Apie pulką ir mergelę 9786090117392

Citation preview

APIE PULKĄ IR MERGELĘ Užrašė Loreta Paškevičienė

Alma [it tėra VII.NH'S

/ 20 15

UDK792.071(474.5)(092) Na229

Viršelio 1 p. - Kariuomenės orkestras, Undinė Nasvytytė (mergytė) ir jos tėvas Kazys Nasvytis (pasilenkęs). Kaunas, Panemunė, 1927 m. Viršelio 4 p. - Undinė Nasvytytė Palangoje, 1948 m.

ISBN 978-609-01-1739-2 Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Undinė Nasvytytė, 2015 © Loreta Paškevičienė, 2015 © Leidykla „Alma littera“, 2015

Ir su dūda, ir su skripka, ir su pyragėliais

kuvo 1989-ųjų rugpjūtis, keturios dienos po Baltijos kelio, kai Lietuva, Latvija ir Estija stovėjo susikibusios rankomis. Prikasiau maišiuką gimtosios žemės, į lagaminą susikroviau drabužius ir su trimis šimtais dolerių kišenėj išskridau į Maskvą, o iš ten - į Jungtines Valstijas pas giminaičius Nasvyčius, kurie 1944 metais, artėjant sovietams, visu būriu išdundėjo į užsienį. Ir štai aš Niujorke. Pirmiausia nukakau į Niu Heiveną Kalifornijoje pas pusseserę Salomėją Nasvytytę-Valukas, prieš pensiją dirbusią Jeilio univer­ siteto Medicinos katedros bibliotekos vedėja, ištekėjusią už akto­ riaus Vytauto Valuko, o po poros dienų lėktuvu buvau išskraidinta į Los Andželą pas Salomėjos seserį Giedrę Nasvytytę-Gudauskienę, kompozitorę, ištekėjusią už gydytojo Juozo Gudausko. Oro uoste manęs laukė Giedrė ir jos žentas vengras, karo lakūnas. Pusseserė mane iškart pažino, nors buvom nesimačiusios ketu­ riasdešimt penkerius metus, apsikabinom, išsibučiavom, išsiglėbesčiavom. Laukiam, kol atiduos mano lagaminą. Matau, jau atkeliauja kartu su kitais. Visi lagaminai tvarkingi, gražūs. Giedrės žentas klau­ sia, kuris iš jų mano. Parodau į vienintelį suplyšusį, apjuostą diržu. 9

'ZLndinė N asvytytė

Senutėlis mano lagaminas suplyšo dar Maskvoj. Kartu skrido jaunystės draugė Galina Dauguvietytė, tai jos vyras nusijuosė odinį diržą ir atidavė man. Aš aprišau lagaminą, tokį ir tampiausi. Giedrė su vyru gydytoju gyveno Santa Monikoje. Pas mus jau buvo ruduo, o čia šilta, gera, smagu. Mane pamatęs Giedrės vyras labai apsidžiaugė: - O, pati gražiausia iš Nasvytyčių atvažiavo! Vaišinsim tave žvirblių vakariene. Jis sirgo cukralige ir turėjo laikytis dietos. O Giedrė, nors svėrė apie šimtą kilogramų, pavalgyti mėgo. Ji pažadėjo iškepti man tortą. Kitą rytą taip norėjau miego, o Giedrė jau budina: - Kelkis, kelkis, tuoj Dalytė atvažiuos. Dalytė - mano klasės draugės Laimutės Bobelytės (gydytojo ir politinio veikėjo Kazio Bobelio sesers) duktė Dalia Jasaitytė, advo­ katė. Jos mama Laimutė jau buvo mirusi. Sėdom pusryčiauti. Pas mus Lietuvoj parduotuvių lentynose tuo metu gulėjo vien kaulai, o čia... Ak, dešrelės! Ir dar su prancūziškom garstyčiom. Ojau gardu! - Negi tau taip patinka tos dešrelės? - nustebo Giedrė. - Oi, - sakau, vieną mirkydama į garstyčias, - labai, net labai! Atvažiavo Dalia, apvalutė skaisčiaveidė šviesiaplaukė, labai sim­ patiška ir miela, ir išsivežė mane į Los Andželą. Pavežiojo po miestą, nusivedė į restoraną. Padavėjas didžiulėj lėkštėj atnešė didkepsnį su kalnu daržovių. Maniau, čia mums abiem, pasirodo, man vienai. Da­ lia irgi gavo tokią pat lėkštę. Kai grįžom namo, pusseserė Giedrė sako: - Jaunutis liepė nuvežti tave į Las Vegasą pasidairyti ir palošti. Į Las Vegasą, tai į Las Vegasą. Galiu ir palošti. Svarbu tik neprasilošti kaip mano senelis milijonierius, kuris Kaune kortomis prapylė beveik visą Žaliakalnį. 10

Sutartą dieną atsikėliau penktą ryto. Vėl atvažiavo Dalytė, Giedrė įdėjo mums sumuštinių, sėdom į automobilį ir išdundėjom. Okelias ne­ trumpas, per smėlynus, nes Las Vegasas yra Mohavių dykumos vidury. Pusbrolis Jaunutis telefonu buvo prisakęs: „Pakeliui niekur ne­ stokit ir nelipkit iš automobilio, nes iškepsit. Jeigu automobilis su­ ges, jums galas.“ Ir štai mudvi važiuojam. Maloniai šilta, aplink daug žalumos. Paskui palengva ją ėmė keisti smėlynai ir netrukus aplink jau plytėjo dykuma. Važiuojamvažiuojam, važiuojamvažiuojam... Jau ir kaktusai prapuolė, liko tik smėlis. Kelymes vienos, kitų mašinų nėra. Onėra todėl, kad per karščius nieks nevažinėja. Nors kelias platus, asfaltuotas, patogus, bet karštis nepakeliamas, keturiasdešimt laipsnių, o gal ir daugiau. Man pasidarė neramu. - Dalyte, o tavo mašina ar nesuges? - klausiu atsargiai. - Ką aš žinau, - atsako Dalytė, - čia ne mano mašina. Aš ją šian­ dien išsinuomojau. O Jėzau Marija! Man jau visai baisu pasidarė. O Dalia ramina: - Nebijok, nuvažiuosim. Aš ne pirmą kartą... Pagaliau tolumoje sušmėžavo kažkoks pastatas. - Kas ten, Dalyte? - klausiu manydama, kad tai motelis, mat iš pradžių pro daugybę jų pravažiavom. Žodis „motelis“man asocijavo­ si su žodžiu „bordelis“, bet vis šiokia tokia paguoda. - Kalėjimas, - žvaliai atsako Dalytė. O varge... Sėdžiu ir keikiu save paskutiniais žodžiais: „Beprote tu beprote. Ką, Los Andžele negerai buvo? Va tau pramogos! Vajėzau, reikia atsimint visus poterius, kol dar nenumiriau.“ Privažiavom degalinę. Pribėgo juodaodžiai vyrukai, nuvalė lan­ gus, nors tie švarūs buvo, mudvi su Dalia sulakstėm į tualetą. Dalytė užsimanė kavos iš aparato. O ta jų kava tokia skysta, kažkoks birzga­ las. Suvalgėm po sumuštinį ir nuvažiavom toliau. 11

T tru ū fiė J\[< zsviftytė

Po kurio laiko matau - motelis. Tuoj už jo dar vienas, tada pa­ sipylė kiti. Ačiū Dievui, va ir Las Vegasas. Aplink viskas švyti, praš­ matnu, mirga marga švieslentės su kainomis. - Čia kainos mažesnės negu Los Andžele, - stebėdamasi sakau Dalytei. - Taip, - linkteli toji, - kad žmonių daugiau atvažiuotų. Sustojom prie „Hiltono“viešbučio. Tai Giedrė liepė čia nakvoti ir už nakvynę sumokėjo. O viešbutis didžiulis, tiesiog miestas mieste. Numeris mums buvo rezervuotas pačiame viršuje - kad aš galėčiau grožėtis miesto panorama. Kambarys tvarkingas, su didžiule dvigule lova, tik ne stačiakampe, o apskrita. Juodukės merginos zuja aplink: „Gal to pageidautumėt, gal ano?“ Pavakarieniavusios išėjome pasivaikščioti po viešbutį. O čia kiekviename aukšte restoranai, kino teatrai, parduotuvės. Viena vaikščiodama kaipmat pasiklysčiau. Pasižiūrėjau parduotuvėj, kiek kainuoja batai. Septyni šimtai dolerių, tūkstantis dolerių... O aš jau maniau, kad trys šimtai, kuriuos atsivežiau, - labai dideli pinigai. Vaikštinėdamos susitikom pulkininko Izidoriaus Kriaunaičio dukrą Aldoną. Kriaunaičiai, kaip ir Nasvyčiai (išskyrus mūsų šei­ mą), karo metais pasitraukė į užsienį. Mano tėvas buvo karo gy­ dytojas, irgi pulkininkas, tad mes, karininkų vaikai, pažinojom vieni kitus. Aldona, kurią vadinom Lialia, buvo ištekėjusi už diplomato Igno Jonyno sūnaus Vytauto Aleksandro Jonyno, abu susilaukė trijų vai­ kų. Bet su Jonynu Lialia išsiskyrė dėl jaunesnio vyro. Jis ir atsivežė ją į Las Vegasą. Atsivežė ir... paliko. Tačiau Aldona neprapuolė, Las Vegase įsidarbino bibliotekoje. Ir naują draugą susirado. Ji jau žinojo, kad atvažiavau į Ameriką. Lietuviai „amerikonai“ gyveno bičiuliškai, nuolat susiskambindavo. Ir apie mano vizitą vie­ nas kitam pranešė. 12

Pasišnekėjom su Aldute, paskui atvažiavo jos draugas ir mudvi su Dalyte išsivežė aprodyti Las Vegaso. Čia gyvenimas verda tik nakti­ mis, kai ne taip karšta, tad sakė vežiosiąs iki keturių ryto. Pasivažinėjimas baigėsi prie restorano „Aukso gabalas“ su iška­ ba, kurioje buvo pavaizduotas aukso luitas. Vos sustojom, prišoko du vyrukai. Aldutės draugas švystelėjo jiems raktelius, anie ore suga­ vo... Man net kojas pakirto. - Kodėl raktus duodat? - sunerimau. - Juk mašiną pavogs. - Pas mus taip priimta, - nuramino Dalytė, - nepavogs. Užlipom laiptukais, durys pačios atsivėrė, ir įžengėm vidun. O čia - stalai, stalai, prie visų sėdi ponai ir damos balinėm sukniom, aplink šmirinėja paslaugūs krupjė. Kitoje salėje sukasi ruletės, dar toliau lošiama kortomis. Mes nuėjom prie lošimo automatų. Aplink padavėjai tik nešioja kavą, tik siūlo. - Kava ir sumuštiniai už dyka, - paaiškino Dalytė, - tik lošk. Stoviu, dairausi. Pusbrolis Jaunutis man buvo sakęs, kad lošti ge­ riausia po žmogaus, kuris ilgai sėdi, bet jam nesiseka. Tada, atseit, daugiau pinigų susikaupia. Na, gerai... Matau, sėdi prie automatų senutės, sėdi senukai ratu­ kuose. Tų automatų daug, vienoj pusėj ir kitoj, aplink tarška barška. Staiga viena tamsiaodė moteris kad ims klykti. - Ji čia iš džiaugsmo, - vėl paaiškino Dalytė, - turbūt nemažai išlošė. Neseniai kažkas milijoną susižėrė. Matau, prie vieno automato susigūžęs kiurkso jaunuolis margu šaliku. Senokai kiurkso. Ojau nusiminęs, lyg būtų žemes pardavęs. Sukioja tarp pirštų pinigėlį, ilgai ilgai laiko rankoj, paskui ryžtin­ gai - klankt - įmeta į automatą. Pinigėlis įkrinta ir... nieko. Nieko nelaimėjo. Vyrukas atsikėlė nuo kėdės ir išėjo. 13

Ttfuūnė N a svytytė

Nuėjau ir atsisėdau jo vieton. Įmečiau pinigą, ir staiga - brrrr kad ims byrėti žetonai. Tik byra, byra, byra... - Dalyte, - šaukiu, - mašinikė sugedo! Pamaniau, kad ne ten paspaudžiau. Dalytė ėmė juoktis. - Nesugedo, Undine, nesugedo. Gaudyk žetonus. Sėmiau žetonus rieškutėm ir pyliau į spalvotą vaikišką kibiriuką. Pripyliau pilną ir dar su kaupu, tada Dalytė nuėjo išmainyti žetonų į pinigus. Pasirodo, išlošiau penkiasdešimt dolerių. Oho! - Užteks, - pasakiau kišdama banknotus į piniginę, - einam iš čia. - Nenori dar palošti? - nustebo Dalytė. - Ne, gana. - Gerai, tada važiuosim į kitą kazino. Kitas kazino vadinosi „Cezaris“. Dar prabangesnis už „Aukso ga­ balą“, po salę vaikšto cezarienės, pasipuošusios metalu, trykšta trys fontanai: viename baltasis vynas, kitame raudonasis, trečiame šam­ panas. Ir mažyčiai permatomi bokaliukai padėti. Šįsyk nuėjom prie didžiulės ruletės. - Statyk, - ragina Dalytė. - Tai kad nežinau, kaip lošti, - sakau, o pati galvoju: „Nėr čia ko išlaidauti. Juk reikia parvežt vaikams lauktuvių.“ Ir vis dėlto susigundžiau. Prisiminiau artimiausių žmonių gimi­ mo dienas ir pastačiau ant jų. Pastačiau už keturis, galvoju: kas čia galėtų būti penktas? Klausiu Dalytės: - O Mutkos kada gimtadienis? Mutka mes vadinom Dalytės mamą Laimutę. - Keturioliktą, - priminė Dalytė. Pastačiau ant keturiolikos. Ruletė sukosi sukosi, sukosi sukosi... Rutuliukas sustojo ant ke­ turiolikos. Gal čia Laima man padeda, ant debesėlio sėdėdama? - pa­ galvojau. - O gal prasilošęs senelis? 14

Šįkart susišlaviau kelis šimtus dolerių, ir nuvažiavom į ka­ baretą „Mulen Ružas“. Vokiečių okupacijos metais mes, jaunimas, susibėgdavom pas bi­ čiulį Algį Chmieliauską, gyvenusį Žvėryne. Kartą jis mums parodė žurnalą su „Mulen Ružo“ šokėjomis. Oi, kaip man patiko! Mergos gražios, pasitempusios, dailiom kojom. Galvoju: na va, pagaliau pa­ matysiu savo akimis. įsitaisėm ant minkštų krėslų prie staliukų. Sėdžiu ir laukiu ste­ buklingo pasirodymo. Ir išėjo į sceną tokios kūdos kudos mergelės, trečios eilės šokėjos, visai nusišokusios. Mūsų lietuvaitės būtų įmitusios, papukai kaip reikiant, o čia - nusususios, pamėlynavusios kaip tarybiniai viščiu­ kai. Atneša man kokteilį „Margarita“. Paragauju... Tfu, taigi „Kruvi­ noji Meri“, degtinė su pomidorų sultimis. O aš maniau, kad bus su šampanu. Kitą rytą atsisveikinom su Las Vegasu ir išvažiavom namo. Aplink vėl dykuma, dykuma, dykuma. - Pasižiūrėk į žemėlapį, - paprašė Dalytė, - aš noriu nuvežti tave į vieną ypatingą vietą. - Kokią dar vietą? - sunerimau. - Juk į priekį tiesiai važiavom, niekur nesukom. - Dabar reikės pasukt. - Tu ten buvai? - klausiu. - Ne. Brolis pasakojo. Ką gi... Privažiuojam keliuką, įsukam. Keliukas siauras, tarp aukštų smėlio kopų suspaustas. Smėlis tik - zzzzz - sukasi spiralė­ mis, vėjo pustomas. - Šiose vietose Holivudas dažnai filmuoja, - sako Dalytė. Važiuojam, važiuojam, važiuojam... - Dalia, ar tikrai gerai važiuojam? - klausiu. - Nežinau. 15

T^nJlnė JVasvykftė

O apsisukt nėra kaip - smėlyje įklimpsim. Atbulom važiuoti irgi toloka. - Viskas bus gerai, - ramina Dalytė. Matau, iš priekio atvažiuoja mašinėlė, viena iš tų, kokios maistą vežioja. A, vadinasi, priekyje gyvybės esama. Šonais, šonais prasi­ lenkėm su ta mašinyte. Dar pavažiavom, ir staiga prieš akis atsivėrė pasakiškas vaizdas: žydi ryškiaspalvės gėlės, upeliai čiurlena, palmės žaliuoja. Nuostabaus grožio oazė vidury dykumos. Oazės šeiminin­ kas kepa ant iešmo kažkokį padarą, gal elnią. Išgirdęs mudvi šnekant, paklausė, kokia čia kalba. Sužinojęs, kad lietuvių, net nušvito. - A, Lithuania!Žinau, žinau. Pasispardykit ir būsit laisvi. „O matai, net dykumoj žmonės apie Lietuvą žino“, - pagalvojau. Oazės šeimininkas įteikė man milžinišką šokolado plytą ir dar pasa­ kė, kad čia paskutinė vieta, kur galima palošti. Namo į Lietuvą grįžau kaip tas šaltyšius iš dainos: ir su dūda, ir su skripka, ir su pyragėliais - su pusantro tūkstančio dolerių kišenėj, ap­ dovanota pažįstamųjų ir nepažįstamųjų. Ir su nauju lagaminu. Jį man įteikė pusseserė Giedrė. Lauktuvių - šampūno buteliukų, kvepaliukų įdėjo ir „Hiltono“viešbučio kambarinės, juodaodės mergaitės. Kai suži­ nojo, kad aš iš Lietuvos, labai apsidžiaugė: - Žinom jus, žinom! Mes už jus, Lithuania. Pasirodo, Amerikos televizija daug kalbėjo apie Lietuvą, parodė ir Baltijos kelią. Ir štai aš vėl Vilniuje. Parvažiavau namo ir galvoju: kaip man čia gera! Vis dėlto gerai, kad mūsų šeima niekur nepasitraukė, kad li­ kom Lietuvoj. Juk aš tokį įdomų gyvenimą čia nugyvenau. Mano 16

krikštatėvis - dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, o krikštamo­ tė - pirmųjų vaikų darželių Lietuvoje įkūrėja Marija Nemeikšaitė. Pas mus į svečius ateidavo rašytojai Balys Sruoga, Kazys Boruta, Vincas Mykolaitis-Putinas, poetė Salomėja Nėris. Man dėstė Juo­ zas Chadaravičius ir Borisas Dauguvietis, o Justas Paleckis kartą pamokė, kaip reikia gyventi prie sovietų. Aš, Lietuvos radijo diktorė, dvidešimt penkerius metus sveikinau mūsų sostinę: „Labas rytas, kalba Vilnius“, su „Lietuvos“ ansambliu kaip pranešėja išmaišiau visą Lietuvą. Vilniuje gyvena mano broliai architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Čia ir mano dukra architektė Ramunė Reimerienė, ir mano sūnus kompozitorius Kipras Mašanauskas, apdovanoję mane pulkeliu anū­ kų: Kazimieru, Motiejum, Elena, Agota, Marija, Pijum Titu ir Uršule, proanūkėliu Vytuku. Čia ir mano vyras Jonas Mašanauskas, su kuriuo mudu kartu jau 52 metus. Vilniuje, Rokantiškių kapinėse, šalia mano tėvų Kazio ir Elenos Nasvyčių, palaidotas mano sūnus Arvydėlis. Jis mirė 22-ejų, po sun­ kios ligos. Studijavo Dailės akademijoje, gražiai piešė, statė studentų teatro spektaklius, kūrė eiles: Įsiklausyk į skambančią naktį, Nuo šalčio kai skyla medžiai, aptekę smala, Kai sproginėja stori sienų rąstai. Kokią pasaką gražią seka degdamos malkos.

Kaip man čia gera! Visi aplink lietuviškai kalba, žemė - mano, gatvės - mano, vėliavas galim kelt už Lietuvą.

17

Eina pulkas linksmai, tvirtai mušdamas koja...

Dainuojantis daktaras />

yan nepaprastai pasisekė, kad turėjau tokius nuostaJ \ / į bius tėvus. Mano tėvo Kazio Nasvyčio giminės istorija skai­ čiuojama nuo 1672 metų sausio 13 dienos, kai jo proseneliui Samueliui Kiltinavičiui buvo suteiktas bajoro titulas. Kiltinavičių herbas buvo „Sirokomlė“. Tokį herbą, beje, turėjo ir Goštautai. Mano močiutės (tėvo mamos) Anelės Kiltinavičiūtės tėvai valdė še­ šetą dvarų. Giminės lopšiu laikomas Starklaukis Tauragės apskrityje. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime dvarai buvo konfiskuoti. Prosenelis su­ sodino penkias dukras ir žmoną į vežimą ir išsivežė į Margiškių kaimą Tauragės apskrityje. Čia nusipirko palivarką ir 260 hektarų žemės. Jų dukra Anelė Kiltinavičiūtė (mano močiutė) ištekėjo už Mo­ tiejaus Nasvyčio. Tuo metu Motiejus dirbo pas dvarininkus Gim­ butus dvarų prižiūrėtoju. Buvo iš didelės šeimos, labai darbštus ir nagingas. Jis ne tik ūkiu rūpinosi, bet ir važinėdavo po kraštą domėdamasis parduodamais dvarais. Nasvyčiai susilaukė šešeto sūnų ir dviejų dukterų. Mano tėvas Kazys Nasvytis gimė Margiškių palivarke 1896-ųjų kovo 1 dieną ir šeimoje buvo pats jauniausias. Kai jam buvo devynea

21

ri, jo tėvas susižeidė koją ir mirė nuo kraujo užkrėtimo. Likusi našlė, motina vis tiek leido vaikus į mokslus. Namie ji tvarkėsi kaip gene­ role, net siuntinius studijuojantiems sūnums siųsdavo. Be to, broliai gaudavo ir valstybės stipendijas. Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai žemę grąžino savininkams, bet nebeleido turėti 260 hektarų, močiutė savo vaikams padalijo po 40 hektarų, o dukroms davė gerus kraičius. Mano tėvo brolis Steponas mokslus baigė Vokietijoje ir tapo farmacininku. Jis turėjo dvarą Šveicarijoje, Jonavos rajone. Susi­ laukė keturių vaikų - dviejų dukterų ir dviejų sūnų. Jo duktė Birutė ištekėjo už Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus Smetonos. Kitas brolis Motiejus tapo bakteriologu. Jis vedė Lietuvos signa­ taro, leidėjo ir spaustuvininko Saliamono Banaičio dukrą Salomėją. Jie užaugino tris dukteris. Dar vienas brolis Juozas tapo kariškiu, su šeima gyveno Taura­ gėje, prie pat pasienio. Jis buvo Pagėgių apskrities viršininkas, žan­ darmerijos vadas. Dvejais metais už mano tėvą vyresnis Antanas tapo agronomu. Jis dirbo Belvederio dvaro pienininkystės ir daržininkystės ūkio di­ rektorium. Buvo labai poetiškas, rašė eilėraščius. Ir tik Jonas, vienintelis iš brolių, jokių mokslų nebaigė, liko ūki­ ninkauti Margiškių dvare. Mano tėvo seserys irgi niekur nesimokė. Užtat gavo gerus kraičius. Kazys Nasvytis, mano tėvas, tapo karo gydytoju. Vaikystėje jis pirmiausia buvo išsiųstas mokytis į Palangos gimnaziją, mat Palan­ goje gyveno vienas iš vyresniųjų brolių, o gimnazija buvo laikoma labai gera. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lietuviai ėmė trauktis į Rusiją. Pasitraukė ir Motiejaus šeima, o su jais - ir mano tėvas. Ber22

niūkų gimnaziją jis baigė Voroneže, paskui mokėsi Jaltoje, nes plau­ čiai buvo nelabai stiprūs. Jaltoj tuo metu mokėsi ir Jadvyga Čiur­ lionytė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo. Vaikai gyveno bendrabutyje kaip karalaičiai, juos maitino labai gerai, maisto atsiųs­ davo iš Lietuvos. Tėvas yra net padūsavęs: „Dieve Dieve, kaip gerai gyvenom. Kumpius pro langą mėtydavom.“Jis vis prisimindavo tuos kumpius, kai sovietų buvo išvežtas į Sibirą. Prasidėjus 1917-ųjų revoliucijai mano tėvas pasiliko Jaltoje. Ten baigė mokyklą ir nutarė stoti į Kijevo konservatoriją. Jis turė­ jo puikų balsą, gražiai piešė, buvo gabus kalboms. Bet į konserva­ toriją jo nepriėmė. „Pražuvo tavy Sobinovas“, - šaipydavosi drau­ gai, mat tėvas labai žavėjosi lyriniu tenoru Leonidu Sobinovu, ano meto garsenybe. Ir tada jis įstojo į Kijevo universiteto Medicinos fakultetą, kuris per revoliuciją buvo evakuotas į Simferopolį. Po metų, 1918-aisiais, Lietuva išsilaisvino iš carinės Rusijos, ir vieną kursą baigęs Kazys nu­ tarė grįžti namo. Dėl neramumų tiesaus kelio nebebuvo, tad pirmiau­ sia nusigavo į Konstantinopolį, paskui per Bulgariją ir Serbiją - į Vie­ ną, galiausiai atsidūrė Berlyne. Berlynas mano tėvui labai patiko. Trumpam grįžo į Lietuvą ap­ lankyti motinos, tada vėl atvažiavo į Berlyną ir įstojo į Humboldtų universitetą. Mokslai Jaltoje ir Kijevo universitete buvo užskaityti ir tėvas tapo Humboldtų universiteto Medicinos fakulteto studentu. Diplomą gavo 1923-iaisiais, dar po metų baigė doktorantūros studi­ jas. Kai mokėsi, jį rėmė vyresnieji broliai, stipendiją mokėjo ir Lietu­ vos Respublikos vyriausybė. Stipendiją Kazys gaudavo didžiulę, tad dvejus metus kaip ponai­ tis gyveno garsiajame „Adlono“viešbutyje Unter den Linden gatvėje. Net keturių aukštų namą už 500 dolerių buvo nusipirkęs (vėliau pa­ aiškėjo, kad ne taip surašyti popieriai) ir motociklą.

23

TtfuUnė N a svytytė

Po studijų jis buvo paprašytas likti Vokietijoje ir dėstyti univer­ sitete, bet atsisakė, nors Berlyne jau ir sužadėtinę vokietaitę turėjo. Kai gatvėmis pradėjo žygiuoti hitlerininkai, jam pasidarė neramu, Berlynas pradėjo visai nepatikti. Tėvas grįžo į Lietuvą. Čia teko metus pasimokyti Kauno univer­ sitete, nes reikėjo išeiti lietuvių kalbos programą, paskui ėmė verstis privačia praktika. Lietuvos valdžia apsižiūrėjo, kad Kazys Nasvytis užsienyje mokė­ si už valdiškus pinigus, ir pašaukė jį gydyti Lietuvos karių. Tėvas ir laipsnį gavo - išsitarnavo iki pulkininko. Tenoru jis netapo, bet dainuodavo nuolat. Būdavo, laisvą valan­ dėlę išeina pasivaikščiot į mišką, ir tuojau išgirsti: Ne margi sakalėliai panemuniais lekiojo, tai tiktai mano graudžios godelės, tai tiktai mano graudžios godelės laimužę dalią vijo.

Mergina auksinėm akim ^ ^ “^ ^ a i mano mamos nebeliko, juoda vakarinė jos rankinė dar ilgai kvepėjo mylimiausiais kvepalais „Soir de Paris“, Jf dvelkiančiais pavasariu ir Paryžium. Iš mamos aš sužinojau, kad bajoraitės merginos turi mokėti gaminti, serviruoti stalą, išmanyti apie gėrimus. Jei pačios nieko nenutuoks, tarnaitės gali vedžioti už nosies. O mano tėvas saky­ davo, kad tikram bajorui visuomeninė veikla turi būti svarbesnė 24

už asmeninius reikalus. Ir kad nevalia puikuotis, kad ir kokius turtus valdytum. Kilmingas žmogus su visais turi elgtis kaip su lygiais. Jei įžeidė žemesnio luomo žmogų, turi jo atsiprašyti. Tas, kuris iš aukšto žvelgia į varginguosius, yra ne bajoras, o neišpru­ sęs miesčionis. Mano mamos senelis Vaclovas, visų šaukiamas Voicuku, buvo agronomas. Jis tarnavo Paežerių dvare prie Vilkaviškio. Dvaras priklausė Gauronskiams ir buvo vadinamas mažuoju Paryžium. 1939 metais dvarą iš našle likusios Gauronskienės nupirko Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vai­ lokaitis ir padovanojo savo dukrai vestuvių proga. Bet viskas baigėsi nelaimingai. Tik padovanojo, ir visiems Vailokaičiams teko bėgti nuo bolševikų į užsienį. Mano mamos tėvas Jonas Lukoševičius taip pat tapo agronomu. O jo žmona (mano močiutė) Marija Kvietkauskaitė-Lukoševičienė buvo bajoraitė iš Pilviškių (netoli Vilkaviškio), tikra gražuolė. Jiedu gyveno Vilkaviškyje. Senelis, apsukrus žmogus, užsimanė „daryti biznį“ ir kartu su žmona išvažiavo į Didžiąją Britaniją. Ten dirbo anglių kasykloje bri­ gadininku. Namo grįžo su krūva pinigų. Močiutė tuo metu laukėsi vaiko - mano mamos (paskui mamą visi vadino anglike). Grįžęs į Vilkaviškį senelis pačiame miestelio centre, prie įgulos bažnytėlės, netoli gimnazijos, nusipirko namą ir žemės, pastatė di­ delę oranžeriją. Dalį pinigų apdairiai pasidėjo į banką. Močiutė Vil­ kaviškyje atidarė kavinę. Seneliai užaugino tris dukteris - Eleną (mano mamą), Sofiją ir Ju­ liją, ir du sūnus - Petrą ir Stasį. Trečias sūnus Jonukas mirė mažas. Stovėjo ant tiltelio per Šeimenos upelį ir įmetė į vandenį savo žais­ liuką. Pasilenkė... Tarnaitės dairosi - nėra vaiko. O jis į upelį įkritęs. Upelis negilus, bet Jonukas neišgyveno. 25

Tbndlnė N asvytytė

Iš trijų seserų mano mama Elena buvo vyriausia (gimė 1901 metų rugsėjo 18 dieną). Senelis sakydavo, kad ji vienintelė iš vaikų su galva. Esą kiti - piemenys arba kariauja, tik Elenutė - tikra duktė. Mano mama buvo darbšti, energinga, gabi kalboms ir matema­ tikai, dailiai rašė. Ji laisvai kalbėjo vokiškai, rusiškai, šiek tiek pran­ cūziškai. Lenkiškai išmoko iš savo mamos, kuri, nors tikra lietuvė, melsdavosi lenkiškai, o dėliodama pasjansą burbėdavo: „Co bylo, co będzie, co na sierce, na co nadziejsia.“ Elena susikalbėdavo ir žydiš­ kai, nes jaunystėje draugavo su žydaitėmis. Kai mamai buvo keturiolika, abu jos tėvai per neapdairumą pate­ ko į kalėjimą. Vilkaviškis yra netoli Karaliaučiaus, kuris priklausė Vo­ kietijai. Mamos tėvas važiavo pas kažkokį žmogų ir buvo sulaikytas. Pasieniečiai pamanė, kad jis vokiečių šnipas, ir patupdė į kalėjimą kažkur prie Kybartų. O močiutė, matyt, labai mylėjo savo vyrą, nes metusi vaikus išlėkė jo ieškoti. Ji irgi buvo suimta. Kol tėvus paleido, mano mamai teko gerą pusmetį rūpintis trimis jaunesniais vaikais ir dideliu ūkiu. Vieną dieną ji nuvažiavo į Kauną pas giminaičius. Očia ją - capt ir taip pat suėmė. Už tai, kad abu tėvai „vokiečių šnipai“. Iš kalėjimo išleido po savaitės. Elena buvo tokia alkana, kad atėjusi pas gimi­ naičius puolė valgyt kaip išbadėjusi. Giminaičiai išsigandę net lėkštę atėmė. Vyriausias mano mamos brolis Vytautas žuvo per Didįjį karą, kai jam buvo šešiolika. Atėjo kažkokie kariškiai lenkai ir paprašė per­ vesti per sieną į Lenkiją. Išėjo vaikas ir negrįžo. Matyt, nušovė. Bet babunytė (taip vadinom močiutę) visą gyvenimą tikėjo, kad sūnus gyvas. Kai tik išgirsdavo Lukoševičiaus pavardę, vis galvodavo, kad tai jos Vitekas. Kitas sūnus Petras buvo karininkas, kovotojas už Lietuvos laisvę, apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmo ir antro laipsnio ordinais. Jis da26

lyvavo kovose su Sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomenės daliniais, su bermontininkais. 1923 metais pateko į lenkų nelaisvę, buvo kan­ kintas. Kai išlaisvintas, tai yra išmainytas į dešimt lenkų kariškių, grįžo namo, dėl sveikatos buvo paleistas į dimisiją. Trečias mamos brolis Stasys tapo ekonomistu. Vidurinė duktė Sofija, kurią visi vadinom Birute (būti šaukiamai „Zoska“jai nepatiko), mokėsi Juozo Vaičkaus kino ir teatro vaidybos studijoje, bet niekada nedirbo, gyveno išlaikoma vyro. Užtat buvo labai artistiška, turėjo puikų balsą. Ji ištekėjo už generolo Vlado Kar­ velio. Aktorius Rimgaudas Karvelis - mano pusbrolis. Kitas jų sūnus Narimantas, dabar jau miręs, buvo Vilniaus universiteto Chemijos katedros docentas. Jauniausia iš seserų Julija gimė 1913-aisiais. Jos šeimos, kaip ir dėdės Petro, ir dėdės Stasio, likimas susiklostė tragiškai. Kai mano mamai buvo šešiolika, jos tėvas pardavė namą, žemę ir iš Vilkaviškio išsikraustė į Kauną. Už gautus ir banke laikytus pi­ nigus ėmė supirkinėti sklypus Žaliakalnyje. Ten, kur Tulpių, Lelijų, Aguonų gatvės, buvo mano senelio valdos. Nusipirko ir keletą namų. Senelis buvo puikus agronomas. Jo sklypuose iškilo daugybė oranžerijų, jis ėmė auginti daržoves, uogas ir gėles. Neilgai trukus į Vokietiją jau keliavo dėžutės su braškėmis, špinatais, šparagais, į teatrus ir restoranus - nuostabios senelio išvestos baltosios chrizan­ temos ir kitokios gėlės. Daržovėmis ir vaisiais jis aprūpindavo Kau­ no viešbučius, restoranus, taip pat ir garsųjį „Metropolį“. Negana to, nusipirko žemės Šiauliuose. Ten irgi iškilo oranžerija. Viename iš savo namų Žaliakalnyje senelis leido įsikurti režisieriaus Juozo Vaičkaus, Holivude studijavusio kino meną, privačiai kino ir tea­ tro vaidybos studijai. Ne tik namą davė, bet ir nuomos neimdavo. Vai­ čkus turėjo gal šimtą mokinių, tarp jų buvo ir Monika Mironaitė, Stasys 27

'ZCruūtiė J'fasvyiytė Pilka, Gražina Jakavičiūtė, Alfonsas Radzevičius ir kiti. Pirmas spekta­ klis, kurį jie suvaidino, buvo Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Seneliui buvo labai gaila menininkų. Kai kurie aktoriai net gyve­ no senelio name. Aišku, už dyka. Senelis juos ir pamaitindavo. Turtuolis Lukoševičius buvo išpirkęs ložę Kauno teatre, jo na­ muose lankydavosi generolas Vladas Nagevičius, per Velykas ir Ka­ lėdas ateidavo Kipras Petrauskas kartu su savo vadybininku ame­ rikonu. Senelis tikėjosi išleisti mylimą dukrą Eleną už kokios nors garsenybės, bet mano mamai tie „seniai“ nepatiko. Vieną dieną ji susipažino su mano tėvu. Jis tuo metu dirbo Aly­ tuje Didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko gydytoju. Ten pat, Alytuje, tarnavo ir mano mamos brolis Petras. Jis susirgo gripu, ir Elena nuvažiavo aplankyti. Tuo metu ji jau buvo baigusi stenografisčių kursus, išmokusi spausdinti akląja sistema ir dirbo mašininke stenografiste Vyriausiajame kariuomenės štabe. Mano mama buvo labai graži: brunetė auksinėmis akimis, dan­ tys kaip perliukai, antakiai juodi, veido oda balta. Krūtinė didoka, liemuo liaunas, figūra labai moteriška. Ir atėjo į palatą jaunas gydytojas Kazys Nasvytis. Pamatęs gra­ žuolę įsimylėjo ir nebepaleido, pradėjo važinėti pas Eleną į Kauną. O vieną dieną sako: - Einam, turiu tau staigmeną. Pasirodo, jau susitarė su kunigu Tumu-Vaižgantu, kad tas juos sutuoktų (civilinės metrikacijos tada nebuvo). Mano mama dar mėgino derėtis: „Man reikia tėvų atsiklausti“, bet mano tėvas nepasidavė: „Aš turiu į tarnybą grįžti, laiko nėra.“ Kunigas Tumas-Vaižgantas pamatė jaunikį ir jo nuotaką, vilkin­ čią rusva šilkine suknute: „O, kuokia graži mergaite...“ (kalbėjo su lenkišku akcentu), ir sutuokė abudu. Tėvas liudininkais buvo pasi­ kvietęs brolį Motiejų Nasvytį ir jo žmoną. 28

Išgirdęs apie tuoktuves mano senelis baisiai užsiuto. Ką? Myli­ miausia duktė ištekėjo už kažkokio jauno bebarzdžio daktariuko? Ir vis dėlto „Metropolyje“užsakė šventinę vakarienę. Kazys tą pačią dieną grįžo į Alytų, net jaunavedžių nakties nebu­ vo, o Elena nuėjo krautis daiktų. Senelis kad ir pyko, pasakė: „Mano duktė nebus plika“, - ir nupir­ ko puikiausius baldus - miegamojo, svetainės ir valgomojo, pripir­ ko patalynės, indų ir nuvežė į Alytų, kur mano tėvas turėjo valdišką butą, du ar tris kambarius. Mano tėvai Kazys ir Elena susituokė be jokių iškilmių, o kartu nugyveno visą amžių. Aš per gyvenimą prisižiūrėjau žmonių, kurie ir prabangiais drabužiais vilkėjo, ir didžiausias puotas kėlė su balan­ džiais... Tik kas iš to? Beveik visos tos šeimos paskui iširo. O mano mamos ir tėvo nei Sibiras neišskyrė, nei kiti išmėginimai. Tėvai my­ lėjo vienas kitą, bet niekada nemačiau jų viešai glamonėjantis, kaip madinga šiais laikais. Jokių afišavimųsi nebūdavo. Man nepaprastai pasisekė, kad turėjau tokius tėvus. Abu buvo priešingybių priešingybės. Tėvas - šviesiaplaukis romantikas mėly­ nom akim, dainininkas, labai nepraktiškas. Mama - suvalkietė, bet negodi. Priešingai, labai dosni. Neplepi, bet puiki klausytoja. Pedan­ tė ir nuostabi šeimininkė. Ji - Mergelė, tėvas - Žuvys. Mama buvo labiau žemiška, o tėvas mėgo skrajoti padebesiais.

29

TZruUnė J^fasvijiyiė

Dukra septynvardė tT

/ ieną dieną aš, jau suaugusi ir savo šeimą sukūrusi, su rašyi / tojais važiavau į Palangą senuoju keliu. Privažiavom Maci* kų dvarą du kilometrai nuo Šilutės. Priekyje vingiuoja ke­ lias, o abipus jo didžiuliai skroblai auga. Kai pamačiau tuos skroblus, net kvapą užėmė. Juk būna, kai staiga kažkas nežinia kodėl pakutena širdį. Nustebau. Kas man dedasi? Kas yra? Paskui mamytė papasako­ jo, kad laukdamasi manęs gyveno tame Macikų dvare. Tėvas jau buvo perkeltas į Šilutę, bet negavo buto. Netikėtai susitiko Macikų dvaro savininką vokietį, kurį pažinojo nuo studijų Vokietijoje laikų, ir tas pasiūlė: „Taigi gyvenkit mano dvarely.“ O dvarelis gražus, su didžiule biblioteka. Tėvas pasiūlymą priėmė. Kai Elenai atėjo laikas gimdyti, mano tėvas ėmė galvoti, kur jai būtų geriausia. Kad gimdytų Šilutėje, nenorėjo, ieškojo pačių geriau­ sių gimdymo namų. O geriausia buvo vokiečio profesoriaus įkurta ligoninė Klaipėdoje. Profesorius mamą priėmė su džiaugsmu, davė atskirą palatą, ir man lovelė buvo pastatyta. Aš gimiau Klaipėdoje 1926 metų kovo 13 dieną. Aišku, mano tėvas labai norėjo sūnaus. Bet po poros metų, 1928-ųjų balandžio 8 dieną, Dievulis jį apdovanojo dvynukais. Beje, mano bro­ liai Algimantas ir Vytautas - ne pirmi dvyniai tėvo giminėje. Prieš 144 metus, 1784-aisiais, gimė dvyniai Nikodemas ir Juozapas. Klaipėdos ligoninė buvo labai tvarkinga, aplink tylu, ramu. Mo­ teris ir naujagimius globojo vienuolės su raudonais kryžiukais ant kykų. Gimdyvėms, kad daugiau pieno gamintųsi, jos atnešdavo ypa­ tingo vyno. Ligoninės savininkas vokietis buvo nepaprastai garbingas žmo­ gus. Mano tėvas norėjo jam atsilyginti už puikią priežiūrą, bet pro30

fesorius pinigų neėmė. Pasakė mano tėvui, ką tik iškeptam jaunam daktariukui: - Ne, kolega, gydytojai iš gydytojų ir jų šeimos narių pinigų nei­ ma. Tai tarptautinis susitarimas. Ir mano tėvui niekaip nepavyko jo perkalbėti. Be to, tėvas ir pats iki pat mirties laikėsi to garbės susitarimo. O va man teko susidurti su priešingu atveju. Jau šiais laikais gu­ lėjau ligoninėje dėl skrandžio. Ir atvažiavo iš provincijos daktarytė, irgi susirgusi. Gulėjom aštuonios moterys didelėj palatoj. Ir sako man toji daktarytė: - Kaip čia man atsilyginti daktarui, kaip čia susimokėti? Aš nustebau: - Nuo kada gydytojai iš gydytojų pinigus imt pradėjo? Man tai buvo baisus dalykas. Esu net eilėraštį parašiusi: Niekas nieko niekam niekad delnan, šiukštu, nė už ką.

Mano tėvas, jeigu kas brukdavo pinigus, sakydavo: „Negydysiu! Ot, ir numirk. Negydysiu! Aš atlyginimą gaunu, ir man gana.“ Marcinkonyse, kur jis dirbo grįžęs iš lagerio, iki šiol visi žino, kad daktaras Barzda (taip vadino mano tėvą) gyvenime jokio kyšio nėra pa­ ėmęs. Jis net vaistinėje savo vardu sąskaitą buvo atidaręs. Jei vargšas žmogus neturėdavo pinigų sumokėti už vaistus, tėvas vis tiek liepdavo jam eiti į vaistinę, o su vaistininku buvo sutaręs, kad sąskaitą apmokės pats. Taipjis elgėsi ir dirbdamas Vilkaviškyje, ir Marcinkonyse. Žmonės iki šiol daktarą Barzdą geru žodžiu mini, nors jis jau seniai miręs. Tėvas mudvi su mama iš Klaipėdos ligoninės išsivežė į Girulius ir įkurdino vokiečių viešbutyje. Vasaroti čionai atvažiuodavo Mikalo­ jaus Konstantino Čiurlionio seserys Jadvyga Čiurlionytė ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė su dukra ir sūnumi. Romanas Karuža buvo 31

Undinė dlasvijiytė diplomatas, dirbo Berlyne. Atvažiuodavo ir pirmųjų vaikų darželių Lietuvoje įkūrėja pedagogė Marija Nemeikšaitė, ir jos brolis Juozas, okulistas, profesorius. Nei Juozukas, nei Marytė šeimos neturėjo, visą savo gyvenimą buvo pašventę kitiems. Vasarodavo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kompozitorius Balys Dvarionas. Kaip tik tuo metu tėvą perkėlė į Kauną, į Panemunę. Viešbutyje mudvi su mama gyvenom keletą mėnesių, kol tėvui Kaune suremon­ tavo paskirtą butą. Viešbutyje stovėjo fortepijonas. Būdavo, Dvarionas skambina, o mama stovi šalia, klausosi. Kartą tėvas net pyktelėjo: - Kodėl tas Balys mano Eliutę vis kalbina? Mama buvo graži moteris. Matyt, patiko Dvarionui. Jam tada buvo dvidešimt dveji, o jau koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Mama pasakojo, kad aš buvau rubuilė ir mėgdavau parėkauti. Gal dėl to, kad per daug saulėj laikydavo? Tėvas buvo įsitikinęs, jog šito reikia, nes Lietuvoj padangė apniukusi. Mane išrengdavo, paguldy­ davo į dėžutę ant patalėlių, tą dėžutę padėdavo į tarplangį ir laikyda­ vo saulutėj. Gal man per daug tos šviesos buvo? Tėvas ilgai suko galvą, kokį vardą man duoti. Galiausiai pavadino Rasa Kunigunda, tokiais vardais užregistravo Klaipėdos civilinės me­ trikacijos skyriuje. Kunigunda todėl, kad jam labai patiko Frydricho Šilerio poema „Pirštinė“ apie panelę Kunigundą, karaliaus dukterį, kuri įmeta pirštinę į liūtų narvą ir nori, kad tą pirštinę jai paduotų riteris Delorgesas, seniai ją įsimylėjęs. Riteris pirštinę pakelia, bet paskui sviedžia princesei į veidą ir ją palieka. Pamenu, tėvo brolis Motiejus laiškuose rašydavo „Gundelė“. Gal­ vodavau: kokia dar Gundelė? Aš - Undinė, Undelė. Ilgai nežinojau apie Kunigundą. Rasa pavadinta buvau todėl, kad krikštatėviu buvo ketinta kvies­ ti daktarą Nemeikšą, o jis krikštydavo tik mergaites ir visoms duoda32

vo Rasos vardą. Pirmosios Rasos Lietuvoje yra Juozuko Nemeikšos pakrikštytos. Vieną dieną dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kurį paskui vadinom dėde Untaniu, paklausė mano tėvo: - O kūdikiui kokį krikšto vardą duosit? Tėvas jam: - Kunigunda. - Ką? Prūsišką? Nesąmonė. - Tai sugalvok geresnį, - pasiūlė tėvas. Žmuidzinavičius nuėjo į pajūrį, vaikščiojo vaikščiojo, paskui at­ eina ir sako: - Sugalvojau. - Ir kokį? - Undinė. - Na, gal ir nieko... - sutiko mano tėvas. Išgirdęs apie Undinę Juozukas Nemeikša supyko ir atsisakė mane krikštyti. Mano krikštatėviu tapo Žmuidzinavičius, o krikš­ to močia - Marija Nemeikšaitė. Buvau pakrikštyta Undinės Marijos vardais. Krikštijo Kaune, kai man buvo dveji. Mama pasakojo, kad stovėjau prie durų išpuošta, su kaspinu plaukuose, ir priiminėjau svečius, atvykusius į mano krikštynas. Paskui gavau dar tris dirmavonės vardus, tad iš viso jų turiu septynis: Rasa Kunigunda Undinė Marija Loreta Teresė Perpetua Nasvytytė. Štai taip! Kai užaugau ir su tėvu kalbėdavom apie mano vardus, kartą pa­ juokavau: - Mane Kunigunda pavadinai, o kodėl brolius - Algiu ir Vytu? Reikėjo pavadint Gervazu ir Protazu. Tėvas net užpyko. O dėl tų mano vardų paskui buvo painiavos. Ieškojau bajoriškų dokumentų. Archyve sako: - Jūsų tėvai turėjo dvynukes. 33

rLCtuūnė JV asvyhfte

- Ne, - sakau, - aš vienintelė dukra. Tai mano broliai - dvyniai. Ojie neatlyžta: - Pati pasižiūrėkit. Tėvai tie patys, o mergaitė vienuose doku­ mentuose vienaip pavadinta, kituose kitaip. Negana, kad vardai skiriasi, vienuose dokumentuose parašyta, jog gimiau dvyliktą dieną, o kituose - kad tryliktą. Iš tikrųjų gimiau tryliktą, naktį, bet mano tėvas labai nemėgo skaičiaus „13“. Sakydavo: „Bloga cifra“, ir dokumente, išduotame Klaipėdoje, užrašė „12“.

Žalias tiltas Kauną, kur stovėjo Penktasis pėstininkų Lietuvos didžiojo ku­ nigaikščio Kęstučio pulkas, tėvas mudvi su mama iš Girulių parsivežė vėlyvą rudenį. Taip aš pirmą kartą atsidūriau pulke, raudonų plytų name su baltais apvadais. Butas buvo gana didelis, keturių kambarių. Be mūsų trijų, dar gyveno tarnaitė, kuri buvo ir virėja. Tarnaites mama rinkdavosi labai atidžiai. Ir sveikatą patikrindavo, ir lagaminus apžiūrėdavo, nes no­ rėdavo įsitikinti, ar moteris švari, ar tvarkinga. Jei tarnaitė įtikdavo, jai pas mus būdavo labai gerai. Moteris samdydavo jaunas, nes kartą paėmė senyvą, tai toji tik sėdėjo ir poterius kalbėjo. 1928 metais gimė mano broliai dvyniai Algimantas ir Vytautas. Mūsų namuose apsigyveno žindyvė su savo vaikeliu. Kad išlaikytų penkių asmenų šeimą ir tris svetimus žmones, tė­ vui, pulko gydytojui, teko dirbti papildomai. O čia dar mamos sesuo Birutė Karvelienė užsimanė aplankyti savo vyrą karininką, išsiųstą

/

34

stažuoti į Čekoslovakiją. Birutė paliko mano mamai savo sūnų Narą, mano brolių bendraamžį, ir išvyko į užsienį. Iš tų laikų prisimenu nedaug. Pirmiausia - ilgą koridorių. To ko­ ridoriaus gale stovi moteris. Ji atsitupia, išskečia rankas ir šypsoda­ masi žvelgia į mane. Aš vilkiu mėlyna aksomine suknyte su baltom sagelėm, apykaklaitė balta, kojos apmautos baltom kojinaitėm. Einu link tos moters, o ji laukia manęs. Turbūt tai mano krikšto mama Marija Nemeikšaitė. Broliams gimus aš buvau išsiųsta į darželį, kurį buvo atidariusi mano krikštamotė. Pamenu, ten buvo daug žaislų, kambaryje sto­ vėjo didelė dėžė su baltu gražiu smėliu. Darželyje būdavau iki pietų. Pavalgydavau priešpiečius, ir tarnaitė parvesdavo namo. Dar atsimenu žalią tiltą. Einu gatve viena, šmėžuoja žali metali­ niai strypai... Tai buvo tilto per Nemuną virbai. Gimus broliams aš gavau daugiau laisvės ir vaikščiojau, kur norėjau. Manęs pasiimti tu­ rėjusi ateiti tarnaitė pavėlavo. Aš - šmurkšt į gatvę paskui kitą tar­ naitę, vedančią vaiką, ir pėdinu sau Kauno centro pusėn. Namiškiai puolė manęs ieškoti. Galiausiai rado pas kažkokius žmo­ nes. Kai parvedė namo, buvau paguldyta į lovą. Ir buvo pas mus ovalo formos sidabrinis Dievo atvaizdas, Dievo akis. Prisimenu, mama bara: - Kodėl išėjai, Undele? Kodėl nepalaukei? Kad daugiau to nebūtų. Žinok, Dievulis viską mato ir tave nubaus, - ir rodo į tą sidabrinę akį. Paskiau, kai gyvenom Vilkaviškyje, būdavo, nueinu į kariuome­ nės sodą, skinu žalius agrastus, bet taip neramu, taip neramu. Žiūriu galvą užvertusi - o gal tikrai tas Dievulis pamatys? Bet vis tiek prisiskindavau agrastų ir su žiogeliu pribadydavau skylučių. Atlekia broliai. - Kodėl valgai žalius? Tėtis ir mama sakė, kad negalima. O aš jiems: - Ojie nežali. Va, - rodau subadytus, - jie marinuoti. 35

l^CnMne Jtfa& vytyte

Žiopliukai mano broliai mato, kad agrastai su skylutėmis, galvo­ ja, gal tikrai marinuoti? Dar prisimenu, kaip mane muša tėvas. Muša uždėjęs kažkokius pa­ talus, liepia rėkti ir gerti karštą gėrimą. Bet aš guliu ir užsispyrusi tyliu. Galvoju: „Ot, ir nerėksiu.“Pasirodo, augesni darželio vaikai nuvilko man kailinukus, paslėpė po tribūnomis, ant kurių stovėdavo kariuomenės orkestras, o mane įmurkdė į balą. Obuvo jau pašalę. Pamačiusi tarnaitė pašaukė kareivį su auliniais batais, tas įbrido ir mane išgriebė iš balos. Ovaikai pabėgo. Tėvas mane mušė ir liepė rėkti, kad sušiltų kūnas, nes buvau sušalusi į ledą. Ir tikrai padėjo, nepasigavau net slogos. Panemunėj buvo ir tragiškas nutikimas - generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus nušovė kitą vaiką, visų vadinamą Koku (turbūt Konstan­ tiną). Abu berniukai, karininkų vaikai, buvo už mane kiek vyresni, gal penkerių ar šešerių. Žaidė namie vieni, rado tėvo pistoletą, ir įvyko nelaimė.

