Tarp milžinų : mūšis dėl Baltijos šalių, 1939-1945 9786098088120

Citation preview

Prit Buttar

Tarp milžiniĮ Mūšis dėl Baltijos saliu 1939-1945

' y ^xTcė*Benė Qtj"

•Vegeriai

.........Jk

*

»Jelgava ™ lecava

®s, ■ *

- Žagarė

• Veršiai

Jaunjelgava •

A • Bauskė

?XJ1

6

SS34sm°a

Veiksmai 08 16-19

■>

Veiksmai 08 20-27 Veiksmai 09 11-21 I 20 myl.

• Raseiniai

I 20 km

I

39-asis tankų korpusas pajudėjo lygiai 08.00 vai. 4-oji ir 5-oji tankų divizijos, sugebėjusios mesti j mūšį pakankamai pajėgų, priekin brovėsi sparčiai, tuo metu 12-oji tankų divizija vis dar laukė, kol atkaks visi padaliniai. 5-oji tankų divizija puolė dviem kovos grupėmis. Pietinė turėjo forsuoti Ventos upę prie Papilės, bet, susidūrusi su įnirtingu pasipriešinimu, pakeitė puolimo kryptį, mėgindama apeiti miestelį iš pietų. Anot pancergrenadierių bataliono vado Alfredo jetkės (Alfred Jaedtke) atsiminimų:

Šarvuotoji grupė kautynėse buvo vos įveikusi pačias priešakines rusų pajė­ gas ir dar pakankamai giliai neįsiskverbusi į priešo linijas, todėl pasukusi į pietus ir riedėdama pro miestelį, sulaukė iš ten [sovietų į vakarus atgręžtų priešakinių pozicijų] į savo kairįjį sparną smarkios prieštankinės ugnies. Tai buvo puikiai valdoma rusų artilerijos ugnis...

206

Dar šiek tiek patrikdė rusų prieštankinės patrankos, puikiai išdėstytos miške už 6 km į šiaurės rytus nuo Papilės. Tačiau pasipriešinimą greitai įveikėme. Gretimame miške (maždaug 8 km į jo gilumą) netikėtai užklupome rusų ar­ tilerijos batalioną, lengvą grobį musų tankams. Greitai sutriuškinome silpną priešo pasipriešinimą Mažūnaičiuose. Toliau atakavome Kruopių kryptimi. Visur knibždėjo rusų, tačiau reikšmingesnio pasipriešinimo niekur nesuti­ kome. Atrodė, kad jie iš išblaškytų ar užnugario dalinių. Mūsų vyrų nuotaika buvo pakili. Po gausių atsitraukimų kaunantis su priešu pagaliau vėl puolė­ me, kaip senomis dienomis (11).

Dar piečiau, 40-ojo tankų korpuso ruože, Grossdeutschland, užlaikoma prastų kelių, sunkiai skverbėsi Kuršėnų link. Čia užėmė sveiką geležinkelio tiltą per Ventos upę. Piečiau 14-oji tankų divizija netoli Šaukėnų irgi užgrobė tiltą, tačiau 7-oji tankų divizija įsirėmė į atkaklų pasipriešinimą šiaurės ry­ tuose nuo Kelmės. Savo šarvuotąsias pajėgas sutelkusi santykinai nedideliame plote, vokie­ čių 3-ioji tankų armija kitus vokiečių fronto ruožus paliko apnuogintus priešo puolimui. 26-asis korpusas pietiniame armijos sparne netrumpą savo linijos atkarpą gynė silpnomis 549-ąja ir 561-ąja grenadierių divizijomis. Šios paly­ ginti neseniai suformuotos divizijos turėjo daug vyrų, kurie anksčiau dėl am­ žiaus ar negalios buvo laikomi netinkamais fronto tarnybai, bei stokojo ir ve­ teranų branduolio, ir kovinės patirties. Net ir prasidėjus Doppelkopf operacijai, šiame sektoriuje puolė sovietų gvardijos 11-osios armijos, 33-iosios ir 5-osios armijų dalys. 6-oji tankų divizija sugebėjo rimtai pasipriešinti, tačiau buvo atstumta, o sovietų atakos dviejų grenadierių divizijų ginamuose ruožuose abipus tankų divizijos pozicijų baigėsi reikšmingais prasiveržimais, kėlusiais tiesioginę grėsmę Rytprūsiams. Tam reikėjo užkirsti kelią, todėl 1-oji pėsti­ ninkų divizija, vykusi į Doppelkopf buvo nukreipta padėti 26-ajam korpusui. Bagramianui plaukė pranešimai apie padėtį fronto linijoje, vieni kelian­ tys daugiau nerimo, kiti mažiau. Viena vertus, atrodė, jog gynyba gerai atlaikė 40-ojo tankų korpuso spaudimą, nors ir tvirtino atakuojama apie 250 vokiečių tankų, t. y. tokio kiekio, kokį vokiečiai daugmaž turėjo visose puolimo ašyse, tačiau, kita vertus, pranešimuose apie 39-ojo tankų korpuso atakas trūko in­ formacijos apie jų galią ir apie tai, kokie vokiečių daliniai jose dalyvauja. Va­ karop jam patvirtinta, kad 126-oji šaulių divizija atstūmė Grossdeutschland ir 7-osios tankų divizijos dalis. Vasilevskis nurodė paskubinti gvardijos 5-osios tankų armijos perkėlimą į Šiaulių apylinkes, o Bagramianas piktai paragino 51-osios ir gvardijos 2-osios armijos vadus labiau stengtis nustatyti, kokie da­ liniai juos puola, ir visą turimą artileriją perkelti į fronto liniją maksimaliai paramai teikti (12). 207

Rugpjūčio 17-ąją, auštant, 4-oji tankų divizija Vegerių kaimo apylinkėse šturmavo išvakarėse jos puolimą sustabdžiusias sovietų gynybines pozicijas. Kaimą užėmė greitai, tačiau dėl sunkaus reljefo ir ryžtingo pasipriešinimo naudojant gerai išdėstytas prieštankines patrankas toliau į rytus stūmėsi lė­ tai. Vakarop divizija buvo įveikusi vos penkis kilometrus, tuo tarpu 12-ajai tankų divizijai skverbtis į šiaurę sekėsi geriau. 5-osios tankų divizijos pietinei kovos grupei pavyko pasiekti Gaudikius, tačiau, kaip ir 4-ąją šiauriau, sulaikė stiprios prieštankinės gynybos linijos. Per dvi kautynių dienas fronto linija stumtelėta apie penkiolika kilometrų. Grossdeutschland užėmė Kuršėnus, bet 14-oji tankų divizija, tiltą per Ventą apgadinus artilerijos ugniai, priekin pasislinko nedaug. Prie to daug prisidėjo Bagramiano įsakymas perkelti artileriją į fronto liniją. Daugeliui to meto so­ vietų pasakojimų būdingu stiliumi jis rašė:

Pulkininko Pavlenkovo 1187-ajam artilerijos pulkui teko sunkiausia dalia. Artileristai gynėsi iki paskutinio sviedinio. Komunisto Kustovo vadovau­ jama prieštankinės patrankos komanda pamuše penkis tankus, tarp jų du „tigrus". Vokiečių pėstininkams su automatais rankose prisiartinus prie patrankos, į juos pasipylė rankinės granatos. Galiausiai vienintelis gyvas iš komandos liko taikytojas Podgornas. Nors ir sužeistas, iššovė paskutinį svie­ dinį ir su tiekimo automobilio vairuotoju pertempė patranką į saugią vietą. 1945 m. kovo 24 d. SSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas Kustovui ir Podgornui suteikė Sovietų Sąjungos didvyrio vardą (13).

7-ąją tankų diviziją, mėginusią atakuoti iš Kelmės, ištiko nesėkmė. Vienas iš karininkų dienoraštyje pasižymėjo:

Puolimas jau rutuliojosi visa sparta. Popietę kovos grupė susirinko didelėje lomoje. Apskritai buvo ramu. Šarvuotojo dalinio karininkams vos pradėjus diskusiją vado pusiau vikšriniame šarvuotyje, lomoje sprogo tikriausiai pa­ klydęs prišaudomasis sviedinys. Išsyk po to sekė antras šūvis. Šis sviedinys atsitiktinai pataikė į pulko vado šarvuotį. Visi vyrai (vadas, adjutantas, ryšių karininkas, vairuotojas ir radistas) mašinoje žuvo. Divizijos priešakinė kovos grupė neteko visos vadovybės (14).

Žuvo divizijos 6-ojo pancergrenadierių pulko vadas pulkininkas leitenantas Veicelis (Weitzel), jo adjutantas ir divizijos „panterų" bataliono adjutantas. 208

Atviri pusiau vikšriniai transporteriai įgalindavo lengvai išskleisti pancergrenadierius, tačiau buvo labai pažeidžiami artilerijos ugniai, kaip savo kailiu patyrė 7-oji tankų divizija. Pačiame mūšio sūkuryje vokiečių vadovybėje vėl įvyko permainų. Mo­ delį išsiuntus vadovauti Vakarų frontui, armijų grupės „Centras" vadu tapo Georg-Hansas Reinhartas, o Rausas perėmė 3-iąją tankų armiją. Sovietų akimis, didžiausią grėsmę jiems kėlė 40-asis tankų korpusas, nors 51-oji armija ir pranešė, kad ją puola apie 200 tankų ir stiprūs pėstininkų junginiai (15) - iš esmės sovietų dar neidentifikuotos 4roji ir 5-oji tankų divizi­ jos. Į Šiaulius iš 1-ojo Pabaltijo fronto rezervų pasiųsti 1-asis tankų ir 103-iasis šaulių korpusai. Nors ten pat judėjo gvardijos 5-oji tankų armija, Bagramianą suerzino žinia, kad vietoj lauktų 500 tankų mūšiui parengta tik 17. Generolas Konstantinas Skorniakovas, 1-ojo Pabaltijo fronto tankų bei mechanizuotųjų pajėgų vadas, pateikdamas gvardijos 5-osios tankų armijos štabo viršininko generolo majoro Piotro Kaliničenkos raportą, paaiškino:

Kovos veiksmuose dalyvaujame jau kone du mėnesius, operacijose prie Vi­ tebsko ir Kauno patyrėme nuostolių. Žinoma, ne tik dėl priešo veiksmų, bet ir dėl gedimų bei nusidėvėjimo ir atsarginių dalių stygiaus. Armija neteko daug tankų Šiaulių apylinkių keliuose. Maskva išsiuntė mums tikrai daug ekipuotės. Tikimės, kad mums bus duota laiko atkurti savo dalinius ir tvarką gretose. Tankus gabenantys traukiniai jau pakeliui (16).

Gavęs pranešimų apie netoli Rygos telkiamas vokiečių pajėgas, Bagramianas į arčiausiai Rygos esantį frontą išsiuntė dvi pėstininkų divizijas ir vieną me­ chanizuotąją diviziją, dar vieną tankų dalinį pasilaikydamas rezerve. Viena prieštankinė brigada Bagramiano frontui buvo perduota iš Černiachovskio 3-iojo Baltarusijos fronto ir dar trys tokios brigados - iš strateginio rezervo. Turint galvoje vietovę, išsiskiriančią ribota taikymo linija ir palyginti prastais keliais, prieštankinės patrankos kaip tik ir buvo tie ginklai, kurių reikėjo vo­ kiečių puolimui sustabdyti (17). Rugpjūčio 18 d. 39-asis tankų korpusas tęsė skausmingai lėtą puolimą. 12-oji tankų divizija užėmė aukštumą išsyk į pietus nuo Aucės, o 4-oji tankų divizija, naktį pergrupavusi savo pajėgas, atakavo dviem kovos grupėmis ir, pasistūmėjusi tris ar penkis kilometrus į priekį, susidūrė su maždaug 40 kon­ tratakuojančių sovietų tankų. Iš belaisvių apklausų sužinota, jog tai gvardijos 3-iojo mechanizuotojo korpuso dalys. Lėtas puolimas davė sovietų pajėgoms pakankamai laiko parengti savo gynybines pozicijas. Pasak Jetkės iš 5-osios tankų divizijos: 209

Kitą rytą pajudėję Veršių link, vos už 3 kilometrų į šiaurės rytus nuo Gaudikių susidūrėme su prieštankinių patrankų frontu, atidengusiu į mus smarkią ugnį. Prieštankinės patrankos buvo gerai užmaskuotos pamiškėje abipus ke­ lio. Turėjome užimti mišku einančią 6 kilometrų ilgio kelio atkarpą. Mūsų ar­ tilerijai intensyviai apšaudžius pamiškę - mūsų prašymu paskutinėje salvėje buvo keli dūminiai sviediniai, - atakavome. Dengiami dūmų, įsiveržėme į mišką. Rusai pabėgo palikdami 10-15 prieštankinių patrankų. Judėdami toliau pamatėme, kad kelias per mišką veikiau yra maždaug 60-80 metrų pločio švari juosta su keliais jaunais medeliais. Svarbiausiose pozicijo­ se rusai buvo pristatę net dar daugiau sunkiai aptinkamų ir pėstininkų gina-\ mų prieštankinių patrankų. Todėl neturėjome kitos išeities, kaip abipus kelio pirmyn pasiųsti išsodintus pancergrenadierius ir šitaip pamėginti iš kelio pašalinti prieštankines patrankas, mūsų tankams į priekį judant šoktelėji­ mais. Tai buvo daug laiko užimantis sumanymas. Judėjome lėtai, nes miške abipus kelio knibždėjo rusų pėstininkų. Turėjome jų saugotis, neleisti jiems pakenkti mūsų tankams bei tarp jų riedėjusiems pusiau vikšriniams trans­ porteriams, kuriuose dabar buvo likę tik pagrindiniai ir pakaitiniai vairuo­ tojai. Kelias taip pat buvo užminuotas. Minos įkastos šviežiai, todėl kapitono Pilcho šturmo pionieriai jas palyginti greitai surasdavo ir pašalindavo. Po dviejų ar trijų valandų pasiekėme miško pakraštį. Pirmieji tankai ir pusiau vikšriniai šarvuočiai nuriedėjo į Veršius už dar vieno kilometro ir pranešė, kad ten priešo nėra. Pamiškėje kuopų vadai surikiavo savo dalinius, susijau­ kusius miške. Už penkių kilometrų į šiaurę matėsi Žagarė. Pasirodęs pulki­ ninkas leitenantas Hercogas (Herzog) liepė atlikti žvalgybą šiaurės kryptimi ir, kol atvyks 11/14 [14-ojo pancergrenadierių pulko 2-asis batalionas] saugoti abu pagrindinius kelius į šiaurę ir į pietus. Tą akimirką pamiškėje ir lomoje tolėliau vienu metu pliūptelėjo siaubingas „fejerverkas" - tikriausiai paleis­ tas „katiušų". Kadangi, vykdami į nurodytas pozicijas, buvome kaip tik ten, iš pulko štabo atskriejo radiograma: „Nedelsiant trauktis į Gaudikius!" To negalėjo būti. Pasinaudojau pulkininko leitenanto radijo stotimi susisiekti su pulko ryšių skyriumi. „Radiograma teisinga. Turime bėdų dešiniajame spar­ ne. Paskubėkit!" Taigi vėl atgal tuo kvailu keliu per mišką. Priešakyje pancergrenadierių kuo­ pa, paskui trys tankų būriai, už jų pagrindinė bataliono dalis ir ariergarde tankų būrys su pancergrenadieriais. Tankų būrys su pancergrenadieriais tu­ rėjo likti pamiškėje netoli Veršių, kol paaiškės, kad pasiekėme vakarinį miško pakraštį. Jau riedant atgal girdėjosi nuo Gaudikių atsklindantys mūšio gar­ sai. Priešakyje judėjęs kapitonas Elmersas, 2-osios pancergrenadierių kuopos vadas, per radijo stotelę pranešė: „Priešo tankai kaunasi su mūsų artilerija!" 210

Mūsų artilerijos batalionas, išsidėstęs ant aukštumos į šiaurę nuo Gaudikių, artimosiose kautynėse grūmėsi su 15-20 „šermanų". Kelios patrankos šaudė tiesioginiu taikymu. Mano dviem tankų būriams „šermanų" padėtis labai tiko, nes dauguma buvo atsukę į mus paskuigalius. Kapitonui Eiseriui (Eysser), pa­ sižymėjusiam daugelyje mūšių ir apdovanotam Riterio kryžiumi, daug laiko neprireikė savo tankais pamušti kone visus priešo tankus. Du ar trys tankai pasiekė mišką, tačiau, palikti įgulų, vėliau surasti ir susprogdinti (18).

Šie sovietų tankai priklausė vienai iš kelių grupių, išskleistų vokiečių puo­ limui sustabdyti. Pasinaudodami reljefu ir spragomis tarp vokiečių dalinių, jie mėgino atkirsti bei sunaikinti vokiečių smaigalius. Anot kapitono Nekelio (Nokei), irgi iš 5-osios tankų divizijos, atsiminimų:

Trys priešo tankų grupės po 25-30 tankų, daugiausia „šermanų" ir JS-1, nak­ tį [iš rugpjūčio 17-osios į 18-ąją] apėjusios puolančios divizijos dešinįjį spar­ ną, intensyviai remiamos artilerijos, rytą tarp Gaudikių ir Kruopių atakavo mūsų dešiniojo sparno giluminę dalį. Jos ketino sunaikinti mūsų smaigalius ir sustabdyti puolimą. Ši ataka buvo atmušta priešui padarant didelių nuosto­ lių. Į rytus nuo Gaudikių 11/31 [31-ojo tankų pulko 2-ojo bataliono] ariergardo tankai pamuše 9 priešo tankus, o netoli Gaudikių artilerija tiesiogine ugnimi ir Eiserio tankų kuopa (3/31) kartu - 25 priešo tankus. Prie Kruopių Panzerjagerabteilung von Ramin [divizijos prieštankinis batalionas] iš rikiuotės išvedė 25 artėjančius priešo tankus. Už 56 pamuštus priešo tankus divizija buvo pa­ minėta Vermachto pranešime. Mus nepaprastai nustebino, kad priešo tankai prie Gaudikių atakavo nelydimi pėstininkų. Šaudydami iš visų vamzdžių, jie nuniokojo mano ir pulkininko leitenanto Hercogo vadavietes pamiškėje į rytus nuo Gaudikių. Tada nuriedėjo 116-ojo tankų artilerijos pulko 2-ojo bataliono link ir išsiskleidė atviroje lygumoje. Čia, puikiai regimi artilerijos taikikliuose, leidosi tiesiai į pražūtį; baterija patyrė didelių nuostolių (19). Grossdeutschland, remiama 14-osios tankų divizijos, piečiau toliau pamažu sunkiai slinko Šiaulių link. Vokiečiams priešinosi sovietų 1-asis tankų kor­ pusas ir „lietuvių" divizija* . Kaip ir estai Raudonosios armijos estiškosiose divizijose, šioje divizijoje lietuviai irgi tikriausiai buvo tik mažuma, o likusią dalį sudarė etniniai lietuviai iš Sovietų Sąjungos ir nė lašo lietuviško kraujo ^ A u to r iu s č ia i r to lia u k a lb a a p ie „ la tv iu s " , ta č ia u p r i e Š ia u lių t u o m e t u iš t i k r ų j ų k o v o jo 1 6 -o ji lie tu v iš k o ji d iv iz ija . - Red. past.

