Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai [3] 9786098035698

Citation preview

ALGIRDAS GRIGARAVIČIUS

Atsiskyrėlis iš Suvalkijos Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai 3 DALIS Nuo pirmojo aušrininko iki Patriarcho

NAUJOJI ROMUVA • VILNIUS • 2019

A u to riu s ir leidėjai nuoširdžiausiai dėkoja U A B K o n cern u i M G Baltic ir jo įkurtam Vasario

16-osios fondui

u ž p aram ą leidžiant šią knygą, taip pat L ietu vo s dailės m uziejui, N a cio n alin iam M . K . Č iu rlio n io dailės m uziejui, V iln iau s universiteto G rafikos kabinetui ir M a iro n io lietuvių literatūros m uziejui u ž galim ybę ją iliustruoti reikšm ingais dokum entais.

^

MG BALTIC

Redaktorės - Bronė Balčienė, Audronė Daugnorienė Dailininkas - Rokas Gelažius 1 - 2 viršelio puslapiuose - Prie Jo n o Basanavičiaus b iusto K aro m uziejaus sod elyje (skulptorius - Ju o z a s Z ik aras) m inint 20-ąsias D id žio jo V iln iau s seim o m etines 19 25 m . lapkritį. S ė d i: Jo n a s B ulota, Jo n a s Jablonskis, M a rty n a s Jan k u s; stovi: Jo n a s Šliūpas, G ed im in as Beržanskis, A n tan as Kriščiukaitis, M aironis, K o n stan cija Jablon sk ien ė, A leksan d ras Jakštas-D am brauskas, Povilas M atu lio nis. Maironio lietuvių literatūros muziejus. 4 viršelio p uslap yje - Ju o z a s Zikaras. D -ras Jo n a s Basanavičius, bareljefas, 19 26 Lietuvos dailės muziejus

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės M artyno M ažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (N B D B ). © Algirdas Grigaravičius, © Naujoji Rom uva,

2019

2019

ISBN 978-609-8035-69-8

Turinys

1. Jubiliejai kaip įvaizdžio formavimosi veiksnys

7

2. Gailiai pasigesto Patriarcho apoteozė 2.1. Vasario 18-oji 2.2. Vasario 19-oji 2.3. Vasario 21-oji-laidotuvės 2.4. Kauno ir provincijos periodikoje 2.5. Užsienyje 1.6. J. A. Herbačiauskas: liūdinčios vaizduotės skrydis

34 35 36 38 46 57 60

3. Įvaizdžio metamorfozės 1928-1936 metais

63

4. Dešimtųjų mirties metinių minėjimas

86

5. J. Basanavičiaus įvaizdžio vizualizacija ir jo vardo įamžinimas iki 1940 metų

112

6. Paminklas sostinėje

133

7. Įvaizdžio reikalai po 1940 metų 7.1. Laisvajame išeivijos pasaulyje 7.2. Daktaro reikšmė Tarybų Lietuvoje iki 1990 metų

138 141 153

8. Po Kovo 11-osios 8.1. Sugrįžtantis herojus 8. 2. Mene ir kitur

167 167 178

9. Apie pažinimą ir (ar) pripažinimą istoriografijoje

187

10. Žodis apie pabaigą, kurios nebūna

216

Asmenvardžių rodyklė

239

5

Paul Miller. Jonas Basanavičius, 1918 Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas

1. Jubiliejai kaip įvaizdžio formavimosi veiksnys

Norint suprasti Jono Basanavičiaus vaidmenį ir reikšmę modernios lietuvių tautos tapsmui praėjusiame amžiuje, reikia pradėti nuo jo jubiliejų minėjimų viešosiose erdvėse. Pasirengimai ir tekstai fokusuoja ir reprezentuoja amži­ ninkų ir to meto valdžios pozicijas ir įvaizdžio kaitos momentus. Per 19 12 , 19 2 1 ir 1926 metų jubiliejų minėjimus mėginama parodyti daktaro įvaizdžio formavimosi tarpsnį. 1923 m. lapkričio 23 d. švenčiant penktąsias Lietuvos kariuomenės įkū­ rimo metines, Karo muziejaus sodelyje iškilo daktaro biustas. Postamentui panaudotas akmuo, 600 metų ženklinęs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sie­ ną, o biustui - šovinių tūtelės, likusios po kovų už Klaipėdos kraštą. Tai pa­ daryta už visuomenės surinktas lėšas. Paminklą pašventino Maironis, buvo išrikiuota kariuomenė, prakalbas sakė aukščiausi šalies pareigūnai. Iškilmės baigėsi valiavimu: „Valio mūsų tautos žadintojas D-ras Jonas Basanavičius, valio Kariuomenė!“1 Tad Aušros kūrėjas paminklo sulaukė dar gyvas. Tai savo kalboje paaiškino Seimo pirmininkas Justinas Staugaitis: priešingame kampe stovi paminklas žuvusiems už laisvę, kontrasto nėra, nes daktaras sunkiomis aplinkybėmis kovojo kitais ginklais, statant šį paminklą suteikta dalis pagar­ bos, o grandiozinis bus pastatytas Vilniuje ir senelis tikrai jo sulauks12. Pirmiau­ sia buvo įvertintas akademinės visuomenės, kai ką tik susikūrusio Lietuvos universiteto taryba 1922 m. kovo 14 d. išrinko garbės nariu ir profesoriumi, 1

J . Paežerietis. Daktarui Jonui Basanavičiui paminklo atidarymas / / Tėvynės sargas, 1923, lapkričio 30, N r. 48, p. 5 2 8 -5 2 9 ; P. J. D-rui Jonui Basanavičiui paminklo atidengimo iškilmės // Lietuva, 1923, lapkričio 25, Nr. 267, p. 3.

2

T en pat.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

7

o kitų metų vasario 28 d. Medicinos fakultetas suteikė garbės daktaro vardą. Nebuvo apdovanotas jokiu ordinu, nors iš Kauno kas ketvirtį gaudavo ke­ liasdešimties dolerių pensiją. Su valstybinio lygio pripažinimu daktarui ne­ pasisekė, nes lietuvių tautinės spaudos pirmagimis, Didysis Vilniaus seimas ir Lietuvių mokslo draugija nebuvo krikščionių demokratų ar tos krypties veikėjų nuopelnais. Apie būsimą biustą Karo muziejaus sodelyje sužinojęs iš Lietuvos kronikos, spalio 22 d. lakoniškai pasižymi: „...man statomas paminklas prie Karo muziejaus Kaune“ 1907 m. gimtadienio proga Maironis dovanojo poemą Jaunoji Lietuva, išspausdintą Saliamono Banaičio spaustuvėje Kaune, įrašęs: „Jo Mylistai Dr. Ponui Jonui Basanavyčiui Karštam Lietuvos Mylėtojui ir Mokslo Vyrui Aušros Steigėjui autorius 30 X I 07 Petrapilis“ (inv. Nr. 17 15 0 ). Poetui daktaro asme­ nybėje svarbiausia karštas patriotizmas, antroje vietoje - LM D ir lietuviško­ jo mokslo kūrimas, Aušra atsiduria nuopelnų gale. Neatsižvelgiant į tuomet įprastą daktaro nuopelnų chronologiją, ganėtinai aiškūs vertybiniai J. Basana­ vičiaus veiklos akcentai. Švenčiant 1903 m. Aušros pasirodymo dvidešimtmetį, M. Jankus turėjo pasitraukti į antrą planą, A. Vištelis, daktarui su laikraščio leidėju viešai nesutariant, pirmojo aušrininko titulo J. Basanavičiui neginčijo, M. Šėmius ir J. Miksas tylėjo. Daktaras stengėsi saugoti savąjį Aušros sumany­ tojo vardą. M. Jankus šiuo atveju pirmenybę teikė M. Šerniui, o A . Vištelis tei­ gė pirmasis apie laikraštį parašęs J. Mikšui ir pasiuntęs pinigus. J. Basanavičius visada primindavo, kad tiesą atskleis laiškai pastarajam. Vis dėlto M. Šerniaus rašyti J. Mikšui 18 8 1-18 8 4 m. pradžioje išliko LLTI bibliotekos rankraštyne, ne visi atsidūrę Vinco Kapsuko rankose, tačiau juos sunku suprasti dėl gotiško šrifto, o vos paėmus skaityti popierius trupa nuo prisilietimo. Neigdamas po­ eto tezę, daktaras aiškiai nurodo, kad Aušra sumanyta 1882 m. kaip būsimos Lietuviškos mokslo draugystės organas, su kurios kūrimu A. Vištelis neturi nieko bendra. Ir teigia redagavęs leidinį iki septintojo numerio, taip pat nežinojęs, kad poetas ir M. Šėmius prisidėję pinigais. Iš susirašinėjimo gimęs laikraštis, nebendraujant asmeniškai, tvirtos ateities negalėjo turėti, o vėlesnis pasitikėji­ mas J. Šliūpu kaip redaktoriumi įnešė anarchijos. Nenorint erzinti ambicingo dainiaus, nuo antro numerio skelbta, kad laikraštis leidžiamas kelių Lietuvos mylėtojų, o prie J. Šliūpo pabaigoje - „spausdinama už skaitytojų pinigus“. Daktaras priminė poeto bandymus kištis į redakcijos reikalus per „silpną savistovystėjettjaunąjį J. Mikšą. Iš A. Vištelio tikėjęsis didesnės talkos, laukęs daug

8

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

A ndrius Vištelis, 19 0 3 m.

Naujas kalendorius 190s metams. -

Tilžė, 1904

daugiau nei šis galėjo ištesėti. Tegul jam lieka vieno iš Aušros steigėjų garbė, ko tikrai nusipelnė3. Pirmajam aušrininkui tekdavo reaguoti ir į savo piniginio indėlio Aušrai leisti dydžio netikslumus, bet kartais sulaukdavo pagalbos ir iš kitų. Pats reagavo į M. Jankaus nekrologą M. Šėmiui, skelbtą Tautoje 1920 m. balandžio 24 d., pataisydamas klaidingai nurodytą 10 frankų sumą: davė 100 frankų, kas prilygo 80 markių4. P. Mikolainiui užkliuvo M. Jankaus pareiškimai spaudoje dėl daktaro Aušros pradžiai įteiktos sumos, apkaltino jį nenuoseklu­ mu, nes 1928 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos keleivyje rašyta apie 10 duotų frankų, o 1903 m. trečiame Varpo numeryje, kad skyrė 80 frankų5. Virsmą Aušros legenda ir simboliu ženklino 25-ųjų jos metinių minėji­ mas Vilniuje 1908 m. pavasarį, kai daktaras gavo sveikinimo telegramų. Ge­ gužės 22 d. keliasdešimt inteligentų klausė Sofijos Kymantaitės pranešimo 3

Dr. Basanawyčia. Isz „Auszros" gyvenimo. VII . j. A . V. Lietuvis / / Vienybė lietuvninkų, 1904, rugpjūčio 31, Nr. 35, p. 4 1 4 - 4 1 6 ; ten pat, rugsėjo 7, N r. 36, p. 4 2 7 -4 2 8 .

4 5

D r. J . Basanavičius. Prie „ Aušros" atsiradimo / / Tauta, 1920, gegužės 22, N r. 22, p. 2. P. Mikolainis. D ar prie Martyno Jankaus jubiliejaus //Lietuvos žinos, 1928, sausio 18, N r. 15, p.

4.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

9

apie pirmuosius lietuvių atgimimo žingsnius, M. K. Čiurlionio diriguojamas choras padainavo keletą dainų. Buvęs vakare daktaras prašė nekelti ovacijų. Martynas Yčas iš Samaros jubiliejaus proga pasiuntė telegramą „mūsų tautos atgijimo tėvui“6. Atsakydamas į Tartu universiteto lietuvių studentų sveikini­ mą, daktaras nuoširdžiai ir taktiškai parašė: „Gerbiamiems studentų lietuvių Draugijos nariams ištariu širdingą ačiū už atsiuntimą man pasveikinimo su ve­ lijimais iš priežasties Aušros jubiliejaus! Man labai bus malonu, jei ir Dorpato studentams, laikui bėgant, pasiseks „aušrininkų“ pėdomis einant, praplatinti tautiškojo susipratimo ir mokslo šviesą Tėvynėje ir tapti Lietuvai naudingais piliečiais. Toksai mano iš širdies gilumos išreiškiamas lietuviams studentams velijimas!“7 Minėjimą surengė ir Dainos draugija Kaune. Susirinko apie 200 asmenų. S. Kymantaitė apibūdino Aušros straipsnių temas ir reikšmę tautiniam atgimimui, K. Lekeckas perskaitė daktaro atsiminimų ištraukas, apimančias ir laikraščio žlugimo priežastis, daktaras J. Bagdonas šnekėjo apie lietuviškos spaudos plėtojimąsi Lietuvoje, Prūsijoje ir Amerikoje. Dalyvavo ir Prūsijos lietuvių atstovai Vilius Gaigalaitis ir Morta Zauniūtė, palinkėję tautiečiams kuo greičiau susilyginti su kitomis kultūringomis tautomis8. Motiejus Gustai­ tis, kitais metais Juzefo Zavadskio spaustuvėje išleidęs išverstus Adomo Mic­ kevičiaus Krymo sonetus, savo „veikalėlį“ dedikavo Aušros ir Lietuvių mokslo draugijos įsteigėjui, o Liudas Gira pirmą eilių rinkinį Dūl-dul dūdelė... skyrė „Garbingajam šventosios tautos kibirkštėlės gaivintojui, apleistųjų Lietuvos dirvonų nenuilstamajam artojui, Aušros įkūrėjui“. Po keleto metų tekste jau galėjo pasirodyti ir besąlygiško autoriteto sinonimai. Vladas Pauliukonis iš Pe­ terburgo 1 9 1 1 m. sausio 24 d. pakiliai rašė: „Tautos Vade! Kur Tu?.. Iš Vilniaus girdžiu trimitą, bet Tavo, Vade, balso negirdžiu. Mes sukilom, sujudėjom: vesk mus greičiau prie kovos!.. Momentas svarbus: nes įkaitom... kovoj tarp savęs!.. Vienyk mus ir vesk! Pasaulis laukia, o ateities amžiai žiūri į mus!.. Vesk, Vade !“9Antanas Macijauskas (18 74 -19 50 ), Rygoje dar prieš jubiliejų 19 10 m. išleistoje Lengvutėje Lietuvos istorijoje daktarą pavadino Aušros įkūrėju, garsiu tėvynainiu ir mūsų laikais retai tekstuose pasitaikančiu istoriku ir politiku, 6 „ Žiburėlio“ vakaras // Viltis, 1908, gegužės 28, N r. 61, p. 4. 7 8

Dorpatas /¡Vilniaus žinios, 1908, gegužės 18, N r. 108, p. 3. Kaunas (2$-metinių „Aušros“ sukaktuvių šventė) // Vilniaus žinios, 1908 gegužės 16 (2 9 ), N r. 108, p. 1 - 2 .

*

10

L L T I B R , F 2-1263, L 3-

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO 8ASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tačiau pagarbino kitą gydytoją. Toks V. Kudirka - didžiausias mūsų idealistas ir paveikslas milžino, visas savo dienas, sveikatą ir paskutinį skatiką atidavusio Tėvynės atgaivinimui ir jos raštijai101. Be jokios adoracijos vertino socialdemo­ kratų atstovai. Rašinyje apie spaudos atgavimo dešimtmetį M. Biržiška rašė, kad reakcionieriai klerikalai ir jiems padedantys tautininkai, pasigriebę žodį „kultūra" nešiojasi kaip katė su pūsle, vienas jų giriamosios tautinės kultūros atributų yra nuolankumas tautinių vadovų autoritetui, adresai ir pasveikini­ mai „užsitarnavusių". 19 0 4-19 0 8 m. darbininkai pratinosi blaiviai žiūrėti į „tautinius pp. Basanavičių, Kriaučiūnų ir K-o žygius“, tinkamai juos vertinti ir kurti savą kultūrą. Net šokiai tiko paveržti „tautinei“ politikai, tautiniam verslui plėtoti, kuris taip mėgsta tąja kultūra prisidengti, pelningesniam bizniui varyti būtina viešai išpažinti tautinį credo: „Tikiu Basanavičiaus levais, Vilties rimtumu ir Jakšto „neklaidumu“11. Bandant pritaikyti Lietuvos istorijai amerikietišką tautos tėvų tradiciją, pravartu žvilgtelėti į galimą jų sąrašą. Vieną pirmųjų bus pateikęs Matas Šal­ čius, kai 19 13 m. balandžio 6 d. Lietuvos žiniose pranešė, kad jos priedo Mokyk­ la bibliotekėlėje numatyta išleisti S. Daukanto, M. Valančiaus, V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, K. Jauniaus ir P. Višinskio biografijas. Dabartyje įsitvirtinusių nacionalinių simbolių seką lyg ir atitiktų pirmasis lietuvių istorikas, vysku­ pas, Tautiškos giesmės autorius, daktaras ir vėliau istorinėje arenoje pasirodęs pirmasis prezidentas. Galėtume pridėti ir bendrinės kalbos tėvą J. Jablonskį. Tačiau panteone turi būti herojai, kad kas nesipiktintų, kaip savo eilėse Ksenofanas Hesiodo ir Homero dievais, turinčiais žmogiškų silpnybių. Jie kaip didvyriai privalo būti idealūs, kad visuomenėje būtų garbinami. J. Basanavičiaus 60-metis Vilniaus lietuvių visuomenėje sulaukė dėmesio, užsitęsusio daugiau nei pusę metų. 1 9 1 1 m. lapkritį ir Viltyje, ir Lietuvos ži­ niose pasirodė gimtadieniui skirtos publikacijos. Skyrėsi nuopelnų akcentai. A. Smetonos ir J. Tumo redaguojamame laikraštyje daugiau pabrėžiama Auš­ ros reikšmė ir tvirtesnio ekonominio pagrindo tautiniam judėjimui kūrimas steigiant Vilijos bendrovę, o kairiosiose Lietuvos žiniose redakciniame straips­ nyje išskiriama daktaro, gretinant su V. Kudirka, ištikimybė lietuvybės idėjai

10 A . Agaras. Lengvutė Lietuvos istorija. - Išlėšino A . M acijauskas, Ryga, 1910, p. 83.

11 J. Snopos. Atgalion pažvelgus (1904-1914 m.) / / „ Giedros“ kalendorius 1914 metams. Vilnius, [b. sp.], 1913, P- 95-

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

11

ir LMD, sujungusi įvairių pažiūrų lietuvius savo- šalies tyrimui; pastebima, kad besidžiaugiant ir linkint jubiliatui visokeriopos laimės ir sėkmės daug kame su juo nesutinkama ir ne visada pritariama lietuvybės įgyvendinimo taktikai12. LM D sekretorius J. Vileišis 19 12 т . sausio 17 d. kreipėsi į visuomenę dėl sukaktuvių minėjimo, nes kitos tautos ¡pratusios savo garbiems vyrams rengti iškilmes. Pasitarus su draugijos komiteto nariais, buvo nutarta vasario 6 d. susirinkti Rūtos salėje ir viešai pasveikinti jubiliatą, kai kurios vilnietės yra su­ maniusios nupirkti draugijai Antano Žmuidzinavičiaus nutapytą daktaro port­ retą. Lietuvos žinių redakcija prieraše ragino atsakingai pasirengti minėjimui, imant pavyzdį iš latvių, kad kuo skaitlingiau susirinkusiems klausytojams būtų proga išgirsti apie tautinio judėjimo pasiekimus, ir siūlė jį atidėti iki birželio, kai vyks visuotinis draugijos narių susirinkimas13. Iš pradžių manyta minėjimą organizuoti per tradicinę lietuvių gegužinę Šiauliuose, bet nenorint „skaidyti tautos“ pasirinktas LM D susirinkimas. Daktaro jubiliejaus minėjimo komi­ teto (Donatas Malinauskas, Mykolas Šleževičius, Jonas Vileišis) pranešime informuota, kad 19 12 т . gegužės 6 d. susirinkę Vilniaus lietuvių draugijų ir laikraščių atstovai nutarė pagerbti jį kaip aušrininką ir Lietuvių mokslo drau­ gijos steigėją bei pirmininką. Bus suvaidinta Liudo Giros Beauštanti aušrelė, jubiliejui įprasminti prašys LM D priimti aukas Lietuvių muziejaus fondui steigti14. Komitetas išsiuntinėjo 150 kvietimų į iškilmes ir 300 kvietimų prisi­ dėti prie Antano Žmuidzinavičiaus nutapyto daktaro portreto pirkimo. Dar 1 9 1 1 т . birželio 1 1 d . Kauno ateitininkai sveikino „karštą Tėvynės mylėtoją ir nenuilstantį veikėją“ o kunigas Tomas Žilinskas iš Bostono parašė, kad ju­ biliejaus proga netartų, jog pasiekta riba, ir linkėjo dirbti, kol neregės Lietuvos laisvos ir laimingos15. Birželio 1 1 (24) d. prieš draugijos susirinkimą ir įvyko jubiliejaus iškilmės. Minėjimo komiteto vardu jas pradėjo J. Vileišis. „Pirmadienį, 7 vai. vakaro 12 [A . Sm etona]. D-rui Jonui Basanavičiui // Viltis, 1911, lapkričio 25, Nr. 137, p. 1; „L . Ž “ redakcija. Jonas Basanavičius - mūsų tautiško atgijimo žadintojas // Lietuvos žinios, 1911, lapkričio 19, Nr. 135, p. 1 - 2 . 13 J. Vileišis. Dėlei d-ro Jono Basanavičiaus sukaktuvių //Lietuvos žinios, 1912, sausio 17, N r. 7, p. 2.

u L M A B R S , F 2 4 9 -6 4 9 , 1. 1 ; Į visuomenę! //Lietuvos žinios, 1912, gegužės 31, Nr. 63, p. 1. ,s L L T I B R , F 2-20 20 , lapai nenumeruoti.

12

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Rūtos salė jau buvo kimšte prikimšta susirinkusių d-ro Basanavičiaus sukaktu­ vėms pagerbti lietuvių. Jau iš gatvės ir iš kiemo inėjimas Rūton buvo papuoštas žolynų vainikais ir d-ro inicialais iš gėlių. Pakilus scenos uždangai, pamatėme iš kairės visą papuoštą žalumynais didelį d-ro Basanavičiaus portretą, kurį nupiešė A. Žmuidzinavičius (buvo išstatytas L. D. parodoje) ir kurį padova­ nojo jubiliatui Vilniaus lietuvių inteligentų kuopelė. Iš dešinės už stalo susėdo jubiliejaus komiteto nariai tvarkdariai ir patsai jubiliatas. Karštu ilgu plojimu pasveikino susirinkusieji jubiliatą.“ Taip Viltyje, birželio 1 6 d. numeryje, pra­ dėtas jubiliejaus aprašymas. Iš Stokholmo telegrama aušrininką, LM D pirmi­ ninką sveikino profesorius Augustas Robertas Niemi (18 6 9 -19 3 1) , sėkmės darbuose broliškos Lietuvos naudai linkėjo broliai Ivanas ir Antonas Luckevičiai. Sveikintojų - studentų, kunigų, advokatų ir kitų - kalbėjo per trisde­ šimt, gauta 40 telegramų ir 19 sveikinimo laiškų, atsiųstų Vilniaus amatininkų lietuvių, kolektyvinis Vilniaus senųjų aktų archyvo bendradarbių, M. Romerio. Pasveikino ir Vydūnas, vėliau parašęs, kad minėjimas aiškiai paliudijo, kaip gyvai lietuviai jaučia vieno žmogaus nuopelnus tautos atgijimui16. Sofija Čiurlionienė pakiliai šnekėjo apie jubiliatą, užžiebusį tautai Aušrą, kuris pats yra simbolis tų didelių savo skelbiamų idėjų17. Po minėjimo buvo suvaidinta L. Giros misterija Beauštanti aušrelė. Vilties nuomone, spektaklis labai priti­ ko iškilmingai valandai. Albinas Iešmantą (18 8 7 -19 8 8 ) ją pavadino silpnu greitosiomis parašytu darbeliu, „kankinusiu“ žiūrovus18. Literatūros istoriko Kosto Doveikos vertinimu, eiliuota pjesė daugiau skirta skaityti nei vaidinti. Joje nėra veiksmo, aiškios koncepcijos, alegoriniai veikėjai abstrakčiai svarsto apie tautos atgimimo kelius, pirmenybę teikdami mokslui19. Plačiausias J. Basanavičiaus gyvenimo aprašymas pasirodė Rygos garse. Per du savaitraščio numerius ėjęs redaktoriaus kunigo Juozapo Bikino ( 18 7 5 1956) straipsnis antroje dalyje įvertino daktaro veiklą. Trumpai pristatęs trakologiją, pagoniškos Lietuvos istoriją pateikiančius tekstus, pereina prie Aušros reikšmės ir ją pavadina lietuviškos spaudos pranokėja. Kitaip nei ki­ tuose jubiliejiniuose tekstuose, parašė apie jos žlugimą. Tai susiejo su J. Šliū­ 16 Dr. j. Basaniaus jubiliejus ¡¡jaunim as, 1912, Nr. 7, p. 10. 17 S. Čiurlionienė (Kym antaitė). Prakalba, pasakyta dr. Basanavičiaus iškilmėje birželio 11

dieną //Lietuvos žinios, 1912, birželio 16, Nr. 70, p. 2 -3 . f f Lietuvos žinios, 1912, birželio 19, N r. 71, p. 3.

18 A . Iešmantą. „Rūtos" vakarai

19 K . Doveika. Liudas Gira. - Vaga, Vilnius, 1974, p. 213.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

13

po redagavimu, kunigų puldinėjimu, tikėjimo reikalų pašiepimu20. Straipsnį, išsiskiriantį vertinimais, perspausdino A. Dambrauskas-Jakštas Draugijoje (Nr. 66-67). Prieš jubiliejaus minėjimą, birželio 10 d., Viltyje pasirodęs vedamasis su­ dėstė akcentus daktaro apologijai. Jo vardas prilygintas „milžinui-varpui“ savo skambėjimu po Lietuvos žemę šaukiančiu jos vaikus į šventąją kovą už tautos teises ir rytojų, didžioji jubiliato gyvenimo dalis laikoma nepertraukiamu, nenuilstamu darbu Lietuvai. Apsigyvenęs Vilniuje, kur rado savo mestąją idėją plačiai suvešėjusią, nuo gyvenimo neatsiliko, nesitenkino pelnytu garbingo vyro poilsiu, o atjaunėjęs šoko darbuotis, savo sušauktame Didžiajame Vil­ niaus seime pasirodė kaip tikras tautos vadas. Vedamajame pabrėžiami daktaro nuopelnai kovoje su polonizacija, endekų spaudos puolimai. Jubiliejus - proga parodyti tautos vienybę tautininkams, klerikalams ir pirmeiviams. Tad visi turi pagerbti tą Apvaizdos Lietuvai duotą vyrą, drauge su juo bus pagerbta ir Lietuva. Daug santūresnis birželio 1 z d. Lietuvos žinių vedamasis. Su daktaro vardu susijęs šviesiausias lietuvių atgimimo lapas. Apie Aušrą parašyta kaip apie neginčijamą atgimimo konstantą, didžiausiu darbu laikomas LM D įkū­ rimas. Baigiama be garbinimo: „Tik daugiau mums tokių sūnų ir nuolat augąs mūsų visuomenės gyvenimas išbujos ir pražydės!“ Ateities autorius iškėlė J. Basanavičiaus toleranciją, nes jo širdyje per daug meilės tautiečiams, kad skirstytų juos rūšimis, ir ragino ateitininkus jubiliejaus proga aktyviau rinkti aukas Tautos namams21. Seinuose leistas katalikų Spindulys trumpoje jubiliato biografijoje rašė, kad jo asmenyje gerbiame Lietuvos tėvą, nusipelniusį didžiausios pagarbos savo amžiumi ir rimtais naudingais darbais, siekusį, kad kitos tautos liautųsi niekinusios lietuvius ir pripažintų jiems, kaip tautai, deramas teises22. Vilniuje leista Aušra ir Vienybė Kaune apsiribojo trum­ pais iškilmių aprašymais23. Priešingai elgėsi Klaipėdoje pačių lietuvių leista Apž­ valga, įdėjusi dvi daktaro biografijas. Čia daugiausia rašyta apie Aušrą24. 20 D. D um brė [ J. Bikinas]. Jonas Basanavičius //Rygos garsas, 1912, birželio 9 , 1 6, N r. 24, 25, p. 2. 21 Studiozas. Dr. Jonas Basanavičius //Ateitis, 1912, Nr. 8, p. 5 34 -535. 22 Daktaras Jonas Basanavičius Į f Spindulys, 1912, birželio 13, Nr. 12, p. 18 8 -190 . 23 Basanavičiaus jubiliejus ¡/Vienybė, 1912, Nr. 25, p. 392; Daktaro Jono Basanavičiaus jubilie­

jus //Aušra, 1912, Nr. 12, p. 187. 24 Žr.: Apzwalga, 1912, vasario 9, Nr. 12, p. 3; liepos 2, Nr. 52, p. 2 -3 .

14

ATSISKYRĖLIS l$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

„Krajovco“ Liudviko Abramovičiaus Vilniuje leisto savaitraščio birželio 9 d. numeryje J. Basanavičius apibūdintas kaip vienas iškiliausių lietuvių judėjimo veikėjų ir jo kūrėjas, išskirti jo istoriniai nuopelnai, leidžiant Aušrą ir sušaukiant Didįjį Vilniaus seimą, ir kultūriniai, įsteigiant LMD, bet lenkų atžvilgiu lietuvių patriotą jame nuslopinęs nacionalistas, pastaruoju metu daktaras pasitraukęs iš politinių kovų ir atsidavęs darbui mylimoje mokslo draugijoje.25 Po dešimties metų čia pasidžiaugta daktaro veikla mokslinėje dirvoje ir tuo, kad praeityje lenkus erzinusi jo politinė veikla nunyko26. M. Römeris 19 11m . spalio 8 d. die­ noraštyje rašė, kad J. Basanavičius turi daug nuopelnų lietuvių atgimimui, bet yra „gryno kraujo nacionalistas“, labai įtarus dėl visko, kas lenkiška, kiekviename žingsnyje mato pavojų. „Žmonių rate, tokių kaip aš, kurie naudoja pramaišiui tai lenkų, tai lietuvių kalbą, Basanavičius tendencingai vengia lenkų kalbos, pereina į rusų kalbą, nes dalis nekalba lietuviškai. Tas nenoras yra nemalonus, bet psi­ chologiškai suprantamas. Tai jausmų sukilimas prieš lietuvių kalbos menkinimą, kuri visą laiką pirmą vietą užleidžia lenkų kalbai.“ Kitais metais, birželio 1 1 d , švenčiant jubiliejų daktaras apibūdinamas kaip lietuvių prisikėlimo apaštalas, Lietuvos „Mozė“, kaip jį kartais simboliškai vadina lietuviai, tai žmogus, kurio nuopelnai liaudžiai yra labai dideli, „gyvas autorius“ su saujele jaunimo prieš 30 metų pradėto žygio. Prieš jo įkurtos Aušros ir sušaukto Didžiojo lietuvių seimo nuopelnus visos jo nacionalistinės klaidos nublanksta27. Prūsijoje jubiliejų minėjo Klaipėdoje leidžiama Apžvalga. Joje rašyta, kad visiems šiek tiek skaitantiems ir apsišvietusiems lietuviams daktaro darbai gerai žinomi. Jo asmenyje garbinamas, pasak Šaltinio, „Lietuvos Tėvas“ savo rimtais ir visai Lietuvai tikrai naudingais darbais tokios pagarbos nusipelnė. Marijampolės gimnaziją baigė kaip tikras lietuvis ir toks liko per visą gyvenimą Bulgarijoje. Didžiausias jo nuopelnas - Lietuvių mokslo draugijos įsteigimas ir jai pirmininkavimas28. 19 12 m. pradžioje Viltyje pasirodė informacija apie jubiliejaus atgarsį už­ sienyje. Sausio 8 d. numeryje pranešta apie Paryžiaus laikraštyje Les Droits de l'Homme ( 1 9 1 1 , Nr. 57) skelbtąjuozo Gabrio straipsnį Tautinis lietuvių atgimi­ 25 Žr. Jubilieusz dzialacza litewskiego //Przegląd Wilenski, 1912, N r. 24, s. 9 -10 . 26 Jubilieusz dzialacza litewskiego //Przegląd Wilaiski, 1921, Nr. 3 - 4 , s. 8. ** M . Römer. Dzienniki, T. 1,19 11-19 13 . - Ošrodek Karta, W arszawa, 2017, s. 198-199»

337-

28 D-ro J. Basanawicziaus 60-ties metu sukaktuvių paminėjimas // Apzwälga, 1912, liepos 2, Nr. 52, p. 2 - 3 .

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

15

mas, kurį publikuodama redakcija pažymėjo J. Basanavičiaus, tautos didvyrio, priminusio protėvių garbę, jos atgimimo pirmojo žadintojo, nuopelnus: „...pašvęsime keletą eilių [eilučių] šiam didžiam patriotui, kuris turėjo drąsos pa­ skelbti, jog ir jo tauta turi teisę gyvuoti. Jis išgelbėjo nuo išnykimo tautą, kurią norėjo praryti slavų ir germanų jūra. Jis, gelbėdamas savo tautą nuo išnykimo, tuo pat tarnavo ir visos žmonijos labui.“ Pacituojami ir J. Gabrio žodžiai apie didį lietuvių tautos vyrą, visuomet pasišventusį savo tautos labui, kurio visas gyvenimas gali būti pavyzdžiu nenuilstamo darbo savo Tėvynės, kurią jisai visuomet mokėjo taip drąsiai užstoti, naudai29. Straipsnelis pasirašytas kriptonimu „J. B.“ 1 91 2 m. birželio mėnesį spaudos publikacijose jubiliejui paminėti apie daktaro nuopelnus sušaukiant Didįjį Vilniaus seimą šykščiai užsimenama dviejuose iš septynių straipsnių, o apie jo vaidmenį - tik Viltyje. Matyt, nau­ jo etapo pradžios suvokimas brendo kartu su tautiniu judėjimu ir asmeniniu J. Basanavičiaus autoriteto skleidimusi, įgaunančiu simbolinių reikšmių. 70-mečio minėjimas vyko jau esant nepriklausomai Lietuvai ir lenkų užimtam Vilniui. Lyginant su pirmuoju jubiliejumi, didesnių pokyčių orga­ nizacijoje neįvyko. Valdantieji krikščionys demokratai ir liaudininkai nebuvo linkę plačiau priminti visuomenei Vilniuje reziduojančio tautinio judėjimo veterano. Čia kunigo Kristupo Čibiro leidžiamas Vilniaus garsas po gimtadie­ nio įdėjo trumpą vedamąjį, kur paminėjo Aušrą, Didįjį Vilniaus seimą, LMD, platėliau pažymėjo, kad sekė lenkų veiklą bažnyčiose, gindamas lietuvių kalbos teises su generolu Augustinu Paškevičiumi ir kunigu Juozapu Ambraziejumi įkūrė „Sąjungą lietuvių kalbai į Romos katalikų bažnyčias Lietuvoje pagrą­ žinti“. Jokių pagyrimų ar išskirtinių nuopelnų nurodymo. Iškilmėms aprašyti skirta trylikos eilučių kronikinė žinutė paskutiniame puslapyje30. Prezidentas Aleksandras Stulginskis tik lapkričio 29 d. jubiliatui pasiuntė sveikinimo tele­ gramą: „Garbingas Tautieti! Su dideliu džiaugsmu Lietuvos visuomenė mini Tamstos 70 metų jubiliejų, įvertindama tą didelį ir ištvermingą darbą, kurį Tamsta nudirbai kaipo pirmojo Lietuvių tautinio laikraščio Aušros Redakto­ rius, kaipo nenuilstamas mūsų tautos sąmonės kėlėjas, mūsų laisvės narsus kovotojas, mūsų mokslo, senovės tyrėjas. 29 J. B. /. Basanavičiaus 60-ties metų jubiliejaus skardas kitataučių spaudoje // Viltis, 1912, sausio 8, N r. 4, p. 2. 30 D-ro Jono Basanavičiaus 70-metų sukaktuvės //Vilniaus garsas, 1921, lapkričio 27, Nr. 4 6, p. 1;

Mokslo draugijos visuotinas susirinkimas //T en pat, 1921, gruodžio 4, Nr. 47, p. 8.

16

ATSISKYRĖLIS I$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Lietuvių Tauta yra ir bus Tamstai neapsakomai dėkinga už tą didelį, sėk­ mingą, visokeriopą triūsą, kuriam pašventei Tamsta visas savo gyvenimo jėgas, iš kurio daug naudos sėmė, semia ir sems mūsų atgimstančioji Tauta, nūnai Atstatomos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai. Sulaukus 70 metų nuo Tamstos gimimo dienos, priimkite, Gerbiamasai Jubiliate, širdingiausius mano pasveikinimus ir linkėjimus dar ilgų, ilgų metų ir dar daug naujų kaip visuomet vaisingų, nenuilstamų darbų.“31 Iniciatyvos ėmėsi tautinio judėjimo veteranai. Lapkričio 21 d. Valstybės archeologijos komisijos posėdyje susirinko E. Volteris, V. Nagevičius, R Ma­ šiotas, J. Tumas, P. Vileišis, Rokas Šliūpas, P. Matulionis. Nutarė surengti ju­ biliatui skirtą vakarą, išleisti iliustruotą knygą ir „parodyti fotografijomis, kas šiandieną yra mūsų valstybėje išaugę iš Jubiliato sėtojo grūdo". Po trijų savaičių E. Volteris Lietuvoje paskelbė kreipimąsi dėl nuotraukų siuntimo fotografijų albumui, kuris būtų įteiktas J. Basanavičiui, ragino visas Kauno ir provincijos draugijas, įstaigas siųsti valdybų ir narių grupines nuotraukas dviem egzem­ plioriais, kad vienas rinkinys liktų valstybės muziejuje32. Pakartotinai 1922 m. vasario 16 d. Valstybės centrinio knygyno vedėjas E. Volteris vėl kreipėsi į valdžios įstaigas, visuomenines organizacijas ir atskirus asmenis, prašydamas siųsti nuotraukas albumui, kurį įteiktų daktarui 70-mečio proga33. Ar įvyko sumanytas minėjimo vakaras, ar buvo sudarytas fotografijų albumas, nežinia. Tėra paskelbta viena Aukštųjų mokslo kursų tarybos, kuri buvo susirinkusi 70-mečiui paminėti į posėdį, sveikinimo telegrama34. P. Vileišis ir J. Šliūpas, senųjų atgimimo veikėjų pritariami, sveikinimo telegramoje pabrėžė pripaži­ nimą Lietuvoje, nes „šiandien vaikščioji Jos dviejų kartų meilės aureolėje“35. Daktaras per spaudą padėkojo visiems sveikinusiems, rašydamas, kad jo dar­ bai buvo per daug garbinami ir aukštinami, malonu, kad nors kiek dvasinės naudos davė, norėjo padaryti daugiau gero, negu galėjo. Baigė linkėjimu, kad išsipildytų jo ilgų metų svajonė ir „Jūsų visų noras": senoji sostinė grįžtų Lie­

31 Pasveikinimai //Vilnietis, 1921, gruodžio 14, Nr. 38, p. 2. 32 E . Volteris. Jono Basanavičiaus sukaktuvėms //Lietuva, 1921, gruodžio 14, Nr. 281, p. 4. 33 L M A B R S , F 19 2 -2 0 8 , 1.1. 34 Sveikinimas Dr. Jonui Basanavičiui / / Lietuva, 1921, lapkričio 2 4 , N r. 265, p. 2. 35 Sveikinimo telegrama Dr. Basanavičiui //Vilnietis, 1921, gruodžio 1, Nr. 28, p. 1.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

17

tuvai36. LM D komitetas sveikinime surikiavo keletą Lietuvos didžiavyrių eilių, tarp kurių ir daktarui yra vieta: didieji laisvos Lietuvos kūrėjai - Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas; jos garbės gynėjai - Radvilos, Chod­ kevičiai, Giedraičiai; garsūs garbės skelbėjai - Mickevičius, Narbutas, Kraševs­ kis, Kondratovičius; skambūs jos „prastos kalbelės“ kanklininkai - Daukša, Bretkūnas, Sirvydas, Donelaitis, Poška, Daukantas, Valančius, Baranauskas; garbingi jos žodžio paslapčių žyniai - Rėza, Kuršaitis, Juškos, Jaunius, Jablons­ kis; naujosios Lietuvos visuomenės giliausieji reiškėjai - Kudirka, Čiurlionis, Vydūnas. Daktaras suaugo su Vilniumi ir kartu su vilniečiais lietuviais kenčia ir laukia permainos37. Per minėjimą Vilniuje kalbėjo LM D komiteto narys Mykolas Biržiška. Jam tai - akimirka prislėgtiems lietuviams vilniečiams pa­ kilti dvasia ir sukaupti jėgų tolesnei gynimosi kovai. Nors istorinėje sostinėje J. Basanavičius patiria vien nesmagumų, tačiau nepersikelia į kitą sienos pusę, kur gautų ramybę ir visuotinę pagarbą. Kalbėtojas jubiliato nugyventus me­ tus apibūdino kaip ištisą darbavimąsi, sujungtą su tautos idealais ir mokslinę veiklą, suderintą su visuomenine. Aušra žadino lietuvių šviesuomenę, ragino ją dirbti tautai, viešai pasirodyti su savąja kalba, savais kultūros ir politikos siekiniais. Priminė, kad daktaras dalyvavo pirmajame Steigiamojo seimo po­ sėdyje 1920 m. gegužės 15 d., prasimušęs per demarkacijos liniją su nemažu pavojumi. Tokia proga pasakyta kalba baigėsi nuoširdžiai: „Ir pačios savaime lenkiasi mūsų galvos prieš šį mūsų didelį Lietuvos patriotą ir nenuilstantį žilą jos gynėją-darbuotoją. Ir iš visų mūs, vilniečių ir nevilniečių, krūtinių išsiver­ žia jam nuoširdžių nuoširdžiausias: Valio!“38Nuo vilniečių ir LMD kalbėtojas įteikė dovaną „puikiuose apdaruose 40 Vilniaus miesto paveikslų“ (Jano Bulhako nuotraukų albumą). Jubiliejiniame Vilniečio numeryje tilpo ir aušrinin­ ko Ksavero Vanagėlio eilėraštis Tėvyne, kelkis!, skirtas „Gerb. J. Basanavičiui, Lietuvių Tautos Tėvui“. Vilniaus lietuviai jam pagerbti nutarė įsteigti vardinės stipendijos prie būsimo Lietuvos universiteto fondą, kurio pagrindinę dalį buvo pasiryžę surinkti per mėnesį. Lapkričio 23 d. daktarą sveikino 42 drau­ gijos ir lietuvių įstaigos, labai emocingai lietuviškai kalbėjo advokatas Tadas 36 D -ras Basanavičius. Vilniaus lietuviams ir k. padėkos žodis // Vilnietis, 1924, gruodžio 1, N r. 28, p. 2. 37 D.-r. J. Basanavičiui //Vilnietis, 1921, gruodžio 14, Nr. 38, p. 2. 38 M . B-ka. Dr. Jono Basanavičiaus sukaktuvės (23. XI. 1851-23. XI. 1921) // Vilnietis, 1921, lapkričio 23, N r. 21, p. 1.

18

ATSISKYRĖLIS

SUVALKIjOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Vrublevskis39. Cemachas Šabadas 1 926 m. lapkričio 23 d. lenkų kalba sveikino daktarą, visą gyvenimą pašventusį lietuvių atgimimui40. Jubiliejui skirtų tekstų atsirado ir toliau nuo Lietuvos. Klivlande (JAV) leistame mokslo; literatūros ir satyros mėnraštyje Artojus redakcinėse pasta­ bose pavadintas Lietuvos atgimimo simboliu; kuris nesikišo į luomų kovą ir politiką; bet atsidėjęs tyrinėjo tautos senovę ir jos kultūrą; bandė sugiminiuoti lietuvius su trakais; o dabar su būreliu pasišventėlių palaiko Lietuvos židinį. Jo gyvenimas gali pamokyti; kaip galima našiai ir naudingai gyventi neįsisukant į politinius sūkurius, kad taip elgtųsi bent dešimta dalis moksleivių ir inteli­ gentų, lietuvių kultūra klestėtų41. Vydūnas prisiminė, kaip Prūsijos lietuviai didžiai stebėjosi J. Basanavičiaus tikėjimu, jog lietuviai kilsią iš kapo, kurį kiti kaip tik taisėsi žemėmis užpilti. Jis intuityviai pamatė auštančią šviesią dieną, kas kitiems ir šiandien uždengta, žvalgė ateitį per lietuvių ryšį su gilios senovės žmonija, ką mokslo radiniai dar galės patvirtinti, tikėjo žmoniškumo dvasia kaip tautos didingumo pagrindu42. Rygos balse dainininkas ir dirigentas Anta­ nas Vaičiūnas (18 9 0 -19 3 2 ) paskelbė poetiškai patriotinį rašinį apie daktarą, Aušros įkūrėją, priminęs gūdžius tamsybės ir prievartos laikus43. Kurioziškai atsitiko Karyje.]. Basanavičiaus gimtadieniu laikyta lapkričio 1 1 d. (pagal senąjį kalendorių). Čia liūdnai konstatuota, kad, daktarui nesant kokiam aukštam valdininkui ir gyvenant toliau nuo žmonių akių Vilniuje, jubiliejų spauda ir visuomenė nutylėjo. Jaunesnės kartos veikėjai įsižiūrėję vien į save, garsina tik savus darbus, nekalba apie tuos, kurie pirmus takus pramynė, nes jų pačių nuopelnai atrodytų mažesni. Daktaras liko Vilniuje ir sergėja LM D muziejaus rinkinius, tikėdamas, kad mes galėsime jau laisvoje sostinėje iš savo praeities pasimokyti44. Savaitinis oficiozo Lietuva literatūrinis priedėlis Sekmoji diena jubiliatui skyrė specialų numerį. Laikraščio redakcija tautos sąmonės kėlėjui, laisvės 39 Mokslo Draugijos Visuotinojo Susirinkimo 1 diena. D-ro Jono Basanavičiaus 70 metų

sukaktuvių šventė J/Vilnietis, 1911, lapkričio 25, Nr. 23, p. 1 - 2 . 40 L L T I B R , F 2 -14 52 , lapai nenumeruoti. 41 Lietuvos atgimimo simbolis U Artojas, 1921, Nr. 11, p. 15. 42 Vds. Jonas Basanavitius // Darbimetis, 1921, N r. 4, p. 2 8 -2 9 . 43 A . Vaičiūnas. D-ras Jonas Basanavičius „ Aušros" įkūrėjas //Rygos balsas, 1921, gruodžio 3,

44

N r. 19, p- 2. - 3K . B. D-ro Jono Basanavičiaus sukaktuvės //Karys, 1921, lapkričio 17, Nr. 46, p. 5 4 0 -5 4 1.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

19

kovotojui, senovės tyrėjui, jauno mokslo ugdytojui, visą savo gyvenimą ir visas jėgas atidavusiam tėvynės darbui, linkėjo ilgiausių metų. Daktaro biografiją pristatė Liudas Gira ir stebėjo, kad valdžia veteranui paskyrė nuolatinę pensiją iki gyvos galvos. J. Basanavičius grįžęs į Vilnių atsidavė LM D kurti ir stiprinti, visuomeninę ir politinę veiklą užleisdamas jaunesniems M. Yčui, A. Smetonai. Netolimajai praeičiai aiškėjant, gerbiamam jubiliatui negalima priskirti visų Aušros leidimo nuopelnų, daugiausia jų priklauso Martynui Šėmiui, kaip nu­ rodyta J. Šliūpo biografijoje Lietuvos albume (1920, p. 409). Dabar daktaras užgrobtame Vilniuje ištvermingai sergsti tautos kultūrą ir vis dėlto šiandien yra pirmas žmogus tarp mūsų45. Įspūdingesnis J. Tumo straipsnis Basanavi­ čiaus darbų objektas, skirtas pasvarstyti apie daktaro „bešališkumą“ moksle, politikoje ir santykiuose su luomais. Pradžioje kunigas užsimena, jog daktarui patinka, kad apie jį kalbėtų, rašytų, tapytų, lipdytų, savo turtą jis išdalijo lietu­ vių reikalams, „pats nusimano esąs - Basanavičius“. Kitaip nei J. Šliūpas, į savo istorinius tyrinėjimus nekišo pašalinių dalykų, politikoje buvo nacionalistas, bet ne fanatikas, galėjo pasidžiaugti ir katalikiškų organizacijų indėliu į tautinę kultūrą. Būti šališkam bet kurioje srityje jam neleido vienintelis gyvenimo uždavinys - be reklamos ir skelbimosi tarnauti savai tautai kaip visumai, to­ kiai, kokia yra, kad tik būtų gyva ir praturtintų žmonijos kultūrą kokiu nors originaliu, nauju bruožu46. Jonas Jablonskis aprašė savo tapimą aktyviu litvomanu, daktaro vardą ir darbus buvo girdėjęs, bet galutinai apsisprendė dėl J. Šliūpo įtakos Maskvos universitete ir pažinties su gautais Aušros numeriais. Ir dėkojo V. Kudirkos ir kelių „atbudėlių“ vardu. Vaclovas Biržiška pabrėžė tvirtą daktaro tikėjimą LM D steigimo nauda ir prisiminė, kad jaunieji skep­ tiškai vertino sumanymą, bet daktaras pasirinko geriausią kelią. Kitos tautos už nuopelnus būtų vainikavusios lauro vainikais, folkloristikos bare - garbės vardais, LM D paverstų Mokslų akademija ir jį garbės pirmininku padarytų. O ką duos lietuviai?47 Patetiškai, bet svariai parašė A. Smetona, lygindamas J. Basanavičių su ugnį tautai atnešusiu Prometėju, kurį pikti dievaičiai ištrėmė į Balkanus kentėti. Aušra praskynė kelią mūsų periodinei spaudai, ėmė burti inteligentiją ir jungti 45 L . Gira. D-ras Jonas Basanavičius / / Sekmoji diena, 1921, lapkričio 27, Nr. 30, p. 2 - 4 . 46 Vaižgantas. Basanavičiaus darbų objektas //T en pat, p. 4 -5 . 47 J . Jablonskis. M ūsų rytas //T e n pat, p. 2; V. B-ka. Dr. Jonas Basanavičius ir Lietuvių Mokslo

draugija //T e n pat, p. 5 -6 .

20

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

ją su liaudimi, plačiąja visuomene. Būdamas toli nuo Lietuvos, ėmė ieškoti lietuvių jų praeityje: archeologijoje, pasakose ir dainose. Savo tyrinėjimais norėjo pakelti tautiečių vardą jų pačių ir svetimtaučių akyse: žiūrėkite, kokios didelės ir garbingos praeities būta, nesigėdinkite mūsų senovės, atsiminę pro­ tėvių žygius ir jų kultūrinį palikimą, gaivinkite tautos dvasią. Grįžęs į Vilnių, J. Basanavičius negydė, o ėmėsi steigti LMD. Ji nebuvo panaši į užsienines, bet daug lėmė lietuvių atgimime. Per metinius susirinkimus suvažiuodavo visi, užjautę mokslą, draugija tarp susipratusių lietuvių palaikė ryšį, kurį partijos grasė visai nutraukti. Jis nesiilsėjo ant laurų, o kiek galėdamas dirbo, tad lieka ištvermės pavyzdžiu jaunuomenei'18. Blankesnis A. Voldemaro tekstas, jis dau­ giau parašė apie nutautėjimo keliamus pavojus ir pateikė pluoštelį atsiminimų apie derybas su kadetais dėl Lietuvos autonomijos 1906 m. vasarį Peterbur­ ge4 49. J. Tumas, kaip visada papylęs atsiminimų, bendrino, kad J. Basanavičius 8 ir V. Kudirka, X IX a. Lietuvos istorijos etapų „stulpai-milžinai“ davę tautines idėjas X X a.50Spaudoje pasirodė ir kitokių sumanymų, skirtų jubiliejui. Trimi­ te, tikėtina kunigas Adolfas Sabaliauskas (18 7 3 -19 5 0 ), pasiūlė naujai išleisti Aušros komplektus, nes jau tapo didele retenybe, pasvarstė, kad periodinius leidinius valdžia priverstų prenumeruoti ir orlaiviais išmėtyti provincijoje51. Akivaizdu, kad 70-metis plačiau minimas nebuvo ir nepakilo iki valsty­ binio lygmens. Iš partinių leidinių reikšmingiau minėjo tik Tautos pažangos partijos leidžiamas Lietuvių balsas. Priešinga situacija susiklostė po penkerių metų. Kas pasikeitė? Žymaus, kitiems išskirtinio J. Basanavičiaus vaidmens atgimimo istorijoje suvokimas buvo įtvirtintas Aušros 40-mečio ir Didžio­ jo Vilniaus seimo 20-mečio, plačiai aptartų spaudoje ir renginiuose 1923 ir 1925 m., minėjimuose. Leonas Kuodys, J. Mileris ir Salys Šmerauskas iš Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentų vardu Aušros jubilie­ jaus proga telegramoje daktarui parašė: „Šiandien jau skaistus tautos rytas. Šiandien Tu ateini, Patriarke mūsų, ir laimini tautos gyvybės Saulę, aukštyn kylančią. Aplink Tavo žilą galvą - aušros aureolė, giliose Tavo akyse dega saulė. Mes klūpome prieš Tave. Mūsų jaunuose veiduose - Tavo veido atspindys. Mūsų gyslose - Tavo jaunasis kraujas. Mūsų kūne - nemirtinga tavo dvasia. 48 A . Sm . Mūsų patriarchai //Lietuvių balsas, 1921, lapkričio 2 6 -2 7 , N r. n, p. 1. 49 A . Voldemaras. Tautos ir tėvynės žadintojas //T e n pat, p. 1 - 2 . 50 Vaižgantas. Istorijos etapų stulpai-tnilžinai //T e n pat, p. 2 - 4 . 51 K . S. Mano sumanymėliai // Trimitas, 1921, gruodžio 11, Nr. 41, p. 1 - 2 .

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

21

Tegul tas Tavo palaiminimas, Patriarke, ir Saulę mūsų padaro amžiną, kaip ir Aušrą.“S2 Rugsėjo 9 d. Vilniaus aidas Vilniaus kronikoje įdėjo žinutę Pusė amžiaus darbo tautai, kviesdamas dvejopą jubiliejų paminėti „tam tikru viešu aktu“ Po savaitės Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas Danielius Alseika aiškino, kad 1 874 m. daktaras parengė elementorių Lietuvos kaimo mergaitėms ir pasiuntė į Petrapilį išleisti P. Vileišiui, kuriam buvo pavykę 18 7 6 -18 7 7 m. gauti leidimus keturioms knygelėms, bet šis veikalas buvo grąžintas autoriui. 1875 m. balandį Varšuvos Niwa paskelbė pirmąją J. Basanavičiaus publika­ ciją, skirtą lietuvių mitologiją nagrinėjusio autoriaus kritikai. Minėjimas yra gera proga priminti visuomenei karštą daktaro norą įsigyti nuosavus namus LMD. Tad gausios aukos tinkamai pagerbtų jubiliatą53. Po gero mėnesio Ra­ polas Mackevičius ten pat aprašė studentų apsilankymą draugijos buveinėje, kritiškai atsiliepdamas apie vietos lietuvių abejingumą viešajam gyvenimui ir draugijos rinkiniams, lygino su gerai tvarkomu Lenkų mokslo bičiulių draugijos muziejumi, kur trečdalį eksponatų sudaro lietuvių kultūros pavyzdžiai, siūlė mokslinio pobūdžio susirinkimus rengti kas mėnesį. J. Basanavičius vienas savo jėgomis eksponatų prižiūrėti ir sutvarkyti negali, todėl reikia pagalbos ir naujų patalpų, kitaip viskas pradings ir pražus54. Po karo rašytų jo atsiminimų apie daktarą pluoštelyje yra kurioziškas, bet savaip apibendrinto žmonių požiūrio į daktarą epizodas. 1926 m. lapkritį Vilniaus Pirklių klubo salėje per J. Basana­ vičiaus 75-mečio minėjimą D. Alseika visus sveikintojus įspėjo ilgiau netrukti, nes jubiliatas prastai jaučiasi. Tais metais įsikūrusi Vilniaus lietuvių studentų sąjunga taip pat sveikino. Jos atstovė Janina Vengrytė sutiko tik su sąlyga, kad pabučiuos daktarui, kaip daug nusipelniusiam Lietuvai žmogui, ranką. Dele­ gacija abejojo, ar toks gestas pateisinamas, bet ji pasielgė, kaip žadėjo55. Kaunas paskelbė Seimo pirmininko daktaro Jono Staugaičio, Kauno uni­ versiteto rektoriaus M. Biržiškos ir Kauno burmistro J. Vileišio kreipimąsi Pagerbkime savo tautos vyrus, kviesdami minėti jubiliejus dviejų suvalkiečių, 82 „Aušros“sukaktuvių atbalsiai ¡/Lietuvos Rytai, 1923, gegužės 24, Nr. 6, p. 1. 53 D. Alseika. Dėl d-ro J. Basanavičiaus darbuotės 50 metų sukaktuvių / / Vilniaus aidas,

1926,

rugsėjo 18, Nr. 103, p. 1. 54 R . M ackevičius. Lietuvių Mokslo Dr-joj apsilankius / / Vilniaus aidas, 192 6, spalio 28, N r. 124, P- 3- 4 * s* L M A B R S , F 2 2 1-14 7 , 1.9 -1 0 .

22

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tebesirūpinančių Lietuvos reikalais okupuotame Vilniuje ir laikinojoje sosti­ nėje, kurių gyvenimas glaudžiai susijęs su tautos prisikėlimo etapais. Tai apie daktarą ir gruodžio 17 d. 60-metį turėjusį švęsti prezidentą Kazį Grinių. Kvies­ tos prisidėti visos kultūrinės organizacijos ir įvairios draugijos, be jokių par­ tinių ir pažiūrų skirtumų, nes tie du vyrai yra visos tautos „pažiba ir grožis“56. Pasitarimas jubiliejų minėjimo reikalu įvyko Seimo rūmuose lapkričio 1 d. Viešu universiteto Senato posėdžiu spalio 30 d. buvo pagerbtas P. Vileišis, dviejų fakultetų garbės daktaras. 1926 m. lapkričio 5 d. Kauno universiteto rektoriaus kabinete posėdžia­ vo 75-ųjų gimimo metinių jubiliejaus organizacinis komitetas (M. Biržiška, V. Nagevičius, J. Tumas, Z. Žemaitis, E. Janušauskaitė). Pirmasis ragino palai­ kyti Vilniečių sąjungos rinkliavą daktaro fondui. Toliau svarstydami minėjimo reikalus, numatė paskaitas universitete, Karo muziejuje, švietimo įstaigose, jaunimui spektaklį, pritaikytą jubiliejui, nutarė prašyti dalį Seimo posėdžio paskirti J. Basanavičiui paminėti. Per gimtadienį visi laikraščiai turėtų vengti rietenų ir barnių. M. Biržišką įgaliojo kreiptis į Švietimo ministeriją dėl anks­ tyvųjų daktaro raštų skelbimo, visose mokyklose ragino kabinti daktaro por­ tretus, nusprendė prašyti Humanitarinių mokslų draugijos parengti jubiliatą pagerbiančią knygą, išleisti specialų Iliustruotos Lietuvos numerį, pasiūlyti savi­ valdybėms gatves ir mokyklas pavadinti jo vardu, atkurti Kraštotyros draugiją kaip Lietuvių mokslo draugijos padalinį ar kitokią Tėvynės pažinimo institu­ ciją, kurioje plačiai dalyvautų visa Lietuvos šviesuomenė. 9 d. posėdyje buvo priimtas J. Tumo parengtas atsišaukimas į visuomenę, M. Biržiška pranešė, kad švietimo ministras sutiko su praėjusiame posėdyje iškeltais pasiūlymais. J. Tumas apsiėmė tartis su Antanu Sutkumi dėl spektaklio Valstybės teatre Aušros sūnūs dienos metu, o vakare - Beauštančios aušrelės. A . Smetona pasi­ žadėjo skaityti per radiją paskaitą, bus transliuojami organizacijų sveikinimai. Humanitarinių mokslų ir Medicinos fakultetai turėtų steigti po vieną vardinę stipendiją. 1 6 d. posėdyje paaiškėjo, kad vakarinis spektaklis Valstybės teatre negalimas, nutarta apsiriboti koncertiniu vakaru. Kipro Petrausko patartas, J. Tumas kreipėsi į Putiną dėl žodžių jubiliejinei kantatai, muziką rašytų Juozas Gruodis (buvo atlikta kantata Nulenkime galvas), prieš koncertą pašnekėtų A. Smetona57. 56 Vilniaus aidas, 1926, lapkričio 6, Nr. 127, p. 2.

57 VUBRS, F1-F108,1.91-94.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

23

Ministrų kabinetas nutarė leisti lapkričio 2 2 -2 3 d. valstybinėse įstaigo­ se padaryti rinkliavą J. Basanavičiaus fondo reikalams5859 . Vilniečių sąjungos kreipimesi į Lietuvos visuomenę (valdybos pirmininkas Zigmas Žemaitis) pranešta, kad kuriamas daktaro vardo fondas Vilniaus krašto lietuvių kultūri­ niam darbui remti. Fondo globėjų komitetą sudarė A. Smetona, M. Biržiška, J. Vileišis ir J. Tumas. Piliečiai raginti paaukoti tam tikrą uždarbio nuošimtį ar sumą, vietose burtis į jungtinius komitetus aukoms rinkti55. Organizacinio jubiliejaus minėjimo komiteto vardu pirmininkas M. Biržiš­ ka ir sekretorius J. Tumas Lietuvos visuomenei paskelbė atsišaukimą. Tekste tumiška maniera dėstomi jubiliato nuopelnai ir nueitas tautinio darbo kelias. Daktaras kartu su būreliu vienmečių - P. Vileišiu, Petru Kriaučiūnu, Vincu Pietariu - sveiku tautiniu instinktu pirmieji numanė besiartinančią šviesią ir laisvą tautos ateitį. J. Basanavičiaus vardas spaudoje pirmą kartą pasirodė 1875 m.,nuo i882m . neišnyksta iš lietuvių periodikos,onuo 1905 m. ir visuo­ menės akių. Tautinę misiją pradėjo plačia svajone apie Lietuvių mokslo drau­ gystę, o dabar ilgisi Lietuvos mokslų akademijos. Iš mokslo laukė įrodymų, kaip lietuviai giliai įleidę šaknis į Europos ir Azijos tautų istoriją. Garsiųjų Lie­ tuvos romantikų išauklėtas visa siela pasinėrė į amžių glūdumas, romantiškai atspėdamas tautos istorijos „gandingumą" ir „nelaimingumą“ kai nevaldoma jos ekspansija neleido savo rankose išlaikyti plačiausių žemių, o iš susirėmimų su nuožmiais kaimynais beliko menka liekana, tačiau su didinga istorija. G e­ riausius savo širdies jausmus skirdamas romantikai, gyvenime pasirodė esąs tikras realistas. Jis įtikinamai parodė, kad reikia liautis viską aukojus kitoms tautoms, o pajusti teisę ir pareigą būti pačiais savimi. Dirbdamas tautai, prieš akis turėjo ne savo asmenį, o ją kaip visumą, kultūros darbui jam buvo geras bet kuris nepagedęs lietuvis. Jis pats kaip tvirta visų atspara buvo geriausias tautos narys visur, kur pasirodė: moksle, namų buityje, viešojoje politikoje, praeities tradicijoje, bažnyčioje. Organizatoriai ragino tautiečius, pamiršus partinius vaidus, džiaugsmingai švęsti ramybės šventę, kas kur galės Jaunim as turi patirti, jog idealas, grynasis mokslas ir patriotizmas visados, nors kartais ir pavėluotai, yra įvertinamas60. Tekste išreiškiamas besąlyginis nuopelnų pri­ pažinimas ir apgailestavimas dėl jo vėlavimo. 58 L C V A , F. 923, ap. 1, b. 1 12 4 , 1.229. 59 Lietuvos visuomenei / / Lietuvis, 1926, lapkričio 25, Nr. 47, p. 9 -10 . 60 Lietuvos visuomenei // Vilniaus aidas, 1926, lapkričio 20, Nr. 133, p. 1.

24

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Apibendrinančios eilutės apie J. Basanavičių išspausdintos Marijampo­ lėje 1926 m. atnaujintame Šaltinyje. Minint seiniškio pirmtako pasirodymo 20-metį, tai susieta su Didžiuoju Vilniaus seimu, kuriame pirmą kartą atvirai išreikšta netikėjimo dvasia ir kova prieš Dievą ir Bažnyčią. Prie patriarchalinio daktaro atvaizdo pridėtas tekstas: „Kas lietuvių nepažįsta to veido, negirdėjo to vardo? Jis Vilniuje buvo Didžiojo Lietuvos Seimo siela. Pirmasis jis pradėjo leisti lietuvių laikraštį 1888 (iš tikrųjų 1883 - A. G.) m. Visą amžių dirbęs mūsų tautos atgimimui jis ir dabar stovi sargyboje tenai, kur tebeslegia mūsų brolius lenkų neteisinga priespauda. Jis žilas jau dabar ir senas, netvirtas. Bet ir sergančiam jam lenkai neduoda ramybės: nuolat šnipinėja, ką veikia, iš ko gyvena ir 1 .1. Nepriklausomoji Lietuva jam pastatė gyvam paminklą Kaune. O visų širdys trokšta, kad tas mūsų garbingasis senelis galėtų sulaukti tos dienos, kurioje ant Gedimino kalno užplevėsuos Lietuvos vėliava."61 Aiškios sąsajos su prarasta sostine, laikinojoje sostinėje po pusmečio daktaro jubilie­ jų sudvigubino su Lietuvos kariuomenės įkūrimo pradžia. Skriaudžia lenkai daktarą Vilniuje, o Lietuvą - be istorinės sostinės. J. Basanavičiaus kultūrinė lietuvių sargyba padėjo Vilniaus klausimui įtvirtinti tautinėje sąmonėje ir jam išlikti aktualizuotam. Ūkininkams buvo skaudus protėvių krauju aplaistytos teritorijos praradimas, asocijavęsis su nuosavos žemės atėmimu. Marijampolės iškilmėms ruošti komitetas kvietė žmones ir įstaigas 1926 m. lapkričio 23 d. iškelti vėliavas ir daktaro portretus, vakare iliuminuotame mies­ to sode turėjo įvykti jubiliejaus minėjimo iškilmės62. Tą dieną Marijampolė pasipuošė vėliavomis. Marijonų gimnazijoje, per­ traukus pamokas, vykusiame minėjime skambėjo patriotinės eilės, debiutavo moksleivių orkestras, sugriežęs tautinį himną, kunigas V Mažonas perskaitė trumpą ir ryškią paskaitą apie jubiliatą. Jokių nesutarimų ar kivirčų. Panašiai renginiai praėjo ir kitose aukštesnėse mokyklose. Miesto sodo vartus labai efektingai su portretu, daktaro parašu ir iliuminacija papuošė menininkas J. Pautienius. Vakare prie vartų stojo šaulių garbės sargyba. Kitaip atsitiko miesto sodo salėje, kur iškilmes surengė bendras komitetas. Pradžioje kalbėjo apskrities viršininkas Kerpė, jungtinis arti 300 jaunuolių valstybinės gimnazi­ jos ir Mokytojų seminarijos choras giedojo himną, Jau slavai sukilo, Kur bėga 61 /. Basanavičius //Šaltinis, 192 6, balandžio 2, Nr. 4, p. 32. 62 D-ro Jono Basanavičiaus 75 m. sukaktuvės //Šešupės bangos, 192 6, lapkričio 21, Nr. 4 6, p. 1.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

25

Šešupė, keletą kartų kartojo: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ - tautinę nuotai­ ką vykusiai kėlė IX pėstininkų pulko orkestras. Pabaigoje apskrities viršinin­ kas pranešė apie sumanymą vieną naujų gelžbetoninių miesto tiltų pavadinti J. Basanavičiaus vardu. Gimnazijos mokytojas Motiejus Miškinis paskaitoje Lietuvių tautinis atgimimas ir daktaras Jonas Basanavičius padarė išvadą, kad jeigu ne jis, tai mūsų istorija būtų pasidavusi gyvenimo bangai ir kas žino, kas iš jos būtų buvę... P. Stankūnas „kaip artimai pažįstąs d-rą J. Basanavičių ir su juo draugavęs" pasidalijo atsiminimais ir įspūdžiais, „kuo ne anekdo­ tiškai charakterizuojančiais jubiliatą“. Prieš auditoriją mojuodamas išlikusiu Aušros egzemplioriumi, kalbėjo, kad jis „ugnyje degė - nesudegė, vandenyje skendo - nenuskendo, žemėje užkastas buvo - nesupuvo“ Taip informuota iškilmių aprašyme kairiųjų valdžią palaikančiose Šešupės bangose63. Kitokius momentus akcentavo krikščionių demokratų organas. Vienas paskaitininkas (M. Miškinis) turiningoje kalboje daktarą palygino su Galilėjumi, kuris, ir myriop pasmerktas, sakė, kad Žemė vis vien sukasi. Kitas netaktiškai priminė Juozo Laukaičio vaidmenį eliminuojant J. Basanavičių per IV Rusijos Dūmos rinkimus ir pridūrė, kad jau tada krikščionys demokratai blogai elgėsi. Publi­ kos daugumą sudarė katalikai ir prijaučiantieji krikščionims demokratams. Iškilmių aprašymo autorius klausė, kuo būtų virtusi šventė, jei prelegentas būtų išgirdęs švilpimus?64 Sakių Žiburio gimnazijos mokiniai savo rankomis supylė J. Basanavičiui ir kitiems dėl Vilniaus kritusiems didvyriams atminti kalnelį, prie kurio 1 9 27 m. gegužės 15 d. pasodino Vilniaus medį65. Respublikos prezidentas K. Grinius, pats būsimas jubiliatas, lapkričio 23 d. savo aktu Nr. 499 skelbė: „Pagerbdamas Garbingąjį Lietuvių Tautos Patriarchą gydytoją Joną Basanavičių už jo nuopelnus Lietuvai, leidžiu jo 75 m. sukaktuvių dieną Karo ligoninę pavadinti „D-ro Basanavičiaus Vardo Karo Ligoninė“66. Matyt, tai buvo generolo V. Nagevičiaus pastangų vaisius. Ramią jubiliejinių renginių eigą nutraukė lapkričio 21 d. sekmadienį stu­ dentų demonstracija Karo muziejaus sodelyje, išvaikyta policijos. Ją organi­ 63 Pusdalyvis. 75 metų Daktaro }ono Basanavičiaus sukaktuvės //Šešupės bangos, 19 26, lapkri­ čio 28, N r. 47, p. 2. 64 K . M atęs. Dr.). Basanavičiaus iškilmės //Šaltinis, 192 6, gruodžio 2, Nr. 39, p. 54 9 -5 50 . Dainavietis. Šakiuos //T en pat, 1927, birželio 2, Nr. 23, p. 355. 66 V alstybės Prezidento aktas Nr. 499 / / Lietuvos žinios, 192 6, lapkričio 23, Nr. 270, p. 1.

26

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

zavo universiteto ateitininkai ir neolituanai, tarp kurių buvo aktyvių atsargos ir tikrosios tarnybos karininkų, laisvųjų klausytojų. 19 2 3 -19 2 4 metais karštos konfrontacijos tarp tautinės ir socialistinės pakraipos bei žydų studentų or­ ganizacijų dėl įsitvirtinimo universiteto studentų atstovybėje laikotarpiu jie tapo lygiateisiais visuomeninio universiteto gyvenimo dalyviais. 23 d. devintą valandą ryto susirinko Seimo seniūnų sueiga. Seimo pirmininkas J. Staugaitis perskaitė sveikinimo tekstą. Krikščionys demokratai ir tautininkai buvo paren­ gę Ministrų Kabinetui interpeliaciją dėl studentų išvaikymo Karo muziejaus sodelyje ir pareikalavo ją svarstyti skubos tvarka. Ūkininkų sąjungos frakcijos narys Mikšys ragino nusiplauti rankas prieš sveikinant garbingą jubiliatą, jis tikriausiai būtų tapęs lietuviškų žandarų auka67. Nesiveliant į posėdžio, kurį Seimo pirmininkui J. Staugaičiui teko nutraukti, peripetijas, sveikinimas J. Ba­ sanavičiui buvo išsiųstas tik Seimo prezidiumo vardu68. III Seimo tautinės ir kairiosios frakcijos sveikino atskirai. Dar nežinodamas apie nesutarimus, J. Basanavičius per Seimo pirmininką dėkojo, kad neužmiršo jo Vilniuje, ypač trims Žydų frakcijos nariams, labai jausmingais žodžiais telegramoje iš Eitkūnų pagerbusiems sukaktį: „Lai jie, kaip ir kiti Seimo nariai, kurie man nežinomais žodžiais mane minėjo ir neminėjo, gyvuoja ilgiausius metus ir triūsiasi per daug nesiginčydami, tarp savęs nesivaidydami ir nesikivirčydami, santarvėje Lietuvos ir jos žmonių labui. Tai mano didžiausias troškimas!“ Gruodžio 6 d. parašė antrąjį laišką, kai, sulaukęs Kauno laikraščių, sužinojo apie demonstracijas „mano menkiems nuopelnams pagerbti“ ir nelaimingame minėjime Seime neradus vienybės nei sutarimo ir „dar labiau suerzinus par­ tijų aistrumą“. Susisielojęs rašė: „O turiu pasakyti, kad šitas tautos vienybės jausmas ir idealizavimas, kurs man visą gyvenimą prieš akis stovėjo ir švietė dabartės tame Seimo posėdyje niauriausiu būdu tapo įžeistas.“69 Santūriai, bet su giliu džiaugsmu reagavo į Kauno universiteto pareikštą pagarbą. 1926 m. lapkričio 26 d. laiške M. Biržiškai dėkojo už Universiteto siųstą pasveikinimą jubiliejaus proga, tardamas „įspūdingiausį ačiū“, o perskai­ tęs jo ir J. Tumo pasirašytą kreipimąsi Vilniaus aide labai susijaudino. Sunkiai galėdamas vaikščioti, nepamiršo ir gegužės 10 d. profesoriaus E. Volterio tei­ 67 Istoriškas Seim o posėdis antradienį X I-23 d. //Darbininkas, 192 6, gruodžio 5, N r. 49, p. 2. 68 J. Staugaitis. „ Lietuvos" Redakcijai laiškas / / Lietuva, 1926 , lapkričio 29, Nr. 270, p. 2. 69 D -ras J. Staugaitis. D-ro Jono Basanavičiaus 75 nu nuo gimimo dienos sukaktuves prisiminus //

Lietuvos žinios, 1927, lapkričio 24, Nr. 266, p. 2 -3 .

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

27

ravosi, ar gavęs prieš mėnesį per Rygą pasiųstas pirmąsias tris Lietuvių tautos knygas ir LM D komiteto vardu sveikino su kovą praėjusiu 70-mečio minėjimu, linkėdamas, kad dar ilgai sveikas ir drūtas laimingai gyventų ir veiktų Lietuvos naudai ir „universiteto papuošimui ir garbei"70 Juozapas Albinas Herbačiauskas iš Krokuvoje praleistų metų, prisiminė, kad mieste viešpatavo manija „daryti didvyrius ir būtinai juos laidoti", laidoji­ mas buvusi viena didžiausių iškilmių ir dvasios linksmybių... Atvykęs į Kauną, radęs lygiai tokią pačią. Rašytojas karšė valdžią ironija: dar tas Basanavičius gyvas, dar ne amžiname atilsyje, nėra progos velioniu pasigėrėti, orias kalbas prie karsto byloti, kokia nauda iš gyvo, tik valstybės biudžetą apsunkina, kad bent krikščionis demokratas būtų, patarnautų partinei agitacijai, bėra valsty­ bės sunkenybė, valdančiai partijai nepaklūsta ir su žydais bičiuliaujasi. Išvardi­ ja valdžiai nepatogius J. Jablonskį, A. Smetoną, A. Voldemarą, V. Krėvę. „Apie Herbačiauską nėra nė kalbos! Jis ir miręs bus idiotas. Tegul sau gyvena...“ Valdžia, kol didvyris gyvas, jį smaugia ir kankina, mirus šoka patriotinį „džimį“ ant kapo71. Kai daktarą 19x4 m. lapkričio 30 d. lydėjo iš Kauno geležinkelio stoties, palydų aprašymo oficioze autorius minioje pastebėjo studentų, gydy­ tojų, valdininkų, karių, keletą menininkų ir žurnalistų, „visi nuliūdę, susirūpinę kažkokiu nepaprastai sunkiu įspūdžiu", nematyti aukštų valstybės ir tautos asmenų, kuriems derėj o čia būti. Visą vasarą daktaras praleido Lietuvoj e, karo invalidai nupirko ir pasiuvo jam „eilę drabužių“, Karininkų Ramovė išlaikė ir gydė savo Palangos sanatorijoje, karo medikų korporacija Fraternitas Lituanica porą mėnesių rūpinosi paguldytu Kauno karo ligoninėje, menininkai nupirko kailinius...72Lietuvių tautininkų sąjungos leidinyje Lietuvis pasirodė pamfletas Padavimas apie tautos Patriarchą, kaltinęs valdančius krikščionis demokratus daktaro ignoravimu ir dėmesio jam stoka per jo trečiąjį apsilankymą vasarą. Viešnagės pradžioje „skambino jam kanklėmis, trimitavo trimitais", bet pasi­ baigus iškilmėms paliko patį sau. Laimė, kariai suteikė pastogę ir pasidalino maistu, o šalies „vyčiai invalidai pasiuvo jam šiokį tokį apsiaustą, pilką kaip ir jų pačių gyvenimas, o kariai medikai gydė Patriarchui jo senas žaizdas, įgytas kovoj už savo tautos laisvę ir laimę, ir jis tų negalingų ir mažyčių tarpe pasiil­

70 V U B R S , F 1-D 120 0 , lapai nenumeruoti.

71 J. A . Herbačiauskas. Apie viską ir nieką ¡/M ūsų garsas, 1925, kovo 1, Nr. 2, p. 3. 72 A .

28

G. D-rą Basanavičių palydint Kauno stotyje ¡¡Lietuva, 1924, gruodžio 3, Nr. 274, p. 4.

ATSISKYRĖLIS

ii

SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

sėjo ir ėmė vėl ilgėtis savo šventos kovos - kas gi ten priešų pagrobtoje sosti­ nėje be jo stovės sargyboj - bet, nelaimei, jau žiema, o čia jis neturi šiltesnio apdaro...“ Valdžios žmonės išlydėti nesiteikė, pasilikę savo šiltose ir ramiose vietose, slapta jau svajoja, kad tautos patriarchas pas juos daugiau negrįš73. Tokiomis liūdnomis gaidomis baigėsi trečioji daktaro kelionė į Vilnių. Gruo­ džio 28 d. laiške A . Jakimavičiui, siuntinėjusiam daktarui tautininkų leidinį iš Vokietijos, publikaciją Lietuvyje J. Basanavičius pavadino netaktiška, kurioje „tas nelaimingasis, klaidingai patriarchu vadinamas žmogelis, taip nupieštas, kad kiekvienas nedraugėlis jį gali atpažinti ir visokių nesmagumų tam pat­ riarchui gali kiek reikia ir nereikia pagaminti“74. 1926 m. kovo 9 d. Karolis Vairas-Račkauskas, Lietuvos pasiuntinybės JA V sekretorius, pranešė dakta­ rui, kad stengsis atitaisyti sutrumpintą Encyclopedia Britannica redaktorių J. Basanavičiaus angliškai surašytą biografijos tekstą (leistina apimtis iki 300 žodžių), grąžinant Vilniaus seimą ir trakų tautos tyrimus. O joje po pavarde parašas: dažnai vadinamas („often styled“) Lietuvių atgimimo patriarchu75. O dar 1 9 1 4 т . gegužės 29 d. laiške „Didžiai Gerbiamam mūsų Tautos Darbi­ ninkui“ džiugiai pranešė, jog Susivienijimo lietuvių Amerikoje seimo dalyviai „narių atsistojimu“ pripažino daktarą savo garbės nariu. Domicėlės Lapinskaitės referate Jonas Basanavičius (visuomenininkas), parengtame J. Tumo vestam lietuvių literatūros istorijos seminarui (19 26 m. gruodžio 16 d.), dėstomos nuomonės, būdingos akademinei aplinkai. J. Ba­ sanavičius pristatomas kaip vėliausioji Vilniaus romantinės mokyklos atžala. Prastuomenei daktaras teigė: buvom valstybė nuo jūros iki jūros, esate jos ainiai, o vergaujate niekinami ir skriaudžiami valdžios, kuri neleidžia mels­ tis lietuviškai. Trakologija savo romantiška siela ir giliu įsitikinimu auklėjo visuomenę, nesigėdijančią lietuviškumo. Būdinga tarpukariui pabaiga: „Ba­ sanavičius, lyg koks Krivė, sėdi Vilniuje ir saugoja šventąją ugnį, kad priešai jos neišbaigtų draskyti, tuo mums rodydamas pavyzdį: greičiau į Vilnių, už Aušros Vartus, už Gedimino kapą.“76 Oficiozas Lietuva pirmame puslapyje įdėjo žinutę iš Rygos, kad latvių spauda, minėdama J. Basanavičiaus 75-metį, spausdino jubiliato gyvenimo 73 Atbalsis. Padavimas apie tautos Patriarchą Į Į Lietuvis, 1924, gruodžio 12, Nr. 5, p. 6 -7 .

n L L T I B R , F2-1818, lapai nenumeruoti. 75 L L T I B R , F2-1319, lapai nenumeruoti.

76 VUBRS, F 1-F 2 9 7 , 1.3 0 9 ,3 10 a. p.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

29

aprašymus, pabrėždama didelę reikšmę lietuvių tautai. Rašė centrinė ir vietinė spauda. Tą pačią dieną profesoriaus A. Niemi paskaitą transliavo Suomijos radijas, turėjęs 50 000 klausytojų77. Labai kritiškai iš klasinių pozicijų jubiliato darbus vertino Vincas Kapsukas, paleisdamas į apyvartą LT SR laikais libera­ linio buržujų veikėjo etiketę, nors asmenybę laikė reikšminga lietuviams78. J. Basanavičiaus jubiliejus valstybiniu lygiu buvo paminėtas po aštuonerių nepriklausomybės metų, visuotinis pripažinimas ir įamžinimas bei įtvirtini­ mas tautinėje sąmonėje prasidėjo, kaip neklydo tolimas giminaitis J. Herbačiauskas, po mirties. Lieka dar vienas klausimas. J. Basanavičius iš Lietuvos Respublikos už nuopelnus negavo jokio ženklo ar ordino. Gyvam esant, Karo muziejaus so­ delyje jam pastatytas biustas, jo vardu pavadinta Karo ligoninė, Palangoje pagrindinė gatvė. Tokios gatvės radosi ir kelių valsčių centruose. Vyriausybės rūpinosi Vilniuje likusio patriarcho materialine padėtimi mokėdamos pensiją. Iki 1920 m. liepos gavo Lietuvos valstybės tarybos nario atlyginimą. Nežino­ me, ar jis naudojosi Bulgarijoje išsitarnauta pensija, į kurią teisę turėjo nuo 1905 m. rugpjūčio 1 d.79Artėjant daktaro 70-mečiui, tik 19 2 1 m. gegužės 9 d. Ministrų Kabinetas pritarė Švietimo ministerijos parengtam Pensijos daktarui Jonui Basanavičiui įstatymo projektui. Tą pačią dieną skubos tvarka jis atsi­ dūrė Steigiamajame seime80. Čia buvo priimtas birželio 15 d., o prezidentas A. Stulginskis Pensijos daktarui Jonui Basanavičiui nustatymo įstatymą pa­ sirašė liepos 8 d.81. Pirmame jo straipsnyje skelbta: „Laikraščio Aušros įkūrė­ jui daktarui Jonui Basanavičiui už neužmirštamus lietuvių tautos atgimimo metu nuopelnus nustatoma iš Švietimo ministerijos kreditų po 2000 auksinų pensijos kas mėnuo iki gyvos galvos.“ Pagal antrąjį straipsnį įsigaliojo nuo 19 21 m. sausio 1 d. Kitų metų spalio 6 d. pakeitimas pensiją padidino soproc. 1924 m. birželio 6 d. Seimui priėmus Stipendijos ir pensijų paskyrimo įstaty­

77 K . Dr. Basanavičiaus 7S metų sukaktuvių diena Suomijoje

/ / Lietuva,

1926, gruodžio 3,

N r. 274, p. 3. 78 V. K . Dėl daktaro Basanavičiaus sukaktuvių minėjimo //V ilnis, 1926, Nr. 2, p. 3 4 -3 6 . 79 I. Bakardžijevo straipsnio apie J . Basanavičių kserokopija (Medicinskij archiv, 1964, N r. 3, p. 9 2 ). - L L T I B R , F17-2073. 80 L C V A , R 923, ap. 1, b. 16 9 , 1. 99; B. 19 2 , 1.115.

81 Vyriausybės žinios , 1921, liepos 20, Nr. 68, p. 1.

30

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

mą, daktarui paskirta 450 litų pensija nuo 1923 m. sausio 1 d.82Jos paskirtos ir P. Vileišiui, P. Mašiotui, Povilui Matulioniui, Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Sofijai Ivanauskaitei-Pšibiliauskienei (Lazdynų Pelėdai), Tomui Žilinskui bei stipendija J. Jablonskiui. Svarstant pirmu ir antru skaitymu daktarui kartu su G. Petkevičaite buvo numatyti 300 litų, Seimo švietimo komisija praplėtė sąrašą P. Vileišiu, P. Matulioniu, P. Mašiotu, o J. Basanavičiui pasiūlė pensiją didinti. Rašytojai paliko tą pačią. Zigmas Toliušis siūlė pensiją padidinti ir jai, tačiau balsuojant atmesta. Tačiau be Ministrų Kabineto Seimas negalėjo didinti išlaidų, tad tai buvo tik pasiūlymas Vyriausybei. Seimo narys Vincas Kasakaitis pasiūlė, kad nusipelniusiems tautinio atgimimo veikėjams būtų skiriamos „tautos atgimimo stipendijos". Įstatymo projektą referavęs Vincas Kvieska, turėdamas omenyje personalinį įstatymo pobūdį, prieštaravo, nes jame minimi asmenys nėra vieninteliai prisidėję prie tautinio atgimimo, be to, jis laikino pobūdžio83. Todėl kitais metais birželio 12 d. buvo priimtas ben­ dros paskirties Pasižymėjusiems visuomenės veikėjams pensijų įstatymas84. Liaudininkų ir socialdemokratų atstovams Seime projekto svarstymo metu užkliuvo II straipsnis, kad pensiją kiekvienam pasižymėjusiam asmeniui skiria ir kategoriją nustato Respublikos prezidentas, pasiūlius Ministrų Kabinetui. Jų nuomone, pavedus Vyriausybei nuspręsti, kam ir kiek skirti, tai gali įžeisti pačius veikėjus. K. Grinius ironizavo, palygindamas nusipelniusius veikėjus su kandidatais į katalikų šventuosius ir siūlė imti pavyzdį iš Romos, kai advo­ katu paskiriamas geriausiai žinantis neigiamas busimojo šventojo puses ir jas išdėsto, o Roma sprendžia pripažinti šventuoju ar ne85. Prezidentas A. Stul­ ginskis rugpjūčio 13 d . aktu nuo to mėnesio 1 d. premjero teikimu, kaip Aušros įkūrėjui, daktarui paskyrė pensiją, tolygią X V kategorijos tarnautojo atlygi­ nimui86. Šį kartą XI kategorijos tarnautojo atlyginimo dydžio pensija skirta ir kitam Aušros kūrėjui M. Jankui. Iki 1925 m. rugpjūčio 1 d. daktaro pensija buvo 45 doleriai, vėliau - 80 dolerių. J. Basanavičių ji pasiekdavo dukart per

82 Ten pat, 1924, liepos 18, N r. 166, p. 2. 83 Stipendijos J. Jablonskiui, pensijų J. Basanavičiui, G. Petkevičaitei, P. Vileišiui, T. Žilinskui nustatym o įstatym o projektas //Lietuvos mokykla, 1924, Nr. 5 - 6 , p. 2 59 -2 6 1. 84 Vyriausybės žinios, 1925, birželio 26, Nr. 196, p. 1. 85 Seim as. Visuom enės veikėjams pensijos //Lietuvos žinios, 1925, birželio 14, Nr. 130, p. 2. 86 Vyriausybės žinios, 1925, rugpjūčio 26, Nr. 202, p. 6. Originalas: L C V A , F. 923, ap. 1, b. 46, 1.121.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

31

metus, siunčiama Vilniaus krašto lietuviams remti draugijos pirmininkui Juliui Sasnauskui. 1925 m. gavo už tris pirmuosius mėnesius, todėl rugsėjo 28 d. pasiskundė Ignui Jonynui iš Užsienio reikalų ministerijos87. Prie šio laikotarpio įvaizdžio dera pridurti dvi svarbias detales. 1923 m. lapkričio 2 1 d. Pitsburgo (JAV) lietuvių išeivių veikėjai J. Katkus ir A . Ber­ notas Lietuvos Rytų laikraščiui Vilniuje rašė, kad sunkioje padėtyje esančioms miesto lietuvių prieglaudoms išlaikyti siunčiamos užjūryje surinktos aukos. Būtų gerai, kad Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas paskelbtų vieną vie­ šąjį adresą, aukoms savo vardu priimti geriausiai tiktų J. Basanavičius kaip Amerikos lietuvių plačiai žinomas ir gerbiamas veikėjas88. Vinco Martinkėno M. Romerio dienoraščio 1924 m. lapkričio 7 d. įrašo vertime yra jo susitikimo ir pokalbio su daktaru, trečią kartą šiam būnant laikinojoje sostinėje, įspūdžiai ir vertinimai: „Jo epochinis vardas nuolat iškyla nuolatinėje veiksmų grandinė­ je, kuriančioje tautinę Lietuvą, visuose to proceso taškuose“; „Tai ne tas pats, Basanavičius ar kas kitas gyvena Vilniuje, sostinėje yra vadas, yra pranašas, yra Didvyris. Ten, kur Mahometo karstas, ten Meka. Sostinėje budi Dvasia“; „Tame tyliame susikaupusiame žmoguje yra jėgos ir sąmoningos stiprybės, kuri daro jį lygų Didvyriams.“89Tokia idealizacija pranoksta busimųjų tautinin­ kų vertinimus, bet parodo ir asmenybės masto įspūdį neeiliniam inteligentui iš Lietuvos lenkiškosios kultūros. J. Basanavičiaus tapsmas pirmuoju aušrininku prasidėjo 1903 m., švenčiant Aušros 20-metį, o po penkerių metų, po 1908 m. vykusio 25-mečio minėji­ mo Vilniuje, pradėjo kelionę spaudoje ir joje įsitvirtino. Tuo metu M. Jankus buvo atsidūręs pašalėje, kompensaciją gavo po kelių dešimtmečių, kai pradėtas vadinti Mažosios Lietuvos patriarchu. Jurgį Mikšą po šimtmečio reabilitavo Domas Kaunas. Lietuvos Patriarchu J. Basanavičių tituluoti pradėta rašant ir viešai kalbant per daktaro 6o-mečio iškilmes, nukeltas į 19 12 m. birželį įvy­ kusį visuotinį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą. Valdant krikščionims demokratams, 70-metis dėmesio 1921 m. nesulaukė, kitaip atsitiko 1926 m., valdančiajai kairiųjų koalicijai turint prezidentą K. Grinių, gruodžio 17 d. šventusį 60-metį, ir daktaro 75-metis pasiekė valstybinį lygmenį. Oficialiuose 87 L L T I B R , F2-i5S3> lapai nenumeruoti. 68 Laiškas Redakcijai H Lietuvos Rytai, 1923, gruodžio 15, Nr. 93, p. 2. 89 L M A B R S , F 2 8 4 -14 6 , 1. 7. Pats vertėjas - nemenkas daktaro adoratorius, todėl įpinti epitetai vertintini atsargiai.

32

ATSISKYRĖLIS iŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

218J

Putinas.

Nulenkime galvas. Jono BajinevlSlgiii 75 metą mksktavlą Šventei.

Nulenkime galvas! ,$tai Pranašo vardas Iš tolo mums skamba sidabro varpais, • Jo žodirt susituokė kankliai ir- kardas, / Jo žygiai paženklinti bočiy kapais; ' — Nurimkim, nurimkim... Ko gaudžia varpai? Ko niaukiasi-bočiy apgriuvę kapai? . Ar liūdi šviesios praeiUe»*mi!2lny, Ar verkia dei mūšy menkystės dienų? iš­

%

V.

*

žiūrėki, lietuvi: anttavo krūtinės i ' Dar gedulo ženklo juoduoja žymė.- . . Kur laisvė, kur žygiai; kur šalys gimtinės -? Ir kur pranašauta Tėvynės garbė? — Nulenkime galvas, klausydami Vado; Jisai Taujos žodį milžinkapiuos rado. Jis amžiną žygj Tėvynės Kūrėjo • , Vienybės ir meilės vardu pažymėjo; — .

/

Pily.Gedlmino dangus negiedrėja, . ’ Bet bokšto gri'uvėsiy'šaltuos akmenuos' t Mes regim Aušrds pranašingą Kūrėją Ir girdim .jo lūkesį laisvės varpuos. — Pakilki, lietuvi! Štai PranaĮo vardas ’ Aušros spinduliais .-tau kapus atgaivino. • -Jo žodin te vėl Jungias kankliai ir'kardas' j Šventąjį žygj, pilki Gedimino!

V in c o M y k o la ič io -P u tin o eilės, k u rių p a g rin d u b u v o su k u rta k a n ta ta 7 5 - o j o d ak taro g im ta d ie n io p ro g a .

Židinys, 1 9 2 6, Nr. 1 1

tekstuose ir straipsniuose spaudoje „patriarchas“ tapo neatsiejamu nuo dakta­ ro titulu, vartojant ir eiliniams žmonėms aiškesnį Tėvo vardą, nors pastarasis labiau susijęs su tautos atgimimu ir jam artimais pagal prasmę Lietuvių Moze, Tautos žadintoju, kuriuos vėliau „sugėrė" dažniau vartojamas iškilmingesnis ir vienareikšmiškas nuopelnų atžvilgiu patriarcho titulas.

JUBILIEJAI KAIP ĮVAIZDŽIO FORMAVIMOSI VEIKSNYS

33

2. Gailiai pasigesto Patriarcho apoteozė

Tarpukario Lietuvoje po 1927 m. J. Basanavičiaus gimimo sukaktys spaudoje nebuvo minimos. Vienintelė publikacija, skirta 80-mečiui, 1931 m. pasirodė Vaire. Įvaizdžio kaitai ir jo transformacijoms sekti tenka remtis tekstais, skir­ tais mirties sukaktuvėms, kuriuose daktaras simboliškai siejamas su prarastu Vilniumi ir nepriklausomybe, o retorika atspindi jo reikšmę lietuviškajai ta­ patybei. Dera pastebėti, jog partiniuose leidiniuose tai daroma akcentuojant įvairius jo nuveiktus darbus kaip nepamirštamus nuopelnus. Tiek tekstų, kiek jų pasirodė spaudoje 1927 m. vasarį, būdamas gyvas, daktaras nebūtų sulau­ kęs. Tai patvirtina banalią mintį, jog ko nors reikšmę suvokiame tik praradę. Neseniai išėjus į Anapilį Romualdui Ozolui, žinios apie tai internetinėje er­ dvėje prasilaikė tris dienas. J. Basanavičiui daug lėtesniais laikais pavyko ilgiau, nes spaudoje minėtas porą savaičių. Priskirti nekrologus ir memorialinius tekstus, pasirodžiusius iškart po mir­ ties, įvaizdžio sklaidai nejauku, bet, gilinantis į juos, aiškėja, kad spontaniškų pastraipų tėra mažuma, daugiau to meto spaudos etiketo ir iš valdančiųjų oficiozų atėjusių klišių ar nusistovėjusių epitetų jo asmeniui apibūdinti. Pa­ bandyta suvokti, kaip 1927 m. vasario 17 d. rytą iš Vilniaus per Daugpilį gauta žinia atsispindėjo ir buvo pateikiama 18, 19 ir 21 laidotuvių dieną Kauno periodikoje, provincijoje ir užsienyje. Aptariamos ir valstybės pareigūnų bei veikėjų gedulingos kalbos. Tekstams įtakos turėjo prieš tris mėnesius skelbti 75-mečio jubiliejui skirti rašiniai.

34

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

2 .1. V asario 1 8-oji Lietuvos žinių vedamajame Tautos vadai ir liaudis, pasirinkus vidurio poziciją dėl asmenybės ir liaudies vaidmens istorijoje vertinimo, teigta, kad tautos vadais gali būti tik iš liaudies gelmių kilę žmonės, kurie glūdinčią tautoje idė­ ją išreiškia jai suprantamais žodžiais ir paverčia „kinetine valios ir veiksmų energija“ Toks buvo ir daktaras, kentėjęs liaudies vargus ir nuoskaudas, todėl tautos savisaugos instinktas iš pradžių reiškėsi per jį atgimimo idėjomis, o vė­ liau aiškia nepriklausomybės mintimi1. Salia trumpas nekrologas su lietuviškai kairei būdingais posakiais ir vertinimais: daktaras dėl geresnės tautos ateities nekovojo, bet žadino tai daryti ir nurodė kovos idealus, inicijavo Aušrą ir Didįjį Vilniaus seimą, bet tolesnius darbus vykdė kiti, jis niekuomet nėra nurodęs konkrečių politinių ir socialinių formų tautos troškimams, apie ateitį kalbėjo bendrais posakiais, daugiau sprendė vadovaudamasis intuicija, o ne protu, raštai brangūs ne mokslingumu, o įdėtais jausmais. J. Basanavičiui mirus, nete­ kome savo svajonių ir visiems matomo simbolio. Krikščionių demokratų Ryte Edvardas Turauskas pradėjo nuo didžių tautos vyrų P. Vileišio ir arkivyskupo J. Matulevičiaus netekčių. Jam be jokių išlygų aiškūs J. Basanavičiaus darbais pelnyti Atgimimo tėvo ir Tautos patriarcho vardai. Atkaklus ryžtas pasilikti okupuotame Vilniuje tebėra simboliškas ir pranašiškas. Daktaras kaip retas kuris savo kartos žmonių nepatyrė jokių atsivertimų ar abejonių dėl pasirink­ tos lietuvybės. Pats gimęs tik per stebuklą liko gyvas, o per savo gyvenimą pa­ darė daug stebuklingų dalykų, taip galingai saugojęs tėvynę nuo užtroškimo2. Lietuvių tautininkų sąjungos Lietuvis rašo, jog su daktaru baigiasi tautinio romantizmo periodas. Kaip niekas kitas jis vertino Lietuvos praeitį ir nuspė­ jo jos reikšmę atgimstančiai tautai, nes joje glūdi gausybė turtų, išminties ir visos žmogaus dorybės. Tačiau mokslas jam sutapo su publicistika, tai darė jį populiarų, kiekvienam suprantamą. Meilė senovei visomis gijomis suaugino daktaro gyvenimą su lietuvių visuomene. Jis jautriai atsiliepdavo į kiekvieną politinį žygį ar svarbesnį darbą ir, išėjęs iš mokslininko vienuolio kambario, patekdavo į gyvenimo sūkurį. Paskutinis politinis krustelėjimas buvo parašas Vasario 16-osios akte, ir likimas panorėjo, kad dienas pabaigtų jo pasirašymo*1

1

Tautos vadai ir liaudis //Lietuvos žinios, 1927, vasario 18, Nr. 39, p. 1.

1

E . Turauskas. Tautos Patriarchui mirus //Rytas, 1927, vasario 18, N r. 39, p. 1.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

35

dieną. Neabejotina milžiniška daktaro veiklos pedagoginė reikšmė lietuvių tautos auklėjimui - asmenybės individualumo įtaka. J. Basanavičius teisingai nurodė, kad lietuviams svarbu pažinti savo istoriją - tai sustiprina ir grūdina lietuvio individualybę. Gyvenęs ir mitęs tautine idėja, asmeninio gyvenimo išsižadėjo, bet nesigailėjo tapęs vienuoliu atsiskyrėliu. Visada ir atkakliai varė lietuvišką vagą visur, kur teko pasirodyti. Jo kūnas ir siela susijungė su pamil­ tuoju Vilniumi ir LMD. Kapą, kaip ir M. K. Čiurlionio, lankys jaunoji karta. Šie vyrai bus minimi, vienas kaip parengęs dirvą lietuviškam mokslui, antras dailei3. Z. Kuzmickis oficioze rašė, kad, mirus J. Basanavičiui, sunku iškart vertinti velionio nuopelnus tautai. Viena galima drąsiai tvirtinti, jei esame nepriklausomi, kultūriškai praprusę, jo nuopelnų šiuose baruose nemažai. Be daktaro inicijuotos Aušros nebūtų gimęs V. Kudirka su Varpu, be kurio epochos sunku įsivaizduoti Didįjį Vilniaus seimą, koks jis iš tikrųjų buvo, o po jo buvo visuomenės fermentacija, be kurios nebūtų įmanomi 1 9 18-ieji. Pusę amžiaus J. Basanavičius nenuilstamai ir kryptingai tyrinėjo ir rašė, tad raštų gausa kiek primena I. Kraševskį. Pridėjus milžinišką erudiciją ir „sistematingumą“ kita vertus - gilų tikėjimą Lietuvos ateitimi ir karštą meilę jai, galima aiškiai suvokti jo veiklos padarinių reikšmę. Jis, inteligentas, kilęs iš liaudies, bet neatsitvėręs jokia siena, gerai supratęs masių psichologiją (psichiką) ir pats savąja labai artimas lietuvių tautai. Pažvelgus į Aušrą kaip į daktaro idėjų išraišką, dera ją pripažinti „idealesne" už vėlesnius leidinius, užsiganėdinusius atskiros tautos dalies gyvenimu. Jam buvo aišku, kad pirmiausia ir šviesuome­ nei, ir liaudžiai trūksta praeities tradicijų, nes sąmoningas tautinis darbas be jų neįsivaizduojamas, todėl atsidėjęs sklaidė praeities ūkus4.

2.2. Vasario 19-oji Šią dieną centriniuose Kauno laikraščiuose pasirodė antra nekrologų ir me­ morialinių straipsnių banga. Jie asmeniškesnį, bet toliau ryškėja nuomonių sankirtos dėl daktaro asmenybės. Lietuvos žinios skelbė jo gerbėjos rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės nekrologą Prie neregimo karsto. Užgeso P. Vileišis ir J. Basanavičius kaip tie šviesūs žiburiai didelio namo languose, išsinešdami 3 D-ras Jonas Basanavičius //Lietuvis, 1927, vasario 18, Nr. 37, p. 1-2 . 4

36

Z . Kuzm ickis. Dr. Jonas Basanavičius

/ / Lietuva,

1927, vasario 18, Nr. 39, p. 1.