Napoleoniškas miestelis ai man buvo ketveri, tėvą perkėlė į Vilkaviškį. Vilkaviškyje stovėjo įvairios Lietuvos kariuomenės įgulos, tarp jų ir Kunigaikštienės Birutės pulkai - ketvir­ tasis artilerijos pulkas, devintojo pėstininkų pulko trečiasis batalio­ nas ir vienas ulonų eskadronas. Mano tėvas čia tarnavo ne tik kaip karo gydytojas, bet buvo ir Vilkaviškio apskrities ligoninės vyriausiasis gydytojas, ir chirurgas, gimnazijoje dėstė higieną. Ir dabar Vilkaviškio miesto ligoninėje kabo jo portretas. 36

Vilkaviškis, įsikūręs Vilkaujos ir Šeimenos upių santakoje, ir anais laikais buvo paprastas provincijos miestelis, užtat daug gyves­ nis nei dabar. 1812 metais Vilkaviškio dvaro rūmuose buvo apsistojęs Napo­ leonas. Kaip rašė anų laikų liudininkas aštuoniolikmetis bažnyčios klerkas (vėliau prelatas) Bonaventūras Butkevičius, birželio 19-24 dienomis Vilkaviškio apylinkės keliai buvo pilni prancūzų kariuome­ nės - apie 250 000 karių. Visi miestelio namai buvo užimti grafų, maršalų, generolų, o Napoleonas apsigyveno Vilkaviškio dvare. Anot Butkevičiaus, „imperatoriaus veide buvo galima pastebėti nuovargį, nerimą ir kažin kokį nepasitenkinimą“. Esą jis gaudavęs neraminan­ čių žinių apie priešo pajėgas. „Napoleono bloga nuotaika virto di­ džiausia rūstybe, kai jis Vilkaviškyje patyrė, kad ne tik kariuomenė, bet ir jo gvardijos dalinys negauna reikalingiausių maisto produktų.“ Didis karvedys įsakęs užimti visas duonkepes krosnis ir pats nemie­ gojęs tol, kol duona buvusi iškepta. Dėl to kariai čia sėdėję keturias paras, ir karas Rusijai buvęs paskelbtas kiek vėliau, nei planuota. Na­ poleono kariai miestelyje šeimininkavo kaip namie, bažnyčias paver­ tė arklidėmis. Tačiau jiems tai atsirūgo, kai sutriuškinti caro armijos 1815 metais bėgo atgal. Tada jų, alkanų ir žaizdotų, vilkaviškiečiai neskubėjo gelbėti. 1928 metais minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį Vilkaviškyje buvo atidarytas miesto sodas, šalia iškastos dirbtinės maudyklės, įruoštos sporto ir žaidimų aikštelės, pastatyti didžiuliai Kunigų seminarijos rūmai. Čia veikė lietuvių ir žydų gimnazijos, ke­ lios amatų mokyklos. Buvo biblioteka, didelė apskrities ir dvi priva­ čios ligoninės, keletas dispanserių ir pulko ligoninė, kuriai vadovavo mano tėvas Kazys Nasvytis. Buvo čia ir šerių perdirbimo įmonė, papirosų ir tabako fabrikas „Bravol“, saldainių dirbtuvė, degtinės pilstytuvė, penki malūnai, 37

rZLnc/mė J\fasvytytė

trys didelės aliejaus spaudyklos, elektros stotis, muilo virykla, batų, stalių dirbtuvės, kelios siuvyklos, užeigos (sako, buvo ir bordelis), du viešbučiai, restoranai, kepyklos, kino teatras ir dvi prieglaudos, mė­ gėjų teatras, keli chorai, du liaudies universitetai. Miestelyje apie 60 procentų gyventojų buvo žydai. Tai jiems pri­ klausė prekyba ir gamyba. Jie buvo paslaugūs ir draugiški. Pamatę einančius mano tėvą su mama gėrėdavosi: - Daktahe, oi kokia jūsų žmona ghaži, oi ghaži. Arba, būdavo, auklė vedasi mane ir brolius pasivaikščioti, einam per aikštę, aplink kurią susispietusios krautuvės, o pasivaikščioti iš­ ėję žydai aikčioja: - Kokie ghaži vaikei. Ir kieno čia tas vaikei? Oi, kokie ghaži, - ir žiūri į mano brolius. Tarnaitė atsako, kad čia naujojo daktaro dvynukai. Oapie mane nė žodelio. Aš dėbt į brolius - tikrai gražūs, apvilkti tamsiai mėlynais jūrininkų kostiumėliais su baltom apykaklaitėm, plaukučiai šviesūs, akelės mėlynos. O aš... o aš?! Kodėl manęs nieks nepagiria?

Mūsų namai r" i I /

ilkaviškyje karininkai gyveno dviejuose triaukščiuose raudonų plytų pastatuose. Teritorija buvo didžiulė įr su parku, tvenkiniu, su šaudyklomis. Žmonės vieni kitais pasitikėjo, laukujų durų niekas nerakindavo. Kai paskui atsikraustėm į Vilnių, mums buvo labai keista, kad reikia nešiotis raktą. Patekti į savo butą galėdavom pro pagrindines duris arba iš kie­ mo pusės, pro virtuvę. 38

Butas, apšildomas krosnimis, buvo penkių kambarių: svetainė, valgomasis, už jo - tėvų miegamasis. Mes, vaikai, turėjom atskirą kambarį, dar viename gyveno tarnaitė. Visi kambariai buvo šviesūs, išskyrus svetainę. Čia tapetai buvo gėlėti, modernūs baldai tamsoki. Buvo didelė virtuvė su langu. Broliai į virtuvę niekada neidavo, o aš vis įlįsdavau ko nors paragauti, nes buvau cekavna Zosia. Bute buvo ir vonia. Mus maudydavo penktadieniais. Vandenį pašildydavo, o galvas trinkdavo žaliu gličiu muilu. Būdavo, mama man liepia nekrutėti, o mane toks juokas ima, nes kutena slidžiomrankom. Grindys visame bute buvo nudažytos raudonai ir išteptos vašku. Būdavo, mama išeina į miegamąjį knygos skaityti, o mes kambary čiuožyklą pasidarom. Vaikų kambarys buvo labai šviesus ir jaukus. Sienos nudažytos šviesiai geltonai, lyg būtų užlietos saulės. Baldų nedaug, tik balti sta­ liukai, baltos kėdutės, trys baltos komodos ir lovytės. Jokių dieninių užuolaidų, tik viena naktinė, šviesiai geltona. Iš mūsų mama reikalaudavo tvarkos: kad drabužėliai prieš miegą būtų sudėti tvarkingai, dieną ant lovyčių sėdėti negalima, o tik ant kie­ tų kėdučių. Stovėdavo grafinas su virintu vandeniu, jei užsimanytume atsigerti. Jeigu bent lašelį nulašindavom ant grindų, gaudavom barti. Tėvai griežtai žiūrėjo švaros. Kai tėvas grįždavo iš ligoninės, tuoj persivilkdavo kitais drabužiais, o tarnaitė nuvalydavo durų ranke­ nas denatūruotu spiritu. Penicilino anuomet dar nebuvo, tad buvo saugomasi bakterijų. Ir mes visi trys augom sveiki. Aš iki pat mo­ kyklos nesirgau net sloga, persirgau nebent vaikiškomis ligomis. Buvau tvirta mergaitė. O brolis susirgo difteritu. Vienas daktaras atėjo į svečius ir atnešė šokolado. Pasirodo, atėjo tiesiai iš ligonio. Paėmė gražutį mano brolelį ant kelių, o tas netrukus pradėjo skųstis, kad gerklytę skauda. Vos nenumirė vaikas. Gerklytę ir man kartais paskaudėdavo, bet tik nuo ledų. 39

l^C ndl/tė J ^ fa sv yiytė

Žaislų ir žaidimų turėjom visokių - „Rič-rač“, domino. Čia pat buvo Vokietijos pasienis, tad mama užsakydavo žaislų pas žydus ir tie netrukus atveždavo iš Vokietijos didžiausias dėžes. Turėjom net žaislinį traukinį su stotelėmis, riedantį bėgiais. Mano mama ir tėvas buvo estetai, tad namie buvo daug paveiks­ lų, jauku ir skoninga. Tarkim, stovi krištolo vazelė, o joje viena rožė pamerkta. Namie visus keturis kampus laikė Eliutė - taip tėvas vadino mūsų mamą. Ji tvarkė pinigus, puikiai nusimanė apie ūkį. Turėjom virėją ir tarnaitę. Ir auklę, kol maži buvom. Kai paaugom, auklės tėvai atsisakė.

Mūsų kaimynai jr f ūsų namo pirmame aukšte gyveno karo komendantas J \ / į Vincas Matulionis su žmona, uošve ir vienturte dur i Š krele Eglute, o šalimais jų - buvusi mokytoja ponia

Serbentaitė. Pirmame aukšte buvo ir vaikų darželis. Antrame aukšte gyvenom mes. Šalia mūsų buto buvo karininkų ramovė. Trečiame aukšte gyveno ponia Grudzinskienė su vyru kariškiu. Pas Grudzinskienę į svečius atvažiuodavo jos brolis gimnazistas, bu­ simasis verslininkas ir filantropas Juozas Kazickas. „Protingas ber­ nas“, - sakydavo apie jį mano tėvas. Karininkų ramovėje, esančioje šalia mūsų buto, kariškiai žaisda­ vo šachmatais ir stalo tenisą, vykdavo šokiai ir baliai. Kas ten dedasi, aš galėdavau matyti iš tarnaitės kambario, pro stiklinį langą duryse, tereikėdavo užsikabaroti ant bufeto. 40

Kartą buvo kažkoks jubiliejus, ir pas mus į pulką atvyko Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona ir svita. Mus iškraustė į vai­ kų darželį pirmame aukšte, o ramovėje ir mūsų bute buvo sustatyti ilgi stalai. Smetona atsivežė ir virėją iš Kauno „Metropolio“ restora­ no, o mano mamai buvo patikėta organizuoti puotą. Pamenu, senu­ kas virėjas, menantis carą, su mama kalbėjo rusiškai. Jiedu sudarė valgiaraštį, kitiems virėjams ir tarnams paskirstė darbus. Viskas ėjo kaip iš pypkės. Mama buvo puiki organizatorė. Smetona su svita viešėjo dvi dienas. Ponios paliko savo išeigines rankines ir kažkur išvažiavo, galbūt į kokį nors dvarą. Kol jų nebuvo, aš šmurkšt į mūsų butą, laikinai atiduotą Smetonos svitai, ir gro­ žiuosi tomis iškvėpintomis rankinėmis, puoštomis perlais. Mūsų kaimynė iš pirmo aukšto ponia komendantienė Matulio­ nienė (mergautine pavarde Zimanaitė) Prancūzijoje buvo baigusi iki­ mokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo licėjų. Sekmadieniais, penktą valandą vakaro, ji sukviesdavo mus, vaikus, vaišindavo arbata su py­ ragėliais ir rengdavo lėlių vaidinimus. Jos mama, senoji Zimanienė, skambindavo pianinu, o mes plodavom į taktą ir trepsėdavom. Paskui turėdavom vien judesiais ką nors pavaizduoti, tarkim, patarlę „Na­ mai - pragarai, be namų negerai“. Mes labai laukdavom sekmadienių, nes būdavo nepaprastai įdomu. Vėliau, kai jau ėjau į mokyklą, ponia Matulionienė net vaikišką spektaklį pastatė Vilkaviškio kunigų semi­ narijos rūmuose. Žinoma, jos duktė Eglutė gavo pagrindinį vaidmenį. Senoji Zimanienė mokė mane skambinti pianinu. Ponių Matulionie­ nės ir Zimanienės pamokos man labai pravertė, kai stojau į aktorinį. Matulioniu Eglutė buvo nepaprastai graži: tamsiai mėlynų akių, juodi plaukai garbanoti, veidelis baltas, dailus. Graži mergaitė, bet labai išpopinta, vien tik baltais drabužėliais rengiama. Būdavo, žie­ mą išeina į kiemą: balti kailinukai, baltos pirštinytės. Mes dūkstam, 41

o ji stovi nuošaly. Tik kai vaidindavom, ji vis būdavo pirma. Kartą dėl to Eglei net į užpakalį įgnybau. Vaikų darželio auklėtoja buvo ponia Regina Dapkienė, mano krikšto mamos Marijos Nemeikšaitės auklėtinė, jauna graži moteris. Ji ištekėjo už kapitono Dapkaus. Atsimenu jų vestuves. Labai lijo, ir aš spoksojau pro langą. Darželyje mus versdavo gerti kakavą, o aš jos baisiai nemėgau. Vieną kartą matau, Tarasonių Zitutė pila sau kakavą į prijuostės kišenytę. Klausiu: - Zitute, kodėl pili? Ji man: - Tai kad labai skani. Namo parsinešiu. O kad žiopliuke visa šlapia, jai nė motais. Darželyje mus mokė skaičiuoti. Centai būdavo sudėti į ilgas tū­ tas. Vieną rytą eina darželio auklėtoja ir mato: visas takelis centais nubarstytas. O aš tuos centus vargšų vaikams dalijau. Man būdavo jų labai gaila, o ir dūkti su jais būdavo daug smagiau negu su išpuoš­ tom kaimynų dukrom. Už savo gerumą gavau į kailį. Darželyje mus mokydavo gerų manierų: kaip elgtis prie stalo, kaip pasisveikinti ir atsisveikinti, kad mergaitės turi tūptelėti, o ber­ niukai sumušti kulnais ir nulenkti galvą. Pirmame aukšte gyvenanti buvusi mokytoja Serbentaitė, sena pana, buvo mano draugės Silvutės ir mano priešo Vitalijaus teta. Kartą susirišusi kasytes žaidžiu prie griovio patenkinta, tik staiga šast - prišoka Vitalijus, nutraukia kaspinus ir švyst į balą. Puoliau jį vytis: - Užmušiu, bjaurybe! Jis - rėkt, tetulė pro langą galvą kyšt. 42

- Vaje, Undelė Vitaliuką muša! Vitaliuką muša! Mano mama irgi iškišo galvą, pašaukė namo ir iškaršė kailį. Aš verkiu, teisinuosi, kad nekalta, o ji savo: - Jei suaugusieji tavim skundžiasi, vadinasi, kalta. Kai parėjo iš darbo tėvelis, jam pasiguodžiau: - Tai ne aš, o Vitalis. Tai jis mano kaspinus į balą įmetė. O tėvelis: - Nieko nieko, čia tau bausmė į priekį. Žinojo, kad aš tuoj vėl ką nors iškrėsiu. O tąsyk vyresni vaikai nusprendė pamokyti tetulę Serbentaitę, nes ji mus nuolat bardavo: tai per garsiai triukšmaujam, tai ne ten kamuolį mėtom. Vieną dieną tetulė išeina iš buto ir staiga vanduo ima lašėti jai ant galvos. Tetulė čiupt čiupt sau už plaukų: - Kas čia dedasi? Kas čia laisto? Pakelia galvą... Ogi viršutiniame aukšte stovi mano broliukai ir pro turėklų tarpą sisioja ant tetulės. Dičkiai primokė Nasvytukus, o tie kvailiukai ir paklausė. Paskui Vitalijus su sese ir tėvais išsikraustė į Kauną. Kai daug vė­ liau jį susitikau, pasirodė labai mandagus vaikinas, ankstesnio „prie­ šo“ nelikę nė kvapo. Mano draugas buvo pulkininko Jackaus Banio sūnus, už mane vyresnis berniukas. Ponia Banienė buvo tikra bajorė, turėjo Darbu­ tų dvarą. Vėliau, atėjus vokiečiams, Baniai savo dvare, medžių ka­ mienuose išskaptuotose ertmėse, slėpdavo žydus, o naktį išleisdavo. Daug žmonių šitaip išgelbėjo. Banių šeimos likimas liūdnas. Pulki­ ninkas Jackus Banys 1941 metų birželį saugumiečių buvo suimtas, išvežtas į Norilską ir labai greitai mirė.

43

Istnditiė J^fasvijUjtė

Pulko mergelė ^

/ ano tėvas nuolat būdavo darbe, mama rūpinosi namais, J I / į o mus prižiūrėdavo tarnaitė. Būdavo, tėvai išeina į kiną, " %y tarnaitės išlekia paflirtuoti su kareivukais, o mes su broliais likę namie vieni prisigalvojam įvairiausių žaidimų. Pastatom staliuką, ant jo - dar kitą, ant to kito - taburetę, ir kuris nors brolis kaip jūreivis lipa į „švyturį“pažiūrėti, ar neatplaukia „Titanikas“. Apie tą laivą ir ledynus mums pasakojo babunytė, mamos mama. Kartą j „švyturį“ užlipo Algiukas. Staiga Vytas sako: - Va ištrauksiu vieną taburetę, pažiūrėsim, ar išstovėsi. Jis taburetę trūkt, Algiukas ant žemės blunkšt, galva į grindis kaukšt. Nubildėjo ir guli be sąmonės. Aš čiupau grafiną su vandeniu, šliūkšt jam ant veido, abu su Vytu gerai pakratėm, ir atsigavo brolis. Tėvams nieko nesakėm, nes būtume pylos gavę. Kartą sulaužiau ponios Banienės dramblio kaulo šukas, puoštas sidabru. Danutė Banytė ir jos brolis Tadas išsigynė, kad tai ne jų dar­ bas, aš irgi purtau galvą: - Ne ne, tikrai ne aš. - Gerai, - sako ponia Banienė, - bet žinokit: tam, kas sulaužė šukas, naktį prisisapnuos velniukas. Iš ryto atsikeliu ir tekina lekiu pas Banius šaukdama: - Ot, ir neprisisapnavo, ot, ir neprisisapnavo! Banienė tiek juokėsi. Dar atsimenu, prie kaimynų namo stumdau lėlių vežimuką iš vy­ telių - žaidžiu su Tusę ir Liuse Grigaliūnaitėmis. Staiga - šlumšt kažkas šlepteli ant žemės visai prie pat manęs. Ogi Tarasonių Via­ dukas iškrito iš antro aukšto pro langą. Mažiukas, gal dvejų metukų. a

44

Pirmame aukšte gyveno gydytojas. Išgirdęs triukšmą išpuolė tie­ siai pro langą, netrukus pro duris išlėkė jo žmona. Atvažiavo kariškių greitoji ir išvežė Viaduką. Man tai buvo įvykis! Mečiau vežimuką ir patraukiau per butus. Paskambinu į duris: - Laba diena, Tarasonių Vladas pro langą iškrito, - tada šlep šlep prie kito buto: - Laba diena, Tarasonių Vladas... Ir matau, pareina Viaduko tėvas Tarasonis su kraitele grybų, ba­ ravykų galvos tik kyšo. Aš tekina prie jo. - Laba diena, - mandagiai tūpteliu, - jūsų Viadukas pro langą iškrito. Išvežė į ligoninę. Tarasonis perbalo, metė kraitelę ir nulėkė į namus. Pasirodo, Viadukas buvo paliktas su seneliu, atvažiavusiu iš pro­ vincijos. Senelis nusisukęs apžiūrinėjo paveikslus, o vaikas užlipo ant palangės, kur stovėjo vazonėlis su gėle. Persisvėrė per palangę ir iškrito kartu su vazonėliu. Smarkiai susižalojo galvą, bet, ačiū Die­ vui, išgyveno. Užaugo nepaprastai geras žmogus. Tarasoniai turėjo keturis vaikus. Vyresnysis Vytukas buvo storu­ lis. Aš vadinau jį Kukuliu. Paskui jie išsikraustė į Vilkaviškį, ir Vytu­ kas buvo labai laimingas pagaliau manęs atsikratęs. Džiaugėsi, kad niekas nebevadins jo Kukuliu. O čia ir mes į Vilkaviškį atsikėlėm. Ateinu į klasę. - O, Kukuli! - apsidžiaugiau. - Ir tu čia? Beje, Vytukas buvo labai protingas, apsiskaitęs vaikas. Pakeliui į mokyklą man vis ką nors įdomaus papasakodavo. Geras buvo drau­ gas. Neseniai mirė. Vilkaviškyje manęs visur būdavo pilna. Kartą užsukau į skalby­ klą. Matau, stovi didžiulis dubuo, kareivukas verda kažkokį kisielių. - Čia kisieliukas? - klausiu. - Aha, - linksi tas šypsodamasis, - kisieliukas. 45

IsOuūnė JVasvyūjtė

- Ar galėčiau paragauti? Gavusi leidimą paimu didžiulį šaukštą, paragauju. Tfu, kaip ne­ skanu. Aš maniau, kad su cukrum. O „kisielius“, pasirodo, buvo skir­ tas staltiesėms krakmolyti. Kitą kartą matau, karininkas sėdasi ant motociklo, jau kažkur važiuos. - Ar galėtumėt mane pavežioti? - klausiu pribėgusi. - Gerai, - sako karininkas ir pasodina ant degalų bako priekyje. O bakas važiuojant įkaito, degina man šlaunis. Kentėjau kentė­ jau, paskui sakau: - Jau nenoriu, nenoriu! Kad kojas degina, neprisipažinau, bet daugiau niekada nebepra­ šiau pavežioti. Mane, guvią šviesiaplaukę mergytę, pulke visi mylėjo, niekada šalin nevarydavo. Visada paglobodavo, pavežiodavo, pavaišindavo. Mums ypač patikdavo mainyti su kareivukais maistą. Aš ir broliai buvom labai nevalgūs, o čia staiga mamos prašom sumuštinių - neva darysim gegužinę, lauke valgysim. Mama labai apsidžiaugdavo, pri­ kraudavo sumuštinių kuo daugiau, o mes nulėkdavom pas kareivu­ kus ir išmainydavom į jų „šašlykus“ - ant ilgo strypo suvertus laši­ nius su duona. Mums jų maistas atrodydavo toks gardus, o ir davė kareivėlis, ne bet kas. Arba, būdavo, sėdi prasikaltęs kareivukas da­ boklėj, kampiniame name, stovinčiame atskirai. Mes su broliais slėp­ damiesi atsliūkinam ir kišam jam pro virbus įvairiausius skanėstus. Pirmoji mano meilė buvo leitenantas Janulaitis. Buvau gal šešerių, ir jis man atrodė toks gražus, toks gražus, panašus į aktorių Deividą Nelsoną. Mes, vaikai, žaisdavom pavėsinėj. Kai tik pamaty­ davau Janulaitį, viską metusi lėkdavau prie jo, pribėgusi - tūpt - pa­ sisveikinu ir nukurnu atgal pas draugus. O kartą pasisveikinti bėgau 46

aš ir bėgo mano draugė. Abi taip kaukštelėjom kaktom, kad paskui keletą dienų su guzais vaikščiojom. Tol sekiojau paskui leitenantą, kol mano teta Julytė susirūpino. Vieną dieną ji man rodo: - Tavo leitenantą štai ana tarnaitė įsimylėjusi. Ką? Tarnaitė? Susimąsčiau. Toji tarnaitė man atrodė visai negra­ ži, fui. Tariau sau: jeigu ji patinka Janulaičiui, tai man jo nereikia. Ir išsyk praėjo noras toliau mylėti Janulaitį.

Mamos pamokos ėvas mūsų niekada pirštu nėra palietęs, o mama buvo labai griežta. Būdavo, pasižiūri tomis savo auksinėmis akimis: „Vaikai!“ Jei prasikalsdavom, tradicinis „davinys“ būdavo šešiolika kirčių diržu per užpakalį. Mušdavo odiniu tėčio dir­ žu, į kurį jis aštrindavo skustuvą. Mama liepdavo atsinešti kėdutę, atsigulti ant pilvo - kojos žemyn, galva žemyn, užpakalis atkištas, ir šmaukšt šmaukšt diržu. Vieną sykį brolis įsikišo į kelnes mano lė­ lės pagalvėlę. Manė, ne taip skaudės. O mama išgirdo, kad garsas ne toks, ir brolis gavo dvigubą porciją. Kai perskaičiau knygoje, kad vilkų ir raganų akys geltonos, pama­ niau: „Turbūt ir mūsų mama ragana, nes akys aukso spalvos. Užtat ji mus ir muša.“ Mama paskui mus nelakstydavo, bet pietų ir vakarienės privalėdavom parsirasti laiku. Išeina tarnaitė ir pašaukia. Žinojom: jei nepaklusim, mama arba kailį iškarš, arba pastatys į kampus. Broliai turėdavo stovėti kaip kareiviai „po šautuvu“ - įsitempę, su žaisliniais šautuvė­ liais rankoje. Šautuvėliai mediniai, sunkūs, broliukams net ranka nu­ 47

'Z lrfuūnė N a svytytė

tirpdavo laikant. Aš, gudresnė, visada atsistodavau į tą kampą, kur būdavo lėlių vežimėlis. Stoviu stoviu, paskui atkišu koją ir sakau: - O aš ne kampe, o aš ne kampe. Broliai tuoj: - Mama! Toji atbėga: - Kas yra? - Jinai ne kampe. O aš stoviu kampe lyg niekur nieko. Vos mama išeina, vėl erzinu brolius. Apgaudinėdavau tuos savo broliukus, o jie buvo tokie geruo­ liai, tokie patiklūs. Mama mus, vaikus, augino kaip kariuomenėje: trimitas budina kareivius, keliamės ir mes. O vakare devintą privalu eiti gulti. Ir žie­ mą taip, ir vasarą. Namus tvarkydavo tarnaitė, bet ir mes privalėdavom susitvarkyti. Jeigu mama išėjo į svečius, o mes eidami miegoti gražiai nesudėjom drabužių, grįžusi ji būtinai prikels ir lieps susi­ tvarkyti. Kai namie būdavo svečių, drauge su visais leisdavo pabūti pusva­ landį. O paskui privalėdavom išeiti. Jei negražiai elgdavomės, prie svečių nieko nesakydavo. Bet vakare ateidavo į mūsų kambarį: - Tu, Undele, klauseisi, ką ponios šneka. O aš tikrai klausiausi ausis ištempusi, kai jos apie meilę šnekėjo. Aš mačiau mačiau, kaip vieni bučiavosi servetėle užsidengę. Mums buvo prisakyta: jei sutikai žmogų, pirmiausia mandagiai tūpteli (broliai nusilenkia), tik paskui gali prabilti. Su svečiais kal­ bėtis galima tik kai mama ar tėtukas leidžia. Jei žmogus ko klausia, turi mandagiai atsakyti, o šiaip - jokių plepalų. Tik į tėvus galėda­ vom kreiptis „tu“ (sakydavom: „tetukai“, „mamyte“), o ne „jūs“ arba „tamsta“. Kartą, norėdama būti mandagi, kreipiausi į tėtuką „tams­ ta“. Jis juokdamasis atkišo ranką: 48

- Na, jei aš tau tamsta, svetimas žmogus, tada ir ranką bučiuok. Brolius mama pamyluodavo, o manęs - ne. Todėl aš nuolat lauk­ davau tėvo. Taip ir matau: laukas, driekiasi pilki mediniai telefono stulpai. Tėtis prisiglaudžia prie vieno stulpo: - Alio, alio! Aš prie kito stulpo ausį priglaudusi: - Alio alio, čia aš, Undelė. Taip šnekamės mudu, o viršuj - zzzzz - zvimbia laidai. Žalia žolė, pilki stulpai... Iki šiol matau besišypsantį tetuko veidą. Tėvas mamai buvo labai nuolaidus. Jei mama supykdavo, jis čiup­ davo mus ir išsivesdavo. Leisdavo savo Eliutei nusiraminti. Grįžtam, o mama jau rami, jau gazas nuleistas. Mano tėvai buvo išmintingi. Abu neapsieidavo vienas be kito. Mama norėdavo važiuoti į Paryžių, į Italiją, kur važinėdavo bankininkų žmonos, bet tėvas neišleisda­ vo: „Kai vaikai paaugs, tada ir važiuosi.“ Ne iš pavydo, o kad sunku jam būdavo be mamos. Juk jis nenutuokė nei apie valgį, nei apie ūkį. Buvo meniškos sielos, kaip iš dangaus iškritęs. Beje, aš - į tėvą, tik akys auksinės kaip mamos.

Kaktusas ir pačiūžos yg žinodami, kokios negandos mūsų laukia, tėvai mus, į vaikus, nuo mažens grūdino. Pėdkelnių anais laikais nebūy ■i davo. Iki šalčių mūvėdavom kojinaitėmis iki kelių, žiemą megztas šviesiai pilkas blauzdines. Mergaitės kelnių nemūvėdavo, nebuvo mados. Paprastai vilkėdavau suknytę arba segėdavau sijo­ nuką. Sportiniai drabužiai būdavo plikesni ar margesni, kad galėtu49

me padūkti nebijodami išsitepti, o šventiniai drabužėliai - šviesūs, gražūs, iš angliškos vilnos ar geros medvilnės. Aš turėjau movą ran­ koms ir skrybėlaitę. Sportas ir pratybos mums, pulke augantiems vaikams, buvo ma­ loni gyvenimo dalis. Jau vien dėl to, kad per kariuomenės šventes at­ važiuodavo ledų vežimėliai. Ant vaflio uždeda du ledų rutulėlius, ant viršaus - dar vieną vaflį... Oi, kokie gardūs ledai būdavo! Aš ir pati laižydavau, ir kitiems vaikams paragauti duodavau. Būdavo ir saldainių-dūdelių. Kuo daugiau tokio „sporto“, tuo daugiau gerų emocijų. Per kariuomenės šventes atvažiuodavo generolas Edvardas Adamkevičius (prezidento Valdo Adamkaus dėdė), kariuomenė bū­ davo išrikiuojama aikštėje. Mano tėvas, karo gydytojas, apsivilkęs uniformą irgi stovėdavo rikiuotėje, atokiau išsirikiuodavo ulonai ir husarai ant žirgų. Po parado vykdavo žirgų konkūrai, ir karininkai klausinėdavo manęs, kuris žirgas laimės. Aš įsižiūrėdavau, ir tas, į kurį parodydavau, tikrai laimėdavo. O kartais nujausdavau, kuris žirgas kris. Ir tikrai krisdavo, numesdavo raitelį. Aš labai myliu arklius. Man nepaprastai patinka jų kvapas, tad nuolat lėkdavau į arklides pasižiūrėti, kaip arklius šukuoja, kaip mankština. Mes, vaikai, buvom pasiskyrę sau po arklį. Aš gavau Kak­ tusą, mielą lėtą arkliuką. Būdavo, prižiūrėtojas uždeda balną, užkelia mane, aš sėdžiu ant Kaktuso, o kareivukas jį vedžioja už pavadžio. Per vieną paradą užsimaniau nulėkti pas arklius. Kareivukas pa­ sodino mane ant Kaktuso ir išvedė arklį į aikštę. O čia paradas vyks­ ta. Išrikiuotos kumelės, pamačiusios „kavalierių“, kad ims žvengti atsigręžusios į mane. Mano Kaktusas - iha-ha - patenkintas atsilie­ pia bosu. Sugriuvo visa rikiuotė. Mano tėvas ėmė kikenti, kiti žmo­ nės irgi, paskui pribėgo keli kareiviai ir nutempė Kaktusą į arklides. Žiemą šalia dalinio būdavo atidaroma miesto čiuožykla. Ožiemos būdavo tokios, kad sienos pyškėdavo. Jeigu sniegas, tai priverčia kal50

nūs, jeigu šaltis, tai net poška. O čiuožykloje plieskia prožektoriai, šviečia lempučių girliandos, groja muzika, skamba dainos: Gražus Abdula, šaunus plėšikas...

Arba: Eina pulkas linksmai, Tvirtai mušdamas koja. Su daina džiaugsmingai Visą kelią žingsniuoja...

Visas miestelis, visi, kas tik turi pačiūžas, sugužėdavo į čiuožyklą. O kas neturi, stovi šonuose ir žiūri. Leitenantai čiuožia su gimnazistėmis. Čiuožinėju ir aš, pasipuo­ šusi sijonuku, baltom blauzdinėm ir trumpu megztuku. Man šešeri, bet jau taikausi įsikibti į dičkius. Visi čiuožėjai išsirikiuoja grandine ir susikabinę rankomis sukasi ratu. Vis greičiau, greičiau, greičiau juda ratas. Ir aš tos grandinės gale... Staiga mano pačiūža užkliuvo, kaip drebiausi kniūbsčia. Kari­ ninkas, sukantis grandinę, nepamatė, kas nutiko, ir kurį laiką buvau tempiama ledu veidu žemyn. Pamenu tik, kaip kažkas mane kelia, šmėžuoja išsigandę veidai. Nuavė pačiūžas ir liepė eiti namo. Aš ir parėjau. Kad mama nepamatytų nubrozdinto kruvino veido, tyliai šmurkštelėjau į savo kambarį ir sėdžiu, nė megztinio nenusivilkau. Tėtis - daktaras, bet bijojau jam pasirodyti, nors jis buvo labai geras, niekada nėra mūsų mušęs. O čia mama liepia sėsti valgyti vakarie­ nės. Aš vis tiek kiūtau nusisukusi į lėlių vežimą. - Undele, - ragina mama, - kiek gali ten tupėti? Eikš greičiau prie stalo. 51

la id in ė Jdasvytytė

Atsisukau... Mama griebėsi už galvos. - Vajetau! Tėvai, pažiūrėk, kas tam vaikui! Tėvas nuvalė veidą, ištepė jodu. Į čiuožyklą mama gal dvi savaites neleido, o ir pati nenorėjau eiti, nes atrodžiau baisiai. Po to nuotykio dažnai pykindavo. Tėvai manydavo, kad apsinuo­ dijau žaliais agrastais, o iš tiesų turbūt dėl galvos traumos. Veikiausiai esu parkritusi ant ledo ne vieną kartą. Be to, sykį broliai su medine buože trenkė per galvą. Tėvas duodavo man juodos kavos be cukraus ir tarkuotų žalių obuolių. Pasirodo, puikus vaistas. Jau sovietiniais metais vienos pažįstamos vaikas vos nenumirė apsinuodijęs pusžale žuvim. Jam irgi davė kavos ir obuolių, ir vaikas atsigavo. Čiuožti aš išmokau anksti. Pulkininko Banio sūnus Tadas, kuris tada buvo gal vienuolikos, užmaudavo man savo pačiūžas, prieš tai įgrūdęs į jas šaliką ar pirštines, ir aš - klišu klišu - jau čiuožiu ledu. Kartą tėvas eina pro šalį į ambulatoriją ir pamato mane. Kas čia dabar? Undelė ant ledo maklinėja. Tėvas išsigando, kad išsisukiosiu kojas. Grįžęs namo pasakė mamai: reikia nupirkt Undelei pačiūžas. Tik kur tokias mažas gausi? Juk man - vos penkeri, pėdos mažutės. Ir vis dėlto rado išeitį. Užsakė pačiūžas pas prekeivius, ir man jos buvo atvežtos iš Prancūzijos. Ojau gražios! Batukai raudoni, geležė­ lės riestais galais. Figūrinės, o ne paprastos, kokias turėjo karininkų berniukai. Kai išėjau čiuožti, visi žiūrėjo akis išpūtę, net mano broliai seilę varvino. Tėvas paskui norėjo išmokyti čiuožti ir juos, bet sekėsi nekaip. Man, kitaip nei broliams, viskas išeidavo labai greitai. Viens du - ir išmokau. O broliai - ne. Tėvas net pykdavo: - Kas čia yra? Undelė atsistojo ant pačiūžų ir jau laksto. O judu ko negalit? Jis buvo neteisus. Juk aš visą žiemą mokiausi čiuožti su Baniuko pačiūžomis. O jau su raudonais bačiukais čiuožti buvo vienas juokas. 52

Ir tada mane nusižiūrėjo vienas karininkas, Baltijos šalių dailio­ jo čiuožimo čempionas. Užsimanė mane treniruoti. Vajėzau, kaip man buvo pikta! Visi vaikai ir gimnazistai lekioja sau kaip nori, o jis liepia man visokius sukinius daryti. Aš noriu su gimnazistais, o jis neleidžia - tai mane suka, tai kilnoja, tai kažką rodo. Ir taip muštruoja visą valandą, pristojęs kaip piktšašis. Oi, kaip jis man nepatiko. Kartą iš Kauno atvažiavo generolo Juozo Jackevičiaus dukra Zuzana. Kai pamačiau ją, vilkinčią trumpu sijonėliu, darančią įman­ triausias figūras, ėmiau varvinti seilę ir tada jau pradėjau klausyti savo mokytojo. Paskui Vilniuje net trečią atskyrį gavau. Sekmadieniais aikštėje vykdavo futbolo rungtynės. Suvažiuoda­ vo rimtos komandos iš Kauno, ir Vilkaviškio komanda buvo labai stipri, ir kariškių komanda. Net dainelė buvo sudėta: Lingis smūgį kai pagavo, tuoj Cesnavičiui pasavo, o Cesnavičius kai kirto, tai net vartininks parvirto.

Antanas Lingis buvo rezultatyviausias tarpukario Lietuvos fut­ bolo rinktinės žaidėjas. Jį vadino „vartininkų siaubu“. Mes, vaikai, irgi žaisdavom futbolą. Aš stovėdavau vartuose, o broliai su draugais gainiodavo kamuolį. Mano keliai būdavo nubroz­ dinti, užtat kaip smagu. Kartais net norėdavau susimušti koją. Vos susižeidžiu aikštėj arba dviračiu važiuodama, tuoj lekiu į ambulato­ riją, kad aptvarstytų. Paskui vaikštau išdidi: „Štai, aš traumuota!“ Ambulatorija buvo tolokai, bet vaikystėje atstumai man būdavo nė motais. Juolab buvau sportiška, tėvų nuo mažens grūdinta. Paskui ir 53

'Ztruūnė N asvytytė į mokyklą tekdavo eiti per visą miestelį. Iki mokyklos - keli kilome­ trai, ir nieko. Kariuomenės dalinyje plotai didžiuliai, keli hektarai, bet mums - vienas juokas, viską aplėkdavom. Vasarą lakstydavau dviračiu, pasiskolintu iš vienos karininkienės. Pro mus ėjo plentas į geležinkelio stotį, iki kurios buvo geri trys kilometrai, o gal ir daugiau. Dalinio teritorija buvo tvarkinga, su gė­ lynais, su šaligatviu, apjuosta baltųjų ir geltonųjų akacijų krūmais. Gražūs krūmai, tik labai aštrūs. Savo kailiu patyriau, nes kartą lėkiau dviračiu - ir tiesiai į tuos krūmus. Gerai, kad akių neišsibadžiau. Bet veidas buvo apdraskytas. Kieme kai žaisdavom, tai būtinai šnipus. Aš šaudykloj šovinių gilzių prisirinkusi šliaužiu ant pilvo, seku priešą. Babunytė (mamos mama) mums daug pasakojo apie Didįjį karą, o mes svajodavom: kad tik tas karas greičiau prasidėtų! Tai bent įdomu gyventi būtų. O dabar meldžiuosi, kad mano vaikams ir anūkams nereikėtų pa­ tirti karo baisumų.

Naktiniai maršai /" r

^^mie nebuvo televizoriaus, net radijas atsirado ne išsyk. J \ / Užtat tėvas turėjo patefoną ir daugybę plokštelių: italų V tenoro Benjamino Džilji, koloratūrinio soprano Šei­ mos Kurz, Kipro Petrausko, Juozo Mažeikos. Būdavo, plokštelė tik pasirodo prekyboje, tėvas tuoj nusiperka. Aš anksti sužinojau apie operas, o pirmoji, kurią mačiau, buvo „Sevilijos kirpėjas“, atvežta į Vilkaviškio kunigų seminarijos rūmus. Pamenu, labai prašiau tėvų, kad nusivestų mane į operą. 54

- Gerai, - sutiko tėtukas, - bet tik jeigu įsiminsi bent vieną ariją. Jei įsidėmėsi, važiuosim į Kauną klausytis operų. Aš uždėjau plokštelę ir tol ją sukau, kol įsiminiau vieną romansėlį iš „Sevilijos kirpėjo“: „Lėki, paukšteli, į tolį.“ Tą ariją atliko ko­ loratūrinis sopranas Kardelienė. „Lėheheki, paukšteli...“ - virpin­ davo balsą. Padainavau tėvui. Jis liko patenkintas ir nusivedė mane į operą. Mama namie nedainuodavo, nebent niūniuodavo „Karvelėli mėlynasai“arba „Plaukė sau laivelis“. Paskui sužinojau, kad buvo daina­ vusi chore, kartais net solo partijas. O tėvas nuolat traukdavo arijas iš rusiškų ar lietuviškų operų. Vokiečių arijų vengdavo. Gyvendamas Vokietijoje matė nacius, žygiuojančius gatvėse, ir tai jam visai ne­ patiko. Sakydavo, kad net vokietaičių operos solisčių balsuose justi metalas. Vasara, kiti vaikai dar dūksta kieme, o mes jau suguldyti. Tėvai iš­ ėję į balių, tad mums liūdna. Ir tada broliai užtraukia maršus: „Penki litai, penki litai, penkiasdešimt centų. Tramta ramta, tamta ramta...“ Arba: „Oi Zuzana, širdis mano...“ir „Pajūriais, pamariais...“ Traukdavo maršus, kuriuos girdėdavom dainuojant kareivius per paradus. Tėvelio darbo kambario langas išėjo į aikštę, kurioje karei­ viai žaisdavo futbolą ir vykdavo paradai. Mes buvom įsidėmėję visas uniformas, visas vėliavas. Augom Lietuvos kariuomenės pulke, to­ dėl buvom patriotai. Didžiavomės savo šalimi. Vartydavom žurnalus „Karys“ ir „Kardas“, puikiausiai mokėjom Estijos, Latvijos ir Lietu­ vos himnus ir juos giedodavom. Mano vakariniame repertuare būdavo romansai ir šlageriai: „Gra­ žus Abdula, šaunus plėšikas...“, dainuodavau Dolskio, Šabaniausko dainas. Vakarais tėvai eidavo į kiną. Ir mus nusivesdavo į filmus vaikams, o kartais ir suaugusiesiems. Tėvai turėjo savo ložę ir, jeigu rodydavo 55

'ZCnJtnė N asvytytė meilės sceną, liepdavo išeiti ir palaukti už užuolaidos. Paskui pašau­ kia: „Dabar jau galit ateiti.“ O man taip smalsu, taip smalsu, ką ten rodo. Broliukai klusniai stovi, o aš spoksau pro plyšį, išplėtusi akis stebiu, kaip kažkas ekrane bučiuojasi. Namie buvo didelė biblioteka. Turėjom ir Hitlerio „Mein Kampf“, ir Musolinio „Raštus ir kalbas“, ir „Komunistų partijos istoriją“. Tėvui viskas buvo įdomu. Jis apskritai daug skaitydavo, ir ne vien dalykinę literatūrą, nors pastarajai skyrė ypatingą dėmesį. Kai jau lankiau mokyklą, vieną dieną tėvas klausėsi radijo, paskui pašaukė mane ir klausia: - Ar nori gyvent komunizme? Aš nustebau. - O kaip ten būtų? Tėvas man: - Visos mergaitės vilkėtų vienodom suknelėm, gyventų bendra­ bučiuose. - Nenoooriu, - sakau, - nenoriu jokio komunizmo. Tėvas nusijuokė. - Na, ne tai ne. Kai pamačiau tėvą skaitantį Musolinį, paklausiau, kas jis toks. Tėvas papasakojo, kad tai Italijos diktatorius, skelbiantis fašistinę ideologiją. Ir kad Vokietijoje dabar fašistai, kad gali visokių negerų dalykų nutikti. - Fašistai nemėgsta žydų. - Man šitai irgi netinka, - sakau jam. - Visos mano draugės - žy­ daitės. Ir vokietaitės mano draugės.

56

Senelio išdaigos

M\

es, vaikai, labai apsidžiaugėm sužinoję, kad pas mus gyvens jauniausia mamos sesuo, mūsų mylima teta Julytė. Ogyvens todėl, kad iširo močiutės Marijos Lu­ koševičienės šeima. Senelių skyrybų priežastis niekam nebuvo paslaptis. Visų gerbia­ mas turtuolis agronomas Lukoševičius, daugelio žemių Žaliakalnyje savininkas, vaisiais, daržovėmis ir gėlėmis aprūpindavęs Kauno res­ toranus ir viešbučius, prašvilpė visą turtą. Pralošė kortomis „Metro­ polyje“, literatų bohemos centre, kuriame linksmindavosi poetas Ka­ zys Binkis ir operos dainininkas Kipras Petrauskas, mėgdavo lankytis Vytauto Didžiojo universiteto profesūra, užsukdavo rašytojai Balys Sruoga ir Vincas Krėvė, filosofas Levas Karsavinas, poetas Faustas Kirša, kartais ir poetas, prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas. Mano močiutė paprašė popiežiaus leidimo, ojį gavusi išsiskyrė su seneliu švaistūnu. Ir buvo surašytas testamentas. Močiutę globoti apsiėmė vidurinė dukra Birutė Karvelienė, o kita duktė Julytė apsigyveno pas mus. Mano tėvas buvo įpareigotas išlaikyti tetą Julytę ir dėdę Stasį (ma­ mos brolį). Už tai jam buvo užrašytas namas ir sklypas su oranžerijo­ mis Šiauliuose, Dvaro gatvėje, kurių senelis nespėjo prašvilpti. Mano tėvas pažado laikėsi, rėmė Julytę ir Stasį, kuris tuo metu Kaune studijavo ekonomiką. Namą ir oranžerijas Šiauliuose mano tėvas išnuomojo vokie­ čiui. O senelis gan greitai mirė. Ėjo gatve ir sustojo širdis. Jis buvo spėjęs vesti jauną darbininkę, su kuria lyg ir buvo susilaukęs vaiko. Senelis buvo gražus vyras, elegantiškas, tad moterys lipo kaip mu­ sės prie musgaudžio. O močiutė šiek tiek senamadiška: smulkutė 57

1

tndlnė ^Nasvytytė

bajoraitė su skrybėlaite ir aukštakulniais, su auskariukais, plauku­ čiai visada sugarbanoti ir daugybė mezginiuotų sijonų, užmautų vienas ant kito. Kai senelis mirė (man buvo šešeri), pirmą kartą mačiau mūsų mamą verkiančią. Ji neašarodavo niekada, net kai likom pliki basi ir buvom nevalgę. O tėvui mirus pravirko. Senelis labai mylėjo mano mamą, ir ji labai gerbė savo tėvą. Močiutė įsikūrė Vilkaviškyje, nes čia gyveno jos tėvai. Tėvas Voicukas kartais ateidavo pas mus: galifė kelnės, batai išblizginti. Jis mirė sulaukęs 104 metų, jo žmona - 102-ejų. Mano močiutė anapilin iškeliavo 78-erių.

Teta Julytė /■ Ą

f ylimiausia mūsų teta Julytė tuo metu mokėsi Kau-

ne, „Saulės“ mergaičių gimnazijoje, septintoje klasėje. Ji buvo labai gabi, kalbėjo prancūziškai, gražiai šoko ir piešė. Buvo blondinė garbanotais plaukais, akys mėlynos, didelės. Pamenu, atvažiavo vilkėdama tamsiai raudonos spalvos uniforma, užsidėjusi tokios pat spalvos skrybėlaitę. Figū­ rėlė daili, kojos dailios. Buvo tokia graži, kad ją tuoj įsimylėjo visi leitenantai. Mes laukdavom Julytės, nes ji vis ką nors smagaus sugalvodavo: tai piešdavom, tai žaidimus žaisdavom, kartu į parduotuvę eidavom. Parduotuvėje būdavo šokoladinių „bombų“su dovanėle viduj. Julytė slapta kyšt mums po „bombą“: - Vaikai, imkit. J \/į

58

Ji jau būdavo susitarusi su parduotuvės savininku ir į tėvo sąs­ kaitą užrašiusi saldumynus, tik mes to nežinodavom, galvodavom: tai bent nuotykis - „bombas“grobiam. Julytė Vilkaviškyje turėjo baigti dar dvi klases. Ji labai bijodavo matematikos. Mano tėvas pasamdė jai korepetitorių, aukštą nesim­ patišką vidutinio amžiaus vyrą su akiniais. Būdavo, ateina jis pas mus į namus pavakare, ir abu su Julyte užsidaro kambary. Aš ir bro­ liai sėdim savo kambary, laukiam Julytės. Laukiam laukiam, laukiam laukiam... Kiek galima laukti? Atsliūkinę žvilgt pro durų plyšį - sėdi tas su akiniais ir kamantinėja mūsų tetutę. O Julytė dažnai alpdavo iš baimės, net iš pamokų namo apalpusią fajetonu parveždavo. Bū­ davo, ją gaivindami pliaukšim per veidą, o kartą sugalvojom knopkių po užpakaliu pakišti: gal greičiau atsibus? Ir tikrai, ji kaip šoko... Vieną dieną mamos namie nebuvo, gal tvarkė visuomeninius rei­ kalus. Ji buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narė, o birutietės - karininkų žmonos ir duk­ terys - dažnai lankydavo vargingai gyvenančius žmones. Atėjo Julytės korepetitorius, abu užsidarė svetainėje. Mes lau­ kėm, laukėm, paskui atsinešėm kubelių ir pravėrę duris švyst vieną kubelį pro tarpą. Galvojam: tuoj parodysim tam kankintojui. Kore­ petitorius atsisuko į mus, ir vienas kubelis tiesiai jam į akinius patai­ kė. Stiklai tik pažiro, žmogus įsiuto: - Chuliganstvo, chuliganstvol Susirinko daiktus, išbėgo ir daugiau neatėjo. Julytė, žinoma, viską papasakojo mūsų tėvams. Man ir broliams kaip visada buvo atseikėta po šešiolika kirčių diržu. Mama muša brolį. Tas nusirito nuo kėdutės. - Tu mane užmušei, - sako mamai. Toji sugriebė jį, pakėlė. - Tuoj aš tave prikelsiu iš mirusiųjų, - ir dar tiek pat įkrėtė. 59

rZCtuūaė JVasvytytė Julytė buvo šviesulys ne tik mums. Jeigu pamatydavom žemai skrendantį kariškių lėktuvą, tuoj šaukdavom: „Saulius, Saulius!“ Ži­ nodavom, kad leitenantas, pavarde Saulius, numes Julytei meilės laišką, o mums, vaikams, šokolado. Kai Saulius Kaune norėjo pra­ skristi po tiltu ir nukrito, Julytė važiavo į ligoninę jo aplankyti. Tą­ syk pasiėmė ir mane. Ateinam į karo ligoninę, matau, guli žmogus be galvos. Tiksliau, visa galva tvarsčiais apmuturiuota. Ne žmogus, o kaukė. Man taip baisu pasidarė. Ir Kazys Kaukas (busimasis operos solistės Giedrės Kaukaitės tė­ vas) buvo įsimylėjęs mūsų Julytę, bet jai nė vienas iš tų kavalierių nepa­ tiko. Širdį užkariavo kitas, su kuriuo ji atsitiktinai susipažino traukiny. Kartą Julytė važiavo traukiniu iš Kauno ir ją ėmė kalbinti trys jau­ ni kariūnai. Vienas iš trijulės buvo labai panašus į japoną: juodaplau­ kis, akys siauros, skruostikauliai aštrūs. „Japonas“ buvo Kazimieras Antanavičius, tikras žemaitis iš gausios šeimos. Jis ėmė rašyti Julytei laiškus į Vilkaviškį, o per Velykas ėjom pasitikti jo į stotį, nes Julytė norėjo parodyti savo jaunikį mano mamai. Deja, laime mūsų Julytė džiaugėsi neilgai, o jos vyro likimas su­ siklostė tragiškai. Kazimieras buvo baigęs karo mokyklą ir tarnavo Lietuvos didžio­ jo kunigaikščio Gedimino pirmajame pėstininkų pulke, vėliau - ka­ riuomenės štabe. Turėjo kapitono laipsnį. 1940 metais kaip nepati­ kimas sovietų valdžios buvo atleistas iš tarnybos ir slapstėsi. 1941ųjų birželį jo tėvai, dvi seserys ir brolis buvo ištremti, trys broliai nukankinti Rainių miškelyje. Nacių okupacijos metais Kazys buvo Plungės burmistras. 1944 metais sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, kartu su broliu Povilu, buvusiu Lietuvos kariuomenės lakūnu, išėjo į parti­ zanus, buvo paskirtas Žemaičių apygardos vadu. Sodybą, kur slė­ pėsi partizanai, apsupo kareiviai ir stribai, kautynės tęsėsi sep60

tynias valandas. Kazys ir jo brolis Povilas buvo sutarę, kad gyvi rusams nepasiduos. Poviliukas buvo sužeistas, ir Kazys į jį palei­ do paskutinę kulką. O pats, kadangi šovinių nebeturėjo, persirėžė pilvą peiliu. Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Plungę ir pamesti NKVD Plun­ gės valsčiaus poskyrio kieme, vėliau užkasti žydų kapinėse Plungės pakraštyje. 1989 metais Julytės rūpesčiu palaikai buvo rasti ir pa­ laidoti Plungės kapinėse, 1990-aisiais perkelti į Klaipėdos Lėbartų kapines. 1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazimierui Antanavičiui-Taurui po mirties suteikė pulkininko laipsnį ir apdovano­ jo Vyčio Kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu.