211

neturintys rusai. Vis dėlto Bagramianas mini tėvą ir sūnų Dauetas*, kurie prieštankiniais šautuvais ir granatomis narsiai grūmėsi su vokiečių tankais sunaikindami tanką ir savaeigį prieštankinį pabūklą Ferdinand. Mūšyje „ferdinandų" nebuvo, todėl geriausiu atveju bus apsirikta nurodant tapatybę. Paprastai visi vokiečių savaeigiai šturmo ir prieštankiniai pabūklai būdavo identifikuojami kaip ,Ferdinandai", kuriuos, sveriančius 65 tonas, Raudono­ sios armijos kareiviai laikė ypač grėsmingais priešais. Panašiai kareiviai vi­ suose frontuose tvirtindavo, kad vokiečių tankai, su kuriais jie susidurdavo, buvę „tigrai". Kiti lietuviškosios divizijos kariai irgi atskirai pagirti. Tikriau­ siai jie dalyvavo įnirtingose kautynėse ir visi pasirodė gerai. Tiesą sakant, jau pats lėtas vokiečių judėjimas priekin savaime liudija lietuviškosios divizijos ryžtą neatiduoti nė pėdos žemės (20). 39-ojo tankų korpuso vadas generolas fon Zaukenas, susitikęs su 3-iosios tankų armijos štabo viršininku, išreiškė susirūpinimą, jog puolančios di­ vizijos viena nuo kitos per toli, kad pasiektų maksimalų poveikį. Tačiau kol kas operacija vyks kaip numatyta. Jis patikintas, kad 40-ajam tankų korpusui užėmus Šiaulius, abu korpusai pasislinks arčiau vienas kito ir grėsmė 39-ojo tankų korpuso sparnams smarkiai sumažės (21). Kitoje mūšio lauko pusėje Bagramianas gavo optimistinių pranešimų, kad jo fronto linija laikosi tvirtai. Jis pasijuto toks pasitikintis savo jėgomis, kad net liepė gvardijos 3-iąjį mecha­ nizuotąjį korpusą atitraukti iš fronto linijos ir laikyti rezerve. Laiko surinkti užtektinai pajėgų didesniam puolimui Štrachvico kovos grupei prireikė iki rugpjūčio 19-osios. Puldamas su 60 tankų Panzergraf gerai pasidarbavo: privertė Raudonąją armiją aplink Tukumą suformuoti gynybos žiedą, ginamą dviejų šaulių divizijų iš gvardijos 1-ojo šaulių korpuso. 4-oji tankų divizija ketino užimti Žagarę, bet didžiąją dienos dalį praleido atmušinėdama pakartotines sovietų atakas. Kartais abiem divizijos kovos grupėms iškildavo pavojus būti atkirstoms, bet ryžtingos vietinės kontratakos vis ati­ taisydavo padėtį. Kontratakos 4-osios tankų divizijos sektoriuje atsiliepė 5-ajai tankų di­ vizijai piečiau. Bergždžiai lūkuriavusios, kol šiek tiek toliau šiaurės vaka­ ruose buvusi 4-oji tankų divizija prisivys, 5-osios tankų divizijos kovos gru­ pės - Gruppe Friedrich ir Gruppe Herzog - galop gavo įsakymą atnaujinti savo puolimą. Gerai pasistūmėjusios jos pasiekė Žagarę, bet, kontratakuojančioms sovietų pajėgoms giliai įsismelkus į sandūrą tarp abiejų divizijų, ir taip ne­ tvirtas sąlytis su 4-ąja divizija visiškai nutrūko. Kovos grupes vis atakuodavo sovietų pajėgos. Padedamos „štukų" eskadrilės, vokiečių kovos grupės atakas atrėmė, bet jautėsi vis labiau izoliuotos. Panašiai Grossdeutschland dar labiau priartėjo prie Šiaulių, tačiau dėl apnuogintų abiejų sparnų turėjo atsisakyti * G a l D a u jo ta i? - Red. past.

212

ketinimo tęsti puolimą. Gvardijos 2-ąją armiją, pagrindinę Grossdeutschland priešininkę, dabar sustiprino dar ir kitos 1-ojo tankų korpuso ir gvardijos 5-osios tankų armijos dalys. Pasak Bagramiano, dažnai užvirdavo intensy­ vios artimosios kautynės:

Šią dieną mums ypač pravertė gvardijos 11-ajam šaulių korpusui priklausiu­ sios divizijos, dengusios pietvakarines Šiaulių prieigas. Tiesa, korpuso vadą generolą Roždestvenskį sužeidė, tačiau mano senas draugas generolas majo­ ras Arušanianas tvirtai išlaikė valdymo struktūrą savo rankose. Jis sužlugdė priešo planus dviem pėstininkų pulkais ir keliais tuzinais tankų prasiveržti 85-ojo šaulių pulko iš generolo majoro Sakurenkovo gvardijos 32-osios šau­ lių divizijos sektoriuje. Nors artilerija sunaikino daug tankų, nemažai jų vis dėlto prasiveržė iki pulko pozicijų. Ten juos prieštankinėmis granatomis bei Molotovo kokteiliais sutiko šauliai. Seržantas Gribeniukas iš 4-osios šaulių kuopos su prieštankine granata puolė po tanko vikšrais ir ten ją susprogdi­ no. Seržantui po mirties suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas (22).

Vokiečių tankų divizijų vyrams mūšis skyrėsi nuo ankstesnių. Pasak 4-osios tankų divizijos ryšių karininko Hanso Šoiflerio (Hans Schaufler):

Tos aršios kautynės nepaprastai ankštoje erdvėje, įnirtingos grumtynės dėl kiekvieno metro žemės mums buvo visiškai nauja patirtis. Priešo pozicijas turėjome pralaužti žingsnis po žingsnio. Jokių impulsyvių siūbtelėjimų pir­ myn, tik kruopštus darbavimasis ribotoje erdvėje. Sugrįžę iš Rusijos platy­ bių, tik pamažu įpratome prie tokio naujo karo. Netrukus priešais mus išsidėstė pirmieji JS tankai. Aštuonis iš jų per trumpą laiką paleidus į orą, jų kerai irgi išsisklaidė. Jie buvo didžiuliai su nežmoniš­ kais bokštais ir patrankomis, primenančiomis medžio kamieną. ... Naktimis visada šiek tiek atsitraukdavome, o rytą vėl braudavomės to­ liau, įveikdami vieną gynybinę sistemą po kitos. Prasiveržti niekaip nepa­ vyko (23).

14-oji tankų divizija, pradėjusi puolimą gana geros būklės ir papildomai susti­ printa 20 „tigrų" iš 510-ojo sunkiųjų tankų bataliono, per tris kautynių dienas gerokai nukentėjo. Rugpjūčio 19 d. ji nuožmiai susirėmė su sovietų tankais 213

palei Ventos kanalą, ir nors, jos pačios tvirtinimu, sunaikino 15 sovietų tan­ kų, pati irgi patyrė reikšmingų nuostolių. Divizijos 106-asis pancergrenadierių pulkas neteko savo vado, jo adjutanto, vieno iš batalionų vado ir vos prieš kelias valandas pastarąjį pakeitusio karininko. Remonto komandos pranešė, kad daug „panterų" iš rikiuotės išėjo ne dėl priešo veiksmų, bet dėl variklio ir pavarų dėžės problemų, o Pz.lV ir šturmo pabūklus kamavo vairo sistemos ir stabdžių gedimai. Kadangi atsarginių dalių būdavo sunku gauti, kovos maši­ nos dažnai remontuotos išimant dalis iš kitų (24). Aukštesniuose vokiečių vadovybės lygmenyse toliau diskutuota dėl operacijos būsimos eigos. Armijų grupės „Centras" ir 3-iosios tankų armijos štabų viršininkai padarė išvadą, kad šansai sėkmingai prasiveržti iki Jel­ gavos menki, bet daug daugiau galimybių pasiekti 16-ąją armiją turi Pan­ zer Division Strachzvitz, kaip dabar vadintos šiaurinės pajėgos. Bagramianas ir armijų vadai irgi aptarė padėtį: padarė išvadą, kad ligi šiol užkirto ke­ lią visoms vokiečių pastangoms prasiveržti, ir liko užtikrinti, jog ir toliau įstengs blokuoti du vokiečių tankų korpusus. Tačiau vis senkant rezervams, Bagramianas lengviau atsikvėpė gavęs žvalgybos duomenų, paneigiančių ankstesnius pranešimus, kad vokiečių šarvuotosios pajėgos netoli Rygos tel­ kiamos 16-osios armijos išsiveržimui. Tai leido jam paimti iš ten dar daugiau dalinių grėsmei iš vakarų atremti. Pirmiausia iš pozicijos šiaurės rytuose nuo Rygos jis atitraukė generolo pulkininko Ivano Michailovičiaus Čistiakovo gvardijos 6-ąją armiją, ketindamas įterpti ją tarp 51-osios armijos ir gvardijos 2-osios armijos. Rugpjūčio 20 d. divizijai Grossdeutschland liepta pasukti puolimo ašį šiauriau, Gruzdžių link. Tai leistų jai sueiti į sąlytį su 39-ojo tankų korpu­ so divizijomis, sulaikytomis priešais Žagarę, ir iš dalies pašalintų smūgių į vokiečių smaigalius grėsmę. Matydamas, kad vokiečių pastangų akcentas lėtai krypsta į šiaurę, Bagramianas gvardijos 3-iajam mechanizuotajam kor­ pusui įsakė išsiskleisti prie Žagarės, o 43-iajai armijai - atiduoti 19-ąjį tankų korpusą operatyviniam rezervui suformuoti. Tačiau svarbiausi šios dienos įvykiai rutuliojosi šiaurėje, kur Štrachvicas pagaliau sutelkė savo pajėgas. Pradėjęs puolimą, sparčiai veržėsi Tukumo link. Mieste buvo nemažai so­ vietų tankų, tačiau Štrachvicui padėjo prisiartinęs sunkusis kreiseris Prinz Eugen. Karo laivas iš savo 203 mm patrankų į Tukumą paleido 250 sviedinių, sunaikinusių apie 40 sovietų tankų. Tada Štrachvicas nesunkiai sutriuškino sovietų gynybą. Iš čia jo divizija pasuko į rytus ir, pralauždama silpną sovie­ tų pasipriešinimą, pasiekė Sloką, kur susitiko su 16-osios armijos dalimis. Nors sovietai rimtų nuostolių ir nepadarė, Štrachvicas dieną visgi pabaigė teturėdamas devynias „panteras"; didžiuma kitų sugedo pakeliui ir dabar atsidūrė Raudonosios armijos, mėginusios perkirsti Štrachvico praskintą siaurą koridorių, kontratakų kelyje. 214

Galbūt mėgindami pasiteisinti dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti Štrachvico, sovietų 51-osios armijos daliniai pranešė, kad Tukumą puolė mažiau­ siai 300 vokiečių tankų (25). 51-ajai armijai sustiprinti ir sovietų koridoriui iki Baltijos jūros atkurti Bagramianas išsiuntė 19-ąjį tankų ir 60-ąjį šaulių kor­ pusus. Vėliau tą dieną jį pasiekė dar didesnį nerimą kelianti žinia: 5l-osios armijos vadas generolas Jakovas Kreizeris pranešė, kad per amfibinę opera­ ciją, apimančią 35 laivus, vokiečiai į pakrantę išlaipino desantą. Be to, - tęsė Kreizeris - Tukumui iš rytų grasina galingos pėstininkų ir tankų pajėgos. Nė viena iš šių žinių neatitiko tikrovės; gandus apie amfibinį desantą tikriausiai sukėlė kreiserio Prinz Eugen ir kelių jį lydėjusių eskadrinių minininkų įsikiši­ mas į kautynes prie Tukumo, o dėl antrosios, tai nors 16-oji armija ir surinko nedideles pajėgas bendradarbiauti su Štrachvicu, jos rimtos grėsmės nekėlė. Vis dėlto pranešimai įtikino Bagramianą, kad gvardijos 1-ajam šaulių korpu­ sui, vis dar tebesilaikančiam linijoje netoli Tukumo, gresia pavojus būti apei­ tam ir sutriuškintam. Todėl jis nurodė korpusui atitraukti savo divizijas apie 24 kilometrus į pietus. Vokiečių štabų karininkai atnaujino dieną prieš tai vykusias diskusijas ir pasiūlė dalį šarvuotųjų pajėgų, sunkiai judančių Žagarės ir Šiaulių link, perkelti į šiaurę Štrachvico sėkmei išnaudoti. Zaukenas reikalavo toliau tęsti puolimą Jelgavos link įrodinėdamas, kad net jei lemiamo prasiveržimo tiki­ mybė nedidelė, jo korpusas prikaustęs dideles sovietų pajėgas. Perkelti vie­ ną ar dvi divizijas į šiaurę užtruktų mažiausiai dvi dienas, ir labai tikėtina, jog per tą laiką sovietai irgi suspės perkelti šiaurėn pakankamai pajėgų, kad perdislokuotas vokiečių pajėgas priverstų kautynėmis skintis kelią Tukumo ir 16-osios armijos link. Sutarta puolimą kol kas tęsti, nors sykiu pradėta pla­ nuoti Grossdeutschland iš jos dabartinės pozicijos atitraukti rengiantis perkelti ją šiauriau Štrachvicui paremti. 7-ajai ir 14-ajai tankų divizijoms, puolusioms į pietus nuo Grossdeutschland, liepta panaikinti spragą tarp savo smaigalių (26). 4-oji ir 5-oji tankų divizijos toliau sunkiai brovėsi priekin. 4-ajai tankų divizijai liepta savo pietine kovos grupe paremti 5-ąją. Tai leido pastarajai pa­ siekti Žagarės pakraščius, bet sulėtino 4-osios tankų divizijos judėjimą. Sute­ mus kovos veiksmai aprimo, o vokiečių aukštesnioji vadovybė vėl aptarė pa­ dėtį. OKH štabo viršininkas generolas pulkininkas Heincas Guderianas liko tvirtai įsitikinęs, jog netrukus bus pasiektas lemiamas proveržis Jelgavos link. Vietiniai vadai, priešingai, laikėsi niūresnio požiūrio. Grossdeutschland toliau klimpo didelėse sovietų kontratakose, o Zaukenas manė, kad jo korpusui pri­ reiks dar bent penkių dienų Jelgavai pasiekti. Todėl naktį duota naujų įsaky­ mų: Grossdeutschland, kaip ir planuota, bus atitraukta ir perkelta į šiaurę nuo 4-osios ir 5-osios tankų divizijų, o pastarosios toliau puls Jelgavos kryptimi. Toli į šiaurę nuo mūšio vyravo sumaištis: Tukume atsidūrė kovos grupė iš vokiečių 52-osios saugumo divizijos, vieni sovietų daliniai traukėsi į pietus, 215

kiti toliau stengėsi ginti savo pozicijas. Rugpjūčio 21-ąją, likusiai 52-osios sau­ gumo divizijos daliai mėginant laiduoti tvirtesnį armijų grupių „Centras" ir „Šiaurė" sąlytį, 4-oji tankų divizija atnaujino savo atakas ir išvien su 12-osios tankų divizijos dalimis, kone nepaliaujamai puolama iš oro, stūmėsi į šiaurę nuo Žagarės. Netoli Bagacių kaimo už astuonių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Žagarės 4-oji tankų divizija pirmąkart susirėmė su sunkiaisiais tankais „Josifas Stalinas". Vokiečių puolimą mėgino sustabdyti apie 15 tokių tankų; judriose kautynėse pamušti septyni iš jų (27). Vakarop Zaukenas pajuto, jog atsirado galimybė bent dalį 4-osios tankų divizijos pasukti į pietus Žagarei šturmuoti bei padėti 5-ajai tankų divizijai atnaujinti savo puolimą. Tačiau rugpjūčio 22-osios vėlyvą rytą paaiškėjo, kad sovietų gynyba per stipri. Gausios sovietų atakos privertė 4-ąją tankų diviziją, nedaug laimėjus teritorijos, pereiti į gynybą. Dienai baigiantis, Rausas radi­ jo ryšiu pasitarė su Zaukenu. Abu sutarė perkelti puolimo akcentą į šiaurę: užuot toliau judėjusi pradine puolimo ašimi vis dar tolimos Jelgavos link, 4-oji tankų divizija prisijungs prie Grossdeutschland ir puls pro Aucę. Rausas tada aptarė šį planą su armijų grupės „Centras" vadu Reinhartu, daugiausia dė­ mesio skirdami veiksmų laiko pasirinkimo problemai. Galop abu sutarė, kad Zaukenas, užuot laukęs visų Grossdeutschland ir 4-osios tankų divizijos pajėgų susitelkimo, Aucę turėtų šturmuoti kuo greičiau. Sovietų žvalgybiniai lėktuvai aptiko Grossdeutschland bei 4-osios tankų divizijos perdislokavimą ir informavo Bagramianą, kad dvi tankų divizijos iš Žagarės apylinkių juda Aucės link. Todėl Bagramianas nutarė pulti 51-ąja armija nuo Žagarės ir gvardijos 2-ąja armija - nuo Šiaulių. 19-asis tankų kor­ pusas, padėjęs 51-ajai armijai atstumti vokiečių 12-ąją tankų diviziją, buvo pa­ imtas iš linijos ir nusiųstas į šiaurę kaip atsakas į vokiečių pajėgų telkimąsi prie Aucės. Grossdeutschland atitraukus iš jos pozicijų, gvardijos 2-oji armija pranešė pasistūmėjusi per dešimtį kilometrų; iš tikrųjų vokiečiai sąmoningai pasitraukė į geresnes gynybines pozicijas. Štrachvico į armijų grupę „Šiaurė" praskintas koridorius pamažu tvirtė­ jo, prie to daug prisidėjo Bagramiano sprendimas į pietus atitraukti gvardijos 1-ąjį šaulių korpusą. Vokiečių daliniai atsargiai zondavo pietų kryptimi. Rug­ pjūčio 23-iosios rytą vokiečių 81-oji pėstininkų divizija iš 16-osios armijos užė­ mė Džūkstę už 26 kilometrų į pietus nuo Tukumo. Vidurdienį - daug anksčiau nei laukė divizijų perkėlimui į šiaurę prieštaravęs Zaukenas - Grossdeutschland ir 4-osios tankų divizijos pirmos perkeltosios dalys 39-ojo tankų korpuso su­ dėtyje pradėjo puolimą Aucės link ir, nors 4-oji tankų divizija buvo sustabdy­ ta prie miesto vakarinio pakraščio, Grossdeutschland šiek tiek šiauriau vakarop pralaužė antrą sovietų gynybos liniją. Planus 5-ąją tankų diviziją pietuose nuo Žagarės pakeisti 201-ąja saugumo divizija užlaikė sovietų ataka: 1-asis tankų ir 103-iasis šaulių korpusas šturmavo Kruopius ir po karštų kautynių miestelį 216

užėmė. Iš fronto linijos pagal divizijos perkėlimo planą jau atitrauktomis 5-osios tankų divizijos dalimis vokiečiai kontratakavo. Šiame ruože užvirę mū­ šiai truko kelias dienas, faktiškai prikaustydami vokiečių pajėgas ir neleisdami jų perkelti kitur, nors Raudonajai armijai ir mokant aukštą kainą: 5-oji tankų di­ vizija Kruopiuose ir jų apylinkėse sunaikino daugiau nei 50 sovietų tankų (28). Naktį persigrupavusi 4-oji tankų divizija rugpjūčio 24-ąją, auštant, štur­ mavo Aucę ir užėmė ją 08.00 vai. Iš čia divizija pasuko į Benę siekdama pri­ dengti apnuogintą pietinį Grossdeutschland sparną, bet siaurais, gausiai už­ minuotais keliais judėjo lėtai. Grossdeutschland stūmėsi sparčiau ir į šiaurės rytus nuo Benės pralaužė sovietų gynybą, bet Zaukenas vis labiau nerimavo dėl atsirandančios spragos tarp abiejų puolančių divizijų. Rausas ragino apeiti sovietų gynybines linijas ir dar toliau pasislinkti į šiaurę. Po pietų 39-ajam tankų korpusui buvo nusiųsti atitinkami įsakymai - Rausas laikėsi tvirtos nuomonės, kad stiprias gynybines linijas priešais 4-ąją tankų diviziją, užuot liejus kraują tolesnėse frontalinėse atakose, būtina apeiti ir tada jas sunaikinti apsupus iš šiaurės. Abi pusės mūšiuose smarkiai nukentėjo. Ankstesniuose Rytų fronto mū­ šiuose pranašumo paprastai turėdavo ta pusė, kuri dienos pabaigoje kontro­ liuodavo mūšio lauką, - mat gaudavo progą pasiimti ir susiremontuoti suga­ dintą techniką. Vermachtas tai mokėjo ypač gerai daryti. Pavyzdžiui, nors ir po sunkių kautynių, 4-oji tankų divizija rugpjūčio 25 d. turėjo 41 veikiantį tanką lyginant su vos 21 prieš dvi dienas (29). Tačiau operacijos Doppelkopf metu jėgų pusiausvyra liko santykinai nepakitusi. Nors Raudonoji armija ir toliau nepaliaujamai netekdavo tankų, o vokiečiai, kontroliuodami mūšio lau­ ką, neleisdavo jų atgauti, nenutrūkstamas pastiprinimų srautas palaikė prie­ šakinių fronto dalinių - ypač gvardijos 3-iojo mechanizuotojo ir 19-ojo tankų korpusų - kovinę galią: vien rugpjūčio 14-ąją traukiniais į Šiaulių ruožą atga­ benta 60 naujų tankų (30). Vis dėlto Grossdeutschland toliau judėjo į priekį ir rugpjūčio 25 d. pasiekė tašką už aštuonių kilometrų į pietvakarius nuo Dobelės. Jos pietiniame sparne 4-oji tankų divizija su dideliu vargu stūmėsi Benės link. Vokiečių pastangų akcentui vis labiau krypstant į šiaurę, Rausas įsakė 14-ąją tankų diviziją ištraukti iš fronto linijos į pietus nuo Aucės ir perkelti į šiaurinį 39-ojo tankų korpuso sparną. Naktį 4-oji divizija dar kartą pergrupavo savo jėgas ir rugpjūčio 26-osios ankstyvą rytą iš pozicijų į šiaurės vakarus nuo Benės atakavo pietų krypti­ mi. Kaip ir anksčiau, pasistūmėta minimaliai, o tuo pat metu 12-osios tankų divizijos iš pietvakarių surengta ataka Benės link, susidūrusi su stipriu pasi­ priešinimu, irgi užsikirto. Tuo metu Grossdeutschland veržėsi toliau ir iškart šiauriau nuo Dobelės susitiko su 81-osios pėstininkų divizijos dalimis, nuo Džūkštės puolusiomis pietų kryptimi. Zaukenas taip nusakė Rausui savo kor­ puso padėtį: 217

Ligi šiol sunaikinome daugiau nei 800 priešo prieššarvinių pabūklų [t. y. tan­ kų, savaeigių šturmo ir prieštankinių pabūklų], taip pasiekdami, kad priešas kone visiškai išeikvotų savo atsargas kitose fronto linijose... Artilerijai trūks­ ta šaudmenų. Iš ugnies linijos Leko atitraukti sunkiąsias lauko haubicas, nes joms teliko vos keli sviediniai savigynai (31).

