Ir rados stebuklas : apsakymai, apysaka, literatūros kritika 9789986394884

Table of contents :
JONAS
BILIŪNAS
IR RADOS STEBUKLAS
BETĖVIS
KLEBONAS
VĖJO MALŪNAS
PER SAPNĄ
KAIP CARAS
BE DARBO
+ + +
+ + +
+ + +
ANT PLENTO
PABĖGĖLIS
+ + +
+ + +
+ + +
+ + +
NEKALTOS AUKOS
ŽVAIGŽDĖ
PŪGA KALNUOSE
KŪDIKYSTĖS SAPNAI
i. Senutė Baltruvienė
n. Motina
m. Pirmieji įspūdžiai
iv. Krikštomočia
KELIU
PAKELEIVINGI
NEMUNU
VAGIS
TIKĖJIMAS
LAIMĖS ŽIBURYS
KLIUDŽIAU
JI IR JIS
DOBILŲ KUOKŠTELĖ
RYŠYS
JONIUKAS
PIESTUPYS
LAZDA
UBAGAS
SVEČIAI
I
ABEJOJIMAS
NAKTIES ŠMĖKLOS
NELAIMĖ
LIŪDNA PASAKA
Baltasai šešėlis
I
+ + +
II
+ + +
+ + +
+ + +
+ + +
+ + +
+ + +
+ + +
i. Įžanga1
APIE LIETUVIŠKOS LITERATŪROS PRADŽIĄ
I
IV
MŪSŲ GYVENIMO DILGĖLĖS IR USNYS
Turinys
Blank Page

Citation preview

J ONAS BI LI ŪNAS

№

LI ETUVI Ų LI TERATŪROS LOBYNAS

J ON A S BI LI ŪNAS IR RADOS STEBUKLAS Apsakymai Apysaka Literatūros kritika

L I K T

U V O S

R A Š Y T O J U S Ą J U N G O S L K I D Y K L A V

I L \

/

U S

UDK 888.2-3

Bi251

SERIJA LI ETUVI Ų LI TERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽI US, NR. 9

LEIDŽIAMA NUO 2005 M. SERIJOS LEI DIMO MECENATAI ČESLOVAS IR RAMŪNAS KARBAUSKIAI VI SUOMENINĖ REDAKTORIŲ TARYBA: VIKTORIJA DAUJOTYTĖ, ALGIS KALĖDA, ČESLOVAS KARB AUS KIS, PETRAS PALILIONIS, VALENTINAS SVENTICKAS

ISBN 978-9986-39-488-4 © Sudarymas, Vytautas Girdzijauskas, 2007 © Viktorija Daujotytė, Stebuklo pojūtis, 2007 © Apipavidalinimas, Romas Orantas, 2007 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007

STEBUKLO POJŪTIS

...Jau pažliugus kovui, palei Vilnelę, Gedimino kalno papėdėje susi­ tikau dailininką Liną Katiną - žingsniavo tiesiai į savo Dailės akade­ miją. Persimetėm keliais žodžiais apie studentus, prisiminėm nese­ niai mirusią jo mamą lituanistę Bronę Katinienę (su savo mokiniais iš buvusios Antano Vienuolio vidurinės mokyklos ji nuolat lankėsi Anykščiuose, 1953 metais dalyvavo ir perlaidojant Joną Biliūną Liū­ diškių piliakalnyje). Linas - knygų žmogus; šį kartą jis netikėtai pra­ sitarė apie Joną Biliūną: skaitau ir žodžio skonį ant liežuvio juntu, koks rašytojas, kokį rašytoją turime... Taip, turime, bet turime nuolat tikrinti ir tvirtinti. Žymaus daili­ ninko, menininko patvirtinimas -skaitau. Įsikarščiavusio Juozo Apu­ čio balsas: žinokit, tos kelios novelės garantuoja Biliūnui amžinybę; tai praeitų metų vasaros pradžioj minint Antaną Vaičiulaitį, pagrįstai ieškant sąsajų tarp jo ir žymiojo anykštėno. Su Biliūnu, trumpai žemėje tegyvenusiu, nedaug ir teparašiusiu, mūsų literatūroje siejasi tai, ką galima pavadinti stebuklo pojūčiu. Jo tekstuose - greta Žemaitės - jau pasirodė kita lietuvių literatūra, įsileidžianti į vidų, ne tik pasisakanti, bet ir išsisakanti, įsižiūrinti į veidą, įsiklausantį į balsą, sąmoningai susirūpinusi estetika. Lyg ir nieko ypatinga nėra, o yra, yra kažkas, kas išlieka, kas įsirėžia ar bent įsibrėžia į sąmonę, kas persmelkia, perspėja atida žmogaus atskiru­ mui, gailesčiu - gailėjimu, pagaila, pereinančia į šviesų liūdesį, paste­ bėtą ir atskleistą svarbiausios Jono Biliūno tyrinėtojos Meilės Luk­ šienės, jo našlės dukters, pasirėmusios ir motinos prisiminimais. 5

Milanas Kundera „Juoko ir užmaršties knygoje“: „.Litost - čekų kalbos žodis, neišverčiamas į kitas kalbas.“ Kitoje vietoje: „Čekų isto­ rija, toji amžina silpnųjų prieš stipriuosius maištų istorija. Ne proto, o litost balsas!“ Lietuviškai litost - ir Jonas Biliūnas; gailėjimas, gai­ lestis gyvo, gyvenančio mirties linkui, kaip netrukus po jo mirties ištars Martinas Heideggeris ir atgręš filosofijos akis į literatūrą, į poezi­ ją, į būties šerdį kalboje. Amžina silpnųjų prieš stipriuosius maištų istorija - ir iš gailėjimo, savo ir kitų būties, kai skauda dėl neteisybės, nelaisvės, pažeminimo. Kai skauda pačią būtį - iki šaknų, iki sakinio, iki intonacijos - kaip Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“. Chrestomatinis lietuvių li­ teratūros kūrinys, iš kurio gerai matyti, kas pakito lietuviško pasa­ kojimo tradicijoje: 1863 metų sukilimas, jo istorinis ir žmogiškasis dramatizmas atskleistas per vienos jaunos šeimos, per vienos moters likimą. Atskleistas ne plačiu pasakojimu, o plačia stiliaus skale: nuo lyrinės prakalbos iki epinio siužeto, nuo jo - iki lemties baladės, klai­ kios ir nežinomos. Kūrinys, kurį tarybinių metų leidimuose reikėjo kupiūruoti. Kūrinys, kurį šiandien reiktų skaityti iš naujo; skaityti mokantis skaity ti. Biliūniškoji šviesa - žiburiuojanti - iš netikėtumo (žvaigždė die­ ną), iš skaudumo, gailesčio, netekčių, aukų, iš silpnųjų heroizmo, iš tikėjimo, kad teisingesnis, šviesesnis gyvenimas žemėje įmanomas mąstome apie „Laimės žiburį“, kurio aukštasis sakinys „Ir rados ste­ buklas!“ tapo LLL serijoje išeinančio Jono Biliūno tomo pavadini­ mu. Grįžtame į XX amžiaus pradžią, į lietuvių grožinės prozos išsi­ šakojimo ir estetinio lūžio laiką - greta Žemaitės, ja stebintis ir grožintis, bet jau ir po Žemaitės, greta Šatrijos Raganos. Jonas Biliūnas yra gimęs 1879 IV 11 Anykščių krašte, Niūronių kaime; sunku pasakyti, ar kaimo pavadinimas susijęs su niūrumu, 6

niaurumu, nes vieta labai graži, šviesi, ant pakilumėlės, atvira. Že­ miau - Šventoji. Didelėj valstiečių šeimoj buvo jauniausias - pagran­ dukas. Broliai jau suaugę, nelinkę dalintis tėvų žeme. Bet mylimas tėvų, ypač jautriasielės motinos, kurios vaizdinys matomas ar nujau­ čiamas ir kūryboje. Anykščių gamtovaizdis daug kur Biliūno jautriai aprašytas, tarsi pagauta vietos dvasia. Jonas Biliūnas antras didelis šio krašto literatūros vardas - po Antano Baranausko. Anksti nete­ kęs tėvų, menkai iš namų teremiamas, pats savarankiškai siekė mo­ kytis. Baigė Liepojos gimnaziją. Dėl socialinės padėties ir dėl įgimto jautrumo, noro prisidėti prie teisingesnio gyvenimo sukūrimo susi­ žavėjo socialdemokratinėmis, aktyvios politinės kovos idėjomis. Už priešcarinę veiklą buvo pašalintas iš Tartu (Dorpato) universiteto, gyveno Šiauliuose, Panevėžyje, dalyvavo politinėse akcijose, rašė pub­ licistinius straipsnius. Susipažino su būsima odontologe Julija Janu­ laityte (įspūdinga, šviesi valstiečių šeima, daug įžymių žmonių, taip pat ir Marija Gimbutienė, sesers duktė) ir netrukus ją vedė. Patyrė didelę meilę ir taurią ištikimybę. Julija prisiminė Biliūną iki gilios senatvės, paliko atsiminimų, įspūdžių: „Savotiškai gražus žmogus, akys gilios su stipria išraiška, veidas baltas, plaukai tamsūs. Tais lai­ kais buvo vienas iš gražiausiųjų vyrų tarpe mūsų studentų. Ne vienas praeivis jį pastebėjo. Kūrybiškumas spindėjo jo akyse kartu su skaus­ mu, liūdesiu [...] Jonas ypatingai gražiai juokdavos. Balso tembras švelnus, muzikalus. Kiekvieną Jis galėjo patraukti. Veidas įdvasintas, maloni šypsena“ (Biliūnienė-Matjošaitienė J., Lukšienė M. Laiko pras­ mės, 2004). Žmogus, kuris buvo gimęs gražiam, prasmingam gyve­ nimui, kūrybai. Kuris galėjo suteikti laimę kitiems. Pirmieji Biliūno apsakymai paveikti jo politinių įsitikinimų, kad gy­ venimo socialinė sankloda nėra teisinga, žlugdo žmones, tad reikia ją keisti. „Pirmutinis streikas“ (1903) ryškiausiai šias idėjas išreiškia, 7

parodo iš savo darbo gyvenančių žmonių susitelkimo, kovos už savo teises prasmę. Netgi rimties grožį, kuris iškyla iš pasakojimo, sakinių ritmo: „Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmo­ nių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų. [...] Kaip plati upė plaukia iškilmingai pirmyn ta galimga sro­ vė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, plaukia ramiai, iš palengvo...“ Socialinis aktyvumas, noras padidinti gyvenimo teisingumą apskritai yra taurios, kitiems dėmesingos pri­ gimties ženklas. Nuo politinės kovos ir aktyvios visuomeninės veik­ los Biliūnas tolo nepritapdamas prie partijų, pajutęs pirmuosius grės­ mingos džiovos požymius ir jausdamas vis didesnį potraukį literatū­ rai, reikalaujančiai susikaupimo, atskirumo. Studijavo Leipzige, Ziuriche, daugiausia susitelkdamas į literatūrą. Domėjosi tikėjimo klausimais, nuo kurių gimnazijoje buvo nutolęs. Per labai trumpą laiką parašė puikias psichologines noveles - „Žvaigždė“, „Nemu­ nu“, „Kliudžiau“, „Vagis“, „Tikėjimas“. Pradėjo ir „Kūdikystės sap­ nus“ - atsiminimais paremtų lyrinių kūrinių ciklą, liudijantį, kokia ankstyva ir intensyvi buvo Biliūno sąmonės branda; jis jau pradėjo grįžti, atsiminti, kai tokio amžiaus žmonės paprastai yra užsiėmę tik dabartimi. Nepaprasto kūrybinio intensyvumo laikas, ypač 1905 metų pavasarį, kai vienas po kito parašyti svarbieji Biliūno kūriniai. Net visai skirtingi - trumpa novelė „Tikėjimas“, kurioje keliama psicholo­ ginė žmonių tarpusavio susipratimo ir pasitikėjimo problema, ir „Lai­ mės žiburys“ - pasaka, persmelkta herojinio mito dvasios, teigianti, kad auka tik tada yra prasminga, kai ji nėra atlyginama. Ir tie drąsuo­ liai, kurie pagaliau pasiekia stebuklingą žiburį, pavirsta akmenimis. Grįžęs į Lietuvą, jau ligonis, Biliūnas parašė paskutinę savo ge­ riausių kūrinių dalį - „Joniukas“, „Piestupys“, „Lazda“, „Svečiai“, „Brisiaus galas“. Rašytojas, kuris jau pajėgė pirmuoju sakiniu koduoti 8

teksto eigą ir pabaigą. Tokia yra „Joniuko“ pradžia: „Šeštų metų Joniukas jau piemuo.“ 1906 metų rudenį Biliūnas, lydimas žmonos, vėl išvyko gydytis į Zakopanę (Lenkija). Nesitaisė, nors ir būdavo šviesesnių valandėlių, kai galėdavo rašyti. „Liūdna pasaka“ rašyta jau padedant žmonai. Išgulėjo 14 mėnesių, daug skaitydamas, daug ką permąstydamas; pa­ rašė įspūdingą laišką žmonos motinai - vieną iš paskutiniųjų: „Julytė kaip aniolas sargas mane prižiūri ir rūpinas. Jai ir numiręs būsiu dė­ kingas. Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir persitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas.“ Zakopanėje ir mirė 1907 XII 8. „Kažkoks bildesys mane pažadino. Uždegiau žvakę, klausau - ramu tyku, tik vėjas barbena stiklus. Guliu, drebu, keltis bijau, žiūriu į laikrodį - pusė penkių. Eisiu žiūrėt Jono. Žingsnį pirmyn, vėl atgal traukiuos, galvoju - ra­ mu, tyku, miega. Užminu ant skambučio, pakėlusi nešu pastatyti prie Jono lovos. Žvelgiu - rankos nusvirusios, kaip to Gevonto. Žvakė išpuolė iš rankų. Tamsybė užsiviešpatavo...“, - ir po daug metų pri­ siminė Julija Biliūnienė. Teišgyveno 28 metus. 1953 perlaidotas gim­ tuosiuose Anykščiuose. Be prozos, sudarančios Biliūno kūrybos vertingiausią dalį, dar pa­ liko eilėraščių, laiškų, publicistinių straipsnių, straipsnių apie litera­ tūrą, estetiką. Po Vytauto Mačernio antras pagal jaunumą lietuvių literatūros klasikas, atvėręs gimtojo žodžio menui paslaptingą, ne­ aiškų žmogaus dvasios pasaulį, nubrėžęs pirmuosius psichologinio piešinio štrichus, įvedęs į egzistencinės patirties horizontus, į jo apri­ bus, sutampančius su sintaksine - intonacine sakinio struktūra. Per labai trumpą laiką parašytų Biliūno kūrinių žmogiškoji skalė tarsi ir visa: aukštis, kurį pasiekia dvasia, pasisakydama aukštaisiais sakiniais („Laimės žiburys“), ir pažemė, nuo kurios, vargo prispausta, 9

ji nebeatsikelia, pasirinkdama nebūtį („Be darbo“). Visa ir kitais po­ žiūriais: tikroviškiausio gyvenimo vaizdavimo ir simbolinės prasmės architektonikos, vaikystės ir senatvės, stiprumo ir silpnumo, moterų ir vyrų, gamtos ir kultūros, publicistikos ir lyrikos. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje parašė apie vaiką taip, kad jo širdelėje ligi šiol atsiliepia ir pačios didžiosios būties žaizdos („Joniukas“), pirmasis sukūrė poetišką, sapnuojantį, intuityviai jaučiantį moters charakterį, suteikė jai begalinę meilę, ištikimybę, nutiesė išskirtinio (baladinio) likimo liniją - tai Juozapota iš „Liūdnos pasakos“. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus antrininko galimybę, panau­ dojo sukeistinimo efektą, jau XIX amžiaus pabaigoje žinomą didžio­ sioms literatūroms, - „Brisiaus galas“ yra kūrinys, kuriame žmogaus pasaulis įgyja lyg antrą pusę, lyg antrininką, kalba prasitęsdamas ten, kur kalbos nėra. Didelės vertės tekstas - „Kliudžiau“; taupiai, lako­ niškai (tik pusantro puslapio!) ir iškalbingai vaiko - paauglio sąmo­ nė atvedama į tai, ko jis, paleisdamas strėlę į menką katytę, nesitikė­ jo, - į susitikimą su mirtim, su lėtu gęstančios gyvybės ritmu, tiksliai perteikiamu sakinio: „...ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kū­ nelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas“. Biliūnas yra pirmasis lietuvių rašytojas egzistencialistas; kartu su Šatrijos Ragana jis pradeda pačią vaisingiausią lietuvių prozos tradi­ cijos liniją, kuriai būdingas atidus įsižiūrėjimas į žmogaus susitiki­ mus su kitais, į dvasios atskirybę, jautri gamtos pagava, tiesos ir tei­ singumo ilgesys. Liniją, kurioje matomi Vaižgantas, Krėvė, Vaičiulai­ tis, Cvirka, Aputis, Granauskas, Ramonas... Tai atspėtos lietuvio dvasios mentalinės struktūros pėdsakas, sutampantis su sakiniu, jo ritmu, susidarančiu iš pirminės gamtojautos, iš jos atsiliepimo sąmo­ nėje stebuklingu pojūčiu -gražu. „Žvaigždės“ pradžia: „Parvažiavęs 10

vasarai savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsakomai. Danguje nei mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodė­ si, jog tat yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nei ošimo, nei paukščių giedojimo. O aplink jį marguliavo javais apsėti laukai: čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas, tenai to­ liau žaliavo vasarojus, žydėjo grikiai. Ore nei vieno balso, nei vieno šauksmo. Tik toli, Šventosios pakraščiuose, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad rodėsi - pati saulė žeme ridinėjo.“ Tylos ir šventumo pasaulis; taip jo aukštasis pajautimas galėjo formuotis lietuvio sąmonėje nuo senų senovės, ypač krašte, kur lengvi pušynai, šilai, kur Šventoji. Gražu, lengva, malo­ nu, romu, tylu, giedra, - Biliūno apibūdinimai. Frazeologizmo persirašymas - lyg įtekėjimas į sakinį: saulė žeme ridinėjo. Senųjų papro­ čių pėdsakas - šventadieninis javų lankymas, broliškas bendravimas, gražus jaunų ir seno susitikimas, kalbėjimasis, dalinimasis patirtimi. Stebuklo prisiminimas - žvaigždė dieną - „ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys“. Pasaka, apskritai senasis kultūros sluoksnis Biliūno girdimas, jau­ čiamas: visa, kas yra buvę, įvykę, persirašo dabarty je; rašytojo užda­ vinys - perskaityti, padėti žmonėms suprasti, kas vyksta, kas parašy­ ta ant aukšto, stataus kalno ir kas skausmo raukšlių išvagotame žmo­ gaus veide. Mąstantys tautos žmonės turi išryškinti ir svarbiausius moralinius bei socialinius orientyrus, kurių žmonės ima siekti. Ne viename savo tekste Biliūnas siekė suformuoti savotiškas idealų jungtis (išpažintis, malda, darbas „Vagyje“; viltis, drąsa, meilė ir pasišventi­ mas „Laimės žiburyje“, žemė, laisvė, lygybė ir meilė „Liūdnoje pasa­ koje“). Tai, ko žmonės laukia, tikisi kaip didžiausio stebuklo, dėl ko 11

aukojasi ir žūva, pasirodo kaip labai paprasta: maloni šviesa laukuo­ se ir namuose, neapsakomas ramumas širdyse ir galvose („Laimės žiburys“). Rašytojo figūra keleriopai įsirašiusi Biliūno tekstuose. Lengviau­ siai matoma „Liūdnoje pasakoje“: sąmonė, susitelkianti į Juozapo­ tos veidą (dar negreit fenomenologai pradės veido studijas), kuris atrodo kaip gyvenimo knyga. „Taip, tai buvo gyvenimo knyga - ati­ dengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno: daug man geri žmonės padėjo... Liūdna pasaka!“ XX a. pradžioje ir Europos literatūra pradeda atviriau mąstyti apie rašymą, rašytoją - ir viename pačių svarbiausių praėjusio amžiaus kūrinių - M. Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“ atsisklei­ džia kūrybos problemos. Biliūnas, pasiryžęs atsidėti literatūrai, rodė didelį sąmoningumą, rašė apie Žemaitę, stebėjosi jos kalba, vaizda­ vimo tikroviškumu, mąstė apie lietuviškos literatūros pradžią, straips­ nyje „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ tikino, kad rašytojas turi pajusti gyvenimą ypatingais jausmais, sutelkti „spindinčius, tikrus gy­ venimo ženklus“, pasikliauti ne paviršiaus fotografijomis, o Rentge­ no spinduliais. Nuo XX a. pradžios, nuo Biliūno ir Šatrijos Raganos lietuvių proza jau ima pagauti tą ritmą, kuris būdingas ir modernėjančiai Europos literatūrai. Tam pasitarnauja ir pačios Europos pažinimas, kelionės ir studijos, kad ir kokios varganos, sunkios. Ir ne tik nuolat ilgintis vargingos tėvynės, bet ir įsižiūrint į kitų kraštų žmonių gyvenimus, gamtą, ja laisvai grožintis, nesupriešinant su savo prigimtos vietos išskirtiniu gražumu. Biliūno apsakymas „Ant Uetlibergo giedra!“ pa­ grįstas Alpių įspūdžiu: „O kaipgi neapsakomai buvo gražu! Čia pat 12

po mano kojų gulėjo balta debesų jūra. Buvo tokia romi, kad tik geriau prisižiūrėjęs galėjau pastebėti, kaip jos apvalios tarsi kamuo­ liai bangos iš palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo aukštyn; jos, sau­ lės šviečiamos, buvo taip skaisčios ir malonios, kaip minkščiausias baltas pūkas. Žiūrėjau ir negalėjau atsižiūrėti.“ Toliau įspūdis detali­ zuojamas, Biliūnas pasirodo kaip vaizduotojas - impresionistas, stip­ rios vaizduotės kūrėjas. Prisimena F. Šilerį, jo „Vilhelmą Telį“, išvers­ tą V. Kudirkos: „Matyt po kojų tik jūrės miglotos, / Žmonių sody­ bos, nuo akių užklotos.“ Lietuvių literatūra pradeda dalyvauti ne tik idėjų, bet ir meninių vaizdų mainuose. Lietuvių literatūros lobynas - tikrai, yra lobių, kuriuos turime atsi­ kąsti, net jei ir nelabai žinome ką su jais daryti. Gal sužinosime ryt ar poryt. Tai, kas yra biliūniška (aukštos moralinių ir socialinių idealų projekcijos, poetinė refleksija, egzistencinis jautrumas, patirties ir kal­ bos sąlyčiai), nėra dabartinės literatūros centre. Bet tai, ką matome, netgi tai, ką laikome centru, priklauso nuo to, iš kur žiūrime. Literatūros istorija, ją atnaujinantys leidimai yra ir žiūros taškų projekcijos. Jonas Biliūnas yra prie pačių ištakų tos literatūros, kuri ir nykda­ ma maitina tai, kas šiandien iš naujo prasideda. Kas išlaiko žodžio skonį ant liežuvio, lūpų.

VI KTORIJA DAUJOTYTĖ

13

APSAKYMAI IR APYSAKA

BETĖVI S

Neseniai mirė Raulas Murka... Bet skaitytojas gali paklaus­ ti, kas jis toks per vienas: ar ponas, ar kunigas, kad apie jį rašo? - Ne! Raulas buvo ne ponas ir ne kunigas, bet pavargė­ lis - ubagas. Pagal gimimą jis buvo, kaip žmonės kalba, devyntėvis vaikas ir, kaip toks, tik ką išvydęs saulės spindulius, jau buvo persekiojamas ir nelaimingas: kada atvežė Rauliuką į bažnyčią pakrikštyti, jaunas, neseniai atvažiavęs kunigėlis taip supyko, kad maž nepraginė kūmų už atvežimą krikštyti mergos vaiką. Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kū­ dikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi. O vaikinas buvo kuo geriausias: tykus, meilus ir pro­ tingas. Augo jis niekieno nemylimas, mylėjo kūdikį tiktai jo jauna visų nekenčiama ir nelaiminga motina. Bet ji neilgai gyveno: persekiojama ir neužkenčiama tėvų ir brolių, išjuo­ kiama pažįstamų, ji, būdama silpno kūno ir dvasios, nuo aša­ rų ir nelaimės pradėjo džiūti ir pasimirė, kada jos mažas Rauliukas nebuvo suėjęs nė aštuoneto metų. Tėvo savo Raulas suvisai nežinojo ir niekados nematė. Kaimiečiai pasakojo vie­ nas kitam, kad Raulo tėvas - tai jaunas kamendorius, kurs prieš patį gimimą Raulo tapo iškeltas į Kuršą, bet pasakojo apie tai slapčia, lyg ko bijodami, - ir ta šneka nebuvo žinoma Raului iki išaugus. Kitas kaimietis supykęs pavadindavo Raulą kunigo vaiku, bet jis nesuprasdavo reiškimo tų žodžių. 17

Po myriui Raulo motinos niekas nepasirūpino pramokinti jį skaityti arba rašyti, bet tuojau pristatė žąsis ir kiaules ganyti. Nė melstis niekas gerai neišmokino mažo Rauliuko. Atminė jis nuo savo motinėlės kai kurias maldeles ir pote­ rius, sužinojo jis iš jos taipgi, kad yra toks geras Dievas, kurs rūpinasi apie mažus nelaimingus vaikus, ir tankiai, ne­ laimei atsitikus, kada jį nuskriausdavo kiti vaikai arba muš­ davo suaugę, šaukdavosi prie to gero Dievo, kurs užstoja mažus vaikus, bet pagaliau užmiršo tą Dievą ir poterius... Nepasigerino Raulo būvis, ir mažai kam rūpėjo mergos vai­ kas. Pirma Raulas tarnavo už piemenį savo kaime, o paskui išėjo bernauti pas ūkininkus kitų kaimų, bet ir ten neuž­ miršdavo kiekvienas išjuokdamas prikišti jam „betėvį“. Rau­ las pradėjo suprasti savo padėjimą, ir pikta darėsi jam ant širdies. Dabar dar nesmagiau jautėsi jaunas Raulas savo tė­ viškėj ir pagaliau pasiryžo išeiti į kitą kraštą. Galvojo sau: „Kuo aš blogesnis už kitus? Ar mano kaltė, kad gimiau be tėvo? Ir kas čia blogo? Juk aš dykai duonos nevalgau, už kiekvieną jos gabalėlį atiduodu kitiems kruviną savo triū­ są.“ Raulas buvo ir gražesnis, ir tvirtesnis už kitus vaikinus, ir protingesnis už juos buvo, vienok kiti Raulą statė žemiau už save ir nenoriai vedė su juo bendrystę. Raulas dabar tą labai gerai suprato ir pats tolinosi nuo jų; jam buvo nesma­ gu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis, kaip kiekvienas pienburnis pripažįsta už šventą tiesą kiekviena­ me žingsnyje jį išjuokti ir nužeminti, neturėjo jis šilto buto, tėvų ir brolių: jis buvo pats vienas, vadinami giminės gėdi­ josi su juo susitikti ir nepripažino jo už sau lygų; širdis jo 18

troško apleisti ir išeiti iš tos vietos, kad ir viską, ir jį visi užmirštų. Ir išėjo Raulas į Rygą. Eidamas į Rygą, Raulas galvojo ten tuojau gausiąs darbą, bet kur tau! Pakol gavo menką uždarbį, prisiėjo ir badą pa­ žinti, ir lauke kur norint už miesto daug naktų praleisti: gerai - dar vasaros laikas buvo. Ilgainiui pristatė jį vienoj vietoj akmenis skaldyti. Du mėnesiu skaldė akmenis, o paskui vėl be darbo... vėl badą kenčia. Taip išbuvo jis ištisus me­ tus mieste, prarečiais gaudamas menką uždarbį: tai smiltis karučiais važioti, tai maišus su grūdais į laivus nešioti. Bet, nepratęs prie tokio darbo, greit vietos nustodavo. Paga­ liau Raulą patiko laimė: jis gavo darbą nedidelėj dirbtuvėje. 15 valandų darbo per dieną, nesveikos nuodingos dulkės šaltinis džiovos, mažas užmokesnis - štai išlygos, kuriomis prisiėjo dirbti Raului. Bet jis apsidžiaugė, gavęs tokią vietą, 15 metų suko jis ratą, 15 metų rijo nuodingas dulkes, bet laikėsi kaip milžinas. Vienok nesveikas dirbtuvės oras turė­ jo savo pasekmes: Raulas pradėjo senti, pradėjo tankiai ko­ sėti, bet vis suko ratą. Pagaliau gavo ir algą truputį didesnę. Retkarčiais užeidavo Raului mintis apsivesti, bet nedidelė alga sulaikydavo jį nuo to. Dabar ir alga pasididino, ir mer­ giną pažįstamą turėjo. Bet tiktai taip galvojo Raulas, - jo noras neišsipildė. Vieną sykį besukant Raului, ratas krito ir sulaužė jam dešinę ranką ir nugarkaulį: liko Raulas ubagu. Miesto ligonbutyje išgulėjo jis daugiau metų, iš ten išėjo be rankos ir kuprotas. „Eisiu, - galvojo sau, - pas tą darb­ davį, gal nors už tarną kokį priims.“ Bet darbdavys išmetė Raului porą rublių ir nepriėmė kaip nenaudingo. Kaip sūnus 19

tankiai, matydamas, kad jo pasenęs tėvas neatneša daugiau jam jokios naudos, užmiršta, kad jis jį užaugino ir padėjo ant jo savo gyvenimą ir sveikatą, - užmiršta apie tą ir varo savo žilą tėvą ubagauti. Gal ir mažai yra tokių nedorų vai­ kų, taip apsieinančių su savo tėvais, bet daug yra išvaromų senatvėje per savo „geradėjus“ darbdavius darbininkų, ku­ rie aniems savo kruvinu triūsu sukrauna didelius turtus. Į dirbtuvę Raulas nuėjo sveikas, tvirtas, 15 metų dirbo su ki­ tais darbininkais, gėrė nuodingas dulkes ir... liko be sveika­ tos. Tuo tarpu darbdavys iš jo kruvino triūso ne vieną tūks­ tantį padėjo sau į kišenę ir pagaliau išmetė iš jo kaltės su­ žeistą žmogų pro duris. „Dieve! - suriko Raulas, su pora rublių grįždamas nuo darbdavio, - už ką mane taip skaudžiai pabaudei?“ Ir atsi­ minė Raulas, kad jis vos neužmiršęs buvo tą Dievą, prie kurio dabar šaukiasi. Nustojęs to visko, ką savo spėkomis buvo pasiekęs, jis tik­ tai dabai atsiminė apie Dievą ir maldą, ką jam jo motina buvo kalbėjusi. „Turbūt Dievas ir pabaudė mane taip skau­ džiai, kad atgręžtų prie savęs!“ - dūsavo eidamas Raulas. Nematęs savo gyvenime nė vienos laimingos valandos, nu­ stojęs sveikatos ir laimės, jis visą viltį padėjo dabar į Dievą, kuriam ir dieną, ir naktį kiek žinodamas meldėsi. Sunku ir gėda pasirodė Raului, atkišus ranką, prašyti praeinančius pašalpos, bet badas prispyrė ubagauti. Šventėmis ir nedėldieniais Raulas sėdėdavo su kitais ubagais prie bažnyčios durų ir rinkdavo grašius. Kiti ubagai išvaikščiodavo visais pakerčiais, rinkdami skatiką, kad ne tiktai pavalgytų, bet ir 20

pasilinksmintų iš to. Raulas nebuvo panašus j juos, jis ir drąsos tokios neturėjo. Jis maždaug visados kentėdavo ba­ dą. Apie šiltą nakvynę po stogu Raului ir nesisapnavo. Va­ saros laike tankiausiai nakvodavo kur norint už miesto po laivu, žiemos gi sulaukęs, eidavo į namus vargdienių, kurie buvo prikimšti vyrų, moterų ir mažų vaikų, nakvojo ten žmonės visokio pasielgimo, lyties ir ūgio, oras buvo bai­ siausias, - bet ir už tokią nakvynę reikėdavo mokėti: nešalsi juk ant lauko. Daugiau penketo metų Raulas išbuvo tokiose išlygose ir dikčiai jau paseno, dabar jis ne tiktai kosėjo, bet ir krauju spjaudė: nuodingos dulkės dirbtuvės atliko savo darbą - džiova artinosi prie galo. Raulas tą jautė, pradėjo dar karščiau melstis, padėdamas visą viltį į besiartinančią mirtį. Viltis ta buvo jam šviesi: jis nejautė savyje tokios nuo­ dėmės, kurios nebūtų atlyginę vargai jo gyvenimo... Raulas mirė. Mirė jis tuose pačiuose namuose vargdie­ nių, be skatiko ir giminių. Tas myris nelabai patiko kitiems gyventojams namų ir pačiam užveizėtojui, bet visgi reikė­ jo palaidoti Raulą. Ubagai katalikai jo nemylėjo. Atsirado tiktai trys ubagės ir vienas vargdienis, kurie pradėjo rū­ pintis, kad Raulą krikščioniškai palaidotų. Sunku vargdie­ niams buvo tą atlikti. Kad krikščioniškai palaidotų, reikia nunešti ant varpų, duoti kunigui ant mišių ir už nulydėjimą ant kapų. O tas jiems buvo brangu ir neišgalima. Gal­ vojo, galvojo, pagaliau šiaip taip sudėjo pusrublį ant var­ pų ir nuėjo pas kunigėlį. Klebonas nenoriai paėmė nuo jų pusrublį, sakydamas, kad miestuose ant varpų duodama daugiau. Paskui, kad ubagės, 21

pabučiavę ranką, ruošėsi jau eiti, klebonas paklausė: „Na, o ant mišių ir laidotuvių ar neduosite?“ - „Kad, tėvut, nabašnykas nieko nepaliko po myriui“, - teisinosi vargdieniai. „Nepaliko?! - sušuko klebonas. - Kad nepaliko, tai pragė­ rė: kurgi jis daugiau padės surinktus pinigus? Degsite, vai­ kai, pragare, kad neduodate bažnyčiai ir užmirštate Dievą.“ Duodamas ubagėms tokį pamokinimą, klebonas visai už­ miršo, kad jis vakar vakare pralošė kortomis 25 rublius, surinktus nuo žmonių darbininkų ir vargdienių bažnyčiai ir mišioms šventoms... Ubagės dar sykį pabučiavo ranką kle­ bono ir grįžo namon... Ne vienam yra tekę būti laidotuvėse savo pažįstamų, o ir giminių. Po myriui tuojau susirenka gentys ir pažįstami, meldžiasi ir gieda šventas giesmes; paskui didi minia žmo­ nių lydi į bažnyčią, už kokio varsto arba ir daugiau pasi­ tinka kunigėlis su kryžium, varpais visais skambina, atlydi į bažnyčią, kunigėlis pakrapina švęstu vandeniu, uždega daugybę žvakių, - prasideda mišios ir egzekvijos už dūšią mirusio, visa bažnyčia meldžiasi. Paskui visi lydi ant kapų: vėl eina kunigėlis su kryžium ir švęstu vandeniu, vėl skam­ bina varpais, - o paskui eina dar didesnė minia žmonių: visi nori atiduoti paskutinį patarnavimą savo mirusiam ar­ timui. Pagaliau kūną įleidžia į duobę, kunigėlis apkrapina kapą švęstu vandeniu, pasako puikų pamokslą, - ir žmo­ nės po karštos maldos grįžta į namus prie savo darbų ir paskui dar tankiai atsimena apie velionį. Bet ta garbė ir maldos brangiai kaštuoja, ir nė vienas vargdienis negali iš jų naudotis: vargdienis neturi nė genčių, nė pinigų, už kuriuos 22

galima būtų nusipirkti sau maldą... Nematė tokių laidotu­ vių ir mūsų Raulas!.. Nunešę pusrublį ant varpų, ubagės sugrįžo namon. Daug vargo jos turėjo, pakol gavo prastą grabą: ir kiti ubagai su­ dėjo keletą skatikų, matydami tokį padėjimą nelaimingo Raulo. Vežėją pasamdė su penkrubline kumelaite. Pagaliau grabą su Raulu padėjo ant ratų ir prasidėjo lydėjimas: pir­ magaly pats vežėjas, apžergęs grabą, ragino savo kumelaitę, o paskui jį ėjo trys ubagės ir ubagėlis. Ta procesija - penki žmonės - perėjo per visą miestą be kunigo ir varpų skambi­ nimo ir privažiavo prie kapų. Ten jie iškasė duobę, už kurią klebonas pareikalavo nuo jų rublio, paskui į tą duobę įleido grabą, kapą užkasė ir, sukalbėję poterius, vargdieniai išsiskirs­ tė. Ant kapų viskas nutilo. Tiktai girdėtis buvo švilpiant ir giedant ant artimiausios liepos špoką, o ant kitos čirškė pul­ kas žvirblių: buvo pavasaris. Bet pašvilpavus špokas ir žvirb­ liai pasikėlė nuo liepų ir prapuolė ore... Raulas vienas liko bemiegąs... Amžiną atilsį. 1900

23

KL EBONAS

- Tu, Jonai, palauk manęs, - tarė man Kazys Petroniokas, aš turiu užeiti dar pas kunigą Giedriką. - O ko tau ten? - užklausiau jo. - Tai taip... noriu jam „Anykščių šilelį“ užnešti. - Gerai, palauksiu, - atsakiau aš, - tiktai, žiūrėk, neuž­ truk ir... klebono nesusitik! - Gerai, gerai, - atsakė juokdamasis Kazys ir nuėjo į kle­ boniją. Aš pasilikau laukti prie arklių. Neatmenu, ar tai buvo ne­ dėlios diena, ar taip kokia šventė, tiktai atmenu, kad buvo graži vasaros diena ir jau gana vėlus laikas ir mums su Kaziu Petronioku skubinai reikėjo važiuoti į vieną sodžių, kur mus užprašė Onytė S. į vakaruškas. Aš tada jau baigiau gimnazi­ ją ir buvau geriausias draugas Kazio Petronioko, su kuriuo pasižinau iš pat mažų dienų ir kurį laikiau už aukso vaikiną. Jis buvo paprastas sodžiaus bernelis, bet vis tik labai skyrėsi nuo kitų savo kaimynų. Pramokytas skaityti, jis pats per save išmoko puikiai rašyti ir turėjo didžiausią prisirišimą prie knygučių ir laikraščių. Pasipažinodamas gi su apšviestesniais žmonėmis, jis išsilavino ir įgijo kitokesnes pažiūras į gyvenimą. Reikia dar priminti, kad jis puikiai mokėjo platinti A. parapijoje knygutes ir laikraščius, jei tiktai pats galėdavo jų gauti. Dėl to nėra stebėtina, kad Petroniokas 24

buvo pristatytoju knygų ir kai kuriems kunigams. Ne vi­ siems, žinoma, tokie Petronioko darbai patiko. Bet aršiau­ siu priešu jo darbų pasidarė A. klebonas, ir dėl to aš, nors ir nieko ypatingo negalvodamas, panorėjau Petroniokui su juo nesusitikti. Negalima sakyti, kad klebonas būtų buvęs baisus arba bjau­ rus žmogus. Kai kurie parapijonys pakalba, kad kartais kle­ bonas moka ir išplėšti nuo žmogaus, bet bendrai visi jį guodoja ir klauso. Žilas, ligotas senelis, jau seniai užsigyvenęs A., bet, kaip jis pats išsitarė, labai neužkenčiąs „litvomanų“ ir „ateušų“ (bedievių). Pirma klebonas matė, kad tik pras­ čiokėliai kalba lietuviškai, šunbajoriai, bajorai ir visi apšviestesnieji - lenkiškai, ir jam išsirodė, kad taip ir turi būti. Bet ilgainiui klebonas pradėjo tėmyti tūlas atmainas: štai atsira­ do gimnazijos mokintinių, kurie, parvažiavę namon, su vi­ sais kalbėjosi savo prigimtąja kalba ir gyrė tą kalbą, o paskui jų pėdomis pradėjo sekti ir kiti; ir ne tiktai bet su kuo šitie naujatikiai nenorėjo kalbėti lenkiškai, bet dargi ir su pačiu klebonu, ir ne tiktai kalbėti, bet ir susieiti. Tokia permaina klebono akyse pasirodė šventvagyste. Negana to: seniau vi­ si tokie mokintiniai daugiausia eidavo į seminariją, dabar gi klebonas patėmijo, kad į seminariją nelabai kas benori eiti, bet keliauna ar į aukštesnes mokyklas, ar kur kitur. Pagaliau tiesiog persigando klebonas, patyręs, kad mokintiniai skai­ to lietuviškas knygutes ir dalinasi jas tarp savęs. Nestebėti­ na, kad jis pradėjo baisiai jų nekęsti, matydamas jose šaltinį negeistinų, pagal jo nuomonę, pasekmių. Ir klebonas pra­ dėjo kovoti: prisakinėjo tėvams deginti knygutes, kurios 25

žudo jų vaikus, plakti juos, varyti į seminariją, o kurie ne­ klauso, tuos pristatyti prie arklo. Pasišaukęs kokį mažą mo­ kintinį ir jo motiną pas save, liepdavo jam kalbėti su juo lenkiškai arba ir gudiškai, jei lenkiškai kokio žodžio nežino, tiktai ne lietuviškai. Motina bučiavo klebonui rankas, dė­ kojo už rodą, bet niekas negelbėjo. Klebonas prikalbinėjo tėvams, tėvai pyko ant vaikų, vaikai - ant klebono. Niekas iš mokintinių nenorėjo su juo matytis, o jei netyčia kada kur jį susitikdavo, tai tas susitikimas pasibaigdavo kuo no­ rint ypatingu. Taip šiuo kartu atsitiko ir su Kaziu, kuris buvo laikomas mokintinių ir studentų bendru. Nepraėjo ir pusvalandžio, kaip pamačiau Petronioką grįž­ tantį nuo klebonijos. Aš nusistebėjau, pamatęs užkaitusį ir raudoną jo veidą, o akis žibančias kaip žarijos. - Bet tu, brolau, grįžti kaip iš pirties arba po muštynių! nusijuokiau aš. - Pasakyk, kas nutiko? - Paskui pasakysiu, - atrėmė užkimusiu balsu, žiūrėda­ mas į šalį, Kazys, - važiuokime. Atsirišom arklį ir išvažiavom iš miestelio. - Na, tai kas nutiko? - užklausiau Petronioko, norėdamas greičiau patirti priežastį jo permainos. - Ar tu žinai ką? - tarė pagaliau atsigręžęs į mane Kazys. Mūsų klebonas - tikras žandaras! - Ee, - susipratau aš, - tai tu su klebonu pešeisi? Nu, nu, pasakyk, kaip ten atsitiko? Kazys užsidegė išsiėmęs papirosą ir šitaip pradėjo pasakoti: - Einu, kad tu žinotum, aš į kleboniją, žiūriu - prieangyje 26

sėdi klebonas. Priėjau, pakėliau kepurę ir noriu keliauti to­ liau, bet jam turbūt nepatiko, kad rankos nepabučiavau. „Ar ant mišių atnešei?“ - užklausė. „Ant mišių“, - sakau. „Tai duok man!“ - „Kad, - sakau, - aš noriu kunigui Giedrikui.“ - „Juk ir aš galiu atlaikyti mišias!“ - tarė vėl klebo­ nas. „Tai kas, - sakau, - man kunigas Giedrikas pažįstamas, ir taip aš turiu reikalą su juo pasikalbėti...“ - „Mm, - numy­ kė klebonas ir, atsikėlęs nuo kėdės, priėjo arčiau: - O ką tu čia, - sako, - balvonai, neši už ančio?“ - „Nieko, - sakau, nenešu ir tamstos prašau, - sakau, - be reikalo nesirūpinti ir nesilojoti, tai klebonui ir nepritinka.“ - „Parodyk, ką čia neši?“ - suriko klebonas, nusitvėręs mane už čerkezo ir kiš­ damas už ančios ranką. Aš supykęs net pastūmėjau kunigė­ lį. „Ką čia, - sakau, - tamsta landžioji kaip koks raudonsiūlis man už ančio!..“ Kad tu žinotum, tik susiturėjau neužva­ žiavęs jam per nosį, - taip buvau perpykęs. - Na, o klebonas ką į tai? - užklausiau Kazio. - Klebonas visas perbalo ir pradėjo rėkti: „Von tu nuo mano akių! Kad aš čia tavęs daugiau nematyčiau! Tu man kleboniją nori užkrėsti, šėtone! Policijai apskųsiu!“ Ir dau­ giau dar rėkavo klebonas, bet aš kuo greičiausiai sprukau, juk iš tikrųjų baisu užkrėsti kleboniją eilėmis vyskupo Bara­ nausko... - Tai tau reikėjo parodyti, kad ta knygutė parašyta vysku­ po Baranausko, ir būtų nustojęs rėkauti. - Tai, tokiems ar rodysi, ar ne - vis tiek lietuviško neken­ čia, - atsakė man Kazys. - Bet užtai lietuvišką duoną labai mėgsta! 27

- O, tai kas kita! - tarė Kazys. - Prie lietuviškos duonos visi kaip musės prie medaus limpa! Taip bešnekėdami, privažiavome ir sodžių, į kurį mus bu­ vo užprašiusi Onytė S. - O ką! - tariau Kaziui, kada mes privažiavome Onytės kiemą. - Atiduok tą knygutę Onytei pasiskaityti. - Aš ir be tavo rodos manau taip padaryti, - atsakė Ka­ zys. - Klebonas galvoja, kad jei jis lenkiškai marmatuos, tad ir jo avinyčia, paskui jį bėgdama, bliaus lenkiškais balsais, bet apsirinka: skaitytojų rasiu ir be klebonijos - lai tiktai būna ką skaityti! Tuo tarpu duryse pasirodė Onytė ir užprašė mus į vidų... 1901

28

VĖJ O MAL ŪNAS

Vieną vasarą gavau pas tokį dvarponį, ne per toli Šimonių miestelio, mokinti vaikus. Darbas buvo nesunkus, užlaiky­ mas geras, užmokesnis taipgi nemažas, - nėra stebėtina, kad, ištrūkęs iš miesto ir pakliuvęs pas dvarponį, pasijutau kaip rojuje. Žinoma, ir universitetiškame mieste nebloga būtų gyventi, jei tokiems plikiams, kaip aš, neprisieitų tankiai slan­ kioti su tuščiu pilvu ir kiaurais batais. Dėl to lai skaitytojas nepaturi už bloga, jei, atiduodamas sekančią donę miestui, kaip šaltiniui peno dėl proto, aš prijaučiu ir sodžių laukams, kaip išduodantiems atsakantį peną dėl kūno. Kitas gali man pasakyti, kad ne visi juk sodžiuose taip gerai gyvena, bet lai toks neužmiršta, kad žmogus, pasijutęs laimingas, pradeda ir kitus laimingais laikyti arba žmonių vargo nebemato. Dėl to ir aš galėjau vienpusiškai manyti, nes iš tiesų jaučiausi labai gerai. Darbavausi, galima sakyti, mažai, pažįstamų apy­ linkėje suvisai neturėjau, - ir visą savo liuosą laiką praleis­ davau niekams: daugiausia vaikščiodavau po laukus ir nuskurdusias girias, nes gerų girių Lietuvoje mažai bėra, vaikščiodavau be jokio siekio, vien tiktai dėl to, kad pra­ leisčiau laiką, nes vasarą galvos darbas ir skaitymas geruoju neina. Tiesa, išsinešdavau su savim knygą ir, atsigulęs kur norint pavėny prie kelio, stengdavaus skaityti, bet veltui: knyga iškrisdavo iš rankų, ir, gulėdamas aukštielninkas, vėp29

sojau be jokio siekio į mėlyną dangų ir lekiančius baltus debesėlius, rūpinausi užmatyti giedantį padebesy vieversėlį arba tyrinėjau lekiojančius po pievą drugius, vapsvas ir ki­ tus vabalėlius. Pro mane keliu praeidavo mergina su grėb­ liu, vaikinas su dalgiu, berniukas su šieno vežimu prava­ žiuodavo - visi keistai į mane žiūrėjo ir turbūt galvojo: „Štai kam lengva šienpjūtė! Kas tokiam kenkia: guli sau kaip koks gubernatorius.“ Ir aš rūpinausi atidengti knygą, būk tai skai­ tymui, kad parodyčiau, jog ir aš savo darbu užsiėmęs: per­ manęs gi jų paslėptą mintį, stengiausi atsigulti kur norint toliau nuo jų akių, kad nepykdinčiau darbininkų širdies. Nors kuo aš buvau kaltas, kad mano liuosas laikas rubežiavo su karščiausia ūkininkų darbymete? Matant dainuojan­ čias pievose merginas ir pjaunančius šieną vyrus, man darė­ si ilgu, nes jaučiausi vientuliu: negalėdamas sykiu su jais dirbti ir jausdamas, kad esu jiems suvisai nereikalingas, užvydėjau jų, kaip man rodėsi, linksmam triūsui. Ir, norėda­ mas nusikratyti nuo savęs nuobodumą, vaikščiojau ištisas valandas po miškus ir laukus, keliais ir keleliais, visur ma­ čiau darbingus gyvulius ir žmones, besinaudojančius dosningos gamtos vaisiais, - ir mano širdis traukė atgal į mies­ tą, kur manęs vėl laukė tuščias pilvas ir kiauri batai... Buvo puikiausias rugpjūčio pusdienis. Visa gamta pasi­ puošusi: pievose ganėsi banda, raliavo piemenėliai, neaprubežiuotuose laukuose tviskėjo balti ir geltoni plotai rugių ir kviečių, žaliavo vasarojus, padebesyse giedojo vieversė­ liai, vabalėliai maudėsi spinduliuose saulės, žmonės gi sku­ bino pjauti rugius, ir daugybė sustatytų gubų matėsi vidury 30

lauko. Buvo taip tyku, taip gražu ir šilta, taip viskas ant paviršiaus žemės mirgėjo ir tviskėjo, kad rodėsi - pati saulė žeme ridinėja. Pabaigęs užsiėmimą su savo mokintiniais, iš­ ėjau pasivaikščioti. Pasileidau eiti vieškeliu, einančiu, kaip man buvo sakę, iš Šimonių į Viešintas. Visi artimieji laukai ir girios buvo išvaikščiotos, minėtas gi vieškelis buvo man dar nežinomas, ir dėl to tikėjausi daugiau naujo savo kely pamatyti. Praėjau du jau pusiau nupjautu rugių lauku ir įėjau į mišką. Miškas pasirodė gana platus, maniau ir galo nepa­ sieksiąs, bet medžiai pagaliau pradėjo retėti, - ir neilgai tru­ kus išėjau ant lygaus dirvono: už kokio pusės varsto nuo miško pamačiau stovintį puikiausią vėjo malūną. Vėjo ma­ lūnų tame krašte visai nebuvo regėti, ir man parūpo neat­ būtinai jį arčiau pamatyti. Aš išsisukau iš vieškelio ir užėjau tiesiog per ežias. Neilgai trukus buvau jau vietoje ir su nu­ sistebėjimu gražiavausi malūnu, kokio dar niekur niekad ne­ buvau matęs. Pastatytas jis buvo iš akmenų ir taip puikus ir aukštas, kad rodėsi lyg koks prajovas šitame krašte netur­ tingų artojų, kur kitas džiaugiasi juodos duonos rudeniop sulaukęs. Apsidairiau aplinkui: kam gali prigulėti tas malū­ nas? Pamiškėje matėsi gana gražus ne tai dvaras, ne tai vien­ sėdis. „Gal tam viensėdžiui priguli malūnas?“ - užėjo man mintis. Ir, norėdamas apie tą paklausti rugpjovių, palikau malūną, stovintį kaip kokį milžiną vidury lauko, ir ėjau ežio­ mis toliau. - Padėk Dieve! - pasakiau, užėjęs rugpjovius. - Dėkui, dėkui, - atsakė apysenis žmogus, statantis prie pačios ežios su mažu berniuku gubas. - Prašom padėti! 31

- Kažin, ar priimsite? - užklausiau žmogėno, kurs man, nežinau dėl ko, labai patiko. - Dėl ko nepriimti, - atrėmė jis. - Dabar tokia darbymetė kiekvienu apsidžiaugsi. - Gal tamstos jau baigiate pjauti? - užklausiau, priėjęs ar­ čiau ir paturėdamas jam gubą. - Tai jau šiandien pabaigsime: štai tas tik gabalėlis ir beliko. Tiesa, pjauti buvo suvisai nebedaug, pjovėjų gi matėsi koks dešimt. - Tad tamstos greitesni, - pradėjau vėl, - nes, vaikščioda­ mas po laukus, mačiau dar daug nepjautų rugių. - O tamsta iš kur? - užklausė mane. Aš pasisakiau, kad vasarai atvažiavau pas poną R. vaikų mokinti. - Aa! Tai gal tamsta mokeisi kur? - užklausė vėl žingeidus vyrukas ir, užgirdęs mano atsakymą, pradėjo pasakoti, kad ir jo sūnus išėjo „mokslus“, - dabar inžinierius ir gyvena Katrynoslave. - O kaip tamstos pavardė? - užklausiau. - Gi Stukas, iš Sakių. Pasirodė, kad aš su jo sūnum šiek tiek susipažįstu, ir mes įsikalbėjome. Staty damas su berniuku gubas, jis pradėjo pa­ sakoti, kaip leido savo sūnų mokslan, kaip troško padaryti jį kunigu, bet sūnus to nenorėjo ir išvažiavo į Petrapilį mo­ kintis inžinierium. - Nugi dabar tamsta iš jo ar kontentas? - žingeidžiai už­ klausiau žmogėno. - Dabar, Dievui dėkui, nesigriaudžiu - paliko žmogum ir 32

namiškių neužmiršta: prisiunčia po truputį. Per Kalėdas buvo atvažiavęs pasikieminėti, tai Petriuką su savim išsivežė - nori gimnazijon įstatyti. Taip mums bešnekant, laikas bėgo greitai. Stuko šeimyna baigė jau suvisai pjauti rugius; kai kurie prisidėjo rišti pėdus ir statyti gubas, - tarp tų ir Stuko sūnus Jonas, jaunas, gra­ žus ir malonaus veido vaikinas. Visi skubėjo dirbti ir buvo linksmi, laukdami nuobaigų. - Neužilgo ir duonos šviežios turėsime, - prabilo paga­ liau ir sūnus Jonas, kurs lig šio laiko tylėjo. - Tamstoms ir prasimalti patogu, - atsakiau aš: - nereikia toli važinėti, turint suvisai arti tokį gerą malūną. - Tai jau netoli, tiktai brangiai plėšia nuo žmonių, - atsa­ kė tėvas. - O kieno jis yra? - užklausiau. - Gi pono Opano. - Puikus malūnas! Turbūt turtingas žmogus tas ponas Opanas, kad tokį malūną išstatė? - užklausiau vėl. - Ir aš už svetimus pinigus galėč išstatyti dar puikesnį, tarė Jonas. - Kaip tai! - nusistebėjau, - argi jis už svetimus pinigus jį pastatė? - Taigi kad ne už savus, bet už mūsų klebono pinigus! - Šimonių klebono? - Ne, Viešintų: mes Viešintų parapijos. - Kaip tas galėjo atsitikti? - Dievas žino, - tarė tėvas, - sako, būk mūsų klebono yra padėta banke ant Opano vardo 80 tūkstančių, tai žmonės 33

kalba, kad Opanas iš tų pinigų ir išsistatė sau šitą vėjo malū­ ną. Bet kas ten žino, ar teisybė!.. - Kad žmonės kalba, tai turbūt teisybė! - atrėmė Jonas. - Nu, padėkim, daug ne viskas teisybė, ką žmonės kalba, atsakiau aš, pasistebėdamas iš Jono kalbos. - Bet pasakyk tamsta, iš kur klebonas tokius turtus turi? - Iš žmonių išplėšė! Tokio brangininko turbūt niekur nė­ ra: šitai praėjusiam rudeny numirė gimdydama vieno gry­ telninko pati, - pasiliko ketvertas vaikų: vyresniajam šešti metai, vienas dar nevaikšto, kitas tiktai gimęs, vargdienis ašarodamas klebono prašė, kojas puolė bučiuoti, ir sodžius visas prašė, kad dykai palaidotų arba norint už rublinę, bet kur tau, nei klausyt nenori. Gerai, kad dar vyrai sumetė laidotuvėms žmogeliui... Ir tai dabar, kad kai kurie parapijonys keletą metų atgal apsiskundė Kupiškio dziakonui, jau nebe taip plėšia: seniau ne tas buvo! Aš klausiau ir stebėjaus: iš kur sodžiuje atsirado tokios „liuosos mislies“ žmogus, stebėjaus taipgi, kad jo tėvas ir kiti jam neprieštaravo, nors galima buvo numanyti, kad jie nekontenti iš Jono kalbos ar gal prie svetimam žmogui ne­ norėjo... - Na, tai gal nors kamendorių gerą turite? - užklausiau Jono. - Kur tau! Pirmas girtuoklis („Se tau“, - pagalvojau): ka­ lėdodamas pirmučiausia arielkos reikalauja. Prieš tą iš tikro buvo geras žmogus, troško gera žmonėms atnešti: miestely keletą merginų pramokė rašyti, knygutes lietuviškas jaunuo­ menei dalinėdavo, bet tuojau su klebonu susipyko: vienas 34

nori, kad vargamistra lenkiškai giesmes giedotų, kitas - lie­ tuviškai, klebonui, žinoma, gal ir daugiau kas nepatiko, ap­ skundė vyskupui, - ir kamendorių iškėlė į Kuršą. Dabar pas mus du kunigu: vienas plėšikas, kitas girtuoklis, o gero nei vieno! - užbaigė Jonas savo kalbą. „Tai vienas iš atbundančių tautiečių“, - galvojau, grįžda­ mas namon. Ir aš pasijutau smagiau ir lengviau: man rodė­ si, kad aš sutikau savo artimą draugą, brolį ar mylimą mer­ giną, - ir norėjosi sugrįžti atgal pas tą vaikiną, broliškai su­ spausti jam delną ir pabučiuoti. Ne dėl to, kad jis kalbėjo ką ant kunigų - jų šlovės niekas neplėšia, - bet dėl to, kad man patiko jo drąsi, atvira ir stati kalba, jo liuosa mintis ir panie­ kinanti pažiūra į bjaurius pasielgimus žmonių savitarpinia­ me gyvenime. Jei jis moka patėmyti blogas puses kunigų gyvenime, tad jis pradės ilgainiui rimtai žiūrėti ir į kitus gyvenimo prajovus: jo protas ir mintis atbudo ir užmigti nebegalės. Kiekvienam atsitikime - ar tai vedant, ar vaikus auginant, ar tai savitarpiniame susinešime su kitais žmonė­ mis ir su valdžia - jis stengsis elgtis ne taip, kaip jo tėvai elgėsi arba kaip priimta yra elgtis, bet taip, kaip jo protas išneša, kaip jis pripažins teisingiau ir geriau. Žinoma, jis gali kitą sykį apsirikti ar nukentėti, bet visgi geriau būti gal­ vojančiu žmogum negu avinu. Taip galvodamas, skubinai grįžau namon, nes jau buvo vėlu. Aplinkui buvo tyku ir ramu, bet dar visur matėsi pjo­ vėjai, darbavosi ir vidury lauko stovintis malūnas: girdėjosi ūžimas girnų ir sparnų, kuriais jis mojavo kaip koks rimto veido milžinas savo rankomis, drąsiai atstatęs savo krūtinę 35

vėjui, kurs veltui kovojo su savo priešu, atnešdamas jam ne pavojų, bet dar naudą, nes ten, gilumoj malūno, ėjo vaisingas ir naudingas triūsas... Ar ne taip ir istorijoj gal­ vojančios žmonijos arba ir atskiros tautos? Per amžius su­ tikdama savo kely įvairius priešus, drąsiai kovodama su jais už savo būvį, ji ne tiktai nežūsta, bet iš palengvo lavi­ nasi, dorinasi, o pajutus savo spėkas ir tiesas, stengiasi at­ mesti ir išnaikinti vergiją, nelaisvę ir visa tą, kas žemina ir mina į purvus žmogišką ypatą ir laimę, tikėdamasi ilgai­ niui sulaukti išsipildinančią svajonę brolystės ir meilės. Dėl to tiktai kova ir triūsas - pamatas laimingos ateities, ir menkas tas, kurs sudėjęs rankas sėdi ir nėra žinios ko lau­ kia arba, ir suvisai nieko nelaukdamas, kaip tas gulintis akmuo iš palengvo sensta ir samanoja... 1901.III.20

