbo, tiktai pečiais patraukdavo: - Kelmas žino, kaip tu čia kali?.. Atrodo, prie šriubo ir nosį priplosi!.. Žiūrėk, štai šitaip reikia!.. - neiškęsdavo ir paimdavo iš Dundulio rankų kūjį. 146

Atsilošdavo kalvis, viena akim pažiūrėdavo į kalamą daiktą ir priekalą, iškeldavo kūjį ir dauždavo geležį - vienodai, nuobodžiai - tarytum pats kūjis kaltų, o kalvis tiktai šalia stovėtų ir žiūrėtų, primerkęs akį. Baigęs kalti, atgalia ranka numesdavo nukaltą daiktą į vandens lovį užgrūdinti, o kita ranka atsipūsdamas nusišluostydavo prakaitą. - Štai šitaip! - paskui pasakydavo. Dundulis abejodamas išsitraukdavo iš lovio kalinį, pažiū­ rėdavo - gerai nukaltas, ir nustebęs žvilgteldavo į kalvį. Kal­ vis irgi buvo savo darbo meistras. - Ta, žinai, padėk man suvirinti dar šitą įsprogimą, - su šypsena kreipdavosi, rodydamas sudužusią motoro dalį. Bet kalvis jau maukšlinosi kepurę. - Neturiu laiko! O čia daug darbo. Rytoj suvirinsim! Kas čia, dega? - ir išeidavo pro duris. Dundulis su piktumu ir sielvartu paskui žiūrėdavo. Pra­ keikdavo tada širdy kalvį, kad jį taip gaišina. - O gal ir tu eisi? - atsiliepdavo už durų kalvis. - Vienas vis tiek nieko nepadarysi... Praskalausim truputį suodžius ir pareisim. Tai dar labiau supykindavo Dundulį. - Eik po velniais! - atsiliepdavo. Bet kalvis nenugirsdavo, pastovėdavo susigūžęs, palauk­ davo ir nueidavo. - Nenori - nereik! Aš ir vienas kelią žinau. Likęs vienas kalvėje, Dundulis nežinodavo, ką daryti. Nei čia rytdienos laukti, - bet ir rytoj tas pats pasikartos, - nei čia pačiam mėginti suvirinti. Supykęs pradėdavo dumti 147

dumples ir kaitinti įsprogusią dalį. Kaitindavo, kol ta pa­ rausdavo ir pabaldavo kaip pats meistras iš piktumo. Kartais, kai reikdavo virinti, kalvis vis dėlto ilgai karče­ moje neužtrukdavo. Išmesdavo vieną kitą burnelę stačio­ mis ir apsisuka: - Tas Dundulis vienas mano kalvėje beldžiasi, kad tik neuždegtų!.. Ką tu su tokiu? - bambėdavo, eidamas iš kar­ čemos. Bet ne kalvės uždegimas seniui rūpėjo. Ne. Juo toliau, juo labiau kalvis įtikėjo, kad meistras kažką nepaprasta pada­ rys. Ir nenoromis susigundydavo į talką. Jau iš tolo pro atdaras duris pamatydavo baltai įkaitintą žaizdre geležį, tai paspartinęs žingsnius, šaukdavo: - Palauk, palauk, perdeginsi, paskui nesuvirinsi! Irgi, mat, gudročius! - prikišdavo, bėgdamas prie žaizdro. - Na, pūs­ telk dar kartą ir eikšen į talką! Dviese čiupdavo replėmis įkaitintą daiktą, kaldavo, plak­ davo, vėl kišdavo į žaizdrą, kol suvirindavo. Taip sutaisė, sukalinėjo išglerusį, surūdijusį motoriuką. Dundulis vėl sudėjo visas dalis, susuko sraigtelius, užkūrė motoriukas sukasi. Ne tik Dundulis visas prašvito, kai motoras dundėdamas pradėjo sukti ratą, bet ir kalvis, iš pradžių viena akim prisi­ merkęs, paskui abi išpūtęs, neišturėjo: - A, kad tave bala!.. O vis dėlto sukasi! Vadinas, ir mes dirbsime kaip Amerikoj! Kad tave kur galas!.. Tai kokia bjaurybė!.. Bet neilgas buvo meistrų džiaugsmas. Vos tiktai įkišo lentą, 148

kažkas sprogo, blykstelėjo ugnis ir uždegė šiaudinį stogą. Vos spėjo išbėgti - jau liepsnojo visas klojimas. Gaisras per­ simetė ant kitų trobų, ir sudegė pusė miestelio. Tada Dundulis, gavęs iš kalvio laivakortę, išdūmė į Ame­ riką. O Dundulienei trobelę pastatė Dovinė. Bent tuo mo­ teris pasiguodė, nes iš Dundulio ilgą laiką jokių žinių ne­ sulaukė.

149

Perskyrimas penktas

Ir vėl liko Vincas Dovinė vienas, bet dabar jam priklausė visas pasaulis. Visur jo laukė, visi jį kvietė, nes antro tokio meistro visoje apylinkėje nebuvo, o ir tokių nagingų rankų niekas nematė. Ką paims - tą padarys, akį užmes - kiaurai permatys, ranką dės - ir jau gatava. Tai ir pragarsėjo kaip visokių darbų meistras, kuriam lygaus nėra. Kas namus statydavo, neapsieidavo be Dovinės rankų, jei­ gu norėdavo, kad jo namas kaip stiklinė skambėtų, šeimi­ ninką džiugindamas ir svečius linksmindamas, o ir aplinki­ nius sugundydamas, kad ir jų namai ne prasčiau atrodytų. Kieno kito rankos būtų galėjusios taip puikiai įrengti, kad, rodos, gyventum ir gyventi norėtum, kieno gi kito akys taip gražiai viską būtų mokėję suderinti, kad iš toli ir iš arti žiū­ rėsi ir pasidžiaugsi. Tai galėjo padaryti tiktai vienas Vincas Dovinė. Kiti meistrai, jei ir apsiimdavo ne prasčiau padaryti, tai gaišdavo per visą vasarą, kartais net ligi vėlyvo rudens ne­ baigdavo, o Vincas Dovinė kad paims - darbas rankose vir­ te verda, nepamatysi - sienos iš po nakties užaugo, sparai sukilo į viršų, vainikas plevėsuoja, tiktai spėk alų užraugti, kol išsipagiriosi po vainiko iškeltuvių ir stogą šiaudais už­ dengsi, jis jau kitam valsčiaus gale spėjo trobą pastatyti ir alų išgerti, grįžta smagus ir linksmas trobos įrengti. 150

Tai jau ne darbas būdavo, bet Dovinės rankų žaislas. Čia jis buvo savo mokytojo meistro Dundulio ištikimas moki­ nys, kuris savo mokytoją pralenkė, - niekas su juo negalėjo šitame darbe susilyginti. Jo rankose tarsi pats pjūklas dūz­ gė, kaltas kalė, grąžtas gręžė, - tiktai nekliudyk, bematant bus viskas padaryta. Tai ir varžėsi dėl Dovinės atkutę ūkininkai, kuriems rūpė­ jo gražesnis gyvenimas, o, be to, ir Dovinė nesibrangino, nes pinigai jam buvo nereikalingi. Kur kaminas rūksta - ten jam duoną kepa, kur kepurę padėjo - ten jo namai, tai kam pinigai reikalingi? Nebent sekmadienį išgerti pas Leizerį ir kitus pavaišinti, bet nemėgo Dovinė karčemos dū­ muose rūgti ir degtinėje mirkti, daugiau jį viliodavo žvaigž­ dėtos naktys ir akys, tokios skaisčios kaip pavasario pa­ dangėje žvaigždės. Tai jis per naktis rasas per pievas nukrėsdavo, viso kaimo šunis pralodydavo, mergas išglamonėdavo, - visur jo pilna būdavo, kaip vėjas blaškėsi po lygumas, mergas užkabinė­ damas, visoms meilę žadėdamas, nes visos buvo jam lygios, o tos, dėl kurios bernas galvą praranda, dar nebuvo radęs. Ir ne viena merga su pavydu sekdavo lengvapėdiškus Dovi­ nės žingsnius ir su meile žiūrėdavo į jo linksmas akis. Bet tuščios būdavo mergų viltys, viskas juokais pasibaigdavo. - Kai tekėsi, padarysiu kraičio skrynią! - ar kitą kokį nie­ ką prižadėdavo, nors mergai visai ne tas rūpėdavo. Vinco Dovinės skrynios tikrai garsios buvo. Kas dukterį į marčias leidžia, - neišleis be Dovinės, nes greičiau galima buvo išleisti dukterį be kraičio ir pasogos, negu be Dovinės 151

skrynios. Niekas kitas nemokėjo padaryti tokių gražių skry­ nių su juostomis, kraštuose žvilgančiomis, su išraižytais kvietkais ir paukščiais, juose čiulbančiais ir medų geriančiais. Jei kieno širdis ir prie dukters nelinks, tai, kraičio skrynią pa­ matęs, ir dukterį užmirš, ir piršlio liežuvis, dėl pasogos be­ siderant, ne toks miklus bus. Taip Vinco Dovinės rankų dar­ bas akis sužavėdavo, širdis sugundydavo ir protą galvoje sumaišydavo. Bet ištiko ir Vincą Dovinę tokia pat nelaimė. Sutiko jis tą, kuri jam buvo Dievo žadėta, tiktai žmonės jam jos neatida­ vė. Dėl tos meilės būtų gal pražuvęs Vincas Dovinė, jeigu ne visa matanti Apvaizdos akis.

152

PRAGERTA MEI LĖ

I

Tada dirbo Vincas Dovinė pas turtingą Dobilijos kaimo ūki­ ninką Siupienių, kuris rengėsi išleisti į marčias savo vyriau­ sią dukterį Eleną. Atėjęs į gryčią, numetė maišelį su įrankiais prie durų, sma­ giai apsidairė aplinkui ir tarė: - Katrai čia reikės kraitį padaryti? Didelė ūkininko šeimyna buvo susėdusi prie stalo pusry­ čių. Prunkštelėjo jauniklės, o vyriausioji, nukaitusi kaip ža­ rija, pakilo ir spruko pro duris. - Reikia čia man! - burbtelėjo mergina, užtrenkdama duris. Vincas Dovinė spėjo pamatyti tiktai paraudusį merginos veidą, žybtelėjusias akis ir liauną liemenį. - Na, tokiai lelijai ir mano rankos per menkos! - godžiai pažiūrėjo į uždarytas duris. Atsikėlusi iš užstalės, apvali ūkininkė kvietė pusryčių, o Dovinė vis dar negalėjo atitraukti akių nuo durų. Durys bu­ vo paprastos, pagal eglės šakas sukaltos, tokios, kaip visur, nebuvo ko ilgai žiūrėti. Smagus atsisėdo prie stalo į pakilusios merginos vietą, švei­ tė sprindinius lašinius, srėbė riebius kopūstus, su seniais juo­ kavo, jauniklius kirkino. Ar tai pirmas kartas jambuvo nerū­ pestingai įsibrauti į ūkininko pastogę ir savo mikliu liežuviu visus prajukinti? Tam jis ir meistras buvo. 153

Po sočių pusryčių ūkininkas, su skiltuvu ir pintimi užsikū­ ręs pypkę, pakilo ir nusivedė Dovinę lentų parodyti. Lentos buvo daržinėje sukrautos, sveikos, sausos, stukteli net skamba. Dovinė rinkosi, kurios jam tinkamesnės - tie­ sios, nešakotos, o ūkininkas stengėsi įkišti kur prastesnės. Pagaliau net supyko Dovinė. -Juk ne man duodi, o dukteriai! - Taigi kad ne jai vienai reikia! O išpjaustysi, ir gerai bus. Galbūt Dovinė būtų neiškentęs, spjovęs į viską ir išėjęs, bet kažkas jį laikė, ir jis kantriai tampėsi su ūkininku dėl lentų, kol pagaliau atrinko, kokių jam reikia. Pavasarį ištuštėjusioje klėtyje įsitaisė dirbtuvę ir pradėjo darbą. Turėjo padaryti porą kraitinių skrynių, lovą, stalą ir keturias kėdes. Ne į bet kokį namą rengėsi išleisti Siupienius savo vyriausiąją dukterį, tai ir kraitį teko nemažą daryti. O Dovinei kas rūpi? - Ar vienai padarė ir ar vienai dar padarys? - Tiktai pati nuotaka akių nerodė. Kai išbėgo pro duris, taip ir nesirodė daugiau. Nebent pro kiemą prabėg­ dama, kaip stirna šmėkšteldavo, nedrąsiai žvilgteldama į klė­ tį, kur jos kraitdarys įsitaisė. Tas nedrąsus žvilgsnis ir pradė­ jo kutenti Dovinės širdį. - Palauk! - sustabdė prabėgančią merginą, - negi nenori nė pasižiūrėti? - O ko aš čia žiūrėsiu? - atsigrįžo mergina, ir prieš savo norą - linksmi žiburėliai suspindėjo akyse. - Na, gerai, - šyptelėjo Dovinė. - Jeigu ir aš nežiūrėda­ mas padarysiu tau kraitį - neapsidžiaugsi. 154

- Kad jo man visai nereikia! - priešinosi mergina, pasi­ rengdama toliau bėgti, bet sulaikė ją gundančios meistro akys ir šelmiška šypsena lūpose. - Aš visai nenoriu tekėti! - Tai ką, į davatkas eisi? - svilino Dovinės degančios akys. - O kad ir į davatkas! - šyptelėjo merginos lūpos. - Ar tai blogai? - Tikrai? - tyčia nustebo Dovinė. - Tada aš čia tiktai be reikalo gaištu. Reikia skubinti eiti į kunigus! - padėjo į šalį pjūklą, apsidairė. - Kur čia mano kepurė? Mergina nusikvatojo ir pabėgo. Dovinė gudriai šyptelėjo ir vėl pasiėmė pjūklą. - Na, žebenkštuke, nuo manęs nepabėgsi! - pats sau pa­ sakė, traukdamas pjūklą per lentą. Dar nebuvo tokio atsitikimo, kad Dovinė tiktai už tėvo sidabrą darytų nuotakoms kraitį. Nebent kokiai klišai kūt­ vėlai, - bet tokiai - kviesk nekviesk, akių neparodys ir į tėvo sidabrą nepažiūrės. Dovinė visa širdimi dirbo, širdi­ mi jam turėjo ir atsilyginti. Kaipgi kitaip jis galės su tokia meile kraičio skrynias išrašyti, jeigu širdyje ir akyse meilės nebus? Nors ir neilgam, kol vėjas iš kitos pusės papučia, bet turi pajusti meilų žvilgsnį, kuris jo širdį kaitintų ir ran­ ką vedžiotų, kai jis dirba. Paskui jis išeis ir nesirūpins, kam teks jo padarytas kraitis. Ar maža žmonėse merginų, ku­ rios jo laukia? Tiktai šį kartą jis pats neramiai laukdavo, kad pro klėties duris šmėkšteltų Elena ir sužibėtų, į jį žvilgtelėjusios, mer­ gos akys. Netrukus Elena apsiprato ir vis dažniau ir dažniau pro duris prabėgdavo, kartais sustodama ir kaitriu žvilgsniu 155

pažiūrėdama. Ir sustodavo Dovinės rankose oblius, ko anks­ čiau niekada neatsitikdavo. Tokiais atsitikimais tiktai sma­ giau dirbti būdavo, visas susikaupdavo, tarsi pasakyti norė­ damas - pažiūrėk, mergele, kaip mes dirbti mokame! O dabar, kai pažiūrėdavo Elena, rankos tarsi nutirpdavo. Koks čia galas? - pradėjo net nerimauti Dovinė. - Ar tik merga neužkerėjo? - Ir pradėdavo kirkinti merginą, lyg pats save erzindamas, bet mergina, pajutusi savo galybę, nenusi­ leisdavo. Ir pamatė Dovinė, kad jis šitose imtynėse bejėgis. Taip nudailino, nuobliavo lentas, o su jomis ir savo širdį. Ir palinko vėjavaikio Vinco Dovinės širdis prie stambaus ūkininko dukters Elenos, nes jos akyse jam pasivaideno to­ kia didelė laimė, kad jis dėl jos galvos neteko. II

Nuėjo garsas, kad pas Šiupienių kraičio skrynias Vincas Do­ vinė daro, ir sujudo visos apylinkės jaunikiai. Vienas po ki­ to važiavo piršliais šaunūs ūkininkaičiai, - vienam spėjai vartus užkelti, žiūrėk - kitas atvažiuoja. O kartais net ir tar­ puvartėje susitikdavo. Nemenkas ūkininkas buvo Siupienius ir dukterį žadėjo ne į menką ūkį išleisti. Pasogos šimtinės jau seniai gulėjo skry­ nios dugne ir pelijo. Laukė rankų, kurios jas pravėdintų. Tiktai ne į bet kokias rankas sutiko Siupienius tas šimtines perleisti. Vyriausioji duktė išeis į gerus namus, tai ir jaunes­ niąsias bus lengviau išleisti. Žinojo ūkininkas, kaip gyventi reikia. Todėl ilgai rinkosi žentą. O ir pasirinkti buvo iš ko. 156

Piršosi Devynduonių Laibinio vienturtis sūnus Jurgis, na­ mas neblogas, tiktai skolose paskendęs, o pats jaunikis girtuoklis ir pagyrūnas; važinėjo iš Ramužių kaimo Kūka­ lis, senbernis ir didelis riestanosis, kuris niekaip sau pačios negalėjo išrinkti ir dėl pasogos susiderėti. Buvo užvažiavęs net Padvariečių okolicos plikbajoris Gineitis, pasipūtęs kaip kalakutas ir plikas kaip tilvikas, užtat bajorišką unarą, jei primanytų, ant karučio prieš save vežtų nepanešdamas. Bu­ vo ir kitokių daugybė, tiktai vis ne tokių, kokių Šiupienius norėjo. Jam buvo reikalingas žentas - žmogus rimtas, ne koks zuikiagalvis ir palaidūnas, skolose paskendęs, bet toks, kurio ūkis visko pilnas ir kišenius netuščias. Pagaliau ir toks atsirado iš Užubalių - Kepalas, sulinkęs, ilgomis rankomis, kaip beždžionė, bet didelis darbininkas. Visai būtų tinka­ mas žentas, tiktai kažkoks priekvaišas. Visus juos traukė Šiupieniaus skrynioje dūlijančios šim­ tinės ir didelis kraitis, o Dovinę traukė Elenos lininės ka­ sos ir viliojo linksmos akys ir gyvenimas toks, kaip jos akių žiburėliai. Kai atvažiuodavo piršliai, darbas iš rankų kris­ davo ir toks nerimas apimdavo, tarsi, rodos, naktis vidu­ ryje dienos sutemtų. Tada, pametęs darbą, slankiodavo iš kampo į kampą, kaip saulės šviesos ieškodamas - Elenos akių, o sutikęs - nuliūsdavo, mergina akis nuleisdavo ir parausdavo kaip aguona. Stvertum tokią mergą į glėbį ir, nieko nežiūrėdamas, išdumtum kur į pasaulio galą. Bet nestversi ir neišdumsi. Ir juo toliau, juo liūdnesnis darėsi Vicas Dovinė. Vaikščio­ jo kaip šešėlis, tylus ir susirūpinęs. Užmiršo nerūpestingas 157

žvaigždėtas naktis, išdulkėjo iš galvos visos vėjavaikystės, tiktai rytą ir vakarą vaidenosi berno akyse linksmos ir švie­ sios merginos akys, kuriose visas gyvenimas kaip auštanti diena švito ir padūmavusios galulaukės blaivėjo. Kai liko tiktai baigti kraičio skrynias, išmarginti, raštais iš­ vedžioti, vis dažniau sustodavo rankose kaltas, tarsi ne skry­ nią raižytų, bet savo krūtinę. O kai reikėjo išpiešti gėles su paukščiais čiulbančiais ir medų geriančiais, - užmiršdavo Do­ vinė rankose teptuką ir užsisvajodavo. Svajonėse tapydavo savo meilės gėlę, kuri taip skaisčiai jo širdyje pražydėjo. Ir Elena jau be to linksmumo užklysdavo į klėtį pažiūrėti kraičių. Ir jos akyse atsirado nerimo ir rūpesčio, tarsi kaž­ kas būtų atsitikę, ko ji paslėpti negali. Šypsena išnyko lū­ pose, tiktai akys degė, išduodamos širdį. Ir ji vis rečiau pasirodydavo klėtyje. Nulindus kur į kampą, slaptai, kai niekas nematydavo, graudžiai išverkdavo mergautines aša­ ras, tarytum jos galėtų užgesinti tą ugnį, kuri krūtinėje kait­ riai liepsnojo. Bet tos ašaros dar labiau kurstė širdį. Ir iš­ girdusi piršlių varpelį prie vartų, būtų bėgusi nors į ežerą ir pasiskandinusi. Bet nepabėgsi, nepasiskandinsi, reikia vartus atkelti, svečius priimti, nors ir nelaukiamus, nors ir nemylimus. Visa viltis išsigelbėti - kraičiai dar nebaigti daryti. Ir neri­ maudama užbėgdavo pažiūrėti, ar dar daug liko mergauti­ nių dienelių. Vincas Dovinė piešė paskutinę gėlę skrynioje. - Ar graži? - paklausė, atsitraukdamas nuo skrynios ir žiūrėdamas į sumišusią Eleną. 158

- Graži, - atsakė Elena, kažkur į šalį žiūrėdama. - Jeigu už manęs eitum, - mėgino pajuokauti Dovinė, o žodžiai drebėjo, nes iš širdies veržėsi, - tai aš tau dar gražes­ nę padaryčiau... Nukaito mergina ir nieko neatsakė. Tiktai pažiūrėjo pil­ nomis ašarų akimis, apsisuko ir nubėgo. Bėgdama atsigrįžo, šyptelėjo su viltimi: - Nedaryk taip greitai, gal ir eisiu... Abudu žinojo, kad tai tuščia viltis, bet vis dėlto - viltis, nors ir tuščia. Neleis jos tėvas už Dovinės benamio, o ji neištrūks prieš tėvo valią, nors ir kažin kaip to norėtų. Ir krito darbas iš Dovinės rankų. Ištisas dienas gaišo nieko ne­ dirbdamas. Vienas rūpestis buvo - ilgiau nutraukti. Pastebėjo ūkininkas meistro gaišatį ir suprasti negalėjo, kas čia atsitiko, nors ir nujautė, kad ne prieš gera. - Kas yra, meistrai, kad darbas iš vietos nejuda? - klaus­ davo, užėjęs ir matydamas, kad nieko naujo nėra padaryta. - Mislinu, gaspadoriau, - atsakydavo užkluptas Dovinė, jeigu nesusigriebdavo pasakyti, kad jam to ar kito dalyko trūksta. - Tai ką gi mislini? - stebėdavosi ūkininkas. - Oi, daug mislinu, gaspadoriau, net galva negali apim­ ti! - atsakydavo Dovinė ir, kad neįkyrėtų, imdavosi dar­ bo. - Manai, kraičius taip lengva padaryti? Čia reikia galvą palaužyti! Ūkininkas pečiais patraukdavo: -Yra ko čia laužyti! Padarei, ir baigta! O Dovinė atsiliepdavo nežiūrėdamas: 159

- Taigi kad dar nebaigta! Neturi ką daugiau sakyti ūkininkas, tai - pastovi, pažiūri, kartais pačiupinėja padarytą daiktą, pakilnoja kėdę ar ką kita - nieko negali sakyti, darbas atsakantis, ir pasidairęs nueina. Ūkyje darbas darbą vejasi, kur čia ilgai gaiši? Meistrai kas kita, jie pratę gaišti ir veltui svetimą duoną valgyti. Tai kokia čia naujiena? Gal neturi daugiau darbo, tai ir delsia laukdamas. Tiktai nakčia, kai baigdavo visus dienos darbus, kartais nerimas apimdavo ūkininko galvą ir, stuktelėjęs mie­ gančiai pačiai į pašonę, klausdavo: - Velnias tam meistrui yra? Nedirba ir naktimis nesitranko? Pablūs dar ar kurį galą? Tik ko jis, šėtonas, taip į Eleną baltakiuoja? Pati, nusigrįžusi į sieną, knarkdavo ir nieko neatsakyda­ vo. Rado, matai, laiką kalboms. Drunyk, galvos nekvaršin­ damas, tuojau aušti pradės, reiks keltis. Ir ūkininkas pats sau reikšmingai atsakydavo: - Čia jam ne pora! Tegu nemano! Ir kad neatsitiktų kas nors, ryžosi kuo greičiausiai Eleną išleisti kad ir už to Kepalo ar ko kito. Nedidelis daiktas, kad kiek priekvailis, tiktai kam jam tos šimtinės viršaus reikia? Kaip toks, galėtų vieną šimtą ir mažiau nusileisti. Bet tegu jau paspringsta mano prakaitu. Greičiau rami galva bus.

160

III

Šeštadienio pavakare atbrazdėjo iš Užubalių kaimo - Kepa­ las su savo piršliu Vėdaru. Pasitiko juos Šiupienius viduryje kiemo, meiliai prakalbino ir nusivedė į seklyčią. Nuėjo abu­ du seniai pirma, Vėdaras, ilgus ūsus raitydamas, o Šiupie­ nius - šypsodamas. Paskui juos slampino palinkęs Kepalas, mosuodamas ilgomis rankomis ir į žemę žiūrėdamas. Dovinė dirstelėjo pro klėties duris, nusijuokė: - Tai, žiūrėk, tas meška ir antrą kartą atbrazdėjo? Patiko, matyt, medus!.. Bet apsilaižęs ar tik atgal tuščiomis negrį­ ši?.. - ir su panieka palydėjo nueinančius ligi durų. Buvo visai ramus, kad iš šitų piršlybų nieko neišeis. Šiu­ pienius kietas žmogus, daugiau neduos, o tas meška nesupras nusileisti. Švilpaudamas toliau dirbo, reikia per savaitę bent vieną gėlę pabaigti. Šakos jau išvadžiotos, tiktai žiedų vainik­ lapius telieka nudažyti. Bet derina vieną spalvą, kitą - nesise­ ka, pradėjo temti, ir numetė teptuką į šalį. Suspėsiu. O kaž­ kas taip ir gundo nueiti į trobą ir pasižiūrėti, kaip sekasi derybos. Bet suklydo šį kartą Dovinė, tiktai jo širdis neapsiriko. Kai atėjo, dažais išsitepęs, į trobą, seklyčioje šeimininkas su svečiais gėrė sugertuves, o Elena priemenėje savo ašaras. Praeidamas pro šalį, sustojo Dovinė kaip į žemes įsmukęs. - Ko verki? - paklausė. - Neišleis už to meškino, dėl šim­ tinės nesusiderės, o ir kraičio skrynios dar nebaigtos. Mergina nieko neatsakė, tiktai gailiai kūkčiojo užsikniau­ busi kampe. Paskui pro ašaras iškrito žodžiai: 161

-Jau baigia susitarti... Tėvas nusileidžia... Išvarys, nors ir nebaigtos skrynios... Nutirpo Dovinė. Lyg žarijų po berno kojomis būtų papylę. Pašoko iš vietos. - O tu už to meškino nenori eiti? - drebančiomis ranko­ mis mergos pečius apkabino. Ir pečiai drebėjo. - Tai eik už manęs, ant rankų nešiosiu! - pabučiuodamas ašaras nušluostė. - Eičiau už tavęs, - prašvito ašarotos merginos akys, bet ir vėl apsiniaukė: - Tėvas neleis... - Ar už manęs? - lyg įgeltas pašoko Dovinė. - Neleis, ir per daug neprašysim. Toks ryžtumas visą pagavo, kad, rodos, kalnus nuverstų, medžius išrautų, visą žemę pakeltų ir savo glėbyje neštų. O čia jam Elenos neatiduos! - Neverk! - pasakė merginai, tarsi kažką galvodamas, tar­ si įsiklausydamas. Seklyčioje skambėjo smagus piršlio balsas. Rimtai, vis dar užsispyręs, pertarė Šiupieniaus balsas. Ėjo derybos. Šunuodegiavo piršlys, spyrėsi tėvas. Staiga, atidaręs ligi galo duris, tarpduryje atsistojo Vincas Dovinė, susijaudinęs ir išblyškęs. - Gana derėtis! - riktelėjo. - Negi karvę perkate! Už ma­ nęs eina Elena, ir baigta! Prie stalo kalbos nutrūko. Skambtelėjo į lėkštę krisda­ mas stiklelis. Tėvas iš nuostabos prikando liežuvį. Jauni­ kis sujudėjo, lyg norėdamas pakilti. Piršlys nesmagiai ap­ sidairė aplinkui. 162

- O gal mudu, broleli, - kreipėsi į jaunikį, - ne pro tas duris pataikėme? Gal ir iš tikrųjų Siupienius savo dukterį už vėjavaikio leidžia? Ką gi, tada, žinoma, galėtų šimtu kitu pigiau apsieiti. Negi į kokį dvarą leidžia?.. Negirdėjo Dovinė, ką ten piršlys toliau vebleno, norėda­ mas jį įžeisti. Priėjo prie stalo, trinktelėjo kumštimi: - Žinoma, kad ne pro tas duris! Jums karvės reikia, tai į tvartą eikite! Atsilošė piršlys ir nutilo išbalęs, tiktai vieni ūsai kaip tara­ kono judėjo. Jaunikis ištraukė iš pastalės savo didžiąsias rankas, tarsi į muštynes pasirengdamas, bet piršlio ranka jį suturėjo, ir jis lyg apkvaišęs, visas paraudęs, dirstelėjo ma­ žomis užputusiomis akimis į piršlį klausdamas, ką daryti. - Eisim, broleli! Ko čia mums spirtis? Ar maža žmonėse mergų dar su didesnėmis pasogomis? - tempė už rankos piršlys jaunikį. - O čia - ar žinai, žmogus, ką gausi? - Žinoma, žinoma, nieko čia negausit, tiktai gaištate be reikalo! - stūmė pro duris. - Girdėjau, Akelis leidžia savo dukterį Agotą į marčias, tai kad duoda pasogą! To­ kios niekur kitur negausi - nepasivėlinkite! Ten jau suka­ si tas šunbajoris... Laižysitės paskui, o tas ir supus tūks­ tančius. Ko čia dabar spiriatės? - abiem rankom stūmė įsiręžusį jaunikį. - Nesistumdyk, ba kad vošiu! - tas skersomis pažiūrėjo ir ranką kilstelėjo. - Durnas nebūk, vyruti, tau gero linkiu! Manai, kad mer­ ga prasta? Nieko, truputį kliša ir be vieno klubo, ale tūks­ tančiai!.. O pačią negi po parodas vežiosi, bus gera! - ramdė 163

siuntantį jaunikį, dairydamasis, kuo čia geriau didžiąją kumš­ tį atmušti. Šiupienius, netekęs žado, vis dar už stalo sėdėjo. Taip staiga visa įvyko, kad nespėjo susivokti, kas čia darosi, tik­ tai pamėlynavo visas iš apmaudo. Pamatęs iškilusią jauni­ kio kumštį, susigriebė ir, trenkęs kumštimi į stalą, kad net stalas pašoko iš vietos ir visi stikleliai bei lėkštės suskam­ bėjo, suriko: - Kas čia, po velniais, tu ar aš gaspadorius? - vos nespro­ go iš piktumo. Kraujas sprandą ir akis užliejo. - Tu ar aš dukterį į marčias leidžiam? - Tu, - atsakė jam, nusigrįždamas nuo jaunikio, Dovinė. Tu gaspadorius, ir tu už manęs savo dukterį leidi. To jau buvo per daug. Kaip padegtas iššoko iš užstalės šeimininkas, kumštį į panosę atkišo Dovinei: - Nesulaukimas, kad aš už tavęs dukterį leisčiau! Kalės, ir tos neleisčiau, tu... - visas drebėjo ir negalėjo žodžio ištarti. - Nusiramink, tėve, - nulenkė atkištą kumštį. - Sprogsi dar iš piktumo ir vietoje vestuvių pakasynas turėsime. O išleistum už manęs dukterį, kaip pas Dievą už pečiaus sėdė­ tum. Ir tūkstančių man tavo nereikia, tai ko čia tau pykti? Bet Šiupienius ne tik kailyje negalėjo tverti, bet ir išsitekti savo seklyčioje. - Kad tu kur skradžiais žemę nueitum, kad tu... - ir lakstė nuo stalo prie durų, kur piršlys su panieka šypsojosi ir jau­ nikis, skersai atsisukęs, dairėsi, ar čia vožti, ar pro duris virsti. - Prašom, sveteliai, prašom, ar jūs nežinote to vėjavaikio?.. 164

Lauk iš mano namų, šunsnuki, kad tavo kvapo čia neužuosčiau! Lauk! - trepsėjo pastiręs senis prieš Dovinę. Bet Dovinė nė nesujudėjo. Tiktai šyptelėjo, žiūrėdamas į siuntantį ūkininką. - Palauk, tik mierą grabui nuimsiu ir išeisiu, - mėgino juokais paversti visą įniršį ir, lyg masto ieškodamas, graibs­ tėsi kišenėse. - Kur čia dabar?.. Tuojau, tėvai! Netrepsėk kaip įgeltas!.. Bet ūkininkas jau visai pritrūko kantrybės ir stvėrė abiem rankom Dovinę už krūtų. - Lauk, šunsnuki! - rėkė, vis labiau pajuosdamas. - Atstok! - pasipurtė Dovinė. - Ne galynėtis atėjau, bet dukters prašyti. - Še! - atkišo špygą Šiupienius. Neišlaikė piršlys ir visa gerkle nusižvengė, o jaunikis be balso išsišiepė. Nusispjovė tada Dovinė ir išėjo. Priemenėje sustojo, už peties Eleną paėmė. - Einam! - pasakė. - Kur eisim, kad neleidžia... - Didelio čia daikto! Kai eisime, tai ir išeisime. Bet čia pripuolė prie dukters motina ir įstūmė ją į kamarą. - Eik tu, eik! - abiem rankom, lyg muses baidydama, mo­ savo Dovinei. Dovinė pažiūrėjo į sumišusią moteriškę ir išėjo. Sustojo viduryje kiemo. Apsidairė aplinkui. Keturkampiu suremtos stovėjo trobos, o prie trobų pririšti draskėsi šunes dėl kilu­ sio namuose triukšmo. Suprato Dovinė, kad čia jis svetimas ir nereikalingas. 165

Perbraukė ranka per sutaršytus plaukus. Dvelkė vakaro vėjas. Pro kluono galą sumirgėjo pirmoji žvaigždė... Tai ko čia jis gaišta be reikalo? Kamaroje verkė uždaryta Elena. Bet negi jo Elena? Tai kam jis tada kraitį iš visos širdies darė? Neklausė ir neatsakė Dovinė, tiktai širdyje baisiai liūdna buvo. Ir kažko baisiai gaila... Nuėjo į klėtį, kur stovėjo meilės raštais išrašytos skrynios. Perbraukė drebančia ranka per skrynios dangtį. Lyg ne len­ tą būtų glostęs, bet mergos krūtinę. Neaiškus ir gailus jaus­ mas širdyje virė. Po ranka pasitaikė kirvis, ir sudundėjo skrynios nuo kir­ vio smūgių. Netrukus iš gražių kraitinių skrynių liko tiktai šipuliai ir laužai. Tada numetė Dovinė kirvį ir išėjo. IV

Nuo to laiko pasidarė Vinco Dovinės namai - karčema. Per dienas gėrė, per naktis po suolais voliojosi. Ir vėl gėrė. Ir išsipagirioti negalėjo. Juokėsi žmonės, kad Dovinė pas žydą Leizerį su ištekėju­ siomis akimis į žentus išėjo. Tai į karčemą jis nunešdavo visą savo auksinių rankų uždarbį. Taip žudėsi bernas, kad net graudu buvo žiūrėti. Senas karčemninkas, daug tokių matęs, kurie paskutinius marški­ nius prageria, ir tas neiškentė. - Vince, - su užuojauta kalbėjo. - Tik tu pagalvok, jei dar 166

viso paskutinio proto nepragėrei! Nu, kur tu dėtum mergą be namų, be pastogės? Džiaukis, kad ji ant tavo kaklo ne­ žliumbia. Apie tai Dovinė negalvojo, nes ir galvoti nebuvo ko. Die­ vas davė dantis, duos ir duoną. Ne dėl to bernas graužėsi. Toks apmaudas smaugė, kad, rodosi, vietoje sprogsi. Pri­ manytų - dangų sugriautų ir iš jo skeveldrų Elenai rūmus pastatytų. - Nu, ką tu turi? - rizgo į akis Leizeris. - Turi penkis pirštus. Tašai pagalį, kaukšt per pirštus, ir nėra tavo penkių pirštų. Nu, ir ką tu tada darytum? - Tave suėsčiau! - kaukštelėjo piktai dantimis Dovinė. - Nu, tu, Vince, ne žvėris, manęs nesuėsi. Tu geras žmo­ gus, tiktai gyventi nemoki. Kai aš norėjau vesti, tai ką aš, vargšas žydelis, dariau? Nu, aš dėjau skatiką prie skatiko, taupiau, dariau gešeftą, padariau tūkstantį rublių, nusam­ džiau karčemą ir pasiunčiau piršlius pas bagočių Frenkelį, kad jis už manęs leistų savo dukterį Rachelę. Nu, ir ką tu pasakysi? Aš, vargšas žydelis, peršuos bagočiaus dukteriai, kuriai tėvas paskyrė dalies tūkstantį rublių! Ui vai, kas tai matė? Bet senis Frenkelis buvo protingas žydelis, jis su­ prato, kad biednas gali pasidaryti bagotas. Davė jis man tūkstantį rublių ir savo dukterį Rachelę, ir mes pradėjom gyventi. Ir fain gyventi! Duok, Dieve, visiems taip gyven­ ti. Nusipirkau tada karčemą, ir ji dabar mano. Pati ir vai­ kai nebus be pastogės. Dievas bus geras, netrūks ir duo­ nos. Nu, ir ačiū Dievui viskas buvo gerai, ir aš, vargšas žydelis, daviau dukterims po tūkstantį pasagos, o sūnų į 167

mokslus išleidau. Dievas duos, gal bus rabinas, o jei ne­ duos, tai geresnį gešeftą padarys, kaip aš, tamsus žydelis, ir jam bus dar geriau gyventi. Jo dukterys gaus po du tūks­ tančius pasogos, o sūnūs bus daktarai, advokatai. Fain gy­ venimas bus. Nu, o tu? Ką uždirbi, tą prageri. Tai kas už tavęs gali dukterį leisti? Ir aš, vargšas žydelis, neleisčiau, kaip mane gyvą matai. - Gal aš ir neimčiau tavo Chaikos, - kam tu man ją siūlai? burbtelėjo paniuręs Dovinė, norėdamas atsikratyti karčemninko erzelio. Turgaus dienomis ir sekmadieniais, pasikaišiusi prijuostę ir atsiraitojusi rankoves, bėgiodavo po karčemą Leizerio jau­ niausioji duktė Chaja. Nedidelė, rudaplaukė, šlakuota mer­ giotė, žvilgčiojanti į visus piktomis akimis, lyg įkąsti pasi­ rengusi ar nagais įdrėksti, ir galbūt todėl įkaušę ūkininkai nepraleisdavo progos ją paerzinti. Kas su delnu prabėgan­ čiai pliaukštels, kas į šlaunį gnybtels ir patenkintas nusikva­ tos, o kai mergiotė iš piktumo visa sudrebėdavo ir pasišiauš­ davo kaip kačiukas, užpuolikas dėdavosi baisiai išsigandęs ir slėpdavosi už kaimynų nugarų: - Gelbėkit, gelbėkit, akis išdraskys ir gyvą suris! - prunkš­ damas šaukdavo. Tada mergiotės akyse pasirodydavo iš piktumo ašaros, ir ji, piktai žybtelėjusi akimis, pasakydavo: - Senas diedas, ir prie mergų kabinėjasi! Fui! Kibintojas iškišdavo galvą ir nustebęs pasakydavo: - Tai ir tu merga? O aš maniau, kad pasiutusi katė. Ir visa karčema kvatodavo, tiktai vienas Leizeris neramiai 168

dairydavosi savo paraudusiomis akimis, o mergiotė spruk­ davo, nesulaikydama ašarų, iš karčemos. Tai ir dabar Leizeris su priekaištu pažiūrėjo į Dovinę, o paskui neramiai apsidairė po karčemą. - Ar aš tau siūlau? - atšoko j šalį ir akis išvertė. - Apsau­ gok mane Izraelio Dieve, kad aš tau savo dukterį siūlyčiau! Aš savo dukterį išleisiu gal už fain kupčiaus, gal už vargšo žydelio, kuris šitos smarvės į burną neims, nu, ir prasigy­ vens, ir Dievas duos - gražiai gyvens. - Nu, ir tegu gyvens ir galą gaus! - pritrūko kantrybės apdujusi Dovinės galva. - Duok tu man geriau dar vieną bonką ir silkės uodegą. Leizeris tiktai rankomis skėstelėjo: - Kam tau, Vince, dar viena bonka, kad tu ir taip jau gir­ tas? Nori - duosiu silkės, duonos, cibulį, druskos. Tu išsipa­ giriok ir eik į darbą. Tave Siupienius nori į sūdą paduoti, kam tu skrynias sukapojai. Nu, ir ką tu darysi, kuo atsily­ ginsi Šiupieniui? Pasodins tave į turmą, šviesios dienelės ne­ matysi. Išsipagiriok verčiau, Vince! Gaspadoriai manęs klau­ sia, ar tu vis dar girtas. Daug darbo, Vince, laukia, ir pinigų bus. Tada fain bus. Tai mažiausiai Dovinei rūpėjo. Galva pusiau plyšo, ap­ svaigusi, pablūdusi. Jei kartais prablaivėdavo ir atsiras­ davo koks noras - nebent skradžiai žemę prasmegti, kad daugiau nematytų nei gaspadorių, nei jų darbų, nei surū­ kusios, nešvarios Leizerio karčemos su jo pūliuojančio­ mis raudonomis akimis ir įkyriomis kalbomis kaip musės zirzimas. 169

- Tegu pasikaria jie su savo darbais ir pinigais! - atšovė, žiūrėdamas pro musių apterštą murziną langelį. Visas gyvenimas atrodė kaip tas langelis, ir Dovinė neno­ romis visas pasipurtė. O Leizeris rizgo toliau kaip musė su savo kalbomis: - Ko jie karsis, Vince? Jie turi namus, laukus, pačias, vai­ kus, tai ko jie karsis? Va tau, kai neturėsi darbo, reiks kartis. Oi, Vince, iš širdies sakau, reikės kartis! - Nebijok, tavęs virvės neprašysiu! - atsakė Dovinė, nusigrįždamas nuo langelio ir tarsi ko ieškodamas akimis. Karčema šiokiomis dienomis būdavo tuščia, pakampėmis čežėdavo tarakonai, krutindami savo ilgus ūsus ir juodomis akimis bailiai žiūrėdami į apsikniaubusį ant stalo girtą Vin­ cą Dovinę. - Apsaugok, Dieve! - pliaukštelėjo rankomis per savo lapsardoką Leizeris. - Kad tu manęs tokio dalyko prašytum! Ui vai!.. Tokio dalyko aš ir neprieteliui neduočiau! Tegu susimyli Izraelio Dievas! - ir kaip tarakonas bailiai savo juo­ domis, mažomis akimis po karčemą apsidairė. Neramu buvo ir karčemninkui. Geriau jau, kad nė to vie­ no gėriko nebūtų karčemoje. Tada jis bent kiek atsikvėptų. Nereiktų visą laiką viduje smaksoti ir kęsti amžiną baimę, galėtų pasėdėti tarpduryje prieš saulę, pasikasyti barzdą ir pasvajoti apie fainą, gerą gešeftą, kurį kada nors jo sūnus padarys. Tai ir laukė nesulaukdamas, kada Dovinė išeis iš karčemos, o tas visai ir nesirengė. Gal būtų Dovinė ir nerūgęs Leizerio karčemoje, jeigu būtų žinojęs, kur eiti ir išblaškyti savo sielvartą. Aplinkui - kur 170

eisi, visur plačiose lygumose sočios ūkininkų sodybos - gūž­ tos, kurios uždengia tolumas ir širdį pripildo nykaus nerimo. Tai kur galėjo dingti Dovinė iš karčemos? - Kai akis deg­ tine užpildavo ir susmukdavo po stalu, tiktai tada užmirš­ davo savo nelaimę, bet išsipagiriojęs dar labiau norėdavo gerti - ir gerdavo, kol vėl susmukdavo. Ir veltui stengėsi Leizeris blaiviomis kalbomis bent kiek prablaivinti nusigėrusį meistrą, o jeigu būtų ir prablaivinęs, tai gal dar didesnei jo nelaimei, nes prablaivėjęs gal būtų nepakėlęs savo susmukimo ir pirma laiko su virve ant kaklo būtų pražuvęs busimasis dievadirbis Vincas Dovinė. V

Prasiblaivinęs Vincas Dovinė jei ir išeidavo kur į darbą, tai nebent rublį kitą užsidirbti degtinei. Toks baisus apmaudas jį smaugė, kad neapsvaigęs negalėjo gyventi. Niekas nebu­ vo miela, niekas netraukė. Net ir savo nelaimingąją meilę buvo degtinėje paskandinęs ir visiems atšiaurus pasidaręs. Pirmą darbą atlikęs ir sučiupęs keletą rublių, grįždavo at­ gal į smuklę. Kartais pakelyje sustodavo, jei būdavo karšta darbymetė ir laukai pilni žmonių. Vienmarškiniai ūkininkai su visa šeimyna sušilę, prakai­ tuoti skuba atlikti darbus. Dangus niaukstosi, gali būti lie­ taus, nėra kada gaišti. O Dovinė stovi nuošalyje ir dairosi abejingas. Jam nėra ko skubinti. Smuklė nepabėgs, o ir no­ ro nėra vienam eiti pas Leizerį. Jgyvą kaulą įgriso savo ple­ palais. Tai ir stovinėja, dairosi. 171

Pikta žmonėms žiūrėti į dykaduonį. Kitas neiškentęs net keletą kukūžių pasiunčia. Atsirado, mat, ponas. Tada neiš­ kenčia ir Dovinė. Pikta pagunda sužiba akyse, prieina prie ūkininko: - Gaspador, man labai reikalingas šiandien darbininkas, ar neatleistum? - su klastinga šypsena prakalbina. Ūkininkas pakulinių marškinių rankove nubraukia pra­ kaituotą kaktą, piktai pasižiūri į Dovinę, o tas šypsosi kaip velnias. Ar tik nepablūdo, kad per darbymetę prašo darbi­ ninkų atleisti? Bet Dovinė neatstoja. Žėri pagunda akys. Trūks laikys, o savo padarys. Visas užsidega ir pats įtiki, kad jam reikalin­ gas darbininkas. Tiktai ūkininkas ir kalbėti nenori, puse lū­ pų prataria: - Matai, darbymetė, tai koks čia tau gali būti darbininkas? - Kokia čia darbymetė? - patraukia pečiais Vincas Dovi­ nė. - Tokia darbymetė pernai ir užpernai buvo. Pas mane didesnė darbymetė. - Kokia gi? - negaišuodamas laiko, paklausia ūkininkas. - Atleisk, tai pamatysi, - šypteli Dovinė. - Eik sau po galais! - jau ne juokais pradeda pykti ūki­ ninkas. - Pusę rublio duosiu! - pasiūlo Dovinė, ir jo akyse subliz­ ga klasta. - Pusrublis - ne pinigas, darbas - ne juokai! - atkerta ūki­ ninkas, jau dirbdamas ir nežiūrėdamas į Dovinę. Bet tas vis neatstoja. Eina paskui. - Rublį! - gundo. 172

Ūkininkas sustoja. Ar velnias čia jį atsiuntė su pagundo­ mis! Peržegnoti nori, kad atstotų, bet iškilusi ranka sustoja. Rublis vis dėlto pinigai. - Duok! - ištiesia pagaliau ranką. O ar gaila Dovinei rublio? Jis tą rublį pasiims atgal iš ūki­ ninko ir dar su priedu, bet vis tiek ir tą pragers. - Še! - atsako nesvyruodamas ir sukerta rankomis. Ūkininkas apsidžiaugia rublį dykai gavęs, pats sau pagal­ voja - durnių radau, ir sako bernui: - Tai tu, Jurgi, eik pas Dovinę šiandien. Bernas meta darbą. Jam kas - čia ar kitur dirbti. O Dovinė pasižiūri į berną nuo galvos ligi kojų, lyg klaus­ damas, ar pajėgs patalkinti, pats sau šypteli ir sako: - Menkas iš tavęs darbininkas, ale ko čia ir norėti. Už kiek gaspadoriui dirbi? - Už kiek čia dirbsi? - nenoromis atsako bernas. - Už pilvą. - Na, tai pas mane dirbsi už gerklę! - atrėžia patenkintas Dovinė. - Gerai dirbsi - rublį ir tu gausi, blogai - į spran­ dą! - ir nieko daugiau nesakęs, nusiveda berną tiesiog į karčemą. Ūkininkas žiūri paskui ir siunta: - Tai velnias! Per tokią darbymetę - ir į smuklę! - svyla ūkininko delne rublis. Primanytų - trenktų pasivijęs tą rublį į snukį, bet rublis vis dėlto yra rublis, o gal ir be berno ligi vakaro bus galima apsidirbti. Pasižiūri į dangų. Saulė svilina. Pakraščiai niaukstosi. Lie­ 173

taus gal bus. Ir stveriasi ūkininkas išsijuosęs darbo, vienas už tris dirba. O Dovinė sėdi karčemoje pavėsyje, pats geria ir berną gir­ do. Ir toks patenkintas ir linksmas, tarsi niekados jokios bėdos jo galvos negraužė. Tiktai pila bernui, o tas vos spėja gerti. Jeigu atsilaiko - gauna ir bernas rublį, o jei po stalu nugriuvo - eina kito darbininko samdyti, jei dar kišeniuje pinigų turi. Ir taip geria, kol viską prageria ir kaimo bernus nugirdo. Ūkininkai siuto iš piktumo ir iš galvos kraustėsi. Parvėžlins bernas iš karčemos girtas, kad tiktai į trečią dieną išsi­ pagirios, o ir išsipagiriojęs, jei gavo rublį - žiūrėk, vakare prapuolė, į trečią dieną atsiras, - taip ir pražūdavo darbi­ ninkas visą savaitę. Bet ir čia dar nesibaigdavo ūkininkų bėdos. Pakalbink pus­ bernį per darbymetį į darbą, tas ir pasišiaušia: - Kiek tu čia man duosi? - Auksiną? - Su Dovine gerda­ mas, rublį gausiu. Ir daryk ką nori su pusberniu, o čia laukuose javai byra. Prakeikė ūkininkai tą vasarą Vincą Dovinę, kaip jo perkū­ nas viduryje dienos netrenkia ir šventa žemė nešioja. Būtų primanę - patys būtų nutrenkę, kad žmonių nepiktintų, į pagundą nevestų. O Vincas Dovinė vaikščiodavo tada sma­ gus ir juokdavosi: - Viena bėda - pinigų per mažai turiu. Nugirdyčiau ne tiktai bernus, bet ir gaspadorius. Tai bent linksma būtų. Kaip gaspadoriui, išsyk du rublius duočiau, tegu prasigyvena! O šiaip dar išsiners iš kailio ir vaikščios - kailis sau, kaulai 174

sau... Tada kad stversis darbo, nulups nuo žemės devintą kailį, prakiurs žemė, ir visi nugarmės į pragarą. Bet žmonės jau nekreipdavo dėmesio į Dovinės bliuznijimą. Piktai pašnairuodavo, nusispjaudavo ir nusigrįždavo. Nebent kuris nusispjovęs burbteldavo: - Tau jau seniai reikėjo ten nugarmėti! Ir vienam Dovinei nyku pasidarydavo begalinėse lygumo­ se. Bėgtų į pasaulio kraštą, bet kur pabėgsi? - Vienas kelias į karčemą. O ten nuėjęs ilgai gerdavo, kol prablaivėdavo, o prablaivėjęs ir vėl gerdavo, nes baisiai neramu būdavo. O kartais neišturėdavo, toks graudumas širdį suspausdavo, kad, apsikniaubęs stalą, žliumbdavo, kol savo ašaromis pasiger­ davo. Ir jau ne dėl nelaimingos meilės žudėsi. Seniai ją pra­ gėrė ir užmiršo. Pats save žudė, degtinėje skandino, nes pats su savimi išsitekti negalėjo. Nusibodo jam visi darbai, įky­ rėjo duonos ir pastogės rūpestis, kuris toks smulkus ir ne­ reikalingas atrodė, išsiilgo naujo gyvenimo ir naujų darbų, bet kokių - ir pats nežinojo. Tiktai nykus nerimas širdį spau­ dė ir akys kaip pamišėlio klajojo. Bet kasdien jas užpildavo degtine, jos apsiblausė, ir tas didysis naujo gyvenimo neri­ mas užgeso. Ir juo toliau, juo labiau gyvas ir linksmas vei­ das užnešė į numirėlio kaukę. Stumdėsi po karčemą kaip gyvas lavonas. Stebėjosi žmonės tokia keista permaina ir priežastis spė­ liojo. - Nebūk mergos vaikas! Kitas žmogus su tokiom rankom ir tokia galva gyventų ir namus užgyventų, o šitas - karče­ mose visą laiką po suolais voliojasi. 175

Niekas nesuprato, kad ne namai Dovinei rūpėjo. O jeigu namai, tai tokie - kaip visas Dievo pasaulis, bet jų apimti jis negalėjo ir todėl klaidžiojo patamsėję. VI

Praėjo girta vasara, nugriuvo į purvyną ruduo, o Vincas Do­ vinė vis dar iš karčemos neišėjo, nes ir nebuvo kur eiti. Gra­ sinimais, prievarta išlupdavo iš Leizerio degtinės ir amžinai girtas būdavo. Senis karčemninkas nežinojo, ką ir bedaryti, kaip atsikratyti Dovine, ir jo žilą galvą rūpestis prislėgė. Pa­ šauktų vyrus, išmestų, bet jis ir vėl ateis, langus išdaužys ir dar kažką padarys, nes girtas žmogus viskam pasiryžęs. Ir senio Leizerio paausiai dar labiau žilo ir raitėsi iš rūpesčio. Pagaliau pamėgino bent šiek tiek nuostolius sau atsilyginti, paversti Dovinę savo bernu, bet menka nauda iš nusigėru­ sio berno buvo. Nebent pagiriomis susmukęs iššluodavo kar­ čemą, arklį pašerdavo, tvartus apliuobdavo, bet koks čia žydo ūkis? O ir Dovinė, atsikvošėjęs, kad pasidarė žydbernis, taip pasiųsdavo, kad nors bėk, Leizeri, iš namų. Gerai dar, jeigu negyvai nusigerdavo, tada nutempdavo į tvartą, tegu drunija, bent kokią dieną į akis nelįs, bet dažniausiai Dovinė gerdavo ir nepasigerdavo, tiktai visas įkaisdavo ir lyg ugnyje degdavo. Tada jis galėdavo viską padaryti, nie­ kas jo nesuturėdavo. Ir Leizeris su baime sekdavo jį akimis ir iš tos baimės meiliai kalbindavo: - Vince, eik tu atsigulk, pagulėsi, pamatysi - praeis. Eik, Vince! - stumdavo pro duris. 176

Bet Dovinė pasipurtydavo, ir žydelis į kampą įsisprausdavo. - Nenori - neik, Vince, neik! - abi rankas atkišdavo Leizeris, tarsi gindamasis, tarsi prašydamas. Ir vargas būdavo, jeigu tai atsitikdavo turgaus ar švento­ mis dienomis. Dovinė lodavosi su ūkininkais, kol tie jj paim­ davo už pakarpos ir išmesdavo iš karčemos. Bet tai retai apsieidavo be muštynių, stalų, suolų sulaužymo, langų išdaužymo ir visos karčemos apvertimo. Išsiskirstydavo pa­ triukšmavę ūkininkai, palikdami ant karčemos kiemo gu­ lintį su praskelta galva Dovinę. Keikdavosi Leizeris ir visas nelaimes šaukdavo ant Dovi­ nės ir taip jau leisgyvės galvos. Bet praėjus pirmam įtūžimui, paimdavo kibirą vandens ir eidavo prie gulinčio Dovinės. Pamačiusi kieme tėvą, betriūsiantį prie Dovinės, išlįsdavo iš savo užuolandos jo duktė Chaja su skudurais, ir, apraišioję žaizdas, nutempdavo abudu Dovinę į tvartelį, kur paguldy­ davo kampe ant šiaudų. Atsidusdavo žydelis ir duktė, graudžiai pažiūrėdavo į be­ siblaškantį be sąmonės Dovinę, bet kuo jie galėjo jam pa­ gelbėti, jeigu jis pats ėjo į pražūtį?.. - Galą gaus, kaip galvijas, - palingavo galvą Leizeris. - O koks žmogus buvo!.. Tokiam žmogui tiktai gyventi, o jis?.. Pasibjaurėjimas ir priekaištas spindėjo seno žydo parau­ dusiose akyse, kai jis išeidamas uždarydavo tvartelio duris. Ne kartą pagalvojo, kad atėjęs ras sustingusį ir nežinos, nė kur palaidoti. Bet Dovinė, pagulėjęs dieną kitą tvartelyje, atsipeikėdavo ir kaip vaiduoklis ateidavo vėl į karčemą. 177

- Tai tu dar gyvas, Vince? - stebėjosi žydelis, tarsi maty­ damas iš ano pasaulio atėjusį. - Gyvas, - šypteldavo liūdnai Dovinė. - Tik čia tau viską išdaužė, Leizeri. Nenusimink, pataisysiu!.. Ir stverdavosi darbo. Susirasdavo vieną kitą įrankį, kurį jau buvo ne kartą pragėręs ar Leizeriui už degtinę užstatęs, ir po savaitės karčema kaip nauja būdavo. Apsidžiaugdavo Leizeris, bet ir tą jo džiaugsmą rūpestis apniaukdavo. Kas iš to, kad naujų stalų, suolų padarė, jeigu pirma proga vėl vis­ ką sulaužys? Tai ne kartą ir atsitiko. Bet toks nelemtas paty­ rimas pamokė žydelį, ir jis prieš šventes ar turgų išnešdavo iš karčemos naujus daiktus ir suvilkdavo iš tvartelio senuo­ sius, sulūžusius. Jei juos ir baigdavo laužyti, menkas nuosto­ lis, Dovinė naujus padarys, o kur tie naujieji dingdavo - kas Dovinei darbo? Dabar jau Leizeris nevarė jo iš savo karčemos, kartais šyp­ telėjęs net pasakydavo: - Nu, Vince, jei tau patinka, gali pas mane gyventi! Tiktai tos bjaurybės tiek daug negerk. Ir kam tau gerti? Toks fain žmogus, o kai pasigeri - visai kiaulė pasidarai. Bet Dovinė jau negalėjo negerti. Susmukęs, apsiblausęs slankiodavo, kol gaudavo vieną kitą stiklelį. Tada vėl atgy­ davo ir, jeigu per daug nepasigerdavo, puikiausias būdavo darbininkas. Tai Leizeris ir nesigailėdavo trupučio degtinės, kartais net pats pasiūlydavo stiklelį, kai reikdavo kokį nau­ ją daiktą padaryti. Taip gyveno Dovinė pas Leizerį ir vis labiau smuko. Visi norai, visos mintys susimaišė, kaip pro dūmus į viską žiūrė­ 178

jo - galva apkvaišusi, valia ištižusi, jausmai atbukę... Net dirbant įrankiai krisdavo iš rankų, ir stigdavo noro juos pa­ kelti ir vėl pradėti dirbti. Taip visiškai susmuko ir ėjo į tikrą pražūtį. Tai matė Leizeris, bet nežinojo, kaip čia pagelbėti, nors ir turėjo iš netyčia atsiradusios dirbtuvės gražaus pelno. Bet juo toliau, juo prastesnis buvo iš Dovinės darbininkas. Tik­ tai medžiagą gadindavo ir nieko gero nepadarydavo. Ir Lei­ zeris vėl susirūpino, kaip atsikratyti Dovine, bet kaip at­ sikratysi gyvu lavonu? Pirma jis turėjo numirti arba atgyti. Bet nei vienas, nei kitas nebuvo Leizerio valioje, ir jis susi­ rūpinęs dairydavosi pro karčemos langus, kai už stalo snaus­ davo apkvaišęs Dovinė. VII

Pro murziną karčemos langą žiūrėjo į rudens kelią Leizeris ir pamatė atvažiuojančius vestuvininkus. Pažinęs Šiupieniaus arklius, pribėgo prie Dovinės ir papurtė už pečių: - Vince, žiūrėk, tavo mergą į šliūbą veža! Dovinė kaip iš miego pašoko ir žvilgtelėjo pro langą. Dvejetas putojančių arklių vežė karietoje verkiančią nuo­ taką. Staiga apsisuko Dovinės akyse visa karčema, ir galva išsyk prablaivėjo. Be kepurės ir atsisegiojęs išbėgo iš karčemos. Vestuvininkai jau buvo nuvažiavę. Tiktai purvinu keliu teš­ kėjo nuo ratų purvynas ir žvengė eržilai. Tolumoje, pro liepų ir ąžuolų nuogas viršūnes, sviro baž­ 179

nyčios apkerpėjęs bokštas. Dovinė pasileido bėgti purvinu keliu. Purvynas tiško viršum galvos, jis nieko nejautė ir ne­ matė, tiktai vieną bažnyčios bokštą. Prie pat šventoriaus bokštas susiūbavo ir griuvo. Dovinė, paskutines jėgas sukaupęs, dar įbėgo į šventorių, kažką vaikydamas rankomis nuo akių, bet akys aptemo, ir jis sukniubo šventoriuje po ąžuolu, kur kabojo stebuklingas šventas Jurgis, medine ietimi perveriantis smako nasrus, kad išgelbėtų nuo pražūties nuostabaus gražumo karalaitę... Sa­ vo karalaitės Dovinė neišgelbėjo ir pats iš sielvarto suklu­ po. O šv. Jurgis buvo tada kažkur iškeliavęs su savo karalai­ te. Tuščioje pastogėlėje tiktai žvirbliai čirškė, sušlapę rudens darganoje, ir nebuvo kam užtarti ir sustiprinti iš meilės siel­ varto pražuvusio ir vėl pabudusio Vinco Dovinės. Jis gulėjo ant šlapios žemės, pamėlynavęs ir baisus, visi sąnariai lyg tampomi trūkčiojo, o iš persikreipusios iš skaus­ mo burnos ėjo baltos putos. Taip turėjo negarbingai pražūti Vincas Dovinė, nelaimin­ gos meilės nuvarytas į karčemą ir ten save pragėręs, bet pasku­ tinę pražūties valandą nuotakos graudžių ašarų iš tos bedug­ nės buvo ištrauktas ir išvestas į kitus gyvenimo kelius.

180

Perskyrimas šeštas

Didelė nelaimė turi ištikti žmogų, kad jis galėtų susirasti patį save ir savo gyvenimo kelią. Tokia nelaimė ištiko ir Vincą Dovinę. Klaidžiojo jis po lygumas, svetimas sodybas ir laukus, vi­ sur po truputį savęs palikdamas ir niekur viso savęs neatrasdamas, kol pagaliau surado savo laimę ir nelaimę Elenos akių žiburėliuose. Tie žiburėliai išsklaidė širdyje užsilikusius nykius gyveni­ mo šešėlius, ir Vinco Dovinės akyse prašvito - naujas ir skais­ tus gyvenimas. Todėl, kai tie žiburėliai jam užgeso, staigi naktis krito ant jo akių, akla ir beviltiška, pražudydama ne­ tikėtai nušvitusią laimės viltį ir jį patį nugramzdindama į tamsiausią bedugnę. Bet nelemta buvo Vincui Dovinei dėl meilės pražūti, tik­ tai jos nepakeliamo sielvarto parblokštam prisikelti naujam gyvenimui, kur jis nesurado laimės, bet užtat surado savo gyvenimo kelią. Tas kelias buvo gal dar nykesnis, negu praeitas, bet šitame kelyje jis surado pats save, todėl visos kančios ir klaidžioji­ mai nebuvo beprasmiški, nes įgydavo didžiosios prasmės savęs atvaizdavime dievadirbio Vinco Dovinės kūryboje. O tuo tarpu, be sąmonės ir nieko nežinodamas, gulėjo Vincas Dovinė Paliepių bažnyčios šventoriuje, kai jo Eleną 181

amžinai iš jo išplėšė ir surišo su ilgarankiu Kepalu purvi­ nam ir be džiaugsmo gyvenimui, kuris neišbrenda iš pelkių ir neišeina iš arimų vagų, bet taip pat turi savo prasmę, savo likimą ir laimę. Visa tai nebuvo Dovinei skirta ir gal todėl buvo jo laimė, kad jo ir Elenos keliai išsiskyrė. Jos akių žiburėliai gal būtų jį nuvedę į visai svetimas gyvenimo sritis, kur gal būtų buvę šilta ir sotu, ir jauku po storomis duknomis, tiktai jis gal būtų tenai užtroškęs ir ne kartą, apimtas begalinio, pačiam nesuprantamo nerimo, blaškęsis ir bandęs ištrūkti iš to lai­ mės voratinklio. Tai ir laiminga buvo Vincui Dovinei Elenos meilė, nes ji nuskaidrino jamtolumas ir nenuklampino gyvenimo pelkėse. Ta nelaiminga meilė palydėjo Vincą Dovinę į naują gyve­ nimą su dideliu sielvartu ir ilgesiu, ir jeigu tai, ką ji jam davė, nesurado gyvenime savo didžiosios prasmės, tai jau ne Dovinės ir ne jo nelaimėje laimingos meilės kaltė.

