Linksmam būti yra sunkiausia : romanas, apsakymai 9986394295

Table of contents :
ANTANAS
VAIČIULAITIS
LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA
VALENTINA
i. Suradimas
ii. Viena Geisaties vėžiautoja
m. Senelis
iv. Vaišės
v. Viškose
vi. Laukimo dienos
vii. Aviliai
viii. Bokštas
ix. Margas raštas
x. Namuose
xi. Liepžiedžiai
xii. Valentina
xiii. Kaitra Kirbynėj
xiv. Vėtrų sūkuriai
xv. Paskutinė vargonų giesmė
Turinys
Blank Page

Citation preview

>N S

< X X

♦

< C/5

Z

>PQ O I—I

c/i

o Pi o

H

< Pi M

H hH .-J

D*

Antanas Vaičiulaitis

>

Linksmam būti yra sunkiausia

D

romanas, apsakymai

HH

H w HH hJ

ANTANAS VAIČIULAITIS

E

L I ETUVI Ų LI TERATŪROS LOBYNAS

ANTANAS VAIČIULAITIS LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA Romanas Apsakymai

LI ETUVOS RAŠ YT OJ U S Ą J U N G O S L E I D Y K L A

V I L K I

U S

UDK 8 * £ t2-3

Va67

SERIJA LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, NR. 4 LEIDŽIAMA NUO 2005 M. SERIJOS LEIDIMO MECENATAI ČESLOVAS IR RAMŪNAS KARBAUSKIAI VISUOMENINĖ REDAKTORIŲ TARYBA: VIKTORIJA DAUJOTYTĖ, ALGIS KALĖDA, ČESLOVAS KARBAUS KIS, PETRAS PALILIONIS, VALENTINAS SVENTICKAS

ISBN 9986-39-429-5 ©Sudarymas, Donata Linčiuvienė, 2006 ©Juozas Aputis, Gyva tai, ką išsaugo kūrybos tikrovė, 2006 ©Apipavidalinimas, Romas Orantas, 2006 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006

GYVA TAI , KĄ I ŠSAUGO KŪRYBOS T I KR OVĖ

Vaičiulaitis - vienas tų retų atvejų mūsų literatūroje, kai išsilavinimas ir pasaulio kultūros pažinimas pasiekia tokį laipsnį, kai nebejauku žinojimą demonstruoti, - aiškumas tampa pagrindine saviraiškos forma. ALBERTAS ZALATORIUS

Antano Vaičiulaičio (1906.VI.23-1992.VII.22) vardas mokyklose ir auditorijose po ilgos pertraukos aiškiau pasigirdo tiktai pastaraisiais laikais, po naujosios Nepriklausomybės paskelbimo. Netgi tie, kurie vidurines ar aukštąsias mokyklas yra jau seniai palikę, šio talentingo Lietuvos rašytojo kūrinius (geriausiu atveju - tiktai kai kuriuos) skaitė patekę į kokio anos Nepriklausomybės laikų inteligento biblioteką, užtikę panašių raštų apsišvietusio kaimiečio pirkioje arba studijų me­ tais gavę leidimą prieiti prie vadinamųjų specialiųjų fondų. Šiandien, kai visi Antano Vaičiulaičio raštai jau sudėti mūsų bibliotekose arba namie knygų lentynose, kaži kaip net nejauku pagalvoti, o dar nejau­ kiau ir sunkiau suprasti, kodėl sovietuos laikais jo raštų taip bijota, kodėl skaitytojas taip saugotas nuo tų raštų idėjų. Antanas Vaičiulaitis buvo ne tas rašytojas, kuris barškėdamas riedėtų kokiais nors plikos, paviršinės politikos keliais - ano meto ideologus gąsdino jo kūrybos žmogiškumas, pasaulėjautos giluma, krikščioniška žmogaus meilė, atjau­ ta, skaidrus tos kūrybos liūdesys - kad žmogus taip dažnai turi suklupti, suklupęs bandyti atsikelti ir vėl sakyti, kad gyvenimas yra gražus. 5

Dabar, kas nori, gali skaityti ne tik Antano Vaičiulaičio raštus, bet ir tai, ką apie jį parašė kiti - amžininkai, mokslininkai, literatūrolo­ gai. Minėtini labai giliomis įžvalgomis pasižymintys A. Zalatoriaus, V Kubiliaus, A. Liulevičienės straipsniai ar studijos. Koks jis buvo, kokia buvo jo kūryba, ką ji sako ar gali pasakyti mums šiandien - po daugelio metų, jau netgi po šimto, nuo Antano Vaičiulaičio gimimo dienos? Iš kur rašytojas atėjo, iš kur ir kaip savin kaupė to laiko Europos literatūros nektarą, nenutoldamas nuo savo krašto žmogaus? Bene įspūdingiausi Antano Vaičiulaičio metai buvo 1936-ieji: tada išėjo iki pat šiol patrauklumo neprarandantis romanas „Valentina“ ir apysaka „Mūsų mažoji sesuo“, studija „Natūralizmas ir lietuvių lite­ ratūra“ - pataisytas, papildytas studijų Kauno universitete diplomi­ nis darbas. Romanas „Valentina“ laimėjo „Sakalo“ leidyklos premiją. O kas buvo prieš tą sėkmių ir laimėjimų laiką? Gimtinės lygumos (jis gimė 1906 m. birželio 23 d.) Vilkaviškio apskrityje Didžiųjų Šelvių kaime, vienkiemyje, kur ir dabar dar yra išlikusi troba, tiesa, ne toji, kur rašytojas gimė, o naujesnė, bet joje busimasis rašytojas praleido dalį savo vaikystės (senosios trobos nugriovimą vėliau jis aprašė no­ velėje „Kur bakūžė samanota“). Pirmojo pasaulinio karo metais An­ tanas Vaičiulaitis mokslus pradėjo Vilkaviškio pradinėje, o baigė jau po karo prie geležinkelio stoties atidarytą mokyklą, 1920 m. įstojo į Vilkaviškio gimnazijos antrąją klasę. Gimnazijoje pramoko vokiečių kalbą, greitai - ir prancūzų, įniko į skaitymus, nes gimnazijoje buvo gana turtinga biblioteka - šitaip pamažu ėmė skleistis jaunojo gim­ nazisto polinkis prie literatūros, be to, ir pavyzdį turėjo gerą: ne ką vyresnė už jį tos pačios gimnazijos moksleivė Salomėja Nėris jau garsėjo ne tik Vilkaviškyje, bet Kaune ir Lietuvoj. Iš pradžių jis už­ simojo versti vokiečių poetus, rašė ir pats eilėraščius ir juos siuntinėjo 6

į Kauno žurnalus, bet labiausiai viltis ir norus sužadino vaizdelis ar noveliūkštė, kurią 1926 m. išspausdino mėnesinis moksleivių žurna­ las Ateitis. Siame žurnale debiutavo ne tik Vaičiulaitis, bet daug vė­ liau išgarsėjusių rašytojų, taip pat S. Nėris ir J. Paukštelis. Beje, Anta­ nas Vaičiulaitis paskui šį žurnalą kurį laiką ir redagavo. Pagautas pir­ mojo pasisekimo ir paklusdamas nuojautai 1927 m. Antanas Vaičiulaitis įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulte­ tą studijuoti lietuvių literatūros, šalia pasirinkdamas dar ir prancūzų literatūros studijas. Universiteto profesoriai ir dėstytojai (daug įta­ kos jaunam rašytojui turėjo „Šatrijos“ meno sambūris, kuriam iš pra­ džių vadovavo ir kurį globojo profesorius J. Eretas, vėliau - V My­ kolaitis-Putinas), gausi lektūra, smalsus ir imlus jaunojo rašytojo protas sparčiai ugdė, formavo anos Nepriklausomos Lietuvos inteligentą, kūrybos žmogų, godžiomis akimis sekantį viską, ką gali aprėpti išsi­ lavinimas, pažintis su naujaisiais kultūros ir literatūros vėjais didžių­ jų kultūrų kraštuose. Jau baigęs universitetą jis išverčia O. Milašiaus „Poemas“ (1931), A. Maurois „Sielų svėriką“ (1932), išleidžia pir­ mąsias savo knygas - apsakymus vaikams „Vakaras sargo namely“ (1932), novelių rinkinį „Vidudienis kaimo smuklėj“ (1933). Neilgai mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1936-1938 m. studijavo pran­ cūzų literatūrą Grenoblio ir Sorbonos universitetuose Prancūzijoje, į prancūzų kalbą vertė Nėries, Aisčio, Brazdžionio kūrinius ir skelbė juos prancūzų periodikoje. Pažintys su žymiais ano laiko prancūzų kūrėjais, meno parodos, pokalbiai ir diskusijos, pati Paryžiaus at­ mosfera taip stipriai kėlė jaunojo rašytojo dvasią, kad iš po jo plunks­ nos pasipylė gausybė kūrinių, tarp jų - ir romanas „Valentina“, kurį Grenoblyje parašė per tris mėnesius (pridėkime ir kelionių įspūdžių knygelę „Nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio“, 1937). Gyvendamas už­ sienyje, atidžiai stebi ir savo krašto kultūrinį gyvenimą, Lietuvos pe­ 7

riodikoje spausdina recenzijas, straipsnius - greitai atsiduria kultū­ ros žmonių centre, stebindamas ir kartu savotiškai lavindamas visus, kurie jo rašinius skaitė. 1968 m. šio straipsnio autoriui rašytojas A. Gricius su jam būdin­ gomis šmaikštaus humoro intonacijomis pasakojo, kaip net didysis šaipūnas ir išdaigininkas P. Cvirka, kai tik imdavo ką pasakoti ar aiškinti iš Prancūzijos atvažiavęs Antanas Vaičiulaitis, klausydavosi pritilęs ir pakreipęs pasakotojo pusėn veidą: „Eik tu, ar gali būti? Tikrai?..“ 1940 m. Antanas Vaičiulaitis pradėjo dirbti Lietuvos atstovybėje Romoje, tų pačių metų pabaigoj išvyko į JAY kurį laiką dėstė lietu­ vių kalbą vienuolių marijonų Marijanapolio kolegijoje, vėliau pran­ cūzų kalbą Scrantono universitete (1947-1951), netrumpą laiką gy­ veno Niujorke, galiausiai persikėlė į Vašingtoną. Be grožinės kūry­ bos, jis daug jėgų skyrė Aidų žurnalui, nuo 1951 metų dirbo Amerikos balso radijuje. Vyresnio amžiaus žmonėms retkarčiais yra tekę girdė­ ti jo balsą - pro sovietinių radijo maišytuvų burzgesį ir švilpesį... Būdamas Amerikoje pakartotinai išleido daugiau ar mažiau taisytus svarbesniuosius savo kūrinius, o laisvesniu laiku užsidegęs vis naršė prancūzų literatūrą, ieškodamas joje Lietuvos, jos kultūros ar litera­ tūros atspindžių... Antanas Vaičiulaitis mirė 1992 metais liepos 22 dieną, 1999-ais perlaidotas šalia tėvų kapo Vilkaviškyje. Ten palaidota ir urna su jo žmonos Joanos (mirė 2003) pelenais. Rašydami ar kalbėdami apie ryškiausius Antano Vaičiulaičio kūri­ nius, dar jo amžininkai nelengvai sutardavo, ką būtų galima nurody­ ti kaip esminius jo beletristikos patrauklumo, gražumo bruožus. Be abejo - juvelyriškai švarią kalbą, kur neužkliūsi už kokio nereikalin­ go, ne vietoj ištarto žodžio, pastraipos ar puslapio. Autorius labai 8

natūraliai jaučia, kada, kur ir kę>dėl reikia kokį nors motyvą paryš­ kinti, o kur lyg ir pridengti vos permatoma miglele, kad paskiau, po kokių dvasinių perversijų, prieš mus atsivertų išgyvenimų ir prasmių paveikslas. Ta prigimtinė meistro nuojauta kuo toliau, tuo labiau bu­ vo grindžiama svetimų kraštų literatūros ir meno pažinimu ir ste­ bėtinai natūraliu jų pagavimu savin, savo krašto žmogui, savo trobai ir naujiesiems savo krašto laikams. Antanas Vaičiulaitis, anot A. Za­ latoriaus, ar tik nebus kone vienintelis Lietuvos rašytojas, iš tikrųjų labai gerai pažinęs savo meto aplinkinių kraštų menininkų kūrybą, ją perpratęs, su ja supažindindavęs Lietuvos skaitytoją vertimais ar straipsniais, o pats savo kūrybai iš jos pasiimdavęs tik tiek, kiek ke­ liautojas gali pasiimti svetimo krašto gamtos grožybių: siela suspur­ da nuo neregėtų kalnų ar upių, nuo krioklių ar vandenynų, bet visa tai ir lieka tiktai tavo sieloje, tavo atminty - į savo lygumas, į savo Kauną tų stebuklų juk neparsiveši! Mūsų dienų žmogus, ypač jaunasis skaitytojas, gerokai išdirgintas nervingos, drastiškos, kartais brutalios verstinės ir savosios literatū­ ros, paėmęs Antano Vaičiulaičio raštus į rankas, iš pradžių gal kiek atsainiai ir šiaušdamasis skaitys pirmąsias šio rašytojo kūrybos pa­ straipas, tačiau netrukus turės pajusti, kaip ta rami, santūri, paprasta ir, atrodo, kasdieniškos būties upė tekėdama ima tau kalbėti apie žmogaus pasireiškimo keistumus ir paslaptis, kaip iš smulkmenų, iš paprastų paprasto žmogaus patyrimų auga, didėja kalnas, į kurį rei­ kia kopti, o dar dažniau - nuo kurio reikia leistis ne visada suvoktos ir atpažintos jėgos stumiamam - savo paties stiprybės, silpnybės, lem­ ties ar Aukščiausiojo valios. Iš ilgaamžių gyvenimo sanklodų sklindanti namų, šeimos šiluma, išėjimas iš įprastinio gyvenimo, susidūrimas su svetima, nepatirta, dažnai priešiška valia ir galia, moters ir vyro santykių paslapčių 9

sumaištys - yra svarbiausios ir stipriausios Antano Vaičiulaičio kūri­ nių herojų dvasinės stiprybės išbandymų sandūros, keliančios, kai tos stiprybės esama, ir žlugdančios, kai ji ima blėsti. Ir anuo metu, kai novelių rinkinyje „Pelkių takas“ (1939) buvo išspausdinta Antano Vaičiulaičio „Šiaurietė“, ir vėliau, kam teko apie šio rašytojo kūrybą kalbėti, visi sakė, jog tai ypatingas kūrinys, stip­ rus ir žmonių santykių sanklodos sudėtingumu, ir pačia kūrinio for­ ma, kompozicija. Ši novelė yra bene labiausiai „įslaptintas“, klaustu­ kų prismaigstytas Antano Vaičiulaičio kūrinys. Pradedamas ramiais, bet jau neaiškia grėsme alsuojančiais sakiniais ir vaizdais, kliuvinėdamas už anam metui būdingų vaizdų ir detalių, novelės herojus saky­ tum žygiuoja savo kasdieninius žygius - tačiau kuo toliau, tuo viskas darosi neįprasčiau ir grėsmingiau. Štai novelės pradžia: „Vieną ūka­ notą rudens vakarą keliu ėjo žmogus, nulenkęs galvą ir pro­ tarpiais lazda ieškodamas kietesnės vietos kojai, nes buvo tokia dumb­ lynė, kad jo batai apsivėlė moliu ligi pat aulų viršaus. Kryžkelėje sustojęs, skaitė jis parašus ir giliai atsikvėpė, žiūrėdamas priešais sa­ ve. Matyti jis nieko nematė, nes migla buvo taip tiršta, kad už poros žingsnių jau nyko medžiai“. Novelės pradžioje autorius visą šitą ju­ dėjimą atomazgos link panardina į rūką, neleidžiantį praskysti, iš­ drikti pagrindiniam tikslui, kurį skaitydami vis nujaučiame - tas žmo­ gus eina į namus parsivesti kadaise pas ūkininką tarnauti išleistos savo žmonos, o kad samdantis ūkininkas nežinotų, jog ji ištekėjusi, moteris buvo pasinaudojusi sesers dokumentais. Eidamas dabar parsigrąžinti žmonos, žmogus lyg užkeikimą kartoja laiką, tą aštriadantę gyvenimo dildę, apverčiančią viską aukštyn kojomis: „Dveji me­ tai, dveji metai!“ Kad per tuos metus kaži kas yra atsitikę, nujaučia­ me ne tik skaitantieji, bet ir atėjusysis vyras, kuris, temstant pasiekęs sodybą, neina prie durų, o šiurpiai žvelgia pro langą į pirkios vidų. 10

„Šviesa veržėsi pro ūkanas, kurios šėmu ratu gulė ties langu. Atgrę­ žęs nugarą, užsikniaubęs ant stalo, kažką knibinėjo žilas vyras. Kitas, jaunas ir garbiniuotais plaukais, sėdėjo prie lopšio ir supo jį basa koja.“ Štai bemaž ir visa paslaptingoji gija, lydėjusi keleivį ir skaity­ toją iki to lango: jo tarnauti iškeliavusi žmona jau ištekėjusi už kito, jos vaiką supa garbanotojo basa koja. Kai viskas išaiškėja, lyg koks lemties balsas pasigirsta ūkininko, dabar jau uošvio, balsas. „Pas Dievą parašyta: ji priklauso pirmajam...“ Negalėdama atlaikyti užgriuvu­ sio lemties spaudimo, novelės pradžios keleivio žmona Onutė nu­ sižudo. Mirtis - tas baigtinis taškas, vienus kūrinių herojus paly­ dintis į amžinybę, o kitus išdeginantis jau visai kitokiam gyveni­ mui, dažnai yra savotiškas gelbėjimosi ratas ne viename Antano Vaičiulaičio kūrinyje, {žvalgusis Antano Vaičiulaičio prozos tyrinė­ tojas A. Zalatorius, kalbėdamas apie mirties motyvą jo kūryboje, rašė: „Mirties įrikiavimas į natūralių gyvenimo reiškinių gretą, ko gero, kilo iš autoriaus ir herojų tikėjimo pomirtiniu gyvenimu, tik šiuo atveju ne tas svarbiausia“. Tikrai ne svarbiausia. Ne vien tikė­ jimas pomirtiniu gyvenimu mirtį paverčia sielos skaidrintoju, arti­ mojo praradimas atgaivina pačias gražiausias gyvųjų pajautas, iki skaudulio nubrūžina sąžinės apnašas ir šitaip palengvina busimąją kelionę ten, kur jau nuėjo tavo artimieji. {sidėmėtina Antano Vaičiulaičio kūryboje yra tai, kad dvasios skaidrintoju vaidmenys dažniausiai paskiriami moterims. Jos visa­ da arčiau sunkiai apčiuopiamos nuojautos skleisti harmoniją, išeiti, pasitraukti, kai gyvenimo aplinkybės suveda į likimo tvoromis ap­ tvertą ratą, iš kurio išeiti tėra vienintelis kelias. Kai šiandien skaito­ me „Šiaurietę“ ar „Valentiną“, mes, dabartiniai žmonės, kūryboje, taip pat ir gyvenime patyrę gausybes būties sankirtų ir sprendinių, galimas dalykas, ne kartą stabtelėsime ir pagalvosime: kad Vaičiu­ 11

laičio vaizduojamas gyvenimas yra pernelyg švelnus, atlaidus, kad jame herojai tarytumei niekur skaudžiau nesusibraižo nei savo kū­ no, nei širdies, betgi stabtelėję taip pat suprasime, kad šitoje kūry­ boje visi tie skauduliai iš išorės perkeliami į vidų, į kūrybos sugesti­ jų vidų, jau į meno, o ne į tikrąjį gyvenimą - šit kodėl jie atrodo ne tokie grėsmingai nepakeliami, o tarytumei ir būtini, kad pasidary­ tum geresnis. Tai, kas vyksta aplink mus, yra būtinybė, sakome - objektyvūs da­ lykai, o tai, kaip suprantame, pajaučiame, kaip ir ką gebame perteik­ ti kitiems - priklauso nuo mūsų prigimties, patyrimo, išsilavinimo, išsiauklėjimo. Kad ir kiek dabartiniais laikais būtume ekranuose ir gatvėse pamatę ar patyrę išbjaurotos, išjuoktos meilės reginių, Anta­ no Vaičiulaičio „Valentiną“ dažnas skaitysime kaip jaukų, gražų pir­ mosios meilės laišką - naiviai išmintingą, nes tas jausmas visada pro bet kokias gyvenimo praktikos bjaurastis švyti kaip brangakmenis, padedantis jei ne pakilti iš kokios gyvenimo klampynės, tai nors guos­ tis, kad ne visada buvo taip. Pirmąkart pajustas vyro ir moters trau­ kos laukas yra tai, ką pamato „Valentinos“ Antanas, prisiminęs ka­ daise sutiktą mergaitę rausva suknele, ties krūtine laikančią sugniaužtą nosinuką: „Nusivylęs matė prieš save kažką užskleista, matė būtybę artimą ir drauge nesugaunamą, matė moterį beveik kaip kokią idėją, nenumaldomai tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovin­ čią toli ir savo alsavimu atliepiančią tūkstančiuos širdžių - visų vyrų apmąstymuos ir troškimuos“. Ir „Valentinoje“ - tame ar tik ne la­ biausiai spurdančiame žmogaus potroškių, pasielgimų, išsikalbėjimų Antano Vaičiulaičio kūrinyje - baigmė panaši kaip „Šiaurietėje“: iš visų pakampių užplūdusį gyvenimo sunkumą vienas palieka mirda­ mas, kitas tą mirtį išgyvendamas. Ir čia mirtis ištinka merginą. Vertė­ tų pridurti dar ir tokį dalyką: čia irgi gyvenimo tėkmei sukliudo sveti­ 12

ma jėga, svetimas žmogus, inžinierius, paskolinęs pinigų Valentinos tėvams ir šitaip lyg ir gavęs teises į Valentiną; bet ir dar vienas ypa­ tingai subtilus rašytojo pastebėjimas: moterims turbūt, matyt, yra lemta labiau aukotis, o vyrai, meilės lauke susidūrę su kokiomis nors kliūtimis, pūsdamiesi vyriškumu, patys dažnai nė nepajunta, kaip aklo vyriškumo apimti nukerta šaką, ant kurios galėjo ir ji, ir jis jau­ kiai sėdėti... Romane įsimaišiusi svetima jėga, inžinierius Modestas, nėra tokia baisi kliūtis, kurios negalėtų įveikti gimnazistiškai filoso­ fuojantis Antanas, bet jis nė nebando ginti savo teises. Visa aplinku­ ma romane alsuoja grožiu, gerumu, varpų gaudesiu, Valentinos jaus­ mų skaidrumu, bet ji taip pritvinkusi ir naujos, svetimos jėgos, sveti­ mos lemties, kad stačiai nėra kur dėtis, ir Antanas, pats gal to nesuvokdamas, jau nebegali visos tos gyvenimo tirštumos suimti, ap­ rėpti, jautriam, bet prisirankiojusiam ne gyvenimo, o knyginės iš­ minties, jam neužtenka jėgų visa tai suvaldyti ir paversti savastim. Išeitį ir čia randa moteris: Valentina pasitraukia iš gyvenimo. Moters grožis, paslaptingumas, jos kaži koks giluminis gyvenimo permanymas ir pagavos - įsidėmėtina Antano Vaičiulaičio kūrybos žymė. Ir daug vėliau, jau Amerikoje, išleistame novelių rinkinyje „Vi­ durnaktis prie Šeimenos“ (1986) yra „Vieversė“ ir „Tarp šieno pra­ dalgių“ - kūriniai, teigiantys mįslingąjį moters grožį. Jau kelintą kartą naujosios Lietuvos laikais Antano Vaičiulaičio raš­ tai ateina į dabartinio skaitytojo namus. Įmynęs labai ryškų ir gilų pėdsaką prieškario Lietuvos literatūroje, išvykęs iš gimtojo krašto prieš Antrąjį pasaulinį karą, sekęs abiejų okupacijų Lietuvą iš tolu­ mų, ją apmąstęs ir niekada nuo jos ir jos kultūros nenuleidęs žvilgs­ nio, su turistų grupe pirmąsyk į tėvynę jis atvyko 1979 metais. Mes, keli literatai, tada valandėlei su rašytoju susitikome pas jo studijų bičiulę Ramutę Ramunienę. Atminty liko jo džiaugsmu spindinčios 13

akys, kai pasakojo, kaip su kartu atvykusia dukra Danute nuo Auš­ ros Vartų ankstų rytą juodu pėsti keliavo per Vilniaus senamiestį... Paskutinį kartą su Antanu Vaičiulaičiu ir jo žmona Joana būrelis vilniškių 1988 metų birželį stovėjome Katedros aikštėje, Sąjūdžio mitinge. Lietui pliaupiant Antanas Vaičiulaitis vis išlįsdavo iš po skė­ čio, trynė iš džiaugsmo rankas ir tyliai šūkčiojo pamatęs minioje Ne­ priklausomos Lietuvos trispalves vėliavas. Tų pačių metų kalėdinia­ me sveikinime jis rašė: Jau tiek laiko prabėgo nuo tos iškilmingos valandos, kai sykiu stovėjome prie Katedros... O aplinkui - ištisos minios žmonių. To lemtingo vakaro, tų minių, tų jaunų veidų ir išky­ lančių vėliavų aš niekados nepamiršiu - ten stovėjo tikroji Lietuva ir tikrieji jos troškimai“. JUOZAS APUTIS

14

VALENTINA ROMANAS

Štai mes girdėjome apie ją Efratoje, radome ją girios lygumoje. Ps 132,6

i. Suradimas

Dievo sūnūs pamatė, kad žmonių dukros buvo dailios. GEN 6,2

Balti ir saulėti akmenys grimzdo pakelės laukų žalume, slė­ pėsi už ore sustingusių dulkių, o medžiai toli toli ant plento skliautė šakas, palikę siaurą plyšį mėlynam dangaus brūkš­ niui, kuris vingiavo artyn, didėjo ir štai atsivėrė ties galvo­ mis. Giedram aukštumų rėžyje, iškilę į pačias padanges, du gandrai suko ratą - du juodi taškai, be sparnų, be kaklo; tik retkarčiais, kai jie pasvirdavo, saulėje žybtelėdavo jų švie­ sūs gūžiai. Ir rodės, lyg girdėtum juos ten, šalia šėmo debe­ sėlio, švilpiant ir kalenant, o čia jiems atliepė tyli ir nutįsusi daina: kairėj pusėj susėdęs kaimiečių būrelis niūniavo liūd­ nai, linguodami visu liemeniu, kaip valtininkai ant irklų di­ delėje ir ramioje upėje. Pro suglaustas blakstienas sekdamas prabėgančius gluos­ nius, Antanas davėsi nešti šitai srovei ir klaidžiojo giriose, vasaros dienų avietynuose. Jis dar labiau prisimerkė, sukry­ žiavo rankas ant krūtinės ir šypsojos lūpų krašteliu: jis lau­ kė kažko įeinant - pats nežinojo dar, kas tai bus. Per kūną nudvelkė vėsus malonumas. Vaikinas atsiminė, kas prie jo artėja: anoji mergaitė, kurią jis prieš gavėnią matė baliuje, toji nepažįstama ir neprašnekinta. Daug lengvų žingsnių 17

tada praskriejo pro šalį, ir kodėl tik ji viena liko?.. Liko jo jaunystėje, atselindama į jį čia darbo valandą, tarsi išspru­ kusi iš knygos raidžių, čia lydėdama jį saulėleidžio metu. Beveik nusigandęs jisai stengėsi atsiminti, kaip ji atrodo, bet neatsiminė. Pro šalį slinko daug matytų bruožų, bet nė vie­ nas nebuvo panašus į ją. Ir kaip tai atsitiko, kad jis galėjo pamiršti? Ir jis galvojo apie tuos visus žodžius, kuriuos bu­ vo jai savo mintyse sudėstęs, apie tuos visus glostymus - ir visa tai buvo skirta jai, tai mergaitei su rausva suknele, su rankomis, ties krūtine laikančiomis sugniaužtą nosinuką ten, salės kertėje. Jis nuo tų rankų kilo aukštyn ir žvelgė į veidą: nusivylęs matė prieš save kažką užskleista, matė būtybę ar­ timą ir draugę nesugaunamą, matė moterį beveik kaip ko­ kią idėją, nenumaldomai tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovinčią toli ir savo alsavimu atliepiančią tūks­ tančiuos širdžių - visų vyrų apmąstymuos ir troškimuos. Jis suprato, kad tai buvo visuotinė ir gera jėga, tačiau jam da­ bar reikėjo tik vienos, tos vienos mergaitės. Atkakliai jis vėl grįžo į aną salės kertę ir sau kartojo: turįs ją rasti, turįs ją gyvą savo akyse išvysti. Prikandęs apatinę lūpą, jisai įsiklau­ sė į kadaise girdėtą muziką. Sklido garsas po garso, sukosi pora už poros - ir nūn jis regėjo: šviesūs jos plaukai lengva vilnim garbiniavosi ir sviro ant ausies, o mėlynos akys pa­ žvelgė į jį... Štai ji! Šita lauktoji - stovi ji ten su kažkokiu vaikišku susitelkimu bei rimtumu... Džiaugsmo nešamas, jisai taip stipriai atsidūsėjo, kad krūptelėjęs paraudo. Kaimiečiai niūniavo kaip niūniavę be­ galinę savo dainą, o šalia, pakėlusi vokus į viršų, kad akių 18

kampuose gulė smulkios raukšlės, jį stebėjo moteris. Jos skruostai ir kaklas buvo nuraudę, o ant sprando įdegimas baigėsi, staigiai dingdamas po lengva mezginių eilute. Gi­ liai, giliai ji atsikvėpė, jos suknelė po krūtine susigarankš­ čiavo ir vėl išsitaisė. Lygioj ir plonoj josios nosy šnervės prasiplėtė, tarsi būtų kažką uodusios, o patys krašteliai ne­ žymiai nubalo. Vogčiomis Antanas tyrinėjo jos rausvą veidą ir mąstė sau: „Jai reikėtų šviesesnių plaukų“. Ir buvo paten­ kintas, nes turėjo kur užmesti nuobodulį. Balti akmenys narstė pro šalį, nusidriekusios dulkės vijosi važiuojančius. Pro langus pūstelėjo gaivesnis oras. Iš girios viršūnių kilo gūburiuota debesio galva, tokia balta, kad Antanui net gai­ lu darėsi bežiūrint į ją. Ir jis kopė į tas žilas viršūnes, iš lėto plaukė drauge su jomis, plaukė netekęs minčių ir jausmų, laimingas savo sielos apsnūdimu ir ana gilia žydruma toly­ bėje. Su abejingu malonumu jis sutiko ir autobuso ūžčioji­ mą, ir garbiniuotas avių kaimenes prie kelio, ir kregždžių švysčiojimą - sekė jas tol, kol išnykdavo girių mėlynoj juos­ toj ar sodų žalume. Jis vėl atsiminė aną mergaitę, vėl šypso­ josi prisimerkęs, tarsi ją regėtų einant ten parugėj. Tačiau vis dar negalėjo sugauti jos skruostų, atgaivinti ją visą, nors buvo tikras ir ramus: taip, sutikęs ją kelyje - pažintų, išskir­ tų ją iš visų kitų būrio. Jis susirūpinęs mąstė, ar lemta jam kada nors bus ją surasti, o gal tą vakarą taip ūmai, vos spėta pamatyti, ji visam laikui, visoms dienoms ir visiems metams pražuvo jam iš tako... Jis nematė, kaip jie pasiekė naujai grįstą plentą ir važiavo 19

šviežiu žvyriaus klodu. Pro šalį traukėsi sodybos, skursnūs kaimeliai, atsiliko artojai prie žagrės ir šienpjūviai su žvil­ gančiais dalgiais lankose. Jovarų ir gluosnių šešėliai sviro ant dirvų. Antanas pasižiūrėjo. Argi jau? Ties plentu gūžėsi eilė pil­ kų medinių namelių su nubaltintais sienojais ir šiaudiniais stogais. - Kirbynė? - pasiteiravo jis, kai autobusas sustojo. - Dar ne, - atsakė jo kaimynė. Ji kėlės ir iš sterblės purtė susinešusias dulkes. - Padanga trūko, - ji dar aiškino. Ir nulenkus galvą laukė, kol gaus išlipti. Nušokus ant plen­ to, ji atsisuko į duris. O Antanas taką tyčia užleido mote­ riai, kuri buvo sėdėjusi už jo ir smarkiai vėdavusi iškvėpintu nosinuku. Jisai suprato panelės žvilgsnį ir juokėsi, kad tarp savęs ir jos įspraudė rubuilę, kuri nūn atsargiai leido koją ant pakopos. Kai lig žemės jai nebuvo jau kur atsispirti, lumptelėjo visu kūnu, išskėtė rankas ir pritūpė. Keleiviai gūrinėjo plentu ar susėdę ilsėjos artėjančio va­ karo vėsume. Antanas nuklydo tarp krūmokšnių, ėjo akių plotu, mynė samanas ir jautė po savo pėda jų minkštumą. Traškėjo žiogreliai, toliau niūksančioje girioje kukavo ge­ gutė. Perbridęs paparčių sodybą ir prisigėręs jų kvapo, jis grįžo prie plento. Šonuos gulėjo suverstos akmenų krūvos. Juos skaldė vienplaukiai darbininkai, vieni pasistatę bures nuo saulės, kiti be pastogės. Priešais, pasisėdęs šieno gniūžtę, taukšėjo apysenis žmogus, apsiavęs vyžomis iš automobilio 20

padangos. Už jo pusnuogis smarkiai skėlė akmenis jaunas vyrukas ir vikriai spyrė žabarą nuo savęs. Antanas matė va­ rinį jo kūną, matė čia giliai įsmengantį, čia vėl išsilyginantį griovį tarp menčių. Pro brūzgus išėjo Antano kaimynė. Ją lydėjo pilkai apsi­ rengęs vyras. Kai juodu prisiartino, darbininkai įniko smar­ kiau daužyti kūjais. - Kaip sekasi, tėvai? - tarė tas vyras. - Dėkui, ponas inžinieriau... Neblogai, - atsakė senis skal­ dytojas. Ir, nusiėmęs akinius, jis šluostėsi prakaitą. - Ehe, vaikine, - kalbėjo inžinierius jaunajam, - sprogdini kaip dinamitas. - Taip... - Daug uždirbsi... Tik per stambios atšaižos. Na, žiūrėk. Ir jis paspyrė skeveldrą. Vaikinas tylėjo. Kai inžinierius su panele nuėjo, jaunasis atsisuko į senes­ nįjį, kuris taip pat liovėsi skaldęs. Juodu susižvalgė - veidai jų buvo panašūs, abiejų šakoti antakiai ir lenktos nosys. „Tė­ vas ir sūnus“, - pagalvojo Antanas. - Jam vis priekabių negana, - murmėjo sūnus. - Ką darysi... - atsidūsėjo tėvas. - Tai esą šiupinį taškau, tai vėl gabalai kaip šuns galva. Ir dar pasipūtęs! Čia suplerpė autobusas. Antanas bėgo tekinas siauru ta­ keliu, o šakos šmėsčiojo pro skruostus. Paparčiai lūžinėjo, skyrė taką ir vėl šiušendami glaustėsi. 21

Keleiviai dar laukė inžinieriaus ir panelės. Kai neskubė­ dami sulipo ir jie, autobusas suburzgė, truktelėjo ir nurie­ dėjo tolyn. Bažnytkaimy, ištiesusios kaklus ir pasiplumpsėdamos, iš kelio bėgo vištos. Gatve basa merga, su rykšte rankoje ir žemę remiančiu sijonu, varėsi du paršu, kurie iš pradžių lap­ sėjo priešais, o paskui žvygaudami sprūdo vienas kairėn, o kitas dešinėn į dilgėlėtus griovius. Tuoj atsiliko šiaudiniais stogais nameliai. Ties miškų viršū­ nėmis raudo dangus, kuriuo plaukė rūsčios debesų keteros.

22

ii .

Viena Geisaties vėžiautoja

Girdžiu viską pranokstančius Mažus sidabro varpelius. JONAS AISTIS

Erdviame prieangyje naujos sienos kvepėjo pušų sakais. Du­ ris pravėrė Genovaitė ir laukė, sugnybusi savo baltą prikyš­ tę. Kažkur savo plyšyje čirpsėjo svirplys. - Ar namie? - paklausė Antanas. - Ne, - atsakė moteris ir nesitraukė nuo slenksčio. „Lyg triobą gintų“, - tarė jis ir užsimetė apsiaustą ant kitos rankos. Kamji laiko jį čia prieangyje? Beveik išdidžiai jis truk­ telėjo pečiais ir pamąstė: grįšiu, kada senelis bus. Tačiau liko­ si laukti - juk laiške rašė, kad parūpino jam kambarį. - Jo tikrai nėra, - kalbėjo Genovaitė. - O pats gyvensi ten. Ji nulipo į gatvę ir rodė: - Matai anas langines? Tai Šėmaičiai... Pas juos turėsi jau­ kų kampą. Teisybė, ten beveik sodžius. - Dar geriau... Tai profesorius jau atkuto? - Ak, sunku jį sugaudyti... Rėplinėja šiaip taip. - Na, labos nakties. - Tokia čia dar naktis. Jis patraukė viduriu gatvės puria žeme. Buvo ramu, lyg ir 23

žmonės, ir gyvuliai būtų išsislapstę ar miegoję. Šėmaičiuos rado visus įėjimus atidarinėtus, bet sutikti nieko nesutiko. Į jo žingsnių bildėjimą kniauktelėjo išlindusi katė, patrynė į staktą nugarą ir nučėpojo per tuščius kambarius. Toli buvo girdėti dėliojant daiktus ir šnekantis. Antanas norėjo sukti į tas kalbas, kai atšlubikščiavo berniukas su perrišta koja. Su­ stojęs žvilgčiojo į svečią, kuris tarė: - Aš iš profesoriaus. - Tai viską žinau, - atsakė vaikas. - Parodysiu. Jis nustypčiojo pirma ir įvedė svečią į ilgą priemenę, už kurios buvo kambarėlis. - Čia, - mostelėjo mažius. - Dėkui. Berniukas pasuko elektrą. Jos šviesoj atrodė jis pablyškęs, su juodais plaukų kuokštais ant akių. - Kur kiti jūs žmonės? - klausė Antanas. - Ežere. - Ko jie ten? - Vėžiauja. - Kodėl tu likai? - Dėl šitos... Ir jis atkišo koją. - Ką padarei? - Perdūriau. - Skauda? - Ne taip baisiai. Tik reikia namie stypsoti. - O kaip vadiniesi? - Vincukas... Jūs pas senelį dirbsit? 24

- Taip. Jį pažįsti? - Aš nepažinčiau! Jis man nosytę andai taip sužnybo - vos nepravirkau. - Žiūrėk!.. O su kuo ten šnekėjaisi? - Mama grįžo. Ir palūkėjęs pridėjo: - Iš Kauno. - Ar esi buvęs Kaune? - Ne... Jūs gi ten gimėt? Papurtė Antanas galvą ir tarė: - Eisiu apsidairyti. - Laimingai, - jį palydėjo ligi durų Vincukas. Vakariniam danguje debesų viršūnės buvo čia raudonos, čia vėl blizgėjo aukso spalvomis, apačioje susiliejusios su juodu girių ruožu ir tamsiais Kirbynės namais, kuriuos vi­ sus pranokdama ant kalvos stūksojo tokia pat juoda bažny­ čia. Ties gatvės alkūne ūkčiojo vienodas balsas: „Ehe, oliawkerdžius ten ginė kaimenę karvių. Sutingusios, dideliais pil­ vais, jos grįžo namo. Tai šėmė, tai žaloji skyrėsi iš būrio ir suko į vartus mykdama melžėjos. Iš bandos sklido šviežio pieno kvapnumas. Tuo geru pieno kvapu dvelkė ir tylus vė­ jelis, vėsiai slysdamas tau per smilkinius ir skruostus. Ėjo vaikinas akių plotu, kol į jį pūstelėjo gaivi srovė: prie­ šais teliūškavo ežeras ir ošė švendrai. Ties šita didžiule tam­ sia bangų plyne Antanas pajuto džiaugsmo, sodrios gyvybės plūstelėjimą savyje. Nusilenkė prie vandens, panėrė rankas ir nutėškė purslus. O iš ežero kilo šiugždesiai ir šūkavimai, tokie aiškūs, tarsi šalia tavęs kas šnekėtųsi. Atokiai, už girios 25

vingio, jis išvydo mirksint ir šokčiojant šviesas. Tie žiburiai čia plūduriavo vietoje, čia slankiojo j dešinę ar j kairę, tai vėl smilko nejudrūs ant vandens. Smulkūs akmenukai sprūdo iš po kojų, traiškės sraigių kriaukučiai, švagždėjo perdžiūvę maurai ir purios dumblės, kai jis protekine bėgo krantu. Štai gumšo alksnių giraitė, įsišokusi į Geisatį. Už gailiai kvepiančio, tarsi neseniai nuly­ to alksnyno liūliavo įlanka su keletu lūšnų, už kurių tai ir lalėjo vanduo, pilnas šliaužiojančių žiburių. „Uha!“ - šaukė nutįsęs balsas, o jam atsakė iš tolo: „Ieškokite čiona-ai“. - Kur dūlini? - staiga užkalbino iš tamsos, kai Antanas ėjo pro pirkią. Knystelėjęs žvelgė jis ten, kur jam rodėsi turinčios būti durys: ant slenksčio juodavo žmogus. Jo saujoj gruzdėjo pyp­ kės žarija. Kai patraukė dūmą, tabakas sužioravo ir tyliai tyliai cypė. Nuo šito spingčiojimo nusišvietė nosis ir ūsai, o visas veidas likosi tamsoje. - Taip sau žiūrinėju, - prabilo Antanas. Į jo žodžius atsakė unkštimas pirkioje. - Tylėk, žiovanasre! - subarė anas. Pas slenkstį atsliūkino kalė ir glaustėsi prie savo pono, kuris iškratė pelenus į staktą, pakilęs nutrepseno plūkta as­ la ir įdegė lemputę. Šešėliuose jo paakiai buvo juodi ir lyg patinę sename veide. Kibire ties krosnimi kažkas pukšėjo ir šnypštė. O iš oro, nuo ežero, skardėjo šauksmas, buvo girdėti irklų plekšeni­ mas ir iš lėto šiulenę švendrai. - Ką jie ten veikia? - Antanas numojo į žiburius. 26

- Vėžius gaudo. - O jūs čia sėdit? - Jau grįžau. -Na! Jis tą „na“ ištarė netikėtai, nė pats nenumanydamas, ar tai būtų nustebimas, ar priekaištas, kad jamneparodė savo žūk­ lės valksmo. Vyras atsistojo ir atnešė kibirą. - Štai, - burbtelėjo. Iš vandens kyšojo stambios žnyplės, stangrūs ūsai ar žvil­ gėjo šlapia nugara. Diedas įkišo ranką, pamaišė besivarta­ liojančius vėžius ir ištraukė į viršų. - Pačiupinėk, - siūlė jis. Antanas žengtelėjo atbulas: ne, jis nenorįs. Senis metė vėžį atgal, kad net vanduo pliūkštelėjo ir ištiš­ ko ant aslos. - Manęs jie nežnaibo, - pasakė jis. Ir užsirūkęs paklausė: - O kaip vadiniesi? - Antanas. - Aš gi būsiu Kostas Kurpliukas. Tai ištaręs, jis kikeno patenkintas. - Kurpliukas! - jis kartojo ir stebėjosi: - Kvaila pavardė, a? Kalė atsistojo priešais jį ir suvizgino uodegą, lyg pritarda­ ma: taip, iš tikrųjų kvaila. Kostas įsigalvojo: - Dūmas - geras draugas, ypač jei dar vienas esi... - Vienas? - Taigi taigi... Uršulė mirė pernai. Dėkui Dievui, išgyve27

nova penkiasdešimt metelių: seniau vesdavomės jaunesni, ir buvo geriau... O ir aš tuoj mirsiu - gal šj rudenį, gal žie­ mą: nėra man ko čia veikti. Staiga jis nukreipė šneką: - Mėnulis tuojau patekės... Ir rodė tvinkstančią padangę viršum girios. Į patvorio kiečius buptelėjo vabalas ir birzgė, įsipainiojęs žolėje. Sekdamas savo mintis, Kurpliukas mąstė sau vienas: - Ne, jis neateis. - Kas toks? - Ogi jisai prašė, kad anksčiau grįžčiau ir duočiau jam valtį. Bet jau kuris laikas! Taigi jis - Būdžiūnas... Inžinie­ rius... - Žinot ką, dėde, paskolinkit man... - Imk. Dabar bus smagu plaukyti. Hm - bet vienam? O jei taip kokia Magdutė pašonėj?.. Kostas skėstelėjo rankomis ir krizeno trumpu, sausu balsu. - Vai, tėvuk! - E, kol jaunas, kiekvienas nori savo Uršulytės... O štai ir valtis... Ji sena ir sunki, iš tolo ją kiekvienas atskirs... Laivė susvyravo ir lėtai šliaužė. Švendrai budo iš miego ir šnarėjo. Panardinęs irklus, Antanas plaukė gilyn į ežerą. Krantas nyko, troba ir žmogus susiliejo į vieną šešėlį. Vis labiau raustančioj padangėj įsirėžė juoda viršūnė, lyg ąžuo­ lo, lyg pušies. O įsižiūrėjus ten dunksojo bokštas, prasišo­ vęs viršum liepynų, ežerų ir pievų. Netoli nuo jo, pro me­ džius, bailiai šiepės žėrintis griežinėlis, o žemiau, tarp plyšių 28

šakose, mušėsi tokios pat skaidrios dėmės: mėnulis tekėjo tylutėliai, nematomais stuktelėjimais pasikylėdamas į glū­ džią erdvę, žėrė šviesos versmes į žvaigždžių minias, žėrė į žemę, kur palšuose lankų rūkuose prunkštė arkliai. Nūn ry­ tinė bokšto pusė žibėjo nuo spindulių, o kitas jos šonas ir žemesnieji bokšteliai dūlojo tamsybėse. Krūmokšniuose, pro kuriuos sklunduriavo neiriama laivė, giedojo lakštingala skardžiai ir pilna galybės, lyg ji viena būtų viešpatė ir šituo­ se žilvičiuose, ir liūnuose, ir pašlaitėse. Jai pritarė varlės jos kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišauk­ damos ir atskirais balsais kūkdamos, vienos plonai, kitos storai, tarsi pamėgdžiotų duslų būgno dundenimą. Kai ka­ da jos užsirėkdavo įnirtusios, su aistra, lyg liaupsintų ar gąs­ dintų kažką neregima. Štai jų šauksmas vėl silpo, tik šen bei ten kurkia priilsus gerklė. Prie jos prisijungia naujas balsas, prisijungia antras, trečias - ir vėl šėlsmas apima varlių kara­ liją, visas tas besimurdančias, į mėnulį pražiotas galvas. Antai vienas kitas vėžiautojas kopė jau pakriūte ir švys­ čiojo liktarna, kuri mėnesienoj rodėsi silpna ir nereikalin­ ga. „Juozai!“ - skambėjo šauksmas, perbėgdamas visą eže­ rą. „Ai ai“, - kartojo aplinkiniai šilai, iš pradžių garsiai ir plačiai, paskui jau pridusdami ir baigdami merdinčiu kuž­ desiu. O pakrantėje knibždėjo ir triūsė judrūs šešėliai. Jie lupo liūnu užžėlusią ežero plutą, po kuria slypėjo vėžiai ir, kerimi šviesos, bėgo mauruotu dugnu ir nusigandę glaustė­ si vieni prie kitų, skliausdami savo kietus ūsus, kol vieną po kito juos išgrobstydavo žmogaus rankos ir sužerdavo į kibi­ rą ar stačiai į valtį. 29

Apsiblausęs, be savo valios, Antanas rymojo ant irklų ir klausėsi, bet iš viso sumišimo jau neskyrė nė vieno garso. Žiburiai suniro į vieną lygią virtinę, kaip karoliai ant siūlo. Ir štai kažkas supliuškeno šalia jo ir dunkstelėjo į valtį. Nespėjo dar atsigręžti, o jau išgirdo lyg priekaištingą balsą: - Modestai, pagaliau! Jis atsisuko. Mergaitė laikė jo laivę už briaunos. Iš sam­ brėškių palinkusį jis pažino šitą veidą, nustebo, žodžio ieš­ kojo, o tuo tarpu jinai sušuko nusigandusi: - Viešpatie! Ne tu! Ir, sudavus irklais, ji skubiai plaukė prie vėžiautojų. Balta suknelė dar šmėkščiojo iš tamsos, tolo ir visai pradingo. O jisai nusklendė paskui ir šaukė jai, pats neišmanydamas ką. Prisiyrė prie kitų valčių, bet jo žuvėja, jo lauktoji buvo išny­ kusi. Jam pasirodė, lyg dulsvas drabužėlis koptų į šlaitą, ir anas išsiilgtas paveikslas pražuvo iš šitų vandenų ir iš jo akių. - Tai jinai, - jis kartojo, nusiminęs maišėsi tarp vėžiautojų ir kliuvinėjo už jų valčių, kol supyko ant savęs, kad štai pra­ gaišino, negali rasti tos, kurią minėjo per naktų naktis. Ir pavarė jis valtį atgal, kartodamas „tai jinai“ ir prieš save regėdamas mėnesienos nušviestų plaukų sruogą ant jos smil­ kinio. Mąstė jis apie gilius šešėlius jos akyse ir tvirtino sau: -Ją tada mačiau... Atsiminė seną žvejų dainą, atsiminė toj dainoj giedamą vardą ir ryžtingai nusprendė: - O jos vardas bus Marytė. Ir jam palengvėjo, kad davė jai vardą. Valtis atsirėmė į krantą. 30

-Jau? - prašneko Kostas nuo slenksčio. - Nemiegat? - Mano metuos nereik daug miego. Sėdžiu sau, pypkiuo­ ju, į žvaigždes pasižiūriu. Ir, numojęs per dangų, per Sienpjūvius tuosius ir Sietyną brolį, jis pasakė: - Juo ilgiau veizdi į jas žmogus, juo mažesnis daraisi. Ir galų gale rodosi, kad tavęs čia visai nebūtų. Nykiai zyzė uodas. Į jo zyzimą įsiliejo lėtas dūzgenimas, tarsi pastaras miegančio atodūsis. O tas dūzgenimas augo aiškus varpo gaudimas srovėjo iš anapus Geisaties, iš to klai­ džioj ir negyvoj mėnesienoj glūdinčio bokšto. Senis nusiėmė kepurę ir persižegnojo. Į Antano klausinėjantį žvilgsnį jis atsidūsėjęs tarė: - Kas nors ten mirė...

31

m. Senelis

Odą sudžiūvusią gavo senelio karšinčiaus... HOMERAS, ODISĖJA, XIII, 422

Perkreipęs galvą - sunku jam buvo judėti visu kūnu - Žiobras žvelgė j vaikiną, ir iš jo didelių, išmintingų akių skleidėsi ramybė, o jos pačios buvo pilkšvai giedros, panašios į vos vos paūkavusį dangų. Jis sėdėjo prie stalo vienas, prisislin­ kęs prie kampo - toliau buvo laikraštis ir mirko puokštė rožių. Ir sesuo atrodė taip pat šviežia ir gaivi: su juoda suknia ilgomis klostėmis, bekrutančiomis su kiekvienu grįžtelėji­ mu, su krakmolyta apykakle ir balta skarele. Ji buvo greta senelio ir jį penėjo. Kai ji tyliai sukiojosi aplink krėslą, iš po sijono kyštelėjo raudonų šlepečių snukučiai. Stebėdamas juos, keistai besiderinančius prie šitos senienų moteriškės, Antanas galvojo apie vėžių žnyples, apie ežerą ir vieną plau­ kikę tenai. - Ar po pusryčių? - klausė senelis. -Jau. - Aš mat į amžiaus galą išdykau: kažin kolei tvarsausi lo­ voje. - Tomai, vakar vėlai gulei, - graudeno sesuo. - Ak, Genovaite, neimk purkštauti. - Vos atkutai, jau ir nenustygsti vietoje. 32

Užuot jai atsakęs, profesorius pakėlė balsą ir kreipėsi į Antaną: - Matai, vyreli! Dievas karčias leido moteris: tikri krienai... Antanas nusikrenkštė. Nesugriebdamas ką tarti, grybžtelėjo už atlapo, perbraukė sau per plaukus visas nuraudęs. Ne, šito kartėlio jis neatsisakys: tegu bus tai našta - jis ry­ kaudamas ją paims ir džiaugsis. Priėjo prie lango. Vyšnios tingiai linkčiojo šakas. Pary­ čiu turėjo nulyti; drungnas vėjelis maišėsi su bičių dūzgi­ mu, bijūnų žieduose drebėjo sodrūs lašai. Kambary tuo tarpu terkštelėdavo lėkštės, skambtelėdavo šakutė ar pei­ lis. Senelis valgė čepsėdamas ir atsidusdamas. Jis nevaldė dešinės rankos, ir Genovaitė kabino kiaušinienę ir dėjo į pražiotą burną: šėrė jį lyg kregždė savo mažyčius. Išgėręs kavos, senelis užsirūkė. Gelsvi kamuolaičiai lūkuriavo tarp lūpų ir pūstelėti draikėsi aplinkui galvą. Viena sruoga vir­ to žiedu ir kilo į lubas. Profesorius laimingai lydėjo tą žie­ dą, iš lėto irstantį, ir pasiteiravo: - Nerūkai? -Ne. - Nė nerūkyk. Ir su pasigailėjimu pridėjo: - O man daktarai leidžia tik du per dieną. Sujudėjo krėsle pasikeldamas į viršų, nukratė pelenus ir laukė, kol Genovaitė išneš indus. Jinai varstė duris, šlep­ sėjo ir šmižinėjo kambary, čia dulkindama knygas, čia keis­ dama staltiesę, čia laistydama gėles vazonuose. Antanas kantriai stovėjo prie lango. Jis nieko negalėjo pakęsti tarp 33

senelio ir savęs. Jis pats ir visi tie, kurie su Tomu Žiobru buvo dirbę, jo artybę, įtaką ir draugystę jautę, vadino jį seneliu - ir tą žodį tarė ar su meile, ar su tylia, beveik nedrąsia pagarba, kuri ir derėjo paskutiniam didžiosios, pasiaukojusios ir mus prikėlusios kartos vyrui. Kiti jį šau­ kė profesorium, nors jau penkti metai jis buvo nuo šio darbo pasitraukęs. Tai buvo didysis jo draugas, kartais ūmus ir smarkus. Per dvejus metus jis priprato prie jo ir nieko nieko nuo jo neslėpė. Tomas Ziobras iš savo aukštybių mo­ kėjo nusileisti prie šitos jaunos sielos, būti su ja lygus ir vaikiškas. Antanui patiko paprasta, tiesi, bet drauge gudri ir subtili profesoriaus dvasia, juoba patiko, kad pats bičiu­ lių turėjo mažai, sunkiai juos rinkdamasis. Ne, jis visai jų nesirinko: iš pirmo žvilgsnio žinojo, su kuriuo žmogum galės keliauti sykiu ir atvirai. Iš pirmo susitikimo pasineš­ davo visomis jėgomis į jį, pasinešdavo giliai širdyje, be iš­ orinių ženklų, kad nebūtų atmestas ir apviltas. Ir kai ras­ davo pritarimą, gerą žingsnį ir iš kitos pusės, tada prasidė­ davo stipri sandora; tik tų sandorų taip nedaug būta... Štai Antanas nejautė jokio skirtumo tarp savęs ir Marytės, ku­ rią du sykius susitiko. Jokio slenksčio, jokio griovio jis ne­ rado savo širdy, kad jį atitvertų nuo jos. Pamiršęs šitą kam­ barį, leido tai mergaitei eiti girios taku, leido šarkoms ir geniams plasnoti tarp šakų. Jis pats antai nerūpestingai švil­ pauja tuo pačiu keleliu ir priešais save mato... Viešpatie, koks jos liemuo, koks žingsnių eiklumas!.. - Ehe! Ne, tai ne jis gėrisi: senelis šaukė jį. 34

- Debesyse, broleli, vaikštai. Slėpdamas savo sumišimą, Antanas vertė storo sąsiuvinio lapus ir įsižiūrėjo į aiškią, ramybės pilną rašyseną paskuti­ niuose puslapiuose: - Be manęs dirbot? - Klebonas man atvedė tokią žebenkštukę... Senelis juokėsi ir gudriai mirktelėjo Antanui. -Ji ne iš Kirbynės, o iš Griežės kaimo - ten prie įlankos. Vaikinas pritarė galva: taip, tegul bus iš Griežės. - Skaudvilytė... Gal pažįsti? -Ne. - Kad aš jaunesnis būčiau! Antanas susigėdęs pažvelgė į lubas - jis buvo pagalvojęs: kodėl senelis nevedė savo laiku? Šita mintis jam atrodė nusikalstama. Jis ginė ją nuo savęs, kaip ir kitas panašias, ilga eile susirikiavusias įsibrauti į smegenis ir ten drumstis. Todėl buvo patenkintas, kai profesorius dunkstelėjo kai­ riąja ranka į stalą ir pakėlė susimąsčiusias akis nuo užrašų: taip jis pradėdavo darbą. Vaikinas pamirkė plunksną, ir jam plūstelėjo smagi vilnis širdyje, kad po anos lengvos, giedros rašysenos galės išvedžioti eilę sunkių, riebių savo raidžių. Jis įsmeigė plunksną į popierių, padarė tašką ir laukė, kurią raidę pradėjus. Profesorius vėl grįžo į savo pastabas, sutrauktas čia dideliuose lapuose, čia mažose, ap­ draskytose skiautėse, grįžo į ilgų metų triūsą, surinktą iš visų mūsų žemės paminklų, iš akmenų, iš kryžių, iš kiek­ vieno senkapio ar pilies griuvėsių, iš knygų ir rankraščių. Žila barzda tyliai čiužėjo po šituos nebylius praeities liu­ 35

dytojus, lyg žadino juos kalbėti, virsti gyvu kūnu, atgimti žėrinčiuos vaizduos. - Perskaityk, kuo ten baigiau. - „Ir kai mes stebim sunkius akmenis mūsų senovės pa­ statuose, rūstūs granito luitai mums tampa gyvi ir byloja: kalba jie, kad vienos rankos, vienas žmogus negalėjo jų sukrauti, kad tam darbui reikėjo talkos, reikėjo draugės, reikėjo gyvenimo krūvoj, ir iš to mes regim mūsų tėvus ir protėvius, susiglaudusius bendruomenėmis jau mūsų tau­ tos aušroje...“ - Gerai. Ir jis diktavo toliau. Jo balsas sklido iškilmingai ir didžiai, liejosi ilgais sakiniais, kuriems jis pritarė, palengvėle siū­ buodamas galva. Kambaryje ir namuose buvo tylu. Vien tik šitie gūdūs žodžiai kilo aukštyn ir nyko kertėse. Pro langą plaukė baltas debesėlis, padūmavęs apačioje. Įlėkė širšė, ap­ suko ratą ir vėl nuskrido. Senelis pamiršo savo užrašus, jo mintys blaškėsi, jis kūrė galingus regėjimus, iš kapų kėlė ramybės ištroškusius, leido jiems dar kartą keliauti raistais, kautis su žvėrimis, kopinėti bites ar grįžti į savo kiemus. Ant jo kaktos išsimušė pora raudonų dėmių. - Pailsėk, - tarė jis. - Ne taip greitai pailstu. - Nieko, nieko... Perskaityk, ką parašei. Antanas nusikosėjo. Žinojo, kad senelis mėgsta klausytis savo raštų: jis klausėsi, tarsi stebėdamasis, kad štai iš jo gal­ vos ištryško tos netikėtos mintys, visa šita nerimstanti sro­ vė. Tarpais nutraukdavo, taisydavo susipainiojusį periodą 36

jis jautė silpnybę tiems ilgiems sakiniams, kurie vilnija, daro vingius ir užuolankas, bėga pirmyn, tai vėl grįžta atgal ir baigiasi staigiu atsidūsėjimu. - Kaip tau atrodo? - Aš visados mąsčiau, kad einat geru vieškeliu. - Būtent? - Jūs juokiatės iš negyvų tiesų. - Gerai pasakei, sūnau. Tiesą reikia gerti kaip vyną, o ne kalti sausais įrodinėjimais kaip vinį į sieną. Ir aš visai neįro­ dinėju: aš teigiu, aš skelbiu - tik šitaip žmonėms ir perduo­ dami dideli dalykai. Taip, aš juokiuos iš sustirusių, sudžiū­ vusių ir nuo sausros girgždančių smegenų. Aš noriu, kad mano žodžiai apimtų visą žmogų, patrauktų ir neštų jį, per­ lytų jį ligi paskutinio siūlo, nelyginant audros sriautai. Aš noriu, kad jie praplėstų kūdikio nustebusias akis, pavergtų jaunuolį žydinčiuos jo metuos, būtų paguoda suaugusiam ir ramybė seniui. Dėl to aš savo mokslo darbams keliu tokius reikalavimus kaip menui. Mano darbas sunkesnis negu dai­ lininko ar rašytojo: aš derinu du dalykus, dvi teisybes. Ir tu, mano vaike, suprasi, kad dėl šito derinimo aš nesu objekty­ vus; aš sakau ne visų mokslą, bet savo mokslą, savo tiesas. Jeigu reikia, aš jas darau galingesnes, labiau žėrinčias. Ir aš noriu, kad mano mokslu tikėtų, jį mylėtų, sudėtų ir kiti į jį savo jausmus ir aistras. Aš nekenčiu tų, kurie vedžioja no­ simi po pergamentus, po geltonus senų laikų popierius ir nieko daugiau nemato, kaip pergamentą ar popierių. Aš už kiekvienos raidės, už kiekvieno taško regiu kraują, re­ giu tūkstančius alsavimų ir mirčių. Saitas mokslas yra 37

nusižengimas. O jūs, išminties boseliai, kurie tarškėdami riedate ir giriatės: mes suskaitom tūkstančius skruzdės akių, mes ištiriam uodo sparnelį, mes žinom daugel gerų dalykų! Bet aš sakau: kas iš tų jūsų gerų ir negyvų žinių, jeigu jos neatgyja visų mūsų kančioje ar džiaugsme, jeigu tuos nugru­ busiuos tyrinėjimuos nebuvo galvota apie visos žmonijos troškulį ar paguodą. Jūs, pageltę protai, kurie nuplikote dvi­ dešimt metų sulaukę, aš jūsų gailėjausi, savo širdyje verkiau dėl jūsų ir nekenčiau... Jis purtė galvą, nutilęs stebėjosi savo mintyse ir graudžiai žvalgėsi aplinkui. Antanas gėrėjosi šituo įsisiūbavimu, tuo nekaltu įnirtimu ir savo dvasioj pritarė aliai žodžiui. Širšė vėl nutūpė ant stalo ir pūsčiojo savo dryža nugara. Antanas nuginė ją laukan ir, persisvėręs ant lango, nusky­ nė rožę. Darželyje plunkėsi Genovaitė: buvo ten įsikraus­ čiusi višta su pūkuotais viščiukais. Moteriškė mojavo ske­ peta, tūpčiojo ir bėginėjo pro lysves, bijodama šaukti, kad netrukdytų broliui. Mažyčiai spraudėsi tvoroje, savo gel­ tonomis kojomis spardydami žemę, ar bailiai puldinėjo nuo vieno plyšio prie kito, neišmanydami kur dingti. Pereklė užlindo už krūmų, kaišiojo galvą į kiekvieną spragą, lakstė pašiurpusi, piktai kurkdama ir negalėdama atitikti skylės, pro kurią čionai pateko. Prispirta kertėje, ji staiga atsi­ kreipė į Genovaitę, pašiaušė kaklą ir praskėtė sparnus, lyg norėtų kapotis. Taip sutikta, moteris svirstelėjo atgal: rodėsi, kad abi jos išsigando viena antros. Klegėdama viš­ ta spruko pro juodą sijoną, suplasnojo ir su riksmu persi­ rito per tvorą į kiemą. 38

- „Kova buvo, kraujo daug tekėjo“, - užniūniavo Anta­ nas, grįždamas prie stalo. - Iš kur toks linksmas? - O taip sau... - Šiandien užteks. Pasiimk pirmą „Papročių“ dalį. Turė­ damas laiko, nurašysi... Ar smarkiai dirbi? - Nelabai. Vėliau sėsiu prie egzaminų. - Susitrukdei pavasarį. - Ak, ta liga man... - Vaike, pailsėk, išmesk iš galvos rūpesčius... Ko tu juokies? - E, seneli, kartais malonu turėti rūpesčių! - Suprantu: kiekvienas turi savo žydėjimą. Žydėk, sūnau, ir būk laimingesnis, negu mes kad buvom. Ir susimąstęs glostėsi barzdą. - O kaip namie? - Onutė siunčia jums linkėjimų. Onutė buvo ketverių metų Antano sesuo: su ja dažnai juo­ du šnekėdavosi apie profesorių, kuris čia būdavo pasakų milžino, čia Kalėdų dieduko rolėj. Ir šitas diedukas nesigy­ nė, - jam smagu buvo, kad kažin kur toli, laukų pašlaitėse, kūdikis kartais jį atsimena, savo geroj širdy apmąsto jį, ne­ pažįstamą žmogų. Jis susigraudino ir tarė, žiūrėdamas sau į rankoves: - Beje, ką veiki šįvakar? - Nieko. - Ateik pas mane vėžienos: čia toks Kostas man užteikė. - Pažįstu. - Ir pasistenk būti dailesnis. 39

Antanas šyptelėjo linksmai: taip, jis suprantąs paslaptingą senelio mirktelėjimą. Pasibruko užrašus po ranka, stragiai apsisuko ir jau gatvė­ je uždainavo: - „Žuvėjai žuvavo, Marytę sugavo...“

40

iv. Vaišės

Atvažiavo meška Su alučio bačka. DAINA

Prieangyje buvo girdėti trepsėjimas ir trypimas. Svečias gai­ šo ten, šnypštėsi ir tik paskui krumpliais pabarbeno į du­ ris. Atvėrė jas plačiai: rodėsi, kad pro jas turės išnešti lovą ar stalą. Kunigas, prisilaikydamas staktos, įžengė ir linksė­ jo į visas puses - ir be reikalo: kambary buvo tik senelis ir Antanas. Trynėsi rankas, artinosi prie profesoriaus ir buvo toks rimtas. Sveikindamasis sakė „labai malonu“ ir apsi­ dairė. „Ką dabar veiksim?“ - kalbėjo neramūs jo žvilgs­ niai. Išsitraukė nosinuką, kruopščiai išsivyniojo ir pakėlė aukštyn, lyg rengdamasis čiaudėti, lyg kaktą šluostytis. Nie­ ko nedaręs, slinko nejučiomis skarelę į kišenę ir įsižiūrėjo į Antaną. - Aure, - numojo ranka kunigas į pulką strazdų, lėkusių per miestelį nakvoti į šilus. Ir atsidūsėjęs dar tarė: - Bepig jiems skraidžioti. Jo balsas buvo nuoširdus ir švelnus. Vaikinui regėjos, kad gailisi šis vyras, kam negali lakstyti kaip volungė ar kregždė: plasnodamas jis garbintų Viešpatį ir kiltų ligi pat dangaus. 41

O tas dangus pro girios viršūnę buvo geltonas ir pilnas va­ karo rimties. Nuožulnūs spinduliai čiaužėjo namų stogais, klojo ištįsusius šešėlius, o iš laukų sklido ryškūs balsai: ker­ džiaus ūbavimas, paskutinė šieno grėbėjų daina, toli skar­ dintis karvės bliovimas. - Čia žmogus beveik nejauti miesto, - prabilo kunigas. - Iš tikrųjų, - pritarė senelis. - Ir labai smagu... - Labai smagu, - linktelėjo galva klebonas ir vėl pažiūrėjo į Antaną. Dabar visi trys atsikvėpė giliai ir klausėsi. Pro varnėnų švilpavimą dar toli tenai buvo girdėti juokas - jaunas, sau­ lėtas juokas. Su juo atraibuliavo ligi šitų tylių vyrų gaivi banga. Kiek palaukus, pro langą prabėgo dvi galvos. Tuoj sudundeno prieangio grindys, ir šnabždesys maišėsi su pri­ laikomu krykštavimu. Kunigas su visa kėde apsigręžė į du­ ris, ištiesė kojas į aslą, kad pro sutaną buvo matyti kiškų galai, paskui vėl įtraukė po savim ir, pasviręs į dešinį šo­ ną, laukė patenkintas, su šypsniu lūpose. Ūmai jis plieni­ niu žvilgsniu pervėrė Antaną. Tas žvilgsnis sakė: „Dabar tai bus! Pamatysim!“ Bet vaikinas nesirūpino tais neby­ liais klebono ženklais. Jo širdis sutvaskėjo gyvai: maloni šiluma palietė jo veidą. Bijodamas, kad neišmuštų pra­ kaitas, jisai atsistojo, bandė apie ką kita galvoti, tik jau buvo per vėlu. Jinai stabtelėjo ant slenksčio ir greitai alsavo. Atrodė, kad būtų su drauge bėgusi ir lenktynes laimėjusi. Susimąsčiusiu žvilgsniu lėtai ėjo per kambarį, o jos akys juokėsi, žiūrėda­ mos į senelį. Tose akyse buvo ir kažko vaikiško, ir gudraus, 42

tartum jinai būtų padariusi mažą klastą. Ji nešėsi bijūnų, žiedais nuleistų į grindis, ir jais pritarė savo vilnijančiai ei­ senai, nerūpestingam kūno linijų žaismui. Gėles įspraudė seneliui j glėbį ir šypsojos, stovėdama priešais. O jisai sko­ nėjosi ir tarė: - Na, duktė. Už lauktuves aš tave... Jis pakreipė žandą, o mergaitė pridėjo lūpas prie jo šerių, nukaitusi ir išdykaudama. Tada jinai pasižiūrėjo į Antaną, į kunigą ir pasakė: - Aš ne su visais... Su klebonu ji buvo pažįstama. Jisai nepakilo nuo krėslo, žiūrėjo iš apačios į ją ir buvo nušvitęs. Sveikindamasis pada­ vė galus pirštų, greitai ištraukė ranką ir glostė sau pakaušį, lyg labai stebėtųsi: - Ir augi, Valentina. Antanas neramiai, netikėdamas pažvelgė į ją. Pro klebono viršugalvį ir jinai pažiūrėjo į vaikiną, ir josios akys buvo geros ir lyg kažko norėjo klausti. Jis susigėdo savo staigaus žvilgsnio ir, kad turėtų ką veikti, žiūrėjo į bijūnus, kuriuos profesorius apkabinęs spaudė prie plačios krūtinės. Mer­ gaitė ištraukė vieną suglamžytą žiedą ir padavė klebonui, kuris dėkodamas sukišo visą snapą į raudonus lapelius, paskui sugniaužė dovaną saujoj ir laikė ant kelių. Dabar Valentina susirūpinus ėjo į Antaną. O jis apsiniau­ kė: kodėl ji nesišypso? - beveik su skaudama širdimi mąstė. Valandėlę žiūrėjosi abu rausdami. - Mudu jau, rodos, matėmės, - sakė ji sveikindamasi ir norėjo nusijuokti. 43

Bet sumišo, dar labiau nuraudo. Antanas nepagalvojęs pra­ sitarė: - Ir dar kaip! Jinai pakratė savo garbinius: jos plaukai buvo perrišti mė­ lynu kaspinu, ir pati ji vilkėjo šviesmėlę, beveik pilkšvą suknelę, tokios pat giedros ir ramios spalvos, kaip ir josios žvilgsnis. Juodu stovėjo už senelio, kuris atgręžė galvą ir paklausė: - Juk ne viena buvai? - Panelei Bronei atsitiko maža katastrofa. Dabar ji pas Genovaitę. - Visai ne pas Genovaitę, o čia, - šūktelėjo nuo slenksčio nauja viešnia. Buvo ten Bronė (vadinosi ji Bronė Sveliūtė), toji pati, su kuria Antanas sėdėjo autobuse. Jinai nelaukė, kol ją supa­ žindins, iš eilės apsisveikino su visais, ir vaikinas savo delne pajuto šiurkščią, vėjų nupustytą ranką. Apsimesdama supy­ kus, ji truktelėjo Valentiną už rankovės, sakė dievaži atsikeršysianti, kam ją palikusi, ir pasiteiravo, ar autobuse An­ tanui vakar buvo labai tvanku. Taip, buvo labai tvanku! Abu susijuokė; jiems pritarė ir Valentina; matyt, jiedvi buvo jau išnagrinėjusios kelionę, žinojo visus nuotykius. - Katra talkinot seneliui? - jis susidomėjo. - Aš, - prisipažino Valentina. Ir kad žodžiai būtų tikresni, pirštu parodė sau į krūtinę. Antanas žvelgė į tą pirštą ir galvojo: „Žebenkštukė...“ Jam dingtelėjo baltas, laibas žvėrelis, su aštriais dantukais ir švel­ niu kaileliu. Jis pakartojo „žebenkštukė“, ir jam rodėsi, lyg 44

jaustų saujoj minkštus kailiuko pūkus, glostytų juos, džiaug­ tųsi - ir džiaugtųsi ne praeity, o dabar... - Sėskit gi, vaikai, - ragino senelis. - Kaip jūsų vargonai? - klausė Valentina, pasitraukdama krėslą prie klebono. - Vakar baigė taisyti. - Ir ką? - Dėkui, dukrele, dėkui! Saukia kaip dangaus angelai. Kunigas apie vargonus kalbėjo gyvai, su meile ir dėkingas dirsčiojo į Valentiną, kad jinai jam priminė brangų dalyką. Pakėlęs ranką, kad savo žodžiui suteiktų daugiau orumo, jis pasakojo: - Saukia jie kaip dangaus angelai! Aš visą dieną ir kriošiu viškose. Ak, senas aš, senas, vaikeli, jau man ir pirštai atneiko bespaudant klavišus, bet širdis neatleidžia, ir gana. Išmė­ ginau ir naujas gaidas, kurias iš mokyklos grįždama parve­ žei. Dėkui, dukrele. Ir jei tavęs čia nebūtų, kam begročiau! Tylėtų tada vargonai... - Kur aš dingsiu - nėra ko bijoti, - juokavo ji. Antanas kiek sumišo pamanęs, kaip atžagariai vaizdavosi kle­ bono atėjimą, kaip su pašaipa vertino jo gestus ir pasakymus: po nutriušusiais pavidalais būta liepsnos ir meilės. IrValentina jam pasirodė didesnė: štai ir ji turi kitokį pasaulį negu šitas kasdieninis, turi pasaulį, kuriame jis pats jaučiasi bejėgis. - Jeigu rytoj rastumėt laiko, - nusikosėjo klebonas, - aš galėčiau... - O, koks jūs geras! - apsidžiaugė mergaitė. - Aš tikrai ateisiu. Manęs ir pririštos neišlaikys. 45

- Kunige Motiejau, - pasiūlė senelis, - gal nori dar vieno muzikos fanatiko? - Nagi nagi? Tomas Žiobras svirstelėjo galva į Antaną; šis iš laimės vos nepuolė seneliui ant kaklo. Tačiau neišsidavė ir stovėjo kaip įsmeigtas. - Ar tu, jaunuoli, irgi esi muzikantas? - prabilo klebonas. -Ne. - Ogi senelis sako... - Apie muziką aš nieko neišmanau, net gaidų nepažįstu. Ir vis dėlto... - Ką - ir vis dėlto? - Aš... aš nieko taip nemėgstu kaip visus tuos smuikus ir fleitą. - Įdomu, vaikine, įdomu. - Galiu kiauras valandas klausytis tų sonatų, fugų, kvarte­ tų. Ir jaučiu nepaprastą džiaugsmą. Ir vis tiek nieko nesu­ prantu: aš negalėčiau paaiškinti arba atsiminti nė lengviau­ sios ištraukos. - Argi? - nustebo Valentina. - Gryna teisybė, panele Valentina. Jis pirmą kartą ištarė jos vardą ir buvo laimingas. - Gryna teisybė, - jis kalbėjo. - Manding, menas kuria­ mas ne tam, kad būtų suprantamas ir aiškinamas, bet tam, kad jį mylėtų ir juo gėrėtųsi. Ir kuo didesnis menas, tuo jis protui nesuvokiamesnis. Aš jį palyginčiau su ežeru. Valentina kreiva akim dirstelėjo į Antaną. - Jeigu norit, - su mariomis: kai jų vandeny maudaisi, 46

jauti smagumą visai ne todėl, kad visų šitų lašų cheminė formulė yra H20, bet todėl, kad visa būtybe, kūnu ir siela susiduri su gamtos jėga, kuri tave apsupa ir vilioja. Ir muzi­ ka mane panardina kaip baltai apsitaškiusi marių vilnis: su džiaugsmu aš bėgu į ją, šoku prieš ją, nardau ir esu laimin­ gas. Po valandėlės ji dingsta negrįžtamai, išpildžiusi nesu­ prantamą likimą. Vaikinas nusišluostė kaktą. Jis nebuvo pratęs šitiek daug kalbėti ir varžėsi čia sėdinčių žmonių. Ir bijojo, kad jie ne­ pašieptų jo, nes sakė tai, ką giliai mąstė savo širdyje. Valen­ tina sėdėjo susigalvojusi, rankas sterblėje sugniaužusi. Bro­ nė Šveliūtė dirsčiojo į vyrus, norėdama iš jų veidų susekti, ar čia reikės pasijuokti, ar rimtai galva linktelėti. - Ateik, jaunikaiti, - griežtai nusprendė klebonas. - Apie penktą valandą. O bijūną vis laikė tarp kelių. Senelis, kurio puokštę Valentina buvo įmerkusi į vazoną, tarė Antanui: - Matai, koks iš tavęs Saliamonas. Bet gal nubėgtum pa­ žiūrėti, ką ten sesuo... Virtuvėj kvepėjo šviežiai virtos žuvys. Genovaitė kruopš­ tė tarp debesio garų, kurie mušėsi į palubę ir ten plaukiojo. Paklausta jinai pati nušlepsėjo pas brolį, prisikišo prie au­ sies ir šnibždėjo, dairydamasi į svečius ir lyg prisivengdama, kad tie neišgirstų jos paslapčių. Atsitiesus jinai garsiai pasakė: - Suprantu, suprantu... Ir vėl pasitraukė į garuotą savo viešpatystę. 47

- Dar vieno žmogaus trūksta, - šnekėjo senelis, - bet jau būtų laikas ir kūną papenėti. - Inžinierius bus sutrukęs ant plento, - tarė klebonas, tiek darbo. Ir jis nukreipė akis į Valentiną. Jinai nusilenkė ir pasitaisė ant kelių suknelę. Paskui atsirėmė j krėslo atlošą ir ramiai žvelgė pro langą, žvelgė į temstančią dieną, į paskutinius spindulius ties girių viršūnėmis ir į vakarinę dagilio giesmę rožių krūmuose. Genovaitei susiruošus, Antanas atsistojo už senelio ir lau­ kė. Buvo kiek neramus, susierzinęs: iš anksto būgštavo, kad tik nepatektų jam kaimyne panelė Bronė, kuri dabar taisėsi plaukus, skersakiuodama į jį. Tačiau Valentina negaišuoda­ ma prisigretino prie profesoriaus ir pareiškė, kad jos nė su botagu iš čia neišvarysią. Antrasis senelio šonas atiteko Bro­ nei; už jos įsikūrė klebonas, kuris trynėsi delnus: „Kad val­ gysim, tai valgysim“, rodos, norėjo tarti jisai. Dabar Anta­ nas sėdosi šalia Valentinos. Ir buvo laimingas, žiūrėjo ne tiek į sriubą, kur plūduriavo raudonos vėžių kulšys, kiek skersavo šalia savęs - ir tai su atsargumu, bemaž šaltai, kad jo neįtartų, nepasakytų: „Vaje, koks jisai greitas“. Lėtai val­ gyti jam reikėjo dar ir todėl, kad nežinojo, ką bedaryti su tais vėžių gabalais. Savo tėviškėj, Intiklės žemėj, jie vėžių neturėjo, ir jis niekados nebuvo jų nė ragavęs. Laukė, kad kiti jį pusėtinai aplenktų, o jis tada nusižiūrės, kaip anie daro. Ir savo širdy prisipažino, jog miela sekti, kaip kaimy­ nė ryja kąsnį, kaip pasisuka jos galva ir kakle nuo paausio ligi suknelės krašto sustangrėja muskulas. Jis sėdėjo rankas 48

prispaudęs prie šonų, ir su kiekvienu pasikreipimu karšta banga plūsteldavo per jo sąnarius, ar imtų jis duonos riekę, ar atsakinėtų seneliui, ar galų gale pats kalbintų Valentiną. Juodu šnekėjosi apie šienapjūtę, apie liepyną ir bites: taip, dažnai taikosi jai saugoti jų spietimą. Kunigas pasakojo se­ neliui, kad reikės naujai aptverti šventorių ir iš kur akmenų ir žvyriaus imsiąs. Baigęs sriubą, patenkintas atsikvėpė ir grįžtelėjo į duris: ką daugiau mums Genovaitė atneš? Va­ lentina sugavo šitą jo troškimą. Jos lūpos susišaipė, o aki­ mis nubėgo linksmas šešėlis. Jinai išsitraukė nosinuką, nusi­ kosėjo ir pasižiūrėjo į Antaną: abu neišlaikė ir susijuokė. Kiti pakėlė galvas į juos. - Viešpatie, koks diedas ten vėžlioja! - šūktelėjo Valenti­ na ir pasilenkus žiūrėjo pro langą. - Kur? - aštriai ir nuoširdžiai atsiliepė klebonas. - Užlindo ten už kertės - toks su raudonu švarku. - Sakot, su raudonu švarku? - domėjosi klebonas ir su­ bruzdo keltis. Senelis sudraudė: - Valiūtė gi sako, kad jau užlindo už kampo. Antanas stebėjo vakaro žaismą Valentinos skruostuose, pilkus šešėlius, nejučiomis susiklosčiusius aplink akis, ant smilkinių, tamsiu ir griežtu ruožu nusitiesiančius pažan­ dėse ir susimetančius į suknelės raukšles. Ir jam regėjos, kad nebylūs vakaro šešėliai visus šituos žmones suartina, lyg jie būtų seniai pažįstami po vienu stogu gyvenę. Ir jis vėl galvojo, kad pasaulyje vis dėlto gera, kad yra vertų daiktų, gražių vieškelių ir maloniai šnarančių medžių. Su­ 49

simąstęs įsižiūrėjo į raudoną saulėleidį, kuriuo kažkieno pirštai buvo nubraukę keletą plunksnuotų, murzinų de­ besėlių. Tik štai jis krūptelėjo - smarkiai susivarstė du­ rys. Prieblandoj stovėjo ten naujas žmogus, tas pats, kur su Brone buvo ant plento. Atlašus, beveik karišku smarku­ mu ir įsitempimu kaukšėdamas, prisiartino prie stalo ir sušuko: - E, beveik visi pažįstami, tik... Ir, iš eilės sveikindamasis, tarė Antanui: - Ir poną esu jau matęs. „Didelis daiktas, kad mane matei!“ - pagalvojo anas. Ir tuo pačiu laiku jis mandagiai nusilenkė ir padavė ranką. - Na, Valiute, kaip sveikata? - Užgaišot? - tarė mergaitė. - Reikėjo tiltą baigti, darbininkams nurodymų duoti - be­ ne jie ką išmano! - atsakė jis ir dėbtelėjo į Antano krėslą. - Ponas Būdžiūnai, jums sostą palikau šalia klebono, nurodė senelis linksmai. Sėdęs inžinierius vėl kreipėsi į Valentiną: - O tu seniai čia? Su šiuo „tu“ Antanas nuleido galvą; nusiminęs žiūrėjo į šakutę, maigė trupinius. Nerimastis ir liūdesys skleidėsi iš laukų, ir lankose lėtai skambanti daina buvo tokia nelai­ minga. Kerdžius rėkaudamas ginė karves. „Jis šiandien pa­ siankstino“, - tarė sau vaikinas, nugirdo kažkur vėlybą kregždę čyptelėjus ir bailiai sušnairavo į Valentiną. Jinai buvo alkūnėmis pasirėmusi ant stalo, kumštis prie smilki­ nių suspaudus ir kalbėjosi su Būdžiūnu. Jos rankų viršus 50

buvo nudegęs nuo saulės, dabar bemaž tamsus, o iš apačios atrodė jos šėmos. „Kaip žuvies nugara“, - pamanė Antanas, atsiminė ežerą ir naktį, išgirdo lengvą laivės dunkstelėjimą. Užsikniaubė ant lėkštės, nedrįsdamas nė vienam žvelgti į akis, ir tyliai plūdo save: „Kvailas gi tu, Antanai, kvailas...“ Jis gailėjosi, lyg jam būtų kas miręs, ir būgštavo, kad kas jo neprašnekintų: tada jo balsas ims drebėti... Ne, tegul jis ramiausiai atsakys, vis tiek išsiduos - išsiduos ar giliu at­ sikvėpimu, ar prilaikomu alsavimu, ar pagaliau netikra, prislėgta balso gaida. Jis dar sykį išmulkino save ir sunkiai rijo kąsnį. Ir jam niekas netiko. Su piktu džiaugsmu sakė sau apie inžinierių: „Jo net ir ausys patenkintos nuo vėžie­ nos: ir tos raudonuoja“. Norėjo keltis ir nusisukęs žiūrėti pro langą į girias, grįžti į savo kambarį ir kalbėtis su Vin­ cuku. Tačiau vengė net krustelėti ar atsilošti, kad kėdė ne­ girgžtelėtų. - Ar galiu pakeisti lėkštę? - ties ausim prašneko Genovaitė. Vaikinas knystelėjo. Jis pažiūrėjo į čia sėdinčius žmones, ir jie atrodė jam keisti. - Ponas Antanai, ar ilgai vakarauji? Tai Valentina kalbėjo. Jis bandė nusišypsoti, bet pats pabūgo savo šypsnio. „Ge­ rai, kad tamsu“, - guodėsi. Ir garsiai atsakė: - Aš... aš... taip, ilgai, panele Valentina. - Skaitot ką? - Taip, „Brolius Karamazovus“. - Du tomai? - įsiterpė Būdžiūnas. 51

Ir vėl ėmė kalbėtis su Valentina. Antanas įsiklausė, kaip žvirbliai migdami čeža palėpėje, ir matė, kaip iš anapus girių žengia naktis, sunki ir graudi, naktis neapmatoma, neišbrendama, - didžioji naktis, į savo glūdumas nešanti klaidžią sielą.

