Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai [2] 9786098035667

Citation preview

ALGIRDAS GRIGARAVIČIUS

Atsiskyrėlis iš Suvalkijos Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai

2 DALIS

Žodis ir veiksmas

N A U JO JI ROM UVA • V IL N IU S • 2 0 1 9

A u to riu s ir leidėjai nuoširdžiausiai dėkoja U A B K oncernui M G Baltic ir jo įkurtam Vasario 1 6 -osios fondui už param ą leidžiant šią knygą, taip pat Gražinai D rėm aitei, Lietu vo s centriniam valstybės archyvui, Lietu vo s nacionaliniam m uziejui, Lietu vių literatūros ir tautosakos institutui ir M aironio lietuvių literatūros m uziejui už galim ybę ją iliustruoti reikšm ingais dokum entais.

MG BALTIC

R edaktorės - B ro n ė Balčienė, A u d ro n ė D augnorienė D ailininkas - R o kas Gelažius

V iršelyje - film uotos m edžiagos iš Lietu vo s žem ės ūkio ir pram onės parodos atidarym o

1924 m . rugp jūčio 23 d. kadrai.

L T * '............. - i - ----------------------------

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (N B D B ). © Algirdas Grigaravičius,

2019

© Naujoji Romuva, 2019

ISBN 978-609-8035-66-7

Turinys

Pratarmė

7

1. Aušros link 1.1 Pakeliui į tautinį romantizmą 1.2 Lietuvių mokslo draugij a ir Aušra

12 18

2. Praha -Aušra! 2.1 Aušros prieangyje 2.2 Pastangos legalizuoti Aušrą ir santykių su lenkais klausimas 2.3 Čekiškas pėdsakas

24 29 30 41

3. Aušros žlugimo dalyviai ir aplinkybės 3.1. Dalyviai 3.2. „Minkštainis“ Jurgis Miksas ir Martynas Jankus 3.3. Antano Baranausko atvejis 3.4. Kodėl Aušra nebuvo atgaivinta?

56 57 60 65 74

4. Grįžtant prie Aušros: naujas jos pažinimo horizontas

77

5. Rūpinimasis lietuviškaisiais reikalais iš Varnos

87

g

6. Politikas iš reikalo 6.1. Lietuvių mokslo draugija ir Didysis Vilniaus seimas 6.2. Apie lietuviškos politikos pradžią ir Suvalkų guberniją 6.3. Kaip daktaras 19 12 m. netapo IV Dūmos atstovu

97 100 107 11 o

7. J. Basanavičius ir tautinių demokratų partijos įkūrimas 7.1. Tautiškoji lietuvių demokratų partija ir Lietuvos autonomija 7.2. Tautiniai demokratai rinkimuose į Rusijos valstybės dūmas 7.3. Nuo Lietuvio iki Vilties

116 116 131 138

8 . Požiūris į lenkus ir polonizaciją

144

9. Sąjunga pagražinimui teisių lietuviškajai kalbai Rymo katalikų bažnyčiose Lietuvoje 9.1. Lietuvių kalba - tautiškumo garantas 9.2. Sąjungos įkūrimas 9.3. Delegacijos į Romą nesėkmė 9.4. Veiklos kryptys ir būdai

165 165 169 175 179

5

10. Prie lietuvių meno ištakų

190

11. Versle

204

12. Tautos namų sumanymas - tautinės vienybės keliųišbandymas

216

13. Lietuvių mokslo draugija 13.1. Sumanymo genezė 13.2. LMD padaliniai: biblioteka, muziejus, archyvas 13.2.1. Biblioteka 13.2.2. Muziejus 13.2.3. Archyvas 13.3. LMD veiklos epizodai iki 1927 m.

244 244 251 252 255 256 258

14. Polemika dėl krikščionybės ir senosios lietuvių kultūros santykių

277

15. Trakologija: impulsai ir kontekstai 15.1. Trakologij os kontekstai 15.2. Trakologijos vertė amžininkų akimis 15.3. Arčiau mūsų laikų

289 290 306 314

16. Mokslo baruose 16.1. Tautosakininkas, etnografas, etnologas, mitologas, antropologas 16.2. Archeologas 16.3. Kalbininkas, terminologas, istorikas, biografas

320 323 329 331

17. J. Basanavičiaus „savistovios Lietuvos" vizija 17.1. Prieš A u š r ą 17.2. Pasirodžius V a rp u i 17.3. Geistosios „savistovios Lietuvos“apmatai

337 338 342 348

6

Pratarmė

Kartais, baigiant tyrinėjimą, aiškėja, kad jis nepabaigiamas. Taip nutiko dirbant prie antrosios J. Basanavičiaus biografijos dalies. Į knygą sudėti dvylika metų rašyti tekstai yra įvairios apimties. Vienus skyrius galima laikyti daugmaž išnar­ pliojusiais tam tikrą veiklos sritį, kiti savo kuklia aprėptimi tiesiog konstatuoja, kad tema tirtina toliau, kol taps atskira knyga. Sakysime, įvertinti racionalųjį trakologijos grūdą ir joje apčiuopiamas galimų tyrimų kryptis pagal išgales būtų įmanoma tik įvairių humanitarinių mokslų atstovų grupei. Teko apsiri­ boti jos užuomazgomis ir perteikti amžininkų vertinimus. Panašus ir skyrius Mokslų baruose. Iš pradžių atrodė, kad J. Basanavičius paskelbė beveik visus parašytus teks­ tus. Deja, realybė kitokia, nes jo asmeniniame fonde to paties teksto yra po keletą variantų ir geroka šūsnis (apytikriai apie dvidešimt, bent jau pabaigtų rašyti) jų neskelbta, o pavyzdžiui, bulgariškos studijos apie Lomo apygardą asmeninis egzempliorius primargintas dešimtimis pastabų. Suskaičiavus, kiek yra neskelbtų darbų, galvoje įsisuka mintis, kad būsimiems ne tautosakiniams raštams praverstų keletas papildančių išleistą tautosaką tomų. Ateityje isto­ rikų ir kalbininkų lauktų kompleksinis Aušros tyrimas, apimant aušrininkų publikacijas rusų ir kitoje spaudoje ir jų tarpusavio susirašinėjimą. Didžioji daktaro 1905-1926 metų publicistikos dalis neišleista. Ji taip pat prašosi būti aptarta atskirai. Lietuvių mokslo draugiją norėta parodyti iš mažiau žinomos pusės, bet išėjo neišvengiamas epizodų vėrinys, išskyrus jos sumanymo ge­ nezę. Manyta, jog bulgariškas gyvenimo laikotarpis išnagrinėtas kiek plačiau, tačiau J. Basanavičiaus ryšiai su bulgarų inteligentais, mokslininkais ir ypač menininkais, jiems rašyti laiškai žinomi tik paviršutiniškai arba neįtraukti į

PRATARMĖ

7

istoriografinę apyvartą. Dovanotų knygų dedikacijos ir Konstantino Veličkovo tapytas portretas memorialiniame kambaryje Signatarų namuose rodo tokių buvus. Darytinų darbų sąrašą galima tęstų tačiau be parengto anotuoto daktaro rankraščių ir laiškų katalogo jie neturės visavertės prieigos pagrindų. Tik baigiant antrąją dalį, suvokta, jog atsivėrė pirmasis asmenybės pažinimo horizontas, už kurio laukia kiti. Istorijos vaizdai ir mums, ir ateisiantiesiems bus artimesni, jeigu bus nuolat bandomi prakalbinti.