182

PRAŽUVĘS

ŠV. J U R G I S

I

Suteikęs šventą moterystės sakramentą, Paliepių klebonas Benediktas Ūsorius ėjo per šventorių ir pamatė po ąžuolu išsitiesusį žmogų. Pamanė klebonas, kad vienas vestuvininkų nusigėręs kaip kiaulė ir palikęs gulėti šventoje vietoje. Tada teisinga rūsty­ bė apėmė kleboną, ir jis, iškėlęs lazdą, artinosi prie gulin­ čio. Būtų jau šėręs gumbuota lazda, tiktai baisi sukniubu­ siojo išvaizda sulaikė įtūžusią ranką. Pažino klebonas savo parapijos palaidūną, vaikščiojančią pagundą ir gerų žmonių piktintoją - meistrą Vincą Dovinę. Pakišo lazdą po krūtine ir apvertė aukštielninką. Iš pasibjau­ rėjimo žengė atgal žingsnį atatupstas. Girtuoklis buvo visas mėlynas, o iš burnos baltos putos ėjo. - Dar nudvės, bjaurybė! - garsiai pagalvojo ir buvo beei­ nąs pasakyti zakristijonui, kad išmestų nuo šventoriaus. Bet čia pat pergalvojo. Neseniai Paliepiuose buvo užvažiavęs keistas, apšepęs žmo­ gutis. Po bažnyčią landžiojo, po kapus dairėsi, tarsi būtų kažką pasidėjęs ir nerastų. Atėjo į kleboniją, pasisakė esąs dailininkas ir tautodailės rinkėjas. Nesuprato iš pradžių kle­ bonas, ko jam reikia, tiktai pamanė - jeigu maliorius, tai ar nepermaliavotų iš naujo didžiojo altoriaus, o ir visos bažny­ čios, nes seniai jau buvo dažyta ir dažai visur suskilę ir apsi183

lupę. Tą mintį galvoje turėdamas, klebonas priėmė kaip sve­ čią kažkokį svieto perėjūną. Tas nesivaržydamas keletą dienų paviešėjo, valgė ir gėrė, o ant galo šunystę padarė. Jam išvažiavus, paaiškėjo, kad dingo nuo šventoriaus švento Jurgio, perveriančio slibiną, statula, kuri stovėjo išdalijusio ąžuolo drevės pastogėlėje. Ta statula, žinoma, tušti niekai buvo, beveik visai supuvu­ si, tiktai apie ją daug legendų žmonėse ėjo. Pasakojo iš lūpų į lūpas - labai seniai kažkoks narsus kariauninkas prie jos meldėsi, o paskui savo neprietelius baisiai sutriuškino. Praėjo daug metų, statulėlė ąžuolo žieve apaugo ir pasislėpė nuo svieto akių. Tiktai vienas neregys, iš pat mažens aklas, atėjęs prie medžio suklupo ir nesavu balsu pradėjo šaukti, kad me­ dyje esąs žieve apaugęs šventas Jurgis. Prakirto toje vietoje, kur neregys nurodė, medžio žievę ir atrado statulėlę. O ne­ regys tą pat valandą išvydo dangaus šviesą. Tai buvo labai seniai, ir niekas to neatsimena, o ir bažny­ čios raštuose nieko apie tai neminima. Vadinas, valia tikėti, valia netikėti, ką žmonės kalba. O vienas buvusis klebonas, patikėjęs žmonių kalbomis, liepęs pernešti šv. Jurgio statu­ lėlę iš drevės į bažnyčią, bet čia įvyko keistas dalykas: iš po nakties šv. Jurgis ir vėl savo vietoje buvo. Tada klebonas net tris kartus nešęs statulėlę į bažnyčią, bet kiekvieną kartą ji ir vėl atsirasdavusi medžio drevėje. Nuo to laiko jau ne tiktai gandas pasklido, kad Paliepių šv. Jurgis esąs stebuklingas, bet ir bažnyčios raštuose apie tai kažkas neaiškiai minima. Dabartinis klebonas Benediktas Ūsorius, tikras ūkininkų sūnus ir pats neblogas ūkininkas, mažai tikėjo tos sutrūniju­ 184

sios, tegu ir šv. Jurgio, statulėlės stebuklingumu, bet kaip geras savo avių ganytojas palaikė parapijonų tikėjimą, nes iš viso to buvo didesnė Dievui garbė ir bažnyčiai nauda. Jo pirmtakūnai buvo išsirūpinę Paliepių bažnyčioje šv. Jur­ gio atlaidus, kurie sutraukdavo net iš tolimiausių parapijų maldininkų minias. Kiti net keliais ateidavo padarę įža­ dus, kad ir jiems šv. Jurgis padėtų sunaikinti neprietelius. Pasak kitų, ir padėdavęs, tiktai kur čia viską supaisysi, ar čia šv. Jurgis dėtas, ar kas kitas. Nelabai to paisė ir klebonas, palikdamas tokias žinias nešioti davatkoms ir kitoms Dievo nuskriaustoms moterims, nes pats visą laiką būdavo užim­ tas ūkio reikalais. Bet dabar, kai ištuštėjo švento Jurgio pastogėlė, nemažai susirūpino ir pats klebonas. Norėjo net važiuoti ieškoti to nelemto dailininko ir susigrąžinti statulėlę, bet kur tu jį, lat­ rą, rasi, kur jis nusibaladojo ir šv. Jurgį nujojo? O parapijoje jau sklido gandai, kad šv. Jurgis užsirūstinęs ir išjojęs iš Palie­ pių parapijos. Norėjo klebonas ta proga per pamokslą pa­ graudenti parapijiečius, kad melstųsi, idant šv. Jurgis atleistų jiems, nusidėjėliams, ir vėl atgal sugrįžtų į savo pastogėlę. Būtų galima padaryti ir nauja pastogėlė, bet jeigu negrįš, tai kaip tada? Negi statysi naują pastogėlę žvirbliams veistis? Tik­ tai leisi bedievių liežuviams niekinti šventą vietą. Su tuo rūpesčiu nuėjo klebonas pas zakristijoną, kurio gal­ va buvo be galo panaši į arklio galvą: siaura ir ilga, su priplota nosimi ir didelėmis išblindusiomis akimis. Tačiau tas nekliudė jam sąžiningai atlikti savo pareigas ir viską savo laiku paste­ bėti, nes jis buvo žmogus, visa širdimi atsidavęs bažnyčiai ir 185

klebonui, nors klebonas ne visada juo pasitikėdavęs, nes lai­ kęs jį iš dievobaimingumo kiek sukvailėjusiu. Tai ir dabar nuėjęs tiktai pusę minties pasakė: - Tenai, po ąžuolu, guli girtas Dovinė. Dar nugaiš, ko gero!.. Nutempk į špitolę, tegu išsipagirios, o paskui pas mane atvesk. - Gerai, klebonėli, - nusilenkė zakristijonas, o pats sau pagalvojo, kuriam galui prireikė klebonui to girtuoklio, ar ne geriau būtų išmesti kur į patvorį nuo šventos vietos, tegu sau dvesia, bet priešintis klebono valiai nedrįso. Apie zakristijonus dar amžiną atilsį šviesaus proto žemai­ čių vyskupas Motiejus Valančiauskis „Šventųjų Živatuose“ šitaip rašė: „Paprastaj szejp jau zakrastionaj apjunkst su bazniczi ir su Wieszpatiu Diewu: ilgai namuse Sutvertojaus bebruzdamis randas it bedieusej.“ Bet šitų žodžių negalima

būtų taikyti Paliepių zakristijonui Mykolui Lapienei, kuris kaip ir jo patronas Mykolas Giedraitis neapsiprato su šven­ ta vieta ir neapjunko su Dievo namais, bet - „su didžiausiu noru: dagioje zwakes, dulkina ir dąnkste altorius, szlawe baznyczą irslugaivoje miszioms. Žodžiu sakąns tejp jam gra­ žiu būva akiįvajzdoj Wieszpaties bažnyczioj brusti, kaip žuwij undeniej plaukities

O zakristijonas Mykolas be šitos dorybės turėjo dar ir ki­ tų gerų ypatybių: viską iš tolo kaip žiurkė suuosdavo ir su­ žinodavo. Jis pirmasis pastebėjo ir šv. Jurgio pražuvimą iš pastogėlės, ir jeigu kitų širdis abejonė graužė, ar šv. Jurgis* * Živvataj Szwętuju, 25 psl. (autoriaus pastaba).

186

užsirūstinęs ir pats iškeliavęs, tai zakristijonas tikrai žinojo, nors ir niekam nesakė, kad šv. Jurgis to ponaičio, kuris po bažnyčią šniukštinėjo ir pas kleboną svečiavosi, bedieviškų rankų pagrobtas. Tą dieną, kai jis rengėsi išvažiuoti ir savo ryšulius kraustė j klebono karietą (ir reikėjo klebonui tokiam latrui dar ka­ rietą duoti, verčiau šunimis buvo užpjudyti!), zakristijonas Mykolas padėjo jam išsirengti ir čia pastebėjo, tarsi šv. Jur­ gio dzida pro popierių kyšo. Bažnyčios tarno širdin smilk­ telėjo siaubingas nujautimas, bet liežuvis neprietelius sustin­ go, ir jis vos galėjo ištarti: - Ar... ar...? - taip ir neįstengė nieko daugiau pasakyti, o čia tas ponaitis rūsčiai į jį žvilgtelėjo, skubiai atsisveikino su klebonu ir, šokęs į karietą, išpleškėjo kaip į peklą. Zakristijonas Mykolas tuojau nubėgo į šventorių pažiūrė­ ti, ar yra pastogėje šv. Jurgis, ir pamatęs - vos neapalpo: taip ir buvo, kaip nujautė. Šventas Jurgis su dzida, su arkliu, su smaku išvažiavęs su tuo ponaičiu. - Kad tave kur! - norėjo nusikeikti, bet susigriebė ir atsi­ duso zakristijonas. Atsiklaupė po ištuštėjusią pastogėle, nusiėmė kepurę, die­ vobaimingai rankas sudėjo, atkalbėjo maldelę į šv. Jurgį, muš­ damasis iš visų jėgų į krūtinę, kad net viduje dundėjo. Paskui atsikėlė ir dūsaudamas nuėjo į kleboniją. - Tėveli, tėveli, - praverdamas klebonijos duris, lingavo galva. - Ką tas ponaitis padarė, ką padarė!.. Klebonas žvilgtelėjo į nusiminusį zakristijoną ir pats lyg nujausdamas paklausė: 187

- Ar ne Jurgį nujojo? - Nujojo, klebonėli, nujojo tas velnio ponaitis!.. O aš dur­ nius... - nepabaigė zakristijonas, nes klebonas iš vietos pa­ šoko: - Nejaugi? - Tikrai, klebonėli, tas bedievis taip padarė, - atsiduso zakristijonas ir papasakojo, kaip jis matė, ponaičiui kraus­ tantis į vežimą, šv. Jurgio dzidą, kyšančią pro popierius, tik­ tai nelabasis liežuvį supančiojo, ir jis negalėjo pasakyti, kai norėjo. Dabar klebonas ir ant zakristijono užpyko: ko tylėjo, vėpla, jeigu matė? Ką dabar darysi, kur šv. Jurgį gausi? Kad bent paprastas būtų, - dievai jo nematė, o dabar stebuklingas. Pasklis visokie gandai, ir dar teks nukentėti, kad neprižiūri bažnyčios turto. Žinoma, ne koks čia turtas, gal ir ne ste­ buklingas, bet kaip žmonėms išaiškinsi? Nebent niekas ne­ pastebės ir taip užmirš. Ak, tiktai nereikalingas klapatas! O čia su ūkiu tokia daugybė darbų. -Jeigu tada negalėjai prasižioti, tai ir dabar tylėk! - Šitaip sumetęs klebonas uždraudė zakristijonui. - Tylėsiu, tėveli, tylėsiu, - pabučiavo zakristijonas klebo­ nui ranką ir nuėjo dūsaudamas šluoti bažnyčios, dulkinti ir dangstyti altorių. Tylėti zakristijonas tylėjo, tiktai kur buvęs, kur nebuvęs žvilgčiojo į ąžuolą, ar kartais iš po nakties nesugrįžo šv. Jur­ gis į savo vietą? Su ta viltimi kas rytas ateidavo ir melsdavosi prieš tuščią pastogėlę. Žmonės gal būtų ir nepastebėję, kad statulėlė 188

dingus, jeigu ne tie zakristijono dūsavimai ir keliaklupsčia­ vimai. Pastogėlė buvo gana aukštai (zakristijonas net suprasti negalėjo, koks nelabasis galėjo tą ponaitį taip aukštai iškel­ ti, kad jo šventvagiškos rankos pagrobė statulėlę), pati sta­ tulėlė buvo pajuodusi kaip žievė, ir nuo žemės sunku buvo ją net įžiūrėti. Pirmosios į keistą zakristijono elgesį atkrei­ pė dėmesį davatkos ir, ieškodamos priežasties, pamatė, kad šv. Jurgis pražuvęs. Suklupo ir jos apie zakristijoną, dūsau­ damos ir rožančiais barškindamos. Nuo to ryto ir nuėjo ži­ nia per visą parapiją, kad šv. Jurgis užsirūstinęs ir iškeliavęs. Pasklido žmonėse kalbos, spėliojimai, kas dabar bus ir ką klebonas darys. Kitas nepraustaburnis net linksmai pasišai­ pydavo dėl tokio keisto šv. Jurgio pasielgimo: - Žinia, ko jis turėjo laukti, negi kol visai prasmegs? Drevė visai išpuvusi, galėjo dar nusmukti su visa pastogėle, o klebo­ nas, matai, toks didelis ūkininkas, kad per tuos darbus ne­ spėjo net šventuoju pasirūpinti. Tai jis, vargšas, ir iškeliavo... - Tiktai kur jis galėjo iškeliauti, toks senas? - kiti stebė­ davosi. Zakristijonas niekam neprasitarė apie savo paslaptį. Atsi­ rado ir tokių rūpestingų žmonių, kurie susirūpino: - O gal jis į drevę įsmuko? Medžio vidus visas ištrūnijęs... Čia ir šventasis gali nugarmėti. Ta kryptimi ir nuėjo visi spėliojimai. Kai kas net siūlė dre­ vę ligi žemės prakirsti ir šventąjį išvaduoti, tiktai klebonas su zakristijonu žinojo - kirsk nekirsk - nieko iš to neišeis. O kas daryti, taip ir negalėjo nieko išgalvoti. Gerai, kad dar toli buvo šv. Jurgio atlaidai. Dar tik rudens vėjai po laukus 189

nešiojo voratinklius. Ligi pavasario - per visą žiemą - žmo­ nės gal ir apmirs, ir nusiramins, o gal ir bus galima kas nors sugalvoti. Ir čia, tarytum pačios visa žinančios Apvaizdos atsiųstą, atrado klebonas šventoriuje po ąžuolu Vincą Dovinę. Tegu ir girtą, bet negirto gal velnias būtų ir neužnešęs ant šventos vietos, tai klebono teisingas rūstumas ir atslūgo. Su tuo gir­ tuokliu gal ir pasiseks susikalbėti ir sutvarkyti nepatogų rei­ kalą. Klebonas žinojo, kad Vincas Dovinė meistras, kokio aplinkui nerasi, tiktai ir girtuoklis, kokio nieks neatsimena. Todėl klebonas ir įsakė zakristijonui neišmesti Dovinės nuo šventoriaus, bet nutempti į špitolę, kad išsipagiriotų. Tiktai daug vargo buvo vargšui zakristijonui, kol jis su tuo girtuokliu apsidorojo. Daužėsi, tarsi pragaro amžinoje ugnyje degdamas, vaikė nuo savęs velnius ir iš kailio nėrėsi. Vargais negalais vis dėlto nutempė jį zakristijonas į špitolę ir, palikęs ubagų priežiūroje, pats nuskubėjo pas kleboną ir pranešė: - Ne kitaip, klebonėli, kaip velniai tą latrą apstojo. Dau­ žosi ir velnius nuo savęs vaiko. Tai jis, nabagas, turbūt ir į šventą vietą, velnių užkluptas, ne veltui atlėkė. Jau ne ki­ taip, klebonėli... - Eik, durniau! - supyko klebonas, kad tenka tokių kvailų kalbų klausyti. - Turbūt nuo girtuoklystės baltąja šiltine ap­ sirgo. Bet dievobaimingas bažnyčios tarnas šį kartą klebonu ne­ patikėjo.

190

II

Vienas po kito iš ubagyno išlakstė ubagai, išnešiodami po apylinkę baisią žinią, kad girtuoklį meistrą Vincą Dovinę velniai apstojo ir nori jį gyvą nusinešti į pragaro tamsybes amžinoms kančioms. Spiriasi, vargšas, kiek gali, nenori pa­ siduoti, bet velniai neatstoja, ir gana. Dievobaimingas zakristijonas Mykolas kelis kartus buvo užėjęs, šlakstė nelaimingąjį švęstu vandeniu, kartodamas: - Atstok, nelaboji dvasia! - bet ir tai nieko nepagelbėjo. Vincas Dovinė blaškėsi, daužėsi ir kliedėjo, neatgaudamas sąmonės. Maži, smulkūs, uodeguoti velniukai, įkyrūs kaip musės rudenį, zirzė aplinkui, karstydamiesi ant lovos, sienų, pa­ lubės, cypė, unkštė kaip šunyčiai, išūždami ausis, o kiti akiplėšiškesni - įsidrąsinę lindo tiesiai į akis, pešiojo už plaukų, kaišiojo savo bjaurias, nutriušusias uodegas į bur­ ną, į ausis, kuteno pasmakrę ir baisiai dvokė, kad Vincas Dovinė, netekęs kantrybės ir negalėdamas ilgiau iškęsti, stvarstė juos už uodegų, daužė į sienas, į grindis, bet jie vėl cypdami lindo prie jo, ir niekaip negalima buvo jais atsikratyti. Tada siaubo apimtas, blaškydavosi Vincas Dovinė ir nesa­ vu balsu šaukdavo: - Gelbėkite, gelbėkite! Velniai apstojo, - gelbėkite! Bet vos tik išsižiodavo, vienas kitas velniukas šmurkšt į gerklę ir įlįsdavo, bjauriai prasmardindamas burną ir pra­ gariška ugnimi degindamas vidurius, kad net rėkti nebuvo 191

galima, ir Dovinė tiktai žiopčiodavo kaip žuvis, be balso, vis naujais velniukais užspringdamas, kol pagaliau visą tą bjaurybę atgal išvemdavo. Ir rodėsi, tarsi visa pekla būtų į vidurius sugarmėjusi, ištąsydavo visas gyslas, akys išsprog­ davo bevemiant, prakaitas išpildavo, ir visai jėgų netekda­ vo, kol paskutinius atsikrankšdamas išspjaudydavo. Visiš­ kai nusilpęs, stipriai sučiaupdavo burną ir iš siaubo sustin­ gusiomis kaip stulpai akimis žiūrėdavo į palubę, o velniukai, tik ką išvemti ir išspjaudyti, pakildavo nuo grindų ir pradė­ davo iš džiaugsmo šokti, už uodegų tąsydamiesi ir ragais badydamiesi. Kentėdavo sukandęs dantis, į juos žiūrėdamas, bet kur iš­ kentėsi, kad jie ir vėl apnikdavo. Tada pakildavo įsiutęs Do­ vinė iš lovos: - Su tokiu brudu neapsidirbsiu! Laukan, o jei ne, išdaužy­ siu visus, kad tik smala pasipils! - ir daužydavosi po visą ubagyną. Velniukai, pamatę, kad čia jau ne juokai, sprukdavo kas pro langą, kas pro kaminą, išdulkėdavo visi, tiktai smarvė pasilikdavo. Nusitvėrė vieną tarpduryje, privėrė tarp durų uodegą ir pradėjo abiem rankom ir kojom taip kulti, kad tik dulka į visas puses pragaro išpera. - Daugiau čia man nepasirodysi! - kuldamas grasino Do­ vinė. - O ir kitiems pasakysi, kad nelandžiotų žmonėms į akis. Velniukas cypia, prašosi, kad tik paleistų, niekada dau­ giau neįkyrės, bet per daug buvo Dovinė įtūžęs, kad pasi­ gailėtų. Atidaužęs kumštis, stvėrė iš kampo lazdą ir pradėjo 192

šonus vanoti. Velniukas neišturėjo ir pradėjo jaučio balsu baubti. - Matai, koks brudas, o kaip išbaubia! - nusistebėjo Do­ vinė ir, perstojęs lupti - žiūri, iš kur čia tas balsas? - Nagi ubagas, tarpduryje privėręs vyžų apivarus, baubia ir žeg­ nojasi. - Atstok nuo manęs, piktoji dvasia! Trina Dovinė akis - koks čia monas? Buvo velniukas, o dabar - ubagas. Negi prakeiktasis į ubagą pasivertė? Bet ne - žegnojasi, - koks gi tau velnias žegnosis? - O ir iš veido panašus į Balsupių Raulą. Nagi ir tikrai jis. Žmogišku balsu prakalbėjo: - Ar iš proto, vaike, išsikraustei? Šitaip seną žmogų dau­ žyti? Aš tau ne kaladė, kad tu kur prasmegtum! Pasilenkė stenėdamas Raulas apivaro iš tarpdurio ištrauk­ ti, velniukas tik strikt ir užšoko ubagui ant nugaros. Dovinė stvėrė jį abiem rankom ir - pargriuvo ant ubago. Ubagas pradėjo rėkti, velniukas tik šmurkšt ir įlindo į ubagą. - Tėvai, - suriko Dovinė, keldamas ubagą, - į tave velnias įlindo! - ir pradėjo purtyti ubagą iš visų jėgų. Tas visai žado neteko ir tiktai žiopčioja. Velniukas strikt ir vėl iššoko pro burną. Tuojau ant pečiaus. Dovinė paskui. Ten ir sumurdė raguotąjį. Nespėjo atsigulti, žiūri - ant pečiaus sėdi, kojas nukoręs, jau ne velniukas, bet pats velnių karalius - Belzebubas. Pro burną eina pragaro ugnis, akys - išverstos, raudonos, ragai kaip trieigio veršio, užriesti, lyg durti pasirengę, o be to, rankose dar turi trišakę. Daužo arklio kanopomis 193

pečiaus plytas ir žiūri, išvertęs akis, į Dovinę, tarsi pers­ meigti jį norėdamas. - O tau ko čia reikia? - siaubo apimtas, paklausė Dovinė. Belzebubas riaugtelėjo, liepsna pro gerklę išsiveržė, ir su­ staugė: - Tave į pragarą nugramzdinti atėjau. - Pats nugarmėk! - atsakė jam Dovinė, traukdamasis ant savęs antklodę. - Man ir čia gerai. Nusikvatojo Belzebubas, matydamas stingstantį iš bai­ mės Dovinę, ir pro gerklę kaip iš kamino dūmų kamuoliai išsivertė: - Gerai - negerai, o dėl tavęs verda pačiame pragaro dug­ ne didžiausias smalos katilas. Kas jį išlaks, kad ne tu? - Pats išlak! - atšovė Dovinė. Belzebubas vėl nusikvatojo, kad net sienos sudrebėjo ir šiurpuliai per visą Dovinę nuėjo. - Kas man priklauso, aš pats išlaku, o kas tau - neišsi­ suksi! Supilsime degančią dervą kaušais tau į gerklę, o už­ kąsti duosime gyvų rupūžių ir kitų bjaurybių. Renkis, nėra ko čia gaišti. Mato Dovinė, kad su šituo taip lengvai neapsidirbsi. Ar nepamėginti gražumu su juo susikalbėti? Tai ir atsakė: - O klausyk, velnių karaliau, negi tu nieko geresnio netu­ ri, kad tokį brudą pats laki ir kitiems duodi? Koks tau iš to malonumas? - Ne malonumas, - atsakė jam Belzebubas, - bet parei­ gos. Kaip kiekvienas žemiškas karalius turi bausmes ir kalė­ jimus savo neklaužadoms, taip ir dangiškasis karalius, viso 194

pasaulio valdovas, turi baisų kalėjimą - pragarą tiems, ku­ rie įžeidžia jo Majestotą. Mano pareigos nugrūsti netikėlius į to dieviško kalėjimo gelmes. - Tai ką, negi tu vyriausias Dievo žandaras? - įsidrąsino Dovinė ir paklausė. Bet čia Belzebubas nejuokais pasiuto, atsirado, mat, pien­ burnis, su kuriuo dar čia ginčysies, - nušoko nuo pečiaus, trinktelėjo trišakiu į žemę, kad net sužaibavo: - Ilgai aš čia su tavim burną aušinsiu! - vėl pro gerklę išsiveržė pragaro liepsna. - Pasakiau, ir baigta! Nenori gra­ žumu eiti, prievarta nutempsime! Trinktelėjo vėl į grindis trišakiu, sudundėjo visa žemė, ir pradėjo pro visus plyšius lįsti velniukai, vieni už kitus bjau­ resni, raguotesni, prigarmėjo visas kambarys, kad nei at­ sikvėpti, nei rankų pajudinti. - Dabar tai jau galas, - vos spėjo pagalvoti Dovinė. - Nu­ sineš, bjaurybės, nieko nepadarysi!.. Tiktai kur aš savo kirvį padėjau? - su sielvartu pagalvojo, tarsi kirvis būtų visas išsi­ gelbėjimas. Bet čia atsivėrė po lova kiaurymė, prasmirdo siera, kad net kvapą užėmė, Belzebubas prišokęs smeigė tri­ šakiu Dovinei į tarpuakę, ir jis su visa lova nugarmėjo į pra­ garo gelmes. Tamsu, nieko nematyti, tiktai jaučia, kad krinta kažkur į baisią bedugnę. Jau pasirodė pirmosios pragaro lieps­ nos, liepsnoja visa lova, dega, čirška jo kūnas, norėtų pašok­ ti, ištrūkti iš degančios lovos, bet čia velniai kojas rankas užgulė, kausto ugniniais grandiniais, prikala, neištrūksi, nepajudėsi. Visokie šliužai, gyvatės, žalčiai apsiraito apie 195

visą kūną, smaugia, dusina, kad net akys išsprogsta. De­ gina baisus karštis, burna išdžiūsta, kad bent vandens la­ šelį, - sudejuoja, galgi kiek atsigautų ir visu tuo brudu atsikratytų. O čia žiūri - viršum galvos jau stovi išsišiepęs velnias su kaušu verdančios smalos. Šaiposi, rakalis, šoki­ nėja, o derva laša iš kaušo ant kaktos, prasvilindama kiau­ rai smegenis. - Ką, ar nenori paragauti? - kiša prie burnos kaušą. Prasižiok, suversiu. Sučiaupia Dovinė dantis, lauk - prasižiosiu, bet velnias nusišiepia, paima trišakes, grūda į burną, sutraška dantys, ir - pražiodina. Prišoka tada net keli velniai, supila degan­ čią dervą į burną, ir iš jo burnos kaip iš velnių nasrų prasi­ muša liepsnos. Išpila visą aitrus, deginantis prakaitas, ir Do­ vinė susmunka, visiškai jėgų netekęs. - Na, darykite, ką norite, - užmerkia akis, kad visų tų bjaurybių bent nematytų. Krūtinę tarsi baisus slogutis užgula ir slegia, prasimerkia bjauriausia rupūžė atrėplioja. Ištraukęs ranką - sviedė ją į šalį, bet velniai supuolė ir vėl ranką prirakino. Ir taip stip­ riai, kad net kaulai sutraškėjo. O bjaurioji rupūžė ir vėl at­ rėplioja. - Nori nenori, bet vis tiek prarysi, - pražiodo velniai, ir rupūžė prie pat burnos sustoja ir spokso savo bjauriomis akimis. Tokių siaubingų akių niekada nebuvo matęs. Jose kaip veidrodyje sumirga visas klaikus jo gyvenimas. Ir jau ne vienos akys, bet tūkstančiai akių, šlykščių, godžių, bjau­ rių, kurias jis matė žemėje ir kurios ne kartą norėjo jį praryti. 196

Ir nė vienų akių, nuo kurių šviesiau pasidarytų. O juk buvo ir tokių. Kur jos? Ir čia staiga prašvito pragaro juodos liepsnos, žiūri - at­ skuba, ateina šlubčiodamas raišas skerdžius Gricius, kuris jį užaugino. Iš tolo su lazda mosuoja, ir lazda nepaprasta, žai­ bai nuo jos krinta, ir ji visa kaip saulė spindi. - Tai jūs, bjaurybės, čia mano vaikelį kankinsite? Aš jums parodysiu! - girdi malonų senio balsą, griaudžiantį kaip pir­ ma pavasario perkūnija. - Nebijok, Vinculi, aš juos tuojau išvaikysiu!.. Mostelėjo skerdžius Gricius savo spindinčia lazda, ir jos žaibai visus velnius ištrankė. Prašvito kaip po audros, ir vi­ sas pragaras kažkur nugarmėjo. Skaistesnė už saulę šviesa akis apakino, ir neapsakomas džiaugsmas visą apėmė. - Kelkis, vaikeli, - girdi lyg pro sapną malonų skerdžiaus balsą, - tavęs dar laukia dideli darbai ir didelė šlovė. Ei­ nam, aš tave nuvesiu!.. Ir pajuto Dovinė savo rankoje vėsią ir malonią skerdžiaus ranką. Atsikėlė, vis dar bijodamas akis praverti, kad tas gražus sapnas nepranyktų, ir pasijuto stiprus, jaunas ir sveikas. - Ką tu čia veiki, seneli? - paklausė skerdžių, jo nematy­ damas, tiktai šalia jausdamas. - Ganau dangaus pievose baltas avis, - atsakė malonus balsas. Pramerkė Dovinė akis ir - visas prašvito. Begalinėse pievo­ se, skaisčiai saulės apšviestose, ganėsi baltos, spindinčios avys. - Tai Dievo avelės, - pasakė šypsodamas senelis. 197

Su tais senelio žodžiais viskas ir išnyko. Nei skerdžiaus, nei baltųjų avių, nei saulėtų pievų, nei spindinčių aukšty­ bių. Dangus palšas, žemas, lyg prislėgęs žemę. Lynoja. Dar jis dairosi, norėdamas pamatyti tą nuostabųjį reginį, bet jau­ čia, kad ant jo kaktos krinta dideli šalti lašai. Ir toli, labai toli lyg kažkas verkia... Taip verkė tiktai Elena, vežama į šliūbą... O štai ir ji!.. Kaip ji čionai atsirado? Stovi prieme­ nėje ir springsta gailiomis ašaromis. Puolė prie jos, norėjo apkabinti, paguosti, bet ji švelniai atstūmė jį ir pasakė: - Neliesk manęs, aš niekados tavo nebūsiu. Matai, kaip stipriai mane prie kito pririšo... Ir tikrai - žiūri, storiausiomis virvėmis pririšta prie to il­ garankio Kepalo, kuris tada buvo piršlėmis atvažiavęs. - Neverk, Elena, aš tuojau kirvį atsinešiu, nukirsiu, - pa­ sakė. - Tiktai kur aš kirvį palikau? Norėjo pakilti, bet žiūri - ir pats virvėmis prie lovos pri­ rištas. Nei Elenos, nei jos jaunikio, tiktai kunigas, balta kamža apsivilkęs, ir šalia jo zakristijonas, o už jų - grūdasi kažko­ kie skarmaluoti ubagai. Kunigas šlaksto jį su vandeniu ir kažką nesuprantama mur­ ma po nosimi. Vienas ubagus atkišo pamėlynavusią nosį ir akimis kitam parodė: - Matai, matai, jau pabudo!.. Tas prasiskverbė pro jį ir sukuždėjo: - Šventas vanduo išblaškė šėtono galybę! Pirmasis pridėjo: - Taigi, taigi!.. Tegul bus pagarbintas jo šventas vardas... 198

Bet čia zakristijonas atsuko savo veidą į besikuždančius, ir tie nutilo. Dovinei vėl viskas susimaišė ir išnyko. O kunigas skaitė egzortus: „Klausyk, prakeiktasis šėtone, pasmerktas Dievo vardo, išvarau tave, piktoji dvasia, vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Dva­ sios šventos, kad išeitum ir apleistum šitą Dievo tarną Vin­ cą Dovinę, - vardan šv. Kuzmos ir Marijos, Dievo Motinos, vardan pranašo Dovydo ir šv. Kotrynos, vardan archangelų Gabrieliaus ir Mykolo, vardan šv. Juozapo, apaštalų Petro ir Povilo ir vardan visų šventųjų, tu, piktoji dvasia, žmonių suvedžiotoja, sielų gundytoja, išeik iš šio Viešpaties klus­ niausiojo tarno Vinco Dovinės, - išeik iš jo galvos, iš jo spran­ do, iš jo akių, iš jo ausų ir jo nosies, iš jo skruostų ir iš jo burnos, iš jo pečių, kryžkaulio, krūtinės, širdies, iš jo stu­ burkaulio, rankų, pirštų, iš jo nugarkaulio, iš jo strėnų, iš jo vidurių, skilvio, blužnies, tulžies ir kepenų, iš jo pasturga­ lio, slėpsnių ir jo blauzdų, kelių ir kojų, riešų ir plaštakų, iš jo raumenų, gyslų ir sausgyslių, iš jo odos ir jo kaulų, nagų, plaukų, - išeik ir eik tenai, kur varpai neskamba, kur žmo­ nės nesimeldžia, kur nėra bažnyčių ir niekas negarbina Vieš­ paties - išeik ir nebegrįžk, - taigi, prakeiktas šėtone, išklau­ syk mano balso ir apleisk šį Viešpaties tarną Vincą Dovinę.“ Taip buvo išvarytas iš Vinco Dovinės velnias, nors jis dar ilgą laiką kliedėjo, kol velniai išnyko iš jo akių ir jis dienos šviesą išvydo.

199

III

Po kelionės į pragaro gelmes Vincas Dovinė tylus ir susi­ mąstęs pasidarė. Velniai daugiau nesirodė, ir nedegė visas tarsi pragariškoje ugnyje, tiktai, atsikėlus iš ligos patalo, ki­ taip balta diena atrodė ir visas Dievo pasaulis. Tylus ir susirūpinęs per dienas žiūrėjo į tolumas, tarsi kaž­ ką begalybėje matydamas, ir jo širdyje pabudo ilgesys, kas kartą vis labiau jį apimdamas, tylaus ir švento gyvenimo. Su dideliu gailesčiu ir susirūpinimu dairėsi atgal į savo vėjavai­ kiškus žygius ir klajojimus, prisiekdamas širdyje niekados jų nebeatkartoti. Neramaus gyvenimo visas kartumas ir per metų metus susikrovusi ir širdyje netelpanti aitri neapykan­ ta kažkur išnyko, liko krūtinėje tuščia, tarsi viską būtų išde­ ginusi klaikios ligos ugnis. Net ir ta nelaiminga meilė, kuri buvo Vincui Dovinei pasaulį uždegusi, užgeso, ir jos pele­ nuose blėso paskutinės žarijos. Tylu ir nyku buvo širdyje, kaip po gaisro, ir tiktai vienas ilgesys ją gaivino, tai - naujo gyvenimo pasiilgimas, bet kokio - ir pats Dovinė nežinojo. Tas pasiilgimas ir pripildė jo širdį graudaus susirūpinimo ir nežemiško ramumo. Tiktai todėl jis ir susidraugavo su šventu žmogum, dievo­ baimingu bažnyčios tarnu zakristijonu Mykolu, kurio die­ votumas ir šventas gyvenimas sužavėjo Dovinės širdį, ir da­ bar dažnai galima buvo juos abudu matyti ruošiantis bažny­ čioje, čia dangstant, čia dulkinant altorius, čia uždegant, čia užgesinant žvakes, nuolankiai ir dievobaimingai klūpčiojant prieš didįjį altorių, kur spingsėjo blanki amžinoji ugnis. 200

Ne kartą Vincą Dovinę pagaudavo neapsakomas maldos karštis, ir tada jis, apimtas nerimo, stačiomis, sustingusio­ mis akimis įsiremdavo j Kristaus kančią didžiajame altoriu­ je ir be balso krutindavo lūpomis, nes maldų Vincas Dovinė nemokėjo: kai mažas buvo, nebuvo kas išmoko, o paskui ir tai, ko buvo atsitiktinai išmokęs, blaškydamasis ir pats su savimi neišsitekdamas tuščių dienų menkystėje, nerūpestin­ gai išbarstė iš savo atminties. Toje nelaimėje Vincui Dovinei į pagalbą atėjo jo dievobai­ mingas draugas Mykolas, išmokydamas jį poterių ir Dievo bei bažnyčios įsakymų. Pamaldžiai apsiruošę bažnyčioje, su šiukšlėmis iššlavę paskutinę davatką, alpstančią iš dievobai­ mingumo ir negalinčią skirtis su šventa vieta, susėsdavo abu­ du ant bažnyčios laiptų kaip ubagai per atlaidus arba, jeigu saulė per daug kaitri būdavo, prie varpinės ant akmenų še­ šėlyje ir ten, patylomis kalbėdami, vienas kitam šnibždėda­ mi, mokėsi šventų dalykų. Pusbalsiu poterius kalbėdavo zak­ ristijonas, o paskui jį pakuždomis kartodavo Dovinė. Taip jis ir išmoko visokių maldų maldelių, kurios kaip dangiška liepsna gaivino jo išdžiūvusią širdį. Taip pat iš zakristijono lūpų jis pirmą kartą išgirdo apie visokeriopą Dievo galybę, kuri apšvietė jo sumenkusį protą ir nuskaidrino apsiblausu­ sias akis. Tiktai neilgam. Prisipoteriavę ir abudu susigraudinę, išsikalbėdavo apie nepaprastas Dievo malones, kurias apturėdavo visokie šventi zokoninkai, mūčelninkai ir pūstelninkai, kurie į tyrus bėg­ davo, gelbėdamiesi nuo žemiškos tuštybės, ir tenai šventą gyvenimą gyvendavo, kovodami su velnio pagundomis, save 201

plakdami ir kitaip kankindami, o vienas šventasis, Steponas Stulpninkas, - kažkodėl zakristijonui jis ypatingai patiko, net ant stulpo dykumose apsigyveno, kad tik toliau nuo že­ mės pagundų būtų, ir ten dvylika metų, nė karto nenulip­ damas, išsėdėjo. Tų zakristijono pasakojimų paveiktas, Vincas Dovinė pa­ sipasakojo draugui Mykolui apie savo nelemtą kelionę į pragarą. Dabar dievobaimingo apmąstymo ir šventųjų gy­ venimo įtakoje ne tik jam vienam atrodė ta kelionė tikrai buvusi, bet ir zakristijonas Mykolas šventai tikėjo, kad jo nelaimingojo draugo nuodėminga siela klaidžiojo po pra­ garo tamsybes ir ten baisias kančias kentėjo, kai jo sustin­ gęs kūnas merdėjo be sąmonės ubagyne ir blaškėsi, velnių apsėstas. Zakristijonas Mykolas juo labiau patikėjo, nes apie tokius atsitikimus žinojo iš šventų knygų. Taip šventas Bernardas penkioliktoje dienoje po mirties pasirodė vienam kunigui zokoninkui. Tas išsigandęs paklausė lotyniškai atėjusį iš ano pasaulio: - Utrum difficile sit salvare? - Vadinas, ar sunkus daiktas yra išganyti dūšią savo. Tas atsakė: - Ita ėst, ita ėst! - Taip yra, taip yra! - ir apsakė anam zokoninkui, jog toj dienoj, kurioj jis numirė, mirė keturias­ dešimt trys tūkstančiai žmonių ir visi drauge buvo teisti. Iš tų keturiasdešimt trijų tūkstančių tiktai trys apturėjo pono Dievo malonę - pats šv. Bernardas, vienas pūstelninkas ir vienas paprastas žmogus, kuris gražiai gyveno. Tai jie trise 202

ir nuėjo į dangų, o visi kiti buvo pasmerkti amžinoms pra­ garo kančioms. Ir daugiau šventųjų buvo sugrįžę iš ano pasaulio ir apsakę baisias kančias, kurios tenka pasmerktiesiems kentėti, bet kaip teko tokia nepaprasta malonė girtuokliui Dovinei zakristijonas suprasti negalėjo ir kamantinėjo savo draugą, kad viską kuo aiškiau papasakotų. Susirūpinęs Dovinė su visomis smulkmenomis, kurios da­ bar tokios aiškios buvo, tarsi jis prieš akis jas matytų, pasa­ kojo klaikius savo kliedėjimus, o zakristijonas Mykolas dūsaudamas klausėsi ir kiekvieną kartą, Dovinei paminėjus velnią, žegnojosi ir mušėsi į krūtinę. - Susimilk ant manęs griešninko!.. Pabaigus pasakojimą, kai Vincas Dovinė, prislėgtas klai­ kių atsiminimų, nutilo, o zakristijonas, netekęs žado, dūsa­ vo, o paskui, sukalbėjęs maldelę prieš pagundas, staiga įsmei­ gė savo apsiblaususias akis į Vincą Dovinę ir šiurpulingu balsu paklausė: - O išpažinties ar buvai? - Ne, - atsakė, krūptelėjęs nuo jo balso, Dovinė. - Tegu susimyli ant tavęs šventieji! - dar šiurpulingiau prabilo zakristijonas Mykolas ir akis į dangų pakėlė, tarsi ieškodamas užtarimo. - Tai greičiau atlik išpažintį iš visų tų velniškų pagundų, kurios tave kankino ir kurias per Dievo malonę nugalėjai. Vincas Dovinė, nuleidęs akis, tyliai prisipažino, kad jis tiktai vieną kartą buvęs išpažinties, kai dar vaikas buvo, ir neatsimenąs, kaip ją atlikti. Zakristijonas Mykolas mažiau 203

būtų nusigandęs, jeigu ties kojomis būtų pragaro bedugnė prasivėrusi ir pats raguotasis pasirodęs, negu tuos žodžius iš savo draugo išgirdęs. - Dabar tai aš suprantu, - atsiliepė apsidairęs ir pamatęs, kad dar žemė neprasižiojo ir jų neprarijo, - kodėl prie tavęs velniai prikibo!.. Kitaip ir būti negalėjo!.. Ir kaip dar tave ligi šiol šventa žemė nešioja?.. Vincas Dovinė nieko neatsakė, tiktai dar žemiau akis nu­ leido, o zakristijonas Mykolas neramiai sukruto ir tuojau ėmėsi rengti savo draugą išpažinties iš viso gyvenimo. Nu­ sivedęs į tuščią bažnyčią, drauge su juo prieš didįjį altorių atkalbėjo visą rožančių, o paskui keliaklupsčias apėjo staci­ jas, arba kryžiaus kelius. Palikęs draugą klūpantį bažnyčio­ je, pats ristele nutursino į zakristiją ir netrukus iš ten sugrį­ žo su pageltusia knygele rankoje. - Štai, čia viskas parašyta, - pakuždomis pasakė atsigrįžu­ siam Dovinei. - Kaip ant delno visi nusidėjimai išdėstyti... Perskaitysime... Tai buvo knygelė su angeliuku viršelyje, kažką geriančiu iš ąsotėlio. Zakristijonas išsitraukė iš kišeniaus suvyniotus, siūlais suraišiotus akinius ir taisė juos ant nosies, o Dovinė įkniubo į paveiksliuką, kuris buvo ant knygelės. - Ko čia taip žiūri? - paklausė zakristijonas, užsidėjęs aki­ nius ir ištraukdamas iš rankų knygelę. - Jangeliuką, - atsakė Dovinė. - O ką jis čia geria? - Dievo mylistas, kurias apturime per išpažintį, - atsakė zakristijonas ir, paseilinęs pirštą, atvertė puslapį. Vincas Dovinė šyptelėjo ir norėjo pasakyti: „Matai, ir 204

angeliukai turi savo gėrimus“, - bet nespėjo prasižioti, kai zakristijonas su didžiausiu priekaištu akyse pro akinius jam lūpas užčiaupė: - Vaike, vaike, rengiesi išpažinties iš viso gyvenimo, o piktų pagundų net šventoje vietoje neįstengi nugalėti? Kas bus, vaike? Šventi zokoninkai plakdavosi ir badu marindavo sa­ vo nuodėmingą kūną, o tu šaipaisi, pirmai pagundai į galvą atėjus... Negerai, vaike, negerai!.. Dar velnio nesi nugalė­ jęs. Melskis ir pasninkauk, gal susimylės ant tavęs ponas Dievas. Dovinė jau ir pats susigriebė ir mušėsi į krūtinę. Tada My­ kolas pradėjo skaityti sugraudinimą širdies: „Kas duos akies mana graudingu aszaru szalteni, idant apraudoczio irapwerkczio griekus mana ir už nusidėjimus ma­ na szirdingaj gajlecziosf Priwadziosiu ant atminties Wieszpatie Diewe mana! visas milestas Tatva su nepalengtu ant užkijtiejusiu grieszniku milaszirdisti ir kantribi Tauta...“

Iš pradžių zakristijonas Mykolas beveik atmintinai skaitė, daugiau žiūrėjo pro akinius į bažnyčios lubas, kur buvo Die­ vas tėvas angelų debesyse nupieštas, o ne į knygelę, kurią skaitė. Toliau liežuvis pradėjo klupti, o vietomis net prakai­ tas išpildavo. „Kajp daug tukstancziu dusziu deg nujau liepsnosi pragara, kurios mažiau rasit nusidėjuses buuta, kajpo asz, o dar nede­ gu! Kas dietumes dabar su manim jej su anumis draugie butumi isz swieta ir mani iszutares ir diel atidatvima sunkie skajtliaus pas šauti paszaukies? Kas tauta Wieszpatie rankas suriza? Kas už mani sena griesznika pas Tauti užstoja?“ 205

Čia krūptelėjo Dovinė. Prieš jo akis atsistojo kaip gyvas skerdžius Gricius. Jis, o ne kas kitas, jj užstojo. Ir mintyse vienas po kito slinko graudūs vaizdai iš gyvenimo skerdžiaus pirkutėje. Nugrimzdęs savo atminimuose, negirdėjo, ką skai­ to zakristijonas iš savo knygelės, tiktai klaidžiojo susigrau­ dinęs savo jaunystės dienose. Kartais ašaros akyse sublizgė­ davo ir širdyje taip gera pasidarydavo, kad, rodos, visą pa­ saulį apkabintum, bet vos tiktai sujudėdavo, zakristijonas tuojau rūsčiai žvilgtelėdavo į jį pro akinius, ir brangūs vaiz­ dai vėl išsisklaidydavo. Zakristijonas Mykolas, kas žodis klupdamas, skaitė toliau: „Kojes mana kielejs netejsibes wajkszcioje, rankas ant piktibes įpratintas, akis ir ivisas kūnas palestuwistiemis isztukintasy ležuivis kieksmu, melagiszcziu ir pleszimu szlowes artima iszmokitas, protas ir iszmonia ant niekniekiu swieta atgręžta, wale dariti ir giejsti pikta igudusis, sztaj wisas pel­ nas ir nauda isz pajautimu ir brangiu dowenu kuriomis kū­ ną ir duszę žmogaus apwejziejai. Aį! kan wejksiu, kan atsakisiu kad mani diel iszdawima skajtliaus paszaukies tarsi: „asz tawi padariau winiczi iszrinktu ir gieru siekiu užsiejau, kajp tai stojęj s piktu ir newajsingu?“

Nusišluostė zakristijonas prakaitą ir nejučiomis sumur­ mėjo: - Kad tau galas, liežuvį gali sulaužyti! - bet čia pat susigriebė ir mušėsi į krūtinę. Žvilgtelėjo į klūpantį Dovi­ nę - ar negirdėjo, kaip jo liežuvis suklupo? - bet Dovinė kažkur į tolį žiūrėjo, o per jo veidus viena po kitos riedė­ jo ašaros. 206

Su palengvėjimu atsiduso dievobaimingas bažnyčios tar­ nas ir baigė skaityti „Širdies sugraudinimą“. Žinojo, kad ne veltui skaito. IV

Paskui zakristijonas Mykolas uždarė Vincą Dovinę viename apytamsiame ubagyno kambarėlyje, kur net dieną kampuos pelės šmižinėjo ir visą laiką trandys sienas graužė, tarytum primindamos šio pasaulio tuštybę. Vincas Dovinė turėjo, melsdamasis ir prašydamas švenčiausios Panelės ir visų šven­ tųjų užtarytojų pagalbos, padaryti sumenijos rokundą ir su­ skaičiuoti visus savo nusidėjimus. Kad pagundos neimtų, zakristijonas įkalbėjo laikytis griežčiausio pasninko ir savo geidulingą kūną badu marinti. Kasdien atnešdavo tiktai juo­ dos duonos žiauberę ir vandens ąsotėlį, bet ir tai prigraudendavo, kad kuo mažiausiai valgytų ir gertų. Iš pradžių Vincas Dovinė, dievobaimingumo apimtas, taip ir darė. Per dienas meldėsi, pasninkavo ir skaičiavo savo nusidėjimus. Kad greičiau suskaičiuotų ir nesuklystų, tai, atsiminęs nusidėjimą, su kaltu brūkšnį sienoje įbrėždavo. Sąžinės sąskaitą darė pagal tą knygelę, iš kurios zakristi­ jonas skaitė širdies sugraudinimą, o paskui jam paliko, nu­ rodęs nusidėjimų sąrašą. Tiktai Dovinei kai kurie įrašyti nusidėjimai sukeldavo abejonių, pavyzdžiui: „Amatninku būdamas, bene baigei darbą naktį, jau šventai dienai už­ kliudžius?“ - Argi jis galėdavo žinoti - šventa ar šiokia die­ na, kai dirbdavo. Tada visos dienos būdavo šventos. Per dar­ 207

bą viską užmiršdavo, pačios rankos dirbdavo, o akys sekda­ vo darbą, kol baigdavo. Tai koks čia gali būti nusidėjimas? Bet vis dėlto abejodamas padėdavo ir čia brūkšnį. „Bene dasileidai grieką nečystatos su velniu ir kiek kar­ tų?“* - toliau perskaitė. Čia tai jau visai nesuprato. Jis mu­

šėsi su velniais, daužėsi, bet kaip galima su jais papildyti „nečystatos grieką“ - negalėjo suprasti. - Negi ragana kokia ar kurį galą! - supyko ir tą nusidėji­ mą praleido. Daugiausia brūkšnių prirašė prie girtuoklystės nusidėji­ mo: „Bene jpratai gerti ir patapai girtuokliu visiems žino­ mu?“ - O toliau dar klausė: „Bene raginai kitus ir privertei apsigerti?“ - Klausimai visai aiškūs, tiktai jų suskaityti ne­ įstengė. Kiek pagalvojęs, paėmė kaltą ir užsimerkęs pradėjo kaltu kapoti sieną. Kiek kartų įkirs, tiek kartų gal tas nusi­ dėjimas buvo padarytas. Taip kapojo, kol ranka pavargo. Paskui atsimerkęs pradėjo skaičiuoti, bet skaitė, skaitė ir skai­ čiaus pritrūko. Tada nusikeikė iš apmaudo, bet atsigodojęs naują brūkšnį prie keiksmo nusidėjimo įkirto. Ir taip atro­ dė, kad nusidėjimų sąskaitai nebus galo. O zakristijonas Mykolas, kas rytą atnešdamas duonos su vandeniu, pagarbinęs ir prie durų atsistojęs, klausdavo: - Ar jau? Dovinei kartais taip pikta būdavo, kad jis net neatsigrįž­ damas burbteldavo: * Žine kaip rejk atlikti spavviednę isz vvisa amžiaus, Vilniuj 1857 m., 16 psl. (autoriaus pastaba).

208

- Dar ne! - Melskis, kad šv. Dvasia protą apšviestų, - patardavo My­ kolas ir kaip šešėlis dingdavo iš kambario. Suuodusios duoną, išlįsdavo iš olų pelės, o Vincas Dovinė šnairomis pažiūrėdavo į plutgalį su vandeniu, ir apmaudas jį apimdavo: - Kol aš tuos griekus suskaitysiu, tas durnius mane badu numarins. Po ligos baisus rajumas Dovinę kankino. Primanytų - sie­ nas pradėtų graužti, o čia kaip ubagui - maža duonos žiau­ berėlė. Ligi paskutinio trupinio į burną sušluodavo, paskui su gailesčiu pažiūrėdavo į tuščią delną, bet alkis jau būdavo kiek aprimęs. Išdulkėdavo iš galvos visi nusidėjimai, net kalto kirčius sienoje užmiršdavo, prieš akis išsitiesdavo pelkių pakraštys ir begalinės lygumos, kuriose viena po kitos kėlėsi kaip pro rūką praėjusios dienos ir, negalėdamos sutilpti širdyje, spau­ dė ašaras. Kaip degtinėje skandinosi savo atsiminimuose Vincas Do­ vinė, su sielvartu galvodamas apie neaiškią ateitį ir griežtai pasiryždamas visai kitaip sutvarkyti savo gyvenimą, tiktai niekaip negalėjo išgalvoti, kaip jį sutvarkyti. O visa širdimi buvo pasiilgęs skaistaus, gražaus gyvenimo, kurio kiekvie­ na diena kaip saulė tekėtų, - bet kur rasti tokį gyvenimą, Dovinės galva nežinojo, tiktai visa širdimi buvo jo išsiilgęs. Ir todėl taip ilgai gaišo ubagyno kamarėlėje ir leido zakristi­ jonui save marinti su duona ir vandeniu. Atrodė - štai tuo­ jau nušvis kažkas galvoje ir viskas aišku pasidarys. Išeis į 209

dienos šviesą iš patamsių linksmas, laimingas, ir visas pa­ saulis akyse pražydės. O jo dievobaimingas draugas zakristijonas Mykolas ma­ nė, kad Vincas Dovinė skaičiuoja ir vis dar negali suskai­ čiuoti savo begalinius nusidėjimus ir alpsta iš gailesčio... Bet klydo ne vienas zakristijonas, ir pats Vincas Dovinė ubagyno kamarėlės prieblandoje veltui žudėsi, nes jis nežinojo, kur laukti saulės skaistybėje užtekančios dienos. Pagaliau atėjo išpažinties iš viso gyvenimo diena. Bet ir ta būtų gal užtrukusi, jeigu būtų Dovinės likimu nesusirūpinęs klebonas, kelinta diena jo nematydamas nei bažnyčioje, nei šventoriuje su zakristijonu. Tai ir paklausė jį: - Kur tu padėjai Dovinę? - Pakūtavoja griešninkas, - atsakė, savo didžiąsias akis nu­ nėręs, Mykolas, - ir rengiasi iš viso gyvenimo išpažinties. Klebonas žvilgtelėjo pro zakristijos langą. Už lango stovė­ jo nuogas ąžuolas be šv. Jurgio, o jo viršūnėje jau telkėsi pavasario debesys. - Gerai, - pasakė klebonas. - Tik tu jo iš proto neiškraustyk su savo pakūtomis. Tegu jau eina išpažinties. Pro langą žiūrėdamas, klebonas mąstė ne tiek apie Dovi­ nę, kiek apie šv. Jurgio statulėlę. Jei kaip, ir nespės ligi atlai­ dų padaryti. Iš rudens ilgai sirgo, o dabar su tuo nepaprastu dievobaimingumu jau kuris laikas gaišta, o čia ir atlaidai ne už kalnų. Klebono paragintas, zakristijonas auštant atitempė Dovi­ nę į bažnyčią ir parklupdė prie klausyklos. Iš pradžių spyrė­ si, kad dar neprisirengęs, o paskui ranka numojo, - vis tiek! 210

Tiktai prie klausyklos atsiklaupus, nerimas apėmė Dovi­ nę, ir jis norėjo sprukti lauk iš bažnyčios, bet čia klebonas pasirodė su stula ant pečių, ir nebuvo kada pasitraukti. Ta­ da su neramia sąžine ir drebančiu balsu pradėjo Dovinė sa­ vo išpažintį. Stengėsi prisiminti, kiek prie kurio nusidėjimo kirčių sienoje įkirto, bet jie lyg tyčia visi susimaišė galvoje ir visai išbluko, tarsi niekada jų ir nebūtų buvę. Kamarėlės sieną aiškiai matė, net kiekvieno sienojaus įskilimą ir tran­ dies įgraužimą, o sužymėtų kirčių - nė vieno. Prasitrynę akis - koks čia monas? Bet pro pinučių langelį matė tiktai klebono sprandą... Iš to susijaudinimo ėmė žodžiai painio­ tis, liežuvis klupti, ir pradėjo Dovinė, pats nežinodamas, ką paistyti, o klebonas, rodės, visai neklauso jo plepalų, tiktai atsidėjęs žiūri į juodą dėmę bažnyčios lubose, tarsi spėlio­ damas, ar stogas neprakiuro. Į tą dėmę ir Dovinė pradėjo žiūrėti. Klebonas, nutilus šnabždesiui prie ausies, atitraukė akis nuo lubų ir pažiūrėjo pro langelį. - Viskas? - paklausė. - Viskas, - nejučiomis išsprūdo Dovinei iš lūpų. - Gailėkis už nusidėjimus, - pasakė klebonas, atitraukda­ mas akis ir pradėdamas kažką murmėti po nosimi. Čia ir Vincas Dovinė atsikvošėjo ir atsiminė, jog atliekąs išpažintį iš viso gyvenimo, ir pradėjo muštis į krūtinę, kad net tuščia bažnyčia dundėjo. Keletas davatkėlių, barškindamos rožančius, žvilgtelėjo į klausyklos pusę, atsiduso ir dar greičiau ir karščiau pradėjo berti lūpomis sveikamarijas. 211

Pakūtos Dovinei klebonas uždavė apeiti keliaklupsčiai kry­ žiaus kelius ir sekmadienį per mišias kaip viešam nusidėjė­ liui bažnyčioje kryžiumi gulėti. Paskui klebonas, davęs išrišimą, peržegnojo ir pakilęs iš­ ėjo iš klausyklos. Dvi davatkos, klūpančios iš kitos klausyklos pusės, su prie­ kaištu pažiūrėjo į nueinantį kleboną ir dūsaudamos, klūpsčios artinosi prie altoriaus mišių išklausyti. V

Po išpažinties ir viešos atgailos Vincas Dovinė pasidarė Pa­ liepių klebonijos įnamis. Klebonas Benediktas Ūsorius davė jam darbo. Ubagyno kamarėlėje, kurioje sirgo ir su velniais daužėsi, įsitaisė mažą dirbtuvėlę ir ten per dienas šnypštė užsida­ ręs. Pats retai kur išeidavo ir nieko pas save neįsileisdavo, net savo draugo zakristijono Mykolo, kurio draugystei pastaruoju metu buvo visai atšalęs. Nusibodo jam senio dievobaimingumas, įkyrėjo paslaptingas kuždėjimas, ir nesmagu buvo susitikti su jo didelėmis klaikiomis aki­ mis, kurios amžinai visur klaidžiodavo ir nesmagia tušty­ be užkrėsdavo. Bet dievobaimingą bažnyčios tarną Mykolą ne tiek jaudi­ no toks staigus Dovinės atšalimas ir nedėkingumas, kiek ku­ teno smalsumo pagunda, ir jis, apsitvarkęs bažnyčioje, kur buvęs, kur nebuvęs stengėsi pamatyti bent pro durų plyšį, ką veikia, per dienas užsidaręs ubagyno kamarėlėje, jo 212

atvestas į teisingą kelią paklydėlis. Kartą Dovinė, - kažkas jam nepasisekė, - staiga pakilęs nuo varstoto, ėjo pro duris ir trinktelėjo durimis zakristijonui j kaktą. - O tau čia ko? - piktai riktelėjo, pamatęs zakristijoną. - Aš čia, broliuk, aš čia... - mikčiojo sumišęs zakristijo­ nas. - Aš čia ėjau, sakau, pažiūrėsiu, ką tu čia veiki... - O tu nežiūrėk, - atšovė Dovinė. - Sakau, man klebonas tokią pakūtą uždavė, tai ir pakūtavoju užsidaręs. Ir duris prie pat nosies užtrenkė, vos spėjo zakristijonas pasitraukti. - Ir ko jis toks piktas kaip širšinas? - pats save paklausė zakristijonas ir suprasti negalėjo. Pastovėjo prie užtrenktų durų, pasitrynė iššokusį guzą ir nuėjo dūsaudamas. Vincas Dovinė iš viso nemėgdavo, jei kas žiopsodavo į jo darbą, kol dar nėra baigtas, o šį kartą juo labiau niekam nerodė, nes ir klebonas Ūsorius buvo įsakęs niekam nero­ dyti savo darbo ir - Dieve gink - net užsiminti apie jį zakris­ tijonui Mykolui. Bet jeigu Vincas Dovinė būtų žinojęs klebono slaptą min­ tį, jis gal būtų visai nesiėmęs užsakyto darbo, nors tai ir buvo atgailos pridedama dalis, o jeigu būtų dirbęs, tai ne tik zakristijonui, bet ir visiems parodęs savo darbą, kuris taip negarbingai, niekieno nematytas, žuvo. O zakristijonas vis dėlto, nors ir nepabaigtą, bet pamatė. Nutaikė, kai Dovinė buvo išėjęs ir neužrakinęs kamarėlės, ir pamatė ant varstoto nudrožtą iš medžio arklį, šalia jo gu­ lintį šv. Jurgį ir slibiną su baisia galva ir sparnais, įspraustą 213

tarp varstoto sraigtų. Šventa karalaitė stovėjo prie lango, ir jos veidas pasirodė Mykolui kažkur matytas, tiktai negalė­ jo atsiminti kur. Bet ilgai ir galvoti negalėjo, nes be bai­ mės, kad gali būti Dovinės užkluptas, širdį spaudė klaikus įtarimas. - Na, ir ką jis čia daro? - vėl save paklausė. - Ar galėjo jam tokią pakūtą klebonas užduoti? Bet šito klausimo nedrįso išspręsti kuklus bažnyčios tar­ nas, nes visą nukrėtė dievobaimingumo šiurpulys: - Ar nenubaus Dievas už tokią šventvagystę? - ir atatups­ tas, suspaustas baimės ir nujautimo, zakristijonas Mykolas išėjo iš dirbtuvėlės ir persižegnojo. Duris pamiršo atdaras, nes beveik tekinas nubėgo į šventorių ir su sielvartu apžiū­ rėjo tuščią pastogėlę ąžuole. Atsiklaupęs pasimeldė ir kiek nusiraminęs nuėjo. Nuo to laiko zakristijonas kur eis, ką veiks, ar bažnyčią šluos, ar žvakes ant altoriaus degs, vis galvojo apie Vinco Dovinės keistą darbą. - Na, ir ką jis daro? - pats save klausdavo ir neramiai žiūrėdavo į tuščią šv. Jurgio pastogėlę. - O kas bus, jei tikra­ sis šv. Jurgis sugrįš? Jis šventai tikėjo ir visa širdimi nujautė, kad turi sugrįžti, nors ir pavogtas, tikrasis šv. Jurgis, todėl karštai meldėsi ir laukė tos dienos. O Vincas Dovinė, sugrįžęs į savo dirbtuvę, visai net ne­ pastebėjo, kad čia svetimo žmogaus būta. Kiek stabtelėjo, pamatęs atdaras duris, bet pagalvojo, kad pats per skubumą bus jų neuždaręs. 214