36

PER S APNĄ

Atguliau į lovą. Kūnas buvo pailsęs nuo silpno valgio ir die­ nos darbo, galva sunki ir apsvaiginta rūpesnių ir neišrištų klausimų, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urve­ lius mano smegenų ir, nerasdami ten geistinos išeigos, rin­ kosi į kuopą ir kaip rūkas dangstė mano protą. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudintų dirgsnių ūžė ir skambėjo visokie balsai, o sukeltos liūdnos mintys kaip ma­ šalai sukosi po mano galvą ir ilgai nedavė užmigti. Pagaliau apsnūdau, ir mano omenę pradėjo lankyti neramūs sapnai... Pasijutau tartum šviesiame pasaulyje, kurį mes vadiname dangumi, kur auga rojaus medžiai, gieda stebėtini paukš­ čiai, kur mūsų šventi sentėviai gyvena be jokių rūpesnių ir vargų, drąsių minčių ir pageidavimų, - ir pamačiau patį sutvertoją svieto. Jis sėdėjo ant aukšto spindinčio sosto ir visa matančiomis akimis maloniai veizėjo į visą pasaulį ir į ne­ suskaitomas minias aniolų ir šventųjų, klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą apsiautė tik ką užmatomas rū­ pesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios aplinkui stovinčių aniolą, jis tarė jam: -Tikras tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti mano paliepi­ mus žemėje, siunčiu ir dabar. Keliauk pas vieną dievobai­ mingą žmogelį, ūkininką Žagarį, ir, atskyręs nuo kūnų, at­ nešk dūšias jo mylimų sūnaus ir dukters: lai amžinoj laimėj 37

jie garbina sutvertoją savo. Nors sunkiai baudžiu nepildan­ čius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš tar­ naujančių man. Dėl to noriu palaiminti Žagario šeimyną, nes jis visados buvo tikras tarnas mano. Nors matau didę jo meilę vaikams, bet žinau, kaip jo sūnus, gyvendamas žemė­ je, išeitų mokslus ir, užmiršęs vardą sutvertojo savo, kiltų prieš valdžią ir senus įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo į prapultį, - ir tuo ne tiktai abu dabar būdami nekalti - pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų kelią išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi per­ žengimai vaikų. Dėl to eik, išgelbėk jaunas dūšias nuo pra­ pulties amžinos, kad dievobaimingas tėvas nematytų pakly­ dusių vaikų savo, bet galėtų susieiti su jais pas mane... Girdėjau, kaip po tų sutvertojo žodžių nesuskaitomos mi­ nios aniolų ir šventųjų stebuklingais balsais pradėjo garbin­ ti viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas, suplasnojęs savo baltais sparnais ir vienam akies mirksny perskridęs neaprubežiuotą plotą oro tarp dangaus ir žemės, įlindo pro langą į stovinčią ant Dubysos kranto Žagario gryčią, kad ten išpil­ dytų paliepimą viešpaties savo. Paskui staiga viskas atsimainė, - ir aš pasijutau nedidelėj bažnyčioj. Buvo tai anksti rytą. Bobinčiuj poteriavo suklau­ pusios kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu; zakristijo­ nas sukosi apie altorių: matyt, kunigas taisėsi išeit mišion. Aš stovėjau prie sienos ir, rodos, kaip niekados nebuvęs bažnyčioj, dairiausi aplinkui, prisiveizėdamas ir klūpinčioms moterims, ir spindinčiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžium altoriui. Staiga nuo gatvės pasigirdo liūdna gaida 38

giesmės, kuri kaskart darėsi aiškesnė ir balsesnė, - ir štai pro atviras bažnyčios duris įėjo kuopa liūdnai giedančių mo­ terų ir vyrų, nešindama mažą grabą... Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant morų, giesmės balsas nutilo, - ir visi žmonės, išsiskirstę po bažnyčią, suklaupę ėmė poteriau­ ti. Tykiai gulėjo grabe lavonas... Štai pro bažnyčios duris pamačiau įeinantį sukumpusį vidutinio ūgio žmogų. Jis sku­ binai priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių, pradėjo bučiuoti žemę ir balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo sklaidėsi po baž­ nyčią ir, atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna gaida skam­ bėjo poteriaujančių ausyse, pasiekdamas jų širdis. Dvi apy­ seni moteri prijuostėmis šluostėsi sau veidą. O senas sukum­ pęs žmogus vis verkė, jo gailestinga gaida, kylanti vis aukščiau ir aukščiau, trukdė poteriaujantiems maldą, - ir visi nerimastingai dairėsi aplinkui. Du vyriškiu priėjo prie vaitojančio žmogaus ir, ramiai prikalbinėdami, stengėsi iš­ vesti jį laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie altoriaus ir, parpuolęs ant veido, suriko, apsvaigintas patir­ tos nelaimės: - Dieve! nepasigailėčiau paskutinį šimtą rublių tau ati­ duoti, kad tiktai sugrąžintum man sūnų! Vienam užkampy kažin kas susijuokė, bet tuojau nutilo, tiktai girdėjosi pridvėsinta žmogaus rauda, ant visų veidų metėsi nusiminimas, išgąstis, kai kurios moterys dievobai­ mingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojantį žmogų skubinai išvedė iš bažnyčios. Mačiau skausmų išvagotą jo veidą, pabalusias, išverstas akis, jaučiau dejavimus jo šir­ dies, girdėjau, kaip užkimusiu, pridvėsintu balsu jis sakė: 39

- O Dieve, Dieve!.. - Kas tas nelaimingas? - galvojau stovėdamas. - Tai Žagaris, nabašninko tėvas, - tarė tylom iš užpakalio, lyg žinodamas mano mintį, negirdėtas man balsas. Aš atsigręžiau: šalip manęs stovėjo nepažįstamas galingas žmogus - labai aukštas, rūstaus rimto veido, su pailga kup­ rota nosim ir ilgais juodais plaukais, jo juodos kaip anglys akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo aplinkui, veidas jo buvo šviesus ir spindintis. - Kam taip skaudžiai nubaudė Dievas tvirtai tikintį Žaga­ rį? - pratariau aš rimtam galiūnui. - Tai ne Dievo kaltė, - atsakė jis. - Kaip tai? - nusistebėjau. - Aš pats mačiau, kaip Dievas siuntė aniolą nužudyti Žagario vaikus! - Tai vaisius tavo ligotų minčių, - atrėmė jis vėl, - tavo paties išsvajotas ligos paveikslas: tas vaikas numirė nuo raupų ligos, tarpe jūsų pačių gimusios, ir jūs tiktai per savo silpnu­ mą ieškote viskam priežasties svetur, kaltinate Dievą teisy­ bės ir proto. Tu sakai: „Tvirtai tikintis Žagaris“, - traukė jis toliau, - abejoju: negali būti tvirti nė tikėjime, nė savo dar­ buose silpni žmonės, kurie, nesuprasdami savo spėkų, lau­ kia laimės iš svetur, o nežino, kad ta laimė slepiasi ir gyvuo­ ja jų pačių dvasioje, kurie viską - ir laimę, ir meilę, ir dangų perka arba tikisi nupirkti už pinigus taip pat, kaip tas nelai­ mingas dievobaimingas Žagaris, ką norėjo nelaimėje už pi­ nigus atpirkti nuo Dievo savo vaikus. Dėl ko jūs, - kalbėjo, atsigręždamas prie manęs, galiūnas, - laukiate visko nuo kitų, o neatkreipiate atidos į savo ypatą, kur yra tiek už­ 40

sislėpusios energijos ir spėkų, kur galite atrasti tikrą šaltinį laimės? Pažinę savo dvasiškas spėkas, atmestumėt jūsų pa­ čių išsvajotas šmėklas ir ligotas mintis; supratę savo galią, sunaudotumėt ją įgijimui tarpe žmonių visuotinos laimės, turėtumėt tvirtą tikėjimą ir pasisekimą savo darbuose ir tik­ rai pažintumėt Dievą teisybės, proto ir lygybės. Dabar gi jūs esate tiktai save mylintys silpni egoistai, kurie nelaimėje min­ do kojomis tuos, prieš kuriuos neseniai dar drebėjo ir mel­ dėsi. Žiūrėk, jei netiki! - tarė jis, paėmęs mane už rankos. Aš pakėliau akis ir staiga pamačiau, kad jau nebe bažnyčioj mes esame, bet Žagario gryčioj. Ant lovos gulėjo baltai aptai­ sytas lavonas mažos mergikės, kurią apsikabinusi, graudžiai verkė apysenė moteriškė. Čia pat prie lovos sėdėjo dar trys moterys ir prijuostėmis šluostė sau veidus. Gryčia buvo tuš­ čia. Bet štai atsidaro durys ir įeina tėvas Žagaris, tiktai ką sūnų palaidojęs. Jo du vaiku staiga apsirgo rauplėmis, sūnus pasimirė, bet dėl duktės pasveikimo tėvas turėjo dar viltį. Dabar, išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip akmens prislėgtas ir puolė prie dukters, paskui staiga atsikėlė ir kaip pablūdęs pradėjo bėgioti po gryčią. Mačiau, kaip jis draskė nuo sienų paveikslus šventųjų ir mindžiojo juos po kojų, girdėjau, kaip jis vaitojo, užkimusiu ir pridvėsintu balsu kartodamas: „Vieš­ patie, kaip tu man, taip ir aš tau!“ Mačiau, kaip, nutvėręs iš pasuolio kirvį, išbėgo pro duris į lauką ir pradėjo kapoti sto­ vintį arti kryžių, vis kartodamas užkimusiu balsu: „Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!“ Girdėjau, kaip kryžius su triukš­ mu krito ant žemės ir kaip Žagaris, voliodamasis po kiemą ir draskydamas sau plaukus, lyg kaukdamas vaitojo... 41

Ir vėl staiga viskas atsimainė. Aš ėjau su rimtu galiūnu keliu. Jis žengė labai greitai, ir aš kaip mažas vaikas tik spė­ jau paskui jį bėgti. - Matai dabar tvirtumą jūsų tikėjimo? - kalbėjo galiūnas. Taip yra dėl to, kad jūs nepasitikit patys savimi ir tiktai nuo kitų laukiate laimės, manote, kad geri daiktai paeina nuo geros, o blogi - nuo piktos dvasios, tuo tarpu jūs patys esate valdonai savo būvio, patys gimdote vaisius savo pasielgi­ mų, tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų - neiš­ traukiate jų aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų pačių akių. Kiek jūs sunešat aukų savo kvailu­ mui, savo silpnai dvasiai! Kiek pražudėt mažų kūdikių, aukaudami melagingiems dievams, kiek sudeginot narsių proto vyrų ir nekaltų moterų, kiek dar ir dabar padedat savo kraujo, puošdami auksu jų šmėklas! O tuo tarpu tikro Dievo, Dievo teisybės, proto ir lygybės - nepažįstat! Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau ne vieną tūkstantį metų ir ligi šiolei negalite nuo jo nusikra­ tyti. Jūs ant savo sprando užsidėjote valdonus, ir nuo jų, o ne nuo piktos dvasios paeina blogi apsireiškimai jūsų gyve­ nimo. Paveizėk aplinkui, - tarė jis, mosterėjęs ranka, - ma­ tai gaują didžturčių ir valdonų, laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių ir milijonų žmonių. Ar matai, kokius tur­ tus tie nuvergti žmonės krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu skursta varguose. Jūs mėgstate kaltinti savo nelaimė­ se piktas dvasias ir visokius maištininkus, tikite, kad jie yra šaltinis jūsų vargų, o tuo tarpu nematote, kad didžiausias jūsų priešas yra valdžia, kuri, perkreipdama tikėjimą, siūlo 42

jums nusižeminimą ir vargus, o apie brolystę ir lygias tiesas užmiršta. Vardan tos valdžios liejasi kraujas varguolių, vieš­ patauja tamsybė; po jos priegloba didžturčiai traukia iš jūsų paskutinius dorus syvus, išjuokia ir mindo po kojų jūsų se­ seris, per girtuoklystę ir kitus įrankius atima į savo kišenę nuo jūsų paskutinį kruvinai uždirbtą grašį. Ne piktos dva­ sios, ne maištininkai ardo jūsų gyvenimą, ne jie uždėjo jums jungą ant sprando, bet tos šmėklos, kurias jūs patys prasi­ manėte ir garbinate, - tie valdonai, po kurių letena su nusi­ žeminimu padėjote savo sprandus. Teisybė, maištininkai priešai valdonų, kurie skriaudžia ir vergia žmones, jie visa­ dos kovos prieš terioniškus valdžios apsireiškimus - vis tiek, kokia ta valdžia būtų, - visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus žmonių širdyse. Dėl to valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos dvasios šalininkais juos vadindami. Bet piktomis dvasiomis jie yra tiktai valdžiai. Jums gi jie yra geriausi draugai, nešiotojai laisvės, stiprybės, narsumo ir ly­ gybės. Tie visi maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir persekiojami, duoda jums puikiausią pavyzdį kovos ir pasipriešinimo terioniškai valdžiai; sekdami tuos jų pavyzdžius, jūs tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių; visos žmonijos geresnę ateitį ir laimę. Tiktai eikite tuo keliu, numetę šmėklas ir terionus nuo savo sprando, o ištraukę aikštėn savo jėgas, sandarą ir broliškus jausmus, - tada greitai pasieksit laimės, įgysite tvirtą tikėji­ mą, turėsite visi vienodą, teisingą Dievą... Taip kalbėdamas, galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man nuvergtą žmoniją. Mačiau vaitojančius vergus, aukaujamus 43

melagingiems dievams kūdikius, deginamus ant laužo pro­ to vyrus ir moteris, kovojančius tarp savęs brolius ir per valdžios prispyrimą liejančius kraują savo artimo, mačiau didžturčių kambariuose išjuoktas ir paniekintas varguolių dukteris, gyvuliškai parduoliojamas moteris ir vaikus, dar­ bininkus, nuo vargų ir sunkaus darbo pajuodavusius, ligo­ tus, atiduodančius savo spėkas ir gyvastį piniguočiams. Girdėjau tų nelaimingųjų vaitojimus ir keiksmus, jaučiau skausmus jų nužemintos, pamintos po kojų ypatos ir siaurus apsireiškimus jų dvasios, - ir mano širdis plyšo iš gailesčio... - Pasakyk, kas tu toks esi, išmokink, ką reikia daryti? surikau ne savo balsu, tverdamas už rankos galiūną, bet staiga atbudau, ir viskas pranyko. Jaučiau tiktai krūtinėj smarkų plakimą širdies, visi kūno sąnariai skaudėjo, galva buvo sunki ir karšta, veidas apipiltas prakaito, ausyse skambėjo ir ūžė visokie balsai, o už lango kaip atbalsis nelaimingų varguo­ lių be perstojo kaukė, staugė ir verkė šiaurės vėjas. 1901.X I I . 26

44

P I RMUT I NI S S TREI KAS

Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys. Nors jau pavasario saulė linksmai žiūrėjo pro mano lan­ gą, nors lauke sprogo ir žydėjo medžiai, vienok sėdėjau sa­ vo kambary: rengiaus prie egzaminų. Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus... Štai atsidaro mano kambario durys ir uždusęs, sukaitęs, su linksmai degančiom akim įbėga Rokus, mano draugas. - Ar žinai ką, - sušuko jis, - darbininkai streikuoja! - Kas, kur? - klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis. - Sakau, darbininkai streikuoja, - rėkia, mojuodamas ran­ kom, Rokus. - Juk šiandien - pirma gegužės! „Pirma gegužės, streikuoja?“ - pereina per galvą mintis, nušviečia protą: pasidaro linksma ir lengva, iš džiaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir šokti... „Darbininkai streikuoja!“ Tie žodžiai buvo taip įstabūs, netikėti ir malonūs. Jau buvau skaitęs socialistų knygelių ir laikraščių, girdėjau apie kylantį darbininkų judėjimą, apie jų kovą su valdžia, su skriaudėjais, girdėjau apie pirmą ge­ gužės ir darbininkų streikus, sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie kokį šventą, tolimą, negalimą daiktą, nes tas buvo kitur - ne pas mus... Pas mus dar visa kas kaip vanduo po ledu tyliai ir bailiai sruveno... Ir štai šiandien man tenka pirmąkart išgirsti malonią ir linksmą naujieną... 45

- Sakyk, kaip tas atsitiko? - prašau drebančiu balsu Rokaus, negalėdamas nustovėti vietoje. - Mesk knygas, eikim - pamatysi, - ragina mane Rokus. Tyčia užbėgau tavęs pavadinti. Knyga skrenda ant lovos, ir akies mirksny atsiduriam gat­ vėje. Lekiam kuone tekini. - Kurgi? - klausiu savo draugo. - Dabar turi būt prie tilto, kur vagonų fabrikas, - sako jis, - bet eikim mažesnėmis gatv ėmis: mokinių, mačiau, ne­ prileidžia, gali suturėti. Dideliais vingiais lekiam siauromis gatvėmis, uždusę, su­ kaitę. - Išeinu, kad tu žinotum, iš savo kambario, - pasakoja man, giliai kvėpuodamas, Rokus, - žiūriu: prie geležies fab­ riko minia žmonių. Kas per velnias, manau sau, reikia eit pažiūrėti. O čia trys bobos patvory zvimbia: „Dievuliau, ką čia dabar tie šėtonai užsimanė, - ir Dievo nebijo ramiems žmonėms darbo gaišinti!..“ - Pribėgu: fabriko vartai atviri, ponybė, perbalus ir išsigan­ dus, stovi kieme, o iš vidaus kaip dūmai iš pečiaus virsta aprū­ kę, paišini darbininkai; prie vartų stovi aukštas jaunas darbi­ ninkas ir šaukia: „Draugai, meskit visi darbą, eikit gatvėn, šiandien mūsų šventė, pirma gegužės - laisvės ir atilsio diena; ištisus metus vargom ir dirbom fabrikantams, šiandien ga­ lim atsilsėti! Eikim nuo fabriko prie fabriko, kvieskim visus draugus prisidėti, - lai visi mato mūsų galybę ir vienybę!..“ - Žiūrėk! - sušunka Rokus, kada iš užkampės išbėgam didžiojon gatvėn. 46

Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta, paskui vėl greitai greitai muša smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmonių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dai­ nų. Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jau­ ni vaikinai, - visi aprūkę, paišini, tiktai ką darbą pametę, fab­ rikus palikę. Pavirš jų minios tai čia, tai ten matos nešamos sprogstančių medžių šakelės, plevėsuoja ant lazdų iškeltos rau­ donos skaros. Kaip plati upė plaukia iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriau­ das, prispaudimą, - plaukia ramiai, iš palengvo... Vienok ap­ linkui kyla baimė, neramumas. Visur uždaro krautuves ir pui­ kius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandu­ sių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime dairos aplinkui ir nežino, ką daryti. Tik apdriskę, basi vaikai, subėgę iš viso miesto, neatboja nieko: jie drąsiai eina prieša­ ky darbininkų minios, linksmai šokinėja, čeža, žiopso... Mes su Roku skubinai prasitrinam į darbininkų tarpą ir tenai pranykstam... Štai minia prieina prie kapsulių fabriko. Čia dirba 400 žmonių, daugiausia - merginų. Dunzgia ir kriokia mašinos, virsta iš kamino dūmai. Priešais fabriką, kitoj gatvės pusėj, stovi aukštas raudonas kalėjimas, stora akmeninė siena ap­ linkui. Ir čia, ir ten uždaryta. - Atidarykit! - šaukia darbininkai, klebindami fabriko vartus. - Neleisiu! - rėkia iš vidaus direktorius. - Vartus laušime! - graso jam nuo gatvės. Vartai staiga atsidaro, pasirodo storas direktorius ir tris­ 47

kart šauna iš revolverio, niekam nepataiko. Darbininkai iš­ muša jam revolverį iš rankų ir veržiasi kieman. - Meskit greičiau darbą ir eikit šen! - šaukia iš minios jau­ nas darbininkas. - Šiandien mūsų šventė - pirma gegužės! Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas nutyla, kamino dūmai nyksta. Fabriko duryse pasirodo išblyškusios merginos, bai­ liai žiūri į susirinkusius, - paskui bėga gatvėn, maišosi su minia ir tenai nyksta. - Bravo! ura! - linksmai šaukia minia, sujudus, subruz­ dus. Kalėjimo langai visur atsidaro, pasirodo žmonių stovylos, kyšo rankos su plasnojančiomis skarelėmis. - Vivat! vivat! - sušunka pradžiugę kaliniai, ir geležinės langų krotos dreba ir linksta nuo jų rankų. - Vyrai, eime, išleiskim kalinius! - kyla iš minios drąsūs balsai. - Jie nekaltai ten sėdi, badas, vargai ir valdžios pri­ spaudimas juos ten uždarė! Išsigandus policija ir kalėjimo sargai bėga prie jo vartų, ištraukia savo kardus. Minia kaip vėtros sukelta jūra lin­ guoja ir ūžia. Tik rimtesnių darbininkų balsams pasiseka su­ laikyti drąsuolius nuo išardymo kalėjimo vartų... Policija nesnaudžia. Jau nutvėrė keletą drąsesnių darbi­ ninkų ir tįsia juos į skyrių. Štai gatvės gale trys policininkai užpuola ant atsilikusio darbininko, tveria jį už pečių. Tas pasipurto ir nukrato juos šalin. Subėga daugiau, paverčia jį ant žemės, muša kumščiais, spardo kojomis, užverčia ant vežimo ir, sulipę viršum jo, veža į kalėjimą. Pats policmeisteris sukasi po darbininkų tarpą, keikia ir varo juos namon. 48

- O tau ko čia reikia, ar ir tu maištininkas? - užsipuola jis ant išblyškusio 15 metų vaikino, kuris stovi prie tvoros ir liūdnom akim žiūri aplinkui. - Aš noriu didesnio užmokesnio, - atsako liūdnu, bet tvirtu balsu vaikinas. - Mano tėvas senas, o motina ligota, - juo­ du abu fabrike nustojo savo sveikatos ir anksti paseno: ma­ no menko uždarbio neužtenka - kenčiame badą. - Tylėk! - surinka ant jo policmeisteris ir, nežinodamas, ką daugiau besakyti, eina toliau. Jam po kojų pasitaiko be­ rankis, apdriskęs senis. - Eik namon! - rėkia ant jo nesavu balsu policmeisteris. - Man nėr namų! - atsako drebančiu balsu senis. - 30 metų dirbau fabrike kaip juodas jautis, tūkstančius kroviau kasmet savo išnaudotojui darbdaviui, o kada jo mašinos su­ laužė man štai šitą ranką, jis mane išmetė nuo savęs kaip šunį. Turėjau pačią, mažus vaikus: pati štai šitame kapsulių fabrike gavo džiovą ir mirė; vaikai dar kūdikiais visi išmirė nuo bado, šalčio ir blogo užlaikymo, nepamatę nei vieno laimės spindulio... Man nėr namų! - murma pamėlynavę senio lūpos, jo žila galva dreba, o per raukšlėtą veidą rieda dvi karčios, dar užsilikę ašaros... Darbininkų minia išsitiesia per visą gatvę ir eina toliau. Ne­ praleidžia nei vieno fabriko, dirbtuvės, iš visur kviečia savo draugus, šaukia gatvėn ir vėl eina toliau - ramiai, rimtai, iškil­ mingai. Ir pradžių nedidelė, minia išsitiesia per pusę varsto, pavirsta į skruzdėlyną; matai tik galvas, judėjimą, girdi ūžimą. Darbas sustoja visam mieste, nekyla aukštyn iš kaminų dūmai, nedunzgia mašinos, netarška vežėjų ratai, - visa nutyla. 49

Streikas tęsias dvi savaites. Negirdėt nė muštynių, nė va­ gystės, nematyt girtuokliavimo. Kunigas kapelionas sekmadienį sako mums, mokiniams, pamokslą, keikia atsisakiusius nuo darbo darbininkus, ku­ rie vietoj nusižeminimo ir paklusnumo drįsta priešintis fab­ rikantams ir tingi dirbti; prašo, kad mes ta dvasia neužsikrės­ tume, ir liepia melstis už paklydusius. Nekantriai klauso mokiniai kunigo žodžių, laukia jų galo ir bėga iš bažnyčios už tilto, į miesto sodną, kur linksminas susirinkę su savo pačiomis ir vaikais darbininkai: kiekvie­ nas nori pamatyti, kaip sukilę darbininkai streikuoja, kaip jie švenčia pirmą gegužės. Ne vienam prisieina už tai sėdėti karcery, bet visi mokiniai linksmi, užkaitę, pasakoja, ką ma­ tė, girdėjo ir ką galvoja. Fabrikantai nusiminę. Jų dirbtuvės stovi tuščios, pragaiš­ tis didelė, bet pasiduot, išpildyt darbininkų reikalavimų ne­ nori. Saukiąs prie policijos, leidžia telegramas gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, gąsdina darbinin­ kus, - niekas negelbsti. Fabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokesnį, jie sutinka su jų reikalavimais. Darbininkai linksmi, su nauju tikėjimu į savo spėkas stoja prie darbo: vėl dunzgia mašinos, tarška ratai, rūksta iš ka­ minų dūmai. Pirmutinį streiką darbininkai laimėjo, laimėjo be didelių aukų, be kraujo praliejimo... 1903

50

KAIP CARAS ALE KS ANDRAS TRETYS I S VAŽI AVO

Ar atmenat jūs tą rudenį, šaltą ir drėgną, kada nuo ryto lig vakarui ir per kiauras naktis purškė smulkus lietus, - toks smulkus, kad jo maži lašeliai siekė per rūbus pliką kūną ir vilgė, šiurpuliais perimdami, nuvargusio keleivio sustingu­ sius sąnarius? Saulė tik retkarčiais pasirodydavo iš po debe­ sų, nes dangus, amžinai aptrauktas, buvo paniuręs ir šaltai žiūrėjo žemyn. Peršalęs keleivis galvojo tik apie šiltą gryčią ir skubinai traukė namon, kur jo laukė šeimyna ir šilti barš­ čiai, seneliai ir bobutės jau seniai džiovino savo sunokusius kaulus ant pečiaus, bijodami nosis iškišti laukan. Ar atmenat, kaip tokiam šaltam rudeny policija varė jus, po keletą vyrų iš kiekvieno sodžiaus, ant geležinkelio ir ten, keikdami ir lojodami jus taip, kaip tiktai moka lojotis vieni maskoliai, žeidė jus nagaikomis ir statė į eiles iš abiejų pusių kelio? Ir jūs, vyžoti, su plonais čerkazėliais ir terbelėmis už pečių, stovėjote ten 2-3 dienas ant šalčio ir lietaus, sušlapę ir sustirę, išalkę ir nuvargę, laukėt... Laukėt... pravažiuo­ jant caro Aleksandro Trečiojo. Bijodamas atmonijimo už blogus darbus, kuriuos papildė su savo pranokėjais, tas caras liepė jus suvaryti, kad jį apgintumėt nuo pavojaus. Kaip vilkas, išeidamas iš savo guo­ lio, su baime dairosi aplinkui ir kalena dantis, taip ir caras bijo išlįsti iš savo palocių, nes visur mato šešėlius tų, kuriuos 51

nekaltai ar nuskriaudė, ar pražudė. Tartum šaukdami atmonijimo, tie šešėliai persekioja jį kaip didžiausią piktadėją. Ir šitai suvarė jus prie geležinkelio, kad nuo nelaimingų šešė­ lių jį apgintumėt, kad neprileistumėt jų atkeršyti už padary­ tas žmonėms skriaudas, nes caras jaučiasi kaltas. Ar atmenat, kaip, stovėdami ten dieną ir naktį, kalenot iš šalčio dantis, negalėdami pasijudinti iš vietos, susikurti sau ugnies, pavalgyti šilto viralo?.. Ir kada caras pratrinkėjo, prašvilpė kaip viesulas pro šalį, iš karto paliko jums leng­ viau ant širdies, tartum akmuo nuo krūtinės nukrito. Visi lengviau atsidusot, nors buvot taip nuvargę ir sušalę, kad vos namon parsivilkot: daugel jūsų nuo to susirgo, keletas, sako, net numirė. Kaip neatminsit jūs to viso, jei patys ten buvot, šalot ir alkot, lietaus ir nuovargio kankinami! Juk jūs patys tą visa pa­ tyrėt ir iškentėjot, o aš tik iš pasakojimų apie tai atmenu. Aš buvau laimingesnis už jus! Jūs tiktai sergėjot carą, o aš net turėjau laimę jį matyti. Tuo laiku, kai jūs, sustatyti visu keliu, šalot ir mirkot vandeny, caras atvažiavo į didelį miestą. Tame mieste kaip tik tada ir aš buvau... aš - mažas, nekaltas so­ džiaus vaikelis, bet jau pirmos klasės gimnazistas. Dėl to tai ir turėjau laimę matyti carą. Sušaukė mus visus inspektorius, išlojojo negražiai apsitaisiusius sodiečius, sustatė į eiles ir kaip žąsiukus nuvarė prie pastatytos vidury miesto gražios arkos, kur turėjo caras sustoti. Sustojom visi ir laukėm: jūs - sušalę, o mes - išsigandę... Ne mes vieni laukėm: visos gatvės buvo žmonių pilnos, aplinkui ir viduj puikiausios arkos stovėjo vie­ tiniai didžponiai: valdininkai, fabrikantai ir vaizbūnai (kup52

čiai) - visi apsitaisę ir gražūs. Netoli mūsų stovėjo dvi eili suvarytų mužikų su duona ir druska. Visi laukė caro. „Urrraa! urrraa!“ - plaukė vis artindamasis iš galo gatvės garsas. „Važiuoja, važiuoja“, - kugždėjo aplinkui. Garsas vis artinosi: tai žmonės sveikino savo valdoną ateivį. „Urrraa!“ - suriko jau netoli mūsų žmonių minia: pui­ kiausiose karietose gatve važiavo caras su savo šeimyna. Iš šalių jojo kazokai. „Nusiimt kepures!“ - suriko policinin­ kas. „Saukit ura!“ - pratarė mums inspektorius ir išsižiojęs iš visos gerklės subliovė: „Urrraa!“ „Urrraa!“ „Urrraa!“ šaukė aplinkui. „Ura!“ - rėkiau ir aš iš visos galios, kad net balsas užkimo ir ašaros ištriško iš akių, nors širdį tarsi šaltu vandeniu kas apliejo ir užslėgė krūtinę. Karietos sustojo, ir caras išėjęs palindo po arka. Pasistiepęs ir ištempęs kaklą, su iškėstomis akimis žiūrėjau į carą, net ir rėkaut nustojau. Nežinau dėl ko atsiminiau burloką Grigalių, rakalį (romiklį), raudoną, su didele ruda barzda, apsikarsčiusį didelėmis šikšnomis, su didele šikšnine terba, kurio mes, vaikai, taip bijodavom ir kuris kasmet ateidavo pas mano tėvelį ir, ga­ vęs darbo, vienas iš karto išgerdavo pilną virdulį arbatos... Caras pastovėjo po arka, apsiaustas didžponiais aukštais cilindrais, paragavo mužikų duonos ir druskos ir, įsisėdęs atgal į karietą, nuvažiavo, lydimas apsvaigusių žmonių riks­ mo... Ar tame jų riksme buvo džiaugsmas, ar kas kitas, atskirti nebuvo galima... Pamačiau carą, bet jaučiau skaudų širdies neramumą, nors ir nesupratau dėl ko; liūdnas, nesmagus grįžau namon, tar­ tum blogą darbą papildęs... 53

Seniai jau tas buvo, bet ir dabar dar atsiminęs tą patį šir­ dies neramumą tebejaučiu. „Kam man reikėjo užkimusiu balsu rėkauti, kam reikėjo lįsti prie to žmonių teriono su savo pasveikinimu vietoj... vietoj ramiai sėdėti savo kamba­ rėly?“ Taip dabar mąstau sau, ir, vien atsiminus, veidas kaista iš gėdos. Juk tai nuodėmė - su džiaugsmu sveikint piktadėją! Teisybė, buvau mažas ir negalėjau dar atskirti gero nuo pikto, negalėjau suprasti savo pasielgimo, vienok pati širdis atjautė padarytą sau per neišmanymą skriaudą ir neramiai, skaudžiai plakė dar silpnoj krūtinėj. Taip, buvau dar kūdi­ kis, neišmanėlis... Bet kam gi su tokiu džiaugsmu rėkavo jau suaugusių žmonių minios, tartum nylimiausią savo tėvą pamatę? Už ką jie dėkojo carui? Kokių mylistų nuo jo aptu­ rėjo? Juk tai buvo daugiausia žmonės neturtingi - darbinin­ kai ir visokie amatininkai. Už ką gi jie turėjo carui dėkoti? Ar už tą, kad jis lupa nuo jų didžiausius mokesčius, laiko vergijoj ir tamsybėj ir padeda visokiems didžponiams anuos skriausti? - Taip, tiktai už tą. Žmonės dar visai kūdikiai, neišmanėliai. Jie vis dar tebegarbina labiau tuos, kurie la­ biau juos spaudžia, kurie - labiau nuožmūs ir galingi negu teisingi. Galingiausius piktadėjus jie laiko beveik už Dievą, gatavi tam Dievui aukas nešti, už jį savo kraują lieti, sveika­ tą ir gyvastį žudyti. Jie taip silpnos dvasios, kad ne tiktai neišdrįsta prieš tuos piktadėjus kovoti, bet bijo juos supras­ ti, jų tikrą prigimimą atspėti, bijo net savo mintyse laikyti juos ne už savo geradėjus ir valdonus, bet už piktadėjus ir nuožmius žmonių skriaudėjus!.. Jeigu jūs dar atmenat tą šaltą, drėgną rudenį, kada susta­ 54

tyti iš abiejų pusių geležinkelio žmonės šalo ir mirko vande­ ny išalkę ir susitraukę, jeigu vėl kuriems prisieitų kada nors ten stovėti ir saugoti carą, - atminkit, kad jūs saugojat ne savo valdoną, bet didžiausią, atėjusį iš svetur piktadėją, bai­ siausią terioną ir žmonių skriaudėją; žinokit, kad tai ne Dievo duotas jums valdonas, bet tiktai šėtonas jo paveiksle... 1903

55

BE DARBO

Liepojoj, prie miesto sodno, po medžiu, stovi susitraukęs, išblyškęs žmogus. Jo rūbai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata; batai, taip pat nudėvėti, rodo kojų pirštus, storais autskariais apvyniotus... Tai ieškąs darbo darbininkas - Laurynas Dūda. Ilgus me­ tus gyveno jis Rygoj. Ten dirbo vagonų fabrike, daug matė vargo ir nelaimių, daug visa ko patyrė, tačiau didžio bado nekentėjo. Bet paskutiniais metais prasidėjo krizė - darbo stoka. Šimtai ir tūkstančiai atstatytųjų darbininkų pasijuto gatvėje, kitas neturėjo giminių ir pažįstamų, kur nors tuo tarpu galėtų sau prieglaudą rasti. Atstatė fabrikantas ir Lauryną, nors jis tam fabrikantui tiek metų dirbo, savo sveikatą padėjo... Pasijutęs gatvėje, Laurynas iš karto negalėjo suprasti, kas jam atsitiko, nežinojo, kas daryti. Dvi dieni išgulėjo jis sa­ vo kambarėly, kietoj lovoj susirietęs, niekur neišėjo, nieko nevalgė. Trečią dieną atsikėlė išdžiūvusiu gomuriu: galva sukos, ausyse skambėjo, akyse šokinėjo žali ir raudoni ži­ burėliai. Atsiminė Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgęs. Parsinešė dešros ir svarą duonos, pasistiprino kiek, paskui suskaitė pinigus: maža - ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia ieš­ kot koks nors darbas, jeigu nenori badu numirti. Kitokios 56

prieglaudos nebuvo. Gyveno sodžiuj jo brolis kampininkas, vaikais apsikrovęs, bet pats vargiai pakaktinai sau duonos teturėjo. Matėsi Laurynas su juo jau seniai, susirašinėt ne­ susirašinėjo: gėda buvo prie jo kreiptis, pašalpos prašyti. Visą savaitę išvaikščiojo Laurynas po Rygą, ieškodamas darbo: niekur jo nepriėmė. Nuplyšo batai, baigės pinigai. Metė Laurynas Rygą - nuvažiavo Dinaburkan: pasitikėjo ką nors laimėti. Bet ir tenai darbo nebuvo, daugelis išmes­ tųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti. Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miestą išalkęs ir nusiminęs: nieko negavo. Visur jam sakė, kad dar­ bo nesą, kad jis silpnas esąs darbininkas... Atsiminė tada jis Liepoją, kur, girdėjo, daug esą fabrikų, plati pramonija. - Važiuosiu ten, - nusprendė Laurynas, - gal ką nors su­ rasiu... Keliavo jis Liepojon tai pėsčias, tai slapstydamasis gele­ žinkeliu, nes pinigai jau visai baigės, bilietui nebepakako. Pagaliau atvyko... Bet ir čia visur girdėjo tą patį atsakymą: nereikia, ir be to daug turime... Ir šitai išalkęs, suvargęs ir sušalęs atsidūrė jis pagaliau prie Liepojos miesto sodno. Susirietęs kur po medžiu, vėl ketina jis čia pernakvoti ir nors kiek atsilsėti. +++ Ūkanotas rudens prievakarys, artinas tamsi naktis. Žiemys vėjas kaukia ir švilpia, nešdamas lietų ir šaltį, knisasi po 57

skylėtus Lauryno rūbus, šiurpuliais perimdamas nuvargusį, stingstantį kūną. Graudžiai šlamėdami, krinta ant papuru­ sios juodos žemės geltoni medžių lapai; pavirš gi jų čežena, liūdnai ūždamas, smulkutis lietus, šlapina žemę ir mažais grioveliais sruvena slėnin. Liūdnai žiūri Laurynas į pasken­ dusį ūke sodną ir klausos. Sodno ošimas ir šlamėjimas jam tartum žinomas, jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną paskui kitą skaudžius gyvenimo atsiminimus... Sitai jis treti metai fabrike - jaunas, sveikas ir stiprus kaip augąs derlingoj žemėj uosis... Ateitis linksmai žiūrėjo jam į akis, ir jis, pilnas tikėjimo, žengė pirmyn. Jo noras buvo nedidelis: padirbėti keletas metų fabrike, susidėti pinigų ir grįžti atgal sodžiun, ten nu­ sipirkti žemės gabalėlis ir ūkininkauti. Ir Laurynas tvirtai tuo tikėjo... Bet pačiam darbo karštume, kada, svajodamas apie ūkį, gręžė jis vinims skyles, nusmuko nuo mašinos diržas ir, už­ kabinęs Lauryno ranką, įsuko ją ratan... Suriko nesavu bal­ su Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulas, ir apalpęs pargriuvo. Atsitekėjo jis ligonbuty suraišiota ir sustatyta ranka. Šešis mėnesius tenai išgulėjo. Daktarai šiaip be taip atitaisė ran­ ką, - ir jis pagijo. Bet jautėsi dabar daug silpnesnis nekaip pirma. Ilgai vargo ir prašė Laurynas, kol fabrikantas jį priėmė atgal. Už sužeidimą neatlygino, dargi trigubai pasirūpino išplėšti iš jo visokiomis bausmėmis pinigus, kuriuos buvo davęs jo gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas: visa 58

diena reikdavo stovėti vietoje - nevalia nė atsitraukti, nė atsisėsti, kas antra savaitė reikėjo dirbti naktimis. Uždar­ bis buvo vidutinis. Bet dažnai reikdavo duoti kyšiai „meistrams“, - ir kartais tik tik išmitimui bepakakdavo. O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė, - dar sunkiau rados. Metė jis ir apie ūkį svajojęs: matė, kad fabrikas bus sunku palikti, kad čia reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai kankino Lauryną, slėgė jo dvasią; jį vis dar tebetraukė sodžiun, nors ir ten buvo matęs vien tik vargą... Ir tik parėjęs iš fabriko namo, nusiramindavo kiek Laury­ nas, žiūrėdamas į savo mažą sūnelį, kurį buvo labai pamilęs. Bet vaikas, metus išgyvenęs, apsirgo ir numirė. Pasidarė dar nuobodžiau. Jis visą dieną fabrike, o pati na­ mie - viena be užsiėmimo. Pagaliau ir ji įstojo fabrikan. Vaikui numirus, trejus metus pagyveno juodu, šiek tiek apsiprato, nurimo, bet staiga vėl atsitiko nelaimė: apsirgo džiova Lauryno pati ir po pusantrų metų numirė... Pasiliko Laurynas vienas kaip stagaras. Pirmais metais iš nuobodumo net gerti buvo pradėjęs, bet paskui pergalėjo save ir metė. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: šeimynos nebetu­ rėjo, o su draugais ir pažįstamais retai tesueidavo. Paskui prasidėjo streikai ir krizė, daugelis pakliuvo kalėjiman, daugelis liko be darbo... Sitai ir jis stovi dabar svetimam mieste, patvory, ir kalena dantis. Drėgnas šaltis rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius narius... Žiūri Laurynas į plinkantį sodną ir klausos. Medžių ošime 59

ir vėjo švilpavimuos tartum girdi jis gatve einančių darbi­ ninkų balsus ir šūkavimus: tartum vargdienių vaitojimus ir jų vaikų verksmą neša laibos, gailestingos vėjo stygos, - tar­ tum atgarsis tų, kurie, paskendę varguose ir nelaimėse, žu­ do savo jaunystę, pajėgas ir sveikatą, atiduodami jas savo darbdaviams. Kaip tie geltoni medžių lapai krinta mirties pakirsti varg­ dienių broliai ir seserys - nuo vargo išdžiūvę, nuo darbo pajuodavę, - krinta su gailesčiu ir graudžiu dejavimu, anks­ tyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. O jų kapą kaip tas ru­ dens lietus mirko kasdien karčios likusiųjų ašaros, - ašaros tų, kurių toks pat prilikimas laukia. Jei tas ašaras surinktumei, pasidarytų srauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų nuneš­ ti šalin vargą, bėdas. Bet, išbarstytos po visą pasaulį, džiūsta jos nematomos, nežinodamos savo galybės. Ir liesis tos aša­ ros, kris nekaltieji, kol žus ir eis už nieką po visur išsklaidy­ toji jų galia... +++ Taip galvoja Laurynas. O tamsi rudens naktis jau išplėtė sa­ vo juodus sparnus ir apdengė jais dangų, miestą ir sodną... Gatvėse sužibėjo lempos, bet sodne, kur, prisišliejęs medžio, stovi Laurynas, tamsu. Drugys krečia Lauryną nuo drėgnu­ mo ir šalčio, bet eiti kitur nėra kur ir jis nenori. Atrado jis po medžiu akmenį ir atsisėdo, norėdamas nors kojom duot kiek atsilsėti. „Kur aš dabar dėsiuos? - mąsto Laurynas. - Kad nors drau­ 60

gą ar pažįstamą turėčiau, kurs nuramintų ir pastiprintų, su kuriuo galėčiau pasikalbėt ir pasitarti: tada nors ne taip bū­ tų baisu ir nuobodu, ne taip rūpėtų badas ir ateitis. Dabar nėra nei vieno, kurs mane paminėtų arba atsimintų. Ir kam mano gyvybė reikalinga? - Šeimynos, kuria reiktų rūpintis, nebeturiu ir neturėsiu, žmonėms gi naudos jokios atnešti nebegaliu, nes esu silpno kūno ir pailsusios dvasios. Būti fabrikanto darbininku, dirbti tik tam, kad pusbadis galė­ čiau gyventi ir laukti, kol vėl išmes pro duris, ar beapsimo­ ka? Tai kam gi dar ieškoti darbo, kam gi dar be reikalo tos naujos kančios? Ar ne geriau vienu matu pabaigti su tuo gyvenimu?..“ „Tikiu, kad darbininkų padėjimas pasigerins, kad jų laukia šviesi ateitis, bet ta ateitimi tegu rūpinas jaunesnieji ir stipres­ nieji, - tekalie jie sau naują gyvenimą... Aš pagyvenau pakak­ tinai, nors ir nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus savo fabrikantui, buvau jo tarnu. Už tai jis mane pavertė dabar elgeta - be vietos, sveikatos ir nuosavybės... Ir nejaugi, atki­ šęs ranką, turiu prašyti praeinančių „ponų“ ir rinkti skati­ kus? - Ne, niekados! Gana žemintis ir maldauti malonės tų, kuriems visą gyvenimą buvau juodu darbo jaučiu. Teduodie nors laisvai numirti, jei nedavė laisvai gyventi...“ Laurynas galvojo apie tai šaltai - be galvos karščio ir šir­ dies skausmo. Jam nors liūdna, bet ramu. Mintis, kuri pasku­ tiniu laiku pradėjo jį lankyti, dabar ima valdyti visus jo jaus­ mus, giliai rausiasi po jo omenę. Jam toks ateina noras nu­ mirti, nebejausti to bjauraus gyvenimo ir vargų, kurie jį amžinai kankino! Jis taip trokšta užmigti šitam sodne, kur 61

nors po medžiu, užmigti amžinai, medžių ošimo siūbuoja­ mas, vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas, jis nebe­ jaus nė šalčio, nė šiurpaus drėgnumo, jo vėlė nebepriklau­ sys kitiems, nebeprašys jų darbo... Atsimena jis sodžių, kur kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas, kur arė ir pjovė, - dainas, kurias su kitais dainavo, bet liūdnai nusišypso: ir ten ne geriau, ir ten skursta žmoge­ lis, tamsumo ir vargo prispaustas, visų niekinamas ir žemi­ namas, ir ten nėr kur dėtis, - reikia bėgti miestan, Ameri­ kon ir Afrikon - duonos ir naujo gyvenimo ieškotų... +++ Ilgai sėdi susimąstęs Laurynas... ilgai mąsto - galbūt apie Dievą, aną gyvenimą, o gal ir ką kita?.. Bet šitai staiga at­ sistoja, padeda vieną koją ant akmens ir pasistiepęs prade­ da graibyti rankom viršum galvos. Dešine ranka užčiumpa drūtą liepos šaką. - Gera, išturės, - taria jis balsu ir, kiek pastovėjęs, nušoksta nuo akmens. „Tai ką, - galvoja stovėdamas, - jau naktis, visi rengias gul­ tų, visi ieško atilsio, - reikia ir man pasikloti sau patalas... Juk tada ir aš nebejausiu nei drėgno šalčio, nei sąnarių skau­ dėjimo, nei pilvo gurgėjimo, - būsiu ir aš laimingiausias...“ Nėr žinios, dėl ko jam užeina noras valgyt. Atsimena, kad jo kišenėj dar yra keletas skatikų. Nueina jis prie stovinčios sodno gale lempos, ištraukia iš kišenės pinigus ir suskaito 15 kapeikų. 62

„Pavalgysiu paskutinę vakarienę ir aš“, - mąsto Laurynas ir eina maisto ieškotų. Greitai sugrįžta atgal: vienoj rankoj nešas butelį alaus ir gabalą duonos, antroj - suvyniotą virvę. Atsisėda ant ak­ mens ir, atsilaužęs duonos, valgo. Jaučia, kaip apkramtyti duonos kąsneliai slenka iš gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... jis pradeda žagsėti. Atsidaro butelį alaus ir geria. Šaltas skystimas tartum šildo Lauryno vidurius, bet paskui jį paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, - noras valgyti praeina. Laurynas užkiša butelį, deda alų su duona kišenėn ir sku­ binai atsistoja, tartum bijodamas pasivėlinti. Nutveria vir­ vę, pasistoja ant akmens ir griebias už šakos, bet iš greitumo paslysta ir krinta žemyn. Giliai alsuodamas, sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens - ir vėl užneria už šakos virvę. Galvoja jis tik apie viena... Kilpa prirengta... Laury­ nas įkiša jon savo galvą ir pasispyręs pasikabina ore... Akyse jam šokinėja žiburėliai, pradeda plėstis tai raudoni, tai žali ratai, bet visa kas akies mirksniu nyksta iš jo omenės: pasidaro tamsu. Nebejaučia jis nei savo baisaus krioki­ mo ir putojimosi, nei kojų traukymo, kurios riečias ir tie­ sias kaip nuo priemėčio. Jo kūne amžinai užminga mintis ir jausmai, nutyla visi gyvenimo vargai... Tik ūžia ir staugia šiaurės vėjas, siūbuodamas kabantį ant šakos Lauryną, liūdnai čežena smulkutis rudens lietus, šla­ pindamas jau sustingusį jo kūną, ir graudžiai šlama krisda­ mi medžių lapai, tartum glostydami pamėlynavusį veidą...

63

ANT P L E NT O

Eilės prozoje

Kaip baltas audeklas tęsiasi tarp žaliuojančių laukų, pievų ir gojų lygus ir platus plentas, margais akmenėliais išbarsty­ tas. Nematyti jam nė pradžios, nė galo. Važiuoti, raiti ir pėsti keliauna iš vienos pusės į kitą. Giedra saulelė savo spin­ duliais šildo žemę, plentą ir keliauninkus. Sitai su pora pui­ kių širmų arklių važiuoja gražiai apsitaisęs ponaitis; prisiglau­ dus prie jo sėdi jauna mergina, baltai apsirėdžius ir brangiu brylių pasipuošus; jų sveiki ir gražūs veidai linksmai žiūri aplinkui, visur rasdami tiktai puikumą ir šaltinį meilės; lai­ kas nuo laiko vienas kitam maloniai paveizi į akis, prasijuo­ kia ir dar arčiau susiglaudžia. Šitai skubina į artimą miestą storas prekėjas, norintis atlikti reikalą su fabrikantu, nuo kurio jis ima pardavimui išdarbius; jis taipgi ramiai veizi aplinkui, nes veža su savim nemažai likusio nuo pardavimo gryno pelno; jam gerai sekasi prekystė, ir jis ilgainiui dar daugiau svajoja uždirbti. Čia pat paskui jį varosi plentu grū­ dų vežimą ūkininkas, skubinantis į malūną: jam reikia pasi­ ruošti „ant primicijos“ savo sūnaus kunigo, kuris už kelių dienų žada parvažiuoti pas tėvus, - dėl to ūkininko veidas nors apdegęs ir nuvargęs, bet ramus ir linksmas. Dar toliau ant plento matytis raišas ubagėlis, velkantis prikrautas terbas maisto: jį viešiai apdovanojo geri žmonės, - ir jis links­ mai kiūtina namon, rokuodamas, kad ne tiktai jam pačiam, 64

bet ir jo mažam paršiukui užteks kelioms dienoms pramisti. Visi linksmai keliauna lygiu ir plačiu plentu, savo įvairiomis mintimis užimti. Kiekvienas apie save rūpinas, tiktai gied­ ros saulelės spinduliai šildo ir apšviečia visą gamtą... Daug važiuotų, raitų ir pėsčių skubinai keliauna plentu, ar tai linksmomis, ar liūdnomis mintimis užimti, bet kiek­ vienas keliauna pirmyn, turėdamas viltį geresnės ateities, ir nepagalvoja apie tuos, kurie jiems tą plentą supylė. Daryto­ jai to lygaus, plataus kelio, kuriuo taip ramu važiuoti, čia pat pakelėj skaldo akmenis. Jie amžinai tie patys, toj pačioj vietoj, be jokios vilties ateity. Tiktai palengva, kaip čerepokai, keliauna jie nuo vienos akmenų krūvos prie kitos, skal­ dydami juos į smulkius akmenėlius, kuriuos ilgainiui ke­ liauninkai paverčia į dulkes. Tas jų vienodas darbas tęsėsi kasmet be jokių atmainų; jie visas savo spėkas atiduoda tiem smulkiem akmenėliam ir savo akimis mato, kaip jų kruviną triūsą svetimi žmonės paverčia į dulkes, kurias paskui vėjas išnešioja po laukus. Ir už tą jie gauna tiktai mažą duonos gabalėlį. Matau jų apdegusius, pajuodavusius veidus, pra­ kaito išpiltus... Vienmarškiniai, su pusplike krūtine, akme­ nį tarp kojų, apraišiotų apdriskusiais skepetgaliais, suspau­ dę, kūjį į pūslėtas rankas paėmę, be perstojo dirba, ar tai saulė nemielaširdingai kepintų, ar tai lytų. Jiem nerūpi gam­ tos puikumas ir apsireiškimai dvasios; jų mintys neina to­ liau to akmens, iš kurio su įnirtimu jie kala sau duoną. 1903

65

PABĖGĖLI S

Netoli už kalnelio sužviegė traukinys. Buvo visų šventės pir­ moji diena, mišių laikas, todėl žmonių stotyje buvo nedaug. Stovėjo tik stoties viršininkas su raudona kepure ir pasipū­ tęs žandaras su didele ir tokia pat raudona, kaip ano kepu­ rė, nosim, kuri kaip kupstas tupėjo ant jo raupuoto veido; šaly, prie sienos, susirietusi ant žemės, sėdėjo su baronkomis ir bandelėmis žydė, netoli jos riejosi trys žydeliai... Dar arčiau sužviegė traukinys, - visi nutilo ir ištempė kaklus: čia pat iš už medžių pradėjo virsti kamuoliais dūmai, ir trau­ kinys, šnypšdamas ir pūkšdamas, su triukšmu sustojo. Iš vi­ daus išlipo keli žydeliai, pilvotas ponas su ponia ir paūgėju­ siu vaiku ir dvi moteri; paskiausia išėjo jaunas vaikinas, stu­ dento technologo rūbais apsivilkęs. Išlipęs studentas apsi­ dairė, tarsi ko ieškodamas, paskui pasisuko nuo stoties ant vieškelio ir vienoj rankoj nešinas ryšeliu nuėjo miestelin. - Ar nežinai, koks tai studentas? - paklausė stoties sargo žandaras. - Tai bene Gaigalas, - atsakė tas ir pažiūrėjo į vieškelį, kur dar matyt buvo einantis studentas. - O ko jis čia važinėja? - klausė toliau žandaras, atsiminęs studento ryšelį. - Gi turbūt pas gimines, - čia netoli jo tėviškė... - Mm, - numykė žandaras ir taip pat pažiūrėjo į vieškelį. 66

Studentas tuo tarpu jau ėjo miestelio gatvėmis ir keikė purvyną, kuriuo jam reikėjo bristi. Tai iš tikrųjų buvo Gai­ galas, „inžinierius“, kaip jau jį vadino jo parapijos žmonės. Mokės jis Petrapily. Išbuvo tenai trejus metus. Tik pernai prieš Velykas per sumišimus kartu su kitais tapo ir jis išvary­ tas iš instituto. Gaigalas nenusigando: sugrįžo Lietuvon ir apsigyveno vienam mieste; gavęs porą lekcijų, šiaip be taip vertės ir laukė, kol jį vėl priims atgal mokyklon. Apsigyvenęs netoli savo tėviškės, tarp savų žmonių, iš pra­ džios retkarčiais, paskui vis dažniau pradėjo tenai lankytis: susipažino ir arčiau susiėjo su keliais to krašto vaikinais ir pamėgo su jais matytis ir pasikalbėti. Seniau, dar gimnazijoj būdamas, su savo krašto jaunuomene beveik nesusieidavo. Iš pradžios, kolei dar ketino būti kunigu, apie tokių susiėji­ mų reikalingumą negalvojo; paskui, jau nutaręs baigti aukš­ tąjį mokslą, pirmučiausia puolė prie knygų, norėdamas pats labiau dvasiškai išsiplėtoti, dvigubai išnaudoti atliekamąjį laiką. Tuomet jau pradėjo suprasti, kad būtinai reikia arčiau susieiti su žmonėmis, labiausiai su jaunuomene, ir platinti šviesos ir mokslo kritulius, bet vis tai progos, tai laiko ne­ buvo. Paskutiniais gimnazijos metais ir Petrapily jau būda­ mas, per vakacijas tai lekcijų, tai praktikos išvažiuodavo savo tėviškę tik labai retai ir trumpai teatlankydavo. Tik kai išvarytas iš instituto apsigyveno Lietuvoj, galų gale galėjo susieiti su jaunuomene ir pradėti tarp jos veikti. Atvažiavęs tėviškėn ir arčiau susiėjęs su keliais savo krašto berniukais, Gaigalas nustebo: vaikinai, į kuriuos jis seniau visiškai neatkreipdavo atidos, buvo ne tokie, kaip jis manė, 67

jie jau skaitė laikraščius, platino knygeles. Dar labiau stebė­ jos, patyręs, kad tai jaunųjų gimnazijos mokinių darbas. Jam buvo ir gėda, ir smagu. Gėda dėl savęs ir kitų savo draugų studentų, kurie tik mokėjo gražiai pakalbėt; smagu ir links­ ma dėl naujosios mokinių kartos; tie mokiniai nors gal ir nemokėjo gražiai kalbėti, bet už tai jau mėgino dirbti. Nuo tų pačių vaikinų Gaigalas patyrė, kad geriausias veikėjas buvo čia ketvirtos klasės mokinys Antanas Balčiūnas. Tas Anta­ nas triskart per metus parvažiuodavo tėviškėn vakacijų, vi­ suomet atsiveždavo po knygų ryšelį ir išplatindavo tarp jau­ nuomenės. Patyręs apie tai, Gaigalas tik pečiais traukė. - Juk tai mano mirusios sesers sūnus, - stebėjosi jis, - o aš taip mažai atkreipdavau į jį atidos, apsieidavau kaip su vaiku... Atsiminė Gaigalas, kad jis dargi pats prikalbėjo savo švogerį leisti Antaną mokytųs, pats apsiėmė jį prirengti ir įstatyti mokyklon. Pabaigęs gimnaziją, važiuodamas Petrapilin, pali­ ko jis Antaną antroj klasėj. Paskui matydavos su juo tik per vakacijas - trumpai ir retai; susitikdamas davinėjo jam, teisy­ bė, pasiskaitymui ir platinimui lietuviškų knygelių ir laikraš­ čių, bet arčiau nebuvo laiko susieiti, - todėl nežinojo, kokius vaisius sėja tie raštai jautrioj Antano širdy. Apie tai patyrė tik metai atgal, susipažinęs su sodžiaus vaikinais. Patyręs pama­ tė, kad jo jaunas giminaitis Antanas jau jį pralenkė: jis pats vis tik dar svajojo dirbti tarp sodžiaus ir miestelio jaunuome­ nės, o tas jau dirbo. Tai jį patį pastūmėjo prie darbo. Jis norė­ jo būtinai susitikti Antaną, pasikalbėti su juo, bet vis nesise­ kė: ar jis negalėdavo atvažiuoti tėviškėn, kai Antanas būdavo 68

namie, ar atvažiavęs jo nerasdavo. O šįmet rudeniop, susiti­ kęs švogerį, patyrė, kad Antanas išvažiavęs Kaunan, sutikęs būti kunigu. Iš karto Gaigalas nenorėjo tikėti, užsipuolė ant švogerio, dėl ko toliau sūnaus neleido, dėl ko gimnazijos ne­ davė baigti. Bet kai tas, nors pasiturįs ūkininkas, pasakė, kad neturįs iš ko, Gaigalas numojo ranka. Gailėjo jis Antano, tu­ rinčio norą prie knygų ir šviesos, bet padėti jam negalėjo: pats buvo plikas kaip tilvikas. „Pagaliau juk pats sutikęs būt kunigu, - mąstė ramindama­ sis Gaigalas, - gal iš tiesų turi prie kunigystės patraukimą?“ Bet kiti vaikinai papasakojo jam, kad Antanas tik tėvo mu­ šamas ir spiriamas išvažiavęs seminarijon, kad jokio patrau­ kimo prie kunigystės neturėjęs. Gaigalas nežinojo, ką dary­ ti. Matė, kad su švogeriu vis tiek nesusikalbės. Pagaliau pa­ rašė Antanui Kaunan laišką, kad duotų apie save žinią, aprašytų, kaip buvo. Bet atsakymo nesulaukė. - Tai jau turbūt seminarijoj apsiprato ir nebenori rašyti, nutarė Gaigalas. Bet jis vis tik labai norėjo patirti, kaip su Antanu. Ir dabar, brisdamas marmalynėmis nuo miestelio stoties, apie tai gal­ vojo. Tikėjosi pasimatyti su kokiu nors vaikinu, pasikalbėti apie reikalus ir apie Antaną paklausinėti... +++ Perėjęs dvi gatvi, Gaigalas atsidūrė prie raudonų mūro na­ mų. Tai buvo žydo Berelio sankrova. Pas tą Berelį Gaigalas, kai atvažiuodavo, visuomet užeidavo. Tai buvo sueigų vieta: 69

daugiausia čia galima buvo po visam susitikti su giminėmis, pasimatyti su pažįstamais, pasidėti savo daiktus... Įėjęs sankrovon, Gaigalas pasisveikino su šeimininke ir pro kitas duris įėjo seklyčion. Čia kertėj sėdėjo du vyriškiu: vienas - sodietis, kokių 25 metų vaikinas, aukštas, geltonplaukis, su linksmom mėly­ nom akim; antras - dar visai jaunas, kokių 17 metų berniu­ kas, gimnazijos mokinio rūbais apsivilkęs. Sėdėjo abu su­ siglaudę ir tylom, bet karštai kažin apie ką kalbėjos. Užgirdę, kad prasivėrė durys, nutilo... - Antanas! - sušuko nustebęs Gaigalas, pamatęs gimnazi­ jos mokinį, - na, kokiu gi būdu tu čia dabar atsiradai?.. -Juk aš maniau, - kalbėjo, sveikindamasis su vienu ir su antru, Gaigalas, - kad tu Kauno seminarijoj rekolekcijas sė­ di, kunigo rūbais vaikščioji? Tavo tėvas man sakės, kad tu išvažiavęs Kaunan, sutikęs būti kunigu?! Antanas, liūdnai šypsodamasis, tylėjo. - Matai tamsta, jis iš seminarijos pabėgo, - tarė, linksmai juokaudamasis, geltonplaukis vaikinas. - Pabėgo?! - sušuko, pašokdamas nuo kėdės, Gaigalas, na, vyreli, tai ko gi tu tyli? Tokį milžino darbą įveikei, o dabar nosį pakabinai! Pasakok visa iš eilės, kaip atsitiko, dėl ko pabėgai?.. - Nepatiko... - atsakė nenoromis Antanas ir atsiduso. - Ir aš matau, kad nepatiko, bet dėl ko? - klausinėjo pri­ sispyręs Gaigalas. - Argi gali toks daiktas patikti? - pakėlęs akis, su persitik­ rinimu prašneko Antanas. - Atvažiavęs Kaunan, pakliuvau, 70

kad tamsta žinotum, kaip kokian kalėjiman: nė artimų drau­ gų, nė pažįstamų, nė lietuviškų knygų, nė laikraščių, - nie­ ko, prie ko jau buvau pripratęs; uždarytas tarp keturių sie­ nų, matai, kad visur tave varžo ir saugoja; iš tų pačių klieri­ kų yra tam tikri šnipai, kurie kaip kokie žandarai, sekiodami paskui, sergi kiekvieną tavo žingsnį... Neišbuvau nė mėne­ sio, - spjoviau ir išėjau. - Broliuk tu mano, - tarė, linksėdamas galva, Gaigalas, reikėjo pabūti nors vienus metelius, būtų tave kaip sirmetę ištaisę: po metų kitų jau iš aukšto į mus žiūrėtum kaip į ko­ kius bedievius ir paklydėlius, jaustumeis visų protingiausias... - Niekuomet! - kuone su ašaromis sušuko Antanas. - Ne vieną girdėjau taip tvirtinant, vienok po metų jau kaišiojo davatkoms savo ranką bučiuoti. - Galbūt ir yra tokių, bet ne aš! - tarė tvirtu balsu Anta­ nas, - tėvo spiriamas, išvažiavau Kaunan, bet būti seminari­ joj nemaniau. Taip ir rektoriui nuvažiavęs pasakiau... - Na, o rektorius ką? - paklausė Gaigalas. - Tai ką jis! Negerai, sako, neklausyti tėvo. Kur tu, girdi, dabar dėsies? Pabūk kiek, - gal patiks, kai apsiprasi... - Ir paklausei? - Paklausiau, nes iš tiesų norėjau pagalvoti, ką turiu dary­ ti, kur važiuoti, - seminarijoj vis tiek pasilikti nemaniau. Bet ji man taip atsibodo, kad turėjau bėgti anksčiau, kaip pats buvau paketinęs. - Na gerai, o ką gi dabar manai daryti? - Nežinau, - atsakė liūdnai Antanas, - gal tamsta duosi rodą? Juk dėdė esi... 71

- Ar šiaip, ar taip, reikia kas nors išgalvoti, - tarė Gaiga­ las, - nes iš tavęs, matau, dar blogesnis kunigas kaip iš ma­ nęs... Tik šit ką, Jurgi, - atsigręžė jis prie geltonplaukio vai­ kino, - paimk va šitą ryšelį ir nešk pas savo pažįstamus pa­ dėtų: atvežiau jums naujų laikraščių ir knygelių... - Parodyk tamsta! - sušuko Jurgis. - Paspėsi, paspėsi! - suturėjo jį Gaigalas, - čia pas Berelį neparanku vartyti. Nunešk ir tuojau sugrįžk, atsivesk nutvė­ ręs keletą vyrukų - pasikalbėsime. Mudu rasite ant aukšto, žinai? - ten niekas po akim nesimaišys. - Žinau, žinau, - linksmai atsakė, išeidamas pro duris, Jurgis. ą. ą. ą.