8

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

1. Aušros link

Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo (18 72 -19 34 ) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą, Jonas Basanavičius netapo kokiu didvyriu, bet liko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Prisiminė jo viešnagę Panevėžio vals­ tybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai ne­ sveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklauso­ mybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“ Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet ir toliau vedė į kultūrinį renesansą1. Pats J. Basanavičius, viešė­ damas Kaune, 1924 m. spalio 14 d. datuotame straipsnyje Iš santykių su čekais Čekoslovakijai skirtame Krivūlės žurnalo numeryje teigė, kad naujausių laikų lietuvių atbudimo era prasidėjo 1883 m. Prahoje, nors tuomet iš to menko laikraštuko nesitikėjęs, kad tauta atbus ir gyvens nepriklausoma2. Tokią mintį daktaras yra pareiškęs ne viena proga, ir tai - sąžininga. Veiksmas, kylantis iš idealistinių paskatų, refleksijos sulaukia vėliau, dabartis grindžiama tikėjimu savo teisumu. Nežinia, ar tai būtų kiekvieną reikšmingą įvykį lydinti nuopelnų mitologija, ar paprastas savęs teisinimas, bet Pranas Mašiotas (1863-1940) atsi­ minimuose įrašė, kad Marijampolės gimnazijos inspektorius Andrius Botyrius (1845-1900) jam sakęs, kad čia atvažiavo įvykdyti duoto įžado išginti lenkų

1

Kun. Lindė-Dobilas. Mūsų aukštai gerbiamo patriarcho, daktaro Basanavičiaus, 75 m. sukaktu­ ves bešvenčiant //Panevėžio balsas, 1926, lapkričio 18, Nr. 4 6, p. 1.

2 J. Basanavičius. Iš santykių su čekais / / Krivūlė, 1924, Nr. 10, p. 8.

AUŠROS LINK

9

mokinius, J. Basanavičius savąjį - išleisti laikraštį - įgyvendino, beveik pasisekė ir F. Muraškai su mokytojais. Inspektorius buvo gerokai įkyrėjęs mokiniams lenkams, bet, nesuvaldęs įpročio išgerti, po dvejų metų gavo keltis kitur. Dėl karjeros pastovumo perėjo į stačiatikybę, su žmona ir dukromis šnekėjo rusiš­ kai, tačiau po kebų taurebų prabildavo betuviškai ir apsiašarodavo3. Kad gyvenimo reiškinys taptų aiškus, turi būti aprašytas ir vertinamas skai­ tančiųjų. Vienas periodikos tikslų paveikti viešąją nuomonę ar valdžios ins­ titucijas rūpimu ar aktualiu klausimu, o X X a. pradžios betuviškoje spaudoje neretai skelbta, kad stengsis reformuoti skaitytoją. X IX a. pabaigos Lietuvoje žmogiškoji savigarba pradėjo reikštis kartu su kalbine, ėjusia iš spausdinto žodžio. Gabriebui Landsbergiui-Žemkalniui (18 5 2 -19 16 ) įstrigo, kad 18 85 m. grįžęs į Lietuvą iš Krymo, kur valdininkavo ir buvo nepiktai vadinamas užsi­ spyrusiu žemaičiu, rado ne vieną permainą. Kaimiečiai ne visi puldavo po­ nams rankas bučiuoti, kiti sveikindamiesi patys ranką paduodavo4. Bajoriškoje aplinkoje manyta, kad tai - ir lietuviškų raštų įtaka. J. Basanavičius iš Bulgarijos sekė situaciją Rusijoje, prenumeruodamas keliasdešimt periodinių leidinių ir susirašinėdamas su betuviais inteligentais. Korespondencijoje Lietuviškai ceitungai, leidžiamai Tilžėje, rašė, kad 1878 m. jai kariaujant su Turkija dėl bulgarų išlaisvinimo sušvelnėjo cenzūra ir Petrui Vileišiui pavyko išleisti tris menkas knygeles, tačiau kovoms pasibaigus gy­ venimas grįžo į senas vėžes. Paminėjo ir tūkstančių betuvių karių dalyvavimą tame kare. Jam leidėjas Jozefas Zawadzkis iš Vilniaus pranešė, kad gavo leidimą pardavinėti Petro Vileišio (18 5 1-19 2 6 ) leidinius, kurių turi apie 15 000 eg­ zempliorių. 1880 m. Naujasis keleivis, o 188 1 m. Lietuviška ceitunga kreipėsi į carinę valdžią, kad leistų laikraštį platinti už sienos, bet nieko gera neišėjo (tai daktaro straipsnių pasirodymo ir skelbimosi eiliškumo šiuose laikraščiuose priežastis, tokius ketinimus rodytų ir juose pasitaikantis vienas kitas tekstas lotynišku šriftu, taip pat ir jo paties, jie kaip pirmtakai minėti Priekalboje, taip savavališkai pervadinta J. Mikšo daktaro siųsta iš Prahos Prakalba). Pabaigoje su viltimi taria: „Rasi ne po ilgo i [š] sileisti galėsim ir pirmutini Lietuwoj Laik­ rašti ir spausdint lietuviškas Knygas - tada atsigausim!“5

3 Ašakaitis Pranys [P. M ašiotas]. Iš mano atsiminimų / / Lietuva, 1923, kovo 4, Nr. 51, p. 5. 4

Žemkalnis. Iš mano atsiminimų / / Lietuvos žinios, 1914, balandžio 24, Nr. 87, p. 3.

5

bs. Iš maskoliškosios Lietuwos // Lietuwiszka ceitunga, 1882, balandžio 18, Nr. 16, p. 3.