Ilgai negaišdamas pabaigė skaptuoti figūras, paskui pri­ kalė slibiną prie lentos, primynė jo uodegą arklio kanopo­ mis, užsodino šv. Jurgį ant arklio ir įkišo į jo rankas ietį, kuria jis pervėrė bjaurią slibino galvą. Tada kampe ant uo­ los pastatė šventą karalaitę, kurią šv. Jurgis išgelbėjo nuo smako prarijimo. Sustatęs figūras, nudažė šv. Jurgio apsiaustą raudona kaip gaisro pašvaistė spalva, žirgą - širma, obuoliuota, o smaką juoda - pragaro dervos - spalva, tiktai akis padarė raudo­ nas ir liežuvį - bjaurų, sukrekėjusio kraujo spalvos. O kara­ laitę nutepė dangiška spalva, tokia, koks būna pavasario dan­ gus. Akis skaisčias padarė ir lūpas raudonas, o veidelį - iš­ blyškusį, nusiminusį, mirti pasirengusį. Pabaigęs pats apsidžiaugė ir ilgokai grožėjosi savo kūri­ niu. Nudžiūvus dažams, pasikišo po skvernu ir nunešė kle­ bonui. Klebonas rengėsi pavasario sėjai. Klėtyje pilstė javus ir pats su savimi kalbėjosi. Dovinė sustojo tarpduryje. Klebonas jo nepastebėjo ir to­ liau balsiai paistė: - Nemažai tos Dievo dovanos, bet kas iš to? Pasėti - pasė­ siu, bet nežinau, ar pjausiu?.. Perkels į kitą parapiją, pradėk vėl viską iš naujo! Toks jau kunigo gyvenimas! - atsiduso, patylėjo. - Turėčiau savo ūkį, vaikus, pačią, gyvenčiau kaip visi žmonės!.. Et!.. - mostelėjo ranka ir atsistojo. Pakėlęs akis, pamatė Dovinę tarpduryje stovint. - O tau čia ko? - supyko. Dovinė lyg kaltas šyptelėjo: 215

- Aš čia, klebone, Jurgį atnešiau... Jau padariau, - ištrau­ kė iš po skverno ir padavė klebonui. Klebonas paėmė iš Dovinės šv. Jurgį ir, net nepažiūrėjęs, kaip padarytas, įkišo į grūdų krūvą. Paskui atkišo Dovinei porą rublių. - Se tau už darbą... O iš ubagyno jau būtų laikas išsikraus­ tyti. Per jaunas dar esi tenai smirsti. Matai, sėjos metas!.. Visi žmonės laukuose dirba, o tu čia su zabovėlėm nešiojiesi. - Tai kad, klebone, prašei, - nesuprato Dovinė klebono nepasitenkinimo. Jeigu būtų supratęs, gal būtų nedavęs išniekinti savo kūri­ nio, kurį su tokia meile ir atsidėjimu padarė... - Prašiau, prašiau, - mostelėjo ranka klebonas. - Padarei, gali ir eiti. Dovinė truktelėjo pečiais ir nuėjo. Tiktai nežinojo, kur eiti. Kišeniuje skambėjo du rubliai. Didelė pagunda buvo nueiti į karčemą, bet susilaikė. Tai ir gūžinėjo po šventorių, nežinodamas, kur dėtis. Sutemus vakare sėdėjo ant šventoriaus akmeninės tvoros ir žiūrėjo, kaip pavasarinis vėjas sklaido tarp debesų žvaigž­ des. Žiūrėdamas į žvaigždes, pamatė patamsėję per švento­ rių kažką einant. Įsižiūrėjęs pažino kleboną, nešantį ant pe­ čių kopėčias ir dar kažką po pažastimi. - Kurgi jis eina? - pagalvojo ir nusekė paskui akimis. Klebonas atėjo prie ąžuolo, kur buvo tuščia šv. Jurgio pastogėlė, pasistatė kopėčias, apsidairė ir kažką padėjo. Paskui greitai nulipo ir su kopėčiomis nudūlino atgal per šventorių. 216

- Ar tik ne Jurgis sugrįžo? - smilktelėjo Dovinei į galvą, ir, palaukęs, kol klebonas nuėjo, nušoko nuo tvoros ir nu­ sėlino pažiūrėti, ką jis ten padarė. Šv. Jurgis tikrai buvo sugrįžęs, tiktai Dovinė jo nepažino. Visas sugadintas, subjaurotas, viena arklio koja išlaužta, ki­ ta vos laikosi, pats šv. Jurgis, - ir kas galėjo taip jo apsiaustą supurvinti? - vos laikosi ant žirgo, o šventoji karalaitė tarsi apdeginta, tarsi išdegutuota, - nesuprasi. -Tai šitaip sumanei, klebonėli, iš mano darbo pasijuokti? iš piktumo sugniaužė Dovinė kumščias. - Bet dar pažiūrėsi­ me, katras iš katro pasijuoks! Tuojau ištraukė iš pastogėlės suluošintą šv. Jurgį ir nusi­ nešė į dirbtuvę. Ten šviesoje apžiūrėjo savo darbą - tikrai nepažinsi, visas sumaitotas: apsvilintas, apdegintas, kažkuo išteptas, supurvintas, kad atrodė ne vakar padarytas, bet šimtą metų sąšlavyne gulėjęs ir dar kažkur valkiojęsis. - Ne kitaip, Jurgeli, kad ir tu pekloje buvai, - liūdnai šyp­ telėjo Dovinė, apžiūrėdamas savo kūrinį, kuriuo pats gro­ žėjosi. - Kurgi kitur būtum taip apdegęs ir susibjaurojęs? Bet nieko, padarysiu kitą tavo paveikslą, tiktai prašmatnes­ nį. Ir arklį tau duosiu tikrą bažnyčios tarną, savo prietelių, o smakas, kurį tu smeigsi, bus ne kas kitas, tiktai tas pats velnias, kuris tave pekloj svilino. Taip nutaręs Vincas Dovinė susidėjo į maišą visus savo įrankius, nepamiršo ir sugadinto šv. Jurgio, užsimetė ant pečių ir nuėjo per miegantį, bet jau švintantį miestelį. Da­ bar jis suprato, kad tiktai be reikalo sugaišo laiką Paliepių klebonijoje ir ubagyne. 217

O ten ant rytojaus jo pasigedo. Po mišių paklausė klebo­ nas zakristijoną: - Ar dar nesugrįžo?.. Zakristijonas Mykolas visas taip ir nutirpo. - Nejaugi, klebonėli?.. - bet, nebaigęs pasakyti savo bai­ mės, išbėgo iš šventoriaus įsitikinti, ar tikrai padarytas švent­ vagiškas darbas. Šį kartą dievobaimingas bažnyčios tarnas, atskubėjęs prie švento ąžuolo ir radęs tuščią pastogėlę, lengvai atsiduso. Su ta linksma žinia nubėgo atgal pas kleboną į zakristiją. - Nėra, klebonėli, nėra! - džiaugsmingai pranešė. - Kaip tai? - nustebo klebonas ir pats nuėjo pažiūrėti. Pastogėlė tikrai buvo tuščia. Pažiūrėjo įtariamai į zakristi­ joną, norėjo kažką paklausti, bet tiktai ranka mostelėjo: - Bala jo nematė!.. Tiktai be reikalo du rublius įkišau kaip šuniui į s... Bet ilgai gaišti ir graudintis dėl tų dviejų rublių nebuvo kada. Visi ūkininkai jau seniai buvo laukuose, o jis ir taip bažnyčioje užtruko. Liepė zakristijonui suieškoti Dovinę, o pats išėjo į laukus, kur bernai avižas sėjo. Bet zakristijonas Mykolas, išgriozdęs visą bažnytkaimį, niekur nerado Dovi­ nės ir apsidžiaugė. VI O vis dėlto šv. Jurgis sugrįžo prieš atlaidus į savo pastogėlę Paliepių šventoriaus ąžuolo drevėje. Tiktai taip atsimainęs ir atsinaujinęs, kad net pažinti negalima buvo. Raudonas 218

apsiaustas kaip gaisras plevėsavo, žirgas, širmas, obuolinis, piestu stojo ir trypė kojomis bjaurų slibiną, kurio gerklę pats šv. Jurgis pervėrė savo ietimi. O karalaitė tai jau buvo nepasakomo gražumo, tarsi iš pasakos, tiktai jos veidas kaž­ ką pažįstama priminė. Bet iš pradžių niekas į tai neatkreipė dėmesio, nes visi be galo buvo nustebinti, tiktai nežinojo, ar čia stebuklas įvyko, ar kažkas kitas pasidarė. O maldingos moterėlės jau iš pat ryto keliaklupsčiavo apie naujai atsiradusį šv. Jurgį, barškindamos rožančiais ir die­ vobaimingai žvilgčiodamos į naują statulėlę. Kitai moterė­ lei net ašaros žiūrint ištrykšdavo: - O jurgutėliau, koks jis gražus sugrįžo, tarsi iš dangaus! Ir dar karščiau meldėsi. Paskui nubėgo vienos pas kleboną, kitos pas zakristijoną ir pranešė apie įvykusį stebuklą. Stebėjosi klebonas, kaip čia galėjo atsitikti, bet jeigu jau atsitiko, tai ir gerai. O zakristijonas Mykolas, išgirdęs tą naujieną, rankomis pliaukštelėjo ir vos nesusmuko. - O vis dėlto jie savo padarė, - atsiduso. - Atleisk jiems, Viešpatie, ir susimilk ant mūsų griešninkų... Dūsaudamas atėjo prie ąžuolo ir savo akim pamatė ir ne­ norėjo tikėti: šv. Jurgis - ne Jurgis, - bet pats Dovinė, jojo ant arklio, kurio galva buvo panaši į jo, zakristijono, galvą ir smeigė ietimi smaką - kleboną... Į ką panaši karalaitė, net nepamatė išsigandusios zakristijono Mykolo akys, nes jos iš tos baimės aptemo ir jis pats vos nepargriuvo. Pritrūkęs kva­ po, nubėgo pas kleboną. O apie ąžuolą rinkosi vis didesnės 219

maldininkų minios ir stebėjosi Dievo galybės prajovais. Kai kas pažino ir karalaitę. Kaip gyva buvo Siupienių Elena... Uždusęs zakristijonas Mykolas įpuolė pas kleboną ir ne­ savu balsu sušuko: - Klebonėli, klebonėli, ir ką tas latras Dovinė padarė? Kaip jį šventa žemė nešioja, perkūnas vietoje nenutrenkia?.. Taip smarkiai keikiantis negirdėjo klebonas zakristijoną Mykolą ir nustebęs į jį pažiūrėjo. - Na, ir ką jis padarė? - Nugi šv. Jurgį, atleisk jam, Viešpatie, padarė ir į pasto­ gėlę įdėjo... - Durnius, - atsakė klebonas. - gal tai pats šv. Jurgis, to netikėlio pavogtas, atgal sugrįžo... - Negali būti, klebonėli, - nesutiko zakristijonas. - Visai nepanašus į buvusį šv. Jurgį... - Tai kas čia tokio, - patraukė pečiais klebonas. - Gal jis kiek atsimainė kelionėje. Beveik visus metus nebuvo. - Negali būti, klebonėli, - ginčijosi zakristijonas. - Argi galėtų šv. Jurgis priimti Dovinės pavidalą? Tegu jis ir spaviedį atliko, ir pasitaisė, bet... Nutilo zakristijonas ir abiem rankom akis užsiėmė, lyg verkti pasirengęs. Nieko nesuprasdamas, klebonas pažiūrė­ jo į jį, atsakymo ieškodamas, bet zakristijonas atsidusęs to­ liau pasakojo: - O arklys, klebonėli, tas šv. Jurgio žirgelis, labai gražus, tiktai jo galva į mano galvą panaši, klebonėli. - O čia dabar kas? - pagalvojo klebonas. - Iš proto zakris­ tijonas išėjo ar kurį galą? Pažiūrėjo į zakristijoną - nagi iš 220

tikrųjų - jo galva j arklio galvą užneša. Net šyptelėjo neno­ romis klebonas. Kaip anksčiau jis to nepastebėjo. - O smakas, klebonėli, - net nemirktelėjęs zakristijonas išpoškino, - visai į jus, klebonėli, panašus... - Negali būti! - sušuko klebonas, žvilgtelėjęs į išsižiojusį zakristijoną, ir, nelaukdamas, kol jis dar ką pasakys, atse­ giota sutana, be kepurės ir lazdos, kurią visada su savim nešiodavosi, išlėkė iš klebonijos ir nurūko prie ąžuolo šven­ toriuje. Apie ąžuolą jau buvo susirinkusi didelė maldininkų ir žiop­ lių minia. Prie pat ąžuolo suklupusios davatkos skubėjo rožančių atkalbėti. Pamačiusios kleboną, keliaklupsčios trau­ kėsi į šalį, viena ranka laikydamos rožančių, kita pakeldamos sijoną. Klebonas smarkiais žingsniais pro išsiskiriančią minią priėjo prie ąžuolo ir sustojo kaip žemėn įsmukęs. Slibino galva iš tikrųjų buvo panaši į jo, Benedikto Ūsoriaus, galvą. - Na ir šėtonas! - garsiai nusikeikė klebonas ir, pamatęs paskui atskubantį zakristijoną, šūktelėjo: - Suieškok man greičiau tą prakeiktą Dovinę. Zakristijonas puolė šen, ten ieškoti Dovinės, o klebonas sugrįžo atgal į kleboniją, netverdamas savo kailyje ir visas drebėdamas iš piktumo. Visi keliai jau dundėjo, važiavo žmonės į atlaidus. Suklupusios prie ąžuolo davatkos, nuėjus klebonui, pa­ sižvalgė vienos į kitas lyg katės, prižagusios pieną, ir viena po kitos pradėjo kilti, nepabaigusios kalbėti rožančiaus. Di­ džiausias sumišimas kilo dievobaimingose galvose, o dar čia 221

iš šalies vienas kitas šyptelėjo ir nusikvatojo. Tai ir spruko kuo greičiausiai į bažnyčią. Zakristijonas Mykolas nubėgo į ubagyną, išvaikė visus uba­ gus, kad eitų ieškoti Dovinės. Ubagai, brazdindami lazdo­ mis, kabinėdamies krepšius, rengėsi apsėsti šventorių ir baž­ nyčios laiptus, todėl nepatenkinti niurnėjo: - O ar velniam jo prireikė? Čia tokie atlaidai, o mes eisi­ me kažkokio paleistuvio ieškoti. Susiieškok pats, jei tau jo reikia! Zakristijonas ir išbėgo pats į miestelį. Kurgi kitur tas lat­ ras bus, jei ne Leizerio karčemoje? Ten jis jį ir atrado. Vincas Dovinė jau iš pat ryto atsibeldė pas Leizerį, atli­ kęs savo nakties žygį. Nunešė naują šv. Jurgį į pastogėlę šventoriuje, o senąjį, klebono sugadintąjį, užnešė į varpi­ nę ir padėjo viršum didžiojo varpo, arčiau prie dangaus, sakydamas: - O tu lipk su graudžiais varpų garsais į dangų ir pasiskųsk ponui Dievui, kad tau žemėje pragarą padarė. Tai atlikęs, atsibeldė į karčemą. Prikėlė su aušra Leizerį, tas savo akim nenorėjo tikėti: - Oi, ar tai Vincas Dovinė? Negi iš peklos parėjai? - Iš peklos, iš peklos, - linksmai atsakė Dovinė. - Ten tavo tėvą mačiau, smalos katile verda ir smalą laka. - Nu, ką tu kalbi, nepraustaburni! - su priekaištu pažiū­ rėjo Leizeris ir galvą pakraipė. Dovinė toliau linksmai paistė: - Na, gal tenai ne tavo tėvas buvo, gal senasis Judelis ant liepsnų čirška. Neturėjau laiko gerai įsižiūrėti, baisiai karšta. 222

O dabar duok degtinės ir silkės uodegą. Per visą naktį iš peklos ėjau, truputį sušalau, o ir liežuvį pavilgyti metas! - O aš maniau, Vince, kad tu, kai įstojai į ubagyną, šven­ tasis pasidarysi ir daugiau tos smarvės negersi, - mėgino pasityčioti Leizeris. - Nėra durnių, Leizeri! - atkirto Dovinė. - Verčiau aš tuos šventuosius dirbsiu ir pragersiu. Po smerties vis katras nors užtarys ir kaip nors išsisuksiu. - Oi, oi, - padūsavo Leizeris ir atnešė degtinės bonką. O tu pinigų ar turi? Dovinė su panieka trinktelėjo ant stalo sidabrinį rublį. - Matai? - Nu, tai gerk ir nepasigerk, - pastatė ant stalo Leizeris bonką. - Tai ką, tu čia man vandens, o ne degtinės pripylei, kad aš gersiu ir nepasigersiu? - paskalandavo Dovinė bonką ir užsivertė. Seniai buvo gėręs ir greitai apsvaigo. Atėjęs zakristijonas ra­ do jį jau gerokai įkaušusį. Jpuolęs į karčemą, pradėjo bartis: - Na, ką tu padarei, bedievi? O dabar ir vėl laki šitą smar­ vę. Eik greičiau, tave klebonas šaukia... Dovinė sutiko zakristijoną Mykolą kaip didžiausią savo draugą. - Eikš, brolau! - ištiesė abidvi rankas. - Išgersime! Kas mums ten klebonas? Tegu jis sau žinosi su savo šventaisiais!.. O mums kas rūpi? Savo padarei ir uliok, kiek dūšia pakelia! Zakristijonas su panieka ir priekaištu žiūrėjo į svirduliuo­ jantį savo darugą ir galva lingavo: 223

- Ak, tu begėdi, begėdi!.. - Kokia čia gėda? - supyko Dovinė. - Ne bet kokius pini­ gus prageriu, bet iš klebono rankos. Vieną rublį jau pragė­ riau, o kitas, matai - dar sveikas! Na, tai ir išgersime. Už tokius pinigus ir išgerti ne nuodėmė. Zakristijonas čia visai sumišo. Jis atsiminė tuos du rub­ lius, kuriuos klebonas minėjo prie tuščios pastogėlės... Da­ bar jis viską suprato, nors visko ir nežinojo. Ta proga pasi­ naudojo Dovinė ir sumišusį zakristijoną nusitempė prie stalo, prievarta supylė degtinės stiklinę. Mykolas pasipur­ tė ir suriko: - Leisk!.. - Durnas nebūk, prieteliau, - ramdė Dovinė zakristijoną. Sakau, kad už tokius pinigus ne griekas. - Ar tu nemeluoji? - vis dar nenorėdamas tikėti, kad čia prisidėjo ir klebonas, paklausė Mykolas. - Ir ką aš čia turiu meluoti, prieteliau? - ramino Dovinė, pildamas naują stiklinę. - Išgersi, pats suprasi. Zakristijonas išgėrė ir antrą stiklinę, bet ar suprato ką nežinia. Iš karčemos išėjo svyruodamas ir kažkaip keistai žvengdamas. Neaišku buvo, ar jis verkia, ar juokiasi. VII

Daug žmonių ir kunigų suvažiavo iš aplinkinių parapijų į šv. Jurgio atlaidus. Klebonas Ūsorius, kiek atsipeikėjęs nuo pirmo įspūdžio, sutikdamas kiekvieną svečią, skundėsi: - Nelaimė čia mus tokia ištiko... Gėda ir pasakyti. Pavogė 224

mūsų šv. Jurgio statulą iš pastogėlės... O čia toks meistras Dovinė naują padarė, kad jį kur bala!.. Kunigai stebėjosi: - Tai kokia čia nelaimė? Kaip ir visame sviete, vietoje se­ no - jaunas... Nuėję pažiūrėti naujo šv. Jurgio, visi gyrė: - Na, tokios gražios šv. Jurgio statulos kaip gyvi dar nesa­ me matę. Koks puikumas, koks formų aiškumas! Klebonas gali tik pasidžiaugti! Ir iš kur tokį meistrą, klebone, ėmei?.. Tai Mykolas Angelas, Leonardo da Vinči!.. Tikrai gabių rankų darbas! O atvažiavęs Lygumų džekonas Anupras Burbulevičius iš­ syk nutarė: - Tai matai, klebone, kartais ir vagies ranką Dievas va­ džioja. Jei būtų nepavogęs, tai naujo tokio neturėtum!.. O anas, kiek atsimenu, jau visai buvo supuvęs!.. Apleidi, kle­ bone, bažnyčią, apleidi! - pagraudino ir pats pasisiūlė pa­ šventinti prieš sumą naują šv. Jurgį. Klebonas iš pradžių net apmirė: kaip čia dabar išsisukti? Negi nė vienas nepastebėjo, kad slibino galva į jį panaši? Žiūrėjo į visų akis, ar neišsiduos. Bet ne. Rodos, niekas ne­ matė. Jei kuriam ir pasirodė keistas panašumas, tai neatkrei­ pė dėmesio. Ir klebonas Ūsorius pats save kvailino, kam jis pirmąjį Jurgį svilino, viskas būtų gerai išėję. Pagaliau nusi­ ramino, gal ir dabar viskas gerai pasibaigs, o paskui tą galvą galima bus kaip nors nusukti ar dar ką nors padaryti. Taip būtų gal viskas ir pasibaigę, jei ne zakristijonas My­ kolas. Parėjęs iš karčemos, žvengė, į kampą zakristijoje 225

įsispraudęs, ir savo pareigas visai užmiršo. Nei altorių dangs­ tė, nei žvakes mišioms degiojo. O čia suvažiavo į atlaidus kunigų daugybė, vienas po kito ant visų trijų altorių turėjo mišias laikyti. Siunčiamas žvakes uždegti zakristijonas pa­ mišėlio akimis klaikiai pasižiūrėjo ir atsakė: - Nedegsiu žvakių, šiandien juodąsias mišias laikysime! Tai išgirdęs, klebonas pasiuto ir, stvėręs zakristijoną už pakarpos, metė pro duris: - Lauk, arkliagalvi, iš Dievo namų! O zakristijonas, ar iš pragaro jėgos gavęs, toks menkas, sunykęs žmogutis, spyrėsi prieš įtūžusį kleboną ir nenorėjo pasiduoti. Jsirėmė kojomis ir rankomis į durų staktą ir - nė iš vietos. Ir dar įsispyręs žvengė visa gerkle: - I-cha-cha! Sakiau, klebonėli, nedaryk šventvagystės! Da­ bar pamatysi, parjos tikrasis šventas Jurgis ir tave tiesiai į pragarą nugramzdins!.. Kleboną net prakaitas išpylė, besigalynėjant su zakristijo­ nu. Iš proto išėjo ar kurį galą? Pagaliau su pribuvusių kitų parapijų kunigų pagalba nugalėjo zakristijono velnišką už­ sispyrimą, išmetė iš zakristijos, įsakęs vaikams klapčiukams pašaukti špitolninkus, kad suimtų pamišusį zakristijoną ir uždarytų ubagyne. Susitvarkęs klebonas pašaukė špitolninką sumai skambin­ ti, o džekonas Burbulevičius, apsivilkęs balta kamža, rengė­ si eiti prieš sumą pašventinti šv. Jurgį. Bet čia įvyko keisti dalykai. Nuėjęs į varpinę, špitolninkas persižegnojo ir paėmė di­ džiojo varpo virvę. Varpas sugaudė skardžiai, garsiai, kvies­ 226

damas tikinčiuosius į bažnyčią. Bet su pirmais varpo garsais parlėkė iš dangaus - daugelis matė, kad iš viršaus krito, senasis šv. Jurgis. Sujudo minia. Vieni, pagauti siaubo, atatupsti traukėsi atgal, kiti iš smalsumo veržėsi į priekį. Tarp jų pasirodė ir vėl iš kaž­ kur atsiradęs zakristijonas Mykolas ir pamišusiu balsu šaukė: - Melskimės! Sugrįžo iš dangaus stebuklingasis šv. Jurgis! Gailėkimės už savo nusidėjimus, ateina paskutiniojo teismo rūsčioji diena! Ir pats, parpuolęs ant kelių, abiem rankom sučiupo nukri­ tusią statulą ir godžiai ją bučiavo. O šv. Jurgis, krisdamas nuo varpinės, nusilaužė sau vieną koją ir sutraškino abi prie­ šakines žirgo kojas. Visas pasviręs, lyg vis dar kristi pasiren­ gęs, laikėsi tiktai ant vienos ieties, atremtos į slibino goserę. Bet ir pats slibinas buvo smarkiai nukentėjęs, - per vidurį pertrūkęs, uodega atskilusi ir kažkur dingusi. Taip pat kaž­ kur pražuvusi buvo ir šv. karalaitė. Bet viso to nematė zakristijonas. Iškėlė sulūžusią statulėlę viršum savo galvos ir dairėsi pamišusiomis akimis. Minia atsitraukė nuo jo, ir čia jis pamatė balta kamža ap­ sivilkusį džekoną Burbulevičių ir šalia jo stovintį klapčiuką su krapylu ir švęstu vandeniu. Tada jis pašoko iš vietos ir klaikiu balsu suriko: - Neduosiu pašventinti šventvagiško darbo! - ir puolė prie ąžuolo, kur buvo šv. Jurgio pastogėlė. - Laikykit, laikykit pamišėlį! - sušuko džekonas, bet mi­ nia traukėsi į šalis. Kai kas šaipėsi, kai kas, nieko nesupras­ damas, kas čia darosi, bailiai spoksojo. 227

O zakristijonas nuostabiu greitumu ir vikrumu jau rangė­ si į šv. Jurgio ąžuolą, nučiupo naujai Vinco Dovinės padary­ tą statulėlę ir trenkė ją į žemę, padėdamas į jos vietą - seną, sugadintą šv. Jurgį. Paskui pats nušoko nuo medžio, pami­ šęs ir apsiputojęs, pagriebęs daužė į akmenis naują statulą ir mindžiojo kojomis, kol iš šv. Jurgio, jo žirgo ir smako liko vieni šipuliai. Tiktai viena šv. karalaitė sveika išliko, nes ji, krisdama į žemę, laimingai atskilo nuo lentos ir nusirito į šalį. Zakristijonas Mykolas, apimtas pirmo įniršio, jos ne­ pastebėjo, o paskui, pagautas dievobaimingumo siaubo, su­ klupo prieš bažnyčią ir, rankas į dangų iškėlęs, sušuko: - Melskimės, idant žemė neprasivertų ir mūs neprarytų! Vienas kitas šalia jo suklupo, o visa minia spruko lauk nuo šventoriaus. Ir džekonas Burbulevičius, nežinodamas, ką daryti, patraukė pečiais ir apsisukęs nuėjo į bažnyčią. O zakristijonas Mykolas vis dar šaukė šventoriuje. Taip negailestingai buvo sunaikinti pirmieji Vinco Dovi­ nės, dievadirbio, kūriniai, pirmas - paties klebono Bene­ dikto Ūsoriaus sugadintas, o antras - jo tarno zakristijono Mykolo Lapienės pamišusių rankų visai pražudytas. Bet už tai juos Dievas ir nubaudė, o Vincą Dovinę išaukštino.

228

Perskyrimas septintas

Nežinomi Viešpaties keliai: čia jis žmogų prikelia iš nuodė­ mės purvo, čia vėl paskandina, neleisdamas išeiti į dienos šviesą ir savo Dievą visoje skaistybėje išvysti. Bet laimingas tas, kuris paskutinę pražūties valandą išgirdo savo Viešpa­ ties balsą. Taip atsitiko ir su Vincu Dovine. Vos tiktai ištrūko iš kar­ čemos nasrų, ir vėl atgal pateko, nes nelemtas atsitikimas su šv. Jurgiu jį įtikino, kad tas pat danguje, kaip ir ant žemės, todėl ir vėl jis nuklydo tais pačiais šunkeliais, kuriais anks­ čiau klaidžiojo. Bet šį kartą neilgam. JPaliepius buvo atkel­ tas naujas klebonas, Antanas Ambraziejus, žmogus blaivus ir apsišvietęs, kuris paveldėjo iš buvusio klebono, Benedik­ to Ūsoriaus, gerai sutvarkytą ūkį ir skandalą su šv. Jurgiu ir tuojau ėmėsi darbo, pirmiausia sutvarkydamas pašliju­ sius bažnyčios reikalus. Tai, ilgai nelaukęs, susiieškojo tą patį Dovinę ir, įvertindamas jo rankas, užsakė padaryti nau­ ją šv. Jurgį ir naują pastogėlę, visai to neslėpdamas nuo žmo­ nių ir viešai pašventindamas naują Dovinės kūrinį. Tas naujasis Vinco Dovinės kūrinys jau nebuvo toks me­ niškas, nes jį dirbo be tos meilės ir širdies, kaip pirmuosius du šv. Jurgius, kuriuos taip negarbingai pražudė klebonas Ūsorius su savo zakristijonu Lapiene. Bet abudu buvo tei­ singai nubausti, pirmasis - perkeltas į visai menką parapiją, 229

kur buvo tiktai sulūžusi bažnytėlė ir jokio ūkio, o antrasis duok, Dieve, jam dangų - iš to susikrimtimo ar pamišimo pasikorė pirmą naktį po tų nelemtų įvykių. Tiktai vienas Dovinė, kaip minėjau, buvo išaukštintas, nes jis čia buvo nieko nekaltas. Jo atsivertimas ir prie šventos bažnyčios sugrįžimas buvo piktam išnaudotas per neišma­ nymą tamsių bažnyčios tarnų. Taip visą atsitikimą įvertino naujasis klebonas ir Vincą Dovinę visiškai išteisino. Be to, susižavėjęs jo darbu, ypač gražiai padaryta šv. Jurgio pasto­ gėle, kuri buvo tikras altorius ąžuolo drevėje, - užsakė jam perstatyti bažnyčios didįjį altorių, kuris buvo jo pirmtakūno visiškai apleistas ir baigiąs griūti. Vincas Dovinė ir šitą pavestą darbą gerai atliko ir nuo to laiko pagarsėjo kaip įgudęs bažnytinių ir šventų daiktų meistras. Norėjo tas šviesusis klebonas išsiųsti Vincą Dovi­ nę kur į užsienius pasimokyti ir tuo tikslu rengėsi padaryti tarp klebonų rinkliavą, bet nieko iš to neišėjo, tiktai išgarsi­ no Dovinę kaip nepaprastą meistrą, ir nuo to laiko vienas po kito pradėjo kviesti jį klebonai, pavesdami sutvarkyti baž­ nyčias ir užsakydami visokių šventųjų statulas. Jo atliktu darbu būdavo ne mažiau patenkinti, kaip šviesaus proto kle­ bonas Ambraziejus, tiktai pats Vincas Dovinė juo toliau, juo mažiau rūpindavosi savo darbais. Dabar jis dirbdavo be to užsidegimo ir meilės, tiktai už pinigus, tai ir stengdavosi kuo daugiau išlupti iš šykščių klebonų, nes jis iš įkvėpto menininko pavirto paprastu amatininku. Tada atsirado ir jo priežodis: „Dieve, tu mane sutvėrei, o aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau“, kuris būtų jį visai 230

pražudęs, nes dabar ir gėrė jis jau ne taip, kaip tada iš nelai­ mingos meilės, viską pragerdamas ir užmiršdamas, bet su saiku ir savo vietoje, dažniausiai klebonijose - kaip savo vertę žinąs ir save gerbiąs meistras. Jei kartais ir apimdavęs nerimas dėl tokio apibrėžto gyvenimo, tai tiktai daugiau išgerdavo, kuo viskas ir baigdavosi. Taip gal būtų Vincas Dovinė ir pabaigęs savo gyvenimą klebonijų įnamiu, bet čia sutiko jis kilnios dvasios vyrą kunigą Paukštę, kuris savo meilės dievu dar kartą nuskaid­ rino Dovinės dvasią, bet neišvedė iš klampynių, nes ištiko didysis karas, kuris viską iš pagrindų sugriovė ir suardė jų draugystę. Bet po to Dovinė vis dėlto sukūrė savo didįjį kūrinį, kuris net stebuklingu pagarsėjo ir nustelbė patį savo autorių, o paskui ir pats per žmonių tamsumą pražuvo, prislėgdamas savo kūrėją. Bet toks jau likimas kiekvieno kū­ rėjo. To neišvengė ir Vincas Dovinė.

231

PURVI ŠKI Ų STEBUKLINGOJI

I Tai buvo per karą, kai baisi Dievo rykštė ugnimi ir krauju nuplakė šventąją Lietuvą, sužėlusius pasėlius ir nokstančius javus negailestingai išklampojo vokiečių ir rusų kariuome­ nės, kur kas antras žingsnis - duobė ligi juostos, - tose duo­ bėse, išneštose patrankų šovinių, buvo palaidotas visas ar­ tojų ramus gyvenimas bei ilgų metų atkaklus darbas ir sūrus prakaitas. Ties Purviškių kaimu, kuris ilgu rėžiu į Velniaraisčio pel­ kes įlindęs, visai netikėtai įvyko žiaurios kautynės, kurios ilgus metus kaip kruvina baisi šmėkla slankiojo, sukeldama siaubą, apylinkės žmonių atmintyje. Niekas nemanė, kad tokios baisios žudynės gali įvykti tokiame Dievo ir žmonių užmirštame užkampyje, kaip Pur­ viškių kaimas, už kurio, rodėsi, Velniaraisčio nepereina­ mose pelkėse baigiasi Dievo pasaulis. Bet klydo žmonės taip manydami, nes be galvos bėgančiai rusų kariuomenei žemėlapiai rodė, kad pro tas pelkes eina tiesus ir lygus kelias į kalnuotas ir upių išvingiuotas žemes, kurių kran­ tuose ir skardžiuose galės atremti vokiečių veržimąsi. Bet ir žemėlapiai šį kartą apgavo, ir rusų kariuomenė, pralė­ kusi pro Purviškių kaimą, jų galulaukėse įklimpo į neperei­ namas pelkes. Klimpo arkliai, smego patrankos, o ir pėsti­ ninkai į liūnus nugarmėdavo. Siuto karininkai, kančiais 232

žmonėms grasydami, klausinėjo, kur čia kelias pro pelkes, žmonės tiktai pečiais traukė - jokio čia kelio niekados ne­ buvo. Tiesa, kai kurie atsiminė, keletą metų prieš karą čia vaikščiojo su kartimis kažkokie valdžios žmonės, kalbėjo, kad kelią pro pelkes vesią, bet niekas jiems nepatikėjo, nes kaip pro tokius liūnus kelią pravesi, negi prarajas užpilsi? Nebent ąžuoliniais rąstais išgrįsi, kaip yra užsilikę tokio grindinio iš neatmenamų laikų, kurio galas skęsta Divyčio ežere. Bet tada milžinai gyvenę, jie galėję ir pelkes ąžuo­ lais išgrįsti, o šiandien ir ąžuolų reta, o tų milžinų visai negirdėti. Tai ką čia galėjo padaryti tie apšepusiomis barz­ delėmis maskoliukai? Žinoma, nieko ir nepadarė. Pasidai­ rė po pelkes, pasmaigstė kartimis liūnų eketes, - kur tu pasieksi tokiu pagaikščiu dugną? - sugrįžę į kaimą, užsisa­ kė pas ūkininkus kiaušinienės su lašiniais, smarkiai išgėrė ir iškeliavo. Aplinkiniai žmonės ir užmiršo, kad čia žadėjo kelią pravesti, nes tai palaikė už paprastą ponišką kliedėji­ mą, kuris tačiau atsirado kariškuose žemėlapiuose ir pra­ žudė visą Purviškių kaimą. Įklimpusi į pelkes kariuomenė suprato baisią klastą ir keik­ damasi pasuko atgal. Pats jenerolas ant putoto žirgo rėkė ne savo gerkle, kad net seilės tiško, kol visai užkimo, ir spie­ gė, netekęs balso, kai Purviškių kaimo medžių viršūnes pa­ lenkė kaukdami vokiečių šrapneliai ir sproginėjo, viską su žemėmis sumaišydami. Nespėjo kariuomenė iš kaimo išeiti, kai priešais pasitiko vokiečiai, ir prasidėjo baisios skerdy­ nės. Susiėjo ant durtuvų ir skerdė vieni kitus, nuklodami la­ vonais visą kaimą, aptaškydami krauju žemę ir namų sienas, 233

nes visur buvo pilna kareivių, - žudynės ėjo laukuose, kie­ muose ir namuose. Purviškių gyventojai, kurie spėjo, išlakstė kur kojos neša, akys mato, nes iš jų namų sklido baisesnis už patrankų griau­ dimą - skerdynių staugimas, kuris net tolimas pelkes siau­ bingu šiurpu nukrėtė. Tokių baisybių ir paskutiniojo teismo rūsčiąją dieną nie­ kas nesitikėjo išvysti, kaip išvydo tos baisios dienos pava­ kare, kol pagaliau sutemusi naktis uždengė visas tas baisy­ bes ir klaikioje tamsoje, kurią siaubingai apšviesdavo kaip griausmas ir perkūnija patrankų griaudimas ir sviedinių sprogimas, buvo toli girdėti baisus riksmas, kuris susilie­ davo j vieną klaikų ūžesį, tarsi iš paties pragaro gelmių išsiveržusį. Paskui švystelėjo gaisras, vis plačiau apsemdamas visą padangę, ir pagaliau apėmė visą dangų, nes lieps­ nų stulpai iškilo ir gretimuose kaimuose, ir rodėsi, kad visa žemė dega. Tiktai trečios dienos pavakare sugrįžo į savo kaimą Pur­ viškių gyventojai ir slankiojo kaip gyvi numirėliai po buvu­ sias savo sodybas, kurios dabar buvo griuvėsiais ir dykumo­ mis paverstos. Sugruzdėjusių pamatų akmenys ir griuvėsių krūvos rodė tas vietas, kur buvo trobos. O medžių, augusių aplink so­ dybas, išliko tiktai nuogi, apsvilę stuobriai. Neseniai žydėję sodai buvo paversti laužais, šakos aplaužytos, šaknys iš­ verstos. Tiktai viena šimtametė liepa, kuri augo gale kaimo prie stebuklingai gydančio šaltinio, leisgyvė paliko ir dairėsi kaip 234

baidyklė po griuvėsius, nes ir ji kaip kareivis buvo išneštu patrankos šonu, pasvirus, perkrypus, aplaužytas šakas lyg rankas sukryžiavusi ir motiniškoje sielvartoje palinkusi. Pro jos šaknis veržėsi sieruoto vandens šaltinis. Galbūt tai buvo išlikusi pelkių akis, nes vanduo ten buvo toks, kaip liūnų eketėse - kartus ir žvilgantis, tarsi taukuotas. Nuo vi­ sokių ligų paliegę žmonės gydėsi tuo šaltinio vandeniu, ir daugelis ten atrasdavo prarastą sveikatą. Tai ir buvo pra­ mintas stebuklingu šaltiniu. Nuo pavasario ligi vėlaus rude­ nio atvykdavo iš tolimiausių apylinkių žmonės, gerdavo tą vandenį, kibirais semdavo, namo veždavosi ir maudydavo­ si. Daug kam tai pagelbėdavo, ir garsas apie Purviškių ste­ buklingąjį šaltinį vis toliau sklisdavo. Vasaromis šimtametės liepos pavėsyje vis daugiau žmonių susirinkdavo. Dievobaimingesni ligoniai, atsidėkodami už pasveikimą, prie liepos žievės prikabindavo visokių dėkin­ gumo ženklų: kas koją, kas ranką, kas širdį, žiūrint kas ir ką pasigydė to šaltinio vandeniu. Pamažu liepos kamienas apau­ go įvairiais ženklais ir ženkleliais. Tai pastebėjo kalėdoda­ mas Dievogalos klebonas Kubiliūnas, apibarė kaimą, kad, turėdami tokią vietą, krikščioniškai jos nepapuošia, nepastato nei kryžiaus, nei šv. Panelės statulos, pagąsdino Dievo rūstybe ir su prikrautais kalėdos vežimais išvažiavo. Kaimas persimetė pora žodžių, gal ir reiktų kas nors prie to šaltinio padaryti, bet kas turi daryti? Tas šaltinis ir ta liepa Žilionio laukuose, tai tegu jis ir padaro. O Zilioniui ir taip buvo įkyrėję visokie ligoniai, kurie aplink šaltinį pievą nuga­ nydavo, pasėlius išmindavo, bet kaip ant ligonių - nepykda­ 235

vo, ką darys žmonės - negi iš pasileidimo tai daro? - Kiek­ vienas ieško sveikatos. O kai pastatysi čia kokį kryžių ar statulą, pradės ir be reikalo plaukti iš visur maldininkai, tada nors ir iš namų bėk - prigužės pilni namai, laukai sve­ timų žmonių, kur čia išsiteksi, kaip pasėlius ir pievas apsau­ gosi? Išmins viską, sudrapalys, o sausesnės žemės tiek ir tu­ rėjo, kiek apie tą liepą, toliau - skendo pelkėse, krūmokš­ niuose, kur nei šienauti, nei ganyklai netiko. Tai ir nemanė žmogus nieko daryti, kas galėtų į jo laukus daugiau žmonių sutraukti. Kaimui irgi mažai rūpėjo. Pakalbėjo ir nutilo. Tė­ vai be to pragyveno, ir jie pragyvens. Tiktai vienas klebonas neužmiršo. Sutikęs ką nors iš Purviškių, vis kalbindavo: - Ar jau pastatėte ką prie šaltinio? Atvažiuosiu, pašven­ tinsiu... Pamatysit, kitaip Dievas padės gyventi. Užkluptas žmogus stengdavosi kaip nors greičiau pasprukti. - Tai kad dar, klebonėli, vis neprisirengiam... Tų darbų daugybės, negali suspėti. Kad dar tos mūsų žemės būtų kaip žmonių, o dabar - murdaisi visą laiką po tas pelkes ir akių prasikrapštyti neturi kada... Subardavo klebonas už tokį apsileidimą ir abejingumą, bet ir barami ką jie galėjo padaryti? Jie ir taip vos vos išgyveno. Laukai pelkėti, derlius menkas, o ir tas dirsėtas. Tokios juo­ dos duonos niekur aplinkiniuose kaimuose nevalgė, kaip Purviškėse. Nebent tiktai pasigailėti Dievas galėtų, o ne už­ sirūstinti. O klebonui nesikentė turėti savo parapijoje šventą, gal net ir stebuklingą vietą. Turi gi gretima parapija - Paliepių šv. Jurgį. Tegu ir buvo prieš keletą metų ten kiek nemalonumų 236

su jo pražuvimu ir vėl atsiradimu, bet vis dėlto - šventa vieta, ir žmonių per atlaidus plaukte suplaukia. Arba vėl Barštinės parapijoje. Prisisapnavo kažkokiai kūtvėlai, kad už šventoriaus prie balos Panelė švenčiausia rodosi, ir įtikė­ jo žmonės. O kad bent ta bala ko verta būtų, o dabar vasarą visai išdžiūsta, viena pliurzė, kurioje kiaulės vartaliojasi. Būta čia kur švenčiausiai Panelei rodytis? Gudrus Barštinės kle­ bonas Runkevičius, tiktai nepasisekė žalčiui. Norėjo pralotui parodyti tą vietą ir iškaulyti kokių atlaidų, bet nuvedė prie balos, o ten - degla kiaulė su paršiukais dumble kriuk­ si. Supyko pralotas, ir nieko nepešė klebonas. Bet žmonės vis tiek, sako, samsto tą pliurzę samčiais, gydosi, nors nie­ kas nuo to nepagyja, nebent koks kvailys, pats sau ligą įsi­ kalbėjęs. O čia visai kas kita - ir pagyja žmonės, ir vieta iš seno žinoma, bet jokios iš to naudos. Kartais pagalvodavo iš ap­ maudo klebonas, ar pačiam už savo pinigus ką nors ten pa­ statyti, gal kas vėliau ir išeis, tiktai nemėgo klebonėlis pini­ go išleisti, kartą nučiupęs, stipriai saujoje laikydavo, kad neišslystų. Taip ir buvo stebuklinga vieta be jokio švento ženklo, kuris galėtų maldininkus sutraukti. Bet čia užklupo karas, ir niekam ta šventa vieta nerūpėjo. Sugrįžę į savo kaimo griuvėsius, Purviškių kaimo gyven­ tojai, begalinio sielvarto suspausti, pirmieji atkreipė į tai sa­ vo dėmesį. Gal būtų neatkreipę ir jie, bet siaubo apimtos akys, dairydamosi po išnaikintas sodybas, sustojo ties ta viena išlikusia liepa, ir krūptelėjo jų širdys. Argi nesakė klebonas, kad nubaus Dievo rūstybė už apsileidimą ir neprižiūrėjimą 237

šventos vietos? Taip ir įvyko. Akli buvo - nepraregėjo, tai dabar ir tenka už savo aklumą kentėti. Sutemo rūsti naktis. Pakilo vėjas, sugriaudėjo perkūnijos, paskutinius pelenus po sukruvintus laukus išnešiojo ir pasku­ tinę liepą pargriovė. Nulūžo per pusę, - per tą vietą, kuri buvo sviedinio išnešta, - liko tiktai stuobrys - išgijusių ligo­ nių šventais ženkleliais apkabinėtas. Visą naktį lietus lijo, ir tas lietus maišėsi su ašaromis, keiks­ mais, maldomis, kurios veržėsi iš baisios nelaimės prislėgtų krūtinių. Su auštančiu rytu padegėliai, per naktį akių nesu­ dėję, šlapi, lietaus permerkti, sušalę, išvarginti klaikios nak­ ties, prislėgti baisių atsiminimų ir apimti didžiausio sielvar­ to ir Dievo baimės, prisiekė, šaukdamiesi į dangų užtarimo, pastatyti savo kaime prie stebuklingo šaltinio Sopulingą Die­ vo Motiną, kuri apsaugotų jų sodybas nuo antros tokios baisios nelaimės.

Tuo metu Vincas Dovinė gyveno pas Skaisgirių kleboną ku­ nigą Paukštę. Tai buvo menka ir skurdi, girių nušvokšta pa­ rapija, toks pat ir jos kunigas. Prieš pat karą atvyko Dovinė į Skaisgirius sutaisyti senos medinės bažnytėlės ir padaryti naują didįjį altorių. Atvykęs nustebo, pamatęs nepaprastą vaizdą, ir nustebęs sustojo. Prieš jį per šventorių ėjo sunykęs kaip varna po žiemos ku­ nigiukas, o aplink jį sukosi varnų, šarkų, kovų ir kitokių paukščių pulkas, visais balsais rėkaudami, kvarksėdami, 238

kunigui čia ant peties, čia ant skrybėlės nutūpdami. Jis švel­ niai baidė juos nuo savęs, o jie vis aplink jį sukosi. Priėjo prie nustebusio Dovinės ir ranką ištiesė: - Ar ne meistras būsi? - nusišypsojo. - Tas pats, - atsakė Dovinė, vis dar negalėdamas atsikvo­ šėti. - Tai ir gerai, - vėl šyptelėjo kunigas. - Seniai jau laukia­ me, paseno mūsų bažnytėlė, šį tą pataisyti reikia, o girdė­ jau, aukso rankas turi, tai ir galėtum su jomis Dievo garbei padirbėti. Paukščių pulkas rykaudamas nutūpė į šventoriaus medžius, tiktai viena varna liko ant kunigo kairiojo peties ir, žiūrėda­ ma į Dovinę juodomis akimis, gailiai sukranksėjo. - Kodėl ne? - atsakė Dovinė, žiūrėdamas į tą varną. Kunigas, visai nekreipdamas dėmesio į Dovinės sumiši­ mą, dešine ranka ramiai paėmė nuo peties varną, ta suspurzdėjo ir nurimo, o jis, glostydamas ją, kalbėjo: - Čia mano vargšelė!.. Nepalekia, sparną rudenį išsisuko. Per visą žiemą gydžiau, bet dar neišgijo... Skriaudžia vargšę kitos juodosios seserys. Nekenčia, mat, pabėgėlės! O ji man dar meilesnė už kitas! - šypsodamas glostė varną, o ta užsi­ merkė ir visai nurimo kunigo rankose. Tada kunigas pažiūrėjo giedru žvilgsniu į Dovinę ir, lyg suprasdamas jo nustebimą, pasakė: - Na, taip gyvename mes čia giriose su paukščiais, tai ir bičiuliaujamės su jais, nes ir Šventam Rašte yra pasakyta gyvenkite kaip dangaus paukščiai... Na, bet eisime pažiūrė­ ti bažnytėlės! Reikia Dievo namai sutaisyti! 239

Nusivedė kunigas Dovinę į bažnyčią. Apžiūrėjo - sunku kas ir bepataisyti. Vienos sienos dar laikosi, viskas sutrūniję. Pakraipė Dovinė galvą ir atsiduso. - Nedūsauk, - pasakė kunigas. - Pataisysi čia kiek, ir bus gerai. Nedidelė mano parapija. Po girias išsklaidyta. Iš ko čia naują statysi? Džiaugiamės, kad bent šiokią tokią turime. - Nebent jau taip, - sutiko Dovinė, nes palenkė jo širdį kunigas su varna rankoje. Ir pats nesitikėdamas, atrado čia ramią prieglaudą ir širdingą draugystę. Nusibodo jam ūkininkai, įgriso klebo­ nai - dangaus dvaro gaspadoriai, tai ir apsidžiaugė, atradęs kunigą, kurio širdyje Dievas buvo, o dangaus karalystė vi­ sas pasaulis. Visą pavasarį čia jis sugaišo, taisydamas Dievo namus, ir seną, sutrūnijusią bažnytėlę pavertė tikrais namais, kuriuo­ se Dievas galėtų gyventi. Tiktai ne tas Dievas, visagalintis ir nuožmus žemės ir dangaus valdovas, bet tas Dievas, kuris širdyse gyvena ir suteikia taurios stiprybės pakelti gyveni­ mo nykumą, skurdą ir vargą, užmiršti visus rūpesčius ir su meile žiūrėti į kiekvieną Dievo sutvėrimą. Draugaudamas su kunigu Paukšte, šventu žmogumi ir paukščių patronu, Vincas Dovinė pirmą kartą pajuto šitą Dievą širdyje, nors niekad apie tai juodu nekalbėjo. Vaka­ rais, kartais pasrėbę juodos putros, o kartais ir degtinės pa­ ragavę, kalbėdavo apie viską, tiktai ne apie Dievą, nes Die­ vas su jais drauge būdavo. Kartais Dovinė užklysdavo į kitas parapijas, kur kitokie Dievai ir jų tarnai būdavo, tada dar labiau pasiilgdavo savo 240

Dievo ir neapkęsdavo svetimų Dievų, kurie turtus krauna, žmones purve ir prakaite murdo ir grasina pražūtimi. Ne­ suprasdavo Dovinė tokio Dievo ir jo visa širdimi neapkęs­ davo. Nereikalingas jam toks Dievas buvo, ir juo netikėjo. Sugrįžęs iš darbų kitose parapijose, neiškęsdavo ir pradėda­ vo kunigui Paukštei su neapykanta pasakoti apie klebonų Dievus, tyčiodamasis iš jų pačių ir jų tarnų. Kunigas Paukš­ tė tiktai pečiais patraukdavo: - Kokie ten jų Dievai? Varna ir ta tikresnį Dievą pažįsta. Tuo visos kalbos apie Dievą pasibaigdavo. Kunigas nuei­ davo pas savo paukščius, o Dovinė, užsidaręs bažnyčioje, ką nors taisydavo arba klėtelėje skaptuodavo savo šventuo­ sius. Kunigo Paukštės šešėlyje vėl atgijo Dovinės širdyje me­ nininkas, didžiojo kūrėjo talkininkas, vėl jis pradėjo su di­ dele meile ir rūpesčiu dirbti, tiktai juo toliau, juo labiau ėmė jam nepatikti savo darbus pardavinėti. Tarytum par­ duotas šventasis netektų viso šventumo, ir Dovinė, sąžinės graužiamas, pragerdavo gautus už statulėles pinigus. Subardavo kunigas Paukštė už tai Dovinę, bet kartais čia pat ranka numodavo: - Vienas, poterius kalbėdamas, Dievą rūstina, o antras, ir degtinę gerdamas, Dievą garbina. Švento kunigo įtakoje gal būtų ir visai atgimęs Dovinė, nusikratęs gyvenimo šiukšlėmis ir pats skaistus kaip šventa­ sis pasidaręs. Bet pat pradžioje šitos draugystės ištiko baisu­ sis karas, ir nespėjo Dovinės širdyje meilės Dievą išauginti. Iš pradžių, kai dar karas toli griaudėjo, vaikščiojo Paukštė tylus ir susirūpinęs, tarsi kažką atkakliai galvodamas ir kaž­ 241

kam pasiryždamas, bet juo toliau, juo labiau sunykdamas ir vis su didesniu nerimu aplinkui dairydamasis. Kai karas priėjo visai arti, naktimis galima buvo matyti gaisrų pa­ švaistės ir girdėti klaikių žudynių neaiškus ūžesys, kunigas Paukštė visas sustingdavo ir krūpčiodamas klausydavosi tų baisių garsų. - Tai Dievo pasaulį griauna, - kartodavo pamėlynavusios ir drebančios lūpos, - ir gyvąjį Dievą žudo. Ir neiškentė daugiau. Kai jo parapijoje atsirado apkasai, zvimbė kulkos ir griaudė patrankos, išvaikydamos net ku­ nigo paukščius, išėjo vieną rytą kunigas Paukštė ir daugiau nebegrįžo. Nuėjo tiesiai per apkasus, kautynių laukus, bai­ siai sunykęs ir žėrinčiomis akimis, skelbti Dievo žodžio ir sakyti pamokslų kiekvienam gyvam sutvėrimui. Šitame žy­ gyje jis ir žuvo: beprotiška kulka jį suklupdė kelyje ar buvo paimtas į nelaisvę ir uždarytas beprotnamyje, tiktai atgal nebegrįžo į Skaisgirius. O Vincas Dovinė, nespėjęs atsikvošėti nuo klaikių įvykių ir sužinoti, kur dingo jo draugas, buvo pakviestas į karo sunaikintas Purviškes, ir ten jis išėjo. III

Purviškių kaime buvo likę tiktai vienos moterys su vaikais ir seniai, o vyrai išvaryti į karą. Moterys, vaikščiodamos apie savo sodybų pamatų sugruzdėjusius akmenis, šluostėsi skarelės kampu ašaras, nes nesitikėjo sulaukti iš karo grįž­ tančių vyrų ir nežinojo, kaip čia vienoms su vaikais pradėti 242

gyventi. Viskas sudegė, nieko neliko, nebent viena kita žag­ rė ar akėčios, vyrų laukuose paliktos, bet kas iš to, negi pati su vaikais įsikinkysi ir žemę dirbsi? Vieni gyvuliai trobose sudegė, kiti, kurie buvo ganyklose, nežinia kur dingo - ar į pelkes nusigrūdo, ar kažkur išlakstė. Tiktai į kelintą dieną sugrįžo į savo kaimą vienas kitas galvijas ir sulaukėjęs lakstė maurodamas po griuvėsius, nerasdamas savo tvarto. Tada žmonės ir kitų gyvulių pasigedo, vienus rado toli pelkėse, o kitus tolimuose kaimuose. Su jais ir pradėjo gyventi. Tiktai žmonių ir gyvulių akyse dar ilgai neišnyko pergyventas siau­ bas, ir slankiojo jie su baime po nykius kaimo griuvėsius, tarsi į svetimą šalį nuvaryti. Po kiek laiko atėjęs į Purviškes, Vincas Dovinė atrado vie­ toje kaimo tą klaikią nykumą, kuri sugraudino jo širdį, ir jis pirmą kartą atsileido ūkininkų užkietėjusiam atkaklumui su­ sikurti sotų gyvenimą, kurio skurdybėje žūna ir patys to ne­ mato, nebent širdyje jaučia ir dar su didesniu užsispyrimu save ir visą aplinką prakaite murdo, užmiršdami viską pa­ saulyje. Tas atkaklus darbštumas jei ir sukeldavo kada Do­ vinės širdyje pasigrožėjimo, tai čia pat ir išnykdavo, kai jis pamatydavo, kaip pasipūsdavo iš pelkių išsikapstęs gaspadorius, kaip jo akyse atsiradęs godumas nustelbdavo visą žmoniškumą. Nesuprato Dovinė tokio gyvenimo ir neuž­ jautė visa žudančio vargo, nes pats varge buvo pripratęs gy­ venti, neleisdamas jam į širdį įsiėsti ir saulę danguje užtem­ dyti. Bet dabar, vaikščiodamas po kaimo griuvėsius ir kiek­ viename griuvėsyje matydamas pražuvusias milžiniškas pastangas, Vincas Dovinė liūdnai mąstė apie šio pasaulio 243

nykybę, ir jo širdyje atsirado graudžios užuojautos net tiems, kuriems jis niekad neužjautė. Ir tada, kai kaimo moterys atkišo jam mazgelį su paskutiniais skatikais, prašydamos: - Padaryk mums, meistreli, mūsų kaimo užtarytoją. Tik ji viena gali mums padėti ir už mus užtarti. Neatsisakyk jau, ką turime - paskutinius atiduodame! - blizgėjo moterų akyse ašaros. Atstūmė Vincas Dovinė drebančią su mazgeliu ranką ir pasakė: - Nereikia man jūsų skatikų. Jums pačioms jie labiau pra­ sivers. O užtarytoją aš jums padarysiu ne už pinigus, bet iš širdies... Tiktai tokia ir galės atjausti jūsų nelaimę. Susigraudinusios iš dėkingumo moterys puolė kaip įma­ nydamos dėkoti, bet Dovinė ir pats susigraudino, tiktai mos­ telėjo ranka ir tarė: - Ką jūs čia dabar!.. Nereikia!.. Ar aš nesuprantu?.. Padė­ čiau ir trobas atstatyti, bet nuo tokio darbo esu atpratęs, nežinau, ar galėsiu. O Sopulingąją padarysiu. Ir keistas dalykas Vinco Dovinės širdyje įvyko: jis atsilei­ do ne tik prakaito sūrume užkietėjusiems ūkininkams, bet ir vaikais apsikrovusioms ūkininkėms, kurios taip negailes­ tingai ujo jį, mergos vaiką, kai jis mažas buvo ir ne kartą motiniškos meilės pasiilgdavo. Dabar jis suprato, kaip bai­ siai širdis turi apkarsti, kad linksma jaunamartė, ištekėjusi net ir už mylimo vyro, - reta laimė, o bet ką jauna širdis, išsiilgusi meilės, varu išvaryta, pamilti negali! - taip greitai pavirsta surūgusia, amžinai pikta boba, kuri stumdo savo purvinas dienas, viską stumdydama. Ok, ir karti jos dalelė, 244

kur čia užteksi visiems širdies ir meilės, jei jos ir savo vai­ kams - vienus už sijono vedžiojant, kitus ant rankų nešio­ jant - pritrūksta? Nebent tiktai tada, kai begalinis gailestis širdį suspaudžia ir pro ašaras žiūri į Dangaus Karalienę, ku­ ri viena galėtų jas suprasti ir užjausti. Tai Vincas Dovinė ištesėjo savo pažadą ir iš griuvusios tą naktį prie stebuklingojo šaltinio liepos padarė Purviškių kai­ mui skausmingąją Dievo Motiną, kuri apsaugotų kaimą nuo antros tokios baisios nelaimės, jų dirvas ir laukus - nuo spei­ go, ledų, krušos ir kitų - dangaus prajovų, sodybas ir kie­ mus nuo visa ryjančios ugnies, tos negailestingos Dievo rykš­ tės, juos pačius nuo staigios mirties ir kitos baisios nelai­ mės, o taip pat išprašytų danguje visokių malonių, kurios taip labai buvo reikalingos atstatyti kaimą iš griuvėsių ir pradėti iš naujo gyvenimą. Kitą pavasarį, Dievo Motinai paskirto mėnesio - gegužės išvakarėse, pastatė Dovinė tą užtarytoją Purviškių kaimo ga­ le, prie stebuklingojo šaltinio, pastogėlėje, kuri buvo pada­ ryta taip pat iš tos pačios liepos likusio stuobrio, ir Purviškės pirmą gražų gegužės rytą išvydo stebuklą, kuris išgarsi­ no po visą kraštą ir taip garsias Purviškes, o Vincui Dovinei suteikė nemirštamą garbę stebuklingo dievadirbio. Tai buvo anksti iš ryto, kai piemenys ginė sunykusią po karo bandą į ganyklas ir, varant galvijus pro naujai pasta­ tytą kaimo užtarytoją, buliai pradėjo baubti, karvės niau­ roti, o piemenys - nekaltos piemenų akys pamatė ašaras, riedančias per skaisčiai nudažytus Dievo Motinos medi­ nius veidus. 245

Parbėgo piemenys uždusę atgal į kaimą ir pranešė apie stebuklą, kuris įvyko prieš jų nekaltas akis. Purviškių kaimo gyventojai, per karą pasidarę labai die­ vobaimingi, be to, skaudžiai nuplakti Dievo rykštės ir dar nespėję atstatyti sudegintų savo sodybų, audromis širdimis ir baimės prislėgtomis akimis puolė stebuklo žiūrėti, ir jų tikinčios akys taip pat pamatė stambias ašaras, riedančias per skaisčius Dievo Motinos veidus. Suklupo visi ant kelių ir, garsiai šaukdamiesi Dievo Moti­ nos užtarymo, klūpojo per visą dieną - ūkininkai, užmirš­ dami sėjos metą, o ūkininkės - dar nebaigtuose statyti tvar­ tuose žviegiančias nepašertas kiaules. Priešpiečiais atvažiavo iš Dievogalos bažnytkaimio klebo­ nas Kazimieras Kubiliūnas, pašventino naujai pastatytą sta­ tulą ir pasakė graudų pamokslą apie Dievo Motinos gailes­ tingumą, kuri mus danguje prieš Dievo Tėvo rūstybę užtaria ir iš savo vienintelio sūnaus Jėzaus Kristaus išprašo visokių malonių, o mes, nusidėjėliai, ligi paskutinės valandos abejin­ gi esame jos malonėms ir, tiktai paliesti Dievo rūstybės piršto, susiprantame ir pravirkstame nuo savo nuodėmių sunkumo. - Seniai aš jums sakiau, - griausmingu balsu pabaigė savo pamokslą klebonas, - pastatykite savo kaime Sopulingąją Dievo Motiną, kuri apsaugotų jūsų sodybas nuo baisios ne­ laimės, o jūs ar klausėte manęs? - Tai verkite dabar savo sodybų griuvėsiuose, verkite ir džiaukitės, kad per savo di­ džiąją nelaimę praregėjote ir bent kartą pagerbėt savo dan­ gišką užtarytoją. Tai melskitės ir už savo nuodėmes gailėki­ tės, nes šią valandą žiūri į jus iš dangaus aukštybių Malo­ 246

ningoji ir, matydama jūsų sugraudintas širdis, suteiks jums savo dangiškąją paguodą ir dieviškąją pagalbą. Pravirko nuo graudaus pamokslo visas Purviškių kaimas, o ir kiti kaimai, kurie buvo atvykę į Purviškių užtarytojos atidarymo iškilmes, ir verkė taip graudžiai tarsi ne savo aša­ romis. Vieni verkė, savo nuodėmių gailėdamiesi, kiti - pra­ žuvusių savo sodybų, o pagaliau visi iš džiaugsmo verkė, kad Dievo Motina atidarė jiems savo gailestingą širdį ir pa­ rodė per stebuklą dangišką malonę. O Vinco Dovinės padaryta medinė Dievo Motinos statu­ la, saulei įdienojus, nustojo verkusi, tiktai su begaliniu liū­ desiu žvalgėsi po karo sugriautas tolumas, tarytum žadėda­ ma savo užtarymą prieš pono Dievo visokią rūstybę. Ir tas pažadėtas užtarymas tikrai palaužė pono Dievo užsirūstinimą Purviškėms, kai garsas apie Stebuklingąją toli nuėjo. Griuvėsiuose tuojau atsistatė karo sunaikintos sodybos, ir begaliniai maldininkai tas sodybas padėjo visokeriopų gė­ rybių prikrauti. Bet tai buvo daug vėliau, o tuo tarpu po Purviškių laukus ežiomis vaikščiojo su visu kaimu klebonas, šventu vandeniu šlakstydamas dirvas ir pievas, kad duotų jos gerą derlių ir nepražudytų su Dievo pagalba laistomo prakaito. Tai buvo nepaprasta diena Purviškėse, kuri ilgai pasiliko žmonių atmintyse, nustelbdama aną Dievo rūstybės dieną. Tiktai vienas Vincas Dovinė, savo nuostabiu kūriniu išnai­ kinęs iš žmonių širdžių išgąstį, nedalyvavo tos dienos iškil­ mėse ir su pirma žinia apie stebuklą išnyko, niekieno ne­ pastebėtas, iš kaimo. 247

