Apie sceną, radiją ir meilę 9786090121177

Citation preview

■v >-

sceną, radiją ir meilę-

UDK 821.172-94 Na229

ISBN 978-609-01-2117-7 Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Undinė Nasvytytė, 2015 © Loreta Paškevičienė, 2015 © Leidykla „Alma littera“, 2015

Jeigu kada nors Mes sėdėsim Ant mėlyno debesio Galbūt žemė atrodys mums Kaip mažas pinigas O mudu laidysim į ją Svajones ir sapnus Kurie sklandys Kaip popieriniai karveliai Arvydas Ambrasas

i

Gastrolėse po Lietuvą su dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“ (Undinė Nasvytytė - kairėje), 1952 m.

i

Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“pranešėja

1

S 'an tuoj devyniasdešimt. Ilgą gyvenimą nugyvenau. J \ ^ į Žinot, kodėl? Todėl, kad buvo įdomu. Gyventi įdomiai galima net tada, kai badas žvelgia į akis. Kai mano pirmagimis Arvydėlis buvo dar visai mažiukas, vertėmės sun­ kiai, vieną dieną namie neliko netgi duonos. Laukdama iš teatro pareinančio savo vyro aktoriaus Alfonso, pietų nepagaminau - ne­ buvo iš ko. Vis tiek padėjau ant stalo gražias, tegu ir tuščias lėkštes, mamos išsaugotus sidabrinius peilius ir šakutes, tada iš smetoniškos valgių knygos iškirpau paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas val­ giais ir gėrimais nukrautas stalas, ir taip pat įkomponavau ant stalo. Grįžta namo Alfonsas, nužvelgia tuščias lėkštes. - Pavogsiu, bet valgyt parnešiu! - pasakė ir išlėkė pro duris. Grįžta po kurio laiko nešinas didžiausiu krepšiu su maisto pro­ duktais.

7

rLCtuHnė ^{asvijttjtė Mes turėjome obligacijų. Valstybė liepdavo gyventojams jų pirkti ir paskui kai kurias išpirkdavo. Tai buvo tarsi loterija. Nueini į paštą, patikrini numerius ir sužinai, ar patekai tarp laimingųjų. Pasirodo, Alfonsas nulėkęs į paštą patikrino mūsų obligacijas ir gavo šiek tiek pinigų. Tąkart maisto pripirko tiek, kad užteko kelioms dienoms. Į gyvenimą svarbu žvelgti su humoru. Kitą kartą mano vyras ruo­ šėsi į teatrą, mat turėjo vaidinti spektaklyje. Jis buvo frantas, stilei­ va. Galvojo, apsivedė, tai nuo šiol žmona kaip tarnaitė jam kelnes laidys. „Nė velnio!“ - pasakiau sau. Žinoma, lyginti mokėjau, bet iš­ verčiau kelnes į kitą pusę ir klešnes išlaidžiau taip, kad kantas eitų į vidų. Alfa pamatė, griebėsi už galvos. - Tai ką, gal nežinai, kaip lyginti? - Nežinau, - sakau. Ištraukė kelnes man iš rankų ir pats išlygino. Paskui, kai kur nors ruošdavosi, šaukdavo: - Tik nelygink man kelnių! Aš pats, aš pats! Man nuobodu nebūna niekada, netgi dabar, kai kojų skausmas primena, jog, užuot laksčius po virtuvę, metas prigulti. Kaip aš jau­ čiuosi? Ogi kaip Julija Žemaitė. Pirmąjį savo apsakymą Žemaitė pa­ rašė būdama 49-erių, ir visi kalbėjo: sena, sena. O aš va pirmą savo knygą „Apie pulką ir mergelę“ parašiau 88-erių ir visai nesijaučiau sena. Ši knyga - antra, gimusi po metų, bet nemanykit, kad tai pabai­ ga. Ne, aš dar turiu kūrybinių planų, dar turiu pasiutimo. Kai išeisiu tenai, iš kur dar niekas neparėjo, labai galimas daiktas, kad pateksiu į baisiai karštą kambarėlį, kur ant liepsnų spirginami pasiutėliai. Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau bijau. Pirmoje knygoje „Apie pulką ir mergelę“ pasakojau apie savo vaikystę, prabėgusią kariniame dalinyje Vilkaviškyje, apie jaunystę Vilniuje ir Kaune, apie savo mamą Eleną Nasvytienę ir tėvą - karo gydytoją pulkininką Kazį Nasvytį, apie mūsų Dautarų dvarą prie 8

Mažeikių, tėvo nupirktą ir išpuoselėtą, rusų atimtą, vokiečių grąžin­ tą, sovietų vėl atimtą ir apiplėštą. Pasakojau apie gražųjį mūsų butą Vilniuje, Kosakovskio rūmuose prie Neries, apie tėvo staigią tremtį į Sibirą ir pirmą jo laiškelį, pasiekusį mus tik po penkerių metų. Dabar pasakojimą tęsiu nuo tos vietos, kai mes, trylika jaunų žmonių, mokėmės Vilniuje, Valstybės teatro vaidybos mokykloje. Mano tėvas tuo metu vis dar buvo Sibire, elniais kinkytomis rogėmis važinėjo pas ligonius - ir pas nuteistuosius, ir pas jų prižiūrėtojus, mama dirbo komiso parduotuvėje Vilniuje, kuri buvo prie K. Kali­ nausko ir Pylimo gatvių kampo, broliai Algimantas ir Vytautas Dai­ lės akademijoje studijavo architektūrą. Aš netrukus ištekėsiu už gra­ žuolio aktoriaus Alfonso Ambraso, 1947-aisiais mums gims sūnus Arvydėlis.

APIE SCENĄ, RADIJĄ IR MEILĘ Užrašė Loreta Paškevičienė

Alma littera YII.NHS

2015

Apie mokslus, mirtinas ligas ir striptizą už lango f y .^ “'ai prisimenu jaunystę, atmintis vis kyšteli naujų epią zodų. Mąsčiau apie antrą knygą - apie vėlesnius savo ,# gyvenimo metus, o čia, žiūrėk, vėl ką nors iš jaunystės prisimenu. Tad ir papasakosiu, ką praleidau, nes kai jau sėdėsiu ant debesėlio kojomis maskatuodama, nieko nebeišgirsit. Mokydamasi paskutinėje gimnazijos klasėje susipažinau su gra­ žuoliu Alfonsu Ambrasu. Platoniška mūsų meilė galų gale baigėsi vedybomis, bet tai nutiks vėliau, kai Alfonsas bus tapęs aktoriumi, o aš studijuosiu Vilniaus universitete, filologijos fakultete. Kai su­ sipažinome, Alfonsas mokėsi Valstybės teatro vaidybos mokykloje, pirmame kurse. Jo kurso draugai buvo Vytautas Kancleris, Valerijo­ nas Galdikas, Stefa Nosevičiūtė, Aldona Kupstaitė. Kompanija tokia šauni, tad ir aš užsimaniau tapti aktore. Ir štai kartą Alfa sako man: - Kurse atsirado viena laisva vieta.

13

TsCtudnė N asvytytė Negana to, jis jau susitaręs su Vilniaus valstybės teatro režisie­ riumi Romualdu Juknevičium, aktorės Onos Knapkytės vyru, kad tas mane priimtų ir išklausytų. - Nueik pas jį ir pasakyk, kad labai nori vaidinti, - pamokė Alfa. Juknevičiai gyveno prie pat teatro (dabartinio Rusų dramos). Nueinu, paskambinu į jų buto duris, jas atidaro režisieriaus žmona Ona Knapkytė. - Aš pas režisierių, - sakau. - Tai kad jo nėra namie, - sako man Knapkytė, - jis generalinėje repeticijoje. - Bet mes susitarėm. - Žinot, su juo visaip gali būti. - Aš palauksiu, - neatlyžau. Žinojau, kad režisierius mėgsta dirb­ ti iki vėlumos, bet labai norėjau pasikalbėti. Knapkytė įleido mane į savo namų biblioteką, pasiūlė arbatos, o kai atsisakiau, paliko mane vieną. Sėdžiu ant sofutės, dairausi į lentynas su knygomis, į paveikslus ant sienų ir laukiu, laukiu. Taip sėdėjau gal tris valandas. Jau nesmagu pasidarė, bet bijau ką ir sa­ kyti. OAlfa trypčioja gatvėje, laukia manęs, nes turi palydėt į namus Kalvarijų gatvėje, už Žaliojo tilto. Galų gale girdžiu - parėjo režisierius Juknevičius. Kitas būtų mane išvijęs, o jis ne, jis išsyk atėjo į biblioteką, paklausė, ar labai noriu vaidinti, paprašė paskaityti eilėraštį. Padeklamavau kažką iš Bernardo Brazdžionio. - Jūs labai kietai ž tariat, - pasakė režisierius. Vis dėlto, regis, patikau jam. Sutarėme, kad po spektaklio prem­ jeros jis vien dėl manęs sukvies komisiją ir ji mane išklausys. Aš kaip ant sparnų išlėkiau į gatvę ir lydima Alfos pardūmiau namo. Lemtingo pokalbio išvakarėse man pradėjo skaudėti šoną. Ma­ mai nieko nesakiau. Vakare uždėjau ant šono karštą pūslę, paskui 14

d ^ ie scmą, radiją ir meiĄ-

šaltą, ir susirietusi guliu lovoje. Vienas iš brolių išsigandęs nulėkė pas mamą į darbą. - Undinei negerai, ji guli ir plonu balsu dainuoja, - pranešė. Atlekia mama ir mato: aš guliu antklode galvą užsiklojusi ir su­ kandusi dantis cypiu iš skausmo. - Reikia kviest Katilių, - nutarė mama. Chirurgas Kazys Katilius (smuikininko Raimundo Katiliaus tė­ vas) ir mano tėvas Kazys Nasvytis buvo geri pažįstami, nes abu me­ dikai. O sykį mano tėvas, kai dar nebuvo išvežtas į Sibirą, Katiliaus žmoną išgelbėjo. 1941 metais Vilniuje siautė baisi vidurių šiltinės epidemija, žmonės krito kaip musės, gatvėmis nešė ir nešė karstus, mokykloje daugybė mokinių sėdėjo nuskustomis galvomis. Nuo tos ligos ir Monikos Mironaitės vyras aktorius Algirdas Jakševičius nu­ mirė. Tąsyk atbėgo Kazys Katilius pas mano tėvą ir sako: - Mano žmona visai nusilpusi, miršta Vanda... Jo žmona buvo labai gera dantų gydytoja, graži moteris, labai muzikali. Mano tėvas bendravo su vokiečių „Bayer“firma ir gaudavo retes­ nių vaistų. Buvo gavęs ir kelias ampules nuo šiltinės, kažin kokio se­ rumo. Tų ampulių turėjo tik penkias - mums, trims vaikams, mūsų mamai ir sau. Savąją ampulę jis nedvejodamas atidavė Katiliui ir taip išgelbėjo ponią Katilienę. Dabar mamos pakviestas pėsčias atbėgo Katilius, apžiūrėjo mane ir liepė kuo greičiau vežti į ligoninę. Neatsimenu, pati nuėjau ar kas nuvežė, tik pamenu, kad ligoninėje dejuodama lipu ant operacinio stalo. Matyt, tuo laiku trūko apendicitas. Mane operavo pats Katilius. Buvau gavusi narkozės, bet ji, matyt, nesuveikė, nes guliu užsimerkusi ir viską girdžiu, ką seselės ir gydy­ tojas šneka. Neapsikentusi sakau: 15

Undinė ^Nasvytytė - Daktare, greičiau krapštykis! Katiliui iš išgąsčio net rankos pradėjo drebėti. Jis manė, kad gu­ liu užmigdyta. - Čia dabar kas? - sušuko. - Duokit jai dar narkozės! O čia lyg tyčia elektra dingo, ir seselė padavė jam ne tą skalpelį, ne tiesų, o lenktą, todėl dabar ant pilvo turiu du randus. Pokariu se­ selės buvo jaunos, nepatyrusios. Visos geresnės bijodamos sovietų represijų išdūmė į užsienį arba buvo išvežtos į Sibirą. Davė man dar narkozės, ir užmigau. Kiek miegojau, nežinau, pa­ menu tik, kad staiga išgirdau balsus: - Kokia graži panienka, tikra artistė. Atmerkiu akis. Ogi jau guliu palatoje, o virš manęs pasilenkusios seselės lenkės ir mano mama. Po operacijos sveikau sunkiai. Valgyti visai nenorėjau, dėl to labai nusilpau. Vieną dieną į palatą atėjo jaunutė seselė ir sako: - Darysim lašelinę. Bet žinok, labai skaudės. Ji tiesiog tingėjo aplink mane tupinėti, o aš labai bijojau adatų. - O tu nedaryk, - sakau jai, - tu tiesiog pasakyk, kad sulašinai. Ji ir nelašino man fiziologinio tirpalo. Nusilpau taip, kad net rankos iš po apkloto iškišti negalėjau. Daktaras Katilius vaikšto su­ sirūpinęs, mama persigando. Vienas brolis tik įkišo nosį į palatą ir daugiau nesirodė, labai baisu jam buvo. Tik mano kavalierius Alfa lankė kasdien. Ateina, šalia pasėdi, susijaudinęs gražų laišką parašė. Jo brolis studentas medikas, kai sužinojo, kad man peritonitas, pa­ sakė Alfai: - Viskas, tavo Undinei galas. O čia dar seselė padūsavo: - Pas mus neseniai tokia pat graži mergaitė, tik iš kaimo, gulėjo. Irgi numirė.

16

ddpie sceną, ra d iją ir nteiĄ,

Visi mane beveik palaidojo, tik mama vienintelė nenuleido ran­ kų, pagalbos prašyti nubėgo pas tuberkuliozės dispanserio vadovą Joną Runkevičių, kuris kadaise kartu su mano tėvu dirbo Vilka­ viškio ligoninėje, buvo tėvo mokinys, o po karo sušelpdavo mus pinigais. - Reikia parodyti Undinę Zacharinui, - išklausęs mamą pasakė Runkevičius. Benjaminas Zacharinas buvo puikus chirurgas, turėjo penkiolikos lovų ligoninę (paskui jį sovietai ištrėmė į Sibirą). Jis pažinojo mane, nes susitikdavome pas Runkevičius, abu skambindavome pianinu ke­ turiomis rankomis. Pokariu gyvenome sunkiai, Runkevičiai vertėsi geriau, tad ir mus, ir Zachariną, ir pediatrą Petrą Baublį, ir gydytoją Vladą Kviklį kviesdavo vakarienės. Zina Runkevičienė buvo nepapras­ tai geros širdies, visus vaišindavo. Ir štai vieną vakarą, lydimas mūsų ligoninės gydytojo, į mano palatą įžengia daktaras Zacharinas. Buvo sutarta, kad ateis, kai ligo­ ninėje nebus Katiliaus, nes svetimas daktaras neturėjo teisės kištis į kitos ligoninės reikalus. Zacharinas paklausinėjo manęs, kaip jau­ čiuosi, pasakė, kad mudu dar būtinai paskambinsime preliudą. - O anglies tau duoda? - paklausė. - Neduoda, - sakau. - Būtų gerai duoti, - mandagiai pasakė atlydėjusiam gydytojui. Pabuvo kiek ir išėjo. Kai man ėmė duoti anglies, ligą kaip ranka nuėmė. Ir apetitas atsirado, ir atsigavau. Kitą dieną atlėkė Katilius. Matau, kažkoks sutrikęs, nepatenkintas. - Ką, Zacharinas buvo? Nieko jam neatsakiau. Juk ne aš pakviečiau Zachariną. O Ka­ tilius rimtai supyko, pasistengė mane kuo greičiau išrašyti iš li­ goninės. Po mėnesio visai atsigavau, tik teko iš naujo mokytis vaikščioti. 17

’ZCndlnė J^fasvijtiftė

Tais metais baigiau vidurinę mokyklą ir nutariau stoti į Vilniaus universitetą, į Filologijos fakultetą. Vieną dieną einu gatve ir matau: priešais ateina režisierius Romu­ aldas Juknevičius ir dar kažkoks gražuolis. Pasirodo, tai Telšių teatro direktorius. Tuo metu Juknevičius jau buvo ištremtas į Telšius, Vilniu­ je nebedirbo. Abu vyrai atvažiavo į sostinę su reikalais. Prieina jie prie manęs. - Jūs tokia sulysusi, - nusistebėjo Juknevičius, - o žinot ką? At­ važiuokit pas mane į teatrą į Telšius. Davė suprasti, kad kviečia mane vieną, be Alfonso. Matyt, nepa­ tiko jam Alfa kaip aktorius. Iš tiesų geras aktorius Alfonsas ir nebu­ vo, o tik gražus. - Negaliu, - sakau, - dar turiu baigti muzikos studijas. Juknevičius su direktorium neatlyžo, aukso kalnus ėmė žadėti. Galiausiai pasidaviau. Sutarėme datą ir kad atvažiuosiu traukiniu, kad Juknevičius pasitiks mane Telšių traukinių stotyje, duos kampą gyventi ir netgi pasamdys muzikos mokytoją. „Kodėl jie taip dėl manęs stengiasi?“ - stebėjausi. Atėjo vasara, ir pirmą kursą baigusiems Valstybės teatro vaidy­ bos mokyklos studentams buvo leista pailsėti Palangoje, Kurortų valdybos poilsio namuose. Alfonsas gavo kelialapį ir man. Ir štai važiuojame traukiniu į Palangą. Staiga man topt, kad būtent tą dieną turiu susitikti su Jukne­ vičium. O čia mūsų traukinys sustoja Telšiuose, ir pro langą matau: stotyje rymo Juknevičius su Telšių teatro direktorium, dairosi, lau­ kia manęs. Susigūžiau ir akies krašteliu spoksau į juos. - Alfa, ką man daryti? - klausiu. - Gal išlipti? - Ne! - suriko tas. Buvo labai įsižeidęs, kad režisierius jo į Telšius nepakvietė.

18

ddjiie sceną, radiją ir medę O man tokia gėda! Bet kai nuvažiavome į Palangą, viską pamir­ šau, nes labai smagiai leidome laiką. Rudenį laikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą. Dalyvavau atrankoje ir įstojau į Valstybės teatro vaidybos mokyklą. Antrame kurse ištekėjau už Alfonso. 1947-aisiais gimė mūsų sūnus Arvydėlis. Teatro mokykloje man taip patiko, kad universitetui laiko skirdavau vis mažiau. Bet jei tik nebūdavau paskaitose, kurso seniū­ nė, uoli komunistė, tuoj skųsdavo mane prorektoriui. Galiausiai uni­ versitetą mečiau ir visa širdimi atsidaviau scenos menui. Kai baigėme studijas, Valstybės teatro vyriausiasis režisierius Juozas Rudzinskas sukvietė visus trylika absolventų ir pasakė: Vil­ niaus dramos teatre merginoms skirtos tik dvi vietos, taigi čia lieka Galina Dauguvietytė ir direktoriaus žmona Adolfina Budrikaitė, iš vyrų - Juozas Meškauskas, Anupras Lauciūnas ir Kazys Kepalas, o kiti aktoriai keliaus į kitus Lietuvos teatrus. Man pasiūlė rinktis: Pa­ nevėžys, Klaipėda arba Šiauliai. Važiuoti į provinciją aš atsisakiau dėl sūnaus ir likau visai be darbo. Maniau, neprapulsiu. Taip ir buvo. Auginau Arvydėlį, dirbau korepetitorė Profsąjungų rūmų kalbos studijoje - paruošiau skaitovų konkursui kelias mer­ gaites, Pionierių rūmuose vedžiau vaikams tautinių šokių būrelį. Bet apie Pionierių rūmus sužinojo mano bendrakursė skundikė O1ė, nuolat man pavydėjusi, ir suskubo priminti rūmų direktorei, kad aš - tremtinio dukra. Direktorė atleido mane iš darbo. Tuo metu aš, Alfonsas ir sūnelis gyvenome Tilto gatvėje, name su uždaru kiemu. Kartą sėdžiu prie lango, spoksau į kiemą ir galvoju: pati likau be darbo, vyras aktorius grašius uždirba, galo su galu nesuduriame. Liūdna... ir jokio įdomumo. Nusiminusi pažvelgiau pro langą, o ten... Staiga toks juokas suėmė! Tais laikais langai būdavo neuždangstyti užuolaidomis ir norom nenorom matydavai, kas dedasi pas kaimynus. Vienas mūsų kaimy­

19

’Undinė ^Nasvytytė nas aktorius, tuo laiku dar nevedęs, turėjo tarp moterų didelį pasise­ kimą. Ateidavo pas jį gražuolės, mielos mandagios merginos, kurias vadinome plaštakėmis. Ir štai dabar matau: kaimyno bute langas at­ lapotas, prie pat lango stalas pastatytas, o ant to stalo aktorius su plaštake linksminasi. Kuris tai buvo aktorius, neišduosiu. Pasakysiu tik tiek, kad pi­ nigų savo damai jis nemokėdavo, ji su juo iš meilės linksmindavosi. Pralinksmino jiedu ir mane, bet vis tiek pasitaikius progai sugėdijau kaimyną: - Bent jau paklode langą uždengtum. Galiausiai Alfa, kuris buvo baigęs dar ir Maisto pramonės tech­ nikumą, metė sceną ir įsidarbino vyriausiuoju inžinieriumi mielių fabrike Naujojoje Vilnioje, o man darbą susirasti padėjo mama. Tuo laiku ji dirbo prekių žinove komiso parduotuvėje prie K. Kalinausko ir Pylimo gatvių kampo ir kartais ateidavo pas mane pietų. Būdavo, prašo komiso parduotuvės direktorės Garalevičienės, kad išleistų, o ta tyčia užlaiko, dar ir pasišaipo: - Valgyt - ne šikt, palauksi. Kartą mama pasakė parduotuvėje susipažinusi su valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ direktoriumi Leopoldu Tarakevičium. Abu įsikalbėjo apie šeimas, mama papasakojo apie mano var­ gus. - Gal jūsų duktė norėtų būti šokėja? - pasiūlė Tarakevičius. - Te­ gul ateina, pažiūrėsim, kas iš to išeis.

20

dJjie sceną, radiją ir meifg

Apie generolo rekomendaciją ir tris tautinius kostiumus uvo 1950-ieji. Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietu/ - < va“ šokėjams tuo metu vadovavo choreografas Juozas LinJL J gys, orkestro vadovas buvo kanklininkas Pranas Stepulis, meno vadovas - kompozitorius Jonas Švedas, ansamblio įkūrėjas. Pranešėja dirbo Vanda Lietuvaitytė, 1932 metais nusifilmavusi pir­ majame nebyliajame lietuviškame vaidybiniame filme „Onytė ir Jo­ nelis“. Aktorė ji buvo gera, bet pranešėja silpnoka. Jautėsi nelabai užtikrintai, tad, būdavo, išlenkia taurelę ir tik tada eina į sceną. Visi apie tą jos baimę žinojo ir, matyt, norėjo kitos pranešėjos. Tačiau aš ketinau tapti ne pranešėja, o šokėja, ir tokia ateitis man visai patiko. Vis dėlto tai buvo ne šiaip koks, o valstybinis ansamblis, tad pir­ miausia buvau paprašyta atnešti rekomendaciją. Galvoju: ir iš kur man ją gauti, kas duos? Kiek pasvarsčiusi nutariau nueiti pas sovietų generolą Joną Macijauską. Jis buvo mano mamos pažįstamos ponios Jadvygos Macijauskienės, rusės iš Minsko, vyras, o Macijauskų du­ kra Lilė - mano draugė. Pirmoje knygoje pasakojau, kad Macijauskai turėjo dar ir sūnų Romą. Tėvas vertė jį būti kariškiu, vaikas nenorėjo, galų gale viskas baigėsi tuo, kad jis, kai jau buvo kariškis, nusišovė sesers pistoletuku, kurį Lilei padovanojo tėvas, atėmęs iš vokiečių. Macijauskas buvo išsiskyręs su žmona, gyveno su PPŽ (pochodno polevaja žena - fronto žmona) Tonia, bet su dukra bendravo, per Pergalės dienos paradus gegužės 9-ąją vesdavosi ją į tribūną, o Lilė tempdavosi mane, tremtinio dukrą. Tyčia stengdavosi padaryti tėvui kiaulystę, nes buvo pasiutusi. Macijauskas tuo metu dirbo kariniame komisariate Totorių ga­ tvėje (ten dabar Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija). 21

IsCndinė N asvytytė Mes su vyru ir sūnumi jau buvome išsikraustę iš ankstesnio buto ir gyvenome K. Giedrio (dabar Šv. Ignoto) gatvėje, visai šalia komisari­ ato. Lilė paskambino tėvui, ir tas sutiko mane priimti. Ateinu pas Macijauską ir sakau: - Baigiau dramos studiją, važiuoti į provinciją nenoriu. Bet neno­ riu ir ant krosnies sėdėti ir blynus kepti. „Lietuvos“ ansamblyje yra vieta, gal galėtumėt parašyti rekomendaciją? Macijauską tas mano nenoras sėdėti ant krosnies prajuokino ir rekomendaciją parašė. „Lietuvos“ansamblis repetuodavo Rašytojų sąjungos rūmų pries­ tate. Kai nuėjau, manęs jau laukė visa šauni kompanija: direktorius Leopoldas Tarakevičius, meno vadovas Jonas Švedas, šokėjų grupės vadovas Juozas Lingys ir dirigentas Eduardas Pilypaitis, mano mu­ zikos mokytojas gimnazijoje, liepdavęs mums klausytis simfonijų, chore dainuoti „Lacrimosa“, vilnietis, lenkiškos dvasios, manierin­ gas, bet gabus žmogus. Lingys paprašė manęs pašokti. Padariau, kas liepta, bet jam ne­ patiko, nes šokau kaip balerina, ištempusi kojų pirštus, o ne - trata trata, plumt plumt plumt - liaudiškai pėdą kampu užlenkusi. Keturi vyrai ėmė sukti galvas, ką su manimi daryti. Rašytojų namuose kaip tik turėjo vykti renginys, ir „Lietuvos“ ansamblis buvo pakviestas koncertuoti. Kažkuris iš vyrų pasiūlė: - Tegu ji pranešinėja. Žiūrėsim, kas iš to išeis. Prieš koncertą apvilko mane tautiniais drabužiais, uždėjo dirbti­ nes kasas ir išleido j sceną. Po renginio visi liko manimi patenkinti, nes ir atrodžiau gerai, ir pranešinėjau puikiai. Priėmė į darbą, davė ansamblio artistės etatą. Iš Rusijos atvažiuojančių kolektyvų prane­ šėjai algos gaudavo porą tūkstančių rublių, o man pažadėjo mokėti šešis šimtus, bet ir už tiek buvau dėkinga. Šokėjų ir muzikantų algos taip pat buvo mažos, nes iš valstybės kasos mokamos. 22

Jfyi'ie sceną, ra d iją ir

meiĄ

Netrukus man pasiuvo tris tautinius kostiumus: baltą, mėlyną ir žalią. Drabužiai, specialiai pasiūti siuvykloje, buvo šiek tiek stilizuo­ ti, sijonai austi, liemenės aksominės. Šokėjai kostiumų turėjo kele­ tą, nes šokdavo ne tik lietuviškus šokius, bet ir guculų, latvių, estų, rusų, gruzinų. Aš ant galvos užsidėdavau karūną su ilgu nuometu, ant kaklo - keturios eilės gintarinių karolių. Gintaro gabalai stam­ būs, gražūs, aš pati liekna, šviesiaplaukė galva aukštai iškelta. Dabar jau amžius kiek surietė į kuprą, o tada atrodžiau išties daili, išdidi lietuvaitė. Koncertuoti tekdavo daug, juk kolektyvas - reprezentacinis. Dabar šneka, kad anksčiau tikrų liaudies dainų nedainuodavo. Dai­ nuodavo, tik jos būdavo Jono Švedo harmonizuotos. Kai su latviais koncertuodavome, jie pranešdavo: - Apderėjo Švedas! Latviškai apderėjo - harmonizavo. Švedas tikrai daug dainų „ap­ derėjo“ ir už tai garbė jam. Kitas nuostabus žmogus - baletmeisteris Juozas Lingys. Buvo labai reiklus, bet ir švelnus, mandagus, korektiš­ kas, nors jaunus šokėjus oi kaip nelengva suvaldyti. Kadaise jis studi­ javo prancūzų ir lietuvių filologiją, pats šoko „Lietuvos“ ansamblyje, o dabar kūrė šokius, ieškojo informacijos bibliotekose. Būdavo, eina gatve susimąstęs, galvoja, kaip turėtų atrodyti šokis. Lingys vėliau ir už Dainų šventes būdavo atsakingas. Su didele pagarba jį prisimenu. Lietuvoje per koncertus pranešinėti reikėdavo dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai. Taip sovietiniais laikais buvo priimta. Būdavo, išeinu į sceną, išdidžiai kilsteliu galvą ir iškilmingu balsu prabylu: - Pradedame Tarybų Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblio „Lietuva“ koncertą. Lietuvių liaudies šokis, litovskij narodnyj tanec „Jonkelis“! Užgroja muzika, trep trep trep - sukaukši užkulniai, ir scenoje ima suktis keturios poros, tik sijonai plasnoja. Pirmas šokis - pasvei­ 23

7 Cruūnė ^Nasvytyte

kinimas - dažniausiai būdavo „Kepurinė“, paskutinis šokis - polka „Klumpakojis“. Ansamblyje aš ne tik pranešinėjau, bet ir dalyvaudavau repetici­ jose, be to, turėjau surašyti į sąsiuvinį, kiek per koncertą buvo bisų, kas ką grojo, kokie atlikėjai dalyvavo. Kodėl man liepė vesti tokį są­ siuvinį, nežinau. Gal tai buvo tam tikra apskaita? Beje, man, pranešėjai, niekas nenurodinėjo, ką kalbėti ir kaip elg­ tis scenoje. Buvau baigusi teatro mokyklą, tad pati žinojau, kaip eiti, kaip galvą laikyti ir sijoną, nebijojau nei scenos, nei šnekėti. Ir jokių ideologinių instruktažų niekas nevedė, nors buvo sovietmetis. Tik kai salėje sėdėdavo kas nors iš vyriausybės, užkulisiuose stovėdavo pora saugumiečių. Tiesa, mūsų šokėjas Solomonas Sverdiolas buvo partinės grupelės sekretorius, bet tikrai ne skundikas. Priešingai, doras žmogus. Vėliau jis dirbo Kultūros ministerijoje, organizuoda­ vo Dainų šventes. Sverdiolas vedė lietuvaitę Janiną, savo šokių par­ tnerę. Janinos tėvas prie Smetonos dirbo Lietuvos policijoje ir buvo ištremtas į Sibirą. Negana, kad vedė tremtinio dukrą, Sverdiolas ka­ riniu lėktuvu nuskrido pas uošvį į Sibirą ir parsivežė į Lietuvą.

Apie keliones ant šiaudinių maišų magiausia man būdavo su ansambliu važiuoti koncertuoti į V provinciją. Pirmą kartą į kelionę po Lietuvą išvažiavau 1950-ųjų gegu­ žės gale. Mūsų kolektyvas buvo didelis, tad keliavome trimis sunkve­ žimiais, atviruose kėbuluose. Sutilpome visi - ir šokėjai, ir muzikantai, ir dėžės su mūsų daiktais. 24

sceną, radiją ir meiĄ Prieš kelionę gavome po didelį drobinį maišą, nuvažiavome į kaž­ kokį kolūkį ir į maišus prikimšome šiaudų, kad turėtume ant ko sė­ dėti ir gulėti. Pamenu, sėdžiu atvirame kėbule ant to savo maišo ir prisimenu karo metus. Pirmosios mano gastrolės tęsėsi savaitę. Važinėdami po Lietuvą nakvodavome mokyklose, viename kambaryje - moterys ir mergi­ nos, kitame vyrukai. Pamenu, atvažiavome į Anykščių rajoną, o čia, nors jau gegužė, sniego prisnigę. O mes lengvais drabužėliais. Moky­ kloje grindys buvo išteptos kažkokiu juodu tepalu, panašiu į degutą. Pasitiesėme laikraščių, numėtėme maišus ir sugulėme. Kiekvienas buvome pasiėmęs po paklodę, antklodę ir pagalvę. Žmonės buvo tik tik suvaryti į kolūkius, gyveno vargingai, tačiau kad ir kur atvyktume, mūsų labai laukdavo. Mokyklų salėse papras­ tai koncertuodavome du kartus per dieną, žiūrovų prigužėdavo ir į dieninį koncertą, ir į vakarinį. Kartą pranešinėjų ir matau: prie krosnies prisiglaudusi sėdi mo­ teris su kūdikiu glėby. Išsitraukė krūtį ir maitina vaikelį. Kiti vaikai susipešė tarpusavyje, o aš nuo scenos sakau: - „Oi tu, Joneli, kodėl nesiženiji?“ Kitą sykį man pranešinėjant staiga tik - bu-bum! - sprogo kaž­ kas, ant manęs stiklai tik pažiro. Pamaniau, gal partizanai užpuolė, gal sprogmenį pro langą įmetė, nes pasitaikydavo ir tokių dalykų. Pasirodo, susprogo vienintelė lubų lempelė. Laimė, buvau su karūna ir nuometu, tad šukės nesužalojo galvos. O buvo jau vakaras, lem­ putei sprogus salėje pasidarė tamsu, išsigandę žmonės ėmė rėkti ir blaškytis. Apie jokius autobusus nebuvo kalbos, tad po koncerto vėl sėsdavome į sunkvežimius ir dundėdavome į kitą miestelį. Bjauriausia būdavo lietui lyjant - tekdavo dangstytis brezentais. Jokių išgertu­ vių ir parūkymų nebūdavo, o ir pinigų girtuoklystėms neturėjome. 25

Atvažiavę į kaimą, jei būdavome kokį rublį susitaupę, iš kaimiečių bulvių, mėsos, dešryčių pirkdavome ir namo veždavomės. Vilnijos krašte žmonės gyveno varganai, o Suvalkijoje - visai neblogai, čia net vyniojamasis popierius būdavo sviestinis. Jei tik sužinodavome, kad miestelyje yra turgus, lėkdavome apsipirkti. Kartais keturios ar šešios moterys susimesdavome ir eidavome pas kokį žmogų prašy­ ti, kad mums bulvių su spirgiukais išvirtų. Sušveičiam, ir visą dieną sotu. Per gastroles niekas mūsų nemaitindavo. Jei nori valgyti, pirkis pats. Jei neturi pinigų, sėdėk nevalgęs. Ir taip savaitę ar kelias. Būdavo, gaunam algą, bet kelionėse ir išleidžiam. Ypač nelengva bū­ davo vyrams, jie tuoj imdavo ilgėtis namų. Prieš mums važiuojant į kitą miestelį, choreografas Juozas Lin­ gys, būdavo, iš ryto nulėkęs nuperka laikraštį ir, kol dardam dulkėtais vieškeliais, skaito mums garsiai, kad žinotume, kas pasaulyje dedasi. Ne plepėdavome, o išklausydavome informaciją, paskui padainuoda­ vome. Lingys neleisdavo dykaduoniauti. O kartą Biržuose sako man: - Rengsimplaukimo varžybas Širvėnos ežere. Undine, tu plauksi. Oras buvo šaltokas, bet mane ir dar vieną merginą vis tiek nupluk­ dė valtimi į ežero vidurį ir išmetė už pakarpos. Kapanojomės abidvi, kapanojomės, vos neprigėriau, bet krantą pasiekėme laimingai, aš netgi nugalėjau konkurentę. Nebūčiau Undinė! Bet nelaimių pasitai­ kydavo. Kartą buvome labai alkani ir laukuose prisiskynėme kažin kokių grūdų varpų. Ir įkrito akuotas man į akį. Veidas iškart sutino, o tuoj koncertas, man pranešinėti reikia. Ką daryti? Buvome kažkur Vilkijoje, arti jokio daktaro nėra, jokios profesionalios pagalbos nepri­ sišauksi. Staiga prie manęs priėjo vienas mūsų birbynininkas: - Palauk, tuoj aš tau padėsiu. Pirštais išvertė man vokus, pasilenkęs liežuviu apvedė aplink akies obuolį ir ištraukė akuotą. Uždėjau šaltą kompresą, palaikiau, ir patinimas atlėgo. 26

}t e s c e n ą ,

radiia ir meiĄ ra/Ują

Tas mūsų birbynininkas, pasirodo, buvo iš ūkininkų šeimos, bet prie sovietų gyveno labai taupiai, kelionėse vien sūrį iš popieriuko valgydavo. Kitą kartą maudėmės prie Nemuno ir į stiklus persipjoviau koją. Ir vėl tas pats gerasis žmogus gelbėjo, žaizdą trauklapiais aplipdė, sutvarstė ir vakare jau galėjau koją į batą įkišti.

Apie patriotę Verutę ir mūsų kaimynus Šv. Ignoto gatvėje /* a Sanąs dažnai nebūdavo namie, tad sūnui Arvydėliui J \ / į samdėme auklę. Verutė buvo kilusi iš Veprių, esančių ' %y Ukmergės rajone, labai tvarkinga, gera moteris. Vieną vasarą mūsų ansamblis apsistojo kažkur Raseiniuose. Taip jau pasitaikė, kad kelios dienos buvo laisvos, ir aš panorau aplankyti sūnų, kurį Verutė buvo išsivežusi į Veprius, apsuptus didžiulių miškų. - Ateina vasara, reikia, kad vaikas kaime pabūtų, - kartą pasakė auklė, - išsinuomokit trobelę mano tėviškėje, o patys sau važinėkit po gastroles. Mudu su Alfonsu taip ir padarėme. Mano vyras tuo metu dirbo mielių fabrike vyriausiuoju inžinie­ riumi ir galėjo gauti valdišką Viliuką su vairuotoju. Tuo Viliuku ir nu­ važiavome į Veprių kaimą aplankyti vaiko.

Atvažiavusi įžengiu į trobą ir matau: Verutė pietus verda, o Arvydėlio nėra. - Kur vaikas? - klausiu. - Miške miega, - kuo ramiausiai atsako Verutė. 27

- Miške? - nustebau. - O kas jį saugo? - Niekas. Mudu su Alfonsu baisiai išsigandome, Verutės nurodyta kryp­ timi išlėkėme ieškoti sūnaus. Einam einam, o vaiko kaip nėra, taip nėra. Pagaliau matau: miega sau kuo ramiausiai ant sudedamosios lovelės miško glūdumoje, o aplink nė gyvos dvasios. Tik vėliau paaiš­ kėjo, kad jį vis dėlto saugojo, nors Verutė tiek tepasakė: - Viskas gerai, nesirūpinkit. Kitą dieną prisistatė vietinis Veprių miestelio milicininkas. - Kas jūs tokie? Iš kur? - ėmė kamantinėti. Paaiškinome, parodėme dokumentus. Ojis ir sako: - Ar jūs žinot, kur esat? Taigi čia partizanų irštva. Bėkit iš čia kuo greičiau! Pasirodo, miškuose slapstėsi partizanai, kovojantys už laisvą Lie­ tuvą, o Verutė su jais draugavo. Partizanai ir mūsų Arvydėlį saugojo, kai vaikas tankumyne miegojo. Ir vis dėlto man buvo baisiai pikta ant auklės, kad vaiką vieną paliko. Kita vertus, Verutė mylėjo Arvy­ dėlį kaip savą, tikrai nebūtų leidusi jo skriausti, tad šįkart pagailėjau, neišvijau auklės. Paskui kaimiečiai man dar šį bei tą papasakojo. - Tas jūsų vaikas baisiai keistas, - pasakė vienas. Pasirodo, Arvydėlis, kuriam tada buvo gal ketveri, vos atvežtas į Veprius dairėsi dairėsi po trobą, paskui sako: - Kaip čia keista! Nei Lenino nėra, nei Stalino. Kokie čia paveiks­ lai? - parodė į Dievo Motinos atvaizdus ant sienų. Vieną dieną pas Verutę užsuko kolūkio pirmininkas, nedidu­ kas vyras. Mano sūnus stebėjo jį, sėdintį ant taburetės, paskui klausia: - Jūs dėdė ar vaikas? - Dėdė, - nusijuokė pirmininkas. 28

J jljie sceną, radiją ir tneiĄ - Nežinau, nežinau... Koks jūs dėdė, jeigu kojomis žemės nepasiekiat. Kitą kartą Verutė ėjo linų rauti ir Arvydėlį vedėsi. Arvydėlis vėl klausia vienos talkininkės: - Jūs vaikas ar bobutė? Toji moteris' buvo be dantų. Nuo tada kiti kaimiečiai moteriškę bedante vadindavo. Toji mūsų Verutė vaikui visokių dalykų pripasakodavo ir visišką laisvę duodavo. Kartą, jau Vilniuje, einam su sūnum namo iš Halės turgaus. Jsukom į Vokiečių gatvę, o čia namai sugriauti, išdaužyti. Po karo dar nedaug laiko buvo praėję, nespėjo atstatyti. Einam mudu, vaikas dai­ rosi į griuvėsius, o aš jam pasakoju: - Žmonės sėdėjo savo butuose, pusryčiavo, staiga atskrido priešų lėktuvai ir subombardavo namus. Vieni žmonės žuvo, kiti pabėgo. Karas - baisus dalykas. Užsukome į parduotuvę Lenino (dabar Gedimino) prospekte, o čia eilė ilgiausia - vieni atėjo nusipirkti pieno, kiti pilstomos grie­ tinės. Buvo ir keli staliukai. Pasodinau Arvydėlį prie vieno staliuko, o čia kažkoks rusas kariškis su žmona į parduotuvę įžengia. Žmona atsistojo į eilę, o jos vyras kariškis su medaliais ant krūtinės atsisėdo priešais Arvydėlį. Mano vaikui akutės tik sužibo, įsmeigė akis į me­ dalius. Man pasidarė nejauku, galvoju sau: „Primokytas Verutės tuoj ką nors leptelės.“ Kariškis šypsosi vaikui. - Įdomu tau, ką? - patenkintas paklausė rusiškai. Arvydėlis atkišo pirščiuką. - Hm... Čia ne mūsų, čia ne mūsų... Ir čia ne mūsų. Jau gatvėje klausiu sūnaus: - Kas ne mūsų, Arvydėli? 29

7 Ctidinė Nasvytytė

- Juostelės ne mūsų. Verutė sakė, kad mūsų yra geltona, žalia ir raudona. Kai dabar pagalvoju, ne tik auklė, bet ir aš pati mokiau savo vai­ kus patriotizmo. Anksčiau vaikiškų eilėraščių buvo mažai, gal tik Eduardo Mieželaičio „Kinieti, kinieti, tu vargšas kinieti, kodėl tau tenka kentėti“, tad sūnui skaitydavau Vinco Mykolaičio-Putino „Margi sakalai“: Lydėdami gęstančią žarą vėlai Pakilo į dangų margi sakalai. Paniekinę žemės vylingus sapnus, Padangėje ištiesė savo sparnus.

Arvydėlis tebuvo dvejų metukų, o kaip atidžiai klausydavosi! Gal dėl to tapo poetu? Nes nuo mažens girdėjo gerą poeziją. Ir dukrai Ramunei skaitydavau eilėraščius ir pasakas. Jau rašiau, kad vaikui paaugus apsigyvenome Šv. Ignoto gatvė­ je. Čia pat buvo Šv. Kotrynos bažnyčia, vienuolynas ir labai gražus sodas. Už to sodo 1952 metais pastatė Salomėjos Nėries gimnazi­ ją, o anksčiau buvo tvora, ir vienuolės pievoje ganydavo vienintelę karvutę. Kartą mano vyras Alfonsas dovanų gavo labai gražų juodą gauruotą šuniuką ir parnešė Arvydėliui. Vienuolės, tą gauruočių pamačiusios, labai prašė joms atiduoti, kad šunelis karvutę saugotų. Ir atidavėme, o jos mums už tai pieno atnešdavo. Mūsų butas antrame aukšte buvo labai paprastas: tamsi virtu­ vėlė, vienas didelis kambarys ir du mažiukai. Pro langus buvo ma­ tyti S. Žuko (dabar Benediktinių) gatvė. Vieną dieną pažvelgiau pro langą ir aiktelėjau: kitoje gatvės pusėje ant palangės trečiame aukšte sėdi mažas berniukas ir nukoręs kojas žiūri apačion. O gražumas to vaiko - blondinas, rubuilis. O apačioje gatve mašinos važiuoja. Sto30

Jtfjjie sceną, ra d iją ir medę

viu išsigandusi ir bijau ką sakyti, bijau vaiką išgąsdinti. Jis pakelia akis, piktai dėbteli į mane. Aš pridėjau pirštą prie lūpų: „Sa!“- ir del­ nais rodau: eik atgal, lipk nuo palangės. Laimė, vaikas pakluso. Taip išgelbėjau būsimą aktorių Arūną Storpirštį. Greta mūsų namo buvo rūsiai - senoviniai ir labai ilgi, ėjo iki pat Dominikonų bažnyčios. Vaikai juose žaisdami rado granatų. Gerai, kad mūsų kaimynas milicininkas pamatė ir atėmė. Tuose rūsiuose buvo palaidota žmonių, mirusių nuo maro. Paskui žmonės ten įsi­ rengė sandėliukus ir laikydavo bulves. Mūsų name gyveno daug įdomių žmonių - milicininkas, siuvė­ jas, vėliau atsikraustė dainininkė Nachama Lifšicaitė. Prieš tai jų bute gyveno rusai; jų sūnaus vardas buvo Vladilenas, sudarytas iš „Vladimiras“ir „Leninas“. Neblogi žmonės, gražiai sutarėme. Gyveno ir jaunutė siuvėjėlė Teresytė su tėvu, kuris pas mus sargaudavo. Buvo geras žmogus, bet girtuoklis, apie save sakydavo: „Mano rankos auk­ sinės, o gerklė - kaip velnio.“ Vieną dieną sutinku kaimyną milicininką. - Paprašykit, - sako man, - kad jūsų auklė nemokytų vaiko blogų dalykų. Pasirodo, Arvydėlis, žaisdamas kieme su vaikais, ėmė reikalauti ne raudonos vėliavos, o trispalvės. Vėl pabariau Verutę, o ji man: - Va va, taip ir jaučiau, kad jūs - komunistai. Nepatinka? Išeinu! Ir tikrai išėjo. Gerai, kad buvo vasara ir turėjau porą savaičių atostogų.

