Lauk manęs : poezijos rinktinė [2 ed.] 9789986396024

Table of contents :
SALOMĖJA
NĖRIS
Anksti rytą
Vakaro smuikas
Geltonos vėliavos
Sidabrinė vienuma
Žemė dega
+ + +
+
+
+
+
+
Abėcėlinė eilėraščių rodyklė
Turinys
Blank Page

Citation preview

S AL OMĖ J A NĖRI S

K

LIETUVIŲ LI TERATŪROS LOBYNAS

S ALOMĖJ A NĖRI S LAUK MANĘS Poezijos r i n k t i n ė

L

I H T

UV

R A Š Y T S ĄJ U L

HI

V

/

OJ NG

D L

O S U O S

YK X

/

LA U

S

UDK 821.172-1 Ne-141

SERIJA LIETUVI Ų LI TERATŪROS L O B Y N A S .

XX A M Ž I U S , NR. 17 LEI DŽI AMA NUO 2 0 0 5 M.

SERI JOS LEI DI MO MECENATAI ČESLOVAS IR RAMŪNAS KARBAUSKI AI

VI S UOMENI NĖ REDAKTORI Ų TARYBA: VI KTORI JA DAUJ OTYTĖ, ALGIS KALĖDA, ČESLOVAS KARBAUSKI S, PETRAS PALI LI ONI S, VALENTI NAS SVENTI CKAS

ANTRAS LEI DI MAS ISBN 978-9986-39-602-4 © Sudarymas, straipsnis, redakcinės pastabos, Rita Tūtlvtė, 2009 © Apipavidalinimas, Romas Orantas, 2009 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015

P O E Z I J A MUMS IR API E MUS

Salomėjos Nėries poeziją pradedame deklamuoti dar nepažindami rai­ džių - vaikystėje traukia vaizduotę pagaunantys eilėraščiai „Senelės pasaka“, „Vėjas ir vaikai“, pasakos „Eglė - žalčių karalienė“, „Našlai­ tė“; mokyklos metais atmintin stringa jaunystės džiaugsmo sklidini posmai „Anksti rytą“, „Jaunystė“, „Žvaigždė - jaunystė“, traukia maiš­ tinga laikysena „Gyvenimo giesmė“, „Sudeginkit mane“, „Per lūžtantį ledą“, meilės jausmo jėga užburiantys „Alpėse“, „Jūra, jūra“, „Pabu­ čiavimas“, „Kaip mylimojo laiškas“, „Tau jaunam“. Labiausiai poetė atpažįstama iš gyvenimo meilę ir išmintį skleidžiančių, lakios minties ir taupaus vaizdo eilėraščių „Kaip žydėjimas vyšnios“, „Kada manęs nebus“, „Alyvos“, „Baltas takelis“, „Diemedžiu žydėsiu“, „Aš nenoriu mirti“, „Amžinas keleivi“, spindinčių kaip nugludinti deimantai. Juo­ se itin ryški gyvenimo grožio ir laikinumo pajauta. Mūsų dienos - kaip šventė, Kaip žydėjimas vyšnios, Tai skubėkim gyventi, Nes prabėgs - nebegrįš jos! S. Nėries eilėraščius sklandu ir malonu deklamuoti, - jų ritmas sutampa su atodūsiu, kvėpavimu, trumpa fraze, lengva melodija. Jos eilės skamba kaip daina, - žodis pasišaukia žodį, garsas garsą. Salomėja Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną pietvakariniame Lietuvos pakrašty - Vilkaviškio 5

rajone, Alvito valsčiuje, Kiršų kaime, „tik per paukščio skrydį“ nuo Kristijono Donelaičio gyventų vietų, kaip sako ten pat 1917 metais gimęs poetas Kazys Bradūnas. Sis kraštas - savitas regionas su ryškia „paprūsės“ kultūra, tvirtu, ambicingu charakteriu, ilgaisiais balsiais išdainuojamos šnekos srautu. Baigusi Vilkaviškio gimnaziją poetė studijavo Kauno Vytauto Di­ džiojo universitete lituanistiką ir germanistiką, parašė pirmojo rinki­ nio „Anksti rytą“ (1927) eilėraščius. Išaugusi katalikiškoje šeimoje, studijų metais priklausė ateitininkų meno draugijai „Šatrija“. Moky­ tojos darbo vietą - Lazdijus - išgyveno kaip tremtį, kelias vasaras ke­ liavo į Europą, aplankė Vieną, kartu su Balio Sruogos grupe kopė į Alpių kalnus. Parengė antrąjį rinkinį „Pėdos smėly“ (1931). Susipaži­ nusi su kairiosios literatūrinės grupės „Trečias frontas“ bendradarbiais, poetė buvo įtraukta į maišto ir politinių, socialinių deklaracijų progra­ mą. Su šiais pasikeitimais susijęs trečias eilėraščių rinkinys „Per lūžtan­ tį ledą“ (1935). Palikusi Lazdijus, kurį laiką neturėjo darbo, vertė kny­ gas, eiliavo pasakas, globojama Vinco Mykolaičio-Putino. Keletą me­ tų dirbo Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Sukūrusi šeimą, su vyru skulptorium Bernardu Buču kūrybinių atostogų vyko į Paryžių. Sugrį­ žę Lietuvon, įsikūrė Palemone, ir poetė iki 1940 metų mokytojavo Kauno III gimnazijoje. Už ketvirtąjį rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), žymintį dvasinę ir poetinę brandą, 1939 metais apdovanota Lietuvos valstybine premija, kurios atsiimti į sceną kopė pasipuošusi tautiniais drabužiais. 1940 metais su politikų ir menininkų delegacija vyko į Maskvą pasirašyti Lietuvos valstybės inkorporavimo į Tarybų Sąjun­ gą akto; 1941 metais vokiečių armijai okupuojant Lietuvą pasitrau­ kė į Tarybų Sąjungą. Grįžo 1944 rudenį. Mirė 1945 liepos 7 dieną. Palemone greta namo, kuriam buvo suteiktas muziejaus statusas, nuo 1960-ųjų ilgai kasmet vykdavo Poezijos pavasario pradžios renginiai. 6

Poetės gyvenimo situacija leidžia pamatyti, kaip didžioji politika naudojasi meno žmogumi. Pasidavusi politinėms manipuliacijoms, parvežusi į Lietuvą „Stalino saulę“, poetė klydo už politikus nema­ žiau. Bet ir nedaugiau. Tapusi įrankiu politiniuose žaidimuose, ji yra ir savo, ir savo valstybės dramos dalyvė. Už jos stovi politikai, mani­ puliavę menininkais, ciniškai jais pasinaudoję. 1941 metais pasitrau­ kusi iš Lietuvos į Rusiją, suvokusi savos valstybės dramatišką situaci­ ją, S. Nėris poezijoje išsakė kaltę ir atgailą, meilę ir nusižeminimą. Kaltės suvokimas, nusižeminimas, atgaila tuo metu (nei vėliau) nė vieno politiko lūpose netapo žodžiu. O S. Nėries poezijoje randame skaudžią savivoką, natūralią žmogišką reakciją į savo klaidas. Su­ prasti klystantį, atgailaujantį ir jam atleisti būtų vienintelis žmogiš­ kas gestas, tai, ką apskritai galime būdami „čia ir dabar“, skleisdamiesi kaip žmonės. S. Nėries kūryba nelygiavertė; pirmame ir antrame rinkinyje yra neišbaigtų romanso imitacijų, trečiame ir ketvirtame - deklaratyvių tekstų, 1940-1941 metų kūryboje - konjunktūrinių poemų. Prasta retorika, be emocijų šilumos parašyti tekstai yra poetės kūrybos šla­ kas. S. Nėries kūrybinis likimas dvejopas - ji mylima dėl talento ir panaudojama ideologiškai. Sovietmečiu sutarybinta buvo tarsi nete­ kusi savo kūrybos šerdies; poetę atpažindavome, bet ir ne visai. Jos kūryba buvo plačiai naudojamasi siekiant pridengti kitų tos kartos poetų, - emigravusių iš Lietuvos 1944 metais, - Jono Aisčio, Bernar­ do Brazdžionio poeziją. Geriausioji poetės kūrybos dalis yra mūsų literatūros klasika, aukso fondas. Poetė priklauso garsiajai XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio neo­ romantikų kartai, kurią sudarė Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Salo­ mėja Nėris, Bernardas Brazdžionis. Tai buvo karta, nesusaistyta bendrų literatūrinių programų, išaugusi nepriklausomoje Lietuvo­ 7

je, išreiškusi modernėjančios visuomenės žmogaus pasaulėjautą - gi­ lų Europos ir savo krašto tradicinės kultūros pagrindą ir civilizacijos grėsmes. Neoromantikų poezijoje randame kasdienio žmogaus gy­ venimo kontūrus ir išgyvenimus, jo socialinę, psichologinę ir egzis­ tencinę savijautą. Čia itin svarbus individualumas, asmeniška patir­ tis, kultūrinė vaizduotė. Neoromantikai susiejo tradicinę kultūrą su moderniomis jos for­ momis - į eilėraštį įtraukė avangardo, simbolizmo, liaudies dainos poetiką, suformavo trumpą, grakštų eilėraštį. Pasiekė gyvo ir įvai­ raus balso moduliacijų - nuo oratoriškai garsaus deklamavimo iki tylaus šnabždesio. S. Nėries eilėraštis teka klasikinės lyrikos vaga. Išgyvenamo jaus­ mo išpažintis sudaro jos eilėraščių turinį. Neužšalusių jausmų srovė įrašyta plačiausia skale: nuo egzaltacijos iki kieto sprendimo, nuo ašarų iki ironijos, nuo juodo pesimizmo iki šviesaus žvilgsnio, {vai­ rus kontrastingas vidinis gyvenimas. Nerasime atokumo, atsitrauki­ mo nuo situacijos, žvilgsnio iš šalies. Atvirkščiai, įsijautimas į patiria­ mą akimirką yra jos gyvenimo ir poezijos duotybė. Jausmai neturi rezervo, - jie išjaučiami ir išsakomi visa dvasios jėga, visu veržlumu („Aš myliu gyvenimą - jauną, ugningą, / Kaip myli pavasarį lauko gėlė“ - „Gyvenimo giesmė“; „Ir nebijau aš girioj paklysti, / Jūroj paskęsti“ - „Žvaigždė - jaunystė“) Emocija semiama kaip iš bedugnio šulinio. Kalbančiosios žvilgs­ nis nukreiptas į vieną objektą, detalę (kalnai, lankos, jūra, Tu), su kuria mezgamas dialogas, į ją sutelkiama jausmo energija. Jaunys­ tės lyrikoje ši ekstatinė būsena itin ryški. Pirmame ir antrame rin­ kinyje poetė šias būsenas įrašė į XX a. pradžioje populiarius ro­ mansų siužetus: neleistina meilė ir maištas, ilgesio hiperbolės, mei­ lės matavimas visu gyvenimu ir mirtimi. Stilizuojamų romansų 8

retoriką ataudė niuansais, impulsyvia psichikos pagava, estetiniu vaizdu („Raudona rožė“). Maištingas mostas („Panorėk - aš nuei­ siu į dangų! / Ar nužengsiu juodan pragaran!“ - „Valkata“) nuro­ do ne tiek realų veiksmą, kiek dvasios posūkius, jausmo „viršūnes ir gelmes“. Laiko tėkmės, praeinamybės tema neoromantikų labiausiai plėto­ ta. Ankstyvoje lyrikoje S. Nėris jautriai fiksavo jaunystės trumpumą, akimirkos mirgesį („Vieną akimirką mano jaunystė, / Lyg žaibas jau­ nas“ - „Žvaigždė - jaunystė“), meilės kaitą. Likimo tema formavosi kaip nuojauta, ateities spėlionė ir baugumas („Šešėliuotas mano ke­ lias - / Kur jis bėga?“ - „Naktį nykią“). Laiko tėkmės tema išsakoma gamtos vaizdu. Gamtos ciklas, ypač vasaros - rudens slinktis, įsišak­ nijusi mūsų jutimuose, patirtyse, visada siejamas ir su sielos gyveni­ mu. Ši poetės vaizduotės kryptis itin raiški. Gamtos vaizdai - augi­ mas, žydėjimas, branda, rudens sutemos, krentantis lapas, gruodas arimuose - kalba ne tik apie pačios gamtos kaitą, bet ir apie žmogaus sielos vasaras ir rudenis. Rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ išsakomas nebe jaunystės, o paties gyvenimo trumpumas („Nušviesk ilgai, sau­ lele, / Gyvenimą mūs gražų! - / Paskui naktis akloji / Ties jūra nusi­ leis...“ - „Saulės kelias“). Poetės eilėraštis fiksuoja išgyvenimą, čia pat besirandantį ir besi­ klostantį į raiškų išsisakymą. Momento išgyvenimas išryškintas, pa­ verstas poetizacijos centru. Visa kūno ir dvasios esybe įsijaučiama į tą situaciją, į kurią pakliūvama. Jakimirką žiūrima kaip į likimo duo­ tą, išskirtinę. Ir kartu pasitikima gyvenimo srautu, - viena akimirka su kita tarsi ir nesiejamos, bet jas susieja vidinė patirtis. Kiekviena aki­ mirka svarbi, vertinga ir pati savaime, ir viso gyvenimo požiūriu. Ryš­ kiai - grynu pavidalu - įsispaudžia atvirų jausmų pėdsakas. Nustebti savo jaunyste, suklusti, kaip staiga atsiveria pasaulis, akimirksniu su­ 9

vokti save (kaip gyvastį, kaip paslaptį, akmenį, krentantį žiedlapį, amžiną klajūną), ištverti blaškymąsi, pastebėti KITĄ - panašų, tik kitokį, įsižiūrėti, įsiklausyti į gyvenimo tėkmę, suvokti viso ko laiki­ numą ir mylėti gyvenimą - tai vidinės brandos kelias, užrašytas įspū­ dingais vaizdais ir melodija. Be S. Nėries poezijos lietuvių lyrika stokotų ryškios, aukštos jaus­ mo bangos, akimirkos svarbumo ir vertės pajautos. Iš jos eilių ryškė­ ja, kaip mūsų vidiniam gyvenimui svarbūs jausmai, - jie yra patį gy­ venimą auginanti, brandinanti (ir eikvojanti) žmogaus dalis. Neoromantikų poezijoje dera išskirtinio savęs suvokimas ir „ma­ žojo žmogaus“ savijauta. Neoromantikų poezija - ryškaus kalban­ čiojo, kaukių, vaidmenų, personažų poezija. Patiriamo gyvenimo įspū­ dis išsakomas įvairiais kontekstais, užuominomis, emocijos priden­ giamos kaukėmis. S. Nėries lyrika išsiskiria tiesiu „aš“ išsikalbėjimu, archetipinėmis figūromis. Nuo pirmojo rinkinio formuojasi raiškūs moteriškumo pavidalai (laumė, sirena, basa jaunystė), kituose rinki­ niuose plėtojami maišto (audrų nebijanti atskalūne, ragana) ir nusi­ žeminimo link (našlaitė, benamė, glaudžianti vaikelį motina). Pir­ muose rinkiniuose vyrauja išskirtinis jausmas, iššūkis likimui. Tapa­ tybės projekcijos išsakomos simboliškais laumės, sutemų viešnios vaizdiniais. Laikui tekant šios formos nyksta, randasi konkretūs vi­ suomenės tipai: našlaitė, gėlių pardavėja, klajūnas, ryškėja tapatumo su kitomis gyvybės formomis laikysena. Piene, piene - nuostabi gėlele, Ko tu rymai vėjų pabarėly? Kur priglausi baltąją galvelę? Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?

10

Svarbu gebėti būti su mažiausiais, likimo skriaudžiamaisiais - naš­ laitėmis, klajūnais, bedaliais, socialiai pažemintaisiais („Dvidešimti su“). Moteriškumo ir moteriškosios dalios pavidalai turi liaudies pa­ sakų ir dainų pagrindą. S. Nėris vis labiau artėja prie pirminių šalti­ nių, vis labiau jaučia artumą tautosakos personažams, prisiima jų situacijas, kalbos būdą. Poetės žodis auga iš to, kas giliai glūdi mūsų visų pasąmonėje, genuose - iš pasakų, sakmių, raudų. Ypač ryškus našlaitės, našlaitystės jausmas, todėl dažnas pamotės, žiežulos įvaiz­ dis (tai ir piktoji pasakų veikėja, ir žiema, ir priešiška visuomenė, ir svetima šalis, ir likimas). Nuo rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ stiprėja moters - saugančios, globiančios - laikysena. Jauna ir maištinga lau­ mė virsta žemės moterimi („Mano vaikelis“, „Motutės ašaros“). Mo­ tiniškumo ir našlaitiškumo dermė bei įtampa įspūdingiausiai atsklei­ džiama rinkinyje „Prie didelio kelio“. Gyvendama Kaune, poetė dažnai užklysta į Čiurlionio paveikslų galeriją, įsižiūri į Čiurlionio tapytus siužetus, simboliką. Iš jų gimsta ciklas „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. S. Nėries žodyje įauga kultū­ ros pavidalai (liaudies pasaka, daina, Maironio poezijos atošvaitos, Čiurlionio kūrybos egzistencinė pagava). Sis savos kultūros pajuti­ mas ypač ryškus karo metų eilėse. Salomėja Nėris ieško mūsų sąmo­ nei svarbių istorinių įvykių, žinomų figūrų (Herkus Mantas, Kristi­ jonas Donelaitis, Maironis), kalba kultūros, asmeniško gyvenimo ženklais. Rinkiniu „Prie didelio kelio“ Nėris atsiskleidžia kaip labai lietuviš­ ka, iš literatūrinių tradicijų auganti poetė. Kalbančiajai svarbu archetipiškai suvokti save gimtosios erdvės dalimi (būti gimtinės ari­ mų slieku, mėlyna rugiagėle rugiuos) ir taip kurti harmoniją, įsiterp­ ti į mitinį pasaulėvaizdį. Po Maironio ji su nepaprasta įtaiga kuria poetinius kraštovaizdžius. Jos žodyje atpažįstame savo namus, savą 11

erdvę - nuo debesėlio, laukų takelio iki šiluogužės, arimų akmens. Praradusiai tėvynę poetei svarbi tampa emocinė žodžio galia. Žodis kaip veiksmas (išsisakyti, liudyti, užkalbėti, užkeikti) - pati svarbiau­ sia rašymo intencija. S. Nėriai lietuvių kalba, lietuvių poezijos tradi­ cija, tautosaka tampa namais. Eilėraščių intonacijos ataidi iš našlai­ čių dainų, raudų, lopšinių. Poetė žodžiu dainuoja, rauda, sūpuoja, glaudžia, myluoja. Kad nuo akmenėlių Kojelės nevargtų, Aš būtau žolelė Prie tavo kojelių. Rinkinyje išsiskleidžia gyvenimo gelmė. Ankstesniuose rinkiniuo­ se jautriai fiksuojamas išgyvenamas biologinis laikas, išsakomas gy­ venimo tekamumo pojūtis; šiame surandamos naujos savivokos, nu­ sižeminimo ir atsparumo formos. Apskritai S. Nėries poezijos raida, rinkinių chronologija rodo žmogaus vidinio gyvenimo tekamumą, kitimą, emocinę, vertybinę, psichologinę brandą: nuo naivios, pa­ tiklios iki klydusios, atgailaujančios. S. Nėris išbraižė moters išgyvenimų linijas, bet neliko užsibarika­ davusi feministinėse pozicijose. Jos kūryboje atpažįstame bendražmogiškus dalykus. Poezijoje konkreti patirtis atkartoja pagrindinę kiek­ vieno asmens gyvenimo liniją - siekį išeiti iš namų ir siekį sugrįžti; laisvės meilę ir jaukumo, prieraišumo, pareigos ilgesį. Poetė tais klau­ simais nefilosofuoja, ji „užrašo“ patiriamą konkrečią dvasinę santy­ kio su namais situaciją: jauna mergina išbėga į gaivalingą gamtą, trokšdama įsilieti į gyvybės formų visuotinį skleidimąsi („Mes išbė­ gom nuogos / J rasotą girią - / Sidabrinės uogos nuo šakų nusvirę 12

// Kvepia žalios pušys, / Kvepia ryto vėjas - / Pasakyk man, vėjau, / Ką esi žadėjęs!“ - „Sidabrinės uogos“), maištingoji romantikė pa­ neigia namus („Jau niekad niekad mes negrįšim / Į juodus žiežulos namus“ - „Benamės varnos“), klajūnė keliauja, našlaitė, atstumtoji išeina rudenio vieškeliu („Rudenio vieškeliu“). Pamažu patiriama, kad žmogaus gyvenimas yra ištisa klajonė („Baltas takelis“ „Klajū­ nėlis“). Poetinėje erdvėje braižomos geografinės nuorodos: gimtie­ ji Kiršai, Kaunas, Viena, Gotlandas, Paryžius, Penza. Išklajojus liki­ mo kelius siekiama grįžti vieninteliu šaukiančiu savęsp - namų ta­ keliu („Namo“). S. Nėries eilėraštyje dera pasakomi ir nepasakomi dalykai. Jausmo banga atvedama iki aukščiausio taško, nutrūksta, ji žymima brūkš­ niais, kurie tęsia poetinį kalbėjimą, priklauso sakymui, bet jau kitaip. Geriausi jos eilėraščiai skaidrūs, aiškūs, glausti. S. Nėris turėjo talen­ tą aiškiai reikšti jausmus. Poetinis jausmas vientisas ir grynas, sustip­ rintas, poetiškai išryškintas. Ir visada įrašytas į situaciją (motina kal­ basi su kūdikiu, klajūnė guodžiasi dagilėliui). Gyvenimas skleidžiasi atpažįstamomis detalėmis. Pasiklydęs ir verkiantis rugiuose vaikas, trumpai ir įstabiai žydinčios obelys, vidurvasario balti debesėliai kaip maži ėriukai, šaltas akmuo, rudeninių laukų gruodas, namų ugnelė tamsoj - toks šiaurietiško mūsų krašto, įstrigusio sąmonėje, reljefas atgamina jausenas. Veikia tai, kokiu jausmu detalės apgaubiamos. Geriausi poetės eilėraščiai įsispaudžia į mūsų sąmonę. Tai - gyvi, amžini dalykai, susisiekiantys su mūsų patirtimi, archetipine vaiz­ duote. Eiliuotos pasakos „Našlaitė“, „Eglė - žalčių karalienė“ tapo liaudies pasakų pakaitalu - daugelis net neprisimename pirminių šal­ tinių. Kraštą įsivaizduojame ne tik iš savos patirties, bet ir S. Nėries eilėraščių. Panašiai modeliuojame ir santykį su namais, artimais žmo­ nėmis, tėvyne. įtaigi poetės lyrika jau anais nepriklausomybės laikais 13

tapo klasika. Ją skaitydami labiau atsiveriame patys sau, savos patir­ ties akimirkoms. Justinas Marcinkevičius, spėdamas Salomėjos Nė­ ries populiarumo mįslę, sakė: „Štai kur poetinio stebuklo paslaptis: iš mūsų pačių paima poetė mūsų jausmą ir grąžina jį mums nušlifuo­ tą, apvalytą nuo kasdienybės apnašų, grąžina mums kaip brangak­ menį, šviečiantį būties gilumu ir pergyvenimo tiesa.“

RITA TŪTLYTĖ

14

ANKSTI RYTĄ

Anksti rytą

ANKSTI RYTĄ

Anksti rytą parašyta Daug naujų skambių vardų Versiu knygą neskaitytą Nuo rytų lig vakarų. Žemė kryžkelėm žegnojas Ji keleiviam be sparnų Pavergė dulkėtas kojas. Aš su saule ateinu. Anksti rytą baltos laumės Laimę lėmė man jaunai Ir išbūrė, ir nulėmė Jauna būti amžinai. Saulė žeria anksti rytą Daug auksinių valandų. Rytą auksu parašytą Savo vardą aš randu. [1926-1940]

16

TAU J A U N A M

Sužydėjo pievų gėlės Lig vienai, Sužydėjo visos gėlės Man jaunai. Aš surinksiu lauko žiedus Lig vienam, Aš surinksiu lauko žiedus Tau manam. Plaukia, plaukia baltos burės Per marias, Mano dainą neša vėjai Per girias. Už tų marių kyla bokštai Ateities. Šviesūs šviesūs tavo rūmai Be nakties. Skamba vasaros auksinės Tau jaunam, Skamba, skamba mano dainos Tau vienam! 1926.VI.ll

17

J AUNYSTE

Saule nudegusi, basa Tu - piemenaitė murzina! Tau akyse dangaus šviesa. Tu man viena, viena, viena! Žiedų, nei auskarų brangių, Nei šilko rūbų neturi, Plaukuos tau - gėlės iš rugių, O veide - šypsena skaidri. Kur tie nameliai, kur takai? Sakyk man - kur tu gyveni? Bet tu šypsais ir nesakai Tik ateini ir nueini... 1926.V.22

18

BALTU KELI U

Keliu varpeliai skamba ir skamba, Namai ir medžiai greitai prabėga. Aplinkui balta balta ir lygu, Tik juodos akys žiūri pro sniegą. Prašyk, maldauki, - ko tiktai nori: Šiandien aš nieko neatsakysiu! Pasaka dėvi žvaigždžių karoliais, Balti pasauliai mano akyse. Viesulu skrendam - (kur apsistosim?) Keliu snieguotu ir nepramintu. Vienas tik vardas širdy liepsnos man Naujųjų metų skaidriu žibintu. 1926.X/L 1

19

VELYKŲ RYTĄ

Tyla - rytinio džiaugsmo maldos. Keliuose žmonės tartum vėlės. Varpai padange plevėsuoja, Baltąsias vėliavas iškėlę. Į vandenyną plaukia upės... Nakčia sukurti laužai gęsta. Į ryto saulę galvos linksta, O širdys spinduliuos paskęsta. Pavasarinės aukos smilksta. Žibuoklėmis pražydo širdys. Pasauli, džiaukis! Niekas, niekas Jaunatvės juoko nenutildysi 1926.I I I . 3

20

Vakaro smuikas

VI ENUMA

Tavo namas, tavo kraštas Miško sutema. Tavo žingsnių aidi aidas Amžių glūduma. Mano languose vijokliai Kalbas su naktim. Atėjai žalčiais apjuostas, Su žaliom akim. Atėjai tu ne iš saulės, Su juoku nakties. Šaltos lūpas, žalias žvilgis Pranašas mirties. Kalnuose žaibai vyniojas Mėlynais žalčiais. Kalnuose gaisrai plasnoja Alkanais sparnais.