Su dideliu rūpesčiu ir atsidėjimu jis dirbo tą savo kūrinį, labai ilgai sugaišo, bet vis negalėjo būti juo patenkintas. Visą karo sunaikinto krašto skausmą ir sielvartą jis norėjo perduoti Sopulingosios veidui, bet ko nedarė - nieko ne­ galėjo padaryti. Prie krūtinės prikalė liepsnojančią širdį, pervėrė ją septynetu kalavijų, sudėjo skausmingai rankas paširdėje, ant galvos uždėjo karūną ir apvedė dvylikos žvaigždžių vainiku, - rodos, viską padarė, kas reikia, tik­ tai meistro neramios akys vis dar negalėjo pasitenkinti. Tada pasiėmė dažų, nudažė tamsiai raudona spalva drabužius, mėlyna - apsiaustą, sidabro spalva - žvaigždžių vainiką ir kalavijus, susmeigtus į širdį, nutepė baltais ir rausvais da­ žais skausmingą veidą, o mėlynais - kaip dangus pavasarį, su sielvartu žiūrinčias į tolį ir nieko nematančias pro aša­ ras akis, bet vis dar kažko trūko, ir veltui kankinosi Dovi­ nė, norėdamas įspėti, rodos, taip aiškią ir paprastą paslap­ tį. Naktimis savo kūriniu kliedėdavo, dieną - akis užmer­ kęs, aiškiai matydavo, o tiktai atsimerks ir pažiūrės - ne tas, ir gana. Sumenko besikankindamas, kaip šešėlis slan­ kiojo ir nieko kito daryti negalėjo, kol pagaliau iš netyčių mintis blykstelėjo: - O kurgi ašaros? Juk pro ašaras ji žiūri!.. Tai kvailys, ligi šiol suprasti negalėjau! Ir, lyg drugio krečiamas, puolė prie statulos ir stengėsi nutapyti skaidrias graudžias ašaras, blizgančias akyse ir ty­ liai riedančias per veidus, bet tos skausmingos ašaros daug kartų išspaudė pačiam meistrui ašaras, o statulos veidą tik­ tai subjaurodavo nešvariomis dėmėmis. Stengėsi kaip įma­ 248

nydamas, bet ašarų skaidrumo negalėjo nutapyti. Pritrūkęs kantrybės, įtaisė tikras ašaras, prasiveržiančias lašeliais pro akių lėliukes, - statula išsyk atgijo, ir sielvartingas veidas kaip gyvas pasidarė. Tai pamatęs, neapsidžiaugė Dovinė, tiktai dar į didesnį nusiminimą įpuolė. Bet visos ankstybesnės pastangos nie­ kais nuėjo, ir jis suprato, kad nieko geresnio negalės pada­ ryti. Tai ir pastatė tokią pastogėje, kokią padarė. O kai iš ryto auštant prikėlė jį žinia apie stebuklingas ašaras, jis net pats buvo linkęs patikėti, kad jo kūrinys tikrai pravirko ste­ buklingomis ašaromis, ir buvo beeinąs pažiūrėti, bet čia pat piktai mostelėjo ranka ir nuėjo visai į kitą pusę. Jis suprato, kad jo bejėgiškumą, kuris taip žiauriai jį kankino, žmonės priėmė už stebuklą. Ir kai vėliau Vincas Dovinė, vis dar negalintis užmiršti to savo nepasisekimo ir pagiriojantis pelkėse išvaryta degtine, susitiko Dievogalos bažnytkaimyje su klebonu Kazimieru Kubiliūnu ir tas, gudriai prisimerkdamas, jį paklausė: - O sakyk, meisteri, ką tu ten padarei Purviškėse? Dovinė apsiblausęs pažiūrėjo į tirpstantį iš smalsumo kle­ bono veidą ir atsakė: - Ogi tą, ką klebonas pašventinai. - Taigi, - šyptelėjo klebonas. - O iš kur, pane, tos ašaros, negi iš tikrųjų stebuklingos? - O iš kur aš galiu žinoti? - piktai atšovė Dovinė. - Kle­ bonas geriau išmanai apie tokius dalykus. Klebonas norėjo dar kažką sakyti, bet prikando liežuvį ir tiek tepasakė: 249

- Šelmis esi, meisteri! Bet kartais ir šelmystė geran išeina. Nesuprasi, pane, Dievo galybės! Dovinė prablaivėjusiomis akimis pažiūrėjo į klebono vei­ dą, tarsi klausdamas, ar jis suprato jo paslaptį, bet klebono patenkintas veidas visas spindėjo ir nieko negalima buvo matyti. Tai buvo visai kitas žmogus, negu kunigas Paukštė ar Be­ nediktas Ūsorius. Pirmas - Dievą širdyje nešiojo, o antras bent pilną galvą ūkio rūpesčių, per kuriuos viską užmiršda­ vo. O šitas - be savo griausmingo balso - nieko daugiau nei širdyje, nei galvoje neturėjo. Nebent tiktai sotų ir patogų gyvenimą. Ir Dovinę, pažiūrėjus į tą patenkintą, užputusio­ mis akimis veidą, tiktai šiurpas nukratė. Tai net neatsisvei­ kinęs nuėjo savo keliais. Bet vis dėlto nebuvo lemta jiems amžinai išsiskirti. Tuo laiku apie nelaimingąjį Vinco Dovinės kūrinį sklido stebuklingumo gandai, kurie surišo juos ilgiems metams. Tą klaikų ryšį galėjo nutraukti nebent kunigas Paukštė, bet jis iš savo žygio nesugrįžo, o Vinco Dovinės širdį vėl pradė­ jo apimti gyvenimo tuštybė. IV

Nuo to laiko Purviškėse daug stebuklų įvyko, kurie plačiai išgarsino Purviškių Stebuklingąją. O ir tas pats pirmasis stebuklas, kuris įvyko per pašventi­ nimo iškilmes, kada skaisti tyra ašara nuriedėjo mediniais Dievo Motinos veidais, pavirto žmonių kalbose kažkuo 250

nepaprastu: tarsi pats dangus buvo prasivėręs ir iš aukšty­ bių su angelų pulkais nusileidusi pati Dievo Motina ir ten, kur dabar pastatyta jos statula, verkusi, žiūrėdama į karo sunaikintą kraštą... Ir tas šaltinis, kuris ten buvo nuo neat­ menamų laikų ir kuriame jau prieš karą ne vienas ieškojo sveikatos, dabar pavirto stebuklingu šaltiniu, atsivėrusiu iš Dievo Motinos graudžių ašarų. Kad jis buvo ir anksčiau, vieni to neatsiminė, o kiti užmiršo ir nenorėjo patys sau tikėti, ypač kad sklido iš visų pusių gandai apie stebuklus. Kiekvieną pavasarį iš karo nuterioto krašto atvykdavo tūkstančiai siela pavargusių ir kūnu paliegusių žmonių, - o ar mažai karas žmonių sužalojo, užkrėtė visokiomis ligo­ mis, kurios kaip maras po visą kraštą išsiplatino, - bet ne­ trūkdavo čia ir sveikų, tiktai šiaip godžių visokiai malonei, kuriuos atvesdavo stebuklų garsas į Purviškes pasimelsti So­ pulingos Dievo Motinos širdžiai ir per didžiausią nusižemi­ nimą išprašyti sau ir visai giminei, imtinai ligi trečios kar­ tos, užtarimo visose nelaimėse. Tai jau iš pat pavasario, kai dar nepradžiūvę keliai skęsta neišvažiuojamuose liūnuose, jau brenda visais keliais mal­ dininkų minios į Purviškes, o kitos moterys, padarę įžadus, net iš tolimiausių parapijų eina keliaklupsčios, purve per­ mirkusios, sustingusios, visą laiką kalbėdamos rožančių ir akių nuo dangaus nenuleisdamos, tiktai dažnai neateidavo net ligi pusiaukelio, sustingę nugriūdavo į pakelės griovį ar liūną ir negalėdavo atsikelti, o ir tos, kurios vis dėlto di­ džiausiu valios sukaupimu ir kruvinomis pastangomis pa­ siekdavo pabjurusiu pavasario keliu Purviškių Stebuklingąją, 251

apturėdavo dangaus malonių, po tokios dievobaimingos ke­ lionės susirgdavo ar atiduodavo į Dievo rankas savo dievo­ baimingą dūšią. Bet tokios malonės neatgrasindavo kitų maldininkių, ir jų niekada pakelėse netrūkdavo. Daugiausia maldininkų būdavo pirmosios gegužės išva­ karėse, Marijai mergelei paskirto mėnesio pradžioje. Tada tūkstančiai važiuotų ir pėsčių pradžiovindavo kelius, šun­ kelius ir vieškelius į Purviškes, viso kiemus kelius užplūsda­ vo vežimų daugybė ir maldininkų minios. Visas kaimas pa­ virsdavo tada į didelį prekymetį, visuos pašaliuos žvengė arkliai, priraišioti prie vežimų, ir knibždėjo žmonės kaip skruzdėlės apie skruzdėlyną. Išilgai visą kaimą nusėsdavo ubagų eilės, visais balsais gie­ dodavo ir garbindavo Dangaus Karalienę ir iš maldininkų rinkdavo variokus ir visokią Dievo dovaną, o prie pat Die­ vo Motinos statulos, keliolika metrų aplinkui, klūpodavo ir gulėdavo visokių ligonių daugybė: aklų, luošų, raišų, krei­ vų, kuprotų, nebylių, lozorių su neužgyjančiomis žaizdo­ mis ir visokių kitokių paliegėlių, kurie dejuodami šaukda­ vosi į dangų su stebuklo viltimi. Bet dangus paprastai tylėdavo. Nebent kuriam iš pat gi­ mimo aklam pasirodydavo danguje švenčiausia Panelė, ap­ supta angelų pulkais, bet jeigu tas stebuklingai praregėjęs čia pat nenumirdavo iš didelės Dievo baimės ir džiaugsmo, tai vėl prarasdavo akių šviesybę, nes mirtingojo akys, išvy­ dę dangaus skaistybę, turi apakti. Daugiausia stebuklų įvykdavo su žmonėmis, kuriuos bu­ vo amžinai pritrenkusios karo baisybės ir ilgus metus nega252

Įėjo atsikratyti klaikaus išgąsčio priepuolio. Tie kartais gir­ dėdavo giedrą dieną dangaus galybes griaudžiant ir viešpatį Dievą griausmingai pro debesis kalbant, - jeigu nuo griaus­ mingo balso visai nepamišdavo, tai kartais pasveikdavo ir Dievo baimėje grįždavo sveiki namo. Bet retai kam tokia didelė Dievo malonė tekdavo išvys­ ti, dažniausiai maldininkų godžioms stebuklo akims tek­ davo pasitenkinti Vinco Dovinės padaryta iš medžio Die­ vo Motinos statula, apipinta vainikų vainikais, žalumynais ir gėlėmis apkaišyta, kad pro tą visą žalumą net pamatyti negalima buvo jos sielvartingo veido, su tokiu graudžiu liūdesiu žiūrinčio į suklupusią maldininkų minią. Bet jau vienas dangiškos esybės pavidalo buvimas žalumais išpuoš­ toje pastogėlėje gaivindavo tikinčiųjų širdis stebuklo vilti­ mi geriau, negu šaltinis, kuris, kaip tada buvo pasklidę gan­ dai, atsiradęs iš Dievo Motinos ašarų, nepagydomas žaiz­ das gydydavo. Prie to šaltinio kartais visai prisigrūsti nebuvo galima, taip jis būdavo iš visų pusių apgultas: čia būdavo daugybė ligo­ nių, kurie plaudavo stebuklingu vandeniu savo užsisenėjusias pūliuojančias žaizdas, o tūkstančiai maldininkų, ieško­ dami sveikatos ir kitokios pono Dievo malonės, gerdavo iš to šaltinio ir, butelius prisisėmę, namo nešdavosi, nes: - šimtai neregių praregėjo ir nebylių prakalbėjo; - šimtai raišų pradėjo vaikščioti, o kreivų, kuprotų, visaip ligos susuktų kaip nendrės išsitiesė; - šimtai lozorių, nepagydomų ligonių stebuklingai pasvei­ ko, nusiplovę žaizdas ir atsigėrę iš stebuklingo šaltinio. 253

Ir apie tai ne vien gandai ėjo, tuščios žmonių paskalos, bet - tūkstančiai tikinčiųjų savo akimis matė tą daugybę ste­ buklų nuo to laiko, kai įvyko pirmasis stebuklas, ir Dievogalos klebonas Kazimieras Kubiliūnas užvedė storą knygą, kurioje užrašinėjo įvykusius stebuklus iš žmonių lūpų su liu­ dininkų parašais arba parašų vietoje kryželiais, nes daugelis tų liudininkų buvo dievobaimingi žmonės ir neraštingi. Tą storąją knygą su stebuklų užrašais klebonas rengėsi iš­ siųsti į vyskupiją ir išsirūpinti Purviškėms stebuklingos vie­ tos teises ir garbę. Bet tos knygos klebonui taip ir neteko išsiųsti į vyskupijos kuriją, nes įvairūs netikėliai sugriovė visą stebuklingos vietos gražią pradžią ir paleido vėjais tiek maldininkų karštas maldas, tiek klebono gerus norus ir pa­ stangas. Iš Purviškių pradėjo sklisti po visą apylinkę visokios ligos, kurios kaip antra Dievo rykštė pradėjo plakti žmones. Kai kas net iš tikinčiųjų pradėjo įtarti visas ligas kylant iš ste­ buklingo šaltinio, o netikėliai ant visų kryžkelių pradėjo šaukti, kad tai visų užkrečiamų ligų šaltinis. Teko tuo susi­ rūpinti ir klebonui. Jis įsakė padaryti tam šaltiniui rentinį ir ligoniams leisti tiktai semti vandenį. Bet ir tai nepadėjo, nes gandai jau sklido iš kitos pusės, vis plačiau ir atkakliau nustelbdami stebuklų gandus. Ir Dievogalos klebonui Kazimierui Kubiliūnui visai nesi­ tikint, daug rūpesčių padarė Purviškių Stebuklingoji.

254

v

Tiktai Vincas Dovinė visai nesirūpino savo stebuklinguoju kūriniu, tarsi tai ne jo prašmatnių rankų darbas būtų buvęs ir ne jam suteikęs nemirštamą garbę stebuklingo dievadir­ bio. Bet ta garbė buvo didžiausia jo nelaimė, nes ji vėl išplė­ šė kūrybos meilę ir pavertė jį amatininku. Statulų užsakymai - Dievo Motinų, rūpintojėlių, šv. Izido­ riaus artojo, už kurį angelas su jaučiais aria, o jis pats at­ siklaupęs meldžiasi arba sėja, šv. Kazimiero karalaičio su skais­ tybės ženklu - lelija rankose, šv. Jono Nepomuko su kryžiu­ mi vienoje rankoje, o kitoje - palmės šakele, kankinio ženklu, šv. Vincento, pagavusio velnią už čiupros, šv. Antano su kū­ dikiu ant rankų ir visokių kitokių šventųjų užtarytojų - plau­ kė iš tolimiausių kraštų, kur tik gandas pasiekdavo apie Purviškių Stebuklingąją, o siekė jis labai toli, - Vincas Dovinė dirbdavo juos, didelius pinigus imdavo ir smagiom pagiriom kartodavo savo dievašmeižišką priežodį: „Tu, Dieve, mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau.“ Tas nelemtas priežodis gal būtų ir pražudęs vėjavaikišką Dovinės galvą, jeigu ta galva nebūtų buvusi po užtarymu Dievogalos klebono Kazimiero Kubiliūno, smarkaus pa­ mokslininko, per kurio pamokslus nuo garsaus ir griaus­ mingo balso ne tiktai pasenusios moterėlės susigraudinda­ vo ir pravirkdavo, bet ir surambėjusius, tikėjimui užkietėju­ sius ūkininkus prakaitas išpildavo. -Tai, vyruti, kad pamokslą sako, - kartais pajuokaudavo. Po pamokslo nors marškinius gręžk. 255

- Ale ir balsas, kad jį kur griausmas! - kitas pridėdavo, pečiais patraukęs. - Vietoje gali nutrenkti. Tiktai, klebono nelaimei, ne visus. Tie, kurie perėjo per baisesnį apkasų pragarą, negu klebonas su velniais galėtų išgalvoti, tuos klebono griausmingi pamokslai negraudino. Tie šaipydamiesi klausėsi klebono graudenimų ir savo eile pro dantis leido Purviškių medinės Dievo Motinos stebuk­ lingumą. - Stebuklų mes ne tokių matėme, - šaipėsi tie netikėliai. Čia tik zabova, o ne stebuklas. Anava, kai mes buvome po Karpatais, o po Mozūrų ežerais... Tuose Mozūrų ežeruos prigėrė lengvatikių, sugrįžusių iš karo, tikėjimas, ir to tikėjimo dabar jokiais tinklais klebo­ nui nesužvejoti, todėl pono Dievo žodžių skelbėjas perkū­ nijom švaistėsi iš sakyklos: - apie pragarą su velniais, kurie verda smalą jums, netikė­ liai, bedieviai, paleistuviai, latrai, parmazonai, dievašmeižiai ir kitokie nusidėjėliai, baisūs pono Dievo rūstintojai! Pritrūkęs pragaro galybių, klebonas pridėdavo siaubingą Dievo galybę: - Suvaldys jus, nedorėliai, galingiausias dangaus ir že­ mės visagalintis valdovas vienu savo mažuoju pirštu! - pa­ rodydavo klebonas dėl didesnio akivaizdumo tikinčiai avinyčiai savo mažąjį pirštą, bet pats ponas Dievas nesiskubi­ no į pagalbą savo žemiškam atstovui su savo mažuoju pirštu suvaldyti tuos netikėlius avinus, kurie, klebono taip plūs­ tami, dar labiau leidosi savo nedorybėse, poną Dievą rūs­ tindami. 256

Ir nenuostabu: laikai buvo demokratiški, revoliucijų aud­ roje sugriuvo carų ir kaizerių sostai, tai išjudino žmonių širdyse ir dangiško valdovo sostą. Bet klebonas, per visą karą iš savo Dievogalos kojos neiškėlęs, negalėjo to suprasti ir griaudėjo senom perkūnijom, kurios dabar buvo tik pa­ prastas tarškalas. Tai ir negalėjo paveikti sugrįžusių po karo kareivių. - Nemanykite, ponas Dievas turi didelę galybę. Vienu kvėptelėjimu jis gali visą pulką kareivių išmušti ir visą kraš­ tą sunaikinti! - stengėsi klebonas nesenais įspūdžiais paveikti, bet iš to buvusieji kareiviai tiktai juokėsi. Klebonas pritrūkdavo kantrybės ir iš viso balso sugriaudėdavo: - Kantrus dangaus galybių Viešpats galingiausias, bet vi­ sokios kantrybės yra galas. Pasiųs ant jūsų, bedieviai, ponas Dievas baisią koronę, dar baisesnį karą, badą, marą, viso­ kias ligas ir kitokias negeroves. Sakau jums, sulauksite Die­ vo rūstybės! Bet ir tai nieko nepadėjo. Rambūs ūkininkai, vos spėję nusimesti kareivių milines, sušaudę per baisųjį karą Dievą, abejingai galvas purtė: - Dabar jau ant svieto durnių neliko. Kam jų prireiks, tegu pragare ar danguje pasiieško... O mums nėra laiko. Kol mus karo pragare murdė, sunaikino mūsų gyvenimus. Iš penkių pirštų reikia vėl pradėti. Ir įniršę ūkininkai, visiškai nepaisydami Dievo balso, griaudžiančio bažnyčioje, atsisegę kaklus, puolė į savo ap­ leistus laukus, užmiršdami visą Dievo pasaulį. Su tais dar 257

pusė bėdos klebonui buvo, tie bent tylėjo, bet ir tokių ne­ trūko, kurie beviltiškai dairėsi po laukus, nežinodami, nuo ko pradėti, ir kažko laukė... Prieš karą buvę ramiausi žmonės, dabar pasidarė didžiausi triukšmadariai, jų pilna būdavo mitinguose, susirinkimuose, amžinai jie būdavo ne­ patenkinti, kažko visada širsdavo, o jau kunigui nė prasi­ žioti neduodavo. Su tais ir Kazimierui Kubiliūnui daugiau­ sia vargo būdavo, nes jis mėgdavo ne tik iš sakyklos griau­ dėti, bet nepraleisdavo progos ir ant statinės užsilipti. Tiktai čia, kad ir dvasišką asabą, kartais už skvernų nutraukdavo ir apstumdydavo. Tada pirmą sekmadienį baisu būdavo ir į bažnyčią užeiti. Ne savo balsu siautėdavo, ir visa Dievo ga­ lybe švaistydavosi. Ir bažnyčia pamažu pradėjo tuštėti. Tai pastebėjęs klebonas paleido neapykantos gyvatę į žmones: - Tie prakeiktieji užtrauks ant mūsų visų Dievo rykštę, kuri už vieną kaltą šimtus nekaltų nuplaks. Tai vykite juos iš savo tarpo kaip pasiutusius šunis, kaip kruvinus žmogžu­ džius, nes jie užmuša žmogaus sielą... Sakau aš jums, nelai­ mė tiems namams, tai pastogei, po kuria bent kartą atsilan­ kys nors vienas tų prakeiktųjų! Tiems prakeiktiesiems nereikėjo nė lankytis po svetima pastoge, nes jų buvo beveik kiekvienoje šeimoje. Prasidėjo tada vaidai, nesutarimai, barniai visame krašte, kaimynas su kaimynu negalėjo sugyventi, brolis su broliu, tėvas su sūnumi, motina su vaikais. Visas kraštas sujudo tartum pa­ degtas širšių lizdas. Pasipylė proklamacijos, atsirado iš kaž­ kur agitatorių, kurie viską su dumblais maišė, kurstė prieš kunigus ir prieš valdžią, kad pagaliau ir klebonas, pametęs 258

viltį Dievuje, kreipėsi prie respublikos policijos, kad tuos neklaužadas sutvarkytų. Ypatingai visokie prakeiktieji sukrusdavo prieš gegužės pir­ mąją, tarsi tai būtų jų Velykos ar pragaro karaliaus prisikė­ limo diena, aplipdydavo tvoras atsišaukimais, medžius prikarstydavo raudonų vėliavų, o kartą net mėgino su tomis vėliavomis ir pragariškomis dainomis pereiti per bažnytkai­ mį. Ir perėjo vis dėlto ta šėtono veislė! Ką galėjo padaryti pora policininkų, jeigu pusė valsčiaus susirinko? Bet už tai kitais metais raitos ir pėsčios policijos būriai atvykdavo prieš pirmąją gegužės, krėsdavo visą kraštą, rankiodami klebono įtartus arba šiaip iš pažiūros atrodančius, kad gali prieš val­ džią ir kunigus kurstyti. Bet ir tokios griežtos priemonės nieko nepagelbėjo, tiktai pagiežą sukeldavo, ir Dievo avinyčia po tokia rūpestinga Kazimiero Kubiliūno globa vis labiau mažėjo, kas nemažo rūpesčio sudarydavo klebonui, bet klebonas, nors ir žilti pradėjo iš to susikrimtimo, nieko negalėjo naujo sugalvoti. Viskas ėjo perniek, ir dėl to nepa­ sisekimo pasidarė viskam abejingas, nes matė, kad vėjais nueina ta graži pradžia, kuri galėjo jį iškelti ir padaryti ne tik pirmuoju pamokslininku vyskupijoje, bet ir suteikti jam nors dekano titulą. O Kubiliūnas dar toliau siekė, tiktai ne­ teko pasiekti.

259

VI

Pagaliau savo nelemtuoju kūriniu susirūpino pats Vincas Do­ vinė ir atėjo klebonui Kazimierui Kubiliūnui į pagalbą, bet tas vėjavaikis, tas vėjo neštas ir pamestas, negi jam tiko to­ kiais dalykais užsiimti? Nors ir jo paausiai jau buvo pražilę ir kakta raukšlėmis išvagota, bet vis dar leido savo lengvą gyvenimą kaip vėją pro pirštus. Tarytum peržengęs penktą kryželį, visus gyvenimo sielvartus išmėgino ir nieku dau­ giau nesirūpino, nebent tik stikleliu karčiosios. O nuo jos ir taip jis buvo visas suvytęs kaip bulvė, sulaukusi naujo der­ liaus. Liesas, sunykęs, tarsi išbadėjęs, truputį į kuprą susi­ metęs, klaidžiojo po žmones, kur pajuokaudamas, kur šį tą padarydamas ir vėl nejučiomis išnykdamas, kaip ir pasiro­ dydamas. Iš ankstesniojo nenuoramos liko tik degančios akys ir aštrus liežuvis, kuris viską niekais paversdavo ir net pats savęs nepasigailėdavo. Užklydo jis pavakare ir pas Dievogalos kleboną. Norėjo pajuokauti ir kiek prablaivinti susirūpinusį savo prietelių, kurio visa širdimi neapkentė, bet, vieną kitą burnelę išme­ tus, reikalas pakrypo visai į kitą pusę. Tik jo smagus, nieka­ da nenusimenantis veidas gudriai šypsojosi pas kleboną sek­ lyčioje prie kleboniškosios, kai nusileidžiančia saule liūdnai švietė platus klebono veidas. Tai buvo Gegužės Pirmosios išvakarėse. Per visą kraštą ėjo mitingai, griaudami klebonų valdžią, ir jų aidas net nesmagiai atsiliepdavo Dievogalos klebonijoje. Tai šven­ to vakaro lengvose sutemose neramiai plaukiojo klebono 260

mintys ir kaip į ežerą skendo vėjavaikio Vinco Dovinės gudrūs žodžiai. - O žinai, klebonėli, nieko nebus be antro stebuklo! pasakė, klastingai prisimerkdamas. Klebonas pažiūrėjo į truputį įkaušusį meistrą: rimtai kal­ ba ar juokauja? Tas vėjo pamušalas visada su visokiomis iš­ daigomis. Todėl tik klebonas liūdnai palingavo galva: - Negi mums, nusidėjėliams, pane meistrai, galėtų Dievas tokią malonę parodyti? O Dovinė seniai jau buvo užmiršęs savo nelaimę su Purviškių stebuklingosios ašaromis. Kartais net pats iš savęs pa­ sijuokdavo, ko jis taip labai stengėsi, o paskui net nusiminė. Didelio čia daikto, kokios ten buvo ašaros! Neįstengė nu­ piešti, tai tikromis pravirkdė, ir dar geriau išėjo. Tai ir da­ bar tiktai šyptelėjo ir atsakė klebonui: - Ale ką čia, klebonėli, kai užsimanysim, tai ir parodys. Didelis čia daiktas Dievo galybei - vienas stebuklas daugiau ar mažiau. - Duok Dieve, - atsiduso klebonas. - Duok Dieve! - nors ir pats nežinojo, ko norėtų, kad Dievas duotų, todėl ap­ siblausęs dairėsi į šalis, lyg neturėdamas kur akių dėti. Tada Vincas Dovinė, dar vieną stiklelį išmetęs, pakuždėjo klebonui į ausį, vėjavaikiškai išduodamas savo paslaptį, ku­ ri ilgus metus jį kankino kaip savo rankų nesugebėjimas ir meistriška gėda, o dabar atrodė tokia smulki ir juokinga, kad net pats nusikvatojo ir pralinksmino nusiminusią kle­ bono galvą. - Šelmis, pane meisteri, šelmis, - pasakė tada pralinksmė­ 261

jęs klebonas. - Nusidėjimas, ką ir sakyti, bet viskas, pane, didesnei Dievo garbei, tai ir už savo šelmystę gal nebūsi pasmerktas amžinai pražūčiai. Toliau šventas vakaras smagiai prabėgo klebonijoje. Pa­ baigoje įsismaginęs Vincas Dovinė į vyskupus kėlė savo už­ tarytoją, nes tada dar ne taip atsigautų šventas mūsų tikėji­ mas katalikiškas ir visi jo neprieteliai būtų savo gėdai amži­ nai nuraminti. Klebonas smagiai šypsojosi, klausydamas įsismaginusių dievadirbio kalbų, bet nesutiko: - Vyskupu, pane, nesirengiu būti, kūnas, pane, nuodė­ mingas, o ir tu, pane meisteri, į pragarą nugarmėtum už savo šelmystę, jeigu tavo stebuklingosios šventam tikėjimui nebūtų naudingos. - Nežinau, klebonėli, - atsakė Dovinė. - Kai dirbau, apie tai nepagalvojau, o paskui jau taip be mano valios išėjo. Pragare irgi esu kartą buvęs, iš ten Paliepių klebonui, amži­ ną atilsį Ūsoriui, parjojau šv. Jurgį, tik jis pats kvailas buvo ir jo zakristijonas, tai ir išėjo nei šis, nei tas. O vargšas zak­ ristijonas net galą pasidarė. Taip sakant, ištiko Dievo baus­ mė už šventvagystę. Bet geras buvo žmogus, duok jam, Die­ ve, dangų. Jis mane ir atvertė į šventą tikėjimą, kuriam ligi šiai dienai laimingai darbuojuosi. Tai už jūsų brangią svei­ katėlę, klebonėli! - išlenkė stiklelį. - Į sveikatą, pane meisteri! Į sveikatą! - pripylė stiklelius klebonas, ir rūpestis vėl širdį suspaudė. O vis tik kvaila istorija išėjo tada Paliepiuose. Ūsorius nors ir gudrus žmogus buvo, bet teko pasiraityti kaip žalčiui ant 262

žarijų, o, rodos, visai nekaltas darbas buvo. Kas čia tokio, senasis pražuvo, naują padarė. Viskas būtų gerai pasibaigę, jei ne tas kvailys zakristijonas. Vargas, kada bažnyčios tar­ nai per daug dievobaimingi. Per jį vargšui Ūsoriui teko baigti savo gyvenimą skurdžioje altarijoje. Kad ir čia kas nors pa­ našu neatsitiktų. O nedaug trūksta, kai tik kiek aprims žmo­ nės ir apmirš, nusiųsiu Purviškių stebuklų knygą į kuriją ir gal išsirūpinsiu atlaidus. Tai, žiūrėdamas į stiklelį, ir tarė Dovinei: - O gal, pane meisteri, neprasidėtum? Senas daiktas, už­ mirštas, geriau nejudinti. Išeis dar kas, o čia, pane, pralotas gali atvažiuoti... Dovinė mauktelėjo stiklelį ir nemirktelėjo: - Baikos, klebone! Pats vyskupas prieš mūsų stebuklą su­ klups, ne tik pralotas. Pamatysi, klebone! Bet šį kartą įsismaginusiai Vinco Dovinės galvai teko nesmagiai apsirikti, ir, savo nelaimei, jis nepaklausė klebo­ no išmintingo perspėjimo, nes norėjo iš jo pasijuokti. Pur­ viškių kaimo pramuštgalvis bernas Juras užbėgo Dovinei už akių ir nelemtai sutrukdė jo girtas pastangas, pražudyda­ mas dievadirbio stebuklingą kūrinį ir jį patį įstumdamas į negarbę. Kai Vincas Dovinė šventas magaryčias nerūpestingai su klebonu gėrė, tas Juras palaidūnas Purviškių pakluonėmis atsargiai nematomas ėjo. Purviškių Stebuklingosios koplytėlė, medinių spindulių vainiku apsupta, melsva šviesa mėnesienoje spinduliavo, kai Juras, eidamas apie pakluones, šnairomis į ją žiūrėjo. Sten­ 263

gėsi pamatyti pastogėlės tamsoje Stebuklingosios statulą, bet tenai tiktai žvaigždžių vainikas mirguliavo, sukeldamas Ju­ rui neaiškios baimės ir dar labiau jį pakurstydamas. Pereitais metais, kai per nesusipratimą dėl jos pateko į kalėjimą, jis dar tikėjo jos stebuklingumu, kad net aštuoniolikinio berno ašaromis buvo pasiryžęs tai paliudyti. Kalėjimo kamera tada kaip arklių tvartas nusižvengė. -Jurai, ar jau verkia tavo Stebuklingoji? - O ką aš žinau? - atsakė, pats pasiryžęs pravirkti, Juras. - O tu ar matei, kaip ji verkė? - vėl springo iš juoko ka­ mera. - Mačiau, - piktai atsakė Juras. - Na ir ką? - Nieko. Aš dar piemuo buvau. Žmonės sakė, kad stebuk­ las. O klebonas pašventino ir pamokslą pasakė. - O dabar ar virkdo? - Dabar tai jau ne. Kamera vėl nusižvengė. - Kukūžės! - kažkas tamsoje ant narų nusikeikė. - Pati­ kėk, tai per akis stebuklų pridarys. Tas vakaras kalėjime Jurui giliai įsmigo į širdį. Sugrįžęs į tėviškę, pirmą naktį nuėjo Stebuklingosios pažiūrėti. Ap­ žiūrėjo iš visų pusių ir nieko nerado. Tada pasigavo Vincą Dovinę. - Pasakyk, ko tavo Stebuklingoji verkė? - įkibo stačiai į akis. Ir čia kaltas buvo pats Vincas Dovinė, kad perdaug stačiai jam atsakė: 264

- Daug žinosi, per greit pasensi! - nusijuokė jam į akis. - Pasakyk, arba aš ją nakčia nugriausiu! - įpyko tada bernas. - Pamėgink, skradžiai žemę nueisi! - sugundė jį pats Dovinė. Tai jis dabar berniškai užsimanė teisybę sužinoti ir mėne­ sienoje lyg su merga su Stebuklingąja susitiko ir prašnekino ją kaip mergą: - Labas vakaras! Ko čia žiopsai prie kelio? Verčiau atsi­ šaukimus platintum, vis smagiau būtų! IrJuras daug negalvodamas aplipdė atsišaukimais garbin­ gą Vinco Dovinės kūrinį, norėdamas išmėginti, ar nueis jis skradžiai žemę. Dievo Motina nė puse žodžio Jurui neprasitarė, ir jis nuėjo keliais ir vieškelis, kuriais auštant atvažiavo maldininkų be­ galinės daugybės, ieškodami Purviškių medinės Dievo Mo­ tinos užtarymo bei visokios malonės. Ant vieškelio, einančio nuo Dievogalos, susitiko patį die­ vadirbį Vincą Dovinę, neišsitenkantį ant plataus kelio. Tai Juras iš jo pasijuokė: - Kur kelią matuoji? Tai Dovinė jam neatsigrįždamas atsakė: - Stebuklų daryti. Negirdėjo Dovinė, kai Juras į saują prunkštelėjo, ir nuėjo, skersai ir išilgai kelią matuodamas, piktai pats sau bambė­ damas: - Tu man dar ne taip paverksi! Gryniausia kleboniška verk­ ti pradėsi... Tačiau, kai atėjo Dovinė prie savo Stebuklingosios, pats 265

savo akimis netikėjo ir strapalinėdamas pradėjo kumščiomis akis trinti. - O čiagi dabar kas? Bene bedieve būsi išvirtusi? O aš tau, durnius, tikros kleboniškos dar atnešiau! Ir, pats sau murmėdamas po nosimi, stengėsi, nelaimei, atsiplėšti atsišaukimą ir savo akimis įsitikinti, kokius ste­ buklus pradėjo daryti jo kūrinys, bet raidės kraipėsi akyse, ir žodžiai šokinėjo, kad daug negalvodamas išsprendė: - Žinokis! - ir įsikišo į kišenių atsišaukimą prablaivėjusioms akims perskaityti. - Dėl to man galvos neskaudės. Tik nepelningu amatu pradėjai verstis. Verčiau paverktum rytoj gryniausia Dievo dovana, tikra kleboniška. Tai bent palinksmintum Dievogalos klebono galvą! Ir čia pasilipo ant šaltinio rentinio, ranka apsikabino pa­ stogėlės stulpą ir išsitraukė iš kišeniaus pusbonkį. Siekė kita ranka pastogėlės, bet čia bene pats velnias sugundė pačiam burnelę išmesti, paslydo pro šalį ištiesta ranka, už­ sirūstino už tokią šventvagystę Dievo Motina, ir garsusis dievadirbis Vincas Dovinė nupuolė papėdėje savo stebuk­ lingo kūrinio. Taip nelemtai atkeršijo didysis kūrinys savo kūrėjui. Kleboniškosios pusbonkis sudužo į šaltinio renti­ nį, ir degtinė mažomis srovėmis nubėgo į Stebuklingosios ašarų šaltinį. - Kad tave perkūnai! - nesmagiai Dovinė nusikeikė ir už­ migo stipriu miegu didžiojo dievadirbio. O tas naktibalda Juras matė, kaip Dovinę ištiko nelaimė, ir visa berniška gerkle nusikvatojo. Vai, tu Jurai, Jurai, panaktinis kviesly auštančių dienų, tai 266

tu taip nelemtai pražudei garsų dievadirbį, didįjį menininką Vincą Dovinę! Auštant baisi žinia kaip gaisras perlėkė per Purviškes, di­ džiausiu pasibaisėjimu uždegdama tikinčiųjų širdis ir jaus­ mus. Tokia baisi diena buvo nebent ta karo pradžioje, kai žiauriose žudynėse buvo sunaikintas visas kaimas. Su išaušusia diena atvyko maldininkų minia ir baisiai pa­ sipiktinus pamatė subjaurotą šventą vietą, Dievo Motinos statulą ir visą pastogėlę margai išpuoštą atsišaukimais, o Vin­ cą Dovinę, Stebuklingosios dievadirbį, girtą gulintį savo kū­ rinio papėdėje, ir degtinės pusbonkį, sumuštą ant Stebuk­ lingosios ašarų šaltinio akmeninio rentinio. Su karštomis maldomis ir bjauriais keiksmais traukėsi at­ buli maldininkai, bijodami, kad žemė gali prasižioti ir juos drauge su šventos vietos išniekintoju praryti. Kiti iš tos bai­ mės pasileido per kaimą, platindami siaubingą žinią apie negirdėtą bedievystę. O Vincas Dovinė kuo ramiausiai kaip nekaltas kūdikis mie­ gojo ir visai nenujautė, kokia baisi audra renkasi ant jo galvos. Tos audros gal būtų neatitolinusi nė Vinco Dovinės Ste­ buklingoji, nes tūkstantinės maldininkų minios maldos de­ besys kilo į dangų, reikalaudami rūsčiai nubausti šventos vietos išniekintoją. Visa laimė, dangus tylėjo. Dangaus galybes pavadavo respublikos policija, šiurkščiai prikeldama Dovinę ir už pakarpos vilkdama per minią. Įtūžusi minia, traukdamasi atgal kaip nuo raupsuotojo, pasitiko jį baisiausiais keiksmais. 267

- Girtas ar sapnuoju? - pats save klausė nesuprasdamas Dovinė. - Eik! Eik! Ten išsipagiriosi! - skubino policija besitrinan­ tį akis Dovinę. Tada Vincas Dovinė, pamatęs įsiutusią, pasirengusią jį pulti minią ir šalia savęs piktai kumščius sugniaužusius po­ licininkus, išsyk prablaivėjo ir, susiėmęs galvą, bėgte per­ bėgo per Purviškes, o paskui jį greitu žingsniu nužygiavo policija. Ak, Vincai Dovine, garsusis dievadirbi, visko gyvenime buvai matęs ir prityręs, bet negi galėjai tikėtis, kad senatvė­ je tokia didelė nešlovė tavo galvą užgrius? VII

Purviškių Stebuklingoji po to nelemto atsitikimo su jos kū­ rėju sulaukė visai nepadoraus likimo, tikrai neverto tokio nuostabaus kūrinio. Sugrįžęs po karo Purviškių kaimo ūkininkas Žilionis, skau­ džiai kare Dievo nubaustas, kelis kartus buvęs pašautas, net ir dabar vieną kulką krūtinėje nešiojąs, prarado Dievo ma­ lonę žiauriose kautynėse ir kreiva akimi žiūrėjo į Stebuklin­ gąją, kuri jo laukuose stovėjo. Apie ją susirinkę maldininkai išbraidžiodavo pievas ir išmindavo javus. O ir šaltinis, netu­ rėdamas kur ištekėti, pažliugdė aplinkines dirvas ir pievas, kad sugrįžusio karo invalido laukuose, net ten, kur maldi­ ninkai neišmindžiodavo, tiktai vienos dirsės ir svėrės kero­ jo. Ne kartą Žilionis, matydamas tokią savo laukų skriaudą, 268

pritrūkdavo kantrybės ir grasindavo nuversiąs tą baidyklę ir pastatysiąs kanapėse žvirbliams baidyti. Bet to savo ketinimo nedrįso įvykdyti, kol pusė kaimo buvo į ją įtikėjusių ir kol ji sutraukdavo į Purviškes maldi­ ninkų minias, iš kurių kaimas nemažos naudos turėjo. Bet ir ta nauda, kai Purviškės atsistatė ir pralobo, ne tokia jau žymi atrodė. Su maldininkais atvykdavo visokių akių monytojų, vagių ir svetimo turto glemžėjų. Nuo tų netikėlių dar šiaip taip apsaugodavo kaimą Kampinių kalvis Galinis, kuris buvo nors ir kurčias, ir dusulingas, bet padarydavo tokias spynas, kurių joks vagis neatrakindavo, nebent su vi­ somis durimis išnešdavo. Su tomis spynomis užrakindavo Purviškių gyventojai savo klėtis ir tvartus, o kartais ir gyve­ namąsias trobas, jeigu vyresnieji išeidavo į iškilmes, palik­ dami namie vienus vaikus, kad koks nors maldininkas be reikalo neįsikraustytų ir neišneštų, kas jo šventvagiškoms rankoms nepriklauso. Bet kaip javus ir pasėlius apsaugosi nuo maldininkų kojų, pievas ir pakrūmes nuo visokių paleistuvių, kurie ir švento­ je vietoje neįstengia suvaržyti savo nuodėmingo kūno ir pa­ siduoda visokiems geiduliams? Atsirasdavo dar ir tokių mer­ gų, - iš miestų atvykdavo ar iš kokio pragaro, - kurios iš to pelnydavosi, suviliodamos ir tikrus maldininkus, patenkin­ davo jų geidulius ir iškraustydavo iš aistra ir degtine apsvaigusiųjų kišenių paskutinius centus. Tai kaip nuo tokių javus apsaugosi, jau nekalbant apie Zilionio, bet ir viso kaimo? Juk visi pašaliai knibždėjo. Tai Žilionio įtūžimas metai po metų atrasdavo kaime vis 269

daugiau atkaklių ir ne mažiau įtūžusių šalininkų, kurie ža­ dėdavo savo šventvagišką sumanymą įvykdyti. Tai po Vin­ co Dovinės nelemto atsitikimo kokios dangiškos galybės ga­ lėjo apginti jo stebuklingąjį kūrinį, jeigu nuo jo atsitraukė net Dievogalos klebonas Kazimieras Kubiliūnas? Tada tas Žilionis su savo pusberniu vieną naktį įvykdė tą savo nedorą ketinimą. Prie pat žemės nupjovė likusį liepos stuobrį, iš kurio buvo padaryta Dievo Motinai pastogėlė, ir su visa Stebuklingąja parvežė ir įvertė į savo peludę kaip kokį nereikalingą daiktą. Šventos ašaros šaltinio akmeninį rentinį sugriovė ir užvertė akmenimis ir nuo tos vietos pra­ vedė link pelkių griovį, kuriuo nutekėjo ir su pelkių vande­ niu susimaišė stebuklingoji ašara ir neteko savo gydomo­ sios galios. Tas šventvagiškas darbas sukėlė ant kojų paskutinius Vin­ co Dovinės kūrinio garbintojus, ir jie, grasindami ne tiktai Dievo rūstybe, bet ir šios žemės teismu, nukeliavo į apskri­ ties miestą ir ten susirado advokatą Abraomą Šlapoberskį, kurio ir paprašė iškelti Žilioniui bylą. Tas advokatas buvo labai gudrus žmogus, tuojau atsivertė storas knygas, kuriose visokiems neklaužadoms surašytos visokios bausmės, ir, pirštu parodydamas, pasakė, kad gali­ ma baisiai nubausti sauvaliautoją Žilionį, tiktai reikia, idant teisybė būtų įvykdyta, šimto litų, kuriuos turi jam tuojau pat sumokėti. Tiek daug pinigų skundikai neturėjo ir, atsiprašę advoka­ to, kad palauktų, sugrįžo atgal, ir visos apylinkės davatkos padarė rinkliavą ant Purviškių Stebuklingosios išgelbėjimo. 270

Tada advokatas Abraomas Šlapoberskis buvo toks malonin­ gas, kad tuojau parašė šviesiausiam teismui skundą, kad toks ir anoks baisus paragrafas šitaip ir anaip kalba, o Purviškių kaimo gyventojas Antanas Žilionis (toliau padarau ištrauką iš jo parašyto skundo) „...išėmė iš bendro maldininkų nau­ dojimo Švenčiausią Purviškių Panelę ir įmetė ją į savo pelu­ dę, tai nužemintai prašome šviesiausią teismą atimti iš jo, Antano Zilionio, Švenčiausią Panelę ir vėl atiduoti bendram visų tikinčiųjų naudojimuisi, o patį Antaną Zilionį, kaipo sauvaliautoją ir papiktinusį tikinčiuosius, griežtai nubausti pagal paragrafus, kurie skambina šitaip...“ Toliau surašė ad­

vokatas baisius straipsnius iš „Baudžiamojo statuto“. Nunešė davatkos skundą į teismą, nes advokatas sakė ne­ turįs laiko ir išvažiuojąs į patį didžiausią tribunolą, ir ten, nuolankiai linkčiodamos, jį įteikė, prašydamos, kad kuo grei­ čiausiai jų skundo išklausytų, nes čia ne svietiškas, o dieviš­ kas reikalas, kurio atidėlioti negalima. Teismo raštininkas, perskaitęs skundą, prunkštelėjo (ir tas varliamušis, matyt, be­ dievis buvo!) ir pasakė, kad gausite per valsčių pakvietimą, kada reiks stoti į teismą, ir, daugiau nieko nesakydamas, pa­ kišo jų skundą po didžiausia kitų skundų ir bylų krūva. Laukė nesulaukdamos davatkos, kada jas ir Žilionį pa­ šauks į teismą, bet ėjo savaitės, mėnesiai, metai, net nusibo­ do valsčiaus raštinės duris varstyti, o teismo dienos vis dar nebuvo. Ir valsčiaus raštininkas, toks riestanosis, ir tas pasi­ pūtė, dar nepravėrus raštinės durų, jau šaukdavo: - Nėra, nėra ir nebus! Tokių bylų žemiški teismai nespren­ džia, kreipkitės į dangų! 271

Moterėlės dar kartą lankėsi apskrities mieste, ten jas už­ tikrino, kad jų skundą teismas tikrai spręs, tiktai dar ne­ paskirta kada. Nieko kito neliko, tiktai melstis ir laukti. O Zilionio nusausintas ir maldininkų nemindžiojamas lau­ kas davė gražų derlių, ir jis, bedievis, tiktai šaipėsi iš davatkų pastangų jį pražudyti. Laiko turėdamas, prakrapštę statulos galvą ir ten rado - ir visiems parodė - Vinco Dovinės paslap­ tį. Tiktai nei jis, nei kiti nesužinojo, kad tai buvo dievadirbio bejėgiškumo padarinys, o ne gudrybė kitų akims dumti. Sta­ tulos galvoje buvo įdubimas, kurį pripylus vandens, pradeda pro siauras skyleles, visai nematomas akių obuolio tamsioje lėliukėje, sunktis lašas po lašo vanduo, kuris atrodo kaip tik­ ros ašaros, tai ir nenuostabu, kad galėjo lengvatikius sugrau­ dinti ir įtikinti, jog tai medinė statula iš sielvarto ir gailesčio verkia. Tai atradęs Žilionis čia pat peludėje visų akyse antrą kartą pravirkdė buvusią Stebuklingąją. Bet ir tada, kai riedė­ jo per jos skruostus ašaros, jos veidas buvo toks pat sielvar­ tingas, kad net visa tai padariusiems ir žinantiems paslaptį skausmas širdį suspaudė, ir jie patys vos nepravirko. Bet po antro nelemto stebuklo ne tik davatkoms, bet ir Dievogalos klebonui Kazimierui Kubiliūnui nesmagu pasi­ darė laukti teismo dienos, ir jis, sudeginęs Purviškių stebuk­ lų knygą, parašė trumpą raštą į teismą, sugriaudamas visokį Purviškių Stebuklingosios stebuklingumą. Pagaliau atėjo teismo diena, bet daugiausia nukentėjo pats skundo rašytojas advokatas Abraomas Slapoberskis, kuris, pasirodo, buvo net ne advokatas, o šunadvokatis, ir todėl jam teismas dėl lietuviškos kalbos nemokėjimo uždraudė 272

skundus rašyti, ir kad ateityje nedrįstų teismo ir žmonių varginti, taipogi per savo nemokšiškumą neįžeidinėtų, tai paskyrė jam tris mėnesius arešto, kuriuos jis turi atlikti ap­ skrities kalėjime, o jeigu nesutinka, tai gali ant stalo padėti tūkstantį litų ir kreiptis į aukštesnį teismą. Susigraudinęs Abraomas Slapoberskis mušėsi į krūtinę ir prašė šviesiausio teismo pasigailėti, bet teismas buvo be gailesčio, įsakė tuo­ jau suimti nevykusį advokatą ir uždaryti į kalėjimą. O dėl Purviškių Stebuklingosios šitaip teismas tarė savo žodį: - Kadangi Purviškių Stebuklingoji, kaip parodė daugelis liudininkų, nėra jokia stebuklinga, o tiktai amatininko Vin­ co Dovinės padaras, kuriam žmonių tamsumas sukūrė nie­ ku nepagrįstas legendas apie šventumą ir stebuklingumą; - Kadangi Purviškių stebuklingosios šventumo ir stebuk­ lingumo nepripažįsta katalikų bažnyčia (žiūrėk byloje esan­ tį Dievogalos klebono Kazimiero Kubiliūno raštą, kuriame jis sako, kad tai buvusi paprasta kaimo statula, kokių daug yra mūsų krašte, tiktai apie šią statulą buvo paskleista nieku nepagrįstų stebuklingumo gandų); - Kadangi Purviškių kaimo ūkininkas Antanas Žilionis, kurio lauke stovėjo ta statula, kaip parodo jis pats ir jo liu­ dininkai, turėjo daug nuostolių, tai galėjo tą statulą nuo sa­ vo lauko pašalinti, bet neturėjo teisės pasisavinti, todėl teismas nutaria: - atimti Purviškių Dievo Motinos statulą iš piliečio Anta­ no Žilionio ir ją perduoti Dievogalos klebono ir parapijos žiniai. 273

Taip pasibaigė byla dėl Purviškių Stebuklingosios, kurią, parvažiavęs iš teismo, Žilionis ištraukė, visą apipelėjusią, iš peludės ir nuvežė Dievogalos klebonui Kazimierui Ku­ biliūnui. Klebonas buvo visai be ūpo, mostelėjo ranka ir pasakė zakristijonui: - Įmesk į varpinę už morų. Kur ją čia dabar dėsi? Taip negarbingai pabaigė Purviškių Stebuklingoji savo ma­ lones ir stebuklus. Dvylikos žvaigždžių vainikas apie jos galvą surūdijo, septynetas kalavijų, susmeigtų į jos širdį, sutrūnijo ir sulūžo, o ji visa apipelijo ir apipuvo, tiktai iš jos sielvar­ tingo veido, nors laiko žymių ir sugadinto, buvo matyti di­ delio meistro tikrai stebuklinga ranka.

274

Pabaiga

O Vincas Dovinė, netekęs savo didžiojo kūrinio - Purviškių Stebuklingosios, tarsi pats savęs neteko. Klaidžiojo iš kai­ mo į kaimą, kai kur sustodamas, šį tą padarydamas, bet jau ir rankos ne tos buvo, ir žmonės, o ypač klebonai šnairomis į jį žiūrėdavo. Jo atsižadėjo net Dievogalos klebonas, garsusis pamoksli­ ninkas Kazimieras Kubiliūnas, prasimanęs naują biznį, tegu ne taip šventą, bet ne mažiau pelningą, darė jis stebuklus, atsidaręs smulkiojo kredito banką, apie kurį taip pat ne ko­ kie gandai sklido. O Vinco Dovinės nelemtas likimas, sugriovęs didžiojo die­ vadirbio garbę, išvedė jį su ubago krepšiais gyvenimo vieš­ keliais. Tai jis, lazdomis pasiramsčiuodamas, ėjo iš kaimo į kaimą sulinkęs, į žemę žiūrėdamas, net neatsimindamas, kad jam kadaise ta padangė per žema buvo ir begalinės lygumos per siauros. Tiktai tas nerimas paliko, kuris visą gyvenimą jį gundė. Ir jeigu kas jį paklausdavo, sutikęs kelyje: - Kur eini, tėvai? Jis neatsigrįždamas, tiktai stabteldamas ir atsikvėpdamas atsakydavo: - Toli, labai toli. 275

Bet jau per senos kojos buvo, kad toli nueitų. Ir pirmoje kryžkelėje atsisėdo pailsėti. Buvo giedra rudens pavakarė. Leidosi saulė, uždegdama debesis ir ilgais šešėliais nuklodama žemę. Tokią pavakarę gera atsisėsti ant grebiakrančio pageltusios žolės ir pailsėti. Širdyje giedra pasidaro, ir pamatai savo akimis visai kitokią žemę. Staiga prasiskleidžia tolumos, išsitiesia begalinės lygumos, vilnija vienas paskui kitą kalnai ir kalneliai, ir tose platybė­ se žvalgosi aplinkui kaip pavargę keleiviai medžiai ir vieni­ šos sodybos. Norėtum dar eiti, bet žemė prie savęs traukia. Ir tokia miela ir sava ji pasidaro. Taip atsisėdo truputį pailsėti ir Vincas Dovinė. Pasidėjo ša­ lia savęs lazdą, nusikabino krepšius ir atsikvėpė. Kaip pro sapną slinko visas gyvenimas, bet nei jaudino, nei uždegė gys­ lose pamažu srovenantį kraują. Kaip pasaka pro akis praėjo. Pasirėmė Vincas Dovinė viena ranka galvą ir susimąstė... Sutemo naktis, sužibėjo žvaigždės, ir atsivėrė tolimas ir aukštas dangus. Bet jo nematė Vinco Dovinės akys, nors ir buvo plačiai atmerktos. Jos amžinai sustingo. Taip ir pabaigė Vincas Dovinė savo neramų gyvenimą pa­ kelėje kaip tas lietuviškas smūtkelis, sustingęs ir susirūpinęs šios žemės keliais. 1930-1938

27 6

BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE (1 945)

ROMANAS

I

Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėji­ nis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dide­ liais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės. Žemai pakalnėje tyvuliavo skaidrus Udruvės ežeras, pla­ čiai išsišakojęs tarp aplinkinių kalnų, apaugusių pušynais, ir slėnių, užtrauktų pelkių maurais. Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi prie mažiausio vėje­ lio, kuris padvelkdavo nuo ežero. Udruvės ežero vandenys nuolatos skalavo malūno kalno apgriuvusį šlaitą, tarytum norėdami jį nugriauti su visu ma­ lūnu. Bet pragyveno Baltaragio tėvų tėvai, ežeras visą laiką skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip stovėjęs ant pakriūtės, jo sparnai sukosi, ir jis nuolatos ūžė. Tas jo ūži­ mas susiliedavo su ežero murmėjimu ir sudarydavo kažkokį svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu. Ar ne jis buvo užkerėjęs ir paskutinį Paudruvės malūninką Baltrų Baltaragį, kuris vienišas gyveno tame malūne su savo vienturte dukra Jurga. Senas našlys taip labai mylėjo savo dukrą, kad dieną naktį akių nuo jos nenuleisdavo, kartais nušvisdamas visas, tarsi nepaprastos laimės apšviestas, o kar­ tais taip nuliūsdamas ir susirūpindamas, kad net žilų plaukų 279

vainikas apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. Ką gal­ vodavo ir ką jausdavo senas malūninkas, niekas nežinojo, ne­ bent nujautė, kad gražuolė dukra - visas jo gyvenimas. O dukrai maža buvo rūpesčio, ko tėvas nušvinta ar pražy­ la į ją žiūrėdamas. Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksmas jaunystės juokas, o jos kiekviename žvilgsnyje juokėsi aš­ tuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo viso Paudruvės kai­ mo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, savo linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ne vieną dar žadėjo išvesti. Tai buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo išpaikinta vienturtė, kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi. Ne vienas norėjo pasivogti jos tą juoką visam gyveni­ mui, bet niekas neišeidavo, nors kažin kaip sugundyti steng­ davosi. Linksma nerūpestinga Jurga išeidavo laisva iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. Vienas po kito važiuodavo jaunikiai su piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo atvažiuoti. Vos tik privažiuodavo prie Udruvės šakoto ežero, ir patys nesuprasdavo, kaip paklysdavo, nors Baltaragio malūnas iš tolo per mylią būdavo matyti. Čia būta kažkokios neįspėjamos paslapties, kuri mandriausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti, kas pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį. Net giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris aiš­ kiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, ar patys ark­ liai, nežinia ko išgąsdinti, pasukdavo iš tiesaus kelio į šun­ kelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų til­ čiukai, - o jų buvo ne vienas, bet septyni, - staiga dingdavo, 280

ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje Udruvės ežero pusėje, arba dar blogiau, čia pat prie malūno, klampiose Pinčuko pelkėse, kuriose ligi aušros kankindavosi, nerasda­ mi kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi, keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo. O nuo to laiko, kai Meškučių valakininko sūnus Gaudėšius Antanas prarado Pinčuko pelkėse arklius ir pats vos galo ne­ gavo su piršliu, gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios juos kiaurą naktį visaip dovijo ir klaidino, viliodamos į liūno eketes, o paskui, kai Dungvietų išdidus senbernis Juodišius su savo piršliu Keturakių nuvažiavo nuo stataus skardžio tiesiai į Udruvės ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko pačiam geriausiam apylinkės piršliui sprandą, kad tas ne po ilgo net Dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, net ir drąsiausieji, važiuoti su piršliais pas Baltaragio dukterį. Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero lau­ mėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks velnias, - ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės pelkių velnias - Pinčukas, visų gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio kaimynas. Kiti, nenorėdami tikėti tokiomis pa­ skalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas, nes, be proto mylėdamas dukterį ir būdamas pats raganius (o kad jis turi kažkokių reikalų su velniais ir kitomis dvasio­ mis, jau seniai žmonėse kalbos sklido), taisąs visokius bur­ tus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų atvažiuoti su piršliais ir iš jo paveržti dukterį. 281

Kaip ten iš tikrųjų buvo, kas žino, tiktai Jurga juokdavosi, išgirdusi tokias kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė tylėda­ vo. Jeigu jau kas prisispyręs klausdavo dėl piršlių su jauni­ kiais nelaimių, tai Baltaragis tiktai pečiais patraukdavo. - Turbūt per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, - kartais atsakydavo. - Malūnas ant kalno, iš tolo matyti, net iš ant­ ros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien žmonės į malūną važiuoja, ir niekas nepaklysta. Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną - dieną ar naktį - nieka­ dos nepaklysi, o su piršliais net nemėgink - būtinai nusi­ suksi sprandą. Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti. Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai piršlių su jaunikiais, nors kartais ir laukė, nesulaukė. Tada nejučiomis Jurgos links­ mosios akys kartais apsiniaukdavo, ir lūpose sustingdavo juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau užsidarydavo ma­ lūne, kažką galvojo, nieko nesugalvodamas, tiktai vis labiau pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali atva­ žiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net paten­ kintas buvo, tai dabar, kartais išvysdamas nuliūdusią savo dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė. Tada prakalbėdavo visa burna Švendubrės ubagyno sen­ mergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus tarnavo Baltaragio malūne ir su kuria ten keisti dalykai atsitiko, ku­ riais anksčiau niekas nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi toki nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti net sena davatka.