31

'Undinė Jdasvytytė

Apie Ukrainą, Moldaviją ir pasimatymą su Leonidu Brežnevu metų vasarą su „Lietuvos“ ansambliu išvykau į pirmą tolimą kelionę - į Moldaviją ir Ukrainą. Gastroliuoti ketinome visą mėnesį. Vaiką palikau auklei, įsidėjau į kelionę sumuštinių, taukų su spirgiukais, kad turėčiau ko valgyti, ir iškeliavau. Pinigų ir aš, ir mano kolegos turėjome nedaug, nes avanso ar kelionpinigių anais laikais ansambliečiams nemokėdavo, atlyginimo dieną buhalterė turėjo su­ sikrauti pinigus į rankinę ir pati atvažiuoti pas mus. Iškeliavome traukiniu, dviem vagonais, viename moterys, kita­ me vyrai, nes į vieną vagoną netilpome. Moteriškajame vagone įsi­ kūrė tik meno vadovas Jonas Švedas su žmona, kiti vadai įsitaisė pas ansamblio vyrus. Tie du vagonai visą mėnesį buvo mūsų namai. Prieš kelionę daug kas gąsdino mane: „Oi, bus bordelis, pamaty­ si“, bet jokio bordelio nebuvo. Traukiniui riedant į pietus, vaikščiojo­ me vieni pas kitus į svečius, o kai atvažiuodavome į kokį nors mies­ tą, vagonai būdavo atkabinami nuo sąstato ir stovėdavo stotyje, nu­ stumti į pakraštį, ir taip dvi paras arba tris, nelygu, kiek laiko tame mieste praleisdavome. Į miestą dažniausiai nusigaudavome viešuoju transportu, koncertuodavome filharmonijoje, o nakvoti grįždavome į vagonus. Traukiniui važiuojant aš miegodavau ant viršutinės lentynos, prie jos virve prisirišusi ranką - bijojau, kad nenutiktų kaip šokėjai Mary­ tei. Ji irgi miegojo ant viršutinės lentynos ir sykį traukiniui stabdant drėbėsi ant žemės. Ant staliuko buvo padėta jos rankinė su metalinė­ mis sagtimis, ir Marytė krisdama susižalojo į sagtį skruostą. Kraujas tik pasipylė! Visi baisiausiai persigando, vadovai jau norėjo išsiųsti 32

■J^jie sceną, radiją ir trieilęmerginą į Vilnių, bet galiausiai vietiniai medikai susiuvo žaizdą ir po savaitės Marytė vėl galėjo šokti. Po to įvykio aš ir prisirišdavau ran­ ką. Būdavo, traukinys stabt, virvelė ranką timpt, aš akimis klapt kaipmat pabundu. Pirmas mūsų aplankytasis buvo Ukrainos miestas Lvovas neto­ li Lenkijos pasienio. Jis labai priminė Lenkijos miestą, mat gyveno daug lenkų. Žiūriu, moterys išsipusčiusios, su zomšos bateliais, sėdi gatvės kavinukėse prie staliukų ir valgo pyragaičius. Jokių rusiškų užrašų ir iškabų nebuvo, vien ukrainietiški: idalnia (valgykla), perukarnia (kirpykla). Vėliau daug žmonių išvažiavo gyventi į Lenkiją, bet tuo metu sovietinės rankos dar nebuvo pasiekusios Lvovo. Man labai patiko Černovcai vakarų Ukrainoje, šalia Rumunijos sienos. Aplink vien kalnai ir pilys, žmonės vilkėjo gražiais guculų drabužiais: apatiniai balti, viršutiniai tamsaus milo, siuvinėti. Mote­ rys dailios, lieknos, kiek panašios į čigones. Koncertavome ir Vinicoje. Šiose vietovėse XIVa. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnėnai pradėjo statyti miestus tvirtoves, o da­ bar, XXa. penktajame dešimtmetyje, sovietai sparčiai mūrijo įvairiau­ sias gamyklas. Nuvykome į Donbasą, į plieno gamyklą. O toje gamy­ kloje karšta kaip pragare, ugnis iš visų pusių tik veržiasi, tik šnypščia, tik kaitina šonus. Ir kaip žmonės ten dirbo, kaip ištverdavo? Donbase darbininkai daugiausia buvo rusai atvykėliai, mat čionai iš visos Sovie­ tų Sąjungos buvo siunčiamos ištisos komjaunimo brigados. Susipaži­ nome su komjaunuoliais, surengėme jiems koncertą. Atsisveikinę su Ukraina atidundėjome į Moldavijos sostinę Kišiniovą. Kišiniove tik išlipę iš traukinio jaučiam - dvokia supuvusiais kiaušiniais. Netrukus paaiškėjo, kad ir vanduo iš čiaupo smirdi siera. Vietiniai prie to buvo pripratę, o mus net pykino. Kišiniovas man pasirodė labai skurdus miestas, nepalyginsi su Lvovu. 33

'ZCacUnė JVasvyitĮtė Kaip tik tuo metu buhalterė turėjo atvežti mums algas. Laukiam, bet buhalterės vis nėra. O pinigų nebelikę, neturim nė už ką paval­ gyti. Sukrapštę sumėtėme paskutines kapeikas ir nusipirkome tris agurkus. Už likusias kapeikas nuėjome į pirtį. Čia nusiprausėme smirdinčiu vandeniu, užkandome agurkų ir nešini lagaminėliais su drabužiais ir instrumentais patraukėme į filharmoniją. Koncertas buvo numatytas tik vakare, bet mūsų vagonai stovėjo stotyje nu­ stumti į šalutinį kelią, nepribėgiosi. Filharmonijoje susėdome fojė ant minkštasuolių ir ėmėme laukti vakaro. Kiūtom nosis nukabinę, alkani, liūdni. Staiga į fojė įžengia aukš­ tas stuomeningas pusamžis vyras tankiais antakiais, vešliais plau­ kais - Leonidas Iljičius Brežnevas, Moldavijos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Pasidairė po fojė, nustebęs nužvelgė mus, iš­ vargusius, snūduriuojančius pasieniuose. Mūsų meno vadovas Jonas Švedas tuoj priėjo prie sekretoriaus, abu pasikalbėjo, paskui Švedas man pamojo prieiti ir pristatė Brež­ nevui. Esą štai kokia ta mūsų pranešėja. Mačiau, kad sekretoriui pa­ sirodėme įtartini - labai jau nugeibę. Vakarop persirengėme tautiniais drabužiais - ir į sceną. Visi pa­ sitempę, galvos aukštai iškeltos. Nors nevalgęs ir negėręs, mūsų šo­ kėjas Algimantas Švažas kaip vijurkas sukosi scenoje šokdamas gru­ zinų šokį. Ir kiti šokiai - „Sadutė“, „Kepurinė“, taip pat visos dainos buvo atliktos nepriekaištingai. Salė susižavėjusi ilgai plojo mums dėkodama už koncertą. Po koncerto prie mūsų vėl priėjo Leonidas Brežnevas. - Na, ir užsigrūdinę jūs žmonės, - kraipydamas galvą pasakė rusiškai. Jį labai nustebino, kad scenoje atrodėme visai kitaip nei fojė. Davė mums išgerti degtinės „Slyvovicos“ ir čia pat, filharmonijoje, ištaisė vakarienę. Jau tada tai prisikirtome ir mėsos, ir agurkų. 34

J^jie sceną, radiją ir meiię Galiausiai buhalterė atvežė algas. Labai apsidžiaugėme ir ketu­ riese nutarėme nueiti į restoraną pavalgyti. Susėdome prie staliuko, kažko užsisakėme, viską sušveitėme, sumokėjome ir patenkinti grį­ žome į vagoną. Kitą dieną pripuola prie manęs ansamblio direktorius Leopoldas Tarakevičius: - Kur vakar vaikštinėjai, a? Kodėl ėjai į restoraną? Kas leido? - O ką, negalima? - nustebau. - Aš pats būčiau tave nusivedęs, - sako man, - tik jau nevaiz­ duok, nevaizduok! Arba visi būriu eikit, arba visai neikit. Jis labai rūpinosi, kad mums, jauniklėms, nieko bloga nenutiktų. Juk man tada tebuvo 25-eri, daugeliui šokėjų merginų - panašiai tiek. Gatvėje mes, atvykėliai iš Lietuvos, labai išsiskyrėme iš kitų, nors drabužiai buvo persiūti iš senų arba pačių nusimegzti. Vietiniai dū­ savo: „Jums gerai, jūs Vakaruose gyvenat.“ Lietuva moldavams buvo Vakarai. Kišiniove žmonės neturėjo ko valgyti, bet vaikščiojo kailiniuoti. Ir Švedas užsimanė turguje nupirkti žmonai karakulių kailinius iš gabaliukų. Pasivadino eiti ir mane. Nuėjome į turgų, o čia tų karaku­ lių tiek, kad akys raibsta. Net sviestas, pardavinėjamas gabaliukais ir nešamas delne, ėriukų plaukais aplipęs. Pas mus tuo laiku sviestą pardavinėdavo luitais. Negana to, Vilniuje, dabartinėje Vilniaus ga­ tvėje, parduotuvėje stovėdavo statinės su juodaisiais ikrais ir su rau­ donaisiais. Ir įvairiausios žuvies galėjai nusipirkti, Gedimino pros­ pekte žydas krautuvininkas laikė mėsinę ir pas jį galėjai gauti puikių dešrelių. Ką Sniečkus buvo pribūręs, nežinau, bet visko Lietuvoje turėjome. O Kišiniove šimtas gramų sviesto prilygo brangenybei. Kišiniovo traukinių stotyje pirmą kartą pamatėme luitus marga­ rino. Paragavome ir paskui ilgai spjaudėmės. Deja, neilgai trukus ir Lietuvoje atsirado margarino, o sviestas prapuolė. Kai keitė pinigus, 35

Undinė iNasvykjtė net dėl duonos kepalėlio reikėdavo per naktį eilėje stovėti. Verutei mus palikus, Arvydėlį prižiūrėti man padėdavo sena moteris. Būda­ vo, iki keturių ryto ji eilėje stovi, tada aš einu jos pakeisti. Bet grįžkime į 1951-uosius. Prieš išvažiuodami nulėkėme į Kišiniovo turgų ir prisipirkome vyno stikliniuose dailiai apipintuose buteliuose. Vaikštinėjam su tais buteliais po turgų ir staiga matom: žmonės būriuojasi ir į kažką pirštais rodo. Ogi ant žemės guli mūsų ansamblietis, kuris grojo skrabalais. Matyt, vietiniai davė vyno para­ gauti, ojis, negeriantis, bet šykštokas, gavęs už dyka tiek prisiragavo, kad nuvirto ant smėlio. Nešėme jį iki traukinio, manėme, pakeliui gerai pakratysime ir atsigaus, bet neatkratėme, vakare per koncertą kitas vietoj jo skrabalais grojo. Aš buvau nusipirkusi kelis didelius butelius raudonojo vyno, pi­ gaus, bet labai gardaus. Nešti butelius man padėjo dirigentas Eduar­ das Pilypaitis, nors ir pats tempė sunkią naštą. Sustatėme pirkinius tambūre, dar ir savo pavardes ant lapelių užrašėme, kad savų butelių su svetimais nesupainiotume. Kol vagonus stumdė stotyje pirmyn atgal, mūsų vyrai užsimanė paragauti vyno. Šiek tiek nugėrę iš savų butelių, atėjo į moterų va­ goną, atkimšę kelis mūsų butelius nugėrė vyno ir pripylė vandens. Mes tuoj pastebėjome klastą ir ėmėmės priemonių. Kai traukinys stovėdavo stotyje, vagonuose nebūdavo elektros, tad buvome įsidėję žvakių. Aš čiupau žvakę ir vašku užlydžiau kamščius, kad vyrai mano vyno neišmauktų. Namo į Lietuvą grįžau su lauktuvėmis. O čia matau, mano ponas vyras Alfonsas naują radijo aparatą nupirkęs. Prieš kelionę buvome smarkiai apsipykę, jis net į stotį manęs nepalydėjo, teko kaimyno, kiemsargio, pagalbos prašyti.

36

Jdjjie sceną, radiją ir medę

Apie Leningradą, Taliną, Rygą ir Juozo Lingio sielvartą s ~ais metais su „Lietuvos“ ansambliu važinėjome po Lietu/ vos miestelius, o rudenį, prieš pat Spalio šventes, išvyka­ vo me į Leningradą. Leningradas man pasirodė nepaprastai gražus miestas. Tuoj pri­ siminiau Levą Tolstojų ir jo Aną Kareniną, vaikštinėjančią Nevos pa­ krante. Mus, ansambliečius, Leningrade įkurdino gerame viešbutyje, valgyti gaudavome sočiai, dažniausiai tirštos soliankos. Lietuvoje jau buvo prasčiau su maistu, o čia solianka tokia tiršta, kad įbestas šaukštas stačias stovėdavo. Į Leningradą važiavo ir aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, garsaus tenoro Kipro Petrausko žmona. Tuo metu ji, kaip ir aš, buvo „Lietuvos“ ansamblio pranešėja. Vyras ją vadino Liolia. Vėliau, kai Petrauskas susirgo Alzheimerio liga, būdavo, valgo žuvį ir piktinasi: - Liolia, kas čia yra? Kodėl kiši man vien bifšteksus? Jis jau nebesupaisydavo, kad ne mėsą, o žuvį valgo. Būdavo, iš­ eina iš namų ir kelio atgal neberanda. Jie gyveno Vilniuje, Raseinių gatvėje turėjo namą. Leningrade viešbutyje mudvi su ponia Elena gyvenome viename kambaryje. Ji buvo dvidešimt šešeriais metais už mane vyresnė ir Leningrade pažinojo daug garsių aktorių. Man būdavo labai smagu vaikštinėti su ja, nes gerai pažino Leningradą, buvo labai inteligen­ tiška moteris ir puiki gidė. Abi nuėjome į Ermitažą, kur kaip tik buvo eksponuojamas iš Paryžiaus Luvro muziejaus atvežtas Leonardo da Vinčio paveikslas „Mona Liza“. Ir matau, per salę ateina Jonas Kuzminskis ir dar vienas lietuvis dailininkas. Priėjo prie kažin kokio ^

37

’Ztndlnė Jtfasvtftiftė didelio paveikslo ir pasilenkę apžiūrinėja. Staiga paveikslas krito ir rėmas praskėlė antrajam dailininkui galvą. Paskui juokavome, kad Ermitaže dailininkas vos nežuvo nuo paveikslo. Mudvi su Petrauskiene greitai supratome sulaukusios ypatingo dėmesio. Būdavo, kas nors iš vietinių, su kuriais bendravome, priei­ na prie manęs ir ima klausinėti: - Kur buvot? Ką ponia Petrauskienė šnekėjo? Atsakydavau gudriai: - Oi, ji labai daug apie Leningradą žino, bet geriau patys paklaus­ kit, ji mielai papasakos. O Petrauskienę, pasirodo, klausinėjo apie mane. Šitai abi išsiaiš­ kinome viešbutyje. Pamenu, abi žvelgiame į veidrodį, Elena šukuoja­ si ir staiga sako man: - Tu turbūt apie mane daug papasakojai. „Tai kad nieko niekam nepasakojau“, - galvoju. Ir staiga supra­ tau: ogi mudvi saugumiečiai seka! Juk aš - tremtinio dukra, tėvas vis dar Sibire, Petrauskienė 1944 metais buvo pasitraukusi į Vokietiją, dalyvavo patriotiškame Augsburgo lietuvių dramos būrelyje, spaus­ dino eilėraščius tremtinių leidiniuose, tad ko čia stebėtis? Leningrade prasidėjo Spalio šventės. Oras buvo šaltas, jau ledu­ kas sukaustęs Nevos krantus. Dalyvavome šventiniuose renginiuo­ se, koncertavome Leningrado filharmonijoje. Elena Petrauskienė buvo išvertusi į rusų kalbą kiekvieno šokio, kiekvienos dainos pavadinimą ir posmus. Tuos posmus scenoje per koncertą deklamuoti turėjo pati Elena, buvo ir tautinius drabužius atsivežusi, bet rusai pareikalavo manęs, pasakė: „Duokit mums jau­ niklę.“ (Petrauskienė buvo mažutė, apkūnoka.) Rusiškai aš kalbėjau su akcentu, negana to, teko per dvi dienas išmokti trisdešimt šešis rusiškus posmus, bet paskui girdėjau šnekant, kad vietiniams tas mano akcentas labai patiko. 38

ddjie sceną, radiją ir metĄ* Leningrade buvo ką tik įsikūrusi televizija, ir „Lietuvos“ ansamblis buvo pakviestas į ją atlikti keleto numerių. Ateiname į studiją, o čia mažulytis kambariukas, ant grindų kreida kvadratas nupieštas ir dar virvės ištemptos. Liepė tik tame kvadrate stovėti, nes kamera platesnio vaizdo neaprėpia. Be to, skruostus ir lūpas nudažė violetiniais dažais. Turbūt taip paryškino veidus, nes vaizdas buvo transliuojamas nespal­ votas. Ansambliečiai dvi liaudies dainas padainavo, va ir visas koncertas. Iškilmėms baigiantis į dangų kilo fejerverkai, o mane ansamblio vadovybė - Švedas, Pilypaitis, Tarakevičius ir Lingys - pakvietė pasi­ važinėti po naktinį Leningradą. Vyrai pasamdė taksi, nusivežė mane į restoraną, paskui penkiese važinėjomės po miestą. Važinėjom va­ žinėjom, matom, jau tiltus kelia, mums kelią į viešbutį atkerta. Vos spėjome prasmukti. Po švenčių išvykome namo į Lietuvą. Pakeliui užsukome į Estiją ir Latviją. Estijoje žmonės buvo nusiteikę labai patriotiškai. Jeigu kalbi lie­ tuviškai, kavinėje tave greitai aptarnaus, bet jeigu rusiškai padavėją kviesi, neskubės prieiti, apsimes, kad negirdi. Koncertavome Talino filharmonijoje, paskui koncertas buvo transliuojamas per radiją. Radijuje pranešėjai buvome du - aš ir vy­ rukas estas. Jis nemokėjo rusiškai, o aš nemokėjau estiškai. Stovim abu šalia, o susikalbėti negalim. - „Klonių aidai“, - pranešu aš ir priduriu rusiškai: - „Zvuki dolin“, muzika Jono Švedo. Manasis partneris spokso į mane, o aš jam rodau pirštais, ple­ venu ore: zvuki, zvuki - garsai, garsai. Ką jis ten pranešė, bala žino. Fainas vyrukas, bet rusiškai nė bum bum. Po renginių abi su ponia Petrauskiene nuėjome į skrybėlaičių par­ duotuvę pasižvalgyti. Nusižiūrėjusi vieną skrybėlaitę rusiškai papra­ šiau pardavėjos man ją parodyti. Pardavėja tik išraudo ir kad žiebs: 39

IstruUnė Nasvytytė - Kaip jums ne gėda? Estė, o rusiškai kalbat. Ponia Petrauskienė pradėjo juoktis. - Mes lietuvės, - sako. Tik tada buvome aptarnautos. Mano broliams Estijoje irgi nutiko panašiai, restorane padavėja priėjo tik kai išgirdo juos kalbant lietuviškai. Mes, lietuviai, buvo­ me labai pakantūs sovietams, palyginti su mūsų kaimynais latviais ir estais. Kai atvažiavome į Latviją, Juozas Lingys panoro Rygoje surengti susitikimą su latvių tautiniu ansambliu. Estai tautinių šokių ir dai­ nų kolektyvo apskritai neturėjo, o latviai turėjo nedidelį. Mūsiškis valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ - buvo išskirtinis. Ir, beje, labai tautiškas - kai kurios šokėjos apkūnokos, tikros kaimo merginos. Rygoje dieną įvyko planuotasis susitikimas, o vakare - mūsų pa­ rodomasis koncertas. Aš iškilmingai pranešu: „Rucavietis!“ - ir še­ šios mūsiškių poros, vilkinčios latviškais tautiniais drabužiais, pra­ dėjo smagiai suktis scenoje. Šoka trypia, ir staiga vieno šokėjo kelnių saga ištrūko. Jis sugriebė smunkančias kelnes už juosmens ir išdūmė iš scenos. Kai išlėkė, sumaišė visas kortas. Jo partnerė dairosi - ka­ valieriaus nebėra. Kiti šokėjai sutriko, nebežino, kaip šokti, muzi­ kantai - kaip groti. Laimė, kažkas susiprato nuleisti uždangą. Ir tada pirmą kartą pamačiau choreografą Juozą Lingį verkiantį iš gėdos. Jis buvo labai reiklus, negalėjo pakęsti tokios chaltūros.

40

Apie dvi keliones į Maskvą ietuvos“ ansambliui teko koncertuoti ir Maskvoje, Sąf junginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje (VDNCH). > Mes, ansambliečiai, į Maskvą atvykome pavasarį. Tuo metu Maskvoje dirbo ir mano brolis Algis Nasvytis, mat buvo atsakingas už Lietuvos paviljono interjerą ir ekspoziciją. Į VDNCH atvažiuodavo ir kitas brolis Vytas, bet tuo metu jis sėdėjo Lietuvoje, nes buvo pakviestas dėstyti Dailės institute. Algis Maskvoje buvo apsistojęs Lietuvos atstovybėje. Čia gyveno ir režisierius Juozas Miltinis. 1954 metais jį nubaudė už kažkokius spektaklius, išvarė iš Panevėžio dramos teatro ir ištrėmė į Maskvą. Kai Maskvon atvažiuodavo mano brolis Vytas, taip pat dailininkas Vytau­ tas Palaima, režisierius Arūnas Žebriūnas, Miltinis vesdavosi juos į ge­ riausias parodas ir koncertus, nes gaudavo pakvietimų. Maskvoje Algis gaudavo gerą algą. Būdavo, kurį laiką nemoka pi­ nigų, paskui duoda visą krūvą banknotų. Kartą per Kūčias jie, keli lietuviai, Maskvoje net „Prahos“restoraną okupavo - durininkui lie­ pė svetimų neįleisti ir šventė vieni. Mes koncertavome ir VDNCH paviljone, ir gražioje Maskvos fil­ harmonijos mažojoje salėje. Žiūrovai buvo sužavėti, plojo atsistoję ir mėtė į sceną puokšteles žibučių. Ir mes buvome laimingi, taip šiltai priimti, ir oras pasitaikė puikus, bet Maskva man paliko slogų įspū­ dį, nes buvo tamsi, net prie Kremliaus gatvės neapšviestos. Pasirodo, miestą apšviesdavo tik per šventes. Užtat parduotuvėse aptikome lietuviškų dešrų. Lietuvoje tokių jau negaudavome pirkti, matyt, vis­ ką vežė į Maskvą. Po koncerto Algis pakvietė mane į viešbučio „Grand Hotel“ res­ toraną valgyti befstrogeno, mat jau buvo įpratęs su Miltiniu po to­

’ZCtuūnė fflasvtftijtė kias prašmatnias įstaigas vaikštinėti. Abu su broliu buvome pasipuo­ šę - aš vilkėjau rudu kostiumėliu, persiūtu iš tėvo kostiumo, buvau jauna, daili, mano brolis - juodu kostiumu, baltais marškiniais, ele­ gantiškas, nes prieš tai žiūrėjo mūsų koncertą. Prie „Grand Hotel“ durų rymantis durininkas nužvelgė mus nuo galvos iki kojų ir įleido vidun, padavėjas palydėjo iki laisvo staliuko. Sėdim abu su broliu, renkamės patiekalus. Matau, kažkoks vyriš­ kis prie kito staliuko vis dėbčioja į mus. Staiga jis pasisuka į mane ir sako rusiškai: - Sėdi, mat, su anglu ir vaidina svarbią asabą, - tada pusbalsiu: Tik jam nieko nesakykit. Jis pamanė, kad aš - rusė vertėja, o mano kompanionas - anglas. Abu su Algiu ėmėme juoktis. Žmogus sutriko, atsistojo ir užpykęs išėjo iš salės. Toji kelionė į Maskvą man buvo įsimintina, bet ne pirmoji. Kai dar mokiausi Valstybės teatro vaidybos mokykloje, su kurso drau­ gais sumanėme nulėkti į Maskvą pasižiūrėti spektaklio. Dailėtyri­ ninkas Jonas Umbrasas studijavo Maskvoje, A. Lunačarskio teatro meno institute, jis ir suveikė mums bilietus. Režisierius Borisas Dau­ guvietis palaimino, ir visas būrys, dešimt ar dvylika studentų, tarp jų aš ir Galina Dauguvietytė, atpylėme į Maskvą. Apsistojome Lietuvos atstovybėje, mat ketinome pabūti čia porą dienų. Bilietai, kuriuos gavo Umbrasas, buvo patys pigiausi, sėdėti teko ant laiptų. Tačiau mes, merginos, vis tiek išsipuošėme. Kiurksome ant tų laiptų, dairomės, o pro šalį žmonės vaikšto - kas purvinais ba­ tais apsiavęs, kas veltiniais. Po spektaklio užsimanėme į restoraną. Pinigų neturėjome, bet vis tiek išsirinkome gerą. Prieina padavėjas, klausia, ko pageidausime. - Batono ir po penkiasdešimt gramų degtinės vyrams, - paprašė mūsų vyrukai, - o merginoms arbatos. 42

'iesceną, radiją ir meiĄPrie gretimo staliuko sėdėjo kažkokie amerikiečiai. Matau, vis gręžiojasi į mus, nes panos - aš, Galina Dauguvietytė, Adolfina Budrikaitė-Zulonienė, Irena Vaišytė - gražios, išsipusčiusios. Mūsų vyrai išgėrė šnapso ir pradėjo dainuoti: My Bonnie lies over the ocean, My Bonnie lies over the sea, My Bonnie lies over the ocean. Oh, bring back my Bonnie to me...

Amerikonai pasigavo dainą, ir netrukus jau tarptautinis vyrų choras visa gerkle plėšė škotišką dainelę apie gražuolį, kuris išdūmė už vandenyno. O mane buvo perspėję: jeigu pakeliui pasitaikys koks užsienietis, dumk nuo jo kuo toliau, nes tave, tremtinio dukrą, tuoj saugumas supakuos. - Galka, baik dainuoti! - išsigandusi baksnoju Galinai alkūne į šoną, o pati sau galvoju: „Viskas, man galas! Vaiką atims, mane pačią į Sibirą išsiųs... Mums visiems bus blogai.“ Ir akuratl Kitą dieną iš pat ryto ketinome eiti į kažkokią parodą. Leidžiamės laiptais į metro, staiga matau: vieną iš mūsiškių sustab­ do milicininkas. Patikrina dokumentus, kažko klausinėja. Sulaikau kvapą ir galvoju: „Prasmuksiu!“ Staiga milicininkas pasisuka į mane: - Graždanka! Vaši dokumenty. (Piliete, prašom dokumentus.) O Jėzau! Visus sustabdė, iškamantinėjo, kas tokie, iš kur, ką Maskvoje veikiam. Pareiname į Lietuvos atstovybę, o čia skambina išsigandęs Dau­ guvietis, Galinos tėvas: - Ko ten prisidirbot? Pasirodo, saugumas į Lietuvą užklausą apie mus nusiuntė. 43

Titulinė ^Nasvytytė Galina puolė teisintis, kad nieko neprisidirbom, kad ji apskritai angliškai nesupranta, o tik prancūziškai. Vis dėlto kelionė baigėsi laimingai. Už paskutines kapeikas prisi­ pirkome džiūvėsėlių su aguonomis ir cinamonu ir traukiniu grįžome į Lietuvą. Čia mus sukvietė ir ėmė kamantinėti, ką ten Maskvoje iškrėtėme. Pasakėme, kad nieko, tik vyrai „My Bonnie“ dainavo, nes angliškai tik tą vieną dainą mokėjo.

Apie „Lietuvos“ansamblio jubiliejų ir Justo Paleckio akibrokštą ietuvos“ ansamblyje šventes švęsdavome visi drauge. / Sugalvodavome įdomią programą, aš parašydavau sce> narijų. 1954 metų rudenį buvo švenčiamas ansamblio dešimties metų jubiliejus. Didžiulėje salėje, kurioje repetuodavome, buvo pastatyti stalai ir ištaisytos vaišės. Atėjo LSSRAukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, partinis veikėjas Genrikas Zimanas, žodžiu, valdžia. Svečiai ir ansambliečiai susėdo prie gausiai vaišėmis nukrautų sta­ lų, ir kai visi jau buvo įkaušę, atsipalaidavę, staiga kažkas kad užtrauks: Graži tu, mano brangi tėvyne, Šalis, kur miega kapuos didvyriai...

Ogi Paleckis atsistojęs dainuoja. Zimanas tik paraudo, čiupo Justą už skverno ir ėmė tempti že­ myn. O aš kitapus stalo sėdžiu ir viską matau. 44

J^Sii 'iesceną, radiją ir tneiĄ* - Dainuojam! - suriko kažkas, ir visi prie stalo pasigavo dainą. Zimanas išsivedė Paleckį iš salės, ir šiam ta daina paskui atsirū­ go. Bet nuo tada „Lietuva brangi“ būdavo dainuojama visose Dainų šventėse. Beje, 1918 metais Justas Paleckis rašė labai gražius eilėraš­ čius, patriotiškus. Pacituosiu iš atminties: Kraštas mylimas, tėvyne, laukia tavo paramos. Einam, kam širdis krūtinėj plaka labui Lietuvos. Rankas ir mintis sujungę, kelsim, žadinsime tuos, Kas ligšiol tamsybės junge laisvės nejautė šventos. Garbę Lietuvos atminsim, Praeitisjos taip didi. Ją audroj, pavojuos ginsim, Stosimjos vardan visi.

Kadaise, dar Smetonos laikais, Justas Paleckis važiavo į Maskvą ir paskui knygoje aprašė, kokia jam pasirodė Rusija - kad žmonės ten varganai gyvena, net sviesto neturi. Parašė sąžiningai - taip, kaip jam tuo metu atrodė. Tačiau vėliau jo pažiūros persimainė. Gyveni­ mas keičia žmogų, kartais ir prieš jo valią.

45

Dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, Gegužės 1-osios parade. Iš kairės: Undinė Nasvytytė, Danutė Subatniekienė, Zina Matulionienė, priekyje - Viktoriukas Matulionis.

Gastrolėse po Lietuvą su ansambliu „Lietuva“ (Undinė - dešinėje).

Koncertas Antalieptės hidroelektrinės atidarymo proga, 1952 m.

Undinė Nasvytytė, 1952 m.

Ansamblio „Lietuva“dalyvės Maskvoje, 1952-ųjų gegužė.

Ansambliečiai, 1952 m. (Undinė - kairėje)

Antalieptė, 1952 m.

Ansamblis „Lietuva“koncertuoja Filharmonijoje. Pirmoje eilėje trečia iš kairės pranešėja Undinė Nasvytytė, 1952 m.

Ansamblio „Lietuva“merginos per gastroles, 1952 m.

Undinė Nasvytytė - dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“pranešėja, 1954 m.

Undinė Nasvytytė, 1952 m.

Ansamblio „Lietuva“jubiliejinis koncertas, 1952 m.

Lietuvos radijo diktorė

2

Apie diktorių konkursą ir storžievį Fominą 'autinių dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pranešėja dir­ bau penkerius metus, iki 1955-ųjų. Kartą mano draugė Irutė Mikšytė, kuri dirbo radijuje, pasiūlė man parašyti liaudiškų vestuvių scenarijų - kad dainuotų „Lietuvos“ ansamblio dainininkai, grotų muzikantai, būtų pristatomi šokiai ir papročiai. - Ateik į radiją ir pati paskaityk, - pasakė gavusi scenarijų, - Januitis išklausys, ir jeigu bus gerai, leisim į eterį. Aš atėjau, paskaičiau, Radijo komiteto pirmininkui Jonui Januičiui labai patiko. - Kodėl ji ne pranešėja? - paklausė Irutės. - Tegu ateina į per­ klausą. Gavusi tokį kvietimą labai apsidžiaugiau. Man jau buvo pabodu­ sios nuolatinės kelionės su „Lietuvos“ ansambliu. Vasarą ansamblį padalydavo į dvi grupes, vieni ilsėdavosi, kiti koncertuodavo, o aš, vienintelė ansamblio pranešėja, jokių atostogų negaudavau. Nuo­

59

'ZCtuūnė J\[asvytdjtė lat prašinėdavau svetimų žmonių, kad sūnų pasaugotų, arba ma­ mai įkišdavau. Be to, mano vyras Alfonsas visai atsipalaidavo, kelią į namus pradėjo užmiršti, žodžiu, vienas vargas. Radijuje buvo surengtas diktorių konkursas. Tarp komisijos na­ rių buvo pats Jonas Januitis, taip pat jo pavaduotojas diktorius Jo­ nas Miliušis, karo metais diktoriavęs Maskvoje. Atranka labai griež­ ta, vyko trys turai, pagrindinis reikalavimas - puiki dikcija ir gražus kiek pažemintas balso tembras. Iš viso atrankoje dalyvavo 180 žmonių, priėmė tik keturis - du vyrus ir dvi moteris: Juozą Baranauską, Henriką Paulauską, Graži­ ną Bigelytę ir mane. Baranauskas buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antro kurso studentas. Liesas, išblyškęs, o dar našlaitis. Galvojau: „Kad tik jį priimtų“, taip buvo Juozo gaila. Kiek vyresnis Henrikas Paulauskas taip pat buvo studentas, istorikas. Mokslų abu vyrai nemetė, dirbo ir mokėsi toliau. Radijas Lietuvoj atsirado 1926 metais, tais pačiais, kai gimiau aš. į darbą mane priėmė per radijo trisdešimtmetį, 1956-ųjų balandžio 1-ąją, Melagių dieną. Juokaudama sakau, kad meluoju iki šiol. Vėliau mūsų babunytė, mano mamos mama, vis piktindavosi: „Melage tu, melage! Sakei, kad bus lietus, o va nelijo.“ O iš kur man žinoti? Juk radijo studija buvo be langų, aš nematydavau, kas dedasi gatvėje. Pakviesta dirbti į radiją, pirmiausia nulėkiau pas LSSR kultūros ministro pavaduotoją Juozą Banaitį prašyti, kad ansamblyje, kol su­ siras naują pranešėją, leistų dirbti puse etato, paskui nuėjau į Radijo komiteto kadrų skyrių. Kadrams tuo metu vadovavo šlubas per karą nukentėjęs rusas Fominas, nekalbantis lietuviškai. Tada dar nežino­ jau, kad jis - storžievis, kad artėjant Pergalės šventei rėkdavo: - Daju zakaz: jaščik vodki i mašynu bliadej. (Užsisakau dėžę degti­ nės ir mašiną paleistuvių.) Ateinu pas Fominą į kabinetą ir sakau: 60

J^jie sceną, radiją ir meiĄ- Ačiū, kad priimat į darbą, bet turiu kai ką pranešti. Mano tėvas kalėjo Sibire. Informuoju, kad paskui neprikaišiotumėt, jog nuslėpiau. Fominas tik sukando dantis, nurijo seilę: - Eto staroje dielo. (Tai seni reikalai.) Jam akivaizdžiai nepatiko, kad aš - politinio kalinio dukra, bet kadangi pats Januitis liepė mane priimti, nesiginčijo. Mano tėvas iš Sibiro grįžo 1954 metais, jau po Stalino mirties, bet reabilituotas buvo tik 1960-aisiais.

Šiek tiek istorijos metais Lietuvoje televizijos apskritai dar nebu­ vo, o radijas buvo įsikūręs Lenino (dabar Gedimi­ no) prospekte Nr. 22, kur dabar Mažasis teatras. Radijas pirmą kartą prabilo Vokietijoje 1920 metais, Prancū­ zijoje - 1921-aisiais, Anglijoje 1922-aisiais, o Lietuvoje valstybės radiofonas prakalbo Kaune 1926 m. birželio 12 d. Tą dieną ete­ ryje pasigirdo pirmieji lietuviški žodžiai: „Alio, alio! Radijo Kau­ nas, Lietuva.“ Radiofonui vadovavo inžinierius Alfonsas Jurskis. Radijo aparatai buvo brangūs, kainavo apie porą šimtų litų, tad klausytojų buvo labai mažai. Laidos prasidėdavo septintą vakaro ir tęsdavosi pusantros valandos (vėliau pailgėjo iki aštuonių va­ landų). Po kelių mėnesių, 1926-ųjų lapkritį, pirmą kartą užgrojo radiofono orkestras (vadovas Ferdinandas Virzingas), o gruodį iš Valstybės teatro transliuota pirmoji opera - Sarlio Guno „Romeo ir Džuljeta“, mat radiofonas teatre turėjo savo ložę (iki jos buvo 61

'Ztruūnė -7\[a6vtjttjiė nutiestas specialus kabelis). Būtent tada klausytojai išgirdo dai­ nuojant Kiprą Petrauską. Pirmoji radijo stotis Vilniuje buvo įsikūrusi Žvėryne, laidas transliuoti pradėta 1927 m. gruodžio 4 d. 1944-aisiais Radiofikacijos ir radiofonijos komiteto pirmininke tapo LKP vadovo Antano Snie­ čkaus žmona Mira Bordonaitė. Paskui porą metų radijui vadovavo rašytojas Juozas Baltušis, o nuo 1953-iųjų - Jonas Januitis. Radijo laidų redakcijų tuo metu jau buvo kelios: informacijos (tekstai atei­ davo iš Maskvos, laidos rengtos remiantis TASS’o ir ELTOS biulete­ niais), muzikos redakcija, laida „Gimtoji žemė“, literatūros ir dramos redakcija, nuo 1965-ųjų - užsienio laidų, transliuojamų angliškai, redakcija, radijo laidų rusų kalba redakcija. Jonas Januitis radijui (LTSRRadijo komitetui prie LTSRMinistrų Tarybos), vėliau - radijui ir televizijai vadovavo iki 1987 metų, iki jį pakeitė Juozas Kuolelis. Vokietmečiu žinias per radiją skaitė gražuolė, nepaprastai inte­ ligentiška, keletą kalbų mokanti Irena Oškinaitė ir poetas Kazys Inčiūra. Po karo vyriausiasis diktorius Jonas Miliušis pakvietė Janiną Navikaitę. Pokariu radijas įsikūrė Gedimino prospekte Nr. 22. Bet apie tai tegu papasakoja mano vyras dainininkas ir muzikantas Jonas Mašanauskas. Radijuje jis dirbo ilgiau už mane - ištisus keturiasdešimt metų.

62

'te sceną,\ n

Apie radiją, kavinę „Rūtelę“irlegendinį gastronomą Pasakoja Jonas Mašanauskas

dimino prospekte, pastato Nr. 22 antrame aukšte, prieškariu veikė lenkų radijas, o 1940-aisiais įsikūrė Lietuvos i J radijas. įeidavome pro vartus, pro duris kairėje, tada laip­ tais pakildavome į antrą aukštą. Čia prie durų stovėdavo tarybinis milicininkas. Jei turi leidimą, įleis, jei neturi, skambink, prašyk, kad išrašytų. Ten, kur dabar Mažojo teatro salė, buvo radijo didžioji studija. Iki 1958 metų čia repetuodavo ir gyvai grodavo radijo simfoninis orkestras. Per vieną tokį koncertą numirė garsus kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. Šalia didžiosios studijos buvo nedidelė aparatinė, čia stovėjo ma­ gnetofonas, įrašų pultas, sėdėdavo garso režisierius. įrašus daryti pradėta jau po karo, kai atsirado juostiniai magnetofonai. Kai Undi­ nė atėjo diktoriauti, laidas jau įrašinėjo į juostą. Be didžiosios studijos, antrame aukšte buvo diktorių aparatinės (studijos). Jos buvo gal trys - nedideli kambariukai be jokių langų į gatvę. Vienoje kambariuko pusėje sėdėdavo diktoriai, kitoje pusėje už pertvaros (stiklinio lango) - stovėdavo pultas, sėdėdavo redakto­ rius ir garso režisierius. Antrame aukšte buvo dar keletas patalpų. Ten dirbo redakto­ riai, ilgainiui įsikūrė muzikinių kūrinių archyvas, biblioteka. Kai atsirado televizija, už diktorių studijų įsitaisė techninės kontro­ lės punktas. Aš į radiją atėjau pakviestas radijo orkestro dirigento Jono Vadausko. Prieš tai Pedagoginiame institute studijavau gamtos moks­ lus ir Ryšininkų klube Dominikonų gatvėje (dabar ten „Vilniaus van­ Į

63

Titulinė JTasvytytė denys“) tris kartus per savaitę grodavau ir dainuodavau šokiuose. Ryšininkų klubo vokalistų studijai, grįžęs iš Sibiro tremties, ėmė va­ dovauti nepaprastai gabus dirigentas ir chorvedys Hermanas Perelšteinas (tai jis subūrė „Ąžuoliuko“ chorą, paskui kolegų buvo išėstas iš Konservatorijos, emigravo į JAV, vertėsi atsitiktiniais darbais ir mirė Niujorke.) Ryšininkų klube išgirdęs mane dainuojantį Perelšteinas para­ gino stoti į Vilniaus konservatoriją. Taip ir padariau. Perelšteinas ruošė mane stojamiesiems, kartais abu pasėdėdavome kavinėje „Rūtelė“, įsikūrusioje tame pat pastate, kur ir radijas, tik pirma­ me aukšte. „Rūtelė“ buvo nedidelė, gal šeši ar aštuoni staliukai, bet labai jauki, nebrangi, todėl populiari tarp menininkų. Čionai pusryčiauti ar pietauti ateidavo ir radijo diktoriai, mat buvo labai patogu. Kai mokiausi Konservatorijoje, dirigentas Jonas Vadauskas pa­ kvietė mane į radijo estradinį orkestrą - pasiūlė groti mušamaisiais ir dainuoti. Taip aš patekau į radiją. Repetuodavome didžiojoje studijoje. Dirbti labai trukdydavo ša­ lia esantis legendinis Vilniaus gastronomas. Sūkis Sovetskaja tech­ nika vsech silnej! (sovietinė technika pati stipriausia) atitiko tikro­ vę - galingi šaldytuvai burgzdavo taip garsiai, kad permušdavo kitus garsus. Orkestras šaldytuvų burzgesį nustelbdavo, bet kai kas nors skambindavo fortepijonu ar dainuodavo solistas, žemo dažnio garsai prasiverždavo į studiją ir paskui į eterį. Ilgai kovojome, kad šaldytu­ vus iškeltų, bet nesėkmingai. Pats gastronomas, beje, buvo labai puošnus, dar caro laikais sta­ tytas. Iki kokių 1958 metų jame stovėdavo dviejų šimtų kilogramų talpos statinė su raudonaisiais ikrais, kita tokia pat statinė su juo­ daisiais ikrais. Vienas kilogramas ungurio, ilgumo ir storumo kaip mano ranka, kainuodavo 3 rublius ir 60 kapeikų. Ovidutinė alga bū64

■Aljie sceną, radiją ir meiĄdavo 600-800 rublių. Paskui keitė pinigus, šeši šimtai rublių virto šešiasdešimčia rublių, sovietai pradėjo eksportuoti maisto produk­ tus į užsienį, žuvys, sūriai, unguriai ir dešros prapuolė, prasidėjo mė­ lynų vištų ir blato era.

Apie mano darbo pradžią \ adijuje diktoriai studijoje dirbdavo po du: vyras ir moteris. į —S Abu sėdėdavo susiglaudę šonais ir žinias skaitydavo pakaiA ^^/tomis: vyras, moteris, vyras, moteris. Tik jei būdavo trans­ liuojamas koncertas, užtekdavo vieno pranešėjo. Viskas vykdavo paprastai: užsidegdavo raudona lemputė, abu diktoriai nuščiūdavo, vienas spustelėdavo mažytę pulto svirtelę ir įjungdavo mikrofonus. Kiekvienam naujokui buvo paskirtas globėjas. Mano globėja buvo diktorė Liuda Triponaitė, Gražiną Bigelytę globojo Dana Rutkutė, Juozą Baranauską - Vytautas Kybartas, Henriką Paulauską jau neatsimenu kas. Taigi pati mano darbo pradžia. Pamenu, dirbau naktinėje pamai­ noje - iki rytinių žinių septintą valandą ryto. Žinias turėjome skaity­ ti kartu su Vytautu Kybartu. Pirmiausia transliuodavo žinias iš Mas­ kvos, paskui jau būdavo mūsų eilė. Sėdžiu studijoje, laukiu Kybarto. Jis buvo vienas iš mano mokytojų, be to, įjungdavo mikrofonus. Laukiu laukiu, Maskva jau beveik baigia skaityti žinias, o Kybarto nėra. Kaip įjungti mikrofonus, aš nežinau. Išsigandusi nulėkiau pas redaktorius, kurie sėdėjo koridoriaus gale. Laimė, radau Antaną Grigelį. Jis kadaise diktoriavo, o dabar dirbo žurnalistu. 65

IsCndinė Nasvytytė - Man tuoj eteris, o Kybarto nėra, - uždususi sakau Antanui, - aš nežinau, kaip mikrofonus įjungti. Abu su Grigeliu pačiu laiku atidūmėme į studiją, Antanas įjungė mikrofonus ir pradėjo skaityti tekstą. Man pasišiaušė plaukai! Buvau įpratusi prie Kybarto, o Grigelis skaitė visai kitaip, savaip. Kiekvie­ nas diktorius turėjo savo braižą, dirbdami dviese vienas prie kito pri­ siderindavome. Šiaip ne taip išsisukau. Gerai, kad buvau pasižymėju­ si lape, kada aš kalbu, o kada mano partneris. Kitą kartą pasitaikė taip, kad žinias liepė skaityti Henrikui Pau­ lauskui ir man. Mudu abu naujokai, aš nervinuosi už Henriką, gal­ voju, kad tik jis ko neprišnekėtų, Henrikas nervinasi už mane. Kai baigėme skaityti, buvome taip suprakaitavę, kad net užpakaliai prie dermatininių kėdžių prilipo. Paskui jau Paulauskas apsiprato, būda­ vo, ištiesia kojas ir šneka atsipūtęs. Žinias mums paruošdavo redaktoriai, iš pat ryto atnešdavo į studiją. Tekstą jau būdavo perskaitęs ir Jonas Janutis, ir Glavlito atstovas uždėjęs antspaudą. Kontrolės būdavo daug, ir vis dėlto tekste likdavo klaidų. Aukščiausios kategorijos diktorius privalėda­ vo jas ištaisyti, o naujokai - ne, tad jie, ne tokie atidūs, dažnai susimaudavo. Kartą viena dabar garsi aktorė, tuo metu ką tik priimta į radiją, gavo tekstą, kuriame buvo parašyta: „V. Leninas.“ Politika ji niekada nesidomėjo ir perskaitė: „Vladas Leninas.“ Ir atleido ją už tą „Vladą“. Pasitaikydavo, kad diktorius dukart perskaitydavo tą patį tekstą. Taip nutikdavo, kai medžiagą atnešdavo paskutinę minutę. Papras­ tai tekstai būdavo atspausdinti mašinėle, bet kai užgriūdavo netikėti politiniai įvykiai, surašydavo ranka šleivai kreivai ir kišdavo po no­ sim. Ir sukis iš padėties kaip išmanai. Diktoriaus darbas reikalavo įgudimo. Bet man tai nekėlė proble­ mų, netgi patikdavo. Turbūt dėl to, kad penketą metų dirbau „Lietu­ 66

Jdjie sceną, radiją ir med# vos“ ansamblio pranešėja, kad buvau baigusi teatro studiją. Aš nebi­ jojau nei scenos, nei mikrofono. Kitiems sekėsi sunkiau. Jau minėjau, kad viena pirmųjų radijo diktorių buvo Janina Navikaitė-Lipeikienė, mano klasės draugė, labai graži juodaplaukė. Ji dirbo sekretore Konservatorijoje ir sykiu diktoriavo radijuje. Jeigu tekste bus parašytas žodis, Janina jį perskaitys, jeigu nebus parašytas, Janina tylės, nieko nuo savęs nepridės, nes buvo griežtai prisakyta: už ne taip ištartą žodį sėsit į kalėjimą. Pas mus sklandė toks pasakojimas: viena radijo diktorė rusų kalba skaitė rytines žinias; staiga pasigirsta šurmu­ lys, esą kažkas numirė, ir jai pakiša lapą su tekstu. Ji skaito: „Šiandien tokią ir tokią valandą mirė Sta... Ždanovas.“ Laimė, už tą „Sta...“, su­ prask, „Stalinas“, iš darbo jos neišmetė, nes buvo partijos narė, be to, pranešimą perskaitė ankstyvą rytą, kai daug kas dar miegojo. Dirbau dar labai trumpai, ir staiga man liepė vienai vesti koncer­ tą, nors šiaip jau, kaip minėjau, greta visada sėdėdavo labiau patyręs kolega. „Tik pamanyk, man patikėjo radiją! Ką noriu, tą galiu šne­ kėti!“ - apsidžiaugiau. Koncertas buvo lyriškas: tango, anglų valsai, polkos. Plokštelių jau nebeleisdavo, tai jau buvo atgyvena, tad apara­ tinėje darbuotoja turėjo paleisti magnetofono juostą, man tereikėjo pasakyti kūrinių pavadinimus ir kas juos atlieka. Buvo sekmadienis. Studijoje dirbome kartu su Vytautu Kybar­ tu. Jis vos keleriais metais už mane jaunesnis, bet buvo jau patyręs diktorius, radijuje dirbo nuo 1948-ųjų. Kybartas nutarė, kad darbas man patikėtas lengvas, ir išlėkė išgerti kavos į kavinę „Rūtelė“, įsikū­ rusią pirmame mūsų pastato aukšte. Sėdžiu studijoje ir svarstau: pristatyti kūrinius paprastai - „val­ sas toks ir toks, polka tokia ir tokia...“- kvaila, neįdomu. Na, galvoju, pašnekėsiu. įjungiu mikrofoną ir sakau: - Gerbiamieji radijo klausytojai, šitas popietis skirtas muzikai. Tad nusiteikite geranoriškai, pasiimkite mezginį ar kokį kitą darbe­ 67

7bndln ė

N a s v y ty tė

lį ir pasiklausykite valso. Galbūt prisiminsite ką nors malonaus, gal pirmą sušoktą valsą... Tuo metu garsiakalbiai stovėdavo ir kavinėse, tad ir Kybartas gir­ dėjo, ką šneku. Po kurio laiko grįžta į studiją ir sako man: - Žinai ką, labai geras tekstas buvo parašytas. Tik tu kalbėdama kiek nusaldinai. Nereikia saldinti. Jam nė į galvą neatėjo, kad aš improvizavau, kad jokio parašyto teksto neturėjau. - Aš tau ne viršila, o tu ne kapitonas! - atšoviau. - Norėsiu, ir sal­ dinsiu. Kalbėsiu kaip Undinė Nasvytytė, o ne kaip Vytautas Kybartas. Visi stengdavosi mėgdžioti Kybartą, kalbėti iškilmingai, pastaty­ tais balsais: „Govorit Moskva!“ O aš norėjau kalbėti šiltai - kaip Var­ šuvos radijas.