Kalnuose... Tyli ir lauki Žodžio nebylaus. Šalto sfinkso šaltos akys Nieko nebeklaus. Tu palik čia, kur vijokliai Saugoja naktis. Mane kalne, baltam lauže, Saulė pasitiks. 19 26.V. 24

22

VAKAR O S MUI KAS

Skundžiasi smuikas - ašaros žydi. Ilgesiu virpa valso aidai: „Kai mylimasis namo palydi, Širdis plasnoja, dega veidai.“ Supasi žvaigždės plačioj padangėj, Supasi lapai mėnesienoj. Koks žiedas skečias jaunoj krūtinėj? Koks aidas virpa tavo dainoj? Mirtis - gyvybė, ašaros - džiaugsmas. Visur šešėliai kloja takus. Tik tavo dainos - mano pasaulis, Tik tavo akys - mano dangus. Vakaro smuiko mylimos dainos Sapnais sūpuoja ilgas naktis, Kad nenutiltų, kad nenumirtų, Kol mano ryto saulė prašvis. 1926.1.1

23

I ŠKELI AUJ ANT

Nakties marių juodą plotą Žiburiai nušvies. Perskros tylą tą miglotą Dainos ateities. Simtasparnis marių vėjas Ištiesė bures. Ir žuvėdros nulydėjo Per plačias marias. Ar sulauksiu mielo, jauno Grįžtant atgalios? Ar undinės marių daina Tave pavilios? Ir užgeso kaitrūs laužai Kelio nebešvies. Audros bunda, stiebus laužo Vidury nakties. Aš balta žuvėdra klyksiu Virš tamsių bangų. Jūrai sekant beklausysiu Pasakų ilgų. 1926 . 11.18

24

J ŪR Ų PASAKA

Jūra be galo, jūra be krašto. Laivų skenduolių ji karalystė; Kur vėjams grojant bangos dainuoja, Kur balti žirgai lekia, putoja. Aš su bangomis žaisiu ir šoksiu, Vėjų laisvųjų dainas dainuosiu. Vakaro saulės juostų audėja Žvaigždėtam guoly žemę svajosiu. O tu, gododams saulės godelę, Eisi pajūrin gintarų rinkti. Eisi vakarių svajų svajoti, Ilgesio dainą jūrai dainuoti. Vakaro vėjas pučia nuo kranto: Ritasi bangos tolima tolin. Labanakt, liki, baltas sveteli. Man patalėlis - jūros dugnelis. Tau žemės grožis, žydinčios pievos. Tau žemės dainos, deganti meilė. O man klajonė, mėlynas tolis, Jūros beribės keliai klajoti.

25

Aš išbučiuosiu krantą smiltinį, Kur tavo kojos vakar ilsėjos; Amžius kartosiu ilgesio dainą, Kurią tu vakar jūrai kalbėjai. 11925]

26

TEMSTANT

Pražilo sodas žiedų žiedais. Kvepiančios snaigės iš obelies Kasas apsnigo. Ar jis ateis Iš mano sapno baltos pilies? Ežeras juosta - tyli dangus, Žvaigždėti burtai žaliam dugne. Toly sutirpo juodas žmogus. Sutemų jūra supa mane. Dūsauja sodas. Nejaugi jo Nebesutiksiu žemės keliuos? Lauksiu jo šiandien, lauksiu rytoj, Kol baltas sapnas mane liūliuos. Ežero gelmės žydi ugnim: Miestas užkeiktas skendi dugne. Kas nakties mįslę spės su manim? Vienumos šaltis supa mane. 1926.IV.14

27

SAULĖLEI DI S

Saulę sapnuodamos, supasi šakos. Vakaro vėjas myluoja krūtinę. Skęsta mintis į liepsnojančius vakarus. Mylimą vardą topoliai mini. Varpai vakariniai paskendo į Nemuną. Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų. Žiūri ir plečiasi mylimos akys. Tylinčiam veidrody mėlyno ežero. Sukasi, pinasi sutemų pasakos. Skrenda naktis pro banguojantį debesį. Saulę sapnuodamos, supasi šakos, Bokštai sukaustyti tyli ir stebisi. 1926.IV.16

28

Geltonos vėliavos

GELTONOS VĖLIAVOS

Tyliai plevėsuoja vėliavos geltonos, Saule nudažytos, tyliai plevėsuoja. Raganos paleido šilko plaukus plonus. Ar girdi kaip žemė gedulu alsuoja? Vėliavos geltonos vakare šlamėjo, Skraidė aukso gulbėm soduose, alėjoj. Mėlyni šešėliai šūkavo suėję: Kilkime su vėju, skriskime su vėju! Vakare sutiksi prieblandoj gražuolę, Pasaką vaikystės atsiminsi vėlei. Tūkstančiai gyvybių ją maldau parpuolę. Pasitiks šešėliai, palydės šešėliai. Vėliavos geltonos - gėlės nužydėję, Verkia mėnesienoj gedulo trimitai. Keistas nujautimas vaikšto po alėją: Ką gi tu sakysi viešniai neprašytai? 1926.X.2

29

VEJ AS

Vėjas, oi, vėjas! Vėjas ir vėjas! Plaukus paleido ir apkabino, Ir išbučiavo veidą, krūtinę. Rudens aguoną Lapą geltoną Į mano plaukus slapta įpynė. Rudenio meile dega krūtinė. Lėkti ir lėkti! Ir nepasiekti... Akys užmerktos, juokiasi veidas. Neša ir supa vėjas palaidas! 1926.VII1.1S

30

R U D E N I O SAULĖ

Ruduo: saulė, medžiai, gėlės. Rudenėlį myliu aš. Ir mane pagriebęs vėjas Kaip lapelį - neš ir neš. Slenkąs debesys lyg vagys, Susikūprinę, pikti, Vėjas tyrlaukių nudegęs Eina saulės pasitikt. Vėjas rudenio pašėlęs, Saulė gintaro plaukais, Didelių sparnų šešėlis Saulę vejasi laukais. Bėgam rankom susikibę... Oi, - paliko ji mane! Ašaros gėlių sužibo, Gyvos rudenio sapne. - Neištrūksi, neišbėgsi, Švokščia žemė dusdama. - Su manim kartu gedėsi, Kol ateis balta žiema. 1926.VIII.15

31

R U D U O KELI AUJ A

Ruduo keliauja kalnais ir kloniais Nykus ir pilkas, Gedulo ūkanom, lapais geltonais Laukus apvilkęs. Gauruoti debesys traukia į rytus Per visą dieną. Saulė pavargus, blyškiai sušvitus, Merkia blakstieną. Padangių ašaros skambina langą. Ruduo keliauja. Vėtros apkurtę, vėtros apspangę Dūkti neliauja. 11926]

32

NAŠLAI TĖS NAKTI S

O naktie šaltoji! O naktie ledine! Pasakyk, koks kelias Veda į tėvynę? Ša ša - krinta lapai, Ū u - lekia vėjas, O naktis bekraujė Tyli - kaip tylėjus. Ko šešėliai kuždąs? Ko tie lapai šlama? Man baugu ir šalta, Veskite pas mamą! Moja gilus skliautas, Žvaigždėmis nušvitęs. Šypsos tylios akys Tolimos mamytės. Tai manęs ji laukia, Laukia - nesulaukia, O čia naktys verkia, O čia vėjai kaukia — 1926. IX. 14

33

Sidabrinė vienuma

SI DABRI NĖ VI ENUMA

Rieda, rieda baltos naktys Sidabrinėmis alėjoms, Kaip išbalusios našlaitės, Kaip snieginės tylios fėjos. Skamba žvaigždės man po kojų. Žvaigždės danguje dainuoja. Už tų žvaigždžių tolimųjų Skraido vasara manoji. Aš likau užkeikto kalno Nepasiekiama viršūnė. Kaip nakčia paklydęs laivas Neišplaukiamoje jūroj. Ir vienų viena klajosiu Sidabrinėj vienumoje. O ten karštos linksmos žvaigždės Mano vasarą dainuoja. 1926

34

MIŠKU

Užkerėtos sfinkso akys Juodo miško glūdumoj Spindi tarsi dvi ugnikės Nenumirštamoj durnoj. Bėgu, bėgu - šaukia akys Skamba miškas ir širdis. Kažkas skrisdamas pasakė: - Ten pušynuose mirtis. Prieblandos trimitai gaudė, Degė laužai vakaruos. Aukso pušys išsimaudė Saulės pasakų gaisruos. Bėga pušys - baltas takas. Prašliaužė gyvatės trys Ir pasakė, kad šią naktį Pabučiuos mane mirtis. [1926.IX]

35

JUODAS SVEČIAS

Už lango vėjas ir lietus. Už lango stovi juodas svečias Ir prašosi vidun. Sieloje baltos gėlės žydi. Sieloj jaunatvės dainos skamba. Sieloj... dainuoji tu. Nedegsiu laužų tavo nakčiai. Nerinksiu žodžių tavo maldai. Neskinsiu tau žiedų. Ugnis jaunystės - mano akys. Skirta giesmė - manoji meilė, Be žodžių, be gaidų. Kas atgaivins nuskintą žiedą? Kas nuramins palaužtą širdį? Kas sugrąžins „myliu“? Mirtis tik šypsos tuštumoje, Ir vienas baltas žiedas liūdi Tarp vystančių gėlių.

36

Už lango... vėjas supa naktį. Girgždena vien pravertos durys. Viduj tamsu tamsu. Nutilo aidas paskutinis Sieloje vieši juodas svečias Be žodžių, be garsų. 1926.VI. 7

37

ALPĖSE

O baltieji kalnai, o baltieji kalnai! Nusilenkti aš jums kaip dievams atėjau. Nepasiekiami jūs, neliesti amžinai, Ir saulužė jus myli užu viską labiau. O baltieji kalnai, nebylieji dievai! Ar jūs mokate jaust kaip mažytė širdis? Ir kentėt, ir mylėt, ir skrajoti laisvai Ten, kur krykščia jaunystė, kur siaučia mirtis? Argi mano maldos neišgirs, nepajus Stebuklingi karaliai sniego soste šaltam? Savo meilę našlaitę - tokią skaisčią kaip jūs Aš palaidoti noriu jūsų bokšte baltam. 1926.Vili

38

IŠ N A MŲ

Mane lydėjo kalnai, lankos, Dundėjo vieškeliai, takai. Pasauli, - tavo glaudžios rankos, Mane kaip kūdikį laikai. O jei pavasaris vaikystės Lange šypsodams žaisti šauks Ir saulės pasakas sakys man, Vis tiek manęs nebesulauks. Mano namai jau plačios jūrės, Kur klykia paukščiai alkani, Kur vėtroj plakas baltos burės Ir šaukia toliai mėlyni. 1927.11.26

39

Žemė dega

PAVASARI

Kai jūra lingavo, pavasario vėjas Žibuoklėmis dvelkė plačiaisiais laukais. Dienelės svaigino saulėtais žvelgimais, O nemigo naktys žvaigždėtais sapnais. Tik tau aš dainuoju, tik tau aš meldžiuosi Vidunakčio šmėklos manęs nesupras. Kai tu lyg plaštakė gėles išbučiuosi, Aš kursiu tau meilės ir džiaugsmo dainas. Ar švisim žaibais, ar liūdėsim prie kapo, Ir dainos, ir ašaros bus mums kartu. Sudievu, pavasariu žydinti žeme! Į baltas viršūnes žvaigždėtu ratu! Kas dieną man saulė ir ilgesio dainos, Kas dieną renku tau laukinių žiedų. Dangus ir jaunatve kvėpuojanti jūra. Tik tavęs, tik tavęs tenai nerandu. 1925.I I I . 3

40

J ŪRA, J ŪRA

Jūra supas, jūroj žydi Chrizantemos vandenų. Man žuvėdros nepavydi Nei svajonių, nei dainų. Vėjas vėl bangas šokina, Bangos laižo mano kojas, Jūrą verkt jis išmokino Ir dainuoti nesustojus. Apkabina mane bangos Ir liūliuoja, ir myluoja, Bangos supa, bangos myli, Laisvė jūroj begalinėj! Andai širdį baisiai gėlė. Ak, tai buvo jau senai! Su manim dabar tik vėjai, Tik dangus ir vandenai. Koks gražus nudegęs veidas Jūrų saulės spinduliuos! Kasos blizgančios palaidos, Jūrų vėjas pamyluos.

41

Kur balta žuvėdra skrieja Su dejavimu gailiu? Kažkas kopomis artėja, Jūra, jūra!., aš myliu! 11926]

42

PAVASARIO SVAIGULYS

Tau pirmą pavasario dainą aukoju. Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų. Tik skriskim kartu su pavasario vėju, Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų. Tu - aras galingas, aš - gulbė baltkrūtė. Mums tolimos erdvės, mums marių saulutė. Ilgaisiais sparnais mes žvaigždynus apjuosim, Ten dangišką sapną abudu sapnuosim. Kalnų mėlynųjų viršūnės išbalę Palaimins mūs sapną, užburs mūsų galią. O jei tu į žemę sugrįžt panorėsi Aš tyliai numirsiu alyvų pavėsy.

43

+++

Kur gėlynai žydi - ten ir aš. Kur drugeliai žaidžia - ten ir aš. Kur einu - margi drugeliai mane lydi. Kur sustoju - man lelijos baltos žydi. Mano mintys, mano svajos - tai vis tu. Mano dainos, mano sapnas - tai vis tu. Plasta žvaigždės, virpa saulė prie tavęs. Kas mane į tavo rūmus benuves? 1925.I I I . 30

44

P RO P AS AULI O L ANGĄ

Pro langą stiepias ryto saulė. Širdis - kaip alkanas šuva Troškimais veržias į pasaulį. Duok savo ranką - ir eiva! Pavasario plati padangė! Gėlėm kvatojasi laukai! Ir skrendam pro pasaulio langą Laisvūnų viesulų vaikai! Namus tuos sutemos užslinko. Vien cypia alkanas šuva. O tas gyvenimas aplinkui Lange plaštakė negyva! Po dulkėmis ten žmonės vysta, Jiem dvasios rauda kaminuos... Alio! - Nubuskite! Jaunystė Prisikėlimą jum dainuos! 1926.X

45

ŽVAI GŽDĖ - JAUNYSTĖ

Vieną akimirką mano jaunystė, Lyg žaibas jaunas Širdį ugniniais sparnais suvystė, Užliejo kraują. Ir mano dienos - žėrinčios ašaros Laumių akyse, Ir jų kaip vėjų - vėjų pavasario Nesuvaikysi! Ir nebijau aš girioj paklysti, Jūroj paskęsti, Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė Niekad negesti. 1927.11.4

46

PĖDOS SMĖLY

KAIP ŽYDĖJI MAS VYŠNI OS

Mūsų dienos - kaip šventė, Kaip žydėjimas vyšnios, Tai skubėkim gyventi, Nes prabėgs - nebegrįš jos! Tai skubėkime džiaugtis! Vai, prabėgs - nebegrįš jos! Mūsų dienos - kaip paukščiai, Kaip žydėjimas vyšnios. [1930]

48

G Y V E N I MO GI ES ME

Gyvenimas mano - vėjas palaidas! Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus. Gyvenimas mano - pavasario aidas. Gyvenimas mano - tai sapnas klaikus. Aš myliu gyvenimą - jauną, ugningą, Kaip myli pavasarį lauko gėlė! Aš myliu gyvenimo džiaugsmą aistringą, Stipriai - kaip jaunystė temoka mylėt. O žeme, o motina mano brangioji! Mielai tu puošiesi žiedais ir krauju. Jei burtus tavuosius pakeistų man rojum, Tai būtų ilgu man, ilgu man be jų! Aš myliu tave, gaivalingas pasauli! Galbūt kaip žvėris tu mane sudraskysi? Vis tiek - aš ir mirsiu šypsodamos saulei, Ir saulė degs mano akyse! 11927]

49

J UOKI S , GYVENI ME!

O juokis, gyvenime, juokis Pajaco juoku! Tegul mano akys nemato, Kas juoda, klaiku... Kur bus ta vieta, nežinau aš, Ir tu nežinai, Kai trūks tavo juoko kaskada Ir dings amžinai. Bus gaila dienų man auksinių, Sidabro naktų, Ir meilės, kur supo, svaigino Prie jūros krantų! Bet visa juk - melas ir niekas Po rausvu šilku! Tad juokis, gyvenime, juokis Pajaco juoku! [1930]

50

SI DABRI NĖS UOGOS

Mes išbėgom nuogos J rasotą girią Sidabrinės uogos Nuo šakų nusvirę Kvepia žalios pušys, Kvepia ryto vėjas Pasakyk man, vėjau, Ką esi žadėjęs! - Girios tankumyne Radom lūšną seną Girios tankumyne Ragana gyvena. Lekia aukso dienos, Lekia kaip pašėlę! Ei, išburk man laimę, Laume raganėle! 1927.V.5

51

MANO APOLONAS

Pabalnotas jau Pegasas Kojom žemę kasa. Imam užsieninį pasą, Skrendam į Parnasą. Žalias vėjas šalim skrieja Su mumis nespėja, Pasitinkam žalią vėją Ir pralenkiant vėją. Du du du du - dreba oras, Žvengia taip motoras. O padangėj semaforas Mirkčioja raudonas. Mano jaunas Apolonas Sauja ugnį žeria. Na, sakyk, ar nemalonu Tarp dangaus ir žemės? [1928J

52

PI EMENAI TĖ

Daržely diemedis verkšleno Ugnim saulėtekio rasų. Siu, - karvės mano, margės mano! Man aguonulė už kasų. Rasa pirmoji plauna kojas, Glamoni veidą spinduliai. Naktigoniai nuo miško joja, Dainuoja dainą įžūliai. Rugių gėlelės ir aguonos Liepsnoja, mirga rugiuose. Krūtinėje daina banguoja Viltim rasota ir šviesia. Juodakį myliu čigoniuką! Iš dobilėlių raudonų Jam vakar pyniau čia vainiką, O šiandien ilgesį pinu. 1927.V.26

53

VĖJAS IR VAIKAI

Jau pranašai linksmų dienų Kas rytas lanko mus. Ir vėjas - vėjas iš kalnų Jau beldžias į namus. Kvatoja vėjas - žino jis, Kad juodi medžiai bus žali, Pro langus skverbias, pro duris: - Pavasaris jau netoli! - Ei, vaikai! - šaukia jis vaikus, Ei, susirinkite visi! Aš tuoj nupūsiu jums takus, Ir žaisite basi! O vėjau, vėjau - kaip gerai! Koks tu, pavasari, gražus! Paliksim langus atvirai, Kad myli mus mažus! [1930]

54

BE BAŽNYČI OS

Be bažnyčios, be altorių, Be sumainymo žiedų... Žirgai skrenda, kiek tik nori, Skrendam, lekiam vienu du! Miško vėjas plaukus glosto. Tolimi žmonių balsai. Iš padangių - žvaigždžių sosto Štai - mus laimina Jisai! Jis įdėjo žmogui širdį Su troškimais neramiais, Vasaros vynu nugirdė, Jis ir nuodėmes atleis! Be bažnyčios, be altorių... Žirgai skrenda žvengdami, Skrenda, lekia mūsų norai Nesulaikomi - jauni! 1927.VI.18

55

PABUČI AVI MAS

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas, Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis O galinga pagunda! - Ir šventieji suklumpa... Pabučiavimas tavo - pavogta kibirkštis. Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų Jos išdegino žymę lig širdies gilumos! Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo Ji kaip vergė prie tavęs dieną naktį rymos. Ne gyvatė įkando - karštos lūpos bučiavo! Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna Negaliu aš pamiršti... Nes žinau, kad ir tavo Visos mintys ir aistros - bendro laužo liepsna! 1928.VII.30

56

KADA MA N Ę S NEBUS

Kalnuos laisvi ereliai nardo, Kalnuos ir mes abu — Vai, kas kartos tau mano vardą, Kada kalnų nebus? Mums vėjai laisvės dainą suokia, Laisviem nerūpi nieks! Vai, kas primins tau mano juoką, Kai vasara prabėgs? Diena su saule nusileido, Su saule vėl nubus — Vai, kas pakeis tau mano meilę, Kada manęs nebus? [1930]

57

KAIP MYLI MOJ O LAIŠKAS

Baltais balandžiais atlekia, Juodais varnais išvyksta Tos mano dienos, naktys tos, Apvildamos jaunystą. Rytojus mano tolimas, Nežinomas, neaiškus, Taip laukiamas, taip norimas, Kaip mylimojo laiškas. 11930J

58

TOKI OS TOLI MOS

Tokios tolimos, tokios svetimos Vėjo supamos, vėjo nešamos Lyg ne mano jos, negrąžinamos, Tyliai mirštančios dienos, vasaros! Jūra skundžiasi, jūra barasi, Bangos vejasi, bangos taškosi: Svetima esi, tolima esi, Nenutildysi širdgėla baisi! Ašarų maldos, mylimos gaidos Man širdis raudos. - Niekad niekados, Niekad niekados lūpos nekartos Laimės valandos skausmo sukaltos! 1927.VI II. 29