Velykų ir Kalėdų gardumynai Z ' es, vaikai, pietaudavom savo kambaryje prie staliukų. J I /į

Valgius mums gamindavo atskirai, nes buvom išrankūs, nemėgom riebios mėsos nei pjausnių ar kotletų. Labiausiai patikdavo veršiena ir kalakutiena. Ir dešrelės, mat jos bū­ davo nepaprastai gardžios. Ilgos ilgos, konservuotos. Matyt, Kaune gamino „Lietuvos maistas“. Kakavą išpildavom, bananus sumesdavom į naktinį puoduką, nes panašūs į kakutį, iš dešrų išlupinėdavom lašinukus ir pasidarydavom žiūronus. Pieną penktą valandą vakaro gerdavom tik jei būdavo įpil­ ta į lėlių puodelius. Tėvas Vokietijos „Bayer“firmoje užsakydavo vitaminų. Norėjo, kad būtume raudonais žandukais, bet nė vienas nebuvom raudonskruos­ tis. Užtat liekni ir ištvermingi. Dėl to paskui ir badą ištvėrėm. 61

T /m ū n ė J \fa s v y ty tė

Mama po parduotuves nelakstydavo. Apsipirkti eidavo tarnaitė, kuriai būdavo susakyta, kokių produktų reikia. Tarnaitė pinigų nesinešdavo, krautuvininkas žydas pirkinius surašydavo į knygelę dak­ taro Nasvyčio vardu, paskui mama kartą per dvi savaites ar mėnesį apmokėdavo sąskaitą. Anais laikais žmonės pasitikėjo vieni kitais. Kai į namus ateidavo svečių, išsyk pakvipdavo kava. O svečių sulaukdavom nuolat. Vyrai žaisdavo šachmatais, moterys dėliodavo preferansą, prirūkydavo visus namus, dūmų būdavo tiek, kad nors kirvį kabink. Mama nerūkė, tik pelenines nešiodavo nepatenkinta, paskui kažkas jai pasakė: „Nasvytiene, pati pradėk rūkyti, nebesinervinsi“, ir mama ėmė rūkyti „Regatą“ su filtru. Ovieną dieną užsirūkė penkiamečiai mano broliai. Mama išsiun­ tė juos nupirkti cigarečių, mat pardavėjas pažinojo Nasvytukus. Ta­ bako krautuvė buvo už karinio dalinio teritorijos. Grįždami namo broliai nutarė „parūkyti“- įsikišo po dvi cigaretes į burną ir žygiuoja. Pamatė vienas karininkas, išplėšė cigaretes ir dar mūsų mamai pa­ skundė. Broliams buvo atseikėta po šešiolika kirčių diržu. Didžiausios šventės mums būdavo Velykos ir Kalėdos. Svečių niekada nemačiau girtų, niekada negirdėjau keikiantis. Net kareiviai nebuvo keikūnai. Ta mada atėjo tik sovietmečiu. Velykoms mama pradėdavo ruoštis iš anksto. Tomis dienomis bū­ davo geriau nelįsti į virtuvę, iš kurios sklisdavo gardūs kvapai. Prieš šventę stalai svetainėje ir valgomajame būdavo sustatomi pasieniais ir uždengiami baltomis krakmolytomis staltiesėmis. Ant stalų atsiras­ davo hiacintų vazonėliuose, specialiai atvežtų iš Kauno. O jau valgių, valgių... Kepta mėsa, keptas paršiukas drebučiuose, kalakutas su juodo­ siomis slyvomis, antiena drebučiuose ir kepta su obuoliais, silkių patie­ kalai, mišrainės, marinuoti agurkėliai. Ant vieno stalo - vien mėsos pa­ tiekalai, ant kito užkandžiai, ant trečio saldumynai, tarp jų ir firminės 62

mano močiutės „mazurkos“ (ant vaflio užkrėsta permatomos abrikosų masės su baltais migdolais), ir šakotis iš 130 kiaušinių. Šakotis būdavo toks didelis, kad du kareivėliai iš kepyklos nešdavo (o aš vis taikydavau nusilaužti ragiuką). Saldainių atveždavo iš Vokietijos, tortų prikepdavo mama ir močiutė. Jie būdavo išties pasakiški: mamos duonos tortas iš trupinių su kremu, Velykų boba su cukatomis, riešutais, razinomis ir migdolais. Cukatas mama ruošdavo iš anksto, o kai iškepdavo bobą, ją subadydavo plonu pagaliuku ir į skylutes lašindavo apelsinų sirupo. Vienas stalas nukrautas vien gėrimais: mamos gaminti apelsininis, medaus ir citrinų krupnikai, patiekti krištolo grafinuose, mar­ tinis, martelis, benediktinai, konjakai, degtinė. Butelių kamštukai būdavo pirktiniai, puošti vainikėliais su gėlytėmis ir karoliukais. Kad nesimaišytume po kojomis, tėvas prieš šventes vesdavosi mus į įgulos bažnytėlę prie pat gimnazijos ir į didžiąją bažnyčią pa­ žiūrėti, kaip ten viskas išpuošta, pasiklausyti giesmių. Mus augino steriliai, tad neleisdavo bučiuoti stulos. „Kažkas snarglį nusišluostė, o jūs bučiuosit?“ į šventintą vandenį pirštų irgi nevalia kaišioti, kad kokios bacilos nepasigautume. į Bernelių mišias mūsų nesivesdavo. „Ko čia vaikus varginti? sakydavo tėvas. - Tegu išsimiega.“ O abu su mama nueidavo. Tėvas nelabai noriai, sakydavo: „Taigi ir šiaip pasišneku su kunigais. Ir ką aš jiems pasakosiu? Aš nieko neprisidirbau.“ Bet mama pagrasinda­ vo: „Einam, arba neleisiu prie Velykų stalo.“ Vilkaviškyje buvo kunigų seminarija ir vyskupija. Mano tėvai gražiai bendravo su kunigais. Vyskupas Rainys iš Italijos mamai do­ vanų atvežė nuostabią knygą „Sielos istorija“. Kai aš ją perskaičiau, užsimaniau tapti vienuole. Velykų dieną durys namuose būdavo atdaros visiems. Ateidavo kaimynai ir tėvų draugai kariškiai, advokatai, bankininkai, kunigai. Mano tėvai taip pat eidavo į svečius.

63

lyCtuhnė .N asvytytė

Virtuvėje stovėjo stalas vargetoms ir žmonėms, turintiems daug vaikučių. Čia būdavo ir mėsos, ir išgerti. Elgetas pavalgydindavo ir dar maisto į kelionę įdėdavo. Per Velykas visi būdavo pavaišinti, gau­ davo kiaušinių. Jų mama išvirdavo kelis šimtus. Kartą žaidžiam, ir matau, nėra Algyčio. O jis pasistatęs kėdutę prie stalo įsikliukina gėrimo, paragauja, vėl įsikliukina. Paskui sako: - Man galvytę skauda. Noriu miego. Ogi prisiragavo likerio. Ir aš prisiragavau pas mūsų kaimynę ponią Grudzinskienę. Atėjau į svečius, o namie tik šešiolikmetė jos sesutė besanti. Žiūriu, stalas padengtas, kukliau nei pas mus, bet Grudzinskai buvo dar jauni, vaikų dar neturėjo. Aš kažką pasakoju, pasakoju Grudzinskienės sesei, paskui sakau: - O, pas jus irgi krupnikas stovi. Mano mama tokį gamina. Bet aš neragavau, man neduoda. - Tai paragauk. Paragavau. Saldu, skanu. - O to raudono galima? - klausiu. Leido. Po kurio laiko sakau: - Aš žinau, kad reikia eiti per lentą. Jeigu svirduliuoji, tai jau pri­ sigėrei. Bet aš nesvirduliuoju. Matyt, karininkai tarpusavyje apie tai šnekėdavo. Dar gurkšnelį nugėriau ir paskui jau nieko neatsimenu. Tėvai laukė manęs, o aš vis nepareinu. Išsiuntė tarnaitę ieškoti. Toji atėjusi mato: aš guliu ant lovos nuvirtusi, Grudzinskienės sesutė išsigandusi nežino, ką daryti. Tarnaitė užsivertė mane ant pečių ir tiesiai per karininkų ramovę parnešė namo. Tėvas pasodino mane ant stalo, aš virstu. - Vajėzau, - išsigando, - vaikas girtas. Ėmė mane gaivinti. Kitą dieną labai sirgau, o broliai šaipėsi: - Girtuoklė, girtuoklė, girtuoklė! Nuo to karto į krupniką ir saldžius likerius negaliu nė iš tolo žiūrėti.

64

Kūčios būdavo šeimos šventė. Tėvai į svečius pasikviesdavo tik leitenantus, kurie likdavo dalinyje, nes neturėdavo, kur važiuoti, arba buvo vieniši, nevedę. Ateidavo gal aštuoni ar dešimt karininkų. Per Kūčias valgių būdavo dvylika, o visi suaugusieji gaudavo po vieną mažą taurelę degtinės. Pamenu, man taip smalsu, ką jie ten geria. Tėvas leido įkišti lie­ žuvį. Paragavau... Fui, kokia bjaurybė. Tėvas ne drausdavo, o leisdavo „pačiupinėti“. Kai žaisdavom kieme, vyresni vaikai žiemą, būdavo, nuveda prie kokio metalinio apšarmojusio strypo ir sako: „Palaižyk, čia cukriukas.“ Palaižau, o liežuvis ir prilimpa. Oi, skaudėdavo, kol atplėšdavau. Va tau ir cukriukas. Kartą palaižęs, daugiau nenorėsi. Tėvas irgi leisdavo „palaižyti“, jeigu užsimanydavau. Taip - per patir­ tį - greitai nuo blogų dalykų atpratindavo. Kai suaugusieji pakildavo nuo stalo, mes pripuldavom prie gar­ džiausio valgio - riešutų. Jų būdavo įvairiausių - graikinių, lazdynų, pistacijų. O Kalėdų rytą pabundam ir lekiam prie eglės, kuri būdavo didžiulė, iki pat lubų, papuošta gražiausiais žaisliukais, net karalai­ tėmis su plaukais, su nuostabia žvaigžde ant viršūnės. Iš pradžių ant eglės degdavom žvakutes, paskui jau atsirado girliandų. O po egle dovanos sudėtos. Broliai gaudavo įvairiausių mašinyčių, atgabentų iš Vokietijos, aš - lėlių. Gavę dovanų Algis ir Vytas niekur neidavo, jiems būdavo gerai dviese. Sėdėdavo namie ir ardydavo mašinėles, žiūrėdavo, kaip kas veikia. O man nuobodu, tad keliaudavau „per žmones“- eidavau pas kaimynus. Kartą pareinu namo ir matau: mano lėlei, kuri sako „mama“ ir kurios akys atsimerkia ir užsimerkia, skalpas nuimtas. Ogi broliai norėjo pasižiūrėti, kaip tos akys vartosi. Tėvai buvo išėję, namie liku­ si tik tarnaitė. Kai tėvai grįžo, prasikaltėliai gavo per užpakalį. O kartą eglę nuvertėm. Atsinešę taburetes turbūt siekėm žaislo, kažką patraukėm, ir eglė krito ant mūsų. Vieną brolį vos ištraukėm. Grįžta tėvai, mato - eglė guli per visą kambarį, mėtosi žaisliukų du­

65

J V a sv y iy tė

ženos, o mes raudam, nes žaisliukų gaila. Kad tarnaitė buvo palikusi mus vienus, neišdavėm. Tarnaitės mums būdavo labai geros, mūsų kakavą, kurios nemėgom, išgerdavo, negardžius valgius nuo tėvų paslėpdavo, neva mes viską suvalgėm. Niekada nesu girdėjusi, kad tėvai būtų barę tarnaitę. Net kai atėjo sovietai ir šeimoj tvyrojo įtam­ pa, jomis pasitikėdavo.

Mokslai ir kokosai ilkaviškyje pradėjau lankyti mokyklą. Broliai nuo penkerių metų buvo mokomi priva­ čiai, kad ligų nepasigautų, paskui nuėjo iškart į tre­ čią klasę. Ir mane tėtis labai saugojo, todėl į mokyklą išleido aštuonerių. Taigi mokėmės tik per vieną klasę. Pamenu, pirmoj klasėj rašėm diktantą. Kitą dieną laiminga bėgu namo. - Ko, Undele, taip šokinėji? - klausia sutiktas karininkas. - Pažymį gavau! Pažymį gavau! Parlekiu namo kaip ant sparnų, rodau tėvams sąsiuvinį. Tėvas žvilgt. - Betgi čia dvejetas. Skaityti ir rašyti man sekėsi sunkiai. Bet labai norėjau gražių va­ dovėlių. Vieną dieną tėvas sako: - Gerai, eik ir nusipirk, - ir duoda man pinigą. Vilkaviškyje buvo du knygynai - kazimieriečių ir valstybinis. Aš išsiruošiau į tolimesnįjį, tą valstybinį. Einu delne spausdama pinigą, matau - sėdi neregys baltomis akimis. Jis visada sėdėdavo turgaus aikštės kampe ir prašydavo išmaldos, atkišęs kaušą vandeniui. 66

Man taip pagailo to žmogaus, ir atidaviau pinigėlį. Grįžtu namo, tėvas klausia, kur knygos, sakau: - Nėr, tetukai. Atidaviau aklam žmogui. Jis valgyt nori. Tėvas nesupyko. - Na gerai, imk dar, - vėl duoda pinigą, - tik dabar jau grįžk su vadovėliais. Antrąkart ėjau kitu keliu, ne pro neregį. Kazimieriečių knygyne nusipirkau vadovėlius, o jie tokie gražūs, raidės didžiulės. Prisiver­ čiau ir per vasarą išmokau skaityti. Kitais metais klasėje jau buvau geriausia skaitovė. Štai ką reiškia noras turėti gražių knygelių. O gal tas neregys už mane pasimeldė? Nes kai pradėjau skaityti, man atro­ dė, kad galvoj staiga prašviesėjo. Ketvirtoj, penktoj klasėj jau garsė­ jau kaip skaitovė. Pradėjau labai domėtis literatūra ir pati rašiau eilė­ raščius. 1936 metais pasirodė poezijos rinkinys „Antrieji vainikai“su Bernardo Brazdžionio, Kazio Inčiūros, Teofilio Tilvyčio, Salomėjos Nėries, Kazio Borutos, Vytauto Sirijos Giros ir kitų literatų eilėraš­ čiais. Daug jų išmokau atmintinai. Taigi tapau literate. O skaičiavau labai blogai. Jau taip sunkiai, taip sunkiai ta matematika sekėsi. Tėvas net korepetitorių buvo pa­ samdęs. Mokytojas kamantinėja iš daugybos lentelės, o penkiame­ čiai broliai stovi už durų ir man sufleruoja. Rytą keldavomės septintą valandą, papusryčiaudavom savo kam­ bary ir eidavom į mokyklą. Grįždami namo melsdavomės, kad tik nebūtų kotletų. Ir jokiu būdu ne kalafiorų. Apskritai, kad jokių mėsų, o vien tik skanėstai. Tačiau skanėstų gaudavom tik penktą vakare. Vienas turtingas Vilkaviškio žydas turėjo aliejaus fabriką. į jį iš Afrikos traukiniais, paskui arkliais atveždavo kokosų riešutų. Būda­ vo, važiuoja gurguolė, prikrauta maišų su saulėje išdžiovintais bal­ tais kokosų gabalais, vargšų vaikai prisliūkina ir peiliu perrėžia mai­ šą. Kokosų gabalai pabyra, vaikai juos susirenka nuo kelio ir atneša 67

į mokyklą. Kartą man irgi davė tų kokosų. Parsinešiau namo, paslė­ piau lėlių vežimėlyje po apklotais, traukiu po gabaliuką ir žiaumoju. Broliai paskundė tėvams. Tie išsigando, kad prisirysiu bakterijų, juk kokosai tiesiai nuo kelio surinkti. Okelias dulkėtas, arklių apdergtas, nes tada arkliais važinėjo, mašinų būdavo vos viena kita. Tėvas nu­ pirko kokoso riešutą, tik pirktinis man pasirodė visai neskanus. Tie nuo kelio buvo šimtąsyk gardesnį. Galiausiai tėvai nupirko iš fabri­ kanto tų džiovintų, bet prieš mums duodami nuplikydavo vandeniu. Kitą kartą sėdžiu pamokoj ir jaučiu: kažkas atsitiko. Vidury pa­ mokos atsistojau ir ėmiau prašyti: - Išleiskit mane namo, labai reikia. Mokytoja nesupranta, kas man atsitiko. Pamatė, kad akys pilnos ašarų, ir išleido. Aš lekiu namo, širdis daužosi, jaučiu kažką negero. Ir sutinku vie­ ną iš ponių. Ji man: - Undele, pas jus nelaimė. Tavo broliukas koją nusilaužė. Man tas „nusilaužė“nuskambėjo baisiai. Vadinasi, nulūžo koja ir nukrito. Šnopuodama įlekiu į namus pro galines duris. Matau, virtu­ vėje mama su tarnaite kažką veikia ir ramiai kalbasi, juokauja. - Ko jūs čia juokiatės? - surikau. - Vaikas koją nusilaužė, o jūs... Žiūri jos į mane. Kas čia dabar? Undelė vidury pamokų parbėgo ir dar piktinasi. Atidarau mūsų kambario duris ir matau: guli Vytas lovoj, koja sugipsuota, paguldyta į metalinį rėmą. Aš verkiu, o jis man: - Kvaile, ko čia bliauni? - Taigi tu be kojos likai. Ojis juokiasi. - Yra ta koja, va, žiūrėk. Pasirodo, broliai nuėjo į kareivinių sporto salę, užsilipo ant šve­ diškų kopėtėlių, pasikabino už pėdų galva žemyn ir darė salto. Al68

gis liepė Vytui: „Pabandyk be rankų ore apsiversti.“ Vytas vertėsi ir drebėsi ant žemės. Koją nudiegė, negali nei atsistot, nei paeiti. Algis užsimetė jį ant pečių ir parvilko namo. O salė toli, be to, reikėjo per griovius pernešti. Ir Algis, vienodo su broliu svorio, bet labai valin­ gas, parvedė Vytą namo, užtempė į antrą aukštą. Koridoriuje prie virtuvės pasodino brolį, o mamai sakyti bijo. Mama mato, Vytas iš­ blyškęs. Tuoj iškvietė tėvą, tas sugipsavo koją. Paskui ateidavo mer­ gytės su gėlytėmis aplankyti brolio. Dvejus metus lankiau mokyklą prie pat namų, paskui nuėjau į kitą, esančią miesto sode. Ji buvo toli nuo dalinio, pietauti namo neparlėk­ si. Ir tada tėvas sutarė su parduotuvėlės-kavinukės savininku, kad pas juos valgysiu priešpiečius - bandelę ar spurgą, ojis kartą per mėnesį ap­ mokės sąskaitą. Kai mama po poros savaičių pamatė, kiek pinigų pra­ valgiau, išsigando. Pasirodo, suvalgyta daugybė bandelių ir saldainių. - Kodėl tiek daug? - nustebusi klausia krautuvininko. - Jūsų Undelė su draugėmis valgė. O aš tikrai nusivesdavau draugių ir visas pavaišindavau. Tėvai kaipmat užraukė tą mano „restoraną“, liepdavo įsidėti sumuštinių. Mūsų klasėje vaikų buvo įvairių - ir iš pasiturinčių šeimų, ir iš vargingai gyvenančių. Pamenu, buvo ką tik po Velykų. Mama buvo įdėjusi man gabaliuką torto su kremu ir riešutais. Per pertrauką pusę torto atidaviau mergytei, su kuria viename suole sėdėjau. Otoji mer­ gaitė - iš labai vargingos šeimos. Paragavo torto. - Oi, koks skanus sviestukas. - Čia ne sviestukas, - sakau, - čia kremas. Mergaitė nustebo: - Kremas? Pasirodo, ji niekada neragavusi kremo. Nė nežinojo, kas tai per daiktas. 69

l^Ctu/lnė J^fasvyfaftė Vieną dieną nuėjau pas tą mergaitę į namus. Pasirodo, jos motina skalbėja, našlė su keliais vaikais. Užeinu į virtuvę, o čia tamsu, garuoja didžiuliai katilai su virinamais baltiniais. Mūsų virtuvė buvo šviesi, graži, o pas draugę - vien patamsiai. Moteriškė brūžina į lentą skal­ binius, aplink verda, kunkuliuoja. Man taip gaila tos šeimos pasidarė. Parsivedžiau mergaitę namo. - Aš labai noriu valgyt, - pasakiau mamai, - ir mano draugė kar­ tu pietaus. Ji tetuko neturi ir nežino, kas yra kremas. Mama, žinoma, pavalgydino mano draugę. O aš vėl prašau: - Gal galėtume duoti jai kokių drabužių? - Gerai, - sutiko mama, - atidaryk savo spintą, ir tegu išsirenka. Atidariau spintą... Toji mergaitė dairėsi, dairėsi, galiausiai sako: - Va šitos suknelės norėčiau, - ir rodo į pačią gražiausią mano suknią, naujutėlę, šviesiai pilką su koralų spalvos sagom kaip slyvom ant pečių. - Na, kaip? Ar atiduosi draugei? - klausia mama. - Žinok, jei pa­ žadėjai, turi pažadą tesėti. Aš nunarinau galvą. Jei pažadėjau, teks atiduoti, nors taip gaila, taip širdį suspaudė. Ir atidaviau jai naująją suknelę. O mano mama paprašė pakviesti tos mergaitės motiną. Kai toji atėjo, mama davė jai darbo. Ir mokėjo gal tris kartus daugiau nei kiti. Šiaip sau duoti pinigų ir įžeisti žmogaus nenorėjo, todėl paprašė skalbti mums drabužius. Paskui, kai iš Vilkaviškio kraustėmės į Vilnių, ta moteris padėjo mums persivežti daiktus. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Kai aš jau buvau baigusi aktorinį ir važinėjau su rašytojais, Vilniuje, aklųjų kombinate, vyko literatūrinis vakaras. Staiga atsistoja moteris ir rodo į mergaitę: - Štai čia mano duktė. Irgi Undelė. Pavadinau tavo vardu, Undine. O aš nepažinau savo draugės, nes buvo praėję daug metų. Ir tada ji papasakojo ir apie suknelę, ir kad mano tėvas jai akis gydė. Aš pra70

dėjau verkti, galvojau: va, kaip keistai persipina likimai. Sužinojau, kad ji dirba aklųjų kombinate, gyvena neblogai. Vėliau pas mane į svečius atvažiuodavo. Vilkaviškyje vargšų šeimas labai remdavo birutietės. Kai mo­ kiausi pirmoje klasėje, dalinio teritorijoje buvo surengta kariuome­ nės bendravimo su visuomene diena - sukviesti žmonės iš miesto ir vaišinami kareiviška koše. Aš iš pat ryto mokykloje pranešiau savo draugams: šiandien eisim pas mus pietų, kariuomenė vaišins. Po pa­ mokų atbėgom visas būrys, o košės jau nėra, jau kiti suvalgė. Man tokia gėda! Ką daryti? Sakau vaikams: „Einam“, ir išrikiavusi parsi­ vedžiau į namus. O vaikų daug, gal dvidešimt. Mus pamačiusi mama sutriko: - Kad nelabai turiu ko duoti. Tau pietūs palikti, bet tik tiek. Ir vis dėlto rado išeitį. Abi su tarnaite prikepė kiaušinienės, bly­ nų ir pamaitino vaikus. Mama buvo griežta, bet labai geros širdies. Užtat gyvenimas jai geru ir atsilygino, ypač kai badavom ir atrodė, jog nėra išeities. Baigusi šešis skyrius nuėjau į „Žiburio“ gimnazijos pirmą klasę. Mokiausi ten pat, kur sėdėjo poetė Salomėja Nėris. Aš ja labai žavė­ jausi, daug eilėraščių mokėjau atmintinai, tik nemaniau, kad likimas suves su pačia Salomėja, moterimi liūdnomis akimis.

71

Ttndlnė N asvytytė

Laivelis supas be irklų labai myliu jūrą. Gal dėl to, kad tėtis mane joje pirmąsyk išmaudė, kai buvau vos trijų mėnesių? Orams J atšalus irgi maudydavo pašildytame jūros vandeny, kurio atnešdavo pasiuntinukas. Kai man buvo aštuoneri, vasarą ilsėjomės Nidoj. Apsistojom pas žvejus, visai prie pat Tomo Mano namelio. Mano tėvas pažinojo ra­ šytoją ir dažnai su juo pasišnekučiuodavo. Tėvai išsinuomojo pusę namo su stikline veranda. Nidoje buvo nedidelė karininkų ramovės vila, bet ten ilsėdavosi karininkai be šei­ mų. O mūsų daug: mama, trys vaikai, dvi tarnaitės. Tėvas tik atva­ žiuodavo ir išvažiuodavo, o mes ilsėjomės tris mėnesius. Kaip tik tuo metu, 1933-iųjų liepos 17 dieną, žuvo lakūnai Ste­ ponas Darius ir Stasys Girėnas. Visi žinojom, kad jie lėktuvu „Lituanica“ išskrido iš Niujorko į Kauną, ir labai jų laukėm. Staiga gau­ nam žinią: po 37 valandų ir 11 minučių lėktuvas nukrito Vokieti­ joje, šalia Kuhdamo kaimo Soldino apylinkėse (dabar tai Lenkijos teritorija), abu pilotai žuvo. Tai buvo tragedija! Iškart supratom, kad vokiečiai pašovė. Vėliau Kaune aš susipažinau su Dariaus dukra, nueidavau pas ją į svečius. Kai jos tėvas žuvo, Nijolė dar buvo mažiukė. Skulptorius ir rašytojas Vytautas Mačiuika, antkapinio paminklo Dariui ir Girėnui autorius (projektavo mano broliai), irgi apie tą nelaimę daug pasako­ jo, nes Mačiuikos tėvas Antanas, teisininkas, aviacijos pulkininkas leitenantas, buvo pakviestas to įvykio tirti. Beje, paties Vytauto liki­ mas labai įdomus. Jo tėvas mirė 1940 metais, motina su kitu sūnum Benediktu pasitraukė į užsienį, o keturiolikmetis Vytautas iššoko iš važiuojančio traukinio, pabėgo nuo motinos ir pasiliko Lietuvoje. Pa72

sakė: „Čia palaidoti Darius ir Girėnas, aš turiu juos saugoti.“ Vytau­ tą suėmė, jis buvo jauniausias politinis kalinys Lietuvoje. Kalėjime pradėjo rašyti eilėraščius. Už grotų sėdėjo ne kartą - už pogrindinę veiklą, porą sykių pabėgo ir kitus kalinius išvedė. Paskui įstojo į Lie­ tuvos dailės institutą, baigė skulptūrą. Jį globojo skulptorius Kons­ tantinas Bogdanas. Su motina ir broliu, gyvenančiais Amerikoje, jis susitiko tik kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Anais laikais važinėti traukiniais buvo įprasta ir labai patogu. Iš Vilkaviškio atvažiavom traukiniu į Klaipėdą, o iš jos į Nidą plaukėm laivu „Kuršis Haf“, kursuojančiu iš Lietuvos į Karaliaučių ir atgal. Lai­ vas garinis, didžiulis, dviejų aukštų, patogus: orkestras groja, žmo­ nės - lietuviai ir vokiečiai - sėdėdami prie staliukų gurkšnoja kavą. Ilsėdamiesi Nidoje, kasdien penktą valandą vakaro eidavom prie molo pasitikti laivo. Matom: anava, jau atplaukia. Pasigirsta būūū laivas pasveikina mus, stovinčius krantinėje. Mums labai patikdavo stebėti, kaip žvejai šieną plukdo per ma­ rias iš Klaipėdos į Nidą. Sukrauna ant plausto, sukalto iš didžiulių storų lentų, prikabina prie savo laivelio ir tempia. Vieną dieną broliai ir aš užlipom ant plausto, kuriuo žmonės buvo atplukdę šieną, šokinėjam ant jo, strikinėjam ir dainuojam: Visos mergos į Berlyną, į Berlyną, į Berlyną...

Algis šokinėjo prie pat krašto, staiga - šlumšt - ir įkrito į marias. Mudu su Vytu ėmėm rėkti: - Algyčio nėra! Algyčio nėra! Gerai, kad prie kranto žvejai dirbo. Prišokę ištraukė brolį už pa­ karpos kaip kačiuką. Va tau ir į Berlyną. 73

T itu lin ė iN a s v tjty tė

Mums patikdavo žiūrėti, kaip žvejai skrodžia žuvis. Aš labai mė­ gau ungurius. Mama jų nupirkdavo ir labai skaniai paruošdavo. Arba pirkdavo rūkytų. Būdavo, žvejys atneša ungurį, tokį ilgą, kad net žeme velkasi. Obroliai ungurių - nė iš tolo, jie mėgo plekšnes. Plekš­ nes mama dažniausiai kepdavo arba troškindavo. Mes, vaikai, dažniausiai lakstydavom lauke arba su mama eida­ vom į paplūdimį. Eiti liepdavo basom, o kelias tolimas, lentiniai takai nenugludinti. Pašinų į padus prisivarydavom, paskui rakinėdavom vienas kitam. Paplūdimy mama ir kitos ponios deginasi, o mes apka­ sus rausiam, sienas statom ir akmenukais puošiam. Nidoje poilsiaudavo labai daug vokiečių. Vaikšto pagyvenę advo­ katai su panelėmis, akivaizdžiai ne žmonomis. Girdėjau, kaip ponios šnekėjosi apie vieną nepaprastai gražią vokietaitę, gal devyniolikinę, susidėjusią su vokiečiu advokatu, įmitusiu penkiasdešimtmečiu. Toji mergaitė mums, vaikams, būdavo labai gera, leisdavo ant nugaros pajoti. Jeigu bangos didelės, įlindus į vandenį akmuo kaip duos į užpa­ kalį, todėl mes turkšdavomės prie kranto. Kartą mama išlipo į kran­ tą - visas kūnas mėlynėmis nusėtas. Kai atvažiuodavo tėvas, pavakare eidavom į švyturį. Bokštas buvo gana aukštas, bet mums labai patikdavo lipti laiptais. Švytu­ rio viršuje sukiodavosi didelis žibintas. Sykį aš ir broliai prispaudėm prie jo delniukus, ir žibintas sustojo. - Na, dabar papulsit į kalėjimą, - pagrasino tėvas. Baisiai išsigandom, kaipmat nurūkom laiptais žemyn. O tėvas patenkintas juokėsi. Nidoje buvo du restoranai - Treigio ir Bliodės. Pastarasis stovėjo Kuršių mariose ant polių. Dienos metu čia gerdavom oranžadą ir valgydavom ledus, o vakare vykdavo šokiai, bet mūsų, vaikų, nesivesdavo. Devintą vakaro marš miegoti, ir jokių atsikalbėjimų. 74

Nidoj tėvams buvo gerai, o aš to miestelio nekenčiau. Nekęsti pradėjau po kelių nemalonių įvykių. Kartą mama išsiuntė mane į parduotuvę nupirkti želė miltelių. Parduotuvė netoli, taigi išleido vieną. Pardavėjos paprašyti turėjau vokiškai, nes būdavo, kad paklausus lietuviškai neparduodavo. Einu keliu ir kartoju: - Bitegėben zy ananas želė, bitegėben zy... Parduotuvėj sukiojosi du keturiolikiniai vokietukai. Abu su fmkom, kelnytės trumpos, po kaklais šlipsiukai, ant galvų pilotės. Aki­ vaizdžiai hitlerjugendas. Jie girdėjo, kaip kalbėjau su pardavėja, ir suprato, jog esu ne vokietė. Kai išėjau iš parduotuvės, pasiviję man šmaukšt, šmaukšt vytele per kojas. Bet tuo viskas nesibaigė. Vieną dieną oras buvo apniukęs, labai vėjuota, tad į paplūdimį nėjom. Mama su tėvu kažką veikė namie, gal žaidė šachmatais ar tu­ rėjo svečių, o mes - broliai ir aš - lakstėm lauke. Paskui susėdom į laivelį ir dainuojam: Ant melsvo ežero bangų laivelis supos be irklų...

Laivelis siūbuoja prikabintas, irklų nėra. Staiga pribėgo tie du vo­ kietukai, greitai atkabino laivelį ir nustūmė nuo kranto. Vėjas pagavo valtelę ir ėmė nešti į marias. Mes rėkiam visa gerkle, o suaugusių­ jų - nė ženklo, visi sėdi namie. Bangos baisiausios, irklų nėra. Laimė, mus pastebėjo žvejai. Sėdo į valtelę, pasivijo ir mus išgelbėjo. O jau tolokai buvo nunešę į Juodkrantės pusę. Galų gale mama mūsų pagailėjo, ir Nidą iškeitėm į Palangą. Palangoje apsistojomname prie bažnyčios, pas ponią Veserienę. Ji ir pietus gamindavo. Pietauti ateidavo aktorius Stasys Pilka ir operos dai­ nininkė Antanina Dambrauskaitė, gražuolė su stora kasa aplink galvą. 75

’ZCnJlnė J^fasvy^tė Susidraugavom su žvejų vaiku Ignu. Jis mano brolius vežiodavo karučiais. Tie karučiai - sumažintas vežimas su dviem ienomis. Bū­ davo, Ignas įsikinko ir tampo brolius. Nuveža iki bažnyčios, apsuka ratą ir grįžta. Už tai mano tėvas duoda Ignui pinigėlį. Berniuko šeima gyveno labai vargingai, ypač žiemą. Kas buvo tas žvejų vaikas, sužinojau daug vėliau, jau važinėdama su rašytojais. - Pala pala, ar nepameni vežimėlio? - klausiu rašytojo Igno Pik­ turnos, kai įsišnekėjom. - Kaipgi, pamenu, pats jį tampydavau. Jam buvo labai smagu prisiminti vaikystę. Papasakojo, kad karo metais laiveliu gabendavo pabėgėlius į Švediją. Perkelia ir grįžta. Ga­ lėjo pats Švedijoje pasilikti, bet nepasiliko, nors namie net duonos pritrūkdavo, valgydavo vien sūdytą ar džiovintą žuvį. Būdavo, lietu­ viukai duoną spardo žaisdami futbolą, o jis trupinius renka. Igno jau nebėra gyvo, jau kalnelyje. Opasakotojas jis buvo nuosta­ bus. Kai dirbo laive antruoju kapitonu ir spaudos atstovu, kartą pate­ ko į audrą. Jiems buvo liepta padėti skęstančiam laivui. Ignas norėjo virviniu trapu nueit į tą laivą, žengė ant trapo ir apstulbo. Ogi po ko­ jomis žiurkės knibžda, bėga būriu iš skęstančio laivo. Iš visos įgulos išsigelbėjo tik žiurkės, jaunas jūrininkas ir virėja. Vasarą važiuodavom į Belvederio dvarą pas tėvo brolį dėdę Anta­ ną, agronomą, kuris buvo dvare įsikūrusio pienininkystės ir gyvuli­ ninkystės ūkio direktorius. Viešėdavom ir pas tėčio brolį Steponą Baripolio dvare (dabar - Barborlaukis Jonavos rajone). Dėdė Jonavoj turėjo vaistinę. Jau minėjau, kad jo duktė Birutė, pianistė, buvo ištekėjusi už Antano Smetonos sūnaus Juliaus. Braškių valgyt į Baripolio dvarą atvažiuodavo ir pats prezidentas Smetona, lydimas žmonos. Savaitę ar dvi vasarodavo nepa­ 76

prastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Didžiojoje Britanijoje Juo­ zas Kazys Balutis su žmona. Balutienė atsiveždavo du veislinius taksus. Man būdavo įdomu žiūrėti, kaip tie kreivakojai šuniukai laksto kieme.

Dautarų dvaras metais mano tėvas iš Vilkaviškio buvo išsiųstas į Mažeikius, į naujokų kareivėlių priėmimo komi­ siją. O jam Žemaitija buvo labai prie širdies, nes pats žemaitis. Mažeikiuose sėdėjo gal savaitę. Tėvas seniai svajojo apie nuosavą dvarelį. Pasidomėjo, kokių čia dvarų esama. Jį nuvežė į Renavo dvarą, supažindino su Renavo grafiene. - Būtų gerai ir man kokį dvarelį nusipirkus, - pasvajojo tėvas. - Pone daktare, yra vienas, - pasakė kažkas. - Dautarų dvaras. Kauno žemės ūkio bankas kaip tik ruošiasi parduoti jį iš varžytinių. - Nagi, važiuojam pasižiūrėt, - apsidžiaugė tėvas. Dvaras buvo Mažeikių rajone, Židikių seniūnijoje. Pastatytas 1870 metais, didžiulis, raudonų plytų - vokiška statyba. Koridoriuje sieni­ nės spintos, paspaudi mygtuką - durys nučiuožia į šoną. Virtuvėj liftukas, kambary šalia valgomojo - langelis patiekalams paimti. Viskas labai modemu, bet nugyventa, liftukas sugedęs, net laikinas tualetas lauke suręstas. Užtat aplink nuostabus parkas - sumažinta Andrė par­ ko Palangoje kopija. Eglės susodintos trikampiais, baseinėlis, kuriame kadaise plaukiojo auksinės žuvytės. Dvarui priklausė 138 hektarai že­ mės ir trylika pastatų. Tik visa baisiai apleista, žolėmis apžėlę. Dautarų dvaro savininkė buvo carinės Rusijos ministro pirmi­ ninko Piotro Stolypino, kurio protėviai kilę iš Lietuvos, dukra baro­ 77

T^Mcllnė N asvytytė

nienė Marija fon Bok. Kai ji ištekėjo už vokiečių kilmės karininko fon Boko, tarnavusio diplomatiniame korpuse, jaunieji gavo dvarą kaip vestuvinę dovaną. Stolypinas dar turėjo Kalnaberžės dvarą. Ten būdavo vasarą, o žiemą - čia, Dautaruose. Į Dautarus atvažiuodavo traukiniu. Prie sąstato būdavo prikabintas asmeninis ištaigingas Stolypino vago­ nas. Kol Stolypinas ilsėdavosi Dautaruose, vagonas stovėdavo atka­ bintas, o Dautaruose plevėsuodavo vėliava. Paskui vėl prikabindavo vagoną prie sąstato, ir Stolypinas išvykdavo. Marija fon Bok ūkininkauti nemokėjo, vis lakstė po užsienius. Pasiskolino iš Kauno žemės ūkio banko pinigų, bet negalėjo atiduoti, nes Stolypinas 1911 metais buvo nušautas. Tada slapta išpardavė, ką galėjo, ir abu su vyru naktį pabėgo į užsienį. Dvare neliko jokio gyvulio, net vištos, tik du šuniukai, gauruoti špicai. Prie geležinkelio gyveno budėtojas Keturvaitis su žmona ir aš­ tuonetu vaikų. Keturvaitienė pasakojo, kad Stolypino dukra ateida­ vo pas juos cukraus skolintis. Vieną lietingą dieną, kai ilsėjomės Palangoje, tėvas sako: - Važiuosim į iškylą. - Oi, gerai, gerai, - apsidžiaugėm. Tėvas vėl: - Važiuosim traukiniu. Nustebom. Traukiniu važiuodavom tik į Vilkaviškį. Bet tėvas pa­ sakė, kad šįsyk keliausim į užsienį. Mums jau visai įdomu pasidarė. Pasirodo, kirsim Latvijos kampą. Mano broliui Vytui skaudėjo gerklę, tad išvažiavom trise: tėvas, aš ir Algis. Sėdim traukiny, žiūrim pro langą. Latvijos pasieniečių ir muiti­ ninkų uniformos buvo kitokios nei mūsiškių, tad mums įdomu. Stai78

ga į kupė įeina generolas su uniforma ir išblizgintais auliniais. Ūsai didžiuliai, veidas griežtas. Pasisveikina storu balsu. Mudu su broliu tik kumšt vienas kitam: - Karabasas Barabasas! - toks baisus jis mums pasirodė. Tai buvo Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius. Važiavo į savo ūkį Kalniškių kaime prie Milašaičių, prie pat Plungės. Atsisėdo priešais tėvą, ir abu šnekėjosi. Paskui Plechavičius išlipo, o netrukus ir mes, kai pasiekėm Lūšės stotį. Lūšė buvo paskutinė Mažeikių-Liepojos geležinkelio linijos sto­ tis Lietuvos teritorijoje, pastatyta 1871 metais, dar caro laikais. Pats miestelis nedidelis, bet labai gyvas. Čia buvo muitinė, stoties resto­ ranas ir kavinė, telegrafas, trys parduotuvės, „Maisto“ bekonų priė­ mimo punktas, pieno perdirbimo bendrovė „Žemaitija“, keletas pie­ no nugriebimo punktų. Adamkevičius (prezidento Valdo Adamkaus dėdė) Lūšėje turėjo vaistinę. Pamenu, kažkas pasitiko mus su skėčiais, nes labai lijo. Sėdom į fajetoną ir atvažiavom į sodybą, iki kurios nuo stoties buvo pusantro kilometro. Turbūt tėvas buvo atsiuntęs telegramą, kad atvykstam. Žliaugiant lietui abu su broliu tekini įbėgom į didelį raudonų plytų pastatą su dengtu balkonu ant kvadratinių polių ir didelėmis vazomis ant baltų laiptų. Ir tik tada tėvas pasakė: - Vaikai, čia - mūsų dvaras. Pasirodo, jis jau buvo jį nupirkęs. Dvaras kainavo 120 tūkstančių litų, anais laikais didelius pini­ gus, bet tėvas gavo jį išsimokėtinai. Pirmą įnašą sumokėjo iškart, ki­ tus mokėdavo kasmet. Paskutinę įmoką mama sumokėjo vokiečiams traukiantis, kai tėvas jau buvo išvežtas į Sibirą. Pinigų tuo metu ji visai neturėjo, tai pardavė kai kuriuos baldus, papuošalus, nuvažiavo į Kauną, į banką, ir atsiskaitė. Banke nustebo: „Ponia, kodėl mokat 79

laidinė J\fasvytyiė pinigus?“ Davė suprast, kad trauktis reikia, bėgt į užsienį. O mama atšovė: „Aš noriu atsiskaityti.“ Paskui paaiškėjo, kad ji pasielgė iš­ mintingai. Jeigu nebūtų to paskutinio įnašo sumokėjusi, mes vėliau nebūtume atgavę dvaro. Net jeigu skola būtų buvusi du litai. Taigi įlėkėm į namą ir ėmėm smalsiai dairytis: nagi, kokius čia naujus namus gavom? Įeinam į svetainę, o čia stovi gražūs minkšti odiniai žalsvai pilkos spalvos baldai - sofa ir du foteliai. Stebėtinai modernūs. Matyt, buvo per dideli, todėl Stolypino dukra ir neišsivežė. Stovėjo Venecijos vei­ drodis, puoštas didžiulėmis krištolinėmis gėlėmis, kabojo nepapras­ tai gražus sietynas su žvakėmis, ant langų - baltos medinės žaliuzės. Valgomajame - milžiniškas stalas, toks aukštas, kad mudu su broliu vos pasiekėm. Stovėjo du didžiuliai raižyti bufetai iki lubų. Ati­ darai dureles, ištrauki pjaustymo lenteles - mėsai, duonai. Radom ir didžiulį servizą, spintoj - vėduoklių iš povų plunksnų ir cilindrų. Tik viskas apipeliję, tad švaruolė mūsų mama paskui išmetė. Bibliotekoje stovėjo raudonmedžio spintos su stiklinėmis duri­ mis. Ir buvo daugybė knygų. Visos odiniais viršeliais, raidės auksi­ nės. Ir vokiečių kalba, ir rusų, ir prancūzų. Tai buvo Stolypino biblio­ teka, atvežta iš Kalnaberžės dvaro. Kai nustojo lyti, tėvas per didžiulį parką nusivedė mus į sodą. O čia baltieji serbentai auga, kekės geltonos kaip ašarėlės. Suvalki­ joj tokių nebuvom matę, ten buvo arba raudonieji, arba juodieji, o čia - eilėm, eilėm baltieji auga. Sodas didžiulis, daug obelų ir slyvų, o kriaušės tik kelios prie svirno, bet aplipusios didžiuliais, sultin­ gais, nepaprastai gardžiais vaisiais. Abu su broliu prisiskynėm aly­ vinių obuolių ir baltųjų serbentų ir kad puolėm šveisti, net ausys krutėjo. Netoli dvaro, miške, Stolypino dukrai Marijai priklausančiame žemės sklype, gyveno Malūkas su žmona, kuri buvo Marijos akmis-

80

trinė - vyriausioji namų ūkio prižiūrėtoja. Dabar nedidelė jų sodyba atiteko mano tėvui. Jis nuėjo aplankyti Malūko. Mato, pas Malūką namie stovi didžiulė graži balto porceliano vaza su porcelianinėmis gyvatėmis. Tėvas labai mėgo gražius daik­ tus. Ir sako Malūkui: - Dovanoju tau šitą sodybą su pastatais ir keturiais hektarais že­ mės, o tu man vazą atiduok. Malūkas apsidžiaugė, iškart atidavė. Nakvoti likom dvare. Tėvas sustūmę fotelius ir laisvai tilpom. Pa­ talų jau buvo parūpinta iš anksto. Kur tau pas Nasvytienę miegosim neužsikloję. Pas ją patalai būdavo balti, būtinai iškrakmolyti. Nuo tada iki pat 1939 metų vasarodavom Dautaruose.

Runkeliai ir bekonai ėvui Dautaruose labiausiai rūpėjo prikelti ūkį, kad pradėtų duoti pelną. Žemės daug - 132 hektarai, iš jų dirbamos - apie 70 hektarų, tad ūkiui prižiūrėti tėvas pasamdė valdytoją - mano mamos brolį Petrą Lukoševičių. Pe­ tras nebuvo ūkininkas, bet dvare gimęs, labai organizuotas, nors ir karo invalidas, nes nelaisvėje buvo kankintas. Atsikraustė su žmona Elena (vaikų jie neturėjo), apsigyveno dvare ir, vis pasi­ tardamas su mano tėvu, ėmėsi ūkio reikalų. Pirmiausia nuvažia­ vo į Olandiją, ir netrukus Dautaruose atsirado karvių banda 32 olandiškos karvės, taip pat devyni ar dešimt darbinių arklių. Dėdė ėmė auginti cukrinius runkelius ir veždavo į Pavenčių fa81

'ZLndlnė -N asvytytė

briką. O rugiai vienais metais užaugo tokie, kad stovinčiam tėvui varpos virš galvos svyrojo. Dėdė pasamdė kumečių ir įkurdino kumetyne - plytiniame dvie­ jų aukštų name su dideliu balkonu ir varpu. Būdavo, pasigirsta „din din“, ir netrukus pargena gyvulius namo. Visi kumečiai gaudavo at­ lyginimą, sekmadieniais nedirbdavo. Per pabaigtuves priešais didįjį namą sustatydavo stalus ir nukraudavo vaišėmis. Sueidavo visi ku­ mečiai ir žmonės iš miestelio, kurie ūkyje talkindavo. Mes, vaikai, taip pat gaudavom užduočių. Aš salietruodavau cu­ krinius runkelius. O laukas didžiulis, keli hektarai. Tėvas nupirko grėbelką, ir eidavom rišti pėdų, mane siųsdavo patikrint, ar išmelž­ tos karvės. Tikrindavau apsivilkusi baltą chalatą, nes tėvas ir dėdė žiūrėjo, kad būtų idealiai švaru. Aš net savo karvutę Balandą turėjau. Kai samdiniai dirbdavo toli laukuose, veždavo jiems priešpiečius ir pietus. Kartais ir aš važiuodavau padėti sriubą papilstyti. Turėjom didžiulį durpyną. Buvo nutiestas geležinkeliukas, ir mes su broliais važiuodavom padėti krauti į vagonėlius durpes. Paskui durpes gabendavo į gamyklą. Visi pastatai buvo pastatyti labai kokybiškai. Buvo didžiuliai svir­ nai javams ir šienui. Sienos iš akmenų, viršuj medis, kad vėdintųsi. Svirnuose stovėjo didžiulės pintinės su grūdais. Ir kiaulidė buvo mo­ derni, jokio blogo kvapo. Buvo ir raudonų plytų kalvė prie pat kelio į dvarą. Mes vis eida­ vom žiūrėti, kaip kausto arklius. Kadaise dvaras turėjo nuosavą plytinę, bet kai atsikraustėm, ji jau buvo sugriuvusi, tik kaminas likęs. Visos plytos, iš kurių pasta­ tyti dvaro pastatai, buvo išdegtos iš nuosavo molio. Dautaruose iš­ degtos plytos naudotos ir statant Renavo dvarą. Iki šiol ant kai kurių galima rasti įspaudą: „Dovtory“, tai yra Dautarai. Mūsų užauginti bekonai buvo gabenami parduoti į Angliją. Jeigu svoris neatitikdavo bent dviem šimtais gramų, išbrokuodavo, nepri­

82

imdavo. Atvažiuodavo ir pienininkas patikrinti pieno riebumo, nes į Lūšės pieninę veždavom pieną. Pardavęs ūkio produkciją tėvas atidavinėjo bankui paskolą.

Gyvatė ant kaklo autarų dvaras ir sodas netrukus buvo gražiai sutvarkyti ir nuolat prižiūrimi. Didžiulio namo, kuriame gyvenome, pirmame aukš­ te buvo virtuvės ir tarnaičių kambariai. Antrame aukšte, į kurį vedė platoki sukti baltai nudažyti laiptai, buvo tėvo kambarys, mamos kambarys, svečių kambariai ir keletas užkaborių. Tuose užkaboriuose laikydavo kumpius ir vyną, kurį mama darydavo iš serbentų. Buvo ir atskiras butas. Jame gyveno ūkio prižiūrėtojas dėdė Petras su žmona. Trečiame aukšte buvo šeši kambariai: medžiotojų, tėvo darbo kambarys, greta - mano kambarys, už jo - brolių ir pusbrolių, dažnų svečių mūsų namuose. Sodo tvenkinį tėvas išcementavo, kad galėtume maudytis, nes Lūšės upelis buvo už kelių kilometrų, be to, labai šaltiniuotas. Kume­ čiai dažnai atnešdavo prigaudę vėžių ir upėtakių, kuriuos vadinom forelėmis. Mama upėtakius virdavo vyne. Man ir broliams nepatik­ davo, bet svečiams būdavo gardu. Tvenkinių buvo keletas - vienas sode, kitas prie kumetyno, dar keli - gyvuliams girdyti. Anuose būdavo labai daug vilkdalgių ir aje­ rų. Ant ajerų mama kepdavo duoną. Kepdavo ir pyragus, nes krosnys labai geros. Kai tėvą vėliau vežė į Sibirą ir visi vagone badavo, jis pra­ dėjo pasakoti apie Nasvytienės pyragus. Bet žmonės ėmė jį tildyti: „Tylėk, Nasvyti, nes iš proto išeisim.“ 83

le d in ė J V a sv iĮty tė

Mūsų parke eglės buvo didžiulės, šimtametės, susodintos tri­ kampiais. Vasarą per karščius atsinešiau taburetę, atsisėdau šakų pavėsyje kaip po skėčiu. Pamenu, vilkiu Bauerkleidchen - vokiška valstietiška suknyte kvadratine iškirpte, sijonukas pūstas, prijuostė su kaspinėliais. Sėdžiu ir skaitau apie indėnų vadą Vinetu. Staiga - šlept - kaklą man apsiveja šalta gyvatė. Vos nenumiriau iš baimės. Pasirodo, broliai ėjo su darbininkais iš durpyno, rado ne­ gyvą gyvatę, parsinešė ir ant manęs užmetė. Šalia dvaro buvo didžiu­ lis raistas su labai daug šaltinėlių ir gyvatynu. Šaltinėlių tiek, kad per karščius pas kitus šuliniai išsekdavo, o pas mus ne. Dautaruose buvo stadionas su bėgimo takais. Broliai vis šuoliuo­ davo į aukštį, į tolį, mėtė ietį, paskui mokykloj buvo vieni iš geriausių sportininkų. Turėjomir dvikinkę brikelę. Gražią, tėvo nupirktą. Ja važiuodavom arba į Židikus už septynių kilometrų, arba kiton pusėn - į Pikelius. Rudenį grįždavom į Vilkaviškį, bet dvaras neištuštėdavo. Mums priklausė du miškai, tad tėvas pasikviesdavo svečių iš aplinkinių dva­ rų, ir visi vykdavo pamedžioti.

Mano draugės žemaitės artą, kai vėl vasarojom Dautaruose, mama liepė mano broliams nueiti nupirkti cukraus į parduotuvę už puškil:ometrio, jeigu eis geležinkeliu. Tyčia išleido vienus, o y v pati sekė iš paskos ir stebėjo, ar vaikai susidoros su užduotimi. Po kurio laiko grįžta broliai namo ir sako: - Daugiau neisim. 84

- Kodėl? - klausia mama. - Žemaičiai durniai. „Vaje, - galvoju, - mūsų tėvelis juk irgi žemaitis. Kas tiems bro­ liams pasidarė?“ O pasirodo, parduotuvėj pardavėja pasakė: „Mergelkos su kelnelėm kap avinelia.“Abu broliai gražučiai, garbanotais plau­ kučiais, tai pardavėja pamanė, kad mergaitės. Otie baisiausiai supyko. Broliai nuolat būdavo dviese, jiems gerai, o aš viena, man liūdna. Vieną dieną išėjau pasivaikščioti. Nuėjau iki pat geležinkelio. Matau, už geležinkelio stovi namelis, šalia namelio mergaitės vaikšto. Aš einu, jos žiūri į mane. Susipažinom. Tai buvo geležinkelio tarnautojo Keturvaičio dukros. Iš viso jis turėjo vieną sūnų ir septy­ nias mergaites. Kelios buvo už mane vyresnės, kelios jaunesnės, o Aleksandra, visų šaukiama Olia, - mano vienmetė. Geležinkelininko šeima gyveno trobelėje, kur tebuvo vienas kambarys ir priestatėlis. Keturvaitis gaudavo algą ir šiaip ne taip vertėsi, o jo žmona gimdė vieną vaiką po kito, bet vaikai buvo ir pamaitinti, ir prižiūrėti. Pradėjau su mergaitėmis šnekėtis, tik nieko nesuprantu, nes jos žemaičiuoja. Bet labai greitai ir aš žemaičiuoti išmokau. Sužinojau, kad vašuokle - tai serbentai, įsidėmėjau žodžius: nekriuok, neveiziek, nebuok didele muondrus. Arba būdavo, klausia manęs: - Ar esi lasyt melins? - Ar eisi rinkti mėlynių? Arba stoviu ir laukiu, kada Maritėlė pareis. Girdžiu, motina šau­ kia dukrą: - Maritel, gink numei Žemčiūgi. Jų šeima didelė, o turėjo tik vieną karvutę Žemčiūgę. Mano tėvas dvare pailsėdavo dvi tris savaites ir grįždavo į tarnybą, o mes Dautaruose vasarodavom kelis mėnesius. Būdavo, mama eina pa­ žiūrėti, kaip darbininkams laukuose sekasi, sykiu ir mane sugano. Prie­ kyje Stolypino kalaitės Lyckos anūkas Vienkus bėga, iš paskos mama žingsniuoja užsirišusi prijuostę, į dideles kišenes pyrago prisikišusi. 85

J^fasvytytė

Geležinkelininko mergytės išpuola priešais: - Puoni puoni, duok pajaga! Puoni puoni, duok pajaga! Žino, kad mama pyragu visas apdalys. Kitą kartą mama vėl eina pro šalį. Ir klausia ponios Keturvaitienės: - Kur ta mano Undinė? - Taigi pas mus, - atsako Keturvaitienė, - pupas valgo. - Ką, Undinė valgo pupas? - nustebo mano mama. - Namie nė į burną neima. O man pas juos taip skanu būdavo, taip skanu. Virtas pupas dažom į druską ir šveičiam, net ausys linksta. Dar kitą kartą mama mato: stovi visi vaikai eilėj, viena mergaitė duoną raiko, medum tepa ir visiems po riekę duoda. O eilės gale aš trypčioju, irgi noriu duonos su medum. - Žinai, Keturvaitiene, - pasakė mama, - tegu tavo mergaitės pas mane penktą valandą ateina. Mergaitės atėjo, mama padengė stalą, nukrovė įvairiausiais val­ giais ir pyragais, susodino mergaites ir pavalgydino. Arba eidavom į mūsų sodą ir jos prisirinkdavo vaisių. Mama ir vėliau, vokiečių oku­ pacijos metais, šelpė Keturvaitienę.