Apie diktorius - mano mokytojus ir kolegas ^ iktorė Janina Navikaitė-Lipeikienė, kurią pažinojau nuo gim/ į nazijos laikų, buvo iš Vilniaus krašto, bet labai gražiai kalbėjo lietuviškai. Karo metais mudviejų keliai išsiskyrė, paskui aš perėjau į suaugusiųjų vakarinę mokyklą. Jau po karo vieną dieną ateinu į muzikos mokyklą (paskui ją pavadino Vilniaus konservatorija) ir ma­ tau: ogi Janina sėdi, sekretore dirba, kažkokius raštelius tvarko. Janiną dirbti į radiją pakvietė Jonas Miliušis. Pokariu buvo sunku rasti dikto­ rių, o Janinos balsas buvo tinkamas, tembras malonus, žemas. Radijuje diktoriumi dirbo aktorius ir režisierius Balys Bratkauskas. Jis mokėsi Valstybės teatro vaidybos mokykloje kartu su mano vyru Ambrasu. Daug studentų dirbo radijuje, tarp jų ir archeologas ^

68

J^jie sceną, radiją ir tneiĄ, Eugenijus Jovaiša (jo sūnus Marius dabar fotografuoja neregėtą Lie­ tuvą). Tik studentai ilgai neužsibūdavo, gal porą metų padirbėdavo, paskui gaudavo stipendijas ir išeidavo. Kai aš atėjau į radiją, čia dirbo trys moterys: Liuda Triponaitė, Dana Rutkutė ir Regina Sakalauskaitė. Sakalauskaitė paskui išvažiavo į Kauną, ištekėjo už dainininko ir režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo Stanislovo Rubinovo. Mano mokytoja Liuda Triponaitė kalbėjo labai gražiu balsu, o bal­ sas radijuje svarbiausias (juk niekas nemato, kaip atrodai). Kilusi iš in­ teligentiškos šeimos, buvo labai kruopšti. Mus mokydama nuolat gąs­ dindavo: „Žiūrėk, kad kiekvienas žodis būtų teisingas, nes gali blogai baigtis.“ O man kartais taip norėdavosi atsiplėšti nuo to teksto, savaip pateikti. Triponaitė įsodino mane į ratus, ir aš buvau jai už tai dėkinga. Prieš man ateinant į radiją, čia dirbo aktorius Jonas Čepaitis, bet jį atleido. Apie Joną sklandė anekdotas, kurį senieji diktoriai pasako­ davo jaunikliams. Tai štai... Kadaise būdavo leidžiamos plokštelės ir patefonas stovėdavo diktorių kambaryje. Kartą Čepaitis pasakė kū­ rinio pavadinimą ir uždėjo plokštelę su Amadėjaus Mocarto „Turkų maršu“. Paskui turėjo skaityti žinias, bet redaktorius nežinia kodėl neatnešė teksto. Gal nespėjo paruošti, gal ką iššifruoti reikėjo? Gal Glavlitas nespėjo palaiminti? Žodžiu, „Turkų maršas“baigėsi, o žinių teksto vis dar nėra. - Gerbiamieji radijo klausytojai, - į mikrofoną sako Čepaitis, „Turkų maršas“ toks nuostabus, kad paklausykim jo dar kartą, - ir vėl paleidžia tą pačią plokštelę. Bet ir po antro raundo lapo su žiniomis neatnešė. Čepaitis, geras aktorius ir humoristas, nesutriko: - Mielieji, pasiklausykime šio puikaus maršo trečią kartą. Nežinia, kiek ilgai Čepaitis būtų kankinęs klausytojus, bet teks­ tas pagaliau buvo atneštas. 69

Jonas Čepaitis buvo taurelės mėgėjas ir dažnokai vėluodavo į darbą. Su tuo susijęs kitas anekdotas. Vieną dieną ateina jis į darbą ir žengia prie grafiko, iškabinto dik­ torių kambaryje. Skaito ir komentuoja: - Pirmadienį į darbą man nereikia... O, gerai. Antradienį irgi ne­ reikia, trečiadienį nereikia... - pagaliau pastebi papeikimą su priera­ šu, kad yra atleidžiamas, - ką, visai nereikia? Tą istoriją jis pats mielai pasakodavo kitiems, ir ji tapo tokia po­ puliari, kad žmonės ją iki šiol savaip interpretuoja. Diktorius Vytautas Radzevičius - vienas iš jaunesnių, labai talen­ tingas, jo balsas įdomus - minkštas, bet gražus. - Kaip tu, Vytukai, diktoriauti pradėjai? - paklausiau kartą. - Į šulinį kalbėdavau. Įkišdavo galvą į šulinį ir sakydavo: „Dėmesio, dėmesio! Kalba Vil­ nius!“Arba: „Tu mowi Warszawa, proszę bardzo.“ Jis, tikras lietuvis, studijavo vokiečių kalbą, o lenkų kalbos iš­ moko klausydamasis Varšuvos radijo. Buvo nedidukas, neišvaiz­ dus, bet nepaprastai gabus, turėjo puikią klausą. Labai norėjo būti diktoriumi, atkakliai siekė ir įgyvendino svajonę - ir kalbą išmoko, ir balsą išlavino. Paskui jį išsiuntė į Varšuvos radiją dirbti Lietuvos radijo atstovu. Radzevičius blogai matė, nešiojo akinius storais sti­ klais, bet radijuje dirbo daug metų. Juozą Šalkauską pirmą kartą šnekantį per radiją išgirdau atosto­ gaudama Palangoje. Pamenu, klausausi ir piktinuosi: - Kas čia dabar? Kas čia kalba? Koks bjaurus balsas! Ir tartis man pasirodė baisi, ir tembras netikęs. Pasirodo, Juo­ zas - nuo Joniškio. Dana Rutkutė iš pradžių irgi panašiai kalbėdavo, bet paskui įvaldė balsą. Šalkauskas taip pat labai stengėsi ir persilau­ žė, „Poezijos pavasaryje“net skaitovų prizą laimėjo. Juozas Šalkauskas - talentas per darbą. Labai gerai būti darbš­ 70

Jjljie sceną, radiją ir tneiĄ* čiam. Yra žmonių, kurie iš prigimties neturi gero balso, bet jį „pasi­ daro“. Tačiau viena bėda - ilgainiui toks pritemptas balsas pavargsta, nusilpsta. Diktoriaus balsas turi būti gražus, truputį „pridengtas“. Gerkli­ nių balsų mikrofonai nemyli. Dabar žurnalistai kalba kokiais tik nori balsais, švepluoja, beria greitakalbe, o mano laikais iš dviejų šimtų balsų atrinkdavo tik du ar tris, bet ir tie žmonės turėdavo toliau la­ vinti balsą kaip operos solistai. Ne vienas eidamas į darbą darydavo pratimus: „Vidur prūdo bliūdas plūdur.“ Arba: „Ddddd, papapa, tetete...“ Man daug pratimų daryti nereikėjo, nes vaikystėje plaučius stiprinau. Aš ir broliai paimdavome po šiaudą, įkišdavome į vandenį ir pūsdavome varžydamiesi, kuris daugiau oro išpūs. Tokie žaidimai ir vaidybos pamokos man labai pravertė. Ilgokai dirbau su Darium Bulavu, ir daug kas manydavo, kad mudu pora. Kartą Bulavo giminaičiai atostogavo Druskininkų sanatorijoje. Sėdi valgykloje, pietauja ir klausosi radijo. Kažkas iš stalo kaimynų išgir­ do, kad žinias skaito Undinė Nasvytytė ir Darius Bulavas. - Na va, tiedu tikrai jau susiženiję, - sako, - arba susimylėję, nes kartu ir kartu. Kartą ir mano dukra Ramunė, kurios tėvelis Alfonsas Ambrasas buvo mėgėjas laukais palakstyti, man jaunikį išrinko. Priėjo, pirščiu­ kais pakėlė man smakrą ir sako: - Ko tu, mamyte, tokia liūdna? Žinai ką, mes gausim kitą tėvelį Žurkų. Juk tu su juo visą laiką dirbi. Mane toks juokas suėmė! Jonas Žurkus buvo tokia pat palaida bala kaip ir mano Alfunia. Gražina Bigelytė-Bulavienė į radiją dirbti buvo priimta labai jau­ na, dar besimokydama paskutinėje klasėje. Atėjo į atranką gražu­ tė mergaitė paraitytais plaukučiais. Buvo labai drąsi, mokėdavo už save pakovoti. Dzūkė su charakteriu. Pati sakydavo: „Aš kišenėse 71

'Z tadm ė N a s v y ty tė

laikau špygas iš piktumo“ arba „jokios povandeninės uolos manęs neįveiks“. Gabi, rašė eilėraščius, vėliau važinėjo su rašytojais. Kai ją išsiuntė į Maskvą, į tobulinimosi kursus, bendravo su kosmonautu Jurijum Gagarinu. Juokdamasi sakydavo, kad Maskvoje per balių Gagarinui ant kelių sėdėjo. Bendravo ji ir su kosmonaute Valentina Tereškova. Paskui ištekėjo už inžinieriaus Vlado Bulavo, susilaukė dviejų vaikučių. Dirbau poroje su Albinu Šukelių. Jis buvo teisininkas, advoka­ tas ir dėl to nukentėjo. Buvo suimtas vienas Lietuvos partizanas, ir Albinas jį gynė. Kalbėti jis mokėjo labai įtaigiai, net liaudies tarėjai stebėdavosi. Taigi teisme gynė partizaną, o kai baigė kalbėti, parti­ zanas pasakė: - Aš žinau, advokate, kad jūs manęs neišgelbėsit, kad mane vis tiek sušaudys. Bet ačiū jums, - ir paėmęs Šukelį už rankos spustelėjo delną. Partizaną iš tiesų sušaudė, o Šukelį išmetė iš advokatų. Vien už tai, kad padavė ranką „liaudies priešui“. Diktoriaudamas radijuje Albinas buvo asas, turėjo fantastišką regimąją atmintį. Užmeta akį į tekstą - ir beveik visą įsidėmi. Kartą įplasnojau į studiją, o jis tuo metu skaitė žinias. Pasisuko į mane, pamojo pirštu: „Ša!“, bet nė nestabtelėjo, toliau kalbėjo į mikrofoną iš atminties. Aš nežiūrėdama į tekstą galėdavau pasakyti kelis žodžius į prie­ kį, o visi vyresni diktoriai, net didžiausi asai, skaitydavo akis įbedę į lapą. Iš įpratimo, mat Stalino laikais buvo baisi kontrolė, negalėjai suklysti, antraip tau galas. Mano kolega Henrikas Paulauskas buvo talentingas, labai raš­ tingas, tik per jautriai reaguodavo į pastabas. Buvo dailus vyras ir moterų gerbėjas. Būdavo, dieną kalba atsipalaidavęs, o vakare staiga persimaino - tampa romantiškas. Vis prašydavo leisti jam vesti va­ 72

sceną, radiją ir medę karinius koncertus. Pasirodo, turėjo krūvą gerbėjų ir kuriai nors (tik tai vienintelei) kalbėdavo. O gerbėjų sąrašas užrašų knygelėje buvo ilgas ilgas, gal šimtas panų, ir visos sunumeruotos. Būdavo, ateina į darbą ir sako: - Vėl susipažinau su nauja. Jis buvo gal keturis kartus vedęs, bet vis nesėkmingai, vis ieškojo tos vienintelės. Kartą pasakiau: - Tas mūsų Paulauskas būna šventinis ir nešventinis. Kaip jis ant manęs supyko! Net tarnybinį raštą parašė įsižeidęs. - Pauluša, - sakau Henrikui, - kodėl tu šitaip? Jei supykai, galėjai man tiesiai pasakyti, o ne skundus rašinėti. Nelabai stiprios valios jis buvo. Pats dėl to ir kentėjo. Jo tėvas Smetonos laikais buvo antstolis, paskui rusai jį suėmė ir, man regis, ištrėmė. Matyt, sunku buvo Henrikui be tėvo. Dirbo nepilnamečių kolonijoje, studijavo istoriją. Anais laikais saugumas labai sekė ir kli­ bino istorikus. Ramiau gyveno tik studijuojantieji mediciną, lietu­ vių kalbą ir literatūrą, gal dar chemiją. O istorikai, teisininkai nuolat buvo taikiklyje. Vilniaus miesto teatro aktorė Danutė Rutkutė diktorės darbu nebuvo patenkinta ir galiausiai išvažiavo į Maskvą laikyti stojamųjų egzaminų į A. Lunačarskio teatro meno institutą (GITIS’ą). Mokėsi neakivaizdiniu būdu ir 1961 metais baigė teatrologijos studijas. Rut­ kutė - iš tų žmonių, kurie atkakliai siekia tikslo. Labai raštinga, puiki teatrologė. Žinoma, kaip ir visi mes, turėjo ir sunkesnių charakterio bruožų. Radijuje ji, patyrusi diktorė, buvo mūsų viršininkė. Mudvi iš pradžių sutarėme nelabai gerai. Aš nemėgstu viršininkų, kurie man komanduoja, šiuo atžvilgiu esu bjauri. Man patinka gražiuoju. Ojei­ gu komanduoja, aš priešinuosi. Dana atrodydavo kiek nutolusi nuo 73

'Tltuūnė Jtfasvytyfe mūsų, kandoka, pasitaikius progai vis sviesdavo man kokią replikėlę. Tik daug vėliau, kai nebebuvo mūsų viršininkė, mudviejų santykiai pasikeitė. Pamenu, kai persikėlėme į naujas patalpas S. Konarskio gatvėje, kur įsikūrė ir televizija, kažkas iš vadovybės sako man: - Undine, šiandien sprendžiamas tavo likimas: liksi radijuje ar eisi dirbti į televiziją. - Kad man ir čia labai gerai, - atsakiau. Radijuje iš tiesų būdavo gerai, galėdavai ir saldainį valgyti, ir pa­ sipudruoti, ir visai nesipudruoti, galėdavai batus nusiauti ir basas sė­ dėti, o televizijoje žiūrovas kiekvieną tavo raukšlelę matys. Galiausiai buvo nutarta imti Rutkutę (gali būti, kad koją man pakišo tėvo trem­ tis). Ir ačiū Dievui, kad ją. Dana buvo subrendusi moteris, turėjo pa­ tirties, puikiai kalbėjo vokiškai (vokiečių okupacijos metais mačiau ją vaidinančią spektaklyje „Auksinis miestas“apie Prahą). Padirbėjusi televizijoje Rutkutė vėl grįžo į radiją, nes televizijo­ je nebūdavo galima skaityti su akiniais. Dabar akiniai madingi, juos užsidėjęs gali nosį pasitrumpinti ar negražias akis paslėpti, o tada tai buvo neleistina. Ir staiga, kai Rutkutė mums nebevadovavo, kai kurios moterys, kurios jai iki tol pataikaudavo, nuo jos nusigręžė. O mudvi, priešingai, susibičiuliavome. Kartą einame abi į bufetą kavos ir sutinkame vieną iš mūsų diktorių, buvusią Rutkutės gerbėją, kuri Danutei vis vietą salėje prieš posėdžius palaikydavo, kavutės atneš­ davo. Dabar eina pro mus ta pataikūnė ir Danutei - nei labas, nei sudie. Suprask, nebe viršininkė, tai ir pažinti nereikia. - Keista ta Liuda, - nusistebėjo Danutė. - Kas čia keisto? - sakau. - Negi esi tokia naivuolė ir galvoji, kad visi žmonės nuoširdūs? Neimk į galvą. Daną Rutkutę prisimenu kaip puikų inteligentišką žmogų. Ji tikra žvaigždė. Ne dirbtinė, o iš prigimties talentinga. 74

Apie paradus ir šventes ik atėjusi dirbti į radiją maniau, kad skaitysiu vien lite­ ratūrinius tekstus, vesiu vaikų ir jaunimo valandėles, o čia liepė domėtis politika, skaityti apie komunistų parti­ jos suvažiavimus ir kolūkius. Nikitos Chruščiovo kalbas skaitydavo diktoriai vyrai, moterimis nepasitikėdavo. Ir per Spalio švenčių ar Gegužės 9-osios, tai yra Pergalės dienos, paradus į tribūną eidavo vien diktoriai vyrai. - Jaunimas - mūsų šviesi ateitis, valio! - skelbdavo šūkius iš tri­ būnos Pranciškus Stankevičius arba Vytautas Kybartas. Mes, moterys, dirbdavome improvizuotoje radijo studijoje Konser­ vatorijoje (dabartinėje Muzikos akademijoje priešais Lukiškių aikštę). Čia, antrame aukšte, būdavo bufetas, ateidavo žmonių iš vyriausybės. Skaityti tekstų būdavo kviečiama aktorė Lidija Kupstaitė-Drobnienė (dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus močiutė), labai simpatiš­ ka moteris, iškili, bet neišdidi. Kartą į Gegužės 9-osios paradą Kups­ taitė atėjo apsimovusi baltas pirštinaites. - Negi tau šalta? - nustebau. - Nešalta, bet vakar visą dieną burokus pjausčiau, vinegretus da­ riau, - atsakė Lidija, - rankos raudonos, nenusiplauna. - O kaip į balių eisi? - Tai kad niekas nekvietė. Į šventinius balius po paradų irgi eidavo vieni vyrai. Mes, mote­ rys, būdavo, paskaitome pranešimus, atsigeriame kavos - ir namo. Tačiau kartą Radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis mus, ne­ mažą būrį, pasikvietė į namus. Januičiai gyveno Žvėryne keturių kambarių bute. Butas niekuo neypatingas, baldai - kaip pas visus. Kartu gyveno du Januičių vaikeliai ir žmonos motina. 75

"ZCnMnė ^Nasvytytė Ponia Januitienė tuo metu sirgo, gulėjo ligoninėje. Januitis liepė man paimti maisto iš šaldytuvo, o tame jų šaldytuve - vien žuvies ir mėsos konservai. Seimininkas pavaišino konjaku, išgėrėme kavos, porą valandų pasėdėjome ir išsiskirstėme. Mums, moterims, šventė būdavo Kovo 8-oji. Kartą (vieną vienin­ telį) ta proga žinias leido skaityti dviem moterims. Perskaitėme, ir visiems pasirodė labai juokinga. Per Kovo 8-ąją moterys pasipuoš­ davo, kai kurios specialiai suknelę pasisiūdindavo. Atsinešdavome vaišių - sumuštinių, mišrainių, kokį pyragą iškepusios, o vyrai - po vieną tulpę. Žodžiu, mes iš vakaro plušėdavome, į darbą ateidavome su ryšuliais, ir tai vadinosi Moters diena. Vyrai darbe kartais tiek prisivaišindavo, kad skersi vaikščiodavo. Ir namo neskubėdavo, nors ten irgi moteris - žmona - laukia stalą padengusi. Kai kuriems to­ kios šventės net skyrybomis baigdavosi. Labai smagios būdavo Naujųjų metų šventės vaikučiams. Man teko ir zuikiu būti, ir snieguole. Paskui į Kultūros ministeriją kvies­ davo šventinių rytmečių vaikams vesti. Man labiausiai patikdavo dirbti per Dainų ir šokių šventes, ku­ rios vykdavo Vingio parke ir „Žalgirio“ stadione. Radijuje sėdėdavo­ me ankštuose kambarėliuose, šešias valandas įkalinti tylos zonoje. Net koridoriuose būdavo tylu, nebent kartais sekmadieniais jauni­ mas susimesdavo po rublį ir kas nors nulėkdavo prie Aušros vartų į čeburekinę. Atnešdavo čeburekų ar kibinu ir kokio nors gėrimėlio, bet, žiūrėk, - šmakšt brakšt - jau Januitis ateina. Turėjo gerą uoslę mūsų viršininkas, nepasislėpsi. Vingio parke ir „Žalgirio“stadione būdavo labai smagu. Mes - aš, Kybartas, Paulauskas - sėdėdavome lauke prie staliukų, saulėje kais­ tančias galvas prisidengę popierinėmis kepuraitėmis, ir kalbėdavo­ me į mikrofoną. Kartą ir mano būsimas vyras Jonas Mašanauskas atliko poeto Stasio Žlibino ir kompozitoriaus Eduardo Balsio dainą 76

„Elektrėnų žiburiai“. Pamenu, vilkėjo žaliu kostiumu ir dainavo solo su chorais. Oras grynas, aplink šurmuliuoja žmonės - būdavo ne­ paprastai smagu. Kitąsyk lyja ar vėjas plaukus suvelia, bet vis tiek jausdavausi pakylėta, ypač kai chorai uždainuodavo „Lietuva brangi“ arba kai mano dukra Ramunė šokdavo mergaičių būryje su kaspinukais plaukuose. Į šventę atvažiuodavo žurnalistų iš Vokietijos, iš Lenkijos, paskui atsiųsdavo laikraščių su mūsų nuotraukomis. Vis dėlto didelis dalykas tos Dainų šventės. Šitiek žmonių suva­ žiuodavo iš visos Lietuvos - ir jaunimas, ir senimas, visi su tautiniais drabužiais. Tai būdavo patriotizmo šventė. Iš Amerikos atvažiavu­ sieji akis išpūsdavo išgirdę dainuojant „Lietuva brangi“. Jie manė, kad esam visiškai užguiti ir izoliuoti, kad aš esu ištekėjusi už ruso.

Apie radijo laidas ir neleistiną saviveiklą f / ' \ adijuje buvo daug kultūros laidų. Apie operas ir muziką tekstus rašydavo muzikologas Juozas Gaudrimas, dirigentas J* ^^'Algimantas Kalinauskas, muzikologė Ona Litvinaitė-Narbutienė. Žurnalistė Sofija Binkienė, poeto ir rašytojo Kazio Binkio žmo­ na, kurdavo laidas vaikams. Puikias sekmadienines laidas jaunimui rengdavo žurnalistas Leonas Stepanauskas (jis paskui dirbo Berlyne, yra mokslinės Tomo Mano draugijos narys). Leonas važinėdavo po provinciją ir kartą rado vaiką, kuris tėvų buvo uždarytas į tvartelį kar­ tu su gyvuliais ir taip laikytas keletą metų. Mes viską ištransliavome į eterį, o pusaklis vaikas buvo atimtas iš tėvų ir gydytas. Žurnalistai buvo puikūs, diktoriai - profesionalai, bet pasitaiky­ davo ir nesklandumų.

'ZCndinė N a s v y ty tė

Kartą atėjau į darbą, į vakarinę pamainą. Studijoje radau darbą bebaigiančius du savo kolegas. - Prašom pasiklausyti reportažo iš Kazlų Rūdos vidurinės mo­ kyklos, - į mikrofoną pasakė mano kolegė, ir aparatinės darbuotoja paleido įrašą. Reportažas eina, nes įrašytas iš anksto, o mes kuo ramiausiai ple­ pam, mano kolegos jau atsipalaidavę, galvoja apie namus. įrašui nutilus diktorė žvilgt į užrašus ir praneša: - Girdėjote reportažą iš Indonezijos. Nustebau, kuo čia dėta Indonezija, bet ką aš žinau? Pamaniau, gal taip ir turi būti? Jei laida baigdavosi kiek anksčiau, visada būdavo paleidžiamas koks nors muzikinis įrašas, eteris niekada negalėdavo būti tuščias. Dvi minutės tuštumos - dar nieko baisaus, bet ilgiau tęstis tyla ne­ galėdavo. Jei užgaišdavome, valdžia mus bausdavo, todėl nuolat žiū­ rėdavome į laikrodį. (Kai išeidavau atostogų, namuose paslėpdavau visus laikrodžius, negalėjau jų pakęsti.) Tąkart po reportažo turėjo skambėti daina „Indonezija“, anais laikais labai populiari. Mudvi su kolege užsiplepėjome, ir ji perskaitė ne tą tekstą. Po kelių dienų griežtasis mūsų vadovas Jonas Januitis gauna laišką: „Mes iš Kazlų Rūdos. Kas dedasi jūsų radijuje? Tai tikrai buvo reportažas iš mūsų vidurinės mokyklos, o pasakė, kad iš Indonezi­ jos.“ Januitis pakėlė vėtrą, mano kolegės vos iš darbo neišmetė. Kitą kartą susimoviau aš pati. Sėdžiu studijoje ir spoksau į lai­ krodį, nes lygiai devynioliktą valandą turiu pasakyti, kad dabar bus žinios iš Maskvos, ir įjungti Maskvą. O čia perimti pamainos ateina mano kolegos Jonas Zurkus ir Gražina Grybauskaitė, poeto Marce­ lijaus Martinaičio žmona, jauna moteris, tik ką pradėjusi dirbti radi­ juje. Ir vėl visi būtinai turime paplepėti, pajuokauti. Žurkus sėdosi ant kėdės, kažkas tyčia kėdę patraukė, ir Zurkus drėbėsi ant žemės. 78

sceną, radiją ir meiĄAš, padėjusi ranką ant mažutės svirtelės, žiūriu į laikrodį, kad laiku Maskvą įjungčiau, o jie linksminasi, kvatoja. - Rupūžės, nutilkit! - sušukau. - Govorit Moskva! - pasigirdo po sekundės. Pasirodo, mano pirštas jau buvo spustelėjęs svirtelę, ir „rupūžės“ išsitransliavo į eterį. Praėjo diena ar dvi, ir verkdama ateina Gražina Grybauskaitė. - Mane meta iš darbo, - sako, - apkaltino, kad į eterį „rupūžės“ sakiau, nors aš taip nekalbėjau. Aš ne iškart sumojau, kas ir kaip. O kai prisiminiau, nuėjau pas Januitį, įkišau galvą į jo kabinetą ir klausiu: - Ar jūs šiandien gero ūpo? - Gal ir neblogo, - atsako tas. - Tada norėčiau pasikalbėti. Ir papasakojau jam tą istoriją. - Nevarykit lauk Grybauskaitės, - paprašiau, - nes ji tikrai ne­ kalta. O aš prisiekiu: dabar keiksiuosi tik rusiškai, po matuški. Tada manys, jog kalba Maskva. Januitis pradėjo juoktis ir mūsų nenubaudė. Radijuje kas rytą, dvidešimt minučių po septynių, paleisdavome gaidelį kolūkiečiams - pasigirsdavo kakarieku, ir aš pradėdavau skai­ tyti žinias. Sykį perskaičiau žinias, tada pranešiau apie orus ir galiausiai sakau: - O dabar pasiklausykite kolektyvinės kūrybos dainų apie partiją. Mūsų aparatinėje dirbo rusės, geros moteriškės, bet nemokan­ čios lietuviškai. Jos uždėjo dainą, o aš išėjau į koridorių įkvėpti oro. Pas mus koridoriuje kabojo telefonas. Staiga iš miesto skambina mano kolega Pranciškus Stankevičius. - Ką ten leidi? - klausia sunerimęs. - Kolektyvinės kūrybos dainas apie partiją, - sakau. 79

l^Aufijiė Jtfasvytytė - Eik, pasiklausyk. Įlekiu į aparatinę, girdžiu, dainuoja: Priauginom daug paršiukų, daug paršiukų, daug paršiukų...

Pasirodo, moterys ne tą juostą uždėjo. Liepiau tuoj pakeisti, o Pranciškui prisakiau tylėti. Radijo klausytojų neatsiprašinėjau, nors maniau, kad per rytinį posėdį gausiu velnių. Bet negavau, matyt, niekas iš valdžios nieko negirdėjo. Muziką parinkdavo arba aparatinės darbuotojos, arba patys dik­ toriai. Kartą buvo transliuojamas iškilmingas Nikitos Chruščiovo pranešimas tiesiai iš Maskvos. Po jo reikėjo paleisti atitinkamą mu­ ziką. Diktorė paprašė aparatinės darbuotojų parinkti ką nors iš rusų kompozitoriaus Aleksandro Dargomyžskio. Ir staiga per radiją pasigirsta: BopomU/ICfi HO^bK) Me/lbHUK... MeHKa, wmo 3a canoeu? Ax, mb/ nbfiHuųa, 6e3de/ibHUK, rde mbi euduuib canoeu?

Aparatinės darbuotojos, nelabai nutuokiančios apie muziką, palei­ do Dargomyžskio romansą „Malūnininkas“pagal Aleksandro Puškino žodžius. Taigi po Chruščiovo žodžių apie puikų derlių ir nuostabius pasiekimus nuskambėjo daina apie girtuoklį ir veltėdį malūnininką, kuris buvo išbartas žmonos už tai, kad batus supainiojo su kibirais. Po to įvykio labai atidžiai sekdavome, kas leidžiama į eterį. Man buvo labai nejauku, kai reikėjo pristatyti XXa. aštuntajame dešimtmetyje populiarų ispanų gitaristą Jose Piso. Galvojau, kaip 80

d^jie sceną, radiją ir meižę. čia tą pavardę ištarti? Juk nesakysi: Chosė Piso. Kažką sumarmalia­ vau po nosim, ir tiek. Kitas diktorius, skaitydamas tekstą apie muziką, pasakė „Bajo­ ras“, nes manė, kad tai čekų kompozitorius, nors iš tiesų - lietuvis Feliksas Bajoras. Mes, aukštesnės kategorijos diktoriai, tekstą prieš eterį perskaitydavome kelis kartus, jei reikia, sukirčiuodavome. Vienas mano ko­ lega skaitė neparepetavęs. Girdžiu, sako: - Indeliai, indeliai... O pranešimas buvo apie indėlius. Neištvėrusi pasišaipiau: - Tu čia apie uogienes šnekėjai ar apie bankus? Kitas diktorius menkai nutuokė apie sportą. Prieš laidą skaito savo tekstą, žymisi kirčio ženklus ir piktinasi: - Ir vėl klaidų privėlė! Turi būti parašyta takas, o čia - kažkoks trekas. - Tik tu netaisyk, - sakau jam, - trekas ir turi būti, yra toks daly­ kas sporte. Kita mano kolegė ruošėsi kalbėti apie orus. Sėdi ir repetuoja: - Orų prognozė. Pariū... tfu... pariūry... pajū... pajūryje, - ir vėl iš naujo: - Orų prognozė. Pariū... Ot velnias, liežuvis kliūva. - Tu čia nemekenk, dar klaidą padarysi, - sako jai kitas kolega. - Ai, - numojo ranka moteris, - bus gerai. Ateina laikas jai skaityti orų prognozę. - Šiandien oro temperatūra tokia ir tokia, - prabyla žvaliai, - o pariūūūryyy... - iš to strioko net jos balsas suplonėjo. Vienas iš kolegų turėjo kalbėti apie ekskavatorius. Gerai, kad darė įrašą, o ne tiesiai į eterį pasakė daugiakiaušiai (turėjo sakyti daugiakaušiai). Kartą aš skaitau žinias - apie socialistinius pasiekimus, apie ūkį,

81

'ZCtuUnė iNasvtjlijtė apie sportą, o kai prabilau apie orus, staiga kaip akis išdegusi įlėkė redaktorė ir pakišo man dar vieną pranešimą. Aš dėbt į tekstą ir pra­ bylu žvaliu balsu: - Šiandien tokią ir tokią valandą mirė... - ūmai supratau, apie ką kalba, ir žaibiškai nutaisiau gedulingą balsą: - miiirė... - ir perskai­ čiau partinio veikėjo, kuris ką tik numirė, pavardę. Paskui kolegos iš manęs šaipydavosi, sakydavo, kad skaitau: tirli tirli tirli, ir staiga - stabt, nužeminu balsą: miii-rėėė... Mūsų radijo klausytojai buvo ausyli, tad dažnai sulaukdavome pastabų. Kartą susitikau režisierių Romualdą Juknevičių. - Kodėl pasakai tik kūrinio pavadinimą ir nieko daugiau? - prikišo jis man. - Kodėl nepamini nei atlikėjo, nei autoriaus? Juk tai svarbu. Nuo tada pradėjau sakyti ir kūrinio pavadinimą, ir kas autorius, ir kas kūrinį atlieka. Apmaudu, kad šiais laikais įrašai tylomis leidžia­ mi vienas po kito. Dabar kūriniai pasidarė lyg be autoriaus, nes jis neįvardijamas. Manau, žmonėms reikėtų pateikti daugiau informa­ cijos, juk šitaip jie lavintųsi. O dabar neįsidėmi, nei kokia simfonija, nei kas diriguoja. Mudviem su Albinu Šukelių nepatiko Maskvos nustatytas kalbė­ jimo ritmas - griežtas, lyg šnekėtum per karą. Vieną rytą abu su­ tarėme šį tą pakeisti. Žinias perskaitėme rimtai, kaip ir dera, o kai pradėjome skaityti orų prognozę, aš ir sakau: - Gerbiamieji radijo klausytojai, šiandien bus tiek ir tiek laips­ nių šalčio, laukiama sniego. Gerai būtų sutepti slides tokiu ir tokiu tepalu. - Žiūrėkite, kad nesušaltumėte, - tęsia mintį Šukelis, - ir nesku­ bėkite. Dabar tiek ir tiek valandų, bet nelėkite, nes galite pakliūti po mašina. Žodžiu, smagiai pasišnekėjom ne pagal „protokolą“. Tą pačią dieną per posėdį Jonas Januitis davė abiem velnių: 82

ddjiie sceną, radiją ir meiĄ* - Kas čia per saviveikla? Nasvytytė su Šukelių kalbėjo kaip budu­ are sėdėdami. Kur tai matyta? Abu gavę po pastabą už kalbas po varšavski (kaip lenkų radijas), nutarėme: gerai, jei taip norit, vėl kalbėsim sausai: govorit Moskva, bu bu bu. Bet prasidėjo atšilimas, ir tada jau leido improvizuoti. Ja­ nutos net kelnes madingai susisiaurino. Ne, pirmiausia mano broliai susisiaurino, o Januitis sutikęs mane sako: - Tik pamanyk! Jau tie jūsų broliai Nasvyčiai... tikri stileivos. Praėjo savaitė, žiūriu ir netikiu savo akimis: ogi Januitis ateina kelnes susisiaurinęs. Panašiai buvo su Borisu Dauguviečiu, kai mokėmės dramos stu­ dijoje. Dauguvietis vedė mums aktorinio meistriškumo pamoką. Buvo tik tik po karo, žiema labai šalta, ir viena mergina, vardu Pranutė, atėjo su veltiniais. - Ką, nori būti aktorė? - užriko ant jos Dauguvietis. - Nosis kaip vairas, ir dar su vailokais! Mano žmona aktorė Vosyliūtė su šilkinėm kojinaitėm vaikšto, su aukštais kablukais. Va jinai - tikra artistė! O čia - su vailokais! Mes nuščiuvome, man labai pagailo Pranutės, baisiai už ją užsiga­ vau, nes verkė mergaitė. Kitą dieną šaltis dar labiau paspaudė, ir ma­ tom, ateina ponas Dauguvietis apsiavęs veltiniais. Aš ir sakau jam: - Tai kaip čia dabar? Režisierius - ir su vailokais? Dauguvietis nieko neatsakė, tik ėmė juoktis.

83

'IC nM nė N a s v y ty tė

Apie mano mokines ir mokinius adijui aš atidaviau dvidešimt penkerius gyvenimo metus. A y Iš pradžių mokiausi iš kitų diktorių, paskui pati turėjau J I ^^'mokinių, dalyvaudavau diktorių atrankose. Dirbti diktore man labai patiko. Kai buvau dar neapšilusi kojų, galvojau: apie kolūkius ir mėšlą tai jau tikrai neskaitysiu, neįdomu, bet klausydamasi kolegų greitai supratau, kad bet koks tekstas gali būti įdomus, jeigu įdomiai parašytas. Kai sėdėdama „belangėje“kalbėdavau į mikrofoną, įsivaizduoda­ vau klausytoją - kad jis nedurnas, kad pamokslų jam nereikia, kad tiesiog bendrauju su juo kaip lygi su lygiu. Aš visada gerbiau klau­ sytoją ir niekada nevaidinau svarbios asabos. Būdavo, atneša man tekstą apie geologų ekspedicijas, ir staiga prisimenu, kad mano drau­ gas - geologas. Pradedu galvoti, kaip jam einasi, ar nesunku, ar vis­ kas gerai, ir paskui skaitau tarsi jam - jam vienam pasakoju, su juo bendrauju. Paskui savo mokinėms - Loretai Jankauskaitei, Bernade­ tai Lukošiūtei, Alvydai Bajarūnaitei - sakydavau: - Zinutę apie apdovanotą kolūkio laiškininkę galima perskaityti sausai, bet galima ir įsivaizduoti, kad ta laiškininkė ėjo per lietų, pės­ čiomis. Pagalvokit apie žmogų, ir pasidarys įdomu. Bet niekada neprimeskite klausytojui savo nuomonės. Mes nei už, nei prieš, mes tik konstatuojame faktus. Galbūt širdy esat už, bet kalbėkit neutraliai. Tai būdavo ypač svarbu, kai tekdavo skaityti politinius praneši­ mus. Juk buvo sovietų laikai, nepasavavaliausi. Būdavo, atneša man piktą tekstą apie Kazį Bobelį, kuris tuo metu gyveno Jungtinėse Valstijose ir buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmi­ ninkas. O juk jis - mano geriausios draugės Laimutės brolis! Paskui per posėdį Januitis sako: 84

jdJjjie sceną, radiją ir meižę-

- Nasvytytė lyg ir gerai perskaitė tekstą, lyg ir teisingai, bet kaž­ kas buvo ne taip. Ne taip, o prikibt negaliu. O aš skaičiau lyg apie gerą draugą, tai yra žodžiai pikti, o intona­ cija bičiuliška. Per Vengrijos revoliuciją 1956-ųjų spalį, kai protestuojantys ven­ grų studentai įsiveržė į radijo pastatą ir norėjo išsakyti savo reikala­ vimus, taip pat ir per Prahos pavasarį 1968-aisiais Čekoslovakijoje mūsų valdžia - Jonas Januitis, jo pavaduotojas, Glavlito atstovai buvo baisiai sunerimę, lakstė kaip be galvų. Aišku, mes skaitėme propagandinius tekstus, esą vengrai studentai - mūsų priešai, bet būtent tada Lietuvos jaunimas praregėjo. Kai Čekoslovakijoje pasi­ priešinimas buvo žiauriai nuslopintas, mūsų jaunimas labai pasikei­ tė, atrodė, kad jiems akys atsivėrė. Nieko nereikėjo - nei aiškinti, nei raginti, patys akimoju suprato, kad kažkas toje mūsų Sovietų Sąjun­ goje ne taip, kad čia nė nekvepia laisve. Beje, ir Glavlito atstovai nebuvo žvėrys. Pas mus dirbo toks Gurvičius. Jo žmona, labai puiki žurnalistė, padėjo man išsisukti, kai bu­ vau kviečiama stoti į komunistų partiją. - Juk ir taip viską gerai darau, - pasakiau tada, - geresnė nepa­ sidarysiu. Kaip dirbau, taip ir dirbsiu. Be to, mano tėvas tremtinys, vien dėl to negaliu į partiją stoti. Namie apie politiką nekalbėdavau, ypač kai vaikai buvo maži, nes buvo pavojinga. Pamenu, vieną dieną parbėgo mano dukra Ramunė ir sako: - Šiandien man didelė šventė, mamyte! Mane priėmė į spaliukus! Aš, diktorė, negalėjau sakyti jai, kad mums tai - jokia šventė. Veidmainiauti - namie šnekėti vienaip, darbe kitaip - taip pat ne­ norėjau, tad nieko dukrai nesakiau. Ramunė buvo labai sąžininga spaliuke. Vieną rytą bėgu Žemaitės gatve į darbą, į naująjį Radijo ir televizijos pastatą, ir staiga matau: 85

'ZCndinė J\fasvykjiė mano dukra, kuri kaip tik buvo susilaužiusi ranką, sveikąja ranka tempia metalinės lovos galą. Pasirodo, mokytojai liepė spaliukams rinkti metalo laužą. - Čia dabar kas? - užrikau. - Tuojau pat mesk! Gal nori, kad ir kitą ranką sugipsuotų? Kitu atveju turbūt nieko nebūčiau sakiusi, ypač jei pavesta už­ duotis moko vaiką darbštumo. Kitą sykį dukra su pavydu balse pasakojo, kad jos draugei tėvai nupirko „auksinius batukus“ (matyt, blizgančius). - Aš esu aktorė, - pasakiau Ramunei, - bet auksinių batų netu­ riu. Ir niekada tokių nepirkčiau, net jeigu galėčiau sau leisti. Žinoma, nepasakiau dukrai, kad toji jos draugė - saugumiečio vaikas. Vyresni skaitytojai puikiai prisimena 1991 metų sausio 13-ąją, kai sovietų desantininkai veržėsi į radiją, eteryje skambėjusius du drąsius balsus: Bernadetos Lukošiūtės ir Algimanto Saduko. Pame­ nate, kokie ryžtingi jiedu tada buvo. „Mes dar čia, mes dar gyvi!“ tūkstančius žmonių padrąsino Bernadetos balsas. Algimantas Sadukas buvo lėlių teatro aktorius. Kai atėjo dirbti į radiją, jį globoti buvo patikėta man. Mudviem reikėjo skaityti žinias, Sadukui tai buvo pirmas kartas. Matau, sėdi ant kėdės ir dreba iš baimės, rankos virpa. Aš išjungiau mikrofonus, paglosčiau jam petį ir sakau: - Nusiramink, viskas gerai. Po kelių sekundžių vėl įjungiau mikrofonus, ir abu kuo puikiau­ siai perskaitėme žinias. Bernadetą Lukošiūtę įsidėmėjau, kai dalyvavau diktorių atrankos komisijoje. Man labai patiko jos žemas balso tembras, toks prislopin­ tas. Ji skaitė Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Antaniniai obuoliai“, ir taip gražiai, taip vaizdingai, kad, atrodė, pati perkandau tą obuolį. 86

'jte sceną, radiją ir - Šitą imčiau, - sakau Kybartui, - ji man įdomi. Bernadeta tarsi skrajojo virš žemės, buvo pakylėta. Kadaise gy­ veno Viduklėje, Žemaitijoje, turėjo gerą literatūros mokytoją, prie žvakių skaitydavo literatūrinius kūrinius, klausydavosi plokštelių. Būdavo, atlekia į darbą nusipirkusi knygą. - Vaikeli, ar maistui pasilikai pinigų? - klausiu. - Turiu tris rublius, - atsako, - bet man taip reikėjo tos knygos. Kita mano mokinė Loreta Jankauskaitė - visiška našlaitė, dar ir broliuką turėjo išlaikyti. Dabar Loreta radijuje veda pageidavimų koncertą. Tai labai sunkus darbas. Visokių žmonių pasitaiko, tad nuolat tenka improvizuoti. Klausausi ir stebiuosi: kaip jos nervai iš­ laiko? Aš pasakyčiau ką nors aštresnio, o ji mandagiai, taktiškai su­ laiko žmogų, jeigu tas ima per saldžius komplimentus žarstyti. Truputį dirbau su Alvyda Bajarūnaite (dabar veda laidą „Namai namučiai“). Ji - puiki žurnalistė, ir balso tembras gražus. Kai jauna buvo, kartais ir nepasiruošusi ateidavo, bet paskui subrendo. Puikus žmogus. Asmenybė! Man smagu, kad turėjau tokias mokines. Aš di­ džiuojuosi jomis. , Aktorius Vytautas Širka atvažiavo iš Šiaulių. Jis buvo įpratęs kal­ bėti nuo scenos, tad, būdavo, kaip užbaubs į mikrofoną. - Juk čia ne scena, nerėk kaip į triūbą, - sakydavau jam, - nuimk balsą. Širka - labai geras žmogus, atlapaširdis, patiklus. Kartais jį pa­ bardavau: - Ko čia bet kam atsiveri? Argi jie verti tavo atsivėrimų? Kai studijoje dirbi dviese, svarbu ne tik susiklausymas, bet ir pa­ kantumas vienas kitam. Jei žinodavau, kad dirbsiu su Vytautu Ra­ dzevičium, būdavo, skambinu jam ir klausiu: - Vytuk, ar vėl ateisi prisivalgęs tų savo kotletų? Nebijok, nebi­ jok, aš irgi česnako užkirsiu, abu vienodai kvepėsim. 87

'ZLtuūne Jtfasvijtytė

Radzevičius pats kotletus kepdavo ir daug česnakų į mėsą pridėti mėgdavo. Darius Bulavas negalėdavo pakęsti tam tikrų kvepalų - imdavo žiaukčioti ir kosėti, todėl visada pasidomėdavau, su kokiu partneriu dirbsiu, kad jam nepakenkčiau, kad mudviem gera būtų kelias va­ landas sėdėti ankštoje patalpoje. Aišku, kai esi įgudęs, gerai dirbsi įvairiomis sąlygomis. Tarkim, kartą taip susipykome su Pranu Stan­ kevičium, kad paskui dvejus metus nesišnekėjome. Ir vis dėlto sėdė­ davome studijoje šlaunis prie šlaunies ir jokių žiežirbų į eterį nelai­ dydavome. Šiais laikais aš negalėčiau dirbti diktore. Savo mokinėms saky­ davau, kad teksto nedera skaityti greitakalbe, lyg per gaisrą, vienu atsikvėpimu. Juk auditorija įvairi, tad reikia, kad kiekvienas žmogus žodžius suprastų. Dabar kalbama be jokių pauzių, sykiais ir be jokios logikos arba permušant pašnekovą. Mano laikais tai būtų buvę vadi­ nama neprofesionalumu.

Apie gerbėjus ir kenkėjus Ą V'atyt, mano balsas radijo klausytojams patiko, nes J \ / į gaudavau daugybę gražių laiškų. Bet pasitaikydavo ir įkyruolių. Vienas vyras parašė, kad per žinias turiu pa­ sakyti, jog sutinku su juo gyventi, kitaip jis mane nušaus. Esą jeigu aš turiu vyrą ir vaikų, privalau juos palikti ir gyventi su juo Kaune. Rašė, kad laikraštyje „Kalba Vilnius“matė mano nuotrauką ir įsimy­ lėjo. Jeigu žinias skaitau ne aš, jis net radiją išjungiąs. Kas tai per žmogus, taip ir nesužinojau.

88

d d jie sceną, radiją ir med#

Kitas gerbėjas Pranas Stankevičius, senyvas vyras, gyveno Ne­ munėlyje prie Alytaus. Žmogus net savo nuotrauką atsiuntė, o laiš­ kus rašydavo kiekvieną mielą dieną: „Tu mano žibuoklė, tu mano volungėlė, jeigu išgirstu tavo balsą, man diena prašviesėja.“ Kartą neapsikentusi sakau savo kolegai diktoriui Pranui Stankevičiui: - Stanke, čia tavo darbas? Tas išsigynė. Ir tikrai tai buvo ne mano kolega, ojo bendrapavardis. J laiškus aš neatsakinėdavau, nes milicininkas, budintis radijuje prie durų, liepė nejuokauti, būti atsargiai. O kartą vasarą grįžtu į darbą po atostogų, kolegė ir sako: - Tau įrašas paliktas. Pasirodo, kažkoks žmogus atvažiavo iš provincijos ir atėjo į radi­ ją - užsimanė pamatyti Undinę Nasvytytę. Pokštininkės mūsų mer­ ginos sako jam: - Undinė atostogauja, bet jei norit, galim įrašyti jūsų žodžius į juostą. Ir padarė įrašą. Žmogus buvo neįkyrus, kalbėjo gražiai: kad jam labai malonu girdėti mano balsą, kad linki man sėkmės. Kitas gerbėjas laiške pranešė atjosiąs pas mane ant balto žirgo. Vieną vasaros popietę grįžtu autobusu į Valakampius ir pėsčia einu į mūsų vasarnamį. Skubu takeliu per miškelį ir matau: priešais ateina vyras, vedinas baltu žirgu. Kaip moviau į krūmus! Galvoju, gal tikrai tas beprotis manęs ieško? Paskui supratau, kad žmogus su arkliu niekuo dėtas, turbūt iš slėnio ėjo. Ir sutapk šitaip! Kitą kartą darbą baigiau dvyliktą nakties ir pusę pirmos namo grįžau taksi. Tuo metu gyvenome Uborevičiaus g. 8/2, blokiniame name šalia grąžtų gamyklos. įeinu į laiptinę, o čia visiškai tamsu, nė viena lemputė nedega, tik mėnulis pro langus šviečia. Man pasidarė nejauku. Buvo ruduo, vilkėjau mėlynu lietpalčiu, nešiausi baltą rankinę ir mėlyną skėtį 89

rZCndlnė JV asvtjttjtė

metaliniu galu. Galvoju: turiu ginklą, jei ką, rėksiu ir dursiu. Gyve­ nom penktame aukšte, viršutiniame. Užlipu į trečią aukštą ir matau: kažkoks vyras stovi nugara į mane, žiūri pro langą. Plaukai trumpai kirpti, vilki lietpalčiu. Pasisuko j mane, dėbtelėjo ir vėl nusisuko į langą. Patraukiau nosimi - alkoholiu lyg ir nedvokia. Pamaniau, gal taksi laukia? Praėjau pro jį ir lipu į ketvirtą aukštą. Tik palipau du laiptelius, vyriškis kad griebs mane už skverno. Bet ranka nuslydo, ir aš ištrūkau. Man iš baimės atėmė žadą. Užuot rėkusi ar dūrusi jam skėčiu, aš tylėdama - kaukšt, kaukšt, kaukšt - puoliau lėkti laiptais aukštyn. Buvau liekna, žvali, įpratusi bėgioti. Vyras metėsi man iš paskos, vejasi ir vis stengiasi sugriebti už skverno. Galiausiai uždu­ susi pasiekiau penktą aukštą, prišokau prie savo buto durų ir ėmiau iš visų jėgų spausti skambutį. Spaudžiau taip, kad net nagas nulūžo. Tą minutę atsidarė kaimynų durys ir šviesa iš jų koridoriaus apšvietė mano persekiotoją. Tas tik užsidengė ranka veidą ir tekinas nudūmė laiptais žemyn. O čia duris atidarė ir mano vyras Alfonsas. - Kas, kas nutiko? - klausia užsimiegojęs. - Chu-chu-chuliganas vijosi, - išlemenau sunkiai gaudydama orą. Alfonsas kaip stovi, vien su glaudėmis, palipo laiptais žemyn ir pro langą pamatė vyrą, bėgantį per kiemą į namo priešais laiptinę. O kaimynė, pasirodo, pabudo ir norėjo išgerti vaistų nuo širdies. Išgirdo kažką dundant laiptais ir iškišo galvą pažiūrėti. Paskui tos moters vyras liepė man kreiptis į miliciją: - Būtinai parašykit pareiškimą. Taip ir padariau. Praėjo nemažai laiko, gal net koks pusmetis, ir staiga pavasarį kviečia mane į miliciją. Galvoju: kas čia dabar? Milici­ joje manęs ėmė klausinėti, ar tada ir tada buvau užpulta, ar galėčiau atpažinti užpuoliką. Sakau: negalėčiau, nes jo veido nemačiau. Tada man papasakojo, kad ėjo trys studentės žibuokliauti į Vingio parką ir jas užpuolė trys vyrai. Norėjo atimti rankines, bet viena mergina 90

jJ^ie sceną, radiją ir medę gindamasi metaline rankinės sagtele sužalojo vienam užpuolikui akį. Užpuolikas buvo sučiuptas ir išdavė kitus, kurie buvo spėję pabėgti. Pasirodo, tai buvo name priešais gyvenantis mūsų kaimynas. Jis dar ir iš žiguliukų ir moskvičių vogdavo radijo aparatus. Matyt, mane stebėjo senokai, nes matydavo pro savo buto langą. Kaimyną suė­ mė, bet kalėjime jis sėdėjo neilgai, po pusmečio buvo paleistas. Nuo tada prašydavau taksisto, kad lauktų apačioje, kol užlipsiu į penktą aukštą. Užpulta buvo ir diktorė Janina Navikaitė, gyvenusi Žvėryne. Buvo žiema, sniego kalnai priversti, žmonės tunelius iškasę, kad būtų galima pereiti. Vieną dieną Janina pėdina tokiu tuneliu namo, o čia priešais kažkoks vyras ateina. Nei prasilenkti, nei ką. Vyras pa­ suko ant piršto kažkokį raktą, turbūt nuo buto. - Einampas mane, - sako Janinai rusiškai ir jau temps už skverno. Janina įkvėpė oro. - O kam namo? - sako. - Aš karšta moteris, gulkim tiesiai čia, ant sniego. Vyras tik išpūtė akis: - Dura! - ir nuėjo sau. Paskui Janina pasakojo: - Ir iš kur mano galvoje tokie žodžiai atsirado? Gyvenime nieko panašaus nesu kalbėjusi. Grįžau namo vos gyva, visą naktį drebėjau, negalėjau užmigti. Kita diktorė Dagna Juknaitė vieną šiltą vasarą, dvyliktą valan­ dą nakties, po darbo ėjo pro vaikų darželį į troleibusą, o to darželio kieme vyrai girtuokliavo. Sugriebė ją už rankos, atitempė į darželio kiemą ir ėmė į gerklę pilti degtinę. Laimė, tuo metu kažkas ėjo gatve, ir Dagna paspruko. Paskui pasakojo: - Po tiek alkoholio turėjau kristi negyva, bet iš baimės galva kaip­ mat išblaivėjo. 91

TLtuūnė N asvytytė

Mes labai bijodavome naktį po darbo eiti namo. O anksti rytais, priešingai, apie baimes negalvodavome. Nors lauke lydavo kaip iš ki­ biro ar šaligatviai būdavo aplediję, lėkdavome kuo greičiau, kad tik nepavėluotume, kad laiku spėtume išjungti Maskvą ir po minutės prabilti lietuviškai. Jei nevažinėdavo troleibusai, aš pasigaudavau laistomąją mašiną arba susistabdydavau duoną po parduotuves išve­ žiojantį furgoną, pagalbos prašyti teko netgi milicininkų. Ir žmonės visada pagelbėdavo. O kartą patekau į teismą. Buvo vasara, gyvenome vasarnamyje Valakampiuose. Dirbau naktinėje pamainoje, tad radijuje turėjau atsi­ rasti iki dvyliktos valandos nakties. Vienuoliktą vakare išeinu į kelią, laukiu laukiu, laukiu laukiu, pagaliau susistabdžiau taksi, važiuojantį iš Nemenčinės. Atvažiuojame i1d M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir matom: priešais mus gatve zigzagais rieda automobilis. Metas buvo vėlyvas, bet sekmadienis, žmonių gatvėse dar gana daug. - Reikia jį sulaikyti, - sako taksistas, - antraip dar ką užmuš. Aki­ vaizdžiai girtas prie vairo sėdi. - Nesikiškim, - mėginau atkalbėti, - man į darbą, jau vėluoju, kiekviena minutė brangi. Bet kur tau taksistas paklausys! Per radijo stotelę pranešė dispe­ čerei, ta iškvietė milicininkus, o jis pats ėmė persekioti aną mašiną. Joje sėdintys du vyrai, matyt, suprato, kas dedasi, ir ėmė lėkti grei­ čiau. Mes - iš paskos. Kai pasiekėme Žygimantų ir T. Vrublevskio gatvių sankryžą, anas automobilis, užuot padaręs posūkį, rėžėsi į Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato koloną. Iš maši­ nos iššoko vyrukas ir pabėgo, kitas vyrukas išlindo visas kruvinas. O čia kaip tik milicija prisistatė. - Būsit liudytoja, - sako man. - Ar pasiutot? - ėmiau piktintis. - Ar suprantat, ką reiškia dirbti radijuje? Aš negaliu vėluoti. 92

'ie sceną, radiją ir tneiip Milicininkai greitai surašė protokolą, ir taksistas nuvežė mane į darbą. Žinoma, pavėlavau, bet, laimė, mano kolega, kuris kaip tik baigė pamainą, jau buvo pradėjęs skaityti žinias už mane. Praėjo gal savaitė, gal daugiau, aš jau ir pamiršau apie tą įvykį, ir štai vieną die­ ną ateina pas mane į namus milicininkas. - Avariją matėt? - klausia. - Važiuojam. įsodino į Viliuką, kuriame jau sėdėjo kažkokie valkatos, o gal va­ gys, ir nuvežė tiesiai į teismą F. Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvė­ je. Mane, pasirodo, kviečia būti liudytoja. Paaiškėjo, kad automobily­ je sėdėjo du broliai. Pasiėmę darbo mašiną važiavo gal obuoliauti, gal uogauti, išgėrė ir paskui vienas sėdo prie vairo. Per avariją vienas iš brolių susilaužė ranką. Tąkart daviau sau žodį, kad į jokias panašias istorijas daugiau nesivelsiu. Man buvo gaila to susižalojusio vyruko. Jei taksistas nebūtų persekiojęs, gal automobilis ir nebūtų rėžęsis į koloną. Taksistui ne gaudynes vaidinti reikėjo, o iškviesti miliciją, ir tegu ji sau vaikosi girtuoklius.