59

DAR GYVENSI U

Šiandien man visur vaidenas Mirties pranašai, Žiūriu - mūsų laivą genas Giltinių šimtai. Gal sirenų pavilioti, Puolė j bangas? Jūra - visados besoti Renkasi aukas. Aš bijau, kad tu nemyli, Tyčia tik sakai Man baisu - žinau, kad mūsų Skiriasi takai. Nebaisu jaunai pražūti, Mirti nebijau, Bet, jei myli nors truputį Dar gyvensiu tau! Nida, 1927.VII. 20

60

KUR BALTOS STATULOS

Kur baltos statulos Ir tamsiai žalios nišos, Ten vieną vasarą Likimai mūsų rišos. Atsimeni: - klajojam Po parką gilų, seną... Ir jausmas - gyvas kraujas Mums ugnimi srovena. O karštos pietų naktys! Pagundomis pritvinę! Svaigina rožių kvapas — Kalnuos jau sirpsta vynas. Kaskados baltos teškia Perlus po mūsų kojų — Surinki juos ir neški Papuošti mūs rytojų! Ir groja naktį kiaurą Simfonija - pagunda: - Negrįžk, negrįžk į šiaurę, Kur baltos pūgos bunda! [1929]

61

BE T Ė V I Š K Ė S

Be tėviškės, be motinos, Be jokios ateities, Net rasės abejotinos, Čia svetima jauties. Lyg šaltas akmenėlis Kur ežero dugne — Lyg baltos kalnų gėlės Ties juoda bedugne. Nežino nieks, nematė nieks Ir negirdėjo nieks, Kuždėjotės gyvatėmis Prie žėrinčios ugnies. Ir neminėk to vakaro, Laivelio Nemune! Nuvysi tu pavasarį Baltąja ramune. Nei tėviškės, nei motinos! Neaiškios praeities, Net rasės abejotinos, Skraiduolė tu nakties. 11930]

62

VASARA PRAĖJO

„Vasara praėjo, vasara praėjo!“ Rauda vėjo smuikas, rudeninio vėjo. Gluosniai nusiminę vieškelin žiūrėjo: „Vasara praėjo, vasara praėjo!“ Gauskit, visos stygos, gauskite pašėlę! Grokit mano skausmą, grokit mano gėlą! Miršta aukso dienos, saulėje viešėję, Grokit, vėjo stygos, grokite pašėlę! 1927.IX.2

63

R U D E N I O AŠARA

Žiūrėki! - Tai rudenio ašara Blizga tarp krintančių lapų! Argi nudegusi vasara Liko vien tolimas sapnas? Graudūs varpai, - tarsi motiną Į kapines vieškeliu lydi. Ir linksta berželiai skaroti Tai rauda našlaičiai paklydę. 0 u! - dejuodamas vėjas Skverbias po rūbais lyg plienas. Taką, kuriuo vaikštinėjom, Mindžios snieguotos jau dienos. Šaltą pageltusį lapą Spaudžiu prie degančių lūpų. O, negrąžinama vasara! Veltui prie kapo jos klupau! 1927.X.26

64

KAI N U M I R S I U

Kai numirsiu, - tik nekaskit, Tik nevežkit į kapus! Į skaisčias liepsnas įmeskit Tegu laužas karstu bus! Tegu kyla juodi dūmai Dangaus skliautais mėlynais Ir bejausmis mano kūnas Tepavirsta pelenais! Dulkes tas paleiskit vėjam, Laisvės paukščiam ant sparnų Tegu neša, tegu sėja Dainą mano pelenų! [1929}

65

T R E M T I N I O L I E T UVA

Lik sveika, tėviške žalia! Klajūno kelias ilgas. Man tavo ašarų dalia Akyse tebežvilga. Atlantas vandenis taškys Tave pamiršti lieps man. Ir vėjai svetimi blaškys Tavos gabijos liepsną. Tu juodaskare Lietuva Man pamotė su akmeniu! Aušrine mano, Lietuva, Tu motina - su ašarom! Tu mano ir su vėtromis, Tamsiais miškais atplaukiančiom. Su Baltijos žuvėdromis, Vardu mane bešaukiančiom. Ir su beržais pakelėmis Liūdnais draugais artojo, Su savo skausmo dainomis, Kurias man kraujas groja.

66

Su rūtomis, rugių laukais, Su vieškeliais ir kryžiais, Su vargo žmonėmis pilkais, Palinkusiais po kryžium. Ledų tau pančius išardys Pavasaris ankstyvas... Tu - mano deganti širdis! Tu - mano kraujas gyvas! [1930]

67

PILKAJAM BROLI UI

Pilkas mano broli, Juodo vargo verge! Eidama pro tave Laimė užsimerkia. Tavo sunkios rankos Geros žemei versti, Geros arklui spausti, Geros plienui gniaužti. Tavo budrūs žingsniai Nuo aušros lig tamsai Milijoną kartų Juodą dirvą mina. Milijoną kartų Kietos rankos tiesias Šviesią viltį sėja Juodas vargas dygsta. Juodas vargas dygsta, Juodas vargas želia Pilkas tu kaip žemė, Kaip akmuo prie kelio! 11930]

68

V I E N O S BARE

Vienos bare šoka mergos Tokios laibos, tokios tiesios, Kad gilioj palėpėj vargas Tokis juodas, tokis liesas. Jų dažytos lūpos šiepias, Akys meilės džiaugsmą žada, Kai širdis skurdžioj palėpėj Miršta nuo kančios ir bado. Oi, negaila tuščio juoko! Tik širdies, jaunystės gaila! Bet juk sidabru jie moka Už tą juoką ir už meilę. Žėri vynas - kraujas šiltas, Lankstos mergos - grakščios, jaunos. O paskui... Gal aukštas tiltas Ir Dunojaus bangos sriaunios?.. 11929]

69

PER G R E I T P RARAS TA

Lyg būtų ji kūdikis, lyg moteriškė... Prie durų ją, grįžęs iš ryto, randu. Akys įdubusios, veidas išblyškęs, Ko nori, nesako, nei kuo ji vardu. Ji neima centų, nei duonos, nei vyno, Nei mirštančių vazoj nuskintų žiedų. Tik mano ji ranką švelniai apkabina, Ir daros man liūdna ir baisiai graudu. Jos akys - bedugnės! į širdį man sminga: Ji taip artima, ji tokia paprasta! Sakyki man, kas tu, viešnia nelaiminga? - Aš tavo jaunystė - per greit prarasta... [1929J

70

TU TAIP TOLI

Ateina vakaras nykus, Ir sutemos - išbalę šmėklos Apgaubia mėlynais sparnais. Ateina vakaras. Ir vienumoj tave šaukiu Visa širdim, visais jausmais. Tu taip toli... Tu neišgirsi mano šauksmo. Tu taip toli Kaip saulė nusileidus. Tu taip toli O neprišaukiamas pavasari! Jaunystė - visagalinti! Ir aitvaras - padangių žirgas Atneš mane prie tavo slenksčio, Ir stoviu tarpdury: - Aš neturiu nei aukso, nei sidabro, Nei perlų iš giliausio marių dugno. Aš tau nešu dainuojančią jaunystę Ir tavo židiniui negęstančiąją ugnį. 1927.IX.25

71

SNINGANT

Baltas baltas vakaras. Nuo dangaus lig žemės balti šydai nutiesti. O po šydais širdys plakas: „Laimę, laimę norime pajust!“ Balta laimė nutiesė sau taką Nuo širdies ligi širdies Ir dabar kartu mūs širdys plaka... Vai, kodėl kodėl toks baltas vakaras? Tu žinai, - nes tavo žemė ir dangus. Leisk paliesti lūpom tavo rūbų kraštą Ir laimingas bus žmogus------19 27.XI 1.14

72

BALTOJI POEMA

Šį rytą Sode pasaka šarmota rymo. Šį rytą Baltos nuotakos takeliais vaikšto — Taip tyliai Nesugurgžda šilko skaros — Taip tyliai Lyg padangėj baltas garas. Ją vakar išvariau. Kaip siurbėlė ji čiulpė mano kraują. Ar aš verkiu? Ar jos verkiu? Ar vėjai kaminuose rauda? Kur ji Manoji meilė ugniažiedė? Ją išvariau Į tuščią šaltą naktį Ir užsklendžiau duris. Ak - vakar, vakar —

73

O šįryt Sodo medžiai - baltos nuotakos. O šįryt Spindinčiais takais jinai sugrįžo. Mano meilė ugniažiedė! Baltais takeliais ji sugrįžo. Ko sugrįžai? Ko parėjai, nelaukiamoji? Man tavo burtų vergija Skaudi skaudi — Ji tyli. Snaigės pėdas mūs užkloja — Juntu jos lengvą ranką Ant peties. Ir ant snieguoto mūsų tako Pabyra briliantai mėlyni — Jos ašaros — [1929}

74

KALĖDOS

Ei, Kalėdos! Šventė ši Nuotaka baltoji! Šiandien tu pas mus vieši, Su visais kvatoji. Platūs vieškeliai - balti. Žirgai pusnį spardo. Eglių bokštai apsnigti, Tai pilis be vardo. Ko šarmoti taip žirgai? - Nuotaka važiavo? Ko rausvi jaunų veidai? - Nuotaka bučiavo! Kas už šydo - paslaptis? Už to balto šydo — Saule teka ateitis? Ar krauju pražydo? Ei, Kalėdos! Laimė mūs Tolima, miglota! Kaip varpelis neramus, Kaip išbalę plotai. [1930J

75

SUGRĮŽTU

Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji, Sugrįžtu... Aš buvau ten, kur juokas, kur taurės putoja, Kur pilna šviesos ir žiedų. Aš mačiau, kaip jaunystė svaigiam pokyly juokės Aistri ir nuoga. Aš mačiau - tai jaunystė šypsodamos vyto Po nakties uždanga. Ir verkiau aš pamačius, kaip žūva jaunystė, Kaip vysta žiedai. Aš verkiau - ir mane mirtinai pakerėjo Saldūs, saldūs nuodai. - Tavo laimė ne čia, kur vainikai ir vynas, Tavo kelias ne čia! Ir klaikus lyg bedugnė, ir skaidrus lyg žvaigždynas Tavo kelias nakčia. Ir išvydau - tai tu iš kalnų mane moji, Mano motina tu! Sugrįžtu į tave - mano mūza baltoji, Sugrįžtu... 1927.VIII.21

76

PRI E D U N O J A U S

Sidabro žvaigždės krinta į Dunojų, Griūvančios pilys liūdi mėnesienoj. Dulkių nebliko pilių valdovų... Kas mane stebi rymančią, vieną? O gaila, gaila! juodas Dunojau! Valandos bėga - lyg žvaigždėtos srovės... Vasara mano, kur paukšte skrajojau, Bus aukso gijos audime tikrovės. Ar atsiminsi, mielas Dunojau, Rytoj - numetęs skraistę naktinę, Kad aš prie tavo krantų dūmojau Drąsiąją dūmą - dūmą laukinę: Ar likti laisvėj - sausą plutą krimsti, Kalnų viršūnes, bedugnes mėginti? Ar grįžt į slėnį? - Ten sotu ir linksma, Ten viskas leista... tik laisvė užginta. Prabilk, Dunojau, atspėk mano mintį! Tyli? O vilnys vis į tolį klysta — J laisvę - naujų troškimų auginti Be atsako skuba - kaip mano jaunysta. 11929]

77

RAUDONA ROŽĖ

Šią naktį pas mane Karmen atėjo, Juoda Karmen - su degančiom akim. Ji būrė man - iš kortų spėjo Ir gąsdino nelemta ateitim. Krūtinė jos karštai alsavo Virpėjo rožė kruvina: - Klajonė - gyvenimas tavo... Ir meilė - tavoji daina. O kas paskui? - Paimki šitą rožę, Tai sužinosi, kas dar bus — Viens burtų žodis laimę mums atvožia, Ir vienas žodis - atveria kapus. Karmen dainavo meilę pražūtingą, Gyvenimą be prietarų ir baimės. Ir siūlė rožę man - raudoną, nuodėmingą, Užburtą širdimi ir laime. ... O su naktim išnyko ir Karmen — Tik jos aistri daina liūdnai skambėjo. Ir keistą dovaną paliko man: Raudoną rožę. - Laimės nežadėjo... 1927.V. 1

78

SUDEGI NKI T MANE

Sudeginkit mane - kaip raganą! Sudeginkit mane žėruojančiame lauže! Nesudrebėsiu aš nė vienu sąnariu! Nė lūpų nepraversiu - klausit ar neklausk. Tiktai žiūrėsiu, kaip saulutė leidžias, Kaip glosto veidą man jos švelnūs pirštai... Ir nežinosit jūs - kodėl aš jums atleidžiu, Ir nesuprasit jūs - kodėl šypsodamos aš mirštu. Bučiavo žemę vasaros dangus — O žemė nuotaka saldžiai sapnavo. O tolimosios žvaigždės dainavo meilę mūs, Ir mūsų žvaigždės akys laime spinduliavo. Dabar - sudeginkit mane - kaip raganą, Kur žemę nušvietė dangaus ugnim! Jums palieku aš jūsų pragarą! Dangus tegul išnyksta su manim! 1927.VI.11

79

VALKATA

Jis valkata! Jis - paskutinis! Saukia žmonės. O aš vos gyva. Nuo jo žvilgsnių man dega krūtinė, Nuo jo žodžių man svaigsta galva. Kaip sacharose vėjas laisvūnas Visagalė jo smuiko daina. Ji nupirko ir sielą, ir kūną Savo magiškų burtų kaina. Panorėk! - aš nueisiu į dangų! Ar nužengsiu juodan pragaran! Dėl tavęs - ne vien mirt pasirengus, Bet gyvent ir nemirt amžinai! [1930]

80

SKAUS MAS

Kodėl tu ateini tą valandą, Kada aplinkui juokas, užmiršimas ir daina? Kodėl tiktai mane tu išskiri tada, Kad aš kentėčiau ir dainuočiau verkdama? Rymojau aš prie pianino Vidurnakčio puota aplink skambėjo. Ir jis atėjo, apkabino Ir demono akim akysna pažiūrėjo. Nebegaliu berūpestingai žaisti. Išbėgau - ašaros netinka ten, kur juokas. O šaltas skausmo demone, myliu tave! Tave, kurį visi prakeikė. Sparnuotas juodas kunigaikšti! Klaupiuosi prieš tave, o skausme! Tu pervėrei mane giliausiomis bedugnėm Ir nunešei mane aukščiausion aukštumon.

81

Tylu. Juodi sparnai plasnoja. Galingas milžine, visa aš tavo, Visa, lig paskutinės ašaros! Per tave pajutau, jog aš esu. Kodėl, kodėl tu ateini tą valandą, Kada aplinkui juokas, užmiršimas ir daina? Kodėl tiktai mane tu išskiri tada, Kad aš kentėčiau ir dainuočiau verkdama? 1927.111.25

82

BAI SUS TAVO DI EVAS

Baisus tavo dievas, kuriam tu meldies, Nes tavo malda - kruvina! Stovėti ant krašto juodos prapulties, Neverkt laimingiausios pasauly nakties, Nekeikt, kad išplėšta gražiausia diena! Nublukusią gėlę jis tau dovanojo Už tavo sparnuotas dainas. Krauju nudažei - ir gėlė suliepsnojo, Primindama tau negrąžinamą rojų Ir žydinčias laimės dienas. O liūdesio tyrai, juodoji Sachara, Apleistajai kelias mirties! — Balta ji ateina per juodąjį barą Artyn vis... O vėjas plėtoja jos skarą Ja greitai akis tau užties. Baisus tavo dievas - besparnis granitas, Beširdis - nes jam negana, Jog tavo pasaulis krauju nudažytas, Garbės tavo kelias vien ašaroms ritas Ir tavo malda - kruvina! [1928]

83

NEBARK MANĘS!

Nabausk manęs, o rūstumai patėvi! Nebark manęs, o pamote pikta! Neilgai būsiu čia: miškai geltonai dėvi, Greit nubyrės darželio radasta. Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio Ir padainuoti vasaros dainos, Sukurt ugnelę, - saulei nusijuokti, Tegu ilgai ilgai ji jum liepsnos. Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja Per vystančius laukus - žiogelio lydima. Aš nieko neėmiau - už viską sumokėjau Širdies krauju - nemirštama daina. H 931]

84

PER LŪŽTANTĮ LEDĄ Ž UVUS I Ų L A K Ū N Ų AT MI N I MU I

Lėk, sakalėli, lėk, sakalėli, Lefc, sakalėli, per ežerėlį!

KAIP MI RŠTA SAKALAI

Sugniužus po našta Vergavimo dienų Atsikelia tauta Ir ilgisi sparnų O vargo slibinai Dar tunka mūs krauju Kur mūsų milžinai? Mes nykstame be jų! Tavy, many, jame Jie miega užkeikti Lyg varpas po žeme Jie šaukia mus naktim. Ko dairomės atgal? Kad gimėm per vėlai? Numirt kiekvienas gal Kaip miršta sakalai------(1935]

86

KAIMAS LAUKIA

Murma platūs vandenynai Pasaką legendą Kaip į tolimą tėvynę Sakalai du skrenda. Kaimas laukia. Liūdna kaime. Skolos kaimą karia. Sakalai parneš mum laimę Iš už jūrų marių. Sakalai tie kelią žino. Jų sparnai iš plieno. Sunkios bangos vandenyno Kaip laukimo dienos. Šnara, murma šaltos bangos Amžiną legendą, Kaip mūs broliai, mūsų brangūs, Laimės pasigenda.

87

Vargas vaikščioja po sodžių Kurčias ir apžėlęs. Jau seniai pritrūko žodžių Kantrios bakūžėlės. Laukia viesulų atakos Bailiai susigūžę Obelų palinksta šakos Lyg sparnai palūžę. [1935]

88

K A L N U O S PAKLYDUS

Paklydau! - šauksmas nuovargio apsėstas Dar dvylika balsų „paklydau“ pakartojo, Sužvango sidabrinis AJpių miestas. Ir vėl tyla... kalnų tyla šaltoji. Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių, Tik skamba tolyje varpai kaskadų. Perėjęs vandenis ir ugnį, Štai suklupau ant amžinojo ledo. Pakilo Jungfrau iš pusnynų sosto. Kalnai sustingo nusigandę. Ledinės rankos mano širdį glosto Mažytį drebantį balandį. Ir supa ji mane į snaigių šydą Ir klosto man pečius avelių kailiais. Viršum ledyno sakalai pragydo... Pragydo sakalai - gyvenimą ir meilę... 11930]

89

GRĮ ŽTANT

Baltijos bangos ašarom ritas, Rytmečio saulė spindi akyse. Dingo jau pilkas švedų granitas. Gimtąjį krantą greit pamatysim. Skrenda lėktuvai per vandenynus. Garlaiviai raiko jūres mares. Kažin ar ilgai mano tėvynės Platus pasaulis neįžiūrės? Baltijos jūra - šiaurės gražuole! Ko tokia lygi, tokia rami? Tau baisiai tinka aistringi šuoliai, Kada kvatoji, džiūgaut imi! Bangos sukils dar, vėtrai sukaukus, Erdvės įnirtę mėtys žaibus. Vargas silpnuoliui jūron išplaukus! Tvirto jūreivio pergalė bus! Audros pakils, ir bangos trankysis, Ir žūtbūtinė užvirs kova... Jūrai nurimus - nieks neatskirs jau, Kur švedų kraštas, kur Lietuva. [1932]

90

RUDENI O MARTI

Sūrios jūros ašaros, Vėtrų širdgėla karti. Auksaplaukės vasaros Rauda rudenio marti. Širdį jauną išraudos Ji bangų baltiem būriam. O tos pėdos visados Nyksta smėlyje puriam. Prunkščia, stato krūtines Jūrbangių širmi žirgai. Šok į valtį - tegu neš, Jei gyventi pavargai — [1935]

91

KAIP IR TAS VĖJAS

Vasara buvo... Jūra kvatojo. Buvo saulutė - buvo draugai. Dabar tu vienas. Eini, sustoji... Tarsi paklydai ar pavargai. Eini, sustoji... Skundžias alėjos, Kaip jos nemėgsta drėgno rudens. Klausais: gal meilė pamario vėjuos Balta žuvėdra pasivaidens. Sumerk blakstienas - ir aš ateisiu, Tau išbučiuosiu plaukus melsvus Be pareigos ir be jokių teisių Kaip ir tas vėjas - jaunas, gaivus. [1935]

92

B E D U G N I Ų P AKRAŠ ČI AI S

Kas mina kelią slidų, Kas vieškeliais plačiais, O ji, mačiau, nuklydo Bedugnių pakraščiais. Kas valanda ji klysta, Ir klystam vis abi — Vienintele jaunysta! Kokia tu nuostabi! [1935]

93

KĄ TU GALI D A I N U O T I

Ką tu gali dainuoti apie rudenį Ir apie žemę vystančią, Kad jau sparnų nebepajudini, Kad praradai jaunystą čia? Kregždė nepakelia pašauto sparno. O paukščiai išlėkė rugsėjy... Jei tu nekranksi juoda varna, Tave palaidos rudens vėjai. Tave palaidos siaubūs uraganai, Baltais pusnynais užpustys — Kodėl gi tu, jaunyste mano, Kodėl paliegai taip anksti? Terauda vėtros aitrų liūdesį! Tegaudžia rudenio ragai! O gal pavasarį... ir tu - nubudusi Žaliuosi kaip jauni diegai — 11935]

94

KE L I O N E M A T Y T

Ar audringos rudens naktys Mirtį išdainuos? Ar užgims nauja gadynė Amžių pelenuos? Eitum, eitum užsimerkęs Tamsoje tamsus — Ir negirdimas prabiltum: - Mirštu už visus! Dreba drebulėlės lapai Ko sulauksim ryt? Miškas ošia, staugia vilkas. Kelio nematyt. Kas tokią neramią naktį Kelio beieškos?----Supa vėjas pakaruoklį Ant sausos šakos. O kam nors tos audrios naktys Laisvę išdainuos. Ir užgims nauja gadynė Amžių pelenuos. 11935]

95

P AVAS ARI O T O S T A S

Į saulę Pavasaris jau kelia tostą Svaiginančias žiedų taures. Pasauli! O kaip norėčiau nuo kaktos tau Nubraukti rūpesčių raukšles! 11935J

96

MOTI NA

Ant sidabrinės jos galvos Uždėjo skausmas sunkią ranką. Pavasariai sugrįžta. Ant kalvos Žolė žaliuoja. Paukščiai renkas. Tik jų nėra. Pamiršo kelią Į lizdą gimtąjį vaikai. Jie nusivijo savo dalią. Išbalo motinos plaukai. Gal vietoj laimės jie girdės Vien baisų pragarą patrankų? Gėla ant motinos širdies Uždėjo geležinę ranką. (1935]

97

PER L Ū Ž T A N T Į LEDĄ

Pavasaris žemę jau veda (O mane kas ves?) Aš bėgu per lūžtantį ledą Į jo vestuves. Kukliais žibuoklėlių žiedais ji Kasas nusagstys. Ar ilgai tu būsi bevaisė, O žeme skaisti? Saulėtų krantų pasigedo Širdis. Nebgaliu. Ir bėgu per lūžtantį ledą Skenduolių keliu. Jei žūsiu, - draugai, nesakykit: Per greit pailsau... Aš troškau vien džiaugsmą pavyti Pasauliui ir sau------Į 1935]

98

DI EMEDŽI U ŽYDĖSI U

DI EMEDŽI U ŽYDĖSI U

Ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai. O mylimas pavasari, Manęs jau neberasi — Sulaikęs juodbėrį staiga, Į žemę pažiūrėsi: Ir žemė taps žiedais marga... Aš diemedžiu žydėsiu —

,

Panevėžys 1936.I II . 3

100

TU NUBUS I

Tu nubusi vidury nakties. Miško vėjai su tavim kalbės. Ir beržai rankas į dangų ties Sveikint gerves, grįžtančias gulbes. O pavasaris žarstys žvaigždes Ir tvoras ir pavartes vartys. Pro skylėtas baltas paklodes Kils ir šiaušis dirvos Varputys. Paskutinį smūgį iš peties Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks. Tu nubusi vidury nakties, Tai gimtoji žemė tave šauks.