Vyrai svetimomis uniformomis ki pat 1939 metų taip ir gyvenom - tai Vilkaviškyje, tai J Dautaruose. Dautaruose buvo gera ir smagu, o Vilkaviškį du kartus supurtė neramumai: 1935-aisiais, kai vyko Suvalkijos ūkininkų su­ kilimas, ir kai Lenkija 1939 metais paskelbė Lietuvai ultimatumą. 86

Pirmasis įvykis labai neramino Vilkaviškio komendantą Vincą Matulionį, mūsų kaimyną iš pirmo aukšto. Mano tėvas sutiko jį ant laiptų, Matulionis ir klausia: - Nasvyti, ar tu gerai miegi? Tėvas nustebo. - O ko turėčiau blogai miegot? Gerai miegu. - Aš tai blogai, - pasiguodė Matulionis, - visą laiką - su pistoletu prie šono. - Ir ko taip? - Taigi sukilimas. Sukilimas prieš Smetoną buvo nuslopintas. Tie, kurie norėjo per­ versmo, buvo nuteisti ir išsiųsti į kalėjimą prie Šilutės. Bet vėliau juos išleido. O prie vokiečių nuteistieji davė į sprandą baudėjams. Kitas įvykis - lenkų ultimatumas Lietuvai - mums, vaikams, pa­ darė didelį įspūdį. Maršalas Juzefas Pilsudskis svajojo apie Lenkijos vadovaujamą Tarpjūrio (Międzymorze) valstybių federaciją, į kurią įeitų buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos - Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina, taip pat Latvija, Estija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumuni­ ja ir Jugoslavija. Paradui būtų vadovavusi, aišku, Lenkija. 1919-ųjų rugpjūtį ir rugsėjį lenkų karinė organizacija Kaune ir kitur bandė or­ ganizuoti ginkluotus sukilimus, kurių tikslas - Lietuvos vyriausybę pakeisti prolenkiška. Į sąmokslą pavyko įtraukti net Vasario 16-osios Akto signatarą Stanislovą Narutavičių, bet nieko iš to neišėjo. Lenki­ jai pavyko užgrobti tik Vilniaus kraštą. Agresyvioji kaimynė Lenkija tvirtino, esą ji niekada neokupavo Vilniaus, kad valdė jį teisėtai. O 1938-ųjų kovo 17 dieną pateikė ulti­ matumą Lietuvai: per 48 valandas turi būti užmegzti diplomatiniai santykiai tarp Varšuvos ir Kauno, iki kovo 31 dienos privalu apsi­ keisti pasiuntiniais. Jeigu per nustatytą laiką atsakymo nebus arba 87

pasiūlymas bus atmestas, Lenkijos vyriausybė „garantuos savo vals­ tybės tikrą interesą savomis priemonėmis“. Ultimatumas turėjo būti priimtas iki kovo 19 dienos (tai yra iki maršalo Juzefo Pilsudskio vardinių), devintos valandos vakaro. Lietuva buvo priversta užmegzti su kaimyne diplomatinius santykius. Vieną rytą einam į mokyklą ir matom: prie mūsų namų akacijų krūmuose tanketės stovi. Čia dabar! Lietuvos kariuomenė krūmuose pasislėpusi? Grįžę namo paklausėm tėvo, kas dedasi. - Lenkai ultimatumą Lietuvai paskelbė, - paaiškino tėvas. - Sme­ tona dabar sprendžia, ar bus karas. Mes kad apsidžiaugėm: - Valio, karas! Karas turi būti! Karas turi būti! Žodžiu, duokit mums karą, ir kuo greičiau. Po kurio laiko girdim: karininkų ramovėj, kuri greta mūsų buto, baisus triukšmas, kažkas kažką nešioja, kažką stumdo. Aš ir broliai kaip šnipai užsikabarojom ant bufeto, stovinčio tarnaitės kambary, nagi, pažiūrėsim pro langelį, kas ten dedasi. Pasirodo, ramovės salę, kur vykdavo šokiai ir baliai, iškraustė ir pristatė sudedamųjų lovų. Vakare pro stiklą matom: lovos, lovos, lovos, lovos, auliniai, auliniai, auliniai, auliniai, kepurės, kepurės, kepurės. Prie lovų klūpo kažko­ kie svetimi karininkai negražiomis uniformomis ir sudėję rankas meldžiasi: „Matka Boska...“, o kareivukai kambario kampe jiems ba­ tus blizgina. Pasirodo, tai buvo lenkai kariškiai - bėgliai iš Lenkijos, nes pra­ sidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Lenkiją jau bombardavo vokie­ čiai. Lietuvos vyriausybė geranoriškai leido daugybei Lenkijos ka­ riuomenės dalinių per savo teritoriją pasitraukti į Vakarus. Vilka­ viškis - visai pasienyje, todėl pas mus jų ir prigužėjo. Lietuviai buvo labai pakantūs lenkams: priėmė, maitino, o tie laisvai vaikščiojo 88

po miestelį ir dar panienkas kirkino. Man atrodo, ir vaikų nemažai paliko. Koks tų lenkų kariškių likimas, nežinau, nes mes netrukus išsikraustėm į Vilnių. Vilkaviškyje gyvenom dešimt metų. Čia gavau daug gyvenimo patirties, pradėjau pažinti pasaulį, mokiausi atskirti gėrį ir blogį, už­ jausti vargšus. Vėliau man ir diktore dirbti buvo lengva, nes Vilkaviš­ kyje išmokau kalbėti taisyklingai.

89

Paskutinį sekmadienį šiandien mes išsiskirsim...

Pasakų miestas metų spalio 10 dieną Vilnius buvo grąžintas Lie­ tuvai, ir mano tėvą perkėlė j sostinę. Jis su pir­ maisiais kariniais daliniais ant žirgo atjojo iki demarkacinės linijos, nuo kur matyti Vilniaus kalneliai, kariūnai pa­ kiliai įjojo į Vilnių. Katedros aikštėje juos džiugiai pasitiko lietuviai ir kitų tautybių atstovai, Aušros vartų koplyčioje vyko iškilmingos mišios. Nepatenkinta liko tik dalis Vilniaus lenkų ir sulenkėjusių lie­ tuvių, kurie Vilnių vadino „per amžius lenkišku“miestu. Mes pas tėvą atvažiavom 1940 metų sausio gale. Kaip kraus­ tėmės, neprisimenu. Man, jau beveik keturiolikmetei, terūpėjo Vilkaviškyje ant namo sienos užrašyti, kad čia gyvenau ir kad dar grįšiu. Pamenu tik, kad kareivinių pastatai ištuštėjo, kariškių nebeliko, vien tik lenkai vaikščiojo aplink. Kurį laiką dar ėjom į mokyklą, paskui jau nebeleido, turbūt buvo sukrauti lagaminai. Mama buvo tokia organizuota, kad viena, be tėvo pagalbos, supa­ kavo daiktus. Dalį išdalijo kitiems, dalį sukrovė į dėžes ir išsiuntė į Vilnių traukiniu. Aš atsisveikinau su draugėmis ir išvažiavom. Vilniuje dar niekada nebuvom buvę ir jis mums atrodė kaip pasakų miestas.

'ZCndtnė N asvytytė Tėvo tarnybos vieta buvo Antakalnio ligoninė. Kadangi buvo vyriausiasis divizijos gydytojas, jam, turinčiam pulkininko laipsnį, priklausė ir butas. Vilkaviškyje gyvenom kariniame miestelyje, o Vil­ niuje išskirstė po privačius namus. Tėvas gavo didelį butą Antakalnyje, bet, kol jį remontavo, gyve­ nom Sapiegos ligoninės teritorijoje, viename iš medinių namų. An­ takalnis tais laikais buvo kone užmiestis, labai toli nuo centro. Vil­ nius buvo tik iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o toliau jau - miesto kraštas, namukų mažai, tik bakūžės ir daržai. Atvažiavom žiemą. O šalta, o sniego priversta! Aš turėjau eiti į šeštą klasę, bet dėl šalčių tėvai į mokyklą neleido. Vieną dieną mama liko tvarkyti buto, o mus, vaikus, tėvas išsive­ dė į miestą. Ėjom ėjom, ėjom ėjom... Pagaliau pasiekėm centrą. O čia tėvas susitiko Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Jie buvo pažįstami, ir Landsbergis-Žemkalnis pasisiūlė pavedžioti mus po miestą. Vedžio­ ja ir pasakoja apie kiekvieną gatvę, kiekvieną pastatą. Vilnių jis žino­ jo gerai, nes pats - architektas, o mes klausomės išsižioję. Vilkaviškis mums atrodė didelis, bet čia - viskas padidinta ir nepaprastai gražu. Raduškevičiaus rūmai - XIX a. pilaitė kitame Neries krante - visa apsnigta, Sv. Onos bažnyčios bokštai irgi su sniego kepurėmis. Šva­ rutėlis baltas miestas tarytum iš pasakos. Vokiečių gatvėje buvo labai daug žydų parduotuvių, tiesiog viena šalia kitos. Vitrinose išstatyti nuostabūs kailiniai, išdėlioti papuošalai su briliantais. Gedimino prospekte - prašmatnios parduotuvės, resto­ ranai ir kavinės. Visos vitrinos apšviestos, iš dangaus krinta snaigės, baltomis gatvėmis lekia rogės, tempiamos išpuoštų arkliukų, skimb­ čioja varpeliai, gatvės pilnos lenkiškai kalbančių slidininkų dailiais kostiumais, šliuožiančių paslidinėti į Sapieginę arba Žvėryną. - Einam į kavinę, - pasakė tėvas ir nusivedė mus į „Žaliąjį Štralį“ Gedimino prospekte. 94

Gėrėm karštą šokoladą, o vitrinose - kvadratiniai kaip ledo luitai chalvos gabalai riogso, ir kakavos spalvos, ir riešutų spalvos, ir švie­ sesnės. Vilkaviškyje mes gaudavom chalvos - žydai pardavinėdavo atvežę iš Vokietijos, bet ji buvo mažuose paketėliuose. O čia pūpso chalvos kalnai, šalia įvairiausi pyragaičiai išdėlioti. Lenkų konditerija buvo nepaprastai gardi. Antakalnyje šalia mūsų namo buvo kepyklėlė. Ten kepdavo skaniausius pyragaičius mieste. Būdavo, mama, kad nesiuntinėt tarnaitės, liepia jai nupirkti visą dėžę tų pironžų, paskui gaunam pavakariams, nes mums jie labai patikdavo. Per šalčius mes su broliais išmokom slidinėti. Broliai dar buvo nedideli, o nuo Sapieginės šlaitų lakiojo kaip profesionalai. Beje, lenkų jaunimas nebuvo nusiteikęs itin geranoriškai, nors Lie­ tuva jais labai rūpinosi. Lenkiukės sakydavo: „Pasaulis yra Lenkija ir Prancūzija.“Aš žinojau, kad Holivudo žvaigždė Dina Durbin yra Kana­ dos aktorė ir dainininkė, o lenkiukės tvirtindavo, kad ji lenkė. Populia­ riausia Amerikos vaikų aktorė Sirlė Tempi joms irgi buvo lenkė. Arba būdavo, einu Antakalnio gatve, blauzdos švysčioja. Pribėgęs bernas lenkas su rykšte tik šmaukšt per blauzdas: „Litvinka pšeklienta!“

Grafo Kosakovskio rūmai f y f ntakalnyje gyvenom neilgai, nes tėvas gavo puikų butą

prie Neries. 1940-ųjų vasarą, prieš pat mokyklą, persikraustėm į prašmatnius grafo Kosakovskio rūmus Žygimantų gatvėje. Butas užėmė visą kairę antro aukšto pusę. Namo šeimininkai, matyt, buvo pasitraukę į užsienį, nes visus ūkio reikalus tvarkė valdytojas. (

/ /

95

'Z lnM nė N a svytytė

Butas buvo neapleistas ir labai gražus: lubos aukštos, kamba­ riai dideli, viena salė su kolonomis, visur sietynai ir židiniai, nes kūrenama malkomis. Buvo svetainė, valgomasis, tėvų miegama­ sis, brolių kambarys, mano kambarys, tarnaitės kambarys ir di­ delė virtuvė. Įsikūrėm. Tėvas algos gaudavo apie tris tūkstančius, tad gyve­ nom labai gerai. Tačiau ore sklandė karo nuojauta, nes vokiečiai jau bombardavo Varšuvą. Vieną dieną į namus buvo atvežti puikūs baldai. Pasirodo, lenkų profesorius, pavarde Podkufka, pabėgo iš Varšu­ vos į Vilnių, atsivežė ir nuostabius baldus, kuriuos buvo ką tik nusi­ pirkęs. Profesoriaus giminaitis paklausė mano tėvo: - Gal norėtumėt pirkti baldus? Labai gražūs, tik ką iš parodos atgabenti. Profesorius lenkas visai be pinigų likęs. - Gerai, - sutiko mano tėvas ir baldus nupirko. Užmokėjo dau­ giau, negu prašė profesorius, nes baldai buvo nuostabūs, kelis kam­ barius jais apstatėm.

Pagonė iš Didžiosios Lietuvos i >Oilniuje aš ir broliai mokėmės skirtingose mokyklose. I / Brolių mokykla buvo pastate prie Gedimino prospekįr to ir Vilniaus gatvių kampo (vėliau ten buvo parduo­ tuvė „Vaikų pasaulis“), viršutiniame aukšte. Aš iš Antakalnio pėstute žygiuodavau į gimnaziją, įsikūrusią Bokšto gatvėje, buvusiame vie­ nuolyne. Iš lauko pusės pastatas atrodė neišvaizdus, bet viduj jauku: uždaras kiemas, didelis kaip sodas, klasėse - šviesūs suolai. 96

Visos bendraklasės buvo vietinės, tik mudvi su Irena Mikšyte iš didžiosios Lietuvos. Abi buvom pažįstamos nuo Vilkaviškio laikų, nes jos tetos vyras Vilkaviškyje dirbo gydytoju. Prieš pamoką prieina prie manęs viena mergaitė ir sako: - Jei nori, gali neit į tikybos pamoką. - Kodėl? - klausiu. - Juk aš katalikė. - Katalikė? - nustebo mergaitė. - Ne pagonė? Bet juk tavo vardas pagoniškas. Liuteronai galėdavo nelankyti tikybos pamokų, o žydų vaikams šeš­ tadieniais neliepdavo rašyti, mat jiems nevalia per šabą atsukti rašalo buteliuko. Jie tik sėdėdavo ir klausydavo. Taip buvo ir Vilkaviškyje. Vėliau, prasidėjus sunkmečiui, mano broliai turėjo tik vieną port­ felį. O jis sunkus, prikrautas knygų. Abu būdavo susitarę, kad pake­ liui į mokyklą vienas neša portfelį iki kampo, paskui per galvą meta kitam, einančiam iš paskos. Žmonės pro langus matydavo vieną vai­ ką, su portfeliu einantį Žygimantų gatve, paskui staiga oru nuskrieja portfelis, ir vėl tas pats vaikas eina pro šalį. Algis buvo puikus pianistas ir labai gražiai piešė. Aš baigiau mu­ zikos mokyklą, paskui mokiausi Muzikos akademijoje, bet, palyginti su juo, esu niekas. Kai tėvai nupirko pianiną, Algis paprašė parodyti, kaip skambinti, ir paskui užsidaręs mokėsi nuo Kalėdų iki Velykų. Per Velykas atsisėdo prie pianino ir paskambino sudėtingiausią kū­ rinį. Iš Kauno atvažiavęs pusbrolis pianistas, baigęs konservatoriją, kai išgirdo, baisiausiai nustebo: - Tik jau nepasakokit, kad jis pats išmoko. Taip negali būti. Mokykloje broliai atsakinėdavo vienas už kitą. Kai mokytojai tai perprato, sodindavo atskirai. Bet broliai vis tiek apsikeisdavo. Buvo sutarę, kad vieną dieną pamokas mokysis Algis, kitą - Vytas. Algis dviem valandomis vyresnis už brolį ir ryžtingesnis, tad sąžiningai 97

la id in ė J d a sv y tiy tė

išmokdavo pamokas, o Vytas, būdavo, guli sau patenkintas ir nesi­ moko. Ir kitą dieną guli, nors jo eilė zuhrinti. Algis pykdavo: - Aš tau gerus pažymius uždirbau, o tu nori mane apvilti? Tada aš tau nebepadėsiu. Jiedu iš veidų panašūs, bet charakteriai skirtingi. Tarpusavyje ir apsipykdavo, ir apsispardydavo. Arba sakydavo: „Tu - vyžas“, nors abu, kitaip nei aš, nebuvo strazdanoti. Vieną dieną mama su tėvu buvo kažkur išėję. Grįžta broliai iš mokyklos namo. Matau, kepures užsimaukšlinę, nosis nukabinę. Ogi mokykloj plikai nukirpo - garbanų nė kvapo nelikę. Aš ėmiau šaipytis: - Raudonarmiečiai, raudonarmiečiai! Broliai supyko: - Tuoj ir tu būsi tokia. Čiupo žirkles ir ėmė mane vaikytis aplink stalą. Omano kasos iki liemens, storos kaip dešros. Per šalčius apie kaklą apsisukdavau vie­ toj šaliko. Jie mane vejasi, paskui vienas šast iš priekio. Aš cypiu, bet tarnaitė negirdi, neatlekia gelbėti, nes jos kambarys - kitame buto gale. Algis tik čekšt žirklėmis, ir guli viena kasa ant žemės. Tuo metu pareina tėvai. Išgirdęs, kad aš klykiu nesavu balsu, tėvas įlėkė į kambarį. įpuolęs mato tokį vaizdą: aš rėkiu, ant že­ mės guli mano plaukai, vienas brolis žirklėmis makaluoja. Tėvas taip užpyko ant Algiuko, kad pakėlė į orą ir gerai pakratė, pliaukšt pliaukšt delnu per užpakalį. Iki tol jis rankos prieš mus pakėlęs nebuvo, o dabar užsiuto. Pamanė, kad Algis man plaukus nurovė. Atsitokėjęs žiūri, kad aš su kasom. Pasirodo, brolis tik pusę vienos kasos nukirpt spėjo. - Be reikalo mušiau vaiką, - pasakė tėvas. - Pabūsi ir su viena kasa. 98

tr men

O pas mus tuo laiku gyveno mano pusseserė Giedrė iš Kauno, mokėsi konservatorijoje, fortepijono klasėje. Giedrė mokėjo labai gražiai savo plaukus susitvarkyti. Nuo tada aš kas rytą eidavau pas ją, kad ir mane sušukuotų. Ji persmeigia plaukus gražia kauline sage ir nematyti, kad dalies plaukų nėra. Kai Giedrė išvažiavo, mama nu­ vedė mane pas lenką kirpėją, tas nukirpo plaukus ir sugarbanojo. Mano plaukai buvo kviečių spalvos, tai dar pagyrė: - Taki piękny kolor. Paskui sukdavau plaukus triūbelėm ant popierinių suktukų. Geriau jau pavėluodavau į pamokas, bet be lokanų kojos į gatvę nekeldavau. Prie pat mūsų namų Žygimantų gatvėje, kur dabar Raudonojo Kryžiaus ligoninė, buvo muzikos mokykla. Skambinti pianinu jau mokėjau, pramokau Vilkaviškyje, tad tėvas nuvedė į egzaminą, ir mane priėmė. Be to, tėvas nupirko iš lenkų muzikos mokyklos piani­ ną ir visą biblioteką. Vėliau lankiau muzikos mokyklą Skapo gatvėje, prie pat dabartinės prezidentūros. Mano mokytoja buvo Dauguvie­ tytė-Malko (Galinos Dauguvietytės teta). Aš norėdavau groti tik tai, kas man patikdavo. Būdavo, ateinu ir skambinu tą patį kiekvieną dieną. Arba, jei neišmokstu pamokos, ištepu pirštą jodu ir apsirišu neva susižeidžiau. Galiausiai mokytoja neteko kantrybės: - Ai, skambink, ką nori. Ir vis dėlto muzikos mokyklą lankiau ir prie rusų, ir prie vokiečių, iki pat 1944-ųjų, kai pabėgom į Dautarus. Aš jau Vilkaviškyje svajojau apie operą. Ir vieną dieną su drauge Irute nuėjom į „Aidą“. Jau nusiteikiau klausyti puikaus kūrinio, bet kai pradėjo dainuoti, nieko nesupratau. Galvoju: o kur Aida? Scenoj jos nematyti, Aidos ariją traukė kažkoks storulis vergas. Irena man: - Čia ne vergas, čia Aida. 99

T&uUnė N a svytytė

Pasirodo, tai buvo dainininkė Grigaitienė. Ojau stora, visai nepa­ naši į mano įsivaizduotą liekną Aidą. Man tokia opera visai nepatiko, o į spektaklius nueidavau dažnai.

Vilniaus margumynai ilniuje man labai patiko turgūs. Vilkaviškyje į turgų eidavo mama, ją lydėdavo kareivukas ir tarnaitė. Žinoma, ir mes kartu. Man smagiausia būdavo žiūrėti, kaip pirkėjai pučia gyvai vištai į uodegą: žmogus - pūst, višta - kudakšt, kudakšt. Matyt, taip nustatydavo riebumą. Vilkaviškyje daugelis ūkininkų buvo pažįstami, nes mama pirkdavo pas tuos pačius. Suvalkijoj maisto prekės būdavo labai ko­ kybiškos, viskas labai švaru, įvyniota į sviestinį popierių. Žemaitijoje į turgų nevaikščiojom, nes Dautarų dvare patys augi­ nom bekonus, vištas, žąsis, karves, turėjom vaisių ir daržovių. Vilniaus turgų pirmą kartą pamačiau, kai tik atsikraustėm į sosti­ nę. Kaip tik buvo Kazinės, ir Lukiškių aikštėj vyko Kaziuko mugė. Vil­ kaviškyje jokių mugių nebūdavo, o verbos - tai tiesiog šakelės. Očia... Dieve, Dieve! Verbos gražiausios, cukraus vata ant pagaliuko, žmonių privažiavę su arkliais, kelias dienas iš vežimų pardavinėjo riestainius, saldumynus, įvairiausius rakandus ir gyvus avinėlius. Vaikščiojom po turgų, stebėjomės ir aikčiojom. Buvo šalta, tai visi žmonės su kaili­ niais, moterys - su movom, pirštinės su bumbuliukais. Vilniaus lenkės buvo labai elegantiškos. Sakydavo, kad Vilnius - tai mažoji Varšuva. Lukiškių aikštėje turgus vyko gal porą metų, paskui jį iškėlė kitur. Karo metais Kaziuko mugė vykdavo Rotušės aikštėje. 100

Dvoko debesis metais Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, at­ gautoje sostinėje buvo įsteigti karininkų namai. Krašto apsaugos karininkų ramovė įsikūrė buvu­ siame lenkų karininkų kazino Gedimino prospekte Nr. 13 (kur dabar Centrinis knygynas). Ten buvo karininkų valgykla ir butai. Viename iš butų apsigyveno mano mamos sesuo Birutė Karvelienė su šeima, nes jos vyras Vladas Karvelis tuo metu buvo Aukštosios karo moky­ klos viršininkas. 1940 metų birželio 15 dieną sužinojom, kad Vilnių užėmė rusai. Atlėkėm pas tetą Birutę, prisispaudėm prie langų ir laukiam, kada tie rusų kariai pasirodys. Staiga matom - keistame rūke nuo Katedros at­ slenka pilka žmonių kolona. Dulkini, nuvargę, už nugarų pasikabinę susuktas kareiviškas milines, prie šonų tabaluoja gertuvės. Šlum šlum šlum žygiuoja gretos. Išsirikiavę po aštuonis, nuo šaligatvio iki šaliga­ tvio, šlum šlum šlum - kuopom, kuopom. Sliumpino Gedimino pros­ pektu sunkiai vilkdami kojas, batai išklypę, trumpais aulais, blauzdos apmuturiuotos brezentiniais autais, išteptais žaliu tepalu. Buvo vasa­ ra, ir kariai, prakaituoti, apdulkėję, išsekę, pėsti ėjo per pačius karščius turbūt nuo Minsko, aplink skleisdami baisią smarvę. Tie „rusai“- ma­ žiukai, siauromis akimis, gal iš Uzbekijos, gal iš Tadžikijos. Vienas iš mūsų kariškių užšoko ant palangės, iškėlė rankas ir riktelėjo: - Lietuva nežus! Kiti sugriebė jį, įtraukė vidun. Išsigando, kad rusai nenušautų. Nes visi kareiviai plumpino ginkluoti. Aišku, eilinis nebūtų šovęs, bet karininkas tai tikrai galėjo nudėti. Kur link jie ėjo, nežinau, gal paskui pasuko į šoną kur nors prie Lukiškių aikštės, o čia tiesiog no­ 101

lytn d in ė J^fa svykĮtė

rėjo pademonstruoti mums savo galybę. Tik kad ta galybė atrodė la­ bai jau apgailėtina ir baisiai dvokė. Mūsiškiai kariai kai praeidavo, tai išsyk nuotaiką pakeldavo: šaunūs, pasitempę, auliniai batai blizga saulėj, žingsnis darnus: kairę, dešinę, kairę, dešinę, dainą! „Pajūriais pamariais joja šaunių karių pulkai. Skamba daina - jūros banga, am­ žiais bus laisva Lietuva!“ Arba: „Už kalnų karalių takas, Vilnius vėl priglaus pulkus.“Očia... Šlum šlum šlum prarūgusio prakaito debesy. Po kelių dienų, liepos 21-ąją, susirinko bolševikai, Kaune sukvie­ tė „liaudies seimą“, rugpjūčio 3 dieną Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą, ir baigėsi visos mūsų laisvės, nušvito Stalino saulė.

Rusų karininkienės ^ f \ ūsams įsitvirtinus Vilniuje, mieste padaugėjo svetimšalių į ^ A kariškių. Kai kuriuos aukštus Lietuvos karininkus atleido

A

iš tarnybos ir jie išvažiavo į provinciją, į savo tėviškę, į savo ūkius. Jų butai liko tušti ir į juos įkėlė rusų karininkus. Mūsiškės pulkininkienės ir generolienės vis dar jautėsi padėties šeimininkės, tad su rusų karininkų žmonomis bendravo maloniai, kviesdavo į svečius, kad susipažintų. Atvykėlės rusės pradėjo vaikš­ čioti į teatrą. Ne anekdotas, o tikra teisybė, kad kai kurios ateidavo vilkėdamos Vilniuj nusipirktais nėriniuotais naktiniais marškiniais, nes manė, jog tai vakarinės suknelės. Ateina ir išdidžios įsitaiso ložėje. Vieną vakarą, prieš penkias, kažkas paskambino prie mūsų buto durų. Tarnaitė nesuspėjo prieiti, ir duris atidariau aš. Atidariau ir atšokau atbula. Prieš mane stovėjo moteris mėlynais dantimis. Pas­ kiau supratau, kad jie - metaliniai. Moteris vilkėjo rašalo spalvos su­ 102

knele iki kelių iš pamušalinės medžiagos, ant galvos - balta beretė, kojos apautos baltom kojinaitėm. Žodžiu, atrodė klaikiai. Omama, pasirodo, tos moters jau laukė. Tądien pas ją, vyriausio­ jo divizijos gydytojo žmoną, arbatėlės turėjo ateiti keturios sovietų kariškių žmonos. Tokie susitikimai, trukdavę valandą ar pusantros, buvo vadinami jour fixe. „Rašalinė ponia“ buvo Jadvyga Vladislavovna Macijauskienė, rusė, sovietų generolo Jono Macijausko žmona. Macijauskas, Čeliabinsko lakūnų mokyklos politinio skyriaus viršininko pavaduo­ tojas, 1940 metų birželį buvo atsiųstas į sovietų okupuotą Lietuvą ir paskirtas vadinamosios Liaudies kariuomenės vyriausiuoju poli­ tiniu vadovu. Jadvyga Vladislavovna buvo katalikė iš Minsko. Beje, netrukus paaiškėjo, kad ji labai puiki moteriškė, geraširdė, kukli. Mano mamai jos pagailo, nusivedė pas savo siuvėją ir toji apsiuvo generolienę. Vi­ sos kitatautės viešnios, kurios tik pas mus lankėsi, buvo sužavėtos mamos svetingumo ir kad ji puikiai kalba rusiškai.

Nelaimės nuojauta re tvyrojo niūri nuotaika. Vasarą tėvai mane ir brolius mė­ nesiui išsiuntė į Kauną pas giminaičius. Vieną dieną Kaune pas tėvo brolį dėdę Motiejų, bakte­ riologą, atėjo kitas brolis - dėdė Antanas, agronomas. Jis atsinešė laikraštį. Atsivertęs perskaitė antraštę: „Nuo žemės paviršiaus nu­ šluoti Smetonas, Tūbelius ir Nasvyčius“. Nasvyčius todėl, kad mano pusseserė Birutė Nasvytytė, dėdės Stepono duktė, buvo ištekėjusi už 103

Smetoniuko - Antano Smetonos sūnaus Juliaus. Vadinasi, reikia su­ naikinti ir Nasvyčius. Ir Vilniuje žmonės sunkvežimiais važinėdavo Gedimino prospek­ tu ir vežiodavo Smetonos, Smetonienės, Tūbelio iškamšas. Mes iš karininkų ramovės stebėdavom tuos jų „paradus“, o jie girtuokliau­ davo ir šaipydavosi. Rusams inkorporavus lietuvių dalinius į sovietų armiją, mano tėvas pradėjo tarnauti Vilniuje dislokuotos 179 divizijos 29-ajame lietuvių šaulių korpuse. Jis nuolat tikrindavo, kokį maistą gauna kariškiai. Kai gyvenom Vilkaviškyje, aš kartu su juo eida­ vau į virtuvę. Būdavo, virėjai išsirikiuoja ir raportuoja: „Šiandien vakarienei tas ir tas“, - ir paduoda tėvui lėkštę su koše ir sidabrinį šaukštą. Ir aš košės gaudavau. O jau gardu! Namie mama jokių košių ne­ virdavo, nes pati nemėgo, o čia - žirnienė su spirgiukais. Dabar maitinti reikėjo ne tik savus, bet ir atėjūnus. Rusų kariai nebuvo išrankūs - gabalas parūdijusios silkės, svogūnas į dantis, ir gerai. O mūsiškiai purkštavo. Mano tėvas ėmė piktintis: - Kokių čia silkių duodat kariams? Apsinuodyti galima. Mūsų ka­ riai prie tokio maisto nepratę. Nasvytis kaip visada nesitaikstė su netvarka, kėlė huntus, ir jau vien dėl to pateko į nemalonę. Audros debesys vis tirštėjo. Prabėgo ruduo, žiema, atėjo pavasaris, o su juo ir penkioliktasis mano gimtadienis. Pasikviečiau draugių - Ireną Mikšytę, žydaitę Lilią Bokšickytę, dar keletą. Jokių berniukų nebuvo. Šventėm gražiojoje mūsų svetai­ nėje su kolonomis ir lipdiniais, su žėrinčiu sietynu, su nupirktais iš lenko profesoriaus baldais. Paauglystėje aš buvau labai strazdanota. Dėdė sakydavo: „Va­ žiuok į Ameriką, būsi strazdanų karalienė.“ 104

Kai gyvenom Antakalnyje, pamenu, antrą Velykų dieną sėdim prie pusryčių stalo visa šeima ir teta Karvelienė, valgom tortą. Staiga teta sako mano mamai: - Žinai, Eliute, tavo dvynukai tokie gražūs. O va Undelė... Ir į ką ji panaši? „Viskas, nebegaliu į žmones žiūrėti, tokia baisi esu“, - pagalvojau. Nuo tada vaikščiodavau galvą nunarinusi, kad tik niekas mano bjau­ rumo nepamatytų. Vyskupas Rainys mamai iš Italijos buvo dovanų atvežęs „Sielos istoriją“ apie šventąją Teresėlę, jaunutę daktaro duk­ terį, įstojusią į vienuolyną. Perskaičiau ir nutariau: stosiu ir aš į vie­ nuolyną. Būdavo, bažnyčioj žiūriu į Jėzaus statulą - gal sujudės, gal sumirksės, gal duos man ženklą. Bet kai sulaukiau penkiolikos metų, visos strazdanos dingo. Pasidariau tikra gražuolė, ir visi vienuolynai išgaravo iš galvos. Tėvai ketino išsiųsti mane į kilmingų mergaičių licėjų Šveicarijo­ je, norėjo, kad gaučiau gerą išsilavinimą, išmokčiau prancūziškai. Aš labai laukiau penkioliktojo gimtadienio. Maniau, va tada tai prasidės gyvenimas, va tada viskas pasikeis. Ir gyvenimas iš tiesų pasikeitė. Deja, ne į gera.

Tėvo areštas i S^lieną dieną Lietuvos karininkams buvo įsakyta prisiI / statyti į Pabradės poligoną. Esą kviečiami pabendrauti j su rusų karininkais, apsikeisti informacija. Tėvas ir anksčiau vykdavo į tą poligoną Švenčionių rajone netoli Vilniaus, tad kai pasakė išvykstąs „kelioms dienoms“, nenustebome.

105

Nasvytyte Nežinau, ką sau galvojo jis pats, bet išvakarėse ilgai, iki pat keturių ryto, sėdėjo pas tetos Birutės vyrą generolą Vladą Karvelį ir apie kaž­ ką šnekėjosi. Kitą rytą palydėjau tėvą iki Gedimino kalno. Palaukiau, kol atva­ žiavo sunkvežimis, vyrai sulipo į kėbulą, susėdo ant suolų ir išvažiavo. Aš žvelgiau įkandin ir ilgai mojavau tėvui. Kažin kodėl nuo pat vai­ kystės galvodavau, kad tėvą reikia saugot. Jeigu jį vakare iškviesdavo į ligoninę, gulėdavau lovoje ir laukdavau, kol pareis. Prašydavau angelo sargo, kad tėvelis greičiau grįžtų namo. Girdžiu, trinkteli durys... par­ ėjo... Nusiramindavau ir užmigdavau. Kai dabar išlydėjau tėvą į poli­ goną, linksma nebuvo, bet tikrai nemaniau, kad atsisveikinam trylikai metų. Trylika... Tėvas taip nekentė šito skaičiaus, tos „blogos cifros“. Prabėgo savaitė, tėvas vis negrįžta. Karininkų žmonos ėmė bėgioti viena pas kitą - gal kuri ką naujo išgirdo. Sužinojom, kad suimtas Leo­ nas Rajeckas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, artilerijos specialis­ tas. Rusai norėjo priversti jį dirbti jiems, bet Rajeckas atsisakė. Ponia Rajeckienė atbėgo pas mano mamą ir papasakojo, kas nutiko. 1941-ųjų birželio 14-17 dienomis prasidėjo pirmieji trėmimai į Sibirą. Birželio 26-ąją Vilnių bombardavo vokiečiai. Tą dieną pas mus uždusęs atbėgo nepažįstamas vyras. - Pone Nasvytiene, jūsų vyrą išveža, - pasakė. - Aš turėjau būti jo vietoj. Jis mane išgelbėjo, - ir papasakojo, kas nutiko. Išvežti į Pabradę lietuviai kariškiai gyveno palapinėse. Mano tė­ vas buvo pažadintas pusę keturių ryto ir kartu su kitais nuvežtas į štabą. O ten visi buvo areštuoti. Lietuvius susodino į mašiną ir atve­ žė į Vilniaus GPU (Gosudarstvennoje političeskoje upravlenijeysovietų saugumas). GPU būstinė buvo Žygimantų gatvės pradžioje. Tėvas sėdėjo rūsyje čia pat, per kelis namus nuo mūsų, o mes nežinojom. 106

Paskui jį perkėlė į saugumo pastatą Gedimino prospekte, į 48 kame­ rą. Ten tardė, bet nemušė. Užtat marino badu ir liepė prisipažinti, kad yra Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) narys. LAF buvo įkurtas 1940 metų rudenį Berlyne buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1941-ųjų sausį jie jau turėjo planą: pra­ sidėjus karo su vokiečiais veiksmams, surengti Lietuvoje sukilimą, suformuoti šalies vyriausybę ir pastatyti vokiečius prieš faktą, kad jie okupuoja ne Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, o suverenią Lie­ tuvos Respubliką. LAF Vilniaus štabui vadovo majoras Vytautas Bulvičius. Aš mačiau, kaip vieną dieną mano tėvas ilgai vaikščiojo su Bulvičium prie Neries. Pasirodo, Bulvičius įkalbinėjo jį prisidėti prie LAF. Tėvopavardė jau buvo įrašyta į sąrašus, bet jis nepasirašė, paprašė leis­ ti tris dienas pagalvoti, nes baiminosi dėl mūsų. Per tą laiką LAF na­ rius suėmė. Bulvičių išvežė į Gorkio kalėjimą, tardė, kankino, galiau­ siai sušaudė. Tėvo nesušaudė tik todėl, kad sąraše nebuvo jo parašo. Atlėkęs vyras papasakojo, kad mūsų tėvą rusai išvežė paskuti­ niu ešelonu, kai jau bėgo iš Vilniaus. Sprukdami jie kartu tempėsi ir politinius kalinius, sukištus į dengtą sunkvežimį, pertvertą gro­ tomis. Kai vedė koloną į mašiną, vienam žmogui, einančiam prieš tėvą, atsirišo maišelis. Žmogus pasilenkė susirinkti daiktų ir kiek atsiliko. O mano tėvas nieko neturėjo, ėjo kaip stovi. Jį įkišo į būdą už grotų, o tą žmogų - arčiau kėbulo krašto, priešais grotas. Kai ma­ šina važiavo Mindaugo gatve į traukinių stotį, vokiečiai vėl pradėjo bombarduoti. Sargybiniai išsilakstė ir išsislapstė, sunkvežimį paliko nesaugomą. Kažkas iš kalinių atplėšė būdos duris, ir visi, kurie ne­ buvo už grotų, pabėgo. Mano tėvas ir dar keletas suimtųjų pasiliko, nes negalėjo ištrūkti. Rusai ėmė į bėglius šaudyti, bet žmogus, kurio maišelis buvo atsirišęs, kiemais kiemais atbėgo pas mus. 107

le d in ė J \[a svytytė

Mama išsyk suprato, kas laukia mūsų šeimos, tad mane ir bro­ lius išslapstė pas pažįstamus. Mane priglaudė mokytoja Onutė Dabrilaitė, brolius - Kuzminskai. Kuzminskas buvo Dailės akademijos rektorius, jo žmona ir mano mama - draugės nuo senų laikų. Mūsų butas buvo užrakintas, kai kurie daiktai ir nuotraukos išnešti pas Kuzminskus. Dalis kariškių, tarp jų ir tetos Birutės vyras Vladas Karvelis, buvo išsiųsti Maskvon į kursus, į Michailo Frunzės karo akademiją. Neil­ gai trukus teta gavo žinią: jos vyras paskirtas Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vado pavaduotoju. Vieną dieną skambina mamos bičiulė ponia Bobelienė - gal mama ar Birutė žinančios, kas nutiko jos vyrui, pulkininkui Jurgiui Bobe­ liui, irgi išsiųstam Maskvon. Bet nei mama, nei teta nieko nežinojo. Tačiau po kelių mėnesių Jurgis Bobelis grįžo namo. Atrodė bai­ siai, visai į žmogų nepanašus. Jis papasakojo, kad į Maskvos Frun­ zės karo akademiją iš viso buvo išsiųsta daugiau kaip dvi dešimtys karininkų. Nuvyko nieko bloga neįtardami, apgyvendinti buvo iš­ taigingai, bet kitą rytą kareiviai nuplėšė antpečius ir nugabeno į Butyrkų kalėjimą. Paskui Bobelis atsidūrė Rygos kalėjime. Prasidė­ jus bombardavimams kalėjimo pastatas buvo susprogdintas, ir Bo­ belis pabėgo. Iki Šiaulių atvažiavo traukiniu, o iš ten į Kauną parėjo pėsčias.

108

Ir vėl permainos ama pasakė, kad į Dautarus šią vasarą nevažiuosim. Pasirodo, sovietai mūsų dvarą nacionalizavo, o pri­ žiūrėtoją dėdę Petrą Lukoševičių ir jo žmoną suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Nacionalizuodami dvarą rusai sudarinėjo sąrašus: kiek žemės, kiek pastatų, kiek durpių durpyne, kiek kibirų ūkyje, ir kumečiams liepė sąrašuose pasirašyti. Pirmoji nacionalizacija buvo gana drausminga, viskas sąžiningai suinventorinta, duomenys atiduoti į archyvą. Nuo pat tada, kai Vilniuje ėmė šeimininkauti rusai, mieste tvy­ rojo slogi nuotaika. Nesakyčiau, kad mūsų žmonės atėjūnams buvo priešiški. Veikiau naivūs, tikintys žmogumi ir žmogiškumu. Net kai pradėjo suiminėti ir tremti mūsų kariškius, pleveno viltis, kad baig­ tis nebus tragiška. Artėjant vokiečiams, viskas ūmai persimainė. Rusai ėmė puldi­ nėti šen ir ten, paniškai bėgo iš miesto. Pamatę pilnas baimės jų akis mes ir džiaugėmės, ir jų gailėjom. Ypač buvo gaila vaikų. Vienos ru­ sės savo mažylius išsivežė, kitos pametė ir paliko. Ne vieną tokį pa­ mestinuką užaugino lietuvės. Vieną sekmadienį nuėjau į Sv. Jonų bažnyčią. Ten rinkdavosi jau­ nimas ir studentija, nes kunigas Alfonsas Lipniūnas labai gražius pa­ mokslus sakydavo. Po pamaldų užsukau pas savo draugę Irutę Jaksonaitę, kurios šeima - ji, brolis ir tėvai - gyveno ant Tauro kalno. Irutės tėvas buvo geležinkelio tarnautojas, motina niekur nedirbo. Ji kartais išvirdavo gardžių birbizų arba koldūniukų su bulvėmis. Jaksonai gyveno gana kukliai, bet namie stovėjo fortepijonas, namai buvo jaukūs. Man labai patiko Irutės brolis Eduardas. Kartais Edis palydėdavo mane namo. 109

J sfa sv y ty tė

Kai bombardavo Lenkiją, per radiją girdėdavom: „Uvaga, uvaga!“, bet kad Lietuvoj prasidėjo karas, niekas mums nepranešė. Mūsų radijas tylėjo. Todėl aš ramiausiai nuėjau į svečius. Papietavom, pa­ sėdėjom. Ir staiga pradeda bombarduoti miestą. Iš balkono matom: važiuoja mašinos, pilnos kariškių. Pavakare, kai viskas aprimo, draugės mama sako man: - Kaip čia dabar eisi viena? Tegu Edis tave palydi. Einam mudu su Edžiu ir matom: Gedimino prospekte - gais­ ras, bėgioja jaunimas su baltais raiščiais ir nurodinėja, kokiomis gatvėmis eiti. Liepė sukti į Tilto gatvę. Ir staiga - ūūū - vėl at­ skrenda lėktuvai. Mudu su Edžiu šast į šoną. Bet nebombardavo, praskrido. Ateinam iki mūsų namo, o durys užrakintos. Nėra nei mamos, nei brolių. - Pani pulkininkova nuėjo pas savo seserį, - pranešė pan Francišek, labai mielas sargas. Supratau, kad mama su broliais nulėkė pas Birutę Karvelienę, mat karininkų ramovėje buvo labai gera slėptuvė rūsyje. Vadinasi, ir man reikia tenai - į Gedimino prospektą. Norim eiti Tilto gatve, baltaraiščiai tvarkdariai neleidžia. - Nieko nebus, - sako Edis, - grįžkim pas mus. Atlėkėm pas juos jau temstant, o nakvojom pirmame aukšte pas svetimus žmones. Daug žmonių susirinko, visi baiminosi bombų. Naktį tikrai buvo susišaudymai, skraidė lėktuvai. Mano draugė dre­ bėjo iš baimės, o man nė motais, aš juk - pulko mergelė, pabūklai manęs negąsdino. Nerimavau tiktai dėl mamos. Ką ji sau mano? Gal galvoja, kad žuvau? Kitą rytą mieste rusų buvo likę labai nedaug. Ir vis kaukė sirenos. Vėl einam su Edžiu į mūsų namus Žygimantų gatvėje. Priartėjusi matau: mano broliukai sėdi prie namų liūdni, nunarinę galvas. Pa110

matę mane kad šoko, kad puolė pasitikti. Mes nebuvom sentimenta­ lūs, nepuldavom bučiuotis kiekviena proga, o čia jie neištvėrė. - Mama, mama, Undelė grįžo! Pan Francišek išlėkęs irgi džiūgavo, kad panienka parėjo gyva ir sveika. Kitą dieną girdim: žlega tankai. Ir atvažiuoja vokiečiai. Jokio su­ sišaudymo nebuvo. Rusai atėjo su tvaiku, o vokiečiai įžygiavo su maršais, kvepiantys, pilkai žaliomis uniformomis, su šalmais. Pasitempę, batai blizga, ne­ matyti, kad būtų nuvargę. Mūsiškės moterys ir merginos jiems pa­ mojavo, kažkas gėlyčių numetė, kažkas su nerimu stebėjo koloną. Vokiečiai leido mamai apžiūrėti rūsį Žygimantų gatvės pradžioje, kur buvo kalintas mūsų tėvas. Mama rado tik sąrašus ir įrašą: „26 dieną suimti ir išvežti Nasvytienę su trimis vaikais.“ Bet saugumas nespėjo įgyvendinti savo planų - tą dieną įžygiavo vokiečiai. Jie mus išgelbėjo.

111

Neklausk, kodėl verkiu aš, neklausk...

4

Kraupūs vaizdai ^

i I /

ieną dieną su draugais einamTrakų gatve ir matom: vokiečiai veda grupę žydų. Ir tarp tų žydų eina mano broĮr lių vokiečių kalbos mokytojas Kalfusas. Visi žydai su žvaigždėmis ant drabužių, vieni galvas nuleidę, kiti su viltimi, kad juos kažkur perkelia, eina prilaikydami vienas kitą, lydimi kelių ginkluotų vokiečių. Man pasidarė labai baisu, apėmė mirties nuojauta. Pajutau gėdą, kad štai aš galiu laisvai eiti gatve, o jie šitaip pažeminti. Lygiai taip pat jaučiausi ir vėliau, kai iš Sibiro grįžo mano draugės. O tąsyk galvojau: jeigu mane taip varytų, kad trenkčiau tam vokiečiui. Geriau tegu jis mane nušauna, bet žeminama nesileisčiau. Juk tų vokiečių tėra trys ar keturi, o žydų - visas būrys. Galvojau: nagi, žmonės, bėkit! Netrukus vokiečiai gimnazistams užrišo raiščius ir nuvarė į žydų butus surašyti jų turto, o žydus išgujo iš namų ir suvarė į getą. Vokiečiai sužymėjo ne tik žydus. Ir lenkaitės bijodavo, kad ne­ lieptų nešioti „p“ (poliak) raidės. Ne viena net pavardę pasikeitė. Dainininkė Kvietkovska, kuri žemu balsu dainuodavo „Kaštonai, kaštonai...“, tapo Kvietinyte, o mergaitė iš mūsų mokyklos, kurios giminaičiai buvo sudeginti Pirčiupyje, bijodavo atvirai verkti. Laimė, mokytojai buvo labai geri, neišduodavo. 115

'ZLtuūnė J^lasvyūjtė Pamenu, kunigas Čibiras, mokyklos kapelionas, Mikalojaus baž­ nyčios klebonas, per tikybos pamokas atsisėsdavo greta manęs ant suolo ir ką nors pasakodavo. Vieną dieną buvo jo pamoka, o naktį bombardavo Vilnių, ir jis žuvo. Bomba nukrito prie pat bažnyčios, tiesiai ant priestato, kur gyveno kunigas. Jam žuvus man pasidarė taip graudu. Dar vakar jis vedė pamoką, o čia staiga nebėr. O juk ga­ lėjo ir mūsų nelikti, jei mokyklą dieną būtų bombardavę. Mikalojaus bažnyčia - visai netoli Bokšto gatvės. Vieną rytą ėjau į mokyklą Pilies gatve. Ten, kur dabar prekiau­ jama itališkais ledais, buvo duonos parduotuvė. Parduodavo tik kepaliukais už maisto korteles. Aš einu į Bokšto gatvę, o tuo metu vokiečiai veda koloną belaisvių. Tie belaisviai velka vienas kitą, nes jei kuris parkris, bus nušautas. O baisūs, apskurę. Ir matau, viena moteriškė meta jiems kepaliuką duonos. Nešėsi du ar tris ir vieną metė belaisviams. Du belaisviai pasilenkė pakelt - vokietis abu nu­ šovė. Atėjau į klasę visa drebėdama, vos pamokose išsėdėjau. Rašyti negalėjau, nes rankos drebėjo. Kokie kvailiai buvo tie vokiečiai. Jei su belaisviais būtų elgęsi žmoniškai, žmonės būtų į vokiečių pusę perėję. Bet ne, elgėsi žiauriai, nežmoniškai. Antakalnyje, Kosciuškos gatvėje, dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filialas, mokosi teatralai ir muzikantai. Aš neleisčiau jaunimui tame pastate mokytis, nes ten - ašaros, ten kančios, ten buvo laikomi belaisviai, ten žmonės kasdien mirdavo.

116

Naktinis vizitas y y f tėjus vokiečiams ponia Bobelienė pakvietė mane į Kauną y / paviešėti. Vokišku biuiku parsivežė pats Jurgis Bobelis, \ S kuris buvo paskirtas Kauno pieno centro direktorium.

Bobeliai gyveno Žaliakalnyje, mediniame name su gražiu sode­ liu. Namas buvo su verandomis, viduj labai gražūs minkštasuoliai, foteliai. Bobelių namuose nuolat būdavo pilna jaunimo. Ateidavo ekono­ mistas Leonas Prapuolenis, generolas Stasys Raštikis, buvęs Lietu­ vos kariuomenės vadas. Pasirodo, Prapuolenis buvo pagrindinis ry­ šininkas tarp Kauno ir Vilniaus LAF štabų, o Vilniaus štabui žlugus tapo LAF vadovu ir LAF įgaliotiniu prie Laikinosios vyriausybės. Raštikiai prie rusų neteko visų savo vaikų - jų tėvus kartu su anūkėmis rusai išvežė į Sibirą. Raštikis tuo metu slapstėsi, o jo žmo­ na sėdėjo kalėjime. Kai vokiečiai ją išlaisvino, buvo visa pražilusi. Kai viešėjau pas Bobelius, manęs aplankyti atėjo pusseserė Gie­ drė. Užsisėdėjom ir ji liko pas Bobelius nakvoti. Naktį mus pažadino policijos pareigūnai. Matyt, kažkas iš savų išdavė, kad čia renkasi pa­ vojinga grupelė. Tuo metu Giedrė dirbo policijoje sekretore. Polici­ ninkai įsibrauna į namus ir mato: jų bendradarbė stovi su naktiniais baltiniais. Policininkų vadas spokso nustebęs. - Ką čia veiki? - klausia. Giedrė jam: - Pusseserę aplankiau. Atvažiavo iš Vilniaus. Vokiečiai Bobelį suėmė. O aš pirmą kartą labai išsigandau.