Apie naujus vėjus S. Konarskio gatvėje Pasakoja Jonas Mašanauskas

metų balandžio 30 dienos vakare, be penkio­ likos minučių astuonios, į eterį buvo ištransliuota pirmoji televizijos laida. Transliacija vyko iš naujojo radijo ir televizijos pastato S. Konarskio g. 49. Televizijos laidos buvo matomos tik Vilniuje, jas vedė diktoriai Gražina Bigelytė ir Jonas Baranauskas. Pusvalandis žinių, vienas vaidybinis filmas - tiek ir tos televizijos. Pirmaisiais mėnesiais 93

laidos transliuotos du tris kartus per savaitę, o nuo 1961-ųjų jau kasdien. 1961 metų balandžio mėnesį į naująjį pastatą atsikraustė ir LRTes­ tradinis orkestras. Kadangi radijas senesnis, įstaiga buvo pavadinta Ra­ dijo ir televizijos komitetu prie LTSRMinistrų Tarybos. Senajame pasta­ te Gedimino pr. 22 liko tik aparatinių kompleksas ir techninė kontrolė. Pastatas S. Konarskio gatvėje buvo naujas, bet nepritaikytas nei radijui, nei televizijai. Jame, pastatytame 1957 metais, turėjo įsikur­ ti Vilniaus kurčiųjų ir nebyliųjų internatas. Bet jokio kito tinkamo statinio miesto centre nebuvo, ir besiplečiančiam radijui ir ką tik už­ gimusiai televizijai pasiūlė šitą. Namo S. Konarskio g. 49 kieme buvo pastatytas 170 metrų aukš­ čio antenos bokštas, o siųstuvai užkelti į ketvirtą pastato aukštą. LRT vadovo Jono Januičio kabinetas buvo trečiame aukšte, tiesiai po siųstuvais, todėl jo lubos buvo padengtos švino sluoksniu, kad neprasisunktų radiacija. Technikai, kurie dirbo ketvirtame aukšte, dėl kenksmingų darbo sąlygų nemokamai gaudavo pieno. Pirmame pastato aukšte buvo dvi didelės (apie 200 kv. m.) studi­ jos: viena - radijo, kita - televizijos. Didžioji televizijos studija buvo visų TV laidų ruošimo placdar­ mas. Televizijos laidos buvo transliuojamos iš šalia esančios nedidu­ kės (apie 40 kv. m.) studijos. Toje studijoje būdavo pragariškai karš­ ta, vos įmanoma išsėdėti. Būdavo, Juozas Baranauskas sėdi kojas į bliūdą įmerkęs ir braukia prakaitą. Sovietiniais laikais ventiliacijos, galima sakyti, apskritai nebuvo. O langų atidaryti negalėjai, nes pa­ talpa buvo be langų. Didžiojoje radijo studijoje iki antros valandos dienos vykdavo orkestro repeticijos, o nuo pietų iki dešimtos vakaro būdavo daro­ mi įrašai. Visus - ir profesionalus, ir saviveiklininkus - įrašinėjome į magnetofono juostą. Būdavo ir tiesioginės transliacijos, mūsų or94

Jdjie sceną, radiją ir metĄ, kestras du kartus per savaitę grodavo tiesiai į eterį. Radijas, kaip ir televizija, turėjo kamerinę studiją, ji buvo pirmame aukšte; čia įrašinėdavome radijo spektaklius. Antrame ir trečiame naujojo pastato aukštuose įsikūrė įvairios redakcijos; viename flygelyje sėdėjo radijo darbuotojai, kitame - te­ levizijos. Kambariukai buvo įvairių dydžių, radijo redakcija gal kiek didesnė, nes radijo laidų buvo daugiau nei televizijos laidų. Trečiame aukšte, greta LRTvado Jono Januičio, įsitaisė Glavlitas, dabar jau kontroliuojantis ir radiją, ir televiziją. Glavlite dirbo vienas žmogus, kartais du. Kaip jau pasakojo Undinė, be Glavlito parašo ir antspaudo negalėjai į eterį ištransliuoti nė vieno žodžio. O jeigu ką nesuderinto pliurptelėsi, kitą dieną galėjai būti išmestas į gatvę. Sa­ viveiklos nebuvo jokios - kas parašyta, tą ir šneki. Net kai su orkes­ tru važiuodavome į gastroles, visa programa turėdavo būti surašyta iš anksto, kad, neduok Dieve, ne to žodžio nuo scenos nepasakytum. 1970 metais aš išėjau iš estradinio orkestro ir pradėjau dirbti garso režisieriumi fondinių radijo įrašų ir meno kolektyvų redakci­ joje (nuo 1980-ųjų - vyriausiuoju garso režisieriumi). Man priklausė ne tik daryti visus įrašus ir juos montuoti, bet ir dalyvauti kūrinių priėmimo į fondus komisijoje. Komisiją sudarė iš miesto sukviesti muzikantai, poetai, rašytojai. Bet kokios produkcijos jie nepraleis­ davo, kūrinys turėdavo būti kokybiškas. Būdavo taip: jei kompozito­ rius norėdavo ką nors parašyti, pirmiausia komisijai nešdavo tekstą. Komisija arba palaimindavo (užrašydavo rezoliuciją), arba liepdavo tobulinti. Paskui kompozitorius parašydavo muziką ir dainą atneš­ davo orkestrui. Kartą per mėnesį vykdavo perklausos (būdavo trans­ liuojamos tiesiai į eterį). Susirinkdavo gal penkiolika žmonių, tarp jų Kompozitorių sąjungos pirmininkas Eduardas Balsys, kompozito­ riai Benjaminas Gorbulskis, Teisutis Makačinas, Mikas Vaitkevičius, poetai Jonas Strielkūnas, Pranas Raščius, Sigitas Geda, Marcelijus 95

U ndinė N asvytytė

Martinaitis, Balys Sriubas. Rimta kompanija, ne kokie prašalaičiai. Jie vertindavo meninį kūrinių lygį - kad tai nebūtų užstalės dainu­ škos: „Oi lylia, oi lylia, dainuok linksmai“. Jeigu kompozitorius pa­ rašydavo vidutinę dainą, tokios nepriimdavo. Už priimtas dainas redakcija sumokėdavo honorarą, mes dainą įrašydavome į magne­ tofono juostą ir atiduodavome į fondus. Paskui jau tas įrašas nuolat skambėdavo eteryje. Televizijos laidos iš pradžių būdavo rodomos tik gyvai, nes įra­ šų dar nesugebėjome daryti. Per repeticijas, kurios tęsdavosi gal savaitę, reikėdavo pasiruošti taip, kad transliuojant laidą nebūtų jokių pauzių ir staigmenų. Tais laikais būdavo populiarūs „Žiburė­ liai“. Juos transliuodavome tiesiai iš didžiosios TV studijos: orkes­ tras groja, kažkas dainuoja, kažkas šoka, skaito eilėraščius. Lietu­ viški naujametiniai „Žiburėliai“, gal pusvalandžio trukmės, būdavo transliuojami į Maskvą, o iš ten pasiekdavo sovietinių respublikų piliečių žydruosius ekranus. Maskva muzikinius koncertus irgi transliuodavo tiesiogiai. Studijų įranga dar nebuvo tobula, todėl pasitaikydavo ir nemalo­ numų. Sykį dėl to vos nežuvo aktorius Valerijonas Derkintis. Vyko koncerto repeticija, Valerijonas sėdėjo ant kėdės ir turėjo kažką pasakoti. - Labai sukaitom, leiskit parūkyti, - paprašėme koncerto režisie­ rės Galinos Dauguvietytės. Galina padarė penkiolikos minučių pertrauką. Derkintis atsikėlė nuo kėdės, nusivilko švarką, pakabino ant kėdės atlošo, ir visi išėjome į fojė parūkyti. Tik užtraukėme dūmą, girdim baisus trenksmas. Ogi nukrito dešimt didelių apšvietimo lempų su visu metaliniu karkasu. Ir tiesiai ant kėdės, ant kurios ką tik sėdėjo Derkin­ tis. Iš kėdės ir švarko vien šipuliai ir skutai liko. Štai koks žmogaus liki­ mas! Ojuk galėjo žūti. Kilo baisus skandalas, technikai gavo velnių. 96

'fe sceną, radiją ir tneiĄ-

Radijuje ir televizijoje ilgainiui ėmė rastis vis daugiau laidų - vi­ suomeninių, politinių, literatūrinių, muzikinių, sporto, skirtų vai­ kams. Kiekviena redakcija turėjo vyriausiąjį redaktorių, atsakingą­ jį sekretorių ir skyrių vedėjus. Kai 1975 metais atsirado spalvota televizija ir kieme pastatė papildomus pastatus, pas mus jau dirbo pora tūkstančių žmonių. Vien prie radijo įrašų studijos ir muzikos redakcijos buvo septyni meno kolektyvai: radijo ir televizijos vals­ tybinis choras, estradinis orkestras, Jurgio Gaižausko kaimo kape­ la, Vytauto Juozapaičio (vėliau Stasio Liupkevičiaus) vadovaujamas ansamblis „Armonika“, vyrų ir moterų oktetai, Algirdo Ločerio trio, kuriame grojome Algis Ločeris (akordeonas), Zigmas Žukas (kon­ trabosas) ir aš (mušamieji). Vėliau atsirado ir liaudies instrumentų orkestras. Choras ir estradinis orkestras buvo etatiniai LRT kolek­ tyvai, kiti - neetatiniai, dirbdavo už honorarą. Algos buvo kaip visų, o darbas vis dėlto prestižinis, nes toli gražu ne kiekvienas į radiją ar televiziją pakliūdavo, reikėjo gabumų. Visi etatiniai darbuotojai turėjome leidimus su užrašu „LTSR Ministrų Taryba“. Kur tik tokį leidimą parodydavai, durys tuoj atsidarydavo. Visą įrangą gaudavome per Maskvą. Mums atsiųsdavo vengriš­ kos technikos, o Maskva sau pirkdavo už dolerius daug geresnę. Mūsų vyriausiasis inžinierius nebuvo aktyvus ir mažai ko išsiderė­ davo. Jei tik būtų norėjęs, daug geros technikos iš Maskvos būtų at­ sivežęs, ypač kai Maskvos centrinės televizijos technikos direktoriu­ mi dirbo Henrikas Juškevičius. Bet mūsiškiai tokia galimybe, deja, nepasinaudojo. Iš smagių nutikimų naujuosiuose rūmuose papasakosiu vieną. Kartą mūsų viršininkas Jonas Januitis, kuris kaip tik ketino išei­ ti iš rūmų, tarpdury susitiko iš miesto grįžtantį žinių redaktorių Mažutaitį. Buvo žiema, o gal ankstyvas pavasaris, Mažutaitis su paltu, to palto kišenės keistai išsipūtusios. 97

'ZLndinė

- Ką čia neši? - klausia Januitis. Mažutaitis sutriko, iš tos baimės ėmė ir prisipažino: - Rašalą. Rašalu vadinome pigų vyną. Girtuokliauti LRT pastate buvo draudžiama, bet kas tau klausys draudimų. - Rašalą? - nusistebėjo Januitis ir išėjo pro duris, o kitą rytą per posėdį davė pylos ūkvedžiui Mykolaičiui: - Kodėl rašalu žmonių ne­ aprūpini? Kodėl redaktoriai turi patys pirkti? Januitis pamanė, kad žmonės pritrūko rašalo. Jis pats gerdavo tik konjaką, apie jokį „rašalą“ nebuvo girdėjęs, su „rašalo“ gerbėjais nebendraudavo. Jonas Januitis buvo žemaitis, kietas vadovas, su bet kuo nesibičiuliaudavo, laikydavosi nuošaliai. 1940 metais jis, uolus komjau­ nuolis, pateko į Rusiją, 1944-aisiais kartu su keliais kitais jaunais komjaunuoliais buvo atskraidintas į Lietuvą ir kažkur Žemaitijoje nusileido parašiutu, kad susisiektų su sovietiniais stribais. Vėliau paskirtas „Komjaunimo tiesos“ redaktoriumi, lyg ir mokėsi, lyg ir egzaminus laikė, labai stengėsi, buvo gabus, o ir dirbdamas išpruso. Neabejotinai turėjo vadovo gyslelę. Buvo labai gražus vyras, elegan­ tiškas. Darbuotojai jo bijodavo ir stengdavosi nelįsti į akis, o jis apei­ davo redakcijas, studijas, būtinai pasidomėdavo, kaip sekasi. Buvo šeimininkas, kurio žodis paskutinis. Jei pasakė „negausi“, tai neik ir neprašyk. Ranka geležinė, bet kitaip ir nebūtų susitvarkęs, nes viso­ kių žmonių pas mus būdavo - ir tinginių, ir taurelės mėgėjų.

98

cMjie sceną, radiją ir metĄ-

Apie nuslėptą gaisrą / es, diktoriai, bokštą kieme, apie kurį pasakojo Jonas, J \ / į vadinome bokštu maitintoju. Sakydavome: duonytei ' %y uždirbam, o jau marmeladą teks iš honorarų pirkti. O tas bokštas maitintojas, pasirodo, mus marino. Vieną dieną į LRT atvyko japonų delegacija. Kiekvienas japonas turėjo po Geigerio skaitiklį, rodantį radiacijos kiekį. Pamenu, atva­ žiavau į darbą, darau laukujės duris, o čia iš pastato kad pasipylė ja­ ponai! Vos manęs nepargriovė. Pasirodo, pastate visos jų lemputės ėmė mirksėti. Turbūt dėl to nemažai mano kolegų vėžiu susirgo. Ir Vytautą Kybartą liga anksti į kapus nuvarė, ir Valdutę Montvilaitę-Skubėjienę, ir kitus. Laimė, vėliau bokštą pastatė kitur. Kad ir kaip ten būtų buvę, dirbti naujajame pastate buvo smagu. Ir, žinoma, visokių nuotykių pasitaikė. Kartą mano kolega diktorius Pranas Stankevičius - visad pasitempęs, švarutis, tvarkingas vyras, vilkintis liemene, kišenaitėje nešiojantis laikrodį su grandinėle - vos viso pastato nesupleškino. Diktorius, dirbantis naktinėje pamainoje, plušėdavo nuo vakaro iki kitos dienos ryto. Pertrauka būdavo tik viena - nuo keturių ar penkių ryto iki šeštos valandos, bet išeiti negalima, tad numigda­ vome ant sofutės kambarėlyje greta mūsų studijos. Šeštą ryto tave pažadina technikės, eini skaityti žinių ir lauki diktoriaus, ateinančio tavęs pakeisti, nes kita pamaina darbą pradeda septintą ryto. Stankevičius atidirbo kiek pridera ir nuėjo pamiegoti. Jį pakeis­ ti turėjau aš. Atėjau šeštą ryto (nes diktoriai turėdavo skambinti į meteorologijos stotį ir užsirašyti, koks bus oras) ir matau: dvi valy­ tojos sutrikusios stovi prie kambariuko, esančio greta studijos, o pro durų plyšį dūmai veržiasi. Pasirodo, žmogus iš vidaus užsirakinęs. ą

99

'ZCruUnė Nasvytyte Pašaukiau budintį milicininką, tas išlaužė duris. Žiūriu, mano kolega Pranas kambarėlyje miega, rankoje cigaretė smilksta, dalis sofos jau išdegusi. Išbudinome jį, ir aš nuėjau dirbti. Po kurio laiko išsigandęs atbėga Pranas. - Undine, tik niekam neišduok, - ėmė prašyti. įkalčius jam vis dėlto pavyko nuslėpti. Davė pinigėlių etatinei mūsų siuvėjai, ta uždėjo ant sofos lopą, valytojos išvėdino kambarį, ir kai aštuntą valandą ryto į darbą susirinko valdžia, visi gaisro pėd­ sakai jau buvo užmaskuoti.

Apie mano šeimos reikalus arbe buvo gerai, o va mano šeimos reikalai toli gražu nesiį f klostė idealiai. Tokiais atvejais būtina ko nors griebtis, ir JL aš įkalbėjau savo vyrą Alfonsą Ambrasą, kuris dirbo gamy­ kloje, ateiti dirbti į televiziją. Norėjau, jog būtų šalia, kad galėčiau jį kontroliuoti. Alfonsas sutiko, iš pradžių dirbo antruoju režisieriumi, paskui prireikė žmogaus programų išleidimo skyriuje, ir jis buvo pa­ skirtas to skyriaus viršininku, sudarinėdavo televizijos programas. Deja, kad ir kaip stengiausi, Alfa vis tiek krėsdavo šposus. Sykį keliese nutarė, kad per kalėdinį televizijos spektaklį reikėtų pašaudyti iš patrankos. Esą, bus smagus saliutas. Spektaklis turėjo būti ne tiesioginis, o darė įrašą. Pamenu, aš jau buvau grįžusi iš dar­ bo namo, išvirusi vakarienę, pamaitinusi vaikus ir atsigulusi. Apie trečią valandą nakties girdžiu: pareina mano Alfunia. Matau, visas kažkoks pajuodęs, ranka sugipsuota. Klausiu, kas atsitiko, sako: „Sprogom.“ Pasirodo, per daug parako į tą savo patranką prikišo, ir 100

sceną, radiją ir tneiię kaip dėjo, tik dūmai parūko. Visi puolė ant grindų, manė, kad bom­ ba. Patranką laikė Alfonsas. Ir ranka lūžo, ir visas veidas buvo suodi­ nas, o studija atrodė kaip po gaisro. Alfonsas vis dažniau dingdavo iš namų, kartais tris dienas ne­ pareidavo, kitąsyk ir visą savaitę, o parsiradęs imdavo suokti: - Vien apie tave galvojau, mano karaliene. - Galėjai nors paskambinti savo karalienei, - priekaištaudavau. - Tai kad einu prie telefono, ir būtinai kas nors užkalbina. Suprask, jam vis kas nors sutrukdo gerą darbą padaryti. Vieną dieną, prieš pat mano vardadienį, Alfonsas sako: - Bus dar svečių. Buvau pažadėjusi iškepti tortą „Napoleoną po sutriuškinimo“ (nes pertepdavau paprasčiausia uogiene, o ne specialiai pagamintu kremu). Žinojau, kad broliai Algis ir Vytas tikrai ateis, bet daugiau svečių nelaukiau. - Kas tokie? - klausiu. - Jonas. - Koks Jonas? - Mašanauskas. Supratau, kad kažkas iš mano bendradarbių jau išplepėjo Alfai, kad aš flirtuoju su dainininku Jonu Mašanausku. Jonas man pati­ ko, nes atrodė rimtas, pats rimčiausias iš visų orkestro muzikantų ir solistų. Iš pradžių maniau, kad jis - kokių trijų vaikų tėvas, paskui paaiškėjo, kad nevedęs ir vienuolika metų už mane jaunesnis. Bet at­ rodė labai subrendęs, ramus, angliško tipo. Mudu tiesiog flirtavome, nes norėjau paerzinti Alfą, o tas, užuot kėlęs pavydo scenas, pasi­ kvietė Joną į svečius. - O ką? - pasakė man. - Tegu ateina, turėsiu su kuo išgerti. Su Jonu susipažinome, kai Januitis pasiūlė man padirbėti radijo ir televizijos estradinio ansamblio pranešėja. Tai buvo papildomas 101

IsCndėnė N asvytytė

uždarbis, tad nedvejodama sutikau. Kartą vasarą ansamblis išsiruo­ šė į gastroles po Lietuvą. Tąsyk turėjo dainuoti ir kviestiniai daini­ ninkai - Stasė Laurinaitytė, Regina Tumalevičiūtė, Kostas Šilgalis, Romanas Marijošius, Eduardas Kaniava ir, žinoma, etatinis orkestro solistas Jonas Mašanauskas. Pirmas koncertas buvo numatytas Pa­ langoje, vasaros estradoje, po to koncertai Klaipėdoje. Per generalinę repeticiją, kuri vyko radijo studijoje, atėjau susi­ pažinti su kolektyvu. Lietuvos radijo muzikos laidų vyriausiasis re­ daktorius Vitolis Baumilas sako man: - Paklausyk. Girdžiu, kažkas dainuoja Arno Babadžaniano dainą „Atleisk, aš kaltas labai“, bet solisto nematyti. Ogi dainuoja būgnininkas Jonas Mašanauskas. Atsikėlė nuo būgnų ir dainuodamas išėjo į priekį. Jo balsas man labai patiko. Paskui priėjau prie Jono ir klausiu: - Kokia jūsų pavardė? - Mašanauskas. - Gal Mašinauskas? - Mašanauskas. Su „a“. Orkestrantai išvažiavo į Palangą pirmi, o mudu su Eduardu Ka­ niava turėjome atskristi lėktuvu koncerto išvakarėse. Skrendame, ir staiga kyla audra. Žaibai tik tvykst, blykst, lėktuvėlį mėto į visas pu­ ses, visas korpusas tirta dreba. Galvoju: amen, nukrisim! Vis dėlto nenukritom, nusileidome sėkmingai. Palangoje Kaniava nuėjo namo pas žmoną, nes jie čia turėjo vilą, o aš, nešina didžiausiu lagaminu su drabužiais, - į filharmoniją, kur turėjo vykti koncertas. Ateinu, o darbuotoja sako: - Orkestras Klaipėdoje, apsistojo viešbutyje. Aš - į Klaipėdą. O čia viešbutyje praneša, kad orkestras kaip tik važiuoja į Palangą. Aš vėl - į autobusą ir atgal į Palangą. O pikta, o 102

d tjie sceną, radiją ir medę nirštu, kad manęs neperspėjo. Vos su lėktuvu nenukritom, o dar čia mane varinėja. Vėliau pyktis išgaravo ir viskas buvo gerai. Klaipėdoje viešbutyje buvo surengta vakarienė. Užgrojo orkestras, vyrai ėmė kviesti moteris šokti. Mane pakvietė Jonas Mašanauskas. Kartais būna, kad žmogus paduoda ranką, o ji - nemaloni. Kartais būna, kad paduoda tau ranką, ir staiga pajunti šilumą. Man buvo panašiai - prisilietimas tarsi plyks­ telėjimas, nors buvau ne iš tų moterų, kurios susižavi labai greitai. (Jono Mašanausko įspūdžiai: Undinė atrodė puikiai, buvo labai graži. Nebuvo nei mandra, nei nelaiminga. Jei ir jausdavosi blogai, niekada to neparodydavo. Būna gyvenime, kad pamatai žmogų ir činkt - įstrigo širdy, akyse užsidegė žiburiukai. Taip nutiko ir man. Tada buvau 28-erių. Sukau ratus apie Undinę, sukau... Trejetą metų draugavome, paskui apsivedėme. Prabėgo jau penkiasdešimt metų, o mudu vis dar sukamės vienas apie kitą.)

Gal ir toliau būčiau kentėjusi ir gyvenusi su Alfa, bet mano tėvas kartą pasakė: - Jeigu jis nenustos gerti, tu pražūsi, jis pavers tave skuduru. Mano tėvai gyveno Marcinkonyse. Kai tėvas turėdavo kokį lais­ vesnį savaitgalį, atvažiuodavo į Vilnių ir skubėdavo atsigriebti - ei­ davo į operą, į biblioteką. Kartą mums trims - tėvui, Alfonsui ir sau nupirkau bilietus į spektaklį. Bet Alfonsas į teatrą neatėjo, o grįžusi namo radau jį girtutėlį. Iš pradžių mano tėvas bandė gudrauti, pagąsdinti Alfą. Kai grįžęs iš Sibiro vėl pradėjo dirbti gydytoju, liepė Alfonsui persišviesti plau­ čius, paskui sako: - Oi oi, turi žaizdą skrandyje. Jei gersi, bus blogai. Alfa persigando ir kurį laiką tikrai negėrė. Paskui sako: 103

'Tinginė Jtfasvyttfte

- Reikia vėl pasitikrinti. Vilniuje nuėjo pas gydytoją, o tas pranešė džiugią žinią: - Tai kad nėra jokios žaizdos. Ir niekada nebuvo. Alfonsas apsidžiaugė: - Ot fain, dabar tai atsigriebsiu. Visas namų ūkis gulėjo ant mano pečių. Kolegos net sakydavo: - Undine, tu tokia įdomi moteris, graži, galėtum daug geresnį su­ sirasti. Mes einam švęsti, o tu leki namo. Ir tikrai lėkdavau apsikrovusi pirkiniais, rūpinausi, kad vaikai ir vyras būtų pavalgę. Turėjome pagalbininkę močiutę, nuostabų pareigingą žmogų, bet man vis tiek rūpėjo namai. Be to, negalė­ jau visko užkarti senam svetimam žmogui, o Alfa pasitikėti buvo neįmanoma. Kartą dirbau popietinėje pamainoje. Pakeliui į darbą užsukau į parduotuvę, pripirkau maisto - didelę žąsį, skanios dešrytės, ir pa­ daviau Alfai, kuris kaip tik baigė darbą televizijoje ir ruošėsi namo. Maniau, močiutė iškeps žąsį, visi pavalgys. Prieš pat žinias galvoju, paskambinsiu namo. Atsiliepė dukra Ra­ munė. Klausiu, ar skani buvo žąsis, o vaikas ir sako: - Tai kad neragavom jokios žąsies. - Kodėl? Negi tėtis neparnešė? - Nėra tėtės, dar neparėjo. Susinervinau, juk pati mačiau, kad įlipo į troleibusą. Alfa namo grįžo ketvirtą ryto. Be dešrytės ir be žąsies. Puolė tei­ sintis, kad troleibuse susitiko pažįstamą iš kaimo, kad nuvažiavo pas jį ir daugiau nieko neatsimena. Vis dėlto skyrybos man buvo baisus dalykas, labai nemalonus. Ypač gaila buvo vaikų. Vieną dieną sakau Arvydėliui ir Ramunei: - Vaikai, jeigu labai norit, gyvensiu su jūsų tėvu. Mudu oficialiai dar neišsiskyrę, pasistengsiu, kad jums jo netrūktų. 104

cdtjie sceną,, radiją ir meiĄ,

- Mamyte, jis nepasikeis, - pasakė Arvydėlis. - O jis jau turi kitą žmoną, - pridūrė Ramunė, kuriai tada buvo septyneri. - Iš kur žinai? - nustebau. - Ėjau į troleibusą ir mačiau tėtį, einantį su kita moterim už pa­ rankės. Norėjau pasisveikinti, bet jis manęs nepastebėjo. Jai labai skaudėjo širdį, kad tėvas savo vaiko nepažino. Sykį eidama į darbą sutinku kaimyną Aloyzą Sakalą. - Ko tokia liūdna? - klausia. Tikrai liūdna atrodžiau laukdama skyrybų. Buvo 1961 metai. Teisme Alfonsas iškart sutiko skirtis ir tuojau pat išsikraustė pas savo draugę - turtuolę ginekologę, išsiskyrusią damą, turinčią puikų butą. Abu labai greitai apsivedė. Aš už Jono ištekėjau po trejų metų draugystės, bet, manau, susigyvenom ne išsyk, o daug vėliau. Geri žmonės Joną kvailino, kažkas net laišką parašė (Jonas man parodė): „Gal iš proto išėjai? Toks vyras, o ji - su dviem vaikais ir dar vyresnė. Juk jinai žaidžia su tavim.“ Mudu drauge važinėdavome į gastroles - Jonas grodavo orkestre ir dainuodavo, aš vesdavau koncertus ir skaitydavau eilėraščius. Šiais laikais laikraščiai būtų tuoj aprašę mūsų flirtą, po kaulelį mudu išrakinėję, o tada apie mūsų draugystę ir vedybas žinojo tik artimiausi žmonės, tik tie, su kuriais bendravome. Kartą, jau po skyrybų, Alfonsas užsuko pas mus į namus. Stovi, dairosi, raukosi: - Oi, kokios prastos užuolaidos, - nors jos buvo visai neprastos, paskui aš iš jų sijoną pasisiuvau. Pasigyrė, kad pas juos namie pinigais lyja, kad niekas jam gerti netrukdo ir nepriekaištauja, kad geria. O kaip aš galėjau nepriekaiš­ tauti, jei, būdavo, palikusi vaikus vasarnamyje Valakampiuose atva­ žiuoju į miestą, prieš darbą užeinu namo ir matau: laukujės durys 105

’ZCruūnė J\[asvtfttftė

atrakintos, šaldytuve konservų prikrauta, namai tušti, Alfos nėra. Vakare pareinu iš darbo, randu jį namie. - Kur buvai? - klausiu. - Ai, vienoj vietoj. - Gerai, - pasakiau sykį, - ir aš noriu pamatyti tą „vietą“. Nusi­ vesk ir mane. - Ne ne, tu ten netiktum. Galų gale priverčiau jį parodyti tą savo „vietą“. Einam abu, jis veda mane į Totorių gatvę. Ten, pasirodo, buvo užeiga ir joje rink­ davosi menininkai. Palipam kelis laiptukus žemyn, atidarom duris ir matau: stalas, ant stalo kažkokių valgių padėta, taurelės stovi ir poe­ tas Algimantas Baltakis užsikniaubęs rymo. Ir aktorius Stepas Jukna čia, ir Juknos žmona Miliusė, beje, labai šauni, kantri moteriškė. Baltakis pakėlė galvą, pažvelgė į mano vyrą. - Iš kur tas gražuolis? - ir vėl knapt nosimi. Alfonsas, kad ir kiek gerdavo, visada būdavo nusiprausęs, švaru­ tėlis, tvarkingas. Tikras dendis, tik kas iš to? Ilgai toje užeigoje neužsibuvome, man ten visai nepatiko. Tegu Jonas apie tai papasakoja, jis daugiau žino.

Apie užeigą Totorių gatvėje Pasakoja JonasMašanauskas

f užeiga Totorių gatvėje buvo ponios Šabaniauskienės, dai/ j nininko Antano Šabaniausko žmonos, valdos. Šabaniauskas jau buvo pensininkas, kartais dainuodavo „Dainavos“ naktiniame klube, o jo žmona - smulkutė guvi senyva moteriškė -

f

106

d^jie- sceną, radiją ir tneižę užeigoje Totorių gatvėje dirbo bufetininke. Užeiga buvo nedidukė, įsikūrusi sename pastate, tas namukas stovi iki šiol. Vilniaus bohe­ ma tenai eidavo pachmielo - atsigauti po išgertuvių, mat vieta labai patogi: čia pat Dramos teatras, kiek toliau - Rašytojų namai, lai­ kraščių redakcijos. Namukas - miesto centre, bet ir ne taip krinta į akis, nes nuošalioje gatvelėje. Septintajame dešimtmetyje Rašytojų namuose jokio baro dar nebuvo, tad čionai ateidavo poetai Paulius Širvys, Jonas Strielkūnas, Pranas Raščius, taip pat rašytojai, daili­ ninkai, aktoriai, muzikantai. Ir aš kartais užsukdavau, bet nedažnai. Šabaniauskienė buvo geraširdė, ji vienintelė duodavo alkoholio ant bargo - skolon. Kai vyrai gaudavo algas, skolas grąžindavo. Šaba­ niauskienė visus pažinojo, mokėjo su girtuokliais tvarkytis, būdavo jiems kaip mama, tik užsirašydavo, kuris kiek išgėrė ir suvalgė. Vė­ liau, turbūt jau Gorbačiovo laikais, tą užeigą uždarė, ir Šabaniauskie­ nė pradėjo dirbti „Literatų“ svetainėje priešais Katedrą. Sunaikinus tokį gerą tašką, menininkai išsibėgiojo kas kur. Kai kurie persimetė į „Literatus“, be to, rašytnamyje atsidarė „Suokalbis“. Gėrimų „reper­ tuaras“ buvo ne toks kaip dabar, bet visur galėjai gauti ir likerio, ir konjako, ir šampano, ir sauso vyno, ir degtinės, karbonadų ir kotletų. Vasarą menininkai mėgdavo pasėdėti „Palangos“ restorano (Ge­ dimino prospekte) sodelyje. „Palanga“ buvo puikus jaukus dviejų aukštų restoranas. Kadaise ir aš esu ten dainavęs per Naujuosius, kai grojo mūsų orkestro muzikantai. Padainavau kelias dainas, tada parlėkiau namo, abu su Undine išgėrėme po taurę šampano ir teki­ nas išdūmiau atgal. ^.Palangoje“ rinkdavosi inteligentiška publika, kostiumuota, tvarkinga - biznieriai, advokatai. Jei norėdavai gardžiau pavaišinti svečią, vesdavaisi į „Vilnių“ arba į „Palangą“, nes čia dirbo labai geri virėjai. Ir padavėjai buvo solidūs, profesionalai, staliukai užtiesti krakmolytomis staltiesėmis. Prie „Palangos“ durų stovėdavo pan 107

l/Cfullnė J^fasvytytė Antonij, vienas iš žinomų Vilniaus gėjų, ir vakare įleisdavo tik tvar­ kingus piliečius. Undinės brolių Nasvyčių suprojektuota „Neringa“buvo pastatyta 1959 metais ir ją tuoj pamėgo Vilniaus bohema. Toji kavinė buvo tokia moderni, kad nuskambėjo per visą Sovietų Sąjungą. Viename centriniame Maskvos laikraštyje buvo išspausdintas piktas straips­ nis, esą „Neringa“ - tai reveransas kapitalistiniams Vakarams. Kitas laikraštis „Izvestijos“ piktinosi, kad lietuviai - švaistūnai, mat ka­ vinės durys buvo labai gražios - masyvios, kaldinto metalo. Laimė, „Neringa“ išliko beveik tokia, kokia buvo suprojektuota. O legendi­ nis „Palangos“ restoranas, deja, sunaikintas, jo vietoje iškilo grioz­ diškas viešbutis.

Apie smetoniškas ir dabartines madas metonos laikais moterys ir vyrai, netgi kariškiai, ant batų, V kad jų neišpurvintų, užsimaudavo kaliošiukus. Kaliošiukų būdavo pačių įvairiausių, netgi tokių, pro kuriuos galėdavai iškišti pentinus. Kaliošų - atgabentų iš Vokietijos ar iš Prancūzi­ jos, ir juodų lakuotų, ir pilkų, ir krokodilo odos imitacijos, plonyčių, dailučių - Vilniuje galėjai nusipirkti parduotuvėse. Ateini į svečius, nusimauni kaliošiukus ir palieki koridoriuje. Tai nebuvo prabangos prekė. Beje, Smetonos laikais prabanga nelabai kas ir gyrėsi. Net pats Antanas Smetona, Lietuvos Respublikos prezidentas, gyveno kukliai. Aš, anuomet gal septynerių, lankiausi Smetonos viloje Pa­ langoje (dabar ten poliklinika), kai viešėjome pas pusseserę Birutę, kuri buvo už Smetoniuko ištekėjusi. Smetonos vasarnamis man pa­ 108

J ^ ie sceną, radiją ir meiĄ

sirodė eilinis namelis: kambariukų nedaug, jokios prabangos, nebent raudonmedžio fortepijonas. Kieme du buldogai lakstė, prie vartų bu­ dėtojas stovėjo. Atsimenu, valgiau šparagus, ir man nepatiko. Dirbdama radijuje turtų aš nesusikroviau, bet rengtis stengda­ vausi skoningai ir tvarkingai. Po karo Vilniuje dar buvo likusių gerų siuvėjų lenkių. Nuneši seną drabužį ir jos persiuva. Arba ir pati kai ką nusimegzdavau. Kartą ateina Jonas Januitis pas mane į studiją, o aš su mezginiu sėdžiu. - Tai mezgate? - klausia. - Taip, - sakau, - anksčiau skaitydavau knygas, bet kai reikėdavo įjungti Maskvą, vos nepražiopsodavau, nes knyga labai įdomi. O kai mezgu, puikiausiai galiu laiką sekti. Januitis nieko nesakė, bet nebuvo bjaurus, neliepė mesti mezgi­ nio, sėdėti ir nosį krapštyti, kol transliuojama iš anksto įrašyta laida. Aš darbe visada persiaudavau batus. Ir savo mokinėms sakydavau: - Atsineškit batelius, nemaknokit purvinais batais. Būdavo, vyrai rūko studijoje, paskui numeta nuorūką ant kilimo ir dar kulnu patrina. Arba batus į užuolaidą nusivalo. Ne sykį esu sugėdinusi: - Ar ir savo namuose taip elgiatės? Januitis visada pasidomėdavo, kuo vilki pranešėja per koncertą. Jei nudrengta suknele ar nesusišukavusi, sakydavo: „Daugiau jos neimti!“ Kartą su LRT estradiniu orkestru važiavau į Kauną. Koncertas buvo dviejų dalių. Paprastai pirmą dalį vesdavau vilkėdama vieno­ kiais drabužiais, antrą kitokiais, bet tąsyk užkulisiuose mums davė tik vieną kambarį, ir man buvo nejauku rengtis matant vyrams. O čia lyg tyčia atvažiuoja Januitis pasižiūrėti, kaip mūsiškiai koncertuoja. - Undine, kodėl nepersivilkai? - klausia manęs. 109

Tatndlnė Jtfasvifttftė

- Kad nebuvo kaip. Negi kartu su vyrais persirengsiu? - Reikėjo paprašyti, kad išeitų. Januitis net į batus dėmesį atkreipdavo. Pamenu, kai mokiausi Valstybės teatro vaidybos mokykloje, sykį perėjau per sceną avėda­ ma botais. - Undine, aktorė po sceną su botais nevaikšto. Čia šventykla, pabarė mane aktorė Galina Jackevičiūtė, ir aš jos pamoką įsidėmėjau. O dabar teatre visko pamatysi. Švarkas tviska, o kelnės nelygin­ tos, batai purvini. Su orkestru važinėdavome ir po karinius dalinius. Viename dalinyje scena buvo papuvusi, skylėta, o aš avėjau aukštakulniais. Pranešusi kū­ rinio pavadinimą noriu eiti, o negaliu, kulnas į skylę įlindo, nebeištrau­ kiu. Stoviu atsukusi kareiviams užpakalį, galiausiai ištraukiau iš batelio koją, pasilenkusi ištraukiau patį batelį, apsiaviau ir išdidžiai išėjau. Ka­ reivukai kad ėmė ploti, matyt, dailus užpakaliukas patiko. Laimė, sijo­ nukas buvo ilgas. Labai trumpų nenešiodavome. Ir jokių gilių iškirpčių. Moteriai reikia žinoti savo defektus ir privalumus. Defektus dera slėpti, o privalumus išryškinti. Būna, kad patinka, bet netinka. Argi malonu žiūrėti į apkūnią merginą trumpu sijonuku ir baronkom ant pilvo, ypač kai kojos storokos? Taigi apsivilk ilgesnį sijonėlį arba kelnes ir atrodysi gerai. Bet ne, jai būtinai reikia tas baronkas išryškinti. Eina gatve ir kažką čiaumoja, kad šlaunys dar pastorėtų. Argi tai gražu? Man ir negražu, ir neestetiška, ir neskoninga. Arba veda laidą televizi­ jos žurnalistė, o iškirptė vos ne pilvą siekia. Taigi niekas jos neklausys, vien į tą iškirptę spoksos. Man tai labai neprofesionalu. Kita žurnalis­ tė sėdi koja ant kojos, net sijonėlio nematyti, ir rimtu veidu kalba apie politiką. Argi kas ją girdės? Man regis, tik į kojas spoksos. Na, jeigu taip sumanyta, tada gali bet ką šnekėti, vis tiek niekas negirdės. O gal vyrai jau taip persisotinę tokių vaizdų, kad nuogos šlaunys jų nebejaudina? O gal tos žurnalistės neturi ko pasakyti? Į1O

J^jie sceną, radiją ir meidę Kartą vyko kažkoks partinis suvažiavimas, paskui buvo koncertas. Grojo mūsų radijo orkestras, dainavo mano Jonas, o aš vedžiau kon­ certą. Vilkėjau dailiu juodu aksominiu kostiumėliu - siauras pusilgis sijonėlis, talija kaip bitutės, su balta gėle švarko atlape, juodais aukšta­ kulniais, plaukai šviesūs, paraityti. Įžengiu į sceną, sveikinuosi: - Labą vakarą, gerbiami žiūrovai... Staiga salė tik sugaudė, suūžė. Nustebau, galvoju: kas negerai? Po koncerto klausiu Gedimino Valiuškio, miesto vyriausiojo dailininko, ko ta salė taip sunerimo. Valiuškis ėmė juoktis. - Ką tik buvo uždaras posėdis ir jame kalbėta, kad nevalia žiūrėti į Vakarus ir jais žavėtis. O čia tu staiga išeini į sceną nuo galvos iki kojų vakarietiškai apsirengusi.

Apie sunkius laikus ę f au rašiau, kad darbas radijuje man labai patiko, bet tai nebuJ vo vien šventė, pasitaikydavo ir labai sunkių dienų. . J Kartą vasarą grįžau į Vilnių po gastrolių su LRT estra­ diniu orkestru ir tuojau pat nė nevalgiusi nulėkiau į darbą, nes ma­ niau, kad turiu dirbti naktinėje pamainoje. Bėgu tekina, skubu, atle­ kiu suplukusi į studiją, o joje sėdi Vytautas Kybartas. - Undine, čia tik eilinės žinios, pailsėk, - sako jis man. Galvoju: „Ot fainas žmogus!“Atsisėdau ant savo kėdės ir, kol jis de­ šimt minučių skaitė žinias, atgavau kvapą. Kybartas perskaitė žinias, o toliau jau aš vedžiau programą. Po kelių dienų iškviečia mane Jonas

I1l

Januitis. Pasirodo, Kybartas mane apskundė - esą atėjau pavėlavusi ir žinių neskaičiau. Visi diktoriai norėjo važinėti su muzikantais, nes tai buvo papildomas uždarbis. Turbūt dėl to ir Kybartas parašė tarnybinį raštą. Januitis mane nubaudė, keliems mėnesiams sumažino katego­ riją, negana to, „iškabino“ ant lentos. Aš nepasidaviau, padaviau Januitį į draugišką teismą, nes jis mane už nieką nubaudė. Paskui nuėjau pas muzikos redaktorių Vitolį Baumilą aiškintis, o tas man ir sako: - Tau apskritai nepriklausė tą dieną dirbti, nes buvai koman­ diruotėje. Galvoju, ak tu rūgštele! Šito tai jau nebus, niekas manęs neže­ mins. Pareikalavau, kad Januitis manęs atsiprašytų, ir tegu ant len­ tos atsiprašymą iškabina: Kategoriją man grąžino, bet Januitis neatsiprašė. Vieną dieną atbėgu į mūsų kavinukę išgerti kavos ir matau: pro duris įžengia Januitis. Pasiima kavos ir atsisėda prie manęs. - Tai ką, dar pykstate? - klausia. - Žinoma, pykstu, - sakau. - Tai gal nepykit, juk jau išsiaiškinom. Paskui sužinojau, kad Kybartas gavo velnių. Vis dėlto pačios sunkiausios dienos buvo, kai turėjo operuoti mano sūnų Arvydėlį, Vilniaus dailės instituto studentą. Tada jau la­ bai liūdna eidavau į darbą. Kai laukiausi mudviejų su Jonu sūnaus Kipro, man baisiai skau­ dėjo širdį, nes vyresnysis sūnus Arvydėlis, kuriam tada buvo dvide­ šimt treji, gulėjo mirties patale. Buvau keturiasdešimt ketverių ir kartais galvodavau: kam man dar vienas vaikas, ypač kai kitas jau iš­ eina iš gyvenimo? Bet negi galėjau jo atsisakyti? Dabar tiek džiaugs­ mo Kipras man suteikia! Tas trečias mano vaikas gimė iš skausmo. Ir dabar, kai klausausi jo parašytų melodijų, man norisi verkti. Pame­ nu, kai 1970 metais pagimdžiau Kiprą, ligoninės palatoje gulėjome 112

cdljie sceną, radiją ir tneiĄšešios. Girdžiu, rytą atveža vaikelius, ir staiga pasigirsta: liaaa liaaa liaaa - toks ryškus Ha. - Kokį čia dainininką mums atveža? - stebėjosi moterys. Ogi mano Kipras verkia! Arvydui buvo nustatyta limfogranuliomatozė (Hodžkino liga), gana reta vėžio forma. Tarp širdies ir plaučių užaugo didžiulis auglys, ir sūnų turėjo operuoti Maskvoje - atverti krūtinės ląstą nuo pažas­ ties iki pažasties ir išpjauti auglį. Tokios operacijos medikai nebuvo darę ketverius metus. Aš dirbau per visas šventes ir savaitgaliais, kad dešimt dienų galėčiau pabūti su juo Maskvoje. Man slaugant sūnų, vieną dieną skambina mano vyras Jonas: - Undine, važiuok namo. Tau nedavė nei atlyginimo, nieko. Pasirodo, Kybartas, sudarinėdavęs diktorių grafikus, neužrašė man darbo dienų. Labai ant jo supykau. Kai daug vėliau abu važinė­ jome su rašytojais ir jis man guodėsi, kad serga vėžiu, aš nieko jam nesakiau, tik pagalvojau: štai kaip būna gyvenime! Tąkart turguje pripirkau sūnui granatų, seselei daviau pinigų, kad pažiūrėtų mano vaiką, kuriam buvo ką tik atlikta sudėtinga ope­ racija, ir išskridau į Lietuvą. Daug blogio buvo anais laikais, bet, žiūrėk, čia pat kažkas bloga padaro, čia pat kažkas padeda. Kai atvažiavau į Maskvą prieš sūnaus operaciją, man padėjo gruzinas taksistas. Pamenu, atbėgau į ligoninę, o Arvydėlis sako: - Mamyte, ilgai nekalbėkim, mane jau paruošė operacijai. Nustebau, kad mano vaikas žvaliai nusiteikęs, o jis, pasirodo, rašė pjesę ir norėjo aprašyti, kaip jaučiasi operuojamas žmogus. Pas­ kui, kai atsigavo po narkozės, sako man: - Ot dundukai, nieko neatsimenu. Man reikėjo kur nors pernakvoti. Atlėkiau į Lietuvos atstovybę, o čia sako:

113

T itulinė U lcisvijttjtė

- Pas mus remontas, nėra vietos. Ojau vakaras. Kur man dėtis? Įsėdau į taksi, vairuotojas gruzinas klausia, kur vežti. - Nežinau, - sakau, - norėčiau į kokį viešbutį arčiau tokios ir to­ kios ligoninės. - Gerai, - sako taksistas ir nuvežė į viešbutį „Varšava", kuris buvo prie pat Arvydėlio ligoninės, tereikėjo tilteliu pereiti. Nueinu į viešbutį, bet ir čia vietų nėra. Visai nusiminiau. - Gal kaip nors rastumėt? - ėmiau prašyti, o akys pilnos ašarų. Man labai reikia, sūnų operuoja. Tuo metu pro duris įlekia gruzinas taksistas ir paduoda mano rankinę, kurioje buvo ir pinigai, ir dokumentai, ir lėktuvo bilietai. - Pamiršot pas mane mašinoje, - sako. O galėjo neatiduoti. Būčiau likusi Maskvoje be nieko. Ir ką tada daryti? Bet pasitaikė geras žmogus. Ir viešbučio administratorei ma­ nęs pagailo, davė vienvietį kambarį. Kitą dieną ateinu į viešbučio kavinukę pavalgyti. Matau, prie sta­ liuko sėdi keli juodaodžiai vyrukai. Vienas žiūrėjo į mane, žiūrėjo, paskui sako rusiškai: - Jūs labai liūdna. Pamaniau: vis dėlto yra jautrių žmonių, kurie iškart pajunta kito žmogaus, net visai svetimo, liūdesį. Man labai pagelbėjo aktorė Lidija Kupstaitė-Drobnienė. Sužino­ jusi, kad važiuosiu į Maskvą, pasiūlė apsistoti pas savo seserį. Kitą sykį maskvietė profesorė Lebedeva apnakvindino savo namuose. Ji su vyru orientalistu gyveno kukliai, visi maskviškiai profesoriai vaikščiojo suklypusiais batais, bet buvo labai geri specialistai ir nepa­ prastai puikūs žmonės. Tik Arvydėliui, deja, niekuo negalėjo padėti, nes auglys jau buvo apsivijęs kitus organus - nebeišoperuosi.

114

Prieš LRTestrados orkestro pirmąjį koncertą. Iš kairės: Levas Arklis, Eduardas Kaniava, Romanas Marijošius, Vlada Mikštaitė, Undinė Nasvytytė. Druskininkai, 1958-ųjų ruduo.

Undinė Nasvytytė su kolegėmis prie LRTrūmų, 1965 m.

Kokie gražūs radijo darbuotojų vaikučiai! 1957-ųjų Kalėdos.

Romano Marijošiaus jubiliejinis koncertas Valstybiniame operos ir baleto teatre. Scenoje LRT estradinis orkestras, koncertą veda Undinė Nasvytytė.

Poilsio minutė Lietuvos radijuje. Vilnius, 1962 m.

Radijo diktorė Undinė Nasvytytė.

Lietuvos radijo ir televizijos diktoriai.