Rugpjūčio 27 d. 4-oji ir 12-oji tankų divizijos dar kartą pamėgino užimti Benę, tačiau, kaip ir pirma, neįstengė pralaužti sovietų gynybos. Vakarop 4-osios tankų divizijos vadas generolas leitenantas Klemensas Becelis (Clemens Betzel) savo korpuso (ir buvusiam šios divizijos) vadui Zaukenui pranešė:

Nuožmios, nepaliaujamos ir itin daug aukų pareikalavusios pastarųjų kelių dienų kautynės su ginklų bei karių kiekiu žymiai mus pranokstančiu priešu taip išsekino dalinius, kad prieš puolimo atnaujinimą neatidėliotinai būtina vienos ar dviejų dienų pertrauka (32).

Armijų grupės „Šiaurė" divizijos stokojo šarvuotosios technikos, todėl nekart diskutuota dėl kai kurių 3-iosios tankų armijos tankų divizijų perdavimo 16-ajai armijai, kai tik bus atkurtas armijų grupės „Centras" sąlytis su armijų grupe „Šiaurė". Likus nedaug vilčių, kad bus pasiektas Doppelkopf pradinis tikslas - toksai susijungimas užėmus Jelgavą ir tokį aiškų sąlytį atkūrus pa­ jūryje, rugpjūčio 27 d. 3-ioji tankų armija pasiuntė 39-ajam tankų korpusui įsakymą nutraukti operaciją Doppelkopf:

14-oji tankų divizija [dabar atitraukiama iš fronto linijos] perduotina armijų grupei „Šiaurė" prie Jelgavos. Korpuso kairiajam sparnui puolimo nebetęsti. Visu korpuso frontu rengiantis gynybai nuo lauktinų priešo tankų atakų, puolimas 12-osios ir 4-osios tankų divizijų vidiniuose sparnuose atnaujintinas, siekiant išmušti priešą iš pleišto į pietus ir vakarus nuo Benės ir atpa­ laiduoti pajėgų iš fronto. Sąlytis su kairiuoju 81-osios pėstininkų divizijos sparnu sustiprintinas (33).

Operacija truko 12 dienų, vokiečių divizijos pasistūmėjo kokius 50 kilometrų. Jos sustabdytos likus 30 kilometrų iki Jelgavos, tačiau, nors miestas ir liko nepasiektas, atkurtas sąlytis su armijų grupe „Šiaurė". 39-ojo ir 40-ojo tankų korpusų divizijos ne be pagrindo galėjo tvirtinti, jog jų puolimas prikaustė 218

pakankamai sovietų pajėgų, kad Štrachvicui ir jo miniatiūrinei divizijai ga­ rantuotų užtektinai judėjimo laisvės armijų grupei „Šiaurė" pasiekti. Kita ver­ tus, Doppelkopf operacijai buvo sutelktas šiuo karo etapu visame fronte retas vokiečių šarvuotųjų pajėgų kiekis, kuris bet kurioje ankstesnėje karo stadi­ joje būtų beveik laidavęs sėkmę. Dabar, net ištįsus sovietų tiekimo linijoms ir Bagramiano armijoms per ilgą puolimą smarkiai nukraujavus, Raudonoji armija per visą operaciją išlaikė savo kiekybinį pranašumą ir, kad sustabdytų vokiečius, ypač gerai pasinaudojo gynybai palankiu reljefu. Dar vienas vo­ kiečių įvardytas veiksnys buvo pancergrenadierių negebėjimas atakuoti taip energingai kaip ankstesniais metais. Gerdas Nypoldas (Gerd Niepold), opera­ cijos metu 12-osios tankų divizijos štabo viršininkas, po kelerių metų padarė išvadą, kad treji kovos veiksmų Rytų fronte metai nusmukdė pancergrena­ dierių pulkų personalo kokybę: kaip pastiprinimas atsiunčiami naujokai bū­ davo daug prasčiau parengti nei vyrai, kovęsi Vermachto gretose veržiantis į Sovietų Sąjungą 1941 m. Nors galbūt vyrų, taip sunkiai kovojusių, kad pasiek­ tų Jelgavą, atžvilgiu toks vertinimas atrodo per griežtas, vis dėlto kiekvienos divizijos pranešimai po mūšio liudijo, jog pagrindinių patyrusių karininkų netektis dažnai lemdavo, kad atakos užsikirsdavo, ko niekada nebūtų nutikę ankstesniais metais. Tokiomis aplinkybėmis vadovavimą turėdavo perimti puskarininkiai, tačiau 1944 m. pabaigoje nedaug jų buvo pakankamai patyru­ sių ar parengtų, kad susidorotų su Auftragstaktik reikalavimais (34). Bagramianas vėliau tvirtino, kad jo frontas per operaciją iš rikiuotės iš­ vedė 15 tūkst. vokiečių karių ir pamuše 350 tankų ir šturmo pabūklų (35). Vokiečių įrašai liudija, kad operacijos pradžioje vokiečių divizijos iš viso te­ turėjo 281 veikiantį tanką bei šturmo pabūklą. Nors operacijos metu ir gauta papildomos technikos, sovietų skaičiai vis tiek atrodo nerealistiškai dideli. Abi pusės neišvengiamai linkdavo padidinti priešo nuostolius. Abiejų pusių aukų skaičius per šią operaciją tiksliai niekados nebus žinomas. Visu šiuo laikotarpiu dar smarkesnių kautynių būta šiauriau. 1941-aisiais Vermachtui, regis, nesustabdomai veržiantis Leningrado link, Narvos apylin­ kėse, kitaip nei 1944-aisiais, reikšmingesnių kovos veiksmų nebuvo. Tai lėmė dvi priežastys. Pirma, 1941 m. visa Raudonoji armija traukėsi ir tiesiog stokojo pajėgų grumtis dėl Narvos regiono. Antra, net jei būtų mėginusi tai daryti, viską niekais būtų pavertęs spartus vokiečių puolimas rytuose nuo Peipuso ežero. 1944 m. Raudonoji armija bergždžiai bandė prasilaužti pro Narvos po­ zicijas, bet dabar, kai visas vokiečių Rytų frontas labai apsilpo, atsirado gali­ mybė vokiečių gynybos liniją apeiti ir, pasinaudojant tokiu pačiu maršrutu, kokiu 1941 m. Vermachtas aplenkė Narvą, į Estiją įsiveržti pietuose nuo Pei­ puso ežero. Ruože į pietus nuo Peipuso ežero Maslenikovo 3-iasis Pabaltijo frontas ištekliais žymiai lenkė besiginančius vokiečius: dėl vokiečių pajėgų perkėlimo 219

į palaužtą armijų grupę „Centras" karių ir šarvuotos technikos skaičiumi vir­ šijo juos santykiu 4:1, o artilerijos - 14:1. Negana to, vokiečių gretose kovojo daug prastai aprūpintų bei parengtų estų policininkų. Sovietų pajėgos puolimą pradėjo rugpjūčio 10 d. Hanso Golniko (Hans Gollnick) 28-asis korpusas išsyk pajuto spaudimą, o dienai baigiantis sovietų 67-oji armija vokiečių linijas pralaužė. Kitą dieną 67-ajai armijai atiteko Pečiorai, paskutinis didesnis miestas šiapus Sovietų Sąjungos senosios sienos. Tuo metu gretima gvardijos 1-oji armija artinosi prie Voru miesto, kurį pasiekė ir užėmė rugpjūčio 13 d. Buvo akivaizdu, kad vokiečių 18-osios armijos apsilpęs pietinis sparnas fronto linijos ilgai neišlaikys. Todėl pridengti sektorių nuo Virtsjarvo ežero iki Peipuso ežero Serneris įsakė operatyvinei grupei „Narva", leisdamas 18-ajai armijai savo ribotas pajėgas sukoncentruoti tarp Virtsjarvo ežero ir Latvijos sienos. Sparčiam sovietų puolimui Baltijos pajūrio link su­ stabdyti skubiai suformuota gynybinė linija. Po trumpos pauzės Maslenikovo armijos rugpjūčio 16 d. atnaujino puo­ limą ir atstūmė silpną 207-ąją saugumo diviziją. Tartu miestui kilo aiški grės­ mė, ir operatyvinė grupė „Narva" ėmėsi skubių priemonių frontui atkurti. Su Nordland divizijos ir Nederland brigados paskutiniais tankais bei šturmo pa­ būklais, 5-osios SS savanorių šturmo brigados Wallonien batalionu, artilerijos parama ir vienu 11-osios pėstininkų divizijos pulku padėties taisyti išsiųstas brigadefiureris Jurgenas Vagneris (Jürgen Wagner) iš 3-iojo SS tankų korpu­ so. Daliniai į frontą pradėjo atkakti rugpjūčio 16-osios vakare ir greitai į savo gretas įtraukė vietinę estų Omakaitse. Teliko laukti, kaip ši nauja gynybos linija atlaikys sovietų pajėgas. Anksčiau tą vasarą Govorovo Leningrado frontas buvo suplanavęs amfi­ binę operaciją: kirtus Peipuso ežerą, kitame krante ketinta išlaipinti desantą, taip apeinant operatyvinės grupės „Narva" atkakliai ginamą liniją. Operaci­ jai numatyta flotilė, vadovaujama kapitono Aržavkino, dabar atiteko Maslenikovui siekiant ežero kirtimą suderinti su 3-iojo Pabaltijo fronto veržimusi į Pietų Estiją. Flotilę sudarė 40 nedidelių laivų, daugelis ginkluotų. Norėdama laiduoti amfibinės operacijos sėkmę, sovietų aviacija nekart atakavo Mustvės mieste šiaurės vakariniame Peipuso ežero krante įsikūrusią vokiečių kanonierinių laivų bazę ir iki rugpjūčio pradžios nuskandino ar apgadino didžiu­ mą vokiečių laivų. Vadovauti mišrioms pajėgoms, apimančioms daugiausia 128-ąją ir 191-ąją šaulių diviziją, buvo patikėta 3-iojo Pabaltijo fronto vado pa­ vaduotojui generolui leitenantui Aleksejui Aleksandrovičiui Grečkinui. Rug­ pjūčio 16 d. 191-osios šaulių divizijos dalys, iš rytų kranto dengiamos artileri­ jos, kirto siaurą sąsiaurį, jungiantį Peipuso ežerą su Pskovo ežeru, išsilaipino prie Mehikormos (Mehikoorma) ir sparčiai suformavo nemažą placdarmą. Vietiniai gynėjai daugiausia buvo vien prastai ginkluoti estų Omakaitse kovotojai, nedaug galėję sutrukdyti sovietų desantui. Vis dėlto vėlyvą rytą 220

pasirodė kelios pikiruojančių bombonešių Stuka eskadrilės iš Hans-Ulricho Rudelio Schlacht-Geschwader 2 ir, pridarydamos daug nuostolių, atakavo an­ trąją per ežerą keliamų sovietų vilnį. Trečia vilnis vėliau tą dieną irgi bombar­ duota. Atrodo, kad sovietų planuotojai nenumatė jokios reikšmingos grėsmės iš oro, nes tik rupgjūčio 17 d. sovietų naikintuvai ėmė rimtai priešintis vokiečių oro antpuoliams. Nepaisant pikiruojančių bombonešių atakų, prie Mehikormos į krantą išlipo 7 tūkst. karių, kurie pamažu plėtė placdarmą, kol rugpjūčio 17-osios vakarą susijungė su 67-osios armijos 86-ąja šaulių divizija (36). Spaudimas vokiečių linijai nesilpnėjo. Rugpjūčio 20 d. Tartu prieigose smarkiai šturmuotos mišrios estų ir 11-osios pėstininkų divizijos bataliono pa­ jėgos. Nepaisant artilerijos galingos paramos, vokiečiams teko trauktis j Melistę (Melliste) vos už aštuonių kilometrų nuo miesto pakraščio. Labiau į vakarus ba­ talionas iš Wallonien išgujo sovietų priešakines dalis iš Kambjos, bet rugpjūčio 23 d. gvardijos 1-osios armijos daliniai atnaujino savo puolimą Tartu kryptimi. Kautynėse dėl Kambjos abi pusės smarkiai nukentėjo, bet valonai galop pasi­ traukė Tartu link. Nio (Nöo) kaime dar toliau j vakarus priešinosi batalionas iš 45-ojo SS grenadierių pulko, priklausiusio l-ajai estų divizijai. Pagrindinė

221

gynybos linija sustabdė sovietų puolimą, tačiau 282-oji šaulių divizija aptiko silpnai ginamą linijos atkarpą vakaruose nuo kaimo. Lydima tankų brigados, divizija apėjo estų gynybą ir pasistūmėjo aštuonis kilometrus iki Kereverės (Kärevere), kur užgrobė du gyvybiškai svarbius tiltus per Emajegio upę. Tartu miestui kilo rimta grėsmė iš pietryčių, pietų ir dabar dar ir iš va­ karų. Operatyvinė grupė „Narva" padėtį mėgino pataisyti kontratakuodama šarvuotosiomis pajėgomis. Hiacinto fon Štrachvico šarvuotoji grupė, ką tik pasiekusi pergalę operacijoje Doppelkopf, nuskubėjo šiaurėn šalia Virtsjarvo ežero pietinio kranto smogti šiaurės rytų kryptimi gvardijos 1-osios armi­ jos sparnui. Pro Elvą ketinta prasimušti į Nio, bet rugpjūčio 23 d. operaciją ištiko bėda. Važiuodamas į savo štabą, Štrachvicas pateko į rimtą avariją: jo nedidelis kiubelvagenas nulėkė nuo kelio ir kelis kartus vertėsi. Vairuotojas ir Štrachvico karininkas ordonansas žuvo, pačiam „tankų grafui" skilo kaukolė, lūžo šonkauliai, sužalotos rankos ir kojos. Štrachvicas išgyveno, tačiau apie vadovavimą tankams nebegalėjo būti nė kalbos. Kitą dieną šturmo grupė, apimanti 101-ąją tankų brigadą ir SS tankų bri­ gadą Gross, išvien su 11-uoju SS tankų žvalgybos batalionu pradėjo puolimą. Nors SS žvalgybos batalionui pavyko prasiskverbti iki Tamsos už kelių kilo­ metrų į pietvakarius nuo Nio, pagrindinei grupei sovietų gynyba pasirodė per stipri ir ji reikšmingiau niekur neprasiveržė. Kad ir kaip būtų, gvardijos 1-osios armijos daliniai apėjo šiaurinį šarvuotųjų pajėgų kontrpuolimo sparną ir pasiekė pietinį Virtsjarvo ežero galą. Sovietų smaigalius nuo Baltijos jūros dabar teskyrė 65 kilometrai, ir operatyvinei grupei „Narva" kilo grėsmė būti atkirstai. Šarvuotojo kontrsmūgio atsisakyta, o jame dalyvavusios pajėgos at­ sitraukė, kad pasirengtų gynybai nuo tolesnio sovietų veržimosi į vakarus. Sovietų 67-oji armija telkė jėgas Tartu šturmui ir rugpjūčio 26 d. mies­ tą atakavo keturiomis šaulių divizijomis. Įnirtingos gatvių kautynės pavertė miestą griuvėsiais. Vakarop išsekę vokiečiai buvo priversti Tartu palikti ir per Emajegio upę atsitraukti šiaurės rytų kryptimi. Sovietų pėstininkams abipus Tartu pavyko kirsti upę ir užimti nedidelius placdarmus, Vagneriui despe­ ratiškai stengiantis išgelbėti savo sutriuškintus dalinius. Jam dabar buvo priskirtas 11-asis SS tankų žvalgybos batalionas. Išnaudojant pastarojo mobi­ lumą ir ugnies galią, sovietų prasiveržimus pavyko sustabdyti. Šturmo briga­ dos Wallonien vadas šturmbanfiureris Leonas Degrelis (Leon Degrelle) aplink sovietų placdarmą į šiaurę nuo Tartu suformavo gynybinę liniją, o vadovavi­ mą visam vokiečių frontui tarp Virtsjarvo ir Peipuso ežerų perėmė generolo Vilhelmo Hasės (Wilhelm Hasse) 2-asis korpusas. Vokiečių linijoms pakrikus, o sovietų pajėgoms keliose vietose kirtus Emajegį, kilo galimo sovietų puolimo arba vakarų kryptimi Baltijos link, arba šiau­ rės kryptimi Tanenbergo pozicijos užnugarin, arba šiaurės vakarų kryptimi Talino link pavojus. Iš estų kareivių, tarnavusių suomių Jalaväerügement 200 222