52

v. Viškose

...straigelių choras gieda... BERNARDAS BRAZDŽIONIS

Ant sodo vartelių pasirėmęs, jis žiūrėjo į dangų. Rytai buvo blaivūs, o vakaruose kėlėsi debesis, juodas, neramus. Dumsteldavo vėjelis, sušniokšdavo vyšniose ir persimesdavo į eg­ les, pro kurias prabėgęs nyko girioje. Ties ežeru lėtai vasnojo žalvarnis, lyg pailsęs ir toks taikingas. „Reikėjo gi čia de­ besio“, - mąstė Antanas: dėl jo gali Valentina neateiti pas kleboną. Įsmeigė akis į jovaro viršūnę ir lygino, į kur tas juodas mūras slenka. O jis padangėje keliavo pamažu, kad iš pradžių sunku buvo pastebėti, ar vis artėja, ar iriasi pro šalį, o gal vietoje stūkso. Vaikinas nusigiedrijo ir guodėsi: „Lietaus nebus! Padangių kalnai praplauks pro šoną“. Apsi­ suko ant kulnies ir linksmai švilpiniavo. Jisai norėjo bėgti, šokinėti per griovius, raičiotis po šieną pradalgėse ir gulėti aukštininkas dobilų lauke tarp samanių bičių. Troško šne­ kėtis, pasakoti niekus ir juoktis. „Jinai ateis“, - sakė jis ir žiūrinėjo į duris, ar nepamatys Vincuko. E, juodu pasiaus­ tų! Bet prieangyje sutrepsėjo šeimininkė - ir jisai pro varte­ lius išnėrė į gatvę, smėlėtą, su giliomis provėžomis ir nušiu­ rusiais žolės kuokšteliais. Jis negalėtų tarti, kad nemėgstąs šeimininkės. Geriau 53

pasakius, jautėsi jai nusikaltęs: buvo tai toji pati moteriškė, kuri autobuse taip smarkiai ir kvapniai vėdavosi. Tada jis savo dvasioj pašiepė ją, niekino, ir štai dabar jam rodėsi, lyg Šėmaitienė žinotų buvusias jo mintis. Dėl to jis varžėsi jos akyse. Kai ji meiliai pasakodavo jamapie savo jaunystę („Ak, ponas Antanai, aš buvau tokia liekna“), apie sudraskytas Vincuko kelnaites, jis vengė tiesiai pažvelgti, stengdavosi stovėti ar sėdėti skersas ir domėjosi pralekiančia plaštake ar balzaminų šakomis, kurios lingavo už lango. Nūn išsisukęs nuo pavojaus, žengė viduriu gatvės. Jam buvo malonu ko­ jomis giliai užkabinti smėlį, pasižiūrėti į smulkutėmis kruo­ pelytėmis aplipusius batų galus. „Ne, debesis tikrai nuva­ žiuos į šiaurę! Kam jo čia reikia“, - stiprino jis save. Kregž­ dės švaistėsi pro orą. Užpūtė pušų kvapas, kaitrus ir sausas. Vaikinas pasuko siaura girios juosta, įsikišusią ligi paskuti­ nių miestelio namų. Slidūs spygliai čiuženo po kojomis, bu­ vo gera ir platu. Vis galvojo, kad jinai ateis, o gal ir jis pats ją išvys skubančią takeliu tarp medžių ir sušilusią, su mėly­ nu kaspinu plaukuose. Kėkštas pralėkė pro šalį, zylutė bėgo žeme ir stragiai krusčiojo uodegaite. Dieve tu mano, kaip dailiai ji geltona, su juodais plunksnų brūkšniais sparnuo­ se. Jis sustojo, atsirėmė į pušį: rupia jos žieve skruzdė ko­ pė į viršų. Retkarčiais ji stabtelėdavo, lyg paklydusi su­ pleišėjusiose rievėse, pakraipydavo žnyples ir vėl lipo aukš­ tyn, į žalią viršūnę skaidriam danguje. Pušys siūravo, glaustėsi, ošė svaigiai, tave ramindamos ir kerėdamos. An­ tanas sekė, kaip jų šakos iš lėto susisiekia ir vėl skiriasi, pasijuto, tarsi pats būtų siūbuojamas ir keliamas ar trau­ 54

kiamas iš kurtaus šulinio į šviesą, į žydrumą. Bokšto laik­ rodis ėmė mušti valandas. -Jau penkios! - krūptelėjo vaikinas. Kielė stovėjo prieš jį, perkreipusi galvą. Tarp šakų pralėkė genys ir išnyko. - Aš gi pavėlavau, - susirūpino Antanas ir skubėjo bažny­ čion. Gatvės buvo tuščios. Rinkoje žolę pešiojo pora ožkų. Jos mekeno, pamačiusios jį, ir purtė savo barzdas. Nuo namų stogų slinko šešėlis ir tvindė erdvią aikštę. Debesio sparnas užgavo saulę, paglemžė ją po savim. Tamsus ruožas nuslin­ ko ežeru ir bėgo prie vienuolyno, kurio bokštas dar skais­ čiau blizgėjo prieš apsiniaukdamas. - O jeigu neateis, - neramiai pakėlė galvą Antanas. Taip, ko jai ateiti! Vakar ją lydėjo inžinierius ir buvo po ranka paėmęs. Viešpatie, kaip smagu būtų ją laikyti po ran­ ka! O jam įspraudė Bronę Šveliūtę vesti ligi namų. Ji, toji Bronė, visą laiką šnekėjo apie jausmus ir sakėsi rašanti apy­ saką. O, Valentina! Koks gražus jos balsas! Kai ji šypsosi, jos skruostai įsigaubia, ir nosis tada jai esti lyg tarp dviejų mažų kauburėlių. Ir ji dabar neateis. Kas jisai jai? Sustojęs prie šventoriaus mąstė, ką jinai dabar veiktų. Išsiėmė veidrodėlį, pasižiūrėjo į save. „Koks susiraukęs“, - tarė sau. Ne, jis prastų žmonių vaikas, ir jei turi truputį gabumo - ką gi reiškia gabumas šiuo atveju! Debesis slinko neskubėdamas ir apsi­ galvodamas traukėsi nuo saulės. Štai jo kraštai ėmė žėruoti, ir šviesa vėl apsėmė žoles, namus ir žmones. IrAntanas sprag­ telėjo pirštais: „Ateis! Ji nenorės kunigo nuvilti: taip gražiai 55

jis prašė!“ Ir lengvu žingsniu, pasispirdamas j akmenis, jisai lipo šlaitu, kurio viršuje stovėjo bažnyčia. Kleboną rado ant bažnyčios laiptų. Sėdėjo alkūnes į ke­ lius atrėmęs, galvą kumštimis suspaudęs. Jis žiūrėjo į grani­ tą po savo kojomis ir nenugirdo ateinančio vaikino. Šisai sustojo, nenorėdamas drumsti kunigo Motiejaus. Plataus šventoriaus pakraščiuose augo dideli jovarai, kurių šakose varnos buvo susinešusios lizdus; jos kvarksėjo ir skraidė ap­ linkui. Smigo į žemę keletas geležinių kryžių: čia buvo pa­ laidota pora parapijos iškilesniųjų - dvarininkas, prelatas. Dievas žino dar kas. O kapinės buvo už Kirbynės miestelio, prie miško: sumigusieji gali tenai klausytis amžinos girių giesmės. Vaikinas bandė negirdomis prieiti ir atsisėsti šalia kunigo: tegul jisai nustebs, pakirdęs iš savo mąstymų. Sugurgždėjo žvirgždas po batais, ir varnos suskato neži­ nia ko rėkti. Klebonas nubraukė rankove per pakaušį, kuris žvilgėjo nuo spindulių. Jo akys buvo klaikios, lyg nieko ne­ suprantančios. Jis pažino Antaną, pakilo nuo gaidų, kurias buvo pasėdęs, ir tarė: - Sveikas, jaunikaiti! Kur daugiau? - Nežinau. Bet ji netrukus turėtų būti čia. - Ar šnekėjaisi? - Su kuo taip? - Na, su kuo! Ogi su Valentina! Kaip tu galėtum nesišnekėti su tokia mergaite! - rodos, sakė atviros kunigo Motiejaus akys. - Sėskis šalia, - tarė jisai, grįždamas prie gaidų... - Dievo galybė!.. 56

- Ką taip svarstot? - Ak, jaunikaiti, visko prisigalvoji. Nūn sėdžiu štai ant laiptų ir mąstau apie Viešpaties kelius. Sunkūs tie jo keliai, ir aš daug ko nesuprantu... Daug ko nesuprantu... - Nereikia per daug komplikuoti pasaulio. - Aš nekomplikuoju, o noriu atmesti visas smulkmenas ir pamatyti tik aiškiausias gaires. Ir man pasirodė, lyg būčiau pamatęs... lyg būčiau pamatęs... - Nagi sakykite... - Taip, nūn skelbia šimtus išminčių ir mokslų. Tačiau yra ne šimtai pulkų, bet tik du: tie, kurie su Kristum, ir tie, kurie be Kristaus. Nėra jokio tarpo, jokio vidurio tarp šių dviejų. Yra tik du šitie pulkai, o visa kita nesiskaito. Ir jis griežtai pertraukė pirštu per akmenį, tarsi išbrauktų visus, kurie siūbuodami vaikšto tarp šitų dviejų pasaulių. Jis tarė: - Visi tie viduriai pila savo alyvą į šėtono katilą. Ir nežinia, kaip visa tai baigsis. Baisu darosi, kai žiūri tolyn prieš save. - Dievo žmonės nugalės. Taip sakoma raštuose. - Nugalės! Lengva šnekėti - nugalės! - O, klebonėli, jūs netikit Kristaus pergale žemėj? - Kaip neabejosiu aš, jei pats Jėzus nežino. Jo balsas nutilo - graudžiai, skausmingai. Antanas nustebęs žvelgė į jį, susitraukusį čia ant laiptų ir dvasioje kankinamą. - Jis nežino, ar ras tikėjimo žemėje, kai ateis, - kalbėjo klebonas, sekdamas varnų plasnojimą. - Aš manau, kad jis ateis, kai visos tautos bus apkrikštytos... 57

- Taip yra parašyta, jaunikaiti. Bet mano dvasia nerami: kas pasakys, ar tos pakrikštytos tautos su laiku nepamirš krikšto, ar bažnyčios nebus sugriautos ir niekur pasauly neskambės Viešpaties giesmės. Ir tada gali ateiti Kristus, atėjęs nugalėti - bus tai prievarta iš dangaus, o ne laisvas žmonių pasirinkimas. Todėl Viešpaties karalystė gali ir neiš­ sipildyti šioj žemėje: ji čia gali visai išnykti. „Ar rasiu dar tikėjimo žemėje, kai ateisiu?“ - klausia savęs Kristus, abe­ joja ir nežino. - Kaip tada žiūrėti į Petro nenugalimą uolą? - A! Tu es Petrus, et super hanc petram aedificabo Ecclesiam meam...* Jis ištiesė kaklą. - O štai ir ji. Laiptų viršuje pasirodė šviesūs plaukai, išsinėrė pečiai ir krūtinė. Per dvi pakopas plačiu žingsniu jinai pasišokėjo aukštyn, atsistojo šventoriuje ir dairėsi. Už jos snaudė girių viršūnės ir dunksojo debesis, nusviręs į šiaurę. Pamačiusi kleboną su Antanu, mostelėjo plaštaka ir iš tolo šaukė: - Ar seniai laukiat? - Gero žmogaus visados lauki, - atsakė klebonas. - O aš visą popietę svarsčiau, ar lis, ar ne, ir vis pykau. - Ko, vaikeli, pykai? - Pykau, kad gali lyti. Antaną paėmė juokas: abu šiandien stebėjo dangaus ženklus. *Tu esi Petras - Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią... Mt 16, 18.

58

Stovėdama priešais, ji atsikvėpė giliai, metė žvilgsnį į čiurlių lizdus. - Lipam, vaikai, - tarė klebonas. - Pažiūrėkim, ar dūdos neužkimo. Pasibruko jis gaidas po ranka ir vedėsi savo klausytojus į šonines duris. Prieangyje gulėjo senas baldakimas; jo gėlės buvo nublukusios, avinėlis nusišėręs ir apdulkėjęs. Laiptai girgždėjo po kojomis. Jų balsas nejaukiai atliepė blausiose, voratinklių pilnose kertėse. Atrodė, kad iš tų kerčių nubun­ da didelės akys, stebisi prižadintos iš miego ir vėl grimzta šešėliuose. Valentinos ranka kilo nuslidintu turėklu į viršų, o Antanas sekė paskui ją ir norėjo lipti ilgai, ligi pat bokšto viršaus ir dar toliau. - Mes čia it kalėjime, - prabilo ji. - Tuoj baigsim kančių kelią, - iš viršaus ramino klebonas. Jis buvo jau užlipęs ir pravėręs duris į viškas. - Lįskite pro šitą skylę - toliau bus šviesu, - jis kalbėjo ir laukė, kol anuodu sueis. Paskui užrakino duris, priklaupė prieš altorių ir užvertė galvą į žibančias, šaltas dūdas. - Ar turi gerus raumenis? - negarsiai paklausė jisai Antano. - Pusėtinus! - Tai duosi jėgos dumplėms. Moki? - Vis kaip nors... - Ogi taip, - Valentina prisiartinus parodė. Paskui ramiai ji žvelgė į vaikiną, atsirėmė į sieną ir pasi­ rengė klausytis. Kunigas Motiejus iš pradžių išmėgino čia vieną, čia kitą motyvą, nutilo ir vartė gaidas. Atidėjo į šalį 59

jąsias, užsimerkė ir paėmė psalmę „Dixit Dominus Domino meo...M * Iš pradžių grojo lėtai, susigalvodamas ir įsiklausy­ damas į atskirus garsus, sekdamas, kaip grynai jie skamba vargonais. Toliau ėmė tekėti iškilmingi, vėsūs tonai, oriai ir galingai sklisdami po tuščius skliautus. Kunigas Motiejus žo­ džiais pritarė muzikai - balsą jis turėjo seną, nemaloniai gergž­ džiantį, bet į savo giesmę sudėjo visą širdį ir buvo sujaudintas tais didžiai skambančiais pranašo žodžiais. Kai kunigas sakė apie rūstybės dieną, kurioje bus sumušti karaliai, pro sumerk­ tas jo akis žengė kariuomenės, žygiavo su žėrinčiais šalmais valdovai, o vėliavų plevėsavimas liejosi su metaliniais vargo­ nų balsais. Jisai regėjo ir vinguriuojantį tarp tyrlaukio krū­ mokšnių upelį, iš kurio kelyje geria tie, kurie pakels galvas. Ir savo muzika stengėsi priminti skaidrų vandens čiurlenimą ir kaitroje ištroškusių žmonių skubėjimą prie šaltos srovės. Baigęs psalmę, jis nenutilo, viena ranka sklaistė gaidas, o antrąja spaudė klavišus, leisdamas netvarkingai šaukti ku­ riai nors dūdai. Dabar štai jis garsus suderino, ėmė skambė­ ti neramus vaitojimas ar gailestis. Tarsi žmogus ten graužtų­ si, kankintųsi, jo dvasia būtų sudrumsta ir prislėgta. Tačiau pačios muzikos išreiškime girdėjai giedrą jėgą, sveikatą ir dvasios pilnybę. - Ar žinai? - pasilenkė teiraudamasi Valentina. Iš abiejų pusių du susiraitę, ilgi plaukų pluoštai svyrojo ant smilkinių jai. - Ne, - atsakė Antanas. * Viešpaties žodis mano viešpačiui... Ps 110, 1.

60

- Bacho choralas „Kur aš nubėgsiu?“ O paskui, rodos, girdėsim Franko „Pastoralę“. Vaikinas atsidūsėjo, džiaugsmas ėmė jį ir dėl šio rimto, gilaus Valentinos žvilgsnio, ir dėl anos vidinės stiprybės, kuri glūdėjo muzikoje. Nūn pasiskardeno abejojantis, švelnus balsas - rodės, kad bijo prabilti ir skambėti tam svetimam pasauly, ištrauktas iš sapnų gūdumos. Vėl atsisuko jinai: - „Pastoralė!“ Grynas ir giedras skambesys atsišaukė iš tolo. Antanas pri­ siminė piemenėlį, sėdintį su švilpyne tarp pirštų ir grojantį, klausant šitiems žaliems medžiams ir pilkiesiems ėreliams. Štai garsai pasikeitė, neramūs ir greiti, krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomis čiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais. Jisai matė palšus klodų sluoksnius, tamsiais protar­ piais griūvančius vienas po kito. Jos galvoj šmėstelėjo Čiur­ lionio paveikslas - jis pats negalėtų pasakyti kuris. Kažkas žalia ir šėma susimaišė jo vaizduotėje. Jis su pavydu žvelgė Valentinai į pečius: jie taip ramiai kilnojosi ten priešais jį. Taip, suvokia ji kitokią prasmę visų šitų andantino, allegret­ to ar staccato. Ir kai kunigas Motiejus paėmė pianissimo, jinai pasižiūrėjo į vargonus lėtu žvilgsniu ir pritardama link­ telėjo galva. Tačiau muzikantas nesidairė į šalis; jis atrodė pamiršęs ir sienas, ir šiuos du žmones, ir net pačius vargo­ nus, o vaikščiojo ir grimzdo savo melodijose... Vėl pieme­ nėlis pagiryje grojo vis pamažiau - ir švelniai švelniai užge­ so jo daina. 61

Kas toliau prabilo, vėl buvo pilna jaunatvės ir plūstančios šviesos. Vaidenos, kad du žmonės eina patenkinti, eina žais­ mingu žingsniu erdviam pasauly, eina pasiekti svaigios lai­ mės. „Kelkitės, budėtojo balsas jus šaukia“, - skaidriais bal­ sais bylojo, ir malonus šiurpas nupurtė Antaną. Nusilenkė nuo viškų, žiūrėjo į taką bažnyčioje nuo durų ligi altoriaus. Ir štai iš choralo melodijų išsiskyrė sužieduotiniai, gaivūs, žaisdami žengė prie altoriaus... Ilgas pabaigos gaudimas nu­ sitęsė kaip baltas nuotakos šydas. Ir ji stovi tenai, šviesi ir graži, ir jisai jaučia, lyg būtų šalia jos. Štai mielos rankos paliečia jį už peties. Dieve tu mano! Tikrai jį palietė. -Jau baigėm, - sakė Valentina. Jisai atsisuko. Pasikišęs po pažastim gaidas, klebonas lipo žemyn. Muzika, kuri dar gaudė jamausyse, jau buvo prany­ kusi bažnyčioje. Dūdos žibėjo šaltos ir kurčios. Pro langus mušėsi linksmi spinduliai ir žaidė ten žemai, tarp vėliavų. Antanas norėjo tarti gerą žodį klebonui, tačiau, matyda­ mas jį, tokį rūpestingą, savyje paskendusį, nieko nepasakė. Kunigas Motiejus klupštelėjo prieš altorių, dideliu raktu ati­ darė duris, ir visi trys nebylūs nusileido į šventorių. Ilgais sparnais švytuodami, aplink bokštą lakstė čiurliai, lakstė ir plasnojo, prisisegę prie savo lizdų palėpėse. - Ech, vaikai, vaikai, - prabilo klebonas, giliai atsikvėp­ damas. Ir geromis, tarsi viską atleidžiančiomis akimis įsižiūrėjo į Valentiną su Antanu.

62

vi. Laukimo dienos

Šitoje vietoje aš jau nieko negirdžiu, esu vienui vienas... PAUL CLAUDEL

Nubudęs jisai nedrįso atsimerkti. Eglė švagždėjo į stogo skiedras. „Lyja ir lyja“, - mąstė jis ir įsiklausė, nejudrus, aptingęs. Namuose buvo ramu, ir pro vokus juto jisai prie­ blandą, niūrinčią kambaryje. Vienas jis buvo, vienas!.. Ir jam pasivaideno, tarsi visam šitam dideliam pasaulyje, vi­ suose slėniuose ir šiluose nebūtų nė jokio žmogaus, jokios gyvos dvasios, o jis pats gulėtų begaliniam tyrlauky, tartum miręs, tačiau gyvas, įsiklausęs į šiurkščios žolės šiurenimą ir smėlio ritenimąsi. Ir jam rodėsi, lyg štai pakyla jis nuo savo guolio, pakyla klaikus ir eina su aukšta lazda per žemę, nie­ kur nesutikdamas nei vyro, nei moteriškės, nei angies, eina su neapsakomu liūdesiu širdyje, nors jaučia netoliese kur, šituos sambrėškiuos, klajojant pirmykštį džiaugsmą, nuogą, skaistų, nors girdi tolybėje kažką ūbaujant ir šaukiant - ir sykiu tas balsas pro prieblandą nepajėgė prasiveržti prie jo ir dėl to kentėjo. Priešais buvo akmeninės uolos, su daugy­ be takų į kairę ir į dešinę. Greta rūstaus akmens buvo pri­ klaupęs žmogus, numetęs lanką ir strėlę šalia savęs, - pir­ mapradis vyras, su žvėries kailiu aplink juosmenį, stiprus ir sveikas. Iš kaušo jis lakino tigrą, kuris antai kaip katė lapsi 63

rausvu liežuviu ir pritūpęs laižosi. Ir Antanui dingojos, tarsi pats tenai klūpotų, o jo gyslose tekėtų sandora su ana nepa­ siekiama gadyne, su žalvariu ir gyvate, ir tvintų džiaugsmas tiems šaltiems akmenims ir nevaisingiems krūmokšniams. Visi daiktai stovėjo nauji, ką tik gimę ir dėl to apimti links­ mybės. Ir moterys buvo ką tik gimusios, ir vyrai ką tik gi­ mę, o vienu metu su jais ir balti jų kūdikiai, vedami už ran­ kos. Visi jie ėjo procesija tarp uolų, atšaižų ir retkarčiais nyko tarpekliuose, iš lėto vėl išlįsdami ir giedodami. Visų balsų viršum karaliavo vienas balsas - skaidrus, į dangų šau­ kiantis, pažįstamas ir mylimas: josios balsas. Atsisėdo ir klausėsi jos giesmės. Pailsusiu ir laimingu mos­ tu ištiesė ranką, lyg sveikintų giesmininkę, suabejojo valan­ dėlę, ką turėtų veikti, ir nuo stalo pasiėmė sąsiuvinį. Jo min­ tys tapo aštrios, jis regėjo didžiąsias daiktų linijas, ir jame atliepė galingas ir senas šauksmas. Jisai iš lėto rašė: Garbė tau, uola, vandenie ir paukšte, Ir tyrlauky šaknis įleidęs krūme! Pasveikinta būk, viešpate genties pirmosios, Ir tu, tolusis balse debesy. Mažasis kūdiki, moterie ir vyre, Ir lakanti pantera - šaukite, Visi jūs šaukite Didžiajam, debesiuos gyvenančiam! Garbė tau, žole, ugniava ir žeme, Garbė tau, pirmapradis tyro ir moters skaidrume.

64

Abejingai nustūmė sąsiuvinį ir, krutindamas lūpas, karto­ jo paskutinius žodžius: „pirmapradis vyro ir moters skaid­ rume“. Jame brendo varžantis jausmas. „Kodėl taip para­ šiau?“ - nesuprasdamas teiravosi savęs. Ir stebėjosi: kamba­ ry sienos, krėslas ir paveikslas, ant grindų numestas švarkas ir batai - visa buvo netikėta, rodos, pirmą sykį matoma. „Ne, tarp vyro ir moters nieko nėra nuodėminga“, - griež­ tai jis tarė ir šoko iš lovos. Atsidarė langą ir persisvėrė į lauką. Šiandien nelijo. Rytas jau aušo miške ir miestely. Vė­ sus, drėgnas pušų oras skverbėsi į kambarį. - Kad tik nelytų, - kalbėjo sau Antanas. Pasilenkė ir per langą rovė ilgą vijoklį. „Kokios dienos“, purtė jis garbinius. Pusę savaitės dangus buvo rūškanas ir lynotas. Taip seniai jis matė Valentiną! - Ir dar blogesnių dalykų atsitiko, vaikine, - guodė jis save. Vakar grįžęs rado viešnią. Bronė Šveliūtė sėdėjo priean­ gyje su šeimininke, ir kaip tu jų išvengsi! Taip, ji tuojau bė­ ganti namo, kad vėl neprakiurtų dangus. „Ponas Antanai, ką beveikiate? - Ir ji kaišiojo skėtį į skyles grindyse. - Beje, kaip įsikūrėte? - kvotė ji ir gynėsi: - Ak, nieko, aš nebijau netvarkos - tik akį mesiu“. Ir jinai čia sėdėjo plepėdama ant šio krėslo. Ji rašantį apysaką. O, jinai savo kūriny sudės daug meilės ir, ir... aistros. Po tų žodžių svirstelėjo į Antaną. Jis gniaužė prakaituojančias rankas ir žiūrėjo į vakarą, į nusi­ driekusius debesis. Prisiartino prie lango ir neva susidomė­ jęs tarė: „O, ten sniegena šokinėja!“ - „Viešpatie, sniegena!“ sušuko Bronė, atsistojo greta jo, petim prisiliesdama. Ji at­ sigręžė ir klausė, kur sniegena, ir šiltas jos kvėpavimas slydo 65

jam ant kaklo. Paskui ji sakė: „Na, Valentina mano draugė. O, mudvi iš mažens pažįstamos. Bet aš kito vietoj negalvo­ čiau apie ją: ji jau apsisprendusi“. - „Kaip tat apsisprendu­ si?“ - krūptelėjo jisai. - „Jinai žino, kaip gyvens. Jai viskas taip aišku“. Ir tėvai būsią patenkinti... Skaudvilių ūkis dide­ lis, o dabar tokie laikai... Jau brėško. Eglė po langu stūksojo kaip juodas sargybinis. „Kada ji išeis pagaliau?“ - graužėsi klausydamas jos šnekų. Ir atlapą krūtinę ji kilnojo taip aukštai. Ir taip lėtai pažvelg­ davo... „Jau temsta“, - sakė ji. „Temsta, temsta“, - greitai jis pritarė ir atsisuko į duris, o jinai vėl sėdasi į krėslą, truputį apsiniaukusi. Sį sąsiuvinį ji paliksianti: „Pasiskaitykit, jame tiek jausmų, sielos... Beje, gal nežinote: vakar Skaudviliuos buvo inžinierius Modestas...“ Pagaliau, pagaliau... Taip, jeigu matysit - daugybę labų dienų Valentinai. Daugybę... Valentina! Dangus blaivėsi... Paukščiai garsiau sučiulbo. Nulinkęs prie stalo, Antanas greitai rašė senelio „Papročius“. Negirdėjo subudusių žmonių, buvo apimtas karščio, norėjo skubėti, pats nežinodamas kur, padaryti ką nors gera. Vėl atsilošė, bandė ką mąstyti - tačiau buvo tuščia, erdvu ir laiminga. Ties langu kas ten sudūzgėjo. Tyliai tyliai... Iškilmingai ir rūsčiai zvimbdama, įskrido samanė bitė. Nusileido ant grin­ dų, bėgo pašiurpusi sparnus, retkarčiais zizendama, stambi ir su durpinės spalvos lopiniais ant uodegos. - E, vyruk, neimk kandžiotis! - subarė Antanas ją ir trau­ kė po savim basas kojas. 66

Samanė susirūpinusi nubėgo pro šalį, skuodė pasieniu - ir kertėje, pro platesnį plyšį, išnyko po grindimis. - Olelia! - sušuko vaikinas ir linksmas trynė rankas. Gyvenu ne vienas... Atidžiai tyrinėjo plyšį, numojo ir pasakė: - Kaip nors ir dviese susispausim... Ir ėmė juoktis. Skubiai apsiavė. Pro stogą ir pušis jau prasišvietė dangus. Daržely rado Vincuką. Jis buvo apsikniaubęs stulpą ir ko­ jomis kapstė atgal žemę kaip višta. - Sveikas, dobilėli, - pasveikino jį Antanas. Vaikas tylėjo, dar labiau užgulė ant baslio ir vis žarstė drėg­ ną smėlį. Paimtas už peties, berniukas sukos į šalį ir unkštė. Paskui alkūne nusizulino akis ir skundėsi nelaimingu balsu: - Man skauda čia: gavau per kelnes... Ir jis atsargiai parodė sopulio vietą. - Bet nereikia paleisti dūdų, - gėdino Antanas. - Aš nė neverkiau. Bene aš boba, kad žliumbčiau! - O kam akis šluostaisi? - Kad pikta... - O katras buvot kaltas: ar mama, ar tu? - Kaltas buvo katinas: kam jis spiegė! - Sakyk gi! - Jis trainiojosi aplinkui mane, aš ėmiau ir užmyniau jam uodegą, ir rainius kad paleis nasrus - niau niau! Žioplys... Ma­ ma gi: „Vincai, tu šėtoniuk, balzginsi man čia galvą!“ - Aš ne­ spėjau pasprukti irji apkūlė mane šaukdama: „Rūpužiukas tu...“ 67

- Kaip manai: gerai buvai padaręs? - O ko tas katinas toks negražus! Visados apsiašarojęs... Pas senelį einat? - Ne, šiandien pas jį būsiu pietų. - Ar jis nesibara? - Barasi, kartais ir širsta. - Už ką? - Daug už ką. Pavyzdžiui, kad žmonės blogi... - Tu gi nekaltas dėl to... - Vietoj visų žmonių jis išbara mane. Gaunu pylos ir dėl ministerių. Vakar jis man griaudėjo: „Suprantu, kad baustų vagis ar paleistuvius, bet jei į kalėjimus grūda už tai, kad tu kitaip galvoji, ne, to nesuprantu“. Ir tai kalbėdamas, jis į mane žiūrėjo taip, lyg šaudyčiau žmones... Bet tau čia ne viskas aišku. - Na, aš ne toks kvailas, aš žinau, kad ne visi aukšti ponai yra geri. - Dievas, tik jis vienas žiūri gerumo. Štai dėl ko reikia dangaus. Ten ministeriais bus pastatyti tie, kurie buvo do­ riausi. - Ar tu gaudai plaštakes? -Ne. - O ar matei iš arti lėktuvą? - Mačiau. Ir sparnus čiupinėjau. Vaiko akys sublizgėjo. - Aš būsiu lakūnas ir skrisiu per vandenyną. Ir nenukrisiu kaip tuodu... Jo žodžiai sudrebėjo graudžiai... 68

- Ar tu jų neverkei? - beveik nusigandęs klausė berniukas. Antanui užgniaužė gerklę. Jis linktelėjo galva ir pasviro per tvorą, žiūrėdamas į nasturtas ir smulkius gvazdikų lapelius. - Eisiu, - tarė jis. - Kur? - Į ežerą. Vanduo bus drungnas... Ir saulė jau nusigainiojo rūkus. Palydėk. - Kad mudu su Jonu eisim voverių ieškoti. - Gal rasit lazdyne... Na, būk drūtas. Ir tiesiai per girią Antanas nutraukė prie Geisaties. Vėjo nebuvo. Medžiai snūduriavo, ir iš jų dvelkė neaiškus ilge­ sys, graudus aptingimas ir rimtis. Iš lėto sušnabždėjo lapai, sušnerėdavo viršūnė - ir vėl klausėsi, kaip tiršti syvai siur­ biasi į kūną ir gyvybė plazda be žado kiekvienam šaknies plauke, kiekvienoj lapo gysloj. Paukščių giesmės skambėjo toli, krūmų ir medžių tankmėje liejosi į vieną čiulbančią ir nesuprantamai zurziančią vilnį, kuri tvilksėjo ir klevo šerdi­ mi, ir žagaraujančios senutės akyse. Klausėsi mėlyni drugiai, atsitūpę juodoj lendrės buožėj ir mirguliuodami savo sparnų žėručiais. Antanui dumstelėjo širdy, lyg kad už šitų kamienų arti slypėtų laimė ir neregima švagždėtų: „Tu manęs nieka­ dos, niekas neturėsi...“ O ežeras buvo didelis, balzganas, ly­ gus, tik šen ten jo paviršiuj virpuliavo vilnis ar sūpavosi antis kaip juodas taškas. Aplinkui girios niūksojo sustingusios ir ūkanotos. Ir vienuolynas mirkė savo bokštą vandeny. Antanas užlipo šlaitu ir dairėsi dėdės Kosto. Pamatė jį dar­ že: pro pinučius kyščiojo jo nugara. Jis su kažkuo lyg kalbė­ josi, lyg barėsi. 69

Vaikinas prisiartino. Senis ravėjo kopūstus ir šnekėjo. Ka­ lė, nusišėręs ir subliuzgęs gyvulys, stovėjo priešais jį, iškorusi liežuvį, nuo kurio retkarčiais capteldavo lašas, - nors karšta nė tvanku šiandien nebuvo. - Tu kvaila, Rude, ir spoksai į mane, - burbėjo linkčioda­ mas Kostas. - Ir nereikia Maušium tikėti: jis būtų apsukęs... A, tuoj iš akių matyti, kas sukčius, o kas ne... Bitutė, Dievo vabalėlis, triūsia ir triūsia... Kalė išsišiepė, rodydama seilėtus savo nasrus, ir norėjo urgzti, bet tingėdama vien sudūmė šonais ir niurnėjo, dėb­ čiodama į pirkią. - Sakai, eina kas pro šalį? - išsitiesė senis ir užvertė kepu­ rę, žemėta ranka trindamas kaktą. - Ogi aš čia, dėde. Kurpliukas valandėlę abejojo, bandė atsiminti ir galop tarė: - Pažįstu, pažįstu. Dievas laiko patį sveiką ir drūtą? - Dėkui, dar ant kojų. Senis atsisėdo ant slenksčio ir išsitraukė pypkę. Bet nerūkė. Dar labiau užvertė kepurę ir atrodė rūpesčio graužiamas: - Sakyk, vaikine: kaip pats manai - ar moka popiežius lietuviškai, ar ne? - Ką jis mokės!.. - Ir aš taip galvoju. O su amžinatilsį Uršule ir ginčijamės, būdavo, - ji vis savo, o aš - savo. Ji sako: popiežius esą kalbąs tik lietuviškai, katalikiškai. Aš tikrai negi žinosiu, bet moteriškam negali žmogus nusileisti. Matai, teisybės būta mano pusėj. Antanas tarė: 70

- Norėčiau valtį... - Imkit. Aha, šįryt čia buvo Valentina, grįždama iš miestelio. - Dėde! -Ji sėdėjo ir suposi laivėje. Ji labai gera mergaitė. Ji viena čia nepamiršta manęs. Ir ji klausinėjo manęs, kam buvau davęs valtį aną vakarą. Antanas nusileido paežerėn. Sustojo ir žiūrėjo į smėlį: de­ ja, nematyti įmintų jos pėdų... Sudavė irklais. Ežeru nuringavo vilnis, ardydama lygų, balzganą paviršių. Į švendrus nuniro išsigandusių blizgių šei­ ma. Antis, plūduriavusi atokiai nuo kranto, sukrypsėjo ir yrėsi slėptis, lydima juodų rutuliukų - savo vaikų. - Valentina sėdėjo čia laively ir suposi, - kartojo sau An­ tanas. Jis sustabdė laivę ir žiūrėjo į suolą priešais save. Ir buvo taip gera. Greitai išsivilko, puolė į ežerą, nardė ir taškėsi, ligi rau­ donumo trynėsi krūtinę, rankas... Paskui sėdosi į valtį, plaukė greitai ir išvydęs ėmė persekioti narą, kuris čia arti prisileis­ davo, čia vėl prapuldavo nugrimzdęs. Grįždamas jis nuo ežero kranto nešėsi du sraigių namelius.

71

vii .

Aviliai

Ten, kur meškius ant kelmų bites kopinėjo... KRISTIJONAS DONELAITIS

Už rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna ir šlamanti tamsžaliais lapais. Po ja stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina. Jisai ją atlydėjo ligi šios vietos. Ji sakė­ si nuo čia nepaklysianti ir neišsigąsianti kiškio. Tai kalbėda­ ma, Valentina laužė obels ūgį, kurį vadino vilku, ir rodė savo tėviškę: „Tenai prie ežero - mūsų namai“. Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyla snaudė šitoj girių lygumoj, snaudė mie­ žiuos ir žydinčiose bulvėse - tose nedrąsiose, niekieno ne­ minimose taurelėse su geltonais taškais viduryje. Ir jinai nu­ ėjo taku, paskendus rugių lauke - ir javai skyrėsi jai iš kelio ir linkčiojo. Ir vienplaukė jos galva buvo šviesi kaip ta noks­ tanti žiemkenčių jūra. Pirmi debesėliai ją pasivijo, žaidė ap­ link ją ir buvo tokie linksmi. Štai rymojo čia jos petys, ir štai nulaužtas plaušuotas obels ūgis. Ir kaip miela savo sau­ joj laikyti jos ranką, trapius josios pirštus... Ir tai buvo ne vakar, ne šiandien, o toli toli, kažkur saulėtų amžių pra­ džioj. Nūn Antanas stovi ir klausosi, vyturio giesmių pilna visam ore, ir pempė atlekia, švaistosi aplink galvą, išgąs­ tingai šaukdama. 72

O jinai nuėjo... Ligi obels Antanui viskas buvo sava - ir čirenimas aukštai, ir purptelėjusi kurapkų pora. Ir akmenų krūva, surinkta iš dirvų, ir nušienautos pievos kampas. Dirsės šiurkščiais savo grūdais braukėsi pro rankas, rugiagėlės kaišė nustebusius savo žiedus iš po nulinkusių javų: svarios varpos šaukė juos prie žemės, j kurią jie buvo nuberti ir kurioje miegojo baltas žiemos dienas ir naktis. Už sėjimų jisai rado provėžas, juo­ das ir drėgnas. Nusekė jomis ligi upeliūkščio vagos ir tilte­ lio, plyšiuose apaugusio žole. Gelsvo vandens dubury irstė­ si vabalas ir rangėsi dėlė, juoda, šiurpi ir nereikalinga. O dar toliau buvo namai, Valentinos tėviškė. Didelis kluonas, nusviręs į ežerą, beveik siekė žemę savo šiaudiniu stogu, ant kurio riogsojo žiogai ir stovėjo garnys. Buvo rami popietė, ir visi sodo medžiai, vyšnios ir obelys, ir tas ąžuolas gale pirkios - visi jie buvo tylūs. Siauras takeliukas, šen ten perkirstas sueižėjusių plyšių, ringavo tiesiai į sodo vartelius. Antanas sustojo priešais juos. Buvo truputį nejauku. Giliai už medžių ir krūmų buvo gir­ dėti nematomos kalbos, šūktelėjimai. Atrodė, kad už šakų ir kamienų tankmės būtų kitas pasaulis, kiti žmonės, kiti balsai, pas kuriuos nyku ir drovu įžengti. Sugirgždėjo varte­ liai. Sode, tarp nukarusių krūmokšnių, buvo tvenkinys, pri­ žėlęs maurų ir žliūgių. Geltoni pūkuoti ančiukai, su dryžo­ mis nugaromis, sukiojosi aplink lieptą. Jisai klausėsi, ar neišgirs pažįstamo balso. Pro agrastus iš­ šoko šuniukas ir puolė gaigalą, kuris lyginosi plunksnas ant kranto. Paukštis nebėgo, tik įtraukė žaliai žėrintį kaklą ir 73

šnypštė. Šuniukas tūpčiojo aplinkui jj ir skalijo - ne tiek iš piktumo, kiek iš išdykumo. Netikėtai apsisuko, ir gaigalas jj pavykėjo. Šuniukas ties krūmu kiauktelėjo Antanui ir pa­ šiaušė sprandą. Vaikinas linktelėjo prie žemės, ir šunytis nu­ cypė už agrastų. - Gėdykis, Tarzanai, - prabilo storas balsas. Išėjo vyras - drūtas, su vešliais ūsais ir vanago nosimi. Jis nešėsi geldutę ir šnekėjosi su šunim, kuris slėpėsi už krūmo ir amtelėjo sykį - ne kad išgąsdintų ką nors, bet pats pa­ sidrąsindamas. Ūkininkas pamatė Antaną ir sustojo. - Rodos, nepaklydau į Skaudvilius? - tarė vaikinas. - Taigi kad ne, - atsakė anas vyras. Tarzanas pro šakas tyrinėjo ateivį. - Profesorius prašė... sakė... - Na, tai būsi sveikas. Aš kaip tik einu dūlio. - Ar jau pradėjot? - Tuojau. Gali luktelti, arba krutėk pas kitus. Jis linktelėjo galva pirkios link: - Turbūt ne visi ten bus svetimi. - Ne... Bet aš palauksiu... Juodu sustojo prie prakiurusio gluosnio. Skaudvilis pa­ statė geldutę prie stuobrio ir kalbėjo: - Vakar buvom mieste ir su Valentina aplankėm senelį. Koks žmogus! Jis gi mūsų kraštą skersai ir išilgai išvaikščio­ jo, pusę Lietuvos pažįsta, net akmenis pakelėse atsimena. - O dabar pats vos bepajuda - skaudu jam taip sėdėti vie­ toje, - sakė Antanas. 74

Ūkininkas atlupo didelį pūzrą ir numetė ant žolės. - Ir juodu susidraugavo su Valiute, - vėl prabilo jisai. - Ar daug turit bičių? - nežinodamas, ką sakyti, paklausė Antanas. Skaudvilis patenkintas nusišypsojo: - Ogi bus keli aviliai. - Čia joms yra iš ko rinkti medų. - Oje! Gi kai liepos žydi... - Jūs ir liepų turit! - Ne, bet girioje... Ištisas liepynas... Taip, dabar žydi... A, bus gana pjaulų. Galim eiti... Už krūmų stovėjo berniukas, su pirštu tarp dantų. Jis buvo keliavęs pas tėvą ir, pamatęs svetimą vyrą, nedrįso artintis. - E, Juozai, - šūktelėjo Skaudvilis, - eikše man į pagalbą: padėsi nešti. Vaikas nesijudino: jis tik žiūrėjo į svečią ir pasitraukė tolyn. - Tai tau kavalierius, - graudeno jį tėvas, - žmogaus bijo! Juozukas atsilikęs kibino Tarzaną, kuris nenorėjo žaisti ir, nuleidęs ausis, nusikaltusiu snukiu, vėžliojo į šalį ir mėgino slėptis krūmuose. Sodas buvo erdvus, ir tų krūmų ilgos ei­ lės augo tarp nukalkintų obelų ir kriaušių. Tankiais kups­ tais vešėjo ten aštrūs agrastai supurentoj žemėj, ir jų uogos karojo iš po lapų, permatomos lyg žali vandens lašai. Tar­ pais kėlė šakas serbentos su raudonomis, jau praretinto­ mis kekėmis, į kurias žiūrėjo gaidys ir pasišokinėdamas mėgino skintis. 75

Priešais pirkios duris kerojo klevas, vienu šonu tankias šakas atrėmęs į stogą, o kitu nusviręs į kiemą. Jo ūksmėje stovėjo sunkus stalas, ir aplinkui sėdėjo Skaudvilių šeima. Rūgusiu pienu aplipę šaukštai, tušti dubenys, rudas, su at­ šokusia pluta duonos kepalas ir spiečius musių rodė, kad būta ką tik po pietų. Antanas apsižvalgė, tačiau nematė, ko ieškojo. Gale stalo, vytinėj kėdėj, sėdėjo moteriškė su aki­ niais ir lopė kelnes. Jisai sumojo - Valentinos mama: abi jos turėjo dideles akis, truputį riestas nosis ir lygiam, apvaliam veide nežymiai atsikišusius žandikaulius. Tik motinos plau­ kai, nūn jau žilsvi, seniau turėjo būti juodi, o dukters garbi­ niai buvo šviesūs, visai kaip tėvo. - Klausyk, - šnekėjo moteris, - atsivedi svečią, o mes čia apsikrovusios. Izabeliuke, padėk man nukraustyti. - O ką veiks Magdė? - spyrėsi mergaitė ir, įkišusi galvą į priemenę, šaukė: - Magde, Magde! - Matot, kokią panaitę turim, - nusijuokė Skaudvilienė iš dukters. Duryse pasirodė ir tarnaitė, stambi, raudona, įsistojusi į klumpes. Neskubėdama, laižydamasi jinai tarė vyrišku balsu: -Kas? - O štai, - numojo mergaitė į stalą. - Šaukštai nepabėgs pro vartus, - murmėjo Magdė. Prikyšte nusišluostė burną ir lėtai imliojo duoną, dube­ nis. Sužėrė trupinius į saują ir numetė vištai, kuri kaitino­ si, užvirtusi smėlio krūvoj, sušiurpusi ir įtraukusi kojas prie pilvo. 76

Kai jau buvo apsisveikinę ir radę šneką, Izabelė su karklo virbu rankoje atsistojo už motinos ir nepaleido Antano iš akių: ji viską turėjo žinoti, - Skaudvilis grįžo iš virtuvės su dumtuvėmis, kuriose rūko žarijos, ir sukišo į jas pjaulus. Melsva dūmų gija ramiai kilo ir sklaistėsi klevo lapuose. Zyzdama atlėkė bitė, apsuko ratą aplink Juozuką, ir išsi­ gandęs vaikas apsikabino tėvui koją. - Nebijok, - guodė jį Skaudvilis, - mes tuoj atimsim iš jos medų. Čia prasivėrė pirkios langas: - Tėti, geldą jau išvaliau. Šaukė Valentina. - Gerai, dukra, - tarė jis. - Ir galėtum ateiti: svečias nebu­ vėlis. - Kur tokia susivėlus... Labas, Antanai, - atsakė jinai į ano mostelėjimą. - Aš tuoj... Ir dingo už lango užuolaidos. Tėvas įdūmė pjaulus ir iškėlė už pažastų Juozuką: - Na, vyre, dabar keliausim pas avilius. - Ne, ne, - spurdėjo vaikas. - Kodėl ne? Bijai?.. - Aš visai nebijau, - gyrėsi Izabeliukė ir numetė rykštę į sodą. - Tėvai, užsidėk sietą: kai ims gilti... - būgštavo motina. - Ką šneki - aš bičių nebijau, ir jos manęs nebijo. - Išsigąsi, kai cvaktels į nosį. - Tegu kanda: nesuės - per didelė. -Jei tau snapą krimsteltų, jau būtų žymu. 77

Kai juodu taip erzinosi, pro lapus prasimušė spindulių juos­ ta, krito ant stalo ir, dūstelėjus šakose vėjeliui, raibuliavo, tarsi būtų iš vandens. - Štai ir aš, - pasirodė Valentina. Ji stovėjo ant slenksčio ir klestėjo skarelę, surištą užpaka­ ly. Buvo apsivilkusi nebaltintos drobės suknia trumpomis rankovėmis, ir kai ji sveikinosi, Antanas matė tris skiepų suardytus ženklus prie peties. - Nepaklydot? - paklausė ji. - Imsi ir paklysi! Antanas mąstė: „Štai kokia ji tarp savųjų - su tėvais ir broliais“. Ji atrodė jam, lyg būtų čia gyvenus nuo neatme­ namų laikų, lyg pirkia, klėtis ir svirtis ant kiemo visados būtų stovėjusios, ir tie patys žmonės juose vargą kentę ar linksmas dienas leidę, lydėdami pavasarius ir rudenis, ru­ giapjūtės laukuose, obuolių brendimą soduose ir rinkdami bičių medų. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad klevas, kad anie šermukšniai dar su žaliomis uogomis būtų kada nors, prieš penkiasdešimt, prieš šimtą metų, leidę pirmąsias šakutes, gležnas ir nedrąsias. Drauge jis nesuvokė, kad Valentina ka­ da nors maža lakstė tuo smėlėtu takeliu, vartaliojosi žolėje ar drožė rykštę kaip Izabeliukė. Ne, jinai visados buvo šito­ kia, daili, nuaugusi, su tuo klastingu šypsojimusi palei akis ir pora neklusnių garbinių smilkiniuose, kai tik plaukai esti nesurišti. Ir Skaudvilienė visados buvo žilstelėjusi, lyg pa­ sakų motė, ir Juozukas toksai mažas, apsikniaubęs moti­ nai į sterblę ir dėbčiojąs į svečią. Žiūrėdamas į spindulių raibuliavimą ant stalo, vaikinas jautė, tarsi bėgantis laikas 78

aplenktų šiuos namus, kad žiemos nė vasaros čia nieko ne­ sendina. Jam keista darės pamanius, kad šitoj pirkioj būtų kas miręs, kad būtų čia vaikščioję ar šnekėjęsi kitokie žmo­ nės negu šiandien, kad vietoj šio ūkio kadaise galėjo giria siūruoti ir ošti... Varnėnas, pasilypėjęs ant šakos prie inkilo, čiulbėjo ir švilpė, ir trileno toks patenkintas ir laimingas, lyg apsvaigintas lapuose besisklaidančių dūmų, kurie smil­ ko iš dumtuvės. - Senelis siunčia labų, - prabilo Antanas. - Dar nepamiršo manęs, - atsidūsėjo Valentina. - Kur čia pamirš tokią, tokią... - Tokią landžią ir įkyrią, kad net barti reikia. -Na? - Kartą ėmė ir aprėkė. - Už ką? - Parodyk, sako, kaip rašai... Aš atkišau sąsiuvinį. Jis žiū­ rėjo, žiūrėjo, pasklaistė ir: „O kas čia?“ Aš nieko nesupran­ tu ir raudonuoju lyg vėžys. - Ir kas ten netiko? - Mat naują skirsnį jam reikia pradėti nuo trečdalio eilu­ tės. Aš gi... - Žinau, žinau - tokia jo tvarka. - O kaip namie sekasi?... - Neblogai. Pešuosi su Juozuku. Ir ji glostė plaukus vaikui, kuris išsišiepęs glaustėsi prie jos. - O, jis tikrai jus sumuša. Ar teisybė, Juozuk, suduodi Va­ liūtei? Berniukas sukrykštė ir apsikniaubė seseriai ant kelių. Šūktelėjo Skaudvilis: 79

- E, Vale, nebijai bičių? Dievo padedami, galim pradėti. Panėšėk įnagius ligi avilių. - A, jei gils - tegul gilia, - atsidūsėjo duktė, - daugiau niekam nė netinku. Jinai paėmė dumples, kaltą aviliams atplėšti ir atsistojo šalia tėvo, kuris rankoje laikė geldą, naujai išskaptuotą ir kvepiančią lyg liepų žiedais, lyg ramunėlėmis. Tuo tarpu Izabeliukė nukūrė į virtuvę ir atbėgo su dubeniu, įdavė jį sesei ir prašė, kad grįždama atneštų korį: ji neištversianti, ligi sulauks visos geldos. Ruoša susidomėjo ir kiti Skaudvilių gyventojai: iš krūmų išlindo vištos ir sustojusios karkino ir jos norėjo sau medaus užsidainuoti. Kieme antys pradėjo šaukti ir pyktauti, kad joms sutrukdė šildytis. Ramiai kriuk­ sėdama ir nudribusį pilvą trūkčiodama, jas pabaidė kiaulė, kurią vijosi balti paršiukai: jie žviegė ir taikstėsi žįsti deglą­ ją, bet ji negulė ir nežindė jų, tik įsuko į taką prie pirkios, murzina, iškėlusi šnipą ir apsiuostydama. -Jokūbai! - šaukė storas Skaudvilio balsas. - E, Jokūbai, ar girdi! Ilgais skvernais lapatuodamas, atbėgo piemuo Jokūbas, ligi akių paskendęs kepurėje, kurią jis bruko aukštyn. - Ką? - klausė jis. - Ar nematai - varykis... - Tu rupūž... -Jokūbai, ką aš tau sakiau! - sudraudė Skaudvilienė, kuri baigė raišioti vyrui rankogalius. - Vis negerai ir negerai, - bambėjo piemuo. Ir tam kerštui, nusivaręs kiaulę į kiemą, taip žybtelėjo 80

botagu per paltį, kad toji žvygdama nusirito į žardį, o paršiukai rėkdami lalėjo paskui, žaibuodami savo mažais kulnimis. - Na, dukra... Tuojau grįžo ir Jokūbas, o iš virtuvės išlindo Magdė ir žiūrėjo raudona kaip aguona. Jie nuėjo už pirkios. Tenai sode, medžių ūksmėje, buvo susigūžę aviliai. Pačiampakrašty prie žemės linko kelminiai - papilkavę, slėsnūs, jie ten snaudė tokie pasenę, matę daugybę liūčių ir speigų ir štai ligi šiolei išsilaikę. Skaudvilis sakė, kad bitės juos labiau mėgstančios negu kitus kuriuos. Iš antro šono, vienas po kito išsirikiavę, šiaušėsi aštuoni šiaudiniai aviliai. Apsisiautę kūlių gūnio­ mis, viršuj surištomis į kuodą, o apačioje išsiskėtusiomis, jie priminė tas devyniomis skrandomis apsivilkusias bobas, sto­ ras ir nebijančias nei pusnių, nei saulės. O pačiu viduriu tiesėsi eilė rėminių namelių, dar naujų, čia geltonai, čia bal­ tai ar žaliai nudažytų. Kai anie aviliai buvo tartum rūstūs, iš šių tryško giedrumas ir šviesi ramybė. Štai bitutė išbėga ant laktos, stabtelia akimirką ir nulekia pro obelų šakas. Kita, ratuota, su apsunkusiomis kojytėmis, atzvimbia namo, nu­ sileidžia ir kuldena į juodą angą. Ir to jų zvimbimo pilnas oras - jos šaudo ir šaudo čia į laukus, čia atgal, ir rodosi, lyg erdvėj būtų išvarstyti skambantys siūlai, kurie zystų ir zvimb­ tų, lytimi neregimų pirštų. - Dievo vabalėlis bitutė, - galvojo Skaudvilienė, - ir ji mirš­ ta lygiai taip kaip žmogus. Atsimenu, kai buvau dar maža... Antanas pažvelgė į ją. Taip, ir jinai kadaise buvo tokia jauna ir graži kaip Valentina. 81

- ...kai buvau dar maža, pasakojo man amžinatilsį mama (duok jai, Viešpatie, dangaus karalystę!), kad kartą vagys išplėšė bažnyčią, pavogė Švenčiausiąjį ir išbėrė dvaro lau­ kuose, o kieliką, kuris buvo iš aukso, nusinešė. Tada bitutės surinko ostijas į avilį ir nulipdė iš vaško kieliką. Dievulį jos ten padėjo... Ir garbindamos dūzgė šventų giesmių gaida... - Ir kaip buvo paskui, mama? - nutraukė Izabeliukė. - O žmonės, išgirdę bičių giesmes, suprato, kas atsitiko, ir pasakė klebonui, kuris iš išgąsčio net buvo susirgęs. Ir su didele procesija parnešė Švenčiausiąjį į bažnyčią... Skaudvilis priklaupė ir skleidė šiaudinę gūnią avilio užpa­ kaly. Ant laktos išlindo keletas bičių, bet nelėkė į laukus, tik klausėsi ir stebėjo, kas čia bus. Šiaudus nužėręs į šalis, ūki­ ninkas dar nelupo avilio, bet pridėjo ausį prie sienos. Tūks­ tančiai tylių, nesuprantamų balsų ten ošė ir dūzgė. Ir lyg nyku, lyg labai gražu buvo įsiklausius į slaptą bičių gaudesį. Regėjos, kad ten triūsia ir zurzia visai naujas, dar niekieno nepaliestas pasaulis, lyg koks senoviškas miestas ar pilis, apie kurias jamtiek kartų buvo pasakojusi Valentina, apie kurias jis ir pats raštuose skaitė. „Dievo vabalėliai“, - mąstė jis, mąstė su meile ir tarsi gailėjosi, kad nori ten brautis ir suar­ dyti vaškinius jų miestus, dailiai išvedžiotas gyvates. Paskui paėmė kaltą ir atlankstė vinis. Pro ausis prazyzė pirmas žval­ gas. Skaudvilis padūmė avilį ir vėl kopinėjo. Tačiau atskri­ dusi bitė nirto aplinkui jį. Tada jis guodė ją ir gailavo: - Vargšele, nešei, nešei medutį... Jis atplėšė avilį ir vėl pasmilkė. Valentina gindamasi nu­ bėgo ir atsistojo už Antano. 82

- Tegul tave pirmą griebia, - truputį apsigandusi, juokavo. - Duke et decorum ėst pro patria mori*, - pasišaipė jisai. Atplėštam avily buvo matyti eilė korių, iš viršaus tamsiai rudų, žemyn vis šviesėjančių, o kairiame šone beveik baltų ir trapių. - Tie be medaus, - sprendė Valentina apie baltuosius korius. - Užtai kiti net varva, - kalbėjo tėvas. Bitės lakstė žemai po koriais, bėginėjo ant laktos ir apdujusios laipiojo po šiaudus. Smarkesnės suko aplinkui Skaudvilį, ir viena įsisegė į ranką: jis ramiai nukratė bitę, kuri mirdama nupuolė į žolę, ištraukė geluonį ir pasiėmė ilgą peilį. Atsargiai pjovė korius, dėjo į geldą, sunkius, su var­ vančiu medum iš sužeistų akučių. Ir kitos bitutės ėmė zuiti po sodą. Viena prisikabino prie Antano, bet atmušta puolė Valentinai į plaukus ir zirzė įsipainiojus. - Jau, - suriko ji ir purtė galvą. - Įgylė? - susirūpino motina. - Dar ne, bet tuoj įgils, - iš anksto pasidavė Valentina. Suėmusi sruogą plaukų, bandė iškratyti bitę. - Palaukit, - priėjo Antanas. Nusilaužė porą šakučių, atsisuko į Valentiną ir paklausė: -Kur? - O štai ties dešiniu smilkiniu. Jis niekad nebuvo jos matęs iš taip arti. Kokios didelės jos akys! Ir koks lūpų vingis! Jis suėmė bitę ir traukė ją su plaukais. * Malonu ir garbinga mirti dėl tėvynės (Horacijus).

83

- Skauda? - Ne, tik nesutraiškykit man bitutės. - Nebijok. Bet aplamdyti gerokai aplamdysiu. Štai! Su keletu šviesių plaukų jis iškėlė bitę ir pamėtėjo į krūmus: - Tegul ji pailsės. - Ačiū, - dėkojo Valentina, - likau gyva. Sulig jos žodžiais sucipo Tarzanas. Jis kūrė iš sodo, kaukė ir aimanavo. Buvo girdėti, kaip skalijo kieme. Vis šaukda­ mas, jis ritosi aplink pirkią, apibėgo vieną eilę, apibėgo ant­ rą, nusigandęs ir nelaimingas. - Šunelis! - gailestavo Skaudvilienė ir su Juozuku traukė­ si atbuli nuo avilių. Izabeliukė šnairavo į medų geldoje ir laižėsi. Kai tėvas jau tupinėjo prie kito avilio ir jos neatsiminė, ji šūktelėjo: - Tėti, o kur man... - Teisybė, dukra, teisybė - tau gi seilės baigia varvėti. Eikše. Ir jis įdėjo korį dubenin. - Kad bijau, - nesijudino mergaitė. -Jei bijai, tai palauksi... - Aš laukti nenoriu. - Ak, galiu panėšėti. Ir Skaudvilis žengė į sodą, lydimas bičių. Duktė nutvėrė medų ir spruko atgal. Pusiaukelėj stabtelė­ jo, griebės už kaktos, atsisuko į tėvą ir tarė: - Tai tavo bitės... - Kas, įgylė? - Taigi, - ji sušliurpsėjo. 84

Tačiau greit prisiglaudė dubenį, rami priėjo prie sesers ir paprašė: - Ištrauk gylį. - Popa? - Taip, bet aš nerėksiu, - atkakliai pareiškė Izabeliukė. Tik sutins dabar. - Einam į pirkią, - vadino Skaudvilienė, - aš tau peiliu žaizdą paspaudysiu - netins. - Ir dar krienais ištrink, mama, - prisidėjo ir Valentina su savo patarimu. Motina su mažaisiais nuėjo. Dabar jie ten gydysis ir ulios! Sodas buvo padūmavęs. Bitės šaudė kaip šaudžiusios, skrisda­ mos į žydinčias pievas, į šilus ir saulės nukaitintus šlaitus, kur kvepėjo čiobrai. O tenai, kažkur krūmuose pasislėpęs, unkš­ tė Tarzanas. Ties aviliu priklaupęs, Skaudvilis bumbėjo ir šne­ kėjosi su savim. Jis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į dukterį. - Kas yra, tėti? - Koriai tokie keisti, vaikeli. Tokie keisti... Lyg nelaimė kokia... - Kas čia... - Ir aš žinau, dukra... Bet vis kažkaip neramu, lyg kokia ištiktis tavęs lauktų... Na, nesikandžiokit, kam pyktis! Ir jis vėl riekė korius. Per medžius nupūtė vėjas. Lyg kas būtų bėgęs viršūnėmis jos sušnero, sušvokštė, lapai sumirgėjo spinduliuos ir vėl tilo. Kregždės gaudėsi ore, retkarčiais klyktelėdamos ir spruk­ damos toli toli į dangų ir į tą baltą aukštumų keliauninką debesėlį, kuris prisibijodamas plaukė, nes buvo pirmutinis 85

visoje erdvėje, iš paskos lydimas trejeto kamuolaičių, garbi­ niuotų lyg ėriukai. Antanas atsigręžė į Valentiną. Jinai žiūrėjo į tą debesį. Bet ko ji taip susigalvojus? Jisai tarė: - Valiute... Susimąsčiusiam jos veide prabėgo šypsnys, bet neišblaškė ano susitelkimo. - Ką? - paklausė jinai. O jis nežinojo, ką sakyti. Valandėlę laukė sumišęs, norėjo tarti, teirautis ko, bet nieko nesuvokė. Jis vien troško suar­ dyti tą vidudienio rimtį, pilną bičių zyzimo ir varnėno švil­ piniavimų. - Koks debesis! - numykė jis, kad ką pasakytų. - O gal eisim į pirkią? - kalbėjo Valentina, lyg neišgirdus jo žodžių. - Luktelk, dukra, - šūktelėjo Skaudvilis, - jau baigiu. Jis uždarė avilį, sulygino šiaudus ir apjuosė viela. Įsiręžęs ėjo su gelda. Medų pastatė seklyčioje ant grindų - ten jau puotavo Izabeliukė su broliu. Juodu jau buvo sotūs, dabar rinko bičių duoną, kramtė ją su koriais ir, iščiulpę rūgštį, spaudė vašką į lėkštę. Atsirado ir daugiau smaguriautojų iš kluono, miegojęs apypietės, atėjo vyriausias Skaudvilių sūnus Petras, užkiūtusiomis dar akimis ir su keliais dobilo lapais ant nugaros. Ir Magdė sukosi seklyčioje, stumdžiodama kėdes, ir piemenukas Jokūbas iš priemenės kyščiojo galvą į kambarį. Grįžo Skaudvilienė su kraitele agurkų. 86

- Kad šveisim, tai šveisim, - tarė Petras. Kelios smilios bitės įskrido pro langą ir suko aplink geldą. - Kvailiukės, ko gi čia lendat, - barė Skaudvilis, - matote, kad jau pora prigėrė. Meduje mirko kelios negyvos bitės - rado jos mirtį savo suneštam, iš tiekos žiedų kantriai surankiotam derliuj. - Dabar visus prašom prie stalo, - ragino Skaudvilienė ir riekė duoną. Ėjo ne visi. Jokūbas, nučiupęs korį, išpleškėjo į kiemą ir ten, pasisėmęs iš šulinio vandens, kirto iš peties. Magdė su pilna lėkšte nuniro kažkur į pašalį - buvo girdėti, kaip ji čepsėjo ar virtuvėj, ar priemenėj. Tas jos garsus valgymas turbūt prišaukė Tarzaną; iškankintas, su nuleipusia ausim, jis užkėlė pirmutines kojas ant slenksčio. Ir prasidėjo vaišės. Antanas pasikabino medaus ir rijo. Ir nenurijo - užgniaužė gerklę jam, pritrūko kvapo, o akyse ištryško ašara. Nejučiomis žvilgterėjo, ar kas nepastebėjo. Valentina nusijuokė ir pripylė vandens į stiklą. - Kai kas mėgsta užsigerti, - ji šyptelėjo. - Dėkui, - pasakė jis ir sunkiai nurijo pirmą kąsnį galvo­ damas: - Būčiau dar užspringęs kad ko gero. Ne, toliau medus nekliuvinėjo gerklėje. - Mes dabar kaip meškinai, iškopinėję bites, - juokėsi Skaudvilis. - O aš meškutė, - prunkštelėjo Valentina. - Ir aš noriu, - trukčiojo už sijono motiną Juozukas. - Ko nori? - Meškutės. 87

Visi juokėsi, o vaikas žiūrėjo ir nesuprato, kas čia atsitiko. Jis pasitrynė nosį meduotu delnu, nuėjęs atsisėdo pas Tar­ zaną ir apsikabino jį. - Rytoj būtų gerai nusiųsti lauktuvių seseriai Gertrūdai, galvojo Skaudvilienė. - Rytoj? - suabejojo jos vyras. - Turėsime daug darbo visas dobilų sklypas bus jau išdžiūvęs. - Valiūtė gi tokia čia grėbikė. - Mama! - gynėsi duktė. - Vis tiek rasi laiko nusiirti, - nenusileido motina. Atėjus gale stalo atsistojo Izabeliukė, apžiūrėjo valgančius ir nusprendė: - Antanas gali palydėti, jei tau vienai nepatinka. Ir apsisukus jį grįžo prie lango, motinos barama. Vaikinas visas suliepsnojo ir užsigulė ant savo medaus, šaukštu skirdamas vaško gabalėlius. -Jis ir taip turi daug darbo, - kalbėjo Skaudvilienė. - Ak, nežinau, kas iš tos mano Izabelės išeis. Ji baigė valgyti ir patvarkė: - Reikia ir apie darbą pagalvoti... Petrai, pasakyk, tegul Jokūbas jau gena... Ir pačiam laikas... O aš tuo tarpu surišiu seneliui lauktuvių. Valiūtei jis toks geras... Ką, dukrele, nu­ plauksi rytoj?.. - Bet jei viena nenori... - Dėdiene, aš laiko turėčiau, - išdrįso Antanas. Ir nepasijuto, kaip jį prakaitas išpylė. O kai ėjo namo ir Valentina jam panėšėjo ryšulėlį, jis pa­ klausė: 88

- Ar jūsų mama turi seserį kur nors netoli. - Ten - pusseserę. Ji parodė pro medžius stūksantį bokštą. - Tengi vienuolynas. - Uždarysim jus ten... Na, bet daugiau nelydžiu. Ir tėtis laukia gale sodo. Iš tikrųjų - ko jisai žiūri atsidėjęs ir tarsi susirūpinęs. Paėmęs medų, Antanas pajuto šiltą ąsą, kur Valentina bu­ vo laikiusi. Stipriai apgniaužė jis tą vietą ir, eidamas laukais, tarp rugių ir linų, mąstė, kad toji šiluma teka į jį ir tvinksi jam po kraują.

89

viii .