282

II

Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą, sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių, pabėgo plūsdamosi iš Baltaragio namų, kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyve­ no Švendubrės ubagyne, kad nebūtų daugiau pagundų. Apkaltino ji Baltaragį, kad jis - senas raganius, norėjo ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę, išleisti ne už ko ki­ to, tiktai už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi. Kaip ten buvo - nesuprasi, o pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o jeigu suprato, tai senmer­ gės drovumas pasakyti neleido. Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis po seno našlio namus (iš tikrųjų neteko paskutinės vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūninkė, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko nuo­ dėmė - netyčia išsprūdo iš jos lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio namuose bergždžiai nuvyto jos jaunystė. Tuos iš apmaudo pasakytus jos žodžius nugirdo Baltaragis, kažkodėl apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo. - Gerai, - sako, - galiu išpiršti. Mūsų kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse rūgsta. Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo. - Atstok, - sako. - Ar nežinai, kad apžadus esu padariusi skaistybėje gyventi? 283

Nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė: - Nieko, - sako. - Apžadai apžadais, o kai pamatysi jauni­ kį su piršliais, tai užmirši visus apžadus. Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu, bet Bal­ taragis ir nepasigedo jos kalbos, jis savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis. Tos klastos neilgai teko laukti. Pirmą subatvakarį, pradė­ jus temti, pasigirdo piršlių skambalai. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje kie­ mo žiūrėdama, į kurį kiemą piršliai pasuks. Apie save net nepagalvojo, tiktai prisiminė visas turtingiausias ir gražiau­ sias Paudruvės nuotakas, bet žiūri - piršliai pro malūną kaip tik pas juos suka. - Ar nepaklydo? - apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi ant piršlių, kurie nei karto pas ją su jaunikiu neatvažiavo. Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi dėl piršlių paklydimo, juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą, ir pa­ auksuota karieta sustojo prie rūtų darželio. - Kas gi čia dabar? - net nutirpo visa Uršulė. O iš karietos išlipo toks rimtas su žila barzda ponas ir jaunas ponaitis su prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu Uršulei, ir klausia tas senasis: - Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras? - Ne pono, - sako apmirdama Uršulė, - bet Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas. - Tai mums jo kaip tik ir reikia, - sako tas žilabarzdis 284

ponas ir dar žemiau lenkiasi. - Ar priimsite pakeleivingus svečius? - Labai prašome, - atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. Seniai mielų svetelių laukiame. Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią, o paskui ir Uršulę pasikvietė. Kaip ten seklyčioj buvo, net pa­ ti Uršulė tikrai nežino, tarsi būtų galvos netekusi ar koks kvaitulys užėjęs. Dabar ji gerai supranta, kad tai buvo seno raganiaus ir jo bičiulių, tikrų velnių, padarytas sąmokslas pražudyti jos skaistybę. Bet tada nieko nesuprato Uršulė, lyg apkvaišusi buvo, ir atsimena tiktai, kaip saldų midų su piršliu gėrė, kaip širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada gyvenime (mat užkerėta buvo), ir net nežino, kaip ilgai ta laimė truko. Tiktai vėl prisimena, lyg pro sap­ ną, kaip nuo laimės apsvaigusi išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją už vienos rankos piršlys žilabarzdis, už kitos jaunikis, jau toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum, o paskui lydėjo patenkintas tas besarmatis, - tolimas giminė, bet blogesnis už priešininką, - Baltaragis, kuris norėjo ją amžinai pražudyti. Pasodino vargšę Uršulę į aukso karietą, atsisėdo iš dešinės pusės piršlys, iš kairės - jaunikis. Nenustovi juodbėriai žir­ gai, piršlys ir sako: - Važiuosime užsakų. Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nei išverkti mer­ gautinių ašarų. Juodbėriai žirgai kaip slibinai šoko iš vietos, sudundėjo žemė, ir jie nulėkė kaip viesulo pagauti. 285

Visa laimė, iš tos baimės spėjo Uršulė persižegnoti, sužai­ bavo tada dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Nei ka­ rietos, nei piršlio su jaunikiu. Žiūri nusigandusi Uršulė, kad ji Pinčuko liekno viduryje atsidūrusi ir ligi pažastų į maurą įsmukusi. Ir kažkas baisiai traukia ją už kojų, visai nugramz­ dinti norėdamas. Suprato tada Uršulė, už ko norėjo ją Baltaragis išleisti, ir pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, o ypač Švendubrės Skaisčiausios Panelės, kuri globojo nekaltas mergeles ir sau­ gojo jų skaistybę. Bet Švendubrė buvo per toli, ar ką, kad į jos šauksmą atsiliepė tiktai pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė patį liūno velnią Pinčuką. - Nieko nebus, - jis sako. - Tu man seniai esi pažadėta, ir mano būsi. - Kaip tavo? - supyko tada ne juokais Uršulė ir stvėrėsi visų savo senos davatkos priemonių. Nors ir grimzdama į liekną, paskutinėmis jėgomis ištrau­ kė iš mauro dešiniąją ranką ir pradėjo žegnoti Pinčuką. Tas cypdamas ir unksdamas lakstė aplinkui, bet neatstojo. Pa­ galiau Uršulė išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo rąžan­ čių su škaplieriais ir pradėjo šveisti jais Pinčuką, kur pakliū­ va: per akis, per ragus ir per pasturgalį. Tas raitėsi, kaip ant žarijų, lakstė po liekną, kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nei per žingsnį nuo jo neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino ražančiumi ir visaip plūdo, kad vargšas velniukas pagaliau neišturėjo, nusikeikė ir tarė: - Rauk tave devynios tokią raganą! Nenoriu aš tavęs dau­ giau. Tiktai atstok nuo manęs. 286

- Aš tau atstosiu! - pagrasino Uršulė, stverdama velniuką už ragų, bet čia gaidžiai pragydo, ir Pinčukas dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne liko tiktai kažkokia žievė, lyg nuo šaknies. Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po pelkes, negalė­ dama išsikapstyti, ir tiktai prašvitus, baisiai įpykusi ir purvi­ na, sugrįžo į Baltaragio malūną. Baltaragis laiku išgirdo pardūkstančią davatką (būtų gal neišgirdęs, jeigu ne Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malū­ ne ir duris iš vidaus užremti. Sugrįžusi Uršulė pasiautėjo, pasikeikė, bet, neturėdama kam apmaudo nugiežti, susirišo savo drabužius į ryšelį ir tekina pasileido bėgti Švendubrės linkui. Bėgdama vis dar atsigrįždavo ir kairiosios rankos supintijusia kumštimi gra­ sino malūno linkui, o tokia pat dešiniąja - žegnojo ir plū­ dosi su visu keiksmų stiprumu. - Visai pasiuto davatka, - galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno langelį į tolstančią Uršulę. - Matyt, nei velnias neįstengia jos pagriebti. III

Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, pa­ skleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau nie­ kas nenorėjo tikėti. Per daug jau neįtikėtini jie atrodė. Tiktai vienas Švendubrės klebonas - Bonifacas Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimo, nes visą lai­ ką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais 287

(teko jam tokia parapija, velniavos apsėsta), bet vis nepri­ sirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų nenu­ galima galybe. Taigi tiktai jis vienas galėjo priderančiai iš­ klausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikrai nelaimei, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apy­ linkės dvarininkais, tai visai neturėjo ūpo, o, be to, miego labai norėjo. - Girdėjau apie tą Baltaragį, - pertraukė jis Uršulės pasa­ kojimą ir nusižiovavo. - Matyt, velnio veislė suka pas jį sa­ vo lizdą. - Tikriausiai, - patvirtino Uršulė. - Ar ne tam jis ir tave norėjo išleisti už velnio? - pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. Matyt, susigiminiuoti norėjo. - O kaipgi, - nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kuku­ lius. - Ne kitaip čia ir buvo. Staiga Uršulei viskas paaiškėjo lyg ant delno, ir ji buvo bepradedanti vėl iš naujo viską klebonui dėstyti, bet žiūri tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir susto­ jo, o klebonas ir knarkti pradėjo. Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prieš knarkiantį kle­ boną, nežinodama ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, bet bijojo kleboną prikelti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio ne­ prarijo, o Uršulei pasirodė, kad kažką pasakyti nori. Tai grei­ tai pasilenkė prie klebono ir pabučiavo ranką. - Ką sakai, klebonėli? - paklausė. Klebonas atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo kaž­ 288

kokią moterėlę, pamanė, kad čia iš davatkyno kuri atėjo jo trukdyti, tai rūsčiai susiraukė ir tarė: - Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk. Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė sa­ vo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė. - Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti? - O kaipgi, klebonėli, - apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. - Apie tą patį velnių raganių. - Na, ir ką gi papasakosi? - susidomėjo klebonas. - Ogi štai ką! - Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo pasakoti savo istoriją. Klebonas klausė, klausė ir vėl miego užsimanė. - Gerai, - sako galų gale. - Žinau. Gali sau eiti. O aš pagal­ vosiu, ką čia reiks daryti. - Bet kur aš eisiu, klebonėli? - nusiminė Uršulė. - Kaip tai kur? - nesuprato klebonas. - Nagi, namo. - Negaliu gi aš grįžti pas tą raganių. - Ak šitaip! - suprato klebonas. - Na, tai sakiau, eik į davatkyną. Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę. O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų, kaip musės rudenį, davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten 289

raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Bet Uršulė būtų ne Uršulė buvusi, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią visoms gyvenimo nėra davatkyne. - Kokia velnio nuotaka? - nesuprato klebonas. - Ogi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido. Klebonas buvo visiškai užmiršęs apie tą nepaprastą atsitiki­ mą jo parapijoje, kurio tada per klebono mieguistumą Uršulė negalėjo ligi galo išaiškinti, tai dabar teko kitoms davatkoms. Bet jos pasakojo iš dešimtų lūpų ir viską supainiojo. - Gerai, - pasakė klebonas davatkoms. - Ištirsiu tą reikalą. Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui ir be to rūpesčių? Tiktai kartą, pastebėjęs per daug jau uoliai keliaklupsčiau­ jančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matė, su­ stabdė ir paklausė: - Pala, ką aš norėjau tavęs paklausti? Staiga užklupta Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė: - Ar ne apie Baltaragį, klebonėli? - Taigi taigi, apie Baltaragį, - atsiminė klebonas. - Kaip jis ten dabar? - Nežinau, klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai prasilavinusi davatkystės dorybėse. - Tai reikia sužinoti, - pasakė klebonas ir nuėjo pats ant savęs supykęs, kam jis tą davatką užkalbino. 290

Tas klebono užsiminimas kaip ant arklio Uršulę pasodi­ no. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai jai buvo nusi­ bodę, - dabar davatkos drebėdavo, kai ji net neprasižiojusi tiktai akimis sužaibuodavo, - o bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo apėjusi, tai reikėjo ką nors prasi­ manyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė peržegnodavo už tokį atsakymą ir išplūsdavo, o paskui vieną kartą išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo. - Čia turi būti kažkoki burtai, - iš karto suprato Uršulė ir nutarė veikti. Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjo, tuojau po ryti­ nių pamaldų, išbėgo patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba. Bėgti netoli reikėjo. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pama­ tė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja savo sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nei vienas lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi, ir tiesiai pas kleboną. - Klebonėli, - įpuolusi sako, - Baltaragio malūnas sukasi. - Tai kas, kad sukasi? - nesuprato klebonas. - Bet be vėjo, klebonėli, - paaiškino Uršulė. - Kaip tai be vėjo? - nustebo klebonas. - Nagi taip, be vėjo ir sukasi, - norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. - Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė. 291

- Reiks ištirti, - sutiko klebonas. - Jei ką naujo sužinosi, pranešk man. Bet Uršulė, nors ir iš kailio nėrėsi, bet nieko naujo negalė­ jo sužinoti. Malūnas tiktai sukosi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys? Tai ir klebonas, nors ir norėjo iš pagrindų viską ištirti, neturėjo, ką daryti. Be to, čia ūkis, čia kortos, čia šis, čia tas, ir užmiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūninkas gyvena jo parapijoje. Tiktai paskui, kai pradėjo važiuoti pas Baltaragio dukterį piršliai ir niekaip negalėdavo nuvažiuoti, Uršulė, nors ir spar­ ti moterėlė buvo, nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausė, stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir šitaipos prabilo: - Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti. Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebe­ žinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio burtus vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia vie­ na Uršulė galėjo padaryti? IV

Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo suprasti, ko siektų jie nau­ jais savo burtais. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą del­ nu sudavė: - Kokia aš kvaila ir dar vadinuosi sena davatka. Ne be rei­ 292

kalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas raganius Baltaragis, neįstengęs manęs išleisti už Pinčuko, prižadėjo jam savo dukterį. Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkt:a amžinai pražūti. Ir kaip iš karto aš to nesupratau? Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio ir Pin­ čuko burtų užmačias. Tiktai pati nežinojo ir kitiems neaiš­ ku buvo, ar džiaugiasi jais Uršulė, ar piktinasi. Toks ją džiaugsmas ir pasipiktinimas kartu buvo pagavęs, kada ji įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą. O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės tulžį ant Jurgos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis. Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu ir už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, ko­ dėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai išgyvendino iš savo namų. Tai ir dabar Uršulė beveik net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi taip pražūti. - Taip jai ir reikia, - ne kartą pati sau pasakydavo ir gailė­ davosi, kad plačiai paskleidė paslaptį. - Velnias motiną pri­ piršo, velnias dukterį pagriebs. Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo net kle­ bonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, bet tas net iš tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršu­ lės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snaudė, nieko gero nesugalvojo ir tarė: tegu pražūsta jis su ta Uršule pra­ garo gelmėse, tiktai jo galvos nekvaršina. 293

O pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės. Visas jos gyvenimas pasirodė jai baisi nuodėmė, - juk Jurgos ne­ kentė tiktai todėl, kad per jos motiną negalėjo ištekėti už Baltaragio, - ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirš­ tamą nuodėmę. Neblogos širdies moterėlė vis dėlto buvo ta Uršulė. Taip pasiryžusi, pirmą sekmadienį atsistojo bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga, - tikra begėdė, dar neišė­ jusi iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi, timptelėjo Uršulė už sijono Jurgą ir pakuždėjo: - Dukrele, turiu su tuvim pakalbėti. Su panieka grįžtelėjo Jurga pro pečius į Uršulę ir visai gar­ siai tarė: - O ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu. Supyko Uršulė, tokį atšiaurų atsakymą išgirdusi, bet ir vėl atsileido, prisiminusi savo mirštamą nuodėmę. Tai per prie­ vartą nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdės­ tė visas baisybes, kurios ją laukia. Jurga iš pradžių klausėsi nekantraudama, o paskui, springdama juoku, rimtai tarė: - Tai ką aš, tetule, turiu daryti, kad nepražūčiau? Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, nes pamanė, kad jau išpirko savo didžiąją kaltę. - Daryk, mergele, skaistybės apžadus, - pasakė nudžiugu­ si Uršulė. - Susižieduok su skaisčiausiu Juozapu, tiktai tada galėsi būti išgelbėta. - Ir įstok į davatkyną, - pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko. 294

- Gali ir į davatkyną, - rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neiš­ laikė ir nusikvatojo. - Negaliu, tetule, - atsakė. - Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neišturė­ siu nei vienos dienos davatkyne. Daryk, ką nori, tetule, tik­ tai ne davatkynas. Atsiduso tada Uršulė, mato - nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno: - Gailėsiesi, dukrele, tiktai bus per vėlu. Išleis tave tėvas už Pinčuko, tada amžinai pražūsi. Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, nustojo kvatojusi, su­ rimtėjo, tiktai velniukai akyse laksto. - Ar gali taip būti, tetule? - paklausė. -Juk mane norėjo už jo išleisti, pati žinai, - Uršulė liūd­ nai pamaksėjo galva, kaip nuvarytas arklys. - Ar tu matei tą Pinčuką? - vėl rimtai paklausė Jurga. - O kaipgi. Vienoje karietoje užsakų važiavau, - rimtai atsakė Uršulė. - Ir nenuvažiavai? - Nenuvažiavau, - atsiduso Uršulė. - Skaistybės apžadai išgelbėjo. - Dabar tai aš suprantu, tetule, - visiškai rimtai pasakė Jurga, - kas vakarais Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia. Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi. - Ką tu kalbi, dukrele? - nesuprato Uršulė, rimtai jai kal­ ba ar j akis juokiasi. 295

- Tokius pat niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama. Atsiduso Uršulė, su piktu priekaištu akyse palydėjo ir nie­ ko neatsakė, nors ir niežėjo liežuvį. „Pražuvo amžinai“, - paskui pati sau pagalvojo ir išsitrau­ kė rąžančių. Nuėjo į bažnyčią, varstydama rąžančių ir galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodė­ mę, ar neišpirko. Pagaliau sau tarė, kad su kaupu išlygino viso savo gyvenimo neapykantą, - kuo ji kalta, jei ta vėja­ vaikė nepaklausė? - ir pradėjo kalbėti atgailos rąžančių. Bet ir atgailą darydama buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juo­ kas atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčio­ josi iš senos davatkos ir erzino jaunikius. - Štai, kur tikra velnio nuotaka, o ne aš! - pagalvojo Ur­ šulė, kalbėdama rąžančių, visai užmiršdama, kad daro nau­ ją nuodėmę. V

Už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų kaime gyveno Jurgis Girdvainis, jaunas ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti, nors apvažiavo su pirš­ liu, to paties kaimo skerdžiumi Anupru, septynias mylias aplinkui su geriausiais obuolmušiais žirgais. Tuos stoninius obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, nes, tarė, kol eržilai obuoliuoti bus, tol jo gyvenimas bus kaip obuolys. Sūnus 296

šventai dabojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Gird­ vainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuol­ mušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruo­ dą, bet užtat, kai išvažiuodavo su savo obuolmušiais, tai kaip su paukščiais - lygus kelias ar pabjuręs - nulėkdavo. Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti ieš­ kodamas mergos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti su tokiais kaip viesulai arkliais. Bet pravažinėjo Girdvai­ nis visą rudenį aplinkui pas visas mergas ir už septynių mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Gird­ vainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas ne­ apsakomas. Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje ne­ galėdavo nustovėti, ne į karietą gražiai maliavotą, bet į ap­ skretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūki­ ninką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, ku­ ris viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į veži­ mą, - padėk Dieve, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmu­ šių, kaip su paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint, kur merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu tik dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo. Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes visos merginos nuotakos pradėjo 297

viena kitą tokiu mandru jaunikiu baidyti ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir savo kalbėjo. - Su tokiais arkliais, nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu. Bet, deja, tokios mergos vis neatsirasdavo, kuri susigun­ dytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyveni­ mas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus pilna. Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia, jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyveni­ mą, o Girdvainis ne tik neramstė, bet tarsi su tais savo obuol­ mušiais ant visų vėjų ištaršyti norėjo. Todėl jam ir tokios mergos reikėjo, su kuria galėtų lėkti kaip su paukščiais, že­ mės nesiekdamas. Bet kur tokią rasi? Visos buvo rimtų ūkininkų rimtos dukterys. Tai nugirdęs, kad Paudruvės krašte yra Baltaragio malūninko nepaprasta duktė, pas kurią niekas su piršliais negali atvažiuoti, pirmą sekmadienį atvažiavo su savo obuol­ mušiais į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti. Švendubrės mergos nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau pa­ žino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie žvengdami su­ stojo prie šventoriaus. Mergos nuotakos spruko prunkšda­ mos į šalis, kad keistas jaunikis neužkalbintų ir dėl to kalbų nekiltų. Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti. - Tai bent žirgeliai! - ne vienas su pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: - Su tokiais galima ir pas Baltaragio duk­ terį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai būtų. 298

Tuojau išgirdo apie nepaprastą jaunikį, atvažiavusį į Šven­ dubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama. Viena kita merga, sprukdama nuo šventoriaus, prunkštelėjo Jurgai prabėgdama: - Tavasis atvažiavo! - Koks? - nesuprato Jurga. - Nagi tas, su obuolmušiais žirgais, su išverstais kailiniais. - O gal ir manasis? Ką tu žinai? - pyktelėjo Jurga, kad mergos drįsta iš jos juoktis. - Kur jis? - Nagi, anava, ar nematai, stovi, - pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią. Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdė­ jusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus kai­ linius ir kurčią piršlį, su kuriuo mergas gąsdindamas važi­ nėjo. Patiko Jurgai Girdvainio keistas būdas, jo žirgai, su kuriais kaip su paukščiais skraidė, bet ėmė pagunda pasi­ juokti iš berno ir atkeršyti už visas mergas nuotakas, pas kurias jis lyg ant juokų važinėjo. Tai Jurga pastojo Gird­ vainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo per­ eiti per šventorių. - Pas visas mergas važinėji, - pasakė tiesiai į akis žiūrėda­ ma, - o pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta merga, o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas? Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios mergos jis dar nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo. - Neprasta tu merga, - atsakė Girdvainis, - ir paskalų 299

nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti visus užke­ rėjimus nuo tavo kelio. - Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. - Jei išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs. - Eisi - neisi, - atgavo Girdvainis išdidumą, - o atvažiuo­ siu su savo piršliu Anupru. Tuo metu, pamatę kalbantį Girdvainį su Jurga, susirinko aplinkui mergų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per švento­ rių, palikę net Girdvainio arklius. Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė mergos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė. - Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, - kažin kas iš užpakalio atsiliepė. O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinkusi ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir visa nukaisda­ ma tarė: - Lauksiu. Neužmiršk. Tai pasakiusi, nuėjo nuleidusi akis, bet išdidi ir graži kaip karalaitė. Girdvainis nespėjo nei atsakyti, tik nusekė paskui ją nuste­ busiu žvilgsniu. - Tai bent merga! - nutirpęs iš džiaugsmo širdyje kartojo ir akių negalėjo atitraukti nuo jos liekno liemens ir išdidžių žingsnių. Bet Jurga greitai išnyko iš akių, ir Girdvainis veltui klajo­ jo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis akimis dar kar­ tą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji su savo tėvu Baltaragiu jau buvo išvažiavusi namo. 300

Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko sa­ vo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, ku­ rio, rodos, nei jo obuolmušiai nepaveš, nors ir lėkė šuoliais. Tiktai ar ne per greitai Girdvainis susižavėjo? VI

O vis dėlto ne visai be pagrindo sklido gandai apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Tai ne vien tiktai davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių jaunikių su piršliais prasimanymai. Ne be kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį Jurgą buvo nelengvas, nes jis ir pats nelengvai gavo savo žmoną, gražiausią Paudruvės merginą, Marcelę Jaudegytę. Tuščiai žmonės nekalba. O visa tai turbūt todėl atsitiko, kad Baltaragis iš pat jau­ numės per daug prisirišo prie savo malūno ir per jį ne tik pats save, bet ir visą Dievo pasaulį užmiršo. Baltaragis dar vaikystėje negalėdavo atsiklausyti malūno sparnų ūžimo, kai jam pritardavo Udruvės ežero vandenų skalavimas. Tas ūžimas tarsi užkerėjo Baltaragį. Kiek pa­ ūgėjęs, dienas ir naktis praleisdavo malūne. Kito darbo nei žinoti, nei matyti nenorėjęs. Smagiausia jam būdavo, kai pakildavo vėjas ir sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi savo malūne, niekada nepavargdamas, tiktai vieno bijodamas, kad vėjas nenutiltų. Ir jau tada jis pradėjo svajoti, ar negalima būtų sukti malūno sparnų be vėjo? Apie tai ypač svajodavo, kai nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo ant 301

malūno slenksčio, žiūrėdamas į Udruvės ežero vandenis, ar nepradeda jų paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O ma­ lūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad pagaudavo mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo, nie­ kas kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko kito gyvenime ir nebūtų buvę. Todėl ir nepamatė Baltaragis, kaip praėjo, ūžiant malū­ nui, jaunystė, kaip mirė tėvai, išsiskirstė iš namų broliai ir seserys, ir liko jis vienas su senstančia davatka Uršule, to­ lima Baltaragių giminaite, kuri mergaudama paseno, ir, at­ rodė, amžinai pasiliksianti Baltaragių namuose. Bet ne taip išėjo. Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų rū­ pesčius, nes Baltrus tais reikalais nei kiek nesirūpino, tarsi jų visai nebūtų. Jam tik vienas malūnas niekada iš galvos neišeidavo, didžiausiam Uršulės pasipiktinimui. - Tas malūnas susuko tavo galvą, - sakydavo Uršulė, su priekaištu žiūrėdama į Baltaragj. - Nieko tu daugiau nema­ tai, tiktai tą savo malūną, tarytum be to nelemto malūno nieko kito geresnio pasaulyje nebūtų. - Kad man nieko kito ir nereikia, - atsakydavo Baltaragis, visai nežiūrėdamas į Uršulę. Uršulė piktai žibteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau barškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo Balta­ ragis, ko ji trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į savo malūną. Kitą kartą Uršulė pradėdavo skųstis, kad jai per daug dar­ bo, kad jis jai nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti. 302

Baltaragis, tarsi nustebęs, patraukdavo pečiais. - O kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi. Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesupranta (žmo­ nės ir laikė jį glušu dėl to jo malūno), užsimindavo, kad žmonės kartais nei šį, nei tą nukalba, - o pati paraudonuo­ davo nuo ausų ligi plaukų šaknų, - esą nepadoru jaunam vyrui su pana vienoje pastogėje gyventi, dar kažin ką žmo­ nės gali prasimanyti. Bet Baltaragis tarsi visai nenugirsdavo tokių kalbų, nors Uršulė ne tik paraudonuodavo, bet ir mei­ liau pabaltakiuoti stengdavosi. O jeigu jau per daug įgrisda­ vo su savo meilumu, Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo: - Ko tu nori? Argi mudu po viena pastoge gyvename? Aš malūne, o tu - troboje ir kiauliatvartyje. Tada supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, gra­ sinti, kad ji pamesianti jį, visai iš namų išeisianti, tegu jis pats vienas pasikaria su savo malūnu ar dar ką nors prasi­ mano, jai visai nerūpi. Baltaragis visai ramiai, kartais net nudžiugęs, atsakydavo: - Tai ko tu lauki? Eik. Man vienam tiktai ramiau bus. Uršulė, jau ne juokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšu­ lius, bet čia pat berišdama ir atrišdavo, o paskui atsidusda­ vo ir nusiramindavo: - Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą. Bet veltui Uršulė vylėsi. Atėjęs iš malūno Baltaragis nei kiek neapsidžiaugdavo, atradęs Uršulę vėl po namus besi­ ruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo: - Tai tu dar neišėjai? - prikišdavo. 303

- Tylėtum ir Dievą mylėtum, - atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo. - Tai kad tau Dievas tiek proto duotų, - palinkėdavo Baltaragis, - tada tikrai galėtum gyventi. Tas Baltaragio linkėjimas, ar metai, kurie vis labiau tursi­ no ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai dar išbandė visas ki­ tas priemones ir net burtus, su kurių pagalba tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet kada ir tai nieko nepadėjo, tai, atgailaudama už papildytas nuodėmes, padarė Švendub­ rės Skaisčiausiai Mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną negrjždama, tuo nepaprastai nudžiugindama Baltaragį. - Matai, susipras kartą, - pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi, juo piktesnė buvo. Bet Baltaragis vilties neprarado, kad pagaliau ir senmergės piktumui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko. O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip pats paseno. Nemaža kakta dar padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidria­ me Udruvės ežero vandenyje negalima buvo išplauti. VII

Taip gal būtų visai nusenęs Baltaragis ir vienišas likęs su savo malūnu. Bet vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas, ir linksmi upokšniai putodami ėmė 304

rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pu­ sės atvažiavo Jaudegių Marcelė į malūną. - Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias gali pa­ bėgti, - ne pasakė, net nusijuokė Marcelė. - Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu. O pati juokiasi, kaip tie pavasario upeliai, kurie rinkosi į Udruvės ežerą. To juoko greitai ji pripildė visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, visai to nenorėdama. Ji pirmą kartą buvo malūne, ir jis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvato­ dama, pešiodama malūninką už žilstančių plaukų ir prašy­ dama pasupti ant malūno sparnų. - Tai bent toli pamatyčiau! - skambėjo kaip sidabrinis varpe­ lis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais. - Ne mergytė, bet paukščiukas, - pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie pradėjo nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero šniokštimą. Pats nepasijuto Baltaragis, kaip tų čiauškalų klausydamas pradėjo vikriau suktis, tarytum būtų atjaunėjęs porą dešim­ tų metų. Marcelės grūdų maišus greitai sumalė, sukrovė į roges, ir kada Marcelė atsisėdo važiuoti, kažko baisiai pa­ gailo Baltaragiui. - Kada dabar atvažiuosi? - paklausė, norėdamas sulaikyti Marcelę. - Kada kelias pabėgs, - atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigrįžusi šelmiškai nusijuokė. 305

Tas juokas ar tas atsigrjžimas visai iš proto išvedė seną berną. Kur ėjo, ką darė, - visur matė Marcelę, visur girdėjo jos skambantį juoką. To juoko buvo pilnas malūnas, pilni pavasariniai laukai, pilnas ežeras, tas juokas visur persekio­ jo Baltaragį, ir kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerū­ pestingas jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių paausių ir tuščios vienišos senbernystės. Ir juo to­ liau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato, kad veltui praleido savo jaunystę, kurios dabar nei su vėjo spar­ nais nepasivysi. Taip praėjo neramus pavasaris, atmurmėjo Udruvės eže­ ro vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė, ežero šlai­ tai ir aplinkiniai kalneliai, kuriuos eidamas milžinas klumpes iškratė ir supylė tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti to juoko, kuris skambėdavo visur, kur tik jis pažiūrėdavo. To juoko nenustelbė nei rami be vėjo vasara, kuri kaip svaiginanti pasaka mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė to juoko burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juo­ ko buvo pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo kaip šešėlis, tyliai jo klausydamasis ir džiaugdamasis, o kartais sielvar­ taudamas. Bet rudenį, kai antroje ežero pusėje pradėjo skambėti pirš­ lių skambalai, Baltaragis visiškai neteko ramybės. Naktį ne­ galėdavo užmigti, dieną prasiblaivyti, užmiršo net savo ma­ lūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs sparnus kaip šmėkla, nors buvo kaip tik malimo metas. 306

Pats malūninkas, nors ir baramas ūkininkų už malimo gai­ šinimą, - ko anksčiau niekada nebūdavo, - sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo akis įsmeigęs į antrą ežero pusę. O pavakare, kai pradėdavo skambėti piršlių skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą, neišturėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio, pakildavo ir bėgiodavo nuo ma­ lūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi nusiskandinti norėdamas ir nesiryždamas. O kartais, nesusivaldydamas, paleisdavo malūno tuš­ čias girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus. Tuščias malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet Baltaragiui vis tiek nenustelb­ davo piršlių. Malūno ūžime susiliedavo tie skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo, ir jis nerasdavo sau vietos. Tada, sustabdęs malūną, rauda­ vo Baltaragis savo žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę. Nuvažiuoti ir pačiam su piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir ne kartą kilusi buvo tokia pagunda, Baltaragis bijojo net pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio malūninko, jau nekalbant apie tai, kad pati duktė iš tolo pa­ bėgs nuo tokio pasivėlavusio jaunikio. Tiktai ant juokų pa­ kels visoje apylinkėje, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltara­ gis iš to sielvarto nežinojo, ar jam pasikarti ant savo malūno sparnų, ar nusiskandinti Udruvės ežere. Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso negalės gyventi. Tai matydama net senmergė Uršulė visa širdimi Baltara307

giu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais net su skarelės kampu ašarą nusišluostydavo ir su užuojauta klausdavo: - Kas tau yra, Baltruk? Gal tu sergi, gal tau ką skauda? Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu, pagydysiu. Bet Baltaragis kaip žemė tylėjo ir kasdien vis daugiau kaip žemė juodo, tarytum gyvas rengtųsi eiti po žemėmis. Tada Uršulė pamanė, kad tikrai malūnas susuko Baltaragiui sme­ genis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus ieškodama pagal­ bos. Bet kur tu rasi pagalbą nuo tokios ligos? Baltaragio nelaimei, juo susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas, kurio niekas geru žodžiu neminėjo. Tai buvo Pinčukas. VIII

Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, bu­ vo Paudruvės pelkės, kurios mauruose baigėsi Udruvės eže­ ras ir prasidėjo Uosupio upelis, kuris jungė Udruvės ežerą su Dungvietų ežeru ir kitais ežerais. Tai buvo klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės, pel­ kės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose ru­ denį prisirpdavo visokių uogų ir pritraukdavo iš visos apy­ linkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga. Pelkės buvo klastingos, net tose vietose, kur pasitaikyda­ vo nedidelės pievos, žemės paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais, atsistojęs ant iškilesnio kups­ to, nugarmi į liūną, irgerai, jeigu spėsi kokio krūmo nusitverti, 308

išsigelbėsi, kitaip sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną, ir nei ženklo nepaliks, kur būsi žuvęs. Be to, tose pelkėse gyveno toks nusmurgęs velniukas, kurį Pinčuko vardu vadino. Jam priskirdavo visas tas ne­ laimes, kurios ištikdavo tose pelkėse žmones ar gyvulius. Bet tai buvo netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei blogo, nei ge­ ro. Toks iš jo buvo nevykėlis, kad jis nieku, net pačiu savi­ mi nesidomėjo. Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ar pieme­ nys laikas nuo laiko jo būtų neatradę snaudžiančio pelkėse. Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kar­ tais pasvajodavo, kad gal neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokios moteriškos ir nesuviliosi į pelkes. Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais pasitenkinti. Jeigu ne tie sapnai, tai baisiai nuobodus būtų buvęs Pin­ čuko gyvenimas. Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vieto­ je imtum ir pasikartum, bet, kaip velniui, dar tokiam neti­ kusiam, buvo ir toks gyvenimas geras. Jis priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo, kurio klausydavo snūduriuodamas, ir jam to visiškai pa­ kako. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio 309

Pinčukui, nebent kartais, klausant Baltaragio malūno ūži­ mo, parūpdavo: - Ką jis ten mala? - pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūs­ davo. Didelio daikto, malūnas mala. Tegu sau mala. Taip ir neprisirengė Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio malū­ nas mala. Ir gal būtų niekada nenuėjęs ir dabar sau kiurkso­ tų Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos nei velnias nežino? Pinčukas taip apsiprato su malūno ūžimu, kad jeigu kartais malūnas sustodavo, tai jamneramu pasidarydavo, tiesiog kaž­ ko stigdavo. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną ir sustodavo jo nuolatinis ūži­ mas, Pinčukui visai nuobodu pasidarė ir net neramu. - Kodėl jis nemala? - susirūpino Pinčukas, nes be malūno ūžimo nei snausti galėjo, nei apie pačią sapnuoti. Tada nesikęsdamas atsikėlė iš savo guolio, priderančiai ap­ sitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pava­ karę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdintį ir žiūrintį į antrą ežero pusę. - Labas vakaras, kaimyne, - pasakė Pinčukas ir atsistojo priešais. Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimz­ dęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo į svečius. Tiktai išgirdęs balsą, pakėlė akis, manydamas, kuris nors kaimynas atėjo bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi žiūri pakėlęs akis - stovi prieš jį toks striukas bukas ponai­ čiukas su kepeliušuku ant galvos ir dar su gaidžio plunksne­ le už kepeliušuko. 310

- Iš kur toks atsirado? - nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. - Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo? Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų ligi galvos nematytą svečią, o paskui, kad nereiktų tuščiai aušinti burnos, tuojau pasakė: - Ne, aš malūno neparduodu. - Man visai nereikia tavo malūno, - abejingai truktelėjo pečiais Pinčukas. - Bet kodėl tu nemali? - Visai man nerūpi malimas, - burbtelėjo Baltaragis, no­ rėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nu­ sigrįžo į ežero pusę. - Tai kas gi tau rūpi? - atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai. Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo iš vietos, nes anoje ežero pusėje suskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skam­ balai. Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę. - Suprantu, - paskui sako. - Ar ne vesti tiktai norėtum? - O iš kur tu žinai? - nustebo Baltaragis ir atsigrįžo į svečią. - Ko čia nežinosi? - truktelėjo Pinčukas pečiais. - Aš ir pats galvoju, kad būtų vesti laikas. Bet, kaip aš, galiu dar palaukti. Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko tam reikia iš jo, ir pamatė, kad tas ne taip kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute nosyje. - Bet kas toks esi? - nustebęs paklausė Baltaragis, spėda­ mas ir bijodamas įspėti. - Argi nepažįsti? - nustebo ir Pinčukas. - Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas. 311

Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė, Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius jo kaktoje, ir jokių abejonių neliko. - Tai tikrai toks esi? - vis dar netikėdamas paklausė Balta­ ragis. - Kaip matai, - nusišiepė Pinčukas. - Ir galiu, kaip kaimy­ nas, padėti. - Kuo gi tu man galėtum padėti? - dar labiau nustebo Baltaragis. - Kad ir vesti tą, kurią norėtum, - atsakė visai rimtai Pin­ čukas. - Tai padėk! - išsprūdo Baltaragiui. - Bet ką man už tai duosi? - mandriai pakreipė galvą Pin­ čukas. - Ko tiktai nori. Imk nors ir malūną, o priedo senmergę Uršulę, - daug negalvodamas atsakė Baltaragis. - Man to nereikia, - papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir tarė: -Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau. - Mielai, - sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas. - Tai gerai, - atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popie­ rių. - Pasirašysim sutartį, ir viskas bus tvarkoje. Baltaragis dar paabejojo, kam čia ta sutartis, ar negalima paprasčiau, kaip kaimynas su kaimynu, bet Pinčuko pertar­ tas pasirašė. - Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man pagal sutartį priklauso, - pasakė galų gale Pinčukas. - O tu laiko 312

negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, ku­ rios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės. Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje. - Ar aš tiktai nesapnuoju? - pats savęs paklausė ir pasitry­ nė akis. Anoje ežero pusėje nuskambėjo piršlių skambalai. Bet at­ gal. Matyt, nieko nelaimėję. IX

Sapnas tai buvo viduryje dienos ar kažkas pasivaidino, Baltaragis pats gerai nežinojo, tiktai tą pat pavakarę pasikinkė arklį, užvažiavo pas pirmą kaimyną, Juozapą Juodvalkį, žmo­ gų tiesų ir protingą, ir paprašė, kad pabūtų jam už piršlį ir važiuotų su juo pas Jaudegių Marcelę. - Ar galvos, žmogau, netekai? - tas subarė. - Tokia merga ir eis už tavęs seno kelmo? Tiktai sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko. Bet Baltaragis taip labai prašė, kad pagaliau žmogus nusi­ leido. -Jeigu taip labai nori, - bala nematė! - pagaliau pasakė. Nuvažiuosime ir parvažiuosime nieko nepešę. Didelio čia daikto. Bet nuvažiavo, ir viskas laimingai pasibaigė. Jaunosios tė­ vai iš pradžių visai nenorėjo priimti tokio jaunikio su pirš­ liu, bet Marcelė kažkodėl baisiai užsigeidė, pamiršusi visą mergystės drovumą. 313

- Už nieko kito neisiu, - sako, - tiktai už Baltaragio. Jis bent pasups mane ant malūno sparnų. Pagaliau ir tėvai nusileido. - Eik, - sako tėvas, - jeigu taip labai nori malūninko bui­ zos. Bet tu, ženteli, jau nepyk, pasogos negausi. Imk, jeigu nori, ją tokią, kaip stovi. - Man nieko daugiau ir nereikia, - atsakė Baltaragis, neti­ kėdamas savo laime, - tiktai Marcelės ir jos juoko. - Na, to gero gali su kaupu gauti, - sutiko tėvas. - Per tai namams menkas nuostolis. Netrukus greitai sutarė. Marcelė prapliupo iš džiaugsmo juoktis ir net prisipažino: - O aš, - sako, - ne veltui devynis vakarus po devynias žvaigždeles skaičiau, klausdama, kas bus manasis. Štai ir at­ važiavo dešimtą vakarą. Jis ir yra mano. Bet tėvams buvo maža rūpesčio - žvaigždelės ar ne žvaigž­ delės čia padėjo. Pilna troba buvo priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi, kur išpasoginsi? Ne kartą Marcelę spyrė, kad ji eitų už vie­ no ar kito jaunikio, kurie dažnai su piršliais atvažiuodavo, bet Marcelė, pati nežinodama kodėl, nuo visų purtėsi ir ne­ norėjo tekėti. Tai dabar visus nemažai nustebino, o labiau­ siai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo tekėti. Po trijų savaičių parsivedė Baltaragis jauną žmoną į savo malūną. Uršulė trinksėjo iš piktumo durimis ir baltakiavo į jaunamartę. Bet nieko dabar jau nebepadarysi. Prieš išvažiuo­ jant jauniesiems į šliūbą, ji buvo visai iš proto išėjusi. Smėliu išbarstė kelią, kuriuo jaunieji išvažiavo, o paskui, likusi viena 314

namuose, laipiojo tvoromis ir žliumbė. Visi žinojo Uršulės meilę Baltaragiui, tai per daug ir nesistebėjo, kad sukvailiojo sena davatka. Deja, žmonės nesuprato, kad čia su Uršule kaž­ kas kitas darosi ir reikėtų ją su gera šermukšnine lazda pagy­ dyti. Bet tai niekam ir nerūpėjo. Visi stebėjosi tiktai Baltaragio vedybomis. Niekas nemanė, kad Baltaragis galėtų vesti ir tokią jauną žmoną gauti. Bet ar žinai žmogus savo laimę? O Baltaragis iš tos nepaprastos laimės net viską užmiršo. Per dienas žiūrėjo į savo jaunąją žmoną ir atsižiūrėti negalė­ jo. Tiesiog galvos neteko kvaišas senis. Bijojo žodį praleisti neišgirdęs, šypseną - nepamatęs. Visur sekiojo savo Marce­ lę, nei žingsnio neatstodamas. Marcelei gal ir būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti. Skraidė kaip paukščiukė, iš trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, nors ir at­ jaunėjęs, nespėdavo jos sekti, o ji kvatodavo iš jo ir juokda­ vosi, kad net ašaros akyse ištrykšdavo. Jos juoko buvo pilni namai, pilnas malūnas, pilnas skar­ dis ir paežerė, ir Baltaragis toks laimingas buvo, kad net savo laimės bijojo, lyg kažką nujausdamas. O Marcelė nie­ ko nepaisė, viskas ją linksmino ir jos širdį džiugino. Ji nei kiek nesijautė, kad esanti ištekėjusi moteris ir turinti surim­ tėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga išdykusi mergaitė ir norėjo pasisupti ant malūno sparnų. O vieną kartą, jeigu laiku būtų nepastebėjęs Baltaragis ir nesustabdęs malūno, būtų ir pasikėlusi Marcelė su malūno sparnais. Tiesiog apmirė tada iš baimės Baltaragis, kai pa­ matė ją, įsikibusią į sparną ir jau kylančią į viršų. 315

- Marcele, ką tu darai? - nesavu balsu sušuko ir stvėrėsi stabdyti malūną. Marcelė nušoko nuo sparno ir juokiasi. - Negerai, - sako, - kad sustabdei malūną. Aš norėjau aukštai aukštai iškilti! Net ligi žvaigždžių! Ir dar aukščiau! Tokia aš laiminga! Bet staiga dingo šypsena veide, visa išbalo ir pasviro. - Akyse kažkodėl raibsta, - griebėsi už širdies ir susmuko ant pribėgusio Baltaragio rankų. - Kas tau yra, mano paukštele? - nusigando Baltaragis ir paėmė ją į glėbį. Ji visa kaip epušės lapas drebėjo. - Nežinau, - atsakė Marcelė. - Tarytum širdyje džiaugs­ mo gysla būtų nutrūkusi. - Ak, tu mano išdykėle, - su priekaištu ir meile pažiūrėjo Baltaragis į užmerktas Marcelės akis. - Kam gi tau reikėjo suptis ant malūno sparnų? Marcelė neatsakė, tiktai visa prisiglaudė prie Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo. Nunešė Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą ir paguldė. Nuo tos dienos dingo jos linksmas juokas. Tarytum iš tikrų­ jų būtų jos džiaugsmo gysla nutrūkusi. Po kiek laiko pagimdė Marcelė dukrelę ir pati amžinai užmerkė savo linksmąsias akis. Baltaragis iš to skausmo vos proto neteko. Dieną naktį raudojo, apsikabinęs savo žmonos lavoną. Ir visai pakvaišęs maldavo su ašaromis, kad Marcelė bent paskutinį kartą nu­ sijuoktų. Bet Marcelė sustingusi tylėjo. Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos 316

našlaitės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir tar­ si pabudo iš savo sielvarto. O pabudęs visai proto neteko, nes suprato, ką jis Pinčukui neapdairiai buvo pažadėjęs. Palikęs žmonos lavoną, atsiklaupė prie lopšio ir tylėda­ mas rovė nuo galvos savo žilus plaukus. O kūdikis klykė visu balsu, šaukdamas motiną, kurią susirinkę į šermenis žmonės pašarvojo ant stalo. Dabar Baltaragis, tarsi būtų visai užmiršęs savo pašarvotą žmoną, nei žingsnio neatsitraukė nuo lopšio. Kūdikis nuri­ mo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę, ir Baltaragis nusiramino. Sustingo lyg suakmenėjęs, tiktai akių nenuleido nuo lopšio. Net į žmonos laidotuves nebūtų nuėjęs, jeigu kaimynai būtų prievarta neištempę. Prie duobės vėl atsiminė Marcelę ir veržėsi šalia jos atsigulti į duobę. Kaimynai laikė jį už rankų, kol duobę užkasė, ir stebėjosi jo neįtikėtina jėga, vos galėdami sulaikyti. Po laidotuvių vėl tarsi viską užmiršo Baltaragis. Bent taip pašalinėms akims atrodė. Vaikščiojo tylus, susirūpinęs, sa­ vyje užsidaręs. Tiktai, kai prieidavo prie lopšio, ilgai nega­ lėdavo atsitraukti. Pats sau vienas kažką ilgai galvodavo ir, matyt, nieko nesugalvodamas, dar labiau nuliūsdavo. Tada Baltaragis visai pražilo ir sulinko iš to savo rūpesčio. O kūdikis lopšyje pradėjo juoktis, ir tas juokas priminė mo­ tiną. Tarytum Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per dukterį. Bet tai Baltaragį mažai paguodė. Jis dieną naktį galvojo ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdi­ kį nuo pražūties ir išpirkti tokią trumpą ir tokią skaudžią savo laimę. 317

O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis krimtosi, nes kartais at­ sitiktinumas parodo žmogui kelią. Tiktai reikia suprasti. Tą išeitį Baltaragis visai netikėtai surado. X

Dvylikti metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusira­ minti. Per dienas žiūrėdavo į savo dukterį, tarytum atsižiū­ rėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio neiš­ sklaidydavo nei dukters juokas, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau nuliūdindama tėvą. Baltaragis iš to liūdesio ir gailesčio vis labiau nyko. Ir juo labiau, nes savo sielvartu su nieku negalėjo pasidalinti. Tai pats vienas graužėsi ir krimtosi, kol pavirto žmogaus šešė­ liu, ant kurio galvos vėjas taršė žilus plaukus, tarytum rude­ nį ant medžių paskutinius pageltusius lapus. Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos neišėjo tas pažadas Pinčukui, už kurį su džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų vienintelę savo našlystės paguodą - duk­ terį Jurgą, dėl kurios taip sielojosi. O duktė net nežinojo, kad tėvas sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio ir su­ sikrimtusio, ji niekada nematė. Tiktai jautė jo begalinę mei­ lę, ir to jai visiškai pakako, kad augtų linksma ir laiminga. O Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą viską pa­ saulyje - be dukters - užmiršo ir apleido. Net malūno ne­ prižiūrėjo, ir jį baigė vėjai kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi, - ji pasidarė tiesiog pavydulinga šeimininkė, plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, o matydama, kad 318

Baltaragis visai nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi, pritrūkus kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui dėl pačios, o dabar dėl dukters (kam tokiam Dievas ir galvą davė? - nesuprato), ji nebegalinti ilgiau gyventi, eitų pri­ maniusi kur akys mato, nors ir už paties velnio pagaliau, nes su tokiu kelmu gyvendama vis tiek prasikeiksi ir į pra­ garą pateksi. Tai išgirdęs Baltaragis staiga pralinksmėjo. Dingtelėjo jam į galvą, o kodėl jis negali apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoj dukters išleisti už velnio tą ligi gyvo kaulo įgrisusią senmergę Uršulę? Kaip sumanė, taip ir padarė. Suėjo dvy­ likti metai, ir atvažiavo Pinčukas su piršliu aukso karietoje. Iškišo jam tada Baltaragis dukters vietoje Uršulę ir atsiėmė pažadų raštą. Toks laimingas, kaip tą vakarą, dar niekada nebuvo Baltaragis. Tarytumdidžiausias akmuo būtų nuo krū­ tinės nusiritęs, kuris slėgė ištisus dvylika metų. Duktė net nepažino tėvo ir nesuprato, kodėl jis taip atsi­ mainė. - Pagyvensime dabar, dukrele, - mylavo savo vienturtę, ir pro jo suvargusias akis tryško dar lig šiol nematytas džiaugs­ mas. - Vieni du, be rūpesčių ir sielvarto. Jurga pamanė, kad tėvas taip džiaugiasi Uršule nusikra­ tęs, ir pati apsidžiaugė, nes ta niurzga visą jaunystę buvo jai apkartinusi. Bet tėvo ir dukters laimė neilgai truko. Jau auštant pama­ tė Baltaragis atbėgantį Pinčuką ir nusiminė. Bet greitai su­ sigriebė. Velniukas atrodė toks nelaimingas, suniurkytas, 319

aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose. - Kas yra? - paklausė Baltaragis. - Šaunios vestuvės, ma­ tyt, buvo, kad net jaunikiui kliuvo. - Kokios ten vestuvės? - numykė Pinčukas. - Nepriėjome dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu daugiau pa­ čios. Pasiimk tu savo tą dukterį atgal. Suprato Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo Uršulės kliu­ vo, ir pamanė, kad reikia dar jį prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, jeigu kartais ir klastą suprastų. - Ne, taip nebus, - sako Pinčukui. - Suvedžiojai mano dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už žmoną. - Ne, jokiu būdu, - net atbulas atšoko Pinčukas. - Ko nori reikalauk už suvedžiojimą, bet už žmoną aš jos neimsiu. Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė: - Ką čia dabar su tavim darysi? Jeigu sutiktum būti pas mane septynerius metus už berną, sukti malūno sparnus už vėją ir visus kitus darbus dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal at­ leisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį. Pinčukas net apsidžiaugė: - Gerai, - sako. - Būsiu pas tave septynerius metus už berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu. - Gerai, - sutiko ir Baltaragis. - Paskui galėsi eiti sau kitos pačios ieškoti. - Ne, - pasipurtė velniukas. - Niekada daugiau neieško­ siu jokios pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu. - Kaip žinai, - patraukė pečiais Baltaragis, - tavo reika­ las. O dabar, matai, jau išaušo. Metas pradėti darbą. 320

- Ką paliepsi daryti? - sukruto velniukas, tarsi visai nenu­ kamuotas būtų buvęs. - Daug malimo turiu, - sako Baltaragis, - o nėra vėjo. Pasuk malūno sparnus už vėją. - Gerai, - sutiko Pinčukas ir užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas. Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau, juo smar­ kiau, kad Baltaragiui teko net tramdyti berną, kad per daug spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis su malūno sparnais, kad net užmiršo pereitos nakties visas nuoskau­ das, ir iš viso daug smagiau buvo, negu liūne gulėti ir trūny­ ti. Net stebėjosi iš savęs Pinčukas, kaip jis anksčiau to ne­ suprato ir neatėjo Baltaragiui į talką. Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti, pa­ matė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, bei visus kitus velnius. Taip nusigan­ do Pinčukas, kad iš tos baimės pats nepasijuto, kaip šoko nuo sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir visas drebėda­ mas susmuko prie Baltaragio kojų. - Kas atsitiko? - nustebo Baltaragis. - Gelbėk, tavo duktė pareina, - gailiai sucypė velniukas. - Ką tu sakai? - nusigando Baltaragis ir pažiūrėjo pro lan­ giuką. Nagi, iš tikrųjų pareina pūškuodama Uršulė. - Na, vyruti, dabar ne juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai. Gali abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų užremti. Palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas, Balta321

ragis nuėjo, užrėmė ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų nemėgino veržtis (Baltaragis jau nusigando, ar ne per silpna durų sklendė), o paskui apsisukus išbėgo iš namų su ryšulė­ liu, vis atsigrįždama ir grūmodama. O kai Uršulė jau taip toli nubėgo, kad nebuvo matyti ir negirdėti jos keiksmų, Baltaragis atsiduso su palengvėjimu ir tarė Pinčukui: - Lįsk iš po girnų. Sį kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, gali viskuo apsi­ mesti. Pamatęs tokį sutvėrimą su sijonu, lįsk po girnomis ir būk nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu. Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo iš po girnų visas miltuotas ir išklausė Baltaragio pamokymo, kaip tikro savo tėvo, nepraleisdamas nei vieno žodžio. Paskui šventai to lai­ kėsi: kai tik pamatydavo moterį, tuojau sprukdavo po gir­ nomis ir tūnodavo, bijodamas net sučiaudėti. Tokios baimės jam vargšui įvarė Uršulė. O Baltaragis - šį kartą - buvo visiškai Uršule patenkintas ir net jai dėkingas. XI

Nuo tos dienos Pinčukas pasidarė Baltaragio bernas ir ištiki­ mai pratarnavo beveik septynerius metus. Suko malūno spar­ nus už vėją, prižiūrėjo girnas ir atlikdavo visokius kitus dar­ bus, kuriuos jam pavesdavo. Su laiku būtų išėjęs visai geras malūninkas, jeigu nebūtų turėjęs kai kurių velniškų silpny­ 322

bių. Bet ko norėti iš velnio, jeigu ir žmonės to gero apsčiai turi, o juk velnias, kaip sako, visų blogybių įkūnijimas. Turėjo Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių Baltaragiui la­ biausiai patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir bijojo moteriškų sijonų. Jau iš tolo pamatęs moterišką sijo­ ną, lįsdavo po girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip šunytis, kol Baltaragis jį nuramindavo. Kartais Pinčuką apimdavo senasis tinginys ir visiškas abe­ jingumas, bet užtekdavo tiktai išeiti sukti malūno sparnų ir tuojau prasiblaivydavo. Suktis malūno sparnais užvis labiau­ siai Pinčukui patikdavo. Tada jis, dairydamasis po plačią apylinkę, liūliuojančius ežerus ir žaliuojančius kalnus, pra­ dėdavo svajoti apie didelį ir gražų gyvenimą ir apie nepapras­ tus žygius jį pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai svajonės, kurioms įvykdyti neturėjo nei laiko, o, be to, nei didelio noro. Taip kad pasidarė Pinčukas visai tuščias svajotojas. O metai bėgo po metų, ir Pinčukas vis labiau priprato prie Baltaragio malūno. Savo liūno net prisiminti nenorėjo. Kartais net baimė pagaudavo, kur dingtų, jeigu jį imtų Bal­ taragis ir išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką darytų? Net pagaugos per velniuko kūną nueidavo, - visai jis pradėjo pavedėti į žmogų su visomis jo silpnybėmis. Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu buvo visiškai patenkintas ir nei nemanė varyti jo iš malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo moterišku sijonu (tokį suplyšusį Uršulės sijoną laikė malūne) ar savo dukterimi ra­ gana, bet tai vis didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato ir net dėkingas Baltaragiui buvo. 323

Pagaliau taip priprato Pinčukas prie Baltaragio malū­ no, kad visiškai pasikeitė ir savo velnišką prigimtį pradė­ jo prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų pažinęs savo pavaldinio, jeigu ne ragiukai kaktoje, kurių vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, ir nutriušusi uo­ dega, kuri baigė nykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo, nebūtų net įtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas bū­ tų tas pats Paudruvės kimsynų tinginys velnias, kuris nie­ kam netiko. Galbūt Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir visiem laikam pasilikęs Baltaragio malūne, jeigu vienas dalykas būtų ne­ atsitikęs. Jau baigėsi septinti metai (kas iš tikrųjų velniui metai? - kaip žmogui viena diena), kai staiga jam parūpo, kas taip linksmai juokiasi apie malūną bėgiodamas. Vieną kartą neiškentęs pažiūrėjo pro plyšį ir pamatė nepaprastai gražią merginą, atbėgančią į malūną. Mergina pribėgo prie Baltaragio, meiliai apsikabino jo kak­ lą ir pradėjo kažką kuždėti į ausį vis kvatodama. Tas juokas buvo toks linksmas, kad net už širdies griebė. Pinčukas iš pradžių baisiai nusigando ir norėjo slėptis po girnomis, bet tas linksmas juokas ir tokios šviesios mergi­ nos akys sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo. Paskui, pasislėpęs už sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mer­ gina pasakė Baltaragiui: - Tas vėpla riestanosis nori pas mane su piršliu atvažiuoti, bet aš jam ištaisysiu tokias piršlybas, kad antrą kartą ir užsi­ minti apie jas neišdrįs. 324

- Ak, tu mano išdykėle! - atsakė Baltaragis. - Argi šitaip merginos daro? Atvažiuos, ir išvažiuosi, mane palikdama. - Niekados, - purtėsi mergina. - Nors ir pats karalaitis su auksine karieta atvažiuotų. Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė juos akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti. Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, pik­ čiurna ragana, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną ragą pusiau išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų? Taip parūpo Pinčukui šita mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis galvoti buvo atpratęs, sukdamas malūną) ir negalėjo supras­ ti. Turbūt dar ir todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo mergina kieme ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, tiktai ryte rydavo akimis merginą, nieko negalėda­ mas galvoti. Tokia ji buvo jamgraži, kad atsižiūrėti negalėjo. Meilė į velniuko širdį įsimetė, ar ką jau, kad jis net sublo­ go, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą mįslę. Baltaragis to nežinojo ir susirūpino, ar kartais jo ber­ nas nesusirgęs, toks jau liūdnas pasidarė ir taip sunyko. Pa­ manė, gal savo liūno ar pragaro pasiilgo. - Nenusimink, - paguodė. - Jau baigiasi septinti metai, galėsi eiti, kur norėsi. - Niekur aš neisiu iš tavo malūno, - atsakė nuliūdęs vel­ niukas. - Amžinai čia pasiliksiu. - Kaip nori, - patraukė pečiais, nieko nesuprasdamas, Bal­ taragis. - Būk, jeigu patinka. O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino Baltaragį: 325

- Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja? - Kokia mergina? - suprato Baltaragis, bet dėjosi nesupran­ tąs, nes nežinojo, ko velnias nori. - Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi ir kažko laukia, paaiškino Pinčukas. - Ak šita! - apsiniaukė Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką, kad ji baisesnė negu anoji, kurią už jo išleido, bet pa­ žiūrėjo j Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė: - Taip sau, pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti. Bet Pinčukas neatstojo. - O kas tie jos savieji? - Ar aš žinau? - atsakė nepatenkintas Baltaragis. - Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus, malti reikia. Pirmą kartą Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūninkas slepia. Pa­ suks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau Baltaragiui pritrū­ ko kantrybės ir jis iškišo galvą pro langelį: - Ar tu suki, ar nesuki? - šūktelėjo. - Suku, suku, - piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo. Deja, Baltaragis, užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas pasidarė toks įžūlus ir nemandagus. Bet Pinčukas šį kartą turėjo pagrindo.