117

'ZCruūtiė N asvytytė Įnamiai per prievartą /■ ą

/ ama nutarė nuvažiuoti į Dautarus pasižiūrėti, kokie J \ / į ten reikalai. " K/ Žinojom, kad dėl suirutės jai gali tekti važiuoti kelias paras, kad mamos namie nebus savaitę, o gal ir daugiau, bet nesibaiminom. Juk su mumis lieka tarnaitė Kastutė. Vieną dieną į buto duris pasibeldė kažkoks lietuvis. - Jūsų bute gyvens pulkininkas, vokietis, - pasakė man. - Kaip tai gyvens? - nustebau. - O ir mamos nėra namie. - Nesvarbu, - atšovė žmogus, - du jūsų kambariai sekvestruojami. Esą ponas vokietis ateis tada ir tada, mes privalom jį įsileisti ir įkurdinti svetainėje ir miegamajame. Ir tikrai netrukus prisistatė vokietis, storas ir nemalonaus veido. Pamatė, kad namie vieni paaugliai ir tarnaitė, ir ėmė komanduoti: liepė parodyti kambarius, duoti jam raktą nuo buto, pareikalavo deg­ tukų, paskui kažkur išėjo. Naktį atbėga pas mane į kambarį perbalusi tarnaitė Kastutė. Pa­ sirodo, tas vokietis norėjo ją išprievartauti. Laimė, į mano kambarį jis nesiveržė, užteko proto. Po kelių dienų grįžo mama. Vokietis išsižergęs sėdi kaip tūzas, mus tik varinėja. Kastutė dre­ ba, bijo jam rodytis. Ir staiga į kambarį įžengia mama. Išdidi, pasi­ tempusi - tikra aristokratė. Kai prabilo vokiškai, vokietis tik susilen­ kė trilinkas: - Gnadige Frau, gnadige Frau, mieloji ponia, mieloji ponia, bitte bitte... - išsyk persimainė, pasidarė mandagus. Mano mama buvo ypatinga moteris. Galėjo turėti daug kavalierių, bet niekada neflirtavo su svetimais. Ji atrodė tokia garbinga, kad nie118

kas nedrįsdavo prie jos pasakyti negero žodžio, net kalambūro. Būdavo, kas nors pasakoja anekdotą, o ji nė antakio nepakrutina. Nei pritaria, nei nepritaria, tarsi bylotų: prašom, pasakokit, bet prie manęs tokie niekai nelimpa. Ar rusas, ar vokietis - visi su mama elgdavosi pagarbiai. Apie Dautarus mama papasakojo, kad dvaras per metus buvo nu­ niokotas, karvių likę labai nedaug, bet daiktų ir indų niekas neišne­ šiojo. Turbūt prižiūrėjo Malūkas ir kaimynystėje gyvenantys Norkai. Ji susitarė su Norkum, kad tas pasirūpins ūkiu, kol mes atvažiuosim.

Gerumas grįžta gerumu /y ^ ^ > o l su mumis buvo tėvas, vargo nematėm, nes jis gaudaą vo gerą algą. Be to, kumpių, lašinių, skilandžių, daržovių ,# ir vaisių atsiveždavom iš dvaro. Rusų okupacijos metais maisto atsargos greitai baigėsi. Vokietmečiu dvarą atgavom, bet jis buvo nuniokotas. Maisto kortelių neturėjom, nes mama niekur nedirbo. Jai siūlė eiti dirbti į kažkokį restoraną, bet ji, nors puikiai kalbėjo vokiškai, atsisakė: „Nenoriu būti pakalike.“Ojos pažįstamos generolienės nuėjo. Paskui jas vadino trimis meškomis, nes dirbo restorane „Trys meškos“. Ir prie rusų, ir prie vokiečių kasdienis mūsų maistas būdavo sriu­ ba: vanduo, svogūnas, pipiras, lauro lapelis, truputis acto ir dvi bul­ vės. Kitaip tariant, badavom. Vieną dieną sulaukėm netikėto svečio - profesoriaus Podkufkos, lenko, iš kurio tėvas nupirko gražiuosius baldus. - Pani Nasvytiene, girdėjau, kad jums labai sunku, - pasakė pro­ fesorius, - noriu padėti, - ir davė mamai pinigų. 119

Undinė ^Nasvytytė Tai buvo pirmas žmogus, pasiūlęs pagalbą, nors pats tų pinigėlių turėjo ne per daugiausia. Ir nebuvo nei draugas, netgi ne geras pažįs­ tamas. Tiesiog labai kultūringas ir garbingas žmogus.

Paslaptinga viešnia /■ rr ^malonusis vokietis pas mus gyveno neilgai, o mamai į \ / parvažiavus elgėsi kaip Dievo avinėlis. Kiek pabuvo ir V iškeliavo į frontą. Bet tada atvesdino vokiečių genero­ lą. Šitas jau buvo tikras karys. Mažiukas kaip Napoleonas, bet labai simpatiškas, iškart susipažinom. Mamos buvo paklausta, ar gnadige Frau neprieštaraus, jei generolas užims visą mūsų butą, o mus iškel­ dins į gretimą butą, iš kurio išbėgo rusų kariškiai. Mano mama neprieštaravo. Atsiųsti kareiviai pernešė mūsų daiktus, baldus, paveikslus, indus. Mama neprieštaravo ir kai į mūsų naująjį butą įkėlė žemesnio rango vokietį ir jis užėmė du kambarius. Šis mūsų įnamis buvo labai bailus. Kai tik imdavo kaukti pavojaus sirenos, surikdavo: „Zum Keller!“, ir išdumdavo į didžiulę vokiečių slėptuvę gatvės gale. Mama neprieštaravo ir tada, kai vokiečiai liepė atiduoti radijo aparatą, dviračius, brolių kalnų slides ir net pačiūžas. Aš būčiau pa­ slėpusi ir neatidavusi, o ji - ne. Valdžia liepė, vadinasi, nėra ko prie­ šintis, vis tiek prieš vėją nepapūsi. Taigi mūsų name Žygimantų gatvėje antrame aukšte gyveno vokiečių generolas „Napoleonas“ ir mes. į pirmą aukštą atsikraustė Vilniaus miesto ir apskrities piliečių komiteto vidaus reikalų valdy­ tojas, Vilniaus apygardos komisaro patarėjas Kostas Kalendra su šei120

ma. Trečiame aukšte įsikūrė Okupuotų rytų kraštų ministro Alfredo Rozenbergo štabas. Prie laukujų durų buvo pastatyti du kareiviai, į namą galėjom patekti tik su Bescheinigung - leidimu. Netrukus mūsų kieme ėmė plušėti žydai. Jie pjovė malkas vokie­ čiams ir Kalendrai, taisė stogus, dirbo kitokius darbus. Visi inteli­ gentiški, akivaizdžiai nemokantys tų malkų pjauti. Juos atvesdavo, po darbo suskaičiuodavo ir išvesdavo atgal į getą. Vėliau sužinojom, kad į getą grįždavo ne visi - Kalendra po vieną išleisdavo į laisvę. Jis buvo labai šaunus žmogus. Karys, bet ne hitlerininkas. Jam duodavo įsakymą, jis jį vykdydavo, bet buvo nusiteikęs prieš fašistus. Kalen­ dra ir mano tetą Birutę Karvelienę, kurios vyras generolas kovojo rusų pusėj, nuo vokiečių išgelbėjo. Buvo 1943-iųjų vasara, popietė. Aš ir broliai sėdim namie, mama kažkur išėjusi. Staiga - šlept - pro durų plyšį laiškams įkrinta vokas. Nustebom. Kamjis skirtas? Tėvas išvežtas. Gal mamai? Voke - kažkoks lietuviškas-vokiškas pasas su nepažįstamos moters nuotrauka. Tuo metu grįžo mama. - Ką ten žiūrinėj at? Ai, čia man, - čiupo voką su dokumentu ir paslėpė. Po kelių dienų ji išsiruošė į Dautarus. Pasakė: „Išsikepkit blynų“, ir išvažiavo. Namo parvažiavo po poros savaičių, nes kelionė į Dauta­ rus truko keturias paras ir tiek pat atgal. Tą vasarą jau ir mes važiavom į Dautarus. Atvažiuojam ir matom: pas mus dvare gyvena kažkokia svetima moteris. Graži - balto veido, mėlynų akių, tamsiaplaukė. Mama pasakė, kad toji viešnia - iš Ukrainos, bet kalba lietuviškai. Ji kol kas pagyvens pas mus, padės šeimininkauti. Man taip knietėjo sužinoti daugiau, tad pristojusi vis klausinėjau moters, iš kur ji, ką veikė anksčiau. Viešnia pasakojo man apie balius 121

'ZCfuūnė J^fa svtjitjtė

Ukrainoje, kaip ji licėjuje šokdavo su galantiškais kavalieriais. Tik po daugybės metų sužinojau, kad tai buvo žydė, Šiaulių burmistro pa­ vaduotojo Samuelio Petuchausko žmona, Marko Petuchausko (teatrologo, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro) motina. Markui tada buvo dešimt metukų, o gyveno jie Vilniaus gete. Ponas Kalendra išvedė Petuchauskienę su vaiku iš geto, padarė dokumentus svetima pavarde ir mano mamos paprašė Petuchauskienę paslėpti. Marką, jos sūnų, priglaudė Sauliaus Sondeckio giminės (gyveno už keturioli­ kos kilometrų nuo mūsų). Sondeckio tėvas Jackus dirbo Šiaulių bur­ mistru. Petuchauskas buvo jo pavaduotojas. Kostas Kalendra 1934 metais dirbo Šiaulių apskrities viršininku, taigi visi buvo pažįstami. Kai dėdę Petrą, mamos brolį, kuris rūpinosi Dautarais, 1941 me­ tais išvežė į Sibirą, į dvarą atsikėlė kitas mamos brolis - dėdė Stasys. Būdavo, jis stebi viešnią, galvą apsigobusią balta skarele, ir stebisi: „Kokia ji šeimininkė, jei nieko nemoka?“ O Petuchauskienė buvo in­ teligentė, pati turėjo tarnaičių. Iš kur ji tau mokės? Mama jos prašy­ davo: „Pjaustykit bent jau duoną.“ Vieną sekmadienį Petuchauskienė virtuvėje raikė duoną. įeina dėdė Stasys ir sako mamai: - Eliute, ar su Žydelka važiuosi į bažnyčią? Petuchauskienė tik perbalo, peilis iš rankos iškrito. Pamanė, kad ją demaskavo, kad viskas aikštėn iškilo. Bet niekas neiškilo. Mūsų kumelės vardas buvo Žydelka, nes iš žydo pirkta. Tą istoriją man daug vėliau papasakojo pati Petuchauskienė. Prisipažino, kad jos istorijos apie balius buvo iš Tolstojaus romanų. Žodžiu, ji man perpasakodavo romanus, o aš maniau, kad tai jos gy­ venimas. Kokia tai buvo konspiracija! Aš žaviuosi savo mama. Juk Petuchauskienės ji visai nepažinojo. Be to, vokiečiai galėjo mamą sušau­ dyti. Nebūtų pasigailėję nė mūsų. Bet ponas Kalendra paprašė iš122

gelbėti moterį, ir mama atsivežė ją į Dautarus. Abi važiavo keturias paras, nes tiesioginio traukinio nebuvo, pakeliui nakvojo pas mamos pažįstamus. Ir niekas nieko nesužinojo - nei savi, nei svetimi. Mama išsaugojo paslaptį. Petuchauskienė pas mus Dautaruose gyveno per rudenį, o žiemą išėjo. Jos vyrą sušaudė, o jinai ir sūnus liko gyvi.

Keistos Velykos Ę -—generolas „Napoleonas“ mums buvo malonus, man per savo

V > 7 pasiuntinį perduodavo žurnalų apie artistes. . J Vieną kartą (buvo 1943-ieji) pasiuntinys ateina ašaro damas. Klausiu, kas atsitiko. - Jau dabar tai mums bus kaput, - sako, - mūšį prie Stalingrado pralaimėjom. Toji žiema buvo labai šalta. Pirmą kartą pamačiau kareivius rau­ donomis nušalusiomis delno didumo ausimis. Šaltis vokiečius ir su­ žlugdė. Jie patys man pasakojo, kad nepasiekdavo savo bazių, ne­ turėdavo kur nusiprausti. O kur tau vokietis bus nesiprausęs. Jam vaikščioti purvinam - jau katastrofa. Pasakojo, kad burnoj sniegą pa­ laikydavo, ištirpdydavo ir juo prausdavosi. Rusas svogūno užgrauš, ir gerai, o vokiečiams duok tušonkos, įpilk „Ananas-Likor“. Tuo ana­ nasų likeriu visa mūsų laiptinė kvepėdavo. Velykų pusryčius valgėm pas Kalendras. Tuo laiku mes vertėmės labai sunkiai. Nors dvarą atgavom, derliaus dar nebuvo. Be to, mama niekur nedirbo, tėvas nežinia kur išvežtas, gal gyvas, o gal jau sušau­ dytas, šito mes nežinojom. 123

Kalendra mus vis paremdavo, nes gaudavo algą. Jie gyveno gerai, patys valgyti turėjo ir kitiems padėdavo. Ir dabar ant stalo buvo net­ gi kepta žąsis. Prie stalo sėdėjom vokietis generolas „Napoleonas“, Kalendra, Kalendrienė, mano mama ir aš. Broliai pavalgė ir išbėgo. O aš - jau šešiolikinė froilein, kur tau nesėdėsiu. Buvo ir du kviestiniai vokiečiai juodomis SS uniformomis. Atėjo jau įkaušę, ranką tik švyst į viršų - pagarbino Hitlerį. Generolas „Na­ poleonas“ labai susinervino juos pamatęs. O jie lyg niekur nieko at­ sisėdo prie stalo arčiau durų. Bet netrukus kilo triukšmas. Gal tiedu esesininkai replikas laidė, gal ką, nes galiausiai generolas neištvėrė: - Tai jūs engiat vietinius gyventojus! - suriko. - Tai jūs ryjat žąsis ir esat visko pertekę, o mano žmonės fronte neturi ko valgyti. Mūsų vaikai Sibire šąla, o jūs čia grobiate, jūs plėšiate šituos žmones. Esesininkai įsiuto, šoko iš užstalės, trinkt durimis - išėjo. O man labai patiko tas „grobiate“. Generolas buvo kultūringas žmogus. Bet tas jo akibrokštas, matyt, neliko nepastebėtas, nes gan greitai buvo išsiųstas į frontą. Tačiau iki tol spėjo padaryti vieną gerą darbą. Vieną naktį pas mus iš pirmo aukšto atbėgo Pajauta Kalendraitė. Pasirodo, vokiečiai suėmė jos tėvą Kostą Kalendrą ir ketina kaip ideologinį priešą išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pajauta ir jos brolis tąnakt liko nakvoti pas mus. Mes buvom nukentėję nuo rusų, taigi slėptis pas mus buvo saugu, vokiečiai tikrai neateis. Mano mama gerai kalbėjo vokiškai, tad rytą nuėjo pas generolą „Napoleoną“prašyti pagalbos. Generolas sutiko padėti. Paskambino į „Hitlerio ir co." būstinę, ir Kalendrą netrukus paleido. Laimė, dar nebuvo spėję nuvežti į lagerį, nors jau išgabenę į Vokietiją. Iš lagerio tikrai nebūtų pavykę jo ištraukti. Kalendra grįžo namo ir liko gyventi savo bute. O generolas „Na­ poleonas“ išvyko į frontą. 124

Kazokė“ Liuda au rašiau, kad mūsų namo trečiame aukšte buvo įsikūręs Rozenbergo štabas. Dėl to kavalieriai negalėdavo pas mane ateiti, nes prie laukujų durų stovėdavo kareiviai. Nebent paprašydavau, kad įleistų. Rozenbergo štabe lankydavosi ne vien oficialūs asmenys. Ateida­ vo ir lietuvaitės, ir lenkaitės, įsikibusios vokiečiams į parankę, išsi­ puošusios, dvelkiančios gerais kvepalais. Kartą mano mama laipti­ nėje praeidama pro šalį lietuviškai pasakė: - Mergaitės, kaip jums ne gėda? Mergaitės nutylėjo, prarijo karčią piliulę. Vasara, vakaras, šilta, čia pat teka Neris. Namie tvanku, tad žmo­ nės susėdę tarpuvartėse. Jeigu išlįsi į gatvę bent metrą, tave suims arba nušaus. Aš dažniausiai sėdėdavau balkone. Mūsų namas buvo su labai gražiais žibintais. Ogretimas namas su angeliukais. Ten viename iš butų gyveno advokatas Šalkauskis su žmona ir įdukra, mergaite, vardu Liuda, paimta iš asocialios šeimos. Liudos motina buvo lengvo elgesio moteris. Ji turėjo dvi dukras. Vie­ ną įsidukrino bevaikiai Šalkauskiai, kitą - Šalkauskienės sesuo. Šalkauskiu Liudą, metais už mane vyresnę, vadinom Kazoku, nes buvo stačiokė, o ir nedaili. Būdavo, mokykloje kaip spirs kokiam ber­ nui į užpakalį. Užtat labai gerai rašydavo romanus. Kelis sąsiuvinius buvo prirašiusi: apie pabėgimą iš turtingų namų, apie meilužius. Tarp lietuviukų pasisekimo ji neturėjo, nes buvo atžagari, tad puo­ lė draugauti su vokiečiais. Būdavo, iš balkono ant virvelės nuleidžia laiškelį kareiviui, budinčiam prie laukujų mūsų namo durų, susitaria susitikti, paskui išsmunka iš namų ir dingsta - eina įgyvendinti savo fantazijų, pačios aprašytų romane. Kartais manęs prašydavo nuleisti 125

UnAiė J\[asvtffajtė laiškelį, nes iš savo balkono nepataikydavo, o prie jų namo kareiviai nebudėdavo. Liuda švyst man laiškelį, aš ir nuleidžiu ant virvelės, nes smalsu, kas čia vyksta, kas bus toliau. O vieną dieną Liuda dingo iš namų ir negrįžo kelias dienas. Ga­ liausiai rado bordelyje, kuris buvo priešais filharmoniją. įtėviai ieš­ kojo įdukros, vietos sau nerado, o ji vokiečius linksmino. Šalkauskis parsivedė įdukrą namo visą nušašusią, plikai nuskusta galva, su iš­ deginta žyme ant blauzdos. Nuo tada net į balkoną neišleisdavo, pra­ šydavo, kad aš pas Liudą nueičiau. Ateinu, o ji toliau romanus rašo ir man paskaito. Galiausiai, jau visai priartėjus frontui, Liuda pabė­ go su ispanais tankistais. Išpylė iš namų ir dingo. Ispanai važiavo į frontą, ir toji mergužėlė drauge. Paskui advokatas Šalkauskis mirė, o koks jo žmonos ir Liudos likimas, nežinau.

„Kur buvai šią naktį“ aikai buvo neramūs, mūsų tėvas dingęs be žinios, vakare į ga/ tvę išeiti draudžiama, valgyti neturim ko, bet aš - jauna, mano , ^ draugai jauni, tad norėjosi bent truputį džiaugtis gyvenimu. Aš jau mokiausi Kunigaikštienės Birutės valstybinėje mergaičių gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais viešų šokių nebuvo, tad sekmadieniais po mišių rinkdavomės pas kurį nors vyresnės klasės gimnazistą. Jokių gėrimų ir jokio triukšmo, nes bijodavom. Jonas Cijūnėlis grodavo akordeonu, kas nors skambindavo pianinu arba leisdavom plokšteles. Skambėdavo prancūziški romansai, Marlenos Dytrich „Komm zuruck...“ („Grįžk...“) arba „Peter, Peter, wo warst du heute nacht?“ („Peteri, Peteri, kur buvai šią naktį?“) 126

Vokiečiai kariškiai turėjo savo kino teatrus, o civiliams filmus rodydavo kino teatre prie rotušės. Viename filme pamačiau ameri­ kiečių aktorę Elinorą Pauel, šokančią Stepą. Man taip patiko, aš taip užsinorėjau stepuoti, kad tuojau pat ėmiau mokytis. Mūsų bute buvo ilgas koridorius ir virtuvė toliau nuo kitų kambarių, izoliuota, kad nesklistų kvapai. Virtuvė erdvi, grindys cementinės, labai pato­ gu kaukšėti kulnais. Nunešiau batelius batsiuviui, kad pakaustytų, ir prasidėjo: sukinys - ir kaukšt kaukšt kaukšt, sukinys - ir kaukšt kaukšt kaukšt... Dieną mokytis negaliu, broliai išjuoks, sakys, sudurniavo merga, tad mokiausi naktimis. Duodavausi taip, kad net puo­ dai šokinėdavo. Kartą broliai atbėga išsigandę. - Ką čia darai? Netrukus aš taip išmiklinaukojas, kadStepąšokaukuo puikiausiai. Mieste iškabos buvo lietuviškos ir vokiškos, daug kur užrašyta „fūr Offiziere“- tik karininkams. Ten, kur dabar Mokslų akademija, buvo vokiečių naktinis klubas. Jame lankydavosi ir kai kurios mūsų merginos, ypač gražesnės. Iš Berlyno atvažiuodavo orkestrai. Ir aš kartais nueidavau į koncertą. Bilietų gaudavo ponas Kalendra. Pats neidavo, man atiduodavo. Kampiniame name priešais „Neringą“ne­ paprastai gerai grojo Riosnerio orkestras. Jį išgirdusi pamėgau estra­ dinę muziką. Vieną vakarą su bičiuliu Viktoru Liūdžium einam namo iš fil­ harmonijos. Liūdžiai gyveno gretimame name. Viktoro tėvas buvo advokatas, o motina prie vokiečių dirbo vertėja. Kartais ji ateidavo aplankyti mano mamos, išgerti arbatėlės. Viktoras, kurį vadinomVika, turėjo merginą. Abu draugavo rimtai, o mudu tebuvom geri bičiuliai. Aš kavalieriams buvau labai griežta. Jei kuris palydėjęs mane iki durų norėdavo pabučiuoti, atstumdavau: „Ne, šito tai jau nebus! Jokių čia man laižymųsi.“Tąkart Viktoras buvo 127

susipykęs su drauge, ir mudu nuėjom į filharmoniją, į Kazio Inčiūros literatūrinį vakarą. Jis skaitė savo eiles, o man poezija labai patiko. Grįžtam su Viktoru namo jau tamsoj, nors vokiečiai leisdavo vaikščioti tik iki devintos vakaro. Pilies gatvėj langai užtamsinti, jo­ kie žibintai nedega, baugiai juoduoja tarpuvartės. Einu ir jaučiu: tuoj kažkas nutiks. Viktorui nieko nesakau, tik palengva, lyg netyčia, pe­ tim stumiu jį į gatvę, kuo toliau nuo tarpuvarčių. Staiga matau: iš už vartų išlenda ranka... Kažkas kad suriks: - A Matka Boska! Senutė lenkė. Matyt, grabaliodama patamsy norėjo išeit į gatvę. Mes jos išsigandom, o ji - mūsų. Tąsyk viskas baigėsi laimingai. Tačiau Viktoro likimas susiklostė tragiškai. Jis buvo puikus drau­ gas. Šviesiaplaukis didžiulėmis žaliomis akim, labai inteligentiškas. Mudu dažnai eidavom pasivaikščioti. Kartą Viktoras ėmė man pasakoti: - Vieną dieną Kaune prie manęs pristojo čigonė ir sako: „Jūs mirsit, kai išgirsit trečiąkart dainuojant „Marija Magdalena“.“ Kokia durna čigonka. Kuo čia dėta ta daina? Nei aš po bažnyčias lakstau, nei ką. Kur aš tą dainą galiu išgirsti? Praėjo kiek laiko, Viktoras ir sako: - Žinai, girdėjau dainą. - Kokią dar dainą? - nustebau. - „Marija Magdalena“. Marlena Dytrich dainavo. Praėjo dar keli mėnesiai, Viktoras ir vėl pasakoja: - Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje ėjau per gatvę ir vos nesuvažinėjo vokiečių sunkvežimis, pilnas kareivių. Gerai, kad spė­ jau atšokt. Ir dar tą dainą išgirdau. Jau antrą kartą. Ar Viktoras išgirdo dainą trečią kartą, aš nežinau, bet apie bičiu­ lio likimą man vėliau papasakojo jų tarnaitė. 128

Kai jau artėjo rusai, mes išvažiavom į Dautarų dvarą. Daug lie­ tuvių bėgo iš Vilniaus. Viktoro motina ponia Liūdžiuvienė buvo vo­ kiečių vertėja, tėvas - advokatas, tad jiems būtinai reikėjo trauktis. Jie jau sėdėjo traukiny, o čia prasidėjo bombardavimas. Visi išpuolė lauk. Viktoras - irgi. Skeveldra pataikė jam į pilvą ir jis mirė. O tai buvo paskutinis traukinys. Alpstančią jo motiną žmonės už rankų įtempė į vagoną. Viktoro kūnu pasirūpino jų tarnaitė, pasilikusi sau­ goti buto. Labai gera buvo moteris. Viktoras buvo palaidotas bendra­ me kape, bet ji išsiaiškino, kur tas kapas, o vėliau ilgai susirašinėjo su Viktoro motina, gyvenančia Amerikoje. Tarnaitė man davė paskai­ tyti vieną jos laišką. „Turėčiau kaltinti sovietus, bet pagalvojau, kad rusė, kurios vaikas bombardavo stotį, nekalta, ir jos vaikas nekaltas. Kareivukams buvo liepta, taip įsakyta.“Aš skaičiau laišką ir verkiau, toks jautrus jis buvo, toks taktiškas. Vokietmečiu pavojai grėsė kiekvienam. Ir man galėjo blogai baigtis. 1943 metais aš, jauna, daili, einu Tauro gatve pas savo draugę Irutę Jaksonaitę. Buvo sekmadienis, šilta, gatvė tuščia. Ir staiga ma­ tau, atvažiuoja sunkvežimis, pilnas vokiečių kareivių. Pralenkė mane ir sustojo. Matau, kareiviai jau lipa lauk, jau griebs mane. O dažnai griebdavo jaunas merginas, ypač dailias lenkaites. Kino teatre dary­ davo ablavas: sustabdo filmą, išsirenka merginas - ir į viešuosius na­ mus. Mačiau daug lenkaičių, vaikštančių gatve su tvarsčiu ant kojos. Eina blauzdą apsirišusios, neva susižeidė. Kartą klausiu savo draugų vaikinų: - Tos lenkaitės tokios gražios. Kodėl nuolat kojas apsirišusios? - Jos iš bordelio. Ant kojos ženklas ištatuiruotas. Taigi sunkvežimis sustoja, vokietukai jau šoks, jau mane griebs. Staiga prie manęs iš nugaros pripuola kažkokia moteriškė ir įsikimba į parankę. - Das ist meine Tochter! Tai mano dukra! - sako vokietukams. 129

TZfuUnė -^Nasvytytė

Tie, ačiū Dievui, paliko mane ramybėje. Jeigu ne ta moteris, ne­ žinau, ką jie man būtų padarę. Beje, tuo metu žmonės labai padėjo vienas kitam. Nepažįstamas, o padės, palaikys. Kitą kartą einu gatve ir matau: link Šv. Kotrynos bažnyčios bėga vyrukas, o jį vejasi vokiečiai su šautuvais. Vyrukas jau lėks į Kotry­ nos bažnyčią slėptis, bet ant slenksčio vokiečiai jį nušauna, ir jis su­ smunka. O dienos metas, aplink pilna žmonių. Buvo baisūs laikai: čia pat prievarta, čia pat žudynės.

Pranašystė r

i

/ T ilniuje prie bonifratrų bažnytėlės (šalia dabartinės I/ prezidentūros) buvo didelis vienuolynas, gyveno lenĮr kų vienuoliai. Buvo kalbama, kad bonifratrų bažny­ čios rūsyje yra stebuklingas šulinėlis, kurio vanduo išgydo akis, o di­ džiajame altoriuje - stebuklingas Švč. Marijos Snieginės (Bonifratrų Dievo Motinos) paveikslas. Vienuolyne gyveno aklas vienuolis, kurį visi vadino aiškiaregiu. Vieną dieną ponia Brusokienė, kurios vyras kariškis buvo žuvęs, nuvedė mamą pas tą aklą vienuolį - gal jis ką pasakys apie mūsų tėvą, iš kurio nebuvo jokios žinios. Namo mama parėjo labai sukrėsta. - Nesąmonės... Tikrai nesąmonės, - ir papasakojo, ką kalbėjo vie­ nuolis. O jis pasakė: „Nebijokit, jūsų vyras gyvas. Jam labai sunku, jis labai toli, jis uždarytas, bet jūs susitiksit. Tik labai negreitai, ir jums teks plaukti vandeniu. Jūs daug tikitės iš savo sūnų, bet liksit su du­ kra. O jūsų duktė kalbės su visu pasauliu.“ Dar vienuolis pasakė, kad 130

mama sėdės ugnies lauke ir iš jo išeis kaip stovi. „Sunkus bus laiko­ tarpis, bet žinokit, kad vėl atsistosit ant kojų. Ir su savo vyru tikrai susitiksit.“ Nežinau, ar dėl tos pranašystės, ar iš meilės, bet mama visą laiką tikėjo, kad pamatys tėvą, kad jis nežus. Ji visad manė, jog gyvens pas kurį nors iš sūnų, nes labai juos mylėjo, o nutiko taip, kad, kai suse­ no, būtent aš parsivežiau ją į savo namus. Aš vėliau iš tiesų kalbėjau su visu pasauliu - dirbau radijuje, nors tuo metu nė nesvajojau apie diktorės darbą. Kad mūsų tėvas gyvas, sužinojom labai negreitai, o „ugnies lauku“virto mūsų Dautarų dvaras. Va, ir netikėk pranašystėmis.

Išvažiuojam į Dautarus ^ y f tėjo 1944 metai. Prie Vilniaus artėjant frontui vokief čiai uždarė mokyklas, studentus ėmė varyti apkasų 1 / kasti, jaunimą išveždavo į darbo stovyklas Vokietijoje.

Maisto trūko ir mes vis dar badavom. Galiausiai mama nutarė: metas kraustytis į Dautarus. Ji manė, kad Vilniuje likti pavojinga jau vien dėl to, kad vokiečiai kausis iš paskutiniųjų, stengsis rusų neįleisti, tad užvirs tikras pragaras. Be to, kai kurie pažįstami jau buvo išvažiavę, o giminaičiai skambino iš Vokietijos pasienio ir ragino: „Nasvytiene, greičiau važiuok čionai. Bėkit!“ Drabužius ir dalį lengvesnių daiktų mama ketino išsivežti į Dau­ tarus, dalį - kilimus, gražiuosius baldus, knygas - paliko saugoti mūsų namo prižiūrėtojui. 131

’Z C ruū nė J ^ fa s v y tijtė

Mus į stotį lydėjo naujasis mano bičiulis aktorius Algis Semaška. Vilniuje aš buvau pradėjusi lankyti balerinos Jakštanytės šokių klubą. Jakštanytė ir pati šoko, ir kitus šokio judesių mokė. Kad ir baisu, kad ir šeimininkauja svetimi, jaunimui reikėjo prasiblaškyti. Šokių pamokas lankė Dana Rutkutė, keletas vyresnių mergaičių. Vie­ ną kartą Jakštanytė pasakė: „Jeigu nesurengsim pasirodymo, vokie­ čiai uždarys mūsų studiją. Todėl bent vienas koncertas turi įvykti.“Ir mes surengėme koncertą. Aš šokau čardašą, paskui abi su Jule Ševeliovaite - anglų valsą: ji, brunetė, vilkinti baltai, ir aš, šviesiaplaukė rožine suknele. Vaikinukų buvo nedaug, tad pasikviečiau brolius ir šokom tautinius šokius „Kalvelį“, „Malūnėlį“. Repetuodavome vaikų darželyje Basanavičiaus gatvėje, nes darželio vedėja prijautė mūsų dėstytojai. Atsinešdavom sumuštinių ir kartais ten likdavom per naktį, nes vaikščioti naktimis buvo draudžiama. Vyresnės merginos draugavo su vyrukais iš „Vaidilos“teatro. Vie­ nas iš to teatro aktorių buvo Algis Semaška, gražus blondinas mė­ lynomis akimis. Jis dainuodavo ir vaidindavo dramos teatro spek­ takliuose. Žodžiu, žvaigždė. Merginos sumanė pasikviesti jį į mūsų studiją. Aš, nors nebuvau jo mačiusi, ėmiau priešintis, pasakiau: mums nereikia pasipūtėlių. O paaiškėjo, kad Algis - labai padorus vyrukas. Malonus, neišsidirbinėjo, abu tuoj susidraugavom. Jo tėvas buvo Kauno banko valdytojas, bet nusišovė. Motina, la­ bai graži tamsiaplaukė moteriškė, gyveno Kaune. Algis kartais vaikščiodavo vilkėdamas vokiečių uniformą. Kažko­ kia ne karine, bet visur galėdavo eiti su leidimu. Kai man suėjo še­ šiolika, jis padėjo be eilės gauti pasą. O eilės būdavo ilgiausios, keletą parų stovėti tekdavo. Kai Algiui reikėdavo spektakliui mokytis tekstus, būdavo, įsitaisom abu ant suoliuko Gedimino bokšto papėdėje ir jis skaito už save, oaš - už kitus personažus. Vasara, šilta, diena graži, o mudu sėdim ir vaidinam. 132

Taigi kai per Jonines išsiruošėme į Dautarus, Algis Semaška pa­ dėjo mums išsikraustyti. Didysis bagažas jau buvo išsiųstas anks­ čiau, buvo likę tik keli lagaminėliai. Ir štai einam visi į stotį. Mama - labai elegantiška, su skrybėle, o Algis persikreipęs tempia tamsiai mėlyną metalu kaustytą lagami­ nėlį ir stebisi: - Ale koks sunkus čemodanėlis. Mama jam taip ir nepasakė, kad lagaminėlyje - mūsų šeimos si­ dabras, stalo įrankiai trisdešimt dviem asmenims. Ji manė, kad sida­ bras gali labai praversti. Jei prispaus bėda, išmainys į pinigus. Atsisveikinome su Algiu ir išvažiavom. (Algis vėliau išvyko į Ameriką.) į Dautarus keliavome keturias paras: pirmiausia iki Kauno, ten pernakvojom pas Bobelius, tada persėdom į kitą traukinį, kuris važia­ vo iki Šiaulių, Šiauliuose ilgai sėdėjom stoty, galiausiai nusigavom iki Mažeikių. Mažeikiuose pernakvojom ir pagaliau pasiekėme Dautarus.

133

Ir lauko pašto atvirukas ant knygų numestas dulkės...

Dautarų gyventojai metų liepos 13 dieną Vilnių užėmė trečiojo Baltarusijos fronto kariuomenė, vadovaujama generolo Ivano Černiachovskio. Miestas buvo bombarduojamas, bet mūsų namas liko sveikas. Galėjom neišva­ žiuoti, tik nežinia, kuo tai būtų pasibaigę. Gal būtų suėmę ir išvežę į Sibirą pas tėvą, o gal ir ne. Bet greičiausiai taip. Iš tokio didelio buto bet kokiu atveju būtų išviję. Ir būtume neabejotinai badavę. O Dau­ taruose badas negrėse, čia dar buvo ko valgyti. Beje, 1944-ieji buvo labai geri metai, derlius puikiausias, bulvės didžiulės, juodos, vidus baltas, labai birios, nes veislė gera. Nusipirkęs dvarą tėvas vis kišo, kišo, kišo į jį pinigus ir paskuti­ niais metais prieš Nasvytį areštuojant ūkis jau galėjo išsilaikyti pats. Kai sovietai dvarą nacionalizavo, iš didžiosios bandos - 32 karvių liko vos kelios, ir vis dėlto savo pienuko dar turėjom. Pieną pristatydavom į pieninę, o iš pieninės mums atveždavo sviesto ir grietinėlės. Aš taip pamėgau grietinėlę, kad net pasitaisiau. Jau minėjau, kad dėdę Petrą, mamos brolį, kuris rūpinosi ūkiu, 1941 metais išvežė į Sibirą. Pas mus į dvarą atsikėlė kitas mamos brolis - dėdė Stasys, gražus vyras, moterų numylėtinis. Jis buvo 137

ly truhnė N a svytytė

Petro Cvirkos ir Justo Paleckio draugas, mat visi trys kartu mokėsi universitete. Vienintelė bėda, kad dėdė Stasys piktnaudžiavo alko­ holiu. Tai ne dėdė Petras, kuris - nė lašo. Bet vis tiek savas žmogus. Dėdė Stasys pas mus pabuvo neilgai - vedė žemaitę nuo Skuodo, iš Kervių kaimo, ir išvažiavo į žmonos tėviškę. Ten vokiečiams dirbo vertėju, nes gerai kalbėjo vokiškai. Kartais abu su žmona atvažiuoda­ vo pas mus. Būdavo, jo žmona šaukia: „Stasiau, Stasiau, bėk numei! Apskrets viršiniks atvažioi.“ Galvoju: apskretęs viršininkas? Turbūt labai purvinas? Lekiam su broliais žiūrėti, koks čia murzius atvažia­ vo. Matom, išlipa iš vežimo žmogus kaip žmogus, gražiai apsirengęs. Pasirodo, apskrities viršininkas. Kai dėdė Stasys išvažiavo pas žmoną, mama pasamdė Norkų. Jis apsigyveno pas mus kaip nuomininkas ir mokėjo rentą. Artėjant frontui mūsų dvare prieglobstį ėmė rasti vis daugiau žmonių - pieninės laborantas Kazimieras Gintalas su žmona (matyt, buvo vokiečių iškeldinti), atvažiavo mamos sesuo Birutė Karvelienė su abiem Karveliukais. Vokiečių okupacijos metais teta Birutė slapstėsi įvairiose vietose, nes jos vyras tarnavo pas rusus. Tiksliau, iš pradžių nesislapstė, bet nutiko vienas nemalonus įvykis. Vilnių užėmus vokiečiams, Karvelienė su vaikais gyveno, kur ir gyvenusi - virš karininkų ramovės. Ramiai gyveno, niekas jų neju­ dino, nors Vladas Karvelis buvo Raudonosios armijos 16-osios lietu­ viškosios šaulių divizijos vado pavaduotojas, paskui tapo vadu. Lie­ tuviai buvo vieningi, Karvelienės neišdavė. Teta ir gatvėmis laisvai vaikščiojo, ir pas mus ateidavo. Tačiau vieną dieną sovietai Vilniuje išmėtė proklamacijas su generolo Karvelio parašu: „Lietuviai vyrai, neikit į vokiečių kariuomenę.“ Tuoj po to įvykio ankstyvą rytą pas Karvelienę prisistatė kažkoks vokiečių pareigūnas. Mandagiai pasis­ veikino ir sako: 138

- Gnadige Frau, malonioji ponia, jūsų šeima išskirtinė, tad esate kviečiama į Berlyną. Karvelienė išsigando, bet neišsidavė. - Tai kad negaliu, - sako. - Mano sūnus ką tik grįžo iš ligoninės persirgęs meningitu. Tai buvo tiesa. - Nieko, nieko, pas mus Berlyne medicina gera, pagelbėsim, - pa­ žadėjo kariškis. - Malonėkite pasiruošti trumpai kelionei. Vos kariškis išėjo, Karvelienė atbėgo pas mano mamą. Abi pasita­ rė ir nulėkė pas poną Kalendrą į pirmą aukštą prašyti pagalbos. - Aš nenoriu važiuot į Berlyną, - Karvelienė net apsiverkė. - Ką aš žinau, gal mus ten sušaudys? Juk Karvelis rusų armijoj, vokiečių priešas. Ponas Kalendra per vieną naktį padarė jiems dokumentus - Karvelienei atskirai, abiem vaikams - Narimantui ir Rimgaudui - ats­ kirai, skirtingomis pavardėmis. Vaikai tuojau pat traukiniu buvo iš­ siųsti pas pažįstamus. Kitą dieną susibėgo karininkų, kurie sovietų buvo išvežti į Sibi­ rą, žmonos. Jų vaikučiai vokiečiams batus valydavo. Eidavau gatve ir matydavau - sėdi ant šaligatvio ir šūkauja: „Bitte, Stiefel putzen, Stiefel putzen!“ Koks nors karininkas klest savo lopetą, vaikiukas švyst švyst - blizgina batus. O kaip kitaip išgyvensi, kaip pramisi? Ir mano broliai laikraščius pardavinėjo. Prilekia prie žmogaus, pamakaluoja po nosim... Irgi šiek tiek pinigėlių užsidirbdavo. Taigi susirinko karininkienės, ir netrukus jų vaikučiai vienas po kito jau pėdino gatve, nešini lengvesniais Karvelienės daiktais. Viens po kito, viens po kito, pirmyn atgal, sunešė tuos daiktus pas mus į Žygimantų gatvę. Išnešė viską, ką buvo galima pakelti. Kitą rytą atva­ žiuoja vokiečiai, o Karvelienės ir Karveliukų jau ir pėdos ataušusios. Mato, butas tuščias, nieko nėra - nei daiktų, nei ponios su vaikais. 139

l^ N ln ė N a s v y ty tė

Kaimiškas romanas ir linksmybės autaruose manęs laukė draugės žemaitės. Aš atvažiavau jau panelė, jos irgi užaugo, tad susiėjusios jau ne šūkaudavom: „Stapi rauduonpapi!“, o svarstydavom, kokius var­ dus savo vaikams duosim. Jau minėjau, kad Lūšėje Valdo Adamkaus dėdė Adamkevičius tu­ rėjo savo vaistinę. Adamkevičių sūnus Antanas, kurį vadino Untuosėliu, kad vokiečiai neišsiųstų į frontą, dirbo garvežio kūriku. Būda­ vo, pūškuoja traukinys pro Dautarus, staiga pasigirsta: tūūū, tūūū! Aha, tai Untuosėlis mus sveikina. Vieną dieną mama išsiuntė mane į vaistinę. Ėjom kartu su drau­ ge Maryte, nes Adamkevičių vaistinėje dar nebuvau buvusi. Žiūriu, naujas namas pastatytas. Marytė pristatė mane Untuosėlio motinai: - Čia dvaro panelė. Untuosėlio aš nebuvau mačiusi. Ir išeina iš sandėliuko įdegęs vai­ kinas trumpom baltos drobės kelnėm, tamsiai mėlynomis akimis, juodaplaukis, tikras Valdas Adamkus jaunystėje. Trumpos baltos dro­ binės kelnės. Iškėlęs ranką neša kepalą juodos duonos. Sustojo ant slenksčio. Marytė mus supažindino. Pas Adamkevičius buvo pianinas, o pas mus dvare nebuvo. Oman reikėjo skambinti, nes lankiau muzikos mokyklą. Ponia Adamkevičienė pasiūlė: „Ateik pas mus.“Jinai pati gerai skambino pianinu. Kitą dieną atėjau pas juos, paskui ponia Adamkevičienė sako: - Untuosėli, palydėk Undelę namo. Antanas buvo truputį vyresnis už mane. Eidami kalbėjom apie filmus, apie muziką. Pradėjom susitikinėti. Eidavom apžiūrėti neto­ li esančio seno Rytinės dvaro, kurio savininkai jau buvo pasitraukę, likęs tik prižiūrėtojas ir nuomininkai. Ten buvo labai įdomūs tvenki­ niai kaip tuneliai su daugybe vandens lelijų. 140

Vieną kartą, jau rudeniop, Untuosis vakare lydi mane namo. Mūsų dvaro teritorija buvo didelė, aptverta tvora. Ir šunys paleisti laksto, nes kaime žmonės anksti eidavo miegoti. Untuosėlis, mano gražuolis baltomis kelnėmis, norėjo palydėt mane iki pat namo. Šunys mane pažino, o jį kaip puolė, kaip griebė už klešnių. Ir sudraskė Untuosėlio kelnes dvaro šunys. O name tamsu, nes vokietmetis, šviesų degti negalima, visos du­ rys užrakintos. Buvom sutarę, kad pusbrolis Naras Karvelis paliks pravertas bal­ kono duris. Užsikabaroju į balkoną virš pagrindinių durų - uždaryta. Matyt, Naras pamiršo palikti duris atviras. Kaip dabar įeiti? Negi belsiuosi? Gink Dieve! Tuo metu pas mus dar gyveno dėdė Stasys, mamos brolis. Matau, atidarytas prieškambarėlio, kuriame įrengta prausykla, langas. O iš prausyklos galėdavai patekti į valgomąjį. Tyliai pravėriau langelį. Greitai nusimečiau suknelę, likau tik su apatinuku. Jeigu kas pričiups, sakysiu, kad ėjau į prausyklą. Suknią po pažastimi, perkėliau koją per palangę... O broliai prausėsi ir buvo palikę du didžiulius dubenis su vandeniu. Aš strykt tiesiai į tuos du­ benis, dubenys nuo suoliuko nudardėjo ant grindų, vanduo išsiliejo, triukšmas baisiausiais. Atbėga dėdė Stasys su šautuvu. - Rankas aukštyn! Manė, kad vagys braunasi. Tamsoje manęs nepažino. Stoviuišsigandusi, viena koja ant žemės, kita dubeny, vanduo varva. - Čia aš, čia aš, - šnibždu. - Ko naktimis baladojiesi? - nustebo dėdė. O buvo gal vienuolikta vakaro.

141

Mes ir patys prisigalvodavom visokių monų. Vakarais aš, broliai ir pusbroliai Karveliukai susėdam balkone tamsoje ir pasakojam vie­ nas kitam baisias istorijas. Vieną vakarą prisiklausiusi tų istorijų at­ einu į savo kambarį, atsigulu be šviesos, patenkinta ištiesiau ranką... Prie lovos būdavau pasidėjusi alyvinių obuolių, nes labai skanūs, ir atsigulusi vieną ar du suvalgydavau. Taigi patenkinta ištiesiu ranką... Jaučiu, kažkas timpt apklotą. Galvoju, krinta nuo lovos. Pataisiau ir vėl - lia lia lia, mh mh mh - jau gardžiuosiuosi obuoliu. Apklotas vėl timpt, timpt... staiga lova šokteli aukštyn, pakyla - ir bumšt į žemę, pakyla - ir vėl bumšt! Kad ėmiau rėkti ne savo balsu. Mama ir teta Karvelienė atlėkė iš antro aukšto išsigandusios. Mama lemputę įjungusi pašvietė - nieko nėra. Nesupranta, ko aš čia rėkiu. O man kitą dieną net temperatūra pakilo iš baimės. Tik tada pusbrolis Naras prisipažino, kad tai jis mane gąsdino. Palindo po lova, atsistojo ke­ turpėsčias, nugarą išlenkė ir kilnojo lovą. Man pradėjus rėkti dingo, patamsy išspruko iš kambario. O kartą labai išgąsdinom pienininką Kazimierą Serapiną, kuris buvo pas mus apsistojęs. Pusbrolis Naras atsistojo ant laiptų trečiame aukšte, aš atsisėdau jam ant pečių, broliai užmetė ant mūsų baltą paklodę, užvožė man šiaudinę skrybėlę, Narui į burną įkišo prožektorių. Laiptai platūs, balti, antrame aukšte posūkis, ir kyla į trečią aukš­ tą. Pienininkas Kazimieras pasilenkęs lipa prietemoje į trečią aukštą. Pakelia galvą ir pamato milžinišką baidyklę degančia burna. - AJėzau Marija! AJėzau Marija! Mes ėmėm taip juoktis, kad aš nudribau ir vos nuo laiptų nenu­ dardėjau. Tikrai galėjau sprandą nusilaužti. O Kazimieras vos infark­ to negavo.

142

Rusų belaisviai okiečiai buvo paėmę į nelaisvę daug rusų, laikė juos Šiaulių kalėjime, paskui grupėmis veždavo pas aplin­ kinius ūkininkus, kad padėtų jiems darbus nudirbti, o už tai gaudavo maisto produktų. Kai Dautaruose vasarojom priešpaskutiniais, 1943 metais, vieną belaisvių grupę vokiečiai apgyvendino mūsų svirne. Osvirnas mūrinis, didelis, dviejų aukštų, su keliais atskirais kambariais. Gal trisdešimt rusų belaisvių prižiūrėjo keli vokiečių kareivukai. Man net juokinga būdavo, juk laisvai pabėgti galėjo. Tačiau belaisviai niekur nebėgo. Vokiečiai suskirstydavo rusus grupelėmis ir išvesdavo į laukus, į kitus ūkius. Kai kuriuos belaisvius palikdavo pas mus. Matom, vie­ nas rusas kareivukas vis vaikšto susirietęs. - Kas jums? - klausia jo mano mama. Pasirodo, vyrukui skrandžio opa. Mama paprašė prižiūrėtojo vokiečio, kad kareivuką paliktų pas mus: - Reikia bent apgydyti žmogų. Vokietis leido. Nuo tada kareivukas ateidavo valgyti į virtuvę pirmame aukšte, kur gyveno Norkus (jis turėjo du kambarius ir vir­ tuvę). Mama virė rusui žolių nuovirus, sykiu ir pasikalbėdavo. Pasi­ rodo, tas vyrukas - Leningrado operos teatro dailininkas. Jis buvo labai dėkingas, kad mama juo rūpinasi. - Duokit nuotrauką, - paprašė, - jūsų dukros portretą nupiešiu. Ir nupaišė labai gražų. Tą portretą pamatė viena vietinė žemaitė. Ir pradėjo moterys nešti jam savo nuotraukas, kad ir jų portretus nu­ paišytų, o drauge su nuotrauka ir kiaušinių, lašinių. Norkaus virtuvė virto dailės studija. Piešė vyrukas paprasčiausiu pieštuku, bet išties puikiai. 143

T lN tn ė N a svytytė

Vakare penktą valandą belaisviai grįždavo iš darbų. Būdavo, įsi­ taiso kas kur - vieni ant svirno laiptų, kiti dar kur, ir dainuoja: „Vol­ ga, Volga, mat rodnaja...“Taip graudžiai, taip liūdnai. Dailininkas piešia, aš gurkšnoju arbatą ir rašau laiškus tėvui. Ži­ nau, kad laiškų neišsiųsiu, nes nenumanau, ar tėvas gyvas, kur jis apskritai yra, bet rašau kiekvieną dieną. Aprašydavau mūsų nuotai­ kas ir kas vyksta dvare. „Pas mus rusai belaisviai dainas dainuoja. O kokią dainą tu dabar dainuoji, tėveli? Ar kas nors tave girdi dai­ nuojantį? Kur tu esi?“Nieko apie tėvą nežinojom, bet ir aš, ir broliai, ir mama visą laiką tikėjom, kad jis gyvas, kad nesušaudytas. Dėl to ir iš Lietuvos nepasitraukėm. Kažkur toli vyksta karas, o pas mus Dautaruose tylu ramu. Sodyboje netoli mūsų vakarais vykdavo šokiai. Mano draugės že­ maitės kviečia ir mane: - Eime, Undine, smagiai pasišoksim. Polkų aš nemėgau, man duok tango ar anglų valsą, bet vis tiek nuėjau. Tačiau tie jų trepu trepu, bimba bumba man visai nepatiko. Staiga matau - ateina vokietukai su belaisviais. Ogi vokietukai užsimanė pašokti, bet belaisvių vienų palikti negali, tai kartu atsive­ dė. Žemaitės merginos griebė į glėbį vokietukus, griebė rusiukus, ir visi trepsėjo patenkinti, skėlė valsus ir polkas. Vyrai pasilinksmino ir būriu grįžo į mūsų svirną nakvoti. Vokiečiai elgėsi žmoniškai. Nes ką ten žinai, gal netrukus pats tų belaisvių vietoje atsidursi. Tą rudenį grįžome į Vilnių, o kareivukus išgabeno atgal į Šiaulių kalėjimą. Bet aš belaisvio dailininko nepamiršau. Labai norėjau nu­ vežti jam dažų. Ir tokia proga vėliau pasitaikė.

144

Diversantė traukiny -ųjų žiemą iš Vilniaus per Šiaulius važiavau į Mažeikius, į Benitos Adamkevičiūtės vestuves. Mane lydėjo Jonas Dūda, Valdo Adamkaus pus­ brolis. Dūdos turėjo ūkį astuoni kilometrai nuo mūsų dvaro. Jonas tuo metu buvo studentas. Mama paprašė jo, kad palydėtų mane į Mažeikius, nes važiuoti reikėjo kelias paras. Sąstatas būdavo toks: pirmas važiuoja vagonas su civiliais, iš paskos prikabinti rieda kariniai vagonai. Jeigu traukinys pataikys ant minos, sprogs civilių vagonas. Vyko karas, tad civilių niekas negailėjo. Taigi važiuojam. Vėlus vakaras, traukiny tamsu, tik du žandarai su prožektoriais landžioja po vagonus, švyst švyst, pliskina civiliams į akis: „Ar nėra partizanų ir spekuliantų?“ Jeigu kas veža didesnį la­ gaminą ar ryšulį su maistu, iškart atima. Aš turbūt buvau padėjusi galvą savo palydovui Jonukui Dūdai ant peties. Kai išgirdau verkiant išbudintus vaikus, toks piktumas suėmė. Galvoju: „Na, žalčiai, palaukit! Tik pabandykit papliskint." Oi, kvaila buvau. Bet tada man, gimnazistei, atrodė, kad elgiuosi šauniai. Ir ateina žandarai. - Ar partizanų yra? - Ne ne, nėra, - atsiliepė išsigandęs balsas. Staiga šviesa plykst man tiesiai į akis. Aš kaip dėjau per prožekto­ rių, išmušiau iš rankos. Vokietis kad subliaus: - Halt halt! Partizanė! - čiupo mane už rankų ir, vos tik traukinys sustojo Radviliškyje, išvedė iš vagono. Dūda baisiausiai persigando, jis juk už mane atsakingas. Vokie­ čiai veda mane į stotį, į žandarmeriją, o aš galvoju: „Dabar jau viskas,

1944

145

"XCndine Jsfasvytytė

dabar jau man kapiec!1Dūda - iš paskos. Daiktai liko traukiny. O aš vežiausi ir vestuvinę dovaną, ir skolintus tautinius drabužius, nes buvau pakviesta į pamerges. Ketinau paviešėti savaitę, tad net pa­ čiūžas buvau įsidėjusi. O traukinys stovės labai trumpai. Traukiniai kursavo nereguliariai ir retai. Šitą pražiopsoję, į Mažeikius nežinia kada bepateksim. Žandarmerijoje vokiečiai puolė mane tardyti: kas tokia, iš kur, kur važiuoju? Laimė, Dūda gerai kalbėjo vokiškai, šiaip ne taip mane ap­ gynė. Otraukinys jau - puf puf puf - pradeda važiuoti. Mes tekini prie jo. Jonukas paskutinę akimirką įstūmė mane į vagoną ir pats įšoko. Atpilam į Šiaulius. Jonas nusivedė mane pas savo pusseserę. Pasiro­ do, toji pusseserė - Šiaulių kalėjimo viršininko giminaitė. Kai kitą kartą nakvojau Šiauliuose, buvau paėmusi piešimo priemonių ir popieriaus tam belaisviui, kuris mano portretą piešė. Šiaip jau pirkti tokių dalykų nebūdavo, bet Vilniuje mama iš kažkur gavo. Maniau, kai būsiu Šiau­ liuose, paprašysiu Dūdos pusseserės, kad kaip nors perduotų belaisviui dailininkui, bet kalėjimo viršininkas leido man pačiai su juo pasimatyti. Ir aš įteikiau vyrukui siuntinuką. Dailininkas buvo labai laimingas. Koks to belaisvio likimas, nežinau. Gal sušaudė, gal į frontą išsiuntė.