Bokštas

Kur baltos statulos Ir tamsiai žalios nišos, Ten vieną vasarą Likimai mūsą rišos. SALOMĖJA NĖRIS

Valentina įdavė pintinę ir pati įšoko į valtį, kuri svyravo tarp lendrių. Geisaties ežero krantai buvo ramūs, medžiai iš lėto suposi ir atsispindėjo vandeny drauge su trobomis, su girių viršūnėmis ir vienuolyno bokštu. Anoj pusėj važiavo žmonės - ir arkliai, ir ratai buvo maži, juokingi... Kažkur už švendrų vaikai gaudė žuvis. Jų kalbos buvo girdėti aiškiai ir toli. „Aš vakar sumeškeriojau svarinę lydeką“, - sakė vie­ nas. Ir buvo taip, lyg kas šalia tavęs šnekėtų. Jokūbas, įsibri­ dęs aukščiau kelių, sekė plūdę. Tarpais iš aplinkinių krū­ mokšnių, iš meldų pakildavo būrys paukščių. Vieni jų skri­ do tiesiai į viršų, kiti skliautė pavandeniu. Kregždės, lyg pa­ mėtėti akmenukai, taškė krūtinėmis vilnis ir, gerai pataikiu­ sios, džiaugsmingai krykštė atgal. Laivė išsinėrė iš retų švendrų, už kurių buvo įbestos kar­ tys: šen ir ten žvejai buvo suleidę tinklus. Yrėsi pro tą pačią pakriaušę, kur andai knibždėjo vėžiautojai. Buvo tai status šlaitas. Viršuj augo pušys: tarpais jų šaknys karojo nubyrė­ 90

jusiam, it išgraužtam krante. Buvo ten matyti lyg lapės urvų ar vaikų išraustų duobių, kurių juodos angos siekė tekšle­ nančias bangas. Ir rodėsi, kad sunkus nukarusios žemės lui­ tas nusvirs, pušis susiūbuos, nulenks žalią viršūnę ir iš lėto nugrius į ežerą, ten atsiguls ant dugno, o tarp jos šakų plau­ kios žuvys ir rėplios vėžiai. - Paliksiu jus vienuolyne, - mirktelėjo Antanas. Jis buvo nusimetęs švarką, pasiraitojęs marškinių ranko­ ves ir atlapa krūtine. Užgulęs ant irklų, kapojo vandenį, o Valentina sėdėjo priešais jį, saugojo pintinę su medum ir žiūrėjo į tėviškės lygumas, į kluoną, palinkusį prie ežero, į raudoną pirkios stogą ir į kaimynų trobas, gulinčias medžių tankmėje. - Dar pamatysim, katras liksim, - atsikirto ji. - Esat mano valioj - bene šoksit į vandenį, jei vienas atgal išplauksiu. - Oho, atsirado barzdotas vyras - vyras iš jūrų. - Valentina, ir dainos nieko nepadės. Teisybė, galėsit gie­ doti už mūrų - tokį balsą turit! Jinai apsiniaukė. Antanas susirūpino, ar nebus jos įžeidęs. - Pykstat? - Kas? Ar aš? Kas jums į galvą šovė? Aš tik atsiminiau eketes... - Eketes vidury vasaros! - Ir čia būva žiemų. Klausykit... Kai ji pasakodavo, visados pradėdavo tuo pačiu „klausy­ kit“: už tai Antanas ją kartą pašiepė. Ji atsikirsdama sugavo jo kartojamą „ar suprantat“, tačiau vienas antro nepataisė. 91

- Klausykit, - kalbėjo ji, kulnimis suspausdama pintinę ir taisydamasi plaukus, - aš tada buvau jaunesnė... Buvo gili žiema, medžiai pokšėjo, bet ežeras dar neužsnigtas. Dieve tu mano, kaip čia smagu, kada yra ledo! Iš namų ligi vie­ nuolyno pačiūžomis... Arba ligi Gervių salos... Matote, ana­ kur... Čiuožiu taip kartą. Vėjas švilpia pro ausis. Temo. Pir­ mos žvaigždės sužibo danguje. Ir taip gera... Štai po pat ko­ jomis - juoda skylė... Ką ten galvosi. Tik švystelėjau, nesiekdama ledo - ir jau kitoj eketės pusėj. Čia jų keletą žvejai buvo iškirtę. Vos nenumarmėjau gilyn... Kai atsime­ nu, šiurpas sukrečia. Iš tikrųjų gal ir geriau būtų buvę: žmo­ gus čia nieko neužgyveni. Juk tai nulis ir baisiausias skur­ das. Tik išeikvoji pinigus, kuriuos dangus tau mažam davė, ir grįžti tuščias. Tikra mizerija aš! - Valentina, kas jums šiandien! - susigraudino jisai. - Juk yra dalykų, kurie šio to verti: ryšiai su žmonėmis, su savo žeme arba kokie pamėgimai - kad ir muzika... - Sakot, - muzika. Jums gi arčiau prie širdies kitoks menas. - Taip, bet niekur neradau tokio artimo žmogaus, kurį taip aklai branginčiau kaip muzikoj. - Ir kas jis? - Bethovenas. Dievas-žmogus! Ir Antanas nuleido irklus. Laivė bėgo nevaroma. Valenti­ na tylėdama linktelėjo galva, jos lūpos sukrutėjo: matyt, ban­ dė ką sakyti, bet susilaikė, nuleido pirštus į vandenį, bijoda­ ma tarti didų vardą. Kai laivė buvo bestojanti, jinai pasiūlė: - Susikeiskim vietom. 92

- Ką jūs... - E, aš pratus. Pirmiau jūs lipkite pas mane - negalima taip palikti lauktuvių, dar išsilies. Valtis siūbavo. Valentina atsirėmė į petį ir atsisėdo prie irklų. Ji tarė: - Dabar plauksim kaip narai. - Tik nesumuškit mano rekordo. Tačiau ką gi moteris gali! - Pamatysim. Ji giliai panėrė irklą ir pasuko laivę tiesiai į bokštą. Paskui palinko ji pirmyn, jos pečiai išsišovė. Valtis iš pradžių dar krypuliavo, bet po kelių smūgių išsitiesė ir plaukė lengva ir greita, skrosdama mažytes ežero vilnis. Iš abiejų šonų nu­ sidriekė dvi vandeninės briaunos, žalios, su sproginėjančiais burbuliukais. O užpakaly išsirausė ilga vaga. Lygi ir žvil­ ganti, ji atrodė tiršta ir nyko tolumoje, apsemta smulkių bangų. Antanas žiūrėjo į nurudusias Valentinos rankas, stip­ riai laikančias irklus ir nardančias tai pirmyn, tai vėl atgal, žiūrėjo į išsitempusius, baltus krumplius ir į kojas, tvirtai atkištas priešais jį. - Lekiam it sakalai. Aš jau pasiduodu, - prabilo jis. Valentina tik pažvelgė: tai tau juoktis, sakė pašaipios jos akys. Ir staiga ji paklausė: - Ar jūs esat buvęs pas marias? Antanui dingtelėjo: „Ji turbūt nori mane paspęsti kalboje. Ką ji mano? Aha, dėl to, ką pas senelį sakiau!“ Ir prašneko: - Pernai senelis ten vasarojo. 93

- Kaip atrodo? - Daug vandens, ir tiek. Iš pradžių apvilia - reikia su jo­ mis susibičiuliauti, įeiti į jų paslaptis ir užsispyrimus: lygiai kaip moteris. Valentina švilptelėjo. Antanas ironiškai tęsė: - Tik jūra apvilia iš pradžių, o moteris - pabaigoje. - Oho, žinovas! Ir ji nepatikimai atkišo lūpas, jaunas ir žydinčias. - Beje, - nusuko ji kalbą, - pas jus buvo panelė Bronė? - Taip! Ir aš baisiai patenkintas. Tegul Viešpats pasigaili manęs! Ir jinai paliko man sąsiuvinį - „Širdies kančios!“ tenai parašyta. - Skaitėt? - Kur iškęsi! O, ten aistros, kraujas kunkuliuoja, dūsavimai ir ilgesio naktys. Be to, ji prašė išbraukti silpnąsias vietas. - Pasitarnavot?.. - Taip, perbraukiau nuo pirmos ligi paskutinės raidės. - Koks žiaurus!.. Ir ką ji? - Pasakė ačiū. - Bet ji nieko sau mergaitė. Vertėtų apsisukti, ponas Antanai. - Dėkoju. Deja, man dešimt jų nereikia. -Jau pakliuvot kuriai nors į rankas? -Ne. - Tada aš nieko nesuprantu... - Čia nėra ko suprasti: tik žiūrėk tiesiai. Jo žvilgsnis sustojo prie Valentinos. - Tiesiai prieš save matot bokštą, - išsisuko ji. 94

- Valentina! -Jūs nors ir šaukiat, bet nespardykit pintinės. Kai išversit medų, ką pasakysiu seseriai Gertrūdai? -Jei paliečiau medų, ežeras būtų saldus, ir mudu gertume kaip tas pasakos mulkis: jis iš vienos bitės pririnko medaus devynis stirnų kailius. Beje, ar dažnai matotės su seseria Gert­ rūda - juk giminės! - Taip, jinai man labai labai gera. - Dar pavilios. - Dievas žino, kas iš manęs bus. Kai kada taip sunku... - Valiute, visiems gi tas pat. O vis tiek nėra ko nusiminti: kada nors bus mūsų viršus. Ir griežtai jis įsikabino į briauną. Ji paerzino: - Nebent vienuolyne viršininku. Antanas pasipūtė. - Ne, to jau neatsitiks. - Ir kodėl? - Kodėl? Hm, kodėl?.. Nepatinka, ir tiek. Aš noriu gy­ venti. - Visokių esama gyvenimų. -Jei norit - aš nemoku klausyti. Paskui, paskui... Ir kolei pasaulyje yra tokių dailių... Aš išgriaučiau ir devynis mūrus... - Juokus varinėjat. - Norit, kad rimtai kalbėčiau. Man rodos, jog mūsų vie­ nuolynai prasilenkia su savo pašaukimu: vietoj individua­ lios nuosavybės jie pastatė kolektyvų turtą. To dalyko aš nesuprantu - jeigu būti vienuoliu, tai tik tokiu kaip šventas 95

Pranciškus Asyžietis. Visi tavo ištekliai: kelionės lazda, vir­ vė ant strėnų, išmaldai gauta duonos pluta. Dievo artybė, ir jo žodis visiems. Tada ir žuvys klausosi, iškišusios galvas iš vandens. - O gal išdrožtum dabar pamoksliuką mekšrams? - Valiute, aš rimtai šneku. - Gerai, tik nepykit. Beje, ką norėjau pasakyti? Aha, atsi­ menu. Jūs pamirštat, kad yra visokių vienuolynų: vieni to siekia, kiti ano dalyko. Ir įvairiais keliais. - Aš ir pasakiau, ką manau apie tuos visokius. Šiaip ar taip, jei man reikėtų ten stoti, - nuo ko saugok, Viešpatie, pasirinkčiau vienišą ir skurdų, kalnuose kur apsnigtą... O jus tada priglaustų sesuo Gertrūda. Tai jis pasakė liūdnai. - Ne, aš dabar niekam netikus, - tarė ji ir valtį pasuko į vandens taką tarp tankių meldų. Buvo jau atplaukę. Valentina prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos - nejučiomis siur­ bėsi į jas vanduo. Abu ištraukė valtį ir lipo lėkštu, puriu šlaitu, nubertu akmenukų, varliakiautų ir sudžiūvusių švend­ rų. Juodu priėjo pirmas pušaites, mažas, su skurdžiais spyg­ liais. Nuo smėlio ir pušų kvapo buvo šilta, aitru ir krūtinei skanu. - Žiūrėkit, - tarė Valentina. Jis atsisuko: anoj pusėj vežė dobilus. Ir žmonės, ir arkliai buvo tokie tolimi. Viršum metamos kupetaitės atrodė it ko­ kie svaidomi kamuoliai: jie lekiojo greitai nuo žemės į Mag­ dės glėbį ir klusniai gulė vienas šalia kito. 96

- Rodyk kelią, - paprašė Antanas, - aš čia nieko nežinau. - Klausau. Rado provėžas. Jos smėlyje buvo nežymios, bet toliau pu­ šyne buvo giliai išraikę taką. Medžiai didėjo, giria buvo tanki ir jauki, pilna šviesių kamienų. Aukštai iškeltos viršūnės sū­ pavo ir ošė. Šen ten pro žolę šypsojos žemuogės: žiūrėjo į žmones, į medžių šakas ir dangų, tokios smulkutės ir tra­ pios, ir lyg stebėjosi dideliu, žaliu ir mėlynu pasauliu. - Už vingio matysim bokštą, - priminė Valentina. Ji ėjo priešais ir taikstėsi užminti ant žagarų, kurie traškė­ jo po jos pėda. Tarsi ant pušų pastatytas, kilo baltas mūras. Rodėsi, kad jis nesiekia žemės, laikosi ore, pakibęs ant daugybės šakų ir šakelių, ant tų visų aštrių spyglių ir žalsvų metūgių. Buvo kaip ir pusiau nugrimzdęs, nes kyšojo tamsūs langų stiklai, kuriuose tarpais sužėruodavo spindulys. Atsimušę šešėliai slinko aukštyn mūro sienomis, kurios baigėsi dviem bokš­ teliais - tarp šviesių kolonų tuose bokšteliuose buvo matyti nedidelio varpo siluetas. Juodu buvo sargai ramiai ir galin­ gai besistiebiančio kupolo. Sunkus, didžiulis, bet drauge ir lieknas, jis buvo prasišovęs toli pro visas viršūnes, įsiviešpa­ tavęs ant visų medžių, romiai įsistebėjęs į rugių vilnijimą lygumose ir mirguliuojančias ežero bangas. Kelias vėl pasisuko. Valandėlę abu ėjo tylėdami, kol Va­ lentina sustojo ir mostelėjo ranka: - Štai. Priešais takas vedė ligi pat durų. Tarp žalių pušų bažnyčia kilo šviesi ir darni. Rodės, kad ji neregėjo žiemos audrų nė 97

rudens niūrių dienų, kad jos nepalietė laiko nė žemės skau­ džios atmainos. Ir drauge buvo keista, kad, tokia giedra, jinai čia glūdėjo vieniša, su keletu prisiglaudusių namų, to­ kių pat baltų, vienui viena tarp amžino girių gaudimo, tarsi užmiršta žmonių, įsiklausiusi į paukščių giesmes ir savo vir­ šūnę glaudžianti nakčia į dangaus žvaigždes, kurių kalbą ji supranta. Ir dabar, artinantis į ją, buvo nedrąsu, varžė ji Antaną savo nuošalumu, savo tyla ir tuo linijų bei skliautų žaismingu paprastumu. Jis pažvelgė į Valentiną: ir ji buvo tyli, susimąsčiusi, tarsi ten traukiama ir prieštaraujanti. Be žodžio juodu nuėjo likusį kelią, ir Valentina paskambi­ no prie vartų. Antanas laukė, kol pro langelį pasirodys rim­ tas, pasninko išvargintas ir raukšlėtas veidas; trakštelėjo sklendė, sugirgždėjo vyriai - jaunos, kūdikiškos akys pasi­ žiūrėjo į Valentiną ir nusišypsojo. Lyg kieno ranka būtų loš­ telėjus jį atgalios, - nustebo, apsidairė, pats nežinojo ko ne­ suprasdamas, lyg ką sau priešinga išvydęs. Vartininkė ir Valentina pasižinojo. - Sveikos, - tarė vienuolė. - Aš tuojau. Ji atidarė duris ir įleido į prieangį. - Mes seseriai Gertrūdai lauktuvių... - Pailsėkit valandėlę; pašauksiu ją... Turėkit kantrybės gerai nežinau, kur ją dabar rasiu. - O, nieko, - atsakė Valentina. - Mes tuo tarpu apsidairysim. Likę vieni, jie žiūrinėjo svečių knygą. Apvaizdos akis iš lubų švietė jiems ilgais savo spinduliais. Pro langą buvo maty­ ti rožių krūmai - tokių raudonų gėlių Antanas dar nebuvo 98

regėjęs. Nesulaukdami abu išėjo laukan, į senus kapus - ka­ daise čia būta vyrų vienuolyno. Apie tai sakė frateriai Urbo­ nas, Eleuterijus, Silverijus ir kiti seni, nudilę vardai. Jis įsiskai­ tė į didelį akmenį, pilną lotyniškų žodžių: Hic jacet... Converte animatn meant in requiem tuam*. - Valiute, čia palaidotas... Jis nebaigė savo žodžių ir žvalgėsi aplinkui: jos nebuvo. Augo čia krūmai, žėlė žolė, bet jos nebuvo matyti. Ne, jos nėra nei sode, nei prieangy. Neišmanydamas, ką daryti, lūkuriavo - gal kur tyčia pa­ sislėpė. Nieko neišvydęs, pasuko į praviras bažnyčios duris, dairėsi į linksmus, krykštaujančius angelus aplink altorius ir mėlynus, žalius bei geltonus šviesos ruožus vitražuose. O tenai, raudonam stikle, mirkčiojo lemputė. Staiga sustojo: už pilioriaus klūpojo Valentina. Sumišęs traukėsi atgal. Tyliai tyliai, bijodamas, kad jinai neišgirstų, grįžo prie durų ir atsisėdo ant laiptų. Ir susirūpi­ no: tarsi vos nepadarė kažko šventvagiško, kad vos neįsibro­ vė į jos sielą ir nesuardė to, ką ji gal su dideliu rūpesčiu buvo sutelkusi ir viena sau išlaikiusi - tą truputį ramybės, taikos su savim, tos paguodos, kuri tik vienatvėj tave kar­ tais aplanko: mažas pūstelėjimas, ir ji nuskrenda ir jau ne­ grįžta. Jis sėdėjo ir laukė jos, akis įsmeigęs į didelius akme­ nis po savo kojomis. Taip, jinai išeis pro šias duris, jis išgirs jos žingsnius, ir ji nustebs, išvydus jį... Ir jis laukė. * Čia ilsisi... Sugrąžink mano sielą į savo atilsį.

99

Štai girdėti kalbantis. Jis pakėlė akis. Kaip, kada ji išėjo, ar ji rado kitas duris: takeliu šnekėdamosi artinosi Valen­ tina ir jau senyva vienuolė. Bus tai sesuo Gertrūda, - pa­ manė jis. Valentina jį pastebėjo, linksmai pamojo ranka, ir abi jos pasuko prie jo: viena liekna ir jaunatvės pilna, su lengvu vėjeliu plaukuose, antra - juodu rūbu plačiai įsirėmusi į že­ mę, su daugeliu metų skruostuose. Tada jisai pakilo, nusileido laiptais ir ėjo pasitikti jų.

100

ix. Margas raštas

Esu laimingas, kad neturėjau progos Jums išsiųsti laiško, kurį parašiau. JOHN KEAT S

„Senas Mano Vilke, Atsiskiriant gyreisi, kad jau baigi galąsti savo dvidešimt ant­ rąjį dantį į trisdešimt antrąją Gabrielę ar Viktoriją - pamir­ šau, kaip ji ten vadinasi. Linkiu tau daug laimės. Ypač kad esi pusbrolis, mane supažindinęs su pasaulio gudrybėmis kaip kaklaraištį nešioti, kaip orientuotis politikoj ir kokia moteriška žvaigždė Jūsų aviacijos padangėj ima žibėti. Taip, Tu jas lesei, tas žvaigždes, kaip anas pasakos gaidys, ir man tavęs truputį gaila: Tu jau esi beveik išbraidęs žemės išmintį ir su nusivylimu dairaisi murmėdamas: Vanitas, vanitas*. Bet aš Tave truputį myliu. Nepyk, aš Tave myliu visai ne dėl Tavo sielos - niekados negalvojau, kad Tu ją turėtum. Tu man atrodai, lyg būtum be sielos. Dievas Tau pamiršo ją įdėti, ir Tu pamiršai jį - ėmei ir pamiršai. Myliu, pats neži­ nau už ką... Ir štai skubu paskelbti Tau savo įspūdžius: esu savo pava­ saryje. Aš žydžiu. Man taip gera, kad grįždamas nuo kelio * Tuštybė, tuštybė.

101

surenku bites, kai jos pailsusios vakare nukrenta: bijau, kad jų nesuvažinėtų ar karvės nesumindžiotų. Man viskas dabar kitaip: ir saulė, ir žvaigždės (tikros, astronominės žvaigž­ dės!), ir Vincukas, ir senelis - aš visus juos noriu išbučiuoti. Bet dar mieliau šitai skirčiau vienai... Ne, apie ją negaliu juokų kalbėti. Ji mano pirmoji, mano gražiausioji, mano vienintelė. Kai ją pamatau vieškely, aš netenku drąsos. O lėtumas yra nuodėmė prieš meilę - tai ne mano, bet vieno išminčiaus žodžiai. Beje, Tu nesi vertas, kad Tau apie ją kal­ bėčiau. Ir bijau, kad manęs nepasitiktum su visais savo iro­ nijos ištekliais. Aš tau papasakosiu kuklesnių dalykų: apie senelį, apie naujus pažįstamus, apie ežerą ir vieną sodybą prie vandens... Mano mielas, senelis džiaugiasi Tavim ir aną dieną minė­ jo Tavo orinius pasisekimus. Jis buvo tada neapsakomai pa­ tenkintas Tavo apsilankymu ir nūn dirba kaip skruzdėlė. Kartais šlubuojantį susitinku jį pušyne. Lyg žuvis žiopčio­ damas, geria jis sausą ir sveiką kvepėjimą. „Visiems metams turiu prisikvėpuoti“, - sako jis ir tuojau ima šnekėti apie tos ar anos klebonijos archyvą, senoviškus pastatus, apie bičių ūkį ir vebrų kolonijas prieš keturis šimtus metų. Kartais jį pagauna neapsakomas teisybės troškimas, kad ima griaudė­ ti kaip vikriausias pamokslininkas. Tada aš nežinau, ar jis mane bara, ar moko, ar myli. Dar vakar jis mane graudeno, tarsi aš būčiau tironas su geležiniu batu ant prislėgtos nuga­ ros. „Mano sūnau, - jis kalbėjo, - štai ateina visokių prana­ šų ir skelbia savo tiesas ir įstatymus. Bet žinok, kad tėra viena tiesa ir vienas įstatymas: laisvas žmogus laisvoje tau­ 102

toje. Jeigu valstybė nebus sudėta iš laisvų ir stiprių asmeny­ bių, jeigu tauta bus vedama kaip aklų žiurkių kaimenė - be savo žodžio, be savos ištarmės ir valios, suvaržyta iš visų pusių lankais - tada jinai subyrės, bus bedvasė ir liūdna. Ir ją išvaduos tik amžini dorovės ir laisvės dėsniai, kurie nie­ kados negęsta, nors kupromis apaugę nykštukai juos bady­ tų pirštais ir tyčiotųsi“. Aš išklausiau su nusidėjėlio mina ir savo sieloj žadėjausi pasitaisyti, jeigu esu nusikaltęs. Rimtai kalbant, senelis sako tiesą: kiekvienas pilietis, o ne vien ku­ ris paskiras žmogus, turėtų jausti atsakomybę už visą tautą ir valstybę ir elgtis taip, lyg jo rankose būtų šalies likimas. Tik susimildamas nesišiaušk: aš visai neketinu iš Tavęs pa­ veržti visos galybės, kurią tu savo dešinėj laikai. Ir tokiems grobuoniškiems planams aš nesu visai nusiteikęs. Šiandien man užtenka eglės palangėj, volungės jovare, pranašaujan­ čios lietų, ar muzikos... Klebonas Motiejus - tikrai keistas žmogus. Jis vaikščioja taip susiveržęs juosta, kad užpakaly klostės atsikiša, lyg būtų krakmolytos. Ir visados jis susirūpinęs, bailiai dairosi ir pilnas nepaprastų regėjimų. Vieną pusę savo sielos jis yra skyręs dangaus karalystei, brevijoriui ir parapijai, o antrą - vargonams. Aš muzikoj esu be kojų ir be rankų, tačiau ji mane tiesiog mušte užmuša. Ir kaip buvau nuste­ bęs, kai klebonas mums aną dieną sugrojo Bachą, Franką ir dar kažką. Grojo jisai dailiai - kaip cherubinas, kaip šventa Cecilija! Vėliau man Valentina pasakė, kad kunigas Motiejus buvo studijavęs Varšuvoj ir Leipcige muziką, bet dėl silpnos sveikatos jau dvidešimti metai užsidarė šiam 103

miestely, kur pušys, eglės, ežeras jį laiko gyvą ir leidžia jam kaip žiogui stypčioti savo sode, šventoriuje ar klebo­ nijoje. Jis ir Valentiną krikštijo - štai kodėl aš j jį žiūriu kaip į retą, privilegijų pilną vyrą. Įsivaizduok, klebonas matė ją mažytę, baltam priegalvėly su žydru kaspinu. Bet akis - akis jau ir tada jinai turėjo mėlynas ir nuostabiai dideles. Kai aš matau kleboną einant vieną mieste ar va­ žiuojant pas ligonį, jis man atrodo toks nesavas šioj para­ pijoj, tarp šių ūkininkų, tarp šilų ir medžių. Aš pastebėjau, kad žmonės, kurie negali bent iš dalies eiti likimo jiems skirtu keliu, ir fiziškai atrodo ypatingi, lyg juos nuolat graužtų ir kankintų neregimas skausmas, kuris ilgainiui at­ simuša jų bruožuose. Ir klebonas Motiejus, taip man ro­ dos, vaikščioja Kirbynėj lyg tremtinys, nesijaučia savo vie­ toj, gal kankinasi ir gailisi. Ir dvidešimt metų - dvidešimt metų jis taip jau eina per pasaulį, niekieno nesuprantamas, kam čia labai rūpi jo vargonai, jo muzika. Dėl to jis darosi lyg ir bailus - nenori, kad kieno grubūs pirštai šiurpiai pa­ klebentų į užsidariusią jo sielą, kurioje jis visas, su kūnu ir dvasia, susitraukia nelyginant ežys į savo spyglius. Taip gal­ voja Valentina, taip ir aš pats. Kai jis pamato Valentiną, tuoj nudžiunga, trinasi rankas, dar įžūliau glosto savo pliką vir­ šugalvį. Valentiną čia visi myli, ir aš pavydžiu, net ir žvejui Kostui pavydžiu... O labiausiai man nepatinka inžinierius Modestas Būdžiūnas. Kai jis su savo motociklu birbia per Kirbynę, tai nori, kad visi juo žavėtųsi. Susitikę mudu esam tobuliausio man­ dagumo pavyzdžiai. Ką ten Tavo pentinų cinksėjimas prieš 104

mudviejų gestus ir žodžius! Ir pikčiausia, kad jis pažįsta­ mas su Valentina, ir aš nepajėgiu suvokti juodviejų padė­ ties - ir savo padėties. Atrodo, kad Valentina nuo seniau su juo bičiuliaujasi, be to, jis su jos tėvais gerai sutaria. Jis su ja kalbasi, lyg po vienu stogu būtų augę ir su tuo pačiu šaukštu valgę. Žinoma, jis čia išlaiko viršenybę, žiūri į ją kaip į mažą vaiką, kuris turi jo klausyti ir džiaugtis jo iš­ mintim. Betgi jis turėtų suprasti, kad Valentina kasdien stiebiasi aukštyn - tokios lieknos, tokios dailios Tu, senas vilke, tik­ rai nebūsi matęs. Kiekvienas jos žingsnis - ištisa muzika!.. Taigi aš tau noriu pasakyti, kad ir aš su Valentina randu šneką ir, be to, nežiūriu į ją taip, lyg aš stovėčiau Šatrijos kalno viršūnėj, o ji būtų ten kažkur klony... Bet ligi šiolei ji man tarė kuklius, kasdieniškus žodžius, gerus ir paprastus žodžius, kurie jos lūpose atgyja, gauna nepaprastą skaidru­ mą ir žavesį. Vos ji ištaria „ežeras“, tuoj man pasivaidena visos Geisaties valtys, visi venteriai ir tinklai dugne, visos eketės žiemą ir visos lydekos su savo pelekais, su aštriomis žiotimis ir tamsiomis nugaromis... Aš tapau be galo budrus. Esu kaip lapinas, bėgantis trake. Ir kartais man rodos, lyg jos balse, jos žodžiuose pastebėčiau abejojimą, nepasiryži­ mą, baimę daryti ar nedaryti. Ji man kalba taip, lyg ateitis prieš ją būtų apniaukta, lyg ji nežinotų, kur dingti. Tie „aš niekam tikus“ mane smarkiai purto ir graudina. Aš tada jau­ čiu gailestį, aš nežinau nei ką tarti, nei ką beveikti. O tuo tarpu Bronė Šveliūtė man švokščia: „Valentina tokia ap­ sisprendusi“. Aš nežinau, kaip gyvenime galima apsispręsti. 105

Kartą apsisprendęs - žmogus jau palaidotas. Tokiam klebo­ nas Motiejus gali ant grabo numesti pirmą grumstą. Tikras gyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai nežinai, kur nakvosi, nors kelionės galas aiškus, pragariškai aiškus: visi prie vienų vartų atsidursim. Bet kelionėje duokim sau truputį laisvės ir netikėtumo. Nepasenkim sulaukę dvide­ šimties metų. Aš skelbiu nuotykį, kelią pilną vingių, pilną netikėtų, iš anksto neapskaitytų grožybių. Kaip malonu ras­ ti, ko nesi savo planuose numatęs. Ar aš prieš metus žino­ jau, kad susitiksiu Valentiną, kad iš galvos eisiu dėl jos pa­ keltų antakių, dėl josios smakro linijos, dėl jos krūtinės kilojimosi - plaka, plaka ten neapsakomai gera širdis. Aš taip norėčiau išgirsti jos tvinksėjimą. Dieve tu mano!.. Ir ko Va­ lentina anądien taip meldėsi vienuolyne - kokios paguo­ dos, kokio sprendimo, kokio išganymo jai reikia? Ji tokia gera, palyginus su manim, ji tokia gera, kad nesuprantu, kam jai dar maldos ir budėjimas savo sieloj?.. O Valentina! Valentina! Ne maldą, o tik vieną žodį, mažą, nedrąsų žodį aš norėčiau tau sukuždėti.... Mielas Kazy! Aš ją pažįstu neseniai, bet myliu nuo pat amžių pradžios, myliu ją už visą praeitį, kada jos neregėjau. Tu iš manęs nesijuok - Tu, kurs esi vaikščiojęs ir į šiaurę, ir į vakarus ir visur sutikęs palankumą. O aš tik nūn išvydau stebuklą, aš galiu kartoti su vienu poetu: „Moteris yra gra­ žesnė už visą pasaulį, kuriame aš gyvenu, - ir aš užmerkiu savo akis“. Aš gerai matau, kad čia mano nepasikartosiąs susitikimas. Man leista tik sykį žydėti. Aš esu kaip gulbė, čia pastaroji mano giesmė. Dievas jeigu duos, ši giesmė 106

bus ilga. Aš noriu, kad ji būtų ilga, amžina, kad nueitų ana­ pus žvaigždžių. Ir nūn aš save stebiu, mano akys atsimerkia vis plačiau, man visi daiktai kitaip nusišviečia. Keistas dalykas yra mei­ lė. Kai su Valentina esu, viskas atrodo taip paprasta, mes sakomės negudrius žodžius, juokiamės, pašiepiam vienas ki­ tą - aš noriu manyti, kad meilė susideda iš šitų mažų daly­ kėlių, kurie kraujasi į didelį laužą. O tas laužas juo smar­ kiau dega, juo nuo Valentinos esu toliau, juo ilgiau jos ne­ matau. Tada aš gailiuosi, kad nepakankamai įsižiūrėjau į ją, vėl noriu gėrėtis jos skruostų gūbreliais, jos nosies išlenki­ mu. Aš galiu valandą, dvi nieko neveikdamas sėdėti girioj ir apmąstyti Valentiną. Aš ją tada vaizduojuosi, ją matau prieš save, patenkintas šypsausi, imu už rankos ir kalbu, gražius žodžius kalbu, aš jaučiu ją daugiau negu visą, tarsi ji būtų apkerėjus orą, nupjautų dobilų kvepėjimą, tarsi jos kraujas plaktų ir tam ąžuole, po kuriuo sėdžiu. Ne, aš negerai sa­ kau, ji ne daiktuose yra, tik manyje, aš ją jaučiu savo alsavi­ me, savo nerime ir savo rūpesčiuose. Visi mano mostai, kiek­ viena mintis prasmės turi tik jos šviesoje... Dėl to aš net linkęs manyti, kad meilė yra galingesnė, kada aš nuo jos, tos mergaitės, esu atskirtas: kai mudu matomės - mudu ma­ tome tik save. Kai mudu esam toli nuo vienas antro - mūsų vaizduotė ima regėti dar didžiau. Vaizduotė supina į daiktą visus ilgesius, visus atodūsius, visas buvusias laimės mintis. Kiekvienas pabučiavimas tada grįžta į mus kaip ugnies sro­ vė, kiekvienas atodūsis esti karštas ir alsinantis - ir štai mes neregim vienas antro, bet meilė mus rauja ir neša dar 107

tvirčiau, mes pagaliau nežinom ribos tarp tikrovės ir vaiz­ duotės, nežinom ribos tarp vienas antro. Ir tada pajuntam dar didesnį skausmą vėl susitikti, pasižiūrėti akis, į lūpas, išgirsti tikrą atodūsį, nepadidintą, kad galėtume prasiblai­ vyti ir praregėti ir būti žmonės, o ne demonai, ne angelai, paskendę gaivalingam šėlsme...“ Rimtas, susiraukęs jis perbėgo laišką. Atsilošė ir dundeno kulnimis į grindis. Paskui ryžtingai atskleidė savo pastabų sąsiuvinį, ten įdėjo raštą ir tarė sau: - Tegul liks čia. Niekados nereikia atverti širdies. Tai pasakęs, užsikabino duris ir susitelkęs ieškojo savo sky­ riaus iš „Also sprach Zarathustra“*. Radęs skaitė: „Mano brolau, vienui vienam aš turiu tau klausimą: kaip švino luitą metu šį klausimą į tavo sielą, nes noriu žinoti, kaip gili jinai: Esi tu jaunas ir trokšti kūdikio ir moterystės. Tačiau aš tavęs klausiu: ar esi žmogus, kuris gali kūdikio trokšti? Ar esi tu nugalėtojas, savęs valdytojas, pojūčių valdovas, savo dorybių viešpats? Taigi aš tavęs klausiu. O gal iš tavo troškimo byloja žvėris ir reikalas? O gal vie­ natvė? O gal nesantaika su savim? Aš noriu, kad kūdikio ilgėtųsi tavo pergalė ir tavo laisvė. Savo pergalei ir savo išsivadavimui privalai pastatyti gyvą paminklą. Tu privalai statyti aukščiau už save patį. Tačiau tu pats turi būti pirmiau pastatytas - tiesus kūnu ir siela. * F. Nietzsche, Taip kalbėjo Zaratustra.

108

Ne tik į tolį privalai augti, bet ir aukštyn! Ir čia tau tepa­ dės moterystės sodas! Tu privalai kurti aukštesnįjį kūną, tą pirmykštį judesį, iš savęs beriedantį ratą, - tu Kuriantįjį privalai sukurti. Moterystė: aš taip vadinu dviejų valią sukurti vienam, ku­ ris yra daugiau už tuos, kurie jį sukūrė... Štai tesie tavo moterystės prasmė ir tiesa...“

109

x. Namuose

...aš buvau drauge su juo visa tvarkydama ir gėrėjausi kasdien, žaisdama visą laiką jo akivaizdoj. PAT 8, 30

Nieko Antanas nerado sode. Nieko nesutiko po klevu ir kieme, kur vaikščiojo baltas gaidys su raudonais žandais, o patvartėje, pasislėpusios nuo spindulių, stovėjo avys ir mie­ guistos atrajojo. Viena kita jų susimąsčiusi laižė apirusią mo­ linę sieną, kurioje širšės gręžės sau skyles. Saulės nuberti epušės lapai šlameno anapus kluono ir marguliavo. Namuose buvo tylu. Ir nejauku darėsi vienam čia laukiant, tarsi gy­ ventojai būtų susislapstę kur nors dideliam, nūn apytuščiam kluone ir pro plyšius stebėję tave. Vienu tarpu vaikinui šmės­ telėjo, lyg už tų sunkių sienojų būtų ne žmonės, o kokios dvasios, susibėgusios iš laukų, iš alkų, iš girių tankmės - jų buvo prigužėjęs pilnas kluonas, jos grūdosi prie kiekvienos spragos ir žiūrėjo. Štai tuoj jos sušiurens kieme. Ne, tik viš­ ta sukurkė, primerkta akim sekdama vanagėlį, - rėkdamos jį persekiojo kregždės. Tada nuėjo į pirkią ir pabeldė į duris. Niekas neatsilie­ pė. Atsidarė ir sustojo ant slenksčio. Viduje buvo prite­ mę. Pro audeklines užuolaidas košėsi reti medaus spalvos 110

spinduliai. Asla buvo šviežiai išbarstyta smėliu, kuriuo ba­ sos kojos buvo įmintos ligi stalo - vienui vienos pėdos. Kampinėje Žolinės paveikslas buvo apkaišytas alyvų šako­ mis, o nuo pečiaus sklido neseniai nulaužtų kiečių kvapas ten kur nors turėjo būti pakabinta šluota musėms sulįsti. Prieblanda ir tyla Antanui priminė savo namus, tą laiką, kada sirgo mama: tuomet ir jis, ir Onutė vaikščiojo ant pirštų galų, bijojo šnekėtis ir nusigandę slankiojo palei už­ skleistus langus. Dabar jis panoro žengti dar drėgnu smėliu, kaip juo brai­ dydavo mažas būdamas, semtis jį rieškučiomis ir sklaistyti pro pirštus. Tačiau nedrįso paliesti švarios, rūpestingai nu­ barstytos aslos, tik galu bato įspaudė žymę prie slenksčio ir atsigręžė į lauką. Ko jis dabar troško, jeigu nieko ne­ ras, - tai nueiti pas bites, išsitiesti žolėje ir klausytis jų skridimo viršum galvos, klausytis, kaip dūzgia jų aviliai, pilni skabrių darbininkių, pilni gilios ir nesuprantamos šnekos. Jis atsikėlė vartelius į sodą, bet jo akį pagavo darželis ki­ tam pirkios gale, ir prisiartinęs atsirėmė į stulpą. Ilgus ir aštrius kaip durklas tiesė vilkadalgis savo lapus, tarp kurių skleidėsi tamsiai mėlynas žiedas. Žemai aplink gėlę augo smulkios ir bailios saulutės - raudonos ir baltos, jos žėlė mažais kupsteliais, susispaudusios viena prie kitos, tarpais susisiekdamos su plačiai atmerktomis, aksominėmis našlu­ čių akimis: stebėjosi tos akys ir juoda žeme, ir obels šaka, ir raudonu čerpių stogu, ir debesiu keliauninku, ir neišma­ tuojama dangaus gelme. Už buldino krūmo, kuris žydėjo 111

taip baltai, buvo girdėti lygiai tarpais šliukštelint, tarsi kas sklunduriavo ir pilstė vandenį. Iš to pliuškavimo, iš tų žyd­ rai ir geltonai atvertų ir kvepiančių taurelių dvelkė ramybė ir užmarštis. Buvo gera ir vieniša. Ir sielą apėmė sustingi­ mas, visi daiktai mirgėjo akyse, nepaliesdami sąmonės. Ir darželio pinučiai, ir svirties viršūnė ten, pro medžius, ir jo­ varo šakos nūn rodėsi kažkaip tolimos ir apkerėtos, keistoj šviesoj skendinčios. Antanas jautė, kad tarp daiktų ir jo sie­ los nutrūko ryšys, kad jo dvasioj jau neatliepė nei gandro kalenimas, nei lėtai skrendąs kovas, nei bičių dūzgimas: vi­ sa tai gaudė ir mirgėjo pro jo akis, bet nesiekė jo vidaus, tarsi jis nuo pasaulio būtų atskilęs, tarsi laikas būtų sustojęs bėgti, o jį patį nuo daiktų būtų pridengęs didelis stiklinis vožtuvas. Atokiau, viršum arimų, mirguliavo įkaitęs oras. Krūme pragydo paukštytė. Jos giesmė traliavo pro šalį, sklido graži ir laiminga, bet tokia svetima, atsimušanti į užsidariu­ sią sielą. Ir susyk jo dvasioj tapo lyg sunku, lyg tuščia. Ne­ aiškus skausmas, graudumas nusmelkė jį. Tyli kančia grau­ žėsi nejučiomis, kančia dėl to, kad nei daina, nei gėlė negali prakalbinti jo, kad nėra ryšio tarp jo paties ir viso, ką jis mato, kad viskas čia vyksta kaip burtuos, kuriuos jis regi pro stiklinį, slegiantį gaubtuvą. Ir paukštytė traliavo, ir ko­ vas jau nuskrido, ir epušės lapai mirguliavo už kluono, ir buvo taip tylu ir ramu. Už buldino krūmų Valentina laistė gėles. Antanas, ją išvy­ dęs, žiūrėjo apstulbęs, neišsiblaivęs. Stipriai ranka sugniau­ žė šiurkštų stulpo viršų. Net suskaudo, ir šiurpas supurtė vaikiną. 112

Paukštytė čiulbėjo taip giedrai. O ten buvo Valentina. Laistydama ji palengvėle slinko į dešinį šoną. Iš pradžių tu ją matei tik pro buldino šakas. Iš krūmų išlindo jos alkūnė, sukrutėjo petys. Lėtai ji pilstė van­ denį, kol baigė kibirą, išliejo paskutinius lašus ir atsistojo. Galva jai turėjo susvaigti: ji prisidėjo ranką prie smilkinio, lyg save prisilaikydama, kad neparpultų. Saulė, prasimušusi pro medžius, kaitino, ir žiedai buvo nuleipę. Valentinos plau­ kai, truputį pasipūtę, atrodė dar šviesesni negu paprastai: tarsi į juos būtų prisigėrę kaitrių spindulių, kurie nūn sklis­ tų iš garbinių. Apsivilkusi balta suknele, ji stovėjo visoj toj lapijoj ir žiūrėjo į ežerą. Žiūrėjo nejudėdama, lyg ilsėtųsi po darbo ar būtų pilna svarių minčių. Staiga ji neramiai kruste­ lėjo ir apsidairė. Atsisuko į avilius, į sodą - arti savęs jinai bus kažką pajutusi. Dumstelėjo jai lyg koks nejaukumas: štai kas nors eina ar stovi, ar selina netoliese, kur nors už tvo­ ros, už obels ar kriaušės. Valentinos akys prisimerkė. Ji pamatė savo svečią. - Tu atėjai? - pasakė ji. Ir nuraudo. - Atsiprašau, - teisinosi sumišus, - aš pati nežinau, kaip čia prasitariau... O jisai buvo laimingas. Ji turėjo apie jį galvoti, ji savo mintyse su juo šnekėjosi ir laikė jį namiškiu, savo šeimos nariu giliai širdyje... Tasai netikėtas „tu“ jam kalbėjo apie Valentinos slepiamus mąstymus, apie tą pasaulį, kurį kiek­ vienas žmogus nuo kitų gina arba ironijos, arba pašaipos, ar mandagumo, ar atkaklios tylos ir išsisukinėjimų skydu. 113

- Išvažiavo tėčiai? - klausė jisai. - Viena likau namuose. - O broliai, sesuo? - Išdardėjo ir Izabeliukė - su dūdomis: per ašaras išsipra­ šė... Na, o Petras turi savo rūpesčių: rožę į atlapą, kepurę ant ausies... - Dar kas išneš - moteriškam tiek pavojų... - Turiu du sargus. Ir kokie dar vyrai! - Būtent? - Juozukas su Jokūbu. - O, jie tikrai apgins nuo visų priešų! - Ir dar šisai. Ji parodė į Tarzaną, kuris spraudėsi pro pinučius unkšdamas. Įsimalinęs susipurtė ir tingiai vėžliojo prie Valentinos, baltakiuodamas į Antaną. Pro vartelius su nauju kibiru įsirito Jokūbas. Jis stabte­ lėjo, pamatęs svečią, ir iškišo visus dantis - miela jam buvo šypsotis. Tačiau susigėdo, kad gali būti negražu taip vaipytis, smarkiai susičiaupė ir įsiręžęs tabalavo vandenį. Antanas jam pasakė labas, o jis čiupo kepurei už snapo, stuktelėjo aukštyn, skersuodamas į Valentiną, kuri jam tarė: - Užteks, Jokūbėli. Vaikiščias apsilaižė: taip dailiai jį čia pavadino! - O Juozukas? - Anakur... matote. Po beržu - pailso belakstydamas. - Bėk pas jį. Nepalik vieno! -Ne-e! 114

Ir jis nustraksėjo tiesiog per lyses, mataškuodamas skver­ nais ir atbrizgusiomis, ilgomis rankovėmis. Valentina laistė, priklaupusi vienu keliu, ir tarp menčių įdubimo jai prisiplojo ir raukšlėjosi suknelė, o ant rankos nutūpė skaidriai raudonas vabalas, išsipuošęs žaliai žvilgan­ čiais dryžiais. Jis rėpliojo, ieškojo pirmutinėmis kojytėmis kelio ir kilnojo savo smailą, taip pat žalią nosiukę: jis turėjo jaustis kaip miške tarp medžių. Štai jis sustiro vietoje: įsi­ painiojo į plaukus ant rankos ir negalėjo toliau repetoti. - Tai ir pakliuvai, - tarė jinai. Paėmė ir išpainiojo vabzdį. Užsidėjo ant piršto ir iškėlė. - Na, skrisk. Dryžuotis praskėtė raudonus savo sparnus: po apačia jis turėjo dar plonutėlius, permatomus žėručius. Ir nuskrido. - Laimingos kelionės, - jį palydėjo Valentina. Baigė laistyti ir susimąstė. - Šiandien man gali būti blogiau kaip Tarzanui. Bitės ren­ giasi spiesti, - paaiškino ji. - Nagi, parodykit - susemsiu. - Nebūkit toks greitas: jos dar nelekia... Juodu išėjo į sodą, kur dūzgė aviliai. Vienas jų buvo apli­ pęs bitėmis. Jos nelėkė į darbą, buvo susimetusios į kamuolį aplink laktą, kitos nirtėdamos lakstė siena, kilo į orą ir zirzė aplink šakas, pamiršusios laukus ir gėles. Valentina žiūrėjo susirūpinusi, beveik nelaiminga. - Iš tikrųjų - vos tėtis išvažiavo, tuoj ir išėjo iš proto visas avilys. Negalėjo ar vakar spiesti, ar palaukti rytojaus dienos. 115

- Gal dar nelėks, - guodė Antanas. - Taip, o tu bijok dabar. Tėtis jokiu būdu nenorėtų pražaidoti spiečiaus. Ji žvelgė į sodą: ten po obelim buvo suolas - stora lenta, prikalta ant dviejų kuolų. - Einam, ką čia stypsosim! Juodu susisėdo, tarp savęs palikę išmintingą tarpą. An­ tanas pavydžiai žvairavo į tuščią vietą, lyg ją būtų užėmęs žmogus ar nematoma kliudanti dvasia. Drąsinosi arčiau prisislinkti, tačiau jį varžė mažiausias svirstelėjimas į Va­ lentinos pusę, nes galvojo, kad jinai žino slaptą jo troški­ mą: išsiduoti, padaryti tai, ką apie tave kiti mano, jam at­ rodė savęs pažeminimas. Ir kuo labiau geidė, kad susilies­ tų jųdviejų keliai ir alkūnės, tuo kebliau jautėsi, lyg juos būtų skyręs koks daiktas, sunki, nepajudinama uolos ske­ veldra. Ši kliūtis ėmė jam aušti, tapo akla, būtina siena, nors drauge jam ruseno viltis, kad visa painiava, ta sunke­ nybė turėtų kažkaip netikėtai dingti. Aplink kojas mirgu­ liavo nuo šakų atsimušę šviesos ir šešėliai - jie čia geso, čia vėl skaidrėjo ar raibuliavo, derindamiesi į lapų virpėjimą ir lėtą viršūnės sūpavimąsi. Raini ruožai glaustėsi Valenti­ nai ant kojų, drebėjo ir slankiojo ant krūtinės, tarpais visai išnykdami, susimaišydami. Štai spindulys prasiveržė tie­ siai ant jos bato smaigalio, ant pakilusio nuogo pėdos gūb­ relio už baltos sagties. - Laiminga saulė, - šiurkščiai ir nuoširdžiai sumurmėjo Antanas. - Na, dar pradėsit ant jos pykti, - nusijuokė Valentina. 116

Ir ji atrėmė ranką į tuščią vietą. Oda ties riešu ir ties alkūne pasiraukšlėjo, smulkios vagutės susipynė ten viena su kita. Jis stebėjosi plonais, ilgais pirštais, stebėjosi balto­ mis delčiomis naguose. Tenai, kur baigėsi rankovė su rau­ donomis strigomis, jis matė tris rudus spuogelius, - ir jam viskas buvo taip miela, kad manė: štai apkabins jos įremtą plaštaką, suspaus ją taip smarkiai, kad Valentinai net aša­ ros ištrykš. Ir paskui abu juoksis, ir ji bars jį. Vėl jis mąstė, kad to niekados nepadarys. Papurtė galvą, su savim ginčy­ damasis, susikrimtęs. Anoj pusėj antai mažasis pirštas at­ siskyrė nuo kitų ir ties sąnariais atrodė truputį išlinkęs, lyg kreivas. - Tai gerai bitėms, - atsiduso jisai, - kur nori, ten laksto. Kai aš buvau mažas ir ganiau avis, verkdavau iš pavydo, kad negaliu skraidyti kaip vyturys, kaip tas strazdų pulkas. Ypač pavydėjau gandrui, kai tas suko ratą netoli žvaigždžių. - Jums ir dieną žvaigždės šviečia. - Nesvarbu, ar jos šviečia, ar ne, bet svarbu, kad taip ma­ nome. Čia ir glūdi visa tikrovė. Valentina nepatikimai pasižiūrėjo į jį. Ji norėjo kalbėti, bet susilaikė ir susivaržius atitraukė ranką. - Ką sugalvojot? - teiravosi jis. Jos akys smarkiai sumirkčiojo. Antanas buvo pastebėjęs, kad ji, kai jaučia keblumą ar nori sunkesnį dalyką pasakyti, sumirksi greitai, tarsi būtų netikėtai užklupta. -Na? Valentina ryžosi: - Kodėl jūs taip baisiai į mane dėbtelėjot anąsyk pas senelį? 117

- O Viešpatie! - sušuko jisai. Jam buvo linksma ir gera. - Aš gi maniau, kad jūs vadinatės Marytė: taip buvau jus apkrikštijęs ežero vandeniu. Man buvo keista, išgirdus kitą vardą... Valentina! Gražus vardas! - Olelia! - Na, neimk juoktis iš manęs, kad nesusipeštume. - Nebijau - Juozukas atgins. - Ligi prisišauksi... - O kas ten? Vaikas lyg pempiukas klepsėjo takeliu. Aplink jj zujo ir žolėje vartaliojosi Tarzanas. Berniukas nėjo tiesiai prie se­ sers, apsuko didelį lanką, prisiartino skersas ir atsistojo Valentinai tarp kelių. Abu turėjo dideles, mėlynas akis. Juo­ zukas glaustės aplink ją, baikščiai dirsčiojo į Antaną ir no­ rėjo kažką sakyti. Bet netarė nė žodžio, pasitraukė ir nu­ kuduliavo paskui šunį, kuris vijosi plaštakę. Paskui juodu susėdo pas kupetą, glamonėjosi tol, kol Tarzanas piktai sucipo, patrūkėtas už uodegos. Vaikas užsirangė ant šieno, skėsčiojo ir manėsi esąs malūnas; malė rimtai, įsigilinęs, kol jį sutrukdė šuva: jis atsigulė pavėsy ir pasidėjo snukį ant baltų savo batukų. Vaikas griuvo ant jo ir išgąsdino. Tarzanas, pabrukęs uodegą, nusirito už kelintos obelies ir paniuręs cimpino prie Valentinos. Vaikas vėl užšliaužė ant kupetos ir ėmė apdainuoti savo pergalę. Jis šaukė visa gerk­ laite, kartodamas tuos pačius žodžius ir vis svaigdamas jų naujumu:

118

Aš nuo kupsto nušokau, O Tarzanas pabėgo! - E, Juozuk, iš galvos neišeik! - pašaukė ji Valentina. Berniukas susigėdo ir tylėdamas nušliaužė nuo kupetos. Nulipęs suplakė rykštaite žemę. Jis grįžo pas seserį, bet per­ galės žavesys jau buvo dingęs. - Noriu valgyti, - glaustėsi jis. - Teisybę sakai, sūnau, - tarė Valentina. Antanas nuleido galvą: kokia laimė būtų... sūnau... Kodėl negalėtų būti jos sūnus? Ak, krykštautų ir jammažas kūdikis... Atsikėlė, abu patikrino tirštą bičių gniutulį: taip, jis kabo­ jo savo vietoj. Paskui nuėjo po klevu. Priešais, pro vartus, tyvuliavo ežeras. - Kai aš buvau maža mergaitė, - pasakojo Valentina, dažnai stovėdavau po klevu ir laukdavau, kada vandens pa­ viršiuj išsimuš balta puta, išsiners žaltys iš ežero vilnių, toks žalias ir slidus žaltys, ir įšliauš į mūsų kiemą. Aš laukiau baimės apimta, tačiau nėjau į pirkią ir gailėjaus eglės, epu­ šės ir uosio, linkėjau jiems, kad vėl pavirstų žmonėmis ir būtų laimingi... Priemenėj atidarė ji spintą. Neturėdami ko veikti, ją nu­ lydėjo ir abu vyrai. Valentina kilnojo puodynes, ragavo ir skundėsi: - Pienas apkirpęs... A, palaukit, rasiu ten rūgštaus... Dar bus geriau... Antanai, praverkit pirkios duris - bus aiškiau bent kiek... Ji pasistiebė, nukėlė indą ir atsisuko į prigesusią pirkios 119

šviesą. Toj prieblandoj Valentinos plaukai buvo tamsūs. Ta­ čiau kaktoj, skruostuose, ant krūtinės lyg iš labai toli atkly­ dę gulė šviesos pluoštai, - ir jinai atrodė tokia trapi, tarsi perregima, ir tokia brangi šitam šešėlių ir šviesos žaidime. - Palaikykit, - įdavė Antanui puodynę. Jis savo delne pajuto jos pirštus. - Na, aš savo rankų neatiduosiu. Imkit aukščiau. Jis nukaito ir sumurmėjo: - Valiute, o jeigu ir ranką... - Laikykit gi stipriau - dar išliesit. - Nesibarkit... Aš... aš... Ir jis gėrėjosi, kaip papurę jos plaukai švitėjo patekę į skaid­ resnį ruožą. Nusinešė puodynę po klevu, prisiraikė duonos ir susėdo valgyti. Teisybė, sėdo ne visi: Juozukas stačias buvo krėsle ir suko šaukštą po dubenį. Jis pauškė duoną su pienu, paskui jam prireikė medaus ir agurkų, o pagaliau susigėdęs jis kaž­ ką ėmė vatlioti seseriai: jinai suprato - teko atsegti kelnai­ tes. Kai jisai susirūpinęs kuduliavo už klėties, Valentina juo­ kėsi ir kalbėjo: -Jeigu netingit, pažiūrėtume žemuogių. - Maniau, kad jau nėra. - Tuoj sužinosim... Gal dar ne visas žvirbliai nulesė. Kieme buvo suversta medžių, kurių dalis nulupti bolavo ir aštriai kvepėjo. Ant jų buvo susikūprinęs Jokūbas ir taisė malūną: reikėjo priveržti medinį dieduką, kad jis linguotų, kai sparnai sukasi. - Rengiatės statyti... 120

- Tvartai jau prasti. - Nieko nepasakysi - gerai gyvenat... - Ne taip jau puikiai, kaip iš viršaus atrodo... Kiekvienas turi savo bėdų... Tėčiui yra skolos... Dar tiek, kad neverčia grąžinti... - Kas gi jau toks geras? Valentina suabejojo. - Vienas pažįstamas... - Kam pažįstamas? - Ir jums, ir galbūt man... - Aš žinau, - nusiminė Antanas. - Norit, kad pasakyčiau? - Ne, nenoriu... Sukim į vartelius. Žvilgterėsim, ar liko dar uogų. Ji nusilenkė ir sklaistė lapus. Jis žiūrėjo į Valentiną, ir jam buvo kažko gaila, graudu. Jis norėjo kalbėti, išsipasakoti, norėjo užsimerkti, nematyti nei medžių, nei paukščių, nei baltos suknios... Ne, jis ir juodžiausioj nakty, visados jis re­ gės ją prieš save ir tą suveržimą ties krūtine, ir anas raukš­ les, ir kiekvieną klostę. - Jau! - išsitiesė ji su pilna sauja uogų. - Oi! Ir vėl pridėjo ranką prie smilkinio. -Jums negerai... - Ne, tik keliantis galva sukasi. Kaip Jokūbėlio malūnas... O štai uogų. Valentinos pirštai kvepėjo žemuogėmis. -Jūs mane visai nupenėsit. Ir medum, ir... - Ir juoda duona! Tikrai apsirysite... Na, bet uogų ir patys galėtumėt rinktis. 121

- Kad nematau. - Ak, jūs mokate dieną skaityti dangaus žvaigždes... Kat­ ras daugiau pririnksim... - Pasiduosi moteriškam! Ir kaip du paukščiai abu puolė į uogas. Antanas vartė la­ pus, bet sektis jam nesisekė: jis drauge turėjo žinoti, ką da­ ro Valentina. Ji po kiekviena sodybėle vis ką nors rasdavo. - Parodykit, - tarė ji, atsigręždama su pilna sauja. - Prašom! Sakysit, kad mažai? - Teisybė, vos pakeliat. Dar nutirps ranka... Ir Valentina linksmai švilptelėjo. - Nieko nepadarysi, - nusileido jis, - moterys turi šimtus gudrybių... - Nūn pagalvokim apie bites. Jie grįžo į sodą. - Jau negirdėti to erzėjimo, - pastebėjo Antanas. - Garbė Dievui: matyt, bitės susiprotėjo. Prisiartino prie avilių. - Tikrai apsimalšino, - sakė jisai. Valentina pažvelgė į avilį, pažvelgė į šakas aplinkui ir tarė: - Tai tau ir piemenė... - Kas gi? - Ar nematot: išspietė. - Ne, nieko nematau: avilys gi ne tuščias. - Ak, būta bitininko! Žiūrėkit, kaip nyku ant laktų - dalis gyventojų išsikraustė. Vos viena kita bitelė išlenda... Ir ta lyg nesava... - Neliūskit, Valiute, aš jums atnešiu savo avilį. 122

-Ką? - Turiu kambaryje bityną: tikrą samanę. Ji tokia stambi, kad viena užims pusę būčio. - Turėjo bobulė žilą oželį, - guviai jam atsilygino Valentina. Ir ėmė taip smagiai ir atvirai juoktis, kad ir Antanas neat­ siliko - taip jam buvo linksma. Ir kai pavakare paliko Skaudvilių namus, negrįžo tiesiai į Kirbynę, o klaidžiojo trakais, brūzgynais, vaikščiojo tarp pušų ir beržų ir klausėsi vakarinių giesmių. Laukymėje, kur saulė metė paskutinius ilgus spindulius pro eglių vir­ šūnes, jisai rado nušienautą pievaitę, išsitiesė po kupeta ir nieko negalvodamas žvalgėsi į šen ir ten boluojantį debe­ sėlį: jie slinko pamažėle, nukeliavę didžiulį žydrumų ke­ lią, nežinodami, kur sustos ir nakvynę ras. Antanas gulėjo nejudėdamas, rankas išskėtęs, ir leido šienui kutenti ir žnai­ byti kaklą, lįsti už marškinių, o tam juodam vabaliukui rėplioti skruostu. Staiga davė kumštimis į pirmus atolo dai­ gus, švelnius it pūkas ir sušuko: „Valiūtė bus mano!“ Džiaugsmo apimtas, jis išsitiesė, nepatikimai žvelgė į ku­ petą, tarsi į savo priešą, paskui įsibėgėjo ir šoko per ją, nugriaudamas viršų. Ir vėl šoko ir ragožium apsivertė pie­ voje, ir dar sykį šoko... Ūmai sustojo. Buvo tylu. Jam šmėstelėjo, kad kur nors aikštės pakrašty ar tuoj už medžių turi slypėti žmogus ir jį stebėti. Balti beržai stiebėsi į viršų. Toliau už jų, visa galva aukštesnės, tiesėsi pušys, o dar toliau dunksojo kupli lie­ pos viršūnė. Už anos viršūnės dabar sėdo saulė. O nutįsę medžių šešėliai nepastebimai artinosi prie šieno ir prie 123

Antano. Tačiau jis, nepatikimai tyrinėdamas, nė už vieno liemens neregėjo nei žmogaus, nei žvėries, nei dvasios: argi jis būtų apsirikęs! Tik štai kažkas sukrykštė jam už nugaros. Jis atsigręžė. Vejoj buvo nutūpęs kėkštas ir klegėjo, pakreipęs rudą sa­ vo kuodą.

124

xi. Liepžiedžiai

Bet kaip mes ten surasim kelią, jei niekados dar nesame ten lekioję f PASAKA

Laukuose visą kelią abiem pūtė sausas ir skaidrus pietų vė­ jas, pilnas saulės ir neilstantis. Medžionės girioj jis ošė epu­ šių viršūnėse, lenkdamas lapus ir metūges. Ošė ir šnarėjo per mylių mylias, nes tie miškai buvo dideli, tankiai sužėlę, pačiam mūsų žemės vidury ir nusitęsę toli, ligi pat Nemu­ no, kurį peršokę vėl gaudžia ir skamba neapmatomose ly­ gumose, įvairiais vardais šaukiami. Taigi dabar į anuos miškus ėjo Antanas su Valentina. Lau­ kai jau baigėsi. Medžių kvapo ir ošimo buvo pilna erdvė. Ir vaikinas, alsuodamas alksnių ir pušų oru, matė šiandien to­ kius nubalusius josios skruostus, kuriuose tarsi buvo pali­ kus pėdsakus ar nemiegota naktis, ar slepiamas rūpestis. Ta­ čiau ji žengė atlaši prieš vėją, kuris plakė suknelę prie krūti­ nės ir plazdeno aplink kojas. Juodu turėjo pereiti pušyną ir traką, pasuko pro baltus beržus, rado brūzgų plotą, prisigė­ rusį tvankumo ir kaitros. Už skursnių krūmokšnių, už uo­ gienojų niūksojo tamsus, galingas liepynas, nejautrus nei vė­ jui, nei žmogui, tačiau viliojantis savo romumu, išsikeroju­ siomis ir gumbuotomis šakomis ir kupliomis viršūnėmis. Lyg 125

kviesliai nudvelkė vienas, nudvelkė antras skanus verpetas; netrukus medaus kvepėjimo buvo prisisunkęs visas oras, pri­ sisiurbęs tirštai ir sveikai. Pilki taškučiai narstė viršum gal­ vų: tyliai ir darbščiai lėkė bitutės į tą vėsią tankmę. Nuo jų kas liepa dūzgė kaip milžiniškas avilys. Po anuo dūzgimu sustoję, valandėlę abu klausėsi. - Liepyną žmonės vadina Meškų rojum, - tarė Valentina. - Jūs balsas toks duslus, - tyliai atsakė Antanas. - Truputį priilsau. - Sėdam. Atrodot pavargus, Valiute. - Teisybė? - gyvai pažvelgė ji, smarkiai sumirksėdama: taip ji darydavo nustebinta. - Aš vakar nusišaldžiau... bent kiek... - Buvo tokia šilta diena... - Dėl to ir nusišaldžiau... Per ilgai ežere mirkau... Net drebulys sukrėtė, kai išlipau. - O dabar?.. - Bemaž sveika... Bet jūs nežiūrėkit taip klaikiai į mane... - Kaip man nežiūrėti! Aš jums norėjau... Jo žodžiai užsikirto. - Kokia didelė drevė anoj liepoj, - mostelėjo. - Tenai tik­ rai pelėda perisi. Ar nebijot, kai pelėdos ūkauja? Antanas tylėjo. Valentina patraukė suknelę žemyn ant ke­ lių ir vėl tarė: - Sako, toks ūkimas lemia kokią nors nelaimę... Ir links­ mas vardas: Meškų rojus... Ir mudu kaip du lokiai atėjom kopinėti... Gaila, kad avilių nėra... Antanai, kas tau šian­ dien? 126

- Norėjau pasakyti... Jis pastūmė į šalį pintinę, kuri gulėjo tarp jų. - Taip išsigražinai ir dabar - sėdi paniuręs... - Tave labai seniai pažįstu, - ūmai prabilo jis. - Trys savaitės. - Pusė metų, Valiute! Anam baliuj... Ir nuo to laiko visa­ dos tave atsimenu... Ne, aš nenoriu gyventi, jeigu... Ji žvelgė į šakas. - Kažin, ar mūsų bitės čia atlekia, - pasakė ji tyliai. - Ims ir neatlėks, - jo balsas buvo piktas. - Kokie stori kamienai... Ir luobas taip sueižėjęs... Jisai rūpestingai tyrinėjo tuos kresnus liemenis, kreivas šakas. Kietai prisiglaudė galva, net šiurkšti žievė veržėsi į odą. Pro šakas mėlynavo gili skylė - ligi pat dangaus. Antanas nusijuokė: - Man rodos, kad angelai įstatys kopėčias į tą skylę, ir aš imsiu sapnuoti kaip Jokūbas Senajame Įstatyme... Viršuj sė­ dės Viešpats su žvaigždžių vainiku. Valentina susidomėjus pakėlė akis į viršų. - Nematyt nė vieno angelo, - nusiskundė ji. - Ligi jie apsireikš, o man jau sprandą kažkas įkando. E, skruzdėlė... Vaje, kiek jų laksto... Į plaukus įsivėlusią jis rado antrą, trečią skruzdėlę... Ir dar... Rinko jas ir mėtė į žolę. Vieną suspaudė tarp pirštų ir tyrinėjo, kaip kruta smulkutėlės kojytės. - Kažin, ką ji dabar galvoja? - garsiai mąstė jis. - Ką jau­ čia ji triūsdama, bėginėdama... Dieve tu mano, juk ji turi ką nors galvoti! Ne, to mes niekad nepatirsim. 127

Valentina nustebus žiūrėjo į rudą vabalėlį ir į Antaną. Jis numetė skruzdėlę ir susimąstė. - Valiute... Ji neramiai krustelėjo. - Ne, aš nedrumsiu tavęs, - jis kalbėjo. - Norėjau tik pa­ sakyti, kad tie kuplūs medžiai man primena... Ar kartais galvoji apie visą pasaulį? - Apie visą? - Taip, apie visą pasaulį... - Ne, apie visą žemę niekados negalvoju. Man ją aprėpti sunku. Tačiau kai kada patenku į Indiją, taip arti jaučiu džiungles... Ir dar senovės Egiptą... Kodėl klausi? - Štai man liepos priminė Afrikos duonmedžius. Aš tarsi matau po jais sėdinčius negrus... Matau palmes... Tai nėra svajonė, tikrai ne... Kartais esti taip, kad tavo akiratis va­ landėlę prasiplečia; regi tolimas tautas, regi jas taip aiškiai, lyg jos čia pat būtų... Įsižiūri detales - ar valtį upėje, ar narą vandenyse, ar lokį šiaurės leduose... Tačiau man prisistato tik kai kurios šalys. Pavyzdžiui, aš niekados nesu jautęs Ki­ nijos: tarsi jos man visai ir nebūtų... Nė Islandijos... Ar nepyksit ant manęs? - Už ką gi! - Taip sau. Kartais apima tokia nepagrįsta rūstybė... Ne­ gali tada žmogaus pakęsti akyse... - Ar turi ką galvoje? - Aš?.. Dabar - ne... Bet vieno žmogaus nenoriu matyti, ne, nenoriu... uf! - Aš jau pailsėjau. 128

Valentina pakilo. Iš sterblės pamaži biro pripešiota žolė. Keli kambliai liko įsikibę žemiau krūtinės. Štai vienas nušliau­ žė suknele, o kiti virpėjo laikydamiesi. - Op, žmogau! - ragino ji Antaną, kuris tuo tarpu mąstė: „Viešpatie, kokia ji graži! Ne, man be jos ne gyvenimas!“ - Man taip smagu žiūrėti pro lapus ir nejudėti. - Tinginys! - To jau per daug, Valentina! - rūsčiai sakė jis. Pašoko ir linksmas užsivertė ant šakos. - Gerbiamoji, prašom pakylėti man pintinę. - Pasirinkai blogą liepą. - Kodėl blogą? Man rodos, kad ji ar tik nebus didžiau­ sia... Ne, į ją ožkos tikrai neįlips. Ir jis prisimerkęs žvelgė Valentinai į akis. - Bet rimtai sakau: senoj liepoj sunku prie žiedų prieiti. - Aš laikausi savo. Jei ką padariau - baigta. Niekados ne­ grįžtu atgal. - Net jei ir kažin kas būtų? - Taip. -Jei supykęs duotum žodį šokti iš viršūnės?.. - Ir šokčiau... Jei tik būčiau toj viršūnėj; bet vien dėl to ne­ sliuogčiau ten - užsimušti. Ir jei apačioj dar manęs lauktų... - Te pintinę. - Dėkojam. Tik, Valiute, ar nereikės tave pakylėti? - Mane? - Ko išpūtei akis? Jos ir taip gana didelės. Ir abu juokėsi. - Ne, manęs pakylėti nereikės... 129

- Aš mielu noru. - Dėkui. Tačiau būtų veltus darbas. Mažesnę mane mama kasdien apkuldavo - buvau baisi draska, kiauras dienas karš­ tydavaus po vyšnias, po obelis... Grįždavau perplėšusi čia rankovę, čia su skyle nugaroj. Kartais gaudavau... - Tave mušdavo? - sušuko jis. - O ką daugiau darys su tokia padauža? Aš atsišnekėda­ vau, pati bardavausi. Antanas atsisėdo ant šakos, sūpavo kojas ir svarstė. - Ne, - griežtai pasakė. - Klausyk, aš tavęs niekados ne­ mušiu. Niekados, niekados... Ir neleisiu niekam... Ir jis priglaudė prie liepos galvą. Valentina nuraudo ir nustebus prasižiojo. Ir valandėlę abu žiūrėjosi tylėdami. Paskui ji nulinko, pakėlė kraitelę ir tarė: - Mes šiandien nė nepradėsim skinti... - Tu man nieko nepasakysi? - Taip, ponas Antanai. Jį nusmelkė laimingi šiurpuliai. - Valentina! - Taip!.. Bet ką norėjau pasakyti? Gerai, jau atsimenu: mano knygoj lygiai taip, kaip jūs dabar, nupaišytas Robin­ zonas Kruze, kai pirmą kartą nakvojo saloje. Jis nieko netarė. Užsinėrė ant rankos pintinę ir lipo, čia pasispyrėdamas į šaką, čia į storą gumbą. Tačiau jos buvo teisybė: žiedų reikėjo kilti ligi viršūnės. Aukštai vėl pūtė vė­ jas, kuriame lekiojo bitės. Antanas užvertė galvą: kad jis ga­ lėtų prikopti ligi tenai! Kiek čia bus: sieksnis, pusantro... Nepasitikėdamas krutino šaką. „Ne, tu mane atlaikysi, tikrai 130

atlaikysi“, - šnekėjo. Pasilypėjo ant jos, laukė, prikandęs žadą. Ir vėl pakilo. Čia pat jau viršūnė... Pro lapus galėjai justi karštus ir sausus spindulius. Vėjas pūtė taip pilnai. Dar vienas žingsnis, dar kitas... Rodos, lyg susverdėjo liepa, nu­ linko, o su ja ir visi kiti medžiai. Jis įsikabino į šaką: „Jei užsimušiu, tai bent žinosiu, kad buvo verta“. Dar nenugalė­ jęs baimės, pasistiebė ir iškišo galvą pro viršūnę. Jį pasitiko begalinė saulės malonė. Akys suraibuliavo nuo spindulių ir žalumo. Kai jau galėjo matyti, išvydo neišbren­ damus girių plotus. Po juo ošė ir siūbavo garbiniuoti viršū­ nių plotai, vienur tamsūs, niūrūs, kitur gležnai žali, tarsi būtų ką tik sulapoję. Nuo šviesos gausumo medžiai rodėsi apduję skaidriomis dulkėmis, o eglynas antai buvo tarsi mig­ lotas, tarsi lengvais sniego žiupsniais nubarstytas - taip gi­ liai jis mėlynavo. O tenai mirguliavo Geisaties ežeras, pilnas didžiulių dė­ mių, - vienur pilkų, plieninių, kitur gelsvų, ten vėl juodų nuo atsispindėjusios girių juostos. Ežeras plaukė toli į rytus, ūmai gręžėsi į šiaurę ir slėpėsi už pušyno alkūnės. Toliau už tos alkūnės vėl tysojo platus liūgas balsvos, išblėsusios spal­ vos. Antanas, vis laikydamasis šakos, smarkiai alsavo ir jau­ tė galybę, erdvę ir platumą. Girios, laukai, ežerai ir vėjas visa, visa dabar buvo jo. Jam atrodė, lyg medžiai, visos pie­ vos ir dirvos būtų atiduotos į jo valdžią, kad jis iš savo vir­ šūnės viešpatautų visai žemei - bręstantiems rugiams, pro šalį skrendančioms bitėms, visoms sodyboms ir visiems kū­ dikiams. Išdidęs, patenkintas, jis leido vėjui draikyti plau­ kus ir kesnoti marškinių apikaklę. Netikėtai pajuto, lyg ko 131

stigtų jo pilnybei. Žvelgė j žemę, atidžiai ieškojo pro plyšius tarp kreivų šakų, pagaliau neteko kantrybės ir ėmė su džiaugsmu šaukti: - Valiute, Valentina, kur tu? Kai niekas neatsiliepė, jis dar smarkiau šaukė: - Valentina-a! Vėjas čia pat griebė paskutinę „a“ ir nešė medžių viršū­ nėmis. Pagaliau iš apačios išgirdo silpną, tolimą balsą: - Kur tu?.. Aš nematau tavęs. - Viršūnėj, viršūnėj! - Antanai! Bijok Dievo! - Valiute, aš nieko nebijau! Nieko, nieko! - Lipk žemyn! - Aš čia viską matau. Visą pasaulį. Ir tavo tėviškę. - Dieve tu mano! - O ten žiba kažkieno bažnyčios kryžius. - Klausyk, aš jau turiu šitiek žiedų! Tai ir pralenksiu vyrą. - To nebus! Vyro nepralenksi. Jis nusileido žemyn ir skynė, prisitraukdamas laukutines šakas. Vieni liepžiedžiai gležnai tirpo saujoje, kiti buvo pu­ rūs ir trapūs. Braukė juos su lapais, su metūgėmis, protar­ piais sugniauždamas bitę, kuri tačiau negylė. Antanas dirstelėjo į Valentiną: ji buvo įsilipus į jauną lie­ paitę, jos plaukai baltavo pro lapų žalumą, o rankos ne sky­ nė, bet braukte braukė pilna sauja žiedus. Tada jisai nušliau­ žė apačion ir nepastebėtas įsikorė į tokį pat jauną medį. Jis dirbo akylai ir greitai, džiaugėsi kiekviena priaugusia rieške 132

ir, žiūrėdamas, kaip įmesti žiedai pintinėj skečiasi, mąstė: „Jei­ gu mergaitė pirmiau baigs, aš liepžiedžius laikysiu papuru­ sius - bus daugiau... Ne, tai būtų nedora: nevalia jos apgau­ ti“. Jis vėl skubėjo, prisigėręs kvapumo, kruopštė persisvėręs per šakas. Valentina susirado jį tarp šakų ir šūktelėjo: -Ar jau daug turi? - Artpilnio. - Tik gerai suslėk abu. Aš nesiduosiu apgaunama. Ir vėl plušėjo. Žiedai kvepėjo, žemenėlė suokė, ir stirna bėgo tarp medžių. Antanas liovėsi skynęs ir įsižiūrėjo į liepas: augo jos be­ veik greta, suskliautusios šakas, ir toli baigėsi tankia lapija, kuri gumšojo ten juoda, lyg būtų kažkokio urvo anga. Jam regėjos, kad iš tos angos išlįs ar žmogus, ar žvėris, išlįs visas jų pulkas ir eis tarp lygiai sustojusių liepų. -Jau? - prabilo Valentina. - Klausyk, anoji tankmė tuojau atsivers, ir iškrypuos meš­ kininkai - su kreivomis kepurėmis ant galvos, su būgneliais ir skambaliukais rankose... Jie čia šoks ir dainuos... Lokiai linguos į šalis, stiebsis ant paskutinių kojų ir kops į liepas, atsiminę žilus laikus... Greitai nusliuogė jisai žemyn ir atsisėdęs laukė, ligi prasi­ dės žaismas. Paskui karčiai papurtė galvą ir sakė: - Ne, jie niekados čia nevaikščios. - Ar taip jų gaila? - tarė lipdama Valentina. Jis sukruto prilaikyti jos, tačiau mergaitė ūžtelėjo ir atsi­ mušė rankomis į žemę. Pakilo linksma, nusikabino pintinę nuo apatinės šakos ir grįžo prie Antano. 133

Jis paklausė, alkūnėmis atsirėmęs į žemę: - Pažįsti tos paukštytės balsą? - Sakyčiau - sniegena. - O man lyg žemenėlė. - Ar matei kada žemenėlę? - Ne, bet jos toks gražus vardas. Aš nežinau, kaip ji čiul­ ba, bet, išgirdęs kiekvieną gražesnę paukštės giesmę, sakau: „Tai žemenėlė“. - Ir tu giedi... Beje, kaip tavo „Laikų giesmės“, jei galiu pasiteirauti? - Bene tau įdomu? - Aš labai mėgstu eilėraščius, be galo mėgstu. Jei atsimin­ tum kurį... - O, žinau vieną labai gražų... labai labai... - Pasakyk... - Sėskis čia... Jisai parodė šalia savęs. - Aš ir stačia girdėsiu. - Tada nesakysiu eilėraščio... O, aš maniau, kad tikrai mėgs­ ti lyriką: juk joje sudėtas šių laikų tikriausias, gryniausias literatūros derlius... Žinoma, tai liečia tikrą lyriką. Ir koks aš kvailas! - Mėgstu, ir dar kaip! - O nenori atsisėsti... Valentina nusileido sakydama: -Jei tas plotelis, kur pirštu bakstelėjai, toks lyriškas, tai... Ir ji atsisėdo šalia jo. Sudėjo rankas ant kelių ir pavilgė lūpas. 134