Gaigalas paprašė Berelienės rakto ir, užlipęs su Antanu ant viršaus, užsidarė atskiram kambary. Ilgai vaikščiojo Gaiga­ las po kambarį, galvodamas, ką daryti, kokią rodą Antanui duoti. Bet sunku buvo kas nors išgalvoti. Pagaliau paklausė: - Pasakyk tu man, Antanai, ar negali tavęs tėvas toliau leisti gimnazijon, ar tu neprašei jo? - Prašyt prašiau, bet kur tau! - pamojo ranka Antanas. Ir klausyt nenori. - Tai ką gi jis sako? - O ką jis sakys? Aš tau, sako, išvaikysiu tuos monus iš galvos, - paminėsi tu mane! Sėdėsi man namie! Kai primyg­ siu prie darbo, pats imsi prašytis seminarijon, o neklausysi baslį paimsiu! Taip karšiu, kad net garuosi! 72

- Tai gal ir dabar muša? - Neduok Dieve, kad tamsta žinotum!.. Juk aš darbo ne­ bijau, - skundėsi Antanas, - su mielu noru dirbčiau ir sunkiausią darbą. Bet tėteliui to ne gana. Už menkiausią daiktą išjuokia, stumdo, muša. Ir tai prie šeimynos, prie vaikų ir svetimų žmonių, - nėr kur akių dėti. O vėl tie iškalbinėji­ mai ir pamokslai, kuriais kasdien graužia, - tie pikčiau kaip mušimas. Ilgai kentėjau. Et, maniau sau, apsiprasiu ir galė­ siu gyventi! Net svajojau, kad, tarp savųjų žmonių gyvenda­ mas, geriau galėsiu platinti lietuviškas knygas ir laikraščius, nors tiek naudos atnešiu savajam kraštui. Bet kur tau! Ma­ tau, kad niekis: taip bloga, kad nors bėk kur užsimerkęs... - O pamotė tavęs nesigaili? - Gailis ir užstoja, prikalbinėja tėtelį net toliau leisti gim­ nazijom Bet ką ji padarys?.. Pagaliau ne jos vaikas... - Ar velnias jam tuos norus galvon įkalė! - sušuko supy­ kęs Gaigalas. - Pats kaip koks šlėkta ir į sumą, kiek žinau, pasivėlina, o sūnų vienok būtinai nori matyt kunigu. Kada gi pagaliau išnyks tie prietarai? Gaigalas vaikščiojo po kambarį ir drebančia ranka sklaidė ant savo galvos pašiurusius plaukus. Jo veidas buvo užkai­ tęs, o akys žibėjo kaip žarijos; kraujas virte virė, o mintys kaip viesulas sukosi po galvą. Vienas užmanymas lindo paskui kitą, bet visi netiko, buvo neišpildomi. Antano jis neišpasakytai gailėjo, norėjo kokiu nors būdu jam padėti. Seniau gal nebūtų jis jam taip rūpėjęs. Bet dabar... dabar Antanas jo akyse išaugo ir sutvirtėjo, pasirodė rimtu žmo­ gum, o ne vaiku, kaip dar neseniai apie jį manė. Jam būtinai 73

reikėtų baigti gimnazija ir aukštesnysis mokslas, nes iš tokio ir pabaigus drąsiau galima tikėtis naudos. Taip mąstė Gai­ galas. Jis matė, kad Antanas prisirišęs prie savo krašto žmo­ nių, su jais susieina, tarp jų dirba, platina susipratimą. O toks pamatas, pačiam gerajam laike padėtas, greit negrius: pažiūros ir persitikrinimai, anksčiau įgyti, neduoda žmogui pavirsti į niekus, bet spiria jį toliau plėtotis ir tobulintis; bloga tik tuomet, jeigu žmogus visiškai neturi pažiūrų ir persitikrinimų. Tuo Gaigalas persitikrino, prisižiūrėdamas savo draugams studentams: jeigu dar galima ko gero tikė­ tis, tai tik nuo tų, kurie jau iš gimnazijos šį tą išsineša... Bet kaip padėti Antanui, to Gaigalas nežinojo... - Ar tavo tėvas šiandien yra čia miestely? - paklausė pa­ galiau Antano. -Yra. - Na, tai aš su juo pasikalbėsiu... - Kad jis ant tamstos piktas, - atsakė bailiai Antanas. - Už ką? - iškėtęs akis, paklausė Gaigalas. - Tėtelis sako, kad tai tamsta esąs kaltas, kad aš išstojau iš seminarijos, kad tai tamsta mane prikalbėjęs. -Jam turbūt galvoj negerai! - suriko Gaigalas. - Juk aš su tavim paskutiniais metais visiškai nesimačiau, o ir pirma apie tai niekuomet nesikalbėjau, - mažas dar buvai. Na, jeigu taip, tai bala jo nematai! Nesikalbėsiu su juo, - dar blogiau gali būti: patyręs, kad tu man visa papasakojai, dar primušt tave gali... Ir bjauri gi istorija, tegul ją velniai! - sukeikė Gaigalas, be mielaširdystės kramtydamas savo ūsus. - Užuis tave tėvas, pavers į niekus, o naudos jokios!.. Nė pasigailė­ 74

jimo, nė gėdos neturi... Ir kam, iš seminarijos išėjęs, važia­ vai dar namo! Jau reikėjo tiesiai ar aptiekon, ar kiton kokion versmėn sprukti, - vis geriau būtų buvę! - Aš taip ir buvau padaręs... - Kaip tai? Tai kokiu gi būdu tu čia? - nustebo Gaigalas. - Klausyk tamsta, - prašančiu balsu kalbėjo Antanas, matai, aš ne visa papasakojau. Įstojau seminarijon, bet jau sakiau tamstai, kad būti tenai nemaniau. Tuojau parašiau Maskvon vienam savo pažįstamam, tarnaujančiam aptiekoj, kad paklausinėtų apie vietą. Po dviejų savaičių aptu­ rėjau žinią, kad vieta yra. Tuo laiku ir nuo tamstos atėjo laiškas. Tai mane dar labiau padrąsino. Nieko daugiau ne­ laukdamas, atsiėmiau nuo rektoriaus popierius ir išvažia­ vau... Įstojęs aptiekon, parašiau tėteliui laišką - visa papa­ sakojau, prašydamas, kad nepyktų ir dovanotų. Apturėjau nuo jo laišką, skaitau - net plaukai ant galvos atsistojo: keikia ir lojoja kaip tik išmanydamas ir liepia tuojau grįžti namo, o jei ne, tai per policiją išreikalausiąs. Pabijojau, kad „etapu“ neparvarytų, ir parvažiavau... Nebeparašiau ir tamstai - gėda buvo. - Na ir kvailas gi tu! Pabijojo, kad „etapu“ neparvarytų! Juk pasportą turėjai? - Turėjau... - Tai ko gi tau dar reikėjo? - Aš girdėjau, - tylom kalbėjo paraudonavęs Antanas, kad tėvas visuomet ir visur galįs pareikalauti pas save sūnų nors ir „etapu“, sako, toks įstatymas esąs. - Toks įstatymas tik ant popieriaus! - atsakė nekantriai 75

Gaigalas. - Dievui dėkui, praėjo ta gadynė, kuomet tėvas ir užmušti savo vaiką galėdavo... Parvaryti „etapu“, kad paskui stumdytų ir muštų?! Ir tai vis dėl kunigystės! Ar pasiuto žmogus, ar ką?! Pasakyk geriau, ar rimtai ketini seminarijon nebevažiuoti? - Žinoma, rimtai. - Nevažiuosi, kad ir tėvas muštų, varytų arba giminės verk­ tų, prašytų? - Ne ir ne! - O juk ir namie negali būti! Užjodinės tėvas! - Oi, negaliu, - atsiduso Antanas, ir ašara, didelė kaip žirnis, nuriedėjo jam per veidą. - Tai nėra ko ilgai galvoti, - važiuok vėl aptiekon. - Neleis tėtelis... - Neleis?! - sušuko, pašokęs nuo vietos, Gaigalas. - Tai važiuok nesiklausęs! Velniaižin, ligi ko gali prieiti žmogaus kvailumas! - Kad pinigų neturiu kelionei. - Tai aš duosiu!.. - Šit ką, - jau ramiu balsu kalbėjo Gai­ galas. - Išeiti nepasisakius iš tėvo namų - nelabai gražu, bet jau visiškai bjaurus daiktas mušimai ir stumdymai namuo­ se. Todėl jau geriau išeiti, nors ir slaptom, nekaip pasilikti. Pasikalbėsiu su tavo tėvu kitąkart, - dabar esu supykęs ir galiu dar visą reikalą pagadinti... O padarysiva šitaip: aš dabar važiuoju pas brolį, bet poryt grįžtu atgal. Lig tam lai­ kui apsvarstyk gerai visa ir, jeigu kaip matysi, atvažiuok po kelių dienų pas mane: tada ir nutarsiva, kur važiuoti. Iš na­ mų neimk nieko: visa gausi pas mane. Bloga, žinoma, kad 76

prisieis iškeliauti: čia būtum labai naudingas, bet ką daryt, reikia tikėtis, kad sugrįši paskui vėl ir jau galėsi gyventi. O dabar nusiramink. Bus gerai. Pasauly visaip atsitinka, bet nusiminti per daug nėra ko: yra tokių, kuriems dar blogiau prisieina, ir tai gyvena...

+++ Jiedviem besikalbant, atsidarė kambario durys ir įėjo Jurgis ir kiti trys vyrukai. Du naujuoju buvo dar visai jaunu: vie­ nas - sodžiaus samdininkas, antras - tarnaujantis čia pat miestely sankrovoj, tretysis buvo jau vidutinio amžiaus žmo­ gus - siuvėjas, vaikščiojantis po žmones. Tai buvo seni An­ tano pažįstami, jo draugai. Pasižino su jais jis jau nuo pat mažumos, ir ta pažintis neišnyko, ir kai gimnazijon įstojo. Kai Antanas pradėjo gauti lietuviškų raštų - pirma nuo Gai­ galo, o paskui ir iš kitur, - tai, sugrįžęs vakacijų namo, pir­ mučiausia su jais tuo turtu dalijosi. Nuo trečios klasės ne­ būdavo vakacijų, kad Antanas neparvežtų savo draugams ryšelio, pilno knygų. Draugai negalėjo atsidžiaugti Antanu, o Antanas jais. Ir skaitytojų skaitlius parapijoj greitai augo. Kai metai atgal Gaigalas su jais susipažino, tai šitie vaikinai buvo jau gerokai išsiplėtoję, galvojo įsitaisyti savo knygyną, pasidaryti hektografą, turėjo parapijoj ir apylinkėse dau­ giau kaip 50 skaitytojų, - tarp jų ir keletą merginų, - kurie mokėjo kas mėnesį draugystės kason pinigus. Gaigalas, pa­ matęs, kokia tai dirva ir puiki pradžia, delnais plojo iš džiaugsmo. Jis negalėjo sau dovanoti, dėl ko lig šiolei snaudė 77

ir buvo visiškai nuošaly, ir nusišypsojo, atsiminęs, kad su tais žmonėmis susiėjo tik tada, kai jį iš mokyklos išvarė. „Ar ne geriau būtų, kad maskolių valdžia daugiau tokių ponaičių iš mokyklų išvarytų? - juokėsi dabar pats iš savęs ir kitų studentų Gaigalas, - pasėdėję ilgiau savo krašte, ar neimtus pagaliau už darbo vietoj trankytis per vakacijas po Maskoliją ir tenai svajoti apie geras vietas? Kiek tai galima būtų padaryti, jeigu taip visi suprastų?“ Gaigalas dabar džiaugėsi, kad jį išvarė, nes gal ir jo dar­ bas būtų pasibaigęs gražiomis kalbomis ir svajonėmis. Jis atgijo. Jam linksma buvo žiūrėti į tuos jaunus, karštus vai­ kinus, kurių akyse jis tiek drąsos, meilės ir persitikrinimo matė: tai buvo šaltinis, iš kurio jis pats dvasišką pastiprini­ mą sau sėmės. Giliai įsmego Gaigalui širdin žodžiai, ku­ riuos su degančiom akim ir drebančiu balsu ištarė kartą, sujudintas Gaigalo apsakinėjimų ir skaitymų, minėtasis so­ džiaus samdininkas: - Tikiu, kad mūsų darbas šventas, matau parašytą teisybę, todėl dirbsim kiek galėdami. Nors mūsų dar nedaug, bet skaitlius augs ir vis tik mūsų bus viršus, - sulauksime laisvės ir laimingos ateities... Girdėdamas tokius žodžius iš prasto vaikino lūpų, Gai­ galas pamatė, kad tai ne tuščios zaunos, kaip tai kartais esti pas apšviestesniuosius, bet rimtas persitikrinimas, karš­ tas tikėjimas, ir suprato, kad kiekvieno apšviestesniojo prie­ dermė - rūpintis tą tikėjimą stiprinti ir iš visos galios dirb­ ti, kad nebūtų suvadžioti susipratusiųjų žmonių jausmai ir protas... 78

Ir dabar tie visi vaikinai suėjo drąsūs ir linksmi; akys jų juokėsi, veidai buvo sukaitę. Tai matydamu, ir Gaigalas su Antanu iš karto pralinksmėjo. Pasipylė naujienos, apsakinė­ jimai, juokavimai. Tarp kito ko, tarnaujantis sankrovoj Pet­ ras Sližiukas, baisiai neapkenčiantis davatkų, papasakojo, kaip vakar jį ir dar kitą iš miestelio klebonas šaukė pas save ir pradėjo teirautis, kokius lietuviškus, raštus jie skaitą. - Matot, ta davatka Marcelia, - pasakojo jis, - sučiupo kažin kur „Smertį“ ir nujodino pas kunigą, šaukdama, kad tai, girdi, kunigėli, Šližiuko darbas, - ir pats skaitąs, ir ki­ tiems duodąs. Tuojau mudu pas kleboną. Kam jūs, girdi, paleistuviai, bedieviškus raštus skaitot. Neteisybė, sakom, bedieviškų raštų dar ir matyt nematėm! O jeigu Marcelia sako, tai pati gal ir skaito. Taip nieko ir negavo, nors visą laiką grūmojo: aš jums parodysiu, jus paleistuviai, galgonai!!. Dabar pusė miestelio apie tai kalba. - O ką, išsigąs žmonės ir nustos skaitę?! - atsiliepė Gaigalas. - E, ką tamsta kalbi! - atsakė Petras. - Prie ginamo daikto žmogus visuomet labiau linksta. Jau šiandien mane du mies­ tiečiu vaikinu, kurie seniau apie skaitymą visiškai negalvo­ jo, kalbino: ar negali, girdi, Petrai, ir mudviem tą „Smertį“ parodyti. Net Ona Blažyčia ir ta prašė. Dabar skaitytojai dar labiau dauginsis... - O ar žinot, ką šiandien klebonas per pamokslą pasakė? prašneko siuvėjas. - O ką tokį? - Taigi užtat, kad nebūtumėt tokie bedieviai, klausytumėt pamokslo, tai žinotumėt. O dabar jums pasakok... 79

- Na, tik sakyk greičiau, - ragino draugai. - Įlipo, kad žinotumėt, klebonas sakyklon ir praneša, kad jam policija liepusi persergėti žmones, kad neskaitytų atsi­ šaukimų, platinamų apylinkėj, nes, girdi, galite pakliūti ir nukentėti. - Negali būti! - sušuko visi. - Teisybė, - atsakė siuvėjas, - taip ir pasakė, kad jam, gir­ di, policija liepusi! - Tai bent kunigas! Nors atvirai pasisakė, kam tarnaująs, - nusijuokė Gaigalas. - O kokie gi tai atsišaukimai? - Nagi čia dabar platinami Vilniaus vyskupo paliepimu, kad žmonės neleistų j popų mokyklas savo vaikų. - Tai kaip dar vyskupo neiškeikė, - atsiliepė Jurgis, - nors juoko būt buvę... - O ar žinot, kad tik tik neiškeikė, - atsiliepė Antanas. Buvau užvakar klebonijoj (mane tėvas tenai siuntinėja, kad proto daugiau įgyčiau), tai klebonas tyčia pradėjo kalbėti, kad jaunimas esąs pasileidęs, ištvirkęs, kiekvienas, girdi, piemuo visokias knygeles skaitąs, bedieviškus atsišaukimus platinąs. Šit kaip dabar, sako, neseniai atsitiko. Iš pamoks­ lo, sako, iškeiksiu tokius raštus ir rašytojus, kad ne vienas žmogus nedrįstų jų skaityti. Šitie atsišaukimai, sakau, vi­ siškai ne bedieviški, ten tik apie Vilniaus vyskupo paliepi­ mą kalbama. O tu, sako, iš kur žinai? Pasakiau, kad radau pakelėj ir perskaičiau. Papasakojau jam turinį. Vis tiek, sa­ ko, negerai eiti prieš valdžią ir siundyti žmones... Bet, ma­ tyt, keikti jau buvo gėda, todėl tik policijos vardu gynė žmonėms skaityti. 80

- Miela dabar pamokslas klausyti! - linksmai sušuko siu­ vėjas. - Seniau, būdavo, snaudi kur nors atsirėmęs, o dabar, kad pradės apie visokius bedievius ir socialistus varyti, pra­ garu už lietuviškus raštus žmones gąsdinti, iš karto atbundi ir kunigo žodžiais pasistiprini... Ilgai dar taip kalbėjos susiėję draugai. Gaigalas su Antanu papasakojo, kas kitur dedas, o Jurgis nemaža suteikė žinių apie valsčiaus valdymą, kad buvo neišpasakyta netvarka ir visokios neteisybės, kurias Jurgis, būdamas ūkininkaičiu ir valsčiaus šimtininku, labai gerai žinojo. Kai visa buvo papa­ sakota, Gaigalas padavė užmanymą išleisti čia pat atsišauki­ mą, kur būtų žmonėms nurodyta, kaip reikalingi ir naudin­ gi lietuviški raštai, kam jie išleidinėjami, dėl ko juos kunigai keikia ir pradeda eiti išvien su maskolių policija, dėl ko to­ kia bjauri valsčiuj tvarka ir t. t. Visi užmanymą priėmė su didžiausiu džiaugsmu, nes tai buvo pirmas mėginimas. Hektografą ir rašalo Gaigalas jau buvo atvežęs praeitą kartą ir išmokęs Jurgį su Šližiuku, kaip jį vartoti. Atsišaukimą, trum­ pą, bet suprantamą ir karštą, sustatė visi čia pat vietoj. An­ tanas apsiėmė šiandien jį namie perrašyti, o rytoj su Jurgiu, kuris žinojo darbą, atspausti apie 500 lapelių. Nutarta buvo išplatinti juos trečiadienį, kuomet esti turgaus diena ir vi­ sais keliais suvažiuoja miestelin daug svieto. Pagaliau draugai išsiskirstė, ir Gaigalas, dar kartą primi­ nęs Antanui, kad neužmirštų, kas tarp judviejų buvo kalbė­ ta, nuvažiavo pas savo brolį.

81

+++ Buvo ankstyvas rudens rytas, kai iš gražaus viensėdžio kie­ mo vartų išėjo jaunas vaikinas ir pasisuko ant vieškelio, ve­ dančio miestelin. Tai buvo mūsų pažįstamas Antanas. Apsi­ vilkęs plonu vasariniu čerkezėliu, greitai jis ėjo keliu, nešda­ mas vienoj rankoj mažą ryšelį. Rytas buvo šaltas ir ūkanotas, aplink visur tylu ir ramu, tik netoli beržynėj karkė skraidydamos varnos. Rodės, ir žmogus turėjo atjausti tokį prigimties ramumą. Bet Antanas to nejautė. Prisižiūrėjus arčiau, lengvai galima buvo paser­ gėti, kad gilumoj jo dvasios skrajojo neramumas, kovojo jausmai ir protas. Nors ėjo greitai, bet tas dvasios neramu­ mas apimdavo kartais visą jo kūną, kojos stingdavo ir sutu­ rėdavo vietoj jo žingsnį. Pats nepasijusdamas, sustodavo, at­ sigręžęs žiūrėjo į tą viensėdį, iš kurio išėjo, ir sunkiai atsi­ dusdavo. „Sitai ko susilaukiau, - mąstė jis, - bėgu slaptom iš tėvo namų, kur užaugau, kur savo kūdikystę praleidau, o kur paskutiniu laiku mačiau tik paniekinimą ir neapykantą. Pri­ sieina palikti savo draugai, tarp kurių taip gerai jaučiaus, ir darbas, prie kurio taip buvau prisirišęs... Visa reikia mesti ir bėgti... nuo tėvo. O kas toliau laukia, ar grįšiu kada atgal?!.“ Atsiminė, kaip dar šiomis dienomis su savo draugais ma­ tės, kalbėjos ir juokavos, kaip pas Jurgį juodu spaudė atsi­ šaukimus, kaip paskui per visą naktį visi susitarę mėtė ir lipino juos visais keliais, - ir kokį tai triukšmą tarp žmonių ir policijos padarė! Sunku bus tai užmiršti, nors gera atsi­ 82

minti... Atsisveikindamas pasipasakojo savo draugams, kad nutarė slapta išeiti iš tėvo namų ir važiuoti vėl aptiekon, kadangi kito kelio nėra. Draugai gailėjos, bet matė, kad bū­ ti pas tėvą negalima. Todėl patys rodijo geriau išvažiuoti, tik prašė, kad, pabuvęs kokią porą metų, būtinai sugrįžtų atgal savo kraštan ir, apsigyvenęs kokioj nors aptiekoj, iš naujo darbuotųs tarp savųjų. Sugraudintas jų velijimais, An­ tanas būtinai žadėjo pargrįžti... - Et, nepražūsiu, - tarė balsiai, atsiminęs tai, Antanas, - o Lietuvon vis tik sugrįšiu! Ir liūdną jo veidą nušvietė tarsi koks ypatingas spindulys, akys sužibėjo drąsa ir pasitikėjimu, ir jis jau tvirtesniais žings­ niais vėl ėjo tolyn. Ir juo tolyn ėjo, juo ramesnis jautėsi. Gailėjo jis namų ir tėvų, su kuriais taip turėjo pasielgti, bet matė, kad jis nekaltas; sugrįžti seniau buvusieji geri santy­ kiai su tėvu galėtų tik tuomet, jeigu jis važiuotų seminarijon, o to padaryti jis jokiu būdu negalėjo. Todėl tvirtais žings­ niais priėjo prie stoties ir išvažiavo traukiniu, nors liūdnas, bet jau daug ramesnis, kaip buvo iš namų išėjęs. Tiktai giliai giliai išsivežė nematomą rūpesnį, kuris graužė jo širdį... Tą pačią dieną apie pietus Antanas jau buvo pas Gaigalą, kuris jau antrą dieną jo laukė ir nerimastavo, manydamas, kad Antanas neišdrįs išeiti iš namų ir neatvažiuos. Nors lau­ kė Antano, bet, pamatęs jį, Gaigalas pajuto gilumoj savo dvasios neramumą, lyg tartum buvo kuo prasikaltęs; rami­ no jį, bet pats buvo susirūpinęs: jį gąsdino Antano ateitis. Tik kai Antanas tvirtu balsu pradėjo apsakinėti, kaip jie at­ sišaukimus spaudė ir platino, kaip jis su draugais persiskyrė 83

ir iš tėvo namų išėjo, Gaigalas nurimo ir manė: toks vaiki­ nas galbūt nepražus, neiškryps iš kelio. - Kaip puiku būtų, kad tu galėtum įstoti atgal gimnazijon ir ją pabaigtum! - tarė Gaigalas. - Bet sunku! Aš padėti negaliu, pats iš namų nieko negaunu, esu išvarytas iš mo­ kyklos ir dabar vargiai galiu verstis, o čia dar skolos, pažįs­ tamų nėra, tu gi vienas nieko nepadarysi - neturi iš ko. - Tai, apie tai nėr ko ir kalbėti, - atsakė Antanas, - grįšiu atgal aptiekon. Tai jau nutarta, {stosiu ten pat, kur buvau nuvažiavęs iš Kauno: vieta, be abejonės, bus. - Žinoma, su aptieka mažiau rūpesnio, - kalbėjo Gaiga­ las, - iš karto gausi vietą, nei pinigų, nieko nereikia. Aš tik­ tai vieno bijausi: išvažiavęs iš savo krašto, pražūsi tu toj aptiekoj. Čia taip esi reikalingas! Platinai knygeles ir laikraš­ čius, susieidavai su jaunimu, visiems patikdavai, su visais pasikalbėdavai. O juk tokių pas mus taip mažai! O ten, tarp svetimų ir mažai žinomų žmonių, kuriems mūsų dvasios rei­ kalai visiškai nerūpi, greitai visa ir visus užmirši... - Niekuomet! - sušuko Antanas, su užkaitusiu veidu at­ sistojęs nuo vietos, - aš tamstai prižadu būtinai po dvejų trejų metų grįžti Lietuvon ir čia apsigyvenęs vėl darbuotis kaip lig šiolei. - Gerai, gerai, - tarė, liūdnai šypsodamas, Gaigalas, - pri­ žadėjimų nereikia. Geriau rašinėk man dažniau apie save, ir aš rašinėsiu: tuomet vis šioks toks ryšys bus, tvirčiau ir il­ giau laikysies, ne taip greit užmirši. O dabar tuojau parašyk tėvui laišką ir aš parašysiu. Nebijok, tėvas per policiją ne­ reikalaus, o jeigu ir norėtų, nieko negautų. Dėl viso ko, jeigu 84

kas atsitiktų, tuojau man pranešk, o per Kalėdas būsiu pas brolį, tai ypatiškai su tavo tėvu pasikalbėsiu... Ryto metą Gaigalas davė Antanui kelerius marškinius ir kelnes, apvilko jį savo jau apnešiotu vatiniu, paskolino ke­ lionei pinigų ir palydėjo į stotį. Kada traukinys žviegdamas ir pūkšdamas nuėjo, Gaigalui pasidarė taip skaudu ir grau­ du, kad pasiskubino kuo greičiausiai išeiti gatvėn, kur, pats nepasijusdamas, nubraukė nuo veido išsispraudžiusias iš akių ašaras. Jį paėmė rūpesnis ir baimė. „Kas to vaikino laukia? - mąstė jis eidamas. - Gal nuo šios dienos jis jau pražuvęs savo kraštui, nebesugrįš? Arba gal greitai apie visa užmirš ir nieko nebenorės žinoti? Ir nejaugi pagaliau neateis laikas, kuomet ir neinantieji seminarijon sūnūs turės vietą tėvų širdyse ir prieglaudą jų na­ muose, o gerus santykius su savaisiais žmonėmis! O dabar kokia iš jo nauda?!“ Ir Gaigalui tai rodės, kad Antanas negerai padarė išvažia­ vęs svetur, tai matės, kad kitokio kelio nebuvo. - Kas gi to viso priežastis? - tarė balsu, sustodamas gat­ vėj, Gaigalas. Bet jam niekas neatsakė, tik jo mintys dar labiau pradėjo raustis po galvą, norėdamos atrasti tų visų liūdnų atsitiki­ mų ir santykių priežastį...

+++ Patyręs apie visa, Antano tėvas iš pradžios keikė sūnų, keršijo nedovanosiąs, per policiją išreikalausiąs, bet greitai nutilo, 85

labiausiai patyręs, kad Antanas gerai verčias. Paskui pradė­ jo net pasakoti, kad tai jis pats išleidęs savo sūnų aptiekon, kad Antanas tiek ir tiek imąs, o kai paliksiąs pagalbininku, o paskui provizorium, tai šit kiek imsiąs! Paskutiniu tarpu, Gaigalo prikalbėtas, jis net žada kitą sūnų leisti mokytųs. - Šitas tai iš tiesų bus kunigu! - sako jis apie antrąjį sūnų savo pažįstamiems ir pačiam Gaigalui. Antanas jau antri metai gyvena Maskvoj, aptiekoj, daug turi darbo, bet rašinėja Gaigalui, nors juo tolyn, vis retyn. Bet vis tik, kai taps pagalbininku, žada būtinai atvažiuoti apsigyventų Lietuvon... 1904

86

NEKALTOS AUKOS

Jau vėlus rudens vakaras. Mažam apskurusiam kambarėly ant stalelio žiba surūkusi lempikė ir jos baili šviesa vos ap­ šviečia kertėj stovinčią lovą, kur matyti nuvargusios moters sėdinti stovyla. Tai odininko pati Juzienė. Jos veidas dar visai jaunas, bet išblyškęs ir jau vietomis raukšlėtas. Liūd­ nos akys įbestos į lovą, kur guli jos maža, sunkiai serganti dukrelė. Sunkūs skausmai gniaužia jos krūtinę, ir įvairios mintys klajoja po galvą. Nesiseka šiame sviete. Užeis links­ ma valandėlė, nušviečia jos gyvenimą, bet po trumpam lai­ kui vėl greitai nyksta. Taip ir dabar: vyras buvo gavęs šiokį tokį darbą, bet neilgam, - prauostė fabrikantas, kas jis toks yra, ir atstatė nuo darbo. Ir turėjo važiuoti į kitą vietą darbo ieškoti. O ji šit liko viena be pinigų, be nieko, su dvejetu vaikų ant pečių. Jau savaitė, o vyro vis nėra. Ne gana to: persišaldė dukrelė ir apsirgo... apsirgo sunkiai, be vilties pa­ sitaisyti. O gink Dieve kitas apsirgtų! Ir Juzienė, išsigandus savo minties, pasikėlė nuo lovos ir priėjo prie pečiaus, kur gulėjo jos šeštų metų sūnelis. Apžiūrėjus nusiramino: išpil­ tas prakaito Joniukas kvėpavo ramiai ir miegojo kaip už­ muštas. Ji vėl atsisėdo ant lovos šaly savo Aleniutės ir ati­ džiai su baime jai prisižiūrinėjo. 1904

87

MAŽAS PAVEI KSLĖLI S IŠ GA R B I N GO Ž MOGA U S GY V E N I MO

Seniai tai atsitiko, bus jau daugiau kaip keturi šimtai metų, atsitiko tolimam krašte, Ispanijoje... Buvo tamsi, šalta naktis, kada vienuolynės vartus pradėjo kažin kas dunksenti. Išėjęs vienuolis pravėrė vartus ir nak­ ties tamsumoje pamatė stovintį žmogų ir šaly jo mažą vai­ kelį. Vienuolio paklaustas, kas esąs ir ko norįs, nepažįsta­ mas atsakė esąs nelaimingas pakeleivis: jau kelinta diena su savo mažu sūnumi beveik nieko neturėjęs burnoje ir mirš­ tąs badu, todėl nieko kito netrokštąs, kaip tik vandens atsi­ gerti ir gabalėlio duonos sau ir savo vaikui pasistiprinti. Gir­ dėdamas tai, vienuolis atidarė vienuolynės duris, įvedė juo­ du vidun, sušildė, davė valgyti ir kuo maloniausiai priėmė. Kada pakeleivis su savo vaiku atsilsėjo, vienuolis pradėjo jo klausinėti, kas jis toks esąs, iš kur ir kur keliaująs. Tada pa­ keleivis tokią papasakojo apie save istoriją: - Mano pavardė Kolumbas. Gimiau Italų žemėje, Genujos mieste. Mano tėvas buvo audėju, bet manęs tas amatas ne­ traukė, nuo pat mažumės įknibau knygosna, skaičiau tolimų kelionių aprašymus. Mano galvoje gimė karščiausias troški­ mas pačiam kokiu nors būdu palikti keleiviu, plaukyti po vandenynus. Džiaugsmo šiurpuliai perėjo per mano kūną, kada pagaliau tas mano troškimas išsipildė: gavau vienam laive vietą ir galėjau, nors netoli, jūrių pakraščiais plaukyti. 88

Beplaukydamas įsimylėjau ir vedžiau. Pas savo uošvį, vienos salos savininką, aptikau daug jo žemėlapių ir užrašų. Iš jų pirmą kartą patyriau apie įvairius augalus, medžius ir gyvulių lavonus, kuriuos vandenynas atneša nuo vakarų šalies ir iš­ meta ant kranto. Įsigilinau senobėn, mokytųjų vyrų raštuosna, perskaičiau Marko Polo kelionės aprašymą, pats skaičia­ vau, tyrinėjau. Mano galvoje rados šviesiau. Jei, tariau sau, vandenynas atneša nuo vakarų šalies įvairių augalų ir lavonų, tai tenai - toli už vandenų - turi būti žemė, ir toji žemė - ne kas kita, kaip tik Indija, kurion dabar mes aplink visą Afriką turime plaukti į Rytus. Ir kadangi, tariau sau, žemė apskrita, tai daug geriau keliauti Indijon tiesiai per vandenyną: tada nereikėtų plaukti aplink visą Afriką ir dalį Azijos - nereikėtų daryti tokio didelio rato: būtų daug tiesiau, lengviau ir pi­ giau. Buvau giliai įsitikinęs, kad mano sprendimas rasti tiesus kelias Indijon per vandenyną teisingas, kad būtinai tas kelias reikia ieškoti. Karštai norėjau tą savo sumanymą įvykinti, bet pats to padaryti negalėjau: buvau neturtėlis, neturėjau iš ko pasidarydinti laivų, pasisamdyti žmonių, kurie sutiktų leistis ton tolimon nežinomon kelionėn. Kas man beliko daryti? Turėjau prašyti pagalbos žmonių, kurie savo turtais galėtų tatai padaryti, aiškinau jiems savo sumanymą, išrodinėjau nau­ dingumą, kokį turėtų jie iš to mano sumanymo. Bet niekas nenorėjo manęs klausyti, ne tik man teisybės pripažinti; savo krašte, į ką tik kreipiaus, visur mane išjuokė, iš manęs tyčio­ jos: vieni bepročiu, kiti bedieviu išvadino. Bet nenurimau, nenustojau rūpinęsis: mano sumanymas švietė mano galvoje, kaip tamsioje girioje šviečia tolimas žiburėlis, ir visomis savo 89

kūno ir dvasios pajėgomis stengiaus prie to žiburėlio prieiti. Širdį sopamas, apleidau savo tėvynę ir pradėjau trankytis po svetimus kraštus, tenai ieškodamas žmonių, kurie manęs iš­ klausytų. Atėjau pas Portugalijos karalių, jam visa papasako­ jau; karalius pareikalavo, kad apie mano sumanymą nutartų mokytųjų vyrų komisija. Toji komisija pasakė, kad visas ma­ no sumanymas esąs tik sapnas, nesveiko žmogaus kliedėji­ mas, tik vienas man pritarė, bet tai negelbėjo. Tenai nieko negavęs, atėjau Ispanijon laimės ieškotų; priėjau prie karalie­ nės Izabelos, jai savo sugalvojimą išaiškinau; čia tą mano sugalvojimą atidavė universitetui nutarti, - ir vėl tik vienas atsi­ rado žmogus, kuris man pritarė, mano sumanymą pagyrė. Ir čia nieko nelaimėjau. Septynerius metus trankiausi po sveti­ mus kraštus, septynerius metus vargau, kentėjau paniekinimus, pasityčiojimus ir išjuokimus, bet visą laiką nešiojau krūtinėj savo įsimanymą, tikėdamasis sulaukti tos valandos, kada jis išsipildys. Bet matau, kad čia nieko nepešiu. Taigi keliauju da­ bar Prancūzijon, tenai ieškosiu laimės: neišsižadėsiu savo su­ manymo, kolei mano galvoje gyvens mintis, krūtinėje plaks širdis ir neš mane kojos... Dėkui tau, kad priėmei po savo pa­ stoge nelaimingus keleivius, leidai atsilsėti ir nepasigailėjai jiems savo duonos. Teužmokie už tai tau visų geriausias Dievas. Ir Kolumbas, paėmęs savo sūnų už rankos, ruošės jau eiti pro duris. - Neik! - sušuko vienuolis. - Pasilik dar mūsų krašte, gal­ būt aš tau galėsiu padėti. Gali naudotis mano pastoge ir duona, aš tuo tarpu pamėginsiu prikalbėti karalienę, kad tave išklausytų. 90

Tas vienuolis buvo pačios karalienės Izabelos graudentojas1. Buvo tatai geros širdies ir protingas žmogus. Nustebęs klausės jis Kolumbo apsakinėjimų, matė, kad tai žmogus nepaprastas ir galvotas, kad jo žodžiuose turi būti teisybė. Taigi panorėjo būtinai jam padėti: nuėjo pas karalienę ir prikalbėjo ją pašaukti Kolumbą ir dar kartą jo paklausyti. Ilgai išguldinėjo savo sumanymą Kolumbas, išrodinėjo jo naudingumą karalijai, bet jo įvykinimą valdžia diena po die­ nos vis atidėliojo. Neveikiai, tik po ilgų derybų, gavo Kolumbas iš Ispani­ jos valdžios tris laivus ir 120 žmonių ir 1492 metais rugpjū­ čio 3 dieną išplaukė su jais vandenynan, tolimon nežino­ mon kelionėn. Laivai buvo mediniai, nedideli, genami tik vėjo ir vandens. Ispanijos krantas veikiai išnyko jiems iš akių. Kur pažvelgs aplinkui, visur buvo matyti vien dangus ir banguojančios jū­ rės. Slinko diena po dienos, savaitė po savaitės, žemės gi vis nematyti, - vanduo ir vanduo be galo, be krašto. Neįpratę į tokią ilgą kelionę jūrininkai nuliūdo: juokavimų vietoje jau buvo girdėti dūsavimai arba keiksmai. Dažnai Kolumbas ta­ rėsi tame vandenyne turėsiąs mirti, tūlas galbūt griežė ant Kolumbo dantį, kad tai jis visa padarė. Jau du mėnesiu praėjo, kaip išvažiavo jie iš Ispanijos, žemės gi vis nematyti; kai kurie jūrininkai troško geriau numirti negu plaukti toliau. Bet štai vanduo atneša žaliuojančias medžių šakeles. Visi atgijo: gal­ būt žemė netoli?! Pagaliau spalio 11 dieną vienas jūrininkas 1Nuodėmių išklausvtojas, perspėjėjas {autoriaus išnaša).

91

sušuko: „Žemė!“ Visi išbėgo pažiūrėtų ir netoli pamatė gra­ žią, puikią salą, pilną įvairių medžių ir žolynų; jos pakraščiais bėgiojo laukiniai žmonės - vyrai, moterys ir vaikai, įvairiai pasipuošę. Nuvargusių jūrininkų džiaugsmas buvo neapsa­ komas: vieni bučiavos, kiti verkė. Išlipęs Kolumbas praminė šitą salą San Salvador, t. y. Išganytojo sala. Salos gyventojai sutiko Kolumbą ir jo žmones geruoju, žiūrėjo į juos kaip į kokius dievaičius arba atėjusias iš ano pasaulio dvasias; išgir­ dę juos šaudant, tarė, kad tai bus pats Dievas atėjęs griausmu nešinas, - ir krito ant žemės; drabužių beveik jokių neturėjo, tik buvo apsikaišę visokiais papuošalais iš plunksnų, aukso ir kaulų. Iš jų Kolumbas patyrė, kad į vakarus ir pietus nuo tos salos esančios kitos žemės, kad tenai galima esą rasti daug aukso ir kitų brangiųjų daiktų. Linksmi dabar grįžo Kolumbas ir jo žmonės namo pra­ neštų visiems geros naujienos. Kely užpuolė juos baisi vėt­ ra, ir Kolumbas kuo tik nenuskendo jūrėse. Tačiau išsigel­ bėjo ir laimingai sugrįžo Ispanijon. Čia jį karalius ir karalie­ nė ir visi gyventojai pasitiko su didžiausia iškilme ir garbe: visi dabar pamatė, kad Kolumbo buvo sumanyta teisingai. Jis atvežė jiems atrastosios žemės turtų - augalų, gyvulių ir žmonių, kurių čia ligi šiolei dar niekas nebuvo regėjęs. Dabar Kolumbui davė jau 17 laivų ir tūkstantį du šimtu ginkluotų žmonių. Jis vėl išplaukė atgal į vakarus. Šiuo kar­ tu jis atrado daug mažų ir keletą didžių salų ir tarė, kad tai rytinis Azijos krantas... Bet čia prasidėjo Kolumbo nelaimės. Tarp atkeliavusiųjų su juo žmonių buvo daug aukštos kilmės ponų. Jie pavydėjo 92

Kolumbui garbės ir valdžios, kurią šis buvo įgijęs, pradėjo jo nebeklausyti ir priešintis, visaip jam kenkti ir skųsti jį Ispanijos vyriausybei. Kolumbas turėjo sugrįžti Ispanijon ir išsiteisinti prieš karalių ir karalienę. 1498 metais jis trečią kartą iškeliavo, vėl atrado keletą naujų salų. Bet ispanai vėl prieš jį sukilo, karaliui gi pramaninėjo ant jo visokius nebūtus daiktus. Tada karalius išsiuntė valdi­ ninką, vardu Babadilą, kad tas visą dalyką ištirtų vietoje. Su­ sitikęs Kolumbą, Babadila surakino jį geležiniais pančiais, už­ dėjo ant jo grandinius1ir taip parsiuntė jį Ispanijon. Karalius liepė paleisti Kolumbą, bet valdžios jam nebesugrąžino. Dabar Kolumbas niekam neberūpėjo, visi jį užmiršo. Žmo­ gus, kuris tiek metų vargo, kol įvykino savo sumanymą, ku­ ris atrado visą Naująjį Pasaulį, kuris Ispanijos karalijai ir jos gyventojams suteikė didžiausius žemės plotus, apdovanojo juos „Indijos“ brangenybėmis, buvo dabar visų apleistas ir paniekintas, vėl gyveno varguose, kentėjo badą ir šaltį. Nebeilgai gyveno Kolumbas: nuliūdimo ir širdies skaus­ mo suspaustas, jis pasimirė 1506 metais. Pildydamas Ko­ lumbo norą, jo sūnus tėvo graban įdėjo grandinius ir geleži­ nius pančius, kuriais jo tėvas buvo surakintas. Tais pančiais atmokėjo Kolumbui žmonės už tai, ką jis jiems gera buvo padaręs2. 1904

1 Pančius iš grandžių, iš narių (autoriaus išnaša). 1 Atrastasai Kolumbo Naujasai Pasaulis buvo pramintas Amerika - to žmo­ gaus vardu, kuris tas žemes pirmas aprašė {autoriaus išnaša).

93

ANT UE T L I B E RGO GI EDRA!

Nors jaučiaus nekaip, bet atsikėlęs apsitaisiau ir išėjau mies­ tan pažiūrėtų, koks oras. Buvo šaltas, apniukęs rytas, ir ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti. Tik slinko pro šalį žmonių šešėliai, taukšėdami į akmenis savo batais, kažin kur toli skambėjo vežėjo varpelis, aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis - atilsio diena. Eidamas miesto gatvėmis, pamačiau ant kerčių išlipdytus raudonus apskelbimus: „Ant Uetlibergo giedra!“ To telau­ kiau. Seniai norėjau pamatyti, kaip tas apgulęs miestą rūkas išrodo nuo kalno viršūnės. Nors oro drėgnumas pro nosį ir gerklę rausės plaučiuosna ir kaip koks dusulys slėgė krūti­ nę, nors šiurpuliai kratė kūną, tačiau noras pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų neregėtą paveikslą, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties gražumu buvo toks karš­ tas, kad, nieko nelaukdamas, pasukau į vakarus ir skubėjau, skubėjau... Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlinčiau, kad suspėčiau užlipti, kol išsisklaidys rūkas. Po valandos jau buvau po pačiu kalnu, bet turėjau atsisėsti pasilsėtų. Ir čia buvo tyla dar didesnė. Prigimtis kaip numiru­ si. Apsiašaroję medžiai sunkiai galvojo, nei vienos šakelės ne­ pajudindami. Tik maži upeliukai šokinėjo nuo vieno akmens ant kito ir greitai skubėjo apačion, maloniai sruvendami ir 94

kažin ką liūdnai pasakodami. Kalno visai iš po rūko nebuvo matyti, - rodės, kad jo čia nei nebuvo. Bet kas čia? Štai aukš­ tai ore linksmai sulojo šuo ir pasklido garsus šūkaujančių vai­ kinų skardas. A! tai ant kalno. Laimingi: jie jau aukštai!.. Atsikėlęs nuo suolelio, pradėjau ir aš ristis siauru baltuo­ jančiu takeliu, kuris vingiuodamasis nyko rūke. Bet juo aukš­ čiau, rūkas vis labiau ir labiau retėjo, kvėpuoti buvo kaskart lengviau ir smagiau, dangus viršuje iš tamsaus pasidarė palšas, paskui melsvas, pagaliau šviesiai mėlynas. Ant nušvitusio jo skliauto pasirodė saulė: atmetus nuo savo veido uždangalą, ji vienu akies mirksniu papylė spindulius ir kaitriai pradėjo šildyti mano kaktą. Bet iš šalių tebestovėjo rūko siena, nors tos sienos viršus jau buvo matyti ir nebetoli. Dar palypėjau aukščiau. Pagaliau nuvargęs atsirėmiau į apačią... O kaipgi neapsakomai buvo gražu! Čia pat po mano kojų gulėjo balta debesų jūra. Buvo tokia romi, kad tik geriau pri­ sižiūrėjęs galėjau pastebėti, kaip jos apvalios tarsi kamuoliai bangos iš palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo aukštyn; jos, saulės šviečiamos, buvo taip skaisčios ir malonios, kaip minkš­ čiausias baltas pūkas. Žiūrėjau ir negalėjau atsižiūrėti. Vidu­ ryje matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi sala, už jų - aukšti krantai, dar toliau kaip sidabras spindėjo sniego ir ledų kalnų viršūnės, - rodėsi, galinga ginkluotų milžinų eilė sustojusi sergėjo stebuklingą šalį. O juk pereitą kartą nuo šitos pačios vietos giliai po savimi, kur dabar debesų jūra liūliuoja, ma­ čiau dailų miestą, žaliuojančias pievas ir klonius, mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus laive­ lius. Kur visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnėsna ir kažin 95

ar beiškils? Juk dar mažas būdamas, girdėjau pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus. Bet ne, klausykit! Ar girdi, kaip iš po debesų mūrų kyla aukštyn iškilmingas ir malonus varpų skambėjimas? Ar girdi, kaip toli toli sužviegė mašina? Apa­ čioje tebegyvena! Juk aš pats dabar pat iš tenai atėjau... Ra­ dos taip linksma ir lengva, kad norėjau šūkauti ir dainuoti, lakstyti po kalno viršūnes arba, nušokęs nuo turėklų, nardyti ir plaukyti po šitą pūkų jūrą, kaip tat daro maži vaikai, laks­ tydami po kupečius šieno. Žinoma, tat buvo tik graži iliuzija: nušokęs būčiau sau tik sprandą nusisukęs... Tuo tarpu saulė vis labiau šildė. Nuo jos spindulių apvalios debesų bangos pradėjo draikytis, - skirstėsi nuo viena kitos, kilo aukštyn ir nyko. Šitai pro vieną jų plyšį, pačioje gilumo­ je, kaip koks stebuklas išplaukė varpinė, čia pat, po kojų, netikėtai pasirodė namas, ten toliau sumėlynavo ežeras... At­ siminiau pasaką apie išvaduotą iš po stiklinio kalno karali­ ją... Turėjau pilną tiesą pasakyti su Šilerio medžiokliu: Matyt po koją tik jūrės miglotos, Žmonių sodybos nuo akių užklotos. Tik debesiui trūkus, pro tarpą matai: Žemai ten yr svietas, žaliuoja laukai.1 Man bestovint, rūkas išsisklaidė ir pranyko. Kur tik pat buvo debesų jūra, dabar stovėjo miestas, gulėjo išmėtyti klo­ niai ir žaliuojančios pievos, mirgėjo ežeras... 1904

1„Wilhelm Tell“ - V. Kudirkos vertimas {autoriaus išnaša).

96

ŽVAIGŽDĖ

Parvažiavęs vasarai savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsako­ mai. Danguje nei mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog tat yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nei oši­ mo, nei paukščių giedojimo. O aplink jį marguliavo javais apsėti laukai: čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas, tenai toliau žaliavo vasarojus, žydėjo grikiai. Ore nei vieno balso, nei vieno šauksmo. Tik toli, Švento­ sios pakraščiuose, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad rodėsi - pati saulė žeme ridinėjo. Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinova prie miško. Čionai, slėpdamiesi nuo saulės spindulių, palindova po pušimi ir atsigulėva pasilsėtų. Begulėdamas pa­ mačiau iš antros pusės einantį pamiške seną žmogų, lazdele pasirimsčiuojantį. Jo stovyla pasirodė man pažįstama. - Žiūrėk! Bene Simanas eina? - paklausiau brolio. - Aa, jis, - atsakė pažiūrėjęs brolis ir sušuko: - Ei dėde, kur eini? Palauk! Senelis sustojęs atsigręžė. Pažinęs mudu, sulingavo galvą ir pasisuko į mudu. 97

- Na, tai ko judu čionai gulita? - geru, bet šiurkščiu balsu tarė prisiartinęs. - Gulkis ir tamsta, - atsakė brolis. - Mat kaip kaitina, prasivėdinsi. Pasirėmęs lazdele, sunkiai rangė dėdė Simanas senus savo kaulus, kol atsisėdo ant žemės. - Tai gal javus lankėta? - paklausė. - Nugi apėjova... - atsakė brolis. - Ir aš išėjau pažiūrėtų, - tarė Simanas, - bet nelabai ko­ kie javai. Seniau ne tokie būdavo... kas metai vis blogyn ir blogyn. O čionai visa pabrango, mokesčiai auga... Kas ir bus toliau... iš kur bepriteks žmonės... Bet ūmai ant Simano veido pasirodė ypatingas linksmas spindulys. Šypsodamasis ir tik tik linguodamas žilą galvą, žiūrėjo į mane. Žinojau, ką nori pasakyti... - Na, tai dabar, Jonai, - tarė pasilenkęs prie manęs Sima­ nas, - papasakok mums ką nors. Juk tu daug žinai, daug esi skaitęs ir apie kitas šalis, ir kas pasaulyje dedas, tik tavęs neprisiprašysi, - nenori mums pasakoti... Niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakoji­ mų, kaip dėdė Simanas. Patirs, būdavo, kad aš parvažia­ vau, ir ateina šventadienį pas mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausy­ davo ligi sutemos, ligi vidunakčio. Jeigu dar kita ką labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas bū­ damas negalėjo išsižadėti. Taigi dabar sunku man buvo išsi­ sukti: noromis nenoromis turėjau pradėti... Žodis po žodžio 98

priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome sau­ lės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nuste­ bimą dėl Dievo galybės ir prigimties neapsakomų grožy­ bių, mano brolis tarė: - O kodėl gi dieną žvaigždžių nematyti? Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas atsiliepė: - O aš ir dieną esu matęs!.. - Nejaugi tamsta matei? - paklausėva su broliu. - Mačiau... - atkartojo Simanas ir, lazdos atsirėmęs, pra­ dėjo pasakoti: - Seniai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai amžiną atilsį ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai ana­ me lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą, skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlu apvežtą lauko plotą. O neduok Dieve, būdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosu­ siu. Besišluostydamas nuo kaktos prakaitą, pakėliau galvą, žiūriu - pro pat pušies viršūnę mirksi danguje žiburėlis šaly debesio, po kuriuo ką tik saulė palindo. - Žiūrėk, - sakau Baltrui, - ar ne žvaigždė žiba? - Ar tu sapnuoji? - atsiliepė Baltrus ir pakėlė galvą. - Bet tu pažiūrėk, - atsakiau jam. - Argi nieko nematai pakrašty debesėlio, kur šit už tos pušies niūkso? - Iš tiesų, - sušuko Baltrus, - lyg tartum kas žiba! Sustojova abudu, žiūriva į tą žvaigždę ir galvojava, kas tat galėtų būti, kad dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva: ne­ betoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kurs ir dabar paupy­ je tebegyvena). Per visą kūną mudviem šiurpas perėjo. 99

- O ko jūs čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? - suriko prisiartinęs. - Pamačiau, ponuli, žvaigždę, - sakau, visas drebėdamas, tai žiūriva su Baltrum. Nežinova, kas tat gali būti... - Kokią žvaigždę, kur? - paklausė. - Žiūrėk, - sakau, - ponuli, pro anos pušies viršūnę kaip tik pakrašty debesėlio žiba. Ir šiaip žiūrėjo prievaizdas, ir taip - nemato. - Nieko nematau... - tarė piktas ir, palikęs mudu, nuėjo atgal. O mudu su Baltrum drebava. Davar, sakova, tai jau bus! Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo, bet širdys abiejų drebėjo. Pagaliau pamatėva: su­ grįžta kažin kuo rankoj nešinas. Kojas mudviem pakirto tik pastovėti begaliva... - Ar tebematyti dar žvaigždė? - paklausė manęs. Pakėliau galvą aukštyn - dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prie­ vaizdas prie akies ilgą vamzdelį ir žiūri. - Teisybė, žvaigždė, - atsiliepė luktelėjęs. - Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad galėjai ją pamatyti. Pats pažiūrėjo, paskui ir mudviem vamzdelį davė. Pa­ ėmiau jį drebančiom rankom, prisidėjau prie akies ir ko tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai buvo matyti žvaigždė ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis 100

mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau. Pagaliau atsiminė, kad mes sto­ vim, ir liepė eiti dirbtų. - Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! - pasakė nuei­ damas šiurkščiu balsu. Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvova, kad taip visa kas gerai pasibaigė... - Tai nepakliuvota už tai? - paklausė mano brolis. - Ne, tuo kartu žvaigždė išgelbėjo, - atsakė atsidusdamas Simanas. - O lupdavo, oi lupdavo! - kalbėjo toliau, atsiminęs praeitį, senelis, linguodamas žilą savo galvą. - Už menkiausią daik­ telį kraujas plaukte plaukė. Ir neduok Dieve jeigu kas nors kartą pakliūdavo: tas visą gyvenimą minėdavo. Dabar tai bepiga su šituo. Jūs šitai mokslus einat, žmonėmis paliekat ir tai skundžiatės, o jūsų tėvai kiekvieną valandą už savo kailį arba net ir gyvybę drebėdavo. Ir tačiau nuo jų dainų visi miškai aplinkui skambėdavo. Ir linksmi buvo tada miš­ kai, pilni paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė marguliavo; riešutų - kiek dabar gilelių; upėj ir liū­ nuos žuvies - kiek tik nori, ir kokios dar žuvies! Kad sugau­ davai lydį arba lyną, tai būdavo ko nešti. Nors daugiausia tų visų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo. O dabar miškus kuone visus aplinkui iškirto vėjas smėlį nešioja. Nueini medžiotų: vaikštai, žmogus, visą dieną, vargsti ir gaišuoji, o gerai, jeigu nors kiškelį arba te­ terviną parsineši, dažniausiai gi dykom rankom namo parei­ ni. Žuvys išnyko, džiaugies, jeigu pasninkui arba Kūčioms 101

tik mailiaus1pasigauni... Et, blogyn eina, ir gana! Kad nors tie rugiai ir vasarojus geriau augtų... Simanas nutilo ir liūdnom akim žiūrėjo tolumon. Jau ar­ tinos vakaras. Iš miško išlindo ilgi tamsūs šešėliai ir plačiai uždengė rugių lauką. Saulė riedėjo žemyn ir ruošėsi greitai pasislėpti už aukšto Šventosios kranto. Oras vėso. Metas buvo namo. Nenoromis išlindom visi trys iš po pušies, kur taip gera buvo gulėti. Simanas nuėjo dar vasarojaus žiūrėtų, o mudu su broliu namo. Atsigręždamas ilgai dar mačiau stovinėjančią lauke Simano stovylą. Pagaliau ji pasisuko už miškelio ir išnyko... 1905

1Smulkutės žuvytės («autoriaus išnaša).