(„200-ajame pėstininkų batalione"), arba JR 200, ir rugpjūčio pradžioje paskel­ bus amnestiją grįžusių į Estiją, buvo suformuotas ir skubiai į pietus, į fron­ tą, išsiųstas 1-ojo estų pulko 3-iasis batalionas. Rugpjūčio 30 d., remiami estų policijos bataliono ir kelių vokiečių tankų, jie prie Kereverės atakavo sovietų placdarmą, kurį gynė dvi šaulių divizijos. Po karšto susirėmimo sovietų pajė­ gos atsitraukė: estai ne tik pašalino placdarmą, bet ir užėmė nepažeistą tiltą. Rugsėjo 6 d. vokiečių 2-ojo korpuso daliniai pasiekė šiaurinį miesto pakraštį, bet toliau pasistūmėti neįstengė. Pietvakariuose 16-ąją armiją vis labiau spaudė.sovietų 2-asis Pabaltijo frontas, mėginęs prasimušti iki jūros pakrantės. Didžiąją dalį linijos gynė vo­ kiečių Korpsgruppe Risse ir Korpsgruppe Wagner, suformuotos iš nukraujavu­ sių divizijų likučių bei visokiausių kareivių, kokius tik pavyko sukrapštyti. 16-osios armijos vadas generolas Paulius Lauksas (Paul Laux), jo žvalgybinį lėktuvą numušus sovietų naikintuvui, žuvo, jį pakeitė generolas Karlas Hilpertas (Carl Hilpert). Tiek dėl sovietų išsekimo, tiek savo pačių pastangomis gynėjai įstengė sustabdyti sovietų puolimą. Pamažu frontas vėl stabilizavosi - daugiausia todėl, kad sovietų pajė­ gos sustojo persigrupuoti ruošdamosi mirtiniems smūgiams armijų grupei „Šiaurė". Rugsėjo 10 d. 3-iojo SS tankų korpuso vadą Feliksą Šteinerį iškvietė pasitarimui į Hitlerio vadavietę Rastenburge. Čia Hitleris jį informavo, jog nutarta iš Estijos trauktis. Suomija rugpjūtį atnaujino derybas su Sovietų Są­ junga, o rugsėjo 4-5 d. tarp dviejų šalių įsigaliojo paliaubos. Viena iš pagrin­ dinių priežasčių išlaikyti Estiją - kad sovietai čia neįsirengtų bazių Suomijai pulti - pranyko. Dvi kitos priežastys likti Estijoje buvo naftos skalūnų gavyba Baltijos pakrantėje ir galimybė Estijoje gauti karių. Nė viena nebuvo pakan­ kamai svari tolesniam vokiečių buvimui pateisinti, juolab tada, kai trijuose skirtinguose taškuose - Pietų Estijoje, į vakarus nuo Rygos ir atkarpoje tarp Šiaulių ir Klaipėdos - Raudonoji armija galėjo nesunkiai perkirsti visus ryšius tarp armijų Baltijos šalyse ir Vokietijos reiche. Vis dėlto, kaip Hitleriui ir būdinga, Estija turėjo būti palikta ne visa. Jis užsispyręs tvirtino, jog geležies rūda iš Švedijos ir toliau liks gyvybiškai svar­ bi Vokietijos karo pastangoms, todėl tam laiduoti aplink Taliną suformuotinas vokiečių placdarmas. Jis gintinas neterminuotai. Šteineris paprieštaravo siūlymui žinodamas, kad ginti Talino placdarmą tikriausiai teks jo paties korpusui. Hitleris išsiuntė jį atgal į Estiją, patikinęs, jog Šteineris netrukus sulauks išsamesnių instrukcijų ir galutinio sprendi­ mo. Šteineris visiškai neketino leisti paaukoti savo vyrus, jo akimis, beviltiš­ kam reikalui. Grįžęs įsakė užnugario daliniams visą nebūtiną personalą iš­ siųsti į Vokietiją, o jo štabas rekvizavo kiek įmanoma daugiau motorizuotų transporto priemonių. Jos pirmiausia išdalytos 11-ajai pėstininkų divizijai ir 20-ajai SS grenadierių divizijai (1-ajai estų), kad jos būtų kuo mobilesnės. Hitlerio 223

ketinimus jis taip pat aptarė su Šerneriu, kuris sutiko, jog placdarmo prie Talino mintis absurdiška, ir pažadėjo apie tai tiesiogiai pakalbėti su Hitleriu. Nė vienas iš Šteinerio veiksmų ligi tol nebuvo itin prieštaringas, bet jis aiškiai peržengė ribą, kai susisiekė su generolu majoru Sodla ir pulkininku Sinka, estų karinių junginių karininkais, ir supažindino juos su vokiečių keti­ nimais. Tyliai pradėta ruoštis riboto kiekio estų evakuacijai jūra (37). Tuo metu Šerneris įsakė operatyvinei grupei „Narva" rengtis organizuotam atsitrauki­ mui. Jis neketino imtis tokio sudėtingo reikalo sovietų puolimo sąlygomis. Latvijoje vokiečių 3-ioji tankų armija ir Bagramiano frontas tvarkėsi po operacijos Doppelkopf. Nutraukus operaciją, stojo santykinė ramybė, tačiau vokiečių šarvuotosios pajėgos daugiausia liko savo vietose, laukdamos naujo sovietų veržimosi į vakarus. Rugsėjo 11-ąją, likus trims dienoms iki didžiojo sovietų smūgio armijų grupei „Šiaurė", Reinhartas 3-iosios tankų armijos pa­ siteiravo, ar nebūtų įmanoma - jei sovietų ofenzyva vakarų kryptimi nevirs kūnu - pradėti puolimą, prikaustysiantį sovietų pajėgas, kurias kitu atveju priešas galėtų panaudoti prieš 16-ąją armiją. Rausas atsakė iš viso turįs 400 tankų ir šturmo pabūklų ir patarė surengti ribotą puolimą į šiaurę nuo Benės. OKH pageidavo puolimo nedelsiant, prireikus ir bet kuriomis tame sektoriuje buvusiomis pajėgomis, bet Rausas griežtai paprieštaravo: atsižvelgiant į pa­ sipriešinimą, su kokiu tankų divizijos susidūrė operacijos Doppelkopf metu, prieš puolimą jėgas geriausia sutelkti. Nemažai diskutuota, ar geriau pulti šiaurėje nuo Benės ar dar šiauriau prie Dobelės. Šiauliai irgi svarstyti kaip alternatyva, bet rugsėjo 14 d. nutar­ ta, jog geriausia pulti pro Benę. Duoti atitinkami įsakymai pajudėti rugsėjo 16-ąją, operacijai suteiktas kodinis pavadinimas Cäsar („Cezaris"). Tikėtasi, kad operacija susilpnins didėjantį spaudimą Rygai (38). Rausas didelio optimizmo dėl operacijos perspektyvų nepuoselėjo. Jis informavo OKH, kad degalų savo divizijoms turi ribotai ir kad nesitiki laimėti daug teritorijos. Vis dėlto buvo įsi­ tikinęs, kad puolimas prikaustys ir sunaikins nemažas sovietų pajėgas. Bagramianas kol kas neplanavo vokiečiams tiek nerimo kėlusio puolimo į vakarus. Šiuo metu jo dėmesį traukė nedidelė, maždaug 900 karių grupė iš 346-osios šaulių divizijos. Ji liko atkirsta prie Rygos įlankos per kovos veiks­ mus atkuriant sąlytį tarp armijų grupių „Centras" ir „Šiaurė". Rugsėjo 2 d. ši grupė per radijo ryšį pranešė, kad planuoja išsiveržti. Po trijų dienų 1164-ojo šaulių pulko 700 vyrų, vedami majoro Bublio, sėkmingai pasiekė sovietų lini­ jas (39). Tada Bagramianas pateikė savo planus dėl jo fronto dalyvavimo būsi­ moje ofenzyvoje prieš armijų grupę „Šiaurė". Jis jautė, kad nors ir galėtų prisi­ dėti prie Rygos užėmimo, jo pagrindinė užduotis turėtų būti atkurti koridorių iki Rygos įlankos, todėl rugsėjo 20 d. įsakė 51-ajai armijai, remiamai gvardi­ jos 5-osios tankų armijos ir nepriklausomų 1-ojo bei 19-ojo tankų korpusų, rengtis tokiai operacijai. Tačiau sykiu suplanuotas ir puolimas Rygos link. 224

Pagrindinės kliūtys Bagramiano kelyje buvo Nemunėlio ir Lielupės upės. Kirsti jas pasipriešinimo sąlygomis būtų gana sunku, palaikyti per jas eisiančias tiekimo linijas sparčiai rutuliojantis puolimui dar sunkiau. Todėl Bagramianas atsikvėpė lengviau, kai fronto inžinierių viršininkas generolas Vasilijus Kosarevas pasiūlė sprendimą: Nemunėlį ir Mūšą, Lielupės intaką, užtvenkti ir taip upių vandens lygį pažeminti iki priimtino lygio (40). Rengta­ si ir politiniu lygmeniu:

Politinis darbas buvo labai veiksmingas dėl stiprios partinės organizacijos kuopose. Tarp karių iš viso buvo 173 000 komunistų... 4-ojoje smogiamojoje ar­ mijoje ir 43-iojoje armijoje komunistai ir komjaunuoliai sudarė 27-40 procentų. Kiekvienoje divizijoje darbavosi nuolatiniai fronto ir atskirų armijų politinės organizacijos atstovai, kurie įvairiais metodais bei įvairiomis priemonėmis ra­ gino savo kovos draugus negailėti jėgų. Prieš puolimą 43-iosios armijos taryba sušaukė ypatingą susirinkimą. Susirinkimo pareiškime konstatuota, kad puo­ limą rems per tūkstantis pabūklų, apie tūkstantis lėktuvų, taip pat daugybė tankų ir savaeigės artilerijos. Pamatęs šį pareiškimą sunerimau, ar neskleidžiame informacijos, kuria galėtų pasinaudoti priešas. Bet tada patvirtinau tekstą, nes pasakiau sau, kad fašistų niekas nebegali išgelbėti, o nuotaiką kareiviams šis dokumentas pakels nepaprastai. Šis pareiškimas, paskelbtas dalinių susi­ rinkimuose, labai prisidėjo prie kovos dvasios kėlimo (41).

Malyševo 4-oji smogiamoji armija rugsėjo 11 d. pradėjo parengiamąsias ata­ kas. Vokiečius mėginta užklupti netikėtai: dėmesiui nuo pagrindinio smūgio gvardijos 22-ojo šaulių korpuso jėgomis nukreipti panaudota dūmų uždanga. Sovietų pajėgos greitai suformavo placdarmą kitame Nemunėlio krante. Rugsėjo 14 d. puolimą turėjo pradėti Beloborodovo 43-ioji armija, tačiau jo pradžią dėl prasto oro teko šiek tiek nukelti. Kaip ir planuota, 1-ojo Pa­ baltijo fronto inžinieriai užtvenkė upes pažemindami jų vandens lygį apie pusę metro. Įdienojus orai pasitaisė, šturmas pradėtas 13.00 vai. Greitai užėmę Nemunėlio ir Lielupės kirtimo vietas, Beloborodovo 1-asis bei 84-asis šaulių korpusai sparčiai nuskubėjo į priekį. Vakarop sovietų pajėgos pasiekė Iecavą, pirmosios dienos tikslą, bet, Bagramiano ir kitų vyresniųjų karininkų nusivy­ limui, dėl vėliau nei ketinta pradėto puolimo miesto užimti nebespėta. Laucherto 101-oji tankų brigada, priklausiusi greitosiomis sulipdytai Štrachvico divizijai, buvo pasiųsta užkirsti kelio sovietų puolimui netoli Bauskės. Vo­ kiečių pasipriešinimui sparčiai stiprėjant, Bagramianas liepė Beloborodovui apeiti Iecavą. Rugsėjo 15 d. per laikotarpį nuo Doppelkopf operacijos mūšių gerokai papildytas gvardijos 3-iasis mechanizuotasis korpusas, lydimas 1-ojo 225

šaulių korpuso, aplenkė miestą iš rytų. Bagramianas iš oro žvalgybos praneši­ mų žinojo, kad vokiečiai siunčia dalinius į gynybos liniją pietuose nuo Latvi­ jos sostinės, todėl spaudė gvardijos 3-iąjį mechanizuotąjį korpusą bei 43-iąją armiją judėti kuo sparčiau. Kitą dieną Beloborodovas pranešė, kad jo priešaki­ niai daliniai pasiekė Baldonę vos už 20 kilometrų nuo Rygos. Rugsėjo 14-osios rytą visu armijų grupės „Šiaurė" frontu puolimą taip pat pradėjo 2-asis ir 3-iasis Pabaltijo frontai. Fronto linijai į rytus nuo Rygos sustiprinti 14-oji tankų divizija permesta prie Ėrglių. Rugsėjo 16-ąją, Beloborodovo 43-iajai armijai priartėjus prie Rygos per kone ištiestą ranką, Šerneris nuskrido į Rastenburgą ir Hitleriui išsamiai nusakė pesimistinę savo armijų grupės padėtį. Jis nebeturįs rezervų, ir fronto žlugimas tik laiko klausimas. Karių Raudonajai armijai sulaikyti ir sykiu ręsti „tvirtovėms", kurių pagei­ dauja Hitleris, neužtenka. Tik atsitraukimas galįs išgelbėti armijų grupę nuo sunaikinimo. Po penkiolika minučių trukusios diskusijos Hitleris leido nedel­ siant pradėti atsitraukimo operaciją kodiniu pavadinimu Aster („Astras"). Tokiai operacijai jau kelias dienas rengti išsamūs įsakymai, ir dabar jie ėmė veikti. 3-iasis SS tankų korpusas rugsėjo 18-ąją pradės trauktis į Pernu prie Baltijos jūros, o kitą dieną, atlikdamas ariergardo funkcijas, įkandin pa­ judės 2-asis korpusas. Generolas majoras Gerokas (Gerok) vadovaus mišriai grupei, atsitrauksiančiai į Taliną, iš kur ji bus evakuota jūra. Tuo metu, sukrapštęs visas turimas pajėgas, 16-osios armijos vadas ge­ nerolas pulkininkas Hilpertas pietuose nuo Rygos pamėgino kontratakuoti, tačiau kontratakos apčiuopiamų rezultatų nedavė. Gvardijos 6-osios armijos vadas generolas Čistiakovas informavo Bagramianą, kad didelės vokiečių pa­ jėgos, 300 tankų ir šturmo pabūklų, ruošiasi pulti Dobelės link: sovietų žval­ gyba aptiko vokiečių pajėgų telkimą operacijai Cäsar. Bagramianui nenoromis vėl teko rūpintis gynyba nuo iš naujo suaktyvėjusios vokiečių 3-iosios tankų armijos (42). Operacija Cäsar, 3-iosios tankų divizijos puolimas siekiant sumažinti spaudimą armijų grupei „Šiaurė", prasidėjo, kaip ir numatyta, rugsėjo 16-ąją, Grossdeutschland ir 4-ajai tankų divizijai pajudėjus į šiaurę nuo Benės. Nors gvardijos 6-oji armija išvakarėse buvo aptikusi, kad vokiečiai telkia pajėgas, iš pradžių atrodė, jog abi vokiečių divizijos netikėtai užklupo Raudonąją armiją. Ypač gerai sekėsi Grossdeutschland, iki pirmo rimto pasipriešinimo sukorusiai aštuonis kilometrus. Vietovę margino nedideli miškeliai, ir, kaip ir operaci­ joje Doppelkopf, sovietai tuo puikiai pasinaudojo galingoms prieštankinėms pajėgoms išdėstyti. Po minimalių laimėjimų pradiniu puolimo tarpsniu sti­ prėjantis sovietų pasipriešinimas 4-ąją tankų diviziją galop visiškai sustabdė. Aptarti padėties su divizijos vadu generolu Beceliu 4-osios tankų divizijos 33-iojo tankų pulko štabe apsilankė 39-ojo tankų korpuso vadas generolas fon Zaukenas ir Reinhartas. Sutarta puolimą atnaujinti, bet ir vėl pasistūmėta 226

minimaliai, nors nuostolių būta daug. Vakarop Zaukenas pasiūlė 4-osios tan­ kų divizijos dalinius perkelti šiauriau ir pasinaudoti Grossdeutschland sėkme. 7-oji tankų divizija, trečiasis vokiečių operacijos dėmuo, ėmė rikiuotis šiau­ riniame Grossdeutschland sparne ir į puolimą pajudėjo dienai baigiantis, iki sutemų laimėdama šiek tiek teritorijos, tikriausiai todėl, kad pataikė į iki šiol neaptiktą spragą sovietų gynybos linijoje. Kaip tik dėl to 4-ąją tankų diviziją ir buvo nutarta atitraukti iš jos dabartinės pozicijos siekiant paremti Gross­ deutschland ir 7-ąją tankų diviziją. 51-osios armijos ir gvardijos 6-osios armijos vadai savo fronto vadui pra­ nešė sunaikinę apie 60 vokiečių tankų, bet vis dėlto buvę atstumti atgal, nors ir nedaug. Panašu, kad priešo nuostoliai išpūsti - taip dažnai darydavo abi pusės, - vis dėlto neabejotina, kad šturmuojantys vokiečių daliniai smarkiai nukentėjo. Pasak 4-osios tankų divizijos 33-iojo pancergrenadierių pulko vado, jo pulkui tai buvusi „juoda diena", nes žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius persirito per 100, įskaitant du žuvusius kuopų vadus ir sužeistus dar penkis karininkus (43). Čistiakovas nusiuntė Bagramianui žinią apie jo vyrams į ran­ kas patekusį dokumentą - Šernerio pareiškimą, kuriame raginama priešintis visomis išgalėmis ir įspėjama, jog bet kuris karys, sučiuptas už fronto linijos be įsakymo, bus sušaudytas (44). 2-asis ir 3-iasis Pabaltijo frontai pranešė apie sustiprėjusį vokiečių pasipriešinimą ir primygtinai ragino Bagramianą tęsti puolimą Rygos link. 43-iajai armijai prireikė dviejų dienų įnirtingų kautynių savo pozicijoms Baldonėje sutvirtinti, tuo metu 4-oji smogiamoji armija ryčiau kelią skynėsi į Jaunjelgavą. Beloborodovas informavo apie besikartojančias vokiečių kontratakas, o Bagramianas vėliau tvirtino, jog vokiečiai tame ruože buvo sutelkę dvi tankų ir keturias pėstininkų divizijas. Tačiau tiesa tokia, kad armijų grupė „Šiaurė" šarvuotųjų pajėgų turėjo labai nedaug, ir net jei ten iš tiesų būtų buvusios keturios pėstininkų divizijos, karių skaičiumi jos tikriau­ siai tebūtų prilygusios vienai. Naktį Gruppe Betzel, didelė 4-osios tankų divizijos dalis, iš pozicijų pieti­ niame Grossdeutschland sparne persislinko į 7-osios tankų divizijos sektorių. Pajudėjusi rugsėjo 17-osios vėlyvą rytą šarvuotoji kovos grupė, apie 120 tan­ kų ir savaeigių pabūklų, iš pradžių darė nemenką pažangą. Šiek tiek piečiau puolė 7-oji tankų divizija su maždaug 70 tankų, šturmo pabūklų ir savaeigių patrankų, o toliausiai į pietus - Grossdeutschland su dar 137 tankais, šturmo pabūklais ir savaeigėmis patrankomis. Tokias dideles pajėgas sutelkti pavyko puolančias pajėgas sustiprinus kitais daliniais - 4-ąją tankų diviziją tankų ba­ talionu iš 12-osios tankų divizijos, o Grossdeutschland - kovos grupe iš 5-osios tankų divizijos. Vokiečių divizijų nelaimei, teritoriją, dėl kurios grumtasi, be­ veik iki pat Dobelės dengė miškai, todėl ji itin netiko operacijoms masinėmis šarvuotosiomis pajėgomis. Grandinis Ryšė (Riesche) iš 5-osios tankų divizijos štai ką atsiminė apie tą dieną: 227

Praaušus jis [priešas] gerokai patriukšmavo savo artilerija; krestelėjo negai­ lėdamas. Mes saugojome kelią į Semkiną pietryčiuose nuo Dobelės. Mums iš kairės buvo 8-oji kuopa. Nuolatos atakavo aviacija, virš galvų pratrūko tikras pragaras. Girdėjosi nuolatinis triukšmas, tarškesys ir dundesys, todėl niekas negalėjo išlįsti iš tanko. Atsakydami ivanams, priešakyje pliekė mūsų kulkosvaidžiai. Šaudė „katiušos", paskui ivanų prieštankinės patrankos ir artilerija, grąžos davė mūsų minosvaidžiai ir artilerija. Visa to sūkuryje nepaliaujamos priešo lėktuvų atakos, mūsiškių nesimatant nė vieno. Toks mūšis truko visą dieną. Likau sa­ voje taikytojo sėdynėje. Atlikome žvalgybinį reidą į Semkiną, į mus pataikė, vieną sužeidė. Grįžome į bataliono štabą perduoti sužeistojo bataliono gydy­ tojui. Tada vėl atgal į savo poziciją. Ivanų oro atakos dar sustiprėjo. Bombos taškė mūsų mišką, ivanai pleškino iš savo stacionarinių ginklų. Mes tai tik ir tedarėme: „Atidaryt liukus!", „Atlekia!", „Liukus uždaryt!" Su mumis buvo pėstininkų, jie daugiausia tysojo po tanku (45).

Kapitonui Nekeliui, vadovavusiam 31-ojo tankų pulko batalionui, priklausiu­ siam Grossdeutschland priskirtai 5-osios tankų divizijos kovos grupei, itin ne­ patiko reljefas, kuriuo reikėjo pulti:

Kildavo absurdiškiausių situacijų. Pavyzdžiui, tankų atakos tankiu aukš­ tų medžių mišku. Lydimi kelių pėstininkų patrulių, mūsų tankai plačiu frontu įsibrauna į neįžengiamą mišką ir vingiuoja tarp medžių. Kad ga­ lėtų tai daryti, vamzdžiai, siekiant jų nesužaloti, turi būti pasukti šeštos valandos kryptimi (į užnugarį). Pėstininkams ar tanko vadui pastebėjus priešą, tankai turi pavažiuoti atgal į atviresnę vietą, atsukti patrankas dvyliktos valandos kryptimi (į priekį), vėl pariedėti pirmyn, apšaudyti priešą iš kulkosvaidžių bei patrankos, tada vėl pasukti bokštą užnugarin ir toliau raitytis tarp medžių. Nors batalionas pasiekė didelės gyny­ binės sėkmės ir pelnė divizijos [Grossdeutschland] vado pagyrimą, labai apsidžiaugėme, kai galėjome grįžti į savo divizijos gretas ir kelias dienas pailsėti (46).