10

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

A pie 1880 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Prūsijos lietuvių laikraščiuose pradėjo skelbtis 1880 m., kontaktus su vie­ tos lietuvių veikėjais užmezgęs vasario pradžioje. Matyt, turėjo pluoštą eilių iš Antano Baranausko, kurių keletą spausdino Lietuviškoje ceitungoje. 1882 m. birželio 20 d. pasirodė Ko gi spaudžia man širdelę, o rugpjūčio 1 d. - Daina že­ maitiška. Sausio ro d. paskelbtas ir jo draugo, būsimo aušrininko, poeto kunigo Simono Norkaus-Norkevičiaus (18 4 2 -19 12 ) eilėraštis Kur dingo, Lietuva, tavo didybė... su J. Basanavičiaus komentarais, o liepos 1 1 d. - satyra Juokų juokai, gegužės 16 d. įdėtas ir paties daktaro iš lenkų kalbos verstas poeto romantiko T. Lenartowicziaus Pavasaris. Matyt, S. Norkaus eiles Naujajam keleiviui siuntė per tarpininką. 1880 m. liepos 9 d. išspausdino Giesmę apie arielką. Šiame laikraštyje J. Basanavičius ir debiutavo tų metų birželio 25 d. su jo eilėraščio apie Lietuvos praeitį Atsi­ minkime komentarais, primenant didžiuosius kunigaikščius ir kraugerius kry­ žiuočius, galabijusius prūsus ir vertusius juos krikščionybės vergais. Pristatė pats laikraščio leidėjas Adomas Einaras (1842-1906) straipsneliu Žodelis apie mus pačius ir mūsų kalbą. Redakcijos Atsiliepimuose (Nr. 15, p. 90) Ponui G. M. iš Z. jis parašė: „Bet kadangi Jums taip rodosi (o rasi ir Daugiems) Pono Ku­ nigo Narkewicziaus Giesmė labai pamėgo [mėgstama], todėl aš pasidrasinau šendien dar wiena jo sutaisytą Giesme Keleiwiui drauge būti.“

1.1 Pakeliui į tautinį romantizmą Pirmas svarbesnis J. Basanavičiaus tekstas Rubežei ir skaitlius Lietuvių tautos, kur nurodomos lietuvių, žemaičių ir aukštaičių („kalnėnų“) apgyventų vietų ribos ir skaičius - du milijonai. Čia yra viena pamatinių jo minčių, kad priim­ dami svetimą kalbą, nustojame būti lietuviais, nes kaip kiekvienas gyvas kūnas, dvasiai išėjus, tampa mirusiu, taip ir žmogus, pametęs gimtą kalbą, amžinai miršta savo tautai6. Tai rodo aiškų tautinį apsisprendimą pirmiausia klausiant ir atsakant, kur lietuviai apsigyvenę ir kiek jų yra. Deja, rėmėsi X IX a. pirmo­ sios pusės duomenimis. Pirmame Aušros numeryje, pastaboje prie straipsnio Apie Lietuvos pilis, paaiškina, kad lietuviais vadina lietuviškos kilmės žmones, nesvarbu, kur jie gyventų - Prūsijoje, Žemaitijoje ar Aukštaitijoje ir patys 6 Dr. J. Bassenowicz. Rubežei ir skaitlius Lietuwiu tautos / / Naujasis keleiwis, 1880, liepos 23, Nr. 17, p. 103.

12

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

įsivardintų lietuvininkais, žemaičiais, aukštaičiais ar „kalnėnais“ (p. 18). Ma­ tyt, neturėdamas prieigos prie vėlesnių šaltinių lietuvių apgyventų teritorijų klausimu, X IX a. daugiau nerašė. Vladislovo Sirokomlės (18 23-186 2) kelionių vadovo Nemunu nuo versmių iki žiočių pratarmėje pasibraukė eilutes, kad my­ lėti Tėvynę, kaip ir ją pažinti, yra pareiga, reikia tirti istoriją, gamtą, etnogra­ fiją, archeologiją, geografiją. Kaip mylėti ir kraują pralieti už tai, ko nežinai ir nesupranti?7Jau trečiaisiais studijų metais nuosekliai rengėsi Lietuvos istorijos tyrinėjimams. 1876 m. rugpjūtį per atostogas apsirašė M. Valančiaus Žemaičių vyskupystę, pradėdamas nuo jos ribų, girių ir jų gyventojų, vietos skyrė ir že­ maičių papročiams. Skyrelyje Klotis apibendrino, kad vyskupystei nuo 14 13 iki 184 1 metų kliuvo daugiau bloga nei dora. Kitais metais gruodį lenkiškai parašė apie Punios piliakalnį ir Margirio kalną, sutapatinęs su legendiniais Pilėnais, pridėjo ir tris vietovės schemas, tačiau šios versijos nepanaudojo istorinėje apžvalgoje Apie Lietuvos pilis8. Nebūdingas vėlesniems gyvenimo periodams ir rodantis prisitaikymą prie auditorijos 1880 m. spalio 8 ir 15 d. Naujajame keleivyje išspausdintas straipsnis Kam teks Tėvynė mūsų. Laikraščio Nr. 25 paskelbta, kad Nr. 28 tal­ pins didžiai svarbų Lietuvai daktaro atsiliepimą į klausimą „Kam teks mūsų Tėviškė?“, vėliau tas pats ponas skaitytojams papasakos apie Ragainės miesto atsiradimą ir senovės Lietuvos miestus. J. Basanavičius straipsnį laikė labai svarbiu ir laiške apkaltino A. Einarą nesilaikant duoto žodžio, šis spalio 29 d. Atsiliepimuose (Nr. 30, p. 194) atsakė, kad, kaip žadėta, tekstą ras Nr. 28, rašinį apie Ragainę spausdins savo laiku. Pradėdamas nuo skelbimų apie Prūsijos lietuvių ūkių pardavimą šiame laik­ raštyje, daktaras susirūpinęs teigia, kad labai greitai jų žemes supirks vokiečiai, pabrėžia, kad lietuviškose šeimose daug mažesnis gimstamumas (2-5 vaikai), o vokiškose - vidutiniškai išauga po šešis ar daugiau palikuonių, kurie, kitaip nei lietuviai, savo ateitį stengiasi kurti savarankiškai, išeidami į miestus, emig­ ruodami į Ameriką ir kitas šalis, Pietų Vokietiją ar Prūsiją. Ir toliau įtikinėja: „Mes patys esame didelėj kalti, jog savo prigimtą Žemę tankiai paleidžem in rankas svetimų atėjūnu. Jeigu mes patys gerai suprastume ir pilditume ketvirtą Prisakymą, mes žinotumėm, jog po Dievo ir savo gimdytoju daugiausiai ir

7 W l. Syrokomla Niemen od zródel do ujšcia. - Nakladem A . Assa, Wilno, 1861, s. 4 -5 . 8 L L T I B R , F 2 -16 2 , 1.1-12 ; F2-166, L. 1-3 .