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

su savimi „kažin ką skaistų, kas buvo, ko nebėra ir nebebus..." Nūdienos kartai abu tėra pagarbos ir atminimo simboliai, o rašytojos - buvo vilties ir išsigelbė­ jimo ikarai. Suprantama, kad gyvenimas keičiasi, reikia prisitaikyti, bet juodais šydais uždengtų jų biustų ir gedulingų atvaizdų akys priekaištauja gyviesiems: „Nebėra santaikos, nebėr vienybės... per daug atitolome nuo jų ir savęs... Per daug neapykantos ir asmenybės..." Tik Vilniuje lietuviai sugyvena kaip šei­ myna romantinės praeities idėjomis ir buriasi dėl vieno tikslo - išsivaduoti iš svetimųjų vergijos. Kai Kaunas linksmai šventė Vasario 16-ąją, daktaras merdėjo Vilniuje. Jis, mylėjęs Tėvynę neiliuminuotą, ne ordinais ir titulais išsipuošusią, o skurdžią, nelaisvą kaip ir pats, sulaukęs senatvės, gyveno. Mes čia paliūdėsime prie neregimo karsto, pailsėsime nuo dabarties nesantaikų ir perversmų, kurie suskaldė jo numylėtos Tėvynės vaikus į draugus ir priešus5. Z. Kuzmickis Lietuvoje kalbėjo apie sveiką į koją su laiku pataikiusį J. Basa­ navičiaus romantizmą. Daktaras, ragindamas mylėti Tėvynę, jos kalbą ir tauti­ nes tradicijas dėl jų gražumo ir kilnumo, kartu priminė, kad tai yra ir kiekvieno pareiga. Įdomiai ir su meile rašydamas apie praeitį, žadino skaitytojų smalsumą ir susidomėjimą ja. Įdėjęs daug triūso, esant labai menkai lituanistinei raštijai, kiekvieną praeities mažmožį darė mielą lietuviškai širdžiai. Tas romantizmas nuveikė didelį darbą, bet ir šiandien materializmo ir ekonominių spekuliacijų iš pusiausvyros išmuštai tautinei dvasiai pravartu jį prisiminti. Besivaikydami madų, neturime pamesti savitumo, nes pažanga ir kultūra turi prasmę, kai glau­ džiai suauga su sava praeitimi6. Po savaitės oficiozo priede Iliustruotoji Lietuva pasirodė kitoks autoriaus traktavimas. J. Basanavičius buvo laimingesnis nei kiti, nes gimė lietuviškame kaime su sveikomis, kad ir ne inteligentiškomis, bet lietuviškomis tradicijomis. Kovodami dėl tautinės individualybės, lietuviai susiskaldę: būrelis puolė į rusų glėbį ir jiems ištikimai tarnavo, kiti apsnūdo ir sumaterialėjo, treti nuo rusų gelbėjosi lenkų kultūroje, o mažuma, pajutusi rimtą pavojų, apsisprendė priešintis J . Basanavičius pirmiausia žadino Tėvynės meilę, o ją pagrįsti turėjo žinios apie praeitį, daktaro skaisčiai nušviestos tauti­ nio romantizmo liepsna7. Lietuvio vedamajame priminta apie būtinybę tautai 5

O. Pl.-Puidienė. Prie neregimo karsto H Lietuvos žinios, 1927, vasario 19, N r. 40, p. 1-2 .

6

B. K antvydis [Z . Kuzm ickis]. Dr. Basanavičiaus romantizmas ¡¡Lietuva, 1927, vasario 19, Nr. 40 ; p. 1.

7

Z . Kuzmickis. Prie daktaro jono Basanavičiaus kapo ¡/Iliustruotoji Lietuva, 1927, vasario 26, Nr. 8; p. 5 8 -6 1.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

37

konsoliduotis, tebesant nepalankioms sąlygoms ir pavojams išlaikyti Lietuvą nepriklausomą, kai 1926 m. pabaigoje nepriklausomybė ėmė braškėti. J. Basa­ navičius, pasiryžęs tautą kelti iš miego, neklausinėdamas kvietė į krūvą visus, jo ir draugų balsas surado būrelį drąsuolių ir tie daktaro vadovaujami kibo į darbą. Nei jis, nei V. Kudirka, nei kiti nėjo klausti, ar kas pritars skelbiamoms idėjoms. Tvirtai jomis tikėdami, skelbė ir kovojo, o prisidėjo visi, kas suprato. Kiekviena jų turi sekėjų ir priešininkų, bet atgimimo ir nepriklausomybės idėjos reikalauja susiklausymo, nes kūrybinių pajėgų ir vienybės laukia visiems reikalingi žygiai8. Rytas išspausdino aktyvaus LMD nario nekrologą, kuriame pagarbiai atsiliepta apie daktaro veiklą joje. Autorius įsiminė nepaprastą jo darbštumą, kruopštumą ir rūpestingumą. Komiteto posėdžiuose ilgai kalbėti nemėgo, bet iš trumpų replikų ir pastabų aiškėjo gili išmintis, realus požiūris į draugijos veiklą ir jos sunkumus. Įstrigo epizodas, kaip buvo nustebę Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, kai nekalbusis daktaras per trumpą laiką, tarsi iš žemės iškasęs, parengė platų pranešimą apie Lietuvoj e esančias ir buvusias bibliotekas ir archyvus. Net sirguliuodamas per viešnagę Lietuvoje, ilsėdamasis Palangoje 1924 m. vasarą, patyrinėjęs žvejų padėtį, pasiūlė vyriausybei Šventosios žiotyse įkurti žvejų uostą. Apibendrinama, kad J. Basanavičius labai drąsus ir gabus Tėvynės my­ lėtojas ir talentingas nenuilstantis darbininkas, daug ką palikęs tėvynainiams, visų pirma gražų ir visiems sektiną pavyzdį - brangų knygyną, muziejų, turtin­ gų mokslinių raštų9. Motiejus Gustaitis pateikė velionio biografiją, daugiausia vietos skirdamas Aušrai, nes pirmasis jos redaktorius Apvaizdos duotas vyras, vienas tų, kurie nujaučia laiko dvasią ir, atspėję jos paslaptis, palenkia viešąją nuomonę, suteikdami jai naują kryptį10.

2.3. Vasario 21-o ji - laidotuvės Lietuvos žiniose rašyta apie pavyzdinę J. Basanavičiaus toleranciją, kurią mo­ kėjo parodyti tautinių, tikybinių ir politinių įsitikinimų atžvilgiu. Jo vardas lietuviams virto vienybės emblema, po kuria buriamasi nepaisant politinių įsitikinimų. Kaip plačių pažiūrų valstybės vyrą, jį gerbia ir tautinės mažumos, 8

Tautos vienybė / / Lietuvis, 1927, vasario 19, Nr. 38, p. 1.

9

A . St-la. A . a. Basanavičius //Rytas, 1927, vasario 19, Nr. 40, p. 1.

10 M . Gustaitis. A . a. d-ras Jonas Basanavičius //T en pat, p. 3.

38

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

likimo atvestos į Lietuvą. Diktatūra, kaip mažumos viešpatavimas, atsiranda dėl politinės netolerancijos. Jo s siekianti mažuma (turėti omenyje tautinin­ kai) jokios reikšmės nepripažįsta svetimai nuomonei ir savas nuostatas laiko esančiomis aukščiau visko, yra netolerantiška politikoje. Todėl prie naujai supilto Tautos patriarcho kapo gerai įsižiūrėkime į tuos kelius, kuriais ėjo pats ir kvietė kitus didysis aušrininkas11. Salia vedamojo advokato Ozerio Finkelšteino nekrologas, kur, be prisiminimo apie lietuvių ir žydų rinkikų sąjungas per rinkimus į Rusijos Dūmą Kauno gubernijoje, išskirtini epitetai, būdingi lietuviškai spaudai. „Europos masto žmogus“, giliai jautęs tautą, persiėmęs geriausiomis žemyno liberalizmo tradicijomis, laisvę supratęs plačiai, svajojęs apie „mūsų ir jūsų laisvę“ ir nežinojęs išimties, kad po Lietuvos saule yra vietos tik lietuviams. Giliai tyrinėjęs istoriją, supratęs jos dėsnius: po ja lygias teises turi visi, kuriuos dėl vienų ar kitų priežasčių čia suvedė likimas*12. Čia pridur­ siu, kad 20 d. Žydų balsas (Idile Stime) išspausdino plačią daktaro biografiją su atvaizdu ir vedamąjį su antrašte Tėvas, kuriame daktarą apibūdino kaip Lietuvos nepriklausomybės tėvą, lygiai mylėjusį visus tautos sūnus, buvusį tikruoju humanistu, atviru žmonių draugu, draugišku žydams ir pozityviu nacionalistu13. Oficioze pabrėžiama, jog tauta išgyvena skaudžią valandą, lydė­ dama į kapus atgimimo laikų didvyrį, kurio Aušros spinduliai pakėlė iš dvasios skurdo į laisvės aukštumas. Kuriam tikram lietuviui per tylos minutę, visoje Lietuvoje sustabdžius eismą velioniui pagerbti, akių nesuvilgė ašara, pajutus laiko tragizmą, visai tautai negalint palydėti jo tikrojoje sostinėje. Tik semdami stiprybę iš praeities, gerbdami ją ir savo didvyrius, tautos sūnūs įgauna jėgų naujiems žygiams. Amžinai atminsime dar nesenus laikus, kai negausus bū­ relis vienminčių atliko tautos gaivinimo darbą nepalankiausiomis sąlygomis. Tauta atsisveikina su Vadu, kuris gyveno jos vargais, viltimis ir džiaugsmais, jo kapas supiltas Vilniaus žemėje, apšlakstytoje dėl laisvės kovojusių sūnų krauju: „Tavo didžių darbų ir pavyzdžio niekada nepamiršim!“14 Krikščionių demokratų Ryte J. Masiliūnas ragino jaunąją kartą „atsiversti“, palikus viena­ dienius norus, nes aukštų tikslų siekiant reikia rimties, o ne skendimo bar­ niuose dėl asmeninių užgaidų. Jaunimas nutolo nuo nepriklausomybės idealų. " Susirūpinkime H Lietuvos žinios, 1927, vasario 21, Nr. 41, p. 1. 12 O. Finkelšteinas. Ties Basanavičiaus kapu //T e n pat, p. 1 - 2 .

13

A . a. Dr. J. Basanavičius ir žydai H Lietuva, 1927,vasario 22, Nr. 42, p. 5.

14 D-rą J. Basanavičių laidojant / / Lietuva, 1927, vasario

21, Nr. 41, p. 1.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

39

Tvirtumas ir rimtis - kultūringų žmonių ir tautų požymis. Tokia buvo senoji didvyrių karta. Dabar einame iškrikę ir už visas nelaimes kaltiname kitus. Tebūnie J. Basanavičiaus mirtis visos tautos atpirkimas už jaunosios kartos nuodėmes. Tęsdami pakrikimą, sulauksime ne likimo įspėjimų, o sunkesnių bausmių. Vien vienybė darbuose, tvirtas ryžtas ir daktaro idealai tautą išgelbės nuo pražūties15. Partijos neatsisakė politinių akcentų ir laidotuvių dieną. Ryto tekste situacija Lietuvoje atspindėta apokaliptiniais vaizdiniais, liaudininkai naudojosi velionio pakantumu ir priminė Gruodžio perversmą. Iš oficialių kalbų, pasakytų Kaune, svarbiausios yra Seimo pirmininko Aleksandro Stulginskio per gedulingą posėdį ir prezidento Antano Smetonos Karo muziejaus sodelyje, kuri buvo ir pirmoji tiesioginė Radiofono transliaci­ ja. Pirmąją tegirdėjo Seimo nariai, diplomatinis korpusas, vyriausieji konfesijų dvasiškiai ir kiti posėdžio dalyviai. Pirmi A. Stulginskio žodžiai buvo apie mirtį, sukėlusią tautai sunkiausią liūdesį, ir liūdną kalbėtojo pareigą priminti Didįjį Tautos vyrą. Velionis buvo pirmasis ir žymiausias tautinės sąmonės gai­ vintojas, Aušros steigėjas ir redaktorius: „Ką reiškia aušra dienai aplamai, atiteikė Basanavičiaus Aušra atgimstančiai Lietuvai." Toliau minėjo ne tik jėgų ir ištvermės sėmimąsi iš praeities, bet ir kapitalinių tautosakos rinkinių ištyrimą kaip didžio mokslininko, vadovavusio jo įkurtai daug Lietuvai davusiai LMD, darbą. Velionis turėjo nepaprasto takto dovaną per daug neįsivelti nė į vieną srovę, o eiti plačiuoju Lietuvos keliu. Kaip Didžiojo Vilniaus seimo organiza­ torių, jį galima vadinti pirmuoju mūsų parlamentaru. Jis pradėjo ne mažesnės reikšmės Lietuvių konferenciją Vilniuje 19 17 m. rugsėjį. Vis atsirasdavo ten, kur šaukė gyvieji tautos interesai: jį matome kaip laikraštininką-redaktorių, tautos sąmonės žadintoją, mokslininką, visuomenės veikėją-kovotoją, orga­ nizatorių ir pagaliau valstybės vyrą. Velionis nujautė istorinę Vilniaus reikšmę Lietuvai ir čia sargyboje mirė, ilsėdamasis Rasose, kiekvieno lietuvio sąžinei kartos: tautieti, nedrįsk išsižadėti manęs ir Vilniaus. Jis paliko testamentą, paskutinį savo valios pareiškimą: visu savo gyvenimu moko mus, jog valsty­ bės gyvenime reikia skirti savus, savo grupės interesus nuo bendrųjų tautos ir valstybės reikalų. Jis įsako: negalima pirmųjų kelti aukščiau už valstybę ir tautą16. A. Smetona kariams ir miniai kalbėj o, kad lietuvių atgimimo patriarcho 1S J. M asiliūnas. Atsiverskime! //R ytas, 1927, vasario 21, Nr. 41, p. 1.

* Seime / Į Lietuva, 1927, vasario 22, Nr. 42, p. 2 -3.

40

ATSISKYRĖLIS iŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

laidotuvės surinko sodelyje jo paliūdėti ir pajusti galingą dvasią. Jam iki galo nepritrūko vilties, kad lietuviška vėliava tikrai suplevėsuos Gedimino pilies bokšte. Kaip Mozė vedė mus iš tyrų į pažadėtąją žemę, laisvą Lietuvą. Pažvel­ gęs į ūkanotą ateitį, rodė į mūsų senovę, visiems sakydamas, kokia ji garsi, graži ir didinga. Pamilus ją, mums gims nauja Lietuva. Geriausiai iš visų suprato, kad, norint pažinti tautos dabartį, reikia žinoti ir jausti, kas ji buvo pirmiau. Visą amžių skelbė šitą mintį ir lietuvių prosenovės ieškojo Mažojoje Azijoje, Balkanuose, kad galėtų Lietuvą atrasti prie Baltijos jūros. Tautos kūryba jam išauga iš senovės palaikų. Kokių neišmanėlių būta jaunų inteligentų, pašie­ pusių daktarą, berenkantį jau nudėvėtus daiktus, tokius kaip lapinės kepurės, savo metus atgyvenusias pasakas ir dainas. Buvo glaudžiai sutapęs su lietuvių gyvenimu. Atsiskyrėliui mokslininkui ir veikliam visuomenės nariui rūpėjo, susiejus dabartį su praeitimi, pakeldinti liaudį iki tautos. Baigęs mokslus, liki­ mo mestas nuo savųjų svetur, nepražuvo kaip dauguma svetimose jūrose, o at­ kakliai yrėsi prieš srovę ir nenustojo veikęs lietuvių sąmonės. Po ilgų kelionės metų kaip Odisėjas pasiilgsta gimtinės dūmų ir meta tolimų kraštų viliones ir linksmybes. Nukritus nelaisvės pančiams, sugrįžta į Lietuvą ir dirba Vilniuje sau vienas ir su kitais, kol ateina paskutinė valanda17. Tą pačią dieną Kauno rotušėje per gedulingą minėjimą kalbas pasakė buvęs prezidentas K. Grinius ir tautininkų ideologas Izidorius Tamošaitis. Scenos centre buvo gedulingai aptaisytas daktaro, šalia iš abiejų pusių didžiųjų kuni­ gaikščių Kęstučio ir Vytauto, kairiau - buvusio prezidento biustai. Aukščiau jų, viduryje, kabėjo A. Smetonos atvaizdas, o ant prezidiumo stalo ties J. Basa­ navičiaus portretu buvo uždegtos šešios žvakės. K. Grinius, kalbėdamas apie velionį, apsiribojo praeities jungtimi su dabartimi, istorinėmis tradicijomis Tautinis atgimimas turėjęs tris vidinius veiksnius: baudžiavos panaikinimą, 1863 m. sukilimą („lenkmetį“) ir spaudos draudimą. Carinei valdžiai buvo naudinga sukiršinti dvarininkus su valstiečiais, bet pradėjo formuotis vidu­ tinių ūkininkų luomas, galėjęs ekonomiškai savarankiškai vystytis ir išleisti inteligentų, ginančių jų reikalus. Po sukilimo dalis lietuvių inteligentų nuėjo su lenkais, kai kurie su rusais. Atsirado ir galvojančių apie lietuvių savarankišku­ mą J . Basanavičius, patyręs iš istorijos, kad lietuviai, dar nepriklausydami nuo lenkų, nuveikė nemaža didelių darbų, o jų vardas senovėje nebuvo toks menkas 17 Karo muziejaus sodely //T e n pat, p. 3.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

kaip X IX a. antroje pusėje, suprato, kad savo pirmtakais galima didžiuotis. Per 50 metų jis buvo lyg cementas, vienijęs lietuvius kaip „ta armijos vado vėliava, kuri, iškelta vado buveinės vietoje, duoda kovotojams galimumą susispiesti ir orientuotis kovų eigoje"18. 1. Tamošaičio kalbos santrauka spaudoje nepasi­ rodė. Minėjime valstybės teatre paskaitas skaitė Petras Leonas ir krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius. Kauno universiteto teisės profesorius auditorijai pateikė keturias tezes: daktaras tarp lietuvių kelis dešimtmečius skleidė mokslą, šviesą ir tiesą, pirmasis pradėjo kelti ir, kitiems padedant, pri­ kėlė tautą iš letargo miego, kovojo dėl jos nepriklausomybės, visada stovėjo ne tik tautos, bet ir žmogaus teisių sargyboje. J. Basanavičius atrado tiesą, jog lietuvių tauta yra gyva ir nori išlikti. Toliau kalbėjo, kad X IX a. vadinamas tautų atgimimo epocha, prasidėjusia Didžiąja prancūzų revoliucija, paskelbu­ sia asmens laisvę. Atgimė bulgarai, čekai, latviai, graikai, susivienijo vokiečiai. Pasaulyje nėra žmogaus, nepriklausančio kuriai nors tautai, ir internacionaliz­ mas apima tautinius pradus. Atgimimas - tai gamtos dėsnių nustatytas kelias. Tautos sąmoningumo negali pakęsti ne tik svetimi pavergėjai, bet ir saviškiai, trokštą valdyti tautą be jos valios. Tačiau ji anksčiau ar vėliau susipranta ir sugeba nusimesti pančius. Žmonijos istorija vyksta pagal „žmogaus asmens ir tautų išsilaisvinimo ir apsisprendimo dėsnį“. Kalbama, kad J. Basanavičiui nesisekė politikoje, kad jis neįkūrė partijos, kurią troško matyti veikiant, tačiau minios jis nesišalino ir neabejojo, kad tik pati tauta gali išsikovoti sau teises, - tai parodė politinė Vilniaus Didžiojo seimo branda. Teisininkai vertina švietimo darbą, nes labiau apsišvietę geriau supranta savo teises ir pareigas santykiuose su kaimynais. J. Basanavičius vedė mus tikro nešovinistinio tautiškumo keliu, su kitomis tautomis kovojo tik tada, kai jos neteisėtai ir neteisingai gniaužė lietuvių tautos teises. Ir jo gyvenimas Vilniuje buvo kovos už lietuvių teises tęsinys19. M. Krupavičius daktaro reikšmę lietuviams sulygino su žydų tautos pranašų. Pabrėžė, jog daktaras nesitenkino įvairių autorių veikalais apie Lietuvą ir pats knisosi po archyvus ir traukė iš ten visa, kas galima, garbingai praeičiai nušviesti. Iš Herodoto žinojo, kad Bulgarijoje gyveno trakų gentys, ir norėjo iš arčiau susipažinti su jų senove bei praktiškai ištirti bulgarų atgimimo kebus. Kokia galinga buvo Aušros įtaka, gabma įsitikinti šiais laikais. J. Basanavičius iš 18 Gedulo diena Kaune / / Lietuvos žinios, 1927, vasario 23, Nr. 43, p. 3. *

42

P. Leonas. A . a. D-ro Jono Basanavičiaus atminimui //K ultūra, 1927, Nr. 3, p. 14 6 -14 9 .

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

pradžių kėlė lietuvių kalbos ir lietuviškos mokyklos reikalus ir nuosekliai plėtė tautinės veiklos programą nuo Didžiojo Vilniaus seimo iki Vasario 16-osios. Ir Vilniuje „krito, savo šventąjį tautos darbą dirbdamas"20. Nepraleistinos dvi išskirtinės dvasiškių kalbos. Lietuvių atgimimo dainius Maironis Kauno katedroje gedulingą prakalbą pradėjo apie žaibo greitumu Lietuvą aplėkusią žinią, kad vienas geriausių tėvynės sūnų, visą gyvenimą ją karštai mylėjęs, tik ja kvėpavęs, su jos istorija sutapęs neatmezgamai, užmerkė akis Vilniuje. Poetui daktaras - vienas pirmųjų tautinio atgimimo žadintojų ir šulų, „mūsų švintančios aušros vadas", tautinio romantizmo kūrėjas, „mūsų vadinamas tėvu ir patriarchu". Kaip tikras motinos tėvynės sūnus, o ne samdi­ nys už atlygį per visą gyvenimą iš rankų nepaleido knygos ir plunksnos. Visa širdimi daug mylėjo ir kentėjo dėl Lietuvos. Buvo tikįs katalikas, mokėjęs gerbti ir kitų religinius jausmus ir įsitikinimus, bet ir pats nuo jų nenutolęs. Žvelgiant žmonių istorijos mastu, sulaukus Lietuvos nepriklausomybės, paty­ rė laimę garbingai atlikęs prisiimtą uždavinį. Laimingas ir todėl, kad, būdamas Vilniuje, tiesiogiai nepatyrė nelemtų partinių kovų Lietuvoje. Jo garbingas vardas neišdildomai įrašytas į Lietuvos istoriją. „Teilsės ramybėje!“21 Vilniuje vakare po laidotuvių per J. Basanavičiui atminti akademiją J. Tumas labai gy­ vai ir pagauliai pasakojo apie „J. Basanavičių - lietuvių tautos simbolį". Likęs Vilniuje, daktaras kiauras dienas sėdėjo savo kambarėlyje, retkarčiais kai ką nusirašydamas, o vakarais per draugijų posėdžius atidžiai klausydavosi kal­ bėtojų ir pabalsuodavo už išlaidų mažinimą. Pikti liežuviai kalbėjo, kad be jo, nereikalingo, galima apsieiti. J. Basanavičių išauklėjo romantikai, įkvėpė be­ kraštę meilę Lietuvai ir jos istorijai. Maskvos universitete jis „nesumodernėjo", tik gavo progą dar labiau sutvirtėti kaip romantikas ir pagilinti istorines žinias. Aušrininkai nebuvo kokie palikuonys, o gyvi lietuvių visuomenės žmonės. Ir daktaras buvo „to laiko skaisčiuoju pirmeiviu, ne atsilikėliu“. Iš romantizmo priemonių tautai kultūrinti pasijuokiama, bet trakologija ne kas kita, kaip tau­ tos kultūros ištakų nukėlimas dviem tūkstančiais metų atgal. Ištikimai tarnavęs bulgarams, išliko gyvas lietuvis: „Dažnai jis jokiu raštu nesivaidino tėvynei arba palaikė su ja santykius berankiodamas jos folklorą ir beieškodamas jam 1927, vasario 23, Nr. 43, p. 3. 21 J. Maironis-Mačiulis, prelfatas] daktaras. Gedimoji kalba Kauno Bazilikoje 1927 m. vasario 21 d. a. a. Jono Basanavičiaus laidotuvių dieną //Tiesos kelias, 1927, Nr. 3, p. 102-104. 20 A. a. J. Basanavičiaus minėjimas paskaitomis Valstybės teatre / / Lietuva,

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

43

leidėjų Amerikoje - vis dėlto paliko tėvynėje likusiems tautos darbo, tautos kultūros, tautos geismų simbolis. Visi Lietuvoje, Rusijoje ar Lenkijoje esą lietuviai šviesuoliai meilingai kreipė savo sielų akis į aną Juodmario pajūrį, kur sėdi gera ar negera valia ten patekęs rinktinės sielos tautininkas. Nelau­ kė iš jo kovos „obalsių“, niekas nekvietė vadovauti - ir vis dėlto visi jį laikė kažkuo viršesniu už kitus, dažnai nežinodami kodėl, nes Basanavičius buvo tik simbolis. Visa ką gera tautiečiai jungė su jo asmeniu, net gal savo turtais dabino jį, kad patiems būtų gražiau ir drąsiau dirbti, turint autoritetą. Ir Ba­ sanavičius buvo autoritetas, bendras tautos dalykams, ne kuriam specialiam dalykui spręsti. Jis vargo prakaitavo rinkdamas medžiagą savo trakologijai: skelbė ją dalimis, žiūrėjo, kuo viskas pasibaigs. Mokslą ir jo metodus pažinusioji šviesuomenė nesutiko su galutinėmis Basanavičiaus išvadomis, dažnai šypsojos iš jo romantiško mokslingumo, vis dėlto autoriaus nepeikė, iš jo pa­ ties nesityčiojo,* nesakė jo darbą esant bergždžią ir niekam nenaudingą. O ne! Šitais jo darbais šviesuomenė mito, įvertindama ne pasiektuosius rezultatus, bet dvasią, intenciją, kuria buvo rašoma: intenciją gryną, kilnią, ne sau ką nors turto ir garbės laimėti, bet Lietuvai. Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūnie garbė. O jo dievaitė buvo - Lietuva.“ Daktaro nesėkmės poli­ tikoje - tai Apvaizdos ranka, saugojusi simbolį nuo suprastėjimo. Kur veikė kaip simbolis, ar rinkimuose į Rusijos Dūmą Kauno gubernijoje, kur lietuvių rinkikus sublokavo su žydais, ar Didžiajame Vilniaus seime pirmininkauda­ mas, atliko išskirtinį vaidmenį. Simboliu liko ir LMD. Po 1 918 m. neparašė nė trumpiausio politinio straipsnelio, nepratarė nė vieno žodžio prieš kurį nors okupantą, bet tautiečiai jautė, kad iš visų labiausiai susisielojęs Lietuvos likimu. Ir paskutinis simbolio apsireiškimas Vilniuje: „Antai, visi jį matydavo palangėje su knyga ar su plunksna. Paštininkas pro langą jam kišdavo kores­ pondenciją, lietuvis pro langą jam padavinėdavo ranką ir eidavo savais keliais. Basanavičius liko vis liko toje pačioje vietoje su savo mintimis ir sielvartais, su savo geismais ir žinojimu. Ir man visai natūralu rodos, kad iš šito tautinių jausmų kondensatoriaus ėjo ir ėjo neregimos srovės į visą Lietuvą, į visas jos kolonijas Amerikoje ir kitur ir sudarinėjo neregimą, bet vienodą patriotinę nuotaiką - „mes be Vilniaus nenurimsim!“ Nevažinėjo agituodamas, o buvo smarkiausias agitatorius už sujungimą jėga perplėšto krašto. Lietuvių tauta okupuotame Vilniuje laikė savo įkaitą, savo patriarchą, savo simbolį.“22 u J. Tum as. Dr. Jonas Basanavičius //Švietimo darbas, 1927, Nr. 2, p. 115-116 ,118 .

44

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Chemikas ir žurnalistas Andrius Rondomanskis, 1 922 m. ištremtas iš Vil­ niaus, Kauno Šančių skyriaus šauliams laidotuvių dieną kalbėjo apie visoms tautoms įgimtą savo vadų gailėjimą, seniau kuriam nors mirus sudegindavo visą turėtą turtą, kai kur ir tarnus, ar supildavo aukštus pylimus. Baigęs uni­ versitetą, J. Basanavičius lankėsi Austrijoje, Vengrijoje ir kitur. Daugiausiai įtakos daktarui turėjęs čekų pavyzdys. Kartu su K. Būga priėjo prie išvadų, kad suomiai iš lietuvių pasiskolino nemažai žodžių kaip tiltas, kirvis, perkūnas ir kitus, tad lietuvių būta kultūringesnių. J. Basanavičius itin pamėgo tautosaką, kurią panaudojo ir Vilniaus lietuviškumo įrodymams pagrįsti. „Kas su juo pasikalbėdavo ar pasisveikindavo... kvėpte įkvėpdavo... tėvynės pamilimą.“23 Vasario 20 d. per minėjimą Ryto viešbutyje Klaipėdoje rašytojas Pranas Ma­ šiotas pavadino daktarą vyru, atskleidusiu naują lapą Lietuvos istorijoje, o tai įmanoma tik turint idėją ir jos vykdytoją. J. Basanavičius tokią turėjo ir buvo pašauktas paleisti į gyvenimą. Gimęs vietoje, kur Suvalkijos lygumos atsimuša į „kalnuotumus“ su piliakalniais ir kitom senovės liekanom, išsine­ šė to krašto dvasią. „Visas jo gyvenimas buvo vienas rūpestis apie Lietuvą, Basanavičius ir mirdamas, turbūt, galvojo tik apie tai" - susijaudinęs baigė kalbėtojas24. Minėjimo aprašyme Klaipėdos garse yra vieta, kur spėjama, kad J. Basanavičius į šiltą Bulgariją išvyko ne dėl silpnos sveikatos, o kad galėtų laisvai ir netrukdomas dirbti savo tautos labui25. Kauno universiteto rektorius M. Biržiška per kovo 27 d. universitete surengtą savojo garbės profesoriaus paminėjimą paskaitoje Dr. Basanavičius kaip tautos atgimimo vadas apsiėjo be retorinių figūrų ar skambių frazių. Kalbėjo, jog, baigęs aukštuosius mokslus, išvyko į Bulgariją, nes jo asmenybė per didelė, kad būtų likęs Rusijoje lanks­ tytis prieš rusus ir išsisukinėti meluodamas. Jokiai nelegaliai veiklai jo būdas netiko. Daktaro pranašumas buvo tas, kad sugebėjo daryti tai, ko reikia tautai, ir taip, kaip reikia. Pačios liaudies tiesiogiai nesistengė paveikti, o pasitelkė tarpininkauti šviesuomenę. Nedėjo pastangų Aušros žlugimui sustabdyti, nes jautė, kad savo darbą jinai jau atlikusi. Toliau leidžiama būtų virtusi vienos srovės reiškėją, o tai J. Basanavičiui netiko. Grįžęs į Vilnių, rūpinosi ir politika. Didysis Vilniaus seimas atmetė jo numatytą ramios krypties programą, bet 23 P. Putinėlis. Rotidomanskio paskaita apie }. Basanavičių

/ / Lietuva,

1927, vasario 25, Nr. 45,

p. 6. 24 P. Petraitis. Gedulo dienos Klaipėdoje

/ / Lietuvis, 1927, kovo

1, N r. 46, p. 2.

25 Dr. Basanavičiaus minėjimas Klaipėdoje / / Klaipėdos garsas, 1927, vasario 22, Nr. u, p. 2.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

45

neužsigavo ir nenustojo veikęs. Kuriant nepriklausomybę, lietuvių priešakyje laikėsi ne iš tradicijos, o dėl savo veiklumo. Ir reziumavo plačiai: „Mums jis yra didžiavyris, pasauliui žymus asmuo.“26

2.4. Kauno ir provincijos periodikoje 1923 m. rugpjūtį Lietuvos piliečių sąjungos Amerikoje atstovas Lietuvos ži­ nioms parašė, jog prezidentu galėjo būti išrinktas visą amžių dirbęs Lietu­ vai J. Basanavičius, „aukštaprotis namieje ir užsienyje“, kaip Čekoslovakijoje Tomašas G. Masarykas, tačiau neprileido kunigai, nes šis turįs būti katalikas27. Tokį priekaištą valdantiesiems po daktaro mirties pareiškė ir radikaliųjų tau­ tininkų leidžiama Tautos valia. Anot nekrologo, J. Basanavičius - didžiausias tautos valios milžinas, kurio ištarti prisikėlimo žodžiai tapo kūnu. Patriarcho nuopelnus pripažįsta visi, tačiau po 19 18 m. pripažinimuose trūko tikrosios teisybės ir dėkingumo, o daktaras buvo lyg atstumtasis, priverstas pasitrauk­ ti. Jo palaimingai užbaigto darbo priešakyje stojo nauji „valstybės kūrėjai“, vienadienio darbo šešėliai. Ir gyveno patriarchas vienas, negalėjęs sutapti su susmulkėjusiais kūrėjų šešėliais, kurie privengė jo didingos asmenybės, bijo­ dami išnykti nemarių nuopelnų šviesoje. Dėkingi čekai savo atgimimo tėvą, senelį T. G. Masaryką, išrinko prezidentu iki gyvos galvos. Taip išreikšta po­ litinė jaunųjų Čekijos veikėjų išmintis ir kilnus būdas. Mūsų „demokratams“ ši dorybė svetima. Jo didingi darbai trauks poetus pinti giesmes ir nė vienas negalės nutylėti to skausmingo nedėkingumo laiko28. Just. Paleckis patetiškai klausė: „O Tautos Tėve, nemokėjome Tavęs gyvo įvertinti, ar beįstengsime Tavo atmintį pagerbti. Tau, kuris visą amžių tik darbą ir vienybę gerbei, tušti žodžiai yra užgavimas, o dirbti ir sutarti ar sugebėsime?“ Jam skirtame eilėraštyje Tautos Krivui mirus pridūrė: „Ar mes dar kovosim ir klysim drąsiai, palaidoję pranašą - Krivą?“29Katalikų žurnalas Moteris daktaro mirtį paminėjo trumpute žinute, tačiau nepagailėjo epitetų: „Vilniuje apleido

26 Dr. Basanavičiaus paminėjimas universitete i į Lietuva, 1927, kovo 28, Nr. 70, p. 4. 21 Tautietis. IŠ Am erikos. Lietuvos piliečių sąjunga ir katalikiška tvarka //Lietuvos žinios, 1923, rugpjūčio 11, Nr. 176, p. 2.

28 Prie tautos Patriarcho karsto / / Tautos valia, 1927, vasario 21, Nr. 4, p. 1. 29 Naujas žodis, 1927, vasario 1-2 8 , Nr. 2, p. 1.

46

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

šį pasaulį Didysis Tautos gaivintojas, garbingasis Aušros įkūrėjas, Vilniaus Sau­ gotojas, Mokslo vyras, Lietuvos Patriarchas a. a. D-ras Jonas Basanavičius“30 Minėjo ir liuteronų Klaipėdoje leidžiama Pagalba, priminusi skaitytojams dak­ taro straipsnį Kam teks Tėvynė mūsų, skelbtą 1881 m. Lietuviškoje ceitungoje, kurio Prūsijos lietuviai nesuprato, nepriėmę ir Aušros. Jo vardas tarp lietuvių neišnyks, nes buvo stipriausias ir guviausias jų dvasios žadintojas31. Vienu sa­ kiniu palydėjo ir Šiaulių valstybinės gimnazijos moksleivių varpininkų laikraš­ tėlis Varpai: „Vilniuj mirė Lietuvių Tautos Patriarchas dr. Jonas Basanavičius“, o po juo skelbė K. Griniaus Kaip pasijutau lietuviu esąs32. Biržuose evangelikų reformatų leistas Sėjėjas viršelyje išspausdino daktaro nuotrauką iš 1883 m. ir rašė apie „lietuvių tautos didvyrį“, pirmojo lietuvių laikraščio leidėją, kurį Viešpats mums atsiuntė kaip Mozę: „Jis siuntė mums pranašą velionio Basa­ navičiaus asmenyje, kurs lietuvių tautą sujungė tautiniai. Mes pasitikime, kad Viešpats ir toliau pildys šitą savo pasižadėjimą ir mums siųs kitą pranašą, kurs lietuvių tautą sujungs politiniai, išvesdamas ją iš visų partinių rietenų.“33 Lie­ tuvių katalikų savaitraštis Vienybė pirmajame puslapyje dideliu šriftu pranešė apie mirtį ir trumpai be jokių epitetų pateikė svarbiausius biografijos faktus, nurodė, kad suvalkietis pirmasis pasirašė Vasario 1 6-osios aktą ir liko ištikimas Vilniui ligi savo mirties dienos: „Ilsėkis senosios sotinės žemėje. Tebūnie tau garbė tautoj ir atpildas iŠ Aukščiausiojo.“34 Laikinojoje sostinėje ėjusi lenkų Kauno diena nekrologą paskelbė 19 d. Kaip buvo įprasta lietuvių spaudoje, daktarą pavadino patriarchu, bet ne at­ gimimo ar tautos, o tautinio lietuvių judėjimo. Pabaigoje užjaučiamai rašyta, kad pastaruoju metu lietuviai netenka savo didžiųjų asmenybių iš vyresnės lietuvių patriotų idealistų kartos. Velionio biografija sudėliota savaip. Lie­ tuviškai skaityti ir rašyti išmokęs namie, Marijampolės gimnazijoje mokėsi lenkų kalba. Baigęs universitetą tapo bulgarų karo gydytoju, iš ten po kelių tarnybos metų išvažiavęs į Austriją, Čekiją susipažinti su to meto medicinos laimėjimais. Prahoje parengė tautą pažadinusią Aušrą, kuri dėl lėšų stokos po trejų metų žlugo. 1905 m. grįžo ir vadovavo Didžiajam Vilniaus seimui. 30 Mirė Tautos Patriarchas //Moteris, 1927, Nr. 3, p. 47. 31 Pagalba, 1927, N r. 1 - 3 , p. 13. 3J Varpai, 1927, Nr. 2, p. 1-2 . 33 Sėjėjas, 1917, vasario 27, Nr. 5, p. 1. 34 Vienybė, 1927, vasario 24, Nr. 9, p. 1.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

47

1 907 m. įkūrė LM D ir ją puoselėjo iki mirties35. Taigi vietos lenkų laikraštis apie velionį atsiliepė labai ramiu tonu ir lakoniškai. Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos žurnalas Mokykla ir visuomenė J. Basanavičiaus vaidmenį lietuvių atgimime pavadino „galingu“ Į Bulgariją išvykęs ne tik dėl silpnos sveikatos, bet ir dėl minties apie Balkanuose gy­ venusių trakų giminystę lietuviams. Užsienyje, susipažinęs su tautiniais ju­ dėjimais, patyrė įtaką savo veiklos krypčiai. Tyrinėdamas Lietuvos istoriją, žiūrėjo į praeitį mokslininko romantiko akimis ir dažnai darė su objektyviais moksliniais duomenimis prasilenkiančias išvadas, bet skelbiant tautosaką jo įnašas didžiulis. Nekrologo autorius akcentavo visuotinių LM D susirinkimų reikšmę Lietuvių mokytojų sąjungai stiprėti, o po draugijos sparnu glaudėsi jos organas Mokykla, buvo aptariami profesiniai ir organizaciniai mokytojų reikalai. Suteikti sąlygas veikti mokytojų sąjungai, be abejonės, asmeninis LMD pirmininko nuopelnas36. Tautinė Lietuvos mokykla pabrėžė, jog didieji istorijos įvykiai koncentruojasi apie didžias asmenybes, lietuvių tautinio at­ budimo ir nepriklausomybės atgavimo centre - J. Basanavičius. Įžiebęs Aušrą, išauklėjo tokių sūnų ir dukterų, kurie iškovojo laisvę, išugdė Lietuvai politinio gyvenimo vadų, iš politikos dienų gale pasitraukė ir atsidavė kultūrai istorinėje sostinėje. Savo mirtimi sakyte sako, kad aukšta kultūra ir Vilnius yra būtinos sąlygos nepriklausomybei išlaikyti. Lietuvos mokytojai prie jo kapo prisiekia išauklėti tokią kartą, kuri nurodytas sąlygas įvykdytų37. Būta bandymų ir apibendrinti daktaro veiklą. Tai dar įdomiau, nes vyko per atminimo ceremoniją provincijoje, Lazdijų gimnazijoje, vasario 2 1 d . Neįvardytas prelegentas per kūrybą kaip „žmogaus dydžio mastą“ ir jo iškel­ tas idėjas pabrėžė daktarą sukūrus tautinį romantizmą, kitaip nei žemaičių bajorai - jau be lenkų įtakos, jį pagilino ir sumoksimo, per meilės prizmę pažiūrėjęs į priešistorinius Lietuvos laikus, apvilkęs juos „švelniu vaizduotės šydu“, - kaip tikras patriotas romantikas. Sukūrė LM D - lietuviško mokslo centrą. Dėl mokslo gyveno kaip vienuolis, mito ir dėvėjo kukliausiai. Kitiems tikslams netarnaudamas, galėjo dirbti nepriklausomas, vengė politikos, bet, susipažinęs su valstybingumu Čekijoje ir Bulgarijoje, kur tautos atgimė po

35 Dr. Jan Basanawiczus UDzien Kowienski, 1927,1 9 lutego, Nr. 39, s. 1. 36 Daktaras Jonas Basanavičius //Mokykla ir visuomenė, 1927, Nr. 2, p. 2 - 4 . 37 Daktaras Jonas Basanavičius mirė U Lietuvos mokykla, 1927; Nr. 1 -3 , p. 1.

48

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

ilgo miego, tuo užsidegė ir visa siela stengėsi įkvėpti tautą prisikėlimui. Savo pastangomis ir darbais parengė tautą priimti nepriklausomybės idėją38. Koks nors ne visai malonus epizodas, besikertantis su skleistais J. Basana­ vičiaus biografijos faktais, apie velionį spaudoje pasirodydavo retai. 1927 m. rugsėjo 4 d. Kruopiuose, Šiaulių apskrityje, per laisvamanių kapinių atida­ rymą J. Šliūpas pareiškė, kad daktaras visą amžių gyveno kaip laisvamanis ir toks mirė. „Nepraustaburnio" mintis įžeidė daugumą po pamaldų susirinkusių katalikų, žmonės pradėjo nerimauti ir skirstytis, šaukdami „galvijų kapai" ir „baidyklių vieta“. Pasak žinutės autoriaus, tepritarė vietinio dvaro savininkas Lekys, garsus apylinkėse bedievis39. Šaulių Trimito viršelyje pranešime apie mirtį rašyta, kad „kovos dėl laisvės simbolis" atgulė Rasose greta M. K. Čiurlionio, P. Višinskio ir kitų didžių tėvynainių. Ir pastebėta: jau keletą gedulo dienų Lietuvą kausto dideli šalčiai. Nekrologe Faustas Kirša su širdingu liūdesiu rašo: „Visi be išimties lietuviai dr. Basanavičių vadina mūsų patriarchu, tautos tėvu, milžinu, Vilniaus uola. Tie vardai, kaip nė vienam kitam tautos sūnui, visi kartu susikaupia dr. Ba­ sanavičiaus garbei." Jis iki paskutinės valandos liko kovotoju, nes nesitraukė iš sostinės. Dėsto, jog, sekdamas daktaro gyvenimą jauti, kad jis iš visur ėmė tik mokslo žinias ir patirtį, o viduje liko ištikimas lietuvis lyg nujausdamas savo pašaukimą būti tautos vadu, kuris karštai teigė: jei tauta gyva, turi būti nepriklausoma. Vilniuje atsirado su gyvenimiška patirtimi, mokslo žiniomis ir autoritetu ir tapo taikingiausiu vyru, pažadinusiu tautos laisvės ilgesį. Jo kelias buvo parodyti kitoms tautoms, kas yra lietuviai, kiekbrangių dvasios turtų jie turi, o šiems atverti akis ir širdis, kad suprastų, kas jie yra40. Nekrologas Socialdemokrate, niekada plačiau neminėjusiame Vasario 16-osios, rėmėsi tik kultūriniais aspektais. Daktaras pradėjo naujos kultūros vagą Lietuvoje. Jo, kaip kultūros veikėjo, ir bendradarbių dėmesys liaudžiai ir tiems kultūrinio gyvenimo pagrindams, kurie ir praeityje, ir dabartyje yra jai artimi, nesikeitė per visą veiklą nuo Aušros iki LM D įkūrimo ir mirties. Buvo vienas žymesnių Lietuvos ir lietuvių istorijos tyrinėtojų, savo darbuose nesivadovavęs asmeniniais tikslais ir skelbęs juos, nepaisydamas „tamsybi­ 38 D-ro J. Basanavičiaus nuopelnai (Santrauka prakalbos, sakytos Lazdijų gimnazijoje 1927-II21 d.) j ¡Lietuva, 1927, kovo 2, Nr. 47, p. 5. 39 Pasipiktinęs. Padaužos sau kapines paruoš //D arbininkas, 1927, rugsėjo 18, Nr. 38, p. 4. 40 F. Kirša A . a. Dr.}. Basanavičius

/ / Trimitas, 1927, vasario 2 4 , Nr.

8, p. 2 2 5-2 2 8 .

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

49

ninku“ lenkų šovinistų ar lietuviškų klerikalų puolimų. Po LM D sparnu; per visuotinius susirinkimus, suteikė galimybę veikti demokratinei ir socialisti­ nei Lietuvos visuomenei. Daugiau nei 50 metų išbuvo Lietuvos kultūrinio gyvenimo priešakyje. Tai - didžiulės tolerancijos žmogus, branginęs darbą visų tų, kurie kovojo už laisvę, paskatinęs bręsti pažangią politinę mintį dirbti Lietuvos demokratijai41. Nekrologų pasirodė ir profesiniuose leidiniuose. Paštininkų žodis „lietuvių dvasios milžino“ gyvenimą nusakė keliais sakiniais: pabudino tautą, nes po Aušros pasirodė ir kitų laikraščių, rinko pasakas, dainas ir tyrė Lietuvos senovę. Dėl jo mirties tautai pareikštos užuojautos iš visų pasaulio kraštų, net lenkų. Jis buvo didžios tolerancijos žmogus, todėl jį pagerbė ir amžinieji priešai42. Savivaldybė tautos žadintoją, laisvės idėjų simbolį įvertino kaip visos lietuvių tautos be pažiūrų skirtumo pripažintą autoritetą. Paminklas karo muziejaus sodelyje yra tik menkutė tautos dovana savo brangiausiam sūnui ir tėvui už jo nuopelnus. Didis tautininkas ir lietuvių patriotas svarbus ir savivaldybėms. Be jo mūsų tauta vargu ar būtų supratusi, kaip atėjus laisvei reikia elgtis, nes savi­ valdybės atsirado tik nepriklausomybės dėka, o jos pagrindus rengė daktaras, pavyzdingai atidavęs savo gyvenimą Lietuvai43. Žodį tarė ir blaivininkų reika­ lams leidžiama Sargyba: „Garbė ir amžina atmintis tautos tėvui dr. Jonui Basa­ navičiui, kuris visą savo gyvenimą pašventė Lietuvai “ Iškilmių vėliavų neteko nuleisti, o perrišti juodais kaspinais ir liūdėti dėl mirties to, kurio vieno darbų vertė atsvertų į krūvą sudėtus tūkstančių darbus. Pirmasis nepriklausomybės skelbėjas mirė nelaisvame Vilniuje, brangų jo ir Gedimino kapą atvaduosime44. Karo mokslų draugijos karininkams skirtas Kardas aprašė kovo 4 d. Kari­ ninkų ramovėje Kaune įvykusį atminimo vakarą45. Salę puošė vėliavos, iškeltos prie jo biusto Karo muziejaus sodelyje per penkių dienų gedulą. Scenoje „šiur­ pulingas paveikslas - mūsų kariai su patrankom ir raiti traukia į Vilnių“, prieš pat paveikslą daktaro biustas, perrištas tautinių spalvų juosta ir aptrauktas juodu šydu. „Gailesio nerimas širdyse...“ - nebaigė minties aprašymo autorius. 4’ Kultūrininkas. Daktaras Jonas Basanavičius ¡/Socialdemokratas, 1927, vasario 24, Nr. 7, p. 1.

42 A . a. Tautos Atgimimo Tėvas d-ras Jonas Basanavičius //Paštininkų žodis, 1927, Nr. 3, p. 3. 43 Jonas Basanavičius lietuvių tautos atgimimo patriarchas / / Savivaldybė, 1927, vasario 28, N r. 2, p. 1 - 2 .

44 Sargyba, 1927, vasario 2, Nr. 8, p. 1. 45 D -rui J. Basanavičiui pagerbti //K ardas, 1927, kovo 10, Nr. 5 -6 , p. 8 2-8 3.

50

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

M. Biržiška kalbėjo apie daktaro reikšmę tautai: nurodė šviesuomenei naujus kelius, primindamas mūsų senovę ir istoriją, įkūrė kultūros židinį - LMD, iš kurios išsivystė „lietuvių tautinis branduolys“, buvo rimčiausias ir uoliausias politikoje, Didžiajame Vilniaus seime ir Lietuvos Valstybės Taryboje stengėsi rasti tautiškos politikos kelius. Ramovės pirmininkas generolas V. Nagevičius nušvietė J. Basanavičiaus santykius su kariais, pastebėjo, kad jų galbūt buvo labiausiai suprastas ir gerbiamas. Po aprašymu paskelbė 1924 m. rugpjūčio 24 d. daktaro padėkos laišką Lietuvos kariuomenės karininkams, o visą viršelio plotą užėmė Tautos Patriarcho portretas. Liaudininkams artimos Lietuvos jaunimo sąjungos leidinio Jaunimas nekrologe Edmundas Vingėla su sielvartu parašė, kad tauta neteko vieno iš kilniausių savo sūnų, pusę amžiaus buvusio galingu „švyturiu-kelrodžiu“, išvedusio ją iš gilios nakties į šviesų laisvės ir gerovės kelią. Svarbiausiais tautos gyvenimo momentais jis buvęs priešakyje, didelis valstybės vyras, vienybės simbolis, radęs kalbą su įvairių pažiūrų žmonėmis ir bendrą mintį: „Lietuvių tautos ir valstybės vienybė ir gerovė!“ Pabaigoje pabrėžė daktaro toleranci­ ją: jis galėjęs sutarti ir su kitataučiais, nėjusiais prieš nepriklausomybę46. To­ liau Rapolas Šaltenis samprotavo, kad tautos genijai, ar jie būtų rašytojai, ar šiaip veikėjai, išreiškia jos dvasią. Jie pasauliui atneša daug ką nauja, bet patys daugiausia semiasi iš tautos turtų. J. Basanavičius iš lietuvių folkloro surinko daugiausia ir jį tyrinėjo, sielą užpildydamas tautos kūryboje esančia savita dvasia. Kilęs iš ūkininkų, visą gyvenimą išliko lietuviu, ramiu, rimtu, papras­ tu, su galingu skaisčiu vidumi. Visą laiką kruopščiai dirbo, nesigirdamas ir nelaukdamas gyrimo iš kitų, niekad neišsišoko ar griežtai neužsispyrė, nors turėjo labai tvirtą valią. Iki 19 18 m. vadovavo mūsų politiniam ir kultūriniam gyvenimui, bet neišsikeldamas į viršų, o būdamas neatsidalinusiu nuo tautos, ypač nuo negausios inteligentijos, todėl jo darbai „pasekmingi“ ir supranta­ mi daugumai. Daktaras - gyvas inteligentijos bendradarbiavimo su liaudimi pavyzdys, vienybės ir sutarimo simbolis47. Liaudininkų Lietuvos ūkininkas nekrologą pradėjo nuo liūdnos žinios tos dienos vakarą, kai buvo švenčiamos Jo idėjos, Lietuvos nepriklausomybės, su­ kaktuvės, toliau daktarą vadino didžiu karžygiu, stovėjusiu tautos priešakyje 46 E. Vingėla. Dr. Jonas Basanavičius mirė // Jaunimas, 1927, kovo 5, N r. 5, p. 6 5 -6 6 . 47 R . Šaltenis. Prisimenant d-rą Basanavičių //T e n pat, p. 6 6 -6 7 .

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

51

ir savo paveikslu rodžiusiu mums kelią į siektinus tautos idealus bei palikusiu kilnų ryžto pavyzdį tačiau biografijoje jis tik vienas iš tautos gaivintojų, Vil­ niaus Didžiojo seimo iniciatorių. Daktaras - didžiausias atgimimo veikėjas, be jo neįsivaizduojama Lietuvos atgimimo istorija, kuri buvo šio žmogaus veiklos ir troškimų istorija. Priminė daktaro asmenybės visapusiškumą, erudiciją, „sis­ temišką veikimą“, motyvuotą gilaus tikėjimo Lietuvos ateitimi ir karšta negęs­ tančia Tėvynės meile; šios jo pastangos buvo vaisingos48. Krikščionių demokratų ūkininkų sąjungos leidinyje pasirodęs tekstas tik su vienu visur vartojamu epi­ tetu „atgimimo pranašas-patriarchas“ dalykiškai išvardytos mirties priežastys: silpna širdis, „kataralinis“ plaučių uždegimas peršalus. Žinia apie daktaro mirtį Kaunui telegrama iš Daugpilio buvo pranešta vasario 17 d. rytą, suminėti ir ofi­ cialūs pranešimai dėl laidotuvių ir jų tvarkos. Įdėta ir 75-mečio proga paskelbta J. Basanavičiaus biografija49. Buvusių Santaros tautinių socialistų, 1926 m. pra­ džioje kartu su Lietuvių tautininkų sąjunga nesivienijusiomis grupėmis įkūrusių Lietuvos ūkininkų partiją, organas Ūkininko balsas įdėjo tik kuklų memorialinį tekstą. J. Basanavičius žinomas ir buvusiam baudžiauninkui, ir pradedančiam mokytis vaikui, nes yra Tautos atgimimo tėvas. Kiek savotiškesnis teiginys, kad daktaras, iškeldamas senovės lietuvių garbingumą ir taurumą, jų didingus žygius, ragino kurti panašią į senąją Lietuvą valstybę, garsią ir didingą, žinomą ne tik kaimynams, bet ir likusiam pasauliui. Jis dirbo sunkiais laikais, bet įkvėpė tautą laimėti. Buvo vienas laimingiausių senųjų veikėjų, pamačiusių nepriklausomą Lietuvą, bet jėgos išseko ir mirė istorinėje sostinėje, nes visą amžių kovojęs kitur numirti negalėjo50. Tautinis Ūkininko patarėjas ant viršelio gedulo rėmeliuose įdėjo skvarbių akių daktaro atvaizdą su įrašu: „Ilsėkis ramiai, Garbingas Tau­ tos Sūnau, tavo numylėtoje Tėvynės žemėje, o didi Tavo Dvasia tegul amžiais šviečia kelią lietuvių tautos vaikams į kilnius ir ištvermingus darbus gimtosios šalies garbei ir gerovei“ Kitaip nei kituose nekrologuose, antraštėje šauktukas: „Mirė Basanavičius 1“ Liūdna žinia skaudžiai palietė lietuvių širdis. Kilęs iš Lietu­ vos liaudies, ūkininkų šeimos, baigęs universitetą, sužibo lyg skaistus spindulys tamsiais tautai laikais. Pradėjo didįjį tautos žadinimo darbą Aušros laikraščiu, įkūrė LM D ir ją „vedė“. IŠ daugelio Rusijos vergovėje buvusių tautų tik lietuviai 48 A . a. d-ras jonas Basanavičius; R-a. Dr. Jonas Basanavičius mirė / / Lietuvos ūkininkas, 1927, vasario 27, Nr. 9, p. 1-3 .

49 A . a. d-ras Jonas Basanavičius //Ū kininkas, 1927, vasario 27, Nr. 9, p. 9 7 -9 8 . ** D. K . Dr. Jonas Basanavičius / / Ūkininko balsas, 1927, vasario 25, Nr. 7, p. 3.

52

ATSISKYRĖLIS

SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

pajėgė sušaukti seimą Vilniuje ir, galima sakyti, daugiausiaJ. Basanavičiaus dėka. Toliau teigiama, kad buvo visur ir visada, kur šaukė svarbieji tautos reikalai, ir ėmėsi tokių pareigų, kokias liepė Tėvynę karštai mylinti širdis ir didelis protas: redagavo laikraštį ir žadino tautą, rūpinosi mokslu ir visuomenine veikla ar ką organizuodavo. Savo tautą ir jos žmones mylėdamas gavo pasidžiaugti sunkios kovos pergale - Lietuvos išsivadavimu iš amžių vergijos. Tačiau Didysis Vilniaus sargybinis nesuspėjo pasidžiaugti iki galo, nepamatė klastingo priešo užgrobtos sostinės išvadavimo51. Katalikiškos Lietuvos darbo federacijos Darbininkas tekstą pradėjo di­ džiojo tautos vyro ir darbo žmonių globėjo arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuvių priminimu. Štai vėl tenka rašyti apie tautos tėvą J. Basanavičių, žiaurios amžių vergovės nukamuotai Lietuvai Apvaizdos siųstą būti garbin­ gu jos prisikėlimo ir laisvės pranašu. Užmerkė akis tas vyras, visą gyvenimą labiausiai troškęs matyti laisvą Tėvynę su senąja sostine Vilniumi52. Z. Kuzmickis Jaunojoje Lietuvoje rašė apie J. Basanavičių kaip apie idealaus lietuvio pavyzdį. Pusę šimto metų dirbo patriotinį darbą, sunkų ir materialiai nedėkingą, bet suliepsnojusi meilė tėvynei degė visą gyvenimą. Ji suteikia žmogui jėgų veikti ir aukotis tautos gerovei. Tyrinėdamas Lietuvos senovę, buvo jos įkvėptas, tapo darbingu ir pastoviu. Vargu ar rastume kitą lietuvį, tiek daug prirašiusį ir palikusį raštuose liepsną, kuri ir šiandien uždega patriotinius am­ žininkų jausmus. Čia ir išryškėja daktaro jėga. Velionio pastovumas darbuose įrodo, kiek jėgos suteikia susikaupimas, sistemiškumas ir nesiblaškymas. Per tiek daug metų, būdamas taktiškas, nėra užgavęs ne tik tautiečio, bet ir priešo, todėl drąsiai ir atvirai reiškė savo mintis ir viešino piktadarius, trukdančius tau­ tiniam darbui. Jo pasiaukojimas Tėvynei buvo skaistus, rimtas ir sąmoningas, o tai visada kels jaunųjų dvasią ir ves juos į tautos pažangą ir laimėjimus53. Vilniui vaduoti sąjungos vyresnysis instruktorius Vincas Uždavinys katalikišką kaimo jaunimą kvietė vaduoti Vilnių - „Basanavičiaus Milžinkapį“. Gyvendamas sos­ tinėje, daktaras ramiu balsu, dažniausiai skaitydamas iš lapo, per jaunimo susi­ rinkimus uždegdavo lietuviškus jausmus, ragindavo jaunimą rinkti folklorą ir kelti užsnūdusio Vilniaus krašto lietuvybę54. Katalikų vaikų žurnalas Žvaigždutė A-nas. Mirė Basanavičius! / / Ūkininko patarėjas, 1917, Nr. 2, p. 48-50. v Tautos Tėvą į kapus lydint //Darbininkas, 1927, vasario 20, Nr. 8, p. 1. 53 Z. Kuzmickis. Dr.}. Basanavičius - mums idealas H jaunoji Lietuva, 1927, Nr. 8, p. 2. M V. Uždavinys. Basanavičiaus Milžinkapis //Pavasaris, 1927, Nr. 4, p. 2-4. 51

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

53

skelbė, kad Dievas pažvelgė į vargstančią šalį ir davė jai žmogų, kuris pradėtų vesti tautą į šviesesnę ateitį. Jis prabilo galingu balsu ir rodė žmonėms Tėvynės galybę ir garbę, savo kalbos gražumą ir kvietė mylėti tai, kas yra Dievo duota ir prieš daug amžių labai mylėta ir branginta. Sukruto priešai ir žadintojui teko kraustytis į svetimus kraštus ir iš ten kreiptis į savuosius. Bet įvyko stebuklas, ir šalis tapo laisva55. Vaikų laikraštyje Saulutė pasakota, jog be daktaro nebuvo atliktas bent kiek didesnis bendras lietuvių darbas, kad jis visiems buvo tikras vadovas Lietuvai siekiant laisvės. Jam rūpėjo, kad nepražūtų neužrašytos pa­ sakos ir dainos. Sau netroško jokių malonumų, jokios prabangos, o visą save atidavė Lietuvai. Dabar Vilniuje ilsisi trys garbingiausi šalies žmonės: Vytautas Didysis, Šventasis Kazimieras ir daktaras. Prisiminę juos, žinosime patys, kaip turime gyventi, kad būtume verti lietuvio vardo. Panevėžyje ėjęs savaitraštis pasirinko ne redakcinį straipsnį, o suasme­ nintą nekrologą. Jame sakoma, kad J. Basanavičiaus dvasia daugiausia per­ siėmę kariškiai, tad ateityje ja gyventi turėtų visa tauta, kuri negali gyvuoti be savo didvyrių. Gyvieji turi jausti jų dvasią ir gaivintis. Autorius prisiminė J. Basanavičiaus apsilankymą Kauno universitete 1922 m. rugsėjo 29 d., kai pilnutėlei salei atrodė, kad per daktarą byloja Vilnius ir senovės paslaptys, visi pajuto jo galią vienyti. Liūdėdami daktaro, „nutarkime jo dvasią įkūnyti į tautą, o tuomet būsime tikri, kad dangus laimins mūsų pastangas niekada nenustoti tautos gaivintojų“56. Marijampolės Šaltinyje rašoma, jog mirtis at­ ėmė didžiausią tautos didvyrį: „Vilniau, Lietuvos širdie ir mūsų svajone, tu priglausk maloniai mūsų brangųjį turtą!“ Žinia apie daktaro mirtį greitai aplėkė Lietuvą, nes jo reikšmė tautai nepaprasta. Daktaras pradėjo veikti, kai nutautėjimas veržėsi į kaimą, kai buvo niekinama lietuvių kalba. Tik gailesčio jausmas apimdavo žvelgiant į lietuvius. J. Basanavičius visada užtarė liaudį, nuo jos nenutolo. Šiuo metu jis turi būti didžiausias pavyzdys, kaip reikia my­ lėti tėvynę57. Praėjus kiek laiko, pagerbiant kraštietį, Marijampolėje buvusią Piliečių aikštę savivaldybė pavadino daktaro vardu58. Telšiuose ėjęs Žemaitis 55 M okytojas. Dievo duotasis vadas f Į Žvaigždutė, 1927, Nr. 2, p. 2 2 -2 3. 56 Byrąs. Atsiskiriant su a. a. Dr. J. Basanavičiumi f Į Panevėžio balsas, 1927, vasario 24, N r. 8, p. 1.

57 J. Dačinskas. Tautos patriarchą palydint / / Šaltinis, 1927, kovo 3, Nr. 10, p. 148. 58 K . Subačius. Marijampolės miestas. Priešistorė, miesto ištakos, istorija, mintys, kūrėjai.

valanda, M arijampolė, 2009, p. 324.

54

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

- Piko

įdėjo tik trumpą pranešimą gedulo rėmeliuose: „...mirė Didysis Aušrininkas, Lietuvių Tautos Atgimimo Žadintojas ir Patriarchas.“ 59 Žemaičių prietelius parašė apie baisią žinią, gautą atšventus nepriklausomybės metines. Dakta­ ras pirmas galingai žadino lietuvių dvasią, karo metais nebėgo iš okupuoto Vilniaus. Ir sirgdamas veržėsi prie darbo, triūsė iš visų jėgų. Tauta neteko di­ džiausio atgimimo vado, kuris per visą savo gyvenimą buvo „tautos vienybės švento pasiryžimo simboliu“. Biografijoje kiek neįprastai daug vietos skirta bulgariškajam laikotarpiui60. Kairiųjų Šiaulių naujienos juoduose rėmeliuose skelbė: „Gauta iš Vilniaus žinia, jog mūsų didvyris, Tautos Žadintojas ir Tė­ vas, pirmasis „aušrininkas" (?) gyv[enęs] sostinėj Vilniuj Dr. Jonas Basanavi­ čius mirė.“ Apačioje trumpas pasveikinimas su nepriklausomybės metinėmis ir šūkis: „Lai gyvuoja Nepriklausoma Demokratinė Lietuvos Respublika su sostine Vilnium!“61 Kitame numeryje redaktorius B. Petrauskas nekrologą pradėjo nuo vaikus prižiūrinčio ir, jiems bent kiek nukrypus nuo tiesaus kelio, pirmuoju ateinančio patarti tėvo. Matydami jo nuveiktus darbus tautai, gailiai liūdime. Jis švedė ją iš vergijos ir nurodė tvarkytis ir šviestis, o pats pasiliko saugoti Vilniaus. Jo darbai gyviesiems visada bus teisingas veidrodis62. Ka­ talikiškas Šiaulietis prie visų vartojamų epitetų daktarui apibūdinti pridėjo savų: „Didžiojo Vilniaus Seimo vadas, mūsų Universiteto Daktaras ir visam pasauliui žinomas mokslininkas.“ Maža pasaulio tautose vyrų, kuriuos dar gyvus taip visa tauta mylėtų ir gerbtų. Daktaras lyg pasakų milžinas pabudino lietuvius ir visas jėgas skyrė tautos laimei atgauti63. Kito numerio nekrologe apgailestaujama, jog budrus Gedimino pilies sargas liovėsi eiti savo pareigas atsiskyrė su šiuo pasauliu. X IX a. pabaigoje Europos tautos lenktyniaudamos rodė nepaprastą gyvumą ir judrumą, tik Lietuvos padangėje buvo tylu, ramu. Kai atsirado rimtas pavojus ir rodėsi, kad Tėvynė turės žūti, Apvaizda davė lietuvišką Mozę, kuris išvedė tautą į šviesą ir darbą. J. Basanavičiaus kūnas Rasose laukia Lietuvos karžygių: „Kol mūsų krūtinėj nestinga kvapo, neužžels

59 Žr.: Žemaitis, 1927, vasario 20, Nr. 8, p. 1.

60 A . a. D-ras Jonas Basanavičius j Į Žemaičių prietelius, 1927, vasario 27, Nr. 9, p. 1 - 2 .

61 Šiaulių naujienos, 1927, vasario

20, Nr. 4, p. 1.

62 B. Petrauskas. A . a. Tautos tėvas dr. J. Basanavičius

/ / Šiaulių naujienos,

1927, vasario 27,

Nr. s, p. 1.

63 Mirė Tautos Patriarchas / / Šiaulietis, 1927, vasario 20, Nr. 8, p. 1.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

55

takeliai į Tavo kapą."64Klaipėdos spaudoje nekrologai pradėti skelbti vasario 1 9 d. Labai trumpu tekstu Lietuvos keleivis pranešė, kad švenčiant devintąsias nepriklausomybė metines pasimirė Tautos tėvas, Lietuvos patriarchas, kuris pasižadėjo visą gyvenimą dirbti, kad iškovotų kraštui laimę ir nepriklauso­ mybę. Pirmas iškėlė Lietuvos laisvės idėją. Didžiajame Vilniaus seime atliko didvyrio žygį pareiškęs, ko trokšta lietuviai. Nors miesto gatvėse pasirodė kazokai, idėja nežuvo. Laimingas yra žmogus, galįs pasidžiaugti savo darbo vaisiais, tokią malonę Viešpats retai suteikia. Jis Vilniuje mirė kaip karžygys, ištesėjęs savo didį pažadą ir atlikęs kilniausią uždavinį, tad bus visiems mums pavyzdys, kaip dera mylėti tautą ir jai aukotis. Aušra minima prabėgomis, daugiausia vietos skirta Didžiajam Vilniaus seimui, kai tauta „galingai išreiš­ kė savo norą“65. Tautinės pakraipos savaitraštis Klaipėdos garsas nurodė, kad J. Basanavičius teisingai vadinamas tautos patriarchu ir pirmuoju jos vadu. Gyveno užsienyje, nes ten tautai galėjo dirbti daugiau nei būdamas Lietuvoje. Grįžęs į Vilnių, tuoj subūrė vietos inteligentus, stojo jų priešakyje ir iškėlė Lietuvos autonomijos reikalavimą. Apie Didįjį Vilniaus seimą apsiribota žinia, jog daktaras pirmininkavęs jame, pabrėžta, kad Vasario 16-osios aktą pasirašė pirmasis. Vilniuje, be kultūrinių rūpesčių, rinko aukas lietuviškoms mokyk­ loms ir vargšams šelpti. Buvo tas, apie kurį sukosi tautinis lietuvių judėjimas. Sunku apsakyti visus daktaro nuopelnus, jisbuvo vienas iš tų, kurie, atmetę kieno nors siaurą užsispyrimą, dirba savo tautos gerovei ir laisvei, jos šviesiai ateičiai, iki leidžia jėgos66. Klaipėdos krašto lietuvninkų Lietuviška ceitunga įdėjo tik pranešimą apie mirtį: Vilniaus krašte lenkų okupacijoje buvo lietuvių vadovas, visą gyvenimą kovojo už Lietuvos žmones, todėl gedi visa Lietuva67. Tirti daktaro įvaizdžio sklaidą žmonėse per organizuotas paskaitas, „rodant paveikslus su žibintu“ ar tik klausant prelegento, būtų atskira tema. Epitetų ir metaforų įvairovę iliustruoja Kauno Pilies kuopos pavasarininkų susirinkime vasario 16 d. paskaitininko vartojamos: „didelis Tautos gaivintojas, Aušros steigėjas, Gedimino pilies milžinas, Lietuvos Patriarchas.“68Iš kito pavyzdžio matyti, kaip oficialumas skatina unifikaciją. Tai rodo ir sudėtų prie J. Basana­ 64 T. S. Dr. Jonas Basanavičius //Šiaulietis, 1927, vasario 27, Nr. 9, p. 1. 65 M . G . Dr. Jono Basanawicziaus atmincziai / / Lietuvos keleiwis, 1927, vasario 19, Nr. 42, p. 1. 66 Dr. Basanavičius / / Klaipėdos garsas, 1927, vasario 19, Nr. 10, p. 2. 67 Dr. Jonas Basanawiczius pasimiręs / / Lietuwiszka ceitunga, 1927, vasario 22, Nr. 23, p. 1.

68 X. Y. Kauno Pilies kuopos pavasarininkai //R ytas, 1927, vasario 23, Nr. 43, p. 3.

56

ATSISKYRĖLIS

ii

SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DAR8AI

vičiaus biusto karo muziejaus sodelyje vasario 2 1d . vainikų įrašai. Prezidento A. Smetonos vainiko įrašas paprastas: „D-rui Jonui Basanavičiui" o institucijų ir organizacijų 25 vainikų juostose „Lietuvos atgimimo Tėvui" įrašyta vienuo­ lika kartų, „Tautos patriarchui" ar „Lietuvos patriarchui" - aštuonis69. Rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas yra pavadinęs daktarą „dvasios artojė­ liu" dėl jo kuklumo ir darbštumo. Apie tai jis šnekėjo ir per gedulingą minėji­ mą Šiaulių teatre, filosofiškai nupasakodamas tautos ir jos genijų santykius ir pabrėždamas „darbų išorinį kuklumą, bet gilią vidinę jų prasmę ir reikšmę“ tai užfiksavo savo dienoraštyje Rapolas Šaltenis70.

2.5. Užsienyje Eltos užsienyje išplatintoje velionio biografijoje jokių epitetų ir titulų. Matyt, atsižvelgta į to meto standartus. Kilęs iš ūkininkų. Baigęs Maskvos universitetą, dėl silpnos sveikatos negalėjo priimti pasiūlymo likti prie kurios nors katedros ir, pakviestas Bulgarijos valdžios, išvažiavo dirbti gydytoju į Lom Palanką. 1882 m. įsivyravus rusofilų įtakai, išvyko į Vieną, kur toliau studijavo mediciną ir istoriją. Iš čia persikėlė į Prahą, ten patyrė čekų tautinio judėjimo įtaką ir ėmė tyrinėti trakų giminės senovę. Dar 1880 m. pradėjo rašyti į Prūsijos lietuvių spaudą. 1883 m. Prahoje suredagavo pirmąjį istorinį Aušros numerį, kuri ėjo iki 1886 m., skleisdama lietuviams tautinį susipratimą. Po metų sugrįžo į Bulgariją, ten iš­ gyveno iki 1905 m. Grįžęs į Lietuvą, pasirašė garsųjį memorandumą, kuriame lietuvių vardu etnografinei Lietuvai pareikalauta autonomijos, paskelbė atsišau­ kimą į Lietuvos visuomenę ir sukvietė Didįjį Lietuvos seimą. 1906 m. įsteigė „Sąjungą sugrąžinti lietuvių kalbos teises Lietuvos bažnyčiose“, o vėliau LMD, kurios pirmininku buvo iki mirties. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, išrink­ tas į Lietuvos Valstybės tarybą. Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, liko Vilniuje rūpintis lietuvių reikalais, LM D ir jos turtais. Parašė svarbių veikalų iš Lietuvos etnografijos ir nemažai mokslinio turinio veikalų bulgarų kalba71.

69 Sudėtieji prie D-ro Jono Basanavičiaus pam inklo vainikai / / Rytas, 1927, vasario 23, Nr. 43, p. 2 -3 .

70 R. Šaltenis. Tarp dangaus ir žemės. Dobilo gyvenimo ir darbų pėdsakais. Biografinė

apybraiža. - Vaga, Vilnius, 1990, p. 128 ,143. 71 Dr. Jono Basanavičiaus biografija / / Išeivių draugas (Glazgas, Škotija), 1927, vasario 26, Nr. 9, p. 2.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

57

Iš Bulgarijos atsiliepė Varnos laikų pažįstamas daktaras V. Nelčevas, Eltai pasiuntęs savo straipsnį iš 1924 m. medicinos laikraščio Bilka, kur rašė, kad J. Basanavičius buvo tikras gydytojo idealas, „svetimšalis - lenkas, gudas ar lietuvis - to tikrai nežinąs. Jis blondinas, skaisčiaveidis, ilga šviesia barzda ir ūsais, aukštas, lieknas, švelnus, geras ir be galo sąžiningas“, „atvyko tarp bul­ garų kaip angelas ramintojas ir sargas“72. Italijos katalikų laikraštis Corriere d’Italia vasario 20 d. išspausdino straipsnį Didžiojo Lietuvos patrioto mirtis su nuotrauka. Pradėta nuo žinios apie Lietuvoje paskelbtą penkių dienų gedulą. Kaip ir kitų tautų, lietuvių atgimimo istorija turi didelę ir kilnią patrioto ir mokslininko figūrą, kilusią iš totorių, kurio darbai apie lietuvių kilmę palietė ir kitų tautų kraustymosi iš Rytų į Vakarus etapus. Įpintas 1905 m. autono­ mijos Lietuvai reikalaujantis memorandumas Rusijos valdžiai, tačiau karas klausimą dėl visiškos nepriklausomybės išsprendė daug vėliau, nei tikėtasi lietuvių. Daktaro darbas parengė ir pagreitino dirvą laisvei atsirasti: jis ne tik rinko krašto filologinę ir etnografinę medžiagą, bet ir siekė ja moksliškai pagrįsti tautos siekius. Šiam tikslui įkūrė LMD. Ir okupavus lenkams Vilnių, nesitraukė iš šventovės, o saugojo nuo svetimų rankų draugijos biblioteką ir muziejų kaip savo religijos simbolį. Italų publikaciją pristatęs autorius su apmaudu konstatavo, kad svetimi moka pagerbti tuos, kurių lietuviai gailiai pa­ sigenda, o tautiečiai sugeba mindžioti švenčiausius tautos reikalus ir kerštauti, vedami partinio egoizmo73. Londono Times vasario 18 d. trumpai pranešė apie Lietuvos tautinio atgimimo tėvo mirtį, pateikdama pagrindinius biografijos faktus74. Vasario 25 d. pranešime spaudai Elta informavo, jog skelbimai apie daktaro mirtį ir laidotuves, jo atvaizdai pasirodė vokiečių, latvių, estų, suomių ir Skandinavijos spaudoje. „Populiaresni“ prancūzų, anglų ir italų laikraščiai įdėjo plačią lietuvių agentūros telegramą. Ypač dėmesingai lietuvių tautos atgimimo vado mirtį paminėjo valstybės, kurių tautinė ir valstybinė raida panaši į Lietuvos. J. Basanavičiaus reikšmė lietuviams prilyginta žymiausių tų tautų žadintojų vaidmeniui75. Tai padaryta Užsienio reikalų ministerijos ir diplomatų pastangomis. 72 E[Ita]. Bulgaras apie Dr. Basanavičių //R ytas, 1927, kovo 16, Nr. 60, p. 2.

73 A . a. mūsų Tautos Patriarchas d-ras J. Basanavičius Italijos spaudoje //R yta s,

1927, kovo 19,

Nr. 63, p. 3-4-

74 Londono „Times" dėl D-ro }. Basanavičiaus mirties / / Lietuva, 1927, vasario 24, N r. 4 4 , p. 4. 75 Užsienių spauda apie d-ro Basanavičiaus mirtį //R ytas, 1927, vasario 2 6, Nr. 4 6, p. 2.

58

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Dera trumpai apžvelgti Prūsijos lietuvių ir išeivių reakciją į J. Basanavičiaus netektį. Memorialinių tekstų ir nekrologų pasirodė keletą kartų daugiau, nei čia bus aptarta. Naujasis Tilžės keleivis vadino daktarą dideliu kovotoju už Lietuvos laisvę ir priminė skaitytojams, kur spausdinta Aušra, kokiuose Prūsijos lietu­ vių laikraščiuose jis skelbėsi, ir pridūrė, kad senoji karta dar atsimins knygelę Apie Lietuvos pilis16. Rygos balso redakcija gedulingame pranešime prisipažino, jog nemanė, kad po 75-mečio jubiliejaus kito gimtadienio daktaras nesulauks. Stebėtinas sutapimas, kad „lietuvių tautos atgimimo tėvas, vienas josios vadų ir patriarchų“ mirė nepriklausomybės iškilmių dieną Vilniuje, kurio trokšta kiekvieno lietuvio širdis. Mūsų brolių ir seserų minios, lankydamos karalaičio Kazimiero karstą, Aušros vartus ir ieškodamos globos, užsuks ir prie daktaro kapo nulenkti galvos prieš didvyrišką jo dvasią76 77. Nekrologe rašyta, kad pa­ prasto žmogaus mirtis yra netektis artimiesiems, giminėms ir pažįstamiems, kitaip nutinka su iškilusiais virš minios, dvasiškai glaudžiai su ja susijusiems. Miręs daktaras dar labiau suartina lietuvius su Vilniumi, nes jame ilsisi Lietuvos vadas, darbo, vienybės ir tėvynės meilės pavyzdys78. Britanijos lietuvių Ro­ mos katalikų darbininkų sąjungos Glazge (Škotija) leidžiamas Išeivių draugas liūdnai konstatavo, kad ką tik atgimusi lietuvių tauta patiria smūgį po smūgio. Mirė vienas žymiausių jos vyrų daktaras J. Basanavičius: „Liūdi visa Lietuva, netekusi savo Patriarcho, verkia visa tauta, netekusi savo iš amžių miego kėlėjo. Bet, matyt, tokia Aukščiausiojo valia.“ Pirmą nelaimę jis patyrė 1885 m. per Bulgarijos-Serbijos karą, apsikrėtęs šiltine, vos pagijo, po kelerių metų vienas pamišęs bulgaras dviem šūviais sužeidė, sukrėstas organizmas „gavo dirgsnių ligą - neurasteniją“ o 1889 m. mirė mylima žmona. Toliau išvardyti visuotinai pripažinti daktaro nuopelnai: Aušra, LMD, Didysis Vilniaus seimas. Paminėtas V. Kudirkos atsivertimas į lietuvybę, trakologija ir išleisti tautosakos rinkiniai79. Amerikos lietuvių Romos katalikų Šv. Juozapo darbininkų sąjungos leistas Dar­ bininkas klausė skaitytojų, ar yra lietuvis, kurio širdis neliūdėtų, nutikus tokiai nelaimei. Nugyveno 75 metus neįsipykęs nei katalikams, nei laisvamaniams, nekeikia ir bolševikai. Jis pirmasis tautinio ir politinio susipratimo žadintojas Didžiajame Vilniaus seime. Kuo skiriasi J. Basanavičius nuo J. Šliūpo: vienas 76 Mirė Dr. J. Basanawiczius //N aujasis Tilžės keleiwis, 1927, vasario 23, Nr. 16, p. 1-2 . 77 Redakcija. A . a. dr. Basanavičius //R ygos balsas, 1927, vasario 19, Nr. 7, p. 1. 78 J . P-as. Lietuva gedule //R ygos balsas, 1927, vasario 2 6, Nr. 8, p. 1. 79 A . Raustis. D-ras Jonas Basanavičius //Išeivių draugas, 1927, kovo 12, Nr. u , p. 2.

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

59

meilės, antras - neapykantos nešėjas. Bandykime būti ne Šliūpais, o basanavičiais ir pamirškime vaidus, kai reikia eiti Tėvynei į talką80. Draugas Čikagoje prisiminė arkivyskupą J. Matulaitį, nusiskundusį, kad turi nepabaigtų darbų. Tikriausiai Vasario 16-osios vakare apie tai šnabždėjo kitas tikrasis Lietuvos sū­ nus, tas didvyris, kuris jau pasmerktą ir pradėjusią merdėti tautą paėmė ant savo galingų pečių ir išnešė iš mirties pavojaus. Vilniuje gyveno kaip laisvos Lietuvos ir jos pavergtos dalies jungtis. Kaip negalima kalbėti apie atgimimą be J. Basa­ navičiaus, taip negalėsime minėti darbų vaisiaus, Lietuvos nepriklausomybės dienos, be jo mirties. Iš pradžių, kaip tikras tautos daktaras, ją išgelbsti nuo mirties, toliau stiprina ir pratina „eiti savomis kojomis ir vadovautis savo protu" paskui rūpinasi papuošti aukšta garbe. Jis negriovė tautoje dalykų, teikiančių daugiausia gyvumo, tvirtumo ir atsparos, - doros ir religijos. Visą gyvenimą buvo statytojas, sulaukęs meilės ir pagarbos81. Bruklino Vienybė tikino, kad Lie­ tuva neteko vieno didžiųjų savo žmonių, kokių mūsų istorijoje reta. Maskvos universitete velionis sudarė lietuvių studentų centrą, iš kurio paskui Lietuvoje pasklido visas būrys tautos gaivintojų. Savo autoritetu daktaras gynė lietuvius okupuotame Vilniuje, gydė juos ir rinko pašalpą našlaičiams. Kito numerio redakcijos skiltyje jis sulyginamas su didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu ir Vytautu. Jie milžiniškus darbus atliko ginklu, daktaras - plunksna. Jie triuškino teutonus, jis „sukriušo" slavus. Praeis daug amžių, o J. Basanavičiaus vardas vis garsės. Kas tautai pakeis daktarą, pasakyti sunku. Kaip mirus K. Būgai iki šiai dienai nėra tinkamo pavaduotojo, taip ir J. Basanavičiaus takas ilgai švies, „niekieno neįgalimas eiti"82.

2.6. J. A. Herbačiauskas: liūdinčios vaizduotės skrydis Vienas iš nuoširdžiausių, gyvos emocijos ir asmeniniu santykiu grįstas tekstas pasirodė Praduose ir žygiuose (1927, Nr. 1, p. 52 -53). Jo autorius - rašytojas modernistas Juozapas Albinas Herbačiauskas, tolimas daktaro giminaitis iš motinos pusės. 80 A . a. Jonas Basanavičius / / Darbininkas, 1927, vasario 19, Nr. 14, p. 1. 81 Basanavičiui mirus. Nebaigę darbų /¡Draugas, 1927, vasario 19, Nr. 42, p. 3.

81 M irė Lietuvos patriarchas Dr. Jonas Basanavičius / / Vienybė,

1927, vasario 19, Nr. 22, p. 1;

Basanavičius mirė - dar viena žvaigždė užgeso //T en pat, 1927, vasario 22, Nr. 23, p. 3.

60

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

M irė Jonas Basanavičius Mirė Lietuvos Žmogus, kurs Aušrelei pasiaukavo, jos erškėčių vainiku apsivainikavo, kad būtų daugiau šviesos mūsų Tėvynėje. Mirė Tas, kuris drįso „nemoksliškai meluoti“ pasauliui apie Lietuvos dvasią ir jos legenda „bemokslius vilioti“ .. Kaip visi mūsų brangieji, Jis išmoko mylėt Tėvynę emigracijoj savo ilgesių skausmu. Sunkiai uždarbiaudamas duonos kąsnį svetimose šalyse, turėjo laiko bent pasaką apie Lietuvos misiją sukurti. Ji ne moksliška, tei­ sybė, bet moksliškai pagrįstas medus - ar skanus?.. Jis, kaip darbšti bitė, visur ieškojo Lietuvos medučio ir suradęs iščiulpdavo jį iš istorijos gėlių... Jis to medučio net ir Bulgarijoje rado... Jo darbo metodas buvo poetiškas. Jam rūpėjo tautos dvasios penas. Jis rinko tą peną griuvėsiuos, kapinynuos, vargdienių pastogėse, bajorų rū­ muose... Ir surinko jo tiek, kiek reikia, kad Aušrelė tautos širdy neužgestų... Jis buvo vienas tų, kuriems rūpi tik Lietuvos, o ne pigiai ingyta asmens garbė! Jis neparašė nei žymaus romano, nei poezų rinkinio, nei dramos, nei komedijos, o tačiau jis mūsų literatūrai labai brangus. Jis nebuvo kūrėjas, bet jis surinko mūsų literatūros kūrybai brangios medžiagos - daug bran­ gesnės negu šios dienos vadinamoji brošiūrinė „kūryba“... Jis nebuvo žymus politikas, diplomatas, ingaliotas ministeris, gene­ rolas, o tačiau jis turėjo autoritetą - dvasios! Tiesa, gal Jis ir buvo geras diplomatas, pasilikęs Vilniuje ir ten miręs! Jo sunkiu darbu surinktoji kultūros medžiaga yra penas tiems, kurie tautos idėjos ieško, bet jos surasti nenori ar nemoka. Menu, kai aš užpernai, susitikęs Jį, pasakiau Jam : „Jūsų knyga Iš vėlių bei velnių gyvenimo labai man naudinga“ - Jis, kaip vaikas, ramiai nusi­ šypsojo ir tarė: „Ar tikrai? Kaip aš džiaugiuosi, kad aš tau buvau kuo nors naudingas!“ Taigi tasai Lietuvos Žmogus, kuris nespekuliavo autoritetu, džiaugėsi kaip vaikas, jeigu tik galėjo bent dalele savo darbo kieno nors sieloje kūry­ bos žvakelę užžiebti. Jis nepavydėjo niekam. Jis džiaugėsi, kad yra kūryba! Jis tuo yra brangus mūsų literatūrai, kad Jis gaivino kūrybos dvasią jos vaikų širdyse!..

GAILIAI PASIGESTO PATRIARCHO APOTEOZĖ

6l

Aš, mažai teužsitarnavęs rašytojas, bent savo vardu sveikinu Jį amžiny­ bėje Gyvą, širdingai ir trokštu, kad Jo neišaušrota idėja bent ant Jo kapo pražydėtų Lietuvių dailiosios] literatūros gėle - tąja gėle, kuri pas mus, laisvam Kaune, vis dar negali pražydėti be Aušros spindulio - be išguito romantizmo ašaros!.. Aš trokštu, kad Vilnių laimėtų laisvos Lietuvos kū­ rybos Himnas - dvasios žaibo žodis, o ne kardas! Gyvenk amžinybėje Tu, paskutinis mūsų romantizmo mohikane! Tu man Gyvas ir aš - išvydęs pirmą Aušrinės žvilgesį - nulenksiu galvą ir tyliai kalbėsiu: „Ave, Lux de Cruce, resurrecturi Te salutant!"

62

ATSISKYRĖLIS Iš SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

3. Įvaizdžio metamorfozės 1928-1936 metais

Minint pirmąsias mirties metines, Lietuvių tautininkų sąjungos organas Tau­ tininkų balsas, skirtas kaimui, daktarą įvardijo „Nepriklausomybės kūrėju“ Pirmojo pasaulinio karo metais „visų vadovu“, suspietusiu bendram darbui skirtingų partijų žmones. Nepriklausomybės idėja pateikta per šeimos įvaizdį: brendo kaip vaikas, nežinantis savo vardo (Aušra), paaugo ir pradėjo iš tėvų reikalauti savarankiškumo („autonomija“) ir galų gale kaip vedęs vyras nuo jų 1 918 m. atsiskyrė. Tokį kelią nuėjo ir pasiekė tikslą „Tautos Patriarchas, lietu­ vybės gaivintojas, mūsų Mozė“ ir mirė kaip „tautos vienybės, gerovės simbolis dirbant tautiškąjį darbą“. Tokia pirmoji labai paprasta tautos atgimimo tėvo ir nepriklausomybės jungtis1. Provincijoje daktaro sąsaja su nepriklausomy­ be buvo vizualizuojama. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas 1946 m. sausio 1 d. dienoraščio įraše fiksavo prisiminimą, kad 1928 m. vasario 16 d. grįžęs iš Ute­ nos tėvas pasakojo apie iškilmių eiseną, kurioje ė jo j. Basanavičių vaizdavęs vyras, o greta laisvą Lietuvą simbolizuojanti mergaitė balto šilko suknele su rūtų vainiku, visa pamėlusi nuo šalčio12. Kitoks reikšmės aiškinimas išdėstytas vienkartiniame Lietuvos aido leidinyje, skirtame „Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo dešimties metų sukaktuvėms paminėti“ (1928 m. vasario 1 6 d.), B. Kantvydžio straipsnyje Daktaro Basanavičiaus dvasia. Čia teigiama, kad jo skaisti ir galinga patriotinė dvasia neleido po lietuviško darbo etapo užmigti kaip A. Baranauskui, o idealus patriotizmas lieka sektinu pavyzdžiu. Kilni, ryžtinga, kultūringa ir romantiška asmenybė užkrėtė dešimtis kitų veikėjų. 1

Vykintas. Basanavičius - nepriklausomybės kūrėjas // Tautininkų balsas, 1928, vasario 23, Nr. 8, p. 3 - 4 .

2 A . N yka-N iliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-197$. - Baltos lankos, Vilnius, 2002, p. 145.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

63

Romantizmas, privertęs stipriai plakti širdį, pačiam įkvėpė gilaus proto, veik­ lumo ir valios. Jo veikla naši ir „lygiai nenuilstama“. Daktaras gerai nutuokė tautos padėtį, sugebėjo būti politiku ir diplomatu, tautinei dvasiai įžiebti tapo istoriku ir publicistu. Kaip S. Daukantas ir verkė, ir džiaugėsi, atgaivindamas Tėvynės praeitį, kurią norėjo parodyti skaisčią ir tyrą. Siame tekste jau už­ fiksuotos dvi pamatinės tautos patriarcho savybės - tvirtas lietuviškumas ir begalinis darbštumas. Lietuvos darbo federacijos savaitraštyje Darbininkas rašoma, kaip vien mokslu ir tautos meile apsišarvavęs jaunikaitis perkeliamas į Tilžę, kur M. Jan­ kaus ir J. Šliūpo padedamas leido Aušrą. Rusų valdžia buvusi priversta grą­ žinti lietuvišką spaudą, ir tada daktaras grįžta į Vilnių. Čia sušaukia pirmąjį tautos atstovų suvažiavimą, paskelbusį Lietuvos autonomiją - pirmą žingsnį valstybei atgaivinti. Daktaro dvasios galia prikėlė tautą ir valstybę. Jo mirties diena primena, kad Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė glaudžiai susijusi su J. Basanavičiaus gyvybe ir nepamirštamais nuopelnais3. 1929 m. katalikiškame savaitraštyje Vilniaus netekties metinėms pasitenkinta įdėtu daktaru atvaiz­ du, po kuriuo prieraše skelbiama: „Tautos atgimimo Tėvas ir Pranašas, visą ilgą amžių kovojęs ir dirbęs Lietuvos gerovei. Mirė 1927 m. vasario 16 dieną Vilniuje ir ten pat palaidotas - Rasų kapuose.“4 Toli nuo tėvynės pirmąsias mirties metines minėjo ir Amerikos lietuvių spauda. Lietuvių katalikiško jaunimo organizacijos Lietuvos vyčiai dvisavaiti­ nio laikraščio Vytis redakciniame straipsnyje rašyta, kad Vasario 16-oji vainika­ vo ilgametį daktaro triūsą. Būdamas savanoriškoje tremtyje, kad galėtų veikti laisviau ir daugiau savo tautai, naikino lenkų ir rusų ant lietuvių užtrauktą tamsą, žadino iš tautinio apsnūdimo savo Aušra tautiečius, kurių ne vienas galop praregėjo kaip V. Kudirka. Savo raštais ir asmens įtaka pritraukė prie darbo mūsų tautos naudai žymesnius kitų tautų mokslininkus. Jo neviliojo jokie materialūs atlygiai, nes pirmyn vedė karšta Tėvynės meilė5. Esperanti­ ninkas K. Vidikauskas iš Filadelfijos eilėseMerdijimas didvyrio - Basanavičiaus patetiškai dėstė: „Kuris sugebėjo Lietuvos pančius / Į nieką paversti - per jį

3

Lietuvos atgimimo tėvas - D-ras Jonas Basanavičius //Darbininkas, 1928, vasario 19, N r. 7, p .i.

*

Vienybė, 1929, spalio 11, N r. 41, p. 335.

5

Daktaras Jonas Basanavičius //Vytis, 1928, vasario is, Nr. 3, p. 65.

64

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Lietuva / Dabar laisva esti - per jį gyva...“6 Savo rašinyje Dr. Basanavičiaus dvasios kilnumas pasakojo apie bulgarų musulmono, kuriam daktaro prašomas Bulgarijos karalius dovanojo laisvę, pasikėsinimą į daktarą. J. Basanavičiaus poelgis taip sugraudino ir paveikė nusikaltusį, jog šispriėmė krikščionybę. Esperantininkas išvertė Filadelfijos lietuvių krikščionių draugijų sąryšio išleisto daktarui atminti atviruko su jo atvaizdu tekstą: „Nulenkime galvas prieš tąjį atvaizdą, / Jis yra didvyrio lietuvių tautos, / Kurį mūs Tėvynei suteikė Apveizda, / Kurio garsus vardas nemirs niekados.“ Vertimas buvo išsiųstas visų žemy­ nų esperantininkams. Maironiui iš Filadelfijos 1 930 m. sausio 12 d. išsiųstame atviruke su daktaro atvaizdu, prašant poeto atvaizdo sumanytai atvirukų se­ rijai su žymiais Lietuvos žmonėmis, esperanto kalba eilės kitokios: „Lietuvių Tautos patriarchas / Pažiūrėkit į šitą portretą / Kilniausio pasauly žmogaus, / Prašau jus! Tai pranašas didis / Lietuvių ir mūsų / Samsonas, ir mūsų die­ vaitis, / Žmogaus kūne gyvenęs ant žemės; / Lietuvių Tautos puošmena, / Kovotojas už mūsų laisvę. / Jei šiandien lietuviai Tauta, / Nepriklausoma, pati besitvarkanti - / Tą padarė mums Jis ir Dievas, / Jis kiekvieno lietuvio myli­ mas, / Daktaras Jonas Basanavičius, / Lietuvių Tautos patriarchas; / Nepuošė Jo aukso karūna, / Bet didesnis Jis mums už monarchą...“7 Lietuvio esperan­ tininko įdėtas dar vienas tekstas, kokių Lietuvos spaudoje nerastume: Kun. Antanas Milukas. Didelis Basanavičiaus ir jo idėjų bičiulis8. Čia teigiama, kad ir genialiausias didvyris, neturėdamas savo idėjų rėmėjų, maža ką padarytų. Jei Kolumbas nebūtų radęs išmintingo vienuolio ir per jį pritarėjų ispanų karalie­ nės Izabelės aplinkoje, vargu ar būtų įgyvendinęs savo didį sumanymą ir mes gyventume Naujajame pasaulyje - Amerikoje. Daktarui atvažiavus 1 91 3 m. vasarą rinkti aukų Tautos namams, A. Milukas nusivedė jį pas Filadelfijos dienraščio Public Ledger redaktorių ir smulkiai nušvietė kilnią daktaro tautinę veiklą, kitos dienos numeryje buvo išspausdintas J. Basanavičiaus atvaizdas su prierašu: lietuvių tautos patriarchas, dviejų valdovų draugas, supraskite, Bulgarijos karalių. Istorija apie pasikėsintoją musulmoną, gerokai pakeista, pateko į Lietuvos spaudą. Laišką K. Vidikauskui parašęs šiojo sūnus išdėstė susigraudinusio tėvo pasakojimą, kaip jis jaunystėje nekentęs krikščionių ir

6

Ten pat, p. 67.

1

Maironis. Laiškai. Atsiminimai. - L L T I , Vilnius, 2016, p. 233.

8

Vytis, 1928, vasario 15, Nr. 3, p. 7 2 -7 3 .

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

65

durklu bandęs nudurti daktarą, bet buvo nuginkluotas ir paleistas, o po kelerių metų šovęs į jį ir sunkiai sužeidęs. Tada buvo atpažintas ir sugautas, bet J. Basa­ navičius iŠ Bulgarijos karaliaus išmeldė pasigailėjimą ir pasikėsintoją paleido į laisvę, paskleidus gandą, kad piktadario nesurado, kad jis pamišėlis ir neverta ieškoti9. Šios versijos priešistorė siejasi su ankstesniu to paties esperantininko pasakojimu, kaip jis Filadelfijoje prie Sirijos krikščionių maronitų bažnyčios sutiko senelį arabą, kuris papasakojo, kad esąs turkų karininkas, kovęsis su bulgarų haidukais ir sužeistas pakliuvęs į nelaisvę, Varnoje jį gydė kilnusis daktaras. Per Velykas ligoninėje lankėsi Bulgarijos kunigaikštis ir Rytų krikš­ čionių papročiu prie kiekvieno priėjęs sakė: „Kristus prisikėlė.“ Padavęs dešinę daktarui, taip pat ištarė šiuos žodžius, šis atsakė: „Iš tikrųjų prisikėlė, bet te ir tavo širdyje Jis prisikelia“ Nustebusiam kunigaikščiui paaiškino: „Valdove, šis Turkijos karys, kai pasveiks, bus teisiamas ir, kaip žinau, bus sušaudytas, kad pasidavęs vėl stvėrė už ginklo.“ Valdovo veidą nusėjo graudžios ašaros, ir jis dovanojo belaisviui gyvybę. Pasveikęs šis perėjo krikščionybėn, krikšto tėvu buvo pats J. Basanavičius, pasitraukė iš Turkijos į Ameriką ir pradėjo savo prekybos verslą10*. Po devynerių metų pasakojimą pakartojo Marijampolėje leistas Šaltinis. Tik pradžia labiau intriguojanti, nes pasakojimas išgirstas iš Radviliškyje atostogavusio Amerikos lietuvio, o Bulgarijos valdovas pakeis­ tas karininku11. K. Vidikausko siužetas, kuriame pateiktas laiškas su bulgaro musulmono istorija, sudomino prezidentą A. Smetoną. Savo kalboje 1930 m. sausio 4 d. J. Basanavičiaus vardo mokytojų sąjungos suvažiavime Tautiškumas ir religija - nelyginami dalykai daktaro poelgį pavadino kilniu krikščionišku žingsniu, kuriuo jis nesigyrė grįžęs į Lietuvą, ir parodė, kaip reikia tarnauti Dievui ir Tėvynei, nes tie du idealai aukšti yra abu12. Bruklino Vienybė spausdino tęstinį vilniečio R. Mackonio (Mackevičiaus) straipsnį Dešimt metų Lietuvos nepriklausomybės, o vasario 2 1 d . skelbė jo dalį apie J. Basanavičiaus vaidmenį ir nuopelnus, kurioje prisitaikant prie išeivių 9 A l. Briedis. Kaip bulgarai atsimena dr. Basanavičių / / Lietuvos aidas, 1930, vasario 12, N r. 35, P - 3.

w Basanavičius - arabo krikšto tėvas / / Diena, 1929, birželio 23, Nr. 46, p. 3. Rašinį perspausdi­ no: Vilniaus rytojus, 1929, liepos 13, Nr. 29, p. 4. ”

Vaskonių Kazys. Kaip dr.}. Basanavičius išgelbėjo turkų vadą?

/ / Šaltinis,

N r. 37, p. 607. u Ž r.: Lietuvos aidas, 1931, sausio 7, Nr. 4, p. 2.

66

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

1938, rugsėjo 10,

mentaliteto, Aušra apibūdinta kaip ilgų ir atkaklių daktaro paieškų prieiti prie kenčiančios tėvynės žmonių vaisius. Grįžti į ją iki 1905 m. buvo tolygu atsi­ durti Sibire, todėl liko vienas kelias - žadinti tautiečius per laikraštį ir atski­ rais raštais13. Čikagos Draugas daktaro reikšmę lietuviams prilygino George o Washingtono nuopelnams amerikiečiams J. Basanavičius - pirmasis tautos žadintojas, Aušros sumanytojas ir steigėjas, Didžiojo Vilniaus seimo ir LM D iniciatorius. Pirmojo pasaulinio karo metu iš Vilniaus nepabėgo, o sunkiomis kaizerinės okupacijos sąlygomis darbavosi tautos labui. 19x7 m. rugsėjį vado­ vavo svarbiai Lietuvių konferencijai Vilniuje, pirmasis pasirašė Nepriklauso­ mybės aktą ir iki mirties liko ištikimas istorinei sostinei. Įdėjo ir pieštą portretą saulėtekio fone, virš kurio buvo frazė: „Lietuvių tauta jo pasigenda “14Škotijos lietuvių draugijos Šviesa „tautiškas istoriškas paveiksluotas laikraštis" Naujas laikas po trejų metų nuo mirties tenkinosi J. Basanavičiaus atvaizdu. Tekstai leidinyje lygiagrečiai ėjo lietuvių ir anglų kalbomis. Prierašas po atvaizdu skel­ bė: „Lietuvių tautos atgijimo patriarchas, kuris nenuilsdamas ir nebodamas rusų persekiojimų, darbu, raštu ir žodžiu ruošė mūsų ginklui dirvą.“ O angliš­ kas tekstas baigėsi žodžiais: „...rengė kraštą kovai dėl nepriklausomybės.“15 Vilniaus lietuvių spaudoje mirties minėjimo rašiniai ilgesni nei Lietuvoje, vietiniai leidiniai paskelbdavo ir vieną kitą daktaro tekstą iš LM D esančių rinkinių. Tai nulėmė jo vaidmuo istorinėje sostinėje ir akivaizdus nesavanau­ diškas atsidavimas lietuviškumo išsaugojimui nesiekiant kokio pirmavimo. Jaunesnieji dar galėjo paklausti jį pažinojusių veikėjų, jausti sklandančią jų vaizduotėje daktaro dvasią ir kartu išgyventi išskirtinės miesto asmenybės buvimą tarp gyvųjų. Tačiau greitai, nesant autoritetingos nuomonės iš J. Ba­ sanavičiaus lūpų, lietuviška miesto bendruomenė poliarizavosi dėl požiūrių į 1926 m. Gruodžio perversmą Lietuvoje ir tautininkų įsitvirtinimą valdžioje, pavarius į šalį krikščionis demokratus. Praėjus metams po mirties, vietinėje spaudoje rašyta kad ir per politinių srovių akinius, bet laikantis abstraktesnių frazių ir per daug karštai nesižodžiuojant. Kairiųjų Vilniaus aide pabrėžta, jog Vilniaus lietuviai per dvidešimt metų buvo prie jo įpratę ir su juo susigyvenę. Pripažįstant tautinį atgimimą kaip tam tikromis sąlygomis susidariusią isto­ 13 R . Mackevičius. Dešimt metų Lietuvos nepriklausomybės / / Vienybė, 1928, vasario 21, Nr. 22, p. 2. 14 A . A. Dr. Jonas Basanavičius //Draugas, 1928, vasario 16, Nr. 40, p. 3. 15 Naujas laikas, 1930, vasario 1 6, Nr. 1, p. 1.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

6j

rinę būtinybę, nė kiek nemažindami daktaro, kultūrinio ir tautinio atgimimo pranašo, nuopelnai: „Tai, kas gyvenime vyksta, reikia mokėti pastebėti, sufor­ muluoti, kad visi galėtų suprasti tą gyvenimą, kad imtų sąmoningai vertinti savo darbus ir gyvenimo tikslus.“ Yra ir būdingas tik Vilnijos spaudai teiginys apie lietuvių atgimimo sąsajas su mažųjų Europos tautų atgimimu. Dirvą veikti daktarui parengė K. Donelaitis, S. Daukantas, M. Valančius, L. Ivinskis ir kiti pirmtakai. Aušra padėjo nepriklausomybei kertinį akmenį J . Basanavičius ne­ buvo šovinistas ar šališkas tikėjimo dalykuose, bet lietuvių kalbos ir lietuvių katalikų teises gynė kaip retas. Kaip žmogus, galėjo turėti ir ydų, bet tikrai mažiau nei „vidutinis lietuvis“, o jo dideli nuopelnai darė jas nepastebimas ir nežymias16. Kitame straipsnelyje asmenybė siejama su nuopelnais - Aušra, Didžiuoju Vilniaus seimu ir LMD. Gerai įsikūręs Bulgarijoje, galėjo atsidėti malonumams ir ramybei, bet pasišventė mokslui ir medžiagą rinko vienas už dešimtį. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš miesto nepasitraukė ir atsidavė dar­ bui labdarybės dirvoje17. Katalikų Kelyje rašyta, kad, kalbant apie Lietuvos atgimimą, negalima nutylėti J. Basanavičiaus, su kuriuo jo vardas glaudžiai susijęs. Žodžio patriarchas, išskyrus antraštę, vengiama. Aptarus visuotinai pripažintus nuopelnus, konstatuojama, kad per visą savo gyvenimą jokiai partijai nepriklausė, stovėjo aukščiau jų, nes visų pirma buvo atgimstančios Tėvynės mylėtojas ir kovotojas užjos laisvę, todėl tautos mylimas ir gerbiamas kaip jos dvasinis vadas18. Jaunimui skirtame žurnale Vytis apie patriarchą ir nepriklausomybės pranašą rašyta, kad jis, nuo mažumės didis romantikas ir idealistas, darbščiai ir kryptingai triūsęs Lietuvos labui. Maskvos universite­ te kartu su tų laikų lietuviais studentais domėjosi čekų ir kitų mažųjų tautų atgimimu ir suprato, kad kovoti už savo teises galima tik ramiu kultūriniu darbu, o ne ginklu, nes carinė valdžia krašte laikėsi nuožmiai ir slopino bet kokią žmonių iniciatyvą, beliko veikti nelegaliai. Jam atėjo į galvą mintis leis­ ti Prūsijoje Didžiajai Lietuvai skirtą laikraštį. Jo vardą vilniečiai buvo įpratę girdėti visur, kur tik kas svarbesnio vyko tautos gyvenime, kai reikėjo auko­ tis nelaukiant atlyginimo už darbą. Pirmasis pasirašęs Vasario 16-osios aktą, pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir atsidavė mokslui, nes stalčiuose dar liko 16 K .