102

PŪGA KALNUOS E

Ūžia ir staugia Švico kalnuose. Tarsi visos pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp šitų kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir juokias. Kaip padūkusios nardo jos po ežerą, iš pačio dugno versdamos aukštyn vandens bangas, laksto vir­ šūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos me­ džius. Galingas viesulas neša ir svaido aplinkui iš praplyšu­ sių debesų sniegą... Dangus su žeme susimaišė... Visas apsnigtas, nuvargęs, eina, grimzdamas giliai sniegan, jaunas keleivis. Nieko aplink nebemato. Akyse mirga, baltuoja, ausyse gaudžia baisus pūgos skardas. Nebežino, nei kur yra, nei kurian kraštan reikia eiti. Iš palengvo slink­ damas pirmyn, atsargiai čiupinėja lazda žemę: bijo kur nukristi, nes jaučiasi nebe keliu einąs. O dar visai neseniai taip buvo gražu šituose kalnuose! Bus gal tik kokia valanda, kaip, stovėdamas aukštai, matė jis žemai Firvaldšteto ežerą ir kitus - su marguliuojančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui visai netoli bliz­ gėjo aukštai kylančios sidabrinės kalnų viršūnės... Kada už šitų viršūnių nusileido stebuklingai graži saulė, jis pasisuko žemyn. Apačioj matyti buvo viešbutis: jame ta­ rėsi pernakvosiąs ir rytoj rytą grįšiąs Ciurichan. Bet oras ūmai persimainė, pradėjo snigti, ir pakilęs viesulas visa su­ maišė... Pasiliko jis tarp kalnų vienas, apleistas, nuliūdęs... 103

Keleivis apsistojo. Pradėjo dairytis ir klausytis, ar nepa­ matys kur mirguliuojančio žiburėlio, ar nepagaus žmogaus balso, varpų skambėjimo. Nieko. Tik girdėti, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje. - Dieve, nejaugi tektų čionai pražūti? - perėjo jam per galvą mintis. Jautė, kaip paėmė jį šiurpas ir apmirė gyslose kraujas. Bet veikiai atsigavo: atsiminė, kad netoli turi būti viešbu­ tis... Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys. Ir jis tvirtais žingsniais pradėjo eiti pirmyn, dažnai parkrisdamas ir vėl atsikeldamas; ėjo greitai, giliai kvėpuodamas ir skubėdamas, tarsi bijojo pasivėlinti. Ėjo ilgai ilgai... taip jam rodės. Bet nei žiburio, nei žmogaus buto nepamatė. O pūga vis labiau siuto, vėjas dūko, šaltis ėjo stipryn... - Gelbėkit! - iš visos galios suriko nelaimingas ir pats sa­ vo balso nusigando: taip jis buvo silpnas. Niekas neatsiliepė. Tik sukaukė, susijuokė viršuje ir nulė­ kė toliau. - Gelbėkit! gelbėkit! - ne savo balsu suriko vėl, bet tą savo šauksmą vos pats begirdėjo. Nuvargęs pargriuvo ant žemės ir pajuto, kad iš akių krin­ ta gausios, skaudžios ašaros... Bet greitai atsikėlė ir skubinai skubinai pradėjo vėl bristi per sniegą. Nieko nebežiūrėjo. Vieno tik daikto betroško: prie žmonių, prie šviesos, prie šilimos, kiek galint toliau nuo šitos baisios pūgos ir vėjo. Brido ir brido kuone tekinas per sniegą parvirsdamas ir atsikeldamas, tarsi užpakaly jau nebetoli jautė ištiesta dalge giltinę. Pagaliau visu savo kūnu susidavė į kietą daiktą ir parkrito 104

ant žemės. Apčiupinėjęs aplinkui, patyrė, kad ten buvo me­ dis. Prišliaužė artyn ir užsiglaudė nuo vėjo. Bet vėjas ir čio­ nai jį rado: iš visų pusių rausės pro jo rūbus ligi pačio kūno, visur nešdamas šiurpą ir šaltį. Jautė, kad viena jo koja už­ ėjusi ir nebegali pajudinti pirštų. - Vis tiek čionai reiks nakvoti, - tarė sau balsu... Betupėdamas po medžiu, įžiūrėjo, kad tat buvo didelė že­ mai palinkusiomis šakomis eglė. Atsiminė turįs peilį, ir jo gal­ voje gimė tvirta mintis. Atsikėlęs nusitvėrė vieną šaką, paskui kitą... trečią... pjaustė jas peiliu nuo eglės ir metė žemėn. Pripjaustęs surinko jas, sukaišiojo iš tos pusės, kur pūtė vėjas, sniegan, kitas sudėjo išilgai ir tokiu būdu pasidarė sau guolį. Paskui pradėjo trepinėti kojomis ir daužyti į viena kitą ran­ kas, norėdamas nors kiek apšilti. Pagaliau susirietė padaryta­ me guolyje ir prisiglaudė prie medžio. Jautėsi kiek gerėliau, net nusišypsojo iš savo patalo, tarsi rengėsi čionai nakvoti. - Gal kaip nors prastumsiu čia naktį, sulauksiu ryto, manė sau vienas. - Toliau nebeisiu, vis tiek iš to nieko ne­ bus, dar labiau kur paklysiu... - O kažin ką dabar draugai Ciuriche veikia? - atsiminė jau­ nikaitis. - Juk šią naktį prasidės Naujieji metai... turbūt susi­ rinko visi, linksminas ir laukia, minėdami savo gimines ir drau­ gus, tolimoj tėvynėje likusius. Ir kam aš vienas tuos kalnuos dabar išėjau? Geriau būčiau su jais pasilinksminęs, Naujuosius metus drauge pasitikęs; kalnus ir kitą kartą būčiau pamatęs... Vaizdavos jis sau, kaip tat būtų gera būti šilimoje, tarp draugų, juokauti ir linksmintis. O dabar - brr!.. Ir per jo kūną perėjo šiurpas. 105

Bet šitai vėl jo galvoje kyla kitas, brangesnis paveikslas: šviesiam, šiltam kambary sėdi jo tėvas, daktaras, ir motina, iš šalių - jo dvi seseri, abi jaunuti, graži kaip dvi sprogstanti balti leliji. Visi valgo vakarienę ir laukia Naujųjų metų... Toli jie nuo jo, už kelių šimtų mylių... - Gera jiems, šilta, - šypsos apsiblausęs jaunikaitis. - Tur­ būt ir mane mini, laukia, kada parvažiuosiu. Nuo to paveikslo ir minčių jam širdyje randas lengva ir ramu, jis jaučiasi šilčiau ir geriau, tarsi pačios motinos ran­ ka paglostytas ir apklotas. Jį pradeda imti miegas, akys merkias... Bet kas čionai? Jo akyse atsistoja jaunos merginos pa­ veikslas... -Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! - šnibžda jau­ nikaičio lūpos, ir širdis dreba nuo laimės. Nors užsimerkęs, bet aiškiai mato jos linksmą veidą ir mė­ lynas akis, į jį taip maloniai žiūrinčias. Atsimena, kaip pasku­ tinį kartą su ja skyrėsi, žadėjo už metų grįžti, su ja susidėti ir jau kartu važiuoti mokytųs. - Aš greit pabaigsiu mokslą ir sugrįšiu pas tave, - šnibžda, tarsi ją ramindamas, jaunikaitis. - Susidėsiva ir jau gyvensiva kartu savo tėvynėje, tarp savųjų žmonių, dirbsiva visuo­ menės labui ir būsiva laimingu, laimingu... Aš greit, Julyt, sugrįšiu... Su tuo paveikslu širdyje jaunikaitis užmigo... amžinai. Ciurichas, 1905.1.25

106

KŪDI KYS TĖS S APNAI

i. Senutė Baltruvienė Dar ir dabar kaip gyva stovi man akyse Baltruvienė, astuo­ nių dešimtų metų senutė. Sunki amžiaus našta ir vargų jun­ gas nulenkė žilą jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis kadai gražų veidą ir silpstančion rankon įspraudė kreivą, šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi, kailiniais apsivilkusi, greit eina ji rudens dieną gatve, susikūprinusi, savo lazdele pasirimsčiuodama. - Senut, kur tamsta eini? - klausiame, prilėkę prie jos ir apstoję aplinkui. Maloniai žiūri ji į mus, mažučius, jos veidas prašvinta, akys juokias; glostydama mūsų galvas, ji sako: - Vakar parnešiau Petrienei mažutį sūnelį, tai dabar einu aplankytų, eikite kartu, ir jums parodysiu „lėlę“... Ir ji kuone tekina eina toliau, o mes stovim nusiminę ir nežinom, kas daryti. Pagaliau susitarę einam pas Petrą, ilgai stovime priemenėj, nei vienas nedrįsdamas pirmas eiti vi­ dun, iš palengvo praveriame duris, kumšydami vienas kitą, bailiai sueiname gryčion, nusiimame nuo savo galvų kepu­ res ir, susigūžę kaip maži ančiukai, sustojame prie durų, ne­ žinodami, ar čia pasilikti, ar eiti toliau. Viduj iššluota, švie­ su. Ant lovos guli Petrienė, šaly jos kaba pataisytas lopšys, 107

aplink sukinėjasi senutė. Troboj nieko daugiau nėra. Mums suėjus, senutė prisiartina prie durų, nieko nesakydama, bruks bruks ištraukia iš mūsų visų kepures ir nusineša pas lopšį. Petrienė gulėdama žiūri į mus ir šypsos. - Tai jums, - jau nebegausite dabar kepurių, - sako ji silp­ nu balsu. Bet mums ne juokai, nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai į vie­ nas kitą, tai į lopšį, tarsi klausdamies, kas dabar reikia daryt, kaip be kepurių namo pareiti. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti. - O ko jūs, vaikeliai? - klausia, užgirdusi verksmą, senutė ir eina prie mūsų. - Citit, neverkit, - maldo ji mus, - aš tik pajuokavau, - tekit sau jūsų kepures. Norėdama visai mus nuraminti, senutė priveda visus prie lopšio ir rodo mums „lėlę“. Bijodamies, kad vėl neištrauktų kepurių, kietai abiem rankom turime jas suspaudę ir akylai žiūrime į mažą suvystytą sutvėrimėlį. - O ką, ar gražus? - klausia senutė. - Kad susiraukęs... - atsiliepia nedrąsiai vienas iš mūsų. - Tai dėl to, vaikeliai, kad jis dabar dar žydelis, vardo neturi, - aiškina mums senutė. - Kai kunigėlis pakrikštys, švęstu vandeniu palaistys, pamatysite, koks bus gražus. - Tai paskui jau jis nebebus žydelis? - klausiame mes. - Kai pakrikštys, nebebus, - bus toks, kaip ir jūs visi. Negalėdami savo silpnomis galvomis sumesti, kaip iš žy­ delio gali pasidaryti nežydelis, mes nutylam ir tik dar aky­ liau žiūrim į mažą kūdikį... 108

- O iš kur, senut, tamsta jį parnešei? - klausiam jos. - Iš upelio, vaikeliai, - atsako senutė, - ėjau pro šalį, pa­ mačiau plaukiantį duobėj, - pagavau ir atnešiau. - Ar toj duobėj, kur prie lieptui? - Toj, toj. - Tai tamsta ir mus tenai pagavai? - Ir jus, vaikeliai, ir jus... Nustebę klausom senutės ir sukam sau galvas, kaip tas visa kas gali būti. Pagaliau atsisveikinam su ja ir einam iš gryčios. Ore susitariam eiti pas upelį, ar nepamatysime ir mes kokios nors „lėlės“ plaukant. Tarsi bijodamies, kad kas mūsų nepa­ sergėtų, patylomis lekiam prie liepto, sustojam prie duobei ir su nesuprantama mums baime žiūrim vandenin. - Ut, žiūrėkit, - kaip ir ko pabūgęs, sako pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn. Išplėtę akis, žiūrim vandenin ir matome tenai tik mažučius, juokingai išsireiš­ kusius savo veidus. Nieko negavę, sušalę ir alkani, skirstomės nuo duobės ir kiekvienas sau einam namo.

n. Motina - Mama, valgyt noriu! - prašau, nepaspėjęs įeiti gryčion. - O kur taip ilgai lakstei? - rūsčiai, bet kartu rūpestingai sako motina. - Matai, visas sušalęs, net pamėlynavęs. - Buvau pas Petrą: senutė lėlę parodė... - atsakau, greitai alsuodamas. 109

Noriu nusivilkti savo žiponą, bet jokiu būdu negaliu iš­ traukti iš rankovės rankos. Motina meta verpti, priėjus nu­ velka mane, - žiponą padeda ant lovos, kepurę pakabina ant kablio ir eina prie krosnies: tenai paima bliūdžiuką ir įpila man šiltų užbalintų batvinių. Išalkęs ir sušalęs, valgau kaip šieną pjovęs. Pabaigęs persižegnoju balsiai ir iš palengvo, bijodamas apsirikti, einu prie motinos. Prisiglaudęs ir padėjęs ant jos kelių savo galvą, tyliu ir klausaus tik, kaip romiai ir vienodai ūžia ratelis. Taip gera prie motinos! Ji viena ranka verpia, kita glosto mano galvą. Gryčioj daugiau nieko nėra. - Mama, ar ir mane senutė atnešė iš upelio? - klausiu jos. - Tai kaipgi, vaikeli, - atnešė, - atsako motina. - Ar ir tada buvo taip šalta? - Labai šalta buvo, vaikeli, labai. „Kaip tai nesušalau?“ - ateina man mintys, o motina nė tai man, nė tai pati sau viena kalba toliau: - Tu gimei pavasarį, prieš pačias Velykas, silpnutis toks buvai, tarėm, kad nebegyvensi; tą pačią dieną ir krikštytų tave vežė. Ir paskui ilgai dar buvai nesveikas: už metų pra­ dėjo keltis ant kaklo ir rankų votys, maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus pasiuvau. - Ar tuos, ką ir dabar šventėmis nešioju? - klausiu mo­ tinos. - Tuos, - atsako ji ir ima mane ant kelių. - O kur aš būčiau buvęs, jeigu būčiau numiręs? - Aukštai danguj, pas Dievulį. - Ar ir baltais marškinėliais visados būčiau nešiojęs? 110

- Tau tenai butų daug gražesnius davę, - tenai būtum kaip aniolėlis, nes visi maži vaikeliai, kurie numiršta, aniolėliais palieka. - Ar ir sparnelius turėčiau? - Turėtum. - Tai kodėl, mama, aš nenumiriau? - klausiu, tarsi gailė­ damasis, kad taip neatsitiko. - Gerai, vaikeli, kad nenumirei, argi nebūtų gailu manęs palikti? - sako jausmingu balsu motina, spaudžia mane prie savo krūtinės ir bučiuoja man galvą. Paskui rūpestingai ap­ žiūri mano kaklą, galvą ir veidą, ar nėra tenai kokio skau­ dulio ar žaizdos, ar nesusikūliau kur belakstydamas, atse­ ga ir atraito mano marškinių rankovę: iš abiejų rankos pu­ sių aiškiai žymios nuo buvusių vočių įdubusios užgijusios žaizdos. - Iš čia net kaulelis nedidelis iškrito, kada trūko votis, kalba motina, čiupinėdama atsikišusį ir skaudantį guburėlį. - Nebus iš tavęs artojo, - tęsia ji gailestaudama toliau. Būsi ubagėlis ir duonos negalėsi sau užsidirbti, ir skriaus tave kaip mažesnįjį visi... Nors nesuprantu gerai motinos žodžių reiškimo, bet jau­ čiu, kad būsiu nelaimingas: pasidaro taip graudu ir skaudu, kad, prisiglaudęs prie jos krūtinės, pradedu balsiai verkti. - Cit, vaikei, neverk, - maldo ji mane. - Aš tau padainuo­ siu garnio dainą, - nori? - Noriu, - atsakau, kniuksėdamas per ašaras, nes tą dainą motina man dažniausiai dainuodavo. Verpdama motina su­ pa mane savo kojom, o maloni dainos gaida tarsi lepina ir 111

liūliuoja prie miego. Man taip gera, taip jaučiuos laimingas ir ramus! - Garnys, garnys, tas ilgakaklys! - girdžiu jau snausdamas taip maloniai skambančius ir plaukiančius dainos žodžius. Greitai užmiegu ir jaučiu tik, kaip mane motina neša ant lovos, šiltai apkloja ir, peržegnojus mano galvą, grįžta prie savo darbo...

m. Pirmieji įspūdžiai Kaip išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai pralėkusios mažumės paveikslai... Atsimenu, sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai. Gryčia šviesi, iššluota. Nieko daugiau nėra, tik šaly mano lopšio sėdi seserėčia Marijona ir meldžias. Matyt, šventė, visi bažnyčion išėjo; mudu tik šeimininkais likova. - Pepės, - prašau Marijonos. Ji persižegnoja, padeda ant lango knygą ir eina prie kros­ nies. Aš seku paskui ją akimis ir žiūriu, ką ji daro: matau, kaip atidengia krosnį, įkiša vidun galvą ir ištraukia iš tenai puodynėlę; matau, kaip atpjauna gabalėlį mėsos ir neša man, - aš linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju lopšy, nusitveriu jo virvių ir pradedu suptis, taip, kad net lingė į lubas daužos. Išsigandusi Marijona laiko iš abiejų lopšio pusių savo rankas, bijodama, kad neiškrisčiau, ir stab­ do mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau. Juokias ir Marijona. Pagaliau nuvargstu ir prašau 112

jos, kad iškeltų mane iš lopšio. Ilgai vaikštinėju virstakūliuodamas kaip ančiukas po aslą, norėdamas abiem ranke­ lėm nutverti tai musę skrendančią, tai šviesią saulės spin­ dulių juostą... Tai vėl atsimenu vestuves. Pilna gryčia žmonių: šūkauna, rėkauna, šoka; aplink mano lopšį ant lovos ir suolo susėdę su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai griežia kaip tik gali. Aš pats sėdžiu lopšy, apkrautas saldumynais, „paukš­ tytėmis“ ir baronkomis, vieną didelę baronką turiu pakėlęs rankoje ir rodau kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lop­ šio, ir labai džiaugiuos, jeigu kas kraipo galvą ir stebisi, kad mano baronka iš tiesų labai didelė, su tokiu tuojau pradedu savotiškai kalbėtis ir rodyti jam visą savo turtą, kuriuo mane vestuvininkai apdovanojo. Išpasakojęs visa, vėl pradedu į visas šalis dairytis, iš viso ko stebėdamasis ir nieko nesuprasdamas. Man ne galvoj, kad tai išteka mano seserėčia Marijona... Sėdžiu, būdavo, ant lovos ir dairaus pro langą. Daug ką matau: ant kalnelio tęsiasi eile ir stovi susikimšusios sodžiaus gryčios, daržinės ir gurbai; po dešinei - plikas jau laukas, miškais iš galų apsiauptas, po kairei vėl miškai niūkso. Bet mano ypatingą atidžią atkreipia į save stovinčios už sodžiaus vienoj vietoj dvi pušys, kitoj - dvi eglės. Abi pušys senos, drūtos, bet viena aukšta aukšta su palinkusia viršūne, antra žema ir kreiva. Nežinau kodėl, bet man regis, kad aukštoji pušis tat ne kas kitas, kaip tik žydas Arelis, ką su puodais važinėja; rodos, atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados ant pečių nešiojas. Že­ 113

moji pušis - tai nedidelis, susikūprinęs kromininkas Icikas; man rodosi, kad ta pušis - kaip tik Icikas - pasirėmusi lazdos, turi ant savo pečių didelį kromą. Dvi eglės - tai dvi seserys grytelninkės (kampininkės), kurios vaikščioja pas mus pradieninkautų; kaip jos ir tos dvi eglės, rodosi, apsi­ supusios skaromis savo galvas: viena aukšta, laiba, kita trumpa, drūta. Arba vėl! Atsidaro gryčios durys, ir įeina kažin kokie ne­ pažįstami žmonės: vyras ir moteriškė. Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas, sveikinas su mano broliais ir su se­ sute. Aš stoviu vidury lovos, žiūriu nustebusiom akim, bet kas jie tokie - nepažįstu. - Dievui dėkui, ir svečių susilaukėm, - sako linksmai mo­ tina. - Nusivilkit, greičiau sušilsite, - kviečia tėvas. Moteriškė prisiartina prie manęs ir padeda ant lovos ka­ žin ką storai apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš tenai pradeda kažin kas plonu balseliu verkti. Išsigandęs ir nustebęs, neži­ nau, ką daryti. - Joniuk, pasisveikink gi su viešnia, - sako prisiartinusi motina: - juk tat tavo sesytė. Nieko nesuprantu: kokia ji man sesytė, jeigu jos nepažįs­ tu, turiu sesytę, tai ta kartu su manim gyvena, o čia - sveti­ ma, - ir su kažin kokiu svetimu vyru, o ne su broliu atvažia­ vo. Bet nors netikėdamas ir abejodamas, prisiartinu ir bu­ čiuoju jai ranką. Viešnia duoda man baronką, duoda ir nepažįstamas vyras; abiem padėkojęs, susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi gautomis dovanomis. 114

- Mama, o kas čia yra? - klausiu, atsiminęs padėtą ant lovos daiktą. - Ten lėlė guli, eikš, parodysiu! Motina nudengia skarą, ir gražiai padarytame iš priegal­ vio patalėly matau mažutį suvystytą kūdikį. - Tai tu jam dėdė esi, - sako man motina. Vėl nieko nesuprantu, nes dėdė - suaugęs, didelis žmogus ir visados liuiką rūkydamas ateina, o aš ir pats mažas, ir liuikos nerūkau, tai koks gi aš dėdė - manau sau. Bet greitai užmirštu apie tai, pradedu rūpestingai roplinėti aplink kū­ dikį ir jį žadinti. Ir kaip neapsakomai džiaugiuos, kada jis pradeda šypsoti. - Mama, mama! - šaukiu. - Žiūrėk - lėlė juokias...

iv. Krikštomočia - Joniuk, eime pas krikštomočią, - sako man motina. Aš palieku viduasly savo arklį, tai yra mažą suolelį, kurį buvau jau virvele pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu prie motinos. Ji man užmauna ant galvos kepurę, paima už rankos ir ve­ das iš gryčios. Seku paskui ją tekinas ir tai ką tik galiu spėti. Oras gražus, šiltas, eiti taip gera - ir dargi pas krikštomo­ čią. Nesuprantu, kodėl ją taip vadina, bet žinau, kad ji gy­ vena kitame kieme, už upelio, ir, kada tik ateina, visados man atneša ar tai cukraus, ar tai sūrio gabalėlį, o kartais ir baronką. Gera krikštomočia! Lekiu tekinas ir dairaus į visas šalis, visa norėdamas pastebėti ir savaip suprasti; matau tai 115

vabalą, roplinėjantį po žemę, tai skraidančią kregždę, - visa rodau motinai ir kalbu be perstogės. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip sruvena vanduo: man rodos, kad van­ deniu plaukia kažin kokie gyvi daiktai ir tarpu savęs taip maloniai maloniai šnekasi. Norėčiau dar pažiūrėti, kas te­ nai tokie roplinėja ant upelio dugno ir ką jie dirba, bet mo­ tina ima mane už rankos ir vedasi toliau. Pasikeliame siauru takeliu ant kalnelio ir įeiname į na­ mus. Gryčios durys atviros. Motina nori mane perkelti per slenkstį, bet aš nesiduodu: išsitraukęs iš jos, pasispiriu abiem rankom ir su dideliu vargu persiritu per slenkstį gryčion, paskui greitai atsistoju ir nusitveriu motinos andaroko. Prie­ šais ant suolo sėdi moteriškė ir žindo mažą kūdikį. Žinau, kad tai mano krikštomočia. Tėvų išmokytas, prieinu ir bu­ čiuoju jai ranką, paskui, iškėtęs akis, žiūriu, kaip mažas kū­ dikis žinda... Krikštomočia nešina kūdikiu veda mus sodan, paraško obuolių ir duoda motinai ir man. Savuosius suside­ du kepurėn ir nešuos, nes namie obuolių neturime. Paskui einame visi su kažin kokiu reikalu pas kitą kaimyną. Iš tenai grįžtame su motina jau kitu - didžiuoju - keliu namo. Šitai pakelėj stovi aukštas kryžius. Eidamas pro šalį, prilekiu pir­ ma motinos prie kryžiaus ir bučiuoju jį. - Ar tai tavo, Juozapien, sūnus? - girdžiu užpakaly balsą. Atsigrįžtu - važiuoja pro šalį turbūt nuo ligonio kunigas. - Mano, kunigėl, - atsako motina. - Gerai, kad tokį sūnų turi: ir gražus, ir protingas - jau mažas moka Dievą mylėti. Eikš, aš tau dovanų duosiu, šaukiasi mane kunigas, siekdamas ranka kišenę. 116

Bet aš nedrįstu ir, nusitvėręs motinos, stoviu vietoje. Mo­ tina priveda mane arčiau. Gaunu glėbį saldumynų, padėko­ ju ir traukiuos atgal. - Tik žiūrėk, visados būk toks geras, kaip dabar, - sako kunigas ir važiuoja toliau. „Visados būsiu geras, visados my­ lėsiu Dievulį“, - manau sau vienas. Ir taip man gera, tartum sparnai auga. Visu sprindžiu užaugęs ir linksmas, einu namo. -Joniuk, tavo krikštomočia numirė, - eime pasimelstų! sako man kitą kartą liūdnu, jausmingu balsu motina. Tylom prieinu prie jos: matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane baltais marškiniais, ant viršaus žiponėliu - pati taip pat švariai apsitaisius - ir vedasi mane už rankos. Dabar pas krikštomočią randame visai kitaip, {ėjusi vidun, motina tuojau prie pačių durų atsiklaupia, žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos šaly jos, taip pat ban­ dau žegnotis, bet akys tuojau pradeda lakstyti po gryčią ir su nusistebėjimu žiūrėti. Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių vyrų, moterų ir vaikų; visi švariai šventės rūbais apsitaisę. Vidury stovi tarsi pataisyta aukšta lova, ant jos kažin kas baltai aptaisytas guli, o iš abiejų pusių žiba žvakės. Motina paima mane ant rankų, prineša prie gulinčios ir atidengia nuo veido baltą skarą. - Matai, tavo krikštomočia, - sako man motina. Žiūriu - guli išbalusiu veidu, nekruta. - Miega? - klausiu motiną. - Miega, vaikeli, bet jau nebeatsikels. 117

- Tai taip ir gulės? - klausiu vėl. - Taip ir gulės; nuveš ant kapų, pakas po žeme, - ir nebe­ matysime daugiau. Nors nesuprantu, ką tai reiškia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu motinos kaklą. Ji eina su manim prie lo­ vos, sėdasi ant jos ir mane šaly savęs sodina. Už stalo ūmai pradeda giedoti, visi gryčioj susirinkusieji pritaria, ir plau­ kia graudi, maloni giesmės gaida. Tylom sėdžiu, prisiglau­ dęs prie motinos, žiūriu ir klausaus, klausaus... 1905

118

KELI U

Iššokau B-uose iš diližano ir pasukau K-nų vieškeliu. Ėjau prilankytų savo draugo, kuris K-nų grafo vaikus mokė. Se­ niai buvau jį bematęs: norėjau su juo apie spaudą, apie litera­ tūrą paplepėti, - jeigu ir nieko nepadaryti, tai nors pasvajoti. O svajoti mudu susiėjusiu taip dailiai mokėdavova, kad paskui, iš tų svajojimų atbudusiu, pačiu du iš savęs juokdavovos. Bet toks jau žmogaus būdas: nežmoniškose sąlygose gyvenant, dažnai tenka nors svajojimais savo dvasią maitinti... Taigi einu sau tuo vieškeliu vienas: nei važiuotų, nei pės­ čių - nieko daugiau nematyti. Bet taip gera ir ramu. Gegu­ žės saulė stovi pačiuose pietuose ir savo spinduliais taip ma­ loniai šildo iš žiemos miego jau atbudusius prigimties gai­ valus. Medžiai jau susprogę, sužydę. Iš vienos vieškelio pusės tęsiasi be galo miškai, iš antros - dailus klonis, už kurio, aukštai pakėlęs savo galvą, tarsi didžiuodamasis, stovi visos apylinkės milžinas - G-kų kalnas. Tai šen, tai ten išmėtytos aplinkui trobelės daro ir liūdną, ir malonų įspūdį: lyg kažin ką tokį artimą, seniai žinomą atmena. O tie visi kalneliai ir pakalnės, pušimis apaugusios, tas žilosios senovės ąžuolas pakelėje, tos sužydusios, plačiai išsitiesusios pievos - stovi akyse kaip graži pasaka, kaip kūdikio sapnas... Įsisvajojau žiūrėdamas: kiek tat aplinkui dailės, prigimties grožybių, kiek šitose trobelėse pasislėpusių gyvenimo ypatybių - su jo 119

vargais, rūpesniais ir papročiais, kurių tačiau mes nematom ir nepažįstam. O juk reikia tik pamatyti ir mokėti atjausti, ir koks galima būtų gražus paveikslas ant popieriaus papiešti!.. Bet mano svajojimus suturėjo žmogaus stovyla: pamačiau ją iš tolo priešais mane ateinančią, ėjo ji netikru žingsniu, tarsi sverdinėdama. Kada priėjo kiek arčiau, pamačiau, kad tat buvo jau senas žmogus: ant pečių turėjo užsikabinęs šikš­ ninį krepšį, rankoje - lazdą. Bet jo veido išsireiškimas buvo kažin koks ypatingas, nuo ko man pasidarė kiek baugu. - Kad tik nebūtų beprotis! - dilgtelėjo man galvoje mintis. Bepročio susitikti visados bijojau. O čia kaip tyčia dar atsi­ miniau, kad kadaise, man mažam tebesant, kaip tik toks pat ateidavo mūsų sodžiun ir ne tik moteris ir vaikus vaikydavo, bet dažnai ir vyrus išgąsdindavo. Apsidairiau aplinkui: nei žmonių nematyti, nei paukščio balso negirdėti - tarsi visa išmirė, tik iš abiejų vieškelio pusių stovi kaip siena miškas. - Na, nebėgsiu juk nuo jo, - tariau sau. - O jeigu užpultų, turiu lazdą - ginsiuos. Suspaudžiau stipriai tą lazdą savo rankoje, pasukau šalin ir einu pačiu vieškelio pakraščiu. Nors žiūriu kiton pusėn, bet vis žvairuoju į tą žmogų... Tik... - Aaaa! - sušuko nepažįstamas, iškėtęs abi ranki ir pulda­ mas prie manęs. - Ko tamsta nuo manęs nori? - surikau nesavu balsu ir, kaip perkūno trenktas, peršokau per griovį: pats nepaju­ tau, kaip mano ranka iškilo aukščiau galvos ir užsimojo laz­ da šerti žmogui. Senelis nustebo: kaip buvo iškėstom rankom, taip ir susi­ 120

turėjo. Pakreipęs galvą, tarsi gerai neprimatydamas, pradė­ jo atsidėjęs į mane žiūrėti... - Tamsta dovanok, aš nepažinau, - prabilo jis žemaitiš­ kai: - tariau, kad tat pirklio sūnus... - Aš ne joks pirklio sūnus... - atsakiau tokiu balsu, tarsi man didžiausias akmuo nuo krūtinės nusirito, bet vis dar gerai nesuprasdamas, koks yra dalykas. - Tamsta tarei, kad aš beprotis... Tamsta dovanok - aš nepažinau, - kalbėjo, palenkęs galvą, nusiminęs, senelis. - Nieko, nieko, - murmėjau susigėdęs, nežinodamas, kas daugiau sakyti. Bet jau visai nurimau, net nusišypsojau iš pasipainiojusio nesusipratimo. - O man iš tiesų negera mintis buvo galvon atėjusi, - ta­ riau seneliui. - Taigi, taigi, aš taip ir juntu, - atsakė jis. - Bet aš ne blogas žmogus... Matai tamsta, aš nelabai beprimatau: man ir pasirodė, kad tat pirklio sūnus, mano pažįstamas, kur grapo miško lentas pjauna... Ir barzdikė kaip tik tokia... - O kam tamsta tokią šikšninę ant pečių nešies? - paklau­ siau jo. - Matai tamsta, aš grapui kas diena iš B-ių laiškus joje nešioju. - A!., tat tamsta pas grafą tarnauji? - Taigi... - Ir daug jis tamstai algos moka? - Tai... kokios jau ten algos benorėti... Senas esu... Duoda sklypelį žemės kelioms bulvėms pasisodinti, vištikę turiu, kartais paršelį pasipjaunu... Ir už tat dėkui... 121

- Ir tamsta gali išsimaitinti? - Koks jau ten be išmitimas... Taip sau žmogus vargsti, skursti... lauki, kol ponas Dievas pas save pašauks. Dar kartą atsiprašiusiu vienas antro už nesusipratimą, atsisveikinova ir nuėjova kiekvienas savo keliu... 1905.11.1 1

122

PAKELEI VI NGI

Pati vasaros pradžia. Diena graži, šilta. Jau gerai po pietų... Miške po egle, prie pat kelio, guli du eksstudentu - Anta­ nas ir Petras. Iš toli eina juodu pėsčiu: nuvargusiu ilsis da­ bar po ilgos kelionės. Antanas jausmingu balsu skaito savo draugui pirmosios savo apysakos pradžią. Skaito jis apie tai, kaip vienas studentas, be teisių iš universiteto išvytas, trankos iš vienos vietos kiton. Besitrankydamas įsimyli, bet toji meilė jį tik kankina, nes, būdamas, anot žmonių pasakymo, valkata, nebesitikėdamas pabaigti mokslo ir ne­ turėdamas jokios vietos, nuosavo lizdo, negali... vesti. Ne gana to: dėl tos pačios priežasties jo mylimosios namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti; jis atjaučia ir mato, - ir dar labiau kremtasi... Pradėjęs pasakoti apie tai, kaip nelaimingas jaunikaitis pra­ deda pagaliau abejoti ir, nors skaudamas širdį, žada tos meilės išsižadėti, išsirauti ją iš savo krūtinės, Antanas nutyla ir de­ da savo rankraštį kišenėn. - Na, kaipgi tau patinka? - klausia jis Petro, kuris, parė­ męs abiem rankom savo smakrą, visą laiką žiūrėjo į jį ir klausės. - Ar žinai, ir visai neblogai, - giria Petras, - tik koks gi bus galas? - Nežinau... kokios aplinkybės bus, - sako atsidūsėdamas 123

Antanas ir tokiu balsu, kad lengva suprasti, jog toj apysakoj apie jį patį yra kalbama. Abudu ilgai tyli... - Ar nežinai, kieno šitas miškas? - klausia Antanas. - Rodos, K-nų grafo, - atsako Petras. - Puikus miškas! - atsako Antanas. - Aš, žinai, neapsako­ mai myliu mišką! Tarp miškų esu gimęs ir užaugęs. Lakstai, būdavo, po juos, uogauji, riešutauji - tik skamba ir ūžia ap­ linkui nuo dainavimų ir šūkavimų! Niekas tavęs nevaržo... Gera būdavo, smagu! O dabar... trankais, žmogus, pats nesižinai, kurio galo sulauksiąs. Kad nors lizdelį kokį turė­ tum, nors nedidelį, o dabar - neturi nei kur prisiglausti. Užeina kartais toks bjaurus ūpas, kad visa savo ypata pavy­ džiu tiems, kurie nors mažą žemės sklypelį turi; žinau, kad ir jiems gyvenimas nesaldus, labiausiai mažažemiams, bet vis dėlto savas lizdas... Šitai ir dabar einava pas tą dvarinin­ ką „viešėtų“, o juk, teisybę pasakius, einava svetimos duo­ nos valgytų, nes kitur neturiva kur dėtis. - Na, tu, brolau, perdedi, - sako Petras. - Tas dvarininkas geras žmogus, tikras lietuvis. - Argi aš sakau, kad jis blogas? - teisinas Antanas. - Gal­ būt jis šimtą kartų už mane geresnis. Bet juk einava mudu pas jį ne vien dėl to, kad jis geras žmogus, bet galbūt la­ biausiai dėl to, kas jis šiandien gali mudu pavaišinti, pa­ valgydinti; jeigu būtų koks nuskurdėlis, galbūt ir neituva pas jį... Tai bjauru!.. Tau tai nors pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso tik kartą temačiau. Galbūt visai nemalonus būsiu svečias... 124

- Et, niekus plepi, tik dejuoti moki, - atkerta nekantriai Petras, atsikeldamas iš po eglės. - Eikiva geriau, nes jau va­ karas arti, o dar kokie penki varstai bus eiti. - Žiūrėk, kaip mudu priims ir pavaišins, kad nueisiva, - kokią savaitę ir daugiau išlaikys. - Tai gerai, sakai, penės? - klausia jau linksmesniu balsu Antanas. - Kalbėt nereikia - pats pamatysi! -Seniai, brolau, žmoniškai bevalgėva! Studentaudamu juk tokius pietus gaudavova, kad viduriuose amžinai revoliuci­ ja griaudė. Atmeni, kaip abudu išraudusiu turėdavova bėgti iš viešosios skaityklos, nenorėdamu skardžiais savo vidurių murmėjimais žmonių išbaidyti. - Atmenu, kur neatminsi, - juokiasi Petras. - Taigi... o juk svajojova savo tautos rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų iškelti?! - O kodėl mudu negaliva rašytojais tapti? - tvirtu balsu atšauna Petras. - Nesijuok, galbūt kada nors senatvėje ma­ lonu bus, atsiminus, kad šitai tame miške po egle pirmąją savo apysaką skaitei... - Dar žiūrėk, ko gero, ir mudviem paminklus kada nors pastatys Vilniuje, šaly... Muravjovo, - tyčiojosi Antanas. - E, su tavim geriau nekalbėti! - supyksta Petras. - Nekalbėk... Abudu nutyla. Tylu ir aplinkui, tik girdis keleivių žings­ niai ir greitas jų alsavimas. Bet šitai Antanas atsikosi ir aukš­ tu balsu uždainuoja „Sudiev, Lietuva“... Petras pritaria, ir plaukia per mišką graudinga dainos gaida. Visas miškas at­ 125

gyja: tarsi ir jis tos dainos skausmus atjaučia ir savo aidu jiems pritaria. - „Gal rasiu vargus, nelaimes, bėdas“, - dejuoja ir skun­ džiasi Antano balsas, - „gal nebrasiu“... Sulig paskutiniais žodžiais balsas iškyla aukštai aukštai ir verkdamas staiga kaip raketa trūksta: sudejuoja miško aidas ir taip pat staiga pasi­ neria jo tamsumoje. Visa kas vėl nutyla... Pasibaigia miškas, ir atsiveria platūs žaliuojantieji laukai. Čia pat nelabai toli matyti dvaras. - Štai ir mūsų kelionės galas, - sako, rodydamas dvarą, Petras. Ciurichas, 1905.11.18

126

NEMUNU

Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalys varo upės paviršiumi gilią vagą, bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiver­ čia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios atšokdamos pavirsta nesuskaitoma daugybe nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šąli, lekia paskui viena kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausias savo raštais audeklas blizga ir tviska saulėje įvai­ riausiomis savo spalvomis. O platus galingas Nemunas ro­ miai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausda­ mas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo... Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblau­ sęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kak­ ton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį. Žiūriu ir nega­ liu atsižiūrėti... Toji plati upė, kuri, vingiuodamasi be galo, kiekviename žingsnyje maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, - tat ne kaleidos­ kopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už jį gražesnė. Sitai ant kalno iš anapus miškų pasirodė varpinės viršūnė, 127

paskui - rausvas bažnyčios stogas, pagaliau staiga išlenda visas miestelis su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja pačioj aukščiausioj vie­ toj, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, - ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu - aukščiau nuskurdusių trobelių. - Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? - ateina man galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau pasilikusį užpakalyje, vakaruo­ se, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis. Tai vėl išlenda iš tarpumiškės dvaras ar senas, apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne atmenąs vidurinių am­ žių tvirtapilį, - ilgai stovi ant aukšto upės kranto ir pagaliau nyksta tolumoj... Ir vėl kyla mintis: kam šis bokštas pastatytas? Ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar jis stovi dai­ lus kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli... Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už vienas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiau liūdnas savo akis į žaliuojančias pievas ir laukus, į išmėtytus Nemu­ no pakrančiais sodžius, kurie - iš vidurio upės į juos žiūrint tarp šitų taip gražių prigimties paveikslų dar labiau prislėg­ ti, nuskurdę ir tokie nelaimingi, pilki ir mažučiai išrodo. Bet traukia jie prie savęs mano širdį ir mintis. Šitai tas ant kalnelio sodžius taip atmena man mano tėviškę. Juk ir čia tie patys žmonės su jų rūpesniais, vargais ir papročiais gy­ vena. Šitai tokia pat banda po krūmus lando, paupiais rė­ kauja tokie pat žąsų pulkai, kokius ir aš kadaise Šventosios 128

pakrančiais ganydavau. Ir skraido mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelius marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jaus­ mus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos kylanti malda ramina prigimties dvasią... Bet kartu ir liūdna darosi: juk aš gyvenimo sąlygų jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš - inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kažin ko tokio brangaus - tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenėje taip graži, kaip žmonių pasaka, ir kuri jau niekados daugiau nebesugrįš, nebeatsikartos... Ir vėl atkrei­ piu savo akis į platų galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukda­ mas širdies skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmo­ gaus mintys ar nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos eilės sielių, kuriuos neša savo vandenų paviršiumi, ir tat ant sa­ vęs nejaučia. Saitas ir gražus, plaukia jis romiai į jūrą ir nie­ ko daugiau nenori žinoti. Bet aš žiūriu į jį, žiūriu... Sitai priešais ateina sieliai: garlaivis greitai su jais susilygi­ na. Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų galų sielių stovi po vieną ar du vyru. Nusitvėrę abiem rankom ilgus irklus, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, sunkiai sunkiai jie iriasi. Lyg nenoromis sielių prie­ šakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio upės vidurin, - ir sieliai, vandens nešami, slenka pro šalį. O vyrai iriasi ir iria­ si. Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šil­ dydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt 129

labai iš tolo Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemu­ nan, galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių atsimini­ mas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atsidėjęs pradedu žiū­ rėti į aukštą, nuo saulės pajuodavusį žmogų, kuris nustoja yręsis, žiūri į garlaivį ir kartu, rodosi, stebis į mane. Neži­ nau kodėl, man ateina mintis, kad tat turi būti kampininkas Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus su didele šeimyna gy­ vena. Kaip tik jo stovyla, aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs čerkezėlis, kurį jis visados nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas išsitempęs, sunkiai iriasi... Pasirodo ant aukšto kalno miestelis, ir garlaivis apsistoja. Sueina nauji žmonės: būrys darbininkų su pjūklais ir kir­ viais, keletas merginų ir moterų ir senas žydelis krepšiu obuo­ lių nešinas; galų gale ateina „muzikantai“: vienas aklas - su smuiku, kitas - su armonika, trečias - kokios dešimties me­ tų berniukas - su būbinu. Savo veidais taip vienas kitą pri­ mena, kad lengva atspėti, jog visi trys - tikri broliai. Garlaivis eina tolyn. Visi laukia „muzikos“. Šitai aklasis pai­ ma smuiką ir pradeda mėginti ir taisyti stygas: pakeltas jo vei­ das tarsi be jokio išsireiškimo, bet ausis atsidėjusi klausos. Pa­ galiau pradeda griežti, - čypia ir rėkia armonika, dudena ir čerška būbinas. Abu vyresniuoju išsirodo tokiu nuvargusiu, taip nenoromis pildo savo priedermę; tik mažiukas, be perstogės mušdamas kūlele, mataruoja kojomis, kraipo galvelę ir dairosi 130

aplinkui. Staiga visa „muzika“ dar labiau surinka įvairiais bal­ sais, ir broliai pradeda dainuoti rusiškai: tat kažin kokia karei­ vių daina, be jausmų ir prasmės, dainos žodžius taip nežmo­ niškai taria ir kraipo, kad sunku suprasti, - matyt, dainuoja ją tik dėl pinigų, tikėdamies už ją daugiau surinksią. Tą pabaigę, ima kitą, dar netikesnę. Pagaliau mažesnysis atsistoja, nusitrau­ kia nuo galvos kepuraitę ir ja nešinas eina aplinkui, rinkdamas skatikus. Bet skurdžiai tie skatikai kepuraitėn plaukia... - Berniuk, berniuk, - girdžiu užpakalyje pažįstamos stu­ dentės balsą, - padainuokit geriau ką nors lietuviškai, - dau­ giau surinksite! Atsigręžiau: berniukas stovi atkišta kepuraite priešais mer­ giną, žiūri į ją išplėstom savo akelėm ir, nežinodamas, kas atsakyti, tyli išraudęs, tarsi stebėdamasis į jos kalbą ir tokį nepaprastą prašymą. Nežinodamas, kas daryti, eina prie sa­ vo brolių ir pasakoja jiems apie naują įgeidį. Tiedu kalbasi tarp savęs ir siunčia mažąjį pas merginą. - O ką tamstai padainuoti? - klausia mažas muzikantas. Ar apie „monopolį“? - Vis tiek ką, bet tik lietuviškai, - atsako mergina išraudu­ si, nes visi aplinkui pradeda į ją žiūrėti. Mažiukas sugrįžta prie brolių, ir visi trys pradeda dainuo­ ti apie „monopolį“. Tat paprasta naujosios formacijos dai­ nuška, be dailės ir gilių jausmų, kurioje jos autorius išdėsto savo nuomonę ir lengvą sodiečių tikėjimą į „monopolio“ geradariškumą, giria jį, kol dar, žinoma, nemato, kad tas „monopolis“ tik nauja žmonėms sunkenybė. Bet kuone visi tos dainelės klausos, matyti, daugelis iš šitų saule apdegusių 131

ir nuo darbo pajuodavusių sodiečių ir prastai apsitaisiusių moterų - kaip tik tie žmonės, kurie, savo rūpesniuose ir varguose paskendę, tveriasi gyvenime kiekvieno viešo ap­ sireiškimo kaip kokio šviesos ar laimės spindulio, kurie gali tikėti, kad koks tenai „monopolis“ jų vargų naštą su­ mažins, - ir todėl taip atsidėję klausosi dainelės, kurioje apsireiškia tas jų neįvykintasis tikėjimas ir sužuvusioji viltis. Ir kada pasibaigia dainelė ir berniukas vėl pradeda vaikšti­ nėti aplinkui, lengva pastebėti, kaip jo palaikėn kepuraitėn krinta jau daug gausesni skatikėliai ir net sidabriniai pini­ gai... Matau nuo surinktųjų pinigų „muzikantų“ veidus ne tik prašvitus, bet ir nustebus: nesitikėta, kad tiek surinktų. Berniukas vėl prieina prie studentės ir jau drąsiu balsu klausia: - Gal dar kas nors tamstai padainuoti? - Gerai, padainuokite! - atsako ši linksma. - Tik kokią nors senobinę dainą... liūdną... Broliai dainuoja liūdną... apie gegutę, žalioj girioj kukuo­ jančią, vargelius rokuojančią, apie mergelę, rūtų darželyje ver­ kiančią, savo bernelio nesulaukiančią... Nors be šitokios „mu­ zikos“, pievoj tarp miškų, toji daina neapsakomai gražiau skambėtų, bet ir čia visi nutilę, gėrėdamies jos klausome: visi jaučiame, kad ji mums brangi, maloni ir suprantama... Pagaliau, nemaža šiuo kartu pasipelnę, linksmi ir paka­ kinti vargaujantieji „muzikantai“, dainiai ne įkvėpimo, bet pinigo, sustojus garlaiviui, išlipa. O mes plaukiame plačiu Nemunu toliau... Jau artinas vakaras. Atsibosta man stovinėti, taigi atsisėdu 132

ir pradedu snausti... Atbudęs matau prieš mane sėdinčią jau­ ną merginą. Tuo pažiūrėjimu tartum - jai ne daugiau per 16-17 metų. Bet pamėlynavę rausvi jos paakiai, akys nu­ vargusios, nemaloniai blizgančios, ir skruostų raudonumas, matyti, jau ne pačios prigimties, bet tik įvairių tepalų graži­ nimas, liudija, kad ši mergina yra ne tik mačiusi vargų, bet jau pati ištyrusi ir parsidavinėjimo vaisius. Pastebėjusi, kad į ją žiūriu, šypsosi taip, kaip tat paprastai daro moterys, daug jau mačiusios ir pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti prie savęs vyrų širdis. Žiūrėdamas į ją toliau, matau, kad jos šypsojimai lanko beveik visus aplinkui sėdinčius vyrus, neaplenkia nei jaunučio malonaus veido kunigo, kuris, pa­ stebėjęs įbestas į save jos akis, rausta ir sukasi šalin. Apsitai­ siusi ji sodiečių rūbais, balta skarele ant galvos: be abejoji­ mo, tat sodžiaus mergaitė, nelaimingų gyvenimo ir žmonių santykių išmesta iš jų tarpo ir dabar skęstanti purvuose. „Kur jos gimtinė vieta, kas tokie jos tėvai, kokia jos praei­ tis?“ - eina per galvą man mintys, bet tokios šaltos, be jaus­ mo, kad mane patį ima šiurpas. Norėčiau prakalbinti ją, paklausti apie visa, bet aplinkui žmonės, nėra tiek drąsos. Pagaliau žinau, kad sutiktų mane tik nusišypsojimais... Šitai išsiima ji iš baltos skarelės obuolių ir valgo, paskui duoda du obuoliu arti stovinčiam kareiviui, kitu du - sėdin­ čiai čia pat moteriškei. Kareivis atideda juos šalin, o mote­ riškė atsisuka į Nemuną ir visai netikėtai meta upėn. - Kam tamsta numetei vandenin obuolius? - klausia mo­ teriškės studentė. 133

- Nenoriu nuo jos obuolių priimti: yra tat paleistuvė ir užsikrėtusi, - atsako pašnibždomis moteriškė, bet tokiu bal­ su, kad visi aplinkui tą girdi. „Iš kur ji tai žino?“ - mąstau, žiūrėdamas tai į vieną, tai į antrą. Moteriškės akys žiba piktu džiaugsmu, tarsi ji laiminga tuo, kad viešai gali nužeminti ir apkaltinti merginą. O mer­ gina išrausta kiek, bet šypso kaip ir pirma. Man daros nemalonu ir net baisu. Kaip nuo baisiausio žmogaus, norėčiau nuo tos merginos pasišalinti, būti toliau, neprisiliesti tenai, kur ji sėdėjo ar turėjo savo rankas padė­ jus. Jaučiu, kad tokios mintys ne mano vieno, bet ir kitų. Laukiu, kad tik greičiau pasirodytų Kaunas, kad tik grei­ čiau iš to garlaivio galėčiau išlipti. Nudžiungu, kada tamsu­ moj pasirodo Aleksotas ir Kauno žiburiai. Galų gale garlaivis, priplaukęs prie uosto, sustoja. Visi pra­ deda lipti. Instinkto vedamas, nutveriu studentę už rankos ir, iškėtęs akis, žiūriu į tą nelaimingą „paleistuvę“, tarsi no­ rėdamas ir save, ir savo pažįstamą nuo jos apginti, lipant iš garlaivio, jos neprisiliesti, „nesusitepti“. Kaip koks akmuo nuo krūtinės nuslenka, kada pasijuntu gatvėje... Matau, kaip skersgatvio tamsumoje mergina pranyksta, ir einu savo keliu... Negaliu ir nedrįstu eiti paskui ją, pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia, Kaune, gyvena, ką dirba ir ko­ kia baisi, beširdė galybė ją prie tokio gyvenimo privertė. Pagaliau ar būtų iš to kokia nauda?! Ciurichas, 1905.IV.2

134

VAGI S

Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stiprus, - kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visa­ dos sakydavo: reikia Jokūbas pasikviesti, be jo - niekai. Atei­ davau, didžiausius sienojus ratuos įkeldavau, kelmus iš že­ mės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutu­ rėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgda­ vau pasilinksminimus! Apylinkėje nei vienos vestuvės ar va­ karuškos be manęs neapsieidavo: visur būdavau, visur ma­ nęs vieno buvo pilna, - ir visiems įtikdavau. Bet nei vieno nenuskriausdavau, nei vienam nesuduodavau. Buvau pas tė­ vus vienatūris, visa savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos. Tėvai jau seniai vis liepė man vesti, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau - paspėsiu, ir taip nenuobodu pasaulyje gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą... Negalė­ jau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė. - Na, - maniau sau, - nejaugi ji tat bus mano pati! Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, kaista kraujas. - Kas ji tokia yra? - kilo mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?.. Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. Pradėjau 135

klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama apylinkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas greitai bėgo. Nei pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmin­ tingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. Visi grei­ tai sutikom, dalies prižadėjo nemaža, ir nutarėm, nieko ne­ laukdami, vestuves pakelti... Galbūt jau laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tai mano pati, su kuria, ačiū Dievui, jau trečia dešimtis vie­ nybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemaža susilaukiau - to­ kių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsi­ tikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, kuris ir dabar labai dažnai dar nerimą mano širdyje gimdo... Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų na­ mo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždė­ jau šieno, užpyliau vandens, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau rūman gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau kodėl, pradėjo mane imti nerimas. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Zinojaus gerai gurbų duris užrakinęs, kumelį ge­ ležiniais pančiais supančiojęs, bet ne - stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Pagaliau nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau. Naktis buvo šviesi - mėnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tar­ si visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir 136

tik tik šlamėjo, krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių, snie­ gas. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje. Bijoda­ mas kvėpuoti, iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų snie­ gas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau: durys buvo atida­ rytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius. - Vagis, - dilgtelėjo galvoje mintis... Visas drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes mylėjau tą kumelį neapsako­ mai. Širmas, obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylinkėje bu­ vo žinomas. Ne vienas po 300 rublių svojo, niekam neati­ daviau: nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį turgun, tai tik pasigirtų. - Ė, tat šitai kodėl tu, per slenkstį vedamas, jau kelinta diena rąžais, - atsiminiau. - Pats, nabagas, nelaimę jautei. Bet ką turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne vie­ nas yra: užmuš kaip žvirblį iš revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Bėgti pasišauktų vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives kumelį: tiek ir tematysi. O rankose nieko o nieko neturė­ jau. Namuose vėl nei šaudyklės, nei revolverio nebuvo, vis savo kumščiu pasitikėdavau. Nėra kas daryti... girdžiu, kad jau vedasi... Pamačiau čia pat ant skiedyno didelę medinę kūlę, akies mirksniu prišo­ kau prie jos, nusitvėriau abiem rankom ir užsislėpiau už du­ rų šulo. Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli... Ir šitai duryse pasirodo žila barzda - išlenda... burlokas... 137

Kaip daviau kūle per galvą, - net žagtelėjo ir parkrito ne­ gyvas ant žemės, nei vieno žodžio neprataręs. Sužvengė linksmas kumelys, mane pamatęs. Kaip bepro­ tis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, ver­ kiau. O jis padėjo man ant peties savo galvą ir romiai, ma­ loniai žvengia... Pagaliau atbudau kaip iš miego. Atsiminiau, kad žmogų užmušiau: šiurpas mane visą paėmė, plaukai ant galvos at­ sistojo. Kur aš jį dabar dėsiu, ką darysiu?.. Pasilenkiau, apčiupinėjau burloką: atradau už ančio re­ volverį primuštą, peilį prie diržo prisegtą. Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais jį būčiau ėjęs. įsi­ vaizdavau sau visą nelaimę: savo mylimąją, vestuves, ūkį ir visą gyvenimą, - visa būtų pražuvę. O dabar?.. Šiurpuliai paėmė vėl visą: juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, kas mane laukia - kalėjimas, teismas ir galbūt katorga?.. Šokau kaip jautis, byzdėlės įkąstas. Apsivilkau, pasikin­ kiau kumelį, įverčiau numirėlį važin ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidau vieškeliu: tik dulka sniegas iš po važio ir švilpia ausyse vėjas. Nuvažiavau kokį dešimtį varstų, susto­ jau, išverčiau numirėlį pagriovėn, užmoviau dar ant jo gal­ vos jo paties seną apynasrį ir apsigręžęs vėl parlėkiau kaip paukštis namo. Nusikinkiau, kumelį vėl įleidau gurban, du­ ris užrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko, nuėjau rūman ir atsi­ guliau... Niekas manęs negirdėjo ir nematė nei važiuojant, nei parvažiuojant; niekam nei vienu žodžiu apie tą atsitiki­ mą neprasitariau... tik kunigui per išpažintį pasisakiau... Kitą dieną rado tą numirėlį pagriovėje. Suvažiavo žmonės, 138

policija, rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos apynasrį - suprato, už ką užmuštas. Žmonės kuone visi atvirai pripažino, kad taip „tokiam“ ir reikėjo. Policija pakalbėjo, paklausinėjo, bet kaltininko taip ir nebeieško­ jo... Tuo visa ir pasibaigė... Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo vedžiau, vai­ kų paskui susilaukiau... Tačiau ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo, - kaip koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas at­ busdavau ir kelias dienas, galvą nuleidęs, vaikščiodavau. Iš­ sigandusi pati pradėjo klausinėti, kas yra. Ilgai nesisakiau, pagaliau prisipažinau. Ramino ji mane, - rodės, lengviau kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kir­ minas krimsti. Ir išpažinties vaikščiodavau, ir bažnyčiai duo­ davau: lengviau ir ramiau po to būdavo... Taip visą savo amžių išgyvenau, visame kame buvau laimingas, žilo plau­ ko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda... Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau ren­ giaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti arba Sibirą pamatyti, kad galiu savo ūkį pra­ žudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingus padaryti, visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo. Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon min­ tis, kad gali prisieiti savo kraštas palikti, jo nebepamatyti visas drebėjau... ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik 139

pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išei­ čiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pa­ gadina. O aš juk viena teieškojau ir ieškau: savo sąžinės nu­ raminti, ne dar didžiau jos sutepti. Juk aš tik savo nuosavy­ bę gyniau... Kitos išeigos neturėjau, jeigu nenorėjau pats būti užmuštas... Tegu jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų ma­ ne užmušęs... Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažinty­ je, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu... O dėlto ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tai Visagalis... Ciurichas, 1905.IV. 12