326

XII

Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, sukdamas malūno spar­ nus, išgirdo tolumoje varpelį. Tas varpelis, iš pradžių vos girdimas, vis artėjo pro kalnus ir paežeres ir garsėjo. - Kas čia galėtų būti? - susirūpino Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau iškilti, kad pamatytų, kas ten dindi. Pagaliau pamatė. Nuo Gaidžgalės karčiamos kryžkelės pa­ suko malūno link vežimas su skambalu. Vežime sėdėjo du vyrai, vienas jaunas, kitas senas. - Turbūt tos merginos savieji atvažiuoja išsivežti, - supra­ to Pinčukas, ir baisiai apmaudu jam pasidarė. Iš to apmau­ do taip smarkiai pasuko malūno sparną, kad net malūnas pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė į debesis ir dingo velnias žino kur. - Ar iš proto išėjai? - šūktelėjo supykęs Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį. Bet Pinčuko ir kvapo nebuvo ant malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus šūktelėjimo. Pinčukas jau buvo ties Gaidžgalės karčiama ir, kai piršlys su jaunikiu leidosi nuo kryžkelės į pakalnę, jis įkibo iš visų jėgų į paskutinius ratus ir nepaleidžia, kad net vežimas stab­ telėjo. Piršlys mostelėjo arkliams botagu, arkliai įsirėžę trūk­ telėjo, paskutiniai ratai - triokšt ir subyrėjo. Pinčukas spru­ ko į griovį už krūmų ir žiūri, kas dabar čia bus. Arkliai pasibaidė, išsivertė pro ratų galą piršlys su jauni­ kiu, gerai dar, kad vadelių versdamiesi nepaleido, sustabdė arklius, žiūri ir savo akimis netiki. 327

Tada sako piršlys: - Ar velnias čia tuos ratus sulaužė? Nei akmuo, nei duo­ bė, ne kitaip, kaip pats nelabasis. - Eik jau, dėde, - atsakė jaunikis, purtindamas dulkes nuo skvernų. - Kur jis čia painiosis? Saulė dar tik leidžiasi. - Tu man nesakyk, senas aš žmogus, visko esu matęs ir žinau: ne kitaip čia, kaip ano darbas, - tvirtino piršlys, bijodamas paminėti velnią vardu ir apžiūrėdamas sulūžu­ sius ratus. - Gana, jau gana, - nesutiko jaunikis. - Tu tiktai pažiūrėk, - nenusileido piršlys ir rodė jauni­ kiui sulūžusius ratus, - ratai tarsi nesulūžę, bet išplėšti būtų. Sakiau, geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. Tė­ vas raganius, tai ir apie dukterį, žinai, velniai sukasi. Ne kas kitas, tiktai jie mums ratus sulaužė. Tai išgirdęs Pinčukas nusišiepė patenkintas. Mat vėl atga­ vo savo velnišką prigimtį ir apsidžiaugė padaręs žmogui iš­ daigą. - Eik jau, dėde, - spyrėsi jaunikis. - Viduryje dienos nie­ kus paistai. - Pats matai, koki čia niekai, - kraipė galvą piršlys. - Ge­ rai dar, kad priešakiniai ratai liko. Susitaisysime bėdą ir va­ žiuosime namo. - Kaip dabar čia važiuosi, dėde? Negražu, - nusiminė jau­ nikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi. - Dėkok Dievui, vaike, - sako piršlys, - ar tam velniui, kuris ratus sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus dukte­ rimi. Ką darytum tokią gavęs? Visą amžių keiktumeis. 328

Tai išgirdęs Pinčukas prisiminė savo nelaimę su Uršule, kuri laimingai pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukš­ telėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo: - Koks aš kvailas buvau, - pats sau tarė. - Juk mane apga­ vo Baltaragis, kaip tą patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus malūną sukau! Aišku, kaip ant delno, kad jis norėjo iškišti man kažkokią raganą, o dukterį sau pasilik­ ti ir už kito išleisti. Ne, to nebus. Neatvažiuos pas Baltaragio dukterį joks jaunikis su piršliu. Sužinos jis, senas kel­ mas, kad velnių negalima apgaudinėti ir suvedžioti. Palaukė Pinčukas, kol piršlys su jaunikiu susitaisė iš sulū­ žusių ratų bėdą ir atgal nuvažiavo, nusirišę skambalą. - Taip visiems bus, jeigu ne blogiau, - pagrasino Pinču­ kas, klausydamas tolstančios bėdos tarškėjimo. - Nesulauk­ si, Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus. Taip nutaręs Pinčukas negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį pakankamai per begėdišką apgavystę išnaudojo! O Baltaragis veltui laukė sugrįžtant savo berno. Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo. Pyko Baltara­ gis, kurgi tas velnias būtų dingęs, malimo buvo pilnas malū­ nas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau suprato Baltaragis, kodėl Pinčukas negrįžta, matyt, nors ir kvailas, bet suvokė, kad jį apgavo, ir įsižeidė. Dabar suko Baltaragis sau galvą, kaip velnio keršto išven­ gus. Bet nieko negalėjo išgalvoti, nes ir nežinojo, koks bus tas jo kerštas. O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosū­ 329

kio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais, tarsi susitarę, vienas po kito važiavo, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis juos visus sugrąžindavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba kur nors nuo skardžio nustumdavo, nusukdamas sprandą. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudy­ damas piršlius, neturėjo laiko nei mauruose pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat atgavo visą savo velnišką galybę ir vik­ rumą, kokio net pats neįtarė, kad turi. Ir per visą rudenį neatvažiavo nei vienas jaunikis su pirš­ liu pas Baltaragio dukterį. Pagaliau ir Baltaragis suprato, koks velnio kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš to didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugda­ vosi, kad piršliai su jaunikiais, negalėdami atvažiuoti, nega­ li išvežti ir jo dukters, kurią jis vis labiau mylėjo. XIII

Pagaliau Baltaragis, nepakęsdamas žmonių paskalų, nutarė kiek pamokyti savo velnią ir, jeigu pasisektų, vėl prie tvar­ kos sugrąžinti. Pakvailiojo kiek per rudenį, ir užteks paga­ liau. Negi taip amžinai ir lakstys, iškišęs liežuvį, visais ap­ linkiniais keliais? Nenori bernauti malūne, - tiek to, ir be jo bus galima apsieiti, - gali ir vėl snausti mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis pakalbėti su Pinčuku gra­ žumu, kaip kaimynas su kaimynu, o jeigu tai nepadėtų, kai­ lį gerai išlupti ir pabauginti, kad praeitų noras kvailioti. 330

Tai vieną pavakarę, išsipjovęs gerą šermukšninę lazdą ir pasiėmęs iš malūno seną, sudulkėjusį Uršulės sijoną, užsilikusį dar nuo anų laikų, išėjo temstant į Paudruvės pelkes Pinčuko ieškoti. Jurga, pamačiusi išeinantį tėvą, nustebusi paklausė: - Kur eini taip vėlai, tėveli? Sumišęs Baltaragis atsigrįžo, kišdamas už pajuosčio sijoną ir nežinodamas, ką atsakyti. - Ar aš? - paklausė. - Taip čia sau. Pas kaimyną. Turiu reikalą. Jurga dar labiau nustebo. Koki čia reikalai galėtų būti? Tėvas niekada pas kaimynus nevaikščiodavo ir jokių reika­ lų neturėdavo, o dabar kažkur eina prieš naktį. - Nesusivėluok, - perspėjo Jurga. - Dabar tamsios naktys. Baltaragis, paskubomis leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė dukrai: - Nieko. Nesusivėlinsiu. Tu manęs nelauk, eik gulti. Gal aš kiek užtruksiu. Ir nuėjo. Jurga palydėjo tėvą akimis, nesuprasdama, kur jis galėtų eiti. Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą, bet į priešingą pusę, Paudruvės pelkių link. Jurga, nieko nežino­ dama ir neįtardama, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą. Baltaragis jau visai temstant pasiekė Paudruvės pelkių kraš­ tą. Palaukė, pasidairė ir pradėjo patylomis šūkauti Pinčuką. Bet atsiliepė tiktai antys su gaigalais ir kitais balų paukš­ čiais, kurie ten veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. Nyku kiek buvo. Bet Baltaragis nenorėjo grįžti atgal nieko nepešęs, pasiryžo būtinai prisišaukti Pinčuką ir su juo pasikalbėti. 331

Tiktai toliau į pelkes eiti bijojo, kad kur patamsėję į akivarą nenugarmėtų, tai kantriai laukė ir laikas nuo laiko šūkavo. Pagaliau pritrūko kantrybės. - Kur tave galas nunešė? - supykęs tarė. - Sauki, šauki ir negali prisišaukti. - O ko tau reikia? - staiga iš pelkių atsiliepė. - Nieko man nereikia, - atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso Pinčuką. - Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei algos neatsiėmei, nei atsisveikinai. Septynerius metus, rodos, gražumu pragyvenome, galėtume gražumu ir atsiskirti. - Kad tu mane apgavai, - piktai atšovė Pinčukas. - Kuo gi tave apgavau? - dėjosi nekaltas Baltaragis. Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriau­ džiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada ne­ siskundei. - Kas iš to? - vis dar neatsileido Pinčukas. - Man tiktai akis dūmei. - Kaipgi aš tau akis dūmiau? - nesuprato Baltaragis. - O kaipgi kitaip. Man kažkokią raganą įkišai, o dukterį pats sau pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, aš jau viską žinau. Jei nori, kad susitaikytume, atiduok man gera valia savo dukterį, ir galėsime toliau gyventi kaip kaimynai. „Matai, ko užsigeidė!“ - pagalvojo sau Baltaragis, o gar­ siai tarė: - Ne, to nebus. Vieną gavai - suvedžiojai, antros - negausi. Bet ir Pinčukas užsispyrė: - Neduosi, - sako, - pats nesidžiaugsi. Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai gyvenimas pasidarys nebemielas. 332

- Atsirado, matai, kerštininkas, - su panieka atsakė Baltaragis. - Ar matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo. - Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, - atsakė Pinčukas. Ir tos tavo raganos daugiau nebijau, nes ji dabar iš vieno eis su manimi prieš tave. - Tai šitokie jūs, nenaudėliai! - pasakė Baltaragis, maty­ damas, kad gražumu nesusikalbės. - Kai leidau, tai pešė­ tės, o dabar prieš mane abudu susidėjote. Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą amžių tampysitės ir pjausitės, viską kitą užmiršdami pa­ saulyje. Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio ketinimo tiktai nusikva­ tojo. - Tai ką, nenori taikytis? - tada supyko Baltaragis. - Nenoriu, - atsakė Pinčukas. - Nenori, tai nereikia. O aš maniau, kaip su žmogum, pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias, vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! - nu­ sispjovė Baltaragis ir nuėjo. Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar pasi­ vyti, pasiūlyti, jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį, bet Baltaragis, kaip nusispjovė, taip ir nuėjo neatsigrįžda­ mas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai pabrukęs uodegą sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas apie kerštą ir tuo pasitenkindamas. O Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, 333

tiktai ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti tuo Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi negu Uršulė. Ne­ bent iš tikrųjų surišti kaip katę su šunim už uodegų abudu ir paleisti, tada patys tarp savęs pjautųsi ir kitus ramybėje pa­ liktų. Bet kaip tu juos suriši, kada vienas su uodega, o ant­ ras be uodegos? Nebent tiktai davatkos liežuvį prie velnio uodegos. XIV

Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio duk­ terį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais. Visą savaitę laukė nesulaukdamas subatvakario, o paskui pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo piršliu Anupru. Pagaliau atėjo ta laiminga valanda, išvedė iš stonios nega­ linčius vietoje nustovėti obuolmušius ir norėjo kinkyti ne į mėšlavežimį, bet į karietą dažytą, dar tėvų tėvo paliktą, bet Anupras pertarė: - Kam reikia? - pasakė. - Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną va­ žiuojame. - Bet vis dėlto, dėde, - paabejojo Girdvainis, - gal šį kartą geriau būtų, kad su karieta važiuotume. - Nesirūpink, - mostelėjo Anupras. - Nesvarbu, su kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume. - O kodėl nenuvažiuotume? - nustebo Girdvainis. - Girdėjai, ką žmonės kalba? - atsakė susirūpinęs Anupras. - Paskalos ir pasakos, - su panieka numojo Girdvainis. 334

- Pamatysime, - pasakė Anupras, vis labiau susirūpinda­ mas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas. Pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežimį, su kuriuo pas kitas mergas ant juoko važinėjo. Tiktai šį kartą jaunikis ne­ turėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o piršlys buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas. Prieš išvažiuodamas apėjo vežimą ir arklius, kažką po no­ simi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui pats per­ sižegnojo ir jaunikį peržegnojo. - Sėsk, - tarė pagaliau. - Su pono Dievo pagalba važiuo­ sime. Keistas pasirodė Girdvainiui Anupro prietaringumas, bet supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo. Pakilo obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar nie­ kada - kalnas ar klonis - žemės nesiekdami. Anupras tram­ dė Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes kelias tolimas septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tik­ tai su panieka truktelėjo pečiais, - didelis čia daiktas! - ir leido obuolmušius kiek įkabina. Nepasijuto, kaip pralėkė tolimą kelią ir atsidūrė Paudruvės krašte. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsi­ sukinėjo pro ežerų alkūnes, tilteliai peršokinėjo per sąsmau­ kas, upelius, kilo į kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi be­ galiniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir, tarsi ko išgąsdinti, taip lėkė, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius. 335

- Nieko, - tada pertarė jį Anupras. - Dabar tegu lekia. Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė. Tiktai keista pasirodė, kad Anupras nestabdė arklių, kada jis ir smarkios risčios vengdavo. O arkliai vis smarkiau lėkė. Atrodė, šį kartą nenuvažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu tik vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo greičiausiai nuvažiuoti pas Baltaragį, įtarti­ nas pasirodė tas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rim­ tas susikaupimas, ir kažkoki paslaptingi ženklai, kuriuos jis aplinkui darė. Negi iš tikro kelias užkerėtas? - pagalvojo Girdvainis. Tada dar smarkiau paleido arklius, kiek tik įka­ bina, kad net kvapą užėmė. Taip lekiant arkliams, pasigirdo kažkoks cypimas, unkšti­ mas, čia vienoje ratų pusėje, čia kitoje, čia užpakalyje. Apsi­ dairė Girdvainis - nieko nematyti, tiktai Anupras kažkokius ženklus daro. O kai suko Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis. Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėm kojom ant to tiltelio atsistoti, tiltelis - triokšt ir sugriuvo, bet įsismarkinę arkliai peršoko per sugriuvusį tiltelį, pernešdami oru ir vežimą. Tada dar labiau kažkas po ratais suunkštė ir sucypė, tarytum būtų kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis nespėjo nei atsigrįžti pažiūrėti, kas čia atsitiko. Neatsigrįžo nei Anupras, tiktai kažkokį ženklą padarė ir Girdvainiui pasakė: - Nesidairyk atgal. Dar tiktai vieną tiltelį pravažiavome, o jų septyni. Lėk tiesiai, nieko nežiūrėdamas. 336

Girdvainis, net ir norėdamas, būtų kitaip negalėjęs, nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant privažia­ vo antrą tiltelį, - tas pats atsitiko. Tiktai šį kartą arkliai spė­ jo ant tilto kojomis atsistoti. Trečią tiltą ligi pusės įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirtą net nepastebėjo, kaip pralėkė. Penk­ tas griuvo, kai baigė per jį važiuoti. Šeštas - nudardėjo, kai buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino, ar jį pravažia­ vo, ar jis kur dingo. Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, kai staiga iš Pinčuko pelkių pakilo nepermatomas rūkas ir viską užlie­ jo - kelius, ežerus, kalnus, - nors durk į akį, nieko nematy­ ti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio ma­ lūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į tą pusę. Arkliai net šniokšdami lėkė, - nesuprasi, ar į kalną, ar į pakalnę. Taip akla buvo. O paskui ratus jau ne cypė, bet tiesiog kažkas kriokė vydamasis ir neatgaudamas kvapo. Ir juo smarkiau lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas. Pagaliau arkliai patys sustojo ir taip nusižvengė, kad rū­ kas staiga išsisklaidė, ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į Baltaragio kiemą, tiktai ne keliu, bet nuo ežero pusės, sta­ čiausiu skardžiu, kur net pėsčiam užlipti sunku buvo. Bet to nei Girdvainis, nei Anupras nepastebėjo, tiktai Baltaragis nuo malūno slenksčio pamatė ir todėl nesiryžo prieiti prie atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie toki. Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio kiemą, dairėsi aplinkui ir stebėjosi. Važiavo pro nepermatomą rū­ ką, o čia giedriausias vakaras, skaidrus kaip ežero vanduo. 337

Šviesioje prieblandoje stovi suglaudęs sparnus malūnas, lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė žvaigždė. Tik­ tai apačioje garuoja Udruvės ežeras, ir rūkas skleidžiasi pievose ir pelkėse. Taip tylu buvo, tarytum nei gyvos dvasios aplinkui nebūtų, ir sustoję Girdvainis su Anupru žiūrėjo vienas j kitą, girdėda­ mi tiktai savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių šniokštimą. - Matai, ir atvažiavome su Dievo pagalba, - pagaliau pa­ sakė Anupras ir pradėjo dairytis, ar ko nepamatys. Išgirdęs Dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų. - Labas vakaras, - pasakė. - Ar iš toli keliaujate? - Taip iš toli, kad net patys gerai nežinome, - atsakė Anup­ ras. - Bet važiavome, važiavome ir paklydome. Tiktai jūsų malūnas ir išgelbėjo. Ar priimsite pakeleivius kiek pailsėti ir atsikvėpti? - Labai prašome, - nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje nušvito. Girdvainis, pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi aplinkui, ar nepamatys tos, dėl kurios atvažiavo. Nuklydo akys į seklyčios langus, bet ten mirguliavo tiktai vakaro žvaigždės. - Statykite arklius ir eisime į vidų, - girdi lyg pro sapną Girdvainis Baltaragio balsą, o akių negali nuo seklyčios lan­ gų atitraukti. Pastatė arklius prie malūno ir nuėjo į seklyčią. Ten juos sutiko Jurga, pasipuošusi ir išdidi, pasisveikino su Anupru, o Girdvainiui sako: 338

- Tai vis dėlto išsklaidei burtus nuo mano kelio? - Išsklaidžiau, - atsakė Girdvainis ir išdidus pasijuto. Visus tiltus nugrioviau. - Tai gerai, - nusijuokė merginos akys. - Naujus pastaty­ sime. - Pastatysime, - atsakė Girdvainis, žiūrėdamas į merginos akis ir svaigdamas iš nežinomo džiaugsmo. Baltaragis pakvietė svečius už stalo. - Ačiū, - atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės butelį ir skarelę. Patiesė skarelę ant stalo ir butelį padėjo. - Gal čėrkelė atsirastų? - paprašė. - Sušilti būtų pravartu po ke­ lionės. - Gal ir atsiras, - atsakė Baltaragis. - Paieškok, Jurgele, kreipėsi į dukterį. Jurga uždengė stalą staltiese, padėjo čėrkelę ir duonos su druska. - Prašom, - pasakė ir nusigrįžo. - Palauk, mergele, - nepaleido Anupras, - su tėveliu iš­ gersim, o paskui gal ir tu neatsisakysi su mumis burnelę išmesti. - Nežinau, - atsakė Jurga ir nuraudo kaip aguona. - Kaip tėvelis pasakys. - Ką tėvelis gali pasakyti, negi savo vaikui laimės pavy­ dės? - lankstė Anupras liežuvį, kad net Girdvainis stebėjo­ si. - Į sveikatą, tėveli! Išgėrė piršlys su uošviu, jaunasis su jaunąja, ir susėdo visi prie stalo. Dar piršlio bonka nesibaigė, atsirado alaus uzbonas ir užkandžiai. Prasidėjo kalba, alaus putos paraginama. 339

Anupras apsakinėjo Baltaragiui sunkią kelionę į jo malū­ ną, Baltaragis klausė ir šypsojosi lyg netikėdamas, o jaunieji iš viso negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė, nes jie pasijuto, kad surado vienas antrą. Tai ir užtruko subatvakaris ligi trečiųjų gaidžių, nes kal­ bos buvo apstu ir alaus nestigo. Alaus statinė kamaroje, visą savaitę tūtavusi, nesiliovė putojusi. XV

Tuo metu Gaidžgalės karčiamos atskiroje kamaroje, nuo žmonių akių pasislėpęs, sėdėjo užsidaręs vienas su buteliu degtinės senas arkliavagis Raupys su didele ruda barzda ir viena koja, trumpesne už kitą. Ne kartą ūkininkai buvo sugavę Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami sutrumpindavę kartais vieną koją, kartais kitą, tiktai niekada abiejų lygiai. Tai arkliavagiui ir teko būti čia viena, čia kita koja raišam, jog kartais ne tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria koja jis raišas. Bet tai nei kiek nekenkė arkliavagiui. Priešingai, dar padėjo, nes žmonės ne iš karto pažindavo, nežinodami, kuria koja jis raišas. Bet ne dėl to graužėsi Raupys, nors tai ir nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė degtinę ir krimto savo rudą barz­ dą, kad lig šiol neįstengė pavogti Girdvainio obuolmušių arklių ir su jais išvažiuoti į Prūsus. Ką darė, kaip stengėsi, nieko negalėjo padaryti ir tiktai veltui Raupys kankinosi. Dieną naktį tie arkliai neišėjo jam iš galvos, lakstė jo min­ 340

tyse, žvengė jo ausyse, ir matė juos prieš akis net nesap­ nuodamas. Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės. Todėl keikė ir krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs nie­ kam netikęs arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių! - Veltui pasiguosti norėjo Raupys, kad Girdvainio arkliai - tiktai katinai prieš tuos, kuriuos jis išjojo į Prūsus. Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, nes jų neįstengė pavogti. Net prieiti prie jų negalima buvo, nes Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su arkliais kėlė, su arkliais gulė ir niekada iš savo akių neišleido. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi, nebent tiktai su velnio pagalba? Kai tik užėjo Raupiui velnias galvon, prasivėrė karčiamos persikreipusios durys, sugirgždėjo surūdiję sukavielai ir įėjo, kur buvęs, kur nebuvęs, pats Pinčukas. Tiktai šį kartą ne ponaičio pavidalu, su lazdele rankoje, žalia skry­ bėlaite ant galvos ir povo plunksna viršum skrybėlės, kaip jis paprastai pasirodydavo Gaidžgalės karčiamoje ir lygiai kokiem Raupys parduodavo Prūsuose vogtus arklius. Šį kartą Pinčukas atėjo į Gaidžgalės karčiamą ne tik be skry­ bėlaitės ir be lazdelės, bet toks suniurkytas ir sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas, ir toks nelaimingas, kad pa­ žinti nebuvo galima. Net senas Pinčuko bičiulis, karčiamninkas Šešelga, nusu­ sęs bajorpalaikis, kuriam iš visų dvarų, kuriuos tėvai turėjo ir praūžė, liko tiktai ta viena pakelės karčiama, kurią jis pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, kuris karčiamninkui tiko, kaip šuniui penkta koja. Tai ir tas nususėlis iš karto 341

nepažino Pinčuko ir palaikė už nevykėlį berną, kurį gaspadorius gerai apkūlė, lendant pro langą į kamarą pas mergas. Pinčukas, pravėręs karčiamos duris, bailiai žvilgtelėjo, lyg kažko ieškodamas. Paskui krūptelėjęs atsigrįžo (vis tie Gird­ vainio arkliai vaidenosi!), ar kas nesiveja, įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių kanopos kaukšėjo!), nusiramino ir įėjo į karčiamą. - Labas vakaras, - nedrąsiai pasakė ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg pasigailėjimo ieškodamas. Sešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai vie­ na akim dėbtelėjo ir nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net koktu buvo žiūrėti. Vietoje veido vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio kanopa. Iš drabužių tiktai vieni skudurai li­ kę, švarkelis - sumintas, purvinas, kelnės - sudraskytos, viena koja į klumpę įsistojęs, kita - visai basa, arklio kanopa taip ir kyšojo nieku nepridengta. Matyt, tokia nelaimė ir nešlo­ vė pirmą kartą Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos neteko, kaip žmonėse turėtų pasirodyti. Tai ar stebėtina, kad ir Šešelga, tas išdidusis bajorpalaikis, Pinčuko nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai nusigrį­ žo į šalį, kaip nepageidaujamo svečio sulaukęs, ir burbtelėjo: - Eitum, iš kur atėjęs, tuojau karčiamą uždarau. - Aš neilgam, Sešelga, - gailiai numykė Pinčukas, - svar­ bų reikalą turiu. Tai išgirdęs karčiamninkas visai pasipūtė. Kažkoks bernpalaikis ir tiesiai Sešelga jį vadins. Nesulaukta galva, dar ką prasimanys! 342

- Kam Šešelga, o kam pan Šešelgevič, - pasipūtęs atsakė karčiamninkas. - Su tavim, parše, kiaulių neganiau, tai turi žinoti, kaip su bajoru kalbėti. Pinčukas visai nusiminė. Negi nelaimėje visi prieteliai bū­ tų nuo jo nusigrįžę? - Ar nepažįsti manęs, pan Šešelgevič, - su gailiu priekaiš­ tu pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas. - Pan Pinčuk? - nustebo Šešelga. - Negali būti! Netikėdamas priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net akis išpūtė: - Iš kur toks atsiradai? Negi tavo broliai pragare būtų tave taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį už berną? O gal Baltaragis taip tave išniekino? Sakiau, pane, nesusidėk su tuo mužikpalaikiu. Nebajoriškas reikalas pas chamą bernauti. - Ne, Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, - atsidu­ so Pinčukas. - Tiktai mane jis prigavo. - Prigavo? - išvertė akis Šešelga. - Taip ir maniau. Ko kito gali laukti iš tų chamų? - Taip jau išėjo, Šešelga, - atsiduso Pinčukas. - Ką dabar darysi? Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu. -Atsilygink, pane Pinčuk, atsilygink, - pritarė Šešelga. Nusileisi chamams, tai mums, bajorams, visai gyvenimo nebus. Pinčukui bajorų reikalai mažai rūpėjo, - net pragare juos menkai vertino, už vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt bajoriškų dūšių, - tai apsidairė po tuščią karčiamą ir pa­ klausė: 343

- Ar nežinai, kur dabar būtų Raupys? - Kur nežinosiu? - parietė nosį Sešelga iš to mandrumo, kad velnias nežino, o jis žino. - Pas mane kamaroje trečia para geria. Išneštum tu jį grei­ čiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčiamą prasmardino tas chamas. - Gerai, - sutiko Pinčukas. - Leisk tu man su juo truputį pakalbėti. - Labai prašau, pan Pinčuk, - nusilenkė Sešelga ir pravėrė kamaros duris. Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti kamaros durų, kai iš ten pasigirdo niaurus urzgimas, ir tuščia bonka kaukdama išlė­ kė pro duris, - vos neužgavo Pinčuko per galvą, spėjo link­ telėti, - ir sudužo į sieną. - Sakiau tau, velnio bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, pasigirdo Raupio atšiaurus balsas. - Kiek kartų aš turiu tau sakyti, šunsnuki? Aš rūpesčių turiu, man reikia vienam pa­ galvoti. - Raupy, nekvailiok, - rimtai supyko Sešelga, kad Pinču­ ko akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. - Čia pan Pinčuk pas tave su reikalu. - Koks ten šuns pan ir su kokiu reikalu? Nieko nenoriu žinoti nei girdėti, - paspyrė koja duris ir užtrenkė, o paskui šūktelėjo. - Atnešk man dar vieną bonką. - Gausi, nesitrankyk, - nusileido Sešelga ir atsigrįžo į Pinčuką. - Nieko nebus. Šiandien su juo nesusikalbėsi. Tikras chamas. - Ne, - atsakė Pinčukas. - Kaip tik šiandien man reikia su 344

juo susitarti, gražumu ar piktumu. Jeigu pro duris neįsilei­ džia, tai aš pro rakto skylutę. Kaip pasakė Pinčukas, taip ir padarė. Nespėjo Šešelga pa­ matyti, o jis ir įlindo pro rakto skylutę. - Koks čia toks skubus reikalas? - parūpo Šešelgai, ir smal­ sumas jį sugundė. Prikišo ausį prie durų ir klausėsi, ką vel­ nias su arkliavagiu tariasi. XVI

Kai pasirodė Pinčukas kamaroje visa savo velniška nuogy­ be, Raupys ne tik prasiblaivė, bet net plaukai pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos baimės tiktai žiopčioja atsistojęs ir žodžio negali ištarti. Pagaliau atsipeikėjo ir tarė: - Ar tik ne mano dūšios atėjai pasiimti? - išsprogdino nusigandęs akis. - Ne, - atsakė ramiai Pinčukas. - Turiu su tavim kitą reika­ lą. Jei padėsi, galėsi turėti savo dūšią, man jos visai nereikia. Tada nusiramino Raupys, pats atsisėdo ir Pinčuką papra­ šė atsisėsti. - Neturiu laiko, - atsakė Pinčukas. - Skubus reikalas. Raupiui dar labiau parūpo, koks čia skubus reikalas atvijo pas jį Pinčuką, tai norėjo, kad neapsiriktų per skubumą, kiek uždelsti ir geriau prablaivėti. - Gal išgersime ir apsvarstysime tą reikalą, - pasiūlė Rau­ pys ir šūktelėjo. - Šešelga, nešk degtinės ir užkandos. - Nereikia, - atsakė Pinčukas. - Aš degtinės, žinai, nege­ riu. O reikalas toks: pavok Girdvainio arklius. 345

- Tai kad aš galėčiau! - atsiduso Raupys. - Seniai galvoju ir nieko negaliu sugalvoti. - Aš jau sugalvojau, o tu tiktai padaryk, - pasakė Pinčukas ir kažką pasilenkęs pradėjo kuždėti Raupiui į ausį. Šešelga taip ir nenugirdo, ką velnias su arkliavagiu tarėsi. Kai Raupys šūktelėjo atnešti degtinės, jis atšoko nuo durų, bet, nugirdęs, kaip Pinčukas paminėjo Girdvainio arklius, vėl prikišo ausį prie durų, tiktai negalėjo nieko išgirsti, ką Pinčukas kužda. - Supranti, - pagaliau Pinčukas garsiai pasakė. - Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu priešingoje pusėje žvengti ir suklai­ dinsiu. - Labai gerai, - apsidžiaugė Raupys. - O kada mes tai padarysim? - Kai važiuos užsakų, - atsakė Pinčukas. - Puiku, - pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi? - Grąžinsiu, - sutiko Pinčukas. - Tiktai tu neįlįsk su ja pro pasturgalį į Girdvainio arklius. Tada pražūsi pats su visa sa­ vo dūšia. - Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas, kaip dar niekada. Aš kai tik nučiupsiu juos, tuojau pro sieną, ir išvažiuosiu į Prūsus. - Tavo reikalas, - pasakė Pinčukas. - Kur norėsi, ten galė­ si juos dėti. Tiktai kad jų daugiau Girdvainis nematytų. Tada Šešelga, išgirdęs už durų, kad jau reikalas eina prie galo, įėjo pro duris su buteliu ir, dėdamasis, kad viską žino, su karčiamninko godumu paklausė: 346

- O man kas bus? - nusišiepė Pinčukui ir Raupiui. Raupys suprato, kad Šešelga už durų klausėsi jų kalbos, tai supykęs atsakė: - Tai, kas paliks nuo arklių. - Chamas, - piktai atkirto Sešelga ir norėjo trinktelėti du­ rimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimus. - Še, pasilak. Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo mintį, kad nori nugirdęs išgauti iš jo paslaptį. - Ne, - linksmai atsakė tada Raupys, ir net jo ruda barzda pralinksmėjo. - Šį kartą aš nepasilaksiu, bet išsipagiriosiu. Turiu svarbų darbą. - Koks tavo darbas? - dar labiau supyko Šešelga. - Ark­ lius vogti! - O tavo dar prastesnis, - nenusileido pralinksmėjęs Rau­ pys. - Nuo pavogtų arklių uodegas karpyti. - Ar tu sugavai mane, kad sakai? - įsižeidė Šešelga. - O tu ar sugavai mane, kad sakai? - atsikirto Raupys. - Chamas! - nusikeikė Šešelga. - Šunbajoris, - riauktelėjo Raupys. - Nesipykit, kūmai, - pertarė Pinčukas. - Bus vienam ge­ rai, bus ir kitam neblogai. Pašniaukšime verčiau tabokos. Bet siekė į liemenę tabokinės - nėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio pametė, kai su Girdvainio ark­ liais ėjo lenktynių. - Eisiu tabokinės ieškoti, - tarė Pinčukas ir atsisveikino. Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu. Ir išėjo. Raupys liko gerti savo degtinę, kad prablaivėtų, o 347

Šešelga iš to piktumo nuėjo gulti. Tiktai negalėjo užmigti. Buvo įžeistas bajoriškas unaras. Be to, Girdvainio arkliai neišėjo jam iš galvos. - To pane, - vartėsi nuo šono ant šono, - tokie arkliai ne arkliavagiams vogti ir ne chamams turėti. Tokiais arkliais tiktai tikriems bajorams važinėti. Kad ir kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko negalėjo sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko ant savęs, kad nenugirdo Pinčuko ir Raupio paslapties, kaip jie pa­ vogs tuos arklius, ketino nueiti ir išduoti viską Girdvainiui, bet bijojo arkliavagio ir velnio keršto, todėl nieko nepadarė ir tylėjo. Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio arklių. XVII

Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio seklyčioje vis dar sėdėjo Girdvainis su savo piršliu Anupru ir nesirengė keltis nuo stalo. Alaus statinė neišseko kamaroje, pilni ąsočiai vis dar pu­ tojo ant stalo, atrišdami piršlio ir uošvio liežuvius, ir jie, nors dėl Anupro vienos ausies kurtumo ne visai susikalbė­ dami, - dažnai kalbėjo kiekvienas savo, - sėdėjo vienas ant­ rą apsikabinę, kaip geriausi bičiuliai, negalėdami pabaigti savo kalbos. Barė Baltaragis Anuprą, - ir juokomis, ir iš širdies, - kad jis senas žmogus, o apgavikas, apsimetęs pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės vienintelę paguodą, 348

dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas, ką jam uošvis sako, bet suprasdamas, savo tvirtino, kad jis dosniau­ sias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą, kokio kito visam pa­ saulyje nerastum. Pagaliau susitaikė uošvis su piršliu. Sumušė rankomis ir išgėrė dar po vieną alaus uzboną. Bet matydami, kad vienu prisėdimu neįveiks visos statinės, apsikabinę pradėjo snaus­ ti, kad kiek nusnūdę, vėl iš naujo galėtų imtis už uzbonų. O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą. Iš tikrųjų ir nedrįso tiesiai vienas į kitą pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žo­ džius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai, kurie daugiau negu žodžiai kalbėjo, atėmė abiem žadą, ir jie stebėjo vienas kitą tylūs ir bežadžiai. Dingo Girdvainio visas mandrumas, ir jis pats savęs nesup­ rato, kas jamatsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius (deja, Girdvainis, eidamas į sek­ lyčią, ant vežimo juos numetė) ir į akis pasijuokti. Ak, ji juokėsi į akis, tiktai visai kitokiu juoku, negu žadė­ jo. Tas juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip pirmą kartą sutikta laimė. Tiktai, kai seniai užsnūdo, nepajėgę išgerti visos statinės alaus ir visas kalbas iškalbėti, prakalbėjo jaunieji. -Jurga, - tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino. Toks nedrąsus jis buvo ir užkimęs. - Eik už manęs. Būk mano. - Nežinau, - atsakė Jurga, o akys išdavikės juokėsi. - Ar mylėsi tu mane? 349

- Ant rankų nešiosiu, - ištiesė Girdvainis rankas, norėda­ mas apkabinti merginą. - Meluoji, - išsisuko Jurga ir kaip pagunda žvilgtelėjo į akis. - Suviliosi ir pamesi. - Ne, - atsakė Girdvainis, siekdamas Jurgą. - Greičiau savo arklių išsižadėsiu negu tavęs. - Galbūt, - nusijuokė Jurga, - prarasi arklius ir mane. - Niekados! - pakilo Girdvainis. - Su tais arkliais išsive­ siu tave kaip su vėjo sparnais. - Kažin, - abejojo ir gundė Jurga, išsisukinėdama iš Gird­ vainio glėbio. Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugau­ ti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi. - Vis tiek mano būsi, - nirto bernas. - Dar nežinia, - juokėsi mergina. Tiktai, kai tretieji gaidžiai pragiedojo ir Girdvainis pradė­ jo nusiminti, nesugaudamas Jurgos, ji pagavo Girdvainį. - Eisiu už tavęs, nors ir į pasaulio galą! - pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, ir taip pa­ bučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito. Stvėrė tada Girdvainis Jurgą į glėbį, tris kartus apsisuko seklyčioje ir sako: - Važiuojam užsakų! Tada pabudo piršlys, snaudęs užustalėje, ir pažiūrėjo pra­ merkęs akis: - Ar jau? - paklausė. - Jau! - atsakė Girdvainis ir išlėkė pro duris, nešdamas glėbyje Jurgą. 350

Aušo rytas, ir obuolmušiai, jau seniai laukdami šeiminin­ ko ir nesulaukdami, nusižvengė jį pamatę. - Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar niekada nelėkėme, tarė Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (gardis atva­ žiuodami pametė) ir Jurgą užsitraukdamas. - Dabar laikykis! - apkabino Jurgą ir paleido arklius, kiek įkabina. O tie, tarsi tiktai laukę ženklo, pakilo kaip viesulai, kad net malūno sparnai pradėjo suktis, ir nulėkė į pakalnę, nešdami Girdvainį su Jurga. Anupras, nespėjęs prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio, išbėgo iš seklyčios į kiemą, išgirdęs vežimo dundėjimą, bet ryto prieblandoje tiktai toli pamatė, kaip lekia, tarytum su sparnais, jaunikis su nuotaka. - Palauk! - šūktelėjo, bet tik pats savo balsą išgirdo. Palauk! Nenuvažiuosi vienas be manęs. Susirūpino Anupras, prisiminęs, koks sunkus buvo kelias, bet vienu rūpesčiu ne ką galėjo padėti. O Girdvainiui visai nerūpėjo nei kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų su savo nuotaka, nors ir padangėmis. - Tegu jums Dievas padeda, - tarė Anupras, kai Gird­ vainis su Jurga dingo kelio vingiuose, ir sugrįžo atgal į seklyčią. Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs ant stalo, ir negirdė­ jo, kaip išvežė jo dukterį. Toks sunkus miegas užėjo, tarsi prieš mirtį. - Kelkis, - prižadino jį Anupras. - Pramiegojom mudu seniai, o jiedu ir išvažiavo. - Kas išvažiavo? - nesuprato iš karto Baltaragis. 351

- Nagi, jaunikis su nuotaka, - mostelėjo ranka Anupras. Ant užsakų. Ir mane paliko. Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė. Toks vienišas pasijuto, kaip dar niekada. Nubraukė delnu ašarą nuo blakstienos ir apsikniaubė ant stalo. Anupras suprato tėvo liūdesį ir, kad pats nesusigraudintų, tarė: - Išgersime, svotai, ar ką? - Išgersime, - sutiko Baltaragis. Gėrė seniai ir tylėjo. Kiekvienas savo galvojo. Tad ir gėrė tylėdami. XVIII

Taip išvažiavo Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir nulėkė tiesiai į Švendubrę, nesustodami nei prieš kalną, nei prieš tiltą. Pirmuosius tiltelius pralėkė ir nepastebėjo, ar sveiki jie buvo, ar sugriuvę, o pastaruosius pamatęs, Girdvainis net nustebo, visiškai buvo sveiki, tarsi vakar jų būtų ne­ sugriovęs. Kaip čia atsitiko, neturėjo laiko pagalvoti. Šuoliais lėkė obuolmušiai, širdis iš džiaugsmo smarkiai plakė, ir akių nuo Jurgos nenuleido, stipriai ją laikė apkabinęs dešiniąja ranka per liemenį. Nepamatė, kaip nulėkė į Švendubrę ir sustojo ties šven­ toriumi prie klebonijos vartų. Nusižvengė žirgai ir priža­ dino Švendubrės kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai miegojo. 352

- Kas gi čia dabar taip anksti atvažiavo? - pagalvojo pro miegus Bonifacas Bobinas. - Ar ne Vėjinės dvarponis baigti vinto? Bet saldus miegas taip ir lipo ant akių, ir klebonas apsi­ vertė ant antro šono. - Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais baigti, pagalvojo ir vėl užmigo. O Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus tvoros, pa­ ėmė Jurgą už rankos ir nuėjo susikabinę į tuščią bažnyčią. Sustojo prie altoriaus ir laukia, kada klebonas pasirodys. Bet pasirodė tiktai zakristijonas. Girdvainis truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir sako: - Prikelk kleboną! Turiu labai skubų reikalą. Zakristijonas pažiūrėjo į jaunikį su nuotaka ir suprato, koks čia gali būti reikalas, tad abejingai atsakė: - Spėsi. Nedega. - Ką tu žinai, gal man dega? - pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui į delną. Tada bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako: -Tuojau. Tik dulkes nuo altoriaus nušluostysiu ir nueisiu. Nuėjo zakristijonas ir sugrįžo, bet klebonas dar negreitai pasirodė. Jaunavedžiai laukė valandą kitą, kol atėjo užsi­ miegojęs klebonas ir pašaukė juos į zakristiją. - Ko reikia? - piktai paklausė. Girdvainis, nei pagarbinęs, nei rankos klebonui nepabu­ čiavęs, tiesiai ir pasakė: - Duok, klebone, tuojau šliūbą, arba po trijų savaičių. 353

Pažiūrėjo tada nepatenkintas klebonas, paskutinis miegas nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo tokį smarkų jaunikį ir atgal žengė. - Užkerėtas esi, - sako, - ar ką jau? Tegu kerai pirma praeis, o jau paskui apie šliūbą kalbėk. - Nepraeis, - nusišypsojo Girdvainis. - Visam gyvenimui esu užkerėtas. - Neduosiu tada šliūbo ir nepriimsiu ant užsakų, - atsakė klebonas. - Su piktom dvasiom turite reikalą, tegu jos ir sutuokia judu. Mato Girdvainis, kad nieko neišeis, nesusikalbės su kle­ bonu, todėl negaišdamas laiko, išsitraukė dešimtrublę iš kišeniaus ir padėjo ant stalo. Klebonas pažiūrėjo į dešimtrublę, nusižiovavo ir sako: - Na, ką čia dabar su jumis darysi? Kalbėkite poterius, ar ką jau? Atkalbėjo tada poterius, klebonas lotyniškai, pamažu, žio­ vaudamas, Girdvainis su Jurga - lietuviškai, skubindami, praleisdami, vienas į kitą žvilgčiodami. Po poterių subarė klebonas jaunuosius ir vėl sako: - Stonan moterystės stojate, o poterių nemokate. Negaliu priimti užsakų. - Per maža, - pagalvojo Girdvainis ir dar vieną dešimt­ rublę ant stalo padėjo. Klebonas pašnairavo į naują dešimtrublę ir sako: - Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu? - Girdvainis Jurgis iš Daugnorų kaimo, - atsakė Girdvainis patenkintas, kad pagaliau nugalėjo klebono užsispyrimą. 354

- Girdėjau, - atsakė užrašydamas klebonas. - Tėvas buvo geras ūkininkas, o tu, girdėjau, didelis palaidūnas. Turi pa­ sitaisyti stojęs į moterystės stoną. - Pasitaisysiu, - prižadėjo Girdvainis. - O nuotaka iš kur? - paklausė klebonas. - Iš Paudruvės kaimo, - atsakė už nuotaką Girdvainis. Malūninko Baltaragio duktė Jurga. - Pala? - sustojo rašęs klebonas. - Kokio Baltaragio? Ar ne to raganiaus? - To paties, - linksmai atsakė Jurga. - Na, taip aš ir maniau, - nuleido rankas klebonas. - Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai. - Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, - atsakė Girdvainis. - Matau, matau, - sutiko klebonas. - Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar laiko yra. - Neturiu ko galvoti, - atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. - Ar ne taip? Jurga atsakė šypsena. Tuo metu pasigirdo skardus arklių žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sudardėjo. Krūptelėjo Girdvainis ir įsi­ klausė. Pro zakristijos duris įpuolė tokia supintijusi moterėlė ir, vos atgaudama kvapą, sušuko: - Arklius pavogė! Arklius pavogė! Tai buvo Uršulė. - Kokius arklius? - nesuprato klebonas. Girdvainis, lyg įgeltas, šoko iš vietos ir išbėgo pro duris. Lauke arkliai dar garsiau žvengė. Tiktai Girdvainis nega355

Įėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. { kurią pusę tiktai atsi­ suks, ten ir žvengimas pasigirsta. Bėgo į vieną pusę, į kitą pusę, ir vis priešingoje pusėje žvengė eržilai. Apsisuko Girdvainiui galva besisukinėjant, ir jis nubėgo tiesiai per laukus, palikęs savo nuotaką ir viską užmiršęs pasaulyje. O arkliai vis dar žvengė. XIX

Tą sekmadienį, susirinkę žmonės į Švendubrę, nežinojo, kuo daugiau stebėtis, ar Girdvainio su Baltaragio Jurga nelauk­ tais užsakais, kuriuos klebonas vis dėlto paskelbė po pa­ mokslo (o pamokslą pasakė kaip tik labai smarkų apie viso­ kius burtus bei raganiavimus, kurie neišvengiamai nugramz­ dina sielą į pragaro gelmes), ar tuo, kad taip paslaptingai ir netikėtai pavogė Girdvainio arklius. Jeigu ne arklių pavogimas, tai gal niekas nebūtų stebėjęsis Girdvainio su Baltaragio Jurga užsakais, nes, blaiviau pa­ galvojus, taip ir turėjo būti. Atitiko jiedu vienas kitą, kaip kirvis kotą, arba dar geriau. Todėl dabar žmonėms net pa­ aiškėjo, kodėl taip ilgai Girdvainis pas mergas važinėjo, sa­ vo nesurasdamas, ir kodėl pas Baltaragio Jurgą negalėjo joks jaunikis su piršliu nuvažiuoti. Aišku, kad jiedu buvo vienas kitam skirti, ir kitaip čia negalėjo būti. Bet kodėl pavogė Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jie­ du atvažiavo užsakų? Čia buvo kažkas neaišku. Galėjo Gird­ vainio arklius ir anksčiau pavogti, juk sukosi apie juos ne 356

vienas arkliavagis, tykodamas progos juos nučiupti. Na, te­ gu koks arkliavagis nutykojo tą progą kaip tik tada, kai Gird­ vainis buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žven­ gimas, kurį daug kas girdėjo ir negalėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis. Ne be reikalo ir Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius ke­ liais, išbėgo tiesiai į laukus ir lig šiol nesugrįžo. Sužadėtinę - Baltaragio Jurgą - daug kas buvo sutikęs ke­ liu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė, kodėl taip anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka ir grįž­ tų po užsakų. Paklausti neišdrįso - tokia ji išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų negirdėjusi. Tiktai tada, kai nuėjo į Švendubrę ir išgirdo apie nepap­ rastus įvykius, kurie anksti rytą atsitiko, suprato, nors ir ne viską žinojo, kodėl Jurga viena grįžo namo. Sužvengus ark­ liams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos, kažkaip visa sustingusi. Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras vars­ nas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus, nes kitaip pražūsianti, ji net neatsigrįžo ir nepažiūrėjo į Uršu­ lę. Bet ir Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol pradėjo skam­ binti ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jur­ gą, nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti. Net bažnyčioje neiškęsdami žmonės kuždėjosi apie tuos nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko 357

negalėjo suprasti. Viską žinojo ir suprato tiktai viena Uršu­ lė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, tylėjo, kartas nuo karto piktai žvilgteldama j tuos, kurie kuždasi ir drums­ čia šventoje vietoje maldingumo rimtį. Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo su­ jaudinti žmonės iš bažnyčios ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko į šventorių, nelaukdama mišparų, ko anksčiau niekada neda­ rydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo bažnyčioje nuo ankstyvo ryto, kada zakristijonas pirmas žvakes užžiebda­ vo, ligi pavakarės, kada visas žvakes užgesindavo ir pradė­ davo šluoti bažnyčią. Tiktai tada paprastai Uršulė pasipikti­ nusi pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą buvo per daug didelė pagunda. Išėjusi iš bažnyčios pristojo prie vieno būrelio, prie kito, paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė: - Nieko nematėte, nieko nežinote, visai ne taip buvo. O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo. - O buvo taip, - pagaliau pasakė, kai žmonėms kantrybės pritrūko ir jie vos neprimušė davatkos. - Einu anksti rytą į bažnyčią, žiūriu - kažkieno arkliai prie šventoriaus pastovų pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs, negali suprasti. Arkliai toki kaip smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti tik­ tai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dug­ ninė tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs, galvon nesuimsi. Iš arklių - ponas didelis, o iš ratų - paskutinis nevaleiva. Sutinku špitolninką, eina jis ankstyvoms mišioms 358

skambinti, tai ir klausiu jo: „Kas čia būtų toks atvažiavęs?“ Jis man ir atsakė: „Ogi, nežinai, Girdvainis su Baltaragio Jurga užsakų.“ O jergutėliau, galvoju, vis dėlto vienas atsi­ rado, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių ir velnio nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi žiūriu - aukštai padangėje, tarsi didelis vanagas didelę vištą neštų. Tiesiog savo akimis nenori tikėti. Bet čia, kad sustaugs viso bažnyt­ kaimio šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji diena atėjo. Nespėjau persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi tas nela­ basis su savo našta kaip tik prie bažnyčios. Kai nusileido, ogi žiūriu - velnias atnešė arkliavagį. Net pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. Ką jie čia darys? - galvoju. O nusileido tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau susivokti nei špitolninkui riktelti, Raupys apsidairė, stvėrė už vadelių ir nulėkė su arkliais tiesiai per laukus, kad net žemė sudun­ dėjo. O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradė­ jo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasa­ kyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis, kaip galvos netekęs, išbėgo, net manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur dabar juos rasi? Už šimto mylių Raupys jau bus su tokiais arkliais nuvažiavęs. O būtų manęs paklausęs, būčiau aš jam pasakius: „Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko nepadarysi, kai velnias su arkliavagiu susidė­ jo, o už jų pečių stovi dar tėvas raganius. Tada arba nuota­ kos išsižadėk, kurią tėvas velniui pažadėjo, arba arklių ne­ teksi. O norėsi turėti arklius ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi, tiktai pats galą gausi.“ 359

- Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, - kažkas iš būrio atsiliepė. - Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu dul­ kes. - Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia. Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo skambinti mišparams. Kai kas mėgino pasiklausti varpininką, ar tie­ są Uršulė pasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, eidamas ankstyvoms mišioms skambinti, ir ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai išgirdęs vežimo dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arklia­ vagis lėkęs su arkliais keliu į vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti ir nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva, vargšui, susisuko. Žmonės nežinojo, ką manyti ir kuo tikėti. Visaip spėlio­ dami išsiskirstė. O Uršulė vis dėlto šį kartą ne visai niekus paistė. Pinčukas vos nepatrūko, kol atnešė iš Gaidžgalės karčiamos visiškai girtą kaip maišą Raupį, kad pavogtų Girdvainio arklius. Jei kaip, būtų net Pinčukas pražiopsojęs ir nieko nepadaręs, nes nemanė, kad taip greitai Girdvainis važiuotų su Jurga užsakų. Visa velnio laimė, kad jis pametė tabokinę ir, laiku jos pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo ežero alkūnės atra­ do savo tabokinę ir pamatė atlekiantį Girdvainį su Jurga. Vos spėjo Pinčukas iš kelio pasitraukti, būtų jį tas Girdvai­ nis suvažinėjęs su savo obuolmušiais. Tada nulėkė į Gaidž360

galės karčiamą, rado visai nusigėrusį Raupį, iškilo su juo į padanges, tiesiai pro karčiamos kaminą, ir nunešė į Šven­ dubrę. Gerai dar, kad klebonas Bonifacas Bobinas taip ilgai delsė priimti užsakus, tai suspėjo. Kitaip vargu ar būtų pasi­ sekęs velnio su arkliavagiu sumanymas. XX

Tuo tų nelaimingų užsakų šiurpu ir nyku pasidarė Baltaragio malūne ir namuose, tarytum jie būtų užsakę neišvengia­ mą nelaimę, kurios diena iš dienos reikia laukti. Baltaragis jos ir laukė, visai pražildamas ir sulinkdamas, tarytum nepakeliamą naštą nešdamas. Duktė kaip parėjo tą dieną iš Švendubrės, net tėvui nieko nepasakė, užsidarė sek­ lyčioje ir pravirko taip graudžiai, kaip dar niekada neverkė. Tris savaites verkė savo mergautines ašaras, žiūrėdama pro langą ir laukdama. Tėvas labai gailėjo dukters, jos ašaros kaip akmenys krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo nei ką daryti, nei kaip ją nuraminti. Nepakeldamas jos graudžių ašarų, ne kartą no­ rėjo prisipažinti ir pasakyti savo paslaptį, bet žodžiai patys užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo. Ką daryti - neišmanė žila galva. Praėjo antri ir treti užsakai, duktė vis dar verkė ir laukė, o jaunikis vis negrįžo. Jis klaidžiojo po visą apylinkę, tarytum jo galva būtų susisukusi ir jis nežinotų nei kur eiti, nei ding­ ti. Vieni jį buvo matę ant vieno kelio, kiti sutikę ant kito kelio, visų jis klausinėjo, ar nematė kartais jo obuolmušių 361

žirgų, o apie nuotaką nei karto neužsiminė, tarytum būtų ją visai užmiršęs. - Neverk, dukrele, - mėgino Baltaragis guosti savo duk­ rą, kai pats nustojo vilties, - suras jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave. Tada pirmą kartą Jurgos akys išdžiūvo, sužaibavo tokiu išdidumu, kuris tiktai tada žmogų pagauna, kada pats save nugali. - Nereikia, - atsakė tėvui, - man daugiau tokio jaunikio, kuris mane dėl savo arklių pametė. Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti dėl tokios duk­ ters permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį suspaudė. - Dukrele mano, našlaitėle mano, - paglostė jos galvą. Tai aš vis kaltas. Tada Baltaragis būtų išdavęs dukrai savo paslaptį, bet de­ ginančios ugninės ašaros, kurias jis stengėsi paslėpti nuo duk­ ters, atėmė jam žadą. - Niekas nekaltas, - atsakė duktė, guosdama tėvą. - Ne­ lemta man buvo laimingai būti, tai ir nereikia. - Ne, dukrele, ne, - nesutiko tėvas. - Turi tu būti laimin­ ga, nes kitaip aš savo sielvarto nepakelsiu. Jurgai pagailo savo nelaimingo tėvo, jos akys nušvito be­ galine meile, ir ji apsikabino jo žilą galvą. - Nusiramink, tėveli, - pasakė. - Su tavim visada laimin­ ga būsiu. Toks dukters jautrumas dar labiau prislėgė tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė, nes jau tuo pasiguodė, kad ji bent kiek nusiramino. 362

Nuo to laiko vengė abu prisiminti Girdvainį ir jo obuol­ mušius žirgus. Tarytum jis būtų tiktai pravažiavęs pro šalį ir nei atminimo nepalikęs. Taip praėjo ruduo, darganotas, vėjuotas, atėjo žiema, sukdama vėpūtinius apie malūną ir girgždindama sparnus, kurie jau seniai nesisuko. Iš pradžių žmonės, vengdami ne­ laimės, patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis, užimtas savo rūpesčių, žmonėms pasakė, kad malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs, kada galės jį pa­ taisyti. Žmonės patikėjo ir važiavo į aplinkinius malūnus, ne kar­ tą apgailėdami Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėk­ la ant sustingusio ežero pakriūtės ir, rodės, laukė pavasario, kada galės pakilti ir nuskristi. Pavasaris dar buvo už kalnų, ir liūdna buvo klausyti žvar­ bių vėjų, kurie kaukė pro visų apleisto malūno sparnus. Tik­ tai vienas Baltaragis per dienas užsidaręs būdavo malūne. Ką jis ten veikė, net duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko ne­ veikė, tiktai galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti dukrą laimingą. Suprato Baltaragis, kad savo kaltę - tą džiaugsmo trupinį buvo su kaupu išpirkęs viso savo gyvenimo žmogui nepake­ liama kančia, bet nežinojo, kaip pašalinti jos šešėlį nuo duk­ ters galvos, kurią viso savo sielvarto galybe mylėjo. Kartais jam pasivaidendavo šiauraus vėjo kaukime Girdvainio ark­ lių žvengimas, ir jis sudėdavo visas viltis į žentą, kuris kartą parvažiuos ir padės išgelbėti dukrą. Tik ta viltimi ir gyveno Baltaragis. 363

Laukė širdyje parvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi. Dažnai naktimis ir jai prisisapnuodavo obuolmušių arklių žvengimas, kuris artėdavo ir staiga ding­ davo. Tada ji pamatydavo Girdvainį kryžkelėse, vienplaukį, žvarbių vėjų blaškomą, ir jai prisisapnuodavo pavasario aud­ ra, kuri ją prikeldavo. Laukuose vis dar siautėjo žiemos pūga, ir žvarbūs vėjai kaukė aplink seklyčios langus. Bet jų kaukime Jurgos širdis girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama pri­ sipažinti, visa širdimi įtikėjo, kad netrukus sugriaudės pa­ vasario audra, toje audroje sužvengs obuolmušiai žirgai ir kaip vėjo sparnais sugrįš jos jaunikis, kurio ji net norėdama negalėjo išsižadėti. Taip laukė visa širdimi Girdvainio, ir jis galbūt tai nujau­ tė, bet negalėjo grįžti pas savo nuotaką be obuolmušių žir­ gų, viso savo bernystės pasididžiavimo. Tai ir praklaidžiojo rudens darganose ir žiemos pūgose visais keliais ir šunke­ liais, ieškodamas savo obuolmušių ir niekur jų nerasdamas, tiktai visą laiką girdėdamas jų žvengimą, kuris ir klaidino Girdvainį. XXI

Pagaliau Anuprui pagailo Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo kryžkelėse. Arklių vis tiek jau nesurasi, reikia gelbėti bent tai, ką dar galima išgelbėti, patį Girdvainį, kuris visai galvos neteko per tuos savo arklius. Nuo to ryto, kai išbėgo iš bažnyčios, tarsi žemė būtų užsi­ 364

degusi po jo kojomis, lakstė, puldinėjo į visas puses, visur girdėdamas savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesu­ rasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai čiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur nesustodamas nei at­ sikvėpdamas. Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal sugrįžęs, visur klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet žmonės tiktai pečiais traukė - nei matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo ark­ liai - viesulai buvę, o ne arkliai, - tada žmonės įtartinai žvilgteldavo į Girdvainį ir patys sau su pirštu nusigrįžę į kaktą pabarbendavo. Matyt, nevisi namie tam žmogui, pa­ galvodavo ir atstodavo. Bet ir Girdvainis ilgiau vienoje vietoje neužtrukdavo, nors ir klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat bekalbant sužvengdavo kurioje pusėje, jis krūptelėjęs - įsiklausydavo ir nudroždavo, nieko nesakęs, tiesiai per laukus ten, kur tas žvengimas pasigirsdavęs. Tai kur čia nepaabejosi, kad tam žmogui galvoje negerai, o ne pavogtų arklių reikalas? Niekas kitas negirdėjo Girdvainio obuolmušių žvengiant, tiktai jis vienas, nes ir žvengė iš tikrųjų tiktai jo ausyse ir mintyse. Todėl ir sukosi, lyg užkerėtas, užburtame rate, nerasdamas išeities. Tikėjosi Anupras, kad jamgal pasiseks perkalbėti Gird­ vainį, atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti pagaliau į namus, o gal ir pas nuotaką, kuri laukia jo ir nesulaukia. Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežu­ vius ir skleisdami visokias paskalas. Girdvainio nelaimė ne­ sužadino žmonių širdyse užuojautos, o tiktai piktą pašaipą. 365

Tūlas, net pakelėje sutikęs nelaimingą jaunikį, neiškęsda­ vęs ir tiesiai į akis pasityčiodavęs: - Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva paklausdavęs. - O tavo jaunoji, girdėjau, tavęs nesulaukdama, jau su kitu ren­ giasi vestuves kelti. - Tegu kelia! - iš pradžių atsakydavo Girdvainis, o paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs. Ir Girdvainis juo toliau, juo daugiau atšiauresnis ir niaures­ nis darėsi. Parblokštas savo nelaimės, neatrado žmonėse nei širdies, nei supratimo, nei užuojautos, o tiktai piktą pašaipą ir pasityčiojimą, todėl nuo visų nusigrįžo ir į kiekvieną žiūrė­ jo su nepasitikėjimu, tarytum visi žmonės būtų sutartinai pa­ vogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti keliais ir šunkeliais. Tai pradėjo neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus. Dabar jau neklausinėdavęs, ar kas ne­ matęs jo arklių, o jeigu kas jo paklausdavęs, net su užuojau­ ta, jis piktai atšaudavęs: - O kas tau darbo? - ir nueidavo kaip baidyklė. Jis dabar gerai žinojo, kad žmonės nieko jam nepadės, tiktai gaišins ar šaipysis, todėl iš tolo jų vengė ir į jokias kalbas nesileido. Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, savo namus visiškai užmiršo, tarsi jų būtų ir neturėjęs, - tai pavalgęs tuojau išeidavo nei ačiū nepasakęs. Kur jis nakvodavęs, nuo speigo, darganos pasislėpdavęs, žmonės net ne­ žinodavę, visada jį galima buvo sutikti - dieną ir naktį - kur nors pakelėje einantį, su savim kažin ką kalbantį ir nieko nematantį. Tad jis, negalėdamas su žmonėmis apie savo 366

nelaimę kalbėti, pats su savim kalbėjosi, pats save klausda­ mas ir pats sau atsakydamas, tarytum jis ne vienas žmogus būtų, bet du iš karto. Tai ir Anuprui, su juo susitikus, nelengva buvo su juo su­ sikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį. Sustojo žiūrėdamas ir negalėdamas pažinti. Į ką žmogus bu­ vo pavirtęs! Ne žmogus jau buvo, bet tik žmogaus šešėlis. Būtų praėjęs pro šalį nei Anupro nepastebėjęs. Kur toks ark­ lius suras! Tokiam tiktai su varnom į dausas lėkti. - Svieteli tu mano margas! - nustebo Anupras. - Eina pro šalį ir net nepasižiūri. - O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė neatsigrįždamas Gird­ vainis. - Argi jau manęs nepažįsti? - paklausė Anupras. - O kas tu toks? - grįžtelėjo Girdvainis, piktai žvilgtelda­ mas į Anuprą. - Tai dabar ir gana! - ne tiek stebėjosi, kiek Girdvainio gailėjosi Anupras. - Tave, vyruti, tai tikrai sunku bepažinti. O aš koks buvau, toks ir esu. Argi jau Anupro neatsimeni? -Atsimenu, - liūdnai atsakė Girdvainis, kažką galvodamas. Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas, pridėjo: - Kam mes tada važiavome, Anuprai, pas tą prakeiktą mergą? - Kaip tai kam? - atkirto Anupras. - Ogi pats sakei, kad su tokiais arkliais nors ir pasaulio gale, o turime surasti sa­ vąją mergą. Ko gi nori - suradome. - Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, - atsakė Girdvainis kažkur į tolumą žiūrėdamas. - Matyt, taip jau lemta buvo, - žiūrėdamas į Girdvainį 36 7

pertarė Anupras. - Ką dabar darysi? Arba arkliai, arba mer­ ga. O dėl tokios mergos net ir tavo obuolmušių negaila. Antros tokios visame pasauly nerasi. - Bet tokių ir antrų arklių, - pertarė Girdvainis. - Kas tiesa, tai tiesa, - pritarė Anupras. - Bet vis dėlto žmogus, tai ne arklys. Negi dabar dėl arklių iš šio pasaulio kraustysiesi? - Kad man niekas daugiau pasaulyje nebemiela, - atsakė Girdvainis. - Nukalbėjai tu dabar, ir gana! - subarė Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu - viskas mano akį traukia, vis­ kas širdžiai miela, net tas pakelės akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal ką ir iškalbėsime. Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis žiūrėjo lyg abe­ jodamas, lyg nepasitikėdamas. - Sėsk, - dar kartą pasakė Anupras. - Ko čia dabar dairaisi? Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant akmens kraštelio. Kurį laiką abudu tylėjo. Anupras žiūrėjo į Girdvainį, ir jam taip gaila jo pasidarė, kad net žodžių pritrūko paguosti ar nuraminti, o Girdvainis sukandęs dantis tylėjo ir žiurėjo į žemę po kojomis. - Tai va, - pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti norėjo, ir pats nežinojo. Tai pasižiūrėjo į Girdvainio sunykusį veidą ir susitiko su jo degančiomis akimis. Girdvainis irgi pasižiūrė­ jo į Anuprą, lyg kažką išgirsti norėdamas. Bet Anupras pasi­ žiūrėjęs tik tiek pasakė: - Užteks tau klaidžioti. Eisime namo, o paskui ir pas ją nuvažiuosime. Ji vis dar tavęs laukia. 368

- Kas iš to, kad ji manęs laukia, - atsakė su liūdesiu Gird­ vainis. - Kol nesurasiu savo obuolmušių, tol negalėsiu pas ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų pas ją nuvažiuosiu? - nežmoniš­ kas sielvartas, susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo jo balse. - Tai kad aš galėčiau! Apsidžiaugė Anupras, išgirdęs Girdvainio balse tokį pa­ siilgimą, bet nespėjo žodžio pertarti, kai Girdvainis staiga pašoko, įsiklausė ir beveik tekinas pasileido bėgti keliu, tar­ si kažką vydamasis. Ak, tai jis vėl nusivijo savo obuolmušių žvengimą! Nustebęs Anupras nespėjo jo nei sulaikyti, nei pašaukti, šauk nešaukęs, vis tiek neprišauksi. Tai Anupras nei nemėgi­ no jo prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad Girdvainį ištiko daug didesnė nelaimė negu obuolmušių pra­ žuvimas. Tai pakilęs nuo akmens nuėjo pamažėle, galvoda­ mas, argi jau nėra tokioje nelaimėje pagalbos? Ir Anupras su visu savo senų metų užsispyrimu pasiryžo surasti tą pagalbą. O Girdvainis ir toliau nuklydo nežinomais keliais ir šun­ keliais, visų vėjų blaškomas, nes tų vėjų suokime jis girdėjo savo obuolmušių žvengimą ir per tai viską pasaulyje užmir­ šo. Net ir tą, kurios per septynias mylias ir aplinkui ieškojo, o paskui suradęs pametė dėl savo arklių, laukiančią nesu­ laukiančią, verkiančią ir keikiančią, bet negalinčią išsižadė­ ti, nors ir norinčią, savo jaunikio, kuris su savo obuolmu­ šiais išsklaidė burtus nuo jos kelio. Bet negali ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuskristi pas savo nuotaką. Kada gi tu, Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada nulėksi su jais, kaip ant vėjo sparnų, pas savo nuotaką? 369

XXII

Po susitikimo su Girdvainiu Anupras nuėjo ne atgal j savo kaimą, bet pasuko keliu Paudruvės link. Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, kai jie­ du pakelėje ant akmens sėdėjo, Anupras suprato, kur gali­ ma būtų rasti pagalbą prieš ištikusią Girdvainį nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos, - nustelbti obuol­ mušių žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klai­ džiojimų keliais ir šunkeliais. Tai supratęs, Anupras su palengvėjimu atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado Girdvainį, bet pasiryžo, neatidė­ damas ir namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudru­ vės kraštą ir pasikalbėti su Baltaragiu ir jo dukterimi. Tai buvo tolimas ir sunkus kelias. Prieš pat pavasario pabjurimą. Išmaltas, duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio ir skubaus reikalo spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris, vaikyda­ masis vėją laukuose, gali visai pražūti. Tai klupdamas, slidi­ nėdamas ir vėl pasikeldamas, pagaliau temstant pasiekė Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną. Stovėjo malūnas vakaro prieblandoje, suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė. Aplinkui nei gyvos dvasios nesima­ tė. Pasižiūrėjo Anupras į trobos langus. Taip pat tamsu. Jo­ kio žiburėlio. Net žvaigždės languose nemirga. - O gal jų ir gyvų nebėra? - apsidairė ir atsiduso Anupras. Kas tada bus? Bet čia išgirdo, tarytum kas leidžiasi malūno laiptais. Sunkiai pamažu, graibaliodamas patamsėję. 370

Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio še­ šėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras net krūpte­ lėjo, ar tik nesivaidena kartais Baltaragio dvasia. - Ar dar gyvas, svotai, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio pasirodo? - paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai pražilusius plaukus. - Dar gyvas, - atsakė vos girdimai Baltaragis. - Ką čia Dievas siunčia mums į svečius? - Tai aš, - nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne dvasia, susitinka. - Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras. Nušvito Baltaragio šešėlis, sujudėjo ir, priėjęs prie Anup­ ro, drebančiomis rankomis jį apkabino. - Su kokia žinia ateini? - paklausė sveikindamas. - Pagalbos ieškodamas, - atsakė Anupras. - Nežinau, - atsiliepė Baltaragis atsidusdamas. - Ar gali­ ma pas mus kokią pagalbą rasti? - Tiktai pas tave ir tavo dukrą, - atsakė Anupras. - Jeigu nesurasiu, nueis Girdvainis su vėjais. - Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume pa­ dėti, - pakvietė Baltaragis. Ir abu seniai nuėjo susirūpinę į trobą, kokia čia pagalba gali būti ir kaip ją surasti. Troboje prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblan­ doje paskendusį Udruvės ežerą, tarytum kažko laukdama. Ko laukė, pati nežinojo, nes visko buvo išsižadėjusi ir norė­ jo tiktai vieno - viską užmiršti. Tik širdis neklausė. Ji visą laiką virpėjo krūtinėje, tarsi paukštė rankoje, su baime kaž­ ko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia. 371

Išgirdusi priemenėje tėvą su kažkuo ateinantį, pakilo nuo lango ir, visa įsitempusi, žiūrėjo į duris, negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai vengė pas juos užeiti, ir niekas beveik nebuvo užėjęs nuo to laiko. Tai kas gi dabar čia atėjo? Negi jis? Bet pro duris įėjo tiktai tėvas ir kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir šir­ dis, baisiai nusivylusi, lyg nukrito. - Labas vakaras, mergele, - pasakė Anupras, į trobą įėjęs. Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu reikalu. Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo ir sustingo laukdama: matyt, atėjo su kokia nors žinia apie Girdvainį. Bet su kokia? Visa nerimo, bet staiga pamestos nuotakos išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, ir ji visa atšalo. - Nežinau, - atsakė abejingai, nors ir pati su savimi kovo­ dama, - ar verta pas mane eiti tolimą kelią su kokiais nors reikalais. - Verta, - tarė neabejodamas Anupras. - Tik tu viena gali čia padėti, ir niekas kitas. Senas aš žmogus, žinau, ką darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi tu, mergele, pati save per­ galėti? Jeigu pajėgsi, viskas gerai bus, jeigu nepajėgsi - vis­ kas pražuvo. - Argi dar nėra viskas pražuvę? - paabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių ją plėšė. - Ne, mergele, - pasakė Anupras. - Ne viskas dar pražu­ vo. Viską dar galima išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios. - Nežinau, ką čia, dėde, kalbi, - tarė pati nuo savęs bėg­ dama Jurga, nepajėgdama daugiau su savimi kovoti. 372

- Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, - neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pa­ sidėjus ir kur pačiam atsisėdus. Tai pamatęs Baltaragis pakvietė svečią už stalo. - Ačiū, - padėkojo Anupras. - Nors čia ir skubus reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime. Nors ir skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi ap­ galvodamas savo žygį ir jį persvarstydamas. Tad atsisėdęs kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, nei žodžio neužsiminda­ mas, ko atėjo. Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo pypkę lapi­ nio tabako ir užsitraukė dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejoda­ mas, bet, sukaupęs visą pasiryžimą - kaip bus, taip bus, pagaliau tarė: - Tai va, mergele, koks mano reikalas. Tiktai vienas Gird­ vainis galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais ir iš­ sklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų ve­ džiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo ei­ lė, mergele. Tiktai tu viena gali išsklaidyti tuos monus nuo jo kelio, nustelbti jo ausyse užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo vėl į žmonių pastogę. Ar padarysi tai? - pa­ klausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą. - Kaip aš tai galiu padaryti? - nuleido akis Jurga. - Labai paprastai, mergele, - atsakė Anupras. - Tau širdis pasakys, ką turi daryti. Turi jį surasti pasiklydusį ant kelio, turi savo juoku nustelbti jo ausyse pražuvusių obuolmušių 373