Undinė Nasvytytė - Romano Marijošiaus jubiliejinio koncerto Operos ir baleto teatre pranešėja, 1965 m.

Undinė Nasvytytė, 1957 m.

Diktoriai Undinė Nasvytytė ir Vytautas Kybartas radijo studijoje, 1958 m.

Undinė Nasvytytė kalba per LRTmuziejaus atidarymo iškilmes.

Rašytojas Ignas Piktumą sveikina Undinę Nasvytytę. Vilniaus rotušė, 2001-ųjų kovas.

Literatūriniai vakarai su rašytojais

3

Apie mano tėvus ir Montvilos koloniją /* a Z'ano tėvas gydytojas Kazys Nasvytis po dešimties J \ / į metų lagerių paprašė mamos, kad toji atvažiuotų pas * 1 / jį į Šiaurę. Mama keturiolika parų važiavo traukiniais, keltu plaukė per Obę ir galiausiai susirado tėvą, o kai mirė Stalinas, po metų, 1954-aisiais, abu grįžo į Lietuvą. Aš tuo metu dirbau tauti­ nių dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“pranešėja. Iš pradžių tėvas darbą gavo Druskininkuose. Mamai ten labai pa­ tiko, o tėvui nelabai, nes kambariuką davė prie pat ligoninės, šalia valgyklos ir ambulatorijos. Būdavo, kiti gydytojai ilsisi, o jį, chirurgą, gyvenantį čia pat, ir naktį kelia, nes ligonį atvežė. Tėvas dar dirbo ir Kurortų valdyboje, turėdavo apšokinėti į Druskininkų gydyklas iš Rusijos atvažiavusias valdininkų žmonas. Būdavo, tos prašo: - Daktare, užrašykit man visas vonias. - Nerašysiu, - sako tėvas, - jums visų negalima. 127

TCnJinė J^fasvytytė

- O aš turiu pinigų, sumokėsiu. - Nuo visų numirsit. Tėvui, sąžiningam žmogui, būdavo labai pikta, kad jį šokdina ir bruka kyšius. Varėnos rajono gydytojams buvo pavesta dvi savaites padirbėti Marcinkonyse. Tėvas atvažiavo dienelei į Marcinkonis ir jam čia la­ bai patiko: oras grynas, jokio viršininko ant galvos, jokių įnoringų poniučių. Pasitarė su mama ir abu persikraustė gyventi į Marcinko­ nis. Čia išsyk gavo pusę namuko - mažučio, užtat su didele krosnimi pyragams kepti. Kitame namelio gale gyveno jauna dantų gydytoja. Mano mama tuoj išmokė ją kepti ir virti, svečius gražiai priimti. Marcinkoniškiai mano tėvą praminė daktaru Barzda ir labai my­ lėjo. Kai vietiniai skųsdavosi, kad „ant pieskų žolė neauga, karvės nepaganysi“, jis sakydavo: - Augs ir ant smėlio. Aš jums įrodysiu. Nasvytienė Sibire ant pe­ lenų daržovių užaugindavo, ant palangės agurkai augdavo. Rusės į čiūdą pažiūrėti atlėkdavo. Tėvas rūpinosi kultūra, atvežė spektaklį, kuriame vaidino Kazi­ miera Kymantaitė. Jokio viešbučio nei kavinės Marcinkonyse nebu­ vo, bet seselės pas tėvus stuboj tokias vaišes ištaisė, kad Kymantaitė išvažiuoti nenorėjo. 1960 metais į Marcinkonis atlėkė Varėnos rajono karinis komisaras, įteikė Kaziui Nasvyčiui dokumentą ir atiduodamas pagarbą pranešė: - Drauge pulkininke, jūs reabilituotas! Tėvas su tuo popieriumi atvažiavo į Vilnių, nuėjo pas Vykdomo­ jo komiteto pirmininką Joną Vildžiūną ir parašė prašymą: „Kadan­ gi vaikai suaugę, sutinku užimti pusę teisėto buto - 230 kv. m.“ Jis turėjo omenyje mūsų butą Žygimantų gatvėje, kurį buvo okupavęs Plano komitetas. Vildžiūnas skyrė mano tėvui dviejų kambarių butą Antakalnyje, Krantinės gatvėje. 128

Jdjie sceną, radiją ir medę Mama, užaugusi mieste, labai norėjo į Vilnių, tad čionai atsi­ kraustė pirmoji. Tėvas pabuvęs Sibire troško laisvės. Marcinkonyse eidavo į mišką, pats dainuodavo ir kitiems dainuoti liepdavo, kad plaučiai valytųsi. Bet galiausiai atsisveikino su marcinkoniškiais ir atvažiavo į Vilnių. Čia iki 1974-ųjų dirbo vairuotojų medicinos komi­ sijos prie Sveikatos ministerijos vedėju. Tėveliui mirus, manąjį butą ir tėvų butą iškeitėme į 100 kv. m. butą J. Tumo-Vaižganto g. 8, name prie pat Lukiškių aikštės. Tas labai gražus kvartalas vadinamas Montvilos kolonija. Tai pirmieji kooperatiniai butai Vilniuje, pastatyti lenko filantropo, finansinin­ ko, Vilniaus žemės banko įkūrėjo ir direktoriaus Juozapo Montvilos (1850-1911) iniciatyva. Dvidešimt dviejų namų architektai - Au­ gustas Kleinas ir Vaclovas Michnevičius, visi pastatai - moderno (secesijos) stiliaus. Beje, tokio architektūros stiliaus vienas iš sekėjų buvo garsus ispanų architektas Antoni Gaudi. Montvilos kvartalas turi uždarą kiemą, kiekvienas namas - po du įėjimus: fasadinį - gy­ ventojams ir svečiams, o iš kiemo - tarnams. Mano broliai Algis ir Vytas Nasvyčiai tuo metu gyveno Antakal­ nyje. Jie gavo kažkokią premiją ir vietoj jos paprašė duoti po butą. Naujajame bute, užimančiame visą pirmą pastato aukštą, įsi­ kūrėme mudu su vyru Jonu, mano mama, senutė tarnaitė, sūnus Kipras ir dukra Ramunė. Arvydėlis jau buvo miręs. Kipras, kuriam buvo penkeri, dar ilgai reikalaudavo vakare nuvežti jį prie senojo buto, nes buvo labai prieraišus. Būdavo, pavaikštom aplink blokinį namą ir grįžtam atgal. Dukra Ramunė tuo metu draugavo su Giedrium Reimeriu. Kai už jo ištekėjo, Giedrius apsigyveno pas mus.

129

'Ztndlnė J^fa&vtjbiįtė

Apie pirmąsias keliones su Vaciu Reimeriu ir eilėraštį apie ežiuką f f \ eimeriai gyveno visai netoli mūsų, kitapus Lukiškių aikšį —S tės, ir kartais ateidavo į svečius, bet labai nesibičiuliavome. JI Vieną dieną Ramunė, kuri studijavo architektūrą ir laukėsi vaikelio, parėjusi namo sako: - Giedriaus tėvas labai susirūpinęs. Pasirodo, poetas Vacys Reimeris, Giedriaus tėvas, pirmą kartą išsiruošė į kelionę po Lietuvą, į savo kūrybos vakarus, Šiauliuose pla­ katai jau iškabinti, o čia paaiškėjo, kad skaitovė - aktorė Doloresa Kazragytė - negali su juo važiuoti. Gal susirgo, gal atsisakė, o kito žmogaus, kuris galėtų skaityti poeziją, Vacys neturi. Aš sau galvoju: juk esu diktorė, jeigu Vaciui priimtina, galiu ir pa­ skaityti. - Jei reikia, pagelbėsiu, - sakau dukrai, - tik tegu duoda dvi die­ nas pasiruošti. Vacys Reimeris labai apsidžiaugė. Pirma mudviejų kelionė buvo į Naisius, esančius prie Šiaulių. Čia kolūkio pirmininkas buvo Česlovas Karbauskis. Jo sūnūs Ramūnas ir Mindaugas buvo dar mažiukai, abu labai mieli vaikai. Atsimenu, jiems savo sūnaus Arvydėlio poezijos knygelę „Žeme, nepalik mūsų“ pado­ vanojau. Pamačiau, kaip puikiai tvarkosi kolūkis, išvydau didelius kul­ tūros namus. Žmonių susirinko nemažai, atėjo daug jaunimo, aš skai­ čiau Reimerio poeziją, Vacys įdomiai pašnekėjo, pasakojo apie Indiją, mat buvo ten lankęsis ir už eilėraščių rinkinį „Prie baltojo Tadžo“gavęs tarptautinę Džavacharlalo Neru premiją. Kalbėjo ir apie Ameriką, ku­ rioje taip pat viešėjo. (Vėliau su Vaciu važinėdama visada klausdavau publikos: „Norit apie Indiją ar apie Ameriką?“) 130

Jdjjie sceną, radiją ir tneižę-

Reimeris daug gražių eilėraščių yra parašęs. Deliogatvės kepykloj papločiai kvepėjo. Jų paviršiuje gelto skystimas saldus. - Kaip tas skystis vadinas? klausiu kepėją; jis, lyg dzūkas nuo Merkio, atsako: - Medus.

Vacys pasakojo, kad būdamas Indijoje paragavo pasiūlyto me­ daus ir sako saviškiams lietuviškai: - Ogi tikras medus! - Medus, medus! - sulinksėjo indai, mat sanskrito kalba tas žo­ dis skamba lygiai taip pat. Grįžusi į Vilnių atėjau į Rašytojų sąjungą atsiskaityti, nes rašytnamis mokėdavo honorarus - dvidešimt du rublius už vakarą (jei per dieną vykdavo trys ar keturi renginiai, tai vienas - moksleiviams būdavo nemokamas). Čia sutinku Laimoną Noreiką. - Važiavai su Reimeriu? - klausia tas. - Jis juk toks plakatinis! - Žinai ką, - sakau, - kiekvieno poeto kūryboje gali atrasti perliukų. Visi galvojo, kad Reimerio eilėraščiai - vien lozungai (nes pats at­ rodė šaltokas, svetimokas), o aš radau ir apie meilę, ir apie skyrybas. Labai gerų eilėraščių. Žmonės spinduliuoja. Jie kits kitą uždega lyg tylintį žibintą -

131

'TLndinė J^fasvtĮttjfe tu nelaukei, o žiūrėk - liepsnot ėmei... Nei galvota juk nebuvo, nei svajota, ir sapne nebuvo susapnuota tik stebuklo buvo laukta jau seniai.

Vaciui mano debiutas patiko ir po mėnesio abu išvažiavome į Ra­ seinius. Reimeris galėjo naudotis valdiška volga - gražia balta maši­ na. Volgos vairuotojas žemaitis Juozukas sykiu buvo ir puikus orga­ nizatorius, žinojo, kur geresnė valgykla, kaip popierius už rašytojus ir poetus sutvarkyti. Atvažiuojam į Viduklę Raseinių rajone. O čia stovi graži bažny­ čia, aplinka gražiai sutvarkyta, žvyro takelis iki klebonijos nutiestas, visų medelių kamienai gražiai nubaltinti. Palyginti su bažnyčia, šalia esantys kultūros namai atrodė labai vargani. Įeiname į kultūros namus, o čia viskas apleista, orkestro dūdos aprūdijusios, pažaliavusios, scena žiurkių išgraužta, tvyro pelių kva­ pas. Ieškome kultūros namų direktorės - niekur nėra. Kažkas parodė, kur ji gyvena. Nueiname pas ją į namus, žiūriu, suvargusi moteriškė su prijuoste ant primuso blynus kepa. Užsimanėme į tualetą, ji ėmė atsiprašinėti, kad tualetas lauke. Ojau baisus! Vos nenuskendau. Staiga matau, atvažiuoja balta volga, tokia pat graži kaip mūsų Juozuko. Ogi monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Viduklės bažnyčios klebonas, namo grįžta. - Kultūros namai - tikra gėda, palyginti su bažnyčia, - pasakiau neištvėrusi. Netrukus į kultūros namų salę pradėjo rinktis žmonės. Atbėgo vietinis žurnalistas ir stebisi: - O, Nasvytytė net sidabrinius batelius atsivežė! Ir papasakojo, kad neseniai pas juos koncertavo dainininkė ir 132

cM jie sceną, radiją ir meiĄpianistė. Pianistė skambino pianinu, paskui pasisuko į dainininkę, suknelė pasikėlė, ir žmonės salėje pamatė, kad ji veltiniais apsiavusi. - O jūs sidabrinius batelius atsivežėte, - stebėjosi žurnalistas, mus pagerbėte. Prasidėjo renginys, aš pristačiau Vacį Reimerį, paskaičiau keletą jo eilėraščių, Vacys ėmė kažką pasakoti. Matau: salėje sėdintys parti­ niai darbuotojai jau nekantrauja, laukia baliaus. Balius tikrai buvo - ir su veršiena, ir su kiauliena, o vyko Raseinių partijos komitete. Per balių partiniai veikėjai ėmė dūsauti, kad jiems labai sunku kovoti su bažnyčia, kad Svarinskas, tas šioks ir anoks, jaunimą nuviliojo, visokių muzikos įrašų iš užsienio gauna, filmus rodo, todėl jaunimas į kultūros namus nebeina. - O kodėl turėtų eiti? - klausiu. - Aplink nė gėlytės, dūdos surū­ dijusios, kultūros namai apleisti. O pas kunigą takeliai baltais akme­ nėliais apdėti, davatkos kiemą sutvarkiusios, jaunimas patenkintas groja, nes klebonas instrumentų parūpino. Ir jūs taip elkitės, o ne dūsaukit. Ir nutilo visi. Ką čia bepridursi. Kitą sykį vykome į Gargždus. Drauge važiavo ir literatūros kriti­ kas Petras Bražėnas, iškalbingas, labai malonus vyras, tikras džen­ telmenas. Mes gerai sutarėme, tik Vacį kartais reikėdavo laikyti už atlapų, kad per ilgai nešnekėtų, ypač kai turėdavome skubėti į kitą miestą. Būdavo, aš timpt už vieno skverno, Bražėnas už kito, Reimeris atsitokėja ir sako: - Na, gerai, paskaitysiu paskutinį savo eilėraštį apie ežiuką. Ne kam kitam, o mums tas etiketas: draugystės jausmą pilti per kraštus... Tiktai jauti,

133

TLtudnė J\fasvijt4ftė jog tu per daug dygėtas, per šaltas siela, žodžiais - per aštrus.

Blogai, kad nieks nemato ir negirdi tarp žodžio, žvilgsnio, judesio dygaus, kad ir ežys, irjis juk turi širdį, ir kartais nori švelniai prisiglaust.

Publika ėmė ploti, reikalauti dar eilėraščių. Tais laikais poezija buvo labai populiari. Mes visą Žemaitiją su Vaciu išmaišėme. Po poros mudviejų kelionių žmonės iš kitų miestų ir miestelių pradėjo skambinti į Vilniaus rašytojų namus ir reikalauti Vacio Reimerio. Laimonas Noreika ir kiti atsistebėti negalėjo, kad esam tokie populiarūs. O mudviem būdavo smagu bendrauti su publika. Pame­ nu, sykį kažkas iš salės Vaciui atsiuntė raštelį: „Koks kraujo ryšys tarp Jūsų ir aktorės Undinės Nasvytytės?“Vacys sutriko, už jį atsa­ kiau aš: - Kraujo ryšio tarp mudviejų nėra, tik bendri anūkai. Ir manęs klausinėdavo juokingų dalykų: „Ar Jums gyvenime ne­ padarė nemalonumų Jūsų vardas? - Jaunystėje nepadarė, - atsakiau, - dabar nežinau. Gal ir pada­ rys, bet aš galiu būti ir Kunigunda.

134

Apie pensiją ir partinio veikėjo baimes r - 'r ažinėti su poetu man patiko. Vos tik sulaukiau 55I / erių, tą pačią dieną (tai buvo 1981 metais) išėjau į Įr pensiją. Jonui Januičiui pasakiau, kad pensininkams neapsimoka už keturiasdešimt penkis rublius dirbti, iš tų pačių pini­ gų dar ir už taksi mokėti, kai naktimis į darbą važiuoti tenka. - Man labiau apsimoka būti pensininke. - O ką veiksit išėjusi į pensiją? - klausia Januitis. - Galėčiau ateit pas jus į namus ir gėlytes palaistyti, - pasisiūliau juokais, - dulkytes nušluostyti. - Oi, nereikia, nereikia! Mes turim pagalbininkę, - išsigando Ja­ nuitis. Pamanė, kad aš čia rimtai kalbu. Praėjo dvi savaitės, aš laiminga atostogauju mūsų vasarnamyje, ir staiga skambina iš Radijo ir televizijos komiteto, kviečia pas Januitį. Galvoju: ko jiems iš manęs prireikė? Atvažiuoju, nueinu į salę, o čia ne tik Januitis ir mūsų diktoriai sėdi, bet ir Juozas Kuolelis, LKP CKPropagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas. - Prašom pasakyti, kodėl Nasvytytė išėjo iš darbo? - griežtai klausia Kuolelis. Matyt, patikau jam kaip diktorė. Turbūt kai nebegirdėjo balso per radiją, pamanė, kad mane iš darbo išgrūdo. - Aš noriu pailsėti, - sakau, - juk šitiek metų dirbau. Dabar esu patenkinta. - Matot, jinai pati išėjo, pati! - skubiai įsiterpė Januitis. Matyt, jau buvo kilęs triukšmas. Bet aš dar ilgai sirgau diktorių liga - nuolat žvilgčiodavau į laikro­ dį ir klausydavau radijo. Kai tik pauzė užsitęsdavo, išsigąsdavau: ko­ dėl nutilo, kas atsitiko? Iš diktoriaus balso suprasdavau, kada atbėgo

'ZLtuūnė J\asvuiutė sušilęs, vėluodamas. Aš buvau pensijoje, man reikėjo ilsėtis, džiaug­ tis gamta ir gyvenimu, bet dar ilgai vaikščiojau ištempusi ausis, vis negalėdama atsikratyti nervingų įpročių. Ir taip - gerus metus, o gal ir ilgiau. Nuolatinis stresas ir darbas naktimis buvo labai išvarginę. Vis dėlto ilgai be darbo nesėdėjau. Kiek atsikvėpiau ir kaip skai­ tovė su rašytojais leidausi į keliones po Lietuvą.

Apie naująjį Vilkaviškį irpasilinksminimą bunkeryje ^

i / I ilkaviškis man - ypatingas miestas, juk čia, kariniame I / dalinyje, prabėgo mano vaikystė, čia gydytoju dirbo Įr tėvas, čia turėjau daug draugų. Lietuvai atgavus Vil­ nių, tėvą perkėlė į sostinę, ir Vilkaviškį teko palikti. Miestą vėl ap­ lankiau po karo, kai jau dirbau „Lietuvos“ ansamblio pranešėja. Pa­ menu, atėjau į centrinę aikštę, kur kadaise sėdėdavo elgeta, dairausi ir netikiu savo akimis: aplink vien griuvėsiai. Viskas išdaužyta, nei gatvių nebelikę, nei pastatų. Vieno ansambliečio, diktoriaus Vytauto Sirkos brolio, paprašiau, kad palydėtų mane iki karinio dalinio, ku­ riame kadaise gyvenome. Aš prieš išvažiuodama į Vilnių taip uoliai ant mūsų namo sienų rašiau, kad būtinai čionai grįšiu, bet atėjusi radau vien tik cementu išklotą teniso aikštelę. Nei mūsų namo, nei kitų pastatų nebuvo likę, viskas sugriauta. Paskui nuėjome prie mo­ kyklos, ir tik čia akį pradžiugino gražiai sužėlęs parkas, kurį kadaise sodinome. Praėjo gal dešimt metų, ir aš vėl atvažiavau į Vilkaviškį, šįkart su Vaciu Reimeriu ir diktoriumi Vytautu Širka. Širką aš pati pakviečiau, pamaniau, eilėraščius rašė Vacys, tad ir skaitovas turėtų būti vyras. 136

sceną, radiją ir metĄ, O ir programa bus įdomesnė, kai dirbsim trise. Pamenu, kažkas pa­ sakė: „Jei vešiesi dar vieną žmogų, teks honoraru dalytis.“Bet hono­ raras man rūpėjo mažiausiai. Atvažiavome, žiūriu, didžioji Vilkaviškio bažnyčia nugriauta, likusi tik Įgulos bažnytėlė. Senoji kunigų seminarija tebestovi, o aplink nauji namai iškilę. Naujas miestas atsiradęs, ir tai jau nebe mano Vilkaviškis. Atsidūrę kultūros namuose, iškart nuėjome į biblioteką. Kur tik nuvykdavome, bibliotekininkės vaišindavo kava. Tik kažin kodėl nuolat siūlydavo tirpios, o man ji tokia neskani. Paprastai renginiai būdavo suplanuoti taip: dešimtą ryto susiti­ kimas su moksleiviais, dvyliktą dienos priėmimas pas partinius vei­ kėjus komunistų būstinėje, apie ketvirtą vakaro susitikimas su skai­ tytojais bibliotekoje ir galiausiai - vakarienė. Vakarop Vytautas Širka sako man: - Rytoj man anksti keltis, šeštą ryto turiu būti darbe. Undine, pasakyk jiems, kad devintą vakaro išvažiuojam į Vilnių. Buvo žiema, priversta sniego. Po visų renginių aš, Reimeris ir Sirka sėdome į Juozuko volgą ir nuvažiavome paskui renginio šeimi­ ninkus. Kur konkrečiai mus kviečia, niekas nepasakė, tik liepė sekti iš paskos. Pravažiavome pro karinį dalinį, pro stotį, galiausiai susto­ jome prie kažin kokios žeminės, kokiose žmonės bulves laikydavo. Matau, didelis žemės kauburys, o tame kauburyje durelės įtaisytos. Kažkas atidarė tas dureles, palipome laiptukais ir patekome į... bun­ kerį. Bunkeris erdvus, su keliomis pirtelėmis, sienos baltai nudažy­ tos, viskas blizga tviska, didžiausias stalas padengtas, virėjos aplink tik laksto. - Gal čia Hitlerio būstinė? - klausiu nustebusi. Pasirodo, kadaise buvo kariškių slėptuvė, o dabar skirta svečiams priimti. 137

Undinė dfasvykjtė

Svečių sugužėjo daug - ir bibliotekininkės, ir kultūros namų dar­ buotojos, ir partiniai veikėjai. Susėdome prie stalo, ir prasidėjo vaišės. Vytautas Širka - puikus humoristas ir turi gražų balsą, Vacio Reimerio balsas irgi puikus, tad netrukus ėmė skambėti dainos: „Mylenkij ty moj“ („Mielasai mano“) ir kiti senoviniai romansai. Vaišinamės, juokiamės, dainuojam... Devintą valandą vakaro atsistoju ir sakau: - Ačiū už vaišes, bet mums jau metas namolio. - Ką jūs, aktore, jokiais būdais! Juk dar cepelinai laukia. - Tai kad jau sotūs. - Norim, norim cepelinų! - ėmė šaukti Vytukas Širka. Atkeliavo cepelinai, paskui vyrai nuėjo į pirtį. Vacys šiaip jau negeria, bet visi taip įsilinksmino, kad namo išsiruošėme tik pusę keturių nakties. Lauke bibliotekininkės sustojo rateliu ant sniego, o vidury to ratelio Vacys stovi ir dainuoja: Vilkaviškio miestely kipšas vijo žydelį. Oi vėj, oi vėj vėj, kipšas vijo žydelį.

Kiti patenkinti trypčioja aplink, tik aš viena nerimstu, vis raginu: - Vyrai, važiuojam! Pagaliau ir Širka sunerimo. Čiupome Vacį už parankių ir nusive­ dėme į mašiną. O lauke pusto baisiausiai, o kelias iki Vilniaus toli­ mas. Širka jau visai persigandęs, nes žino, kad radijuje nėra kam jo pakeisti. Juk mobiliųjų tada nebuvo. Galiausiai atvažiavome į sosti­ nę, sustojome prie LRT pastato, Širka paknopstom užlėkė laiptais ir paskutinę minutę įpuolė į studiją.

138

Apie rašytojo Juozo Baltušio pamokymus jozas Baltušis buvo labai spalvinga asmenybė. Nei ženas, nei aukštas, nepasakysi, kad gražuolis, bet turėjo sveiko humoro. Jis buvo gerbiama asmenybė, žinomas rašytojas, bet labai jaukus žmogus, su juo galėjai bendrauti lyg su senu pažįstamu. Kartą einu gatve, susitinku Baltušį. - Kaip gyveni? - klausia. - Gerai? O aš blogai. Išeinu iš namų, palieku Moniką. Žinai, kai būsiu vienas, galėtum man kefyro atnešti, pagloboti. - Oi, ir be manęs tuoj gerbėjų eilė prie jūsų durų nusidrieks, sakau Baltušiui. - Yra, yra tų moterų, - šelmiškai atsako tas, - pas jus radijuje vie­ na dirba. Ežerų krašto mergaitė mėlynom akim. Gal aš apie ją novelę parašysiu. Jis turėjo omenyje mūsų pranešėją Liudą Juškaitę, didžiaakę, šiek tiek panašią į prancūzę dainininkę Mirej Matjė. Aš nebuvau Baltušio tekstų skaitovė, su juo važinėdavo kažkas kitas, bet mudu susitikdavome per knygų šventes, kai vykdavo ben­ dri vakarai. Atsimenu, prieš pat Velykas, Didįjį Penktadienį, Joniškyje buvo suplanuotas susitikimas su rašytojais. Galvojau: „Kas tau ateis to­ kią dieną? Juk moteriškės namie kiaušinius margina, Velykoms ruošiasi.“ Renginiui, kuriame turėjo dalyvauti keletas rašytojų, vadovavo Juozas Baltušis, o skaitovės buvome dvi - aš ir aktorė Gražina Maira Urbonaitė. Kiti dalyviai į Joniškį išvažiavo anksčiau, o mudvi išbildė­ jome traukiniu paskutinę minutę. Renginys turėjo prasidėti vienuo­ 139

TLndinė Jtfasvijbyiė

liktą valandą dienos. Buvo sutarta, kad kas nors lauks mūsų stotyje ir nuveš į kultūros namus. Važiuojame mudvi su Gražina traukiniu, šnekamės, savo tekstus kartojame. Jau Šiauliai artėja. - O tu žinai, kur lipti? - klausiu Gražinos. - Žinau. Važiuojam važiuojam, mūsų vagonas pamažu tuštėja. Galiausiai likome dviese. Paklausiau traukinio palydovės, kur esame. - Latvijoje, - atsako toji, - kita stotis Meitenė. Dieve Dieve! Išlipome Meitenėje netoli Elėjos miestelio, nulė­ kėme į stotį, ieškome kokio žmogaus, kuris mus į Joniškį nuvež­ tų. Pasakėme, kad skubam į renginį. Latviai geležinkelininkai ėmė juoktis: - O, artistės? Tuoj atgabensim fortepijoną, padainuokit mums. Aiškinam jiems, kad ne dainininkės esame, kad vėluojame. į Lietuvą jokio traukinio nebuvo. Mus apėmė siaubas. Paprašė­ me, kad leistų paskambinti į Joniškio kultūros namus. Pasirodo, sto­ ty mūsų tikrai žmogus laukė, o kai nesulaukė, Baltušis užsiuto. - Mes atvažiavom, - puolėme aiškinti, - tik Latvijoje atsidūrėm. Tąkart Baltušis pats vedė vakarą. O mus kažkokia šeima pavėžė­ jo, paskui dar kažkas. Kai pakeleivingomis mašinomis atsibeldėme į Joniškį, Baltušis mus išbarė, bet pats kuo puikiausiai išsisuko iš padėties. Jis buvo nepamainomas pasakotojas, moterų numylėtinis. Tie jo pasakojimai lyg ir ciniški, bet cinizmo nebūdavo justi. Po renginio, kaip visada, vyko vaišės. Kalba ėmė suktis apie fut­ bolą, nes mieste buvo futbolo komanda. - Nekalbėkit man apie tą futbolą! - sušuko Baltušis. - Keli durniai po lauką laksto, kamuolį spardo, prakaituoja, o žiūrovai už tai dar pi­ nigus moka. Kvailių žaidimas! Jau geriau, kai vyras namo pareina... - Bet po rungtynių pareina išgėrę, - padejavo kažkuri moteris. 140

jdfjiešerną, radijąirmeiĄ - Moterys, žinokit, - mintį tuoj pasigavo Baltušis, - jeigu vyras parėjęs namo iškart puola prie kibiro ir ima vandenį gerti, tai jis nuo panos nulipęs. O jeigu nepuola vandens lakti, tada viskas gerai, tada mylėkit jį ir apšokinėkit. Atrodo, ciniškas juokelis, bet visus prajuokino. Kai Monika Mironaitė gyveno sau, Juozas Baltušis - sau, jis daž­ nai ateidavo pas mus į radiją. Diktoriai, būdavo, jį ir į kokį baliuką pakviečia. Kartą ateinu, matau, Baltušis sėdi jaunų moterų apsupty. - Nasvytyte, tai atneši man kefyro į namus ar neatneši? - klausia ir juokiasi. Baltušis visiems buvo įdomus - ir jaunimui, ir senimui. Jokių mokslų nebaigęs, o kaip gerai rašė! Man nepaprastai patiko jo „Sa­ kmė apie Juzą“. Iki dabar stebiuosi kalbos vaizdingumu, rašytojo pastabumu, išties meistrišku pasakojimu. Nepaprastai talentingas žmogus buvo Juozas Baltušis. Nesmagu, kad dabar užmirštas. Po teisybei, ir aš buvau juo labai pasipiktinusi, kai Lietuvai sunkiu metu jis dar vieną akmenį metė. Nereikėjo jam lįsti į politiką, reikėjo pa­ tylėti. Ir vis dėlto manau, kad Baltušis užmirštas nepelnytai. Nėra jo kūriniuose panegirikos sovietų valdžiai. Jis nebuvo plakatinis. Taip, prieš mirtį elgėsi negarbingai, podukrai Dagnei Jakševičiūtei daug nemalonumų padarė, nes ji buvo už laisvą Lietuvą, bet tai neturi nie­ ko bendra su jo kūryba. Reikėjo jam patylėti ir palaukti, pamąstyti, susivokti. Gal tada jo kalbos būtų buvusios naudingos Lietuvai? Juk taip gražiai rašė apie lietuvį žmogų, apie lietuvį kaimietį. Stengėsi jį ištraukti iš purvo, pakylėti. Ova kaip išėjo. Juk ne rusiškai jis rašė ir ne apie Rusiją. Man Juozas Baltušis - asmenybė. Aš jį visada prisi­ menu su šypsena.

141

7 CruHne

N asvytytė

Apie rašytoją Igną Pikturną rašytoju Ignu Pikturna susipažinau su tėvais ir broliais vasarodama Palangoje, kai Ignas buvo dar berniukas. Susidraugavome su žvejų vaiku, jis mano brolius karu­ čiais vežiodavo. Tačiau kas tas žvejų vaikas, sužinojau jau važinėda­ ma su rašytojais. - Pala pala, ar nepameni vežimėlio? - paklausiau rašytojo Igno Pikturnos, kai įsišnekėjome. - Kaipgi, pamenu, pats jį tampydavau. 1969-1975 metais Pikturna buvo žurnalo „Kultūros barai“ vy­ riausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Mudu susitikdavome ir Kino studijoje, kai aš dirbdama radijuje garsindavau dokumentines juos­ tas „Tarybų Lietuva“, kurias prieš meninius filmus rodydavo kino teatruose. Igno Pikturnos artimai nepažinojau. Buvau girdėjusi, kad jis kompanijų mėgėjas, kad rašo apie tikrą gyvenimą, remdamasis ti­ krais įvykiais. Kartą Knygos bičiulių draugija pasiūlė man su Ignu važiuoti į Mažeikius. Buvo sovietmetis, apie atimtą mūsų Dautarų dvarą Ma­ žeikių rajone negalėjau nė prasižioti, bet ilgesį nešiojau širdyje, tad mielai sutikau vykti į tuos kraštus. Abu su Pikturna užėjome į Knygos bičiulių draugiją, pasiėmėme komandiruotes ir paskutiniu traukiniu išvažiavome į Mažeikius. Traukinys buvo pilnas prisėdęs žmonių, mes vos gavome dvi vietas prie pat tambūro, prie garvežio. Priešais mus atsisėdo du nepažįsta­ mi vyrai. Mudu su Pikturna šnekamės, jie lyg ir klausosi mūsų. Vė­ lai vakare traukiniui sustojus Mažeikiuose, išlipome ir patraukėme į viešbutį. Ir tiedu vyrai išlipo mums iš paskos. 142

dlj>ie sceną, radiją ir medę - Matyti, kad esat nevietiniai, - sako priėję, - mes jus palydėsim. Naktimis Mažeikiuose pavojinga vaikščioti. Vyrai kalbėjo maloniai, pasakė gerai pažistą miestą, nes čia dirbą, tačiau kokį darbą dirba, neišdavė. Tais laikais Mažeikiai buvo tapę savotiška lietuviška tremties vie­ ta. Čia būdavo apgyvendinami tie, kurie grįždavo iš Sibiro ir neturė­ davo teisės įsikurti Vilniuje, buvo ir daug kriminalinių nusikaltėlių. Kitą dieną bibliotekoje vyko literatūrinis vakaras. Bibliotekinin­ kės mus vaišino kastiniu, labai lepino. Globojo ir mažeikiškis Knygos bičiulių draugijos atstovas. Prasidėjo renginys, ir matau: salėje, pirmoje eilėje, sėdi abu naktiniai mūsų palydovai. Sėdėjo ir atidžiai klausėsi, ką kalbam, galiausiai ėmė laidyti piktas replikas. Vėliau paaiškėjo, kad vie­ nas iš vyrų - Mažeikių saugumo vadas rusas, o kitas, taip pat ru­ sas, - milicijos pareigūnas. Vietiniai juos ne tik gerai pažinojo, bet ir mėgdžiojo: jeigu tiedu ploja, ploja ir salė. Pasirodo, prie mūsų jie prikibo dėl Igno Pikturnos. Kadaise jis dirbo žvejybiniame laive antruoju kapitonu ir spaudos atstovu, daug pasaulio buvo matęs ir nesivaržydamas pasakodavo, kad Lisabonoje mergaitės kviesdavo jūrininkus į namus pietų, o namuose stovėdavo modernūs prietai­ sai maistui šildyti, kad Ispanijoje vynas labai pigus, bet girti grio­ viuose kaip Lietuvoje nesivolioja, kad Stokholme labai tvarkinga, gražu, mašinos šaligatvius su skalbiamaisiais milteliais plauna, šviesiai melsvos putos tik eina. Sykį ir Ignas tų miltelių paprašęs ir žmonai lauktuvių parvežęs. - Va ten tai komunizmas! - sakydavo Pikturna. Už tokias kalbas saugumiečiai nuolat persekiojo Igną, apsimetę mėgstančiais išgerti draugeliais, net į namus įsiprašydavo. Kitą kartą su Ignu nuvažiavome į Mažeikių naftos gamyklą. Po susitikimo su darbininkais Pikturną pavaišino konjaku. Po pietų lau­ 143

'ZCrudnė JVasvytytė kė susitikimas bibliotekoje su vaikais, o matau, Pikturna jau apgir­ tęs, dejuoja, kad norėtų pamiegoti. - Sėdėk ir šypsokis, bet nieko nekalbėk, - paliepiau jam, - aš už tave pašnekėsiu. Tik neužmik! Taip ir buvo. Per susitikimą su vaikučiais aš iš kailio nėriausi - ir pianinu skambinau, ir dainavome, ir eilėraščius skaičiau. Pusantros valandos viena vedžiau visą renginį. Paskui Ignas išsiblaivė, ir vakare trečią renginį jau vedėme abu. Su Pikturna lankėmės Rasų kalėjime Vilniuje, kur kalėjo vieni vyrai. Kaliniai įdėmiai klausėsi mūsų, po renginio vienas vyrukas jaunas, gal 23-ejų, gražus, inteligento veidu, dailiomis rankomis, įteikė mums gėlių. - Kaip gaila, kad ne visi mano draugai atėjo, - pasakė mums, man labai įdomu buvo. Aplankykit mus dar kartą. - Koks malonus žmogus, - pasakiau mus lydinčiam prižiūrėtojui. - Taip, - atsakė tas, - aukščiausios klasės kišenvagis.

Apie kelionę į pasaulio galą su žurnalistu ir rašytoju Stasiu Kašausku r

i > 0 ieną dieną pas mus į namus užsuko Viktorija MiliūnaiI / tė-Žakaitienė, rašytojo Viktoro Miliūno duktė, tuo metu Įr Knygos bičiulių draugijos koordinatorė, ir sako man: - Zinai, Undine, siūlom tau kelionę į užsienį. Bet neišsigąsk, pridūrė, - važiuosi į Šiaurę, į Sibirą. - Ot gražu! - nusijuokiau. - Mano tėvas Sibire daugybę metų ka­ lėjo, dabar mane ištremiat? Už ką? 144

d J jie sceną, radiją ir meiĄ-

- Bus įdomu, Undine, - neatlyžo Viktorija ir paaiškino: - Kelios respublikos, tarp jų ir Lietuva, Sibire tiesia plentus naftotiekininkams. Keliausi į pasaulio galą, į Kogalymą pro Surgutą. Keli mūsiš­ kiai - dainininkas, pianistė - jau ten buvo ir jiems labai patiko. - Būtinai važiuok, - įsiterpė mano mama, - taigi mūsų tėvas ne­ toli tų vietų kalėjo. Man pasidarė įdomu. Pasirodo, Surguto, kuris yra Tiumenės sri­ tyje, dešiniajame Obės krante, apylinkėse buvo rasta naftos ir mies­ tas tapo Rusijos naftos gavybos centru. Kogalymas yra Surguto rajo­ ne. Ten daugybė upelių, nedidelių ežerų ir pelkių. Dėl to ir miestas taip pavadintas (chantų kalba reiškia „pelkė“, „kemsynas"). Klimatas atšiaurus, žiema tęsiasi apie septynis mėnesius. Statybos Kogalyme pradėtos vykdyti 1980 metais, pirmieji čionai atvažiavo darbininkai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Lietuviai įkū­ rė dvi statybines įmones (jos veikė iki pat Nepriklausomybės atga­ vimo): kauniečiai dirbo Statybos valdyboje SU-6 „Kaušta“ (vadovas Anatolijus Kurilovas), o vilniečiai - Kelių statybos valdyboje KSV-12 (vadovas Antanas Jankauskas). Respublikinėje spaudoje buvo daug rašoma apie tą atšiaurų kraštą ir darbininkams mokamus pasakiškus atlyginimus. Leistis į tokią ilgą kelionę turėjome dviese su rašytoju Stasiu Kašausku, su kuriuo dar nebuvau pažįstama; aš - kaip skaitovė, jis kaip žurnalistas. Susikroviau lagaminėlį ir po kelių dienų mano vyras Jonas paly­ dėjo į oro uostą. Čia susipažinau su Kašausku, abu sėdome į lėktuvą ir išskridome. Jtą patį lėktuvą įsėdo ir grupelė vyrų be bagažo. Mums jie pasirodė panašūs į saugumiečius: vienodais lietpalčiais, visi su ne­ dideliais lagaminėliais. Atskridome į Maskvą, oro uoste palaukėme valandą, kol lėktuvas kuro užsipylė, užkandome ir vėl sulipome į tą patį lėktuvą. Žiūrim, 145

keistieji vyrai taip pat lipa iš paskos. Jau naktį nusileidome Surgute. Išlipome iš lėktuvo mudu su Stasiu, išlipo ir tie vyrai. Nusigavome į stotį ir ėmėme laukti traukinuko, kuris nugabens mus į Kogalymą. O stotis - paprasčiausias barakas, nėra net kur atsisėsti. Ir stovi du vietiniai gyventojai chantai - tėvas su sūnum. Berniukui gal dvylika metų, bet abu - girtutėliai. Stebiu juos pakraupusi ir galvoju: ir kur aš atsidūriau? Įsėdome į traukinuką. Spoksau pro langą... Ogi čia, pasirodo, ne­ paprastai gražu! Pasijutau lyg keliaučiau į Nidą: mažutės pušelės, sa­ manėlės, kai kur sniego lopinėliai. Apsidairau ir matau: keistieji vy­ rai drauge važiuoja. Įsikalbėjome. Pasirodo, tai viršininkai iš Lietu­ vos plentų valdybos. Važiavo pažiūrėti, kaip lietuviams Sibire sekasi, kaip darbai vyksta, o lagaminėliuose vežėsi alkoholio, kuris šiuose kraštuose buvo deficitas. Atvažiavome į Kogalymą ir abu su Kašausku išpūtėme akis: Lie­ tuvos SSRvėliava iškelta, prie užkardo didelėmis raidėmis „Lietuva“ užrašyta, teritorija milžiniška, tvora aptverta, dailūs alytnamiai sto­ vi, visur asfaltas paklotas, švaru, net tviska. Mudu pasitiko Kelių statybos valdybos KSV-12 vadas Antanas Jankauskas, labai malonus žmogus, ir įkurdino alytnamyje, atski­ ruose kambariuose. Netrukus paaiškėjo, kad ir valgykla čia puiki, visa medžio drožiniais išpuošta. Buvome pavaišinti, Jankauskas ap­ rodė savo valdas. Ogi jie čia ir kultūros namus turi, ir baseiną, ir savo kepyklą. Visai čia pat, už tvoros, plytėjo ukrainiečių zona. Matau, pas juos namukų langai išmalti, vietoj stiklo pagalvė įkišta, vaikai baloj turškiasi. Ukrainiečiai gyveno labai varganai, estai ir latviai - kiek prasčiau už lietuvius. O pas mūsiškius net Surguto miestelio valdžia atvažiuodavo pavalgyti, lietuvių zona jiems buvo kaip Amerika. Dar­ buotojų atlyginimai buvo pavydėtinai dideli, be to, kiekvienas gau146

d^Įtie sceną, radiją Ir meilę davo dešimt dienų atostogų ir, kai atskrisdavo lėktuvas, keliaudavo į Lietuvą pailsėti. Pasirašęs darbo sutartį žmogus čia ir pinigų užsi­ dirbdavo, ir Lietuvoje be eilės butą gaudavo. Kogalyme mūsų nekantriai laukė, buvo iškabinti plakatai, kad vyks susitikimai su rašytoju Stasiu Kašausku ir aktore Undine Nasvytyte. Pabudau kitą rytą, pažvelgiau pro langą - dangus mėlynas, saulė­ ta, po kiemą dvi moteriškės su džinsiukais ir aukštakulniais vaikšto, pasiėmusios po krepšelį, šluotytę ir semtuvėlį, šapelius nuo asfalto rankioja. Galvoju: gal man jau vaidenasi? Asfaltas juk švarutėlis! Jan­ kauskas buvo tokią tvarką įvedęs, kad pūkelis nespėdavo nukristi. Namukų durys čia nebūdavo rakinamos. Visi žinojo, kad jeigu apsivogs, daugiau niekada neįkels čionai kojos. Paskui mums papa­ sakojo, kad vagystė pasitaikė tik viena - apsivogė vietinė rusė. Kai ją norėjo išprašyti, moteriškė ėmė piktintis: - Tik pamanyk, jie jau ir obelis sodina. Tai gal ir kiaules pradėsit auginti? Vieną vakarą po renginio priėjo prie manęs jauna virėja ir klausia: - Ar daktaras Nasvytis jums giminė? - Tai mano tėvas, - sakau. - O Dieve! - apsidžiaugė moteris. - Aš iš Marcinkonių. Kai gi­ miau, jis buvo šalia mano mamos, ją prižiūrėjo. Susitikimai su darbuotojais vykdavo ne tik lietuvių zonoje, bet ir už jos ribų. Mudu su Stasiu kasdien nuveždavo prie naftos gręžinių, mat lietuvaičiai iki jų tiesė kelius. Būdavo, aš skaitau poeziją - Salo­ mėją Nėrį ir Vincą Kudirką, Maironio ir Vacio Reimerio eiles, o jie klausosi ir verkia. Buvo išsiilgę Lietuvos. Paskui kažkas atnešė man stiklainiuką spanguolių. Važinėdami po objektus matėme, kaip kelias klojamas per ba­ las, per klampynus, kaip nafta tarsi fakelas dega. Padaro gręžinį, iki jo nutiesia kelią, o kai naftą išsiurbia, eina tolyn į šiaurę, daro kitą 147

'ZCndtiė J^fasvyiiĮtė gręžinį ir vėl tiesia iki jo kelią. Kai iš naujo gręžinio imdavo purkšti nafta, aplink susidarydavo negyvi ežerėliai, visa gamta išmirdavo. Šalia kelio grioviuose gražiausi raudoni japoniški traktoriai mėtėsi. Nuslydo ar darbą baigė, ir palikdavo, nes ištraukti iš klampynės bū­ davo neįmanoma, be to, be problemų naujų traktorių atgabendavo. Sraigtasparniu buvome nuskraidinti visai prie pat lagerių, kur mano tėvas kalėjo. Viskas ten buvo palikta kaip buvę, tik lageriai iš­ tuštėję. Matėme chantų jurtas ir žmones. Jie iš stabarų tiltelius per purvynus buvo pasidarę. Stasys Kašauskas taip pasibaisėjo vietinių gyvenimo sąlygomis, kad sakė nieko nerašysiąs, neprisiversiąs šlo­ vinti sovietų. Naftos ežerėliai chantams buvo pražūtis, tikras mirties laukas. Antanas Jankauskas, kelininkas iš Jurbarko, papasakojo, kad kai jie pirmą kartą čionai atvažiavo, ne juokais išsigando, nes aplink plytėjo vien neišbrendama pelkė. Ir ką? Pastatė puikiausią bazę. O sąlygos buvo išties sunkios. Ten vandenyje visai nėra druskos, ilgiau pabuvus žmonėms dantys iškrisdavo. Dešimt dienų paviešėję pas saviškius, išsiruošėme namo. Surgute lėktuvo laukti teko visą parą, bet lietuviams čia buvo išnuomotas dviejų kambarių butas, kad keliauninkai turėtų kur nakvoti, kol at­ skris lėktuvas. Abu su Stasiu praalkome ir išėjome į miestą ieškoti maisto. Už vieną kibirėlį bulvių ir porą silkių sumokėjome gal dvide­ šimt penkis rublius. O pas mus Lietuvoje bulvės kapeikas kainavo. Ar Stasys Kašauskas parašė apie tą kelionę, nežinau, bet ir man, nors kelionė patiko, buvo labai graudu dėl chantų, prasigėrusių ir gu­ jamų iš gimtųjų kraštų.

148

Apie rašytoją Joną Mikelinską, kapines ir kotletukus u rašytoju Jonu Mikelinsku važiuoti į renginius man pasiūlė Rašytojų sąjungos klubas. „Yra toks prozininkas, - pasakė, noveles rašo ir apsakymus, tik buvo suspenduotas, dešimt metų negalėjo jokios knygos išleisti.“ Mikelinsko, kuris buvo už mane ketveriais metais vyresnis, aš nepažinojau, nebuvau jo kūrinių skaičiusi. Tik vėliau išsiaiškinau, kad jis - nuo Pasvalio, iš Žadeikėlių, kad yra baigęs prancūzų kalbą ir dirbęs mokytoju, o vokiečių kalbos išmokęs darbo stovykloje, į kurią jį vokiečiai buvo išvežę 1942 metais. Mikelinsko žmona Aldona Mer­ kytė, pasirodo, iš prancūzų kalbos išvertusi Marselį Prustą. Vieną dieną atvažiavo rašytnamio latvijukė ir mudu su Mike­ linsku nuvežė į Širvintas. O čia kultūros namai didžiuliai, salė pil­ na prigužėjo žmonių - ir mokytojų, ir mokinių, ir vietinių partiečių. Galvoju, ką man apie rašytoją papasakoti? Su Mikelinsku paprastai važinėdavo literatūros kritikė Elena Bukelienė. Mudu pakeliui nepa­ sikalbėjome, nes kelias netolimas, greitai atvažiavome. Salėje sėdėjo gal keturi šimtai žmonių, ir mudu du ant scenos lyg nuogi, lyg sumažėję prie ilgo stalo, užkloto žalia staltiese. - Rašytojo Jono Mikelinsko aš nepažįstu, - prabilau į publiką, todėl dabar puiki proga susipažinti. Aš pateiksiu jam dešimt klausi­ mų, pakamantinėkim rašytoją. Ir ėmiau Mikelinską klausinėti apie gimtinę, apie kūrybą. Jis, taktiškas, inteligentiškas žmogus, atsakinėjo nuoširdžiai, labai patikliai: - Dešimt metų manęs nespausdino. - Ir kodėl gi? 149

Titulinė Jla& vijttjiė

- Ogi parašiau apsakymą apie vieno vyriausybės nario laidotu­ ves - kad žmogų laidojant kiti jį negražiai apkalbėjo. Parašiau, iš­ spausdino. Staiga žmonės ėmė tame apsakyme save atpažinti - ir Sniečkus, ir Zimanas. Kai atpažino, uždraudė mane spausdinti. Mikelinskas apsakyme pašiepė liežuvautojus ir išsyk neteko dar­ bo. Išvažiavo į provinciją, galbūt ką ir vertė iš vokiečių ar prancūzų kalbų, bet ne savo pavarde. - Kada jums mieliau kurti - ryte ar vakare? Atsakė, kad rytais. Ir kad labiau arbatą mėgsta nei kavą. - O koks metų laikas jums prie širdies? Jis mėgo rudenį. Mikelinskui patiko mano klausimai, patiko ir publikai. Žmonės įsidrąsino, ėmė siųsti mums raštelius. Kalbėjome apie tris valandas taip įdomu visiems buvo. Aš paskaičiau ištrauką iš Mikelinsko apsa­ kymo, paskui jis pats šį bei tą papasakojo, tik jo kalbėjimo maniera buvo įmantroka. Kai abu kitą kartą vėl važiavome į renginį, sakau Mikelinskui: - Nepamiršk, kad važiuojam į kaimą, kad žmonės ten paprasti. Tu sakai „ribinė situacija“, o jie pamanys, kad apie ryhą, apie žuvį, šneki. Neliesk filosofinių temų. Vilniuje gali apie tai šnekėti, bet ne kaime. Mikelinskas buvo intelektualas, kaip galvojo, taip ir kalbėjo. Klausytojams mudviejų pašnekesiai labai patiko ir neilgai trukus ėmė kviesti kiti miestai ir miesteliai. Kai kur nors nuvažiuodavome, tarkim, į Šilutę ar kitur, Mikelinskas, jei iki renginio būdavo likę šiek tiek laiko, būtinai eidavo į kapines. Kiti rašytojai bėgdavo gerti ka­ vutės, o jis - į kapines. Esą kapinėse daug gali sužinoti apie žmones vien perskaitęs pavardes. Užsukdavo jis ir į bažnyčią, apžiūrėdavo, pasidomėdavo, kada pastatyta. Per tuos jo pasivaikščiojimus aš vos spėdavau pasidažyti. 150

d ^ ie sceną, radiją ir meiĄ

Vieną penktadienį kažkokioje mokykloje mus pavaišino pietu­ mis, davė kotletukų. - Šiandien penktadienis, - sako Mikelinskas, - mėsos nevalgysiu. - Baik, - sakau, - vieną kartą gali nusidėti. Kelionė ilga, negi visą dieną būsi alkanas? Suvalgyk kotletą. Pakluso. Šiaip jau sukirsdavo viską iki trupinėlio. Matyt, kai buvo išvežtas darbams į Vokietiją, ilgai badavo. Menininkų rūmuose (kur dabar prezidentūra) buvo surengtas ju­ biliejinis Jono Mikelinsko vakaras. Skaitovės buvome dvi - Gražina Maira Urbonaitė ir aš. Urbonaitė, profesionali skaitovė, ištrauką iš apsakymo apie kolūkietę ir batvinius išmoko atmintinai, aš iš lapelio skaičiau ištrauką iš Mikelinsko apysakos „Žvaigždžių dulkės“ - apie merginą, kuri ren­ kasi, ką studijuoti, bet taip nieko ir neišsirenka - nei architektūros, nei teisės, nei ekonomikos, nei anglų kalbos, nei žurnalistikos. Pats Mikelinskas, nors buvo muštas, vis tiek rašydavo aštrius kū­ rinius, nieko nevyniodamas į vatą. O jo žmona Aldona, jei dalyvau­ davo renginyje, labai nervindavosi: - Beprotis! Sakiau jam, neskaityk šito. Ojis vis tiek savo. Dešimt metų buvo uždraustas, negi negana?