Vakarop ir 4-oji, ir 7-oji tankų divizija šiauriniame puolimo sparne įsirėmė į nuožmų pasipriešinimą. Grossdeutschland, nors ir sunkiai, toliau brovėsi tankiu mišku ir pagaliau pasiekė savo tikslą - aukštumą išsyk į pietus nuo Dobelės. Mūšio dividendai atspindėjo reljefą, kuriuo teko pulti: divizijų duomenimis, 228

sunaikinta vos tuzinas sovietų tankų bei savaeigių pabūklų ir astuonios prieš­ tankinės patrankos (47). Rugsėjo 18-oji vokiečių pajėgoms vėl atnešė smarkių aviacijos ant­ puolių. Vis dėlto koordinuotai atakuodamos 4-oji ir 7-oji tankų divizijos pasiekė aukštumą už daugiau nei trijų kilometrų į vakarus nuo Dobelės. Rausas ir Reinhartas po pietų atkako į Zaukeno vadavietę aptarti padėties. Reinhartas savo pavaldinius informavo, kad 39-asis tankų korpusas ne tik prikaustė daug sovietų šarvuotųjų pajėgų, bet ir privertė jų vadovybę at­ sisakyti ketinimų atnaujinti veržimąsi Rygos įlankos link. Jis taip pat pa­ reiškė, kad operacijos Cäsar tikslai pasiekti ir Grossdeutschland turėtų reng­ tis gynybiniam tankų mūšiui, nes manoma, kad kitą dieną sovietų tankų korpusas surengs kontrataką. 4-oji ir 7-oji tankų divizijos puolimą tęs, bet tik iki tvirto sąlyčio su armijų grupės „Šiaurė" 81-ąja pėstininkų divizija į šiaurę nuo Dobelės. Artimiausias tris dienas abi tankų divizijos toliau skynėsi kelią. Kaip jau įprasta, ne mažiau nei besiginantys sovietai, daugiausia iš 204-osios šaulių ir gvardijos 71-osios šaulių divizijų, trukdė reljefas. Mūšis dėl kalvos „92,0" į vakarus nuo Dobelės 4-ajai tankų divizijai virto įnirtingomis ir kruvinomis grumtynėmis. Po atkaklių kautynių, trukusių beveik visą rugsėjo 18-ąją, Becelis atitraukė savo diviziją šiek tiek atgal ir sutemus surengė naują šturmą. Iš pradžių ataka rutuliojosi gerai, bet užsiliepsnojus nedideliam ūkiui, ugnis apšvietė pakankamai ploto, kad sovietų prieštankinės patrankos ataką su­ stabdytų. Kone paskutinis šūvis tą naktį sunkiai sužeidė divizijos „panterų" bataliono vadą, bet kitą rytą po uraganinio apšaudymo vokiečiams pagaliau pavyko užimti kalvos viršūnę (48). Baigiantis rugsėjo 21-ajai, 4-oji tankų divi­ zija šiaurės vakaruose nuo Dobelės pasiekė geležinkelio liniją ir susijungė su 81-ąja tankų divizija. Operacija baigėsi. Rudolfas Meklis (Rudolf Meckl), 4-osios tankų divizijos 35-ojo tankų pul­ ko leitenantas, buvo sunkiai sužeistas sovietų artilerijos ugnies, kai mėgino suremontuoti sugadintus savo tanko vikšrus. Evakuotas į karinio jūrų laivy­ no ligoninę Liepojoje, atsidūrė pertvarų padalytoje palatoje kartu su maždaug 40 sunkiai sužeistų vyrų. Daugumai tų kareivių chirurgai jau niekuo negalėjo padėti, ir daugelis jų mirė. Vienas iš sužeistųjų buvo dar vienas leitenantas, ne taip sunkiai sužeistas kaip kovos draugai. Nukentėjo itin kvailai.

[Leitenantas] Hensgenas (Hänsgen) vadovavo Panzerjäger štabo kuopai. Jo sužeidimas buvo tiesioginis tų pareigų padarinys. Kas prisimena siaurus Kuršo keliukus, iš abiejų pusių juosiamus gilių griovių, žino, kad galimybės išvengti staigaus oro antpuolio būdavo ribotos, ir viltis dažnai tekdavo dėti į prastą rusų pilotų parengimą. 229

Bet Hensgenas apie tai nepagalvojo. Kartą važiuodamas vado mašina tokiu keliu, staiga pastebėjo virš galvos skrendančio lėktuvo šešėlį. Strimgalviais nėrė iš mašinos į griovį. Bet užmiršo pirma išjungti variklį ir tinkamai už­ traukti rankinį stabdį. Jo mašina... nusekė įkandin šeimininko į griovį. Re­ zultatas - sudėtingas blauzdos lūžis ir perkėlimas į karinio jūrų laivyno li­ goninę Liepojoje (49).

Nors papuoštas dideliu raudonu kryžiumi, karinio jūrų laivyno ligoninės pas­ tatas buvo kelis kartus kliudytas per sovietų aviacijos atakas. Vakaruose tokie veiksmai būtų laikomi nepriimtinais, tačiau Rytų fronte nei vokiečiai, nei so­ vietai nesijautė varžomi Hagos konvencijos. Meklis vėliau prisiminė vienos iš tokių atakų košmarą:

Su kiekvienu sprogimu ant lovų krisdavo dideli betono ir tinko gabalai. Bet mes buvom įkalinti, žaizdų prikaustyti prie savo lovų, bejėgiškai kankindamiesi iš baimės. Šešėliuose tykojo panika. Bet nepratrūko net smūgio bangai ištaškius palatos langus ir stiklo šukėms pasipylus ant lovų... Prasiveržti aklai panikai, keliamai negebėjimo pajudėti, neleido trys medi­ cinos seselės. Kad griežta, nepalenkiama rytų prūsė Ala gebės drąsiai žiūrėti baimei į akis, galėjai tikėtis, bet įspūdinga, kad lygiai taip pat elgėsi ir kitos dvi medicinos seserys - jaunutės, neseniai atvykusios iš tėvynės... Jos stovėjo tarp lovų eilių kaip angelai sargai. Jų ramūs ir budrūs žvilgsniai tiriamai slinko nuo veido prie veido, ir vos pamačiusios, kad kokia nors bejė­ gė siela nebeišgali pakelti įtampos ir baimės, prie sniego baltumo veido pri­ glausdavo savo vėsią, švelnią ranką; tad mirties laukiamajame liko ramu. Taip tyli drąsa tų jaunų moterų, savanoriškai palikusių saugius namus, kad sužeistiesiems padėtų ištverti baimės pragarą, leido man suvokti, kad beatodairiška vyro narsa yra niekis palyginti su šilta, nuoširdžia moters meile (50).

Operacija „Cezaris" daugeliu atžvilgių būtų buvusi veiksmingesnė, jei būtų vykdyta stipriomis pėstininkų, o ne tankų pajėgomis. Vokiečių problema buvo ta, kad jie tokių pėstininkų divizijų tiesiog nebeturėjo. Rausas jautė, kad 230

iš jo pėstininkų dalinių vien 1-oji pėstininkų divizija kažkiek prilygo stan­ dartui, kokio reikėjo ilgiems Rytų fronto mūšiams atlaikyti. Nors laimėta vos vienuolika kilometrų teritorijos, operacija vis dėlto nukreipė sovietų pajėgas nuo Rygos fronto ir ketinimo atnaujinti puolimą Rygos įlankos link. Toli šiaurėje operatyvinė grupė „Narva" traukėsi gana sklandžiai, išsky­ rus Division zbV 300 (Division zur besondere Verfügung - „ypatingosios paskir­ ties divizija"). Suformuota iš Liuftvafės 13-osios lauko divizijos ir estų keturių pasienio gvardijos pulkų, divizija, perskirta į dvi brigadas, buvo išsidėsčiusi plačiame fronte iškart į šiaurę nuo Peipuso ežero. Jos. atsitraukimo maršrutas ėjo rąstais grįstu keliu per pelkes, anksčiau dengusias Tanenbergo pozicijų pietinį sparną. Iš pradžių tvarkingas traukimasis rugsėjo 18-osios vakarą ne­ trukus pakriko. Anot vieno karininko:

21.00 vai. su savo štabu turėjau palikti vadavietę eismui suvaldyti. Ten, kur rąstais grįsti keliai iš šiaurinės ir pietinės brigadų suėjo į vieną, karaliavo visiškas chaosas. Niekas mums nepranešė, kad pietinė brigada žygiuos kar­ tu su mumis tuo pačiu rąstiniu keliu. Rugsėjo 19-osios naktį nuo 22.00 iki 02.00 vai. negavome nė minutės atsikvėpti. Visi daliniai turėjo būti nukreipti į vieną kelią. Estai nesuprato vokiškai. Viską teko atlikti stumdant ir kumš­ čiuojant. Nedideli Pabaltijo arkliukai nuolat įstrigdavo skylėse (51).

Tuo metu sovietų pajėgos, forsavusios Emajegio upę, grasino perkirsti vokie­ čių atsitraukimo liniją. 11-asis SS tankų žvalgybos batalionas iš 3-iojo SS tan­ kų korpuso veikė kaip kovos grupė, plačiu frontu stodavusi į prilaikomąsias kautynes. Sutirpusi iki 2000 vyrų, Division zbV 300 pasidalijo į tris grupes. Kiekvienai iš jų vadovavo vokiečių pulkininkas. Tada jos pamėgino prasiskin­ ti kelią pro dykrą. Vietovę užplūdus Raudonojoje armijoje kovojusiam 8-ajam estiškajam šaulių korpusui, tik nedaugeliui iš trijų grupių pavyko ištrūkti. Keli sužeisti estai iš vokiečių divizijos prisiglaudė Avinurmės kaimo bažny­ čioje. Įsiveržę 8-ojo estiškojo šaulių korpuso estai sužeistuosius ir kitus belais­ vius išskerdė (52). Geroko pajėgos, kurias sudarė estų Omakaitse, artilerijos baterijos ir 11-osios pėstininkų divizijos bei 20-osios SS grenadierių divizijos dalys, trau­ kėsi į Taliną. Persekiojantys sovietai lipo ant kulnų, ir rugsėjo 21 d. perimetro linijoje kilo trumpų kautynių. Vokiečiai ilgai priešintis neketino, kariai ir kitas personalas nenutrūkstamu srautu laipinosi į laukusius laivus. Pirmas kon­ vojus iš penkių garlaivių išplaukė auštant rugsėjo 22-ajai. Galop du vokiečių torpediniai kateriai paėmė paskutinius gynėjus, ir vakare miestas jau buvo sovietų rankose. Trumpos operacijos metu admirolo Teodoro Buchardžio 231

(Theodor Buchardi) laivai iš Talino išgabeno 80 tūkst. žmonių. Laivus nekart puolę sovietų lėktuvai kelis paskandino, įskaitant laivą-ligoninę Moero, nusi­ nešusią į dugną per 600 gyvybių, bet nuostoliai sudarė mažiau nei 1 procentą iš Talino išplaukusiųjų. Govorovo Leningrado fronto kareiviams, praliejusiems tiek kraujo bergždžiai šturmuojant Tanenbergo liniją, sparta, su kokia buvo užimta Estija, turėjo atrodyti nereali. Estai vokiečių išvykimui ruošėsi kelis mėnesius. Eesti Vabariigi Rahvuskomitee („Estijos Respublikos nacionalinis komitetas") rugsėjo 18 d. paskelbė apie atkuriamą nepriklausomybę. Tarp estų ir atsitraukiančių vokiečių dali­ nių kilo pavienių susirėmimų. Juris Uluotsas, paskutinis ministras pirminin­ kas iki sovietų okupacijos 1939 m., mirtinai sirgdamas vėžiu, ministru pir­ mininku paskyrė Otą Tyfą (Otto Tief). Nors ir kreipėsi į sovietus, kad būtų pripažintas, komitetas turėjo žinoti, jog maža vilčių, kad taip atsitiks, ir rengė planus vyriausybei pabėgti į užsienį. Admirolo Johano Pitkos vadovaujami estų kareiviai, vokiečiams dar neišvykus, užėmė Tompėjos (Toompea) pilį Ta­ line ir mėgino gintis nuo Leningrado fronto kareivių. Nelygus mūšis greitai baigėsi, Pitka dingo be žinios, spėjama, kad žuvo. Uluotsas ištrūko į Švediją, kur 1945 m. pradžioje mirė. Tyfas buvo suimtas ir išsiųstas į Sibirą. Po ilgo ka­ linimo grįžo į Estiją, čia 1976 m. ir mirė. Mėginimas atkurti Estijos Respubliką žlugo net neprasidėjęs. Sparčiai Emajegio upę kirtusi 2-oji smogiamoji armija, išblaškiusi vokie­ čių 87-ąją pėstininkų diviziją ir 207-ąją saugumo diviziją, nesugebėjo užkirsti kelio atsitraukiančioms vokiečių pajėgoms, skubėjusioms, kol nepateko į ap­ suptį, pasiekti ruožą į vakarus nuo Virtsjarvo ežero. Paskutinė Estiją paliko Nederland brigada: susprogdinęs Pernu uosto įrenginius, ariergardas pasitrau­ kė į Latviją. Paskutinės kautynės Estijos žemėje įvyko Lemės upės linijoje prie pat sienos. Rugsėjo 24-osios vakarą po galutinio susirėmimo su puolančiais sovietų tankais olandų SS kareiviai įžengė į Latviją. Atsitraukiantis 3-iasis SS tankų korpusas atokvėpio nesulaukė. Krizė pie­ tinėse Rygos prieigose reikalavo neatidėliotino dėmesio, todėl rugsėjo 22 d. 24-asis SS pancergrenadierių pulkas Danmark buvo priskirtas 14-ajai tankų divizijai ir gavo įsakymą iš šiaurės pulti Baldonės link, rytiniame sparne lydi­ mas 23-iojo SS pancergrenadierių pulko Norge. Rugsėjo 23 d. prasidėjusį puo­ limą rėmė keli likę Nordland divizijos tankai ir šturmo pabūklai. 14-osios tan­ kų divizijos tankai užgaišo, ir SS pancergrenadieriai atakavo palaikomi vien Nordland kovos mašinų. Kaip tik tada, kai pagaliau pasirodė 14-osios divizijos tankai, prasidėjo sovietų kontrataka, ir aršios kautynės virė visą dieną. Tems­ tant vokiečiai buvo laimėję galbūt penkis kilometrus, bet baisia kaina - vien Danmark neteko kone 300 karių (53). Rytiniame puolimo sparne Norge brovėsi prie Baldonės ir rugsėjo 25 d. pasiekė miesto pakraštį, tačiau tuomet jau buvo nukraujavusi taip, kad 232

nebepajėgė judėti toliau. Negana to, Bagramiano pajėgos susitelkė ir kontra­ takavo, bet teritorijos atgavo minimaliai. Pačiame mūšio sūkuryje atsidūrė Obuchovo vadovaujamas gvardijos 3-iasis mechanizuotasis korpusas. Bagramianas vėliau rašė:

Beveik nebuvo įmanoma nustatyti, kas puola ir kas ginasi. Fašistams ginan­ tis viename sektoriuje, mūsų dalinius atkirsdavo kitos kontratakos. Tačiau bet kokia kaina troškome išlaikyti iniciatyvą. Šiomis įtemptomis dienomis Obuchovas pranešė, kad šaulių divizijos atsili­ ko ir jo brigadai tenka kautis sąlygomis, kai priešo daliniai yra jam už nuga­ ros. Tačiau jis atsisakė atsitraukti prie pagrindinių 43-iosios armijos pajėgų. Obuchovas niekada nebijodavo būti apsuptas. Puikiai išmanė manevro meną ir atkirstas nuo pagrindinių jėgų neparnešdavo galvos (54).

Rugsėjo 24 d. fronto linija pietuose nuo Rygos stabilizavosi. Latvijos sostinė­ je ir aplink ją dabar buvo visa 16-oji armija, o 18-oji gynėsi rytuose. Sovietų žvalgyba taip pat informavo, kad didžiuma vokiečių 3-iosios tankų armijos smogiamosios jėgos po operacijų Doppelkopf ir Cäsar irgi liko šiaurėje, todėl teritorija tarp Šiaulių ir Klaipėdos silpnai ginama. Be to, tankų divizijos, sun­ kiai skynusios sau kelią dviejose operacijose, patyrė didelių nuostolių, tad vis dar išliko galimybė prasimušti iki Rygos įlankos. Rugsėjo 23 d. Bagramianas planavo apsilankyti fronto linijoje prie Jelgavos patyrinėti galimų variantų, tačiau iš Maskvos sulaukė įsakymo nutraukti visas operacijas Rygos įlankos kryptimi. Atėjus papildomiems įsakymams, paaiškėjo, kad puolimo ašis pasuktina į pietus ir vakarus Baltijos pajūrio prie Klaipėdos link. Estijoje sovietų 8-oji armija, užėmusi Taliną, pajudėjo pulti Estijos salų. Kaip ir 1941-aisiais, salų kontrolė buvo esminė laisvo laivų judėjimo šiaurinė­ je Baltijos jūros dalyje sąlyga. Tris salyno salas - Saremos, Hijumos ir Muhu gynė 23-ioji pėstininkų divizija, remiama karinio jūrų laivyno priešlėktuvinio bataliono, dviejų karinio jūrų laivyno artilerijos batalionų ir šturmo pabūklų bataliono. Padėti ginti salas paskirta 218-oji pėstininkų divizija atkako tik spalio 1 d. Tarp estų ir vokiečių garnizono kilo keli susirėmimai, bet greitai nuslopo. Salas užimti nurodyta dviem sovietų 8-osios armijos korpusams - 8-ajam estiškajam šaulių ir 109-ajam šaulių korpusui. Seklumos aplink salas trukdė dideliems laivams, todėl šturmo daliniai buvo aprūpinti iš Jungtinių Valstijų gautomis DUKW amfibijomis. Rugsėjo 29 d. sovietų aviacija nekart atakavo vokiečių pozicijas salose. Va­ kare Muhu saloje išsilaipino pirmieji sovietų kariai. Muhu laikėsi tik nedidelė 233

ginti saloms skirtų vokiečių pajėgų dalis. Rimčiau nepasipriešinusios, jos py­ limu pasitraukė į Saremos salą, o pylimą už savęs susprogdino. Spalio 2 d. mėginta išsikelti Hijumos saloje. Šįkart vokiečiai priešinosi atkakliai, bet buvo priversti evakuotis iš salos. Bandymas po dviejų dienų pakartoti tokią sėkmę Saremos saloje baigėsi katastrofa: vokiečių karinio jūrų laivyno artilerijai inten­ syviai apšaudžius paplūdimį, po to atakavę pėstininkai sunaikino desantą. Kitą dieną Raudonoji armija vėl pamėgino laimę pasiųsdama į krantą gene­ rolo Perno (Pärn) 8-ąjį estiškąjį šaulių korpusą. Šįkart išsilaipinti pavyko, paskui pėstininkus plūstelėjo šarvuotoji technika. Spalio 6 d. sovietų pajėgos pradėjo pulti ir į vakarus nuo Kuresarės atkirto du vokiečių 23-iosios pėstininkų divizi­ jos batalionus. Sovietų 249-osios divizijos padaliniai, daugiausia estiškieji, spa­ lio 8-osios vakarą iš dalies apėjo vokiečių grupę. Vokiečiai mėgino pasitraukti į pietus ir kurį laiką, apsimetę sovietų daliniu, žygiavo greta sovietų pajėgų, bet, signalinių raketų šviesoje tiesai išaiškėjus, užvirė kautynės. Vokiečiai greitai sutriuškino vieną sovietų batalioną, bet kitas - prieštankinis - suspėjo sufor­ muoti gynybinę liniją. Padrikame, kruviname mūšyje vokiečiai prasiveržė pro sovietų liniją ir pasitraukė į pietus; kitas vokiečių batalionas, lygiagrečiu marš­ rutu traukęs į pietus, pasinaudojo kautynėmis prasmukti be mūšio. Abi pusės neteko apie 300 vyrų, o visi patekusieji į nelaisvę buvo sušaudyti vietoje. Vokiečiai suvokė, jog išlaikyti salą daug galimybių neturi, ir nuolat svars­ tė apie pasitraukimą į Serves pusiasalį pietiniame salos gale. Sumaniai nau­ dodamiesi iki 1941 m. Raudonosios armijos pastatytomis gynybos pozicijo­ mis, jie lėtai traukėsi į pusiasalį suduodami skaudžių smūgių 8-ajam šaulių korpusui. Spalio 10 d. vokiečiai buvo užspeisti nedideliame pusiasalyje. Mė­ gindamos apeiti gynybos liniją skersai sąsmauką šiauriniame pusiasalio gale, sovietų pajėgos spalio 11 d. pabandė išlaipinti desantą vakariniame krante ties pusiasalio vidurine dalimi. Gynėjams laiku pastebėjus operaciją, desantas sutriuškintas artilerijos ugnimi, o saujelę krantą pasiekusių karių bei mašinų nušlavė pėstininkų ataka. Spalio 12 d. panašiai sužlugdytas antrasis mėgini­ mas išsilaipinti pusiasalyje. Vis dėlto 8-asis šaulių korpusas įstengė nustumti vokiečius į pietus per trečdalį pusiasalio ilgio, kol buvo sustabdytas. Vokiečių karinio jūrų laivyno laivai spalio 10 d. pradėjo remti sausumos dalinius. Sunkusis kreiseris Prinz Eugen, kartkartėmis palaikomas kreiserių Lūtzozv ir Admiral Scheer, iš savo sunkiųjų pabūklų nekart taikliai apšaudė tai­ kinius sausumoje. Spalio 15-ąją laivas pro tankų rūką patraukė atgal į savo bazę Gotenhafene (lenkų miesto Gdynios vokiškas pavadinimas). Pasak vy­ resniojo vachmistro Damerto (Dämmert):

Grįžtantį po sausumos taikinių apšaudymo Prinz Eugen tankiame rūke su­ krėtė galingas smūgis. 234

Ant tiltelio iš pradžių manyta, kad laivas užplaukė ant minos. Signaliniu var­ pu duota komanda: „Uždaryt visas sekcijas!" Visų sekcijų durys bei liukai uždaryti, kad į nukentėjusį kreiserį nepribėgtų vandens ir jis nenuskęstų. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Prinz Eugen prie Helos netoli Gotenhafeno per vidurį įsirėžė į lengvąjį kreiserį Leipzig. Spalio 15 d. T20 įgula pasidarbavo daugiau nei reikalavo pareiga. Kapitono leitenanto Lampės vadovaujamas torpedinis kateris, atplaukęs į susidūrimo vietą, pirmasis atrado nukentėjusius laivus. T20 prisiartino prie Leipzig ir prisišvartavo prie jo sveiko borto. Vėliau torpedinis kateris dalyvavo Leipzig vilkimo operacijoje. Laivas vilktas į Gotenhafen laivagaliu į priekį. ... Kitą rytą nusprendžiau, kad nuo priekinio denio pro skylę Leipzig šone galiu matyti Baltijos jūrą. Tik popietę, padedant keliems vilkikams bei torpe­ diniams kateriams, Leipzig buvo išlaisvintas. Per tą laiką vilkikai pritvirtino prie Prinz Eugen kelis ilgus lynus... Mūsų laivą atskyrus nuo Leipzig, savo eiga įplaukėme į Gotenhafeną. Leipzig teko vilkti. Uoste galėjome apžiūrėti sužalotą Prinz Eugen pirmagalį. Netru­ kus prasidėjo laivo remonto darbai (55).