žvengimą, turi savo šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile užstoti jam visą pasaulį, nes kitaip jis pražu­ vęs, ir tu neišsigelbėsi. - Niekados! - pašoko tada Jurga iš vietos ir visa užsidegė. Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu, mane paliku­ sio ir išbėgusio į visus vėjus, paskui savo pavogtus eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam savo meile neužstosiu pasaulio, nes tą mei­ lę jis sumynė su savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia. Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kva­ po pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per jos išblyškusius veidus. Tada pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras. Pasilikę vienu du, Baltaragis su Anupru pasižiūrėjo vienas į kitą, nežinodami, ką daryti. Ak, ta jaunystė! Niekada ji neklausė ir nepaklausys seno proto. Atsiduso Baltaragis, o Anupras palingavo galva ir tarė: - Taigi! Šitaipos. - Palauk, - pertarė jį Baltaragis. - Nenusimink pirma lai­ ko. Aš dar bandysiu pakalbėti. Bet nuėjo tėvas pas dukrą į seklyčią, - nesusikalbėjo. Su­ grįžo atgal pas Anuprą ir atsisėdo žodžio neprataręs. Supra­ to Anupras viską ir be žodžių. Taip prasėdėjo abudu seniai per naktį už stalo nei žodžio nepratardami. Abudu savo galvojo, bet kalbėti nebuvo ko, nes abudu gerai žinojo, kad senių išmintis nenugalės įžeistos 374

meilės. Ji eis savo keliais, viską sumins, viską išniekins ir pražudys, nei savęs, nei kito nepasigailės. Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo! Ir nors vienam buvo gaila savo dukters, kitam savo jaunikio, bet ką jiedu čia galėjo padaryti, kada viena žliumbė seklyčioje visko išsižadėjusi, o kitas - viską užmiršęs, klaidžiojo šunkeliais paskui savo eržilų žvengimą. Prieš aušrą pakilo seniai, atsisveikino ir nuėjo kiekvie­ nas savo keliais. Kas bus, tas bus, - nieko čia nepadarysi. Jeigu artinasi nelaimė, žinojo, jos neaplenksi, lieka ją tik­ tai pakelti. Todėl ir palinko senatvės pečiai, nujausdami visą jos sunkumą. XXIII

Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau prasimanė su tais savo obuolmušiais ir kitus į kokią nelaimę įstūmė. Geriau jis būtų jų visai neturėjęs, negu pats save pražudęs ir savo nuotaką, kurios ieškojo septynias mylias ir aplinkui, ašaro­ se paskandinęs. Bet taip jau viskas nelaimingai susidėjo, kad nieko čia ne­ padarysi, jeigu net Anupras nieko negalėjo pagelbėti ir aša­ rose bei sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O ga­ lėjo būti gyvenimas kaip obuolys, ir skraidyti Girdvainis, suradęs savo nuotaką, su savo obuolmušiais kaip vėjo spar­ nais, žemės nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta, ar ne savo nuotaką Girdvainis surado, kad viskas kitaip išėjo. Pražudė tiktai gražiausią Paudruvės krašto merginą ir pats į baisų vargą įpuolė. 375

Matyt, nebus jokios išeities iš to užburto rato, ir teks Gird­ vainiui ligi savo amžiaus galo praklaidžioti keliais ir šunke­ liais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip kla­ jokliui kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių savo obuolmušių. Niekas, matyt, jo iš šitos nelaimės neiš­ gelbės, ir pavirs bernas pačioje gražumoje vaiduokliu, pa­ kelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius pakeleivius. Ir dabar jau neduok Dieve su Girdvainiu kryžkelėje susi­ tikti, o ypač nakčia su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis pa­ tamsėję akimis, kai jis stabdo kiekvieną pravažiuojantį ir žiūri, ar ne su jo obuolmušiais važiuoja. Jau ir dabar Gird­ vainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį iš kito pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, sustab­ do arklius, pasižiūri savo paklaikusiomis akimis ir nueina, nei žodžio neprataręs, lyg šmėkla. Tai nebent tiktai velnias su tokiu gali susitikti, o žmogus susitikęs - sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą amžių priepuolį turėsi. Pradėjo vengti žmonės naktimis važinėti, kad su Girdvai­ niu nesusitiktų, nes jis - kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir stabdo kryžkelėje arklius. Per dieną nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių žvengimą, nakčia apsinakvodavęs kryžkelėse, tykodamas, ar nesutiks pravažiuojančių savo arklių, bet susitiko tiktai savo priešininką, kurio Girdvainis iš karto nepažino ir tik vėliau suprato, su kuo buvo susitikęs. Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, norėjusį jį išgelbėti. Pametęs Anuprą ant pakelės akmens sėdintį ir nusivijęs obuolmušių žvengimą, per dieną praklaidžiojo, nieko nesu­ 376

rado ir nepagavo, temstant apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. Visai jau prieš pusiaunaktį, vos spėjo Gird­ vainis sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis kad su­ žvengs, - net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo, pašoko apstulbęs Girdvainis, žiūri - nieko nematyti, tiktai viduryje kryžkelės kažkas juoduoja. - Kas ten? - paklausė Girdvainis. - Aš, - atsakė juodasis. - Kas tu? - vėl paklausė Girdvainis. - Tavo klaidintojas, - tas ramiai atsakė, net nesujudėdamas. - Kas čia per monas? - nustebo Girdvainis. - Ar nesap­ nuoju? Pasitrynė akis, aiškiai mato - kryžkelės viduryje kažkas stovi, žmogus ne žmogus, šmėkla ne šmėkla, nesuprasi pa­ tamsėję. - Ko tu nori iš manęs? - nustebęs paklausė Girdvainis. - Nieko, - tas atsakė ir sujudėjo. - Truputį tave pamokyti, kad žinotum, kaip pas svetimas mergas su piršliais važinėti. - Pas kokias svetimas? - nesuprato iš karto Girdvainis. - Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsa­ kų? - su pašaipa atsiliepė. - O tau kas rūpi? - pyktelėjo Girdvainis. - Su kuo aš lė­ kiau ar nelėkiau? - Man daugiau rūpi, negu tu manai, - tas atsakė. - Man ji seniai pažadėta. - Tai gal tu ir mano arklius pavogei? - pašoko iš vietos Girdvainis. Šmėkla kiek atitolo. 377

- Gal pavogiau, o gal tik padėjau pavogti, - iš tolo atsakė. O tu savo obuolmušių nesurasi, jeigu neišsižadėsi Jurgos. - Tai tau, šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, no­ ri dar, kad ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! - puolė Girdvainis, norėda­ mas už pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiu­ po, tik pasižiūri - tuščia sauja, tarsi vandenį būtų griebęs. - Cha cha, i cha cha! - nusikvatojo ir nusižvengė kažkas Girdvainiui tiesiai į akis ir sako: - Prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui, visko netekęs, ir pats pasikarsi. - Prakeikimas! Kas gi čia dabar? - krūptelėjo Girdvainis, ir pirmą kartą pats kryžkelėje nusigando. - Negi taip ir bus, kaip jis pasakė? Atsikvošėjęs Gridvainis suprato, kad čia ne kas kitas bu­ vo, tiktai velnias, kuris jį vedžioja ir klaidina. Staiga Gird­ vainio galvoje prašvito, ir jam paaiškėjo, kodėl jis visur gir­ di savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesuranda. Tai dabar, kai vėl tolumoje pasigirdo žvengimas, Girdvai­ nis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo tiesiai per laukus, nežiūrėdamas, kur eina. Ar ne vis tiek dabar buvo Girdvainiui kur eiti? XXIV

Girdvainio arkliai, kai pavogė juos, susidėjęs su velniu, ark­ liavagis Raupys tą nelaimingą užsakų rytą, pateko į sunkią nevalią. Pardavė juos javų pirkliams, kurie veždavo javus iš Lietuvos į Prūsus. 378

Nuo pat rudens, kada pavogė juos, per visą žiemą Gird­ vainio arkliai vežiojo bjauriais išmaltais keliais sunkiai pri­ krautus javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą bei pa­ virto tikrais nuvarytais darbo kuinais. Žiaurūs vežikai negailestingai varė arklius dieną ir naktį be pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti javus prieš pavasario atolaidį ir taip nuvarė Girdvainio obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis, nors ir būtų sutikęs, jokiu būdu nebūtų pažinęs. Juos pažino tiktai Girdvainio piršlys, Daugnorų kaimo skerdžius Anupras Visgirdą, kuris, nors viena akim nepri­ matė ir viena ausim neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvu­ lių kalbą. Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio arklius. Prieš pat pavasario atolaidį, grįždamas iš Baltaragio ma­ lūno, ėjo Anupras keliu, kurio kryžkelėje buvo Gaidžgalės karčiama, ir pamatė atvažiuojant sunkiai prikrautą vežimą, kurį tempė iš paskutinių jėgų dviejų arklių grobai, plakda­ mi šonais. Daug buvo matęs Anupras ant to kelio, - kelias ėjo iš Lie­ tuvos į Prūsus, - nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kui­ nus pirmą kartą sutiko. Kai vežimas arčiau privažiavo, Anup­ rui pasirodė, kad jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai negalėjo prisiminti, kur ir kada. Tada išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi, kaip vienas arklys antram tarė: - Ne, - sako visiškai parbaigtas arklys. - Nieko nebus. Neišvaduos mus Girdvainis iš verguvės. Krisiu privažiavęs Gaidžgalę. 379

- Palauk, - sako antrasis, vos atgaudamas kvapą. - Gal netoli mūsų išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome į ver­ guvę, važiuojame gimtuoju vieškeliu. Gal sutiksime Gird­ vainį, ir jis mus išvaduos. - Kas iš to, - sako pirmasis, - jei ir sutiksime, ar pažins jis mus? Mudu net žvengti užmiršome. - Tiesą sakai, - atsiduso antrasis. Toliau tylėdami tempė arkliai vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų. - O aš svajojau! - sustojo pirmasis arklys. - Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka. - O kas dabar jį nuneš? - atsiduso antrasis ir taip pat su­ stojo. Sustojus vežimui, pabudo snaudęs vežikas ir šmėkštelėjo su botagu: - No, lupynos! Ar jau stipti tariatės? Botagas sušvilpė, sukruvindamas nučaižytus arklių šonus. Arkliai pasimuistė bejėgiškai vietoje, bet vežimas nesujudėjo. Botagas vėl sušvilpė apie arklių galvas ir krito su keiksmais: - No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? Nereiks nei rakalio, gyviems skūrą nulupsiu. Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko paskutinė­ mis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis arklys, kol pri­ bėgo Anupras, išsitiesė viduryje kelio ir kojas pakratė. Gaila pasidarė Anuprui arklio, kad jis net ašarą atbula ran­ ka nubraukė. - Kokį arklį pražudei? - su priekaištu atsigrįžo į vežiką. Tas suniuręs nulipo nuo kazlų ir piktai burbtelėjo: 380

- Koks čia arklys? Dvėseliena, o ne arklys. Tokiais arkliais tiktai pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus. - Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - atsiduso Anupras. - Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar ir šiandien jų ieško lyg galvos netekęs. - Dabar nebent pragare juos suras, - abejingai atsakė ve­ žikas. - Aš pats prasikeikiau ir juos prakeikiau su jais važi­ nėdamas. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčiamos susiprato nudvėsti. Tas velnio bajorpalaikis Sešelga gal turės naujai vogtų arklių pamainą. Keikdamasis vežikas nuėjo j smuklę, o Anupras liko vie­ nas prie kritusio arklio ir šalia jo stovinčio su panarinusia galva nelaimės draugo, antrojo Girdvainio obuolmušio. Paglostė Anupras nusiminusią arklio galvą, pažiūrėjo į kri­ tusio sustingusias akis, atsiduso ir tarė: - Toks gyvenimas! Pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, kažką sunkiai galvo­ damas, dar kartą atsiduso ir pamažėle nuėjo. Vežikas grįžo po kurio laiko iš karčiamos su Sešelga ir atsivedė porą naujai Raupio pavogtų arklių. Įsikinkė tuos arklius į briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus. Sešelgai liko vienas nudvėsęs arklys, o kitas vos pavelkąs kojas. Pašaukęs rakalį, pasmaugė ir likusį arklį ir abiem nu­ lupo kailius. Taip Šešelgai teko tai, kas liko iš Raupio pavogtų Girdvai­ nio obuolmušių žirgų. Bet neilgai ir tuo jis džiaugėsi.

381

XXV

Baltaragio malūne ir namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas vengė vienas su kitu susitikti, tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgiju­ sią žaizdą. Kiekvienas stengėsi dirbti savo darbą ir nesipai­ nioti po akimis. O pavasariniai vėjai jau pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis mė­ gino taisyti malūną, bet kažkaip nesisekė, sprūdo viskas iš rankų, ką paims, - ne tie jau metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks beviltiškumas, tarsi pasaulio galas artėtų, ir čia - daryk ką nedaręs, vis tiek nieko nepadarysi. Tai ir tuščios buvo visos pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį šiurpulingą nujautimą. Jurga, prisiminusi kitus pavasarius, buvo apsimetusi stak­ les drobes austi, bet irgi kažkaip viskas nesisekė, nuolatos trūko gijos, sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai skambėjo kaip kitais pavasariais. Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla lyg užspringusios, nes audėja pati su savimi ginčijosi ir negalėjo susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai apsikniaubusi ant staklių arba pra­ virkdavo nesulaikomomis ašaromis, arba atsirėmusi susting­ davo, užsisvajodama ir pati nežinodama, ką galvoja. Jurga šį pavasarį ne audė, bet pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu, kol pagaliau jėgų pritrūko ir taip pavargo, tarsi būtų atlikusi didžiausius darbus. O iš 382

tikrųjų nieko neveikė, tiktai slankiojo iš kampo į kampą, pati nuo savęs neturėdama kur dingti. Kartais primaniusi būtų ėjusi nors j pasaulio galą Girdvainio ieškoti, - viską užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo toks kartus apmaudas, pabusdavo ledi­ nis išdidumas, nustelbdamas besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati viena ežero pakrantėmis. Udruvės ežere kasdien vis daugiau rinkosi vandens, iške­ liančio ledą, o Jurgos širdyje vis daugiau prieštaraujančių jausmų, kurie nebegalėjo sutilpti vienoje širdyje ir ją, kaip pavasaris žiemą, sprogdino. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur rasti sau vietos ir nusiraminti. Net Udruvės ežero šlaitai, pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti, nepaguodė Jurgos ir nenuramino, nors jais kasdien dabar klaidžiojo. Tarytum viskas pražuvo, kas buvo miela ir brangu, ji nieko nematė ir nepastebėjo, lyg klaidžiotų sapnuodama atdaromis akimis ir nieko nematy­ tų. Ji visa buvo apimta savęs ir savo išgyvenimų, su kuriais kovojo, grūmėsi ir negalėjo nugalėti. Todėl nieko nematė ir niekas jos negalėjo prablaivyti, nes ta blaivumą galėjo ateiti tiktai iš širdies gelmių, o ta širdis ligi pat padugnių buvo sudrumsta. Tad tuščia buvo ieškoti bent kokio prablaivėji­ mo, kol širdis nenurimo. Jurga, klajodama paežere, negalėdama pati su savimi su­ sitarti, savo nelaimę išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaš­ kydavo po pakrantes apleistos nuotakos meilės žodžius, 383

keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei ašaros, nei pikti žodžiai, nei juokas nieko negalėjo padėti, nes Jurga nepajė­ gė susitvarkyti su savo širdimi, kurioje grūmėsi lygiai stip­ rūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, atlai­ dumas ir užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, pasiilgi­ mas ir atsisakymas: vieną mirksnį - vienas, kitą mirksnį kitas jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta išdi­ džioji Jurga klupdavo nepakeldama to įaudrinto savo šir­ dies bangavimo. Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną mirksnį būtų bėgusi ištiestomis rankomis pasitikti Girdvainio, kad tik būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas, be­ jausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų duris pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai viena iš ky­ lančių ir nusileidžiančių bangų, kurios visą laiką siautė Jur­ gos širdyje. Taip ilgiau negalėjo gyventi Jurga ir laukė - visa širdimi laukė, kad kažkas atsitiktų, vis tiek - kas, kad tiktai nurimtų tas padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai ir beviltiš­ kai grumtis pačiai su savimi. Tai laukė dabar Jurga, pati nežinodama ko. Ir jau ne Gird­ vainio, - nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepama­ tys, - ne savo vestuvių, kurios su praeitos žiemos pūgos sū­ kuriais pražuvo, bet kažko niauraus, neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos kančios. Ir tas nežinomas laukiamasis, rodos, su pavasario vėjais lėkė, su pirmais upeliais skubėjo. Ir kitą vakarą, išėjus Anup­ rui, kai tėvas su dukra vienu du atsisėdo už stalo vakarienės, 384

apleistame malūne suūkė pelėda, tėvas su dukra, lyg kažką nujausdami, pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo ant stalo. - Jau, - pasakė duktė, visa išbaldama kaip drobė. - Kas? - nutirpo tėvas, žiūrėdamas į dukrą ir įsiklausy­ damas. Pelėda vėl suūkė, tarsi raudodama, tarsi kvatodama, kad nežinia buvo ko laukti - vestuvių ar šermenų. Bent taip seni žmonės kalba: pelėda kvatoja - lauk vestuvių, pelėda rauda - lauk šermenų. Bet nei tėvas, nei duktė nelaukė nei vienų, nei kitų. Jie abudu laukė kažko kito, o ko - patys nežinojo. Tad žiūrėjo vienas į kitą, tarytum norėdami kažką išskai­ tyti vienas kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse. Klaikus nujautimas kaip siaubas sukaustė krūtinę, ir kažko neišvengiamo laukimas sustingdė visus sąnarius. Nesikęsdamas tėvas pakilo eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties, įsikabino tėvui į rankovę ir neišleido. - Neik, tėveli, neik, - maldavo. - Kas bus - tebūnie. Tėvas su gailesčiu paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė prie tėvo krūtinės, visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai jau ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda ne pelėda, o kažkas kitas - baisiai nusikvatojo ir nuskrido. Tada krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo nesavu balsu. Ji pajuto, tarsi būtų prisilietusios kažkieno šaltos ran­ kos ir plėšusios ją nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio tėvo rankų. 385

Paskui per visą naktį kliedėjo Jurga. Tėvas nei žingsnio neatsitraukė nuo jos lovos, nesumesdamas akių. Ji visą lai­ ką blaškėsi be sąmonės, su kažkuo sunkiai kovodama. Tiktai paryčiu atgavo sąmonę, pašoko iš lovos ir, žiūrėda­ ma į tėvą siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, pa­ griebė tėvą už rankos. - Bėkim, tėveli, iš čia, - pakuždomis paslaptingai pasakė, tarsi bijodama, kad kas neišgirstų. - Kur, dukrele? - nusigando ir nustebo tėvas. - Vis tiek kur. Tiktai toliau nuo čia, - maldavo virpėda­ ma, kaip epušės lapas. - Nurimk, dukrele, - ramino tėvas, nors patį šiurpulys krėtė. - Nuo savo nelaimės niekur nepabėgsi. Ji lygiai čia ar kur kitur ištiks. - Bet aš nenoriu žūti! - virpėjo visa Jurga. - Nežūsi, dukrele, ką tu? - guodė tėvas ir pats drebėjo. Ta pelėda tave tiktai išgąsdino. Nebijok, praeis, pasveiksi. Bus viskas gerai, gyvensime, kaip gyvenome. Bet tėvas žinojo, kad veltui pelėda neūkia. O ar tikrai ten pelėda ūkė, ar kas kitas, - abejojo. Ir todėl drebančiomis rankomis užtaisė sidabro kulka šautuvą, kad pražūtų ver­ čiau pelėda, o ne jo duktė. Bet pelėda kitą naktį neatskrido. Veltui jos tykojo Baltaragis su šautuvu, pasislėpęs už malūno sparnų.

386

XXVI

Prakeiktas arkliavagis taip pat neišvengė savo galo. Jį patį pirmąjį ištiko jo nupelnytas likimas. Buvo gražus ankstyvo pavasario rytas. Tą rytą Gaidžgalės karčiamoje ėmė ir pragydo višta. Supykęs Sešelga paleido su kirviu į vištą, pranašaujančią nelaimę, bet nepataikė. Norėjo pasivi­ jęs dar kartą smogti, bet išgirdo laukuose nepaprastą triukš­ mą ir, užmiršęs vištą, išėjo už vartų pažiūrėti, kas čia darosi. Per laukus, tiesiai per arimus, nei kiek nešlubuodamas, beveik kojom žemės nesiekdamas, bėgo neatgaudamas kva­ po Raupys, o paskui jį vijosi Paudruvės ir kitų kaimų vyrai su kuolais ir mietais. - Laikykit vagį! - plyšo nuo riksmo laukai, ir iš aplinkinių kiemų bėgo vis nauji vyrai su naujais kuolais. Vargšas arkliavagis jau negalvojo, kad vyrai šį kartą pasi­ tenkins vienos ar kitos kojos išsukimu, susirūpino viso savo kailio išgelbėjimu, tai nėrė kaip zuikis, kurtų vejamas. Kad tik spėtų nubėgti ligi karčiamos, - bėgdamas galvojo, - Se­ šelga vis kaip nors išgelbės. Bet Sešelga kaip tik priešingai galvojo. Kad tik neatbėgtų arkliavagis į karčiamą ir nepramanytų jam bėdos su kaimo vyrais. Geriau jau, Sešelga linkėjo, nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik nereikėtų jo daugiau matyti. Bet tokia jau buvo Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių vyrai su kuolais, jis paspruko iš apsupimo ir įbėgo be kvapo į karčiamos kiemą. Pamatęs Sešelgą, puolė ant kelių prieš jį, nors anksčiau su panieka į jį žiūrėjo, nes šis gyveno ne tiek iš karčiamos, kiek iš Raupio amato. 387

- Gelbėk, Šešelga! - sušuko. - Paslėpk kur nors, kad tik neatrastų vyrai. Dešimt arklių atvesiu už išgelbėjimą. - Kur aš tave paslėpsiu? - nusigando Šešelga. - Pats ma­ tai, vyrai iš visų pusių supa kiemą. - Kur nors, broleli, bet paslėpk, - maldavo arkliavagis. Nors ir j alaus statinę. - Kaip tyčia visos alaus statinės pilnos, - sumišo Šešelga, nežinodamas, ką daryti. Paskui prisiminęs nudžiugo ir tarė: Lėk į stadalą ir lįsk į arklio odą, kuri ten padžiauta. Antrą kartą Raupiui nereikėjo kartoti. Kaip vijurkas šmurkš­ telėjo į stadalą ir ten įlindo į pirmo arklio odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią uždraudė jam Pinčukas. O tai buvo ta pati oda, kurią prieš savaitę rakalis nulupo nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio eržilo. Antro arklio oda ten pat kabojo. Raupys per tą skubumą ir iš baimės visai užmiršo, kad velnias, darydamas su juo sutartį pavogti Girdvainio ark­ lius, kaip tik jį perspėjo neįlįsti į tuos arklius pro pasturga­ lį. Bet Raupys tą velnio perspėjimą priėmė už kvailą pokš­ tą ir, savo nelaimei, visai išmetė iš galvos, net ir dabar ne­ prisiminė. Nebuvo kada ir prisiminti, nes aplink stadalą jau rinkosi vyrai su kuolais ir riksmu: - Užmušti arkliavagį! Raupio ir blusos apmirė, klausant to riksmo. Bijojo net sučiaudėti, kad neišsiduotų, kur pasislėpęs. O čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabaku išbarstęs nu­ luptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų. 388

O vyrai jau apstojo karčiamos kieme Šešelgą su kuolais. - Kur dėjai arkliavagį? - ne juokais grasino. - Nemačiau, vyručiai, aš jokio arkliavagio, - mėgino išsi­ sukti Šešelga. - Pas mane karčiama, turiu alaus ir degtinės, ir visokio kitokio gėrimo, prašau gerkit, kiek norit, - šian­ dien už dyką šinkuoju. - Matai, koks geras! - suprato vyrai karčiamninko klastą. Atiduok arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčiamoje už Raupį ir padegsime arkliavagių lizdą, tavo prakeiktą karčiamą. - Darykit, geri žmonės, ką norit, - kryžiavosi Sešelga, bet aš nekaltas. Nemačiau nei arklio, nei arkliavagio. - Ilgai tu čia zaunysi, - šūktelėjo vienas vyras, mesdamas kuolą ir imdamas virvę. - Kalbėk poterius, tuojau gyvą į dangų pakelsime. Puolė Sešelga ant kelių ir prašė pasigailėti, bet anas smar­ kusis vyras užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai net oro pritrūko. - Palaukit, vyrai, nesmaukit, - prašvokštė Šešelga. - At­ leiskit virvę, pasakysiu. Bet tas, kuris laikė už virvės, dar labiau truktelėjo, kad Šešelgai net akys išsprogo. - Įlindo, įlindo, - prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai pritrūko. - Kur įlindo? - atleido virvę. - Į Girdvainio obuolmušio kailį, - pasakė atsikvėpdamas Šešelga. - Ką tu čia niekus paistai? - supyko vyrai. - Tempkit jį, arkliavagių patrijarką, po balkiu. 389

Bet Sešelga, matydamas, kad čia ne juokai, nelaukė, kol virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo vyrams paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta odos, kurias pereitą savaitę nulupo nuo Girdvainio eržilų ir kuriose dabar kaip tik yra pasislėpęs arkliavagis Raupys. - Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? - pasiūlė laikąs už virvės. - O aš tuo tarpu palaikysiu, - jeigu sumelavo, tai ir keliu po balkiu. Dabar Sešelga nusigando, kad arkliavagis nepabėgtų iš ark­ lio odos, tai net atsiklaupęs pradėjo prašyti: - Paskubinkit, vyručiai, tiktai paskubinkit! - Spėsi kaboti, - atsakė jam laikąs už virvės, o kiti vyrai nuėjo į stadalą su kuolais. Po balkiu tikrai kabojo dvi arklio odos, viena supliuškusi, kita išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vy­ rai, visas apmirė iš baimės, bet prakeiktas čiaudulys taip pra­ dėjo kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo. - Matai, nesumelavo Sešelga, - išgirdo Raupys, kaip kaž­ kas pasakė, ir suprato, kad jį išdavė jo draugas. - Ir jis ne geresnis! - sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą. Kol Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė, ką su arkliavagiu da­ ryti. Niekas nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliava­ gio dūšios nugalabijimo, todėl nutarė užsiūti arkliavagį su jo dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos nebe­ matytų ir arklių nebevogtų. Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado adata su yla, ir 390

vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė siūti odą, liko tiktai maža sky­ lutė pačiame pasturgalyje, kai atsipeikėjo Raupys ir pradėjo prašyti pasigailėjimo. - Nenusimink, - ramino jį vyrai. - Mes tau nieko blogo nepadarysime. Tiktai apsiūsime arklio oda ir taip paliksime ant amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų arklių vogti. Raupiui nieko kita neliko, tiktai susitaikyti su savo liki­ mu. Tiesa, tas likimas buvo visiškai tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą paskutinę skylutę. - Tegu, - tarė, - paliksime ir jam kaip tam kupranugariui šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu bus verta, į dangaus karalystę. Paskui vyrai liepė Sešelgai atritinti į stadalą dešimt bačkų alaus, gėrė per visą dieną ir giedojo už arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje buvo užsiūtas nelaimingas arkliavagis Raupys. Taip ir nupampino vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko, taip ir pasiliko lig šio laiko neaišku. XXVII

Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo karčiamninkas Sešelga pamatė, kad nebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus daugiau vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga, svarbiausia, ir gyveno. Menkas pelnas mužikams arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks čia gali būti, kad ir šunbajoriui, gyvenimas? 391

O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo muži­ kai visai įsidrąsino ir toki akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog špy­ gom badė ir stačiai į akis juokėsi: - Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliava­ gio? Turbūt nekaip, kad nosį nuleidai? Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplė­ šų, bet tai nieko negelbėjo; priešingai, Sešelgos nuolaidu­ mas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis. Tai Šešelga šiaip galvojo, taip galvojo, pagaliau nutarė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių velniu Pinčuku. Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš pat vidurnaktį, nes tik­ tai vidurnaktį buvo galima Pinčuką prisišaukti. Bet juo ar­ čiau pelkių ėjo, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Tegu tas Pinčukas ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai žmo­ gus, ką jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai pabju­ ro, ko gali laukti tada iš velnių? Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui ir kinkų drebėjimas prisidėjo, kad Šešelga vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, suėmė visą drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė: - Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk! Šaukė vieną kartą - nieko, šaukė antrą kartą - tylu, tik krūmai patamsėję čeža, pašaukė trečią kartą, - net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė, - klaikiai nusižvengė vidu­ ryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė: - Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli? 392

- Gyvenimo man nebėra, - prašvebeldavo vis dar drebė­ damas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. - Nu­ galabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką aš dabar darysiu? - O kas man darbo? - atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. - Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuol­ mušiam pro pasturgalį, ko lindo? - Kad nebuvo kitos išeities, - mėgino Šešelga pateisinti savo draugą. - Nebuvo, tai ir pražuvo - abejingai atsakė Pinčukas. - O tau ko reikia? - Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? - maldavo Še­ šelga. - Špygom mane dabar mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti. - Et, - supyko visai Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu, be to, nusilaksčiau per žiemą Girdvainį beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti. - Tai tu šitoks, - įsižeidė tada Šešelga. Nesulauktų galva, kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar nie­ ko nelaimėtų. - Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na, ge­ rai, paminėsi. Tai pasakęs Šešelga net pats nusigando, iš kur tiek drąsos atsirado kalbėti su velniu, ir dar vidurnaktyje ant pelkių kraš­ to. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu jau įžeistas bajoriškas unaras - kas bus, tas bus, bet negali bajo­ ras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai į akis. 393

- Nepyk, - pagaliau tarė Pinčukas. - Jeigu jau taip labai nori, gali atsikeršyti už Raupio nugalabijimą. Nuėjęs į mies­ tą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir nekaltą žmo­ gų nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad net Rau­ pio ims gailėtis. O jeigu to bus tau dar maža, tai rink arklių pėdas, spjauk tris kartus ir tark: „Kad ir jūs taip nusivarytu­ te, kaip Girdvainio obuolmušiai.“ Ir kris tie arkliai, kurių pėdas paspjaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir atsikeršysi savo priešininkams. Tiktai nespjauk prieš vėją, kad sau barzdos neapsispjautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. Mane ty­ ko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nu­ šauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu, - pasakė Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo. O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam atsikeršyti, ir pats sau tarė: - Na, dabar aš parodysiu tiem šunsnukiam, ką aš galiu! Patenkintas sugrįžo atgal į karčiamą ir, nei ryto nesulau­ kęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs, su gaid­ gyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią ku­ melę, paskutinį Raupio palikimą, ir išvažiavo į miestą. Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias toli­ mas. Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su pavydu prisi­ minė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar belstis pro tamsą į miestą, pats išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar - nieko nepadarysi priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta 394

bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su botkočiu, sustodavo, tarsi norėdama paklausti: ko tu čia, durniau, badaisi? - Kad tave kur giltinė, - neišsikentęs keikėsi Sešelga. - Su tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į miestą su skubiais reikalais. Besibarant su kumele pradėjo švisti, ir Sešelga pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo tur­ gus, matyt, daug kas ir iš Paudruvės buvo važinėjęs į miestą, tai Sešelga net apsidžiaugė, kad išvažiavo - du zuikiu iš kar­ to nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius iš­ gaišinsiąs. Tai išlipęs iš kalamaškos pradėjo rinkti arklių pėdas, spjaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. Ne­ varoma kumelė su kalamaška, vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl ją nebaksi botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Sešelga buvo taip labai užsidegęs, kad net nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat buvo pasilenkęs naują pėdą užburti), ir pakilęs piktai šūk­ telėjo: - Nu, Stervą, ar jau nepasivelki? - Bet kumelė net neat­ sigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio. - Nagi, čia dabar kas? - nustebo Sešelga. - Ar gaišti užsi­ manei? Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė. - Negi būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? - atsikvošėjo 395

Šešelga. Ėgi, žiūri, paskutinė pėda, kurią spjaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. - Kad tau kur galas, šitaip neapsižiūrėti! Bet dėl kumelės nugaišimo nenusiminė Šešelga, priešin­ gai, net apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai padeda. Tai palikęs kalamašką su nudvėsusia kumele kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spjaudydamas į kiekvieną arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai išdžiūvo. Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė net liežu­ vį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės krašto mu­ žikai pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones. Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį muži­ kams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos, labai patenkintas grįžo atgal į savo Gaidžgalės karčiamą, vis dar pakeliui spjaudydamas į arklių pėdas ir džiaugdamasis, kad tokią baisią bausmę užtraukia ant Paud­ ruvės krašto. Sugrįžęs į savo karčiamą, nieko daugiau neveikė, tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas laukdamas, kas čia dabar bus. XXVIII

Na, ir pradėjo Paudruvės krašte dėtis nepaprasti dalykai. Pirmiausia ėmė kristi arkliai. Tiesiog kažkoks maras užėjo. Visai suprasti negalima buvo (niekas nežinojo, kad čia toks baisus būtų Šešelgos kerštas), sveikiausi arkliai krisdavo ant 396

kelio bevažiuojant, čia pat po akimis, arba atrasdavo iš po nakties tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir tai vis būdavo patys geriausieji arkliai, tarsi pražuvę Girdvainio obuolmušiai būtų paskui save patraukę visus kitus arklius. Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė. Kad bent kokia liga būtų - nestebėtina, o čia - sveikiausias arklys pra­ dėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Nenoromis pradėjo spė­ lioti žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras staiga užėjo. Niekas nepagalvojo, kad čia Sešelga būtų kaltas. Juk jo arklys pats pirmasis ant kelio padvėsė, palikdamas bajoriš­ ką kalamašką, kuri ligi šios dienos nustumta į pagriovį riog­ sojo. Bet žmonių akys vis tiek nukrypo į Šešelgos karčiamą. Juk ties ta karčiama krito Girdvainio obuolmušiai, nuo ten ir prasidėjo maras. Prisiminė žmonės arkliavagio Raupio nugalabijimą Gaidžgalės karčiamoje. Kai kas net apgailestavo ir tardavo, kad vis dėlto gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai, nors ir linksmai, užpampino arkliavagį. Tegu jis ir nujodavo vieną kitą arklį, o čia dabar - ir žiūrėsi, ir nepamatysi, dingsta arklys į jį bežiūrint, ir nieko negali padaryti. Akylesni žmonės net nepaprastų dalykų esą matę. Kai kris­ davo staiga arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio Raupio šešėlis, tarsi jis nujodavęs ant arklio, o žmogui pa­ likdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau atsira­ do žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę arkliavagio Raupio dūšią, kai ji šaipydavosi, kaip gaišdavęs arklys. Tarytum iš ano pasaulio atkeliavęs būtų pasityčioti iš žmonių, praran­ dančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo, ką darysi pava­ 397

sarį be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė Rau­ pio nugalabintojus, kam tokią nelaimę ant krašto užtraukė. Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo nugaišę, bandė juokais paversti visą prietarą, kad tos paskutinės skylutės neužsiuvo: mat prakeikta arkliavagio dū­ šia ne kitaip, kaip pro tą skylutę, išlindusi ir dabar keršydama smaugianti arklius, negalėdama jų pavogti. Bet ir tie, jeigu tik nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, nes pagaliau iš kur čia gali žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis ir tie nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampino arkliavagį. Taip jau išėjo. Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį ir paleidę, o dabar, kai buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas lupo be jokio gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo. Bet ką dabar čia darysi? Padaryta - neatitaisysi. Nebent nueiti pas kleboną, - kai kas net rimtai siūlė, - užpirkti mi­ šių už arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau nebe­ keršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė, - kas čia dabar eis ir kaip eis užpirkti mišių už arkliavagį, tarsi už kokį giminę. Kažkaip nepatogu ir net sarmata atrodė, tai kentė žmonės, nežinodami, ką daryti, ir tiek. Tiktai vienas karčiamninkas Sešelga buvo labai patenkin­ tas ir net džiaugėsi. Kiekviena proga primindavo: - Sakiau, nežudykite nekalto žmogaus. - (Geras nekalta­ sis!) - Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus. Netikėjo žmonės, jog taip galėtų būti, kad už arkliavagį pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. Bet po keleto dienų ėmė ir atvyko baudžiamasis būrys į Paudruvės kraštą, Šešel398

gos skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, jokio maišto nerado, o atrado tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų ark­ liai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis išgėrė Gaidžgalės karčiamoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso labo tiktai surašydami protokolą dėl arkliavagio Raupio nužu­ dymo iš Sešelgos žodžių ir jį patį apstumdydami ir išplūsdami, kam primelavo ir suvedžiojo. Išjojus būriui, susirinko į karčiamą kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengėsi daryti. Negi iš tikrųjų už arkliavagį keršyti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės kaimus nuo žemės paviršiaus, bet vyrai, matydami ir patį Sešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, nepa­ tikėjo. Priešingai, užuot nusigandę, apstojo su lazdomis Šešelgą ir prigrasino: - Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blo­ giau negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas Raupį. - Ką jūs, vyrai? - teisinosi nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo. O vis dėlto priskundė, primelavo žaltys, ir apie tuos, ku­ riuos matė stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių nematė, tik šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė, nieko blogo Šešelgai nepadarę. Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip pasijuto. Koks čia gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį bajorą Šešelgą apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai visai po gyvenimo. 399

Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis. Bet nuėjęs į pelkes, šau­ kė, šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo. Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius, bus jį ap­ leidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pin­ čukas ir piktai paklausė: - Ko gi tau dar reikia? - Ak, pan Pinčuk, - apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nu­ siminęs. - Vis tiek man nėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? At­ jojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui susirinkę mužikai lazdomis pradėjo grasinti. - Et, su tavim gyva bėda, - atsakė nepatenkintas Pinču­ kas. - Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo. - Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk? - beviltiškai sudejavo Šešelga. - Nagi, lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, piktai atšovė Pinčukas. - Ką tu, pan Pinčuk? - nusigando Šešelga. - Kas gi karčiamą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys? - Na, jau gerai, - nenoromis sutiko Pinčukas. - Dar kar­ tą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą užkerėjai, ir tark: „Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt.“ Tiktai ne­ supainiok kanopos, nes kitaip spirs arklys ir tau dantis iš­ barstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmu­ šiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su 400

juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netruk­ dyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane am­ žinai trukdai? - Gerai, - prižadėjo Šešelga. - Daugiau tavęs netrukdy­ siu. Kaip nors pats vienas išsiversiu. Sugrįžo Šešelga į karčiamą galvodamas, kad dabar jis ga­ lės puikiausiai verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio, žino­ damas tokias paslaptis, kaip apsirgdinti arklius ir juos pagy­ dyti. Tai pareidamas nutarė verstis arklių gydymu. Tiktai ne taip viskas išėjo. Rytojaus dieną pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti sergančius arklius, jeigu jam gerai užmokėtų. Iš pradžių žmonės tiktai juokėsi iš tokio Šešelgos pasigyri­ mo, o paskui vienas kitas pradėjo abejoti: o ką, gal tas vel­ nio išpera ir žino kokių būdų, kaip arklius išgelbėti? Nusivedė vienas pas savo arklį, Šešelga papūtė į kanopą, kažką pamurmėjo, ir pagijo arklys. Nusivedė kitas, ir to pa­ gijo. Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė Šešelgai už arklio pagydymą po dvidešimtpenkrublę. Bet geras arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skai­ čiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo prose­ nių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią arklį, nespėjo nei papūsti, nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešel­ gai, ir suvarė visus dantis į goserę. Sugrįžo į karčiamą Šešelga, nieko nelaimėjęs, tiktai krenkš­ damas ir spjaudydamas dantis. Nelengvas vis dėlto daiktas būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip čia apsidrau­ dus nuo tokių nelaimingų atsitikimų. Juk dažnai gali pasi­ 401

taikyti, kad paims ne tą kanopą, kurios pėdą užbūrė. Tada ne tik visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi. Bet nespėjo Sešelga visko gerai apgalvoti, kai ištiko nau­ jos ir daug didesnės nelaimės. XXIX

Kas gi galėjo manyti, kad už visa tai, kas dėjosi Paudruvės krašte, teks atsakyti vargšei Uršulei, kuri čia buvo tikrai nie­ ko nekalta. Nebent tiktai tiek, kad nuo jos viskas prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis. O atsitiko šitaip. Vieną penktadienio rytą viena davatkė­ lė, vardu Leokadija, kuri varžėsi dėl pirmenybių davatkyne su Uršule, išsitraukė iš po lovos medaus uzbonėlį, norėda­ ma kiek pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji atrado uzbonėlyje? - Nagi sudžiūvusią rupūžę. Kilo triukšmas visam davatkyne. Kas tai padarė? Pati ru­ pūžė negalėjo įlįsti į uzbonėlį, nes buvo sudžiūvusi ir uzbonėlis buvo gerai skudurėliu užrištas. Krito įtarimas ant Uršulės. Ta gynėsi ir žegnojo davatkas. Bet atsirado viena davatkėlė, vardu Cecilija, kuri matė, kaip vakar pavakare, temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos lova ir kažką ten veikė. Abejonių jokių neliko, ir visos davatkos puolė ant vargšės Uršulės. Kas gi kitas galėjo tai padaryti, jei ne velnio nuota­ ka? Ta, priremta prie sienos, gynėsi, paskui visai netyčia prisipažino: - Ir jūs visos kaip ta rupūžė sudžiūsite, - pasakė. 402

To pasakymo visiškai užteko. Puolė visos davatkos kaip viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti už kasų. O kokios ten kasos galėjo būti supintijusios davatkos? Tokios maždaug kaip nutriušusios žiurkės uodega. Neilgai teko davatkoms tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės kasas, jos mergystės pasididžiavimą* Tada nusigandusios davatkos puolė prie savo lovų ir pa­ lovių ir pradėjo tikrinti, ar ta velnio nuotaka nenorėjo ir jų apkerėti. O kaipgi, viena atrado galvūgalyje kažkokių žolių ryšulėlį, kita kojūgalyje - sumaizgytą pelę, trečia - po šonu arklio žiaunas, ketvirta - nežinia kurio numirėlio dantis, penkta - vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau ir daugiau, kad vargšės davatkos, siaubo sukrėstos, pamatė, kad tikrai gyveno su velnio nuotaka, tikra ragana. O Uršulė, taip nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės. - Sudeginti raganą! Akis išdraskyti! - ir dar kažką padary­ ti šaukė visu būriu apspitusios Uršulę ir nežinodamos, ką su tokia nenaudėle daryti. Pagaliau į davatkų kliksmą ir riksmą pribuvo špitolninkas Bernardas ir zakristijonas Benjaminas, abudu vyrai išmin­ tingi ir dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno gale, ir jų pareiga buvo klebono uždėta tvarkyti amžinai besiki­ virčijančias davatkas. Manė abu vyrai, kad čia kasdieninis davatkų triukšmas, bet atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, patys nusigando ir neži­ nojo, ką daryti. 403

- Suriškime, kad nepabėgtų, - pagaliau tarė drebančiu bal­ su špitolninkas Bernardas, mažas, sukumpęs žmogutis su įdubusiomis ir amžinai nusigandusiomis akimis ir labai drū­ tu balsu. - Teisingai sakai, - pritarė zakristijonas Benjaminas, ilgas ir liesas kaip kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis kak­ toje akimis. - Ir veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, ką su ja daryti. Vyrų sumanymui pritarė visas būrys moterų. Nesiprieši­ no ir Uršulė. - Veskite, - sako, - klebonui kaip per išpažintį viską prisi­ pažinsiu. Tai ilgai nelaukdami du dievobaimingu vyru ir visas būrys davatkų išbrazdino suraizgytą sumaizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė - šūkaudami, rėkaudami - į kleboniją. Klebonas Bonifacas Bobinas kaip tik pusryčiavo. Išgirdęs nepaprastą triukšmą - žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar darosi? - Nagi, visa procesija atvyksta į kleboniją. Palikęs pasninko pusryčių gausiai apkrautą stalą, išėjo į prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo klebonas, kad tokia gauja sudrumstų valgomojo rimtį. Tuojau pat ties prieangiu susirinko ir visas būrys davatkų su abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Ur­ šulę. Pamatę išėjusį kleboną, visi vienu balsu sušuko: - Sugavome, klebonėli, raganą. - Kokią raganą? - nustebo klebonas. - Nagi šitą velnio nuotaką, kuri norėjo visą mūsų davatkyną užkerėti. 404

- Kokią velnio nuotaką? - vis dar nesugodo klebonas. - Nagi šitą prakeiktą davatką Uršulę, kuri prieš keletą metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir yra pikčiausia ragana. - O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? - paklausė klebonas. Tada visas būrys davatkų, viena kitą perrėkdamos, o du vyru rimtai pritardami, pradėjo pasakoti, ką atradę davatkyne ir kokių raganiškų bei velniškų dalykų esą matę ir pri­ tyrę iš šitos prakeiktos velnio nuotakos. O viena davatkėlė, vardu Elžbieta, net matė, kaip vieną pavakarę Uršulė, apsi­ žergusi šluotą, priėjo prie krosnies ir staiga dingo, tarsi pro kaminą išskrido. Čia pritarė ir špitolninkas Bernardas, kaip jis kartą žiemą, eidamas dar patamsėję skambinti ankstyvo­ sioms mišioms, pamatęs, kaip viršum davatkyno kažkas žyb­ telėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis labai nusigan­ dęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar aišku, kad šita ragana buvo parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu velniu. Klebonas klausė, klausė, užmiršo net ir nebaigtus pusry­ čius ant stalo, - kur jau čia pusryčiai, kad beklausant net ir klebonui pradėjo plaukai šiauštis, pagalvojus, kokia velnia­ va net apie jo bažnyčią sukasi. - O ką tu pasakysi? - kreipėsi pagaliau į Uršulę. Ta nusilenkė klebonui ligi pat žemės ir tarė: - Netiesa, klebonėli! Burtus dariau, kalta esu. Bet ragana nebuvau. Nelakiojau ant šluotos. Leiskite atlikti paskutinę išpažintį iš viso gyvenimo, o paskui jau darykite, ką norite.

405

XXX

Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis iš viso gyve­ nimo. Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip ji augusi primestinuke pas Baltaragius, kaip visi ją skriaudę ir tiktai vienas Baltru­ kas jos gailėjęsis. Taip Dievas davęs, kad visi iš malūno iš­ krikę, o pasilikę tik jiedu su Baltruku. Ir tas Baltrukas vis labiau jai patikdavęs, ir ji labai norėjusi už jo ištekėti, tiktai jis apie tai nei užsiminti nenorėdavęs, tarsi jam visa tai nei galvon neateitų. Tai ji tada, kitų moterų pamokyta, užsiėmusi pirmą kartą burtais. Nuėjusi į pirtį, išprakaitavusi, bet vandeniu nesiplo­ vusi, o sušluosčiusi prakaitą į skarelę, kurią buvo nusipirku­ si tam reikalui atlaiduose, ir parsinešusi namo. Paskui iš tos skarelės prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, no­ rėdama jį prisivilioti. Bet jis visai negėręs, nors ir užsaldinu­ si buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspjovęs, sakydamas, kad čia kaž­ kokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. Nors mote­ rys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas. Tada, vėl moterų primokyta, pirmą pavasario šiltą naktį pririšusi prie karties linų kuodelį ir išnešusi pastatė prie malūno, kad šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas, rodos, daiktas, o tokia baimė ėmusi, kad net visa drebėju­ si, o bjaurybė šikšnosparnis neįsivelia ir neįsivelia į kuode­ lį. Keletą naktų teko vis tai daryti. Pagaliau vieną rytą at­ radusi šikšnosparnį, įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi į mišką, ten padėjusi ant skruz406

dėlyno ir pasileidusi tekina atgal, užsikimšusi ausis ir neat­ sigrįždama, nes jeigu būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu būtų išgirdusi šikšnosparnį rėkiant - būtų apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi. Parbėgusi namo be kvapo ir laukusi. Po trijų dienų nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno savo kuodelį su šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kau­ lelių tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią dieną, temstant, Baltaragiui nematant, truktelėjusi jį su tuo kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka ir pasakęs: „Ko čia kabinėjiesi?“ Ir nuėjęs neatsigrįždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs, ir nieko nepadėjęs. Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę Jaudegytę, o ji, tiek vargo padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės pri­ ėmusi, nežinojusi, ką daryti. Tiesiog širdis plyšusi, tai žlium­ busi užsidariusi kamaroje, ir gana. Kartą užėjusi tokia uba­ gė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei varg­ šės ir ji patarusi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų jiems kelią smėliu, parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems gyvenimo. O pačiai Uršulei įsakiusi laipio­ ti tvoromis, kol parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų žo­ džius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų žodžius užmiršusi, o tada ne tiek juos kalbėjusi, kiek žliumbusi po tvoras laipio­ dama. Ar tie burtai padėję, ar taip Dievas davęs, nežinanti, tiktai po metų jaunoji Baltaragio žmona pagimdžiusi dukte­ rį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi ir daugiau jokių burtų nedariusi. Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs ją išleisti 407

už velnio Pinčuko, bet ji jau buvusi padariusi skaistybės apžadus Švenčiausiai Švendubrės Panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. Čia jokių burtų neda­ riusi, gyvenusi, kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasnin­ kavusi ir už savo nusidėjimus atgailą dariusi. Tiktai paskui, kai Baltaragio dukra jau buvo paaugusi, tai bijodama, kad ir jos tėvas neišleistų už Pinčuko, - o jis didesnis esąs už ją burtininkas, jis tai jau tikras raganius esąs! - prikalbinėjusi tą neišmanėlę daryti skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi, tai Uršulė norėjusi tam kvai­ lam padarui vis tiek padėti ir neleisti jos tėvui pražudyti jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės kryžkelėje, kad negalė­ tų pas ją jaunikiai su piršliais atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar tai padėjo, ar ne, tikrai nežinanti, bet ilgai niekas negalė­ davęs su piršliu nuvažiuoti pas Baltaragio dukterį, tiktai paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs po kojomis rūtų vainiką, užkastą kryžkelėje po kryžiumi, nu­ važiavęs su piršliu pas Baltaragio dukterį ir auštant atlė­ kęs užsakų. Bet už tai jį Dievas nubaudęs. Praradęs savo arklius. Bet čia ji nieko nekalta esanti. Nieko nedariusi. Tiktai ma­ čiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį ir tas nulėkęs su arkliais, o Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas. Ji net padėti Gird­ vainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs iš bažny­ čios ir jos nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką daryti ir kur vytis arklius, nes buvo mačiusi, kur Raupys su jais nu­ važiavęs. 408

O dabar dėl siaučiančio arklių maro ji esanti nieko nekal­ ta ir nieko nežinanti. Čia turbūt velnias Pinčukas su karčiamninku Šešelga keršija už arkliavagio Raupio nužudy­ mą. Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti. Davatkyne vienai kitai padėjusi burtus, bet tie burtai esą visai nekalti. Leokadijai įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes buvusi labai pikta ir vis ją užkabinėjusi. Kitoms - kurioms žolelių galvūgalyje padė­ jusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, kitoms kur kojūgalyje sumaizgytą pelę, kad kojas susuktų, mažiau po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų, o toms, kurioms numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti nuo arklio žiaunos, ji ir pati nežinanti, tiktai mananti, kad toks daiktas kaip arklio žiau­ nos turėtų ką nors paveikti: ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką padaryti. O su velniais jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi, niekada neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti, kaip tai padaryti. Čia begėdiškai meluojanti davatka Elžbie­ ta, be to, ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti, ir špitolninkas Bernardas, kuriam nežinia kas akyse pasirodęs ant davatkyno stogo ties kaminu. Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio obuol­ mušius pavogė. Klebonas per sumą kai užgiedojęs, ji ir pa­ galvojusi, kad nusižvengęs, nelyginant Girdvainio drigan­ tas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėję, ir 409

kai tik klebonas laikydavęs giedotines mišias, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neida­ vusi į klebono giedotines mišias. Pabaigusi išpažintį, Uršulė paprašė atleidimo, prižadėjo niekada daugiau burtais neužsiimti ir sukniubusi taip mušė­ si į seną, sudžiūvusią krūtinę, kad net visų aplinkui stovin­ čių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. Taip tylu buvo, kad girdėjo vienas kito net kvėpavimą. - Negausi išrišimo, - pagaliau atgavęs kvapą, prabilo kle­ bonas. - Seniau tokias griešninkes kaip raganas degindavo. Dabar, gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmo­ nių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta. Uršulė, tai išgirdusi, čia pat apalpo ir išsitiesė ant žemės. Bet tai nei kiek nesugraudino klebono širdies. Per daug jau buvo įgrisusi jam visa ta velniava, kuri jo parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velnia­ vos kaltininkė. Tai nueidamas baigti pusryčių griežtai tarė zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui: - Išveskite ją iš mano parapijos ribų, duokite gerai į padalkas ir paleiskite į visus keturius vėjus. XXXI

Nepaprastai iškilmingai palydėjo Uršulę iš Švendubrės davatkyno ir parapijos. Pro susigrūdusią minią kelią skyrė pats Švendubrės baž­ nyčios maršalka Silvestras Kukutis su didele gumbuota laz­ da. Paskui ėjo Uršulė, - bet, Dieve apsaugok, koks ten buvo 410

jos ėjimas? - visa šlapia (mat kol atgaivino, kai apalpo prie klebonijos po išpažinties, porą kibirų vandens supylė), pa­ kulomis užkišta burna, kad nerėktų, mazgote užrištomis aki­ mis, kad nesužavėtų, surištomis kojomis ir rankomis, kad nepabėgtų (kur ji, vargšė, galėjo pabėgti?) ir dar per liemenį pavadžiais pavadelėta, kurių vieną galą laikė špitolninkas Bernardas, o antrą - net įsiręžęs - zakristijonas Benjaminas. Vargšė Uršulė klupo, šniokštė kaip nuvarytas arklys (paskli­ do gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), bet nega­ lėjo nei sustoti, nei atsikvėpti, nes iš vienos pusės ragino špitolninkas Bernardas su šermukšnine lazda (šermukšnio visi Dievo priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės zakristijonas Benjaminas krapino - vis per padalkas ir per blauzdas nežinia, ar su arklio uodega, ar su kažkokia krapyla. O kokia žmonių spūstis buvo! Koks riksmas, koks triukš­ mas! Tokios spūsties ir tokio riksmo net per didžiausius at­ laidus ir jomarkus nebūdavo. Susirinko ne tik Švendubrės bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar tai stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio! Pagaliau, kai išėjo iš Švendubrės, žmonių spūstis atslūgo. Ką gi, pamatė raganą, ne tokia ji baisi, koks baisus jos vary­ mas. Tai vieniems net ir pagailo, o kiti nusispjovė, kad ne­ užkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, tai liko tiktai paly­ dovai ir vienas kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. Bet ir tuos paskutinius nusivaikė zakristijonas Benjaminas, užsi­ mojęs su arklio uodega: - Ko čia dabar? - atsigrįžęs pervedė išverstomis akimis. Ar neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks! 411

Mat zakristijonas Benjaminas galvojo pasivesti Uršulę už pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti į visus keturis vėjus. Kur čia ją vedžiosi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė iš Švendubrės. Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas. Vos nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko: - Ko čia sustojote? Varykite toliau savo raganą! Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo vyrų su kuolais ir reikalaudavo: - Varykite toliau! Neleisime, kad mūsų laukuose paleistute savo raganą. Ką dabar darysi? Reiks varyti už parapijos ribų. Tiktai ži­ nia apie raganos varymą daug greičiau sklido per kaimus, negu spėjo varyti vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ir pradėjo sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Nuo kojų nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasi­ velka, tempk, jeigu nori, nieko kito nepadarysi. Sustoti nei nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais ir - varykite to­ liau! O kur ją nuvarysi? Palydovai net graudentis pradėjo: - Kur mes ją, raganą, padėsime? - visai nusiminė špitolninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo negu po didžiau­ sio varpų skambinimo. - Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą? - O ką aš žinau? - atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. Kad būčiau žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau visai ne­ prasidėjęs. Tegu būt daręs su ja klebonas, ką norėjęs. 412

Taip bebėdodami, ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo parapijos ribą, - tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio parapiją nuo Švendubrės parapijos, ir sustojo čia viduryje tiltelio. Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš prieša­ kio ir neleidžia: - Varykite atgal savo raganą! Neleisime, kad ją mums primestute. O Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuo­ lais grasina: - Varykite raganą toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome. Ką dabar darysi? Nei ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė su­ kniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę palydovai numetė šalia jos pavadžius, - bėk dabar, ragana, jeigu gali! - ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia į kitą. - Kur dabar mes ją dėsime? - beviltiškai klausė. - O mums kas rūpi? - abejingai atsakė vienas ir kitas tilte­ lio galas. - Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite. Pasidairė, pasižvalgė Bernardas su Benjaminu, mato - ne­ bėra kitos išeities, lieka tiktai laukti. Tai atsirėmė Benjami­ nas į tiltelio atlošą ir spjaudosi į bėgantį vandenį, o Bernar­ das atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia ir kad tu galą gautum. O vyrai, sustoję tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės. Tiktai skaldo vieni kitiems antausius, ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį. Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nu­ galėjusi, neaišku. Tiktai besipešdami pastebėjo, kad kažkoks ponaičiukas tarp jų maišosi ir kuso dar smarkiau pradėti 413

peštis. Sustojo nustebę vyrai. O ir tas ponaičiukas atsistojo viduryje tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja. - Ko pešatės, vyrai? - klausia. - Kur čia nesipeši? - atsakė Didžiasalio vyrai. - Jie mums savo raganą nori primesti. - O ir mums jos nereikia, - atsiliepė švendubriškiai. - Kurgi ta ragana? - apsidairė tas ponaičiukas. - Ogi štai guli, - koja paspyrė Benjaminas davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam pasprukti, palikus raganą ant tiltelio. Te­ gu žinosi tada su ja. - O ar tikrai ji ragana? - vėl paklausė tas ponaičiukas, iš visų pusių apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę. - O kas ją žino? - abejingai atsakė Bernardas, nes jam į gyvą kaulą įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir ją patylomis keikti. - O ar bandėte? - pasiteiravo ponaičiukas. - Ne, - atsakė. - Tai neišmanėliai, - sako tada ponaičiukas. - Tamsūs žmo­ nės esate. Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma reikia išban­ dyti, ar ji tikrai ragana. - O kaip ją išbandysi? - vieni ir kiti nesuprato. - Ogi labai paprastai, - sako tas ponaičiukas. - Jeigu bū­ tute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti. Štai, net knygose parašyta. Čia išsitraukė tas ponaičiukas su kepeliušuku tokią didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą, atvertė tą knygą ir perskaitė: 414

- Štai, čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietu­ viškai: „Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia pririšti kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o de­ šiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks - ragana, o jeigu skęs - nekal­ ta.“ Taigi, matote, galima labai paprastai išbandyti, reikia tik žinoti. - Mokytas žmogus vis mokytas, - atsiliepė iš vieno tilto galo. - O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką da­ ryti, ir pešamės. - Tai ką? - atsišaukė antri. - Bandykime, ar ką jau, kaip knygose parašyta? - Bandykime, - pritarė pirmi. Susiėjo tada vienas galas tilto su kitu galu, prikėlė beveik be nuovokos gulinčią Uršulę, - stebėtina, kaip jos nesu­ mindžiojo besipešdami, - surišo nykščius su kojų pirštais, kaip knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni kitų: - O kas dabar leis ją į vandenį? - Kas gi kitas leis, jeigu ne tie patys, kur atsivarė, - atsakė. Bernardas su Benjaminu nesipriešino, paėmė už pavadžių galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo: - Pasigailėkite, - sako. - Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą gauti. - Gerai, - paskubomis atsakė Bernardas. - Galėsi pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose pa­ rašyta. Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti, 415

ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio, ji aikte­ lėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama. Visi sužiuro nuo tilto. - Matai, nekalta mergelė, - vieni pasakė. - Paskendo. Bet nespėjo pasakyti, žiūri - suburbuliavo vanduo ir iški­ lo Uršulė į paviršių. - Ragana! - sušuko tada iš visų pusių. O Bernardas su Benjaminu nusigando, kad dabar tikrai neturės, kur jos dėti, ir paleido pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė. - Laikykit, laikykit! - sušuko nuo tilto. Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo van­ dens paviršiuje ir plaukė pavandeniui. Sužiuro visi, ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant van­ dens iššoko tiktai vienas kitas burbuliukas. Dar palaukė, pažiūrėjo, nieko nematyti, tik vanduo sūku­ riuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę. - Ką judu padarėte? - užsipuolė tada visi Bernardą su Benja­ minu. - Kamgalus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę. - Gal dar sugriebsime pavandeniui, - atsakė tada nusi­ gandęs Bernardas. Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto kažkas garsiai nusikvatojo. Tada vyrai, užimti Uršulės ieškojimu, neatkreipė į tai dė­ mesio. Tiktai paskui, geras varsnas apieškoję ir niekur sken­ duolės neatradę, - vinguriuodamas vanduo kažin kur nu­ nešė Uršulę su visais pavadžiais, - apsidairė, kur čia tas moks­ linčius, kuris taip bandyti pamokė, - bent į sprandą reiktų 416

užvažiuoti už tokį mokslą, - bet čia jis buvo, čia jo ir pėdsa­ kai dingo. Tada visas apmaudas nusigrįžo prieš Bernardą su Benja­ minu: - Tai per judu, durniai, nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme? Davė tada Bernardui su Benjaminu gerai į sprandą ir iš­ siskirstė spjaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę. O Bernardas su Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai pas kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašė atlaikyti mišias už Uršulės vėlę. - O čia dabar, ką prasimanėte? - nustebo klebonas. - Nekalta mergelė, pasirodo, buvo, - abudu atsiduso ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio. Supyko klebonas ir išvijo abu draugus iš bažnytinės tar­ nybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos mergelės Uršulės vėlę. XXXII

Pagaliau, po visų savo klaidžiojimų keliais ir šunkeliais, su­ grįžo į savo kraštą Girdvainis. Obuolmušiai ausyse jau nebežvengė. Buvo baisiai tylu ir tuščia. Tarytum visas pasaulis būtų staiga ištuštėjęs. Po susitikimo kryžkelėje su Pinčuku jau nebesitikėjo su­ rasti savo obuolmušių. O su jais tarytum viskas dingo. Po 417

kelionės sugrįžęs namo, pasijuto kaip po gaisro - nežinojo nei ką pradėti, nei ką daryti. Tai sužinojęs iš skerdžiaus Anupro apie savo obuolmušių likimą, tą pat vakarą išėjo į Gaidžgalės karčiamą. Nuėjęs net labo vakaro nepalinkėjo visokių nelaimių per­ sekiojamam Šešelgai, tiktai apsidairė, lyg kažko ieškoda­ mas, po karčiamą ir atsisėdo niaurus kaip naktis į pačią ker­ čią už stalo. Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino Girdvainio, nes nie­ kada nebuvo jo matęs, tai neprasmego iš tos baimės kiaurai žemę su visa savo karčiama. Tiktai nujautė, kad šis vėlyvasis svečias ne prieš gera atėjo. Todėl stebėjo nusigandusiomis savo akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti, kas per vienas jis būtų. O Girdvainis, atsisėdęs už stalo, tarytum visai nepastebė­ jo Sešelgos, tiktai iš paniūrų žvilgtelėjo į karčiamninką ir tarsi jam, tarsi ne jam - tarė: - Duok degtinės. Į uždūšines atėjau. Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė bute­ lį geriausios degtinės. Pastatė ant stalo prieš Girdvainį ir žemai nusilenkė, kaip prieš poną. - Labai prašau. Gal dar ko malonėsite? Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo į karčiam­ ninką, paėmė butelį ir išgėrė vienu užsivertimu. Paskui trenkė butelį į grindis, Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant že­ mės. O Girdvainis, lyg niekur nieko, vėl tarė: - Dar duok! - Kas čia dabar per žmogus? - spoksojo Šešelga į Girdvainį, 418

negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant dan­ ties. Tokio dar jis kaip gyvas nebuvo matęs, nors ir nemaža visokių žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir kitokių - praėjo pro jo karčiamą. Bet nespėjo Girdvainis antrą kartą žvilgtelėti, kai Šešelga jau atnešė antrą butelį. Girdvainis išgėrė jį kaip pirmą ir trečio paprašė. Tik tada Šešelga atsigodė ir suprato. „Ar tik ne Girdvainis bus?“ - pats sau pagalvojo, stingda­ mas iš baimės. Tai atnešęs trečią butelį - nei gyvas, nei miręs - pradėjo teisintis, kad jis nieko nekaltas, kad tai Pinčuko velnio, kuris pas Baltaragį bernavo, ir arkliavagio Raupio darbas. O jis iš to jokios naudos neturėjęs, tik priepuolį gavęs, kai Raupį taip žiauriai stadaloje užpampinę obuolmušio odo­ je. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų arklių. O ir Pinčukui tas gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiau­ sias kaltininkas. Šešelga, visas drebėdamas, išpasakojo, ką jis žinojo ir ko nežinojo. Girdvainis, nors ir klausė viena ausim Šešelgos kalbos, bet visai ja nesidomėjo ir nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse, kurios nieko bendro su Šešelgos plepalais neturėjo. O tos mintys slėgė kaip ak­ menų kalnas. Tad išgėrė trečią butelį ir pakilo nuo stalo, savęs nepakeldamas, baisiai niaurus ir girtas. Piktomis dėb­ telėjo į besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai apmirė ir ne­ teko žado. - Pasirink, - tarė, - po kuriuo balkiu nori kaboti. Apmo­ kėsiu sąskaitą. 419