,

Palemonas 1938.I I I . 8

101

SAULĖS KELIAS

Žiūrėk - mum saulė kelią Vaivorykštėm nudažo, Mus pusnuogius apkloja Ji šilko spinduliais Nušviesk ilgai, saulele, Gyvenimą mūs gražų! Paskui naktis akloji Ties jūra nusileis...

,

Palemonas 1937.VIII.23

102

VAKARAS JŪROJ

Saulė leidžias. Dega jūra. Tirpsta jos krantai. Lyg žuvėdrą baltą burę Tolumoj matai. Kur skubi, paklydęs laive? Nepalik manęs! Mus bangose naktį gaivią Žvaigždės glamonės. Paryžius, 1936.XII. 19

103

ALYVOS

Manęs dar nebuvo, Alyvos žydėjo — Manęs nebebus jau, Jos vėlei žydės. Ir kris jų lapeliai Nuo saulės ir vėjo Kaip smėlio saujelės Ant mano širdies —

,

Panevėžys 1936.III

104

BALTAS TAKELIS

Žiūrės ten mama pro langelį, Kai vakaras pievoj garuos. O paruge baltas takelis Ilgai akyse tavaruos. Tai krimsies, kam tuomet bareisi... Paguosti tavęs negaliu — Juk aš niekados nepareisiu Pro paruges - baltu keliu.

,

Paryžius 1937.IV.22

105

AŠ N E N O R I U M I R T I

Amžius tu šlamėsi, Šilkalapi uosi. O naktim žvaigždėtom Vasaros šiltos Tyliame pavėsy, Kai šakom sūpuosi, Šimtąkart girdėtą Meilę čia kartos. Aš nenoriu mirti Nei žemelėj pūti, Aš gyventi trokštu Su tavim drauge! Aš nenoriu mirti! Geriau uosiu būti, Šaltu akmens bokštu, Mažyte sraige.

,

Palemonas 1937.VIII.23

106

SAULĖS KŪDI KĖLI S

Ūžia girios, ūžia Pasaką slaptingą, Skambančiam gegužiui Pasakų nestinga. Ąžuolai galingi Kužda ąžuolams čia, Girgžda beržo lingė, Ir lopšinė šlamščia. Ne jauni dagiliai Sparnelius pakėlė, Vėjas supa tyliai Saulės kūdikėlį. Saulės auksaplaukis Krykščia man ant kelių. Ir kartoja laukas Džiugesį vaikelio. Panevėžys, 1936.V.22

107

B E N A MĖ S V A R N O S

Sulaikę žadą mes praslinksim Pro juodus žiežulos namus, Ten stagarai nuo vėjo linksi, Ten plūsta mus, ten keikia mus. Benamės varnos nusileido Ties jau geltonu kaštanu. Džiovink man ašarą nuo veido Tu savo lūpų karštumu. Tylus kuždėjimas beskausmis Rudens lapelių skinamų. O kas prakalbins, kas priglaus mus Tikrus našlaičius - be namų? Vai, lanksto, laužo laibą vyšnią Vakaris vėjas neramus. Jau niekad, niekad mes negrįšim Jjuodus žiežulos namus. Palemonas, 1937.XI. 16

108

VARNOS

Nušalnotos gėlės Lenkia galveles Rudens juodbėrėlis Jau pakando jas Įžūliai sužvengęs Sutrypė visas — Rengės, ilgai rengės Varnos į dausas Kaipgi nesirengsi, Jei tokia mada? Pyksta varnos, kranksi Kam tu ne juoda? Tau - mažai paukštytei, Varnos pavydės Ir lakštutės balso, Ir sparnų kregždės.

109

Aš jom nepavydžiu Grožio nė dausų Kilkite, išdidžios, Nors už debesų! Jūsų vietoj kitos Po mėšlynus les... Tik mažos lakštutės Daugel pasiges — 1937

110

M A Ž O J I M A N O GEI Š A

Ten linksta vyšnių šakos, Baltais žiedais ten lyja, Ten skaisti saulė teka. Ten mirti nieks nebijo. Mažoji mano geiša, Baisu - kokia rami tu! Tylioji mano geiša, Lyg statula granito. Tavo skruostai dažyti, Tarytum skausmas mirė. O ne! Jį nužudyti Tegali charakiri. Tau niekas dar nesakė, Tu niekur negirdėjai, Jog tavo Nagasaky Jau kyla prometėjai? Mažoji siauraake, Sugriaus ir tau vergiją! Raudonai saulei tekant Numirti jie nebijo. Panevėžys, 1936.111.14

111

DVI DEŠI MTI SU

Ruduo Paryžiuj. - Šlapia. Bulvaruose šviesu. „Štai gėlės! Gražios! Kvepia!.. Tik dvidešimti su! Čia baltos, čia raudonos Taip mėgiamos visų. Nevalgiau šiandien... Ponai! Tik dvidešimti su!M Šalti lašai sruvena Nuo sulytų kasų. „Oi, pirkit, ponai mano, Tik dvidešimti su! Palauk!., nors tu, bent vienas Neužsikimšk ausų! Stimpu čia visą dieną Už dvidešimtį su Nuvargę stingsta pirštai, Ir akyse tamsu — Gyvenime! Aš mirštu Dėl dvidešimties su!“

,

Paryžius 1937.1.14 *

Šou - 5 santimai - apie 1 centą.

112

ŠI R U D E N I

Šį rudenį bus kelias mūs Su gervėmis į pietus Ir tu, vėjuži neramus, Be tėviškės, be vietos! Nuo pamotės, nuo žiežulos, Per šimtą mylių būsim Vėjuži, tu pagiežą jos Šalton šiaurėn nupūsi. Paryžius, 1937.1.17

113

MANO VAIKELIS

Brydė rugiuose - ne žvėries, Ant katinėlio kam baries? Tai baltaplaukis mano vaikelis! Kur tu iries? Dėl aguonulės raudonos, Rugių gėlelės mėlynos Toli paklydo mano vaikelis Baltuos miškuos. Jam apie duoną jie dainuos, Pasaulio sielvartą dėl jos. Bet nesupranta mano vaikelis Rugių dainos. Jam pilna žemė spindulių, Margų drugelių ir gėlių. Skraido, plasnoja mano vaikelis Pats drugeliu, Ir... sudraskyta aguona, Gėlė nuvytus mėlyna. Sukniubęs rauda mano vaikelis: Gėlių gana!

,

Paryžius 1937. IV. 2

114

KELEIVIS

Į tolumas vieškelis bėga. Pasiilgusių laimės ir turtų Išklydo juom daugel sermėgų... Keleivi pavargęs, iš kur tu? Tau gluosniai prie kelio sustojo, Beržai susirūpinę ošia: Ką parneši broliam artojam? Kuo savą kampelį papuoši? Ištįso šešėlių juodumas: Tai vakaras grįžta į sodžių. Tu gimtojo kamino dūmus Užuodi, pažįsti be žodžių. Ir nori, kad būtų tau linksma, Ir nori su volunge krykšti — Sumindyta smilga nulinksta, O kurgi tu, džiaugsme pernykšti? Štai bąla raudonos pašvaistės. {kaitusią žemę pagirdys Naktužė. O tau kas palaistys Dulkėtą nuvytusią širdį?

,

Paryžius 1936.111A

115

EI NAM ! Dail. M. Katiliūtės atminimui

I Ką mirtis pakuždėjo Tau baisioj vienumoj? „Tu našlaitė tarp vėjų Einam! Einam namo! Tu bijaisi, mergyte, Šio pasaulio gudraus? Einam! Ten tau skraidyti, Juoktis niekas nedraus. Tavo pats jaunumėlis, Rytmetinė daina Vai, mylės tave smėlis Ir velėna drėgna!“

116

IŠĖJAI TU

II Ir pavasario naktį Su pirmąja rasa, Niekam, niekam nematant, Išėjai tu basa. O minia abejinga, Nuosaiki visada, Plauks apsunkus, laiminga, Kaip galvijų banda.

117

LŪP OS I ŠBALĘ

III Su pirmais vyturėliais Kilo saulė skaisti, Ėjo kalnus ir slėnius Spinduliais nusagstyt. Tiktai lūpos išbalę Nebžydės spinduliais. Ten naktis visagalė Spindulių neįleis.

118

KAS Ž I N O J O ?

IV Ant apleistos paletos Nenudžiūvę dažai. Kas žinojo, kad vietos Tau tereiks tiek mažai? Būtų gal neišvarę Alkanos ir basos. Būtų gal neuždarę Kąsnio duonos sausos.

,

Paryžius 1937.V. 8

119

T Ė V E L I S MI E G A

Kam žvakės dega nesutemus? Kodėl taip širdį gelia? Ko budi baltos chrizantemos Prie miegančio tėvelio? Įšliaužia žmonės galais pirštų, Lyg nebyliai klausimai — Iš didžio sielvarto aš mirštu Tokia tyla baisi man! Vai, gauskite, varpai, sirenos, Raudokit mano skundą! Tyliais šešėliais dreba sienos. Tėvelis nenubunda. Tėvelis miega. Nepažadins Varpų kraupus gaudimas. Suspaustos lūpos jo - bežadės Jautri širdis nurimus.

120

Jau niekad nepramerks blakstienų Tos akys rūpestingos. Jau nepaglostys mūs nė vieno: Balta ranka sustingus. Tikrai. Tikrai tėvelis mirė! Vargai langan sužiuro. Ir dienos rūškanos pasviro Prie našlaitėlių durų.

[1934.X/J/

121

M O T U T Ė S AŠ AROS

Supa, supa kūdikėlį Motina ant rankų. Bėkite tolyn, šešėliai, Spinduliai telanko! Spindi ašaros motutės Obelų žieduose: Auk, vaikeli, būk didutis, Mamą pavaduosi. Panevėžys, 1936.V.1

122

S E N E L Ė S PASAKA

Apšerkšniję mūsų žiemos, Balta balta - kur dairais. Ilgas pasakas mažiemus Seka pirkioj vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, Saulės nukirptas kasas. Apie žąsiną moliūgą, Kur išskrido į dausas. Apie vilką, baltą mešką, Burtus, išdaigas velnių, Apie vandenis, kur teška Iš sidabro šulinių. Apie trečią brolį Joną Koks jis raitelis puikus. Apie Eglę - žalčio žmoną, Medžiais paverstus vaikus. Kaip našlaitė nusiminus Grįžo tuščiomis atgal... Brenda pušys per pusnynys Ir išbrist niekaip negal. -

123

Pusnynuos nykštukai miega. Aukso žuvys po ledu. Bėga ragana per sniegą, Nepalikdama pėdų. Našlaitėlė gero būdo. O jos pamotė pikta... Bet... senelė užsnūdo. Ir jos pasaka baigta. Paryžius, 1937.1.2

124

VISUR AŠ JĄ MATAU

Visur aš ją matau su kūdikiu ant rankos, Apstulbusios akim ir padrikais plaukais. Gal rudenio naktis ant vėtrų žirgo trankos, Gal plieno giltinė ją vejasi laukais. Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, Nei kaukianti mirtis jos nieks nesuturės. O kelias tolimas nė akys neužmato Pro dujų debesis, per sielvarto marias. Ir nesustos jinai prie naujo smėlio kapo, Ir niekam neįsmeigs kryželio ji kuklaus. Ir žengs ji per kapus, be atvangos, be kvapo, Ir prie širdies arčiau mažytį savo glaus. 125

O juk ateis diena, kad nebegaus patrankos. Ir gėdos kruvinos pasauliui bus gana. Aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankos Šviesiom šviesiom akim ir džiaugsmo šypsena. Paryžius - Palemonas, 1937

126

AMŽI NAS KELEIVI

Eitum, prisiglaustum prie peties gegužio. Ko gi apsiniaukęs - lyg ruduo nykus? Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia, Pinasi ramunės baltus vainikus. Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę. Žmogui darbininkui poilsis brangus. O rytoj - su saule! Giedrią dieną lemia Blaivas ir spalvingas vakaro dangus. Laimindama skrenda gero derliaus deivė. Tankus vasarojus. Varpa bus brandi. O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi? Paryžius, 1937.1.15

127

R U D E N I O ARI MUOS

Žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus. Rymo ramunėlė Rudenio arimuos. Viesulai padaužos Jau sparnus pakėlę. Tai blaškys ir laužys Lauko ramunėlę. Kam viena likai tu Rudenio arimuos? Akmenėlius skaito Širvinta nurimus. Palemonas, 1937.X. 14

128

R U D E N I O VI EŠKELI U

Kojom pamėlusiom vieškelio gruodas. Nukrankė varnos, vakaro lydimos... O kas našlaitei kelią parodys, Kur ta ugnelė gimtojo židinio? Žvarbūs ir vėjuoti debesys rausta. Kraupūs vaiduokliai - blaškomi gluosniai. Lietūs ir ašaros veidą nupraus tau, Pamotė vėtra plaukus nuglostys. Kam tu išklydai rudenio vieškeliu? Ar svetima tau duona pakarto? Kur ta ugnelė, kur tavo ieškoma? Baras, tik baras vėtra už vartų. Panevėžys, 1935.X.11

129

SŪNUS PALAI DŪNAS

Nuraudęs beržynas, Alėjos klevų. Ilgu be tėvynės, Nyku be savų! Ir šuntakiais, liūnais, Tamsiais pagiriais Sūnus palaidūnas J sodžių pareis. Tą vakarą kartų Šuva gailiai staugs, Prie užkilų vartų Mama nebelauks. Ieškosi mamytės. Ji smėly miegos. Ją šauksi prikritęs Prie žemės nuogos. Paryžius, 1937.V. 13

130

PABĖGUSI LAIME

Ji bėgo be tako, be kelio. Jai šaukėm: „Ax tu patrakai?“ Ir matėm, kaip linko berželiai, Kaip tiesės jai lygūs laukai. Per pievas, per tamsų pušyną Ji bėgo plaukais palaidais. O vardo jos niekas nežino. Ją šaukėm gražiausiais vardais. Ji mūsų šaukimo nepaisė. Negrįš jau, negrįš niekada. Ir mes nūnai kremtamės baisiai, Kam jos nesulaikėm tada. 1937

131

AUDROS PAUKŠTIS

Ligi žemės linksta pušys. Vėtra spiegia. Raganos undinės žiaurią puotą kelia. Kas budės prie lango naktį šią bemiegę? Kas išdrįs keliauti viesulingą kelią? Išsijuosęs žaibas ima žemę plakti. Lig padangių šoka bangos okeano. Skrenda baltas paukštis per tą juodą naktį. Kur tu nusileisi, plienasparni mano? Prieš siaubūnes audras tu sparnus ištiesęs. Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau! Lydi baltą paukštį akys mano šviesios Per mirties bedugnę į laimingą uostą. Paryžius, 1937A.2

132

KLAJŪNĖLI S

Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė. O gandrai ties gluosniu sukasi ratu. Tur namus erelis ir mažytė sraigė. Mielas klajūnėli, kur sustosi tu? - Štai laukų vėjelis, lengvas debesėlis, Kaip ir aš, klajūnai - visad be namų. O lakus ir baltas mūs šilainių smėlis! Čia motulė žemė - čia man bus ramu. Panevėžys, 1936.V.24

133

ANT L A U K I N I O Ž I R G O

Ant laukinio žirgo ji su vėtrom ūžė. Niekad nepamirši juoko to smagaus. Tai jaunystė mano - viesulų mergužė. Kas besulaikys ją, kas ją besugaus? Jei nutvert norėsi per bedugnę šokant Tą laukinę mergą už juodų kasų, Nusikrėsi sprandą... Nuskardės tik juokas, Kaip kalnų griaustinis užu debesų.

,

Paryžius 1937.V. 13

134

BANGŲ BARAMI

Klykia žuvėdros prieš audrą, Dreba širdis nerami. Leidžiasi saulė nuraudus, Šiaušias krantai barami. Ko jūs ten šmėkšot prie kranto? Ašaras braukiat? Baugu? Vergo širdis nesupranta Mėlynos laisvės bangų! Neša tolyn mūsų eldiją Jūros dvasia nerami. Aš gi su tais, kur nebijo Plaukti bangų barami.

,

Panevėžys 1935.XII

135

NA K T Į NYKI Ą

Lyg vaiduoklis naktį nykią Vaidinuosi: Kaip tu savo pavainikį Uždainuosi? Neraudok, širdies vaikeli, Liūlia liūlia! Oi, nebark manęs, tėveli, Oi, motule!.. Neramus širdies vaikelis Neužmiega. Šešėliuotas mano kelias Kur jis bėga? Šaltas šiurpas nubučiavo Jauną veidą. Ilsta rankos. Naštą savo Jau paleido — Šalnos gėlos širdį gelia Naktį nykią. Kas mylės tave bedalį Pavainikį? Paryžius, 1937.IV.27

136

LAUKI NĖS OBELYS

AKMENĖLI S TURI ŠALTĄ ŠIRDĮ

Leisk man prie ugnelės pasišildyt, Nevaryk į rudenio audras! Akmenėlis turi šaltą širdį Ir mažos našlaitės nesupras. Skrenda gervės, skrenda mano dienos, Kad galėčiau ranką joms paduot! Aš skurdi - skurdesnė už rugienas. Begalinė širdgėla - ruduo. Iki žemės vėtra beržą lanksto, Ne berželį - o veikiau mane. Šiandie dar minu aš tavo slenkstį, O rytoj - tamsioji nežinia. Leisk man prie ugnelės pasišildyt, Nevaryk į rudenio audras! Akmenėlis turi šaltą širdį, Kas tą širdgėlą rudenę besupras? [1939]

138

LAUKI NĖS OBELYS

Laukinės obelys ir kriaušės Lyg apsnigtos - į žemę linksta. Seniai nematė šios pakriaušės Gegužio draugo - tokio linksmo. O tokia meilė - tokia meilė Žiedų žiedais žieduotai žemei! Regiu, - kaip priešas priešui peilį Kraujuotąjį krūtinėn remia. Kad žodžiai sunkūs šie - tikriausia, Ne vienas man prikišt galėtų, Lyg bomba sprogstanti kad rausias Ant pievų kvepiančių gėlėtų. Juos kelia duobės tarsi žaizdos, Užgijusios ant šių pašlaičių — Ir temdo žiedus kraujo vaizdas Ir dainas - ašaros našlaičių. Kad nerimas į širdį graušis, Pasauli mano - būki linksmas! Laukinės obelys ir kriaušės Baltais žiedais į žemę linksta. 1939. V. 15

139

HEROI CA

Ne ruduo. - Karo debesys renkas Ant Europos galvos. Tu pridėk savo magišką ranką Prie širdies man gyvos. Dega bundantis karžygio kraujas. Nebegali nurimt: Būk su tais, kurie grumias ir kaujas Ne silpna moterim! Žirgai skrieja per dūmus ir ugnį. Aš - ant balto eiklaus! Jam bedugnė juoda - ne bedugnė! Jisai kelio neklaus! Ei, pirmyn - lyg perkūnai įnirtę! Mūs likimas - kova! Nuginkluojam šarvuotąją mirtį, Ar nusvyra galva? — Kas nežinomą karį palaidos? Kas vainiką uždės? Ar nušvies nepažįstamą veidą Mylimoji žvaigždė?

140

Karo sutryptas juoduoja laukas Be medelio, gėlės. Glosto saulė tam karžygiui plaukus Kas jis? - Žemė tylės. Iškilmingai veš mane patranka Pridengta vėliavos. Draugo šiltą vien jausiu aš ranką Ant širdies negyvos. Į 1939]

141

NI EKADA

Mielas veidas pranyko Sunkiuos traukinio dūmuos. Daugel nyksta iš lėto Lūkestėlių gražių. Kremta širdgėla tykiai. Toks apėmęs graudumas, Kad sustaugti norėtum Tūkstančiu garvežių. Bėga beržas pro šalį. Bėga mintys atgal vis — O tas kelias kelelis! Ar begrįši kada? Tu ne mano, berželi! Traukinys juodgalvis Dunda - mane sukalęs: Nie-ka-da! Nie-ka-da! [1940]

142

I Š M. K. Č I U R L I O N I O P AV E I KS L Ų

1. PAVASARIS Pavasaris — Dainuot ims alyva. Upelė virpa - vėl gyva. Padangių nemunu pietys Ritena debesų lytis. Pavasaris — Berželio šakele srovena Jo žalsvas kraujas - kraujas mano. O laisvės nerimas lakus Su vėju gairina laukus. Ant balto debesio nutūpęs, Tai gluosniu linkčioja prie upės, Kregžde nuskrieja per laukus Tas laisvės nerimas lakus. O varpas šimtą kartų šauks man Vis meilę, džiaugsmą - meilę, džiaugsmą: Laimingas būki, žemės broli! Širdies žirgelis duoda šuolį Be kelio, tako - per laukus — Tai laisvės nerimas lakus!

143

2. S K R E N D A N E G A N D A J U O D A

Skrenda neganda juoda... Žemės džiaugsmo valanda: Ties bedugnėm plaštakėlės Vienadienės lauko gėlės. Pienė pievos vidury Pasipūtusi - puri. Lyg ta pienė pasipūtęs Žaidžia pievoje vaikutis: - Mano pienė ta papurus, Lankstos man žiedų kepurės. Ir drugiai ties bedugne Plasta, sveikina mane. Mano saulė - visada! Skrenda neganda juoda.

144

Šliaužia didelis šešėlis. Merkias saulė, vysta gėlės. Sparnų viesulas šiurpus Pienę baltąją nupūs. O vaikutis žaidžia vis. Neapsakomai žavi Žemės džiaugsmo valanda. Skrenda neganda juoda.

145

3. ŽYDI SAULĖ

Žydi saulė raudonais žiedais. Paskutinį kartą žydi saulė — Man vienam ji pražydės juodai... O gražus, dainuojantis pasauli! Glaudžias gluosniai kiparisų bokštais. Nebeverks širdis ir nebmylės, Ir įpras ji nieko nebetrokšti — Tyliai vysta nukirsta žolė. Mylimoji, tu išbalus nešies, Šaltą urną - glaus šilti delnai. Tai širdies karščiausias kraujo lašas. Tai draugystės mūsų pelenai. Kyla saulė. Raudonais žiedais Nubarstys ji žalią slėnį — Man vienam jinai žydės juodai Po drėgnai alsuojančia velėna.

146

4. ŠAULYS

Rieda saulė Ugnies kamuolys. Per pasaulį Žygiuoja šaulys. Šalta žemėje, liūdna tenai: Dengia saulę juodi slibinai. Juodo paukščio sparnai dideli, Pro šešėlius pražvelgt negali. Saule degantį Šaulį prašau: -Juodą negandos Paukštį nušauk! Įtempta raumenų geležis, Kad laisva būtų žemė graži. Kad sušiltų, atgytų gamta, Raumenų geležis įtempta. Saulė kaitins Vėl jūras, žemes. Saulės kraitį Sukrausim ir mes.

147

5. D R A U G Y S T Ė

Tekeikia prakeiksmu pasaulį Išsekę lūpos pranašų! Draugystę mano tau - kaip saulę, Kaip šviesų ilgesį nešu. Ak, ilgos naktys, juodos delčios, Padangės pilnos debesų. O vis dėlto - sakyk, kodėl čia, Kodėl taip žemėje šviesu? Jei tu manai, kad saulė, - klysti! Ne saulė teka mum kasryt. Tai mūsų didelė draugystė, Mūs kraujo muzika skaidri! Dėl jos ir žemėje gyvenam, Dainuojame dainas dėl jos. Dėl jos ir nemunai srovena, Ir ošia girios žaliosios.