C. Garbė jo atminčiai //V ilniaus aidas, 1928, vasario 21, Nr. 21, p. 1.

v A-lis. D-ras Basanavičius ir svarbesnieji įvykiai lietuvių tautos gyvenime //T e n pat, p. 1 - 2 . * B. Girinis. D-ras Jonas Basanavičius Lietuvos atgimimo tėvas //Kelias, 1928, vasario 18, Nr. 7, p. 2 - 4 .

68

ATSISKYRĖLIS iŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

daug nepabaigtų veikalų, daug netvarkytų tautosakos rinkinių, iš kurių mūsų ainiai galės pažinti garbingą lietuvių praeitį19. Žurnalas Jaunimo draugas ten­ kinosi lyrine impresija apie tai, kaip garsių didvyrių ir gražiausių dainų šalyje įsiviešpatavo baisi naktis ir žmonės miegojo lyg apmirę, bet atsirado Didysis vyras ir brangius tautiečius ragino pabusti. Ūmai kaip vienas visi sukilo ir jo pavyzdžiu stojo darbuotis. Ir išaušo rytas, todėl visi lenkė prieš jį galvas. Šis nors ir jautėsi vertas garbės, bet nesikėlė į puikybę, netroško išaukštinimo, o tik džiaugėsi kartu ir su didžiu pasišventimu darbus tęsė toliau20. Socialde­ mokrato Juozo Plečkaičio šalininkų Vilniuje leisto Pirmyn požiūriu lietuvių buržuazija iš daktaro padarė stabą miniai garbinti. Istorija nežino asmenybių, jos paveikiamos socialinių ekonominių sąlygų. Taip ir lietuvių liaudies vaikas persiėmė tautinio atgimimo idėjomis. Jo minėjimas primena žiaurius carizmo laikus ir panašią nūdienos realybę Lietuvoje, valdant reakcionieriams, ragina dar atkakliau kovoti už tai, ką liaudis užsibrėžusi pasiekti21. 1929 m. vasarį vilniškė lietuvių spauda gyveno prastomis nuotaikomis. Nuoseklus daktaro didybės garbintojas Rapolas Mackonis (Mackevičius), vienos pirmųjų platesnės daktaro biografijos autorius, Atsiminimų žiupsnelyje rašė: „Kai aš už dviejų dienų stovėjau prie atdarojo karsto, vėl nė nepajutau, kaip neišpasakytas skausmas suspaudė širdį, lyg kas užgulė kvapą ir iš akių pa­ sirodė dvi ašaros. Verkiau d-ro Basanavičiaus, verkiau Jo didybės, nes turbūt nujaučiau, kad su Jo laidojimu palaidosime ir mūsų vienybę, mūsų sutarimą... Ir palaidojom.“22Rašydamas paminėjimo tekstą, jis nedviprasmiškai pabrėžė, kad daktaras buvo ne tik tautos tėvas, bet ir jos ateities pranašas, nurodęs kelią, įstatęs į jį ir liepęs juo eiti. Apgailestavo, kad amžininkai per mažai pažįsta savo tėvo darbus. Jis buvo aukštos kultūros žmogus, lietuvis euro­ pietis, ir tai suteikė jo veiklai daug kilnumo23. Ginčai su juo kilo dar 1927 m. balandžio 2 1 d. per visuotinį LM D narių susirinkimą, perskaičius referatą apie daktaro gyvenimą, Stasys Matjošaitis kartu su Petru Kraujaliu teigė, kad patriarcho vardas jam ne visai tinka, nes ir Aušra, ir Didysis Vilniaus seimas ,9

Didžiojo Tautiečio atminčiai / / Vytis, 1928, vasario 15, Nr. 2, p. 2 -3 .

20 Kl. Daugaitis. Lyg ir pasakėlė (M inint metines mirties sukaktuves)

/ / jaunim o draugas,

1928, Nr. 2, p. 6 -8 . 21 R . Daktarą Joną Basanavičių m inint Į ¡Pirmyn, 1928, vasario 16 , Nr. 3, p. 3 -5 . 22 R . M . Atsim inim ų žiupsnelis

/ / Vilniaus rytojus, 1929, vasario 1 6, Nr. 7, p. 5.

23 R . M ackevičius. D-rą Joną Basanavičių prisiminus //T e n pat, p. 3.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

69

yra ne vieno J. Basanavičiaus nuopelnas, besąlygiškai pripažino asmeninį įnašą kuriant LM D ir renkant folklorą. Už vadinimą tautos tėvu diskusijoje stojo pranešėjas ir Danielius Alseika24. Anot Vyties, daktaras tautiniam darbui suteikė aiškią kryptį, be jo atgimimo istorijos neįmanoma įsivaizduoti, nes tai yra asmeninio veikimo ir troškimų istorija. Kilęs iš kaimo inteligentas tapo savotišku liaudies ir inteligentijos tarpininku. Įsteigė Aušrą, vadovavo Didžiajam Vilniaus seimui, perskaitė Vasario 16-osios aktą ir pirmas jį pasi­ rašė. Apibendrinant teigta, jog suteikė tautiniam judėjimui reikiamą kryptį ir iškėlė valstybės idealą25. 1930 m. iliustruotas tautinės minties savaitraštis Šiauliuose Siaurės Lietuva metines minėjo ilgoku straipsniu. Patriarchu daktaras vadinamas tik pirmame sakinyje, toliau išdėstomi gyvenimo faktai, tačiau po 1905 m. J. Basanavičiusviešojo Vilniaus lietuvių gyvenimo variklis ir visais atvejais jo priešakyje. Likęs okupuotoje sostinėje ne gyveno, o kentėjo. Norėdamas iš lenkų valdžios gauti kokį leidimą, turėdavo išstovėti didžiausiose eilėse. Ir taip silpna jo sveikata prie lenkų pražuvo26. Penktąsias metines savaitraštis minėjo trumpu, bet kon­ ceptualiu tekstu. Pirmasis tautos žadintojas privertęs apsiverkti V. Kudirką ir eiti jo pėdomis. Per Aušrą įžiebęs tautinę idėją, vedė į nepriklausomybę. Šia­ me kelyje jis buvo lyg Mozė, subūręs įvairių pažiūrų žmones į „lietuviškosios šeimos būrį". Tautos dvasinio savarankiškumo žadinimas, tautinės sąmonės ir kultūros kėlimas - svarbieji daktaro tikslai: per garbingą praeitį siekime garbingos ateities. J. Basanavičiaus romantizmas mums nėra artimas, nes pa­ sikeitė sąlygos, bet jo pagrindines idėjas, kad ir realizuotas, reikia gyvenime „stiprinti ir gilinti" ir mokytis, kaip atsidėjus sistemingai ir vieningai dirbti tautos gerovei27. Kitas visuomeninis savaitraštis Šiauliuose Mūsų momentas rašė apie „mil­ žiniškus daktaro darbus, kurių dėka suskambėjo Vasario 16-tos laisvės var­ pai“ Akcentuojama nerimstanti tautinė dvasia, sugebėjusi prasiskverbti pro žandarų bizūnus ir kazokų kardus ir giliai suleisti šaknis Lietuvos dirvonuose. Maskvos universitete J. Basanavičiui ir kilo mintis gelbėti lietuvių inteligentus nuo nutautėjimo. Gyvendamas svetur, kankinosi, karštai trokšdamas pažadinti 24 25 26 27

70

LL T IB R , F22-4,1.218. D-ras Jonas Basanavičius // Vytis, 1928, vasario 18, Nr. 3, p. 2-4. J. Rimvydas. D-ras Jonas Basanavičius //Šiaurės Lietuva, 1930, kovo is, Nr. 5, p. 2-3. S-pov. Basanavičius - tautos gaivintojas //Šiaurės Lietuva, 1932, vasario 14, Nr. 7, p. 2.

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

iš letargo tėvynę. Subūręs lietuvių veikėjus į vieną galingą draugiją, praskynė naujus takus tautiniame darbe. Jo troškimams išsipildžius, liko Vilniuje laukti, kol Gedimino kalne suplevėsuos trispalvė28. Klaipėdoje ėjusio Lietuvos keleivio savaitinis priedas Kaimynas priminė J. Basanavičių kaip vieną iš darbuotojų, negailėjusių nei turto, nei sveikatos, nei gyvybės šviečiant savo tėvynainius. Tikroji nepriklausomybė bus iškovota tik tada, „kada mes eisime Basanavičių ir kitų mūsų patriarchų pėdomis" Esant intrigoms, sumaterialėjimui, nepasitikėjimui vienas kitu, galime prarasti ir tai, ką iki šiol įgijome29. Liaudininkų Lietuvos ūkininkas pavadino daktarą didžiausiu tautos atgimi­ mo veikėju. Neapsieita be kairiųjų spaudoje mėgstamo akcentavimo, kad tėvų verčiamas eiti į kunigus, neturėdamas „patraukimo", atsisakė. Lenkiškai srovei gimnazijoje nepasidavė. 1905 m. liaudis neištvėrė ir sukilo prieš išnaudoto­ jus. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą ir tapo didžiausiu Didžiojo Vilniaus seimo iniciatoriumi, kuris griežtai ir aiškiai pareikalavo kraštui autonomijos. Taip jis suteikė tautiniam judėjimui naują kryptį ir valstybės idealą. Tačiau didžiausias nuopelnas - Aušra, tikroji Lietuvos aušra, kuri ir atspindi patriarcho didybę30. Krikščionių demokratų Ūkininkas J. Basanavičių priskyrė prie lietuviams labai brangių žmonių, kurio darbai ir idėjos niekada nemirs. Pasiturinčių ūkininkų sūnus išleido pirmą lietuvišką laikraštį, saugojo Vilnių ir nenuilstamai veikė. Tinkamiausiai prisiminsime, jeigu būsime jo didžiųjų tikslų mylėti tėvynę ir vaduoti Vilnių iš lenkų vergovės tęsėjai31. Apie J. Basanavičių, Vilniaus lietuvių garbės skautą, A . Mikaitis Skautų aide rašė, kad visas jo gyvenimas glaudžiai susijęs su Lietuva, kad daktaras vadovavo kiekvienam svarbesniam tautos žy­ giui. Vilniuje nuo klastingų lenkų saugojo ne savo, o visos Lietuvos turtą rinkinius. Baigdamas ragino skautus siekti J. Basanavičiaus valios tvirtumo, pamilti Lietuvą kaip Didysis Aušrininkas ją mylėjo, tegul kiekvieno pirmoji mintis būna apie tėvynę, antroji - apie savo artimą ir tik trečioji apie save. Daktaras sukūrė gražią Lietuvos praeitį, o mes privalome rūpintis jos gra­

28 Tautos patriarchą m inint //M ū sų momentas, 1932, vasario 14, Nr. 6 , p. 3. 29 D-ras Jonas Basanavičius //K aim ynas, 1932, vasario 17, N r. 7, p. 1 - 3 . 30 Dr. Jonas Basanavičius. Penkmetinėms mirties sukaktuvėms pam inėti / / Lietuvos ūkininkas, 1932, vasario 18,

Nr. 7, p. 4.

31 Br. Dvejas sukaktuves m inint / / Ūkininkas, 1932, vasario 12, Nr. 6, p. 4.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

71

žia ateitimi32. Populiarusis Antano Bružo redaguotas Mūsų rytojus kukliame straipsnelyje teigė, kad daktaras, nors ir daug tyręs krašto praeitį, pirmiausia pasiliks visuomenės ir politikos veikėjas, tautos vadas ir jos ateities pranašas. Jo kaulai ilsisi lenkų pavergtoje Lietuvos žemėje, primindami pareigą pabaigti visų lietuviškų žemių vadavimą33. Po penkerių metų sąsaja su nepriklausomybe straipsniuose tampa kone visuotine, antraštėse dažnai mirga J. Basanavičius - Nepriklausomybės kūrėjas. Pavyzdžiui, katalikų savaitraštyje Vienybė Aušros genezė pateikta kiek neįpras­ tu tam metui rakursu: daktaras supratęs, kad ginklu iškovoti laisvės Lietuva nepajėgs, ką parodė du sukilimai X IX a., pasirinko kultūros kelią. Jis tiesiog vadovavo lietuviams ir nepriklausomybe liko džiaugtis Vilniuje, kur nesulau­ kia savųjų. Kaip Mozė, išvedęs kraštą iš tautiško negalavimo ir tamsybės, jis tikisi garbingų ir svarbių ateities žygių, pirmiausia išvysti tautiečius istorinė­ je sostinėje34. 1932 m. buvo minimos ir 550-osios Kęstučio žūties metinės. Marijampolėje leistas visuomeninis savaitraštis Suvalkietis daktaro asmenybę lygino su kunigaikščiu kaip riteriško taurumo valdovą su tauriausiuoju lietu­ viu, garbingiausiu suvalkiečiu, pramintu už nuopelnus Lietuvos patriarchu. Tie du skirtingų laikų didvyriai esmingai susiję su nepriklausomybe ir laisve35. 19 31 m. įdėjo daktaro atvaizdą ir prieraše pažymėjo, kad jo reikšmę ir darbus lietuvių tautai žino kiekvienas žmogus: „Mes su pasididžiavimu galime pridur­ ti, kad Dr. Basanavičius buvo suvalkietis.“36Vietiniame Šaltinyje užfiksuotas ir egzotiškas faktas, kad Japonijoje Kioto prefektūros Kameokės mieste ėjęs žurnalas 1936 m. antrajame numeryje išspausdino poemą Dr. Jonas Basanavi­ čius - Lietuvių tautos patriarchas37. Telšiuose liaudžiai šviesti skirtas katalikų savaitraštis Žemaičių prietelius, pateikęs pagrindiniųj. Basanavičiaus nuopelnų sąrašą, jį laikė tik žymia asmenybe atgimimo istorijoje ir nelygino su tauriau­

32

A. Mikaitis. Garbės skautas D-ras J. Basanavičius // Skautų aidas, 1932, vasario

16 ,

Nr. 4,

p. 1 - 2 .

33 Dr. Jonas Basanavičius ( j o

mirties penkerių metų sukaktuvių proga)

Į J M ūsų rytojus, 1932,

vasario 19, Nr. 7, p. 6 . 34 Ign. M . Dr. J. Basanavičius - Nepriklausomybės kūrėjas // Vienybė, 1932, vasario 17, Nr. 7, P- 53-

35

54*

K ęs tu tis , B a s a n a v ič iu s ir L ie tu v o s la isvė / /S u v a lk ie t is , 1932, vasario 14 , Nr. 7, p. 1.

36 Ten pat, 1931, vasario 15, N r. 7, p. 1.

37 japonų žurnalas apie dr. J. Basanavičių / / Šaltinis, 1936 , vasario 22, Nr. 8, p. 121.

72

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

siuoju Lietuvos kunigaikščiu. Užsiminęs apie laisvės siekiančius ukrainiečius, kuriems nepasisekė, dabar kenčiančius lenkų ir bolševikų jungą, ragino tikėtis 15-ąsias nepriklausomybės šventes sutikti Vilniuje38. Dar viena proga paminėti daktarą buvo Vytauto Didžiojo universiteto dešimtmetis. P. Balčiūnas pirmame Iliustruoto laikraščio (visuomenės gyve­ nimo, literatūros, dailės ir sporto savaitraštis) numeryje teigė, kad išlaisvinta tauta niekada nepamiršta jai laimingą ateitį kūrusių vyrų. Karžygys Kęstutis, žuvęs prieš 550 metų, minimas kaip šviesus ir teisingas kunigaikštis, narsus karys ir uolus savo krašto gynėjas. Nepamirštinas ir vienas pirmųjų laisvės nešėjų J. Basanavičius. Žingeidus mokinys gimnaziją baigė kaip susipratęs lietuvis. Tekste sekta R . Mackonio parašyta daktaro biografija, tačiau be jos aukštinančių epitetų. Iš kitų mirties minėjimams skirtų rašinių išsiskiria smulkesniu Marijampolės gimnazijos laikų aprašymu ir vedybų fakto su Ele įterpimu39. Nors visas numeris paskirtas universiteto 10-mečiui, nuorodų į tai tekste nerasi. Kitaip Antano Valiukėno straipsnelyje Studentų balse. Jam Vasario 16-oji - universiteto „gyvybės pradas“ o jo radimasis kovos už lais­ vę triumfas. Tai daktaras parodė tautai kelią pakilti. Tarp dabarties kultūros ir praeities turi būti esminis organiškas ryšys, kūrybinis tautos darbas turi tapti nuoseklia ir logiška tąsa ankstesnio tautinio savitumo atžvilgiu. Kitaip einama prie dvasinio bankroto ir išsigimimo. Daktaras iškėlė tautinės kovos reikalą, o jo pažadintas V. Kudirka išaugino inteligentijos kartą, kuri galutinai įkūnijo tautos troškimus. Jis pasirinko tą pačią linkmę kaip J. Basanavičius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Tokia daktaro reikšmė Lietuvai ir tautos pašaukimas40. Minint penkmetį po mirties, aiškią poziciją pademonstravo Lietuvos aidas. Per tuos metus oficioze pasirodė tik trys tekstai, iš kurių vienas ir skirtas penk­ tosioms mirties metinėms paminėti. 1930 m. birželio 24 d. J. Basanavičiaus vardo karo ligoninės sodelyje, suremontavus pagrindinį jos korpusą, buvo atidengtas daktaro biustas. Trumpame straipsnelyje jis pristatytas kaip turintis

38 Kelerios sukaktuvės / / Žemaičių prietelius, 1932, vasario

19, Nr. 8, p. 1.

39 J . Senkus. Tėvynės tėvas (D r. J. Basanavičiaus 5 m. mirties sukaktuvėms paminėti) //Iliu s­

truotas laikraštis, 1932; vasario 25, Nr. 1, p. 2 - 4 . 40 A . Valiukėnas. Dr. J. Basanavičius ir mūsų tautos pašaukimas / / Studentų balsas, 1932, vasario 15;

Nr. 2, p. 6 .

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

73

nuopelnų medikas, „didelis gydytojas“41. Kitąmet išspausdinti Fausto Kiršos įspūdžiai iš Vilniaus. Poetas labai palankiai atsiliepė apie švarią ir tvarkingą LM D skaityklą, šalia kurios memorialinis daktaro kambarys su atkurtu apstaty­ mu, kokį jis paliko paskutinę dieną. Kambario dvasia vienuoliška, mokslininko aplinka: visur visko prikrauta, čia pat lova, stalas, knygos, gaublys, fotografijos. Senovę tyrė, senoviškai ir galvojo. Dėl saugomos dėžutės su daktaro kirptais nagais klausė, ar pagoniškai rengėsi jais į Anapilį lipti, ar tai relikvija. Niekas to nežino, ir priduria, kad brangino ir savus plaukus. Palygina su P. Vileišio knygų ir rankraščių likimu, kurie kartu su laiškais kaip makulatūra atsidūrė pas žino­ mą Vilniuje antikvarą Ickovičių, gerai, kad juos pamatęs atpirko kunigas Ju o ­ zapas Stankevičius. Epizodas baigiamas ironiška antiteze daktaro pažiūroms, užsiminus apie LM D valdybos sudėtį, kurioje turi būti išrinktas atitinkamas nuošimtis pirmeivių, klerikalų ir nepartinių42. Rašytoja O. Puidienė paskelbė graudų rašinį daktarui atminti. Jame herojus žmogiškas ir kenčiantis. Mini, kad J. Basanavičius, nepaisydamas revoliucinio ūpo ir radikalių jaunimo požiūrių, visus nustebino atidarant Pirmąją lietuvių dailės parodą pirmiausia prabilęs rusiškai, ir konstatuoja, kad tuomet kilus ginčams ar nesusipratimams vien jo vardas nusverdavo kitų balsus. Ir su moteriška užuojauta apibendrina pasišven­ timą LM D: „Visas a. a. Basanavičiaus gyvenimas susikaupė ten, tarp tų spintų su knygomis, tarp visokių dokumentų ir vitrinų su visokiais kirvukais, retežėliais, akmenukais ir kitokiais muziejiniais dalykais. Reikėjo ten užeiti, reikėjo a. a. Basanavičių aplankyti ten jo „karalystėje“ ir pamatyti, su kokiu džiaugsmu jis kiekvieną sutikdavo, kaip nenuilstamai visa rodydavo, nupasakodamas ištisus traktatus apie savo draugijos turtus. Optimistas, džentelmenas su visais vieno­ dai mandagus ir širdingas, tik savo asmeniniame gyvenime kurčiai užsidaręs savyje. Jis budėjo ten, kęsdamas senatvę ir visokių priekabių ir vargo.“43 Tame pat numeryje paskelbta vertės nepraradusi A. Merkelio parengta dak­ taro biografijos šaltinių apžvalga. Minėtos publikacijos nerodo kuriamo jokio J. Basanavičiaus asmenybės kulto ar perdėto garbinimo. Tautos tėvo, atgimi­ mo patriarcho sąvokomis mirgantys nekrologai ir memorialiniai tekstai, kurti Karo ligoninės iškilmių proga. Šiandien karo ligoninės šefui a. a. Basanavičiui ligoninės sode šventinamas paminklas //Lietuvos aidas, 1930, birželio 24, Nr. 140, p. 5. 42 F. Kirša. Užrašai apie Vilnių. X V / / Lietuvos aidas, 1931, rugsėjo 14, Nr. 206, p. 2. 41

43 O. Puidienė. Jonas Basanavičius (s metų mirties paminėjimas) //Lietuvos aidas, 1932, vasa­ rio 15, N r. 37, p.

74

3-4.

ATSISKYRĖLIS Iš SUVALKUOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

192,7 m. vasarį sugrįžta po dešimties metų. Per tą laikotarpį J. Basanavičiaus vardo minėjimas oficioze kasmet neviršija dešimties atvejų ir dažniausiai siejasi su jo vardo mokytojų sąjunga, gatvėmis ar kokia mokykla. Tarpukariu J. Basanavičiaus vardas būdavo pasitelkiamas ir kritikuojant vidaus politiką. 1932 m. gruodžio 3 d. Lietuvos žinios įdėjo V. Kudirkos ir daktaro atvaizdus su prierašu: „Laisvos Lietuvos ir laisvos spaudos kūrėjai“. Vienintelį mums žinomą kartą Lietuvoje daktarą su Vytautu Didžiuoju paly­ gino kraštietis knygnešys, Marijampolės burmistras X X a. trečią dešimtmetį ir vėliau Antanas Staugaitis, nes Apvaizdos apdovanotas reikalingais tikrojo vado pranašumais, visa kilnios savo sielos galybe mylėjęs tautą, kokia ji yra, tvirtai, šventai pasižadėjęs atiduoti jai savo jėgas, kad išvestų iš „Aigipto tamsybių“. Vengė partinių nuodų, kad neįžeistų katalikų jausmų, kad iš vergų padarytų laisvės trokštančius piliečius, kėlė garbingą senovę. 50 metų stovėjo kovos lauke, kad sulauktų laimės pasirašyti Vasario 16-osios aktą. Ir iškilmingai ra­ gino: nužygiavę į Vilnių garbingus jo kaulus perkelkime iš Rasų į Katedrą44. Vilniaus lietuvių spauda, minėdama penktąsias daktaro mirties metines, pabrėžė lietuvio, kaip žmogaus, teises. R. Mackevičius jį pavadino pirmuoju tautos laisvės ugdytoju, lietuvių, kaip lygių su kitomis tautomis, klausimo pionieriumi. Nieko nuostabaus, kad Lietuvos rytai negalėjo tinkamai spirtis slavų bangoms, tiek atsilaikė, kiek turėjo nesąmoningo instinkto, gynė atskirą dvasinį gyvenimą. Čia buvo daugiau slopintojų, tikėjusių, kad greit lietuviška kalba išnyks, nei jos gaivintojų. J. Basanavičius nesitenkino platoniška meile Lietuvai, o - kaip suvalkietis - su ištvermingu pasiryžimu siekė užsibrėžto tikslo, ieškojo priemonių grąžinti sodiečiams tautinę savigarbą. Tolesnę veiklą paliko sąmoningiems lietuviams, mylintiems savo tautą45. Daug trumpesnis ir kuklesnis epitetais straipsnelis pasirodė kairiųjų Vilniaus žodyje. Daktaras nujautė laiko dvasią ir davė tautai naują kryptį, palenkdamas savo plunksnai to meto viešąją nuomonę. Buvo mokslininkas, vengęs politikos, bet tokiame vaidmenyje taip patarnavo Lietuvai, kad galima drąsiai tvirtinti, jog padėjo kertinį akmenį jos nepriklausomybei, išjudino ir pripratino prie jos žmones46. Pasirodžius Lietuvių tautos sąsiuviniui, skirtam J. Basanavičiui, recenzentas 44 A . Staugaitis. A . a. dr. J. Basanavičius (Atsiminimas) //Šaltinis, 1928, vasario u, Nr. 6, p. 8 5-8 7.

45 R. Mackevičius. Liūdtios sukaktuvės // Vilniaus rytojus, 1932, vasario 17, Nr. 14, p. 2. 46 Vaišnius. D-ras Jonas Basanavičius (1851-1927-1932) //Vilniaus žodis, 1932, vasario 16, N r. 4, p. 2.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

75

Vilniaus rytojuje gyrė čia surinktus rašinius, geriausius ir plačiausius iš iki šiol pasirodžiusių laikraščiuose ir kitokiuose spaudiniuose, nes autoriai naudo­ josi neskelbta daktaro autobiografija, tik gailėjosi, kad į tekstus įtraukta per mažai jos ištraukų. Kaip katalikų savaitraščiui, užkliuvo sakinys p. 195: „Jam siūlė tėvai tarp keturių sienų seminarijos celę, kur jisai tikrai būtų užtroškęs ir Lietuva nebūtų turėjusi savo dvasios vadovo, savo pranašo." Priekaištavo ir dėl aukštos vieno dolerio kainos47. Amerikos lietuvių Romos katalikų Šv. Juozapo darbininkų sąjungos lai­ kraštis Darbininkas po metų įsidėjo daktaro atvaizdą, po juo prirašęs, kad Vasario 16-oji kartu ir gedulo sukaktuvės. Kitą dieną paskelbė vedamąjį, kur nurodė, kad daktaras teisingai vadinamas didvyriu, nes buvo kilnios sielos vyras. Tyrai mylėdamas Lietuvą, nekišo savęs į pirmąsias eiles, prisidengdamas patriotizmu, nepiršo kitiems savo asmeninių pažiūrų ar kokio „izmo“, dirbo savo lauke ir nekliudė kaimynams triūsti savame. O J. Šliūpas, taip pat žadi­ nęs tautą, virto siauru netolerantišku bedievybės agitatoriumi. J. Basanavičius nebuvo svajotojas ar abstrakcijų skelbėjas. Reikia Lietuvą kelti iš miego, tai pradėkime tuojau. Gimsta Aušra, padėdama pirmą atgimimo plytą, tada - ki­ tas. Prie tautininkų valdžios radosi daug pigių veikėjų, pasiryžusių „prašmugeliuoti" jau nebe idealus ar savo pažiūras, bet pačius save už mažiukus „aš" viršūnėse: „O Basanavičiaus, didvyrio, pavyzdys šviečia ir iš anapus karsto. A r smulkieji žmonės jį mato? Vargiai.“48Po penkerių metų pasitenkinta atvaizdu to, kuris visą gyvenimą paaukojo Lietuvai ir lietuvių tautai, o jo kaulai laukia, kada trispalvė suplevėsuos Gedimino kalne49. Prisiminti J. Basanavičių derėjo ir švenčiant Didžiojo Vilniaus seimo 25-mėtį Aušros so-metį bei 25-ąsias LMD įkūrimo metines. Pranas Klimaitis seimo sušaukimo iniciatyvą priskyrė Vilniaus žinių redak­ toriui Jonui Kriaučiūnui, o daktaras su P. Vileišiu ir kitais tam karštai pritarę50. Lietuvių mokslo draugijos steigimo ir Didžiojo Vilniaus seimo sušaukimo sąsaja akivaizdi iš Felicijos Bortkevičienės, ne tikto laikotarpio įvykių dalyvės, bet ir „organizatorės“, gynusios J. Basanavičiaus nuopelnus nuo J. Kriaučiūno 47 V. Z . Lietuvių tauta. Lietuvių mokslo draugijos raštai, Knyga IV, sąsiuvinis 2,1928 // Vilniaus

rytojus, 1929, sausio 19, Nr. 3, p. 8. 48 Basanavičius kūrėjas / / Darbininkas, 1928, vasario 17, Nr. 13, p. 3. 49 Ž r.: Ten pat, 1932, vasario 18, Nr. 13, p. 3. 50 P. Klimaitis. Didysis Vilniaus seimas f/Mūsų rytojus, 1930, lapkričio 28, N r. 48, p. 4.

76

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

kėsinimosi rodytis vieninteliu seimo sumanytoju, straipsnių. Laikas nestokojo politinių srovių kovos egzotikos: Vinco Kapsuko iš Tilžės vadovaujami social­ demokratų simpatikai dažnai sunaikindavo per sieną pergabentus Lietuvos demokratų partijos atsišaukimus ir literatūrą. Bendradarbiavimas galėjo žlugti, bet V. Kapsukas asmeniškai pažadėjo Lietuvos demokratų partijos atstovei, kad ekscesai nepasikartos, ir duoto žodžio laikėsi. Lietuvos demokratų partija ir socialdemokratai dėl literatūros gabenimo per sieną Tilžėje tarėsi 1904 m. pabaigoje ir 1905 m. vasarį, kur pasižadėjo vieni prieš kitus neagituoti51. Pri­ klausydama organizaciniam komitetui, R Bortkevičienė proziškai nušvietė Povilo Višinskio pasitraukimą. Akivaizdi paskata tokiai traktuotei LDP kaip seimui nuosekliai pritarusios ir jo labui veikusios partijos įvaizdžio gynimas. Rašydama apie demokratų sielą Povilą Višinskį, teigė, kad jis karštai palai­ k ėj. Basanavičiaus iškeltą idėją, tik negalėjo pritarti pirmuose organizacinio komiteto posėdžiuose siūlytai ramaus kultūrinio darbo programai - mokslo draugijos kūrimui, o iškėlė politinę, atitinkančią to meto reikalavimus. Kilo aštrūs ginčai ir susinervinęs P. Višinskis labai aštriai susirėmė su J. Basanavi­ čiumi52. Ji principingai sureagavo į P. Klimaičio rašinį, kuriame buvo paneig­ tas daktaro vaidmuo iškeliant seimo sumanymą ir iniciatoriumi paskelbtas J. Kriaučiūnas. Manė, kad sugrįžęs J. Basanavičius visą laiką galvojo apie LMD steigimą ir tam skirtą platesnį lietuvių inteligentų susirinkimo sušaukimą. Iki 1905 m. rudens buvo sunku numatyti, kad carinė valdžia leistų kokį legalų suėjimą Vilniuje ir laukta palankesnių aplinkybių. Gal apie daktarą nuolat tuo metu nuolat sukinėjęsis J. Kriaučiūnas, juokais pramintas daktaro adjutantu (buvo vienas aktyviausių tautinių demokratų partijos kūrimo šalininkų, stei­ giamajame susirinkime 1905 m. gruodžio 10 d. išrinktas jos vicepirmininku), ir pakišo mintį, kad patogus metas jau atėjo, bet apie savo nuopelnus prabilo tik po jo mirties. Susirinkus lapkričio 1 d., J. Basanavičius kalbėjo, kad reikia sušaukti lietuvių suvažiavimą mokslo draugijai steigti, studijuoti istoriją ir Lietuvos praeitį, rūpintis praplėsti lietuvių kalbos teises. Kad buvo pakviesti įvairių politinių srovių žmonės, daktarui kaip europiečiui buvo suprantama, nes plačiam kultūriniam darbui turėjo pritarti organizuotos minties atstovai.

51 F. Bortkevičienė. Didžiojo Vilniaus Seimo laikų ūpas //L ietu vo s žinios, 1925, gruodžio 6,

Nr. 276, p. 4. 52 F. Bortkevičienė. Povilas Višinskis //L ietuvos ūkininkas, 1930, gruodžio 4, N r. 49, p. 7.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

77

Atsilankę trys socialdemokratų pasiuntiniai, universiteto pirmakursiai, tarp kurių buvo ir daktaras Antanas Didžiulis, pareiškė, kad politinės partijos turi savo nustatytas programas ir taktiką, tad su nepartiniais nėra ką veikti. Man­ dagiai nusilenkė ir pasišalino. Visą triukšmą sukėlė P. Višinskis, įrodinėdamas, kad dabar ne laikas ramiai studijuoti, kad lietuviai turi pasinaudoti svarbiu po­ litiniu momentu ir kartu su Rusijos pažangiąja visuomene ir pavergtomis tau­ tomis stoti į kovą dėl savo politinių teisių, ir perskaitė savo programą būsimam suvažiavimui, susidedančią iš daugiau kaip dvidešimties punktų. R Bortkevičienės supratimu, susidūrė dvi pasaulėžiūros, du temperamentai: revoliucinis būdas gauti sau teises ne tik kalbai, bet daug platesniam teisių kompleksui, ir žmonės, netikėję rusų revoliucija, siekę derybomis, geruoju išgauti iš rusų valdžios lengvatų lietuviams. Kad ir aršiai susikirtęs su P. Višinskiu, dakta­ ras, baigiantis susirinkimui, paprašė duoti jam programos tekstą. Atsiskaityti LDP CK, P. Višinskis pripažino, jog be reikalo užgavo J. Basanavičių ir dabar jam pačiam būtų labai nesmagu kartu posėdžiauti, tačiau platesnis lietuvių suvažiavimas labai reikalingas ir demokratams būtina dirbti organizaciniame komitete53. Pats J. Kriaučiūnas nepaisė kritikos ir, švęsdamas savo 7 5-mėtį, oficiozo žurnalistui pasakojo, kad mintis sušaukti lietuvius į Vilnių jam kilusi po lankymosi Kaune įsteigtos Dainos draugijos renginyje 1905 m. kovo 5 d., kurią sveikinęs Vilniaus kanklių draugijos vardu. Čia perskaitęs lenkų spaudos atsiliepimus apie lietuvių memorandumą Peterburgui, kur buvo išsityčiota iš Vilniuje suėjusio „pustrečio“ lietuvio pretenzijų, tada ir atėjusi mintis sušaukti senojoje sostinėje tūkstantį lietuvių ir parodyti pasauliui, kad nesame „pustre­ čio“ lietuvio. Ši mintis patiko neseniai į Vilnių sugrįžusiam J. Basanavičiui54. Dar minint 30-ąsias Seimo metines, populiariojoje Dienoje pasirodė versija, kaip Kauno Dainos draugijos surengtame vakare Vincas Palukaitis parodė jam Varšuvos dienraštį Goniec meczorny, kuriame buvo rašoma, jog „pustrečio lietuvio“ susirinko Vilniuje ir pasiuntė caro vyriausybei memorandumą. Buvo kalbama apie daktaro, J. Ambraziejaus, M. Davainio-Silvestraičio ir D. Mali­ nausko pasirašytą memorandumą premjerui grafui Sergejui Vitei. Tai įvyko seimo organizacinio komiteto posėdžiuose55. 53 F. Bortkevičienė. Neklaidinkit visuomenės

/ / Lietuvos žinios,

1930, gruodžio 10, Nr. 281,

p. 2 - 3 . 54

K . Jonas Kriaučiūnas (75 metų gimimo proga) / / Lietuvos aidas, 1939, liepos 1, Nr. 337, p. 4.

»

A lgis. Kaip gimė Didysis Vilniaus seimas H Diena, 1935, gruodžio 15, Nr. so, p. 3.

78

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR OARBAI

Svaresnė proga buvo Aušros minėjimas. Lietuvos žinios įdėjo publikaciją ironišku pavadinimu /. Basanavičiaus ir M. Jankaus ginčas dėl „Aušros" įsteigimo ir 70-ies pfenigių, nors paantraštė skamba visai nekaltai: „Aušros sukaktuves minint labai pravartu kai kas prisiminti iš anų laikų kaip tiktai dabar, kol patys svarbesnieji steigėjai daug ką gali paaiškinti ir nušviesti“. Daktaro laiškų citatos M. Jankų pristato kaip smulkmenišką garbės trokštantį savanaudį žmogelį, siekiantį išlaikyti savo rankose aušrininkų laiškus ateičiai, nors tekste lyg ir suabejota J. Basanavičiaus kaip pirmojo aušrininko vaidmeniu56. Oficiozas Lietuvos aidas 1933 m. kovo 18 d. jubiliejui paskyrė net penkis straipsnius. Juose daktaras vienas iš „drąsių svajotojų“ būrio. Kriptonimu „A . N.“ pasira­ šytas straipsnis Gyvieji „Aušros" idealai priminė, jog maldingas savo praeities ir kalbos garbinimas ir po pusšimčio metų lieka aktualus: dera sulietuvinti visą visuomenę, ji turi pažinti savo praeitį, pamėgti ir tirti kalbą. Paskelbta platoka laikraščio genezės istorijos šaltinių apžvalga, kur nurodytos aušri­ ninkų atsiminimų publikacijos, teigiant, kad jie nėra patikimi, nes rašyti po kelių dešimtmečių, subjektyvūs ir prieštaringi (Kas apie „Aušrą"parašyta per 50 metų). Pagrindinis rašinys - J. Šliūpo Kam džiaugsmas, o kam vargai, kur laikraščio leidėjais laikomas J. Basanavičius, įtikėjęs savuoju steigėjo vaidme­ niu, nes pavardė įrašyta pirmajame numeryje, susirašinėjęs su pažįstamais inteligentais ir raginęs leisti savą laikraštį, M. Šernius, Lietuviškos ceitungos leidėjas, turėjęs įtakos J. Mikšui ir M. Jankui, ir pats autorius su Maskvoje buvusiu lietuvių studentų būreliu, leidusiu hektografuotą Aušrą. Iš aušrininkų mažiausiai kentėję daktaras ir M. Šernius, likusieji patyrę daug persekiojimų ir likimo smūgių5758 . Lietuvos šaulių sąjungos leidžiamas Trimitas jubiliejui pa­ skyrė du straipsnius. Juose daktaras apibūdintas kaip vienas iš Lietuvos mylė­ tojų, parašęs programinę Priekalbą. Pirmasis laikraštis atsirado po baudžiavos panaikinimo ir carinės valdžios išgąsčio dėl lenkų užmojų plėstis prisijungus lietuvius. „Aušros“ reikšmės atgimimui apibendrinimų kontekste asmenybė pranyksta, svarbiau laikraščio skelbti idealai kaip priesakai tęsti jų įkūnijimą nūdienos tikrovėje5®. Tokią nuostatą Vytautas Bičiūnas pagrindė straipsnyje Nepriklausomybė ir kultūra, skirtame 15-osioms Vasario 16-osios metinėms. 56 Žr.: L ie t u v o s ž in io s, 1933, balandžio 14, Nr. 86, p. 3. 57 J. Šliūpas. K a m d ž ia u g s m a s , o k a m v a rg a i / / L ie t u v o s a id a s , 1933, kovo 18, Nr. 63, p. 3. 58 V. Bičiūnas. „ A u š r o s “ su k a k tu v e s b e m in in t

// T rim ita s , 1933, kovo 30, Nr. 13, p. 2 4 1 - 2 4 2 ;

Z . Kuzmickis. A u š r a ( 18 8 3 - 1 8 8 6 ) //T e n pat, p. 2 4 5 -2 4 7 .

[VAIZDŽ10 METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

79

Jis rašė, kad pirmasis penkmetis buvo skirtas kovai dėl Lietuvos laisvės ir vieningumo, antrasis - sukurti valstybei teisinius pamatus, trečiasis - ugdyti valstybingumo dvasiai ir kelti piliečių gerovei. Ketvirtuoju uždaviniu įvardijo tautos jėgų konsolidaciją ir stiprinimą bei tautinės kultūros ugdymą. Jam at­ rodė svarbu atlietuvinti šviesuomenę, pradedant nuo pavardžių ir vyraujančių jos šeimose nuotaikų. Visiems turėtų rūpėti Aušros skelbtosios vertybės: lietu­ vių kalba, tautinė mokykla ir savita tautinė kultūra59. LMD ketvirčio amžiaus sukakčiai skirtuose tekstuose daktaro asmeninis vaidmuo - kaip jos steigėjo ir veikloje - neginčijamas60. Ir vėliau J. Basanavičius išlieka pagrindiniu jos veikėju ir vadovu61. Draugijos zo-mečio proga vilniečių spaudoje pasirodžiusiame straipsnyje pateiktas paprastas klausimas ir atsakymas: kas norės nors ir trumpiausiai, bet konkrečiai atsakyti, ką LMD per tuos metus padarė, norom nenorom kartu atsakys į klausimą, ką per tą laiką nuveikė J. Basanavičius62. Simboliška, kad paskutinis prieš mirtį skelbtas spaudoje daktaro tekstas susijęs su draugija: „Prisiartinant laikui - Velykų šventėms, kada bus sukviestas XX-sis 1927 metų visuotinas susirinkimas, priderėtų visus Lietuvos inteligentus kviesti jame da­ lyvauti. Visus tuos gerbiamuosius Mokslo Draugijos narius, kurie užsiiminėja folkloru, etnografija, Lietuvos istorija, prašau prirengti paskaitas iš savo spe­ cialybių ir draugijai pranešti paskaitų temas, kad galima būtų dienotvarkėn įtraukti. Visuotino susirinkimo diena bus kiek vėliau paskelbta."63 Lietuvos ūkininkas skelbė straipsnį apie epochą prieš pirmojo laikraščio pasirodymą, ją aiškindamas naujos lietuvių inteligentijos, kilusios iš ūkinin­ kų, susidomėjimu pozityvizmu ir Europos „Tautų pavasario" įtaka. Minėjo vyskupą M. Valančių, mokyklas ir rusinimą. Aušra tautinę idėją sujungusi su pažangos idėja ir laisvės siekiais64. Katalikų veikimo centro Mūsų laikraštis mi­ nėjo x863 m. sukilimo pralaimėjimą ir spaudos draudimą, neužgesusią lietu­ 59 V. Bičiūnas. Nepriklausomybė ir kultūra //Trim itas, 1932, vasario 16, Nr. 7, p. 127. 60 Žr., pavyzdžiui:

J.

Senkus. Lietuvių mokslo draugijai 25 metai //T e n pat, 1932, gegužės 5,

N r. 9, p. 3 70 -37161 Z . Kuzmickis.

Kas yra mums Lietuvių mokslo draugija? //T e n pat, 1938, liepos 1, Nr. 26,

p. 6 2 0 -6 2 2 . 62 K . C. 20 metų sukakus //Vilniaus aidas, 1927, balandžio 21, Nr. 45, p. 1. 63 Iš Lietuvių Mokslo Draugijos / / Vilniaus varpas, 1927, Nr. 2, p. 15. 64 Jn. Norkus. Prieš „Aušrą". Kelias į laisvę ir naują kultūrą / / Lietuvos ūkininkas, džio 6, N r. 19, p. 5.

80

ATSISKYRĖLIS Iš SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

1933, balan­

viŠką dvasią šiaudinėje pastogėje, J. Basanavičiaus Priekalbą ir laikraščio atliktą didelį pradinį darbą lietuviškam žodžiui paskleisti ir gaivinti tautos dvasiai. Svarbesnis akcentas - redaktorius J. Šliūpas, nerimstantis iki šiol, rodydamas neapykantą tikėjimui ir kunigams, nuvedęs Aušrą žlugimo link65. Katalikiška Vienybė kėlė tautos vienybės reikalą, nes mažai tautai priešų apsuptyje būtinas žmonių susiklausymas ir politinių grupių bendradarbiavimas66. Neolituanų Akademikui atsirado proga pabrėžti, kad gaivinti ir gilinti tautinę sąmonę, per didingą tautos praeitį žengiant į ateitį ir kovojant dėl kultūrinio savarankiš­ kumo, gali tik idealistai ir pasišventėliai, kokie buvo aušrininkai. Idealizmas nepaseno. Štai Vytauto Didžiojo universitete lieka aktualus lietuvių kalbos mokėjimo ir vartojimo klausimas, Universitetą baigia didesnis procentas nelie­ tuvių, o lietuviai dėl sunkių materialinių sąlygų priversti užleisti pozicijas savo šalyje, lietuvis gydytojas, provizorius ar advokatas Tėvynėje svetimtaučių yra boikotuojamas. Literatūriniai ir akademiniai sluoksniai į tautiškumą žiūri kaip į formą ar tendenciją, bet nukreipti dėmesį į formą yra per anksti, kai niekina­ ma jo esmė. Negeistina verslumo dvasia apėmė ir rašančiuosius, pasiteiravę, ar Akademikas moka honorarus, ir išgirdę „ne“, sako „gaila“ ir nebendradarbiau­ ja67. Kariškių savaitraštis Karys pasitenkino viršelyje sudėtais aušrininkų port­ retais ir tituliniu pirmojo Aušros numerio puslapiu. J. Basanavičius nurodytas kaip vienas laikraščio steigėjų šalia A . Vištelio, J. Mikšo ir M. Šerniaus68. Be didelio patoso į minėjimą 1933 m. gegužės 8 d. suėjusiems policijos tarnau­ tojams kalbėjo savo paskaitoje busimasis Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Pradėta nuo „rusų administracijos veržimosi prie žemės“, konfiskuojant ir nusavinant dvarus, ir specialios administracijos Lietuvai surusinti sudarymo. Po 1863 m. sukilimo carinė Rusija, pranešėjo nuomone, pasiryžo paversti Lietuvą grynai rusišku kraštu ir šviesuomenėje užgniaužti lietuvišką dvasią, tai rodė nuo 1855 iki 1864 metų išspausdintos 249 lietuviškos knygos. Kalbėdamas apie Prūsijos lietuvių padėtį, pabrėžė vietinių mokslininkų siekį išsaugoti lietuvių kalbą. J. Basanavičių pavadino „dideliu Lietuvos piliečiu“ kuris Priekalboje sudėliojo laikraščio programą: atnešti Lietuvos dvasiai šviesos, visuotinio mokslo žinių, platinti žinias apie se­ 65 J. Gudjurgis. 50 metų nuo „Aušros" išleidimo //Mūsų laikraštis, 1933, kovo 25, N r. 12, p. 2. 66 M . Savasis. „Aušros" vienybės idėja /¡Vienybė, 1933, kovo 10, Nr. 10, p. 7 5 -7 6 . 67 S. Povilavičius. „Aušros“ idėjų tęsinys Į Į Akademikas, 1933, balandžio 1, N r. 6, p. 10 5-10 6 . 68 „Aušra" 1883-1933 mt. //Karys, 1933, kovo 8, N r. 9, p. 173.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

8l

novės dalykus, tuometinės Lietuvos reikalus, saugoti nuo išnykimo savo kalbą, rašyti apie praeities lietuvių veikėjus, aprašinėti senovės lietuvių paminklus, jų liekanas, saugoti lietuvius nuo nutautėjimo. Kiek subjektyviai suprasti ir įtraukti patys svarbieji bundančiai tautai dalykai. Laikraščio iniciatoriai paga­ vo lietuvių dvasios pulsą ir suintrigavo senovės garbinimu tiek, kad netrukus turėjo 74 autorius. Jų būta gerų psichologų, vykusiai pasirinkusių išleidimo laiką ir laikraščio pavadinimą, kuris ateinančioms kartoms virto simboliu69. Rimtieji inteligentų skaitomi leidiniai pateikė analitiškesnių tekstų, nors srovių nuostatos iš jų nedingsta. Z. Kuzmickiui lietuvių tauta - „kalinys, veltui kankinamas už kitų nuodėmes" kurią spaudė kaimynai. Iki pasirodant Aušrai, jos pirmtakais buvo žemaičių bajorai, S. Daukantas, M. Valančius, Laurynas Ivinskis. Jo nuomone, negalima nutylėti veikėjų, kuriuos humanizmas ir dvasi­ nė kultūra palenkė į lietuvių pusę, I. Kraševskio ir J. Zauerveino. Remdamasis daktaro straipsniu Lietuvoje, paskelbtu 1 923 m. kovą, pastarasis sumanė leisti laikraštį. Aušra subūrė naująją lietuvių inteligentiją, įkvėpusi jai solidarumo dvasią, ir nušvietė kelius į ateitį. Pirmiausia kėlė tautinę savigarbą. Z. Kuzmickis pabrėžė dvilypę leidinio prigimtį: šalia praeities idealizavimo, „sakramentaliai“ vaizduojant šventą Lietuvos žemelę, yra straipsnių apie cholerą, bites, medžiagą troboms statyti. Vienur lietuviai apibūdinami kaip ištikimi carui, kitur rusai kalčiausi dėl spaudos draudimo70. Panašios struktūros, tačiau, kaip skirtą mokytojų auditorijai, semantiškai paprastesnį ir nuoseklesnį, straipsnį Z. Kuzmickis pateikė Tautos mokyklai. Tiesiogine laikraščio steigimo priežas­ timi nurodė Martyno Šerniaus atsisakymą spausdinti Lietuviškoje ceitungoje daktaro straipsnius. Pridursime, jog J. Basanavičiaus viltys, kad ji bus plati­ nama ir Didžiojoje Lietuvoje, neišsipildė, nors leidėjas su rusų valdžia dėl to derėjosi. Pagrindiniu Aušros nuopelnu ir siekiniu laikė „savarankiškos lietuvių tautinės veiklos krypties, išsivadavusios iš svetimųjų globos“ gimimą. Kaip ir dera mokytojų skaitomame žurnale, pabrėžė lietuviškos mokyklos reika­ lavimą71. Jubiliejui skirtas redakcinis straipsnis supintas iš kitokių metaforų. X IX a. Lietuvai buvo liepta mirti, bet simboliškai Aušra atėjo ne iš rytų, o vakarų, ir bendra idėja kilniam darbui sujungė Mažosios ir Didžiosios Lie­

69 Aušrininkų siekiai ir idėjos / / Policija, 1933, gegužės 15, Nr. io, p. 165-167. 70 Z. Kuzmickis.„A ušra' (1883-1933) ĮĮVairas, 1933, Nr. 3, p. 388-392. 71 Z. Kuzmickis. Auszra (1883-1933) //Tautos mokykla, 1933, balandžio 1, Nr. 7, p. 122-123.

82

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tuvos žmones. Aušrininkai nepasuko bajorijos šunkeliais, o baigę mokslus ir išsižadėję asmeninių reikalų, sugrįžo po šiaudine pastoge. Kelių vyrų būrelis pradėjo darbą, juos parėmė kaimo žmonės, tapę knygnešiais. Aušros idealams virtus tikrove, mūsų dvasia tebelieka apsnūdusi, laukianti, trūksta iniciatyvos, kūrybos, dvasinės laisvės. Dažnas mokytojas nusiskundžia sunkiomis sąly­ gomis, ryškėja nuovargis ir apatija. Galima įžvelgti aušrininkų ir šių dienų mokytojų panašumą: „Lietuvos dvasia prašvito, o kad taip jau prašvistų ir mūsų dvasia!“72Židinys paskelbė visą pirmąjį Aušros numerį su trumpa įžanga. Tautinės sąmonės lietuviai nebuvo praradę ir prieš Aušrą, tačiau S. Daukanto ir M. Valančiaus veiklai trūko periodinio leidinio „ekspansijos, dinamizmo ir kontinualumo“, kuris neplyksteli vienkartiniu entuziazmu, bet nuolatos jį gaivina. Nėra tikrai žinoma, kam pirmajam kilo mintis ją steigti, bet J. Basa­ navičiui ėmusis iniciatyvos visuotinės viltys ir neaiškūs siekimai įgavo kon­ krečią išraišką. Laikraštis sulaukė pritarimo, nes prabilo apie tai, ką kiekvienas inteligentas jauste nujautė, pataikė į jo lietuvišką sentimentalų momento en­ tuziazmą, savotišką iracionalumą. Panašus iracionalus entuziazmas buvo už­ valdęs lietuvius pasirodžius Vilniaus žinioms, atgavus nepriklausomybę ir 1.1. Skaitytojų palankumas, entuziazmas, aktyvumas ir neatsargios diktatoriškos redaktorių mintys, grybštelėjusios tikėjimą ir kunigus, vedė laikraštį prie žlu­ gimo ir sukėlė pasaulėžiūrinę diferenciaciją. Analogišką likimą patyrė Vilniaus žinios. Aušra pradėjo maldauti minimalių lietuvių kalbos teisių mokyklose ir viešajame gyvenime, o įpėdinių jos buvo pamažu konkretizuotos, išplėtotos ligi valstybinės nepriklausomybės. Iš jos pasėto gūdo augo vis nauji stiebai, po to atsiradusios visuomeninės grupės paliko savo tradicijas ir šiandien vei­ kiančioms. Su Aušros ideologija ir tragedija dabartis sutapusi glaudžiau, nei manome, esame jos „moderuotas“ tęsinys73. Drąsiai elgėsi Naujoji Romuva, įdėjusi būsimo mokytojo Broniaus Paleko diplominio darbo santrauką. Jam besąlygiškai aišku: Aušrą sumanė J. Basanavičius. Nors Priekalboje ir teigta, kad pradžioje užsienio politikos nelies, bet laikraštis įsitraukė į polemiką su Poznanės lenkų leidiniu. Visa kita tekste perdėm tradiciška ir žinoma, tačiau pabaigoje įspėjimas nemoderninti iš dabarties aukštumų laikraščio sampratos:

72 A . T. Aušros takais //T e n pat, p. 113 -114 . 73 „Aušros" 50 metų jubiliejui ¡¡Židinys, 1933, Nr. 3, p. 2 2 0 -2 11.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

83

„Aušrininkai sekė gyvenimą ir stengės žvelgti į jį to laiko akimis.“74 Įdomes­ nių teiginių yra daktaro Vlado Kaupo straipsnyje. Pradėta teiginiu, jog mūsų spaudos istorijos tyrinėjimai remiasi per plačiais požiūriais: vieni Aušroje ieško tautinio gyvenimo pradžios, kiti mano, kad ji pradėjo nacionalinę literatūrą, tretiems tai epocha, kurioje išryškėjo socialinių ir politinių nuomonių skir­ tumai, ji vienintelis šiandieninių srovių šaltinis. Aušrą bandoma aiškinti per šimtametę Lietuvos periodikos tradiciją, nurodant įtakas J. Basanavičiui, kuris buvo persiėmęs Vilniaus romantinės X IX a. periodikos dvasia, išugdytas se­ nosios „tautinės publicistikos“ (autoriui tai - Lietuvos metraščiai, kronikos, I. Kraševskio raštai ir pan.), ji parodanti gyviausią tautinio atgimimo ryšį su praeitimi. Aušra gimė iš spontaniškos kūrybos ir valios, dėl savo mažos kai­ nos turėjo tendenciją virsti masiniu žurnalu. Žurnalistikos ir spausdinimo aspektais tradicijų nepaliko: žmonės ir toliau žinių sėmėsi iš lenkų ir rusų periodikos. Publicistikoje aiškiai nujautė kolektyvinę liaudies dvasią. Gyva, vaizdinga kalba, sąvokų lakumas, mokėjimas kovų sūkuryje laviruoti tarp įvai­ rių nuomonių yra ryškūs jos publicistikos panašumai. Laikraštis atsirado iš jausmo ir valios, o ne iš racionalaus mąstymo ir komercinio išskaičiavimo, todėl genezės logiškai ir racionaliai nepaaiškintų ir patys steigėjai. Žmonės, kūrę Aušrą, buvo lyg medžiaga, per kurią lemta įsikūnyti atgimstančios tautos idėjoms, bet jos priešakyje stovėjo J. Basanavičius, herojiškai pradėjęs kovą dėl lietuviams palankios viešosios nuomonės namie ir svetur. Laikraščio užduotis buvo didelė ir kilni, bet jis gyvavo trumpai: kaip bitė, įgėlusi atgimimo idėjos priešams, turėjo mirti. Pagrindinius nuopelnus autorius įžiūrėjo atsiribojime nuo unijinės dvasios, kovoje su rusinimu, ir sugrąžinant naujų idėjų paveiktus tautos paklydėlius75. Tad iš rimtųjų periodinių leidinių, skirtų inteligentams, pirmuoju ir svarbiausiu aušrininku daktarą laikė tik Naujoji Romuva. Minint Aušros 40-metį, Lietuvos žinių 1923 m. rugpjūčio 8 d. vedamasis konstatavo, kad didžioji jaunuomenės dalis laikraščio niekada nėra mačiusi, žinanti tik tiek, kad daktaras buvo jos steigėjas. Švietimo ministras P. Juodakis buvo pritaręs faksimiliniam Aušros komplekto spausdinimui, bet, jam pasi­ traukus iš vyriausybės, nežinia, ar tai įvyks ir kada. Daktaras ir vėliau žmonių sąmonėje liko ūkanotų atgimimo laikų pirmojo laikraščio steigėju, neįgijusiu 74 B. Palekas. „Auszros"programa //Naujoji Romuva, 1933, kovo 12, N r. 115, p. 2 4 1 ,2 4 4 . 75 V. Kaupas. 50 metų nuo „Auszros" užtekėjimo //T e n pat, 1933, kovo 19, Nr. 116, p. 2 7 4 -2 7 5 .

84

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tvirto pradininko statuso. 1930 m. žurnalas Jaunoji Lietuva platino anketą, kurioje vienas klausimas skirtas sektinoms asmenybėms: „Į kokį mirusį ar dar gyvenantį asmenį norėtum būti panašus; kodėl?" Daugiausia atsakymų sulaukta iš vyresniųjų klasių gimnazistų, ypač septintokų. Redakcija sudarė populiariausių asmenybių sąrašą: 1. Vytautas Didysis, 2. A . Voldemaras ir Napoleonas, 3. J. Basanavičius, 4. V. Kudirka, 5. J. Tumas ir K. Petrauskas, 6. B. Mussolini ir A. Edisonas, 7. A. Smetona, Maironis ir J. Jablonskis, 8. Kęs­ tutis ir Sv. Kazimieras, 9. Vydūnas ir V. Krėvė, 1 o. A . Mickevičius76. Aišku, kad 1930 metais pirmas yra didysis kunigaikštis, daktaras seka po A . Voldemaro, tačiau aplenkia prezidentą ir literatus. Lietuvos Atgimimo draugijos leistoje Tėvų žemėje 1934 m. vasario 15 d. pirmame puslapyje įdėtas J. Šileikos tapytas daktaro portretas, po juo sakinys: „Jis parodė Lietuvai Aušrą..." Salia Jonas Vileišis straipsnyje apgailestavo, kad vargu ar sulauksime tokios vienybės išraiškos, kokia buvo pasirašant Vasario 16-osios aktą. Lietuvos Tarybos nariai spaudė vienas kitam rankas, visi džiau­ gėsi paskelbus aktą be jokių konvencijų su Vokietija, aiškiai atsiribojus nuo Rusijos ir pasiryžus kurti valstybę savomis jėgomis77.

76 Mūsų jaunuomenės idealitigumas. Jaunosios Lietuvos Red. ankietos rezultatai //Jaunoji Lietu­

va, 1930, Nr. 4, p. 235. 77 J. Vileišis. Nepriklausomybės šventė // Tėvų žemė, 1934, vasario 15, Nr. 3, p. 1.

ĮVAIZDŽIO METAMORFOZĖS 1928-1936 METAIS

85

4. Dešimtųjų mirties metinių minėjimas

1937 m. rašantiems buvo daug lengviau, nes išėjo V. Biržiškos parengta dak­ taro biografija Lietuviškoje enciklopedijoje, o Vilniuje LM D išleido jo autobio­ grafiją, todėl tekstai tapo įvairesni. J. Šliūpui, gavusiam pamatyti daugiau nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metų, kliuvo sakantys, kad carui viešpataujant ar vokiečiams įsibrovus „kaip kam geriau buvę) nors ir pylos gaudavę. Tokiems, pasinėrusiems į egoizmą, tautiniai dalykai atrodo menkniekis ir jie toliau sau grabalioja rusiškus, vokiš­ kus ar lenkiškus žodžius. Perbėgęs per epochas, aušrininkas tautiškumo reiški­ nį priskyrė naujiesiems amžiams ir po 19 metų nepriklausomybės tvirtino, kad tikrai yra kuo džiaugtis, ypač švietimo srityje1. O ką sakytų J. Basanavičius, jei dar dešimtmetį būtų pagyvenęs Vilniuje? Įspūdingo 10-ųjų mirties metinių minėjimo ar valstybinių renginių nebu­ vo. Vasario 15 d. Karo muziejaus salėje jį inicijavo Karininkų ramovė, korpora­ cijos Neo-Lithuania ir Fraternitas Lituanica. Dalyvavo premjerą pavaduojantis susisiekimo ministras S. Stanišauskas, krašto apsaugos ministras S. Dirmantas, Universiteto rektorius M. Romeris, muziejaus viršininkas generolas S. Nage­ vičius. Vakaro iškilmės prasidėjo prie iliuminuoto daktaro biusto muziejaus sodelyje, apstatyto korporacijų vėliavomis. Muziejaus karo invalidų orkestrui grojant gedulingą maršą, skambėjo Laisvės varpas, buvo padėti Karininkų ramovės ir trijų tautinių korporacijų vainikai. Po ceremonijos minėjimas buvo tęsiamas muziejaus salėje. Pirmasis kalbėjo muziejaus viršininkas, priminda­ mas simbolines J. Basanavičiaus gimimo ir mirties datų sąsajas su Lietuvos ka-1 1

86

J . Šliūpas. K ą mums reiškia nepriklausomybė // Trimitas, 1937, vasario 11, Nr. 6, p. 12 6 -12 7 .

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

riuomene ir Vasario 16-osios aktu. Tvirtino, kad kaizerinės okupacijos metais mūsų atgimimo pranašai patys giliai suprato ir įtikino žmones, jog vienintelė išlikimo sąlyga - nepriklausomos Lietuvos sukūrimas. Jie skelbė, kad be aukų nepriklausomybės neatgausime. Vasario 16-ąją buvo pasirašytas „teoretinis aktas“, senosios kartos testamentas jaunajai. Iš lūšnų kilęs jaunimas savo krauju parėmė nepriklausomybės reikalavimus ir mūšių laukuose surito kertinius jos akmenis. Todėl Vasario 16-oji simboliškai sieja testamento autorius irjo vyk­ dytojus. M. Romeris pareiškė, kad į didžiojo lietuvio minėjimą savo jausmus įterpia ir Universitetas. Daktaras įžiebė mintį ir davė energijos, kuri sukūrė nepriklausomą Lietuvą, jo darbai - šiandienos dabartis2. Pulkininkas J. Šarauskas perskaitė iškilmingą aktą, kuriuo parvežtieji iš Belgijos 35 bokšto varpai pavadinti Kovų varpais. M. Biržiška šnekėjo apie daktaro vaidmenį Aušros laikais, veiklą Didžiajame Vilniaus seime ir gyvenimą Bulgarijoje. Jo darbai bus pabaigti atgavus istorinę sostinę. Pabaigoje pageidavo, kad būtinai reiktų paskelbti velionio raštų rinkinį ir taip didžiajam lietuviui pastatyti dar vieną paminklą3. Pagrindiniai Vasario 1 6-osios iškilmių organizatoriai provincijoje būdavo šauliai, o Laikinojoje sostinėje jie ir tautinės linkmės studentų korpo­ racijos, Vilniaus vadavimo sąjunga ir kitos tautinės organizacijos. Prieš 1937 m. Vasario 16-osios minėjimą Lietuvos aide publikuotas straips­ nis Basanavičius - mūsų tautos siekimų simbolis. Daktaras su lietuviais atsiskyrė simbolinę dieną ir simbolinėje vietoje kaip tėvas, sutvarkęs šeimos reikalus: Nepriklausomybė atgauta - didelis džiaugsmas, Vilnius prarastas - didis skausmas. Jis visiems amžiams kūnu ir dvasia liko istorinėje sostinėje, pali­ kęs testamentą, kurio tikslai pasiekti ne visi. Puslapio apačioje Aleksandro Merkelio tekstas Basanavičius - Lietuvos mokslo organizatorius} kuriame LMD istorija susiejama su anuometine dabartimi. Bejos veiklos lietuviai būtų nepa­ jėgę kurti universiteto Kaune, nes dauguma profesorių buvo draugijos nariai ir galėjo plačiau susipažinti su tautine kultūra bei įgyti moksliniam darbui reikalingos patirties4. Įdomi Lietuvos atgimimo draugijos, įkurtos 19 2 1 m. 3 Dis. Iškilmingas dr. J. Basanavičiaus minėjimas //Akademikas, 1937, kovo i, Nr. 4, p. 97 . 3 Iškilmingai paminėta Dr. J. Basanavičiaus mirties sukaktis //Lietuvos aidas, 1937, vasario 17» Nr. 74, p. 1; Iškilmingai pagerbtas Tautos Atgimimo Patriarchas ). Basanavičius // Lietuvos žinios, 1937, vasario 18, Nr. 39, p. 2. 4 Stp. Vykintas. Basanavičius - mūsų tautos siekimų simbolis //Lietuvos aidas, 1937, vasario 13, Nr. 70, p. 7 ; A . Merkelis. Basanavičius - Lietuvos mokslo organizatorius //T e n pat.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

87

tautinio judėjimo veteranų, istorija. Ji pirmoji iškėlė mintį vienytis tautinės krypties organizacijoms 1924 m. pavasarį, o kitų metų vasario 8 d. buvo priim­ ta kaip kolektyvinis narys į Lietuvių tautininkų sąjungą ir jos vadovybėje gavo teisę turėti du atstovus. Savo veikloje akcentavo moralės ir tautinės sąmonės sąryšį, todėl 1931 m. balandžio 10 d. iš LTS pasitraukė ir po kelerių metų pradėjo leisti savo periodinį leidinį Tėvų žemė. Čia paskelbtame straipsnyje pabrėžta, kad pasirodžius Aušrai gimė nauja lietuvių dvasia ir naujos idėjos, kurioms nebuvo lemta pražūti. Daktaras sekė kiekvieną lietuvių gyvenimo reiškinį, pats džiaugdamasis bet kokiu, nors ir visai mažu, laimėjimu. Taip išaugo stiprus, tiesus, savo tautai kultūros aukštumų ir laisvės siekiąs lietuvis. Nuveikė didelius darbus, nes visą gyvenimą kūnu ir siela buvo atsidavęs tautai ir laimingai jos ateičiai. Grįžęs į Vilnių, aktyviai dalyvavo „visame lietuvių po­ litiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime“, pirmininkavo Didžia­ jame Vilniaus seime, pradėjusiame naują laikotarpį, turintį daugiau viešumo ir drąsos5. Tautinės minties savaitraštis Mūsų kraštas paskelbė proginį tekstą Jonas Basanavičius - didysis nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, primindamas Aušros įtaką atsiversti į lietuvybę J. Jablonskiui ir V. Kudirkai. Salia - Karolio Vairo atsiminimai Dr. Basanavičius Amerikoje apie daktaro kelionę 1 9 13 m. į Ameriką, kai rinko aukas Tautos namams. Jo apsilankymas pasėjo vienybės grūdą tarp lietuvių išeivių ir sustiprino tautinę sąmonę. Gilios ir liūdnos akys, didingas, patriarchiškai rimtas veidas traukte traukė amerikiečius ir rodės, kad tos idėjos, kuriomis jis gyveno, buvo ir jų idėjos6. Švenčiant nepriklausomybės 20-metį, savaitraštyje per visą puslapį ėjo tekstas apie jos didžiuosius pio­ nierius J. Basanavičių, A. Smetoną ir arkivyskupą Pranciškų Skvirecką7. Toks gretinimas daugiau neaptiktas, straipsnį perspausdino Klaipėdoje ėjęs Lietuvos keleivis, tačiau be arkivyskupo biografijos8. Žemės ūkio rūmų savaitraštyje Ūkininko patarėjas kondensuotas rašinys daktarą pristatė kaip dar gimnazijoje pasirodžiusį susipratusį lietuvį, o Maskvos universitete jau visiškai subrendusį

s

Dr. jonas Basanavičius. Jo mirties 10 metų sukaktuvėms // Tėvų žemė, 1937, vasario 22, Nr. 3,

p. 2. 6 A. Daugėliškis, jonas Basanavičius - didysis nepriklausomos Lietuvos kūrėjas Į fM ūsų kraštas, 1937, vasario 12, Nr. 7, p. 10. 7 Didieji Lietuvos nepriklausomybės pionieriai /¡Mūsų kraštas, 1938, vasario 11, Nr. 6, p. 6. 8 Vyrai, kurie už Lietuvos Nepriklausomybę dirbo //Lietuvos keleivis, 1937, vasario 1 6, Nr. 38,

p. 2.

88

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

ir išaugusį dideliu lietuvių patriotu ir tokiu išlikusį per visą gyvenimą. Ūkinin­ kams artima kalba priminta, jog per bažnyčias buvo varoma lenkiška propa­ ganda, o J. Basanavičius gerai suprato, kad lietuvių kalbai čia turi būti suteikta derama vieta, daktaro asmenyje šiuo atžvilgiu prabilo atbundančios Lietuvos protesto balsas prieš dvasinę vergiją. Kad ir gyvendamas toli nuo gimtinės, su tautiniu judėjimu ryšių nenutraukė ir visą laiką buvo jo žymiausiu vadu. Prasi­ dėjus Rusijos-Japonijos karui, nudžiugo ir nekantriai sekė jo eigą, nes žinojo, jog, rusams pralaimėjus, sunki pavergtų tautų būklė turės švelnėti. Tad skubiai likvidavęs Bulgarijoje savo turtą, 1905 m. pavasarį išvyko į Lietuvą. Toliau, kaip įprasta tarpukariu, vardijami nuopelnai: Didysis Vilniaus seimas, LM D ir Nepriklausomybė. Jis tautos atgimimo žygių didysis organizatorius, žymusis vadas, Aušros steigėjas ir redaktorius, Lietuvos mokslo kūrėjas9. Savaitraštyje prieš pat Naujuosius metus pasirodė ir antra publikacija, kurioje sodiečiams artimais vaizdais ir dialogais aiškintas daktaro tapsmas tvirtu patriotu. Tėvas Juras gyvatės įgeltam Jonukui pasakoja apie nevidonus kryžiuočius ir žiaurų lenkų dvarininkų elgesį su baudžiauninkais lietuviais. Taigi gamta, gražios dainos apie didingą krašto praeitį, piliakalniai vaiko sieloje įžiebė lietuvišku­ mo ugnelę, kuri negeso. Susikirtimas su sulenkėjusiu prancūzu dėl lietuviškai niūniuojamų dainų baigiasi gimnazistui trijų dienų bausme karceryje, nors ji buvo skirta už norą vėlai vakare pasiklausyti atvažiavusio į Marijampolę zoologijos sodo liūto. 1882 m. grįžo į tėviškę ir ant Nemuno kranto pamatė patekant saulę, aušra buvusi tokia graži, kad skruostu nuriedėjusi ašara, o galvoje gimęs planas įsteigti laikraštį, kurį širdyje daktaras pavadino Aušra ir pamanė: „Ach, kad tokia aušra gimtų mano vargšei tėvynei...“10 Juozas Ambrazevičius rašė apie amžininkų vaizduotėje viename asmenyje besikoncentruojančius kartos darbus. J. Basanavičius buvo virtęs herojumi, tapęs viso gerojo lietuviško prado ir visų gerųjų tautinių savybių simboliu, apgaubtas tėvynės meilės, mokslingumo ir autoriteto aureole. Ir ją tauriai ne­ šiojo. Tačiau tokiems žmonėms pavojinga nusileisti iki kasdienybės, ir dak­ taras, vos pradėjęs Vilniuje dalyvauti viešajame gyvenime, sulaukė nesėkmių 9 V. Zm. Lietuvos patriarcho mirties dešimtmetis / / Ūkininko patarėjas, 1937, vasario 11, Nr. 6, p. 12. ,9 Mrc. Lietuvos patriarcho dr. Basanavičiaus gyvenimas. Šiais metais sukako 10 metų nuo jo mirties H Ūkininko patarėjas, 1937, gruodžio 23, Nr. 51, p. 7; Studentas Basanavičius dairosi susipratusių lietuvių //Ten pat, 1937, gruodžio 30, Nr. 52, p. 2.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

89

ir nuoskaudų. Tai buvo ženklas, kad prasideda nauja epocha, kurianti savo legendą ir ieškanti savų herojų. Daktaras buvo atgimstančios Lietuvos he­ rojus, o atgimusi savojo dar neturi. Taip krikščionių demokratų X X amžiuje gelta prezidentui A. Smetonai11. Katalikų veikimo centro savaitraštyje Mūsų laikraštis J. Kašelionis straipsnyje Basanavičius Lietuvos atgimimo Patriarchas be entuziazmo ir primityvokai to meto spaudos kontekste pristatė daktaro nuopelnus - Aušrą, Didįjį Vilniaus seimą ir LMD. Grįžęs į istorinę sostinę, „stovėjo aukščiau už visas partijas ir visur buvo keliamas pirmon eilėn, kur reikėjo atstovauti lietuvių tautą“. Čia ir liko vargti iki mirties1112. Straipsnis iš­ spausdintas ir krikščionių demokratų Darbininke, kurį leido Lietuvos darbo federacija. Šiame leidinyje per 20 metų daktarui skirti du rašiniai, o tekstuose pavardė minima tris kartus. Lietuvos šaulių sąjungos leistame Trimite rašinių keturiolika, o minimas apie 250 kartų. Tad J. Basanavičius ne tautininkų pe­ riodikoje šmėstelėdavo vos kartą kitą. Ypač tai pasakytina apie krikščionių demokratų leidinius, išskyrus Marijampolėje leistą Šaltinį. Tai patvirtintų jaunesniųjų klasių gimnazistams katalikų leisti Ateities spinduliai, redaguoti Naujosios Romuvos sumanytojo Juozo Keliuočio, kuriame tėra vienas straips­ nelis mirties 1 o-mečiui pagerbti Lietuvių Aušros tėvas. Aiškinta, jog be daktaro Lietuva nebūtų turėjusi V. Kudirkos. J. Basanavičius po 1883 m. buvo kaip didelis stulpas, rodęs tautai jos didingą praeitį, mokęs ją mylėti ir nusižiūrėjus kurti naują ateities gyvenimą13. 1930 m. čia pasirodžiusioje korespondencijoje iš Marijampolės buvo klausiama, koks dabartinis miesto moksleivių veidas, ar išsiugdys daug didvyrių, tokių kaip daktaras, J. Jablonskis ir V Kudirka? Ir pasiguosta, kad nežinia, nes į tai atsakyti nelengva14. Minint nepriklausomybės 20-metį, A. Merkelis oficioze per keletą mė­ nesių cikle Lietuvos nepriklausomybės skelbėjai pateikė daugumos signatarų biografijas. Daktarui skirtas tekstas pradėtas titulų išvardijimu: Aušros įkūrėjas, vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorių, to seimo pirmininkas, LM D įsteigėjas ir nuolatinis jos pirmininkas, 19 17 m. rugsėjo lietuvių konferencijos Vilniuje prezidiumo narys (buvo jos garbės pirmininku) ir Lietuvos Tarybos 11 J . Am brazevičius. Lietuvos legenda ir jos herojus / / X X amžius, 1937, vasariois, Nr. 37, p. 3. 1J J. Kašelionis. Basanavičius Lietuvos atgimimo Patriarchas //M ū sų laikraštis, 1937, vasario 20, N r. 7, p. 1 - 2 . 13 V. N . Lietuvių Aušros tėvas / / Ateities spinduliai, 1937, Nr. i, p. 26. 14 Kap. Marijampolės moksleiviai //T e n pat, 1930, Nr. 5, p. 26.

90

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

narys. Jo tautinė veikla suskirstyta į keturis periodus. Pirmasis nuo Aušros iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., antrasis iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, trečiasis tęsiasi iki Vasario 1 6-osios ir ketvirtasis, kai dėl senyvo am­ žiaus 1918 m. pabaigoje pasitraukia iš valstybinės ir politinės veiklos ir tampa „tvirtąja lietuvybės uola Vilniuje“, kurios nedrįso pajudinti miestą okupavę len­ kai. Pirmame periode plačiausiai reiškėsi kaip tautinės sąmonės žadintojas ir gaivintojas, antrame daugiausia nusipelnė kaip lietuvių mokslo organizatorius, trečiame savo dideliu autoritetu ir giliu įsitikinimu geresne Lietuvos ateitimi stiprino jaunosios kartos veikėjų ryžtą darbuose ir kovose dėl krašto nepriklau­ somybės. Baigia apibūdinimu, kad daktaras - viena įdomiausių ir gražiausių atgimstančios Lietuvos asmenybių, kupina tauraus idealizmo ir skaisčių ateities vilčių, tvirtos valios ir neišsenkančios energijos. Žengdamas atgyjančios tautos priešakyje, visą laiką įstengė derintis prie jos „kultūrinio ūgio“ ir sugebėjo pajus­ ti siekius ir troškimus15. Kovo 19 d. Lietuvos aide paskelbė ir dabar nepasenusį tekstą Vydūno santykiai su Basanavičiumi (Nr. 122, p. 3). Lietuvos žiniose sukaktuvių straipsnyje patriarchas minimas tik antraštėje. Tekste išvardinti konkretūs visuotinai pripažįstami daktaro nuopelnai, toliau priekaištaujama, kad neištirtas gyvenimas Bulgarijoje, svarbus mūsų atgimi­ mui pažinti, neišleisti raštai ir platesnė biografija, kas būtų tikslingiausia, pa­ gerbiant jo šviesų atminimą16. Kitame liaudininkų leidinyje ūkininkams be jokių epitetų aprašytas Aušros gimimas ir reikšmė tautinei sąmonei kilti. Į Vilnių grįžo caro valdžiai panaikinus spaudos draudimą ir suteikus žmonėms daugiau laisvių, parvykęs anksčiau būtų nubaustas. Vilnių užėmus lenkams, nepasitraukė iki paskutinės gyvenimo valandos17. Galima sakyti, kad ši kairiųjų srovė stengėsi J. Basanavičių pristatyti objektyvistine maniera, spalvingesnė ir priešinga oficialiajai propagandai yra J. Būtėno nuomonė. Jam daktaras pirmasis Aušros redaktorius, Lietuvos mokslininkas ir visuomenės veikėjas. Jaunajai kartai jo pavardė žinoma iš vadovėlių ir šen ten paviešintų atvaizdų. Jauni žmonės tuoj pamėgs lyginti su Vytautu Didžiuoju ir ieškos legendų, nes neskelbti J. Basanavičiaus raštai. Kaip ir visus atgimimo veikėjus, daugeliui knieti jį „nusavinti“ ne tokį, koks buvo, o „pareformuotą“ Tačiau, esant tokiai 15 A . Merkelis. Dr. Jonas Basanavičius (1S 51-19 2 7) //Lietuvos aidas, 1937, kovo 7, Nr. 102, p. 3. 16 Jau 10 metų, kai Lietuva neteko savo patriarcho. Dr. Jo n o Basanavičiaus 10 metų mirties sukaktuvės //Lietuvos žinios, 1937, vasario 15, Nr. 33, p. 3 - 4 . 17 10 metų nuo Dr. Jono Basanavičiaus mirties //Lietuvos ūkininkas, 1937, vasario 11, Nr. 6, p. 1.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

91

tendencijai, nesigilinama į didžiojo aušrininko gyvenimą ir veiklą. Katalikų neturėtų būti mėgstamas dėl savo studijos apie senovės lietuvių santykius su krikščionybe, kur remdamasis istoriniais šaltiniais pateikė jai nemalonių fak­ tų, kaip kryžiuočiai, prisidengę Kristumi, pjovė ramius Lietuvos gyventojus. Daktaras nebuvo kovotojas, o kabinetinis žmogus. Nors gimnazijoje iškilo kaip aiškus lietuvis, bet išvyko svetur. Jei ne žmonos mirtis ir pasikėsinimas nužudyti, vargiai būtų grįžęs dirbti Lietuvai. Visą laiką stengėsi palaikyti savo autoritetą, pataikyti į toną, bet prie kokių griežtesnių žygių prieš carinę valdžią nelabai dėjosi, teigė J. Būtėnas, remdamasis Didžiojo Vilniaus seimo sušauki­ mo istorija. Šiandien minimas kaip tautinio atgimimo pranašas ir savotiškas Lietuvos simbolis, bet daugiau reikėtų minėti kaip mokslininką ir LM D stei­ gėją18. Daug ramesnis ir artimas oficialiems vaizdiniams to paties autoriaus rašinys apie daktaro vaikystę Lietuvos Raudonojo Kryžiaus leidinyje vaikams Žiburėlis. Užtenka paskutinės pastraipos sakinio: „Tarytum senovės vaidila, jisai budėjo sostinės sargyboje, laukdamas, kada lietuviai ateis jos vaduoti.“ Iš kairiųjų pozicijų teliko gana aptakiai traktuota tėvų pasižadėjimo išleisti į kunigus ir jaunuolio noro tapti mokslo žmogumi kolizija19. Kariams daktaro veikla pateikta sukarintais terminais. Nuo mokyklos suolo iki karsto lentos kilni asmenybė dirbo Lietuvai: „Jis visų mūsų tautos atgijimo žygių organizatorius ir nenuilstantis kovotojas dėl lietuvių kultūros ir laisvės.“20Daug plačiau ir išsamiau per triadą - tautinės sąmonės žadintojas, lietuviško mokslo organizatorius, kovotojas dėl Lietuvos laisvės - daktaro nuopelnus aiškino prezidento A. Smetonos sekretorius A . Merkelis. Didysis Vilniaus seimas esąs antrasis po Aušros didis lietuvio žygis laisvei atgauti, auto­ rius pastebi, kad su lenkais jis kovojo daug griežčiau ir smarkiau negu su rusais. Stačiokiškai teigia, kad, atkūrus nepriklausomybę, iš politikos pasitraukė, visas jėgas atiduodamas mylimai trakologijai. Cituodamas du daktaro laiškus kariš­ kiams, pabrėžia, kad kariuomenė savo žygiuose dėl tautos laisvės daugiausia stiprybės sėmėsi iš praeities didvyrių, todėl akivaizdu, jog tautos atgimimo patriarchas ypač brangus21. Karininkams skirtas Kardas minėjo labai santūriu ,8 J. Būtėnas. Dr. J. Basanavičių beminint //K ultūra, 1937, Nr. 2, p. 138 -139 . 19 J. Būtėnas. )ono Basanavičiaus vaikystė Į/Žiburėlis, 1938, vasario 15, Nr. 2, p. 12 -13 . 20 V. Z m . Dr. Jonas Basanavičius. J o mirties 10 metų sukaktuvėms Į/Karys, 1937, Nr. 7, p. 18 2 -18 4 . 21 A . M erkelis. M ūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius / Karys, 1938, N r. 10, p. 2 9 3 -2 9 5 ;

Nr. n, p. 325-327-

92

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tekstu, tik pirmoje pastraipoje pakiliai pavadinęs „mūsų valstybės didžiuoju kovotoju" Aušros atsiradimą susiejo su apsigyvenimu Prahoje, kur iš arčiau susipažino su tautiniu čekų judėjimu. Paminėta, jog 1 920 m. rugpjūčio 26 d. į Vilnių įžengusius lietuvių karius sutiko su ašaromis akyse ir kupinu džiaugsmo veidu, nes pildėsi jo svajonės: amžius merdėjęs miestas vėl tapo laisvas. Jis mirė, bet gyvi darbai, įrašyti į atgimimo istorijos puslapius. Paskelbta ir dak­ taro 1924 m. rugpjūčio 24 d. padėkos laiško karininkams už suteiktą galimybę pasigydyti ir pailsėti Palangoje faksimilė22. Minėjo ir kiti profesiniai leidiniai. Policijos vedamajame Vasario 1 6-ta ir dr.}. Basanavičius daktaras nenuilstamas darbininkas, vedęs Vasario 1 6-osios link. Šiais neramiais laikais policininkams reikia ginkluotis moraliniu ginklu kaip J. Basanavičius - tvirtu pasiryžimu, drąsa, atkaklumu ir tikėjimu. Toliau po nuotrauka iš Bulgarijos laikotarpio trumpoje biogramoje pabrėžta, jog pirmas pasirašė Vasario 16-osios aktą23. Socialinio draudimo žurnale Sveikata ir darbas A . Jasiūnas jį aukštino kaip nepriklausomybę numačiusį patriarchą, kvietusį vienytis, savo asmenybe būrusį bendram darbui visų pažiūrų veikėjus, nes tasai darbas buvo tikrai didis. Savo straipsniais ir studijomis žadino tėvynės meilę ir tautinę savigarbą, kad galėtume didžiuotis esą lietuviai. Valstybės kasų tarnautojai turi suprasti, jog paminklu J. Basanavičiui tapo svajotoji laisva Lietuva, todėl reikia rūpintis, kad jos neardytų negeistini reiškiniai, tvirtybę dera išlaikyti gražiu vieningumu, sąžiningumu ir atsidavimu kasdieniniam darbui, nors menka dalele prilygstant didžiajam lietuviui24. Paštininkų leidinyje jo gyvenimas apibendrintas žodžiu „KOVA“ su viskuo, kas trukdė lietuvystei plisti. Didieji laimėjimai, LM D ir Aušra, įamžinantys daktarą istorijoje25. Krikščionių demokratų leidžiamame Darbe daktaras vadinamas didžiu tau­ tos vyru, paminimi ir keturi nuopelnai: Aušra, Didysis Vilniaus seimas, LMD ir pasiryžimas likti Vilniuje saugoti jos sukauptų turtų. Jo moksliniai darbai paviršutiniški, vertesni paskelbti tautosakos rinkiniai. Aušra parodė praeities 22 Kpt. Leknickas. Dr. Jono Basanavičiaus mirties dešimtmetis / f Kardas, 1937; vasario 16, N r. 4, p. 8 2 -8 3. 23 Žr.: Policija, 1937, vasario 15, Nr. 4, p. 65, 67. 24 A . Jasiūnas. Dr. Jonas Basanavičius ir nepriklausomybė // Sveikata ir darbas, 1937, N r. 2, p- 74- 75. 25 Ž r.: Em . Z-lė. Dr. J. Basanavičiaus mirties dešimtmečio sukakčiai Į ĮPašto pasaulis, 1937, Nr. 2, p. 2 5 -2 6 .

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

93

didybę, subūrė „vienon jėgon“ šviesuomenę, gynė Lietuvą nuo lenkinimo ir rusinimo, suvalkiečių tarmę iškėlė iki literatūrinės kalbos lygio, pramynė taką į nepriklausomybę, dėl kurios daktaras nenuilstamai kovojo26. Po dvejų metų pasirodė spalvingesnis ir mitologizuotas gimtojo Ožkabalių kaimo paveikslas, kai žmonės dar tikėję laumėmis ir dvasiomis, kai kiekviename žingsnyje velniai ir vaiduokliai jiems krėtę įvairiausias išdaigas, todėl ilgais rudens ir žiemos vakarais vieni kitiems porindavę visokias istorijas ir atsitikimus. Siame grynai lietuviškame kampe klestėjo tautosaka. Kiek supainiojus biografijos faktus, paaiškinta, kad į Bulgariją dirbti išvyko, kurį laiką vertęsis gydytojo praktika gimtinėje ir Vilkaviškyje, nenorėdamas būti paskirtas carinės valdžios tar­ nauti kokiame nors užkampyje. Tekste remtasi Vydūno ir Vaclovo Biržiškos pateiktais daktaro veiklos ir asmenybės apibūdinimais. Akcentuojama Aušra ir išleisti tautosakos rinkiniai. Nors kildindamas lietuvius iš trakų, daktaras bus suklydęs, tačiau mūsų senovei tirti paskelbė ir dabarčiai vertingos me­ džiagos. Pabaigoje išvada, kad, švęsdami laisvės ir nepriklausomybės šventę, J. Basanavičių prisimename ir pagerbiame kaip tautos atgimimo tėvą, tikrą ir karštą tėvynės mylėtoją ir „didelį jos laisvės kovotoją“27. Kiek kitokie akcentai sudėlioti Klaipėdos krašte. Nepriklausomos minties vietos darbininkų savaitraštis Darbininkų balsas aiškino, kad daktaro mirties dešimtmetį mini viso pasaulio lietuviai ir tai yra reikšminga proga plačiau pažvelgti į patriarcho gyvenimą ir didelius jo darbus nepriklausomybei iško­ voti. Aušra Lietuvoje sukėlė dvasinę revoliuciją, gimė nauja dvasia ir idėjos, daktaro asmenyje prabilo atbundančios tautos protesto balsas prieš dvasinę vergiją. Grįžęs į Vilnių, sušaukė Didįjį Vilniaus seimą ir toliau vadovavo lie­ tuvių žygiams. Tekstas baigiamas teiginiais, jog buvo didysis tautos atgimi­ mo organizatorius ir žymus vadas, Lietuvos mokslo kūrėjas. Susikūrus pirmai nepriklausomos Lietuvos valdžiai, pasitraukė į mokslo darbus. Nėra akcento, susijusio su Vilniaus atgavimu, bet aišku, kad vietą užleido kitiems vadams28. Pedagoginio instituto docentas daktaras Vytautas Soblys per minėjimą savo paskaitoje apie tautinį atgimimą ir J. Basanavičių paskleidė visą paletę argu­ mentų ir metaforų jo asmenybės vaidmeniui pagrįsti. Daktaro gyvenimas

*

K . P. Jonas Basanavičius (1927. II. 13 - 1937. U. 16) H Darbas, 1937, vasario 15, Nr. 18, p. 2.

27 A .

S. A . Dr. J. Basanavičius -

laisvės kovotojas //T e n pat, 1939, vasario 19, N r. 8, p. 5 -6 .

28 Dr. Basanavičius - mūsų tautos patriarchas //Darbininkų bakas, 1937, vasario 11, Nr. 7, p. 4.

94

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

rodo, kokia milžiniška gali būti asmenybės reikšmė „visuomenės-tautos“ ke­ lyje. Istorija nėra akla ir fatališka, bet žmonių, kartais ir vieno, valios ir idėjų rezultatas. Daktaras suteikė tautai minčių ir idėjų, perorientavusių Lietuvą. Veikė kaip mokslininkas ir akcijos žmogus lietuvis su Aušra prikėlė kraštą. Ji buvo nepertraukiamos laikraščių ir knygų leidybos grandinės pradžia, po kurios mūsų raštija per dabartį „prasitęsė ateityje". V. Soblys atgimimą traktavo ne kaip prisikėlimą iš mirusiųjų, o kaip savaimingą grynai tautinio, politinio ir kultūrinio pakilimo reiškimosi sustiprėjimą ir pakilimą. Jis turi pradžią ir šaknis didingoje Lietuvos praeityje. Visų mažųjų Europos tautų atgimimas susijęs su spauda, ypač periodika. Tad pirmasis lietuvių laikraštis - savotiš­ kas kultūrinės politinės reikšmės tiltas, vedęs į politinį Lietuvos valstybės atstatymą - atgimimą. V. Sobliui Aušros steigimas jau yra politinis darbas. Daktaras veikė daugiau kaip mokslininkas, o ne kaip politikas, ypač vertino mokslo galią ir tikėjo, kad tautos galybė kyla iš jo ir kultūros. Todėl nuo­ lat pabrėždavo, kad lietuviams reikia mokslo žinių, skelbiamų pačių lietuvių ne kuria kita, o lietuvių kalba, o mokslinė kūryba turi turėti organizacinius pradus. Prelegentas išskyrė asmeninį daktaro gyvenimo pavyzdį ir konkretų LM D sukeltą domėjimąsi mokslu, jos bibliotekos ir kitų rinkinių vertę, pava­ dino J. Basanavičių „lietuviškumo širdimi"29. Lietuvos keleivio priede tautinei jaunuomenei Santara daktaro mirties metinės po 1937 m. minėtos kasmet. Trumpuose tekstuose jis vadinamas lietuviams ypač brangiu asmeniu, ne­ nuilstančiu Lietuvos statytoju. Turime iš jo pasimokyti, jog tautiniai reikalai aukštesni nei asmeniniai, kad tikrasis lietuvis, kad ir kur gyventų, neužmiršta tėvynės ir dirba jos naudai visą gyvenimą30. Žydų Apžvalga redakciniame straipsnyje Patriarcho testamentas primi­ nė J. Basanavičiaus laišką protestuojant dėl krikščionių demokratų vykdyto Lietuvos žydų autonomijos naikinimo politikos ir paragino budėti Vilniaus sargyboje, tos daugiatautės mūsų sostinės, kur susiduria keturios kultūros, ir nedaryti mažumoms nieko tokio, ko patys lietuviai negeistų, kad jiems būtų daroma ten, kur yra jų mažuma. Daktaras apskritai buvo didis žmonių mylė­ tojas, mirtis iš Lietuvos žydų atėmė vieną draugų. Šio vyro dvasioje tvyrojo 29

M ūsų tautinis atgimimas ir Basanavičius. Dr. Vytauto Soblio paskaitos, skaitytos vasario

30

16 d. minėjime, santrauka //V akarai, 1937, vasario 17, Nr. 39, p. 3 * Dr. Jonas Basanavičius (Jo mirties sukakčiai paminėti) / / Santara, 1938, vasario 18, Nr. 7, p. 1; Patriarchą Dr. Basanavičių prisiminus //T e n pat, 1939, vasario 17, Nr. 7, p. 1 - 2 .

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

95

kažkas antgamtiška, gal lietuvių visumos, lietuvių tautos dvasia, sukoncen­ truota viename žmoguje, todėl jam pavyko tiek daug nuveikti turėjo savyje magnetizmo, kuris traukte traukė prie jo žmones31. Prezidento A . Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis vienintelis tarpukario periodikoje yra paskelbęs daugumos Vasario 16-osios signatarų biografijas. Pirmi J. Basanavičiui skirti rašiniai be platesnių intarpų apie tau­ tiškumą. Jaunimui santūriai aiškina lietuvystės idealų formavimąsi, pabrėžda­ mas kalvotų Ožkabalių apylinkių su piliakalniais ir vietiniais pasakojimais bei legendomis, kurių apsčiai žinojo Jonuko tėvas, įtaką bręstančiai asmenybei. Pamini ir caro valdžios kovą su lenkiškos kultūros vyravimu krašte, ypač įve­ dant dvi savaitines pamokas Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose. Jaunuolio romantika derėjo su nuosaikiu ir ramiu būsimo herojaus būdu ir nulėmė įsi­ tikinimų pastovumą. J. Basanavičius, plėsdamas istorinį akiratį, sugebėjo ne­ pasiduoti polonizacijai, o antilenkiškas jo nuotaikas sutvirtino studijos Mas­ kvoje32. Tokia grynai pozityvistinė asmenybės traktuotė, paremta psichologizmu, 1932 m. publikacijoje. Visai kitoks tekstas minint mirties dešimtmetį. Autorius pasistengė jaunajai auditorijai išskirti pagrindinius J. Basanavičiaus nuopelnus - Aušrą, Didįjį Vilniaus seimą, LMD, Vasario 16-osios aktą - ir pagrįsti viso daktaro gyvenimo sąsają su tauta nuo atgimimo iki nepriklauso­ mybės atgavimo, vadindamas didžiausiu ideologu ir autoritetu, kuriam vienam priklauso garbė būti tautos atgimimo patriarchu33. Be jokių superliatyvų, ta­ čiau kaip bręstantį tautos herojų straipsnyje moksleiviams pateikia J. Būtėnas. Beletrizuotame pasakojime apie daktaro vaikystę ir jaunystę liaudininkų lei­ džiamuose Moksleivių varpuose pradedama nuo tėvų pasižadėjimo leisti sūnų į kunigus. Buvo labai pamaldus, bet penktoje klasėje susipažino su „prieštikybiniais“ raštais ir pakeitė pasaulėžiūrą. Rašinyje rasime ryškiausių vaikystės ir jaunystės epizodų iš J. Basanavičiaus autobiografijos. Jonas lietuvių kalbos neniekino, nes mylėjo savo Tėvynę, gerai susipažino su jos praeitimi, lenkų romantikų raštais, iškėlusiais protėvių narsumą ir didvyriškumą. Karštuolis nebuvo, pasižymėjo rimtumu, tad sugrįžęs į tėviškę atostogauti rinko dainas ir pasakas, nekliūdamas žandarams. Bulgariją pasirinko, nes ten buvo geras atly­ ginimas ir garantuota valdiška vieta. Sekdamas bulgarų ir kitų tautų kovas dėl 31 Patriarcho testamentas H Apžvalga, 1937, vasario 21, Nr. 7, p. 1. 32 A . Merkelis. Jono Basanavičiaus jaunystė / / Jaunoji karta, 1932, Nr. 3, p. 4 4 - 4 9 ; Nr. 4, p. 6 9 -7 2 . 33 A . M erkelis. Mūsų tautos atgimimo patriarchas //T en pat, 1937, Nr. 7, p. 12 7 -12 8 .

96

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

savos kultūros, suprato, kad galingiausias jų ginklas - spauda. Aušros genezė aiškinama kaip nenusisekusių daktaro pastangų įkvėpti tautinę dvasią Prūsijos lietuvių laikraščiams pasekmė. Kartu su Aušra daktaras tapo tautinio atgimimo simboliu ir pavyzdžiu inteligentams, kurie, perskaitę pirmąjį numerį, susiprato esantys skolingi Lietuvai34. Lietuvių mokytojų sąjungos (nuo 1927 m. spalio 8 d. iki 1935 m. kovo 8 d. Lietuvių mokytojų tautininkų D-roJ. Basanavičiaus sąjunga) žurnale moksleiviams Mokslo dienos paskelbtas Z. Kuzmickio rašinys išsiskiria pirmosios meilės Uršulės ir žmonos Elės paminėjimu ir pakiliomis daktaro raštų ištraukomis. Tėvai tikėjęsi, kad sūnelis pasirinks tarnystę Dievui, bet jis pasiryžo dirbti nuskriaustai Tėvynei. Likimas lėmė apsigyventi svečioje Bulgarijoje, kur ieškojo lietuvių protėvių pėdsakų. Svarbiausiu jo nuopelnu laikoma Aušra ir apsigyvenimas istorinėje sostinėje, kurios kaip išsvajotos Lietuvos neturėjo laimės pamatyti laisvos35. Kiek nukrypstant reikėtų aptarti daktaro įvaizdžio platinimo tarpininkus ir jų tinklą. Visų pirma tai - Lietuvos šaulių ir Jaunosios Lietuvos sąjungų skyriai, tačiau intelektualinė šerdis vietose buvo daktaro vardo mokytojų sąjungos padaliniai. D. Mačiulis rašė, jog Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje 1927 m. spalio 8 d. įregistruota sąjunga ketvirtajame X X a. dešimtmetyje su­ darė didžiausią mokytojų organizaciją Lietuvoje (1933 m. turėjo 84 skyrius ir 1650 narių, 1939 m. - 202 skyrius ir 2891 narį). Su valdžios palaiminimu atsi­ radusi ir jos kontroliuojama organizacija per sukurtą J. Basanavičiaus liaudies universitetų tinklą apskrityse diegė visuomenei lojalumą politiniam režimui ir ugdė tautinį identitetą. Universitetai, „vieša mokykla suaugusiems“. Be hi­ gienos, ūkinių ar mokslo populiarinimo žinių skleidimo, siekė suvalstybinti tautinę sąmonę. Sąjungai priklausė didžioji dalis pradžios mokyklų mokyto­ jų - tie negausūs inteligentai provincijoje ir vietiniai autoritetai, labai dažnai vadovavę vietiniams šaulių ir jaunalietuvių skyriams36. Katalikų vaikų žurnalo Žvaigždutė 1937 m. vasario 15 d. (Nr. 4) viršelyje išspausdintas Vytauto Didžiojo, kurio rūpesčiu prieš 550 metų lietuvių tauta priėmė krikščionybę, atvaizdas, o pirmame puslapyje „Tautos Tėvo“ portretas 34 J. Būtėnas. Lietuvis ant Dunojaus krantų f j Moksleivių varpai, 1940, Nr. 4, p. 258-264. 35 Z. Kuzmickis. Tautos patriarchas Dr. J. Basanavičius / / Mokslo dienos, 1937, vasario 27, Nr. 21, p. 65-68. 36 D. Mačiulis. Lietuvių mokytojų tautininkų dr. J. Basanavičiaus sąjungos veikla (1927-1940) //

Lituanica, 2004, Nr. 3, p. 2-3,21.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

97

su paaiškinimu: lenkams užėmus Vilnių, nepabėgo, liko kovoti už lietuvių teises, bet yra ir naujų kovotojų, daktaro mokinių, žinančių, kaip reikia kovoti, kentėti, bet nepasiduoti, jo įžiebta Aušra neužgeso ir pranašauja artėjančią laisvę. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vaikų žurnale Žiburėlis D. Urbas rašė, kad X IX a. lietuviams mokytis svetima kalba buvo sunku, baigę mokslus turėdavo prisipažinti nesą lietuviai, nes prisipažinusį grūsdavo toli nuo Lietuvos, kad nepadėtų prasčiokams lietuviams J . Basanavičiui baigus Maskvos universitetą, buvo sunku savam krašte dirbti, nes rusai vis kabinėdavosi. Daktaras norėjo, kad visi lietuviai susiprastų, kas esą, visur prisipažintų esą lietuviai ir gintų savo teises, išėję mokslus susiburtų ir netarnautų svetimiesiems. Radosi Aušra ir su ja J. Basanavičius buvo „tarytum lietuvių tautos vadovas ir mokytojas“. Po to susipratusių lietuvių buvo jau daug ir visiems daugiausia vadovavo „vis tas pats Basanavičius“. Atgaivinus laisvą Lietuvą, visą laiką gyveno Vilniuje, užtarinėjo lenkų skriaudžiamus žmones ir kartu dirbo mokslinį darbą. Priminė mažie­ siems skaitytojams, kad taip jų mėgstamas populiarias lietuviškas pasakas irgi surinko ir paskelbė daktaras. Žodžiu, pateikė gerojo tautos tėvelio paveikslą37. Užsienio lietuvių spaudoje tekstai ramesni, daug mažiau publicistikos. Štai Klivlando savaitraštis Dirva pabrėžė, kad J. Basanavičius užsitarnavo pa­ triarcho vardą ne kaip Hitleris ar Stalinas, mosuojantys kardu, o plunksna skleisdamas mokslą ir šviesą ir taip rengdamas tautiečius paimti krašto valdžią į savo rankas, kai ta diena ateis, ir numirė patenkintas, matydamas savo tautą stojantis ant kojų, nors tai atsitiko priešų pavergtoje sostinėje38. Toliau per du numerius ėjusiame be pavardės straipsnyje Dr. Basanavičius lietuvių tau­ toje pabrėžiama, kad vienintelis jo gyvenimo tikslas buvo nepriklausomybė, kurios siekė atkakliai ir nuosekliai, savo asmenyje simboliškai sujungė visus lietuvius, kad net okupantai lenkai nedrįso liesti39. Lietuvos pasiuntinybė pranešime Vasario 16 d. Basanavičiaus ir Vilniaus žaizda priminė Amerikos lietuviams, jog ginčas su lenkais dėl Vilniaus lieka atviras40. Lietuvių katalikų savaitraštyje Amerika nurodyta, kad J. Basanavičius pirmasis pasirašė Vasario 16-osios aktą, taip buvo lemta, jog teko garbė, kurios vertas, nes visą gyvenimą 37 D. Urbas. Basanavičiaus sukaktuvės Į Į Žiburėlis, 1937, Nr. 2, p. 1-2. 38 Dviguba sukaktis / / Dirva, 1937, vasario 12, Nr. 7, p. 4. 39 Dr. Basanavičius lietuvių tautoje. }o 10 metų mirties sukaktuves minint //Ten

26, Nr. 8,9, p. 4. 40 Ten pat, vasario 19, Nr. 8, p. 2.