Prinz Eugen kelias savaites negalėjo plaukioti. Leipzig> laimei, nenuskendo, sunkiojo kreiserio pirmagaliui perskrodus laivą iki kilio. Vokiečių rankose likus tik mažyčiam Saremos plotui, jie pradėjo atitraukinėti savo pajėgas. Situacijai regione pasikeitus, 218-oji pėstininkų divizija spalio 13-ąją evakuota. Dėl armijų grupės „Centras" žlugimo vasarą improvizuoti priversta vokiečių vyriausioji vadovybė pademonstravo, kad vis dar geba tučtuojau surengti sudėtingų operacijų. Operacijoms Doppelkopf ir Cäsar kliudė sun­ kus reljefas, kuriame veiksmingesni būtų buvę stiprūs pėstininkų jungi­ niai, tačiau po „Bagrationo" tokių pajėgų labai trūko, o ir tų verkiant reikėjo sustiprinti frontą kitur. 1-oji pėstininkų divizija, vienintelis 3-iosios tankų armijos pėstininkų dalinys, atitikęs, Rauso akimis, standartą, nors ir numa­ tyta operacijai Doppelkopf buvo dislokuota piečiau ginti Rytprūsių sienos. Estijos evakuacijos operacija Aster suplanuota ir įgyvendinta taip greitai bei puikiai, kad net nustebino ir sovietų, ir vokiečių vyriausiąją vadovybę. Jei ne spartus 3-iojo SS tankų korpuso perkėlimas į Rygos ruožą, Bagramianas tikriausiai būtų pasiekęs Rygą, ir net jei miesto būtų neužėmęs, tai veikiau­ siai būtų baigęsi 16-osios ir 18-osios armijų sunaikinimu. Kol kas fronto 235

linija buvo išgelbėta, tačiau jėgų balansas negrįžtamai pakito Raudonosios armijos naudai. Vermachtas tegalėjo laukti ir žiūrėti, kur bus suduotas kitas smūgis.

DEVINTAS SKYRIUS

ARMIJŲ GRUPĖS „ŠIAURĖ" IZOLIAVIMAS Miestas, vokiečių vadinamas Memeliu, o lietuvių Klaipėda, atsirado teutonų riteriams kuršių teritorijoje pastačius pilį, turėjusią būti baze aplinkinėms pagonių gentims pavergti. Netrukus po atsiradimo 1252 m. pilies ir aplink ją išdygusio miesto pavadinimas „Memelburg" sutrumpintas iki „Memel", ir pastarasis išliko iki 1923 m., nors lietuviai miestą vadino Caloypede, Klawppeda ar Cleupeda. Manoma, kad pastarasis pavadinimas atspindi miestą supusį reljefą ir, kildinamas iš žodžių „klaidyti" ir „pėda", žymėjo klampią vietovę, kurią sunku kirsti, arba, kildinamas iš kuršių kalbos žodžių „klais" (lygus, atviras, laisvas) ir „ped" (pagrindas), reiškė palyginti lygų plotą, kur buvo pastatyta pirmoji pilis. Net ir teutonų riterių dienomis vietovės pobūdis tikriausiai turėjo didelės įtakos karinėms operacijoms tose apylinkėse, lygiai kaip ir vardų suteikimui tam tikroms vietoms. Miestas ir jo apylinkės nuo teutonų riterių valdymo laikų iki Prūsijos ka­ ralystės atsiradimo visada priklausė Rytprūsiams. Todėl 1871 m. ši sritis tapo Vokietijos dalimi. Jos kaip šiauriausio naujos šalies krašto nuošalumas iš da­ lies lėmė lėtą industrializaciją. Krašte gyveno daug lietuvių: 1910 m. atliktas gyventojų surašymas parodė, kad 45 procentai iš beveik 150 tūkst. Memelyje ar aplink jį esančioje teritorijoje, vadintoje Memelland, gyvenusių žmonių savo gimtąja kalba laikė lietuvių kalbą. Tačiau vokiečiai ir lietuviai buvo pasiskirs­ tę netolygiai. Mieste daugumą gyventojų sudarė vokiečiai, o aplinkinėse kai­ mo vietovėse vyravo lietuviai. Kaip jau minėta, po Pirmojo pasaulinio karo dėl Klaipėdos krašto labai nesutarta. Lenkai troško šią sritį prijungti prie Lenkijos, galbūt vietoj Dan­ cigo, kuriam buvo suteiktas „laisvojo miesto" statusas. Lietuva tam griežtai priešinosi, nes tada netektų didelio jūrų uosto, o Lenkija kone visiškai ap­ juostų Lietuvą. Dalis, iš pradžių tikriausiai nedidelė, toje teritorijoje bei kai­ myniniuose Rytprūsiuose gyvenusių etninių lietuvių reikalavo vadinamąją „Mažąją Lietuvą" prijungti prie naujos Lietuvos valstybės (1). Prieštaringų reikalavimų akivaizdoje Klaipėdos kraštas Versalio sutartimi buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas Tautų Sąjungos globai. Britanijai atsisakius šią teritoriją administruoti, tai daryti sutiko Prancūzija. 1920 m. vasarį atvyko prancūzų karių batalionas, o Gabrielis Petisnė (Gabriel Petisnė) tapo naujos administracijos galva. 237

Derybos tęsėsi kelerius metus. Lietuvos pretenzijoms trukdė tai, kad Va­ karų valstybės Lietuvos dar nepripažino kaip nepriklausomos šalies, be to, būta pastangų sujungti kelis skirtingus klausimus. 1922 m. kovą britai pasiū­ lė lietuviams pripažinti Vilnių lenkams, o už tai Vakarų valstybės atiduotų Klaipėdos kraštą Lietuvai, pripažintų šalį nepriklausoma valstybe ir suteiktų finansinę paramą. Nenorėdami nusileisti Vilniaus klausimu, lietuviai pasiū­ lymą atmetė, o Vakarų valstybės tada dar labiau ėmė linkti, vadovaudamosi Dancigo pavyzdžiu, suteikti kraštui „laisvojo miesto" statusą. Tai matydami lietuvių politikai nusprendė veikti. Nors generolas Silvestras Žukauskas, Lietuvos nedidelės kariuomenės va­ das, tvirtino, kad jo vyrai galėtų nuginkluoti prancūzų garnizoną per dieną, lietuviai, tebepuoselėdami viltį sudaryti ilgalaikes sąjungas su Vakarų vals­ tybėmis, nepageidavo potencialaus konflikto su Prancūzija. Todėl pasirinko Vilnių užgrobusio Želigovskio maišto modelį. Iš pradžių atrodė, kad sąmoks­ lo laukia didelės kliūtys. Nors Klaipėdos krašte buvo daug etninių lietuvių, jie jau daug metų gyveno valdomi vokiečių ir net buvo perėmę liuteronybę. Kata­ likišką Lietuvą jie laikė atsilikusia, kaimiška šalimi ir linko paremti „laisvojo miesto" statusą. Prolietuviškai (ir antilenkiškai bei antivokiškai) propagan­ dai skleisti įsteigus keletą fondų, „memelenderių" nuotaika pamažu pradėjo keistis. Vokietijoje vyravo nuomonė, jog apie Klaipėdos krašto susigrąžinimą kol kas nėra ko ir svajoti, todėl Vokietijos vyriausybė, padariusi išvadą, kad neapibrėžtoje ateityje atgauti Klaipėdos kraštą iš Lietuvos bus lengviau nei iš Lenkijos, lietuviams davė suprasti, kad Vokietija neprieštarausianti, jei Lietu­ va kraštą užimtų. 1923 m. sausį grupė, pasivadinusi Vyriausiuoju Mažosios Lietuvos gel­ bėjimo komitetu, paskelbė, kad lietuviai Klaipėdos krašte engiami užsienio valstybių ir paragino galingą Lietuvos paramilitarinę organizaciją - Lietuvos šaulių sąjungą ateiti savo tautiečiams į pagalbą. Apie 1000 gerai ginkluotų savanorių kirto sieną ir užėmė didžiumą teritorijos, nors pačioje Klaipėdoje Petisnė atsisakė perduoti valdžią. Sausio 15 d. įvyko susišaudymas: žuvo 12 sukilėlių, du prancūzų kareiviai ir vokiečių policininkas. Kitą dieną atvykus prancūzų pastiprinimui (lenkų laivu), miestą jau kontroliavo lietuviai. Vakarų valstybės nepritarė lietuvių poelgiui, tačiau susidūrė su įvy­ kusiu faktu tolimame Europos užkampyje, ir niekas nejautė noro lieti savo kareivių kraują dėl tokio neaiškaus reikalo. Įtampa neatlėgo, bet 1924 m. ga­ liausiai sutarta regioną atiduoti Lietuvai. Nors susitarimu Klaipėdos kraštui laiduota didelė autonomija, vokiškai kalbantys gyventojai, sudarę 80 pro­ centų Klaipėdos gyventojų, laikė save vokiečiais ir troško susijungimo su tėvyne. 1933 m. savo skyrių mieste įsteigė nacionalsocialistai, o jų griežtai nacionalistinė programa atitiko Klaipėdos gyventojų vokiečių lūkesčius. Lietuvos valdžia į tai atsakė uždrausdama partiją ir įkalindama jos vietinius 238

vadovus. Toks žingsnis Vokietijoje neišvengiamai sukėlė protestų, kuriais nacionalsocialistai pasinaudojo parodyti, kad Tautų Sąjunga negeba ar ne­ nori apginti vokiečių Klaipėdos krašte. įtampai tarp Lietuvos ir Lenkijos - pirmiausia dėl Vilniaus - neblėstant, visada ruseno karo tarp abiejų šalių galimybė, todėl vokiečiai 1938 m. paren­ gė planus karo tarp Lietuvos ir Lenkijos atveju įsiveržti į Klaipėdos kraštą iš jūros ir sausuma iš Rytprūsių. Atsigaunančiai Vokietijai visur save agresyviai įtvirtinant, pavyzdžiui, Sudetų krašte, Lietuvos vyriausybė nusprendė, jog Hitlerio geriau neerzinti, ir, Vokietijai pateikus vienuolikos punktų memo­ randumą, Lietuva panaikino apribojimus nacionalsocialistų partijos atžvil­ giu. Toks veiksmas labai pagausino partijos narių. Ernstas Noimanas (Ernst Neumann), ankstesnio nacionalsocialistų sąjūdžio Klaipėdos krašte vadovas, buvo paleistas iš kalėjimo ir nedelsiant ėmė energingai veikti. Daug žmonių įstojo į vietinius Selbstschutz („savigynos") dalinius, organizuotus panašiai kaip SA Vokietijoje. Jų nariai dėvėjo nuo SA nesiskiriančias uniformas. Gruo­ dį surengtuose rinkimuose į vietinį seimelį 25 vietas iš 29 laimėjo Vokietijai palankūs kandidatai. Vokietijos žvilgsnis neišvengiamai turėjo atsisukti į „engiamus" vokie­ čius, ir 1939 m. Berlynas pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą. Joachimas fon Ribentropas kovo 20 d. žodžiu pateikė ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, per Berlyną vykusiam namo iš popiežiaus Pijaus XII inauguracijos. Nors vienintelis išlikęs rašytinis paliudijimas apie ultimatumą yra Urbšio pranešimas savo bendradarbiams grįžus į Kauną, atrodo, jog Vo­ kietija grasino imtis karinių veiksmų, jei Klaipėdos kraštas nebus sugrąžintas Vokietijai (2). Lietuvos vyriausybė jautė, kad neturi pasirinkimo. Klaipėdos krašto seimelis turėjo susirinkti kovo 25 d. ir laukta, kad jis paskelbs paragini­ mą grįžti į Vokietiją, todėl Vokietijos karinio įsikišimo grėsmę reikėjo traktuoti rimtai, turint prieš akis vokiečių elgesį Sudetų krašte. Sutartis, kuria reikalai buvo sureguliuoti 1924 m., neleido Lietuvai perleisti Klaipėdos krašto suvere­ niteto kam nors kitam be kitų sutartį pasirašiusių šalių sutikimo. Tad Lietuva susisiekė su Prancūzija ir Didžiąja Britanija aptarti padėties. Abi valstybės pa­ reiškė palaikančios Lietuvą, tačiau nė viena nebuvo pasirengusi imtis konkre­ čių priemonių paremti Lietuvos pasipriešinimą vokiečių reikalavimams. Hitleris į Klaipėdą išplaukė „kišeniniu" linijiniu laivu Deutschland, ly­ dimu Admiral Graf Spee, Nürnberg, Leipzig, Köln ir mažesnių laivų flotilės. Jis ketino išlipti į krantą kovo 22-ąją, tačiau derybos tarp Ribentropo ir Urbšio nusitęsė į naktį, ir Hitleris buvo priverstas vėjuotą naktį jūroje dorotis su jūros ligos priepuoliais. Po vidurnakčio galiausiai pasirašyta penkių punktų sutar­ tis, ir kitą dieną Hitleris įžengė į Klaipėdą tuo pat metu, kai iš pietų į miestą, vedama talismano - didelio šuns, įžygiavo vokiečių 1-oji pėstininkų divizija, suformuota daugiausia iš Rytprūsių šauktinių. 239

Klaipėdos krašto netektis lietuviams buvo didelis smūgis. Nors ir suda­ rė tik 5 procentus šalies teritorijos, krašte buvo sutelkta tikriausiai trečdalis Lietuvos pramonės, o per uostą ėjo daugiau nei 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos. Atsiradusi priklausomybė nup Vokietijos turėjo didelę reikšmę ar­ timiausių mėnesių vietinėje politikoje.

240

1944 m. vasarą teritorijai vėl grėsė karas. Prieš pirmąjį armijų grupės „Šiaurė" izoliavimą Bagramianas svarstė galimybę prasimušti iki Baltijos jūros Klaipėdoje ar netoli jos, bet galiausiai apsisprendė pasukti į šiaurę ir veržtis Rygos įlankos link. Rugsėjo pabaigoje puolimo vakarų kryptimi alter­ natyva vėl gyvai svarstyta. Rugsėjo 24 d. Bagramianas gavo naują įsakymą didžiąją dalį savo pajėgų iš Rygos ašies perkelti į Klaipėdos ašį, siekiant dar kartą izoliuoti armijų grupę „Šiaurė". Visą operaciją reikėjo parengti per šešias dienas, o įvykdyti per kitas vienuolika. Sykiu 2-asis ir 3-iasis Pabaltijo frontai, kad prikaustytų kuo daugiau armijų grupės „Šiaurė7 pajėgų, toli nuo Bagramiano puolimo ašies turėjo atnaujinti savo puolimą Rygos link (3). Pakeisti Bagramiano fronto ašį buvo patrauklu dėl kelių priežasčių. Pir­ ma, STAVKA apskaičiavo, kad Bagramianas tai padarys greičiau, nei vokiečiai įstengs perdislokuoti savo pajėgas, todėl Bagramianas veiks vietovėje, kur jo šturmo pajėgoms priešinsis daug silpnesni vokiečių daliniai. Antra, Klaipėdos prieigos, kitaip nei teritorija, dėl kurios įnirtingai grumtasi į vakarus nuo Ry­ gos, nuo 1941-ųjų nematė karo veiksmų, todėl keliai ir tiltai buvo palyginti ge­ ros būklės. Trečia, Klaipėdos kraštas priklausė reichui, tad jį užimti Raudonajai armijai būtų didelės politinės reikšmės įvykis - ypač tada, kai anglų ir ameri­ kiečių pajėgos artinosi prie vakarinių Vokietijos sienų. Vis dėlto laiko pasireng­ ti duota itin mažai, turint galvoje, kad keliais, jau smarkiai suniokotais rugpjūtį bei rugsėjį siautusių kautynių, kone 200 kilometrų atstumu reikėjo pergabenti pusę milijono karių, tūkstantį tankų, 10 tūkst. patrankų ir minosvaidžių bei visas atsargas. Kad būtų įmanoma atitraukti Bagramiano 4-ąją smogiamąją ir 51-ąją armijas iš Rygos ašies, 2-asis Pabaltijo frontas turėjo perkelti gvardijos 10-ąją ir 42-ąją armijas į pietus ir jomis pakeisti 3-iąją smogiamąją ir 22-ąją ar­ mijas, kurios savo ruožtu tada pakeistų Bagramiano armijas prie Rygos. Ir, ži­ noma, visa tai reikėjo padaryti vokiečiams nieko neįtariant. Bagramianas ir jo vadai išsamiai planuoti pradėjo rugsėjo 25 d. Nutar­ ta maždaug pusę fronto galios sutelkti siauroje vos dvidešimties kilometrų atkarpoje, leisiančioje sukoncentruoti iki 200 patrankų kiekviename fronto kilometre. Gvardijos 6-oji armija, turinti gvardijos 2-ąjį, 22-ąjį ir 23-iąjį šaulių korpusus, 103-iąjį šaulių ir 19-ąjį tankų korpusus, puls viena sektoriaus puse stengdamasi per penkias dienas pasiekti Telšių-Plungės ruožą. 43-ioji armija, apimanti 1-ąjį, 19-ąjį, 90-ąjį ir 92-ąjį šaulių korpusus, puls greta šiek tiek labiau į pietus pakrypusia ašimi. Gvardijos 2-oji armija su savo gvardijos 11-uoju ir 13-uoju šaulių korpusais, 44-uoju ir 54 šaulių bei 1-uoju tankų korpusais nuo Šiaulių atakuos pietvakarių kryptimi. 5-oji tankų armija kaip pagrindinė jėga prasiveržimui išnaudoti bus prilaikoma užnugaryje ir antrą dieną įterpta tarp gvardijos 6-osios armijos ir 43-iosios armijos veržtis prie Baltijos jūros. Obuchovo gvardijos 3-iasis mechanizuotasis korpusas liks rezerve ir galės šiek tiek atsikvėpti po nuostolingų kautynių rugsėjį. 241

Absoliutus prioritetas Bagramianui buvo slaptumas:

Kaip visada, darėme viską, kas įmanoma, kad pasirengimo puolimui priešas nepastebėtų. Šįkart stengėmės išnaudoti bet kokią progą. Pirma, griežtai ap­ ribojome žinančiųjų ratą. Žodį „puolimas" tiesiog išbraukėme iš žodyno. Vis­ kas rūpestingai planuota ir vykdyta. Tai taip pat reikalavo štabo gero organi­ zacinio darbo. Čia labai pasižymėjo generolas Kurasovas [Bagramiano štabo viršininkas]... Be to, žinoma, dienomis draustas bet koks dalinių ir technikos judėjimas visais keliais. Šįkart ne tik kliovėmės maskuote, bet ir siekėme priešą suklaidinti. Gene­ rolui Malyševui [4-osios smogiamosios armijos vadui] ir Obuchovui liepta suvaidinti Rygos puolimo iš pietų atnaujinimą, sustiprinti savo žvalgybą, persigrupuoti ir leisti matyti į frontą riedančius sunkvežimius. Papildomi su pasirengimu susiję nurodymai buvo perduodami laidiniu ryšiu. Tą pat darė generolas Kreizeris Jelgavos apylinkėse. Prie Šiaulių dėjomės sta­ tą gynybinius įtvirtinimus. Stiprinome kliūtis, gilinome apkasus, plėtėme susisiekimo tranšėjų tinklą (4).