148

6. P I E NE

Piene, piene - nuostabi gėlele, Ko tu rymai vėjų pabarėly? Kur priglausi baltąją galvelę? Kur užsnūsi vėlų vakarėlį? Pučia vėjas, plaukelius kedena, Baltus plaukus nuo galvelės rauna. Per dirvoną, rudenio laukelį Neša pienės baltąjį pūkelį. Piene, piene - mano tu gėlele, Gaila tavo man baltos galvelės! Gaila mano vargo jaunystėlės Išblaškytos vėjų pabarėly. Kad pavirstau pilku lauko smėliu, Kad giliai žemelėje gulėtau! Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, Nemunėlis kad viršum tekėtų — [1940]

149

EGLĖ ŽALČI Ų KARALI ENĖ

EGLĖ D U O D A Ž O D Į . . .

Lenktyniuoja, raitos Bangos ties krantu. Trys žvejų mergaitės Sukasi ratu. Jas rausvai nudažo Saulė leisdamos. Krykščia jos ir grąžos Ligi sutemos. -Jau saulelė miršta! Šokim iš vandens! Laumių ilgi pirštai Tuoj bangas kedens. Juosta vandenėlis Oi, nyku, baisu! Laumės undinėlės Griebia už kasų! Šoka vyresnioji Iš bangų smagiai; Šoka ir antroji, Rengiasi skubiai.

152

Eglė tik jauniausia Vandeny dar vis: Baltą veidą prausia, Taškos lyg žuvis. - Egle, nebelaukiam! Einava namo! Slibinai atplaukia, Veizėk, sutemoj — Gąsdina ją sesės. Šoka ji staiga Ir kasas šviesiąsias Gręžiasi nuoga. Marškiniais jau velkas, Klykteli balsu. Kas? Nejaugi vilkas! Ir visom baisu. Stebisi mergaitės, Žiūri visos trys: Tūno susiraitęs Marškiniuos žaltys. Pagalį vyriausia Tveria į nagus; O žaltys ją klausia Kalba lyg žmogus:

- Gražumu pamesiu, Mušti nereikės Jeigu tavo sesė Už manęs tekės. Eglė - ta švelnutė, Nuotaka jauna Ji skirta man būti Mylima žmona. Seserys atšoko: Jo nebišvaryt! Nebėra čia juoko. Kas gi, kas daryt? Vakaras ant lauko, Vakaras visai. O bangose plauko Kruvini gaisai. - Tu pasižadėki! Ėmė jos šnekėt. Pažadai tie - niekis, Tau nereiks tekėt! Tai ne bangos marių Kuždąs paslapčiom Eglė žodį taria Lūpom drebančiom. -

154

O seselės juokias: - Sąlyga gera! Judviem susituokus Bus graži pora. - Prižada - tekės ji, Marškinius palik! Pas tėvelį tiesiai Piršlėmis atvyk! Ir žaltys bekojis Dingsta sutemoj. Seserys kvatojas Eidamos namo. Eglė net pamiršo: Kas gi betikės, Kad žaltys jai piršos, Kas už jo tekės?

PAGROBTA Trečiądien seselės, Broliai devyni Iš laukų pirkelėn Bėgo tekini. - Pažiūrėk, tėveli, Egle, žvelk ir tu, 155

Kas tenai iš kelio Suka į vartus? Landūs neregėti Renkasi svečiai: Vartuos, palei klėtį Rangosi žalčiai. Niekur nematyta, Auksu nulieta, Slibinais kinkyta Rieda karieta. Eglė nusigando: Atmena pati, Kaip žadėjos andai Būt žalčių marti. Kam tada kvatojos? Eglei neramu Bijo kelti kojos Iš tėvų namų. O žaltys didžiausias Šliaužia pro duris, Mandagiai paklausęs: Gal neišvarys? Jis marčios atvykęs? Jūra ten gili — Laukia ten jaunikis Gintaro pily. 156

Laukia karalaitis Nuotakos dailios. Jam nerūpi kraitis, Jam nereik dalios. Jam pasižadėjus Eglė, jų dukra. Kur ji pasidėjus? Ar čia jos nėra? Klėtyje margojoj Eglė paslėpta. Veidelius vagojo Ašara karšta. - Neraudok, dukrele, Sriūbauti paliauk: Gal nereiks tau kelio Tolimo keliaut. Ar žvejys jau senas Būtų be galvos? Oi, žalčiams jis meną Gudrų sugalvos! Tėvas ją ramina, Glosto petelius Ir apgaut ketina Įkyrius piršlius.

157

Baltą žąsį kelia Aukso vežiman: Vežkitės martelę, Dukružėlę man! Štai per mišką traukia Žalčio karieta, O gegutė šaukia Tartum apduota. Jie, girdi, vežąsi Ne martelę, ne, O tik baltą žąsį Aukso vežime. - Ku kū! Jus apgavo Senis apsukrus: Jis dukrelę savo Paslėpė nuo jūs. Ir žalčių vežimas Dunda atgalios. Jokiais apgavimais Jų nebsuvilios. Atūžia nuo miško Įžeisti žalčiai; Vėl į kiemą pyška Nelaukti svečiai.

158

Eglė tėvą klausia: Kas gi bus dabar? O žalčių vyriausias Į duris: bar bar! - Mes ilgiau nelauksim Eglė dar pas jus! Pulsim ir išsmaugsim Tėvo galvijus! Pulsim, sudraskysim Jo naujus tinklus, Jei dar vieną sykį Mūsų nepaklus! Šiandien visą sodžių Galim išvaikyt, Jeigu duoto žodžio Eglė nelaikys. Tėvas atsiduso: Kas gi bedarai? Jei dukrelė jūsų Vežkitės! Gerai! Veda jiems avelę, Baltą lyg puta Į karietą kelia; Supas karieta.

Nieko nebelaukę Vieškeliu nupyška. O gegutė šaukia Skrendantiems per mišką: - Ku kū, kraitvežėliai! Ku kū, apgauti! Jūsų ratuos vėlei Sėdi ne marti. Ku kū, ne martelė Ratuos įkelta! Ku kū! Tik avelė, Tik avis balta! Kruvinais liežuviais Švaistos it kardais: Kas ant kelio - žuvęs! Rangosi žiedais. Kam nelaiko žodžio Uošvis nė marti! Dunda vėl į sodžių, Vartai užkelti. Triokšt! - vartus išlaužia Ir tvoras naujas. Per kiemelį šliaužia Šnypščianti gauja.

160

Švaistos apie langus, Beldžias į duris, Jau ant stogo rangos, Kaminu įkris. Eglė nusiminus Taria į kitus Byra sidabrinis Ašarų lietus: - Kam žalčių jums tūžį Kęsti dovanai? Oi, dalia dalužė Skirta man vienai! Puoškit mane, sesės, Nuotakos kyku Ir kasas šviesiąsias Pinkit vainiku. Dėkui tau, tėveli, Kad užauginai, Kad valužę valią Man davei jaunai. Sesių raudos lydi Eglę durų link... Ją žalčiai išvydę Pinasi aplink.

161

Į karietą kelia... Pagrobta jinai! Viesulu į kelią Skrenda slibinai. Broliai - vyrai niūrūs — Kerštas jų veiduos. Vejas ligi jūros, Sesę atvaduos! Tik staiga sustingo, Apmirė visi: Karieta pradingo Jūros ūžesy. Ties bangom nutįsęs Pilkas debesys... Dar laivais jie vysis, Bet vargu pavys.

BALTIJOS DVASIA Laumės Vaivos juosta Vingiais išausta Lig žvejų pat uosto Spindi nutiesta.

162

Narstosi bangelės Jūrų gilumon. Vaivorinis kelias Mirga tolumon. Skendi bokštai rūmų Gintaro pilių. Žengia karaliūnas Saulėtu keliu. Dėkui, mylimoji, Žodį kad laikai! Štai mus jūra moja, Jūros mes vaikai. Tu matai ten toly? Ne kalnai bangų. Joja mano broliai Ant širmų žirgų. Jūra, nesiskųsi, Štai tau ir marti! Aš tikiuosi, būsim Dailiai sutikti. Močia rūpestinga Lepina mane: Lobių jai nestinga Ir laivų dugne;

163

Daug jų nuskandino Audros vandenuos — Pamergės undinės Jų dainas dainuos. Eglę už rankelės Vedasi tolyn — Vaivorinis kelias Neriasi gilyn. Jūra liaunas ūžus, Saulės nebmatyt!.. Tai jisai ne šliužas! Ne bjaurus žaltys! Lieknas ir išbalęs, Jaunas, išdidus, Garbanos jo žalios, Žilvinas vardu. Žilvinas jo vardas Baltijos dvasia. Aukso žalčiu nardos Plieno bangose. Kai žvejai paklysta Jūroj per audras, Jis tik vienas drįsta Kelią jiem surast.

164

Įžūliem drąsuoliam, Kur dievų nebos, Bangos šaltą guolį Smiltyse paklos. Priešmirtinio šalčio Skraistėm apsiausti, Pamatys jie žalčio Veriančias akis. Bet nūnai toks geras! Eglei! Nuostabu! Žalio šilko skaros Supa juos abu. Eglė spindi, kaista Džiugesio jausmu. Nors labai čia keista, Bet drauge ramu. Sako jis: - Tą kartą Tu mane šaukei, Kai brolių nubarta Pajūry verkei. Ašarėlės sūrios Krito vandenin — Jos mane užbūrė Kerinčia ugnim.

Tuomet nusibodo Man draskyt tinklus, Nežabotus jodyt Viesulus aklus. Baltijos aš vėjas, Jūroj gyvenu. Aš tavęs ilgėjaus Daug naktų, dienų. Akys man ištįso — Ak, tu pas mane! Supsiu tave visą Meile ugnine! Turtų man be galo, Jų nesuskaitau. Perlais ir koralais Puošiu kaklą tau. Liemenį apjuosiu Aušrinės plaukais. Žuvys kelią šluos mum Šilko pelekais. Jūrmergės undinės Tau kasas šukuos. Žvaigždės deimantinės Sumirgės plaukuos.

166

Žėri žalčio rūmai, Gintaro takai — Juos vynioja dūmai Kaip žalsvi rūkai. Žuvys ir žuvelės Šmėkščioja būriais, Nešinos žvakelėm Jūrų žiburiais. Krištolinės taurės Indai puotai skirti. Meškos baltagaurės Kojom atsispirti. Žvaigždės jūrų guoly Švysčioja veidan, O varpai skenduoliai Dindi: - dan dan dan! Klostuos šimtaraščiuos Migdosi diena. Eglė susimąsčius Tarsi ko liūdna. Ko širdelė plasta, Kas gi ją supras? Kam laivai tie skęsta, Žūva per audras?

167

Iriasi nuo kranto Vasaros naktis — Žilvinas supranta Jos visas mintis. - Tebūnie, Egluže, Taip, kaip nori tu, Te laivai sudužę Negraudins krantų. Tau prisiekiu vaiko Ašara tyra: Jūra nuo šio laiko Bus visiems gera. Saulėje sužibus, Žais ji vandenim — Baltija rami bus, Kol tu su manim.

ŽEMĖS ILGESYS Slenka, bėga metai Kaip giedri diena. O dukters nemato Tėviškė sena. Eglė laimingiausia Iš visų marčių: 168

Ji nelieja gausiai Ašarų karčių. Čia ji karalienė Mėlynų bangų, Čia ji naktį dieną Saugoma sargų. Jai kiekvienas draugas, Ji visiems gera. Trys sūneliai auga Ir viena dukra. Eglė jiems dainuoja Daug skambių dainų, Kaip močia senoji Siuntė raut linų. - Pasakyk, mamute, Kas gi tie linai? - Kaip ir jūs akutės, Žydi mėlynai. Daug dainų dainavo Neprašyta ji: Apie grėblį klevo Išrašytąjį; Apie debesėlį, Plaukiantį dangum; Apie bitinėlį, Kvepiantį medum. 169

Dainos nenubosta Žemės tolimos Kaip sidabro juosta Kraitinė mamos: Žydras tulpių raštas Močios palaikai — - Mama, kur tas kraštas? Stebisi vaikai. - O mieli vaikeliai, Jis toli, tikrai! Ten, kur palei kelią Svyra jovarai. Žemė ten gimtoji, Tėviškė mana! Ten dabar kvatojas Sienpjūvio daina. Žilvine, žalteli, Leiski, leiski mus [ tėvelių šalį Aplankyt namus! Devyni jau metai, Ne viena diena, Kaip dukters nemato Tėviškė sena.

Saulės aš pasilgau, Kvepiančių barų----Man be galo ilgu Brolių, seserų. Žilvinas niaurus toks. Kodėl? Nežinai. Mylimas, nerūstauk Juk ne amžinai! Kregždele ji skristų, Plauktų ji gulbe. Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt. Ir vaikus ji vedas Žemėn per marias, Ir sugrįžti žada, Kada jis norės. Žilvinas neširsta, Mąsto neramus, Kuo būdu užkirsti Kelią į namus. - Eikite, nesvarbu, Sako, - ryt, poryt. Tik pirma tris darbus Duosiu padaryt.

171

Kurpės štai, Egluže, Sudėvėki jas! O kai bus aplūžę, Gausi vėl naujas. Žilvinas tai žino Eglė nusivils: Kurpės geležinės Niekad nesudils. Jau ir Eglė mato Jų nesudėvės, Nors ir šimtą metų Jas kasdien avės. Pamary žiniuonė, Žinoma seniai. Eglė siunčia ruonį Ką patars jinai. - Minsi jas be galo, Sako, - nepadės, Kolei ant priekalo Kalvėj pagruzdės. Ruonis prie tos kalvės Nulėkė risčia. Kalvis raudongalvis Jai padėjo čia.

172

Žilvinas neširsta, Mąsto neramus, Eglei kaip užkirsti Kelią į namus. Duoda jai kuodelį Balzgani šilkai. Lig pirmų gaidelių Jį suverpt - niekai. Bet šilkai nemąžta Naktys dienos trys. Kas padės šią naštą Nuo pečių nurist? Eglė siunčia ruonį, Tegu sužinos, Tepaklaus žiniuonės, Raganos senos. - Susikurk ugnelę, Pataria jai ta, Mesk į ją kuodelį, Ir bėda baigta! Eglė tik pamatė, Baigiant šilkui degt, Kaip ugny gyvatė Raitėsi juoda.

173

Vyras kitą dieną Ką gi bedarys, Duoda jai dar vieną Darbą padaryt. - Išsikepk ragaišį, Neik be jo tenai! Kokios būtų vaišės? Tu pati žinai. Indai kur nudėti, Suslėpti giliai. Tiktai vienas rėtis Kėpso nuošaliai. Ėmus rėtį šitą, Kiaurą nemažai, Reikia įmaišyti Ir iškept gražiai. Eglė nesikrimto, Greit išsivaduos: Senė metų šimto Patarimą duos. JIE PRISIEKĖ Eglei skruostuos žydi Spindulys jaukus — Žilvinas palydi Žmoną ir vaikus. 174

Krantas. Eglė žino Čia visus kelius. Vyras ją graudina Skausmo žodeliu. - Išeini tu drąsiai, Vejama dalios. Tik ar besurasi Kelią atgalios? Vėjas geležinis Pučia su ledais Tai iš tos tėvynės, Kur pasigedai. Žmonės ten gyvena Tamsūs ir pikti; Pražudys jie mane, Žūsi tu pati. Kuo vardu žaltys, ten Jei kas paminės, Nebepamatysit Niekados manęs. Neberasit kelio Gintaro pilin — Veltui kris vaikelių Ašara gaili.

175

Kai devintą sykį Saulė nusileis, Jūs prie jūros grįšit Tais pačiais keliais. Prieš bangas sustojus Sauk mane vardu. Bangos tekartoja Tūkstančius aidų. Jeigu gyvas būsiu, Pieno kils puta. Jei klastingai žūsiu, Kraujo kils puta. Tardami sudievu Paskutinįsyk, Jie prisiekė tėvo Vardo nesakyt.

GRĮ ŽI MAS TĖVI ŠKĖN Pamariu pareina Eglė su vaikais. Visi traukia dainą, Žengdami laukais. Smilgos, ramunėlės Linksta pakelėm. Ir vaikų galvelės Marguoja gėlėm. 176

Čia linksmi paukšteliai, Čia margi drugiai, Šnara palei kelią Plaukianti rugiai. Ten šienauja pievas, Ganosi avis. Žilagalvis tėvas Vartuos bestovįs. Tėviškę ji seną Jaučia taip arti. Čia vaikystę mena Kiekviena kertė. - Tėve, ak, tėvuti, - Egle, ar tai tu? - Gera gera būti Vėl visiems kartu! Ašara senukui Raukšlėmis nuslinko, O maži anūkai Tūpčioja aplinkui. Su tinklais pareina Vyrai nuo žūklės. Sesės meta dainą, Dundančias stakles.

177

Susirinko gentys, Giminės, draugai — Pasakojo, rentė Eglė jiems ilgai. Kaip gyveno jūroj, Kaip gražu tenai: Sesės - bangos sūrios, Broliai - vandenai. Žodžiai birte byra, Krykštauja vaikai — Bet kodėl tu vyrą Jūroj palikai? Naujos kalbos kyla, Klausimų eilė. Eglė čia nutyla Tartum nebylė. - Egle, jūs nuo šiolei Liksite pas mus. - Ne, seselės, broliai, Grįšim į namus. Kai devintą sykį Saulė nusileis... Jie nenor klausyti, Niekad neišleis.

178

- Garbstėm ir vaišinom Tris dienas naktis, O lig šiol nežinom, Kuo vardu žaltys. Taip kamantinėjo Broliai devyni. Eglė neminėjo Nieko apie jį. Apmaudo nerodę, Broliai pagalvos, Kaip išgauti žodį, Vardą vyro jos. - Švento Jono naktį Klausime žvaigždės, Imsim laužus degti, Raganos padės.

IŠDAVIMAS Ramunėlių dieną Vaikai ramunes Rankioja po šieną, Kaišo šiaudines. Ir papartis žydi Vidury nakties — 179

Girioj pasiklydus, Žvaigždele jis švies. Pragaras juodasis Saugot jo išeis, Piktos žemės dvasios Visą naktį žais. Juostos šimtaspalvės Prieš mėnulį džius, Šliaužios devyngalvis, Grauždamas medžius. Žiną šerno kinį Ir vilkų kelius, Laumės ir miškiniai Šoka ratelius. Skambina paparčiuos, Aidi per girias: Kelia miško marčios Rūkstančias taures. Taurėse ne vynas, Žėrintis juodai, Niekas nė nežino, Kad pikti nuodai. Kas išgers - o, siaubas! Dar nuo jų nemirs: Tam tikrai baisiau bus Vilktakiu pavirs. 180

Ims visi bijotis Stūgesio gailaus — Jis lakstys besotis, Kraujo reikalaus. Daug baisių dalykų Girių glūdumoj — Daug baisybių tyko Žmogų sutemoj. Tokią naktį delčią | klaidžius miškus Išviliojo žalčio Keturis vaikus. - Ar paparčio žiedo Jie čionai ieškos? Kūtvėla pelėda Ūksi nuo šakos. Ąžuolą -vyriausią Vedas vyrai du Tankumynan, - klausia, Tėvas kuo vardu. - Grįžus jūron, močia Kaip tėvelį šauks? Mato, veltui kvočia, Žodžio nesulauks.

181

Kriokia lyg pamišę: - Oi, nedovanosimi Prie kamieno rišimi Kailį išvanosimi Greičiau medis sveikas Anglimi pajuos, O ne žalčio vaikas Tėvą jums išduos. Uosį ir Berželį Vedas iš eilės, Bet ir jie tėvelio Vardą nutylės. Apmaudas putoja Vyrų širdyse. Dukrą stirnakoję Vedasi trise. Žada jai parodyt Nuostabių žiedų, Kad išgautų žodį, Tėvas kuo vardu. Pagrasino pančiu Jeigu nesakys — Ašarėlės karčios Temdo jai akis.

182

Dėdės gal supykę Nukeliaus namo, Vieną ją palikę Girios glūdumoj. Gal pastos jai kelią Milžinas lokys — Ne! Vis tiek tėvelio Vardo nesakys. Nieko nesužino Pažadais švelniais — Vyrai vėl grasina Pančiu ir velniais. Drebulėlė klūpo, Dreba ties medžiu — Dėdės ją išlupo Vytiniu skaudžiu. Upeliu jai teka Ašaros - graudu. Drebulė pasako: - Žilvinas vardu. Aižo girią juokas Kruvinas, šiurpus: Skambina apuokas Pragaro varpus.

183

KUR N A M U Č I A I N A MA I

Paskubėk, Eglužėl, Tu vaikais vedina, Niauriai merkiasi vėl Devintoji diena. Bėga žalčio vaikai, Pasiilgę namų, Svetimi čia takai Tarp žmonių svetimų. Debesys nerangus. Po juo saulė žemai. O tėveli brangus! O namučiai namai! Ūžia jūra smarkyn, Gaudžia vėtros aidai. Debesys vis artyn Dengia dangų juodai. Blyksi žaibas trankąs. Pyksta jūra. Gūdu. Eglė tiesia rankas, Šaukia žaltį vardu: - Žilvine, Žilvinėl, Jau saulelė žemai. Žilvine, Žilvinėl, Kur namučiai namai? 184

Jei tu gyvas - atplauk Balta pieno puta. Jei negyvas - atplauk Juoda kraujo puta. Be baigos atvangos Dunda jūra gili. Ir banga už bangos Atskuba iš toli. Baltaskarių bangų Vainiku apsupta, Atliūliuoja... Baugu! Juoda kraujo puta. Ne vėjinga nakčia Lūžo nendrė žalia Laužė Eglę kančia, Sielvartinga dalia. - Kas nužudė? Kuris? Žilvinėli brangus? Te jį žemė praris! Teužgriūn jį dangus! Kas iš jūs keturių Laužėt žodį? Skaudu! Ką vadinti turiu Išdaviko vardu?

185

Prie jos kojų slidžiai Prisiglaudus staiga, Sušlamėjo gūdžiai Kruvinoji banga: Saulei tekant, anksti, Mūs dukrelės žinia Dalgiai broliai pikti Užkapojo mane. Sudejavo. Ir vėl Atgalios ėmė plaukt — Žilvine, Žilvinėli Dar sustoki, palauk! Eglė šaukia kaip gal, Kad sugrįžtų jisai. Bangos rieda atgal Ir išnykta visai. Trys Žakienės sūnai Žvelgia rūsčiai, stačiai, O dukrelė... Jinai Vien kukčioja karčiai. Keikia prakeiksmu ją Motinėlė tikra: - Būk prakeikta!.. Deja! Išdavikė dukra!

186

Virski drebule tu! Visais lapais drebėk! Paukštis joks nenutūps Prie tavęs, nečiulbės Tešukuos, tegu raus Vėtra plaukus piktai! Tegu lietūs išpraus Tau veidelį baltai! Nusileido naktis Ant laukų ir kaimų Kas gi mus pasitiks? Be namų, be namų... Jau naktelė tamsi Šen bei ten žiburys — Namuose jau visi Užsisklandę duris. Trobelytė menka Ir ugnelė skaidri — Atiduotum kažką! Kam tu jos neturi? Ūžkit, vėtros, smagiau! Barkit, guoskite mus! Mes negrįšim daugiau Niekados į namus!