Artėja frontas ai 1944-aisiais su visais daiktais atvažiavom į Dautarus, pas mus dvare netrukus apsigyveno dar viena šeima. Traukdamiesi vokiečiai kartu varėsi daug žmonių darbams į Vokietiją. Frontas traukėsi, o jie šeimomis, šeimomis tem­ pėsi žmones. Taip pas mus atsirado viena rusų šeima iš Baltarusi146

jos - dvi paauglės mergaitės, motina ir tėvas. Mano mama davė jiems du kambarius pirmame aukšte, prie virtuvės. Tie žmonės padėdavo mums ūkyje. J mūsų dvarą nuolat užsukdavo vokiečių. Kai pamatydavau atei­ nant, liepdavau mergaitėms slėptis po lova mano kambaryje. Galvo­ jau: gal išgelbėsiu, gal neišvarys. Ateina vokiečiai, kyšt galvą į mano kambarį ir mato: aš guliu ant lovos ir knygą skaitau. - O, Fraulein, entschuldigung, - atsiprašo ir išeina. Aš žvilgt pro langą. - Pavojus praėjo, jau galit išlįsti, - pranešu mergaitėms. Ir mama, ir aš gailėjom tos šeimos. Be to, mergaitės labai verkė, nenorėjo į Vokietiją. 1944 metų liepos 27 dieną rusų armija pasiekė Šiaulius. Tačiau vokiečiai gavo paspirtį, ir prie Šiaulių frontas sustojo. Du mėnesius vokiečiai laikėsi iššiepę dantis. O pas mus derlius geras, namai gardžiai kvepia, vaikštom sotūs. Bet vokiečiai apylinkėse ėmė kasti apkasus ir du mūsų darbininkus jų kasti išvarė. Pas mus apsigyveno medikas iš Latvijos ir jo draugas. Pamatė, kad didelė sodyba, ir pasiprašė. Abu atbėgo iš Žagarės, nes ten jau buvo pilna pabėgėlių. Medikas Mažeikiuose vertėjavo vokiečiams, mat puikiai kalbėjo vokiškai. Kodėl pabėgo iš Latvijos, nežinau. Gal ir ten vokiečiams dirbo? Tiedu vyrai valgydavo kartu su mumis, be to, mums labai pagelbėjo. Vokiečiai mamai pasakė, kad mano broliai jau dideli, jau gali eiti apkasų kasti. Mūsų darbininkai ir sako: - Kur jau tiems vaikams griovius rausti. Nusiųs nežinia kur į pasienį, o jie vietovių juk nežino. Mes pabėgsim, jei ką, o berniukai 147

IJjuūnė JSfasvykjtė prapuls, žiūrėk, dar ir žus. Eikit, ponia, ir išrūpinkit jiems atleidimą nuo darbo. Mama pasikalbėjo su vertėju latviu ir jis pažadėjo padėti. - Nuvežkit vokiečiams lašinių, dar ko nors, bet nekalbėkit, - pa­ mokė. - Aš būsiu jūsų vertėjas. Mama sukrovė lauknešėlį ir į Mažeikius išsiuntė mane. Nueinu į namelį, kuriame buvo įsikūręs kažkoks štabas, vokiečiai mane pamatę kad apsidžiaugė: - O, schones Madchen. Kokia graži mergaitė. Ar kalbi vokiškai? Aš purtau galvą: - Nicht verstehen, nicht verstehen. - Oi schade schade, - jiems, mat, labai gaila, kad negali paimti manęs į sekretores, o gal ir apskritai išsivežti. Latviui užtarus, vokiečiai parašė bešeinigungus broliams, kad tie nuo darbų atleidžiami, latvis pasiliko darbe, o aš nuėjau į traukinių stotį. Galvoju: kaip čia man namo parsirasti? O jau temsta. Sėdžiu valandą, antrą. Iki namų tik pusvalandis kelio, bet traukinio kaip nėra, taip nėra. Galiausiai matau - atvažiuoja. Bet vagonai ne civi­ liams, o tiktai kariniai. Ir viena atvira priekaba - gardas su stogu. Stoty traukinio laukėme tik aš ir kažkoks vyras. Įšokom abu į tą gardą, aš atsistojau prie pat stabdžio - ilgos rankenos traukiniui stabdyti. Neilgai trukus matau, jau artėjam prie Lūšės stotelės netoli Dau­ tarų, kurioj turiu išlipti. Bet traukinys greičio nelėtina - dumia tolyn į Latviją. Daugiau stotelių Lietuvoje nebus. Labai išsigandau. Ką man daryti? Žvilgt į stabdį... Čiupau už jo, nuspaudžiau rankeną ir vėl at­ leidau. Traukinys - pššš pššš - sulėtino greitį, aš tuo metu strykt iš vagono tiesiai į krūmus. Drauge važiavęs vyras irgi šast iš traukinio, tik į kitą pusę. Kažkas iš priekinio vagono kad suriks: 148

- Stok! Partizanai! - ir pradėjo šaudyti, bet, laimė, traukinys rie­ dėjo toliau, vėl didindamas greitį. Nėriau dar giliau į karklyną, o širdis daužosi, o baisu. Traukiniui nuvažiavus išlindau iš krūmų ir takeliu patraukiau namo. Iki namų - pusantro kilometro. Geležinkeliu būtų buvęs puski­ lometris, bet bijau juo eiti. Einu einu ir staiga tolumoje pamatau siluetą - kažkas artėja. Si­ luetas vyro. Gal koks miškinis? Sugniaužiau kumščius. Žmogus pri­ eina arčiau... Ogi mūsų darbininkas. Mama pasiuntė manęs pasitik­ ti, kad nebūtų baisu vienai patamsyje eiti. Žinojo, kad turiu grįžti paskutiniu traukiniu. Man atlėgo širdis, namo grįžau laimingai.

Vokiečių štabas -ųjų vasara buvo labai karšta. Eiti iki upelio to­ loka, todėl maudydavausi dvaro tvenkinyje. Iš skaros pasidarydavau liemenėlę, užsirišdavau taip, kaip buvau mačiusi žurnale. Žmonių pilni namai, tad gyvenau tėvo darbo kambaryje su didžiuliu langu. Girdžiu, kažkas lipa laiptais, balsai vyriški, kalba vokiškai. Mama nežinojo, kad aš persirengiu. Vos spėjau prisidengti, atsidarė durys ir į kambarį galvą įkišo vokiečių pulkininkas. - O, hūbsches Madchen! Atsiprašau. Man skruostai tik plyks. Juk beveik nuoga, baisus dalykas. Pasirodo, mūsų namuose įsikurs vokiečių štabas, vokiečiai užims visą trečią aukštą ir dalį antro. Mes su broliais išsikraustėm į vieną mamos kambarį, bet netrukus buvom išprašyti ir iš jo, nakvojom pir149

'ZtruUnė Nasvytytė mame aukšte, kur buvo kumečių virtuvė ir kambariai su grotuotais langeliais. Aš pasikabinau prie langelio veidrodėlį. Tariau sau: jei bomba nu­ kris, susivėlusi labai negražiai atrodysiu, todėl kasnakt sukau plau­ kus ant popieriukų. O frontas jau visai čia pat. Prasidėjo oro kautynės. Rudeniop dangus mėlynas, Latvijos pusėje kalnu sunkiai ropščiasi traukinys. Matau, atskrenda keli lėktuvai, vienas iššauna, iš kito žmogus iššoka su parašiutu. Zzz - sušvilpia, ir vienas lėktuvas nukrinta, bet kažkur toli, ne prie mūsų. Kad geriau matyčiau, nulėkiau prie kiaulidės, mūrinio pastato su tvirtu mediniu aptvaru. Ir ateina Norkus, mūsų ūkio prižiūrėtojas. Aš pasilipau aukščiau ir stebiu, kaip šaudo, kaip lėktuvai krinta, Norkus irgi stovi greta ma­ nęs, žiūri. O mano broliai, pusbrolis Naras ir pienininkas Kazimieras Gintalas stovėjo prie šulinio, arčiau namų. Mama kažkur virtuvėje, o mes stebim oro kautynes. Girdžiu, mama šaukia: - Undine, Undine, eik namo! Galvoju: pats įdomumas, o ji amžinai trukdo. Neisiu! O mama vėl: - Greičiau ateik! Ką darysi, einu namo. Einu einu, ateinu iki šulinio, ir staiga vėjo gūsis kad bloškė mane į namą pro atdaras duris. O lauke - fuuu - at­ lėkė bomba ir sprogo toj vietoj, kur stovėjo Norkus, kur ką tik stovė­ jau aš. Išmušė didžiausią duobę. Kiaulidė nenukentėjo, o iš Norkaus liko tik auliniai batai su kojomis. Gintalas, stovėjęs prie šulinio, krito ant žemės, bet skeveldros vis tiek suvarpė jam kojas. Brolius ir pus­ brolį užstojo šulinys, jie nenukentėjo.

150

Paskutinis traukinys ^ > j rontas jau visai čia pat, bet telefonas veikė. Ir paštas dirbo, į —j ir telegrafas pašte. Net kai pro šalį jau zvimbė kulkos, pas \^ / mus suskambėjo telefonas. Skambino mamos pažįstami: - Mes jau prie Vokietijos sienos Eitkūnuose. Nasvytiene, greičiau atvažiuok. Mama svarstė, ką daryti: bėgti ar pasilikti? Karvelienė galvos ne­ suko - ji laukė savo vyro kariškio, kovojančio rusų pusėje. Tačiau Kar­ velis namo neskubėjo, nes iš fronto buvo atsivežęs PPZ (pochodno polevaįa žeria), fronto žmoną, moterį, kuri krūtine saugojo generolą, kad tik jo nenušautų. Ir dar vaiką buvo jai užtaisęs. Vieną dieną aš gaunu laišką - atėjo stebuklingu būdu, prasimušęs pro visas užkardas. Rašė Algis Semaška, mano bičiulis aktorius, kuris išlydėjo mus į Dautarus. Jis jau Austrijoje, laukia mūsų. „Ko jūs ten sėdit? Dumkit greičiau čionai, nelaukit bolševikų. Jei pasiliksit, žūsit.“ Išvažiuoti dar galime, bet ne per Šiaulius (ten - rusų armija), o per Klaipėdą. Kaip aš užsidegiau! Viskas, kraunuosi daiktus ir lekiu pas Algutį. O frontas jau ant slenksčio, naktimis bombas mėto, apšviečia žemę, man liepia nevaikščioti po kiemą vienplaukei, nes šviesūs plaukai šviesą atspindi, dar kulka pataikys. Du mėnesius vilkėjom juodai, ti­ kras siaubas. Gal ir būtume išvažiavę, bet staiga susirgo mano brolis. Iškvies­ tas atlėkė vaistininkas Adamkevičius, apžiūrėjo Vytui gerklę. - Difteritas, - pasakė, - suleisiu serumo. Algis jau buvo persirgęs difteritu, o Vytui - aukšta temperatūra, kur su tokiu vaiku bėgsi. Bet aš vis tiek laikiausi savo: - Jei taip, išvažiuoju viena. 151

’ZCtuUnė JVasvytytė

Mama pasišnekėjo su seserimi Birute Karveliene ir abi nutarė, kad jeigu mane taip traukia širdis, tebūnie. - Tegu važiuoja. Ką žinai, gal mes čia žūsim. Bent ji liks gyva. Broliai klausėsi jų pokalbio susiraukę, pusbrolis Naras irgi ausis atkišęs. Mama sudėjo į lagaminėlį mano daiktus, ant kaklo užkabino maišelį su keliais brangiais papuošalais, kad prireikus galėčiau par­ duoti, užsimečiau ant rankos paltuką, pasiėmiau rankinuką, atsi­ sveikinau ir išėjau į stotį. Einu greitai, nes traukinys, kuris tuoj atvažiuos iš Šiaulių, yra pa­ skutinis. Daugiau traukinių į Klaipėdą nebus. Einu takeliu proteki­ niais, skubinuosi. Girdžiu, kažkas atlekia iš paskos. Ogi Naras Karveliukas ir mano brolis Algis. Pasivijo, vienas griebė už lagaminėlio, kitas už rankinuko. - Niekur tu nevažiuosi! Aš apsipyliau ašaromis. - Atiduokit, durniai! - rėkiu. - Vis tiek išvažiuosiu, - bet kur tu su bernais pasigalynėsi. O traukinys, matau iš tolo, - čiuku čiuku, čiuku čiuku - palengva rieda pro šalį, visas žmonėmis aplipęs. Pro mane raudančią - vis to­ lyn, tolyn įkalnėn nupūkši mano traukinys. Užropojo ant kalno - ir staiga pliupt liepsna. Užvažiavo ant minos. Žmonės tik pabiro į šalis, juodi dūmai apgaubė vagonus. Man ašaros iškart išdžiūvo, noras keliauti akimirksniu praėjo. Naras patenkintas vypt: - Matei? Gulėtum dabar skeveldrų sukapota. Nukabinau nosį ir, visų džiaugsmui, parėjau namo. O Algis su Naru, pasirodo, nieko mamai ir tetai Birutei nesakė, patys sugalvojo mane vytis. Nenorėjo išleisti.

152

ir me

Paskutinė vakarienė -ųjų spalio pradžioje, tuoj po Mykolinių, mūsų kumečiams gimė mergytė. Mano teta Biru­ tė Karvelienė ir aš nulėkėm kviesti klebono į krikštynas. Bet ir pasiutusi mano teta buvo! Pas mus vokiečiai, o ji makalavosi jiems po nosim, ir pasišnekėdavo (gerai kalbėjo vokiš­ kai), ir kavutę kartu gurkšnodavo. Jei taip rusai, tikrai būtų pastatę ją prie sienos, o vokiečiai - nieko. Jiems pasakyta, kad tai mūsų Tau­ te - teta, ir to gana. Taigi vežimaičiu nulėkėm abi į Pikelių bažnyčią, Birutė susipa­ žino su klebonu, pakvietė jį pakrikštyti vaikelio, o mano mama tuo metu suruošė vaišes. Klebonas atvažiavo su palyda - dviem austrų kariškiais, apsi­ stojusiais klebonijoje. Jie kariniu Viliuku ir atvežė kleboną. Mama, aišku, pakvietė juos prie stalo. Mergytė buvo pakrikštyta Birutės So­ fijos, krikšto močios Karvelienės, vardais. (Kaip susiklostė tos mer­ gytės likimas, nežinau, nes tuojau prasidėjo kautynės.) Visi susėdom prie stalo, tik pusbrolio Rimgaudo, kuriam tada buvo vienuolika, į kambarį neįleido, nes jis buvo pliurpa. Kai Kar­ velienė ir abu jos vaikai slapstėsi kitur, Rimgaudas metus gyveno pas dėdę Stasį Žemaitijoje ir vadinosi Lukoševičium. Neva yra dėdės Stasio sūnus. Ten ir mokyklą lankė. Vieną sykį direktorius iškvietė į mokyklą dėdę ir sako: - Ką tas jūsų vaikas plepa? Ką jis ten kalba apie kažkokį generolą, kuris atskris ir mums, visiems žemaičiams, duos į kailį? Dabar tarp svečių sėdėjo du kariškiai austrai, tad teta Karvelienė baiminosi, kad Rimas nepradėtų pliurpti, ko nereikia. Ojis, pasiutė­ lis, lauke atsigulė ant žvyro krūvos ir rėkia:

1944

153

"Ttfuūnė JVasvykjtė

- Napalaukit, atskris generolas, kaip duos visiems, va tada jums bus. Austrai nesupranta, ką tas Bursche, tas vaikas, rėkia: „Was was? Was was?“ Bet niekas jiems neišvertė, apie kokį generolą Rimgaudas šneka. Liepiau Rimui užsičiaupti, antraip atsirūgs. Po kelių dienų vokiečiai atsisveikindami padarė išleistuves - pa­ skutinę vakarienę. Uždangstė visus langus, uždegė žvakes ir susėdo prie mūsų didžiojo stalo svetainėje. Kareivukai patarnavo karinin­ kams - nešiojo valgius, stovėjo už nugaros kaip padavėjai. Vienas ka­ reivis sėdi kampe ir blizgina kitam vokiečiui batus. Ir sako man piktai: - Va anas yra paprastas mėsininkas, o aš savo verslą Vokietijoj turiu. Bet jis dabar majoras, o aš jam, tam diedui, batus valau, nes nesu hitlerininkas. Prie stalo - gal aštuoni vokiečiai ir trys moterys: mama, teta Karvelienė ir aš. Kariškiai valgė mūsų maistą, gėrė „Ananas-Likor“, paskui paprašė manęs, kad jiems paskambinčiau, mat pianiną mums buvo palikę jau pasitraukę Adamkevičiai. Vakarienė buvo trumpa, o kitą dieną vokiečiai išvyko. Ir staiga tyla - nei rusų, nei vokiečių. Už mūsų dvaro vienoj pusėj plytėjo durpynai ir pelkynai. Ma­ nėm, jei rusai ateis, tai tik iš kitos pusės, nes pro kemsynus niekaip neprasibraus. Po kelių dienų girdim - triukšmas. Sklinda nuo Latvijos pusės. Aš ir Algis nuėjom prie geležinkelio pažiūrėti, kas čia dedasi. Sto­ vim atvirame lauke netoli karvidės ir matom: geležinkeliu atvažiuoja tanketės su kulkosvaidžiais. Atvažiuoja ir sustoja visai prie pat mūsų. Staiga kažkas pradėjo šaudyti. Nuo mūsų namų pusės! Šitie irgi ėmė pliekti tiesiai į mus, papuolėm po kryžmine ugnimi. Ką mums dary­ ti? Galvoju, reikia lėkti į karvidę ir įsirausti į mėšlą, gal nesušaudys? Bet dar reikia iki tos karvidės nubėgti. 154

Matau, Algis susikūprino ir pila takeliu tiesiai namo. Galvoju, ir aš dumsiu iš paskos. Galų gale uždusę įpuolėm į namus ir užsklendėm ąžuolines duris, pro kurias vaikščiodavo kumečiai. Pasirodo, nuo sodo pusės rusai ateina. Iš balų ateina, kur, manėm, niekas ne­ praeis, kur buvo kemsynai ir gyvatynai. Jau anksčiau vyrai - mūsų įnamiai ir kumečiai - buvo iškasę ap­ kasus prie tvenkinio ir atėjus pavojui slėpdavosi tenai. Bet apkasai prisipildė vandens iki kelių, nes žemė labai šaltiniuota, todėl mote­ rys ir vaikai likdavom pastate. O vyrai primetė eglių šakų ir vis tiek slėpdavosi apkasuose. Pro langelį matau - lekia vokietis karininkas. Nepažįstamas. Pa­ matė mane, gražią merginą, atidavė pagarbą, ir tuo metu kulka pa­ taikė jam į ranką. Vokietukas išsitraukė iš kuprinės kažkokį pakelį, dantimis nuplėšė popierių, apsivyniojo ranką. Aplink - trrrrr trrrr tik šaudo, tik šaudo, ir nuo tvenkinio pusės iš krūmų ima lįsti rusai smailom kepurėm. Čekistai! Baisiai išsigandau. Ojie eina po du, po tris. Pasakojau, kad pas mus slėpėsi rusų šeima iš Baltarusijos. Kai prasidėjo susišaudymas, moteris ir jos dukros palindo po stalu. Gal ir mano mama palindo, ir teta Karvelienė, jau nepamenu, o aš nutariau lįsti į duonkepę. Filmuose matydavau, kad subombarduoja namą, bet kaminas vis tiek lieka. Gal ir aš taip išsigelbėsiu? Bet žiūriu, gretinasi pusbrolis Naras. O du netilpsim. Tai ir nelindom. Bet ir po stalu nelindau, vėl pripuoliau prie langelio ir stebiu, kas vyksta lauke. Matau: eina rusai prie apkaso, kur slepiasi mūsų vyrai. Eina ir šaudo. Laimė, nė vieno nenušovė, bet tada ir aš - po stalu. O stalas didžiulis, prie jo kumečiai pietaudavo, tad visi sutilpom. Po kelių minučių su trenksmu atsilapojo durys. - Vokiečių yra? - kažkas suriko rusiškai. Ir staiga iš po stalo pasigirdo plonas balselis: 155

'ZCndtnė N a svytytė

- Svoji, svoji-i-i...

„Savi“išlemeno mūsų globojama rusė. Ir tada man pasidarė visai baisu. Jei būtų atėję lietuviai, mes būtume pripuolę ir juos išbučiavę. O jos, rusės, bijojo savų, rusų. Pagalvojau: jeigu rusas bijo ruso, tada jau visai kapiec. Kai kautynės aprimo, radom nušautą vokietuką. Žiūrim, guli jaunas vaikinukas prie mūsų svirno, veidas išblyškęs, šiek tiek šla­ kuotas. Kažkas ištraukė iš kišenės dokumentą - šešiolikos metų. Gal batai per dideli buvo, gal pavargo, ir pašovė. Vokiečiai traukdamiesi prisidengdavo vaikais, šešiolikiniais berniukais. Apvilkdavo unifor­ momis - ir į frontą. Vyrai sodo pusėje prie svirno greitai iškasė duobę ir palaidojo kareivuką. Iki šiol vis pagalvoju apie to vaikinuko motiną, lauku­ sią grįžtančio iš karo sūnaus. Kareiviai turėjo metalinius numerius, būtų galima identifikuoti, bet nebepamenu vietos, kur jis palaidotas. Nė kryžiuko nespėjom pastatyti, nes vėl pradėjo šaudyti. Pirmoji rusų žvalgų grupė kiek pabuvo ir dingo. Tada įžlegėjo tankai. Iš pirmojo išlipo visiškai girtas kariškis. - Niemcy, gdie niemcy? Pasirodo, jiems pasakė, kad čia Vokietija. Vadinasi, ką nori, tą gali daryti. Ir tada atkuto mano teta generolienė Birutė Karvelienė. Rusiškai tik sukomandavo: - Baikit, vyrai! Čia Lietuva! - girtam kariškiui atnešė rauginto pieno, kad prasiblaivytų. - Pei pei, davai. Gerk! Matau, išlipa iš tanko moteris. Vajėzau! Ruduo, dulkia smulkus lietus, o ji su kerzo batais ir sijonėliu. Kai pasilenkė, supilkavo baji­ nės kelnės. 156

Rusai pas mus sėdėjo penkias dienas. Ir prasidėjo... Jie naršė po mūsų kambarius ir viską grobė. Sandėliuke buvo iš­ rikiuoti mamos batai. Einu pasižiūrėti, kas ten bilda, matau, iš antro aukšto leidžiasi rusiukas, prisikrovęs maišą mamos batų. Neša užsi­ metęs ant peties. - Stok! - sakau jam. - Nelzia! Otdai! Rusiškai buvau pamiršusi, bet „negalima“ ir „atiduok“ prisimi­ niau. Ojis neatiduoda, man dar ir pagrasė. Teta Birutė pasiskundė jų vadui, jaunam inteligentiškam gruzi­ nui. Tas liepė saviškiams atiduoti, ką paėmė, tik kas iš to. Jis nuėjo, o anas vis tiek batus išnešė. Mūsų daiktai buvo supakuoti dėžėse. Mama prisakė man, bro­ liams ir Narui sėdėti ant tų dėžių, kad rusai neišneštų. O pusbrolis Rimgaudas vaikšto kieme ir dainuoja: - Tri tankistą, tri vesiolych druga... Rusai patenkinti: - Oi, koks šaunus vyrukas! Otam vyrukui iš tikrųjų labai baisu buvo, vaikščiojo užsimaukšli­ nęs žieminę kepurę, kad šūvių negirdėtų. Visi mes bijojom. Rusai išgaudė mūsų gyvulius, paskerdė, sustatė ant krosnies ka­ tilus su vandeniu, sumetė žalią mėsą ir verda. Man liepė išeiti iš vir­ tuvės, bet aš nėjau. Norėjau pasakyti, kad negalima taip elgtis. - Kameraden... - leptelėjau. Brolis man kumšt. - Dūme, tylėk. Pagalvos, kad fašistka. Rusai pamatė pianiną. - Kas juo skambina? - klausia. Teta Karvelienė parodė į mane. Rusai mane už pakarpos. - Marš, pagrok mums. 157

TLndtnė N a s v y ty tė

Įeinu į didįjį kambarį... Foteliai sustumti, kareiviai sudribę į juos, kojas, apautas moliu ištepliotais kerzo batais, susikrovę ant stalo, šautuvus pasistatę tarp kojų. Ilsisi, mat, ponai. Pramogų užsimanė kulkoms švilpiant. Galvoju, ką čia jiems paskambinti? Ir prisiminiau, kad moku „Suliko“. Išgirdęs dainą jų vadas gruzinas, kurio nelabai kas klausė, kad ims raudoti. Kūkčioja užsikniaubęs ant stalo ir vis prašo: - Dar pagrok, dar! Matyt, namus prisiminė.

Pėsti per purvynus ^

\

kelių dienų rusai mums sako: į —A/% ~ Tuoj prasidės lemiamos kautynės. Dinkit iš čia. Po A I N aštuonių minučių kad jūsų nė kvapo nebūtų. Liepė eiti į Šiaulių pusę. Mama nujautė, kad gali tekti bėgti, tad dalį būtiniausių daiktų buvo sukrovusi į vežimą. Ir maisto buvo paruošusi - lašinių, kumpių. Manė, greitai pakinkys arklį ir išvažiuosim. Nueina į kluoną - ogi nei arklio nėra, nei mūsų vežimo su daik­ tais. Pasirodo, mūsų globoti rusai, kuriuos vokiečiai norėjo išvaryti į Vokietiją, kurių mergaites aš slėpiau po lova, pavogė vežimą ir išva­ žiavo su visomis mūsų gėrybėmis. Nė nepamatėm, kada dingo. Ką daryti? Kaip susiruošti per kelias minutes? Mama buvo priruošusi džiūvėsių, sudėjusi į drobinius maišiukus ir sukabinusi virtuvėje. - Vaikai, nors po maišiuką džiūvėsių paimkit, - paliepė broliams. 158

Broliai nusikabino po maišelį ir išėjom. Ruduo, spalio mėnuo. Vakaras, dargana, pažliugusiu keliu eina dvi moterys ir penki vaikai: mama, teta Karvelienė, trys Nasvytukai ir du Karveliukai. Patraukėm Židikų pusėn, iš ten ketinom nusigauti į Sedą, paskui kaip nors - į Šiaulius. Mano broliai nešasi po maišiuką džiūvėsių, mama, kuri niekad neavėdavo žemakulniais, eina įsispyrusi į botus, apsivilkusi jūrų lo­ kio kailinukais, atvežtais iš Dancigo, ant galvos baltą skarelę užsirišusi, nors visada nešiodavo skrybėlę ar beretę. Aš - rudu paltuku, apsiavusi gerokai per dideliais auliniais tėvo batais, apsimovusi kel­ nes. Spėjau užsivilkti gražią šilkinę suknutę, ant rankos užsimetusi nešuosi savo gražųjį paltuką su lapės apykakle. Mama buvo pasiėmusi šiek tiek brangenybių - žiedus, karolius sukišo į maišiuką ir užsikabino ant kaklo. Ir aš šiek tiek papuošalų turėjau. Paskui jie mums labai pravertė. Einam, einam... Žiūriu, guli kelkraštyje vokiškas karinis apsiaus­ tas. Patenkinta užsimečiau ant pečių ir sakau broliams: - Va dabar tai vokiečiai manęs tikrai nenušaus. O čia mums priešais rusų tankai atvažiuoja. Kolona ilga, tankas rieda paskui tanką. Puolėm į griovį. Staiga kažkoks vyrukas kad suriks: - Dievka, dura posledniaja, snimi plašč! Dūmai, što niemiec. („Kvaiša mergiote, nusiimk apsiaustą.“) Jis manė, kad vokietis, ir vos manęs nenušovė. Žliuku žliuku, šlum šlum pėsti einam toliau. Iki Židikų - septyni kilometrai. Bet užsuksim pas Židikų kleboną ir pernakvosim, atsipūsim. Klebonas atvažiuodavo pas mus pietauti, gražiai bendravom. Laimingi pasiekėme Židikųbažnyčią. Ir išeina iš bažnyčios klebonas. Mama - prie jo.

159

TaCtuUnė Jtfasvyfaftė

- Labą vakarą, klebone, gal priimtumėt pernakvoti? Mums reikia į Šiaulius, bet pakeliui neturim, kur apsistoti. Klebonas tik pakratė galvą. - Pas mane vietos nėra. Pilna klebonija žmonių, atbėgo net nuo Žagarės ir iš Joniškio atpylė. Visi nori patekti į Klaipėdą. Manau, nelabai smagu buvo klebonui, nes gerai pažinojo mano mamą. Kita vertus, mes - septyniese, daug žmonių. Gal galėjo bent ant šieno leisti pernakvoti? O gal ir ten vietos nebuvo? - Už keturių kilometrų, dešinėj, gyvena labai stiprus ūkininkas, pasakė klebonas. - Jis tikrai jus pavalgydins, o gal ir apnakvindins. Kai išgirdom, kad tamsoj teks eiti dar keturis kilometrus, visai surūgom. - Nagi, užvalgykim, - pasiūlė mama. Pasitiesę mano rastą apsiaustą atsisėdom pagriovy, bent jau džiūvėsių užkrimsim. Atrišam maišiukus, o juose - ne džiūvėsiai, o tik plutelės gyvuliams šerti. Trijuose maišiukuose - vien plutelės. Mama suvalkietė nieko neišmesdavo. Obroliai griebė pirmus po ran­ ka pasitaikiusius maišelius ir nepasižiūrėjo, kas juose. Pagraužėm plutelių ir patraukėm toliau. Priėjom klebono minėto ūkininko sodybą. Pasibeldėm, kažkas atidarė duris. Matom: stalas padengtas, sėdi visa šeimyna, vakarie­ niauja. Mama pamindžikavo ant slenksčio. - Klebonas patarė pas jus nakvynės prašytis. - Sakė, kad ir valgyti duos, - neištvėręs įsiterpė Naras Karveliukas. - Tai sėsk, - sako jam šeimininkas. Naras atsisėdo prie stalo, jam davė šaukštą. Mes valgyti nepra­ šėm, nes gėdijomės, tad mums ir nepasiūlė. Ūkininkas leido pernakvoti ant šieno. Paskui dar daug dienų miegojau ant žemės ir svajojau apie švarius patalus. 160

Jau nepamenu, ar kitą rytą gavom valgyti. Gal ir davė. Pamenu tik, kad patraukėm link Sedos. Telkšojo balos, teko klampoti per purvą. Kitas eitų verkdamas, o mūsų mama neišliejo nė ašarėlės. Tik mačiau, kad ji pasikeitusi. Kai atėję rusai paklausė, ar yra vokiečių, mama labai išsigando. Anksčiau jos akyse niekada nebuvo baimės, o dabar ji pasidarė kažkokia nuolanki. Tačiau žinojau, kad ištvers, kad nueisim iki Šiaulių. Karvelienė į Šiaulius ėjo noriai, nes tikėjosi pamatyti savo vyrą generolą. O mums pasimatymas su sovietais reiškė pasimatymą su Sibiru. Kiekvienas ėjom su skirtingomis mintimis.

Svetinga trobelė itą dieną išsigiedrijo ir paskui visas ruduo buvo labai gražus. Mes vėl einam link Sedos. Žmonės bulves jau nusi­ kasę, aplink sklando deginamų bulvienojų kvapai, ma­ loniai erzina nosį, žadina apetitą, bet valgyti nieko neturim. Einam, einam ir vakarop prieinam namelį prie kelio, apsuptą krūmų. Tro­ belė nedidelė, medinė, kiek toliau - klojimas, kelios vyšnaitės sode. Išeina iš namelio moteriškė. Turbūt nesena, bet man tada atrodė, kad jau pagyvenusi. - Gerai, aš jus pamaitinsiu ir priglausiu, bet turėsit ūkyje padė­ ti, - pasakė. - Runkeliai dar nenukąsti. Tegu jūsų vaikai padirbėja. įėjom į namelį. Kambarėliai tik du, gyventojų irgi du - moteris ir jos sūnus, šešiolikos ar septyniolikos metų vaikinukas. Vištos vaikš­ to po trobą, puodas ant krosnies verda. Graudi vieta. O moteriškė geraširdė.

161

- Tuoj išvirsiu jums pusmarškonės košės. Ovalgyti taip norim! Prieš tai tik serbentų nuo krūmo užvalgėm. Susėdam prie stalo. Indai - aliuminio dubenėliai, vienas molinis, įtrūkęs. Visiems davė po dubenėlį ir po šaukštą. Čia pat vištos laksto, pamazgom kvepia, nes kiaulei ėdalą verda. Pusmarškonės košės aš buvau valgiusi. Dažnai nueidavau pas ku­ mečius ir pas savo drauges žemaites, mačiau, kaip jos gyvena, ir jų maisto ragavau. O broliai ne, jie vargo nematė. Galvoju: žiūrėsim, žiūrėsim, ką dabar mano broliukai darys. Moteris pastatė ant stalo didelį dubenį su pilkos spalvos koše iš bul­ vių, ruginių miltų ir pieno. Kitam dubeny padažas - spirgiukai su grie­ tine. Padarė košėj duobutę, įpylė padažo. Man taip skanu, taip skanu. Vienas mano brolis gavo medinį apgraužtą šaukštą, kitas irgi tokį pat. Algis pauostė šaukštą, susiraukė. Matyt, kvapas nekoks. Galvo­ ju: na, ir kas toliau? O brolis šaukšto galiuku pasėmė košės, susirau­ kęs kelia prie lūpų, lyžteli... Ogi visai nieko. Daugiau pasėmė... Aha, galvoju, patiko? Ojis viską suvalgė ir nenumirė. Naktį išmiegojom, o kitą rytą brolis klausia: - Ar tos košės dar duos? Va, ir baigėsi ponystė. Nei sidabrinių šaukštų nebereikia, nei kra­ kmolytų staltiesių. Nuo tos dienos žodis „norėti“ man tapo nebesvar­ bus. Žinoma, reikia ir indų, ir baldų, bet jokių ypatingų norų nebeturiu. Kitą dieną broliai ir pusbrolis Naras išėjo į laukus kasti runkelių, o teta Karvelienė nutarė išžvalgyti, kur stovi kariuomenės dalinys, mat norėjo susirasti savo vyrą generolą Karvelį. Ji išsiaiškino, kad reikia eiti link Ylakių, esą ten stovi dalinys. Bet kelias tolimas, per laukus. - Eikim kartu, Undine, nes vienai baisu, - paprašė teta Birutė. Oras gražus, dangus mėlynas, aplink gardžiai kvepia bulvieno­ jais, danguj vėl vyksta oro kautynės. Kai ima šaudyti, atsitupiam ir stebim, kaip žmogelis iš lėktuvo šoka su parašiutu. Gyvenimo 162

filmas! Man taip įdomu, ir jokios baimės, o teta galvoja vien apie savo generolą. Pagaliau priėjom štabą. Matom, riogso kauburys su durelėmis, kokiuose žmonės bulves laikydavo, ir du sargybiniai prie tų durelių stovi. Tik vėliau sužinojom, kad tame bulvių ruselyje buvo laikomas mano dėdė Stasys Lukoševičius, mamos ir tetos Birutės brolis, pri­ žiūrėjęs mūsų ūkį, paskui vertėjavęs vokiečiams. Dėdę Stasį rusai netrukus sušaudė. Štai kaip būna gyvenime: ieškodama savo vyro sesuo praėjo pro brolį... Jeigu ji būtų žinojusi, gal ir būtų pavykę dėdę išlaisvinti. Juk Stasys su Justu Paleckiu kartu mokėsi, jis, Paleckis ir Cvirka buvo geriausi draugai ir čierkininkai. Be to, Stasys nešaudė žmonių, tik vertėjavo vokiečiams, nes vienintelis apylinkėje mokėjo vokiškai. Matyt, kažkas įskundė. Susiradom štabą. Čia teta Birutė sužinojo, kad jos Karvelis iš­ skraidintas į Čekoslovakiją. Pasirodo, pateko į nemalonę. O nutiko štai kas. Šiauliuose žmonės ėmė skųstis, kad rusų kariai atiminėja gyvulius, ir Karvelis uždraudė kareiviams taip elgtis. Ir tada vadovy­ bė, kad lojalusis generolas nekeltų vėjų, „ištrėmė“ jį į Prahą. Čekiš­ kai Karvelis kalbėjo gerai, nes, kai Lietuva dar buvo laisva, jis keletą metų gyveno Prahoje ir mokėsi aukštuosiuose karininkų kursuose. Taigi Vlado Karvelio neradom, bet mums vis tiek reikėjo patekti į Šiaulius, nes prie Šiaulių gyveno Karvelio giminaičiai ūkininkai Gaubai. Pas juos ir apsistoti galėtume, ir pavalgę būtume. Mano broliai nukasė runkelius ir po kelių dienų atsisveikinom su svetinga namelio šeimininke. Išėjom į kelią ir ėmėm laukti iš fronto į Šiaulius važiuojančių mašinų. Ilgai stovėjom šalikelėje, galų gale susto­ jo sunkvežimis, dengtas brezentu. Karvelienė nesunkiai išprašė, kad mus pavėžėtų. Ji vadovavo energingai, o mano mama buvo apatiška. Ir štai mes dardam į Šiaulius, iki kurių beveik šimtas kilometrų. Sutemo, o mes vis dar važiuojam. Staiga pradėjo bombarduoti. Visi 163

'TLtuūnė J^fasvyU jtė

puolėm prie Algiuko - ne dėl to, kad šaudo ir šalta, o kad mūsų bro­ liukas - šventas vaikas. Jis buvo pasidaręs labai pamaldus. Vokietmečiu Vilniuje klausydavomės kunigo Alfonso Lipniūno. Matyt, Algiui jo pamokslai padarė didelį įspūdį, nes kartais užtikdavom brolį besimel­ džiantį netgi dieną. Užtat ir praminėm šventuoju. Dabar pasakėm: jei­ gu nukris bomba ir mus užmuš, vadinasi, Dievulis taip nutarė. Pasiekėme Radviliškį. Pernakvojom geležinkelio stoty ant grin­ dų. Galiausiai atsidūrėme Šiauliuose. Tetai Birutei pavyko susitar­ ti, kad mums leistų pavalgyti kunigų atidarytoje ubagų valgykloje. Srėbėm tirštą žirnių sriubą iš normalių lėkščių ir pilve pasidarė taip šilta, taip gera. O jau gardu! Kažkur pernakvojom, o kitą dieną vėl pasigavom sunkvežimį. Iki Gaubų kelias buvo neartimas, o mes pa­ vargę, tad neturėjom jėgų pėsti kulniuoti keliolika kilometrų. Galiausiai atkeliavom pas Vlado Karvelio giminaičius Gaubus. Teta Birutė patenkinta, mes irgi laimingi, nes Gaubas, malonus žmo­ gus, ir skilandžio davė, ir kitokios mėsytės, ir kampą mums įsikurti. Tik viena blogybė - man vėl teko guolį taisytis ant grindų. Mama su Karveliene miegojo medinėje lovoje. Pas Gaubus pagyvenom keletą dienų, broliai ir pusbrolis Naras padėjo jiems laukuose darbus nudirbti. Vieną dieną teta Birutė pasakė mamai, kad Gaubai tiek žmonių ilgai laikyti negalės: - Pagalvok, kaip gyvensit toliau, Eliute, ieškokis vietos. O kur ieškotis? Laukuose? Mama apsirengė ir išėjo. Matyt, kad mes nematytume jos ver­ kiančios. Eina liūdna ir susitinka žmogų, vilkintį verstais kailinai­ čiais. Tai buvo Tadas Šakmanas, karo lakūnas, aviacijos pulkininkas, buvęs Respublikos prezidento Antano Smetonos adjutantas. - Ponia Nasvytiene, ką jūs čia veikiat? - nustebo žmogus, pažinęs mano mamą, nes buvo lankęsis pas mus Vilniuje. 164

Mama papasakojo, kad glaudžiamės pas Gaubus, bet reikia ieško­ tis kitos pastogės. Šakmanas liepė tuojau pat kraustytis pas jį. Esą ir vietos užteks, ir maisto, nes jo ūkis dar neišparceliuotas. - Ponia Nasvytiene, tuojau pat pasiimkit vaikus ir ateikit pas mane. Mama iš to džiaugsmo net apsiverkė. Šakmanai gyveno visai čia pat, už kokio kilometro. Kai mama jį susitiko, jis kaip tik vaikščiojo apie savo laukus. Šakmanas buvo vedęs prezidentienės Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės seserį. Išėjęs į atsargą gyveno Pavizgių vienkiemy­ je prie Šiaulių ir ūkininkavo. Jo žmona mirė gimdydama, ir vaikeliu ėmė rūpintis giminaitė, labai puiki moteris. Ji buvo jauna, dar nete­ kėjusi. Šakmanas ją vedė ir abu gražiai gyveno. Pas Šakmanus mes susirgom. Matyt, visai nusilpę buvom, todėl peršalom. Pamenu, davė gerti karštos degtinės su medumi. Pasveikom. Valgėmsočiai, mama pagaliau išnaikino mus apipuolusias utėles. Pas Šakmanus man labai patikdavo vakarai. Susirinkdavo visa šeimyna - ir šeimininkai, ir samdiniai - ir vakarodavo, mane išmokė kojines megzti keturiais virbalais. Ir knygų pas juos daug buvo, aš Aliukui, penkerių metukų Šakmano sūneliui, pasakas sekdavau, po parką vedžiodavau. Teta Karvelienė su Karveliukais ir toliau gyveno pas Gaubus. Jie taip pat ateidavo pas Šakmanus pavakaroti. Vėliau, kai aš jau gyve­ nau Kaune, rusai suėmė Gaubą ir išvežė. Sužinojom, kad prie Dautarų vyko nuožmios kautynės. Visi ap­ linkiniai dvarai buvo sudeginti ir sulyginti su žeme, per stebuklą išli­ ko tik Lūšės pieninė, stotis ir mūsų dvaras. Mama nutarė kurį laiką pasilikti pas Šakmanus. Brolius išsiuntė į mokyklą Šiauliuose, o mane - į Kauną.

165

Man gaila tik tavęs vienos, įsigalvojusios, liūdnos...

Duona su pupelėm r / Kauną atvažiavau 1944-ųjų lapkritį. Čia jau šeimininkavo sovietai. Vilnius buvo labai sugriautas, o Kaunas, prieškariu va­ dintas mažuoju Paryžium, atsilaikė. Apsigyvenau pas ponią Jadvygą Banienę, gerą mamos pažįsta­ mą. Kai jos vyras Jackus Banys buvo ištremtas į Sibirą, ji su vaikais įsikūrė Kaune. Banienė buvo labai šauni moteris, tikra aristokratė ir pagal her­ bus, ir iš prigimties: pirštai ilgi, nosis tiesi, figūra liesa. Aukšta, il­ gom rankom, ilgom kojom, tamsiaplaukė, antakiai labai gražūs. Ji su studentu sūnum Tadu (tuo, kuris Vilkaviškyje mokė mane čiuožti) ir dukra Danute, metais už mane vyresne, gyveno Laisvės alėjoje. Butas buvo didelis, bet Baniai jame teturėjo du kambarius, tad man vėl teko miegoti ant grindų. Jau rašiau, kad Baniai prie Kauno turėjo Darbutų dvarą. Patys iš jo pabėgo, bet jų darbininkai arkliais atveždavo maisto - duonos, žirnių, pupelių, lašinių. Tuo maistu šeima dalydavosi su Kauno stu­ dentija ir inteligentija. Būdavo, Banienės dukra Danutė, aukšta kaip ir motina, praneša: „Ateis keli studentai, brolio draugai, reikia pa­ maitinti“, - ir puola ruošti pietų: didelėj keptuvėj, atsivežtoj iš dvaro,

J

169

ly tndin ė N a svytyte

paspragina gabaliukais supjaustytos kaimiškos duonos, įberia virtų pupelių, įpila aliejaus ir acto. Visą kalną to patiekalo pagamina, nes valgytojų būdavo daug. Maistą ruošdavo ant primuso bendroj virtu­ vėj, kuria dalijosi trys šeimos. Pavalgyti pas Banius ateidavo garsus aktorius Jonas Kavaliaus­ kas ir dėdė Untanis - mano krikštatėvis Žmuidzinavičius. Kaune jis turėjo gerą kelių aukštų namą, tik kas iš to? Karo metais paveikslų niekas nepirko, tad nebuvo iš ko gyventi. Režisieriaus Romo Lilei­ kio mama Marulė, Jadvygos Čiurlionytės duktė, tada penkerių metų mergytė, net eilėraštį buvo sukūrusi apie tai, kaip Banienė dalijo py­ ragą, o dėdės Untanio barzda net pabalo iš skanumo.

Beatričė r

i /Kakarais pas Banienę subėgdavo studentai. O kartą I / mano krikštamotė Marytė Nemeikšaitė atsivedė akląįr ją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę. Beatričę aš žinojau tik iš radijo laidų. Vilkaviškyje klausydavau­ si nuostabaus jos balso ir įsivaizduodavau, kad akloji dainininkė blondinė mėlynomis akimis, akys žiūri į tolį, bet nieko nemato. O čia ateina mergina juodais kaip varno sparnai potrumpiais plaukais, vie­ na akis tamsi, kita primerkta. - Bea, čia Undinė, - Beatričei pristatė mane Danutė Banytė. Beatričė spustelėjo man ranką. Jos rankos buvo kažkokios ypa­ tingos. Labai gražios ir šiltos. Beatričė buvo aristokratė iš Ilguvos dvaro, studijavusi Varšuvoje. Ji žinojo, kaip atrodo spalvos. Pačiupi­ nėjo mano plaukus. 170

- Mudvi - kaip dvi šieno kupetos, - nusijuokė, - tu balto šieno, o aš juodo. Jos plaukai buvo stori, lygūs, mano irgi stori, tik šviesūs ir pa­ sukti. Visi tuoj ėmė prašyti: - Bea, Bea, šiandien būtinai turi dainuoti. Susėdom prie stalo didesniajame kambaryje, pavalgėm pakepin­ tos duonos, ir Bea uždainavo. Dainavo be jokio akompanavimo ispa­ niškas dainas ir lietuvių liaudies. Man labai gražus buvo jos balsas. Nuostabus sopranas. Pas Banienę gyvenau iki 1945-ųjų Velykų, pamenu, dar minkiau velykinius pyragus. Vieną dieną sužinojom, kad nušovė Banių dvaro ūkvedį, kuris ve­ žiojo mums maistą. Į dvarą ateidavo ir partizanai, ir stribai, matyt, įvyko kautynės. Ūkį iš Banienės atėmė, ir ji liko be nieko. Netrukus aš apsigyvenau pas savo krikšto mamą Mariją Nemeikšaitę ir jos brolį okulistą Juozuką. Pas juos gyveno ir Beatričė Grincevičiūtė. Juozukas ją globojo, nes Beatričei buvo glaukoma. Iki septyniolikos metų ji dar matė, bet paskui buvo pasakyta, kad dau­ giau operacijų daryti negalima. Mane įkurdino pas Beatričę kambary. Nemeikšos gyveno Generolo Žukausko (anksčiau - Karo Ligoni­ nės) gatvėje netoli stoties. Namas buvo didelis, trijų aukštų. Nemeik­ šos turėjo erdvų butą pirmame aukšte. Čia buvo didelis Juozuko kam­ barys, Marytės kambarys, mudviejų su Bea kambarys, tarnaitės kam­ barys (tik tarnaitės jie nebeturėjo) ir dar vienas, kuriame Marytė ka­ daise buvo įkūrusi vaikų darželį. Ten tebestovėjo maži vaikiški baldai. Mūsų su Beatriče kambarys buvo nedidelis, bet labai tvarkingas. Stovėjo pianinas, lentynose - gaidų sąsiuviniai. Vieną kartą Bea buvo 171

'ZCtuūtiė ^N asvytytė kažkur išėjusi. Aš ištraukiau Dvoržako kūrinio natas, pagrojau, pas­ kui padėjau sąsiuvinį ant viršaus. Ateina Beatričė, čiupt už knygų. - Kur mano Dvoržakas? - klausia. - Lentynoj. Ji labai įsižeidė, net paraudo. - Pas mane viskas sudėta paeiliui, - pasakė. Nuo tada pradėjau elgtis apdairiau. Pas Marytę, kaip ir pas Banienę, kiekvieną vakarą sueidavo inte­ ligentija. Pavalgyti jie negaudavo, nebent kavos ar kokį klecką, duo­ nos su uogiene, bet tai buvo ypatingi žmonės. Man labai pasisekė, kad buvau kartu su jais. Būdavo, visi ištiesę kojas sėdi ant vaikiškų kėdučių, o Beatričė dainuoja Karmen ariją. Kad nebūtų šalta, kam­ bary stovėjo daili koklių krosnelė su kaminu. Kartą Beatričė įsikišo į plaukus raudoną gėlę, pasipuošė kaip Karmen, bet dainuodama nu­ slydo nuo kėdutės ir susimušė į krosnelės kampą. Beatričė Grincevičiūtė buvo nepaprastai žaisminga, kartais labai vaikiška, nors tada jai buvo 34-eri. Būdavo, greitai susižavi, įsimyli, paskui stengiasi taikytis prie to žmogaus. Arba atsistoja prie lango ir žiūri į Karo ligoninę. - Oi, šiandien taip gražiai saulė šviečia, dangus toks mėlynas, - sako. - Iš kur žinai, Bea? - klausiu. - Jaučiu. O kadaise ir mačiau. Kartais ji paprašydavo jai ką nors paskaityti. Vieną sykį sako man: - Undine, turėtum būti radijo pranešėja. Tavo balsas labai gerai veikia klausytoją. Neerzina, tembras nei per žemas, nei per aukštas. Tuo metu radijuje pranešėja dirbo Irena Oškinaitė-Būtėnienė. Mačiau ją viename koncerte, kai dar gyvenom Vilniuje. Nepapras­ tai įdomi moteris: šviesiaplaukė, labai elegantiška, plaukai iki pečių, pasukti, juoda aksominė suknytė, figūrėlė daili. Stovi scenoje ir pra­ nešinėja žemoku balsu. Man ji padarė nepaprastą įspūdį. Pagalvojau: 172

štai kokia turi būti pranešėja. Bet tada dar nemaniau, kad pati rinksiuosi diktorės kelią. Aš svajojau apie aktorinį. Kaune pradėjau lankyti vakarinę suaugusiųjų mokyklą. Vilniuje buvau baigusi muzikos mokyklą, tad Beatričė nuvedė mane į konser­ vatoriją. Norėjau patekti pas pianistą Jurgį Karnavičių, bet pas jį ne­ buvo vietos. Patekau pas Stasį Vainiūną. Jis buvo šaunus žmogus, o aš - labai bjauri. Jis - mocartistas, jam patikdavo sonatos, sonatėlės, o man - romansai. Be to, ne visada ir į paskaitas nueidavau. Reikėda­ vo namie padėti malkas supjauti, nes profesorius okulistas Juozukas juk nepjaus. Marytė ir Juozukas man atrodė seni, nors abiem buvo apie keturiasdešimt. Vakarinė mokykla buvo prie pat teatro. Aš, kur buvusi, kur ne­ buvusi, vis išbėgdavau pasiklausyti bent jau trečio operos veiksmo. Man labai reikėjo teatro, aš atmintinai mokėjau visą „Eugenijų One­ giną“. Taigi kartais nublūdydavau, nukrypdavau ne į tuos namus. Kaune neturėjau jokių drabužių, o pirkti nebuvo kur. Marija Nemeikšaitė priklausė Raudonojo Kryžiaus draugijai, tai kai atplaukė iš Amerikos siuntinėlis su panešiotais drabužėliais, gavau megztuką. į operą eidavau avėdama auliniais tėvo batais, bet niekamtai nebadė akių. Konservatorijoje susipažinau su pianiste Margarita Dvarionaite (ją vadinom Rita) ir smuikininku Jonu Urba. Rita draugavo su Jonu, paskui už jo ištekėjo. Dvarionaitė buvo nepaprastai muzikali, bet šeima vertėsi sunkiai. Būdavo, stovi Rita ir užsigalvojusi po truputį plėšo savo paltuko pamušalą, kuris ir taip suplyšęs. Jos sąsiuviniai būdavo taukuoti riebaluoti, bet toji mergina buvo talentas, labai ori­ ginali. Iš jos aš sužinojau apie dainininkus, apie teatralus. Eidama iš mokyklos dažnai užsukdavau pas Danutę Karužaitę (jos motina Valerija - Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo). Ži­ nojau, kad jie ir valgyti duos, o jei neturės, tai bent juodos duonos 173

'Z ltulm ė N a svytytė

pasiūlys. Visi bendravom labai šiltai. Danutė man papasakojo, kad Čiurlionio proprosenelis iš Vengrijos atjojo ant asilo, su mėlynais akiniais ant nosies. Sofija Čiurlionienė apie savo vyrą kompozitorių Mikalojų Konstantiną pasakojo labai gražiai, bet Čiurlionytė, jo se­ suo, žinojo, jog Čiurlionio ir jo žmonos santykiai buvo labai nekokie. Dana nueidavo į universiteto šokius. Ir mane nusivedė. Ten susi­ pažinau su krepšininkais Justinu Lagunavičium ir Stepu Butautu. Abu yra lydėję mane namo. Dana visada būdavo apsupta kavalierių, tarp ku­ rių buvo ir garsus operos solistas bosas Abdonas Lietuvninkas. Karu­ žų namai apskritai buvo bohemiški, motina Danai viską leisdavo. Toji daug rūkydavo, net pirštas pageltonavo. Ji graži buvo, veidas dailus, akys pilkos kaip Čiurlionio. Labai gražius eilėraščius rašė. Tačiau gyve­ nime jai nelabai pasisekė: ištekėjo, išsiskyrė... O tokia talentinga buvo.