Nepaisant didžiausių viso štabo pastangų, Bagramianui teko paprašyti Mas­ kvos duoti daugiau laiko pasiruošti operacijai. Jis lengviau atsikvėpė, kai puolimo pradžia buvo nukelta į spalio 5 d. Puolimo išvakarėse sovietų vadai susirinko paskutiniam instruktažui. Jiems pranešta, kad vokiečiai surentę tris gynybos linijas. Pagrindinę poziciją sudaro maždaug penkių kilometrų gylio lauko įtvirtinimai, o antrosios linija net dar gilesnė. Galiausiai nuo Tilžės iki Klaipėdos driekėsi trečioji pozicija. Nors pagrindinės pozicijos galia veikiau­ siai perdėta, kitos pulkininko Klebnikovo, Bagramiano žvalgybos karininko, pastabos buvo tikslios:

Apibūdindamas 3-iosios tankų armijos išsidėstymą, pulkininkas Klebnikovas atkreipė dėmesį į dar vieną priešo gynybinės linijos ypatybę, būtent į lini­ jinį pajėgų išdėstymą. Visos penkios pėstininkų divizijos pirmoje gynybinėje linijoje buvo tarsi suvertos ant ištiestos virvės. Galingu smūgiu kur nors pra­ laužus tą vėrinį, viskas pabirtų, nes užnugaryje nebuvo jokio stipraus rezer­ vo. Tiesa, pietvakariuose nuo Šiaulių priešais kairijį 43-iosios armijos spar­ ną aptikta šarvuotų dalinių. Tas pat pasakytina ir apie sandūrą su 3-iuoju Baltarusijos frontu: ten oro žvalgyba pastebėjo sutelkta nemažai pėstininkų 242

pajėgų. Vėliau nustatyta, jog tai - Panzergruppe Lauchert (prilygstanti tankų brigadai) ir 21-oji pėstininkų divizija. Pagrindinės armijų grupės „Šiaurė" pajėgos, kaip ir anksčiau, stovėjo prie Rygos ir už 36 km į rytus nuo miesto. Generolas Jeremenka [2-ojo Pabaltijo fronto vadas] telefonu man pasakė, kad priešas patogiai įsitaisęs stipriose Rygos pozicijose, ir 2-ajam bei 3-iajam Pabaltijo frontams jas pralaužti kai­ nuos daug pastangų ir nuostolių. Pagrindinį pavojų mums kėlė šarvuotosios pajėgos pietuose nuo Rygos. Tankų ir pėstininkų telkiniai pastebėti pietvakarinėse miesto prieigose. Jas sudarė viena tankų ir dvi pėstininkų divizijos, jos stovėjo rezerve. 3-iojo me­ chanizuotojo korpuso prasiveržimas vietovėje už 15 kilometrų nuo pietinio Rygos pakraščio privertė Šernerį ant kelio į miestą išdėstyti stiprų rezervą. Iš žvalgybos viršininko ir 3-iosios oro armijos vado buvo labai malonu suži­ noti, kad tankų divizijos, rugpjūtį ir rugsėjį kėlusios mums tiek galvos skaus­ mo, tebestovi pietvakariuose nuo Jelgavos. Atrodė, kad fašistai nepastebėjo mūsų persigrupavimo. Jei jie dabar ką nors aptiktų, jau būtų per vėlu. Vis dėlto į tai atsižvelgėme. Buvo tiesiog neįmanoma visą frontą pergrupuoti slapta. Tikriausiai priešo žvalgyba pirmomis spalio dienomis ką nors aptiko. Tikriausiai todėl Šerneris lėtai atitraukė tankų divizijas, ketindamas perkelti jas arčiau Klaipėdos. Tačiau jis pavėlavo (5).

Klaipėdos prieigas gynė du Rauso 3-iosios tankų armijos korpusai. Vienas iš jų, Hanso Golniko (Hans Gollnick) 28-asis, patirs visą Bagramiano puo­ lamojo smūgio jėgą. 28-asis korpusas ir 40-asis tankų korpusas, buvęs šiek tiek piečiau, abu turėjo penkias pėstininkų divizijas, išdėstytas, kaip Bagra­ miano žvalgyba teisingai įvertino, viena greta kitos labai plona 200 kilome­ trų ilgio linija. Sovietų pagrindinio smūgio kelyje stovėjo Zygfrydo Ferheino (Siegfried Verhein) vadovaujama 551-oji grenadierių divizija. Vėliau, kaip ir visos grenadierių divizijos, ji bus pervadinta folksgrenadierių divizija,'* ta­ čiau, nepaisant pretenzingo pavadinimo, tai buvo silpnas dalinys. Jos pul­ kai, nors kiekybiškai ir atitiko nominalią kovinę galią, buvo suformuoti iš užnugario karių, personalo, perkelto iš karinio jūrų laivyno bei Liuftvafės, ir vyrų, anksčiau laikytų netinkamais ar per senais fronto tarnybai. Divi­ zija stokojo kovinio patyrimo, ypač nuožmiomis Rytų fronto sąlygomis, ir neturėjo galimybės išsiugdyti sanglaudos, būtinos norint atlaikyti sovietų šturmą. Be to, gynė 46 kilometrų ilgio sektorių, tad jos gynybinė linija buvo beviltiškai reta. 243

Vokiečių štabo karininkai sovietų puolimo Klaipėdos link galimybę pirmą­ kart apsvarstė rugsėjo 25 d., bet tada toks puolimas laikytas tik viena iš gali­ mybių. Labiau rūpėjo galima sovietų operacija, kuria dar kartą būtų mėginama pasiekti Rygos įlanką. Vis dėlto 3-iojo SS tankų korpuso iš Estijos pasirodymas Rygos pietuose leido pradėti galvoti apie 4-osios ir 7-osios tankų divizijų bei Grossdeutschland perkėlimą ginti Klaipėdos prieigų. Hitleris toliau fantazavo apie vokiečių puolimo atnaujinimą. Rugsėjo 28 d. Serneris iš susitikimo Vokietijoje parnešė naujieną, kad Hitleris vis dar norįs nuo Šiaulių pulti šiaurės rytų krypti­ mi, tai yra atnaujinti Doppelkopf. Šernerio pavaldinių reakcija nežinoma (6). Vokiečių žvalgyba pavėluotai aptiko sovietų rengimąsi: rugsėjo 29 d. pastebėjo į pietvakarius judančią gvardijos 6-ąją armiją. Kur gvardijos 5-oji tankų armija - Bagramiano galingiausioji jėga, taip ir nesužinota. Kitą dieną paaiškėjus, kad pulti rengiamasi Raseinių-Kelmės ruože, pradėta galvoti apie puolimą - kodiniu pavadinimu Blitz - nuo Raseinių šiaurės rytų kryptimi siekiant išmušti iš vėžių Šiaulių apylinkėse koncentruojamas sovietų pajėgas. Jėgas šiam puolimui ketinta pradėti telkti spalio pradžioje, o pajudėti - lapkri­ čio 3 d. Grossdeutschland nurodyta prisijungti prie 28-ojo korpuso, ir divizijos pirmosios dalys, „tigrų" batalionas ir žvalgybos batalionas, išvyko baigiantis spalio 3-iajai. Likusi divizija įkandin paseks, kai tik atsiras laisvų traukinių. 5-oji tankų divizija, spalio 2-ąją priskirta 40-ajam tankų korpusui, irgi pajudė­ jo. Kaip ir Grossdeutschland, jos perkėlimą irgi užlaikė traukinių stygius. Ga­ liausiai iš Rygos gynybinių įtvirtinimų 40-ajam korpusui pasiųsta ir Gruppe Lauchert. Tačiau, kaip teisingai įvertino Bagramianas, šie veiksmai atlikti per vėlai, kad sutrukdytų sovietų puolimui lemtingai įsibėgėti. Nepaisant pasirengimų, Bagramiano pajėgos toli gražu nebuvo atsigavusios nuo anksčiau tais metais patirtų nuostolių, pirmiausia pėstininkų netek­ ties. Vietoj beveik 12 tūkst. karių nominalios sudėties šaulių divizijos teturėjo po 7 tūkst., o kai kurios vos po 3 tūkst. karių. Daugelis iš jų buvo menkai apmokyti naujokai, dažnai prievarta mobilizuoti neseniai atsiimtose vakari­ nėse Sovietų Sąjungos teritorijose. Vis dėlto 1-asis Pabaltijo frontas kiekybiškai pranoko vokiečių pajėgas šiame sektoriuje, ypač turint galvoje dalinių kon­ centraciją tokiame siaurame fronte. Auštant spalio 5-ajai, visur tvyrojo rūkas, neleidęs Bagramianui paleisti nuo grandinės savo gana galingos aviacijos. Negana to, kai kurie jo armijų va­ dai pageidavo atidėti puolimą, bet žinodamas, kad atsakydama į jo pergrupa­ vimą vokiečių 3-ioji tankų armija, nors ir pavėluotai, perkelia savo šarvuotąsias pajėgas, Bagramianas jautė, jog turi nenukrypti nuo plano. Kad ir kaip būtų, 11.00 vai. rūkas išsisklaidė tiek, kad sovietų artilerija galėtų atidengti ugnį. Pradinis sovietų apšaudymas, sutelktas į pagrindinę vokiečių kovos lini­ ją visu jos gilumu, truko 20 minučių. Tada prasidėjo pėstininkų ataka. Nors kai kuriuose sektoriuose išsyk pavyko laimėti teritorijos, 551-oji grenadierių 244

divizija rimtai pasipriešino atblokšdama pirmas dvi atakuojančiųjų vilnis. Ta­ čiau divizijos likučius nušlavė trečioji vilnis. Mėginant atkurti padėtį, į frontą mestas Grossdeutschland žvalgybos batalionas. Rotmistro Šreterio (Schroedter) vadovaujamas batalionas susidūrė su vakarų kryptimi judančiu sovietų pul­ ku ir, greitai kontratakavęs jo sparną, privertė pulką netvarkingai atsitraukti. Nė nestabtelėjęs Šreteris toliau judėjo į rytus pagrindinės kovos linijos link, kur aptiko besikaunančią 551-osios grenadierių divizijos kovos grupę, vado­ vaujamą kapitono Lichto. Jungtinėmis pastangomis fronto liniją pavyko išlai­ kyti iki sutemų, tačiau, neturėdamas sąlyčio su saviškių daliniais nė iš vieno šono, o sovietų pajėgoms sparčiai veržiantis į vakarus, Šreteris įsakė trauktis. Į kautynes su Raudonąja armija pradėjo stoti pirmieji 7-osios tankų di­ vizijos padaliniai. Divizijos tankų pulkas susidūrė su Čistiakovo gvardijos 6-ajai armijai priklausiusio 19-ojo tankų korpuso tankais, už kelių kilometrų nuo pradinės fronto linijos judėjusiais nedidelės Žižmos upės link. Stokodami pėstininkų, vokiečiai atsitraukė iki upės, kur naktį kovėsi su sovietų tankais ir pėstininkais. Vokiečių tankams pavyko sulaikyti juos atakuojančias sovietų pajėgas, bet supratę, jog, kaip ir Grossdeutschland žvalgybos batalionas, yra ap­ supti iš abiejų pusių, spalio 6-osios rytą jie buvo priversti atsitraukti. Trokšdamas išlaikyti puolimo polėkį, Bagramianas įsakė pajudėti gene­ rolo pulkininko Vasilijaus Timofejevičiaus Volskio vadovaujamai gvardijos 5-ajai tankų armijai, savo pagrindinei pralaužos jėgai. Tuo pat metu 4-oji smo­ giamoji armija, atakavusi vokiečių liniją šiaurinėje mūšio lauko dalyje, nesun­ kiai atbloškė silpną 201-ąją saugumo diviziją. Mėginant sustiprinti saugumo diviziją, į mūšį mesti 3-iojo SS tankų korpuso padaliniai - du šturmo pionierių batalionai, artilerijos batalionas ir SS žvalgybos batalionas, suburti į sulaiko­ mąją grupę Sperrgruppe Schäfer. Nors vokiečių linija ir toliau buvo pamažu stumiama atgal, ši nedidelė, mobili grupė neleido sovietų pralaužoms virsti nesustabdomais prasiveržimais (7). Viena iš didelių problemų, kilusių 1-ojo Pabaltijo fronto štabo karinin­ kams, buvo užduotis koordinuoti tokios daugybės dalinių judėjimą tokioje ankštoje erdvėje, juolab gana primityviais vietiniais keliais. Ypač sunkiai priekin slinko Čistiakovo gvardijos 6-osios armijos antrojo ešelono daliniai, o Volskis paprašė jo tankų armijos puolimą atidėti vienai dienai, kad jo da­ liniai nesusipintų su pirmąja vilnimi. Keliai duso nuo tiekimo dalinių, besi­ stengiančių nugabenti šaudmenų, maisto ir degalų vokiečių gynybą pralaužusiems pėstininkams bei juos remiančiai šarvuotajai technikai. Šie veiksniai, taip kliudę vokiečiams per operacijas Doppelkopf ir Cäsar, dabar ne mažiau pro­ blemų kėlė ir Raudonajai armijai. Tuo pat metu kaip ir Bagramiano pagrindinio smūgio pajėgos, toliau pie­ tuose į ataką pakilo ir gvardijos 2-oji armija. Čia kovojo ir nemažas lietuviš­ kasis kontingentas: 245

Ypač spėriai priekin judėjo sustiprintas batalionas iš 156-ojo šaulių pulko, priklausiusio 16-ajai lietuviškajai šaulių divizijai. Vadovaujami bataliono vado Belano, komunistai ir komjaunuoliai pirmi pasiekė priešo pozicijas ir sutriuškino visą [priešo] dalinį. Divizijos vadas pulkininkas Urbšas išnau­ dojo šią sėkmę ir leido pajudėti savo pagrindinėms pajėgoms. Pulkininkas leitenantas Lysenka su savo 249-uoju šaulių pulku atakavo Kelmę. Pasižy­ mėjo gvardijos 11-ajam ir 13-ajam šaulių korpusams priklausiusių divizijų žvalgybos batalionai. Ypač puikiai pasirodė aštuoniolikmetis komjaunuolis Michailas Jepiškinas iš gvardijos 2-osios šaulių divizijos. Prasidėjus apšaudy­ mui nuo aukštumos, jis su keliais kitais savo vienmečiais atakavo iš užnuga­ rio. Trumpose kautynėse apmėtė fašistus rankinėmis granatomis ir ant aukš­ tumos iškėlė raudoną vėliavą. Jie paragino savo kovos draugus iš gvardijos 1-ojo šaulių pulko veržtis pirmyn. Už parodytą didvyriškumą Jepiškinui suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas (8).

40-asis tankų korpusas, atsakingas už šį fronto sektorių, iš pradžių dispona­ vo tik vienu didesniu daliniu - 548-ąja grenadierių divizija, tokia pat silpna kaip ir visos naujos divizijos. Vermachte visuotinai laikytasi nuomonės, kad divizijas, kurių numeracija didesnė nei 500, panaudoti galima labai ribotai, ypač Rytų fronte. Į šį ruožą skubėjo 5-oji tankų divizija, bet kol kas jį pasie­ kė tik nedidelė pajėgų dalis. Korpuso vadas Gothardas Heinricis (Gotthard Heinrici) neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik šias ribotas jėgas išdėstyti arti fronto linijos. 5-osios tankų divizijos priešlėktuvinis batalionas, kurio ga­ lingos 88 mm patrankos buvo itin vertingos kovoje su tankais, spalio 5-osios vakare gavo įsakymą išsidėstyti į rytus nuo Kelmės, bet bataliono vadas ka­ pitonas Braumiuleris (Braumüller), nenorėdamas, kad jo sunkieji ginklai būtų sunaikinti per pirmąją sovietų šturmo fazę, didžiumą jų paliko vakaruose nuo miesto. Pirmosios puolimo dienos vakare Bagramianas turėjo dėl ko jaustis pa­ tenkintas, net jei savo pajėgų ir nesugebėjo išskleisti taip greitai kaip troško:

Suvedėme pirmuosius rezultatus. Gvardijos 6-oji armija ir 43-ioji armija įsi­ skverbė į priešo pozicijas 14-17 kilometrų ir pralaužą išplėtė iki 176 kilome­ trų... Gvardijos 6-osios armijos daliniams pavyko pasiekti Tryškių apylinkes prie pat antrosios gynybinės linijos... Priešakyje, kaip ir anksčiau, veržėsi 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, kurios 249-asis šaulių pulkas forsavo Kra­ žantę ir užėmė Šiaulių-Kelmės kelią (10). 246

Apklausę belaisvius, puolantys sovietų daliniai nustatė 5-osios ir 7-osios tan­ kų divizijų bei Grossdeutschland dislokacijos vietas, o spalio 6 d. 2-asis ir 3-iasis Pabaltijo frontai atnaujino puolimą Rygos link siekdami neleisti Šerneriui perkelti daugiau jėgų sovietų veržimuisi prie jūros sustabdyti. Nors vokie­ čių gynybos pozicijos aplink Rygą laikėsi tvirtai, 16-oji ir 18-oji armijos liko prikaustytos ir negalėjo skirti pajėgų dabar vakaruose verdančiam dideliam mūšiui. Volskio gvardijos 5-oji tankų armija pagaliau pajudėjo Baltijos pajūrio link ir ankstyvą popietę pasiekė Ubiškę, kur, pasinaudojant pelkėtu pagrin­ du, gerai išdėstytos vokiečių prieštankinės patrankos sustabdė sovietų puoli­ mą panašiai kaip sovietai vokiečių per operaciją Doppelkopf. Trumpai pasitaręs su Bagramianu, Volskis suktelėjo savo smaigalius į pietus ir vokiečių poziciją apėjo. Prie Luokės jo tankai susidūrė su ką tik iš šiaurės atkakusia Kampfgrup­ pe Fabisch, priklausiusia Grossdeutschland. Vokiečiai sugebėjo atmušti sovietų pajėgas, tačiau jos tebuvo pleišto viršūnė. Didžioji sovietų tankų dalis tiesiog apėjo vokiečių dalinį ir nuriedėjo į vakarus (11). Atsiliepiant į naują grėsmę, pradėti judinti ir kiti vokiečių daliniai. Spalio 6 d. 4-ajai tankų divizijai įsakyta savo „panterų" batalioną, žvalgybos kuopą ir šturmo pionierių batalioną perkelti į Viekšnių kaimą 4-osios smogiamosios armijos smūgiui atremti. 39-asis tankų korpusas siuntė visus, kokius tik įma­ noma, sukrapštytus užnugario dalinius naujai fronto linijai suformuoti. Es­ minis veiksnys buvo greitis. Kovos grupei iš 4-osios tankų divizijos pasiekus Viekšnius, paaiškėjo, kad vietovę jau užėmusios sovietų pajėgos, daugiausia iš 119-osios šaulių divizijos. Pasak 4-osios tankų divizijos istorijos, kovos grupė sparčiai atsiėmė kaimą (12). Bagramianas pasakoja kitaip: anot jo, vokiečiai, mėgindami įsiveržti į 119-osios šaulių divizijos artilerijos pozicijas, patyrę di­ džiulių nuostolių (13). Abiejų versijų baigtis vienoda: sovietų bandymas prasi­ veržti pro Viekšnius buvo staigiai sustabdytas. Pietuose sovietų pajėgos, dabar vedamos 1-ojo tankų korpuso, remiamo lietuviškosios ir gvardijos 3-iosios šaulių divizijų, aplenkė Braumiulerio prieš­ lėktuvinių padalinių sparnus ir apėjo Kelmę. Pakeliui į vakarus nušlavė Brau­ miulerio patrankas, šioms vos atidengus ugnį. Iš arti sunaikinti keturi sovietų tankai, bet prarasta dešimt patrankų. Naktį atvyko daugiau 5-osios divizijos padalinių, bet divizijos tankų pulkas galėjo į mūšį mesti tik 15 „panterų" ir 12 Pz.IV. Su šiomis nedidelėmis pajėgomis ir didžiąja 14-ojo pancergrenadierių pulko dalimi pulkininkas Hercogas, divizijos tankų pulko vadas, kontrataka­ vo pietinį į vakarus srūvančių sovietų pajėgų sparną. Vokiečių kovos grupė tvirtino sunaikinusi 26 sovietų tankus, bet nesugebėjo užtaisyti spragos iki Gruppe Lauchert už maždaug dešimties kilometrų į šiaurę. 1-asis tankų korpu­ sas toliau riedėjo į vakarus, vokiečių 5-osios tankų divizijos žvalgybos batali­ onui mėginant pietiniame sparne nuo jo neatsilikti. Vakarop vokiečių divizija buvo ištįsusi daugiau nei 20 kilometrų, ir divizijos vadas Karlas Dekeris (Kari 247