AUŠROS LINK

13

didžiausiai reike mums milėtie ir godotie savo tėvyne, savo prigimtą žemę, ant kurios per tiek metu gyveno musu garbingi bočej-prabočej, senej-prosenej, kurią ją žiloje senovėje tejp narsej nog Kryžiuočių-Vokiečių, tiek už jos liuosybę brangiausio kraujo parliejo.“ Čia amžiams ilsisi jų kauleliai, o iš kapų atsikėlę nepažintų savo nelabų anūkų, atsižadėjusių gimtosios kalbos ir tapusių vokiečiais. Būsime Dievo nubausti už „Prisakymų nepildymą“. Niekur nėra matęs tokio kaimo ir miesto susipriešinimo kaip bulgarų krašte. Kaimiečiai nepakenčia svetimų ir ateivių, todėl, jeigu kas parduoda malūną ar ūkį, o vie­ nas įpirkti negali, nupirks susimetę keliese. Taip būtų galima veikti ir savame krašte. Pažadėjo ateityje papasakoti ir daugiau apie „pagirtinus“ pavyzdžius iš bulgarų gyvenimo, „kuriuos mes su didele nauda sekti galėtumėm“. Citavo tuomet dvasiškai ir idėjiškai jam artimo draugo Jurgio Miklaševičiaus, baigusio filologiją Maskvos universitete, 1880 m. rugsėjo 19 d. gautą laišką iš Heidel­ bergo (Vokietija): „Reike mums neatbūtinai rūpintis apie apšvietimą mūsų brolių dvasiškai ir realnai, idant jie pažintu aiškei ir galėtu juos aprūpinti, reike ingraudinti juos, kad žemės svetimiems nepardavinėtu. Reik mums budinti tarp musu broliu meilę diel savo žemės, savo kalbos ir savo žmonių; kad jie nejokiu svetimu liežuviu tarp savęs nekalbėtu, kaip tiktai lietuviškai, kad ir didžiausias moksliničias pabaigę ir didžiausiais butu ponais tapę. Lietuviškai reike kalbėtie visiems Lietuvinikams namie ir publičnai (tarp svetimu). Terp savęs broliškoje meilėje gyventie, kiekvienam reikale pasigelbėtie ir visuomet tvirtai dalaikytie duotą žodį. Kiekvienas mokitas Lietuvinikas, pagal ištekliu, turi parašytiem nors koke knygelę lietuvišką pagal savo ypatingą (specnalną) mokslą. Norėdams musū darbus ir reikalus musū tautos aprūpint turime pra­ simanyt ant to pinigus; todėl per uždarbius, per prekionę ir 1.1, turime rinktie juos ir gabent Lietuvon, kaip gabena bitė medų in savo avilį.“ Tokioms mintims, daktaro nuomone, iš širdies pritars kiekvienas „lietuvinikas“. Jeigu nuo mažo iki didelio triūsime, suprasdami mūsų reikalus, ir rūpinsimės, kad nesimažintų tautiečių skaičius, nesigadintų mūsų kalba, būdas ir „dabas“ (kultūra), mums likusiame Lietuvos plote nė pėdos neatiduosime svetimiems, tuomet išliksi­ me pasaulyje. Kitaip liks tik garbingas vardas senovėje ir ištiks prūsų likimas9. Rugpjūčio 13 d. paskelbtas retas J. Basanavičiui tekstas apie kūdikių priežiūrą

9 Jonas iš Oškabalū. Kam teks tewyne musū / / Naujasis keleiwis, 1880, spalio 8, Nr. 28, p. 175; 1880, spalio 15, Nr. 2 9, p. 183.

14

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

(Naujasis keleivis, 1880, Nr. 20, p. 119 ). Higienos ir sanitarijos tematika kaip visuomeniškai angažuotam gydytojui liks artima visą likusį gyvenimą, o šiuo atveju - tai rūpestis lietuvių „skaitliumi“. Jis įsitikinęs rašė, kad jauni mokyti lietuviai pradeda suprasti ypatingus savo tautos reikalus. Vėliau pozityvistinius momentus stelbia istoriniai tekstai. 1881 m. pir­ muose dviejuose Naujojo keleivio numeriuose skelbia rašinį apie Ragainės pilies įkūrimą. Pradeda nuo klausimo, kas dabar žino garbingą žilos Lietuvos senovę, apie kunigaikštystės nuo jūrų iki jūrų šlovę Europoje, jos didžių valdovų darbus. Šiandien, nesirūpindami gimtine, kalbos užlaikymu ir visa kuo lietuviška, visai užmiršę lietuvių laimingesnę ir garbingą praeitį, kada buvome Prūsijos žemėje tokie pat ponai kaip dabar vokiečiai, kuriems pro­ seniai ne kartą kailį pėrė. Įterpęs S. Daukanto veikalo vietų apie idilišką ir pasiturintį lietuvių gyvenimą atpasakojimą, pabrėžia, kad prūsai turėjo ne tik mažesnius ar didesnius kaimus, bet ir įtvirtintas pilis, kurias užimti kry­ žiuočiams nebuvę lengva. Pradėję Lietuvą naikinti iš Vakarų ir Pietų, per 50 metų užėmė visą Prūsiją, išgalabijo prosenius, jų pilis su žeme sulygino ir pastatė savas mūrines. Taip ant mūsų prosenių kaulų ir kraujo išdygo visos tos pilys ir miestai, kur šiandien vokiečiai knibžda10. Gerbtinas A. Einaras, drįsęs šalia pamokslų ir evangelijų aiškinimų paskelbti tokias radikalias prū­ siškai aplinkai mintis. Daug platesnis straipsnis apie kryžiuočių atsiradimą Prūsijoje gana vėlavo, leidėjas Atsiliepime 1881 m. liepos 22 d. (Nr. 29, p. 191) meldė nesistebėti, kad taip ilgai nesirodo, kai baigs spausdinti Nusidavimus Klaipėdos miesto, įdės. Skelbti pradėjo rugsėjo 2 d. Pirmiausia J. Basanavičius pamini visiems pažįstamas „dyvinas“ ir baisias pasakas, kurių yra ir apie kryžiuočius, toliau įtikinamai aiškina, kad kilęs iš krašto, kuriame šie tankiai lankėsi, yra kasinėjęs jų kapus, radęs griaučių ir kariškų dalykų. Šiame straipsnyje gerokai plačiau aprašyti kryžiuočių žygiai ir darbai prūsų ir lietuvių atžvilgiu, o jų atsiradimas nupasakotas tarptautiniame kontekste, pabaigoje paraginama godoti lietuvių kalbą ir jos neniekinti11. 10 J. Bassanawiczus. Apie instejgimą Ragainės pilies // Naujasis keleiwis, 1881, sausio 7, Nr. 1, p. 2 -3 ; sausio 14, Nr. 2, p. 8 - 9 (skelbta lotynišku šriftu). 11 J. Bassanavvriczus. Apie križokus / / Naujasis keleiwis, 1881, rugsėjo 2 - spalio 7, Nr. 3 5 -4 0 , p. 2 27-228, 2 3 5 ,2 4 1,2 4 9 -2 5 0 ,2 5 6 -2 5 7 ,2 6 3 .