Apie knygas akliesiems šėjusi į pensiją aš ne tik važinėjau su rašytojais, bet ir garsiJ nau knygas akliesiems. Pirmoji į magnetinę juostelę įrašyta knyga - Eduardo Mieželaičio „Žmogus“- buvo išleista 1962 metais, ją įgarsino aktorius Eduardas Kunavičius. Dabar Lietuvos 151

'ZCndinė N a svytytė aklųjų bibliotekos archyve galima rasti ir jo, ir Arno Roseno, Vytauto Radzevičiaus, Laimono Noreikos, Juozo Šalkausko, Vytauto Širkos ir kitų diktorių bei aktorių įgarsintų knygų. Ir aš esu daug knygų įgarsinusi - ir lietuvių autorių, ir užsienio. Knygų akliesiems garsinimas man buvo nepaprastai gera kalbos mokykla. Kai skaitydavau tekstą, šalia sėdėdavo redaktorės Nijolė arba Regina, labai puikios, draugiškos, elegantiškos moterys, ir jei žodį ištardavau ne taip ar netaisyklingai sukirčiuodavau, tuojau mane stabdydavo ir liepdavo skaityti iš naujo. Knygas garsindavome specialioje studijoje, kuri buvo prie Liejy­ klos ir Totorių gatvių kampo. Dirbdavome kaip prie konvejerio: dvi valandas - vienas diktorius ar aktorius, paskui ateina kitas, irgi skai­ to dvi valandas, ir taip toliau. Pertraukėlė - tik dešimt minučių, kad galėtum išgerti kavos ar atsigerti vandens. Aš vieną knygą paprastai perskaitydavau per dvidešimt tris valandas. Knygų akliesiems garsinimas reikalauja ištvermės. Gražina Maira Urbonaitė skaitydavo nesustodama, ji nepaprastai ištverminga. O aš pervargdavau, namie ilgai negalėdavau užmigti, galvoje vis sukda­ vosi tekstas ir veikėjai. Nebuvau iš tų, kurios gali skaityti be atokvė­ pio, bet aklieji mane mėgo, jiems patiko mano balso tembras. Pamenu, pačią pirmąją man pasiūlė kažkokio užsienio autoriaus knygą, kurioje buvo daug blevyzgų. Galvoju: „Na jau ne, apie bordelį nenoriu.“ - Gal tu norėtum tą knygą įgarsinti? - paklausiau savo kolegos diktoriaus Algimanto Saduko. - Norėčiau, - apsidžiaugė tas. Už tai, kad knygą atidaviau kitam, užsitraukiau nemalonę ir kitą knygą man pasiūlė tik po metų. Tačiau man tai buvo nė motais. Ko­ dėl turėčiau daryti tai, kas nepatinka? Dirbdama papildomai norėjau jausti malonumą. 152

Apie mano autorinius vakarus ir ne tą sostinę .^-'artą vyko kažkoks vakaras Pedagoginiame institute, ą ir aš perskaičiau vieną Vacio Reimerio eilėraštį. Po J renginio vienas iš dėstytojų sako man: - Jūs labai gražiai skaitote. Gal galėtumėte dar ateiti? Aš sutikau. Kai buvo mano sūnaus Arvydėlio mirties metinės, at­ sinešiau žvakę, paskaičiau jo eilėraščių. Taip gimė mano autoriniai vakarai. 1988-ųjų birželio vidury buvau pakviesta skaityti eilių į Deltuvos vidurinę mokyklą prie Ukmergės. Moksleiviams kaip tik buvo tei­ kiami brandos atestatai. Salėje sėdėjo mokytojai, mokiniai, žinoma, buvo žmonių iš Ukmergės partijos komiteto. Skaičiau Justino Marcinkevičiaus poeziją. Ant kiekvieno kalnelio padėjau po saulę, Tai gražu bus vaikučiams, kai jos visos tekės. Į kiekvieną berželį patupdžiau po gegutę, Tai smagu bus mergaitėms, Kai jos visos kukuos. Į kiekvieną krūtinę po žodį įdėsiu, Tai dainuos vyrų širdys, Kai per Lietuvą eis.

Pažvelgiau į publiką ir klausiu: - O kokią dainą vyrų širdys dainuotų, ką manot? į tą klausimą man dažniausiai atsakydavo: „Ant kalno mūrai“, bet dabar atsistojo vienas berniukas ir sako:

7/ju tin ė

N asvytytė

- „Lietuva, tėvyne mūsų“. Salėje sėdintys partiniai veikėjai išraudo kaip burokai, visi moky­ tojai sukluso. Tada dar nebuvo galima kalbėti apie laisvę. - Na ką, - sakau, - ogi imkim ir padainuokim, jeigu jaunimas nori. Ir uždainavome visi Lietuvos himną. Pasirodo, daug kas jį mokė­ jo. Giedojome stovėdami, bet atsistojo ne visi, kai kurie liko sėdėti arba buvo nutempti už skverno. Mokyklos direktoriaus akys stovėjo stulpu, o kai kurie mokytojai apsiverkė. Iki dabar vis prisimenu tą vaiką, iki šiol širdį skauda. Juk jis galė­ jo negauti atestato. O gal jo tėvai nukentėjo? įdomu, kaip susiklostė to drąsaus moksleivio gyvenimas? Pamenu, man pačiai ašaros rieda, o partiniai veikėjai vienas ki­ tam alkūne baksnoja. Po renginio pakvietė mane į direktoriaus kabinetą pasivaišinti. Matau, ant sienos kabo Lietuvos SSRvėliava. - Jau reikėtų šitą nuimti ir pakabinti mūsų tautinę: geltoną, žalią ir raudoną, - sakau. - Na jau ne! - atšovė direktorius. - Savo kieme kabinkit, ką tik norit, bet mokykloje trispalvė nekabos. Tačiau praėjo labai nedaug laiko ir Vilniuje buvo iškabintos tau­ tinės vėliavos, Katedra grąžinta tikintiesiems. Man taip knietėjo pa­ skambinti tam direktoriui ir paklausti: „Na, kaip? Iškėlėte trispalvę ar neiškėlėte?“, bet nepaskambinau. Vaikai kituose miesteliuose nebuvo tokie patriotiški kaip deltuviškiai moksleiviai. Rokiškio rajone, Konstantinopolyje, susitikime su mokiniais dalyvavome aš ir poetas Eduardas Selelionis. Aš labai myliu vaikus, bet abejojau, ar pavyks juos sudominti. Pažvelgiau į vieną berniuką. - Kaip tau sekasi matematika? - klausiu.

154

'te sceną, radiją ir meiĄ>

Vaikas nunarino galvą. - Blogai. - O kaip mergaitėms sekasi? Matau, jau akyse žiburiukai įsiplieskė. - Joms tai gerai. - Va, ir tu pasitempk. Juk gali, tiesa? - Gali, gali! - ėmė šaukti kiti vaikai. - Kaip vadinasi jūsų tėvynė? - klausiu vėl. Vaikai tyli. - Kas Lietuvos sostinė? Vaikai ir toliau tyli, paskui kažkas sako: - Maskva. - Ne, ne Maskva. Kur jūs gyvenat? Negi Rusijoje? Kaip užpykau! Po renginio net mokytojus pabariau, kad vaikai nežino, kaip jų tėvynė vadinasi. Dar vienas susitikimas su mokinukais buvo Žagarėje, vaikų na­ muose. Kai atvažiavau, mokytojai perspėjo: - Aktore, jums bus labai sunku, nes mūsų vaikai atsilikę. Pamenu, aplink vis sukiojosi graži juodaplaukė aštuonerių ar devynerių metų mergytė, labai guvi, tamsiomis akimis. Pasisukinėjo, pasisukinėjo ir sako: - Mano mamytė girtuoklė, bet tėvelis tai ne. Tėvelis kartais atei­ na pas mane. Kažką vaikučiams papasakojau, paskaičiau eilėraščių, tarp jų ir Justino Marcinkevičiaus „Ant kiekvieno kalnelio“, tik žodį „vyrų“pa­ keičiau į „vaikų“: Tai dainuos vaikų širdys, Kai per Lietuvą eis.

155

TCndine Nasvytytė - Na, kokią dainą tie vaikučiai dainuos? - klausiu. Staiga ta pati mergytė atsistoja ir sako: - „Balnokit, broliai, žirgus“, - ir užtraukė dainą. Kai ji uždainavo, ir kiti vaikai pasigavo melodiją, o mokytojai bai­ siausiai nustebo. Pasirodo, ne tokie jau ir atsilikę tie jų globotiniai. Juk tais laikais ne kiekvienas tą dainą mokėjo. Paskui su Eduardu Selelionių buvome visai atsilikusių vaikų na­ muose Vilniuje, Žvėryne. Bet ir čia aš juos išprovokavau. Po renginio vaikučiai mus gražiai išlydėjo, įsispyrę į basutes bėgo gatve per sniegą. Pirmoje savo knygoje pasakojau, kad mano vaikystės draugas Viadukas, kai buvo visai mažiukas, iškrito pro langą ir stipriai su­ simušė galvą. Dabar, ko gero, apie jį sakytų „trenktas“. Pamenu, tas vaikas vieną dieną ateina į pamoką pavėlavęs. - Vladeli, kodėl pavėlavai? - klausia mokytoja. - Ėjo senutė, taip sunkiai nešė, - ėmė teisintis vaikas, - paėmiau iš jos krepšį. Kol namo palydėjau, kol iki mokyklos atėjau... ir pavė­ lavau. Nepaprastai geros širdies buvo Viadukas, nors irgi ne visai toks, kaip kiti.

156

Undinė Nasvytytė ir rašytojas Stasys Kašauskas. Vilniaus rotušė, 2001-ųjų kovas.

Su rašytoju Ignu Pikturna. Vilniaus rotušė, 2001-ųjų kovas.

Pakeliui į Kuršėnus, 1980 m. Iš kairės: aktoriai Vytautas Širka ir Undinė Nasvytytė, poetas Vacys Reimeris.

Diktoriai Vytautas Širka ir Undinė Nasvytytė Kuršėnuose, 1980 m.

Undinė Nasvytytė ir poetas Algimantas Baltakis. Vilniaus rotušė, 2001-ųjų kovas.

Vacys Reimeris, Undinė Nasvytytė, Petras Bražinas, 2001-ųjų kovas.

LRdiktoriai iš kairės: Henrikas Paulauskas, Dana Rutkutė, Jonas Miliušis, Undinė Nasvytytė, Petras Stankevičius, 1996 m. (Juozo Šalkausko nuotr.)

Nepamirštami Sąjūdžio laikai

4

Apie patriotiškumą metų kovo 11-ąją per televiziją žiūrėjau Nepri­ klausomybės dienai skirtą koncertą Katedros aikštėje ir džiaugiausi. Iki tol maniau, kad per pastaruosius dvidešimt penkerius metus mažai kas pasikeitė, meni­ ninkams vis dar sunku išgyventi, algos mažos. Bet kai išgirdau pa­ sakojant, kiek nemažai nuveikta ir kaip žmonės vertina permainas, pati sau galvoju: „Ogi tikrai pasikeitė gyvenimas!“ Katedros aikštėje jaunimas gražiai apsirengęs, scena graži, dainos gražios, tik gal buvo galima ne tokių liūdnų parinkti. Juk buvo šalta, žmonės norėjo judėti. Svarsčiau, iš kur tas liūdesys? Matyt, kad tauta nuolat engiama buvo. Anksčiau man svarbi buvo Vasario 16-oji, o Kovo 11-oji, ma­ niau, - tik atgarsis. Juk Vasario 16-oji taip sunkiai atėjo: kariuome­ nės neturėjome, į gatves kaimiečiai vos ne dalgiais ginkluoti išėjo, o kiek priešų turėjo atremti: bermontininkus, vokiečius, lenkus, ru­ sus, kurie per Lietuvą ėjo. Buvo metas, kai nepriklausomos Lietuvos 165

valdžia jokio atlyginimo už darbą negaudavo, bet stengėsi prikelti Lietuvą. Mano tėvų karta ir mes, jų vaikai, pasveikinome Vilniaus kalnelius ir paskui užauginome Vilnių, nes buvome patriotai. Pro­ vincijoje žmonės labai vargo, ir vis dėlto savanoriai gavo šiek tiek žemės ir galėjo prasimaitinti, o kurie dirbo valdišką darbą, nė vienas nebadavo. Net ir nedidelės pareigos būdavo apmokamos taip, kad žmogus nesijausdavo žeminamas. Ministerijos mokėjo gerai tvar­ kytis. Valdininkams būdavo liepiama nupirkti tiek ir tiek žąsų, kad importas nenutrūktų. Mokesčių naštą užkraudavo ne vargšams, o pasiturintiesiems. Vilnius, kai jį atgavome 1939-aisiais, labai skyrėsi nuo Lietuvos. Mano tėvas išsyk pasakė, kad tautai jis bus sunki našta. Pas mus Suvalkijoje būdavo auginami bekonai ir eksportuojami į Angliją, o čia - žemės nederlingos, augo tik grikiai. Pats miestas gražus, bet viešpatavo niūri dvasia, lenkiška, nesava. Anuomet daug žmonių - ir valdininkų, ir medicinos seselių - at­ važiavo į Vilnių iš Kauno. Vietiniai lenkai nemokėjo lietuviškai, tad ir valdiško darbo dirbti negalėjo. Lenkės mergaitės patarnaudavo, megzdavo drabužius pagal užsakymą. Ir mano mama duodavo joms darbo, kad turėtų už ką gyventi. Anksčiau maniau, kad 1991-ųjų kovo 11 dieną tiesiog paskelbė­ me apie atkuriamą nepriklausomybę, ir tiek. Nereikėjo nei šoblėm mosikuoti, nei vyžotiems, nevalgiusiems, negėrusiems eiti tėvynės ginti. Maniau, palyginti greitai laisvę atgavome. Tačiau dabar, ste­ bėdama šventinius renginius, supratau: tokių susibūrimų būtinai reikia ir ateityje, kad primintų, kokie vieningi esame. Džiaugiausi, kad Katedros aikštė pilna prigužėjo jaunimo ir tėvų su vaikučiais, kad visų rankose vėliavėlės. Per koncertą nemačiau, kad kas minio­ je buteliu būtų mosavęs. Anksčiau pasitaikydavo, o šį kartą gal Die­ vo malonė nusileido? Nei panos jojo bernams ant pečių, nei bernai 166

Jjljie sceną, radiją ir meiĄ< skersi stovėjo. Vadinasi, per dvidešimt penkerius metus užauginome puikų jaunimą. Aš didžiuojuosi savo šalimi. Bet man nepatinka, kad žmonės iš­ važiuoja svetur, kad provincijoje tebėra daug tinginių ir girtuoklių. Kažkas negerai su tomis mūsų savivaldybėmis. Nesąžiningumas - va kas negerai. Aš, kai vadovavau Bajorų sąjungai, bajorams sakydavau: mūsų šūkis turi būti „Tiesa, orumas, garbė ir atsakomybė“. Atsako­ mybė - pirmiausia. Ir sąžinė. Užsirašyk ant marškinėlių „Sąžinė“, ir nebereikės kito šūkio. Vadovaukis dešimčia Dievo įsakymų, ir ne­ bereikės jokios pompastikos. O dabar vienas kitą dengia, rajonuose dešimt metų tie patys valdžioje sėdi, nieko gero nenuveikia. Vaikus apvagia vaikų namuose, neįgaliuosius apšukoja. Kur tai matyta? Man atrodo, jeigu žmogus neatliko pareigų, reikia ieškoti kito žmogaus, kuris tas pareigas atliktų. Kadaise kariuomenėje niekas nesikeikė, o va sovietmečiu mūsų lietuvaitės greit išmoko keiktis po matuški. Man labai patinka, kad jaunimas rengia ekspedicijas į Sibirą, tvarko tremtinių kapus. Daugelio nė giminių ten nėra palaidotų, o jie važiuoja. Kai išmirs tie, kurie tempia sovietinį šleifą, viskas dar labiau pasikeis į gera. Bet pirmiausia turime nemažai darbų nudirbti. Be to, lengvu keliu einant galva greitai apsisuka. Džiaugiuosi, kad per visą sovietmetį iki pat 1991-ųjų kovo 11-osios išsaugojome patriotizmo dvasią. Ji nebuvo užmigusi amžinu mie­ gu, nebuvo sunaikinta, nuolat prasimušdavo koks nors laisvės ko­ das. Rašytojai jį išsaugojo ir poetai. Tarkim, kai nuskambėdavo žo­ džiai iš Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“: „El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“bus „va“. Kartokite! Kartokit ir klausykit!“, žmonėms salėje ašaros per skruostus imdavo riedėti, nors aplink klajojo so­ vietinė dvasia. Amerikoje lietuviai emigrantai galėjo daug laisviau kalbėti, o mes čia, Lietuvoje, už viešas kalbas apie laisvę gaudavome per galvą. 167

'Z tn dinė J^fasvybytė Man dirbant radijuje viena jauna diktorė rašė dienoraštį. Kartą paliko jį studijoje ant stalo. Kai kas iš mano kolegų perskaitė ir pra­ nešė saugumui, kad diktorė po bažnyčias vaikšto. Ir atleido merginą. Nuo tada aš į bažnyčią nebevaikščiojau. O ir tų bažnyčių nebeliko. Vieną dieną nuėjau į mišias Šv. Ignoto bažnyčioje, o kitą dieną iš jos sandėlį padarė. Net Katedros nepagailėjo - muziejumi pavertė. Pamenu, sovietiniais laikais bėgu į darbą ankstyvą rytą, skubu, įlekiu į LRTpastatą ir matau: saugumiečiai zuja, vis į moterų tualetą laksto. Ogi pro jo langą kažkas trispalvę iškišo! Įeinu į studiją, o joje du svetimi vyrai stovi. - Ką jūs čia veikiat? - klausiu piktai. - Pašaliniams čia negalima. Vyrai žiūri į mane, o kolega diktorius ženklais rodo: tylėk! Aš buvau visai užmiršusi, kad tądien buvo vasario 16-oji. Lėkiau į darbą šeštą ryto apie nieką negalvodama, bėgte, bėgte. įjungiau mikrofonus, nuskambėjo sovietinis himnas, ir pradėjau skaityti žinias, o saugumiečiai, kuriuos išvyti norėjau, stovi man už nugaros ir klausosi, ką į eterį šneku. Ovėliavą, pasirodo, mūsų budė­ tojas milicininkas iškėlė. Kai Romas Kalanta 1972-aisiais Kaune susidegino, man buvo la­ bai sunku dirbti. Turėjau skaityti tekstą, kuriame parašyta, jog Ka­ lanta nesveikos psichikos, nors supratau, kad tai melas. Sovietiniais laikais mes neužmiršome nei Velykų, nei Kalėdų. Būdavo, paskaičiusi žinias, kol eidavo koks koncertas, per Kūčias parlekiu į namus, pasėdim prie stalo, paskui susikraunu lauknešėlį, atsinešu į darbą ir radijuje kūčiavojam. Netgi technikės rusės, ir tos su mumis sėdėdavo. Sovietmečiu laisvės dvasia gyveno pogrindyje. Aš savo vaikams apie patriotizmą nekalbėjau, bet kai prasidėjo Čekoslovakijos įvykiai, pasa­ kiau sūnui Arvydui: „Pasiklausyk, kas dedasi pasaulyje.“ Ir vaikas per vieną minutę susivokė. O jau tada gali jaunimui ką nori sakyti - jis ne168

d^ ie sceną, radiją ir meiĄbetdkės sovietiniais kerais. Mes buvome patriotai, bet turėdavome slėpti tikruosius jausmus. Ir tik rašytojai, poetai galėdavo sau leisti maištauti. Gerai. Mudu esam abu pasirengę. Tegu tą užuolaidąjuodą nudengia! Užgrok man Sen-Sanso Dance macabre.

Tai iš Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Šokėjas“. Visi buvo įsi­ tikinę, kad kūrinys prieš vokiečius nukreiptas, nes ritmas vokiškas, o iš tiesų tas eilėraštis - prieš sovietus. Va taip visur kur buvo kodas užslėptas. Beveik kiekvienas lietuvis gyveno dviejuose pasauliuose: išoriniame (sovietiniame) ir savame, vidiniame.

Apie prošvaistes ir debesis metais SSKP Politbiuro generaliniu sekretoriumi išrinktas Michailas Gorbačiovas pradėjo perestroiką - persitvarkymą. Lietuvos komunistų partijai tuo metu vadovavo Maskvos valios vykdytojas Petras Griškevičius, bet ir mūsų padangėje pasimatė prošvaisčių, ėmė kurtis neformalūs diskusijų klubai. 1988-ųjų gegužės pabaigoje, kai geležinė Maskvos ranka dar ne­ buvo mūsų paleidusi, vieną dieną paskambino man iš Knygos bičiu­ lių draugijos: - Undine, gal gali važiuoti su Ozolu į Lentvarį, į kilimų fabriką pas audėjas? 169

'ZCndlnė J^lasvytytė - O kas tas Ozolas? - klausiu. - „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, la­ bai įdomus žmogus. Be to, važiuos CKinstruktorius ir Knygos bičiu­ lių atstovė. - Gerai, - sutikau, o pati galvoju: „Paskaitysiu audėjoms ką nors iš Algimanto Baltakio ar iš Vacio Reimerio, gal iš Vytautės Žilinskai­ tės humoreskų.“ Romualdą Ozolą pamačiau tik latvijukėje. Žiūriu, poliesis, susi­ mąstęs, tylus. Kelias iki Lentvario trumpas, nebuvo kada nė šnektelėti. Atvažiavome pas audėjas į fabriką. Knygos bičiulių draugijos atstovė pristatė mus publikai, aš perskaičiau porą eilėraščių, pas­ kui prabilo Romualdas Ozolas. Ir kad ėmė šnekėti! Visiems net lū­ pos atvėpo. Ir vėliau su Romualdu važinėjau, bet niekada daugiau negirdėjau jo kalbančio taip ugningai. Jis šnekėjo apie mūsų tautos rusinimą, apie bolševikų valdžią, kad lietuvių kalba skriaudžiama, kad Maskva uždėjusi leteną, kad pats laikas mums tai suprasti, kad metas prašviesėjimui galvose. Kartu atvykęs CKinstruktorius sėdėjo visas raudonas, netekęs amo. Jis buvo kuklus žmogus, nepiktybinis, bet Ozolo kalbajį labai išgąsdino. O aš sau galvoju: „Jeigu jau Ozolas gali šitaip kalbėti, galiu ir aš.“ Kai jis nutilo, atsistojau ir ėmiau deklamuoti Kudirkos, Maironio eiles. Po renginio audėjos išėjo iš salės kažką šnabždėdamosi, kai ku­ rios apskritai nieko nesuprato, o vienas žmogus tyliai pasakė: - Dabar tai bus blogai! Dabar mums galas. Aš jau buvau Sibire, žinau... Mums važiuojant atgal į Vilnių, Ozolas pakvietė mane vakare atei­ ti į Mokslų akademiją. Kai paklausiau, kas ten vyks, atsakė mįslingai: - Bus labai įdomu. Namo grįžau priblokšta. Nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad tas tylus žmogus skels tokią uždegančią kalbą.

170

d ijie sceną, radiją ir tneiip Mano vyras Jonas buvo namie, gulėjo ant sofos ir skaitė laikraštį. Papasakojau jam apie renginį. - Jonai, įsivaizduoji, kaip jis šnekėjo! Eikim pasiklausyti, vakare vėl kalbės. Eiti į Mokslų akademiją Jonas nepanoro, nes buvo pavargęs. Ne­ nuėjau ir aš. O gaila! Pasirodo, tą dieną - 1988 metų birželio 3-iąją Mokslų akademijos salėje inteligentija įkūrė iniciatyvinę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupę. Pasirodo, Lentvaryje Ozolas darė ge­ neralinę savo kalbos repeticiją. Tarp Sąjūdžio įkūrėjų buvo mano vyro Jono draugas Raimundas Rajeckas, taip pat mano brolis Algimantas, daug kitų inteligentų. Man pasidarė įdomu, nes labai mėgstu perversmus. Tiesa, niekas viešai dar nereikalavo skelbti Lietuvos nepriklausomybės, bet mus, matyt, kamavo dvasinis badas. Visi snūduriavome, o čia staiga prasi­ dėjo permainos, kurių buvome išsiilgę. 1988-ųjų birželio 24 dieną Sąjūdis Katedros aikštėje surengė pirmą­ jį mitingą. Jame dalyvavo ir LKP CKsekretorius Algirdas Brazauskas. Rugsėjį, Sąjūdžio suvažiavimo išvakarėse, prieš LKP CKplenumą, keli LKP CKbiuro nariai ir intelektualai nutarė nueiti pas LKP CKpirmąjį sekretorių Ringaudą Songailą ir pareikalauti, kad jis atsistatydintų. Mes tuo metu gyvenome Montvilos kvartale prie Lukiškių aikš­ tės. Pro langą matau, bėga žmonės į kažkokį mitingą. Pamaniau, jei­ gu jau mitingas, tai jame pamatysiu ir savo brolį Algį. Prisigrūdau į kišenę šokoladukų, galvoju, pakišiu Algiui, kad nenumirtų iš bado, ir išlėkiau į gatvę. Mitingas vyko prie LKP CK būstinės (dabartinių Vyriausybės rūmų). Atlekiu tekina ir matau: stovi mano brolis Algis, stovi Algir­ das Brazauskas, filosofas Bronislovas Genzelis, Zigmas Vaišvila, kiti sąjūdiečiai ir tariasi, kas eis pas Songailą. Galiausiai nuėjo Genzelis ir dar kažkas. Kiti trypčioja lauke ir laukia rezultatų. 171

'Ztndinė J^fasvijtyiė Zigmas Vaišvila, jaunas vaikinas, atrodė labai išblyškęs. - Dieve Dieve, nėr kada nė pavalgyti, - sako mano broliui, - o trečią valandą turiu būti Santariškėse, ten medikų Sąjūdžio grupę steigiam. Tik nežinau, kaip vienam reikės šnekėti. - O tu Undinę pasiimk, - pasiūlė mano brolis Algis, - ji eilėraščių paskaitys, tu pakalbėsi. Kyštelėjau Algiui ir Vaišviliukui po šokoladuką, o pati sau galvo­ ju: „Oką, galiu ir nuvažiuoti. Esu pensijoje, ir laiko turiu, ir daktarus pažįstu.“ Santariškėse, kai medikai suėjo į salę, vyriausiasis gydytojas sako Zigmui: - Tik, būkit geras, nekalbėkit apie Songailą, nes pirmoje eilėje sėdi jo duktė, gydytoja. Tačiau kur tau Zigmas nutylės! Tuoj apie Songailą prabilo. Ma­ tau, moters skruostai iškaito, kiti gydytojai irgi sutriko. Kai kurie pirmą kartą išgirdo apie Sąjūdį. OZigmas tąsyk kalbėjo panašiai kaip Ozolas - energingai, aistringai. Paskui Dramos teatre susibūrė aktorių grupė - moterų ansambliukas, keli skaitovai, pranešėjai - ir važinėjome po Lietuvą su sąjū­ diečiais, buvome jų palaikymo komanda. 1988-ųjų rugpjūtį aš su šeima ilsėjausi Nidoje, „Urbo kalne“. Čia poilsiavo Justinas Marcinkevičius, Vacys Reimeris, Algimantas Bal­ takis. Vieną dieną pailsėti atlėkė Algimantas Čekuolis. Sukvietė mus ir ėmė pasakoti, kas Vilniuje dedasi. Pasirodo, iš Maskvos atvažiavo SSKP CK Politbiuro narys Aleksandras Jakovlevas. Algimantas Če­ kuolis tuo metu buvo labai populiaraus ir drąsaus laikraščio „Gimtasis kraštas“vyriausiasis redaktorius. Iš kur jis apie tą susitikimą sužinojo, nenumanau. Gal pats buvo pakviestas dalyvauti kaip žurnalistas? Žodžiu, Jakovlevas atvažiavo mūsų paauklėti, išbarti, bet buvo protingas žmogus, matė, kad bolševizmas žlunga, todėl tik papra­ 172

J^jjie sceną, radiją ir meilę šė: neskubėkit, neperspauskit. Jis palaikė Persitvarkymo Sąjūdį kaip ekonominio persitvarkymo šauklį. - Buvo labai įdomus pokalbis, - pasakė Algimantas Čekuolis, jau kažkas ruošiama, tuoj kažkas prasidės. Tuo metu iš jūros dugno dar tik kilo pirmieji laisvės burbuliukai, niekas nieko gero nesitikėjo, bet ir mus apėmė nuojauta, jog kažkas iš tiesų prasideda. 1989 metais Algirdo Brazausko vadovaujami Lietuvos komunis­ tai atsiskyrė nuo SSRS komunistų partijos, o 1990-ųjų sausį į Vilnių atskrido pats SSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačio­ vas. Atvyko ir ėmė aiškinti, kad jokio atsiskyrimo nuo Sovietų Są­ jungos būti negali, kad visi turime gyventi bendrai. Bet jis jau buvo bejėgis netgi prieš paprastą darbininką Zenių Lisauską. Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, lydimas svitos eidamas per cechą, Gorbačiovas pamatė savadarbį plakatą darbininko rankose „Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė“. Po trumpo pokalbio su Li­ sausku Gorbačiovas taip įsiuto, kad net žmonai Raišai teko jį raminti.

Apie Sąjūdžio radiją Pasakoja Jonas Mašanauskas

'ai prasidėjo Sąjūdis, aš dirbau radijuje vyriausiuoju garso K įt režisieriumi. J 1991 metų kovo 11 dieną, 22.45 val., Seimo (tuo metu - Aukščiausiosios Tarybos) salėje buvo perskaitytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas ir iškelta trispalvė, atvežta iš Kauno muziejaus, o sovietinis herbas uždengtas, kad nebūtų matyti. 173

’TLndinė J tfa s v tftiftė

Paskui metalinį LSSR herbą nukabino ir nuo išorinės rūmų sienos. Giedrius Reimeris, Undinės dukros Ramunės vyras, padėjo jį nuimti. Giedrius, beje, ir Sąjūdžio emblemą sukūrė. Nuo tos dienos Lietuvos radijas pradėjo tiesiogiai transliuoti ple­ narinius Atkuriamojo Seimo posėdžius. Be to, devintą ryto ir penk­ tą vakare buvo transliuojamos žinios, per kurias informuodavome apie Seimo priimtus sprendimus. Seimo studijoje pasikeisdami dirbo daug žmonių - ir aš, ir kiti garso režisieriai: Valentinas Lukoševičius, Ričardas Legaudas, Algis Mateika, Bronius Gražys, taip pat žurna­ listė Janina Mecelicaitė-Mateikienė, transliacijos technikai Stasys Giedrys, Vladas Statulevičius, Vladimiras Davidovičius, Georgijus Petrovas. Mes, radijas, Seime turėjome savo aparatinę ir budėjome nuolat. Aš ten praleidau labai daug dienų ir naktų. Glavlito įstaiga buvo uždaryta 1991-ųjų spalio 25 dieną, nors jau nuo 1989 metų, kai prasidėjo perestroika, jos spaudimas sumažėjo. Ra­ dijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis, tikras komu­ nistas, neperėjo į Algirdo Brazausko partiją ir buvo išmestas iš darbo (paskui susirgo vėžiu ir mirė). Vietoj jo buvo paskirtas LKP CKPropa­ gandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuolelis. Daug kas manė, kad jis - geresnis už Januitį, bet greitai paaiškėjo, kad yra daug bloges­ nis. Kuolelis tuoj perėjo į priešų stovyklą - į „kasperviziją“. Manau, prie palaikančiųjų agresyvią Maskvos politiką prisišliejo tie, kurie turėjo di­ delių nuodėmių, kurie nenorėjo, kad tos jų nuodėmės iškiltų viešumon. Jiems prie sovietų buvo gerai, tad prie jų ir šliejosi. Ir mano buvęs vir­ šininkas, muzikos redaktorius Kostas Šilgalis, puikus operos solistas, vienas geriausių Lietuvos baritonų, parsidavė kolaborantų radijui. 1991-ųjų sausio 13 dieną, kai sovietų kariuomenė išvijo radiją iš S. Konarskio gatvės, glaudėmės ir Mokytojų namuose, ir Aklųjų kombinate, ir Kaune - visur mūsų stotys buvo išmėtytos. Po sausio 13-osios aš toliau dirbau radijo studijoje Seime. Miegodavome maža174

me belangiame kambarėlyje ant sudedamosios lovelės. Tokiu režimu dirbome, kol 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje pralaimėjo pučistai, ir pa­ saulis pripažino laisvą Lietuvą.

Apie piktą pardavėją -ųjų sausį mano vyras Jonas dieną naktį sėdėjo Seime, sūnus Kipras budėjo prie LRT pastato, aš sėdėjau namuose, virtusiuose savotišku štabu, nes daug kas atlėkdavo sušilti ar išgerti arbatos. Arba sutepdavau su­ muštinių ir pati nešdavau prie Seimo. Kartą nuėjusi matau, sėdi ant laiptų močiutė, atvažiavusi iš Že­ maitijos. - Gal pailsėti norit? - klausiu. - Einam, aš čia pat gyvenu. - Ne, - atsakė močiutė, - aš turiu čia būti. Iš šitokios tolybės atvažiavo ir budėjo nei valgiusi, nei gėrusi. Sykį užėjau į „Talino“ parduotuvę, esančią priešais Seimą, nusi­ pirkti duonos, sviesto, dešros sumuštiniams. Pardavėja nužvelgė mano pirkinius, tik vypt vypt kreivai. - Tiek daug duonos nepirkit, - sako, - tuoj gali nebereikėti. Matyt, suprato, kad Seimo gynėjams maistą perku, ir jai buvo labai pikta. Kai per televiziją pamačiau diktorius Algimantą Saduką ir Berna­ detą Lukošiūtę, kai išgirdau Bernadetą sakant „Jau ateina, ateina... Mes dar gyvi...“, apsipyliau ašaromis. Galvoju, Bernadeta juk vaikelį turi, o tie niekšai ją sušaudyti gali. Ir staiga radijas nutilo. Man pasi­ darė visai baisu. 175

JVasvytytė Prieš tai buvau nubėgusi prie Užsienio reikalų ministerijos (prie Lukiškių aikštės) pasižiūrėti, kodėl viskas aplink staiga nurimo. At­ einu, o čia būrys žmonių susirinkęs, visi laukia Algirdo Brazausko. Ir ateina smuikininkas Algirdas Stulgys su žmona. Stulgys išsitraukė iš dėklo smuiką, atsistojo ant laiptų ir ėmė groti. Tuo metu uždusęs atbėga mano brolis Algis, kuris tada buvo Lietuvos statybos ir urba­ nistikos ministras. Matyt, sūnus Naglis atvežė, nes gyveno Antakal­ nyje. Atlekia Algis į ministeriją, o Algirdo Brazausko nėra. Puolė jam skambinti, bet jo tarnaitė pasakė, esą ponas miega, nebudins. Tačiau paskui ir Brazauskas atvažiavo. Parpyliau namo, po kurio laiko parėjo Kipras, o Jonas sėdėjo Sei­ mo rūmuose. Namo jis dažnai pareidavo po dviejų parų budėjimo, sutinusiomis kojomis. Atlekia, nusiprausia, užkanda, ir atgal. Jo vir­ šininkas Rimvydas Racevičius nebuvo toks drąsus, pirmiausia atėjo pas mane paklausti, eiti jam į Seimo rūmus ar neiti, ar ten labai bai­ su. Vėliau nemažai Seimo gynėjų buvo apdovanoti Sausio 13-osios medaliais, bet nei mano Jonas, nei daugelis kitų tokio medalio nega­ vo, nes viršininkas jų medaliui nepristatė.

Apie Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską ir Vytautą Petkevičių f y f tgimimo laikais nuomonių buvo visokių. Dalis rašytojų / f laikėsi tyliai: „Pasižiūrėsim, kas iš to išeis, tada ir bus O r v / matyti“, kiti - Juozas Baltušis, Ignas Pikturna - liko senų pažiūrų. Tačiau labai daug žmonių ne tik pritarė permainoms, bet ir aktyviai jose dalyvavo. Deja, ilgainiui tai pamiršome. Vis gal­

176

Jdjie sceną, radiją ir medę voju: kodėl mūsų atmintis tokia trumpa? Tarkim, dabar daug žmo­ nių nutolo nuo Vytauto Landsbergio. O juk tautos išbudinimas - ir Vytauto nuopelnas. Tais sunkiais Lietuvai laikais Landsbergis laikėsi labai tvirtai, buvo principingas. Vytautą Landsbergį aš pažįstu labai seniai. Šeimomis mes nesibičiuliavome, bet mano tėvas gerai pažinojo Vytauto tėvą. Landsber­ giai - tikri inteligentai, jų giminė labai sena, Vytautas - vienuolikta inteligentų karta. Pamenu tokį epizodą: paprašė manęs ateiti į Kultūros ministeriją su Vytautu Landsbergiu važiuosime į Kaišiadoris, į kažkokį mitingėlį. Ateinu į ministeriją, laukiu laukiu, jau vėluojam išvažiuoti, o Landsbergis vis dar sėdi posėdyje. Staiga išbėga iš salės, ir tekini nudūmėme prie automobilio. - Na, dabar varyk! - paliepė vairuotojui Vytautas. Ir nulėkėme su vėju, dūmėme taip, kad, maniau, užsimušim. O Landsbergis vis skubina vairuotoją: - Vėluojam, vėluojam, negerai! Kitą sykį važiavau iš Kauno, iš savo literatūrinio vakaro. Ir ma­ tau: Landsbergis traukinyje sėdi. Pasirodo, Kaune paskaitą skaitė. Marškinėliai kuklūs, languoti. Žmona pianistė nelabai turėjo laiko vyrą išpuošti. Landsbergis niekada nieko neskaitydavo iš lapelio. Jeigu jam už­ duodavo klausimą, jis atsakydavo iš esmės, ne paviršutiniškai. Ko­ dėl ta lietuvio atmintis tokia trumpa? Geriau padėkokime Vytautui Landsbergiui ir nepamirškime: neklystančių žmonių nėra. Arba štai Algirdas Brazauskas. Kai buvo svarstoma, ką rinkti Lie­ tuvos prezidentu - Brazauską ar Stasį Lozoraitį, aš buvau už Lozorai­ tį. Maniau, padorus žmogus, protingas. Bet kai su Brazausku vėliau teko bendrauti dėl bajoriškų reikalų, buvau maloniai nustebinta - jis man pasirodė šiltas žmogus, paprastas, šeimyniškas. Buvo kuriama 177

Titndinė

Jtfasvijtytė

Bajorų sąjunga, vyko pokalbis, ir aš tame pokalbyje dalyvavau. Bra­ zauskas priėjo prie manęs ir sako: - Aš neturiu bajoriškų šaknų. Aš - mužikas. Mano protėviai buvo laisvieji valstiečiai, o mama - Giedraitytė, iš Giedraičių. Ji palaidota šventoriuje Mažeikiuose. - Šventoriuje bet ko nepakasdavo, - sakau, - reikia paieškoti šaknų. Bet jis turbūt neieškojo. Kitas įdomus žmogus - rašytojas Vytautas Petkevičius - buvo marginali asmenybė. Gal ir tikras komunistas, bet mano prisimini­ mai apie jį - tik geri. Petkevičiaus kūrinių aš neskaičiau, bet, matyt, patikau Vytautui, nes kartą pakvietė mane važiuoti į kažkokį didelį renginį, vyksiantį Radviliškyje. Gal Knygos bičiulių draugija rengė literatūrinius vaka­ rus, gal Rašytojų sąjunga, jau nepamenu. - Ką nori skaityk, gali ir ne mano kūrinius, - pasakė Vytautas, man svarbu, kad būtum šalia. Radviliškyje Petkevičius porą metų dirbo LKP rajono komiteto sekretoriumi ir gerai pažinojo Viliumą Malinauską, tuo metu „Komunaro“kolūkio (Radviliškio r.) pirmininką. Po vieno renginio (ren­ giniai vyko keletą dienų) prieina prie manęs nešinas didžiuliu krep­ šiu ir sako: - Į vakarinį renginį aš neisiu, važiuosiu pas Malinauską į kolūkį. Va, man atnešė pilną krepšį maisto. Imkit ir suvalgykit. O tame krepšyje - ir karšti cepelinai, ir lėkščių įdėta, ir baltų ser­ vetėlių, ir kažkoks butelis, ir kavos. Didžiulis krepšys pilnas prikrau­ tas maisto. Pasirodo, kai Petkevičius dirbo Radviliškyje partijos sekretoriumi, į jį pagalbos kreipėsi viena moteris, kuri su mažais vaikais gyveno rū­ syje. Petkevičius padėjo gauti jai butą, o moteris prisakė savo dukrai: - Jei aš nesulauksiu progos, tu turi atsidėkoti Petkevičiui. 178

'euUjąir m&iĄ. Jne sceną, raštiją Moteris mirė, bet jos dukra priesako nepamiršo. Sužinojusi, kad renginyje dalyvaus Petkevičius, privirė cepelinų ir atnešė jam. Na, mes ir papuotavome! O štai kitas epizodas, kurį iki šiol prisimenu su šypsena. Kartą Petkevičius, kuris buvo kelių tarptautinių rašytojų orga­ nizacijų narys, pakvietė mane važiuoti į Šalčininkus ir paskaityti ką nors iš jo vaikiškų knygelių. Pasakė, kad renginyje dalyvaus keli vai­ kų rašytojai iš Maskvos. - Tai kad aš rusiškai nemoku, - ėmiau gintis. - Vis tiek turėsi važiuoti. Nuvažiuojame į vidurinę mokyklą, ogi vaikučiai čia vien rusiškai ir lenkiškai kalba. Ką man daryti? - Jūs esat poliglotai, - lietuviškai sakau aktų salėje susirinku­ siems vaikams. Žiūri į mane visi susiraukę. - Juk mokat lietuviškai? Vaikai tyli. - O rusiškai? - Taip!!! - sukruto sujudo salė. - O lenkiškai? -Taip!!! - O angliškai? - Taip, mokomės! - sušuko kažkas. - Kadangi esat poliglotai, - sakau, - paskaitysiu jums lietuviškai. Perskaičiau keletą vaikiškų eilėraščių, paskui Vytautas Petkevi­ čius pakalbėjo ir maskviškiai svečiai. Vaikai buvo laimingi, plojo taip, kad delniukai skaudėjo. Po renginio mudu su Petkevičium, taip pat ir svečiai iš Maskvos, buvome pakviesti vakarienės. Pamenu, nuvežė prie kažkokios salos, ėjome tiltu. O toje saloje, pasirodo, uždaras restoranas stovi. 179

'ZCtuūnė N asvytytė Užvalgėme, prasidėjo užstalės kalbos. Žinoma, su literatais ėmė­ me kalbėti apie literatūrą. Aš labai mėgstu Levą Tolstojų, Michailą Lermontovą, esu netgi išvertusi į lietuvių kalbą Lermontovo eilėraštį „Pušis“. Papasakojau svečiams iš Maskvos apie darbą radijuje. Kai kalba ėmė suktis apie „Lietuvos“ ansamblį - kad lietuvaičiai šokda­ vo ne vien lietuviškus, bet ir latviškus, ir rusiškus šokius, buvome jau taip įsisiūbavę, kad aš čiupau nosinaitę ir dainuodama pasileidau šokti kaip Tatjana iš „Karo ir taikos“, kai su seneliu nuvažiavo į kai­ mą ir paragavo degtinės. Bo cady nu, e ozopode fleeuąazynana, Heeenmm, wpyznonuwa, P y M R H o e n u H K O .'

Apačion platėjantis melsvo šilko sijonėlis tik plaikstosi, nosinaite tik mosikuoju. Vyrams tas mano šokis labai patiko. Žodžiu, nenorėjau važiuoti į susitikimą, o va kaip susidraugavome. Po renginio naktį parvežė mane namo. Jau guliu lovoje, tuoj užmigsiu, ir staiga suskamba telefonas. - Kas čia dabar antrą nakties skambinėja? - nustebo mano vyras Jonas. Atsikėlė, nuėjo atsiliepti. - Pakvieskit Undiną, - išgirdo ragelyje vyrišką balsą. Pasirodo, drauge važiavęs žurnalistas davė rusams mano telefono numerį, ir jie puolė man skambinti iš viešbučio. Undinos, mat, prireikė. Paskui tą žurnalistą išbariau: 1Sodely, o gal daržely / mergina vaikščiojo, / nedidukė, apvalutė, / raudonais skruoste­ liais (rus.).

180

d^jie sceną, radiją ir tneiĄ, - Kaip drįsai duoti mano numerį? Namie vos skyrybų nebuvo. Vytautas Petkevičius buvo energingas, jausmingas žmogus. Bet ir labai pareigingas. Kartą sumaniau surengti vaikučiams literatūrinę valandėlę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje mokėsi mano sūnus Ki­ pras, - pasikviesti rašytoją ar poetą, kad vaikai plėstų akiratį. Paskam­ binau Petkevičiui. - Gal galėtum su čiurlioniukais susitikti? - klausiu. - Papasako­ tum apie savo Molio Motiejų, žmonių karalių. Man labai patiko Petkevičiaus knygelės vaikams - ir „Sieksnis, Sprindžio vaikas“, ir „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, ir „Didysis medžio­ tojas Mikas Pupkus“, ir toji apie Molio Motiejų. - Gerai, - sutiko Vytautas. - Aš Birštone, savo sodyboje, bet at­ važiuosiu. Atėjo sutarta diena, mes su vaikais mokykloje laukiam rašytojo, ojo nėra. Buvo gili žiema, lauke sninga, pusto baisiausiai. Paskambinti nėra kaip, mobiliųjų dar nebuvo. Galvoju sau: turbūt neatvažiuos. Staiga ma­ tau - atlekia Petkevičius visas suplukęs. Pasirodo, pakeliui automobilis sugedo, teko ieškotis kito. Pamaniau, kitas tikrai būtų nuo pusiaukelės grįžęs namo, o va Petkevičius neapvylė antrokėlių, atvažiavo. Prasidėjus atgimimui Vytautas Petkevičius pagavo bangą ir drą­ siai kalbėjo nuo scenos, kad mums reikia permainų, reikia atsiskir­ ti nuo Rusijos, puoselėti lietuvybę, turėti savivaldą. Kalbėjo tokius dalykus, apie kokius kiti nedrįso nė prasižioti. Provincijoje žmonės klausėsi jo susigūžę, išsigandę, pritilę. Juk mokytojai buvo priklau­ somi nuo direktorių, kolūkiečiai - nuo kolūkių pirmininkų. Kartą abu nuvažiavome į Kauno P. Ziberto šilko kombinatą. Kul­ tūros namai didžiuliai, žmonių susirinko tiek, kad kai kurie stati sto­ vėjo. Darbininkai ėmė Petkevičiaus klausinėti, gal jis bus Lietuvos prezidentas. 181

'ZCruūnė J^fasvyfaftė - Ne ne, prezidentu tai jau nebūsiu, - atsakė Petkevičius, - aš rašytojas, toks ir liksiu. Bet šypsojosi patenkintas, toks klausimas jam buvo malonus. Paskui visi giedojome „Lietuva, tėvyne mūsų“, o raštelių su klau­ simais Vytautas gavo tiek, kad į glėbį netilpo.

Undinę Nasvytytę 70-mečio proga sveikina LRdirektorius Virginijus Mačiulis, 1996 m. (Juozo Šalkausko nuotr.)

Laidos „Ryto garsai“(LRstudijoje) svečiai. Iš kairės: Undinė Nasvytytė, Jonas Miliušis, Dana Rutkutė, Petras Stankevičius, laidos vedėjas Vytautas Markevičius, 1996 m. (Juozo Šalkausko nuotr.)

Iš kairės: Kipras Mašanauskas (Undinės Nasvytytės ir Jono Mašanausko sūnus), Jonas Mašanauskas, prof. Vytautas Landsbergis, Vilnius.

Jubiliejaus proga Undinę Nasvytytę sveikina Lietuvos bajorų sąjungos atstovai.

Undinė Nasvytytė Lietuvos bajorų sąjungos susirinkime Vilniaus rotušėje, 1997-ųjų kovas. (Algimanto Žižiūno nuotr.)