Tik štai ji subruzdo ir tarė: - Kodėl žiūri į mane vilko akimis? - Aš? Ne, tau tik taip atrodo... Aš kiek prisimerkiau, nes bandau atsiminti, - sumelavo Antanas. Jis atsiduso, žvelgė į lapus, pro kuriuos šen ir ten kaip mėlyni stikliukai buvo matyti dangaus gabalėliai. Tvino gaivi šiluma, pilna medaus kvepėjimo. Nuo tamsios viršūnės jis akis nuleido taip, kad neįtariamas galėjo žiūrėtis Valentinos kaklo, jos krūtinės, rankų ir veidų. Jis apsidairė: jam rodės, kad arti žydi čiobrai ar dvelkia paparčiai. Ne, aplinkui augo tik ilga, šiurkšti žolė. Rankove nusišluostė prakaitą nuo kak­ tos. Jau norėjo prabilti, kai Valentinos lūpos prasiskyrė. Ta­ čiau ir vėl susičiaupė: žodis liko netartas. Drebančiu balsu jis ėmė sakyti, daugiau nedrįsdamas žiū­ rėti į Valentiną: - „Štai jis ateina, šokinėdamas kalnuose, peršokdamas kau­ burius. Mano mylimasis panašus į stirną ar į jauniklį briedį. Štai jis stovi už mūsų sienos, veizdi į langus, žiūri pro krotus. Štai mano mylimasis man kalba: Kelkis, skubinkis, ma­ no prietele, mano balandėle, mano dailioji, ir ateik. Nes žiema jau praėjo: lietus paliovė ir nuėjo; mūsų žemėje pasi­ rodė gėlių; atėjo metas karpyti vynmedžius; girdėti mūsų žemėje purplelio balsas; figos gavo savo spurgus; žydį vy­ nuogynai duoda savo kvapą...“ Valentina neramiai sujudo. Jis nutilo. - Tai, tai ne tavo... - Teisybė, bet aš taip gražiai niekados neparašysiu... Jis pasitrynė akis, lyg iš sapnų busdamas, ir kalbėjo dusliai: 135

- „Kelkis, mano prietele, mano gražioji, ir ateik; mano balandėle, uolų plyšiuose, akmenų skylėse parodyk man sa­ vo veidą...“ Ne ne, Valiute... Jis pasilenkė ir pabučiavo ją. Kol ji spėjo atsilošti, jis ap­ kabino ją, bučiavo, skruostus, lūpas, plaukus... - Antanai, Antanai, - spurdėjo Valentina, - ten eina... Jis paleido ją, ūkanotomis akimis žiūrėjo j girią ir nieko nematė. - Kur? - nusigandęs atsisuko į mergaitę. - Kas tau? Ji buvo apsikniaubusi liepą ir krūpčiojo, viena ranka atsi­ rėmus į kamieną ir priglaudus prie jo galvą, o antra slinko žemyn: tarsi glostė šiurkščią, gruoblėtą žievę ir ieškojo pa­ guodos joje. - Valiute, neverk, - paprašė Antanas. - Valentina... Aš, aš... Jis prisiartino, bailiai prisilietė prie jos suknelės mezginių ties kaklu. Jis nežinojo, kaip raminti. - Valiute, - sakė jis. - Jei tu verksi, aš... aš... man ne gyve­ nimas. - Nekalbėk taip, Antanai, - tarė ji, vis krūpsėdama ir ne­ atsigręždama. - Aš tau tik gero noriu, Valiute. Nepyk gi... Valentina, aš tave... - Ak, nieko nesakyk. - Aš noriu sakyti... Tu atsisuk ir neverk. Jo balsas drebėjo. - Man tavęs taip gaila, - jisai kuždėjo, o jo akys buvo drėgnos. Ji atsitraukė nuo liepos ir, vis nusigręžus, šluostėsi skruostus. 136

- Dabar abu imsim rėkti, - prabilo ji. - Nepešiok gi manęs. Jis skubiai atitraukė ranką. Atsiminė švelnius ir vėsius jos skruostus. Jam pasidarė taip graudu, kad negalėjo žodžio rasti. Suspaudė dantimis savo mažąjį pirštą ir kartojo, vis stipriau kąsdamas: „Ne, ne, ne!“Jis pats nežinojo, kodėl tai sakė. Visi priekaištai, visa panieka sau pačiam, visas sielvar­ tas, kad ji nelaiminga, bloškė jį. Žiūrėjo į jos pečius, į mažą duobelę ant kaklo. - O aš noriu gyventi, - skaudžiai prabilo jis, pats nustebęs. Valentina atsigręžė. Jos akys buvo nusigandusios, nesu­ prantančios. - Koks tu vaikas, - tarė ji. - O ne, - gyrėsi jis, - aš rimtai apie tave galvoju... Valentina nutraukė: - Imk liepžiedžius, ir keliaukim namo. Vaje, ir priskabei gi su lapais... Ji nusilenkė prie pintinės. Antanas atsiduso ir kalbėjo sau: „Aš turiu viską pasakyti“. Už brūzgyno Valentina pasuko nauju taku. - Bus arčiau, - nusprendė ji. - Ne, aš nenoriu tuoj grįžti... - Ir vėl... - Man kartais vienam esti taip baisu... Aš guliu ant lovos ir manau, lyg būčiau grabe... Valentina tylėjo. Jis graužėsi, kam taip sakė: jai dar skau­ džiau. Takas įsuko į tankius krūmus. Valentina ėjo priešais ir skyrė 137

šakas, kurios glaustės Antanui per veidą. Jis nesigynė. Že­ me nubėgo driežas - jis nuniro tiesiai kaip strėlė. Šlaitas, į kurį juodu pateko, buvo pilnas aviečių. Uogienojuose į vi­ sas puses kirtosi brydės, trapūs stiebai buvo nulankstyti ir aplaužyti. - Dar ir mums paliko, - tarė Valentina ir pakėlė šaką su uogomis. - Imk! - Čia tai gera būtų miegoti saulėje, - galvojo Antanas. - Ypač jei kaimynijoj susiraitytų angis. - O, truputį šiurpu... Bet būtume dviese. Kartais vienatvė slegia sunkiau už akmenį. - Tik išsirinkai pavojingą draugę. - Kiekviena laimė turi pavojų. Staiga jis atsisuko į Valentiną ir prabilo - taip visai pa­ prastai, kažkokiu ramiu gerumu: - Valiute, būk tu mano... Ji stovėjo aukščiau už jį ir atrodė tokia didelė. Išgirdus jo žodžius, nubalo, įsikibo abiem rankom į kraitelę. Jos smak­ ras pasitempė ir skruostai nelaimingai sudrebėjo. - Ne, aš tau nieko daugiau nesakysiu. Aš nenoriu, kad tau būtų skaudu... Nepyk ant manęs, kad tau tiek blogo pada­ riau. Sudie, Valentina. Ir jis nusigręžė atgal į girią. - Antanai, - išsigandusi ji suturėjo. - Aš kvailas, kad maniau... Kokios gi laimės čia gali tikėtis žmogus. Ir sustojęs gūžčiojo pečiais, žvelgė pro viršūnes į vakarinį dangų. 138

- Taip, gerai sakė Bronė Šveliūtė: tu apsisprendus, tau viskas aišku... Ir ką galiu tau duoti? Nieko, nieko... O ji tyliai atsakė: -Jau kuris laikas man taip neaišku, taip skaudu... Jis nušvitęs grįžo prie jos ir kalbėjo: - Tada mudu galim... Viešpatie, kaip būtų gera! - Ne, Antanai, aš visiškai netekėsiu. - Bet juk ketinai su ponu... Antano akyse tvenkėsi ašaros. - Tada pasaulis man atrodė toks paprastas, ponas Modes­ tas buvo mano pirmasis... Ir taip, jauna mergaitė, pasista­ čiau namelius - kiekvienas daiktas savo vietoje ir pastovus ligi amžiaus galo... - Žinau, bet dabar jau kitaip galvoji... - Aš nieko negalvoju. Taip, mano namelius jau nunešė... Ir man nieko neliko... - Tu nemanai už jo eiti... - O, man taip gaila tėčio! - Senelis man sakė... Tėtis gi šnekėjo su seneliu! - Taip, mama ir tėtis vien laimės trokšta man... Tačiau žmogus turi ne vieną troškimą. Ne, aš negaliu jiems širdies užduoti... Jie visą laiką galvojo, jie ir susirišo... - Valiute, tu gi negali būti auka... O aš visą savo ateitį mačiau su tavim. Kaip gražu buvo tikėtis, apmąstyti visus darbus, visus pasisakymus, kurie bus draugėje tarti... - Aš nenoriu skausti nei tavęs, nei tėvų, nei jo... Ir aš mąs­ čiau: man laimės čia nėra... Ir kokios laimės gali žmogus tikėtis! Kiek gyvena - ir ar jaučia bent vienas sielos ramybę, 139

pasitenkinimą, vidinį pilnumą? Štai pažvelk, pro medžius jau matyti mūsų kaimas. Kiekvienas ūkis tarp žalių sodų atrodo tylus ir laimingas. Antanas žiūrėjo į dūmus, kylančius iš kaminų. Vėjas į va­ karą buvo nutilęs, padangė raudo. - Iš tolo žiūrėdamas manai, kad ten nėra jokio rūpesčio nė vargo, - kalbėjo Valentina. - Kartais aš vaizduotėje nu­ keliu apgaulius stogus ir iš viršaus žvelgiu į vidų. Nėra nė vieno, kuris pakenčiamai gyventų. Tyčiūnuos jaunieji ne­ sutinka su seniais ir bylinėjasi dėl duonos. Žeminio šiemet du vaikai mirė ir žmona jau pusė metų nekelia iš lovos. Pilksėno tvartas griuvo ir karves užgulė. Ne, kiekvienas skęsta varge, rūpesčiuose, jau neatiduoda ne tik dalių, ne tik skolų, bet ir mokesčių... Dabar ir pas mus prasidės... Ir tai dėl manęs! Ji atsišliejo į pušį. - Rūpesčių niekur neišvengsim, - ramino jis. - Tik gaila, kad labiausiai žeidi tuos, kuriuos daugiausia myli... Ne, aš neišturėsiu... Aš negaliu jų stumti į skausmą... - Valentina, - tarė Antanas, - tu manai, kad tėvai bus lai­ mingi, jei mane paliksi ir prisiversi už kito. Juk jie viską žino. Ar nesikrims paskui jie, kai tu kentėsi? Tu jiems duodi kruviną auką... - Tu manęs nė kiek nesigaili. - Tavęs nesigailiu?! Taip, aš blogas, aš sakau žodžius, ku­ rie tave skaudina... Aš tavęs nevertas. Tu tokia graži ir gera, o aš... Ką tau galiu duoti aš, skurdžių sūnus? Jis nutilo supratęs, kad paskutiniais žodžiais vėl ją kankina. 140

Ir, pasižiūrėjęs į savo sąžinę, negalėjo išsiginti, kad tie žo­ džiai iš dalies buvo tyčia tarti. Dėl to jis pats dar labiau krim­ tosi ir prikaišiojo, kad nėra pakankamai atviras ir nuošir­ dus; jam rodėsi, kad reikėtų kažkokios milžiniškos pastan­ gos pasiekti tam nuoširdumui, kažko panašaus į savęs pamynimą ar išpažintį, išsipasakojus visą savo niekybę. - Sudie, Valiute, - ištiesė jis ranką. - Ir jei tu būsi kada nors laiminga, aš džiaugsiuos, nors būčiau dievai žino kur. Ji susirūpinus, kone išsigandus pasakė: - Ką tu galvoji, Antanai? Būk gi vyras. - Žinoma, vyrams neskauda širdies. Bet sudie... Ne, aš tave minėsiu amžinai... Sustojo ir nusekė akimis ligi tos vietos, kur buvo įsmeig­ tas Valentinos žvilgsnis: ten kilo aukštas ir didus bokštas, apsemtas nusileidžiančios saulės šviesų. Sušuko jis, dusdamas iš pykčio: - Aš nepakęsiu šitos tavo aukos. Štai kodėl sakei netekėsian­ ti! Viešpatie, man lengviau būtų tave grabe matyti negu ten!.. Ir griežtai, lyg norėdamas nuo žemės jį nušluoti, numojo ranka į bokštą. - Tu vaikščiosi ten gera, tavęs nesiaubs vėtros, o aš nega­ lėsiu akių į tave pakelti po kiekvieno savo puolimo, - jis šnekėjo. - Ne, Valiute, tu tokia išbalus, tu nepyk ant ma­ nęs... Jau vėsu. Eik namo... Aš apie tave negalvosiu. Jos akys nustebo. Ji padavė ranką. Antanas atsisveikinęs greit nusisuko, paėjėjo keletą žings­ nių ir vėl atsigręžė. Ji stovėjo tam pačiam daikte. Jis grįžo ir prabilo: 141

- Aš norėjau paklausti, ar būsi rytoj mieste? - Gal būsiu, jei leis sveikata. - Ar tau negerai? - Aš tik iš įpratimo taip šneku. Iš mamos išmokau. - Aš norėčiau tave rytoj susitikti... Ir dar norėjau pasaky­ ti, kad aš negalėsiu apie tave negalvoti. Tu visados atsiminki ir žinoki, kad aš troškau tik to vieno dalyko: būti su tavim, ir būti, ligi užsimerks paskutinė diena. Ji stovėjo prieš jį, galvodama, ką jis išpažino jai, ir tada nerami atsakė: - Antanai, verčiau negalvok apie mane. Tuos žodžius ji ištarė nuolankiai ir su liūdesiu. Minutėlę jinai žvelgė į jį ramiai, lyg bijodama krustelėti ir skirtis. Paskui pamažėle nusisuko ir nuėjo. Nuėjo susimąsčiusiu žingsniu, po kuriuo traškėjo žiogre­ liai. Antanas rymojo prie tos pačios pušies, ir kiekvienas žingsnis, kiekvienas trakštelėjimas gūdžiai atliepė jo širdy. Balta jos suknelė tolo tarp medžių, mažėjo lankose ir rugių lauke, kuris apsėmė jos liemenį, traukė gilyn į save ir po valandėlės visai paslėpė ją Antanui iš akių, lyg ji ten būtų nugrimzdusi.

142

xii .

Valentina

Aš esu Žemės ir Vandenų duktė Ir Dangaus augintinė. SH ELLEY

Valentina ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dir­ vose krovėsi derlius. Rugiai linko nuo grūdo, miežių lysėse kaip dūmas kilo balzgani, tiesūs akuotai. Žvangučių buože­ lės buvo pilnos sėklų. Gegės jau nešaukė viena kitai iš liepy­ no į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilo lakštin­ galos balsas. Iš lizdų skrido jaunutės kregždės, tūpė jos kriau­ šėj ant šakos ir, krutindamos gurklius, laukė motinos su kir­ minu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striuoksėjo ir bandė muštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į aukščiausias viršūnes. Piemenys vartė samanų kupstus ir rinko laukinių bičių medų. Jei ne šiandien, tai rytoj vartuose sužvilgės dal­ giai, išeis vyrai ir moterys. Dirvose guls šiaudas prie šiaudo, kris pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės, o nusigan­ dus putpelė su mažaisiais bėgs dar nenukirstu plotu. Vasara brendo laukuose. Kiekvienas žiedas nūn pilnėjo ir nešė savo derlių. Valentina pailsus atsisėdo ant griovio krašto, skabė sidabražoles ir glostė pūkuotus šalavijo lapus. Iš atolo išlindo varlė, vartydama akis geltonam graižinėly. Žolė skambėjo nuo susislėpusių žiogų. Žydra plaštakė nutūpė ant 143

smilgos ir suglaudė sparnus nakvoti. Skraidė ji visą dieną, aplakstė daug žiedų ir nūn ramiai laukė ilgos tamsybės. Va­ lentinai rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas slie­ kas žemėje žino savo kelią. Jie skraidė ir rėpliojo takais, be rūpesčio ir abejojimo. Jinai sėdėjo kryžkelėje. Skaidrus jau­ nystės metas susidrumstė, ji nežinojo, kur dingti. Klausyda­ masi mykiančio veršelio tėviškės žardyje, mąstė ji, ką turėtų daryti. Taip, jos nameliai sugriuvo, tie vaikiški ir aiškiai per dvejus metus sudėlioti nameliai. Ji galėtų vėl suramstyti iširu­ sius sienojus ir su nuometu žengti į juos. Bet ji matė, kad nėra juose džiaugsmo, kad tai būtų vien žodžio tesėjimas ir pareiga, kurios prasmė jai ėmė niauktis. Iš tikrųjų tėvas supras, jei dar nėra supratęs, kad dukteriai paguodos ne­ bus, jei ji išeis ten, kur ligi šiolei buvo tikėtasi. Ir jai Modes­ to draugystė nūn apsiblausė. Juodu galėtų gyventi pusiau šešėlyje, toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glū­ di naktis. Modestas neša viršenybę, pridengtą išdidusiu nuo­ lankumu: viršenybę tėvams, viršenybę darbininkams, virše­ nybę jai pačiai. Jis į ją žiūri kaip į jaunesnę seserį, kuri ilgai­ niui išaugs, susiprotės ir bus gera šalia tavęs. Nusigręždama ji bus nedėkinga ne tik jam, bet ir tėvams, kuriems bus sunku. Ak, ir jai sunku ir neaišku! Tyli, užsidariusi, pasiaukojusi, ji gyventų su inžinierium. Auka, štai vertingas žodis! Ir jis trau­ kė ją. Gražu atiduoti už ką nors savo gyvenimą. Tačiau tė­ vas, iš senelio grįžęs, tarė jai: „Dukra, aš noriu tavo gero...“ Jis supranta, kad jo kūdikis susvyravo, jis liepia rinktis, kur jai pačiai mieliau... „Tu jiems duodi kruviną auką“. Žiaurūs žodžiai! Žiaurūs! 144

Ir teisingi. Naivus, ūmus, jaunas kaip ta žemė ir sykiu me­ nuose išprusęs - štai koks jai buvo Antanas. Jis buvo užsi­ spyręs, jis nenorėjo su visais šnekėtis, bet puikybės jame ne­ buvo. Ir jis dabar troško jos visa būtybe, troško aklai, savo troškimu pripildė ne tik save, bet ir girias, ir lygumas, ir visą žemę. Kodėl tie vyrai tokie! Ateina valandos, kada jie už moterį atiduotų ir „Dievą ir karalių“, anot Antano. Ir jis anąsyk jai deklamavo kurio ten poeto žodžius: „Ir eisiu lai­ mingas kaip su moterim“. Tai sakydamas, jis galvojo apie ją. Tačiau jis iš aukšto kalbėjo apie kitas moteris, matė jų ydas ir juokėsi. Daugybė jų neegzistavo jam - nei Bronė Sveliūtė, nei Vincuko motina... Valentina suprato: jis nega­ lėjo papildyti jų savo idealiniais įsivaizdavimais. O ją puošė, išskyrė iš kitų, padidino. Apie tai galvodama, ji pati net iš­ vydo dvi Valentinas: vieną išaukštintą, vos žemės prisilytin­ čią pirštų galais, tokią lengvą, antrąją - paprastą, neseniai laksčiusią giriose ir slėniuose, čiuožusią ežeru, susivaidijan­ čią su Izabele, erzinančią Petrą ir atkakliai, su meile skambi­ nančią Schubertus ir Chopinus. Ir ši, paprastoji, sėdėjo pil­ na rūpesčio. Koks vaikiškas Antanas! Jis manosi jos never­ tas. Jis smerkia save, kad nėra jai pakankamai geras, tarsi ji būtų jam moralinė norma. Jis dabar grįžta nuliūdęs girio­ mis. Ką jis galvoja eidamas? O, ji beveik pasakytų, ką jis galvoja! Vargšas! „Būk mano!“Juk juodu neseniai dar buvo vaikai! Taip, gražu, kai jauni pasiduoda sau rankas. Tada pilnas žydėjimo metas, tai susitikimas be apskaičiavimų. Ir jis graužiasi, kad kilęs iš skurdžių namų, nieko neturi jai, be pras­ tos pastogės ir ateities, kuria jis tiki. Lyg jai reikėtų kažkokių 145

kalnų! Tačiau prieš juodu dar yra laiko, jiems nėra ko bėgti akis išdegus. Antanas ją seniau pažįsta, jo vaizduotė visą lai­ ką smarkiai klestėjo. O ji, Valentina, turi tarti sau: „Aš nesu dar su juo susigyvenus. Jis per daug jaunas. Aš neįsiskver­ biau, nesupratau jott. Tai sakydama, ji betgi žinojo, kad jis buvo jau įėjęs į ją. Ir prisipažino kalbėdama sau: „O vis dėl­ to savo sielos sapnuose ilgsčiuos ir glamonėju mažytį savo kūdikėlį, gimusį iš manęs, sodinu jį ant kelių, žaidžiu su juo namuose ir pievose, ir mano dvasia tada alpsta iš meilės jam“. Ji nuliūdo: namie bus kažkur nuslėptas šešėlis, jeigu ji Antanui šiandien būtų pasakiusi taip. „Tavo gero!“ Bet ar negalvos sunkiomis valandomis: „Jeigu Valiūtė nebūtų te­ kėjusi už...“ Dar labiau nusiminė: o vis tiek reikia jiems duoti šį ar aną atsakymą. Iš šios kryžkelės ji turi pasukti ar į šiaurę, ar į pietus, ar į vakarus. Vienas kelias jau ėmė jai blukti, o du neaiškūs. Ji tikro žodžio negali nūn tarti Antanui, o Chopinai neužpildys visų dienų, jeigu liksis šiam pasauly viena. Netekėti! Tą žodį ji sakė Antanui, lyg gindamasi nuo stai­ gios ištarmės, bet jai rodės beprasmiška ir tuščia vien tik dėl savo fantazijos netekėti: reikia gilesnio pateisinimo šitokiam lėmimui. Jei ją trauktų laisvės verpetai... Na, širdies avan­ tiūros ne jos būdui. Ji neturėjo didelio visuomeninio jaus­ mo, kad ir ši sritis ją pripildytų. Ji buvo siauros draugės žmogus: savo tėviškės, kelių bičiulių, kelių šeimų... Ir savo valandomis ji nuskrenda ligi Indijos. Ak, jūs faraonai, gerai jums, gera miegoti, ramiai miegoti... Vis dėlto vienas daly­ kas sroveno joje, sroveno neaiškiai ir truputį klaikiai. Kaip 146

įtūžo Antanas! Kokius šiurpius žodžius sakė: „Verčiau gra­ be, o ne ten...“ Sesuo Gertrūda jai visados gera, žiūri į jos akis ir šypsos, lyg ko vildamasi. „Ne, sesele, aš nieko neži­ nau, tu nieko nesitikėk iš manęs“. Valentina manė sau: tas bokštas šaukė ją, bet šaukė lyg aukai, lyg pakasynoms, šau­ kė amžinai. Buvo tai neramus šauksmas, traukiantis ir gra­ sinantis. Mieliau ji nukeliautų savo dalį su visais žmonėmis. Ji nenori būti išskirta, pažymėta. Tegul ji praeis žeme ne tokia graži kaip sesuo Gertrūda... Su gailesčiu ji galvojo, kaip jai turėtų užtekti tų baltų mūrų, kaip ji negalėtų vaikš­ čioti pievomis, riešutynais, kaip būtų svetima ir tėviškės kie­ mui, ir miestui, ir žemei. Tarsi apmirti, niekingai žvelgti į pavasario žydėjimą ir vasaros brendimą. Taip kalbėdama su savimi, ji nuklydo mintyse, sėdėjo užsisvajojusi, kol krūpte­ lėjo: štai ji vėl pagavo save beglamonėjančią savo kūdikį ir jautė, kaip šilta jai širdyje. Nustebus apsižvalgė. Jau temo. Dobiluos rėkė griežlė. Valentina atsiduso: - Dieve tu mano, aš nieko, nieko nežinau. O buvo atsisėdus rasti kelio, apsispręsti: ji nieko nera­ do. Jai buvo dar neaiškiau. Ji nieko nenutarė, tik sumaišė visas pėdas. Pabūgus jautė, kad sprendimas pats artėja nežinia ką nešdamas. Visi keliai susikirs, susimuš kaip įsi­ bėgėję traukiniai: ir svies ją nežinia kur. O, kad taip neat­ sitiktų! Tačiau kodėl savaime dalykai negali išsilyginti? Jie gal nėra tokie baisūs. „Visada esti debesų“, - atsiduso Va­ lentina ir turėjo neaiškią viltį, kuria tačiau giliai dvasioje nepasitikėjo. Iš žemės dvelkė šiurpas, ir šaltis supurtė ją. 147

Nuo pagirio prieblandose graudeno armonika - grojo kaž­ kur, balsas buvo silpnas ir lėtas. Tolima gaida lydėjo Valen­ tiną namo. Įėjo pro seklyčios duris nepastebėta, pastatė liepžiedžius priemenėj ir užsidarė savo kambarėly. Su prieblanda skver­ bėsi stiprus, astrus gėlių kvapas. Valentina pasirėmė ant lango ir mąstė; ji galvojo apie tuos menkutėlius rausvus naktibal­ dų (koks keistas vardas!) žiedelius, kurie dieną esti susitrau­ kę, neturi jokio kvapo, bet vakare pasklinda po visą darželį, atkakliai smelkiasi į sodą, į pirkią, į kiekvieną plyšį, beveik dusinte dusindami savo tirštu kvepėjimu. Valentina rymojo ir rymojo. Dangus buvo pilnas žvaigž­ džių. Ji žiūrėjo į jąsias, į brolį Sietyną ir į Sienpjūvius, ir norėjo, kai numirs kada, nueiti ten aukštai, laipioti iš žvaigž­ dės į žvaigždę, regėti, kas jose gyvena, ir klausti, jei ką nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingi savo dienose. Ji matė save žengiant ūkanotu Paukščių Keliu, vienišą, begalinėj erdvėj, susilenkusią ir su lazda rankoje. Buvo tenai tamsu, nieko ji nematė iš tų gilių erdvių ir negalėjo pasakyti, ką žemėje li­ kusioji Valentina mąstė, kur buvo nukreiptos jos akys ir ko­ kios muzikos, kokių naktinių paukščių jinai klausėsi. Niekas to nepasakys: nei rūpestinga motė, nei palangės vijoklis, nei mes patys negalim to pasakyti.

148

xiii. Kaitra Kirbynėj

...ir siautėja oras nuo karščio. VERGILIJUS, ENEIDA, II, 759.

Tiesiai iš dangaus saulė degino plikus grindinio akmenis ir žėrėjo namų stoguose. Elgetos giedojo, nebylys skambino var­ peliu, ir bekojis žiūrėjo nuo savo ratų, o mieguista, nukorusi galvą kumelė stovėjo su dobilų kambliu tarp lūpų. Drebinda­ mas žandenas, įnirtęs šaukė iš kauliukų lošęs žydas. Antanas, nugrimzdęs tarp arklių, tarp jūros gėlėtų skarelių, tarp dalgių ir burninių armonikučių derinimo, yrėsi į kitą rinkos pusę. Išskirtas, svetimas, jis brovėsi pro palapines ir nematė nieko artimo. Valentinos nerado nei šventoriuje, nei gatvių grūs­ mėje - niekur jos nebuvo. Ir niekam čia jo nereikėjo, niekas jo geru žodžiu nekalbino. Jis tik mąstė, kad jinai bus namie likusi, nes vakar gi sakėsi nusišaldžius: ne, tegu ji būva sveika ir linksmai saugo savo spiečių. Taip su savim tardamasis, nu­ siminęs, jis spraudėsi pro žmones ir jau suko iš rinkos - plati, negrįsta gatvė vedė tiesiai į jo pastogę ir į jo vienatvę. Šalia išgirdo balsą: - Štai jis - aš suradau. Jis nesuvokė, kad čia sakė jam. Stabtelėjo, nieko nepažino ir norėjo toliau eiti įsižeidęs, kad susilaikė dėl kažkam tartų žodžių, lyg ir pajuokai save išstatęs. 149

- Čia dabar! - suturėjo jį už skverno. Izabeliukė drąsiai žvelgė į jį ir už rankos laikė Valentiną. Jis stovėjo apglušęs, jautė, tartum kažkas būtų atsitikę ki­ taip, negu turi būti. Paskui apėmė jį visą toks tvankus džiaugs­ mas, kad lūpos drebėjo, žodžio nerasdamos. Valentina tarė: - Ieškojom lauktuvių Juozukui. Na, kaip anas avinėlis? Ėriukas gulėjo tarp maldaknygių ir kojoje laikė mėlyną vėliavikę, pilnas sruogų ir su trimis dūduojančiomis skylė­ mis pilve. Nupirkę atidavė jį Izabeliukei, kuri pati sau norė­ jo rožinio kaspino ir žalių, su baltais stikliukais šukų. Tas puošmenas įsigijus, tarė: - Man dabar jūsų nereikia. Veskit pas mamą. O paskui galėsit eiti sau. Likosi vienudu. Pro vežimus, pro palapines prasiveržė į gatvę. Valentina buvo išblyškus, tartum nemigus, su nuvar­ gusiais tamsiais paakiais. Žmonių maišaty, klegant nuo rin­ kos sumišusiems balsams, mušant spinduliams į nubaltintas sienas, jinai atrodė nebyli ir svetima. Laikė rankoj sugniau­ žus nosinuką, kurį greičiausiai bus pamiršus įsidėti, žvalgėsi į praeinančias poras ir nieko neįsidėmėjo. Kelis sykius vos pastebimai grįžtelėjo į Antaną, bet nieko netarė. Ką ji mąs­ tė, kur ji dabar buvo? - sprendė jisai ir nežinojo, kaip ją kalbinti. Jam regėjos, kad Valentina galvoja apie kitą pasau­ lį negu jis, kad jinai kažkur toli, vaikšto savo mintyse: jis bijojo įsibrauti į tas tylias mintis, užgauti jas ar prižadinti iš gilaus miego. Štai ji buvo kita - ne šmaikšti liepų rinkikė, ne greita ežero yrėja ir ne rūpestinga spiečiaus saugotoja, bet 150

ano žilo debesio draugė, pati nubalus kaip tas debesis. Jis matė tarp jos ir savęs kiaurymę, per kurią nebuvo liepto vienam į antrą. Ir jam buvo didžiai jos gaila, lyg būtų ją praradęs amžinai. Jos artumas neteikė jam šiandien paguo­ dos kaip seniau - tos žemiškos, ranka atsiremiamos paguo­ dos. Jis atsiminė jos vakarykščius žodžius ir su nuogąsčiu tarė sau: Valentina šiąnakt bus ką nors nusprendus neatšau­ kiamai. Tačiau jinai būtų nesirodžius atlaiduos ir nesidai­ rius manęs, jeigu būtų nulėmus prieš mane. - Taip svarstė jis ir graužėsi. Ir vėl svyravo. O jam reikėjo susiraminimo, reikėjo vilties. Pagaliau jis nudžiugo: jinai tokia debesų mer­ gaitė dėl savo nušalimo, dėl rūpesčio nakties, dėl tų nykių ir aštrių kelionių, kurias siela nueina viena, nei brolio, nei se­ sers nepalaikoma, nei tėvų, nei bičiulių nežinoma ir nenu­ manoma. Draskosi ji, vargšė dvasia, vieniša, nusiaubta vėt­ rų ir srautų, - ir aplinkiniai žiūri į tave ir nejaučia, ir ne­ perpranta tavęs. Taip, gelbėk save ir ją. Ir graudžiai jautė, kad prieš abudu stovėjo kažkas akla ir neatšaukiama, kad ta kaitra jį tirpdė ir plakė prie žemės, o Valentiną nešė tolyn šutri banga po bangos. Jis teiravosi savęs, ar visi šitie kliuvi­ niai nėra jo paties darbas, jo mąstymų vaisius, ir beveik rūs­ tus atsakinėjo sau, kad tarp jo ir šios šviesių plaukų mergai­ tės, šios vienintelės, nugriuvo sunkus, neperkopiamas ak­ muo, įsiskverbė aštri briauna... O, jis turėtų nematyti šių didelių mėlynų akių! Negirdėti balso, skambėjusio tėviškės kieme, tarp Geisaties švendrų ir kupliuos liepynuos! Jį da­ bar erzino vakarykštis jo užsidegimas, jis sakė: „Su aistra mes tik ardom“, o buvo dar jos pilnesnis. Graudenos, kad 151

mažas ir nekaltas pamišimas gali sueižyti visus lūkesčius, gali krimsti Valentiną; o jis nori jai laimės! Tačiau jis nesmer­ kė anos staigumo valandos - buvo tai jaunystės teisė, geras ir reikalingas apstulbimas ir vainikas, šviesybės ir visiems daiktams giminystės minutė, reta ir brangi mus lydinčioj vienumoj. Tik jis ketinosi nedovanosiąs sau, paniekinsiąs save ir gyventi neturėsiąs prasmės, jeigu dėl jo Valentina buvo nelaiminga, jeigu dėl jo sulaukėjimo jinai davė sau iš­ tarmę, kuri jųdviejų daugiau niekados nesusodins po viena liepa ir nenuves po ta pačia pastoge. Aukštai skambėjo varpai. Aplink bažnyčią ėjo procesija. Žmonės lipo į kalną ir dėjosi prie giedančiųjų. - Valentina, - prašneko Antanas, - tu man dovanok... Jis nutilo pajutęs, lyg sakytų atsisveikinimo žodžius, lyg ji­ nai liptų į laivą ir žadėtų irtis per gilius ir tolimus vandenis. Jai nieko netariant, jis vėl prabilo: - Atrodai, lyg sirgtum... Valiute, kas tau? - Aš gi visada tokia, Antanai. - Ne, tu nelaiminga. Ir tai dėl manęs... Beje, ar seniai atėjai? - Kaip tik prieš sumą. Žinai, sutikau kleboną Motiejų; jis tik sušnairavo, kad vėluojuos. - Argi? Juk jis neturi jokios rūstybės - bent aš taip manau: jį nuskaidrina Jonas Sebastijonas... Ypač kai tu klausaisi. - Ta muzika, sako jis, tokia giedra ir galinga todėl, kad ilgus metus Bachas dirbo labai šviesioj, atvertoj saulei ir dan­ gui Švento Jono bažnyčioj - ten jis ir guli nūn po didžiuoju altorium. 152

- Bet sėskim čia - tu tikrai pavargus. Iš rytų pusės, pro stogus, pro klebonijos sodo viršūnes, kilo kalnuota debesų galva. Varpai vis gaudė. Sidabrinis var­ pelių balsas prasimušė pro giesmes. Atsisėdus Valentina nusišluostė prakaitą nuo smilkinių ir vėl sugniaužė saujoje nosinuką. Pro medžius buvo matyti ežero įlanka. Joje knibždėjo žmonės ir vėdavos margos vė­ liavikės. - Kas ten? - teiravosi Antanas. - Vandens sporto šventė ir valčių lenktynės... Ir mane ten kvietė. Jisai nusuko šneką: - Ir tvanku! Aure kaip žmonės grūdasi aplink šulinį. Tur­ būt audra užeis. - Tik nepranašauk taip liūdnai... Pas mus rytoj gal jau bus rugiapjūtė. - Kaip greitai... Viskas turi savo laiką... Tik mudu lau­ kiam kažko ir skiriamės kaskart tolyn, skiriamės patys savo valia... - Tu į dalyką visados žiūri iš aštriausio kampo. Gal ne taip jau bloga... - Argi? Atsimeni, ko prašiau... - Ko mums skubėti! - Kur nuves šis laukimas, Valentina, kur nuves? - Taip, mes galim pasukti vienur ar kitur, tačiau... Jau ir dabar... - Ar vėl kas buvo? - Nieko, tik taip sau... 153

- Taip sau!.. Ne, tu sakyk man teisybę! - Mažmožiai! - o dėl jų krimtaisi visą naktį. Tu nenuslėp­ si man - vakar atsitiko kas nors. - Vakar nieko nebuvo - tikrai nieko. - Viešpatie, tu gi kalbi, kad nieko nesuprasčiau. O vis tiek... Jis piktai nuspyrė akmenį iš po kojų. Valentina ištaisė suknelės raukšles ant kelių ir atrodė pa­ sirengusi kalbėti ir pasakyti. Nuo jos nosies į lūpų kraštus ėjo dvi apkartusios raukšlės. - Vakar pas mus būta Modesto. - Radai jį? -Ne. - Tai viskas ir gerai! Ir nutilo pamatęs, kad savo įsiterpimais erzina Valentiną. - Juozukas išplepėjo, kad su tavim išėjau į girią. Tėvai man būtų nieko nesakę... Tačiau šįryt sesuo man viską išaiš­ kino: esą ponas Modestas tėčiui taręs, kad galėčiau būti dė­ kingesnė, ir išvažiavęs... Dabar tai prasidės pas mus... Ir tė­ tis namie liko... Ne, aš nenoriu eiti namo: tarsi ten būtų pakasynos. - Valentina! - Norėčiau kur nors viena sėdėti ir sėdėti - ligi amžių galo... - Klausyk, rudenį gausiu tarnybą. Senelis man parūpins... O tau nereikėjo dėl to verkti... Dieve tu mano... Mes, Valiu­ te, susitvarkysim, vėl bus viskas gerai... Kodėl tu taip žiūri į viską... - Antanai, ar tu suprasi: rodos, visa ši žemė slėgtų mane 154

taip man sunku. Aš jos nepanešiu, ne, jos nepanešiu. Ir ne­ žinau dabar, kur man eiti. Sėdėjo abu valandėlę tylėdami. Erškėčių krūme šakutė­ mis žemyn straksėjo dagilis - ir jis tylėjo. Žmonės jau važia­ vo iš atlaidų. Antanas nūn suprato, kokia vaikas, kokia ne­ patyrusi buvo toji širdis šalia jo: pirmas gyvenimo smūgis metė ją skaudžiai iš įprastos vėžės, bloškė į nežinią ir neap­ sisprendimą, kuris graužė tėvus, o labiausiai ją pačią. Die­ vas neturėtų į žemę leisti šių trapių sielų - pūstelės srovė ir nusineš jas kaip pūkuotą pienės galvutę. Ką jis gali padary­ ti, kad jinai liktųsi čia, vaikščiotų po tėviškės girias, guostų senį žveją Kostą ir kleboną, ir profesorių, kad ji vėl linksma valgydintų Juozuką ar stovėtų atsirėmus į laukinę obelį ir kalbėtųsi su juo pačiu... - Einam pas senelį, - tarė jisai ir apsidžiaugė: - Pabūsim, Valiute, pas jį, pasišnekučiuosim. Žinai, jis vakar taip gra­ žiai tave minėjo. Juk jis myli tave. Visi čia tave truputį myli. Na, einam... - Dėkui, iš tikrųjų taip bus geriau. Man reikia prasiblaivyti. - Žinoma. Kai žmogus per daug įsigalvoji apie savo var­ gą, tai jis išauga kaip kalnas. Juodu per sodą nuėjo į gatvę. Po jų kojomis svilo akme­ nys, rodės, sprogs jie, iššoks iš bruko ir kirs atšaižomis tau į veidą. - Tartum nuo siaubo visi bėga, - tarė Antanas, parodęs į važiuojančius. - Kiekvienam savas pavėsis mielas, - galvojo Valentina. O kaip senelio darbas? 155

-Jis niekados neskubėjo. Kartais visą laiką prasėdim, dai­ lindami porą sakinių ar ieškodami kurios nors ištraukos. Kai kada jis susimąsto, kalba savo įspūdžius. Aną dieną ra­ dau kryžkelėje stebint rūpintojėlį. Senelis man sakė: „Ar neatspėtum, kas paskutiniais metais labiausiai sujaudino ma­ ne? Jeigu neatmeni, tai klausyk. Dar prieš ligą buvau nuva­ žiavęs į Latviją. Daug sykių buvau išvaikščiojęs etnografinį jų muziejų, apžiūrėjęs senoviškas žagres, akėčias, strėles, lan­ kus... Šį kartą man krito į akį moters kapas. Aš stebėjau tos sievietės papuošalus, tūkstantį metų gulėjusius po žeme, ste­ bėjau žalvarines rinkes, žiedus, tuos paprasto, negudraus išdarbio daiktus. Netikėtai atsivėrė didelė teisybė man: štai mūsų motė, mirus prieš tūkstantį metų, buvo tokios pat sie­ los, kaip ir šių laikų moteris - ji mėgo puoštis, ant rankų, ant kaklo nešiojo žiedus, mėgo žaisti ir mylėjo... Ir mano akyse ji stojo tokia gyva, prabilo taip artimai... Aš tada jau­ čiau, lyg savo rankomis lytėčiau praeitį... Mano vaike, ir tu pajusi praeitį, kada suprasi, kad šituo vieškeliu prieš tūks­ tantį metų keliavo tokių pat rūpesčių varginami žmonės, kaip ir šiandien. Ir tada jie kirto girias, ėjo į vestuves, gėrė midų, gaudė žvėrį ir paukštį, verkė ir linksminosi. Ar tu pagalvojai kada nors, kad ant šito akmens po tokiu pat pa­ svirusiu kryžium kažkada sėdėjo toks pats senelis, kad jo naginė čia buvo įmynusi pėdą, kad jis tarėsi ir šnekėjosi su savo vaiku... Keista: mes niekad negalvojam, kad senovėj būta vaikų, tarsi visi tada būtų seni ir žili gimę...“ - Iš tikrųjų, - susimąstė Valentina, - ir iš mūsų tiek beliks, kaip kad senelis pasakojo, o mes taip įsikibę į tą gyvenimą! 156

Ir tuščiai įsikibę, tarsi ne vis tiek, ar mes išnyksim šiandien, ar rytoj. Ar atsimeni, ką tu man skaitei aną vakarą iš Omaro Chajamo: „Tu pasaulį matei, ir visa, ką tu matei: niekai. Ir visa, ką tu pasakei ir ką tu girdėjai: niekai. Visą žemę ligi pačių gelmių tu apieškojai: niekai. Ir visa, ką tu namams pirkai, - niekai“. Aš nė nesigailėčiau, jeigu... - Kas jeigu? - Ko gi taip rūsčiai žiūri? - Sakyk, ką susigalvojai? - Antanai, aš visiškai nieko... Pagaliau nė kalbėt neleisi. Ir ji nusijuokė. - Kalbėti leisiu, bet žiūrėk, kad niekų man daugiau nepa­ sakotum. Tu privalai likti čia. Ji nesmagiai nukreipė kalbą: - Bet ir gerai atsimeni senelio žodžius. -Jis man yra lyg senosios, herojiškosios kartos testamen­ tas, paskutinis balsas: greitai jie vien iš kapų mums bylos... - Dar pažiūrėsim, - atkakliai pasakė Valentina, lyg kitą mintį ištardama, - tąją, kuri jos sieloj glūdėjo nesakoma ir tokia nerami. Nesuprasdamas, ką ji manė tais žodžiais, jis prabilo: - Galėtume tiesiai sukti. - Bus arčiau... - O ką ten matai? Ji sustojo ir abejodama susvyravo. Antroj gatvės pusėj An­ tanas išvydo inžinierių, Bronę Sveliūtę ir dar vieną vyrą su šiaudine skrybėle. Būdžiūnas oriai žvelgė į Valentiną. Jis, matyt, buvo patenkintas šituo jos nustebimu ir svyravimu. 157

Ir tartum sakė: „Aš dar galėčiau tau dovanoti“. Žmogus su šiaudine skrybėle dirstelėjo j Antaną ir Valentiną, paskui kažko klausinėjo iš savųjų. - Valentina, - pasakė Antanas, - einam. - Tikrai, - klusni sutiko jinai. Anie trys greitai persimetė keliais žodžiais, ir iš jų atsisky­ rė Bronė. Ji prisiartino prie Valentinos, padavė jai ranką, o Antanui linktelėjo galva. - Valiute, - prabilo ji, - prašytume pas mus. - Mes einam pas senelį, - tarė Valentina. - Senelis nepabėgs, - juokėsi Sveliūtė ir pro petį žiūrėjo į Antaną, tartum kalbėtų: „Štai ką aš galiu“. - Bet man svarbu... Ne, aš nežinau... - Klausyk, Valentina, aš rimtai kalbu: ponui Modestui esi reikalinga... Jis tau nori pasakyti... Na, pati išgirsi. Einam, jeigu skubi - ilgai nelaikysim. - Ne, verčiau palik mane... Aš taip nuvargus... - Mano žuvele, mes ko nors užkąsim... Be to, ponas Mo­ destas norėtų žinoti... Jis truputį įsižeidęs... Ne, ne taip no­ rėjau pasakyti... Žodžiu, vietoj pamatysim. Jei ponas Mo­ destas prašo... - Valentina juk turi eiti pas senelį, - spyrėsi Antanas. - Tik porą žodžių ponui Modestui... - neatleido Bronė. - Ponui Modestui, ponui Modestui... Kartojat jo vardą, lyg būtų arkangelas... - Antanai! - sudraudė Valentina. - Taip negalima... - Ne, Valiute, tu pas jį neisi. Panele Brone, pasakykit grįžusi... 158

- Ko čia stypsosim gatvėj, - Šveliūtė paėmė Valentiną po ranka. - Yra būtinas reikalas, susikeisit pora žodžių - ir ga­ lėsit vėl keliauti sau. - O aš nenoriu, - užsikirto jis. - Antanai, - tarė Valentina, - tu kalbi, lyg valią turėtum... - Taip, jei tas pirštą pajudino už kelių mylių... O aš maniau... - Koks jis žiaurus, - pabrėžė Bronė Šveliūtė ir pasitraukė Valentiną į save. Valentina skaudžiai žvelgė į Antaną. Paskui ji sušnabždė­ jo: „Aš tuojau“ ir nuilsusi leidos vedama. Jisai nejautė nei pykčio, nei pagiežos. Atsirėmė į telegrafo stulpą ir matė, kaip jo liepautoja eina įkaitusiais akmenimis. Štai vyrai ją sveikina, juokiasi ir kalbasi, tarsi tarp jos ir Modesto nebū­ tų jokio nesutikimo. Dusliam ore slopūs, mediniai tarškėjo praeivių balsai. Jis krūptelėjo. Visi keturi jie nusigręžė į rinką - jie rengėsi eiti. Valentina tačiau ką sakė, atsisuko į Antaną, bet Šveliūtė su inžinierium paėmė ją į vidurį ir nusivedė. Irjinai atsižiūrėti jau neatsižiūrėjo ten, kur jisai laukė kaitroj.

159

xiv. Vėtrų sūkuriai

Tačiau buvau aš jaunas ir kvailas ir nūn verkiu. W. B. YEATES

Valandėlę jis laukė ramus, tarsi nieko būtų neatsitikę. Jisai vylės, kad Valentina grįš, - tuojau pamatys jos melsvą sukne­ lę iš už namų kertės, pamatys klausinėjančias jos akis. Stovė­ jo kantriai. Pro šalį nudardėjo vienas vežimas, nudardėjo ant­ ras. Nuo stogo ant bruko nukrito du susipešę žvirbliai ir vėl nulėkė neišsiskirdami. Valentina negrįžo. Tada jisai atšlijo nuo stulpo ir nusekė dingusiųjų pėdomis: apytuštėj rinkoj nieko nematė. Nūn tik pajuto, kad jį ištiko nelaimė: jis buvo išsta­ tytas pajuokai, Valentina, geriausioji, paliko jį... Jis sustojo, dusdamas iš pykčio ir nerasdamas žodžio. At­ sipeikėjęs kaukšėjo gatve ir kartojo: -Jai manęs nereikia, jai manęs nereikia... Jis negalėjo pakęsti nei šitų namų, nei gatvių, nei medžių... Skubėjo iš miesto, manė rasiąs paguodą tarp girios pušų ir ąžuolų: bet ir čia buvo klaiku, nyku, vieniša. Svetima jam buvo šioji ūksmė, visos tos šakos ir viršūnės. Skubėdamas jis grasino nedovanosiąs... Įkaitęs pušų kvapas jį alsino. Jis ėjo šilais ir slydo ant spyglių. Tartum gaisro, ugnies jie lau­ kė - šitie ištroškę, aitriais sakais išprakaitavę kamienai. Va­ 160

lentina, kad tu būtum žinojus: tu amžinai nuėjai nuo ma­ nęs. Amžinai, amžinai! „Aš tuojau...“ Ne, Valiute... Mudu niekados, o niekados... Jis atsiminė laukymę, kupetas, gaivią pavakarę gležnam atole. Norėjo atsisėsti prie šieno kupetos, apie nieką negal­ voti, jokio žodžio netarti, vien tik prisiglausti prie žemės, gulėti ištisas valandas, metus, gulėti ligi amžių galo, netu­ rint draugystėj nei žmogaus, nei paukštės, nei menko vaba­ lo. Jis išėjo į aikštelę: nebuvo ten jau šieno. Ir čionai tuščia, kaip ir visam jo likime. Apsikniaubė veidu į žemę ir liko gulėti nejudėdamas, atkaklus, sieloje šaukdamas kerštą ir jausdamasis toks menkas, bejėgis prieš savo nedalią, kurią su įnirtimu svarstė ir vis labiau krimtosi. Jis nematė vejoje vaikštinėjančių varnėnų nė ilgėjančių šešėlių, neskaitė mi­ nučių nė valandų, buvo lyg išskirtas iš jų bėgimo, joms sve­ timas. Jis tik du daiktus regėjo: Valentiną ir savo skausmą. Valentina stovėjo begalinėje tamsybėje, stovėjo ten balta ir neprieinama, tokia daili ir amžinai dingus. Retkarčiais ji šmėsčiojo tartum silpnas žiburėlis tolimam požemių gale, apsupta šešėliuotų, nejaukių skliautų. Iš jos, lyg iš nepasie­ kiamų gelmių, skleidėsi reta šviesa, ryjama godžios tamsy­ bės. Šitoj tamsybėj niūksojo skausmas - jo skausmas. Jis ne­ turėjo aiškių bruožų, nepriminė jokio daikto, jokio žvėries nė žmogaus. Tačiau galėjai nuspėti, kad jis vis tiek ten slypi prieblandoje, kad jis nakčia išrėplios iš savo tinklų, išties šykščias kojas ir čiulps tave, kankins ir marins ir vėl gyvą paleis, kada ims aušti rytas. O, rytas, didžioji aušra jau din­ go, jau nuėjo - negrįš ji, negrįš... 161

Dusliai sudundo žemė. Dunksėjo iš gelmių, iš tamsių jos vidurių. Paskui nykiai sušiureno viršūnės. Antanas pakėlė galvą. Jo veidas buvo suraižytas įsispaudusių kamblių. Pro medžius, rytų pusėje, kėlėsi didelis, juodas debesis. Slinko jis iš lėto, rūstus ir galingas. Nuo saulės jo kraštai buvo pa­ rudę, lyg variniai. O žemiau juodos dėmės turėjo melsvą, metalinį atspalvį, tokį neramų. Medžiai stipriau sušvokštė, kurtus šnabždesys perbėgo šakomis, nulenkė jas - ir visai dingo. Beržai ir skirpstai stūksojo negyvi, nusigandę. Nuščiu­ vo sniegena, ir raudonkaklė nečiulbėjo lazdyne. Netoliese išgirdo urkštimą. Atole viena paskui antrą stovėjo dvi besi­ gaudžiusios voverės ir paskui nėrė į kitą aikštės šoną, ištiesusios ilgas uodegas. Danguje vėl sunkiai ir paspringstamai trinksėjo. Saulė bu­ vo drumzlina, apsiblaususi. Lyg bėgdama nuo debesio, ji nusviro į mišką ir likosi karoti vietoje, padūmavusi, nudilu­ si, beviltiška. Tik žiogas rėkė - vienui vienas rėkė visoje laukymėje, įnir­ tęs griežė ir skambėjo, šaukdamas vėtrą ir liūtis, aštriai rėžda­ mas kaitrą. Akla ir čaiži buvo jo daina, žado netekusiam, iš­ mirusiam pasauly skardinti giesmė. Nyku buvo Antanui jos klausytis. Jis pakilo ir grįžo į miestelį. Medžiai tylėjo ir laukė. Audra juos kankino, iš tolybės troškindama ir dusindama. Aplenkdamas namus, nuėjo į ežerą. Įlankoj jis rado visą Kirbynę. Trankiai grojo žvilgančios dūdos. Lygiu, tarsi su­ ledėjusiu paviršium čiuožė valtys. Pamaži kilnojos irklai, nuvargusios blaksėjo vėliavikės. Antanas dairėsi po minią. Prie tiltelio stovėjo ponai, tarp jų ir Modestas. Toli nuo jų, 162

atsiskyrusią nuo minios, jis išvydo Valentiną. Ji buvo atsi­ rėmusi į skursnią pušį, lyg atmesta nuo visų žmonių. Anta­ nas matė išblyškusį jos veidą ir mąstė sau, kad inžinierius ją paliko vieną, nelaimingą. Tyli ir nuolanki, iš tikrųjų da­ bar ji kentėjo - kentėjo išduota, patyčioms išstatyta. „Taip, Valiute, - bus sakęs Būdžiūnas, - tu luktelsi: prie estrados, matai, renkamės tik oficialūs asmenys“. Ne, ar jai pakelti šitiekos bloškimų! Antanas nusigręžė: jį pastebėjo Valentina. Iš netikėto krūp­ telėjimo, iš atidžiai atkreiptų akių ir lėto nusisukimo jis su­ prato, kad Valentina jį matė. Ar ji dabar jo lauks? O, kaip jis norėtų prie jos prisiartinti, kalbinti ją paprastais žodžiais, lyg nieko būtų neatsitikę. Sis noras jam atrodė juo didesnis, nes buvo tai beviltiškas, niekados neįvyksiąs noras: jis ne­ žengs nė vieno žingsnio prie tos, kuri pametė dėl ano... Ak, jis nirto ir duso iš neapykantos. Negalėjo akių atitraukti nuo Valentinos, smerkė jos pasielgimą ir sykiu jautė, kad didžiau­ sia kaltė jam pačiam krenta: jo užsispyrimui, jo didybei, jo ligi kraujų įžeistai sielai. Jeigu jis galėtų dovanoti, pamiršti aną kaitrą prie rinkos, kukliai ištartus „aš tuojau“, pamiršti įžūlius Modesto žvilgsnius, Bronės Sveliūtės veidmainystę, ne, jis tą votį būtų galėjęs išplėšti tik su savo širdim. Sykiu jis žinojo, kad jo pyktis išblės, kai čia nebus jau Valentinos, kai jau negalės jos rasti ir pasiekti nei tėviškėje, nei Medžio­ nės girioje. Tada jis apmąstys kiekvieną jos pažvelgimą, kiek­ vieną lūpų krustelėjimą ir supras visus jos neištartus žodžius, graušis ir niekins save, niekam neatvertu skausmu pripildy­ damas visus šilus, visus ežerus ir visą žemę. 163

Vėl pasižiūrėjo ir nusiminė: Valentinos jau nebuvo ties pušim. Tyrinėjo žmones, kol ją rado pasislinkusią prie mi­ nios ir sykiu arčiau prie jo. Staiga jis įširdo - štai ji žeminasi, ji gerinasi ir gretinasi prie tavęs, nusilenkia. Ne, jam nerei­ kia šitos aukos nė sutrintos širdies. Ji davė pradžią - nūn tu, Antanai, ženk į mane. Negalėdamas pakęsti tos minties nė klaikiai trenkiančios muzikos, jis apsisuko ir, nežinodamas kur dėtis, grįžo į savo kambarį - bent niekas ten jo nematys. Jis galės stovėti vienas priešais save, priešais savo rūstybę ir dovanos nežinančią sąžinę. Rinkoje dar lūkuriavo pora ve­ žimų. Debesys grūmojo arti, apniaukę visą rytinį dangų. Apsiblausus saulė žiūrėjo į vakarus ir, rodės, niekados ne­ pasieks savo guolio. Tvokstelėjo pirmas šuoras, kėlė į orą popiergalius ir nešė, blaškydamas juos ir sukdamas su smė­ lio sūkuriais. Susidrumstė antras vėjo gūsis ir jau nesiliovė karštai alsavęs, visa galybe šluodamas negrįstas gatves, tran­ kydamas langines ir stogų skardas. Kregždės klykaudamos kovėsi su vėtra. Jaunų liepų lapai drebėjo ir šniokštė blašky­ damiesi. O kažkur tuščiame ir padūmavusiam danguj sausai tarškėjo perkūnas. Antanas užsidarė kambary. Atsigulęs ant lovos klausėsi, kaip sąsparos švilpia ir cypia. Protarpiais vėjas iš gilumos miškų užsišaukdavo galingai, artėdavo kaip naikinanti vil­ nis, griaudamas ir šniokšdamas viršūnėmis. Tada ant lubų imdavo braškėti, lyg svetimas žmogus ten vaikščiotų. Visi namai apmirdavo ir laukdavo, ar nenuneš jų vėtra, kaip tų popierių gatvėj. Nejautrus ir sunaikintas, įsiklausęs į didžią Medžionės giesmę, Antanas laukė audros, laukė išsivadavi­ 164

mo ir paguodos. Tačiau debesis taip lėtai niaukė padangę, prieblanda vis nesirodė kambaryje. Taip jis gulėjo valandą, gal daugiau, užsimerkęs ir lyg per sapną lydėdamas amžiną medžių gaudimą ir vis garsesnius griausmus. Ir pats jautėsi toks nežymus, beveik išnykęs šalia tos žemės ir dangaus šė­ limo. Jis gulėjo ir laukė srautų, laukė iš šaknų raujamų eglių ir įtrenktų pušų kvapsnies. Dangus dundėjo ir nerimo, pritvi­ nęs liūčių ir ugnies. Iš pradžių gerai nenugirdo. Pakilo nuo lovos. Tikrai! Į du­ ris beldėsi. Abejingai laukė, neprašydamas. Jam gi vis tiek... Su griaustiniu susimaišė antras stuktelėjimas į duris. Ta­ čiau jis neatsiliepė ir stovėjo ties lova. Įėjo Valentina. Ji nedrąsiai lukterėjo ant slenksčio. Paskui žengė į kamba­ rį. Neišgirdus iš Antano nė vieno žodžio, ji tarė, įsikibus į krėslo atlošą: - Jau lietus čia pat... nespėsiu ligi namų. Norėčiau pa­ laukti. - Galit laukti, panele Valentina, - atsirėmė į langą jis ir neprašė jos sėstis. - O, kaip nuvargau, - prabilo ji ir sukniubo į krėslą. - Gal leisit pailsėti. - Kodėl ne - prašom ilsėtis. Rankomis parėmusi veidą, žiūrėjo į Antaną. - Toks vėjas, - kalbėjo ji. - O, taip trošku! Jis žiūrėjo pro langą, dairėsi į mišką ir nieko jai neatsakė. Mėlynas žaibas išsišakojo danguje. - Kad bent krušos nebūtų, - vėl tarė ji. 165

- Lyg ne vis tiek, - murmtelėjo jis ir tyrinėjo debesis. - Antanai, ką tu kalbi! - Ką man daugiau kalbėti: nieko neturėjau ir vėl nieko neturiu! Valentina norėjo atsistoti, bet likosi krėsle, tokia nuilsusi. Ji tarė: - Antanai, dovanok man. Aš nenorėjau tavęs įžeisti... - Panele Valentina, čia nėra ko gailėtis nė atleisti. - Aš tikrai maniau grįžti, bet jie... Ne, aš negerai padariau. - Aš gi viską žinau. - Nepyksti? - Mano pyktis! Ir jis abejingai gūžtelėjo pečiais. Ji neramiai sujudėjo krėsle ir ilgai žiūrėjo į Antaną. Jis suprato, kad savo užsikirtimu ją stumia nuo savęs. Drauge pyko ir kaltino save, bet buvo jame tiek pagiežos, kad tie žodžiai krito jam savaime. - Tu man atleisk, - prašė Valentina, - aš nenoriu, kad tu manęs nekęstum ir smerktum. - Taip, kadaise man daug džiaugsmo davei, - sakė jis. - Ir nežinau, kur jis dingo. Tu sugriovei mane... - Antanai! - Ir vis dar nelyja, - lyg niekur nieko ištarė jis ir pats knys­ telėjo. - Tu mane varai? Valentina pakilo. - Ne, gali ilsėtis. Bet matai - pas mane iš tikrųjų nieko nėra. Tik keturios sienos! Maža nauda iš tokių kaip aš. 166

-Jėzau!.. Bent pasigailėtum ir savęs, ir manęs. - O, aš jau tiek gailėjausi, kad daugiau negaliu. - Sudie, Antanai, - ištarė ji. Ji laikėsi įsikibus į durų rankeną. - Iš tikrųjų būtų geriau grįžti prieš lietų. Jis pats išsigando šių pašiepiančių ir žiaurių žodžių. Va­ lentina nuleido galvą. Du plaukų žiupsniai krito jai ant smil­ kinių, ir čia jam akyse stojo paveikslas: jos garbanos, tada išsidraikiusios po liepa. O ji pastūmėjo duris - išsyk jos ne­ atsidarė. Tada stuktelėjo keliu jinai, kaip daro maži vaikai, neskubėdama vėrė jas ir iš lėto dingo priemenėje. Antanas laukė ir klausėsi: norėjo išgirsti žingsnius už du­ rų, susimąsčiusius jos žingsnius asloje. Nūn jis aiškiai regė­ jo, kaip skaudžiai smogė ją paskutiniais žodžiais. Kiek ji šian­ dien iškentė! Ir tėviškėj, ir atlaiduos, ir dabar čia! Jis buvo jai paskutinė priebėga ir ūksmė - ji neturėjo kur prisiglaus­ ti, ši gera mergaitė. Jisai gi buvo jos namai ir jos prieglobs­ tis, ir ji savo širdy buvo čia atėjusi paguodos prie savo pa­ čios - prie jųdviejų slenksčio! Jis norėjo bėgti prie durų ir šaukti ją, bet nedrįso - jam rodėsi, lyg jinai stovėtų prieme­ nėj, ar jo tikėdamasi, ar bijodama eiti į audrą. Vėjas buvo aptilęs, medžiai griaudė ir ošė, ir sutemos rinkos į kambarį. Jis vis stovėjo prie lango, už kurio rymojo juodas eglės šešė­ lis. Viršum medžių plieskė ugninės rykštės... Antanas grei­ tai pravėrė duris ir klausėsi, kur jisai išgirs jos alsavimą. Tuš­ čioj ir prislėgtoj priemenėj susikryžiavo žaibas - ir buvo ten akla tyluma. - Valentina... 167

Jam niekas neatsakė. Tada šūktelėjo: - Valiute, klausyk, Valiute! Į paskutinį „Valiute“ atliepė tolimas perkūnijos dundesys. - Kur ji žuvo? Ne, turiu ją rasti! Taip negalima... Ir gatvėj nebuvo jos matyti. Bemaž nusigandęs, jis puolė ieškoti Valentinos. Žaibai varstė dangų: vieni jų buvo išsišakoję, kiti krito žemyn lyg sulaužytos linijos ir sausai, trankiai terškėjo, ne­ palikdami jokio aido. Juos lydėjo dideli, geltoni liepsnų lie­ žuviai, raižydami debesis, ir galingi dundėjimai ritosi tolyn ir tolyn, kol paskutiniu nusigriaudėjimu nurimdavo kažkur pačiame žemės krašte, už girių, už vandenų. Antanas skubėjo. Pirmi lašai, stambūs ir šalti, captelėjo į smėlį, išgręždami juodas skyles.

168

xv. Paskutinė vargonų giesmė

Bet kas sušauks erdvėje paukštį, Kas apgręš kelius, kuriais išėjome... v. K.

Žaibų šviesoj pro langą buvo matyti pušis gale daržo, giria ir įbingęs ežero paviršius. Vėjas plėšė pirkios stogą, sienos girgždėjo ir švilpė, lyg būtų kiauros. Prie Kosto glaustėsi kalė ir unkšdama lindo jam į akis, mėgino gultis ir pasidėti snukį ant letenų, bet vėl kilo ir cypė. Senis guodė šunį, ir jam pačiam buvo ramiau, kai šnekėjosi. Kelintą kartą jau grįžo prie lango, vis dar neatsipeikėjęs iš savo apstulbimo, nors jau bus valanda, o gal ir daugiau, kaip visa tai įvyko. Vėjo daužomos vilnys šoko toli nuo kranto, šniokšdamos ir griaudėdamos. Jis matė žaibo nušviestas putotas keteras ir vienas sau murmėjo: „Tu šitaip jai padaryk, tu šitaip jai...“ Ir spaudė veidą prie staktos, lyg norėtų su išgrūstais stiklais kristi į naktį ir audrą, skubėti ir ieškoti. Kalė atsikėlė ir urzgė, žiūrėdama į duris. - Užuodi ką? Rudė atsargiai priselino prie slenksčio ir vėl dzimbino baugšti į kertę. Kostas mąstė: - Gal tikrai kas stovi lauke? 169

Ir pravėrė duris. Vėjas tėškė lietaus čiurkšles į grindis. Pa­ stogėje buvo žmogus. - Užeik, - tarė senis. Į pirkią įėjo Antanas. Jis buvo vienplaukis, kiaurai permerktas. - Dieve mano, kas šiandien judviem? - nusiminęs paklau­ sė senis. - Sėskis bent. Antanas sudribo ant suolo. Kai jis patraukė po savim ko­ jas, žliugsėjo peršlapę batai. - Tau reikia persivilkti... Šitaip perlytas... - tupinėjo Kostas. Paėmęs žvakę, ieškojo drabužių. Nuo suolo atsiliepė Antano balsas: - Niekur jos neradau, Kostai. - Ko taip? - Išvaikščiojau visus pažįstamus, - lyg vienas sau pasakojo vaikinas. - Nei pas Bronę, nei klebonijoj, nei baliuj jos ne­ buvo. - Apie ką gi kalbi? Antanas žiūrėjo į purvinus batus ir sakė: - Ne. Valentina bus grįžusi namo. Kostas pakėlė galvą. Vaškas nuo žvakės varvėjo jam ant pirštų. - Mačiau ją, - tarė jis. - Matėt! - Dar nelijo, o aš sėdžiu vienas ant slenksčio. Tik žiūriu iš girios pasirodo ji, prieina prie manęs išvargusi ir klau­ sia: kaip jūs sakytumėte, ar tuojau ims lyti? O aš jai šneku, kad ligi tėviškės nespėsianti. Tada ji susimąsto, o buvo tokia 170

pribaigta, kad man net graudu... Ji ir sako: „Imsiu dėdės valtį - bus greičiau“. Nespėjau žodžio ištarti, kai atsikabino laivę ir įšoko... - Ir leidot!.. - Kai pribėgau prie vandens, ji buvo ežere... - Reikėjo vytis... -Juk tai vienintelė mano valtis... - Vis tiek reikėjo sulaikyti... - Aš ir pats žinau... Ir man jos gaila. Šita vaikas išaugo mano akyse, aš jos laukdavau, kada pro šalį praeis ir gerą žodį pasakys. Ji viena čia nepamiršo manęs... Ir kodėl ji taip darė? Tokia pritrenkta, sumenkus, nors verk... -Ją šiandien ir namie, ir mieste barė... Nustebęs senis žiūrėjo į Antaną, kuris pasakojo: -Ji buvo pas mane, o aš ją... Ar ji į tėviškę plaukė? - Ne, - ji tiesiai per ežerą. - Per audrą! - Ir žaibai gi, Viešpatie aukščiausias! - persižegnojo Kostas. - Ar... ar neapvers? - Kol buvo mano akyse, ji plaukė gerai... Mat iš mažu­ mės vis prie vandenų. O vis tiek - nė aš nebūčiau drįsęs... Paskui ją lietus lyg skraistėmis užtraukė... Dievas žino, kur ji dabar. - Einu... Ieškoti. Prie jo privarvėjusi telkšojo bala. - Kaip tu ieškosi - nei valties, nei žmonių... Dabar ji jau vis tiek bus savo vietoj. - Kaip tat savo vietoj? 171

- Jeigu pasisekė, bus pas seserį Gertrūdą. Vaikinas žiūrėjo į krūpsinčią žvakę. Paskui išėjo ir likosi pastogėj. Jį atsekė ir senis. Ežero vilnys tiško ligi pat lūšnos. Rytuose, tarp girių, ėmėsi raudonas dangaus kraštas, čia iš­ blėstąs, čia vėl besiplečiąs, tarsi kažkas pritūpęs ten pūstų žarijas. Pro griausmus, pro girios gaudimą ir vėtros šauks­ mą buvo girdėti, kaip pritvinę grioviai ir grioveliai gurgu­ liuoja į ežerą. Protarpiais vėjo šuorai bloškė lietaus srautus į sienojus, o žaibai, vieni išsikeroję, kiti stačiais kampais su­ lūžę, kryžiavosi danguje, plieskė debesis, ir blankioje jų švie­ soje stūksojo susigūžę ūkiai, išblyškę laukai ir girios. - Grįžkim, - nedrąsiai paragino, - dar įtrenks. Antanas paklausė ir grįžo į pirkią. Pro langą sekė jis žai­ bus ir laukė, kol jie praretės, o griaustiniai nudundės į kitas lygumas ir kitas sodybas... Kur dabar Valentina?.. Iš lubų žlagsėjo lašai į molinę aslą... O laikas slinko, sunkus ir alpi­ nantis. Atsargiai Kostas pravėrė duris ir dingo. Kai jis po ilgo vaikš­ čiojimo grįžo, Antaną rado berymantį, su nuleistomis aki­ mis į grindis. Valandėlę laukė, o paskui priėjo ir pažadino už peties: - Jau nelyja. - Kas yra? - nustebęs pakirdo anas. - Valtį parsivežiau... Gavau ją Gervinyčiuos. Ar plauksit su manim? - Aš? Taip. Ore dulkė paskutiniai lašai. Buvo šėma prieblanda, ku­ rioj grimzdo ežero vanduo, švendrai, pakrantės ir laukai. 172

Priplakta žolė stiebėsi ir vešliai kvepėjo. Grioveliai šnarė­ dami skubėjo ir griuvo j Geisatį. O vilnys mušės aukštos, apsiputojusios - bėgo jos rykaudamos per visą ežerą, pla­ čiai dūsaudamos ir šniokšdamos, virto į krantus, šoko į pakriaušes, paskui lūžo, kniubo atgalios ir eižėdamos ny­ ko gelmėse. Jau žioravo šiaurėje - ar neužgesusių saulėlei­ džių žalsvi pėdsakai, ar tvinko ten nauja aušra. Iš tų aukš­ tumų, pro skystą rūką, pro ežero purslus, svido neregima šviesa. Taip juodu nuplaukė ligi antro kranto, kur ant smėlio gu­ lėjo išvilkta valtis. - Tai mano, - pažino Kostas ir ranka čiupinėjo briauną. Abu nuėjo per girią. Priešais niūksojo tamsūs vienuolyno mūrai. Už tų mūrų tu lyg jutai nuslėptus žingsnius, kužde­ sius ir rūpestingą plušėjimą. Sustoję pasibeldė į vartus. Vartininkė Antaną pažino ir klausiama atsakė: - Taip, ji tenai. Ir numojo į juodą koridorių. - Ar jai nieko? Ne, vartininkė dabar Valentinos nemačiusi, bet galinti pa­ kviesti seserį Gertrūdą: jinai budinti. Vaikinas krūptelėjo sulig tuo žodžiu. - Budinti? - jis susigūžė klausdamas. Bet vartininkė jau buvo dingusi tamsioje angoje. Tik jos gaubtuvo kraštai dar bolavo kažkur toli, nykiai kaukšėjo žingsniai į sunkius akmenis ir aidėjo niūriuose skliautuose. Neilgai trukus atsikartojo antri žingsniai, duslūs ir nelygūs, 173

lyg žmogus eitų po ilgos nemigos ir ilgų sielvarto naktų, slegiamas viso išvargusio kūno. Sesuo Gertrūda juos įsivedė į prieangį. Ji pirmutinė atsi­ sėdo ir nuleido pailsusią ranką ant ąžuolinio stalo. Žiburio liepsna šokčiojo ir blaškėsi, traukiama šalto oro srovės, o iš lubų smigo aštrūs Apvaizdos spinduliai. Antanas žvilgterėjo į juos - ir nedrįso žiūrėti. Jam vaidenos, lyg toli gera akis tamsiam trikampy, krūpsėdama ir blaškydamasi drauge su liepsna, veria jį nenumaldomu priekaištu ir smerkimu. Prie­ šais jį stebėjo išblyškęs, neperprantamas sesers veidas, ap­ gaubtas juodu ir neramiu rūbu. - Sunku buvo plaukti? - užkalbino ji. - Bangos dar didelės, - tarė Antanas. Ir paklausė: - Sesele, ar ji čia? A, teisybė, sakė jau vartininkė. - Taip, ji čia. - Ar negalėčiau jos pamatyti... Man taip reikia. -Ji guli. Ir sesuo vengiančiu žvilgsniu pasižiūrėjo pro langą į sam­ brėškius. Jis nuraudęs pasitaisė: - Tikrai, pas jus negalima... Ir kaip ji čia atsirado? - Žvejai ją išgelbėjo iš ežero. - Išgelbėjo?! - Buvo jie ten pašiūrėj prie vandens per audrą. - O kaip jai - ar labai blogai? - Dievo rankoj yra gerumas ir blogumas. Ir sesuo atsiduso. 174

- Bet dabar? Kaip ji dabar?. - Dievo pagalbos jai prašykit... Aš atsimenu, ir Valentina man apie jus yra seniau kalbėjus. Tai galiu jums atvirai pasa­ kyti: reikia jai dangaus pagalbos... Bet per daug nesirūpin­ kit ir plaukit namo. Mes darom ką galėdamos. O jums duo­ sim žinių apie Valentiną. Atsiųsim žmogų, gal užsuks grįž­ damas kunigas klebonas... -Jis čia? - Taip. Mūsų kunigas išvažiavęs, tai jam paskambinom... Senis Kostas nusigandęs žiūrėjo į seserį Gertrūdą. Ji sakė: - Pakeliui gal praneštum tėvams. Jau ketinom siųsti žmogų. Antanas tylėjo varžydamasis. Paskui jis pakilo ir tarė: - Aš dar norėjau paklausti... Jūs pasakytumėt gal Valenti­ nai, jog aš buvau ir prašiau, kad man atleistų. - Ji daug kalbėjo apie jus ir viską atleido. Ji taip gražiai jūsų vardą minėjo. Ne, ji negali turėti piktumo, - ramiai atsakė sesuo ir pakilo. Antanas išėjęs atsisėdo ant bažnyčios laiptų. Rytuose tven­ kęs raudonos pašvaistės. Paukščiai budo ir giedojo. Jie au­ dė giesmes viršum ežero, girių ir šio iškilnaus bokšto, ku­ ris, rodės, drauge su jais skambėjo. Ir tikrai - bažnyčioj grojo - dusliai, prislėgtai. Vaikinas įėjo į vidų. Tamsūs skliautai, boluojančios kolonos, sambrėškiuos nuskendusios kertės tarsi vaitojo. Nuo viškų vargonai drebėdami šaukė vienišo žmogaus skausmą. Rodėsi, kad didžiam tyr­ lauky stovėtų vyras ir vis garsiau pasakotų savo sopulį aplin­ 175

kiniams smiltynams, išdegusiems krūmokšniams ir akmenų uoloms. Garsai vis augo, plaukė į vieną srovę, kuri tvino didyn, nenumaldomai daužės ir griovė. Ir toj muzikoj būta tiek įnirtusio sielvarto, tokio baisaus skundo ir grasinimo, kad rodės, jog skliautai ims skilti ir byrėti, o vargonų dūdos neišlaikys ir sprogs. Tai staiga iš šio siautėjimo prasimušė aštri, klaikiai rėkianti gaida, nutildė visus kitus garsus ir svaigiu greitumu kilo vis aukštyn kaip ietis, sviesta į žvaigž­ džių erdves. Ir ūmai nutilo. Nusigandęs to kerštingo šauksmo, tos klaikios paguodos, Antanas susigūžęs stovėjo už pilioriaus ir nedrįso nei atsi­ sukti, nei į lauką eiti. Ir jis pats knystelėjo, kai už savęs išgir­ do rūbų šiugždenimą ir žingsnius. Nuo viškų nulipo kunigas Motiejus. Jis išvydo atgręžtą Antano veidą ir pats ėmė bailiai žvalgytis lyg nusikaltęs. - Maniau, kad čia nieko nėra, - tarė jisai. - Aš netyčia... Dieve, kaip gražu buvo! Aš norėčiau, kad jūs mudviem kada pagrotumėt dar. - Mudviem... - pakartojo klebonas ir žiūrėjo į plazdančią liepsnelę prie altoriaus. Pirmi spinduliai tyliai palytėjo margus langų stiklus. Bonioj tamsa retėjo, o šventieji vienas po kito nėrėsi iš sambrėš­ kių. Nėrėsi jų rankos, per naktį budėję gyvi veidai ir rūbų klostės, pilnos šešėlių. - Jaunikaiti, nebus kam manęs jau klausytis... O kam daugiau aš begrosiu? - kietai pasakė kunigas Motiejus ir nuėjo. 176

Ir kai jis ten ėjo, vis mažėdamas bažnyčios prieblandoj, regėjos Antanui, lyg ant šio vyro būtų nugriuvę visi sunkūs mūrų akmenys ir slėgtų silpnus jo pečius, gniuždytų jį prie žemės, kurioje nieko jam neliko: toks sunykęs, nežymus, niekam jau nereikalingas ir vienatvės siaubamas, nukaukšė­ jo klebonas šalta asla ir dingo siaurose durelėse. Lauke vaikinas dar vaikščiojo po kapus, buvo nuklydęs į girią, vis lūkuriuodamas ir vildamasis, ar išėjusi sesuo Gert­ rūda nepavadins jo vidun. Tylu buvo aplinkui, ir niekas jo nepašaukė. Grįžęs sėdo su seniu Kostu į valtį ir plaukė eže­ ru, kuris vis lėčiau alsavo. O Antaną labiau ir labiau niaukė ilgesys ir gėla. Šaukėsi jo siela: dar sykį pažvelgti į jos akis, pajusti švelnią jos ranką ir išpasakoti, kokia gera ir paguo­ džianti yra jam buvusi jos širdis - nuolanki ir viską atlei­ džianti. Ir geiste geidė jis į savo dvasią, į savo kraują įsirėžti aliai vieną jos skruostų bruoželį, kad jį, brangų ir gražų, išsinešiotų ligi tolimiausių dienų. O valtis bėgo ežero bangomis, ir šiluose giedojo strazdai. Kai juodu pro meldus atsimušė į krantą, vos girdimai dūstelėjo iš gelmių balsas. Štai jis ėmė garsėti, gaudė visiems namams, visiems žmonėms ir žvėrims. Senis atsisuko į bokštą, kur skambėjo varpas, klausėsi ir buvo toks skurdus, tarsi į žemę smengąs. Jis pasižiūrėjo gai­ liai į Antaną ir persižegnojo. Antanas iš pradžių nesuvokė to ženklo. Bet tuoj suprato, nuleidęs galvą, kopė į krantą ir bijojo žvelgti ir į medį, ir į baltas rugių lyses. Ir visoj šioj didelėj žemėj neliko jam į ką žiūrėti. 177

Ten sužvangėjo plakamas dalgis. Tuoj išeis kirtikai ir stos į barą. Bet jau niekados vartuose nepasirodys viena laivininkė, viena dainuotoja, neišeis į šias lygumas ir, pasirėmus j rikę, nestebės ji vasarų derliaus.