98

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

pat, vasario 19,

paskyrė tokiam momentui sulaukti. Daktaras apgaubtas kažkokios paslapties, nes mirė tą dieną, kaip Apvaizda patvarkė. Pasakyta, jog, grįžęs į Vilnių, labai pagyvino lietuvių veiklą, paminėtas memorandumas Rusijos premjerui dėl Lietuvos autonomijos kaip svarbus tautos siekių paviešinimas pasauliui šalia Didžiojo Vilniaus seimo. Kaip būdinga katalikiškai spaudai, išskirta kova už lietuvių kalbos teises bažnyčiose41. Margutis trumpai pranešė, jog Lietuvos vi­ suomenė drauge su 19-osiomis nepriklausomybės metinėmis rengiasi plačiai paminėti tautinio atgimimo patriarcho, kuris pirmas padėjo parašą po Vasario 16-osios aktu, mirties dešimtmetį, ir priminė, kad 1 9 13 m. jis važinėjo po lietuvių kolonijas ir rinko aukas Tautos namams42. Brazilijos lietuvių išeivių jaunimo žurnale Viltis daktaro veikla aprašyta be liaupsių, bet jo darbai laikomi nepamirštamais, nes jaunystėje jis atsispyrė prieš vyraujančią lenkišką dvasią ir atsidėjęs dirbo tautos ateičiai43. Naujasis Tilžės keleivis paskelbė plačiąj. Ba­ sanavičiaus biografiją, daugiausia vietos skirdamas Aušrai. Daktaro pagrindi­ niu tikslu nurodyta nepriklausomybė, bet, kitaip nei Lietuvos periodikoje, pabaigoje jis vadinamas mokslininku ir žymiu Lietuvos praeities tyrinėtoju, o dabar visų laikomas „Lietuvių Tautos Patriarchu arba Atgimimo Tėvu“44. Daktaro gretinimas su kitais atgimimo veikėjais to meto spaudoje gana retas. Minint 1 o-ąsias P. Vileišio mirties metines, moksleiviams skirtame žur­ nale Šviesos keliai, kurį redagavo Motiejus Miškinis, pasirodė brolio Antano straipsnis. Jam abi asmenybės - didieji naujosios Lietuvos istorijos šulai, ėję vienu „Lietuvos keliu“, dirbę jos idėjai, bet kiekvienas savaip. J. Basanavičius priminė gražią romantišką praeitį, inžinierius daugiau buvo nematomas vei­ kėjas, kovojant su spaudos draudimu ir organizuojant lietuvius Vilniuje. Platesniems sluoksniams, kitaip nei daktaras, jis mažai žinomas, nes gimnazijų programose tautinis atgimimas daugiausia siejamas su grožine literatūra, todėl ir vadovėliuose P. Vileišio pavardė retesnė45. Svarstydamas J. Tumo populiaru­ mo priežastis, Vaclovas Biržiška manė, kad rašytojas dirbo darbą, galėjusį rasti 1937, vasario 12, Nr. 7, p. 2. 1937, Nr. 2, p. 4. 43 Dr. Jonas Basanavičius. Jo mirties 10 metų sukaktuvėms U Viltis, 1937, sausis-vasaris, Nr. 9, p. 292-293. 41 Dr. Jonui Basanavičiui atminti //Amerika,

42 Jono Basanavičiaus 10 metų mirties sukaktuvės / / Margutis,

44 Daktaras Jonas Basanawiczius. Jo mirties 10 metų sukaktuvėms //Naujasis Tilžės keleiwis,

1937, vasario 13, Nr. 13, p. 1-2; vasario 17, Nr. 14, p. 1-2. 45 M. Žilvinis [A. Miškinis]. Petras Vileišis (10 metų mirties sukaktuvių proga) / / Šviesos keliai, 1936, Nr. 7, p. 386.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

99

atgarsį daugumos lietuvių sielose, visą gyvenimą praleido tarp žmonių retai išvykdamas iš Lietuvos, bet daugiausia nusvėrė visiškas profesinės kunigo ir visuomeninės veiklos sutapimas. Nei J. Basanavičius, nei Maironis, P. Vilei­ šis ar J. Jablonskis negalėjo tapti tokie populiarūs, nes žymią gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje ir profesinės veiklos nesiejo su visuomenine. Vaižgan­ to darbai buvo konkretūs ir suprantami visuomenei, kuri karštai reaguodavo į kiekvieną jo mestą mintį ar šūkį46. Zigmantas Kuzmickis didžios dvasios žmogumi, atitikusiu laiko dvasią, laiko V. Kudirką, o daktarą daukantiškos nuotaikos žmogumi, prisidėjusiu prie inteligentijos organizavimo, savo raš­ tais mokantį mus nerimti dėl lietuviškos tiesos, savo istorijos teisingumo ir ateities tikrumo47. Kaip ir S. Daukantas, jis stengėsi pabrėžti sąmoningą Tėvy­ nės meilę, paremtą mąstymu ir dėkingu supratimu apie praėjusių kartų aukas ateičiai. Stepas Povilavičius lietuvių literatūros apžvalgoje daktarą lygino su V. Kudirka. Pirmasis atsargus, tolerantiškas, atsižvelgiantis į realias sąlygas ir jėgas, atsidėjęs planingai per mokslą, kalbą ir kultūrą siekiantis lietuvių tautos savarankiškumo, daugiausia rašęs istorijos klausimais. Nebuvo rašytojas, o publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas. Antrasis tikras kovotojas idea­ listas, siela ir kūnu atsidavęs savo idėjoms, sveikata jam niekis, kai reikia veikti tautos labui, Varpu rūpinosi daugiau nei savo seserimi, atiduodamas paskutinę kapeiką, gelbėjo nuo žlugimo. Poetas, beletristas, satyrikas ir publicistas, visa esybe atsidavęs spausdintam žodžiui48. Verta trumpai peržvelgti Vasario 16-osios iškilmėms būtinus valstybės veikėjų atvaizdus. 1930 m., šaulių vadovybei sutarus su Vytauto Didžiojo mi­ nėjimo komitetu, nuspręsta, kad visi namai, įstaigų ir organizacijų būstinės puošiamos tautinėmis vėliavomis, kilimais, Vytauto Didžiojo, prezidento ir daktaro portretais. 1932 m. minėtos 550-osios Kęstučio mirties metinės, todėl raginta iškabinti jo atvaizdus49. Laikinojoje sostinėje reikalauta, kad parduo­

46 V. Biržiška. Kuo mums brangus Vaižgantas f t Trimitas, 1935, gegužės 2, Nr. 18, p. 318-319. 47 Z. Kuzmickis. Būkime tautinės idėjos saugotojai // Trimitas, 1938, balandžio 21, Nr. 29, p. 692-693. 48 S. Vykintas. Senoji ir naujoji Lietuva mūsų literatūroje //Jaunoji Lietuva, 1935, gegužė, Nr. 2, p. 7 6 - 7 7 49

100

Vasario 16 d. šventės iškilmių programa //T rim itas, 1930, vasario 6, Nr. 6, p. 108; V. Daudzvardas, tautinio auklėjimo ir propagandos skyriaus vedėjas. Minėkime Lietuvos 14 m. nepri­ klausomybės //Ten pat, 1932, sausio 29, Nr. 5, p. 85.

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tuvių savininkai 1937 m. vasario 16-ąją iškabintų Vyties ženklą, prezidento ir daktaro portretus tautiškų spalvų fone. Visos prekės vitrinose turinčios būti uždengtos. Švenčiant nepriklausomybės 20-metį, portretai pasipildė Tauti­ nės giesmės autoriaus atvaizdu50. Tai rodo pastangas gretinti prezidentą kaip Tautos vadą sujos atgimimo patriarchu, o V. Kudirkos įsiterpimas priskirtinas nepriklausomybės jubiliejui. Kariškiai pagerbė daktarą Kaune, Ryšių bataliono skaitykloje, surengda­ mi jo išleistų veikalų, žurnalų, kur skelbėsi, nuotraukų ir D. Alseikos laiškų LM D reikalais lietuvių veikėjams parodą. Eksponatus paskolino bataliono puskarininkis Juozas Girdvainis, surinkęs apie 2 000 spaudinių ir rankraščių. Gimnazijos nebaigęs žemaitis laisvalaikį po tarnybos paskyrė bibliofilijai51. Kai kuriuose leidiniuose vietoj proginių tekstų skelbiami straipsniai apie daktarą ir jo veiklą. Švenčiant Nepriklausomybės 20-metį Naujoji vaidilutė išspausdino straipsnį apie jo santykius su brolio Vinco šeima52. Analogiškai 10-ąsias mirties metines paminėjo Naujoji Romuva įdėdama Gražinos Būgaitės straipsnį, nagri­ nėjantį J. Basanavičiaus publicistiką53. Mūsų Vilnius įdėjo A. Merkelio proginį tekstą, pabrėžiantį 50 metų nenuilstamo darbo tautos labui ir glaudžiai susijusį su jos kilimu. Pateiktas naujas daktaro biografijos faktas, kad baigęs Maskvos universitetą buvo paliktas prie chirurgijos katedros rengtis profesūrai. Būdin­ gas tautininkų leidiniams pasažas, jog užsienyje gyvendamas neatitrūko nuo lietuviškų reikalų, o 1905 m. grįžęs į Vilnių atsidūrė viso lietuvių kultūrinio ir tautinio veikimo priešakyje, savaime suprantama, minimas LM D steigimas ir pasilikimas iki mirties istorinėje sostinėje. Jo kapas Rasose nuolat primins didžiąją idėją - atvaduoti pavergtą Vilnių54. Tokia pabaiga dėsninga Vilniaus atvadavimo sąjungos leidiniui. Publikuojamas ir retas modernistinis dailinin­ ko B. Macutkevičiaus nutapytas portretas. Tame pačiame numeryje penki rašiniai, skirti daktaro gyvenimui ir veiklai apibūdinti: Vytauto Alseikos J. Ba­ sanavičius mokslininkas, V. K. Račkausko Basanavičius Amerikoje, A. Poškos Basanavičius Bulgarijoje ir neautorizuotas Paskutinės dr. Basanavičiaus dienos 50 Nepriklausomybės šventės iškilmių tvarka / / Karys,

51 52 53 54

1937, Nr. 7, p. 178', Kaip Švęsime

vasario 16 //Ten pat, 1938, Nr. 6-7, p. 198. Pusk. Gerulaitis. Karys - lietuviškos knygos mylėtojas / / Karys, 1937, Nr. 9, p. 258. Am. Mažylytė. Dr. J. Basanavičiaus santykiai su šeima //Naujoji vaidilutė, 1938, Nr. z, p. 70-74. Gr. Būgaitė. Basanavičiaus publicistika //Naujoji Romuva, 1937, vasario 14, Nr. 7, p. 145-149* A. Merkelis. Jonas Basanavičius //Mūsų Vilnius, 1937, vasario 15, Nr. 4-5, p. 58.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

101

ir laidotuvės. Išsiskiria J. Šliūpo J. Basanavičius ir „Aušra“, kuriame iškeliamas A . Vištelio, J. Mikšo ir M. Šerniaus indėlis leidinio genezėje, pradedant teigi­ niu, kad, J. Basanavičiui esant gyvam, nenorėta trikdyti jo ramybės. Redakcijos prieraše pridurta, jog skelbiant ištisai ir be komentarų buvusio redaktoriaus rašinį, nemanoma, kad taip menkinamas J. Basanavičiaus, kaip aušrininko, vaidmuo55. Plačiausiai daktarą paminėjo neolituanų leidžiamas Akademikas. Antanui Miškiniui su J. Basanavičiaus veiklos pradžia Lietuvos istorija tampa aiškesnė ir artima lietuvio širdžiai. Prasideda nauja herojinė Lietuvos poema gyvoje tikrovėje, o ne A. Mickevičiaus raštuose. Pirmajam Daktarui praeities garbinimas yra gyvos tautos ryšys su ja, kultūrinės raidos būtinybė. Pramušt­ galvio lietuvio romantizmas skersai kelio stojo Vilniaus universiteto auklėti­ nių regėjimams, nes tarnavo gyviesiems tautos reikalams. Antrasis Daktaras V. Kudirka Tautinėje giesmėje įtvirtino galios ieškojimą praeityje56. Stasys Povilavičius, remdamasis 7h. Carlyleo veikalu Herojus, herojiškumas istorijoje, nurodė J. Basanavičių buvus didinga asmenybe: teisinga, tiesia, valinga, gar­ binga ir sąžininga, todėl ir buvęs išrinktas Neo-Lithuania korporacijos garbės nariu. Jo tautiškumas, pasiaukojimas tautos gerovei, idealizmas, žmoniškumas ir darbas mūsų mokslui ir kultūrai išlieka pavyzdžiu studentams57. Akademiko redaktorius Vladas Nausėdas tautinį romantizmą laikė sveikųjų tautos jėgų sąjūdžiu prieš pavergėjus, nepanašiu į liguistą lenkų mesianizmą, kuris rėmėsi ne tik dvasine ir medžiagine Lenkijos nepriklausomybe, bet ir noru vadovau­ ti kaimyninėms tautoms. Jame jau X IX a. reiškėsi imperialistinė tendencija, gaivališkai pratrūkusi po Pirmojo pasaulinio karo grobiant kaimynių terito­ rijas. Svarbiausias tikslas buvo pažadinti gyvybinį tautos instinktą, iškelti joje slypinčias jėgas kovai dėl laisvės. Lietuviai neturėjo nei lenkiško mesianizmo, nei šovinizmo, paremto neapykanta kitoms tautoms, nei imperializmo užma­ čių. Romantikų idealas buvo „Savystovė Lietuva“, tai J. Basanavičius išdėstė 1892 m. sausį Apšvietoje. Visų luomų idealu turi tapti lietuvystė. Šitai aktualu ir dabar, trokštant lietuviškos Lietuvos, kad gyventojai gerbtų lietuvių kalbą, o lietuviškumas visiems taptų kelrodžiu. Taip daktaras susiejamas su pasiekta nepriklausomybe. Pagrindinė, pasak redaktoriaus, Didžiojo Daktaro publicis­

55 Ten pat, p. 68. 56 A . Miškinis, jaunosios Lietuvos romantikas H Akademikas, 1937, vasario 15, N r. 3, p. 6 6 -6 7 . 57 St. Povilavičius. Basanavičius - mūsų Garbės narys //T en pat, p. 5 1-5 2 .

102

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tikos tema saugant tautą nuo lenkiško atkryčio, kurį jis mediciniškai pavadino „bacillus poloniais“ buvo priešinimasis polonizacijos skverbimuisi į visus tautos luomus, ypač į inteligentiją. J. Basanavičius, būdamas pelningos gydy­ tojų profesijos atstovas, gaišino savo laiką „nereikšmingoms smulkmenoms“, skirdamas jį archeologiniams ir kitokiems tyrinėjimams, taikydamas jiems idealistinį matą ir suprasdamas, kad savo pažemintai tautai reikia aukotis ir duoti58. 1937 m. Vytauto Didžiojo universiteto korporacija Šarūnas išleido J. Basanavičiaus „gyvenimo ir vaizdų albumą su biografija“ parengtą Kosto Radziulio. Intelektualaus tautiškumo atstovams recenzijoje tai pasirodė „ža­ lių inteligentų sentimentu“ tik darbelis, o ne žygis nusipelniusiam asmeniui pagerbti. Rengėjo parašyta biografija, pasak recenzento, dvelkia poetiniu kū­ rybingo asmens nusiteikimu, nes sudaryta iš emocingesnių daktaro autobio­ grafijos ištraukų, nepamiršus ir V. Kudirkos „atsivertimo“ istorijos iš Tėvynės varpų, skirtų Aušros 10-mečiui paminėti. Blizgus popierius, ne visur vykusiai reprodukuotos nuotraukos byloja tik apie jaunatviškus sentimentus tautinės veiklos herojui59. Karo invalidų leidinys rašė apie „Tikrąjį Atgimimo Patriarchą, tautiškumo, darbo ir nenuilstamumo pavyzdį“ jo neviliojo jokie turtai ar asmeninė garbė, jis kentėjo nuo lenkų persekiojimo Vilniuje, gyveno labai kukliai, visas santau­ pas išdalindamas besimokančiam jaunimui. Mirdamas nepaliko turtų, tiktai didelę biblioteką ir numizmatikos rinkinį, kuriuos dar gyvas būdamas paau­ kojo LMD. Taigi kuklus tuometinės valdžios veikėjų antipodas ir kankinys60. Ūkininko patarėjo priedas Jaunasis ūkininkas trumpame rašinyje apžvelgė patriarcho „jaunąsias dienas“: augo kaip ir daugelis ūkininkų vaikų, vasarą padėdavo šeimynai apsidirbti namie ir laukuose, o žiemą mokėsi, paaugęs mėgo jodinėti arkliu, lenktyniauti, mušti ritinį ir žaisti kitus kūną stiprinan­ čius žaidimus, klausytis pasakų ir padavimų apie krašto piliakalnius, kurie jam padarė didelį įspūdį. Leisgyviu gimęs ir per stebuklą atgaivintas, tėvų buvo pažadėtas leisti į kunigus, bet Jonukas savarankiškai nusprendė stoti į universitetą. Pabrėžiamas vadui reikalingas savarankiškumas kaip ir kiekvie­ 58 V I. Nausėdas. Vasario 16-oji ir Basanavičius //T e n pat, p. 4. 59 А . V. Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su

biografija UAkademikas, 1938, birželio 15, N r. 11-12 , p. 2 7 6. 60 J. M ileris. Didysis Aušrininkas - Dr. J. Basanavičius //Lietuvos karo invalidas, 1937, Nr. 1, p. 2 3 -2 4 .

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

103

nam žmogui didžiai gera savybė; kuri padėjo vadovauti tautiniam sąjūdžiui ir vesti į nepriklausomą gyvenimą61. Tautinės moksleivijos žurnalo Jaunoji Lietuva vedamasis išskyrė daktaro tvirtumą ir nepalaužiamą ryžtą kovojant dėl laisvės. Nors gyveno toli nuo savo krašto, tačiau jo darbai visada „siekė Lietuvą“ daug dirbdamas nepalankiomis sąlygomis, neįvertintas patirdavo skausmą, o dabar moksleiviui bepigu lavintis, dažnai aplaidžiai vykdant parei­ gą mokytis. Tame pat numeryje Stepas Povilavičius (Stepas Vykintas) pristato daktarą kaip veiklų tautos darbininką, kuris, nors kankinamas po pasikėsinimo 1 887 m. Bulgarijoje įvairių ligų ir negalavimų, atsidėjęs dirba mokslinį darbą, vainikuodamas pastangas LM D įkūrimu. Ir pavadinamas lietuviško mokslo patriarchu. Kiti nuopelnai aprašyti, tačiau nėra vertinami kaip išskirtiniai62. Kaip neolituanų leidinio duoklėj. Basanavičiui, atrodytų mažoka, tačiau jau­ nimui atkaklaus mokslo siekimo pavyzdžio ir mokslininko įvaizdžio, matyt, reikėjo pedagoginiais tikslais. 1937 m. Vasario 16-oji Vilniuje prasidėjo iškilmingomis mišiomis, laiky­ tomis kunigo P. Bieliausko, giedojo J. Siniaus diriguojamas choras ir solistas J. Audiejus, pakilų pamokslą pasakė K. Čibiras. Sugiedojus Te Deum landumus, bažnyčia suūžė galinga Tautiška giesme. Pamaldose su vėliava dalyvavo Lie­ tuvių studentų sąjungos nariai, gudų ir ukrainiečių atstovai. Vakare Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje mokytojas Vladas Martinkėnas skaitė paskaitą Lie­ tuvių tautos atgimimo istorijos bruožai, kurioje aptarė J. Basanavičiaus vaidmenį „kovoje už tautos laisvę“. Po to suvaidinta G. Kanopkos pjesė Vykinto žygis, o tada, J. Siniaus choras atliko šventinę trijų dalių kantatą (Motinos rauda, Aušra ir Varpas, Laisvės daina)63. R. Mackevičius aiškino, jog nuomonė, kad didieji žmonės yra „istorinė būtinybė“, reikalauja juos konkrečiai įvertinti ir kalbėti, ką gero yra padarę savo tautai. Prisiminė 64 vainikus, sudėtus prie daktaro kapo, ir Emilijos Vileišienės vainiko įrašą „Lietuvių Mozei". Šie žodžiai atskleidžia žmogaus didybę, nes pirmas nurodė kelius į laisvę ir „naktyje be ryto“ prabilo apie Lietuvos ateitį. Geriausias pagerbimas - susipažinti su jo darbais ir žygiais

61 V. Zm . Tautos Patriarcho jaunosios dienos //jaunasis ūkininkas, 1937, vasario u, Nr. 3, p. 37. 62 Sukaktis minint f ¡jaunoji Lietuva, 1937, Nr. 2, p. 66; S. Vykintas. Basanavičius - aktingasis mūsų tautos darbininkas //Ten pat, p. 68-71. 63 Kaip praėjo Vasario 16-oji diena Vilniuje / / Vilniaus rytojus, 1937, vasario 19, Nr. 15, p. 2.

104

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKUOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

bei sekti daktaro pavyzdžiu.64 Straipsnelyje Belaukiant Vasario 16-os prime­ nama, kad, panaikinus provincijoje lietuviškų draugijų skyrius, teks tenkintis iškilmingomis pamaldomis ir minėjimo tekstų skaitymu namuose, raginama susipažinti su J. Basanavičiaus gyvenimu ir darbais tautos labui65. Katalikiškas Jaunimo draugas rašė, kad sunkiomis lietuvių tautai istorijos valandomis per kelis šimtmečius ją žadino pasiųsti genijai - asmenys, galiūnai savo dvasia, geležine valia, ryžtu ir karšta Tėvynės meile išvedantys iš pavojingų kryžkelių ir uždegantys visus galingu, nieko nepaisančiu didžių žygių troškimu. Tok­ sai didvyris buvo Vytautas Didysis, išgelbėjęs nuo kryžiuočių antplūdžio. Antrasis galiūnas - daktaras J. Basanavičius, darbu ir ryžtingais siekiais pa­ žadinęs tautą naujam gyvenimui. Aušra apibūdinama kaip Vasario 16-osios pradžia. Tą dieną kiekvienoje vietoje, kur plaka lietuviška širdis, prisimena­ mas J. Basanavičius ir jo dideli darbai66. Vilniaus katalikų savaitraščio Vilniaus rytojus priede vaikams Aušrelė daktaras prilygintas kilnios dvasios Lietuvos valdovams Gediminui, Kęstučiu ir Vytautui, kuriam mirus, tauta užmigo giliu miegu. Vienas pirmųjų garbingų Tėvynės sūnų, žadinusių lietuvius ir rodžiusių jiems naują kelią, buvo J. Basanavičius, vadinamas liaudies Patria­ rchu. Iš gimnazijos sienų išėjo jau subrendęs vyras ir sąmoningas lietuvis. Gydytojo vietą galėjo gauti tik Rusijos gilumoje, bet dirbti ten nenorėjo ir išvažiavo į Bulgariją, kur Lietuvos reikalų nepamiršo. Išleidęs Aušrą daug gero savo tautai padarė, grąžino jai V. Kudirką. 1918 m. vasario 16 d. pa­ skelbė Lietuvą nepriklausoma, o nepriklausomybės aktą garsiai perskaitė ir pirmas po juo pasirašė67. Kairiųjų Vilniaus žodis apie pirmojo pasaulietinio laikraščio redaktorių rašė minoriškai, nevengdamas epitetų „didysis lietuvis“, „tautos patriarchas“, kuris, kaip ir dera tikram visuomenininkui, ėjo į žmones ir nepabūgo jų tamsybės. Buvo aiškių demokratiškų įsitikinimų, laisvamanis, nors ir tolerantas. Jo mirties 10-metį minint, daugelis laukė, kad LM D turės erdvias patalpas ir sutvarkytus rinkinius, kuriais naudotųsi ir svetimtaučiai, kad Kaune pasirodys mokslinė biografija ar raštų tomas. Vien gražių žodžių ir eilių neužtenka, per maža pasikabinti daktaro paveikslą ir pasakyti, jog 64 R. Mackevičius. Jonas Basanavičius (18S1-19Z7-1937) / / Vilniaus rytojus, 1937, vasario 12, Nr. 13, p. 2. 65 Juras. Belaukiant Vasario 16-0$ //Ten pat. “ V. Pagerbiant Tautos Budintoją H Jaunimo draugas, 1937, vasario 19, Nr. 6-7, p. 166-169. 67 V. Tolutis. Jonas Basanavičius f JAušrelė, 1937, Nr. 7, p. 97-98.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

105

eisime jo nurodytais keliais, kurie jaunajai kartai jau nežinomi, kaip ir jo paties gyvenimas68. Vilnietiško žurnalo Lietuviškas baras autorius pabrėžė, kad J. Basanavičius savo gyvenimu ir darbais susijęs su lietuvių atgimimo pra­ džia 1883 m. ir pabaiga 1918 m. vasario 16 d. Skaitytojams reikėjo priminti, kokiuose varguose ir kokiomis sunkiomis sąlygomis daktarui ir daugeliui kitų vyrų teko dirbti geresnei tautos ateičiai, ir paraginti semtis iš jų dvasios stiprybės, kovojant istorinėje sostinėje dėl šventų idealų: „Jo kūnas ilsisi V il­ niaus žemėje, o dvasia gyva mumyse.“69 LM D 30-mečio proga čia pasirodė ilgokas Alfonso Bielinio straipsnis apie daktarą su tęsiniu kitame numeryje D-ras J . Basanavičius ir tautosaka. Pindamas analitinius pasažus, publicistinius intarpus ir savus įspūdžius iš jųdviejų bendravimo, stengėsi pateisinti J. Basa­ navičiaus tyrinėjimų išvadas, gėrėjosi atsidavimu mokslui ir skyreliais savaip sugrupavo surinktos ir paskelbtos tautosakos temas ir reikšmes. Dėl daktaro nepasitikėjimo pagalbininkais tvarkant LM D sukauptus turtus, rašė, jog vie­ nadieniai darbininkai daugiau surausdavo negu padėdavo, o prisileisti žinovai kokią retenybę išsinešdavo užantyje. Tad nestebina, kad 70-metis senelis su tokia pačia kaip sena antelė krypuojančia tarnaite tampė knygų ryšulius ne dėl šykštumo, o verčiamas reikalo70. 19 37 -19 38 m. Vilniaus lietuviams dėl lenkų cenzūros persekiojimų teko suktis su įvairiausių pavadinimų vienkar­ tiniais leidiniais. Nepriklausomybės 20-mečiui pasirodė Lietuviškoji mintis su patriarcho atvaizdu viršelyje. Pateiktoje apžvalgoje tautinio atgimimo ištakos nurodomos Didžiojoje prancūzų revoliucijoje 1789 m., davusioje žemaičių kultūrinį sąjūdį, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos praeities tyrėjus, ir jį baigusius rašytojus, šlovingos krašto praeities garbintojus ir garsintojus. Tęsiniu laikoma Aušros epocha 1880-1886 m., prasidėjusi nuo įvairių Lietu­ voje ir užjos ribų atsiradusių lietuvystės židinių, rodančių tautinio judėjimo plėtros būtinybę, iki laikraščio pasirodymo ir leidybos pabaigos. Daktaras tik paminimas71. Panašiai parašė ir uolus J. Basanavičiaus garbintojas R. M ac­ kevičius (Mackonis). Pavadinęs Priekalbą, išdėsčiusią pagrindinius tautos 68 Jonas Basanavičius // Vilniaus žodis, 1937, vasario 19, N r. 9, p. 1. 69 Žalvaris. D-ro J. Basanavičiaus 10-ies metų mirties sukaktį m inint //Lietuviškas baras, 1937, N r. i, p. 6 -8 . 70 A . Bielinis. Daktaras Jonas Basanavičius / / Ten pat, Nr. 3, p. 4 - 1 1 ; A . Bielinis. D-ras

J. Basanavičius ir tautosaka //T en pat, Nr. 4, p. 3 -11. 71 G . S. Lietuvių tautos atbudimo apžvalga //Lietuviškoji mintis, 1937, vasaris, p. 3 -6 .

10 6

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

reikalavimus, istorine, ją laiko politinio lietuvių gyvenimo pradžia. Toliau tik daktaro minčių šešėlis, tačiau kalbama apie Lietuvos klausimo įsitvirtinimą tarptautinėje arenoje, lėšų stygių tautiniam judėjimui plėtotis, bet tvirtą vie­ ningą tikėjimą svajone apie nepriklausomybę ir politinę brandą, nelaukiant fortūnos malonių, daugiausia veikiant patiems lietuviams72. Po 1 938 m. vasario analogiška slinktis įvyko ir Lietuvos spaudoje. Daktaro pavardė būdavo tik įterpiama į Nepriklausomybės minėjimui skirtus tekstus. Saulių, didžiausių daktaro garbintojų ir vardo populiarintojų, žurnale 1 2-ąsias mirties metines palydėjo kraštiečio A. Siručio rašinys Ten, kur gimė ir augo dr. J. Basanavičius, kur „apdainuoti“ Ožkabaliai ir jų apylinkės. Čia mažasis Jonukas gaivališkai prisirišo prie gimtosios žemės taip, kad per visą gyveni­ mą svetimųjų įtakos jo negalėjo atitraukti73. Jaunoji Lietuva paskelbė Algio Griškevičiaus eilėraštį, skirtą daktarui atminti, perskaitytą Radiofone vasario 15 d.74Jaunosios kartos atstovas žino, kad „genijaus, tautos pamilto“, gyvo nepamatys: „Jaunoji Lietuva dainuoja tavo dainą, tą dainą tolimą, kuri šven­ ta jau tapo; bet vėl žinau - gal jos net aidas nenueina prie gairėmis atskirto tavo kapo.“ Pasinaudojus žinomu autobiografijos epizodu, kai traukiantiems vežime namo gimnazistams J. Basanavičius pasiūlė užtraukti Augin tėvas du sūnelius, prisiekiama neiškrypti iš daktaro nurodyto kelio. 1940 m. gairių ne­ beliko. Kovo 3 d. Rasose prie daktaro kapo Lietuvos šaulių sąjungos rinktinių atstovų metinio susirinkimo dalyviams jos vadas pulkininkas Pranas Saladžius iškilmingai kalbėjo, kad yra žmonių, kurie ir mirę būna gyvi tautoje, ir ją toly­ džio stipriai veikia lyg dvasia būtų tarp gyvųjų. Prie tokių brangių lietuviams žmonių priklauso J. Basanavičius - gyvas darbštumo, tautinio susipratimo simbolis, kurio asmenybė savo šviesa gaubė tautą nuo jos aušros iki vidudie­ nio. Jis mūsų „Laisvės Pranašas ir Patriarchas, ir Simbolis“. Ne veltui jo gimimo ir mirties datos reikšmingai sutapusios su brangiausiomis atgimusiai Lietuvai dienomis. Jo gyvenimas - ryškiausias pavyzdys, kaip nieko sau netroško ir visuomet aukojosi Lietuvai. Šis dvasios milžinas paliko testamentą: kovoti ir budėti dėl šviesios Tėvynės ateities75. 72 R . m. Politinis Lietuvos gyvenimas // Aidas, 1939, vasario 19, Nr. 19, p. 2. Trimitas, 1939, vasario 16, Nr. 7, p. i 55“ i57* 74 A . Griškevičius. Dr Jonui Basanavičiui /IJaunoji Lietuva, 1939, Nr. 2, p. 87. 75 Prie dr. J. Basanavičiaus kapo. Šaulių s-gos vado pulk. Per. Saladžiaus žodis 1940. III. 3 // Trimitas, 1940, kovo 8, Nr. 10, p. 235-236 . 73 Žr.:

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

107

Perbėgus J. Basanavičiaus paminėjimui skirtus tekstus, pirmiausia pasaky­ tina, kad mirties data labai pagelbėjo tautininkams daktaro įvaizdžiui formuo­ ti, kad LM D steigimas ir veikla visuotinai pripažįstama asmeniniu nuopelnu visai tautai. Aušra ir Didysis Vilniaus seimas laikyti didžiais ir lemiamais tau­ tos atgimimo įvykiais, tačiau daktaro vaidmuo pateikiamas labai nevienodai. Viena priežasčių reikėtų vadinti kartkartėmis J. Šliūpo straipsniuose keliamą abejonę dėl J. Basanavičiaus vaidmens perdėjimo Aušros gimimui. Analogiš­ kai būta ir dėl seimo sušaukimo, kai į gimdytojo vaidmenį rašiniuose ir in­ terviu įsijausdavo J. Kriaučiūnas. Čia, sakytume, dar nenutolę visų svarbiais laikomi dalykai, todėl tyrinėtojų būta atsargių. Vertinimai priklausė ir nuo partinių nuostatų. Didžiuma tekstų su garbinimo intencijomis pasirodė tau­ tininkų krypties periodikoje, krikščionys demokratai, kad ir pripažino dak­ tarui patriarcho laurus, vertino rezervuočiau dėl J. Basanavičiui priskiriamų laisvamanio bruožų. Liaudininkų spauda rėmėsi daugiau liaudies vaidmeniu, nors taip pat pripažino tautos patriarchu. Geografine prasme užjūryje akcen­ tuojamas tvirtas ir besiaukojantis tėvynei lietuvis, Vilniuje pabrėžiamas jo susitapatinimas su istorine sostine ir kova už lietuvybę. Skirtingi aiškinimai pasiekdavo ūkininkus ir moksleivius, darbininkus ar šviesuomenę. Tačiau tei­ kiant kaip pavyzdį amžininkams, buvo iškeliamas tvirtas lietuviškumas, karšta meilė tėvynei, pasiaukojimas jos reikalams, darbštumas, kai kada nenuilstamas darbštumas, rečiau demokratinės pažiūros ir tolerancija. J. Basanavičius Lie­ tuvos visuomenei buvo pristatomas įvairiai, tačiau nurodytos tikram lietuviui piliečiui reikalingos savybės sudarė įvaizdžio šerdį. Aktyviausi jo įvaizdžio skleidėjai buvo šauliai ir kitos tautinės organizacijos. O įvaizdžio architektais turėtų būti laikomi Aleksandras Merkelis76, Zigmantas Kuzmickis, prieš juos tai darė Juozas Tumas, Sofija Čiurlionienė. Nedidelę, bet įsimenančią prieštarą propaguojamam įvaizdžiui sudarė Juliaus Būtėno tekstai. Minint Aušros 40-metį, 1923 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos žinių vedama­ jame konstatuota, kad didžioji jaunuomenės dalis paties laikraščio niekada nėra mačiusi, žino tik tiek, kad daktaras buvo jo steigėjas. Chemikas Petras Juodakis, švietimo ministras V II Ernesto Galvanausko Ministrų Kabinete

76 Lietuvių m okslo draugijos valdyba 1931 m. gruodžio 5 d. leido Vytauto D idžiojo univer­ siteto studentui A . Merkeliui bibliotekos skaitykloje nusirašinėti daktaro autobiografiją

(LLTIBR, F12-4, 1.303)-

108

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

192.2 m. vasarį - 1923 m. birželį buvo pritaręs faksimiliniam jos komplekto spausdinimui^ bet jam pasitraukus, nežinia; ar tai įvyks ir kada. Su J. Basana­ vičiaus darbais moksleiviai galėjo susipažinti jau 1 9 17 m. iš Voroneže pareng­ tos Sofijos Čiurlionienės Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatijos. Vincas Zajančkauskas Lietuvių literatūros vadovėlyje (Vilnius; 1924) rašė apie daktaro veiklą; nes per tai norėjo išsamiau nušviesti lietuvių literatūros isto­ riją iki 1904 m. Zigmanto Kuzmickio Lietuvių literatūros vadovėlio (5 dalys, 1 93 2 - 19 34 ) aukštesniosioms mokykloms ketvirtojoje dalyjej. Basanavičius kartu su P. Arminu, V. Pietariu ir Maironiu buvo priskirtas patriotinei religinei krypčiai. Lietuviu jautėsi nuo mažens ir visą gyvenimą nenuilstamai dirbo lietuvystės naudai. Nenustodamas nė minutės galvoti apie tautinius reikalus, polemizavo su lenkais, drąsiai kėlė lietuviškas temas lietuviškoje Prūsijos spau­ doje. Aušrą išleido kartu su kitais lietuviais. Įkūrė Lietuvių mokslo draugiją ir jai vadovavo, bet jo lietuvių kilimo iš trakų teoriją sugriovė K. Būga. Būrė inteligentus ir liaudį Didžiajame Vilniaus seime ir priimant Vasario 1 6-osios aktą. Buvo vienas žymiausių mūsų folkloristų, paskelbęs ištisus tomus pasa­ kų, dainų ir legendų77. Pradinių klasių lietuvių literatūros mokymo progra­ mose daktaro biografija atsirado tik 1939 m. II skyriuje, o VI nagrinėtos jo publicistikos ištraukos78. Motiejaus Miškinio Lietuvių literatūros vadovėlyje gimnazijoms daktarui tenka „pirmoji vieta“ tarp Aušros bendradarbių. Savo raštuose daktaras daugiausia aptarinėjo senąją lietuvių kultūrą, paryškindamas S. Daukanto mintis apie jos savaimingumą. Teiginius, kitaip nei istorikas, besi­ remiantis rašytinės istorijos šaltiniais, grįsdavo ir archeologijos, mitologijos ir tautosakos duomenimis. Trakologijos plėtojimą paaiškino aušrininkų tikėjimu lietuvių kultūros senumu. Neprisidėjo nė prie vienos politinės srovės, nes, kaip mokslininkui romantikui, labiausiai rūpėjo bendrieji lietuvių kultūros dalykai. Todėl jam dažnai tekdavo jas „taikyti ir derinti“79. Kiek J. Basanavičiaus darbai buvo nagrinėjami diplominiuose darbuose Vytauto Didžiojo universitete, beveik nežinome. Be J. Tumo vestame lietuvių literatūros istorijos seminare rašytų referatų, pridėtinas faktas, jog 1929 m. 77 Z . Kuzmickis. Lietuvių literatūra. I V dalis. Spaudos draudimo laikotarpis. Vadovėlis aukš­ tesniosioms mokykloms. - Sakalo bendrovė, Kaunas,1933, p. 4 6 -4 8 . 78 T. Bukauskienė. Lietuvių literatūros mokymo istorija (iki 1940 m.) - M okslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1993, p. 52. 79 M . Miškinis. Lietuvių literatūra. I dalis. - Spaudosfotidas, Kaunas, 1939, p. 319 -3 2 1.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

109

pavasario semestre Humanitarinių mokslų fakultete M. Biržiška skaitė apie daktarą epizodinį kursą80. Įdomu, kad Šiaulių žydų gimnazijos 19 2 5 - 19 2 6 mokslo metų istorijos egzaminų bilietuose daktarą rasime įterptą į gana platų kontekstą: „1863 m. sukilimo vaisiai. Spaudos uždraudimas. Rusinimo po­ litika. Tautinis lietuvių atgijimas. Lietuvių spauda užsienyje. Basanavičius. Kudirka. Spaudos atgavimas “8l I s t o r i j o s d ė s t y m o m o k y k l o je m e t o d i k o s p a s k a i t o je a u k š t e s n ių jų m o k y k lų i s t o r i jo s m o k y t o ja m s V y t a u t o D i d ž i o j o u n iv e r s it e t o p r o f e s o r i u s I v a n a s L a p o i š k a l b in g a i b y l o jo : „ I s t o r i jo s d ė s t y m a s a u k š t e s n io jo je m o k y k l o je t u r i iš u g d y t i m o k i n i u o s e g i m t o jo k r a š t o ir t a u t o s m e i lę ir n o r ą iš t i k i m a i s a v o g y v e n i m e ji e m s t a r n a u t i. Ž m o g a u s , k a ip ir t a u t o s , g y v e n im e v i s u o m e t e sti ir b u v o š v ie s ių ir s u n k ių v a l a n d ų . J e i g u i s t o r i jo s d ė s t y m a s n e g a li a p e i t i t a m s i ų ir n e i g i a m ų g i m t o jo k r a š t o b e i t a u t o s g y v e n im o r e iš k in ių , t a i v i s d ė lt o n ė r a r e ik a lo jų p a ­ b r ė ž t i ir s u t ir š t in t i. K a l b a n t a p ie g i m t ą ją p r a e it į, r e ik a lin g a k i e k g a l i m a i l g ia u s u s t o t i t ie s tu o , k a s y r a š v i e s u ir d id i n g a . A t s k i r ų v e ik ė jų s u K ę s t u č i u ir j o d id ž i u o ju s ū n u m i V y t a u t u p r ie k y je g a l in g u m a s , s e n o v ė s L i e t u v o s v a l s t y b ė ir j o s s ie n o s , j o s k u lt ū r a , j o s s t a t u t a i, k a ip o d id e li X V I a m ž i a u s E u r o p o s t e is ių p a v y z d ž ia i, jo s i š a u g u s i iš t a u t in ių š a k n ų v a ls t y b in ė s a n t v a r k a ; V y t a u t o įs t e ig t a s a v a r a n k iš k o s v a ls t y b ė s i d ė ja ir j o s s a u g o ji m a s iš k a r t o s į k a r t ą , l ie t u v ių v a l s t y ­ b i n g u m o ir lie t u v ių t a u t o s a t g ijim a s , j o s v e ik ė ja i s u B a s a n a v i č i u m i p r i e k y je ir v i s a e ilė k it ų L i e t u v o s ir lie t u v ių t a u t o s i s t o r i jo s r e iš k in ių ir įv y k ių - t a i t u r t a s , k u r is a u k š t e s n io jo j m o k y k lo j y r a g i m t o s i o s i s t o r i jo s ž in io je .“8283 M in in t d e š i m t ą s ia s m ir t ie s m e t in e s ,

1937

m . p e r V a s a r io

16

d . iš k i l m e s

m in is t r o p ir m in in k o p a v a d u o t o ja s , s u s is ie k im o m in is t r a s in ž in ie r iu s J . S ta n iš a u s k a s p r ie p a m i n k lo K a r o m u z ie ja u s s o d e l y je ž u v u s ie m s u ž L i e t u v o s la i s v ę k a l b ė jo a p ie J . B a s a n a v i č ių k a ip s a v o d a r b a is ir ž y g ia is s u ž a d in u s į t a u t ą s ie k t i a t k u r t i š a l ie s n e p r ik la u s o m y b ę , d id i s ir b r a n g u s l ie t u v ia m s v y r a s iš t v e r m in g a i n e a p l e i d o V iln ia u s lig i p a s k u t i n ė s g y v e n im o v a l a n d o s , j o k a u l a i i l s i s i t e n t a r p k it ų m ū s ų t a u t o s d id ž i ų jų ž m o n ių : „ I š t v e r m i n g u m a s ir įs i s t i p r i n i m a s v i s o s e m ū s ų g y v e n im o s r it y s e b u s m ū s ų š ū k i s ir d v i d e š i m t u o s i u s m e t u s p r a d e d a n t .

80 M . Biržiška. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, II knyga. - Varpas, Kaunas, 1938, p. 410. 81 Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918-1940 metais. Antologija. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Vilnius, 2006, p. 213. 83 Prof. I. Lappo. Istorijos dėstymo dalykas // Tautos mokykla, 1934, Nr. 10, p. 186.

110

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

T i k n e p a i l s t a m u d a r b u ir t ik r u t a u t o s r e ik a lų s u p r a t i m u m e s s t i p r i n s i m e N e ­ p r i k l a u s o m o s L i e t u v o s v a l s t y b ė s p a m a t u s .“ 83

1 938 m. vasario 15 d. Karininkų ramovėje Kaune per mirusio Liudo Vaineikio minėjimą savo kalbą apie velionį generolas V Nagevičius baigė pastebėjęs, kad kyla tikrai kartus jausmas, kada lietuvių visuomenė nemoka pagerbti žmo­ nių, tiek daug davusių Lietuvos nepriklausomybei. Tinkamai nepagerbtas dak­ taras L. Vaineikis, jau užmirštami J. Basanavičius, J. Jablonskis ir daugelis kitų84. Vytautas Bičiūnas 1939 m. balandžio 6 d. Ūkininko patarėjuje lietuviams skaitytinų knygų trejetuką surikiavo taip: J. Tumo Pragiedruliai, V. Krėvės Ra­ ganius ir A. Nezabitauskio Jonas Basanavičius. Biografiją apibūdino kaip XIX a. pabaigos lietuvių istorijos išdėstymą, aprašytą gana smulkiai, „įsakmiai“ bet vaizdžiai. Skaityti bus ne taip įdomu kaip gožinius kūrinius, tačiau, norint būti susipratusiam ir sąmoningam lietuviui, reikia. Lieka klausimas, ar tikrai daktaro, skelbto lietuvybės sargu, mirtis Vilniuje vasario 16-ąją padėjo lietuviams išeiti iš tautinės religinės tapatybės lukšto į tautinę pilietinę?

83 Tautos vieningumą ir drausmingumą reikia ypatingai branginti // Trimitas, 1937, vasario iŠ, Nr. 7, p. 14584 Paminėtas dr. Liudas Vaineikis H Lietuvos žinios, 1938, vasario 19, Nr. 40, p. 8.

DEŠIMTŲJŲ MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

111

5. J. Basanavičiaus įvaizdžio vizualizacija ir jo vardo įamžinimas iki 1940 metų

P a g r i n d in ė J o n o B a s a n a v i č ia u s įv a iz d ž io f o r m a v i m o p r i e m o n ė b u v o p e ­ r i o d i n ė s p a u d a , ta ip p a t s v a r b u s ir įa m ž in im a s d a i l ė s k ū r in iu o s e , m e m o r i a l i ­ n i u o s e p a m i n k lu o s e , v a l s t y b i n g u m o ž e n k lu o s e ( p i n i g u o s e , p a š t o ž e n k lu o s e , v o k u o s e ir p a n .) , įt r a u k im a s į m o k y k lų p r o g r a m a s ir v a d o v ė liu s , v a r d o s u t e i k i ­ m a s g a t v ė m s , m o k y k l o m s ir i n s t i t u c ijo m s , n e s t a i s u s i ję s u v a l d a n č i ų jų k e t i n i­ m a i s ir p a s t a n g o m is d a r y t i a t p a ž įs t a m ą m a s ė m s ir p o p u li a r in t i s a u p r i i m t in a is p a v id a l a i s b e i p a s i t e lk u s š v ie t i m ą ir ž o d i n ę p r o p a g a n d ą ( k o l e k t y v i n i s r a d i jo l a i d ų k l a u s y m a s is , v i e š o s p r a k a l b o s p e r š v e n t e s , įv a i r io s p a s k a i t o s p r o v i n c i ­ j o j e ) įt v ir t in t i k o le k t y v in ė je a t m in t y je .

J. Tumas, nemenkas daktaro gerbėjas, rašydamas apie Lietuvių meno kū­ rėjų draugijos plastikų sekcijos parodą, šitaip įvertino Juozo Zikaro tautos patriarcho nulipdytą biustą, kurį 1923 m. pradžioje manyta pastatyti Kau­ no karo komendantūros „bulvariuke“ : „Tas Basanavičius, ir nebe tas. Geriau nebematyti pasenusio ir turėti prieš akis zikarinį, įsižiūrėjusį aukštybėn, iš­ troškusį kaip ir seniau Lietuvai pažangos ir nieko daugiau pasaulyje.“1 Kitoje parodoje matytą biustą vertinęs autorius taip pat parašė pakiliai: „Ne susenęs, nuolatinių kovų su įkyriais „broliais“ nuvargintas ir nukamuotas, žmogus jam trykšta iš akių, bet tikras mūsų pabudusios Tautos pranašas, didelėmis akimis žiūrįs į garbingą Tėvynės ateitį; reiškiąs palaimos tikriems tėvynės sūnums, kaip lygiai ir prakeikimo ir paniekos tiems, kurie jo numylėtąjį kraštą bando1 1

Vaižgantas. Lietuvių meno kūrėjų draugijos plastikos sekcijos meno paroda / / Krašto balsas, 1923, vasario 18, Nr. 39, p. 3.

112

ATSISKYRĖLIS iŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR 0AR8AI

nuversti pražūtim“2Lapkričio 23 d. švenčiant penktąsias Lietuvos kariuomenės įkūrimo metines, Karo muziejaus sodelyje iškilo skulptoriaus J. Zikaro realistiš­ kas ir simboliškai neutralus daktaro biustas. Postamentui panaudotas akmuo, 600 metų ženklinęs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sieną, o biustui - šovi­ nių tūtelės, likusios po kovų už Klaipėdos kraštą. Tai padaryta už visuomenės surinktas lėšas. Paminklą pašventino Maironis, buvo išrikiuota kariuomenė, prakalbas sakė aukščiausi šalies pareigūnai. Iškilmės baigėsi valiavimu „Valio mūsų tautos žadintojas D-ras Jonas Basanavičius, valio Kariuomenė!“3 Tad Aušros kūrėjas paminklo sulaukė dar gyvas. Tai savo kalboje paaiškino Seimo pirmininkas Justinas Staugaitis: priešingame kampe stovi paminklas žuvusiems už laisvę, bet kontrasto nėra, nes daktaras sunkiomis aplinkybėmis kovojo kitais ginklais, tad statant šį paminklą suteikta tik dalis pagarbos, o grandiozinis bus pastatytas Vilniuje ir senelis tikrai jo sulauks4. Daktaro užrašų knygelėje tas įvykis pateiktas be jokių emocijų: gruodžio 3 d. Jurgis Šlapelis jam pasakojęs apie biusto atidengimo iškilmes, 0 7 d. apie tai pranešę lenkų laikraščiai5. Pirmoji J. Basanavičiaus fotografija daryta 1873 m. gegužės 21 d., pabaigus Marijampolės gimnaziją vietinėje Leono Anšero ateljė. Kartu su dešimtimi bendraklasių geriausias klasės mokinys - pirmoje eilėje. Visi išlikę daktaro fotoportretai galima sakyti „monumentalūs“. Pagrindinė sėkmės priežastis - ne fotografų meistriškumas ar fotogeniškas asmuo, bet akivaizdus siekis sukurti ryškų rimtos asmenybės įspūdį. Pirmą kartą portretavęsis Sofijoje 1880 m. sausio 24 d., pomėgį įsiamžinti išlaikė visą gyvenimą. Visi jo portretai, išsky­ rus kelias nuotraukas asmens dokumentams, daryti profiliu. M. Matulytės nuomone, pats fotografuoti pradėjo 1898 m. gyvendamas Varnoje6. Paskuti­ niame X IX amžiaus ketvirtyje, atpigus fotografijoms, tarp lietuvių inteligentų įsigalėjo paprotys keistis portretinėmis nuotraukomis, tai liudytų apie oficialių tautinio judėjimo dalyvių santykių perėjimą į artimesnius asmeninius ryšius. Po to laiške „Gerbiamą Tautietį“ keisdavo „Mielas“ ar „Brangus Brolau“ ir 2

Keturių paroda Į j Lietuva, 1923, kovo 28, N r. 70, p. 5. Daktarui Jonui Basanavičiui paminklo atidarymas H Tėvynės sargas, 1923, lapkričio 30, Nr. 48, p. 5 2 8 -5 2 9 ; P.J D-rui Jonui Basanavičiui paminklo atidengimo iškilmės // Lietuva, 1923, lapkričio 25, N r. 267, p. 3. D. A . Umantas.

3 J . Paežerietis.

4

Ten pat.

5

L L T I B R , F 2-37, lapai nenumeruoti.

6

M . M atulytė. Apie

vieną Jono Basanavičiaus pomėgį //Kultūros barai, гои, Nr. n, p. 80.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUAUZAC1JA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

113

panašūs artumą išreiškiantys kreipiniai. Apie išsiųstas savo nuotraukas iki 1884 m. daktaras pasižymėdavo kalendorėliuose. 1882 m. liepos 8 d. įrašė, kad išsiuntė laišką su fotografija J. Mikšui, 1881 m. rugpjūčio 20 d. portretines nuotraukas - net aštuoniems draugams (S. Norkui, J. Burduliui ir kitiems)7. Grįžęs į Lietuvą, jau žymėdavosi, ką pats fotografavęs. Taip 1907 m. rugsėjo 9 - 1 2 d., ilsėdamasis tėviškėje, daug fotografavo, nes buvo saulėtos dienos, pašonėje vaikystės draugas Antanas Gelgaudas, vieną dieną pavadino „neuž­ mirštamai gražia“ 1910 m. liepos 2 d., kasinėdamas senkapius Raginėnuose, juos nufotografavo, 06 d. Dambravoje pas kunigą Joną Karbauskį nupaveiks­ lavo ąžuolą prie bažnytėlės, kuris vietinių nuo seno buvo laikomas šventu, 1 9 1 1 m. liepos 6 d. - Bartninkų bažnyčią8. Iš Zofijos Kriaučiūnienės 1906 m. lapkričio 13 d. atvirlaiškio jos pirmojo vyro Petro Armino-Trupinėlio raštų leidėjui Antanui Rucevičiui aiškėja, kad rašytojo antkapinį paminklą nufoto­ grafavo J. Basanavičius9. Fotografiją stengėsi panaudoti mokslo ir reklamos tikslams. 1909 m. rugsėjo 29 d. su A. Smetona ir Vilniaus fotografu Alek­ sandru Jurašaičiu diskutavo dėl archeologinių radinių nuotraukų101. 1 9 1 1 m. rugpjūčio 12 d. fotografą atsivedė apžiūrėti Vilijos bendrovės fabriko „dėlei fotografavimo ir inventoriaus“, gruodžio 19 d. jis padarė grupės LM D narių nuotrauką ant Tauro kalno nupirktame Tautos namams sklype11. Mūsų Vilniuje 1937 m. ketvirtame-penktame numeryje pateikta grupinė Vilijos bendrovės darbininkų ir personalo su J. Basanavičiumi centre nuotrauka reklamuoja prie kojų sudėtus įvairius jos gaminamus žemės ūkio padargus. Su A. Jurašaičiu nemažai bendravo, tačiau nuo 1909 m. pavasario, kai kovo 8 d. iki pusiau­ nakčio, pasak J. Basanavičiaus, „marudijo“ ir kvaršino galvą su Verkių dvaro pirkimu Tautos namams ir reikalo sumanytoju stebukladariu kunigu Juozapu Ambraziejumi, jų santykiuose atsirado atstumas, nes dažnokai pasižymima, kad apsilankęs gaišina laiką12. J. Basanavičius nebuvo abejingas ir fotografijos naujovėms. 19 13 m. rugsėjo 16 d., renkant aukas Tautos namams Amerikoje, Ročesteryje kelias valandas atidžiai žiūrinėjo „Kodako fotografavimo aparatų 7

L L T I B R , F 2 -4 , s, lapai nenumeruoti.

8

L L T I B R , F 2 - 2 7 ,30 ,31, lapai nenumeruoti.

9

L M A B R S , F 12 -3 15 6 , 1.1.

10 L L T I B R , F2-29, lapai nenumeruoti. 11 L L T I B R , F2-31, lapai nenumeruoti. 12 L L T I B R , F 2-29, lapai nenumeruoti.

114

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

d i r b t u v ė s “ a p a r a t u s ir įr a n g ą 13. Į s i g i ję s E d i s o n o f o n o g r a f ą , n u o

1911 m . 1918

n e f o t o g r a f a v o . L a b a i r e ta i p o r t r e t a v o s i . Ž i n o m e t i k v i e n ą a t v e jį p o kai

1925

m . r u g p jū č i o

22

ja u m .,

d . V il n iu je p a s C y n o w i e c ą n u s it r a u k ė k a r t u s u a u š ­

r in in k u p o e t u iš V a r š u v o s K s a v e r u V a n a g ė liu . D a ž n i a u s i a i p a s i ž y m ė d a v o f o ­ t o g r a f a v i m ą s i g r u p ė je , k a ip a n t a i

1924 m .

b ir ž e lio

15

d. p a s fo to g ra fą D e m k ų

s u V y t a u t o D i d ž i o j o g i m n a z i jo s a b i t u r i e n t a i s ir m o k y t o ja i s iš le is t u v i ų p r o g a 14.

1905 m. spalio 13 d. J. Basanavičių aplankė Mečislovas Davainis-Silvestrai­ tis su Aleksandru Jurašaičiu. Kalbėtasi apie daktaro „portretų prasiplatinimą“. Kitą dieną fotografavosi ateljė15. Tad prieš susirenkant Didžiajam Vilniaus seimui, Marijos Šlapelienės knygynas išleido atviruką su jo atvaizdu. Dar esant gyvam daktarui, Justas Paleckis rašė, kad reikia nufilmuoti tautos veteranus. Numynus Eltos agentūros slenksčius, pasisekė įkalbinti pasiųsti kino operatorių bent į daktaro laidotuves, tai, pasak Vilniaus lietuvių laikraščių, pa­ darė Daugpilio lietuviai, atsivežę samdytą operatorių (juosta saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apie operatorių iš Kauno žinių neturime). Žur­ nalistas girdėjo iš pažįstamų, kad J. Basanavičius nufilmuotas 1924 m. vasarą per savo trečiąją viešnagę Kaune. Juostą būtina surasti ir saugoti, kad nebūtų gėdos prieš būsimas kartas16.J. Basanavičiaus 1913 m. kalendorėlyje, kelionėje po Ameriką, spalio 26 d. pasižymėta „kinematofotografavimasis“ Brukline, o lapkričio 1 d. - per palydas Niujorke17. Gal tie kadrai užjūryje kur nors dūla? Jolanta Bernotaitytė, nagrinėjusi J. Basanavičiaus ikonografijos ypatumus, pastebėjo, kad dauguma jo išlikusių portretų - tai neutraliame fone iki krūti­ nės ar juosmens įkomponuoti realistiniai atvaizdai. Ir klausė, kodėl kurti vie­ nas kitą atkartojantys kūriniai ir kas varžė tapytojų individualybes? Ji pabrėžia daktaro polinkį įsiamžinti nuotraukose ir įpratimą nuo mažens būti dėmesio centre, tai ir suformavo poreikį rūpintis savo įvaizdžiu. Pradėjęs penktą dešim­ tį, galvojo ir apie dailę. Tačiau nutapytas iš menininkams pasiųstų nuotraukų pačiam nepatiko: rezultatai netenkino, susirašinėjimas atimdavo daug laiko, o tiesiogiai paveikti kūrybinio proceso negalėjo. Taigi, 1894 m. atsitiktinai susi­ pažinęs su Pranciškumi Žitkevičiumi, jo nutapytu portretu liko nepatenkintas. 13 L L T I B R , F 2-32, lapai nenumeruoti. 14 L L T I B R , F 2-49, lapai nenumeruoti. 15 L L T I B R , F2-2S, lapai nenumeruoti. 16 J. Paleckis. Pirmoji lietuviška kino komedija ¡ĮD iena, 1931, birželio 7, Nr. 23, p. 3. 17 L L T I B R , F 2-32, lapai nenumeruoti.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUALIZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

115

Su pirmuoju portretistu, tapiusiu iš pateiktų nuotraukų ir studijavusiu meno akademijoje, P. Žitkevičiumi daktaras susipažino Miunchene 1894 m. kovo pradžioje ir sušelpė jį pinigais. Sis norėjo atsidėkoti, tačiau jo nutapytas portretas daktarui netiko. Jau balandžio 24 d. dailininkas rašė, kad vieną port­ retą nutapė aliejiniais dažais, kitą piešė anglimi, o trečiasis - „mažutis škicas". Daktaro reiklumas savam atvaizdui radosi iš tapytojo noro reprodukuoti port­ retą, kad galėtų kiek užsidirbti ir susimokėti už mokslą akademijoje. Keliuose laiškuose birželį prisiminė, kad J. Basanavičius jį sušelpęs be puikybės kaip tikras brolis iš meilės vargstančiajam, ir išreiškė norą nutapyti iš natūros sė­ dinčio krėsle daktaro paveikslą18. P. Rimša 1904 m. gruodžio 27 d. laiške iš Krokuvos paprašė daktaro pa­ likti bent vieną iš keturių nuotraukų, kurias Varšuvoje gavo iš Juozo Jasaičio, kažkada padėjusioj. Basanavičiaus draugui Garliavoje Kaziui Aglinskui pla­ tinti draudžiamas lietuviškas knygas. Kitų metų vasario 2 1 d . pranešė, kad medalioną su daktaro atvaizdu pabaigė, ir prižadėjo nulipdyti biustą, nes, pa­ sak dailininko, mylėtojų „turėti paveikslą savo tautos genijų gana randas“, o pinigų reikėjo studijoms19. P. Rimša 1906 m. pradžioje (?), paragintas Povilo Višinskio kurti lietuvių veikėjų atvaizdus, buvo atliedinęs daktaro biustą ir šis pateko į Vilniaus žinių knygyno vitriną kartu su dar keletu, sukeldamas vietinių lietuvių entuziazmą. Apie daktaro įžanginę kalbą atidarant Pirmąją Lietuvių dailės parodą atsiliepė skeptiškai: iškilminga su reikiamu progai patosu, bet romantizmas, didžiavimasis praeitimi liejosi per kraštus, o gyvenamasis mo­ mentas liko nepaliestas20. Skulptorius K. Ulianskis 1905 m. sausio 1 d. iš Krokuvos prašė kelių nuo­ traukų iš priekio ir profilio biustui nulipdyti, nes mieste pas Juozą Angrabaitį sužinojęs, jog daktaras jas atsiųstų21. J. Basanavičius vėliau yra lankęsis Burbiškiu dvare pas agronomą Mykolą Baženskį, vedusį Petro Vileišio dukrą Mariją, ten, parke stovėjo skulptoriaus iš betono nulietas Vytauto Didžiojo paminklas22. *

L L T I B R , F2-1589, lapai nenumeruoti.

19 L L T I B R , F2-1330, lapai nenumeruoti. 20 J . Rimantas. Petras Rimša pasakoja. - Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 19 64, p- 8 6 ,137; 183. *

L L T I B R ,F 2 -i4 8 6 , l.i.

22 V. Bičiūnas. Vytauto paminklas Lietuvoj prieš 2 o m. /¡Trimitas, 1933, kovo 9, N r. 10, p. 188.

116

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Sugrįžęs į Vilnių, bendrauti su dailininkais neskubėjo. Tik artėjantis 6o-mečio jubiliejus privertė 1 9 1 1 m. pozuoti Antanui Žmuidzinavičiui, nu­ tapiusiam portretą visu ūgiu. Artėjant 70-mečiui, 1921 m. pabaigoje teko po­ zuoti Vytautui Kairiūkščiui ir M. Kodkinui, dar anksčiau išimtį 1918 m. padarė kraštiečiui A. Aleksandravičiui, o 19 14 m. Adomui Varnui, po kelis seansus buvo gavę dar keli dailininkai. Nuoseklesniam vaizdui susidaryti pateikiame jo kalendorėliuose užfik­ suotus faktus apie pozavimą menininkams. 1 9 14 m. nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 2 d. daktarui teko pozuoti A. Varno tapomam portretui. Buvo ką tik grįžęs po operacijos Berlyno klinikose. Praėjus pusšimčiui metų, skulptorius pasakojo, kad, atėjęs į Lietuvių mokslo draugijos (LM D) patalpas, rasdavo daktarą visada sėdintį ir įsigilinusį į skaitomą knygą, jose buvo vėsu ir drėgna, oras priplėkęs. J. Basanavičius daugiausia kalbėdavo apie pasakų rinkinius ir Aleksandro Jaroševičiaus lietuviškų kryžių albumą, jų ornamentų simbo­ lius ir ryšį su Antika. Aiškiai ištardamas kiekvieną skiemenį, savo kalbėjimu darė didelį įspūdį A. Varnui, leido jam suvokti lietuviškų žodžių sakralumą. Taip ir nutapė su knyga rankose, o portretas atsidūrė Karo muziejuje Kau­ ne23. 19 16 m. sausio 1 1 - 1 3 d. daktarą piešė dailininkė Elena Janulaitienė-Jurašaity tė ( i8 9 3 - i 9 8 2 ) 24.Ar išliko bent koks eskizas, žinių neturime. 1918 m. birželio 4 d. ir rugsėjo 9 - 1 3 d. pozavo skulptoriui Antanui Aleksandravičiui, lipdžiusiam biustą25. 1920 m. rugsėjo 6 d. daktaras kartu su skulptoriumi iš LM D sandėlio (Aušros vartų 12 ) jį paėmė, kad nuvežtų į Marijampolę. 1918 m. rugsėjo 1 d. lankėsi vietinio kaizerinių kariškių laikraščio ZeitungX army bendradarbiai Oskaras Wohrle, žinomas vokiečių rašytojas, ir Paulius Milleris, kuris 22 d. anglimi ir balta kreidele baigė piešti daktaro portretą, iš­ likusį Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete26. 19 18 m. lapkričio 17 d. daktaras dalyvavo literatų susirinkime, kuriame buvo steigiama Lietuvių rašytojų draugija. Atėjo ir keletas dailininkų, susirinkimo įgaliotas Lietuvos Valstybės Tarybai 20 d. kartu su sekretoriavusiu Pauliumi Galaune dakta23 J . P ru n sk is. Apie mūsų himną,

trispalvę, Vyty dr. Basanavičių ir kambary kur buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimas, pasakoja Ad. Varnas / / Draugas. Mokslas, menas, literatūra, 1968, vasario 17, Nr. 4 1 (7 ), p. 8.

24 L L T I B R , F2-35, lapai nenumeruoti. 25 L L T I B R , F2-48, lapai nenumeruoti. 26 Ten pat.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUALIZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

117

& r. U. Sdasanar/c/us

D r . J . B a s a n a v ič iu s . P a š t o a t v ir u k a s

A n t a n a s A le k s a n d r a v i č i u s .

O. Vitkausky tės knygynas, Kaunas, 1919

J o n o B a s a n a v i č ia u s b iu s t a s , 1 9 1 8

ras pasiūlė prie Švietimo ministerijos įsteigti Meno departamentą27. Artėjant 70-mečiui, 1921 m. spalio 25 d. iš Kauno atvyko dailininkas Majeris Mironas Kodkinas (1887-1940), kitą dieną atėjo Vytautas Kairiūkštis, turėjęs nutapyti portretą Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijai, kurioje dirbo piešimo mokytoju. Pirmasis apsilankė ir lapkričio 4 d. („akvarele piešė“ ), o antrasis spalio 3 1, lapkričio 20 ir gruodžio 10. Kubistinis daktaro portretas ne kartą publikuotas Lietuvos žurnaluose. 1933 m. vasario 10 d. jis papuošė Mūsų Vil­ niaus ketvirtojo numerio viršelį. Pats dailininkas 1921 m. pabaigoje manė, kad jį panaudoti atvirukui netinka28. M. Kodkinui portretą galbūt užsakė Juozas Tumas, nes jis kabo memorialiniame rašytojo kambaryje Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune (daktaras autobiografijoje užsakovu nurodo Karo muziejų)29. Nuo 1924 m. gyveno Paryžiuje, buvo žymiosios menininkų ko­ munos Avilys narys. Per antrąją kelionę į Lietuvą 1922 m. rugsėjo 9 ,1 4 ir 15 d. *

L M A B R S , F 2 5 5 -3 6 , 1. 1 .

28 L L M A , F. 397, ap. 2, b. 3 8 , 1. 1 . 29

118

D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. - L ie tu v ių m o k slo d rau gija, V iln iu s, 1936, p. 167.

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

V y t a u t a s K a ir iū k š t is .

V y t a u t a s K a ir iū k š t is .

D r . J . B a s a n a v i č ia u s p o r t r e t a s

D r. J . B a sa n a v ič ia u s p o rtre tas, 1 9 2 1 - 1 9 2 2

Mūsų Vilnius, 1933, vasario 10

L ietu vo s dailės m uziejus

pozavo Kaune J. Zikaro lipdomam biustui ir „piešėjui" Apolinarui Šimkūnui. Spalio 1 - 3 dienomis, grįždamas į Vilnių, Panevėžyje apsistojo pas skulptorių, kuris darbą tęsė30. Lankydamasis trečią kartą, 1924 m. liepos 27 d. pozavo Ka­ jetonui Sklėriui, o rugsėjo 2 1 ir 22 d. - skulptoriui P. Rimšai („biustui profilį darė“). Lapkričio 20 d., jau apsisprendęs grįžti į Vilnių, apsilankė A. Varnas su Jonu Šileika ir įkalbėjo pasilikti dar savaitei. Kitą dieną Kauno Menų mo­ kykloje prasidėjo kasdienis trijų valandų pozavimas, trukęs iki 30 d. Daktaras atsidūrė lietuvių meno žvaigždyno apsuptyje. Teko kantriai „stūksoti“, kol portretą tapė Vladas Didžiokas, Justinas Vienožinskis, A . Varnas, Ignas Šla­ pelis, Adomas Galdikas, J. Šileika, Jonas Janulis. K. Šklėrius ir po kelių dienų prie jų prisidėjęs skulptorius Vincas Grybas lipdė bareljefus31. Kaip prisiminė A. Varnas, daktaras menininkų prašė paskubėti, nes artėja šalčiai, o šiltesnio drabužio neturi, tada jie susimetę nupirko žieminį paltą, o J. Basanavičius liko pozuoti toliau32. 30 L L T I B R , Fz-38, lapai n en u m eru o ti. 3’

L L T I B R , F 2 -4 0 , lap ai n en u m eru o ti.

32 J . Prunskis. Apie mūsų himną... op. cit.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUAUZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

119

K a je to n a s Š k lėriu s. D r . J . B a san a v ičiu s, 1 9 2 5 N acionalinis M . K . Č iu rlio n io dailės m uziejus

Autobiografijoje apie A . Žmuidzinavičių, nutapiusį jo reprezentacinį portretą ir visuomenės lėšomis dovanotą jubiliatui 1 9 12 m. birželį švenčiant 60-metį, prieš tai eksponuotą VI Lietuvių dailės parodoje, rastume tik užuo­ minų, kad dalyvavo jo vestuvėse ir kad komisijoje trise kartu su Tadu Daugirdu 1918 m. pavasarį rinko tautinės vėliavos spalvas33. Iš gana asmeniškų dailininko laiškų J. Basanavičiui (pavyzdžiui, dėkoja už sutuoktuvių paslapties neviešinimą) aiškėja, kad portretas tapytas 1 9 1 1 m. spalio-lapkričio mėnesiais, nes gruodžio 4 d. pranešė apie „baiginėjimą“34. Po mirties reikėjo monumentalių kūrinių, apibendrinančių istorinius daktaro nuopelnus. Tačiau menininkų užmojus gesino lėšų trūkumas. J. Zi33

D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, op. cit., p. 7 0 ,1 1 6 ,1 5 2 .

34 L L T I B R , F 2-15 8 8 , lap ai n e n u m eru o ti.

120

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

J o n a s Š i le ik a . J . B a s a n a v i č ia u s p o r t r e t a s ( Regėjimas ) , 1 9 2 7

Lietuvos dailės muziejus

karo sukurtą bareljefo iliustraciją Trimitas publikavo 1926 m. gegužę (Nr. 17, P- 553); o 1932 m. gruodį pranešė, jog Klivlando lietuvių darželiui (mero potvarkiu tautinėms bendrijoms išdalinto miesto parko daliai) siaurųjų gele­ žinkelių dirbtuvės atliejo 1 14 kilogramų bronzinį biustą35. Tai buvo Lietuvai pagrąžinti draugijos Kauno skyriaus dovana Amerikos lietuviams. Biustas pa­ statytas kitų metų birželio 1 1 d . Tačiau Petras Rimša nelabai aiškiai užsimena, kad tai lyg ir jo kūrinys36. Biustus teko tiražuoti jam (Kaune Karo ligoninės sodelyje) ir A. Aleksandravičiui (Aukštojoje Panemunėje Kaune 1935 m. ir Birštone 1939 m.). Neiškilo paminklai Marijampolėje ir Vilniuje. Provincijoje atsirado pigesnių savamokslių autorių paminklai: Ylakiuose, Skuodo apskri35

J. Zikaro J. Basanavičiaus portretas //Trimitas, 1932, g ru o d ž io 15, N r. 5 1, p. 10 22. Petras Rimša... op. cit., p. 294.

36 J . R im a n ta s.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUALIZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

121

J o n o B a s a n a v ič ia u s p o r t r e t a s

Augustinas Jakučionis. K e lia s į š v ie s ą , elementorius. - Kaunas, 1937

tyje, A. Kazlausko 1930 m. ir Plungėje Boleslovo Plungės 1934 m. Viekšniuo­ se skulptorius Silvestras Traksevičius 1929 m. sukūrė paminklą už vietinių žmonių suaukotas lėšas.37 Molėtų būrio šauliai 1930 m. buvo nutarę statyti daktarui paminklą, bet surinkus 2 000 litų, apsispręsta įrengti jo vardo šaulių namus, kurie gyvenime turėtų daugiau reikšmės nei prastas paminklas. Dar­ bai atlikti per talkas ir dviaukštis pastatas su sale 300 žiūrovų ir scena buvo pašventintas 1936 m. lapkričio 15 d.38 Bareljefiniu daktaro portretu Matas Menčinskas 1933 т . papuošė Urugvajaus lietuvių jo vardu pavadintą mokyklą Montevidėjuje, visi norintieji nebrangiai galėjo įsigyti kopiją39. Išlikusį ankstyviausią daktaro portretą, išsaugotą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, o dabar kabantį Signatarų namuose, nutapė Konstantinas Veličkovas (18 55-1907), valstybės veikėjas, poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, eseistas, ministras ir dailininkas, iškili bulgarų tautinio judėjimo as­ menybė. Mėgo egzotiškus siužetus, nes tapyti mokėsi jau brandaus amžiaus Florencijoje. Jo gyvenimas primena nuotykių romaną: turkų nuteistą myriop išgelbėjo Europos diplomatų įsikišimas, savo noru gyveno emigracijoje, pabu­ vo ministru ir 1.1. Kada konkrečiai atsirado J. Basanavičiaus portretas, sunku 37 38

Paminklas Basanavičiui //Lietuvos žinios, 1929, sau sio 12, N r. 10 , p. 5. Malėtų šaulių namų atidarymo iškilmės ir šaulių priesaika / / Trimitas, 1936, la p k rič io 19, N r. 47, p. 112 1.

39 X X a. lietuvių dailės istorija. 1900-1940 , t. 2. - Vaga, V ilnius, 1983, p. 191; L . Petrauskaitė. Išeivystėspatirtis modemėjančioje Lietuvoje: Mato Menčinsko atvejis //Menotyra, 2015, N r. 4, p. 346.

122

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

B a ly s M a c u t k e v ič iu s . J . B a s a n a v i č ia u s p o r t r e t a s

Mūsų Vilnius, 1937, Nr. 3

spėti, bet siejant su šio neramaus žmogaus biografija, galima teigti, kad skirtas daktaro 50-mečiui. Tą datą pasirinkti nuteikia portreto oficialumas ir rimta modelio veido išraiška. Justinas Vienožinskis, aptardamas Lietuvos meno parodą 1925 metais, A. Galdiko daktaro portretą vadino išjaustu ir suprastu, nors kai kuriems me­ nininkams atrodė „stokojantis piešinio“, nes idėja išreikšta paprastai ir kukliai. Panašiai atsiliepė ir apie J. Šileikos, mėgusio šaltą pilką tautinį koloritą, kūrinį, kuris lyginant su kitais jo darbais mažiau stilizuotas ir turi didesnę jausmų įkrovą. Dailės istorikų laikomo vieno moderniausių daktaro portreto autoriaus Vytauto Kairiūkščio piešinį iš 1921 metų manė esant mokinio laikų natūra­ listiniu bandymu. Šiaip iš penkių Vilniaus lietuvių kolegų, eksponavusių savo darbus Kauno universiteto rūmuose 1933 m. pradžioje, laikė brandžiausiu menininku ir toliausiai pažengusiu Europos link40. V. Kairiūkštis, kitaip nei 40 J. V ie n o ž in sk is. Lietuvos meno paroda //Baras, 1925, N r. 5, p. 7 3 ,7 7 ; J . V ie n o ž in sk is.

Vilniaus

dailininkų darbų paroda //Naujoji Romuva, 1933, N r. 3, p. 56.

J. 8ASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUAL1ZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

123

kiti parodos dalyviai, rodė apžvalginę kūrybos ekspoziciją. Ir po kelių dešimt­ mečių J. Basanavičiaus atvaizdai taip pat vertinti panašumo j modelį aspek­ tais. Štai A . Galdiko 1924 m. eksponuotas portretas, kuriame monumentaliai traktuojama modelio galva, vartojami platūs potėpiai ir dekoratyvinės formos, daro jį įtikinamą, tuo pabrėžiama patriarchališka laikysena ir išraiškingi veido bruožai. V. Kairiūkštis pasteliniame ir aliejiniame portretuose veidą nutapęs šiltais ekspresyviais potėpiais, perteikdamas būdingus jo bruožus ir psicho­ loginę būseną. 1925 m. A. Galdiko rodytas oforto technika atliktas portreto variantas realistiškai tikslus, sausokas, pirmiausia siekiant panašumo, išorinio ir vidinio atitikimo41. 1937 m. Vytauto Didžiojo universiteto korporacija Šarūnas išleido J. Basa­ navičiaus „gyvenimo ir vaizdų albumą su biografija", parengtą Kosto Radziulio. Intelektualų tautiškumą reprezentuojančio Akademiko recenzijoje leidinys pasirodė „žalių inteligentų sentimentu", darbeliu, o ne žygiu nusipelniusiam asmeniui pagerbti. Rengėjo parašyta biografija, pasak recenzento, dvelkia poe­ tiniu kūrybingo asmens nusiteikimu, nes sudaryta iš emocingesnių daktaro autobiografijos ištraukų, nepamiršus ir V. Kudirkos atsivertimo istorijos iš Tėvynės varpų, skirtų Aušros 10-mečiui paminėti. Blizgus popierius, ne visur vykusiai reprodukuotos nuotraukos byloja apie jaunatviškus sentimentus tautinės veiklos herojui42. Vertinant šių laikų masteliu, tai vienintelis X X a. pasirodęs daktaro nuotraukų ir vaizduojamojo meno reprodukcijų albumas. Iš bandymų įamžinti daktarą provincijoje minėtina daktaro freska Lie­ tuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios pa­ ramos logistikos bataliono muziejaus Freskų salėje. Tai Marijampolės kari­ nio miestelio kareivinėse išlikusios 1936-1939 m. tapytos freskos, kuriose vaizduojamas J. Basanavičius, jotvingių karys, neįvardintas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Kęstutis prie Trakų, karininko Antano Juozapavičiaus žūtis ant Alytaus tilto ir didžiojo kunigaikščio Gedimino laidotuvės. Jų autoriai eiliniai kariai, kuriems buvo leista tapyti laisvalaikio patalpose. Freskos buvo atrastos 2000 m. renovuojant kareivines. J. Striogys iš Telšių amatų mokyklos Alkos muziejuje 1940 m. gegužės 5 d.-birželio 5 d. vykusioje meno parodoje pristatė 19 medžio inkrustacijos portretų, tarp kurių prezidento A. Smetonos, 41

X X a . lie t u v ių d a ilė s ... op. cit.,

42 A. V. L ie t u v o s

b io g ra fija H A k a d e m ik a s ,

124

p. 54,70,253.

a tg im im o p a tr ia r c h o d -ro Jo n o B a s a n a v ič ia u s g y v e n im o v a iz d ų a lb u m a s su

1938, birželio 15, Nr. 11-12, p. 276.

ATSISKYRĖLIS Iš SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DAR8AI

J u o z o P e n č y lo s p la k a ta s

Mūsų Vilnius, 19 3 5 , N r .2

V. Kudirkos ir daktaro atvaizdai. Vienas žymiausių tarpukario karikatūristų ir šaržistų Juozas Penčyla (1908-1979), vietinės gimnazijos auklėtinis, dar besimokydamas sukūrė skulptūrinį daktaro atvaizdą, kurį parodė miestiečiams 1933 m. kovo 19 d. atidarytoje Marijampolės klubo salėje personalinėje pa­ rodoje. Eksponavo ir šešis tapybos darbus, tiek pat karikatūrų ir 90 žymesnių miestelėnų šaržų. Recenzentas Suvalkietyje rašė, jog „D-ro J. Basanavičiaus galva padaryta labai vykusiai“, jaučiamas darbo laisvumas ir „didingasis dak­ taro patriarchališkumas“43. Kūrinio likimo nežinome. Pasak Giedrės Jankevičiūtės, tarpukario Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Skan­ dinavijos šalyse, Vokietijoje, kur pagonybė siejama su tautos atsiradimu bei nacionalinės kultūros pagrindų kūrimu, vienu iš simbolių, turinčių konsoli43 K . Felicitas. Šaržų paroda turi didelį pasisekimą / / Suvalkietis, 1933, kovo 2 6, Nr. 13, p. 2.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUALIZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

125

P a m in k la s J o n u i B a s a n a v i č iu i B ir š t o n e ( s k u lp t o r i u s A n t a n a s A le k s a n d r a v i č i u s ,

1939) d u o t i š a l ie s p il ie č iu s , u g d y t i j ų p a s i d i d ž i a v i m ą ja u n a , t a č i a u t u r in č ia s e n ą ir š lo v in g ą p r a e i t į tė v y n e , t a p o k a n k lin in k o - v a i d i l o s v a iz d in y s . L i e t u v o s d a i l i ­ n in k a i v a iz d a v o jį k a ip o r ų s e n į s u ž ila b a r z d a ilg a is b a l t a is m a r š k i n ia is , k a r t a i s a p s i g o b u s į s e g e s u s e g t u a p s i a u s t u . T o k į k a n k lin in k ą - v a id ilą , m e n a n t į p r a e i t į ir n u s p ė ja n t į a te itį, s a k r a lin ė s s f e r o s a t s t o v ą , t r a d ic ijų s a r g ą ir p e r t e i k ė ją , g a l i­ m a r a s t i įv a ir ia u s ių ž a n r ų t a r p u k a r i o L i e t u v o s d a il ė je - n u o k n y g ų il iu s t r a c i jų ik i p a m i n k lų . J o p a v e ik s la s s im b o liz a v o v i s u o m e n ė s p u s i a u s v y r ą ir h a r m o ­ n in g ą b e n d r u o m e n ė s s u g y v e n im ą . B e to , iš r e iš k ė a r c h a jiš k o v a i d i l o s ir t a u t o s v a d o s ą s a ją . A . S m e t o n o s 6 o - m e č i o p r o g a j o v a r d o g i m n a z i jo je U k m e r g ė j e a n t r o a u k š t o v e s t ib iu ly je a t s ir a d u s ia m e B e r n a r d o B u č o b a r e lje f e p r e z i d e n t a s į k o m p o n u o t a s ja u n i m o a p s u p t y je k a ip v y r e s n y s is b i č iu li s ir m o k y t o ja s 44. P e t ­ r o K a l p o k o s ie n i n ė s t a p y b o s k o m p o z i c i jo je P r e k y b o s ir p r a m o n ė s r ū m u o s e K a u n e p a v a iz d u o t a s v a ik ų a p s u p t y je g a r b in g a s s e n e lis , v ie t o j k a n k lių a n t k e lių p a s i d ė j ę s k n y g ą . J a m e l e n g v a a t p a ž in t i d a k t a r o v e i d o b r u o ž u s . A n t a u k š t o 44 G . Jankevičiūtė. Dailė ir ideologija: tarpukario Lietuvos politikų portretai H Menotyra, 2003, N r. 2, p. 52.

12 6

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

N e m u n o k r a n t o A l e k s o t o p u s ė je , K a u n o s e n a m i e s č i o p a n o r a m o s f o n e , n u ­ t a p y t a s v a i d i l a m o k y t o ja s , b e n d r a u ja n t i s s u v a i k a i s s u u ž v e r s t a k n y g a , k u r i p a b r ė ž ia s k li n d a n č i ą o r i ą iš m in t į45. J o n a s Š i l e i k a p a v e ik s le

Regėjimas, s k ir t a m e

J . B a s a n a v i č iu i a t m in t i, n u t a p ė ž i l a b a r z d į d a k t a r ą n a k t i e s d a n g a u s f o n e v ir š G e d i m i n o p il ie s k a ln o . J a m e t a u t o s p a t r ia r c h a s m o n u m e n t a li a i iš k y la v i r š p r a ­ r a s t o V iln ia u s k a ip a m ž i n a s m ie s t o s a r g a s a r d v a s ia . G . J a n k e v i č i ū t ė t o k i ą t r a k ­ t u o t ę la i k o k u r io z u iš t a u t in io a t g i m i m o a t ė ju s i a n e o r o m a n t i z m o s i m b o l i k a . T o k i e p o r t r e t a i n e t ik o v a l s t y b i n e i r e p r e z e n t a c ija i46.

1924

m . v a sarą d a k taru i

l a n k a n t i s L i e t u v o je iš n a t ū r o s t a p y t a s p o r t r e t a s s u ž i l a b a r z d ž i u g i l i o m i s ir s k v a r b i o m i s a k im is s a u g o m a s K a u n e , M . K . Č i u r l i o n i o g a l e r i jo je . lie p o s p r a d ž io je

į

L i e t u v o s d a i l ė s m u z i e jų iš A m e r i k o s p o

k it a s j o v a r ia n t a s , k a b ė j ę s

Draugo

90

2014

m.

m e t ų s u g r įž o

l a i k r a š č i o r e d a k c i jo s b ū s t i n ė je . M u z i e ju s

t u r ė s ž e m i š k e s n į, n o r s ir r o m a n t i z u o t ą , k i e k p r im e n a n t į K r i s t a u s a t v a i z d u s p a v e ik s lą . P r e z id e n t a s A . S m e t o n a t o le r a v o k ū r in iu s , k u r ja u n i m o m o k y t o jo ir v e d l i o v i e t a t e k d a v o J . B a s a n a v i č iu i, k a ip y r a A . V a r n o p a n o

giesmę broliai R a s e i n i ų

M a i r o n i o g i m n a z i jo je

(1938), A .

Užtraukim naują

S m e t o n a te n p a v a iz ­

d u o t a s k a ip k u k lu s ja u n i k a it is , b e s i š l i e ja n t i s p r ie t a u t in io a t g im im o v e ik ė jų g r u p ė s s u d a k t a r u p r i e š a k y je 47. G . J a n k e v i č i ū t ė s n u o m o n e , t a r p u k a r i u v y r a v o iš t i k i m y b ė p s i c h o l o g i n i o p o r t r e t o t r a d ic ija i, p a k a n t u s p o ž i ū r i s į m o d e r n ią s t il is t i k ą , t o d ė l „ v a d i z m o “ p a v y z d ž ių d a il ė je , o m e n y je t u r in t ir e lit o m e n in io s k o n i o p a p r a s t u m ą , p a s i r o d ė n e d a u g 48. J . B a s a n a v i č i a u s p o ž i ū r į į m e n ą k a ip p r o p a g a n d o s ir a g i t a c i jo s įr a n k į, r e ­ m ia n t is j o m a t y t ų m u z ie jų ir p a r o d ų e k s p o z i c i jų s u p r a t im u , p r a s k le id ž ia s u ­ s ir a š i n ė ji m a s d ė l L i e t u v i ų s k y r ia u s P a r y ž ia u s p a s a u l in ė je p a r o d o je

1900

m.

įr e n g i m o . K a d ir b ū d a m a s t o l i n u o L i e t u v o s ir d a ž n a i d ė l s v e i k t o s b ū k l ė s n e g a l ė d a m a s t i e s i o g i a i d a ly v a u t i l ie t u v iš k u o s e r e ik a lu o s e , J . B a s a n a v i č iu s ta i d a r ė s u s i r a š i n ė d a m a s s u l i e t u v i š k o s i o s s p a u d o s d a r b u o t o ja i s . L a i š k a i b e n t m a ž u m ė l ę p a r o d o d a k t a r o g e r o s m e n i š k a i a p i p a v id a l in t o s e k s p o z i c i jo s s u ­ p r a t i m ą , b e t t e n k a n u ja u s t i ir n u o l a i d a s t a u t in e i a k c ija i a r n e k e l ia m a s a b e j o ­ n es.

1899 m .

g ru o d ž io

16 d .

P e t r a s M ik o l a i n i s p r a n e š ė , k a d d a k t a r a s iš r in k t a s

45 G . Jankevičiūtė. Daile ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Nacionalinis M . K . Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas, 2003, p. 73. 46 Ten pat, p. 8 4 -8 5 . 47 T en pat, p. 8 8 -8 9 . 48 G . Jankevičiūtė. Dailė ir ideologija... op. cit, p. 53.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUALIZACIJA IR JO VARDO (AMŽ1NIMAS IKI 1940 METŲ

127

lietuvių tautos „reprezentantu“ kuriam reikėtų pabūti perjos atidarymą ir dar kelias pirmąsias dienas49. Dar spalio 27 d. daktaras parašė Juozui Pautieniui, jog parodos komitetui padėti neatsisako, tik bėdojosi, kad jo nariai išsibarstę po Europą, pats pasiligojęs, lietuviška ekspozicija carinės valdžios neįbau­ gins, o spaudos draudimo panaikinimo tikėjosi „su laiku, progresu ir pačių rusų apsišvietimu“ Pasiūlė į ekspoziciją dėti nuotraukas, keletą „sutaisytų“ figūrų etnografiniais drabužiais, iškabinti istorinius žemėlapius, Vyties žen­ klą ir plakatą su lietuviškų laikraščių pavadinimais. Tačiau po trijų mėnesių, 1900 m. sausio 21 d., galutinai atsisakė dalyvauti organizuojant ekspoziciją, nes sunkiai judąs ir negalįs nieko skaityti, o vasario 7 d. parašė, jog važiuoti į Paryžių neturi jokios vilties. Nurodė, kad derėtų dėti penkis ar šešis istorinius žemėlapius, pateikė jų šaltinius, pavyzdžiui, pirmojo Žečpospolitos padalijimo žemėlapį, išleistą 1773 m., kurį turėjo asmeninėje bibliotekoje. Siūlė nedėti biografijų, o po atvaizdais įrašyti veikėją apibendrinančius žodžius, po savuo­ ju - „Lietuviško laikraščio įsteigėjas“ J. Šliūpo ir A. Burbos - „Organizatoriai lietuvių Amerikoje“, V. Kudirkos - „Populiarizatorius lietuvių idėjos“, A . Bara­ nausko - „Lietuvių dainius“ Kovo 7 d. Juozui Bagdonui pareiškė, jog pritaria atsiųstam ekspozicijos aprašymui, o gegužės 3 1 d . padėkojo už jo laiškus su parodos aprašymu, labai patikę, žinodamas tautiečių vangumą, tokio pasie­ kimo Paryžiuje nesitikėjo. Pats J. Bagdonas sausio 30 d. laiške teiravosi, kaip turėtų būti sudarytas daktaro pasiūlytas lietuvių spaudos augimo nuo 1883 m. grafikas, o spalio 1 1 d . klausė patarimų dėl parodos eksponatų albumo suda­ rymo50. Idėja, parodai pasibaigus, eksponatus perduoti į Šveicarijoje esantį Lenkų muziejų Rapersvilyje jam atrodė tas pat, „kas vilkui in nasrus inkišus“, siūlė juos pavesti saugoti M. Zauniūtei ar Lietuvių literatūrinei draugijai, kad Tilžėje būtų tautinio muziejaus užuomazga. Prieštaravo V. Kudirkos įvestoms Š, č, ž, jo nuomone, čekiškas raides šis panaudojo iš įpratimo, nežiūrėjo, ar jos tinka racionaliems laikams; reikia remtis kalbos istorija ir grąžinti d, t, c, s ir z su nosiniais ženklais, pats ketino tokia rašyba Varnoje išspausdinti antrąjį Ožkabalių dainų tomą. Jam varpininkų lyderis - turtingos dvasios patriotas 49 L L T 1 B R , F 2-120 4 , lapai nenumeruoti. Parodos rengimo komitetas buvo renkamas nuo 1899 m . pavasario iki rugpjūčio pabaigos, Centrinį komitetą sudarė kunigai J. Žilinskas ir A ntanas M ilukas, p. Mikolainis, J. Paukštys ir J. Šliūpas, o tautos atstovu parodoje išrinko daktarą ( J . Tysliava. Lietuviai Paryžiaus parodoje j ¡Lietuva (N iujorkas), 1940, N r. 7, p. 22.) 50 L L T I B R , F 2-80 1, lapai nenumeruoti.

128

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

ir t o b u l a s l ie t u v y s t ė s p o p u l i a r i n t o ja s , t a č i a u n e a u t o r i t e t a s m o k s l e . P r ie r a š e t i k ė jo s i, l e i d u s s v e ik a t a i, a p s i la n k y t i B i t ė n u o s e ir t e n i l s i n t i s im t i s l ie t u v ių a n ­ t r o p o l o g i jo s . L i e p o s

30 d .

n e i g ia m a i įv e r t in o g a u t a s e k s p o z i c i jo s n u o t r a u k a s ,

n e s d a r o g ė d ą f o t o g r a f u i , jo , k a ip m ė g ė jo , š i m t ą k a r t g e r e s n ė s , a r g i n e g a l ė jo s u r a s t i k o k io , t u r in č io „ g e r i a u a r t is t i š k a i iš la v in t ą a k į " P a č ių f o t o g r a f i jų m e n i ­ n is l y g is n e k a ž in k a s , k i e k v ie n a s lie t u v is , j a s p a m a t ę s , g a i lė s n i e k a m s i š le is t o p in ig o . P r ie k a iš t a v o ir e k s p o z i c i jo s a p ip a v id a l in im u i ir t e ir a v o s i, n e g i n e b u v o g a l im a r a s t i g e r e s n i o d a ilin in k o ( p a r e n g ė m in ė t a s P. Ž i t k e v i č i u s ) . S p a l i o

20 d .

J . B a g d o n u i d ė k o jo u ž p a r o d o s k a t a l o g ą ir d ia g r a m a s , b e t n e t ik o a u t o r ių p a ­ v a r d ž ių p a t e i k i m a s „ l e n k i š k a f o r m a " o j o s a t m in im o m e d a l i s v i e n o je p u s ė je t u r ė t ų b ū t i s u V y t ie s ž e n k lu 51.

Akivaizdu, jogj. Basanavičius turėjo savo įvaizdžio viziją: rimtas, santūrus, giliamintis ir susimąstęs patriarchas. Iš kūrėjų reikalavo atvaizdo realistišku­ mo ir rimto įspūdžio žiūrovui. Tas galvos posūkis pusiau profiliu arba trim ketvirčiais į kairę atėjo iš daktaro įsitikinimu nusisekusių portretinių nuotrau­ kų, nes manė taip būsiąs įspūdingiausiai „perteiktas" ir išreikštas. Tad šiuo atveju vaizduojamasis pats suformulavo ikonografinį kanoną. Neatmestina ir jaunesnių kartų menininkų pagarba 70-mečiui seneliui ir baimė prieštarauti patriarcho nuomonei. Daktaro požiūrį į savo portretus netiesiogiai apibūdino Alfonsas Bielinis didokame straipsnyje LM D 30-mečio proga. Jis pastebėjo, kad LMD, įsikūrusios A . Domaševičiaus namo patalpose, A. Žmuidzinavi­ čiaus tapytasis kabojo sienos viduryje, įėjus per duris, gerai matomoje vietoje, o V. Kairiūkščio „su trigubai perlaužta nosimi, fijoletiniais peisais ir žaliais plaukais“ tamsiausioje kertėje, kur niekas negalėtų įžiūrėti52. Pašto ženkluose daktaro atvaizdas pasirodė dar jam esant gyvam, kai 1922 m. kovą Lietuvių moterų globos komitetas, Ambasadorių konferencijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, paprašė Pašto valdybos išspausdinti A. O. parengtą dvylikos pašto ženklų seriją, tarp kurių buvo ir skirtasis dak­ tarui. 1927 m. kovo 8 d. valdyba išleido į apyvartą to paties autoriaus keturių ženklų seriją J. Basanavičiui atminti. Išleisti penki tiražai po 200 000 egzem­ pliorių apyvartoje išbuvo iki 193 3 m. birželio 1 d.53 Daktaro portretas iš abiejų 51 V U B R S , F 1-F 3 6 3 , 1.19 2 ,1 9 4 ,1 9 6 - 1 9 7 ,1 9 9 , *0 0 a. p., 201 a. p., 202, 20 4 a. p. 20S. 52 A . B ie lin is. Daktaras Jonas Basanavičius į Į Lietuviškas baras, 1937, b irželis, N r. 3, p. 5. 53 V. B u b n y s, J . N o rm a n tien ė . Paštas Lietuvoje 1918-1940 metais: valstybės pašto kūrimas ir

veikla, ženklų leidyba. 2 k n yga. - L ie tu v o s n a c io n alin is m u zieju s, V iln iu s, 20 14, p. 16 9,251.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUAtIZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

129

P a š t o ž e n k la i s u J o n o B a s a n a v ič ia u s a t v a iz d a is

pusių įrėmintas gedulingais stogastulpiais, 5,25, 50 ir 60 centų vertės ženklams panaudota juoda, žalia, violetinė ir rusva spalva. 1938 m. nepriklausomybės 20-mečiui išspausdinti Anglijoje 15, 3 o, 3 5 ir 60 centų vertės ženklai su dakta­ ro, skaitančio Vasario 16-osios aktą, atvaizdu. Bendras jų tiražas siekė trylika milijonų54. A . Varnas 1968 m. pasakojo, kad 1918 m. grįžęs iš Rusijos į Vilnių, Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės buvo nuvestas į kambarį, kuriame pasi­ rašytas Vasario 16-osios aktas. Iš pradžių planavo centre piešti daktarą su de­ klaracija rankoje ir prie stalo sėdintį Lietuvos Tarybos sekretorių Petrą Klimą, kiti signatarai stovėdami klausosi, vėliau pakeitė sumanymą, visus signatarus pavaizdavo stovinčius, šalia daktaro palikęs Antaną Smetoną ir Jurgį Šaulį. Tai - pirmasis lietuviškas pašto ženklas, išspausdintas Londone giliaspaude. Filadelfijos lietuvių veikėjų taryba 1927 m. vasarą kreipėsi į prezidentą A . Smetoną, prašydama pagerbti daktarą ir ateityje įamžinti viename iš lito

54 V . Z .

130

Vasario 16 d. pašto ženkluose H Europos lietuvis, 1957, v a sa rio 14 , N r. 7, p. 4 .

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Penkių litų moneta su Jono Basanavičiaus atvaizdu, 1939 banknotų ar monetų55. 1928 m. kartu su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu jis atsidūrė mėlyname 50 litų banknote, kurio autorius A. Varnas. Banknoto averso kairėje pusėje jo portretas įkomponuotas į ovalų medalioną, o rever­ se - Vilniaus katedros ir Gedimino pilies vaizdai56. 19 2 3 -19 2 4 m. prižiūrė­ damas lietuviškų pinigų spausdinimą Prahoje, jis parengė ir išleido daktaro, M. K. Čiurlionio, V. Kudirkos, M. Valančiaus, Žemaitės autolitografijas57. Z. Žemaitytė rašė, kad kai kurių portretų kopijų Švietimo ministerija užsakė po porą tūkstančių egzempliorių58. Finansų ministerija 1937 m. balandžio viduryje pradėjo kaldinti naujas sidabrines penkių litų nominalo monetas. Jų skersmuo - 27 mm, svoris - 9 gramai (sidabro 75 % ir vario 25 %). Averse J. Basanavičiaus atvaizdas, aplink kurį tekstas „Jonas Basanavičius“, o apačio­ je - „5 litai 5“. Monetos reverse Vyties ženklas, po juo tekstas „Lietuva 1936“. Ant graižto įgilintu šriftu didžiosiomis raidėmis iškaltas šūkis: „Tautos gerovė tavo gerovė“. Nukaldinta 2612 000 egzempliorių. Buvo apyvartoje kartu su senąja penkių litų moneta59. Tai - pirmoji skulptoriaus J. Zikaro portretinė moneta. Akademine maniera sukomponuotas portretinis biustas daktarą vaiz55 Basanavičiaus pagerbimo noras //Lietuvis, 1927, ru g p jū č io 4 , N r. 12 1, p. 2. 56 Nauji 50 litų banknotai //Policija, 1928, N r. 8, p. 14 . 57 I. Š lap elis. Adomas Varnas ir jo darbuotė / / Pradai ir žygiai, 19 2 6, N r. 8, p. 192. 58 Z . Ž e m a ity tė . Adomas Varnas. Gyvenimas ir kūryba. - Baltos lankos, V iln iu s, 199S, p. 156. 59

Eina į apyvartą naujos sidabrinės 5 litų monetos / / Ūkininko patarėjas, 1937, b a la n d ž io 22, N r. 16, p. 13.

J. BASANAVIČIAUS ĮVAIZDŽIO VIZUALIZACIJA IR JO VARDO ĮAMŽINIMAS IKI 1940 METŲ

131

duoja į kairę pasuktu profiliu. Po juo aiškiai matyti autoriaus inicialai J. Z., vieninteliai iš keturiolikos autorinių monetų Lietuvoje60. Jau 1927 m. Spaudos fondas leido mokyklinius sąsiuvinius su daktaro at­ vaizdu viršelyje61. 1930 m. jo atvaizdas ovale, apjuostame Tautinės giesmės dvieiliu, pasirodė kartu su Vytautu Didžiuoju62. Gimtosios kalbos, aritmetikos, krašto pažinimo, istorijos, gamtos mokslo, higienos, dailyraščio, piešimo ir tikybos pradžios mokyklose buvo mokoma, kiekvienoje klasėje būtinai ka­ bant Vyčiui, prezidento ir tautinių herojuj. Basanavičiaus, M. Valančiaus ir Vytauto Didžiojo portretams. 1929 m. gimęs istorikas Vytautas Merkys iš pradinės mokyklos metų prisiminė, kad klasės sienas puošė Vytis, daktaro, V. Kudirkos, Žemaitės ir Maironio atvaizdai. Mokytoja paaiškino, kas jie ir kokiais darbais nusipelnė Lietuvai63. 1924 m. spalio 14 d. per trečiąją viešna­ gę Lietuvoje daktaras gavo Užpalių valsčiaus Utenos apskrityje savivaldybės prašymą, kad sutiktų vieną gatvę pavadinti savo vardu, 1926 m. prezidento K. Griniaus potvarkiu jo vardu pavadinta Karo ligoninė Kaune. Baigsime pastraipa apie gimtąjį namą. Konstancija Basanavičiūtė-Smulkštienė 1938 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į prezidentą A . Smetoną, prašydama vals­ tybės subsidijų jam suremontuoti. Spalio 2 d. kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskis prašymą nukreipė ministrui pirmininkui Vladui Mironui. Lydraštyje 1939 m. kovo 30 d. rezoliucijoje klausta, ar nebūtų galima namo išpirkti Vy­ tauto Didžiojo kultūros muziejui ir perkelti į Tėviškės muziejų. Birželio 1 d. pranešime muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjas Antanas Rūkštelė, atlikęs apžiūrą vietoje, konstatavo, kad 23 metrų ilgio ir 7 metrų pločio namas apgai­ lėtinos būklės ir jokie pataisymai ar remontas neįmanomi: daugiau nei pusė sienojų supuvę, o likę užpulti medžio graužikų kirminų („grizų“). Tėviškės muziejuje namui atkurti viduje nėra jokių baldų ar inventoriaus, susijusio su daktaru, išskyrus jo iš Bulgarijos atsigabentus „šarus“ - arklio pakinktus64.

60 V. Žigas. Jono Basanavičiaus portretas Lietuvos piniguose - http://ausis.gf.vu.lt/mg/ nr/2001/n/npin.htmI (žr. 2015-10-13). 61 Žr.: Lietuvis, 1928, rugsėjo 2, Nr. 195, p. 4. 62 Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje. Sudarytojas G. Vaškelis. - LLTI, Vilnius, 2014, p. 230. 63 V. Merkys. Atminties prošvaistės. Atsiminimai. - Versus Aureus, Vilnius, 2009, p. 40.