Raudonos parazitės \ er žiemos atostogas išsiruošiau į Šiaulius pas mamą ir brolius. į-S Per draugus sužinojau, kad vienas sunkvežimis važiuos J* tiesiai į Šiaulius. O žiema buvo šalta, gal trisdešimt laipsnių žemiau nulio. Sunkvežimis atviras, prikrautas maišų su grūdais. Žmonių prili­ po pilnas, visi susėdom ant maišų. Žmonės su kailiniais, tik aš vie­ nintelė su plonu paltuku ir tėvo auliniais. Išvažiavom. Kai pasiekę Kelmę įsukom į mišką, kažkas davė man baltą skarelę ir liepė ja mosikuoti, kad į mus nepradėtų šaudyti parti­ zanai, nes mašina rusiška, su kariškais numeriais. O man taip šalta, taip šalta, ranka visai suledijo. Matyt, pasidariau mėlyna, nes kaž174

kam pagailo, užmetė kailinius ir davė degtinės. Nurijau didelį gurkš­ nį, tada kitą ir... nieko nebeatmenu. Turbūt nuvirtau aukštielninka. Šiaulius pasiekėm visai sutemus. Mamos adresą žinojau, tik kur yra ta Dvaro gatvė, nenumaniau. Šiauliuose buvau lankiusis vos kar­ tą, kai atsibeldę iš Dautarų valgėm ubagų valgykloje. Laimė, stotyje pasitaikė geraširdė moteriškė su vaiku. Ji sako man: - Aš žinau, kur Dvaro gatvė. Bet naktį neisim, naktį pavojinga vaikščioti. Likomstotyje. Sėdėjau ant grindų atsirėmusi į sieną ir snūduriavau. Apie septintą ryto moteris budina mane: - Kelkis, jau metas. Netrukus atėjome prie žalio medinio dviejų aukštų namo. Pirmame aukšte gyveno teta Karvelienė, taip ir nesutikusi savojo generolo, kitame bute - mano mama ir broliai. Įžengiau vidun. Žiūriu, mamos nėra, vienas brolis guli lovoje, o jo galva visa kruvina. Jėzau, turbūt sužeistas! - išsi­ gandau. Opasirodo, blakės kaktą aptūpusios. Ojie priprato, nebejaučia. Visi namai buvo pilni blakių. Aš tų parazitų pakęsti negaliu - nei blakių, nei uodų, nes jeigu bent vienas atskrenda, tai būtinai man įkąs. Brolis sirgo, o mama buvo išvažiavusi pas Šakmanus kažko atsi­ vežti, gal maisto. Naktimis ji kepdavo bandeles. Gaudavo miltų, nak­ tį prikepa, o penktą ryto neša į turgų. Paskui dar sarge dirbo, gatves šlavė, kad turėtų už ką valgyti. Broliai mokykloje mokėsi, su Saulium Sondeckiu vienoje klasėje sėdėjo. Su mama pasisveikinom santūriai. Ji buvo ne iš tų moterų, ku­ rios puola glėbesčiuotis, užtat savo meilę įrodinėjo darbais: darė vis­ ką, kad mes galėtume mokytis, iš paskutiniųjų kepė ir virė, kad tik pavalgę būtume. Dėl nelemtų blakių miegoti nuėjau pas tetą Birutę Karvelienę. Guolį pasiklojau ant stalo, bet tos parazitės nuo lubų kristi pradėjo. Šiauliuose paviešėjau keletą dienų ir grįžau į Kauną. 175

TLmūnė J \fa s v ijty tė

Gegužę teta Birutė Karvelienė sumanė nuvažiuot į Dautarus pa­ sižiūrėti, kas iš jų likę. Atvažiavo kariška mašina, o čia, pasirodo, kai­ mynai šį tą išsaugoję. Iškasė didžiulę duobę, sukrovė į ją mūsų daik­ tus, kurie buvo lagaminuose ar medinėse dėžėse, ir užkasė. Netrukus teta parašė man laišką: „Tuoj turėsi rūbų.“ Mama nuvažiavo į Vilnių pažiūrėti, kaip ten mūsų namai, ar bute liko kokių nors daiktų. Pasirodo, mūsų butą užėmęs Plano komitetas. Mano draugė Irena Mikšytė atidavė savo seną languotą raudo­ ną suknelę, aš iš Raudonojo Kryžiaus buvau gavusi panešiotą žalios spalvos megztuką. Iš to megztuko ir suknelės pasisiuvau labai gražią suknutę su kišene (ja pridengiau lopą). Po kelių mėnesių ir aš atvažiavau į Vilnių. Mano draugai jau buvo pirmo kurso studentai. Gavę stipendijas jie, norėdami mane pra­ džiuginti, nusivedė į restoraną. O tame restorane - vieni kariškiai. Aš vilkėjau persiūta suknele, bet turėjau tokį pasisekimą, kad drau­ gai liepė nežiūrėti į salės pusę, jei nenoriu su kariškiais šokti.

Ypatingi žmonės ^ 7 ^ x p"'aune mudvi su Beatriče Grincevičiūte išvaikščiojom visą if' miestą. Ji, akloji, puikiai žinojo visas gatves ir pakampes. ,# Bea mane nusivedė į Karo ligoninę, į Akių ligų skyrių, kur dirbo Juozukas Nemeikša. O ten - daugybė vaikučių išneštomis akimis. Būdavo, randa granatą, ir skeveldros išdrasko akis. Aš tiems vaikams eilėraščius skaitydavau, o Beatričė dainuodavo. Kartą mano krikšto mama išsiuntė mudvi pas batsiuvį į Žaliakalnį. - Tai kad nežinau tos gatvės, - sakau. 176

Bea man: - Nieko baisaus, aš nuvesiu. - Ir kaip tu nuvesi? - Nuvesiu. Išėjom. - Dabar bus medinis namas, už jo - mūrinis, - sako Bea. - Iš kur žinai? - klausiu. - Juk tu nematai. Oji man: - Aš girdžiu garsą. Kai žmogus - stuk stuk stuk - eina, prie medi­ nio namo žingsniai skamba vienaip, o prie mūrinio kitaip. Va dabar pro vartelius įeisim į kiemą. Pas Nemeikšas, kaip ir pas Banius, ateidavo Žmuidzinavičius. Jis gyveno čia pat, Putvinskio gatvėje. Beje, Vladas Putvinskis buvo Žmuidzinavičiaus uošvis, jo duktė, dantų gydytoja Putvinskaitė, ištekėjo už Žmuidzinavičiaus. Mudu su dėde Untaniu sutarėm gerai. Kai ištekėjau, kartais aplankydavau Žmuidzinavičių Kaune. Jis pažadėjo man: „Kai gims vaikai, už kie­ kvieną gausi po paveikslą.“ Bet gavau tik vieną - už pirmą vaiką, už Arvydėlį. Žmuidzinavičius leido man išsirinkti iš kelių, bet ne iš pa­ čių geriausių. Tų, kurių norėjau, nedavė. Jis buvo nutapęs labai daug savo dukros Giedrės - mergaitės su kasomis - portretų. Giedrė buvo už mane vyresnė. Ji mokėsi Šveicarijoje, paskui ištekėjo už psicholo­ go Alfonso Gučo. Architektas Augis Gučas - jos sūnus. 1945-ųjų gegužę iš Štuthofo koncentracijos stovyklos buvo iš­ laisvintas rašytojas Balys Sruoga. Jis apsigyveno Žaliakalnyje pas brolį, nuosavame name. Sruoga buvo pritrenktas, kai grįžęs iš lage­ rio neberado savo šeimos. Jo žmona (ji buvo gimnazijos direktorė) ir dukra Dalia pasitraukė į Ameriką. 177

'Zltuūnė J^lasvtjhjiė Sruoga gerai pažinojo Nemeikšas, tad kasdien ateidavo pas mus. Likęs be šeimos jis jautėsi nelaimingas. Buvo augalotas, o vaikščiojo sunkiai vilkdamas žaizdotas, sutinusias kojas. Kai sėdėdavo mūsų su Beatriče kambary ant sofutės prie pianino, būdavo, ištiesia kojas per visą kambariuką, kad mažiau skaudėtų. Ir vis glostydavo man galvą, turbūt labai ilgėjosi savo dukros Dalios, kuri buvo metais už mane vyresnė. Aš jam valgyt paduodavau, o jis tuo metu rašė „Dievų mišką“ir parašęs skyrių mums paskaitydavo. Pas Nemeikšas ateidavo ir rašytojas Kazys Boruta. Kai Sruoga su Boruta susėsdavo prie stalo, tai jau žinok, kad atsiras ir butelis. Sykį Marytė Nemeikšaitė kaip Raudonojo Kryžiaus atstovė išsi­ ruošė į Maskvą, nes naujoji Lietuvos vyriausybė dar buvo tenai. Man regis, Marytė vyko dėl amerikoniškų siuntinių lietuviams. Namie šeimininkauti likom mudvi su Beatriče. Pasamdė ir tarnaitę Elenutę, kuri anksčiau dirbo pas Černeckius, o gal pas Lozoraičius. Prieš išvažiuodama Marytė atidarė spintą ir rodo man: - Va čia stovi gėrimai. Kai ateis Sruoga, gal ir Boruta, išvirk jiems kavos ir duok buteliuką. Tegu jie sau sėdi, kiek patinka. Man pamokos mokykloje tik vakare, o gal atostogos buvo, nes nebuvau labai užsiėmusi, galėjau pasirūpinti svečiais. Beatričė irgi padėdavo, kiek galėdavo, bet ji buvo labai užsiėmusi - darė įrašus studijoje, eidavo dainuoti pas akluosius, koncertų programas suda­ rinėdavo kartu su Baliu Dvarionu. Dvarionas akompanuodavo, o Be­ atričė dainuodavo. Tarnaitė Elenutė ateidavo, pagamindavo mums pietus, iš ko turėdavo, ir išeidavo. Taigi namie daugiausia šeiminin­ kaudavau aš viena. Ir štai dešimtą ryto ateina Boruta su Sruoga. Pasakiau jiems, kad Marytė leido butelį paimti, jie atidarė spintą, pasižiūrėjo. - O! - liko patenkinti. 178

Nuo tada jiedu ateidavo kiekvieną mielą rytą ir sėkmingai tuštino spintą. Kasdien po buteliuką, po buteliuką, ir vis įsikarščiavę ginčijasi, politikuoja. Sruoga buvo iškentėjęs lagerį, o Boruta „raudonesnis“. Grįžta iš Maskvos Marytė po savaitės ar dešimties dienų, žiūri, spintoj anei buteliuko nelikę. Kartą iš Vilniaus atvažiavo poetas ir prozininkas Vincas Mykolai­ tis-Putinas. Jam ant peties ties raktikauliu iššoko kažkoks gūželis, tad atvažiavo į Karo ligoninę pasitikrinti. Apsistojo pas Nemeikšas, nes gyvenom prie pat ligoninės. Marytė davė jam kambarį, ir Myko­ laitis-Putinas viešėjo pas mus gal porą savaičių. Kaip tik tada mirė Salomėja Nėris (apie ją dar papasakosiu). Mykolaitis-Putinas buvo inteligentas, labai dvasingas žmogus. Kai apsistojo pas mus, jau buvo vedęs, nors, manau, turėjo likti kuni­ gu. Paskui, kai grįžau į Vilnių, matydavau jį parke ir gatvėje vaikštantį su viena literatūros kritike. Į Palangą jis buvo atvažiavęs su žmona, o šita turbūt buvo draugė. Gal platoniška meilė? Kaip ir kunigo Mairo­ nio meilė Jadvygai Smilgevičienei, pianistės Aldonos Dvarionienės motinai. Vietiniai kalbėjo, kad Aldona - Maironio duktė, nes labai į jį panaši. Maironis draugavo su Smilgevičių šeima. Jo eilėraščiuose daug meilės. Turbūt daug meilės buvo ir širdy. Mykolaitis-Putinas irgi buvo jausmingas žmogus. Vaikų, man regis, neturėjo, globojo kažkokius giminaičius iš Balčiūnų. Mūsų kaimynystėje gyveno skulptorius Petras Rimša. Jis nusives­ davo mane į savo namus parodyti pomirtinių kaukių, kurias nuimda­ vo nuo garsaus žmogaus, tam mirus, ir savo skulptūrų. Mudu drauge eidavom apsipirkti, jis parodydavo man, kur galima nupirkti žibalo. Juozukas Nemeikša nusivesdavo mane pas Čiurlionienę, pas pe­ dagogą Juozą Geniušą. Jo sūnus Rimas Geniušas, tada paskutinio konservatorijos kurso studentas, ateidavo pas Beatričę. 179

’ZCruūnė J ^ fa svytytė

Aš dažnai nueidavau į koncertus konservatorijoje. Gydytojas Viktoras Vaičiūnas atsivesdavo savo dukrytes Vaičiūnaitės (Judita vėliau tapo poete), dar visai mažiukes. Girdėjau pianinu skambinant Teresę Rubackienę. Ir jos sesuo Irena, truputį šluba, buvo pianistė. Labai gabi šeima. Beje, Mūza Rubackytė penkerių metukų jau puikiai skambino pianinu.

artą kažkoks vyras, kuris pas okulistą Juozuką Nemeiką šą gydėsi akis, atnešė mums žąsį. J Atidarau duris. Už jų žmogus stovi. - Aš pas daktarą, - sako. - Juozuk! - pašaukiau. Ateina Juozukas, ir vyras kiša jam nupeštą žąsį. Juozukas kad supyko: - Pasiimkit, kitaip jūsų negydysiu! - ir užtrenkė duris žmogui prieš nosį. Aš pirmąkart mačiau jį tokį piktą. Marytė kai išgirdo, liepė man pasivyti žmogų ir paimti žąsį. - Gal jis durnas? Mes valgyt neturim ko, o jis neima? Tik Juozu­ kas gali taip elgtis. Aš pasivijau vyrą ir pro užpakalines duris parnešiau žąsį namo. Paskui mes tą žąsį iškepėm, visą visutėlę sumalėm ir padarėm paštetą. Vakare visi susirinkę tepėm ant duonos ir gardžiuodamiesi šveitėm. Juozukas buvo vegetaras. Kai Marytė buvo išvažiavusi į Maskvą, savaitgalį pietus gaminau aš. Man taip širdį skaudėdavo, kad jis kone 180

vien vandeniu gyvas, tad įpyliau jam sultinio su morkytėmis, bulve, svogūnu ir lauro lapeliu. Juozukas valgo ir stebisi: - Kažkokia keista sriubytė. Ar tikrai vegetariška? - Tikrai tikrai, - linksiu. Galvojau, taip bus stipriau. Ojis labai mėgdavo saldžiai. Pas Nemeikšas per Juozines gaminau tortą iš juodos duonos džiūvėsių. Prisiminiau, kaip mama darydavo, ir pasakiau, kad paga­ minsiu. Marytei valgyti gaminti būdavo peilis. O vieną dieną grįžtu namo iš pamokų, matau, Marytė turbaną ant galvos užsirišusi, vandenį ant jo pila ir kad rauda, kad rauda: - Vajėzau, mano katinėlis! Mano katinėlis! Kad būtų šilta, virtuvėje kūrendavom krosnį. Kartais ir orkaitė būdavo atidaryta. Aš išeidama į mokyklą užšoviau ją, kad nekabo­ tų. Marytė ruošėsi kepti plokštainį, atidaro orkaitę, o ten iškeptas jų katinas guli. įlindo, kur šilta, o aš nepamačiau ir uždariau vargšelį. O Marytė taip mylėjo savo katinėlį, jis lovoje prie kojų gulėdavo ir ją šildydavo.

Liūdnoji Salomėja aisvės alėjoje tarpukariu buvo nepaprastai gražios par/ duotuvės, „Konrado“ kavinė (vėliau - „Tulpė“, o dabar , / ^ varge vargeli! - batų parduotuvė). Kavinėje dirbo Vabalevičius, pats geriausias Kauno konditeris. Paskui jį net į Kremlių kviesdavo. O kokie jo tortai „Napoleonai“! Niekur kitur tokių ne­ ragavau. 181

JSfasvyiyiė Po karo „Konrado“kavinė turbūt neveikė. Atsimenu, netoli Sobo­ ro buvo galima nusipirkti „Karvutės“ saldainių. Aš konservatorijoje gaudavau stipendiją ir pusę jos išleisdavau saldumynams. Laisvės alėjoje, netoli „Konrado“kavinės, atidarė parduotuvę, kur mokslo ir meno žmonės galėdavo apsipirkti pagal literines (asmens) korteles. Jei tokią kortelę turi, gali vietoj mėsos gauti alkoholinių gėrimų, duonos, sviesto. Ojei kortelės neturi, nieko negausi. Ir pagal literinę nelabai ko gausi, bet prie parduotuvės visada nusidriekdavo ilga eilė. Toje eilėje kartais stovėdavau kartu su skulptorium Rimša, o kar­ tais ir viena apsipirkti ateidavau. Stypsoti nuobodu, tad pavaikštinėju, pasisukioju. Kartą pavasariop matau: priešais mane eilėje stovi nepaprastai įdomi moteris. Nedidukė, eglės žalumo spalvos paltu, ant galvos užsirišusi žalią skarą. Paltas kuklus, bet moters veidas kažkoks ypatingas: pablyškęs, o akys didelės, žalios kaip skara, anta­ kiai tamsūs, lūpų kampučiuose - liūdesys. Stovi ir žiūri į tolį. Man ji pasirodė nepaprastai graži. Pradėjau ją stebėti. Matau, ateina Kostas Korsakas, Antanas Ven­ clova, pasisveikina su ta moterim labai pagarbiai ir stoja į eilės galą. Galvoju: kas ji tokia, toji moteris? Vieną dieną skambutis į duris. Marytė Nemeikšaitė ilsėjosi po­ piečio. Aš nubėgau atidaryti durų, žiūriu - ta pati moteris stovi. Ne­ tekau žado. - Ar Marytė yra? - klausia ji. - Yra, yra. įleidau moterį ir nubėgau kviesti Marytės. - Atėjo moteris, - sakau jai. - Kokia moteris? - nustebo Marytė. - Tai kad nepažįstu. Marytė atlėkė. 182

- O, Saliute! - apkabino moterį, čmok čmok, abi pasibučiavo į skruostus. Marytė atsisuko į mane: - Undine, kaip tau ne gėda? Juk čia Salomėja Nėris. Jos eilėraščius tu visąlaik skaitai. Aš net iškaitau visa. Galvoju: ir kodėl ji sugėdino mane prie vieš­ nios? Iš kur aš galiu ją pažinoti? Eilėraščius skaičiau, daugelį atmin­ tinai mokėjau, bet nuotraukos ten nebuvo. - Undine, užplikyk kavos, - paprašė Marytė. Susėdom prie staliuko visos trys, Salomėja su Maryte kalbasi tar­ pusavyje. - Aš taip veržiausi grįžti į Lietuvą, taip laukiau, bet esu labai nu­ sivylusi, - pasakė Salomėja. - Aš nesergu, bet kažkas man negerai. Nebetraukia manęs nei namai, niekas. Įsivaizduok, jaunimas, mano mokinės, kurias aš taip mylėjau, vokiečių okupacijos metais pasišai­ pė iš manęs. Dėl to ji ir atėjo pas Marytę pasiguosti. Salomėja dėstė Panevė­ žyje, paskui Kaune, o tos mokinės išvertė jos eilėraštį, padarė iš jo parodiją, esą Nėris - Lietuvos išdavikė, ir išspausdino laikraštyje. - Negaliu atsigauti, - kalbėjo Salomėja, - taip man širdį užgavo. Ji buvo tikra poetė. Darbas ir pareiga eiti į pamokas buvo ne jai. Ji norėjo vien tik kurti, eiles rašyti. Buvo individualiste ir labai grei­ tai įsimylėdavo. Susidėjo su keturvėjininkais, nors buvo iš labai re­ ligingos šeimos. Kai pakrypo į raudonųjų pusę, jos namiškiai labai pasipiktino. Salomėja gurkšnojo kavą ir kalbėjo, kad yra nusivylusi gyvenimu, nes jaučiasi išduota. Gal ji grįžusi iš Maskvos sužinojo apie vežimus į Sibirą? Štai atvežė Stalino saulę, bet Lietuvoj niekas nešaukė „bra­ vo!“. Gal pamatė, kad iš tos saulės - nieko gero? Gal suprato, jog tai, ką ji kalbėjo, buvo neteisinga, ir ta mintis ją žudė? Man atrodo, ir šeimoje gyvenimas nesiklostė. Jos vyras Bernardas Bučas liko Lietuvoje, o ji su sūneliu pasitraukė į Rusiją ir ten turėjo 183

*ZCtuUnė JVasvyfaftė

kažkokį rusą. Gal jis su ja visai nesiskaitė, gal siųsdavo po matuskil Oji buvo labai jautri. Ir jos sūnelis Balandėlis buvo ne visai sveikas, su vil­ ko gomuriu. Vežiojo jį į užsienį, apie saulutę eilėraštį jam parašė. - Aš nežinau, kas man darosi, - guodėsi Salomėja, - nieko ne­ skauda, bet jaučiuosi blogai. Eisiu pas daktarus pasitikrinti. Niekas nebedžiugina, net ir Balandėlis man nebebrangus. Marytė jai: - Tikrai, Saliute, būtinai nueik pasitikrinti. Praėjo gal savaitė ar dvi ir Marytė man sako: - Eisim Saliutės aplankyti. Guli ligoninėj, darosi tyrimus. Ateinam į palatą. Ir matau, guli visai nebe tas žmogus. Tikrai ne­ būčiau pažinusi. Veide jau ne liūdesio, o skausmo ženklai. Sunykęs žmogus. Su paprasta skaryte ant galvos, veidas baltas kaip kreida, tik akys didžiulės žiba. Ir guli padėta signalinė jos eilėraščių knygelė „Lakštingala negali nečiulbėti“. Atnešė jai parodyti ką tik atspausdintą. - Jie nori mane į Maskvą vežti, - pasakė Salomėja. Išvežė ją į Maskvą ir ji ten tuojau pat, liepos 7-ąją, mirė. Mirties priežastis - kepenų vėžys. Bet daug kas iš inteligentų ir gydytojų kalbėjo, kad ją nunuodijo. Kai ji pradėjo šnekėti, kad yra nusivylusi, turbūt pagreitino mirtį. Sakė, taip nebūna: čia sveika gyva, o po savaitės jau paslika guli. Išveža į Maskvą - ir numiršta. Kaip gali taip būti? Tuo metu pas mus kaip tik viešėjo Vincas Mykolaitis-Putinas. Dieną prieš laidotuves jis rašė nekrologą, o man pasakė: - Tai pati didžiausia mūsų poetė, - ir dar pridūrė: - Undine, žinok, bus daug visokių kalbų. Bet ji yra genijus. Ji buvo uždaryta „Metropolyje“, sudarytos labai geros sąlygos ir liepta parašyti poemą apie Staliną. Tik pagalvok! Parašyti, kaip ji, gali ne kiekvienas. Tik jinai galėjo uždaryta parašyti tiek ir tiek eilučių ir dar taip genialiai. 184

Salomėja gulėjo pašarvota, o dieną prieš laidotuves atvedė man pasaugoti jos sūnelį Balandėlį. Per laidotuves stovim su Balandėliu prie karsto, o jis vis: - Mamytė miega, mamytė miega. Laidotuvėse žmonių buvo labai daug. Ir gėlių daug, ir kalbų, ir pagarbos.

Partizanavimai ^

darytė Nemeikšaitė buvo tikra konspiratorė. Ji bendraJ I / į vo su vienu generolu, labai inteligentišku žmogum. Generolas dalyvavo leidžiant pogrindinį antisovietinį laikraštį, ojo sūnus buvo išėjęs partizanauti. Vienu metu sūnus pasi­ rodė Kaune, ir Marytė davė man užduotį: aš kartu su tuo vyruku tu­ riu nueiti į kažkokius namus, jis palips į viršų ir su kažkuo susitiks, o aš turiu laukti apačioj. Jei ką pamatysiu ateinant, liepė paniūniuoti. Aš nežinojau, kuo tai kvepia, ir ne savo noru tapau ryšininke. Pame­ nu tik, kad buvo žiema, labai šalta. Opavasarį saugumas suėmė patį generolą. Apie penktą vakaro pė­ dinau į vakarinę mokyklą ir matau: priekyje eina pažįstamas žmogus. Galvojau, pasivysiu ir pasisveikinsiu. Paskubinau žingsnį. Tuo metu privažiavo dengta mašinytė, sustojo, iš jos iššoko du vyrai ir manda­ giai įsodino generolą. Pamaniau: gal pažįstami sustojo pavėžėti? Kai grįžau namo, Marytė pranešė: - Generolas dingo. - Aš mačiau jį, - sakau, - kažkas kažkur išsivežė. Marytė labai sunerimo. ą

185

’ZCtuūnė N asvytytė Generolą laikė keletą dienų, paskui paleido. Nuo tada jis pradėjo vaikščioti į miesto sodą ir ten susitikdavo su kažkokiais vyrais. Ma­ rytė liepdavo man sėdėti ant suoliuko su knyga rankoje ir stebėti, suims generolą ar nesuims. Matyt, saugumas jį užverbavo ir kaman­ tinėdavo, nes jis pasidarė labai liūdnas, labai nelaimingas. Paskui jį vis dėlto suėmė ir davė penkiolika metų lagerio. Man pačiai tas „partizanavimas“ vos nesibaigė tragiškai. Drau­ gė paprašė palydėti ją į vieną gamyklą. Ką ji ten nešė, aš nežinojau. O pasirodo, tvarsčius Lietuvos partizanams, nes jos brolis buvo me­ dikas. Maniau, tas daktarėlis mane mergina, o jis tik norėjo, kad jo seserį palydėčiau. Bet buvo šaunus, mane gydė, kai avėdama Beatri­ čės medpadžiais eidama išsinarinau koją. Po tų partizanavimų man ėmė skaudėti pilvą. Tuo metu mama ir broliai jau buvo grįžę į Vilnių ir aš išsiruošiau pas juos. Bet atva­ žiavusi atsidūriau ligoninėje, mirtininkų palatoje. Pasirodo, trūko apendicitas. Guliu leisgyvė, rankos negaliu iškišti iš po apkloto. O čia ateina seselė ir sako: - Pas mus neseniai buvo tokia pat graži mergaitė iš kaimo. Irgi numirė. Tai paguodė! Negana to, du randai ant pilvo liko, nes operuojant dingo elektra, ir seselė padavė daktarui ne tą instrumentą. Bet chi­ rurgas Kazys Katilius, smuikininko Raimundo Katiliaus tėvas, labai manimi rūpinosi.

186

Bitės sugrįžo į avilius, valandos-į laikrodžius...

Vaidybos pamokos Iuvo 1945-ųjų vasara. Rudenį pradėsiu lankyti paskutinę gim­ nazijos klasę ir konservatoriją, bet pirmiausia turėjau nulėk­ ti į Kauną, ten išsiregistruoti ir prisiregistruoti Vilniuje. Ir štai aš vėl Kaune. Kauno milicijoje eilė ilgiausia, nes kaip tik tuo metu žydai grįžo iš lagerių. Galvoju, ką daryti? Eilėj stovėti noro nebuvo. Nusiteikiau ryžtingai ir - šmaukšt - be eilės įlėkiau į kabi­ netą kaip vėjo gūsis. Kabinete prie stalo sėdėjo trys vyrai rusiškomis milicininkų uni­ formomis: milicijos vadas rusas ir du kiti. - Man reikia skubiai išsiregistruoti, - išbėriau greitakalbe, - nes... nes manęs karinis lėktuvas jau laukia, turiu skristi į Vilnių. Uždekit antspaudėlį, - ir pakišau dokumentą. Vyrai išsižioję spokso į mane. O man Šiauliuose siuvėja iš se­ nos tamsiai mėlynos suknelės buvo pasiuvusi sijonuką su plačio­ mis petnešėlėmis, o iš šviesiai pilkšvos plonos vilnos - palaidinę ilgomis rankovėmis. Ant palaidinės šviesios raidės „UN“ išsiuvinė­ tos - mano inicialai. Veidelis dailus, šviesūs plaukai susukti loka­ liais, liemuo plonas. Sijonėlis platėjantis, tik švyst, švyst, ir pake­ rėjau vyrus. Tie nieko neklausę - nei koks lėktuvas, nei ką aš čia 191

’ZCnJlnė J^fasvijttjtė paistau, - plekšt - uždėjo antspaudėlį. Kol jie sėdėjo akis išpūtę, aš gavau tai, ko norėjau, ir - spasibo, spasibo - dėkodama išrūkau iš kabineto. Spasibo tai spasibo, bet lėktuvo juk nėra, aš jį išsigalvojau. O man būtinai reikia tuojau pat grįžti į Vilnių. Milicija buvo prie Soboro. Nulėkiau pas krikšto mamą Marytę Nemeikšaitę, pasiėmiau savo lagaminėlį ir tekina į traukinių stotį. Paprašau bilieto į Vilnių. - Civiliams bilietų nėra! - atšovė kasininkė. Ir matau, atvažiuoja karinis ešelonas, pilnas kareivių. Važiuoja iš Berlyno pro Kauną, pro Vilnių - į Rusiją. Traukinys sustojo, armo­ nikos tik groja, kareiviai šurmuliuoja. Aš stoviu prie pat traukinio, dairausi. Girdžiu, šaukia iš vagono: - Krasavica, devuška kurnosaja! Kažkokie pakaušę kareivukai sugriebė mane už alkūnių ir jau kels į vagoną. Greta manęs perone stovėjo kažkoks vyras, lietuvis. Aš čiupau jį už rankos ir nusitempiau drauge. Galvoju, jei mane vieną pagriebs, tuoj ką nors bloga padarys, todėl laikausi įsitvėrusi to vyro. - Čia mano dėdė, - pasakiau kareiviams. Žmogus, aišku, patenkintas, nes ir jam reikia į Vilnių. Tuo metu traukinys pajudėjo ir nudundėjom į Vilnių. Sėdžiu kupė šalia savo „dėdės“, nepaleidžiu jo, nors kareiviai no­ rėjo lauk išgrūsti, paskui žadėjo išmesti mus abu. Apsimečiau, kad esu laiminga su kareiviais važiuodama. Rusiškai nelabai mokėjau, bet vis raginau juos šnekėti, klausinėjau, iš kur jie, kaip kare sekė­ si. Laikiausi drąsiai iš paskutiniųjų. Kareiviai vis siūlė man degtinės. Galvoju: nesulauksit, žinau, kuo tai baigiasi. Kažkas kyšt galvą į kupė: -Agdedevka?

Mergos jam, mat, prireikė. 192

Sėdėjau iki Vilniaus kaip ant adatų. Vos traukinys sustojo Vilniaus geležinkelio stotyje, aš puoliau iš vagono ir nudūmiau savais keliais. Pėsčia einu gatve, dairausi. Vilnius išdaužytas, stotis apgriauta. Nebeatpažįstu to gražaus miesto, kurį taip mylėjau. Vokiečių gatvė visa sugriauta, Dominikonų gatvėje keli, griuvėsiai rūksta, baisi smarvė. Miestas atrodė labai liūdnai.

Trikampis laiškas /* jr

/ama jau žinojo, kad savo buto mes neatgausim, nes J \ / į jame įsikūręs Plano komitetas (ten liko ir baldai, ir r \ S mūsų knygos, ir servizai), o kito jai niekas nedavė, teko ieškotis pačiai. Ką nori, tą daryk, gali gatvėj gyventi. Likom be nieko, neturėjom netgi taburetės. O tai, ką buvom nusivežę į Dauta­ rus, išnešiojo svetimi. Laimė, mama susitiko ponią Blažienę, pulkininko Vinco Blažio, kuris buvo kalintas Štuthofe, žmoną. Kai gyvenom Žygimantų ga­ tvėje, mes buvom kaimynai, be to, ponia Blažienė ir mano mama buvo pažįstamos nuo jaunystės. Priešais dabartinės prezidentūros aikštę stovėjo du pastatai. Vie­ name gyveno dainavimo mokytojas Norvaiša. Ponia Blažienė išsi­ nuomojo pas jį vieną kambarį. Mano mama pinigų nuomai neturėjo. Ponia Blažienė sutiko laikinai priglausti mus, kol susirasim kampą. Kambarys buvo nemažas, bet šešiems žmonėms - Blažienei su du­ kra, mano mamai, man ir broliams - tikrai ankštokas. Kitą dieną nuėjau į konservatoriją. Ji buvo Skapo gatvėje, visai šalia mūsų. Ateinu ir matau: kompozitorius Povilas Bekeris doku193

ICtuūnė N a svytytė

mentus priima. O jis buvo geras mano tėvų pažįstamas. Ir man po­ pierius greitai sutvarkė. Staiga pro duris įžengė karininkas baltais vasariniais drabužiais, priėjo prie manęs ir padavė trikampį laiškelį. Laiškelis buvo iš tėvo! Pasirodo, jis gyvas, tik ištremtas į Sibirą, o mes nieko apie jį nežinojom ištisus penkerius metus. Tėvas atsiuntė laišką į karininkų ramovę. Ten gyveno ponia Valiuškienė, su kuria bendravom, ji ir pasakė karininkui, kur mane rasti. Išgirdę žinią mama ir broliai labai apsidžiaugė. Nuo tada susi­ rašinėjom su tėvu, bet kas jam nutiko, sužinojom daug vėliau, kai grįžęs papasakojo pats. O laišką atnešęs kariškis, vardu Vikentijus, nuo tada dažnai užsukdavo pas mus į svečius. Rudenį broliai nuėjo į Vienuolio mokyklą, o aš - į paskutinę va­ karinės suaugusiųjų gimnazijos klasę. Mokykla buvo filharmonijoje, kur dabar įsikūrusi administracija. Tą gimnaziją baigė ir publicistas Algimantas Čekuolis, tapytojas Adomas Galdikas, rašytojas Myko­ las Sluckis, nes karas sujaukė visus planus. Sėdėdavom nekūrentoj patalpoj, su pirštinėmis nukirptais galais, rašėm sugrubusiomis ran­ komis, bet va kokie žmonės užaugo. Kodėl mano broliai tapo archi­ tektais? Todėl, kad miestas buvo išdaužytas. Daug jaunuolių nuėjo į architektūrą, kad atstatytų mūsų mylimą Vilnių.

194

Mano draugas Slonca i >^lieną rytą einu gatve link Aušros vartų į pamokas. Ir I / susitinku seną bičiulį Eugenijų Saulevičių, kurį vadiy nom Slonca. Vokiečių laikais Vilniuje jaunuolius pradėjo kviesti į darbus Vo­ kietijoje. Kai kurie, turbūt tie, kurie ne itin gerai mokėsi, labai ap­ sidžiaugė. Trys iš mano draugų - Slonca, Chmielka (Algis Chmielevičius) ir, regis, Algis Mačiulis - susitarė ir nieko tėvams nesakę užsirašė į darbus. Davė jiems uniformėles ir išsiuntė į pasienį tuoj už Eitkūnų. Ką jie ten dirbo, nežinau, gal apkasus kasė, gal ką, bet maitino labai prastai. Mes, karininkų vaikai, susirinkom ir nutarėm išsiųsti jiems siuntinį, nors patys neturėjom ko valgyti. Ir visą laiką susirašinėjom laiškais. Aš mėgdavau rašyti su humoru, kad jiems ne­ būtų taip liūdna. Jie suprato įklimpę, bet pabėgti negalėjo - vokiečiai būtų sušaudę kaip dezertyrus. O Chmielka - vienturtis sūnus. Manė, nuvažiuos, padirbės lengvą darbelį, o ten, pasirodo, juodas vargas. Aš rašydavau jiems laiškus, o jie gavę pasikviesdavo draugų, suva­ žiavusių iš Ukmergės, iš Marijampolės, ir garsiai skaitydavo, paskui rašydavo laišką man. Ir nuotraukų man prisiuntė, ir patenkinti buvo, kad jų nepamirštu. Kai kurie man net simpatiją reiškė. Ir štai dabar, po trejų metų, einu ir matau: gatve pėdina Slonca. Pamačiau iš tolo, galvoju: jis - ne jis? Sustojau. Jis irgi sustojo. - Slonca? - Aš, Undine, aš. Pasirodo, gyvena prie pat filharmonijos. Po kelių dienų visi, kurie siuntėm siuntinius, susitikom, atsive­ džiau ir Eugenijų. Iš pradžių jis elgėsi lyg svetimas. Mes po visų var­ gų buvom pasidarę sovietiniai, o jis buvo patekęs pas amerikonus. 195

’ZCruūnė JVasvytytė

Galėjo išvažiuot į Ameriką, bet grįžo namo, nes čia gyveno tėvas ir pamotė. Paskui mes mokėmės vienoj klasėj, o dar vėliau jis tapo „Vi­ lijos“ fabriko direktorium. Kur kiti du mano draugai, nežinau. Gal žuvo? Algio Mačiulio namą prie pat Tauro kalno subombardavo, bet Algis jau buvo išvažiavęs. Apie Chmielką irgi nieko nežinau. O Slonca grįžo. Vieni buvo patriotai, o kiti išbildėjo kuo greičiau ir kuo toliau. Viskas nuo žmogaus charakterio priklauso.

Mamos biznis ama suko galvą, kaip čia pramisti, ir abi su ponia Bla­ žiene sugalvojo išeitį. Mamai pavyko gauti du kamba­ riukus su virtuvėle Kalvarijų gatvės name Nr. 2, pirmame aukšte. Viename kambaryje jos įrengė bariuką su dviem sta­ liukais ir bufetuku, o kitame apsigyveno mama. Kartais ir Blažienė likdavo nakvoti, kad nereikėtų naktį per miestą eiti. Omums, man ir broliams, mama gavo du kambarius su mažyte virtuvėle kitoje namo dalyje, antrame aukšte. Mes į savo „namus“ patekdavom per tamsų koridorių ir kiemą. Name patogumų nebuvo, tik vanduo iš čiaupo, tualetas lauke - būdos keliems butams. Ne kažin kas, bet vis šio­ kia tokia pastogė. Atgavom ir keletą baldų, kuriuos pavyko išsaugoti mūsų namo Žygimantų gatvėje prižiūrėtojui. Sovietų valdžia iš pradžių leido laikyti mažytes kavinukes, verstis privačiu verslu. Mama ir ponia Blažienė ėmė pardavinėti kavą, arba­ tą ir plikytus pyragėlius su kremo įdaru. Juos kepdavo Sofija Binkie­ nė, rašytojo Kazio Binkio žmona. Iškepa ir atneša kraitelėje. Senutė lenkė padėdavo mamai gaminti užkandėles. 196

Kavinukė žmonėms patiko, joje ėmė lankytis rusų kariškiai. Ir ne šiaip eiliniai. Vienas, turbūt pulkininkas, vis ateidavo su sūnum leitenantu. Ojaunuolis gražus, man, devyniolikmetei, net pirštis ke­ tino, bet aš nenorėjau. Dabar jau ir mes gaudavom pavalgyti, ir Blažienės dukra Regina, bet po kelių mėnesių valdžia uždėjo nepaprastai didelius mokesčius. Mokesčiai ir iki tol buvo, bet ne taip slėgė. O dabar valdžia sumanė išnaikinti privatų verslą ir ėjo gudriu keliu: ne uždarė, o apmokestino. Apmokestino net batsiuvius, kurie ir taip galo su galu nesudurdavo. Mamai buvo pasakyta: arba mokėk, arba sėsi į kalėjimą. Mama su Blažiene sunerimo. Iš kur tų pinigų gauti, kai užsidirb­ davo tik maistui ir nuomai? Mama pasiskolino pinigų iš gydytojo Jono Runkevičiaus. Runkevičius gerai pažinojo mano tėvą, nes jo žmona Vilkaviškyje buvo dešinioji tėvo ranka, vyresnioji medicinos sesuo, o jis pats - tėvo mokinys. Runkevičius dirbo Kauno tuberkuliozinės ligoninės Ramainių sanatorijos vedėju ir gydydavo stribus. Iš tiesų tai visus gydydavo, bet prijautė sovietams, nors tėvai - suvalkiečiai, ūkininkai. Kad išsisuktume iš padėties, teko išsikraustyti iš namo Kalvarijų gatvėje - mama pardavė mūsų kambarius karo gydytojui, kuris buvo ką tik grįžęs iš fronto. Iš pradžių jis atėjo pas mus ir pasiūlė pagalbą, nes sužinojo, kad mano tėtis - medikas. Paskui pasisiūlė iš mūsų nu­ pirkti tuos kambariukus. Mama susimokėjo mokesčius, bet likom be stogo. Negana to, valdi­ ninkai pareikalavo dar pinigų, esą mama ne visus mokesčius sumokėjo. Ir vis dėlto likimas geram žmogui gailestingas. Eina mama gatve ir susitinka Jadvygą Macijauskienę, generolo Macijausko žmoną, „rašali­ nę ponią“, rusę, kurią kadaise globojo, pas savo siuvėją nuvedusi buvo. Ponia Macijauskienė išklausinėjo mamą ir sako: - Kraustykitės pas mane. 197

'Z C tuūnė -J sfa sv tfh fiė

Mama labai apsidžiaugė. Macijauskienė gyveno Lvovo gatvėje. Namas mūrinis, paprastas, butas antrame aukšte - trys kambariai ir mažytė virtuvėlė be lango. Jos Macijauskas kartu negyveno. Jam, kaip ir mano tetos Birutės vyrui generolui Karveliui, karo metais buvo įtaisyta PPŽ, kad pakel­ tų karinę dvasią, prireikus vištą nupeštų ar krūtine savo didvyrį už­ dengtų. Karvelis gavo Reginą, Macijauskas - Tonią. Savo žmoną ir du vaikus - dukrą Lilę ir sūnų Romą - Macijauskas buvo išvežęs į Minską, į žmonos tėviškę. Ten Jadvyga labai vargo, nes Minske stovėjo vokiečiai, o ji juk - rusų generolienė. Neturėjo ko valgyti, ėjo ubagauti. Jos rankos buvo nušalusios ir veidas. Karui pa­ sibaigus Macijauskas susirado žmoną su vaikais ir parsivežė į Vilnių. Bet su šeima negyveno, liko su Tonia. įsikraustė į puikiausią butą Kalinausko gatvėje, o žmoną su vaikais įkurdino trijų kambarių bute. Duodavo ir pinigų, šelpdavo šeimą, bet Macijauskienė nebuvo iš tų, kurios maldautų. Sūnų tėvas iškart įkišo į Suvorovo karo mokyklą Rusijoje, nors vaikas labai nenorėjo, verkė išvežamas. Taigi apsigyvenom pas ponią Macijauskienę, atsivežėm ir kelis baldus, kuriuos jau buvom atgavę: drabužių spintą, knygų spintą, pianiną. Mamai pavyko įsidarbinti valdiškoje užkandinėje prie pat Kalvarijų turgaus. Vieną dieną kažkas paskambino į duris. Namie buvau tik aš. Atidariau duris. Užjų stovėjo trise: moteris ir du vyrai. Vienas vyras pusiau kariška uniforma, moteris ir antras vyras - civiliniais drabužiais. - Elena Ivanovna Nasvytis čia gyvena? - klausia rusiškai. - Čia, - linktelėjau, - bet jos nėra namie. - Nesvarbu. Mes atėjom surašyt jūsų turto. Aš pasipiktinau. - Kaip tai surašyti? Sakau, kad mamos nėra namie. - Užtat jūs esat. 198

- O manęs irgi nėra! - atšoviau. Tie nustebo: - Kakže nietu? Kaip tai nėra? - Ova taip, - sakau. - Nietu! - ir užtrenkiau duris jiems prieš nosį. Jie nulėkė pas mano mamą į darbą. - Na, ir pasiutusi ta jūsų duktė, - pasiguodė. Mama pasiskolino pinigų iš kažkokio žmogaus ir susimokėjo li­ kusius mokesčius.

Meno užkaboriai metais baigiau gimnaziją ir stojau į Vilniaus universitetą, į lietuvių kalbą. Stojant reikėjo laikyti ir istorijos egzaminą. Mano tėvas buvo išvežtas, todėl mūsų šeima vadinosi socialiai pavojinga. O priėmimo komisijoje sėdėjo žmonių iš Karinės katedros. Aš jiems iškart pasa­ kiau, kad mano tėvas - politinis kalinys, ir vis dėlto kažkas iš komisi­ jos narių, turbūt pažinojusių mano tėvą, mane apgynė ir leido laikyti egzaminus. Per istorijos egzaminą dėstytojas profesorius Ignas Jonynas pa­ klausė, kodėl ne į istoriją stoju. Jis manė, kad gerai išmanau istoriją, o aš tiesiog sugudravau. Išsiaiškinau, kad stojantiesiems jis užduoda vieną ir tą patį klausimą, bet niekas į jį neatsakė, ir jis visus pavarė. O aš, chitruolė, prilekiu prie išėjusiojo iš egzamino: - Na, ko tavęs klausė? Atsako, kad to ir to. Kito, pasirodo, irgi to paties klausinėjo. Aha, aš greit atsiverčiau knygą ir perskaičiau, kas apie tai parašyta. At199

"Undinė Udasvytytė mintis mano gera, viską kaipmat įsidėmėjau. Ateina mano eilė, įžen­ giu į salę. Jonynas žvilgt. - A, Nasvytytė? Jis pažinojo mano dėdes ir tėvą. Ir užduoda tą patį painų klausi­ mą. O aš - paukšt paukšt - ir išpyškinau atsakymą. Jonynas nustebo: - Tai ko stoji į tą kalbą? į istoriją stok. įstojau į lietuvių kalbą ir literatūrą, bet po metų universitetą iškeičiau į teatro studiją - Valstybės teatro vaidybos mokyklą. Tuo metu nebuvo jokių teatro akademijų, kiekvienas teatras turėjo savo studiją ir ruošė sau aktorius. Mano gyvenime atsirado simpatija - Alfonsas Ambrasas. Jis jau mokėsi teatro studijoje, buvo baigęs vieną kursą. Vasarą su kurso draugais važiavo į Palangą ir mane pasikvietė. Tuoj po karo Palangoje žmonių buvo labai mažai. Rusų kareiviai supleškino gražiausias vilas. Birutės alėjoje nuostabios vilos stovėjo, o jie iš jų fejerverkus padarė. Palangoje ilsėjosi Kostas Korsakas, Antanas Venclova su žmona, Vacys Reimeris, ką tik apsiženijęs. Buvo ir dainininkų trio. Jau nepa­ menu pavardžių, tik atsimenu, kad jie plėšdavo uždraustas angliškas dainas. Rusai aplink malasi, o jie dainuoja. Prieš stodama į teatro studiją atmintinai išmokau ištrauką iš „Eugenijaus Onegino“, ką tik išversto Antano Venclovos. Venclova Palangoje kaip tik vertė tą kūrinį ir vakarais visiems paskaitydavo. Man taip patiko, kad priėjau prie jo, jau žinomo rašytojo, ir paklau­ siau, ar neduotų ištraukos, noriu išmokti stojamiesiems. Ir Venclova davė. Ištrauką mokiausi iš rankraščio. Kai per stojamuosius perskaičiau ištrauką, man nebeliepė pasa­ koti pasakėčių. 200

Priėmimo komisijoje sėdėjo rašytojai Petras Cvirka, Viktoras Miliū­ nas, režisierius Borisas Dauguvietis ir dar keli. Atrankabuvo labai griežta. - Atidarysim kino studiją. Jdomu, įdomu, kas čia galėtų vaidin­ ti? - sako Dauguvietis. - Gal melžėjos? O Cvirka jam: - Kaip tai melžėjos? Taigi va - Nasvytytė. Va tau žvaigždė. Ojuk būtent jis 1940 metais, kai atėjo sovietai, parašė į laikraštį straipsnį apie tai, kad reikia „nušluoti nuo žemės paviršiaus Smeto­ nas, Tūbelius ir Nasvyčius“. Po trečio turo pranešė, kad į studiją esu priimta. (Kazimiera Ky­ mantaitė pasakė Monikai Mironaitei: „Jau galėtum slėptis.“) Ir staiga į kabinetą mane pasikviečia direktorius Juodis, negramatnas mužikas, neseniai grįžęs iš Rusijos. Pasikviečia ir klausia: - Ar jūs dvarą turėjot? - Taip, - linktelėjau. Pasakiau tiesą, nes jeigu jau klausia, vadinasi, žino. Kitos mer­ ginos, kurių tėvai buvo išvežti, net pavardes buvo pasikeitusios ir bijodamos represijų lakstė iš vieno kurso į kitą arba visai mesdavo mokslus. Aš mokslų nemečiau, pavardės nekeičiau, likau Nasvytytė, o anas vis tiek sugaudydavo ir išveždavo. Baisu buvo, bet aš galvojau taip: jeigu manęs nepriims, tai ir brolių nepriims į Dailės institutą, todėl reikia kaip nors atsilaikyti. Juodis man: - Turėjot dvarą? Tai ir kumečių turėjot? - O koks dvaras be kumečių? - atšoviau. Galvoju: na, ir kvailas, kur jis matė dvarą be darbininkų? - Aha... Tai jūs ir šokoladą valgėt? - Tamsta direktoriau, - sakau, - jeigu jūs būdamas vaikas gau­ tumėt šokolado, ar atsisakytumėt? Ar mestumėt ant žemės? Man davė, aš ir valgiau.

201

'Z C n /ū n ė N a s v y ty tė

Juodis net drebėti pradėjo. - Šitos nepriimt! - pasakė aktoriui Mečiui Chadaravičiui. Chadaravičius pašėlo - tokia perspektyvi mokinė, ir nepriimt? Liepė man parašyti prašymą LTSRkultūros ministrui Juozui Banai­ čiui. Esą mano tėvas, nors ir išvežtas, yra daug gero padaręs, MOPR’ui (Meždunarodnaja organizacija pomošči hoicam revoliucii) aukojęs. Iš tikrųjų tai mano tėvas padėdavo ir kairiesiems, ir dešiniesiems. Jis Hipokrato priesaika vadovavosi, o ne politiniais nurodymais. Iš tei­ sybės, jis nemėgo nei Smetonos režimo, nei sovietų. Bet ir į Vokie­ tiją nepabėgo, pasiliko Lietuvoje. Užtat trylika metų Sibire atsėdėjo. O gal, jei būtų pabėgęs, būtų nušovę, kas ten žino? Vokiečiai būtų išsiuntę daktarėlį į frontą - ir galas. Visaip galėjo nutikti. Parašiau prašymą Banaičiui, bet Kultūros ministerija nusiplovė rankas. Tada Chadaravičius susitarė, kad mane priims Justas Palec­ kis, Lietuvos Respublikos premjeras, pasiskelbęs prezidentu. Ir Pa­ leckis mane, mergiotę, iš tiesų priėmė. Šiais laikais studenčioko dėl studijų reikalų nė pro duris į prezidentūrą neįleistų, o tada įsileido. Prezidento sekretorius buvo rašytojas Kazys Marukas. Chadara­ vičius liko laukti prieškambaryje, o aš įžengiau pas Paleckį į kabinetą. Į kokią tik įstaigą nueidavau, visi spoksodavo susiraukę, o čia man įėjus Paleckis atsistojo, priėjo, atsivedė prie stalo, pasodino, pats prisitraukė kėdę ir įsitaisė greta. - Na, ir kokiu klausimu? - pasidomėjo mandagiai. - A, dėl tėvo? Nasvytis... Nasvytis... O daktaras Motiejus Nasvytis - kas jums? - Dėdė. - O kur jis dabar? - Visi Nasvyčiai pasitraukė, likom tik mes - trys vaikai ir mūsų mama. Kai mano tėvą suėmė, visi Nasvyčiai - dešimt Nasvytyčių ir de­ šimt Nasvytukų - pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. 202

Paleckis nustebo: - Motiejus Nasvytis pasitraukė? Kodėl? - O ko jam laukti? - sakau. - Juk mano tėvą tai ištrėmė, nors jis tikrai nekaltas. Nasvyčiai manė, kad ir juos... - Motiejus Nasvytis labai daug padėjo komunistų partijai, - pa­ sakė Paleckis, - galėjo pasilikti. Aš sau galvoju: „Ką? Dėdė Motiejus? Na jau, nesąmonė“Jis buvo bakteriologas, dėstė universitete ir dirbo karo ligoninėje, parašė kny­ gą apie tuberkuliozę. O pasirodo, kai 1940 metais atėjo sovietai, jis kartu su Paleckiu važinėdavo pas darbininkus ir aiškindavo jiems apie tuberkuliozę, Druskininkuose skaitė paskaitas apie higieną. Jis nebijodavo eiti į purvinus darbininkų kvartalus. - Galėjopasilikti, - pakartojo Paleckis, - būtų pas mus profesoriavęs. Paskui pasidomėjo apie mano studijas, galiausiai klausia: - Koks ten atsitikimas buvo traukiny? Kažkur važiavot iš Šiau­ lių... Kas ten nutiko? Nustebau. Apie ką jis čia? Ir staiga - topt, prisiminiau. Obuvo taip. Kai gyvenau Kaune, per atostogas aplankiau brolius ir mamą Šiauliuose ir traukiniu išvažiavau atgal į Kauną. Bet važia­ vau ne kupė, o pusiau atvirame gyvuliniame vagone su stogu, prika­ bintame prie krovininio sąstato. Atvažiavom iki Palemono, trauki­ nys stabtelėjo stotyje. Aš stoviu tame vagone pasirėmusi į pertvarą ir dairausi. Ir matau - rusai veda vokiečius belaisvius. Obuvo vasara, labai karšta. Tie vokietukai pribėgo prie vandens kolonėlės ir puolė praustis. Tik kiša galvas po vandens čiurkšle, tik prausiasi. Šalia manęs stovėjo dvi mergos ir kažkokie vyrai. Traukiniui pa­ judėjus aš ir sakau: - Na va, vokietis nebūtų vokietis, švarinasi net ir belaisvis būdamas. Ir reikėjo man leptelėti! Viena merga pasisuko į mane: - Ką? Fašistka? - suriko. 203

IXncllfte J\[asvytyiė

Laimė, tuo metu atvažiavom į Kauno stotį. Kažkoks vyras pasi­ lenkė prie manęs: - Mergaite, bėk ir slėpkis, nes bus blogai, tave suims. Traukinys sustojo, aš strykt - ir į kojas. O gyvenau pas Nemeikšas prie pat stoties, Žukausko gatvėje prie Karo ligoninės, tad kie­ mais, kiemais - ir pardūmiau. Tą atvejį papasakojau Paleckiui. Ojis man taip tėviškai: - Jaunimas nesupranta, kad ne viską galima kalbėti. Ne visada reikia savo mintis dėstyti. Reikia išmokt ir patylėti, - šyptelėjo, pa­ glostė man petį. - Na, manau, kad galėsiu jums padėti. į dramos studiją mane priėmė. Ir kokia buvo mano nuostaba, kai tarp įstojusiųjų pamačiau ir mane įskundusią mergą iš traukinio. Ji buvo iš Radviliškio, vardu Olė. Per stojamuosius susimovė, egzaminų neišlaikė, bet buvo priimta, mat buvo ištekėjusi už Lietuvos komu­ nistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Snie­ čkaus adjutanto, o pati dirbo Sniečkaus sekretore. Tačiau kai baigėm studijas, diplomo ji negavo, o tik pažymą, kad lankė užsiėmimus.