178

APSAKYMAI

VI DUDI ENI S KAIMO SMUKLĖJ

- Sakyk gi man, ar neturi su savim pinigų f LEONARDO DA VINCI

Kaip vakar, kaip šiandien, taip ir anuomet buvo saulėtas, kaitrus vidudienis. Per girią keliavo žmogus. Jis avėjo pla­ čiais aulais pušnis, aksomo kelnes, vilkėjo tokį pat švarką ir kas žingsnis raudona skepetaite šluostėsi veidą. - Argi jau nė gyvos dvasios nesutiksiu? - atsiduso jis. Vargas man - už kiaurus metus išsipasninkausiu. Aure šuva sulujo! Keleivis pajudrėjo. Netrukus pasiekė skynimą su kaimu ir su sena, striegtiniu stogu dengta smukle. Saulėje kaitinosi šeimininkas ir tingiai glostė savo barzdą, ligi juosmens nu­ sidriekusią ir kaip smala juodą. Jis tarė: - Malonėkit užsukti. Čia dieną ir naktį jūsų laukia geras stalas, pilnas ąsotis ir pavėsis. - Nepeiktinus dalykus suminėjai. Doras krikščionis, su ap­ žadais plušąs į šventas vietas, niekados neatsisakys nuo gar­ daus kąsnio ir pilno stiklo. Žemo, aprūkusio kambario kampe prie grandinės gulėjo prijaukinta lapė. Už stalo, apgulto debesies musių, rymojo pusamžis vienuolis su knygomis rankose. 181

Įėjusis šūktelėjo: - Dievo tarnas! Malonu, nes tokiam asmeniui nesigirda­ mas galiu prisipažinti, kad esu Severinas Šendriškis, dabar gyvenu Kaune, bet esu ir svetur buvojęs. Turiu mieste mū­ rus, dukterį ir iš žmonos pusės giminiuojuosi su šviesiuoju Žemaičių vyskupu, išminties, gerumo ir kitų dorybių pa­ veikslu, kuris mane, kai apsilankau Varniuose, kiekvieną sykį pavaišina taboka iš sidabrinės dėžutės, papuoštos tri­ mis rubinais, ir patapnoja man per petį sakydamas: „A, mano mielas...“ - Jūsų nuopelnai stebina dangų, - prabilo vienuolis, - ir jų akivaizdoje dar labiau tamsėja mano nedorybės. Vykstu savo nuodėmių apraudoti prieš Aušros Vartus... Jų kalbą nutraukė šeimininkas, taip taręs: - Ar dar nevalgyšit? - Duok valandėlę kvėptelėti, - atsakė Šendriškis. - Į Auš­ ros Vartus? - Juk ir aš ten keliauju. Būsim draugai. Kokie apžadai jus veda į Vilnių? - Ak, mano apžadai klastingi. Sykį pamačiau su medžio viršūne nulūžus vaiką ir kiek žemiau už marškinių pasikabi­ nus. Šaka jau traškėjo, ir berniukas galėjo bematant atsidur­ ti ant akmenų apačioje. Šokau gelbėti ir prisiekiau, jei pasi­ seks, aplankyti Aušros Vartuose šv. Panelę, kuri aukštam soste sėdi, į mūsų kraštą veizdi, skaito žmonių vargus ir iš ašarų varsto angelams rožančius. Tą rėksnį išvadavau iš mirties nagų. Bet aš galėjau šauktis į mūsų ordino papuoša­ lą šv. Antaną, čia pat pašonėje esantį. To nepadariau, nes visą amžių troškau aplankyti Aušros Vartus ir niekaip pro­ 182

gos neradau. Štai kokia mano klasta. Pasisakiau tėvui pro­ vincijolui, o jis mane išleido. -Jūsų klasta ir jūs patys esat šventi. Aš irgi apžadus pada­ riau. Mano duktė sunkiai sirgo, beveik merdėjo. Niekas, nei daktarai, nei geriausi vaistai, jai negelbėjo. Tada priža­ dėjau, jei pasveiks, pėsčias eiti į Vilnių, pasimelsti prie Auš­ ros Vartų ir šv. Panelei paaukoti penkias gryno sidabro žva­ kides, užpirkti visose bažnyčiose mišias ir prie karalaičio šv. Kazimiero grabo pusę metų žibinti vaškinę žvakę, storu­ mo štai sulig mano lazda. Duktė pradėjo taisytis ir jau, gar­ bė Dievui, ima vaikščioti. Šeimininke! Kur jis dingo? Iš ma­ no stuomens lengva įsitikinti, kad nesu linkęs į vienuolių luomą ir pasninkus. E, šeimininke, šeimininke! - Kuo galiu patarnauti? - iš lauko atsiliepė anas. - Duok valgyti. - Ko malonėsit? - O ką pasiūlysi? - Mano namuose visko pilna. Nebent gulbės pieno trūksta. - Tai atnešk du butelius vyno. - Vyno? Ehe! Vyno... -Kas? - Maloningas pone, nors šitie sienojai labai seni, bet vyno jie nė regėte neregėjo. - O midaus? - Kiek tik norit... Ko daugiau? - Gal turi teterviną? Tai gardus paukštis. Ne! Kad taip pamėginus vaisiais iškimštą paršelį? Irgi neturi? Na, ką da­ rysi, - lieka tik paprasta vištiena... Dviejų vištų užteks... 183

- Ak, paskutinę vakar vanagas nunešė. Kokia višta buvo! Vieni taukai... - Taip... Tik nuo to man skilvys nė kiek ne sotesnis, - tarė Šendriškis ir susiveržė diržą. - Kas ten? Man rodos, kad palangėj gaidys pragydo. - Tikra tiesa - geriausios veislės gaidys, kokio niekur ne­ rasit, - gyrėsi šeimininkas, dviem pirštais suėmęs barzdos žiupsnį. - Kam pirma jo nepaminėjai? - Juk prašėt vištų. Tariau, kad gaidžių nemėgstat. - Pagauk, bus geras! - Man jo lyg gailėtų: jau dešimti metai jis atstoja laikrodį. - Duosiu nors ir visą muštinį... Baisiai alkanas esu ir, atsa­ kančiai nepasidrūtinęs, nevaliosiu toliau krutėti. - Ką darysi... Muštinis - lengva pasakyti, bet sunku jį paim­ ti. Einu jam sprando nusukti. Paskutinius žodžius šeimininkas skyrė ne muštiniui, tik gaidžiui, kuris, apleipęs, prasižiojęs, tupėjo pastogėj ir tur­ būt prieš oro atmainą buvo pragydęs savo pražūčiai. Jo po­ nas viena ranka susiėmė barzdą, antrą atkišo ir selino prie giesmininko, nepatikimai mirksinčio. Prisiartinęs šeiminin­ kas stvėrė jį ir išsitiesė kaip ilgas. Paukštis stryktelėjo, kuda­ kindamas spruko į daržą ir neketino pigiai atiduoti savo gyvybės. Žmogus pakilo ir persirabazdino per tvorą. Jis šo­ kinėjo per kopūstų galvas, painiojosi agurkuose, keikėsi ir vijosi gaidį, kuris pagaliau atsidūrė ant pašiūrės stogo ir, sparnu rėždamas, narsiai žiūrėjo žemyn. - O, velnių pripūtęs bjaurybė! - niršo šeimininkas. - Astiš, 184

aitvare. Aštiš, padla! Ar tave perkūnas nešė ten, ar kokios plynios! Avidausa, asile, tu manai - didelis daiktas, jei tave noriu pjauti. Ne tiek ir dar ne tokių gaidžių esu nudaigojęs, o jie taip nekvailiojo... Gal gerumu prisiprašysiu... Pučiukas, pučiukas, put put put! Žiūrėk, neprisileidžia artyn, bestija! - Aš užeisiu iš užpakalio ir jį tau pakvirkinsiu. Tu tik griebk, - pasisiūlė duryse stovėjęs Šendriškis. Jis pakėlė kartaitę, pasilypėjo kopėčiomis ir patirškino gai­ dį ant kraigo. Paukštis pasverdėjo, suplasnojo, pro šeimi­ ninko galvą plumptelėjo ant žemės ir, kiek staibiai nešė, pasigaikščiodamas nukūrė į čia pat augantį kadugyną. - Dabar galiu jam į uodegą papūsti, - atsiduso šeiminin­ kas. - Be vakaro jis negrįš. - Kaip bus su valgiu? Žinotum, alkis mane žnaibyte žnaibo. - Gal malonėtum kumpio, skilandžio, puikiausio skilan­ džio, su česnakiniais iškimšto... O gal dešrų, riebių, taukais varvančių dešrų... Tik pamanius apie jas, seilė bėga... Paskui žalių lašinių su pipirais... - Žmogau! - sušuko Severinas, - turi tiek Dievo dovanos ir tyli. Duokše, greičiau! Tuoj ant stalo stovėjo duona, mėsa, lašiniai, pilvotas ąso­ tis midaus. Šendriškis su įnirtimu puolės prie dešrų ir ski­ landžio, dar spėjęs tarti vienuoliui: - Žinau, kad Dievo tarnui nevalia nieko su savim turėti ir jis minta tuo, ką gauna, kaip koks žiogelis. Prašyčiau neatsi­ sakyti ir užkąsti. - Už gerą širdį jums Viešpats atpildys šimteriopai, - pasa­ kė anas. 185

Valgė tylėdami. Šendriškis užgulęs tąsė skilandį, į kurį dan­ tys sunkiai lindo. Po valandėlės, užsigėręs ir numalšinęs pir­ mą kirminą, jis pažvelgė į savo svečią ir nustebo: - Dievo tarne! Jūs valgot mėsą ir sulaužėt regulą. Tiesa, man tai įdomu, nes Kalvarijoj su dominikonu Fabijonu esu susilažinęs, kad žūtbūt savo gyvenime rasiu regulą peržen­ gusį vienuolį. Mat netikėtai laimėjau. - Maloningas pone, nurimkit: lažybų dar nelaimėjot, ir aš regulai nenusikaltau. Mūsų įstatymuos pasakyta, kad kelio­ nėj mintam išmalda, vis tiek ar ji būtų iš mėsos, ar iš grikių, ar tik gryno vandens. - Kaip gaila: kad kokios, į dangaus karalystę su laimėjimu pateks dominikonas, ne aš. Bet dešros - kaip pintys. Gali dantis išsisukti, po šimts velnių! - Nekelkit! - šūktelėjo persižegnodamas vienuolis. Atsakė Severinas: - Man rodos, tarti šėtoną nėra nusikaltimas, nes jo vardas tuojau primena pragarą ir liepsnas, ir šitaip dar galutinai nesugedusį atbaido nuo nusidėjimų smagumo. - Žmogau, sakykit - nusidėjimų bjaurumo! - Nors nesimokiau teologijos, bet manau, kad žmonės į nuodėmes nepultų lyg patrakę, jei jos būtų bjaurios. Kam reikia bjauraus daikto? Kuris vyras tuokiasi su bjauria mo­ terim ir kuri moteris laksto paskui bjaurų vyrą? Visi puola prie to, kas smagu, malonu. Todėl reikia sakyti - nuodė­ mių smagumas. Jei jos būtų bjaurios, tik vieni kvailiai nu­ sidėtų. - Dėl pavyzdžio apie moteris nieko nepridėsiu, bet jas 186

laikau piktosios dvasios pinklėmis dorai sielai sugauti, in­ du, žudančiu jaunikaičius, vėjiniais gaidžiais ant bažnyčios stogo... -Jūs pasakytumėt puikiausią pamokslą apie moteris, ir gul­ dau galvą - jos pirmos pravirktų, išvydusios tokį apšepusį savo vaizdą. Aš - prisipažįstu - jūsų pamokslu netikėčiau. - Kodėl? - Juk jūs, Dievo tarne, moterų nepažįstat. - Taip, bet aš apie jas galiu apibendrintai kalbėti. - Maža nauda iš to: moteris įdomi tik pavieniui ir konk­ rečiai. Taip bylodamas, Severinas valgė daug ir smarkiai, net au­ sys linko. Midų gėrė stiklą po stiklo; kuklus vienuolis neiš­ kentė ir suniurnėjo: - Jei jūs ir savo siela taip rūpinatės kaip savo kūnu, tai dangaus vartai jums seniai atverti. - Lyg bloga savo kūną mylėti? - Žinoma! Jis - mūsų priešas! - Viešpats ir liepė mylėti priešus. - Bet kūnas mūsų neišganys! - Kodėl ne! Žmogus gali būti išganytas ir per kūno, ne tik per sielos meilę. - Erezija! - Atėjus skirtam laikui, kūnai kelsis iš numirusių ir eis į dangų, jei bus to verti. Žmogus, kuris myli savo kūną, ne­ norės jam amžinos pražūties ir elgsis taip, kad jo numylėti­ nis patektų į rojaus sodus... Bet tie lašiniai kietesni už kana­ pinę plėškę. Ar ne, šeimininke? 187

- Ką šnekat! Tik gerai pakramtykit - pamatysit, kokie gar­ dūs ir minkšti. - Tu ir geležį nukąstum, - tarė Severinas. - O kas tai? Toli giriose sudundo. Pro langą jie pamatė kylant juodą audros debesį. Medžiai rymojo kaip nulieti. Kaitra šutinte šutino. Visa apylinkė tylėjo, tik erškėtrožės krūme sučipsėjo paukštukas ir vėl nurimo. Sendriškis baigė valgyti, o vienuolis seniai buvo pasisoti­ nęs, kai pro sąsparas sušvilpė vėjas ir palangėj nulenkė kie­ čius. Greitai slinko debesys, vėtra artėjo, medžiai sušlamo, suūžė. Pirmi stambūs lašai nukrito ir vėl nustojo. Lauke bu­ vo girdėti neaiškus ošimas. Kregždės, lyg juodi skuteliai, klykaudamos lėkė pavėjui. Paskui susyk, tartumdebesys būtų prakiurę, lyg aukštai tvenkiniai būtų atsivėrę, pliūptelėjo smarki liūtis. Perkūnas trenkė po perkūno, žaibas plieskė po žaibo. Lietuje giria atrodė kaip į šėmas marškas įvyniota. Nuo stogo ilgais kutais nusitiesė srovės, o pro lubas ant aslos ėmė varvėti vanduo. Gerą valandą siautė audra. Severinas, vienuolis ir šeimi­ ninkas nespėjo žegnotis sulig kiekvienu žaibu. Vėtra greitai atėjo, greitai ir nusidangino. - Tokio lietučio kaip gyvas nesu matęs, - prabilo šeimi­ ninkas. Jis atidarė duris. - Aure, - tarė Šendriškis, ranka rodydamas įtrenktą pušį. Net sakai kvepia. 188

Iš debesų išsinėrė saulė, linksma, išprausta. Medžiai, krū­ mai ir gėlės stovėjo gaivūs, nauji, tokie vaiskūs, lyg tik šian­ dien sukurti. Prie žemės priplaktos žolės kėlėsi, balos bliz­ gėjo ir upeliūkščiai pasišokinėdami, vingriuodami skubėjo j slėnį. Oras buvo vėsus, ir Severinas prieš kelionę įsigeidė minu­ čiukę snūstelti. Kai jį vienuolis prikėlė, saulė jau linko prie girios krašto. - Smiltys kaip matai sugėrė vandenį, ir aš net imu pavy­ dėti, kaip smagu bus jums lauke, - tarė šeimininkas, gavęs žadėtąjį muštinį. Kai abu keleiviai išėjo pro duris, iš kadugyno atkiūtino pašiurpęs gaidys. - Na, icliau, gerai tau kailį išpylė, - pasakė šeimininkas ir atsisėdo laukti naujų svečių. Šendriškis su vienuoliu ėjo per kvepiantį liepyną. Už jo rado upelį. Ne, dabar, po liūties, čia buvo tikra upė, išsilie­ jusi į pievas, sūkuriuojanti, nešanti šakas, krūmokšnius, šo­ kinėjanti per akmenis ir su įnirtimu puolanti krantus. - Ir vėl nelaimė! - sudejavo Severinas. - Kaip aš persirisiu per tą balą! - Ji negili, nebus ligi kelių, - pastebėjo vienuolis. - Negili tai negili. Bet nuo drėgmės aš gaunu baisią saus­ gėlą dešinėj kojoj. Nesušlapęs vis tiek neperbrisiu srovės. - Aš jus paimsiu ant pečių. Nebijokit, stiprus esu: seniau, bernaudamas, jautį ant žemės parisdavau. Nesipriešindamas Šendriškis užsėdo ant nešėjo, kuris vi­ sai lengvai brido per vandenį. 189

Staiga vidury tėkmės vienuolis išsigandęs sustojo ir pa­ klausė: - Sakykit man, ar neturit pinigų su savim? - Žinoma! Kiek tik norit! - Toliau nekeliu kojos. Lipkit žemyn: man regula drau­ džia su savim pinigus nešiotis. - Dievo tarne, pinigus ne jūs, tik aš nešu. - O ką aš nešu, jei ne jus? Drauge su jumis ir pinigus... - Bet jūs neturit jų... - Kaip tik turiu: lyg jie šiek tiek nepasunkina mano naš­ tos? Lyg jie ore laikosi? Ne ne, lipkit žemyn. Toliau brisda­ mas, nusižengčiau regulai, ir tai būtų jums proga laimėti lažybas su dominikonu. Lipkit, lipkit, maloningas pone! Die­ vas sausgėlos šį sykį gal neužleis. - Negaliu jūsų vesti į nuodėmę. Dėkui ir už pusę kelio. A, žiūrėk, vandenėlis visai drungnas, gal nuo tokio nė liga neįsimes. Išbridęs į krantą, Šendriškis luktelėjo, ar neims kojos gelti. - Neskauda, - tarė kiek pastovėjęs. Juodu vėl žengė smiltėtu keliu. Saulei leidžiantis, nuo kal­ vos jie išvydo spindinčius Vilniaus bokštus toli slėny. Išgirdę vakarinius varpus, Severinas su vienuoliu nusilen­ kė ir sukalbėjo „Angelas Dievo“ prieš mūsų tėvų miestą.

190

PRALOŠTAS SMUIKAS

Jokūbas išėjo lauk. Žmona dabar tegul sau pirkioj murma, kam jis vakaruškose grojąs, kam laiką niekais leidžiąs. Bet kaip jam atsisakyti, jei vaikinai ima jį už rankos ir mergaitės kalba: „Na, dėduli!“ Lauke jau buvo sutemę. Tarp juodų debesų kartais dar sužėruodavo dangus. Vėjas švilpė ir šiaušė šiaudinį stogą. Ties kojomis šnerėjo lapai. Iš laukų parbėgęs šuva meilinosi prie Jokūbo, kuris pasikišo po apsiaustu smuiką ir pasuko į kelią. Nuleidęs galvą, užsidėjęs suglamžytą kepurę, diržu susiveržęs atbrizgusias kelnes, jis klampojo rudens vakarą, tenai palikęs žmoną, vaikų būrelį ir sklypą žemės - teisybė, smiltėtos ir nenašios. Neilgai ėjęs tižiu taku, jis patraukė tiesiog dobilienomis, siauromis ežiomis, tarp arimų ir pasiekė Kaiščio namus. Pirkia buvo dailiai iššluota, vandeniu palaistyta, o langai praviri, kad nebūtų trošku. Jokūbas pasisveikinęs atsisėdo kertėje. Neilgai laukus, jis jau traukė smičių per stygas ir mušė koja taktą į grindis, bet atsargiai, lyg į stiklą. Prisimerkęs jis žiūrėjo į šokėjus. Jo širdy buvo smagu ir jauku. Jis mušė koja taktą, ir pirmoji styga dabar kalbėjo taip plonai, kad jam atrodė, lyg mažas vaikas kur vėjuje stovėtų ir vienplaukis šauktų. Bet kita sty­ ga prabilo kaip jauna, vikri mergaitė, kurios balsas linksmas 191

ir išdykęs. Toliau girdėti jau vyriškai aidint, - skaidriai ir šviesiai atsakinėjant antrajai stygai. O paskutiniosios jis ne­ mėgo - trumpai brūkštelėjo per ją. Atsiliepė storas, rūška­ nas virpėjimas, ir muzikantui staiga pasivaidino, lyg koks mieguistas ponas kur aukštai, nuo debesų nukoręs kojas, sėdėtų ir bartų visus: ir vienplaukį vaikutį, ir mergaitę, ir tą gerą bernioką. Ne, Jokūbui netiko ta rūsti styga, ir jis pažiūrėjo į stalą. Ten ėjo darbas: vyrai mėtė kortas, žarstė pinigus. Muzi­ kantas mielai būtų prisidėjęs prie jų, tik žinojo, kad šokė­ jai nepaleis jo. O lošikai lyg tyčia jam mojo slinktis prie jų draugės ir šūkavo: „Dėde, šiandien visiems velniškai seka­ si“. Jis vadžiojo smičių vis greičiau ir greičiau, poros suko­ si smarkiau, jų veidai kaito, raudonavo, prakaitas išbėrė kaktą. Štai Užvadžių Juozas su Stebaičio Anele metė šokę ir ant suolo vėdinosi skarelėmis. Į juodu nusižiūrėjo vie­ nas, kitas... Dabar Jokūbas jau turės laiko. Jis tarė: - Eikit ratelį, o aš pasilsėsiu... - Sėskit prie mūsų, dėde! - nuo stalo jam atsiliepė balsas. Dusyk to sakyti nereikėjo. Jis prisigretino prie stalo, iš­ sitraukė pinigų, gavo kortą. Ir žiūrėk: šeimininkas jam pra­ lošė. Žiūrinių Viktoras pralošė, Sekčio Liudvikas pralošė. Paeiliui trys pralaimėjo. Vyrai, aplink apspitę, juokėsi ir šaukė: - Matai, vos rankas pridėjo - ir visiems lūpas apšluostė! - Na, palauk, Jokūbėli, kitą sykį tu iš mano saujos ne­ paspruksi, - sakė šeimininkas. 192

Šis dabar laikė banką ir padavė kortas. Pirmieji išlošė. Kai atėjo muzikanto eilė, jis tarė: - Na, Kaisti, gal dar neapiplėši manęs - imu už viską! -Jokūbai, nedovanosiu! Liksi plonas kaip vėgėlė, - kal­ bėjo šeimininkas. Smuikininkas paėmė antrą kortą. Kas čia daros - tik že­ mukai, damos! Duok dar! O dabar blogiau, - tik septynio­ lika akių! Žinoma, Kaištis rinks daugiau, jis kaip gyvas ne­ pasiduos. Šeimininkas ištraukė ir ant stalo padėjo neatvožtą kortą: nori - imk, nori - neimk. Jokūbas abejojo. Gali pasisekti... O jei nepasiseks... Visus pinigus prašvilpčiau. Maži juokai! Jis pasiseilėjo smilių ir prikišo prie kortos. Ji lipo, bjaurybė, ir kilo aukštyn. Turėtų laimę nešti. Ne, to dar negana! Jis atkišo pirštus, suko juos vieną aplink antrą ir būrė kartoda­ mas: „Pasiseks, nepasiseks, pasiseks...“ - Pasiseks! - tarė jis garsiai ir atvožė... Jis atvožė šešias akis. -Jokūbai, kaip tave sumalė! - šaukė vyrai. Jis paraudo, atskaitė pinigus - visus, kiek turėjo, - ir mielai būtų pakilęs. Bet kokia negarbė! Paskui visi juoksis, ant dantų nešios tave! Jei nueisi, sau į kišenę įsipylęs skam­ bančių, tada viskas gerai. O dabar kur tu akis dėtum, jei kas tartų: „Dėduli, tai nurakė tave!“ Reikia dar kartą mė­ ginti. Į skolą. Juk vis kada nors pradės sektis. Ir kodėl ne tuojau? Jis šilo ir susičiaupęs tylėjo. Kai atėjo eilė jam, nė nepasi­ teiravęs, kiek banke yra, tarė: 193

- Už viską. - Tiek daug! Palik mums nors pusę! - kalbėjo kiti. - Nieko! Imu už viską! - Jokūbas pakartojo. Jam dabar rodės, kad tikrai jis laimės! Kaip čia kitaip ir begali būti. Prie karaliaus jis gavo septynakę ir nušvito? Dabar jam gali tekti aštuonakė, devynakė ar net viena akis daugiau. Beveik juokdamasis, jis atvertė naują kortą ir nė nepažvelgė į ją, tik žiūrėjo į šeimininką. - Tūzas! - pasakė vyrai. - Tūzas? Jokūbas tikrai gavo tūzą, ir dar taukuotą! Tai sudirbo, tiesiog lupte nulupo... Kaištis buvo žmogus su protu. Jis tarė: - Na, muzikante, neliūdėk! Duodu atsilošti skolą. Tikrai laimėsi! Jokūbas paėmė kortą. Tik čia Žiūrinių Viktoras prabilo: - O ką statai, dėde, jei prakiši? - Taip taip! - pritarė Sekčio Liudvikas. - Reikia ko nors. - Ką statau? - pasakė muzikantas ir griebė už kišenių, bet ten buvo tuščia - nė skatiko. - Ką statau? - klausė jis žvalgydamasis ir pastebėjo smuiką. Nieko daugiau neliko. - Štai ką statau, - prabilo jis ir parodė paskutinį savo turtą. Buvo tai rizika, didelė rizika, bet pagaliau ar amžinai jam nesiseks! Ne, jis nesiskirs su savo mielu instrumentu - kaip galima net galvoti apie tai! Net tada, kai ant stalo gulėjo su­ trauktos dvidešimt šešios akys, jis nepajėgė įsivaizduoti, kas 194

atsitiko. Jis sėdėjo, mirkčiojo ir nedrįso nė pajudėti. - Dieve tu mano, tokia pražūtis! Gal jam grąžintų? Ne, jis bijojo, graudu jam buvo prašytis. Taip, smuiko daugiau jis neturės, naują šiais laikais ne jam pirkti! Nebus su kuo vienam pa­ sigraudenti, nebus kam jaunuosius linksminti. O ką žmona pasakys? Ji rėks kaip šarka. Dabar tu jai nė į akis nesirodyk. Mergaitės ir vaikinai apsupo Jokūbą ir prašė: - Dėduli, jau pailsėjai! Griežk, griežk! - Nepuikuok, dėduli, - sakė jie ir juokėsi. Griežk! O smuiką jau vartalioja šeimininkas! Tai padaryta kalbų - visam kaimui, visai parapijai. Ištisą mėnesį dabar iš jo šaipysis, nuo liežuvio galo nepaleis. Jis buvo taip susikrimtęs, kad nejautė, kaip šeimininkas judino jį už peties. Tik jau gerai stukteltas, jis bailiai pažiū­ rėjo į Kaištį, kuris kelintą sykį kalbėjo: - Sakau, man nereik tavo smuiko. Nesėdėk, tik griežk. Matai, šokėjai jau nerimsta. Jokūbas atsistojo ir nustebęs išskėtė rankas. Jis stovėjo ten suglumęs ir nesusigaudė, kas aplinkui darosi. Seimininkas linksmai pasakojo: - Ką man su juo veikti, su tuo smuiku? Tegu Dievas tau duoda sveikatos, kad ilgai jaunikliams kojas miklintum... Man jo nereikia... Imk ir čirpink... Jokūbas vis negalėjo atsipeikėti. Tik kada Kaištis prie jo priėjo, apkabino, taręs „duok ūsą!“, pabučiavo ir atkišo smuiką, jamvėl buvo viskas aišku ir sma­ gu. Jaunieji plojo, šūkavo, gyrė šeimininką ir muzikantą, kuris linksmai tarė, į smuiką rodydamas: 195

- Aš jį kaip vaiką... kaip vaiką mylėjau... Tuojau griežiu, tuojau... Kai švintant jis išėjo namo, jamatrodė, kad nuo žvaigždės ligi žvaigždės kažkas ištiesė stygas ir dabar jos ten groja. Ir visas pasaulis skamba ir džiaugiasi: ir gluosnio šakos, ir žo­ lė, ir tas mažas vabaliukas, kur žiemai gilyn į žemę rausiasi.

196

APAŠTALŲ IŠKELIAVIMAS

1

Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis ro­ žėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir per­ sižegnojo. Aukštai, iš abiejų altoriaus pusių, rymojo dvylika apaštalų, gerų, linksmų, saulėj pasinėrusių. Apačioj bažny­ čia buvo pilna vyrų, moterų ir vaikų. Pro langą šmėstelėjo kregždė. Toli, ant Apreiškimo kalvos, žydram danguje snū­ duriavo debesėlis. Kunigui prabilus, staiga tuščioj gatvėj subildėjo ratai. Kal­ niečiai atsisuko: prieš duris vežime sėdėjo aukštas senis su odos kepure ant galvos ir, į šoną pasviręs, klausėsi pamoks­ lo. Paskui jis aštriai nusijuokė, sušmigojo arkliui, skabinėjusiam žolę, ir dingo už šventoriaus. Klebonas pasakojo apie Joną Krikštytoją, nes kaip šian­ dien jam buvo nukirsta galva. Kalbėjo taip vaizdžiai, jog parapiečiai bastėsi po dykumas, brido per įkaitintą smėlį, gėrė šaltose versmėse, kopinėjo liepynuose bites ir nakvojo kalnų urvuose. Jie gaudė skėrius, didelius, riebius, sparnais čežančius, ir juos maistui kepino. Paskui jie visi pateko į kalėjimą. Buvo tai klaikūs namai, be šviesos, be oro. Drėg­ nais mūrais rėpliojo šlykštūs vabalai. Ant grindų šliaužiojo išblyškusios, be saulės augusios varlės, o aplink kojas vingu­ riavo slidūs žalčiai. Vėliau kalniečiai matė rūmus, kur šoko ji, daili, liekna, lankstų kūną šilku suvyniojusi. Ji plazdėjo, 197

ta tyrulių vaikas, rankas pakeldama, liemeniu vilnydama, ant pirštų sukdamasi. Nuo tokio šokio bažnyčioje mergai­ tės nerimo, vyrai į taktą lingavo, o berniukų pėdos, mažos pėdelės, kurios laukuose ant akmenų laipiojo ir į medžius sliuogė, dabar neiškentė netrepsėjusios. Ir štai toje linksmy­ bėje klebonas susyk parodė kruviną pranašo galvą. Ji gulėjo ant auksinės lėkštės su išraižytais Romos ciesoriais. Raudo­ ni lašai capsėjo iš jos. Visus apėmė siaubas. Geriems kalnie­ čiams akyse stovėjo jų mažos nuodėmės. Jie labai gailėjosi savo kalčių ir bijojo. Bet klebonas juos nuramino, nes seno­ vėje, kai dar Apreiškimo kalvoj pušys nebuvo iškirstos ir lokiai ramūs ligi bažnytkiemio ateidavo, vienas žmogus aukš­ tai skardžiuose rado paklydusį šventąjį Petrą, parsivedė jį namo, sušildė, pavalgydino ir davė nakvynę. Iškeliaudamas apaštalas pažadėjo pas save priimti visus kalniečius ir su vie­ nuolika savo brolių stovėti čia, aukštumų bažnyčioj, jei gy­ ventojai nebus skaudžiai nusižengę. Ligi šiol jie buvo teisūs, todėl klebonas vikriai juos išvadavo iš pragaro ir įleido į amžiną laimę. Amen. Po pamaldų, kai išėjo į šventorių, teta Gertrūda tarė: - Tas keistas vyras nieko gero neneša. Jis taip baisiai nusi­ juokė, net man ausį nuspengė: prieš nelaimę man visados taip esti. Ir dėdė Morkus prabilo: - Jis nėra valdžios siųstas, nes mes būtume iš anksčiau pažinoję. Gal kieno giminaitis iš lygumų? - Ne, - atsakė kalniečiai, - jis nėra mūsų giminaitis. - Aš kitaip nė netvirtinu, - kalbėjo dėdė, - be to, čia bai­ 198

giasi kelias aukštyn, tai jis negalėjo toliau nuvažiuoti kaip pas tėvuką Maksimą. Einam pažiūrėti. - Geram reikale aš visados būsiu pirmutinė, dėde Mor­ kau, - atsiliepė teta Gertrūda ir pasikėlė sijoną, kad einant nesudulkėtų. Jie paliko šventorių ir saulėta gatve pasuko į viešbutį. Bu­ vo tai medinis namas, kur kalnų gyventojai išgerdavo stiklą vyno. Snieguotais žiemos vakarais, kai pusnys užversdavo visus kelius, jie čia rūkydavo pypkę ir lošdavo kortomis, o gražiais vasaros orais sustodavo reti keleiviai. Vyrai, moterys ir vaikai, visa parapija, apsupo smuklę, ir nie­ kas nedrįso žengti į vidų. Dėdė Morkus lazda baksnojo akme­ nis. Seniai susėdo ant suoliuko prie namo, berniukai ir mer­ gaitės žaidė aikštėj. Teta Gertrūda šlamėjo savo kaimynei: - Na, Marcele, juk negalima galvoti, kad šis mūsų smal­ sumas būtų kokia nuodėmė: turim tiesą žinoti, kas pas mus važinėja. Juos pamatė smuklininkas ir išėjo pasitikti. - Tėvuk Maksimai, turi svečių? - tarė dėdė Morkus. - Taigi. - Kas jis toks? - Dar nepasisakė. - Ar jis kalbėjo ką? - O taip! Atvažiavęs jis tarė: „Ar turi mudviem su arkliu pastogę?“ Paskui jis ilgai žiūrėjo į kalnus. Klausinėjo apie gyventojus. „A, rodos, jie gerai sutinka su savo šventaisiais...“ Ir jums pridursiu - jis dabar geria seniausią vyną! - Tai puikus vynas, - tarė dėdė Morkus. - Esu jo ragavęs, 199

kai pernai klebonas savo seserėčią leido už vyro. Koks vy­ nas! Gerklę taip švelniai glosto, vidurius kutena, į galvą ma­ loniai siūbtelia. Kai tik jo į stiklą įsipili, tai iš dugno nu­ sidriekia tokie skaidrūs burbuliukų stulpai. Tada esti sma­ gu, linksma, gera. Pamiršti, kad esi senas. Nori dainuoti, šalia savęs pasisodinti dailiausią mergaitę... - Per aukštai sieki, tėvai, - prabilo Brunonas, sėdėjęs šalia Sofijos. - Aukštai siekti, vaikine, nėra nuodėmė. Ir kol pasauly nesibaigė vynas, tol apsimoka gyventi. Na, bet dirstelsiu, kaip tas senis gurkšnoja. - Vyrai, moters, užsukite pas mane, - ragino tėvukas Mak­ simas, - vietos visiems bus! Kalniečiai, kurie buvo atėję su vaikais, atsisveikino ir grį­ žo namo. Kiti paskui dėdę Morkų nusekė į smuklę - žemą, su storomis sijomis kambarį. Kertėje sėdėjo anas žmogus su neišgerta stikline. Jo galvos dabar nedengė nei toji keista kepurė ir nei vienas plaukas, o jo tamsus veidas buvo raukš­ lėtas kaip džiovinta slyva. Svečiai susimetė pas duris, nesiryždami eiti gilyn. Tėvu­ kas Maksimas pastūmė jiems suolus ir paklausė, kai jie bu­ vo už stalo: - Ko gersit? Čia atsiliepė tas vyras iš kertės: - Šeimininke... Visi liovėsi šnabždėjęsi. - Šeimininke, duok jiems geriausio vyno. Šiandien vaiši­ nu aš. 200

Paskui jis tarė kalniečiams: - Kaip laikotės? - Ačiū, - atsakė dėdė Morkus, - gerai dar stovim. - Slėnyje man pasakojo apie jus, ir štai apsilankiau - jau­ kiai gyvenat. - Ir gražu pas mus, - prie šnekos prisidėjo teta Gertrūda. Smuklininkas atnešė vyno. - Nesigailėkit jo, - nusijuokė ateivis. Atkimšo butelius. Žmonės gėrė tylėdami, iškilmingai. Te­ ta Marcelė susiraukė, lyg didelę kartybę nurijus, ir tarė: -Jį tik angelams ragauti. - Jūs man patinkat, - kalbėjo keistasis svečias, - dirbate toli nuo triukšmo, medžiojate stirnas, ganote galvijus. - Greit įsipyksim, - atsakė Marcelė. - Neturim gardžių valgių nė gėrimų. - Nors dabar nesnauskit. Dievas nesibars danguj, jei kiek paūšim. Žmonės pagalvojo: „Čia jis ištarė atbulus žodžius“. Bet vyras buvo senas ir linksmas, ir buteliai tuštėjo, stiklai linko ligi dugno. Teta Gertrūda išraudo, pati smaguriavo ir kitus ragino. Ir nedrąsieji pakėlė balsą, atsirišo jų liežuviai. - Kai buvau mažas... - skėsčiodamas pasakojo daržinin­ kas Paulius, kuris retai kada praverdavo burną. - Kai buvai mažas, tai buvai nedidelis, - nutraukė jį dėdė Morkus, ir visa smuklė juokėsi. - Seimininke, dar butelį! - šaukė kurpius Steponas. - Gal nors sykį ant kojų nenustovėsiu. Nenorėčiau po velėna lįsti, neregėjęs didelių džiaugsmų. 201

- Po žeme nenusinešim nei vyno, nei žmonos... - Dėde Morkau, kas matė pliaukšti! - pakilo teta Gertrū­ da. - Verčiau dainą užtrauk. -Ar man rėkauti? Gerai, galiu! Nuo dainos žmogaus siela gražėja, ir šventasis Petras mane į dangų įsileis tik dėl balso. O jūs, bjaurūs girtuokliai, pritarkit man! Tėvuk Maksimai, ar nematai, kad mano butelis tuščias? - Mes garsiai šauksim, - siūlėsi kalniečiai, švarkus atsi­ sagstę. Iš pradžių daina buvo baugšti, tik vienas kitas pritarė. Paskui prisidėjo naujų balsų. Smuklė suūžė, ir netrukus jos sienos drebėjo. Kai kas ūkė vienodai ir nuobodžiai, kiti trau­ kė dailiai, čia smarkiau, čia lėčiau, o buvo ir tokių, kurie rėkė, kiek tik galėjo, ir nepaisė žodžių ir melodijos - kad tik būtų daugiau triukšmo. Ateivis sėdėjo prie lango. Jo akys žioravo ir veidas dar labiau susiraukšlėjo. Jis iš eilės žvelgė į kalnietį po kalniečio ir rymojo, kol teta Gertrūda suliepsnojo, metė ant suolo skarelę ir sušuko: - Nutilkit, rėksniai! Ir aš kai ką galiu. Patraukit stalus prie sienos. Greičiau, berneliai, greičiau! Teta nuėjo į vidurį aslos, pasikėlė sijoną ir ėmė šokti. Vy­ rai plojo delnais ir jai pritarė, o ji trepsėjo, į grindis kojomis mušė, rankomis mosavo. Štai ji pakreips čia vieną šoną, čia antrą, galvą linktels kairėn ar dešinėn, arba ratu apsisuks. Ta senė šėlo kaip apsėsta - ji aukštyn pašoko, kulnimis taukš­ telėjo ir sušuko: „ocha cha!“ - Ocha cha! - griaudėjo smuklėje ir juokais leipo. 202

Savo parodžiusi, teta griuvo į suolą, šluostėsi prakaitą ir tarė: - Vyno, duokit vyno! Baigiu trokšti... O, aš kaip smėlis visą statinę sugersiu! Ji ištuštino stiklinę ir kalbėjo: - Kas sako, kad teta Gertrūda - šapas? Ji visko gali! Ji šoka kaip... oi pailsau, pailsau... šoka kaip stirna. Kada te­ kėjau... - Tai savo vyrą ligi mirties nušokinai, - atsiliepė dėdė Morkus. - Sa! Tegul jie sau miega, tie nabašninkai. Vargšas mano Petrelis... - Nesigraudink, teta, - guodė Marcelė, - jis jau seniai garbina Viešpatį danguj. - Priglaudė jį, - kalbėjo teta, - priglaudė jį visagalis Dievas... Šventus vardus išgirdę, žmonės nutilo. Kertėje svečias su­ kosėjo ir aštriai tarė: - Kažin ar Dievas yra visagalis... - Kaip? - nustebo kalniečiai. - Ką jis burnoja? Vyrai, namo! Senis nusijuokė ir linksmai tarė: - O, ir užsidegėt! Aš tik tyčiomis pasakiau. Na, dar pa­ bandykit vyno. Žmonės susigėdo savo staigumo. Bet keli pakilo ir išėjo. Kiti liko, aprimo. Jie gėrė ir šnekučiavosi tarp savęs ir su svečiu. Jis pasikvietė visus į savo kambarį. Paskui jį nusekė dėdė Morkus, kurpius Steponas, Brunonas su Sofija, rudas 203

kalvis, ir jis rodinėjo žvėrių kailius, senus pinigus, ginklus, knygas. Brunonas su Sofija atsiliko prie stalo, kur gulėjo plaštakių rinkinys ir maža dėžutė. Ant jos miegojo liūtas; viename jo šone buvo arklių lenktynės, kitame sėdėjo burti­ ninkė su gyvatėmis ant kaklo ir kojų; pryšaky piemenėlė grojo fleita, o kitoj pusėj iš marių tekėjo saulė, prieš kurią klūpojo žmonės. Vaikinas bečiupinėdamas kilsterėjo antvo­ žą ir skrynutėj pamatė... Ten gulėjo... Ak! Kad ji bent ma­ žiausią skarmalą būtų užsimetus! Ten gulėjo moteris, ant šono pasvirusi, rankas už galvos susidėjusi... Daili kaip žvaigždė! Brunonas greit užvožė dėžutę ir atsisuko. Pro jo petį į pa­ veikslą žiūrėjo Sofija. Abu paraudo, žvilgterėjo vienas į ant­ rą ir nieko nesakę prisidėjo prie būrelio, kuris klausėsi sve­ čio pasakojimo apie bebrų medžioklę. Pamatę daiktus, kalniečiai ėmė skirstytis. Jie ėjo mažais būreliais, vieni į rytus, kiti į vakarus, ir vėjas gaivino įkaitu­ sias jų galvas. 2

Kai sutemo, Brunonas sėdėjo ant lovos mažam kambarėly. Čia jis užsimerkdavo, čia pro langelį žvelgdavo į pušis, ties stogu ošiančias. Tasai paveikslas! Kaip ugnis! Prieš jį kilo švelnios linijos, lėtai, lyg iš ūkanos, nėrėsi daili ranka, drie­ kėsi juodi plaukai. „Reikia gultiw, - pamanė vaikinas. Jo gyslose kraujas vis labiau plakė. Jis palietė smilkinius - kaip tvinksčioja! Jis 204

girdėjo tvaksint širdį - vis greičiau ir greičiau. Orą jis trau­ kė išplėstomis šnirpšlėmis, ir jam atrodė, kad štai ims ir pri­ trūks krūtinėje kvapo. - Miegokim! - tarė jis, nusiėmė skrybėlę ir pakabino ant stirnos rago. Nusimetė švarką, padėjo ant suolo ir atsiklaupė. Namuose buvo tylu. Ten, apačioje, sapnavo tėvai ir ma­ žoji sesuo. Medžiai šlamėjo vis lėčiau ir lėčiau, paskui visai nutilo. Jis persižegnojo, pradėjo melstis, krutino lūpas, kar­ tojo žodžius, bet vis paklysdavo. Štai laiptuose kažkas su­ girgždėjo. Prasivėrė durys. Jis atsisuko - nieko nematyti. Bet kai vėl užsikniaubė ant lovos, kambarėlio kampuose kaž­ kas ėmė kuždėtis. Jis jautė, kaip aplink jį vaikščioja šešėliai, stiebiasi ant galų pirštų ir žiūri pro jo petį. Sieros kvapas dvilktelėjo jam į veidą. Balsas jam šnabždėjo: „Viešpačiui nereikia tokių maldų nė tavęs“. Jis papurtė galvą, delnais sugniaužė kaktą. Kažkas prunkštė, slankiojo iš kampo į kam­ pą, sėdo ant stalo. Jų buvo visur pilna - didelių ir mažų. Vieni jų turėjo žmogaus kūną ir paukščio galvas. Kiti arklio snukius, ožio barzdą. Jų buvo tiek daug, kad vaikinas bijojo sukrutėti. Oras darėsi tvankus, kraujas plakė vis labiau ir labiau. Staiga kuždesiai nutilo. Tik ties pat jo ausim šūktelė­ jo: „Sofija!“ „Sofija!“ - kartojo balsai. Tie šešėliai puolė pro duris ir išnyko. Vaikinas pašoko. Nieko nematyti. Jis atsigulė į lovą ir už­ simerkė. Dabar pušys šnerėjo ir pasvirusios glostė stogą. Vos Brunonas sudėjo blakstienas, kai toli toli išvydo žalias pie­ vas, kurių nei galo, nei krašto nematyti. Ten vaikščiojo mo­ 205

terys, apsivilkusios baltais rūbais. Jos buvo palaidais plau­ kais ir basos. Kaip kokie rūkai jos slankiojo palei upelius, skainiojo gėles ir dainavo skaidriu, ilgesio pilnu balsu. Pušis garsiau sučežėjo j stogą. Brunonas krūptelėjo. Pie­ vos susiūbavo ir dingo. Jis padėjo galvą į vėsesnę vietą. Mie­ gas nėjo. Jis dabar matė šlaitą, kuriame buvo mergina. Ji glostė vyro plaukus, ir jampasirodė, kad jis pats ten guli. Jis jautė švelnias rankas. Ilgos kasos kuteno jo veidą. Jis užuo­ dė jos kūno kvapą. Buvo jam svaigu. Jis ištiesė ranką ant jos liemens... Tik štai sutemo. Ligi dangaus iškilo ūkanų stul­ pas, ir viskas išnyko. Vaikinas vėl buvo savo lovoj. Per jo sąnarius sklido maloni negalia. Jis bijojo net krustelėti. Aplin­ kui glūdėjo naktis. Žmonės ir gyvuliai miegojo. Net kandis sienoj negrikšėjo. O jo smegenyse buvo skaidru kaip dieną, nors juose neliko nei vienos minties, nei vaizdo. Tik pakaušy atkakliai graužėsi jėga, nustelbus visus jausmus, ir stūmė jį pirmyn, vertė nežinia kur eiti... Ir kuždėjo: „Sofija“. - Sofija! - sušuko jis ir pašoko iš lovos. Brunonas nulipo žemyn ir pasuko į girią. Dangus buvo aukštas, tamsiai mėlynas. „Taip, žibančios žvaigždės, jūs ne­ žinot jaunystės kraujo!“ Kalnai stūksojo rūstūs, galingi. Bru­ nonas ėjo greitai, vis greičiau, kol pasileido tekinas. Jis bėgo per mišką, pateko į daubą, užkopė kalvą. Vėjas pynės į jo plaukus. Viena trobelė liko užpakaly. Štai dunkso antra, prisiglaudus prie uolos. Kas ten? Kas ten sėdi vėlai naktį prie vartų? - Sofija! - Brunonai! 206

- Verki? - Ne, aš dabar neverkiu. Ji šluostosi ašaras, šypsosi ir ima vaikiną už rankų. 3

Aušra paraudo kalnų keterose. Oras atvėso. Brunonas grįžo namo linksmas ir neramus. Šile jis išvydo žmogų, aukštą, su odos kepure. - Sveikas, - atsiliepė senis, jį pažinęs. - Kur eini taip anksti? Brunonas nieko neatsakė. - Suprantu - jaunystė! Ir aš kada toks buvau... Na, bet ko tu nukaitai... Keistasis vyras nutilo, pagalvojo ir ūmai paklausė: - Skubi? -Ne! - Žinoma, tau nėra dabar ko skubėti! Na, nenuleisk že­ myn akių lyg ką tik krikštyta mergaitė. Ne visados apie šven­ tuosius galvojam. Paskui jis tarė beveik liepiamu balsu: - Sėskimės čia, ant akmens. Tu manęs nesigėdyk. Nema­ nyk, kad tie, kurie vaikščioja dailius veidus padarę ir žiūri lyg angelai, yra šviesūs kaip saulė. O, ko tik nemato tie varg­ šai smegenys! Na, kaip aš tau atrodau? - Kaip ir visi, - atsakė sumišęs Brunonas. - Taip kalbėti nepridera, nes kiekvienas žmogus yra ki­ toks. Aš iš visų skiriuosi tuo, kad esu tobulas nusidėjėlis. -Ką?! 207

- Esu tobulas nusidėjėlis, taip. Klausyk, aš tau papasakosiu. Jis perbraukė ranka per kaktą ir prabilo: - Esu turtingos kilmės, mačiau daug žemių ir žmonių. Bet visos kelionės, visi miestai ir girios manęs nepatenkino. Ta­ da ėmiau studijuoti ir, begalvodamas apie erdvę ir laiką, vos nepamišau. Tu tik pamanyk, vaikine: mes negalime su­ vokti visatos ribų, bet jos neįsivaizduojam ir be ribų. Kar­ tais, rodos, švystelia toks jausmas, kad tartum prieini erd­ vės galą, protas lyg atsimuša į kokią sieną. Tačiau imi ir paklausi: o kas už tos sienos? Visą amžių gali nieko neveik­ ti, tik vis nustatinėti naujas ribas, mūryti naujas sienas, eiti vis tolyn ir vis nepasiekti galo. O mūsų protui, vaizduotei, visiems jausmams nepakeliamas tas amžinas, daugiau negu amžinas tęsinys. Ar matei kada, kaip upėj tarp lyčių skęsta žmogus? Jis stveria vieną ledo gabalą ir mano, kad ant jo atsilaikys. Bet lytis panirsta į vandenį, jis pūškuoja prie ki­ tos, kuri vėl nuo svorio nuskęsta, ir taip trunka, kol pats žmogus nugrimzta. Lygiai taip ir su erdve, ir su laiku. Ma­ nai, štai jau mano minis gali sustoti, toliau nėra kelio. Tik staiga tavo rastoji riba sugriūva, prieš tave atsiveria begali­ niai plotai, per kuriuos tu vėl skrieji, be paliovos skubi. To­ dėl žmogui lieka arba pamišti, arba nieko negalvoti. Bet aš toliau mąsčiau: čia kaltas Dievas, jei aš turiu taip kankintis. Ėmiau ant Jo pykti ir ieškoti keršto. Daugelis tokiu atveju paneigia Jį, sako, kad Jo nėra. Bet neigdamas juk Jį teigi, nes to, ko visai nėra, negalima neigti. Ateistai, berneli, yra panašūs į šunis, kurie loja aplink laužą, kol lokio nemato. Tegu žvėris pakyla, visa gauja cypdama išlakstys. O aš tariau 208

sau taip: gerai, žmogus negali suvokti erdvės, jis negali ne­ mirti, bet ir tu, Dieve, nesi visagalis, kadangi neįstengi būti didesnis už save, esi sau riba. Matai, mūsų protas šiuo atžvil­ giu gali Jį apimti, seikėti. Aš tuo nepasitenkinau ir, radęs ribą, siekiau aukščiau ir prigalvojau ligi to laipsnio, kada mūsų protas atsisako dar toliau eiti, atsimuša, sparnus nu­ leidžia. Ir kaip tik šitoj vietoj bus ta viena Būtybė, kurios mes negalim suvokti ir mąstyti. Ji bus didesnė už šitą Dievą, kurį žmonės garbina, ir ją vadinu Hyperos. Taip aš atsikeršijau Dievui ir pasiekiau didžiausią nuodėmę, nes Jį įžeisti, neigti nėra taip baisus nusižengimas, kaip Jį pripažinti že­ mesniam laipsny. Todėl, vaikine, aš ir esu tobulas nusidėjė­ lis. Didžiau dar niekas nėra nusikaltęs. Tasai vyras nutilo, pažiūrėjo į auštančią dieną, į gęstan­ čias žvaigždes ir tarė: - Jei tylėtum, aš tau pasakyčiau mažutę paslaptį. - Gerai, - atsakė vaikinas. - Pakalnėj žmonės žiūri tik savęs, jie neklauso mano moks­ lo. Išgirdau apie jus ir pamaniau: „Juos atversiu, nušviesiu ir paskui ramiai su jais gyvensiu“. Pradžią jau padariau. Kal­ niečiai ir toliau rinksis pas mane, nes žadėjau vaišinti, kiek tik jie norės. Taip visus ir prisipratinsiu. Pamatysi, kaip atsisakysit nuo savo Dievo, nuo apaštalų. - Nuo apaštalų? Niekados! - nustebo Brunonas. - Mes juos mylim! - Jie turės iškeliauti, - griežtai atsiliepė tasai žmogus. Arba jie, arba aš turim žūti. Jis atsistojo ir beveik piktai tarė: 209

- Tu tylėsi. Ir, nelaukęs atsakymo, jis apsisuko ir pranyko tarp pušų. Brunonas pažiūrėjo į kalnuos skraidantį erelį ir grįžo namo. 4

Klebonas lipo iš sakyklos. Jo dvasia liūdėjo ir verkė: bažny­ čia buvo apytuštė - visi vyrai linksminosi pas tėvuką Maksi­ mą. Čia dabar, tą šventą dieną, sėdėjo tik vienos moterys ir vaikai. Jis pasakojo apie dangaus grožybes ir apie laimės vainikus klusniems Viešpaties tarnams. Jis bylojo apie gerus apaštalus, kurie globė kalniečius. Vargšas klebonas! Jis ga­ lėjo kalbėti dailiai kaip arkangelas, jis galėjo šaukti kaip tri­ mitai pas Jericho sienas - jo balsas nesugriovė širdžių rūsty­ bės. Vienos moterys žiovavo, kitos snaudė, vaikai trukčiojosi už drabužių ir rodėsi vieni kitiems liežuvius. Teta Gert­ rūda žvairavo į kerdžiaus žmoną Kristiną, su kuria susipyko dėl puodynės pieno. Taip, tie ramūs kalniečiai ėmė skersuotis, ir jie taikūs būdavo tik smuklėj. Jie apsileido, nepri­ žiūrėjo savo ūkių ir daržų. Jie vėlinosi nuimti javų derlių, nedirbo žemės kitiems metams. Ko jiems vargti, ko su kas­ tuvais vaikščioti, jei tas nelabasis ateivis žadėjo juos auksu apipilti, vynu girdyti ir pakelti lyg kokiais kunigaikščiais, kuriems nereikia Dievo nė Jo įsakymų. Todėl dabar ganyk­ lose gyvuliai bastėsi neprižiūrimi. Karvių pakelėse kabantys varpeliai liūdnai skambėjo pačiais staigiaisiais skardžiais, ties juodomis bedugnėmis. Dėdės Morkaus žaloji jau nukrito į tarpeklį ir užsimušė. Ir gyvuliai subjuro. Ožiai tapo atkaklūs, 210

per dienų dienas mušėsi ir puolė net žmones. Tik vieni kalnai rymojo kaip rymoję - aukšti, galingi, kurtūs pasaulio triukš­ mui. Tik viena saulė keliavo per dangų kaip keliavusi - šviesi, maloni piktiesiems ir geriesiems. Ir kregždės skraidė ore kaip seniau. Jos rikteldavo, lėkdamos pro langą, nusileisdavo į pa­ žemę ir vėl šaudavo į orą. Bet kalniečiai, o tie kalniečiai! Taip galvojo klebonas, lipdamas iš sakyklos ir eidamas į zakristiją. Gėlė jam širdį, ašaros krito per jo veidus. Jis atsi­ sėdo ir jautėsi toks pavargęs, nelaimingas... Kai norėjo pa­ kilti, jo rankos drebėjo, kojos buvo pailsusios ir krūtinėj trūko kvapo. - Palauksiu valandėlę, - tarė jis sau, - gal atsigausiu ligi mišparų. Bet vis labiau jis silpnėjo ir pagaliau vos pasiekė savo kam­ barį ir sukniubo ant lovos, sunykęs, skaudančiais sąnariais ir dvasia. Nesulaukusios pamaldų galo, moterys su vaikais išsiskirs­ tė. Bažnyčia liko tuščia, tik vieni apaštalai stovėjo aukštai savo eilėje. Jie taip mėgo mišparus, per kuriuos vargonai meiliai ošdavo, žmonės giedodavo, kad dabar nustebę žiū­ rėjo, kodėl šiandien niekas neskardena psalmių, nedumia viškose dumplių, nespaudo klavišų ir nežibina žvakių alto­ riuje. Jie ten stovėjo ir laukė, kai pro langą vėjelis dvelktelė­ jo šūkavimus, dainas - kalniečiai smuklėj šoko ir linksmi­ nosi. Jie pamiršo ir paniekino gerus savo šventuosius, jie jau nesilankė į Dievo namus, nesivilgė švęstu vandeniu ir neklaupė ant kelių. Šventasis Petras krustelėjo. Jam suvirpėjo ranka, laikiusi 211

auksinius raktus, ir jis apsižvalgė aplink save. Toli baltavo kalnai, tokie gryni, tokie skaidrūs. Ties langu buvo nutiesta viela, ant kurios dabar tupėjo jauni kregždukai ir dairyda­ miesi tarėsi, kad greitai turės skristi j šiltesnę žemę. Čia, šalia senojo žvejo, vienas apaštalas glostė karčius liūtui, snau­ dusiam prie kojų; ties kitu šventuoju erelis išskėtė sparnus, pražiojo kumpą snapą, lyg norėdamas surikti ir pakilti į pa­ danges. Visi jie buvo neramūs, lyg strazdų pulkas, kuris ža­ da išskristi. Apaštalai išgirdo gatvėje klyksmus ir rėkavimus. Tai trau­ kė kalniečiai, dainas šaukdami, švilpaudami ir būgną muš­ dami. Paskui stojo didelė tyla, lyg aplinkui viskas būtų mirę ir žmonės, ir medžiai, ir paukščiai. Šventieji vis laukė ir laukė. Kai įstriži spinduliai sugulė ant grindų, šventasis Petras sujudo, žengė oru ligi lango, o visi apaštalai subruzdo paskui jį. Jie atrodė seni, suvargę ir keliavo gatve, pasiramsčiuodami kas kalaviju, kas pjūklu, kas kirviu, kuriais jie buvo nužudyti. Niekas jų nematė, niekas jų nesigailėjo ir nemaldavo lik­ tis. Klebonas sirgo ir dūsavo. Kiti žmonės, prisigėrę vyno, prisišūkavę dainų ir atsišokę, sulindo į savo namus, užsidarinėjo langines ir miegojo. Jie nežinojo, kad saikas jau per­ pildytas, bepročiai! Iš lėto slinko šventieji dulkėtu keliu. Saulė glostė jų dra­ bužius, žėrėjo jų šilkinėse gėlėse ir brangiuose akmenyse, kuriais Dievo vyrus išpuošė žilos gadynės tėvai. Liūdna jie­ siems buvo atsiskirti su baltaisiais kalnais, su žaliomis ga­ nyklomis, su žmonių meile, jų maldomis ir ošiančiais var­ 212

gonais. Bet dabar jie buvo pamiršti ir turėjo išeiti sau. Jie pagalvojo apie kalniečius ištikusias nuodėmes, ir pyktis su­ spaudė jų širdis. Tada jie pakėlė galvas. Jie buvo išdidūs ir galingi. Ir niekas jų nešaukė grįžti. Žmonės gulėjo ir sapna­ vo nešvarius sapnus. Jų miegas buvo pilnas godumo, girta­ vimo ir vaidų. Tą giedrią rudens dieną, kai oras buvo toks skaidrus, kad regėjai Milžino viršūnę dunksant, per kalnus lėkė laukinių žąsų trikampis. Jų vadovas plasnojo pryšaky, ir jo gūžys bu­ vo apsiraizgęs voratinkliais, ten aukštai plaukiojusiais. Jis žiūrėjo aplink, ar neišvys erelio, ir jamgražūs buvo tie juodi tarpekliai apačioje, platūs kloniai ir žemi namai. Staiga jis nustebo, ištiesė kaklą ir sugirgsėjo. - Gir gir! - jam atsakė tie raibi paukščiai, klausdami, kas atsitiko. Ir iš mėlynų aukštybių jie pamatė keliaujančius apaštalus, nusileido žemyn ir, sukdami ratą, šūkavo. Žąsys girgsėjo vis skardžiau ir skardžiau. Jos nuskrido net ligi miestelio ir ėmė taip triukšmauti, kad teta Gertrūda nu­ budo ir nusikeikė, kam ją trukdo. Ji pakėlė akis į orą, išvy­ do paukščius, jos širdis atsileido ir... Ūmai ji susiėmė už galvos, lyg štai žemė prasivers ir nu­ garmės jų visų namai ir gyvuliai. - O, aš nusidėjėlė! - puolė ji laukan šaukdama. - Vargas man, vargas man! Ji bėgo gatve vienplaukė, išsigandusi ir rėkė: - Užmuškit mane akmenimis! Vargas man, kad šokau pa­ sikėlusi sijoną, gėriau vyną ir plūdausi. 213

Žmonės pravėrė langines, iškišo galvas ir žiūrėjo, kas yra. O teta jiems graudeno: - Mes žuvę: apaštalai iškeliauja! Išgirdę tuos žodžius, žmonės metėsi pro duris ir išsigandę skubėjo paskui tetą Gertrūdą. Visas miestelis sukilo. Juos prisivijo ir nuošaliai kalnuos gyvenantieji. Toli išvydo jie žengiančius apaštalus, ratą sukančias žąsis ir bėgo uždusę, prakaituoti. Baigėsi geras kelias, jie klupo ant skeveldrų, ant skurdžių krūmokšnių. Jie paliko slėnį ir grūmėsi su sta­ čiu šlaitu. Vaikai nestengė aukštyn kopti. Ir daugelio mote­ rų jėgos išgeso, bet teta Gertrūda narsiai kilo skardžiais, raudona kaip saulė. Dėdės Morkaus skvernai plevėsavo, jo lūpos buvo atkakliai sučiauptos, ir senatvėj jis neketino nu­ sileisti jauniesiems. Brunonas šokinėjo nuo akmens ant ak­ mens, jo kepurė seniai buvo likusi pakelėj ir garbiniuoti plau­ kai gulė ant akių. Visi jie buvo lyg stirnų pulkas, kurį už­ puolė vilkų ruja. Pačioj viršūnėj ten kyšojo didelė uola, pakėlusi galvą, lyg bijodama nupulti į prarają. Šioj aikštėj, kurią vadino Ap­ reiškimo kalva, gražiais vasaros sekmadieniais kalniečiai mėgdavo susieiti, jie grodavo, dainuodavo ir šokdavo. Iš tos vietos žemyn puolė didelė gelmė, ir buvo matyti apačio­ je kloniai su miestais. Sustoję ant pakriaušio, žmonės žiūrė­ davo į upės vagą, vingiuojančią lygumų pievose, pasakoda­ vo istorijas apie žemumų gyventojus. Apaštalai žengė į tą uolą, nes iš ten jiems reikėjo skristi į dangų. Jie ėjo išdidūs, rūstūs, pasiramsčiuodami savo pjūk­ lais ir kalavijais. Pabūgę žmonės galvojo, ar spės prisivyti, ir 214

dar labiau skubėjo. Jie gal dar permaldautų savo šventuo­ sius, kurie geri, linksmi stovėjo bažnyčioj ir tiek amžių džiu­ gino tėvų ir jų pačių širdis. Kai žmonės pasiekė Apreiškimo kalvą, dangaus pasiuntiniai buvo pačiame uolos krašte ir žiūrėjo į žydras aukštybes, kurios dabar juos vadino į save. Kalniečiai prisiartino prie jų ir, išvydę kietus šventųjų vei­ dus, taip nusigando, kad nežinojo, kokį žodį tarti, kaip mal­ dauti. Jie tik šaukė nelaimingu balsu: - Pasigailėkit! Pasigailėkit! Apaštalai rymojo ten išdidūs, galingi, jie nepažvelgė į klū­ pančius vyrus ir moteris. Jie buvo kurtūs tam skurdžiam prašymui. O kalniečių žodžiai vis labiau skardėjo, kol kau­ buriai aidėjo skaudžia nusižeminimo giesme. „Pasigailėk ma­ nęs, Dieve“, - sklido tenai viršūnėse, ir kai sutartinė tapo švelni ir meili, šventasis Petras atsisuko į savo paklydusias avis, liūdnai nusišypsojo ir pakėlė ranką. Giesmė nutilo; žmo­ nės sužiuro į apaštalus, o tenai, už kalnų, jau sėdo saulė. Dideli ir maži laukė, ką pasakys senas žvejys, bet jis nepra­ vėrė lūpų, ir visi stebėjosi ir nežinojo, ką daryti. Jie klūpojo ilgai, nuolankūs, ligi teta Gertrūda prabilo: - Matote, jie nori grįžti pas mus. Taip, jie vėl buvo virtę senaisiais apaštalais, bet dabar juo­ se nebuvo linksmumo, tik liūdesys. Kalniečiai sukilo, paėmė šventuosius ant rankų ir, gie­ dodami psalmes, siūbavo namo. Viršum jų žąsys suko ratą ir girgsėjo. Kai pro langą juos išvydo klebonas, staiga pa­ šoko nuo lovos, - sveikata jam grįžo į strėnas ir džiaugs­ mas į širdį. Jis pasitiko procesiją, nuvedė ją į bažnyčią, 215

pastatė apaštalus savo vietose ir išėjo mišparų giedoti. Ber­ niukas suprakaitavęs dirbo prie dumplių viškose, vargo­ nai skardėjo plonais ir storais balsais, o jiems pritarė visa bažnyčia, seni ir jauni, vyrai ir moterys. Apaštalai mielai klausėsi giesmės žodžių, jiems patiko gražios melodijos, ir klebonui buvo taip smagu, kad jis manė nepragyvensiąs tos linksmybės. Šventoriuj jį pasitiko Brunonas su Sofija ir tarė: - Tėveli, mudu norime susituokti. - Gerai, mano vaikai, Dievas liepė daugintis ir valdyti že­ mę. Įrašysiu judviejų užsakus. - Mudu norėtume be užsakų - greičiau. - Kodėl? - Tėveli, nepykit, kad mudu... - tarė Brunonas ir nuraudo. - Mudu... - sušnabždėjo Sofija ir nutilo. - Na, išdykėliai, pasisakysit per išpažintį, - pagrasė kle­ bonas. - Matau, kad jums liežuvis prilipo prie gomurio, kaip sako pranašas Dovydas. Kai jaunikaičiai išėjo į gatvę, juodu išvydo būrį žmonių, prie jo prisidėjo, ir visi pasuko smuklės link. Juos vedė Gert­ rūda. Jos veidai liepsnojo, akys žioravo. Ji pirma atplėšė trobos duris ir peržengė slenkstį. Ateivis sėdėjo kertėje tiesus ir nė nekrustelėjo. Teta Gertrūda sušuko: - Kinkykis arklį ir važiuok! Bet jis žiūrėjo stikliniu žvilgsniu, ramus ir lyg tyčiojosi iš kalniečių. Teta neteko kantrybės, prisiartino prie jo, paėmė už ran­ 216

kos. Ir atšoko. Ji atsigręžė į žmones išplėtus akis, praverta burna. - Miręs... - ji sušnabždėjo ir greit išėjo iš smuklės, o paskui ją grūdosi visi kalniečiai. Lauke jie matė, kaip ties bažnyčia žąsys apsuko paskutinį ratą ir nulėkė. Jos dar girgsėjo kurį laiką, bet jų balsas nyko, silpnėjo, kol visai nutilo.

217

PELKI Ų TAKAS

Wer jetzt stirbt irgendwo in der Welt, ohne Grund stirbt in der Welt. * R. M. RILKE

Matas Mateika paskutinį kartą smogė kirviu į kamieną ir pridėjo ranką prie kaktos. Jis žvelgė aukštyn, kur tems­ tančiam danguj pušis stovėjo išdidi ir liekna, su snieguota viršūne. Jis pasitraukė prie kitų darbininkų. Medis apačioje grikštelėjo, susvirduliavo, lyg nežinoda­ mas, į kurią pusę griūti, - ir triokštelėjęs nuslinko žemyn šlamšdamas. Krito staigiai. Vainikuota galva dusliai šlumš­ telėjo į žemę. Spiečius sniegulių ištryško iš viršūnės. Pušis dar krūptelėjo, sušiureno pastarą kartą ir nutilo. Išskėtė ša­ kas tarp kelmų, kurių susigūžusios eilės kirtimuose laukė nakties. Mateika grįžo prie medžio, nubraukė delnu per kamieną ir paglostė baltą rėžį su išplyšusia žievės juosta. Jis kalbėjo sau vienas: - Tokia pušis! Tokia pušis... * Kas dabar kur nors pasaulyje miršta, miršta pasaulyje be priežasties.