64 LLTI BR, F2-1937; I- h 1» S-

132

ATSISKYRĖLIS Iš SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

6. Paminklas sostinėje

J. Basanavičiaus įamžinimas paminklu Vilniuje, 2 0 14 -2 0 17 m. įgijęs priešta­ ringos aktualijos statusą, turi priešistorę tarpukariu. 1923 m. lapkričio 23 d. švenčiant penktąsias Lietuvos kariuomenės įkūri­ mo metines, Karo muziejaus sodelyje iškilo skulptoriaus J. Zikaro realistinis ir simboliškai neutralus daktaro biustas. Postamentui panaudotas akmuo, 600 metų ženklinęs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sieną, o biustui - šovinių tūtelės, likusios po kovų už Klaipėdos kraštą. Tai padaryta už visuomenės, daugiausia kariškių, surinktas lėšas. Paminklą pašventino Maironis, buvo išrikiuota kariuomenė, prakalbas sakė aukščiausi šalies pareigūnai. Iškilmės baigėsi valiavimu: „Valio mūsų tautos žadintojas D-ras Jonas Basanavičius, valio Kariuomenė!“1 Tad Aušros kūrėjas paminklo sulaukė dar gyvas. Tai savo kalboje paaiškino Seimo pirmininkas Justinas Staugaitis: priešingame kampe stovi paminklas žuvusiems už laisvę, bet kontrasto čia nėra, nes daktaras sun­ kiomis aplinkybėmis kovojo kitais ginklais, tad statant šį paminklą suteikta tik dalis pagarbos, o grandiozinis bus pastatytas Vilniuje ir senelis tikrai jo sulauks12. Daktaro užrašų knygelėje tas įvykis pateiktas be jokių emocijų: gruodžio 3 d. Jurgis Šlapelis jam pasakojęs apie biusto atidengimo iškilmes, 0 7 d. apie tai pranešę lenkų laikraščiai3.

1 J. Paežerietis. Daktarui Jonui Basanavičiui paminklo atidarymas / / Tėvynės sargas, 1923, lapkričio 30, Nr. 48, p. 528-529; P.J. D-rui Jonui Basanavičiui paminklo atidengimo iškilmės // Lietuva, 1923, lapkričio 25, Nr. 267, p. 3.

2 Ten pat. 3 LLTI BR, F2-37, lapai nenumeruoti.

PAMINKLAS SOSTINĖJE

133

1 927 m. vasario 1 6 d., tą patį vakarą po daktaro mirties, įvyko nepaprastasis LM D komiteto posėdis, kuriame pirmininku patvirtintas Danielius Alseika. Vasario 26 d. atsakingais už bibliotekos ir muziejaus rinkinių tvarkymą paskirti Antanas Valaitis ir Alfonsas Bielinis, nuspręsta visas knygas iš rūsio perkelti į pirmą aukštą, kad nesupūtų. Vėliau ataskaitose teigta, kad buvo prarasti du kubiniai metrai leidinių ir rankraščių, gegužės 8 d. monetų kolekcijai saugoti įsigyta šarvinė spinta. Balandžio 21 d. per visuotinį draugijos susirinkimą pirmininkas pareiškė, jog komitetas nuveikė nedaug, nes buvo nepatogu kiš­ tis į daktaro „vedamą draugiją“. Bronius Untulis kalbėjo, kad knygas reikėtų sukataloguoti, nes nebėra daktaro, kuris atmintinai žinojo, kur kokia padėta4. Sumanymas statyti paminklą susipynė su LM D būstinės klausimu (kaip didėjo jos rinkiniai chronologiškai parodo persikraustymų trukmė: tai vyko 1908 m. spalio 16 d, kai bibliotekos užuomazga iš draugijos knygininko A. Sme­ tonos buto persikėlė į Pranciškonų vienuolyno mūrus, po devynerių metų, nuo 19 17 m. spalio 22 d. iki lapkričio 2 d. kraustėsi į Sv. Mikalojaus cerkvės popų namus, kuriuos gavo iš okupacinės vokiečių valdžios, atleidžiant nuo mokesčių, o 1920 m. beveik visą balandį truko rinkinių gabenimas ir tvarkymas Andriui Domaševičiui priklausiusiuose namuose, kuriuos teko nuomotis). Marijampolės Šaltinyje 1928 m. lapkritį pranešta, kad LM D valdyba statyti paminklą jau nutarė, turėtų būti baigtas kitų metų vasario 1 6 d. Per 1928 m. Vėlines Vilniaus lietuviai su „švyturiais ir vainikais“ iš Šv. Mikalojaus baž­ nyčios ėjo į Rasų kapines, kur ant kiekvieno garsesnio lietuvio kapo uždegė žvakes. Eisena pirmiausia sustojo prie daktaro kapo, uždėjo žalią vainiką, pa­ puoštą tautinės spalvos juostomis. Trumpai pakalbėjo R. Mackonis ir skautų vadas studentas Narkevičius. Po to pagerbė M. K. Čiurlionio, P. Višinskio ir žuvusių lietuvių karių kapus, vainiką padėjo ir ant advokato T. Vrublevskio kapo5. Antkapis iškilo ir buvo pašventintas minint antrąsias mirties metines. Paminklo projektą ir jo sumažintą kopiją skulptorius Rapolas Jakimavičius pateikė draugijai 1928 m. vasarą, spalio 7 d. komiteto nutarimu gavo 500 zlo­ tų (sumanymui įgyvendinti reikėjo apie 50 000 zlotų), tačiau lapkričio 21 d. buvo pasirinktas daug pigesnis R. Birknerio variantas už 3 400. Iš žmonių aukų surinkta 4082 zlotai, projektas ir antkapis atsiėjo 4025, likusi suma pervesta L L T I B R , F 2 2 -4 ; P- 200, 207; 215~2l6. 5 B okupuotos Lietuvos //Šaltinis, 1928, lapkričio 24, Nr. 46, p. 749. 4

134

ATSISKYRĖLIS iŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

daktaro vardo fondui, iš kurio turėjo būti šelpiami studentai, studijuojantys Lietuvos istoriją, archeologiją ar etnografiją6. Dar 1929 m. sausį LM D komisi­ jos paminklui statyti (D. Alseika, Jurgis Šlapelis, Rapolas Mackevičius) žinioje buvo 2840 zlotų (apie 240 dolerių), trūko 116 0 zlotų (apie 140 dolerių). Komisija tikėjosi, jog reikalingą sumą surinkti pavyks7. Visuomenė atsiliepė, štai Vilniui vaduoti sąjungos Kybartų skyrius antkapiui sausio 10 d. atsiun­ tė 30 litų8. 1928 m. pabaigoje spaudoje rašyta, kad LM D valdybos rūpesčiu nesurinkus reikiamos pinigų sumos, antkapinis paminklas daktarui „negalės būti menišku“. LM D komitetas antkapio įrašą patvirtino 1928 m. gruodžio 13 d. su gyvenimo datomis ir tekstu: „Aušros įkūrėjas Mokslininkas Tautos atgaivintojas“9. Pasirinktas paprastas, o geresnį, gražesnį „turės kada nors pa­ statyti visa tauta kurioj nors Vilniaus aikštėje, kuomet Vilnius atgaus savo istorinę reikšmę“10*.R. Jakimavičius paminklo projektą parodė Kaune per „Vil­ niaus dailininkų darbų parodą“ 19 3 1 m. gruodžio 27 d. - 1932 т . sausio 10 d. Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose, dar kartą - Lietuvių dailės parodoje Vilniaus dailės muziejuje 1944 m. kovą-balandį. Pastatyti paminklą sutrukdė Petro Vileišio rūmų pirkimas, 1930 т . lapkričio 1 1 d. visuotiniame draugijos susirinkime, dalyvaujant 174 nariams, nutarus suteikti valdybai įgaliojimus imti keliasdešimties tūkstančių dolerių kreditą11. Amerikoje buvo gyva Tautos namų idėja. 1929 m. čia lankęsis Švietimo ministerijos valdininkas ir kartu Vilniečių sąjungos atstovas ragino išeivius aukoti J. Basanavičiaus švietimo centrui Vilniuje pastatyti12. Konsulas Pranas Žadeikis iš Niujorko gegužės 22 d. siuntė 50 dolerių aukų J. Basanavičiaus švietimo centrui - Tautos namams. Kitų metų gruodžio 22 d. pranešė, kad pasiųsta dar 13 dolerių. Prieš Vasario 16-osios 10-mečio minėjimą Čikagoje lietuviai įsteigė D-ro J. Basanavičiaus atminties susivienijimą, tačiau kokių nors jo veikos pėdsakų aptikti nepavyko13. Brukline vietinių katalikų konferen­ 6 LLTI BR, F22-4, p. 218, 228-229,231-232.. 1

D-rui Jonui Basanavičiui paminklui statyti (Rasti kapinėse) sudėtų aukų apyskaita //Vilniaus šviesa, 1929, Nr. 1-2, p. 36-37.

8 LLTI BR, F22-521,1.1. 9 LLTI BR, F22-4, p. 231. 10 Paminklas d-rui Jonui Basanavičiui //Vilniaus šviesa,

1928, Nr. 10-12, p. 299.

" LLTI BR, F22-4, p. 287. 12 Aukoktm Basanavičiaus vardo namams //Lietuvos žinios,

1929, sp alio 9, Nr. 230, p. 3.

13 LLTI BR, F22-553,1.2-4.

PAMINKLAS SOSTINĖJE

135

cijoje 1929 m. sausį nutarta paremti paminklo statybą Vilniuje. Amerikos lietuvių tautinės sandaros nariai ketino steigti draugiją rinkti aukoms dak­ taro vardo namų statybai ir pradžios mokyklai remti. Kovą buvo numatomi Dr. J. Basanavičiaus gyvojo paminklo draugijos generalinio komiteto rinkimai14. Pėdsakas vėl nutrūksta. Prie J. Basanavičiaus atminimo įamžinimo istorinėje sostinėje priskirtini dar keli dalykai: jo parašytos autobiografijos rankraščio paskelbimas ir memorialinio kambario LM D patalpose įrengimas. Matyt, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune studentų lietuvių tautinė korporacija Neo-Lithuania buvo užsimojusi parengti memorialinį leidinį, gausiai ilius­ truotą, penktosioms J. Basanavičiaus mirties metinėms paminėti. Lietuvos centriniame valstybės archyve išliko fondas Nr. 13 3 7 „Dr. J. Basanavičiaus monografijos redakcija“. Jame trys bylos. Iš jose esančių svarbesnių dalykų minėtina Vaclovo Biržiškos parengta daktaro darbų bibliografija ir Kauno universiteto bibliotekos rankraštyne saugotų jo laiškų nuorašai, susirašinėji­ mas su Vydūnu ir M. Jankumi. 1932 m. spalio 15 d. neolituanų korporacijos valdyba prašė iš LM D daktaro autobiografijos rankraščio kopijos ir užklausė, ar, V. Biržiškos žiniomis, daktaras susirašinėjo su sužadėtine, kuri tebegyvena Vilniuje, gal galima gauti jo laiškus. Tačiau dar spalio 1 d. draugijos valdyba nusprendė neduoti kopijuoti, o spausdinti Lietuvių tautoje15. Kitų metų spalio 2 1 d . korporacija prašė perleisti autobiografijos spausdinimą, ketino siųsti į Vilnių savo atstovą rankraščiui nukopijuoti. Teigė, kad ją publikuoti atskiru leidiniu netikslinga, nes labiau tinka „išsamiam veikalui“16. Paskelbti autobio­ grafiją komitetas nutarė dar 1927 m. rugpjūčio 25 d., o visuotinis draugijos susirinkimas patvirtino 1929 m. balandžio 7 d.17 Po metų, spalio 19 d, LM D revizijos komisijos protokole konstatuota, kad šis nutarimas liko popieriuje, nieko nepadaryta ir kuriant memorialinį kambarį18. 1934 m. gegužės 27 d. visuotiniame susirinkime pirmininkas Marcelinas Šikšnys apgailestavo, kad negalima leisti Lietuvių tautos ir paskelbti lietuvių visuomenės pageidauja­ mos autobiografijos. Kai atsirado lėšų, draugijos valdyba 1935 m. kovo 9 d. nusprendė parengti spaudai pirmiausia ją, praleidžiant vietas, kurių skelbimas 14 P. Mikolainis. Laiškas iš Amerikos //Lietuvos žinios, 1929, vasario 8, N r. 37, p. 3.

15 LLTI BR, F22-4, p. 340. 16 LLTI BR, F22-359,1.1-2 . 17 LLTI BR, F22-4, p. 219,242. * LLTI BR, F22-1223, L 1.

136

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

galėtų pažeminti Tautos patriarcho vardą, jas pažymint daugtaškiais. Kad taip ketinta daryti, liudija teisininkas Antanas Juknevičius (19 0 3 -19 9 5 ), vienas iš autobiografijos tekstui peržiūrėti komisijos narių. Jis teigia, kad komisija rado nespausdintinų vietų, kurios paviešintos rodytų žmogaus silpnybes ir temdytų patriarcho aureolę. Todėl autentiška yra tik rankraštinė autobiografija (deja, jo atsiminimai į rankas autoriui pateko tik 2016 m. rugsėjo pabaigoje ir taps darbo gaire ateičiai)19. Gegužės 24 d. numatyta, kad teksto korektūrą turi patikrinti bent du asmenys20. Nelengvai klostėsi ir memorialinio daktaro kambario kūrimas. 1928 m. sausio 15 d. LM D komitetas nusprendė visas daktaro kambarėlyje buvusias knygas surašyti ir saugoti atskirai. Konkretūs žygiai tapo įmanomi tik nusi­ pirkus P. Vileišio rūmus. 193 2 m. balandžio 9 d. jam paskirta patalpa viename iš centrinio pastato rūsių, gegužės 5 d. kambarėlyje buvę baldai pripažinti muziejiniais eksponatais ir išbraukti iš draugijos turto sąrašų. J. Basanavičiaus laidotuvių vainikus sunaikino tik 19 3 6 m. vasarį, o kaspinus su įrašais susuko į ritinius ir perdavė muziejui21. Kitos pastangos įamžinti daktaro vardą Vilniuje sukėlė tragikomišką situa­ ciją. Po 1926 m. valstybinio Gruodžio perversmo tarp miesto lietuvių veikėjų įsigalėjus aršiai politinių srovių priešpriešai, pažangieji arba kairieji, vado­ vaujami D. Alseikos, pasitraukė iš tradicinių lietuviškų institucijų, įkurdami savą Kultūros draugiją ir atskirus periodinius leidinius. Gautomis iš Amerikos lietuvių aukomis 1928 m. rugsėjo 16 d. pavyko atidaryti daktaro vardo pradinę mokyklą, o katalikų veikėjų pastangomis jo vardu buvo pavadinta Lietuvių labdaros draugijos išlaikoma prieglauda. Sumanymas statyti J. Basanavičiaus vardo bendrabutį moksleiviams, kaip to pageidavo kairiųjų srovių įsteigto spe­ cialaus komiteto Brukline nariai, liko neįgyvendintas, nes gautų 902 dolerių vos pakako minėtai mokyklai paremti. D. Alseikos siūlymas Lietuvių labdaros draugijai bendradarbiauti šiuo opiu klausimu atsako nesulaukė22. 19 A . Juknevičius.

Atsiminimai. Sudarytoja D. Juknevičiūtė-Vaivadienė. - Lietuvos naciona­

linis muziejus, Vilnius, 2016, p. 127. 20 L L T I B R , F 2 2 -4 , p. 3 8 7 ,4 0 5 -4 0 6 . 21 Ten pat, p. 2 2 2 ,3 0 7 ,3 1 2 ,4 0 6 .

Amerikos pažangiųjų lietuvių dėmesiui / / Vilniaus šviesa, 1928, Nr. 5 - 6 , p. 213; Vilniuje //T en pat, Nr. 7 - 9 , p. 294 ; P. Tamulevičiūtė, D -ro J . Basanavičiaus vardo mokyklos vedėja. Laiškas redakcijai //T e n pat, 1929, Nr. 1 - 2 , p. 3 4 -3 6 .

22 D. Alseika.

PAMINKLAS SOSTINĖJE

137

7. Įvaizdžio reikalai po 1940 metų

Literatūrologas Vytautas Kubilius studijoje apie X X a. lietuvių literatūrą yra pastebėjęs; kad nuo 1940 m. sovietinėse mokyklų programose nebeliko S. Daukanto; A . Baranausko, J. Basanavičiaus, Šatrijos Raganos, P. Vaičaičio, o aptardamas pokarinę rezistentų spaudą, pastebi, kad joje J. Basanavičius ir V. Kudirka keliami kaip įpareigojantys elgsenos pavyzdžiai okupacijos sąlygomis ir nepamainomi „savigynos sienoje" romantiniai tautos praeities mitai1. Rapolas Mackonis atsiminimuose pasiguodė, jo g j. Basanavičiaus gimimo 90-metis 1941 m. lapkritį buvo paminėtas tik paskaitomis Kauno ir Vilniaus radiofonuose, o čia ėjusioje periodikoje joks straipsnis nepasirodė, tik gruodį jam pavyko išspausdinti Šiauliuose leistoje Tėvynėje?. Jame autorius priminė, kad daktaras žinomas vos „apgraibomis“, jis atspėjęs tautos troškimus, o mes žvelgiame į šį veikėją kaip ir kitus didelius dalykus „pro mažutes partines akutes“, didžių asmenybių nemėgstame, patys trokšdami jomis tapti123. Ant­ rojo pasaulinio karo metais daktaras neužmirštas, tačiau tik atskirų asmenų pastangomis. Tęsiama tradicija minėti mirties metines, kurios 1942 m. buvo 15-osios. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus leidinyje vaikams Žiburėlis beletrizuo­ toje daktaro biografijoje pabrėžiamas nuo vaikystės sąmoningas atsispyrimas lenkinimui, žavėjimasis Lietuvos istorija, nesigėdijimas rodytis lietuviu, degi­ 1 2

V. Kubilius. X X amžiaus literatūra. - Alma littera, Vilnius, 1996, p. 3 4 4 ,4 0 4 . R . M ackonis. Amžiaus liudininko užrašai (sudarė B. M ackonytė). - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2001, p. 311.

3 R . M ackonis. Jonas Basanavičius H Tėvynė, 1941, gruodžio 12, Nr. 29, p. 2.

138

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

mas noru kuo daugiau įgyti mokslo žinių ir jas skleisti tautiečiams. Be epitetų išvardinti visų pripažinti nuopelnai4. Naujojoje Lietuvoje Antanas Šidlauskas priminė daktarą kaip darbais užsitarnavusį tautos patriarcho vardą, kuris gydė ją nuo iš Rytų užplūdusio vėžio, tikslino, kad Aušros laikais buvo pozityviai mąstantis epochos realistas, o grįžęs iš emigracijos tapo „budriu realistu“ steig­ damas LMD, Vilijos bendrovę, cemento fabriką, inicijuodamas Tautos namus. Jo populiarumas, reikšmė, mokslinis lygis, taktas ir aktyvus gyvenimas buvo europietiško mąstymo ir orientacijos pasekmė5. Lietuvį inteligentą modernėjant liudijo ir gilesni tekstai provincijoje, kuriuos rašė tarpukariu brendusios kartos atstovai. J. Petronis Naujosiose Biržų žiniose pradeda nuo tautos istorijos plunksnos įvaizdžio, kuri, jei nėra nustojusi savo paskirties pilnumos ar iš jos praeities vaizdavimo misija nėra jėga pagrobta, būsimiems laikams rašo istoriją apie save. Mūsų tautos didvyrių ar patriarchų darbai ir asmenybės turi būti tie akstinai, kurie anuomet kėlė ir audrino tautą kovoje už gėrį, vedė pažangos ir solidarumo keliu. Jam daktaras - visapusiškas lietuvio tipas, paprastas, nuo­ širdus, pasiaukojantis, kuris su nepalaužiamu ryžtu veržiasi prie tiesos, pagrin­ džia žmogaus kelius ir siekius, myli viską, kas tėvų sukurta ir mums palikta. Už meilę ir darbus atgimstantiems bulgarams jam buvo atsilyginta pasikėsi­ nimu į gyvybę. Jo išleista Aušra išugdė kadrus tautos atgimimui, nuvedusius iki Vasario 16-osios. Lenkams išplėšus Vilnių, paliegęs senukas, bet milžinas dvasia, pasiliko vargti sostinės sargyboje. J. Basanavičius mirė, bet jo darbai nemarūs, o idėjos, kuriomis gyveno, vėl gyvos ir šventos6. Lietuvos savisaugos dalinių štabo leidžiamame Karyje rastume tik porą rašinių, kuriuose be garbių epitetų, gana proziškai pateikiami gyvenimo faktai, prisimenama trakologija ir Aušra, o tie, kurie kas aplanko jo kapą Rasose, išsineša „didelę ir pastovią tautos meilės kuriamąją jėgą“7. Okupuotos Lietuvos spaudoje dar rastume porą dešimčių publikacijų, pristatančių naujus daktaro gyvenimo epizodus

4

V. J Arm onas. Jonas Basanavičius H Žiburėlis, 1942, vasario 15, Nr. 3, p. 33-

5

A . Šidlauskas. Prieš i$ metų Vilniuje mirė Dr. jonas Basanavičius //Naujoji Lietuva, 1942,

34-

vasario 1 6, Nr. 39, p. 3. 6 J. Petronis. Basanavičius dar nemirė //Naujosios Biržų žinios, 1942, vasario 21, N r. 4, p- 3-

7 D. G. Jonas Basanavičius 1927. II. 16 -19 4 3 ■ R ^ H Karys, 1943* vasario 13, Nr. 7, p. 6; A . Z . Prie patriarcho kapo //T e n pat, 1944» vasarioi9, Nr. 7, p. 4.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

139

ar trumpas paskelbtų tekstų, autobiografijos santraukas8. Ateities dienraštyje dviejuose straipsniuose paprastomis antraštėmis Jonas Basanavičius vadinamas idealistu, paskyrusiu gyvenimą tautai; nors ir pritrukdavęs mokslinio kritiš­ kumo, nepasidavęs svetimoms įtakoms. A . Merkelis jį pavadino Vilniaus rite­ riu, budriai saugančiu kupinos meno paminklų ir istorinių tradicijų istorinės sostinės lietuviškumą, mokslo organizatoriumi, kovotoju dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į bažnyčias ir viešąjį gyvenimą9.J. Povilonis Panevėžyje ėjusiame savaitraštyje rašė, kad gydytoju tapo trokšdamas veiksmų laisvės. Kiekvienas didžių tautos žmonių darbas, mintis ir veiksmas yra palenkti jos valiai. Daktarą tauta išsiaugino savo prisikėlimui, laukdama savo genijaus, išvesiančio į naują gyvenimą101. Reikėtų konstatuoti, kad tautininkams nesant valdžioje, epitetai ir metaforos daug santūresnės, nors adoracijos patoso vietomis aptiktume. Minint Aušros pasirodymo 6o-metį, J. Šaltenis su nerimu klausė, ar taip pat karštai mylėsime savo kraštą ir švęsdami jos 100-metį, kaip mokėjo ir mokė aušrininkai11, o 1944-ųjų vasario 16 d. akcentuota daktaro puoselėtoji tau­ tos vienybė12. Aušros 6o-mečio proga apie J. Basanavičių parašyta ir Šiaulių

8

Ten, kur dr. Basanavičius buvo namų administratorius // Ateitis, 19 44, vasario 2, Nr. 27, p. 3; A . Nakaitė. Iš privataus dr. J. Basa­ navičiaus gyvenimo Vilniuje //Naujoji Lietuva, 1943, vasario 16, Nr. 40, p. 4 ; P. Rimkūnas. Dr. J. Basanavičiaus gyvenimo egzotika //T e n pat, 1942, spalio n , Nr. 241, p. 5. Tenka apgai­ Iš tokio pobūdžio publikacijų minėtinos: D z. Varėnis.

lestauti, kad pirm oje biografijos dalyje nepasinaudota šiame dienraštyje 19 4 4 m . vasario

Nyksta anų laikų liudininkai apie daktaro tar­ Dėl neaiš­ kaus posakio apie finansinę paramą L M D perkant Vileišių rezidenciją. K . Vairui Ateityje

6 - 9 d. pasirodžiusia J. Garšvos publikacija

naitę Ievą Lingiūtę su jos atsiminimais ir M . Biržiškos replika 20 d. num eryje

paskelbus M . Yčo ir J. Basanavičiuas jam siųstus laiškus po kelionės rinkti aukų Tautos namams 1913 m. (Su

Dr. J. Basanavičium prieš 30 metų / / Ateitis, 19 44, sausio 14, N r. 11,

p. 3 - 4 ) , M . Biržiška vasario 5 d. taikliai atsakė, kad surinkta suma pasinaudota išleidžiant virš 100 vadovėlių, o tai ir yra gyvieji dvasiniai Tautos namai (Ten pat, N r. 20, p. 4 ) . 9

Jonas Basanavičius //Ateitis, 19 44, vasario 1 6, Nr. 39, p. 3; A . Merkelis. Jonas Basanavičius // Ten pat, 1943, vasario 16, N r. 38, p. 5.

w J. Povilonis.

Dr. J. Basanavičiaus 15 metų mirties sukaktuvėms //Panevėžio apygardos balsas,

19 42, vasario 15, N r. 7, p. 4. 11 J . Šaltenis.

Kai švito pirmieji aušros spinduliai... (6 0 metų nuo pirm o „A u šro s“ numerio

pasirodym o) / / Naujoji Lietuva, 1943, vasario 21, N r. 45, p. 2. « J. P. Kedys. Dr. Basanavičius -

vienybės apaštalas / / Naujoji Lietuva, 19 4 4 , vasario 1 6, Nr. 39,

p .3 .

140

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKUOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

savaitraštyje Tėviškė'3. Karo metų tekstams jau būdinga netiražuoti ar savaip perdirbti tarpukario politinių srovių vertinimų klišes ar štampais virtusias metaforas, o pateikti individualizuotas ir grįstas asmeniniu santykiu, eseistikos keliais tolstant nuo angažuotos partinės publicistikos tradicijų.

7.1. Laisvajame išeivijos pasaulyje Pasitraukę iš Lietuvos pabėgėliai Vokietijoje ir kitose Europos šalyse nepamiršo spausdinto žodžio galios ir inicijavo keliasdešimt trumpiau ar ilgiau ėjusių pe­ riodinių leidinių. Juos leido ir pildė kultūrinio elito atstovai, todėl rašiniai apie J. Basanavičių nebuvo banalūs ir nuobodūs, nors paveldėtų tarpukario klišių netrūko. Iki 1950 m. daktarą tradiciškai paminėdavo kiekvieną Vasario 16-ąją. Jo, kaip pavyzdžio, reikėjo likusių be Tėvynės lietuvių paguodai ir vilčiai pa­ laikyti. Vargu, ar tokiame skyrelyje įmanoma parodyti visą to meto lietuviškos užsienio spaudos stilistinę minėjimo tekstų įvairovę, sugrupuoti metaforas ir epitetus, tačiau pirmojo aušrininko vertinimų ir reikšmės amžininkams mo­ tyvus pateikti bandytina. Pranui Naujokaičiui trumpame lietuvių literatūros istorijos kurse daktaras - pirmiausia visuomenės veikėjas, tautinės sąmonės žadintojas, kurio veiklos pagrindinis principas telkti visus susipratusius lietu­ vius vienam bendram darbui tautos gerovei. Taip pat turėjęs tikslą išsiaiškinti lietuvių kilmę, tačiau, siekdamas patriotiškumo, nebuvo objektyvus ir kritiškas. Jis pirmasis moksliškai pradėjo tirti tautosaką, iš visų jo raštų stipriausia yra publicistika, kurios pagrindinė tema - kova su lenkų įtaka Lietuvoje1314*.Toliau tekste pristatytas tik kaip Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius. Monrealyje leistoje Nepriklausomoje Lietuvoje 1945 m. sausį kraštietis A. Sirutis priminė „didįjį lietuvių tautos žadintoją ir jos laisvės kovotoją“, nuo mažens gaivališkai prisiriŠusį prie savo gimtosios žemės taip, kad per visą gy­ venimą jokios svetimųjų įtakos nepajėgė nuo jos atitraukti. Nedaug tokių, važinėjančių ir gyvenančių tolimuose kraštuose, taip išsaugojo iš samanotos 13 A. Valkiniškis. Prieš 60 metų „ Aušros" keltos idėjos // Tėviškė, 1943, kovo 19, Nr. 12, p. 3; St. Nariįauskas. Lietuviškosios laikraštijos tautinis indėlis // Ten pat, 1943, gruodžio 24; Nr. 48, p. 4. M P. Naujokaitis. Lietuvių literatūra. Trumpas lietuviųliteratūros istorijos kursas gimnazijai. Patria, Tübingen, 1948, p. 88-89,198.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

141

gimtojo kaimo lūšnelės išsineštą »grynąjį organišką lietuviškumą“. Mylėjo ir savo brolį Vincą, nebuvo išdidus ir nevengdavo pasikalbėti su paprastais vietos žmonėmis. Autorius prisiminė daktarą, lazda besiramsčiuojantį vaikštynėse po numylėtos tėviškės laukus ilgu rusvu apsiaustu, turėjusį didingą, kartu ir malonią išvaizdą, retkarčiais susimąsčiusį rymantį prie sudegusios pirties liekanų15. Žurnale Margutis 19-osios mirties metinės primintos jo atvaizdu ir tekstu po juo, jog mirė okupuotoje sostinėje ir 19 13 m. važinėjo po Amerikos lietuvių kolonijas, rinkdamas aukas Tautos namas Vilniuje. 20-ąsias mirties metines Margutis minėjo trumpu, bet prisodrintu publikai mažai žinomų gy­ venimo detalių tekstu. Pradžioje užsiminta apie simbolinius gimimo ir mirties datų sutapimus su Lietuvos istorija, tinkančius Lietuvos patriarchui, teigiant, kad jo nuopelnai tautai visiems žinomi. Gyvendamas Bulgarijoje, nebuvo jai „parazitas“, o visą laisvalaikį skyrė lietuvybės reikalams. Užtat Vasario 16-osios 20-mečio proga rašyta, kad ketvirtį amžiaus pragyvenęs tremtyje savo pavyz­ džiu įrodė, jog lietuvybei nėra nei vietos, sąlygų ar laiko varžtų. Jis yra vienas tų, kurie fanatiškai tikėjo šviesiu tautos rytojumi, kai Lietuva vėl pateko į svetimųjų nelaisvę; nuveikti daktaro darbai įpareigoja visus lietuvius sekti jo pėdomis ir tikėti nepriklausomybės atkūrimu16. Dviejuose tekstuose, skirtuose mirties 20-mečiui, rašyta apie Lietuvos istorinio likimo ciklą, kai didybė ar nepriklausomybė baigiasi praradimo tragedijomis. Siūloma stiprybės ieškoti praeityje, pacituojant du posmus iš V. Mykolaičio-Putino eilėraščio Nulenkime galvas, skirtoj. Basanavičiaus 75-mečio jubiliejui: „Žiūrėki, lietuvi: ant tavo krūtinės / Dar gedulo ženklo juoduoja žymė / Kur laisvė, kur žygiai, kur šalys gimtinės - / Ir kur pranašauta Tėvynės garbė? / - Nulenkime galvas, klausy­ dami Vado; / Jisai Tautos žodį milžinkapiuos rado. / Jis amžiną žygį Tėvynės Kūrėjo / Vienybės ir meilės vardu pažymėjo.“ (Židinys, 1926, Nr. 1 1 , p. 2 18 ) 17 Didieji kultūrininkai, entuziastai ir nepraradę vilties idealistai, kaip niekad reikalingi besikartojantiems tragiškiems momentams nugalėti. Tad pokariu ’s A. Sirutis. Ten kur gimė ir augo Dr. J. Basanavičius //Nepriklausoma Lietuva, 1945, Nr. 1, p. 9,

,

u 13.

1946, Nr. 2, p. 9; 20 metų mirties sukaktuvės a. a. dr. Jono Basanavičiaus //Ten pat, 1947, Nr. 2, p. 4-5; Dr. Jonas Basanavičius //

,6 Jono Basanavičiaus 19 metų mirties sukaktuvės //Margutis,

Ten pat, 1948; Nr. 2, p. 7. 17 A . Dangerutis. Jisai rado tautos žodį. Jono Basanavičiaus 20 metų mirties sukakčiai paminėti // Musų kelias [Dillingen, Vokietija], 1947, vasario 13, Nr. 7, p. 4.

14 2

ATSISKYRĖLIS l$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

tautai likęs apgaubtas simboliniu šventumu - „toks tai dabar jis ir vėl gyvas mūsų tarpe, toks pat menkas tremtinys ir toks didelis savo dvasia“18. Vydūnas gretimame tekste Žmogaus gyvenimo prasmė teigė, kad tremtis yra tautiečių vilties patikrinimas, likimas praeityje Lietuvai buvo dar nemaloningesnis, o mūsų protėviai nesuglebo ir išlikome iki šiol. Tęsdamas tarpukario tradiciją, kartodamas senuosius simbolinius įvaizdžius, informatyvią biografiją parašė vienas pagrindinių daktaro įvaizdžio formuotojų A. Merkelis. Šalia Vilniaus uolos, tautos patriarcho ir kitų įvaizdžių jo paskelbtoji išsiskiria daktaro „pa­ teikimu“ politikoje, o pabaiga rodo buvus nuoširdžiu garbintoju, vadinant didžia ir šviesia tautos asmenybe, skaisčiai nušvitusia Aušroje ir tebešviečiančia mums ligi šių dienų, pakartojant Putino mintį, jog daktaro žodyje „susitelkė kanklės ir kardas“ 19. Šią poeto metaforą jis plėtojo publicistiniame straipsnyje Karyje 1952 m. tardamas, kad lietuvių laisvės ilgesį žadino ir ugdė dainiai, o jai tapus kūnu, nuo smurto kardu gynė savanoriai. Kai J. Basanavičius, V. Ku­ dirka, Maironis rengė kelią nepriklausomybei, stiprybės sėmėsi iš praeities, ieškodami lietuviško žodžio milžinkapiuose, o pokarinė Lietuva - vienas didžiulis milžinkapis, kuriame ilsis tie, kurie verčiau pasirinko mirtį negu vergiją. Skausmas ir kančia tautos nesužlugdys, o užgrūdins didesniems žy­ giams20. Sugestyvios impresijos stiliumi J. Basanavičių ir Aušrą priminė bajoras ir rašytojas Fabijonas Neveravičius, aušrininkus pavadinęs bekompromisiais patriotais. Jis pabrėžia, kad daktarą labiausiai traukė istorijos ir archeologi­ jos mokslai, bet praktiniais sumetimais pasirinko mediciną, jo kūrybingos ir neramios prigimties netenkino gydytojo darbas, jis troško atsiduoti mokslo tyrimams ir turėti laisvas rankas veikti tautos labui. Nenuilstamai su tvirta lietuvio valstiečio valia, nepaisydamas emigranto dalios, iki šventumo iškėlė tai, kas artimiausia liaudies sielai - pagarbą didiems protėviams, iškylantiems iš proistorijos, magnetinę jų galios trauką ir mitologijos slėpiningumą, su­ siedamas tai į valstybinės minties legendą, gimusią prosenovėje ir einančią į dabartį. Taip lietuvių dvasią pažadino veiksmui21. To savaitraščio Britanijos 18 A . N . Dr. Jonas Basanavičiits //Mintis [M em m ingen, Vokietija], 1947, vasario 16, Nr. 18, p. 2. 19 A . Merkelis. Tautos Patriarchas dr. Jonas Basanavičius [20 metų mirties sukaktį minint] //

Tėviškės garsas [Schweinfurt, Vokietija], 1947, vasario 13, N r. 59, p. 2. 20 A . Merkelis. Kanklės ir kardas //Karys, 1952, Nr. 2, p. 3 4 -3 5 . 21 R Nevaravičius. Aušros keliu (Dr. J. Basanavičiaus 25-ijsias mirties metines minint) //

Britanijos lietuvis, 1952, vasario 15, Nr. 7, p. 2.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

14 3

Jokūbas Dagys. Jo n a s B a sa n a vičiu s skelbia L ietu v o s n eprik lau so m ybę ,

1978

Tėviškės žiburiai, 19 8 3 , N r. 7

lietuvis numerio pirmame puslapyje po daktaro portretu įrašyta: „Didysis lie­ tuvis dr. J. Basanavičius“. Politiko ir diplomato Edvardo Turausko straipsnyje Vasario 16-oji ir dr. J. Basanavičius teigta, kad gydytojas iš profesijos, spiriamas savo patriotinio užsidegimo, tapo kalbininku, etnografu, etnologu, archeolo­ gu, žurnalistu, redaktoriumi, leidėju, bibliotekininku, archyvaru, visuomeni­ ninku, mokslininku. Jis didis savo tikėjimu nuo jaunų dienų ligi amžiaus galo tautos ateitimi ir jos praeities turtais, laiduojančiu savitą nepriklausomą būvį. J. Basanavičiaus pavyzdys turėtų būti ypač vertinamas šiais tragiškais mūsų tautos kančių, išgyvenimų, persekiojimų laikais, ragintų susitelkti tautiečius, iš jo turtingo palikimo reikia semtis jėgų ir ryžto likti ištikimiems savo kalbai, dvasiai, o svarbiausia - tvirto tikėjimo lietuvių ateitimi22. 22 E. Turauskas. Vasario 16-oji ir dr. J. Basanavičius //Lietuvių šalpos draugijos Prancūzijoje biuletenis, 1952, vasario 16, Nr. 1 (7), p. 3-4.

144

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

1 9 51 m. gimimo šimtmečiui užsienio lietuviai skyrė vos keletą publikacijų. Margutyje teigiama, jog naujieji lietuvių vadai turėjo kilti iš tautos kamieno, iš paprastų žmonių. Suvalkijos ūkininko sūnus, nors jo tėvas buvo savo apy­ linkės vadovas (vaitas), savo vadovavimo galią iškėlė taip aukštai, kiek tais laikais ir tomis aplinkybėmis buvo įmanoma. J. Basanavičius buvo didžiausias autoritetas, jei ne savo svariu žodžiu, tai savo „garbingumo įtaka“ gebėjo as­ meniškumų ir grupinių pažiūrų skirtybėse rasti sutarimą ir priimti reikiamus sprendimus. Nepaliaujamai troško grįžti į Tėvynę, jo nuolatinis budėjimas ir pastangos atgauti savo kraštui ir sau laisvę turi daug panašumo su daugelio lietuvių gyvenimu šiais bolševikų teroro įsigalėjimo ir tautos išblaškymo lai­ kais, kai kankina nuolatinis jos ilgesys. „Dabar Basanavičius lietuvių tautai yra ir pranašas, ir patriarchas, jo žygiai yra lyg senovės lietuvių dvasios vado Krivio, lyg šių laikų šventojo ar kankinio žygiai, ir jo atminimas lietuviui bus visada tauraus idealizmo atminimas. Kad ir ne visada Basanavičius derinosi su platesniųjų sambūrių nuomone, bet jis niekada nekilo prieš daugumos nutarimus. Dėl bendrojo savo tautos labo, dėl vienybės idėjos, dėl Lietuvos gero jis mokėjo sulaikyti skirtingas savo asmenines nuomones. Si jo savybė rodo visuomeninio reikalo supratimo gilumą, protinės įžvalgos ryškumą, savo krašto, savo tautos meilės stiprumą, o visa kartu imant, čia ryškėja Basanavi­ čiaus asmenybės taurumas ir didumas. Galime turėti savigarbos ir pasididžiavimo, kad ir šiais laikais, ir savo tarpe turime savo tautos sūnų, vertų Basanavičiaus vardo, bet ši šimtmetinė sukaktis tebūnie mums gera proga labiau pažinti savo tautos patriarchą ir jo išgyventi jausmai, iškentėtos kančios tegul teiks mums stiprybės išnešti savo nedalią į gražų laimėjimą.“23 Panašiai rašyta Ateityje, sumuojant, kad J. Basanavičiaus darbai ir žygiai liko istorijoje ir kartų kartoms bus gražiausias pavyzdys, kaip lietuvis privalo mylėti savo tėvynę Lietuvą24. Tokie žodžiai priverstuosius bėgti iš gimtojo krašto gal ramino daktaro emigranto dalios, kančių ir jo turėtos vil­ ties stiprybės priminimu, tačiau vėliau išeivijos spaudoje tai tampa leitmotyvu, jo pavyzdžiu primenant pareigą bet kuriomis sąlygomis išsaugoti lietuvybę. Analizės elementų šalia įprastinių biografijos faktų ir nuopelnų yra Antano

23 Girvilas Klevas. D r. Jo n a s B a s a n a v ič iu s . J o įo o m etu g im im o ( 19 5 1 m . la p kr. 2 1 d .) s u k a k t į m in in t / / M a r g u t is , 1951, Nr. 11, p. 3-4. 24 A. Juknevičius. D a k t a r a s Jo n a s B a s a n a v ič iu s / / A te itis , 1951, lapkritis, Nr. 8, p. 220-221.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

145

Savamokslio drožėjo iš Gruzdžių Stasio Motuzo ( i S98-19S5) skulptūrėlės, sukurtos senelių globos namuose Vokietijoje 7-8 XX a. dešimtmetį Europos lietuvis, 1978, Nr. 7; Tėviškės žiburiai, 1978, Nr. 7

Mažiulio publikacijoje Aiduose25. Pavyzdžiui, kritiškai vertina daktaro rašy­ bos projektą, kaip kalbininkui esą trūko daugelio pagrindinių lyginamosios kalbotyros ir lietuvių kalbos mokslo žinių. Visuose istoriniuose rašiniuose, jo nuomone, daktaras pateikia dokumentus, nevengdamas tautotyros duomenų, tačiau istorikas nebuvo, nes trūko kritiškumo. Pabaigoje J. Basanavičiui pri­ skyrė lietuvių veiklos Vilniuje „centro“ vaidmenį. Nuopelnais mokslui ir kul­ tūrai vadina tautosakos publikacijas, nepralenktas amžininkų savo apimtimi, pratarmę Lietuvių kryžių albumui, tyrinėjimą Apie vėles ir nekrokultą senovės lietuvių, skirtą mitologijai. Dėl centrinio vaidmens Vilniuje po 19 14 m. labai svari M. Biržiškos replika, ištaisiusi faktines klaidas ir esmingai nurodžiusi dak­ tarą dėl sveikatos buvusį pasyvų lietuvių veikloje, tačiau sąžiningai ir kantriai vykdžiusį pavedimus, o daugiausia užsiimantį numylėtos trakologijos raštais26. J5 A. M a ž iu lis. Dr. Jonas Basanavičius. Minintjo gimimo 100 metų sukaktį //Aidai, 1951, Nr. 10,

p. 472-476. j6 M . B irž išk a . Mažmožiai dėl straipsnio apie Basanavičių //Aidai, 1952, Nr. 7, p. 335-336.

14 6

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Kanadoje leidžiama Nepriklausomoji Lietuva 1952 m. rašė, kad daktaras lietuviams yra prisikėlimo ir Gedimino sostinės simbolis, jis konkrečiai su­ formulavo esminius tautos troškimus, glūdėjusius pasąmonėje ir neiškeltus į viešumą. Jaunimui patarta iš arčiau susipažinti su Tautos patriarcho gyvenimu ir didele veikla. Priminė, kaip Saliamonas Banaitis, abėcėlės tvarka turėjęs pasirašyti pirmasis, užleido savo teisę J. Basanavičiui. Po 25 metų liūdnai kons­ tatavo, kad laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai mažai dėmesio kreipia į didįjį tautos veikėją, nes jis nepriklausė jokiai partijai, nesugebama tinkamai paminėti svarbesnių jo gyvenimo sukakčių, būtų gražu, jei lietuviškos salės pasipuoštų J. Basanavičiaus atvaizdais, juo labiau, kai Rasose nežinomos ran­ kos nuolat sutvarko jo kuklų kapą27. Profesoriaus Bronislovo Genzelio atsi­ minimuose Vanda Zaborskaitė - nepaveikta laiko tėkmės minima, jog su vien­ minčiais per Vėlines septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį čia aplankydavo daktaro, V. Mykolaičio-Putino, M. K. Čiurlionio, P. Višinskio kapus28. 195 6 m. studentų Vėlinės prie daktaro kapo turėjo atgarsių užsienio lietuvių spaudoje. Kitų metų vasario 19 d. Australijoje leista Mūsų pastogė iš Naujosios Lietuvos perspausdino studento laišką tėveliams į Kanadą. Publikacijoje tai vadina­ ma antikomunistiniu studentų bruzdėjimu29. Kanados lietuvių savaitraštyje J. Basanavičius paminėtas įvardinant Didžiuoju aušrininku ir aiškinant, kad pagrindinis Aušros žmogus perkeltine prasme suprantamas kaip lietuvių tau­ tinio prisikėlimo pranašas. Ir teigta, kad tautinė sąmonė nebuvo apmirusi, tik pasyvi. Pradėjus aktyviau gintis nuo svetimų įtakų, ji suaktyvėjo tautinio susipratimo pavidalu. Aušros laikai atėjo, kai Europa užvirė laisvės, lygybės ir brolybės idėjomis, daktarui turėtume dėkoti ir jį branginti, nes jautrus mąstymas ir vaizduotė pasigavo „tas laisvių idėjas“ ir pritaikė lietuvių sąly­ 27 J . K . [redaktorius Juozas Kardelis]. Pirmajam signatarui atminti Į ĮNepriklausoma Lietuva, 19 51, vasario 14, Nr. 7, p. 3; J. Karka. Daktaras jonas Basanavičius //T e n pat, 1977, vasario

16, Nr. 7, p. 2. 28 Ir aš ją pažinojau... Atsim inim ai apie Vandą Zaborskaitę (sudarė V. Stonytė). - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2016, p. 24 4 . 29 Prie Basanavičiaus kapo. Laiškas iš Vilniaus //Mūsųpastogė, 1957, vasario 19, N r. 7, p. 1. Laiškas pirmą kartą paskelbtas: Patriotinės demonstracijos Lietuvoj. Himnas prie Basanavičiaus

kapo. Eisena per Vilnių. Šūkis ant kariuomenės namų //Nepriklausoma Lietuva, 1957, sausio 2, N r. 1, p. 1,2. Žinias patikslino ir papildė po m ėnesio: „Naujas kursas4'Lietuvoj. Patriotinės

demonstracijos Kaune. Buvo suimtų, yra nubaustų. O kiti bus dar nubausti //T e n pat, vasario 6, N r. 6, p. 1.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

147

goms30. Pasaulio lietuvių karių veteranų mėnraštyje Aušros 70-metis susietas su daktaro mirties 30-mečiu teigiant, kad tyliai kenčiantis lietuvis, matydamas, jog ginkluota kova neįmanoma ir beprasmė, griebėsi spaudos ginklo. Taigi ryžtingas idealistas sulaikė ilgai rengtas lietuvių tautos laidotuves, pažadino ją iš apsnūdimo ir suteikė nepriklausomybės viltį. Gyvenimo aplinkybės ir faktai tekste nedėstomi, nes „Jį visi žino“. Svarbiausia - daktaras stengėsi burti išsiblaškiusius, sulenkėjusius ir surusėjusius inteligentus bendram darbui31. Matyt, autorius sielojosi dėl ideologinio išeivijos inteligentijos susiskaldymo ir nesusiklausymo. Margutyje pasitenkino prezidento A . Smetonos kalbos, pasakytos 1927 m. vasario 21 d. laidojant daktarą, perspausdinimu, nes jokie kiti žodžiai nebus tokie rimti ir reikšmingi32. Akademinio skautų sąjūdžio žur­ nalas Mūsų vytis, redaguotas Bronio Kviklio, mirties 30-metį paminėjo kukliu straipsniu, raginusiu kaip daktaras dirbti Lietuvos naudai tremtyje. Pragyve­ nęs 25 metus Bulgarijoje, kur jam rūpėjo ir bulgarų reikalai, nenutautėjo. Taip turi gyventi ir karo pabėgėliai tremtiniai33. Na, o Londone leistame Europos lietuvyje daktaras paminėtas tik rašinyje Vasario 16 d. pašto ženkluose34. Krikščionių demokratų srovės atstovas 1973 m., minint lietuvių spaudos pirmagimio 1 20-ąsias metines, tautos patriarcho vardą vartojo kabutėse, kartu ir J. Šliūpo redaguotąją Aušrą vadino „apsiseilėjusiu kūdikiu“35. Šios pakraipos spaudai būdinga daktaro „titulų“ vengti. Amerikos lietuvių Rymo katalikų Šv. Juozapo darbininkų sąjungos organe Darbininke, leistame Bostone, ne­ rastume platesnio gyvenimo aprašymo. Per 1 5-ąsias Vasario 1 6-osios metines 1943 m. šalia atvaizdo yra ir „mūsų tautos patriarcho“ ir „pirmojo pasirašiu­ sio Lietuvos Nepriklausomybės aktą“ nuorodos, o minint 1950 m. prie J. Ba­ sanavičiaus portreto - tik Lietuvos Tarybos pirmininkas, paskelbęs aktą36. Šalia skelbiamuose prisiminimuose apie 19 19 metus Vilniuje rastume retą lietuviškoje laikraštijoje daktaro ir V. Kapsuko sugretinimą: „Nepriklausomą 30 J . K . Didysis Aušrininkas //Nepriklausoma Lietuva, 1957, vasario 13, Nr. 7, p. 2. 31 P. Dirkis. D vi reikšmingos sukaktys / / Karys, 1957, Nr. 2, p. 39. 32 Jonas Basanavičius (jo mirties 30-fies metų sukakčiai paminėti) //Margutis, 1957, N r. 2, p. 13. 33 A . Raškėnas. Dr. J. Basanavičius ir mes //Mūsų vytis, 1957, Nr. r (75 ), p. 10. 34 V. Z . Vasario 16 d. pašto ženkluose //Europos lietuvis, 1957, vasario 14, Nr. 7, p. 4. 35 S. Y la . Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje: nuo Mažvydo ligi Skvirecko. - Lietuviškos K n ygos Klubas, C hicago (III.), 1973, P* 165. 36 Ž r.: Darbininkas, 1943, vasario 19, Nr. 13, p. 2; 1950, vasario 17, Nr. 13, p. 4.

14 8

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Lietuvą simbolizavo Dr. Jonas Basanavičius, pražildintas sunkaus gyvenimo ir kovų už tėvynės ateitį. Aukštas, liemeningas vyras, visada ramus, nuosaikus ir didžiai ištvermingas. Aušra jis įkaitino lietuvių tautą ir ta liepsna dega dabar visų patriotų širdyse. Jis buvo vienas iš stipriųjų Lietuvos Tarybos ramsčių. Sovietinė Lietuva telkėsi apie Vincą Mickevičių-Kapsuką. Šis buvo nedi­ delio ūgio, smulkaus, dailaus veido, mažai besišypsąs ir tokio medinio žvilgs­ nio, kuris persmelkdavo kažkokia baime. Agituodamas prieš carą, išnardė visą Lietuvą, siekė užsienius ir Ameriką, kol jį pagavo žandarai ir kalindami atėmė sveikatą. Dabar jis buvo laisvas ir visas jėgas skyrė „Lietuvos Gudi­ jos Sovietinei Respublikai."37 Toks palyginimas tiko vienos išeivijos srovių ideologinėms nuostatoms. Ir poeto Bernardo Brazdžionio redaguotoje kata­ likiškoje Saulutėje, žurnale vaikams, 30-osioms Vasario 16-osios metinėms skirtoje publikacijoje kokio paminėjimo teksto nerastume, išskyrus vienintelį atvaizdą pagal A. Varno portretą38. O tarpukario pasakininko raseiniškio An­ tano Giedraičio-Giedriaus (18 9 2 -19 7 7 ) leistoje Eglutėje daktaras aprašytas ir 1947, ir 1952 metais. Labai paprastuose trumpuose straipsneliuose Jonukas trokšta kalbėti lietuviškai rusų pavergtoje Lietuvoje, taip, kaip dabar ją turi pasigrobę bolševikai, paaugęs nerimo, kad nėra lietuviškų knygų ir laikraščių, todėl nusprendė siekti aukštojo mokslo, kad, pats daug žinių turėdamas, galėtų kitiems duoti, ir įkūrė Aušrą, kvietė knygnešius į didvyrių darbą, jais yra buvę ir berniukai, parodę drąsą ir ištvermę. Jis yra vienas didžiųjų lietuvių tautos žmonių, veikęs ir kovojęs, kai jie budo ir rengėsi nepriklausomam gyvenimui, vadovavo Lietuvos Tarybai, kai toji „19 18 metais pasirašė Lietuvos Nepriklau­ somybės paskelbimo raštą"39. 1977 m. tarp mirties 50-mečiui skirtų publikacijų įstabiausia J. Venclo­ vos parengta apologetinė studija „Dr. J. Basanavičiaus (Basanio) reikšmė lietuviams" (pridėtoje bibliografijoje nurodyti 77 veikalai ir straipsniai). Ži­ nome tik vieną oficialų dokumentą, kur įrašyta Basanius Jonas-Juozas. Tai padaryta 1922 m. išduotame Lietuvos Respublikos užsienio pase, jam antrą 37 J-s .

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvoje. Vilniuje 1919 metai / / Darbininkas, 1950,

vasario 17, Nr. 13, p. 4. 38 Ž r.:

Saulutė, 1948, Nr. 1 - 2 , p. 5.

39 M . K . Dr. Jonas Basanavičius /iEglutė [Detm old, Vokietija], 1947; Nr. 2, p. 44 - 45; Daktaras

Jonas Basanavičius / / T e n

pat, 1952, Nr. 2, p. 36. Šį tekstą pakartojo ir 1957 m. antrajame

num eryje.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

149

kartą atvykus paviešėti ir pasigydyti40. Autorius, prisiekęs trakologijos gerbė­ jas, sudėliojo rašinį, išsiskiriantį bandymu pateikti psichologinį nuo gimimo tvirto lietuvio portretą, kaip pagrindinė daktaro būdo savybė nurodytas gilus ir tyras patriotizmas, besiremiantis gyvenimo tikrove, tvirta valia ir ryžtu be kompromisų darbuotis Lietuvos gerovei, nepaprastu darbštumu, blaiviu po­ žiūriu į aplinkybes, nes prireikus jas vertindavo kritiškai. Skyrelių antraštėse atspindėtas visas spektras kartojamų simbolinių apibūdinimų: „Lietuvių tauti­ nio atgimimo tėvas", „Lietuvių tautos didysis pranašas", „Savosios tautos auk­ lėtojas“, „Lietuvių tautos ir Lietuvos patriarchas“, „Lietuviško pareigingumo pavyzdys“, „Moralinis lietuvių prezidentas“ (autorystė priklauso M. Biržiškai), „Lietuviškos veiklos simbolis" ir kiti. Pabaigoje pabrėžiama daktaro reikšmė pavergtos Tėvynės tautiečiams išlaikant sąmoningą lietuvybę, o karčių prie­ kaištų pažerta išeivijos organizacijoms ir gydytojams, deramai nepasirūpinu­ siems liūdną jubiliejų paminėti gyvenimą apibendrinančiais veikalais. Teigta, kad ir kur gyventų išeiviai, jie gali būti ne tik geri lietuviai, bet ir daug padėti savo kraštui, - tai savo pavyzdžiu įrodė daktaras41. 1977-ieji našiausi išeivijos spaudoje daktarui skirtų tekstų skaičiumi. Bos­ tono Keleivyje priminus „Tautos žadintoją“, padejuota dėl vienybės stygiaus išeivijoje: daug yra barzdotų kaip daktaras, bet dauguma jų raguoti, tad kur rasti bent kiek panašų į J. Basanavičių?42Kanadoje ėjusiuose Tėviškės žiburiuose perspausdintas pogrindinės Aušros 1976 m. vasario 16 d. laidos rašinys apie tautinį atgimimą sukėlusią jos pirmtakę43. 1 26-osios gimimo metinės paminė­ tos Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinio Stepo Varankos atsiminimais apie daktaro laidotuves. Pabaigoje autorius ragino daktarą pažinojusius ar susidūru­ sius su juo tautiečius užrašyti atsiminimus ir siųsti Pasaulio lietuvių archyvui44. Nepamirštas ir Vilniaus praradimas. Ir istorinė sostinę, ir daktaras vadinami didžiaisiais mūsų istorijos simboliais, kurie šviečia kaip niekad negęstantys žiburiai. Saugant tapatybės tęstinumą, privalu su tvirta sąmone palaikyti žygį, 40 LLTI BR, F i -2223, 1.2. 41 J. Venclova. Dr. J. Basanavičiaus (Basanio) reikšmė lietuviams. - Chicago, 1978, p. 2-3,38-39. 42 Didįjį Tautos patriarchą prisiminus //Keleivis, 1977, vasario 15, Nr. 7, p. 2. 43 Lietuvos atbudimą žadinusi „Aušra". Dabartinės okupuotos Lietuvos pogrindžio laikraštis

„Aušra" apie Basanavičiaus „Aušrą 1976 metą vasario 16 dienos laidoje // Tėviškės žiburiai, 1977, vasario 17, Nr. 7, p. 3,6. 44 S. Varanka. Budėjau prie Basanavičiaus karsto / / Tėviškės žiburiai, 1977, lapkričio 17, Nr. 4 6, p. 3.

150

ATSISKYRĖLIS l$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR OARBAI

nors ir esame tik šapelis tautos istorijos tąsoje45. Čikagos jėzuitų leidinyje ra­ šyta, jog romantikai, kurių priešakyje stovėjo J. Basanavičius, Aušros skiltyse linksniavo Vilniaus vardą. Kai tik radosi galimybė, daktaras nedelsdamas grįžo čia saugoti dvasinių lietuvių turtų ir iki gyvenimo pabaigos nepasitraukė. Turėjo nedidelį kambarėlį ir užsidaręs kaip koks vienuolis dirbo. 1 923 m. paskelbtoje studijoje apie Vilnių liaudies dainose sostinę laikė Lietuvos kovų centru. Kad ir kur būtų - Gedimino mieste ar Bulgarijoje, - visur žinotas kaip lietuvis, aukš­ tos dorovės, didelės tolerancijos ir geros širdies žmogus46. Minėtas ir lietuvių skautų siejamas su Vilniumi, kur jo amžino poilsio vieta, iki šiol prižiūrima su meile, leidžia lietuviui, padėjus gėlę ar palaisčius beaugančią, pasisemti tautinės stiprybės ir atsparumo ir eiti kasdienybės keliu, lydimam Patriarcho žodžių, iškaltų pilkam granito paminkle47. Australijoje Juozas Slavėnas paskelbė tęstinį straipsnį Visas gyvenimas Lietuvai, kuriame pasistengė pristatyti išsišakojusią daktaro mokslinę ir visuomeninę veiklą, minint publicistiką, tautosaką, LMD, Didįjį Vilniaus seimą, įterptos ir asmeninio gyvenimo detalės. Parašyta ramia intonacija studijėlė aprėpia ir mažiau tiražuotus gyvenimo momentus. Neap­ eita ir trakologija, vadinama lietuvių tautos kilmės hipoteze, sekant tuometine jos reabilitavimo tendencija, pradėta kalbininko Simo Karaliūno48. Dėkinga proga priminti J. Basanavičių buvo 1 983-ieji, kai suėjo šimtmetis nuo Aušros pasirodymo. Europos lietuvyje Vladas Švažas labai santūriai prista­ tė dvylika jos autorių, pirmas, kaip ir priklausytų, yra daktaras, priskiriamas prie pirmųjų tautinio romantizmo atstovų, žymus tautosakininkas, stiprus publicistas, ilgais straipsniais svarstęs lietuvių reikalus, kurių pagrindinė tema kova su lenkų įtaka ir noras atsikratyti jų „broliška“ globa. Paminima, kad buvo Didžiojo Vilniaus seimo dalyviu (?), įkūrė LMD, o 19 18 m. aktyviai dalyvavo atstatant nepriklausomybę49. 45

A. Musteikis. Didieji mūsų istorijos simboliai. Lietuvos sostinė Vilnius ir Jonas Basanavičius // Tėviškės žiburiai, 1977, gruodžio 22, Nr. 5 1-5 2 , p. 5 -6 . Miškinis. Vilnius ir Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius / / Laiškai lietuviams, 1977,

46 J.

Nr. 9, p. 2 9 6 -2 9 7 .

Sukaktis, kurių pagarbiai minime //Skautų aidas [Čikaga], 1977, vasaris, p. 5. 48 J. Slavėnas. Visas gyvenimas Lietuvai (50 metų nuo dr. Jono Basanavičiaus mirties) //Mūsų pastogė, 1977, gegužės 9, Nr. 18, p. 3 ,5 ; gegužėsi6, Nr. 19, p. 3; gegužės 23, Nr. 20, p. 5; gegužės 47

30, Nr. 21, p. 5 - 6 ; birželio 6, Nr. 22, p. 3 - 4 . 49 V. Švažas. Aušrininkai. „ Aušros"

100 metų sukaktuvių proga / / Europos lietuvis, 1983, kovo 25,

Nr. 12, p. 3.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

151

Vincas Maciūnas (19 04-20 0 3) 1950 m. gražiai pasakė, kad J. Basanavi­ čius bundančiai Lietuvai buvo didis žadintojas, atbudusiai - šviesus pavyzdys, prisikėlusiai - garbingas simbolis. Likęs Vilniuje, nebuvo užmirštas, jo var­ das nušvito naujai tų romantinių gražių atgimimo laikų šviesa, kada kovoje už tautos prisikėlimą parodyta tiek daug patriotinio idealizmo50. Ir priminė J. Jablonskio 1926 m. lapkritį parašytus žodžius: „...jei nedaug esame padarę, Tavo išbudinti ir sukelti iš miego - ne Tu esi kaltas...“ Minint 50-ąsias mirties metines, literatūros ir kultūros istorikas įžvalgą išplėtojo ir tvirčiau pagrin­ dė. Išskyręs tris atgimimo slenksčius, Aušrą, Didįjį Vilniaus seimą ir Vasario 16-ąją, tai susiejo su kartų kaita, pabrėždamas, kad daktaro, kaip aušrininkų lyderio, vaidmuo buvo lemiamas, 1905 m. po grįžimo iš emigracijos - apmažėjęs, o 19 18 m. - ganėtinai pasyvus, tačiau reiškiama pagarba lietuvių spaudos pirmagimiui persikėlė ir jo asmeniui kaip Pirmajam aušrininkui, suteikė žino­ mumo ir populiarumo tarp lietuvių kaip pirmam viešam tautos veikėjui, o jo europietiška demokrato patirtis ir tolerancija, asmeninis kuklumas ir darbštu­ mas X X amžiaus pirmą dvidešimtmetį darė jį nepamainoma figūra politiniame lietuvių pasaulyje ir autoritetu, patraukliu lietuviško darbo ir visuomeninės pareigos pavyzdžiu dviem poaušrinėms kartoms51. V. Maciūnas reziumavo: „Jei bundančiai Lietuvai Basanavičius buvo didysis tautinės minties žadin­ tojas; jei atbudusiai Lietuvai jis švietė patraukliu tautinio darbo pavyzdžiu, tai prisikėlusiai Lietuvai jis tapo žaviu tautinio atgimimo gadynės simboliu. Trims generacijoms atitiko trys Basanavičiaus vaidmenys: žadintojo, pavyz­ džio ir simbolio“ Tiems laikams tai deramo lygio įvaizdžio reikšmės analitinis įvertinimas, kuriame užfiksuotas ir daktaro amžininko potyris. Manytume, kad tai kertinis ir objektyvus apibendrinimas X X amžiaus slinktyje, nusakant daktaro vietą modernios Lietuvos istorijoje. Kad ir kiek aprėptume J. Basanavičiui skirtų tekstų, konstatuosime, kad daugiausia jų pasirodydavo mirties sukaktuvių proga. Juose dažnai pabrėžia­ mos istorinės traumos ir raginama remtis į visad ir visur lietuviu išlikusiu daktaro pavyzdį, jis toliau vadinamas tautos patriarchu, žadintoju, tačiau aklo Trys kartos apie Basanavičių // Tėviškės žiburiai, 1950, vasario 16, Nr. 7, p. 5. Trys deklaracijos ir trys generacijos: Trejopas žvilgsnis į Basanavičių / / Drau­ gas, 2 dalis, 1977, gruodžio 10, N r. 49, p. 1-2, 6. Tai Lituanistikos instituto organizuoto III m okslo ir kultūros simpoziumo Čikagoje istorijos sekcijoje tų metų lapkričio 26 d.

50 V. M aciūnas.

51 V. M aciūnas.

perskaityto pranešimo tekstas.

15 2

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO 8ASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

garbinimo ir nuopelnų liaupsinimo negausu, išskyrus tautininkų pakraipos lei­ dinius, o jų amžinų oponentų krikščionių demokratų spaudoje galima įžiūrėti ir nureikšminimo tendenciją. Kairei būdinga nerašyti apie daktarą. Bostone leistas socialistinės krypties Keleivis tekstu paminėjo tik 50-ąsias mirties meti­ nes, kasmet X X a. antroje pusėje Vasario 1 6-osios proga įdėdavo atvaizdą, o po juo dažniausiai prierašą, kad daktaras vadinamas „tautos patriarchu“, „Lietuvos prisikėlimo patriarchu“ arba tik nurodomos gimimo ir mirties datos. Išimtis yra trumpi S. Kairio atsiminimai apie signatarus: „Mano turimos nuotraukos centre sėdi dr. Jonas Basanavičius. Taip jis sėdėdavo ir Tarybos posėdžiuose. Grįžęs iš Bulgarijos į Lietuvą su nepaliečiamu aušrininko ir tautos veterano autoritetu dr. J. Basanavičius nemokėjo įsikinkyti visa pilnuma į jos gyve­ nimą ir atsidėjo daugiausia Lietuvių Mokslo D-jos Vilniuje reikalams. Toks jis buvo ir Taryboje, retai įsijungdavo į joje vykusias diskusijas tais ar kitais dienos reikalais. Jis pasiliko neaktyvus ir Tarybai kritiškais momentais, kai reikėjo gintis nuo vokiečių pastangų primesti karinę ir ūkinę sąjungą ar kai buvo balsuojamas Uracho kvietimas Lietuvos karaliumi. Tarybai dr. Basana­ vičius buvo savotiška dekoracija.“ Visiems žinomoje signatarų nuotraukoje šalia daktaro sėdi A. Smetona. S. Kairys nepraleido progos įgelti, kad greta J. Basanavičiaus „kompromiso žmogus“ stengėsi būti per visą Tarybos veikimo laiką, nes „mėgo pasišildyti autoritetų šviesoje“52.

7.2. Daktaro reikšmė Tarybų Lietuvoje iki 1990 metų Pirmieji veiksmai trinti J. Basanavičių iš lietuvių atminties susiję su Kaunu. 1946 m. spalio 17 d., dar prieš gimimo metines, Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) miesto komitetas pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui pasiūlė Karo muziejaus sodelyje nugriauti „rašytojo nacionalisto“ biustą53. Vilniuje tai atsitiko šeštajame dešimtmetyje, kai, Lietuvių literatūros instituto direktoriaus Kosto Korsako pasakojimu kritikuijonui Lankučiui, institute Antakalnyje per vieną naktį teko likviduoti memorialinį J. Basanavičiaus kambarį ir suslėpti 52 S. Kairys. Vasario 16-osios signatarai //Keleivis, 1964, vasario 5, Nr. 6, p. z. 53 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990. Dokumentų rinkinys (sudarė J Bagušauskas ir A . Steikus). - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrim o cen­ tras, Vilnius, 2005, p. 65.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

153

eksponatus sužinojus, kad atvyks partinės spaudos atstovai, įgalioti demaskuoti „ideologinę atgyveną"54. Tačiau ištrinti iš žmonių atminties daktaro nesiryžta. 1950 m. kovo 26 d. atidarytame Maironio literatūros muziejuje Kaune X V IX IX a. lietuvių literatūros ekspozicijoje J. Basanavičiui buvo įrengtas atskiras stendas. Daktaro tekstai buvo reikalingi chrestomatijai Lietuvių literatūra ko­ voje prieš klerikalizmą, pasirodžiusiai 19 5 1 m. Tam pritarta Mokslų akademi­ jos Lietuvių literatūros institute 1949 m. kovo 1 1 d . įvykusiame išplėstiniame posėdyje, B. Pranskui referavus apie rinkiniui parinktas žymesniųjų publicistų S. Daukanto, V. Kapsuko, V. Kudirkos ir daktaro raštų ištraukas55. Tad daktaro „išmesti į istorijos šiukšlyną" ar pakeisti kaip buržuazinius literatus proletari­ niais autoriais nebuvo kaip, nes kairiųjų stovykloje tolygaus nerasta. Buvusi Vagos leidyklos redaktorė Danutė Krištopaitė prisiminė, kad dak­ taro raštus spaudai pradėjo rengti 1967 m. Jų redakcinę komisiją sudarė pir­ mininkas Kostas Korsakas, nariai Antanas Venclova, Romas Šarmaitis, Juozas Jurginis, Jurgis Lebedys ir Alfonsas Maldonis. Iš skelbto 1968 m. birželio 13 d. posėdžio protokolo aišku, jog Priekalba iš pirmojo Aušros numerio atsirado profesoriaus J. Lebedžio dėka. Rinktiniams J. Basanavičiaus raštams parinko ploną popierių ir smulkesnį šriftą, bet ir taip susidarė 1040 puslapių tomas, di­ džiausias apimtimi Lituanistinės bibliotekos serijoje56. Istoriografiniu nuopelnu laikytinas didelio pluošto daktaro laiškų paskelbimas ir išsamūs komentarai, o taip mėgtas tarybiniais laikais parinktų tekstų ištraukų publikavimas ir ne­ tinkamų vietų praleidimai tėra vertingi tuometiniam požiūriui suprasti, nors pripažintinas nuopelnas viešajai J. Basanavičiaus tekstų sklaidai, nes šoktelėjo nuorodų ir citatų skaičius. Sutapimas ar ne, bet 19 71 m. pasirodė V. Kapsuko Raštų dešimtasis tomas, apimantis 19 24-19 26 m. publikacijas. Asmenvardžių rodyklėje daktaras pristatytas kaip lietuvių liberalinės buržuazijos ideologas, istorikas ir kultūros veikėjas57. Tome paskelbtas pluoštas aušrininkų laiškų, publikuotų tarpukariu lietuvių komunistų leidžiamuose žurnaluose, kurie turėjo sumenkinti Aušros reikšmę ir demaskuoti jos bendradarbių „klasinį Lankutis. Kostas Korsakas: asmuo ir istorinės aplinkybės U Literatūra ir kalba, T XXII. LLTI, Vilnius, 1995, p. 14. 55 Literatūra 1940-1960. - Academia , Vilnius, 1992, p. 376, $88. 56 D. Krištopaitė. Kaip buvo rengiami}. Basanavičiaus „ Rinktiniai raštai" // Rašytojas ir cenzū­ ra (sudarė A. Sabonis, S. Sabonis). - Vaga, Vilnius, 1992, p. 279-285. s? V. Kapsukas. Raštai, 1. 10,1924-1926. - Vaga, Vilnius, 1971, p. 520. * J.

154

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

veidą“. Istorikas Vytautas Merkys (19 2 9 -2 0 12 ) prisiminė, kaip 1973 m. iš Maskvos Pedagogikos akademijos atvykusios dvi ekspertės jam priekaištavo, kad mokykliniame Lietuvos TSR istorijos vadovėlyje per daug minima Aušra ir „buržuaziniai“ veikėjai J. Basanavičius su V. Kudirka58. Kitokie vertinimai pogrindžio spaudoje. „Toks Lietuvos istorijai menka­ vertis įvykis, kaip Iskros pergabenimas per mūsų kraštą, šiandien virsta di­ desniu įvykiu nė visos tautos kova už savo kultūrą, trukusi nuo Valančiaus laikų iki Didžiojo karo. Niekam nežinomas Lenino apsilankymas Vilniuje, pasirodo, daug reikšmingesnis už visą J. Basanavičiaus veiklą...“ - taip rašyta pogrindinėje Aušroje 1977 m., minint daktaro mirties 50-metį. Iškalbinga ir tokia pastraipa: „Bet ar miršta tikrieji kovotojai, nustojus plakti jų širdžiai? Ne! Ilsėdamiesi kape, jie ir toliau laiko iškėlę tautos idealų vėliavą. Dr. J. Basana­ vičiaus vardas pasiliko ne tik antkapio užraše. Jis visą laiką žinomas visiems lietuviams. Žinomas ir dabartiniams Lietuvos okupantams, nuosekliems seno­ sios rusų okupacijos tęsėjams. Jie mielai šį vardą, kartu su visa Aušros epocha, ištrintų iš Lietuvos istorijos. Bet išbraukti šių puslapių neįmanoma. Todėl stengiasi bent „pataisyti“. Budri rusų cenzūra žiūri, kad nacionalinis lietuvių atgimimas būtų vaizduojamas kaip „visos Rusijos darbo žmonių“ kovos neat­ skiriama (ir nežymi) dalis, kaip „Rusijos valstiečių judėjimo“ rezultatas ir pan. Lietuvių tautos pastangos nusimesti rusų jungą buvusios tik... „buržuazijos siekimas įsigalėti Lietuvos ekonomikoje“ be to, buvo susietas su pastangomis „nacionalinį judėjimą aprėžti siauru buržuazijos klasės interesų ratu, demago­ giškai stiprinti šiurkščiais nacionaliniais išpuoliais“. Lietuvių tauta, pasirodo, visuomet norėjusi tūnoti „broliškame“ rusų glėbyje, tik klerikalai ir liberalinė buržuazija „griežtai buvo priešinga lietuvių vienybei su rusų darbininkų revo­ liuciniu judėjimu“. Visi Aušros sąjūdžio ideologai per daug idealizavę praeitį, per daug skelbę socialinę taiką ir tautos vienybę. Bloga buvusi politinė pro­ grama: nebuvo raginama į socialinę tarpusavio kovą, stigę demokratiškumo... „Ir kaip bus gera tokia programa, kuri ragina kovoti prieš pavergėjus, prieš rusus, ne savo tarpe! Siaura buvusi visa Basanavičiaus pažiūra į tautą, per daug nuolaidžiavęs carui, per daug maldavęs iš jo malonių.. “59Akivaizdi tautinio at­ Atmintiesprošvaistės. Atsiminimai. - Verstis aureus, V iln iu s, 200 9 , p. 216. Ką mums šiandien byloja tautos patriarchas (Dr. J. Basanavičiaus mirties penkiasdešimtmečio proga) //Aušra, 1977, N r. 5 ( http:// 4k b k ro n ik a .lt/in d e x .p h p /a u sra -n r-

58 V. M e rk y s.

59 V. A p y a u šris .

5/10 3 3-k a-m u m s-sian d ien -b ylo ja-tau to s-p atriarch as.h tm l; 2 0 17-0 8-28)

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

155

g i m i m o t i k s lų „ n u v a l s t y b in im o " ir p r i t e m p i m o p r ie k la s ių k o v o s m e c h a n ik a ; n ė r a k o p r i d u r t i . A u t o r i u i V. A p y a u š r i o s la p y v a r d ž iu d a k t a r a s t ik r o k o v o t o j o u ž t a u t o s t e i s e s p a v y z d y s , o c i c e r o n iš k a s

Aušros

m o to „ Ž m o n ė s , n e ž in a n ty s

i s t o r i jo s , v i s a d a l ie k a v a i k a i s " p r i m e n a m ū s ų p a r e i g ą d o m ė t i s s a v o p r a e i t im i, n e s d a b a r t i s l a b a i p a n a š i į d a k t a r o la ik u s , tik d a u g s u n k e s n iu s ir p a v o jin g e s n iu s . A b i e j u o s e t e k s t u o s e n u r o d a m a ir a t s k l e i d ž i a m a la b a i a iš k i c a r in ė s R u s i j o s ir S o v i e t ų S ą j u n g o s la ik ų p a r a le lė . P a b a ig o je s k a i t a n č i o jo k l a u s i a m a i š e s m ė s : „ A r p a k l u s i m e s a v o d i d ž i o jo t a u t o s p a t r ia r c h o ž o d ž i a m s , a r m o k ė s i m e b ū t i n e b e j ė g i a i s v a ik a is , o s u b r e n d u s i o m i s a s m e n y b ė m is , ž in a n č io m i s , k o iš m ū s ų r e i k a l a u ja i s t o r i j a ? ! “ T ų p a č ių m e t ų š e š t o jo n u m e r io v e d a m a s i s

drąsina, įpareigoja

Pamoko, pa­

te ig ė , k a d s o v i e t in ia is l a i k a is o k u p a n t a i k a l b o s a t im t i ja u

n e g a li, o s ie k ia p a k e is t i lie t u v ių į s it ik in im u s ir m o r a lę k e is d a m i k a l b o s t u r in į60. N a g r i n ė ja n t d a k t a r o į v a i z d ž io n i u a n s u s T a r y b ų L i e t u v o je , t e k o i š s k i r t i j o a s m e n y b ė s ir v e ik lo s a p ib ū d in im u s , a t k r e ip i a n t d ė m e s į, k a d j i s v a d i n i m a s l i e t u v i š k o s i o s b u r ž u a z i jo s id e o l o g u , j o v e ik la s i e ja m a s u lib e r a liz m u . L i b e r a ­ l u m a s b u v o d id e lė n u o d ė m ė , n e s p a la ik ė n e p a g e i d a u ja m ą v e ik ė ju i k a l t in i m ą , s k le id ž i a n t k la s ių t a ik o s ir „ v i e n i n g o s i o s s r o v ė s “ i d ė ja s , o d e m o k r a t i š k u m a s l e is d a v o j į s u t a m t i k r o m is iš l y g o m i s ir i d e o l o g i n i a i s „ u ž k e i k i m a i s “ p r i s t a t y t i k a ip m a ž ia u a tit r u k u s į n u o d a r b o l ia u d ie s m a s ių . „ P r ii m t in e s n ė m is " l ib e r a lin ė s v e ik ė jų p a ž iū r o s t a p o s e p t i n t a m e

Problemose

XX

a . d e š i m t m e t y je . J . Ž i n i a u s k a s

19 7 1

m.

p a s k e l b ė s t r a i p s n į a p ie v i s u o m e n i n e s J . B a s a n a v i č i a u s p a ž i ū r a s ,

r e z i u m u o d a m a s , k a d j o s a t it ik o lib e r a lin ė s b u r ž u a z i jo s , b u o ž i j o s ir t a m t i k r a d a li m i d v a r in in k ų p o ž i ū r į ir p r o p a g a v o t a u t in ė s v i e n y b ė s š ū k į. Į g y t ą B u l g a ­ r i jo je p a t ir t į m e c h a n iš k a i t a ik y d a m a s L i e t u v o s s ą l y g o m s , t a u t ą v e r t i n o k a i p n e d a l o m ą v i s u m ą , n a c io n a l in ė s n e p r i k l a u s o m y b ė s k l a u s im ą , e s a n t ž i a u r i a m c a r iz m o r e ž im u i, la ik ė s v a r b ia u s iu , t o d ė l n e k ė lė r a d ik a l ių p r i e š i n i m o s i t i k s l ų ir

Aušroje

i š d ė s t ė lib e r a lią š v ie t ė ji š k o p o b ū d ž i o p r o g r a m ą . A u t o r i u s į d ė j o ir

d u s a u g i k l i u s : d a k t a r a s u ž s i m e n a a p ie t u r t in ę n e ly g y b ę , m a r k s i s t i n i ų i d ė jų n e a t m e t a , o t i k s iū lo j ų la ik in a i a t s is a k y t i k a ip n e a t it i n k a n č ių i š k e lt o s t a u t i n ė s v i e n y b ė s p r o g r a m o s . K a i p l ib e r a liu v e ik ė ju , n u ė ju s i u p o l it in ia is k l y s t k e l ia is , j o v a r d u d a n g s t ė s a v o k la s in ę a n t il ia u d i š k ą p o l i t i k ą l ie t u v iš k o ji b u r ž u a z i ja 61. 60 h ttp ://lk b k ro n ik a.lt/in d ex.p h p /au sra-n r-6 /1170 -p am o k o -p ad rasin a-ip areigo ja.h tm l; 20 17-0 8-29 61 J. Žiniauskas. Visuomeninės }. Basanavičiaus pažiūros „ Aušros" leidimo metu / / Problemos,

1971, Nr. 8, p. 69-73.

156

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Tautinės vienybės idėja neabejotinai progresyvia, telkiančia lietuvius kovai už nacionalines teises išnykimo akivaizdoje tapo pripažinta daug vėliau, devinto X X a. dešimtmečio viduryje62. Sovietinis istorikas Juozas Žiugžda Tiesoje (19 47 m. vasario 18 d.) straips­ nyje, skirtame J. Basanavičiaus mirties 20-mečiui, daktarą įvertino palankiai kaip „demokratinės kultūros“ atstovą nacionalinio išsivadavimo judėjime. 1950 m. spalio 25 d. kompartijos oficiozo publikacijoje Istorinį palikimą ver­ tinant (Del J. Basanavičiaus politinio-visuomeninio veikimo vertinimo) daktaras išsivadavimui jau neatstovauja, o yra klasinės taikos skelbėjas. Nors išleido de­ vynis tautosakos rinkinius, smerkė kryžiuočius ir Katalikų Bažnyčią, 1947 m. jo vaidmuo įvertintas klaidingai: nutylėtas Aušros ryšys su reakciniu buržuazi­ nių nacionalistų veikimu, užtušuotas faktas, kad daktaras palaikė savanaudišką Lietuvos buržuazijos klasinę politiką ir prisidėjo prie jos diktatūros įsigalėjimo Lietuvoje. Istorikas Aurimas Švedas teigia, kad taip gelbėtasi nuo kaltinimų „vieningosios srovės“ nuodėmėmis63. Tonas pasikeitė po septynerių metų, at­ ėjus mirties minėjimo 30-mečiui. Straipsnis Basanavičiaus kultūrinis palikimas jau teigiamai vertino mokslinę ir kultūrinę daktaro veiklą ir nekaltino šoviniz­ mu, o baigiamas maldele, jog tarybinė visuomenė, atmesdama J. Basanavičiaus veikimą, susijusį su buržuazijos klasės interesų gynimu, teigiamai vertina jo darbą mokslo ir kultūros srityse64. Retas, bet įdėmus šio teksto vertinimas pateiktas Stefanijos Ladigienės 1957 m. vasario 24 d. laiške artimam žmogui: saugodamas savo kailį, pabūgo paminėti daktaro įtaką pirmeiviams (kairie­ siems), iš kurių lizdo ir pats radęsis, aptakiai teigdamas, kad J. Basanavičiaus veikloje „eilė faktų buvo nukreipti prieš lietuvių liaudies išsivaduojamąją kovą X IX a. pabaigoje ir X X a. pradžioje“. Apibendrina, jog tariamiems istorikams, kai istorija per arti ir negalima atspėti kaip ją kokiam vėjui papūtus, šiukštu per daug nesuklysti65. 1967 m. vasario 15 d. toje pačioje Tiesoje straipsnyje su neutralia antrašte Jono Basanavičiaus kultūrinis palikimas, minint 40-ąsias 62 A . Krasnovas. Lietuvių spauda ir literatūra nacionalinio pakilimo laikotarpiu j f Literatūra ir

kalba, X X . - Vaga, Vilnius, 1987, p. 13. 63 A . Švedas. Matricos nelaisvėje: sovietinė lietuvių istoriograjija (294 4-19 S5). - Aidai, Vilnius, 2009, p. 7 0 - 7 1 .

64 J. Žiugžda. Basanavičiaus kultūrinis palikimas //Tiesa, 1957, vasario 19, Nr. 42, p. 3. 65 S. Ladigienė. Esame. Dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos. - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrim o centras, Vilnius, 2003, p. 201.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

157

mirties metines, daktaras pristatytas kaip žymus kultūros ir mokslo veikėjas, liberalių, ne šovinistinių pažiūrų, iškeliamas bendradarbiavimas su komunis­ tine V. Kapsuko vyriausybe 1 919 m. ir pabrėžiama jo įkurtos LM D reikšmė66. J. Žiugždos daktarui skirta biograma pagrindinėje sovietinėje enciklopedijoje pristatė jį kaip buržuazinės liberalinės lietuvių visuomenės veikėją, moksli­ ninką istorijos, archeologijos ir etnografijos srityse, parodžiusį X III-X IV a. kryžiuočių puolimų Lietuvoje plėšikišką pobūdį67. Istorikas Vilius Ivanauskas konstatuoja, jog X X a. šešto dešimtmečio viduryje dalis prieškarinių lietuvių kultūros veikėjų nebuvo visai išstumta iš oficialiojo atminties ir simbolių sklai­ dos lauko, tad istoriografijoje paskleistą teiginį apie J. Basanavičiaus, V. Kudir­ kos, J. Tumo ir kitų reabilitavimą septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose reikia patikslinti: jų atminimas buvo ribojamas68. Kitoks „apsauginių“ intencijų turįs yra J. Būtėno straipsnis 20-osioms mir­ ties metinėms paminėti rašytojų žurnale Pergalė. Čia daktaras pristatytas kaip kabinetinis mokslininkas. Nors buvo buržuazijos šalininkas, bet jos partijų veikloje aktyviau nedalyvavo, nebuvo nei revoliucionierius, politinis veikėjas. Lietuvių kultūroje figūruoja kaip Aušros steigėjas ir pirmasis jos redaktorius, kaltinęs katalikybę sugriovus pagoniškosios kultūros pagrindus. Kaip popu­ liariu žmogumi, buržuazija stengėsi juo pasinaudoti savo tikslams, bet jis buvo tolimas bet kokiems egoistiniams siekiams ir norui pralobti, todėl negalėjo sutarti su šuoliais kylančiu lietuvišku kapitalistu, ir atrodė svetimas gyvena­ miems laikams, užsidaręs bibliotekoje ir dirbąs mokslinį darbą. Iškėlus Lie­ tuvių mokslo draugijos, kaip sovietų įsteigtos Mokslų akademijos pirmtakės, reikšmę, tylomis apeita J. Basanavičiaus politinė veiklos pusė, todėl Didžiojo Vilniaus seimo tekste nerasime69. Savų vertinimų bus palikęs Juozas Jurginis. Pranešime konferencijai Stok­ holme Lietuvių nacionalinio judėjimo ypatybės šį skirstė į tris stadijas: tautinės sąmonės brendimo, kultūrinę ir politinę kovojant už tautos valstybinį sava­ rankiškumą. Aušrai nustojus eiti, nacionaliniame judėjime išryškėjo dvi kryp­ tys. Klerikalinė siekė spaudos draudimo panaikinimo ir grįžimo į situaciją iki 66 LMABRS, F275-289,1.1-10; F275-297,1.1-14,21. 67 Большая советская энциклопедия, т. 3. - Советская энциклопедия, М осква; 19 7 °, с. 27. 68 V. Ivanauskas. Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai Tautų draugystės imperijoje. - L I I leidykla, Vilnius, 2015, p. 107. 69 J. Būtėnas. Dr ; Jonas Basanavičius. 20 melų nuo jo mirties / / Pergalė, 1947, N r. 1, p. 8 9 -9 2 .

15 8

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

1 863 m. sukilimo, o apie Varpą susitelkusi demokratinė kūrė tautinės valstybės programą70.J. Jurginis teigė, kad mokslinis daktaro palikimas domina ne savo išvadomis, o pastangomis, kurios įeina ne į mokslo, o kultūros istoriją. Tokiu požiūriu apibūdina ir pristato trakologiją ir, jo nuomone, istorinius skaitinius Apie senovės Lietuvos pilis. Knygelę vadina ir dokumentinėmis apybraižomis, artimomis grožinei literatūrai (p. 256). Jo Lietuvių kilmės aiškinimų apžvalgoje (19 83) trakologijos, „baltų atkeliavimo iš Balkanų ir hetitų imperijos, senesnės už Antiką“ kategoriškas atmetimas buvo kūdikio išpylimas su pamazgomis. Tarpukariu ją atmetė tyliai ir pagarbiai, nes suprasta, kad valstietiškos kilmės tautai reikėjo įskiepyti pasididžiavimą garbinga praeitimi ir išguiti tautinio nevisavertiškumo jausmą71. X X a. šeštą dešimtmetį išleistoje akademinėje lietuvių literatūros istorijoje kilęs iš valstiečių J. Basanavičius apibūdintas kaip liberalių pažiūrų veikėjas po­ litikoje, kurį lietuviškoji buržuazija šlovino, naudodamasi asmenybe savo reak­ cinei politikai pridengti, buvęs vienas aktyviausių Aušros steigėjų, istoriniuose ir folkloristikos raštuose pirmiausia stengęsis išaukštinti tautos senovę ir kalbą, dažnai nukrypdamas nuo mokslinio istorinio pagrindo, kėlęs nepagrįstas hi­ potezes ir fantastiškas spėliones, o jo veikla lituanistikos srityje turėjusi įtakos romantinių tendencijų lietuvių literatūroje raidai72. 1979 m. išleistoje lietuvių literatūros istorijoje paminėtas kaip sumanęs Aušrą ir pradžioje redagavęs, pa­ kartota, kad yra buržuazinių liberalių pažiūrų reiškėjas73.J. Būtėno Lietuvių lite­ ratūros vadovėlyje vidurinėms mokykloms J. Basanavičius atsiranda tik pristatant Aušrą, kuri pataikavo carizmui, idealizavo senovę ir kunigaikščius, tačiau tautinis romantizmas turėjęs ir pažangių bruožų, priešpriešinant praeitį esamai tikrovei, o jo atstovų svajonės daugiausia siejosi su nepasitenkinimu nacionaline prie­ spauda74. Penktame savo parengto vadovėlio leidime Aušrą laikė išreiškiančia lietuvių liberalinės buržuazijos nusistatymą, bet ji nerėmusi valstiečių kovos prieš dvarininkus, skelbusi tautinę vienybę ir klasinę taiką. Kaip vienintelį dak7° L M A B R S ,

F29S-152,1.1.

71 L M A B R S , F 2 9 5 -16 1, 1.18. 72 Lietuvių literatūros istorija. II. Kapitalizmo epocha (1861-1917). -

Valstybinė politinės ir

mokslinės literatūros leidykla, Vilnius, 1958, p. 10 2-10 3. 73 Lietuvių literatūros istorija. I (iki 1940 m.). - Vaga, Vilnius, 1979, R 12 5-126 . 74

J. Būtėnas. Lietuvių literatūros vadovėlis vidurinėms mokykloms, II dalis. - Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, Kaunas, 1958, p. 18 -20 .

ĮVAIZDŽIO REIKALAI

po

1940 METŲ

159

taro nuopelną paminėjo LM D įsteigimą 1907 m.7S 1988 m. lietuvių literatūros vadovėlyje X I klasei J. Basanavičius paminėtas tik kaip nacionalinio judėjimo ir kovos dėl spaudos grąžinimo dalyvis bei tautosakos skelbėjas76. J. Basanavičiaus Priekalba pirmame Aušros numeryje buvo paskelbta 1965 m. Lietuvos TSR istorijos Šaltiniuose, bet praleista dalis apie daktaro pa­ žiūras į Lietuvos praeitį dar pasakyta, kad Didysis Vilniaus seimas buvęs su­ šauktas vieno iš lietuvių buržuazijos veikėjų J. Basanavičiaus ir kitų iniciatyva. Kažkodėl įdėta Petro Leono atsiminimų ištrauka apie kairiojo inteligentų spar­ no įkurtos Lietuvių draugijos teisių ir agronomijos pagalbai teikti nukentėjusiems dėl karo steigimą, kai iš oficiozinės dešiniųjų draugijos buvęs pakviestas kartu su S. Šilingu, A. Žmuidzinavičiumi ir daktaru77. „Perestroikos“ laikais liberalųjį Aušros įvaizdį keitė teiginiai, jog ji pro­ pagavo nacionalinį sąmoningumą, pasisakė prieš prievartinę asimiliaciją ir polonizaciją, reikalavo teisių engiamai lietuvių kalbai ir kultūrai, tačiau rūpi­ nosi nacionalinės buržuazijos interesais, didesniu jos įsitvirtinimu krašto eko­ nomikoje. Ją leido liberalioji pasaulietinė inteligentija, o daktaras vadinamas žymiausiu liberaliosios buržuazijos atstovu, žinomu mokslininku ir kultūros veikėju, sušaukusiu Vilniaus seimą. Apie LM D išsitarta, kad 20 metų buvo jos pirmininku, kitoje vietoje pridurta, kad išleido septynis tomus tautosa­ kos78. Be ideologinių klišių daug anksčiau apsieita Seinuose leistoje Aušroje, nors rašyta, jog Aušros įsteigėjo garbė atitenka daktarui, tačiau, taikantis prie marksizmo postulatų, cituojama Vaižganto mintis, kad tautos rinktiniai savo valios neturi ir veikia kaip vulkanai, akumuliavę liaudies masių jausmus, pats J. Basanavičius yra minėjęs, kad jo pavardę be reikalo įrašęs J. Mikšas, paskui drauge visi aušrininkai vadinosi Lietuvos mylėtojais79. Sovietinėje vienatomėje akademinėje Lietuvos istorijoje 1958 m. P. Gir­ dzijauskienė Memorandumą Rusijos premjerui S. Vitei vadino „siauros bur­ žuazijos atstovų grupės“ mėginimu susitarti su carine vyriausybe dar prieš 75 J . Būtėnas. Lietuvių literatūros vadovėlis, II dalis. Penktas leidimas. - Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, Kaunas, 1962, p. is, 108.

Lietuvių literatūra. Vadovėlis X I klasei. - Šviesa, Kaunas, 1988, p. 4 ,8 . Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, II tomas (18 6 1-19 17 ). - Mintis, Vilnius, 196$, p. 2 0 5 -2 0 6 ,5 4 4 . 78 Lietuvos TSR istorija, 1. N u o seniausių laikų iki 19 17 metų. - Mokslas, Vilnius, 1985, p. 303, 76 V . Galinis. 77

332; 36 4; 368. 79 J. Stoskeliūnas.

16 0

IŠ pirmojo lietuviško laikraščio „Aušros" istorijos H Aušra, 1972, N r. 2, p. 6, 8.

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Didįjį Vilniaus seimą; kurio baigtis buvusi neaiški; o tolstant į istoriją „korektiškesnis" J. Žiugžda skyrelyje Pažangiosios visuomeninės minties vystymasis teigė, jog J. Basanavičius; nors praeitį vaizdavo romantiškai; tačiau rūpinosi teisingai parodyti lietuvių kovas su kryžiuočiais80. Savaip raiškūs vertinimai tarybinėse enciklopedijose; kuriose pateikiamos privalomos oficialios ideologinės klišės. Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje en­ ciklopedijoje daktaras pristatytas kaip visuomenės veikėjas, mokslininkas, gy­ dytojas, liberaliai vertinęs carizmo politiką, jo nuopelnais nurodyta LM D ir paskelbti tautosakos rinkiniai. Lietuvių buržuazija dangstėsi jo vardu, bet jam buvo svetimas šovinizmas, jis rėmė draugystę su rusų tauta, o veikloje būta ir demokratinių momentų81. Po dešimtmečio standartinėje tarybinei respublikai apimtimi enciklopedijoje J. Basanavičius - jau lietuvių buržuazijos liberali­ nis politinis veikėjas ir ideologas, mokslininkas, gydytojas. Bandė legalizuoti Aušrą, smerkė kryžiuočių piktadarybes, raštuose įtikinamai parodė Katalikų Bažnyčios priešiškumą lietuvių tautai, atskleidė krikščionybės padarytą žalą jos kultūrai, per 1905 m. revoliuciją rėmė konstitucinės monarchijos idėją, prašė, kad caras naudotų L D K didžiojo kunigaikščio titulą. Akcentuota, jog komunistinei V. Kapsuko valdžiai 19 19 m. Vilniuje buvo lojalus. Jo moks­ liniai darbai mėgėjiški, ryški romantinės istorinės ir mitologinės mokyklos tautosakos moksle įtaka; socialinės istorinės raidos priežasčių nesuvokė, is­ torinius įvykius bandė aiškinti tik moraliniais ir kultūriniais motyvais, dau­ giausia rėmėsi kalbine ir tautosakine medžiaga, nepaisė tautosakos meninės specifikos. Nurodoma, jog paskelbė apie 40 studijų ir 140 straipsnių iš istori­ jos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir sanitarijos sričių, labiausiai domėdamasis etnogenezės ir kultūros klausi­ mais82. 1985 m. pasirodžiusioje Tarybų Lietuvos enciklopedijoje J. Zinkus ir J. Žiugžda šiuos vertinimus atkartoja, apibūdina daktarą kaip lietuvių bur­ žuazijos ideologą ir liberalinį nacionalinio judėjimo veikėją83. Kad pristaty­ mo enciklopedijose akcentų pasirinkimo peripetijos daug painesnės, matyti 80 Lietuvos T SR istorija nuo seniausią laiką iki 1957 metų. -

Valstybinė politinės ir mokslinės

literatūros leidykla, Vilnius, 1958, p. 2 11,2 4 1.

81 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1. - Mintis, Vilnius, 1966, p. 18 9 -19 0 . 81 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2. - Mokslas, Vilnius, 1977, p. 3483 Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1. - Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius,

1985,

p. 2 17-2 18 .

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

l6 l

iš Enciklopedijų redakcijos bylų: biografijos redaguotos ir perredaguotos, perrašytos ir vėl pertvarkytos. 1975 m. rašyta, kad kultūrinėje ir politinėje veikloje nemaža pažangių momentų, tačiau juos gožia buržuazinis nuosai­ kumas ir ribotumas, siekimas rasti bendrą kalbą su darbo žmonių priešais, klasių taikos propagavimas. J. Žiugžda vienur daktarą pristato kaip „lietuvių tautos kultūros ir mokslo veikėją“, o po „vertinimų“ - kaip „buržuazinį libe­ ralinį visuomenės veikėją ir mokslininką“. 1986 m. spalį J. Basanavičius - jau liberalų tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, lojalus V. Kapsuko valdžiai 19 19 m., 19 0 5-19 0 7 m. rėmęs konstitucinės monarchijos idėją, stengęsis, kad revoliucija baigtųsi taikiu lietuviškos buržuazijos ir carizmo sandėriu, vienas iš Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorių. Pokyčius atspindi R. Vėbros 1985 m. sausio 14 d. siūlymas ragino daktarą pristatyti kaip vieną žymiausių tautinio atgimimo veikėjų, jo žadintojų ir ryškiausia figūra, apgailestavimas, jog teks­ tuose nevartojama tautinio atgimimo sąvoka84. Antanas Rybelis Religijotyros žodyne daktarą pristatė kaip tautinio atgimimo žadintoją, žymų mokslininką, lietuvių etnogenezės, mitologijos ir religijos tyrinėtoją, pabrėždamas, jog buvo indiferentiškas tikėjimo atžvilgiu, tačiau jį laikė neatskiriama tautos dalimi. Iš romantizmo pozicijų vertino pagonybę, aukštino jos moralinę vertę ir siejo su etninės lietuvių kultūros idilija. Smerkdamas prievartinį krikščionybės įvedi­ mą Lietuvoje ir jos platintojus kryžiuočius, parodė neigiamą krikšto poveikį prigimtinei dvasinei lietuvių kultūrai, bet moralinių krikščionybės vertybių neatmetė85. Netgi kultūros paminklų sąvade, aprašydamas paminklinį antkapį Rasose, Zenonas Vasiliauskas vardijo: nacionalinio lietuvių judėjimo veikėjas, liberalinės buržuazijos ideologas, mokslininkas ir gydytojas86. Panašiai apibū­ dintas ir Lietuvos TSR bibliografijoje: istorikas, tautosakininkas, buržuazijos liberalinis politinis veikėjas87. 1985 m. Mokslo leidykla išleido pirmą Lietuvos TSR istorijos tomą „nuo seniausių laikų iki 1 91 7 metų“. 1 8 6 1 - 1 9 1 7 m. peri­ odą aprašė žinomi istorikai V. Merkys, A. Tyla ir B. Vaitkevičius. Čia tautinis 84 LC V A , F. R -593, AP. s, B. 2 4 , 1.10 8 ,12 0 ; B. 3 0 4 , 1.2 8 4 (šioje byloje J . Basanavičiui paskirta 170 lapų); A p . 7; B. 8 9 , 1.6 4 , 84; A p. 8, B. 7 0 , 1.14 5 ,15 0 . Religijotyros žodynas. - Mintis, Vilnius, 1991, p. 54. 86 Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, I, Vilnius. - Vyriausioji enciklopedijų 85

redakcija, Vilnius, 1988, p. 402. 87

16 2

Lietuvos TSR bibliografija. Serija A . Knygos lietuvių kalba, T. 2 ,1 8 6 2 -1 9 0 4 , Kn. 1, A - P . Mintis, Vilnius, 1985, p. 222.

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

judėjimas jau yra svarbi socialinio išsivadavimo sudedamoji, propagavęs na­ cionalinį sąmoningumą, pasisakęs prieš polonizaciją ir rusifikaciją, bet kartu rėmęsis kenksminga „vieningos srovės“ koncepcija. Daktaras apibūdintas kaip žymiausias liberalinės buržuazijos atstovas, žinomas mokslininkas ir kultūros veikėjas, kartu su kitais sušaukęs Didįjį Vilniaus seimą88. Ramias vertinimo intonacijas rodo ir asmenvardžių rodyklė, kur J. Basanavičius turi daugiau nuorodų į puslapius nei V. Kapsukas ar Z. Angarietis. Vytauto Vanago 1 979 m. sudarytame lietuvių rašytojų bibliografiniame žodyne rastume, kad daktaras buvo tautosakininkas, istorikas, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Duoklė laikui atiduota tik nurodant jį 19 19 m. prie Tarybų valdžios buvus Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriumi, preciziškai sužymėti perio­ diniai leidiniai, kuriuose skelbėsi, ir visi žinomi tuomet slapyvardžiai. Tačiau į spausdintų darbų sąrašą nepateko Dėlei vasario 16 d. 19 18 m. Lietuvos nepri­ klausomybės paskelbimo, nors literatūros sąraše įtraukta apie dešimt tarpuka­ rio spaudos pozicijų, skirtų J. Basanavičiui89. Dera pripažinti, kad literatūra apie J. Basanavičių parinkta kruopščiai ir deramu lygiu, atspindint įvairiapusę jo veiklą, ši puikiai subalansuota rinktinė bibliografija laikytina pavyzdine ir mūsų laikams. To paties autoriaus parengtame Lietuvių rašytojų sąvade jis vadinamas visuomenės veikėju, kultūros istoriku, folkloristu, lietuvių libera­ liosios buržuazijos ideologu, žymiu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu. Minima, kad organizavo Aušros leidimą, kūrė Lietuvių mokslo draugiją. Labai trumpai, apsieinant, kaip ir priklauso trumpam žinynui, be kitų privalomų ideologinių klišių90. Nesuklystume kukliausiais profesionalais vadindami to laiko bibliotekininkus ir bibliografus, be didesnio dėmesio plušančius svar­ biuose kultūrinio palikimo baruose. Petronėlė Grybauskienė, tęsdama V. Va­ nago pateiktą bibliografiją 1989 m. Bibliotekų darbe, nepraleido brošiūros apie Vasario 16-ąją ir drąsiai įtraukė keletą publikacijų iš Antrojo pasaulinio karo laikotarpio okupuotos Lietuvos periodikos, o V. Kapsuką pristatė vos viena pozicija. Svarbiau, jog labai ramios ir pagarbios daktaro biogramos, kad ir su keletu faktinių klaidų, autorė nuoširdžiai pasidžiaugia galimybe grąžinti tautos kultūrai ir istorinei atminčiai jos dramatišką ir taurų atgimimo laiko­

88 Lietuvos T S R istorija, 1, op. cit., p. 3 0 1,3 0 3 ,3 3 2 . 89 Lietuvių rašytojai. B ib lio g rafin is žo d y n a s. A - J . - Vaga, V iln iu s, 1979, p. 15 5 -16 3 . 90 V. V anagas. Lietuvių rašytojų sąvadas. - Vaga, V iln iu s, 1987, p. 92.