140

TI KĖJ I MAS

Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miš­ kų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūti­ nei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų margu­ liuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai susimąstę, tik debesys viršum jų bliz­ ga, saulės apšviesti. Taip ramu aplinkui! Tik gieda be perstogės sodneliuose pavasario paukščiai, o iš apačios pradeda plaukti aukštyn iškilmingas varpų skambėjimas. Atsirėmęs sienojų, pasidėjęs sąsiuvinį, rašau... Nuo pavasario kvapų ir paukščių giedojimo taip gera da­ rosi, taip lengva alsuoti! Lengvos kaip pūkas lakioja mintys, kyla galvoje tolimosios tėvynės paveikslai. Kas dabar tenai dedasi? Kokie nauji vargai slegia žmones, ar kas gaivina jų viltis?.. Bet nuo tų minčių, brangių, tolimųjų, išbudina mane švei­ carė mergaitė. Iš palengvo ir nedrąsiai prisiartina ji prie ma­ nęs ir, kišdama man popierių, maloniai sako: - Prašom perskaityti... - Nereikia! - atsakau jai šiurkščiu balsu, tardamas, kad tat kokia nors „reklama“. 141

- O tamsta tik perskaityk, būk toks geras! - maldaudama prašo ji manęs tokiu balsu, kuris liudija, kad, tą popierių atmesdamas, neapsakomai giliai ją užgaunu. Nustebęs imu iš jos popierių: matau, kaip mergaitės veidą apsiaučia džiaugsmo ir vilties spinduliai, kokie tegalima ma­ tyti tik pas giliai tikinčius žmones laimingiausioj jų gyveni­ mo valandoj. Kaip ir pirma, tolinas ji nuo manęs iš palengvo, nedrąsiai. Bet jaučiu, kad, paėjėjusi kiek, sustoja ir žiūri į mane iš užpakalio; matyt, nori įsitikrinti, ar tą popierėlį skaitysiu. Imu ir skaitau... Tat lakštas abejojantiems tikėjimu, paklydusiems ir bedieviams. Visus šiuos laiško autorius, nurody­ damas savo adresą, kviečia pas save, pažadėdamas kiekvie­ ną sustiprinti tikėjime ir prirodyti jam Dievo būtybę, jeigu jis to nepripažintų... Laiške du puslapiu prilyginimų ir išve­ džiojimų... Supratau: toji mergaitė ir mane prie paklydusių priskai­ tė... Užeina noras ją nuraminti, pasiteisinti arba taip ką nors pasakyti, bet atsigręžęs jos jau neberandu. Įsidedu laišką kišenėn ir nuliūdęs einu namo... 1905. IV. 13

142

LAI MĖS ŽI BURYS

Pasaka

Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Ži­ bėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso rai­ džių. Pamatę tat, žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti auk­ so raidžių. Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių laimė“. Pasklido apie tai garsas po visą šalį: visur tik apie tai kalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia. Išti­ sas dienas ir naktis budėjo žmonių minios prie kalno, vie­ nos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo, dar dides­ nio stebuklo ar išaiškinimo senojo... O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso rai­ dės vis labiau blizgėjo... Ir šitai vieną naktį atėjo prie tų žmonių žilas senelis ir paklausė jų: - Ko jūs čia susirinkote ir laukiate? Atsakė minia: - Šitai pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu parašu, kurio mes nesuprantame. - Aš jums išaiškinsiu, - atsakė senelis. - Šitas žiburys - tat jūsų laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies į tą žibu­ rį, visus žmones padarys laimingus... Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas aukštas 143

ir status buvo, bet pilnos džiaugsmo žmonių akys žiūrėjo j jo viršūnę kaip į saulę ir daugelis jau rengėsi lipti. - Palaukit, aš dar nepabaigiau! - sušuko senelis. - Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių bjauriausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek, - tuojau pavirs į akmenį. Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės ste­ buklingo žiburio, vienu akies mirksniu pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems... Bet kada taip atsitiks, paliestasai žiburys subyrės į nesuskaitomą daugy­ bę žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys po jūsų namus ir pirkias, įeis į jūsų protą ir širdis, - ir tada būsite laimingi... Taip pasakęs, senelis pranyko. Nuliūdo minia, tuos jo žodžius išgirdusi: atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas, bet nusiminimas; nebe artinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo... Niekas savo gyvasties nenorėjo aukoti. Ir ne tik savo gyvasties ne­ norėjo aukoti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos - savo jaunikaičių, vaikinai savo mylimųjų, seserys - brolių: vieni saugojo kitus, drebė­ jo dėl vienas kito. Bet atsirado drąsuolių. Nedaug tokių buvo, tačiau jų skai­ čius vis augo. Slapta nuo vienas kito sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami ir 144

visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami, - ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stipriai rankas sunėrę... Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmirš­ dami patys save, savo mylimuosius... Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo ma­ žiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kal­ no žemyn ir virto į akmenis. O visokios šmėklos tarsi pra­ garo dvasios lakstė aplinkui baisiausiais nebūtais žvėrimis, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukos drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami į akmenis. Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų siena: tat buvo žuvusiųjų kūnai. Šalies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ar maro. O tie, kuriems pražuvo tenai bran­ gūs žmonės - tėvams - vaikai, merginoms - jaunikaičiai, vaikinams - jų mylimosios, - draskydamiesi ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą žibu­ rį... Kalnas pavirto baisiausia nelaimių ir prakeikimų vieta. Bet nesuturėjo tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pa­ sišventimo. Žuvusiųjų draugų dvasia gimdė jų širdyse neap­ sakomą stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisda­ mi paskui vienas kitą. Iš pavirtusiųjų į akmenis žmonių kūnų aplink senąjį kalną pasidarė kitas kalnas, kurio viršūnė kaskart vis labiau ir 145

labiau artinosi prie žiburio. Paskesniosioms drąsuolių mi­ nioms vis lengviau buvo lipti... Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o dėlto nei vienas dar iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės, nepalytėjo stebuklingojo žiburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, tai gailėdami jų verkė; nemaža ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta. Bet šitai vieną gražią pavasario dieną nesuskaitoma drą­ suolių minia - jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, - vėl priėjo prie kalno. Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais sa­ vo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn jų skai­ čius ėjo. Sitai tik saujelė beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli viršūnės. Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė jų bjau­ rių veidų, jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebe­ galėjo nuo jo atsitraukti: juk tat buvo jų vargingos kelionės galas, tat žmonių laimė jų akyse stovėjo... Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę... Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vie­ nas nutvėrė savo rankomis žiburį. Visi vienu akies mirksniu pavirto į akmenis... Ir rados stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestasai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį. Tos šalies žmonės staiga pajuto 146

savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią švie­ są, savo širdyse ir galvose - neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė... Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. Atsiminė stebuklingą žiburį ir visi kaip vienas skubinos prie iškeiktojo kalno. Bet susirinku­ sios žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė; visas aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnė­ lei, buvo apsiauptas akmenimis. Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išga­ nytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę... Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramin­ tas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuo­ ju žmonių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet, eidami pro šalį, su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žu­ vusiuosius šalies išvaduotojus. Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šven­ tę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rū­ bais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos, pui­ kiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys, aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų del­ nuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi... Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, dainavo jie 147

laisvės ir laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo vai­ nikus, garbindami žuvusiuosius išvaduotojus. Visą dieną linksmai griežė muzika. Ir tą šventę kėlė kas metai, kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų drąsuolių vardai buvo įrašyti istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilės mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi... Ciurichas, 1905. IV. 15

148

KLI UDŽI AU

Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kū­ nelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, nuo lietaus sušlapę ir purvais apskretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvory pritūpusią, susirie­ tusią, nelaimingą. Mane pamačiusi, ji taip gailestingu bal­ su sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiū­ vusi! Gal ją atėmė nuo jos motinos žmonės, gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vande­ nin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones jau nebe­ buvo jai vietos, gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi... Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga... Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, me­ dėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persi­ dėjęs lanką, rankoje nešiaus strėlas: maniau esąs tikras Ame­ rikos tyrlaukių gyventojas, Kuperio aprašytas. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiausi milžinas esąs, ku­ ris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs, neišsigąstų. O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė... Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pe­ čių lanką, įtempiau strėlą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis 149

akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausda­ mas, ką aš darau... ir laukė. Strėla sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga per­ virto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis... Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juos­ vais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas. Nusiminęs, nebežinodamas, kas daryti, atžagaria ranka nu­ mečiau lanką ir strėlas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė naš­ ta slėgė krūtinę. Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštiel­ ninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strėlas sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlos, kuri bu­ vo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi. Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje... 1905.V.22

150

JI IR JIS

Jiedu abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus nežinojo apie kitas kitą, kad abu kartu gyvena pasauly. Pagaliau jiedu susitiko: jis - jaunas ir dar drąsiai žiūrintis ateitin, bet jau nemaža patyręs jau­ nų dienų bangose ir gera, ir pikta; ji - jaunutė, nekalta mergaitė ir tokia maloni - kaip rūtų daržely žydinti balta lelija. Abudu nustebo, vienas kitą pamatę; abiejų vienu akies mirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiedviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. Ar ne ši mano sapnų gaivintoja? ar ne šis mano širdies laukiama­ sis? - mąstė abudu, vienas kitą išvydę. Ir jiedu padavė vie­ nas antram ranką. Kada jis priglaudė jos galvą į savo krū­ tinę, o ji, apkabinusi savo baltom rankom jo kaklą, pirmą kartą jį bučiavo, - jiedu pasidarė vienas antram tokie bran­ gūs ir artimi, kaip niekas daugiau pasaulyje. Jiedu buvo laimingi. - Nors mudu nieko neturiva, nors jokių turtų nesava susi­ dėję, - kalbėjo jiedu tarp savęs, - vienok eikiva kartu gyve­ nimo dar nepramintais takais, sėkiva, ką turiva, dirbkiva, ką galiva, ir tikėkivos vaisių, kuriais galėtuva džiaugtis ir nusiraminti, remkiva vienas antrą, būkiva santaikoje, o meilė palaimins mūsų gyvenimą, palengvins jo vargų naštą. Taip kalbėjo jiedu vienas antram, ir visi jų jausmai, visos 151

jų dvasios stygos prijautė tiems jų žodžiams, kartu su tais jų žodžiais skambėjo. Ir jiedu, tarsi atgijusiu ir sutvirtėjusiu, linksmai žiūrėjo ateitin, drąsiai žengė dar nepramintais gy­ venimo takais... 1905

152

DOBI LŲ KUOKŠ TELĖ

Kaip per sapną atsimenu, važiavau mažas su savo tėvais iš svečių... Siauras nelygus kelelis tęsėsi tarp krūmų ir miškų, tai jų tankumynėje pasislėpdamas, tai iš jų išlįsdamas, - tęsėsi be galo, kaip tęsiasi žmogaus mintis, tarp gyvenimo retežių švie­ sos ieškodama. Nuo saulės spindulių visa prigimtis buvo kaip ir apsnūdu­ si, pailsusi: medžiai stovėjo tyliai, - nei vienas lapelis ne­ krutėjo, tik retkarčiais rėkavo miške čirkšlys, skelbdamas lietų, ir kažin kur toli toli, plaukdamas ore, giedojo savo giesmę vieversėlis. Daugiau nė balso, nė šauksmo. Vėjas tarsi pasislėpė tarp miško lapų ir snaudė. Bet tie maži debesėliai, išsisklaistę po mėlyną dangaus jūrą, stovėjo nesijudindami kaip romiai ėdančių baltų avelių būrelis. Sirmukas ėjo žings­ niu ir, tik retkarčiais prunkšdamas, mojavo galvą ir be persto­ gės šluostė uodega savo šonus, visus musėmis ir gyliais apli­ pusius. Nuobodžiai dudendami ir girgždėdami, ratai šoki­ nėjo per eglių šaknis, keliu išsitęsusias, ir nemielaširdingai mus kratė. Bet man buvo taip gera sėdėti! Susirietęs ratuo­ se, prisiglaudęs prie motinos, jaučiaus kaip namie. O aplin­ kui tiek nauja ir įdomaus pirmą kartą savo gyvenime ma­ čiau. Apie visa ką klausinėjau tėvų ir žiūrėjau, žiūrėjau... 1905

153

RYŠYS

Dėdė Martynas nors nuvargęs, bet linksmas. Ir kaip nesi­ džiaugs jo širdis - juk šiandien antrojo, mylimiausiojo, sū­ naus vestuvės. Ir kokios vestuvės! Dėdės Martyno suprati­ mu, laimingesnių nebegali ir būti. Jo Kaziukas ima pačią jauną ir gražią, turtingų namų, gerų tėvų: kraitis didelis, šeši šimtai pinigais, gyvulių nemažai. Ne kiekvienam tiek paimti! O, dėdė Martynas gerai tą žino! Užtatai visas sukaitęs sukinėjas apie jaunosios gimi­ nes, vaišina juos, patsai visur tvarką prižiūri, kad nieko sve­ čiams netrūktų, kad visi būtų sotūs, pakakinti. Tik retkar­ čiais, norėdamas kiek kvapą atgauti, sėdas kur ant suolelio ir, visas sujudintas, su plastančia kaip sugautas paukštis šir­ dimi, žiūri į jaunavedžius, kuriedu išraudusiu už stalo sėdi. Žiūri ir patsai jaunesnis jaučias, - tartum didžiausią naštą nuo savo pečių numetęs. Bet tik jau Kaziukas turi pačią, bėdos nebėra. Nupirks jam vienasėdį, ir tegul sau gyvena. Namie jo ne­ laikys. Kam? Ar pinigų nėra? Kaziukas iš Amerikos nemaža patsai atsinešė, nuo savo uošvio šešis šimtus gavo, o dalios dar duos jam apie tūkstantį. Jeigu kiek trūks, galima bus pasiskolinti. Jau ir vienasėdis apeitas, ir kalba padaryta... O būtų nebuvę to viso, jeigu būtų jo nepaklausęs... Ir dėdė Martynas tyliai, ilgai atsidūsta, praeitį atminęs. 154

O, ta praeitis! daug jam sveikatos atėmė. Nei vienas vai­ kas tiek vargo neatnešė, taip jam nenusidėjo, kaip Kaziu­ kas... jo mylimasai. O vis dėl tos mergos, gerų žmonių at­ siprašant, - šluotražio, vyžos paskutinės. Dėdė Martynas krūptelėjo, ją atsiminęs, ir dairos aplinkui, tartum bijoda­ mas čia, savo sūnaus vestuvėse, jos neprašytos pamatyti, bet, nieko pavojingo neradęs, nurimsta ir, nulenkęs galvą, giliai užsimąsto. Taip, ta praeitis dar nesena... kokie dešimts metų. Kaziu­ kas buvo tada dar jaunas, dvidešimties metų bernelis; dar vyresnysis sūnus nebuvo užkuriom išėjęs. Martynas labiau mylėjo Kaziuką, nes darbininkas iš jo buvo geriausias, ir romus toks, paklusnus, - niekados tėvui žodžio priešais ne­ pasakydavo... ne toks, kaip Antanas. Bet atsitiko nelaimė... Pasipainiojo merga, apsuko vaikui galvą ir ko tik nepražudė. Ir kad nors merga būtų gera. O dabar - jų kaimyno pusininkėlio duktė... 1906

155

J ONI UKAS

Šeštų metų Joniukas jau piemuo. Gano jis žąsis. Tiesa, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatmena, kad jo tėvelis bū­ tų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir že­ mės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). O ir tėvelio dabar nebėra. Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino. Tik atmena, kad buvo apsiniaukusi, liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniu­ kas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai var­ vėjo nuo langelių arba vyniodamies tarsi gyvi šliaužė per stiklą žemyn. Seniau tokią dieną Joniukas neiškęsdavo; at­ siklaups, būdavo, ant suolo, primygs į šlapią stiklą savo pirš­ telį ir trina trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: matė, kad visi nusiminę, tyli; tėvelis susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką ant kelių turėdama, kniukčiodama verkė. Atmena Joniukas, kad atėjo tada keletas moterų ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. Visi dūsavo, dejavo, kalbėjo, kad reiksią toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, - ir kiek­ vienas prašė Dievo, kad tik nors gyvas grįžtų. Nesuprato gerai Joniukas, ką tas visa reiškia, bet ir jo ma­ žą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė. O kai tėvelis 156

visiems pradėjo sudie sakyti, kai motutė pradėjo balsu rau­ doti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį už skver­ no ir verkė, verkė, visas drebėdamas, net jam gerklytė užki­ mo: jautė, kad atsitiko baisi, didelė nelaimė... Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo; paskum užsimetė ant pečių maišelį ir, visų lydimas, išėjo pro duris... Ir ligi šios dienos nebematė Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar saldumynų nu­ pirkęs. Paliko Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, labiau jos bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esanti jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. Ką tas reiškia, Joniukas gerai nesuprato, tik matė, kad mažąjį broliuką antroji motutė daug labiau mylėjo, tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio, bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat prie jos prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tyles­ nis paliko nekaip pirma. Dažniausiai sėdėjo per dieną ant krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryže­ lius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant jo bartis, jis nulįsdavo pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo kaip kačiukas savo didelėm šviesiom ake­ lėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų pas mo­ tutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko 157

valgyti, trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moterys lingavo savo galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustoda­ vo gomury. Pagaliau vieną dieną prieš Velykas pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn įėjo kažin koks nepažįstamas žmo­ gus, raudonais kailiniais apsivilkęs, ir, pagarbinęs Dievą, pa­ klausė motutės: - Na, kurgi tamstos piemuo? Joniuko širdis sudrebėjo, tuos žodžius išgirdus. Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti „dėdei“ ranką. Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pa­ kraipė galvą ir tarė: - Ar nebus tik per mažas? Paskui, prisikimšęs tabokos ir užsidegęs pypkę, pridūrė: - Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiekgi tamsta už jį norėtum? Joniukas girdėjo, kaip „dėdė“ pradėjo su motute derėtis, kaip motutė prašė nors sykelį bulvių pridėti, matė, kaip tas „dėdė“ padavė motutei popierinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti. - Na, taisykis, važiuosiva, - tarė „dėdė“. - Nebijok, ge­ rai tave laikysiu: kasdien tris kartus lupsiu, kartą valgyti duosiu. 158

Taip pasakęs, susijuokė. Bet Joniukui, tuos žodžius gir­ dint, juoktis visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to „dėdės“, kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera bu­ vo ant krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau su­ sitraukęs nekaip pirma. Bet ir naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo apsiprato. Teisy­ bė, tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bar­ davo, o ne kartą ir suduodavo, bet užtatai valgyt čia daugiau gaudavo nekaip namie. Iš pradžios jį pristatė prie mažo vai­ ko. Bet kai atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, naujas darbas atsi­ rado: reikėjo jie lesinti ir saugoti. Kai visai sušilo, tetulė sudė­ jo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęs­ tomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kai žąsiukai pasiūgėjo, turėjo Joniukas kartu su kitais sodžiaus vaikais laukan juos varytis, - ir kartu ganė. Nors iš pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė, žaidė. Iš lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyve­ na; aplinkui gano galvijus, kur ne kur pakrūmėmis ilsis ark­ liai. Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodi­ nėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėti, nes prie tė­ velio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus jau­ nimas arba ir piemenys dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klau­ sos jų, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį aukštyn kelia. 159

Nėr žinios, kodėl Joniukui labiausiai patiko daina, kurią pirmą kartą sodžiuje išgirdo. Tos dainos Joniukas nemoka, tik kelis žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas savo žęseles po lauką ir šaukia kiek tik galėdamas: Ak vija, panavija, Jau pražydo kaip lelija! Ką tu čia dainuoji? - klausia jo kartą Morkūno Antanas, grįždamas iš lauko mėšlą nuvežęs. -

Ak vija, panavija, Jau pražydo kaip lelija! Šaukia dar labiau Joniukas, norėdamas pasigirti, ir go­ džiai žiūri į Antano vežėčias. „Tai kad man taip pasivažinėti!“ - pereina jam per galvą mintis. Norėtų paprašyti Antano, bet nedrįsta: juk nei karto dar nėr važinėjęsis. - Sėsk ratuos, pavažinėsiu, - sako Morkūno Antanas, tar­ si suprasdamas Joniuko slaptą norą. - Tik žiūrėk - visą lai­ ką dainuok, kai tave vešiu. Joniukas prašvinta iš džiaugsmo, meta savo žąsis ir sėdas ratuosna. - Na, dainuok! - sako Antanas ir sukerta arklį. Ratai dardėdami ir šokinėdami rieda keliu, krato Joniuko kūną, bet jis iš visos galios šaukia vis tą patį: 160

Ak vija, panavija, Jau pražydo kaip lelija... - Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? - klausia Antano sodžiuj. - Lauke, - atsako juokdamasis Antanas. - Kad pavažinė­ čiau, sutiko man dainuoti. Visi iš to sumanymo juokias, visiems jis kažin kodėl tuo­ jau patinka. Kada Joniukas grįžta laukan, kiekvienas susiti­ kęs važiuotas prašo jo sėstis ir liepia dainuoti. Po visą so­ džių sklaidos skardus mažo vaiko balsas: Ak vija, panavija, Jau pražydo kaip lelija... - Na, čiagi ar ne Šeškaus piemenį vežiojas? - sako vyras, stovėdamas vienam kieme. - Nagi mat, užkankins vaiką, - gailestauja, žiūrėdama į Jo­ niuką, moteriškė, - nebūtų našlaitis... kiekvienas skriaudžia. Bet Joniukas linksmas ir laimingas; važinėjas per visą die­ ną, per visą dieną iš visos galios dainuoja savo dainą, nors ratai be perstogės krato jo kūną, drebina plaučius krūtinė­ je, nors jam sopa gerklę ir balsas užkimo. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų, nes juk niekados jis dar nėr važinėjęsis. Važinėjasi Joniukas per visą mėšlavežtį, per visą mėšlavežtį dainuoja savo dainą - užmiršta savo žąsiukus ir šeimininkus. Tik prievakariais suranda tuos žąsiukus ir va­ ros namo. 161

Varos jis vieną vakarą žąsis ir mato: dviejų žąsiukų nėra. „Blogai, - dilgteli jam galvon, - pamatys tetulė, kas ta­ da bus?“ O tetulė kaip tyčia stovi prie vartų, laukia. - Ar visi? - klausia ji ir pradeda žąsiukus skaityti... - Dviejų trūksta! - surinka. - O tu, paršai, tai taip da­ boji?.. Ir, pripuolus prie Joniuko, pradeda kumščiuoti: - Greičiau eik, suieškok: nesurasi - visą kailį išpersiu!.. Joniukas išlaksto visą sodžių ir lauką - nėra. Nuliūdęs grįž­ ta pas šeimininkus. Visai tenai neitų, bet kur dėtis. Ir Joniu­ kas nedrąsiai atidaro trobos duris, nori nepasergėtas įeiti ir atsigulti. Bet tetulė taip pat išlaksto visą sodžių, nesuranda žąsiukų ir, sugrįžus namo, puola į lovą, nutraukia nuo jos įsikniaupusį Joniuką ir lupa jį, lupa. - Tau važinėtis, važinėtis!.. - rėkia ji nesavu balsu, kirsda­ ma jam žabine per pečius, per nugarą, per pakinklius. Joniukas vyniojas ir raitos kaip deginamas, bet negali iš­ trūkti iš jos stiprių rankų. Nuo išgąsčio ir ašarų jam kvapą užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės, primyga koja ir duo­ da, duoda. Kai pati priilsus paleidžia Joniuką, jis negali nuo žemės atsikelti - taip jam visus sąnarius sopa, ir tik kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj pradeda gimti karčios mintys. O, jo niekados taip skaudžiai niekas nebaudė: nei motutė, o tuo labiau tėvelis. Ir jam taip sunku randas, kad jis ne na­ mie, ne su tėveliu kartu. Bet miegas visa nuramina, ir Joniu­ kas užminga... 162

Tačiau kitą dieną, anksti rytą žąsis laukan varydamas, jis aiškiai prisimena, kas atsitiko, ir jaučia sopėjimą dar visam savo kūne. Gal greitai visa būtų užmiršęs, bet vidurdienį ateina lau­ kan pažiūrėtų dėdė, randa jį su kitais vaikais žaidžiant, o žąsis toliau ir nutvėręs skaudžiai primuša. Joniukas ištrūkęs lekia prie žąsų ir, susirietęs ant ežios, skurdžiai rauda... Ne, pas tėvelį niekados to būtų neatsitikę. Ir Joniukas vėl atsi­ mena namus, motutę. Jam dilgtelia galvoje, kad jau tėvelis gal sugrįžo. Ir toks noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų. Pats nejusdamas, pradeda tolintis nuo žąsų į miestelį: šitai jau visas nuo kalnelio matyti - ir bažny­ čia, ir namai; tuojau už upės ir jo tėvelio trobelė. Ir Joniu­ kas jau greitais tvirtais žingsniais skuba miestelin, kuone te­ kinas. Jis nieko kita nenori, tik trobelėn įeiti ir pažiūrėti, kas tenai dedas. O ką, jeigu ras tėvelį! Ir Joniuko krūtinėje smarkiai pradeda plakti širdis... Šit upė ir tiltas, šitai nebetoli ir tėvelio namelis. Prisiarti­ nęs prie namelio, Joniukas apsistoja, tarsi nedrįsdamas to­ liau eiti. Bet, pastovėjęs kiek, bailiai atidaro trobelės duris ir įeina vidun. Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maiše­ lis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Maišelis padėtas ant suolo, netoli durų, tik dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas. Joniukas žvilg­ teri į visas puses, ar nepamatys tėvelio. Bet tėvelio nėra. Tik mato Joniukas ant suolo sėdinčią motutę su broliuku ir te­ tulę Uršulę. Motutė rauda. Joniukas nustebęs žiūri į jas ir girdi: 163

- Tai tamstai iš valsčiaus maišelį atnešė? - klausia tetulė Uršulė. - Iš valsčiaus, kūmyte, iš valsčiaus, - atsako kniukčiodama motutė ir apsiašarojusi gailestingu balsu skundžias: Jau nebesugrįš mano balandėlis vargintojėlis, pūsta jo kau­ lai tolimoj, nežinomoj šalelėj; nebėr mano darbininkėlio, kur aš dėsiuos varguolėlė... - O tu mano našlaitėli, nebėr tavo tėvelio, - kalba tetulė Uršulė, žiūrėdama į Joniuką. Girdi tą Joniukas ir visas nutirpsta, akys pradeda jam grei­ tai greitai mirksėti, ir didelės ašaros, šviesios kaip krikštolas, rieda jam per veidelį. - Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvensiu! - dejuoja mo­ tutė... Staiga, tarsi tik dabar pamačiusi Joniuką, žiūri motutė į jį išsigandusiom akim ir pradeda šaukti: - Na, šitas ko gi čia atėjo, dar to nebuvo! bene tik pabėgo nuo šeimininkų? - Sarmatykis, kūma, toks mažas vaikas... - nori užstoti Joniuką tetulė Uršulė. - Iš akių matau, kad pabėgo! Kur tavo žąsys? - šaukia ant Joniuko apsvaigusi nuo nelaimės motutė. - Lauke... - sako pabalusiom lūpom Joniukas. - Aa, lauke! Dieve mano, Dieve mano! - skundžiasi mo­ tutė. - Išvaryti gali šeimininkai, kur aš jį dėsiu?! Nebesižinodama pati, ką daranti, prilekia motutė prie krosnies, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris. Išsigandęs, tik gyvas, sprunka Joniukas iš trobos ir kiek 164

tik galėdamas bėga atgal. Dar ilgai girdi užpakaly motutės balsą ir bijo atsigręžti. Parbėgęs laukan, prie savo žąsų, vos tik begali kvapą at­ gauti. Pailsęs puola ant ežios ir pradeda gailiai, skurdžiai raudoti. Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę... Zakopane, 1906.IV.21

165

PI ESTUPYS

-Joniuk, kelkis, ant rarotų metas eiti! - išgirdau per miegą brolio Antano balsą. Bet keltis oi kaip nenorėjau: taip buvo gera ir šilta miegoti... - Tuoj... - atsakiau per miegą ir apsiverčiau ant kito šono. - Ar dar nesikelsi? - išgirdau vėl balsą. - Greičiau! Brolis nutraukė nuo manęs kailinius. Šalčio kaip van­ deniu apipiltas, iššokau iš lovos ir, užsimetęs ant pečių kailiniukus, bematant atsidūriau troboj. Jau visi buvo at­ sikėlę: tėvas su maldaknyge rankoj sėdėjo už stalo ir ra­ gino rožančiaus giedotų, motina su mergina sukinėjosi apie krosnį. Adventui atėjus, kas šventadienis eidavom pamainomis anksti nevalgę ant rarotų. Sį kartą man su sesele išpuolė. Nors mažas buvau ir labai nemėgdavau anksti keltis, tačiau pats prašiaus tėvo, kad leistų mane ant rarotų: jas atbuvus, ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau būdavo. Taigi greitai nu­ siprausiau, susiieškojau palovy batus, apsiaviau, apsivilkau kailiniais, ant viršaus rudine, pasakiau sudie ir buvau beei­ nąs, nes sesuo jau manęs laukė. - Palauk, skara aprišiu, - tarė motina, nešdama savo skarą. - Man nereikia, - atsakiau, skubindamas pro duris. - Vaikeli gi tu mano, sušalsi! - Ajau, vis su skara ir su skara! - skundžiaus patempęs 166

lūpą. Man regėjos - labai nepadoriai, kad aš, būdamas vy­ ras, turiu moteriška skara ryšėti. Bet motina į mano vyriš­ kumą nežiūrėjo: aprišo man šiltai kaklą ir ausis, užmaukšli­ no giliai ant galvos šiltą kepurę ir išlydėjo ant pačio kiemo. - Žiūrėkit, lazdas geras pasiimkit, - tarė ji mudviem, gink Dieve, kad kas neužpultų, - tiek dabar šunų pagedusių laksto, o ir vilkų galit kartais susitikti. Teisybė, tą žiemą pasiutę šunes daug buvo žmonių apylin­ kėj aprieję, o vilkai nelabai toli miške ubagą sudraskė. Tai­ gi, eidamu pro skiedyną, pasirinkova sau po gerą baslį; nors buvau kaip geras pupų pėdas, bet savo pagalį tik panešti galėjau. Žinojau, kad turiu ne tik save, bet ir seserį apginti. Ir iš tiesų arti namų jaučiaus toks drąsus, kad, regėjos, visus vilkus ištaškyčiau. Bet juo labiau nuo namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo. Kol pakelėj buvo matyti žmonių trobos, jų languose švietė žiburiai, buvo ramu ir smagu eiti. Bet pagaliau įėjova miškan... Šiurpas paėmė. Aplinkui nei balso, tik girgžda po kojų sušalęs sniegas... „Išgirs vilkai, kad einava, - manau, glausdamasis arčiau prie sesers, - ir atlėks: galbūt slapstos kur netoli ir tyko.“ Bailiomis akimis žiūriu į abi kelio pusi. Aplinkui kaip ap­ mirusios šerkšno aptrauktos stovi aukštos pušys ir eglės; jųjų ilgos nulinkusios šakos nusvirusios ligi pat žemės; taip ir rodos, kad iš po tų šakų žybčioja žalsvos vilkų akys; regis, tuojau ims ir iššoks vilkas. Rūpinuos eiti taip, kad nesigir­ dėtų, bet sniegas kaip tyčia girgžda ir girgžda... Kada pagaliau laimingai išėjova iš miško, netoli pasirodė sodžiaus žiburiai ir sulojo šunes, mano baimė vėl pradėjo 167

nykti: tik retkarčiais atsigręžęs žiūrėjau užpakalin, ar nesiveja kas iš miško, ir rūpinaus greičiau eiti. Bet kada sodžius paliko užpakaly, širdis vėl apmirė: prieš mus juodavo baisus Piestupys. Visokių kalbų apie tą Piestupį tarp žmonių vaikščiojo; tų kalbų klausant, ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiur­ puliai kratė kūną; ne visi drįsdavo tuo keliu sutemus eiti. Iš tiesų buvo ko bijoti. Vieną kartą naktigoniai persigandę pasakoję, kad iš Pies­ tupio ugniniai stulpai iškilę, - iškilę, pavaikščioję Švento­ sios pakraščiais ir pranykę. Senis Jokūbas aiškino, kad tai turėję būti pinigai, kurių didžiausi kubilai nuo maišto metų esą tenai pakasti. Tuodu vyru, kur tuos turtus Piestupy pa­ kasusiu, dar visai neseniai Rygoj mirusiu; pakasusiu tuos pinigus, bijodamu, kad nekliūtų rusų valdžiai; neseniai prieš mirdamu buvusiu atėjusiu tų turtų išsikastų, bet, neberadu­ siu pažymėtosios vietos, iš nuliūdimo ir numirusiu. Sako, kad dabar ta vieta Sventoja plaukianti, o pinigai kada ne kada ugniniais šulais iš vandens išsikelią, norėdami tokiu būdu žmonėms apsireikšti. Mūsų kaimynas Mataušas (o jis nors kartais mėgsta išger­ ti, bet taip žmogus nemelagis) vėl tokį atsitikimą pasakojo: važiavęs jis kartą turgaus dieną iš Anykščių, užgaišęs mies­ tely ir vėlu jau buvę, bet mėnesiena švietusi; važiuojąs jis per Piestupį - toj vietoj, kur tiltas yra ir šventojo Jono kry­ žius stovi, - žiūri: prie šventojo Jono šoka sau, niekur, ant sniego baltai apsitaisiusios susitvėrusios panytės, o kitoj pu­ sėj kelio, prie pačio popo miškelio, raitos ant pakriaušio 168

plikas žmogus ir kvatojas. Visi plaukai Mataušui ant galvos atsistojo, iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo. Ir ligi šios dienos stebisi Mataušas, kaip jis tada gyvas liko. Ne vienas taip pat matęs naktimis lakstantį po Piestupio kalnelius ir žvengiantį juodą kumeliuką arba vėl pakelėj po eglėmis bliaunantį žilą ožį. Tame pačiame popo miškely yra pasikorę trys burlokai iš artimojo so­ džiaus, ten pat Piestupy burlokų kapai... Sako, dažnai tie pakaruokliai ir kiti numirėliai išeiną iš savo kapų ir daužą­ si aplinkui per naktis; ne vienas buvęs juos Piestupy suti­ kęs. Su minėtuoju Mataušu toks atsitikimas buvęs: važia­ vęs jisai vasaros naktį pro burlokų kapus, - žiūri: užpakaly jo ratuose sėdi baltas, išblyškęs žmogus. Mataušas tada iš­ gėręs buvęs ir drąsus. - O tu ko čia mano ratuose sėdi? - paklausęs Mataušas. - Ar negali, girdi, kaimyne, man pypkės duot parūkyti? Mataušas jam davęs. Parūkęs tas žmogus pypkės, padėkojęs Mataušui ir prany­ kęs. Tai ne kas kitas buvęs, kaip tik numirėlis iš burlokų kapų... Kada su sesele įėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias ne kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausda­ masis į seserį, jaučiau, kad po mano kūną šiurpuliai vaikš­ čioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir rožančiaus bijo, - žino­ jau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius, tikrai negalėjau sau pasakyti. O ne kartą buvau girdėjęs, kad numirėlis žmo­ 169

gų pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau, pa­ matęs jį, kas bėga, juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele pasidalyti, bet bijo­ jau balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivin­ ti. Pagaliau mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai į šalis dairosi. Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau į ją, bailiai žvalgiaus užpa­ kalin ir vienoje rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo rožančius. Laimingai perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakal­ nėn, toj vietoj, kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duo­ bėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo į tave baisus, tamsus griovys, pušelėmis apaugęs, skersai į upelį leidosi nuo kal­ no kelias, paskui vėl kilo aukštyn, tankių pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima... Atsargiai perėjova upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik - nežinau, kokiu būdu, - pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem rankom nusitvėriau už sesers ir, visas drebėdamas, kuone pradėjau šaukti pašnibždom: „Uliut, Uliut, numirėlis atei­ na!“ Sesuo apkabino mane, priglaudė į save, - ir akies mirks­ niu atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, pri­ siglaudusiu į vienas antrą. Abu pradėjova žegnotis ir kalbėti poterius. Iš tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta žmogysta - tokia, kokią Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai, kad 170

mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu numirė­ lis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas; ėjo greitai, sunkiai kvė­ puodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė. Apsikabinęs seserį, kalbėjau paskui ją poterius, prašyda­ mas Dievo pagalbos. Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti, todėl prašiau tik, kad man Die­ vas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų pas save, žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvensiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis mane pasmaugs, ir prašiau kuone aša­ rodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau to­ kia baisia mirtim mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti, arti, čia pat prie manęs... Iš baimės akis už­ merkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvu­ sias rankas, - čiups mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniau­ žė, širdis nustojo plakusi... - Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! - išgirdau kaip per miegą. - Ant amžių amžinųjų, amen! - atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito... Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo ne­ bejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo. - Tai tamstos gal ant rarotų einat? - paklausė ji. - Ant rarotų, - atsakė sesuo atsidususi. - Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina. 171

- Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!.. - Na kad Piestupy vaidenas, - atsakiau drąsiai, imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs. - Ak, vaidentis tai vaidenas, mano vaikeli, - maloniai at­ sakė moteriškė, į mane žiūrėdama, - tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi dabar nėra ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, ir be reikalo išgandinau tamstas... Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau. Trumpą laiką stovėjova vietoj, tarsi nesuprasdamu, kas at­ sitiko. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis: rytas, dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova! Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant gal­ vos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pa­ mačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluos­ čiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir kaip tikras vyras dro­ žiau keliu toliau. Zakopanė, 1906.IV.22

172

LAZDA

Mano draugo pasakojimas

Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šven­ tosios, - plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žie­ mių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai seniai, ma­ no atminime, visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūk­ sojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėty­ tų liūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmo­ nių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra to­ kios gražios, kaip pirma, bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau seniai nebėra. Išnyko jie kaip pasaka, kurią mes paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje kaip tolimas viliojamas paveikslas. Tie dideli puikūs miškai buvo „mūsų“ pono... Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesupras­ davau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų - už dviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė ir todėl tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus metus ponas varžė mūsų so­ džiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mus ponui, ir mano tėvui, 173

kuo arčiausia gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų. Negaliu užmiršti vieno atsitikimo... Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose me­ džiotų, atvažiavo su daugybe svečių, ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoji žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girininko trobos. Mes, maži dykaduo­ niai, nekviečiami sulėkėm į ten ir iš tolo, krapštinėdami no­ sis, žiopsojom į žvėris ir į ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedyno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pasižiūrėtų, bet beeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo. - Pašaukit man kurį nors mužiką! - suriko iš vežimo su­ pykęs ponas. Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas. Tėvas, išgirdęs, kad jj mini, ir turbūt matydamas, kad ne­ begalės išsisukti, išlindo iš už daržinėlės, nusiėmė už šimto žingsnių kepurę ir, visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimin­ gas, puolė ponui rankos bučiuotų. Ponas nesavu balsu pra­ dėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau į tą reginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Pa­ rėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudro­ žė arklius ir nudardėjo... Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum pasišaukė mane ir, visas sujaudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: 174

- Lėk paupėn, pažiūrėk, argi iš tiesų piemenys pono miš­ ke galvijus gano? Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo, visa papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo. Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmetinėjimo balsu tarė: - Ar nesakiau? Koks ponas, toks tarnas, - tik priekabių ieško. - Nepyk, motin, geras mūsų ponas, - atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai, tyliai nusijuokė. - Gana jau gana, - nekantriai atkirto motina, - ar užmir­ šai, kaip vargino žmones? Atmeni lazdą?.. Turiu pasakyti, kad mano motina nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsi­ tikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga už nuoskaudas, kurias žmo­ nės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrą­ siai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuo­ se daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisy­ bės ir įsitikinimo. Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: - Gana jau gana, tėvai!.. Ar atmeni lazdą? Tėvas nieko į tą neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai 175

ir, paėmęs knygą, pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą. Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą motina minė­ davo tėvui ir kodėl tėvas, užstodamas ponus, visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jis pats mums apie tą papa­ sakojo. Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pa­ čiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas, aukštas žmo­ gus, jau visai žilas ir vienai vienas - be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet ta­ sai sūnus gyveno kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kortomis pralo­ šęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra ži­ noma, kad mano tėvo atminime jis buvo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vie­ tos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj - pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo, beveik nie­ kur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščioda­ vo, arba sėdėdavo už staliuko, - prie pačio lango. Mes, ma­ ži vaikai, matydami iš tolo už lango jo žilą galvą, visados kuone vienoje vietoje, žiūrėdavom į jį kaip į kokią ypatin­ gą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogystą ir bijoda­ vom prie jos prisiartinti. Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkybės. Reikia pasakyti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų 176

žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais iš­ grūdo Šventąja toliau. Liko vieni lydimai, šakomis užversti. Kažin koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir įsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę, uždegė ir įdžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai iš­ pleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu ne­ būtų subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valan­ dų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: ją paskui sodžius už pačius niekniekius nuo po­ no atpirko. Tokiu būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis. Nežinau, ar jis kreipėsi į mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlė, tik Dumbrauckas apsigy­ veno pas mus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, ne­ žinau. Tik atgabeno pas mus mažą staliuką, keletą knygų ir karvę - daugiau nieko. Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti už staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mus dvejus metus ir - man visai netikėtai - paliko mano mokytoju. Padavė man rankosna didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skai­ tyti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunku būdavo man su ta lenkiškąja 177

kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau iš­ tarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį - net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirš­ tai, - taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirš­ tai - kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl man pasidarė liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas“ ir išsivežė jį. Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man stalelį, o tė­ vui, kaip senam, atidavė savo seną obelinę lazdą. - Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, - tarė Dumbrauckas tėvui. - Dėkui, ponaiti, - atsakė susigraudinęs tėvas, - kažin ar bepasimatysma kada?!. Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsotis. Paskui pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė: - Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena? Mes visi sužiurome. - Tai jau seni laikai, - pradėjo jausmingu balsu tėvas, labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu, jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, - tik vienas Mykolas buvo gimęs. Pasitaikė tada kaip tik blogi metai - duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių - pačian Burbiškin. Nusiva­ 178

riau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams - keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo trys dienos atidirbti. Man beariant, pasibaigė pelai, imti vėl - nėra iš kur, pasiganyti negalima užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau, išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su drus­ ka. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į ma­ ne žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jau­ čiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbs­ tyti kupečiai pono dobilų. Ir atėjo man tada galvon bloga mintis - taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti? Atsikėliau nuo ežios ir, priėjęs prie kupečio, pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę prie jaučių ir iš rankos šeriu, o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad, žiūrint į juos, ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai paju­ tau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net ma­ no jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvai­ gęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais Dumbraucką su lazda rankoj. - A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. - šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą. Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka 179

nuo žemės ir, paspyręs koja, numetė vėl... Atsitekėjęs pra­ merkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovin­ čius: jie, atgręžę savo sprandus, stebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj... Tėvas nutilo. Mes sėdėjom savo vietose kaip įbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akim pilnom ašarų paklausė: - Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mus gyveno? - Šitas, - atsakė tėvas, - tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo... - O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? paklausė jau šypsodamasis tėvas, - šita!.. Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas pa­ liko jam atminimui. Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos laz­ dą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėda­ mas, paskum numetė atžagaria ranka į malkas ir dusliu bal­ su tarė: - Sudeginsim ją, tėvel... - Ne, ne, vaikai! - atsakė maloniai tėvas. - Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?.. - Gana jau gana, tėvai, - atsiliepė motina, - gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom. 180

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir, pasiėmęs knygą, įsikniaupė skaityti. Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli ji ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia. 1906.IV.25

181

UB AGAS

Parvažiavęs iš užsienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pava­ sario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus vakarų vėje­ lis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir veidą tartum seniai manęs pasiilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboji gegutė kukuoja, linksmai lu­ putis tūtuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojau akimis Šven­ tosios pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakš­ tingalos skamba... Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajan sodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių žemės bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne karei­ viu pargrįžau tėvynėn. Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliu ateinantį žilą senelį. Iš už statinės tvoros negalėjau į jį gerai įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmo­ gus, nes ėjo nepasirimsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai mo­ ka eiti. Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atidaryti; paskui, pamatęs mane gulintį, dar labiau nusi­ minė ir drebančiu balsu paklausė: - Ar galima čia įeiti? - Galima, galima, - atsakiau stebėdamasis, - labai prašom. 182

Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kie­ man. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo jisai didelių lazdų geležiniais galais, su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs ant pečių krepšį, teisybė, visai dar dyką. Užlipęs gonkelin, senelis vėl bailiai apsistojo, nežinoda­ mas, kur dėtis. Kadangi troboj nieko nebuvo, - visi buvo išvažiavę bulvių sodintų, ir aš vienas namie atlikau, - paprašiau senelio sės­ tis gonkely. Atsisėdo ir, palenkęs galvą, pradėjo kalbėti po­ terius... Nežinau kodėl man pasirodė, kad ir poterius jis kalba ne taip, kaip paprastai ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria, arba vėl kalba giedančiu, gailestingu balsu, kur reikia pratęsda­ mas ir apsimesdamas. Šitas gi senelis kalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas - tyliai, lūpom dreban­ čiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebė­ jo, virpėjo; jo balse keletą kartų visai, rodos, netikėtai taip skaudžiai suskambėjo apmaudo ir baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė. Į jį žiūrėdamas, pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios, kar­ čios ašaros... - Ko tamsta raudi? - paklausiau nemandagiai senelio, ka­ da jisai pabaigė melstis. Pakėlė į mane raudonas nuo ašarų, be blakstienų akis ir 183

norėjo kažin ką pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skau­ džiai sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man matytas, tik kur ir kada, negalėjau atsiminti. - Kaip neraudosi? - tarė pagaliau senelis. - Sunku pakie­ miais pirmą kartą vaikščioti. - O iš kur tamsta? - paklausiau nustebęs. - Iš Pavarių. Petras Sabaliūnas... gal tamsta atmeni? - Dėdė Petras?! - surikau, ūmai pažinęs sėdintį priešais mane žmogų. Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom akim žiūrė­ jau į senelį. Kaip tai? Petras Sabaliūnas, kurį iš pat mažu­ mės pažinojau kaip turtingą, pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausias mano tėvų kaimynas ir bičiuolis, dabar ubagas? Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje, bet toksai atsitikimas, ūmus ir netikėtas, man buvo visai ne­ suprantamas. Teisybė, kai mano tėvai numirė, Petras Saba­ liūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs moky­ tųs, kokį 15 metų jo iš arti ir nemačiau, bet, parvažiuoda­ mas retkarčiais savo tėviškėn, visados girdėdavau, kad Petras Sabaliūnas gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, kad sa­ vo dvi dukterį jau išleidęs už vyrų ir vienų bičių kiekvienai davęs po dvidešimtį kelmų... Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto, kita tiek - pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir 184

pas mano tėvus. Atmenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugda­ vomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavom, kad bus bičkuopis ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nema­ žą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas ma­ žus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėti­ na! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų ne­ pavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti... Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. O dabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu. - Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? - neiš­ kenčiau nepaklausęs. - Tebėra ir namai, ir žemė... - Tai kodėl gi tamsta kalėdoji? - Sūnus išvarė... - tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pra­ dėjo riedėti iš akių. Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sū­ nų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnum dar lakstydavova per bičkuopį, už rankų susitvėru­ siu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau... - Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų sulaukė? - pa­ klausiau. 185

- Turi bent trejetą, - drebančiom lūpom atsakė senelis. Jau ketvirti metai, kaip jam visa atidaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. Išsigandę, iš­ plėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros. - Ar tamsta prie savo dukterų nesiglaudei? - Kur man prie jų glaustis! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, - tegu tik juos moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Zinai, senas žmogus visur nemalonus... - Argi visur?.. - E... Ar neatmeni tamsta senų žmonių pasakos?.. Jsodino kartą sūnus žilą tėvą rogelės ir veža iš namų, o jo mažas vaikas paskui bėga. Atvežė miškan, išvertė senį po pušimis, o rogeles šalin numetė. Ir eina namo. Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kam ro­ geles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti...“ Ma­ tai: ne senelio, tik rogelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas užaugęs norėtų kuo greičiausiai sa­ vo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdis. Bet atsiran­ da tokių, kurie ir gėdos neturi... - Na, tamstos bitės? - atsiminiau paklausti. - Tai... baigia jau nykti, - tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta. - Tai kur tamsta dabar gyveni? - Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepaju­ tau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia... 186

Supratau, kad negražu taip žmogus klausinėti, tik gurdin­ ti... Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti, ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie savęs neturėjau, nie­ kuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą... Atsikėlęs susiieškojau peilį ir įėjau kamaron, iš ten išne­ šiau didelę duonos riekę. - Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę. Nulenkė žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną, peržegnojo ją ir įdėjo krepšin. Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Su­ mišęs, nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau - visai ne vietoj - atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam pa­ dėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju. - O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tams­ tos negaliu reikalauti, - atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados. - Mano dienos neilgos, suskaity­ tos, o daug man nereikia... pragyvensiu... - Girdėjau, ir tamsta sergi? - paklausė jisai mane. - Sirginėju... - atsakiau, - atvažiavau tėvynėn pasilsėtų. - Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, - pa­ drąsino mane senelis. - Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar 187

dar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam dvasią šven­ tą duoda, kad ir mokytam... Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskui atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melstis už savo prietelius ir gera­ darius... Niūronys, 1906.V I.8

188

SVEČI AI

I Jau artinos vakaras, kaip iš už kalnelio ant vieškelio pasi­ rodė aukštas jaunas žmogus su maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo greitai, skubėdamas; retkarčiais apsistodamas, gi­ liai traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo pilnos, švietė džiaugsmu neapsakomu. Priėjęs prie kryžiaus, sustojo, pasidėjo maišelį ant akmens ir tyliai ilgai atsiduso; malonus šiurpas perlėkė per visą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera rados! Visas išsitempęs, ištiesdamas rankas, žiūrėjo aplinkui, tartum šitą juodą že­ mę norėjo apimti ir prie savo širdies priglausti. O saulė jau leidos ir, išlindus iš po debesio, paskutinį kartą nušvie­ tė apylinkę. Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susi­ metęs miestelis. Keleivio širdis nebeišturėjo: apsipylęs aša­ romis, puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavasario žemę... - Dieve, nejaugi tai ne sapnas? Nejaugi aš vėl namie, sa­ vajam krašte? - šnibždėjo jo lūpos, virpėjo širdis. Taip, jis namie, vėl savuosius laukus mato, jųjų oru kvė­ puoja. Šitai už upės jo gimtasai miestelis: tenai jo Marytė gyvena, jam du sūnų ugdo... Gal jau abu dideliu, laksto ir savo tėvelio pareinančio laukia?.. Greitai juos visus pama­ 189

tys!.. O užpernai, iš čia eidamas, nebesitikėjo šios šalies ir artimųjų išvysti... Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalėjo. Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis kaip šmėkla stojo jam akyse. O, kolei gyvens, tos praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gyslas sužeistųjų draugų vaitojimai, žuvusiųjų kraujas; il­ gai kaip pragaro aidas skambės jo širdy visos karo baiseny­ bės. Kiek jisai per tuos dvejus metus matė, ką atjautė! Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė karei­ vių prikimštan vagonan, - jo protas apsvaigo, atšalo jaus­ mai. Ištisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, gir­ dėjo kareivių keiksmus, traukinių dundėjimą, - ir jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad visas jo pirma buvusis gyvenimas, - šalis, kur gimė ir augo, mažos dienos, kada galvijus ganė, jaunimas ir dainos, bro­ liai ir sesers, pati ir vaikai, - tai tik gražus sapnas, daugiau nieko, kad visa to ir būti nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus metus tame troškiame vagone veža ir veš be galo... Tik pirmasai Marytės laiškas vėl senąjį supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo jisai tą laišką jau gale... ligonbuty. Sunkiai sužeistas kietam patale gulėjo, kai jam padavė... Skaitė jisai tuos brangius žodžius ir suprato, kad tai ne sap­ nas, kad ten toli toli vakaruos yra šalis jam brangi ir žmonės numylėti... Atminė visa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi bėgti iš to pragaro ten, kur Sventoja plaukia, kur gražios dainos skamba. Bet liga ilgai neleido, ilgai laikė prie patalo prirakinus, ir baisi giltinė ne kartą žiūrėjo jam akvsna. Ir 190

galbūt tik didis, naujai gimęs noras gyventi ir neapsakomai malonūs gimtosios šalies ir mylimųjų paveikslai, kuriuos ji­ sai dabar visados savo širdy nešiojo, pergalėjo ligą... Pasitai­ sė... Daug dar vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslai nebeišdilo. Tų paveikslų vedamas, ir dabar savon pastogėn skuba, greičiau norėdamas tuos paveikslus išvysti... Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau. -Juk šiandien pirmoji Velykų diena, - tarė sau vienas, džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs skurdu. Ir dovanų jiems neturiu jokių: grįžtu silpnas, apipešiotas. Užtat Marytė galės mane šiandien kiaušiniais pamylėti... Bet netikėtai taip jam širdį susopėjo, kad net ranka už krūtinės nusitvėrė. - Kas čia man? - paklausė išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitas išpylė. - Ko aš dabar taip išsigandau? Juk nie­ ko bloga neatsitiko... Marytė su vaikais turbūt sveika, gy­ va... O ką, jeigu? Ne, ne... negali būti... Apsistojo, norėdamas kvapą atgauti. Kažin kodėl jam gal­ von atėjo antrasai Marytės laiškas. Nebe toks buvo, ne: ne­ bebuvo jame to atvirumo, tų jausmų, kaip pirma... Kažin ko trūko. O daugiau visai nuo jos žinelės negavo. Gal kely laiškai sužuvo... Bet kodėl tik dabar abejojimas jį krimsti pradėjo, kodėl taip ūmai jam susopėjo širdį?.. Kodėl?.. Abejojimo kankinamas, kuone tekinas pasileido miestelin.