218

- Mylimąją nukirto, - juokėsi vyrai. Pamažu gulė snaigės ant šakų. Jis akimis permetė visą me­ dį. Ūmai nusigręžęs, pasibruko kirvį su pjūklu po pažaste. Tiesiai per kelmynus kūprino į kaimą. Kur tik akys siekė, visur jis regėjo sugulusias eiles pušų ir eglių, begalinę srovę rudų ir sakuotų rąstų. Jis mąstė: „Koks naikinimas! Koks naikinimas!“ Grįžęs tarė: - Šiandien keliauju namo. Ir ėmė dėliotis daiktus. - Nakčia, - abejojo šeimininkas. - Mėnesiena... - Bet dvi mylios. Mateika tylėjo. Atsiklaupęs ant grindų, jis kišo į krepšį duonos kepalaitį ir lašinių bryzą. Po valandėlės jis tarė: - Gal paskolintumėt maišą. - Pralobai, pralobai! - nupūtė dūmą ūkininkas, ir jo pyp­ kė cypė ir spragsėjo. - Mat jie alkani ten, namie. Ir tie mažyčiai... Jis norėjo dar kažką tarti, bet jo lūpos ėmė vapsėti kaip žmogui, kuriam graudu kalbėti, ir žodžiai užduso. Šeimininkas, - o jis vadinosi Jonas Naigūnas, - pakilo nuo suolo, iškratė pelenus į stalo kampą ir, žiūrėdamas, kaip asloje gęsta kibirkštis iš pypkės, tarė: - Maišą duosiu. Tik aš maniau: pasiimk dabar, kiek pake­ li be vargo, - likučius atvešiu antrą švenčių dieną. - Būsit mieste? 219

-Jei sakau!.. - Gerai, gerai! Ir marškinius paliksiu, - reikia daugiau maisto... - Taip! - pritarė Naigūnas, linguodamas galva. Sutemos rinkosi į trobą, tokios skystos ir šėmos žvaigždė­ tų vakarų sutemos. Ant lovos, prie lango, driekėsi geltonas mėnesienos keturkampis. Iš tvarto grįžo Jonienė, milžusi karvę. - Šiandien su darbais sugaišau, - ji skundės ir įžiebė skalą, kurią dantyse laikė medinis diedas. Ji buvo liesa ir pageltusi moteriškė, su aukšta kakta. Vos padėjo kibirą, kai ją užpuolė kosulys. Ji kosėjo uždusdama, įtraukus vidurius ir rankomis krūtinę suspaudus. Akyse jai sužvilgo ašaros. - Kad būtų medaus, - pasigaikščiodama ji kalbėjo, - išsivirčiau... išsivirčiau su liepžiedžiais... Tada man praeina... Atbula rankovės puse, kaip vaikai daro, ji nubraukė aša­ ras ir košė pieną, kurio burbulai pūtės ir sproginėję puo­ dynėje. - Mūs bitukes vokiečiai sudegino, - tarė ji po valandėlės. - Buvo penki aviliai, o spiečiai tokie stiprūs... - Žinai ką, Liudvika, - prabilo vyras, - užsuksiu pas dėdę, jis turės medaus. - Taip vėlai? - tarė ji, nužnybdama žariją nuo skalos. - Palydėsiu štai Matą. - Ar jau išeina? - Taigi. Po vakarienės, į kurią grįžo išraudę vaikai, rogutėmis lei­ 220

dęsi nuo upės šlaito, abu vyrai iškeliavo. Buvo vaiski mė­ nesienos naktis. Kaimynijoj gūdžiai kaukė šuva. Žvaigž­ dės aukštai buvo stambios ir drebėjo kaip benukrentą ra­ sos lašai. Matas žengė atlašus. Šiame žiemos pusiautamsy jo įkritu­ sios akys, žandų įdubimai priminė juodas dėmes. Su pjūklu ir kirviu po ranka, su krepšiu ant strėnų, jis keliavo aukštas, įsižiūrėjęs į laukų platybes, į tas sniego lygumas, kurios to­ lumoj niūriu ruožu susibėga su dangum. Naigūnas, kuris nešė jam duonos kepalą, tarė: - O aš dar galvojau, kad nesiskubinsi namo. Pačioj darbymetėj... Jis ėjo palinkęs į priešakį, ilgomis, nukarusiomis ranko­ mis, ir kalbėdamas vis kreipė savo didelį veidą į Matą, tar­ tum norėtų kiaurai žmogų perprasti. - Užteks jau... - atsakė tasai. - Taip, taip... Ir aš pamanau: sunku jiems ten mieste... - Kur čia bus lengva... Mateika norėjo dar ką tarti, bet jam dabar buvo ir grau­ du, ir malonu: jam rodės, kad Jonas užsiminė apie jo šeimą apie tą mažytį Stasiuką, tokiomis didelėmis akimis nubalu­ siam veide, ir apie žmoną, ir apie Bronę... - Ne iš gero juk ėjau, - pasakė jis Naigūnui, kuris žvelgė į jį ramiai ir stengdamasis suprasti. - Prieš karą gyvenau tegu nepuikiai, bet dėl kąsnio neturėjau vargo. Nūn ėmė iš visų pusių veržti: nei kuro, nei duonos, nei darbo. Gal būtume dar kentėję. Bet vaikai... Staselis. Jis toks mažas, o gudrumą savo turi. 221

- Vaiko neapgausi. - Taigi... Vieną dieną kaip ten buvo, kad aš krutinu lūpas, lyg kramtyčiau ką nors. Berniukas atkiūtino prieš mane, žiū­ rėjo, žiūrėjo: „Tėti, ką valgai?“ - paklausė jis. O man jo žodžiai - lyg peiliu... Ir iškeliavau į girias. Na, bus geriau dabar. Ir keli variokai skamba kišenėj. Ėjo tylėdami, kol Naigūnas prabilo: - O čia jau skirsimės... - Dar geras kelio galas prieš akis. Aplinkui pelkės - tokia alkūnė! - Kam tas šuolis į šalį - keliauk tiesiai. - Kad įgarmėčiau kur į properšą! - Pasisaugosi. Vasarą taip, šių liūnų neišbrisi. Tada čia tik žalčiai šliaužioja. Gyvatės vaikus perisi. O žiemą numina žmonės taką. - Nežinojau. - Parodysiu, ir žinosi. Galiu pavedėti valandžiukę. - Tik ar ne per vėlu bus pas dėdę... Naigūnas juokėsi: - Pas dėdę per vėlu! - Žmogau, ten - kaip vienuolyne! Jie kažin kolei vakaruoja, ligi atkalba rožančių, ligi atgieda apie Adomą ir Ievą. Senis net gyvenimus šventųjų skaito. - Senoviški žmonės... - Senoviški, senoviški. - Kaip tie medžiai, kuriuos svetimi kerta. Matas staiga nutilo: jis nebuvo pratęs tokiais žodžiais kalbėti. Ūkininkas liūdnai jam pritarė: 222

- Skurdu žiūrėti, kaip jie naikina... O štai ir takelis. Retas kas juo vaikšto, bet jei įsižiūrėsi gerai - ir pėdas rasi. Jų ir laikykis. Nukrypęs į šalį, pateksi į kokią akį ir... Žinai, per­ nai metais čia trys vokiečiai priburbėjo... Eik rankos tiesu­ mu, o mėnesienoj pėdsakus lengvai atseksi. - Kad tik nesutemtų: lyg ir niaukiasi iš vakarų. - Ne, - pasižiūrėjęs sprendė Naigūnas. - Ten skystas de­ besys, tik kol žemai, atrodo juodas ir sunkus. Iš tikrųjų - tik marška. Aptrauks mėnulį, nubirs kelios snaigės... O dabar sudie! - Pasilikit sveikučiai... Ačiū jums... - Ką čia! Keliauki su Dievu. Kai Mateika nusisuko ir kiek paėjėjo, ūmai išgirdo balsą už savęs: atsigręžęs pamatė ūkininką, stūksantį sniege, lyg ir padidėjusį nuo nykaus ir išblėsusio žiemos naktų šviesu­ mo. Dūlavo jis ten kažkaip šiurpiai ir nežemiškai, o jo bal­ sas sklido toli, lyg būtų sakomas sušalusiam ir išmirusiam pasauliui. - Dar būčiau užmiršęs, - jis šaukė, - jie anoj pusėj turi sandėlius ir laiko sargybą. Pasisaugok: žmogaus jie nesigai­ li. Keliauki sveikas! Ir juodu išsiskyrė. Vėlu dar nebuvo. Mateika galvojo, kad miestelį pasieks gerokai prieš vidunaktį. Tiesiai juk ir kelias kokia valanda trumpesnis. Taip, Staselis jau miegos. Žmo­ na kartais gula negreit. Gali ją rasti adant ar lopant. Tada ir Bronė zys aplink motiną it širšė. Ne, tos mergaitės pervirš jis nemylėjo: tokia draska, susipeša su vaikais. Parbėga kar­ tais visa murzina ir purvais apsitaškius. O Staselis! Meilus 223

kaip ėriukas. Na, aš jam nupirksiu naujas kelnaites. Ir val­ gyti bus tau ko. O, ir kepalas, net ranką sveria... Aplinkui buvo lyguma, toli ten atsirėmusi į juodą girių ruožą ir į gilų dangų, kur stambios žvaigždės drebėjo. Nie­ ko čia neaugo, vien tik samanų kupstai po balta pluta. Kur ne kur stiebėsi nušiuręs lendrių ir švendrų kuokštelis, ne­ spėjęs nugriūti į liūną ir likęs speigams ir šiaurės vėjams. Vietomis styrojo trumpi ir stambūs stagarai, apsisagstę ledi­ niais spygliais, kurie užgauti trupėjo ant žemės. Ir akių tie­ sumu buvo įmintos pėdos - vienur giliau ir su apšalusiais kraštais, kitur lengvos ir vos įžiūrimos. Pačiame pelkių vidury jis rado beržą, žemą ir skursnų, nežinia kieno galybės čia atneštą, įdiegtą ir augintą. Matei­ ka atsikvėpė ties medžiu, čiupinėjo sustirusias beržo šakas ir glostė žievę. Juoda debesų siena jau buvo pakilusi ir stūmėsi prie mėnu­ lio, šalto ir bailaus tose erdvėse. Debesio viršūnė buvo išsitar­ šiusi, ir štai vienas skystas jo pluoštas perbėgo per mėnulį. - Dar greit netems, - garsiai pasakė Mateika išsijudindamas. Ir vėl sustojo. Klausėsi savo balso. Jam atrodė, lyg tuos žodžius būtų taręs kas visai svetimas ir nežinomas - taip keistai jie atliepė tarp šių sniego ir dangaus platybių, ir to­ kie nereikalingi jie buvo prieš visą šį nebylų pasaulį. Ir kaip tik šiuo metu prieš save Mateika pastebėjo juodulį. Ženg­ damas jis svarstė: gal tai medis, gal kuolas koks įbestas ar tirštesnė dėmė debesyje. Juodulys ryškėjo - gal tikrai ten koks žvėrelis bėga ar žmogus eina. Kad tik nebūtų sargybi­ nis! Bet ne! Iš lėto keliavo moteriškė. Kai ji prisiartino ir 224

pagarbino Dievą, Matas regėjo prieš save senutę, amžiaus prilenktą prie žemės. Rankoj laikė ji lazdą, lygią su savim. Apsigaubusi didele skara, užtraukta ant kaktos, ji nešėsi ro­ žančių ir meldėsi kelyje. Situose liūnuose Mateiką ji susiti­ ko ramiai, lyg savo žmogų ar seną bičiulį. - Kur, senutėle, taip vėlai? - tarė jis. - Namo, vaikeli. O Dievuliui niekados nėra vėlu. Tai sakydama, ji kėlė nulinkusią galvą ir žvelgė Mateikai tiesiai į akis. Jis nesuvokė, kaip atsakyti. Tada moteriškė vėl prabilo ramiu ir geru balsu. - Iš miestelio grįžtu. - Ilgai užtrukot. - Dukrelę laidojau. Izabelė buvo ji vardu. Dievuliui nieka­ dos ne vėlu; dukterį pasiėmė, o motiną, sako Jis, paskui rasiu. Matui buvo graudu prieš tą jos tiesų žvilgsnį ir švelnius ramybės žodžius. - Tu, tu... jūs... - jis murmėjo. Ji atrodė jam tokia didelė ir galinga su tąja į sniegą tvirtai įsmeigta kaip kokio vyskupo lazda. - Gyvenu ten prie girios, - aiškino ji. - Miestelyje nelikau pas žentą - koks jis man dabar žentas!.. O pats į kur? - Irgi namo. Į miestą. - Valandą eisi. Pasiskubink iš pelkių: apsiniauks. Tamsy dar pataikysi į eketę: jų čia daug... Ir tos sargybos dar! Vaikš­ čioja tarp gluosnio ir sandėlių. Sako, juose esą ginklų, para­ ko... Nežinau tikrai. Bet kam taip labai žiūrėtų, jei nebūtų... Nuo tada, kai dvare generolai gyveno... - Sako, štabas koks buvęs. 225

- Aš nieko nesuprantu, vaikeli. Gal ir štabas... Bet sargy­ biniai kaip tie maži šunyčiai: tai kanda, tai aplinkui glausto­ si. Kartais paso nori: be paso dabar nė kojos per slenkstį nekelk. Ėjo pernai čia mūsų kaimynas. Stok! Duok pasą! Neturi. Suėmė, žinotum. Ir šiandien žmogus dar negrįžo išvežė kitur. - Bjaurybės! - O antrą adventų sekmadienį keliavo čia Dermino Julius į rarotas. Liepė stoti, o anam galva ir susimaišė: kad pasileis bėgti. Ir nušovė... Tokioj jaunystėj... Ji lukterėjo, ar Matas jai nepritars kokiu žodžiu. Bet jis niūrus tylėjo. - O tarpais jie nieko, - prabilo ji. - Matyt, ar žmogus nelygu, ar sandėliuose mažiau ko būna... Nors ir šiandien: ėmiau ir susitikau sargybinį. Žemas toks, šinelis platus, skver­ nai nukarę; šypsosi jis kaip koks vaikas - ir toks nesuaugęs dar atrodo. Sakė man kažką, nusijuokė ir numojo ranka eik savo keliu. Staiga Mateika tarė: - O jeigu mane bandytų suimti kaip tą jūsų kaimyną, nesiduočiau. Ką be manęs pradėtų mažieji namie... - Vaikų turi... - Aš be jų negaliu. Nesulaikys manęs... - Ką gi, sūnau, iš tolo pasaugok, kada kareivis nuo gluos­ nio grįš prie sandėlių - jis į dešinę, tu - į kairę; ir nepastebės tavęs. Gal ir taip nieko nedarytų. Kartais net pašneka su žmogum... Ji nutilo. Mąstė kažką. 226

- Gal pas Dievą jai geriau, - ji pasakė. - Ir visiems bus taip, kaip ten Viešpats į savo knygas parašė... Sudie, sūneli: per ilgai šiandien gaištu... žemelėje gaištu... sudie! - Sudie. Baksnodama lazda, ji gūrino takeliu ir kalbėjo poterius. Mateika stovėjo, kol ją apglobė sutemos ir vis tirštesnės snai­ gės. Tada jis greit nusisuko ir keliavo skubiai, apie nieką nemąstydamas. Tik jam akyse vis šmėkšojo ilga jos lazda, jis vis prisiminė ramų senės veidą ir gailią jos kalbą. Moteriškė strigo jam galvon, strigo prieš jo valią ir kažkaip nykiai at­ liepė jo sieloje. Ir gūdžiai pritarė jo sielai smarkėjantis vėjas tuose tyruliuose. - Duktė numirė, duktė numirė! - jis kartojo. - Džiaugsis Staselis, kai grįšiu. Mano vaikas! Duktė... duktė... Ir tas vai­ kinas - nušauti! Ginčydamasis su savim, nė nepajuto, kaip jis baigė pelkių taką. Iš tolo buvo matyti ir sodybos, ir dvaras, ir giria, ties kuria barkšojo aukšti sandėliai, iš lentų sukalti. Sargyba? Ne, jos čia nėra. Skubėdamas jis truputį apilso. Pasiekęs gluosnį, sustojo. Augo tas gluosnis tvirtos žemės liežuvyje, įlindusiame toli į liūną, ir buvo senas ir be šakų, tik ilgus išleidęs ūgius, kurie vainiku buvo sužėlę viršuje ir dabar sty­ rojo sušalę. Girioje stūgavo vilkai. Kiemuose bailiai jiems atliepė šunes. Matas prisišliejo prie medžio. Oras buvo šaltas, toks gai­ vus ir sveikas gerklei. Mateika užsiėjo iš kitos gluosnio pu­ sės ir išvydo lyg išplėštus vidurius juodą kiaurymę nuo šak­ nų ligi šakų. 227

Jis tarė sau: - Čia įlindus ir užsirūkyti galima - niekas nepastebės. Ir kėlė koją į tą drevę. Atkišo ranką. Susyk atšoko, palytė­ jęs kažką šiltą, lyg veidą. Iš medžio riktelėjo. Ten būta sar­ gybinio. Jisai didelėmis akimis žiūrėjo, lyg nežinotų, ką da­ ryti, ir čiuptelėjo už diržo, permesto per petį. „Šaus!“ - suūžė Matui galvoje. Stvėrė jis kareivį, trenkė ant sniego ir griebė už gerklės. Tačiau anas grūdo jam keliu į vidurius, ištraukė rankas iš glėbio ir apsikabino. Mateika jį murdė į sniegą, o sargybinis nepasidavė, persisvėrė ant šo­ no ir koja užkliudė kupstą. Pasispyrė, ir abu kūliais apsiver­ tė. Taip jie ritosi, balti kaip du sniego kamuoliai, pridusę ir tylūs. Ilgi drabužiai sukosi jiems aplink kojas. Matas buvo be kepurės, susivėlusiais plaukais, o sargybinio šalmas tarkšteldavo, pataikęs į sušalusį grumstą ar kyšantį akmenį. Tam­ soje tik jų akys žvilgėjo, tik jautė vienas antro šniokštimą ir kvapą, veidas į veidą, tokį karštą ir stiprų kvapą, lyg juodu vienas antrą gaivintų. Grūmėsi nebylūs, tik unkštė kaip du susirieję žvėrys; grūmėsi naktyje, tyruliuose ir sniege kaip du priešai, kurie po ilgų metų laukimo susikovė kerštui ir mirčiai. Nuo tako nuslydo į pelkę. Nė vienas neilso, nė vie­ nas nepasidavė ir nė vienas nejautė, kaip sniego pluta ėmė eižėti ir linkti: lūžo juodu ir nugarmėjo po ledu. Mateika vandeny plėšė kareivio rankas nuo savęs. Bet sar­ gybinis laikė jį tvirtai, prisispaudęs kaip sūnus prie tėvo, ir gramzdino abu gilyn ir gilyn, kol paskutinis burbulas mušė jiems iš gerklės.

228

ROGĖS

Šita istorija įvyko anais giedriais laikais, kada žmogui nerei­ kėjo bėgti septyniasdešimt mylių pasižiūrėti meškino ar el­ nio. Lokiai patys atvėžliodavo į sodžius, išvartydavo avilius ir grįždavo į savo laužus meduotais snukiais ir linksmi lyg kokie girtuokliai. Čia betgi kalbėsime ne apie stirnas, teter­ vinus ar meškas, o apie auksinės sielos Medininkų vyskupą Kristupą ir apie jo roges. Visas atsitikimas, violetine stula suveržtas, trūni surašytas Gaurės parapijoj, klebonijos aukšte. Pro vyskupą Kristupą buvo jau prakūprinę daug žilų me­ tų ir sugulę į dulkėtus savo grabus. Ir jis pats nebuvo toks eiklus kaip seniau. Per pamokslus apie pagoniškų stabų men­ kystę ir tikrojo Dievo šlovę gerklė jam vis dažniau užsikirs­ davo. Kaip obelis po žieduoto pavasario ir brandžios vasa­ ros leidžia ant savo šakelių susikloti snaigėms ir užsnūsta tyliam miege, taip ir jis nutarė pailsėti po ilgų darbo metų. Vyskupystę atidavė įpėdiniui, o pats, šarmotas nuo amžiaus ir sulinkęs nuo gerų darbų, nuvažiavo į vienuolyną, kur visi linksminosi, sulaukę tokios garbės. Džiaugėsi viršininkas, džiaugėsi broliukai - visi jie džiaugėsi: ir vartininkas, ir kal­ vis, kuris tą vakarą taip smogė kūju, kad lūžo kotas, o ki­ birkštys ištryško už pusės mylios. Anoji senė ragana, kuri būrė iš žolių, iš vėjb ir žvaigždžių ir buvo dešiniąja akim žliba, plepėjo, esą apakusi kaip tik nuo tų broliuko žiežirbų. 229

Vieną vakarą, kai į klevo viršūnę sutūpė būrys kuosų ir atstatė savo gūžius prieš vėją, kai už alyvų trililiavo paten­ kintas broliuko dailidės balsas, sode vaikščiojo vienuolyno viršininkas. Jis žiūrėjo ne tiek į savo brevijorių, kiek į dunk­ sančias girias ir žioruojantį saulėleidį, nors nebuvo dar tiek sutemę, kad neįskaitytum raidžių. Jis mąstė, ką čia padova­ nojus vyskupui, kuris buvo kuklus lyg pienė šalia kelio ir net neparagavo ano saulėto vyno, kurio buvo atsiuntę kar­ tūzai iš Prancūzijos. Per mūrinę tvorą, kuri Viešpaties tar­ nus gynė nuo pasaulio, jisai toli, baltose lygumose, išvydo juodą kuokštą, kuris štai krustelėjo ir per sniegus brido ar­ tyn: per pusnis klampojo ten senelis vyskupas. Jis buvo iš­ ėjęs į šerkšnu apibertas girias pasiklausyti Dievo tarp tų kup­ lių liepų ir lieknų pušų. Dabar jis grįžo žilas nuo metų ir paraudęs nuo žiemių vėjo. Pasikėlęs sutaną, apšilęs, jis pūš­ kavo be kelio, per arimus ir pievas. Viršininkas, atsirėmęs į obelį, nuo kurios krustelėjus biro sniego žvaigždelės, matė, kaip vyskupas porą sykių suklupo ir skurdžiai kėlėsi, o į kalvelę ties tvora jis beveik rėpliojo, nes takas čia buvo nuslidinėtas čiuožusių broliukų. Nedrąsiai sugirgždino senelis Kristupas sodo vartus ir, įėjęs į taką tarp erškėčių, purtė sniegą nuo sutanos. Viršininkas jam tarė: - Vyskupe, nuvargsite... Anas jam atsakė: - Miške, rodos, girdi patį Dievą šalia savęs tyliai ir galingai alsuojant. Vienišam genio kalenime jauti kažką stebuklingo ir jaukaus. Ir daviau sau žodį kasdien nukiūtint į girias. 230

- Tokiam amžiuj! - Mielas tėve! Ar nėra Šventam Rašte pasakyta: „Kalnai šokinėjo kaip avinai ir kauburiai kaip avinėliai“. Taigi, brangusai, Aukščiausiojo galybė ir man suteiks dar tiek jėgų, kad galėsiu bėgioti ir šokinėti kaip tie pranašo ėriukai. - Taip, - tarė viršininkas žvelgdamas į danguj prasikalan­ čias žvaigždes. - Viešpats padarė su mumis didžių dalykų: pasidarėme linksmi. - Tėve, linksmam būti yra sunkiausia. Džiaugsmą reikia pirkti didele šventumo, aukojimosi ir meilės kaina. Juodu žengė grikšinčiu sniegu į vienuolyną. Broliukas kal­ vėj daužė geležį ir giedojo. Medyje kiauktelėjo apsisapna­ vus kuosa ir vėl nutilo. Susyk viršininkas tarė sau garsiai: -Jau! Ir iš džiaugsmo jis net suplojo delnu į brevijorių. - Kas? - nustebo senelis Kristupas. - Nė pats nežinau. Kartais mus pradžiugina kokia nors mintis taip staiga, kad jos net nespėji sugauti. Taip ir man dabar atsitiko. O tačiau jis žinojo, dėl ko šūktelėjo aną žiemos vakarą sode. Ji lyg kokia šviesa nuplieskė: vyskupui reikia rogių! Tik pagalvokit! Padarys vienarkles roges, su stirnų kailiu­ ku ant kojų, su varpelio tintėjimu žiemos miškuose. Taip, važnyčios patsai vyskupas. Jis sėdės atsilošęs, retkarčiais bo­ tagu mostels arkliui, kuris karpys ausimis ir prunkš, įrietęs kaklą. Žmonės iš pirkių eis į kelią, maži vaikučiai rodys į senelį ir kuždėsis: „Vyskupas, vyskupas!“ O jisai prisiartins 231

prie jų, laimins ir šnekėsis su jais, vyžotais baudžiauninkais. Ir kai išdrįsęs kuris jų prieis prie rogių, apčiupinės jas nuo pavažų ligi ienų, Dievo tarnas jiems sakys: - Tai vienuolyno dovana. „Broliukui dailidei rytoj liepsiu imtis darbo“, pamąstė sau viršininkas, vyskupui nieko neužsimindamas. Rytojaus dieną į vienuolyną užsuko grafas Tarvydas su de­ šimtine: maišais kviečių, gyvu jaučiu, tokiu narsiu, kad jį varė penki bernai, ir lokio kailiu, sumedžiotu rudenį Čiuplynės trakuose. Kitą dieną, keliaudamas į Medininkus, vie­ nuolyne sustojo Vilniaus vyskupo sekretorius Ksaveras, links­ mas ir galingas kunigas. Jis ne tiek meldėsi ir Dievą garbi­ no, kiek pilstė midų ir krimto zuikieną ir vis pasakojo apie didžiojo kunigaikščio medžioklę, kurioj buvo nušauta eibė stirnų, šernų ir lapių - kas čia visus juos ir suskaitys! Paskui, baigiantis savaitei, apie Skuodą pasirodė maras. Vienuoliai ištisas dienas ir naktis meldėsi ir pasninkavo. Pats viršinin­ kas važinėjo po parapijas ir sakė pamokslus apie žmonių nuodėmes ir Viešpaties rūstybę, graudino savo klausytojus amžinomis kančiomis ir liepė jiems taisytis: sunaikinti sta­ bus ir iš savo tarpo išmesti raganas bei kerėtojus; gal tada Dievas kylančią rykštę nukreips pro šalį. Kai viršininkas grįžo ir vėl atsiminė roges, artinosi Užga­ vėnės. Jis broliui dailidei liepė šokti prie darbo. Ir štai nuo ryto ligi vakaro broliukas dailidė tašė, obliavo, kalinėjo ir giedojo vis skardžiau ir skardžiau. Juo tolyn jis dirbo, juo nuostabesnių dalykų jo galvoj kilo. Ne, tai nebus kokios gramozdiškos šlajos, kurias tempia sulysęs ašvienis. 232

Jo rogės žvilgės kaip provincijolo tabokinė, ir jose bus pilna visokių paveikslėlių. Vienam šone jis išdegino Lietuvos kara­ laitį šv. Kazimierą su lelija rankoj, antroj pusėj - gauruotą lokį su medžiotoju ir trimis skalikais. Priešaky rogių tekėjo saulė su tiekos spindulių - akys raibo į juos pasižiūrėjus! Ne­ manykit, kad pavažos buvo pamirštos. Ne! Jose čiulbėjo da­ giliai su sniegenomis ir skraidė šarkos. Jose tupėjo smulkios voveraitės su riešutu pirmagalinėse kojytėse ir nardė ūdros, ieškodamos grobio. Ir atrodė, kad rogėms nė žirgo nereikės: pakels jas į orą visi tie lokiai ir elniai, nuneš jas startos ir varnėnai, nuneš į patį dangų kaip pranašą Eliją anais laikais. Atėjo ir pusiaugavėnis. - Greičiau, broliuk, greičiau! - sakė viršininkas, beveik diena iš dienos užsukdamas pasižiūrėti. - Greičiau, broliuk! - jam kalbėjo vienuoliai. - Greičiau, greičiau! - ragino jį ir virėjas, kai temstant rėtyje atnešdavo virtų pupų jam vakarienės. Net ir varnos, sutūpusios obelų viršūnėse, kraipė galvas ir kvarksėjo: - Greičiau, greičiau-čiau! Broliukas dailidė iš tikrųjų jau slinko prie galo. Tik jam reikėjo užpakalyje rogių nupiešti žuvį, krikščionybės ženk­ lą, o tai bus ne kas kita kaip didžuvė, su dvišaka uodega ir su švirkščiančiu vandeniu iš galvos. Išaušo diena, pilna mėlyno dangaus, kai medžiai nerimo, beatžengiant pavasariui. Vanduo gurgėjo upeliukuose, o žvirbliai krūmuose mušdamiesi rėkė. Ir kaip tik tą dieną rogės buvo ištrauktos iš pašiūrės ir nuvilktos į kalvę. 233

- Oplia! - tarė broliukas kalvis ir taip žiebė kūju, kad aplink stovėjusieji užsikimšo ausis. Dirbo kalvis ištisą dieną ir naktį. Jis daužė raudoną geležį, lankstė ją ir giedojo vis garsiau ir garsiau. Kai, saulei tekant, viršininkas atėjo pas jį ir ketino priminti, kad nors valandė­ lę migteltų, didžiai nustebo, išgirdęs broliuką šaukiant ne apie Dievo garbę ir dangaus angelus, o apie lydekėlę, marių žuvelę, ir apie mergelę aukštam tėvo dvare. - Vaikeli, gailėkis už nuodėmes! - įspėjo viršininkas jį. Kas per dainos čia, kur tik Aukščiausiojo vardas gali skardėti! Broliukas nusišluostė prakaitą nuo kaktos ir, pasirėmęs ant kūjo, žiūrėjo nuoširdžiu žvilgsniu, tarsi nieko nesupras­ damas. - Na, sakyk: greit žadi apkaustyti? - Rytoj. Ir kalvis valandėlę snustelėjo čia pat, ant narų. Paskui vėl skambėjo geležis, švilpė dumplės, o sutemus kibirkštys pro kaminą virto kamuoliais lyg bitės iš avilio. Ir kai auštant broliukas baigė kaustęs, pats negalėjo atskirti, kur čia žari­ jos, kur geležis ir kur medis. Jis kaip matai užmigo, vos pa­ siekęs narus. Jis gulėjo nei lokys irštvoj, ir jo žiemos miegas būtų buvęs labai ilgas, bet iš kalvės jį ištraukė vienuoliai, kurie, sukilę ankstyvųjų mišių, sode išvydo gaisrą ir išgelbė­ jo žmogų, bet rogės taip ir žuvo ugnyje. Labiausiai jų gailėjosi broliukas dailidė. Jam tiesiog aša­ ros liejosi per skruostus. Tai kas, jei šiemet nebūtų regėjęs važinėjantis jomis! Kalvos pernakt nutirpo, ir eglės atrodė tokios tamsiai žalios, kad net kvapą gniaužė, į jas pažvelgus. 234

Pavasaris! Bet kas būtų buvę per kitas Kalėdas! Koks skridi­ mas laukais rogėse! Vyskupas Kristupas, auksinės sielos vyras, apie roges ir jas ištikusią nelaimę nieko taip ir nesužinojo: prieš kelias dienas vaikščiodamas jis nusišaldė, o ta pačią naktį, kada gaisras kilo, gera jo dvasia pasibeldė į dangų ir ten buvo su dideliu rykavimu priimta, giedant angelams ir šlovinant Vieš­ patį patriarchams.

235

TAVO VEIDO ŠVIESA

Kai Teresė pakėlė galvą nuo lovos, pirkioje buvo tamsu. Vėjas šniokštė ąžuolo lapuose prie pat stogo. Nejaukiai girgždėjo svirtis kieme ir mūkė šėmoji karvė: jos balsas greit duso vėtroje. O čia gaivi ir linksma ugnis spragsėjo. Žarija nubi­ ro pro pūsterj, nuriedėjo pelenais žemyn ir žioravo asloje. Moteris žiūrėjo į kibirkštį ir atsiminė, kaip ją į patalą pagul­ dė aštrūs diegliai ir didelis nusilpimas, nuo kurio akys te­ mo. Ji dar gyva! Ir rodėsi, kad vilnų kuodas ant verpstės, užraugtos duonos kubilaitis kertėje yra jai kažkas tolima ir nauja, lyg vaikystėje regėti daiktai. Nuleido ji kojas ant grindų. Trepsėdama nuėjo pas židinį. Galva svaigo. Krūtinėje buvo tuščia ir sunku. Puodas šnypš­ tė, pūkštė ir kunkuliuodamas kilnojo dangtį, kuris tyliai tartėjo. Sukiodamosi aplink ugnį, senelė žarstė į krūvą skiedras, kurios vis raitėsi ir sklaistėsi į šalis. Ramu čia buvo, nors vėjas ūžė ir šiurpino stogą, toks galingas, lyg norėtų jis perplėšti žemės plutą, o sunkius debesis blaškyti it kokias skaras. Močiutė sąšlavas sumetė į liepsnas. Apšilo ji dabar ir buvo patenkinta kaip žmogus, atlikęs naudingą darbą. Prikyšte nušluostė stalą ir žvelgė į palergonijas. - Na! - tarė ji garsiai. Pakrapštė kietą, susprogusią žemę vazone ir purtė galvą: 236

- Jos tikrai išdžius. Kai ji grįžo su puodeliu vandens prie gėlių, kieme sugirg­ sėjo žąsys. Priemenėj trepsėjo ir daužė klumpes j slenkstį. - Gal Vincas, - mąstė moteris. Vanduo šliuksėdamas bėgo iš puodelio, slėpėsi grioveliuo­ se, sproginėjo palšais burbuliukais. Taip, Vinco ji išsiilgo. Jau savaitė jo nėra namie. O, tos girios, girios! Ir tik jis su­ pranta ją, gina nuo dukters žodžių. Durys graudžiai cypė. Teresė iš lėto, šypsodamasi gręžė galvą ir atsisukus vos nespigtelėjo. Ji užkliudė vazoną puo­ deliu, kuris krito ant aslos ir sudužo. Aukšta ir laiba, nieko nesakydama, stovėjo ten duktė. Ji klestėsi skarą. Jos plaukai smuko ant smilkinių. Ji buvo pik­ ta. Dieve tu mano! Ji visados pikta ir kieta! Ir kodėl tu ma­ nęs nekenti, tu mano išnešiotoji! Agnė stovėjo ten ir žodžio nesakė. Senoji išsigandus priklaupė prie šukių. Akys jai raibo. Grabinėjo drebančiais pirštais, žarstė skeveldras ir nieko negalėjo sučiupti. Ji įtraukė sprandą, lyg bijodama, kad nemuštų. Agnė vis ten stovėjo. - Vysta, - prabilo Teresė. - Be tavęs, mama, tvarkos čia nebus! Ne sykį sakiau. - Agnele! - Agnele, Agnele! Kirmytum verčiau lovoj. Močiutė, klūpodama ir susikūprinusi, pakėlė akis į dukterį. - Ko tu manęs taip nekenti, dukrele? - tarė ji. 237

Ir atsisėdo ant kulnų ir rankogaliu braukė ašarą iš veido raukšlių. - Ko čia nekęsti, - šiurkščiai kalbėjo Agnė, - bet painiotis po kojų nesipainiok. - Neilgai aš čia būsiu. - Niekas tavęs, mama, nė nelaiko. Teresė, įsikabinus į stalą, atsikėlė silpna ir išvargusi. Pavy­ di jai pastogės! Ir dūsaudama, tokia menka ir mažytė, ji nuėjo ir atsisėdo priemenėj tarp statinių. Buvo ten šalta. Vėjas dras­ kėsi dar rūstesnis. Jis šniokštė pilnas jėgos ir ėjo nuo žemės galo ligi galo. Taip, grįš Vincas, ras čia ją. Pasiskųs jam, taip, ji pasiskųs. Užtars ją. Pabars tikrą jos dukrą. Ant aukšto, brazdėdamos ir cypdamos, nubėgo žiurkės. Į trobą sugriu­ vo vaikai, trys berniukai. Jie jos nepastebėjo. Bet pirkioje, valandėlę paklegėję, ėmė klausinėti: - Kur močiutė? - Ar ji kur išėjo? - atsiliepė Agnės balsas. - Aha! Ir, pravėrusi duris, ji kalbėjo aštriai, pajuokdama: - Tau ilgai reikės čia tursoti, kol Vinco sulauksi. Teresė nieko neatsakė. Tada vėl prabilo duktė: - Na, ar tu čia? Ko tyli! Nesulaukus atsakymo, ji brūkštelėjo degtuką. Silpna švie­ sa plazdėjo ant statinių, ant storų sijų lubose su juoda skyle į aukštą. Išblyškusi, klaikiomis akimis prieš save žiūrėdama, senelė vis labiau gūžėsi, lyg norėdama visai išnykti. Liepsna kilstelėjo, sužibo skaisčiai ir užgeso. 238

Iš tamsos kalbėjo aštrus balsas: - Sėdėk, jei patinka. Bet žinok: Vincas nei šiandien, nei rytoj negrįš. Davė man per Stakniškių Praną žinią, kad dar turi baigti Didžiagirės biržėse, o paskui turės matuoti me­ džius Šikšninės miškely. Matai! Ir ji užtrenkė duris. Pirkioj vaikai tylėjo. Gerą dar valandą kiūtojo ten senelė, paskui tarė sau: „Didžiagirė...“ Pakilusi nuėjo į kambarį, išsitraukė iš kertės gumbuotą lazdą ir apsi­ gaubė skara. Tamsoje mažieji žvelgė į ją, bijodami žodį prakuždėti. Nuo slenksčio atsigręžė ji ir tarė: - Sudie, vaikučiai. Niekas jai neatsakė, tik Juozukas ėmė verkti. Lauke buvo šviesiau. Vakaruose, toli ten prie slėnio kraš­ to, buvo praplyšęs juodas debesys: dangus pro jį žioravo ir raudonavo taip liūdnai ir graudžiai. Per kiemą lėkė du var­ nai prieš vėją. Skrido juodu įstriži, čia pasikeldami į viršų, čia vėl siūbuodami žemyn ir krankdami. Tarpais vėtra blokš­ davo juos atgal, ir juodu yrėsi lėtai, atkakliai, lyg žmogus vandeny. Valandėlę senelė glūdėjo ties sąspara, bijodama įeiti į vė­ ją. Paskui ji, ramsčiuodamasi lazda, prakėlė vartus. Duslus smūgis bloškė jai į krūtinę. Ji vos nepašlijo aukštininka. Atsta­ čiusi priešais save galvą, pamažėle nusileido nuo šlaito. Apa­ čioje juodavo upė. Dabar ji buvo plati, išsiliejus į lankas. Kaime jau degė žiburių. Antys lipo į krantą. Jos krypavo į šalis, šnekučiavosi ir atrodė lyg sugėdintos, kad taip vėlai grįžta. Praeidamos pro senelę, jos klegėjo, traukė kaklus ir snapais lingavo žemyn. „Didžiagirė, Didžiagirė“, - kartojo 239

moteris. Miško prieš save ji nematė. Jisai buvo juodas, iš­ vien susimaišęs su debesimis. Tik iš tolybėj spingsinčio ži­ burio ji numanė, kur turėtų boluoti beržynas. Ant kelio telk­ šojo balos, drumstos ir nešvarios lyg purvinos paklodės. Dumblas tryško jai iš po klumpių. Kad neįstotų į provėžą ar duobę, jinai, įsmeigusi akis į kelią, lazda grabinėjo taką prie­ šais save. Taip daro neregiai, kai jie vieni eina. Tenai vėl sužibo langai. Ir ji mąstė apie žmones, kurie dabar sėdi pirkiose. Jie val­ go vakarienę. Vaikai krykščia, o lauke vėjas švilpia pro są­ sparas. Ir šunes guli savo būdose, snukius tarp letenų įkišę. Visi jie turi savo namus. Ir žvirbliai čiauškasi ir minga palė­ pėse. Sustojusi ir susirietusi, ji kosėjo pridusdama, kosėjo su tokiu baisiu atsižviegimu kaip kokliušu susirgę kūdikiai. Priepuoliui nusilpus, ji šluostėsi akis. Ir žiūrėjo stebėdama­ si. Tamsa vienam daikte buvo tirštesnė. Ne, ten kažko būta. Baimingai apsidairė, lyg klaustųsi: kur aš dabar esu? Ji no­ rėjo išvysti ką nors pažįstama: ar medį, ar kryžių, ar bent žemės klodą po kojomis. Ji nerado nieko artimo. O juk aš čia gimiau ir augau. Aštuoniasdešimt metų. Ir dabar... Ji papurtė galvą ir jautėsi kaip paklydusi, lyg tyrlauky. Jai pasivaideno, tarsi visur aplinkui nieko nebūtų: eik į šiaurę, eik į pietus, ir nerasi nei vieno laužo, ir nesutiksi nei vieno gyvulio, nei žmogaus. Išskyrus tą, kur priešais stovi. Teresė matė, kaip jisai pasilenkė, atstatė švarko atlapus ir braukė degtukus, mėgindamas užsirūkyti. Staigi šviesa plykstelda­ vo jam ant smakro, ant nosies ir vėl geso. Jam pasisekė pridegti pypkę. 240

Tada jis prabilo: - Žiūriu į tave, močiute, ir stebiuosi. Teresė atsiduso. Taip, čia būta gero vyro. Jis kalba taip iš lėto ir lyg tavęs gailėdamasis. - Kur tu šitokioj darganoj? - Pas žentą. Kareivis valandėlę tylėjo lyg svarstydamas. Paskui jis tarė: - Bet dusulys tavo. Teresė nežinojo, ką atsakyti. Ji sušnabždėjo nedrąsiai: -Jis dabar Didžiagirėj... Dirba ten... - Žinau, žinau, šią vasarą ten buvo gaisras. Jis dar pridėjo: - Vis dėlto aš tavo amžiuj neičiau vienas nakčia ir vėtroje. Ar jau taip skubu? Jinai susigėdo. Taip, jos gal būta per ūmios. Tačiau jau metai iš metų duktė jai kaip peilis. Tik pagalvok: aš savo kūne ją nešiojau. Ir gimdydama kenčiau. - Ir štai kas liko iš mano gyvenimo, - skundėsi jinai. - Ar aš pamąsčiau apie tai, jauna būdama... - Mudviem tuo tarpu bus pakeliui, - nukreipė vyras kalbą. Ir juodu vėl ėjo. Buvo visai sutemę. Iš pypkės retkarčiais švysteldavo smulkių kibirkščių ir čia pat užgesdavo. Kai tar­ pais vėtra prikimdavo, apačioje buvo girdėti duslus upės ošimas. Girgždėjo ir švilpė gluosniai. Daugiau nieko aplin­ kui čia nebuvo. Ir juodu buvo vieni naktyje, laukuose be žolės ir be javo. Teresė pasakojo savo vargą, visus savo ilgus metus, pilnus darbo ir rūpesčių. Ir kokia senatvė! Diegliai, 241

kosulys, o mirtis vis gaišta... Ir pastogės nėra... Žmogus klau­ sėsi atidžiai. Jis kalbėjo moteriai gerus ir senus žodžius, ku­ rie smelkiasi tiesiai į širdį. Priešais labiau sušniokštė. - Štai ir giria, - tarė keleivis. - Tu, močiute, eisi lig ąžuolo su nutrenkta viršūne... Ar žinai jį? Kur ji nežinos! Tik pirmai buvo susisukus jai galva, kad jautėsi lyg paklydusi. - O iš ten keliu į kairę... - Žinau, aš viską žinau... - Sudie. Man reikia pamiške. Ir juodu išsiskyrė. Girioje Teresė atsiduso. Jautėsi jį čia lyg kokiame name. Vėjas šniokštė ir draskėsi viršūnėmis. O apačioje nebuvo to šėlimo. Tik retkarčiais įsiverždavo sūkurys. Tvokstelėdavo ir vėl dingdavo. Medžiai ošė ir gaudė taip didžiai, kad sene­ lei darėsi ilgu ir šiurpu. Ji mąstė, kad visi plačių girių žvėrys snūduriuoja dabar savo urvuose ir klausosi pušų ir liepų balso, kuris yra nuo amžių ir niekados neišblės. Ir paukščiai tupi savo gūžtose, pasikišę snapus po sparnu, susiglaudę ir per miegus čipsėdami tarpais. Tik ji viena turi eiti. Ir sustojus mąstė: tokia silpna dar nie­ kad nebuvau. Lazda rankoje drebėjo, lyg kieno purtoma. Jau norėjo šlietis prie medžio. Priglausti galvą prie tos kuplios liepos ir rymoti. Ilgai, ilgai rymoti, kol nutils audrotis, kol liausis pušys siūravę ir patekės aušra, tokia rami ir gera. - Ne, tau reikia Vincą rasti, - kalbėjo garsiai. - O čia ilsė­ damasi tu amžinai nenueisi. 242

Jos balsas buvo toks mažas, toks drebantis tarp pušų ir skroblų gaudimo. Moteris atsikosėjo, lyg drąsindamasi. Pa­ kėlusi lazdą, grabinėjo kelią. Priešais būta išsikišusios šak­ nies, viename gale nuvažinėtos. - Būčiau suklupus, - tarė sau močiutė ir tarsi apsidžiaugė, nelaimės išvengusi. Ji krutėjo kiek bepajėgdama. Taip sunku, taip sunku vilkti kojas. O kokia eikli, kokia greita buvo ji mažumėje. Ir išau­ gusi lakstė kaip zylė. Ji bėgtynėse aplenkdavo Jurgį, savo vyrą, kai tasai mergindamasis atjodavo. Kokius šviesius gar­ binius jis turėjo. Ir žodžiai jo: „Teresėle tu mano. Stirne­ le...“ Jei dabar nebūtų debesų, aukštam danguj mirgėtų žvaigždės. Ir sietynas šviestų... O paskui gimė jiems vaikai. Mirė jie, visi mirė. Tik ši viena liko. Kaip angis. Dievulė­ liau, visi mano sūnūs ir dukterys žemėj guli, tik toji viena gyvena. Ar aš regėsiu kada savo mažilėlius, aš, nusidėjėlė... Ir vyrą? Viršum galvos sukliko paukštis. Teresė abiem rankom įsi­ kibo į lazdą. - Tai bus kėkštas, - ilgą valandą lūkuriavusi, tarė. Ji taip nenorėjo eiti. Širdis plakė vis lėtyn ir lėtyn. Štai ji plastelėjo taip nuvargusi, tarsi paskutinį kartą. - Bet greit turėtų būti kryžkelė, - mąstė senelė. Ji kraipė galvą stebėdamasi, drauge ir lazdą svyruodama į šonus: -Juk tiek laiko jau plunkiu... Pažvelgė aukštyn. Dangus buvo juodas. - Kuri dabar būtų valanda? 243

Ne, aukštai nei žvaigždės nemirksėjo, nei mėnulis neke­ liavo. Gal dar anksti, o gal jau vidurnaktis, kada piktosios dvasios... Nusijuokė jinai: -Joms tokios senos manęs tikriausiai nereikia. Na, Tere­ se, judinkis. Negi stūksosi lyg stuobrys. Priešais telkšojo bala. Ją reikėjo pakrūme aplenkti. Erškė­ tis strigo prie sijono. Spyglis pradrėskė ranką, ir truputį perš­ tėjo. Iš medžių švokštimo jinai suprato, kad dabar patekusi į eglyną. Eglės, nukarusios ligi žemės, visados ją baugino. Rodos, po jų šakomis taip ir glūdi ar žvėris, ar žmogus, ar kokia dvasia. Teresė skubėjo. Lazda badydama taką, ji žengė kiek bega­ lėdama greičiau. Jautė, kaip plaukai lenda iš po skepetos ir sklaistosi ant akių. Ak, jos ir kasos nesupintos gražiai... Bu­ vo šilta, kaip įėjus į pirkią, kurioj duona kepama. Smilki­ niuose lyg švito, lyg ryškėjo kažkas neaiškaus - tai, kas pro miglas turėtų patekėti. Ir pasivaideno senei, kad ji pluša da­ bar į dieną, kuri tuoj prasiskleis už šios tamsybės, prasiskleis tokia saulėta ir rami. Tik dar žingsnį, dar antrą... Ir ji treplena ir linksi kaip tas genys, kuris stuksi medžio žievę. Tarsi šauktų ją kas, taip tyliai ir sykiu galingai vadintų ją į save. Jos skara nusmunka ant kaklo. Mąsto, kad ji turi atvykti laiku. - Netinka man vėluotis ir nakčia bastytis, - kalba ji greitai. Valandėlę tyli. - Aš gal iš gerų namų esu, - taria jinai. - Tegu žemės ne­ daug, bet šitaip valkiotis... 244

Ir ji sustojo ir apsižvalgė. Jos akyse buvo šviesiau. Ji suprato: - Štai jau ir beržynas. Teresė dairėsi aplink ir stebėjosi: - Viešpatie, kokie balti kamienai. Medžiai ošė savo giesmę, didžią ir amžiną. Senoji klausė­ si, ir jai buvo taip gera čia rymoti ir girdėti tą iš tolybių, iš marių ir vandenų atklydusį švokštimą. Štai ji prisilytės ber­ žui prie liemens. - Kokia švelni jo žievė. Lyg vaiko delnukas, - kužda Teresė. Jos keliai linksta, o galva svyra prie pilkosios žemės. Ir akys merkiasi. Tačiau tarp balkšvos beržų eilės, visai čia pat, ji regi dunksant kažką juoda. Teresė priėjo. Būta šakų - to­ kia didelė kupeta, kaip klėtis. Moteris atrėmė lazdą, trynėsi rankas ir iš lėto glaudėsi prie šio kūgio. - Kas gi čia? - nustebo ji. Rado ji skylę, tokią erdvią ir gilią, kad visas žmogus galė­ jai ten sulįsti. Ir šilta joje, ir jauku močiutei. Ji atlošia galvą į stambią šaką, pasitaiso žagarus po savimi ir šnabžda sau, taip tyliai, tarsi bijotų ką prižadinti: - Pagaliau ir aš namie. Ji mąsto, nori kažką prisiminti, bet negali. Lauke, aplink kupetą, švilpia vėjas, čia garsiai, čia vėl toks apsilpęs cypau­ ja. O toliau medžiai ošia ir ošia. Ir ji mąsto ilgai, labai ilgai. - Kas tai? - kužda ir stebisi. Ji regi - tokios žalios lankos, ir jose gėlės taip dailiai žydi. Aure per veją ateina jie, visa jos gentis - ir Jurgis, ir visi jos 245

vaikai, visi tie, kur mirė. Jie žengia susiėmę už rankų, ir ji jaučia, kad jie taip toli. Ir vėl mato, lyg ir pati tenai eitų, ranką padavusi Jurgiui. O jai taip gera, taip gera... Jos galva svyra ant peties. Rankos sunertos ant krūtinės kaip meldžiantis. - Aš... aš, Jurgeli... Mano vaikeliai... visi mes čia, - ji dar sumurmėjo ir užmigo. Ir daugiau ji nepabudo.

246

PADEGĖLIS

Petras Gurbinis nuvažiavo į miestą ir pardavė telyčaitę. Kai su pinigais ėjo pro Šmuilos smuklę, priešais pamatė senį su smuiku ir jam tarė: - E, dėde, ar nepagriežtum? Anas vyras pakėlė galvą ir iš lėto atsakė: - Kodėl ne! Jei tik gerai mokėsi. - Galėtum ir dykai. - Dykai nė blusa iš vietos nešoka. O mano muzika, žmo­ gau: apeinu visas parapijos vestuves, ir... kiek pinigo! - Ir aš jau kiek primesčiau - karvė apsiveršiavo, ir atgirginau į miestą su telyčaite... Bet pigūs laikai. - Visiems pigūs! - O man reikia nupirkti skarelę dukrai, odos klumpėms argi basas vaikščiosi. Dar reikia cukraus, druskos, silkių ir vinių. Ir paskui - žmonai į kairįjį šoną įsimetė dieglys, vėl leisk pinigą vaistams. O jau policininkas sėda ant sprando su mokesčiais. Tegu juos dievai rauja, tuos mokesčius ir po­ licininkus! Muzikantui šie reikalai nedaug rūpėjo: pasibrukęs po pa­ žaste smuiką, jis rengėsi eiti. Tada Gurbinis jį sulaikė už ran­ kovės. - Na, nesišiaušk lyg ežys. Jau primokėsiu... O žinotum, kaip noriu šokti. 247

- Šokti! - nustebo senis ir timptelėjo čia dešinį, čia kairį ūsą, kurie ir taip jau gana buvo nukarę. Paskui jis ėmė kikenti, pamaži krūpčiodamas savo išlenk­ ta nugara, ir tarė: - Maniau, kad pats nori smuklėj, prie stiklelio, kaip dide­ li ponai daro. Jie susėda, pasistato pusbutelį ir - sveikas! Į sveikatą! Chi chi chi, kad tave kur raganos papjautų. - Ea, nesijuok! Aš taip seniai jau gavau patrepsėti. Bus kokia dešimt metų, vyreli! - Ogi namie su žmona! - Su žmona! Ar tau smegenyse susimaišė! Juk mano žmo­ na - kaip šakalys: nei mėsos, nei taukų ant jos. Ji tik rėkti moka. Kai įširsta, šaukia ji garsiau už kanauninką. Ir dar ji pilna dieglių - čia kojoj, čia rankoj, čia viršuj, čia apačioj. O jei nori žinoti: ji šluba. Kairysis kulkšnys trumpesnis, ir kvit... - Tai nepriveja muštis. - O, čia jos nė traukinys nepralenks. Žiūrėk, švystelėjo kaip žaibas, ir jau triūsia aplink ausis su ražu. Taigi, matai, aš kartais sėdžiu per dienų dienas, knibinėju ką ir vis galvo­ ju: kai buvau jaunas, kas subatvakaris ūždavau čia Neiberkuos, čia Mažučiuos. Koks buvau šokikas! Merginos, būda­ vo, net leipsta - negalėjau atsiginti tų padlų. - Išsirinkai tokią piktą. - Ne, ji ir gerumo turi. Anaisyk, pramušus man ties anta­ kiu, taip dailiai aprišo, kad tuoj sugijo. Bet dabar sakau grieži ar ne? Še pinigą, jei nori. - Gerai, gerai! Juodu užsuko į smuklę, ilgą kaip klojimas, žemą, prirūku248

šią. Kampuos vyrai gėrė, o jiems visiems čia viešpatavo se­ nis Šmuila - žydas su barzda, raudona kaip liepsna, su krei­ va nosim ir dideliu pilvu, kuris tarpais pro prasižiojusį marš­ kinių susegimą žiūrėjo su visais savo gaurais į besismagi­ nančius žmones. Dar per slenkstį žengdamas, Petras Gurbinis sušuko: - A, žyde, stalus dėk į kampą. Aš šoku! Tu, muzikante, sėsk tenai. Gėrikai sukilo ant kojų ir apspito abu įėjusius. - Seni, kas tau pasidarė! - šaukė jie. - Ar vestuves darai? - Man, vyrai, nereikia svetimų žmonų. Manoji dar kaip veidrodėlis. Tik jos viena koja trumpesnė - ir kaip mud­ viem šokti? - Šok nutvėręs ližę iš kertės ar mergą iš kamaros. - O jūs, bedieviai, paleistuviai! Aš žmogus doras, ir man saviškės užtektų, jei ne... Bet nešokęs aš negaliu būti. Jau penkti metai eina, kai... - Sakei - dešimti, - atsiliepė muzikantas, derindamas stygas. - Dešimti bus nuo tada, kai dūkau pas Miškonį. O paskui dar ūžiau pas Stralinską. Tada taip įsierzeliavom, kad vieną langą su rėmais išėdėm. Na, muzikante, muzikante! Ech, mergelės lelijėlės! Smuikas sucirpė. Gurbinis pasikėlė švarko kampus, atsta­ tė prieš save čia vieną koją, čia antrą, pliaukštelėjo delnais ir, niūniuodamas „noriu miego“, tūpčiojo vietoj ar sukosi aplink save. Ir jis tai darė su tam tikra didybe, lygiai kaip girtuoklis, kuris atsisėda prie gero butelio. Paskui jis ūmai sustojo ir tarė: 249

- Na, duok smarkiau! Polką! Jis metė švarką ant suolo, griebė pirmą pasitaikiusį vyrą ir ėmė suktis. Muzikantas buvo netinginys, Šmuilos gėrikai buvo žmonės linksmi, taip kad tuoj visa smuklė ūžė ir trep­ sėjo. Iš gatvės, išgirdęs triukšmą, įeidavo koks ūkininkas su prilipusiu šiaudu prie milinės. Pažiūrėjęs duryse valandėlę, statydavo jis kertėj botagą, nusivilkdavo milinę ir, glostyda­ mas ūsus, prisidėdavo prie būrio. O Gurbiniui to ir tetrū­ ko: sukdamasis jis taip kirsdavo užkulniu į žemę, kad net langai tirtėjo, arba pasišokėdavo ligi pat lubų. Jo akys žibėte žibėjo ir juokėsi. Veide išsilygino jam raukšlės, visas jis išraudo, net sprandas prakaitavo. Kojos gi jam iš tikrųjų pasiuto - jos nerimo vietoj, jos nešiojo po visą smuklę jį, tartum jas kas svilinte svilino. Ir visam kūne, nuo pakaušio ligi padų, jautei neapsakomą smagumą ir siūbavimą, lyg per tave vilnytų kažkokios švelnios ir dangiškos bangos, lyg ta­ ve jos glamonėtų, glostytų ir trauktų į savo sūkurį, į šokantį ir griežiantį sūkurį. Paplukęs prakaite Gurbinis virto į suolą. Bet staiga, lyg susigėdęs, jis vėl išsitiesė ir sušuko: - Ar man sėdėti! Gėda, Petrai, gėda! Pasilsėsi, vyreli, na­ mie, prie žmonos nugaros! Ech, ucha cha! Dar pasiutpolkę, dar vieną, muzikante! Tegu tavim velniai pekloj jodys, jei aš dar nesušoksiu vienos polkos! Senis patraukė smičium per stygas, mušė taktą batu į grin­ dis, kas kartą vis greičiau ir greičiau. Ir kai ūkininkai, seni ir jauni, ten sukosi, jiems net vėjas švilpė pro ausis, o skvernai kėdojosi lyg kokioj vėtroj. Gurbiniui plaukai pasipūtė ir drie250

kėši į šalis; anas štai ūkininkas, su pliku pakaušiu ir juodais kaip smala ūsais, visas toks rambus, strapaliavo lyg meški­ nas, liežuvį lūpomis prispaudęs. Ir taip Petras paalsino pir­ mą savo šokiką, storulį piniguočių iš Makynų kaimo, paal­ sino antrą, tą patį, kur dešiniam žande turėjo raudoną ran­ dą nuo rungo per praėjusių metų vaidus. Jis nuo kojų nuvarė ir tetą Švėbušienę, tą drūtą ir galingu balsu kalbančią bobą, kuri viena važinėjo po turgus, karčemoj gėrė su vyrais ir peštynėse aną pavasarį Šilojų Tetervynai taip žėrė į nugarą, kad žmogui kepenys gerklėj atsidūrė. Dabar ji pūkštė, iš­ drikusi ant suolo, ir mojo žydui, kad atneštų alaus ar degti­ nės - kad tik greičiau! Tada prie Gurbinio, viduasly įsiręžusio, priėjo liesas vy­ ras, apsivilkęs odiniu švarku ir plikas visas plikutėlis, lyg šiandien būtų gimęs. Jis prisiartino ir nusilenkė, lyg prieš merginą, kviesdamas šokti. Petras nebuvo toks žmogus, kad dusyk reikėtų jo prašyti. Štai jis vėl trepsi, vėl optelia į palubę, vėl sukasi ir šūktelia: „jūs mergelės lelijėlės“. Jis jaučia, kaip anas vyras prie jo prisispaudžia, visai lyg prie panos, kaip vėl atsišlieja ir linguoja galva į taktą. Kartais jis uždeda savo ranką ant peties arba net ant krūtinės Gurbiniui, kuris gali matyti ilgus ir kaulėtus ano pirštus, to­ kius sausus, kad rodos, jog jie ims barškėti lyg giltinės krumpliai. Ir kai smuikas ėmė tilti, tas plikis prie Petro prisispaudė taip arti, kad... Taip, šį sykį ir Gurbiniui žado pritrūko. Jis turėjo gerai ge­ rai atsikvėpti, kol plaučius kaip reikiant pridūmė oro ir ėmė žmoniškai alsuoti. Teisybė, jis girtuoklis nebuvo, degtinės nė 251

iš tolo neprisileido prie savęs, nuo alaus jam irgi šlykštu būdavo, bet dabar reikėjo gerklė išplauti. Jis įkišo ranką į antį ir Šmuilai tarė: - Duok ko nors kraujui praskirstyti. Še ir pinigus. Jis dar giliau nugrūdo ranką, ėmė knistis ir susirūpinęs pusiau pakilo nuo suolo, pritūpė ir krapštėsi čia vienam kišeniuj liemenės pamušale, čia antram, kad storulis iš Makynų juokdamasis prasižiojo ir prabilo: - Na, ar tave amaras užpuolė! Gurbinis visai išsitiesė ir sušuko. - Kur tas plikis su odiniu švarku? Jis man pinigus nudžio­ vė. Laikykit jį! Dievulėliau tu mano!.. Vyrai apsidairė, bet laikyti nebuvo ko. Smuklėj trūko ir odi­ nio švarko, trūko ir plikės, trūko pagaliau ir Petro piniginės. O jį, žmogų, lyg sienojas būtų pritrenkęs. Akis išsprogdinęs, jis dairėsi aplink, grabaliojo po kišenius, paskui su viena lie­ mene niovė į gatvę, atsigręžė į rytus, atsigręžė į vakarus. E, broleli, ką tu čia matysi: tavo pinigai ilgas kojas gavo! Grįžo į smuklę. - Karvė neapsiveršiuos antrą kartą, - numykęs jis ėmė vilktis švarku. - O ką tau pasakys Barborėlė? Jį apspito vyrai. Priėjo ir žydas Šmuila su savo liepsnota barzda. Jis kalbėjo: - Ui, reik pranešti policijai! Policijai. Ji kaip matai - fit, ir gatava. - Ką ten policija. Pernai man vagys nujojo bėrąją kumelę, tą veislinę - ar ji, ta policija, rado ją ligi šiandien? - prašne­ ko teta Švėbušienė. - O tokia buvo kumelė! 252

- Policija, policija. Jį šunį tai pagaus, bet ne vagį, - iš ker­ tės išlindo su savo dvylekiu ir Šilojų Tetervyna. - Ot, man, klausykit, buvo taip... Bet jo niekas neklausė, nes visi žinojo, kad jis ims pasako­ ti apie kivirčą su savo bernu dėl algos - susivaidijo per Ka­ lėdas dėl penkių litų, taip susiremžė, kad policija abu sukišo į daboklę. Ėmėsi Petrą guosti Šmuila. - Ui, važiuok namo. Kur tu dabar geriau rasi? Gal arklio su ratais niekas tau dar nepavogė. Gurbinis tarė: - Namo, namo! Lengva pasakyti! Bet kaip bus su Barborėle. Ji man akis verdančiu vandeniu iššutins. Pusę metų krims. Jūs nepažįstat jos. Čia pakilo smuikininkas ir pasakė: - Ir taip bėda, ir taip negerai. Pinigų tau reikia, o iš kur tu jų imsi gale žiemos? Aš tau patariu taip: negrįžk pas Barborėlę. Pavėžėk mane į Parplynės parapiją. Ar pažįsti ką nors ten? - Nieko. Teisybė, yra ten Stukaičio sūnus į žentus nuėjęs, bet su juo mudu seniai jau nesimatėm. - Stukaitis gyvena kitoj ežero pusėj. O aš tau sakysiu taip: taigi pavėžėk mane į Parplynės parapiją, ten žmonės turtin­ gi ir geri. Apsimesi padegėliu ir prisirinksi Dievo dovanos, kiek tik tavo kumelė galės patempti. Ar į trečią dieną Petras Gurbinis grįžo namo. Važiavo jis drąsus ir su šviesia galva. Jis nebijos kalbėtis su savo žmona; jis mostelės ranka jai į ratus - žiūrėk; jis ištrauks iš ančio 253

piniginę - žiūrėk, ir variokų netrūksta. Sėdi jis dabar lyg karalius soste: jis sėdi ant kūlių, o jei netiki, pačiupinėk - ar ne kviečiai anam maiše; kas nori, gali ir miežių rieškutes prisipilti. Oho! - Petras Gurbinis dabar stipriai stovi, jo neišgąsdins moters klyktelėjimas. Ir jis suplaka arklį, apsižvalgo aplink - į dangų, į mėlyną girią. Vienoj kitoj eglėj dar matyti sniego žiupsniai. - Jau greit bus pavasaris. Tuoj parlėks vyturėlis, - mąsto sau žmogus. Vežimas trinksi, Petras svirduliuoja ir aukštai laiko galvą. Ko jam nesididžiuoti! Parplynės parapijoj žmonės buvo ge­ ri, visi manė, kad jis tikrai sudegė; kas davė javų saują, kas šiaudų blošką, kas varioką su atsidūsimu priedo. Ligi pava­ sario dabar jo galva neturės rūpesčio. Ir Dieve tu mano kaip smagiai aš pasišokau. Na, bet jei kur sutiksiu tą plikį, tai jis savo dantų nesurinks nė dangaus karalystėj. Taip galvodamas jis pasiekė girią. Ant kelio čia sniego būta daugiau. Ratai kartais girgždėjo ir cypė, šliuoždami per pusnyno likučius. O ten, už gerų varsnų, ir jo name­ liai. Stovi jie laukymėj, ir Petras, net užsimerkęs, juos ma­ to mažus, su šiaudiniu stogu, su obelų ir vyšnių sodeliu aplink. Bet kas ten? Lyg dūmai smilktų? A, tai nieko! Pavasarė­ jant dažnai juk dangus atrodo pilkas, lyg apniukęs, nors esti ir giedri diena. Gurbinis pačiulpsėjo arkliui ir pasuko į ke­ lelį laukymėj. Pasuko ir, akis pasitrynęs, išsitiesė kaip ilgas ratuos. Ten, kur būta jo trobų, plieskia ugnelė. Ji dega links­ mai, ji smagiai kyla į mėlyną padangę, kurioj dūmų beveik 254

kaip nėra. Kluonas ir tvartai jau apimti, o pirkia, kuri nuo­ šaliai pastatyta, ramiai sau žiūri į gaisrą. Petras skuba, plaka arklį. Jis mato bėgiojant paršus ten, mato karvę, išvestą iš tvarto ir pririštą prie beržo, mato net arpą, išneštą iš kluono. Tai jo žmonos, vaikų ir subėgusių kaimynų paprakaituota. Ji dabar šlubikščiuoja ties kluonu aplink vyrus, kurie sumurę gelbsti iš ugnies apanglijusį sienoją. Pamačiusi Pet­ rą su vežimu dardant, ji kad ims pasistriūbaudama aima­ nuoti: - Dievulėli, ir nubaudei Tu mane su tokiu griaumedžiu: išvažiavo, išsikarietojo nė žodžio nesakęs... Maniau, kad nė gyvo nėra, užmigti naktimis negalėjau... U-u, Dievulėli tu mano... Dar čia ir ugnelė... Ar žarija užkrito, ar kas degtuką pakišo... Gerai, kad gelbėjo kaimynėliai. O tu, verši... Tokia nelaimė... Čia šlumštelėjo įgriuvęs kluono stogas. Pakilo juodų dū­ mų ir plėnių debesys. Sparai ir lotos tratėjo, virto žemyn į grendymą ir šalines. Tik vienas sparas minutėlę dar laikėsi degdamas, lyg žvakė, bet ir jis tuoj triokštelėjo ir susverdėjo liepsnų laižomas. Risdamasis iš ratų, Gurbinis kalbėjo: - Nesikrimsk, Barborėle, tokia jau Viešpaties galybė... O žūti vis tiek nežūsim: žiūrėk, širdele, aš jau ir kalėdos parsi­ vežiau - kūlių, grūdų. Ten ir šieno guli. Bus karvutei... Bet bėgu prie pirkios, kad kibirkštys neįsimestų... -Ji nedegs, - prikyštės kampu trindama ašaras iš pageltu­ sio veido raukšlių kalbėjo moteriškė. - Juk atokiau nuo ug­ 255

nies stovi ir prieš vėją. Be to, apibėgau aplink gaisrą tris eiles su šventos Agotos duona, ir ugnelė toliau nesiplės. Pamačiusi, kad vyrų iš ugnies ištrauktas rąstas žaižaruo­ damas bando įsiliepsnoti, moteris nutvėrė kibirą ir pliūkš­ telėjo ant jo vandeniu, nuo kurio sienojas šnypšdamas mušė garų debesiu į orą.

256

ŠIAURIETĖ

Kodėl tu sakei man: tai mano sesuo; dėl to aš ją paėmiau už žmoną f Dabar ji štai tavo žmona; atsiimk ją ir eik sau. GEN 12, 19

I

Vieną ūkanotą rudens vakarą keliu iš Šmaikštynės į Intiklės pusę ėjo žmogus, nulenkęs galvą ir protarpiais lazda ieškodamasis kietesnės vietos kojai, nes buvo tokia dumblynė, kad jo batai apsivėlė moliu ligi pat aulų viršaus. Kryžkelėje sustojęs, skaitė jis parašus ir giliai atsikvėpė, žiūrėdamas prie­ šais save. Matyti jis nieko nematė, nes migla buvo tokia tiršta, kad už poros žingsnių jau nyko medžiai. Iš tolo buvo girdėti ratai girgždant ir storas balsas ūbaujant: „Na, bė-ėri! O, juodi-i!“ Už šėmo rūkų klodo ramiai bliurzgė purvynas nuo ratų ir kanopų. Po valandėlės ėmė ryškėti du pilki šmorai vidury kelio. Lėtai ir sunkiai nėrėsi arklių galvos, įtemptos piršys ir šlapios nugaros. O toliau, ant maišų, išskėtęs kojas, botagu švaistės ūkininkas ir vis šaukė. Jo balsas skambėjo tuščiai ir dusliai, tarsi jis rėkautų iš kokios statinės. Arkliai klimpo ligi pilvo. Jie alsavo garsiai, pūškuodami ir įsiręžę traukė vežimą, kuris čia kilo į viršų, čia vėl grimzdo ligi ašių. Pamatęs praeivį, atsirėmusį į rodyklę, kuri kelią pirštu 257

dūrė kažin kur į debesis, ūkininkas pliaukštelėjo botagu, už­ kopė aikštelę kryžkelėje ir suriko: „Tprru!“Arkliai pro šner­ ves išpūtė garų srovę, nupurtė nugaras ir kramtė žąslus, žiū­ rėdami į žmogų prie stulpo. O jisai iš lėto rūkė pypkę, tar­ pais laikė ją saujoje sugniaužęs, su atkištu kandikliu į lūpas ir atrodė susigalvojęs ir pavargęs. Jis tarė ūkininkui: - Ar toli nuo čia į Avižius? Anas atsakė: - Svetimas esi... - Taip. - Iš kalbos tuoj supratau. O dėl tų Avižių - jų gi yra du. Tai pas katrą nori: Joną ar Augustą? Keleivis sumišo. -Jonas gyvena arčiau upės... - aiškino žmogus iš ratų. - Turi jis tarnaitę iš šiaurės, Oną vardu?.. - A, žinau, žinau! Tai bus Augustas. Jo namai į girios pu­ sę... Tik, broleli, mes ją vadiname Adele, ir ji dabar - ne tarnaitė. Oho! Žmogus nustebęs atšlijo nuo stulpo. - Teisybė, jos vardas Adelė, - atsakė jis. Ir nusijuokęs pridėjo: - Turėčiau geriau už kitus žinoti. - Taigi, jei nori pas Augustą, eik tiesiai per dobilienas. O tenai rasi lieptą per upelį. Perėjęs laikykis kairės pusės, kol pamatysi naują pirkią su žaliomis langinėmis. - Dėkui. - Likite sveiki. Na, juodi... 258

Arkliai pakūprino nugaras ir sykiu puolė pirmyn. Veži­ mas lengvai nuriedėjo nuo aikštelės ir vėl pliurpė dumble. Likęs vienas, keleivis neskubėdamas, apsimąstydamas ka­ leno pypkę j rodyklę. Kelios žarijos nukrito ant žemės ir tuoj užgeso. O jisai kraipė galvą ir stebėdamasis murmėjo: „Ji dabar ne tarnaitė... Kas jai galėjo atsitikti - ar ją nuo darbo pavarė, ar..?“ Sunkiai žengdamas, jis nuėjo gličiomis dobilienomis. Vi­ sa žemė buvo drėgna, lysės - paplukusios nuo vandens. Gilios karvių pėdos buvo skersai ir išilgai nutryptos visoje dirvoj, o anoj vietoj styrojo kuolas su grandine. Lygiais protarpiais linguodamas, žmogus žvalgėsi į smulkias, avių išmintas duobes, į juodus, sumirkusius ir tarsi apipuvusius stagarus. Už dobilienos žemė buvo nuokalni, ir lomoje būta pievų. Jos dabar telkšojo kaip didelė bala. Vietomis ant vandens paviršiaus plūkėjo žolės kuokšteliai, o aplinkui jau gulė su­ temos ir artinosi naktis. Kairėje pusėje bliovė karvės. Ji tu­ rėjo būti netoliese, tačiau nei jos, nei jokios gyvos dvasios aplinkui negalėjai matyti. Kaime lojo šunes, girgždėjo svir­ tys, smarkėjo žmonių šauksmai. O visus juos viršijo vis garsėjąs staugimas. Tai turėjo būti kuliamoji mašina, kuri baigė savo dienos darbą. Ji staugė, tarpais pritildama, tarpais vėl stiprėdama ir niršdama. Nykus jos balsas skleidėsi šiame ūkanų pasauly - ir slėgė. Susyk kuliamoji dar didžiau su­ baubė, paskui ėmė dusti ir nutilo. Keleivis apsižvalgė. Jis niekaip negalėjo rasti pievos galo. Žiūrėjo, gal pamatys kur gluosnį ar balkšvesnę upelio vagą. 259

Jam net pasirodė, kad jis suka lyg kokiam katile, vis toj pa­ čioj vietoj, ir karvė vėl subliuvo kairėje pusėje. - Jau beveik ir naktis, o aš vis turškiu po tą balą, - jis kalbėjo sau vienas. - Palauk! Priešais kažkas tekšleno ir žliugsėjo vandeniu. Iš rūkų iš­ lindo vyras. Jis vilkėjo skrandą, buvo vienplaukis ir basinirčias. Iš jo klumpių kyšojo šiaudų gniūžtė. - Einu karvutės, - tarė jisai. Ir sustojęs išpylė vandenį iš klumpių. - Pasakyk man, kur čia bus Avižius. Augustas... - Matote anakur lieptą... Iš tikrųjų! Keleivis dabar įžvelgė tamsią lentą netoli savęs. - O paskui... Ir, nusakęs kelią, žmogus nusispjovė, iškeikė bjaurų orą ir karvę, kam ta „nasrus laido ir man gėdą visame kaime da­ ro“. Jis vėl nužliugsėjo balomis, vis taikydamasis užsistoti ant kupsto ar kurmiarausio. Lieptas rasti buvo nesunku. Vanduo upelyje bliurbėjo ir putojo mažais sūkuriais. Juoda šaknis, iš kažkur atnešta, laikėsi įsikibus į kuolą ir sūpavosi, retkarčiais smarkesnės vilnies pastūmėta į viršų. Lenta įlinko į drumzliną srovę. Toliau takas vedė į šlaitą ir žemė čia nebuvo tokia klampi ir tiži kaip vieškely ar dobilienoje. Svirtys viena po kitos liovėsi girgždėjusios. Kiemuose vis rečiau skambėjo žmo­ nių balsai. „Jau apsišėrė“, - galvojo vyras ir žengė lėčiau. Jis mąstė apie tą šilumą, kuri jį tuojau pasitiks, apie tuos išsiskyrimo metus ir mielą veidą. Takas ėjo tarp gluosnių, kurie krapnojo 260

ant milinės, o keli stambūs lašai įstrigo jo ūsuose. „Dveji metai, dveji metai!“ - jis kuždėjo sau ir uodė dūmų kvapą. Jis žengė greičiau. Sustojo prie vieno ūkio, įsižiūrėjo į tro­ bas, sustojo prie antro ir, papurtęs galvą, tarė: „Ne tas“. Gluosnių takas baigėsi ties vienais prakilais vartais. Kie­ mas buvo tuščias. Iš būdos išlindo juodas šuva, labai ne­ rangiai amtelėjo ir be pykčio žiūrėjo į nepažįstamąjį. Taip, pirkios būta naujos, bet kas ten tamsoj sužiūrės, ar čia lan­ ginės žalios, ar ne. Tik širdis - toji taip ir sakė, kad čia gyvenama Augusto Avižiaus. Keleivis pasuko ne tiesiai į duris, bet atsistojo už medžio ir žvelgė į pirkios vidų. Šviesa veržėsi po ūkanas, kurios šėmu ratu gulė ties langu. Prie lubų prikabinta žibėjo lempa ir iš lėto svyravo į šalis. Atgręžęs nugarą, užsikniaubęs ant stalo, kažką knibinėjo žilas vyras. Kitas, jaunas ir garbiniuo­ tais plaukais, sėdėjo prie lopšio ir supo jį basa koja. Ant vąšio užnėrus siūlus, apysenė moteriškė suko virvaitę, o raudonžandis berniukas šokinėjo į viršų ir jautėsi patenkintas, kai siūlai nusileisdavo žemyn ir pagriebdavo jo plaukus. Vyras pakėlė galvą nuo stalo ir kažką sušuko. Į jo balsą prasivėrė virtuvės durys. Žmogus, buvęs už medžio, krūp­ telėjo. Kai moters galva vėl dingo virtuvėje, jo akyse stovėjo ir tie skruostai, ir tas smakras, ir užpakaly surišta skarelė. Dar valandėlę palaukęs, nuėjo į priemenę. Iš plonų šviesos ruožų jis numanė, kurioj vietoj esama durų, ir grabinėjo sklendės. Pirkioj prabilo: - Ten yra svečias. 261

- Atidarykit, - tarė kitas balsas. Lengvi žingsniai pribėgo prie durų, jas pastūmėjo ir vėl spruko atgal. Jas atidarė berniukas, kuris nustraksėjęs atsi­ stojo gale stalo, netoli žilojo vyro. Keleivis priemenėje trep­ sėjo į grindis: kad bent kiek nudaužius purvą... - Vincuk, duok svečiui ražą, - liepė moteriškė, kuri liovės sukus virvaitę ir ją dėjo ant ratelio. Vincukas susiraukė ir, lyg kieno stumiamas, lėtai ėjo į prie­ menę ir ištraukė iš kampo šluotą. Padavė ją žmogui nieko nesakydamas, šnairavo į jį ir vėl grįžo atgal. Iš pirkios tarė vaikinas: - Ką jūs ten - bus gerai... Šie žodžiai buvo pasakyti svečiui. Jis peržengė slenkstį ir pagarbino Dievą. Į jo balsą atsiliepė moteriškė nuo ratelio ir vaikas lopšy. Mažasis, valandėlę pasiraukęs, vėl nutilo ir taikstėsi migti, pavydžiai apsižiojęs buteliuką pieno. - Ar čia bus Avižius? Augustas... - teiravosi žmogus. - Tas pat, - atsakė nuo stalo. - O ko norėsit? - Mat aš... aš dėl jūsų tarnaitės... - Uf, - garsiai pasakė vaikinas prie lopšio ir ištiesė abi kojas į aslą. Nustebęs ateivis permetė jį akimis. - Petrai, tylėk, - pasakė moteriškė. - Juk jis iš tolo ir ne­ gali visko žinoti. Ji atsisuko į žmogų, kuris, nežinodamas ką daryti, kepurę pasikišo po pažaste, bet, pajutęs tuščias rankas, vėl ją pa­ siėmė ir, kietai sugniaužęs, laikė abiejose saujose. - Ar tik nebūsit Adelės brolis? - prašneko ji. 262

Žmogus nusišypsojo. Taip, jis Adelės brolis. - Stasys vardu? Taigi, Stasys! - Nusivilkit milinę, - kalbėjo senis Avižius. - Kabinkit ją tenai ant vagio... O dabar sėskitės kur nusižiūrėję. Stasys atsisėdo netoli stalo, ir berniukas pasitraukė tolyn, stebėdamas sunkias ateivio rankas, sunertas ant kelių. Ūki­ ninkas vėl užsikniaubė ant stalo ir skaptavo klumpę, pro­ tarpiais atsigręždamas į svečią, lyg ieškodamas žodžio šne­ kai pradėti. Petras vis tebesėdėjo prie lopšio, rankas giliai subrukęs į kelnių kišenes, ir atrodė išdidus, nepatenkintas. - Einu pažiūrėti vakarienės, - tarė moteriškė. - Ir pašauk Adelę, - atsiliepė Avižius, - juodu taip seniai matėsi. Berniukas nusekė paskui ją į virtuvę, ties durimis dar sykį ištyrinėjo Adelės giminaitį. Jis į suveltą savo galvutę gerai įsidėjo purvinus jo batus, didelę ir ant akių užgriuvusią kak­ tą ir juodą, baltai dryžuotą skarelę ant kaklo. O, jis turės ko papasakoti jaunajai virtuvėje! Iš puodo garai kilo į lubas, šen ten susimesdami į stam­ bius lašus. Prie girnų, ant paristo maišo bulvių, sėdėjo Ade­ lė, atlaši, susidėjusi rankas ant kelių. Ji žiūrėjo priešais save pro mažą, tamsos apsemtą langelį, už kurio juodavo sodas ir naktis. Buvo tai jauna mergina, su įtemptais plaukais ant kaktos, su ryškiais žandikauliais ir kiek įkypiomis akimis, kurios dabar buvo nukilusios kažkur toli, kad išsyk nė ne­ pajuto senosios su berniuku. Staiga ji susigriebė, pašoko nuo maišo ir sumišusi įsikibo į savo prikyštę. Pamačiusi, kad senoji 263

stebi, nuraudo ir baugščiai ieškojo kažko girnose. Beversda­ ma ten maišus ir skarmalus, ji grįžtelėjo atgal. Moteriškė sto­ vėjo prie puodų, menturiu maišė troškę, o greta jos stypsojo Vincukas, žadėjęs tiek pripasakoti apie svečią; nūn jis dairėsi čia į vieną, čia į kitą moterį, lyg jautė ką nors negero. - Ar nežinai? - atsiliepė Avižienė ir, susiradusi puodkėlę, nukėlė bulves nuo ugnies. Liepsna pro skylę pasišokėjo į viršų, nušviesdama lubas, jau spėjusias pajuosti nuo garų ir dūmų. Adelė pasuko girnų akmenį, kuris sudūzgė lygiu balsu. Ji vėl nukaito. Juk jai nereikėjo prasidėti su tomis girnomis! Rankove nusitrynė prakaitą nuo plokščios nosies, atsikrei­ pė šonu į senąją ir pasakė: - Aš tuoj rasiu. Iš ramių ir šaltų moteriškės akių ji pažino, kad be reikalo išsisukinėja. Toji Avižienė, kuri keptuvėn pjaustė lašinius, spirgančius ir spragsinčius, gali dar dievai žino ką pamany­ ti. O gal ji suprato, gal tikrai jau suprato?.. - Brolis atvažiavo. - A, o! - šūktelėjo Adelė ir, griebusi medinį kibirą, išbėgo į priemenę tardama: - Dar vandens neparnešiau. Vincukas, uosle smaguriaudamas svogūnus ir gretindamasis prie gražiausiai apkepusio spirgo, atsiliepė protingo žmo­ gaus balsu: -Jaunoji... Hm... - Na, na, seni... Po valandėlės, į slenkstį kaukšėdama šliurėmis, grįžo Adelė ir kibirą pastatė ant suolelio. Vanduo kliūstelėjo į šalį, nu264

tikšdamas ant grindų. Ji tarė, žvalgydamasi aplink, tarsi dar kokio darbo ieškotų: - Jūs ten valgykit, o aš šiek tiek apsiprausiu. Avižienė išpylė spirgus su taukais ant troškės ir apsuko menturį dar kelias eiles. Įdavusi berniukui šaukštus, pati iš­ sinešė košę, duryse paragindama: - Tik negaišuok. Likusi viena, Adelė nuo lango pasiėmė ūkanotą veidrodį, vietomis jau visai išsišėrusį, pasuko aukštyn lempą ir ati­ džiai žiūrėjo į save. Stipriau prismeigė kasą ir nutrynė suo­ džių brūkšnį nuo smilkinio. Sklastymas, perskirtas ties no­ sim, buvo baltas ir kaip tiesus takelis kilo į viršų tarp juodų plaukų. Jinai pasiseilėjo pirštą ir atsargiai prisilytėjo žemiau dešinės akies, kur buvo ruda dėmė. Ne, tegu Dievas pasi­ gaili, ką ji padarė! Ir kodėl ji anksčiau neapsisvarstė! Už lango šaka tyliai tyliai paklebeno į sieną. Adelė vėl susidėjo ant kelių rankas, vienoje laikydama veidrodėlį. Sustirusi ji žvelgė į tamsybę, kuri, susimaišiusi su ūkanomis, gulė ant juodos žemės, ant namų ir sodų. Pirkioje terškėjo šaukštai ir dubenys. Buvo girdėti juokas. O jos vokai lyg pasitempė ir storėjo. Ir ji kietai prikando apatinę lūpą, kuri ėmė dre­ bėti. Buvo taip graudu, Dieve tu mano, ir ašaros tvenkėsi jos širdyje. Už durų jie ten erzėjo ir buvo linksmi. Jinai gi apsikniaubė ant girnų, ir jos pečiai krūpsėjo nuo verksmo. Tuo tarpu aplink stalą dubenys tuštėjo ir žodis vijo žodį. Petras jau nesipūtė kaip iš pradžių. Jis pridėdavo kokį juoką prie senio ir svečio šnektos, o šiuodu buvo pačiam smagu­ me: net Vincukas, sėdėdamas ant pariestų kojų, nespėjo visko 265