AUŠROS LINK

15

Paskutiniame 1 881 m. numeryje A. Einaras aiškino skaitytojams, kad „vi­ siems su viskuo“ neįtiksi. Dėl J. Basanavičiaus tekstų („surasimu“) ir mokytojo Jono Koncevičiaus ( 18 3 5 -1 9 15 ?) korespondencijų iš Kuršo („Kuržemės“), kurias ištisai skelbė lotynišku šriftu, teisinosi: buvo daug tokių, kurie labai džiaugėsi ir prašė dėti į laikraštį, ypač kalbos tyrinėtojai, juose rasdami daug naujų ir labai gražių lietuviškų žodžių, nemokantiems skaityti gotiškų raš­ menų reikėjo suteikti džiaugsmą, kad jie raštus rastų atspausdintus pagal jų „raidės būdą“. Ragino skaitytojus „pasilikti ant to, kad brolei Lietuvoj bus už tai dėkingi“12. Beje, J. Koncevičius čia paskelbė informaciją apie pirmą legalią lietuvių draugiją carinėje Rusijoje už Lietuvos ribų - 1881 m. lapkričio 23 d. Rygoje lietuvių įsteigtą giedotųjų Aušros draugiją. Metams baigiantis, Martynas Šėmius (1849-1908), matyt, kreipėsi į carinę valdžią, kad leistų platinti Lietuvišką ceitungą Didžiojoje Lietuvoje, lapkričio 20 d. daktaras pasiunčia jam straipsnio Apie senovės Lietuvos pilis pradžią, o gruodžio 27 d. - pabaigą13. Spausdinti pradėjo kitų metų rugpjūčio 8 d. (Nr. 32). Jo pabaigoje yra suformuluoti pradinės tautinio lietuvių judė­ jimo veiklos programiniai punktai, o tebesančių materialių praeities liekanų, piliakalnių ir pilių griuvėsių, apipintų vietiniais padavimais ir legendomis, pasirinkimas rašinio objektu rodo, kad autorius įžvelgė ir suprato jų reikšmę tautinei sąmonei žadinti. 1881 m. rugpjūčio 16 d. daktaras paskelbė istorinį rašinį apie kunigaikštienę Birutę, parašytą jam vėliau būdingu vaizdingu sti­ liumi su gausybe epitetų ir palyginimų (Nr. 33, p. 2-3). Tokiuose tekstuose J. Basanavičiaus žodžiai tiesiog liete liejasi. 1882 m. balandžio 1 1 d . atsiliepė į Jurgio Zauerveino kvietimą šiame savaitraštyje steigti Lietuvių mokslo draugiją. Kaip lietuvių kalbos nykimo Prūsijoje priežastį nurodė lietuviškų mokyklų ir vadovėlių („mokslinių kny­ gų“) nebuvimą. Per vokišką dvasią „mokslavietėse“ besimokantieji vokietėja ir niekina protėvių kalbą. „Ne norim ir ne galime tikėt ir mislit, jog Viešpats Dievas leido mus ant šio svieto, pavesdamas mūsų kalbą prapulčiai amžinai. Ne norime tikėt, jog mūsų kalba, seniause ir vyriause už visas šios dienos kalbas, visiškai išnyks, ir jog mūsų broliai Prūsuose pasisavins sau bjauresnę kalbą - vokišką“, - su viltimi parašė autorius. Draugų Lietuva neturi, o priešų

12 Dėl paties Naujojo Keleiwio // Ten pat, 1881, gruodžio 30, Nr. 52, p. 345. 13 L L T I B R , F2-4, lapai nenumeruoti.

16

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

knibžda visuose kampuose. Iš kaimynų pagalbos laukti nėra ko. Dabar kie­ kviena „svieto giminė“ jeigu tik galėtų, išluptų viena kitai akis, nes to, suprask, reikalauja jų aukštoji politika. Visos tautos turi ne tik dvasines, bet ir pasau­ lietines knygas ir spaudą. Sukrusti reikia patiems lietuviams, nes mokytojų ir mokytų vyrų yra ne vienas, gerų raštijos darbininkų ir rašytojų susirasti yra lengviau, nebus ir skaitytojų stokos. O pinigus leidybai turėtų surinkti steigiama draugija iš savo narių, kuri rūpintųsi raštų spausdinimu ir platinimu Lietuvoje. Aprašo sorbų-lužitėnų draugiją, jos dvasinio tėvo J. E. Smolerio (1816-1884) nuopelnus ir 18 81 m. Prahoj e įsteigtą Centralna Matica školska, kurios tikslas buvo remti mokyklas ir vaikų švietimą čekų kalba, pažymėda­ mas turint 6730 narių14. Straipsnio, datuoto kovo 28 d., pabaigoje prašė jį išspausdinti ir kitus leidinius. Tai padarė A. Einaras, prieraše pabrėžęs, kad visi skaitytojai liks dėkingi vien dėl nuoširdžiai išreikštos meilės lietuviams, bet su kai kuriais teiginiais iki galo sutikti negalįs15. Šio straipsnio, daugiau kreipimosi, pabaiga viena pakiliausių ir įspūdin­ giausių. Jos paskutinis sakinys iškaltas J. Basanavičiaus antkapyje Rasose. Tame pačiame numeryje paskelbtas rugpjūčio 1 d. Vienoje parašytas straipsnis Vai pabuski, o Lietuva... parašytas po ilgos kelionės per Europą, gegu­ žę pasitraukus iš Bulgarijos. Pradeda nuo žinios apie skulptorių Pijų Velionskį (1848-1935), kilusį iš Marijampolės apylinkių ir jo Gladiatorių iš bronzos. Pabrėžia, kad jo lietuviška pavardė - Velionis (apie jį vėliau dukart rašė Vienybėje lietuvninkų, bet vadino Veliuoniškiu). Retoriškai klausė, ar negalėjo išdrožti, išskaptuoti lietuvių kunigaikščių, ar atsimena savo jaunas dienas, kai mokėjo tik lietuviškai? Į tai galėtų atsakyti tik jis pats. Jei iki šiol neišreiškė nė kiek meilės savo liūdnai tėviškei, galima tik gailėtis tokio sūnaus, kuris m iršo padėkoti už lietuvišką duoną. Tokių sūnų Lietuva turi ir turėjo per dis šimtmečius. Tarp vokiečių, lenkų, rusų pagarsėjusių lietuviškos kilmės /rų rastume ne vieną dešimtį. Jie pelnė garbę tarp svetimtaučių, o ką davė dvynei, ar bent žinomi jos žmonėms? Ir sumini „lenkų dainius ir giliai moky* Dr. J. Bassanawiczius. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę" // Lietuwiszka ceitunga, 1882, ba­ landžio 1, Nr. 15, p. 1-2 . 5 Dr. J. Bassanawiczius. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę" / / Naujasis keleivvis, 1882, balan­ džio 21, Nr. 16, p. 105 ('Vilniaus aidas 1928 m. vasario 21 ir 23 d. numeriuose paskelbė straips­ nio rankraštį, M . Šerniaus redaguota nedaug, pavyzdžiui, „Ciesorius Karalius“ pakeistas „Viešpačiu Ciesoriumi, M ūsų Karaliumi“ )