191

II

Jau visai sutemo, kai priėjo prie savo namų. Prie kiemo var­ telių gulėjo didelis margas šuo. Pamatęs ateinantį žmogų, jisai išsižiojo jau loti, bet staiga atsikėlė ir, inkšdamas iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas uodegą, puolė prie kelei­ vio ir ėmė aplink jį šokinėti, norėdamas savo snukiu jo vei­ dą pasiekti. - Geras Razbonas, geras: pažino mane, - maloniai tarė keleivis, glostydamas šuns galvą, ir įėjo kieman. Niekas daugiau jo nepasitiko, nepastebėjo pareinant. Na­ muos buvo tylu, nors pirkaitėje degė žiburys. - Nejaugi svečiai? - tarė sau keleivis, pamatęs šviesą. - O maž ir sesuo Uliutė atėjo apsilankytų?.. Jisai visas nurimo, pradžiugo. - Įeisiu nepastebėtas, tai bus juoko! - atėjo jam galvon linksma mintis. Ir jisai įėjo priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingės ir norėjo atidaryti pirkaitės duris, kaip žodžiai, ku­ riuos iš vidaus išgirdo, suspaudė jo krūtinėj kvapą, ir jisai kaip įbestas sustojo vietoj... Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrau­ tas: ragaišio raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno sto­ vėjo. Už stalo sėdėjo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesiais plaukais, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančiomis sagutėmis apsivilkęs; jinai - jauna, gražaus veido moteriškė, skara ant pečių apsisiautus... 192

- Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? - kalbėjo sargybinis, nelietuviškai pratęsdamas žodžius. - Juk aš tave myliu. - Taip, myli... O man kas bus, kai Antanas pareis namo? atsakė moteriškė. - Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo... - O tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? - glausdamasi į sargybinį, klausė moteriškė. - Kam? Ar mudviem taip negerai? Juk aš pas tave visados ateinu... Jeigu Antanas pagrįžtų, tu pas mane galėsi ateiti. - Matau: tu manęs nemyli.... - ėmė raudoti moteriškė. - Marusia, neraudok, - ramino sargybinis, bučiuodamas jos veidą. Kažin ko abu atsigręžė į duris ir akies mirksniu pašoko nuo suolelio. Duryse stovėjo aukštas pajuodavęs žmogus su maišeliu ant pečių ir visas drebėjo... -Antanas!., - suriko nesavu balsu moteriškė, pabalus kaip drobė. - Marytė!.. - prašnibždėjo sukandęs dantis pajuodavęs žmogus ir kaip erelis puolė į juodu. - Maciukas!? - sušuko jisai, pažinęs iš arti sargybinį. - A tu, gyvate, mano namus griauni, laimę ardai?.. Išaugo jų akyse kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį už krū­ tinės ir taip prie sienos primygo, kad tam net kaulai su­ treškėjo. - Leisk tu, velne... - sudejavo sargybinis rusiškai. Antanas pakėlė jį viena ranka nuo žemės ir, paspyręs ko­ ja, numetė į pačias duris, - net tasai žnektelėjo. - Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau... pasodinsiu šalto193

jon, - grasė sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir, pa­ rodęs kumštį, norėjo sprukti pro duris. Kaip vanagas nutvėrė Antanas jį ir vėl baisiai ėmė mušti jo galvą į sieną... - Dar tu mane baidysi?.. Te tau... te tau, žmogžudy!.. Sargybinis pradėjo kriokti... Antanas ištempė jį laukan ir išmetė pro vartelius iš kiemo. Sugrįžęs pirkaitėn, atsisėdo ir, pasirėmęs stalo, žiūrėjo į savo pačią. Taip visas drebėjo, kad stalas po juo šokinėjo... - Tai tu, Maryt, taip mane atminei, - tarė dusliu balsu Antanas: - jautė mano širdis, seniai jautė, tik patsai to ne­ pastebėjau... Su burloku susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai pa­ tiko... Matai, tavo vyras pajuodavęs ir nuvargęs, gal nebe­ pagrįš... Sukliko moteriškė ir, puolus ant kelių, apkabino vyro kojas: - Antaniuk, Antaniuk, atleisk man, užmiršk visa!.. Jisai mane privertė... Dievuliau mano, Dievuliau, ką aš padariau, ką padariau!.. - Salin!.. - suriko Antanas, atstumdamas pačią. Bet, matydamas ją silpną, viduasly sukniubusią, jisai stai­ ga savo širdy pajuto ne tai gėdą, ne tai gailestį. - Ant tavęs aš nepykstu, - tarė jisai tyliai, į ją nežiūrėda­ mas, - galiu tau visa atleisti, bet užmiršti... o! užmiršti niekados... Tuo tarpu kažin kas pravėrė pirkaitės duris ir jose pasiro­ dė dvi maži vaikų galveli: žiūrėjo jiedvi vidun išplėstomis akylomis akelėmis. Nematoma ranka perkėlė abu vaiku per slenkstį pirkaitėn ir vėl uždarė duris. 194

- Sūneliai, mano brangūs sūneliai, - tarė susigraudinęs Antanas, į juos puldamas. Vaikai išsigandę žiūrėjo į nepažįstamą žmogų ir traukės nuo jo. -Joniuk, Antaniuk, - kalbino juos tėvas, - argi nepažįsta­ te manęs? Aš jūsų tėvelis ir myliu jus. Eikit čia - nupirksiu jums saldumynų ir po arkliuką gražų. Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami jo žodžiais, žiū­ rėjo į tėvą. - Norit turėt po arkliuką? - klausė tėvas. - Noliu... - tarė abu kartu... Prisikalbinęs pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito ke­ lio ir glostė, bučiavo juodu. - Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką, o dabar duosiu kiškio ragaišio... - Kiškio? - klausė vaikai, sekdami nustebusiomis akimis tėvą. - Aa, kiškio, - atsakė Antanas. Atrišo maišelį ir, išėmęs iš tenai juodos kareivių duonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem... - Nors juodas ragaišis, bet gardus, - gyrė tėvas. - Iš kur, tėveliuk, gavai? - paklausė vyresnysis. - Egi ėjau per mišką, - žiūriu: tupi kiškelis po egle ir ra­ gaišį kepa. „Padėk, Dieve“, - sakau. „Dėkui, dėkui, - sako kiškelis, - prašom padėti.“ Na, tai ir davė ragaišio... Vaikai, iškėtę akis, klausė. - O mes lėlytę turim, pasigyrė mažasai. - Kur? - paklausė tėvas. 195

- Tenai, - parodė pro duris vaikas. - Bobutė broliuką mažutį mum atnešė... Karoliuką, - tarė vyresnysis. - A!.. - sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir, pametęs vaikus, kaip galvon trenktas išbėgo pro duris... Pirkioje grei­ tai sukliko, sukeikė vyro balsas, ir Antanas kaip pablūdęs įbėgo atgal pirkaitėn, nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją ant žemės. - Kieno tasai kūdikis? - šaukė nesavu balsu. - A tu, raga­ na!.. Nuo Maciuko gavai!? - Aaa!.. - vaitojo susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip kai­ tulio po pirkaitę ir spardė kojom savo pačią. - Tėveliuk, tėveliuk, nemušk motinytės! - rėkė laibais bal­ seliais apsiašaroję vaikai. Kaip pakirstas pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės, plau­ kus nuo galvos draskydamas. Paskui prisitraukė prie stalo ir atsirėmęs bepročio akim žiūrėjo aplinkui... Vaikai, prisiglau­ dę prie motinos, tyliai kniukčiojo... - ...Taip padaryti!.. Užmiršti vyrą, vaikus... Sugriauti gy­ venimą, laimę suardyti... Galgi ir tu dabar laiminga?.. Kam už manęs ėjai? Juk aš tavęs nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai galėjai išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų no­ rėjai, o aš to nemačiau, aklai tave mylėjau... Ten, toli nuo tavęs, tarp šalčių ir bado, tarp visų karo baisenybių, kada amžinai akysna giltinė žiūrėjo, kada, gulint baloj ar purvy­ nėj, stingo visi sąnariai, tavo paveikslas, toks malonus, šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdį krūtinėj... Ir skubėjau to paveikslo pamatytų, į savo krūtinę priglaustų... Juk buvo 196

valandų saldžių, malonių, kada, regėjos, nieko mudviem ne­ trūko, kada ir tu mane mylėjai... O dabar: visa sugriauta, purvan suminta... Nesuprantu, nieko nebesuprantu... Ne­ jaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrąžinamas?.. Taip, nebe­ sugrąžinamas... Jeigu būčiau ten, toli, numiręs, tu sau viena būtum gyvenus, nes tasai burlokas vis tiek tavęs būtų ne­ ėmęs. Bet dabar... pasakyk, kaip dabar reiks gyventi?.. Juk ir aš dar jaunas, laimės trokštu... Kas daryti? Kas daryti?.. Viena tik žinau: užmušiu tą šunį kur pataikęs. Jisai pasalo­ mis man laimę atėmė, aš - jam gyvybę atimsiu... Staiga ant kiemo sulojo šuo. Priemenėj pasigirdo drūti vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių gauja su uriadninku priešaky. Visi buvo įgėrę. - Sitai tas norėjo mane užmušti! - šaukė tarp durų Maciu­ kas, rodydamas į Antaną. - Jisai ir carą visaip keikė, jo var­ dą įžeidė! Antanas savo akim netikėjo... - Meluoji! - suriko nesavu balsu, pašokdamas nuo vie­ tos. - Meluoji! Aš už carą kraują liejau! O tu!.. Užmušiu!.. Ir kaip liūtas puolė į Maciuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suolo kočėlą ir iš visos galios paleido į duris. Kočėlas apsisuko kelis kartus ore ir pataikė uriadninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė. - Imkit tą galvažudį! - sušuko uriadninkas, dejuodamas iš sopulio. - Nepasiduosiu! - rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius. - Jisai mano gyvenimą suardė... - Samuli, ir tu su jais kartu?! - nustebo, pamatęs tarp sar­ 197

gybinių savo kaimyną su blizgančiomis sagutėmis. - Bijok Dievo budeliams tarnauti!.. Samulis susigėdęs nusisuko... Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo už­ pakaly rankas. Jo pati, su vaikais kertelėj sukniubusi, gailiai raudojo. - Neraudok, Marusia, - tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką: - dabar jisai tau nieko nebepadarys... visa bus gerai. - Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! - dejavo Antanas, vy­ niodamasis po žemę. - Gali sau loti, - juokėsi Maciukas, - nebebijau tavęs. Antaną pastatė stačią... - Sudiev, Maryt, - atsisveikino, iš namų vedamas. - Būk laiminga su tuo savo... Vaikeliai mano, vaikeliai... Kieme linksmai į jį puolė Razbonas. Uriadninkas sudavė batu šuniui, - ir šisai, inkšdamas, paspaudęs uodegą, nubė­ go šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė. Antaną nusivedė... Rozalimas, 1906. VII. 17

198

ABEJ OJ I MAS

Kaip tik kokia šventė, - žiūrėk, jos ir kartu: ar ant švento­ riaus kur susigūžusios, ar po visam namie gonkelyje susė­ dusios. Kalbasi, viena antrai savo vargus, abejojimus pasi­ pasakoja. Ne metai jas krūvon suvedė, ne. Vyresnioji, Pet­ rienė, jau 35 metų moteriškė, o Jonienė dar tik 25-tus eina. Jas suartino vienodas likimas: abiejų vyrai Amerikoj. Jau ketvirti metai, kaip kartu išėjo. Nėra ko Dievo rūstinti, abiem gerai sekas: jau po pustrečio tūkstančio namo parleido, skolas visas apmokėjo, namus gražius išsistatė ir šimtelį kitą pasidėjo. Bet vis dar iš Amerikos nepareina, vis dar prašo kiek palaukti. O laukti? - oi, kaip negera! Labiausiai Jonienei širdį sopa. - Gerai tau, Uliut, laukti, - sako jinai Petrienei, kada toji pradeda ją raminti. - Išgyvenai su vyru jau 13 metų, vaikų turi krūvą - tai bepiga. O mano: pagyveno su manim metus ir išskrido... Turėjau sūnelį, ir tasai numirė... Ir džiūk viena kaip ašaka be malonaus žodžio, toli nuo žmogaus artimo. - Užtat namus kokius dabar turi, gyveni sau kaip ponia, giria Petrienė. - Nereikia man jų! Geriau sulūžusioj trobelėj, bet tik su juo kartu. Ir kas iš manęs? Buvau stipri, sveika. O dabar: bent kiek - tuoj galvą sopa, vis sirginėju... Ir pusės manęs nebėra... 199

Sučiaupus drebančias lūpas, žiūri Jonienė tolumon, ir ant jos blakstienų kaip diementai blizga ašaros. - Ir ko jisai manim netiki? Kam vis abejoja? - skundžias jinai. - Kuone kiekvienam laiške rašo: „Žiūrėk, Aneliut, ne­ susidėk su berniukais, gink Dieve, jeigu, kas atsitiktų...“ Už ką jisai mane laiko? Juk aš mylėdama už jo ėjau... - Tai tik džiaugtis reikia, kad taip rašo. Matyt, myli... Kad nemylėtų, kitiems tavęs nepavydėtų. -Juk ir tave vyras myli, o taip nerašo... - Ai tu, Aneliut, nesupranti tu vyrų, - linguoja galva Pet­ rienė. - O į mane nežiūrėk... Jeigu man taip vyras rašytų, laiminga būčiau. Bet aš jau sena: žino, kad niekas nekibs. - Nejaugi tave, Uliut, vyras nemylėdamas ėmė? - klausia, iškėtus akis, Jonienė. - O, ir labai mylėdamas... Juk žinai, kad jam tėvai neleido manęs imti, iš namų jį išvarė. Bet nepaklausė jų... Juk mes keletą metų pas mano tėvelius gyvenom. Daug jisai dėl ma­ nęs nukentėjo, daug vargo pamatė, kolei žemės puselę nusi­ pirko. O kaip tą žemę mėgo! Kad įmanytų, visą ją apžiotų. Kaip tik tais metais daugelis iš čia, savo žemes pardavę, Vi­ tebsko gubernijon išėjo. Kartu su kitais ir mano tėveliai su vaikais išsikėlė. Kaip tada prašiau Petro, kiek raudojau nepaklausė: nors prasiskolino, bet ir nuo mano tėvelių že­ mę atpirko. Žemės daug, o jisai vienas: laksto, juodauna žiemą ir vasarą, net žiūrėt būdavo gaila. Ir vis dėl manęs, dėl vaikų... O padėti jam nedaug kuo galėjau... Kad ne Ame­ rika, niekaip iš tų skolų būtum neišbridę. Geras iš Petro darbininkas, kito tokio reta. Duok Dieve tik, kad pareitų 200

sveikas... Bet ir aš ne visados buvau laiminga, - ne kartą nuo jo raudojau... -Juk tu, Uliut, jį myli? - klausia nustebus Jonienė. - Kaip aš savo vaikų tėvo nemylėsiu? Mylėjau jį ir myliu. Visados jam tikra buvau... Ir geras jisai, labai geras. Bet leng­ vo būdo žmogus. Ne visados man buvo tikras, ne... Žinau: ir dabar Amerikoj galbūt nėra man tikras... - Uliut, Uliut, ką tu kalbi?! - surinka išsigandus Jonienė ir tveria savo draugę už rankos. - Juk tavo vyras toks geras, toks rimtas, - mes visos taip gerai apie jį visados kalbėda­ vom. Aš pati, su savo Jonu susipykusi, dažnai jam tavo vyrą kaip gerą pavyzdį primindavau. O tu dabar taip sakai!.. Ne­ jaugi tai teisybė, nejaugi?! - Maža dar tu, Aneliut, tą gyvenimą pažįsti, - tyliai kalba Petrienė, glostydama savo draugės plaukus. - Dažnai kok­ sai daiktas, iš pažiūros geras ir sveikas, vidury esti sukirmi­ jęs, netikęs. Tai mes to nematom. O ar ne sunku pamatyti, kas yra tarp pačios ir vyro, jeigu jie tik moka prie žmonių apsieiti? Aš savo Petro ir nekaltinu: jisai labai geras, tik silp­ no būdo žmogus. Kolei jisai Amerikoj kartu su tavo Jonu buvo, aš buvau visai rami, bet kai persiskyrė su juo ir toliau išvažiavo, labai dažnai paabejoju. Jeigu tik pakliuvo tarp blogų draugų, užmiršo mane... Kartais skaitau jo laiškus, ir ima krimsti mintis: maža aš tau berūpiu, maža. O juk dėl tų laiškų, sena būdama, rašyti pramokau... - Bet tu, Uliut, sakai, kad jisai čia būdamas tau buvo ne­ tikras? - Taip... Atmeni mano seserį Oną? Jinai dar pusmergėlė 201

buvo, kaip Vitebskan su tėveliais ėjo. Vieną tą seserį teturė­ jau: ne taip brolių, kaip jos gailėjau. Prašiau motutės, kad, pabuvus Vitebske, atvažiuotų su ja pas mus prisilankytų, nors netikėjau jų bepamatyti: toks tasai Vitebskas man bai­ sus ir tolimas regėjos... Bet pamačiau, nors ir netikėjau... teisybė, negreitai, tik po penkerių metų. Zinai, kad tame Vitebske labai nepasisekė, daugelis prasikišo visai ir ubagais savon šalin pagrįžo. Bet mano tėvelis ir broliai nebenorėjo grįžti, nors kaip juos motutė raudodama prašė. Pati taip savo krašto ir žmonių pasiilgo, kad iš to ilgesio apsirgo. Pasitaisiusi kiek, nieko nebežiūrėdama, pasiėmė Oną ir at­ važiavo čionai pas mus. Neapsakomai apsidžiaugiau, jas iš­ vydusi: penkeri metai, kaip nebuvau jų mačiusi. Motutė buvo labai jau pasenusi, žila, o Ona pačiame šitam suaugime, aukš­ ta ir tvirta, ir kažin kokia rūsti - ne tokia vėjavaikis, kaip aš kadai būdavau. Dažniausiai vis viena, nei jinai juokų mėgs­ ta, nei vakaruotų eina; šventadieniais įsikniaubs, būdavo, maldaknygėn ir skaito; ir vis mane moko, kad ne taip dir­ bu, ne taip vaikus prižiūriu. Nors buvau vyresnioji, pradė­ jau prieš ją lenktis, jos bijoti; pati nejusdama, dirbau taip, kaip jinai liepė. Pamačiau, kad ir mano Petras vis ją giria, kad tokia esanti gera, tokia darbininkė... Teisybė, daug jinai Petrui padėdavo ir klojime, ir lauke, - vis su juo kartu, ne­ pasilieka. Ir džiaugiaus, kad jisai tokią pagalbininkę sau ga­ vo... Tik ėmė man Petras prikaišioti ir visaip iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis su vaikais, - ne tokia, kaip Ona, kuri, mano vietoj būdama, ne tiek padarytų, visur paspėtų... Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Pajutau, 202

kad nebe toks jisai su manim malonus, nebe taip manim rūpinas; mačiau, kad vis mažiau į mane žiūri. Ir darbas pra­ dėjo man nebesisekti: dirbu, lakstau ir vis kažin kokia ap­ siblausus, nesava. Ne kartą ateis, būdavo, iš klojimo kūlę ar iš lauko pjovę, o mano dar valgyti nepataisyta. „Tai jau su tavim visados taip“, - piktu balsu sako Petras, j mane nežiū­ rėdamas, ir kaip tyčia liepia Onai taisyti valgyti. Jie visi val­ go, o man kąsnelis nelenda, akys ašarų pilnos... Ir ėmė ma­ ne krimsti abejojimas baisus, be pasigailėjimo; krimto die­ nas ir naktis, žiemą ir vasarą. Užmiršau juokus ir dainas, nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti... Atbusdavau nak­ tį, visa šaltu prakaitu apsipylus, ir apgraibomis ieškodavau, ar tebeguli Petras, ar kur neišėjo. Nors manęs jisai seniai jau nebežiūrėjo, bet ramiau būdavo, kai jį netoli savęs jausda­ vau. Sekiau jį mintimis visur, kur tik jisai eidavo, ir klausiau savęs, ką tenai dirba, ką kalba, - ir visados man akyse atsi­ stodavo Onos paveikslas, nuo kurio širdis krūtinėj drebė­ jo... Prasidės, būdavo, gegužės mėnesį pamaldos sodžiuj ar rožančius gavėnioj, - jie visi išeina kas vakaras giedotų, o aš vienai viena namie su vaikais pasilieku: laukiu jų pareinan­ čių. Motutė greitai pagrįždavo, o Ona su Petru daug vėliau, ir visados jinai pirma įeidavo, o jisai vis kiek palaukęs paskui; ir abu kažin kokie kitoniški - vis nuo manęs veidus suka ir tartum kitu balsu kalba. Ir vėl kremta tada mane klausimas: kur juodu taip ilgai esti? Kodėl jisai, kaip ir susi­ taręs, visados paskui ją įeina? Ir kodėl abu vis kažin kokie nesavi?.. Krimto mane abejojimas, krimto, bet paklausti jo ir gėda, ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. „Kas tau, Uliut, 203

yra?“ - klausdavo motutė, tokią mane matydama. „Neži­ nau, motut: taip kažin kas man negera“, - atsakydavau. Bijo­ jau jai savo abejojimų pasipasakoti, jos širdies užgauti: jinai juk buvo mano namuose viešnia. „Melskis daugiau, vaikei, lengviau bus, - sakydavo motutė: - ne tokia tu pamaldinga, kaip Ona, ne.“ - „Ką aš, motut, padarysiu, kad man su vai­ kais visas laikas išeina“, - teisinaus jai... Bet meldžiaus nak­ timis viena... Prašiau, kad Dievas atitolintų nuo manęs ne­ laimę, išgelbėtų nuo tų baisių abejojimų, kurie krimto man širdį... Nors niekas mano ašarų nematė, bet nuo tų ašarų saulės neberegėjau. Taip išgyvenau dvejus metus... Atmenu, baigės gavėnia. Atėjo vakaras, ir visi išėjo pas kaimyną ro­ žančiaus giedotų. Pasilikau namie viena su vaikais. Laukiu pareinančių ir poterius kalbu. Parėjo motutė ir atsigulė ki­ tam lovos gale, o Petro su Ona nėra. Belaukdama jų, ir pati atsiguliau... Apsnūdau kiek ir sapnuoju: smaugias ant ryšio mano margoji karvė gurbe, smaugias... Tik kad suriksiu ne­ savu balsu per miegą. „Kas tau, Uliut, yra?“ - paklausė išsi­ gandus motutė. Papasakojau jai sapną. „Mat kažin kas gal­ von įsimušė“, - subarė mane. O aš: apsnūdau vėl ir vėl tą patį sapnuoju. Ir regis, kelia mane motutė ir sako: „Lėk, Uliut, greičiau lėk, pasismaugs karvė...“ - Ir taip per kelis kartus: prabundu - nieko nėra, kaip tik apsnūsiu - ir vėl sapnuoju. Šokau iš lovos, visa prakaitu apsipylus, ir klausiu motutės, ar jinai mane kėlė. „Ne, - sako, - nekėliau.“ Papa­ sakojau jai visa. Išsigando ir motutė. „Čia, - sako, - kas nors yra: gal Dievas iš tiesų nori persergėti nuo nelaimės? Bėk pažiūrėtų.“ Visa drebėdama, apsivilkau, užsidegiau ži204

būrį ir išėjau. Prieinu: gurbo durys neužšautos, nors prida­ rytos... Įėjau ir radau tenai... Petrą su Ona... susiglaudu­ sius... Taip susopėjo širdį, kad sudejavau balsu, tverdamasi už krūtinės. „Ar velnias tave dabar čia atnešė?!“ - suriko Petras, mane pamatęs... Kaip girta parėjau namo ir parvir­ tau lovon: raičiaus po ją, raudojau, vaitojau. Visi širdies so­ puliai, ligi šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun, tampė mano kūną, gniaužė kvapą krūtinėje. Motutė išsi­ gandus puolė į mane, klausinėjo, ramino. Negalėdama iš­ traukti nuo manęs žodžio, matydama, kad nesusikalbės, ap­ sivilko kailiniais, pasiėmė žiburį... „Pasismaugė, pasismau­ gė“, - kalbėjo jinai ir išbėgo pati pažiūrėtų... Teberado dar juos abu gurbe... Visa suprato. Parėjus prispaudė mane į savo krūtinę ir glostė, bučiavo. „Vaikeli mano, - kalbėjo ji­ nai, - atleisk man, užmiršk; aš kalta, aš: sena buvau, nežiū­ rėjau; mačiau, kad visi atsimainę, - nesupratau, jaučiau, kad tu nelaiminga, - nepaklausiau priežasties. Tik nusiramink, vaikei: daugiau to nebebus...“ Visą savo nelaimę ant jos krū­ tinės tada išraudojau. Rytojaus dieną motutė, nieko nebe­ žiūrėdama, nieko neklausydama, išvažiavo su Ona atgal Vi­ tebskan... Daugiau ir nebemačiau savo motinytės: už pusės metų tenai numirė... O Petras visus metus ant manęs pyko ir žvairavo: tylėjau ir kentėjau. Tik išgirdęs, kad Ona tenai, Vitebske, ištekėjo, vėl pradėjo prie manęs gerintis ir greitai visa užmiršo... - Kokia tu, Uliut, nelaiminga! - stebisi Jonienė, išklausius savo draugės pasakojimo, žiūri į ją kaip į kokį paveikslą, ir ant jos blakstienų blizga ašaros. 205

- Tai, Aneliut, ne aš pirmutinė, ne aš paskutinė, - atsako ramiu balsu Petrienė. - Yra už mane daug nelaimingesnių, ir tai gyvena. Dabar man tas visa kas nebelabai ir rūpi. Tu­ riu vaikus nebemažus: apie juos belakstydama, ir vyrą daž­ nai užmirštu. Žiūrėk, kai Petras pareis, kaip man bus gera! O sakai, kad aš nelaiminga... - Bet jau vakaras, - atsimena jinai, tartum ko išsigandusi: galvijus tuoj pargins, o mano dar paršai nepapenėti... Petrienė skubinai bučiuoja savo jaunesniąją draugę ir kuone tekina eina namo. Jonienė ilgai dar sėdi gonkelyje, žiūri sa­ vo gražiom akim tolumon ir kažin apie ką giliai galvoja. Paskui išsiima iš užančio baltą skepetėlę, išvynioja iš jos kor­ telę ir su atidžia žiūri... Susigraudinus bučiuoja: tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas. Kačerginė, 1906.V III.22

206

B R I S I A U S GALAS

Šaly dienadaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli se­ nas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mie­ guistu balsu. - A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, girdi jisai pažįstamą balsą. Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum at­ siprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly... Jau nebe kartą Brisiu pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikė­ tai... suloja: am! am! Ir netikėtai vagies vietoj girdi tik iš visų pusių iškalbinėji­ mo balsus: 207

- A tai žilis! visai iškvaišo. Nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin. - Kur velkies? Eik oran! - šaukia ant jo. Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris. Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Teisybė, tro­ boj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čionai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne - tai išalkęs eina pašalėmis tokio mais­ to ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj... O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę, važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo, - žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvie­ nas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėk­ tų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus gal­ vos čerkazėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui palei­ džia Brisiu ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susek­ davo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšda­ 208

mas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį, žiūrėda­ vo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo... Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Bri­ sius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja... Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia: - Sa, Brisiau, sa! Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam? - Sa, Brisiau, sa! - vadina šeimininkas. Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia... - Sa, Brisiau, sa!.. Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas. Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia: - Sa, Brisiau, sa!.. Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri į žmogų, tartum klausdamas, kam čionai jį atvedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo kelis žings­ nius ir pradeda į jį taikinti... Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. 209

Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekal­ tas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš bai­ mės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros. Staiga ugnis ir baisus trenksmas, - ir jisai griūva sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę... Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti... Kačerginė, 1906.V III.25

210

VI ENĄ RUDE NS DI E NĄ. . .

Vieną rudens dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langelį oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandens lašeliais ir vilgė drėgną, jau šąlančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, niekados tasai dangus ne­ beprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, - amžinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs, regėjos, nieka­ dos nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis lietus čežena ir nuobodžiai vėjas ūžia. Jau­ čiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad, jeigu sumanęs, re­ gėjos, gyvas būčiau žemėsna lindęs. Net gražūs kapai, kurie tuojau už mano langelio tęsės ir kurie visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies; jų laibi, tiesūs kryžiai sto­ vėjo kažin kokie rūstūs ir tartum verkė žmogaus ir jo gyveni­ mo, - verkė tų, kurie jau žemėse gulėjo ir kurie guls dar be skaičiaus... Į juos žiūrint, taip sopėjo širdį, taip buvo gaila kažin ko tolimo ir nežinomo, kad ėmė neapsakomas noras bėgti iš čia išsvajoton, nesančion šalin, kur vargų nėra, kur tik viena laimė žydi. Bet seni kapų kryžiai rūsčiai žiūrėjo į mane ir tartum sakė: „Neišbėgsi, niekai tavo meilė ir širdies troškimai, niekai tavo draugai, kurių nerandi ir kurie tavęs neieško, - greitai būsi jiems nebereikalingas... Ateis laikas, ir, visa palikęs, gulsi šiton šalton žemelėn, užmirštas ir ap­ leistas: tik mes vieni ilgus metus sergėsime tavo kapą...“ 211

Giliai susimąstęs, nepamačiau, kad į kapus ėmė rinktis žmonės. Kaip per miegą išgirdau vyrų balsus ir moterų rė­ kavimą. Pažiūrėjęs pro langelį, netikėtai išvydau uriadninką, vargonininką ir kelis dešimtininkus su lopetomis, krū­ velėn susispietusius, čionai pat stovėjo moterys ir pasistieb­ damos, su atidžia žiūrėjo per tvorą kiton pusėn kapų: visos rėkavo, rankomis mojavo. Nesuprasdamas, kas galėjo atsi­ tikti, išėjau oran pažiūrėtų... Uriadninkas, iškilmingai apsitaisęs ir jau gerokai išgėręs, vedės po ranka vargonininką ir iš visos širdies jam pasakojo: - Kad jisai būtų turtingas, jūs jį kapuos palaidotumėte, bet neturtėlį liepiat mums purvynėn kišti... taip. Gerai, mes kišam; mes, nors policija, geresnę širdį turim... taip. Kaip mums liepia, taip darom... - Tai naujieną pasakė! - atsiliepė viena iš krūvos, kai uriad­ ninkas su dešimtininkais nuėjo pakalnėn už kapų. - Ogi už­ pernai koksai turtingas nusišovė, dėlto klebonas nelaidojo kapuose, ir tiek. - Žinoma, ką jisai čia niekus pliauškia! - patvirtino kitos. - Neleiskime čia jo laidoti! - pasigirdo balsai. - Neleiskim, neleiskim!.. - Eikim pas Bagdonavičių! paprašysim, kad užgintų... Te­ gul sau kur laukan veža... - Tegul sau iš čia veža... Eikim!.. Ir moterų krūvelė, visa sujudusi ir susidrumsčiusi, pasilei­ do vieškeliu dvaran, rėkaudama ir rankomis mojuodama... - Kas čia atsitiko? - paklausiau jaunos merginos, kuri, nuo anų atsiskyrusi, ėjo pro šalį. 212

- Ogi žmogų užmušė, tai dabar jį laidos pievoj už kapų... - O kaip jį užmušė? - paklausiau. - Susimušė su vaikinais, - sako, patsai pirma ir pradėjęs, ir primušė labai... Kai atvedė kunigą, nebegalėjo susikalbė­ ti. Po dviejų dienų ir numirė... - O ko tos moterys čia taip rėkavo? - Ogi davatkos nenori, kad jį netoli jų laidotų: bijo... - Ar tai jų žemė? - Ne, pono Bagdonavičiaus... - A, tai jos nubėgo prašytų, kad patsai ponas neleistų čia jo laidoti? - Taip... Mudviem besikalbant, priėjo prie mūsų pažįstama davat­ ka Apolionija, labai geros širdies moterėlė. - Ar ir tamsta nenori, kad tą numirėlį čia laidotų? - pa­ klausiau jos. - Tai, kam aš jam svetimos žemelės sieksnio pavydėsiu? atsakė graudingu balsu Apolionija, parėmusi dešine ranka savo smakrą. - Tokiose kančiose numiręs, gal už visus mus jisai Dievo akyse geresnis... Jo pati sakė, kad velykinę atbu­ vęs, dabar vėl neseniai išpažinties buvęs, numirė su rožan­ čium ir škaplieriais... Tik su kunigu nebesusikalbėjo... - Tai kodėl jo kapuose nelaidoja? - Kad klebono namie nėra: klebonas gal būtų ir leidęs, o be jo negali... Laikyti nepalaidojus nėra kaip: policija lie­ pia, o žmonės vėl gaišti nenori. Ir niekas tuo nesirūpina... Žmonių akyse jisai paniekintas, bet prieš Dievą visi būsma lygūs... 213

„Taip, prieš Dievą visi būsime lygūs“, - atkartojau širdy Apolionijos žodžius, ir nuo tų jos žodžių man lengviau ir ramiau rados. „Kokia toji Apolionija gera!“ - maniau, sekdamas ją akim, ir toksai užėjo noras paimti ją už rankos ir dėkoti jai, patsai nežinau už ką, - nors malonų žodį pratarti. Į ją žiūrėdamas, nežinau kodėl atsiminiau jos žilą ožkelę, kurią jinai visados su savim kaip mažą vaiką vedžiojos ir iš rankos penėjo, jos prastą ir mažą trobelę ir tuos tris šimtus rublių - visą jos turtą, - kuriuos jinai paskolino vienam klierikui, o tasai, iš seminarijos pabėgęs ir paskum didžiu ponu palikęs, užmir­ šo ir pinigus atiduoti, ir ją pačią. Atėjo galvon ir tie žodžiai, kuriuos nuo jos išgirdau, kai apie tuos pinigus paklausiau: „Tai, visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama, bet ką padarysi?.. Tegul jam Dievas padeda...“ Ir taip malonu buvo žinoti, kad Lietuvoj yra tokių gerų moterų, kurios ne tiktai numirėliui svetimos žemelės sieks­ nio nepavydi, bet tikrai myli artimą, kas jisai nebūtų... Dirstelėjęs šalin, pamačiau vieškeliu iš dvaro pareinan­ čią moterų krūvelę. Iš visa ko buvo matyti, kad jų užma­ nymas nepasisekė: visos ėjo tyliai, išsisklaisčiusios. Tuo tar­ pu iš skersgatvio išlindo kumelaitė, aplūžusios vežėčios įkinkyta, ir pasisuko į kapus, paskum keletas vyrų ir mote­ rų sekė... Tai numirėlį vežė. Jį išvydusios, pareinančios iš dvaro moterys kaip pabaidytos kurapkos vienu akies mirks­ niu išsislapstė... Atsistojau šaly kelio - žiūrėjau ir laukiau. Pro mane prave­ žė baltą, iš lentų sukaltą grabą. Rudine apsivilkęs žmogelis 214

be perstogės tampė vadeles, miksėjo ant kumelaitės ir nera­ miai dairės atgal, tartum bijojo, kad kas nepamatytų ar nesivytų. Kiti ėjo nuleidę galvas, bijodami į vienas kitą pažiū­ rėti, tartum slėpė savo veidus. Bet visi skubėjo, skubėjo... Kumelaitė ir toji iš visos galios traukė vežimėlį ir neramiai prunkštė. Regėjos, visiems tasai darbas buvo nemalonus, visi greičiau norėjo tą priedermę pabaigti. Tik viena moteriškė ėjo sunkiai, grabo nusitvėrusi, sopulio perverta: nebeverkė, tik tyliai dejavo... Nei giesmės, nei maldų nesigirdėjo... Ve­ žimėlis pasisuko už kapų pakalnėn ir išnyko... Stovėjau apsiblausęs, svetimos nelaimės prislėgtas. Jaučiau, kad mano krūtinėj šalta, neapsakomai šalta... Tik staiga tok­ sai skaudus ir gailestingas balsas pervėrė orą, kad kaip pei­ lis man širdin įsmego. Tai buvo moteriškės balsas... Išlindus iš už kapų, ėjo jinai, nieko priešais save nematy­ dama, ir vaitojo: - Tai neprieteliai, kur nukišo mano Jurgiuką!.. Oi, oi, oi, oi! Dievulėli, Dievuli!.. - Tai turbūt numirėlio pati? - paklausiau einančio žmogaus. - Ne, tai jo motina... Pati namie: jinai vakar gimdė... - Oi, oi, oi, oi! Dievulėli, Dievuli!.. Tokio nelaimingo balso niekados dar savo gyvenime ne­ buvau girdėjęs. Ėmė noras bėgti jos prašytų, kad nebevaito­ tų, - nustotų ir save, ir kitus kankinti. O balsas vis plaukė ir plaukė oru... - Oi, oi, oi! Dievulėli, Dievuli!.. Regėjos, niekados jisai nenutils, nenustos kankinęs žmogaus. - Oi, oi, oi, oi! Dievulėli, Dievuli!.. 215

Nebeišturėdamas įlėkiau savo kambarėlin ir, pavirtęs lo­ von, ausis sau užsikimšau. Bet ir čionai atsivijo mane gailes­ tingi moteriškės vaitojimai ir dar ilgai ilgai mano ausyse skambėjo... Tą valandą jaučiau, kad šioj ašarų pakalnėj esama žmo­ nių, už mane daug daug nelaimingesnių. Kačerginė, 1906.V III.30

216

NAKTI ES Š MĖKLOS

Buvo tamsi rudens naktis. Už dviejų žingsnių žmogus žmo­ gaus nematė. Toks ėmė klaikumas, kad tūlas, tik per slenks­ tį oran iš trobos išėjęs, greitai spruko atgal, stipriai duris užstumdamas. Tartum iš visų pusių pro duris, langus ir ma­ žiausią plyšelį lindo vidun nakties šmėklos ir gąsdino žmo­ nes. Ne tik maži vaikai ir moterys, bet ir suaugę vyrai dairės bailiai aplinkui, kaip ir ko laukdami. Klaikumas kabėjo tirštam ore kaip viršum galvos kirvis, rausės kiekvieno krū­ tinėn ir gimdė nesuprantamą širdies neramumą. Prie kiek­ vieno šmėkštelėjimo visi, ištempę ausis, klausės, ar ko nesi­ girdi... Vieniems vaidenos juodašimčiai, kitiems - nuožmūs kazokai ir skrajojantieji dragūnai. Visiems širdyse skambėjo kalinių vaitojimai ir moterų verksmas. Tūlas, sukandęs dantį, spaudė savo rankoj šaudyklės apisodą ar kietą brauningą. Bet visi drebėjo - vieni iš kruvino apmaudo, kiti - iš silpnos bailės. Niekas negalėjo užmigti... Tik toji tamsi naktis viena buvo galinga ir, sunkiai užgulusi žemę, ramiai sau ilsėjos... Nakties tamsumoj tik tik žibėjo miestelio žiburiai. Tar­ tum klajojančios kibirkštys mirgėjo jie bailiai gatvėmis ir buvo tokie nelaimingi, kaip tie žmonės, kuriems jie švietė. Gatvės buvo tuščios, kaip iššluotos. Nesimatė nei vieno žmo­ gaus šešėlio einančio, nesigirdėjo juokų ir linksmų kalbų. Tik, arčiau prisižiūrėjus, galima buvo pastebėti, kaip pašaliais 217

slankiojos be darbo girti sargybiniai, o kiemai, prikimšti ka­ zokų, kugždėjo kaip koks skruzdėlynas. Žmonių nuraminti ir jų turtų saugoti jie tą naktį atsigrūdo. Bet šitie keisti „gy­ ventojų apgynėjai“ nešė žmonėms ne viltį ir ramumą, tik išgąstį ir nusiminimą. Nors jau vėlu buvo, kai tyliai mieste­ lin įjojo, bet tuojau visi tą pajuto. - Kazokai atjojo, kazokai! Tasai gandas vienu matu miestelį aplėkė ir kaip sunki šmėkla ant visų nutūpė. Visi šoko durų rakintų, savo turto slėptų: turtingas bijojo pinigų, ubagas - paršelio nustoti. Niekas jokios kaltės savyje nejautė, tačiau kiekvienas dre­ bėdamas mąstė: „Gal mane? gal mane?“ Ir niekas negalėjo pasakyti, kas jo laukia. 1906

218

NEL AI MĖ

Mano draugo pasakojimas

Mirtis toksai, regis, paprastas, kasdieninis daiktas. Miršta aplinkui be perstogės, o žmonės tartum to nemato, prigim­ tis neatjaučia ir eina toliau savo keliu be atmainos. Tačiau kiekvienas, kuriam arčiau mirties tenka būti, visados lenkia galvą prieš tą didžią ir galingą paslaptį. Sunku toji paslaptis suprasti, tačiau ne vienam, mirštantį matančiam, lenda gal­ von klausimas: kas toji mirtis yra? Ne vienas gal norėtų ži­ noti, ką mirdamas žmogus mato ir jaučia, kur jo dvasia dings­ ta, tik ar numiręs kas sugrįžo kada to papasakotų? Nirvaną ar amžiną gyvenimą - ką jis tenai rado?.. Jeigu išgirstu, kad man artimas žmogus numirė, arba ma­ tau mirštantį, visados nesuprantamas jausmas mano sielą pagauna. Kaip tat žmogus, kursai neseniai visa jautė, pri­ gimties gėrybėmis naudojos, kursai kalbėjos ir rūpinos ir su manim reikalų turėjo, dabar amžinai nutilo, visa ko nusto­ jo. Mažas būdamas, ilgą laiką nenorėdavau net tikėti, kad taip iš tiesų yra, ir laukdavau tartum stebuklo, kad numiręs atbus kaip iš miego. Dar neseniai, išgirdęs, kad mano geras draugas numirė, abejojau kaip kūdikis: važiuojant pro miestą, kur jisai gyve­ no, mane stumte stūmė užeiti jo aplankytų. Toks galingas yra žmogaus jausmas, prieštaraujantis protui... Laimingas tasai, kur miršta be abejojimų, su tikėjimu. 219

Pažinau sodietį, kuris, patale gulėdamas, liepė padaryti sau grabą, pastatyti gale lovos ir, kiekvienam jį aplankančiam rodydamas grabą, sakė: „Greitai keliausiu amžinastin... Čia mano dienos nebeilgos..Gera jam buvo mirti. Lengva ir tokiam, kuris mirdamas mirties nejaučia. Bet sunku mirti be vilties, savo gyvenimo tikslo nepasiekus. Labiausiai sunku tiems, kurie patys savo gyvenimo siūlą pertraukia. Kokios mintys paskutinėj valandoj jų nuvargusią dvasią kankino? Jų labiausiai turėtume gailėtis, juos užjausti, tuo tarpu daž­ niausiai juos niekiname... Žinau keletą tokių atsitikimų. Ypatingai vienas giliai ma­ no širdin įsmego: gal dėl to, kad pats jame dalyvavau. Atsi­ tiko tat dešimt metų atgal. Buvau tada septintoj klasėj gim­ nazijos. Paleido mus, mokinius, Kalėdų namo, bet aš turė­ jau keletą gerų lekcijų, nenorėjau jų mesti ir pasilikau neišvažiavęs. Mano šeimininkė gi išvažiavo giminių aplan­ kytų, todėl turėjau išsikraustyti kitan butan. Apsigyvenau pas vieną žemaitę, kuri laikė mokinius ir iš to gyveno. Visi buvo išvažinėję namo, tik liko ji viena ir dar švedas Laukai­ tis. Tą Laukaitį aš ir seniau matydavau, kartais susitikda­ vau, bet mažai jį pažinau. Dabar, kartu apsigyvenęs, turėjau noromis nenoromis su juo arčiau susieiti. Ypatingas tat bu­ vo berniokas. Vyresnis už mane, jau dvidešimties metų, bet mažas, šviesiaplaukis ir išblyškęs, darė įspūdį ne kokį. Jo veide nieko žymaus nebuvo. Pasergėjau tik tiek, kad kiek­ vieną kartą, kada jis su tavim nesutikdavo arba su nepasi­ tikėjimu klausydavo, jo veide visados atsimušdavo kietas atkaklumas, bet tat buvo silpnas žmogaus atkaklumas. 220

Tokiame atsitikime jis man visados primindavo kareivį, ku­ ris išsitempęs tiesė savo veidą vyresniojo kumščiui, širdy manydamas: „Mušk, iškentėsiu.“ Tiesa, kentėdavo ir Laukaitis, daug kentėdavo. Visi jo ne­ kentė, jį persekiojo. Pirmučiausia nekentė jo mokiniai, su kuriais gyveno, labiausiai - vyresnieji. Visi jie buvo gimna­ zijoj laimingi ir pakakinti ir nemėgo, kad jų tarpan lenda švedas, kuris savo atkaklumu ardė jų vienybę arba jiems priešinos. Laukaitis amžinai su jais kovojo. Būdamas vyresnis, jis nenorėjo jiems pasiduoti, jų klausyti; šie gi, būdami gim­ nazijoj ir aukštesniųjų klasių, žiūrėjo į jį iš aukšto, jį nieki­ no. Niekino galbūt ir už tai, kad Laukaitis jau seniai mieste gyveno ir mokės, tačiau egzaminų neketino laikyti... 1907

221

L I ŪDNA PASAKA

Baltasai šešėlis Prakalbos vietoje

O jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės nykstat jūs, tiktai ką pasirodžiusios... Žiūriu į jus pralėkusias, kaip į sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano. O Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas! Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Bū­ tume, už rankų susitvėrę, Šventosios pakrančiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę. Būčiau tave po miškus ir krū­ mus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežino­ jau, kad tu gyveni pasaulyje... Taip, nežinojau... Bet jaučiau... Nuo pat mažų dienų tavo paveikslas mano širdyje gyveno. O kai, mokiniu būdamas, traukiniu gimnazijon važiuodavau ir tavo tėvynės mirguo­ jančius klonius ir laukus ir gimtąjį sodžių pro langą išvys­ davau, mano krūtinėje netikėtai sujudėdavo naujas, geras jautimas: kaip paukštis pro šalį pralėkdavau, bet ilgai dar į išsitiesusį paveikslą žiūrėdavau, kolei jis visai iš akių neiš­ nykdavo... Ir kažin ko gaila man būdavo... Ką tu tada, mano mažutėle, veikei? Gal, ant kelių mamytės sėdėdama, gražių 222

jos pasakų ir dainų klauseis? Gal sodne po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? O gal lakstei po žydinčius lau­ kus ir pievas ir, išvydusi, kaip pro šalį pralėkė šniokšdamas ir dudendamas traukinys, žiūrėjai į jį išsigandusiom ir nuste­ busiom akelėm, su drebančia širdele: nežinojai, kad tenai pravažiavo tasai, kuriam paskum tu būsi artimiausia... Taip, artimiausia... Tau tik vienai nebijau savo širdies ati­ daryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane su­ pranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti. 1906.X I . 29

I

Namas, kuriame - tik ką atvažiavęs - apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepian­ čios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą va­ sarą išbūti... Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoji kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuojau... pa­ laukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojas, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau 223

ją ant žemės, išsitempiau visas ir kaip mažas vaikas lepi­ naus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro iš­ troškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip „pušin iš pušies voverytė liuoksi“, klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudotis, negalė­ jau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šū­ kauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan įėjęs, tačiau buvau dėkingas sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo... Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunimas ir vaikai, - visi linksmi ir laimin­ gi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklai­ dė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl poilsio ir įvairumų tame miške susirinkusie­ ji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasi­ puošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žoly­ nai daržely. J jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, o jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. | jas žiūrėdamas, norėjau nors valandėlę užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės še­ šėlio neišvysiu... Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas 224

balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skun­ das, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš už namo kertės išlindo se­ na, aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai į mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi tiesiai į mane savo baisias akis įbedus. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigrę­ žiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti mato­ mos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai į mane žiūrėjo: - Ko tamsta nori? - dusliu balsu paklausiau, visas krūpteĮėjęs. Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, įbe­ dus savo klaikias akis, žiūrėjo į mane. Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kiše­ nėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, o jinai, nei karto ne­ mirktelėjus, žiūrėjo į mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėtis... Staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, o jos lūpos ėmė krutėti. Išgir­ dau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo: - Kiek ponų... kokie jie visi gražūs... 225

Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė: - Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.. Įbedus akis, pastovėjo... Paskum, tartum atsakymo nesu­ laukusi, nuėjo takeliu dejuodama... Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie kaip ir aš mėgino išsibodėti nuo jos skati­ kais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“... +++ Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau ži­ nomą ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš už namo kertės iš­ vysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, įbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai į mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau: „Kiek po­ nų... kokie jie visi gražūs...“ Ir: „Ar nežinai tamsta, kur ma­ no Petriukas?..“ Bet kas tasai jos Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir iš­ nykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“... Ir taip kuone kasdien, per visą vasarą... Pripratau prie jos... Jau ramiau galėjau matyti ir tas klai­ kias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis kaip tinklu buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukš226

lėlių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopu­ lius ir ašaras, ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai, be pasi­ gailėjimo. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitiki­ mo, - visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyve­ nimo knyga - atidengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno: daug man geri žmonės padėjo... Liūdna pasaka!.. II

Buvo tai 1863-ais metais. Viename sodžiuj gyveno neturtėlis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota. Jauni ir gražūs, abu my­ lėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu. Tiesa, tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrįstas, tačiau, būdami jaunos dvasios, turėjo stiprias, kad ir pūslėtas, kojas ir naštos sunku­ mo nejautė. Jų pilnai laimei tik vaikų trūko... Bet kai Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo prie savo moters ir, pusiau apkabinęs, kažin ką jai tyliai ausin pa­ šnibždėdavo, graži Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro peties savo išraudusį veidą. Abu žinojo ir tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų... Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas. Maloniai žiūrėjo į moterį ir 227

matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės. Tas žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo... Taip ėjo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos... Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų ir visą am­ žių taip ramiai vietoje išgyvenę ir vaikų susilaukę... Bet ne­ tikėtai užpūtė naujas vėjelis - ir tų neturtėlių gyveniman naujus troškimus ir naują viltį įnešė... Pavasarį, vieną šventadienį, parėjo Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados. Buvo užsimąstęs ir susirūpinęs, o jo aky­ se degė nesuprantama, ypatinga ugnis. Atsimainiusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei žo­ džio nepratarė. Pavalgęs ėmė kepurės ieškotis. Juozapota nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo... - Kas atsitiko? Kur eini? - bailiu balsu paklausė jo. Taip gailingai į jį savo gražiom akim pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė moterį už rankos. Pasodinęs grečium sa­ vęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo. Jo akyse švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai. - Nieko neatsitiko, - prakalbėjo tyliai, atsidusdamas Pet­ ras, - bet... Juozapota krūptelėjo. - Nebijok, nieko bloga, - jau ramesniu balsu tarė jisai. Tik žinai, kokią naujieną šiandien išgirdau? Ir Petras ėmė savo moteriai pasakoti, ką jisai miestely gir­ dėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs tokį popierių, kuriame pasakyta, kad vergai žmonės dabar būsią lygūs 228

ponams, jiems nebevergausią, o žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosava - nebe ponų; kad tie, kurie žemės neturį arba turį labai maža, gausią nuo naujos valdžios tiek, kiek rei­ kia (matai, esanti kokia ten nauja valdžia, geresnė, - ne rusų, bet mūsų krašto žmonių: toj nauja valdžia vergais žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų val­ džia žadanti žmones išliuosuoti, nebespausti, jau ir popie­ rių tokį seniai išleidžiusi, tečiau tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems norinti apdumti: nereikią jos klausyti, ja tikėti, bet reikią rinkties būriais ir visiems iš vieno vyti rusus iš savo krašto, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spau­ džią ir skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kal­ bą. Tą patį ir ant šventoriaus, ir miestely girdėjęs - visi apie tą kalbą; matęs ir tą popierių ne pas vieną. Žmonės esą sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis, daugelis būtinai eisią, jeigu ne su šaudyklėmis, tai su šakėmis ir dalgėmis rusų vytų. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats kara­ lius išsigandęs, nebežinąs kas daryti... Petras, tai pasakodamas, šluostės rankove nuo kaktos gau­ siai tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama, ypatinga ugnis. Juozapota, visa nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo ir klau­ sė savo vyro. Daug jinai nenugirdo, dar daugiau nesuprato, bet vienas daiktas giliai jai galvon įsmego. - Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran eiti? paklausė vyro. Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas, tačiau tame balse suskambėjo nebeslepiamas skardus džiaugsmas. 229

- Nebereiks, - atsakė Petras ir, pats nejusdamas, laimin­ gai, linksmai nusišypsojo. - Ir žemė, kurią dirbame, bus mūsų?.. - Mūsų... - Ir dar daugiau gausma? Juk mes taip maža jos turime! - Gausma ir daugiau... - Dieve, kokie būsma laimingi!.. Ir Juozapota, iš džiaugsmo visa užkaitusi, laiminga ir gra­ ži, apkabino vyro kaklą... - Ar žinai, kaip tada bus mum gera! - kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir į jį glausdamasi. - Turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau... Susilauksma vai­ kų... būsma nebe vieni. Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų... Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma... Vyras klausė tų savo moters svajojimų ir pats tais svajoji­ mais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuo­ savos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir tokį džiaugsmą savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelis kar­ tus su ja po aslą apsisukti. Bet, kažin ką atminęs, susiturėjo... - Reikia eiti pažiūrėtų, ką mūsų sodžiaus vyrai kalba, tarė atsidusęs ir pasiėmęs kepurę. - O ką, Juozaput, jeigu rusų valdžia nepasiduos? - paklau­ sė ne tai rimtai, ne tai juokdamasis, atsigręžęs nuo durų. Juozapota atsistojo, tartum ko išsigandusi. Bet tuojau su­ čiaupė lūpas ir, žybtelėjus akim, netikėtai suriko: 230

- Vyti tuos rusus iš mūsų krašto, vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražuvus... Primintasai kazokas visą kraują Petrui galvon suvijo. Žvilg­ terėjo degančiom akim int moterį ir, sukandęs dantį, dusliu balsu tarė: - Išvysime juos, išvysime!.. Išeidamas pro duris, stipriai suspaudė savo kumštį... +++ Žmonės vergai, dar neseniai tokie ramūs ir bailūs, netikė­ tai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė sva­ joti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralė­ kęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukili­ mą ir kažin kokias atmainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo pra­ kalba, perskaitytasai iš sakyklos popierius ir įvairios ži­ nios - vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse uždegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindamas iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tačiau buvo ir tokių, labiausiai tarp jaunes­ niųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrė­ jo į vienas kitą ir, stipriai spausdami kumščius, šnibždėjo: „Nebevergausma ponams, išvysma rusus!“ - Tuo tarpu dau­ guma tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie ir nemėgi­ no karštesniųjų suturėti... 231

Tų karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti. Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, o apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tačiau žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo supranta­ mi ir brangūs. Jautri širdis ir karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą, dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim žiūrėjo į pono rū­ mus, ir jo omenėje kildavo naujas, šviesus gyvenimo pa­ veikslas... Tik prieš tą paveikslą pats jisai toks buvo silpnas, neturtėlis vergas. Žinojo, kad šioj ašarų pakalnėj yra žmo­ nių turtingų ir gražių, laisvų ir laimingų, tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias vėjelis galėjo jautrioj Petro širdy tokią viltį už­ degti, naujus troškimus sujudinti. Tik to tyro vėjelio dar nebuvo... Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos grandimis išgrįstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti, lengvesnį padaryti - ne­ žinojo ir nedrįso svajoti. Aplinkui buvo neapsakomai skur­ du ir šalta. Viena Juozapota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų naštos nejautė. Tačiau atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą gali tą brangią mote­ riškę jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo šir­ dis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kai tik Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų į jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo... Kunigo prakalba ir popierius buvo tat anas laukiamasai vėjelis, kursai netikėtai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas 232

mintis sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plė­ totųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir nesiplėtoti, kad kasdien plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo, tačiau visi, ir tolimesnieji, apie tat žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję, kad žmonės visur ginkluojąsi ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę di­ delę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyk­ lių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones apginkluosią... Vieni tuo tikėjo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios, ir laikas neapsakomai greitai lėkė. O čia vėl perėjo gandas, kad kažin koksai kunigas pats vedąs žmones prieš rusus, einąs kaip liūtas, kuriam didžiau­ sia kariuomenė nieko nepadaranti, kurio kareivių kulipkos neimą... Žmonės dar labiau susidrumstė... Petras jau seniai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus drau­ gais, kas daryti. Daugelis sutiko, kad snausti negalima, reikia ruoštis, nors kokį įnagį nusikalti, nes gali prireikti ar patiems gintis, ar kitiems eiti padėtų: sėdėti vietoje, sudėjus rankas, ir negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima - žemės negauti. Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti pas kalvį visokius geležgalius. Ausdama pamatė Juozapota vieną dieną pro langą, kaip Petras išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum ko bijodamas, greitai išnyko už kiemo vartelių. Nutylėjo, nepaklausė apie tai vyro, bet po kelių dienų, nešdama prie­ vakary paršui ėsti, netikėtai pamatė šaly gurbų Petrą su dviem 233

kaimynais, Antanu ir Kaziu, grečium sustojusius ir išsižer­ gusius: visi trys turėjo rankose ilgus geležiniais galais paga­ lius ir sutardami nuožmiai badė jais orą. - Ką jūs čia dirbat? - sušuko nustebusi Juozapota. Vyrai, ją išvydę, norėjo pasislėpti, tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami užpakalin savo pagalius. - Cit, Juozaput, nieko bloga, - atsiliepė Petras, šluostyda­ mas nuo kaktos prakaitą. - Mes tik mokomės, kaip su ru­ sais reikia grumtis. Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir taip linksmai į ją visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėda­ masi. Tačiau, iš gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koks šaltas sopulys suspaudė. Nebuvo baili: turėjo širdį jaut­ rią ir galvą karštą, o į patį gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet šir­ dis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras būtų savo moteriai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klai­ kaus žingsnio suturėjusi. Petras tą jautė ir jau kelinta diena su tais savo užmanymais nuo Juozapotos slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio. Jisai nutarė būtinai eiti su kai kuriais drau­ gais miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli jų esąs didelis būrys... Tą patį vakarą, kai juos Juozapota rado šaly gurbų nar­ siai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais rytoj, prieš auštant, iš namų išeiti. Įėjęs trobon, nebenorėjo nei vaka­ rienės valgyti. Kai Juozapota bailiu balsu ėmė klausinėti, kam tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą 234

teisybę, Petras apkabino ją drebančią ir stipriai prie savo krūtinės prispaudė... - Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia bailė ima, - skun­ dės jinai, visa glausdamasi. - Nebijok, - ramino vyras, - nieko bloga nebus: rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtume kuo gintis... Visaip juk gali atsitikti... Ir ėmė savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai nu­ sikratys nuo caro valdžios, įgis laisvės, gaus žemės ir susi­ lauks vaikų. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikė­ jo, - tikėjo tvirtai, be abejojimų. Juozapota klausė užkaitusi ir laiminga, kaip į brangų paveikslą į vyrą žiūrėdama. Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros nak­ tį... Atsigulė tik prieš pat auštant. Juozapota užmigo laimin­ ga kaip kūdikis... Tada Petras tyliai tyliai atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas ir nesušlamėjęs ant pirštų galų išėjo... +++ Juozapota sapnavo... Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Ei­ na tuo sodnu mažu kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spal­ vomis mirga, tarp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius krau­ nas. Visur taip romu ir šilta... Juozapota spaudžia į savo 235

laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina... Už sodno jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumiantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų kaip bedugnį griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagalbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigan­ dusi skubinas pas jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri į kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pa­ mėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, su­ rinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su kūdikiu krinta bedugnėn... Atbudo visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai už debesio pa­ sislėpdamas. Buvo jau labai vėlus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kuone visados kartu su juo keldavos... Ko­ dėl gi šiandien taip?.. Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo. Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti. Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pus­ rytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti... - Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! - išgirdo Juozapo­ ta pažįstamą balsą. - Ant amžių... Vidun įėjo kampininkė Urbonienė ir su atidžia apsidairė po trobą. - O kodėl gi tamsta šiandien taip vėlai su pusryčiu? - pa­ 236

klausė, matydama Juozapotą dar raguolius kepančią. - Kiti jau seniai pavalgė ir pogulio sugulė! - Pramigau, - atsakė ši, - ir taip skubinuos!.. Gerai, kad dar Petras ilgai nepareina, - būčiau nebesuspėjus... - Gali nesiskubinti: nebepareis! - tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne tai su džiaugsmu pažiūrėjo į Petrienę. - O kodėl gi? - nusistebėjo Juozapota. - Tai galgi nežinai?!. - Ne, nieko nežinau!.. Juozapota pametė kepti raguolius ir atsisukus užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo į Urbonienę. Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip ir replėmis kas suspaudė. „Ta liežuvininkė ką nors žino, - perėjo jai per galvą min­ tis, - gal ką bloga?!.“ - Ne, aš nieko nežinau, - atkartojo jinai. - Ką tamsta nori man pasakyti? Urbonienė piktom akim žvilgterėjo į Petrienę. Valandėlę tylėjo. Jai tartum saldu buvo turėti svetimą paslaptį, lepin­ tis jąja ir kankinti jauną moteriškę. Tik neilgai galėjo išken­ tėti nepasakius... - Nagi tavo Petras su Damulio Kaziu ir Antanu miškan išrūko... į maištininkus! Mačiau, kaip su durtuvais visi trys auštant pakluonėmis ėjo... Visi žino!.. - Meluoji! - norėjo surikti Juozapota. Tačiau atminė savo Petro kalbas ir susirūpinimą, atminė, ką pati vakar šaly gurbų matė, - ir įtikėjo... Sunki našta užgulė jos krūtinę... Netikėtai pajuto norą kam nors savo 237

širdį atidaryti, savo mintis papasakoti, Petrą išteisinti, bet, pažiūrėjus į piktas Urbonienės akis, tik sučiaupė lūpas ir nusisuko. Žinojo, kad toji moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks jos viltis... Kaip tik Urbonienė išėjo, Juozapota užsimetė ant galvos skarą ir nubėgo pas Damulį. Tenai niekas ir pogulio negulė: visi buvo troboj susirinkę. Senis tėvas ant suolo susirūpinęs sėdėjo, motina gale lovos verkė. Dukterys kniukčiojo... Juo­ zapota pagarbino Dievą ir bailiai užkrosny atsisėdo. Visi tylėjo. | juos žiūrint, ir ją graudulys paėmė. Gerklę staiga tartum kas kamuoliu užkišo; ant blakstienų ašaros sublizgė­ jo. Pati nepajuto, kaip ėmė balsu raudoti. - Tai ir tavasai išėjo? - išmetinėjimo balsu tarė Damulienė. - Gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo... - Tylėk, motin!., netauškėk niekų, - subarė Damulis pačią. Jaunųjų nereikia prikalbinėti, - ir patys moka kišti galvas, kur jų neprašo... Nebijok! greitai pardums namo, kai para­ gaus bado ar dūmų pauostys... Su jaunais dažnai taip esti... - Pagaliau gal nieko taip jau baisaus čia ir nėra, - tęsė jisai, nuo suolo atsikeldamas. - Ne mūsų vienų - daugelis dabar miškuose renkas... Kaip girdėti, rusai iš visur bėgą... Ką gali, žmogus, žinoti, - gal paskum, po to, visiems bus lengviau ir geriau gyventi?.. Ir senio Damulio akyse netikėtai sužibėjo jautri ugnelė. Gal dingtelėjo jam galvoje mintis, kad jeigu ne senatvė, ir jisai neišturėtų - eitų pas sūnus miškan rusų muštų... - Gink Dieve, jeigu kokia nelaimė... - dejavo motina aša­ rodama. 238