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

163

tarpį, kuris pirmiausia siejasi su tautos vienybės simboliu J. Basanavičiumi, o prasidėjusius Sąjūdžio laikus įvardija kaip tautinės sąmonės pabudimą, „pa­ našų į antrąją aušrą“, kuriems kaip idealo reikia daktaro asmenybės91. Savaip įdomu perskaityti daktaro apibūdinimą reprezentaciniame albume Vilniaus universitetas dailėje. Prie Jono Šileikos 1924 m. nutapyto portreto reprodukci­ jos pateikta laisvesnė, akademiškesnė anotacija: Lietuvos universiteto garbės daktaras, mokslininkas, gydytojas, lietuvių ir bulgarų visuomenės veikėjas, Vilniaus medicinos draugijos narys, paminėta ir LMD, jo iniciatyva įsteigta ir iki mirties vadovaujama92. Tokį neideologizuotą apibūdinimą turbūt nulėmė leidinio paskirtis užsienio auditorijai, nes įrašai dubliuoti ne tik rusų, bet ir anglų kalba, ir Sovietų Sąjungoje prasidėjusi „perestroika“. Etikos ir filosofijos istorikas Vincentas Žemaitis (19 2 8 -2 0 15 ) studijoje apie pasaulietinę etiką Lietuvoje X IX a. pabaigoje - X X a. pradžioje apie J. Ba­ sanavičių parašė gana nuosaikiai, kad daktaras siekęs ugdyti „tautinę sąžinę“, liaudies nacionalinio pasididžiavimo ir savigarbos jausmus, nebuvęs šovinistas kitų tautų atžvilgiu93. Specializuotuose leidiniuose, išeinant iš to meto ideolo­ ginio lauko, buvo įmanoma objektyviau konstatuoti vieną ar kitą daktaro nuo­ pelną. Pavyzdžiui, Lietuvių literatūros kritikos istorinės apybraižos pirmajame tome, skirtame 15 4 7 -19 17 metams, rašoma, kad J. Basanavičius savo rašiniais literatūros klausimais paskatino kultūrininkus ir rašytojus aktyviau reikštis kritikos srityje94. Nestandartiškai apie J. Basanavičiaus romantizmą ir pozi­ tyvizmą rašė istorikas Rimantas Vėbra. Beje, pozityvizmą su daktaro darbais siejo vienas pirmųjų. Pristatydamas jį kaip didelio intelektualinio aktyvumo, valingą ir veiklią asmenybę, manė, jog lemiančiu veiksniu tautai atbusti dak­ taras laikė istorinę atmintį atgavusios tautos dvasią, o sekdamas pozityvizmo postulatais - mokslą didžiausiu autoritetu ir aukščiausia pažinimo pakopa. Savo darbus stengęsis pagrįsti faktais, todėl juos kaip įmanydamas kaupęs: kalbos faktus rinko trakiškos-frygiškos lietuvių kilmės hipotezei, o tautosaką trokšdamas atkurti jų ikikrikščionišką dvasinę kultūrą. Vėluojantį Europos 91 P. G r y b a u sk ie n ė . Jonas Basanavičius [S tu d iju o k im e k u ltū ro s isto riją] //Bibliotekų darbas, 1989, N r. % p - 19 -2392 Vilniaus Universitetas dailėje. - Vaga, V iln iu s, 1986, 2 24 pav. 93 V. Ž e m a itis . Pasaulietinė etika Lietuvoje ( X I X a. p ab aig a - X X a. p ra d ž ia ). - Mintis, V iln iu s, 1986 , p. 2 7 - 2 8 , 43-

45-

94 Lietuvių literatūros kritika, 1 . 1, 15 4 7 -19 17 - - Vaga, V iln iu s, 19 71, p. 151.

16 4

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

kontekste tautinį romantizmą R. Vėbra pateisino, nes reiškęs nepasitenkinimą feodalinėmis liekanomis atsilikusioje Rusijoje, įgydamas antiunijinį ir antikrikščionišką vektorius. Veiklos priemones rinkęsis pozityvistines, bet tikslai likę romantiniai. Vietoj išvadų moralinė apologija: politinės veiklos nevertinęs (dažnas sovietmečiu kabinetinio svajoklio variantas), bet netapęs buržuaziniu verteiva, nepritapęs prie buržuazinės Lietuvos veikėjų, nesiekęs karjeros ir likęs keistuoliu romantiku, savo tautinės sąmonės jausmą iškėlusiu aukščiau religinio jausmo ir buržuazinio prakticizmo, nepripažinęs kapitalistinio džiun­ glių principo. Pabaigoje pridurta, kad turėjo mokslininko naivumo: „Labai dažnai kitus žmones laikė geresniais, negu jie iš tikrųjų buvo.“95 Mokymo priemonėje aukštosioms mokykloms apie Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istoriją J. Basanavičius įrašytas tarp žymių visuomenės, mokslo bei kultūros-švietimo veikėjų kartu su J. Jablonskiu, S. Matulaičiu, Roku Šliūpu ir kitais. Jo biografijoje pateikti sausi faktai: gimė valstiečių šeimoje, domėjosi archeologija, tautosaka ir istorija, parengė elementorių mergaitėms, gyven­ damas Vilniuje atsidėjo istorijos ir archeologijos studijoms. Aušroje stengėsi atskleisti lietuvių tautos dvasinius lobius, norėdamas išugdyti nacionalinio pasididžiavimo jausmą, reikalavo mokyklų gimtąja kalba969 7. Literatūrologė Birutė Masionienė, rašydama apie lietuvių ir čekų literatūrinius ryšius, ke­ letą puslapių skyrė J. Basanavičiaus gyvenimui Prahoje ir Aušra?7. 1982 m. ji paprastais žodžiais, be ideologinių klišių aptarė lietuvių spaudos pirmagimio genezę ir čekų įtaką mūsų tautiniam judėjimui. Tai dar sykį demonstruoja situaciją, kai specializuotuose tekstuose autoriams buvo įmanoma tyliai apeiti ideologines užkardas, bet ir aišku, kad tai ne visada vyko be redaktorių ir kitų prižiūrėtojų valios. Būta ir smagių sovietinės ideologijos sargų pergudravimų, pasitelkiant jos nepamainomus stabus. Profesorius A. Piročkinas, sumaniai parinkdamas K. Marxo ir V. Lenino citatas, 1983 m. įrodinėjo daktarą esant vieną ryškiausių lietuvių buržuazinės demokratijos atstovų, taip pagrįsdamas būtiną istorikų dėmesį jam ir bandydamas nuplėšti reakcingo liberalo etiketę. Gindamas at­ sargiai užsimena, kad ne tik prancūzų, bet ir apskritai visi emigrantai nieko 95 R . V ėb ra .}. Basanavičiaus romantizmas ir pozityvizmas / / Kultūros barai, 1982, N r. 5, p. 6 5-6 8 .

96 Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai (lig i D id ž io sio s S p alio so cia listin ės re v o liu c ijo s). - Mokslas, V iln iu s, 1983, p. 2 2 ,2 3 5 -2 3 6 . 97 B . M a sio n ie n ė . Literatūrinių ryšių pėdsakais. - Vaga, V iln iu s, 1982, p. 2 15 -2 2 0 .

ĮVAIZDŽIO REIKALAI PO 1940 METŲ

16 5

neužmiršta ir nieko neišmoksta, taip pabrėždamas daktaro idėjinį užsikonservavimą romantizme, o primindamas plačius jo kontaktus su kitataučiais, kurie neturi lygių tarp lietuvių veikėjų, užkėlė jį ant internacionalisto pjedestalo. Autorius daro išvadą, kad aušrininkų karta jaunystės jėgas, energiją ir valią atidavė tautiniam apsisprendimui, o vėliau psichologiškai nepajėgusi persio­ rientuoti į socialinio išsivadavimo problemas98.

98 A . P iro č k in a s. Jono Basanavičiaus vieta X IX a. pabaigos - X X a. pradžios lietuvių visuomenės

gyvenime / / „Aušra“ ir lietuvių visuomeninis judėjimas X IX a. pabaigoje. K o n fe re n c ijo s m e d žiag a. - Mokslas, V iln iu s, 1988, p. 14 8 - 16 2 .

16 6

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

8, Po Kovo 11-osios

8 .1. Sugrįžtantis herojus Atgavus laisvę, pirmiausia į žmonių atmintį pradėjo grįžti Tarybų Lietuvoje koneveikti ir šmeižiami mūsų istorijos veikėjai, pradedant kunigaikščiais ir baigiant pirmuoju prezidentu. J. Basanavičiaus atvejis buvo vingiuotas dėl jo kultūrinėmis reikšmėmis paremto dalinio inkorporavimo į oficialią sovietinę ideologinę sistemą. Daugumos džiūgavimas dėl necenzūruojamos tautinės saviraiškos atsargesnius protus stūmė į kritines refleksijas. 50 000 egzem­ pliorių išėjusi du kartus perleista tarpukario žurnalisto parašyta biografija entuziastingai buvo šluojama nuo knygynų prekystalių, aišku, dėl tautinių herojų pasiilgimo, noro greičiau išmesti iš atminties įvairaus kalibro Sniečkus ir kapsukus. Tačiau euforinių nuotaikų ir garbinimo kritika, ieškant tikrojo atgimimo veikėjo masto nacionalinėje istorijoje, rėmėsi nėjo gyvenimo apra­ šymais ar vykdomais tyrimais, o daugiau emocingai pateikiamomis vertybinė­ mis nuostatomis, laisve pasirinkti ir traktuoti joms tinkamus faktus bei noru kuo greičiau supanašinti savas vertybes su vyraujančiomis Europos Sąjungoje. J. Basanavičius buvo aktyvus atgimimo ir valstybingumo siekimo laikų, o ne valstybės politikas ir ne jos, o savo gyvenamo laikotarpio visuomenės ir kul­ tūros veikėjas, politikoje atsidūręs iš pareigos veikti tautos labui, paklusus ko­ lektyviniams nutarimams, tačiau po Kovo 1 į-osios jis dalyje tekstų perkeltas ir į valstybės atkūrimo veikėjų gretas. Būta ir „nevertybinių“ istorinių asme­ nybių pateikimo. Algirdas Banevičius enciklopediniame Lietuvos valstybės 19 18 -19 4 0 m. politikos veikėjų žinyne juos pristatė tik bendriausiais gyveni­

PO KOVO

11-osios

16 7

mo ir veiklos bruožais, nesiimdamas vertinti, nes įvertinimų esą apstu įvairių laikotarpių enciklopedijose, prisiminimuose ir periodikoje. Nenurodoma ir socialinė veikėjų kilmė. Todėl daktaro biografijoje - vien sausi faktai ir suma­ nymai, realizuoti su kitais1. Artima tokiam vertinimui ir daktaro biografijos jaunimui autorė S. Laurenčikaitė, teigdama kad 1905 m. į Vilnių jis grįžta kaip garsus Aušros redaktorius ir pripažintas europinio išsilavinimo mokslininkas, kiekvienu lemtingu Lietuvos tautai momentu išklausoma jo nuomonė, nes yra čekų, bulgarų, serbų nacionalinių judėjimų liudininkas, tačiau ne politikas, šios prisireikia, kad galėtų tarnauti Lietuvai12. Apibūdinimai keičiasi baigiantis X X a., kai minimos 1 50-osios gimimo metinės. Tame pačiame žurnale Jolan­ ta Vilburytė, rašydama apie J. Basanavičių Bulgarijoje, prieš apibendrinimą, jog yra Bulgarijos bičiulis, nurodo, kad lietuviškoje tikrovėje - patriarchas3. Iš paskutinių minėtina R . Miknio enciklopediniame Lietuvos istorijos žinyne pateikta daktaro biograma, kurioje jis santūriai pristatomas kaip tautinio ju­ dėjimo veikėjas ir ideologas, mokslininkas ir gydytojas, tapęs doroviniu tautos autoritetu. Tiksliai nusakoma, kad 1892 m. paskelbtame Priedėlyje prie lietu­ viško klausimo iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją, ragino atsisakyti unijinių tradicijų, pirmiausia lenkų kalbos, carinei Rusijai siūlė kompromisą - lietuviai nusisuka nuo sąjungos su Lenkija ir paklūsta imperijai, o ši nebevaržo lietuvių tautinės kultūros plėtros ir panaikina lietuviškos spaudos draudimą, nes lenkų nacionalizmas laikytas pavojumi lietuvių kultūrai, o Liublino unija ir 1863 m. sukilimas - pražūtingomis klaidomis4. Palyginti įvaizdžio kaitai per šimtmetį, primintina, kad ankstyvieji daktaro apibūdinimai spaudoje paprasti. 1907 m. M. Davainio-Silvestraičio lenkiškai surašytoje trumpoje biografijoje jis - vi­ suomenės veikėjas, mokslininkas tyrinėtojas ir publicistas5. Išsiskiria tik įvar­ dinimas ne mokslininku, o mokslininku tyrinėtoju, turbūt norint akcentuoti interesų platumą ir aktyvumą. Toks vardas, ko gero, priimtinas atgimimo vei1 A. Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų enciklopedinis žinynas. [Knygų prekybos valstybinė firma Knyga], Vilnius, 1991, p. 4,40. 2 S. Laurenčikaitė. Apie Joną Basanavičių tautinės savimonės aspektu / / Gimtasis žodis, 1990, Nr. 3, p. 6 , 8. 3 J. Vilburytė. Dr. Jonas Basanavičius - Bulgarijos žm onių gydytojas ir etnografas //Ten pat, zooi, Nr. 11, p. 31- 35* 4 Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas, 1 . 1, A -K . - Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2011, p. 168-169. s LM ABRS, F249-1915, L 1.

168

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Daumantas Kučas. Simboliniai Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno vartai (Ožkabaliai) kėjo tyrimų lauko „sinkretiškumui“ išskirti; galintis pakeisti neretai išnyrantį tekstuose mėgėjo erudito; enciklopedininko apibūdinimą. Tačiau neaiškumų dar lieka. Iš J. Basanavičiaus ranka taisyto gyvenimo aprašymo lenkų kalba kiek nelauktas prisipažinimas; kad 1882-1885 (?) m. „mokslo tikslais‘Tankėsi Vienos; Prahos; Berlyno ir Budapešto universitetuose6. Gal norėjo pabrėžti rengimąsi profesūrai Maskvos universitete. O gal tą lankymąsi reikėtų suprasti kaip gydytojo tobulinimąsi po studijų savanoriškoje internatūroje? Dviejų autorių knygoje; diptiche apie J. Basanavičių ir V. Kudirką, pir­ masis pavadintas Tautos šaukliu, antrasis - Lietuvybės žadintoju7. Nenuils­ tantis kūrėjų pėdsakų tyrinėtojas Benjaminas Kondratas įdėjo trumpų žinių apie daktarą, kažkodėl akcentuodamas jo išvykimo į Bulgariją aplinkybes ir laikydamas jį „Lietuvos patriarchu, mokslininku, gydytoju, tautosakininku, Nepriklausomybės Akto signataru“8. Justinas Marcinkevičius savo kalboje prie atstatyto gimtojo namo Ožkabaliuose daktarą pavadino Lietuvos pradžia, 6

L M A B R S , F 2 4 9 -6 4 8 , 1. 1 .

7 J . K u b iliū tė , J . P astarn o k as. Versmės. E s ė . - Varpas, K a u n a s, 200 2 , p. 11. 8

B. Kondratas. Kūrėjų pėdsakais Kalvarijos krašte. Penkioliktoji knyga. - [U A B Karminą], Vilnius, 2 0 16 , p. 4 2 - 4 3 .

po kovo

11-osios

16 9

palygindamas jį su plačia ir gilia, skaidria ir dar neužteršta upe9. Profesorė Vanda Zaborskaitė svariai pastebėjo, kad Aušra ir Varpas lietuvių literatūros plėtroje suvaidino milžinišką vaidmenį, J. Basanavičiaus ir Aušros paveiktas V. Kudirka apsisprendė gyvenimą paskirti Lietuvos atgimimui, o LM D jungė tautos intelektualines pajėgas101. Tomas Venclova rašė, kad daktaras domėjosi viskuo, nors tai darė gana diletantiškai, priminė, jog Bulgarijoje jis laikomas Varnos kurorto kūrėju. Grįžęs į Vilnių, tapo įžymiausiu lietuvių bendruome­ nės autoritetu, viena simbolinių miesto figūrų, tik priduria, kad ji buvo mi­ niatiūrinė. Toliau dėsto lietuvių filologinės revoliucijos eigą, kai laikoma, jog tautiškumą pirmiausia lemia kalba, o papildo saviti papročiai ir tautosaka11. Istorikas Vytautas Merkys savo atsiminimuose užfiksavo: „Cinizmo pavyz­ džiu laikyčiau ir vienos filosofės daktarinės disertacijos publikaciją, kurioje su tautiniais mitais kovojama J. Basanavičių apšaukiant psichiniu ligoniu, o V Kudirką - nevykėliu gydytoju. Kur dar toliau eiti?“12Jam tautinių istori­ nių mitų demaskavimas tolygus „buržuazinių“ nacionalistų demaskavimui sovietiniais laikais. Filosofės ir politologės Nerijos Putinaitės teiginiai apie daktaro suformuotą azijinę lietuvių tapatybę ir jos tinkamumą sovietinei val­ džiai sulaukė atsiliepimo ir Rusijoje. Istorikė I. KukuškinaJ. Basanavičių laiko neeuropinės savimonės radimosi kaltininku, kilusioje diskusijoje jos šalininkai rašė, jog autorė neneigianti daktaro nuopelnų, o tik raginanti peržiūrėti jo veiklos vertinimus, nes perdėtas atgimimo patriarcho garbinimas tarybiniais laikais valdžiai leido manipuliuoti jo teorijomis13. Ar tikrai taip? Paklaustas Aurimo Švedo, ar sovietinei valdžiai pagoniška Lietuvos epocha buvo priim­ tinesnė kaip mažesnis blogis už krikščionišką kultūrą, Edvardas Gudavičius atsakė, kad jai LD K atsiradimas pateisinamas, nes, kilus vokiečių pavojui, kartu su „didžiąja rusų tauta“ kovėsi prieš grobikus, o blogąja tapo po krikšto nuo Jogailos laikų14. Profesorė Vanda Zaborskaitė 2006 m. sausio 6 d. Lietuvos 9 J . M a rc in k e v ič iu s. Tekančios upės vienybė. - Spindulys, K a u n a s, 1995, p. 12 1,12 5 . 10 V. Z a b o rsk a itė . Trumpa lietuvių literatūros istorija vidurinės mokyklos 11- 12 klasei, I d alis. -

Baltos lankos, V iln iu s, 2 0 0 0 , p. 9 0 ,1 1 4 . 11

T . V en clo v a . Vilnius: asmeninė istorija. - R . P ak n io le id yk la, V iln iu s, 2 0 11, p. 12 8 -12 9 .

12 V . M e rk y s. Atminties prošvaistės. A tsim in im ai. - Versus aureus, V iln iu s, 200 9 , p. 392. 13 И . А . К у к у ш к и н а . Й. Басанавичюс: патриарх литовского возрождения или „ пособник

оккупантов“ //Россия и Балтия, В ы п у с к 4. - М о с к в а , 200 6 , с. 10 2 - 116 . 4 Visa istorija yra gyvenimas. 12 sak ytin ės isto rijo s ep izo d ų . E d v a rd ą G u d a v ič ių k a lb in a A u rim a s Šv e d as. - Aidai, V iln iu s, 2008, p. 225.

170

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

žiniose paskelbė straipsnį Atimti iš visuomenės garbingą simbolį yra šventvagiška, kuriame neigiamai įvertino tendenciją nubraukti J. Basanavičiaus nuopelnus Lietuvai, laikant jo požiūrį ir mąstymą antivakarietiškais ir antieuropietiškais, ji teigė, jog taip einama prie politinės ir etninės tautos supriešinimo. Istorikas Jonas Rudokas, nevartodamas metaforų ar skambių epitetų, kaip būdinga kairiųjų srovių atstovams, vadina J. Basanavičių drausmingiausiu Lie­ tuvos Tarybos nariu, kuris buvo reikalingas dėl savo darbštumo, santūrumo, plačios erudicijos, tolerancijos, ne pernelyg griežtos idėjinės orientacijos. Gal ir nesekdamas M. Krupavičiaus vertinimu, tačiau neįkainojamu daktaro nuo­ pelnu Aušrai laiko jo nustatytą realistinę politinę idėjinę leidinio kryptį15. X IX amžiaus lietuvių literatūros vadovėlyje aukštesniųjų klasių mokiniams J. Basanavičius pristatomas kaip žymiausias aušrininkas ir tautinio judėjimo ideologas, aktyviai užsiėmęs moksline ir kultūrine veikla. Jo moksliniai intere­ sai artimi Daukantui, abu tyrė lietuvių kilmę ir kultūrą. 1905 m. grįžęs į Vilnių, tapo vienu veikliausių tautos politinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių. Aušra iškėlė tautinės tapatybės pagrindus: lietuvius vienijantį kraujo ryšį ir bendrą kilmę, kalbinį ryšį, kuris yra gyvastingumo laidas, gimtąja kalba reikia kalbėti ir kurti bendrą istorinę atmintį, reikalaujančią pažinti savo istoriją, o romantiniais Lietuvos istorijos vaizdais grindė atgimimo viltis, pabrėžė bendrą lemtį ir būdą (tautos dvasią), siekimą išsaugoti ir toliau puoselėti tautos kultū­ rą ir papročius16. Etninė tautos samprata, A. Žentelytės nuomone, užaštrino lietuvių kultūrinio paveldo problemą. Gydytojų publikacijose tikėtina rasti pasididžiavimo kolega ir asmenybės taurumą pabrėžiančių žodžių. Penkių autorių sudarytame rinkinyje Atgimimo ženklai gydytojams, išleistame Lietuvos gydytojų sąjungos, daktaras apibūdi­ namas santūriai: gydytojas, tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, moksli­ ninkas, Vasario 1 6-osios akto signataras, patriarchas. Tačiau publikuotos visų daktaro paminklų ir trijų atminimo lentų Vilniuje nuotraukos17. Rimutė Morozovienė metodinėje priemonėje Asmenybės istorijos pamo­ kose, išleistoje 2000 m., daktarą pristato kaip visuomenės ir valstybės veikėją, « J . Rudokas. Žygis į nepriklausomybę. Kaip gimė Lietuvos Respublika. - Gairės, Vilnius, 2017, p. 116 ,3 9 2 . 16 A . Ž en te ly tė . X IX amžiaus lietuvių literatūra. V ad o vėlis au k štesn ių jų klasių m o k in iam s. -

Šviesa, K a u n a s, 2 0 0 1, p. 2 7 3,2 7 6 . 17 Atgimimo ženklai gydytojams. - L ie tu v o s g y d y to jų sąju n ga, V iln iu s, 2 0 12 , p. 21.

PO kovo 11-OSIOS

171

mokslininką ir gydytoją, kuris tyrė Lietuvos istoriją, kultūrą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu ir spaudos draudimo panaikinimu. J. Basanavičiaus priskyrimas prie valstybės veikėjų labai abejotinas, o rūpinimąsi lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu galima pritaikyti tik Aušros laikotarpiui. Glu­ mina teiginiai, kad „po žmonos (bulgarės) mirties 1 905 m. sugrįžo į Lietuvą" ar kad 19 18 m. pradžioje tapo Lietuvos Tarybos pirmininku, kai juo pabuvo tik vasario 16 d. Betgi reikia sutikti, jog vertingiausia jo palikimo dalis yra paskelbti tautosakos rinkiniai18. Vėliau 2008 m. išleistame istorijos vadovė­ lyje 12 klasei, parašytame kartu su Gintaru Kaseliu ir Mindaugu Tamošaičiu, remiantis istoriko Rimanto Vėbros tyrinėjimu, teigiama, jog Aušra neturėjo aiškios socialinės ir politinės programos, po aiškinamojo teksto pirmiausia paklausiama, kodėl V. Kudirkai daktaras pasirodė esąs pranašas. Apie Didžiojo Vilniaus seimo sukvietimą pasakyta, kad J. Basanavičiaus vadovaujamai in­ teligentų grupei kilo idėja sušaukti lietuvius į suvažiavimą, kuriame pavyko suburti politines jėgas ir visą lietuvių tautą. J. Basanavičiaus nuopelnai įasme­ ninami tik LM D atveju, nes daugiausiai rūpinęsis jos steigimu ir padovanojęs savo 4 000 knygų rinkinį19. Tame pačiame istorijos vadovėlyje apie Aušrą tariama, kad jos autoriai savo straipsniais pirmąkart atsiriboja nuo lenkų tautinio sąjūdžio tikslų ir Abiejų Tautų Respublikos, tačiau laikraštis buvęs be aiškios socialinės ir politinės programos, siekęs tik žadinti lietuvių tautinę savimonę. Didįjį Vilniaus seimą sušaukė daktaro vadovaujama inteligentų grupė, LM D steigimu daugiausia rūpinosi pats, turėdamas viltį ją paversti Lietuvos mokslų akademija20. Tad matome, jog vadovėlyje J. Basanavičiaus nuopelnai pateikti aptakiai, įpynus į kolektyvinį veiksmą ir lūkestį. Minint 1 50-ąsias gimimo metines, ant Marijampolės Rygiškiųjono gimna­ zijos fasado 2001 m. lapkričio 24 d. atidengta atminimo lenta, iškalta skulpto­ riaus Juliaus Narušio. Įrašas po daktaro atvaizdu skelbia: „Jonas Basanavičius /18 5 i - i 927/ Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, daktaras, mokslinin­ kas. Nacionalinio sąjūdžio ideologas ir vadovas, pirmojo lietuviško laikraščio Aušra redaktorius.“ Kraštiečiai drūtai sukalė nuopelnų grandinę, nors spaudos 18 R . M orozovienė. Asmenybės istorijos pamokose. - Vaga, Vilnius, 2000, p. 2 11-2 12 . *9 G . Kaselis, R . M orozovienė, M . Tamošaitis. Istorijos vadovėlis 12 klasei, I dalis. - Baltos

lankos, Vilnius, 2008, p. 1 0 8 ,111,11 4 -11$ , 12 2 -12 3.

10 Ten pat, p. 13 2 -133; 134; H h 152.

172

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

pirmagimis atsidūrė pabaigoje. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtoje miesto istorinėje ir kultūrinėje apžvalgoje Kęstutis Subačius daktarą įdėjo į Valstybės, politikos veikėjų sąrašą, įvardijęs kaip visuomenės veikėją ir ideologą, Vasario 16-osios akto signatarą, kultūros istoriką, folkloristą ir gydy­ toją21. Lietuvos Respublikos valstybinė paminklų apsaugos komisija 1996 m. liepos 12 d. sprendime Nr. 28 Dėl Lietuvių mokslo draugijos ir dr. J. Basanavičiaus gyvenimo ir darbo vietų įamžinimo Vilniuje pasiūlė L R Seimui ir Vyriausybei 19 2 0 -19 3 2 m. buvusiose draugijos patalpose A. Domaševičiaus g. 9 surasti galimybių ir įrengti ekspoziciją LM D ir daktaro gyvenimo ir veiklos atminimui įamžinti, tačiau šis sumanymas didesnės paramos nesulaukė. Signatarų namuo­ se Vilniuje J. Basanavičiaus memorialinis kambarys atvertas per gimtadienį 2003 m. lapkričio 23 d. Aušros 120-mečio proga. Pagrindą sudarė jubiliejinės parodos 1 50-osioms gimimo metinėms Nacionaliniame muziejuje eksponatai, restauruoti baldai ir asmeniniai daiktai22.Juos išsaugojo kuklūs Lietuvių litera­ tūros ir tautosakos instituto darbuotojai. Visų pirma prieš akis iškyla nedidukė Prano Razmuko figūra, kurio kalbose slaptingai liūliuodavo Vasario 16-osios akto originalo temos. Kambario ekspozicijoje nesistengta atkurti autentiško darbo kabineto vaizdo, o atspindėti pagrindinius gydytojo, visuomenininko, mokslininko gyvenimo aspektus, per asmeninius daiktus išryškinant intymes­ nius momentus. Požiūrio į daktarą kaitą nesunku pasekti jo gimtinės tapsmo Nacionalinio muziejaus padaliniu peripetijose. 1988 m. idėja pasodinti Lietu­ vos tautinio atgimimo ąžuolyną būtų buvusi nenuosekli be gimtosios sodybos atstatymo. Jai išeiti į pasaulį padėjo Sąjūdis, veiklūs visuomenininkai ir Kau­ no gamybinis susivienijimas Drobė} paskyręs kilniam tikslui 100 000 rublių. 1991 m., prieš 140-ųjų gimimo metinių minėjimą, jau stovėjo gyvenamasis namas ir klėtis, kurie su ąžuolynu į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą pateko 1998 m. Pirmaisiais pasišventėliais sodybos prižiūrėtojais buvo Roma­ nas Raulinaitis, vėliau ištisus dešimt metų - Vilmos ir Antano Klimų šeima, pagal išgales ja rūpinosi Vilkaviškio rajono savivaldybė ir krašto muziejus. Sta­ tusas pakilo 2006 m., kai sodybą perėmė Marijampolės apskrities viršininko 21 K . Subačius. Marijampolės miestas. Priešistorė> miesto ištakosj istorija, mintys, kūrėjai. - Piko

valanda, M arijam polė, 2009, p. 614. 22 E. Kuliešienė. Dr.}. Basanavičiaus memorialinis kambarys - naujas Signatarų namų darbo

etapas //Lietuvos muziejai, 2003, Nr. 3 h ttp:/M vw .m useum s.lt/Lietuvos__m uziejai_2003_ nr3/Kuliesiene.htm (20 15-11-0 6)

po kovo

11-osios

173

administracija ir įsteigė biudžetinę įstaigą - J. Basanavičiaus sodybą-muziejų. Gimtinė statuso „karjerą“ baigė 2010 m.; kai su ąžuolynu pradėjo priklausyti Lietuvos nacionaliniam muziejui, tų metų liepos 1 d. pervadinta J. Basanavi­ čiaus gimtine23. Tad nuo idėjos iki oficialaus pripažinimo turint svarbą mūsų valstybei prabėgo 22 metai. Regioninėje spaudoje liko daug aistringų tekstų, pasisakymų ar tiesiog nusiskundimų nepasiekiamuoju Vilniumi dėl Basanavičynės likimo. Artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio proga Lietuvos dailės muziejus 2 0 14 m. liepą pasipildė Amerikos lietuvių perduotu Jono Šileikos ( 18 8 3 1960) tapytu daktaro portretu. Šiame muziejuje saugomas to paties auto­ riaus simbolinės kompozicijos kūrinys Regėjimas (19 27), o M. K. Čiurlionio galerijoje - iš natūros 1924 m. rudenį tapytas ankstyvesnis portretas. Dova­ notasis atsirado vėliau, tačiau jo kompozicija ir plastika rodo, kad tapydamas dailininkas rėmėsi atvaizdu, sukurtu iš natūros. Jis 90 metų puošė seniausio tebeleidžiamo Amerikos lietuvių laikraščio Draugas redakcijos patalpas. Artėjant 150-osioms gimimo metinėms, J. Basanavičiaus vardas plūstelėjo į žinynus ir specializuotas enciklopedijas. V. Juodpusis Muzikos enciklopedi­ joje rašė apie tautinio sąjūdžio, kultūros ir mokslo veikėją, kurio iniciatyva LM D pradėjo užrašinėti tautosaką ir sudarė sąlygas įkurti Lietuvių tautosakos archyvui24. Žurnalistams skirtoje enciklopedijoje daktaras apibūdintas kaip visuomenės ir politikos veikėjas bei mokslininkas, dalyvavęs atkuriant nepri­ klausomą Lietuvos valstybę. Netiksliai nurodyta kultūrinės ir politinės veiklos pradžia, nukeliant į Maskvos universiteto laikus, rašoma, jog pirmininkavęs Lietuvių konferencijoje Vilniuje 19 17 m. rugsėjo 18 -2 2 d.25. Deja, buvo tik garbės pirmininku, tai ir derėjo tokioje sueigoje. Vilniaus pedagoginio uni­ versiteto Istorijos fakulteto visuotinės istorijos katedros 2003 m. išleistame Istorijos žodyne J. Basanavičius vadinamas Lietuvos ir Bulgarijos politiku, vi­ suomenės veikėju, mokslininku, gydytoju, tačiau pirmiausia pristatytas kaip Vasario 16-osios akto signataras. Išvardyti ir istoriografijoje pripažinti nuo­ 23 Jono Basanavičiaus gimtinė ; Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. -

Lietuvos n acio­

nalinis muziejus, Vilnius, 2017, p. 7 - 8 ; https:/Avww.muziejai.lt/M uziejus.lt.asp?Db__ k o d a s=3ii7& m en iu =s6 (2 0 16 -0 4 -15 )

24 M uzikos enciklopedija,

1, A - H . - M okslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius,

2000, p. 115.

25 Žurnalistikos enciklopedija. - Pradai, Vilnius, 1997, p. 58 -5 9 .

174

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

pelnai: Aušra, Didysis Vilniaus seimas, LM D 26. Savaip asmenybė apibūdinta Lietuvių kalbos enciklopedijoje. Čia daktaras - lietuvių tautinio sąjūdžio, kul­ tūros, mokslo veikėjas, signataras nukeltas į sakinio pabaigą. Matyt, „mokslo veikėją“ nulėmė lietuvių kilties iš trakų hipotezės paminėjimas, nes, nepaisant didelės erudicijos, bet neturint pakankamo lingvistinio išsimokslinimo, daug kur klydęs, tačiau nepamiršta nurodyti, kad nemaža jo darbuose surinktų duo­ menų patraukė tyrinėtojų Ivano Duridanovo ir Vladimiro Toporovo dėmesį27. Knygotyros žodyne rasime, kad jis - gydytojas, kultūros veikėjas, vienas tautinio atgimimo ir išsivadavimo judėjimo ideologų. Minima asmeninė 3500 tomų biblioteka, jo idėja surengti lietuvių spaudos parodą Vilniuje, sužinome, jog buvo susipažinęs su įvairių Europos šalių bibliotekomis, archyvais, rankrašty­ nais, juose dirbo ir rinko medžiagą28. Knygnešių ir daraktorių žinyne J. Basana­ vičius - visuomenės veikėjas, kultūros istorikas, draudžiamosios lietuvių lite­ ratūros rengėjas. Pabrėžiama, kad pirmasis pradėjo mūsų tautosakos mokslinį tiriamąjį darbą ir pats jos daug surinko29. Vytautas Vanagas Lietuvių literatūros enciklopedijoje rašo, kad jis buvo istorikas, etnologas, tautosakininkas, publi­ cistas, „žymus lietuvių tautinio judėjimo veikėjas, jo simbolio prasmę įgijusi figūra". Taip pat reiškėsi kaip literatūros tyrinėtojas ir kritikas. Įdomus paste­ bėjimas, kad mokslo ir kultūrinės bei visuomeninės publicistikos straipsnius spausdino bulgarų, rusų, lenkų ir vokiečių periodikoje30. Tai gali tapti kelro­ džiu nagrinėjant daktaro palikimo spaudoje visumą. O Vaclovui Bagdonavi­ čiui daktaras - lietuvių visuomenės ir valstybės veikėjas, to pabrėžiant kitur nerastume. Jam, kad ir trumpai, pavyko parašyti apie J. Basanavičiaus ryšius ir sąsajas su Mažąja Lietuva31. Ne kartą teko naudotis Google paieška. 20 17 m. sausį Simonui Daukantui teko 38 000 pozicijų, J. Basanavičiui - 64 ooo, A. Smetonai - i34ooo.Akivaiz­

26

Istorijos žodynas. - Vaga, Vilnius, 2003, p. 61.

17 Lietuvių kalbos enciklopedija. -

M okslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 1994,

p. 8 0 -8 1. 28

Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. - Alm a littera, Vilnius, 1997; p- 43*

29 B. Kaluškevičius, K . Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. - Diemedis, V il­ nius, 2004, p. 56.

30 Lietuvių literatūros enciklopedija. -

L L T I, Vilnius, 2001, p. 5 4

31 Mažosios Lietuvos enciklopedija, 1 . 1. - M okslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 1999/ p- \64-166.

POko v o n-osios

175

du, jog kuo veikėjas per laiką arčiau mūsų, tuo dėmesys didesnis. Palyginimui tuo pat metu šios paieškos sistemos naujienose tautiniai herojai rikiavosi šitaip: S. Daukantas apytikriai sulaukė 2900 pozicijų, daktaras - 6500, A. Smetona 4900. Nutolimo perlaiką efektas galioja, o J. Basanavičiui tekstų ir paminėjimų pridėjo paminklo Vilniuje odisėja. Paieškų rezultatai laikytini tik apytikriai patikimais kaip tam tikro intervalo visuomenės rūpesčių ir lūkesčių tendencijų rodiklis. 2018 m. lapkričio 29 d. įvedus J. Basanavičių, sistema pateikė 168 000 paieškos rezultatų ir 9450 naujienų, atitinkamai A. Smetona sulaukė 169 000 ir 7980, o signataras Jonas Smilgevičius - 1 1 000 ir 3S4. Sociologė Irena Sutinienė, pristatydama 1991, 1992 ir 1994 metų Lietuvos gyventojų apklausas, kai atitinkamai būta 13 9 4 ,116 4 ir 1007 respondentų, teigia, kad daktaras pagal paminėjimų dažnumą šeštas po didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Gedimino ir Mindaugo, po A. Smetonos ir V. Landsbergio. Atsakinėjantys jį rinkosi daugiau­ sia dėl patriotizmo ir nuopelnų nepriklausomybei. 1991 m. į jaunimą dominan­ čių populiariausių asmenybių penketuką daktaras pateko kartu su prezidentu A. Smetona ir trimis kunigaikščiais. Vyresnės kartos vertino santūriau. 1992 m. J. Basanavičius atsiduria žinomiausių tautinio atgimimo veikėjų trejetuke kartu su V. Kudirka ir Maironiu, o 1994 m. jame išlieka su varpininku ir vyskupu Motiejumi Valančiumi32. 2 0 11 m. aiškinantis jaunimo požiūrį į tautinio atgi­ mimo sąjūdį buvo apklausti 243 Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentai ir miesto gimnazijų III bei IV klasių moksleiviai. Kaip žymiausią veikėją daktarą nurodė 50,55 proc. apklausos dalyvių, po jo sekė V. Kudirka (40,66 proc., Maironis (24,18 proc.), S. Daukantas ir Motiejus Valančius (po 17,58 proc.). Tačiau sudarant svarbiausių respondentams Lie­ tuvos valstybės ir kultūros veikėjų dešimtuką, juos vertinant pagal didžiausio, mažesnio ir mažiausio poveikio istorijoje prioritetus, į pirmąjį trejetą pateko karalius Mindaugas ir didieji kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas, V Kudir­ ką 8,79 proc. atsakiusiųjų priskyrė prie labiausiai paveikusių istoriją veikėjų, daktaras su Kęstučiu ir A. M. Brazausku tarp tokių neatsidūrė. Į žinomiausių valstybės ir kultūros veikėjų eilę J. Basanavičius įrašytas aštuntu po Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Gedimino, A. Smetonos, V. Kudirkos, Jogailos ir Algirdo33. 32 I. Šutinienė. Tautos istorijos mitai Lietuvos gyventojų sąmonėje //Švietimo studijų sąsiuvinis,

2. Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika. - Soterija, Vilnius, 1997, p. 7 0 - 7 1 ,7 6 ,8 5 - 8 6 . 33 A . Gumuliauskas. X IX a. lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio įvaizdis bendrojo lavinimo

mokykloje H Acta humanitarica universitatis Saulensis, 1 . 12. - 2011, p. 2 4 0 ,2 4 2 .

176

ATSISKYRĖLIS

\i

SUVALKIJOS. JONO 8ASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Gal daktaro žinomumą lėmė jo atvaizdas ant 50 litų banknoto ar J. Basana­ vičiaus gatvės Palangoje, Vilniuje ar kituose miestuose? Irena Šutinienė rašė, kad Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centras 2006 m. vasarą atliko reprezentatyvią 1003 suaugusiųjų Lietuvos gyventojų apklausą, kurios anketoje atsakant į klausimą: „Kurie dalykai, atspindintys Lietuvos istoriją, Jūsų nuomone, svarbiausi, juos reikia labiausiai vertinti, gerbti ir sau­ goti?“ - Gedimino ir Trakų pilys sulaukė pusės respondentų palaikymo, Auš­ ros Vartai - trečdalio. Iš įvykių ir asmenybių du penktadaliai rinkosi Vasario 16-ąją, penktadalis - V. Kudirką; Vytautą Didįjį ir daktarą svarbiais nurodė atitinkamai 14 ir 1 1 proc. apklaustųjų34. Prie išlikusių pilių ir Aušros Vartų populiarumo bus ženkliai prisidėjęs visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras Vilmorus, kuris 2007 m. lapkričio 8 -16 dienomis namuose apklausė 1003 žmones. Apklausos duomenimis, istorinių Lietuvos asmenybių dvide­ šimtuke J. Basanavičius buvo ketvirtas po Vytauto, Mindaugo ir A. Smetonos, šešiais punktais aplenkdamas tautinio atgimimo herojų V. Kudirką, atsidūrusį dešimtoje vietoje. Faktorinėje istorinių asmenybių populiarumo analizės len­ telėje kaip populiariausi tautinio atgimimo herojai iškilo daktaras, V. Kudirka ir Adomas Mickevičius. L Šutinienė reziumuodama pastebi, jog moralinių ir tautinių vertybių įasmeninimo funkcijos reikšmė tarp herojų reikšmingumo kriterijų mažėja, tačiau išlieka svarbi. Ji mano, kad autentiškiausi, emociš­ kai paveikūs patriotizmo pavyzdžiai dabarties žmonėms yra J. Basanavičius, V. Kudirka, M. Valančius, taip pat kai kurie Vasario 16-osios signatarai, pre­ zidentai A. Stulginskis, K. Grinius, iš dalies A. Smetona. Lyginant su LD K laikų herojų įvaizdžiais, jų įvaizdžiai konkretesni, labiau siejami su dabartimi, tokios savybės kaip patriotizmas, sąžiningumas, profesionalumas lyginami su šiuolaikiniu gyvenimu, o moderniųjų laikų herojai suteikia dabarčiai daugiau inspiracijų nei didieji kunigaikščiai35.

34 I. Šu tin ie n ė . Tautos istorijos pasakojimo simboliai Lietuvos gyventojų tautinėje vaizduotėje //

Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. A tm in tie s ir a tm in im o k u ltū rų tra n sfo rm a c ijo s Х Х - Х Х 1 am žiu je (su d arė A . N ik žen taitis). - L I I , V iln iu s, 2 0 11, p. 3 1 1 , 3 1 3 . 1. Šu tin ien ė. Socialinė atmintis ir šiuolaikinė lietuvių tapatybė //Lietuvos etnologija, 2008, N r. 8 ( 1 7 ) ; P- 47,5 0 . 35 I. Šu tin ie n ė . Tautos istorijos simboliai Lietuvos gyventojų tautinėje vaizduotėje: herojų įvaiz­

džiai ir jų kaita / / Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2 0 0 9 ,1 1 ( 2 4 ) , p. 4 2, 47>49; SS*

po ko v o

11-osios

177

8 .2. Mene ir kitur Nesuklysime įspūdingiausiu paminklu daktarui, atidengtu po Kovo 1 1 -osios, laikydami iškilusį Vilkaviškyje, nors jo radimosi istorija, prasidėjusi 1988 m. rugsėjo 16 d. vietinės Sąjūdžio rėmimo grupės mitinge, nusitęsė iki 1996 m. rugsėjo 21 d. Įstabus granito luitas atkeliavo iš Ukrainos, nusižiūrėtas paties paminklo kūrėjo. Skulptorius Albinas Žukauskas ant visai neaukšto posta­ mento J. Basanavičių, užsimetusį koją ant kojos, įsodino į krėslą, primenantį sostą. Panašus sprendimas būdingas ir Auguste o Rodino Mąstytojui Paryžiuje. Nupoliruotas akmuo skulptūrą sušildo, mąslų veidą ir skvarbų žvilgsnį palik­ damas kontaktui prieš jį sustojusiems gyviesiems. Monumentali ramybė, kai žiūrinčiajam nereikia pakelti akių, nuteikia patirti savo santykį su daktaru. Išmintingas patriarchiškas žvilgsnis, kai visi žemės keliai nueiti, o rankoj e lazda tik ilsisi. Žymiausia lietuviška J. Basanavičiaus gatvė Juozo Zikaro tarpukariu sukurtu biustu 2002 metais pasipuošė Palangoje. Kaip dovaną už 20 000 litų pajūrio kurortui jį paskyrė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys. Paminklinį trijų su viršum tonų svorio Žemaitijos laukų riedulį šlifavo ir apdailino Doviluose veikianti Juozo Grigaliūno vadovauja­ ma uždaroji akcinė bendrovė Kisinai. Biustą žadėta atidengti tų metų vasario 16 d., tačiau miesto savivaldybės tarybos nariai įsivėlė į diskusijas dėl projekto derinimo ir vietos parinkimo, tad iškilmės įvyko baigiantis balandžiui. Iš rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės romano Tėviškė tarpukariu tikėtasi bent kokio daktaro paveikslo, tačiau laukė tik mažmožiai, o iškeltas Petras Vileišis36. 1927 m. vasarą ji per Lietuvos žinias kreipėsi į skaitytojus, prašydama dokumentų apie V. Uracho rinkimus 1918 m. karaliumi ir protokolų iš Versalio taikos konferencijos 19 19 m. trečiajai romano daliai parengti37. A r numatyta kokia vieta daktarui, sunku spręsti, nors buvo jo simpatikė ir gera pažįstama. To meto literatūroje pasirodyti daktarui sutrukdė amžininkų baimė prieš J. Basanavičiaus autoritetą ir labai tikėtina aštri daugelio gyvųjų liudininkų reakcija bandant jį pateikti visuomenei žmoniškesnių pavidalu, o ištikimiems adoratoriams plunksna nekilo, bet J. Tumo publicistikoje ir literatūros istori-

35 Vaidilutė. T ėvišk ė. Romanas, I dalis. - K r iv ū lė s leidinys, Kaunas, 1926; Vaidilutė. Romanas, II dalis. - S a k a la s , Kaunas, 1936. 37 LM A B R S, F131-430, 1. 1-3-

178

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR OARBAI

T ėvišk ė.

Paminklas Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje (skulptorius - Albinas Žukauskas)

jos tekstuose pagarbos įkvėptų pastraipų netrūksta. J. Basanavičiaus 1903 m. Čikagoje išleistas tautosakos rinkinys Iš gyvenimo vėlių bei velnių 1942 m. davė staigių kūrybinių impulsų Kazio Borutos Baltaragio malūnui atsirasti38, o 1995 m. Šiaulių dramos teatre režisierius Vytautas V. Landsbergis pastatė Sigito Pamiškio dramą Išgyvenimo vėlių, įkvėptą daktaro surinktų mitologinių tekstų. Kaip dramaturgo rinkinio Trys pjesės, išleisto 2006 m., recenzijoje teigia teatrologė Aušra Martišiūtė, tai buvo jaunosios kartos teatrinis manifestas. Autorius šiai kartai būdingiems rimtų dalykų svarstymams pasitelkė ironiją, parodiją, sarkazmą. Mirtis čia tampa komiškų situacijų auka, o rutuliojama laisvės tema baigiasi jos apsvaiginto susidvejinusio herojaus atsidūrimu blai­ vykloje39. Gydytoja ir profesionali fotografė Leoną Korkutienė (19 3 4 -2 0 15 ) 1992 m. išleido dviejų veiksmų dramą apie J. Basanavičių Vade mecum (Eik su manimi), kurią kitais metais pastatė Jaunimo teatras. Tai pirma mūsų drama­ 38 V. K u b iliu s.

Kazio Borutos kūryba. - Vaga, V iln iu s, 19S0, p. 191.

39 h ttp :/ /w w w .b e rn a rd in a i.lt/ stra ip s n is /2 0 0 7 -0 1-0 S -re c e n z ija -a u sra -m a rtisiu te -0 rig in a lu m o -p a ie s k o s /10 19 6 (2 0 17 -0 3-0 5 )

po kovo

11-osios 179

turgijoje į asmeninį daktaro gyvenimą pažvelgusi tradicinė biografinė drama, kurioje, palyginti su Kazio Inčiūros pjese apie V. Kudirką, mažiau dramatizmo. Neprofesionali autorė drąsiai išveda į sceną J. Basanavičiaus tėvus, brolį Vincą, kaimyną Milančių su dukra Uršule, žmoną su seserimi Karia, klebonąj. Burdulį bei istorines asmenybes V. Kudirką, J. Tumą, V. Pietarį, Igną Jonyną, M. Bir­ žišką404 1. Vytauto V. Landsbergio dviejų dalių spektaklio Daktaras irMangaryta pagrindą sudarė J. Basanavičiaus surinktos pasakos ir autobiografijoje pateiktos žmonos Elės dienoraščio ištraukos. Pasakos tėra atspirtis autoriaus fantazijai, scenoje galybė personažų - duobkasių, velnių, raganų, karalius, ponas ir kitų. Premjera Šiaulių dramos teatre įvyko 2003 m. balandžio 12 d., o už geriausią lietuvių dramaturgijos pastatymą teatras gavo tų metų Auksinį scenos kryžių*'. Architektas ir dailininkas Rytis Daukantas, Šaltojo karo karikatūrų muziejaus kūrėjas, 2009 m. išleido knygelę vaikams Jonas Basanavičius - barzdota varna, kur linksmu karikatūristo žvilgsniu apžvelgė ir smagiai paporino daktaro gyve­ nimo epizodus. Pasirodžiusi serijoje Lietuvos milžinai iš arti po Simono Daukan­ to - vargo pelės, ji su lengva pašaipa pasakoja apie daktaro baimę plaukti laivu į Ameriką, nes bijojęs, kad neatsitiktų kaip su Titaniku, draugystę su ožkomis ir kitas nenuobodžias istorijas42. Andriaus Tapino fantastinis romanas dėl paly­ ginti naujo lietuviams žanro prieš keletą metų turėjo nemenką pasisekimą tarp skaitytojų, o elektroninėje erdvėje pasirodė ir angliškai. Jame nestinga humoro, J. Basanavičius yra paskraidantis oru alchemikas laisvajame Vilniaus mieste, kur valdantis Aljansas kažkodėl rūpinasi lietuvybės puoselėjimu43. Mėgstantiems naujoves - tai smagus pasiskaitymas dėl alternatyviosios istorijos ir linksmos patriotinės vaizduotės jungtuvių. Lietuvos banknotų kūrimo bruožuose nurodoma, kad kilni povyza, gražaus silueto išraiškinga galva gerai tiko didelio nominalo banknotui. Tęsiant tar­ pukario tradiciją daktaro portretas atsidūrė ant 50 litų banknoto - averse. 1993 m. apyvartoje pasirodė dailininko Rimvydo Bartkaus projektuotas bank­ notas. Metų pabaigoje jį pakeitė Giedriaus Jonaičio kūrinys, banknotas dar

40 L . Korkutienė. Vade mecum. D viejų veiksmų, šešių paveikslų drama. - Valstybinis leidybos centras, Vilnius, 1992. 41 h ttp :/A v w w ^ sd t.lt/sp e k ta k Iis/D A K T A R A S -IR -M A N G A R Y T A (20 18-10 -11)

- barzdota varna. - Tyto alba, Vilnius, 2009. - A lm a littera, Vilnius, 2013.

42 R . Daukantas. Jonas Basanavičius 43 A . Tapinas. Vilko valanda.

180

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

buvo tobulinamas 1998 ir 2003 m. laidose44. Nemaža žmonių tik dėl jo bus geriau įsidėmėjęj. Basanavičių. 2001 m. išleista memorialinė (proginė) 50 litų nominalo sidabrinė moneta, skirta 150-osioms daktaro gimimo metinėms. 20 17 m. kovo 3 0 - 3 1 d. Vilniuje, Lietuvos kultūros tyrimų institute vyko Lietuvos mokslo istorijai ir filosofijai skirta konferencija Scientia et historia. Daktaro vardą įamžino skruzdžių tyrėja naujai atrastos skruzdės pavadinime Formica cinerea Mayr var. Basanavičii nov. Var. Tai pristatyta 20 17 m. mokslo istorikų konferencijoje Medicinos istorijos sekcijoje perskaitytame Alinos Sveistytės, Violetos Apšegaitės ir Algimanto Jakimavičiaus pranešime Zoologe Aldona Vaškevičiūtė ir dr. Jonas Basanavičius. A . Vaškevičiūtė ( 18 9 3 - 19 8 1) reta iš lietuvaičių merginų pasirinkusi gamtos mokslų studijas45. Ir Lietuvos al­ pinistai 20 17 m. rugpjūtį įamžino daktaro atminimą, bevardę 4594 m aukščio viršukalnę Tian Sanio kalnyne Kirgizijoje pavadinę J. Basanavičiaus vardu46. Pasitaikė ir sensacingų nesusipratimų. Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžičkienė 2010 m. gruodžio 2 1d . sprendime Nr. SPR-79 Dėl Vytauto Pet­ kevičiaus (1930-2008) knygoje „Prakeiktieji ir pateptieji: apybraižos ir politiniai Šaržai" (Leidykla „Politika“, 2008) paskelbtos informacijos apie tai, kad J. Ba­ sanavičių šešiais šūviais LM D būstinėje nušovė „lenkų slaptosios tarnybos narys“. P. Račiūno ir Seimo narės V. Aleknaitės-Abramikienės skundas dėl šio fakto pasibaigė rekomendacija leidyklai pakartotiniuose knygos leidimuose mirties aplinkybių neatitinkančios informacijos neskelbti47. Vienas pagrindi­ nių Tarybų Lietuvoje istorijos didaktikas Zenonas Pilkauskas48įstengė patiks­ 44 V. Žigas. J. Basanavičiaus portretas Lietuvos piniguose

Nr. ii, p. 2 0 -2 1; Lietuvos banknotai.

-

/ / Mokslas ir gyvenimas,

Lietuvos banko leidybos

2001,

ir poligrafijos sky­

rius, Vilnius, 2002, p. 15 8 -17 2 ; http ://w w w .ehobbex.com /sites/default/files/im age/ N o tesO fL ith u a n ia/50litas11.pdf (20 18 -12-27)

45 http:/Avww.mab.lt/lt/naujienos/i8o8 (2 0 17-0 7-0 3) 46 h ttp s :// w w w .15 m L in .lt/p a s a u lis -k is e n e je / n a u jie n a /k e lio n iu -p u ls a s /v ir s u k a ln e m s-tia n -sa 11io k aln u ose-lietu v iai-alp in istai-d av e-j-b asan av iciau s-ir-a-v id u g irio -v ard u s-6 37-8 50 732 (2 0 17 -U -0 2 )

47 h ttp :/A v w w .z eit.lt/d ata/p u b lic/u p lo ad s/20 i7/o 3/d el-v ytau to -p e tk eviciau s-k n yg o je prakeiktieji-ir-pateptieji.pdf (20 17-0 8 -21)

48 Žr., pavyzdžiui: Z. Pilkauskas. Istorijos mokymas Lietuvos T S R vidurinėse mokyklose. Mo­ kymo priemonė respublikos aukštųjų mokyklų pedagoginio profilio istorijos specialybės studentams. - Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilnius, 1983. Vienu pagrindinių būsimų istorijos mokytojų uždavinių laikoma kova su buržuazi­ nių užsienio lietuvių istorikų mėginimais priešpastatyti lietuvius kitoms tautoms, skiepy­ ti nacionalistinius jausmus ir ypač priešiškumą rusų tautai (p. 29).

po ko v o

11-osios

18 1

linti rašytojo pramaną. Šįkart, remdamasis daktarės Eugenijos Šimkūnaitės publikacija Žvakės J. Basanavičiui, paskelbė, jog mirtinus šūvius paleidęs lenkų fanatikas4950 . Autorius įsijautęs parašė ir apie kaizerinių okupantų žiaurumus Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais, naudodamasis didžiojo visuomeni­ ninko ir mokslininko, taip jis vadina J. Basanavičių, knygele Iš lietuvių gyvenimo i ę i S - 1 9 1 7 m. po vokiečių jungu straipsnyje Pasikelk, daktare Basanavičiau^ Vyriausybės 199201. gruodžio 15 d . nutarimuNr. 95 o buvo įsteigta Valsty­ binė J. Basanavičiaus premija, skiriama kasmet už reikšmingiausius paskutinių penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu ar už kūrybinę bei mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Ją inicijavo visuo­ meninė organizacija Tautos namų santara, vadovaujama Antano Gudelio51. Premija buvo įteikiama per daktaro gimtadienį Nacionaliniame muziejuje, o iki 2000 metų kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis - Vasario 16-ąją Prezidentūroje. Nuo tų metų iš nacionalinio lygmens buvo iš esmės nuleista iki žinybinės Kultūros ministerijos administruojamos premijos. Ilga­ metės pastangos grąžinti jos prestižą baigėsi Vyriausybei 20 17 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 640 įsteigiant nacionalinę J. Basanavičiaus premiją, jos dydį nuo 19 000 eurų padidinant iki 30 400 eurų, tačiau įteikimo diena paliekant gimtadienį, o ne Vasario 16-ąją, kaip pageidavo etninės kultūros puoselėtojai. Pakito ir jos skyrimo kriterijus, išskaidytas į tris punktus: pretendentų darbai ir veikla turi būti reikšmingi Lietuvos etninės kultūros plėtrai ir sklaidai, ak­ tualūs, turėti meninės, mokslinės, edukacinės ir išliekamosios vertės, svarbūs tautinės savimonės ir etnokultūriniam ugdymui (Nacionalinės}. Basanavičiaus premijos nuostatų 23 punktas). Ir šioje sferoje galime įžiūrėti daktaro įvaizdžio netolygumą ir kaitą. Skyriaus pabaigoje tenka subjektyviai pažvelgti į daktaro vaidmenį mūsų gyvenime 2018 metais - šimtaisiais Vasario 16-osios akto gyvavimo metais. Nesu koks verkšlentojas dėl lietuviškos, ypač politinės, suirutės, manęs nėra apėmęs ir „šimtmečio liūdesys“, kad Lietuva nepadarė tokio proveržio, kokio tikėtasi, nes, tikiuosi, dar padarys... Metų pabaigoje ji bent jau artimiau susi­ 49 Z . Pilkauskas.

Gimė, kentėjo ir mirė. Straipsnių rinkinys. - Gairės, Vilnius, 2011, p. 272. Gairės, Vilnius, 2013, p. 13 0 -1 4 4 .

50 Z . Pilkauskas. Judo sidabriniai. Straipsnių rinkinys. -

51 I. SeMukzitė. Aukščiausiasis etninės kultūros tyrinėtojų ir puoselėtojų įvertinimas H Etnografija. M etraštis, 2 0 0 5 -2 0 0 6 ,1 . 15 -16 . - Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2007, p. 245.

182

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

draugavo su J. Basanavičiumi, ilgai rezidavusiu tolimosiose dausose. Jis jau ne tik minėjimuose ar ekspozicijose, bet ir kasdienybėje - stoviniuoja priešais filharmoniją, galėtų užsukti į savo vardo menę restorane ar mesti žvilgsnį į simpatišką brunetę, dėvinčią marškinėlius su jo paties atvaizdu. Trupučiuką nejauku nebent dėl aukštai šviečiančių neoninių žodžių Hotel Imperial, bet čia irgi vienas iš dabartinės suirutės, šįsyk susijusios, sakyčiau, su savigarbos sty­ giumi, požymių... Skulptorius Gediminas Piekuras sustingdė einančio signata­ ro figūrą, įmanoma šį istorinį praeivį (ar ateivį) pasiekti, net prisiliesti tarsi prie vieno iš mūsų, jo ramybė dėl to nebus sudrumsta. Ko gero, kiek neramu darosi Gedimino Jokūbonio sukurtam Basanavičiaus biustui, kuris iš filharmonijos turės persikelti į gryną orą, - tai dar viena mūsiškės suirutės staigmena. Kita vertus, be įvykių liūdna, o nepareiškęs apie juos savo „atskirosios“ nuomonės, nepatirsi viešuomenės dėmesio spindulių. Ant pailgų lapelių Basanavičius rašė citatas iš publikacijų ir tyrinėjimų apie ilgus ir trumpus plaukus, apie barzdas senovės laikais. Atidžiai, su detalėmis aptarė europiniuose muziejuose maty­ tus Romos ir Bizantijos imperatorių biustus, kitokius atvaizdus, esą vieni iš jų ilgaplaukiai ir bebarzdžiai, o kiti barzdoti. Hetitai, pasak jo, nešioję ilgus plaukus ir skutęsi. Ilgi lietuvių plaukai viduramžiais liudiję laisvo žmogaus padėtį, nes apkirpdavo tik vergus ir belaisvius52. Basanavičiškai žvelgiant, jo „stovylos“ šukuosenai skulptorius G. Piekuras laiko tikrai nepagailėjo. Gerą įspūdį padarė knygos apie daktarą Per balas link aušros (Tikra kny­ ga, 2018) iliustruotojosMonikos Vaicenavičienės žodžiai: „Pažinau gydytoją, klajoklį, mokslininką, rašytoją Basanavičių. Svajotoją, apdairiai siekiantį savų tikslų. Tyrinėtoją, atidžiai stebintį pasaulį. Lietuvį, parsikvietusį Lietuvą su visomis jos senovės dvasiomis grįžti dabartin. Neįklimpusį į įvairias nesėkmes, bet atkakliai iš jų išbrendantį ir einantį toliau keliautoją. Įdomus tas J. Basa­ navičius. Dalykiškas ir romantiškas. Ne koks susigūžęs prisitaikėlis, o nepri­ klausomas, drąsus, išsilavinęs pilietis.“53 Toji neprasta ir šilta knyga jau yra, ją galima gauti keliaujant po sostinės vietas, susijusias su Basanavičiumi. Vilniaus savivaldybės palaikoma pasirodė mobilioji programėlė #walki5 pėstiesiems, kviečianti pasivaikščioti keliu, supažindinančiu su svarbiomis istorinėmis

51 L M A B R S , F 2 4 6 - 15 , 1. 2 , 3 ,15 . 53 h ttp ://vvw w .b ern a rd in ai.lt/straip sn is/20 18 -0 2-0 5-ist0 rin es-k n yg 0 s-vaik am s-k u re japam inklas-j-basanaviciui-nebutinai-turi-buti-sustinges-luitas-i/i6 SiS 3 (20 18-11-30 )

PO KOVO 11-0S10S

18 3

miesto vietomis, kur gyveno, dirbo ir kūrė šis didis lietuvis54. Šiemet vasarį Varnos mieste atidengta antra paminklinė lenta ant namo, kuriame gyveno Jonas Basanavičius. Prie daktaro atminimo įamžinimo prisidėjo Panevėžio apygardos prokuroras Valdemaras Mociškis, kuris, atostogaudamas Varnoje, surado iki šiol išlikusį signataro namą ir apie tai pranešė Lietuvos ambasadai55. Vėlesnėse interneto naujienose apie šitą įvykį prokuroras kažkodėl nemini­ mas... Per Lietuvos miestus keliavo Basanavičiaus portretas, dailininkės Jolitos Vaitkutės suklijuotas iš daugiau kaip i o ooo pašto ženklų. Rekordus fiksuojanti agentūra Factum pripažino jį vienintele ir didžiausia pašto ženklų mozaika. Unikalus portretas parodytas Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Kaune, M a­ rijampolėje, Alytuje, Klaipėdoje, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje. Kūrybinga menininkė sumaniai panaudojo iš apyvartos išimtus pašto ženklus su litais56. Nu(si)leidimo ant žemės kryptį parodė kovo pradžioje įvykusi operos Post futurum premjera, kandžiai supeikta kritikų. Tačiau publika išeina iš spektak­ lio nenuilsinta, kiek pralinksminta ironiškai giedro „žvaigždžių“ komandos (kompozitorius Gintaras Sodeika, libreto autorius Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius) žvilgsnio. Sakyčiau, tai - ženklas, kad reginys nėra svetimas ar tolimas istorinis įvykis, - susidomėję sekame „postfuturistinio romantizmo“ žaismės prisodrintas scenas. 2 0 17 m. pabaigoje agentūra BN S apklausė istorikus ir muziejininkus iš Vilniaus, Vy­ tauto Didžiojo, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, Vytauto Didžiojo karo mu­ ziejaus, siūlydama valstybės atkūrimo šimtmečio proga išrinkti šimtmečio žmogų: „Jūsų nuomone, kuri iš šių (jos buvo išvardytos - A . G.) X X -X X I a. asmenybių labiausiai nusipelnė Lietuvos valstybingumui?" Lygia greta vyko ir agentūros užsakyta gyventojų apklausa. Ir istorikai, ir eiliniai piliečiai tarp įtakingiausių X X a. asmenybių daktarą matė antrą sąraše57. Žurnalui Reitingai 20 17 m. lapkričio 28-gruodžio 15 d. apklausus daugiau kaip 500 politikų, 54 https:/Avww.madeinvilmus.It/vilniaus-istorija/mobilioji-prograniele-kvieciapasivaikscioti-po-j-basanaviciaus-vilniu/ (2018-11-30) 55 https://www.15min.lt/naujiena/aktuaIu/Uetuva/panevezietis-prokuroras-atrado-svarbuistorini-fakta-apie-signatara-jona-basanaviciu-56-930798 (2018-11-30) 56 https://naujienos.alfa.lt/leidinys/sekunde/panevezi-atvyko-pasto-zenklu-mozaikojeatgimes-tautos-patriarchas/ (2018-11-30) 57 https:/Avww.delfi.lt/news/daily/Uthuania/apklausa-Uetuvos-simtmecio-zmones-jonasbasanavicius-vytautas-landsbergis-ir-antanas-smetona.d?id=76788879 (2018-11-30)

184

ATSISKYRĖLIS I$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Paminkąs Jonui Basanavičiui Vilniuje (skulptorius Gediminas Piekuras)

v e r s lin in k ų , e k o n o m i s t ų , t a r n a u t o jų , p a r e i g ū n ų , t e is ė jų , v i s u o m e n i n in k ų , in ­ t e lig e n tų , ž in ia s k l a i d o s a t s t o v ų , p a a i š k ė jo , k a d p e n k ia is įt a k in g ia u s ia is la ik o m i J o n a s B a s a n a v ič iu s , V y t a u t a s L a n d s b e r g i s , k o m p o z it o r iu s M i k a l o ju s K o n s t a n ­ t i n a s Č i u r l io n i s , p r e z i d e n t a s V a ld a s A d a m k u s ir k r e p š i n in k a s A r v y d a s S a b o ­ n i s 58. T a i r o d o B a s a n a v i č i a u s įs it v ir t in im ą k e le t o k a r t ų a t m in t y je , n e t i e s i o g i a i p a t v i r t in a m o r a li n į j o a u t o r it e t ą , p r ip a ž in t ą d a r g y v a m e s a n t , ir i s t o r in į v a i d ­ m e n į l ie t u v ių a t g i m i m o k o v o s e . S a v a i p s u v e ik ė ir p i r m o j o a u š r in in k o e m b le 58 h ttp ://w rw w .d iena.lt/n au jien o s/lietu va/saIies-p ulsas/reiksm ingiau siais-sim tm eciu ilaikomi-j-basanavicius-smetona-v-adamkus-851116 (20 1S -11-30 )

PO KOVO

11-osios

185

m a , ir a s m e n y b ė s ; n e s i e k u s i o s o f ic ia lių p o s t ų ; la ik y s e n a . P a ly g in ę s u M a i r o n i o p i r m a v i m u n a c i o n a l i n ė s lit e r a t ū r o s k a n o n e , m a t y s im e š ių d v i e jų a s m e n y b i ų m a s t ą ir il g a l a i k į p o v e i k į, n e i š n y k s t a n t į la ik e . B e s i k u r i a n t i s i s t o r i n ė s a t m i n ­ t i e s k a n o n a s a iš k ia i o r i e n t u o j a s i į k o n k r e t a u s i s t o r in io r e iš k in io p i o n i e r i u s , i d ė j o s a r p r o c e s o p r a d in in k u s - k a ip i s t o r in io v e i k s m o a t s k a i t o s t a š k u s . Č i a t i k t ų p r im in t i v a r p in i n k u s V in c ą K u d i r k ą ir P o v ilą V iš in s k į, k u r ie t a i iš n y r a iš is t o r i n ė s a t m in t i e s ū k ų , t a i v ė l n u s t u m i a m i į j o s p a r a š t e s . Š ia t e m a k i r b a m in t i s ir a p ie is t o r in į „ f e t i š i z m ą “, k u r io n e t ie s i o g in ė s iš t a k o s s ly p i k a t a lik ų t r a d i c i jo je g a r b i n t i š v e n t ų jų p a la ik u s ... L y g ir b a n d o m a n u s t a t y t i is t o r i n i ų a s m e n y b i ų k a n o n ą , a p i b r ė ž i a n t j ų r e ik š m ę ir n u o p e l n u s . K u l t ū r o s e lit a s jį s t e i g t ų k a i p s u n o r m i n t ų v e r č ių s is t e m ą , k a i, p a s i t e lk i a n t d a u g u m o s n u o m o n ę ir a u t o r it e t ų g a l ią , a s m e n y s i š r ik iu o ja m i įv e r t in a n t ( t a i s ą l y g i š k a ) j ų įt a k ą ir s v a r b ą . T a č i a u įs it v ir t in t i la ik e įm a n o m a t ik t a d a , k a i p r i p a ž in t a s k a n o n a s į s t e n g i a n u o l a t o s p l ė s t i s a v o p o v e i k i o g a lią , n e s k o n k r e t i b e n d r u o m e n ė jį p r ii m a , p u o s e l ė j a ir a k t y v ia i p e r d u o d a a t e i n a n č i o m s k a r t o m s . J u b i l i e ji n i a i s v a l s t y b ė s a t k ū r i m o m e t a i s k o n s t a t a v u s p a t r ia r c h o „ n u ž e n g i m ą " į k a s d ie n y b ę , y r a k u o p a s i d ž i a u g ­ ti, n o r s d ė t a n e m a ž a i p a s t a n g ų j o „ n e p a m in k lin t i“, p a li k t i e k s p o z i c i jų t y l o je ir r a m y b ė je . V ie n a s p ir m ų jų lie t u v y b ė s i d ė jo s š a u k lių b u v o ir u ž s i s p y r ę s j o s v y k d y t o ja s . O t o k ie is t o r i jo je t a m p a a t s k a it o s t a š k a is , n e s b e p r a d ž i o s a p s i e i t i n ė r a k a ip . B e t a r š i o s n e e il in ė s a s m e n y b ė s š v i e s ą t ik r a i s u g e b ė s i m e p e r d u o t i a t e is ia n t ie m s p o m ū s ų ? V u lg a r u s k l a u s im a s b e r i b e i a m ž in y b e i.

186

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

9. Apie pažinim ą ir (ar) pripažinim ą istoriografijoje

Žodžiai skyriaus antraštėje daug įpareigojantys, bet iš esmės, pridėjus herojaus pavardę, tai būtų naujos knygos pavadinimas. Lenktynėse su galybe tekstų ir laiku tyko nemažai pralaimėjimų. Tai neišvengiama, kol nėra bent tyrinėjimų apie daktarą bibliografijos. Taip ir maga šauktis J. Pilsudskio likimo Lenki­ joje pavyzdžio... Priversti priminti dar vieną lietuvius varginantį klausimą, ar J. Basanavičius yra mokslininkas. 1969 m. Bulgarijos mokslų akademijos šimtmečiui skirtame leidinyje apie J. Basanavičių rašoma, kad yra tikrasis jos narys nuo 1902 m., chirurgas, antropologas, etnografas, etnologas1. Kitaip nei lietuviškuose tekstuose, apibūdintas aiškiai be jokių išlygų ar pridėtinių būdvardžių. Žvelgdami į istorinės sąmonės racionaliąją šerdį, istoriografiją, J. Basanavi­ čiaus atveju ją traktuosime ne tik kaip specialių tyrimų, bet ir kaip daktaro įam­ žinimo ženklų ir vaizdų ar įprastinės raštijos kontekste, t. y. neišleisime iš akių ir tam tikro laikotarpio istorinio pasakojimo vertinimų, artėjančių visuotinių (pripažintų, kanonizuotų) reikšmių statuso link, ir asmenybės pripažinimo šaltinių. Tai suprantame kaip aktyviosios atminties, apimančios amžininkų ir vėlesnių trijų keturių kartų, užfiksavimą ir besikartojantį įtvirtinimą spaudoje ir periodikoje. Nagrinėti kino dokumentiką ar itin sparčiai besiplėtojančių internetinę žiniasklaidą bei socialinius tinklus galima tik nuo paskutinio pra­ ėjusio amžiaus dešimtmečio, be to, šioms sritims, ypač internetinei erdvei, labai greitai kaleidoskopo principu kintančiai žinių ir nuomonių kloduose, laiko intervalais mažėjant peržiūrų skaičiui, pradingstančiam nežinioje, ap­ 1

Žr.: S. Stašaitis. Daktaras Jonas Basanavičius bulgarų medicinos leidiniuose //Lietuvos istori­

jos metraštis 1991. - L II, Vilnius, 1993, p. 89.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

187

tarti reikėtų specifinių žinių ir statistinių tyrimų. Kalbėti apie kokią istorijos politiką J. Basanavičiaus atžvilgiu; t. y. prieigą ir įvertinimą per recepciją; ga­ lėtume tik nuo X X ir X X I amžiaus sandūros. Deja, vyko stichinis procesas, kurį tarpukariu esmingai pakoregavo daktaro mirties data, o po 1990 m. - jo buvimas oficialiosios sovietinės ideologijos lauke; nors jo kaip koneveikiamo pirmojo prezidento nereikėjo susigrąžinti, o tik iš naujo nustatyti atkurtai nepriklausomybei priderančias reikšmes, t. y. perkošti per vienokių ar kitokių postmodernistinių tyrėjų neigimo sietą. Šiaip ar taip, jis - lietuvystės pionie­ rius, beveik pusę šimto metų nepranykęs iš lietuvių, ypač jos šviesuomenės, akiračio kaip autoritetas ir pavyzdys veikti, vėliau jos ir tautinės švietimo sistemos dėka įgijęs nutolusios laiko erdvėje sakralios ir mitologizuojamos asmenybės statusą, tradiciškai tęsiant LD K valdovų ir karvedžių nuopelnų tautiškas revizijas tarpukariu. Apžvelgiant per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus apie dak­ tarą išleistus darbus, į akis krinta blaškymasis tarp jo asmenybės reikšmės Lietuvos istorijai ir tikrai didžiulio rašto darbų skaičiaus, nepralenkiančio tik J. Tumo raštų serijos. Publikacijų apie daktarą netrūksta: du A. Nezabitauskio parengtos publicistinės biografijos ir autobiografijos leidimai, žmonos dienoraščiai, asmeninės bibliotekos katalogas, J. Zauerveino biografijos pasi­ rodymas, monografija apie gyvenimą Bulgarijoje, P. Mangačevo knygos apie daktaro gyvenimą šioje šalyje vertimas, 15 tomų tautosakos biblioteka, raštų bibliografija, parengta Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, populiari biografija jaunimui, Nacionalinio muziejaus išleista jubiliejinės konferencijos, skirtos 1 so-osioms gimimo metinėms paminėti, medžiaga, apie 30 mokslinių straipsnių, nagrinėjančių įvairius jo veiklos aspektus. Galima tvirtai konsta­ tuoti: daktaras nepamirštas ir deramai pagerbtas. Du ar trys publicistikos, bulgariškų tekstų vertimų tomai, kurių dar nėra, - mažmožiai. Tačiau bent kelių mokslinių monografijų nesulaukėme, o pirmasis prezidentas A. Sme­ tona trijų (dviejų A. Eidinto ir L. Truskos). Jo atvejį pateisintų prieštaringai vertinama veikla ir reabilitacija po sovietinio laikotarpio menkinimo bei igno­ ravimo. J. Basanavičius iš istorijos nebuvo išstumtas: nepaisant, pasak sovieti­ nių autorių, ribotų liberalių buržuazinio inteligento pažiūrų, tiko kaip Aušros pradininkas, oponuojantis carizmui, jo tautosakos rinkinių publikavimas ir Lietuvių mokslo draugija, kaip mėgėjiška atrodanti trakologija, Akcentuojant kultūrininką ir folkloristą ir taip nukenksminant, sovietinei valdžiai nebuvo

188

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

pavojinga pristatyti jį plačiosioms masėms. Naudinga ikona ir patriarcho titu­ las liko neišjudinti ir mūsų laikais. Bandymų prisiliesti būta. Mėginta per dak­ taro neurasteniją, antipolonistinius teiginius ir krikščionybės vertinimus, iš dalies trakologiją revizuoti lietuviškos savimonės orientacijų turinį. Tačiau su liga daktaras, kaip galėjo, kovojo, autobiografijoje ją išryškino kaip gydytojas, senatvėje teisindamasis dėl per mažai nuveiktų darbų. Lietuvių kilmės iš tra­ kų teorija tiesioginės įtakos turėjo motyvuojant patriotiškai veikti poaušrinę inteligentų kartą, o X X a. į mokyklines programas ar tautinės tapatybės lauką nepateko. Krikščionybės vaidmens Lietuvos istorijoje vertinimai, ištraukti iš poleminio teksto, platesnio rezonanso, paneigiant europines lietuvių aspira­ cijas ir savais jaučiant Europos kultūrinius pagrindus, neįgijo. Tai vyko, kai Gintaras Beresnevičius konstravo lietuvišką imperiją, o politikoje užsimota tapti regiono lyderiais. Paskelbtas daktaro biografijas aptarėme pirmos dalies pradžioje, amži­ ninkų požiūrių į trakologinius darbus - antroje šios biografijos dalyje, o sky­ riuje Mokslų baruose pateikti kai kurie istorikų ir kitų sričių tyrėjų konkrečių daktaro veiklos barų ir tekstų vertinimai, todėl nesikartosime, nes jos vertę sumuojančios mirties metinių dešimtmečiui skirtos publikacijos apibūdintos šios biografijos dalies skyriuje. Visų gausių trumpų ir kartais atsitiktinių akade­ miniuose tekstuose J. Basanavičiaus darbų charakteristikų ir apibendrinimų, kurie nėra tikslingų tyrimų išvados, šiame tekste nesistengėme aprėpti, todėl istoriografinės drausmės atžvilgiu priekaištai galimi, tačiau ketinimų apžvelgti turėta. Iškart pasakytina, kad jie viso labo tik autorinė tendencijų refleksija. Yra amžininkų atsiminimų, išliekančių aktualiais daktarui pažinti ir po šimtmečio. Visus juos aprėpti teįmanoma atskirame tyrime, turime tenkintis patekusiais į akiratį ir palikusius įspūdį kitur nepasikartojančiais faktais ar asmenybės vertinimais. Toks būtų A. Smetonos rašinys, pasirodęs daktaro gimimo 70-mečio proga, turintis apibendrinantį veiklos ir asmenybės ma­ tmenį2. Dėl kitur nenurodytų gyvenimo ir veiklos detalių vertingi L. Giros atsiminimai, paskelbti krikščionių demokratų leidžiamame Ryte iškart po J. Basanavičiaus mirties. Juose rasime kitur neaptinkamos autentikos, pagrįs­

2 A . S m e to n a . Del d-ro J. Basanavičiaus 70 metų sukaktuvių //Švietimo darbas, 1912, N r. 3 - 6 , p. 2 5 2 -2 6 3 .

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

18 9

tos asmeniniais įspūdžiais3. Rašytoja O. Pleirytė-Puidienė paliko vieną ryš­ kesnių asmenybės apibūdinimų atsiminimuose apie J. Basanavičių Vilniuje4. Gerokas pluoštas įsimintinų epizodų apie Didįjį Vilniaus seimą pateiktas ir jos dienoraštyje. Išskirtiniai 19 0 5-19 0 6 m. laikotarpio liudijimai5. Žaismingumu pasižymi P. Klimaičio atsiminimai apie Kaune A. Daukšos leisto Lietuvos balso mėginimą tapti carinės valdžios ruporu ir daktaro reakciją6. Svarbių liudijimų apie bandymus 1906 m. išgauti Lietuvai autonomiją paliko ilgametis lietuvių veikėjas Peterburge A. Dubinskas7. Visai neseniai perskaitėme, kad Lietuvos autonomijos projektas saugomas E. Volterio asmens fonde Peterburge... Kele­ tą vertingų faktų iš 19 0 5-19 0 6 m. yra papasakojęs inžinierius V Pauliukonis, ypač apie daktaro raginimą rašyti į Rusijos spaudą, supažindinti rusų visuome­ nę su lietuviais ir jų atgimimu8. Daktaro K. Griniaus atsiminimuose rašoma, jog pasikalbėjęs su Prūsijos lietuvių veikėju V. Bruožiu, apimtu neurastenijos ir nenugalimos idėjos apie tautos senovę, konstatavo, kad J. Basanavičius, kaip ir A. Vištelis bei M. Akelaitis, taip pat išgyveno panašią obsesiją. Jis pertei­ kė ir F. Bortkevičienės pasakotą atvejį, susijusį su J. Kriaučiūno pasisavintais pinigais iš Amerikos visuomeniniams lietuvių reikalams, kai trečiųjų teisme paklaustas, kodėl nesureagavo į tokį poelgį, J. Basanavičius atsakė: „Bijojau, jis galėjo tada mane užmušti.“9Antrajame K. Griniaus atsiminimų tome gana gyvi epizodai apie J. Basanavičiaus viešnagę Marijampolėje, Didįjį Vilniaus seimą, pirmąją Lietuvių dailės parodą, dėžės su kaukolėmis vagystę ir dak­ taro palydovus10. M. Biržiškos pateikti daktaro veiklos ir reikšmės tautiniam 3

4 5 6 7

Gira. Žiupsnelis atsiminimų apie D-rq J. Basanavičių // Rytas, 1917, vasario 19, Nr. 40, p. 1-2; vasario 21, Nr. 41, p. 1; vasario 23, Nr. 43, p. 1-2; vasario 24, Nr. 44, p. 1 (tęsinio toliau nespausdino). O. Pl.-Puidienė. Vilnius ir dr. J. Basanavičius //Lietuvos žinios, 1927, kovo 1, Nr. 48, P. 3; kovo 2, Nr. 49, p. 3; kovo 3, Nr. 50, p. 3; kovo 5, Nr. 51, p. 4. O. PI. Puidienė-Vaidilutė. Praeities šešėliai. Dienoraštis //Lietuvos žinios, 1938, gegužės 21, Nr. 114, p. 6; birželio 17, Nr. 134, p. 6; rugpjūčio 15, Nr. 153, p. 6. P. Klimaitis. Iš linksmosios Kauno praeities. Provokacinis savaitraštis „Lietuvos balsas" // Diena, 1933, lapkričio 12, Nr. 46, p. 4. A. Dubinskas. Iš d-ro J. Basanavičiaus darbuotės //Lietuvis, 1927, kovo 16, Nr. 58, p. 2-3. L.

8 Inž. VI. Pauliukonio, buv. pašto valdybos direktoriaus padėjėjo, ankstyvesnioji veikla // Pašto

pasaulis, 1938, Nr. 12, p. 187-188. K. Grinius. Atsiminimai ir mintys, I. - Patria, Tübingen, 1947, p. 168, 218. 10 K. Grinius. Atsiminimai ir mintys, II. Antrasis leidimas. - Piko valanda, Marijampolė, 9

2006, p. 162-163,172.-173/ 218-223.

19 0

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

atgimimui vertinimai asmeniniais įspūdžiais perpintoje eseistikoje platesni nei A. Smetonos rašinyje. Suprantama, kad neišvengiamai suasmenintoje istorinių įvykių liudytojo ir dalyvio studijoje apie mūsų atgimimą šie atsi­ minimai epochos kontekste turi daugiau įrodomosios galios. Pozityvistinės kultūrinės-istorinės mokyklos atstovas per gausiai įtraukiamas detales išgauna reljefišką svarbių įvykių ir procesų vaizdą, ar pasakotų apie Aušrą, ar apie san­ tykius su lenkais Vilniuje, Didįjį Vilniaus seimą ar Lietuvių mokslo draugiją, kuriai skirta daugiausia vietos11. Svarbus yra ir jo pastebėjimas, kad lietuvių inteligentai savo tautos ateities pavyzdžiu laikė nedideles šalis - Šveicariją, Švediją, Čekiją, Daniją, o J. Basanavičius Bulgarijoje ir Serbijoje dėmesingai sekė jaunų valstybių kūrimąsi*12. Daugiausia detalių apie daktarą LM D kas­ dienybėje ir gyvenimą jos būstinėje paliko nuo 1926 m. vasaros ten kampelį gavęs A . Bielinis13. 1977 m. daktaro krikšto dukra Gražutė Šlapelytė-Sirutienė paskelbė su praeities keliamu virpuliu surašytų atsiminimų apie jo gyvenimą Vilniuje ir laidotuves14. Be J. Tumo tekstų, tai būtų ryškiausių atsiminimų apie J. Basanavičių pluoštas, neminint keliasdešimties kitų autorių, apsakančių vieną kitą susidūrimų su šia asmenybe epizodą, kurių dalimi pasinaudojome. Prie vienalaikių amžininkų pripažinimo reakcijų reikėtų priskirti jo brošiūrų, rinkinių recenzijas ir anotacijas, bet iki mirties metų jų turėtume arti dvide­ šimties, daugiausia skatinančių perskaityti jo tekstus pranešimų, o kiek nors vertinančiomis pasinaudojome. Apie artimą draugą iš Garliavos provizorių Kazį Aglinską kelis straipsnius paskelbė literatūrologė Inga Stepukonienė15. Daktaro santykius su broliu Vincu

"

M . Biržiška. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. II, Atbundanti tauta

- darbai, žygiai

ir veikėjai. - Lietuvių dienos, L o s Angeles, 1953, p. 2 3 -2 6 ,1 2 3 -1 2 6 ,1 5 8 -1 5 9 ,1 8 2 -1 9 0 . 12 M . Biržiška. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, 1. 1. - Lietuvių dienos, Los Angeles,

1952, p. 20. 13 A . Bielinis. Daktaras jonas Basanavičius (Lietuvių mokslo draugijos 30 metų sukaktuvėms

pam inėti) //Lietuviškas baras, 1937, birželis, Nr. 3, p. 5 -9 .

14 G.

Šlapelytė-Sirutienė.

Vilnijos atgarsiai. -

M okslo ir enciklopedijų leidybos institutas,

Vilnius, 20 04, p. 7 1-7 8 . 15 I. Stepukonienė.

jonas Basanavičius Garliavoje / / Gimtasis žodis, 2015,

N r. 12, p. 2 - 7 . Su

retomis daktaro nuotraukomis, tekste pabrėžiant glaudų jo ryšį su vietove yra šios autorės knygoje:

Garliava. Laikas ir žmonės. M onografija.

- Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir

Švietimo centras, Kaunas, 2016, p. 12 5-16 3.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

191

ir bendradarbiavimą užrašinėjant pasakas aptarė etnografė Gražina Kadžytė16. J. Basanavičiaus kilmę apžvelgė A. Tyla, kai žurnale Mokslas ir gyvenimas, kuris tęsdamas tarpukario tradiciją 2001 m. vienuoliktą numerį skyrė 150-osioms daktaro gimimo metinėms, paskelbė straipsnį Patriarcho J. Basanavičiaus kilmės pėdsakais. Autorius stengėsi atskleisti terpę, kuri formavo asmenybės charakterį, požiūrį į kultūros ir gamtos paveldą, erudicijos pamatus ir nepaprastą norą dirbti Lietuvos ir lietuvių labui. Jubiliejinės konferencijos Lietuvos nacionaliniame muziejuje (2001 m. lapkričio 15 d.) pranešimo tekstas pradedamas teiginiu, jog daktaras gyveno sąmoningai kryptingą, paties pasirinktą ambicingą gyvenimą ir darė tai, ką pats norėjo daryti, o ne taikėsi prie jo stichiškai. Tokia mintimi paryškintas suvalkietiškas užsispyrimas ir atkaklumas. Išvadose teigiama, kad J. Basanavičiaus protėviai buvo laisvi karališkieji valstiečiai, o nuo XVIII a. pa­ baigos einantys lažą, labai dievobaimingi, atminties tradicijoje išsaugoję Lietu­ vos istorijos atsiminimus, susijusius su vietos piliakalniais, turtingą žemdirbių tautosaką. Dalis Basanavičių pasižymėjo netradiciniais ūkininkams gabumais17. Daug platesniame kontekste J. Basanavičiaus kilmę ir tapsmą dvasios aristokratu nagrinėja Vytautas Būdvytis, atstovaujantis besimezgančiai istoriosofinei dak­ taro gyvenimo ir veiklos tyrimo krypčiai. Pasitelkdamas mikroistorijos tyrimo būdo detalumą ir jos sąsajas su makroprocesais, savo tyrimą esmingai konkretina įtraukdamas profesorės Jūratės Kiaupienės pasiūlytą istorijos kraštovaiz­ džio metaforą, kuri yra tarsi politinis, kultūrinis ir kitoks gyvenimo paveikslas, sujungiantis žmogų, kultūrą ir gamtą su istoriniu laiku ir erdve18. Lietuviška tikrovė akivaizdžiai rodo, kaip protėviai keitė gyvenamąją aplinką, bet istorikas neaptaria konfesinės ir kultūrinės daktaro tėviškės apylinkių įvairovės, kurios segmentų palyginimas, turint omenyje lėtą provincijos gyvenimo kaitą ir jame aiškiai suvokiamus kitoniškumus, sudaro asmeninėje patirtyje užsiliekančių nuo jaunumės neišdildomų pėdsakų pynę. Taip prasprūsta vienas svarbiausių šio Suvalkijos pakraščio (Suvalkų trikampio) kultūrinio fenomeno aspektas. Paminėtinas ir to paties autoriaus straipsnis apie lietuvių kalbos vietą daktaro 16 G . Kadžytė. Suvalkietiškas sandoris tautosakos labui // Tautosakos darbai, 2 0 1 1 , t. X L 1I, p. 3 0 5 -3 10 .

17 A . T yla. Jono Basanavičiaus kilmė // Dr,;Jonas Basanavičius 1851-1927. - Lietuvos nacionalinis m uziejus, Vilnius, 2009, p. 8 ,12 . ,8 V. B ūdvytis. Jonas Basanavičius: kilmė mikroistoriniu žvilgsniu // Nepriklausomybės

sąsiuviniai, 2013, N r. 4, p. 3 - 1 4 .

19 2

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

pažiūrose ir jos reikšmę tautinei savimonei19. Savo magistriniame darbe Jono Basanavičiaus gyvenimas Vilniuje 190S-1907 m., apgintame Vytauto Didžiojo universitete 20 12 m., vienoje išvadų sakoma, kad pagal bendruosius pasaulė­ žiūros ir mąstysenos bruožus daktaras yra romantinės prigimties antropologas, kuris iš esmės vadovaudamasis pozityvistine metodologija ir siekdamas laikytis mokslinio tyrinėjimo būdo, kultūros istorijos tyrimuose Įteisino psichologi­ niu įsijautimu pagrįsto kūrybiško interpretavimo galimybę. Nuosekli, rimta ir moksliškai pamatuota jo publicistika buvo visų pirma subordinuota žmogui kaip pamatinei vertybei. Būsimoje disertacijoje autorius išsikėlė tokius pa­ grindinius uždavinius: sudaryti detalų gyvenimo ir mokslinės-lituanistinės veiklos itinerariumą, išanalizuoti jo kilmę plačiąją prasme, dėmesį sutelkiant į santykį su prigimtine kultūra, apibūdinti pasaulėjautos ir mąstysenos bruožus, nustatyti trakologijos idėjinius šaltinius; įvertinti S. Daukanto reikšmę Basa­ navičiaus vidinei raidai. Numatyta taikyti įprastus tyrimo metodus, tačiau pats darbo pobūdis (naratyvas) būtų mikroistorinis, kur pasakojimo centre - Ba­ sanavičiaus asmenybė ir mąstysena20. Šito kaip sykis ir trūksta J. Basanavičiui suprasti, ypač intelektualinės drąsos, palyginti su amžininkais XDC a. Menotyrininkė Margarita Matulytė pažvelgė į daktaro gyvenimą per fo­ tografiją. Bulgarijoje atsiskleidė jo polinkis fotografuotis, peraugęs į maniją įsiamžinti, o pats fotoaparato ėmėsi 1898 m. ir paliko apie 60 nuotraukų su Varnos, tėviškės, archeologinių radinių ir kitais vaizdais21. Jos kolegė Jolanta Bernotaitytė tyrinėjo daktaro ikonografijos ypatumus. Tai, kad jo portretai buvo kuriami gyvam esant, atsižvelgiant į paties vaizduojamojo reikalavimus ir nuostatas, suformavo lakoniškumu pasižyminčią tapybos tradiciją, o tai nu­ lėmė tam tikrą kūrybinį dailininkų supanašėjimą. Modernistinės traktuotės žinomos tik keliais atvejais22. 19

V. Būdvytis, jono Basanavičiaus atnašavimas prigimtai kalbai / / Kultūros barai, 2017, Nr. 2, p. 8 2-8 8.

20 w w w .llti.lt/failai/Sim pozium o% 202018 (1 Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos humanitarinių mokslų sri­ ties Etnologijos krypties (0 7

H) doktorantų 2018 m. rugsėjo 2 4 - 2 5 d. simpoziumas LLTI,

p. 4 (20 19-0 1-22) 21 22

M. Matulytė. Apie vieną jono Basanavičiaus pomėgį //K ultūros barai, 1011, Nr. 11, p. 7 7 -8 1. J. Bernotaitytė. Įsiamžinęs ir įamžintas: jono Basanavičiaus ikonografijos ypatum ai / / Ars memoriae: A tm intis - dailės funkcija ir tema (XV1II~XX1 a.). - Vilniaus dailės akademija, Vilnius, 2008, p. 110 -12 4 .

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

193

D a k t a r ą s u P. V i l e i š i u l y g i n ę s i s t o r i k a s J o n a s A n i č a s t e ig ė j u o s b u v u s r y š k i a u s i o m i s t a u t i n i o s ą j ū d ž i o f i g ū r o m is , k u r ia s s i e jo n u o s e k l i k o v a p r i e š r u s i n i m o p o l i t i k ą ir p o l o n i z a c i ją . S k y r ė s i jų p o ž i ū r i s į a t g i m i m o k e li u s , b e t ju n g ė a t e it i e s v i z ijo s . D e ja , is t o r i ja b i č i u l i u s p e r s k y r ė : v i e n a m t e k o p a t r ia r c h o t it u la s , k it a m - b e s i k a u p i a n č i o s l a ik o a p n a š o s 23. G i n t a u t a s Č e s n y s V. K u d i r k o s ir J . B a s a n a v i č i a u s g y v e n im e ir v e ik lo je s u r a d o d a u g p a n a š u m ų : k r a š t ie č i a i , g y d y t o ja i , d ž e n t e l m e n a i, p la t a u s a k ir a č io ir m ą s t y m o , t a u t i n ė s s p a u d o s p i o ­ n ie r ia i, lie t u v iš k o s s ą m o n ė s k ė lė ja i ir r e n e s a n s in ė s a s m e n y b ė s , n e ja u t ę k u n ig o p a š a u k i m o , b e t n e b e d ie v i a i. A b u v a d i n d a m a s p a t r ia r c h a is , įp i n a p o s a k į , k a d d a k taro

Aušra

s u g r ą ž in o į l ie t u v y b ę s u le n k ė ju s į V. K u d i r k ą , o š i o

Varpas p a ­

ž a d i n o L i e t u v ą . I š k it ų a m ž in in k ų g y d y t o jų j u o s i š s k ir ia k a ip n u s i p e l n i u s i u s m e d i c in o s lite r a t ū r a i ir j o s te r m in ija i. N o r s jų p a ž iū r o s n e s u t a p o , b e t p a v e ik t o s p o z i t y v iz m o , b u v o p a n a š i o s . V ie n a s - r o m a n t ik a s , p a s i r y ž ę s g a i v in t i l i e t u v i š ­ k ą t a p a t y b ę g a r b in g o s p r a e i t i e s p a v y z d ž iu , k it a s - p r a g m a t i k a s , s i e k ę s t a u t o s t i k s lu s įg y v e n d in t i r e a ly b ė je 24.

Lyginamieji tyrimai, komparatyvistika humanitarinėje sferoje veria pla­ tesnes pažinimo perspektyvas, praplečia bendruomenės savižiną kitų akimis. Toks pavyzdys būtų Daivos Tamošaitytės straipsnis Lietuviškojo ir indiškojo nacionalizmo sąsajos: matristinis aspektas (XIX a.pab.-XX a.pr.). Feministinės žiūros prisodrinto teksto skyrelyje Nacionalizmas kaip religija Šri Aurobindo [18 7 2 -19 5 0 ] ir Jono Basanavičiaus laisvės vizijoje daktaro pasiaukojimas tautos reikalams laikomas artimu vieno žymiausių Indijos nepriklausomybės judėjimo veikėjų, filosofo, egzegeto ir poeto plėtotai renesansinei indų dvasin­ gumo teorijai ir vedantiniam nacionalizmui. Tyrinėtojos nuomone, daktaras į lietuviškumą žvelgė kaip į tam tikrą substancinę tapatybę, todėl jos paieškos neatskiriamos nuo asmeninės tapatybės. Ji aptaria spaudos ir švietimo kaip svarbiausių tautos žadinimo veiksnių sampratų bendrumą indų mąstytojo ir J. Basanavičiaus pažiūrose, pabrėžia abu buvus kultūrininkais, politikoje dalyvavusius tik lemtingų istorinių įvykių laiku25. 23 J. A ničas. Petras Vileišis ir Jonas Basanavičius //Naujoji Romuva, 2013, N r. 3, p. 2 -9 . 24 G . Česnys. V in co Kudirkos ir Jo n o Basanavičiaus gyvenim o ir veiklos paralelės //„Tegul

meilė Lietuvos...“ Vincui Kudirkai - 150. Tarptautinė mokslinė konferencija: Vinco Kudirkos veikla ir idėjos X X a .-X X I a. pr. Vidurio rytų Europos kultūros sklaidoje, 2008 m. lapkričio 2 7 - 2 8 d., Vilnius. - L L T I, Vilnius, 2009, p. 6 7 -8 1. 25 D. Tam ošaitytė. Lietuviškojo ir indiškojo nacionalizmo sąsajos: matristinis aspektas (X IX a.

p a b .-X X a. pr.) //Rytai-Vakarai: Komparatyvistinės studijos - 2010, t. X , p. 4 1 7 -4 1 9 .

19 4

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Filosofas ir etikas Jonas Balčius (19 4 3 -2 0 17 ) monografijoje Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė rašė, kad pasaulietinė lietuviškumo kaip kalbiškumo dorovinė interpretacija buvo kur kas modernesnė už katalikiš­ ką ir atitiko pagrindines Europoje ir JA V vyravusias nuostatas, aiškinančias nacionalizmo, kaip pilietinės religijos, supratimą. Taip katalikiškumas ideo­ logiškai J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos buvo pakeistas tautiškumu. Studijoje Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių tikyba daktarui rūpėjo dorovinio lietuvių identiteto problema, nors Bažnyčios istorinio vaidmens ir krikšto vertinimas radikalus ir kritiškas. Abu juos autorius laiko pasaulietinės etikos pradininkais Lietuvoje, tačiau gerai supratusiais, kad etnografiniu pagrindu išlikti negali nė viena tauta, juolab sukurti ir išsaugoti valstybingumo, nes at­ gimstant pasaulyje būtina perimti perspektyviausius ir pažangiausius dalykus. Tad J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos įtakos laikotarpį įvardina kaip epochą, kai etninė Lietuva grindžiama ne doroviniu katalikišku, o tautiniu lietuvių iden­ titetu: gimtoji kalba + dora + religija (nebūtinai katalikybė), tačiau tautinės valstybės idėjos įgyvendinimą įžiūri tik po 1926 m. Gruodžio perversmo, kurį realizavo tautininkai su A . Smetona priešakyje26. E t n o l o g e I r e n a R e g i n a M e r k i e n ė y r a p a s t e b ė j u s i , k a d X X a . p i r m o jo je p u s ė j e p a g a l L e n k i j o s ir V o k ie t i jo s p a v y z d į L i e t u v o je įs iv y r a v o t a u t o t y r a , a p ­ ė m u s i e t n o g r a f in ę , f o lk l o r i s t in ę , d a ilė t y r in ę , e t n o m u z i k o l o g in ę i r m it o lo g in ę k r y p t i s . P a v ie n ia i m o k s l o d a r b u o t o ja i , k a ip J o n a s B a l d ž i u s , J o n a s B a ly s , J . B a ­ s a n a v ič iu s , P. D o v y d a it is , i e š k o jo p la t e s n io k u lt ū r in io k o n t e k s t o ir ly g in a m ų jų t y r im ų e r d v ių . T a u t o t y r a b u v o v e ik ia m a e v o liu c io n iz m o , o d o m in u o ja n t k r a š ­ t o t y r i n i a m a p r a š o m a ja m m e t o d u i r a d o s i g a l im y b ė iš k e lt i lo k a li u s e t n o k u lt ū ­ r in iu s ir s o c i a l i n i u s r e iš k in iu s 27. D a k t a r a s įv e r t in t a s k a ip n e a t s ilik ę s n u o p r o ­ f e s i o n a li ų t a r p u k a r i o L i e t u v o s t y r in ė t o jų . J . B a s a n a v i č ių k a ip k r a š t o t y r in in k ą ( t a u t o t y r in in k ą ) , įž v e l g d a m a t a m tik r a s d u a l is t in e s v e ik lo s p r ie š y b e s , įv e r t in o E . Z a b lo c k ie n ė : k a ip p u b li c is t a s s p r e n d ė a k t u a liu s ta u ta i to m e t o k la u s im u s , o k a ip m o k s l in in k a s - is t o r ik a s s k a t in o ir k ė lė p a t r io t in į e n t u z ia z m ą ir n u o s e k lia i u g d ė l a i s v o s ir n e p r i k l a u s o m o s L i e t u v o s id ė ją . J o s p r a e it į ty r ė tr im is a s p e k t a i s : p r o i s t o r ę , i s t o r i ją ir f o lk l o r ą . N e p a i s a n t fa n t a z ijų , s u s i ju s i ų s u lie t u v ių k ilm ė s 36 J. Balčius. Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė. - Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilnius,

2005, p. 70,221,224,233,334.

27 I. R . Merkienė. Etnologijos institutas sovietmečio Lietuvoje mokslo politikos ir ideologijos

kontekste //Lietuvos etnologija - io n , 1.11 (20), p. 128.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

195

teorijomis, pasirodė kaip didelės erudicijos folklorininkas, gerai išnagrinėjęs brolių Grimmų, Tyloro, Wundto ir kitų etnologų folklorininkų veikalus ir, jų išvadomis remdamasis, daug ką išaiškinęs mūsų mitologijoje, tautosakoje, tradicijose, papročiuose. Autorė mano, jog daktaras buvo įsitikinęs, kad lietu­ viai turėję darnią mitologijos sistemą, artimą graikų ir romėnų. Tautosakoje jis įžvelgė ne tik mūsų mitologijos paslaptis, bet ir atrado neolito ir bronzos epochų kultūrų pėdsakus. Tačiau jo veiklos mastas ir įvairumas jo asmenybės neišlaikė, nes ją vieningą padarė toji Lietuvos meilės idėja, kurioje sukoncen­ travo visą save, visą savo dvasią28. Įstabu, kad Zarasuose 1939 m. mokiniams leistuose Skudučiuose jis pavadintas lietuviškos kraštotyros tėvu bei jaunimui sektinu pavyzdžiu ir pateikta gana tiksli tautosakos leidimo statistika29. Anot kitokios nei įsitvirtinusi istoriografijoje literatūrologo Juozo Gir­ dzijausko traktuotės, ir S. Daukantas, ir J. Basanavičius su Maironiu XDC a. literatūroje romantizmo link ėjo nuo sentimentalizmo per preromantizmą30. Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės knygoje apie kovą už lietuvybę Vilniaus ir Seinų kraštuose X IX a. pabaigoje-XX a. pradžioje rašoma, jog, apsigyvenęs istorinėje sostinėje, daktaras patyrė ne tik materialinių, bet ir moralinių skriaudų, bet vietiniams lietuviams buvo savas kaip jų globėjas, gynėjas ir vienytojas, jo vaidmuo politiniame gyvenime laikomas ypatingu, nes daktaro moralinis autoritetas atrodė svarbesnis už partijas ir daugelio vil­ niečių jis laikytas pirmuoju asmeniu31. Esant gana euforiškai daktaro sugrįžimo į Lietuvos istoriją situacijai, naują požiūrį į jį gerokai prieš 150 metų gimtadienio jubiliejų dėstė istorikas Česlo­ vas Laurinavičius. Straipsnis Jonas Basanavičius kaip modernėjančios Lietuvos simbolis pradedamas konstatavimu, kad didžioji dalis įvairiais laikais parašytų tekstų skirti tautos patriarcho ir kitų simbolinių bei charizmatinių įvaizdžių įtvirtinimui. Jo nuomone, Aušra darė stiprų poveikį kovai prieš beatodairišką

a E . Z a b lo c k ie n ė . D-ras J. Basanavičius - kraštotyrininkas // Gimtasai kraštas, 1937, N r. 1, p. 8 0 -8 3 . 29 A . L e liu šis. Dr. J. Basanavičius - kraštotyrininkas //Skudučiai, 1939, N r. 1 ( 13 ) , p. 7 - 8 .