AUŠROS LINK

17

tus vyrus“ : Adomą Mickevičių, Liudviką Kondratovičių-Sirokomlę, Ksaverą Bogušą, Teodorą Narbutą, Kristupą Karpavičių, Martyną Počobutą, Juzefą Jaroševičių. Jie laikė save lietuvininkais, bet rašė lenkiškai ir jų šlovė teko len­ kams. Ypač A. Mickevičiaus raštai, taip plačiai pripažinti, kokią garbę suteiktų Lietuvai, jei būtų lietuvių kalba „sutaisyti“. Prideda iš Lietuvos kilusį daili­ ninką Janą Matejko, o kur dar astronomas Mikalojus Kopernikas, dėl kurio vaidijasi vokiečiai su lenkais. Daugybė lietuvininkų teko svetimoms tautoms. Ir dabartyje apšviestieji lietuviai kraustosi į Vokietijos, Rusijos gilumą, traukia į Afriką, Aziją, Ameriką platinti evangelijos tarp pagonių. Vietoje jų į Lietuvą plūsta lenkai, vokiečiai, rusai, atsinešdami savo kalbą, būdą ir kultūrą ir „su neapykanta rūpindamiesi apie Lietuvos išgaišinimą". Kokia nauda Lietuvai iš misijose esančių sūnų. Kad Lietuva į tikrą save virstų, nevalia svetimiems jėgas aukoti. Nesirūpinant patiems savais reikalais, tai daro visokie atėjūnai. Jeigu tie suminėti lietuviai būtų triušę dėl lietuvių ir savo raštus palikę lie­ tuvių kalba, šiandien turėtume jų daugybę visose mokslo srityse. „Bet tegul tik atsiras „Lietuviškoji mokslo draugystė“, tegul tik maskolių valdžia duos daleidimą spausdinimo ir platinimo musų knigų maskoliškoj Lietuvoj, raštai musų vėlei pasidaugins, apšvietimas lietuviškoj kalboj pradės platintis tarp musų, o Meile savo Tėviškės ir Kalbos išsiplės per visą Lietuvos plotą“, - op­ timistine gaida baigia J. Basanavičius. Ir tokie tikslai buvo Aušros keliamais lietuviams kelrodžiais.

I . 2 Lietuvių mokslo draugija ir Aušra Iškart po straipsnio apie draugiją pasirodymo Naujajame keleivyje,]. Basanavi­ čius pasiuntė laišką Jokūbui Jasinskiui (1854-1925), studijavusiam mediciną Maskvos universitete, pridėdamas laikraštį. Tikriausiai apie sumanymą iš jo ir sužinojo veiklusis J. Šliūpas. Vasarą būdamas Prūsijoje, į J. Zauerveino ir J. Basanavičiaus diskusiją apie draugijos steigimą atsiliepė praktine veikla, ieš­ kodamas jos būsimų narių ir rėmėjų. Vėliau vietiniai lietuvių veikėjai pradėjo rinkti pasižadėjimus iš tų, kurie buvo pasiryžę materialiai paremti draugiją ir tapti jos nariais. Jis straipsnyje Apie „Lietuvių mokslo draugystę“, skelbtame 1882 m. rugpjūčio 15 d. tame pačiame laikraštyje, pateikė aštuoniolikos lie­ tuvininkų, pasirengusių paremti draugijos steigimą, pavardes ir siūlė leisti jos

18

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

laikraštį (šis žodis tekste išretintas). Surašė ir pagrindinius būsimos draugijos įstatų punktus. Įstatų „mėginimą“ siūlė išspausdinti laikraščiuose, kad prijau­ čiantys galėtų susipažinti ir per spaudą pareikšti savo nuomonę. Spalio 15 d. laiške iš Peterburgo broliui Stanislovui pranešė, kad J. Mikšas jam parašė, jog renka lietuvininkų parašus dėl draugijos steigimo, M. Šėmius nespausdina J. Basanavičiaus ir J. Zauerveino atsakymų, o Lietuviškos ceitungos prenumera­ toriai Lietuvoje jos negauna nepraleidžiant cenzūrai. Spalio 25 d. brolį infor­ mavo, kad profesorius V. Jagičius apie lietuvių reikalus šnekėjosi su švietimo ministru grafu D. Tolstojumi, šis pritartų lietuviškam laikraščiui, jei lietuviai įrodytų, kad neina išvien su lenkais, o veikia patys, geidžia „gero" rusams ir žmonėms „duotų suprasti“ maskolių kultūrą. J. Šliūpo galva, paisant politinės naudos, reikia dėtis su rusais, kaip daro jaunalatviai, kartu su Jonu Spuduliu apėjo keletą sostinės lietuvių, prasitardami apie kovą su lenkais, bet jiems „tai vis ligų keikti prieš dievą“15. Lietuviai draugai jam duosią pinigų kelionei į Prūsiją, kur per Kalėdas dalyvautų steigiant draugiją. Šiuo reikalu J. Šliūpas buvo užsidegęs, nes dar sausio mėnesį, P. Vileišiui pasiūlius, kartu su juo ir J. Spuduliu surašė Lietuvių pilologiškos draugystės įstatus, kuriuos peržiūrė­ jęs, kalbininkas F. Fortunatovas (18 48- 19 14) pritarė idėjai16 17. Apie tai rašė Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui vasario 22 d. P. Vileišis Mano laike 33 metų darbų dėl lietuvių spaudos atsiminimuose J. Šliūpą vadina karščiausiu draugu, nes šis širdingiau nei J. Basanavičius „ėjo prie tikslo“, nors jo netenkino Aušroje pasitaikę politiniai momentai, reikėjo saugotis ir leisti liaudžiai švietėjiškas knygutes18. Legalios veiklos linkmę rodo ir jo 1882 m. liepos 10 d. laiškas, kai ragina J. Šliūpo ir J. Spudulio parengtą lietuvių kalendorių leisti ne Prūsijoje pas M. Šernių, o Peterburge, nes nauda, jo nuomone, legaliai spausdinti pigiau ir dar kartą rusų valdžiai primintų lietuvių reikalą, paskatintų veikti, o gabenti per sieną slapčia - negerai. Rugpjūčio 14 d. dėsto, kad susidėti su caro valdžia prieš lenkus kaip bemaž daro jaunalatviai - tolygu nusižeminti („Lįsti gi tie­ siai gudams į gerklę reikia luktelėti, nes įpulti visuomet bus laikas, bet vargu

16 L M A B R S , F 2 6 7 -36 2 5 , 1.82, 8 4 ,9 3 - 9 4 ,1 0 5 (laiškų nuorašai A . Janulaičio fonde). 17 Ten pat, F 2 6 7 -36 2 1, 1.1 3 (nuorašas). 18 P. Vileišis. Rinktiniai raštai. - Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2004, P- 536.