'

Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas Maskva-Niujorkas-Konektikutas-Kalifornija-FloridaOhajo valstija-Masačusetsas-Niujorkas-Maskva

5

Maskva f" /ei išsiruošei į užsienį, niekada pirmiausia nevažiuok į Amej riką, geriau iš pradžių aplankyk Vakarų Europą. Tokia miny j tis man dingtelėjo, aišku, per vėlai, kai jau buvau pasibasčiusi po Jungtines Valstijas - išties nepaprastą kraštą, kuriame nuo įspūdžių ir dangoraižių apsisuka galva. Pirmoje savo knygoje jau pasakojau, kad į Valstijas su trimis šim­ tais dolerių kišenėje išskridau 1989-ųjų rugpjūtį, keturios dienos po Baltijos kelio. Bet prieš tai dar buvo Maskva, mat visi sovietinio pi­ liečio keliai vedė ne į Romą, o į Maskvą. Tik Rusijos sostinėje galėjai gauti vizą į JAV. Amerikoje gyveno ir tebegyvena daug Nasvyčių, nes mano ma­ mos ir tėvo giminės (išskyrus mūsų šeimą) 1944 metais, artėjant so­ vietams, būriu išskubėjo į užsienį. Mes, tremtinio vaikai, apie vieš­ nagę pas užjūrio giminaičius sovietmečiu negalėjome nė svajoti. Ir tik kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, kelionės į Ameriką tapo 189

Titulinė N asvytytė

įmanomos. Mūsų giminaičiai, žinoma, apsidžiaugė ir man, taip pat mano broliams Algimantui ir Vytautui atsiuntė kvietimus. Pirmiausia išskrido Vytas su žmona, po dvejų metų - Algis su žmona, dar po dvejų - aš. Kai keliavo Algis ir Vytas, Amerikos ir So­ vietų Sąjungos draugystė dar buvo labai šerkšnota, bet sovietiniai klerkai padarė jiems išimtį. Suprask, štai kaip mes rūpinamės savo inteligentais, nieko jiems negailime, į užsienį išleidžiame. Vytą giminaičiai priėmė labai šiltai, galima sakyti, ant rankų ne­ šiojo. Apie Algį šokinėjo mažiau, bet brolis irgi negalėjo skųstis. Kai lankiausi aš, kai kurie dejavo jau pavargę nuo svečių, esą tie lietuviai tik automobilių prašinėja. Nieko mes neprašinėjome, tiesiog humorą amerikonai supranta kitaip. Taigi aš pirmiausia išsiruošiau į Maskvą, nes reikėjo gauti vizą. Kad būtų greičiau, atskridau lėktuvu. Oro uoste įsėdau į taksi ir sa­ kau taksistui: - Vežkit į Lietuvos atstovybę, tik paskubėkit. Man reikia suspėti į JAVambasadą. - O, Lietuva! - nudžiugo taksistas. - Girdėjom, girdėjom apie jūsų Kazimierą. Ot būtų gerai, jeigu ir mes tokią Kazimierą turėtume. Suprask, ir jiems reikėtų Kazimieros Prunskienės. Lietuvos atstovybėje pasidėjau daiktus ir išlėkiau į ambasadą. O žmonių čia - ilgiausia eilė, net per naktį stovėti reikėjo. JAV ambasados darbuotojas kalbėjo rusiškai, labai mandagiai. Paklausė, kas iš mano giminaičių pasilieka Lietuvoje. Atsakiau, kad dukra, sūnus ir vyras. - O ką veikia sūnus? - pasidomėjo. Kipras studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo neseniai parašęs dainą apie Lietuvą.

190

d tfjie sceną, radiją ir medę Kokia nuostabi, Lietuva, esi. Kaipgi nemylėt mums tavęs? Mūsų džiaugsmas tu, mūsų skausmas tu, Savo širdyse saugome tave...

Aišku, pareigūnui nepadainavau - nebūtų supratę. Atsakymo, ar mane išleis į užsienį, teko palaukti, tad Maskvoje praleidau keletą dienų. Pirmą naktį Lietuvos atstovybės svečių kamba­ riuke nakvojau viena, paskui įkurdino moterį, kuri atvažiavo į Liaudies ūkio pasiekimų parodą (VDNCH) pirkti Pekino ančių. Kaip ji ruošėsi Lietuvon parsigabenti tas veislines antis ir vieną avį, neįsivaizduoju. Kai mūsų žmonės išėjo į Baltijos kelią, aš jau turėjau ir vizą, ir bilietus. Po kelių dienų namiškiai palydėjo mane į stotį. Dukra Ra­ munė laukėsi trečio vaikelio ir netrukus turėjo gimdyti, bet man ne­ pasakė datos, nenorėjo nervinti. įlipau į traukinį, žiūriu, mano draugė Galina Dauguvietytė vago­ ne sėdi - irgi į Ameriką išsiruošusi. Ir sutapk šitaip! Net vietas kupė šalia gavome. Abi nudundėjome į Maskvą ir sėdome į lėktuvą, skrendantį į Niujorką.

Niujorkas-Niu Heivenas i'— skridome ilgai. Pagaliau matau: artėja Niujorkas, saloje V rymo varinė Laisvės statula. Mūsų lėktuvas nežinia kodėl y J pasuko ne į oro uostą, o ėmė sukti ratus aplink tą statulą, ir dar taip arti, kad ji vos ne į saloną įlindo. Žvelgiu pro iliumina­

191

lyCruūnė N asvytytė

torių - apačioje vanduo kažkoks drumzlinas. Net šiurpuliai nuga­ ra nubėgo. Nusileidome Džono F. Kenedžio tarptautiniame oro uoste. Išlipau iš lėktuvo ir galvoju: kur čia ta išgirtoji Amerika? Namai apsilaupę, sie­ nos nutepliotos, apipaišytos. Pas mus dar nebuvo grafičių mados. Pusseserė Salomėja, kuri iškvietė mane į Ameriką, telefonu pa­ sakė, kad oro uoste manęs lauks lietuvis su vėliavėle, svetimas žmo­ gus. Atsisveikinau su Galina Dauguvietyte, ji nuėjo savais keliais, o aš ėmiau dairytis vyro su vėliavėle. Paaiškėjo, kad vėliavėlių čia gyvas miškas. Staiga matau: stovi mažas storas žmogelis su užrašu ant krū­ tinės „Undinė Nasvytytė“. Mane toks juokas suėmė! Maniškis palydovas pasakė įsodinsiąs mane į autobusą, važiuo­ jantį į Nių Heiveną, o ten manęs jau lauksianti Salomėja. Nupirko man bilietą, paguodė, kad kelionė neilga, kad Nių Heivenas visai čia pat, ištarė sudie ir dingo. Autobusėlyje iš pradžių sėdėjome tik aš ir vairuotoja - graži juo­ daodė moteris. Stovim, kažko laukiam, aš spaudžiu prie krūtinės rankinę su didžiausiu turtu - trimis šimtais dolerių. Ateina dar keli žmonės, šalia manęs atsisėda vyrukas ir mergina. Po geros valan­ dos autobusas pagaliau pajudėjo. Važiuojam, važiuojam... Stabteli­ me stotelėse, kažkas išlipa, kažkas įlipa, vyrukas su mergina šnekasi tarpusavyje, paskui pavaišino mane saldainiu. Galvoju, reikia ir man juos pavaišinti, ir pasiūliau lietuviškų irisiukų. Abu kaip kando, ne­ gali dantų atplėšti. - Nebijokit, nieko bloga nenutiks, - puoliau raminti vokiškai. Pasirodo, tas vyrukas suprato vokiškai, nes studijavo Vokietijo­ je. Pasakė, kad Nių Heiveno tikrai nepravažiavome, kad tai paskuti­ nė stotis, kad jis Konektikuto valstijoje, už 108 kilometrų. O aš jau nervinausi, maniau, ne į tą autobusą storulis įsodino. Nė pro langą nebežiūrėjau iš išgąsčio. 192

'te sceną, raciją ir ttieiię

Galiausiai išlipau stotyje ir matau: stovi Salomėja! Buvome nesi­ mačiusios nuo vokiečių okupacijos metų, bet pažinome viena kitą, apsikabinome, apsiašarojome. Mane iškvietusi Salomėja Nasvytytė-Valukas, dėdės Motiejaus dukra, iki pensijos dirbo Jeilio visuomenės sveikatos kolegijos Medi­ cinos bibliotekos direktore. Salomėjos vyras Vytautas Valukas buvo aktorius. Valukai gyveno pačiame Nių Heiveno centre, prie pat Jeilio ko­ legijos, daugiabutyje, dešimtame aukšte. Aplink buvo labai judru, kaukė ir kaukė - dieną naktį pro šalį lėkė greitosios pagalbos auto­ mobiliai, įjungę sirenas. Gyveno Valukai gana kukliai. Kambariai maži, gal tik svetainė kiek erdvesnė. Ir baldai gražūs, odiniai. Salomėja pavaišino mane pietumis ir nusivedė į filmą „Vėjo nu­ blokšti“pagal Margaret Mitčel to paties pavadinimo bestselerį. Kino salė buvo beveik tuščia ir baisiai šalta. Susiglaudėme šonais, valgyda­ mos kukurūzų spragėsius žiūrėjome filmą ir šildėme viena kitą. Po filmo mūsų pasitikti atėjo Salomėjos vyras Vytautas. Jau pra­ dėjo temti. Einam gatve, matau, laiptai, o ant jų kažkokie apsvaigę vyrukai sėdi. - Nežiūrėk į juos! - sudraudė mane Valukas. - Tai narkomanai. Jei gręžiosiesi, dar užpuls. Eik sau pro šalį, ir tiek. Valukas pasidomėjo, ar turiu pinigų. Prajuko sužinojęs, kad at­ sivežiau tris šimtus dolerių. Jiems tai buvo menka sumelė. Nupirko man maišiuką, kabinamą po kaklu, ir liepė susidėti į jį pinigus. - Nenešiok pinigų rankinėje, nes ištrauks, nė nepastebėsi. Dieve, galvoju, kaip čia baisu! Pas mus Lietuvoje eini sau gatve, rankine mosikuoji, ir niekas iš rankų neplėšia, niekas nesikabinėja, nebent kokioje tarpuvartėje naktį apšvarins ar tamsioje laiptinėje. O narkomanų iki tol akyse nebuvau regėjusi. 193

Tinginė N asvytyte

Kai parėjome namo, Salomėja pasiūlė man nusimaudyti. Ateinu į vonios kambarį praustis - nemoku vandens paleisti. Žiūriu į čiaupo bumbulą, sukinėju - nebėga vanduo, nors pasiusk. Pas mus čiaupai buvo paprasti, o čia bumbulą reikėjo ne sukti, o į šoną pakreipti. įjun­ giau dušą - kad ėmė purkšti! Kaip pakliuvo apsiprausiau vandeniu iš čiaupo. O pasakyti Salomėjai gėda, ir klausti gėda. Naktį išsimiegojau gerai, atsikėliau puikios nuotaikos. Rytą už­ simečiau chalatuką ir pirštų galais stybrinu į virtuvę. Norėjau pa­ juokauti, tyliai prisėlinti prie Salomėjos ir sušukti „Labą rytą!“, bet nepastebėjau, kad svetainės kampe rymo Vytautas. Sėdėjo užmetęs koją ant kojos, rūkė pypkę ir skaitė laikraštį. Slenku susilenkusi - ir staiga akies krašteliu pastebiu Vytautą. Man tokia gėda pasidarė! Ir ką jis apie mane pagalvojo? Suprask, atvažiavo viešnia iš sovietuos ir šnipinėja iš pat ryto. Puoliau aiškinti, kad papokštauti norėjau. Paskui Salomėja susiskambino su savo seserimi Giedre ir kaži kodėl kalbėjo ne lietuviškai, o angliškai. Man visai nesmagu pasidarė. Va­ dinasi, blogai apie mane pagalvojo. Tądien pas Salomėją atvažiavo svečių - mano pusbrolis Jaunutis Pijus Nasvytis, jo padėjėja advokatė (lietuvė, emigravusi iš Kauno) ir kita emigrantė - aktorė Albina Katiliūtė-Janus, labai graži moteris. Jaunutis buvo inžinierius, dirbo boingų gamykloje. Tai jis supla­ navo ir finansavo visą mano kelionę. Buvo labai dosnus, geros šir­ dies, eruditas, muzikalus. Jis - dėdės Stepono (mano tėvo brolio) sūnus. Šeimoje buvo jauniausias iš keturių vaikų. Tai jo sesuo Birutė ištekėjo už Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus. Vakare Salomėja vaišino mus koldūnais. Ne pati gamino, o pirko pusfabrikačius. Prieš atvažiuojant svečiams Vytautas Valukas ėjo į miestą apsipirkti, o mane nuvedė į nedidelę meno galeriją prie pat parduotuvės. - Tu pasidairyk, o aš - į parduotuvę. Namo grįžk pati, čia netoli. 194

d ljie sceną, radiją ir medę Namą aš radau. Pakilau liftu, bet ilgai ieškojau buto durų, nes visos vienodos, o aš buto numerį užmiršau. Belstis nedrįsau, pamė­ ginau atidaryti vienas duris - užrakinta, paklibinau kito buto ranke­ ną - atsidarė. Matau, sėdi Salomėja fotelyje atsilošusi, kojas ištiesu­ si. Lengviau atsikvėpiau. Susirinkus svečiams ištraukiau iš lagamino dovanas - gintaro pa­ puošalus, medines klumpes, šūsnį meno albumų, tinklines linines ran­ kų darbo tulpėmis šilku siuvinėtas užuolaidas - išdėliojau ant stalo ir liepiau išsirinkti, kam kas patinka. Okas liko, vėliau išdalijau kitiems. Jaunutis nupirko man bilietus į aštuonis skrydžius, kad galėčiau aplankyti ir kitus giminaičius. Be to, davė penkis šimtus dolerių. Ir Salomėja davė pinigų. Atsisveikinau su Valukais ir išskridau į Kaliforniją pas Salomėjos seserį kompozitorę Giedrę Nasvytytę-Gudauskienę.

Kalifornija Los Andželas, Santa Monika, Santa Barbara, San Diegas

os Andžele mane pasitiko siaubinga tvankuma. Ačiū Die/ vui, oro uoste jau laukė Giedrė ir jos žentas vengras, karo ' ^ lakūnas, tad neilgai trukus įžengiau į vėsius Giedrės ir jos vyro Juozo, gydytojo, namus. Gudauskai gyveno Santa Monikoje. Jų vaikai - dukra Dalytė ir sūnus Saulius - jau buvo suaugę, dar vienas sūnus Gediminas - ką tik miręs. Gudauskų kotedžiukas man patiko - nors nedidukas, vienaukš­ tis, bet apsuptas nuostabių abrikosų, ant žolytės prikritę apelsinų, citrinų, slyvų. 195

'Undinė Jdasvytytė

- Giedre, kodėl vaisiai mėtosi ant žemės? - pasakiau neištvėru­ si. - Mūsų lietuvaitės tuoj konservų privirtų. Stovėjau ir gėrėjausi, nes visa čia džiugino akį: ir ryškios gėlių spal­ vos, ir vešlios palmės, ir kekėmis kabantys bananai, ir baseinas kieme. Manęs laukdama Giedrė iš Čikagos parsisiuntė lietuviškų sūrių ir kumpių - gal trisdešimt kilogramų, mat ir pati mėgo skaniai paval­ gyti. Tik dėl baisaus karščio visos gėrybės sugedo, teko išmesti. Už­ tat pavaišino mane labai gardžiomis dešrelėmis su prancūziškomis garstyčiomis. Valgiau ir gyriau, dėl to paskui gaudavau jų kiekvieną mielą dieną, visas dvi savaites. Giedrė ir jos vyras, kuris sirgo cukralige, negalėjo gyventi be vi­ taminų. Virtuvėje ant stalo stovėjo didelė stiklinė, pilna įvairiausių piliulių, ir jie kasdien sėmė jas saujomis. Ir dar į lapelį žiūrėdavo, kiek kokių vitaminų reikia sudoroti. Aš ir vėl neištvėriau: - Jeigu stiklinę vitaminų suryji, nė valgyti nebereikia. Mane stebino jų baimės dėl maisto. Esą margarinas vertingesnis už sviestą, cukraus valgyti nevalia, nes tai baltoji mirtis, ir druskos negalima, nes juodoji mirtis, ir bananų - ne, nes didina cholesterolio kiekį kraujyje. Bet žmonės kažin kodėl buvo labai išstorėję, o ir pati Giedrė - apkūni. Pusseserė davė man atskirą kambarį, kuriame buvo tik sofutė ir staliukas, ant jo padėta bananų, abrikosų, popieriaus laiškams, vokų ir rašiklis. Paskui pravedė man instruktažą: - Čia kibiras, čia kastuvas, čia kirvis, čia dujokaukė, - pamačiusi nustebusį mano veidą paaiškino: - Jei namas užgrius, tau reikės pa­ čiai atsikąsti. Pasirodo, prieš porą savaičių čia buvo žemės drebėjimas. - Langelio neatidarinėk, nes žiurkės gali įlipti, - toliau vardijo Giedrė. 196

]ie sceną, radiją ir medę Galvoju: vajėzau! Dar ir šitai! Langiukai nedideli, žemai. O žiur­ kės, pasirodo, labai mėgsta bananus, kurie ant mano staliuko guli. - Nebijok, žmonių jos nepuola. Tik apuostys ir išeis, - nuramino pusseserė. Vakare atsiguliau ant sofutės ir laukiu, kada ta žemė pradės dre­ bėti. Norėjau įjungti stalinę lemputę, nerandu mygtuko. Pasirodo, tereikia pirštu paliesti gaubtelį, ir pati įsijungia automatiškai. O čia dar į galvą ėmė lįsti mintys apie tai, kad šiame kambaryje ką tik mirė Giedrės sūnus, jaunas medikas. Užėjo astmos priepuolis, ir užduso. Greitoji atvažiavo per vėlai. Aš pažinojau tą vyruką ir labai jo gailėjau. Jis viešėjo pas mus Lietuvoje. Pamenu, vaikšto su fotoaparatu mūsų vasarnamyje Vala­ kampiuose, pamatė lauko tualetą. - O, koks gražus namelis, koks įdomus! Reikia nufotografuoti. Tupyklos sienas aš buvau išklijavusi plakatais su užrašu „Baroko salė“, ir paskui sakydavom: „Einu į baroko salę pasėdėti.“ Prisiminusi smagius dalykus šiaip ne taip užmigau. Pabudau kitą rytą, užsimečiau chalatėlį ir išėjau į kiemą. O šilta, o gražu, žalsvi bananai ant medžių kekėmis kabo. Galvoju: „Ot gera jiems gyventi!“ Tą dieną Giedrės draugė ponia Salomėja ketino vežtis mudvi su pussesere į Los Andželą. Atvažiavo aplūžusia tamsiai mėlyna maši­ na. Sėdau ant sėdynės - spyruoklė kaip tvojo į užpakalį! Pirmiausia nuvežė į kažkokį prabangų kvartalą. Namai čia buvo tokie, kokių dabar jau atsirado ir pas mus Lietuvoje - su erdviu kie­ mu, su bokšteliais, aptverti aukšta tvora. Kieme didžiuliai šunys laksto, dailiai apkarpyta gyvatvorė tokia aukšta, kad kiemo iš gatvės nematyti. Visas kvartalas gražiai sutvarkytas, su upeliais, tilteliais, pavėsinėmis. Pasirodo, šiame rajone, viešbutyje, mėgo apsistoti Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas. 197

'ZCnJinė N asvytytė Nusivedė mane į to viešbučio restoraną. Matau, salėje sėdi fra­ kuotas pianistas ir skambina, kiti vyrai irgi su frakais, ir moterys labai gražiai apsirengusios. - Čia labai brangu, todėl gersim tik kavos, - pasakė Giedrė. Pas mus Lietuvoje dėl svečio paskutines kelnes nusimautų, o jie gyveno labai taupiai. Staiga atsidaro durys ir į salę įžengia du juodaodžiai jaunave­ džiai. Matyt, restorane kėlė vestuves. Visi vyrai šviesiais kostiumais, jaunoji - balta suknia, pamergės - raudonomis ir žalsvomis lengvo­ mis suknutėmis plisuotais sijonais. Visos gražios, pasidažiusios. Gal aktorės? - pamaniau. Visi nuėjo į atskirą salę, paskui lauke filmavosi prie kanaliukų. Kitą dieną ponia Salomėja pakvietė mane į svečius. Pasirodo, Los Andželo centre ji su vyru turi dešimties aukštų namą ir jį nuomoja. Patys gyveno namelyje greta nuosavo daugiaaukščio. Nors baisiai turtingi, buvo labai taupūs. Man atrodė, kad jei turi turtų, tai jais ir naudokis, o jie - ne. Mane vežiojo sulūžusia mašina, o kieme stovėjo trys prabangios. Mes, lietuviai, per daug išlaidus. Pas mus vaikai tėvą milijonierių būtinai išsunks, motina pati viską atiduos, o ten - ne, ten vaikai paš­ tą nešios, keptas bulvytes gatvėje pardavinės, patys pinigų užsidirbs. Nuvažiavome į restoraną pietauti. Pastatėlis man pasirodė sukiu­ žęs, kažkokia palapinė. įžengėme vidun, o čia fojė stovi didžiulės sta­ tinės, pilnos dviejų rūšių riešutų. Kol atsilaisvins staliukas, žmonės semia tuos riešutus saujomis, gliaudo, kramto, o lukštus meta ant grindų, pabarstytų pjuvenomis. Atsidarė salės durys, ir aiktelėjau: stalai gražiausi, padavėjai aplink tik zuja. Atnešė mėsos didžiulėje lėkštėje. Maniau, čia mums trims, pasirodo, tik man vienai. Suvalgė­ me po didkepsnį su kalnu daržovių. O pas mus Lietuvoje tuo metu vien nugramdyti kaulai parduotuvių vitrinose gulėjo ir šlapia dešra. 198

Jdjiie sceną, radiją ir meiięNuvežė mane į Holivudą. Šlovės alėjoje pasimatavau artisčių pė­ das. Mano bateliai - 39 numerio, tad sutapo tik su Soft Loren, kitų ar­ tisčių pėdos buvo mažesnės. Paskui sustojome prie kažin kokio namo, kurio kieme žmonės pardavinėjo nereikalingus savo daiktus, išdėlio­ tus ant staliuko. Pusseserė klausia manęs, ar eisiu pasižvalgyti. - Man neįdomu, - sakau, - palauksiu mašinoje. Po kurio laiko Giedrė ir ponia Salomėja grįžta patenkintos. Ma­ tau, prisipirko žiedų su akutėmis. - Negi jums žiedų negana? - klausiu nustebusi. - Čia ne sau, - sako, - mes juos į Lietuvą siųsim. - Su brangakmeniais? - Ne ne, akutės stiklinės. Jie labai pigūs, - ir rodo man: - Čia pa­ našu į aleksandritą, šitas - kaip smaragdas. - Žinot ką, ponios, - sakau, - pas mus tokių blėkelių niekas nene­ šioja. Pas mus moterys net kopūstus iš statinių turguje pardavinėdamos mūvi tikro aukso žiedus su tikrais brangakmeniais. Lietuvoje tais laikais madoje buvo auksas su rubinu. Moterys ge­ riau turėdavo vieną žiedelį, bet tikro aukso, su tikru akmenuku. Giedrė ir jos draugė labai nustebo: - Tikrai? O mes visada siunčiam jums va tokias dovanėles. O mes jiems siųsdavom meno albumų ir gintaro dirbinių. Aš į Ameriką atvežiau keletą kilogramų gintaro - dailiausių karolių, pui­ kiausių medalionų. Vakare namo grįžau nusikamavusi, galva pilna įspūdžių. Kitą rytą Giedrė sako man: - Šiandien eisim į Onytės ir Jonuko vestuves. - Į vestuves? - nustebau. - Tai kad nepažįstu aš tų žmonių. - Nesvarbu, už tave jau sumokėjom. Suprask, restorane jau išpirko man vietą, vadinasi, dovanos nešti nereikės. 199

IXndlfie J\fasvytytė Pirmiausia abi su Giedre atvažiavome į bažnyčią. Matau, stovi pabroliai gražiai apsirengę, su orchidėjomis atlape. Ir pamergės pa­ sipuošusios baltomis orchidėjomis. Jaunikio motina man pasirodė kažkur matyta. Ogi poetė! Ką tik lankėsi Lietuvoje, dalyvavo poezi­ jos pavasaryje. Ir pataikyk susitikti Kalifornijoje! Nė nežinojau, kad ji čia gyvena. Pasirodo, Jonukas - jos sūnus. Įžengėme į bažnyčią. Oji visa gėlėmis išpuošta, vazos prie kiekvie­ no suolo, prie altoriaus kėdės sustatytos. Pas mus Lietuvoje mišios vykdavo lotyniškai, kunigas stovėdavo nugara į žmones, o čia pamer­ gės ir pabroliai susėdo ant tų kėdžių veidu į žmones, nugara į altorių. Matau, įveda jaunąją. Onytė kaip Onytė, bet ją už parankės veda kaž­ koks senas žmogus. Galvoju: negi toks senas jaunikis? Pasirodo, tai Onytės tėvas. Ojaunikis su savo tėvu prie altoriaus stovėdami laukia nuotakos. Prasidėjo iškilminga ceremonija, svečiai ėmė sakyti linkėjimus, galiausiai visi užgiedojo: - „Tėve mūsų“, - pliaukšt pliaukšt pliaukšt, - „kurs esi dangu­ je“, - pliaukšt papliaukšt. Visa bažnyčia plodama delnais giedojo „Tėve mūsų“, džiazo ritmu kraipydama klubais. Turėjau įgnybti sau į šoną, kad nesusijuokčiau. Ojie tik linksminasi, tik kikena, jokio iškilmingumo. Paskui visi nuėjome į restoraną, susėdome prie apskritų staliukų. Aš įteikiau jaunavedžiams kažkokią tautinę dovanėlę, šiek tiek pa­ pasakojau apie lietuviškus papročius. Vaišino ir karštais patiekalais, ir stipresniais gėrimais, bet niekas nenusigėrė. Amerikoje apskritai nemačiau gatvėse šlitinėjančių girtų žmonių. Paklausiau pusseserės, kaip čia yra. - Pas mus girti pėsti nevaikšto, - nusijuokė toji, - pas mus girti važinėja. Vakare, kai po baliaus grįžom namo, sakau Giedrei: 200

J^ie sceną, radiją ir meilę* - Viskas buvo puiku, tik tas „Tėve mūsų“ su šokiais man visai nepatiko. - Tai aš parašiau tą giesmę! - įsižeidė Giedrė, ir nuo tos dienos valgyti gaudavau tik porą dešrelių. Ir jau kiti žmonės mane po Kali­ forniją vežiojo, pas Giedrę tik nakvodavau. Mūsų tautiečiai Amerikoje nesupranta humoro. Mano brolis Vy­ tas nuvažiavęs pajuokavo: „Reiks ir man užsiprašyti kokios mašiny­ tės“, tai paskui išgirdau priekaištą: „Vytas prašė mašinos.“ Sykį Giedrė ėmė man pasakoti: - Atvažiavo Juozaitis su Landsbergiu ir pasakė: „Mums reikalingi jūsų aruodai.“ Suprask, amerikoniškų pinigų atvažiavo. - Šitaip jie negalėjo sakyti! - puoliau ginti saviškių. - Sakė! - Pati girdėjai? - Ne, bet man pasakojo. Aš nuolat turėjau kontroliuoti save, kad neleptelėčiau to, ko jie nesupras arba išsiaiškins savaip. Kartą pagyriau restoraną, tai išgirdau apkalbant, kad į jį prašiausi. Bet aš nieko neprašiau - nei į restoraną, nei ko kito. Aišku, ne visi giminaičiai buvo tokie įsi­ baiminę. Vieną dieną atvažiavo mano draugės Laimutės Bobelytės duktė Dalia ir pasiūlė nuvažiuoti į Santa Barbarą prie Ramiojo vandeny­ no. Ten man labai patiko: nuostabi pakrantė, ilgas tiltas kaip mūsų Palangoje, žmogus iš akvariumų gyvas žuvis traukia ir čia pat ant grotelių kepa. Žmonių ne per daugiausia, šilta, gera. Prisivalgėme šo­ koladinių saldainių-pinigėlių, nuo kurių jų prezidentas Alzheimerio liga susirgo, aplankėme muziejuką, o grįždamos atgal užvažiavome nusipirkti kiaulienos šonkauliukų. Įžengiau į namus - ir brinkšt į lovą, nes buvau visai nusibaigusi. 201

Z Ctuūnė

Nasvytytė

- Taip aš tavęs dorai ir nepamatysiu, - pasakė man Giedrės vy­ ras, - tave anksti išveža, naktį parveža. Paskui abi su Dalyte važiavome į Las Vegasą. Nors Giedrė ant ma­ nęs ir pyko, vis tiek sumokėjo už viešbutį, į kelionę įdėjo sumuštinių. Su kokiais nuotykiais važiavome ir kaip man sekėsi Las Vegase lošti, pasakojau pirmoje savo knygoje, tad nesikartosiu. Abi su Dalyte apsilankėme labai ispaniškame San Diege. Čia yra milžiniškas zoologijos sodas, kurį apžiūrėti gali iš viršaus, sėdėda­ mas vagonėlyje ant lynų. Įlipau į vagonėlį ir pašiurpau: metalas surūdijęs, dugne rūdys skyles išgraužusios, pro kurias ne tik žemė matyti, bet ir batus gali pamesti. Įsėdome abi su Dalyte, kuri svėrė gal šimtą kilogramų, va­ gonėlis tik susiūbavo. Važiuojame, vagonėlis supasi, girgžda, o po mumis apačioje liūtai ir tigrai šeimomis vaikšto. Aš, užuot pajutusi malonumą, drebėjau ir galvojau: „Tuoj nukrisim, tuoj nukrisim!“Vis dėlto ilgiau pakabojusi daug įdomių dalykų pamačiau. Kai grįžome į Los Andželą, Giedrės draugė, labai simpatiška moteris vardu Renė, nusivedė mane į nuosavą siūlų parduotuvę. Atrakino duris, liepė išsirinkti siūlų, vėl užrakino parduotuvę ir visą dieną praleido su manimi. Jai tą dieną biznis prapuolė, bet ji parsivedė mane namo, pa­ vaišino įdaryta lašiša, paruošta pagal smetonišką receptą, įdavė dovanų. Kita jaunystės draugė Saulė Katiliūtė nuvežė mane į „Getti“ mu­ ziejų, įkurtą amerikiečio milijonieriaus Žano Polo Gečio, kuris prieš pat mirtį 1976-aisiais buvo turtingiausias planetos žmogus. Saulė ste­ bėjosi, kad mes, atvykėliai iš Lietuvos, viskuo domimės, kad nusima­ nome apie dailininkus, apie dailės sroves. O mane stebino nuostabūs, puikiai išleisti van Gogo, Gogeno, kitų dailininkų kūrinių albumai. Kalifornijoje viešėjau dvi savaites. Giedrė nupirko man du dide­ lius odinius juodus lagaminus su ratukais ir dar milžiniško didumo dėžę prikrovė nukainotų drabužių. 202

- Imk, kurie tinka, o kitus atiduosim lenkams. Pasirodo, siųsdavo siuntinius Suvalkams, Lenkijos lietuviams. Aš išsirinkau tikrai gražių drabužių, kai kuriuos iki šiol nešioju. Dalytė atidavė tris puikias keptuves, palydėjo mane į lėktuvą, ir aš, apsikrovusi daiktais kaip kupranugaris, išskridau į Floridą.

Florida Palm Bičas, Sent Pitershergas

‘ai su tėvais gyvenome Vilkaviškyje, kariniame dalinyje, mūsų kaimynas buvo karininkas Jonas Jokubauskas, la­ bai puikus žmogus, mano tėvų bendraamžis. Jis su žmona ir dvejų metukų dukryte iš Lietuvos pasitraukė 1945 metais. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, galiausiai į senatvę atsidūrė Floridoje. Kartą jis atvažiavo į Lietuvą, apsistojo „Lietuvos“ viešbutyje, te­ lefonų knygoje susirado Nasvyčių pavardę ir mums paskambino. Pa­ kvietėme poną Jokubauską į svečius. Mano sūnus Kipras, kuris mo­ kėsi pirmame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse, kaip tik buvo parašęs dainą „Kokia nuostabi, Lietuva, esi“ ir paskambino jam pianinu. Jokubauskas nusivedė Kiprą į parduotuvę ir nupirko magne­ tofoną, kad vaikas galėtų dainą įrašyti. Sūnus buvo labai laimingas. Viešėdama Amerikoje aš paskambinau Jonui Jokubauskui, ir jis pakvietė mane į svečius - į Floridą. Didžiuliame boinge juodaodės stiuardesės nešiojo kažkokius gė­ rimus. Ir aš užsimaniau paragauti, bet nemoku paprašyti. Angliškai mokėjau tik čiken, steik, kokakola, sprait, kofe ir ti. Kitos damos, ma­ tau, prisistačiusios tų buteliukų ir tuština apspangusios. 203

'ZCndinė J^ (asvtjiyiė

Vėliau, kai grįžusi iš Amerikos važinėjau po Lietuvą ir pasakoda­ vau apie kelionę, klausytojams sakydavau: „Sovietų Sąjungos piliečiui jokių amerikų nereikia, užteks įlipti į amerikonų lėktuvą. Sėdi sau pa­ togiai, stiuardesės gražios, malonios ir valgyti duos, ir atsigerti, lai­ kraštį ar žurnalą atneš, net akinius, jeigu nori pamiegoti, ojei ne, filmą parodys. Iš tokio lėktuvo nė vienas sovietinis pilietis nenorėtų išlipti.“ Beje, žodis Lithuania buvo tarsi burtažodis. Kai oro uoste paro­ dydavau pasą, pareigūnai klausdavo: „Russia?“, nes pasas sovietinis, raudonas. - No Russia! - atšaudavau. - Lithuania! - A, Lithuania. Yes, yes! - ir veidai persimainydavo, žmonės imda­ vo šypsotis. į Floridą skridau su persėdimu. Lėktuve manimi rūpinosi stiuar­ desė - turbūt giminaičiai paprašė pagloboti ir perspėjo, kad nekalbu angliškai. Kai nusileidome tarpiniame oro uoste, prie manęs priėjo tarnautojas, visus daiktus - du didžiulius lagaminus, dėžę su drabu­ žiais, Dalytės padovanotas keptuves - sukrovė į elektrinį vežimėlį, liepė ir man į jį sėstis, pats atsistojo ant pakojo ir vežė gal kilometrą. Sėdžiu tame vežimėlyje susigūžusi ir galvoju: kokia gėda! Mes, sovie­ tinės moterys, buvome įpratusios pačios savo daiktus tampyti. Tarnautojas pasakė, kad kito skrydžio reikės palaukti valandą, kad jis vėl ateis ir palydės mane į lėktuvą, ir laukimo salėje paliko vieną. Sėdžiu, laukiu. Jau valanda praėjo - niekas neateina. Galvo­ ju: kur man reikės dėtis svetimame mieste? Jei pavėluosiu į lėktuvą, Jokubauskas nesulaukęs dar namo išvažiuos. Jis buvo aštuoniasde­ šimties, jau senukas. Likus porai minučių iki skrydžio prieina kitas uniformuotas vyrukas ir palydi mane į mažesnį lėktuvą, skrendantį į Palm Bičą. Lengviau atsikvėpiau. O kai oro uoste pamačiau poną Jokubauską, baimė visai išgaravo. 204

d^jie sceną, radiją ir meiĄIki Jokubauskų namų važiavome gerą valandą, nes jis gyveno pu­ siasalyje, miestelyje prie pat Atlanto vandenyno. Lietuvoje ponas Jokubauskas buvo kariškis, o Amerikoje teko dirbti prastus darbus fabrike. Bet gavo gerą pensiją, turėjo nedidelį namuką. Jo duktė gamino tortus, gyveno kitame mieste. Ponia Jokubauskienė sutiko mane labai šiltai. įkurdino, pavalgy­ dino. Kitą rytą patiekė pusryčius ir nuvedė į paplūdimį. - Tik būk atsargi, - perspėjo, - pas mus čia vien druska. Padai bus juodi. Žmonių paplūdimyje buvo nedaug, nes ne sezonas, o smėlis gra­ žus, geltonas, rupokas, švarutėlis. Pakeliu kojas - ogi tikrai padai juodi nuo kažin kokių nematomų dervų. Parėjus namo teko gerai kempine patrinti. Kitomis dienomis senoji Jokubauskienė lepino mane plonyčiais blyneliais su klevų sirupu, o Jokubauskas sakydavo: - Tai dabar išsimiegojai kaip pas motinėlę. O aš būčiau miegojusi ir miegojusi, nes kelionės išvargindavo. Jokubauskas parodė, kur lietuviai išsipirkę kapus ir gražiai rūto­ mis apsodinę. Labai didžiavosi tais kapais. Dabar jau pats ten atgulęs kartu su žmona. Vieną rytą labai anksti nuvežė mane į Sent Pitersbergą, kur gyve­ no daug lietuvių, tarp jų ir daktaras Kazys Bobelis, ir mano vaikystės draugė Gražina Grušeckaitė, dirigentė, subūrusi savo ansamblį. Kelias buvo tolimas, tad į Sent Pitersbergą atvažiavome jau va­ kare. Pakeliui mačiau kaimenes mėsinių jaučių riebiais sprandais, besiganančių laukuose. Klimatas Floridoje visai kitoks nei Kaliforni­ joje. Ten, atrodė, plaukai nuo karščio užsidegs, ypač Las Vegase, o čia labai drėgna, nuolat žliaugė prakaitas. Mano draugė Gražina Grušeckaitė, labai miela moteris, jau laukė mūsų - buvo išvirusi karštų bulvių su spirgiukais. Kai įsišnekėjome,

205

lyCfuūnė N asvytytė

pasisakė, kad serga vėžiu. Senukas Jokubauskas net apsiverkė, gaila jam buvo Gražinos. Sent Pitersberge likome nakvoti, o kitą rytą nuvažiavome į lietu­ vių gegužinę. Dangus mėlynas, čia pat vandenynas, retas miškelis ir pavėsinės, suręstos iš neobliuotų lentų. Ir vaikšto mūsų šauliai lietuvaičiai, seni senučiukai. Jeigu dar strielbą į rankas paimtų, tai ir griūtų ant žemės. Visi rožinėmis ar šviesiai geltonomis plonomis kelnytemis, kojytės irgi plonos. Eina vienas kitą prilaikydami. Šauliai rinko aukas Lietuvai. Priėjo ir prie manęs: - Prašom paaukoti Lietuvai vieną dolerį. - Kad aš pati iš Lietuvos, - sakau. - O iš kur būsit? - sukluso rožinis seneliukas. - Iš Vilniaus. O tamsta iš kur kilęs? - Nuo Šiaulių. - į Lietuvą norėtumėt nuvažiuoti? - Oi, ne ne! - sumojavo rankomis žmogelis. - Nenoriu. Pas jus, sakė, tualetinis popierius labai šiurkštus. Kaip švitrinis. Man taip sakė. - Ojūs - iš miesto? Iš pačių Šiaulių? - Ne, iš kaimo. - Negi užmiršot, kad pas mus kaimuose tualetinio popieriaus visai nebūdavo? - neištvėriau neįgėlusi. - Kad užpakalį varnalėšos lapu šluostydavosi. Laikraščio skiautė jau būdavo prabanga. -Aha... nuje, je... Žodžiu, pasišnekėjome. Daug kas peikė Lietuvą, bet kai liga prispausdavo, dumdavo Lie­ tuvon sirgti ir mirti, nes pas mus pigiau. Vienos mano giminaitės vy­ ras sirgo Alzeimerio liga. Giminaitė atvežė vyrą į Lietuvą ir įkurdino pensionate. Lietuvoje sumokėjo palyginti nedaug, o Amerikoje būtų 206

dfjie sceną, radiją ir medę paklojusi baisius pinigus. Paskui gražiai palaidojo savo žmogų, dar kiek paviešėjo Lietuvoje, į teatrus pavaikščiojo, akis pasigydė. Grįžome abu su Jokubausku namo, o kitą dieną pusseserės dukra nusivežė mane į Disneilandą. Kartu važiavo trys jos vaikučiai. Jie man tiek baimės įvarė! Visi trys patenkinti tik trynė rankomis: - Teta, dabar į žvaigždes keliausim. Ir keliavome - važinėjomės amerikietiškaisiais kalneliais. Kaip lėkėme į orą! Pakibome - ir šlumšt žemyn! Vos nenumiriau, maniau, sustos širdis. Paskui važiavome tuneliais, ir visokie baubai mus gąs­ dino, vanduo į veidus purškė. Bet aš nepasidaviau, neleidau savęs pribaigti. Galiausiai princesės atnešė tortą, ir visi vaišinomės. Vakare nuvežė į kinų restoraną, mat amerikonai pietauja vėlai, septintą valandą. Visą dieną ryja visokius popkornus, visas miestas spragėsiais smirda. Užtat ir stori. Ir Kalifornijoje, ir Floridoje parda­ vinėjo didžiules tūtas tų spragėsiu. Visi eina gatve ir žiaumoja. Miestelyje, kuriame gyveno ponas Jokubauskas, man buvo su­ rengtas susitikimas su lietuvių bendruomene. Floridoje ji nedidelė, bet labai draugiška. Bendruomenės namuose salė paprastutė, tačiau bendravom su meile. Atėjo daug žmonių, atvažiavo vienintelio Lietu­ voje prieškario milijonieriaus Jono Vailokaičio dukra. Paskui pasikalbėjau su ponu Jokubausku apie emigrantus. Kai jo šeima pasitraukė į Vokietiją, jie labai vargo, badavo, ketu­ rios šeimos glaudėsi viename kambaryje. Atvažiavo į Ameriką, bet ir čia vertėsi sunkiai. Daug lietuvių emigrantų ėjo dirbti paprastus dar­ bus, nors buvo išsilavinę, inteligentai. Mano pusbrolis Jaunutis (ku­ ris vėliau tapo boingų konstruktoriumi) jaunas būdamas kalė dėžu­ tes. Kaldamas laikydavo burnoje vinis, dėl to ant lūpos liko violetinė duobutė. Mano tėvo brolis, garsus agronomas, atsidūręs Amerikoje prižiūrėjo gėlių klombas pagrindinėje Klivlando aikštėje, ravėdavo jas atsiklaupęs. Ir taip iki pensijos. Kiti dėdės buvo išlaikomi vaikų. 207

Istndinė N asvytytė

Ohajo valstija Klivlandas

avaitėlę paviešėjusi pas poną Jokubauską, išskridau į Klivlandą. Klivlande gyveno Birutė Nasvytytė-Smetonienė, Lietu­ vos prezidento Antano Smetonos marti. Jiedu su vyru Ju­ lium (jis mirė 1974 m.) susilaukė trijų vaikų: Antano Algirdo, Vytau­ to Juliaus ir Juozo Mindaugo. Mano tėvas nepritarė brolio dukros Birutės vedyboms su Smetoniuku. Birutė turėjo draugą, diplomatą, buvo jį įsimylėjusi, bet per vieną studentų pobūvį, kuriame dalyvavo Antanas Smetona, pre­ zidentas nusižiūrėjo ją ir pasakė: „Šita labai tiktų man į marčias.“ Birutė nenorėjo tekėti už Smetoniuko, nes jis buvo mergišius, bet galiausiai sutiko. Po vestuvių Birutė išvažiavo studijuoti į Paryžių, ten gimė sūnus Antanas. Paskui ji grįžo į Lietuvą ir koncertuodavo Kaune. Antras Smetonų sūnus gimė Vokietijoje per patį bombarda­ vimą ir turėjo sunkią negalią. Labai gražus vaikas buvo, bet ligotas (jau miręs). Trečias sūnus - Vytukas - gimė Amerikoje. Tuo metu, kai skridau į Klivlandą, senoji Smetonienė jau buvo mi­ rusi, o Antanas Smetona žuvęs per gaisrą dar anksčiau, 1944-aisiais. Dėl ko jų namas užsidegė, neaišku. Gal siena pradėjo degti nuo katilo? Kai namai jau buvo pilni dūmų, Smetonos pabudo ir kaip stovi išlėkė į lauką. O buvo sausio mėnuo, naktis, labai šalta. Smetona apsižiūrėjo, kad nepasiėmė kailinių, įlėkė atgal į namą ir užtroško. Kai gaisrą už­ gesino, rado jį negyvą. Sklido visokių kalbų, esą tai sovietų darbas, gal kas tarnaitę papirko, o kaip iš tiesų buvo, niekas nežino. Senoji Smetonienė persikraustė į kitą namuką. Jame dabar ir gy­ veno Birutė su sūnumi Antanu, pianistu. Ir aš čia apsistojau. Namelis mažutis, senas, girgždantis. Vienintelė puošmena - du fortepijonai, 208

d jljie sceną, radiją ir tneiip vienas pirmame aukšte, kitas antrame. Lauke stovėjo sandėliukas, kiemelyje lakstė nušašęs šunėkas. Birutė mane pasitiko ir nuvedė į kambarį, anksčiau priklausiusį jos anytai, prezidentienei. Pusseserė ir jos sūnus gyveno labai kukliai. Būdama beveik devy­ niasdešimties Birutė vis dar mokė muzikos svetimus vaikus. Manau, gaudavo pensiją, bet turbūt kamavo mokesčiai. Būdavo, tik pramer­ kiu akis ir jau girdžiu: mokinukai žalvariniu belstuku daužo į duris. Pirmame aukšte buvo Birutės studija ir ji mokė skambinti pianinu pirmų-ketvirtų klasių moksleivius, antrame aukšte sūnus Antanas dirbo su vyresniais mokiniais. Ir taip visą dieną, nuo ryto iki vakaro. Birutė net valgydavo stačia. O vėlai vakare abu su sūnumi skaičiuo­ davo pajamas ir išlaidas. Aš nemėgstu šunų miegamajame, o tas jų šunėkas vis lįsdavo po mano lova. Vieną dieną ateinu į kambarį ir matau: Birutė pasiėmusi šluotą atsiklaupusi krapšto šunį iš palovio. - Tau reikėtų persikelti gyventi į Lietuvą, - pasakiau, - tik mes nežinom, kuo viskas baigsis. Gal Sibire visi atsidursim? Birutė kiek pagalvojo. - O gal geriau su visa tauta? - ištarė tyliai, ir ašaros nuriedėjo skruostais. Pas Smetonas tris dienas nuobodžiavau. Birutė dirba, Antanas dirba, o aš dyka sėdžiu. Nusibodo! - Birute, ar kugelį mėgstat? - paklausiau. - Oi, mėgstam, tik seniai valgėm. - Ar tarką turit? - Kažkur buvo. Kai važiavom iš Lietuvos, žinau, kad pasiėmėm. Gal rasiu. Rado visą aprūdijusią. Nuvažiavome į parduotuvę bulvių. Norė­ jau nupirkti lašinukų - neleido: 209

- Ne, mes riebalų nevartojam. - Tai ko dėti? - Margarino. Tas margarinas tik išputojo, o grietinė buvo visai skysta - skies­ ta, skiesta ir nuskiesta, net žalsvoka. Jau ketinome sėstis prie stalo, o čia atvažiavo pusbrolis Jaunutis ir išsivežė mane į žydų restoraną. Kugelį Antanas su motina suvalgė vieni, sakė, buvo labai skanus. Paskui mane pradėjo globoti pusbrolis Donatas. Jis buvo lietuvių bažnyčios vargonininkas, gyveno kukliai. Šnekėdavo labai gražiai, meiliai: - Reikia aplankyti uošvikę. Jai širdelę skauda. Nuvešiu tave į ligo­ ninę, pasižiūrėsi, kaip ten viskas atrodo. Nuvažiavome į ligoninę. O ji didžiulė, liftas erdvus, seselės, kaip ir pas mus, flirtuoja su daktarais sustojusios prie palangių, tik ne baltaodės, o juodukės ir mulatukės. Ateiname į palatą ir matau: ji perpus balta užuolaida pertverta, Donato uošvė Jonaitienė, Smeto­ nos laikų mokytoja, sėdi lovoje, baltu pledu užklota. Kalbamės, ben­ draujame. Staiga suskamba telefonas ant spintutės, prie pat užuolai­ dos. Jonaitienė pakėlė ragelį, kažką angliškai pasakė ir padavė ragelį žmogui, gulinčiam už užuolaidos. Ir tik kai išgirdau kalbant storu balsu, supratau, kad ten vyras paguldytas. Pas mus Lietuvoje tokių dalykų neteko regėti. Pusbrolis Jaunutis nuvežė mane į Visų Sielų kapines Klivlando Čardono priemiestyje, kur palaidotas Antanas Smetona ir mano dė­ dės. Žiūriu, visi antkapėliai vienodi, vien tik vardas ir pavardė užra­ šyti. Panorau nupirkti gėlę. - Kam tau? - nustebo Jaunutis. - Kaip tai kam? Negaliu eiti į kapines be gėlių. Pardavėja davė man gėlių ir metalinį indelį smailu galu, kad gėles į žemę įkišti galėčiau. Vaikštinėju, žiūrinėju, kur čia dėdė Motiejus 210

d^ ie sceną, radiją ir meiip palaidotas, kur Antanas Smetona, kur senoji Smetonienė, ir matau, atrieda traktoriukas. Atvažiavo ir ėmė šienauti žolytę. Ir mano gėles nušienavo. Čia pamerkiau, čia nupjovė. - Taigi sakiau, kad gėlių nereikia, - ėmė juoktis Jaunutis. Smetonos ir Smetonienės palaikai ilsėjosi kolumbariume šalia kažkokių amerikonų, be jokių išskirtinių ženklų. Mūsų istorikai no­ rėjo perlaidoti prezidento palaikus Vilniuje, Katedroje, aš irgi tam pritariau, bet anūkas Vytukas neleido perkelti. Obe artimųjų sutiki­ mo nieko nepadarysi. Klivlande lankiausi lietuvių sekmadieninėje mokykloje Lietuvių bendruomenės namuose. Pabuvau per pamoką, lietuviškai paben­ dravau su vaikais. Visi jau kalbėjo su akcentu. Paklausiau, kiek kas turi broliukų ir sesučių. Pas mus Lietuvoje žmonės turėjo po vieną ar du vaikus, o čia man atsakė, kad keturis, penkis, šešis. - O kokie jūsų vardai? Mergaičių, kurių vardai Birutė, turbūt neturit. - Turim, turim! - ėmė šaukti vaikai. - Va ji - Birutė. - O Kęstutis yra? - Yra, yra! Pas mus Lietuvoje tuo metu niekas neduodavo dukroms Birutės vardo. Daug vaikų darželių išvažinėjau, nė vienos Birutės neradau. Mokyklėlė man patiko. Vaikai, kurių buvo gal dvidešimt, čia gau­ davo ir pavalgyti, ir atsigerti. Pas juos buvo populiarus regbis, o pas mus krepšinis. - Tu turbūt būsi kaip Sabonis, - pasakiau vienam augalotam ber­ niukui. - Aš nežinau Sabonio. - Manau, netrukus išgirsi. Emigrantų vaikai žinojo, kur yra Lietuva, kaip vadinasi Lietuvos sostinė. 211

IaCndinė J^ fasvyitjlė

Vieną dieną Birutė pagamino pietus, o man liepė nieko nedary­ ti, nes vakare Lietuvių bendruomenės namuose buvo suplanuotas mano susitikimas su tautiečiais. - Ruoškis vakarui, gerai pailsėk. - Nereikia man ruoštis, - sakau, - namie jau turiu į sceną eiti, o aš dar bulves skutu. Vieną koją į batą kišu, kita ranka nagus baigiu lakuoti. Jie manė, kad jeigu jau aktorė, tai baisiai išlepusi. O man tokie susitikimai būdavo kasdienybė. Vakare žmonių prigužėjo pilna bendruomenės salė. Nutariau, kad reikia pasišnekėti. Paleidau sūnaus Kipro dainos „Kokia nuosta­ bi, Lietuva, esi“įrašą, paskui atsakinėjau į klausimus. Kažkas paklausė, kas Amerikoje padarė man didžiausią įspūdį. - Atsakymą jūs girdėjot tūkstantį kartų, - sakau, - dabar išgirsit tūkstantis pirmą kartą, kad įspūdingiausios - jūsų parduotuvės. Ir papasakojau, kad pas mus parduotuvių lentynose vien tik kau­ lai guli, na, dar dešrelių kartais „išmeta“. „Talino“ parduotuvėje eilė nusidriekdavo iki pat gatvės. Vieną dieną matau: ateina rašytojas Juozas Baltušis su tualetinio popieriaus ritinėlių vėriniu ant kaklo. Galvoju, kas čia dabar? Sako: „Gavau po blatu.“ Pasirodo, dalyvavo renginyje Grigiškių popieriaus fabrike ir buvo deficitu apdovanotas. Vairuotojas atvežė jį iki „Talino“ parduotuvės, nes Baltušis norėjo kažko nusipirkti. Tas pasidairė pasidairė, numojo ranka: „Apsieisiu be sosiskų“, ir nuėjo namo. O mes toliau eilėje stovim. Ir pradėjo be eilės lįsti karo veteranai su pažymėjimais. Pakėlėme triukšmą: „Tegu eina be eilės, bet tik kas penktas arba šeštas. Ir kitiems žmonėms juk valgyti reikia.“Galiausiai įleido mane pro duris, o dešrelės, pasirodo, baigėsi. - O pas jus, - sakau tautiečiams lietuviams, - į parduotuvę ateini ir matai: čia bananai vienokie, čia kitokie, visi kaip kardai gražiau­ 212

c ^ ie sceną, radiją ir m eilę

si, tik kaina skiriasi. Tie, ant kurių viena juoda dėmelė, - pigesni. O pas mus visi bananai pajuodę, bet stovime eilėje ir perkame, džiau­ giamės, kad „išmetė“, kad mūsų vaikai bananų gaus. Parneši namo, vaikai suviduriuoja, bet nesvarbu - gavo bananų. Pas jus parduotu­ vėse, - porinau toliau, - lentynose guli čiken, čiken, čiken, čikert, ir vienokia vištiena, ir kitokia. Bulvės rožinės, pailgos, apvalios - rasi kokių tik širdis geidžia. O pas mus, žemdirbių krašte, tik vienos rū­ šies bulvės guli, ir tos kartais būna pažaliavusios. (Kai grįžusi namo parodžiau parduotuvių nuotraukas, mano pa­ žįstami kraipė galvas ir atsistebėti negalėjo. Aš pati dar nebuvau už­ miršusi Smetonos ir prieškario laikų, kai parduotuvėse būdavo pilna prekių, bet daugelis, gimę ir augę prie sovietų, tokių stebuklų nebu­ vo regėję.) - Tačiau nesuprantu, - sakau tautiečiams, - kodėl jūs nuolat apie cholesterolį kalbat ir kalorijas skaičiuojat. Norėjau savo giminaitei Birutei kugelį iškepti, bet jokio spirgo negavau, liepė imti margarino. O žinot, ką rašė Juozas Baltušis? Kad blogas tas šeimininkas, kuris išvaro piemenį, neįdėjęs jam spirgo. Juk jūs, - sakau, - esat lietuviai, iš Lietuvos kilę. Mes, lietuviai, esame užprogramuoti lašinius valgy­ ti, mums reikia riebaliukų, juodos duonos. O gal pas jus, šitaip save tausojančius, niekas nemiršta? - Miršta, - ėmė juoktis salė. - O gal pas jus nėra kvanktelėjusių? - Yra ir tokių. - Nuo vėžio miršta? - Miršta. - Taigi darykit išvadas, - sakau, - mes Lietuvoje jeigu turim, val­ gom, jeigu neturim, nevalgom. O jūs visko turit, bet bėgiojat su raš­ teliais ir tikrinat, kiek produktuose cukraus. Ir vis tiek mirštat. Salė vėl prajuko patenkinta. 213

IX n d ln e

J \fa s v y ty tė

- Bet man labai gaila, - sakau, - kad jūs nepateksit į rojų. Visi ūmai nuščiuvo, du kunigai pirmoje eilėje net žagtelėjo. O aš pridūriau: - Jūs jau dabar esate rojuje, o mums - dar tik į skaistyklą. Žmonės vėl ėmė juoktis, prapliupo ploti. Paskui mane pakvietė į „Margučio“radiją. Kalbėjau dvi valandas, padarėme laidos įrašus. - Dabar įrašų turėsim porai metų, - apsidžiaugė radijo vadovas, nes eterio gaunam tik dvidešimt minučių per savaitę.