Girdzijauskas. Lietuvių literatūros vagoje. Straipsnių rinkinys. - L L T I , Vilnius, 2 0 0 6 , p. 489-

30 J .

31 N . K a iriū k šty tė , A . G u d o n y tė . Lietuvybės kovų verpetuose. Vilniaus ir Seinų kraštai X IX a.

pabaigoje-XX a. pradžioje. - M o k s lo ir en cik lo p e d ijų le id y b o s in stitu tas, V iln iu s , 20 0 9 , p. 3 8 ,4 1 .

196

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

rusinimą; nors buvo kompromiso su carine valdžia skleidėja; įtraukti į tautinį judėjimą bajorus dėl griežtų reikalavimų išmokti lietuvių kalbą ir atsisakyti unijinių tradicijų nepavyko. Daktaro nuopelnu laikė lietuvių kalbos įsigalėji­ mą etnografinėje Lietuvoje. Ginčytinas teiginys, kad brandindamas politinį lietuvių atskirumą esą buvo priverstas griebtis makiaveliškos politikos32. Po 1 905 m. pavojingiausia atgimimui J. Basanavičius laikė ne rusifikaciją, o polo­ nizaciją. Kabinetinę diplomatiją ir asmeninius valdančiųjų ryšius bei pažintis siekiant gerinti lietuvių padėtį makiavelizmu ar kokia rafinuota veikla vadinti vargu ar tiktų. Politika daktaras užsiėmė iš reikalo, nes nebuvo politikas iš pašaukimo, ir laikytinas tik priešokiais politikuojančiu kultūrininku, o politi­ niams priskirtinuose jo rašiniuose vyrauja kultūrinė retorika, tačiau lietuvių ateities keliams prasmę ir būdus jų siekti vaizduotės padedamas nusakė tikė­ damas, jog istorija išpirks savo kaltę prieš lietuvius. Profesorius Domas Kaunas daktaro parengtą knygą apie J. Zauerveiną vadina žanriniu požiūriu artima biografinei apybraižai. Jo nuomone, J. Basa­ navičius buvo nuoseklus faktografas biografinėse publikacijose apie V. Pietarį, D. Pošką ir kitus, išugdytas ano meto etnologijos mokslo teorijos ir metodikos reikalavimų autentiškai ir patikimai fiksuoti faktus. Matyti, kad, rengdamas biografiją, labai pasitikėjo J. Zauerveino dienoraščiais33. Daktaro surinkti jo eilėraščiai ir eiliuoti tekstai pasirodė 1993 metais.34 Lietuvių mitologijos studijose A. J. Greimas keliasdešimtyje vietų pasi­ naudojo daktaro surinkta medžiaga, nurodė, jogj. Basanavičius patenkinamai išnagrinėjo kauko ir aitvaro skirtumus, o rašydamas apie obuolio simboliz­ mą, tik apibendrino jo išvadas, pirmąja įvardijęs, kad obuolys įkvepia meilės norą35. Nijolė Laurinkienė studijoje apie Perkūną pabrėžia, kad J. Basanavičius pasakojamosios tautosakos rinkiniuose yra įdėjęs sakmių apie jo santykius su velniu, o dvi publikacijas paskyręs išimtinai jam (1887 ir 1926 m.). Iš seno­

32 Č . Laurinavičius. Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidosfragm en­

tai. Studijų šaltiniai, 5. - Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institutas, Kaunas, 1997, p. 2 6 4 -2 6 S . 33 D. Kaunas. Pirmoji Georgo Sauerveino biografijos knyga //J. Basanavičius. Medega d-ro Jur­

gio Sauerveino biografijai. - Valstybės žinios, Vilnius, 2001, p. 7,8 . 34 J. Zauerveinas. Rūgštaus vyno eilėraščiai. - V ] Spauda, VVehrbleck-Vilnius, 1993. 35 A . J. Greimas. Lietuvių mitologijos studijos (sudarė K . Nastopka). - Baltos lankos, Vilnius, 2005, p. 6 5 ,13 6 -13 7 -

APIE PAŽINIMĄ IR (ĄR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

197

vės lietuvių mitologijos įvade šį dievą sieja su romėnų Jupiteriu, senovės indų Parjanya, tačiau nelaiko Vyriausiuoju Dievu, o teigia buvus Dievo sūnumi ir nuo jo priklausančiu. Jis pamini ir jam skirtą šventovę Šventaragio slėnyje Vilniuje. Pasiremdama L. Sauka, studijos autorė nurodo, kad pateikta ben­ driausia Perkūno ir kitų lietuvių dievų charakteristika bei folklorinė medžiaga šia tema paskatino domėtis kitus to meto tyrinėtojus. O teiginys, kad lietuviai ir prūsai turėjo savo dievų stabus ir šventoves, buvo įžvalgesnis nei P. Klimo ir Z. Ivinskio nuomonė apie tik gamtos jėgas garbinusius protėvius. Dakta­ ras šitai įžvelgė be atitinkamos archeologinės medžiagos, atsiradusios X X a. antrojoje pusėje36. Salvijus Kulevičius daktaro veikalą Apie senovės Lietuvos pilis laiko paradi­ gminiu, įpilietinusiu piliakalnius lietuviškojoje tapatybėje. Jie daktarui - tau­ tos gynybos ir kovos už laisvę, kalbą ir tikybą vietos, vieninteliai materialūs tikrojo lietuviškumo ženklai iš praeities, jis pirmasis sudėliojo lietuviškų pilių ir piliakalnių vaizdinio leitmotyvus, pagrindines jų atminties ašis: gynyba ir kova, Vokiečių ordinas ir pagonybė. Akcentavo per laiką sunykusių lietuviškų medinių pilaičių reikšmę37. Žygintas Būčys išsamiai aptaria J. Basanavičiaus veiklą 1 9 18 - 19 19 m. muziejininkystės bare ir pabrėžia, kad steigiant Istorijos ir etnografijos muziejų daktaras jį suprato ne tik kaip lietuviško etninio pa­ veldo saugyklą, nes buvusio Senienų muziejaus rinkinių įtraukimas rodo, kad Lietuvos valstybės istoriją ir bajoriškąją kultūrą reprezentuojantis paveldas suvokiamas kaip nedaloma Lietuvos kultūros paveldo dalis38. Nastazija Keršytė teigė, jo g j. Basanavičius mąstęs apie archeologinį ir etnografinį muziejų Kaune kaip Tautos muziejų39. Aurelijus Gieda, nagrinėdamas idėjines X X a. pirmojo dešimtmečio slink­ tis lietuvių visuomenėje, įžvelgia aušrininkų romantinės istoriografijos atstovų ir jos pragmatinės krypties jaunųjų kritikų konfliktą kartų kaitos požiūriu. Au­

36 N . Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas // Tautosakos darbai, t. I V (X I ). - L L T I , Vilnius, 1996, p. 13,7337 S. Kulevičius. Antrasis pilių gyvenimas: istorinių pilių atmintis ir rekonstravimas modernioje

Lietuvoje H Actą humanitarica universitatis Saulėmis, 1 . 16, 2013, p. 18 5-18 7. 38 Ž . Būčys. Lietuvos nacionalinis muziejus: visuomenės istorinės atminties išraiškos 18 55 1992 m. //Gimtasai kraštas, t. 6 , 2013, p. 8 9 -9 2. 39 N . Keršytė. Lietuvos muziejai iki 1940 metų. Lietuvos muziejų raida X V I-X X amžiaus ketvir-

tajame dešimtmetyje. - Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2003, p. 104.

19 8

ATSISKYRĖLIS Iš SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

toriaus nuomone; atkreiptinas dėmesys į toliaregišką J. Basanavičiaus poziciją nekurti specializuotos istorinės draugijos; o bendrą mokslo draugiją; kuri ga­ lėtų išsišakoti evoliucionuodama; ir į daktaro autoritetu įpirštą LM D uždavinį susitelkti ties lietuvių proistorės tyrimais; o jiems paremti kaupti folklorinę ir kitą medžiagą. Taip buvo išskirti trakologiniai dalykai. A. Janulaičio pamfletus apie romantizuotus istorinius tekstus ir susikirtimus su daktaru dėl LM D raštų A. Gieda įvertina jaunosios kartos keliamų naujų metodologinių reikalavimų istorijai (istoriografinių manifestų) kontekste40. Paskelbtoje monografijoje Manifestuojanti Klėja jis svariai konstatuoja; jog pragmatinis; didaktinis ir tai­ komasis aušrininkų tekstų pobūdis interesą domėtis praeitimi padarė atvirą mokslo; kultūrinės ir meninės veiklos jungtims; o kartu ir savitam žanriniam sinkretizmui. Daktaro atveju tai buvo atskiros studijos ar trumpesni įvairioms temoms skirti straipsniai apie Lietuvos kultūrą priešistorėje; senovės lietuvių mitologiją; pagoniškas šventenybes, valdovų vardus, lietuvių kalbos pamin­ klus, krikščionybės santykius su senovės lietuvių tikyba ir kultūra, baudžiavos laikus, pilis ir piliakalnius, Kęstutį, Mindaugą, Seinų vyskupystės istoriją ir kryžių kilmę. Jis ėmėsi savo tyrinėjimų Lietuvos archeologijos, mitologijos, fizinės antropologijos, istorijos, etnografijos temomis, parengė ir išspausdino 40 studijų ir apie 140 įvairias mokslo sritis apimančių straipsnių. Jo nuomone, daktaro rūpinimąsis lietuvių kilme ir etnogeneze, nepaisant sulauktos kriti­ kos, buvo integrali ir ilgalaikė ne tik jo, bet ir kitų tautinio judėjimo veikėjų interesų dalis, derėtų pripažinti, kad jis vykdė labai savitą, tačiau nuoseklią ir nuolatinę tautinio išskirtinumo paieškų programą kaip natūralią ir pamatinę tautos atgimimo sklaidai41. Akademikas Z. Zinkevičius 1992 m. daktarą apibūdino paprastai - kaip vieną aktyviausių tautinio atgimimo veikėjų, nors apie gyvenimą Vilniuje pri­ duria, jog tapo pripažintu lietuvių tautos reprezentantu424 3. J . B a s a n a v i č iu s , k a ip m e d i k a s , d ė m e s i o s u la u k ė p a s k e l b t o s e p r o g i n ė s e a s ­ m e n i n i o g e r b ė jo g e n e r o l o V l a d o N a g e v ič ia u s p a s k a i t o s e . P la t e s n is , a p im a n t is

40 A . Gieda. Istoriką ir istoriografija Lietuvoje 1 9 0 4 - m S metais: istoriografinių manifestų laiko­

tarpis? //L ietu vo s istorijos studijos, t. 35,2 0 15, p. 4 8 ,5 6 - 5 7 ,6 0 ,7 0 - 7 3 . 41 A . Gieda. Manifestuojanti Klėja. Istorikai ir istoriką Lietuvoje 1883-1940 metais. - Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2017, p. 8 2 - 8 3 , 99i *34* 43 Z . Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, V, Bendrinės kalbos iškilimas. - M okslo ir enciklope­ dijų leidykla, Vilnius, 1992, p. 23.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

199

visą gyvenimą, yra 75-ųjų gimimo metinių proga pasirodęs tekstas D-ras Jonas Basanavičius kaipo gydytojas, kuriame generolas įvertina veiklą Bulgarijoje ir nuopelnus lietuvių medicinos terminijai. Dešimtųjų mirties metinių minėjime Karo muziejuje 1937 m. vasario 15 d. perskaitė pranešimą D-ras Jonas Basa­ navičius gydytojas, karo ligoninės garbės Šefas. Išskirtina vieta apie daktaro įtaką universitetuose 19 0 5 -19 14 m. studijavusiai jaunuomenei43. J. Basanavičiui, kaip gydytojui, pažinti yra svarbūs trys jo pranešimai apie Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje auklėtinių sveikatą ir ligas, pradedant pirmuoju 1922 m. pusmečiu ir baigiant 19 2 3 -19 2 4 mokslo metų pirmuoju trimestru. Vieną iš jų, daktarui pasiligojus, 1923 m. gruodžio 19 d. Pedagogų taryboje perskaitė B. Untulis4 344. Vytautas Kavolis dar 1980 m. pastebėjo, jog 1970 m. paskelbtuose Rink­ tiniuose raštuose praleidžiamos autobiografijos ištraukų vietos, susijusios su intymiausiomis detalėmis, ir klausė, ar mūsų vaizduotėje susiklostęs ramaus, nepajudinamai monumentalaus daktaro vaizdinys nepakinta sužinojus, kad beveik kiekvieną dieną buvo varginamas ligų. Sovietinė versija net neleidžia patirti apie sapnus, kurie sugestionuoja užslopintą agresyvumą, o užslopinto laukiniškumo hipotezę remtų jo namuose Bulgarijoje laikyti laukiniai paukš­ čiai ir žvėrys45. Froidistinės slopinimų įžvalgos Lietuvoje turėjo kitokį, bet su­ grįžtančiam herojui natūralų tęsinį. 2002 m. Jūra Avižienytė iškėlė klausimą, kodėl, nusakęs savo tvirto charakterio bruožus (blaivybė, ištikimybė tautai, laimėjimai moksle, pasiaukojimas, drąsa, nepridėtas darbštumas), Didysis Tautos Tėvas kruopščiai išdėsto savo negalavimus ir sveikatos sutrikimus, pa­ sirodydamas ne tokis jau stiprus, pasiaukojantis ir didvyriškas, sutrikdydamas autobiografijos skaitytoją, nebesusigaudantį, ko pasimokyti iš herojaus ir su kuo tapatintis. Jos nuomone, autobiografijoje daktaras mėgina sukurti tam tikrą Lietuvos praeities versiją, prisiskirti joje svarbų vaidmenį, prilygstantį Tėvynės pranašui, ir palikti palikuoniams tautiečiams jų istorijai reikalingą dokumentą. Tekste pats niekad nesigiria, o cituoja kitų apie jį parašytus mei­ likaujančius žodžius. Toliau straipsnyje, pateikdama atitinkamas citatas, teigia, 43 Žr.: Medicina, 192 6, Nr. 10, p. 4 9 8 -5 0 6 ; Kardas, 1937, kovo 1, N r. 5, p. 112 -114 . 44 Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai (19 15 -19 4 0 ir 19 5 3 -19 5 5 m etai). Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija, U A B Petro ofsetas, Vilnius, 2017, p. i 79 ~ 18 0 ,18 3 -18 4 ,18 8 -18 9 . 43 V. Kavolis. Pradžios ir pabaigos H Metmenys, 1980, Nr. 40, p. 10 -11.

200

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

j o g d a k t a r a s v e r t i n o s a v o p r o t i n g u m ą , k i ln u m ą , p a s i a u k o j i m ą , k ū r y b i n g u m ą ir k u k lu m ą . S a n t ū r i k lin ik in ė k a l b ė s e n a r o d o J . B a s a n a v i č i a u s p a s t a n g a s la i­ k y t is s a n t ū r u m o , b e t t e k s t e t a p ę s l i g o n i u ir p a t s s a v e k a i p p a c i e n t ą a p r a š a n č iu g y d y t o ju , k e t i n ę s s a v o p a v y z d ž iu s u t a u r i n t i a t e i s i a n č i a s l ie t u v ių k a r t a s , o lig ų ir g y d y m u s i a p r a š y m u o s e a u t o r ė v a i z d u o ja p a t r i a r c h ą s i lp n ą , n e r v in g ą , a p ­ s ė s t ą įs i k l a u s y m o į s a v o k ū n ą ir j o f u n k c ija s . P o p a s i k ė s i n i m o

1887

m . kūne

n e r a n d a n t i v i e t o s k u lk a t a m p a t a r s i d a k t a r o t e k s t o ir g y v e n im o m e t a f o r a : n e ­ m a t o m a , n e g i r d i m a , b e t s t i p r i a i v e ik ia n t i n e t ie s i o g ia i, p a n a š i a i k a ip k lin ik in is ir t a u t in is d i s k u r s a s d a r o įt a k ą š ia m a u t o b i o g r a f in ia m t e k s t u i ir j o s u k u r t a m e f e k t u i. T a d d ė m e s y s n e u r a s t e n ija i a u t o b i o g r a f i jo je g r ia u n a s e k t i n o p a v y z ­ d ž i o įv a iz d į ir iš r y š k ė ja k a ip j o s u t r i k u s ių n e r v ų s i m p t o m a s 46. P a s a k is t o r ik o E l i g i ja u s R a i l o s , p a s i k ė s i n i m a s , ž m o n o s ir m o t i n o s m ir t y s

(1890)

s k a u d ž ia i

p a v e ik ė d v a s in ę d a k t a r o b ū k l ę ir g y v e n i m o n a r a t y v a s t a r s i s k il o į d v i d a lis : p a s a u l i o s t e b ė ji m ą ir in t r o s p e k c iją , is t o r in e s d ig r e s ija s ir k lin ik in ę k a lb ą , g y d y ­ t o jo v e ik lą ir p a t i e s t a p im ą lig o n iu . T i k

1900 m . kulipkos g u o l i s

k ū n e R e n tg e n o

a p a r a t u r a s t a s V ie n o je , ir d a k t a r a s n u r im o , s u p r a t ę s , k a d n e u r a s t e n ijo s p r i e ­ p u o l i a i n ė r a p a v e l d ė t i a r p s i c h i n ė s k ilm ė s , o p a t ir i a m i n e m a l o n ū s p o jū č i a i ir

1895 m . k a le n d o r ė ly je p a b r a u k t o s 18 9 2 -19 0 4 m . b i o g r a f i jo s ta r p s n y je ,

s k a u s m a i - s o m a t in io p o b ū d ž io . B e e i d a m a s S ig m u n d o F r e u d o p a v a r d ė s p ė d sa k a is ,

E . R a i l a k o n s t a t u o ja , j o g d a k t a r a s b u v o k o n s u l t u o ja m a s t u o m e t p a g a r s ė ju s io s V i e n o s m e d i c i n o s m o k y k l o s s p e c i a l i s t ų , o t a r d a m a s i s ir d i s k u t u o d a m a s s u ja i s , t o b u l i n o ir s a v o p r o f e s i n i u s įg ū d ž i u s . A r s u s i t i k i m a s s u p s ic h o a n a liz ė s p r a d in in k u įv y k o , n e ž in ia 47.

2005 m. vasario 14 d. Lietuvos ryte paskelbtas korespondento Rimvydo Valatkos interviu su Nerija Putinaite Lietuviai - amžini Europos tremtiniai niekaip nepamirštamas. Jame pristatoma filosofijos daktarės studija Siaurės Atėnų tremtiniaij arba Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos X X a. Tais metais gegužės 1 d. buvome priimti į Europos Sąjungą. N. Putinaitės duotas interviu kaip revizionistinis peržengė daktaro įvaizdžio ribas, tačiau akademiniuose tekstuose sulaukė menko dėmesio, o persikėlė į viešas er­ dves. A . Piročkinas savo atsaką pavadino vaizdingai: Nei juoktis, nei verkti, 46 J . A v iž ie n y tė . Ligos retorika: nacionalizmas ir isterija Jono Basanavičiaus autobiografijoje //

Baltos lankos, 2002, Nr. 14, p. 19--33. 47 H. R a ila . Jonas Basanavičius ir Sigmundas Frettdas, arba Kaip „atgimimo patriarchas“ su ner­

vų ligomis kovojo //Lietuvos istorijos studijos, 201 6, Nr. 38, p. 3 4 ,3 8 ,4 0 .

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

201

daugiausia vietos skirdamas J. Basanavičiui primestam pasyvumui ir su tuo siejamam lietuviškos tapatybės azijiniam modeliui. Daktaras su P. Vileišiu jo laikomas vienu energingiausių; veikliausių ir visapusiškiausių epochos žmo­ nių. Europinėje tapatybėje akcentuodama individualizmą; valią ir veiklumą. Šiaurės Atėnų tremtinių autorė pamiršo Japoniją ir kitas Azijos šalis bei menkai ginkluotų lietuvių nepriklausomybės kovas ir Sausio 13-ąją. Mados įrodinėti išganingą krikščionybės misiją Lietuvoje ir neigiamo daktaro požiūrio į jos padarinius šalininkams bei kritikams profesorius priminė Gedimino laiškus, rodančius pagonišką visuomenę buvus atvirą, skirtingai nuo religinį uždarumą ugdančios tuometės Europos. Ir trakologijoje, cituodamas kelias literatūrolo­ gės Aušros Jurgutienės pranešimo Jonas Basanavičius ir romantizmas vietas, pabrėžė europietiškumo paieškas senojoje lietuvių kultūroje48. Daktaro stojo ginti ir paprastai akademinę ramybę tekstuose išlaikantis istorikas Antanas Kulakauskas49. Interviu nepamirštamas iki šiol. Kai 2 0 17 m. Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos žinios paskelbė N. Putinaitės interviu Jonas Basanavičius nebėra aktualus, kuriame teigiama, kad jis tėra simbolis ir mitinė figūra, Kazys Misius priminė jos žavėjimąsi taikinga vokiečių nacija ir priekaištus banditiškai azijinei lietuvių tautai50. Reikia pasakyti, kad pakeitę statišką tautinės sąmonės terminą mobiliąja tapatybe, plačiausio spektro liberalaus mentaliteto gynėjai jaučiasi korektiš­ ki dėl asmeninio pasirinkimo, tinkamai įteoretinamo postmoderniųjų laikų kontekstuose. Laisvūnas Sopauskas viešuose filosofės tekstuose naudojamą metodą vadina politinio dėmens ignoravimo metodu, nepaisant tam tikrų (nepa­ togių) duomenų, ir konstatuoja, kad ji nurodo J. Basanavičių kreipus lietuvius į pasyvumą, perdėtą gėrėjimąsi praeitimi ir atitrūkimą nuo tikrovės, senąją jų civilizaciją vaizdavusį kaip taikią, paremtą bendrumu ir neturėjusią konflik­ tų, o Europą laikiusį griaunančia jėga. Jos interpretacijoje moderni lietuviška tapatybė yra azijinė, pasyvi, kultūrinė, o ne politinė, skatinanti įsiverginimą. Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus nuomone, Šiaurės Atėnų tremtinių au­ torė nepagailėjo sisteminės kritikos tradiciniam X IX a. istorijos naratyvui, pasak jos, nutylinčiam politinės lietuvių sąmonės silpnumo liudijimus. Jis iš 48 A. Piročkinas. N ei juoktis, nei verkti //M okslo Lietuva, 2005, kovo 3, N r. 5, p. 7 ,15 . 49 A. Kulakauskas. A r Jonas Basanavičius kaltas dėl mūsų bėdų? / / Veidas, 2005, vasario 17, N r. 7, p. 82.

50 K. Misius. Argi Jonas Basanavičius nebėra aktualus? //V oruta,

202

2007,

birželio 17, Nr. 6 , p. 15«

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

d a li e s s u t i n k a , k a d v a l s t y b ė s a t k ū r im o e p o p ė j a lik o p a n a r d i n t a l i a u d i š k u m o ir t a u t i š k u m o m ig lo s e . A r b ū t a L D K t r a d i c i jo s t ę s t i n u m o , a i š k ia i n e a t s a k y t a , t a č i a u p r i e š t a r a u ja d a k t a r u i s e g a m a i a p o l i t i š k u m o e t ik e t e i. V a d in d a m a s J . B a ­ s a n a v i č ių v ė l y v o jo X I X a. a t s t o v u , t o s k i ln io s p r a e i t i e s v e ik ė ju , d a u g p r o b le m iš k e s n ių d a ly k ų įž v e lg ia d a k t a r o ir j o a m ž i n in k ų s a n t y k y je s u k a p it a l iz m o v e r t y b ė m i s ir y d o m i s , v ė lg i iš d a l i e s p r it a r i a N . P u t i n a i t ė s j a m p r i s k i r i a m o m s a n t i e u r o p i n ė m s n u o s t a t o m s 51. A u t o r ė s m in č i ų e i g o s p r i e ž a s t i s p a r o d y t ų t o ­ k ia j o s k n y g o s c i t a t a : „ B a s a n a v i č i a u s l ie t u v iš k u m o p a i e š k o s , a t s i r i b o ja n t n u o l e n k i š k u m o k a i p b l o g i o , i š d u o d a l ie t u v ių t a u t i n ė s t a p a t y b ė s s i l p n u m ą . D ė l š ių p a i e š k ų j i s t u r ė j o p a a u k o t i s ą l y t į s u i s t o r i n e r e a l y b e b e i p o l i t i š k u m u .“52 P r i ė m u s l e n k i š k ą jį t a p a t y b ė s s a n d ą a r b a j o s p o l i t i š k u m o ly g m e n į, l i e t u v i š ­ k o ji i s t o r i ja g a l ė jo s i m b o l i z u o t i ir v i e n i ja n č io s , a p i b e n d r i n a n č i o s t a p a t y b ė s g a l im y b ę , k y la n č ią iš t a u t i š k u m o s v a r b ą š v e ln in a n č io k r i k š č i o n i š k o jo b e n ­ d r u m o . A k iv a iz d u , iš k u r a u t o r ė k i ld in a , j o s n u o m o n e , d a k t a r o k u r t o s t a p a ­ t y b ė s i s t o r i n ę k l a i d ą 53. P r o f e s o r i a u s A r n o l d o P i r o č k i n o n u o m o n e , e t ik e č ių s e g i m a s t a u t in io a t g i m i m o v e ik ė ja m s r o d o n e p a g a r b ą . J i s r a š ė a p ie b a n d y m ą v i e š o j o j e e r d v ė je s u p r i e š i n t i J . B a s a n a v i č ių k a ip k u lt ū r in į r o m a n t ik ą s u v a l s ­ t y b i n i a i s p r a g m a t i k a i s , p r im in ė M . K a t k a u s a t s im in im ų a p ie d a k t a r ą v ie t ą , k u r ji s , m a t e r i a l a i a p r ū p i n t a s s t u d e n t a s , s v a jo ja a p ie L i e t u v o s a te itį, a u t o r iu s , p a t s p a v y d ė d a m a s , iš to p a s i š a i p ė , b e t s a v o g a b u m u s p r it a i k ė t ik n u o s a v a m e ū k y je . P o t r e č i o Ž e č p o s p o l i t o s p a d a l i ji m o le n k ų v e ik ė ja i s k e lb ė : v a l s t y b ė ž lu ­ g o , g e l b ė k i m ė s s t i p r i n d a m i k u lt ū r o s p a g r i n d u s . Ir t a u t in ia i le n k ų r o m a n t ik a i lik o t e is ū s , n e s v a l s t y b ė s n e t u r i n t lie k a T ė v y n ė 54. L i t e r a t ū r o l o g ė R i t a R e p š i e n ė g y v y b i n g i a u s i a J . B a s a n a v i č ia u s id ė ja la ik o t a u t in io a t g i m i m o s ie k į. L i e t u v i ų l it e r a t ū r o s X I X a . is t o r i jo je ji n u o s e k lia i s u r e ik a li n g o m i s d e t a l ė m i s a p r a š ė d a k t a r o g y v e n im ą ir v e ik lą . P a s a k a u t o r ė s , lie ­ t u v i ų k i lm ė s t y r in ė jim a s g r i n d ž i a m a s k e lia is t e ig in ia is , k a d iš g y v ų jų i n d o e u ­ r o p i e č i ų k a l b ų l ie t u v ių k a l b a e s a n t i s e n ia u s ia , g im in in g a s a n s k r it u i, s e n e s n ė

51 E. Aleksandravičius. X IX a. Lietuvos pasakojimo likimas po 1990 m.: tarp funkcionalumo

ir inercijos H Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. Kolektyvinė monografija. - Versus aureus, Vilnius, 2015, p. 5 6 8 ,579. 5J N . Putinaitė. Šiaurės Atėnų tremtiniai. - Aidai, Vilnius, 2004, p. 99. M Ten pat, p. 66.

* A . Piročkinas. Nefilosofiški pasvarstymai dėl Jono Basanavičiaus romantizmo // Mokslo Lietuva, 2005, vasario 23 - kovo 8, Nr. 4, p. 1 , 3 , 16.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

203

nei graikų ir lotynų. Lietuvos istorikai (T. Narbutas, M. Balinskis, L Kraševs­ kis), kildindami lietuvius iš herulių, nebuvo vieningi, galimi ir kilmės iš gotų, suomių, indų variantai, dalis kitataučių tyrinėtojų ieškojo kalbinės lietuvių ir trakų, ypač hetitų giminystės. J. Basanavičiui lietuvių mitologija - viena di­ džiausių tautinės kultūros vertybių, šaltinis jos praeičiai pažinti ir giminystei su trakais-frygais įrodyti. Senoji lietuvių tikyba neatsiejama nuo tautiškumo ir laisvės, kovodami už ją, lietuviai stengėsi išlikti laisvi ir nepriklausomi. Tyrinė­ toja pabrėžia, jog gausus istorinių šaltinių, archeologinės, folklorinės, kalbinės medžiagos panaudojimas daktaro darbuose rodo rimtą jo požiūrį į tyrinėja­ mas problemas, o bendrųjų dėsningumų ieškojimai įvairių tautų kultūrose yra svarbūs komparatyvistinių idėjų sklaidai lituanistikoje55. Z. Zinkevičius laiko perspektyvoje trakologinius darbus vertina kaip sukėlusius susidomė­ jimą paleobalkanų ir baltų kalbų problemomis, o prie etnogenezės klausimo nuvedę gimtosios kalbos reikalai ir jos tyrimo bandymai56. Aušra Jurevičiūtė rašė, jog J. Basanavičius vertinęs Karo muziejaus kaip patriotiškumo mokyklos misiją ir palankiai žiūrėjęs į jo kūrėją generolą Vladą Nagevičių57. Pranas Kulikauskas ir Gintautas Zabiela Lietuvos archeologijos istorijoje apie daktaro nuopelnus šioje srityje teigė, kad jis pirmasis pradėjo sistemiškiau tyrinėti vėlesnius senkapius, atkreipė dėmesį į juose randamą antropologinę medžiagą ir ją rinkdamas, įtraukė iki tol nežinomą gausią Pietų Europos ir Vakarų Azijos archeologinę medžiagą į Lietuvos mokslinę apy­ vartą, sprendžiant etnogenezės problemas, pirmasis iš archeologų pradėjo naudoti archeologinius duomenis58. Pabrėžia, kad darbų archeologijos srityje nėra gausu, pateikiamas 19 0 9 -19 11 m. kasinėtų vietų sąrašas. J. Basanavičiaus archeologinę veiklą yra apžvelgęs Raimundas Akavickas, diplominio darbo pagrindu paskelbęs keturis straipsnius Baltų archeologijoje59. Čia detaliau ap­ rašyti daktaro vykdyti kasinėjimai ir jų rezultatai, įvertinami archeologijos aspektu parašyti straipsniai ir studijos. Lietuvos archeologų draugijos svetai55 Lietuvių literatūros istorija,

XIX amžius. -

L L T I , V iln iu s, 2 0 0 1, p. 6 8 1-6 9 0 .

56 Z . Z in k e v ič iu s . Op. cit, p. 24. 57 A . Ju re v ič iū tė . Dr. jonas Basanavičius apie Karo muziejų ir jo organizatorių brg. gen. Vladą Na­

gevičių j ¡Vytauto Didžiojo karo muziejus 2011 metais. A lm an ac h as. - K a u n a s, 2 0 12 , p. 5 - 1 1 . 58 P. K u lik a u sk a s, G. Z a b iela . Lietuvos archeologijos istorija (iki 194$ m.). - Diemedis, V iln iu s, 200 8 , p. 163. 59 R . A k a v ic k a s. Archeologas jonas Basanavičius / / Baltų archeologija, 19 9 4 , N r. 1, p. 1 6 - 1 8 ; N r. 2, p. 1 8 - 2 1 ; N r. 3, p. 2 4 - 2 7 ; N r. 4 , p. 2 2 - 2 4 .

204

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

nėję J. Basanavičius pristatomas kaip pirmasis pradėjęs sistemingai tyrinėti vė­ lesnius senkapius, atkreipęs dėmesį į juose randamą antropologinę medžiagą, o archeologinių duomenų pagrindu ėmęsis spręsti etnogenezės problemas. Propaguodamas archeologinius tyrimus ir radinius, skatino rinkti senovinius dirbinius, kaupti informaciją apie jų radimvietes, LM D palikęs 2000 antikinių monetų rinkinį ir 4000 tomų istorinės-etnologinės tematikos biblioteką60. Mitologas Norbertas Vėlius apie J. Basanavičiaus mitologinius tyrinėjimus rašė, kad jie tarsi taikomojo pobūdžio, nenagrinėja bendrųjų lietuvių religijos ir mitologijos kilmės, raidos ir funkcionavimo klausimų, tačiau jam padėję at­ skleisti platesnes lietuvių kultūros ir istorijos problemas. Daktaro įsitikinimu, senoji tikyba sudaro savito lietuvių gyvenimo būdo ir jų kultūros pamatą, o tai neatsiejama nuo tautiškumo ir laisvės kovos už nepriklausomą būtį. Jais siekta įrodyti lietuvių tikybos senumą, turtingumą, ryšį su Balkanų ir Mažosios Azi­ jos tautų mitologija. Šaltinių gausa daktaras nepralenkiamas, naudojo daug archeologinės, o dar daugiau folklorinės medžiagos, bet trūko kritiškumo, perdėm mėgo remtis ir pasikliauti kalbos faktais, ne visada suvokdamas kalbos raidos dėsningumus, netiksliai skyrė lietuvių ir prūsų mitologinius duome­ nis. Buvo gerai susipažinęs su mitologų romantikų brolių Grimmų darbais, tačiau nevengė pasinaudoti ir antropologinės mitologijos mokyklos atstovų tekstais. Mitologiją laikydamas kultūros ir istorijos dalimi, kaip pagrindu rė­ mėsi istoriniais ir archeologiniais šaltiniais, juos gana gausiai papildydamas folkloriniais. Iš jų ir archeologinių šaltinių atkūrė atskiras lietuvių mitologijos sritis. Po mitologiją supurčiusių pozityvistinių atakų X X a. pradžioje savo tyrinėjimais neleido išblėsti domėjimuisi lietuvių mitologija, davė pagrindą formuotis tautosakinei mūsų mitologijos krypčiai. Nors nepadarė reikšmingų teorinių atradimų, tačiau atkreipė dėmesį į kai kurių lietuvių dievų ir mitinių būtybių panašumą su trakų-frygų ir kitų Balkanų ir Mažosios Azij os tautų mi­ tinėmis būtybėmis, praplėtė lietuvių pomirtinio pasaulio sampratą, plačiau nei iki jo apibūdino vėles, Perkūno, kauko ir kitus mitinius vaizdinius. Pradėtus jo darbus tęsė Jonas Balys, sektinu pavyzdžiu laikė Marija Gimbutienė, jais dažnai rėmėsi Pranė Dundulienė ir kiti tyrinėtojai61. 60 https://lad.lt/basanaviciusjonas/ (2 0 18 -0 1-24 )

- mitologas //L iaudies kultūra, 19 96 , Nr. 1, p. 8 -9 . N . Vėlius. Lietuvių mitologija, t. 2. IŠ Norberto Vėliaus palikimo (sudarytoja R . Vėliuvienė). - Mintis,

61 N . Vėlius. Jonas Basanavičius Vilnius, 20 14, p. 19 -23.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

205

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bibliografė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė publikacijoje apie daktaro svarbą Bulgarijoje kons­ tatavo, jog bulgarų spaudoje 1940 -199 0 m. terasta apie dešimt jam skirtų tekstų, o vėlesnis santykinis jų pagausėjimas susijęs su 1996, 2001, 2 0 11 metais minėtais gimtadienio jubiliejais. Apibendrindama autorė rašė, kad, nepaisant svaraus J. Basanavičiaus indėlio į Bulgarijos mokslo ir medicinos istoriją, čia jis prisimenamas retokai, diplomatiškai pridurdamas, kad, nors daktaro asmenybė neeilinė, jis buvo tik vienas iš daugelio svečių ir svetimša­ lių, patarnavusių savo antrajai tėvynei62. XX I a. nesmagu teigti, jog Aušros te­ matikos apžvalga, parengta kunigo istoriko Jono Totoraičio ir skelbta Vadove nuo 1 9 1 1 m. pradžios iki 19 14 m. sausio (Nr. 39-48, s 1, 5 3 -5 7 , 6 1- 6 3 , 68), palikta be detalesnių vertinimų, o specialiai pirmojo laikraščio visuma išvis niekieno nenagrinėta. Gera išimtis lyg ir yra. Ilgus metus istorikas Algirdas Matulevičius tyrinėjo aušrininkų susirašinėjimą. Išvadose, pavadintose kai kuriomis įžvalgomis, jis atsargiai reziumuoja, kad J. Basanavičius buvo tik vienas iš Aušros kūrėjų, bet aiškus sambūrio lyderis ir ideologas, istorikas naujaip aprašo mūsų spaudos pirmagimio bendradarbių santykius, juos psichologizuodamas63. Domo Kauno pastangomis paskelbtas rastas Kaune Auš­ ros archyvas, bet šito mažoka, nes tai nėra aušrininkų paliktų šaltinių visuma, akivaizdžiai trūksta ją generuojančios interpretacijos, tik akcentuojama, ko dabartis norėtų iš praeities ateičiai. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete saugoma dvidešimt J. Basana­ vičiaus iškastų vėlyvųjų viduramžių kaukolių. Antropologas Rimantas Jan ­ kauskas teigia, kad daktaro kraniometriniai tyrimai atitinka X IX a. pabaigos mokslo lygį, o jis pats yra vienas iš paleoantropologijos pradininkų Lietuvo­ je Daktaras Ramūnas Valiokas, referuodamas šiuolaikinės archeogenetikos pasiekimus, pritarė J. Basanavičiui, kad lietuviai - nepaprastai sena ir labai autentiškas šaknis turinti tauta, nes genetiškai panašūs į pirmuosius europie­ čius, atsikrausčiusius į žemyną prieš 40 000 metų, o lietuviai vyrai kartu su

62 E . Paškevičiūtė-Kundrotienė. Bulgarijos svarba Basanavičiui ar Basanavičiaus svarba Bul­

garijoje: bibliografinės paieškos Sofijoje //Mokslo Lietuva, 2008, spalio 9, N r. 17, p. 8 -9 . 63 A . M atulevičius. Tautos žadinimo šaukliai. Aušrininkų, varpininkų ir dvasininkų korespon­

dencija lietuvių tautinio atgimimo klausimais. - Andrena, Vilnius, 2017, p. 6 1 - 6 2 ,8 4 - 8 6 .

206

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO 8ASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

norvegais - į indoeuropiečių protėvynės, prie kurios priskiriamos Duobinių kapų kultūrai, priklausančios teritorijos, gyventojus64. Tyrinėtojas Sigitas Narbutas apžvelgė J. Basanavičiaus 19 0 5 -19 2 7 m. už­ rašų knygeles. Paskleidęs plačiose epochos istorinėse erdvėse jų įrašus, jis praplečia daktaro asmenybės horizontą. Nurodo J. Basanavičių esant ištikimą santūriam objektyvumui, kai fiksuoja ir kupinus įvykių, ir palyginti ramius savo gyvenimo tarpsnius. Visi asmenų paminėjimai, o jų daugiau kaip 500 pavardžių, korektiški, išskyrus keleto jį apgavusių ar netesėjusių duoto žodžio. Tai aiškina būdingu J. Basanavičiui diskretiškumu ir pagarba kito žmogaus asmenybei, labai mažai įrašų apie atsitikimus, svarbius daktarui ar jo gimi­ naičiams asmeniškai, didžiąją dalį sudaro reikšmingi visuomeniniam, kul­ tūriniam, politiniam, religiniam gyvenimui įvykiai. S. Narbutas mano, kad tai parodo daktarą pasižymėjus ypatinga nuojauta ir gebėjimu kasdienybėje pastebėti svarbiausius reiškinius, asmenybės socialumą, polinkį bei gebėjimą bendrauti. Vartant knygeles, nuolat juntamas patriotizmas, rūpestis dėl Tė­ vynės ir meilė jai65. Profesorius A. Piročkinas gana detaliai aprašė daktaro santykius su čekų gydytojais ir humanitarais66. Pats daktaras irgi yra tai padaręs67. Savo straips­ nyje aiškiai nurodo, kad įsteigus jo vardu Aušrą ir tokiu būdu susikompromi­ tavus rusų valdžios akyse kelias grįžti į Rusiją ir Lietuvą jam buvo užkirstas. Vaidas Šeferis 20 12 m. irgi konstatavo, kad paprašęs legalizuoti laikraštį Ru­ sijoje, juridine prasme tapo išeiviu, kuriam keliai į tėvynę atkirsti. Jis taikliai pastebi, jog trakiškoji lietuvių kilmės teorija tapo psichologiniu ir emociniu J. Basanavičiaus veiklos ir, pridurtume, buvimo emigracijoje pamatu. Jo vedy­ bų istorija su Prahos vokietaite, save laikiusia kilimo iš Bohemijos vokiečių, parodo patriarchą kaip mylintį vyrą. V Šeferiui nekyla abejonių, kad didesnes aukas sudėjo žmona Elė. R. Miknys, palyginęs lietuvių ir čekų tautinio ju­

64 http:/Avww .tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/dr.-ram unas-valiokas.-ar-jonasbasanavicius-buvo-teisus;

https:/Avww.delfi.lt/m okslas/archive/dr-j-basanavicius-ne-

tik-zadino-tauta-bet-ir-rinko-zmoniu-kaukoles.d?id= 674H454 (20 18-12-01)

Jonas Basanavičius po grįžimo iš Bulgarijos: dienoraščių liudijimai // Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2009/2010 [tęstinis darbų rinkinys], p. 6 7 -6 8 . A . Piročkinas. Jono Basanavičiaus santykiai su čekais //Mokslas ir gyvenimas, 2001, N r. n,

65 S. Narbutas. 66

p. 6 - 7 ,1 3 . 67 D r-as J. Basanavičius.

Iš santykių su čekais f į Krivūlė, 1924, Nr. 10, p. 8.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

207

dėjimo panašumus ir skirtumus, neabejoja, kad daktaro gyvenimas Prahoje 1 8 8 2 - 1 8 84 m. ir vedybos su Gabriela Eleonora Mol rodo ne tik simbolines tų dalykų reikšmes, bet atskleidžia ir gilesnius klodus, susijusius su modernios visuomenės X IX a.-X X a. pradžioje raida, ir teigia, daktaro likimą neatsiejamai susipynus su lietuvių tautinio judėjimo perspektyvomis, nes iš čekų perimti švietimo „močiučių" labdaringų draugijų, raidyno reformos ir kiti sumanymai. Istorikas įvertina J. Basanavičių kaip asmenybę, kuri lėmė pagrindinę lietuvių atgimimo raidos kryptį - į lietuviškomis etnografinėmis vertybėmis pagrįstą visuomenę ir etnografinėmis ribomis apibrėžtą valstybę68. Kiek anksčiau jis pabandė užčiuopti liberalizmo įtaką J. Basanavičiui, svariai tarė, jog daktaras būsimoje politinėje lietuvių tautoje regėjo ne tik bajorus, bet ir vietinius sve­ timtaučius, o aukščiausiu tikslu ir pamatine vertybe tautinėje demokratinėje valstybėje matė žmogų ir jo laisvę69. Gaila, autorius neišplėtojo savo įžvalgų, nes tai patikslintų mūsų tautinio judėjimo idėjines ištakas ir pobūdį, kad ir siauresnėse, bet raiškiose žmogaus teisių sampratos ribose. F i l o s o f ė J u r g a J o n u t y t ė d o m ė ji m ą s i t a u t o s a k a la i k o k ū r y b i š k u t a p a t i n i m u s i s u t a u t a . T a i ji d a r o r e m d a m a s i A n t a n o J u š k o s ir d a k t a r o p a v y z d ž i a i s . T o le s n ie m s t y r im a m s g a li b ū t i v a is in g a s p a s t e b ė ji m a s , k a d f o lk l o r e J . B a s a n a ­ v i č iu s i e š k o jo n e f a k t ų , o is t o r i n ė s s a v i m o n ė s , m ė g i n o š v i e s t i i r k a r t u s u p r a s t i t a u t ie č iu s , k a d ji e r e f le k t u o t ų s a v o p a s y v i ą ją t a p a t y b ę 70. L e o n a r d a s S a u k a ,

Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos t o m a m s , m o n o g r a ­ Lietuvių tautosakos mokslas X X amžiuje. Tyrėjai ir jų darbai a p i b e n d r i ­

ra šę s p ra ta rm e s f i jo je

n o d a k t a r o n u v e ik t u s d a r b u s j o s k a u p i m o , s k e lb im o ir t y r i n ė ji m o b a r u o s e . K o n s t a t a v o d id ž i u li u s n u o p e l n u s p u b l i k u o ja n t lie t u v ių p a s a k o ja m ą j ą t a u t o ­ s a k ą , t a ip p a t m e d ž i a g ą , s u s i ju s i ą s u m it i n ia is v a iz d i n ia is , p r i e t a r a i s , b u r t a i s , l a i d o t u v i ų p a p r o č i a i s ir s e n a i s i a i s t i k ė jim a is , s v a r b u s j o g i m t ų jų O ž k a b a l i ų d a i n ų p a s k e l b i m a s . D a u g n u v e ik ę s t e l k d a m a s t a u t o s a k o s r in k ė ju s t a d a , k a i n e b ū t a š i o p r o f i li o m o k s l i n ė s i n s t i t u c ijo s , n e p r a r a d ę r e i k š m ė s ir iš p l e č i a n t y s

63 V. Š e fe ris. Jonas Basanavičius Prahoje 1882-1884 / / A c t a Universitatis Carolinae, Studia ter­

ritorialia - S u p le m e n tu m 1, 2 0 11, II, p. 4 3 - 5 4 ; R . M ik n y s. Basanavičiaus kelionė į Prahą: lietuvių ir čekų tautinių judėjimų palyginimas // T e n pat, p. 2 5 -33 . 69 R . M ik n y s . Liberalinės minties reiškėjas (Jonui Basanavičiui - 1 4 0 metų) J ¡Metmenys, 1992, N r. 62, p. 2 9 -3 0 .

70 J Jo n u t y t ė . Dėmesys sakytinei tradicijai kaip kūrybiškas tapatinimasis. Antano Juškos ir Jono Basanavičiaus veiklos motyvų apmąstymas / / Literatūra, 2 0 0 6, N r. 4 8 ( 6 ) , p. 4 0 .

208

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

mūsų tautosakos mokslo akiračius yra jo įvairios tematikos komparatyvistiniai tyrinėjimai, o folkloriniams tyrimams būdinga kultūrinė-istorinė pakraipa. L. Saukos teigiama, jog painiotis tautosakos problematikoje jį dažnai pastū­ mėdavo troškimas spręsti lietuvių tautos genezės mįslę, o idėja fiks visad bū­ davo trakų-frygų teorijos grindimas ir plėtojimas71. Dar pridurtume, kad be šio tikslo nebūtų tiek nuveikęs, 2150 tautosakos tekstų paskelbimas daktarą įrašo į didžiųjų Europos publikuotojų sąrašą ir padaro didžiausiu skelbėju tarp lietuvių, vertą Pasakų tėvo titulo. Literatūrologė Rita Repšienė X IX a. lietuvių literatūros istorijoje J. Basana­ vičių vadina lietuviams ypatingu asmeniu ir cituoja J. Tumą, kad tai planingas, programinis žmogus kiekviename colyje, kiekviename žingsnyje, kuris atsidėjęs be pozos ir savireklamos tarnavo savo tautai. Nepamiršta pabrėžti, kad už savo veiklą buvo išrinktas Bulgarijos mokslų akademijos nariu korespondentu. Vykusiai pateiktas apibendrinimų ir asmeninio gyvenimo faktų balansas, jais neperkraunant teksto biografijoje, o darbų įvertinimas išsitenka tradicinių nuopelnų ribose72. Panašūs etnografės Elvydos Lazauskaitės vertinimai Lie­ tuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedijoje73. Kalbininkė Janina Svambarytė tyrinėjo daktaro pasisakymus dėl rašto žen­ klų, kalbos gryninimo ir bendrinės kalbos ir tarmių skirtybių bei jų vertės. Išvadose autorė skelbia, kad šią asmenybės veiklą lydėjo skubotumas, noras visur ir visada pirmam suspėti, pasakyti savo nuomonę vienu ar kitu diskusiniu klausimu ir ją pagrįsti; nenuoseklus savo ar visuotinai pripažintos sistemos laikymasis. Autorės manymu, J. Basanavičiaus požiūris rašybos, tarmių ir jų pateikimo, kalbos gryninimo klausimais nebuvęs išskirtinis ar naujas, tačiau dažnai sukeldavęs kitų visuomenės veikėjų pasipriešinimą, kuriems irgi rūpėjo lietuvių kalba. Apskritai jo lingvistinėse pažiūrose kyšo romantinis siūlas, vieto­ mis netgi reakcingas74. Kalbininkė Jurgita Venskienė konstatavo, jog daktarui kaip ir daliai jo epochos kalbos kūrėjų ir vartotojų, patraukli atrodė tarmių 71 L . Sauka. Lietuvių tautosakos mokslas X X amžiuje. Tyrėjai ir jų darbai. 2016, p. 44 -

-

L L T I , Vilnius,

45-

72 Lietuvių literatūros istorija, X IX amžius. -

L L T I, Vilnius, 2011, p. 6 8 1-6 8 8 .

73

Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija (sudarytoja V. Savoniakaitė). - Lietuvos

74

J. Švambrytė./OHO Basanavičiaus lietuvių kalbos norminimo gairės / / Archivum Lithuanicum,

istorijos institutas, Vilnius, 2011, p. 4 2 8 -4 3 1. 2003, t. 5, p. 418.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

209

derinimo rašomojoje kalboje idėja, kurią jis išdėstė knygelėje Prie istorijos musun rašybos, išleistos 1898 m. Tarmių ypatybėms koduoti ne kai kuriems rašmenims siūlė įvesti diakritinius ženklus75. Menotyrininkas Vytenis Rimkus teigia, kad daktaras ieškojęs įrodymų, patvirtinančių pagoniškos lietuvių plastikos buvimą, savo meto liaudies skulp­ tūrėles vadinęs nemeniškomis ir vertinęs skeptiškai, jas laikęs menkavertėmis ir svetimu katalikišku antsluoksniu liaudies mene76. Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteka 20 14 m. išleido čia saugomų rankraščių ir spaudinių, susijusių su LMD, bibliografijos rodyklę7778 . Taip pagerbta akademijos pirmtakės veikla, nors leidinys būtų geriau tikęs šimtmečio jubiliejui. Detalią draugijos leidybinės veiklos apžvalgą, leidinių bibliografiją, į kurią įtraukti bibliotekoje saugomi 235 spaudiniai, papildo te­ minė rankraščių rodyklė, sudaryta remiantis kai kurių draugijų, institucijų, buvusių LM D narių fondų (Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Augustino Janulaičio, Petro Klimo, Petro Kraujalio, Emilijos ir Antano Vileišių, Antano Viskanto) ir asmeniniais lietuvių veikėjų, mokslininkų dokumentais. Yra ir pavardžių rody­ klė, ir pratarmė, aptarianti sudarymo principus. Taigi metodinė pusė sutvar­ kyta gerai, glumina tik Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomų originalų nuotraukos, įterptos tarp iliustracijų. Straipsnio apie leidy­ binę veiklą autorė praplečia LM D reikšmės lauką - antai idėja steigti Kauno universitetą kilusi tada, kai 1920 m. sausį Kaune įsikūrė draugijos skyrius. Nurodo, kad vadovėliais mokykloms pirmieji ėmė rūpintis Amerikos lietuviai. Aptaria ir keletą nenusisekusių projektų - lietuviškos enciklopedijos, Lietu­ vos žemėlapio leidybos peripetijas ir pan. Po metų biblioteka išleido pirmąją bibliografijos rodyklės dalį Jono Basanavičiaus darbai7*.Ji adresuota ne tik dak­ taro raštų ir veiklos tyrėjams, bet ir norintiems susipažinti su visuomeninio ir politinio veikėjo, archeologo, istoriko, antropologo, mitologo, tautosakininko

75 J. Venskienė. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (X IX am žiaus antroji pusė - X X am žiaus pradžia) H Bendrinė kalba, 2016, Nr. 89, p. 4.

76 V. Rimkus. Liaudies menas ir pirmosios lietuvių dailės parodos H A ctą Academiae A rtium Vilnensis, 2007, t. 45, p. 2 3 ,2 4 . 77 Lietuvių m okslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteko­ je: bibliografijos rodyklė (sudarė E . Paškevičiūtė-Kundrotienė). - L M A V B , Vilnius, 20 14.

78 Jonas Basanavičius: bibliografijos rodyklė. Pirma dalis -

Jo n o Basanavičiaus darbai (sudary­

toja J. Kulikauskienė). - L M A V B , Vilnius, 2015.

210

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

d a r b a i s , g y v e n im u , id e a l a i s ir i d e o l o g i n ė m i s n u o s t a t o m i s . Š i o j e d a l y je p a t e i­ k ia m i J . B a s a n a v ič ia u s p e r

56

m e tu s, p ra d e d a n t

1875

m . p a s k e l b t a r e c e n z ija ,

p u b l i k u o t ų d a r b ų įr a š a i. V i e n o je v i e t o je s u r a š y t a s k ū r y b i n i s p a l i k i m a s p a d ė s j o v e ik lo s t y r ė ja m s p a m a t y t i s k ir t in g o s t e m a t ik o s d a r b u s , j ų s k la i d ą ir a t k r e ip s d ė m e s į į n e a p t a r t u s b a r u s : a r c h e o lo g i ją , p u b l i c i s t i k ą , s o c i a l i n ę is t o r i ją , t e r m i­ n o l o g i j ą ir k itu s . G a l i b ū t i , k a d š i r o d y k lė p a g e l b ė s ir t i e m s , k u r ie r a š y s m o n o ­ g r a f ija s a p ie jį a r n u o d u g n i a u im s i s J . B a s a n a v i č i a u s n a g r i n ė t ų t e m ų . G a l b ū t

Lietuviškai-trakiškos studijos ( S h e a n d o a h , 1898) a r Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon (V iln iu s , 19 2 1), s k ir ­

a t e is e ilė ir t r a k o l o g i jo s v e i k a l a m s

t i e m s lie t u v ių k i lm ė s te o r ija i, p a v y z d ž iu i, a t s iž v e lg ia n t į n a u ju s a r c h e o lo g i n i u s d u o m e n i s a p i e h e t it u s . R a š y d a m a s ju o s , J . B a s a n a v i č i u s p la č i a i n u r o d ė k itų š a l i ų a u t o r ių p u b l i k a c i ja s , k u r i o m i s n a u d o jo s i , ir d a r ė a t it in k a m a s iš v a d a s , o n o v a t o r i š k a j o l a i k a m s ta i, k a d a r c h e o lo g i n i u s r a d in iu s in t e r p r e t a v o k a r t u s u is t o r i n i a i s ir f o l k l o r i n i a i s š a l t i n i a i s l ie t u v ių e t n o g e n e z e i įm in t i. B i b l io g r a f ijo s r o d y k lė s d a l y je įr a š u s s u d a r o J . B a s a n a v i č i a u s a u t o b i o g r a f i jo s ir j o s iš t r a u k ų p u b l i k a c i jo s , j o r a š t ų l e id i m a i , a t s k ir a i iš le is t i d a r b a i, s t r a ip s n i a i p e r i o d i k o je , j o p a s k e lb t i a r c h y v in ia i d o k u m e n t a i, v i s u o m e n in ia i ir p o lit in ia i d o k u m e n t a i s u J . B a s a n a v i č ia u s p a r a š u , f o lk l o r i s t ik o s įr a š a i. P a t e ik ia m o s j o r a š y t o s r e c e n z ijo s , a t s il ie p i m a i , r e d a g u o t i le id in ia i. Į t r a u k t i p u b l i k u o t i j o l a i š k a i ir s m u lk ių s k e l­ b i m ų , l iu d i ja n č ių š a k o t ą d a r b in ę ir v i s u o m e n i n ę v e ik lą , a p r a š a i. S k a it a n č i o jo p a t o g u m u i p r i d ė t a s s a n t r u m p ų s ą r a š a s , J . B a s a n a v i č ia u s p a r a š ų įv a ir iu o s e d o ­ k u m e n t u o s e v a r ia n ta i, ta ip p a t j o d a r b u o s e p a m i n ė t ų a s m e n ų ir la iš k ų a d r e s a tų s ą r a š a s s u t r u m p u jų a p i b ū d i n i m u , a s m e n v a r d ž i ų ir v i e t o v a r d ž ių r o d y k lė s . R e n g d a m a k n y g ą , s u d a r y t o ja d a u g i a u s i a r ė m ė s i L i e t u v o s m o k s l ų a k a d e m ijo s V r u b le v s k ių b i b l i o t e k o s , B u l g a r i jo s m o k s l ų a k a d e m i jo s ir B u lg a r ijo s n a c io n a ­

Aušroje d a k t a r a s 1883 m . p a s k e l b ė 22 t e k s t u s , 1 8 8 4 0 1 .- 2 1 ,1 8 8 5 0 1 .- 2 3 ,1 8 8 6 1 0 .- 7 ( i š v i s o 74). T i e k d a u g p u b l i k a c i jų j i s i š s p a u s d i n o t i k g r įž ę s į V iln ių Vilniaus žiniose: 1905 m . - 24, 1906 m . - 18. P o m e t ų k itų t u r ė t ų p a s i r o d y t i a n t r o ji l in ė s K ir i lo ir M e t o d i j a u s b i b l i o t e k o s f o n d a i s . P a g a lia u s u ž in o m e , k a d

b ib l io g r a f ijo s d a lis, a p im s ia n t i lite r a t ū r ą a p ie J . B a s a n a v i č ia u s g y v e n im ą , v e ik lą ir p a m i n ė ji m u s . M a n y t u m e , j o s la u k ia n č ių d a r b u s .

Metodologinę J. Basanavičiaus publicistikos analizę dar 1937 m. pateikė Gražina Būgaitė, pastebėjusi dvilypę jos stilistikos prigimtį: atrodanti moks­ liška, tačiau moksliniai straipsniai dažnai perpinti publicistiniais intarpais. Ji teigia, kad J. Basanavičiaus idealas Lietuvos lietuviškumas nebuvo tolimas ar

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

211

neįvykdomas, aukščiausiu tikslu jis laikydavo tai, ko esamomis sąlygomis, sutelkus jėgas ir ryžtą, galima daugiausia pasiekti. Idealas keitęsis su tautinės sąmonės augimu, savarankiškos Lietuvos idėją jis iškelia 1892 m., o 1905 m. ją stengiasi įkūnyti Lietuvos autonomijoje. Įsivyravus nepriklausomybės sie­ kiniui, liko sustingęs Lietuvos lietuviškume ir rūpinosi tik viena jos puse - lie­ tuvybės kėlimu. Svarbiausiomis priemonėmis tautinei sąmonei žadinti laikė lietuvių kalbos ir praeities garbinimą bei aukštinimą ir kovą už savo teises su lenkais ir rusais. Garbindamas kalbą, iškėlė jos senumą ir tobulumą, atsidėjęs rinko svetimtaučių nuomones tais klausimais. Nutautėjimą siejo su kalbos niekinimu, savąją lietuviai turį mylėti ir rūpintis jos likimu patys. Garbinant praeitį, neapsiribojo kunigaikščių laikais, o ėjo gilyn į senovę, ieškodamas aukštos protėvių kultūros. Didžiausiu kliuviniu tautinei sąmonei skleistis laikė polonizaciją, plintančią per bažnyčias ir mokyklas. Jis suteikė lietuvybei pa­ grindus ir parengė dirvą nepriklausomybei, nors susitelkė ties išoriniais lietu­ viškumo požymiais, kurie žmogui labiausiai krinta į akis skiriant vieną tautą nuo kitos. Jam rūpėjo, kad jie būtų aiškūs ir rodytų lietuvius esant dar gyvus. Dėdamas pamatus nepriklausomai valstybei per kalbos ir praeities garbinimą ir aukštinimą, ugdė naują lietuvišką kartą, o antilenkiškomis nuostatomis ją valė nuo lenkystės įtakos. Kalbai kiek įsitvirtinus tarp tautiečių, X IX a. bai­ giantis prie jos tematikos grįždavo retai. Nors mūsų laikų inteligentai praaugo daktaro skelbtas mintis, jos buvo jų darbų išeities taškas, nuo X X a. pradžios tapo įvairias idėjines sroves ir grupes vienijančiu pradu, o pats daktaras - pri­ pažįstamu autoritetu. G. Būgaitė nepamiršo nurodyti, jog daktaro publicis­ tikoje vyrauja tarnystė lietuvybei ir tekstuose lietuvis nustelbia žmogų79. Ar­ cheologo Jono Puzino pabandyta nurodyti, kas daktarą paskatino susidomėti archeologija. Pradeda nuo gimtinės, glaudžiai susijusios su istoriniais įvykiais, ir jos apylinkių piliakalnių, o trakologijoje, jo nuomone, atsispindi buvimas Bulgarijoje ir ten pradėtų lyginamųjų trakų - lietuvių studijų įtaka, tačiau J. Basanavičiaus tikslai šioje srityje buvę platesni: išsiaiškinti lietuvių kilmę, santykius su kitomis senojo pasaulio tautomis ir nustatyti kelius, kuriais atėjo į savo dabartines sodybas80. Kad ir epizodiškai, daktaras paminimas kalbininko Petro Joniko straipsnyje Apie „Aušros1' rašomąją kalbą, bet jo tekstas, prieš

h

G . Būgaitė. Basanavičiaus publicistika / / Naujoji Romuva, 1937, vasario 14, N r. 7, p. 14 5 -14 9 .

60 J . Puzinas. Aušros laikotarpio archeologija H Vairas, 1935, Nr. 12, p. 4 0 6 ,4 0 7 .

212

ATSISKYRĖLIS l$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

patekdamas į spaudą, peržiūrėtas J. Šliūpo ir bendraujant su M. Jankumi, nėra praradęs vertės. P. Jonikui kliūva, kad, įsijautęs į savo romantines lietuvių kul­ tūros teorijas, net barbarizmus, daktaras laiko lietuvių žodžiais, paskolintais kitoms kalboms81. Svarbus pripažinimas, jog Aušros kuriama bendrinė kalba buvo lyg tas ryšys, „jungiąs juos (aušrininkus - A. G.) vienam darbui, vienam pasiryžimui“ Etnografas Jonas Mardosa teigia, kad J. Basanavičius iškėlė etnografijos svarbą LM D veikloje, pabrėždamas tautosakos ir antropologijos tyrimus, ta­ čiau per visuotinius susirinkimus skaityti etnografinės tematikos pranešimai buvo artimesni etnografinei kraštotyrai nei mokslui82. Būtų neapdairu nepripažinti, jog faktais nepralenktą visuminį LM D pa­ veikslą geru stiliumi pateikė istorikas Juozas Jurginis83. Perskaitę jo tekstą, kai kurie tyrinėtojai liautųsi toliau išradinėti dviratį. Istorikas Zenonas Ivinskis 1 927 m. įvertindamas daktaro įnašą tiriant se­ novės lietuvių religiją, rašė, kad buvo sutelkęs aibę šaltinių pažinti temai, tačiau juos vertino nekritiškai, o tekstus apsunkinus įvairiausiomis smulkmenomis ir detalėmis, jo protas pasidarė nebelankstus mokslo pozityviam darbui ir viską priėmė ramiai, pasitenkindamas visų faktų inventorišku žinojimu. Reikšmin­ ga, kad ėmėsi tirti, kai tokios temos mažai kam teatėjo į galvą, ir surinko daug medžiagos84. Arūnas Kazys Kynas, remdamasis J. Basanavičiaus kryžių ornamentikos tyrimo metodika, gilinosi į geležinių kryžių krikščioniškuosius ženklus ir jų paplitimą X IV -X X a.85Profesorius Vacys Milius yra apžvelgęs išeivijos moks­ lininkų darbus pokario metais, aptardamas Antano Mažiulio ir Marijos Gim­ butienės tyrinėjimus, tęsdamas daktaro pradėtą kryžių kilmės aiškinimą86. 81 P. Jonikas .A p ie „Aušros" rašomąją kalbą /¡Vairas, 1933, Nr. 12, p. 431. 82 J. M ardosa. Etnografija ir etnografo darbas. Etnografinių tyrimų istorijos ir praktikos klausi­

mai. M onografija. - Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, Vilnius, 2016, p. 23.

83 J-Jurginis. Lietuvių

mokslo draugija / / I š lietuvių kultūros istorijos, t. 8, M okslo, kultūros ir

švietim o draugijos. - Mokslas, Vilnius, 1975, p. 37-118 . 84 Z . Ivinskis. Jonas Basanavičius //Soter, 1927, N r. 2, p. 15 7-158 . 85 A . K . Kynas. Krikščioniškųjų ženklų tipologija ir paplitimo arealas Lietuvoje X I V - X X a . // Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 1 . 19. - L K M A , Vilnius, 2005, p. 180. 86 V. M ilius. Išeivijos lietuvių kryžių tyrinėjimai //L ietu vių katalikų mokslo akadem ijos m et­ raštis, t. 21. - L K M A , Vilnius, 2002, p. 7 7 -7 8 .

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

213

Romualdas Ozolas per gimimo 150-mečiui skirtą konferenciją Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2001 m. lapkričio 15 d. nurodė esminę J. Basa­ navičiaus idėją: jeigu tauta trokšta gyventi, turi turėti tikslą, o norėdama jį pasiekti, privalo suprasti, kaip tai padaryti. Todėl protas ir intelektas, sekant J. Basanavičiaus žodžiais, - mokslas ne mažesnis tautos rūpestis už pačią valstybę, nes tik apsišvietusi ir pasaulio iššūkius priimti bei amortizuoti su­ gebanti tauta yra gyvybinga87. Apibendrinant daktaro reikšmę valstybingu­ mo siekiams, Jonui Jakimavičiui daktaras yra ne tik Aušros įkūrėjas, tautos savimonės žadintojas, vienytojas, švietėjas, bet ir organizacinis bei politinis vadovas. Cituojami A. Smetonos žodžiai iš gedulingos kalbos 1927 m. vasario 21 d. Karo muziejaus sodelyje, kad jis kaip Mozė vedė lietuvius į pažadėtąją žemę, laisvą Lietuvą. Remdamasis X IX a. pripažinta tautų apsisprendimo teise, tikėjo, kad Lietuva, kaip Čekija, Serbija, Bulgarija, turi atgauti laisvę ir savarankiškai tvarkytis. Didįjį Vilniaus seimą J. Jakimavičius laiko daktaro, kaip gabaus politiko ir tautos derintojo, nuopelnu, pridėdamas Bažnyčios atlietuvinimą ir LM D veiklą88. Janina Valančiūtė, Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja, 1 50-osioms gimimo metinėms pateikė jo, kaip mediko, veiklos ir raštų apžvalgą, pabrėžė nuopelnus lietuviškai medicinos terminijai, vildamasi, kad išsamesnė J. Ba­ sanavičiaus mokslo veikalų ir sąlygų, suformavusių jį kaip išskirtinį mediką, analizė bus atlikta ateityje89. Autorė plačiau nei kitur apžvelgė darbus medi­ cinos baruose Bulgarijoje. Kalbininkė Palmira Zemlevičiūtė išsamiai aptarė 1898 m. pasirodžiusią Medegą musu tautiszkai vaistinykyštai90. J i neabejoja leidinio reikšmingumu lietuviškos medicinos terminijos istorijai ir išlieka­ mąja jo verte nūdienai, kai lietuviškus terminus stelbia svetimžodžiai, nes ski­ riamasis knygelės bruožas - terminų lietuviškumas. Antropologas Gintautas Česnys savo pranešime apie daktarą kaip medicinos praktiką ir mokslininką, apibendrino, kad jo veikla X IX ir X X amžių sandūroje piešia tokį paveiks­ 87 R . O zo las. Jono Basanavičiaus iššūkiai //Šiaurės Atėnai, 2001, g ru o d ž io 1, N r. 45, p. 3. 88 J . Ja k im a v ič iu s . Jonas Basanavičius - nuo nacionalinio atgimimo iki Vasario 16-osios akto //

Voruta, 2007, g ru o d ž io 22, N r. 24 , p. 15. 89 J . V alan čiū tė . Didis humanitaras ir didis daktaras, tarnavęs Eskulapui ir Lietuvai //Medicina, 2 0 0 2 , t. 38, N r. 1, p. 10 3 -10 7 . 90 P. Z e m le v ič iū tė . Daktaras Jonas Basanavičius irjo„Medega musu tautszkai vaistinykystai" / /

Terminologija, 200 2 , t. 9, p. 10 3 - 12 1.

214

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

lą ir Bulgarijos, ir Lietuvos kultūroje: buvo įvairiapusis, gerai profesionaliai pasirengęs, atsidavęs ir pripažintas gydytojas praktikas, aktyvus prevencinės medicinos organizatorius, rašė kazuistikos žinutes į rusų, bulgarų ir lietuvių medicinos spaudą, parengė labai vertingą bulgarų higienos, epidemiologijos, demografijos, liaudies medicinos ir sveikatos apsaugos studiją, rinko lietuvių liaudies medicinos faktus ir juos skelbdamas buvo lietuviško medicinos var­ dyno pirmtaku. Derindamas humanitarinius polinkius ir biomedicininį pasi­ rengimą, nukrypo į antropologiją ir tapo jos pradininku Bulgarijoje, gaivino ir populiarino lietuvių etninę antropologiją ir paliko rinkinius bei medžiagos, kuri apdorota gerai įsilieja į mūsų antropologijos dabartį. X X a. Lietuvoje veikliai reiškėsi kaip savo krašto žmonių antropologinių tyrimų skatintojas, įkvėpęs P. Višinskį, D. Bukontą, P. Avižonį imtis antropologinių darbų, laiky­ tinas viena svarbiausių asmenybių, stovėjusių prie šiuolaikinės lietuvių antro­ pologijos ištakų91. G. Česnys yra nagrinėjęs ir daktaro antropologinį palikimą bei populiariai apžvelgęs Aušrininko Jono Basanavičiaus aistrą - antropologijai etnokultūros žurnale Suvalkija92. Apibendrindami šį skyrių, palyginkime dvi konferencijas: 1993 m. įvyku­ sią Vilkaviškyje, organizuotą Sveikatos apsaugos ministerijos, ir jubiliejinę, 2001 m. surengtą Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pirmojoje pranešimai trumpoki, o daktaro reikšmė mūsų istorijoje nusakyta miglotais garbinančiais epitetais, jo vertė dar gana slaptinga patiems autoriams, o paskelbtoje antro­ sios medžiagoje jie daug ilgesni, konkretesni, grįsti tyrimais, o ne publicistika ar eseistika, įvairių daktaro veiklos sričių vertinimai konkretūs, tikslūs, pasver­ ti ir gerokai nutolę nuo adoracijos93.

91

92

93

G. Česnys. Jonas Basanavičius - medicinos praktikas ir mokslininkas JĮD r. Jonas Basana­ vičius 1851- 1927, antras leidimas. - Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2009, p. 32; G. Česnys. Jonas Basanavičius - antropologas / / Lietuvos istorijos metraštis 1988. - Vilnius, 1989, p- 37 G. Česnys. Jono Basanavičiaus antropologinis palikimas (analizė ir interpretacija) // Medicina, 1985, t. 24, p. 15 6 -17 3 ; G. Česnys. Aušrininko Jono Basanavičiaus aistra - antropologija H Suvalkija, 1999, Nr. 4, p. 7 - 1 4 ; Nr. 5, p. 10 -15. Ten pat.

APIE PAŽINIMĄ IR (AR) PRIPAŽINIMĄ ISTORIOGRAFIJOJE

215

io. Žodis apie pabaigą, kurios nebūna

Patinka kam tai ar ne, apeiti Jono Basanavičiaus minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kad ir labai rafinuotai postringaujant, nevalia. Jo vingiuotam grįži­ mui į mūsų istoriją po Kovo 1 1 -osios svarstymų ir „pozicionavimosi“ įkarščio pridėjo nuo 2014 m. permanentiškai vis iškylantis paminklo istorinėje sostinė­ je klausimas. Žmogus be tikėjimo silpnas, nes tikėjimas suteikia vilties, kuriai rastis reikia valios, tad apsispręsti, kas iš istorinių herojų lieka, o kas išeina į užmaršties tylą, padeda amžininkų pasirinkti praeities orientyrai į ateitį. Kitaip tariant, ne autoritetų laikais nebesugebame susitarti. D a b a r s ą v o k o s n e išv e n g ia d a u g ia p r a s m iš k u m o , n e s k ie k v ie n a s p r a b ilę s s a k o s a v ą t i e s ą , t a ip a t s i r a n d a t i e s o s „ d a u g ia v e id i š k u m a s " , t o g o s ir v a r d a i n e ­ b e s a u g o j o s m o n o p o l i o t e i s ė s . D a k t a r o r e i k š m ė ir v e r t i n i m a i s a v o t u r i n i u s u s i p i n a la ik e , u ž k l o ja v i e n a s k it ą , p a l i k d a m i a m ž i n i n k a m s s u s i k u r t i s a v a s jų v e r s ija s . T i k a t o d ū s i u g a l im e p a l y d ė t i m in t į a p ie d a b a r t i e s s e k i m ą j o v e i k l o s g a i r ė m is a r m o r a li n i u p a v y z d ž iu , g r e i č ia u s u k l ū s t a m a a i š k i n a n t l a i m i n g e s n į a tv e jį, k a i a s m e n s i n t e r e s a i s u t a m p a s u b e n d r u o m e n ė s t r o š k im a i s ir b ū t i n y b e , o m ū s ų h e r o ja u s g y v e n im a s s u t a p o v i s i š k a i , b e jo k i ų į s i p a r e i g o ji m ų v e ik t i. B ū t ų p e r d r ą s u t e ig t i , k a d p e r k o k ią n o r s b i o g r a f i ją a t s i s k l e i s v i s ų J . B a ­ s a n a v i č i a u s n u v e i k t ų d a r b ų m a s t a s , t a č i a u je i g u p a l i k t u m e b u v u s į v e r t y b i n į „ s u p a m i n k l i n i m ą “, p r a s i l e n k t u m e s u i s t o r i jo s t i e s a . A s m e n y b ė s n u t o l i m a s p e r l a i k ą s p a u d ž i a v e r t i n t i g la u s č ia u , o t a i s u k e li a ir g r ė s m ę r a s t i s n a u ja m įr a š u i, t a d g e r i a u s k u b ė k i m e lė t a i . D a k t a r o v e ik la d a u g i a u a r m a ž i a u įv e r t i n ­ t a f o l k l o r i s t i k o s , a n t r o p o l o g i jo s , m i t o l o g i jo s , t a u t o s a k o s s k e l b i m o b a r u o s e ,

Aušros

l e i d y b o je , D i d ž i o j o V il n ia u s s e i m o o r g a n iz a v im e , L M D s t e i g i m e ir

p l ė t o ji m e , a p r a š y t a j o v e i k l o s r e ik š m ė V il n ia u s l a i k o t a r p i u , p l a t ė l i a u p a t y r i ­

216

ATSISKYRĖLIS iŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

n ė t a s g y v e n i m a s B u l g a r i jo je . E i l ė s n e s u l a u k i a i š s a m e s n i a r c h e o l o g i jo s , j o s d u o m e n ų n a u d o j i m o t r a k o l o g i jo s v e i k a l u o s e , p u b l i c i s t i k o s ir k i t ų s r i č i ų t y ­ r im a i. P o

1990

m . p r a ė jo k e tv ir tis a m ž ia u s, ta č ia u m o n o g r a fijo s

Aušra

ar

L i e t u v i ų m o k s l o d r a u g i ja n e s u l a u k ė . G a l t a i v i s u o m e n e i j a u n e s v a r b u , a t i d a ­ v u s d u o k l ę i š k i l m i n g a i s p a m i n ė j i m ų ž o d ž i a i s ir m u z i e jų e k s p o z i c i jo m i s , a r b a i m i n a m a s i k o k ių n e i g i a m ų t y r im ų p a s e k m i ų m ū s ų t a p a t y b e i ? O g a l j i s d a r k e li a l a t e n t in ių įt a r i m ų , k a d n e i š m e t ė , o a p k a r p y t ą p a l i k o T a r y b ų L i e t u v o s id e o lo g in ia m e la u k e ?

1939 m. balandį J. Būtėnas laiške į Ameriką Antanui Petrikai įrodinėjo, kad apskritai J. Basanavičiaus kultas yra perdėtas, tad ateityje teks revizuoti. Remdamasis M. Biržiškos recenzija Mūsų senovėje A . Nezabitauskio pareng­ tai daktaro biografijai, birželį tikslino poziciją: „...buvo asmenybė, vertin­ gas žmogus, minėtinas, bet tam tikru atžvilgiu kaip mokslo mėgėjas, kaip tautosakos ir lietuvių proistorės mėgėjas, bet Nezabitauskis jį padarė kone lietuvišku... vadu. Visur jis pirmas ir pirmas. Tuo tarpu faktai rodo ką kita: vienur gal buvo vienas iš pirmųjų, o kitur paskutinis ir visai nedalyvavo.“ Baigia sakiniu, kuriam nėra kaip nepritarti: „Mūsų publicistiniai rašytojai nusirašo taip, kad vienas ar kitas asmuo, atrodo, pusdieviu ar genijumi nori­ ma padaryti, tuo tarpu mums reikia tik žm on ių .“1 To ir siekta pirmoje šios biografijos dalyje. Minint artimo J. Basanavičiaus draugo Vinco Pietario 25-ąsias mirties metines, Juozas Purickis rašytoją pristato kaip mediką, matematiką, istoriką-archeologą, gamtininką, povandeninių laivų sumanytoją, politiką-ekonomistą, tapytoją, viskuo besidomintį, viską norinčio žinoti žmogaus tipu, todėl per daug išsiblaškiusiu ir nieko gerai nežinančiu. Jis norėjo Mozės pavyzdžiu išvesti lietuvius į Argentiną ar kur kitur, pradėjo mokytis ispaniškai, tautai išvaduoti sumanė povandeninį laivą, kuris nuskandintų visą carinį laivyną. Žodžiu, tipiškas suvalkietis, kuriame galima įžvelgti didelį dvasios judrumą, turtingą vaizduotę, iniciatyvą, darbštumą, polinkį svajoti ir mistifikuoti. To­ kio būdo žmonės gali daug padaryti ir padaro, bet jiems gresia diletantizmo ir paviršutiniškumo pavojus. J. Basanavičiaus kraštietis aukojosi tautai ne dėl materialinės naudos ar garbės, jo darbas, sielojimasis, kančios nedavė jam ma­ terialios naudos, garbės nesulaukė, vaikai pradingo Rusijos platybėse, kūnas 1 J . Būtėnas. Literato duona. - Vaga, Vilnius, 1975, p. 2 4 4 -2 4 6 .

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NEBŪNA

217

i l s i s i t o li n u o T ė v y n ė s , k u r ią m y l ė jo b e iš s k a ič i a v im o , k u r ia i d i r b o ir s v a j o j o 2. J . B a s a n a v i č i u s n e p r a d i n g o s v e t i m o s e p la t y b ė s e , o l ie t u v y s t ė s v i z i jų į k v ė p t a s n e t i k r a š ė , b e t ir v e ik ė . N u k e l i a n t n u o p je d e s t a l o š i o t e k s t o h e r o jų ir k a lt in in k ą , n o r i s i d a r k a r t ą , r e m i a n t i s n a u ja i s š a l t i n i a i s , j į ir j o a s m e n y b ė je t i lp u s į l ie t u v y s t ė s v i z i jų m a s t ą p a r o d y t i k a s d i e n y b ė s m a s t e l iu . I s t o r i ja , k a ip ir j ą r e k o n s t r u o ja n t y s t e k s t a i , p a b a i g o s n e t u r i tu r ė t i.

Prasmingai simboliška, kad ką tik grįžęs, 1905 m. rugpjūčio 1 d., pirmiau­ sia aplankė Gedimino pilies kalną, o Vilniaus viešoji biblioteka tą dieną jam išdavė skaitytojo bilietą Nr. 5963. Svarbioje tuomet Vilniaus žinių redakcijoje svečiavosi kitos dienos rytą, bet 1904-1906 m. sausį čia honorarus gavusiųjų sąrašuose jo nėra, pinigus ėmė J. Jablonskis, J. Biliūnas, J. Šaulys, P. Bugailiškis, P. Višinskis, P. Mašiotas, J. Tumas ir kiti4. Pirmosios vyriausybės Švietimo ministerijos valdytojo Jono Yčo 19 18 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 48 J. Basanavičius nuo to mėnesio 20 d. priskir­ tas prie ministerijos, pavedant jam „visų Lietuvos muziejų Konservatoriaus pareigas“5. Tai vienintelis, be darbavimosi 1920 m. Valstybės archeologijos komisijos atstovu Vilniuje, mums žinomas oficialus paskyrimas į aukštas pa­ reigas, o žinių apie kokį nors valstybinį apdovanojimą nėra. Gruodžio 24 d. Lietuvos Valstybės Tarybos pavedimu Švietimo ministerija paskyrė komisiją muziejams, archyvams ir bibliotekoms perimti iš okupacinės vokiečių val­ džios: pirmininku - J. Basanavičių, nariais - T. Vrublevskį ir M. Biržišką6. Spalį, LVT prezidiumui išvykus į užsienį, laikinai ėjo jos pirmininko pareigas kartu su vicepirmininku P. Klimu7. Krinta į akis J. Basanavičiaus rūpinimasis brolio Vinco vaikais leidžiant savo lėšomis juos į gimnaziją, materialinė parama tėviškei, skrupulingas dėme­ sys dukterėčios Teklės, gimusios 1901 m. balandžio 7 d., buičiai, jai besimo­

2

Vygandas [J. Purickis]. Vincas Pietaris [25 m etų mirties sukaktuvėms paminėti] / / Pradai

3

ir žygiai, 1927, Nr. 2, p. 293,297A lm a M ater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (X V 1- X X I am žiai). Kolektyvinė monografija. - V U leidykla, Vilnius, 2016, p. 362.

4

L L T I B R , F 2 0 -8 7 7 , 1.1 - 2 7 .

5

Lietuvos mokykla, 1919 , 1 sąsiuvinis, p. 117.

6

A lm a Mater... op. c it, p. 381.

7

L C V A , F. 380, ap. 1, b. 2 , 1.28 .

2 18

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

kant Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Ji nepasuko humanitarės keliu, o Kauno universiteto Gamtos ir matematikos fakultete 1 9 2 1 - 1 9 2 5 m. studijavo fiziką, nors 1937 m. Grenoblyje įgijo prancūzų kalbos ir literatūros mokytojos dip­ lomą8. Iškalbingas rūpinimosi dukterėčia kontekste jos 19 16 m. spalio 1 d. prašymas Vilniaus lietuvių gimnazijos (vėliau Vytauto Didžiojo) direkcijai dėl atleidimo nuo mokesčio už mokslą: „ 19 1 5 m. mano motinos namų turtas buvo baisiai vokiečių rekvizicijomis sunaikintas: atimti gyvuliai, javai ir kiti daiktai be jokio užmokesčio, gyvulius kitus paskui perkant mano motina įbrido į skolas; javai pereitais metais dėliai giedros neužderėjo, nebuvo iš ko skatiko padaryti. Mano dėdė daktaras, kursai turi savo pinigus Vilijos bendrovėje ant hipotekos padėjęs, dabar, tai bendrovei Maskolijon išsikrausčius, nebegauna iš jos jokių palūkanų ir negali už mane daug mokėti; gana to, kad jis mane drabužiais, knygomis ir korepetitorium aprūpina.“9 Iki pat 1921 m. birže­ lio, kai Teklė gavo atestatą, daktaro vienatvę skaidrino bendravimas su brolio dukra. Sūnėnas Jonas, karo metais vokiečių įkalintas už prekybą lietuviškais arkliais perparduodant Prūsijoje, suteikė daktarui daug išgyvenimų. Ūkis liko be šeimininko, todėl 1918 m. gruodžio 4 d. asmeniškai rašė Jurgiui Sauliui, pasiuntiniui Vokietijoje, prašydamas išlaisvinti sūnėną iš kalėjimo Ragainėje, laišką baigė žodžiais, jog būtų „asmeniškai dėkingas“10*.J. Basanavičius nusipir­ ko namus Varnoje, Panatiurkska g. 14, iš Margaritos Starcevos, kurie 1895 m. sausio 9 d. buvo įkeisti ipotekoje Bulgarijos liaudies bankui už gautą paskolą. Savininkė buvo juos įsigijusi 1894 m. rudenį, nes gruodžio 12 d. draudimo bendrovė Bulgarija apdraudė nuo gaisro11. Parodė suvalkietišką praktiškumą, tačiau, prieš grįždamas į Vilnių, skubėjo parduoti, iš suderėtos 20 000 levų sumos grynaisiais gavo tik porą tūkstančių, likusi dalis dengta įvairiomis ak­ cijomis, kurių dauguma tebesaugoma asmeniniame fonde. 1924 m. spalio 1 x d. daktaras dalyvavo gydytojų korporacijos Fraternitas Lithuanica metiniame susirinkime Kaune, pasakė trumpą sveikinimo kalbą, pacituodamas jos įstatų 1 9-ąjį paragrafą: „Skirdamasi platų dalyvavimą krašto inteligentijos darbe, korporacija stengsis eiti bendrais visiems nariams tauti­ nės kultūros takais: nuosekliai ir griežtai kovos su lietuvių iš viso ir lietuvių 8 L C V A , F. 391, ap. 10, b. 12 7 1, 1. 1; b. 13 2 7 7 , 1.2 . 9

L C V A , F. 1227, ap. 1, b. 1 2 4 , 1.1.

10 L L T I B R , F 115 -8 2 , 1.7 . "

L L T I B R , F 2 - 6 6 5 , 1. 1 - 4 .

ŽODIS APIE PABAIGĄ, KURIOS NEBŪNA

219

inteligentijos ypačiai nutautimu, nedarydama savo tarpe jokių kompromisų, reikalaudama iš savo narių, kad jųjų šeimynos būtų grynai lietuviškos, stengsis likviduoti moralinės baudžiavos liekanas visuomenėje; priešinsis inteligentų dvasios inertingumui ir sieks gilesnės, ne vien paviršutinės, kultūros. A š širdin­ gai linkėčiau, kad šitame paragrafe išreikštos tezės būtų gyvenime vykinamos ir kad Jūsų korporacijos, ypač jaunesnieji nariai, liktų liuosi nuo pagundos teršti savo šeimyną svetimtaučių krauju.“ Jis patvirtino korporacijos kepurai­ tės spalvas, juodą ir geltoną, kurių viena simbolizavo auksą - taurumą, o kita geležį - tvirtumą ir ištvermę12. Karolio Vairo-Račkausko paskelbtame atsiminimų pluoštelyje apie dakta­ ro kelionę į Ameriką 1 913 m. pateiktos kelios svarbios detalės. Aukų rinkimo Tautos namams vajui pradėti buvo pasirinkta Čikaga, turėjusi duoti toną ir pavyzdį kitoms lietuvių kolonijoms. Iš paskelbto LM D delegatų padėkos laiš­ ko aiškėja buvus planų įkurti Amerikoje draugijos skyrių. Pabaigoje pesimis­ tiškai pasiguodė, kad liko tik nupirktas sklypas, o surinktieji pinigai pražuvo. Replikuodamas M. Biržiška teigė, jog buvo pastatyti dvasiniai Tautos namai, išleidus per šimtą vadovėlių, kurie davė pelno kitiems parengti ir lėšų tolesnei politinei ir tautinei veiklai13. Keturvėjininkas Salys Semerys atsiminimuose apie gyvenime pažintas asmenybes paliko gyvą daktaro sukeltą įspūdį. Pirmą kartą su juo susidūrė 1915 m. Vilniuje per paskaitą grupei pabėgėlių moksleivių apie kultūringą elgesį, pagarbiai minėjusiu visur kultūringai besielgiančius čekų jaunuolius, ypač sportininkus iš Sakalų organizacijos. Atsiminė buvus aukšto ūgio, stam­ boką, bet ne pilvūzą, pailgo veido su barzda ir ūsais, dėvėjus tamsiai pilkus su išilginiais dryžiais drabužius, kalbėjus švelniu baritonu. Antrą kartą susitiko 1924 m. rudenį po paskaitos Kauno universiteto didžiojoje auloje Senatvė lapinės kepurės. Plaukai ir barzda jau buvo žili, bet nė kiek nesukumpęs, liesas, lieknas, miklus. Jį pristatęs Keturių vėjų redaktorius Juozas Petrėnas, palankiai klostantis pokalbiui, ėmė postringauti: „Dabar čia jūs pirmojo lietuviško žur­ nalo redaktorius, o aš paskutiniojo. Išeina: atstovaujame visai mūsų kultūros gadynei nuo Aušros iki Keturių vėjų“ Daktaras su širdperša papriekaištavo: „A š 12 Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas 1851-1927 /

1927-1937. - Šarūno korporacija, Kaunas, 1937, p. 4 8 ,51. 13 K . Vairas. Su Dr.). Basanavičium prieš 30 metų //Ateitis, 19 44, sausio 14, Nr. 11; M . Biržiška.

A r vien tik „ Atsiminimai"? //T e n pat, vasario 5, Nr. 30, p. 4.

220

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

su

Aušra

s ie k ia u l ie t u v ių t a u t ą p a ž a d i n t i iš g il a u s m ie g o , k a s m a n ir p a s i s e k ė .

O k o j ū s s i e k ia t e ? A r t ik n e g r ia u n a t e L i e t u v o s n e p r i k l a u s o m y b ė s ir n e s i r u o ­ š ia t e d i r v o s k o m u n iz m u i ?“14S v a r b ia u s ia e p iz o d e - ja u n a t v i š k a s l y g u s s u ly g iu sk ir tin g ų k a r tų p o k a lb is.

Pirma mintis apie daktarą siejasi su Aušra, jis buvo pirmų penkių numerių redaktorius, klojęs pamatus jos krypčiai, bei produktyvus autorius. Pradėjus leisti laikraštį, Martynui Jankui buvo 25 metai, Andriui Višteliui- 56,Jurgiui Mikšui - 2 1, Jonui Šliūpui - 22, Martynui Serniui - 34. J. Basanavičius jos lei­ dybos laikotarpiu buvo našiausias publicistas ir tyrinėtojas. Jis išreiškė gaiva­ lingą Jaunosios Lietuvos dvasią, pažadintą mažosios tautos - čekų - atbudimo, vykusio panslavizmo kontekste, įtvirtinusio slavų tautų nuopelnus Europos kultūrai ir turėjusio antigermanišką vektorių. O bulgarų atgimimas turėjo baigtis sėkme dėl priverstinio geopolitinio Osmanų imperijos traukimosi iš Europos. Jau išryškėję pavyzdžiai virto siekiamybe ir vėluojantiems lietuviams. J. Basanavičius spėjo pajusti konstitucijos reikšmę Bulgarijos kasdienybei ir įsisąmoninti žmogaus teises valstybėje. Jis atsidėjęs užrašų sąsiuvinyje kons­ pektavo teisės aktus apie žmogaus teises ir rinkimų sistemą Anglijoje15. Matyt, anglų kalbos mokėsi paveiktas žmonos Elės, vertinusios grožinę anglų autorių kūrybą. Svarbiausia, kad buvo apsisprendęs intelektualiai sąmoningai siekti užsibrėžto tikslo ir savo pavyzdžiu įkvėpė kitus. Būdamas trisdešimt dvejų, jau buvo daugiau nei dešimties aiškios tendencijos straipsnių autorius, tapo idėjiniu autoritetu, centrine figūra, inicijavusia intensyvų susirašinėjimą dėl Aušros steigimo ir leidybos. Vien Priekalbos užtektų įvertinti daktaro vaidme­ niui mūsų atgimime. 1 8 9 2 m. sausį savo suformuluotą tautinės agitacijos programą Lietuvos lietuviškumas J. Basanavičius praplėtė Vilniaus žiniose ( 1 9 0 5 * 12» 1 0 ) straips­ nyje apie tautinių demokratų partijos steigimą po Didžiojo "Vilniaus seimo, pridėdamas siekinį kovoti už tautos „kultūrišką ir medžiagišką gerovę“. Taip atsiliepė į gyvenamojo meto nuotaikas, tačiau tiesiogiai socialiniais reikalais niekada nesirūpino, specialiai plačiau nerašė, aišku, reikalingus paramos šelpė. Jam svarbesni atrodė tautinės sąmonės dalykai ir jos civilizacinio lygio kėlimas per švietimą ir mokslą. Daktaras patyrė seimo kalbų poveikį ir įvertino lietuvių 14 S. Šemerys. Žm onis mano gyvenime. - Eldija, Klaipėda, 1997, p. 15-17* 15 L L T I BR, F2-54, lapai nenumeruoti.

ŽODIS APIE PABAIGĄ, KURIOS NEBŪNA

221

j u d ė j i m o p o k y č i u s . J . B a s a n a v i č i a u s d u k t e r ė č ia K o n s t a n c i j a O ž k a b a l i u o s e y r a p a s a k o ju s i : „ K a i p a r v a ž i u o d a v o d a k t a r a s , a p y lin k ių ž m o n ė s e id a v o g y d y t i s . P a k l a u s u s , k i e k im s ią s , a t s a k y d a v o : „ E i k ir d ir b k s a v o k r a š t u i ! M a t a i , k a ip p r a s ­ t a i ū k in in k a i d i r b a ž e m ę .“16

J. Basanavičius niekados nedirbo tarp paprastų žmonių, nebent atlikdamas gydytojo pareigą, tačiau, kaip ūkininkų vaikas, domėjosi jų reikalais ir nevengė bendrauti, o rinkdamas tautosaką, tapatinosi su jais. Įdėmusis A . Niemi pa­ stebėjo, kad daugelyje šalių susidomėjimas liaudies dainomis ėjo koja kojon su tautiniu atgimimu. Dainingiausiose Lietuvos vietose, Veliuonoje ir kitur, tautinė dvasia buvo gyvybingesnė ir greičiau subrendo17. Veikti stengėsi tik legaliai, pavyzdžiui, pasinaudojo dviejų carų manifestų pasirodymu, rašyda­ mas prašymus Rusijos vyriausybės vidaus reikalų ministrams. Tad priskirtinas prie nuosaikiųjų. Per pirmą Didžiojo Vilniaus seimo posėdį kairieji šaukė, kad reikia jį pašalinti iš prezidiumo, nors, kai baigė įžanginę kalbą šūkiu: „Lai gyvuoja Lietuva!“ sukėlė ovacijas. Posėdžio atmosferai įkaitus, paprašė salės atsistojus pagerbti kritusius už laisvę, priminęs Vilniaus lietuviškumą, po to pasiūlė „pagarbinti" ir jo įkūrėją Gediminą18. Veikė atsakingai ir sumaniai, suprasdamas įvykio reikšmę. 1907 m. gruodžio 7 d. laiške Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui dėl renkamos lietuvių delegacijos į Romą aiškino, kad Vati­ kane ji turėsianti pareikalauti ne tik tikybinių lietuvių reikalų patenkinimo, bet ir skriaudų, lenkų daromų per bažnyčią, „prašalinimo“ o tai jau tautinės politikos dalykai, todėl būtina įtraukti ir visuomenės atstovus. Lenkų intrigų reikia ne bijoti, o su jomis kovoti, jeigu kas baiminasi, lai sėdi namie, pagrįs­ damas tai tikėjimu kai kurių kardinolų palankumu lietuviams19. J. Basanavi­ čius pasikliovė kabinetine diplomatija, lietuvių delegacijos į Romą reikalus tvarkydamas per Vilniaus gubernatorių ir Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių reikalų departamento direktorių V. Vladimirovą, pažįstamą iš Maskvos univer­ siteto laikų. Tai tipiška evoliucijos šalininko laikysena tikintis kiek pagerinti padėtį. Politikos reikaluose ir viešumoje jo būta skrupulingo ir reikalaujančio laikytis padorumo, pavyzdžiui, tarp saviškių. 1906 m. rugsėjo 8 d. datuoto 16 A . Paliulis. Dr. Basanavičiaus tėviškėje //M okslo dienos, 1939, Nr. 2, p. 100. 17 A . R . N iem i. Lituanistiniai raštai. Lyginamieji dainų tyrinėjimai.

- Džiugas,

p. 1 4 6 , 295. 18 L iu d o G iros 1905 m. užrašų knygelė - L L T I B R , F 13 -3 7 9 6 , 1.10 ,2 7 . 19 L C V A , F. 1337, ap. 1, b. 1 , 1.10 8 -10 9 .

222

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Vilnius, 1996,

(nurodydamas tekstuose parašymo vietą ir datą; išsiskiria iš tuometinių lietu­ vių veikėjų dalykiniu tikslumu ir viešųjų raštų reikšmės supratimu) straipsnio Amerikos lietuvių kongresai ir Lietuvos autonomija pirmoje pastraipoje nebijojo prisipažintų kad, sušaukus Vilniaus seimą, pasisekė atgaivinti tautinę lietuvių dvasią daugiau nei tikėjosi. 1905 m. gruodžio 26 d. parašė memorialą apie Lietuvos autonomiją, akcentuodamas Suvalkų gubernijos atskyrimą nuo Len­ kijos, ir pasiuntė kunigui Jonui Žiliui, siūlydamas sušaukti Amerikos lietuvių seimą. Dėl kunigų agitacijos katalikai surengė atskirą kongresą. Daktaras barė ir sielvartavo dėl vienybės stokos ir apkaltino kunigą Antaną Jusaitį memorialo plagiatu jo referate Perstatymas Rusijos valdžiai sulyg Lietuvos autonomijos20. Kaip nuoseklus ir įsitikinęs demokratijos šalininkas, visaip bandė įgyvendinti Didžiojo Vilniaus seimo nutarimą dėl autonomijos: steigė tautinių demokratų partiją, kitą dieną po jos įsteigimo derėjosi su lietuviškų partijų atstovais dėl koordinuotų veiksmų, nesutarus išvyko į Peterburgą derėtis su Rusijos konsti­ tuciniais demokratais (kadetais) ir apie tarimosi eigą pateikė ataskaitą Vilniaus žiniose2'. Daktaro „savistovės" Lietuvos viziją apibūdintų realios politikos są­ voka. 1906 m. sausio 9 (22) d. Peterburge derantis su rusų konstituciniais demokratais dėl galimo Lietuvos autonomijos klausimo įtraukimo į jų rinkimų programą, jis kartu su A. Voldemaru ir A. Dubinsku pateikė jos principus. Lie­ tuvos teritorija apima ir Suvalkų guberniją. Imperijos ir autonominės Lietuvos bendrumas ir ryšiai išreiškiami per aukščiausiąją valdžią, teismo instituciją, Senatą, užsienio politiką, monetarinę, mokestinę, muitų ir tarifų sistemas. Autonominiam seimui suteikiama įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios viršenybė vietinės savivaldos, vietinių mokesčių, išlaidų, švietimo ir žemės klausimais. Karinė prievolė atliekama autonomijos teritorijoje, įstaigose su­ sirašinėjamą lietuvių kalba, centro skiriami pareigūnai turi mokėti lietuviš­ kai22. Švietimo ir žemės klausimai, tuomet daugiausia rūpintys lietuviams, sudaro autonomijos branduolį ir tolesnio veržimosi į laisvę pagrindą. Kazys Grinius, 1946 m. kovą rašydamas apie J. Basanavičių, pavadino jį didžiuoju mūsų demokratu, kurio nesiliauja savintis nedemokratinės srovės. Buvusiam prezidentui jis taip pat stambaus masto mūsų politikas ir publicistas, žymus i0

Pirmasis Amerikos Lietuvių katalikų kongresas, 1906, p. 8 7 -9 2 ; L L T I B R , F 2 -12 0 , 1. 1 - 4 .

21 D -ras J. Basanavičius, A . Dubinskis ir A . Voldemaras. Lietuvos autonomija ir Rusų konstitu­

ciškai demokratiškoji partija //V ilniaus žinios, 190 6 , sausio 18, Nr. 13, p. 1. 22 L L T I B R , F 2 2 -14 4 4 , lapai nenumeruoti.

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NE8ÜNA

223

Lietuvos istorikas, etnografas, ne tik aušrininkas, bet ir varpininkas. Grįžęs į Vilnių, jis „visą savo pasilikusį gyvenimą iki pat mirties buvo atidavęs lietuvių tautos labui, visuomet eidamas demokratiniais takais ir visuomet laikydamasis daugumos priimtų nutarimų, ar tai būtų Lietuvių mokslo draugijos darbuose, ar kitoje kolektyvinėje veikloje. Begyvendamas Bulgarijoje ir besilankydamas čekų Prahoj, Vienoj, Berlyne ir kituose kultūros centruose, jis buvo giliai per­ siėmęs demokratiniais šalių papročiais ir buvo mums jauniesiems lietuviams tolerancijos ir taktiškumo su idėjiniais priešais pavyzdys. Kai kurių lietuvių išsišokimai jį įvarydavo į giliausią nusiminimą, sužadin­ davo jame neišpasakytą liūdesį, bet niekados dr. J. Basanavičius neatsakydavo vulgariškai ar grubiai, pats vienas mokėdamas išgyventi ir pernešti gautą smū­ gį. Taip apie 1912 m. perrinkimus į III (turėtų būti IV - A . G.) Rusijos valsty­ bės dūmą /seimą/, bebūdamas Suvalkuose, jis buvo taip sunkiai pažeistas ir taip jautriai išgyveno patirtą smūgį, kad galima sakyti, visiškai susmuko mano akyse. Mat, kai jis man pasakojo, tuometinė krikščionių grupė jį buvo pasiža­ dėjusi išrinkti į tą dūmą. Krikščionys pažado neištesėjo, vietoj Basanavičiaus buvo išrinktas kun[igas] Laukaitis. Bet dr. J. Basanavičius ir šį, kaip ir kitus patirtus smūgius, užslėpė savyje ir dėl to paskui netgi niekad nepriekaištavo krikščionims (netiesa, netgi pavadino klerikalais - A. G.).“23 Laikydamas jį vienu laimingųjų, kurie matė Lietuvos nepriklausomybės prisikėlimą, pridū­ rė, kad jiedu su J. Šliūpu sugrįžo pasiturintys žmonės, o jis pasimirė beturtis, Lietuvai atidavęs ne vien savo darbą, protą, meilę ir visą sielą, bet turtą ir svei­ katą. 1920 m. liepos 18 d. po Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pasitarimo su visuomenės veikėjais premjerui pasiuntė raštą, pasirašytą vicepirmininko J. Basanavičiaus, kuriame vieninteliais atgautos sostinės šeimininkais laikoma Lietuvos valdžia ir „pati vietos visuomenė“ (išskirta mano - A. G.), be komen­ danto, mieste turėtų būti Vyriausybės atstovas kaip politinis komisaras, kuris turėtų tvarkyti jo gyvenimą, kuo glaudžiau kontaktuodamas su vietinėmis visuomeninėmis organizacijomis24. Daktaras skrupulingai, net pedantiškai, rūpinosi visuomenės surinktų aukų tvarkymu. 1915 m. liepą kreipėsi į Amerikos lietuvius dėl gautų sumų

23 Dr. K . Grinius. Dr.}. Basanavičius - demokratas //Varpas, 1946, kovo 31, Nr. 3, p. 6 ( L C V A , F. 659, ap. 1, b. 10 6 , 1.3 0 a. p.). 24 L C V A , F. 923, ap. 1, b. 1 0 2 , 1.1 1 ir a. p.