Mano mokytojas Mečys Chadaravičius yano dėstytojas buvo Mečys Chadaravičius, nuostabus J \ / į žmogus. Spektaklyje „Žemuogių pievelė“pagal Ingmarą Bergmaną (su Monika Mironaite) jis nuostabiai vai­ dino rašytoją, anglų lordą. Mes visos buvom įsimylėjusios Chadaravičių. Ir staiga jis ateina man dėstyti. Chadaravičius pamatė, kad man gerai sekasi etiudai. Kur nesi­ seks, kai aš tokią gerą ponios komendantienės Matulionienės mo­ yt

204

Jfyie Biuka ir tneri kyklą Vilkaviškyje išėjau. Mes ir pantomimas vaidindavom, ir lėlių spektaklius statydavom. Kiti įstojusieji, atvažiavę iš provincijos, ne­ suprato, kaip tuos etiudus daryti, o aš - viens du - ir suvaidinu, nes buvau lavinama nuo vaikystės. Chadaravičius mane nuolat girdavo, bet vieną dieną sako: - Blogai! Blogai ir blogai. Ir liepia vaidinti iš naujo. Kaip supykau! - Man jau gana, - pasakiau, - metu studijas. Nebenoriu! Manęs čia nevarinės, - apsisukau ir išlėkiau namo. Chadaravičius pasivijo ir eina šalia, lydi. Buvo ruduo, vakaras, jau tamsu. Žingsniuojam abu gatve, o mano kavalierius Alfonsas Ambrasas kiek atsilikęs iš paskos seka. - O ką darytum, - klausia Chadaravičius, - jei tave pakritikuotų po pirmo spektaklio, jei parašytų piktoką recenziją? - Priklausytų nuo to, ką parašytų. - Iškart mestum teatrą? - Na ne... Gal nemesčiau. - O aš tyčia tave provokavau, - sako jis, - norėjau pasižiūrėti, koks tavo charakteris, kaip tu elgiesi kritikuojama. Okritikos, žinok, bus, ir visokios. Vienam kritikui patiksi, kitam nepatiksi. Ir ką? Ir trankysi durimis, lėksi lauk užpykusi? Chadaravičius palydėjo mane iki pat durų, o aš supratau, kad jis teisus. Mes ne tik mokėmės, bet ir vaidindavom masuotėse. Už tai gaudavom ketvirtos kategorijos darbininko atlyginimą, katino ašaras. Užtat sukiojomės teatro „virtuvėje“. Kai repetavo „Norą“, patamsy­ je sėdėdavom salėje ir žiūrėdavom, kaip vaidina Monika Mironaitė, Vladas Jurkūnas, Galina Jackevičiūtė. Jurkūnas, būdavo, kreida nu205

sipaišo ant scenos, iki kur turi eiti sakydamas žodžius, ir laikosi tos schemos. Monika Mironaitė jau buvo ištekėjusi. Ji atsivesdavo du­ krytę Dagnę. Mes ją paglobodavom. Mūsų dėstytojai buvo puikūs: filosofiją dėstė Eugenijus Meškaus­ kas, anglų kalbą - Sabalys. O mes, aktoriukai, tiesiog gyvenom tea­ tre. Aš, kai Žemaitės „Marčioje“ vaidinau masuotėje, nusigrimavau veidą, kad būtų šlakuotas, nosį pakėliau, kad riesta atrodytų, susirišau kasytes, tokias bizes. Juozas Siparis, kuris dėstė mums dikciją, dėbt į mane. - Iš kur šita merga atsirado? Nepažino. Aktorė Ona Juodytė (paskui ji ištekėjo už Mečio Chadaravičiaus) rengdavo žiburėlius. Bet kartą, kai surengė su striptizu, visus mūsų robaksus užraukė. Stepas Jukna vaidindamas Otelą veidą suodžiais buvo išsitepęs. Ko tik nebūdavo! Borisas Dauguvietis vis ginčydavosi su Kipru Petrausku ir girdavosi: „Opas mane vaikų daugiau už tave, tik jie gal nežino, kad yra mano vaikai.“ Monika Mironaitė gatvėje atrodydavo šiaip sau, bet kai išeidavo į sceną, virsdavo karaliene. Pasisuka šonu - ir kojos atrodo grakš­ čios, ir rankos. Ji mokėjo save pateikti. Grimui naudodavo suriką, o surikas tik veidą parausvina. Man, kad matyčiausi, reikėdavo platin­ ti veidą, nes smulkus, be grimo scenoje „pradingdavau“, o Monikai nieko nereikėdavo. Na, mano tik balsas buvo stiprus, kartais ir be mikrofono apsieidavau. Studijas baigėme trylika žmonių: šešios merginos, tarp jų Galina Dauguvietytė, Petronėlė Česnulevičiūtė, Irena Vaišytė, ir septyni vy­ rukai. Bet paskui vienas iš jų dingo, gal į Sibirą išvežė.

206

Šeimos reikalai ano simpatija Alfonsas Ambrasas buvo baigęs lenkų mokyklą, nes tėvai namie kalbėjo lenkiškai, ir aukštes­ niąją technikos mokyklą, odos apdirbimo specialybę. Bernas buvo gražus, elegantiškas. Susipažino su merginomis iš akto­ rinio, ir jos prikalbino jį ateiti į teatro studiją. Jau rašiau, kad mudu susipažinom, kai Alfa buvo baigęs dramos studijos pirmą kursą. Vieną dieną jis ateina pas mus į namus išblyš­ kęs, atsisėda ant kėdės. Mudvi su mama klausiam, kas atsitiko. - Mano mamai kelio girnelę peršovė, - sako, - atvežėm trauki­ niu, dabar ligoninėj. Ir papasakojo tokią istoriją. Buvo bulviakasis, ir atėjo į jo tėvų namus keli stribai su ginklais. „Eik, prikepk bulvinių blynų, duok la­ šinių“, - paliepė Alfos motinai Uršulei. Toji išsigandusi metė krepšį, paskubom kyštelėjo purvinas rankas į vandenį, kad nebūtų žemėtos, ir puolė blynų kepti. Stribai išsidrėbė prie stalo, pasistatė butelį, geria ir laukia blynų. Vienas krapštinėjo šautuvą, gal tyčia gaiduką spustelėjo, ir šovinys pataikė Uršulei tiesiai į koją, sutrupino kelio girnelę. Ambrasai turėjo du tarnus - pastumdėlį Joną (tik kai išėjo į ka­ riuomenę, pasidarė vyras) ir Anelę. Tie pasirūpino, kad paplūdusią krauju Uršulę traukiniu iš Dūkšto atvežtų į Vilnių. Taip ir vežė visą išsikruvinusią, purvinom rankom, purvinais drabužiais. Vilniuje at­ bėgo vyriausias Alfos brolis Eduardas, busimasis medikas, kuris tada mokėsi paskutiniame kurse, ir nugabeno motiną į Jokūbo ligoninę. Aš irgi atlėkiau į ligoninę. Atsinešiau vandens, šepetėlį, muilo ir nuprausiau būsimą anytą. Man jos buvo labai gaila. Ji buvo pilnoka, bet graži moteris, didelėmis mėlynomis akimis, o Alfos tėvas - šiaip 207

’ZCtuUnė ■J'fasvyfajiė

sau vyras. Ten pas juos visas kaimas buvo vieni Ambrasai, tad Alfos tėvą kaimo žmonės vadino Pinčiukėliu. Gal todėl, kad apsukrus, iš Lenkijos per sieną pipirus veždavo? Jie gyveno Vilnijos pakrašty, Dūkšte, kuris nuo 1920 metų iki 1939-ųjų spalio buvo okupuotas Lenkijos. Buvo iškastas griovys, jie vienoje griovio pusėje, o kitoje pusėje - jau Lietuva. Ambrasai turėjo gerą ūkį, nes Uršulė Amerikoje gavo palikimą. Jį buvo pasisavinusi kita moteris tokia pat pavarde ir vardu, bet Alfos motina nuvažiavo į Ameriką, visus metus ten sėdėjo, bylinėjosi ir atgavo palikimą. Paaiš­ kėjo, kad, nors pavardė sutampa, anos moters tėvavardis kitas. Grįžusi motina nusipirko didelį ūkį prie pat ežero, netoli rusų sentikių kaimo. Pas mus būdavo įprasta lašinius rūkyti, o Alfos tėvai vien tik sūdy­ davo bidonuose. Užtat jų rauginti agurkai būdavo labai skanūs. Ir dar jie mokėjo gardžiai paruošti žuvį. Pripila ant kranto smėlio, unguriai atšliaužia ir nebegali į vandenį nušliaužti. Aš pati mačiau, kaip juos rankomis gaudė. Prigaudydavo ir lynų. Sako, žuvį valgyti labai sveika. Ojie va žuvį nuolat valgė, bet visa šeima Alzheimerio liga susirgo - ir tėvas, ir motina, net Alfos brolis daktaras. Tai kur ta teisybė? Mano anytai buvo padarytas specialus batas ir ji grįžo namo. Ištekėjau antrame kurse. Man buvo dvidešimt, Alfonsui - dvi­ dešimt treji. Tuokėmės bažnyčioje, palaimino kunigas Vaičiūnas. Po šliūbo iškart nulėkėm į egzaminus - Alfa į vieną, aš į kitą. Alfonsas Vilniuje kartu su broliu, būsimu mediku, nuomojosi du kambariukus pastate priešais Rašytojų namus. Butas didžiulis, o gy­ veno trys šeimos: dvi lenkės, Baumanai ir mes. Virtuvė buvo bendra. Kur aš ten eisiu, kai visi šonais trinasi, tai prie pat mūsų kambarių, mažame koridoriuke, pasistačiau primusą ir ant jo gaminau valgį. Vieną dieną (jau buvo gimęs sūnus Arvydėlis) sėdžiu kambary, girdžiu, kažkas įėjo į mūsų koridoriuką. Suklusau. Koridoriuke sto208

vėjo stalas, uždengtas klijuote, o ant jo primusas stovėjo. Stalo spin­ telėje laikiau lašinius, vieną kitą svogūną, maisto atsargas, kokių tuo metu turėdavau. O turėdavau mažai, nes vertėmės labai sunkiai. Broliai kartais saują cukraus atnešdavo, į popieriuką suvynioję. Arba vieną kiaušinį vaikui. Aš įsigudrinau dvylika kotletų pagaminti iš dviejų šimtų gramų faršo. Dabar jau nemokėčiau, o tada pridėdavau virtų bulvių ir iškepdavau. Atidarau stalo stalčių - guli proklamacijos prieš sovietų valdžią. Matyt, tos lenkės, kurios gyveno kitame kambaryje, įkišo. Opo kelių dienų ateina pas mus į namus keli saugumiečiai ir suima mano vyrą. Vienas jį išsiveda, o du pasilieka pas mus. Supratau, kad tai ahlava, kad jie kažką gaudo. Alfai kaip tik reikėjo vaidinti spektaklyje. Ir ateina jo ieškoti Lai­ monas Noreika. Saugumiečiai suima ir Noreiką, o manęs lauk neiš­ leidžia, kažko laukia. Gal tris paras pas mus sėdėjo. Lenkė saugumie­ čiams valgyti davė. Ir mums atnešdavo, nes į miestą neišleido. O pa­ sirodo, saugumiečius domino jauniausias Alfos broliukas Vytukas, šešiolikos metų gimnazistas. Jam kažkas davė proklamacijų ir jis su draugais naktį klijavo jas ant sienų. Vytukas gyveno bendrabutyje. Jį sekė, bet nesugavo, nes išvažiavo pas tėvus. Tada atėjo pas Alfą, vyresnįjį brolį, nes manė, kad jaunėlis vis tiek užsuks pas mus. Ir Vy­ tukas iš tiesų atėjo, nes atvežė lauktuvių iš kaimo. Aš kaip tik buvau tualete. Girdžiu, kažkas rakina duris į bendrą koridorių. Supratau, kad tai Vytukas, bet nespėjau perspėti, saugumiečiai pripuolė ir suė­ mė vaiką. Tas tik išblyško... Kai sučiupo Vytuką, Alfą paleido, o Vytuką patupdė į karcerį, paskui ištrėmė į Sibirą. Kaip tik tada buvo prasidėję antrieji trėmimai. Mano anyta manė, kad jos, invalidės su dirbtine koja, tikrai neišveš, bet suėmė ir ištrė­ mė į Krasnojarską. O tėvo, Pinčiukėlio, neišvežė, nes nerado. 209

7Cncllnė J^fasvytytė Jų sodyboje pastatai buvo nauji, kiek pakelti, po svirnu įrengtas rūsys, aplink užveistas jaunas sodas. Pinčiukėlio nerado, nes jis buvo pasislėpęs rūsyje po svirnu. Alfa nuvažiavo į Dūkštą ieškoti tėvo. Pa­ sirodo, po tais pamatais jis kelias paras sėdėjo, o tarnaitė jam valgyt nešiojo. Paskui sovietai sodybą atėmė, tarnaitę išvijo. Alfa parsivežė tėvą pas mus. Kaip tik tada kitas jų sūnus baigė medicinos studijas ir buvo paskirtas į Debeikius prie Anykščių. Jis išsivežė ir tėvą. O tarnaitė atvažiavo pas mus, atsivežė ir dukrelę Ur­ šulę. Man regis, Pinčiukėlio padirbtą, nes mergaitė labai į senį Am­ brasą buvo panaši. Sužinojęs, kad tarnaitė su vaiku pas mus, senis Pinčiukėlis atbil­ dėjo pasižiūrėti, kas čia dedasi. Mato, mes gyvenam susigrūdę: trys suaugusieji, du vaikai. Senis išbarė tarnaitę ir išvežė ją su vaiku pas josios seserį į Dūkšto miestelį. Po kurio laiko tarnaitė vėl atsirado pas mus, bet jau be vaiko, ma­ tyt, buvo seseriai palikusi. Kurį laiką gyveno pas mus ir lankė siuvi­ mo kursus. Paskui pabėgo su savo sesers vyru milicininku, Vilniuje išsinuomojo kambarį ir pagimdė dar tris ar keturis vaikus. Atrodė niekuo neypatinga, bet patiko vyrams. Teisybė, buvo labai naginga. Kursus baigusi man labai gražų paltą pasiuvo išardžiusi seną mano paltuką ir kailinius. Kai apsivilkdavau, visi stebėdavosi, iš kur tokį dailų gavau. Atsakydavau, kad pasiūtas iš nieko. Alfos motina irgi buvo labai naginga, Krasnojarske žmones apsiūdavo ir šiaip ne taip vertėsi. Ji Sibire ir jaunėlį sūnų Vytuką susirado. Tam vaikui buvo nušalusios kojos, teko nupjauti pėdų pirštus. Aš auginau sūnelį, Alfa kurį laiką vaidino teatre, bet pragyventi buvo labai sunku, tad metė teatrą ir išvažiavo dirbti pagal specialybę į mielių fabriką Naujojoje Vilnioje. Dirbo ten vyriausiuoju inžinieriu­ mi. Viskas būtų buvę gerai, bet pamėgo taurelę.

210

Kenkėja Olė -t- ✓'^ieną dieną, kai prasidėjo antrieji trėmimai, pas mus I / atlėkė Olė, kuri mane Paleckiui įskundė. Atlėkė kartu įr su seserimi apžiūrėti mūsų buto, nes manė, kad aš jau irgi į Sibirą ištremta. Bet likimas jai atkeršijo. Olė buvo paika merga. Dar studijų metais, būdavo, skaitom „Vachtangovo laiškus aktoriams“, o ten rašoma apie „Faustą“. Olė nesupranta: - Ar čia tas, kuris atsijaunino? Arba per marksizmo egzaminą jos klausia: - Kas buvo Ordžonikidzė? Jis buvo sovietinis politinis veikėjas, Spalio revoliucijos dalyvis, o jinai sako: - Kompozitorius. Komisija tik šypt šypt. - O ką jis parašė? - Kažkokią operą... A, „Muradeli“. Komisija išvirto iš juoko. (Vano Muradelis - gruzinų kompozito­ rius ir dirigentas.) Jau minėjau, kad Olė dirbo LKP CK vado Antano Sniečkaus se­ kretore. Bet ją išmetė. O nutiko štai kas. Numirė Liudas Gira. Ateina į Sniečkaus priimamąjį rašytojas Petras Cvirka ir sako Olei: - Noriu su sekretorium pasikalbėt dėl Liudo Giros laidotuvių. Olė šmurkšt pas Sniečkų į kabinetą ir raportuoja: - Atėjo Liudas Gira dėl laidotuvių. Sniečkus net žagtelėjo. Jam iš pat ryto buvo pranešta, kad Gira numirė, o sekretorė aiškina, kad nabašnikas pasišnekėt atėjo. Užsiu­ 211

’Zbndmė N a svytytė

to ant žioplos sekretorės ir išvarė iš darbo. Paskiau Olę dar ir vyras pametė. Jos sesuo laikė bordelį. Kartą su draugėmis sėdžiu „Dainavos“res­ torane, geriam kavą. Matau, įeina josios sesuo su pulkeliu mergelių. Vis atsivesdavo tris ar keturias, jos aptūpdavo staliuką ir laukdavo, kol kas pašokdins. Kai Olė baigė studijas, jai vis dėlto davė vaidmenį, nes buvo gan daili. Aš netrukus įsidarbinau radijuje. Žiūriu, ir ji atpylė iš paskos, įsitaisė televizijoje. Tik jos darbas buvo nekūrybinis, kilnojo garso gerves.

Mūsų tėvas ^ v a u rašiau, kad pirmasis laiškelis iš tėvo atėjo 1945-aisiais, j bet kas jam nutiko, sužinojom tik kai tėvas grįžo namo, nes J laiškuose apie tai pasakoti buvo pavojinga. Mūsų tėvą, kuris gerai kalbėjo rusiškai, sovietų valdžia iš pradžių toleravo. Bet kai jis ėmė blogai kalbėti apie rusų kariuomenę, esą labai silpna ir nenugalės kare, ir girti vokiečius, kažkas jį įskundė. Įskundė kariškiai kolegos. Aš žinau kas. Mes galėjom susipažinti su tėvo byla, bet broliai pasakė: nenorim knaisiotis, jis pats mums viską papasakojo. Mūsų tėvas buvo doras žmogus, todėl kalbėjo tiesiai. Iš pradžių tėvą kalino Vilniuje. Paskui išvežė paskutiniu trauki­ niu į Gorkį. Gorkio kalėjime buvo ne kurortai. Atėjus žiemai kaliniai ėmė mirti iš bado, mano tėvas, stuomeningas vyras, sulyso taip, kad te­ svėrė 47 kilogramus. 212

Paskui tėvas buvo perkeltas į Burepolonsko lagerį. Ten prasidėjo šiltinės epidemija. Ovyko karas, visi gydytojai fronte, zonoje tik kaž­ koks vos prakutęs daktarėlis paliktas. Vienas kalinys pilsto kitiems kažkokį srėbalą. - Jam negalima šito valgyti, - neištvėręs pasakė tėvas, rodyda­ mas į vieną paliegėlį. - Iš kur žinai? - Aš gydytojas. -Da? Nu chorošo. Eime. Ir liepė tėvui apžiūrėti ligonius. O tame lageryje sirgo ir vado­ vybė. Mano tėvui staiga atsirado darbo, jam vėl buvo leista gydyti žmones. Kaip tik tada buvo sukurtas antibiotikas penicilinas. Žinoma, jis buvo skirtas tik lagerio vadovybei ir saugomas po užraktu. Lageryje kaip laisvai samdoma darbuotoja (ateidavo ir išeidavo) dirbo dirigento Jono Aleksos motina. Jos vyras buvo rusas, o ji lie­ tuvė, žemaitė iš Telšių. Šeima savo noru pasitraukė į Rusiją, Aleksą paėmė į kariuomenę, jo žmona Marytė buvo įdarbinta lagerio buhal­ terijoje, o vaikučiai - dukros ir sūnelis - palikti namie. Gorkyje tuo metu badavo ir kaliniai, ir civiliai. Dirbo vien bobos, o vyrai buvo fronte arba žuvę. Mano tėvas jau galėjo laisviau vaikščioti po lagerio teritoriją. Vie­ ną dieną mato, sėdi Aleksienė ir verkia. - Ko raudi? - klausia. - Mano sūnelis miršta. - Tai ko čia sėdi, jei vaikas miršta? - Tai kad nežinau, ką daryti. Jonukui, dvejų metukų vaikeliui, buvo plaučių uždegimas. Tėvas liepė Aleksienei palaukti ir nulėkęs pavogė dvi penicilino ampules. Atnešė ir padavė moteriai. 213

T tn d ln ė J^ fasvyfajtė

- Maryte, dumk namo. Ar turėsi, kas suleidžia? - Turėsiu. Tėvas liepė jai po kelių valandų ateiti ir pranešti, kaip vaikeliui einasi. Moteris po kurio laiko atbėgo. - Jau temperatūra Jonukui krinta, jau geriau. O ką tik buvo visai blogai, vaikelis jau kliedėjo. Paskui Aleksaitės man pasakojo, kad motina suklupdydavo jas ir liepdavo prašyti Die­ vą sveikatos daktarui Nasvyčiui, išgelbėjusiam jų Jonuką. Mano tėvas buvo nuteistas dešimčiai metų, bet 1944-aisiais tri­ bunolas pridėjo dar penketą. Ateina į sanitarinę dalį viršininko adjutantas ir praneša: - Kazimierai Matvejevičiau, jūs areštuotas. - Žinau, - sako tėvas, - aš jau pusketvirtų metų areštuotas. Opasirodo, jis kažkam nepatiko ir buvo apkaltintas neva priklau­ sąs pogrindinei organizacijai, kurios tikslas - likviduoti lagerio vado­ vybę. Tribunolas nuteisė Nasvytį už garbės nedarančius atsiliepimus apie Staliną ir netikėjimą sovietų spauda. Tėvas parašė laišką SSRS vyriausiajai karo prokuratūrai: „Politi­ koj išvis aš prastai gaudaus ir samprotavimai vienu ar kitu kariniu ar politiniu klausimu buvo daugiau neapgalvoti negu rimti, todėl jokių antivalstybinių užmačių juose nebuvo.“ Valdžia juo nepatikėjo, ištrėmė už Obės, į Jamalo Nencų naciona­ linę apygardą, kur buvo Salechardas, Nadymas ir kiti lageriai. Atvežtus į amžinojo įšalo žemę kalinius išleido iš traukinio, išri­ kiavo ir liepė prisistatyti. - Ar yra gydytojų? Tėvas žengė žingsnį į priekį. - Aš gydytojas. Jam išsyk davė dvigubą porciją šilto maisto. Lageryje buvo ne vien politiniai kaliniai. Valdžia politinius sumaišė su nusikaltėliais. 214

O tiems jau buvo perduota, kad atvyks daktaras. Tėvas apsidžiaugė, kad iš bado, bent jau kol kas, nemirs. Kalinius apgyvendino palapinėse. Tėvui tekdavo operuoti susti­ rusiomis rankomis, kai lauke spigindavo keturiasdešimties laipsnių šaltis. Paskui kaliniai surentė šiltesnius barakus. Kirsti miško tėvui nereikėjo, jis daugiausia gydydavo banditus, kai tie susipliekdavo. Vienam kažkas sumaitojo galvą. Žmogus guli be sąmonės, kaukolė praskelta, smegenys matyti, įjuos smulkių kau­ lų šipuliukų prilindę. Tėvas nutarė operuoti. Išoperavo, užsiuvo. Laukia, atsigaus žmogelis ar neatsigaus. O tas guli be sąmonės, ir tiek. Tėvas nutarė į tą žmogų kreiptis. Ėmė klausinė­ ti, kuo jis vardu, dar kažko. Ir staiga žmogus atsimerkė. Tėvas apsidžiau­ gė: Volodia atsigavo! Otas Volodia, nors sunkiai valdė ranką ir koją, toks geruolis pasidarė, kitiems kaliniams basonus ir karštą vandenį nešioda­ vo. Tėvas paskui juokavo: „Turbūt blogąsias smegenis pašalinau.“ Vienu metu ėmė mirti prižiūrėtojai. Nei sumuštas žmogus, nei ką, bet ima staiga ir numiršta. Kiti manė, kad su širdim blogai pasi­ darė. Vienas taip numirė, kitas. Galiausiai tėvas atidžiai apžiūrėjo, mato, kažkokia skylutė kūne. Padarė skrodimą. Pasirodo, žmonės buvo nudurti yla. Bandziūgos iš duonos pasidarydavo kauliukus ir lošdavo iš žmonių. Tas, kuris prasilošdavo, turėdavo nudėti prižiū­ rėtoją. Tėvas pasakojo: „Taip tiksliai pataikyta į širdį, kad chirurgas geriau nepataikytų.“ Kitą sykį ėmė dingti kaliniai. Visi manė, kad pabėgo iš lagerio. Bet aplink plytėjo taiga, toli nenubėgsi. Kas išbėgdavo, pražūdavo. Atšilus orams vis rasdavo lavonų. Tuo metu labai trūko maisto. Tėvas irgi badavo, du kartus šiltine sirgo, vos nenumirė. Jis valgė samanas, parsinešęs kedro spyglių išsivirdavo gėrimo, kad bent šiek tiek vitaminų gautų. Kažkas iš gudresnių kalinių pradėjo siūlyti kepeninių dešrų. 215

IXnditie J^fasvyitjte - Daktare, gal ir jūs norėtumėt? - klausia. Tėvas atsisakė. Jam to geradario veidas nepatiko: snukis spuo­ guotas, papurtęs. Ovienas kalinys užsimanė dešrų. - Reikia užlipti į pastogę. Tu eik pirmas, - sako jam siūlytojas, o jis pats iš paskos kopėčiomis lipsiąs. Tas, kuris norėjo dešrų, užlipęs įkišo galvą į palėpę, mato, daugy­ bė batų pristatyta. Pasirodo, kepeninę dešrą iš žmogienos gaminda­ vo. Preciziškai išpjaudavo kepenis, o kūną taigoje numesdavo. Kali­ niai suviliodavo kalinius ir nudaigodavo.

Daktaras Barzda ir atkaklioji suvalkietė ai buvo minimas mano tėvo Kazio Nasvyčio 100 metų jubiliejus, senajame mūsų bute Žygimantų gatvėje (ten dabar įsikūręs Gerontologijos institutas) aš surengiau prisiminimų vakarą. Daug kas geru žodžiu minėjo mano tėvą, kurį žmonės buvo praminę daktaru Barzda. Viena moteris iš Valkininkų į Sibirą buvo ištremta dar mergaitė. Krito medis ir jai sutraiškė ranką. O mano tėvas, jeigu pamatydavo, kad lietuvis, iš paskutiniųjų stengdavosi padėti. Neišleisdavo į dar­ bus, ligoninėje parūpindavo karšto viralo. į vieną iš Komijos lagerių pateko Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos brolis Antanas Lukša. Ten jis su keliais rusais ir ukrainiečiais ėmė organizuoti sukilimą, bet susirgo vidurių šiltine. Pajuto baisius skausmus viduriuose, labai nusilpo ir atsidūrė lagerio ligoninėje. Mano tėvas, vyriausiasis ligoninės chirurgas, vis aplankydavo Anta­ ną ir pasirūpino, kad jis galėtų likti ligoninėje tol, kol atsistos ant 216

kojų. Antanas buvo paskirtas nešioti ligoniams vitaminų. „Kai aš, sąžiningai išdalijęs vitaminus ligoniams, likusius parnešdavau sky­ riaus gydytojai Vinogradovai, ši liepdavo man juos suvalgyti. Grei­ čiausiai tai irgi buvo Kazimiero Nasvyčio nurodymas. Manau, būtent vitaminai išgelbėjo man gyvybę ir sustiprino sveikatą taip, kad dau­ giau nebeteko lageriuose sirgti“, - žurnalistui pasakojo Lukša, grįžęs iš Sibiro 1956 metais. Tėvas Sibire praleido trylika metų: dešimt metų lageriuose, dar trejus jam buvo „leista“ padirbėti už zonos. Paskutiniais metais bū­ davo elniais kinkytomis rogėmis vežiojamas pas nuteistuosius iš lagerio į lagerį ir gaudavo atlyginimą, nors ir mažesnį už sanitarių. Laiškuose džiaugėsi: „Ačiū Dievui, namo galėsiu grįžti neapdriskęs.“ Po dešimties metų lagerių tėvas paprašė mamos, kad toji atvažiuo­ tų pas jį į Šiaurę. Omama jau buvo baigusi kursus ir dirbo prekių žinove komiso parduotuvėje, kuri buvo prie Kalinausko ir Pylimo gatvių kam­ po. Apsipirkti ateidavo sovietinė nomenklatūra, mat žydai išvažiuoda­ mi atiduodavo į komisą labai daug gerų daiktų - ir baldų, ir indų. - Ponia Nasvytiene, patarkit, pirkti man šitą daiktą ar nepirk­ ti? - klausinėdavo sovietinės damos. Nors mamai sekėsi gerai, ji metė darbą ir išvyko pas tėvą. Ketu­ riolika parų važiavo traukiniais. Kaip kadaise išpranašavo aklas aiš­ kiaregis vienuolis, laivu kėlėsi per vandenį - plaukė per Obę (vos vos spėjo į paskutinį keltą) ir galiausiai susirado tėvą. Aš tuo metu jau dirbau Lietuvos tautinių dainų ir šokių ansam­ blio „Lietuva“ pranešėja. Be to, dalyvavau Lietuvos radijo diktorių konkurse ir iš 180 pretendentų komisija išsirinko mane, Gražiną Bigelytę, Henriką Paulauską ir Juozą Baranauską. 1953-iaisiais, kai mama dar buvo pas tėvą, parvažiuoju iš gastro­ lių, o broliai ir sako: 217

'ZCndlnė ^N asvytytė

- Mes tėvą matėm! Dieve, kiek buvo ašarų. Jie matė, o aš - dar ne. Algis ir Vytas, abu jauni architektai, Maskvoje, Visasąjunginėje žemės ūkio pasiekimų parodoje, rengė Lietuvos paviljoną. Staiga gir­ di, juos šaukia parodos direktorius: - Broliai, jums telefonas! Skambino mūsų tėvas. Mes susirašinėjom laiškais, ir jis žinojo, ką veikiam, kur būsim. Pasirodo, jis iš Sibiro atlydėjo į Maskvą ligonį. - Aš stoty „Komsomolskaja“, - pasakė broliams. Tie puolė į taksi ir nulėkė į stotį. Pakeliui suabejojo, ar gerai išgir­ do stoties pavadinimą. Vienas brolis iššoko vienoj stoty, kitas greti­ moj. Staiga Vytas mato: Algis moja jam, o šalia jo kažkoks kolchoznikas su barzdele stovi. Tas kolchoznikas buvo mūsų tėvas. Visi trys apsikabino, išsiglėbesčiavo. Broliai norėjo nusivesti tėvą papietauti, bet tas paprašė: - Pirmiau nueikim į Lenino muziejų. Muziejuje tėvas atidžiai apžiūrėjo informacinius stendus, paskui sako: - A, tai čia tas laikas, kai jis savo šūdą valgė. Lageriuose sklido kalbos, kad Leninas gydėsi psichiatrijos ligo­ ninėje. Stenduose apie tai, žinoma, užsiminta nebuvo, žiojėjo laiko skylė. O mūsų tėvui parūpo išsiaiškinti, kuriuo metu tai nutiko. Kitą kartą ligonį tėvas atvežė į Lietuvą. Tada jau ir aš su juo pa­ simačiau. 1953-iaisiais numirė Stalinas. Po metų mama grįžo į Lietuvą, at­ lėkė pas mane ir pranešė: - Aš jį parsivežiau! Štai kokia buvo mūsų suvalkietė. Visos kitos moterys, net gene­ rolų žmonos, išsiskyrė su savo vyrais, kurie buvo ištremti. Sovietai 218

joms pasakė: jeigu nori, kad tavo vaikai galėtų mokytis, skirkis. Ir anos paklausė. Gąsdino ir mano mamą, bet ji atšaudavo: - Mano vyras nieko bloga nepadarė. Aš žinau! Nuvažiavo pas tėvą ir 1954-aisiais parsivežė jį namo. Mama mokėdavo pasakyti taip, kad aplinkiniams prapuldavo no­ ras ginčytis. Elena Nasvytienė buvo nepaprasta moteris. Iš jos sklido ypatinga energija ir pagarba, ir visi jai atsakydavo pagarbiai. - Eliut, o kur mano bajorystės dokumentai? - paklausė tėvas, vos tik grįžo į Vilnių. - Kam tau tie popieriai? - nustebo mama. - Džiaukis, kad vaikus išsaugojau ir į mokslus išleidau. Mama bijodama represijų bajorystės dokumentus supleškino židinyje iškart po to, kai tėvą suėmė, o man ir broliams liepė į židi­ nį sumesti visas nuotraukas, kur matyti Smetona ir kiti „nelojalūs“ žmonės. Bet mums buvo gaila mamos ir tėčio, tai jų atvaizdus iškarpėm ir pasilikom, o visa kita sudeginom. Tėvas nutylėjo, o kitą dieną nudūmė į Lietuvos mokslų akademi­ jos Vrublevskių biblioteką ieškoti savo giminės herbo. - Visai sublūdo tas mūsų tėvas! - išsigando mama. Ojam, pasirodo, buvo labai nesmagu, kad neišsaugojo motinos pa­ tikėtos karaliaus Augusto III privilegijos, suteikiančios bajoro titulą. Politiniai kaliniai neturėjo teisės gyventi Vilniuje. Tėvas pasiėmė žemėlapį, nubraižė ratą šimto kilometrų spinduliu ir abu su mama iš­ sikraustė į Druskininkus, o po pusantrų metų įsikūrė Marcinkonyse, vaizdingame Varėnos rajone. Ten jiedu gyveno šešiolika metų. Nasvytis vadovavo dešimties lovų ligoninei, ir chirurgu dirbo, ir gimdymus priiminėjo, o Nasvytienė virė klijukus kūdikiams. Mano tėvas varyda­ vo seseles į kirpyklą, kad gražiai atrodytų, o pats lankė ligonius kai­ muose, tikrino, ar tvarkingai gyvena, ar švariai karves melžia. 219

1960 metais Maskvos karinės apygardos karo tribunolas gavo Kazio Nasvyčio skundą ir peržiūrėjo bylą. Paskui pranešė: Gorkio miesto karinio tribunolo nuosprendis atšaukiamas, byla nutraukia­ ma, nes nėra nusikaltimo sudėties. Reabilitacijos popieriai atėjo į Varėnos karinį komisariatą. Rajo­ no komisaras atvažiavo į Marcinkonis, įteikė Nasvyčiui dokumentą ir atiduodamas pagarbą pranešė: - Drauge pulkininke, jūs reabilituotas! Tėvas su tuo popierium atvažiavo į Vilnių, nuėjo pas Vykdomo­ jo komiteto pirmininką Joną Vildžiūną ir parašė prašymą: „Kadangi vaikai suaugę, sutinku užimti pusę teisėto buto - 230 kv. m.“ Jis tu­ rėjo omeny mūsų butą Žygimantų gatvėje, kurį buvo okupavęs Plano komitetas. Vildžiūnas davė du kambarius Vilniaus pakrašty. Tėvas labai nemėgo skaičiaus 13, sakydavo: „Bloga cifra.“Jis mirė 1974-ųjų kovo 13 dieną, per mano gimtadienį. Mano mama atsi­ kraustė gyventi pas mane. Ji mirė 1992-ųjų sausio 13 dieną. Beje, aš savo sūnų Arvydą paskutinį kartą mačiau irgi 13 dieną, o keturiolik­ tą jis užgeso. Arvydėlis mirė vos mėnesiui likus iki dvidešimt trečiojo gimtadienio, palikęs man amžiną atminimą, poezijos rinkinį „Žeme, nepalik mūsų“ ir tris pjesių rankraščius. Su Alfonsu Ambrasu aš išsiskyriau, nes labai jau dažnai „links­ mas“ pareidavo. Po penkerių draugystės metų ištekėjau už solisto ir lengvosios muzikos orkestro muzikanto Jono Mašanausko. Mudu iki šiol kartu. Mano mama pagimdė tris vaikus, aš - irgi tris: Arvydą, Ramunę ir Kiprą. Beje, dukra Ramunė taip pat turi tris vaikus, o Kipras net keturis. Aš ir toliau dirbau radijuje, kaip pranešėja važinėjau su „Lietu­ vos“ ansambliu, kaip skaitovė - po Lietuvą su rašytojais Ignu Pik220

tuma, Rimantu Budriu, Jonu Mikelinsku, Vaciu Reimeriu, Vytautu Sirijos Gira, Eduardu Selelionių. Okur dar autoriniai vakarai, kelionė į Sibirą su Stasiu Kašausku, malonūs pokalbiai su Vytaute Žilinskai­ te, dviejų mėnesių viešnagė Jungtinėse Valstijose, gastrolės po Šve­ diją su „Ąžuolo" teatru, nepakartojami rašytojų jubiliejai. Daug visko nutiko - ir smagių dalykų, ir juokingų, ir graudžių, bet tai jau kitas mano gyvenimo etapas. Tai jau kita istorija.

221

Trys mergelės muzikuoja: Galina, Vanda ir Julytė (Undinės teta). 1926 m.

Močiutė (mamos mama) bajoraitė Marija Kvietkauskaitė-Lukoševičienė. Nuotraukoje kairėje - 1923 m., Kaunas Kazys Nasvytis. 1921 m., Berlynas

Kazys Nasvytis, Jalta Kazys Nasvytis - gimnazistas, Voronežas Elena Lukoševičiūtė. 1923 m., Kaunas

Elena Lukoševičiūtė (dešinėje) su drauge. 1924 m., Kaunas Elena, 1925 m., Kaunas

Elena Lukoševičiūtė (sėdi) su bičiuliais. 1922 m., Kaunas

Elena Lukoševičiūtė (stovi kairėje) ir Kazys Nasvytis (su uniforma) su bičiuliais. 1925 m., Kaunas Nasvyčių šeima: Antanas (kairėje) su žmona Karte (trečia iš kairės), Steponas su žmona Juzefą (ketvirta iš kairės), Motiejus su žmona Salomėja (pirma iš kairės) ir Kazys su žmona Elena (antra iš kairės). 1926 m., Kaunas

Mūsų tarnaitės vestuvės. Pirmoje eilėje pirma iš dešinės - Elena Nasvytienė. 1928 m., Kaunas, Panemunė

Mamos sesuo Sofija (Birutė) Lukoševičiūtė-Karvelienė, 1935 m., Kaunas Sofija, 1928 11 20 Sofija tautiniais drabužiais

Undinė su mamyte Giruliuose. 1926 m.

Undinė Giruliuose. 1926 m. Undinė Kaune, Panemunėje. 1927 m.

Kazys Nasvytis su vaikais: Algimantu, Vytautu ir Undine. 1928 m., Kaunas, Panemunė

Algimantas, Undinė, Vytautas Nasvyčiai. Šv. Kalėdos, 1933 m., Vilkaviškis

Dvynukai Nasvytukai Barborlaukio dvare pas dėdę Steponą. 1931 m. „Princai“ ant savo žirgo. Sv. Kalėdos, 1939 m., Vilkaviškis

Nidos prieplaukoje - laivo belaukiant. Algis ir Vytas Nasvyžiai

„Vaikų popietė“. Šv. Kalėdos pas ponią Matulionienę. Vilkaviškis, 1933 m.

Šv. Kalėdos. Nykštukai vaikų darželyje. Undinė - antra iš kairės, broliai Algis ir Vytas - trečias ir ketvirtas nuo galo.

Nidoje prie marių. Mama, tėtis, Algis, Vytas ir Undinė. 1933 m.

Nasvyčių šeima: tėvai Elena ir Kazys, dvynukai Algis ir Vytas ir vyresnėlė Undinė. Vilkaviškis, 1930 m. Pirmoji Komunija. Algis ir Vytas Nasvyčiai, Vilkaviškis

Draugai, su kuriais žaidėme darželyje. Undinė - sėdi pirma iš dešinės, antroje eilėje - dvynukai Algis ir Vytas (vienodais drabužiais). Tania ir Roza (dvi mergaitės iš kairės) vėliau žuvo konclageryje Kaune. Teniso aikštėje prie namų. Mama (trečioje eilėje), teta Julytė (antroje eilėje antra iš dešinės), Undinė (antroje eilėje, su kasytėm), dvynukai broliai Algis ir Vytas (pirmoje eilėje) ir mūsų kaimynai - karininkų šeimos. Vilkaviškis, 1937 m.

Karininkų vaikučiai darželinukai. Vilkaviškis, 1932 m.

Undinė Nasvytytė, 1936 m.

Pirmoji Komunija. Renytė, Lialė ir Undinė (vidury). Vilkaviškis, 1936 m.

Algis, Undinė ir Vytas Nasvyčiai. Vilkaviškis, 1937 m.

Graži Nasvyčių šeimynėlė. Vilkaviškis, 1937 m.

Keturios geriausios draugės: Undinė Nasvytytė (pirmoje eilėje pirma iš kairės), Irena Daugvilaitė, Irena Jaksonaitė (antroje eilėje pirma iš kairės) ir Dalia Gruodytė. Vilnius, 1943 m. Kazys Nasvytis 1941 m. gegužę, prieš pat suimant ir ištremiant.

Tėvo tremties vieta Nadymo lageris. Laimė, dirbti teko jau ne palapinėje, o štai tokiame pastate.

Kazys Nasvytis (kairėje) lageryje Nadyme su vietos valdininku.

Gydytojas Kazys Nasvytis paskutiniais metais tremtyje važinėjo pas ligonius po lagerius elnių kinkiniu.

Gyvenvietė Nadymo lageryje, kur buvo ištremtas gydytojas Kazys Nasvytis.

Kazys Nasvytis Nadymo lageryje apie 1949 m.

Undinė ir mama, prieš šiai išvažiuojant į Sibirą pas Tėvą ir Vyrą. 1952 0717, Vilnius

Žmona Eliutė (su svetimu vaikučiu ant kelių) ne tik atvažiavo pas savo vyrą gydytoją Kazį Nasvytį, bet ir talkino šiam ligoninėje. Nadymo lageris, 1953 04 15

Kazys Nasvytis vėl Vilniuje po trylikos tremties metų.

Sofija Karvelienė, Kazys Nasvytis ir Elena Nasvytienė Ežerėliuose (Vilnius), 1970 06 07

Turinys

1

Ir su dūda, ir su skripka, ir su pyragėliais............................................................... 7

2 Eina pulkas linksmai, tvirtai mušdamas koja..................................................... 19

Dainuojantis daktaras.................................................21 Mergina auksinėm akim.............................................. 24 Dukra septynvardė..................................................... 30 Žalias tiltas.............................................................. 34 Napoleoniškas miestelis.............................................. 36 Mūsų namai.............................................................38 Mūsų kaimynai.........................................................40 Pulko mergelė........................................................... 44 Mamos pamokos....................................................... 47 Kaktusas ir pačiūžos...................................................49 Naktiniai maršai....................................................... 54 Senelio išdaigos......................................................... 56 Teta Julytė............................................................... 58 Velykų ir Kalėdų gardumynai........................................ 61 Mokslai ir kokosai......................................................66 Laivelis supas be irklų................................................. 72 Dautarų dvaras..........................................................77 Runkeliai ir bekonai....................................................81 Gyvatė ant kaklo....................................................... 83 Mano draugės žemaitės............................................... 84 Vyrai svetimomis uniformomis..................................... 86

260

3 Paskutinį sekmadienį šiandien mes išsiskirsim.................................................91

Pasakų miestas..........................................................93 Grafo Kosakovskio rūmai.............................................95 Pagonė iš Didžiosios Lietuvos....................................... 96 Vilniaus margumynai................................................100 Dvoko debesis.........................................................101 Rusų karininkienės...................................................102 Nelaimės nuojauta................................................... 103 Tėvo areštas............................................................ 105 Ir vėl permainos.......................................................109 4 Neklausk, kodėl verkiu aš, neklausk.....................................................................113

Kraupūs vaizdai....................................................... 115 Naktinis vizitas....................................................... 117 įnamiai per prievartą................................................ 118 Gerumas grįžta gerumu............................................. 119 Paslaptinga viešnia...................................................120 Keistos Velykos....................................................... 123 „Kazokė“Liuda........................................................ 125 „Kur buvai šią naktį“................................................. 126 Pranašystė..............................................................130 Išvažiuojam į Dautarus.............................................. 131 5 Ir lauko pašto atvirukas ant knygų numestas dulkės............................................. 135

Dautarų gyventojai...................................................137 Kaimiškas romanas ir linksmybės................................ 140 Rusų belaisviai........................................................ 143 Diversantė traukiny.................................................. 145

261

Artėja frontas..........................................................146 Vokiečių štabas........................................................ 149 Paskutinis traukinys................................................. 151 Paskutinė vakarienė.................................................. 153 Pėsti per purvynus....................................................158 Svetinga trobelė.......................................................161 6 Man gaila tik tavęs vienos, įsigalvojusios, liūdnos.................................................... 167

Duona su pupelėm....................................................169 Beatričė................................................................. 170 Raudonos parazitės...................................................174 Ypatingi žmonės......................................................176 Žąsis..................................................................... 180 Liūdnoji Salomėja.................................................... 181 Partizanavimai........................................................ 185 7 Bitės sugrįžo į avilius, valandos - į laikrodžius.................................................. 189

Vaidybos pamokos....................................................191 Trikampis laiškas..................................................... 193 Mano draugas Slonca................................................ 195 Mamos biznis.......................................................... 196 Meno užkaboriai......................................................199 Mano mokytojas Mečys Chadaravičius.......................... 204 Šeimos reikalai........................................................ 207 Kenkėja Olė............................................................ 211 Mūsų tėvas.............................................................212 Daktaras Barzda ir atkaklioji suvalkietė......................... 216

262

Knygoje panaudotos eilės iš lietuvių liaudies (p. 7, 24), Danieliaus Dolskio (p. 19, 51), Antano Šabaniausko (p. 91), Marlene Dietrich (p. 113), rusų liaudies (p. 135) dainų, Salomėjos Nėries (p. 167) ir Arvydo Ambraso (p. 17,189) eilėraščių. Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo ir: 90 p. Vilnius. Atvirutė. © Stanislovo Sajausko asmeninės kolekcijos vaizdas 112 p. Deutsche Truppen rūcken in Wilna ein. Juni 1941. Photo by Moosdorf [Mossdorf]. German Federal Archives. © Bundesarchiv, Bild 101I-265-0028-03A / Moosdorf [Mossdorf] / Wikimedia Commons / Under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 Germany (CCBY-SA3.0 DE) licens [http://creativecommons. org/licenses/by-sa/3.0/de/deed.en] 134 p. Dautarų dvaro alėja. ©Vartotojo: Algirdas nuotrauka, 2006 m. gegužės 17 d. / Wikimedia Commons / Pagal Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 Germany (CCBY-SA3.0 DE) licenciją [http://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0/de/deed.en] 166 p. Kaunas (K. Donelaičio gatvė). Atvirutė. © Stanislovo Sajausko asmeninės kolekcijos vaizdas 6 p. Irena Dawgvilaite ir Undinė Nasvytytė susitiko Niujorke po 45 metų (1989) Viršelio 1 p. ir knygos 18 p. Kariuomenės orkestras, Undinė Nasvytytė (mergytė) ir jos tėvas Kazys Nasvytis (pasilenkęs). Kaunas, Panemunė, 1927 m. 188 p. Undinė Nasvytytė ir jos motina, prieš šiai išvažiuojant į Sibirą pas savo vyrą Kazį Nasvytį. 1952 07 17, Vilkaviškis Viršelio 4 p. Undinė Nasvytytė Palangoje, 1948 m.

Nasvytytė, Undinė Na229 Apie pulką ir mergelę / Undinė Nasvytytė ; užrašė Loreta Paškevičienė. - Vilnius :Alma littera, 2015. - 264 p.:iliustr. ISBN 978-609-01-1739-2

Undinė Nasvytytė - garsi Lietuvos radijo diktorė, aktorė, ilgametė bajorų są­ jungos vadė, architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sesuo. Autobiografinėje knygoje ji pasakoja apie nerūpestingą vaikystę, prabėgusią Vilkaviškyje, Dautarų dvare ir Vilniuje, apie nuostabius savo tėvus - Eleną Lukoševičiūtę-Nasvytienę ir Lietuvos kariuomenės medicinos pulkininką Kazį Nasvytį, apie kaimynus pulki­ ninkus ir pulkininkienes, apie savo draugus, išdaigas, šventes ir paprastus žmo­ nes. 1941 m. birželį, kai suėmė Undinės tėvą ir išvežė į Rusijos lagerius, graži vai­ kystė baigėsi. Tad tai knyga ir apie sunkų karo laikotarpį ir sovietmetį, apvertusį aukštyn kojomis ne vienos lietuvių karininkų šeimos gyvenimą. Tai knyga apie praradimus ir atradimus, susitikimus su prieškario Lietuvos inteligentija ir me­ nininkais. Šeimoje įskiepytos amžinos vertybės - tėvynės meilė, garbė, orumas padėjo Undinei išlikti ištikimai savo įsitikinimams, būti stipriai net sunkiausių išbandymų metu, niekada neprarasti geros nuotaikos ir optimizmo. UDK792.071(474.5)(092)+821.172-94

APIE PULKĄIRMERGELĘ Užrašė Loreta Paškevičienė Redaktorė Loreta Paškevičienė Korektorė Gražina Stankevičienė Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė Tiražas 2200 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“, Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas Interneto svetainė: www.spindulys.lt

Praradim ai ir atradim ai, smetoniško tarp u kario charizm a ir kuriozų nestokoję karo ir pokario m etai, anų laikų kultūrinės nuotaikos, Lietuvos kariškiai, in telig en tija ir m enininkai. Ši knyga yra daugiau negu vieno žmogaus gyvenim o istorija.

Atidariau duris. Už jų stovėjo trise: moteris ir du vyrai. Vienas vyras pusiau kariška uniforma, moteris ir antras vyras - civiliniais drabužiais. „Elena Ivanovna Nasvytis čia gyvena?“- klausia rusiškai. „Čia, - linktelėjau, - bet jos nėra namie.“„Nesvarbu. Mes atėjom surašyt jūsų turto.“Aš pasipiktinau. „Kaip tai surašyti? Sakau, kad mamos nėra namie.“ „Užtat jūs esat.“„O manęs irgi nėra!“- atšoviau. -

as būtų išdrįsęs tuoj po karo taip įžūliai bendrauti su sovietų ą pareigūnais? Nebent ypač drąsus žmogus. Toji drąsuolė JI Undinė Navytytė, anuomet dar visai jauna mergina. Lietuvos radijo balsas, architektų brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių vyresnioji sesuo knygoje pasakoja savo vaikystės ir jaunystės istoriją, kuri prasideda nuo smetoniškos prabangos su sidabriniais stalo įrankiais ir „negardžiais“bananais ir baigiasi badavimu ir kraupiais vaizdais, kai pakeliui į mokyklą mato kareivius, šaudančius į žmones, o mieste sklando slogios nuotaikos. Tačiau Undinės Nasvytytės gyvenimo istorija nėra slegianti kaip daugelyje memuarų apie karą. Žvelgiant paauglystės akimis, ir sulopyti drabužiai jai buvo gražūs, ir žmonės dažniau atrodė juokingi nei paniurę. Undinė Nasvytytė niekada nebuvo iš tų, kurios aimanuoja ir rauda. Tokia ir jos knyga - sveiko pasaulio suvokimo ir gero humoro jausmo pavyzdys.

O,knygų

klubas

9 786090 117392 www.almalittera.lt

Tapkite Knygų klubo nariu! • Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai • Knygų pristatymas j bet kurį pasaulio kraštą www.knyguklubas.lt