Šešelga, neištaręs nei žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmu­ ko vietoje, o paskui atsipeikėjęs keturpėsčias nulindo už alaus statinių ir nesavu balsu pradėjo spiegti, lyg būtų kariamas. Maža vilties šį kartą turėjo Šešelga, kad liks nepakartas, bet tik be reikalo baimę šią kentė. - Nenori - nereikia! - abejingai patraukęs pečiais, tarė Girdvainis. Paskui koja spyrė į karčiamos duris ir išėjo, pa­ likdamas karčiamoje sukeltą siaubą. Lauke šniokštė pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagirio­ damas apsidairė aplinkui, pamatė prie karčiamos pamestą kaimo vyrų kuolą, su kuriuo pampino Raupį, paėmė jį ir užrėmė karčiamos duris iš lauko. Paskui, užėjęs už kampo, pasižiūrėjo, iš kurios pusės vėjas pučia, pasigraibė kišeniuose, atrado degtukų ir brūkštelėjęs uždegė karčiamos šiaudinį stogą. Liepsną pagavo vėjas, ir gaisras išsiplėtė ant viso namo. Pergąsdintas Šešelga ne iš karto suprato, kas atsitiko. Tik­ tai tada susigriebė, kai pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa karčiama prisipildė dūmų. Šoko pro duris, bet durys buvo užremtos. Tada su dūmais išsivertė pro langą. Liepsnojo pleškėdama visa karčiama. Šešelga norėjo bėgti į kaimą pagalbos, bet galva apsisuko ir, pats nežinodamas kaip, nurūko į Pinčuko pelkes. Tenai, beveik verkdamas, pasišaukė Pinčuką. - Na, tu ir vėl čia? - ne juokais supyko iškviestas Pinčukas. - Sakiau, kad daugiau man į akis nepasirodytumei. Lįsk dabar į pirmą akivarą ir užsirauk, kol aš dar tavęs tenai ne­ įgrūdau. 420

- Pasigailėk! - puolė ant kelių Šešelga. - Mane tokia nelai­ mė ištiko, o tu akivarą siūlai. Girdvainis karčiamą uždegė. - Kas man darbo? - atsakė Pinčukas. - Girdvainis dabar per laukus eina, ieškodamas šakos kur pasikarti. Na, grei­ čiau lįsk, kaip sakiau, aš neturiu laiko. - Kaipgi dabar aš - bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? mėgino išsisukti Šešelga. - Bajoras ne bajoras, neturiu laiko ilgai su tavimi terliotis, atkirto Pinčukas ir tėškė Šešelgą į vidurį liūno, o pats kažin kur paskubomis nurūko. Turbūt užbėgti Girdvainiui už akių, kad nenueitų į Baltaragio malūną. O Girdvainis, uždegęs karčiamą, kaip tik nuėjo gaisro atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės ežero link, kur buvo Baltaragio malūnas. Bet nenuėjo nei pusės kelio. Kaip jis galėjo grįžti be savo obuolmušių pas savo nuotaką, kuri jo išsižadėjo? Iš ryto atrado jį žmonės pasikorusį ant kalno prie kelio, kuris ėjo į Baltaragio malūną, ir tą kalną praminė Girdvai­ nio piliakalniu. XXXIII

Tą naktį pabudo Jurga iš klaikaus sapno ir visa drebėdama pašoko iš lovos. Pro seklyčios langus švietė kažkokia atšvais­ tė, o už langų skardeno kažkoks nepaprastas žvengimas, kad net visa seklyčia drebėjo. Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo nuo to vakaro, kai išgąsdino ją nepaprastas pelėdos ūkimas. Dar pereitą rytą buvo paki­ 421

lusi kliedėdama, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur išeiti, tiktai tėvas, neišleisdamas sergančios dukters iš akių, spėjo sulaikyti tarpduryje. - Kur eini, dukrele? - nustebęs paklausė. - Girdvainio ieškoti, - atsakė be sąmonės Jurga. - Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? - iš karto ne­ suprato tėvas, kad duktė kliedi. - Palauk, pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo obuolmušius, atvažiuos pas tave. - Ne, - atsakė Jurga. - Be manęs jis niekada nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir visa taip padaryti, kaip Anupras sakė, nes kitaip jis be ma­ nęs pražus ir man nebus be jo gyvenimo. Ir veržėsi išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė sulaikyti ir paguldyti atgal į lovą. Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus, kuriuos Jurga, atrodė, jau baigia užmiršti. Ir kam dar jis gundė eiti ieškoti pamišusio jaunikio? Geriau jis būtų niekada neatvažiavęs, negu tokią bėdą pramanęs. Bet paguldyta Jurga nurimo, tarsi užmiršo savo ketinimą eiti Girdvainio ieškoti, ir ramiai užmigo. Pramiegojo ligi pavakarės, o paskui pabudusi apsidairė aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai mieganti, tuojau pašoko iš lovos, lyg nesirgusi, buvo ne­ paprastai linksma ir gera su tėvu. - Ak, tėveli, - skundėsi lyg susisarmatijusi. - Kokia aš mie­ galė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, tėveli! Aš tuojau apsiruošiu. Tėvas nustebęs žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats ką galvoti. 422

Negi iš tikrųjų būtų pasveikusi? Kokia tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose akyse švystelėjo vienas kitas džiaugsmo spindulėlis. O Jurga, tarsi visai nesirgusi ir viską užmiršusi, sukosi linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi, lyg prieš didelę šven­ tę. Nei žodžiu neužsiminė apie Girdvainį, tarytum nei jo pažinusi, nei apie jį girdėjusi, ne tik kad širdyje būtų kada nors turėjusi. Apsitvarkiusi paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių bū­ tų, užtiesė stalą balta staltiese ir, žiūrėdama į tėvą, tarsi pri­ simeilindama, tarsi atsiprašydama, pasakė: - Eikš, tėveli, pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, suny­ kęs, kad gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet aš dabar pasitaisysiu, tėveli, ir pamatysi, kokia aš gera būsiu. Tėvas tik žiūrėjo į dukterį ir šypsojosi. Taip gera jam bu­ vo, kad pagaliau dukra pasveiko. Atsisėdęs už stalo valgė už du, lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia tėvo, ne tiek pati valgė, kiek jį penėjo ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir pasigai­ lėjimo akimis. - Kaip man gera su tavim, tėveli, - glausdamasi kalbėjo. Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis. -Ak, tu mano varguolėle, gražuolėle! - ne mažiau džiau­ gėsi tėvas, tarsi būtų prasidėjęs naujas, šviesus ir laimingas gyvenimas. - Kaip aš norėčiau, kad tu visada tokia laiminga ir linksma būtum! 423

- Ir būsiu, - spindėjo visa Jurga. Prie stalo užtruko ligi vėlių išvakarių, negalėdami atsiskirti ir atsidžiaugti savo naujai surasta laime. Ak, ta laimė, kokia ji paprasta! Jurga, eidama gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo ap­ svaigusį tėvą. Baltaragis net neatsimena, kada jis toks lai­ mingas buvo, kaip tą vakarą. - Labanakt, tėveli! - šypsojosi ant slenksčio laiminga Jur­ ga. - Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiu­ siais rūpestėlių debesėliais. Negalėdama atsiskirti, pribėgo dar kartą prie tėvo, prisi­ glausdama ir jį bučiuodama. - Na, dukrele, ar ne per daug šiandien laimės? - glostė tėvas ramindamas dukters gelsvas kasas. - Eik išsimiegok gerai ir atsikelk rytoj kaip šviesi saulelė. Palydėjo dukrą į seklyčią, paguldė, užklostė ir sugrįžo at­ gal į trobą. Atsigulė, bet užmigti iš tos nepaprastos laimės ir su praskaidrėjusia širdimi ir galva negalėjo. Tai nuėjo dar kartą į seklyčią pažiūrėti savo dukters. Nuėjęs atrado Jurgą ramiai miegančią, tarsi po didelių vargų ir sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pa­ žiūrėjo tėvas į miegančią dukrą, paglostė jos galvą, nu­ siramino ir sugrįžo atgal į trobą visas spindėdamas. Atsi­ gulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai buvo miegojęs. Bet šį kartą - ir paskutinį - apgavo Baltaragį šviesi laimės šypsena. Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą, pabudo iš klai­ 424

kaus sapno ir - baisiai išsigandusi ir visa drebėdama - pašo­ ko iš lovos. Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų važiavęs pas ją su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė ir nugarmė­ jęs jis kiaurai žemę su savo žirgais. Prikėlė ją paskutinis obuolmušių žvengimas. Toks skar­ dus, kad net seklyčios langai sudrebėjo. Bent taip pasirodė Jurgai iš miego ir išgąsčio. Visa drebėdama pribėgo prie lango pažiūrėti, kas čia atsi­ tiko. Tolumoje švietė gaisras, o aplinkui ūžavo pavasario vėjai, keldami audrą. Ir pasivaideno Jurgai, kad už lango stovi baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko akis į akį, toks nusiminęs, kad net širdį perveria. Pamojo lyg su ranka, kviesdamas išeiti. Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis, vėjo blaškomas, tolo Udruvės ežero link. Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui. - Palauk! - šaukė ji šešėliui. - Nepražūk antrą kartą. Da­ bar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu. O vėjas jau nešė ją Udruvės ežero pačia pakriūte. Pro šalį pralėkdama sukliko žuvėdra, lyg išgąsdinta, ir din­ go tamsoje. Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą. Vėjas išskleidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas ir krito, tarsi į mylimojo glėbį, į šniokščiančius prieš audrą Udruvės ežero vandenis. 425

Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė j ežero vidurį. O Jurga vaizdavosi, tarsi ji važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė jai, tartum ne šaltos bangos ją glamonėja, bet myli­ mojo rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, ap­ globė ją, kad širdis neišturėjo ir sustingo iš džiaugsmo. Tada dangus prasivėrė, ir žvaigždės mirgėdamos skambė­ jo kaip varpai. Ak, tai tik pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero, nusinešė kvatodama savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto merginą, Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką. O audra, tarsi džiūgaudama, vis labiau šėlo. XXXIV

Prieš pat aušrą išgirdo Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir pabudo. Pagalvojo, negi Girdvainis būtų suradęs savo obuol­ mušius ir atvažiavęs. Nežinojo Baltaragis, niekur neišeida­ mas iš savo malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai seniai jau buvo žuvę ties Gaidžgalės karčiama. - Ar nesapnuoju? - paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo priemenės durys, ir suprato, kad tai Jurga išbėgo pasitikti savo jaunikio. Tada nudžiugęs atsikėlė ir, užsime­ tęs kailinius ant pečių, išbėgo ant kiemo. Vos išėjęs pro duris, pamatė, lyg Jurgos šešėlis šmėkšte­ lėjo ant ežero pakriūtės ir dingo, o paskui pasigirdo dar skardesnis eržilų žvengimas, nustelbdamas šniokščiančią audrą. 426

-Jurgele mano, kur tu? - nusigandęs šūktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės, kur matė lyg Jurgos šešėlį. Bet tenai nieko nebuvo. Tiktai žemai pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras ir krau­ pioje mėnesienoje skardeno nejaukus eržilų žvengimas. Vi­ sai toks pat kaip tada, kai buvo atvažiavęs Girdvainis pirš­ lyboms. - Kas čia dabar galėtų būti? - stebėjosi Baltaragis ir dairė­ si aplinkui. Bet nieko nebuvo matyti. Nei Jurgos, nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žo­ džio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas? Nieko nesuprasdamas Baltaragis žvalgėsi aplinkui su stings­ tančia širdimi. Antroje ežero pusėje švietė gaisro pašvaistė. Tai degė Gaidžgalės karčiama. Bet gaisras ilgiau nepatraukė Baltaragio dėmesio. Jis, visas susikaupęs, klausėsi nesupran­ tamo žvengimo, nujausdamas nelaimę. Su drebančia širdimi puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią, taip ir yra, kaip nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinkte­ lėjo priemenės durys. Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga. Kaip pamišęs išbėgo Baltaragis atgal į kiemą, dairosi ap­ linkui ir nieko nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros debesis lėkė pažeme, lyg vejama, mėnulio del­ čia, viską suprato Baltaragis ir apmirė vietoje. Ant mėnulio rago sėdėjo velnias, - Baltaragis gerai jį paži­ no, tai buvo jo bernas - Pinčukas, - iš nepaprasto džiaugsmo 427

kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle, net susi­ riesdamas. „Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais“, - pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė. O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį, stovintį vienplaukį kie­ mo viduryje. Nušoko tada nuo mėnulio rago tiesiai ant ma­ lūno sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas visas sudre­ bėjo ir Baltaragis išbalo kaip drobė. - Cha cha, i cha cha! - žvengė Pinčukas visa gerkle tiesiai Baltaragiui į akis. - Norėjai mane apgauti, netekai ne tik žento, bet ir dukters. Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs senus lai­ kus, pradėjo sukti malūno sparnus. Tuščias malūnas ūžė vi­ sais garsais, susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros staugimu. Baltaragis stovėjo vietoje, nesujudėdamas ir taip nusimi­ nęs, tarsi žemėn įsmukęs. Dabar jis viską suprato. -Jurgele mano, dukrele mano, - kartojo stingstančios Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau. O Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino, kad visai nesivaržydamas tyčiojosi iš savo buvusio šeiminin­ ko. Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir vi­ saip kitaip šaipėsi. Bet Baltaragis, pritrenktas savo nepakeliamos nelaimės, visai jo nepaisė ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas sustingo ir tarsi suakmenėjo. Tada nuo įsisiautusio Udruvės ežero pakilo didžiulė audra, suūžė, sušniokštė ežeras, griaudamas savo krantus, dangus 428

kryžiumi sužaibavo, ir trenkė perkūnija tiesiai į Baltaragio malūną. Tai senelis Perkūnas, pirmą kartą tą pavasarį išvažiavęs su savo ratais pasivažinėti po plačią padangę, pamatė, kaip vel­ nias, paskandinęs nelaimėse žmogų, dar tyčiojasi iš jo siel­ varto, baisiai užsirūstino ir nutrenkė velnią savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes. O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale ir ty­ čiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo, kaip pasirodė padangėje jo nenumaldomas priešas. Tiktai akyse sužaiba­ vo, kai krito nuo malūno sparno ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs nei žioptelėti. Taip ir užspringo ant amžių amžinų­ jų su savo nelemtu žvengimu. Praūžus audrai, žmonės pasigedo Baltaragio malūno, ku­ ris per visą žiemą stovėjo kaip šmėkla, suglaudęs sparnus ant Udruvės ežero stataus kranto. - Negi būtų nuskridęs? - kai kas mėgino pajuokauti, bet juokas tuoj pat stingo ant lūpų. Nujautė žmonės, kad čia kažkas negero turėjo atsitikti. Nuėję į vietą, rado malūną perkūno nutrenktą ir sugriuvusį, o patį malūninką Baltaragį ligi kelių į žemę įsmukusį ir visą tarsi suanglėjusį, tarsi suakmenėjusį. O kur dingo Baltaragio duktė, linksmoji gražuolė Jurga, taip ir nesužinojo niekas. Ji vis dėlto išvažiavo, ūžiant pir­ mai pavasario audrai ir žvengiant Girdvainio obuolmušiam, su savo pražuvusiu jaunikiu susituokti.

429

XXXV

Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dė­ josi Paudruvės krašte, bet lig šiol žmonės atsimena nelai­ mingą Paudruvės malūninką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą, išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, ku­ rie vėją pralenkdavo. Bet ne vien tiktai žmonės prisimena. O ir man pačiam kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir važi­ nėjęs kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybo­ mis, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais. Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto ir gražuolę dukterį, kurią be galo mylėdamas ir dėl jos sielvartauda­ mas, pražilau ir suakmenėjau jos netekęs. Ak, juk visa tai tiktai pasaka, kuri klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį Pinčukas. Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, ta­ rytum tas Pinčukas ne kas kitas būtų, tiktai aš pats, kuris ne kartą būdavau apgautas per savo lengvatikiškumą, sukda­ vau malūno sparnus už vėją, paskui, pamatęs, kad akiplėšiš­ kai esu išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokda­ vausi, nugalėjęs savo priešininką. Ak, juk iš žmogaus širdies kalba pasaka, todėl ir sužavi. Vakaro prieblandoje, kai pats nežinai, ko pasiilgsti, susi­ renka kaip gyvi visi tie bičiuliai, - ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su savo obuolmušiais, bet ir išmintinga430

sis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir ark­ liavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių knygos puslapiuose. Tada man baisiai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, ta­ rytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs. Kokia tada čia pasaka? Juk tai pats gyvenimas! Ir iš tikrųjų susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelai­ mė žmogaus gyvenime. Ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas? Aš jų ir neskiriu. Neskiria ir žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis. Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės krašte kiekvieną pava­ sarį, kai sušniokščia pirma pavasario audra, sukyla Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovė­ jo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis nepapras­ ti ir nuostabūs dalykai. Tada įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai graži laumė, nelaiminga malūninko duktė Jurga, verkia ir juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia. O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko išdidų ir niaurų jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo surasti savo pavogtų arklių. Tada dar labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti eže­ ras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuos pradeda žvengti eržilai, ir jų žvengimas nustelbia pavasario aud­ ros šniokštimą. 431

Tada pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti nematomi žirgai, - susimaišo žemė su dangumi, tai Jurga važiuoja tada vėjo sparnais susituokti su savo jaunikiu Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai kaip vestuvių vargonai ir juokiasi audra kaip laiminga nuotaka. Tuo pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiš­ kinių. Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčiama, pasivai­ dena arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir ne­ galinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos prieiti ir išvaduoti iš odos. O po Padievyčio tilteliu žmonės yra matę supančiotą ra­ ganą, kūrenančią ugnį ir prašančią išrišimo. Bet tai ne raga­ na, tiktai vargšė Uršulė, negavusi savo nuodėmių išrišimo, atgailauja po tuo tilteliu, kūrena ugnį ir šildosi, laukdama, kada pagaliau atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą. Paudruvės pelkėse, kurios vis dar tokios klampios ir klas­ tingos, tinginys velnias Pinčukas jau nesnūduriuoja, svajo­ damas apie pačią, bet su pavasario maurais iškyla karčiamninko Sešelgos dvasia ir skundžiasi, koks čia gali būti bajo­ rui gyvenimas dumblyne. Bet to jo skundo lig šiol niekas neišgirdo ir tų pelkių nenusausino. O į tą skardį, kur buvo Baltaragio malūnas, - dabar gi tiktai akmenų krūva, - kiekvieną pavasarį trenkia perkūnas. Tai velnias Pinčukas, per metus prasirausęs iš žemės gelmių, nori ištrūkti iš pragaro, bet vos tiktai iškiša ragą iš po žemės, tuojau perkūnas vėl jį nugramzdina į pragaro tamsybes. 432

Kiek toliau nuo malūno akmenų krūvos, stovi pusiau į žemę įsmukęs akmuo, labai panašus į suakmenėjusį žmogų. Tai nelaimingas malūninkas Baltaragis iš savo sielvarto suak­ menėjęs ir amžinai pavirtęs akmeniu. Tiktai tą naktį, kai sušniokščia audra, prieš aušrą atgyja Baltaragio akmuo, o per jo veidus nurieda stambios akmeninės ašaros. Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvin­ ta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta.

433

IŠ POEZIJOS

L A I S V O VĖJO V A L I A

Laisvo vėjo valia drumstis, žalio šilo - gausti. Tai ir man negali niekas gausti, drumst uždrausti. Argi aš ne vėjas? Argi aš ne šilas? Tegyvuoja valia vėjo, tegu skamba žalias šilas! Vasarojui reikia vėjo, reikalingas garso šilas. Taigi tokių teisių turi mano neramus troškimas. Drumskit, vėjai, vasarojus, aš jums drumsti draugas. Aš drumsčiu tą žalią javą, kur krūtinėj auga.

436

SU V I E S U L Ą I R SU M Y L I M A

Nežinau, katrą pirma pamilau, viesulą ar tave, mano mylima. Bet dėl tavęs, o viesulą! Bet dėl tavęs, o mylima! Einu gyvent beprotiškai pašėlęs: - rankas ištiesęs mylimai, - iškėlęs vėtrai vėliavas. Tai šėlk su manim, viesulą! Mūsų keliai platūs, tiesūs. Dainuok, o mano mylima, jei vėtroj žūtų tavo mylimas.

437

P A D A V I M A S APIE G E L E Ž I N I V I L K Ą

Seni padavimai baisiai suplėkę ir visai netekę bet kokio kvapo, o man, išlindus iš šiaudinės palėpės, skersai tako atsistojo geležinis vilkas, tūkstančiais dantų čiaukši miestas akmeninis, aprūkęs ir pilkas. Tai ką? Sakai, suėsi. Na ką gi, pabandyk! Gal ir pajėgsi, tiktai dantų per daug man nešaipyk! Sugrūsiu klumpes tau į goserę, nors ir pakaustytam žabangom. Ne taip seniai dar giriose žaliose vilkus mes smaugėm savo rankom. O jei ir pasisektų tau mane suėsti, tai vis dėlto dar mudu pasirungsim. Todėl, bernai, kai eisite į miestą pėsti, neužmirškit apsiauti klumpėm, jos gatvių grindiniu galingai dunda.

438

D A I N A API E G E L E Ž I N Ę G I L T I N Ę

Toli. Toli paliko žalias takas, kur išvedė mane į platų vieškelį. O dar toliau tas žalsvas vakaras, kur pavogė man tėviškę. Tarpuvartėj tada pagailo kažko, kad lazdą spaudžiau rankoje kietai. Nebeverkiau. Širdis bernų - ne vaško, ne todėl žydi vartuose vargai. - Sudie! - tariau, duris užvėręs, lūšna ir juodas duonos kepalas. Ant vieškelio sapnavo gluosniuos vėjas ir debesų nusvirę buvo skepetos. Paskui dangus pajuodo tartum varna, ir kelio dulkės atsistojo piestu. Pro gailiai verkiančias liktarnas nakčia aš atėjau į girią akmeninę miestą. Dar nemačiau tokios aš girios! Giria betono. Tramvajų, automobilių kaimenė. Ant juodų kryžių sukryžiuoto fono reklamiškai šnairuoja giltinė. 439

Po girią baubia geležiniai buliai, akis išdegę ir pametę gėdą. Maurojimu visus kampus užgulę, kad smilkiniuose spiegia, rėkia, gieda. Taip gaila Lietuvos laukų ir pievų, o dar gailiau trisieksninio botago. Giria geležinė! Aš - jaučių dievas, negi atklydau ieškoti savo galo? Myliu aš bulių. Myliu žalmargę karvę. Patinka man galvijų tvarto kvapas. Tai negi aš galiu pakęsti miesto smarvę ir mano palšių surogatą? Jaučiai mano! Palšiai ir šėmargiai! Raliuotųjų galvijų kaimenė! Vargu sugrįšiu aš. Ir arsim vargiai. Pasmaugs mane gal miesto giltinė.

440

D A I N A A PI E K L Y K I A N Č I Ą V A R N Ą

Miglos. Likrarnos. Skersgatviai, gatvės. Klykianti varna ant juodo dangaus. Kaip man nešaukti žaliosios jaunatvės, perkūnijų vėtros ūžimo smagaus? Oi varna, varna! Kokia negerovė mudviejų riksmą iš girios žalios ant suodino miesto padangės pakorė, kuriai nesulaukti rytinės žaros. Klaidžios gal šviesos, palaidos, rainos, ligota, nudryžus pašvaisčių dėmė, ir - aš, paklydęs bernas iš kaimo, tu - žalių girių juoda duktė. Oi varna, varna! Sese juodoji, koks gi velnias čia nešė tave? Čia tau ne tėviškės mano žalioji ošianti, ūžianti vėtroj giria. Ūžia ir čia. Tik ne girių ūžimas, staugia viršūnės juodų kaminų. Plienas į kietąjį akmenį trinas, tūkstančiai čiaukši betono dantų.

441

Oi varna, varna! Pro rūkstančius bokštus tu neišlėksi niekad niekada. Pro suodžius ir dūmus tave iškošus, būsi nė varnos juodos neverta.

442

ARTOJ Ų ŽEMĖS POETAMS

Lietuva žydinčio vargo vartuose kraštas, įklimpęs į dideles klumpes, todėl čia poeto paprasto balso per maža, reikia, kad žodis veržtųs pro perkūnijos dumples. Poetai! Kiekvienas man jūsų kaip tikras bernautinis brolis, velniam tad kalbat balsu uždususiu, kada reikalingas skambus ir smarkus berniškas žodis. Šiandien ne metas, poetai broliai, su smulkiais žodžiais išeiti prieš publiką. Šiandien - nori nenori reik iš peties agituoti už laisvą darbo respubliką. Todėl mums reikia taip uždainuoti, kad kaimas prie kaimo,

443

valsčius prie valsčiaus patrauktų su šakėm ir kirviais ginkluoti naikinti kraštą smaugiančius žalčius. Antraip ne poetai mes būtume žemės artojų, jei šiandien tylėtum, sučiaupę burnas. Tai sekime maištui audros vasarojų, tegriaudžia mūs dainos perkūnais!

444

SOPULINGAI M O T IN A I

Nelaukei tu, ir aš gal netikėjau, kad kryžiaus kelias sūnui teks: ir akmenims jį mėtys niekadėjai, ir išvarys į svetimas žemes. Tu, prisiminus savo sūnų, tik ašaras nubrauksi pamažu. Neverk, brangioji! Visada taip būna poetų motinoms ir pranašų. Gal tau ir man geriausia būtų, jei akmeniu mane pagimdžius būtum tu, tada man skausmo žodžiai nesikreivintų ant lūpų, gulėčiau akmeniu ant kryžkelės kurčiu. Dabar aš negaliu. Davei man jautrią širdį, davei man lūpoms kaitrią žodžių ugnį, tai negaliu tylėt užspringęs, kai mūsų kraštas stovi ant bedugnės.

445

Tegu už tai mane ir nukryžiuos, prikals ant tos bedugnės kranto, man laimė bus! Tų kartuvių dryžiuos supras gal kraštas tą, ko šiandien nesupranta. O jeigu nesupras, kakta gal atsirems j rūsčios golgotos šaltą pjedestalą ir atsirėmę jėgos gal pasisems padaryt savos golgotos galą.

446

BALTIJA

Saulė vėjuotą vakarą nuskendo Baltijos mariose. Gintaro žvejai į Baltiją išplaukė saulės žvejoti. Per naktį nerimo Baltija. Iš ryto žvejai į pakrantę vežė saulę gintaro valtyje.

447

IŠ C I K L O

„KETURKAMPAS

V Nupuolė paveikslas nuo sienos tavo. Sudužo rėmai ir stiklas. Tiktai nesudužo akys iš plieno, o jos man buvo ir liko viskas. Vienintelis džiaugsmas ir turtas, visokių nelaimių šaltinis, kur aš - ne kartą užburtas net laimę buvau paskandinęs. Bet negi verta ko nors gailėtis, kada per vėlu jau. Po laiko. Tik akys kaip naktys žvaigždėtos pagarbinti dievą sulaiko. Aš garbint nemoku. O gal nenoriu. Todėl man ne kas pasilieka: sugriauti meilės altorių ir viską paversti į nieką.

448

KA M B A RY S “

VI

Vakaras smilksta kaip papiroso dūmai į palubę. Blanksta atstumai. Skausmas smilkinius glosto, ir tavo meilė išnyks kaip dūmai. Tik veltui žadėjai - sukursi laužą, šešėliai visi išnyks. Tie žodžiai kaip dūmai akis graužia, ir jokių stebuklų, žinau, neįvyks. Vaikštom patamsyje. Apgraibomis Ir vagiame savo dienas. O kliedime, lyg pagiriomis galima laimę atrast. Ta laimė ne kartą abu apgavo, ir aš pasiilgau blaivios vienumos. Štai eina keliai - mano ir tavo, pabaigsim rūkyti ir eisim namo.

449

VII

Tada kambaryje buvo taip ankšta, tu išlėkei pro langą. Akyse visada viskas nublanksta, kada kampai dantis galanda. Staiga etažas užgulė etažą, ir lubos kaip akmuo slėgė. Nežinau, kodėl netekau žado, kai rūsčiai prašneko palėpė. Tiktai norėjos paskui tave išlėkti pro atdarą langą. Abudu vargo buvom ragavę, abudu laimės atsikandom. Dabar palubė prislėgė galvą, galva pasidarė plokšti. Tave gal išgelbės greitoji pagalba, o man - kaip lubos nublokšti?

450

LAUKIANT TRAUKINIO

Taip tyliai, tyliai vėjas švilpia, ir traukinio ant bėgių dega akys. Patrauk šalin, kol kaklas nepanertas kilpa, kol drąsiai šaukia tamsios juodos naktys. - Panele, ar tau nenuobodu stovėt prie bufeto desėtkas antras metų? Jei taip, išeikime į kelią platų. Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai per daug tikiu, nes visad alkanas gal meilės, o gal vėtros, gal duonos kasdieninės vis tiek, pro marškiniais lietuviškojo lino krūtinėj neramu. ...taip trošku. ...taip tvanku. O mintys liūdnos lyg garlaiviai per jūrą brenda, gal todėl, kad dvasia tas amžinas Kolumbas naujos vis žemės ieško,

451

o ranka stveries už saulės krašto, gal kad vėliau, po meto, antro, trečio, paleistum porą žodžių per padangių paštą, kad toks ir toks daug rašė ir parašė, kol galop parašė paskutinį tašką. O tu neliūsk, panele. Traukinys jau čia. Sustojo. Pro geležines šnerves atsiduso, prunkščia ir tau jei tu gyvent norėsi, gyvenk kaip viesulą drąsiai ir rūsčiai.

452

VILKO

LAIMĖ

Ir vėl vėlų vakarą vėtra vieškeliais švilpia laisva. Nerimsta palėpės prislėgta nelaimingoji mano galva. Langas ir durys jau atlapos, švilpauja vėjai kampuos. Kelk iš užustalės, valkata, viesulas siaučia laukuos. Namas. Pastogė. Ir kaminas. Žodžiai ne tavo dainos. Vilkas vėtroje pratinas graudingos staugimo gaidos. O jeigu neliko jau girių ir negirdėti vilkų, tai kryžkelės staugia pastirę tarp rudeninių laukų. Ir mano laimė kaip vilko, todėl man vėtra sesuo. Žydėkite, melsvos vosilkos, žydėkit, nors vėlus ruduo.

453

O B E L I S IŠ S Ū D U V O S S O D O

Rūsti dalis man nusibodo, širdis rūdyse surūdijo. Obelis iš seno Sūduvos sodo sausa šaka širdy prigijo. Tos obelies žiedai širdies rūdyse aršiau nei pjūklas širdį graužia. Gal obuolių tos obelies aš niekad nematysiu, tačiau širdy nunoks kaip meilė dainos graudžios. Vai dainos, dainos, širdgėloj sužėlę, pavasariu sugriaudėsite jūs. Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle, tos dainos tau žalius lapus supūs.

454

ŽEMĖS L A I M Ė

Prie vartų jovaro viršūnėje žvaigždės brėkšta, kad noris jas žemėn pašaukti. Taip žemiška laimė naktį žvaigždėtą su jovaru auga į aukštį. O aš savo laimę taip užauginsiu, kad ji net su žvaigždėm bučiuotis galėtų, kai mylimą moterį apsikabinsiu po jovaru naktį žvaigždėtą. Tada atsidus tolumoje arimai, javais sujūruos šilainė. O širdis, kaip žvaigždė viršūnėj nurimus, išgirs, kaip auga iš žemės tikra žemiška laimė.

455

NERAMIOJI

DALIA

Dalia, tu daluže dalele, tai tu padarei taip man: eilėraščiais užvertei kelią sugrįžt atgalios kaiman. Daržą gyvenimo mano tai tu taip aptverei stačiai, kur naktigonėm ganos ne bėriai - eilėraščiai. Tai ką gi, daluže tu mano, ne viską dar tu sudarkei. Tegu tik darže atsigano eilėraščiai - mano arkliai. Vai dalia, dalele, daluže, dalis tu, dalis tu, dalis! Ne veltui eilėraščiai viesulais ūžia, jų šuolių nė velnias nenuvaldys. Tik juos nuvaldyti reikėsią tai mano galvelei, tai man. Tada ir sugrįžti galėsiu eilėraščiais raitas kaiman. 456

SU B E R Ž A I S PRI EŠ S A U L Ė T E K J

Žali beržai, beržai žali baltaisiais marškiniais, o tu su perplėšta širdim ant vėjų kankinais. Daina, kad bent daina su vėjais sielvartą pakeltų. Daina nutilo, alpdama saulėleidy už skliautų. O vėjų sielvartai O vėjų sielvartai Ir ąžuolai tavęs neišturi. Gal aš, gal jūs, žali beržai, nulūšime kuris per vidurį. Nulūšime. O vėjai ūš, o vėjų sielvarta atkels saulėtekiui vartus. Vai tu, saulėteki, tai tu naktis viltim braižai. Gal aš už jus, o gal jūs už mane pasveikinsit saulėtekį, beržai. 457

TRYS D R A U G A I

Mes buvom trys draugai, jauni ir drąsūs. Dabar kalėjime ji ir aš, o jis plačiam pasauly bastos. Tėvynė buvo pamotė mums, gyvenimas - šiaurūs vėjai, bet mūsų draugystės niekas nesudrums, nes ji su aušra užtekėjo. Todėl ši daina ir jamir jai draugystės skaidrios švyturiai. Mes buvom trys draugai, mes esam - būsim didžiosios kovos sakalai, laimėsim arba žūsim. Jei žūsim - žemė drebės ir vėtros mūsų raudos, laimėsim saulė tekės didžiosios draugystės aušros. 458

D R A U G A M S IŠ K A L Ė J I M O

Draugai! Draugai! Po plazdančiom žvaigždėm plačiai pakrikę broliai! Kaip liūdna, kad dažnai kalėjimas gyviems žmonėms kapai, dangaus skliautai apkaustyta pastogė. Juoda kalėjimo naktis be prošvaistės tamsėja. Nuo narų pakeliu akis, už kryžių lango žvaigždės vaikštinėja. Ruduo. Vidurnaktis. Rugsėjis. Padange tyliai krinta meteorai. Aš krūpteliu ir pagalvoju: - Ar tik ne jūs, mano broliai, padangę tamsią žvaigždėm sėjat? Ar tik ne jūsų žydros akys užgęsta, kad nušviestų dangų nykų. Tiek daug jūs krinta. Rugsėjo naktį žaibų lietus tarytum lytų,

459

kad būt dangus visiems šviesi pastogė, o žemė būt visiems laisvi namai, su plazdančiom žvaigždėm jūs krintat, broliai, su auštančia diena jūs žūstate, draugai.

460

SUDUŽUSIŲ LAIVŲ JŪREIVIAMS

Tai jūs, sudužusių laivų jūreiviai, gyvenimo žiauraus kolumbai rūstūs, į uostus parnešate žygių meilę, kai vilnyse laivai pražūsta. Tai jums nėra ramios ant žemės vietos, vaidenas jūra, audros ir pavojai, nes jų akivaizdoj atradot tiesą: gyvena tas, kuris - kovoja.

461

+++

Naktis. Pūga. Kalnagūbriai. Prarajos ir kiaurymės. Į kalnus kopia debesų būriai ir aš - kaip Brandas be tėvynės. - Sustok, keleivi! Kur eini? Į kokias tolumas? Nuspengia žodžiai praeity. Nueina Brandas, nieko neatbodamas.

462

VI SAT OS PASLAPTIS

Naktis. Tyla. Ir nuostabus miražas staiga prasiveria prieš pat akis. Sumirga žvaigždės. Didelės ir mažos. Ir prislegia visatos paslaptis. Kur galas? Kur pradžia? Kur kraštas? Pagauna širdį ilgesys gilus. Sumirga begalybėj menkas taškas. Mažytė žemė. Didelis žmogus.

463

A K I Ų ŠYPSENA

Plaukai kaip putos pamary pražils, ir kažkas pasiges praėjusios jaunystos. O aš net nežinojau, kokia tu graži, kol nemačiau, kaip tavo akys šypsos. Bet uosto man ilgėtis per vėlu, kai griūva erdvės ir nerimsta jūros. Kasdien su nerimu keliuosi ir gulu, ir mano rūpesčiai per daugel sūrūs. Todėl rūstybė trykšta pro akis ir širdyje kažin kas baisiai verda. Nenoriu būti pats savęs vagis ir rinkt sudužusias skeveldras. Bet jeigu kartais tavo akys bus man švyturys siaubingose vilnyse, gal nepražūsiu, kai viltis pražus, ir laimę tavo šypsenoj išvysiu.

464

BEVILTIŠKOS NAKTYS

Leiski man su žvaigždėm šiąnakt pakalbėti, su Sietyno broliais leisk man pasitart, kaip nelaimę klaikią širdy nugalėti, kaip tą baisų vargą be vilties išvargt. Tokios tamsios naktys be prošvaistės užėjo, kad visam pasauly nebėra žmogaus, ką sukūrė amžiai, vargo ir kentėjo, ims kažkoks beprotis ir staiga sugriaus. Pasakykit, žvaigždės, plazdančios seselės, ir patarkit, broliai, ką gi reik daryt, kad viltis nušvistų vėl ant vargo žemės, kad nereiktų žūti be vilties širdy. 465

Atsiliepė žvaigždės, mirgančios seselės, ir prabilo broliai iš padangių skliauto, kad per amžius vedė žmogų kančios kelias, kurį pats jis grindė akmenim iš skausmo. Tik per baisią kančią širdis viltim šviečia, tik, netekęs žado, kalbi širdimi, tik, išvargęs naktį, rankas į saulę tiesi, žmogum ir pasauliu vėl tikėt imi. Nesugriaus pasaulio dvikojis išprotėjęs, tik savo beprotybėj pirmas jis pražus, vėl gyvens ant žemės, viską iškentėjęs, viską nugalėjęs kūrėjas žmogus.

466

V I L N I U J E PER KA RĄ

Ant Vilniaus bokštų žvarbiai žvaigždės plazda. Tamsi naktis. Aklom gatvėm prabėgomis praeina žmonės. Stipriai spaudžiu lazdą, einu kaip neregys tamsoj apgraibomis. Bombonešiai pro Vilniaus bokštus neria, ir krinta bombos, dusliai sprogdamos žemai. Susvyra bokštai. Dangų liepsnos semia, ir virpa, dreba seno miesto pamatai. Karai ne kartą mūsų Vilnių griovė, bet gal šis karas paskutinis bus. Mes atstatysim Vilnių kaip šventovę, kuris daugiau per amžius nesugrius. Tie žodžiai mūsų priesaika tebus.

467

VARGDIENĖS

MERGELĖS V A I NI KA S

I

Ant tavo galvelės tai gražiai pritiko spindintis ir dimnas vargdienės vainikas. Tas mano mergelės rūstus gražumėlis, nes tiek daug vargelio niekas nepakėlė. Žvaigždės ašarėlės - tai jos atdūsėliai, kai aplinkui siautė žvarbūs šiaurės vėjai. Oi, danguj iš skausmo žvaigždės užsimerkia, kai mano mergelė tyliai, tykiai verkia. Todėl ant galvelės taip gražiai pritiko spindintis ir dimnas iš žvaigždžių vainikas.

II

Tamsūs debesėliai kaip nelaimė slenka. Kur pastogę rasi? Kas išties tau ranką? Niekur neatrasi. Veltui tik žvalgaisi. Su savo nelaime žvarbų kelią eisi. Artinas naktelė, artinas juodoji, kurgi, našlaitėle, šiąnakt tu nakvoji? 468

Niekur nesurasi namo nei pastogės, gal tik žvaigždės sesers širdį tau parodys. Jei užges net žvaigždės, ką tada darysi? Tamsoje kaip žvaigždė tu pati nušvisi.

III Oi vargų vargeliai, kalnas net įlinktų, jeigu jų iš karto šitiek susirinktų. O jųjų užgriuvo ne vienas, ne dešimt, kaip liūtis užėjo, vėjui audrą nešant. Lyg tamsi naktelė vidury dienelės, taip vargų vargeliais grįstas tavo kelias. Betgi tu šypsaisi. Galvą net iškėlei. Ak vargų vargeliai, mano vargužėliai! Kur aš juos nunešiu? Kur aš juos padėsiu? Tamsiąją naktelę tarp žvaigždžių pasėsiu.

IV Kas skausmo šaltinį lig dugno išsėmė? Tai mano mergelė, vargšė našlaitėlė. 469

Eitų pasiguosti ant aukšto kalnelio, bet pas motinėlę nei tako, nei kelio. Gal tiktai vėjelis atdūsius atneštų vargdienės našlaitės iš tolimo krašto. Gal tik vienos žvaigždės gali nuraminti, kai žūsta vergijoj broliai nukankinti. Naktovidžio žvaigždės, Sietyne broleli, padėkit išvargti našlaitėlės dalį.

V Oi, nepūsk, vėjeli, oi, nepūsk, šiaurusis, mano mergužėlės dalis ir taip rūsti. Eina ji pro pūgą, brenda ji per lietų kruvinąjį kelią, ašarom aplietą. Oi, nepūsk, vėjeli, oi, šiaurus, nutilki, našlaitėlės kelias - viso krašto viltys. Neša ant galvos ji vargdienės vainiką, nes daugiau pasauly nieko jai neliko. Bet pro tą vainiką po tamsios naktelės užtekės saulelė į rūtų darželį. 470

PASAKA API E S O L V E I G Ą

I

Tada pušų viršūnėje plazdėjo žvaigždės. Padange skriejo Paukščių Takas. O mudu tylomis per mišką ėjom, taip prasidėjo pasaka. Bet veltui laukėme bent vieno žodžio, kad prasivertų tarp žvaigždynų takas ir ant sniego pražydėtų rožės, nes lūpas mums užčiaupė nujautimas aklas. Tada padangėje užgeso Paukščių Takas, po kojom žvarbiai spengė snaigės, o nepradėta pasaka liūdnai be žodžių baigės.

471

II

Pavasarį prabėgai tu pro pūgą, o rudenį su žvaigždėm sugrįžai. Pasėjome širdy žiemkentį grūdą, bet jį pakando šalnos ir speigai. Tu nuėjai tada su šiaurės vėtra, užpustė pėdsakus žvarbi pūga. O aš nueisiu su naktim žvaigždėta, o aš sugrįšiu su aušra, tiktai tavęs gal nesutiksiu niekada, ir siautės širdyje pūga. III O aš maniau, kad tu esi Solveiga, nes tokia tu šviesi buvai, jog įtikėjau, kad nustelbsi speigą ir tavo žvilgsnyje ištirps visi ledai. Bet tu buvai tiktai kukli mergaitė, kurią nugąsdino Per Giunto kelio sūkuriai, todėl jo tavo rankos nesulaikė, kai pūgoj išsiskyrė mūs keliai.

472

IV

Per sniegą neatbėgsi su pašliūžom, ir aš tavęs nelauksiu, tik žvarbią naktį, siaučiant pūgai, pats vienas iškeliausiu. Kur eisiu, kur nuklysiu, neklausk nepasakysiu. Kelių pasauly daug, ir tu manęs nelauk. V ...Galbūt kada kur nors vėl mudu susitiksim, tik netikiu tarp mūs žvarbi pūga. Nuspengs per sniegą aidas mano žingsniai, čiurlens pavasarį upeliai, gal tu nubėgsi tekina. Tai ką gi? Bėk ir laimę semk rieškučiom, būk visada šviesi, linksma, jauna, o man užteks, kai žvarbūs vėjai pučia, bent prisimint tave, ir to man bus gana. 473

VI

Tu niekad nebuvai Per Giunto draugė, ir aš juo niekad nebuvau. Tai kam esi skaisti kaip saulė, kad nuo skaistumo tavo apakau? Bet būk man amžinai skaisti kaip pasaka daina širdy palik, nes viską, ką atrasčiau ar prarasčiau aš pasauly, vienu žvilgsniu tu sugrąžint gali. Tai šviesk kaip saulė man širdy!

474

PRO VARPUS PRASI VERŽĘS ŽODI S Per karą Vilniuje

Tokiam, kaip tu, eilėraščiais prabilti nebent tik Vilniuje iš švento Jono bokšto, kai žodžiai veržiasi nepasakyti ir jais baigi užtrokšti. Tai kartą bent sugausk visais varpais, kad žodžių varis naktį nuskardentų ir kaip perkūnija prieš aušrą trenktų pritvinkusios širdies garsais, prikeldamas iš miego miestą šimtabokštį iš naujo vėl gyventi ir kovoti. Tebus kiekvienas žodžių varpo dūžis kaip pavergtos tėvynės laisvės šūkis.

475

PAVASARIO STEBUKLAS

Paprasta pavasario pavakarė su visa apimančiu ilgesiu. Tu skambinai tada Sebastijano Bacho „Ich ruf zu Dir!“ ir mūs pasiilgimas pildėsi. Palangėje šermukšnis tyliai skleidės švelniais pavasario spurgais, o jo viršūnėj brėško pirmos žvaigždės, mirgėdamos su muzikos garsais. Neaiškiai supratau, ką Bachas sako, tiktai nustebęs pamačiau ūmai, kaip tiesiasi į dangų medžio šakos ir krūpčioja iš džiaugsmo pumpurai. Tada pro skrendančius garsus staiga aš išgirdau, kaip Bacho genijus su amžinybe kalba, sujungdamas visus mūs troškimus į vieną širdies maldą: - Toks neapsakomas ir didelis esi,

476

kaip mano ilgesio šaltinis, kur spindi dulkė kaip žvaigždė šviesi ir skleidžiasi pasaulis begalinis. Tu spindinti stebuklais visata, o aš kaip sprogstantis skurdus medelis veržiuosi į tave kiekviena šaka, nes tu gyvybės džiaugsmas visagalis, ir aš prasiskleidžiu visa širdim, apglėbdamas pasaulio begalybę, sutapdamas iš meilės su tavim, visos sielos pilnybe-----Sutemęs vakaras žvaigždėm pražydo, šviesus akordas pabaigė choralą, o mes su ilgesiu į langą atsigrįžom: šermukšnis tamsoje kaip žvakė dega!

477

G I M T A S I S KRA Š T A S

Gimtasis kraštas žmogui kaip žemė medžiui, į kurią šaknis suleidžia, gyvybę ir stiprybę semia. Tiktai stovėdamas ant savo žemės, jis galvą iškelia kaip ąžuolas viršūnę, jam saulė šviečia, naktį žvaigždės mirga, ir jis suauga su visu pasauliu kaip jo dalis - stiprus, galingas. Per audrą kalba su žaibais kaip lygus. Žmogus be savo krašto kaip išrautas medis sudžiūsta ir išnyksta.

478

S V E T I M A SPINGSELĖ

Atstok tu nuo manęs su savo spingsele! Ji nešviečia, tiktai šešėlius meta. Palik greičiau ramybėje mane ir eik sau ten, kur tavo aistros veda. Aš be tavęs greičiau surasiu kelią, spingselė tavo neklaidins manęs. Patamsy nešiu savo sunkią dalią ir auštant nusimesiu grandines. O tu keliauk nelaukus. Ko dairaisi? Gerai žinai, kad mums nepakeliui. Su savo spingsele tu susigūžus eisi, o aš audras šaukiuosi ir keliu. Žaibai man švies, o jie tave apakins, tai eik greičiau su savo spingsele. Griausmais nugriaudės tamsios naktys, ir saulė tekanti sutiks mane. Tai kam tu man su savo spingsele?

479

BALTA Ž U V Ė D R A

Ant smėlio tavo vardą užrašysiu, jis su pirma banga išnyks. O aš tau nieko nesakysiu, nors gal širdis kaip jūroje žuvėdra klyks. Paskui žuvėdra per bangas nuskris. Tik jūra oš. Ir nerimaus širdis. Ir aš ant smėlio gal ne kartą tavo vardą užrašysiu ir nieko tau nepasakysiu, nes žodžiai jūros ošime išnyks, o man tik ilgesys paliks. Tai skrisk tolyn, balta žuvėdra!

480

B A L A D Ė A P I E S URA S T Ą I R N E S U R A S T Ą Tema ir variacijos

Tada kaip varpo aidas skambėjo vakaras. Toks buvo pilnas žvaigždžių ir kaip likimas aklas. O jis išėjo naktį, iš ilgesio apakęs, ieškoti savo laimės po neramia padange: - kaip žvaigždžių mirgesio, - kaip savo ilgesio, - kaip aušros skaisčios, - kaip saulės tekančios, kad širdį jo sušildytų. Tik veltui visą naktį po žvaigždėm prasibastė, bet nesurado jos: - kaip aušros skaisčios, - kaip saulės tekančios, - kaip ašara skaidrios, - kaip pasaka gražios, ir savo ilgesio po žvaigždėm nenutildė, tik baisiai nusivylė. 481

Bet kas gi buvo ji, ta jo svajonė nerami: - kaip ašara skaisti, - kaip saulė tekanti, graži kaip pasaka, skaidri kaip ašara, kaip atgarsis dainos, svajonės tolimos? Tai ji kaip varpo aidas skamba vakarais. Tai ji kaip naktį žvaigždės mirga po langais. Tai ji visur vaidenasi: - graži kaip pasaka, - skaidri kaip ašara, ir širdį degina kaip atgarsis dainos, be galo tolimos. Bet kas ji - nebežinom, tiktai kiekvieną kartą, kada širdis apkarsta, mes klystam ar neklystam, su meile ją pažįstam, kai ilgesys širdy pražysta, - kaip aidas tolimos be atgarsio dainos.

482

O jis gi buvo - ilgesio liepsna, ir jo širdis - meilės kupina, bet nežinojo, kurgi ją surast, kad būtų artima: - kaip mylima žmona, - kaip motina gera, - kaip nuotaka skaisti, - kaip pasaka graži, kurios širdis pilna ir skamba kaip daina. O jis, netekęs jau vilties, dar labiau ilgėjos jos, kaip savo širdies karalaitės užburtos: - nuotakos skaisčios, - mylimos žmonos, - motinos geros, kad būtų artima kaip jo širdies daina, bet vis nerado jos, kaip atgarsio svajonės, be galo tolimos.

483

Bet jis dabar žinojo, ko širdimi ieškojo: - kaip aušros skaisčios nuotakos savos, - kaip dienos giedros mylimos žmonos, - kaip nakties ramios motinos geros, bet vis nerado jos, kaip savo širdies atgarsio dainos, kaip savo svajonės, be galo tolimos. Tik vieną vakarą, visai vilties netekęs, iš sielvarto apakęs, jis pagaliau surado ją: - kaip pasaką, - kaip dainą, - kaip svajonę, - kaip motiną, - kaip nuotaką, - kaip žmoną, kaip atgarsį dainos, be galo artimos. Bet kurgi jis surado ją? Tik savo ilgesy ir širdyje.

484

Tai ji - kaip varpo aidas skamba vakarais, tai ji - kaip naktį žvaigždės mirga po langais, tai ji - skaisti kaip nuotaka juokias su aušra, tai ji - kaip saulė teka mylima žmona, tai ji - svajonė tolima, tai ji - širdies daina, kai meilės kupina, tada visur ją randa, kur tik ištiesia ranką. Tai ji kasnakt - mirga su žvaigždėm, tai ji kasryt - kelias su aušra, tai ji kasdien - užteka kaip saulė, kai ilgesio širdis pilna, tai meilės kupinas pasaulis, tiktai mokėk visa širdim apglėbti ir kaip prie motinos krūtinės prisiglausti.

485

REDAKCINES

PASTABOS

Romanas Mediniai stebuklai čia spausdinamas iš Kazio Borutos serijos II knygos (Vilnius: Vaga, 1971; redaktorius Jonas Pilypaitis, paaiškinimai Valerijos Vilnonytės). Tiktai atitaisyta soviet­ mečiu buvęs privalomas Dievo vardo mažąja raide rašymas; sunorminta žodžių galbūt, turbūt, bjaurus, pjauti, spjauti rašyba. Knyga Mediniai stebuklai arba dievadirbio Vinco Dovinės gyveni­ mas ir darbai, iliustruota Juozo Mikėno, buvo išleista 1938 m. Kaune „Sakalo“ leidyklos. Apdovanota tų metų Ukmergės visuomenės li­ teratūrine premija. Baltaragio malūno tekstas - tai pirmoji šio romano redakcija. Ją kartojame iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2005 m. lei­ dinių: iš informatyvaus kūrinio istorijai skirto dokumentų rinkinio Baltaragio malūnas ir jo byla bei atskirai išleistos knygos Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte (romano tekstą 2005 m. leidimui minimaliai redagavo Donata Linčiuvienė; palieka­ mos senosios žodžių lytys: malūninkas, rąžančius, kliksmas).

Raštų

Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte,

iliustruotas Jono Kuzminskio medžio raižiniais, pasirodė 1945 m. (Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla; ats. redaktorius Va­ lys Drazdauskas), bet pokario sąlygomis pateko į itin nepalankų po­ litinių vertinimų sūkurį, buvo nustumtas į specfondus ir ilgainiui be­ veik užmirštas. Egzistavo tik Čikagoje (JAV) 1952 m. išleistas roma­ nas ir Monrealio (Kanada) lietuvių dramos teatro 1957 m. sukurtas spektaklis Baltaragio malūnas. Lietuvoje, kiek pakitus aplinkybėms, 487

1962 m. pasirodė K. Borutos iš naujo viešam gyvenimui prikeltas gerokai pataisytas, išplėstas, surealistintas romano variantas. Ta II redakcija (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962) buvo tapusi normine. Ir tik praėjus 60 metų po nelemtojo pokario, 2005aisiais, minint K. Borutos 100-ąsias gimimo metines, skaitytojams sugrąžinta tikroji Baltaragio malūno versija - atstumtasis pirminis tekstas. Toks jis čia ir spausdinamas. Iš skirtingų leidinių perspausdinamuose Medinių stebuklų ir Bal­ taragio malūno romanuose įvairuoja tų pačių žodžių rašyba: karče­ ma / karčiama, rožančius / rąžančius. Paliekame taip, kaip buvo. Eilėraščiai parinkti iš išsamiausio K. Borutos poezijos leidinio - iš jo Raštų serijos I knygos Neramūs arimai (Vilnius: Vaga, 1970; su­ darė ir paaiškinimus parašė V. Vilnonytė, redaktorius J. Pilypaitis), o ji savo ruožtu rėmėsi paskutine paties poeto sudaryta rinktine Su­ versti arimai: Devynios eilių ir poemų knygos (Vilnius: Vaga, 1964; redaktorė Aušra Sluckaitė) ir K. Borutos nurodymu eilėraščius atei­ tyje spausdinti „tik iš šito rinkinio“. Dabar parenkant eilėraščius bu­ vo laikytasi chronologiškumo, stengtasi parodyti kūrėjo meninių ieš­ kojimų kelią per 7 jo lyrikos knygas (A-/o/, 1925; Dainos apie siū­ ruojančius gluosnius, 1927; Kryžių Lietuva, 1927; Duona kasdieninė, 1934; Eilės ir poemos, 1938; Kryžių Lietuva: 2-asis patais, ir papild. leidimas, 1940; Suversti arimai, 1964), siekta atspindėti autoriui bū­ dingesnius poezijos motyvus ir kūrinius.

SUDARYTOJA

488

Turinys

POETIŠKAS MI TOLOGI ZAVI MAS KITONIŠKA IR ĮTAIGU

Dalia Striogaitė / 5 MEDI NI AI STEBUKLAI ARBA DIEVADIRBIO VI NCO DOVINĖS GYVENIMAS IR DARBAI

Romanas / 21 Prakalba / 23 Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai /27 Perskyrimas pirmas / 27 Nelaimingoji Ulė /30 Perskyrimas antras /50 Dūminė pirkutė / 52 Perskyrimas trečias / 83 Gimtinio kaimo vaidinuoklis / 85 Perskyrimas ketvirtas /113 Meistras Dundulis / 116 Perskyrimas penktas / 150 Pragerta meilė / 153 Perskyrimas šeštas / 181 Pražuvęs šv. Jurgis / 183 Perskyrimas septintas / 229 Purviškių Stebuklingoji /232 Pabaiga / 275 489

BALT A RAG I O MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE ( 1 945 ) Romanas / U I IŠ POEZI JOS

Laisvo vėjo valia / 436 Su viesulą ir su mylima / 437 Padavimas apie geležinį vilką / 438 Daina apie geležinę giltinę / 439 Daina apie klykiančią varną / 441 Artojų žemės poetams / 443 Sopulingai motinai / 445 Baltija / 447 Iš ciklo „Keturkampas kambarys“ / 448 Laukiant traukinio /451 Vilko laimė / 453 Obelis iš Sūduvos sodo / 454 Žemės laimė / 455 Neramioji dalia / 456 Su beržais prieš saulėtekį / 457 Trys draugai /458 Draugams iš kalėjimo / 459 Sudužusių laivų jūreiviams / 461 Naktis. Pūga. Kalnagūbriai... / 462 Visatos paslaptis / 463 Akių šypsena / 464

490

Beviltiškos naktys / 465 Vilniuje per karą / 467 Vargdienės mergelės vainikas / 468 Pasaka apie Solveigą /471 Pro varpus prasiveržęs žodis / 475 Pavasario stebuklas / 476 Gimtasis kraštas / 478 Svetima spingselė / 479 Balta žuvėdra / 480 Baladė apie surastą ir nesurastą /481 REDAKCINĖS PASTABOS /487

491

BORUTA, KAZYS BO-3 14 MA N VĖTRA SESUO: PROZA, IŠ POEZI JOS , KAZYS BORUTA; [SUDARĖ DALI A S T R I O G A I T Ė ) . - VI LNI US: LI ETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEI DYKLA, 201 2. - 496 P. ( L I E T U V I Ų LI TERATŪROS LOBYNAS. X X AMŽ I US , ISSN 1 8 2 2 - 2 3 0 7 ; NR. 26). KN. TAI P PAT: POETI ŠKAS M I T O L O G I Z A V I M A S - KI T O NI Š KA IR Į T AI GU / DALI A S T R I O G A I T Ė , P. 5 - 2 0 ; REDAKCI NĖS PASTABOS, P. 4 8 9 - 4 9 0 . ISBN 978-9986-39-716-8

Kazio Borutos (1905-1965) kūrybinis indėlis paprastai siejamas su originalaus romano „Baltaragio malūnas“ neblėstančiu populiarumu (čia spausdinama šio kūrinio pirmoji redakcija). Ankstesnis jo romanas „Mediniai stebuklai“ tebežavi lietuviškos dievadirbystės ir apskritai archajiškųjų kultūros gelmių įprasminimu, poetiškai mitologizuotu kūrėjo paveikslu, menininko ir visuomenės santykių kolizijomis. Maištinga K. Borutos talento prigimtis, vyriškasis kūrybos pradas ypač atsiskleidžia jo poezijoje. UDK 821.172-31 +821.172-1 SERI JA L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S LOBYNAS. X X A M Ž I U S , KN. 26

Kazys Boruta MAN VĖTRA SESUO P R OZ A , IŠ POEZ I J OS

Sudarė Dalia Striogaitė. Leidyklos redaktorius Valentinas Sventickas. Dailininkas Romas Orantas. Korektorė Virginija Savickienė. Maketavo Dalia Kavaliūnaitė. Nuotrauka Algimanto Kunčiaus. 2012 05 03. 16,6 leidyb. apsk. 1. 852-oji leidyklos knyga. Tiražas 2500. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, K. Sirvydo 6, LT-01101 Vilnius, www.rsleidykla.lt / [email protected] Spausdino UAB BALTO print, Utenos 41a, LT-08217 Vilnius.

K NY G Ų SERI JOJE L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R OS LOBYNAS. XX AMŽ I U S

JAU I ŠLEI STA:

Žemaitė. RYTĄ G I E D R A , 2 0 05

Dalia Grinkevičiūtė. L I E T U V I A I P RI E L A P T E V Ų J Ū R O S , 2005 Balys Sruoga. D I E V Ų M I Š K A S , 2005 Antanas Vaičiulaitis. L I N K S M A M B Ū T I YRA S U N K I A U S I A , 2 00 6 Vytautas Mačernis. PRA E I N A N ČI A M PASAULYJ E P R A E I S I U , 200 6 Marius Katiliškis. M I Š K A I S A T E I N A R U D U O , 2006 Henrikas Radauskas. V I S I E I L Ė R A Š Č I A I , 2 007 Juozas Baltušis. SAKMĖ AP/ E J U Z Ą , 2 00 7 Jonas Biliūnas. /R R A D O S S T E B U K L A S , 200 7 Bernardas Brazdžionis. P R O T Ė V I Ų D V A S I A , 2 00 7 Janina Degutytė. P U R P U R O V A L A N D A , 2008 Jonas Aistis. C H I M E R O S AKYS, 2008 Bronius Radzevičius. PRI EŠAUŠRI O V I E Š K E L I A I , T. 1, 200 8 Šatrijos Ragana. A U K S O S AP NAS , 2008 Petras Cvirka. A P S A K Y M A I I R „ Ž E M Ė M A I T I N T O J A “ , 2 00 9 Eduardas Mieželaitis. B A R O K I N Ė L YRA, 2 00 9 Salomėja Nėris. L A U K M A N Ę S , 2 0 0 9 Vincas Krėvė. PAS D A N G A U S V A RT U S , 201 0 Jonas Avyžius. S O D Y B Ų T U Š T Ė J I M O M E T A S , 2 01 0 Judita Vaičiūnaitė. K R I S T A L A S , 20 10 Antanas Škėma. Ž I N G S N I A I I R L A I P T A I , 20 10 Ieva Simonaitytė. A U K Š T Ų J Ų Š I M O N I Ų L I K I M A S , 2011 Kazys Binkis. M O D E R N I Š K A S P AVASARI S, 20 11 Juozas Grušas. L A I M I N G A S I S , 2011 Antanas Vienuolis. G R Į Ž 0 , 20 11

J ona s Aistis J ona s Avyžius Juozas Baltušis J ona s Bi liūnas Kazys Binkis Kazys Bor ut a Be r na r das Br azdži oni s Pet ras Cvi r ka J a ni na Degut yt ė Dal i a Gr i nkevi č i ūt ė Juozas Grušas Ma r i us Kati liški s Vi ncas Krėvė Vyt aut as Ma če r ni s Ma i r oni s Eduar das Mi ežel ai t i s Vi ncas Mykol a i t i s - Put i na s Sal omėj a Nėr i s He nr i ka s Ra daus kas Br oni us Radzevi či us Ieva Si monai t yt ė Balys Sr uoga Šat ri j os Ragana Ignas Šeini us Ant anas Škėma J uoz as Tumas-Vai žgant as Ant ana s Vaičiulaiti s J udi t a Vai či ūnai t ė Ant ana s Vi enuol i s Žemai t ė

ISBN 978-9986-39-716-8