187

Jums nelemta, sūnai, Augt berneliais dailiais! Jus užkeikiu nūnai: Virskit medžiais žaliais! Ąžuolas šiuos laukuos Bus miškų pažiba. Uosis oš. Ir kukuos Gegužėlė raiba. Ir Berželis... Prie jo Liemenėlio dailaus Mergužėlė rymos, Kai bernužio ji lauks. O pačiam vidury, Užsiskleidus skara, Aš - eilelė niūri Seno žvejo dukra. Ir vienodai tamsi Vasarėlė žiema Mėlynam liūdesy Rymosiu laukdama. Man prie šono linguos Čia sūnai milžinai — Priešais jūra banguos Amžinai, amžinai------[1937-1940J

188

NAŠLAI TĖ

NAŠLAI TĖ

Kloja žemę lapų šilkas... { kapus kelelis pilkas — Ten palaidota motulė, Ten tėvelis tyliai guli. Brolužėlis greit užaugo Tai sesytę mažą saugo Nuo karčių svetimų dūmų Ir nuo pamotės piktumo. Juodbėrėlis gailiai žvengia, Kai seselė brolį rengia. Prie vartelių stovi jiedu Ašarėlė sesei rieda. 0 varteliuos vargas žydi — Brolužėlį sesė lydi Per laukelį, per girelę — Skaudžios gėlos širdį gelia. 01 broleli, brolužėli, Kareivėli raitužėli! Kelias dunda, vėjas ūžia — Ar begrįši iš karužio?

190

Vieškeliu namo parjosi, Prie vartelių apsistosi — Kur Sigutė geltonkasė? Gal seselės neberasi. Lieka pamotė piktoji, Jos dukra - Snaudalė toji Ir Sigutė vienytėlė Be paguodos - našlaitėlė. Savo pamotei stornosei Kaip įtikti, nežinosi Jinai ragana tikra! Raganėlė jos dukra. Kur tik ragana sustoja, Apkalbos, vaidai putoja; Kur prašliaužia jos šešėlis, Ten žolė nustoja žėlus. Ką pagauna jos liežuvis, Tas jau dingęs, tas jau žuvęs. Kur tik eina - ten ji kenkia. Jos kaip maro žmonės lenkias. Raganos dukra miegalė Nieko, nieko ji negali. O Sigutė našlaitėlė Tai kasdien su saule kėlė.

191

Visus darbus ji nudirbo, Darbas rankose jai tirpo; O įtikti nemokėjo Nuolat pamotė akėjo. Raganos dukra - kitokia; Jokio darbo nenutuokia; Tingi verpti, tingi austi, Tingi burną nusiprausti. Vai, nekenčia jos mergytės! Ją primanę sudraskytų: Kam graži, kam išmintinga, Kam gerumo jai nestinga. Vargo dienos našlaitėlei — Jos draugai - laukų paukšteliai. Jai sesuo - juoda kalytė. Jos nebijo net pelytė. Vėjas plaukelius jai glosto, Saulė ašaras nušluosto — Gluosnis ar žilvičio keras Visad artimas ir geras. Betgi už visus geriausia Tai karvutė juodaausė Ji Sigutei gailestinga Gero žodžio jai nestinga.

192

+ Jau ruduo dantis galanda, Jau šalna žolelę kanda — Basos kojos, kietas gruodas Našlaitėlei dienos juodos. Ji karvutę laukan gena Ir sutinka rukšną seną; Ta jai marškinius nutraukia Ir lyg varna kvarksi, šaukia. Pakulų suveltą kuodą Ji Sigutei atiduoda: - Tai ganydama nesnausi, Susiverpsi, išsiausi, Pasisiūsi, bevilkėsi Savo marškinius turėsi. Vai broleli, brolužėli, Kareivėli raitužėli! Verkia rudenio laukai Kam seselę palikai? Našlaitėlė taip kukčioja Šaltis petelius bučiuoja. O karvutė girdi raudą Ir karvutei širdį skauda.

193

Ji, prislinkus prie Sigutės Ir šiltu kvapu papūtus, Pakužda tyliai į ausį: - Kam tu manęs nesiklausi? Nei tu verki, nei raudoki! Man tas pakulas paduoki: Aš suverpsiu verpimėlį Ir išausiu audimėlį. Ryja pakulas juodoji, Priešais vėją atsistoja, Atsikrankščia... O, stebuklas! Ne drobiniai, nebekuklūs Marškinėliai - gryno šilko. Jais našlaitė apsivilko. Vakare namo ji gena Ir sutinka griežlę seną. Toji žiūri, akį trina Piemenėlės nepažino. Lyg aušrinė spindi veidas, Kasos per pečius palaidos. O tie šilko marškinėliai Pasiutimą senei kėlė.

194

Ji našlaitę plūdo, barė Gulti alkaną išvarė. Kitą rytą našlaitėlei Marškinius nuplėšia vėlei Pakulų suveltą kuodą Vėl jai ragana įduoda: - Tai ganydama nesnausi Susiverpsi, išsiausi, Pasisiūsi - bevilkėsi, Marškinius naujus turėsi! Ir Snaudalę senė kelia: - Bėki paskui ją, dukrele, Pamatysi, ką ji daro, Kaip tuos marškinius padaro! Raganiūtė krūmuos tupi, Našlaitėlei ji nerūpi. Vėl kūkčioja, vėl ji rauda O karvutei širdį skauda. Vėl ji padeda mergytei Marškinėlius įsigyti. Raganos dukra - gyvatė Užu krūmo viską matė. Šilko marškinius išvydo Vos nesprogo iš pavydo. 195

Bėgo tuoj namo žvairakė, Viską motinai apsakė. Ta įnirtus trypia koja Ir baisybę sugalvoja. Po slenksčiu ji duobę gilią Iškasa, žarijų pila, Viršų dilgėlėm apkarsto, Dailiai smiltim apibarsto. Sau liežuvį pagalanda Ir plonai kalbėti bando. Grįžta podukra iš lauko Ragana iš tolo šaukia: - Eikš, Sigute, eikš, dukrele! Tai išalkai per dienelę. Kviečia ragana geruoju: - Šviežia duona dar garuoja. O gira - saldi be galo, Eikš, dukrele, užu stalo! - Neik, Sigute, neik, sesele! Kažkas šaukia, triukšmą kelia, - Po slenksčiu duobė žarijų Kas tik ėjo - tą prarijo. Kai tik eisi - ir įkrisi, Jeigu raganos klausysi. 196

Šaukia taip juoda kalaitė. Tuoj pažįsta ją našlaitė Eit į pirkią nebedrįsta Po slenksčiu žarijom grįsta. Ragana kone papaiko Ji kalytę puola, vaiko. - Oi pakarsiu bjaurią kalę, Kam ji loja, triukšmą kelia! Duoda gyvuliui ji garo Ir kamaroje uždaro. Vėl liežuvį pagalanda Ir plonai kalbėti bando: - Eikš, Sigute, eikš, dukrele, Nusidirbai per dienelę — Kviečia ragana geruoju, - Šviežia duona dar garuoja! O gira saldi be galo! Eikš, dukrele, užu stalo! Kad galėtų ją kalytė Vėl įspėti, pasakyti! O mergytė grynaširdė Tam ir tiki, ką ji girdi.

197

Eina, pamotės nebijo. Po slenksčiu duobė žarijų... Ta baisi duobė žarijų Našlaitėlę ir prarijo.

+ Ragana ir jos Snaudalė Savo džiaugsmui duoda valią Asloj susikibę šoka, Kaip jų šleivos kojos moka. Ir dainuot abi jos ima. Iš linksmybės net užkyma. Prisitrankę, kol apkarto, Nešė pelenus už vartų. Muša karvę šleivakojė. Nusiminusi juodoji: Taip ją gena pirmą kartą — Kas te baltuoja už vartų? Tai Sigutės pelenėliai Tai našlaitės palaikėliai! Juos karvutė lyžtelėjo Žalia seilė drykstelėjo Raiba antis tuoj pakilo Ir nuskrido linkui šilo.

O per šilą brolis jojo Ir išgirdo, ir sustojo: Kas ripavo, kas ten krykštė Apie rudenį pernykštį, Apie seserį jo brangią Kas ten virpino padangę? Ir pamato antį raibą, Taiso šautuvą lyg žaibą, Taiko - nori ją nušauti — Antis ima pranašauti: - Oi broleli, brolužėli, Kareivėli raitužėli, Nepažįsti tu seselės, Pagirių raibos antelės? Vai, broleli raitužėli! Pamotėlė raganėlė Kasė duobę plačią, gilią Ir žarijų ją pripylė. Ta baisi duobė žarijų Tavo seserį prarijo. Baltus pelenus seselės Ji papylė po varteliais. Juos karvutė lyžtelėjo, Žalia seilė dryktelėjo, 199

Raiba antis tuoj pakilo Ir nuskrido linkui šilo. Vai broleli, brolužėli, Kareivėli raitužėli! Vai, nubauski raganėlę Išvaduoki seserėlę!

+ Skamba žemė, šilas gaudžia! Brolis žirgą spaudžia, spaudžia Skrenda vanagu - ne joja! Baisų kerštą sugalvoja. Juodbėrėlio visą šlaunį Degutu ištepęs šauniai, Joja drąsiai jis prie durų, Kelia mandagiai kepurę. O ta sąžinė pajuodusi Ji sutaisė broliui nuodus. Brolio keršto ji privengė, Tai ir jam žuvimą rengė.

200

+ Pasitinka pamotėlė, Pilną taurę jam pakėlė: - Sveikas gyvas, miels sūneli! Gal ištroškai tokį kelią? Siekia senė taurę duoti Žirgo šonai degutuoti! - Tai ištroškau, motinėle, Duok man gryno vandenėlio! Ragana nekantriai sako: - Tavo žirgas man ant tako! Žvengia žirgas degutuotas, Šypsos raitelis batuotas: - Šerki žirgui per šlaunelę, Kam sustojo tau ant kelio! Šėrė senė smagų ypą Visa plaštaka prilipo. Brolis, lipdamas iš balno: - Šerk, močiute, kairiu delnu, Tai atšoks ir dešinioji, O jei ne - paspirk ir koja!

201

Jei negelbės - spirk kita! Dar geriau - suduok kakta! Ragana kone pasiuto Neišbėgsi nuo deguto, Blaškės, raitės lyg ant ylų, Kol visa, visa prisvilo. - Nešk, žirgeli, raganėlę Per laukelį rudenėlio! Iškratyk jos kaulelius! Išbarstyk juos, kur paklius!

+ Platumoj laukų saulėtų Supas klaidžioja iš lėto Sidabrinės lengvos gijos Jom rugiena apsivijus Tyli rudenio laukai Skraido raganos plaukai. [1939-1940J

202

S alom ėja N ė ris

P R I E

D I D E L I O

KELI O

Maskva - P enza - Ufa

1941

-

1944

„Kurlink mes eisim? Katrul mes kreipsim Savo raudų veidelį? Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj, Ar kur saulelė leidžias?“

204

„Mes nesimatysim per daugel metelių, Nesusirašysim margom gromatėlėm. “

205

MAI RONI UI

Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau. Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau. Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau - tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus. Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos. Ufa, 1942.1.15

206

AR Ž I B U R Ė L I S LAUKS

Atimkit iš manęs ta skurdųjį peizažą, dirvonų tuos laukus padangės svetimos. Palikit man tik beržą ir tą žiedelį mažą, prigludusį prie žemės mylimos. Tas beržas - tai jisai svyruoja vėtroj vienas. Tas lino žiedas žvilgsnis jo ramus. Aš, rodosi, basa stybčioju per rugienas į tolimus, į paliktus namus.

207

Ar žiburėlis lauks tą vakarą rudenį, pro eglių sutemas man draugiškai mirgsės? Ar šaltis gal nusmelks: čia nieks nebegyvena... Tik gervių virtinės padangėmis girgsės. Penza, 194UX.11

208

„PARNEŠKI , JUODAS VARNE, ŽI NI Ą J MANO GI MTI NI US NAMUS.

Jei aš nesugrįžčiau, jei likčiau gulėti toj žemėj derlingoj, šaltoj, svetimoj... Kodėl aš ne rykštė, linguojanti vėtroj, ar Nemuno žvirgždas gelmių sutemoj? Kuo nori, ten būčiau: pakopa prie slenksčio, tegu mano veidą bedildo kančia. Nameliai namučiai, aš jums nusilenkčiau kaip elgeta eidams pro šalį vagčia.

209

Jei niekad negrįžtau... Ir mano kapelio suminto bedalio draugai čia nerastų, per gūdųjį mišką, per svetimą šalį tu skriski, dainele, į mylimą kraštą!

,

Penza 1941.X. 19

210

DAGI LĖLI S

Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai. Dargana rudenė - klampios pelkės. Dagilėli, ko taip čypsi gailiai? Ar netekęs draugo, ar išalkęs? Sibiro jau taigos vėjai kelias, Greit supūs ledinių snaigių pusnį. Be pastogės - permirkę plunksnelės... Kur nakvosi, kur tu svečias būsi? Aš pakviestau mažąjį paukštelį Į namelio šilumą pro langą... Dagilėli, nebturiu namelių, Svetima padangė mane dengia.

,

Penza 1941.X.28

211

RUGSĖJ O ŽVAI GŽDĖS

Pro šėmą sunkų debesį Padangių akys žiūri: Rugsėjo žvaigždės stebisi, Kur mudu atsidūrėm. Palikom tėviškę, namus, Tėtuką savo brangų... Nūnai ištįso akys mūs, Žiūrėdamos į dangų. Kur tėviškė, kur Lietuva? Ten žvaigždės - ir tos pačios. Ir žemė ten šilta - sava... O, kad ją dar pamačius! Penza, 1941.IX

212

VĖL S N I E G U

Prie Baltijos - gimtinės jūros, Lyg veidą glosto man banga... Ne - ašaros vien teka siūrios: Tėvynės ilgesio liga. Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos, Nelaisvėn išvežti vaikai... Man drasko širdį tavo kančios, Nors tu ir nieko nesakai. Toli... Tavęs man nepasiekti Ir tavo balso negirdėt. Vėl svetima žiema, vėl sniegti... Ir neatskris laisva kregždė. Gyvenimo atsisakyti? Tik nevergaut, tik nevergaut! Jei nepagysiu, pasakysit, Kaip ja, vienintele, sirgau. Maskva, 1942.XLS

213

ODI SĖJA

Žuvėdra supasi ant stiebo. O jūra - svetima, plati... Baltoji paukšte, pasistiebus Pažvelk į tolį... Nematyt? Tą žemę širdyje nešiojuos Dienas ir nemigo naktis... Ir bangos man charibdėm žiojas. O, rodos kraštas taip arti: Žydrioji Nemunėlio juosta Ir ta baltapilė kalva... Ak, pamatyt brangiausią uostą, Kuris vadinas Lietuva! Ar duotą žodį aš tesėjau, Kaip gali jį tesėt žmogus? Tu pasakyk man, Odisėjau, Koks kraujo skonis? Ar svaigus?

214

Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną Ir keršto svaiguly svaigai? Tu mindei priešus į purvyną, Užsimaskavęs neblogai. Aš moteris - tik Odisėja, Manęs Homerai neminės. Bet aš mokėsiu būt teisėja Skriaudikams mano giminės. Maskva, 1943

215

TROŠKULYS

Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj Lyg žaizda, išdeginta žarijom. Jei atrasčiau avinėlio pėdą Gimtame takelyje išmintą... Sklidiną rasos tulpelės žiedą, Troškulį galėčiau nuraminti. Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, Mano rudenio aušra išblyškus... Sėmėm vandenį šaltinio žalio Pro geltonus lapelius berželio. Ir tada, tada nepažinojau Aš tavęs, o širdgėla juodoji! Rodos, ir manęs ten pasigenda, Dūsauja saulėlydžiu motutė... Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda... Rytmečiais tenai šalna baltutė, Ten į vandenį šaltinio žalio Byra šaltos ašaros berželio. 1944

216

KUR BALTAS MI E S T AS

Vilties gėlelė į saulę stiepės, Jos nepakando rudenio šalnos, Pučia ir pučia vėjas iš stepės... Pustė supustė pusnynų kalnus. Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti? Pavasarėlio kaip besulaukti? Juodasai varne, vėjo broleli, Duok savo sparną, juodą sparnelį! Dieną ir naktį - tartum šešėlis Skrisiu ir skrisiu - niekur nesėsiu. Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu. Ufa, 1942.1.9

217

LAIŠKELIS

Varputys laiškelį kelia Saulėn iš po sniego. Nesulaukiu aš laiškelio, Mėnesiai prabėgo. Galiu verkti iki valiai, Verkti ar dainuoti: Atkirsti keliai takeliai, Minom užminuoti. Nemunais gyvybė plūsta, Kur ledai stovėjo... Juodą juodvarnį pasiųstau Arba ryto vėją. Varputys laiškelį kelia Į saulutę brangią... Sužaliuos širdies šakelė Tik savoj padangėj. Ufa, 1942. IV. 22

218

AŠ TAU PAVYDŽIU

Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn. Kaip ten gyvena motutė, Mylimas draugas, sesuo? Eidama gulti, saulute, Spinduliu jiems pamosuok. Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. O gal jau želia žolelė Ant mielo kapo? Sakyk! Ufa, 1942.IV. 1

219

KAI P TAVE MYL Ė T AU

O, jei pamatyti Dar kada galėtau, Kaip tave mylėtau, Kaip tave mylėtau! Kad nuo akmenėlių Kojelės nuvargtų, Aš būtau žolelė Po tavo kojelių. Kad kaitri saulelė Tau neįkyrėtų, Būtau debesėlis Virš tavo galvelės. Kad nepūstų vėjai, Lietūs neužlytų, Saulele tekėtau, Žvaigždele žibėtau.

Žeme Žemynėle, Juodoji močiute, Kodėl tu prislėgei Mylimą širdelę?

,

Maskva 1942.XI. 14

220

NAMO

Baltas rūkas jau kelias Ties tamsia pakalne. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. Iš tylos atsiduso: - Aš nakties nebijau. Šitas kelias juk mūsų, Ir namelis tuojau?.. Mus tėtukas sutinka, Sunė Margis su juo... Kregždės narstys aplinkui, Ir špokai nusijuoks. Ar tikrai, mamutėle? - Netikrai, netikrai... Gęsta nuostabiai tyliai Tolimi vakarai...

221

Šaltas vėjas Uralo Beria dulkėm akis... Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis? Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia... Šiltą mielą rankelę Spaudžiu savo delne. Ufa, 1942.V.28

222

PRIE ŠALTI NI O

Žydi tulpės, ir dilgėlės želia... Kas uždraus, kas uždraus? Susipynė žilvičiai, berželiai Prie šaltinio skaidraus. Šiltas vakaras, obelys klausos, Nekuždėk, nekuždėk! Tyli vėjas. Padangė nublausus Sumirgėjo žvaigždėm. Taip ramindavo mane sesutė... Ilgesy, ilgesy! Gal ir tu ne pilkoji lakštutė, Gal seselė esi? Iš tėvynės gal? - Nuostabų trelį Pakartok, pakartok! Man akyse balta obelėlė Iš pavasario to... 1943

223

ATEIK!

Daug mėnesių karo praėjo, Dienų daug lyg tankai sunkių. Aš dieną ir naktį ilgėjaus Saulelės tavo akių. Lyg vakar - prie kiemo vartelių... Žvilgsniu palydėjai mane... Nė karto, nė vieno kartelio Tavęs neregėjau sapne. Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu. Tėvynės oro man trūksta, Saulelės tavo akių. 1941

224

ŠI RVI NTA

Upė šaltuonėlė Mano Širvinta Rudenio lapelių Mirga priberta... Kabo liepos medy Mėnuo pilnatis, Tylųjį namelį Saugo per naktis... Mano ten vaikystė Kaip gėlė trapi Dūdeles žilvyčio Suko paupy... Žvaigždės ten byrėjo Vasaros naktim, Ten vanduo žiūrėjo Tamsžalėm akim... Kur gi ta upelė Mano Širvinta? Kur baltų takelių Žemė suminta? 1943

225

T O L I M A S SAPNAS

Tarp žydinčių kaštanų Raudona bažnytėlė. Juk čia vaikystė mano! Nejau ji grįžo vėlei? Aš nedrąsi stovėjau Pilioriun prisiglaudus, O žmonės trankiai ėjo Ir prie altoriaus spaudės. Manęs čia nepažįsta Pro gedulingą šydą. Bet kojos žengt nedrįsta Tiek daug, tiek daugel klydę. Sakykloj kalba - keista! Jisai - iš Galilėjos: - Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo! Ir man be galo graudu Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė, gaudė... Ir žvakės tirpo, tirpo... Maskva, 1943.1.2

226

„Naktis temsta. Žvakė gęsta. Plunksnelė nulūžo... “

127

PRIE DI DELI O KELI O

Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom... O liūdesiai gūdūs kelių didelių! Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo Pavasaris mūsų didžiuoju keliu! Už kalno, už juodo pavasaris nyko Su gęstančia saule, su balta diena... Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna. Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šerdies pačios.

,

Maskva 1942.XII.2 1

228

PARTI ZANAI MI ŠKUOS

Dengia sniegas gatves, Dengia sniegas namus, Dengia sniegas našlaičio galvelę. Kur tos gatvės nuves? Kas priglaus čionai mus? Kada baigsime tremtinio kelią? Aš milinę velkuos: Gruodas karo laukuos, Priešų kraujas į gruodą sušalęs. Mūs broliukai miškuos, Partizanai miškuos. Partizanas ir tavo tėvelis. Penza, 1941.IX. 27

229

SAKALAI BROLELI AI

Sakalai broleliai - kur jūs? Girios ąžuolėliai - kur jūs? Ar baltoj smiltelėj trūnit? Girių glūdumėlėj tūnit? Čia ruduo jau aukso šarvais apsidengęs. Gervių virvės nuringavo per padanges. Vidur lauko iškerojo varnalėša. Mano gimtą brangią žemę priešai plėšia. Rudenėlis ir tėvynėj: Aitriai kvepia šile viržiai... Vilkis karišką milinę, Susijuoski standų diržą. Atklajūnai vakariniai vėjai plėšos. Užkerojo mano kraštą varnalėšos. Salta, šalta - be ugnelės, be namučių. Atklajūnai vakariniai vėjai pučia. 230

Sakalai broleliai mano! Ąžuolai žalieji mano! Oi, keliai - šakom šakoti! Sesė brolių eis ieškoti. Vilko takas - kelias mano, Jį geltoni lapai dengia, Juo nuskriejo partizanai, Ir šalta mirtis juo žengia. Penza, 1941

231

R U D E N S NAKTYS

Naktys rudenio tamsios ir vėsios. Mirčiai kelias - be galo, be galo. Rymo šmėklomis niaurūs griuvėsiai. Tyli žemė, ir akmenys šąla. Kur nameliai mūs? - Kelio nerandam. Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai? Tartum varpas skenduolis paskendo Kraujo mariose, karo gaisruose. Šaukia dieną ir naktį jis šaukia, Kaip žaizda neužgyjama skauda. Tartum keikia jis tuos, kurie traukias, Tartum karžygių žuvusių rauda. 1942

232

VĖLI NĖS

Šaltuos miškuos numirę lapai šlama. Į skurdų apsiaustą supiesi. Ir medžiai - toki pat benamiai Išdžiūvusias rankas tau tiesia. Gyvenimas - daina žiogelio J purvą kruviną suminta. Todėl ir beržui širdį gelia, Ir ašaros pušelei krinta. Sugrįžta jie - į žemę kantrią... Ir tiek jų daug - prie kūno kūnas... Kada ir kur sutiksim vienas antrą? Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos! Nejau gyvenimas sugriautas? Širdy - perdėm žaizda ir skausmas. Ir neša, neša kraujo sriautas... Koki krantai kada priglaus mus?

,

Penza 1941.X

233

STEPĖS

Man vaidenas šviesios tavo akys Ir plaukai už varno juodesni... Vėtrų vėliavos po stepę plakas, Gūžias krūmai pakelėm kresni. Lygumos nepjautom viksvom šiuža, Nepaslėps nuo viesulų manęs. Stepių viesulai per naktį ūžaus, Saldins kraują, šaižiai glamonės. Ir matysiu tik bežvaigždį dangų, Juodą juodvarnį viršum savęs... Apie seserį ir draugą brangų Vėtra savo liūdną dainą tęs. Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau... Kaip nemėgti viesulų dainos? Girdžiu traukinį skubiai prabėgant... O negreit, negreitai dar dienos.