224

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Lietuvių mokslo draugijos adresu, prašydamas kad siuntusieji pinigus kuo veikiau praneštų savo pavardes ir nurodytų, kam juos panaudoti35. Žadindamas Tėvynės meilę, lietuvių kalbą vadino seniausia, pateikdamas užsienio filologų nuomones ir teiginius, svarbiausia nutautėjimo priežastimi laikė savosios kalbos išsižadėjimą ir ragino branginti protėvių išsaugotą turtą, viešai kalbėti lietuviškai. Apie tautos praeitį lietuviai turėjo žinoti, kad jaustųsi garbingais ainiais ir didžiuotųsi protėviais, istorija turėjo būti didvyriška ir morali atrama kovojant su svetimtaučiais pavergėjais, sunaikinusiais senąją kultūrą. Tautą suprato idealistiškai, pasak Albino Rimkos, „atstovavo antro­ pologinę tautybės sąvoką“, todėl lietuvių tautinį atgimimą įsivaizdavo labiau kaip abstraktų „susipratimą“ - senovės prisiminimus ir meilę jai2526. 19 18 m. vasarą J. Basanavičius įstojo į Tautos pažangos partiją27, kaip mini autobiografijoje, lankėsi keliuose susirinkimuose ir pasitarimuose, buvo įtrauktas į jos kandidatų sąrašus per Steigiamojo seimo rinkimus, viešėdamas Kaune, 1920 m. gegužės 27 d. dalyvavo laikinosios sostinės pažangininkų susirinkime, nusprendusiame sukviesti partinę konferenciją. Pritardamas to meto tautiniams liberalams, TPP programines nuostatas laikė atitinkančias jo, kaip tautos vienybės ir žmogaus teisių šalininko, pažiūras (žmogaus teisės išnyko 1924 m. įsteigtos Lietuvių tautininkų sąjungos programoje, kitų metų sausį ją oficialiai paliko ir liberalusis Juozas Tumas). Ne veltui Algirdas Julius Greimas 1991 m. sausio 25 d. laiške Henrikui Žiemeliui rašė apie liberalinės minties ir tradicijos „(nuo Basanavičiaus) pervedimą į Lietuvą“28. Savo na­ rystės TPP neslėpė ir ką tik Vilnių užėmus bolševikams. Tai padarė 1919 m. sausį pildydamas stojimo į „Spaudos darbininkų sąjungos Lietuvių raštijos darbininkų sekciją“ anketą29. Tautininkų srovei pritarė iki paskutinių dienų. 1927 m. vasario 14 d. Amerikos lietuvių laikraščiui Vienybė daktaras Danielius 25 D -ra s J . B asa n a v ičiu s. Atsišaukimas į Amerikos lietuvius / / Lietuvos žinios, 1915, liep o s 12, N r. 79, p. 4. 26 A . R im k a . Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros" - „Varpo“ gadynės

(1883-93) socialekonominiai raštai. - K au n as, 1932, p. 8. 27 T ai n u ro d y ta jo 1919 m . k o v ą su ra šy to se Žiniose apie Švietimo liaudies komisariato skyriaus

bendradarbius, L L T I B R , F 2 - 6 2 4 , 1.1 . 28 A . J . G reim as. Asmuo ir idėjos, 1 (su d a ry to ja s A . S v erd io las). - Baltos lankos, V iln iu s, 2017,

P- 434 2* L L T I B R , F i 8-57, l . i .

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NEBŪNA

225

Alseika, globojęs J. Basanavičių Vilniuje, parašė laišką, kuriame pranešė dakta­ ro nuomonę apie Gruodžio 17-osios perversmą: nesutiko su griežtais užjūrio lietuvių protestais, tačiau manė, kad kariuomenės panaudojimas politiniais tikslais yra negeras ir kenksmingas pavyzdys, liaudininkams su tautininkais buvo galima susitarti parlamentiniu keliu, bet antrieji parodė per mažai pa­ stangų suartėjimui pasiekti30. Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis Antanas Juknevičius rašė, jog daktaras supratęs savo vaidmenį viešajame gyvenime, kad ir būdamas liberalių pažiūrų su jokia politine grupe nesidėjo, todėl visoms tiko į vadovus, kur tik būta bendro tautinio darbo. „Net ir jo išorė, jo ori patriarcha­ liška išvaizda, visuomet rami ir šilta, giedra nuotaika, santūrumas diskusijose dėl procedūros ir kieta laikysena dėl principų, jo drąsa priimant lemiamus sprendimus ir busimųjų įvykių pranašiškas numatymas jį visuomet išskirdavo iš minios ir iškeldavo į vadovybės aukštumas“31 Perdėtas, bet tinkamas legen­ da tapusios išskirtinės asmenybės vertinimas. Žemiškiau tai aprašė Vasario 16-osios akto signataras M. Biržiška, patikslindamas 1951 m. Aiduose pasi­ rodžiusį straipsnį, skirtą įoo-osioms gimimo metinėms, ir liudininko akimis realistiškai nubrėžęs daktaro veiklos ir vaidmens Vilniuje per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo ribas: „Skelbiant jį veiklos centru, savaime reikėtų jam priskirti aktingo tautinio veikėjo vaidmuo, ko nebuvo ir būti negalėjo dėl mano jau mi­ nėtos poamerikinės fizinės ir dvasinės jo būsenos, kai jis sąžiningai ir rūpestin­ gai atlikdamas kiekvieną kitų jam pavestą darbą, pavyzdžiui, parengdamas kokį lietuviškuoju reikalu rašinį, niekieno neraginamas po senovei tvarkydamas savo trakologinius arba tautosakinius raštus spaudai, susirinkimuose, posė­ džiuose ir net su pora asmenų besueidamas ištisas valandas kantriai klausėsi, balsuojant rankos pakėlimu kieno nuomonę ar sumanymą palaikydavo, bet jokių savo nuomonių netardavo ir savų sumanymų neiškeldavo, ir nieks iš jo šių nei laukdavo, nei reikalaudavo. Visą tą laikotarpį jo vaidmuo yra garbingas, bet pasingas. Kiekvienas iš kitur atvykęs lietuvis būtinai jį aplankydavo savo pagarbos pareikšti, o vilniečiams jis buvo kasdieninės pagarbos senelis, - visur kviečiamas, visur renkamas, visur gražiai sutinkamas. Taip, Tautos Patriarchu jis ne tik buvo laikomas, net keliamas, ir pats juo jautėsi.“32 30 Priešmirtiniai d-ro Basanavičiaus žodžiai amerikiečiams H Vienybė, 1927, kovo 15, Nr. 32, p. 3. 31 A . Juknevičius. Atsim inim ai (sudarytoja D. Juchnevičiūtė-Vaivadienė). -

Lietuvos

nacionalinis m uziejus, Vilnius, 2016, p. 133. 32 M . Biržiška. M ažm ožiai dėl straipsnio apie Basanavičių H Aidai, 1952, Nr. 7, p. 335-336 -

226

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Labai akivaizdus daktaro autoriteto skleidimasis ir menkėjimas, jam po 25 metų emigracijos grįžus į Vilnių. Du įvykiai tikrai kilstelėjo Aušros legen­ dos populiarumą tarp lietuvių ūkininkų ir šviesuomenės: Didysis Vilniaus seimas ir Lietuvių mokslo draugijos įsteigimas. Kaip būdinga aušrininkams, daktaras veikė individualistiškai, nors turėjo nemenką politinės veiklos patir­ tį Bulgarijoje, žinojo kompromiso ir partijų reikšmę. Nepavykus su tautinių demokratų partija išeiti į Rusijos Dūmą ir pasiekti Lietuvos autonomijos, iki 19 x8 m. Vasario 1 6-osios akto viešai nebendradarbiavo su jokia politine jėga, nuolat pabrėždavo savo nepriklausymą jokiai partijai. Tokių siūlymų buvo gavęs iš besimezgančios tautininkų srovės, besitelkiančios apie Viltį. Veikti nelegaliai neleido viešos veiklos prioritetai. Jam dingojosi vieninga tauta ir sutartinis darbas jos labui, todėl stengėsi kiek įmanydamas stiprinti LMD. Karti asmeninė patirtis ir nuoskauda, tapus krikščionių demokratų tikslų auka 19 12 m. rinkimuose į IV Dūmą, kai lietuvių srovės kėlė savus, o ne lie­ tuvystės šūkius, liko visam gyvenimui. LM D veiklą vertinant, galimas ir ki­ toks požiūris: ji atliko legalios politinės parapartijos funkcijas. Virsmą Aušros legenda ir simboliu ženklino 25-ųjų jos metinių minėjimas Vilniuje 1908 m. pavasarį, kai daktaras gavo sveikinimo telegramų. Gegužės 22 d. keliasdešimt inteligentų klausė Sofijos Kymantaitės pranešimo apie pirmuosius lietuvių atgimimo žingsnius, M. K. Čiurlionio diriguojamas choras padainavo keletą dainų. Buvęs vakare daktaras pageidavo nekelti ovacijų33. Po Didžiojo Vilniaus seimo, lietuvių judėjimui pasiekus politinį etapą, jaunesnioji karta, trečia po aušrininkų ir varpininkų, ypač kairioji jos dalis, reiškusi simpatijas socialde­ mokratams, buvo ne tik prieš caro vienvaldystę, bet ir prieš autoritetų įsiga­ lėjimą, o juolab lyderių išskirtinumą ir aklą sekimą jais. J. Basanavičiui kliuvo Žarijoje pasirodžiusiame Vaclovo Biržiškos vaizdelyje Dievaitis. Du aukštai pakeltomis galvomis jaunikaičiai pareiškia, kad negerbia tautos didvyrio, nes, pasisekus gauti šiltesnę vietą ir ateityje sužibus poniško gyvenimo ramybei, pažadinęs ją, tuoj paliko, apleido, kai buvo reikalingiausias, pasėjo pirmuosius tautų neapykantos grūdus, mokė tokio gyvenimo, koks buvo išvažiuojant, kėlė pavyzdžiu visa, kas buvo bloga ir peiktina praeityje, ir stengėsi tai atgaivinti, o grįžęs į Lietuvą, varė seną darbą. Jeigu ir nebūtų šių kaltinimų, gerbti nega­ lėtų, nes norėjęs tapti tautos dievaičiu, o vienintelis jaunikaičių dievaitis yra 33 „ Žiburėlio " vakaras //Viltis, 190$, gegužės 28, Nr. 61, p.

4*

ŽODIS APIE PABAIGĄ, KURIOS NEBŪNA

227

„protas-teisybė“34. Besąlyginis daktaro autoritetas buvo Fraternitas Lituanica korporacijos nariams karo medikams, kurie 19 14 m. spalio 22 d. metiniame suvažiavime jį išrinko brolijos garbės nariu35. Iš visų tautinės pakraipos or­ ganizacijų ši jam buvo artimiausia dėl kilnaus įsipareigojimo veikti tautiečių labui: j,Humanitate et scientia F Brolijos nariai žadėjo išlikti lietuviais, vesti lietuvaites, puoselėti lietuvių tautinę kultūrą, grįžti į tėvų žemę ir rūpintis lietuvių sveikatingumu, dirbti lietuvių gerovei ir skatinti kitus išsilavinimą įgijusius tautiečius jais išlikti. Kai neolituanų korporacijos atstovai 1924 m. lapkričio 9 d. aplankė Kaune viešintį J. Basanavičių, buvo maloniai priimti ir draugiškai kalbinami, domimasi studentų reikalais ir organizacijomis. Kor­ poracijos senjorui J. Vileišiui pareiškus, jog studentai tautininkai yra išaugę iš daktaro pasėtosios sėklos, buvo atsakyta: „Jūsų korporacija man yra labai simpatinga, ir Jūs man esate artimiausi.“36 Rutteris Owenas (1899-1944) - Didžiosios Britanijos istorikas, rašytojas, pasaulinio garso keliautojas, lankęsis Borneo, Taivane, Japonijoje, Kanadoje ir Amerikoje, kovęsis Balkanuose per Pirmąjį pasaulinį karą. Jo gausiai žmo­ nos nuotraukomis iliustruoti kelionių aprašymai buvo populiarūs tarpukariu. 1924 m. rugpjūčio 4 d. Palangoje jis paėmė interviu iš J. Basanavičiaus. Sis būsimai knygai apie naująsias Baltijos šalis parašė kreipimąsi į britų tautą, kuris pasirodė tik Klaipėdos žiniose, o 1925 m. Londone išėjusioje knygoje daktaras buvo pristatytas kaip Didžiojo Vilniaus seimo vadas ir įdėta raiški portretinė fotografija37. Redaktoriaus Jurgio Šaulio prieraše skelbta, kad atsišaukimas buvo plačiai paskleistas Anglijoje38. Daktaras pradeda nuo minties, kad, kaip senovėje aplink didžiąsias tautas grupuodavosi mažesnės, taip ir dabartyje pa­ našius santykius lietuviai palaiko su Britų imperija, ir Lietuva jaučia jos globą. Lietuviai tebevartoja seniausią arijų kalbą, besigiminiuojančią su sanskritu, graikų ir lotynų kalbomis, ir išlaikė savo senosios kultūros pėdsakus. Vidur­ amžiais, iki susivienijo su Lenkija, jų valstybė Rytų Europoje vaidino svarbų 34 Smūtkelis [V. Biržiška]. Dievaitis

f Į Žarija, 1907, gruodžio 5, Nr. 23, p. 3 4 8 -3 4 9 .

as L L T I B R , F 2 -8 5 2 , 1.1. 36 Korespondentas. D-ro J. Basanavičiaus aplankymas //Jaunoji Lietuva, 1924, N r. 3, p. 20. 37 R . O w en. T he new Baltic states and their future. An account o f Lithuania, Latvia and

Estonia. - Methuen, London, 1925, p. 2 4 ,9 6 . 38 Dr. J. Basanavičius. Kq yra pasakęs Dr. Basanavičius Britų Tautai // Klaipėdos žinios, 1924, spalio 30, N r. 226, p. 2.

228

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

vaidmenį. Paskutinių amžių įvykių susilpninta, beliko kadaise galingos tautos šešėlis. Ištrūkusi iš Rusijos vergijos, tebėra silpnutė ir jai reikalinga galingesnių tautų paramos. Lietuviai instinktyviai žiūri į Ameriką, kur jų tautiečių - be­ veik milijonas, ir taip pat į galingą Britų imperiją, iš kurios atsikūrusi Lietuva patyrė nemažai simpatijos. Parama jaunai valstybei reikalinga išlaikyti lietuvių kultūrai, susiformavusiai žiloje senovėje, ir naujai atgautai valstybinei nepri­ klausomybei. Tad lietuviai tikisi tapti britų sąjungininkais. Vincas Trumpa teigė, kad daktaras įvedė naują tradicijos modelį: siekti, kurti, veikti, tapatinantis su idealia Lietuvos praeities vizija39. Vadinasi, lie­ tuviai į ateitį turi eiti atbulomis? Šią dilemą paaiškintų Tautinėje giesmėje esantys žodžiai apie gyvųjų stiprybę, kurios semtis dera praeityje, o daktaras ne kartą yra rašęs apie skolą proseniams už tai, kad lietuviai išliko dabartyje. Rapolas Skipitis 1962 m. Kanadoje leistoje Nepriklausomoje Lietuvoje prisimi­ nė, kad 19 1 o m. Maskvoje liberaliosios moksleivių Aušrinės šalininkų susirin­ kime pirmasis mūsų filosofas Ramūnas Bytautas pareiškė, jog kilus Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos karui su Rusija, šiosios pavergtos tautos galės kurti nepriklausomas valstybes. Stasys Šilingas pusiau juokais pasiūlė numatyti kandidatus į atkurtos Lietuvos prezidentus ir ministrus. Prezidentu vienbal­ siai nominavo daktarą, teisingumo ministru - Petrą Leoną, švietimo - Praną Mašiotą, susisiekimo - Tomą Naruševičių. Vienas iš dalyvių pyktelėjo, kad vyriausybę norima sudaryti vien iš suvalkiečių. Iš to pasijuokta ir jos sudary­ mas nutrūko40.Jaunatviška ir valiūkiška, tačiau tai rodo, kad J. Basanavičiumi jaunimas pasitikėjo ir kaip vedliu į ateitį. Ne paskutinis klausimas, koks daktaro santykis su katalikybe. Iš jo rašytų kasdienių knygelių ir kalendorėlių įrašų tikrai aišku, kad per Velykas bažnyčioje lankydavosi kasmet, nepraleisdavo ir mišių įnirusiems lietuvių veikėjams ar Vasario 1 6-ajai pagerbti, kartais nueidavo paklausyti jam įdomesnio pamokslo. Žodžiu, buvo tipiškas modernėjančios visuomenės inteligentas, nepraktikuo­ jantis katalikas lietuvis, atmetantis demonstratyvią lenkų inteligentų tikėjimo praktiką. Kai 19 14 m. pradžioje Niškovskio viešbutyje pirmą kartą apsinuodijo smalkėmis, susirūpinęs J. Tumas sausio 8 d. atvirlaiškyje Liudo Giros paprašė: 39 V. Trum pa. Lietuva X IX amžiuje. - Algim anto M ackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1989, p. 49. 40 R . Skipitis. Iškilūs Lietuvos vyrai. Šilingas, Bytautas ir „Aušrinė " // Nepriklausoma Lietuva, 1962, vasario 21, Nr. 8, p. 5.

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NEBŪNA

229

„ B a i s i ų ž in ių p a s k e l b ė t e : g y d y t o ja i b i ją , k a d d r. B a s a n a v i č iu s n e n u k r is t ų . M a n b a i s u d a r d ė l to , k a d ji s n e b u v o p r a k t ik u o ja n t is k a ta lik a s , n o r s n ie k u o m e t n e k o ­ v o jo p r i e š t i k ė jim ą ir j o a t s t o v u s . L i u d a i, n e t r u k ę s p a r a g in k k u n [ ig ą ] a r k ą k itą , k u r į d r. B a s [ a n a v i č i u s ] g e r b ia , t e g u l n u e in a , a p la n k o ir p a s i š n e k a iš t o lo . D a k ­ t a r a s J o n a s n ė r a u ž s is p y r ė lis , n e a p y k a n t a n e d e g a , t a i g a l a iš k ia i iš p a ž i n t ų , k a d n u o k a t a lik ų n e s is k ir ia . K it a ip b u s n ė š is , n ė t a s : k a ip m e s g e r b s i m e ir m y l ė s im e

Popieriaus karpiniai nuo tradicijos iki meno y r a įd ė t a J . B a s a n a v ič ia u s iš k a r p y t o s Monstrancijos k o p ija .

š it ą m ū s ų d id v y r į ir g a r b ę ?“41J o a n o s I m b r a s ie n ė s k n y g o je

A u t o r ė s n u o m o n e , k a r p in y s - p a v e ik s la s 42. O L i u d v i k a s G i e d r a i t i s t e ig ia , k a d ta i - s e n ia u s ia s a u t o r iz u o t a s k a r p in y s L ie t u v o s m u z ie jin iu o s e r in k in iu o s e , p a g a l p a s a k o ji m u s s k ir t a s „ l ig o n in ė je n e g a lu o ja n č i a m p r ie l o v o s “. P a s a k jo , p a d a r y t a s š i o s s r i t i e s m e i s t r o , o n e p i r m ą k a r t ą p a ė m u s i o jo į r a n k a s ž ir k le s 43. I š t e k s t o n e a iš k u , a r t a i - d a k t a r o ja u n y s t ė s la ik ų k ū r in y s , a r v ė le s n is . N e n e i g ė r e lig ijo s įt a k o s l ia u d ie s d o r o v e i. Į s id ė m ė t in a s ir j o

1907

m . p a s i ū l y m a s S e i n u o s e įk u r t i

D v a s in ę a k a d e m iją lie t u v ia m s 44. J . B a s a n a v ič iu s n e p r ie š t a r a v o d u k t e r ė č io s T e k ­ lė s n o r u i s t o t i s u d r a u g ė m is į a te itin in k ų o r g a n iz a c iją , b e t iš lik o , p a v y z d ž iu i, tr y s p lu o š t a i

19 0 6 -19 1 o

m . u ž r a š y t ų p a s a k o jim ų a p ie k u n ig ų „ d a r b u s “ S u v a lk ų

g u b e r n ijo je , r o d a n t y s a n tik le r ik a lin ę k r y p t į45.

Primintina ir gydytojo profesija. Be paliktų spaudoje praktikuojančio mediko ypatingesnių atvejų aprašų, yra svariai prisidėjęs prie valstybinės sa­ nitarinės priežiūros Bulgarijoje kūrimo ir Varnos virsmo moderniu kurortu. Daktaras V. Tendžikovas 1895 m. rugsėjo 19 d. laiške prašė pagelbėti neural­ gija sergančiai seseriai, išmėginus J. Basanavičiaus turimą „elektros mašiną“46. Ir jis pats kurortuose naudodavosi elektros srovės gydymo seansais. Žinoma apie turėtus modernius chirurgo instrumentus. 19 13 m. antrą balandžio savai­ tę dviejuose neplonuose sąsiuviniuose kantriai sau aprašė Rentgeno aparato veikimo principus47.Juozas Gabrys 1905 m. organizavo Suvalkijoje mitingus,

41 L L T I B R , F 13 -16 3 1, 1. 96. 42 J . Imbrasienė. Popieriaus karpiniai nuo tradicijos iki meno. - Išmintis, Vilnius, 2013, p. 11. 43 L . Giedraitis. Ukirpinėjimų simfonija / / Liaudies kultūra, 2004, Nr. 3, p. 63. 44 Kazim iero Prapuolenio 19 0 7 m. rugpjūčio n d. laiškas daktarui. - L L T I B R , F 2 -12 9 9 , lapai nenum eruoti. 45 Ž r.: L L T I B R , F2-566, lapai nenumeruoti. 45 L L T I B R , F 2 - 1 4 5 9 , 1. j . 47 L L T I B R , F2-51, II ir III sąsiuviniai, lapai nenumeruoti.

230

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

caro portretų plėšymus ir ginkluotus rusiškų valdiškų mokyklų uždarymus, kurie baigėsi susirėmimu su Marijampolės policija ir šratais į galvą. Teko trau­ kiniu per Kazlų Rūdą sprukti į Vilnių pas tautinį demokratą Praną Klimaitį, kur slapstydamasis patyrė rūpestingą gydytojoj. Basanavičiaus, turėjusio pašalin­ ti svetimkūnius, globą48. 19 12 m. vasarą Mikas Petrauskas viešėjo Lietuvoje nelegaliai, bet elgėsi drąsiai: koncertavo LM D visuotinio susirinkimo proga. Vilniuje apsistojo pas M. Biržišką, policija lipo ant kulnų ir išvykus kitą dieną atliko kratą. Apie ją ir gresiantį pavojų įspėjo daktaras49. Pirmosios lietuviškos operos Birutė vaidilučių choro melodijose jaučiami trakologijos ataidai. Platesne prasme profesiniai įgūdžiai vertė J. Basanavičių pastatyti ant kojų apsnūdusią tautą, konstatavus pasiligojimo priežastis Aušroje ir veikti taikiais būdais. Lyderių profesija, kaip rodo istorija, gali suteikti judėjimams savą žymę, ilgainiui virstančią tradicija. Romantikai atmetė visuomenės vystymosi dėsnių universalumą, iškelda­ mi individualizmą ir unikalumą, nuo suverenios asmenybės pereinant prie tautų suverenumo, o pozityvistinė pasaulėžiūra ragino individo teises keisti pareigomis visuomenei, asmeninį požiūrį - visuomeniniu tampant pozityvia asmenybe ne žmonijai, o tautai, kurios indėlis - organiškas darbas. Veiklos šerdimi tampa proto ir mokslo kultas, lydimas švietimo ir savišvietos teigi­ mo, nes tik per tai įmanoma progresuoti ir tobulėti50. Tai kilo iš pozityvizmo postulatų, kad tik naujųjų laikų gamtotyros tyrimo būdais gautos žinios yra tikros, tikslios ir moksliškos, materijos ir sąmonės klausimas yra beprasmis, metafizinis ir būtina pakilti virš materializmo ir idealizmo. Lietuviškoje dirvo­ je orientuotasi į praktišką „mažųjų darbelių“ veiklą, carizmo priespaudos sąly­ gomis vadinamą „ramiu kultūriniu darbu“. Skirtingai nuo lenkiškojo, rusiškas pozityvizmo variantas buvo orientuotas į žiniją, o ne į praktinę veiklą, todėl paliko pėdsaką tik lietuvių literatūros moksle kaip taikoma metodologija. Tad sužadinęs vaizduotę lietuviškasis tautinio romantizmo variantas sutvirtino lietuvių atgimimo veikėjų motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų, o pozityvistinė 48 http://literaturairm enas.lt/201s-03-06-nr-3511/2384-langas/3785-vida-girm inkiene-nu0vinco-kudirkos-namelio-iki-tautos-namu-i (20 16 -12-0 6 ) 49 M . Petrauskas. Straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai. - Vaga, Vilnius, 19761 p -10 4 ,10 6 . 50 G . Židonis. Pozityvizmas ir lietuvių proza X IX amžiaus antroji pttsė. Daktaro disertacija, Humanitariniai mokslai, filologija (0 4 H ). - Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2009, p. 12 0 -12 1.

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NEBŪNA

231

pasaulėžiūra tapo pagrindu veikti tautos labui. Visai pamatuotas istoriko Po­ vilo Lasinsko apibūdinimas, kad mūsų tautinio romantizmo būta „pragmatinio-didaktinio“, nes romantizmo ir pozityvizmo šalininkų ginčai europinėje erdvėje negalėjo nepasiekti smalsių ir imlių minties naujovėms jaunų lietuvių veikėjų51. Dėl tikslumo reikia pastebėti, kad praėjusių epochų tyrinėtojai, deja, orientuojasi išimtinai į magistralines mąstymo kryptis, nuošalėje ar pa­ raštėse palikdami nevisuotinai įtakingas, pavyzdžiui, X X a. pirmojoje pusėje plitusį sindikalizmą, korporatyvizmą, agrarizmą ir kitas sroves. Taip nutiko ir lietuvių atgimimo laikais neseklų pėdsaką palikusiai neokantininkų kultūrinei mokyklai ir krypties pradininko Wilhelmo Windelbando ( 1 8 4 8 -19 15 ) mo­ kymui apie istorijos ir vertybių sąsajas ar prancūzų filosofo Josepho Ernesto Renano (18 2 3 -18 9 2 ) pažiūromis nacionaliniu klausimu. Dėdamas pagrindus tautiniam romantizmui, būdamas idealistas ir tolerantas, subrandintas europinės tradicijos ir asmeninės patirties, daktaras toks išliko visą gyvenimą, kaip suvalkietis, pritarė pozityvistinei pasaulėžiūrai, sten­ gėsi veikti realistiškai, tačiau, lietuvių judėjimui sėkmingai plėtojantis, nesielgė pragmatiškai ir nesiekė postų ar gerovės. Liko svarbus klausimas, kokiomis valios pastangomis daktaras sugebėjo pusę šimto metų išlikti lietuvių veikėjų avangarde. Akivaizdus veiklos akstinas yra įtikėta didinga lietuvių kultūra senovėje, be trakologijos tikrai nebūtų tiek nenuveikęs. Lietuviai yra įsitikinę tautos atgimimo veikėjų gyvenimo palydo­ vės džiovos neišvengiamumu ir priima ją ramiai. Basanavičiai turėjo polinkį susirgti šia liga. Nuo jos mirė daktaro tėvai, brolis Vincas, sesuo. O daktarą kankino neurastenija, sukelta artimųjų mirčių, išgyvenimų ir ligų per Bulgarijos-Serbijos karą, bei širdies pusėje po pasikėsinimo likusios kulkos. Tokia liga labai apkartina žmogaus gyvenimą, silpnina jėgas, todėl, neįvertinę šios aplinkybės, negalime suvokti daktaro nuveiktų darbų, emigracijos, asmeninio gyvenimo, neįgyvendintų sumanymų dramatiškumo. J. Basanavičių asmeni­ niame gyvenime, be vaikystėje mirusios sesers Mariutės, artimųjų netektys užklupo baigiantis trečiajai dešimčiai: 1879 m. spalio 8 d. mirė tėvas Juras, 1890 m. gruodžio 2 i d. - motina Marė, 1889 m. vasario 28 d. - žmona Elė,

5’

p. Lasinskas. Prieškario Lietuvos istoriografija: metodologinių orientyrų paieška į ! Istoriko

atsakomybė (sudarytojai N . Asadauskienė, E . Kriščiūnas, A . Ragauskas). - V P U , Vilnius, 2002, p. 89.

232

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

19 10 m. balandžio 23 d. - brolis Vincas. Tai sąlygojo gyvenimo, kaip kanki­ nystės istorijos, supratimą, - tai juntama autobiografijoje, negalint senatvėje perkirsti stojiškos vienatvės ir nepatirtos asmeninės laimės Gordijaus mazgo. J. Basanavičius, negalėdamas prenumeruoti lietuviškų laikraščių, juos skai­ tydavo Vilniaus redakcijose. Peržengęs Vilniaus aido slenkstį ir lėtai priėjęs prie darbuotojo stalo, klausdavo: „Na, vyrai, kas naujo? Gal turite Kauno laikraš­ čių?“ Kartais išsitraukdavo iš kišenės rankraštį ir, ištiesęs rankoje, sakydavo: „Jeigu patiks, sunaudokite.“ 1923 m. lapkričio pabaigoje įvyko netikėtas epi­ zodas. Jo įprastas: „Kas naujo?“ sulaukė atsakymo: „Naujo yra. Tamstai, pone daktare, parodysime d-ro Basanavičiaus paminklą.“ - „K ą jūs šnekate? Nagi, rodykite greičiau!“ Paminklo iliustraciją paėmė skubiau nei įprasta, valandėlę pažiūrėjo, perskaitė po ja įrašą ir padėjo ant stalo: „Na, dabar ir gana. Gyvam žmogui paminklą stato...“ „Paskutiniai žodžiai kažkaip lyg užkliūva gerklėj, per veidą perbėga su­ sijaudinimo šešėlis, akyse lyg kokia ugnelė žybteli, o gal ašara. Sunku buvo į jį bežiūrėti, ir mes visi savo akis nuleidome. Nedrąsu buvo jas bepakelti, nes rodėsi, kad jis toj iliustracijoj išskaitė lyg kokį savo memento mori. Susidarė kažkoks nepaprastas ūpas, kuriame jau niekas nebedrįso, jog tautos, pastačiu­ sios tebegyvenančiam savo Žadintojui paminklą, intencijos visai kitos buvo. Atsistojo, atsisveikino ir pasakė iš savo kuklumo: „Niekus daro“, - išėjo. Ką jis tada sieloj jautė?“52 J. Basanavičių lydint į Rasas, grojo Vilniaus ugniagesių orkestras, būriai žmonių stebėjo gedulingą eiseną, lenkė moteriškė, regėdama uniformuotus gaisrininkus, šalia stovinčio inteligento paklausė, ar velionis žymus gaisrinin­ kas, šis susijaudinęs atsakė, jog ugniagesiu nebuvęs, buvęs žymiu padegėju. Ji nustebusi ir sumišusi toliau smalsavo, gal padegė maskolių kalėjimą ar kar­ tuves, kad su tokia pagarba laidojamas ir išgirdo atsaką: „Padegė lietuvių ir lenkų santaikos rūmus.“53 O paskutinį patepimą gavo iš lenkų kunigo... Liki­ mas mįslingai lėmė pasitraukti iš šio pasaulio vasario 16 d., tvirtai susiedamas daktarą su nepriklausomybės steigtimi. Šitai mus vertė nepamiršti jo vardo, gimtadieniui skiriant nepalyginamai mažiau dėmesio ir tekstų, nebent nušvie­ čiant J. Basanavičiaus premijos įteikimą ir laureatų nuopelnus. 52 S. T. Aplink Jo asmenį /¡Vilniaus aidas, 1927, vasario 19; Nr. 20, p. 3 - 4 . 53 A . Juknevičius. Atsiminimai, op. cit., p. 137.

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NEBŪNA

233

Rašydami apie didžiausius J. Basanavičiaus nuopelnus, Aušrą ir Didįjį Vilniaus seimą, juos susiėjome su Lietuvių mokslo draugijos sumanymais. Paskutinis antrosios dalies skyrius Jono Basanavičiaus „savistovios Lietuvos“ vizija paliktas tarsisu menamu klaustuku. Iškeliant daktaro tikėjimą mokslo žinių įtaka gyvenimui tobulinti, ne iki galo atsakyta dėl akcentuojamos ne viename tekste atodairos į senosios Lietuvos kultūrą kaip galimybę joje rasti dabarties ir ateities atspirties taškus ir pagrindus. Daktaras giliai tikėjo mokslo laimėjimų pritaikymu gyvenimo pažangai ir švietimo galia žmogaus prigimčiai tobulėti. Tokias viltis ir lūkesčius Europoje sugriovė Pirmasis pasaulinis karas, tačiau šešiasdešimtmetis jau negalėjo persiimti prarastosios kartos egzisten­ ciniu liūdesiu ir kartėliu. Literatūros istorikas Sigitas Narbutas yra nurodęs, kad asmeninėje J. Basanavičiaus bibliotekoje X X a. trečiajame dešimtmetyje būta maždaug 3500 knygų, 5000 tomų. Jis pabrėžia, kad sukauptas rinkinys atspindi reikšmingus X IX a. antrosios pusės pokyčius, neatpažįstamai pakei­ tusius senosios Europos veidą kultūroje, moksle, politikoje, ūkyje ir kitur. Atkreipdamas dėmesį į bibliotekos apimtį, rinkimo paskatas ir aplinkybes, teigia, jog įmanoma tvirtinti, kad, galvodamas apie tautos raiškos formas ir būdus, priimtinus gyvenamuoju metu ir ateityje, pagrindų jis pirmiausia ieškojo Vidurio ir Rytų Europos regionų valstybėse, visoms modernias pi­ lietinio gyvenimo formas taikančioms tautoms politinės būties pavidalai jo buvo konkretinami, remiantis savaip suprantama vienalaike antropologine, lingvistine, etnografine, paprotine, tautosakine ir tautodailine medžiaga. Ne tik perskaityti ir nagrinėti veikalai apie Lietuvos praeitį, bet ir pati žemyno kultūrinė raida, įvairių mokslo sričių atradimai, naujos mokslo teorijos, kaip teigia tyrinėtojas, turėjo sutvirtinti norą sustiprinti ir pagrįsti tuos tautos etnopolitinės raiškos pavidalus europiečiui gerai suprantama diachronine dimensija - parodyti, jog lietuviai turi savą garbingą istorinę būtį. Jis akcen­ tuoja pasikeitimus vainikavusią antropologiją, atsiradusią medicinos, gamtos ir humanitarinių mokslų sandūroje54. Literatūrologės Aušros Jurgutienės nuo­ mone, kultūros antropologija ir etnografijaj. Basanavičių traukė savo objektu, kuris iš tyrinėtojo pareikalauja plačių žinių apie žmogų, pradedant archeolo­

«

S. Narbutas. Ieškojęs gyvybingumo pagrindų. Jono Basanavičiaus bibliotekos katalogas // Jo n o Basanavičiaus asmeninės bibliotekos katalogas (sudarė ir parengė S. Narbutas, D. N arbutienė). - L L T I, Vilnius, 2008, p. IX , X IX .

234

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

gija ir mitologija ir baigiant lingvistika bei medicina. Gerbęs pozityvistines nuostatas ir jomis pasikliovęs, kultūros istorijos tyrimą, kaip ir daugelis XIX a. mokslininkų, daktaras siejo ne tik su istoriniu, bet ir su psichologiniu paži­ nimu. Senosios kultūros faktui paaiškinti reikalinga ir pozityvistinė prieiga, ir įsijautimo į Kitą menas, nes kūryba yra geriausias ankstesnių kartų dvasi­ nio gyvenimo dokumentas. Todėl per vaizduotės galią tyrinėjimuose įteisino subjektyvaus įsivaizdavimo ir įsijautimo galimybę. J. Basanavičiui kultūros istorijos tyrimas nebuvo savitikslis, nes ją suprato kaip žmonių gyvenimo būdo, pasaulėžiūros ir tautinės psichologijos raišką. Todėl už kultūrinių fak­ tų rinkimą, grupavimą ir saugojimą yra svarbiau juos sukūrusių gyvensenos, mentaliteto ir dvasinių vertybių atkūrimas. Kadangi senąją kultūrą tyrinėjo siekdamas atkurti ją palikusių protėvių gyvenimo ir mąstysenos savitumą ir kaip svarbius įterpti į tautos dabartį bei ateitį, vien „sauso“ mokslinio mąs­ tymo ir tyrimo neužteko, prisireikė papildyti „asociatyviuoju psichologinio įsijautimo dėsniu, romantine vaizduote“55. Taip daktaro studijuotais plačiai su­ prantamais antropologijos darbais A. Jurgutienė grindžia jo romantinių aspi­ racijų „moderniosios lietuvių tautos kūrėjo“ vertinimą. Straipsnyje Kas tai yra „daina"? J. Basanavičius meną laiko pirmine žmonių bendravimo priemone, nes, norint geriau įsidėmėti reiškinius, ypač teisinius, pradėta dainuoti. Kartu daina jam išlieka ir poezijos pirmtake. Jis remiasi Aristoteliu: „pirm atradimo rašto, provos (zokonai), kad jos netaptų užmirštos, buvo paprastai dainuoja­ mos“. Susiedamas dainų ir rašto atsiradimą su dvasinio gyvenimo „sutvarky­ mu“ ir teisiniu bendruomenės reguliavimu, daktaras nurodo glaudžią meno ir mokslo sampyną protėvių kasdienybėje. Pagrįsdamas teigė: „Szendien, jau isznykus Lietuvoje provu dainoms, arba tiesiog sakant dainoms (gesetze), žodis „daina“ tik dėl paženklinimo svetiszku giesmių beliekti; tik kalbnastis: „isz dainos žodį neiszmesi“, regis, prie senovėje giedamu zokonu, dainų, prigul ir isz gilios senovės daeina!“56 Profesorius Vytautas Landsbergis per iškilmingą daktaro 150-ųjų gimimo metinių minėjimą Seime 2001 m. palygino Adomo Mickevičiaus ir Jono Ba­ sanavičiaus Lietuvos vizijas praeityje. Pirmajam ji - garbinga ir paslaptinga

55 A . Jurgutienė. Jonas Basanavičius ir romantizmas //Dr. Jonas Basanavičius 1851-1927. - L ie ­ tuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2009, p. 94* 56 J. Bs. Isz musu praeigos. Kas tai yra »daina"? į/Auszra, 1886, Nr. 3, p. 7 0 ,7 1.

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NEBŪNA

235

be ženklų dabartyje, o gyvybingo Suvalkijos kaimo vaikas Tėvynę regėjo da­ bartyje ir ateityje „kaip ligonį, kurį dar galima išgydyti, todėl reikia - iš meilės ir skausmo - eiti ir gydyti". Jis įvaizdinamas Lietuvos daktaru, savo tikėjimu įkvėpusiu sveikti pasiligojusius tautiečius. Tokia embleminė metafora, ben­ drinanti simbolinamas veiklos vertybes, suteiktų herojaus biografijai koncep­ tualinį vientisumą, tačiau jos atsisakyta, nes bet kokia išankstinė centrinė ar kertinė idėja, kad ir nesąmoningai priverčia ja sekti ir jai tarnauti. Nors tai nėra tolygu ideologizavimui, bet tekstas bręstų vienpusiškai ir taptų išplėstine tezės ar metaforos iliustracija. Profesorius pritarė 1 927 m. pareikštai Mykolo Krupavičiaus nuomonei, kad J. Basanavičius, kaip idėjinis atgimimo lyderis, parodė politinę nuovoką ir realistinį apskaičiavimą, pastebėjęs, jog tautiniam judėjimui iškėlus maksimalius uždavinius, jis būtų sunaikintas po pirmųjų žygių. Todėl daktaras atgimimo programą plėtė stiprėjant šalininkų eilėms, naujus tikslus skelbdamas „patogiose sąlygose“. Profesorius Bronius Genzelis straipsnį apie istorinę sąmonę ir atmintį viltingais 1988-aisiais pradėjo isto­ riko ir gydytojo misijų palyginimu: „Žmogus apmąsto savo patirtį, bet negali patikrinti, ar jo elgesys optimaliausias. Istorijoje veikia dėsniai, bet jie neveri­ fikuojami. Taigi istorikas atsiduria panašioje situacijoje kaip ir medikas. Žm o­ gus suserga - jis gydomas, nurodomi vaistai. Juos vartodamas žmogus arba pasveiksta, arba miršta, ir joks gydytojas negali būti tikras, kad gydomas kitaip ligonis būtų pasveikęs. Bet juk neprikelsi žmogaus iš mirusiųjų ir nepritaikysi kito metodo. Taip ir istorijoje: jos negalės - socialiniai sukrėtimai, ir žinomi tik tam tikrų veiksmų padariniai. O jeigu kitaip? Galbūt būtų kitaip, bet tik „galbūt“. Tas galbūt turi didelių padarinių: klysti pavojinga, eksperimentuoti neįmanoma, o veikti būtina“57 J. Basanavičius jautė ir veikė kaip medikas, giliai tikėdamas savo svajonių vizijų ateitimi Ir elgėsi, tumiškai tariant, kaip pasiutėlis litvomanas, kai vyraujančio XIX a. lenkiškosios kultūros konteksto imperatyvai ir normos žmonių sąmonėje buvo sunkūs net kūrybingam protui išjudinti kolosai. J. Basanavičius tęsė savo kolegų kūrėjų humanistinę misiją. Priminsime rusų klasikus Antoną Čechovą (18 6 0 -19 0 4 ), Michailą Bulgako­ vą (18 9 1-19 4 0 ) , škotų rašytoją Archibaldą Croniną (18 9 6 -19 8 1), Albertą Sdrvveitzerį (18 8 7 -19 6 5 ), Axelį Munthe (18 5 7 -19 4 9 ). Lietuvių atgimime 57 B. Genzelis. Istorinė sąmonė ir istorinė atmintis //Istorija ir būtis. Filosofijos istorijos baruose. -

Mintis, Vilnius, 1988, p. 9.

236

ATSISKYRĖLIS 1$ SUVALKIJOS. JONO 8ASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

d ė l g a l im y b ė s v e r s t is p r i v a č i a p r a k t i k a g i m t i n ė je t u r im e v i s ą p l e j a d ą r y š k ių j o

(18 6 6 -19 5 0 ), e t n o ­ 18 7 3 -19 19 ), k a l b o s ž in o v ą , V y t a u t o D i d ž i o j o u n i v e r s it e t o r e k t o r ių P e t r ą A v iž o n į (18 7 5 -19 3 9 ), a r c h e o l o g ą ir m u ­ z ie ji n i n k ą g e n e r o l ą V . N a g e v i č i ų ( 18 8 1-19 5 4 ), p u i k ų l ie t u v ių k a l b o s s t il is t ą ir r e d a k t o r i ų J u r g į Š la p e l į ( 18 7 6 -19 4 1) . S ą r a š ą g a l ė t u m e t ę s t i, b e t s v a r b i a u s i d u - J. B a s a n a v i č i u s ir V. K u d i r k a . V is i ji e p r ie p a v a r d ė s p r i d ė d a v o „ d a k t a r a s “ v e ik ė jų : r a š y t o ją V. P i e t a r į J . Š liū p ą , p r e z i d e n t ą K . G r in ių

l o g ą ir a n t r o p o l o g ą D o m i n in k ą B u k o n t ą (

t a ip p r i s k i r d a m i s a v e p r ie k y la n č io s t a u t o s d v a s i o s a r is t o k r a t ų , iš k i l u s i ų p e r s a v o d a r b u s ir p a s t a n g a s , s k i r d a m i e s i n u o b a r o n ų , g r a f ų ir k it ų m ė l y n o k r a u jo t i t u lų p a v e l d ė t o jų . A l e k s a n d r a s M e r k e l is s t r a i p s n y je

Vydūnas p a ly g in o

Basanavičius, Kudirka ,

t r i s d i d ž i ą s i a s m ū s ų a t g im im o a s m e n y b e s , d a k t a r ą p a v a d in ­

d a m a s t a u t i n i o ir k u lt ū r in io r e n e s a n s o p r a d in in k u , k u r is „ d i d ž i a m e i le s a v o t a u t o s p r a e i č i a i b e i j o s k u lt ū r a i ir v i s ą g y v e n im ą u o li u j o s t y r im u , n u o š i r d ž i u s i e l o j i m u s i t a u t o s r e i k a l a i s “, k a d ir p r a l e i d ę s k e t v ir t į a m ž i a u s s v e tu r , g r įž ę s į V iln ių , b u v o l a i k o m a s T a u t o s P a t r ia r c h u , o a p li n k j į t e l k ė s i t a u t in ė k u lt ū r in ė ir n e t p o l i t i n ė v e ik la . S v a r b i a u s i a i s v e i k s n i a i s a t g im im e d a k t a r a s m a n ė e s a n t t a u t o s p r a e i t i e s p a ž i n i m ą ir g i m t o s i o s k a l b o s m e ilę . A . M e r k e l iu i j i s l ie k a r o ­ m a n t ik u , o V. K u d i r k a - r e a lis t u . P i r m a s i s k u lt ū r in ė je v e ik lo je v e n g ė k o n flik tų s u c a r in e v a l d ž i a , a n t r a ja m s u s i d ū r i m a s s u r e ž im u a t r o d ė n e i š v e n g i a m a s ir b ū t i n a s 58. N e d r į s o m e J . B a s a n a v i č i a u s į k o m p o n u o t i į p a l y g i n i m ų s k a l e s a r t a p a t i n t i s u k i t ų E u r o p o s t a u t ų a t g im im ų p a t r ia r c h a is ir l y d e r i a i s , v i li a m ė s , j o g a t s ir a s g e b a n č i ų j į a p t a r t i ž e m y n o V id u r io ir R y t ų t a u t in ių ju d ė j i m ų k o n ­ te k s t e , k a d a t s iv e r t ų p l a t e s n is a s m e n y b ė s s u p r a t i m o ir v e r t i n im o h o r iz o n t a s .

Lietuvos kooperacijos teoretiko ir organizatoriaus profesoriaus Petro Šal­ čiaus (18 9 3 -19 5 8 ) dienoraštyje patriarcho mirties dieną įrašyta, kad ji buvo staigus netikėtumas Lietuvai po Gruodžio 17-osios perversmo, jaunystėje susapnuodavęs slogutį - Jono Basanavičiaus ar Petro Kriaučiūno mirtį, tie du žmonės buvo visų laikomi tikraisiais Lietuvos gaivintojais ir neginčijamais patriotais bei autoritetais59. M e t a s p e r e it i p r ie a p ib e n d r in im ų , p o z i t y v is t in e s p a b a i g o s v i e t a s , k a l b ė ju ­ s i a s a p ie a s m e n s k a s d ie n y b ę , p a li e k a n t p a p i l d y t i k i t ie m s , k u r ie , v e d a m i s a v ų k l a u s im ų , a t s a k y s į j u o s g e r i a u ir iš s a m i a u . L e o n i d a s D o n s k i s , p a t e i k d a m a s

58 A . Merkelis. Basanavičius, Kudirka, Vydūnas //Mūsų Vytis, 1993, Nr. 4, p. 3 ,4 . 59 V U B R S , L . s. v. F 18 1-10 7 8 , 1. 316 -317 .

ŽODIS APIE PABAIGĄ. KURIOS NEBŪNA

237

intelektualinį Vytauto Kavolio portretą, pastebėjo, kad šalia nesvetimų anti­ semitizmui V Kudirkos ir J. Šliūpo daktaras išsiskiria intelektiniu ir moraliniu jautrumu, o tai rodo jį buvus Tautų pavasario epochos žmogumi60. Tokia monumentali tiesa pakankama. Krinta į akis emigranto dalios subrandinta laukimo kantrybė, platus europiečio demokrato akiratis ir ryškus veikloje humanistinis gydytojo požiūris į aplinkinius ir pasirenkamų priemonių tai­ kumas, atsiskyrėlio užsidarymas asmeniniame gyvenime. Algirdas Patackas vienoje paskutinių savo knygų pasigėrėjo: „Prisiminkime Basanavičių - vals­ tiečio vaikas, o koks noblesse! Todėl, kad būta rūtų darželio, kad išsinešta doros kultūra, kuri buvo pamatas universaliajai kultūrai; likdavo tik apšlifuoti, išmokyti pasirišti kaklaraištį. Prancūzų kaimiečiui tapti inteligentu reikėjo trijų kartų, mums užteko vienos."61 Visą amžių mąstė apie garbingą praeities Lietuvą, netelpančią jo sąmonėje savo siauromis dabarties ribomis, ir liko X IX a. žmogumi, ištikimu savo tyrinėjimuose susikurtai lietuvybės idėjai. Vis daugiau vėrėsi, traukėsi šalin, nes ilgus metus svajotoji buvo brangesnė ir su­ prantamesnė už atgimusią suvargusią, nors paties atgaivintą. Liko lietuviams simboliu, neišsitenkančiu kasdienybėje, savo dvasios akimis vis žvelgusiu ir ieškojusiu Lietuvos didybės, kuri per 50 veiklos metų buvo tapusi neatskiria­ ma gyvenimo dalimi. Nuveiktų darbų reikšmė nesutalpinama schemose ar programose, realiuose vertinimuose ar skalėse, nes lemiamą jų svorį sudaro idėjinė pusė - jokiais matais neišmatuojamas tikėjimas dvasine darbo stipry­ be. Jo nepaprastai gilus pasitikėjimas mokslu suteikė darbams savitą pobūdį, darydamas išvadas, galėjo klysti, tačiau jų vertė nenyksta, nes darbai gilūs vidine dvasia ir įsijautimu į tautos praeitį. O kodėl minės ir po šimtmečio? J. Basanavičiaus asmenybės ir veiklos vientisumo pagrindas - humanizmas ir įsijautimo į tautos kelią dvasingumas. Jo X IX a. iškelta nacionalinės valsty­ bės idėja prieštaravo bet kokiam tautos buvimui ateityje imperijos dalimi ir geriausiai patarnavo demokratijos atėjimui į lietuvių visuomenę. Buvo vienas pirmųjų lietuvystės idėjos šauklių ir užsispyrėlių jos vykdytojų. O tokie isto­ rijoje tampa atskaitos taškais, nes be pradžios apsieiti žmonės negali.

60 L . D onskis. Tapatybė ir laisvė. Trys intelektualiniai portretai. - Verstis aureus, Vilnius, 2005, p. 76. 61 A . Patackas. Litua. Lituanistika, beletristika, publicistika. - Versmė, Vilnius, 2014, p. 375-376 -

238

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Asmenvardžių rodyklė

Abram ovičius, Liudvikas I - 2 4 4 ,3 1 3 ; Я - 2 6 6 ; III - 1 5 Abrom aitis, Petras Я - 276 Adam kus, Valdas III - 1 8 5 Adom aitis-Šernas, Ju ozas U - 298 Aglinskas, Kazys I - 38, 8 4 ,8 9 -9 5 , 98; 112, 1 6 1 - 1 6 2 ,2 6 2 ,2 7 0 ,3 3 8 ,3 4 0 ,3 4 6 ; Я - 31,39 , 12 0 ,13 1,19 6 ,2 5 8 ; III - 1 1 6 , 1 9 1 Aglinskas, M ykolas I - 9 6

Alseika, Vytautas III - 1 0 1 Alunanas, Adolfas / - 1 0 2 Am brazevičius, Ju ozas II - 7 3 ,3 12 -3 13 ;

III - 8 9 ,9 0 Am braziejus, Juozapas I - 1 3 8 - 1 3 9 ; II - 4 2 -

43,1 1 9 - 1 2 0 ,1 2 1 ,1 3 5 ,1 6 6 ,1 7 1 , 173- 175,18 0 , 2 2 0 -2 2 3 ; U I - 1 6 , 7 8 , 1 1 4 Am brozaitis, Kazys I - 369 A n d r e je v li - 265

Agripa, Vaclovas II - 295

Andriušis, A ntanas II - 20 6

Akavickas, Raim undas II - 329; III - 20 4

Andziulaitis-Kainėnas, Ju ozas I - 89; II - 31,

Akelaitis, M ikalojus I - 201; II - 82;

56 Angarietis, Zigm as III - 1 6 3

III - 1 9 0 Albanas, J. Я - 6 0 , 6i A lchim ovicz, Kazim ierz Я - 1 9 8 ,1 9 9 Alekna, Antanas II - 5 1 ,2 2 7 ,2 3 1

Angrabaitis-Angrabas, Ju ozas I - 1 0 7 ; II 4 8 ,3 0 4 ; III - 1 1 6 A ničas, Jo n as III - 1 9 4

Alekna, V. II - 182

Anšeras, Leonas III - 1 1 3

Aleknaitė-Abram ikienė, V. III - 181

Antanaitis, V. II - 1 2 3

Aleknavičius, Kajetonas II - 1 9 1

Apyaušris, V. IU - 155-156

Aleksandras I I I - 200

Apšegaitė, Violeta III - 1 8 1

Aleksandras III I - 200; Я - 3 6 - 3 7 ,4 1

A puchtin II - 39

Aleksandravičius, A ntanas I - 3 4 4 ,3 4 7 ; III -

Aristotelis III - 235

117 - 11 8 ,1 2 1,12 6 Aleksandravičius, Egidijus II - 7 1 -7 3 ;

III - 2 0 2 -20 3 ; Aleksandravičius, Vincentas Я - 38 Alseika, Danielius I - 1 5 1 ,1 6 3 ,2 9 8 ,3 5 4 ,

Arm inas-Trupinėlis, Petras III - 1 0 9 ,1 14 Astrauskas, Sim onas II - 223 Ašm antas, A ndrius II - 81 Ateškaikli-Jordanova, M arica I - 17 4 -17 6 , 178 -1S 1

356- 357; 359- 367, 375; Я - 27; I I I - 2 2 ,7 0 ,

A u d ieju s,J. I I I - 10 4

1 0 1 , 134-

Augustaitis, Pranas II - 2 6 7

135, 137,2 2 5

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

239

Augustauskas, Pranas I - 146 Avižienytė, Jū ra III - 2 0 0 -2 0 1 A vižonis, Petras II - 4 6 ; III - 215, 237

Basanavičius, Jo n as (sūnėnas) i - 7 3 -7 6 ,

- 219

347;

Basanavičius, Juras i - 69; III - 8 9 ,2 3 2 Basanavičius, V incas i - 5 8 -6 8 ,9 6 ,19 6 , 200, 262; III - 2 3 2 -2 33

Bacevičius, A . i - 252 Bačkis, A ntanas I - 1 3 7 ; II - 108 Bagdonas, Ju ozas

1-

10 7 ,16 1,2 7 0 ; II - 5 2 ,7 9 ,

Basanavičius, Vytautas Kazimieras I - 216 Basanavičiūtė, A n elė I - 70, 81

9 2 -9 3 , 9 5 - 9 6 ,1 0 6 ,1 3 0 ,1 5 6 ,1 7 4 ,2 4 5 - 2 4 6 ,

Basanavičiūtė, M agdalena I - 6 8 -6 9

266, 321, 335; III - 10 ,12 8 -12 9

Basanavičiūtė, M arijona I - 6 8 ,7 0 , 8 1,19 7

Bagdonavičius, Vaclovas II - 335; III - 1 7 5 ;

Basanavičiūtė, M ariutė III - 232

Baguszis, S. U - 198

Basanavičiūtė-Sereikienė, Teklė J - 7,

Bajorinas, K . II - 1 7 6

69-

Bakardžijev, I. III - 30

III - 2 18 -2 19 ,2 3 0

Bakonis, Evaldas II - 316 Bakšys, J. I - 293; II - 316 Bakutis, V. II - 331

7 0 ,7 6 - 8 1 ,2 7 2 ,3 3 2 ,3 3 9 - 3 4 0 ,3 4 8 ,3 6 8 ;

Basanavičiūtė-Šmulkštienė, Konstancija I 70 -

7 2 ,19 7 ; III - 132

Battenberg, Aleksander I - 221

Balčikonis, Juozas I - 25

Baženskis, M ykolas III - 1 1 6

Balčiūnas, P. III - 73

Beethoven, L u d w ig van II - 1 9 6

Balčius, Jonas III - 195

Beneš, E . I - 348

Baldžius, Jonas III - 1 9 5

Beresnevičius, Gintaras II - 2 9 4 -2 9 5

Balinsiąs, M ykolas III - 20 4

Beresnevičiūtė II - 257

Balys, Jonas II - 3 0 2 ,3 0 8 ,3 14 ; III - 19 5,2 0 5

Bernotaitytė, Jolanta III - 115 ,19 3

Balkelis, Tom as II - 1 4 4

Bernotas, A . III - 32

Balsys, R . i i - 313

Beržanskis, Gediminas Klausutis II - 1 1 7 , 1 7 6

Baltramaitis, Silvestras II - 26 4

Bezzenberger, Adalbert II - 94, 249

Baltrušaitis, Jurgis i - 292

Bičev, V. i - 239

Balutis, Bronius I - 12 7 ,2 4 5 ; II - 271

Bičiūnas, Vytautas II - 308; III - 7 9 -8 0 ,11 1,

Banaitis, Saliamonas i - 1 3 9 ; i i - 1 3 1 ,1 3 8 ,1 7 4 , 222;

III -

8 ,14 7

Banevičius, Algirdas III - 1 6 7 - 1 6 8 Baranauskas, Antanas i - 1 0 1 ; II - 5 ,12 ,3 0 , 5 8 ,6 5 -7 4 , 8 1- 8 2 ,9 2 -9 3 ,1 4 7 ,1 9 3 -1 9 4 ,2 2 7 , 2 5 7 ,3 10 ; I I I - 18 ,6 3 ,12 8 ,13 8

116 Bieliauskas, Pranas I - 2 5 0 ,2 9 8 ,3 6 2 ,3 7 3 ; iJi-10 4 Bielinis (Bieliakas), Jurgis II - 63 Bielinis, Alfonsas II - 257, 2635 III - 10 6 ,12 9 ,

134,19 1

Baranauskas, Augustinas II - 76

Bielinis, Kipras II - 1 2 1 - 1 2 2

Barkauskas, P. i - 368

Bielskis, Vaclovas II - 333

Baronas, Darius II - 8 0 -8 1

Bielskus, Pijus III - 1 3 2

Basanavičienė, Gabriela Eleonora žr. M ohl,

Biezbardis, Kasparas Ernestas II - 305

Gabriela Eleonora

Bijeika, Vincentas II - 66

Basanavičienė, M arė I - 6 9 ,8ij III - 232

Bikinas, Juozapas I - 23; III - 1 3 - 1 4

Basanavičienė, O na i - 270 ,339

Biliūnas, Jonas III - 218

Basanavičius, J. (gim inaitis) i - 69

Birkneris, R . III - 1 3 4

240

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Biržiška, M ykolas I - 15 ,2 4 -2 5 ,2 8 ,2 5 1,2 5 7 ,

Brundza, K . 1- 3 4 7 ,3 4 9

2 6 4 ,2 8 8 ,2 9 8 ,3 0 2 ,3 0 5 ,3 0 7 ,3 0 9 ,3 10 ,324/

Bruožis, A nsas II - 74

333- 335; 338- 339/ 36 8 -36 9 ; II - 2 6 ,5 2 ,7 2 , 74/ И5/ 175; 2 2 7-2 2 8 , 23З/ 2 4 5 ,2 4 8 ,2 5 7 ,

Bruožis, Vilius II - 6 1 - 6 4 ,7 5 , 82; III - 1 9 0

2 6 7 -2 7 0 ,2 7 4 ,3 0 3 ,3 0 6 ,3 2 8 ,3 3 0 ; UI - 10,18, 2 2 -2 4 ,

27/ 45; SI, 8 6 -8 7 ,10 8 , IIO, 140, 146,

150, 180, 19 0 -191, 210, 217-218 , 220, 226, 231 Biržiška, Vaclovas I - 2 4 - 2 5 ,3 0 9 ,3 1 3 ; II - 27,

Bružas, Antanas III - 72 Bubnys, V. III - 1 2 9 Buckley, Irena II - 2 8 5-2 8 6 Buckus-Butkevičius, F. F. J i - 2 14 Bučas, Bernardas III - 1 2 6

37, 51/ 53, 57, 74, 95,15 6 , 245, 250, 253, 256,

Bučys, Algim antas II - 315

310; III - 20, 94, 9 9 -10 0 ,13 6 , 210

B ūčys Pranciškus I - 14 3 ,2 8 1 -2 8 6 ,3 4 8 ,3 5 2 ;

Biržiška, Viktoras I - 251

// -12 5 ,17 7 -17 8 ,2 3 3 Būčys, Žygintas III - 198;

Biržiškienė, B ron islava/ - 251 Biržiškienė, V. II - 272

B ūdvytis, Vytautas III - 1 9 2 - 1 9 3

Bizauskas, Kazim ieras I - 30 6 ; II - 26 7

Budzeika, Ignas II - 206

Byron, G eorge G ordon II - 192

Būga, Kazimieras II - 4 4 - 4 5 ,1 2 3 ,1 6 6 ,2 4 8 ,

Bytautas, Ram ūnas II - 4 3 ,3 3 8

264/ 3 0 2 - 3 0 4 ,3 0 8 - 3 0 9 ,3 1 1 ,3 1 4 ,3 1 8 ; UI -

Bliujienė, A ud ronė II - 31

9 0 ,10 9 Bugailiškis, Peliksas I - 127; II - 12 5 ,2 5 4 ;

Bobkevičius, Jo n as II - 155 Bogusìawski, Edw ard U - 2 9 7 -2 9 8

III

- 218

Būgaitė, Gražina III - 1 0 1,2 11-2 12

Bogušas, Ksaveras II - 18 ,14 8 ,1 5 5 ,2 9 6 Bojev, Gavrila / - 54

Buinevičius, Kazimieras / - 3 4 7

Borauskis II - 1 8 6

Buiša I - 45; II - 1 9 0

Bortkevičienė, Felicija I - 13 8 ,3 4 0 ; II - 1 0 1 , 10 4 - 1 0 5 ,1 2 0 ,1 3 7 ,1 7 1 ,2 6 1 ; III - 7 6 -7 8 , 190 Bortkevičius (Bartkevičius), Jo n as II - 1 0 5 ,

Buivydas, Antanas II - 38 Bukauskienė, T . III - 1 0 9 Bukontas, Dom ininkas III - 215, 237 Bulgakov, M ichail III - 236

137,1 7 1 Boruta, Kazys III - 1 7 9

B ulhak,Jan I I I - 18

Botyrius, A ndrius / - 1 9 9 ; II - 9 ,31, i5 4 ,

Bulota, A ndriu s / - 1 4 1 - 1 4 2 , 2 7 0 , 274,28 9 ,

339

Brahm s, Johannes II - 1 9 5 Brangw yn, Frank II - 198 Brazaitis, Juozapas II - 4 7 Brazaitis, Juozas

1-8 o

2 9 1,3 7 1; II - 1 0 5 ,1 1 1 - 1 1 4 ,1 2 1 , 1 2 8 ,1 3 1 ,1 3 4 , 255, 2 6 1-2 6 2 ,2 6 7 Bulota, Jo n as I - 34 0 ; II - 2 7 - 2 8 ,3 S -3 9 Bulotienė, A . / - 258

Brazauskas, Algirdas M ykolas III - 176

Bumblauskas, Alfredas II - 286

Brazdžionis, Bernardas III - 149

Burba, A. U - 92; III - 12S

Braziulis, Alfonsas I - 2 4 1 - 2 4 2

Burba, J . II - 1 7 7 ,179

Brensztejn, M ichal Eustachy II - 2 8 3,32 8

Burdulis, Jonas / - 5 0 - 5 1 , 3* 3,3 ^ 8 ,3 4 2 ; III -

Bretkūnas, Jonas II - 253; III - 1 8 Briedis, A .

III - 66

Brivzemniekas, Fricis II - 339

180 Būtėnas, Julius I - 2 7 , 155; II 315; III -

38- 39, * 7 7 ,3 12 , 91- 9*/ 9 ^ - 97/ 1 0 8 ,15 S -16 0 , 217

Brodelis, Jordanas I - 2 0 6 -2 0 8

Butkieraitė, Vilhelmina II - 1 9 8

Brükner, Aleksander II - 285

Butkus, Juozas II -

37

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

241

Carlyle, Thom as III - 1 0 2

Dabrila, M otiejus II - 68

C elebejev I - 239

D ačinskas,J. III - 5 4

Chodakauskaitė-Tūbelienė, Jad vyga III -

Dambrauskas, Jonas I - 3 4 4 Dambrauskas-Jakštas, Aleksandras I - 23,

130 C h o d zk a ,J. I I - 3 4

14 0 ,1 4 7 ,2 8 7 ,3 4 0 ; II - 1 9 , 3 5 , 5 8 , 6 8 -6 9 ,

Christian-Lebedev, G . i - 246

1 2 2 ,1 4 2 ,1 5 0 ,1 6 0 ,1 6 7 - 1 6 8 ,1 7 6 - 1 7 9 ,1 8 4 ,

Ciceronas I - 31; II - 34 3

1 9 4 ,2 18 ,2 3 1-2 3 3 ,2 6 9 , 2 7 9 ,2 8 3 ,3 0 4 ,3 10 ;

Ciem nolonskis II - 1 2 0

III - 1 4 ,2 2 2

Ciplijauskas, Liudvikas I - 80

Daugaitis, K . III - 69

Cirtautaitė, I. J - 359

Daugėliškis, A . III - 88

Cirtautas, Gasparas II - 1 8 4

Daugirdas, Tadas I - 312

CivinskaSj A ntanas II - 236 C yrski (Cyrazski), Ign acy I i - 1 8 5 Conev, Benjo I - 2 12 ,2 2 2 Cronin, Archibald III - 236 Czartoryski, A d am II - 235

Čakstė, Janis I - 1 0 5 Čarneckis, Valdemaras I - 8 4 ,2 4 5 ,3 6 0 Čechov, A nton I - 3 4 7 ; II - 1 9 2 ; III - 236 Čelakovsky, František Ladislav II - 4 2 Čepaitienė, Auksuolė II - 327 Čepanis II - 1 2 9 Čepulis, V. I I - 2 14 Čerbulėnas, Klemensas II - 288 Černiauskaitė, V. II - 217 Čem iavskis, A . U - 189 Čėsna, Jurgis I - 53 Česnys, Gintautas II - 331; III - 19 3-19 4 , 2 14 -2 15

Daujotas, Jurgis II - 1 1 9 - 1 2 0 , 1 7 8 ; Daujotas, P. I - 276 Daukantas, Rytis III - 1 8 0 Daukantas, Sim onas I - 5 6 ,3 2 0 -3 2 1; II - 15, 28,50 , 6 3 ,7 3 ,8 0 ,1 4 6 ,1 5 3 ,2 5 4 ,2 5 6 , 2 7 4 2 7 5 ,2 8 4 ,2 8 8 ,2 9 4 ,3 0 2 ,3 1 0 ,3 1 5 - 3 1 7 , 348; III - 1 1 ,1 8 ,6 4 ,6 8 ,8 2 - 8 3 , ioo, 10 9 ,13 8 ,15 4 , 1 7 1 ,1 7 5 -17 6 ,18 0 ,19 3 ,19 6 Daukša, Antanas I - 13 1-13 2 ,13 5 ; II - 1 0 8 ,1 3 1 , 138 -13 9 ; I I I - 1 9 0 Daukša, M ikalojus II - 2 8 ,9 0 ,1 4 5 ,1 5 2 ; III -

18 Davainis-Silvestraitis, M ečislovas I - 7,19 , 2 2 ,9 4 - 1 1 3 ,1 3 5 ,1 5 9 - 1 6 0 ,2 6 2 - 2 6 3 ,3 2 5 ; II 30,

35, 53, 57, 6 4 ,7 0 - 7 1 , 8 3 -8 5 ,1 2 1 ,1 4 1 ,1 6 0 ,

16 9 ,18 4 ,18 7 ,18 9 , 2 15-2 16 , 253, 26 4, 296, 297, 3 3 1 ,3 4 6 -3 4 7 ; III - 7 8 ,115 ,16 8 Dąbrowski, P. II - 1 6 8 Delininkaitis, Jurgis II - 206 Delitzsch, Friedrich II - 2 8 4

Č i b i r a s ,J .I - 3 6 8

Dembskis, Vladislovas II - 8 9 -9 0 ,3 4 3

Čibiras, Kristupas III - 16 ,10 4

Dementavičius, Justinas II - 84

Čibiras, Povilas I - 1 5 0

Dem kus III - 1 1 5

Čiurlionienė-Kym antaitė, Sofija II - 200,

Dickens, Charles II - 1 9 2

2 2 4 ; III - 1 3 , 1 0 8 - 1 0 9

Didžiokas, V ladas I - 349 ; III - 1 1 9

Čiurlionis, Jo n as (?) II - 196

Dielininkaitis, Jonas II - 272

Čiurlionis, M ikalojus Konstantinas II - 1 9 7 ,

D ini, Pietro U . II - 2 9 4 -2 9 5

2 0 3 ,2 18 -2 19 ; III - 1 0 ,1 8 ,3 6 , 49, 1 3 1 , 134,

Dinienė, L . II - 66

1 4 7 ,1 8 5 ,2 2 7

Dirikis, Andrejs I - 1 0 4

Čiurlionis, Stasys I - 346

242

Dirkis, Povilas III - 1 4 8

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Fortunatov, Filip II - 19 ,1 2 4 ,2 5 0

Dirm antas, Stasys III - 86 Dlugosz, Ja n II - 1 5 4 , 295

Frankl, Ernestas I - 34 7

D m ow ski, Rom an II - 127

Frankl, L u d w ig A ugu st II - 49

Dogelis, Povilas I - 30 1,30 3/

334-335

D om aševičius, A ndrius I - 2 7 1 ,3 1 5 ,3 2 1 ,3 4 2 ;

II - 202, 2 57,2 6 3 ; III - 1 2 9 ,1 3 4 ,1 7 3 Donelaitis, Kristijonas I - 5 2 ,5 7 ,12 1; II - 42,

Freeman, E. А . II - 295 Freud, Sigm und III - 201 Freze, A leksandr II - 105 From as-G užutis, Aleksandras II - 6 4 ,2 0 1 Fronckevičius II - 17 6

19 1-19 2 ; I I I - 18 ,6 8 D onskis, Leonidas III - 2 37-2 38

G abrys, Juozas II - 9 7 ,1 0 6 ,1 2 6 - 1 2 7 ,2 3 2 ,2 6 4 ,

D orneth, J. II - 49 Dostojevskij, F i o d o r i - 45; II - 1 9 2 D ovydaitis, Pranas I - 308; II - 28 4; III - 1 9 5

2 6 9 ,3 0 0 ; III - 15 -16 ,2 3 0 Gaidelionis, Povilas II - 219

D ovydaitis, Silvestras II - 1 9 1

Gailiūnas, V ladas II - 230

Draugelis, Eliziejus I - 308

Galaunė, Paulius I - 30 9; II - 243, 288,328,*

III - 1 1 7

D rėm a, V lad as I - 373 D rom ova, A ntonina I - 236

Galdikas, A d om as I - 34 9 ; Ш - “

Drum ov, Aleksėj I - 54

Galia, Jaroslav I - 348

III -

D ran ga, A nupras II - 223

Galinis, V.

D ran ga, Liudvikas II - 223

Galvanauskas, Ernestas III - 108

9; i 23- i 24

160

Dubeneckis, V ladas I - 34 3

Garalevičius, J . II - 1 2 0

Dubinskas, Andrius I - 119 ,14 3 ; II - 1 2 3 ,

Gasiliūnas, Virginijus I ~ 33; II - 191

12 5 -12 6 ,2 0 5 -2 0 6 , 208; III - 1 9 0 , 2 2 3 Dundulienė, Pranė III - 205 Duridanov, Ivan II - 315; III - 1 7 5

Gauronskis, Stanislovas II - 158 G edim inas III - 6 0 ,1 0 5 ,1 2 4 ,1 3 1 ,1 7 6 ,2 2 2 Geistaras II - 158 Geitler, Leo po ld I - 231; tf - 41,

Edison, Thom as A iva II - 1 9 6 ,2 5 7 ; III - 85,115

1-

47/ 50 -5 1

58 ,6 5 , S 4 , 89-9 5,

9 8 -9 9 ,11 2 ,2 6 6 , 2 7 0 ,2 7 2 ; III - 114

Eidintas, Alfonsas III - 1 8 8

Gellner, Ernest II - 2 9 4

Eidukaitis, Pranas I - 50 Einaras, A . II - 12 -13 , 15-17/

Gelgaudas, Antanas

23

Elisonas, Jurgis I - 311

Genzelis, Bronislovas III -

147/ 236

Georgijev, Je v lo g II - 238

Endzelynas, J. II - 303

Geršinskis, Stanislovas II - 299

Erčius (Erčius), Stanislovas II - 264

Gerulaitis III - 1 0 1 G e r u l i s ,J ./ - 3 4 6

Faidutti, L . J - 373;

G ieciew icz II - 4 7

Ferdinandas I I - 14 6 ,2 16 ,2 2 6 ,2 2 8 , 2 3 0 ,2 4 4

Gieda, Aurelijus III - 19 8 -19 9

Feterauskas, Gustavas II - 1 2 3 ,1 2 9

Giedraitis II - 235

Feterauskienė, J. II - 1 2 3

Giedraitis, Liudvikas III - 230

Filčeva-Klisurska, Evgenija / - 1 2 9 - 1 3 0 , 1 5 8

Giedraitis-Giedrius, A ntanas I I I - 14 9

Filov, Bogdan I - 84

G iliu s ,Ju r g is U - 39

Finkelšteinas, Ozeris III - 39

Gimbutienė, M arija II - 3 0 0 ,32 6 ; III - 205,

Flerov II - 266

213

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

243

Gusev, M atvej II - 3 2 4

Gim žauskas, E. I - 312 Gineitis II - 162

Gustaitis, Algirdas I - 26

G ira, Liudas I - 1 7 , 2 2 - 2 3 ,1 0 6 ,1 1 6 ,1 3 8 - 1 3 9 ,

Gustaitis, M otiejus I - 1 0 8 ,1 4 2 ,1 7 0 ,2 6 2 ,3 3 7 ,

237, 2 4 6 ,2 5 9 ,2 6 3 ,2 6 6 , 267-268} II - 1 0 0 , 10 5-10 6 ,

116- 117, 121, 1 3 4 , 139,1 4 0 - 1 4 3 ,

348 ; II - 68, 229; III - 10 ,38 G vozdenovič, A n to n 1 - 5 4

1 7 1 - 1 7 4 ,2 0 4 ; III - 10 ,1 2 -1 3 ,2 0 ,1 8 9 -1 9 0 , Hanka, Vdclav II - 45

2 2 2 ,2 2 9 Girdvainis, Ju ozas III - 1 0 1

Herbačiauskas, Juozapas A lbinas I - 1 2 6 ,

Girdzijauskas, Juozas III - 1 9 6

3 4 6 ,3 4 8 ;

Girdzijauskienė, P. III - 1 6 0

6 0 -6 2

II -

4 0 ,1 9 4 ,3 4 6 ;

III -

Girinis, B. III - 68

H erodotas II - 2 9 2 ,3 0 5 ,3 15

Glinskis, Rim antas I - 237

H esiodas III - 1 1

Gloger, Zygm un t II - 1 5 5

Hitler, A d o lf III - 98

G ogo l, Nikolaj II - 273

H om eras II - 293; III - 1 1

Gologanov, Ivan II - 297

H orodeckis, Zigm antas I - 101

Graužinis, Kazimieras II - 232

H roch, M iroslav II - 5 3 ,7 6

Greim as, Algirdas Julius II - 3 14 ,3 3 8 ; III -

Hurko, Jo s if II - 32

2 8 ,30 ,

197,2 2 5 Gribojedov, Aleksandr I - 5 1 -5 2

Ibsen, H enrik II - 1 9 5

G rieg, Edvard II - 1 9 5

Ickovičius III - 74

Grigaitienė, Vladislovą

1-

368

Iešmantą, Albinas III - 13

Grigaliūnas, Juozas III - 1 7 8

Imbrasienė, Joana III - 230

Grigonis, M atas II - 290

Inčiūra, Kazys III - 1 8 0

G rim m , Jaco b II - 2 9 1 ,3 2 6 -3 2 7

Isenburg-Birstein, Franz Jo zep h II - 262

Grinius, Jonas II - 3 2 9 -330

Ivanauskaitė, V ita II - 327

Grinius, Kazys I - 1 2 , 1 9 , 4 8 , 1 4 1 - 1 4 2 , 1 4 9 ,

Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, Sofija

262; II - 3 8 ,4 6 ,6 0 ,1 1 1 -1 1 2 ,1 2 9 ,1 3 1 ,1 9 7 , 2 3 4 ,2 7 1 ,2 9 0 ,3 0 7 ,3 2 7 , 333>349J m - 23, 2 6 ,3 1 - 3 2 , 4 1 ,4 7 ,1 3 2 ,1 7 7 ,1 9 0 ,2 2 3 - 2 2 4 ,2 3 7 Griškaitė, Reda II - 80 Griškevičius, A lgis III - 1 0 7

(Lazdynų Pelėda) III - 31 Ivanauskas, Vilius III - 1 5 8 Ivinskis, Laurynas II - 2 5 4 ,2 5 6 ; III - 68, 82 Ivinskis, Zenonas II - 8 0 ,3 0 8 -3 0 9 ,3 1 4 -3 1 5 ; III - 1 9 8 , 2 1 3

G rybas, Vincas I - 349 ; III - 1 1 9 Grybauskienė, Petronėlė III - 16 3 ,16 4

Yčas, Jonas I - 12 8 ,3 4 2 ; II - 270 ; III - 2 14

G ruodis, Juozas III - 23

Yčas, M artynas I - 1 2 7 ,1 4 7 ,2 5 5 , 291, 2 9 9 -3 0 1;

Gudauskas, P. II - 231 Gudavičius, Edvardas II - 2 8 7 -2 8 8 ; III - 170 Gudavičius, Pranas II - 1 2 8 - 1 2 9

II - 111 ,2 1 1 ,2 3 4 ,2 3 6 ,2 3 9 -2 4 0 ; III - 10, 20, 140 Yla, Stasys II - 1 1 0 ,2 1 9 ,3 3 8 ; III - 1 4 8

G udelis, A ntanas III - 1 8 2 G udjurgis, J. III - 81

Jablonskis, Jonas I - 1 0 3 ,1 0 8 ,1 7 0 ,2 5 7 ,2 6 2 ,

G ud on ytė, A lm a III - 1 9 6

34 0 ; II - 4 4 ,8 8 ,1 0 1,10 3 ,2 6 8 ,2 9 9 ; I I I - n,

Gum uliauskas, A rūn as III - 1 7 6

1 8 ,2 0 ,2 8 ,3 1 ,8 5 ,8 8 ,9 0 ,10 0 ,111,1 5 2 ,16 5 ,2 18

244

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Jablonskis, Konstantinas II - 51

Jasiulaitis, Ju ozas II - 38

Jagičius, V. II - 19

Jasiūnas, A . III - 93

Jakim avičius, Aleksandras III - 29

Jaunius, Kazimieras I -

Jakim avičius, Algim antas III - 181 Jakim avičius, Jonas III - 2 14 Jakim avičius, Rapolas III - 13 4 -13 5 ; Jakštas, A d om as žr.: Dambrauskas-Jakštas, Aleksandras

io ij

II - 6 9 -7 0 , 227,

248; I I I - 18 Jelenskis (Jelienskis), A ntanas I - 315,338 , 362 Jesaitis, Ju ozas I - 3 3 6 ,339 ; II - 205 Jezukevičius, V ladas I - 250, 298; II - 260

Jakštas, Ju ozas II - 330

Jodelė, Pranas II - 2 13 -2 15

Jakučionis, Augustinas III - 1 2 2

Jodkauskas II - 1 2 0

Jalbrzykow ski, Rom uald I - 36 7

Jogaila II - 28, 7 6 ,9 1 ,1 4 6 ,1 4 7 ,1 6 3 ,1 9 8 , 283

Janavičius, Liudvikas I - 100; II - 7 2

Jokantas, Kazimieras I - 1 4 3 , 2 7 3 , 3 6 8

Jankauskas, Rim antas III - 206

Jokūbonis, Gedim inas III - 1 8 3

Jankevičiūtė, Giedrė III - 1 2 5 ,1 2 6 -12 7

Jonaitis, G iedrius III - 1 8 0

Jankovskis, Česlovas I - 1 0 7 , 277

Jonavičius II - 28

Jankus, M artynas I - 9 0 ,10 2 ,13 2 -13 4 ,1 3 5 ,

Jonikas, Petras II - 4 4 ; III - 2 12 -2 13

349; II -

157; 2 13 ,2 2 7 ,2 3 8 , 2 5 6 ,2 7 8 ,3 3 5 ; II - 5 ,2 1,3 3 ,

Jo n yn as, Ignas I -

45; 49; 5 7 -5 8 ; 6 0 -6 6 , 69, 74- 77; 90, 93; 95; 149; 152.; 32-2-, 341; 343; III - 8 - 9, 31; 32; 64,

U I - 3 2 ,18 0 Jonu tytė, Jurga U I - 208

79; 136, 213, 221

Jovaišaitė, Pranė I - 1 5 1

Janulaitienė-Jurašaitytė, Elena II - 254;

III -

117

Janulaitis, Augustinas I - 8 1,13 4 -13 5 , 2 7 8 -

2 7 0 ,2 7 2 ,2 7 4 ;

Jovanovič-Batuto I - 201 Jucevičius, Pranciškus II - 251 Judžentis, A rtūras I - 33

281, 2 8 9 ,2 9 1 ,3 0 1 ,3 4 2 ,3 4 6 ,3 6 8 ; II - 46,

Juknevičius, A ntanas III - 13 7 ,14 5 ,2 2 6 ,2 3 3

173, 2 2 2 ,2 3 4 ,2 4 8 ,2 5 9 ,2 6 2 ,2 6 7 - 2 6 9 ,2 7 0 ,

Juodakis, Petras I - 338; III - 8 4 ,10 8

30 1; I I I - 199, 210 Janulaitis, Petras II - 206

Juodelis, Petras II - 8 7 ,9 7 Juodpusis, V. III - 1 7 4

Janulis, Jonas I - 34 9 ; III - 119

Juodvalkis, Teofilis I - 333,335

Janušauskaitė, E. III - 23

Juozapavičius, Antanas III - 124

Januševičius, J. II - 223

Jurašaitis, Aleksandras I - 1 9 , 2 6 3 ; U - 99,

Januševičius, Povilas I - 136; II - 10 7,12 0 Janušis, Feliksas II - 331

10 3 ,1 7 5 ,2S0; III - 114 -1 15 Jurašaitis, Kazimieras II - 222

Januškevičius, M ykolas I - 301

Jurevičiūtė, Aušra III - 20 4

Jarašiūnas, Juozas II - 1 2 0

Jurgaitis, M arcijonas (Povilas) II - 67

Jaroševičius, Antanas II - 2 7 7 -2 8 0

Jurgelionis, Kleopas U - 2 3 7 ,2 6 9 -2 7 0

Jaroševičius, Juozapas I I - 148

Jurginis, Ju ozas III - 15 4 ,15 8 -15 9 ,2 13

Jaroševičius, Juzefas I - 55; II - 1 8

Jurkšaitis, Kristupas II - 21

Jarulaitis, Vincentas I - 1 3 7 ; II - 107

Jurkūnas, Jonas I I - 26 7

Jaselskis II - 58

Jusaitis, Antanas U - 2 9 9 ,3 4 5 ; III - 223

Jasinskis, Jokūbas II - 18

Juška, Antanas III - 208

ASMENVARDŽIŲ RODYKLE

245

K acelenbogenas, U . i - 346 K adžytė, G ražina I - 5 8 -5 9 ; III - 1 9 2

77 - 3 2 - 3 3 ,6 0 - 6 1 ,7 7 ,1 4 9 ;

Kaunas, D om as

777 - 3 2 ,19 7 77 - 119 -12 0 77 - 3 0 1 - 3 0 2 ,3 4 7

Kairiūkštis, J . II - 18 7,18 9

Kaunas, Jo n as

Kairiūkštis, Ju ozas I - 2 5 1-2 5 2 ,2 5 7 ,3 5 5

Kaupas, Antanas

Kairiūkštis, Vytautas III - 1 1 7 - 1 1 9 ,1 2 3 - 1 2 4 ,1 2 9

Kaupas, V ladas III - 84

Kairiūkštytė, Nastazija III - 1 9 6

Kavolis, Vytautas

K airys, Steponas 234;

III -

7 - 115 ,3 0 2 ,3 0 7 ,3 6 8 ; II -

153

7 - 1 2 ; 77 - 7 3 ,3 4 8 ; III -

20 0 ,238 Kazlauskas, A . III - 1 2 2

Kakeranas, Petras II - 88

Keinys, Pranas 7 - 301

Kalasauskas, Jokūbas I - 46

Kemėšis, Fabijonas 77 - 1 8 4 , 1 8 9

Kalėda, A lgis

17 - Si

Kerevičius, Kazys 7 - 5 8

Kalpokas, Petras III - 1 2 6

Kerpė III - 25

Kaluškevičius, Benjaminas III - 175

Keršytė, Nastazija 777 - 1 9 8

Kalvaitis, Vilius II - 313

Kęstutis III - 1 8 ,7 2 - 7 3 ,8 5 ,1 2 4 ,1 7 3 ,1 9 9

77 - 80; III - 1 9 2 77 - 291

Kanopka, G. III - 104

Kiaupienė, Jūratė

Kantardžijev I - 221

Kirkoras, A dom as H onoris

Kantvydis, B. J i - 3 1 1

77 - 139 77 - 267, 308; 777 - 4 9 ,7 4 Kybelka (Kibelka), Kristupas 77 - 6 0 - 6 1 Kyburgas 77 - 2 9 4 ,3 3 4 Kymantas, Jonas 7 - 303; 77 - 2 8 ,3 0

Kapsukas, V incas žr. M ickevičius-Kapsukas, Vincas Karamzin, Nikolaj I - 56 Karavajev 77 - 1 7 8

Kirlys, J.

Kirša, Faustas

Karavelov, Petko J - 2 2 1,2 4 6

Kynas, A rūn as Kazys III - 2 1 3

7 - 233; 77 - 98 Karbauskis, Jonas 777 - 1 1 4 Kardžijev, A . 7 - 211,2 19

Kleinas,

Karavelov, Liuben

Karka, J. 7 7 7 - 1 4 7 Karpavičius, Kristupas 77 - 1 8 , 1 4 8 Karutis, Jonas Karuža, V.

7 - 3 3 7 ,3 4 2

77 - 1 1 6

Kasakaitis, V in cas III - 31

1.7 - 1 9 9 7 - 34 2 Kliaurskis, M ichailas 7 - 211 Klimaitis, Pranas 7 - 1 8 ,1 0 7 ,1 1 6 ,1 3 2 ,1 3 6 - 1 3 7 ; Klemensas V III

I I - 10 0 ,1 0 5 - 1 0 7 ,1 1 9 - 1 2 0 ,1 3 1 ,1 3 8 - 1 4 1 ,1 6 6 ,

777 - 7 6 - 7 7 ,1 9 0 ,2 3 1 7- 1 5 6 Klimas, Petras 7 - 4 8 ,2 4 6 ,3 0 1 ,3 0 3 ,3 0 6 -3 0 7 , 171,2 9 8 ;

Klimantaitė, Elzė

Kaselis, Gintaras III - 1 7 2

3 1 1 , 339,3 6 1 ;

77 - 230 Kašarauskas, A . 77 - 310 Kašelionis, J. 777 - 90 Kašiuba, T. 77 - 1 1 9 , 1 3 9 Katilius, A lgim antas 77 - 6 6 ,3 0 7 Katilius, Viktoras 77 - 298 Katkus, J. 777- 31 Katkus, M ikalojus 7 - 1 0 1 ,1 2 8 - 1 3 0 ,1 9 8 - 1 9 9 ; III - 203 Kaulakis, Ju ozas 77 - 12 3 ,2 3 7

2 6 8 ,3 1 0 ,3 1 8 ,3 4 1; III - 13 0 ,19 8 ,2 10

Kasiulaitis, Jurgis

246

77 - 4 3 ,2 4 5 , 2 5 3 - 2 5 4 ,2 6 7 -

Kodkine, M ajer M iron III - 1 1 7 - 1 1 8 Kognowicki, S.

7- 1 8

Kohn, Karol 7 - 212 Koičev, Ivan 7 - 5 4 Komulėjus, Aleksandras 7 - 3 4 2 Koncevičius, Jonas II - 1 6 Kondratas, Benjaminas III - 1 6 9 Kondratovičius-Sirokomlė, Liudvikas

7 - 85;

II - 13,18 ,5 5, H 8 , 16 2 ,19 1 ,3 4 1; III - 18

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Konev, N ikolas I - 211, 222

339; 344 ,3 4 8 ; III - n , 18, 2 0 - 2 1 ,3 6 , 38,

Konfucijus I - 31

59; 64, 70, 73, 75, 85, 8 8 ,9 0 ,10 0 -10 3 ,10 5 ,

Kopernik, M ikolaj II - 18 ,14 8

1 1 0 ,1 2 4 - 1 2 5 ,1 2 8 ,1 3 1 - 1 3 2 ,1 3 8 ,1 4 3 ,1 5 4 ,

Korkutienė, Leoną III - 1 7 9 - 1 8 0

1 5 8 ,1 6 9 - 1 7 0 ,1 7 2 ,1 7 6 - 1 7 7 ,1 8 0 ,1 9 4 ,1 9 5 ,

Korsakas, Kostas III - 1 5 3 - 1 5 4

2 3 7 -2 3 8

Koršunovas, Oskaras III - 1 8 4

Kudžm a, Jo n as / - 4 9 ,3 2 1 ,3 4 7 ; // - 265

Korvin-Kurkovskis, Ju ozas / - 268

Kukta, Juozapas / - 2 9 5 ,3 6 9 ; II - 180,

Kosciuška, Tadas II - 1 6 2 ,1 9 8

18 5-18 6 Kukta, M artynas I - 291; II - 13 9 ,14 1,14 3 ,

Kotov, N ikolo I - 211 Kozakevičius, Juozapas II - 305

1 5 5 ,18 9 ,2 1 8 ,2 2 2 ,2 6 8 ,2 7 8 ,3 5 1

Krasnovas, Aleksandras III - 1 5 7

Kukuškina, I. III - 170

Kraszewski, Jo z e f I - 57; II - 2 9 ,3 0 ,3 4 , 55,

Kulakauskas, Antanas III - 202

7 1 - 7 2 , 81,9 0 , 200, 296; III - 18,36 , 8 2 ,8 4 ,

Kulevičius, Salvijus III - 1 9 8 Kulieša, V ladas II - 267

20 4 Kraujalis, Petras I - 2 5 0 ,2 5 2 ,3 5 6 ,3 6 0 ,3 7 0 , 373; II - 2 4 5 ,1 8 1 ; III - 69, 210 Krėvė, Vincas III - 2 8 ,8 5 ,111

Kuliešienė, B. III - 1 7 3 Kulikauskas, Pranas I - 293; II - 317; III 20 4

Kriaučiūnas, Jonas I - 2 1 ,10 6 ,13 8 ,13 9 ,2 7 7 ;

K u lik au sk ien ėj. II - 273

II - 1 0 0 - 1 0 1 ,1 0 3 ,1 1 9 - 1 2 1 ,1 3 1 , 133- 134;

Kulikauskienė, Jad vyga III - 210

1 3 9 -1 4 1 ,1 6 5 - 1 6 6 ,1 7 1 - 1 7 2 ,1 7 4 ,1 8 0 ,1 8 2 ,

Kūmelis, P. II - 1 2 9

19 6 ,2 16 ,2 6 4 ; III - 7 6 - 7 7 ,7 8 ,1 0 8 ,1 4 0 Kriaučiūnas, Petras I - 4 8 ,3 4 7 ; II - 3 1-3 2 ; 38, 1 2 1 ,1 3 1 ,1 3 4 ,1 7 1 , 2 59 ,2 6 4 ; 272; III - 2 4 ,2 3 7

Kunstler, Friedrich I - 239 Kuodys, Leonas III - 21 Kupstas, A . / J - 129 Kuraičiukė, S. II - 123

Kriaučiūnienė, Z ofija III - 114 Krikščiukaitis, Antanas II - 502

Kuras II - 1 5 9

Krikščiukaitis, K . I - 360

Kurczewski, Ja n II - 272

Krisianinova, J . i - 223

Kuršaitis, Aleksandras II - 21

Kriščiūnas, J. II - 210

Kuršaitis, Frydrichas II - 4 9 -5 0 ; III - 81

Krištopaitė, Danutė III - 1 5 4

Kušeliauskas, Serafinas Laurynas II - 63

Krupavičius, M ykolas I - 2 4 ; II - 308; III -

Kutra, Ju rgis II - 309 Kuzmickas, Bronius II - 4 4

47, i 7 i; 236 Krušnauskas, Petras I - 1 1 7 ; II - 1 0 5

Kuzmickis, Zigm as II - 6 5 ,3 0 9 ,3 1 1-3 12 ; I I I 3 6 -3 7 ,5 3 , 7 9 - 8 o, 8 2 ,9 7 ,1 0 0 ,10 S -10 9

Ksenofanas III - 1 1 ; Kubilius, Ju ozas I - 1 3 6 ,3 0 8 ,3 4 7 ; II - 1 0 7 -

Kvieska, V incas III - 31 Kviklys, Bronius I - 4 3 ,5 0 ; III - 1 4 8

10 8 ,110 ,12 6

Kviklys, Vincas II - 75

Kubilius, Vytautas III - 138 ,179 Kubiliūtė, J. III - 169 Kubiliūtė, M arcelė I - 294; II -

335

Kudirka, Jonas I - 4 6 ,5 4 ; II - 27 Kudirka, V incas I - 4 9 ,3 2 1; U -

47; 7 0 , 76,

81, 87, 92, 95, 97; 145; 204, 269, 306, 315,

Ladigienė, Stefanija III - 1 5 7 Lalis, A . II - 269 Lamanskij, V ladim ir I - 1 0 3 Lamennais, Felicité R . II - 90

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

247

Landsbergis, V ytautas III - 1 7 6 ,18 5 ,2 3 5

Liubič, Stanislovas I - 231

Landsbergis, V ytautas V. III - 17 9 -18 0

Liubim ov, A . II - 26s

Landsbergis-Žem kalnis, Gabrielius I - 107;

Liuckanov, A . I - 235

II - 10, 1 0 4 ,1 5 2 ,2 0 0 - 2 0 1 ,2 9 7

Liulevičius, Vincentas II - 211

Lankutis, Jo n as III - 1 5 4

Liutkauskas, J . V. II - 2 4 1

Lapinas, K . II - 2 4 7

Lopas, Laurynas I - 1 3 6; II - 1 0 7 - 1 0 8 ,1 2 0 ,

Lapinskaitė, D om icėlė III - 29 Lappo, Ivan I - 339; III - 110

116 ,13 3 Lopata, Raim undas II - 9 8 ,17 6

Lasinskas, Povilas III -2 3 2 ;

Lubinas, Jurgis II - 240

L au čiū tė,J. II - 123

Lubys, Bronislovas III - 1 7 8

Laučkaitė, L . II - 1 4 9

Luckevič, A nton III - 1 3

Laukaitis, Juozas I - 14 3 ,3 0 1; II - 6 6 , 110 -111, 113 -114 , 2 77; III - 2 2 4

Luckevič, Ivan I - 316; III - 1 3 Lukaševičius, M . I - 369

Laurenčikaitė, Silvija I - 30; III - 1 6 8

Lukauskas II - 75

Laurinavičius, Česlovas II - 7 7 ,8 4 ; III -

Lukianas I - 203

19 6 -19 7 Laurinkienė, N ijolė III - 1 9 7 - 1 9 8

Lutoslawski, W in cen ty II - 58 Lutoslawski, W itold

II - 58

Lazauskas, J. i - 26 Lebedys, Jurgis III - 154

M acevičius, V. II - 259

L ecso ,J. J i - 305

M acijauskas, Antanas II - 1 2 7 ; III - 1 0 -11

Legeika I - 1 4 5

M aciūnas, V incas II - 302; III - 1 5 2

Lekeckas, K. III - 10

M ackevičius I - 21

Lekys III - 49

M ackonis, Rapolas I - 1 4 8 ,1 5 0 - 1 5 1 ,3 1 4 ,3 1 7 ,

Leknickas III - 93

367* 376 ;

Leliušis, A . III - 196

134,13 8

II -

2 7 6 ,32 1;

III - 66, 69, 7 3 ,10 6 ,

Lenartowicz, Teofil JI - 1 2 , 1 9 1 , 2 9 2

M ačinskas, Stasys II - 75

Lenik, O na II - 222

M ačiulis, Dangiras II - 8 0 -8 1; III - 97

Lenin, V ladim ir JJJ - 1 5 5 , 1 6 5

M ačiulis-M aironis, Jonas I - 140, 2 7 0 ,3 4 3 ;

Leonas, Petras I - 291; II - 1 1 1 ,1 2 8 ,1 3 0 ,1 3 4 , iŠ 9, 338; U I - 4 2 . Liandsbergis, Česlovas II - 234

II - 8i, 8 6 ,1 2 2 ,1 2 5 ,1 2 9 ,1 4 2 ,1 7 7 ,1 9 3 , 286, 2 9 6 ,2 9 8 ; III - 7 - 8 , 43, 65, 8 5 ,10 0 ,10 9 ,113 , 13 2 -1 3 3 ,1 4 3 ,1 5 4 ,1 7 6 ,1 8 6 ,1 9 6

Liausas, Bronislovas J I - 1 8 6

M ačys-Kėkštas, Jonas I - 89

Lideikis, Ju ozas II - 69

M aironis žr. M ačiulis-M aironis, Jonas

Lindė-D obilas, Julijonas I - 1 2 8 ; U - 9, 2 8 6 -2 8 7 Lingiūtė, Ieva J - 1 4 4 - 1 4 6 , 2 7 2 , 3 1 4 , 3 5 9 ;

II - 263 L in gys, Antanas II - 4 6

Makarevičius, Gintaras III - 1 8 4 M aldonis, Alfonsas III - 1 5 4 Maliauskis, Antanas I - 1 4 3 ; II - 2 8 3 -2 8 4 Malinauskas, Donatas I - 7,13 9 , 2 2 4 ,2 7 0 , 3 0 0 ,3 0 5 ,3 4 7 ; II - 119 -12 1, 1 3 7 ,1 4 1 ,1 7 1 , 174,

Linka, V in cas I - 5 4

1 7 6 ,17 8 -18 0 ,18 2 -18 5 ,18 7 ,1 8 9 ,2 11,2 16 ,

Linkevičiūtė-Rim avičienė, Jolita II - 287

2 2 2 ,3 4 6 ; III - 12 ,7 8

Liszt, Ferenc II - 195

248

M alinov J - 1 4 6 , 2 4 4 ;

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

7 - 299

Maliszewski, Z en o n I - 53

M auclere, Jean

M aliukevičius, Klem ensas II - 2 6 7

M auderode, Otto von

M angačev, Petko I - 3 1,17 6 , 2 4 3 ,2 4 6 ; II 329; 7 / 7 - 1 8 8

77 - 2 6 ,5 0 ,5 9 ,6 3 - 6 4 ,

12 7 ,2 4 6 M ažeika, J . 7 - 5 8

M ansikka, Viljo Johannes

7- 1 7

M ažylytė, A .

7 - 216; III - 1 0 1

Manuilov, A le k s a n d r / - 157, 2 0 6 ,2 1 7 -2 2 3

M ažonas, V. III - 25

M arcinkevičius, Justinas III - 1 6 9 - 1 7 0

M edekša, Antanas

7 - 1 4 4 ; 77 - 205 7 - 349

Marcišauskaitė, M arė M arčiukaitis, Ju ozas

7 - 1 3 7 ; 77 - 108 M elanchthon, Philipp 77 - 295 M enčinskas, M atas III - 1 2 2 M erkelis, Aleksandras 7 - 318;

M ardosa, Jo n as III - 213

77 - 1 5 3 Marinov, D im itr 7 - 2 2 2 -2 2 3 M arkov, Gavrila 7 - 220 M arx, Karl 777 - 1 6 5 M artinaitis, Pranas 7 - 348 M artinkėnas, V incas 77 - 263; 777 - 32

M ezzofanti, G iuseppe Casp ar

M artinkėnas, V ladas III - 1 0 4

Męžyriski, A n to n i

Martišiūtė, Aušra III - 1 7 9

M ichalkevičius, Kazim ieras

M arija Teresė

M asaryk, Tom ás Garrigue

77 - 4 2 ,4 6 ,4 8 , 5 1 ;

1 0 8 ,1 4 0 ,1 4 3 ,1 3 7 M erkienė, Irena R egina

777 - 1 9 5 777 - 1 3 2 ,1 5 5 ,

M erkys, V ytautas 77 - 3 7 -3 8 ; 16 2 ,17 0

77 - 49

77 - 285 7 - 1 1 1 , 1 3 0 ; 77 -

16 1,16 8 ,1 7 0 ,1 8 0 ,1 8 2 ,1 8 5 -1 8 6 ,1 8 8 -1 8 9 ,1 3 6

77 - 318 7 - 2 0 3,318 ; 77 - 1 8 - 1 9 , 2 6 , 3 4 , 4 0 , 55,8 1 ,8 9 ,1 4 8 ,1 5 1 ,1 6 2 , 16 4; 777-

M ickevičienė, Diana

777-46 M ascagni, Pietro

M ickevičius, A d om as

77 - 195

Masiliūnas, J. III - 3 9 -4 0 M asionienė, Birutė III - 1 6 5 Masiulis, Juozas

77 - 6 7 ,1 4 2 -

143, 309,3 18 ; 777 - 7 4 ,8 7 ,9 0 -9 1 » 9 6 ,10 1,

77 - 2 14 ,2 7 0

19 1-19 2 , 245» U I - 8 ,30 ,

M asytė, Laim a 7 - 3 1 Maskeliūnienė, Džiuljeta

10 ,18, 8 5 ,1 0 2 ,1 4 9 ,1 7 7 ,1 3 5 M ickevičius-Kapsukas, V incas

7 - 30

15 8 ,16 1-16 3

M astianica, O lga

M ičiulis, Pijus 7 - 306

M ašiotas, Jo n as

Mikaitis, A . III - 7 1 - 7 2

77 - 7 7 ,1 4 4 - 1 4 5 77 - 1 7 1 M ašiotas, Pranas 7 - 4 3 ,1 0 7 ,3 4 0 ,3 4 3 ; 77 9 -10 , 259, 338; 7 7 7 - 1 7 , 31, 45» *18, 229

77 - 18 ,14 8 77 - 1 3 , 6 0 , 1 4 9 Matjošaitis, Stasys 7 - 360; 777 - 69 Matulaitis, Jurgis 7 - 36 4 ; 777 - 3 5 ,5 3 ,6 0 Matulaitis, Stasys 7 - 1 0 7 ,2 7 0 ,3 3 9 ; 77 - 270, Matejko, Ja n

Matijošienė, A .

777 - 1 6 5 Matulaitis, V incas 77 - 1 2 3 , 1 2 5 , 1 2 7 3 0 7 ,3 14 ;

M atulevičius, Algirdas III - 206

7 - 1 0 7 ,3 3 6 ,3 4 0 ; 77- 101, 119 ,14 2 ,2 19 , 2 7 0 -2 7 1; 777 - 1 7 , 3 1 M atulytė, M argarita 777 - 1 1 3 , 1 9 3 M atulionis, Povilas

7 - 309; II -

77, 1 4 8 - 1 4 9 , 154,

Mikelėnas, Jokūbas

77 - 312 7 - S 5-8 S , 9 0 ,1 7 6 -1 7 7 ;

M iklaševičius, Jurgis 7 7 -14

M iknys, Rimantas 7 - 1 2 , 3 1 - 3 3 ;

77 - 53,9 8 , 777 - 16S, 2 0 7 -2 0 8 Mikolainis, Petras 7 - 255; 77 - 6 3 - 6 4 ,9 2 - 9 5 , 119 ,12 9 ,1 5 7 ,3 4 3 ;

2 4 7; III - 9 ,1 2 7 - 1 2 8 ,1 3 6 M iksas, Ju rgis 7 - 10 2 ,1 3 3 ,1 7 1 ,3 1 5 ;

77 - 5 ,10 , 57, 6 0 - 6 4 , • 72, 74- 77, 8 3 -8 6 , 93, 1 4 8 , 193, 341; 777 - 8, 1 9 -2 3 ,2 9 -3 1,3 3 » 3gmail.com Spausdino

uab

Petro ofsetas

Naujoji Riovonių g. 25 c, lt-03156 Vilnius www.petroofsetas.lt Tiražas

400 egz.