- Dievo valia! - atsiliepė vyras atsidusdamas. Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė... - Tik žiūrėkit, niekam apie tatai nepasakokit, - prigrasė visiems. - O jeigu kas nepažįstamas klausinėtų, sakykit, kad uždarbin išėjo... Juozapota parėjo iš Damulio namo jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu buvo, labai graudu, bet jautė, kad nebe taip skaudžiai širdis krūtinėje plaka. „Gal nieko taip jau baisaus čia ir nėra“, - atminė Damulio žodžius. „Juk jisai, - mąstė jinai, - žmogus senas, daug matė ir pergyveno, - negali apsirikti...“ „Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gy­ venti?..“ Šitie žodžiai kaip motinos ranka Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė... Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiautų... Pirmąkart viena!.. Ant blakstienų ašaros blizgėjo... Bet valgė... Pavalgius uoliai ėmės kasdieninio darbo... +++ Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami, kas veikti: mo­ terys, parsinešę berželių šakelių, dirbo vantas, o vyrai suka­ liojos apie gurbus ir tvoras apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus kaip tyčia jau kelintą dieną purkštė purkštė... 239

Juozapota atsinešė iš svirnelio drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Matavo tą drobę ir karpė. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti. „Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. Gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nu­ raminti...“ Taip mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi. Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo. Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėtis: nak­ tų nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų parei­ nančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, o jo vis nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo. „Gal jau nebegyvas? Gal sužeistas kur kankinas?..“ Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudens šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo, nie­ kuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar neseniai pati sau viena taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti... Vie­ no betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo... Nors rankose baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siū­ dama, tačiau dvasia jos ir akys buvo toli toli - ten, kur senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių sa­ vo paūksny slėpdamos. Troško tenai su jais kartu būti, sa­ vo Petrą matyti, - nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po 240

medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama... - Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų... Valgyti jam nunešiu... Nors kartą prie savo krūtinės prispausiu... Taip svajojo. Nejuto ir nematė, kaip vidun įėjo sena nepa­ žįstama ubagėlė ir, pagarbinus Dievą, atsisėdo gale suolo poteriautų. Tik tada nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi senelė sunkiai sunkiai atsiduso ir gailestingu balsu ėmė prašyti: - Susimylėk, gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį... - O iš kur tamsta? - paklausė Juozapota, matydama ne­ pažįstamą. - Iš tol, dukrele, - iš Š-nių parapijos... Pas mumis dabar baisu ir vaikščioti, tai čionai bekalėdodama atsikrausčiau... - O kodėl gi pas tamstas baisu? - paklausė Juozapota, akylai į ubagę žiūrėdama. - O, katyt, mūsų krašte tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais keliais valkiojasi, sutikę nei vieno žmogaus ramiai nepraleidžia. Vieniems įtiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio galo ir tvertis. O ir mūsų žmonių daug į tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai, kaip buvo, taip ir bus. - Senut, ar maištininkai geri žmonės? - drebančiu balsu paklausė Juozapota. - Neblogi jie, katyt, žmonės, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą kenčia, ir galvas savo guldo, po miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne, o tie paskum dar labiau spaus žmones įpykę. 241

- O ką, jeigu nuveiks... Juk tada, senut, visiems būtų ge­ riau gyventi?! Ir Juozapota blizgančiom akim žvilgterėjo į ubagę, tar­ tum iš jos tik tikėjosi išgirsti teisybę. - Geriau tai geriau, - atsiliepė senelė, - tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų taip pat buvo suki­ lę, - nieko nepadarė. O kiek tada rusai žmonių sušaudė, kiek išvežė - ir ponų, ir vargdienių, baisu atminti... Ir da­ bar taip bus... Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė. Pasakojo, ką jinai pati atmi­ nė ir ką nuo kitų girdėjo, - visa, ką per savo ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip pasakoja žmogus senas, kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplin­ kui be vilties. Juozapota klausė senelės, ir sunkus akmuo jos širdį užgu­ lė. Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį, norėdama nors vieną nuraminimo žodį nuo jos išgirsti. Taip troško ką nors tikro apie savo Petrą patirti. Jai regėjos, kad ubagė kalėdo­ dama daug yra apie maištininkus girdėjus, gal juos matė... gal ir apie Petrą ką žino. Tik nemokėjo apie tatai paklausti. Bijojo prasitarti, ką nors nereikalinga pasakyti. Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo: - ...Vilniun karalius atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip jisai vadinas, ar generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus esąs žmogus, kaip žvėris. Nei Dievo nebijąs! Mūsų vyskupą iš­ 242

baręs ir išlojojęs. Du kunigu liepęs sušaudyti... Sušaudęs juos jisai, katyt, užtat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį ten raštą perskaitę... Taip vidury miesto ir sušaudęs... pačiam vidudie­ ny, kad visi matytų... Niekas to nesitikėjęs... Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, Die­ vo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo nedarytų. Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: „Aš, sako, darau, ką noriu, o Dievo nebijau; kažin, sako, kur tasai Dievas yra - aš jo nemačiau, o tu jį ar matei?..“ Taip ir pasakęs... Baisus žmo­ gus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs... Dabar, ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, da­ bar gyventi, o kas toliau bus, vienas Dievas težino... Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse skam­ bėjo žodžiai: „Bėk, išgelbėk savo vyrą!“ +++ Persižegnojo, paėmė baltą ryšelį rankon ir išėjo iš namų. Nėjo gatve vieškelin, bet pasisuko už gurbų, per daržą lau­ kan, kad niekas nepamatytų. Tartum bijojo, kad kas nesu­ turėtų jos ir nesugrąžintų atgal. Perėjo rugių ir vasarojaus lauką ir tik tada išėjo vieškelin. Sunkiai alsuodama, apsidai­ rė aplinkui, ar kas nemato. Pastovėjo, tartum atsigaudama; paskum žvilgterėjo ton pusėn, kur netoli miškas žaliavo, ir drebančia širdžia kuone tekina ėmė bėgti. Norėjo greičiau miškan įeiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesuturės. Ko jinai bijojo, pati gerai nesuprato: ar savų žmonių, ar kazo­ kų, ar kažin ko kito, klaikaus ir nežinomo. Jautė tik, kad 243

širdis smarkiai plakė krūtinėje ir kojos drebėjo. Nežinojo, kas jos miške laukė: ar nelaimė, ar širdies nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma... Juozapota girdėjo ir nuo ubagės, ir žmones sodžiuj kal­ bant, kad šitame miške dabar slapstąsi maištininkai, kad juos tikrai matę. Išgirdus tą, niekam nieko nesakydama, paėmė du sūreliu, ką sudėjus turėjo, lašinių, duonos gabalą ir kele­ tą baltarūbių, surišo tą visa balton skarelėn ir išėjo... slap­ čiai nuo visų... Atminė senutės ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse vėl su­ skambėjo žodžiai: „Bėk, išgelbėk savo vyrą!“ Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti, - nežinojo. Viena tik jautė, kad turi eiti, jo ieškoti... Maloniai šlamėjo senas miškas, kai Juozapota jo pavėnin įėjo. Ėjo tyliai, klausydamasi. Nesuprantamas klaikumas ją paėmė. Viena... miške ir nei vieno gyvo balso aplinkui. Ne­ rėkavo kiškis, negiedojo paukščiai, kurie taip žmogų rami­ na. Tik ūžė medžiai, šakeles linguodami... Juozapota pra­ dėjo savų žingsnių garso bijoti. Sausa šakelė lūždama kaip stirną ją baidė. Tačiau ėjo tolyn, vyro paveikslu savo dvasią ramindama. Staiga netoli sutauškėjo kažin kas garsiai ir nu­ tilo. Juozapota apsistojo, visa krūptelėdama... Vėl sutauš­ kėjo... Atsiduso supratusi: tai genys medį kapojo. Tasai bal­ sas nuramino ją, padrąsino. Kaip ir genio tauškėjimas galė­ jo ją nuo visų miško klaikybių išgelbėti. Ėjo dabar stipresnė, į šalis dairydamasi. Tik staiga vėl išgirdo balsą, kurio iš kar­ to ir suprasti negalėjo. Tai jau buvo nebe genio tauškėjimas: tartum šimtas kultuvų mušė į žemę - greitai, sutardami... 244

- Kazokai joja! - perėjo Juozapotai per galvą. Nepajuto, kaip atsidūrė šaly kelio ir tarp tankių alksnių pasislėpė. -Jėzau, Marija, Juozapai šventas... - šnibždėjo tyliai, glaus­ dama prie širdies drebančias rankas. Garsas greitai ėjo artyn... Vienu akies mirksniu sudundėjo, supliauškėjo ir pro šalį pralėkė baisi raitųjų gauja. Tai buvo kazokai. Juozapota tik spėjo pamatyti jų ilgus durtuvus, aukštyn iškeltus. Kaip vie­ sulas iš jos akių išnyko ir nutilo... Atsiduso lengviau ir iš tarp alksnių išlindo. Bet vieškeliu jau nebedrįso eiti. Bijojo, kad vėl ko nesusitiktų. Dabar jai regėjos, kad visas miškas pilnas kazokų, kad iš už kiekvieno medžio kas nors ją tyko ir pražudyti nori. Ėjo be kelio, pati nežinodama, katran kraštan eina. Paėjėjus kiek visai netikė­ tai atsidūrė ant gražaus žalio dirvonėlio. Niekados pirma nebuvo tokio mačiusi. Nustebusiom akim žvilgterėjo į šalis ir tyliai suriko iš išgąsčio. Paveikslas, kurį netoli savęs pamatė, visą jos kraują širdin suvarė. Už penkių žingsnių po medžiu sėdėjo rusas kareivis ir gargaliuodamas gėrė iš butelio ariel­ ką. Buvo jau visai girtas ir kažin ką sau po nosim murmėjo. Saly jo gulėjo ant žemės šikšninis krepšys ir... višta su nusuk­ ta galva. Matyt, buvo tokiam padėjime ir taip nusilesęs, kad jau nei „lenkų“, nei savo vyresnybės nebebijojo. Išgirdęs riksmą, sunkiai pakėlė savo girtas akis ir tvėrės už krepšio, tartum ginklo ieškodamas. Pamatęs moterį, nuste­ bo. Patrynė ranka blakstienas, kaip ir dar netikėdamas. Nu­ sišypsojo... 245

- Padaždi, ja sičas... sičas, - murmėjo, keldamasis nuo žemės. Juozapota, jį pamačiusi, išmetė iš išgąsčio ryšelį ir pasilei­ do bėgti. Puolė prie jos sverdinėdamas. - Neboisia... ničevo... ja tebia pocalu... - ...Čiort... - sukeikė staiga, užkliuvęs kojom ir virsdamas. Pasirėmė ant rankų ir apsidairė. Pamatė po kojų ryšelį. Nusišypsojo ir paėmęs išrišo. Visas nušvito. Nutvėrė abiem rankom sūrį ir raugčiodamas ėmė valgyti. Matyt, buvo al­ kanas, arielkos troškinamas. Bet Juozapota nieko to nebematė. Jinai bėgo ir bėgo ne­ atsigręždama. Jai regėjos, kad kareivis vis dar paskum ją vejas murmėdamas. Bijojo žvilgterėti, jį pamatyti. Pati ne­ pajuto, kokiu būdu atsidūrė panamėj, rugių lauke. Tik čio­ nai atsikvėpė, ranka už širdies tverdamasi. Taip buvo išsi­ gandusi, kad iš karto nei savo namų, nei sodžiaus nepažino. Lyg regėjos visa ne taip, kaip paliko. Žiūrėdama į sodžių, staiga krūptelėjo: pamatė iš už trobų išjojantį kazoką, paskum - antrą, trečią... Visas sodžius buvo jų pilnas. Ėmė klausytis. Kažin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo. - Dieve!.. - sudejavo nelaimingoji, pirštus gniauždama. Netoli stovėjo sustatytos rugių gubos. Tenai nuo kazokų pasislėpė... Ilgai ištupėjo drebėdama. Matė, kaip kazokai išjojo iš so­ džiaus ir nupleškėjo vieškeliu. Bet nedrįso išeiti. Tik sutemus išlindo iš po gubos ir, slapstydamasi kaip vagis, įėjo sodžiun. 246

Pas Damulį languose pamatė žiburį. Nesuprantamos bailės perimta, tyliai įčiuožė priemenėn ir atidarė duris... Ant lovos gulėjo be žado senis Damulis. Galva ir veidas visas sutinęs; taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti; marškiniai prie mėsų prilipę. Gulė­ jo kaip negyvas. Tik retkarčiais ėjo iš krūtinės tylūs, skaudūs dejavimai. Motina ir dukterys klūpojo visos ir, gailiai raudo­ damos, meldėsi. Grabnyčios žvakė uždegta žibėjo. - Dieve, už ką jį taip? Už ką? - suriko Juozapota, klaup­ damas! prie lovos... +++ Atėjo ruduo, liūdnas, nelaimingas. Vyto žali medžių lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės. Papūtė šiau­ rus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmo­ nių viltis, - išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynan su­ mynė. Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dū­ mas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų uždengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai įleis­ dama. Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių moterų, nei nekaltų mažų kūdikių. Visas kraš­ tas kalėjimu virto. Niekas nebebuvo tikras rytdienos, neži­ nojo, gultų eidamas, ar beatbus laisvas iš miego. Kilo verks­ mas ir skaudūs dejavimai. Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas. Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispau­ dėjais kovojo, laukdama galo... 247

Juozapota baisiai atsimainė. Tat jau nebebuvo toji graži moteris, kurios akys kaip žvaigždės nuvargusį vyrą neseniai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko. Viena slankiojos po namus kaip šešėlis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpintis. Brangiausiąjį turtą jai atėmė, ir nebesitikėjo jo atgauti. Ži­ nios kaip gandas ėjo paskum viena kitą ir be galo buvo liūd­ nos: tą pakorė, tą išvežė... Nuo jų vietos, negalėjo sau rasti. Ne tik iš sodžiaus kur išeiti bijojo, bet ir troboj viena būti. Kas vakarą ėjo dabar pas Damulį, kur ramiau kiek jautėsi. Senio Damulio jau nebebuvo... Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė. Vienos moterys liko. Su jomis Juoza­ pota vargą vargo: visas jas nelaimė vienu ryšeliu surišo... Vieną vakarą, kada taip visos sėdėjo, netikėtai atsidarė trobos durys ir vidun įėjo ypatinga žmogysta - apiplyšusi ir nuvargusi. Dusliu balsu pagarbino Dievą ir pripuolusi ap­ kabino senės Damulienės kojas. - Kaziukas!.. - suriko motina, pažindama sūnų... Apkabi­ no jo galvą, į savo krūtinę prispaudė. - Dieve, Dieve... dar gyvas... - raudojo jinai, tartum abe­ jodama. Tai glostė sustirusius sūnaus plaukus, tai žiūrėjo jam akys. - O kur Antanas? - paklausė išsigandusi. Tylėjo. Sunku buvo teisybė pasakyti, motinos širdis per­ verti. - Užmušė jį... - prašnibždėjo nusisukdamas. Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį kartą, alkani ir nuplyšę, su rusais netoli kovoję, kaip matęs brolį ant žemės 248

negyvą parkritusį ir Banį rusų suimtą... O visi trys kaip tik dabar norėję savajan sodžiun apsilankytų... Nebesulaukė... Tik dabar, pakėlęs akis, pažino Juozapotą, kada toji, bai­ sią naujieną išgirdusi, nusitvėrė už krūtinės ir iš didžio šir­ dies sopulio skaudžiai sudejavo... Tartum vis dar netikėjo, kad taip galėjo atsitikti... - Kur Petras? Kur?.. Ką dabar su juo padarys? - vaitojo, klaikiom akim į Kazį žiūrėdama. Papasakojo jai, kiek žinojo. Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą turbūt mies­ tan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimosi, kad jisai ne­ galįs nei vienos dienos namie būti, turįs iš savo krašto bėgti, jeigu nenorįs būti pakartas ar sušaudytas... Išėjo iš Damulio dejuodama... Nors niekados nebuvo mieste buvusi, tačiau dar gerai prieš auštant toli ant vieškelio, miestan einančio, atsidūrė. Kelias buvo tiesus, žinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galė­ jo rasti... Apie pusryčius jau ėjo miesto gatvėmis, bailiai į šalis dai­ rydamasi. Dideli, keliais gyvenimais namai tęsėsi iš abiejų pusių be galo; plačios gatvės, tiesios kaip stalas, buvo už viena kitą gražesnės... Bet nesistebėjo į tat Juozapota, nors kitą kartą visi šitie nematyti daiktai kaip stebuklas būtų jai pasirodę. Žiūrėjo tik į žmones, kuriuos kiekviename žings­ ny matė. Tartum nuo jų sau pagalbos laukė, tikėjos teisybę patirti. Jai regėjos, kad visi jie apie jos Petrą žinojo, jį išliuosuoti galėjo. Taip troško jų paklausti, paprašyti... Nedrį­ so... Visi jie tokie buvo ponai, galingi. Laukė, ar nepaklaus 249

kartais jie patys, ko jinai šitan miestan atėjo ir tokia nelai­ minga į visus stebis. Bet niekas į ją ir žiūrėt nežiūrėjo. Visi savo reikaluose buvo paskendę. Sitai pro šalį trys ponios praėjo, gražios kaip paveikslas. Nematė sodietės, nors to­ kiom gailingom akim į jas pažiūrėjo... - Dieve, kiek ponų... kokie gražus! - stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėtis. - Ko čia dairais? Ar ką pametei? - paklausė apdriskęs „po­ nas“, matyt, kiemo sargas. Juozapota krūptelėjo, bet, pamačiusi, kad į ją žiūri, apsi­ džiaugė ir nedrąsiai paklausė: - Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.. - Petriukas?!. Ar tai tavo vyras? - Vyras, vyras! - apsidžiaugė Juozapota. - Gal koks maištininkas? - nusijuokė piktai kiemo sar­ gas. - Eik į ten - rasi... Mostelėjo ranka. Juozapota norėjo dar jo paklausti. - Eik, eik! Čia negalima stovėti... užginta! - suriko ant jos. Ėjo gatve išsigandusi, galvą nuleidusi. Matė, kad ton pu­ sėn daug žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubintis... Greitai pasibai­ gė gatvė. Pasirodė didelis platus piečius. Juozapota pamatė ant jo daugybę žmonių, ratu sustojusių. Kareiviai su šau­ dyklėmis ir blizgančiais durtuvais, ponai žvaigždėtomis ke­ purėmis, ponios, gražiai pasipuošusios, ir... žmonių, žmo­ nių - be galo... Visi kaip negyvi tylėjo... Vidury aukšti šulai su kryžavonėmis stypsojo. Apsistojo nustebusi, nežinodama, kas daryti. Bet, maty­ 250

dama, kad visi į ten eina, pribėgo prie žmonių minios. Ko­ jas pakirto, tik kvapą galėjo atgauti... - Kiek ponų... kokie gražūs... - šnibždėjo apsiblaususi. Pamatė žilą, malonaus veido senelį, į ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė: - Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.. Netikėtai žvilgterėjo į šulus su kryžavonėmis... Suriko klai­ kiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės... +++ - Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjus negalėjo su­ prasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly gulėjo, nepa­ žįstamus žmones matė. Nebejauna, baltai apsitaisiusi mote­ riškė kažin ką, į ją prisilenkusi, maloniai kalbėjo. Nesupra­ to... Negalėjo surinkti minčių išsisklaidžiusių. Atminė kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dūmuos paskendo. Priežastis ir sėkmė jos smegenyse nebesirišo. Praeities apsireiškimai ro­ dės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atski­ rus lapelius, nebe patį žolyną. Dabarties nesuprato... Jautė tik neapsakomą kūno silpnumą: skaudėjo strėnas, kojos buvo sunkios kaip akmuo ir visa negalėjo pasijudinti... Išplėstom, be išreiškimo akim žiūrėjo... Tik vieną kartą tose akyse tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė, ir jos lūpos ėmė krutėti... - Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? - prašnibždėjo tylom. 251

Pamatė baltai apsitaisiusią moteriškę, maloniai į ją žiūrinčią. - Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? - atkartojo, įbesdama į ją savo akis. Norėjo pasijudinti, bet tik sudejavo iš sopulio... +++ Pagijo kūnas, bet ne dvasia. Protas sumišo... Savo klaikaus padėjimo nebejautė taip, kaip jį atjaučia žmogus sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą kūdikį ir kelis mėnesius patale išgulėjusi, - nenusiminė, nesumirksė­ jo akim, mažiausias nuliūdimo ar išgąsčio ženklas nepalytė­ jo jos veido. Kada rusų valdžia, patyrusi, kas jinai tokia yra, kalėjiman ją įmetė, - neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas gyvulys, kada ją mušė ir plakė ir visokiais būdais jos kūną dergė... Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, įmestų kalėjiman, nesuprato jų klyksmo ir raudų, kai šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos, už kalėjimo durų išnyko... Paliuosavo ją valdžia kaip beprotę, jai nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės išvežti: žinojo, kad tokia bausmės nesupras, ištrėmimo klaikybių neatjaus... Gimtajan sodžiun ją liepė nuvaryti... Ant jos žemės jau rusas sėdėjo... Juozapota liko kampininkė ubagėlė. Svajonės apie lai­ mingą gyvenimą su vyru, apie vaikus ir sodną išnyko kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė... Geri žmonės ją nuo to laiko maitino. 252

Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama ėjo jinai iš kie­ mo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį mais­ tą. Kartais, kada aiškesnį protą turėjo, ir pati viena pakie­ miais vaikščiojo. Vaišingi kaimynai visados ją atminė. Jeigu kas pokylį, vestuves ar krikštynas kėlė, - namų šeimininkė dėjo ryšelin ragaišio, mėsos ar varškės su sviestu ir, pašau­ kusi mažą dukrelę, liepė: - Lėk, nunešk tą Juozapotai. Jeigu didesnė kokia šventė ar Velykos atėjo, - vėl visos motinos siuntė savo mažus vaikus su bandele ar pora dažy­ tų kiaušinių pas Juozapotą. Moterys jai ir rūbus, ir baltarūbius davė... Visas sodžius priprato į ją žiūrėti kaip į savą. Pamatęs kas pro langą su krepšeliu atvykstančią, sakė: - Ut, mūsų Juozapota ateina... Taip tarp kaimynų gyveno... +++ Dešimtys metų praėjo... Žmonės augo ir džiaugės, ir pase­ nę mirė. Tūla Juozapotos draugė vienametė vaikų, anūkų susilaukė ir, šį pasaulį apleidus, jau amžinu miegu šaltoj že­ melėj miegojo... O jinai vis dar tebegyveno. Liko tarp jau­ nųjų viena kaip tarp žalio miško sausas stuobrys. Naujosios kartos žmonės nebe taip, kaip jų tėvai, Juozapotą mylėjo, rečiau ją atminė. Dažniau kentė badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo apiplyšusi, sustirusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas ku­ riuos ant kampo gyveno: mažiau jau galėjo aniems maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi per žiemas užkrosny tupėjo. Tik vasarai atėjus, geriau kiek jautės: nors ne taip žmonėms 253

po kojų troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros tada po laukus vaikščiojo ir Dievas žino kuo mito. Slankęs po paupį ir pušyną, kur vasa­ riniuose namuose daug ponų gyveno. Ėjo klaiki ir nelai­ minga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi; ėjo de­ juodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naš­ tą vilkdama. Visiems nešė nusiminimą ir nesuprantamą šir­ dies neramumą... Pamačiusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, tar­ tum norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo: - Kiek ponų... kokie gražūs... Arba, įbedusi savo klaikias, be gyvybės akis, klausė tūlą: - Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.. Ar suprato pati tą savo klausimą? ar atminė dar savo Pet­ riuką? ar tikėjosi nors numirus jį pamatyti?.. Vienas Dievas težino... Zakopane, 1907.VI.6

254

LI TERATŪROS KRITIKA

Ž E MAI T ĖS „ P AVE I KS L AI “

Kritiški piešiniai Tą darbą aukoju savo numylėtai J. J.

i. Įžanga1 Nors rašau apie tokią garbingą raštininkę, kaip Žemaitė, vienok turiu prisipažinti, kad lig šiolei su jos veikalais dar gerai nesusipažinau. Savo išteisinimui galiu pasakyti tiktai tiek, kad lig paskutiniam laikui tie jos veikalai man nebuvo patekę į rankas, o ir dabar turiu tiktai vieną jos raštų knygu­ tę, „Vienybės lietuvninkų“ Amerikoj išleistą. Dėl to kiekvie­ nas gali mane užklausti, kokią tiesą turiu kritikuoti raštus, gerai su jais nesusipažinęs. Bet tame kaltas mano tempera­ mentas. Atmenu, - tas buvo nelabai seniai, - užėjęs pas savo gerą pažįstamą, radau ant jo stalo Žemaitės „Paveikslus“ ir, atvertęs pirmą puslapį, pradėjau skaityti... Ten buvo apra­ šyta - gerai nebeatmenu, ar šienpjūtis ar rugpjūtis, - taip reališkai ir tokia puikia prasta žmonių kalba, kad aš nuste­ bau. Nustebau, nes pirmiaus niekur lietuviškoj kalboj ne­ buvau skaitęs taip puikiai ir reališkai nupiešto gamtos pa­ veikslo. Tas paveikslas rodė tikrą ir gryną Lietuvos gamtą; jis gimdė mano minty aiškų atminimą apie linksmiausią ir sykiu sunkiausią dėl žmonių sodiečių laiką, kad skubrus dar­ bas vienijasi ir eina greta su jaunų lietuvaičių dainavimu, 1 Dėkingas esmu tiems, kurie savo gerais patarimais ir naudingais nurody­ mais palengvino man darbą {autoriaus išnaša).

257

kurio garsas sklaidosi po niūksančius gojus ir girias, kve­ piančias pievas ir žaliuojančius laukus. Skaitydamas mačiau tartum prakaituojančius pjovėjus, kilstančius kada ne kada aukštyn pjautuvus ir dalgius, jaučiau kaitinančius nugarą sau­ lės spindulius, girdėjau vyrų šneką, moterų šurmuliavimą ir jaunesniųjų juokavimus. Vienu žodžiu, tas prastas, bet reališkai ir dailiai nupieštas paveikslas sužadino manyje tuos jausmus, kuriuos aš ne sykį, būdamas vasaros laike sodžiuj, pergyvenau. Tas netikėtai perskaitytas mažas paveikslėlis padarė ant manęs didį įspūdį. Aš pasirūpinau būtinai gauti kokią vieną Žemaitės raštų knygutę ir arčiau su ja susipažinti. Gavęs knygutę, pradėjau skaityti, ir ant kiekvieno puslapio radau ne tiktai puikiausią, brangią dėl mūs kalbą, ne tiktai dai­ liausius gamtos aprašymus, bet - kas daug svarbiau - ant kiekvieno žingsnio sutikau tipiškus Lietuvos sodžių tėvus ir motinas, vyrus ir moteris, sūnus ir dukteris, - visus aprašy­ tus maždaug reališkai, su jų nuomonėmis ir pažiūromis ant gyvenimo, su jų linksmybėmis, vargais ir nelaimėmis. Že­ maitė keliose savo apysakutėse duoda mums paveikslus įvai­ rių mūsų sodžiaus tipiškų žmonių, nurodydama jų ekono­ mišką ir dvasišką stovį, jų savitarpinį atsinešimą taip, kaip mes tą pripratom matyti, seniaus tarp jų gyvendami ir da­ bar retkarčiais pas juos atsilankydami. Skaitydamas puslapį vieną paskui kito, aš galutinai per­ sitikrinau, kad tai rašo ne bet koks paprastas žmogus, bet raštininkas su dovana, ir uždaviau sau klausimą: „Dėl ko lig šiolei niekas viešai apie Žemaitės veikalus nekalbėjo?“ 258

Iš vienos pusės, mačiau, kad lig šiolei niekas sau tos užduo­ ties nepaėmė arba paėmęs neišpildė. Nejaugi ir toliaus tylė­ ti? Tylėti negalima, nes tas reikštų silpnumą mūsų spėkų ir siaurumą mislies arba stoką noro darbuotis. Tas ir buvo impulsu mano užmanymui parašyti apie Že­ maitės raštus kritišką piešinį. Žinau ir tikiu, kad atsirastų tokie, kurie tą užduotį geriaus atliktų, tą darbą dailiaus iš­ pildytų, bet kuom aš kaltas, kad jie tyli, tos užduoties sau nepaima arba paėmę nesistengia išpildyti. Nejaugi ir man jų pėdomis sekti? Ne, pamėginsiu geriaus eiti priešingu keliu, nors prisipažįstu, kad esmu už kitus jaunesnis, silpnesnis, mažiau matęs ir mažiau žinąs. Dėl to, jei kas, perskaitęs ma­ no straipsnius, matys, kad jis apie tą geriaus gali parašyti, ir imsis už darbo, - aš padėsiu plunksną ir be jokios konku­ rencijos, su paguodone, užleisiu jam savo vietą, jei tiktai pamatysiu, kad jis yra to vertas. O pakol kas lai ta tiesa pasinaudoju aš. Pirma negu pradėti kokio noris atskiro Žemaitės veikalo analizą turiu pasakyti keletą žodžių apie tą, kaip aš žiūriu ant savo, kaip kritiko, - nors tas žodis dėl manęs per aukš­ tai skamba, - užduoties, t. y. ant kokių pusių Žemaitės raštų aš rūpinsiuos atkreipti savo ir skaitytojo atidą daugiaus ir ant kokių mažiaus. Tą darau dėl to, kad iš anksto prašalin­ čiau nesusipratimus, kurie, be įžanginių iš mano pusės pa­ aiškinimų, gali ilgainiui išdygti tarpu manęs ir skaitytojo. Svarbiausia beletristo užduotis arba siekis, kaip yra žino­ ma, tai duoti skaitytojui tikrą aprašomos draugijos paveikslą, su įvairiais iš jos gyvenimo sukoncentruotais jame apsireiški­ 259

mais, duoti tikrą apie ją supratimą, suteikti jo jausmams ir protui peną, kad pagal tą įgautą supratimą jis, aiškiaus ma­ tydamas blogas ir geras draugijos gyvenimo puses, galėtų sukelti savyje jausmus ir sužadinti protą, kad geriaus ir naudingiaus suvartotų savo fiziškas ir dvasiškas spėkas pageri­ nimui tos draugijos būvio, išreikšdamas protestą jo įvairio­ se formose blogiems minėtos draugijos apsireiškimams. Įro­ dymui to užteks privesti taip dabar populiarišką vieno Ispanijos raštininko dramą „Elektrą“, kurioj - pagal įvairių šaltinių nuomonę - puikiai sukoncentruoti nedori Ispanijos dvasiškųjų - jėzavitų pasielgimai: nupieštas toj dramoj pa­ veikslas taip sujudino ispanus, kad jie tuojaus po spektaklių padarė prieš jėzavitus didžiausias demonstracijas; ta drama buvo impulsu kilusio prieš kunigus maišto, kuris ir lig šiol dar nenutilo. Čia buvo sujudinti ne vien tiktai žmogaus jaus­ mai, bet ir jo mislys, nes kiekvienas, matęs ant scenos arba skaitęs tą dramą, turėjo giliaus užsimislyti apie tėvų jėzavitų pasielgimus, apie tų pasielgimų priežastis ir pasekmes; jis nors ir žinojo apie tą pirmiaus, bet ant to tiek atidos ne­ atkreipė. Dabar gi ant scenos jis vienu sykiu pamatė sukon­ centruotais visus tuos apsireiškimus, kurie lig šiolei noris ir buvo jam žinomi, bet, išmėtyti ant didžio draugijos ploto, negalėjo palikt tokio ant jo jausmų ir proto gilaus įspūdžio, kaip tas atsitiko ant scenos arba skaitant, kada jis, pasivei­ zėdamas iš šalies, vienu sykiu iš naujo viską atjautė. Nėra abejonės, kad minėtas dramos siužetas - tikras, gyvas, ne­ prieštaraujantis gyvenimo teisybei, nes tiktai tuo galima iš­ aiškinti stebėtiną tos dramos pasivedimą. 260

Reikia pripažinti, kad čia raštininkas puikiai atliko savo užduotį. O tokį pat siekį turi ir abelna beletristika, su kuo, man rodos, galima sutikti, nes, priešingai, nežinau, kokį dar kitą siekį ji gali turėti?! Nejaugi bergždžią ir tuščią praleidi­ mą laiko, kad ją rašytų arba skaitytų? Kitas klausimas, ko­ kiu būdu turi tą savo užduotį beletristas atlikti. Čia jau nuo­ monės labai skiriasi. Man nėra laiko detališkai tą klausimą perkratinėti. Galiu tiktai pasakyti, kad paskutiniame laike viešpatauja realizmo srovė. Pagal jį visi gyvenimo prajovai turi būt aprašomi reališkai, be jokių pridėjimų ar atėmimų, t. y. taip, kaip mes juos pripratom matyti arba apie juos girdėti. Sukėlimui skaitytojo jausmų gali būt leidžiamas pa­ dailinimas, bet jis neturi priešintis teisybei ir ją perkraipinėti. Nes kas gali sujudinti skaitytojo jausmus labiaus už tikrą gyvenimo teisybę, už reališką aprašymą ar tai gerų, ar blogų jos pusių! Geras beletristas turi puikiai žinoti žmonių kalbą ir dailiai viską aprašinėti, bet svarbiausia jo užduotis - mo­ kėti puikiai tą savo dovaną sunaudoti reališkam aprašymui visų gyvenimo prajovų: gamtos, žmonių kalbos, jų apsiėji­ mų, nuomonių, pažiūrų jų savitarpiniame susinešime ir jų dvasiško ir psichologiško stovio, kad skaitytojas beletristo aprašyme visu savo organizmu justų vieną tiktai gryną tei­ sybę, kad jame, išsitariant fizikų žodžiais, kaip fokuse susi­ rinktų po visur išmėtyti įvairūs gyvenimo apsireiškimai ir, atsimušdami tame fokuse, būtų lengviaus užtėmijami ir aiškiaus matomi. Beletristas renka iš draugijos gyvenimo la­ biaus atsižymėjusius apsireiškimus ir visus, lig tam laikui išmėtytus ir užsislėpusius, ištraukia aikštėn ir, koncentruo­ 261

damas juos, aiškiaus mums perstato savo paveiksluose; taip gimsta puikūs gamtos aprašymai ir gyvi tipai, kuriuose yra surinkta viskas, kas tiktai atkreipė ant savęs beletristo atidą. Ir dėl to pirmą vietą tuose paveiksluose užima gamta ir aiš­ kinami tipai, - autoriaus gi fizionomija arba suvisai nesiro­ do, arba tiktai retkarčiais kur ne kur kaip „žvaigždelė progydruliais“ spigteli ir vėl tuojaus slepiasi už debesų šio mar­ go, bet nuobodaus ir vienodo mūsų kasdieninio gyvenimo. Beletristą-realistą galima pavadinti fotografu, bet jis fotogra­ fas, imantis ne paviršutinius paveikslus, bet iš pat gilumos; jo atida, kaip x spinduliai Rentgeno peržengdama paviršu­ tinę plutą, turi atidengti mums viduj užsislėpusią žmonių dvasią ir jų psichologijos apsireiškimus. Ir tas turi būt išpil­ dyta reališkai, neperkeičiant teisybės. Jeigu, padėkime, Hauptmanas savo „Nuskendusiam varpe“ perstato vande­ ninį aitvarą, fėjas, raganas ir kitus stebėtinus, nebūtus - pa­ gal mūsų nuomonės - daiktus arba savo „Hanelėje“ išveda ant scenos aniolus ir patį Kristų, tad to dar negalima pava­ dinti fantazija, išmislu, nesutinkančiu su teisybe. Tas Hauptmano aprašymas yra suvisai reališkas, nes tie visi aitvarai, fėjos ir raganos sodiečių akyse, kuriuos ir aprašinėja Haupt­ manas, buvo ir yra paprastu apsireiškimu ir galimu daiktu, jie tikėjo ir dabar dar tiki į juos. Taip pat ir mirštanti dievo­ baiminga Hanelė klejodama galėjo matyti kaip savo tėvą girtuoklį, laužantį jai kaulus, taip lygiai ir aniolus; galėjo pas ją atsilankyti ir pats Kristus, nes visi susirinkusieji prie jos lovos - išskiriant dvi ypati - skaitė ją užu šventą, ir toks apsireiškimas jų akyse taipgi buvo galiniu daiktu. Dėl ko 262

realizmą galima ir reikėtų suprasti daug plačiaus, ne pagal tą šabloną, kurio daugumas lig šiolei prisilaiko, dirva rea­ lizmui daug platesnė, negu kiti mislija. Nuo objektyviško beletristo mes neturime tiesos reika­ lauti išaiškinimo priežasčių, gimdančių visokius gyvenimo apsireiškimus; užtenka jau ir to, kad jis mums duoda tų pa­ skutiniųjų gilius ir puikius paveikslus. Žinoma, tokio, kaip Dėdė Atanazas, mes objektyvišku ir reališku beletristu pa­ vadinti negalime (nors jis abelnai prastas, matyt, beletris­ tas), nes Dėdė Atanazas savo apysakutėj „Ar dera lietuviams socializmas?“1(ištrauka iš didesnės apysakos „Kandidatas į kunigus“) perstato mums ne gyvas ypatas, paimtas iš gyve­ nimo, bet kokias ten šmėklas iš medžio, už kurių nugaros kalba užsislėpęs pats autorius. Skaitantis šitą originališką veikalą visados mato ir jaučia už veikiančių šmėklų nugaros patį Dėdę Atanazą ir girdi jo kalbą. Toks beletristas labai panašus ant taip vadinamų „pilvakalbių“, kurie perstato pub­ likai savo būk tai kalbančias lėles, bet rimti žmonės kaip netiki į kalbančias „pilvakalbių“ lėles, taip lygiai nemato jokio realizmo ir teisybės išvestose Dėdės Atanazo ypatose. Tokio veikalo ne tiktai beletristišku veikalu, bet ir dialogu pavadinti negalima, nes ten kalba ne dvi, trys reališkos ypatos, bet vienas tiktai reališkas Dėdė Atanazas, suvisai neartistiškai pildantis iš eilės tai vienos, tai kitos nedailiai nutašytos medinės šmėklos rolės. Reikia pripažinti, kad šį kartą - apie kitus to paties autoriaus veikalus, nežinodamas jų, negaliu 1Žr. „Žinvčia“, Nr. 3 (autoriaus išnaša).

263

spręsti - Dėdei Atanazui nenusidavė nei beletristika, nei pub­ licistika. Teisybė, yra raštininkai, - iš lietuviškų galima pa­ vadinti p. Bitę, - kurie neužsiganėdina vienu tiktai objektyvišku aprašymu įvairių apsireiškimų, - jie išsyk esti ir gar­ siais beletristais, ir puikiais publicistais, bet Žemaitė prie jų kategorijos nepriguli, o Dėdei Atanazui prie jų toliaus negu žemei prie saulės, - ir dėl to apie tokius beletristus nekalbė­ sime. Galima priminti tiktai, kad vieniems ir kitiems vieno­ dai svarbus yra reališkumas. Keistai, paveizdan, išrodytų mums, jei mes beletristo raštuose atrastumėm ūkininkus, kalbančius inteligentiškai, piemeniukus, apsirėdžiusius pa­ žais, ir lietuvišką gamtą, sulyginamą su Valakų žeme. Tokia srovė buvo, teisybė, literatūroje XVII ir XVIII amžių, bet dabar apie tą paliko vienas tiktai saldus atminimas. Nors suvisai grynu objektyvistu, žinoma, negalima būti, nes jau pačiame stiliuj, parinkime faktų ir veikalo idėjoj lengva užtėmyti autoriaus ypatą, vienok tokio subjektyvizmo, kaip Dėdės Atanazo, kuris perstato mums socialistus blogais žmo­ nėmis vien tiktai dėl to, kad jie socialistai, o kunigus ir patrio­ tus - gerais dėl to, kad jie kunigai ir patriotai, perstato ne pagal gryną gyvenimo teisybę, bet pagal savo noro, - tad tokio subjektyvizmo kritika negali pripažinti. Jeigu kas pasakytų, kad reikia aprašinėti vien tiktai geras gyvenimo puses, neperstatant blogų jo apsireiškimų, kurie, girdi, tiktai teršia žmogaus jausmus, bet netobulina jų, - tad toksai apsirinka. Apsirinka, nes nemato ar nenori matyti beletristikos užduoties, kuri, kaip aš jau sakiau, turi ne tik­ tai sužadinti tokius pat skaitytojuj jausmus, kokius pats au­ 264

torius rašydamas turėjo, bet taipgi duoti jam tikrą draugijos paveikslą su įvairiais jos gyvenimo apsireiškimais, kad, susi­ pažinęs su jais, jis galėtų vaisingiaus sunaudoti jos pagerini­ mui savo spėkas. Tūli gali man pasakyti, kad beletristika jausmų ponia, kad jai protas mažiausiai rūpi, kad iki šiol nė vienas sociologas veikėjas arba visuomenės reformatorius nešėme žinių iš beletristiškų raštų savo praktiškam darbui. Sutinku, kad ji turi labiausiai žadinti žmogaus jausmus. Bet skaitydami Raštą Šv.1, Dantę, Bokačą, Šekspyrą etc, ar ne­ randame mes juose taipgi peną ir protui? Argi, sujudindami mūsų jausmus, neduoda jie mums sykiu ir supratimą apie tikėjimą, šeimynišką, ekonomišką ir politišką žydų gyveni­ mą, apie pažiūras ir dorą viduramžių gadynės žmonių, apie žmogaus psichologiją etc., etc? Ir ar negalima padaryti iš to praktiškų išvedimų? Argi advokatas, pedagogas ar kas kitas negali pasinaudoti savo praktikoje iš Dostojevskio arba gr. L. Tolstojaus beletristiškų raštų? Man rodos, visuomenės reformatoriai irgi semdavo žinias ne tiktai iš gyvenimo ir moksliškų knygų, bet tankiai ir iš beletristikos. Mes patys, skaitydami svetimų tautų beletristiką, ne tiktai žadiname ja savo jausmus, bet taipgi susipažįstame su tų tautų visuome­ nės gyvenimu - šeimynišku, ekonomišku ir politišku, su jų pažiūromis ir dvasišku stoviu, kas ne tiktai žadina jausmus, bet ir gaivina mislį. O mūsų gadynės psichologai ir net so­ ciologai taipgi pradeda naudotis iš beletristikos. Pagaliau jei mes ir nesinaudojame iš beletristikos savo praktiškam 1Juk ir Raštas Šv. parašytas beletristiškoj formoj {autoriaus išnaša).

265

gyvenime, - tad tas dar neįrodo, kad mes negalime arba kad mums nereikia iš jos pasinaudoti; juk galima ir plačiau veizėti ant beletristikos užduoties, negu tas yra priimta. O jeigu mes pripažinsime, kad beletristika palieka įspūdį ne tiktai ant mūsų jausmų, bet ir ant mislies, tad dėl ko negali ji būti impulsu, vedančiu mus prie darbo, dėl ko negalime iš jos medegos pasinaudoti draugijos pagerinimui, kurios gy­ venimo atbalsiu ji yra? O jeigu galime, tad ji mums turi ro­ dyti ir geras, ir blogas tos draugijos puses. Argi gydytojas neturi žinoti šaltinio ir priežasties ligos, kad pastatytų tikrą diagnozą? Ar užtenka jam išpildymui tos užduoties vienų tiktai žinių apie normališkus organizmo apsireiškimus, o apie anormališkus jam ir žinoti nereikia? Priešingai, man rodos, dėl iš­ gydymo jam svarbesnis yra tyrinėjimas patalogiškų orga­ nizmo apsireiškimų, - jis ligoj daugiausia ant to ir atkreipia atidą. Ar pedagogas neturi žinoti apie normališkus ir anormališkus apsireiškimus savo mokintinių psichikos reikaluo­ se jų geresnio lavinimo? Ir ar visuomenė - ne tas pats orga­ nizmas, tiktai daug ir daug sunkesnis tyrinėjimui? O jeigu taipo, tad būtinai reikalinga susipažinti ir su blogomis drau­ gijos gyvenimo pusėmis. Mes išsirodome labai naiviškais, jei, lakiodami vien tiktai padebesiais, gyvendami viena tik­ tai mūsų pačių išmislyta fantazija, neturinčia jokio ryšio su kasdieniniu gyvenimu, svajojame tą gyvenimą pagerinti. Jei­ gu Kristus, Liuteris ir kiti sujudino liaudį, tad jie labai gerai žinojo jos ir blogus apsireiškimus, ir reikalavimus, žinojo, kaip ir nuo ko pradėti savo darbą. O jeigu mes arba mūsų 266

nešiotojai ir mokintojai doros nematome savo darbo vaisių, tai vien tiktai dėl to, kad mes visi gal per daug jau lakiojame padebesiais ir nematome, kas žemiaus mūsų dedasi. Geriaus nusileiskime į kasdieninį mūsų draugijos gyvenimą ir pirma prisiveizėkime nors ir blogiems jo apsireiškimams... Tą at­ likti mums padės ne tiktai pats gyvenimas, bet ir beletristi­ ka, tikras jo atbalsis, duodantis mums ne tiktai aiškesnį apie jį supratimą, bet ir impulsą, budinantį jausmus ir mislį prie darbo. Jeigu gi kas nori užsimerkti, pamatęs blogus gyveni­ mo apsireiškimus, jo purvus, kas ne tik ką nenori jų kitiems parodyti, bet stengiasi juos užslėpti, tas lai neskaito Žemai­ tės ir panašių raštų, tas lai gyvena išsvajotame rojuj, tas lai džiaugiasi rūtų darželį pamatęs, o pro žmogų, į nelaimę įpuolusį ir verkiantį, lai skubinai pro šalį praeina ir lai nė vie­ nam nepasako žmogaus ašaras matęs... Aš nerašysiu apie Žemaitės kalbą: viena, neesmu tokiu lietuviškos kalbos žinovu, kad apie tą spręsčiau, antra, skai­ tytojas pats, pažvelgęs į Žemaitės raštus, gal dar geriaus ne­ gu aš supras jos kalbos puikumą. Žemaitės kalba - šaltinis, iš kurio mes galime ir turime naudotis dėl papildymo savo taip mažų prigimties kalbos žinių. Pas ją yra tiek puikių žo­ džių, išsitarimų, prilyginimų ir priežodžių visokių, kuriuos žino tiktai tūli seneliai ir bobutės, gyvenantieji po plačios Lietuvos užkampius; ir tą viską Žemaitė savo raštuose su­ rinko, puikiai juos savo kalboj pritaikindama. Jau už tą vie­ ną mes turime būti jai dėkingi. Žemaitės raštuose yra dailiai nupiešti, reališki ir tikri pa­ veikslai iš Lietuvos gamtos; savo paveiksluose ji perstato 267

mums tipiškus žmones sodiečius su jų tipiškomis fizionomi­ jomis, būdu ir pažiūromis ant gyvenimo. Mano užduotis parodyti arba, teisingiaus, nurodyti skaitytojui puikius gam­ tos aprašymus, sykiu su skaitytoju sulyginti juos su tuo, ką mes patys tame dalyke su pagalba savo jausmų esame paty­ rę, ir, pasinaudodami iš to, spręsti, ant kiek tie gamtos ap­ rašymai Žemaitės raštuose yra tikri ir reališki. Antra, aš pa­ sirūpinsiu charakterizuoti perstatytas „Paveiksluose“ ypatas, reiškindamas jų ekonomišką, dvasišką ir psichišką stovį, jų principus - jeigu tokie pas juos atsirastų, - pakraipas, supratimą savo ir kitų aplinkinių žmonių priedermių, atsinešimą prie jų ir abelnai jų pažiūras ant įvairių jų gyvenimo apsireiškimų. Pagaliau svarbiausia kritiko užduotis, neskai­ tant to, kas viršiaus buvo minėta, yra tai išradimas ir paaiš­ kinimas priežasčių visų tų draugijos gyvenimo apsireiški­ mų, kuriuos beletristas savo raštuose mums perstato. Jau kalbėjau, kad objektyviški beletristai, prie kurių priguli ir mūsų Žemaitė, turi dailiai iminėti iš draugijos gyvenimo gilius ir reališkus paveikslus; jie mums perstato viską taip, kaip tas iš tikrų ir yra draugijoj. Tas darbas nelengvas, nes beletristui reikia turėti gerą uoslę, reikia būt gerai susipaži­ nusiam su draugijos psichologija, dvasišku ir ekonomišku stoviu, su pažiūromis, nuomonėmis etc. Kritikas gi, perkra­ tinėdamas raštininko veikalus ir sulygindamas perstatytus juose apsireiškimus su savo ypatiškais patyrimais apie gyve­ nimą, ne tiktai analizuoja jų charakteristiką, bet, pasinau­ dodamas iš suteiktos medegos, tyrinėja ir aiškina visų tų apsireiškimų priežastis ir jų pasekmes. Kritikas sykiu ir pub268

Įleistas. Jeigu, paveizdan, beletristas perstato mums draugi­ jos klaidas, tamsumą, žemą ekonomišką stovį, bjaurų šei­ mynišką gyvenimą ir kitas blogas puses, tad kritiko prieder­ mė - tam viskam duoti išaiškinimą: iš kur kyla tos draugijos klaidos, dėl ko viešpatauja tamsumas, dėl ko toksai žemas ekonomiškas žmonių stovis ir toksai bjaurus šeimyniškas gyvenimas etc., etc. Kaip matote, perspektyva kritikui labai puiki, bet užtat ir darbas nelengvas. Dėl to nors aš ir pa­ ėmiau sau tą užduotį, bet nežinau, ar užteks tam mano dar­ bui spėkų, ar turiu tam tikslui dovaną. Viliuos, kad skaity­ tojas, atradęs mano straipsniuose silpnas vietas, dovanos man tą, nes greta su silpnomis vietomis gal atras jis ir žodį gyvą, vertą to, kad jį perskaitytų. Jeigu tas mano gyvas žodis suju­ dins nors šiek tiek skaitytojo mislį, atkreips jo atidą ant mūsų draugijos klaidų ir ant žmonių neapšvietimo ir žemo dvasiš­ ko ir materiališko jų stovio ir įkvėps, sukels ir sujudins skai­ tytojuje norą, nors tiktai vieną norą, ateiti pagerinimui tų mūsų blogų gyvenimo pusių su pagalba ir prisidėti prie mūsų bendro darbo - pagerinti draugijos dvasišką ir materiališką būvį, - o, tada aš galutinai būsiu užganėdintas iš savo triūso. Priešingai gi, pagailėsiu tiktai, kad ėmiausi ne už savo darbo, neturėdamas tam tikslui nei dovanos, nei spėkų... Galas įžangos 1 9 0 1 .X .7

269

API E LI ETUVI Š KOS LI TERATŪROS PRADŽI Ą

I

Dar istorija visai nežinojo lietuvių, o tuo tarpu kai kuriose Pietinės Europos šalyse jau žydėjo kultūra. Po blaivu skais­ čiai mėlynu Graikijos dangum, laimingam ir gražiam kraš­ te, dar prieš Kristaus gimimą gyveno tauta, kurios garsinga ir šviesi praeitis ir dabar dar traukia prie savęs mūsų jaus­ mus ir protą. Kaip to krašto prigimtis buvo daili ir maloni, taip ir tos tautos žmonių dvasia buvo skaisti ir protinga. Čia pat ant neaukšto kalno gyveno dievai, kurie savo gyvenimo papročiais nuo paprastų žmonių mažai kuo skyrėsi, tik bu­ vo už juos gražesni, galingesni ir nemirtingi. Nors atsitikda­ vo ir nesusipratimai, bet santykiai tarp dievų ir žmonių dau­ giausia būdavo geri: šie anuos mokėdavo pagarbinti, o anie šiems už tai rūpindavos čia pat ant žemės suteikti rojų. To­ dėl žmonės už debesų dangaus ir neieškojo, nes pats gyve­ nimas jų dangumi buvo. Tą gyvenimą jie visų labiausiai my­ lėjo ir stengėsi daryti taip, kad žmonėms jis būtų dailus ir naudingas, o dievams malonus. Visi lavino savo kūną, plėtoją dvasią, visi mylėjo tėvynę, ir visi kaip vienas gynė jos laisvę ir turtus nuo priešų. Dėkingi artistai, poetai ir rašyto­ jai atidavė už tai tėvynainiams garbę. Orfėjas savo muzika ne tik žmonių ir gyvulių širdis graudino, bet pačias uolas iš pamatų judino; aklas senelis Homeras dainavo apie sentė­ vių garsingus darbus, Pindaras savo eilėse garbino atsižy­ 270

mėjusius jaunikaičius, Herodotas iš savo istorijos skaitė su­ sirinkusiems apie praeities kares už laisvę. Dievai žiūrėjo į tuos žmonių darbus ir džiaugės... Kultūra kaskart kilo aukš­ tyn, literatūra augo ir plėtojos, daila tobulinos. Naujai gimę artistai, poetai ir rašytojai savo darbais iškilo į nepasiekia­ mą aukštybę; atsiradę filosofai savo giliomis mintimis žadi­ no žmonių protą, tarsi pačią žemę norėdami pajudinti. Ir nors pagaliau žmonės pamiršo savo senuosius dievus gar­ binti, nustojo laisvės, bet šviesa jų krašte skaisčiai žibėjo... Pavergę Graikijos kraštą, rūstūs ir godūs savo valdžioj rymionys didžią dalį jos dvasios turtų pasiėmė su savim ir sa­ vo tėvynėje stengėsi tuos vaisius pasėti. Seklė sudygo, bet tai buvo tik pirmosios šešėlis. Teisybė, tas šešėlis ėjo vis aiš­ kyn ir šviesyn, ir galima buvo tikėtis, kad su laiku ir čia pradės skaisčiai žibėti kultūra su jos daila, literatūra ir moks­ lu. Bet rymionių godumas juos pačius pražudė. Maudyda­ masi išplėštuose nuo svetimtaučių turtuose, rymionių valdžia vis gilyn skendo paleistuvystėje ir neteisybėse, vis labiau silp­ nėjo, pagaliau krito ir po savo griuvėsiais kuone visai palai­ dojo senąją kultūrą. Ant tų griuvėsių atėjo kiti žmonės, nešdamies su savim naują šviesą. Tris šimtus metų gyveno jie, slapstydamiesi nuo svieto akių, kentėdami rymionių valdžios persekiojimus. Pa­ galiau tarsi iš po žemės išėjo aikštėn. Nemylėjo jie šio gyve­ nimo kaipo graikai, nešėme pilna sauja šios žemės linksmy­ bių ir gėrybių kaip rymionys. Po įtekme pergyventų nelai­ mių ir baisių persekiojimų žiūrėjo jie į šį gyvenimą kaip į ašarų pakalnę ir laimės tikėjosi tik po myriui danguje. Ne 271

pas žmones jie ėjo, bet nuo žmonių, ne apie kūną savo rūpi­ nos, bet apie dūšią. Graikų ir rymionių kultūros ir apšvieti­ mo jie ne tik nemylėjo, bet jų neapkentė. Vietoj to atsinešė jie su savim Kristaus mokslą, Raštą Šventą ir brangius jiems atsiminimus ir padavimus apie nukentėjusius už tikėjimą šventuosius. Ir visos Europos tautos prieš juos savo galvas nulenkė, teisybė, ne visados iš liuosos valios, bet ir kardo dažnai spiriamos. Kristaus mokslas pasidarė visų tautų tikė­ jimu, o Raštas Šventas ir šventųjų gyvenimai pavirto j dva­ sišką šaltinį, iš kurio kaip visi tikintieji, taip lygiai ir jų poetai sėmės sau įkvėpimą ir peną. Tie pirmieji krikščionystės poetai ir rašytojai ne dėl šios žemės turtų ir savo ypatiškos garbės statė ir rašė giesmes; jie tik tuo stengėsi savo pilnus gilaus tikėjimo jausmus išlie­ ti, Dievui ir jo šventiesiems garbę atiduoti. Iš gyvenimų šven­ tųjų jie supynė pilną mistikos legendų vainiką, savo giesmė­ mis garbino išganytoją - tai kaipo gerą piemenį, ganantį savo avinyčią, tai kaipo aukos avinėlį - atpirkėją svieto; psalmai ir skausmo pilni pranašų žodžiai buvo pamatu jų lyrikos. Tais poetais ir rašytojais buvo patys bažnyčios tėvai (daktarai), paskui zokauninkai ir zokauninkės ir abelnai dvasiškieji. Pavyzdžiui galima paminėti šv. Ambraziejų, ku­ rio giesmę „Tave, Dieve, garbinam“ ir mūsų žmonės baž­ nyčiose gieda ir kurį galima pavadinti bažnytinės lyrikos tėvu. Patys popiežiai rašė giesmes (pvz., Grigalius I). Bet nors jų poezijos turinys buvo grynai krikščioniškas, vie­ nok formą, o kartais ir mintis tie rašytojai skolinosi nuo graikų ir rymionių. 272

Tautų sujudimas ir jų antplūdimas į Vakarinę Europą su­ drumstė visą svietą, sumaišė tautas ir jų ypatybes vienas su kitomis. Bet vėtra nutilo, oras prasiblaivė. Atėjusios tautos pakliuvo po įtekme krikščionystės, bet iš savo pusės atnešė su savim vietinėms naują kūno ir dvasios galią, naujus pa­ pročius, padavimus ir pasakas. Nors tos naujos tautos priėmė krikščionystę, bet jos nebėgo taip, kaip pirmieji krikščio­ nys, nuo gyvenimo ir svieto akių: jos tą gyvenimą mylėjo, žemės turtų troško. Krikščionystė suminkštino jų būdą ir jausmus, bet iš savo pusės ir jų gerą įtekmę ant savęs atjau­ tė. Krikščionystė, o ypatingai katalikystė, skelbdama tikin­ tiesiems Dievo garbę ir gražybes danguje, pradėjo stengtis čia ant žemės parodyti žmonėms tos garbės ir gražybių pa­ veikslą: statė puikiausias bažnyčias, sutvėrė jose giedojimus ir muziką, iš maldos padarė poeziją. Tokia iškilminga dievmeldystė traukė prie savęs ne tik tikinčių žmonių dvasią, bet žadino jų mintis ir jausmus, ramino akį, švelnino ir dai­ lino jų skonį. Katalikystė sutvėrė krikščionišką dailą, savo bažnyčiose davė pradžią muzikai, o savo misterijomis padė­ jo pamatą viduramžinei dramai.I II Labai galimas daiktas, kad sujudusių ir antplūdusių į Vaka­ rinę Europą tautų bangos pagavo į savo tarpą ir lietuvius. Bet dar negreitai po to istorija randa juos jau ramiai gyve­ nančius Nemuno ir Dauguvos pakraščiais, tarp nepraeinamų girių, ežerų ir pelkių, visai atskirtus nuo Vakarinės Europos 273

tautų, nuo krikščionystės ir jos kultūros. Vienok apie tų laikų lietuvius istorija nieko tikro dar nepasakė: nepaty­ rėm gerai nuo jos, koks tada pas lietuvius buvo visuome­ niškas gyvenimas, kaip buvo išsiplėtojus pramonė ir ap­ dirbimas žemės, kaip aukštai stovėjo tikėjimas. Žinome tik, kad iš pradžios jie gyveno atskiromis kuopomis, slapstėsi po girias, „valgė medų, ir gėrė midų“. Be abejonės, turėjo jie savo dievus ir papročius, dainas ir pasakas, bet kaip tas visa kas išrodė - to pasakyti aiškiai negalime. Sunku tikė­ ti, kad tada pas juos jau galėjo būti tikras raštas, o juo labiau - rašyta literatūra. Tokiose aplinkybėse visų pirmiau­ siu šaltiniu, kuriame lietuviai galėjo lygiai su kitomis Eu­ ropos tautomis rasti pradžią savo raštui ir literatūrai, bu­ vo, be abejonės, krikščionystė. Bet tas šaltinis buvo nuo lietuvių toli. Daugiau tūkstanties metų praėjo, kol iš po Rymo katakombų išsiliuosavusios Kristaus mokslo bangos pasiekė ir Lietuvos kraštą. Nuo pradžios trylikto šimtme­ čio lietuvius stengėsi apkrikštyti kryžokai, kardu ir ugnimi mokydami „pagonis“ meilės artimo. Tie „pagonys“ vie­ nok prieš tokį tikėjimą gynėsi kaip įmanydami. Ir tik prie Jagailai lietuviai - pabaigoj keturiolikio, o žemaičiai - pra­ džioj penkiolikio šimtmečio - tapo apkrikštyti, nors, be abejonės, ilgus dar metus po to žmonės garbino slapčia senuosius savo dievus giriose. Tokiu būdu lietuviai kuone paskutinieji iš visų Europos tautų priėmė krikščionystę, nes artimesnieji kaimynai rusai ir lenkai jau keliais šimtais metų buvo pirma jų apsikrikšti­ ję. Tai buvo visų pirmiausia ir svarbiausia priežastis, kodėl 274

pas lietuvius negalėjo anksti atsirasti rašyta literatūra. Kri­ tus graikų ir rymionių kultūrai, tik nuo krikščionystės ar per krikščionystę tautos naują mokslą ir naują kultūrą sau sėmės. Taigi ir su lietuviais negalėjo kitaip būti, bet jie turė­ jo daug ilgiau už kitus laukti, kol to naujo tikėjimo ir tos naujos kultūros bangos pasieks jų tolimą kraštą ir pramins sau takus per jų nepraeinamas girias ir pelkes. Visos Vakari­ nės Europos tautos jau buvo priėmę Kristaus mokslą, pas visas jau dygo ir plėtojos literatūra, o apie lietuvius tuo tar­ pu dar nebuvo žinoma, ar yra jie ant svieto. Kada prūsai užmušė krikščionystės apaštalą šv. Vaitiekų ir kada paskiau lietuviai kovojo su kryžokais, pietinėje Prancūzijoj jau skam­ bėjo ne tik dvasiškos, bet ir svietiškos poetų dainos ir įvai­ rūs padavimai ir pasakojimai (fableaux). O kas Prancūzijoj, kuone tas pats dėjosi Ispanijoj, Anglijoj ir Vokietijoj, - visur kilo literatūra ir apšvietimas. Nors Prancūzija stovėjo prie­ šaky, vienok visos tos tautos dalinosi tarp savęs šaltiniais, medega ir įkvėpimais, visos lygiai plėtojo savo dvasią, tobu­ lino dailą. Tos srovės gaivintojais iš pradžios buvo dvasiš­ kieji, ypatingai zokauninkai, o kartais ir zokauninkės. Bet paskui atsirado ir svietiški žmonės - rašytojai, kurie pradė­ jo stengtis literatūrą išliuosuoti iš po dvasiškųjų įtekmės ir pagaliau, persekiojami patys, jos akstiną atkreipė prieš savo mokytojus, pačius dvasiškuosius ir šio svieto galiūnus, prieš visus tų laikų prietarus ir nedorybes, kentėjimus ir prispau­ dimus, - prieš visus viduramžių gyvenimo tamsius krislus. Kada apkrikštyti lietuviai, savo dvasiškųjų neaprūpinami, nemokėdami ne tik skaityti, bet ir suprasti naujojo Dievo, 275

neturėdami nė vieno savo kalboj rašyto ar spausdinto žo­ džio, ilgus metus dar gyveno senobiniuose burtuose ir prie­ taruose, Vakarinėj Europoj svietiška literatūra, jau atsisky­ rusi nuo dvasiškosios, atsiliuosavus iš po jos įtekmės, ieško­ jo sau naujų šaltinių įkvėpimo; netikėtai atgijo, tarsi iš numirusių prisikėlusi, senoji graikų ir rymionių daila ir moks­ las, iš naujo pritraukė prie savęs pirmeivių žmonių akis ir širdį, sužadino jų jausmus ir protą. Lietuviai stovėjo nuo viso to šaly. Naujos dvasios sukilusi srovė nepasiekė jų kraš­ to ir čia pat prie jų sienos sustojo. Žodžiu sakant, visi Vaka­ rinės Europos tautų dvasios judėjimai, vaidai ir geri ar blogi jų vaisiai lietuviams buvo nežinomi, nes gyveno jie nuo anų per toli; apart kryžokų ugnies ir kardo ir vieno (ir tai vėly­ vo) krikščionystės vardo iki viduriui šešiolikio šimtmečio nieko iš tenai jie daugiau negavo. Reikėjo, kad dvasiško su­ judimo srovė būtų galingesnė arba atsirastų kur nors ar­ čiau, kad galėtų ir lietuvius pasiekti ir sujudinti.I III

Ir tokia srovė atsirado. Tai buvo Liuterio mokslas, arba re­ formacija, kuri kaip sukilusi vėtra perėjo per Europą ir vie­ nam akies mirksny didelę tikinčiųjų dalį atskėlė nuo Rymo bažnyčios. Literatūrai Liuteris atnešė didelę naudą tuom, kad iškėlė aukštyn suprantamą žmonių kalbą, pradėdamas vietoj senosios lotyniškos ją vartoti tikėjimo ir dievmeldystės reikalams. Būdamas vokiečiu, pats savo žmonių kalboj išvertė Raštą Šventą, rašė vokiškai apie tikėjimo dalykus, 276

statė dvasiškas giesmes ir toj pačioj kalboj plunksna kovojo su savo priešais. Literatūra vokiška, žinoma, buvo jau ir prieš Liuterį; galima buvo sutikti tai šen, tai ten net ir dvasiškos giesmės žmonių kalboj. Bet prigimtai literatūrai buvo svarbu tas, kad Liuteris visai panaikino bažnyčiose lotynišką kalbą, visur įvesdamas vokiškus giedojimus, pamokslus ir dievmeldystę, svarbu tas, kad jis savo darbštumu, dvasia ir paveikslu vienu matu iškėlė eikštėn prigimtą kalbą, galingu šuoliu pa­ spyrė pirmyn vokišką literatūrą. Patys Liuterio priešininkai mokėsi nuo jo vokiškos kalbos, norėdami toj kalboj prieš jį atsikirsti. Pasirodžius Liuteriui, skaitlius vokiškų spausdintų raštų sulyginamai pradėjo neišpasakytai greitai augti: taip 1516 metais jų išėjo 55, 1519 m. - jau 111 (tarp jų vieno Liuterio 50), o 1523 m.-jau net498 (tarp jų Liuterio 183)1. Tas visas judėjimas negalėjo neatsiliepti ir ant kitų tautų, netoli Vokietijos gyvenančių, o tarp jų ir ant Prūsų lietuvių, kurie dargi po vokiečių įtekme buvo. Ir šitai mes matom, kad, tiktai ką mirus Liuteriui, 1547 m. pasirodė Karaliau­ čiuj pirma lietuviškoj kalboj spausdinta knyga. Tai buvo ka­ tekizmas kartu su elementorium, maldomis („Tėve mūsų“), pamokinimais (apie krikštą ir žmogaus pridermes) ir gies­ mėmis; be to, pradžioj ant penkių puslapių yra prakalba eilėmis į lietuvius ir žemaičius... Nedidelė knyga, bet tai buvo pirmas dvasiškas turtas, ku­ rio - nors vėlai - susilaukė lietuviai. Lig tolei jie savo kalboj neturėjo nė vieno spausdinto žodžio, iš kur būtų galėję mo1Zr. \la x Koch. Geschichte d. deut. Literatur (Sammlung Goeschen), psl. 81 (iautoriaus išnaša).