234

Man vaidenas ašarotos žvakės... Garvežys ir vėl nušvilps laukais. Stepių akys - tavo pilkos akys. Stepių vėtra mėlynais plaukais. Ufa, 1942.1.2

235

PUSNYS

Ak, pusnys, pusnys! Įkyri jos. Bet kam gi, kam čia guostis? Uralo saulė - Baškirijos Tau ašarų nešluostys. Sustings jos šaltu krištolu Bestyrančiai prie kelio... Kur atvedėt, jūs kryžkelės, Lietuvišką smūtkelį? Ufa, 1941.XII.30

236

UŽPUSTYTI KELIAI

Užpustyti keliai ir takeliai, Kur ėjai žygiavai - nežymu. Pusnimis horizontai nubalę Dvelkia šaltu nauju gaivumu. Mano žemė - įmigusi lokė, Rytmetį nieks pėdų neatras. Baltos pusnys, mane jūs užklokit, Suvynioję į sniego skaras. Maskva, 1944

237

DI DELI AM NAME

Dideliam name maži našlaičiai, Svetimose gatvėse paklydę. O namelis mūsų prie pašlaičių, Kur pro sniegą palazdžiukai žydi. Oi, žydėk žydėki, obelėle! Tu sausa žydėki, be lapelių! O kaip man žydėt užmirštuolėlei? O kaip man sugrįžti tokį kelią? Pučia pučia vėjas vakarinis, Neša lietų, debesėlį rūstų. Aš prašau jį, kad nors kokią žinią, Kad žodelį vieną man atpūstų.

,

Maskva 1942.XI.6

238

BENDRAKELEI VI S (Sūnui)

Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią Prie krūtinės savo neramios, Tartum atramą jaučiu aš delne, Tavimi gyvenime remiuos. Juk per tokią vėtrą, tokią naktį, Tokią nykumą be pabaigos Man keliauti valios nepakaktų, Kovai nepakaktų man jėgos. Dezertyras! - skamba negarbingai... Tegu smerkia, barasi tegu! Bet kaip dera: akmeniu sustingai, Išsiplėšęs iš buities nagų. O švelni galvelė - tarsi plunksnos Glostomo balandžio ar kregždės... Tolumoj tėvynė mano dunkso Lyg pro debesį vilties žvaigždė... Maskva, 1944. V. 1

239

BETEISĖ

Akys man temsta nuo ašarėlių Tokia beteisė... Ar beateisi, pavasarėli? Ar beateisi? Mieli šnekučiai, ar man besuoksit, Draugai sparnuoti? Noriu šypsotis, noriu aš juoktis, Noriu dainuoti. Trūksta žodelių tau pasiskųsti, Krašte gimtinis. Balta snaige norėtau priglusti Tau prie krūtinės...

,

Maskva 1943.1.2

240

SAVĘS AŠ G A I L I U O S

Neilsėjos, neėdė, negėrė, Vilkė bėgo laukais klupdama. Baimės genamą, sergantį žvėrį Saukė miško žalia glūduma. Sutema samanų aksominė Amžinuoju miegu užliūliuos...

Kad mane - taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos. 1944

241

P E L Ė DA

Išdžiūvusiame gluosny mėnuo pasikorė. Pelėda ūkauja. Gėla krūtinėj gori. Paimsiu peilį, šautuvą ar lanką, Paimsiu šaltą brauningą į ranką, Nudėsiu aš pelėdą tą padūkėlę, Kam ji krūtinėj mano ūkauja. Maskva, 1943

242

„Kas pramynė juodus takus Per tėvelio sodąf“

243

UŽ GYVYBĘ TU BRANGESNĖ

Rieda traukinys gyvatė, Lik sveika, Lietuva! Pamatysim, ko nematę, Būsim, kur nebuvę. Palšos miglos raistuos guli, Žalią slėnį juosia. Kas mums pavaduos motulę, Kas mums pavaduos ją? Skrendame per tylų šilą Tuo keliu plačiuoju. Iš pušyno saulė kyla, Mus šiltai bučiuoja. Ežeras skaidrus. Dugnu jo Akmenėliai rieda. Lanko bitė raudonųjų Dobilėlių žiedą. Ir skambus dangaus varpelis Mažas vieversėlis, Ir šnekus sraunus upelis, Ir jo baltas smėlis, -

244

Ir tas beržas palei kelią, Ir pušis paniurus, Dūzgianti maža bitelė, Žalio javo jūros, Ir tos pilkos kaimo pirkios, Soduose sutūpę, Ir iš ilgesio pravirkęs Gluosnis palei upę, Šviesūs miestai ir miesteliai, Gatvės įprastinės... Kaip šilta gūžta paukšteliui Židinys gimtinis. Ir tas oras toksai lengvas... Ir daina krūtinėj. Baltijos plieninės bangos... Juk tai tu - Tėvynė! Už gyvybę tu brangesnė, Širdyje kur plaka. Tas tegali pasigesti, Kas tavęs neteko. 1943

245

LIETUVAI

Iš negandingų vakarų Audrų perkūnijų prikrauti Lingavo debesų laivai. Tada graži, graži buvai, Akim tyliųjų ežerų... Lyg eidama linelių rauti. Dangus įkaito nuo žarų, Gaisravietės žėravo baisios. Ties vieškeliu, ties vėjuotu Nustebusi stovėjai tu Akim tyliųjų ežerų, Upelių kaspinais žydraisiais. Negaila juodbėrių bėrų, Jaunų dienų jaunam negaila. Man gaila tik tavęs vienos Įsigalvojusios, liūdnos Akim tyliųjų ežerų... Tavęs man begaliniai gaila

246

Ir tavo ašarų tyrų... Jom dulkių vieškelio nelaistyk. Neverk daugiau ir neliūdėk, Kovon mane tu palydėk Akim tyliųjų ežerų... Tau dovanų parnešiu laisvę.

,

Maskva 1944

247

KAS P R I E S P A U D Ą ŠI TĄ PAKELS

Pavasarių daug, Lietuva, Regėjai baltų, žydinčių. O šiandien pražilus galva Tau svyra nuo švino minčių. Ramina giedriais rytmečiais Lakštutė. Bet tu nerami, Kad vieškeliais tavo plačiais Linguoja būriai svetimi. Ištrems tavo brangius vaikus, Ištuštins miestus ir sodžius. Tik vėjai laisvi po laukus Tau šermenis švilpaus graudžius. Išskristi bitelė bijos Į saulę, į žiedą obels, Gal tyko nelaisvė ir jos? Kas priespaudą šitą pakels?

248

Kalba mylimoji klajos Lyg ta tremtinė be namų, Klegės svetima vietoj jos Įnirtusio šuns lojimu.

Te akmeniu duona pavirs Ir dienos - bežvaigždėm naktim, Juoduoju maru teišmirs, Kas nori mums laisvę atimt. 1943

249

TĖVYNEI

Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse... Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, Ar lapai kris pageltę, Aš kėliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šaltį... Mane - kaip lauko žolę - girdė Gimtosios žemės syvai... Aš saugojau tau savo širdį Žėruojančią ir gyvą. Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Audra praūžia, miškas lieka... Širdis gi nemeluoja. Penzay 19 41.IX A 2

250

MYLI TĖVI ŠKĘ LI ETUVIS

Kur Baltijos banguoja jūros, Kur senas Vilnius ant kalvos, Milžinkapiai nutilę, niūrūs Ten saugo vardą Lietuvos. Tenai senoliai sėjo javą Ir kūrėsi gražius miestus... Ten platūs vieškeliai keliavo Per kalnus, per miškus, raistus... Nuožmus teutonas nuolat kilo Su debesim iš vakarų. Iš atminties mums neišdilo Ugniniai pėdsakai karų. Kiek kartų brangų kraštą mindė Kanopos vokiškų gaujų, Tiekkart kiekvieną žemės sprindį Vadavo karžygiai krauju. Juk myli tėviškę lietuvis Jausmu kaip Nemunas giliu! Kaip Margiriai, Gražinos žuvę, Byloja pelenas pilių. 1943

251

„Mano rašteliai, o vivingrieji, Vėjo pučiami dar padūzgėsit. . . "

253

DAI NUOK, ŠI RDI E, GYVENI MĄ

Dainuok, širdie, gyvenimą, Padangę saulėtą ir gryną, Ir debesėlį, vėjo genamą, Ir smėlio taką per pušyną. Dainuok gyvenimą lengvutį, Be rimto, be švininio turinio, Kaip žvitriai skrendanti kregždutė, Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio. Apie galingą karo sriautą Dainuok, širdie, neraginta, Apie gyvenimą sugriautą, Gyvenimą sudegintą... Dainuok, dainuok ir nenutilki, Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį. Tegu garsų kolonos pilkos Prarėks kulkosvydžius ir gaubicas. Te neišsenkamo šaltinio ašaros Užlies ugniavietę įkaitusią! Dainuoki, jei gali, be ašarų, Tegu iš skausmo žodžiai raitosi.

254

Tegu plieniniai keršto žodžiai Strėlėm užnuodytom sušvilpia! Tegu skeveldrom priešą skrodžia! Tesmaugia jį mirtingom kilpom! Ką atmeni ir ko neatmeni, Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus! Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu... Tave sumindys priešo kojos. 1943

255

K O D Ė L TYLI Ž E M Ė

- Pasakyk, mamute, kodėl žemė tyli? Kodėl tyli žemė dieną ir nakčia? Žvaigždėms nesiskundžia, saulei neprabyla, Kad krūtinę slegia jai sunki kančia. - Niekam nesiskundžia, tik ramiai keliauja Lygiu, sau paskirtu, amžinu keliu. Ji baisi - kai geria gyvą karštą kraują, Nuostabi - pražydus puokštėmis gėlių. Kas žemelėn grįžo - amžinai nutilo Ir jau niekad niekad, niekad neprabils. Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo, Smiltele geltona viesulus pakils. Kodėl žemė tyli, ko saulutei linksi, Nežinau, vaikuti, nežinau - kodėl. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi Jei už savo žemę galvą paguldei. 1943

256

LAKŠTI NGALA NEGALI NEČI ULBĖTI

Kai po šalnų pradės žydėt alyvos, Lakštingala negali nečiulbėti... Tegul griuvėsių akys dar negyvos, Te vieškeliai išmalti ir duobėti, Ir kvapas parako, lavonų Dar tebetvyro ant plikų dirvonų... Išlyginsim kelius, užsėsime laukus. Gimtasis židinys bus vėl jaukus. O aušros vasaros ankstyvos Mūs darbštumu turės stebėtis. Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos... Lakštingala negali nečiulbėti. Maskva, 1944.1V.13

257

GRĮŽKIT!

Tais nudegintais takeliais... Kai žolė žalios, Grįžkit, mano dienos žalios, Grįžkit atgalios! Grįžta lapkritys ir gruodis... O gegužis ne? Nors išvargęs, nors pajuodęs, Pilka miline... Apkabins rankas man vėl jis: (Metai jau treji!) - Kokios šaltos letenėlės! Bet širdis kaitri. Ir neklaus - ko mano plaukus Nubėrė šarma. Lyg ne šimtą metų laukus, Būsiu - kaip pirma. Ir gegužis, ir birželis Kaip pirma žaliuos... Mano dienos, mano žalios Grįžta atgalios! Maskva, 1944.IV. 11

258

AŠ S AKALĖLI S

- Girdi? - už lango šlama Pavasario klevai... Aš - sakalėlis, mama, Galiu skrajot laisvai. Nuskrisiu į Palemoną Tėtuko aplankyt, Ir pas tetulę Oną... Manęs tu nelaikyk! Močiutė buvo gera man, Močiutės pasigendu. Aš - sakalėlis, mama, Skrendu pro langą, skrendu! - O motinėlę, vaike, Ar čia palikt manai? Ar jos tau nebereikia? Oi, liūdna man vienai! - Ne, taip negali būti! Kur aš, tenai ir tu! Kregžde pavirsk, mamute, Ir skrisime kartu!

,

Maskva 1944.V.24

259

„VILTIS /Iš Čiurlionio paveikslo!

Nūnai tu pats prieš mane tiesiai, Ir vilties žvakė rankoj dega. Drugeliai veržiasi į šviesą, Girdžiu, kaip jų sparneliai spraga. Ar tu jautei bemiegę naktį, Kai teptuku prispaudei dėmę, Kad žvakė ta nebaigs jau degti, Kad amžinai jai šviesti lėmei? Nuo žvakės tu akis pakėlei, Kokios jos šviesios ir bedugnės! Gal ir mane lyg plaštakėlę Sudegins jų galingos ugnys? Tokiom akim bemiegę naktį Čia teptuku prispaudei dėmę... Aš lūpas pajutau prie kaktos Lyg amžinybės diademą. Ufa, 1942.V.27

260

SUGRĮ ŽI MAS

Štai ir mes namo sugrįžę... Pirkios nebėra... Baltuoja mediniai kryžiai Lyg nauja tvora. Spalio pavakarės vėsios. Ryšuliai greta. Tėviškės brangios griuvėsiuos Prieglauda šalta. Dengia slėnį skraistė rūko Tarsi anuomet, Kai nė vieno mūs netrūko Gimtame name. Juosta baltuoja kelelio Prieblandoj laukų... Čia mes laukdavom tėvelio... Kaip nūnai nyku. Čia sutikdavo motutė, Kvapas šilumos... Svetimi čia vėjai pūtė, Nebėra mamos.

261

Ties saulėlydžiu palūžta Nuovargiu sparnai... Kas išdraskė jūsų gūžtą, Juodvarniai varnai? Šimtą kartų išdraskytą Suksite ir vėl. Saulė juk tekės kas rytą Ir neklaus kodėl. 1943.X.15

262

„Oi, šlavė šlavė Vėjas kiemužėlį...“

263

SAULYTĖ

Kas gi užuolaidą judina lango? Kieno balta rankelė? Saulytė savo brolelį brangų, Sauliuką iš miego kelia. Margą drugelį, skambančią bitę Priglaudė liepų skraistė. Baltais takeliais bėga saulytė, Saulutį kalbina žaisti. Skraido po mišką saulės zuikučiai, Grybai - visi kepurėti. Gera, oi, gera mano vaikučiui Tokią seselę turėti. Paukščiai nutilo, medžiai neūžia, Laukai prigludo vagoti. Saulytė labanakt tarė brolužiui Ir nusileido miegoti. Uf a, 1942.1.14

264

RUDENJ

Rausta šiluogužė. Debesėlis plaukia, Būrį gervių lydi į saulutės šalį. Tarp dviejų pušelių - beržas geltonplaukis: Mes tave mylėsim - baltąjį brolelį. Vėtrai įsakysim, kad tave aplenktų, Kad nenudraskytų geltonų lapelių. Vėtra tegu drasko jovarą prie plento, Vėtra tegu dulkes vieškelyje kelia. 1943

265

DONELAI TI S

Miestai ir miškai, upelio krantas: Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas, Kur palaidota narsi tauta. Amžiais trypė vokietis tą kraštą Ir į grendimą sumindė jį tvirtai. Mums gyvi teliko Donelaičio raštai, Skambūs dar lietuviški vardai. Karžygiu mes Donelaitį šiandien minim, Kurs laimėjo didžią kovą mums. Priešas kirto kumštim geležinėm, O jisai - kalbos gimtosios gražumu. Jo saulelė, kai laukus ji budina, Geraširdė būriška mama. Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio... Mielo kakalio jaukioji šiluma! Paskui arklą kūprina per pūdymus Ten lietuviai baudžiavos naguos. Būrų būryje, pats būras būdamas, Tegalėjo taip širdingai juos paguost.

266

Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo, Sąmojaus juos čaižė botagu. Mūsų gi karta - kitokio būdo: Lietuvą iš kraugerio nagų Išvaduoti gali ginklas plieno Ir netrukus išvaduos. Suskambės pavasarėlio dienos, Laisvės gėlės pražydės veiduos. 1943.XII.24

267

ŽANDARAI I ŠVEŽĖ MOKYTOJ Ą

Sniege paliko vėžės rogių, O širdyje gili skriauda... Mūs mokytoją - lyg pavogę Žandarai išvežė tada. Tarp jų sėdėjo juodas Juda Lyg pragaro tamsi dvasia. Jisai ir miegant man ir budint Ilgai šmėkšojo akyse. Nuo verksmo akys man užputę: Širdis nepakelia skriaudos. Tėvelis geras, nei motutė Draugystės tos nepavaduos. Žemėlapis išbalęs sienoj. Ten visa žemė - kaip gyva: Ten jūros, miestai, upės plieno Ir vargšė mano Lietuva.

268

Dėl jos ir mokytoją brangią Žandarai išvežė tada, Užtemdė tėviškės padangę Nelaisvės plaštaka juoda. Ufa, 1942.IV.4

269

NELAUKTOJ I

Stovėjom tylūs ir išbalę Lyg pikto kero užburti. Tai ji, nelauktoji, pro šalį Mums prašliaužė - visai arti. Greta su ja tylus jaunuolis. Jis nebemato artimų... Jo veidas svetimas, įpuolęs, Toks sužavėtas, toks ramus. Lyg susprogdintas griuvo tiltas Tarp mūs ir jo. - Sudie, sudie! O jis dar vakar buvo šiltas, Žvalus ir gyvas - kaip kregždė. Kai juodu apsiaustu jį siautė, Girdėjome - visai arti... Ją širdyse - lyg plieną jautėm, Jinai - mūs kūdikio mirtis. Kur jos šešėlis šaltas krito, Ten šerkšnas baltavo tuojaus. Mes glaudėmės prie vienas kito Gyvybės šilumai pajaust. 1944

270

MOČI UTĖ

Ji kas rytmetį kėlė iš miego, Mokė vaikščioti, juoktis, kalbėt. Kaip ratelis ji sukosi, bėgo Tekina iki kapo duobės. Mes jai glostome veidus raukšlėtus, Prašom: - Pasaką ilgą pasek! Seka, seka močiutė iš lėto, Sekas pasakas ilgas, baisias. Matom milžinus, kirviais ginkluotus, Kertant priešus - lyg malkas sausas. Matom - ragana skrenda ant šluotos, Kaip kometa - į velnio dausas. - Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip, - Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu! Nuolaidžiai aimanuoja močiutė Gyvas kodeksas dėsnių griežtų. -

Po rugius lando šunes pasiutę: Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit! Tu nebraidžiok po rasą basutė! Kas iškapstė man pasėlio lyses?

271

- Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, - Jsitrauks jus žalioji varlė! Mat, be galo mes mėgom prie kūdros Ant pilvų atsigulę gulėt. Kartą rytmetį, vos tik nubudus, Prie lovelės stovėjo mama, Glamonėjo ir glostė abudu, Kažko veidą šalin sukdama. Kas tau, mama, ar uodas įgylė? Ko trini skarele sau akis? Kur močiutė? Kodėl jinai tyli? Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk! Oi, nutvers dabar raganos ražas! Oi, baisu - devyngalvis praris! Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus Į klebenamas vėjo duris. 1944.V

272

„Ant mūsų snigo, ant mūsų lijo, Ant mūsų ledai krito. Ant mūsų kojų kurpės supuvo, Ant pečių mandierėlės. “

273

LAUK MANĘ S

Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. Parymok, manęs palauk Prie baltos obels. Parugėm gelsvom basa Vasara prabėgs. Mėnesienoje rasa Ašara žibės. Bus ruduo. Atjos šiaurys. Obelys pagels. Lauk manęs pavakary Vėtroj prie obels. Šaltis išrašys languos Tulpes, ramunes. Negyvuos žiemos speiguos Tujen lauk manęs. Jei dar myli, jei brangus, Jei manim tiki, Drėgnas apkasas man bus Tėviškė jauki.

274

Ir tu būsi taip arti, Jausiu prie šalies... Ir aplenks mane mirtis, Ir kulka nelies. Tu žiedelio nenumauk, Nenukirpk kasų! Ilgai laukus, dar palauk, Grįšiu, iš tiesų. Vėliavas nuleistas neš, Žuvusį minės. Netikėki. Grįšiu aš. Grįšiu. Lauk manęs. Akmenys paplentėm kauks. Sužaliuos lazda. Lauk manęs, kai nebelauks Niekas niekada... 1942

275

TAVĘS AŠ LAUKI AU

Debesys sunkūs saulę užėjo, Dienelė apsiniaukus. Skrenda laiškelis nuo brolužėlio Iš juodo karo lauko. Tame laiškely apie brolužį Tiek daugel prirašyta: Aplink jį priešai kaip smilgos lūžę, Kaip šaltas rūkas kritę. Gimtąją žemę kaip jis mylėjo, Gal tu, sesei, suprasi? Amžiną dainą švilpauja vėjai Apie kareivio drąsą. Balti laiškeliai - du balandėliai Iš ilgo ilgo kelio... Yra vardelis ir pavardėlė, Nėra mano brolelio. Tavęs aš laukiau, savo bernelio, Sį rudenėlį vėlų... Kam paguldei tu jauną galvelę Ant kieto akmenėlio? Maskva, 1943.XLS

276

NEGESK, ŽI BURĖLI

Lyg mirusios jūros aplinkui... Kuo alpstančią širdį paguost? Iš nuovargio keliai sulinko Oriolo pusnynų snieguos. įsmigusios akys į tolį... Tarytum šviesus žiburys Mirksėdamas šaukia namolio... Ir šautuvą spaudžia karys. Koks tolimas varganas kelias Tėvyne, sugrįžti tavęsp! Žėruoki, mirksėki, ugnele, Negesk, žiburėli, negesk!

,

Maskva 1943.XII.28

277

KĄ PASAKYTŲ MOTI NĖLĖ

Dėl kraujo lašo tik motutė, Kai susižeisdavom maži, Mus glamonėjo, guodė, pūtė: „Neverk, vaikeli, greit užgis.“ Dabar per smilkinį jis teka... Iš pat širdies versmės gilios... Ant šalto akmenio, ant tako Dulkėto, ant žolės žalios... Ir gulim pakelėm sumigę, Kovų degėsiais apnešti. Keliaudami per stepę lygią Mus glosto spinduliai karšti. Ką pasakytų motinėlė? Gerai, kad jos čionai nėra. Sunku jai būtų, kai žodelių Pritrūktų jos širdis gera. Maskva, 1944.V. 6

278

VI LNELE!

Vilnele, bėk į Viliją, O Vilija - į Nemuną... Sakyk: tėvynę mylime Labiau mes už gyvenimą. Kovas kovoję - kruvini Sugrįžtame, sugrįžtame... Žaizdas nuplausim vandeny, Žaliais šilkais aprišime. Kiekviens akmuo prakalbintas, Koki mes vyrai, pasakys, Kaip priešų šalmus skaldėme, Mirtis kaip merkė jų akis. Sesuo žydrioji, Vilija, Skubėk, skubėk į Nemuną! Sakyk, kad laisvę mylime Labiau mes už gyvenimą. 1944.VII. 10

279

PRIE STALI NGRADO

Juodasparniai vėjai skrenda, Stepėje baugu. Juodvarniai snapus galanda, Ašmenis nagų. Kažkur teka žalias Reinas, Pilys ant kalnų. Tu čionai paklydęs ainis Riterių Sūnų. Tau mirties drobulę storą Kloja sutema. Nepriims, tavęs nenori Žemė svetima. Vėtros nesiliaus tau krykštę, Kol diena išauš. Tarsi žolę tą pernykštę, Plaukus tavo šiauš.

280

Tu ramios nerasi vietos, Žemė nepriglaus. Žvarbios darganos ir lietūs Kaulus tavo plaus. Karo laukas atsimainęs Lauks taikių dienų. Būk tu paskutinis ainis Riterių Sūnų!