AUŠROS LINK

19

bus išsitraukti.“)19. Tad kol kunigai ir „obyvatieliai“ palankiai vertina liaudies švietimą, konfliktuoti su jais ir ponais yra prapultis20. Autobiografijoje J. Basanavičius nurodė, kad 1881 m. parašė 118 , o 1882 m. - 182 laiškus. Jau 1880 m. sausį jis pradeda megzti ryšius su redak­ cijomis ir užsieniu. Pavyzdžiui, 1882 m. sausio 3 d. rašo Michailui Stasiule­ vičiui ( 1 8 3 6 - 1 9 1 1 ) , lietuvių kilmės istorijos profesoriui, žurnalo Вестник Европы Peterburge leidėjui21. Tų metų kalendorėlyje kovo 3 -4 d. įrašuose nurodyti septynių redakcijų Prahoje, Peterburge ir Maskvoje adresai. 1881 m. rugpjūčio 14 d. Lompalankoje fotografuojasi ir po savaitės išsiunčia aštuonias nuotraukas. 1880 m. kalendorėlyje beveik vien įrašai apie laiškų siunti­ mą, o nuo kitų metų dažnesni apie gautus, o 1882 m. jų skaičiai apsilygina. Akivaizdus aktyvumas, bet akiračio lūžis įvyksta 1882 m. gegužės 17 d. dėl konstitucinio perversmo palikus Bulgariją ir pusantro mėnesio kelionėje per Pietų ir Vidurio Europos šalis, kai mezgė tiesiogines asmenines pažintis su įvairių tautų veikėjais, lankė teatrus, muziejus, bibliotekas. Rugpjūčio 10 d. siuntė į Lietuvišką ceitungą laišką, kuriame pranešė, kad įstatai parengti ir bus išspausdinti lietuviškame laikraštyje22. Kelionėje laiškų negaudavo ir nežinojo, ar kas rūpinasi draugijos reikalu, nudžiugino J. Šliūpo straipsnis. Įstatus su raštu M. Šerniui išsiuntė rugpjūčio 6 d, po savaitės kreipėsi vėl, o rugsėjo 18 d. pasiuntė straipsnį Gruntavojimas Lietuviškos mokslo bendrystes. Sumanymas sustojo, nors entuziastingą atsiliepimą nuoširdiems lietuvių giminės ir kalbos mylėtojams ir užtarėjams parašė ir A. Vištelis (J. A. W. Lietuvis), žadėdamas būsimai draugijai paaukoti 150 markių23. Iš M. Šėmiaus 1882 m. spalio 6 d. laiško Jurgiui Mikšui, paskelbto J. Ba­ sanavičiaus atsiminimuose apie Aušrą, kuriame pranešama, kad Lietuviškos ceitungos prenumeratoriai nepatenkinti „lietuvių“ raštais ir reikalauja nutraukti jų skelbimą, aiškėja keletas momentų. M. Šernius kaip atsvarą nemaloniai ži­ 19 J. Tum as užsimena, kad lietuvių studentai X I X a. aštuntame dešimtmetyje daug svarstė apie lietuvių ir latvių tautų vienybę (J. Tumas. Apie šių dienų latvius //Antrosios Marijam­ polės paskaitos. -V iln iu s, 1910, p. 26). 20 P. Vileišis. Op. cit, p. 573,575. 21 L L T I B R , F2-55, lapai nenumeruoti. 22 Daktaras Bassanawiczus. Kaip stov’ su insteigimu „Lietuviškos mokslo draugystes"? // Lietuwiszka ceitungą, 1882, rugsėjo 5, Nr. 36, p. 3. 23 L M A B R S , F 8 5-12 2, 1.1.

20

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

niai, ragindamas J. Mikšą tapti nepriklausomo draugijos leidinio redaktoriumi, siūlė jį spausdinti Kaune ar Vilniuje, nepavykus tiktų Karaliaučius, Eitkūnai, Stalupėnai, Ragainė ar Klaipėda24. Vienu iš galimų pavadinimų laiške įrašyta Aušra, prospektą siūloma parengti lapkritį, laikraščiui tiktų knygelės formatas. J. Basanavičius savo atsiminimuose pastebi, kad draugijos sumanytojams be­ liko rūpintis bent jos laikraščio steigimu. Aušra 1 883 m. birželį jo parašytame vedamajame teigė, kad čekų, serbų, chorvatų atgimimą ir tautinės dvasios atgaivinimą smarkiai paveikė mokslinių draugijų, apsčiai davusių tautinės literatūros, įsteigimas. Tokios draugijos reikia ir lietuviams, jos centras turi būti laikraščio redakcija Ragainėje, o kai carinė valdžia teiksis leisti ją steigti Rusijoje, būtų perkelta į Kauną arba Vilnių. Išreikšta viltis, kad atsiras reikalą paremsiančių mecenatų iš bajorų25. Baigiamojoje atsiminimų apie Aušrą dalyje J. Basanavičius pripažino, kad laikraštis buvo sumanyta kaip Lietuvių mokslo draugystės leidinys26. Prūsijos lietuvių spaudoje 1883 m. pavasarį pasirodžiusi Aušra buvo prista­ toma kaip Lietuvių mokslo bendrystės organas27. Lietuviškoje ceitungoje Martynas Jankus ir Kristupas Voska 54 steigėjų vardu 1884 m. sausio 1 d. pagarsino, kad to mėnesio 12 d. Tilžėje įvyks steigiamasis Lietuviszkosios mokslu ir apszvietos draugijos susirinkimas, o sausio 15 d. įdėta žinia, kad, viešbučio savininkui nedavus salės, susirinkimas neįvyko. Tad suvažiavę šimtai lietuvių keiksnojo organizatorius, tarp kurių buvo ir redaktorius J. Šliūpas. Jis prisiminė, kad su­ sirinko apie 1 000 būrų. Kai viešbučio savininkas užrakino svetainę ir griežtai, savo nuožiūra ar lieptas policijos, atsisakė įsileisti, suvažiavusieji išsisklaidė po karčiamas ir išplito gandas, jog kažkoks rusų agentas norįs lietuvininkus palenkti maištui prieš kaizerį. Vėliau paaiškėjo, kad tai paskleidė kunigas Kristupas Jurkšaitis ( 1 8 5 2 - 1 9 1 5 ) iš Saugų ir mokytojas Aleksandras Kuršai­ tis (1847-1944) iš Tilžės. J. Šliūpas buvo pakviestas aiškinti Aušros krypties Lietuvių literatūrinės draugijos susirinkime, kur išsisuko girdamas kaizerį už lietuviškų rašmenų nedraudimą ir laikraščio pastangas suartinti lietuvius su 24 J. Basanavičius, hz„Auszros"gyvenim o //Vienybė lietuvninkų, 1903, Nr. 49, p. 582-583. 25 Apie insteigimą „ Lietuviszkos mokslų bendrystės (draugystės) “ //Auszra, 1883, Nr. 4, p. 9 1 92. 26 Dr. Basanavičia. h z „Auszros“ gyvenimo, V I I //Vienybė lietuvninkų, 1904, Nr. 35, p. 415. 27 Lietuwiszka ceitunga, 1883, kovo 15, Nr. 20; gegužės 22, Nr. 21; birželio

s, Nr. 22; birželio 19,

Nr. 24.