įsidėmėti. Tik pamanykit! Tasai „jos brolis“, iš pažiūros toks sunkus ir nerangus, buvo geras žmogus ir žinojo daugybę dalykų. Tačiau kada jis veidu atsigręždavo į žiburį, kairia­ jam žande buvo toks randas, kuris kvatojantis prisrūdavo kraujo. Vis dėlto kaip gudriai jis pasakojo apie tvaną. Tik pamanyk: papluko visi laukai it marios; žiemkenčiai prigė­ rė, ir duonos pristigo - reikėjo kam nors leistis į žmones. - Aš tada sirgau, o Adelės sesuo raiša, tai ir teliko vargšei eiti... Avižius alkūne pastūmėjo dubenį ir tarė žmonai: - Pažiūrėk, gal dar ko rasi... Ir jis vienas sau mąstė, nuo ūsų šluostydamasis bulvių li­ kučius: „Kaip jie keistai šneka: Adelės sesuo! O jam gi ar ne sesuo?“ Avižienė atnešė sūrio, dešros ir ragino „netingėti“. Svečias iš kelionės buvo alkanas. Jis kirto smagiai ir tarpais vis dirs­ čiojo į duris. Paskui išsiėmė pypkę ir prisikimšo ją tabako. - Eisiu žarijos, - tarė jis, pakilęs nuo suolo. - Ne, ne! - draudė senis. - Petrai, degtukų!.. Stasys nelaukė, kol anie ras jamugnies, ir susigūbrinęs din­ go virtuvėje. Blankioje šviesoje išvydo Adelę. Ji šoktelėjo nu­ sigandus, o vyras apkabino ją didelėmis rankomis ir bučiavo į plaukus, į skruostus, į lūpas. Jis jautė ją, tokią mažytę, krūp­ sinčią ir murmėjo: „Onute, Onute...“ O jinai atsargiai rėmėsi į jo krūtinę, jautė šaltas misingio sagas prie veido ir sviro žemyn, lyg mėgintų išsprūsti pro rankų apačią. Ne, to nerei­ kėjo: vyras ją paleido ir, žengęs atgal, juokėsi: - Bet ir išgrožėjai tu čia, išdykėle. 266

Jinai atsisėdo ant maišo bulvių. Ar jis matė, kaip sunkiai ji kojas velka? Iš lėto taisėsi kasas, įsmeigė šukas giliau ir ki­ miai nurijo seilę. Ji pravėrė burną, ir į tą ženklą Stasys gud­ riai linktelėjo galva: taip, ir tu pračiulbėsi, mano burkuonėle! O ji nė pusės žodžio nepratarė, sėdėjo tik, rankas sunė­ rusi ant kelių, nugręžusi akis į juodą kertę. Jis lyg susigėdo, kad jo noras neišsipildė ir kad ji tyli, ir iš reto pasakė: - Seniai matėmės. Kai ji tylėjo, jis dar primetė žodį ir susirūpinęs žvelgė į ją: - Tau gi ir nubodo čia. Ji tarė: - Kaip Adelės sveikata? - Ak, žinai, ji vis tokia... Žaizda neva užgijo, bet mergina taip ir liko raiša. - Vargšė! - Broniukas jau toks didelis. - Gerai sudygo dantukai? - Kaip voverės! O tau ar nebuvo čia sunku? Ji nusijuokė, žiūrėdama į naktį: ne, jai nebuvo sunku. Stasys atsisėdo ant girnų: iš viršaus ji atrodė tik vaikas šalia jo. Jis kalbėjo, linguodamas kojomis: - Ir vis nerašei... Jinai neatsakė. - Mes su Adele šnekėdavomės, šnekėdavomės apie tave. Manėm, kad tau blogai... - Ak! - prabilo ji ir vėl pasitaisė šukas. - Oho! - sušuko Stasys. - Kas? - bailiai pakėlė ji akis. 267

- Žiedas - auksinis! - Ar nežinojai? Ji pažvelgė aukštyn į vyrą, sumišo ir raudonuodama pažė­ rė užkulniu skiedrą. Pro pūsterį nukrito žarija ir geso pele­ nuos. Kamine buvo girdėti ūžiant ir cypaujant - taip iš lėto ir neramiai. - Ko nežinojau? - jis kalbėjo, stipriai sugniaužęs girnų lentas ir vis supdamas kojas... - Dieve tu mano! - nedrąsiai pasakė jinai. - Ne, ko čia tau rūpintis... Ir aš niekados nesirūpinau, nors ir kažin ką dariau. Aha, tą žiedą nusipirkau per Kalėdas: gavau algą su priedu. - Bet mudu kunigas surišo su sidabriniais... - Nepyk, Staseli: aš aną prapuldžiau. Jos balsas drebėjo ir duso. - Kokia tu vėjas! - nusijuokė jis. - Baisi vėjas. - Ne, kaip galiu ant tavęs pykti. Aš ligi grabo lentos ant tavęs nepyksiu. Jis kalbėjo atvirai. Akis buvo nuleidęs į Onos sklastymą, į jos pečius, kurie čia kilo, čia vėl sviro žemyn. Susigėdęs nu­ kreipė žvilgsnį nuo sterblės, ligi kur atklydo, sekdamas ran­ kas, ir prašneko: - Kai pamaniau, kad tu iš pradžių taip ožiavais, sakei nei­ sianti už manęs... O aš tave jau seniai seniai, kai tu dar maža buvai... Ir jei ne tėvai... - Taip, jie viską padarė, - atsiliepė ji kietai. Stasys nepastebėjo to kartumo jos balse. Jis plepėjo, klys­ damas į senas dienas ir į gerus atsiminimus: 268

- Aš žinau, kad negalėjau patikti: ir nedailus, ir senas, ir... ir... Gal tau ir truputį ankšta buvo pas mane... - Nekalbėk taip... - Taigi taigi... O aš geriau ir nenorėjau, ir nenorėsiu... Matai - apsigalvojai, ir šiaip taip gyvenom. - Aš nieko negalvojau, - beveik atsikirto jinai. - Kaip tai? - Liepė - ir ėjau. Skurdžiams tėvams vis kad geriau kur įkišti dukterį. -Jie bent ramesni pas Dievulį nuėjo... - Bet kas man bus dabar? Sulig tais žodžiais Ona pakilo nuo maišo bulvių ir nusi­ purtė prikyštę, kurioje tačiau nieko nebuvo. Priėjusi atsitū­ pė ties ugnim ir žarstė nuodėguliu žarijas. Jos trupėjo, dužo ir biro žemyn į pelenus, kurie dabar buvo lyg žvaigždutėmis nusisagstę. - Nesuk galvos, - prabilo Stasys. - Žinai, sunkmetis jau praėjo. Rugiai žaliuoja kaip žaliavę, o pagiry išroviau kelmus ir išplėšiau pievą: naujoj dirvoj gražiai augs linai. Vėl galėsi dainuodama krauti vežimus ir būti ponia savo namuose. - Ne, ne, - ji kuždėjo. - E, tu kvailiuke, kas tau šiandien? - Nieko... Aš visados tokia buvau. Jisai dusliai bildeno užkulniais į grindis. Pelė tyliai sucipo kertėje, tarp šluotų ir žarsteklių. Dideliu akmeniu prislėgta, kampe gumšojo statinė, pilna kopūstų, iš kurių buvo prasi­ mušę drumzlinos putos. Durimis nusirito garų lašas, nudriek­ damas gelsvą pėdsaką. 269

Stasys atsistojo. - Net kojas paskaudo, - tarė jis. Priėjęs suėmė Oną už pažastų ir kėlė juokdamasis: - Na, op! Visai į žemę sulįsi. Jinai, tokia nejautri, davėsi pastatoma. Nukarinusi galvą, žvelgė į savo šliurių galus, į varines vielas, kurios žvilgėjo pro purvą. Vyras vedžiojo pirštu jai per siūlę pečiuose ir nuilsusiu balsu šnekėjo: - Onele, tu nebūk tokia... Jinai krūptelėjo: ką gi jisai žino, jeigu nusiminė? Taip, jis ilgą kelią čionai ėjo, brido per dumblą ir džiaugėsi, o rado ją niūrią, su ašaromis „už pirmų durelių“, kaip žmonės sa­ ko. Ne, Dievo valia, kaip ten vėliau bus... Ir ji staiga atsisuko, patekšleno jam per rankovę ir kal­ bėjo, knibinėdama jo sagą ant krūtinės ir nežvelgdama jam į akis: - Eik į pirkią. Aš čia apsitriūsiu ir... - Tu gi dar be vakarienės! - Aš knėptelėjau porą kąsnių. Kiek tokiam žiogui reikia. Tai sakydama, ji galvojo: „O ir meškinas jisai, apsaugok Viešpatie!“ - Dabar marš! Pasišnekėk su žmonėmis, kol ateisiu. Jie geri, labai geri man buvo... Stuksendama jam į nugarą, stūmė jį iš virtuvės ir duryse susitiko su Avižiene, kuri, lydima berniuko, nešėsi dubenis ir šaukštus. - Mamyte, aš juos sumazgosiu, - tarė Ona. Stasys atsisuko į ją, lyg prikaišiotų: kokia ji tau mamytė? 270

- Gerai, - pasakė senoji ir grįžusi sėdos prie ratelio, kuris vienodai burzgė pirkioje. Gale stalo Petras skaitė laikraštį, o Avižius sėdėjo nieko ne­ veikdamas, su pypke dantyse. Susimąstęs pamaži pūtė dūmus. - Tai jau atsišnekėjot, - prabilo jis į Stasį. - Tolei nesimačius... - Taip, taip... ir šitokios permainos... - Kokias permainas dėdė turi galvoj? - Lyg nežinotum! Senos gi jau jos... ir jau šio to davė... Klastingai prisimerkdamas, jisai žvelgė į lopšį, kur miego­ jo vaikas, kumštukes suglaudęs prie ausų, o paskui - ir į sūnų. Šisai pro laikraščio viršų dirstelėjo į tėvą ir vėl pasi­ slėpė nurausdamas. Senis, kuone išdidžiai mosuodamas ran­ komis, kaip žmogus, pilnas visokių gėrybių, kalbėjo svečiui: - Ar ji patenkinta? Stasys pritarė, linktelėdamas galva. - Ir aš taip sakau. Kur ji ras geriau! Teisybė, iš pradžių buvo nepratus: jai ir grėbliai ne kaip reikia, ir arklai ne taip kinkomi. Tačiau paskui... Vaje, kokia darbininkė! -Ji netinginė! - Na, tu brolis ne brolis jai, giminė ne giminė man, o aš vis tiek pasakysiu: tik ji atrodo tokia lengvapėdė... Ir dabar, kai gavo daugiau valios, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to ims ir padarys ką nors... - Visuomet ji tokia... Kaip paukštė. - Aš ją ir mokydavau tarpais: Adele, sakau, taip ir taip... O ji man: tėveli, kam čia sukti sau galvą - padarei, ką nori, ir baigta. Ne, ji nemoka apsigalvoti. 271

- Tai kad mūsų krašte daug tokių, - nusijuokė Stasys. Jis negudriai pasirąžė, nes savo dvasioj jautė keblumą: ar čia papročiai kiti, ar kokis galas, kad šeimininkus tarnai va­ dina tėvais, kad į jį patį kreipiasi kaip į giminę. „Genys mar­ gas, žemė dar margesnė“, - tarė jis sau ir brūžino koją į stalynas. Jis įsižiūrėjo į Petro rankas. Jo veidas nusišvietė plačiu šypsniu: - Dabar aš suprantu! - Ką gi jau supranti? - truputį pašiepdamas jo džiaugsmą, dėstė sau Avižius. - Aš vis kvaršinau savo makaulę... Čia jis bakstelėjo sau į kaktą. Vincukas, kuris vėl jau buvo pirkioje, pasileido juoktis. - ...kvaršinau, iš kur jums tas mažas ten lopšy. - Žiūrėk tu jo! - linksmai dunkstelėjo Avižius kumštimi į stalą. - Jau ir aš žinau, ogi jis vedęs! Ir su palengvėjusių atodūsiu jis nukreipė smilių į Petro ranką, ant kurios žibėjo jungtuvių žiedas: - Tai jo tas pypliukas. Paskutiniai žodžiai buvo tarti apie vaiką lopšyje. Laikraštis sučežėjo, žmogus už jo susikrenkštė ir subruz­ dėjo klumpėmis ant grindų. - Aš visą laiką tau ir pasakojau, kad vyrukas susiviliojo... Ar tau Adelė neparašė? - klausė nustebdamas Avižius. -Ne. - Ir dabar nieko nesakė? 272

- Nieko. - Na, ji, matyti, žada tave iš netyčių užklupti. Stasys žiūrėjo į senį: į žilus ir trumpai pakirptus plaukus, į sveiką, skaisčiai raudoną veidą ir į gilius įdubimus abiejose liesos gerklės pusėse. Tasai pasakojo: - Dukteris išleidau, o Petras beveik kaip vienturtis - negi skaitysi tą bamblį, kurį Dievas senatvėje davė. Jis numojo galva į Vincuką, kuris sumykė lyg oželis ir at­ suko nugarą. - O kad ji vaikinui patiko, ir pamaniau sau: bene aš su marčia visą amžių gyvensiu ir savo turtus į grabą susidėsiu. - Teisybė, dėde, - pritarė Stasys. Ratelis vienodai ir ramiai dūzgė. Virtuvėje buvo girdėti plaunant indus ir pliuškuojant vandenį. Kaimynijoj lojo įnirtę šunes. - Tai ir pasakiau: daryk, kaip išmanai. Be to, mano vaike­ lio būta truputį per smilaus... - Tėvai, tėvai! - sudraudė moteris vyrą, kuris kikeno ir patenkintas glostėsi sau krūtinę. - Rėkiančios bėdos nepaslėpsi! Ir jisai mums juk giminė, beveik kaip brolis. Stasiui buvo nesmagu: ko senis taip bičiuliaujasi! Ar tik nebus turguj truputį įkaušęs? Šitaip nusiraminęs, jis tarė: - O jaunoji nesirodo. - O tu išsiilgai. Sakau, ji - sparti mergina. Petras sklaistė laikraštį ir protarpiais žvairavo į tėvą, tarsi 273

norėdamas įspėti: galėtum truputį pritilti. Tačiau Avižius pa­ sakojo: - Tuojau bus ji čia. Galėsit vėl ūturiuotis, kiek tik norėsit. O pats ar ilgai manai pasisvečiuoti? - Kur čia ilgai! Namie darbas laukia. Rytoj ir grįšim. - Ar ne vienas atvažiavai? Su kuo grįši? - Su ja. - Kaip tai - ja? - Ogi Adele. - Su Adele? - net krestelėjęs, nuo stalo sušuko senis. Avižienė pristabdė ratelį, tarp pirštų laikydama iš kuodo išpeštą vilnų kuokštelį, o sūnus piktai sušlamštė laikraščiu, smarkiai priplojo delnu jį prie stalo ir iškošė pro dantis: - Ir vėl! Visi susižvalgė. Tik Petras buvo akis nuleidęs. - Ar parašyta ką radai? - nedrąsiai prasitarė motina. - Taip taip, parašyta! - atsikirto sūnus. - Leisiu aš jam Adelę vestis! - Nepritiktų, - prisidėjo ir tėvas. - Sykį jau liko, ir baigta! Giminės ten kokie, ar kas! nirto Petras. - Jos vieta pas vaiką! Tai pasakęs, atsilošė į palangę ir vėl užsiskleidė laikraščiu. - Gal vėliau kada aplankys gimines ir pažįstamus - abu drauge atvažiuos, - vinguriavo senis. - O dabar viskas čia ant mūsų rankų, visi darbai... Taip netikėtai... Kad bent iš anksto būtumėt davę žinią. Jis klausiamai žvelgė į Stasį. Tas sėdėjo pasirėmęs ant al­ kūnių, rankas ant galvos susidėjęs taip, kad negalėjai matyti 274

jo veido. Pečiai buvo iškilę į viršų lyg koksai gūbrys - dideli ir sunkūs. Ir štai tie pečiai ėmė krūpčioti ir kilnotis lyg iš giliai kur, iš vidurių, žmogų krėstų nuslėptas juokas. Senis, tarsi iš smarkios srovės išbridęs, smagiai pasitrynė rankas ir norėjo svečiui draugiškai patapnoti per nugarą, lyg sakyda­ mas: matai, ir tu juokus moki varinėti. Tačiau jo ranka pa­ stiro ore, jis pats nustebęs prasižiojo ir nesuprasdamas ap­ metė saviškius. II

Avižienė pakilo nuo ratelio, nukratė vilnų kuokšteles iš sterblės ir nuėjo j virtuvę. Adelės ji nerado. Jai pasirodė, lyg kas būtų suvarstęs duris iš lauko. Jinai įkišo galvą į tamsą ir įsiklausė, ar neišgirs žmogų alsuojant ar drabu­ žius čežant. Sukurkė ant kopėčių miegojusi višta ir snapu sušiurpino plunksnas. Nuo aukšto kniauktelėjo katė, o jos akys žioravo ten viršuj. Moteris tarė sau: „Turbūt šunis lakina“. Valandėlę pastoviniavo virtuvėje ir, nieko nesu­ laukus, grįžo į šeimyninę. Žengdama per slenkstį, ji klau­ sėsi, kaip Stasys sakė: - Kas būtų galėjęs pamanyti, kad taip atsitiks. Kalbėdamas jisai nežiūrėjo nei į Petrą, nei į tėvą, nei paga­ liau į berniuką, kuris laukė kažko įdomaus, gal net baisaus ir buvo susikiurklinęs ant lovos. - Bet lyg jums ne vis tiek, kur ji būtų išėjusi? - tarė senis. - Kaip - išėjusi? - Už vyro išėjusi. 275

- Tai ir pasakėte! Stasys šiuos žodžius tarė taip staiga, kad visi į jį sužiuro. Ir jis žvelgė į kiekvieną paeiliui ir nesuprato, ką čia tie žmonės šneka. - Aš galvojau, kad ji... kad ji tik taip sau... paišdykavo... Ir droviai Stasys žiūrėjo į aslą. Petras nuėjęs atsistojo gale pečiaus, sudėjo rankas už nu­ garos ir sukuždėjo motinai: - Ką ji veikia? - Šunis lakina. Ūmai senis Avižius išraudo, trenkė kumštimi į stalą ir su­ šuko: - Kas čia! Mes kvailiai kokie ar ką? Man rodos, man ro­ dos... Sakyk gi pagaliau. - Geriau nei man, nei jums patiems nieko nežinoti. Ir svečias dirstelėjo į savo milinę ant vagio. - Ne ne, pirmiau viską suvešim į tvarką... O Stasys lingavo galvą ir murmėjo, pirštu braukydamas per stalą: - Kaip ji galėjo ištekėti! Vaikinas prasivėrė virtuvę, perbėgo akimis visas kertes ir vėl atsistojo gale pečiaus. Tuodu vyru prie stalo buvo pasi­ sakę po keletą žodžių, ir dabar Stasys tarė: - Dėde, ji gi - mano... Ir sūnus auga. - Vėl pasaka, - gynėsi Avižius. - Juk ir pase buvo parašy­ ta: Adelė Gervėčiūtė. Ar mes akių neturėjom, ar ką? - Ne Adelė, bet Ona. - Ona! Kliedi, ar ką? 276

- Ne, dėde... Aš galiu viską jums išaiškinti. - Klausom, klausom, - nepatikimai numykė Avižius ir są­ mokslininko žvilgsniu susimetė su motina ir sūnum. Tuodu stovėjo nusigandę. Lauke vėjas krepštelėjo langi­ nę, ir visų akys susmigo į stiklą. Rodos, kad juoda ranka būtų pamažėle klebenusi ir atsargiai, bet įkyriai brovusis į kambarį. - Vėjas kyla, - prasitarė motina ir atsisėdo prie lopšio. Kūdikis alsavo lygiai ir greitai. Ant kaktos jo plaukai bu­ vo sulipę, o jis pats gulėjo įsiręžęs, dešinę rankutę atmetęs nuo savęs. - Kai ištiko liūtys ir badas, - kalbėjo Stasys, - iš mūsų krašto daug kas išėjo į pietus - merginos, vaikinai, net pie­ menys. O mes gyvenome trise ir matėm, kad reikės skirtis. Aš ką tik buvau persirgęs plaučių uždegimu. O Adelei ta koja. Tada žmona ir sako: „Bobos, žinoma, niekas nenorės samdytis, bet mudvi su seserim iš veido - kaip viena. Imsiu jos pasą - kas čia besugaudys“. Mums atrodė, kad taip ir bus gudriausia. Ta ir išėjo, vargšelė... - Betgi prieš vestuves rašėm jūsų klebonui, - prabilo Petras. -Jeigu teiravotės apie Adelę Gervėčiūtę, tai ir gavot apie ją atsakymą. Ir tas atsakymas buvo gražiai parašytas. - Taip, gražiai, gražiai, - susierzinęs šnekėjo senasis. - O dabar bus dar gražiau. Ir jis atsisėdo gale stalo, atsilošė ir pasakė sūnui: - Atvesk ją! - Jos nėra virtuvėje, - nedrąsiai atsiliepė žmona. - Kad ji man būtų čia! - neatleido Avižius. - Ji pati pasa­ 277

kys, ką padarė ir kur dabar eis. Ne mums ją teisti: Dievas ją nuteis, jeigu čia teisybė. Sūnus užsimetė skrandą ant pečių ir smarkiai žengė j prie­ menę, lyg sakydamas: „Juk ji negali dingti kaip kokia ada­ ta“. Durys į kažką atsimušė, ir priemenėj aiktelėjo žmogus. Geltonas šviesos takas puolė ant Onos, kuri ten stovėjo, užsidengusi kairę akį. Petras įsivedė ją ir tarė: - Mama, duok skudurą. Ona atsakė: - Ne, man nieko nereikia... - Vaikeli, ką čia niekus kalbi, - subarė ją senoji. - Ar labai susimušei? - Ne, mama, nelabai. Jos gerklė priduso, kai ji tarė „mama“. Stovėjo prie staktos nedidukė, su ilgu ir pažemėj išsiskėtusių sijonu, kaip ir pridera ištekėjusiai moteriai. Ji, matyt, buvo apšalusi priemenėj, ir tar­ pais nupurtydavo jąšiurpas. Stovėjo dabar ten ir pasakojo kaip mergaitė, kuri grįžo iš svečių ir žino daugelį naujų dalykų. - Ir viskas čia teisybė, ir aš nežinau dabar, ką veiksiu. - Ona... - buvo betariąs Petras. Jinai mostelėjo ir vėl lygiu balsu, tarpais pridusdama ir atsikvėpdama, šnekėjo: - Aš nenorėjau grįžti atgal. Kam jie mane privertė? Eik, eik už Stasio. Kvaile tu, bene geriau kur rasi! Liepė, ir ėjau. - Bet šitaip padaryti! Tu nė Dievo nebijai! - graudeno senis. - Dievas gi mane pažįsta, - tarė ji. 278

- Keista šneka... Bent būtum apsigalvojus. - Kaip aš galiu galvoti! - Vaikeli tu... - Ne, aš nesu vaikas, aš du sūnus pagimdžiau. Kur jie pa­ sidės, vargšeliai! Ir dar pasakysiu jums, kad man lyg ir švie­ siau pasidarė, kai išėjau iš namų. Stasy, tu nepyk ant manęs. Stasys tylėjo. Petras klausėsi, šalia stovėdamas, ir pažino šitą nerūpestingą, negudrų ir atvirą čiauškėjimą, kurį sunku buvo suprasti, kaip lygiai nesupranti, ko paukštė čiulba ant šakos ir kodėl pakilusi tupia ji ant vejos. - Ir dar noriu pasakyti, - ji kalbėjo, - man rodėsi, kad esu taip toli, lyg kitame pasaulio gale - argi kas eis manęs ieškoti... - O ir atėjo, - pasakė motina. - Taip taip, atėjo... Ir ką bepradėsim? - pritarė senis Avižius. Jis laukė, žiūrėdamas į sūnų ir Stasį. Kai juodu tylėjo, pats nusprendė: - Pas Dievą parašyta: ji priklauso pirmajam... Petras sukryžiavo ant krūtinės rankas. Jis suprato, kad jį ištinka prapultis, tačiau šiuo metu nejautė nelaimės dydžio nė šiurpo. Visos tos šnekos jam atrodė lyg kažkas netikra, ir jo mintyse šmėkšojo tolima viltis, kad kažkokia stipri ranka nustums tą siaubą, kuris tyko iš visų pusių. Atsirėmęs į sie­ ną, laukė to kažko, pats nenuvokdamas, kas tai būtų: ar ūmus trenksmas, ar iš tų nakties ūkanų nejučiomis atslinkęs šviesos pluoštas. Stasys rymojo ant stalo, nukarinęs galvą. Jis bijojo žvelg­ ti į tuos išgąsdintus veidus ir akis, kad jo širdis nepasrūtų 279

graudumu. Dvasioje jis norėjo įsižiūrėti tolyn prieš save, bet nieko nematė ir nesuprato: buvo taip, tarsi po laukus ir pievas būtų nušniokštusi vėtra, išplėšusi medžius, pasė­ lius ir trobas. - Tai pagalvok apie kelionę, - pasakė senis Onai. Petras priėjo ir atsistojo šalia jos, lyg gindamas ją. Jisai suprato, kad ją meta iš namų - jai dabar čia tėvas neduoda nei vietos, nei darbo, nei žodžio. Norėjo užsistoti ją, prabi­ lo „tėti!“, bet senis griežtai mostelėjo ranka, ir jisai nutilo. Jinai atsakė: - Aš neisiu ten. Ji stovėjo už poros žingsnių nuo virtuvės durų, lyg ką tik būtų įžengusi. Rankas laikė sunarinus ties juosmeniu, tru­ putį atkišusi priešais save. Antakis buvo paraudęs. O visa ji atrodė kaip vaikas, kurį pasišaukė tėvas: ar bars mane, ar ką sakys! - Tu apsisvarstyk ir nesierzink, - mokė Avižius. - Ne, aš neisiu. - Gi tavęs čia niekas nelaikys - ką žmonės šnekėtų! -Aš tada... tada... - Tėti, - prabilo Petras, - nebūk toks... - Ar ji tau žmona? Ji grįš ten, kur jos vieta. Stasys nuleido rankas ant kelių: -Aš jos neverčiu, dėde: juk matot, kad jai geriau be manęs. - Tu neverti, bet Tasai verčia. Ir Avižius pakėlė ranką į lubas. - Ji dabar tiek mano, kiek ir kito. - O ir neteisingai šneki, - gynėsi tėvas. - Ir kolei aš čia 280

sėdžiu ir tvarką darau... Ne, jos kojai nėra vietos nei šioj pirkioj, nei kieme, nei laukuose. Sūnus paraudo, nusikosėjo ir atsisuko j duris. - Palauk, tu liksi čia, žiūrėsi vaiko ir ūkio, - pasakė senis. - Aš gi negaliu jos palikti, - prabilo Petras. - Ir ką žmonės pasakys! - Taip taip, jie turės ko šnekėti, jeigu abu pateksit į teismą. - Bet išvaryti! - Aš gi nevarau: išvažiuos su juo... Alkūne stuktelėjęs Stasio link, jis vėl kalbėjo: - Visi manys, kad su broliu pas gimines... - Tada gi turėtų ir grįžti. - Ne, vaike, ji negrįš: sakysim - susirgo tėviškėj ir mirė. Motina giliai atsiduso. Ji visą laiką atidžiai klausėsi ir visų gailėjo: ir sūnaus, ir marčios, ir ateivio, kuris jai atrodė iš visų nelaimingiausias. Jinai troško, kad visų akyse gerai iš­ eitų: ir Dievo, ir žmonių, ir saviškių. Jai buvo aišku: sūnus negyvens su Ona. Bet kaip ją atitraukti, kaip išskirti ir viską gerai baigti? Ir štai vyras ištarė tikrą žodį: „Mirė“. Kas čia besugaudys, kas jai atsitiko už tiekos mylių! Ji pažvelgė į marčią, kuri prasižiojo, lyg būtų išgirdusi ką juokingo ar netikėto. Ir iš jos veido, iš įstrižų akių numanei, kad ji sten­ giasi kažką suprasti ir nepajėgia. - Mirti! - ji sumurmėjo. Ji užspaudė už ausies pluoštelį plaukų, kurie buvo nuslinkę kairiuoju žandu. Tėvas pasišoko: - Na na, nebūk kvailutė! 281

Tačiau ji tarė, lyg apie ką kita mąstytų: - Aš juk nesakiau, kad su juo važiuosiu. - Klausyk, čia ne tavo valioj liktis ar ne. Ir jei aš tau liepiu, tai liepiu ne dėl to, kad pykčiau ant tavęs. Tu buvai man ir senajai gera, niekados skerso žodžio nepasakei ir buvai sparti darbe ir namuose. Bet, vaike, tu pati apsigalvok ir suprask, kas tau belieka. Tada ji tarė tėvui ir močiai: - Dėkui jums, kad nei mušate mane, nei skaudžiais žo­ džiais barate. Pirmai aš maniau: jie rūstūs ir nepakenčia ma­ nęs savo akyse. Dabar matau: jūs visą laiką man buvote ge­ ri... Ir čia man vietos nėra... Ir nėra kur jau man prisiglausti. Dieve tu mano, kokia aš bjauri! Bet kodėl jūs manęs tada neįspėjote? Ji tai kalbėjo iš lėto, rankas susiėmusi ties krūtine ir tru­ putį linkčiodama, lyg kokį gandą štai skelbtų. Sulig paskutiniais žodžiais jinai visus apmetė akimis ir lyg apžavėta įsižiūrėjo į lopšį. Staiga šoktelėjo ir nubėgusi pritūpė prie sūnaus. Ji glostė jo žandukus, marškinėlius, rankytes ir kalbėjo: - Auk, auk didukas, tu mano pupūnėli... Aš tavo negera mamytė... Kas tave pačiūčiuos, tu mano vabalėli... Ji kalbėjo taip švelniai, neatsidžiaugdama, o vaikas nepa­ budo, tik nusišypsojo per sapnus ir pasispyrė kojytėmis. Pakilo jinai tokia rami ir, jau nieko nesakydama, ėjo į duris. - Kur tu? - sugriebė ją ant slenksčio Petras. Ji prisiglaudė prie jo, įsikniaubė į jo krūtinę taip tvirtai, 282

lyg jau niekad neatsiplėš. Bet paskui atsistūmė nuo Petro švelniai ir neskubėdama, lyg neturėtų kur dėtis, ir sukuždėjo: - Einu seklyčion - drabužių susižiūrėti... Ji nusišypsojo, paglostė Petro ranką ir žengė į priemenę. Jisai lydėjo ją akimis, kol ji susimaišė su šešėliais. III

Motina pasuko ratelį, bet, lyg nusigandusi pakojos girkštelėjimo, vėl sulaikė. Siūlas nutrūko, įsisuko į špūlę, ir, nulen­ kusi žilstelėjusią galvą, jinai krapštė, ieškodama siūlo galo. Vincukas gulėjo ant lovos, įsikniaubęs į priegalvį, ir protar­ piais trūkčiojo visu kūnu. Stasys nekrustelėdamas žiūrėjo į skylę, likusią stale nuo iškritusios šakos. Tėvas, neturėda­ mas kur užkliūti, čiuptelėjo už dėžutės kampinėje, išsiėmė iš jos tabako kamblių ir juos pjaustė, peiliu ciksėdamas į skrynutės antvožą, kur pats buvo išrėžęs arklį. Štai jis stuk­ telėjo klumpe į grindis. Visi sužiuro į jį, tarsi apsidžiaugę, kad tasai ką nors pasakys. Jis nieko netarė, tik susižėrė ta­ baką į saują, nors visai neketino rūkyti. Už pečiaus, kur buvo daugiau šilumos, suzirzė nubudusi vėlyvo rudens musė. Sušnero sieninio laikrodžio rateliai lyg atsidūsėdami ir išmušė... Vienas, du... Dar tik šešta valan­ da! Lauke vėjas klebeno langinę. Petras įsiklausė į tą vieno­ dą stuksenimą. Jam rodėsi, tarsi ten stovėtų ir girgždintų koks žmogus, nepažįstamas, iš toli kur atsibastęs ir niūriai stebįs kambarį, lempą ir juos visus. - Reikia uždaryti ją, - tarė jis ir vilkosi skrandą. 283

Nustebę ir nesuprasdami anie žvelgė į jį. Jis paaiškino: - Langinę... - Taip taip, barškės ji ten! - greitai prabilo tėvas. Petras išėjo laukan. Pūvančių lapų kvapas ir ūkanų oras lindo į nosį. Jautė jis drėgmę šaltai gulant ant veido ir rankų. Skverbdamasis pro žemas slyvų šakas, kurios, lyg apgliaumijusios, gličiai slydo pro skruostus ir brūžinosi į skrandą, jisai pateko į gėlių dar­ želį. Aplink šviesius langus rinkosi ūkanos, panašios į dide­ les ir skystas pūsles. Retkarčiais dūsteldavo vėjas, toksai nu­ silpęs ir išvargęs. „Netrukus ims smarkiau pūsti“, - mąstė Petras ir uždarė langines. Jisai negrįžo į kambarį. Stoviniuodamas sekė šokinėjančią šviesą seklyčios languose, čia didėjančią ir užgriebiančią vyš­ nios šakas lauke, čia vėl prigęstančią, retkarčiais užstojamą didelio žmonos šešėlio. Kur ji plunks nūn šiuo rudens keliu, mažytė! Taip, susiriš tą skarmalų gniutulėlį, su kuriuo prieš daugel dienų pasirodė šituose vartuose, susisklės dryža ska­ rele ir išeis. Ne, taip nebus! - nusipurtė jisai. Langas užgeso. Tik silpnas atspindys nuslydo stiklu: žibu­ rį nunešė į kitą kambarį, tenai, kur juodu miegodavo. Ak, tos brangios naktys! Už tos pertvaros buvo spinta su juodviejų drabužiais, kabojo ten šaukšdėtys su geresniais indais, nes durys čia siekėsi su virtuve. Buvo ir eilė buteliukų nuo visokių negalių. Grįžo, priemenėje užsidegė žibintuvą ir nusuko tvartų link. Reikėjo arklius nakčiai pašerti. Į durų girgždėjimą sužvingo 284

sartoji ir, perkreipusi sprandą, žiūrėjo juodomis akimis į žmo­ gų. Kertėje pakilo kumeliukas, ten nuo motinos užtvertas ir rąžydamasis, ilgas kojas atmetęs į šonus, jis kišo savo šė­ mą barzdą pro lentas, kad ir jo nepamirštų. Petras pylė maišę, o arkliai nekantriai stovėjo ir laukė, kada gaus snu­ kius į lovį sukišti. Bėroji, sena ir pergudrusi, stumtelėjo galva jį ir prunkšdama knaisiojo pašarą, bet ėsti neėdė: ji buvo nepatenkinta, ir vaikinas tyčia ilgiau nepradavo, er­ zindamas gyvulį, kuris vis šnirpštė ir šniukštinėjo avižų ar miltų. Tada jis iš skrynios kampe ištraukė saiką su sėleno­ mis ir išbėrė jas arkliams, viską dar užliejęs vandeniu. Pa­ tenkinti, grandinėmis į rindą čerškėdami, arkliai ėdė ir knai­ siojo, rinkdamiesi gardesnius kąsnius. Už sienos nubudęs subliovė ėrelis, o jam atsiliepė kitas toks pat plonas meke­ nimas. - „Gal du broliukai susišaukė nakčia“, - pamąstė sau Petras. Ramu čia buvo ir gera - tarp juodų ir stambių šešėlių, įnikusių į maistą, sklindant gyvulių kūnų šilumai ir aštriam kvapui, o pro lentas nuo tvarto viršaus gumšant išsiveržusioms šieno gniūžtėms. Jis pirštu kuteno kume­ liukui juodą lopą gale snukučio, timptelėjo už maišelio pa­ smakrėje ir tekšleno per karčius. Tasai rietė sprandą, pyko erzinamas ir vėl gerinosi. - Na, vyreli, aš tavęs neprigausiu, - pasakė Petras ir įbėrė jaunikliui avižų. Atsisėdo ant skrynios. Nieko jis nemąstė. Tik jautė, lyg greta jo kažkas stovėtų - ar daiktas, ar žmogus. Pro šalį pasikuždėdamos bėgo minutės ir žuvo tuose begaliniuose rūkuose ir naktų tamsybėje. Buvo jį apėmus kažkokia gera 285

negalia. Įsikandęs šiaudą, o žiburį pasistatęs tarp kojų, jis su patenkintu abejingumu klausėsi karvės mykimo, grandinių terkštelėjimo. Bėroji atsigulė, giliai ir sunkiai atsidūsėdama. Kiti arkliai baigė ėsti ir stovėjo nukorę snukius. Į jo galvą grįžo visos geros ir jaukios valandos, ir jis leidosi joms sū­ puoti ir nešti save, apkabinimas po apkabinimo, užsimirši­ mas po užsimiršimo. Ūmai jis apsistojo ir įsiklausė. Aplinkui buvo tylu. Rodėsi, kad naktis, nematomi sodo medžiai ir tie mekenę ėreliai anapus sienos užkando žadą ir laukia kažko ateinant. Nu­ krėstas šiurpo, Petras atsirėmė į staktą. Jis buvo tikras, kad štai išgirs žingsnius, artėjančius į šią tylumą. Iš būdos išlindo Margis ir vos girdimai unkštė. Dabar Petras pastebėjo švysčiojant pirkioj ir priemenėj. Seklyčioj šokinėjo žiburys, o drauge su juo ir vyšnios šaka prie lango. Motina šaukė išgąsdintu balsu: - Petrai, Petrai... Viešpatie, ir tas dingo! Tada jis atsišliejo ir paėjėjo porą žingsnių galvodamas: „Matyt, neranda josios. Mano, kad abu pabėgom“. Motina pastebėjo žibintuvą ir šūktelėjo: - Ar tu tenai? - Aš, mama... - Kinkyk greičiau arklius... -Kas? - Dar klausinės! - su baime sakė ji. Sudejavusi „Dieve, Dieve“, sunkiai purvu brido prie tvar­ tų. Naktyje sūnus nematė jos, tačiau jautė, kur jinai yra, 286

kaip ji eina, rankomis prisilaikydama sijoną ir stodama į dumblą. - Mama, palauk... - Greičiau, vaike! Jis girdėjo, kaip durys trinksi pirkioj, kaip ten šaukiasi vienas kitą. -Ji, ji... - kalbėjo motina. - Kinkyk arklius... Daktaro... -Jai kas? - Ak, Viešpatie, ir pasidaryk man tu jai taip. Petras suprato. Dideliais šuoliais, šmėkščiodamas žiburiu, jis nušokavo į pirkią. - Ji tenai, - Vincukas priemenėj jam rodė į seklyčią ir kaleno dantimis. - Tu žiūrėk jo, - Petras liepė berniukui, išgirdęs pirkioj verkiant mažąjį. Seklyčioj ant aslos buvo išmėtyti marškiniai. Už sienos sa­ kė tėvas: - Duok tą... Didelis šešėlis slankiojo pro lentų plyšius ir darė, kas liep­ ta. Ten, ant lovos, Petras išvydo savo žmoną. Avižius ją gir­ dė iš dubens, o jinai buvo susitraukusi, kelius sulenkusi ir nejudėjo. - Tėti... - patraukė jį sūnus už rankovės. - Nieko, nieko, gal mes ją dar atgriebsim. Ona staiga išsitiesė, metėsi ant kito šono kaip žuvis, vėl susirietė į kamuolį ir griebėsi už krūtinės. Ji unkštė pro su­ kąstus dantis ir šaukė: 287

- U-u-u... motinėle, motinėle, gelbėk mane. Tėvas atsisuko į Petrą: - Greičiau daktaro! Renkis, o aš bėgu kinkyti. Motin, mo­ tin, eikš prie jos! Bet sūnus palinko prie lovos: oda aplink Onos lūpas buvo nudeginta. Ir šitas kūnas - tąsomas ir draskomas... - Dievulėliau tu mano, Dievulėliau, pasigailėk manęs. Jinai šaukė tuo nekaltu balsu, kuris tiek sykių buvo nuskardėjęs ir šitame kambary, ir kieme. Petras dairėsi, lyg ne­ suprasdamas, kad ir paskutinį žingsnį ji nuėjo kaip vaikas išgėrė nerūpestingai ir nežinodama, kas bus. Ne, ji viską, viską žinojo, šita mažoji. Skubėdamas avėsi batais, rišosi skarelę ant kaklo. - Tėveli, kunigėlį man! - prašėsi Ona. Petras krūptelėjo: su šitais žodžiais jis pajuto, kad mirtis stovi už durų ir jau klebena sklendę. „Vincuk, Vincuk, sakė motina, - bėk į Švirkščius ir prašyk, kad važiuotų ku­ nigo“. Kieme varstėsi durys, prunkštė arkliai, o šuva nei kaukė, nei lojo. Berniukas, suspausta širdim dėl šitos ištik­ ties ir dėl tamsos, išbėgo į kaimyniją, o kai jo klumpaitės klimpo į dumblą, paėmė jas į ranką ir pasileido basas. - Jau pakinkyta, - iš rūkų pasigirdo tėvo balsas. Sūnus nuo vagio ties galvogūliu kabinosi kepurę. Iš lovos sekė jį baugščios ir kenčiančios akys. - Petruk, tu neminėk blogai manęs, - prabilo jinai, taip nedrąsiai, lyg maldaudama. Jis sukando lūpas ir papurtė galvą. Viešpatie, kokia tu man gera buvai! 288

Ūmai jisai priklupo prie jos patalo, prisiglaudė prie jos krūtinės, ir akimirką juodu buvo taip arti ir tokie neperski­ riami kaip niekados. Kada jisai pakilo ir nusigręžė eiti, jo žmoną vėl ėmė tampyti. Ji šaukė: - Petruk, Petruk!.. Ji sugniaužė sau krūtinę, lyg norėdama iš ten išplėšti skausmą. Luktelėjęs, kol Ona aprimo, jisai išėjo. Tačiau klyksmas vėl prasiveržė pro nakties tamsą. Laikyda­ mas įtemptas vadžias, Petras žiūrėjo, ar neišeis kas iš pirkios. Paskui suplakė arklius ir, spengiant ausyse žmonos klyksmui, išlėkė iš namų. Jis vijo arklius tuščiu keliu, ir jam rodėsi, kad medžiai krūptelia, kad iš rūkų tiesiasi lyg žmogaus, lyg žvė­ ries rankos ir genasi paskui jį, o nuo šakų suplazda dideli šikšnosparniai ir sklendžia viršum galvos. Ten švystelia žibu­ rys, suloja šuva, ir vėl jis vienas skuba ir skuba... O kaimynai rinkosi į jų namus, vyrai tokie rimti, moterys su juodais sijonais ir tamsiomis skarelėmis - Dievo pasitik­ ti. Jie žengė per slenkstį, garbino Viešpatį, ir vieni likosi čia, o kiti tyliai slinko į seklyčią, kur lovoje tąsoma Ona šaukėsi Jėzulio - kad ją gelbėtų ir jai dovanotų. Svirkščių dėdė pakilo nuo stalo ir pasakė: - Aš negaliu... Gaila klausantis. Ir jis dairėsi po kertes, įsižiūrėjo į giesmyną ant langinės ir stebėjosi šventąja Katarina, kuri vienoj rankoj laikė verbą, o antroj - pusiau lūžusį ratą. Seklyčioj ji šaukė vis graudžiau ir graudžiau. Ji vis kreipėsi 289

į Petrą, į savo motinėlę ir minėjo Dievo vardą. Jos balsas gaikščiojo, kimo ir duso. Susyk po ilgo laukimo Avižius atsigręžė kažkaip palengvėjęs, kad kiti net nustebo, sužiurę į jį ir į duris. Ant slenksčio stovėjo senoji. Jinai išblyškusi artinos į priepetį, patraukė į šalį Vincuko palaidinę ir nužėrė kelis mie­ žius, kurių ten džiūta, lyg ruoštų vietą pakeleiviui. Paskui tarė vyrui prie stalo: - Gal sėsi ant arklio: tegul jau Petras grįžta atgal. - Vargšelė, - pasakė Švirkščių dėdė ir įbedė akis į laikrodį. Tėvas tik dabar pajuto, kad seklyčioje jau niekas nešaukė ir nedejavo.

290

AKME NŲ LAUKAS

1

Seniai jau, kai buvau dar mažas, kasmet tarp durpiakasio ir rugiapjūtės važiuodavome į svečius pas Šilbalių dėdę. Gy­ veno jisai už poros mylių, anapus miesto, ir kelionė trukda­ vo valandą su kaupu laiko. Ligi Vilkaviškio visos vietos buvo man pažįstamos. Kiek­ viena svirtis kieme, kiekvienas šuo prie būdos, kiekvienas šienpjūvis lankoje ir kiekvienas takelis per vilnijančius kvie­ čių laukus buvo tiek sykių matytas. Nauji paveikslai atsiverdavo, susilyginus su miestu, kurį aplenkdavom iš žiemių šono. Dabar man kitaip atrodė ir kareivinės, ir namai, o ypač bažnyčia, kurios bokštus visa­ dos iš priešakio matydavau plačius ir atokiai stovinčius nuo vienas antro; dabar jie vis siaurėdavo, plonėdavo ir abu su­ siliedavo į vieną laibą bokštą. Po valandėlės tėtis mostelėdavo botagu į baltus mūrus ana­ pus miesto ir sakydavo, atsigręžęs į mamą ir mane: - Dvaras, kur Napoleonas rusui paskelbė karą. Jis nutildavo, ir mes, nė žodžio netarę, stebėjome dvarą ir dvasioje jautėme kylant iškilmingą pagarbą: po šimto su vir­ šum metų mūsų kaimo ir visos apylinkės vyrų kalbose ilgais žiemos vakarais nebuvo didesnio žmogaus už Napoleoną. Aplinkui, kiek tik akys apėmė, liūliavo rugių ir kviečių lysės, tarp kurių krutėjo raudonais marškiniais darbininkai 291

ar tarškėjo šienpjūvė mašina, kurią pamatę mūsų arkliai kar­ pydavo ausimis. - Na-a! - suniūkdavo jiems tėtis ir stipriau sugniauždavo vadeles, o mama priglausdavo mane prie savęs, kad kartais pasibaidę arkliai nepradėtų nešti. Nuostabiausias dalykas man toje kelionėje būdavo kuku­ rūzų laukas dvaro žemėse ir didelis vėjinis malūnas, kurį pravažiuodavome beveik po pat sparnais, aukštai besigraibstančiais po orą ir vėl krentančiais žemyn su išpūstu ir plez­ denančiu audeklu. Ratų girgždėjimas, storas velenas, prie kurio laikėsi sparnai, miltais apdulkėję langeliai, durys, pro kurias karojo nuleistos grandinės, ir sienojas malūnui į vėją atkreipti buvo man tokie įdomūs ir paslaptingi kaip pasaka. Už gerų varsnų nuo malūno sukdavome į šunkelį ir toli jau pamatydavome Silbalių dėdės. Tuoj išskirdavom jas iš aplinkinių ūkių, nes gale pirkios augo ten ąžuolas, aukštes­ nis už viso sodžiaus medžius ir su nukaršusia viršūne. Visa­ dos, kai tik išvysdavau Šilbalių namus, akys man nusišviesdavo ir širdis linksmai šokteldavo: gera ir smagu buvo žiū­ rėti į tuos beržus, kurie baltavo aplink visą sodybą. Kol tėtis ir mama bučiavosi su dėde ir dėdiene, kol jie vaikščiojo, žiūrėdami pirmdėlės karvės ir šiųmečių kume­ liukų arba, rankomis skėsčiodami, gėrėjosi kviečių lauku, aš su Silbalių vaikais lenkčiui bėgdavome į galulaukes. Lėkdavome šniokšdami, kas pirmutinis pasieksime Kar­ tuvių kalnelį. Dykas buvo tas kalnelis, be medžio, išraustas ir akmenų pilnas. Savo vardą buvo gavęs nuo to, kad ant jo baudžiavų laikais korė žmones. Mums, mažiems padaužoms, 292

jisai labai tiko, nes čia ligi soties galėjome slapstytis duobė­ se, gaudytis, akmenimis laidyti j pakalnę, kasinėti lapės olą, kurios galo niekados neprieidavai. Vieną vasarą ten rado­ me švediškų pinigų, pažaliavusių ir vos beįskaitomų. Sušilę ir pailsę pūkšteldavome į Kregždės upelę, kuri skaidri gur­ guliavo per akmenis, ir klegėdami maudėmės, taškydamiesi ir viens kitą niurkydami į vandenį. Kartais Šilbalių vaikai pakriaušėmis kaišiojo rankas į urvus, ieškodami vėžių, ar bandė rasti po akmenimis pyplių ir vėgėlių, kurių uodegas sutraiškydavo į tą pat akmenį. Nusibodus pliauškytis upelėje, visi eidavome vaikščioti po akmenų lauką. Tarp Kartuvių kalnelio ir Kregždės upeliuko buvo loma, pilna akmenų, kurie gulėjo ten dideli kaip avinai. Išsimaudžius mūsų darbas ir buvo visą daubą peršokuoti akmeni­ mis, nepalypstėjus koja žemės. Taikydavos, kad paslydę nusibrėnydavome blauzdas, prasiskeldavome kelį ar kaktą. Mūsų džiaugsmas buvo neapsakomas. Mes šaukėme kaip patrakę, šokinėjome, siautėme ir žaidėme laukinius. Toji dy­ ka dirva, lapių urvais išraustas kalnelis ir ramiai čiurlenan­ tis upokšnis buvo mūsų karalystė, niekam kitam nenaudin­ ga, ir mums nė į galvą neatėjo, kad kada nors mes šio savo žaismų tyrlaukio netektume. Bet taip atsitiko. Atsimenu, vieną vasarą mes kaip visados nulėkėme prie akmenų lauko. Ūmai ties Kartuvių kalneliu Šilbalių Motie­ jukas sustojo lyg įbestas. Jis buvo visus pralenkęs, ir jam turėjo atitekti garbė pirmajam užkopti į viršūnę. 293

- Ko jis nelipa? - laužėm galvas ir lėtinome savo risčią. Kai pribėgome, Motiejukas, sumišęs ir lyg sugėdintas, pa­ sakė: - Tėtis užvakar pardavė akmenų lauką. - Pardavė? - paklausiau ir, iš to nustebimo išsivėpęs, žiū­ rėjau į pusbrolius. - Tikrai, - patvirtino jie ir nudūrė akis žemyn. - Ir kalną pardavė? - tariau net mikčioti pradėjęs iš to apglušimo. - Ir kalną. - O upelį? - Upelį? - sudvejojo Motiejukas. - Upelio gal nepardavė jis juk iš toli atbėga. Man graudu buvo. Išsyk supratau, kad į laukinių žaismų dirvą jau vartai užkelti. - Ar galima ten eiti? - dar paklausiau. - Nežinau, - numykė Motiejukas ir pasižiūrėjo į brolius, ar jie netars žodžio. Jie tylėjo ir kojos nykščiu krapštė žemę. - Galėtume pabandyti, - pats svyruodamas prabilo Mo­ tiejukas. - Kai išvys, tai išvys. Jis žengė pirmas, o paskui jį žąsele nusekėme ir mes, bai­ liai dirsčiodami, ar neišlįs koks žmogėnas iš už Kartuvių kalnelio ir ar nepradės mūsų vytis ir plūsti. - Kad tik šuns nepaleistų, - niurnėjo Jeronimukas, Šilbalių mažiausias, pačioje uodegoje kiurklinęs. - Dar gali įkąsti... Apsidairėme visi, ar nematyti kur beselinančio šuns. Nie­ ko neregėdami, vėl traukėme tyliai. 294

Priėjome šviežiai sukrautų akmenų krūvą ir sustojome, žadą prikandę. - Man rodos, kad kažkas ten krebždenasi, - sušvagždėjo po valandėlės Motiejukas. - Gal šuo... - nusigandęs atsiliepė Jeronimukas. Susispie­ tėm į daiktą ir laukėm. Iš tikrųjų anapus krūvos kažkas brū­ žinosi, lyg j akmenis trindamasis. Neilgai laukus pasirodė strėnos, paskui pakilo galva ir rankos, kurios ant viršaus uždėjo naują akmenį. Iš anapus krūvos į mus žiūrėjo vaikas, maždaug mūsų am­ žiaus. Mes išpūtėm akis, nes berniukas buvo toks rudas, kaip niekados dar nebuvau regėjęs. Jo plaukai buvo raudoni kaip liepsnelė, veidas taip strazdenomis nubertas, kad rodėsi lyg sukapotas, o ir rankos buvo šlakuotos ir apaugusios žvil­ gančiais plaukais. - He! - tarė berniukas ir nusibraukė sau prakaitą nuo kaktos. Mes žengėme prie jo ir vėl sustojome. - Kur einate? - prabilo rudasis vaikas. Styrojom kaip pagauti. Berniukas pasirėmė alkūnėmis ant akmenų ir žvitriomis akimis tyrinėjo mus. Mums buvo taip nesmagu, kad nors ėmęs ir smek į žemę. Man pačiam lyg po sunkaus darbo baptelėjo prakaito lašas nuo kaktos ant nosies galo. Atsigręžėm į kitą šoną: iš ten pasigirdo skardus ir links­ mas balsas. - Kęstuk, kaip matau, talkos susilaukei, - skambėjo tas balsas. 295

Aplinkui didelį akmenį triūsė ten vyras su geležine lazda ir pupsėjo trumpą pypkutę. Jis taip pat buvo rudas ir su gauruota krūtine, kuri juodavo iš ančio. Išsitraukęs pypku­ tę, jis nušvirkštė seilę pro dantis ir kalbėjo: - Na, Kęstuk, prašyk svečius į talką. Greičiau eis darbas! Kęstučiui betylint, Motiejukas įsidrąsinęs paklausė: - Dėde, o ką reikia daryti? Jam prašnekus, mes visi atsikvėpėm palengvėję. - Ogi akmenis rinkti ir į krūvą nešti, vaikučiai. - Akmenis rinkti, - paantrino ir Kęstutis. - Smagus darbas, - juokavo anas vyras, - kodėl nepamė­ ginus? - Mes galim, dėde, - atsakėme vienas po kito, raitodami rankoves. Vėl buvo mums gera ir šviesu. Kaip žvirbliai į grūdus puo­ lėme ant akmenų. Pradžioj klykėme ir šaukėme, iš kailio nerdamiesi vienas kitą aplenkti. Vien Jeronimukui nesise­ kė, nes jisai nusitvėrė beveik už save didesnį luitą ir tąsėsi kaip skruzdė, kol visi suspitę jam pagelbėjome. Neilgai tru­ kus aš pats jau buvau suniuręs, prie nugaros limpančiais marškiniais ir apdaužytais krumpliais. Iškaitęs tempiau akmenis į krūvą ir kaip įmanydamas stengiausi neatsilikti nuo savo bičiulių. Po valandos mūsų visai nebuvo girdėti. Raudoni, kaip iš krosnies išlindę, su prilipusiais plaukų kuokštais ant kak­ tos, kaskart lėčiau bepaslinkom. Pirmutinis pasidavė Jeronimukas. Jis atsisėdo ant akmens ir ramiai tarė, lyg jau baigęs darbą: 296

- Aš negaliu. Motiejukas tingiai dribtelėjo atnešęs akmenį ir paklausė: - Dėde, ar leisit upelėj maudytis? Žmogus, išsiėmęs pypkę, nusijuokė ir atsakė: - Kodėl ne! Jei tik vandens neišgersit... Ir patenkintas jisai kikeno, žiūrėdamas, kaip mes, iš nuo­ vargio linkčiodami per pakinklius, gūrinom prie srovės. - Oha! - staiga suspigo Kęstutis, kuris buvo likęs prie darbo. Sulig savo riksmu jisai pasileido bėgti prie vandens, šoki­ nėdamas kaip kumeliukas, pirmą sykį išleistas į lauką. Ir mes suklikom ir metėmės prie Kregždės upokšnio. Pri­ bėgome visi kartu. Valandėlę žiūrėjomės, drovėdamiesi prie svetimo išsirengti, bet kai Kęstutis pirmas ėmė trauktis marš­ kinius per galvą, mes nieko nelaukėm ir tuojau vandeny burbuliavom. Taškydamiesi ir rėkaudami, vis dėbčiojom į Kęstutį: jo pečiai ir nugara buvo taip šlakuoti, kad atrodė lyg kokiais žvynais aplipę. Vakare, važiuojant namo, tėtis kalbėjo mamai: - Tai mat, Šilbalių dėdė neblogai pardavė tam Baltrui Žir­ geliui... Žemė ten nė ketvirtos rūšies neverta. Prisiglaudęs prie mamos, aš snūduriuodamas galvojau apie kalnelį su lapių urvais, apie švediškus pinigus, apie skaidrų upokšnio vandenį ir apie akmenis, kurie pradėjo man visa­ me Baltraus Žirgelio lauke krutėti ir glaustytis kaip garbi­ niuotų avių kaimenė kaitrų vasaros vidudienį.

297

2

Kitais metais Baltraus Žirgelio dirvos išsyk nė nepažinau. Akmenų buvo belikę tik viename kampe, o visur jau žėlė miežiai, rugiai ir avižos. Ant pat upokšnio kranto stovėjo pirkia ir tvartas, iš akmenų ir molio pastatyti. Tai buvo man naujiena, kadangi mūsų apylinkėje ūkininkai namus ręsda­ vo iš sienojų ir vien tvartą nusikrėsdavo iš molio. Baltrus Žirgelis dengė kluoną. Kęstutis stovėjo apačioje ir padavinėjo tėvui kūlelius. - Sveikučiai, sveikučiai! - riktelėjo žmogus nuo stogo. Tai dar neužmiršote manęs? - Ne, dėde! - visi kartu pragydome ir žiūrėjome, kaip jisai, apsižergęs kraigą ir atsispyręs į lotas, rišo kūlelį. - Su kuo ten šnekiesi, Baltrau? - atsiliepė moters balsas kluone. - Kaimynai į svečius atėjo, motin! - pasakė vyras ir nusi­ traukė nuo karties kūlelį, kurį Kęstutis laikė iškėlęs. Susimetėm prie kluono durų ir pamatėm Žirgelio žmo­ ną. Ji klūpojo šiauduose ir rišo kūlelius. Ant grendymo sėdėjo maža mergaitė ir, užvertusi galvą, žvelgė į tėvą ant stogo. - Sveiki, vaikučiai, - tarė moteris ir suko grįžtę, kuria paskui suriš kūlelį. Darbas nebuvo jai lengvas: vieną galą ji laikė abiem ran­ kom ir gręžė, o antrą buvo įsispraudusi tarp kelių, ir reikėjo būti labai atsargiai, kad kojos išlaikytų vejamą ryšį. - Dėdiene, jums padėsiu, - pasisiūlė Motiejukas. 298

- Dėkui, sūneli, Nagi, pabandyk... Kol Motiejukas laikė ryšį, aš žiūrėjau į moterį ir mergytę. Stebino mane, kad Žirgelis turėjo žmoną, nes per kiaurus metus mintyse man stovėjo tik jisai pats ir Kęstutis. Man niekados nė į galvą nebuvo atėję, kad jų šeimoj dar kas dau­ giau būtų. Man keista taip pat darėsi, kad jo pati buvo visai neruda ir nestrazdenota, kaip jisai su sūnumi. Jinai buvo juodbruvė, rausvų skruostų ir mėlynų akių, kurios jai labai tiko prie tamsių plaukų. Mergytė buvo gyva mama - juod­ plaukė ir mėlynakė, apvilkta raudona suknele. Ji žvalgėsi čia į mus, čia į tėvą ir kartais susijuokusi puldavo kniūpsčia į šiaudus šalia mamos. Turbūt mažytei linksma buvo, kad jos tėtis taip aukštai sėdi. - Na, šiandien užteks, - po geros valandos tarė moteris ir atsistojusi nupurtė šiaudus iš sterblės. Ji nuėjo į pirkią su mergaite, kuri, įsikibusi į motinos ran­ ką, bandė taip atsispirti, kad kyburiuotų ore. - Neišdykauk, Viktutė, - subarė motina, - dar kojukę niks­ telėsi. Viktutė juokėsi ir vis mėgino pakibti. Taip išdykaudamos jiedvi ėjo, kol pradingo pirkios duryse. Mes stojom į talką Kęstučiui ir iš eilės kėlėm kartį su kū­ leliu prie kraigo, kur Baltrus Žirgelis nutverdavo jį ir šūkte­ lėdavo: - Gerai, sūnau! Išbaigęs kūlelius, jisai tarė Kęstučiui: - Dabar aprodyk svečiams ūkį. Silbalių vaikams nebuvo tai naujiena, bet aš, išpūtęs akis, 299

žiūrėjau į šulinį, kurio rentinys buvo akmeninis, žiūrėjau į medelius, kurie užveistam sode aplink pirkią dailiai žaliavo gležnais lapeliais, ir į javų laukus, iš lėto vilnijančius, pa­ dvelkus vėjeliui tenai, kur neseniai riogsojo akmenys ir ke­ rojo dagiai. Nusivedė berniukas mus ir pas žalmargę, kuri buvo pririšta palei upelį. - Arklio dar neturim, - pasakojo Kęstutis, su pasididžia­ vimu žiūrėdamas į karvę, - bet kai tik užsidirbsim pinigų, tėtis pirks arklį. O dabar turime skolintis... - Je, - atsiliepė Motiejukas, - pavasarį mes davėm ark­ lius, ir ten bernas beardamas nulaužė noragą į akmenį, - jų ir po žeme pilna. - O kur dėjote akmenis? - paklausiau. - Na, ar akis kaktoj turi, ar ką? - supeikė mane Motie­ jukas. - Matai gi, kad dėdė iš akmenų pasistatė pirkią ir tvartus... - Aha! - atsakiau nuraudęs dėl tokio savo neapdairumo. Kregždės upelis ramiai gurguliavo. Ant skaidraus jo dug­ no raibuliavo akmenukai, skleisdami nuo savęs geltonus ir juodus ratilus, kai tik vėjas sukeldavo smarkesnę vilnį. Netrukus mes pliūškėme vandeny, rėkdami ir skandinda­ mi vieni kitus, lygiai kaip senomis akmenų dirvos dieno­ mis, kada mes čia žaidėme laukinius. Pakeliui į namus tėvelis kalbėjo, pašmigodamas sarčiams: - Taigi, kam Dievas nepagaili proto, tam visur seksi. Kad ir Baltrus Žirgelis! Iš prasto berno susikrovė skati­ ko... Ir kas ten buvo - akmenys! O dabar pažiūrėtum! Trobos šimtą metų laikys... Ką su lauku padarė! Seniau 300

ten nė grikis ar liucerna nebūtų dygę, o šiandien - kviečiai auga! Tik gaila, kad kumelės neturi, o Silbalių dėdė sakė, esą dar ir skoloj Baltrus sėdįs. Bet su tokia galva žmogus nepražus... Klausėmės tylėdami. Ir pats tėvelis ne tiek mums pasa­ kojo, kiek pats sau vienas šnekėjosi, čia nusistebėdamas, čia rankomis skėstelėdamas. Po valandėlės ir jis nutilo. Bet iš jo pečių trūkčiojimo, iš galvos kraipymo supratome, kad jis nesiliovė posmavęs apie Baltrų Žirgelį ir akmenines jo trobas. Saulė, raudona ir didelė, grimzdo už girių. Pamiškiu, su dalgiais ir grėbliais ant pečių, ėjo vyrai ir mergos ir dainavo. Jų daina lėkė per laukus, kartojosi tarp girios ąžuolų ir liūd­ nai liūdnai liūliavo mane. Man liūdna ir sykiu gera buvo klausytis tų nutęsiamų balsų, vienodo ratų trinksėjimo ir vėjelio bešlamant drebulėse prie kelio. Nuo paskutinių saulės spindulių debesys pasruvo krauju, buvo nykūs ir baisūs. Daina nutilo. Mamytė pasižiūrėjo į tuos kruvinus debesų kalnus ir ra­ miai tarė: - Matyt, audra ateina... 3

Paskutinio karto, kada buvau Žirgelio namuose, dar nė šian­ dien negaliu pamiršti ir niekados nepamiršiu. Man vis šmėkšo jisai, persikoręs ant tvoros, su kadaruojančiomis rankomis. 301

Ir gėda man, lyg aš pats būčiau prisidėjęs prie tos neteisy­ bės, kuri žlugdo žmones. Buvo karas. Gyvenome prie stoties, kurią vokiečiai ap­ šaudydavo iš armotų. Mūsų pirkios langai nuo granatų iš­ byrėjo, ir pieva buvo lyg kiaulių išknista ten, kur buvo spro­ gęs sviedinys. Vieną dieną, po smarkaus šaudymo, kada mes lindėjom drebėdami savo apkase tarp sodo medžių, tėtis mus, vaikus ir mamą, nuvežė pas Silbalių dėdę, gyvenusį atokiau nuo karo ugnies. Mūsų pasirodymas Silbalių kieme buvo nepaprastas. Kai įriedėjom pro vartus, prie tvarto, ant pamestų šiaudų, pa­ matėm išpūstais šonais nuvirtusią karvę. Jos gerklė buvo perpjauta. Šviežias kraujas gliurgė jai iš žaizdos, gerdamasis į šiaudus ir žemę. Už kūgio pastebėjom Baltrų Žirgelį. Jis šiaudų gniūžte šluostė nuo dalgio kraują lygiai taip kaip dobilienoje pjovė­ jas, prieš pasigaląsdamas ašmenis. Toliau stovėjo Šilbalių dė­ dienė su vaikais. Visi jie buvo nusigandę. -Jėzau, Jėzau! - dejavo moteriškė, abiem rankom žiurstą susėmusi. - Tokia nelaimė! Geriausia mūsų karvelė... - Taigi matau, kad šėmoji... - tarė tėvelis. - Veislinė karvė... - Dobiluos persiėdė. Ir ko nedarėm, kiek nevaikėm - nie­ ko negelbėjo. Taip gaila, kad nors verk. - Ką darysi, - ramino Baltrus Žirgelis, - bent mėsa dar nežuvo. Še, Motiejuk, nunešk dalgį. - Ak, tuščia jos, tos mėsos! - dūsavo dėdienė. - Bet einam į pirkią. Ir tu, Baltruk... 302

- Reikėtų kailį nudirti. Kai sustings, bus smarkiau. - Nors atsikvėpti užsuk, - iš gonkų atsiliepė Silbalis. Ir lyg pasiteisindamas, kodėl jo lig šiolei čia nebūta, jisai pridėjo: - Aš neturiu širdies karvei pjauti. Kiaulę bežviegiant dar nuduriu, bet karvutę... Ačiū, kaimyne, kad pagelbėjai... Baltrus Žirgelis pasitraukė kelnes ir pasakė: - Ir velnią papjaučiau, kad tik nutverčiau. Aš pažiūrėjau į mamą, nežinodamas, ar juoktis, ar nusi­ gąsti dėl tokių žodžių. Bet vyrai paėmė tai geruoju ir nuėjo į pirkią, kur ir mes pradėjom kraustytis savo patalynę. Pirkioje Silbalių dėdė pylė degtinės nuo šaknų Baltrui Žir­ geliui su tėčiu kalbėdamas: - Baltruk, aš pats galėčiau paskolinti vieną kitą dešimtinę. Sakyčiau, užsimokėk, ir viskas. Negi paduosi valdžią į teismą! - Negaliu, dėde, negaliu, - kratėsi anas. - Nors užmušk mane, o negaliu. - Turėk protą: ar bus geriau, kai išvaržys, tavo gyvulį par­ duos? - įtikinėjo dėdė. - Parodysiu gyvulį parduoti! Jų koja nepastovės ant mano kiemo. Atsiuntė, matai, raštelį, kad tą ir tą dieną... Tegul pasirodo jie! - Sakau, Baltruk: prieš valdžią nešok, vis tiek nelaimėsi. - Dėde, kas gi matė mano žemę pakelti į pirmą rūšį - kur tiek pinigų mokesčiams gausiu! Juk akmenys ten buvo... Ko stebėtis, jei pinigų mokesčiams neištenku. Juk trobas ne už dyką įsistačiau, nė gyvulių niekas nedovanojo man! Na, o dar pridėk skolą už žemę... 303

Baltrus Žirgelis stovėjo gale stalo ir lenkė kelintą stiklelį. Nuo degtinės jo žandai paraudo, ir šneka vis smarkėjo. Ga­ lop jisai trinktelėjo kumščia į stalą, nusispjovė ir išėjo kar­ vės lupti grūmodamas: - Tegul jie atsibaladoja, jeigu nori, kad makaules ištalžyčiau. - Žmogus kaip parakas, - tarė dėdė į mamą, kuri su prie­ galviu glėbyje stovėjo gale krosnies ir stebėjosi. - Bet paleis iš varžytynių, ir viskas. O gali sakyti, už nieką - ką ten pora ar trys dešimtinės! 4

Buvo padūmavusi diena. Visur aplinkui buvo ramu, ir balsą nešė toli. Mūsų tėviškės pusėje dundėjo garsiau negu pa­ prastai. Žinojom, kad apšaudo stotį ir kad tėtis su vyres­ niais broliais lindi apkasuose sode. Su Šilbalių vaikais, sustoję anapus vartų ir nedrįsdami toliau žengti, Žirgelio kieme pamatėme tris ūkininkus, vie­ ną bobą su raudona skara ir patį Baltrų, kuris skaldė kel­ mą ant kaladės gale kluono, prie pat žardžio vartų, už ku­ rių buvo arklys ir karvė su šiųmečiu teliuku, dar visai jau­ nu ir gležnu. Baltrus su nieku nešnekėjo ir akių nepakėlė, tartum kie­ me nė gyvos dvasios nebūtų. Vienmarškinis, pasiraitojęs ran­ koves, jis skaldė įnirtęs, ir tik kirvio ašmenys sublizgėdavo greitai ir aštriai, kol įsmigdavo į medį. Tuo tarpu, nuparkusį kuiną įsikišęs į savo tarandaiką, at304

gikaravo mėsininkas žydas Leizeris, o netrukus už jo atidar­ dėjo ir antras mėsininkas vokietis Fricas Baumelšlėgelis, kurį žmonės tiesiog Slėgele šaukė. Žydas numetė dobilų saują savo kumelkai ir rėkiančiu bal­ su šaukė: - Nu, Baltruk, sveikas gyvas! Jis buvo beketinąs pro Žirgelį patraukti į žardį gyvulių apžiūrėti. Bet už kelių žingsnių žydas sustojo ir, pamatęs nieko gero nežadantį skaldytojo veidą, pasitraukė į šalį ir vėl tarė: - Nu, tu man galėtum atsakyti - sveikas gyvas, Leizeriuk! Žmogau, ko čia dabar tylėti... O kur gaspadinė? - Šįryt į turgų su vaikais išėjo, - atsiliepė boba su raudo­ na skara. - Matyt, tyčia išsiuntė... Gi kam širdies neskau­ dėtų! Fricas Baumelšlėgelis nelipo iš ratų. Raudonas ir nutukęs, su švariai nuskustais veidais, kad net žvilgėjo kaip taukuoti, jisai užsirūkė pypkę ir iš tolo tyrinėjo karvę su arkliu. Leizeris nuskėtriojo aplink kluoną prie kito užtvaros šo­ no. Pralindęs pro tvorą, jis apčiupinėjo žalmargės slėpsnas, ar riebios, perbraukė sauja per gurklį, lyg tikrindamas, ties kur geriau su peiliu rėžti, ir patekšleno teliukui, kuris išsi­ gandęs prisiglaudė karvei prie pirmagalinių kojų. Į kiemą įsirito brička su antstoliu ir dviem žandarais. Žvan­ gindami kardais, jie iššoko ant žemės ir apsidairė, tartum vildamiesi, kad štai išbėgs kas jų pasitikti, tokių retų ponų. Niekas į juos nesikreipė, tik boba su raudona skara pakilo nuo rąsto, ant kurio buvo pasitursinus, į jų pusę paėjėjo, 305

pasižiūrėjo, linguodama galvą, ir tarė, lyg tam ji čia būtų tik ir atkeliavusi: - Še, balandėli, kokie jie... Ir su pištalietais prie diržo... Apžvelgusi ponus, ji vėl nugūrino prie rąsto ir ramiai atsi­ sėdo. Trys ūkininkai, išsitraukę pypkes iš burnos ir prasi­ žioję laukė, sutūpę ant kluono slenksčio. Baumelšlėgelis te­ berūkė ratuose, o žydas apsukui vėl grįžo ant kiemo ir rė­ kiančiu balsu prašneko į antstolį: - Teliukas bus mano. Taip Leizeris sako. Patenkintas jisai pasipašė barzdą. - Je je, bet paklausk, ar aš nusileisiu, - pirmą kartą prabi­ lo vokietis mėsininkas ir taip išdidžiai pasipūtė, jog rodės, kad ims ir siūlės iširs jam per mentes. Antstolis sausai tarė, matyt, nepatenkintas, kad niekas pa­ garbos nerodo: - Pradėsim nuo karvės... Dvidešimt penki... Kas daugiau? Išgirdęs kainą, Baltrus Žirgelis liovės kapojęs ir atsirėmė ant kirvio, lyg sakytų: už tokią karvę siūlyti dvidešimt pen­ kinę! - Kas daugiau? - klausė antstolis, žvelgdamas čia į tris ūkininkus, kurie nepakilo nuo slenksčio, čia į bobą su rau­ dona skara ant rąsto, čia vėl į popieros lakštą rankoje ir į abu mėsininkus. Visiems betylint, netikėtai sukrykštė šarka, ant baslio nu­ tūpusi ir kraipydama uodegą, lyg tyčiodamasi iš susirinku­ sių žmonių. Vienas ūkininkas atsikėlė ir paleido grumstu į paukštę bardamasis: - Štiš, bjaurybe tu! 306

Šarka, tai aukštyn, tai žemyn svirduliuodama, lyg negalė­ tų tiesiai lėkti, tarškėdama nuskrido link Kartuvių kalnelio ir išnyko už jo. Leizeris užkėlė kainą vienu dvylekiu. Jis turbūt galvojo: jeigu niekas nesivaržys daugiau, tai karvė jam už pusdykę atiteks. Baumelšlėgelis nenusileido, ir juodu su žydu varinėjosi, kol Leizeris supyko ir pradėjo bartis: - Tu tyčia... tu tyčia man koją kiši... tu tyčia... - Je, Leizeri, tu norėtum už tris skatikus tokį galviją gau­ ti, - atrėmė vokietis. - Kas daugiau, kas daugiau? - negalvodamas kartojo ants­ tolis ir braškino popieros lakštą rankose. Žydas jau nekėlė, ir karvė teko Baumelšlėgeliui. Baltrus Žirgelis, viena ranka tebesiremdamas į kirvį, ku­ rio plieniniai ašmenys buvo atgręžti į žandarus, antrąja su­ siėmė kaktą, lyg nepajėgdamas ko suprasti. - Pinigų dar neužteks mokesčiams, - tarė antstolis. - Da­ bar imsim arklį. - Ne, man arklio nereikia, - įsiterpė Baumelšlėgelis. - Duo­ kit karvę, ir aš važiuoju sau. - Ilgai netruks, - pasakė antstolis. - Ko man čia sėdėti! - spyrėsi vokietis. - Je, man reikia skubintis... - Gali imtis, jeigu taip reikia, - nusileido antstolis. - Aš ten neisiu. Tegul žandaras atveda, - spragėjo nuo ratų mėsininkas. - Tam ir yra žandaras. Aš nenoriu lįsti prie to žmogaus. 307

Jis mostelėjo į Baltrų Žirgelį, kuris dabar abiem rankom laikė kirvį ir savo mėlynom akim bėginėjo nuo antstolio prie žandarų ir prie mėsininkų. - Na, ponas, nieko nepadarysi, - kalbėjo antstolis Baltrui Žirgeliui, kai vienas žandaras, aukštas ir dailus vyras su gar­ biniuotomis žandenomis, artinosi prie žardžio vartų. - Bū­ tum užsimokėjęs, tai nė mums nereikėtų vargti. Baumelšlėgelis išlipo iš vežimo ir prisiartino prie antro žandaro. Visi trys ūkininkai sustojo, lyg laukdami ko ne­ paprasto - ar muštynių, ar riksmo. Tačiau nieko neatsitiko. Žandaras atsargiai pražingsniavo pro Baltrų ir atsikėlė var­ telius, kurie girgždėjo. Žirgelis gręžė veidą sulig praeinan­ čiu žandaru, vis atsirėmęs į kirvį, kuris dabar buvo jam už nugaros. - Ar nesakiau, ar nesakiau! - nežinia kuo norėjo pasigirti Leizeris, skėsčiodamas prieš antstolį. Šis gi numojo ranka, aitriai nusišypsodamas, lyg norėtų pabrėžti, kad ne vieną tokį smarkuolį kaip Baltrus regėjęs savo gyvenime. Žalmargė, pamačiusi žandarą, atkišo ragą ir subaubė tarsi grasindama. Tačiau ji nieko nedarė, kai žmogus atrišo sai­ tą ir truktelėjo virvę. Karvė davėsi vedama. Teliukas, pasilaižęs nugarą, nustriuoksėjo paskui motiną, kuri jau buvo vartuose. Mėsininkas vokietis atsiskyrė nuo žandaro ir antstolio, eidamas pasitikti savo pirkinio. Čia žalmargė sustojo žar­ džio vartuose, pasižvalgė veršiuko ir gailiai sumūkė, didelė­ mis, liūdnomis akimis žiūrėdama į savo poną prie kelmo. 308

- Laikas ją melžti, - garsiai atsiliepė moteriškė su raudona skara nuo rąsto. Žandaras patempė virvę, bet karvė nėjo, tik vėl sumūkė. Tada jis sudrožė saitu jai per šnerves, ir žalmargė iš skaus­ mo prisimerkė lyg verkdama. Ji trūktelėjo atgal, paskui šo­ kosi į priekį, kol žandaras ją suturėjo ir kumščia davė per snukį. Jis nespėjo atitraukti rankos, kai Baltrus Žirgelis šoko prie jo ir sugriebė už gerklės. Žandaras atplėšė jį ir partrenkė ant kelmo su kirviu. Baltrus apsivertė kūliu kaip paspirtas kačiukas, susiraitė, ir mes vos spėjom suspigti, kai jis pašo­ ko ir užsimojo kirviu. Plieniniai ašmenys sužvilgo ore, vie­ ną akimirką tartum sustingo viršum galvos, ir buvo tai gal tik vienas kvėptelėjimas, o gal ir visai nieko nebuvo, bet kol kirvis nukrito ant žandaro, padrioksėjo pagrečiui du šūviai iš kiemo. -Jėzau Marija! - sušuko moteriškė, pašokdama nuo rąsto. Tik pajutau, kaip Jeronimukas nusitvėrė man už rankos visas drebėdamas. Baltrus Žirgelis susvyravo ir užvertė akis aukštyn, lyg dar sykį žvelgdamas į tą stogą, kurį pernai dengė, ir į tą padū­ mavusį dangų, kur liūdnai trileno vyturėlis. Jisai susvyravo, lyg ant vienos kojos pašokdamas, skėstelėjo rankomis, iš kurių išpuolė kirvis, ir nugriuvo jis, kniūpsčias sudribda­ mas ant žardžio vartelių. Jo rankos nukaro, vos nesiekda­ mos pirštais žemės, nuo kurios su tokiu vargu buvo nurin­ kęs akmenis. Vienas ūkininkas atsiskyrė nuo kitų ir pribėgo prie Balt­ 309

raus. Bėgo ir žandaras su antstoliu. Ūkininkas pritūpė, lyg norėdamas nukelti Žirgelį nuo vartų, paskui atsigręžė ir pasakė: - Negyvas... Čia išvydau kraujo srovelę, kuri iš Baltraus krūtinės per kaklą ir veidą varvėjo ant žemės. Man taip negera pasida­ rė, kad net akyse aptemo. Lyg pro kokį gelsvą debesėlį, žaižaruojantį mano akyse, aš regėjau, kaip perdribęs Balt­ raus Žirgelio kūnas ūmai truktelėjo, sudrebėjo ir kaip jo pirštai įsmigo į žemę, lyg atiduodami jai paskutinę savo dvasią. Mane tas truktelėjimas kaip peiliu pervėrė. Pajutau mirtį, kuri man pasirodė baisesnė už mano senelių ir brolių mirtį, didelė mirtis, netelpanti žmogaus prote ir toje ramioje gam­ toje, kur vyturėlis trileno. Suklikęs pasileidau pro Kartuvių kalnelį į Silbalius. Už sa­ vęs girdėjau šniokštuojant kitus vaikus ir dar mačiau, kaip keliu nudardėjo, savo kuiną pliekdamas, mėsininkas Leizeris ir kaip į Kregždės upelės pusę nugąsdinta bėgo žalmargė su teliuku. Tik štai apstulbęs sustojau. Mano akis apvilko gelsvas de­ besėlis, ir aš nemačiau, kur bėgti. Žiūrėjau prieš save ir re­ gėjau, kaip iš to debesėlio pamažėle išsinėrė Baltrus Žirge­ lis, persisvėręs per žardžio vartus, kaip jis dar sykį sudrebė­ jo lygiai kaip pirmai ir kaip jo rankos paskutiniu truktelėjimu sugniaužė saujelę žemės.