,

Maskva 1943.X.25

281

MES EI LI NI AI

Po padange nuo dūmų baisia Gęsta akys... Kaip žvaigždės gūdžiai. Lyg stiklai - šaltose akyse Krūpsi krūpsi gaisrų atspindžiai. „Guldėm galvas po tankais sunkiais, Žemę patręšėm gyvu krauju... Jie ateis, mus negyvus pakeis. Mes nebūsim nė vienas tarp jų. Jie ateina gyvent ir mylėt... O ir saulė gyviem tešviesi. Ir ant kapo dygi dilgėlė Laimingesnė - kaip mes čia visi. Vėl ramu. Ir ugnelė jauki Įsikūrė apleistuos namuos. Šaižūs žvirgždai mums graužia akis, Bąla kaulai šaltuos pūdymuos. Mes klampojam per liūnus, raistus, Vos bepavelkam kojas menkas... Lydi lydi mus mėnuo skaistus, Mėnesienoje šildom rankas.

282

Pūsta milas ant mūs nugaros. Mes kalenam plikais dantimis. Nėr pastogės, žeminės geros... Kas dalintųsi ja su mumis? Mes eiliniai - nežymūs kare. Mes be rankų, be kojų, akių... Jūs gal bijot išeit vakare Susitikti šešėlių klaikių? Taip, eilinis kare nežymus. Mūs vardų dainose neminės. Bet mūs daug... Ir išeiti prieš mus Nepakaktų naujos giminės. Mūs eilinių dalis paprasta: Ne po vieną - mes kritom pulkais. Aukštus tiltus per upių brastas Mes nugrindome kūnais pilkais“.

Jie nelaidoti guli tyliai. O dejuoja naktis vien klaiki. Artimieji... jau renkas krankliai, Rengias lesti negyvas akis. 1944

283

JŲ VE LTUI LAUKS

Aplinkui žemę eina Pasvirę įkypai Medinių kryžių eilės, Kapai, kapai, kapai... Mirtis tenai viešėjo Su juodvarnių būriais... Dainuodami išėjo Ir niekad nepareis. Jų veltui lauks namolio Su ugnele šviesia... Ilsėkis, mielas broli, Kareivių kapuose! 1944

284

V I R K D O VĖJ AS

Virkdo vėjas Vėlinių vėles. Vasarėlė mirė per anksti... Mes po tankais guldėm galveles, Ištaškyti mes, nepakasti. Kai ugnis ugniakure jauki Linksminas naujakurio namuos, Šaižūs žvirgždai graužia mums akis Bąla šąla kaulai pūdymuos. Nulinguos per žemę rudenys, Baltos žiemos, kaitrios vasaros, Trankiais vėjais nepabudinęs, Per kapus mūs žengs pavasaris. Gal paklaus rugiuos melsva gėlė, Gal paklaus per šventę vėliava: Ar tau gera smėlyje gulėt? Ar žemelė tėviškės lengva? 1944

28 5

R E D A K C I N Ė S P ASTABOS

Ši rinktinė sudaryta laikantis Salomėjos Nėries „Rinktinių“ ir „Raštų“ tradicijos. Pasirenkami moteriškumą ir motiniškumą, jausmų įvairovę bei žmo­ gaus dvasios raidą žymintys kūriniai, talpaus poetinio vaizdo tekstai. Pirmą rinktinę poetė išleido rizikingu kūrybos apibendrinimams laiku - 1941 metais (Salomėja Nėris, „Rinktinė“, Kaunas: Lietuvos TSR valstybinė leidykla, iliustravo Antanas Kučas); į ją sudėjo eilė­ raščius iš rinkinių „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“, „Per lūžtantį ledą“, „Diemedžiu žydėsiu“ (atsisakė kai kurių eilėraščių, kai kuriuos gero­ kai redagavo). Rinktinę užbaigė skyrius „Laukinės obelys“, kurį su­ darė 1939-1941 metais rašyti eilėraščiai, ciklas „Iš Čiurlionio pa­ veikslų“, „Leninas nemiršta“ (ištrauka iš poemos „Bolševiko kelias“) ir „Laukų poema“. Į rinktinę nepakliuvo 1940-1941 metų riboje atskiromis knygomis išleistos eiliuotos pasakos „Eglė - žalčių kara­ lienė“ ir „Našlaitė“, puošniai iliustruotos Paulius Augiaus-Augustinavičiaus. Vėlesniuose „Raštų“ leidimuose šios poemos dedamos po skyriaus „Laukinės obelys“. Karo metais poetė Maskvoje išleido rinkinį „Dainuok, širdie, gy­ venimą“ (1943); 1944 metais buvo parengusi lyrikos knygą „Prie didelio kelio“, bet jos pasirodant nesulaukė. Jos vietoje išleistas rin­ kinys (kuriame sudėti didele dalimi kiti - fronto, antifašistinės temos eilėraščiai) pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). Išim­ tieji eilėraščiai, kuriuose vyrauja motiniški, našlaitiški jausmai, na­ mų ilgesys, kaltė, rengiant poetės raštus nuolat pakliūdavo į skyrių 287

„Eilėraščiai, neįėję į rinkinius“. Taigi S. Nėries eilėraščiai nebuvo pa­ slėpti nuo visuomenės, bet autorinė valia iškreipta. Knygos mašin­ raštis, išgulėjęs daugelį metų Lietuvių literatūros ir tautosakos insti­ tute, Martyno Mažvydo bibliotekoje bei Salomėjos Nėries muzieju­ je, pirminiu pavidalu ir autoriniu pavadinimu „Prie didelio kelio“ išleistas 1994 metais (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šiai rinktinei tekstai imami iš S. Nėries tritomių „Raštų“ (Vilnius: Vaga, 1984) bei minėtos knygos „Prie didelio kelio“. Laikomasi rin­ kiniuose buvusios eilėraščių sekos, rinktinės skyriai turi rinkinių pa­ vadinimus ir „Raštuose“ įvestą skyrių „Laukinės obelys“ 1939-1941 rašytiems kūriniams. J šią rinktinę dedami ne visi poetės eilėraščiai, atsisakoma kai kurių jaunystės eilėraščių, trečio ir ketvirto rinkinio deklaratyvių, tolimų poetės meninei sistemai eilių, konjunktūrinių politinių poemų. Iš rinkinio „Anksti rytą“ atsisakoma eilėraščių: „Kryžkely“, „Sunku“, „Sutemų viešnia“, „Laukiamajai“, „Tiek šviesos, tiek gėlių...“, „Ge­ dulas“, „Šokėjos“, „Išvakarės“, „Dieną palydint“, „Elgeta“, „Pajiesy“, „Jiesios krantus...“ Iš „Pėdos smėly“ - „Sakalai“, „Pilkosios akys“, „Vakaras Pažaisly“, „Beržas“, „Ruduo Palangoj“, „Vėjas“, „Palydėk“, „Mylima“, „Laiškas į kalėjimą“, „Dono trubadūras“, „Prieblandos ir snaigės“, „Iš Beklino paveikslo“, „Paskutinė Donžuano meilė“, „Paspausiu šaltą plieną“, „Kaip gėdos dėmė...“. Iš „Per lūžtantį ledą“ „Mes trokštame sparnų“, „Skrenda gervės“, „Prieš audrą“, „Ei, ka­ pitone!“, „Sigurd ir Jordis“, „Gotland“, „Ji miegos - miegos“, „Mes“, „Kur tave dėsiu?“, „Tu moteris“, „Su šluota“. Iš „Diemedžiu žydė­ siu“ - „Kam tą vakarą“, „Kaip ašara“, „Dėdės“, „Nepažįstamai drau­ gei“, „Laukų našlaitės“, „Atlanto nugalėtojui“, „Beržai“, „Ledinėj dykumoj“, „Saulės kraujas“, „Pavasaris kalėjime, „Prakeikimas“. Iš „Laukinės obelys“ - „Vėtrų paukščiai“, „Nebegrįžti“, „Spindi mūsų 288

plienas“ (kitas pavadinimas - „Tėvynės meilė“), „Vėjas naujų dienų“ bei poemų „Bolševiko kelias“, „Laumės dovanos“. Iš knygos „Prie didelio kelio“, išleistos 1994 m., spausdinama vis­ kas taip, kaip joje buvo spausdinta. Atidesni skaitytojai turėtų susi­ pažinti tiek su šios knygos, tiek su „Raštų“ redakciniais komentarais (čia jų nekartojame). 1941 m. išleistą „Rinktinę“ poetė yra taisiusi karo metais (egzemp­ liorius su poetės ranka įrašytais taisymais saugomas Lietuvių litera­ tūros ir tautosakos instituto rankraštyne). Pagal šiuos taisymus išleis­ ti 1957 ir 1984 m. „Raštai“. Pirmuosiuose sunorminta rašyba, bet palikta autorinė skyryba; antruosiuose, atvirkščiai, atstatytos seno­ sios rašybos lytys, bet sunorminta skyryba (kai kuriais atvejais kiek pažeidžiant S. Nėries autorines nuostatas kableliu neskirti pakartoji­ mų, pavyzdžiui, skrenda skrenda; skamba skamba). Šioje rinktinėje laikomasi paskutinio „Raštų“ leidimo kaip kano­ ninio, t. y. 1984 m. varianto, tačiau ištaisoma keletas rašybos ir sky­ rybos riktu: eilėraščio „Be bažnyčios“ žodžio forma jisai atstatoma į Jisai, eilėraščio „Kalėdos“ žodžio kalėdos forma atstatoma į Kalėdos pagal 1941 „Rinktinę“ (1957 ir 1984 m. „Raštuose“ redaktorių sa­ vavališkai ištaisyta į mažąją raidę dėl ateistinės ideologijos); eilėraštyje „Sugrįžtu“ kableliais išskiriama saldūsf saldūsy laikantis 1984 m. „Raš­ tų“ leidimo sistemos.

SUDARYTOJA

289

Abėcėlinė eilėraščių rodyklė

Dagilėlis /211 Dainuok, širdie, gyvenimą /254 Dar gyvensiu / 60 Dideliam name /238 Diemedžiu žydėsiu /100 Donelaitis / 266 5. Draugystė /148 Dvidešimt su / 112

Akmenėlis turi šaltą širdį /138 Alyvos / 104 Alpėse /38 Amžinas keleivi /127 Anksti rytą /16 Ant laukinio žirgo /134 Ar žiburėlis lauks / 207 Aš nenoriu mirti /106 Aš sakalėlis /259 Aš tau pavydžiu /219 Ateik! / 224 Audros paukštis /132

Eglė žalčių karalienė /151 Einam! 1/ 116 Geltonos vėliavos / 29 Gyvenimo giesmė / 49 Grįžkit /258 Grįžtant / 90

Baisus tavo dievas / 83 Baltas takelis /105 Baltoji poema / 73 Baltu keliu /19 Bangų barami /135 Be bažnyčios /55 Be tėviškės / 62 Bedugnių pakraščiais / 93 Benamės varnos /108 Bendrakeleivis /239 Beteisė / 240

Heroica / 140 Iš M. K. Čiurlionio paveikslų /143 Iš namų /39 Išėjai tu II/ 117 Iškeliaujant / 24

291

Jaunystė /18 Jų veltui lauks / 284 Juodas svečias /36 Juokis, gyvenime! / 50 Jūra, jūra / 41 Jūrų pasaka / 25

Laiškelis /218 Lakštingala negali nečiulbėti /257 Lauk manęs / 274 Laukinės obelys /139 Lietuvai / 246 Lūpos išbalę III / 118

Ką pasakytų motinėlė / 278 Ką tu gali dainuoti / 94 Kada manęs nebus /57 Kai numirsiu / 65 Kaimas laukia / 87 Kaip ir tas vėjas / 92 Kaip mylimojo laiškas /58 Kaip miršta sakalai /86 Kaip tave mylėtau / 220 Kaip žydėjimas vyšnios / 48 Kalėdos / 75 Kalnuos paklydus /89 Kas priespaudą šitą pakels / 248 Kas žinojo? IV/ 119 Keleivis /115 Kelio nematyt / 95 Klajūnėlis / 133 Kodėl tyli žemė /256 Kur baltas miestas /217 Kur baltos statulos /61 Kur gėlynai žydi - ten ir aš... / 44 292

Maironiui / 206 Mano Apolonas /52 Mano vaikelis /114 Mažoji mano geiša /111 Mes eiliniai / 282 Myli tėviškę lietuvis /251 Mišku / 35 Močiutė /271 Motina / 97 Motutės ašaros / 122 Naktį nykią /136 Namo/221 Našlaitė /189 Našlaitės naktis /33 Nebark manęs! / 84 Negesk, žiburėli / 277 Nelauktoji / 270 Niekada / 142

Odisėja /214

Rudenio marti /91 Rudenio saulė /31 Rudenio vieškeliu /129 Rudens naktys / 232 Ruduo keliauja / 32 Rugsėjo žvaigždės /212

Pabėgusi laimė /131 Pabučiavimas /56 „Parneški, juodas varne, žinią į mano gimtinius namus...“ / 209 Partizanai miškuos / 229 Pavasarį / 40 Pavasario svaigulys / 43 Pavasario tostas /96 1. Pavasaris /143 Pelėda / 242 Per greit prarasta /70 Per lūžtantį ledą / 98 Piemenaitė / 53 6. Pienė / 149 Pilkajam broliui / 68 Prie didelio kelio / 228 Prie Dunojaus / 77 Prie Stalingrado / 280 Prie šaltinio / 223 Pro pasaulio langą / 45 Pusnys /236

Sakalai broleliai / 230 Saulėleidis / 28 Saulės kelias /102 Saulės kūdikėlis / 107 Saulytė / 264 Savęs aš gailiuos /241 Senelės pasaka /123 Sidabrinė vienuma / 34 Sidabrinės uogos /51 Skausmas /81 2. Skrenda neganda juoda /144 Sningant / 72 Stepės / 234 Sudeginkit mane / 79 Sugrįžimas /261 Sugrįžtu /76 Sūnus palaidūnas / 130

Raudona rožė /78 Rudenį / 265 Rudenio arimuos /128 Rudenio ašara / 64

4. Šaulys / 147 Šį rudenį /113 Širvinta / 225

293

Virkdo vėjas / 285 Visur aš ją matau /125

Tau jaunam /17 Tavęs aš laukiau /276 Temstant / 27 Tėvelis miega /120 Tėvynei /250 Tokios tolimos /59 Tolimas sapnas / 226 Tremtinio Lietuva / 66 Troškulys /216 Tu nubusi /101 Tu taip toli / 71

Žandarai išvežė mokytoją /268 3. Žydi saulė / 146 Žvaigždė - jaunystė / 46

Už gyvybę tu brangesnė / 244 Užpustyti keliai /237 Vakaras jūroj /103 Vakaro smuikas / 23 Valkata / 80 Varnos /109 Vasara praėjo / 63 Vėjas/30 Vėjas ir vaikai / 54 Vėl sniegti /213 Velykų rytą / 20 Vėlinės/233 Vienos bare / 69 Vienuma /21 Vilnele! / 279 „Viltis“ / 260 294

Turinys

P OE Z I J A MU MS IR API E MUS

Rita Tūtlytė / 5 ANKSTI

RYTĄ

Ankst i rytą

Anksti rytą /16 Tau jaunam / 17 Jaunystė / 18 Baltu keliu / 19 Velykų rytą / 20 Va k a r o s mu i k a s

Vienuma / 21 Vakaro smuikas / 23 Iškeliaujant / 24 Jūrų pasaka / 25 Temstant / 27 Saulėleidis / 28 Ge l t o n o s v ė l i a v o s

Geltonos vėliavos / 29 Vėjas / 30 Rudenio saulė /31 Ruduo keliauja / 32 Našlaitės naktis / 33 295

Si dabr i nė v i e numa

Sidabrinė vienuma / 34 Mišku / 35 Juodas svečias / 36 Alpėse / 38 Iš namų / 39 Že mė dega

Pavasarį / 40 Jūra, jūra / 41 Pavasario svaigulys / 43 Kur gėlynai žydi - ten ir aš... / 44 Pro pasaulio langą / 45 Žvaigždė - jaunystė / 46 P Ė D OS SMĖLY

Kaip žydėjimas vyšnios / 48 Gyvenimo giesmė / 49 Juokis, gyvenime! / 50 Sidabrinės uogos /51 Mano Apolonas / 52 Piemenaitė / 53 Vėjas ir vaikai / 54 Be bažnyčios / 55 Pabučiavimas / 56 Kada manęs nebus / 57 Kaip mylimojo laiškas / 58 Tokios tolimos / 59 Dar gyvensiu / 60 296

Kur baltos statulos /61 Be tėviškės / 62 Vasara praėjo / 63 Rudenio ašara / 64 Kai numirsiu / 65 Tremtinio Lietuva / 66 Pilkajam broliui / 68 Vienos bare / 69 Per greit prarasta / 70 Tu taip toli / 71 Sningant / 72 Baltoji poema / 73 Kalėdos / 75 Sugrįžtu / 76 Prie Dunojaus / 77 Raudona rožė / 78 Sudeginkit mane / 79 Valkata / 80 Skausmas / 81 Baisus tavo dievas / 83 Nebark manęs! / 84 PER L Ū Ž T A N T Į

LEDĄ

Kaip miršta sakalai / 86 Kaimas laukia / 87 Kalnuos paklydus / 89 Grįžtant / 90 Rudenio marti / 91 Kaip ir tas vėjas / 92 297

Bedugnių pakraščiais / 93 Ką tu gali dainuoti / 94 Kelio nematyt / 95 Pavasario tostas / 96 Motina / 97 Per lūžtantį ledą / 98 D I E ME D Ž I U ŽYDĖSI U

Diemedžiu žydėsiu / 100 Tu nubusi / 101 Saulės kelias / 102 Vakaras jūroj / 103 Alyvos / 104 Baltas takelis / 105 Aš nenoriu mirti / 106 Saulės kūdikėlis / 107 Benamės varnos / 108 Varnos / 109 Mažoji mano geiša /111 Dvidešimti su /112 Šį rudenį /113 Mano vaikelis /114 Keleivis /115 Einam! I / 116 Išėjai tu II /117 Lūpos išbalę III /118 Kas žinojo? IV /119

298

Tėvelis miega / 120 Motutės ašaros / 122 Senelės pasaka / 123 Visur aš ją matau / 125 Amžinas keleivi / 127 Rudenio arimuos / 128 Rudenio vieškeliu / 129 Sūnus palaidūnas / 130 Pabėgusi laimė /131 Audros paukštis / 132 Klajūnėlis / 133 Ant laukinio žirgo / 134 Bangų barami / 135 Naktį nykią / 136 L A U KI N Ė S OBELYS

Akmenėlis turi šaltą širdį / 138 Laukinės obelys / 139 Heroica / 140 Niekada / 142 Iš

M. K. Č i u r l i o n i o p a v e i k s l ų 1. Pavasaris / 143 2. Skrenda neganda juoda / 144 3. Žydi saulė / 146 4. Šaulys / 147 5. Draugystė / 148 6. Pienė / 149

299

EGLĖ Ž A L Č I Ų KA R A L I E N Ė

Eglė duoda žodį... / 152 Pagrobta / 155 Baltijos dvasia / 162 Žemės ilgesys / 168 Jie prisiekė / 174 Grįžimas tėviškėn / 176 Išdavimas / 179 Kur namučiai namai / 184 NAŠLAI TĖ

Našlaitė / 190 PRI E D I D E L I O KELI O

Maironiui / 206 Ar žiburėlis lauks / 207 „Parneški, juodas varne, žinią į mano gimtinius namus...“ / 209 Dagilėlis /211 Rugsėjo žvaigždės / 212 Vėl sniegti / 213 Odisėja / 214 Troškulys / 216 Kur baltas miestas / 217 Laiškelis / 218 Aš tau pavydžiu /219

300

Kaip tave mylėtau / 220 Namo / 221 Prie šaltinio / 223 Ateik! / 224 Širvinta / 225 Tolimas sapnas / 226 Prie didelio kelio / 228 Partizanai miškuos / 229 Sakalai broleliai / 230 Rudens naktys / 232 Vėlinės /233 Stepės / 234 Pusnys / 236 Užpustyti keliai / 237 Dideliam name / 238 Bendrakeleivis / 239 Beteisė / 240 Savęs aš gailiuos / 241 Pelėda / 242 Už gyvybę tu brangesnė / 244 Lietuvai / 246 Kas priespaudą šitą pakels / 248 Tėvynei / 250 Myli tėviškę lietuvis /251 Dainuok, širdie, gyvenimą / 254 Kodėl tyli žemė / 256 Lakštingala negali nečiulbėti / 257 Grįžkit! / 258 Aš sakalėlis / 259

301

„Viltis“ /260 Sugrįžimas / 261 Saulytė / 264 Rudenį / 265 Donelaitis / 266 Žandarai išvežė mokytoją / 268 Nelauktoji / 270 Močiutė / 271 Lauk manęs / 274 Tavęs aš laukiau / 276 Negesk, žiburėli / 277 Ką pasakytų motinėlė / 278 Vilnele! / 279 Prie Stalingrado / 280 Mes eiliniai / 282 Jų veltui lauks / 284 Virkdo vėjas / 285 REDAKCINĖS PASTABOS /287 ABĖCĖLINĖ EILĖRAŠČIŲ RODYKLĖ /291

302

NĖRIS, SALOMĖJA Ne-141 LAUK MANĘS: POEZIJOS RINKTINĖ / SALOMĖJA NĖRIS. 2-ASIS LEID. -VILNIUS : LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2015. - 302 P. - (LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, ISNN 1822-2307, NR. 17). KN. TAIP PAT: POEZIJA MUMS IR APIE MUS , RITA TŪTLYTĖ, P. 5-14; REDAKCINĖS PASTABOS, P. 287-289; ABĖCĖLINĖ EILĖRAŠČIŲ RODYKLĖ, P. 291-294. ISBN 978-9986-39-602-4

„Talentingiausią XX amžiaus lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiules psichologines įtampas, kurios neleido atslūgti jos kūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis“ - taip Salomėjos Nėries kelią apibendrino dr. Vytautas Kubilius. Šios rinktinės sudarytoja, pasirinkdama eilėraščius, ryškino moteriškumo, jausmų įvairovės bei žmogaus dvasios raidos motyvus. Rinkinio „Prie didelio kelio“ tekstai spausdinami visi, perteikiant jo autentiškumą. UDK 821.172-1 SERIJA LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, KN. 17

Salomėja Nėris LAUK MANĘS POEZIJOS RINKTINĖ

Sudarė, įvadą ir redakcines pastabas parašė Rita Tūtlytė. Dailininkas Romas Orantas. Korektorė Virginija Savickienė. Maketavo Dalia Kavaliūnaitė Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų. Spausdinama mašinraštinio rinkinio „Prie didelio kelio“ viršelinio puslapio faksimilė - p. 203 9,5 leidyb. apsk. 1. 986-oji leidyklos knyga. Tiražas 1000.

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, K. Sirvydo g. 6, LT-01101 Vilnius. www.rsleidykla.lt / [email protected] Spausdino UAB BALTOprint, Utenos 41a, LT-08217 Vilnius.

Jonas Aistis Jonas Avyži us Juozas Baltušis Jonas Bi l i ūnas Kazys Binkis Kazys Boruta Petras Cvi rka Jani na Degut yt ė

• XX

Bernardas Brazdži oni s

Mari us Kati l i ški s Vi ncas Krėvė Vytautas Mačerni s Mai roni s Eduardas Mi e ž e l ai t i s

LOBYNAS

Dal i a Gri nkevi či ūt ė Juozas Grušas

Sal omėj a Nėri s Henri kas Radauskas Broni us Radzevi či us Ieva Si monai t yt ė Balys Sruoga Šatrijos Ragana Ignas Šei ni us Antanas Škėma Juozas Tumas-Vai žgantas Antanas Vai či ul ai ti s Judi ta Vai či ūnai tė Antanas Vi enuol i s

Žemai tė ISBN 978-9986-39-602-4

7 89 98 6 3 96 0 2 4

UVIŲ LITERATŪROS

Vi ncas Mykol ai t i s - Put i nas