AUŠROS LINK

21

vokiečiais. Puolimo sulaukė iš tų pačių asmenų28. Jis 1882 m. lapkričio 4 d. J. Mikšui siuntė pataisytus draugijos įstatus, kurios tikslu kėlė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinės sąmonės žadinimą, o jos nariams siūlė siunti­ nėti savaitinę Aušrą, leisti ir platinti tarp lietuvių lietuviškas knygas, steigti ir išlaikyti pradines ir aukštesniąsias lietuviškas mokyklas. 1884 m. sausio 5 d. J. Zauerveinas laiške ragino J. Mikšą nesiekti „neprinokusių" tikslų, o ribotis lietuvių kalba ir sekmadieninėm mokyklom bei joms reikalingais vadovėliais. O sausio 9 d. laiške J. Basanavičius surašė sveikinimo kalbą steigiamajam su­ sirinkimui, kurioje akcentavo kalbos gaivinimą ir mokslo žinių platinimą tarp tautiečių gimtąja kalba, sekmadieninių mokyklų vaikams steigimą nukeldamas ateičiai, kai draugija sustiprės29. (Dar 1879 m. rudenį žinią apie Lietuvių lite­ ratūrinės draugijos įkūrimą Tilžėje Maskvos universiteto studentai lietuviai sutiko su dideliu džiaugsmu ir norėjo išsiųsti kolektyvinį adresą, bet pabijojo carinio pašto ir policijos. J. Basanavičius priduria, jog reikia aiškiai pripažin­ ti, kad jos įsteigimas turėjo įtakos visai Lietuvai ir sužadinta lietuvių kalbos gynimo viltimi išjudino Prūsijos lietuvius.)30 Po metų lietuvių raštijos apžvalgoje J. Šliūpas rašė, kad 1882 m. J. Zau­ erveinas prašneko lietuviams, kad reikėtų įsitaisyti savas „mokslavietes“, jeigu nori savo vaikus užauginti taip, kad tiktų Dievui, tėvams, artimui ir Tėvynei. Tokiai minčiai pritarė J. Basanavičius, rašydamas, kad lietuvių kalba nyksta neturint „mokslinių" knygų ir mokyklų. Abu kaip išeitį lietuvių kalbai gelbėti ir apsaugoti sumanė Lietuvių mokslo draugiją. Deja, steigiamasis susirinkimas neįvyko. J. Šliūpas nevengia paveikti skaitytojus jiems supran­ tamais vaizdiniais ir kalba: „Norint įgiti laimę danguje, reikia ant žemės gražiai, dorai gyventi, klausiti Dievo ir sąžinės įstatu.“ „Dievui pasigėrint žmogaus gerais norais ir darbais, o neapkenčent piktu padarimu, žmogus pelno už gerus darbus ir norus - laimę danguje, o už pikto pageidavimus ir skriaudimą artimo, jis esti Dievo nukaitinamas ir pavaromas į pragarą.“ O tokia ištrauka perdėm šliūpiška: „...galime numaniti, jog Lietuviai palengva 28 J. Šliupas. Mano buvojimai Mažojoje Lietuvoje // Kovos keliais. Klaipėdos krašto prisijun­ gimui prie Lietuvos 15-os metų sukakčiai paminėti almanachas / red.-leidėjas J. Vanagai­ tis. - Klaipėda, 1938, p. 118. 29 Lietuvių mokslo draugystės steigimas. - Ten pat, p. 12 2-12 5. 30 Sapalius. „Lietuviszka rasztu draugyste“ Tilžėje // Garsas, 1887, birželio 20, Nr. 6,1887, lie­ pos 2, Nr. 7 (priedai).

22

ATSISKYRĖLIS IŠ SUVALKIJOS. JONO BASANAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

kruta ir aina į prieszakį, neužmirszdami nei Dievo, nei kalbos, nei ūkės, nei savo praeities.“31 Taigi, Aušra radosi kaip Lietuvių mokslo draugijos sumanymo tęsinys. Ir A. Einaras, ir M. Sernius atstovavo Prūsijos lietuvininkų suartėjimo su Di­ džiosios Lietuvos tautiečiais tendencijai. Konkretizuojant jos radimosi aplin­ kybes, akivaizdu, kad A. Einaro Naująjį keleivį kaizerinei valdžiai spaudžiant ir lietuvininkų konservatoriams žlugdant, patyręs leidėjas Martynas Šernius bijojo rizikuoti Lietuviška ceitunga ir 1882 m. spalio 3 d. joje paskelbė pasku­ tinį daktaro rašinio Apie senovės Lietuvos pilis tęsinį, 0 6 d. parašė J. Mikšui apie reikalą steigti nepriklausomą Didžiajai Lietuvai leidinį, pradžiai grupei bendraminčių susimetant reikiamą markių sumą, kad galėtų būti laisvi nuo leidėjo valios, o tai jau visuomeninio organo užuomazga. Kaip liuteronas ir nebaigęs gimnazijos J. Mikšas būsimam sumanymui pradėti buvo netinkamas, visai kitas reikalas katalikas su daktaro titulu J. Basanavičius, jau pagarsėjęs aiškios tendencijos straipsniais minėtuose savaitraščiuose, o savo pavarde pa­ sirašytomis publikacijomis Naujajame keleivyje i88 o-i8 8im. ir Lietuviškoje ceitungoje 1882 m. pasirodęs kaip vienintelis sugebantis strategiškai formu­ luoti tautinio judėjimo uždavinius ir jau tapęs jo besimezgančio branduolio idėjiniu autoritetu. Kad nujautė lietuvių atgimimą, liudija 1882 m. rugpjūčio 23 d. Vienoje rašytas straipsnis Vokiečiai ir latviai, kuriame konstatuoja, kad prieš kokį dešimtmetį kas galėjo pagalvoti, jog tokios mažos ir didesnės tautos kaip serbai, bulgarai, graikai išsivaduos iš Osmanų imperijos ar atsibus lietuvių pusbroliai latviai32. Akivaizdus J. Basanavičiaus orientyrų pasikeitimas nuo lenkiškojo pozityvizmo vertybių pereinant prie realesnių tautinės sąmonės žadinimo tikslų atsilikusioje lietuviškoje terpėje.

31 J. Szliupas. Žvilgis į lietuviszką raszliavą // Lietuviszkas Auszros kalendorius ant metu 1885. Bitėnai, [1884], p. 29; 34; 3S aJwCt L ~ivu^o j^ 3

V7- MA&lJU^

OUZfUA^A/Ą

9-c^elį

fč - id u s )

-& ia-&2

i~1rb-pAAAAAA! t dujoadu

^^ĮajlS-^ ** **0^

,

tžl /HJSL& G-O. OCM-AA

jde-e~i