277

kytis tikėjimo. Ši knyga jiems tą šaltinį atidengė, ne gana to: ji padėjo pamatą lietuvių literatūrai. Ir reikia pripažinti, kad tas atsitiko po Liuterio mokslo įtekme. Prūsų valdonas her­ cogas Albrechtas atidengė 1544 m. Karaliaučiuj universite­ tą. Tai buvo Liuterio šalininkas ir, žinoma, rūpinos jo mokslą praplatinti ir tarp priklausančių jam Prūsų lietuvių. O kaip tai pats Liuteris parodė, geresnio tam tikslui kito įrankio nebuvo, kaip vartojimas vietinės žmonių kalbos, - šiame atsitikime - lietuviškos. Reikėjo dabar tik surasti ar sutverti tokie vyrai, kurie mokėtų lietuviškai, žinotų gerai tikėjimo dalykus ir būtų apšviestais, kad galėtų mokyti savo žmones, kad galėtų jų pačių kalboj rašyti reikalingas knygas. Norė­ damas tai pasiekti, Albrechtas iš savo kišenės įtaisė prie Ka­ raliaučiaus universitetui aštuonias lietuviškas stipendijas, kad lietuviai, naudodamies jomis, galėtų dykai baigti minėtojo universiteto mokslą, o paskui, apsigyvenę tarp savųjų, galė­ tų juos mokyti ir tarp jų dirbti. Ir štai 1548 m. aštuoni lietu­ viai baigia Karaliaučiaus universitetą, gaudami filosofijos mo­ kytojų vardus. Vienas iš jų buvo Martynas Mažvydas. Jis tai ir yra pirmosios lietuviškos knygos išleistoju. Bet praėjo 12 metų, kol pasirodė antra lietuviškai spaus­ dinta knygelė. Tai buvo raštas apie „Formą chrikštimą“ su viena giesme ant galo. Po to vėl visa nutilo. Tik pabaigoj šešiolikio šimtmečio du kunigu Baltramiejus Vilentas (W/7lenthas) ir Jonas Bretkūnas apdovanojo lietuvius keliais naujais ir jau daug svarbesniais raštais. Abu tiedu vyrai taip­ gi baigė Karaliaučiaus universitetą kaipo lietuviški stipen­ diatai ir paskui paliko Prūsų Lietuvoj klebonais. Vilentas 278

1579 m. išleido lietuviškoj kalboj Liuterio katekizmą („En­ chiridion. Chatechismas maszas“) ir „Euangelias bei episto­ las nedeliu ir schwentuju dienosu skaitomąsias“ su pridėta ant galo „Historia apie muka ir smerti wieschpaties musu Jesaus Christaus“. Bretkūnas gi, ne gana to, kad 1589 m. išleido dvasiškų giesmių knygą1, o 1591 m. didžiausią „Pos­ tilę“ (431+526 psl.) ir keletą mažų raštų, bet dar rankraš­ čiuose paliko išverstą lietuviškai visą Raštą Šventą. Tas Raš­ tas Šventas ir iki šiai dienai guli aštuoniose apdarytose kny­ gose Karaliaučiaus universiteto knygyne. Bretkūnas turi būti brangus lietuviškai literatūrai ne vien dėl to, kad sulygina­ mai paliko nemažai savo rankos raštų, bet dar ir dėl to, kad tie jo raštai gera kalba parašyti. Skaitydamas jo „Postilę“, negali atsigėrėti lengvai plaukiančiais, nors kartais ir ilgais sakiniais, kuriuose sunku rasti svetimžodį arba skolintą išsi­ tarimą. Teisybė, ypatinga dvasios galia jis neatsižymėjo: „Pos­ tilėj“, kuri juk, kaip galima spėti, yra jo originališku veika­ lu, jo ypatos ir vietinio gyvenimo spalvos visai nematyti. Iš tos pusės jis žemiau stovi už M. Daukšą. Bet už tai kaip jis rūpinas išvengti savo kalboj viso to, kas jam rodosi nelietu­ viškai. Stankevičius sako2, kad, bijodamas svetimžodžių, Bretkūnas savo Biblijos vertime išrado 13 lietuviškų žodžių įvairiems muzikališkiems instrumentams pavadinti. Kitiems gali tai kiek ir juokingai pasirodyti, o vienok tik tokiu sa­ vo rūpestingumu Bretkūnas apsisaugojo nuo vokiškos, 1Tos giesmės buvo verstos Mažvydo, Bretkūno ir kai kurių kitų Prūsų Lietu­ vos kunigų {autoriaus išnaša). 1 Zr. M. Stankiewicz. Bibliografia litewska, II {autoriaus išnaša).

279

lenkiškos ir kitų kalbų įtekmės. Ir iš tiesų savo kalba ir pa­ čia rašliava Bretkūnas toli pralenkė ne tik savo pirmtakūnus, bet ir įpėdinius. Ir mes dar patys gerai galėtume pasi­ mokyti iš Bretkūno raštų savo kalbos ir... atidos, su kuria tą kalbą turime vartoti. IV

Vienok negreit augo Prūsų Lietuvoj dvasiška literatūra. Nuo pasirodymo pirmosios lietuviškos knygos iki pradžiai aštuoniolikio šimtmečio, tai yra per 150 metų išėjo Karaliau­ čiuj tik 23 lietuviškos knygos. Kito Bretkūno jau nebeatsirado... Nereikia ir minėti, kad daugiausia tai buvo vertimai iš svetimų kalbų, labiausiai iš vokiškos. Jeigu lietuvišką litera­ tūrą palyginsime su vokiška, tai pirmosios stovis pasirodys neišpasakytai žemas. Bet reikia atminti, kad Prūsų Lietuvoj vienatiniu šaltiniu, iš kur kilo ta literatūra, buvo Karaliau­ čius, reikia žinoti, kokios buvo Prūsų lietuvių gyvenimo są­ lygos. Yra žinoma, kad kiekvienos tautos literatūra pradžioj savo atsiradimo būna tik vertimais iš svetimų kalbų arba jų sekimais. Ne gana to: ir toliau plėtodamasi kiekviena lite­ ratūra arba nuo kitų skolinasi, arba kitoms pati duoda. Tai­ gi būtų tik nesuprantama, jeigu su lietuviška kitaip būt bu­ vę. Bet Prūsų Lietuvos literatūra negalėjo taip, kaip kitos, išsiplėtoti dėl to, kad pas ją nebuvo to, kas buvo pas kitas. Kitų Europos tautų literatūros ugniakurais buvo iš vienos pusės krikščionystė su jos klioštoriais, dvasiškas luomas su 280

jo įvairiais dvasiškais judėjimais ir vaidais, iš antros vėl pu­ sės - feodalizmas, karaliaus valdžia ir miestai. Klioštoriai sutvėrė tarp savo sienų dvasišką poeziją, savo pajėgomis gai­ vino literatūrą, tobulino kalbą; feodalai savo ypatiškais vai­ dais ir norais, savo raitierių idealais ir karėmis davė pamatą įvairiems stebėtiniems padavimams ir pasakojimams, kurie netruko pasirodyti literatūroj; karaliai po savo priegloba pradėjo rinkti prakilnesniuosius apšviestūnus ir rašytojus ir savo turtais rėmė jų darbus; pagaliau miestai sutvėrė trečią­ jį luomą, kuris išrado satyrą ir jos ašmenis atkreipė prieš dvasiškuosius ir feodalus. Prūsų gi Lietuvoj klioštorių ne­ buvo, feodalų raitierių idealai po krikščionystės įvedimui nežydėjo, valdonai buvo svetimtaučiais, gyveno kitur ir bu­ vo apsiaupti ne lietuviais. Jeigu hercogas Albrechtas pasirū­ pino įsteigti prie Karaliaučiaus universitetui lietuviškas sti­ pendijas, tai darė tai ne dėl pačios lietuviškos kalbos ir jos literatūros, bet tik norėdamas praplatinti naują tikėjimą Liuterio mokslą. O kaip buvo tai pasiekta, vartotas įrankis galėjo pasirodyti jau nebe taip reikalingu. Literatūra labiau žydėjo ten, kur buvo didesnis politiškas centras arba kur buvo gyvesnis visuomenės gyvenimas. Tai mes matom visų tautų literatūrose. Paimkime, pavyzdžiui, nors rusišką, kaipo labiau visiems žinomą. Po krikščionys­ tės įvedimui rusiška literatūra visų pirmiausia pradėjo plė­ totis Kijevo ir Novgorodo miestuose, nes jiedu buvo poli­ tiško gyvenimo centrais. Bet kada politiškas centras persi­ kėlė į Maskvą, ir literatūra ten pat parsidangino. Prūsų gi Lietuvoj mes tokio politiško centro visai nematom. Jeigu 281

Karaliaučiaus miestas buvo galingu apšvietimo ugniakuru, tai turim atminti, kad tas ugniakuras buvo labiau vokiškas kaip lietuviškas. Ant Didžiosios Lietuvos Liuterio mokslas galutinos įtekmės neturėjo. Pačiuose gi Prūsuose lietuvių skaitlius sulyginamai buvo nedidelis, o ir tas pats kasmet mažinosi, nes gyvenimo santykiai buvo ne kokie. Badme­ čiai ir marai labai dažnai aplankydavo Prūsus ir kaip giltinė pjaudavo žmones. Taip dar 1709 m. visą trečdalį gyventojų nusinešė marų ligos, palikdamos tuščius laukus ir pievas. Be to, karių bangos irgi ne kartą užliejo tą nelaimingą kraš­ tą, naikindamos žmones ir jų turtus. Po visų tokių atsitiki­ mų Prūsų valdžia kviesdavos iš toli pas save svetimtaučius, kad tie atėję apgyvendintų ištuštėjusius laukus, kad iš naujo pakeltų nupuolusią žemdirbystę ir pramones. Per tokias ne­ laimes ir kares, per tokius svetimtaučių antplūdimus pačių lietuvių elementas turėjo eiti kaskart mažyn. Neturėdami savo tikrų apšvietimo atstovų, o būdami su vokiečiais vieno­ do tikėjimo, Prūsų lietuviai pakliuvo po vokiškos kultūros įtekme, virto iš palengvo vokiečiais ir nyko. Sužibėjo aštuoniolikiam šimtmety ant jų apniūkusio dangaus Donelaičio žvaigždė, nušvietė ant trumpo laiko jų vienodą vargingą gy­ venimą, bet kada ta žvaigždė užgeso, vėl visa pritemo.V V Didžiojoj Lietuvoj literatūros ūgiui aplinkinybės buvo ne­ daug kuo geresnės. Teisybė, čionai kunigaikščių lietuvių val­ džia aukštai iškilo, jau stabmeldystės laikais atsirado nemažai 282

pilių, kurios ne tik gynė kraštą nuo svetimtaučių užpuoli­ mų, bet buvo taipgi pirmutiniu gimstančios kultūros ugnia­ kuru; kunigaikščiai, stengdamiesi sustiprinti savo valdžią ir atsispirti kaimynams, per prievartą rinko pavienius lietuvių valdonus po savo paparčiu ir tvėrė vieną galingą viešpatys­ tę; laimingomis karėmis su svetimtaučiais jie ne tik pynėsi sau garbės vainiką, bet didino savo turtus ir naujais žemės plotais plėtė viešpatystės sienas. Tie politiško ir kultūriško lietuvių tautos gyvenimo apsireiškimai galėjo suteikti žmo­ nių dvasiai šalia senobinių dainų, pasakų ir padavimų naują poezijos šaltinį. Tai mes ir matom iš neišnykusių dar lieka­ nų, kaip, pvz., padavimas apie Vilniaus pradžią arba apie Birutę etc. Galima buvo tikėtis, kad, priėmus krikščionystę, tie lietuvių dvasios turtai nepražus, kad, atsiradus raštui, jie išsilies ant popieriaus ir iš palengvo duos pradžią tautiškai lietuvių literatūrai, kad Lietuvos kunigaikščiai, rūpindamies apie praplatinimą tarp žmonių tikėjimo, pradės rūpintis sy­ kiu ir apie žmonių apšvietimą, - įves raštuose ir mokyklose lietuvišką kalbą. Bet, nelaimė, taip neatsitiko. Jau prieš krikščionystės priėmimą lietuvių diduomenė pa­ kliuvo po baltarusių įtekme, - kai kurie pradėjo vietoj savų­ jų jų kalbą ir papročius vartoti. Bet ta įtekmė neilgai tęsėsi. Jagaila savo jungtuvėmis su lenkų karalaite Jadvyga atkrei­ pė lietuvius į kitą šalį. Lietuva buvo ne tik apkrikštyta, bet greitai suvienyta su Lenkų karalyste ir ilgainiui liko jos „provincija“. Tarsi atjausdamas ar permatydamas to ryšio pasekmes, senis Vytautas kaip įmanydamas stengėsi atsto­ vėti Lietuvos politišką laisvę, padaryti ją savirankiška, dar 283

stipresne, kaip buvo. Bet ta jo svajonė neišsipildė. Jam mi­ rus, politiškas lietuvių gyvenimas greitai perėjo iš Lietuvos ir jos miestų į Lenkiją. Lietuvių diduomenė ir bajorai metė savo tėvų kalbą ir kultūrą ir griebėsi už lenkiškosios. Lietu­ viška kalba buvo paniekinta kaipo „pagoniška“, kurią ne tik negražu, bet ir nuodėmė buvo vartoti. Ji užsiliko tik prastų žmonių lūpose. Patys dvasiškieji - nors dėl tikėjimo reikalų nesirūpino jos mokytis ir vartoti. Buvo girtina ir puiku tik tas, ką iš Lenkijos vėjas pūtė. Visi akis tenai atkreipė. Aukš­ tesnysis lietuvių luomas važinėjo į Lenkiją ne tik politiškus reikalus apsvarstyti, bet ir savo kišenes pratuštinti. Pats gi žmonių labas, jų kalba ir apšvietimas jiems nerūpėjo, o jei­ gu kas apie tai ir užsimindavo, niekas jo neklausė. Tikros lietuvių kultūros ugniakuras nebuvo stiprinamas, bet ardo­ mas, dvasiškas lietuvių gaivalas nebuvo didinamas, bet atitraukiamas į Lenkiją. Sunku buvo tokiose aplinkybėse gerų vaisių greitai sulauk­ ti. Labiausiai turėjo per tai nukentėti vietinė žmonių kalba. Praėjo daugiau dviejų šimtų metų po priėmimui krikščio­ nystės, kolei Didžiosios Lietuvos žmonės susilaukė savo pri­ gimtoj kalboj pirmosios spausdintos knygos. Pasirodė ji 1595 metais - kuone 50 metų vėliau kaip Prūsų Lietuvoj. Labai galimas daiktas, kad pasklidusios liuterių kunigų knygos lie­ tuviškoj kalboj prispyrė ir kunigus katalikus to paties įran­ kio griebtis, kad nuosekliau būtų galima anų įtekmei at­ sispirti. Ar taip buvo, ar ne - geistinas ir seniai laukiamas judėjimas atsirado. Ir už tai visų pirmiausia turime būti dė­ kingi kunigui Mikalojui Daukšai, kuris ne tik rūpinos lietu­ 284

viškoj kalboj platinti tikėjimą ir šviesti žmones, bet tą kalbą taipgi mylėjo, gailėjo, matydamas ją niekinamą. Tarp Dauk­ šos įpėdinių svarbiausiu buvo kunigas Konstantinas Sirvy­ das (Szyrivid), kuris pirmas pradėjo taipgi ir lietuvišką kal­ bą tyrinėti, - parašė lietuvišką žodyną ir gramatiką... Salia kunigų katalikų toj pačioj dirvoj darbavosi ir kuni­ gai kalvinai. Vėliau pasirodęs Didžiojoj Lietuvoj judėjimas Prūsų Lietuvą vienok pralenkė. Trumpesniame laike skait­ lius išėjusių knygų čionai pasirodė didesnis. Nors aštuoniolikis šimtmetis savo Donelaičio čionai neturėjo, vienok pra­ džioj ir aplink pusę devyniolikio atsirado vyrai, kurie pra­ dėjo gaivinti jau ir svietišką lietuvių literatūrą, pradėjo interesuotis ne tik žmonių kalba, bet ir jų papročiais, dai­ nomis ir pasakomis. Nemažas skaitlius vietinių mokyklų platino apšvietimą. Galima buvo tikėtis, kad ir mes savo literatūroj sulauksime romantizmo. Bet, nelaimė, pirmųjų ir antrųjų lenkmečių pasekmės tą judėjimą panaikino, o lie­ tuviškos literatūros ūgį suturėjo ant kelių dešimtų metų... Ciurichas, 1904.X I I . 22

285

MŪS Ų G Y V E N I MO DI LGĖLĖS IR USNYS

Nežinau, ar teisybė, bet girdėjau pasakojant, būk jūrininkai labai moką keiktis. O Rusijos gilumoj, pačiuose užkampiuo­ se, esąs toksai paprotys: šventadieniais susirenka sodžiaus žmonės krūvon, iš tarpo išeiną prieš vienas kitą kokie du trys vaikinai ir pradedą vienas kitą keikti ir lojoti, įvairiau­ siais būdais piktažodžiaudami; sustoję aplinkui seniai, mo­ terys, jaunimas ir vaikai klausą ir juokdamies labiausiai ploją tiems, kurie ypatingai piktažodžiavimais įsižymi. Žinoma, labai liūdna, jeigu taip iš tiesų yra. Bet paimkime dabar tokį atsitikimą: atsiranda jaunas rašytojas, galbūt net su dovana ir gerais norais, išgirsta minėtus keiksmus ir lojojimus tarp žmonių ir pradedą manyti: juk tat žmonių gyve­ nimo blogi apsireiškimai, tat mūsų visuomenės dilgėlės ir usnys, - reikia jos išrauti ir sunaikinti. Ir jaunas Parnaso tarnas, neturėdamas tikro apie dailiąją literatūrą suprati­ mo, surašo tuos keiksmus ir siunčia kokiam nors laikraš­ čiui. Keiksmai, vieni tik pliki keiksmai, pasirodo spaudoje. Skaitytojai juos skaito, pirma stebis, paskui, žinoma, pasi­ piktina ir kai kurie viešai spaudoje prieš tokius literatūros apsireiškimus protestuoja arba juos niekina. Lig šiolei nemaniau, kad kokioj nors literatūroj (nors ir pačioj naujojoj svetimų tautų literatūroj) galėtų atsirasti žmo­ gus, kuris r i mt a i gintų keiksmų autorių, o užpultų ant 286

protestuojančių prieš tuos keiksmus. O vienok mūsų litera­ tūroj tatai atsitiko. „Keiksmų“ autoriaus rimtu apgynėju pas mus apsigarsino p. J. Bekampis - žmogus, gerai valdąs plunks­ ną (tat iš jo straipsnio matyti) ir - kaip iš jo patarimų kitiems galima manyti - arti ir gerai pažįstąs naująją svetimų tautų literatūrą ir jos kritiką1. Ir nuostabiausia tas, kad jis „keiks­ mų“ autorių gina dailiosios literatūros ir milijono, t. y. visuo­ menės, vardu; gindamas jis tariasi saugas literatūrą nuo pe­ dantų blogos įtekmės ir varžymo, tarnaująs visuomenės la­ bui. Jis reikalauja, kad literatūroje galėtų apsireikšdinti visos blogosios visuomenės gyvenimo pusės. Jo klausimas-reikalavimas taip svarbus, kad norėčiau keletą žodžių pratarti... Galbūt žmonės, kurie parašė vaizdelį „Dėl vaikų“ ir pasa­ ką „Musė ir utėlė“, labai geri žmonės, galbūt jie „moka į gyvenimą pažiūrėti ir moka tam tikrus tojo gyvenimo apsi­ reiškimus pastebėti“ (Bekampio žodžiai), galbūt jie turi ir prigimtą dovaną, ir gerus jausmus ir galbūt kada nors jie taps gerais rašytojais (ko jiems iš visos širdies trokštu). Bet reikia prisipažinti, kad šiuo kartu jiems nepasisekė. Vienas parašė tiktai plikus keiksmus, kitas - tiktai tuščius, šlykščius niekus. Ką gal gero gauti skaitytojas iš to vaizdelio „Dėl vaikų“? Ar tas vaizdelis jam gerus jausmus sužadins, ar šiur­ pu perims jo širdį? Anaiptol. Jauniems, neišsiplėtojusiems skaitytojams jis gali atnešti tik tokias pat pasekmes, kokias mes matome pas vaikiną, pačiame vaizdelyje pristatytą, ku­ ris, atlėkęs pas rėkaujančias moteris, šokinėja ir džiaugias, 1Žr. „Vilniaus žinios“, Nr. 11, 1905 {autoriaus išnaša).

287

kaip jos lojojas; galbūt jauni skaitytojai išmoks tuos dialo­ gus ir, atsistoję prieš vienas kitą, taip pat džiaugsis, lojodamies anų moterų žodžiais (teatras, girdi!). Nejaugi p. Bekampis tuo džiaugtųs? Juk rimtas žmogus gali tik pasigailėti nelaimingo autoriaus. 0 pasaka „Musė ir utėlė“ tokį šlykštų įspūdį daro, kad vie­ tomis (dovanokite, skaitytojai!) vemti verčia. Jeigu jau tatai dailioji literatūra, tada ką mes bepavadinsime nedailiąja?!. Perskaitęs p. R. J. ir p. Plaktuko straipsnius1, parašiau vie­ nam savo pažįstamui, kad be reikalo taip anksti pradeda kritikuoti „Lietuvių laikraščio“ „beletristus“. Bet rašiau taip visai ne dėl to, kad būčiau tuos „beletristus“ užjautęs. Ne. Man tik ne visai patiko, kad kartu su „beletristais“ ir patį laikraštį kliudo: mano nuomone, reikėjo pirma patiems ge­ rai susitvarkyti, o tada jau ir kiti kritikuot. Pačiame gi pro­ teste prieš vaizdelį „Dėl vaikų“ ir pasaką „Musė ir utėlė“ nieko blogo nematau. Skaitytojas turi tiesą kritikuoti rašy­ tojus, kuriuos jis skaito. O jeigu jis mato jų raštuose ir blogų apsireiškimų, tada turi tiesą nurodyti juos taip, kaip jis su­ pranta, žinoma, be lojojimų (tas mūsų „kritikoje“ seniau dažnai atsitikdavo). Taigi p. R. J. ir p. Plaktukas turėjo pil­ ną tiesą savo straipsnius parašyti - taip pat kaip p. Bekam­ pis turi tiesą su jų nuomone nesutikti. Tik p. Bekampis, ma­ no nuomone, negerai padarė, kad nenurodė aiškiai, kodėl jis su jų nuomone nesutinka, kad jis mums to gerai neišaiš­ kino. Nors ir žadėjo, bet man ypatiškai p. Bekampis visai neprirodė savo straipsnyje nepadorumo, betaktiškumo ir 1 Zr. „Vilniaus žinios"4, Nr. 16, 1904 {autoriaus išnaša).

288

„keisto neapsakomai supratimo apie dailiąją literatūrą, ku­ rį parodė iš dalies p. R. J., o labiausiai p. Plaktukas tam tikruose savo straipsneliuose“ (Bekampio žodžiai). Teisybė, p. Bekampis dviejose vietose sakosi matęs ir „Lietuvių laik­ raščio“, ir vaizdelio „Dėl vaikų“ blogas puses ne ten, kur jas mato p. Plaktukas. Bet kadangi p. Bekampis nepasako, kur jis jas mato, mes negalime gerai suprasti, ko jis pats nori. Galbūt apsirinku, bet man rodos, kad p. Plaktukas, kuriam dailioji literatūra yra „girios raistu“, savo instinktu ir jausmais geriau nujautė ir suprato vaizdelį „Dėl vaikų“ kaip pats p. Be­ kampis - naujosios literatūros ir jos kritikos žinovas. Teisybė, p. Plaktukas (ir negali gi žmonės žmoniškesnių jau vardų pra­ simanyti!) būtų daug geriau padaręs, kad savo straipsny būtų kalbėjęs ne „tukštelėjimais“, bet rimtais žodžiais. O tačiaus jis lengva suprasti: vaizdelis „Dėl vaikų“ jam nepatiko, jo gerų jausmų nesukėlė dėl to, kad to vaizdelio dailos vaizdeliu pavadinti negalima, nes jokio dailos pajautimo ar supratimo jis savyje neapreiškia. Dar didesnę tiesą turėjo p. R. J. pasi­ piktinti pasaka „Musė ir utėlė“, kurioj šlykščiai, negražiai ir nežmoniškai išjuoktas vargingas žmonių gyvenimas. Mums nėra ko iš vargų juoktis, kaip tatai daro „pasakos“ autorius, mes turime tuos vargus atjausti ir rūpintis juos prašalinti. O jeigu jau juokies, tad juokis iš to, kas iš tiesų yra juokinga, ir taip, kad tavo skaitytojai juoktųs, ne tu pats vienas. Ne per seniai rusų literatūroje didelį triukšmą pakėlė L. Andrejevas, išspausdinęs savo apsakymą „Rūke“ („V tumane“). Tuo „Rūku“ kai kurie pasipiktino kaipo nedoru daik­ tu (be reikalo p. Bekampis sako, kad svetimašaliai nesipikti­ 289

na ir nesibjauri). O vienok, jeigu vaizdelis „Dėl vaikų“ ir pa­ saka „Musė ir utėlė“ būtų padarę tokį įspūdį, kokį daro ant skaitytojo „Rūke“, tada p. R. J. ir p. Plaktukas galbūt visai būtų neprotestavę prieš jų autorius. Ir, mano nuomone, šitai kodėl: p. L. Andrejevas rašo, teisybė, labai atvirai, bet rašo su jausmu, su širdies skausmu, jo nupieštas paveikslas daro tokį baisų įspūdį, kad skaitytoją šiurpas paima: jis pradeda bijoti ir užu save, ir užu savo artimą, užu savo ir už jo labą ir laimę. Mes galbūt būtume tik dėkingi mūsų minimiems auto­ riams, jeigu ir jie būtų mūsų jausmus taip sujudinę, kaip juos sujudino L. Andrejevas. Bet, nelaimė, jie to nepadarė... P. Bekampis atranda, kad p. R. J. ir p. Plaktukas nenori matyti literatūroj blogų visuomenės apsireiškimų. Aš, paim­ kime, ypatiškai visai to neatrandu, aš abejoju, kad jie ar bi­ jotų, ar nenorėtų tų blogų visuomenės gyvenimo apsireiški­ mų literatūroj matyti. Juk, pavyzdžiui, jie neprotestavo, ka­ da „Vilniaus žiniose“ pasirodė Bol. Prūso apsakymėlis „Pastogės įnamys“1, o juk tame apsakymėly labai blogi san­ tykiai ir nelaimingi gyvenimo apsireiškimai aprašyti. Ir to­ kių apsakymėlių (ar tai originalinių, ar tai verstų) tilpo „Vilniaus žiniose“ jau keletas. Prieš juos tačiaus niekas ne­ protestuoja. Taigi p. Bekampis visai be reikalo grūmoja, la­ biausiai p. Plaktukui, prisidengdamas literatūros labo ir mi­ lijono vardu. Man rodos, p. Bekampis užmiršo vieną daik­ tą: jis užmiršo dailos rašytojo ypatą ir pačios dailos formas. Rašytojas, kuris tik surinks iš gyvenimo vienus blogus žo­ 1Žr. „Vilniaus žinios“, Nr. 8 ir kiti š. m. {autoriaus išnaša).

290

džius, apsiėjimus ar santykius ir tą visa apskelbs spaudoje, nebus dar dailos rašytoju. Jeigu jis nori aprašyti gyvenimo blogus apsireiškimus, jam ne gana tik jie matyti (matyti gali daugelis): jis turi juos pajausti savo ypatingais jausmais, turi pergyventi juos savo širdy, turi mokėti nupiešti iš jų ant po­ pieriaus tokį paveikslą, kad jame matytume susirinkusius ir spindinčius svarbius gyvenimo ženklus (kad ir jie kuo blo­ giausi būtų), o ne jo niekniekius. Gyvenime yra juk ir tokių apsireiškimų, kurių ir „naujesnieji svetimašalių rašytojai“ nedrįsta barstyti ant popieriaus. Ir taip jie daro dėl to, kad to jiems dailos pajautimas neleidžia. Pagaliau tą patį daiktą galima nupiešti taip, kad juo piktinsis skaitytojai, galima nupiešti ir taip, kad jie juo gražiuosis ir gėrėsis. Mano nuo­ mone, visa pareina daugiausia nuo pačio rašytojo ypatos, jo jausmų, širdies, jo estetikos supratimų. Kas turi estetikos pajautimą, tas šlykščių daiktų nerašys, jis gali užgauti skaity­ tojo tikėjimo ar doros supratimą, bet neužgaus jo dailos pa­ jautimo: skaitytojas nejaus, kad jam, „bloga“ ant širdies da­ rosi... Atsimenu vieną Skitaleco apsakymėlį (jo antrašo neat­ menu), kuriame jis, tarp ko kito, piešia Volgos burlokų keiksmus: bet kaip atsargiai jis tą daro! O kaip neapsakomai dailiai, su kokiu dailos pajautimu M. Gorkis apsakymėly „Vie­ nąkart rudenį...“ aprašinėja „negražius“ daiktus! O Bokačas, tas tikras savo gadynės sūnus, kaip dažnai iš mūsų doros su­ pratimų atžvilgio savo „Dekamerone“ perdeda! Ir tačiaus li­ teratūros žinovai ne tik jam neprikaišioja silpno dailos supra­ timo, bet dargi mena jį pirmuoju visų laikų novelistu. Vis dėlto, mano nuomone, geriau būtų, jeigu ne visa, ką 291

gali sienos ar pora akių matyti, pasirodytų ir literatūroj1. Taip verčia mane žiūrėti pačios literatūros praeitis - jos istorija. Paimsiu pavyzdį. Yra žinoma, kad pabaigoj septyniolikio šimt­ mečio Prancūzijos ir Anglijos visuomenės dora buvo baisiai nupuolusi, žmonės, labiausiai aukštesnieji luomai, buvo, ap­ skritai imant, neapsakomai pasileidę. Tas, nelaimė, apsireiš­ kė ir abiejų tautų dailiojoj literatūroj2. Anglų tų laikų kome­ dijos buvo tikrų tikriausiu visuomenės santykių aidu. Rašė ir vaidino tokias komedijas, kurių dabar ne tik Anglijoj (tenai dabar teatrų „cenzūra“ kietesnė kaip kur kitur), bet ir Vo­ kietijoj, Prancūzijoj ir kitur nedrįsta vaidinti. Jeigu ir skaito jas, tad tik literatūros žinovai - istorikai: taip neapsakomai doros vadžios buvo tose komedijose paleistos. Bet tas komedijas rašė ir žmonės labai talentingi. Kad ne minėtosios kliaudės, jos gal ir dabar būtų matyti ant scenos. Šitai ką rašo apie Kongryvą vieną iš tų komedijų rašytojų - Hermanas Hetneris, gilus aštuoniolikio šimtmečio literatūros žinovas: „Jo veikalai taip ne­ apsakomai linksmi, intrigos taip vikriai ir išmaningai užmegz­ tos, padėjimuose ir charakteriuose tiek yra aštrios minties, dialogas toks gyvas ir spartus, kad Kongryvas iš tiesų priklau­ sytų prie garsingiausiųjų visų laikų komedijų rašytojų, jeigu nebūtų susitepęs neapsakomu doros papročių nupuolimu...“ Taigi matome, kad tas vienas dalykas žemina labai talen­ 1 Kalbu apie tą dėl to, kad tokį klausimą p. Bekampis savo straipsny pakėlė, gailu tik, kad jis smulkiau ir arčiau savo pažiūrų tame dalyke mums neparodė, 0 būtų labai žinotina {autoriaus išnaša). 1Apie tą žr. Hermann Hettner. Literaturgeschichte dės 18-ten Jahrhunderts, 1 ir 2 dalis {autoriaus išnaša).

292

tingo žmogaus garbę. Tas pavyzdys gali būti mums perspė­ jimu ir pamokymu... O šitai kaip tas pats Hetneris charakterizuoja tų laikų mo­ teriškę Afrą Ben, įgijusią ypatingą garbę savo apsakymais, kurie visų buvo skaitomi: „Valteris Skotas Svifto gyvenimo aprašyme apsakinėja apie vieną seną aristokratę, kuri jį tiki­ no, kad dar jos jaunumėje tie nedori raštai buvę visur pra­ siplatinę, net tarp mergaičių. Netikėtai žiloje senatvėje pa­ kliuvo jai vienas iš tų apsakymų: aštuonių dešimtų metų senutė negalėjo iš gėdos perskaityti tos pačios knygos, ku­ rią jai kadaise tai, penkiolikos metų mergaitei, be niekur nieko duodavo į rankas.“ Savo straipsnyje p. R. J. visai teisingai pastebi, kad pas mus labai greitai dygsta visokie poetai - romanistai, apsakinėtojai, dramaturgai... Taip, tų rašytojų pas mus be krašto, be galo. Bet žmoniškesnių iš jų oi! kaip maža: su žiburiu ieško­ tum ir tai kažin ar rastum nors keletą. Tačiaus labai galimas daiktas, kad kur nors mūsų tautos gilumoje guli užsislėpusios ir snaudžia prigimtos dovanos. Visa mūsų nelaimė rados iš to, kad mes pakaktinai nesam apsišvietę, išsiplėtoję. Juk tie visi mūsų poetai, apsakinėtojai ir dramaturgai ne tik nesirū­ pina, bet visai nenori susipažinti nors kiek arčiau su literatū­ ros ir dailos mokslu - teorija: jie mano, kad jiems jokio mokslo ar teorijos nereikia žinoti, nes jie prigimtą dovaną turi. Jie nežino, kad visi didžiausieji poetai ir apsakinėtojai kuo pui­ kiausiai teoriją žinojo, jos visą savo gyvenimą mokėsi. Žinoma, nors teoriją ir kuo puikiausiai žinosi, neturėda­ mas dovanos, poetu netapsi, bet, jos nežinodamas, didžiu 293

poetu-rašytoju taip pat nebūsi. Girdėjau iš savo draugo apie vieną poetę, kuri, kada tas priminęs jai teorijos žinojimo reikalingumą, pasakiusi: „Tat kam tada mano įkvėpimas, jeigu dar ir teorijos turiu mokytis?“ Ji turbūt manė, kad Ado­ mas Mickevičius, Gėtė, Baironas ir kiti savo didžius veikalus ir be tam tikro mokslo būtų galėję parašyti; ji turbūt nežino­ jo, kad tie vyrai buvo puikiausiais literatūros ir dailos žino­ vais. Man pačiam teko pažinti vieną sodietė mergina, kuri netikusias eiles rašė (galbūt ir dabar teberašo): ji pasididžiuo­ dama pasakė, kad už eilių rašymą sodiečiai ją Lietuvos kara­ laite praminę. O sancta simplicitas!.. Bet kas iš mūsų eilių nerašo arba nerašė?! Taigi nesijuokime iš kitų... Kita mūsų nelaimė pareina iš to, kad patys skaitytojai, plati mūsų visuomenė nėra literatiškai išsiplėtojusi, nemoka kritiš­ kai pažiūrėti į rašytojų darbus. Net literatūroje dažnai atsitik­ davo rasti arba darbų peikimas (kartais net lojojimas), arba jų gyrimas, bet ne pati kritika. Sodžiaus jaunimas meta senobi­ nes, poezijos pilnas dainas ir griebiasi dažnai naujųjų „dai­ nuškų“. Šią vasarą, važiuodamas Nemunu, mačiau būrį dar­ bininkų, skaitančių Liepuko „Davatkų gadzinkas“. Be abejo­ jimo, Kudirkos, Maironio ir Vaičaičio eilės tokio pasisekimo neturi ir kažin ar greitai sulauks tos garbės, kad jas, garlaivių plaukdami, darbininkai skaitytų. O juk inteligentas nusišyp­ sodamas padeda į šalį Liepuko „gadzinkas“, o atjausdamas skaito kai kurias Kudirkos, Maironio ir Vaičaičio eiles. Taigi pats pasisekimas ne visados gali liudyti tų raštų ver­ tybę. O ta plačioji minia, tas milijonas, kurio vardo p. Be­ kampis apeliuoja, dar nėra taip susipratęs, taip išsiplėtojęs, kad iš tiesų galėtų visados, kaip tvirtina p. Bekampis, iš­ 294

sitraukti sau tam tikrą pamokslą iš „tos literatūros“. Ne, tas milijonas dar nėra visai akių pratrynęs, jis tebeklaidžioja tam­ sumoj, ir „ta literatūra“ jj gali kartais ir ne tuo keliu nuvesti: ko, ko, o jau dailos supratimo ir pajautimo tas milijonas iš „tos literatūros“ gali ir neįgy ti, - jo jausmų „ta literatūra“ gali ir netobulinti. O juk labai svarbus, jeigu jau ne svarbiau­ sias, dailiosios literatūros tikslas kaip tik tame ir yra, kad ji ne tik skaitytojo protą judintų, bet žadintų ir tobulintų jo jaus­ mus, gaivintų jo širdį, vestų jį prie dailos, prie gero. Ir jeigu mes pradėsime dar pataikauti „tai literatūrai“, tai, ko gero, pamatysime, kaip „ta literatūra“ pradeda žmones demoralizuoti. O argi tame yra dailiosios literatūros tiks­ las? Ne, prakilnesniųjų mūsų inteligentų ne tik yra tiesa, bet ir priedermė kritikuoti blogieji dailiosios literatūros ap­ sireiškimai. Ta savo kritika jie tik kels dailiąją literatūrą aukš­ tyn ir tuo pačiu mūsų visuomenei, tam „milijonui“, tik nau­ dą atneš: klausydamies kritikos, skaitytojai ir patys mokysis kritiškiau į visa žiūrėti. Taip, mūsų gyvenime yra labai daug dilgėlių ir usnių. Jų pilna ir pas inteligentus, ir pas sodiečius, ir pas darbinin­ kus. Jos auga labai plačiai visur ir varo laukan daržoves. Tos dilgėlės ir usnys būtinai reikia rauti, - tat yra visų mūsų priedermė. Bet darykime tą atsargiai, žinodami, mylėdami, kad, raudami dilgėles ir usnis, neišrautume ir gerų žolių ar­ ba jų neišmindžiotume: jeigu daržoves išrausime ar išmin­ džiosime, piktažolių dar daugiau atsiras. Taigi, poetai, apsakinėtojai ir dramaturgai, jeigu norite bloguosius visuomenės gyvenimo apsireiškimus naikinti, da­ rykite taip, kad, juos naikindami, nemokytumėte visuome­ 295

nės lojojimų ir blogų papročių. Jeigu jau nerašysite „savo širdies krauju“, tad rašykite su meile, atjausdami, ką rašot; jeigu ir nemokėsite juoktis „per ašaras“, tad juokitės nors taip, kad nežemintumėte žmogaus, labiausiai - vargdienio žmogaus ypatos. Rašytojas, jeigu jis iš tiesų nori būti visuomenės gaivintoju, jos jausmų valdovu, jos dvasios keliavedžiu, turi pats savo jausmais ir širdimi, jeigu jau ne protu, už tą visuomenę arba plačią jos minią aukščiau stovėti. Sitai ką sako apie rašytoją vienas iš žinomų naujųjų vokiečių literatūros teoretikų Kar­ las Borinskis1: „...Dailos rašytojas (Dichter), jeigu jis tokiu yra, galvoja. Jis, kaip galvočius, dar kartą apsvarstinėja pa­ saulio sutvėrimo mintį.“ Tik apsvarstinėja jis ją ne abstraktiš­ kai, ne metodiškai, ne prisilaikydamas istoriško mokslo tra­ dicijų ryšio, bet konkretiškai, organiškai, savo ypatinga nuojėga. Tą jo ypatingą nuojėgą, kurią ir savarankis galvočius įneša į mokslą (tik šis ją į mokslą įneša sistematiškai išsireikšdamas), suteikia jam viso pasaulio vienybės ir gražybės pa­ jautimas, tas ypatingas organas, iš kurio - kaip vienas pran­ cūzas sako - taip pat „didžios mintys kilsta“ - širdis. Taigi jeigu norime būti tikrais dailos rašytojais, patys tu­ rėkime jautrias širdis ir mokėkime giliau pažiūrėti į širdis žmonių, kuriuos norime aprašyti. Ciurichas, 1905.II.5

1Žr. jo nedidelę, bet pamatingą knygelę „Deutsche Poetik“ (autoriaus išnaša).

296

ATVI RAS I S LAI ŠKAS DAI LI OS I OS LI TERATŪROS IR KALBOS MYL Ė T OJ AMS

Negaliu pasigirti, kad į tą gyvenimą labai linksmai žiūrė­ čiau. Teisingiau bus pasakius, kad liūdnom akim j jį žiūriu. Tačiaus ir aš daug ko nuo jo laukiu. Jeigu pats daug ko ir netikiu pamatyti, tai vis tik tikiu, kad ateityje žmonės bus daug geresni ir laimingesni, kaip dabar yra, - kad teisybė, dora ir laisvė galų gale paims viršų ir, jeigu ir nesutrupins savo priešams galvų (nes tikroji teisybė, dora ir laisvė netu­ rėtų niekam galvų trupinti), tai vis tik prašalins juos iš pir­ mųjų gyvenimo eilių, atims valdžią iš jų rankų arba pavers juos savo šalininkais. Kai pirm dvejų metų, būdamas užsieniuose, perskaičiau laikraštyje trumpą žinelę, kad lietuviams jau sugrąžinta spau­ da, man šilta ir gera rados krūtinėje. Bet negaliu pasigirti, kad būčiau tada labai apsidžiaugęs: tuojau galvon įlindo min­ tis, kad tosios spaudos laisvė bus labai labai siaurutė, kad nedaug kas galima bus rašyti, kad net nekalti apsakymėliai bus ginami, persekiojami. Ir pasirodė, kad toji mintis buvo teisinga. Bet nuo tos valandos praėjo jau dveji metai. Da­ bar, ačiū Dievui, galima ne tik nekaltus apsakymėlius spaus­ dinti, bet ir rašyti tokius daiktus, už kuriuos dar visai nese­ niai kalėjimuose pūdė ir Sibiran siuntė. Žinoma, teisybė ir dabar yra dar labai labai varžoma ir persekiojama, bet vis tik nors žodžio „laisvę“ jau šiokią tokią turime. Ir drąsesnieji, 297

kaip va „cicilikai“, ir visi kiti politikai tąja laisve naudojasi. Ir, Dieve, jiems padėk!.. Taigi, regis, tik džiaugtis reikėtų, kad gyvenimas nestovi ant vietos, žengia pirmyn. Tačiaus man liūdna, labai liūdna. Galbūt mano būdas tame kaltas, nežinau. Mane kremta viena mintis. Ir toji mintis jau seniai mane kankina. „Ciciliku“ ar kitu kokiu politiku aš būti negaliu: neturiu tam tikslui nei fiziškos, nei dvasiškos galios, nejaučiu „pašaukimo“. Pilnai esu persitikrinęs, kad iš mano politikavimo būtų tokia nau­ da, kokia ir iš penktojo rato vežėčiose. Tai kas gi man reikia daryti? Juk aš noriu dirbti, labai noriu... Aš myliu dailiąją literatūrą. Apie tą literatūrą visados gal­ voju, ją naktimis sapnuoju. Jinai man ramumo neduoda. Joje galbūt ir savo „pašaukimą“ rasčiau. Žinau, kad tokių, kaip aš, ir daugiau yra. Bet tuo tarpu, kad visokie politikai į partijas susispietę, mes, dailiosios literatūros mylėtojai, esa­ me išsiblaškę, vienas antro nepažįstame ar nenorime pažin­ ti. Tas liūdnas dalykas man rankas ir pakerta... Spaudą leidus, aš daug nuo lietuvių literatūros laukiau. Tikėjau, kad knygų ir laikraščių skaičius labai pasidaugins, tikėjau, kad ir dailioji literatūra mažų mažiausia vieną laik­ raštį turės savo. Maniau, kad ir lietuvis literatas nors pusba­ džiai galės iš savo darbo gyventi. Bet mano tikėjimas mane apgavo. Knygų, tiesa, dabar daug daugiau išeina kaip pir­ ma, laikraščių skaičius didėlesnis, tačiaus dailioji literatūra ne tik savo laikraščio neturi, bet toli užpakaly atsiliko ir trypsi ant vietos kaip supančiota. Ir iš tiesų jinai supančiota. Supančiojo ją politika. Dabar kiekvienas politikauja, kiek­ 298

vienas nori būti penktuoju ratu vežėčiose. O naudos iš to nei vieniems, nei antriems nėra. Velka svetimą jungą - pat­ sai nežino kam. Paklausyk kokio politiko: jisai tau pasakys, kad tiktai jisai teisingas, kiti visi - mulkiai. Ir jam sekas! Ar negerai būtų, kad ir dailiosios literatūros mylėtojai daugiau savim tikėtų, labiau save mylėtų, o nevergautų tik kitiems. Tada gal ir jiems labiau sektųsi... Kai atsimenu V Kudirkos straipsnius ir pasikalbėjimus „Var­ pe“, Povilą Višinskį su jo draugėmis ir draugais ir jųjų kalbas ir troškimus, man randas taip gaila tos netolimos praeities, kad kartais neturiu kur dėtis. Taip mes nuo tosios praeities atsilikome. Kačerginė, 1906

299

R E D A K C I N Ė S P A S T A B OS

Šioje knygoje - visi vertingiausi Jono Biliūno kūriniai - apsaky­ mai, apysaka „Liūdna pasaka44, literatūros kritika. Tekstai paimti iš J. Biliūno „Raštų44tritomio, „Vagos44išleisto 1980 m. „Raštus44suda­ rė ir komentarus jiems parašė kultūrologe Meilė Lukšienė, redagavo prityręs literatūros palikimo rengėjas Jonas Pilypaitis. Po Atgimimo, pradėjus skelbti autentiškus klasiko tekstus, paaiškėjo, kad minėta­ me leidinyje (daugiausia „Liūdnoje pasakoje44) esama nedidelių ku­ piūrų - tada cenzūra rusus vadinti okupantais draudė. Mūsų leidime minėti praleidimai grąžinti į tekstą. Be to, laikytasi autoriaus nuosta­ tos žodžius Dievas, Viešpats, Kalėdos, Velykos, Šventasis Raštas ra­ šyti iš didžiųjų raidžių. Taisyta pagal 2006 m. „Baltų lankų44išleistą kūrybos rinktinę „Liūdna pasaka44.

300

Turinys

STEBUKLO

POJŪTI S

Viktorija Daujotytė

APSAKYMAI

/5

IR APYSAKA

BETĖVI S / 1 7 KLEBONAS / 2 4 VĖJ O MALŪNAS / 2 9 PER SAPNĄ / 3 7 P I RMUTI NI S STREI KAS / 4 5 KAIP CARAS ALEKSANDRAS TRETYSI S VAŽI AVO / 51 BE DARBO / 5 6 ANT P LENTO / 6 4 PABĖGĖLI S / 66 NEKALTOS AUKOS / 87 MAŽAS PAVEI KSLĖLI S IŠ GARBI NGO ŽMOGAUS GYVE NI MO / 88 „ ANT UE TLI BERGO G I E D R A ! “ / 9 4 ŽVAI GŽDĖ

/ 97

PŪGA KALNUOSE / 103

301

KŪDI KYSTĖS SAPNAI / 1 0 7 KELIU

/119

P AKELEI VI NGI / 1 2 3 NE MUNU / 1 2 7 VAGI S / 135 TI KĖJ I MAS / 141 LAI MĖS ŽI BURYS / 143 KLI UDŽI AU / 1 4 9 JI IR JIS / 151 DOBI LŲ KUOKŠTELĖ / 153 RYŠYS / 154 J ONI UKAS / 156 PI ESTUPYS / 166 LAZDA / 173 UBAGAS / 182 SVEČI AI / 189 ABEJ OJ I MAS / 199 B R I S I A U S GALAS / 207 VI ENĄ RUDENS DI ENĄ. . .

/ 211

NAKTI ES ŠMĖKLOS / 217 NELAI MĖ / 2 1 9 LI ŪDNA PASAKA Apysaka / 222

302

LI TERATŪROS KRI TI KA

ŽEMAI TĖS „ P AVEI KS LAI “ / 2 5 7 API E LI ETUVI ŠKOS LI TERATŪROS PRADŽI Ą / 2 7 0 MŪSŲ GYVE NI MO DI LGĖLĖS IR USNYS / 2 8 6 ATVI RASI S LAIŠKAS DAI LI OS I OS LI TERATŪROS IR KALBOS MYLĖTOJ AMS / 2 9 7

REDAKCI NĖS PASTABOS / 3 0 0

B IL I Ū N A S , JON AS Bi 2 5 1

IR RADOS STEBUKLAS: APSAKYMAI, APYSAKA, LITERATŪROS KRITIKA JONAS BILIŪNAS; SUDARĖ VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS: - VILNIUS: LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2007. - 302 p. (LIETU VIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, ISSN 1822-2307; NR. 9) KN. TAIP PAT: STEBUKLO POJŪTIS VIKTORIJA DAUJOTYTĖ, p. 5-13 ISBN 97 8-9986- 39-488-4

Vertingiausi Jono Biliūno (1879-1907) kūriniai: visi apsakymai, apysaka „Liūdna pasaka“, literatūros kritika. Atstatytos tekstų kupiūros, pasitaikančios ankstesniuose klasiko kūrybos leidimuose. UDK 888.2-1+888.2.09 S E R IJ A L IE T U V IŲ XX

LITE R A T Ū R O S A M Ž IU S ,

LOBYNAS

KN. 9

Jonas Biliūnas IR RADOS STEBUKLAS A P S A K Y M A I, APYSAKA, LITE R ATŪ R O S

K R IT IK A

Sudarė Vytautas Girdzijauskas Dailininkas Romas Orantas Korektorė Virginija Savickienė Maketavo Dalia Kavaliūnaitė Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

2007 05 30. 10,0 leidyb. apsk. 1. 631-oji leidyklos knyga. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, K. Sirvydo g. 6, LT-01101 Vilnius, www.rsleidykla.lt / info(a rsleidykla.lt Spausdino UAB „Logotipas“, Utenos 41a, LT-08217 Vilnius.

Juozas Baltušis Jonas Biliūnas Kazys Binkis Kazys Boruta Bernardas Brazdžionis Petras Cvirka Janina Degutytė

AMŽI US

Jonas Avyžius

‘ XX

Jonas Aistis

Juozas Grušas Marius Katiliškis Vincas Krėvė Vytautas Mačernis Maironis Eduardas Mieželaitis

LOBYNAS

Dalia Grinkevičiūtė

Salomėja Nėris Henrikas Radauskas Bronius Radzevičius Ieva Simonaitytė Balys Sruoga Šatrijos Ragana Ignas Šeinius Antanas Škėma Juozas Tumas-Vaižgantas

LITERATŪROS

Vincas Mykolaitis-Putinas

Judita Vaičiūnaitė Antanas Vienuolis Žemaitė ISBN978-9986-39-488-4

9 789986 394884

LIETUVIŲ

Antanas Vaičiulaitis