Masačūsetsas Bostonas, Menkių Kyšulys, Provinstaunas

^^'itas mano kelionės tikslas buvo Masačūsetso valstija, mat prie Bostono gyveno mano sūnaus Arvydo, kuris jau >r buvo miręs, žmona Vita, sukūrusi kitą šeimą. Arvydėlio ir Vitos meilės istorija tokia graži, kad galbūt parašysiu atskirą knygą. Jie susipažino prieš pat Arvydui išvažiuojant į Maskvą operuotis. Buvo ką tik po vasaros atostogų. Prasidėjus rudens sesijai jis nuėjo į Vilniaus dailės institutą, kuriame studijavo, atsisveikinti su draugais. Tądien instituto salėje vyko šokiai. Ir buvo paskelbta: kviečia merginos. Paskui Vita man pasakojo, kad merginos žvilgčio­ jo į Arvydą ir šnabždėjosi: „Labai gražus vaikinas, bet vėžininkas.“ Ir staiga Vita - pati gražiausia pirmo kurso grafikos studentė - per visą salę priėjo prie Arvydo ir pakvietė jį šokti. Maskvoje gulėdamas ligoninėje jis veržėsi namo, nes norėjo vėl ją pamatyti. Jie apsivedė ir 214

d^jie sceną, radiją ir meižę iš pradžių gyveno mūsų vasarnamyje, paskui atsikraustė pas mane. Abu puikiai sutarė, Arvydėlis vis drąsindavo Vitą, kuri buvo gabi, bet nepasitikėdavo savimi. Vita ir Arvydėlis drauge gyveno metus. Mano sūnus mirė pasku­ tiniame kurse, kurdamas diplominį darbą. Po Arvydo laidotuvių Vita su drauge nuėjo ant Žvėryno tilto ir ilgai žiūrėjo į vandenį. Jai atrodė, kad neteko visko, kad ateities ne­ bėra. Galvojo: šokčiau į vandenį, ir viskas užsibaigtų. Paskui ji dažnai užsukdavo pas mus į svečius, po studijų dirbo knygų restauratorė. Vitos teta gyveno Amerikoje, buvo ištekėjusi už lietuvio. Vienas iš tetos vaikų, vardu Povilas, gimė Bostone, bet kal­ bėjo lietuviškai. Buvo labai darbštus, nuo devynerių metų vasaromis tai pardavinėdavo skrudintas bulvytes, tai kavinėse šluostydavo sta­ lus. Paskui studijavo taikomąją dailę ir architektūrą. Mokydamasis paskutiniame kurse Bostone prie pat vandenyno nusižiūrėjo aplū­ žus} namą, pigiai jį nusipirko, suremontavo ir pardavė. Gavęs pinigų nusipirko dar sklypų, ėmė statyti ir pardavinėti namus, taip užsidir­ bo pirmą milijoną. Kai Arvydėlis dar buvo gyvas, Povilas atvažiavo į Lietuvą pas gi­ minaičius. Čia susipažino su Vita, kuri jam buvo antros eilės pusse­ serė. Grįžęs į Valstijas, nupirko Arvydėliui vaistų, bet į Lietuvą jie atėjo per vėlai. Kai Arvydas mirė, Povilas pasikvietė Vitą į svečius. Ji nuvažiavo į Bostoną, paskui jie apsivedė. Štai tokia istorija... Bet užteks liūdnų gaidų. Gyvenimas nestovi vietoje, ir jis tikrai gražus. O kartais taip nustebina, kad lieki apstulbęs. Provinstaunas, esantis pačiame Menkių Kyšulio gale, buvo vieta, kur man, atvažiavusiai iš sovietuos, atėmė žadą. Atvežė mane čionai Vita ir Povilas. Ir matau: eina apsikabinę du vyrai, vienas, dovanokit, su papais. Miestukas nuostabus, visai kaip mūsų Nida - ir švyturys, 215

'ZtruUnė J^fasvytijiė

ir smėlis toks pat, tik žmonės, švelniai tariant, savotiški: vyrukas meiliai apsikabinęs vyruką, trisdešimtmetė moteris, apglėbusi visai ne motiniškai, vedasi tris aštuoniolikines paneles... Ir visi ten - tik tokie. Kavinėje padavėjas su pieštuku už ausies vos mus pastebėjo, dairėsi tik į savus. Tokių kaip mes svečių čia buvo vienas kitas, labai nedaug. O gal mane taip pribloškė raumeningos vyriškos kojos, ap­ autos aukštakulniais, kad kitų nemačiau? Ir gerai, kad žmonės, turintys ypatingų poreikių, turi ir savo vietą po saule. Pabuvome kiek ir išvažiavome. Nei mes jiems įkyrėjome, nei jie mums.

Vėl Niujorkas Long Ailandas

r / š Bostono išskridau atgal į Niujorką. Šįkart apsistojau Long J Ailande pas jaunystės draugę Irutę Daugvilaitę. Į Niujorką atvažiavo ir pusbrolis Jaunutis. Niujorke jis visada apsisto­ davo gerame viešbutyje pačiame miesto centre. Ir mane pakvietė į tą į viešbutį. O čia paskambino pusseserė Salomėja iš Nių Heiveno: - Atvažiuosiu pas jus traukiniu, ir mudvi eisim į operą „Sevilijos kirpėjas“ , - pasakė man. Jaunučiui tokia mintis visai nepatiko. - Ir ko tau į tą operą? Nori septintame aukšte sėdėti? Juk bilie­ tai - senjorams, papiginti. Žiūrėsi pro žiūronus? Taip ir buvo. Jaunutis pakvietė mudvi su Salomėja pusryčių, paskui abi bėgome į operą. Toje operoje arklys įrisnojo į sceną, bet dainininkai man 216

d ^ie sceną, radiją ir meiĄpasirodė neypatingi, storuliai, pilvoti. Iš septinto aukšto išties ne kažin kas buvo matyti. Po spektaklio abi su Salomėja lipome laiptais žemyn. Laiptai kiliminiais takais iškloti, takai bronziniais strypais pritvirtinti. Vienas strypas buvo atsikišęs. Salomėja užsikabino už jo kulnu ir nudardėjo laiptais. Tuoj sulėkė tarnautojai, surašė aktą, iš­ kvietė greitąją ir išvežė Salomėją į Jeilio miestą, kur ji gyveno. Mudu su Jaunučiu automobiliu nurūkome iš paskos. Juk negalėjau palikti pusseserės vienos. Vaikų ji neturėjo, o vyras buvo išvažiavęs. Ligoninėje Salomėjai užvilko žalsvą pižamą, pasodino į vežimėlį ir liepė laukti. Sėdim sėdim, joks daktaras akių nerodo. Matau, pro laukujės duris įeina juodaodis vyrukas sugurinta nosimi, kraujas tik teka. Gal susimušė? Maniau, tuoj prie jo seselė pribėgs, bet niekas nepriėjo. Gal kad buvo sekmadienis, o ir metas vėlyvas? Salomėją gydytojas priėmė po trijų valandų, padarė rentgeno nuotrauką, uždėjo ant peties įtvarą, nes lūžo raktikaulis. Nuvežėme ją namo, aš pagaminau vakarienę ir likau nakvoti. Kitą dieną grįžo jos vyras, o aš išvažiavau į Long Ailandą pas Irutę Daugvilaitę. Su­ sikroviau daiktus ir ji palydėjo mane į oro uostą. Iš čia paskambino savo vyrui, su kuriuo buvo išsiskyrusi, bet gražiai sutarė. - Broniau, išlydžiu Undinę, - pasakė, - atvažiuok. Ji labai gražiai eilėraščius skaito. O Undinės vyras Jonas Mašanauskas labai gražiai dainuoja. Sėdėjome oro uoste ir, kol laukėme lėktuvo, skaičiau jiems ei­ lėraščius. Galų gale, po dviejų mėnesių viešnagės Jungtinėse Valstijose, bu­ vau įlaipinta į boingą ir išskridau į Maskvą.

217

’ZCndlnė J^fasvijttįiė

Maskva Iuvo 1989-ųjų spaliopabaiga, dvi dienos prieš Vėlines. Niujorke karšta, o Maskvoje - sniego priversta. Giedrė man padovanojo labai gražius dėvėtus karakulių kailinius: pamušalas raudonas, rankovės plačios, su didele apykakle. Apsivilkau juos. Vienoje rankoje krepšys, kitoje irgi krepšys, trys keptuvės maiše už nugaros kabo fiėktuve akylai saugojau, kad nepavogtų), ant galvos skrybėlė - grįžo ponia iš Amerikos. O kur dar du didžiuliai lagaminai ir spintos didumo dėžė su drabužiais. Dar viena dėžė su sintezatoriumi sūnui Kiprui, man atsiėju­ siu tūkstantį dolerių, turėjo atkeliauti kitą dieną „Lufthansos“lėktuvu. Oro uoste einu per patikros punktą. Matau, mano vyras Jonas ir sūnus Kipras jau moja iš tolo, laukia nekantraudami, nes du mėne­ sius nesimatėme. Paduodu amerikonui pareigūnui pasą, tas ilgai žiū­ ri į mane, bet nieko nesako. Einu toliau pro rusų pasieniečius, paskui pro muitininkus. Tie pavartė pasą: - Atidarykit lagaminus. Atidariau - ir išsižioju iš nuostabos. Ogi viename lagamine ant viršaus guli mano žento Giedriaus Reimerio sukurti plakatėliai, skir­ ti liūdnai Molotovo-Ribentropo pakto sukakčiai paminėti. Aš vežiau juos Amerikos lietuviams, laikiau kišenėse, ir išskrendančios manęs niekas netikrino, nes turėjau oficialų raštą, kad vežu dovanų. Ame­ rikoje daug plakatėlių išdalijau, žinoma, ne visus, bet atgal vežtis neturėjau. Staiga prisiminiau, kad kai viešėjau pas Irutę, vienas jos svečias man pasirodė įtartinas. Gal dirbo saugume? Juk mano laga­ minai gulėjo numesti kambaryje, bet kas galėjo kiaulę pakišti. Muitininkas griebė mane už pakarpos ir nusivedė į atskirą pa­ talpą. Baisiai išsigandau. Kai ruošiausi namo, amerikonai paprašė nuvežti jų giminaičiams lietuviams pinigų. Savus pinigus aš dekla­ 218

jM jie sceną, radiją ir meižę ravau, o tuos, kurie buvo skirti svetimiems, paslėpiau plaukuose, kruopščiai susuktame kuode, nes daug pinigų vežtis nebuvo leidžia­ ma. Tais laikais net auksinius papuošalus liepdavo deklaruoti. Laimė, mano kuodas muitininko nesudomino, jis puolė raustis lagaminuose. Pamatė mažyčius kvepalų buteliukus ir muiliukus, ku­ rių man draugai įdėjo, akys tik išsprogo. - Ar galima paimti? - klausia rusiškai. - Prašau, - sakau. Negi sakysiu, kad negalima. Jis saujomis, saujomis - ir sau į kišenes. Galų gale prisiminiau, kad tie plakatėliai pas mus Vilniuje buvo pardavinėjami kioskuose. Bet Maskvos muitininkui tai nebuvo argu­ mentas. Apšvarino mane, surašė aktą ir paleido. Maskvoje, Lietuvos atstovybėje, aš, Jonas ir Kipras gavome didelį kambarį ir likome nakvoti. Kitą dieną nuvažiuojame į oro uostą atsi­ imti sintezatoriaus, o čia pasako: krovinys dar neatkeliavo. Pažadėjo pranešti telefonu, vos tik atvyks. Nieko nepadarysi, nutarėme sėsti į naktinį traukinį ir dumti į Vilnių. Apsikrovę daiktais - dviem didžiuliais lagaminais, maišeliais, keptuvėmis, spintos didumo dėže - atvažiuojame į Maskvos trauki­ nių stotį, o čia praneša: bilietų į Vilnių nėra. Onaktis jau leidžiasi ant miesto. Grįžti į Lietuvos atstovybę negalime, dar vienos nakvynės juk nepasiprašėme. Kipras visai nukabino nosį, Jonas irgi sutrikęs, o mūsų traukinys jau stovi perone, tuojau pajudės. Puoliau prie lietuviukų traukinio palydovų. - Vyrai, grįžau iš Amerikos, - sakau, - namo į Vilnių norim. Duokit mums vieną keturvietę kupė, sumokėsiu. Padėkit, nebūkit pasiutę. Palydovai susižvalgė. - Gerai, - sako, - tik mikliai. Bet turėsit mums apie Ameriką pa­ pasakoti. 219

TLtuUftė Jtfasvyhjtė

Sutempėme bagažą į atskirą kupė, ją užrakinome, nuėjome į bu­ fetą, aš visiems užsakiau vakarienę ir visą naktį iki keturių ryto pasa­ kojau apie kelionę. Traukinio palydovai liko sužavėti, o mes laimin­ gai pasiekėme Vilnių. Parvažiuojame į namus, tik sugulame miegoti - skambutis iš Maskvos: - Jūsų bagažas atkeliavo, galit pasiimti. Kitą dieną aš, Jonas ir Kipras nudūmėme į lėktuvą, skrendan­ tį į Maskvą. Maskvos oro uoste ateiname į „Lufthansos“ sandėlį, o čia sužinome, kad krovinys tvarkingai atskraidintas guli nuo vakar. Pasirodo, tyčia neatidavė. Kai parsivežėme sintezatorių į Vilnių, pas mus į namus ilgai ėjo kompozitoriai ir muzikantai pasižiūrėti į stebu­ klą, kokį turėjo tik dainininkė Ala Pugačiova, o dabar ir mano Kipras. Atsisveikindami su Amerika daug kas varvino ašaras, o aš buvau nepaprastai laiminga, kai pagaliau grįžau namo. Man taip gera Lietu­ voje! Niekada jos į nieką nemainyčiau.

220

Undinė Nasvytytė lietuvių bendruomenės vakare Klivlande, 1984 m. (Vlado Bacevičiaus nuotr.)

Undinė Nasvytytė su draugais Niujorke, 1989 m. spalis.

Iš kairės: Jurgis Bobelis, Undinė Nasvytytė, Irena Garunkštienė, Gustas Venckevičius.

Botanikos sode Floridoje, 1989 m. spalis.

Su jaunystės drauge garsia astrologe Saule Katiliūte, 1986 m.

Floridoje su rytietėmis moterimis, 1989 m.

Undinė svečiuose pas mokslo draugę Ireną Garunkštienę Niujorke, 1989 m.

Pakeliui į kinų restoraną. Pirma diena Los Andžele, 1989 m.

Floridos pliaže, 1989 m.

Floridoje, lietuvių bendruomenėje pas ponus Garmus, 1989 m.

Lietuvaičių apsupty Floridoje, svečiuojantis pas poną Joną Jokubauską.

Florida, prie čiabuvių muziejaus (pakeliui į S. Pitersbergą), 1989 m.

Florida, 1989 m.

Undinė Nasvytytė draugų būry Niujorke.

Undinė Nasvytytė prie Niagaros krioklio, 1989 m.

Los Andželas, prie Polio Gečio muziejaus, 1989 m.

Undinė Nasvytytė su dukra Ramune ir tėvu Kaziu Nasvyčiu.

Artimi ir mylimi žmonės

6

Apie brolius ' uoj po karo, kai tėvas buvo Sibire, mūsų mama įsidarbino valgykloje prie Kalvarijų turgaus. Visą mielą dieną plušė­ davo, naktį turėdavo suskaičiuoti pinigus, iš ryto atidary­ ti valgyklą, taigi net miegui laiko likdavo mažai. Vieną kartą eidama į darbą ji susilaužė koją. Paguldė į ligoninę. Valgyti namie nieko neturime, nėra ko jai nunešti. Ką daryti? Ir mano broliai, kurie dar buvo mokinukai, sugalvojo. Jie turėjo iš tėvo lietpalčio persiūtus paltukus. Paltukai dailūs, iš geros angliškos me­ džiagos. Algis ar Vytas, jau nepamenu, kuris, sako man: - Nunešk paltus į turgų ir parduok, nupirksim mamai ir sau valgyti. Aš taip ir padariau. Kalvarijų turguje dar nebuvau lankiusis, juo­ lab nieko nepardavinėjusi. Tik įžengiau į turgų, žmonės kaip puolė prie manęs, kaip griebė tuos paltukus. Vienas traukia į save, kitas - į save ir kainos klausinėja. Paprašiau labai nedaug. Po kelių minučių kažkas įbruko man pinigus ir nusinešė gražiuosius paltukus. 235

Pareina broliai iš mokyklos ir klausia, kaip sekėsi, kiek gavau. Kai pasakiau sumą, net užpyko: - Dūme, kodėl taip pigiai atidavei? - O kodėl nieko nesakėt? - atšoviau. - Iš kur man žinoti? Nupirkome mamai valgyti ir nunešėme į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Bet dar reikėjo ir savimi pasirūpinti. Gavau keletą maisto kortelių ir nuėjau į parduotuvę. Pardavėja vietoj mėsos įkišo šaldytų menkių. Onamie jokių riebalų neturėjome, nei svogūno, nei aliejaus. Įpyliau vandens į puodą, įbėriau druskos, gal kokį lauro lapelį, gal pipirą įmečiau ir išviriau nelemtą žuvį. Broliai valgė ir jiems buvo skanu, o man bjauru, nes per nežinojimą su galvomis išviriau. Iki dabar negaliu pagalvoti apie menkes, nekenčiu jų kvapo. Aš truputį panaši į savo brolius dvynius, o jiedu tokie vienodi, kad kiti net jų žmonas painioja. Vikipedijoje parašyta, esą Vytautas Nasvytis turėjo dvi žmonas - Reginą Tumalevičiūtę ir Adą Nasvytienę. Ne, Vytas visais laikais turėjo tik vieną žmoną - baleriną Adą Tumalevičiūtę. Dainininkė Regina Tumalevičiūtė - Ados sesuo. Dar Vytas turėjo dukrą Dovilę Ūlą (mirė nuo hepatito), turi anūkę Mortą. Algimanto žmona irgi visada buvo tik viena - dailininkė Jadvyga Laurinavičiūtė (jau mirusi). Algis turi sūnų Naglį ir tris anūkus: Algį, Marių ir Paulių. Dėl to mano brolių panašumo painiavos būdavo ir anksčiau. 1952 metais jie baigė Dailės institutą, ir Algis išvažiavo į Mas­ kvą rengti Žemės ūkio pasiekimų parodos paviljono, o Vytui buvo pasiūlyta likti dėstytojauti Dailės institute. Jiedu buvo dvidešimt ketverių, gražūs, jauni, nevedę, tad eidavo į šokius Konservatorijoje. Kartą Algis parvažiavo iš Maskvos, bet į šokius teko eiti vienam, nes Vytas susirgo. Šokiuose prieina prie jo mergina ir sako: - Tai ko čia dabar vaizduoji? Kodėl nuduodi, kad nepažįsti? Kur vakar buvai? 236

sceną, radiją ir tneiĄ- Kad tikrai nepažįstu, - sutriko Algis, - o vakar Maskvoje buvau. - Na jau, nevaidink, nevaidink. Maskvoj jis, mat, buvo. Algis tikrai nepažinojo tos merginos, ji veikiausiai buvo Vyto simpatija. Algio žmona buvo juodaplaukė, o Vyto - blondinė, kaip ir aš. Kartą, kai dirbau radijuje, važiuoju autobusu į vasarnamį. - A, tai jau po spektaklio? - klausia manęs kažkoks vyras. Jis pamanė, kad aš - balerina Ada Tumalevičiūtė, Vyto žmona. Man abu mano broliai skirtingi: Vytas mėgsta humorą, anekdo­ tus, Algis - pareigingesnis už brolį ir santūresnis. Anksčiau mama juos vienodai rengdavo dėl to, kad jei vienam užrišdavo vienokį šali­ kėlį, kitam kitokį, broliai tuoj susipešdavo, norėdavo to paties. Dabar Algis labiau mėgsta oranžinę spalvą, o Vytas - pilką. Kai buvome jauni, vieną dieną ruošiuosi į darbą, o čia į mano kambarį ateina Vytas ir sako: - Žinai, Undine, varyk Algį iš namų. Jis jau metai kaip vedęs, įsi­ vaizduoji? O mes nieko nežinom. Tu jo nebešerk, tegu dabar žmona šeria. Vytas apie brolio vedybas sužinojo atsitiktinai. Prireikė brolio paso, atsivertė, mato - antspaudas uždėtas. Mūsų jaunystės laikais susituokti būdavo labai lengva - nuėjai į metrikacijos skyrių ir susirašei. Dėl to jaunimas net juokų prikrėsdavo. Kai gyvenome Tilto gatvėje, mūsų kaimynas buvo Laimonas Noreika. Jų šeima buvo didelė, visi vaikai labai gabūs - ir Laimonas Noreika, ir Virgilijus Noreika, ir smuikininkas Eugenijus Paulauskas. Kartą Laimonas, tada dar studentas, šventė gimtadienį. Ateina­ me jo sveikinti, o jis juokdamasis rodo mums antspaudą pase. - Aš vedžiau! - sako. Pasirodo, nuėjo su viena bičiule aktore į metrikacijos skyrių ir juokais susirašė. Suprask, mums pokštą iškrėtė. Manė, kitą dieną vėl 237

Nasvytytė nueis ir nutrauks santuoką, bet šitai pasirodė ne taip lengva. Jiedu nė neketino tuoktis ir nė dienos kartu negyveno, bet ilgai vargo, kol išsiskyrė. Pamenu, broliai projektavo „Neringos“ kavinę. Sėdi abu, dirba. Staiga Vytas pakyla ir sako: - Išeinu. - Kaip tai išeini? - piktinasi pareigingasis Algis. - Taigi dar ne­ baigėm! - Man reikia. - A, eini puantų nešiot? - įgėlė Algis, nes Vytas draugavo su ba­ lerina Ada. O sykį panašumas išgelbėjo brolius nuo gėdos. Dailės institute vyko diplominių gynimas. Pirmas gintis darbo ėjo Algis. Paskui turėjo eiti Vytas. Visi jo laukia, o Vyto nėra. Ga­ liausiai įžengė pro duris. O pavėlavo jis todėl, kad brolio kostiumą turėjo užsivilkti. Jie abu turėjo po kostiumą, bet prieš pat gynimą vyko varžybos (abu mano broliai buvo sportininkai), ir kažkas vieną kostiumą pavogė.

Apie mūsų draugus y / 'š ir broliai sutarėme labai gerai. Kai mūsų mama išvay / žiavo pas tėvą į Sibirą, Algis ir Vytas atsikraustė gyC / venti pas mane į Šv. Ignoto gatvę, kur kieme vienuolės ganydavo karvutę. Butas buvo nedidelis - trys kambariukai, apšil­ domi krosnimi, virtuvėlė be langų, valgį gamindavau ant primuso, bet vietos užteko visiems. Broliai man dar ir patalkindavo. Pamenu, 238

Jdjie sceną, radiją ir meiĄ išviriau dukrai Ramunei košytės, o čia telefonas suskambėjo. Vytas paėmė iš manęs buteliuką, maitina Ramunę ir stebisi: - Ale kaip greit! Net ir buteliuką prarytų! Jeigu kuris brolis su reikalais važiuodavo į Kauną, grįždamas bū­ tinai užsukdavo į „Tulpę“ ir nupirkdavo garsųjį Vabalevičiaus tortą „Napoleoną“arba dėžę pyragaičių. Ir man, ir mano vaikams broliai iš Maskvos visada parveždavo lauktuvių. Mes buvome vienas kitam labai dėmesingi, broliai mano namuo­ se jautėsi gerai. Būdavo, grįžtu iš darbo ir namie randu visą kompani­ ją - brolį Vytą, dailininkus Leoną Katiną ir Vytautą Palaimą, režisie­ rių Arūną Zebriūną. Sėdi visi, šnekasi ir gruzinišką vyną gurkšnoja. Jeigu tik turėdavau miltų, visada būdavau iškepusi pyragą ar tortą, iš spanguolių pagaminusi morso. Mes buvome kultūrinis pokario elitas. Ne bohema, ne gyvenan­ tys palaidai, o inteligentiški, išsilavinę, sportiški. Dalydavomės kny­ gomis ir žurnalais „Inostrannaja literatūra“, paskui aptardavome, ką perskaitę. Jei tik eidavo įdomus spektaklis ar filmas, mūsiškiai teatre visą eilę užimdavo. Paskui, jei tik turėdavome rublį kitą, eidavome į „Neringą“gerti karštos arbatos ir pasišnekėti. „Neringoje“ matydavau brolių draugą skulptorių Konstantiną Bogdaną, sėdėdavo rašytojas Mykolas Sluckis, grafikas Stasys Kra­ sauskas, profesorius chemikas Kazys Daukšas. Kompozitorius Ben­ jaminas Gorbulskis kasdien ateidavo į „Neringą“ pietauti, nes jo žmona, ponia Marina, pietų negamindavo. Vyrai aptarinėdavo įvai­ riausius reikalus, juokaudavo, pasakodavo anekdotus. Kartą svarstė, kaip sulietuvinti rusišką vykidaila (tai raumeningas durininkas, kuris išmeta iš restorano prisigėrusius svečius). Pirmą vietą gavo Gorbuls­ kis - pasiūlė vadinti laukvarėliu. Per brolius aš susipažinau su prozininku ir dailininku Romual­ du Lankausku. Jis gal ir sunkoko charakterio, tiesmukas, bet labai 239

'l/Mtltiiė J\fasvytytė įdomus žmogus. Būdavo, ateis, bet jeigu pamatė jam nepriimtiną žmogų, apsisuks ir išeis. Romualdas labai domėjosi Skandinavijos šalimis, daug apie jas pasakodavo. Jam imponavo režisierius Juozas Miltinis, specialiai važiuodavo žiūrėti jo spektaklių. Antakalnyje, Šilo gatvėje, netoli kits kito stovi mano brolių pro­ jektuoti nedideli namai: pirmas namas - Baublių, antras - Kviklių trečias - Avtonomovų ir ketvirtas - Jonytėnų. Su Baubliais ir Kvi­ kliais aš susipažinau pas Ziną ir Joną Runkevičius, kurie anksčiau gyveno Žvėryne. Petras Baublys ir Bronius Kviklys abu buvo gydy­ tojai. Pas Runkevičius lošti pokerio ateidavo teisės istorikas Juozas Bulavas su žmona, kaimynas iš pirmo aukšto - sveikatos ministras Bronislovas Penkauskas su žmona, kuri irgi buvo gydytoja. Zina Runkevičienė kartu su mano tėvu prieškariu dirbo Vilkaviš­ kio ligoninėje vyriausiąja seserimi. Ją, kai buvo jauna, globojo dėdė kunigas, tad buvo labai apsiskaičiusi, inteligentiška, gerai skambino pianinu, švelni, puiki šeimininkė. Jos vyras Jonas, gydytojas, prie­ šingai, vaidindavo šiurkštų, cinišką, nors iš tiesų buvo geros širdies, sunkmečiu daug mūsų šeimai padėjo. Pamenu, kai rinkdama vardą savo dukrai pasakiau, jog pavadin­ siu Ramune, Runkevičius nusišaipė: - Suvalkijoj pasakytų: „Kai griebsiu už riamunės, tai bos tau!“ - Tas mano vyras būtinai kitaip išvers, - pykdavo Runkevičienė. Runkevičių sūnus Mindaugas buvo baisiai padykęs vaikas. Būda­ vo, sėdi kokia nors ponia su gražia šukuosena, o jis atsineša tuščią lagaminą ir kaip trenks per galvą. Arba po stalu palindęs kojas suri­ ša. Aš baisėdavausi, Mindaugo tėvas juokdavosi, o daktaras Baublys ramindavo: - Nebijokit, šitas vaikas nebus blogas. Gera sėkla. Ir tikrai, kai užaugo, pasidarė labai ramus, netgi per daug. Tik gyvenime jam nelabai sekėsi. Kai Runkevičiai jau buvo įsikūrę Vala­ 240

Jdjie sceną, radiją ir meiiękampiuose, vieną sausio vakarą motina ir sūnus ėjo namo takeliu per miškelį. Mindaugas, per sniegą bridęs pirmas, atsigręžė atgal, mato, motina guli parkritusi be sąmonės. Oji buvo su kailiniais, sunku pa­ kelti, bet Mindaugas parnešė mamą ant pečių, iškvietė greitąją, tik, deja, nepavyko išgelbėti. Senasis Runkevičius tuo metu po insulto gulėjo namie. Netrukus mirė ir jis. Su meile prisimenu ir Runkevičius, ir nuostabų pediatrą Petrą Baublį. Pamenu, susirgo mano sūnus Arvydėlis, peršalo pavasarį. Man atrodė, kad vaikas miega, o jis, pasirodo, buvo be sąmonės. Paskambinau Baubliui, tas kaipmat atlėkė, suleido vaikui vaistų, ir Arvydėlis pasveiko. - Kuo mažiau vaikščiok į poliklinikas, - sakydavo Baublys, - ten vienos bakterijos. Petras Baublys žuvo per lėktuvo katastrofą Maskvos srityje, kai drauge su kitais garsiais Lietuvos vaikų gydytojais skrido į pediatrų konferenciją Charkove.

Apie mūsų vasarnamį Valakampiuose, nutrijas ir Jonines ^

į

>^^alakampiuose, Ežerėlių miške prie Nemenčinės plenI / to, septyni kilometrai nuo Katedros, pirmieji dviejų įr aukštų namą pasistatė RunkeVičiai (projektavo mano broliai). Kai jie išsikraustė tenai visam laikui, Runkevičius ėmė įkal­ binėti mano tėvą, kad tas šalia pasistatytų vasarnamį. Mano vyras Alfonsas Ambrasas gavo sklypą, tėvas parūpino medienos, mano broliai padarė projektą, ir netrukus Ežerėliuose išdygo jaukus skan­ 241

T/Mtlijtė J\[asvytytė dinaviško tipo namas su veranda. Lauko sienos buvo nudažytos vo­ veraičių spalva, durys - tamsiai raudonai, balti langų ir durų rėmai apvesti pilkais apvadais, ir namukas pasidarė nepaprastai gražus, net šviesdavo iš tolo. Visi - ir tėvai, ir broliai, ir aš - turėjome po kambarį, buvo įrengtas ir tualetas, ir centrinis šildymas, bet kartą vėlų rudenį mano broliai architektai pamiršo išleisti vandenį ir su­ sprogdino radiatorius. Ilgainiui šalia iškilo dar namukų, atsirado gatvės. Mūsiškė iš pradžių vadinosi Ežerėlių II skersgatvis, paskui pervadino į Gaigalų. Juokdavausi, kad kažkas savivaldybėje taip mano broliams atkeršijo, nes gaigalų šiose apylinkėse niekada nėra buvę. Prie namų, apsuptų pušyno, suvešėjo gražūs sodeliai, be to, daug kas puolė auginti nutrijas. Nutrijų mėsa man labai gardi, tad kartą nupirkau turguje ir iškepiau orkaitėje. Broliai susėdo prie stalo, lau­ kia patiekalo. - Čia paršiukas, - apgavau juos. - Tu, Undine, vis ko nors prisigalvoji, - sako Algis. Valgo abu, o Vytas stebisi: - Kaulas kažkoks keistas, ne paršiuko. Kai pasakiau, ką jiems iškepiau, abu net žiaukčioti pradėjo. O jei nebūtų žinoję, būtų kuo ramiausiai sušveitę. Turbūt pati smagiausia šventė Valakampiuose būdavo Joninės. Aš prikepdavau pyragų su jautiena ir kiauliena arba ir su paprasta dešra, sutepdavau kalnus sumuštinių, darže priskindavau krapų. Nė nekviesti žiguliukais, moskvičiukais, net volgomis suvažiuoda­ vo kaimynų draugai ir mūsų draugai su vaikais, Jonas Runkevičius užkurdavo laužą ir paskui visi per jį šokinėdavome. Tik kai užside­ gė ponios Kviklienės nailoninė suknia, liovėmės šokinėję. Žaisda­ vome įvairiausius žaidimus, jaunimas eidavo į mišką ieškoti papar­ čio žiedo. 242

d^jie sceną, radiją ir meižęPer Jonines pasišnekėdavome, išsipasakodavome. Architektai, gydytojai, verslininkai, literatai - visi rasdavome bendrą kalbą. Tik apie politiką beveik nekalbėdavome, o jei kalbėdavome, tai užuomi­ nomis, per anekdotus, mat tarp svečių būdavo visokių žmonių - ir dorų, ir nelabai sąžiningų. Visiems labai patikdavo viešėti pas mus voveraičių spalvos va­ sarnamyje. Kas tik atvažiuodavo į mūsų miškus uogauti ar grybau­ ti, būtinai užsukdavo pas mus. Kiekvieną vasarą dviračiu atminda­ vo Vytautas Kernagis, mano dukros Ramunės ir jos vyro Giedriaus draugas, mano anūko Motiejaus krikštatėvis. Būdavo, prisirenka akmenų, padaro laužavietę. - Vaikai, visi čionai! - ir kepa bulves arba paties kimštas bulvines dešras. Smagūs būdavo mūsų vakarai. Nepaprastai gražios būdavo mūsų vasaros. Iki šiol regiu tokį vaizdą: sėdim visi aplink laužą - aš, mano vyras Jonas, dukra Ramunė, žentas Giedrius, jų draugas Vytautas Kerna­ gis, mano broliai Algis ir Vytas, chirurgas Kęstutis Vitkus su žmona Daivute ir vaikais, kaimynas chirurgas Petras Narbutas, jo žmona Gražina, jų vaikai Jūratė ir Algirdukas, - o mano sūnus Kipras stovi ir garsiai dainuoja: Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai, Lietuviai barzdočiai dūmoja. Galanda kirvius, kalavijus aštrius Irjuodbėrį žirgą balnoja.

įkvepia oro ir užplėšia dar garsiau:

243

Titulinė Jlasvytyiė Nuo Prūsų šalies Kaip sparnai debesies Padangėmis raitosi dūmai...

Aplink tamsu, nes jau naktis, tiršti laužo dūmai raitosi tarp pušų, kyla į juodą dangų, o tas „Prū-hū-hūsų...“veržiasi taip jausmingai, iš pačios širdies. Staiga sugirgžda varteliai, ir iš dūmų išnyra senasis Mečislovas Vitkus, chirurgas. - Kas čia dabar? Kur mano anūkai? Vaikai, kodėl nemiegat? Bet čia pat nurimsta, nuščiūva, atsisėda prie mūsų. O aš žiūriu į man brangius žmones ir galvoju: metas eiti ilsėtis. Juk vasarą dienos gražios, naktys trumpos, ryt vėl galėsime susėsti prie laužo ir vėl padainuosim. Rytoj, rytoj...

244

Undinė Nasvytytė su tėvu dr. Kaziu Nasvyčiu, 1970 m.

Undinė Nasvytytė su sūnum Kipru Mašanausku, 1970 m.

Undinės broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. „Onuotrauką padarė mums nė nežinant!“

Dr. Kazys Nasvytis (centre) su draugais vasarnamyje.

Palanga, tiltas. Alfonsas ir Undinė, 1946 m.

Fotosesija Palangoje. Dailės akademijos studentai, 1949-ųjų vasara.

Undinė Nasvytytė, pirmasis vyras Alfonsas Ambrasas ir dukra Ramunė.

Undinė su sūnum Arvydėliu Ambrasu namuose, 1951 m.

Paskutinė Undinės sūnaus Arvydo Ambraso nuotrauka vasarnamyje. Arvydas sėdi viduryje, Undinė stovi kairėje. Vilnius, Ežerėliai, 1970-ųjų vasara.

Med. dr. Kazys Nasvytis su anūkais vasarnamyje. Iš kairės: Ramunė, Ūla, Naglis, už jo - Arvydas. Vilnius, 1968 m.

Sūnus Arvydas su seserimi Ramune paskutinę Arvydo vasarą vasarnamyje. Vilnius, Ežerėliai, 1970 m.

Anūkų vasara, 1985 m.

Su Vita Marttik (Undinės Nasvytytės marčia) Bostone, 1989 m.

Undinės mama Elena Nasvytienė su proanūkiais Motiejumi ir Kazimieru.

Undinė Nasvytytė su dukra Ramune.

Dukrai Ramunei įteikiamas mokyklos baigimo atestatas, 1972-ųjų birželis.

Undinė Nasvytytė su mama Elena Nasvytiene.

Dalia Nasvytytė-Almonienė (kairėje) ir Undinė Nasvytytė, Vilnius.

Belaukiant Undinės, grįžtančios iš JAV: vyras Jonas Mašanauskas, žentas Giedrius Reimeris, duktė Ramunė ir sūnus Kipras, 1989-ųjų spalis.

Algimantas, Undinė ir Vytautas Nasvyčiai. Vilniaus rotušė, 2001-ųjų kovas.

Undinė Nasvytytė su dukra Ramune ir sunumi Kipru, anūkais Agota, Elena ir Kazimieru.

Undinė Nasvytytė su vyru Jonu Mašanausku. Vilniaus rotušė, 2005-ųjų sausis.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė (kairėje), Undinė Nasvytytė ir jos vyras Jonas Mašanauskas. Kražių bažnyčioje.

Anūkės Agota ir Elenytė.

Undinę sveikina mikrochirurgas prof. hab. dr. Kęstutis Vitkus. Vilniaus rotušė, 2001-ųjų kovas.

Iš kairės: Jonas Mašanauskas, Undinė Nasvytytė, Giedrius Reimeris, Daba Nasvytytė, Ramunė Reimerienė, Kipras Mašanauskas, Miglė Mašanauskienė. Vilnius.

Undinė Barborlaukyje, 2003 m.

Turinys

1. Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva “pranešėja

11

Apie mokslus, mirtinas ligas ir striptizą už lango Apie generolo rekomendaciją ir tris tautinius kostiumus Apie keliones ant šiaudinių maišų Apie patriotę Verutę ir mūsų kaimynus Šv. Ignoto gatvėje Apie Ukrainą, Moldaviją ir pasimatymą su Leonidu Brežnevu Apie Leningradą, Taliną, Rygą ir Juozo Lingio sielvartą Apie dvi keliones į Maskvą Apie „Lietuvos“ansamblio jubiliejų ir Justo Paleckio akibrokštą

13

2. Lietuvos radijo diktorė

21 24 27 32 37 41 44 57

Apie diktorių konkursą ir storžievį Fominą Šiek tiek istorijos Apie radiją, kavinę „Rūtelę“ir legendinį gastronomą Apie mano darbo pradžią Apie diktorius - mano mokytojus ir kolegas Apie paradus ir šventes Apie radijo laidas ir neleistiną saviveiklą Apie mano mokines ir mokinius

263

59 61 63 65 68 75 77 84

"X C n d ln e

J ^ fa s v y ty tė

Apie gerbėjus ir kenkėjus Apie naujus vėjus S. Konarskio gatvėje Apie nuslėptą gaisrą Apie mano šeimos reikalus Apie užeigą Totorių gatvėje Apie smetoniškas ir dabartines madas Apie sunkius laikus

3. Literatūriniai vakarai su rašytojais Apie mano tėvus ir Montvilos koloniją Apie pirmąsias keliones su Vaciu Reimeriu ir eilėraštį apie ežiuką Apie pensiją ir partinio veikėjo baimes Apie naująjį Vilkaviškį ir pasilinksminimą bunkeryje Apie rašytojo Juozo Baltušio pamokymus Apie rašytoją Igną Pikturną Apie kelionę į pasaulio galą su žurnalistu ir rašytoju Stasiu Kašausku Apie rašytoją Joną Mikelinską, kapines ir kotletukus Apie knygas akliesiems Apie mano autorinius vakarus ir ne tą sostinę Nepamirštami Sąjūdžio laikai Apie patriotiškumą Apie prošvaistes ir debesis Apie Sąjūdžio radiją Apie piktą pardavėją Apie Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską ir Vytautą Petkevičių

264

88 93 99 100 106 108 I1l

125 127 130 135 136 139 142 144 149 151 153 163 165 169 173 175 176

d ljie sceną, radiją ir medę

4. Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas Maskva Niujorkas-Niu Heivenas Kalifornija Florida Ohajo valstija Masačūsetsas Vėl Niujorkas Maskva

187 189 191 195 203 208 214 216 218

5. Artimi ir mylimi žmonės

233

Apie brolius Apie mūsų draugus Apie mūsų vasarnamį Valakampiuose, nutrijas ir Jonines

265

235 238 241

U N D I N Ė NAS VYT YT Ė

„APIEPULKĄIRMERGELĘ“ Praradimai ir atradimai, smetoniško tarpukario charizma ir kuriozų nestokoję karo ir pokario metai, anų laikų kultūrinės nuotaikos, Lietuvos kariškiai, inteligentija ir menininkai... Si knyga yra daugiau negu vieno žmogaus gyvenimo istorija. Atidariau duris. Už jų stovėjo trise: moteris ir du vyrai. Vienas vyras pusiau kariška uniforma, moteris ir antras vyras - civiliniais drabužiais. „Elena Ivanovna Nasvytis čia gyvena?“ - klausia rusiškai. „Čia, - link­ telėjau, - bet jos nėra namie.“- „Nesvarbu. Mes atėjom surašyt jūsų tur­ to.“Aš pasipiktinau. „Kaip tai surašyti? Sakau, kad mamos nėra namie.“„Užtat jūs esat.“„Omanęs irgi nėra!“- atšoviau. Kas būtų išdrįsęs tuoj po karo taip įžūliai bendrauti su sovietų parei­ gūnais? Nebent ypač drąsus žmogus. Toji drąsuolė - Undinė Navytytė, anuomet dar visai jauna mergina. Lietuvos radijo balsas, architektų broliųAlgimanto ir Vytauto Nasvyčių vyresnioji sesuo knygoje pasakoja savo vaikystės ir jaunystės istoriją, kuri prasideda nuo smetoniškos prabangos su sidabriniais stalo įrankiais ir „negardžiais“bananais ir baigiasi badavimu ir kraupiais vaizdais, kai pakeliui į mokyklą mato kareivius, šaudančius į žmones, o mieste sklando slogios nuotaikos. Tačiau Undinės Nasvytytės gyvenimo istorija nėra slegianti kaip daugelyje memuarų apie karą. Žvelgiant paauglystės akimis, ir sulopyti dra­ bužiai jai buvo gražūs, ir žmonės dažniau atrodė juokingi nei paniurę. Un­ dinė Nasvytytė niekada nebuvo iš tų, kurios aimanuoja ir rauda. Tokia irjos knyga - sveiko pasaulio suvokimo ir gero humoro jausmo pavyzdys.

Na229 Nasvytytė, Undinė Apie sceną, radiją ir meilę : [autobiografinis pasakojimas] / Undinė Nasvytytė ; užrašė Loreta Paškevičienė. - Vilnius :Alma littera, 2015. - 262, [2] p.: iliustr., portr. ISBN 978-609-01-2117-7

Antroji aktorės, ilgametės Lietuvos radijo diktorės Undinės Nasvytytės prisiminimų knyga. Malonus Undinės Nasvytytės balsas dvidešimt penkerius metus skambėjo Lietuvos radijo eteryje. Su radiju susiję daug smagių, kartais ir liūdnokų išgyvenimų. Knygoje Undinė Nasvytytė pasakoja ir apie keliones su rašytojais po Lietuvą, apie įsimintiną viešnagę Jungtinėse Valstijose, apie nuostabius žmones, su kuriais teko bendrauti. Šioje Undinės Nasvytytės knygoje prisiminimais dalijasi ir autorės vyras dainininkas Jonas Mašanauskas. UDK 821.172-94+792.071(474.5)(092)

Knygoje panaudotos nuotraukos iš Undinės Nasvytytės asmeninio archyvo. p. 185 Algimanto Žižiūno nuotrauka p. 221 Vlado Bacevičiaus nuotrauka p. 162,183 Juozo Šalkausko nuotraukos 1 viršelyje - Reginos Oraitės nuotrauka Kai kurių nuotraukų autorystės nustatyti nepavyko, dėl to nuoširdžiai atsiprašome jų autorių.

Undinė Nasvytytė Apie sceną, radiją ir meilę Užrašė Loreta Paškevičienė Redaktorė Loreta Paškevičienė Korektorė Gražina Stankevičienė Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Spaudė UAB „Spindulio Spaustuvė“ B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas

„Man tuoj devyniasdešimt. Ilgą gyvenimą nugyvenau. Žinot, kodėl? Todėl, kad buvo įdomu. Gyventi įdomiai galima net tada, kai badas žvelgia į akis. Kartą, laukdama iš teatro pareinančio savo vyro aktoriaus Alfonso, pietų nepagaminau - nebuvo iš ko. Vis tiek padėjau ant stalo gražias, tegu ir tuščias lėkštes, mamos išsaugotus sidabrinius peilius ir šakutes, tada iš smetoniškos valgių knygos iškirpau paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas valgiais ir gėrimais nukrautas stalas, ir taip pat įkomponavau ant stalo.“

Aktorės, ilgametės Lietuvos radijo diktorės, Lietuvos kariuomenės pulkininko Kazimiero Nasvyčio dukters Undinės Nasvytytės prisiminimų knyga nuo pat pirmų eilučių įtraukia į spalvingų įvykių sūkurį. Sovietinė realybė ir jokiais režimo pančiais nepažabota jaunystė. Darbas radijuje ir pažintys su išskirtinėmis asmenybėmis. Literatūriniai vakarai su pripažintais ir sovietinio režimo engtais poetais. Lemtingi permainų metai ir kurioziški nuotykiai Amerikoje. Tai su didele meile nugyventam gyvenimui ir skaitytojui parašyta, puikaus humoro nestokojanti knyga, įkvepianti džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

knygų

klubas 9 786090

121177

www.almalittera.lt

Tapkite Knygų klubo nariu! • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas į bet kurį pasaulio kraštą www.knyguklubas.lt