310

+++ Praėjus kiek laiko, sužinojom iš žmonių šnekų, kad aną žan­ darą, kuriam galvos kaulas buvo įkirstas, Kaune sugydė. Baltraus Žirgelio laukas neliko dykas. Ten šeimininkavo Kęstutis su motina ir mažąja sesele.

311

Č I P S IN TIS ŽVIRBLIUKAS

Žaliosios girios medžių ūksmėje nuo senų laikų tuščia sto­ vėjo medinė bažnytėlė. Niekas neatminė, kad kunigas čia kada nors būtų laikęs mišias ar gaudę vargonai ir giesmės. Vien apuokai ūbavo jos palėpėse ir voverės, sėdėdamos ant stogo malksnų, gliaudė riešutus. O vakarui atėjus, ant bokšto kryžiaus nutūpdavo varnė­ nas ir švilpaudavo saulėleidžio dainą. Bažnyčia gal būtų ir visai sutrūnijusi, kirvarpų ir trandžių sugraužta, jei ne šviesiausias mūsų ganytojas vyskupas An­ tanas, kuris vieną vasaros dieną važiavo pro šalį, lankyda­ mas parapijas. Jo garbei Žaliosios vyrai pastatė vartus, apipynę juos vai­ nikais ir apkaišę beržų šakomis. Sėdėdamas klevų pavėsyje, vyskupas laimino vyrus, mo­ teris ir vaikus, kuriuos mamos iš vakaro buvo nusivariusios į Šeimenos upę ir ištrinkusios kaip avinėlius. Prie jo atkrypavo ir Motiejus Kvarbočius, kaire koja šlu­ bas senis kampininkas. Žiūrėdamas į karšinčių, šviesiausias mūsų ganytojas ėmė ir susidūmėjo, o paskui prabilo: - Ar pajėgi dar nueiti į bažnytėlę? Žmogus tylėjo, akis įspiginęs j vyskupo žiedą. 312

Iš būrio išsiskyrė seniūnas Pijus Labutis, vyras pamoky­ tas, gebėjęs ir su dideliais ponais žodį sumesti. - Jūsų ekscelencija, - lipniai ir mandagiai pasiskardeno jisai, - norėčiau paaiškinti, kad net ir man, drūtam vyrui, reikia pusantros valandos pėsčiam pūškuoti, kol pasiekiu Vilkaviškio ar Naumiesčio bažnyčias. Ką bekalbėti apie žmo­ gų, kuris jau senas, o be to, dar viena koja luošas... Ūkininkui nebaigus, ant bažnytėlės stogo, už vyskupo nu­ garos, pasigirdo švirkštimas, - ir visi sužiuro. Ten susivaidi­ jo dvi voverės ir čirpė, viena antrą gainiodamos. Atsigręžė ir jo prakilnybė. Žvelgęs į susikivirčijusias voveres, į varpinę ir senus kapi­ nių kryžius, jis kažkaip giedriai nusišypsojo. Nusišypsojo ir minia. Tada jis, lyg pats su savim kalbėdamasis, garsiai tarė: -Aha! Tai pasakęs, vyskupas atsistojo, palaimino žmones ir, įli­ pęs į karietą, traukiamą dviejų širmų žirgų, nuvažiavo į Naumiestį, kurio bažnyčios bokštai jau baltavo pro Žalio­ sios pušis. Ūkininkai, eidami ežiomis pro kviečių ir avižų laukus, skirstėsi namo, laužydami galvas, ką galėjo reikšti anas vys­ kupo „aha“. Bet ką jie žinos, kokias slaptas mintis ganytojas dūmojo! Vakare pora smalsesnių ir gudresnių vyrų užsuko pas Pijų Labutį. Jiems belukštenant dienos atsitikimus, jau ir sute­ mo, ir žvaigždės patekėjo, ir griežlės pavargo, berėkdamos dobiluose, o kaimo galvočiai vis tiek nieko neišnarpliojo. 313

Tiesa atsivėrė tik po kelių mėnesių, kai Vilkaviškio, Alvi­ to, Virbalio, Naumiesčio ir Didvyžių klebonai iš sakyklos vieną sekmadienį apskelbė, kad štai Pocviečio ir dar tokie bei anokie kaimai nuo šiolei priklausysią naujai, - regėkite, Žaliosios parapijai. Klebonu į Žaliąją atkėlė kunigą Pranciškų Svirplelį, kurio niekas čia lig šiol nebuvo nei girdėjęs, nei matęs. Šventesnės moterys neilgai laukus iššniukštinėjo, kad žmo­ gus jis buvo švelnus kaip pūkas, pamaldus kaip nežinia kas, o jau geras gerutėlis, kaip patsai Dievo angelas. Per išpažin­ tį jis dailiai pamokydavo, nepykdavo ir nesibardavo. Pamoks­ lus šaukė malonius ir tokius jau graudžius, kad net ir jam pačiam ašara ištrykšdavo. Bet pamokslai atskleidė ir vieną jo spragą: gerasis mūsų klebonas buvo šveplas ir Dievo žo­ džius bylojo lyg švilpiniuodamas. Zakristijonu jis iš Naumiesčio parsivežė žinomą zanavy­ kų davatkiną Izidorių Ciaučioną, žmogų irgi be priekaištų, nebent tai, kad jis buvo gerokai žlibas ir kad žiemą bei vasa­ rą dėvėjo kažkokiu istoriniu, nesudilinamu surdutu. Be to, jis lyg ir nemokėjo vaikščioti, o vis bėginėjo, tūpčiodamas per kelius ar trepinėdamas lyg pelytė. Savo bažnytėlę jis my­ lėjo kaip motina vaiką. Apkuopęs, nugrabaliojęs voratink­ lius nuo paveikslų ir statulų, išvėdinęs nuo kažkokio kailių raugo, jis vis kruopštė ir kruopštė. Bažnyčios langai žvilgėjo nelyginant veidrodžiai. Nėra ko stebėtis, kad nuo tokio bruz­ dėjimo, bildenimo ir tauškinimo užėjo sunkios dienos apuo­ kams, įsikūrusiems bažnyčios aukšte ir palėpėse. Vienas po kito jie išsikraustė į Žaliosios ąžuolų dreves. Niekur nesi314

nešdino tik viena sena, pasišiaušusi ir atkakli pelėda. Izido­ rius Ciaučionas samprotavo, kad ne vieta jai naktimis ūkauti Dievo namų pastogėje. Pasitaręs su klebonu, jis ištraukė plumpsinčią ir urzgiančią paukštę ir nunešęs įmurdė ją į skylę jovare. Pelėda kelias naktis daužėsi aplink bažnyčią, bet zak­ ristijonas seną jos gūžtą jau buvo spėjęs aklinai užkalti len­ tomis. Paskui ji atlyžo ir savo nykias melodijas ūbavo, pasišiurpinusi ant jovaro šakos. Nei klebonas, nei zakristijonas daugiau kuo nusiskųsti ne­ galėjo. Žmonės bažnyčią lankė uoliai, o per atlaidus net ir viduje netilpdavo. Lyg bitės karštą vasaros dieną avilį, jie apguldavo maldos namus iš lauko, ir kuriam garsiam pa­ mokslininkui tekdavo balsą laidyti pasilypėjus po liepa, kai jos viršūnėje ulbėjo volungė. Taip bėgo dienos, savaitės ir mėnesiai. Spėjo apsisukti vieni ir kiti metai, neatnešdami žymesnių atmainų. Tik kaimiečiai savo tarpe juokavo, kad mūsų klebonėlis dar garsiau švepluojąs, o Izidorius jau vos įspitriojąs. Vieną vasaros pavakarę kunigas Pranciškus Svirplelis baž­ nyčioje skaitė brevijorių. Jis meldėsi smagiai, beveik su dva­ sios pagavimu švilpiniuodamas, ir dingojos, lyg su juo links­ mai čipsėtų koks jaunas žvirbliukas, savo lizde laukdamas parlekiant mamos su vabalu snape. Zakristijonas, šluostinėjęs dulkes, ūmai sustiro ir klausė­ si, įtempęs ausis. Paskui jis užvertė galvą ir tyrinėjo palubę, ar nepamatys ko įtartino. Aukštybėse nieko neaptikęs, jis patikrino už altoriaus, ati­ džiai apžvelgė visas kertes ir pagaliau užkopė į viškas. Ir čia 315

nieko neradęs, grįžo atgal ir sustingo vidury bažnyčios, lyg prismeigtas vietoje. Taip, čipsėjo paukštukas, - aiškiai, švel­ niai ir kažkaip migdančiai. Visai suglumęs zakristijonas prišlepsėjo prie klebono, ku­ ris staiga pakėlė akis nuo brevijoriaus ir laukė. Kai kunigas liovėsi melstis, nutilo ir paukštukas. Nedrąsiai krunkštelėjęs, Izidorius Ciaučionas pasiteiravo: - O gal matėt? - Ką taip? - O gal paukštuką... - Kokį paukštuką... - Va, tai ir nežinau... O gal žvirblį... - Žvirblį! Bene langus palikai atdarus? - O gal ne... Patys regite... Dėl to žvirblio - galvos negul­ dau... O gal ne žvirblis, gal kokia zylė ar kieliukė... - Kur matei? - Va, klebonėli, ir bėda, kad nemačiau. Man akys lyg ta­ varuoja. Bet girdėjau - čipsi ir čipsi. Kunigas Pranciškus Svirplelis užvožė maldas ir susirūpi­ nęs ėmė žvalgytis. Ne, nei ant langų, nei viškose, nei prie didžiojo altoriaus nebuvo jokio žvirblio, dagilio ar blezdingėlės. Tada jis ryžosi iš arčiau apžiūrėti visus kampus ir palėpes. Gerą valandą triūsęs, iš paskos lydimas zakristijono, kuris vis patarinėjo ir skėsčiojo, klebonas ėmė ir pavargo. Dirstelėjęs į Izidorių Ciaučioną, jis kiek nepatikimai pra­ bilo: - Tikrai girdėjai? 316

Anas pamąstė, pamąstė, akis įstebeilijęs j lubas, ir atsakė drebančiu balsu: -Jei jau reikia, galiu prisiekti Motinėle švenčiausia... Zakristijono žodžiai kleboną griebė už širdies. Jis perbėgo akimis visą bažnyčią - ir altorius, ir vargonų dūdas, net ir morus, ant kurių numirėlius guldydavo. Nieko neišvydęs, jisai prašneko raminančiu balsu: -Jau vakaras... Gal dar rytoj pasidairysime... Sulig tais žodžiais kunigas priklaupė, sumetė poterėlį ir išėjo. Lauke ošė ir dainavo Žaliosios giria. Varnėnai, strazdai, kėkštai ir volungės klegėjo, kokius balsus kas beturėdamas. Giliai įtraukęs vasaros miškų kvepėjimą, kunigas žengė į kleboniją. Jam iš šono lapnojo zakristijonas, surduto skver­ nais braukydamas prie tako žydinčius kmynus ir garstukus. Tą dieną jie daugiau ir nešnekėjo, vienas ir antras savo dvasioje perkratinėdamas, kas ten galėjo čipsėti. Jau sutemus ir Grigo ratams sužėravus padangėje, Izido­ rius Čiaučionas išspruko iš klebonijos ir, nukuduliavęs pas bažnyčią, prisikišo ausį prie rakto skylės ir apmiręs klausėsi. Viduje buvo taip tylu, kad būtum girdėjęs angelo sparnų mosavimą, jeigu jis būtų suplasnojęs nuo altoriaus ir skrai­ dęs palubėje. Žmogus stovėjo ilgai, kol ir šunims įkyrėjo amsėti kaime, ir apuokui ūkauti gluosnyje prie Šeimenos, kurioje miegojo mekšrai ir šapalai. Po šios sargybos Izidorius vėl pajuto ramybę sieloje. Pla­ čiai persižegnojęs, jis grįžo į trobą ir netrukus užsnūdo. 317

Nieko nesapnuodamas, net nė savo čipsinčio žvirbliuko, jis miegojo, ligi rytuose pasvydo aušra. Pakirdo jis guvus, beveik linksmas ir ristele nubėgo į baž­ nyčią. Laukdamas, kada klebonas ateis mišių laikyti, jisai girdėjo, kaip lauke siūruoja pušys ir kaip garniai, grįždami iš balų varlinėję, tupia į savo lizdus ant kluonų kraigo, ka­ lendami snapais. Diena slinko saulėta, rami ir truputį graudi. Pavakare klebonas vėl užsuko į bažnyčią brevijoriaus skai­ tyti. Vis gerai nusiteikęs, aplinkui bruzdėjo Izidorius Ciaučionas, niūniuodamas giesmę. Bet štai jo veidą nusmelkė apstulbimas ir išgąstis, - Čipsi! - suriko jis skardžiai, net už didžiojo altoriaus nuaidėjo. Klebonui, kuris buvo nugrimzdęs maldose, ėmė ir dribte­ lėjo brevijorius iš rankų. Valandėlę žvalgęsi ir nieko neišvydę, juodu pradėjo ieško­ ti. Ilgai abu tupinėjo, pūkštė ir pupsėjo, ligi nuilso, ir tems­ tant nusikamavusiu grįžo namo. Nei už viškų, nei iš sakyk­ los, nei iš niekur kitur jie neišbaidė jokio žvirblio, sniegenos ar kėkšto. Nuo tos dienos Izidorius Ciaučionas kiekvieną pavakarę, kai tik klebonas atgūrindavo į bažnyčią psalmių skaityti, vis girdėdavo nesugaunamus, keistus bei paslaptingus paukš­ tuko balsus. Pasibaigė vasara ir ruduo. Stūgaudami atlėkė žvarbūs žie­ mos vėjai, kalnus sniego suversdami. Net ir tada, kai mūsų 318

žemėje liko tik varnai, kuosos ir žvirbliai, Dievo namuose čia dažniau, čia rečiau čipsėjo neregimas paukštukas. Jį begaudydami, klebonas ir zakristijonas, būdami jau se­ ni, visai pavargo, gavo dieglius ir ėmė liegti. Pirmas į lovą atgulė Izidorius Ciaučionas ir, kelias savai­ tes padejavęs, mirė. Netrukus atėjo ir klebono valanda. Vieną naktį, Žaliosios girioje ūžaujant žiemių vėjams, kunigas Pranciškus Svirple­ lis atsiskyrė su šiuo pasauliu. Ne taip ilgai abu čia gyveno, neilgai būtų ir žmonių atmi­ nime palikusiu. Bet štai pasklido gandas, kad esą rudens ir žiemos nakti­ mis Žaliosios bažnyčioje kažkas čipsi ar čiulba ir kad tenai slankioją du šešėliai, kažko ieškodami. O davatkėlė Rožė netgi prisiekinėjo, kad ji, vieną vakarą ten užsibuvusi besimelsdama, regėjo, kaip nuo viškų nusklen­ dė velionis klebonas su savo zakristijonu ir kaip abu, kojo­ mis aslos nelypstėdami, pleveno ir mosikavo po bažnyčią, lyg gaudydami ore kokį nematomą paukštuką.

319

P AŽAI S LI O VI E N U O L Y N O L E GE NDA

Netrukus po to, kai buvo pašventinta Pažaislio bažnyčia, vieną liepos vakarą kamalduliai, susibūrę aplink priorą Je­ ronimą, prie didžiojo altoriaus kalbėjo maldas. Lauke siautė audra. Žaibas švietė po žaibo, perkūnas griau­ dėjo po visus dangaus kraštus ir nykiai dundėjo po tamsiais kupolo skliautais. Pro psalmių žodžius girdėjai, kaip lietus čiurkšlėmis pila į stogą ir latakais liejasi ant žemės. Vėjai len­ kė ir blaškė medžius, ir liepos vaitojo, lyg būtų gyvos. Tokią valandą prie vienuolyno durų pasigirdo beldimas, kurio iš pradžių niekas nė nepajuto ar gal manė, kad daužo­ si vėjas, atplėšęs šaką. Vis aiškiau dunksint, vartininkas ūmai pakilo ir nuėjęs pravėrė duris, pro kurias vėtra tėškė lietaus gūsius tiesiai jam į veidą, kad net turėjo prisimerkti. Nors tamsoje jis negalėjo nieko įžvelgti, bet lyg jautė, kad kažkas susigūžęs stovi lauke. - Kas čia? - pasiteiravo jisai. Nesulaukęs atsakymo, jis buvo betiesiąs ranką apsigrabalioti aplink staktas, kai per dangų lyg degantis medis išsiša­ kojo žaibas, akimirką plastėjo nuo rytų ligi vakarų ir paskui plyšo su baisiu trenksmu, blėsdamas ir dangų palikdamas dar juodesnį. Tame sutviskėjime vartininkas prie durų išvydo žmogų, susitraukusį nuo lietaus. 320

Brolis įsileido jį vidun ir paprašė sėstis. Vyras, augalotas ir sunkus, klusniai nudribo ant suolo. Vie­ nuolis guviai apsisuko ir nuskubėjęs žinią apsakė tėvui Je­ ronimui. Abu grįžę prie keleivio, rado jį sustingusį, užsižiūrėjusį prieš save į grindis, ant kurių nuo skvernų jau buvo nutekė­ jęs liūgas. - Na, ir viesulai... Nors tiek linksma, kad galime priglaus­ ti jus po savo stogu, - prašneko prioras. Žmogus į jo balsą vos krustelėjo, lyg būtų negirdėjęs. Pažaislio ekonomas Kornelijus, praktiškas ir akylas vyras, iš ano drabužių spėliojo, kas jis galėtų būti. O atėjūnas dė­ vėjo kaip tų dienų šaunesni miestelėnai ar bajorai: apsiaus­ tas be rankovių, užsimetamas ant pečių ir susegamas ant krūtinės; ilgas, juosta suveržtas švarkas iš muravinės gelum­ bės; skrybėlė su plunksna, kuri buvo šlapia. Ant kojų mūvė­ jo pušnis, kurias vienuoliai dabar jau buvo nutraukę ir pa­ žliugusias pastatė kertėje. Daugiau jis nieko ir neturėjo, tik ryšulį ir lazdą. Pervilkę sausais rūbais ir apkuopę, kamalduliai korido­ riais jį nusivedė į virtuvę, kur brolis Silvestras jau buvo spė­ jęs užkaisti vandens. Vyras, atsisėdęs prie stalo, kur jam buvo parodyta, lėtai gurkšnojo liepžiedžius ir vis kažkur klajojo savo mintyse. Jis greičiausia nė negirdėjo, ką jam sakė tėvas Jeronimas. Pagaliau vienuoliai išsivaikščiojo kas prie savo maldų, kas prie darbų, kas prie knygų ir mokslų. Likosi tik prioras ir keleivis. Šio skruostai pamažėle atsi­ 321

gavo ir buvo skaisčiai raudoni, o visas jisai atrodė tokis stam­ bus - plačių rankų, drūtų pečių ir apžėlęs vešlia barzda. Užkandęs jis nustūmė puoduką nuo savęs ir pakilo, imda­ masis ir savo ryšulį su lazda. Už langų dar švaistėsi žaibai, bet jau toli, kažkur už Rum­ šiškių girios ir Nemuno. Prioras, palytėdamas jį už rankos, tarė: -Jau paklojome jums nakvynę... Žmogus, ketinęs eiti savo keliais, nuleido galvą ir sukuž­ dėjo: -Jūs tokie geri... Buvo tai pirmi jo žodžiai Pažaislio vienuolyne. Užėjo keista, beveik aklina tyla, kurią drumstė vien me­ džių ošimas. Nežinodamas, ką daryti, tėvas Jeronimas paėmė jį už al­ kūnės, galvodamas parodyti naktigultą. Ir čia ištiko nepaprastas dalykas. Ar sugraudintas vienuolių paslaugumo, ar genamas savo regėjimų ir minčių, žmogus visu augalotu savo kūnu sukniu­ bo prie prioro kojų, jas traukdamas į save, krūpčiodamas ir vapėdamas žodžius, kurių tas negalėjo sugaudyti. Tik atito­ kęs iš nustebimo, jis suprato, kad pro savo kūkčiojimą anas kartoja: - Mamytė... Mano mamytė mirė... Ir čia prapliupo, raudodamas kaip mažas vaikas. Šis atsitikimas būtų buvęs juokingas, jei tėvas Jeronimas nebūtų suvokęs, kad nepažįstamas vyras atveria jam širdį, apverkdamas savo nedalią. 322

Kaip bemokėdamas švelniau, prioras pakėlė jį nuo aslos ir pasodino ant krėslo. Keleivis nūn buvo aprimęs ir lyg nuskaidrėjęs, nors ir iš jo akių vis tiek nenyko liūdesys ir susimąstymas apie kažką tolima ir brangu. Vienuolis žinojo: tasai regėjo savo motinėlę, kuri jau mirus. Svečias, visai nepaisydamas, ar kas jo klausosi, ar ne, dabar kalbėjo ir kalbėjo. Jis apsakė savo mažas dienas ant Aknystos upės krantų, smulkiai nupiešė trobą, kur jis gimė, ir tėviškės sodo medžius. Šnekėjo apie tai, kaip jis laipiojo po obelis ir kriaušes, kaip eidavo meškerioti mekšrų, kaip paskui našlė jo motina išvyko į Vilnių ir ten tarnavusi vieno turtingo kailių pirklio namuose, leisdama sūnų į mokslus. Jo galva buvusi pramušta muzikai, ir jis buvo beįsitaisąs vargonininku Šven­ tos Barboros bažnyčioje, kai rusai užpuolė Vilnių, plėšė ir degino miestą, „krūtis pjaustė, vaikus išvirdami“, kaip sako poetas. Tada žuvo ir jo motulė. Nuo tos dienos jis nerandąs ramybės ir einąs pas žmones ir vienuolynus. Taip jis šnekėjo ir šnekėjo, kol ir pirmieji gaidžiai pragydo. Kai nutilo, prioras nuvedė jį gulti ir atsisveikinęs paliko vieną. Neilgai laukus žmogus jau kietai miegojo. Rytojaus dieną nubudo jis vėlai, kai saulė jau buvo pako­ pusi viršum Pažaislio liepynų. Sukiojosi po bažnyčią, vis pa­ sakojosi tėvui Jeronimui, apžiūrinėjo vienuolyno pastatus ir vaikščiojo po miškus, nuklysdamas ligi pat Nemuno. Taip prabėgo visa diena, graži ir skaidri, su mėlyna pa­ dange, su bičių spiečiais liepose ir su pušų kvepėjimu, kur tik žengtum. 323

Panašiai praėjo ir antra, ir trečia diena, o svečias neėmė lazdos j ranką ir netraukė mūsų žemės vieškeliais į kitus miestus ir vienuolynus. Jis atrodė lyg apsimalšinęs, lyg su­ radęs savo gūžtą, ir stojo tai prie vieno, tai prie kito darbo. Tik jis visur: ir darže, ir sode, ir prie malkų skaldymo, ir vaistinėje, ir virtuvėje, ir prie arklių. Jis triūsė pamažėle, atsargus ir tylus, niekam į kelią nepareidamas, stengdama­ sis kiekvienam įsiteikti, kaip tai daro žmogus ar net šunelis, kuris nori, kad jo neišvarytum. Po vienos antros savaitės visi čia prie jo prijunko. Jis jau turėjo savo kampą bažnyčioje per maldas ir valgant prie stalo, ir savo kambarį, kuriame jis tarpais užsidarydavo ir kiauras valandas pramurksodavo neišlįsdamas. Taip Pažaislio kamalduliai padidėjo nauju nariu, kurį visi vadino broliu Jonu, nors iš tikrųjų jisai nebuvo vienuolis, o tik prisiglaudęs įnamis arba sočius, kaip jie lotyniškai šau­ kiami. Ilgainiui jis visai atkuto ir žvalus domėjosi bažnyčios darbais, nes ji, nors pašventinta, buvo statoma dar ilgus me­ tus. Atplukdžius marmurus iš Krokuvos, o geležis iš Rygos ir Dancigo, subėgo iš įvairių kraštų menininkai ir pjaustė altorius iš medžio, tapė paveikslus ir lipdė angelus bei šven­ tuosius. Kasdien pasitaikydavo kas nors naujo: štai atsiuntė bokštui laikrodį iš paties Niurnbergo, štai vėl atvažiavo vie­ nuolyno fundatorius Kristupas Pacas su žmona Klara Izabe­ le de Maiily-Lascaris, atgabendami kryžių, septynias žvaki­ des su Burbonų lelija ir kieliką, išgražintą perlais bei brang­ akmeniais. Arba vėl atkeliaudavo turtingi pirkliai, klajūnai ir maldininkai - nusilenkti stebuklingajai Dievo Motinai, 324

kurios paveikslą Pacui dovanojo patsai popiežius Aleksand­ ras Septintasis. Brolis Jonas ypač prijunko prie meistrų ir menininkų, ku­ rie kartais jamduodavo tapyti. Net pasakojama, kad bažny­ čios prieangyje, scenose iš Senojo Testamento, jis nudažęs pranašo Elijo vežėčių ratus. Labiausiai jį apžavėjo Marijos dangun ėmimo ir Marijos vainikavimo paveikslai. Dailinin­ kams prie jų dirbant, brolis Jonas valandomis pratupėdavo ant pakopų, davinėjo dažus, valydavo teptukus ir visaip ki­ taip bandė įsiteikti italams. Jis ir kitur buvo naudingas vienuolynui. Susidraugavęs su ekonomu tėvu Kornelijum, važiuodavo su juo į Kauną apsi­ pirkti. Ten vaikščiodavo po krautuves, derėdavosi, o kar­ tais ir dykai ką nors išprašydavo. Tokiose išvykose brolis Jonas buvo guvus ir linksmas, kaip žmogus, pratęs maišytis tarp kitų. Vieną sykį atsitiko, kad, atėjus laikui grįžti į Pa­ žaislį, tėvas Kornelijus niekur jo negalėjo surasti. Apibėgęs pažįstamus pirklius, jis pagaliau dirstelėjo karčemon prie miesto aikštės. Nors buvo ir nepatogu vienuoliui, ekono­ mas, pasikėlęs sutaną, žengė per slenkstį į jaukią, skliaus­ tom lubom smuklę ir kertėje išvydo Joną, kuris, pasistatęs prieš save stiklą malvazinio vyno, svajojo, pro langą žiūrė­ damas į laivus Nemune. Protarpiais jis ir vėl ištrūkdavo iš vienuolyno ir grįždavo linksmais, skaisčiai raudonais žan­ dais. Prioras Jeronimas jo nebarė, nes tai pasitaikydavo re­ tai. O be to, brolis Jonas labai praversdavo meistrams ita­ lams, kai juos apnikdavo tėviškės ilgesys arba kai jie užsuk­ davo į Kauną, bet negalėjo ten susišnekėti. Jisai dieną ir 325

naktį galėjo klausytis Pietro Putini, Palloni da Campa, Giovanni Merli, Ferdinando della Croce ir kitų pasakojimo. Italai jį apkerėdavo, tiesiog nunešdami ir pastatydami jį tarp Florencijos palocių, ant Lukos sienų, juosiančių miestą, ar viduramžinėse Sienos gatvėse. Brolis Jonas su vienuolyno vaistininku tėvu Petru dar vaikš­ čiodavo panemunėmis po lankas, rinkdami žoleles. Mat ta­ sai kamaldulis galvojo, kad Pažaisliui dera išrasti savo like­ rį, panašiai kaip turi kartūzai ar benediktinai. Gražiomis pavasario ir vasaros dienomis juodu, nelyginant du gužu­ čiai, stypčiojo braidžiodami pievomis, skabinėjo žiedus ir lyg du sąmokslininkai iš anksto krykštavo, kokia bus šlovė ir nauda vienuolynui, jei jiedviem pasiseks. Net buvo davę vardą savo eliksyrui. Klausykitės: jis vadinsis Virtum Montis Paeis! Vienu motu tai primins ir vienuolyną, kuris buvo dar šaukiamas Eremus Montis Paeis, ir statytoją Kristupą Žygi­ mantą Pacą. Grįžę iš laukų, brolis Jonas ir tėvas Petras užsidarydavo, virindavo žoles ir šaknis, vis ragaudami savo gėralų. Ir nie­ kas negalėjo tarti, kad juodu būtų kada nors apduję nuo savo garų ar besriūbčiodami nuplėšę vienuolynui garbę. Jeigu taip būtų pasitaikę, istorija tikriausiai būtų susido­ mėjęs tėvas Bernardinas, kuris rašė vienuolyno kroniką, į savo lakštus įtraukdamas ne tik didelius įvykius, bet ir to­ kias smulkmenas, kada pirmos kregždės parskrido, kada obe­ lys žydėjo, kada bitės spietė arba kada jam pačiam kalvis Sviridas ištraukė gėlusį krūminį dantį. Salia tokios smulk­ mės ėjo stambmenos: kada lankėsi popiežiaus legatas, kiek 326

arklių tempė kunigaikščio Paco karietą, kada į bokštą įkel­ tas didysis varpas ir kada Pažaislyje viešėjo poetas Pranciš­ kus Srubauskis. Apie legendą tėvas Bernardinas savo kronikon įspraudė ir vieną linksmą istoriją, kurią čia visi žinojo ir mėgo, būtent: kaip jį Pažaislio kamalduliai bevaišindami nugirdė midumi. Tarpais brolį Joną užkalbindavo vienuolyno dailidė bro­ lis Irenėjus, kuris gyveno prie savo dirbtuvės. Visą nulie­ kamą laiką jis praleisdavo skaičiuodamas: kalendorius, me­ tus, dienas, šventes ir geometrijos formules. Dailidė tikė­ jo, kad, gerai suskaičiavęs, patirsi viską: kiek lašų debesyse, kiek smėlio grūdelių ant marių kranto ir kiek gilumo nuo velnio nešto akmens Nemune prie Rumšiškių ligi pragaro dugno. Vieną dieną jis, susimąstęs ir šventiškas, broliui Jo­ nui prisipažino baigiąs apskaičiuoti, kiek Kristaus kraujo lašų telpa ostijon. O kitą kartą jis beskaičiuodamas ėmęs ir suradęs velnio numerį. Kipšui tai be galo nepatiko - tik pasmirdo visa troba ir nelabasis nukaukė tenai, iš kur bu­ vo atsidanginęs. Nuo to laiko jokios pagundos nekamuo­ davo Irenėjaus, o anksčiau net plakdavos rimbu, kai ap­ sėsdavo mintys apie merginas. Gyveno tada Pažaislyje dar kitas vienuolis, nuošalus ir net tolimas, lyg kitų žmonių aplinkui nematytų. Vaikščiojo ji­ sai, nugrimzdęs savo mąstymuose, arba ilgas valandas pra­ leisdavo, žiūrėdamas į bažnyčią. Glostydavo jos sienas, raus­ vą ir juodą marmurą, o kartais kopdavo į bokštą, tikrinda­ mas sijas ir suveržimus. Jonas nedrįso artintis prie jo. Iš kitų jis išgavo, kad tai esąs garsusis Ludovico Fredo, pirmasis 327

Pažaislio bažnyčios architektas. Nebaigęs jos statyti, tapo vienuoliu ir čia pasiliko. Ilgainiui brolis prišlijo ir prie jo. Šnekėti juodu nešnekė­ davo, tiktai sykiu žiūrėdavo į bažnyčią, kuri balta kilo iš žalių Pažaislio girių. - Kaip karalienę pakėliau ją viršum žemės ir miškų, vieną dieną, jau prabėgus gerokai laiko, prabilo Ludovico Fredo. O paskui, jau kalbėdamas ne broliui Jonui, o pačiai baž­ nyčiai, italas sakė: - O, tu pasilik ir gyvenk iš kartos į kartą, ir aš laiminu tave, glausdamas prie savo širdies. Ir jis stovėjo tenai, rankas ištiesęs, lyg iš tikrųjų glėbyje laikytų savo bažnyčią. II Taip nužydėjo ir viena, ir antra vasara, o brolis Jonas pasili­ ko, koks buvęs: nei per daug geras, nei per daug blogas, bet visų mėgstamas, kone visados prie ko nors pritapęs. Toks jis gal ir būtų baigęs čia savo amžių, jeigu ne vienas įvykis, kurį ir papasakosim. Buvo kaitri vasaros diena, ir aplink vienuolyną kvepėjo liepos, dūzgėdamos nuo bičių. Brolis Jonas pakirdo dar auštant ir, su tėvu Petru nuėję prie Nemuno, goglinėjo po lankas, skabinėdami žoles savo eliksyrui. Kai pintinės buvo pilnos, abu grįžo į vienuolyną. Tokią skaisčią dieną nenurimdamas tarp mūrų, kažko lyg 328

maudžiamas ir varomas, Jonas vėl išspruko, dabar jau liep­ žiedžių raškyti. Radęs itin kuplų ir seną medį, jis pirmiausia apskabė jį nuo žemės, o paskui skainiojo, pasistojęs ant gum­ buotų šakų, ligi pripildė krepšį. Kai jau daugiau netilpo, jis šlumštelėjo iš liepos ir, būda­ mas pavargęs, prisėdo čia pat, atsišliedamas į kamieną. Ošiant medžių viršūnėms ir dūzgiant bitėms šakose, jį suėmė snaudulys, ir brolis Jonas, kaip begalėdamas patogiau, išsi­ tiesė ant žemės. Vėliau jis negalėjo tikrai sau pasakyti, ar buvo visai užmigęs, ar tik snūduriavo, kai pajuto, kad jis miręs, o jo siela, palikusi kūną, nuplastėjo pro šakas ir, pa­ sikėlusi viršumNemuno, miškų ir pievų, nuskrido ligi žvaigž­ džių, traukiama vis tolyn ir tolyn į dangaus aukštybes. Žvelg­ dama į visas puses, ji iš pradžių nieko nematė ir liūdo, kad toks vienišas žmogus išsiskiria iš šio pasaulio. Tik apsipra­ tus akims, ji praregėjo, kad visa erdvė pilna tokių pat vėlių, kurias, kaip vėtros rudenį lapus, per šaltus, nežinomus plo­ tus nešė dausų kraštan kažkokia galybė. Visos jos buvo ty­ lios, neramios, susigūžusios, lyg kokie vienuoliai po savo gaubtuvais, ir mąstė apie tą akimirką, kada turės stoti prieš Viešpaties veidą. Pagaliau Jonas pajuto, kad netoliese turi būti dangaus var­ tai: čia ir žvaigždės buvo didesnės ir skaidresnės, ir numirė­ lių tirščiau, o kartais ir angelas praplasnodavo, šviesus kaip saulė. Pro šalį praskrido vienas itin linksmas serafimas: džiū­ gaudamas jis nešė nekalto kūdikio vėlę prie Dievo sosto. Eidamos lyg kokiu Paukščių Taku, vėlės ilga virtine susto­ jo prie dangaus vartų, pro kur jas įleidinėjo šventas Petras. 329

Brolis Jonas buvo labai susirūpinęs, kaip jis nusilenks prieš Aukščiausiąjį ir kaip teisinsis prieš jo veidą arba kaip žvelgs į savo motinėlės maloningas akis. Jis nė nepastebėjo, kaip kažkas priėjęs jį švelniai stuktelėjo ir tarė: - Eik tiesiai tolyn. Tai šventas Petras rodė jam taką danguje. Už vartų buvo ten taip šviesu ir gražu, kad brolis Jonas žiūrėjo apstulbęs ir nežinojo, kur bepasukti. Kai jis taip lūkuriavo, iš visų pusių gaudė giesmės ir skli­ do tokia nuostabi muzika, kokios jis nebuvo girdėjęs nė iš geriausių vargonų Vilniaus mieste. Ūmai apniaukė jį liūdesys: štai stovi jis dangaus priean­ giuose, ir niekas iš jo giminės neateina pasitikti, netgi nė motinėlė, kuri buvo nukankinta. Bet, matote, danguje negalima tau liūdėti, ir brolio Jono gėla buvo trumpa. Nespėjo graudulys pajudinti širdį, kai štai jis pamatė takeliu per dangaus pievas atbėgant du ange­ liukus, lyg du mažus broliukus. Būtum sakęs, kad juodu iš tikrųjų yra du kūdikiai, jei ne tie sparniukai, prisegti jiems prie apykūnių pečių. Jie bėgo klegėdami, pasišokinėdami, susikabinę už rankučių ir tokie lengvi, kad, rodos, ims ir paplastės į orą kaip dvi plaštakės. Pribėgę prie Jono, vienas jį paėmė už vienos rankos, kitas už antros ir tarė: - Broli mūsų, atleiski, kad pavėlavome. Bet ką tik dangun atskrido angelas ir atnešė Dievuliui švento kūdikio vėlę. Už­ sižiūrėję mes ir sugaišome. - Kodėl vadinate mane savo broliu? - paklausė Jonas. 330

- Mudu esava tavo dvyniai broliukai, kurie maži mirėme, kai tavęs dar nebuvo, ir kurių tu neatsimeni. Mes seniai tavęs laukėme. Tai pasakę, jie truktelėjo už rankos jį ir tarė: - Eime. Kai jie žengė per dangų, iš visų pusių ten vešėjo žalios lankos, kuriose žydėjo gražiausios gėlės ir vaikščiojo Dievo išrinktieji. Vesdamiesi brolį, abu angeliukai nesiliovė čiauškėję apie dausų grožybes, mojavo gležnomis rankytėmis pažįstamiems šventiesiems, patriarchams ir pranašams, - ir visi jie sma­ giai atsakinėjo šiems dviem dangaus linksmuoliams, sykiu garbindami Viešpatį. Giesmės skambėjo kaskart gražiau ir gražiau, ir brolis Jo­ nas suprato, kad jie artėja prie Dievo sosto. Čia angelų ir šventųjų minios buvo tirštesnės, o chorų balsai aidėjo tokie gryni ir švarūs, kad žemėje nė sapnuoti tokių negalėjai. Staiga, būriams prasiskyrus, brolis Jonas tiesiai prieš save, bet dar atokiai, išvydo sostą, iš kurio sklido šviesa, lyg ten saulė tekėtų, ir pamatė rymantį Viešpatį Dievą. Visi, kurie čia buvo, - kentėtojai, išpažintojai, vyskupai, nužemintieji ir mergelės, - giedojo liaupsės giesmę Visagaliui. Net ir du broliukai laidė savo plonus ir laibus balselius, šaukdami su angelų chorais. Prieš sostą ilgos vėlių eilės laukė savo teismo. Ėjo ten popiežiai, kunigaikščiai, žemdirbiai, akmenskaldžiai, kerdžiai, vertelgos, budeliai, arkliavagiai, skalbėjos, tarnai­ tės, motinos, našlės ir visi kiti, kokių tik yra žemėję gyvenę. 331

Viešpats lenkėsi prie kiekvieno iš jų, klausėsi jų bylos ir tarė teisingą savo sprendimą. Jo veidas čia būdavo šviesus ir linksmas, čia niaukdavosi ir liūsdavo, nesgi skausta ir Dievo širdis, o čia vėl nuskaidrėdavo nepaprastu džiaugsmu, kai artindavos kūdikių vėlės. Žemai pasviręs, jis glostydavo jų galvas ir skirdavo juos prie pačių rinktiniausių chorų, o vie­ ną, tokį mažą mažutėlį, ką tik gimusį, pakėlęs prispaudė prie savo krūtinės ir rodė visiems angelams ir šventiesiems, kurie giedojo: „Garbė Tau, kuris nekaltą kūdikį glaudi prie savo mylinčios širdies“. Pagaliau brolis Jonas, kuris laukė savo eilės, pasijuto vie­ nas beklūpąs prieš sostą. Net ir dvynukai buvo nubėgę į kitų dangaus kūdikių būrį. Ir štai pro jo akis šmėstelėjo visas gyvenimas: nuo pirmų atsiminimų prie Aknystos upės ligi žolinėjimo dar šį rytą, kai su tėvu Petru brido per rasotas pievas. Pro akis pralėkė lyg vienu mostelėjimu, bet taip raiškiai, visi darbai - geri ir tie, kurių nenorėjo, kad atsektų ligi dangaus karalystės. Kaip darydavo gyvas būdamas, kada reikėdavo išsiteisinti, taip ir dabar, sukniubęs prie Viešpaties kojų, jis greitai galvo­ jo, ieškodamas žodžių, kurie tave parodytų beveik nekaltą. Ir kai brolis Jonas ten bandė sugauti švelnius ir gudrius žodžius ir jau buvo bepraveriąs burną, aukštai, nuo Dievo sosto, jis išgirdo juoką. Nustebęs pakėlė akis ir visai apstulbo: Dievo krėsle sėdėjo jis, brolis Jonas, ir jis buvo Dievas, kuris turėjo teisti šią vėlę. Ir tasai, kuris klūpojo, didžiai susigėdo. O Dievas nūn žvelgė į tolybę, aprėpdamas amžius nuo pat 332

laikų pradžios, žvaigždžių takus, žemes ir vandenynus, ir žmonių kartas. Jis regėjo piemenėlį prie Aknystos upės, Pa­ žaislio girias, kalnų viršūnes ir begalinėse erdvėse bėgančias milžiniškas saules, kurios sprogdamos gimdė naujas saules ir žvaigždes. Tuo tarpu prie sosto rinkosi nauji numirėliai, kurių gau­ sybėje brolio Jono vėlė visai išnyko ir buvo lyg nustelbta. Ir štai nuo savo sosto jisai turėjo teisti šias vėles ir duoti ištarmę. Iš pradžių ėjo sklandžiai. Giedant angelams, jis laimino kūdikius ir motinas, kurios mirė gimdydamos, laimino vargšus ir luošus, kariauninkus ir vienuolius, ir kitokių minias, kurios lyg upių srovės nesi­ liovė plaukusios. Bet aure prie sosto atėjo tironas, kuris žudė žmones, ir čia pat subėgo visos jo aukos: kurie buvo kalėjimuose supūdyti, kuriems buvo galvos nukirstos ar liežuviai išplėšti. Visi jie rodė savo žaizdas ir šaukė, kad Dievas priteistų jiems atpildą ir įmestų tironą į pragaro ugnį. O tasai prieš mirtį spėjo susi­ taikinti su Dievu ir baigė savo dienas kaip geras krikščionis. Begalvojant apie ištarmę, prie sosto prasiveržė motina, tokia jauna, lyg būtų dar mergaitė, ir blaškėsi šaukdama: - Leisk man grįžti žemėn ir papenėti savo vaikelius, ku­ riuos palikau našlaičius ir kuriais niekas nesirūpina. Jie ver­ kia iš bado ir šalčio, ir kaip aš begaliu klausytis jų balso, danguje būdama! Dar jai nenutilus, prie Dievo sosto priėjo vyras su perdur­ ta krūtine. 333

- Štai mane iš pasalų užmušė, kada aš buvau nuodėmėje, skundėsi jisai, - ir kam, Viešpatie, leidai man žūti amžinai! Kai jis taip sielvartavo, prisiartino du kūdikėliai ir kalbėjo: - Dievuli, mes čia visur ieškom savo mamytės ir neranda­ me. Kur tu ją, iš mūsų atėmęs, padėjai? Ir juodu buvo tokie švelnūs ir maži, kad Dievui sugrudo širdis. Jis pakėlė akis, ar nepamatys kur šių vaikelių motinos. Jis žvelgė po angelų ir šventųjų minias, po savo išrinktųjų būrius ir niekur jos neišvydo. Tada jis žvelgė į visas dangaus kertes ir kerteles. Bet moti­ nos ir tenai neregėjo. Ūmai sudrebėjo Soste Sėdinčiojo širdis: čia juk buvo du jo dvyniai broliukai, kurie jį prie dangaus vartų sutiko ir čia už rankų atvedė. Jis vėl apžvelgė visą dangų ir susirūpinęs tarė: - Iš tikrųjų kurgi mano motina? Išgirdę jo balsą, nutilo visi dangaus chorai, angelai, pa­ triarchai, pranašai ir šventieji. Šioje tyloje Dievas pamatė, kad pačiame dangaus pakraš­ tyje yra atsiradęs plyšys, toks plonas kaip skustuvo ašmuo. Pro tą spragą kitoje pusėje buvo matyti liepsnojant pragaro ugnis - didelė, karšta ir stipri. Ji šokinėjo beveik linksmai, tartum volais ritosi pragaro lubomis, lyg ieškodama, pro kur prasiveržus ir išsiliejus. Tačiau plyšys buvo tokis plonelytis, kad nė smulkiausia kibirkštėlė nebūtų galėjusi pro jį prasismelkti. Ir štai pro tą plastančią liepsną Dievo ausis išgirdo balsą, 334

tokį silpną, kad danguje niekas jo daugiau negirdėjo. Įsiklau­ sęs jis pažino: iš pragaro liepsnų šaukė jo motinėlė. - Sūneli, išvaduok mane iš pragaro ugnies, - maldavo ji­ nai. - Aš nieko nebuvau nusidėjus, tik iš pirklio buvau pa­ vogus dešimt dukatų, norėdama tave į mokslus išleisti. O daugiau nieko. Mane ir nužudė, nespėjusią atsiteisti nei at­ gailą padaryti. Sūnau mano, kurs esi galingas, sulaužyk pra­ garo vartus ir išleisk mane iš amžinos ugnies. Ji šaukė ir šaukė, čia garsiau, čia silpniau, o kartais lieps­ nos ir visai nustelbdavo jos balsą. Tam, kuris sėdėjo soste, regėjos, kad jis mato, kaip ji tiesia į jį rankas iš pragaro ug­ nies maldaudama ir prašydama, - jo motinėlė, kuri jį augi­ no, rūpinosi ir kuri už jį amžinon kančion pateko. Kol Dievas taip svarstė savo širdyje, balsas šaukė vis gar­ siau ir graudžiau. O prie jo vis dar klūpojo dvyniai broliu­ kai, kuriuos jis mylėjo, ir laukė jo ištarmės. Staiga ir juodu sukluso, išgirdę motinos balsą. Verkdami jie apkabino Viešpaties kojas ir maldavo, žiūrė­ dami savo gailiomis akutėmis į šviesų jo veidą. Tada motinos riksmą išgirdo ir kiti dangaus gyventojai. Lyg kokia giria, visi jie - pranašai, kentėtojai, vyskupai ir mergelės - ėjo ir klaupė prie Aukščiausiojo sosto ir tiesė į jį savo šventas rankas. Bet tasai, kuris buvo soste, vis nepravėrė savo burnos ir netarė žodžio, kuris išgelbėtų. Prie jo prisiartino ir Švenčiausioji Marija, tokia graži ir maloni, kad visame danguje nebuvo skaistesnės žvaigždės už ją. Apkabino ji brolius dvynukus ir prašė Viešpatį. 335

O jo širdis drebėjo iš skausmo, girdėdama visus šiuos mal­ davimus, ir svyruodamas jis klausė pats savęs: - Ar esu ašai gailestingumo Dievas? Pilnas liūdesio ir nežinios, jis pakėlė savo akis, lyg dairy­ damasis, kas galėtų išvaduoti jį iš sielvarto. Ir štai per dangų lyg vėjelis, papūtęs per girių viršūnes, nubėgo gandas. Visi Dievo šventieji ir išrinktieji sukosi ir žvelgė atgal, net ir tie du broliukai dvyniai, kurie buvo priglaudę savo put­ lius žandukus prie jo kojų. Angelai ir šventieji kuždėjo: - Ateina Jėzus Kristus, numylėtasai jo Sūnus. Jis mums sakys pamokslą kaip aukščiausias kunigas ir gal motinėlę išvaduos. Ką jis turi mums šią valandą tarti? Ir visi jie jautė didelę viltį savo širdyse. Viename dangaus šone susiūbavo minios, lyg rugių lau­ kas, kai per jį perbėga vėjas, ir pasirodė Jėzus Kristus. Jis ėjo iš lėto, apsivilkęs baltu rūbu kaip kunigas, ir jo rankose, ir kojose buvo matyti vinių ženklai. Jėzus Kristus priėjo prie sosto, priklaupė Dievui ir atsisu­ kęs pravėrė burną ir kalbėjo: - Jūs esate mano avys, o aš jūsų gerasai ganytojas. Aš neturiu kitokio įstatymo kaip tik tą, kurį paliko mano Tė­ vas. Visus jus glaudžiu prie savo krūtinės ir tiesiu į jus savo rankas. Kai jis taip kalbėjo, pro liepsnas vėl prasiskverbė motinos klyksmas, toks gailus, kad beklausant plyšo tau širdis. Jos balsas darėsi vis garsesnis ir garsesnis, dabar nuo jo skambė­ 336

jo dangaus skliautai ir stelbė Jėzaus žodžius. Buvo taip grau­ du, kad jautresnių šventųjų, net ir Dievo Motinos akyse su­ žvilgo ašaros. Ir štai tasai, kuris sėdėjo soste, sudrebėjo, ir visą jį nuo to skausmo ėmė purtyti vidaus gėla, kaip kad audros purto girių medį. Jį purtė vis labiau ir labiau, kad jis jau buvo bekyląs soste ir beskelbiąs savo ištarmę: apie motiną, kan­ čią, pragarą, meilę ir teisybę. Bet kažkokia galybė jį trenkė taip stipriai atgal, kad jis krito sostan, nespėjęs tarti savo žodžio. Trenksmas buvo toks stiprus, kad brolis Jonas ėmė ir pa­ budo iš savo miego po liepa. Jį purtė tėvas Petras kalbėdamas: - Būtum pramiegojęs ir vakarines pamaldas, jei nebūčiau radęs. Brolis Jonas pakilo. Visą laiką kelyje, o paskui ir bažnyčioje jis negalėjo ati­ tokti ir vis jautė, lyg dvasią daužytų kažkokia nežinoma galybė. Tik į kelintą dieną jis nuėjo pas priorą ir, išsitraukęs de­ šimt dukatų, atidavė juos, tardamas kažkaip keistai: - Buvau gavęs juos iš savo motinėlės, bet kam man jų be­ reikia! Tėvas Jeronimas pasiėmė pinigą, atidžiai jį apžiūrėjo ir pridūrė: - Matai, atmuštas mūsų karaliaus Vladislovo vestuvėms.* * Tikėjimas ir tikra taika.

337

Jis įžiūrėjo į dvi moteris, apsikabinusias ant pinigo, į pa­ tranką monetoje, balsu perskaitė įrašą Fides et pax tūta* ir įsidėjo į kišenę, slypinčią kažkur giliau tarp vienuoliško abi­ to klosčių. Paskui nusijuokęs jis tarė: - Ar betikėtum, kad kadais ir aš buvau žvalus bernas ir mai­ štaus tarp didelių ponų. Ką gi - buvau liudininkas sužadėtuvių kontrakto tarpkaralaičioVladislovo irLuizos Marijos iš Gonzagos namų. Vaikai jie tada buvo, ir jinai slapstėsi už damų, smalsiai žiūrėdama į kunigaikštį. Atsimenu ir kardinolą, ir tą puikų sietyną lubose, ir ponus, ir net šuniuką, kuris salėn įbėgo. O prancūzas Abraomas Bossė iš viso to nupaišė pa­ veikslą, dar ir mane ten šone, tarp jaunikaičių padėdamas. A, seni laikai - dabar palikau tik kriunantis karšinčius. Jis numojo ranka, pasakė ačiū už dešimt dukatų ir nuėjo vienuolyno koridoriais. Brolis Jonas savo regėjimo niekam neapsakė. Bet ilgainiui vienuolyne ėmė sklisti šnekos, kad su juo nutikę kažkas ne­ paprasto. Mat nuo anos dienos jis labai atsimainė, buvo vi­ siems geras, klusnus, kiekvienam šypsojosi ir visai liovėsi vaikščiojęs į Kauną. Vienuoliai, kurie bažnyčioje sėdėjo ša­ lia jo, pasakojo, kad maldose jis dažnai minįs savo motinė­ lės vardą - ir tada jo veidas darosi kažkoks švelnus ir pa­ slaptingas, lyg jis kažką regėtų, ko niekas negali matyti. Kaip visiems, taip atėjo ir brolio Jono valanda: jis mirė vieną gražų gegužės rytą, kažkaip laimingai šypsodamasis ir šnabždėdamas Pranciškaus Šrubauskio sudėtos giesmės žo­ džius: „Jėzus - meilė mano ir teisybė...“ 338

Nežinia kodėl, bet visiems buvo lyg savaime aišku: lai­ dotuvių dieną mišias už jo vėlę laikė visi kunigai, lyg būtų miręs kokis prioras, vyskupas ar šiaip garsus vyras, o ne paprastas broliukas. Pakasė jį šalia bažnyčios statytojo Lu­ dovico Fredo. Gulėjo tenai brolis Jonas, lankomas vienuo­ lių, maldininkų ir šiaip žmonių, kol, bėgant metams, jo vardas ėmė dilti iš atminimo ir ilgainiui jau niekas negalė­ jo nė jo kapo atrasti. Bet, sako, kasmet ant jo pražysta laukinė rožė, skleisdama nuostabų kvepėjimą, ir, vidudie­ nio tyloj atskridusi, dūzgena ten samanė bitė, žadindama pasaką iš senų dienų.

339

TARP Š I E NO P RADALGI Ų

Už klėties auga vyšnių ir obelų sodas, o už jo, prie pat medi­ nės tvoros, baltuoja trys beržai. Vyšnios dar neprinokusios, bet strazdai jau prakando ke­ lias pačioje viršūnėje. Zuzana stovi įsispraudusi tarp beržų, glosto ji tošį ir žiūri į vieškelį. Pievomis vinguriuoja upelio vaga, dabar sausa. O pavasa­ riais, kai tirpsta sniegai, lankos liūliuoja lyg ežerai. Kai vanduo nusenka ir išdžiūsta, žolė ten želia vešli ir aukšta. Zuzanėlė galvoja, kaip pernai viena sau ji ten vartė pra­ dalges. Buvo skaidri popietė, ir ji daužė, net šienas tiško. Mergaitė mėgo kruopštis viena. Izabeliukė ir Jonė, dvi jos seserys, buvo dailios ir linksmos, o trys broliai - lyg tie beržai. Maža ir ji buvo daili. Bet kai nusirito nuo kviečių vežimo, būdama devynerių metų, ir atsitrenkė į akmenį, užšoko kup­ ra ir nusviro kairysis petys. Ji nė į vakarėlius nebėgioja, kai seserys ir broliai ten siaučia ligi gaidgystės. Net ir bažnyčio­ je Zuzanėlė susigūžia kur tamsesnėje kertėje ir meldžiasi Die­ vuliui, kad augina ir laiko ją gyvą. Iš tikrųjų, jeigu ne tas kritimas, ko jai betruktų! Dabar nė bernai nemirktelia, o piemenys net juokiasi... Aha, našlys Andrius Totorius buvo 340

ją bešnekinąs, kartą medaus atnešė iš savo avilių ir paskui vėl kalbino, susistabdęs už linų lauko. Bet ji tik sukleketavo ir nustriuoksėjo prunkšdama, - toks senas, apdribusiais žan­ dais, o nosis - lyg straublys! Jau geriau pas tėtį pradalges daužyti ar karves melžti. O mama ją myli ir kenčia, kad ji kupriuke. Aną dieną susigraudinus išbėgo į kiemą ir, apsi­ kabinusi svirtį, raudojo. Taip ji mylėjo savo dukrą. Kiek tiktai galį Zuzana atsiminti, gražiausia buvo pernai ta popietė prie vieškelio. Kas ėjo, buvo jau nuėję, kas važiavo - nuvažiavę. Smagu jai buvo, kad aplinkui nieko nėra. Laukai tušti, tik karvės snaudė po ąžuolu, ir dangus tuščias - nė vieno debesėlio. Ji tyčia išėjo į laukus, kada visi grįžę pietų ar suvirtę snau­ džia sode tarp obelų. Gali tu sau tada niūniuoti, žiūrėti į mėlyną girią ar guostis. Gali ir pasvajoti. Štai ji, tokia guvi, šoka vakarėlyje, o vaikinai plėšosi dėl jos. Arba ji išeina į vieškelį ir keliauja į tokį kraštą, už kurį jau niekur nėra gra­ žesnio. Taigi pernai, kai ji daužė pradalges, toli, kur sukasi kelias, pasirodė žmogus. Iš pradžių tu negalėjai įžvelgti jo veido. Paskui, kai ji vėl pakėlė akis, net nusmelkė: vyras žengė links­ mai, švytruodamas lazda, išspirdamas dulkes, studento ke­ purę užvertęs ant pakaušio. Zuzana aprimo: negi toks mokytas žmogus ims ir prakal­ bins ją! Ir štai balsas: - Padėkdiev, mergyte! Ji krūptelėjo ir taip susimaišė, kad žadas užkrito. 341

- Ar nepavargot? Žodžiai buvo švelnūs ir geri. Tada ji išsitiesė nuo pradalgės, prie kurios buvo nulinku­ si, ir tarė vaikinui, abiem rankom įsitvėrusi grėblį: - Ką čia pailsi... - O iš kurių namų būsit? - Va tenai. Ir ji numojo ranka į tėviškę, apaugusią gluosniais. Paskui paklausė: - O ponaitis ar iš toli? - Nuo Gižų. Einu pas tetą už girios. - Ką tenai veiksit? - Žodžius rinksiu. -Ką? - Žodžius rinksiu. - Kaip tat - ar ponas šnekėti nemokat? - Tiek tai moku. Matai, mes klausomės, kaip žmonės kal­ ba, ir užsirašome. Paskui į žodyną dedam. Pagalvok, bus storiausia knyga - visi Lietuvos žodžiai. O tu: ar girdėjai kada žodį - ėglytas? - Na, tai tau! Girdėjau, kaipgi negirdėsiu - mamytė to­ kius raštus audžia. - Pasakyk: kaip kirtis? Mergina skėstelėjo rankomis sumišusi. - Nežinau, ko norit, - paraudo ji. - Ką reikia kirsti? Studentas ramiai ir kantriai paaiškino, kas yra kirtis: taip, kaip tu žodį pasakai. Zuzana pakartojo: eglytas. 342

Tai išgirdęs, jis išsiėmė knygutę ir užžymėjo. - Va, - paskui jis parodė mergaitei užrašą. - O kam tą kyliuką uždėjote ant y, lyg kokį kapliuką? pasiteiravo ji, kraipydama galvą. - Tai ir yra kirtis. - O! - nusistebėjo jinai. Studentas dar norėjo žinoti, ar apylinkėje negyvena pasa­ korių, dainininkių, senų bobulių, žavėtojų. - Ne, raganų čia nėra, - tvirtai atsakė Zuzana. - O Tiške­ vičių teta tuoj bus šimto metų, bet pati nueina į bažnyčią. Ir balandas iš daržo išravi. Pasakų ir tokių juokingų pamokslų daugiausia žino Šutrikų Mamertas. Užsilipa ant statinės ar ant kelmo ir drožia apie malūną su devyniais krumpliais ir to malūno palėpėje užkištus leistrus su pranašystėm. Kar­ tais juokas, kartais baimė besiklausant. O dainuojant niekas neperrėks Krikščiūnų Elės. Nuo ryto ligi vakaro skamba kaip Didvyžių varpas per švento Domininko atlaidus. - Hm, reikės aplankyti, - galvojo garsiai vaikinas. Tylėdamas jis valandžiukę žiūrėjo į jos akis. Mėlynas ir geras buvo jo žvilgsnis. „O mano akys rainos kaip katino“, - toptelėjo mergaitei. - Tai liksi sveika ir nenusidirbk, - tarė jis, dar lūkuriuo­ damas. Paskui šlaitu užlipo į vieškelį ir nuėjo į ten, kur dunksojo giria. Zuzana lydėjo jį akimis, kol dingo už medžių. Ir štai dabar, šią giedrą popietę, jau buvo prabėgę visi me­ tai. Slinko dienos, savaitės, ir ji, būdavo, stovi lankoje prie 343

kelio, žvalgstosi ir laukia. Antradieniais dardėdavo vežimai pro šalį į Vilkaviškio turgų. Tarpais koks girtuoklis prarėkaudavo, bet studento su užversta kepure ji daugiau taip ir neišvydo. Atšlijusi nuo beržų, Zuzana permetė grėblį per petį ir nuėjo į lankas prie tilto. Daužyti pradalgių šiandien ji nedaužė. Žiūrėdama į tolu­ mas, svajojo: aure, kur kelias daro vingį, atšvytruos jis pro alksnius ir vėl užkalbins ją lyg draugas. Ne, žmonės klydo! Gal studentas, kuris keliavo per Lie­ tuvos žemę, rinkdamas žodžius, visai neprigėrė, žiemą įlū­ žęs Vištyčio ežere. Ji stebi mėlynas kalvas. Ji žino: tenai, anapus Pajevonio, anapus aukščiausios keteros, tyvuliuoja didelis didelis eže­ ras. Nors dabar vasara, ji regi ežerą užšalusį, ir ledu ten čiuožia jos studentas taip smarkiai, lyg vėjas jį neštų. Ne, ne, ir dar kartą ne! Toks stiklinis garsas cingtelia per ežerą, trakštelia ledas ir lūžta. Zuzanėlę nukrečia šiurpas. Ji užsimerkia, lyg norėdama ko išvengti, sustyra tarp pradalgių ir net negirdi, kaip pem­ pė suklykia, praskrisdama viršum jos galvos. Taip užsimerkusi, ji įsižiūri į vieškelį, ten, kur jis daro vin­ gį, ir laukia, ar nepasirodys iš alksnių vaikinas, ar neprieis prie jos ir sustojęs nekalbins vėl jos gražiais žodžiais: „Padėkdiev, mergyte...“

344

REDAKCINĖS PASTABOS

Ši A. Vaičiulaičio prozos rinktinė sudaryta remiantis knyga „Tavo veido šviesa“ („Vaga“, 1989), į kurią A. Zalatoriaus atrinktus kūri­ nius (ypač romaną „Valentina“) rašytojas pats specialiai tam rinki­ niui taisė ir redagavo. Taip darydavo visą gyvenimą spaudai rengda­ mas seniau publikuotą kūrybą. Naujosios rinktinės akcentas yra romanas „Valentina“, novelėmis ar padavimais stengtasi chronologiškai atspindėti visus A. Vaičiulai­ čio išleistus rinkinius. Iš rinkinio „Vidudienis kaimo smuklėj“ (1933) spausdinami apsakymai „Vidudienis kaimo smuklėj“, „Praloštas smui­ kas“, „Apaštalų iškeliavimas“; iš rinkinio „Pelkių takas“ (1939), įtraukto, kaip ir romanas „Valentina“, į mokyklų programas, penki kūriniai - „Pelkių takas“, „Rogės“, „Tavo veido šviesa“, „Padegėlis“, „Šiaurietė“; iš rinkinio „Kur bakūžė samanota“ (1947) - „Akmenų laukas“; iš rinkinio „Gluosnių daina“ (1966) - „Čipsintis žvirbliu­ kas“, „Pažaislio vienuolyno legenda“; iš rinkinio „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986) - „Tarp šieno pradalgių“. Vienintelis dabartiniams Lietuvos skaitytojams mažiau pažįstamas kūrinys šioje knygoje - novelė „Padegėlis“ iš prieškario laikais pre­ mijuoto rinkinio „Pelkių takas“, anksčiau nepatekusi į rinktines. Visi į šią knygą dedami kūriniai iš naujo peržiūrėti. Romanas „Valen­ tina“ dar kartą palygintas su autoriaus 1988-1989 m. taisytu egzemp­ lioriumi, saugomu Lietuvių literatūros ir tautosakos rankraštyne.

345

L I T E RAT ŪROS T YR I NĖ T OJ AI API E R O MA N Ą „ VAL E NT I NA“

Ypatingą vietą Vaičiulaičio kūryboje užima „Valentina“. Ne todėl, kad tai vienintelis rašytojo romanas, ir ne dėl to, kad jis sukėlė dau­ giausia kontroversijų (pvz., J. Ambrazevičius jį laikė „lietuvių dva­ sios sintetišku paveikslu“, o K. Korsakui, priešingai, kūrinys priminė gerai išverstą prancūzišką romaną). „Valentina“ buvo nauja pakopa kelyje, tikriau - naujas netikėtas posūkis. Tai bene vienintelis atvejis, kai Vaičiulaitis leido sau plačiai išsikalbėti, atsiverti, įsisiūbuoti emo­ cijai ir vaizduotei, atsidėti įdomiems būties prasmės ir kitų metafizi­ nių problemų apmąstymams. „Valentinos“ įtaigumą, galimas daik­ tas, lėmė ir tai, kad romano užuomazgą sudarė asmeniniai išgyveni­ mai. Knyga parašyta tada, kai autoriui dar tik ėjo trisdešimtieji... ALBERTAS ZALATORIUS

„Valentinos“ struktūra, kaip meninė forma, yra unikali. Dviejų vie­ nas kitą mylinčių žmonių - Valentinos ir Antano - situacija pateikta labai paprastoje, trumpai tetrunkančioje, o iš tiesų sudėtingoje, keliaplanėje laiko ir erdvės sankryžoje. Moteris ir vyras, išgyvenantys savo jausmų pavasarį, yra viena grandis begalinėje laiko grandinėje. Amžinybės šviesa krinta ant jų, apšviesdama skaudžiai ir ryškiai. VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

346

Vaičiulaičio žmoguje yra sutapę abu pradai - žemiškasis ir dangiška­ sis. Abudu juodu pasireiškia įvairiais aspektais, pradedant erotiniu ir baigiant religiniu, kuris eina iš paties žmogaus prigimties. JUOZAS BRAZAITIS

ŠiaJuozo Brazaičio mintim pasiremdami, geriau suvokiame, kodėl „Va­ lentinoje“ tokia svarbi „Giesmių giesmė“, kurios erotinis pradas ne­ atskiriamas nuo žmogaus dvasinio gyvenimo ir nuo amžinybės ilgesio. VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Dar vienas būdas žvelgti į „Valentiną“ tai nurodyti Antano istoriją kaip aktyvią pastangą kurti savo paties pasaulį per ryšį su aplinka ir tą pastangą lydinčias jo viduje esančias kliūtis bei jo klaidas ir nesėk­ mes. O tai jau yra viena iš didžiųjų, ypač modernizmo įtakoje, litera­ tūrinių temų, ir Antano problemos suformulavimas kiek primena jaunąjį Wertherį ar šio šimtmečio Stephen Dedalus. AUŠRA LIULEVIČIENĖ

Valentinos vizija Antano akyse - kažkas trapaus, gracingo, vaikiško, bet ir protingo, saulėto ir kartu lengvai melancholiško - faktiškai sukoncentruoja visą romano atmosferą į vieną šviesų tašką. Kada Antanas bijo Valentiną prarasti arba kai ateina į jos namus ir nieko ten neranda, visi ryšiai tarp jo ir aplinkos staiga nutrūksta.

347

Antanas yra kaip autoriaus akis: viskas ir niekas romane. Tai tinka ir kitiems veikėjams: tiek, kiek viskas vyksta tik Antano sąmonėj, vis­ kas ir yra jo vizija; tuo tarpu jis pats savo ruožtu yra pagrindinis motyvas tame spalvų, garsų, formų ir širdies muzikos žaidime, iš kurio ir susideda romanas. RIMVYDAS ŠILBAJORIS

A. Vaičiulaitis magiškąjį realizmą suvokė kaip suidealintą, taurumu auklėjančią meninę tikrovę, ir tai itin atspindi jo kalbinė išraiška išdailinta, apskritai nekasdieniškos poetikos. JANINA ŽĖKAITĖ

„Turinys“ ir „forma“ rungtyniavo mūsų literatūroje. Tai vieno, tai kito reiškėsi persvara. Vis sunku buvo laimėti pusiausvyrą. Vaičiulai­ tis yra vienas iš tų, kuriems pasisekė ištobulinti formą stilistiniu atžvil­ giu. Jo rolė beletristikoje yra analogiška kaip Aisčio poezijoje. Kaip Aistis smilgą, čiobrelį pavertė poezijos instrumentu, Putinas kačpė­ dėlėje surado grožio, taip Vaičiulaitis iš kasdieninio gyvenimo šuke­ lės iškalė ir auksakalio kruopštumu ornamentavo poetinius pasako­ jimus ir vaizdus. JUOZAS BRAZAITIS

348

Turinys

GYVA TAI, KĄ IŠSAUGO KŪRYBOS TIKROVĖ Juozas Aputis / 5 VALENTINA Romanas /15 APSAKYMAI

VIDUDIENIS KAIMO SMUKLĖJ / 181 PRALOŠTAS SMUIKAS / 191 APAŠTALŲ IŠKELIAVIMAS / 197 PELKIŲ TAKAS / 218 ROGĖS / 229 TAVO VEIDO ŠVIESA /236 PADEGĖLIS /247 ŠIAURIETĖ / 257 AKMENŲ LAUKAS / 291

349

ČIPSINTIS ŽVIRBLIUKAS /312 PAŽAISLIO VIENUOLYNO LEGENDA /320 TARP ŠIENO PRADALGIŲ /340 REDAKCINĖS PASTABOS /345 LITERATŪROS TYRINĖTOJAI APIE ROMANĄ „VALENTINA“ / 346

VAIČIULAITIS, ANTANAS VA67 LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA: ROMANAS „VALENTINA“, APSAKYMAI / ANTANAS VAIČIULAITIS; SUDARĖ DONATA LINČIUVIENĖ - VILNIUS: LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2006. 349 p. (LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, ISSN 1822-2307; NR. 4) KN. TAIP PAT: GYVA TAI, KĄ IŠSAUGO KŪRYBOS TIKROVĖ / JUOZAS APUTIS, p. 5-14. ISBN 9986-39-429-5

Lietuvių literatūros klasiko knygoje - vienas gražiausių lietuviškų romanų „Valentina“ ir rinktiniai apsakymai, daugiausia iš rinkinio „Pelkių takas“. Leidinys skiriamas A. Vaičiulaičio šimtmečiui. UDK888.2-3 SERIJA LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, KN. 4

Antanas Vaičiulaitis LINKSMAM BŪTI YRA SUNKIAUSIA ROMANAS APSAKYMAI

Sudarė ir redagavo Donata Linčiuvienė Dailininkas Romas Orantas Korektorė Virginija Savickienė Maketavo Dalia Kavaliūnaitė 2006 03 22. 11,2 leidyb. apsk. 1. Užsakymas 429. Tiražas 2500. 575-oji leidyklos knyga. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, K. Sirvydo 6, LT-01101 Vilnius, www.rsleidykla.lt / [email protected] Spausdino UAB„Vilniaus spauda“, Viršuliškių skg. 80, LT-05131 Vilnius.

Knygų serijoje LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS

jau išleista:Žemaitė. RYTĄ GI EDRA , 2005

Dalia Grinkevičiūtė. LIETUVIAI PRIE LAPTEVŲ J ŪROS , 2005

Balys Sruoga. DIEVŲ MIŠKAS , 2005

Jonas Aistis Jonas -Avyžius

Kazys Binkis Kazys Boruta Bernardas Brazdžionis Petras Cvirka Janina Degutytė Dalia Grinkevičiūtė Juozas Grušas Marius Katiliškis Vincas Krėvė ' Vytautas Mačernis Maironis Eduardas Mieželaitis Vincas Mykolaitis-Putinas •Salomėja Nėris Henrikas Radauskas Bronius Radzevičius Ieva Simonaitytė Balys Sruoga Šatrijos Ragana Ignas Šeinius Antanas Škėma Juozas Tumas-Vaižgantas Antanas Vaičiulaitis Judita Vaičiūnaitė Antanas Vienuolis Žemaitė ISBN 9986-39-429-5

799986 394296

L I E TUVI Ų L I T E RAT ŪROS

Jonas Biliūnas

L OBYNAS • XX AM

Juozas Baltušis