Decker) nutraukė nelygias grumtynes liepdamas savo vyrams sueiti į sąlytį su 548-ąja grenadierių divizija pietryčiuose. Net jei ir būtų buvusi sutelkta visa divizijos galia, jo vyrams desperatiškai trūko degalų ir šaudmenų (14). Spalio 7 d. dangus apsiniaukė, pradėjo lynoti, bet to nepakako, kad Bagramianas netektų aviacijos paramos. Naktį atkakus daugiau Grossdeutschland ir 7-osios tankų divizijos pajėgų, 26-asis korpusas mėgino suręsti užtvarą prie Ubiškės, suformuodamas naują fronto liniją, nutįstančią iki Tryškių. Į liniją buvo įjungti traukęsi 551-osios grenadierių divizijos likučiai, bet pozicijos pietinį sparną jau buvo apėję Volskio tankai, ir vokiečiams teko atsitraukti dar toliau. Bagramianas, jau susierzinęs dėl Volskio lėto judėjimo pirmyn, ne­ paliaujamai ragino savo pavaldinį spartinti žingsnį, bet net ir be gvardijos 5-osios tankų armijos sovietų pajėgos darė didžiulį spaudimą vokiečiams. Prie Gruppe Fabisch, kurią sudarė pancergrenadierių batalionas, remiamas ke­ lių šturmo pabūklų ir artilerijos bataliono, Luokėje prisijungė žymi 7-osios tankų divizijos tankų pulko dalis, taip pat tikriausiai batalionas ar daugiau atskilėlių nuo 551-osios grenadierių divizijos. Tankai buvo išdėstyti pietinia­ me sparne. Grupei „panterų" surengus vietinę kontrataką, jos sulaukė inten­ syvaus apšaudymo iš pietinio sparno ir patyrė didelių nuostolių (15). Sovietų artilerijos ugnis į Luokę vis stiprėjo: baisių aukų pareikalavo „Katiušų" raketų salvė, pataikiusi į Grossdeutschland tvarstymo stotį. Sovietų pėstininkai pradėjo skverbtis į kaimą. Sovietų tankams iš Malakovo 19-ojo tankų korpuso jau apėjus poziciją iš pietų, vokiečių pėstininkams liepta atsitraukti. Traukiantis 7-osios divizijos tankai mėgino paimti su savimi kuo daugiau pėstininkų, bet staiga buvo smarkiai apšaudyti šaulių ginklais. Iš dalies apsupti prasiskynė sau kelią, tačiau daugybė ant tankų važiavusių pėstininkų žuvo. Išsiveržus iš apsupties, vienas tankas nuslydo į griovį, pil­ ną vokiečių kareivių, mėginusių ten pasislėpti. Nepastebėdamas pėstininkų, tanko vairuotojas važiavo toliau, įkandin riedėjusio tanko įgulai su siaubu stebint tanko vikšrų tiesiog į gabalus draskomus kareivius (16). Traukdamiesi Klaipėdos link, vokiečių tankai niekaip negalėjo užkirsti kelio atvira erdve juos iš pietų nuolat apvažiuojantiems sovietų tankams. Gynybinė linija prie Luokės buvo greitai nušluota. Grossdeutschland pan­ cergrenadierių batalionas nesulaukė įsakymo trauktis tuo pat laiku, kaip kiti daliniai, ir atsidūrė apsuptyje. Spalio 7-osios vakarą batalionui pavyko ištrūk­ ti į vakarus, palikus daug sunkiosios ginkluotės. Kitas divizijos batalionas susidūrė su T-34 batalionu iš 19-ojo tankų korpuso. Po pradinės zonduojan­ čios atakos sovietų batalionas, vadovaujamas majoro Pisarevo, apėjo miestelį iš šiaurės ir apsigręžęs puolė iš šiaurės vakarų. Vokiečiai nuo sovietų tankų smarkiai nukentėjo, tačiau atskubėjusi vokiečių šturmo pabūklų grupė leido pancergrenadieriams susitelkti vakariniame miestelio pakraštyje ir čia su­ stabdyti tolesnį sovietų judėjimą (17). Keli Grossdeutschland „tigrai" irgi buvo 248

atkirsti, bet, išsidėstę žiedinei gynybai, išsilaikė iki sutemų, o tada be jokio vargo prasimušė pro sovietų linijas ir pasiekė saviškius. Pietiniame sovietų operacijos sparne į puolimą įsijungė gretimo 3-iojo Bal­ tarusijos fronto 39-oji armija. Priešais ją stovėjo „Bagrationo" operacijos metu beveik visiškai sunaikinta 95-oji pėstininkų divizija. Jos gretas papildę vyrai buvo panašaus kovinio pasirengimo kaip ir kitų naujų grenadierių divizijų kareiviai. Į divizijos sudėtį taip pat pateko 197-osios ir 256-osios pėstininkų divizijų likučiai, tačiau stokota laiko mokymams bei kitoms pratyboms, kad iš esmės skirtingi daliniai išmoktų veikti išvien. Divizijos kairysis sparnas krito kone išsyk, ir 39-osios armijos priešakinės dalys nusiaubė divizijos artilerijos pozicijas. Divizijos likučiai, abiejuose sparnuose praradę sąlytį su kitomis sa­ viškių pajėgomis, pakrikai pasitraukė. Dekerio 5-ąją tankų diviziją tai įstūmė į itin nepatogią padėtį, nes jai dabar teko dar labiau praretinti savo pajėgas mė­ ginant sovietų prasiveržimo pietiniame sparne suręsti nors kokią užtvarą. Nepaisydamas šių sėkmių, Bagramianas nervinosi dėl, jo akimis, per menkų Volskio pastangų judėti sparčiau. Dar didesnį susirūpinimą kėlė spa­ lio 8 d. prasidėjęs lietus, permerkęs didelius vietovės plotus ir taip apsunkinęs tankų judėjimą. Iš Čistiakovo gvardijos 6-osios armijos ėmė eiti pranešimai apie vis stipresnes vokiečių kontratakas prieš jo pajėgas dešinėje - gvardijos 22-ąjį šaulių korpusą prie Mažeikių. Šiek tiek piečiau 29-asis tankų korpusas, priklausęs gvardijos 5-ajai tankų armijai, pagaliau prisijungė prie puolimo ir greitai užėmė iš pradžių Telšius, o po to Plungę. Tačiau tos pačios armijos gvardijos 3-iasis tankų korpusas, atsilikęs nuo fronto, toliau kapstėsi užkimš­ tais keliais, ir Bagramianas dar kartą išplūdo Volskį už gaišimą. Vis dėlto va­ karop Bagramiano priešakiniai daliniai sparčiai artinosi prie trečiosios vokie­ čių gynybinės linijos, 1-ojo Pabaltijo fronto aptiktos prieš operacijos pradžią. Šie gynybos įtvirtinimai driekėsi maždaug palei reicho sieną ir buvo pre­ tenzingai pavadinti „Rytprūsių gynybos pozicija". Įtvirtinimų liniją kaip rei­ cho gynybos komisaras surentė Erichas Kochas, Rytprūsių gauleiteris - parti­ nis vadovas. Nors įtvirtinimams, kurių statybą prižiūrėjo Kurtas Knutas (Kurt Knuth), vienas iš Kocho pavaldinių, skirta daug laiko bei energijos, gynybos pozicija nestokojo trūkumų. Iš pradžių planuota, kad įtvirtinimų rengimui vadovaus vietiniai kariniai vadai, o nacionalsocialistų partija pasirūpins tik darbo jėga ir ištekliais, bet stingant karininkų inžinierių sumanymo įgyven­ dinimui prižiūrėti, politinis įtvirtinimų aspektas ilgainiui nustelbė jų karinę vertę. Daugeliui įtvirtinimų parinktos netikusios pozicijos. Nors Kochas gy­ rėsi, kad per pirmą statybos darbų mėnesį iškasta apie 22 400 kilometrų ap­ kasų ir 41 milijonas tonų grunto, daug tų apkasų buvo per seklūs, kad turėtų didėlesnę karinę vertę. Kochas taip pat neigiamai garsėjo kaip žmogus, bet kuriomis progomis duodantis pasipelnyti savo rėmėjams, ir Rytprūsių gyny­ bos pozicijos statyba irgi nebuvo išimtis. Vienas iš jo pavaldinių, „generolas" 249

Fydleris (Fiedler), Rytprūsių priešgaisrinės tarnybos aukštas pareigūnas, val­ dęs cemento gamyklas, įtikino Kochą leisti pagaminti daugybę vadinamų­ jų „Kocho puodų" - betoninių vamzdžių su atlenkiamu metaliniu dangčiu. Įkasti vertikaliai į žemę jie turėjo priglausti po vieną kareivį, kuris „puode" slėptųsi, kol sovietų tankas priartėtų pakankamai arti, kad galėtų būti pamuš­ tas „pancerfaustu". Kareiviai jų nemėgo, nes betonas, kliudytas šaulių ginklų ugnies, linkdavo pažerti atplaišų, o kareivis tokiame vienviečiame įtvirtinime jausdavosi izoliuotas ir vienišas. Didžiuliai tam skirto betono kiekiai reiškė, kad jo mažiau teko kitiems, didesnės karinės vertės įtvirtinimams (18). Neaišku, ar Bagramianas daug žinojo apie šių gynybinių įtvirtinimų pobūdį. Galbūt iš atsargumo nusprendė, jog šią liniją itin svarbu pralaužti atsitraukiantiems vokiečių daliniams nespėjus joje įsitvirtinti, todėl taip ne­ paliaujamai ir spaudė savo priešakinius dalinius nelėtinti puolimo spartos. Spalio 8-osios vakarą jis sulaukė malonios žinios iš Čistiakovo: 79-oji tankų brigada, priklausiusi 19-ajam tankų korpusui, užėmė vokiečių aerodromą prie Vainodės, vos už 40 kilometrų nuo Baltijos jūros pakrantės. Piečiau so­ vietų puolimo smaigalius nuo Klaipėdos jau teskyrė 20 kilometrų. Ne tokios įspūdingos naujienos pasiekė iš Volskio vadovaujamos gvardijos 5-osios tan­ kų armijos. Atrodė, jog didžiuma jo pajėgų užstrigo prie Minijos upės. Vis labiau irztantis Bagramianas pareikalavo iš Volskio bent pamėginti apeiti vo­ kiečių gynybos pozicijas ir tada spausti prie Baltijos jūros. Nurodė ir terminą, iki kurio įsakymas įgyvendintinas, - iki spalio 10-osios (19). Pietine ašimi sovietų puolimas rutuliojosi sklandžiai. 5-oji tankų divizi­ ja buvo priversta pasiųsti savo žvalgybos batalioną užkirsti kelią sovietams, giliai prasiveržusiems pro 548-osios grenadierių divizijos linijas, o spalio 8-osios vakare gavo įsakymą atsitraukti į Rytprūsių gynybos poziciją ir ne­ leisti sovietams prasiveržti į Tilžę. Pasak vieno divizijos karininko, užduotis nebuvo lengva:

Vargu ar galima nusakyti, ką toks manevras reiškė turint galvoje, kad priešas visiškai kontroliavo oro erdvę, priešo tankai jau buvo prasiveržę, o atsitrau­ kimo keliai užgrūsti pabėgėlių kolonų (20).

Fronto linijai artėjant prie Vokietijos teritorijos, dėl civilių gyventojų evakuaci­ jos nekart diskutuota. Pietvakarių Lietuvoje, net už Klaipėdos krašto ribų, gy­ veno daug vokiečių, o ir nemažai to regiono lietuvių nelaukė išskėstomis ran­ komis sovietų valdžios sugrįžimo. Nors ir karčiai nuvilti vokiečių okupacijos, pirmesnę sovietų okupaciją jie laikė dar baisesne. Už evakuaciją atsakė vieti­ nės partinės struktūros. Pergalingais metais partija energingai reikalaudavo 250

iš Vermachto atiduoti teritorijas jos žiniai, o Vermachtui traukiantis nenorėjo jų išleisti iš savo rankų. Jei kariškiams būtų buvę leista kontroliuoti užnugario sritis, jie būtų laiku organizavę evakuaciją, tačiau kol kas visą pafrontę tvirtai tebevaldė partija. Kad ir kaip būtų, spalio 5-ąją, sovietų puolimui prasidėjus, Šerneris paskelbė, kad evakuacija nebūtina. Rausas, ne toks aistringas Hitle­ rio doktrinų gerbėjas kaip jo viršininkas, nesutiko su tokia politika ir nedel­ siant paragino partijos pareigūnus evakuaciją organizuoti. Iš pradžių srovele, paskui vis augančiu srautu pabėgėliai, apsikrovę sunkiu bagažu, ėmė plūsti į Rytprūsius. Vienas tokias kolonas pavijo ir nusiaubė Raudonoji armija, kitos labai trukdė Vermachto judėjimui. Tiktai Klaipėdoje, vokiečių tankiausiai ap­ gyvendintoje vietovėje, evakuacija atlikta laiku ir palyginti veiksmingai. Dabar neišvengiamai ėmė atsiliepti skubotas vokiečių dalinių perdis­ lokavimas. Pirmenybė, savaime suprantama, teikta tankų divizijų ir Gross­ deutschland kovinėms dalims, tačiau kovos mašinoms ėmus trūkti degalų bei šaudmenų, vis labiau išryškėjo tiekimo dalinių poreikis. Baigiantis spalio 8-ajai Grossdeutschland „tigrų" batalionas buvo priverstas palikti kelis tan­ kus - daugiau nei prarado kovodamas su Raudonąja armija. Vis dėlto Gross­ deutschland ir toliau įnirtingai priešinosi puolantiems sovietams. Persigrupa­ vusi į tris kovos grupes - Kampfgruppe Schwarzrock, Kampfgruppe von Breese ir trečią, suburtą žvalgybos bataliono pagrindu, - ji mėgino išsilaikyti palei Minijos upę ir Kretingos bei Salantų apylinkėse. Kampfgruppe von Breese, per susidūrimą su puolančiais Volskio armijos tankais patyrusi didelių nuostolių, atsitraukė į Kretingą. Čia aptiko, kad jų kelias ėjo per tiltą virš geležinkelio, kur po tiltu stovėjo liepsnojantis traukinys, kliudytas per oro antpuolį. Kai kurie vagonai buvo pakrauti šaudmenų. Kertant vis dar iš oro bombarduoja­ mą tiltą kovos grupei teko patirti nervingų akimirkų (21). Stiprėjančio vokiečių pasipriešinimo ir sovietų ilgėjančių tiekimo linijų derinys pradėjo lėtinti 1-ojo Pabaltijo fronto puolimą. Netoli Vainodės gvardi­ jos 51-oji šaulių divizija, priklausiusi Čistiakovo vadovaujamai gvardijos 6-ajai armijai, sulaukė galingų kontratakų, kurias nelengvai atmušė. 43-ioji armija, taikydamasi į jūros pakrantę piečiau nuo Klaipėdos, su savo aštuoniomis šau­ lių divizijomis ir toliau nesulaikomai veržėsi, lygiai kaip ir gvardijos 2-oji armi­ ja su 1-uoju tankų korpusu, gvardijos 3-iąja šaulių divizija ir 16-ąja lietuviškąja šaulių divizija priešakyje. Spalio 9-osios vakare jos smaigaliai pralaužė Ryt­ prūsių gynybos pozicijos pirmąsias linijas, 5-ajai tankų divizijai net nespėjus jose įsitaisyti. Sovietų pajėgoms abipus netrukdomoms puolant, divizija liovėsi mėginusi ginti ištįsusią fronto liniją ir atsitraukė Tilžės link. Vakaruose Rau­ donoji armija, daugybei civilių net nespėjus pabėgti, užėmė Šilutę, vokiečių vadintą Heydekrug. Daug vietinių gyventojų iškart plūstelėjo į šiaurę pajūrio link. Čia, dengiami retos sunkiai sukrapštytų vokiečių dalinių linijos, baimin­ gai būrėsi laukdami, kol vokiečių pionieriai perkels juos į Kuršių neriją, siaurą 251

smėlio kopų rėžį už maždaug dešimties kilometrų nuo kranto. Laimei, sovietų pajėgos nerodė didelių pastangų nedideliam anklavui sutriuškinti, ir jis buvo evakuotas per penkias dienas. Priešakiniai sovietų daliniai daugelį Priekulės gyventojų užklupo nepasitraukusius. Išlikusieji gyvi, prasimušę iki pakrantės, atnešė siaubingų pasakojimų apie prievartavimus ir žudymus. Spalio 9-osios vakare Bagramianas pagaliau sulaukė žinios iš Volskio. Pas­ tarasis skundėsi, kad pajudėti jam neleidžia degalų stygius. 3-iosios oro armijos vadas generolas Nikolajus Papivinas informavo turįs transportinių lėktuvų, ir degalai buvo nedelsiant nuskraidinti priešakiniams šarvuotiesiems daliniams. Galop Volskis patvirtino, kad galutiniam pasistūmėjimui iki pakrantės spalio 10 d. pasirengta (22). Šiauriniame puolimo sparne sovietų pajėgos apėjo vokie­ čių kovos grupę Viekšniuose, ir tik ryžtinga „panterų", remiamų pancergrenadierių bataliono, kontrataka išgelbėjo situaciją. Šiek tiek toliau į vakarus kitos sovietų pajėgos mėgino užimti tiltus per Ventos upę, ir netoli Mažeikių į kovą stojo 510-ojo sunkiųjų tankų bataliono „tigrai". Sustiprinti Sperrgruppe Schäfer iš 3-iojo SS tankų korpuso ir remiami 4-osios tankų divizijos pancergrenadierių bataliono, „tigrai" prasiskynė kelią iš Mažeikių į Viekšnius pakeliui sunai­ kindami dar tris sovietų placdarmus. Į nelaisvę patekusių sovietų kareivių ap­ klausa parodė, kad čia veikė trys divizijos. Kitos 4-osios tankų divizijos dalys pajudėjo užimti Leckavos. Mėginimas persikelti per Ventą ir veržtis į vakarus žlugo dėl sovietų prieštankinės gynybos, tačiau buvo suformuotas sąlytis su 61-ąja pėstininkų divizija, išsidėsčiusią šiaurės vakaruose (23). Vokiečių linija išilgai sovietų prasiveržimo šiaurinės pusės stabilizavosi, tačiau Bagramiano armijų puolimas vakarų kryptimi atrodė nesustabdomas. Kuo toliau jos veržė­ si, tuo, rodos, didesnį poveikį tai darė vokiečiams:

Mūšio ritmas rodė, kad priešas pagrindinėje mūsų puolimo ašyje smarkiai de­ moralizuotas. Tai ypač patvirtino kasdien augantis belaisvių skaičius. Jie būda­ vo nusiminę, noriai teikdavo informaciją ir vis sušukdavo: „Hitler kaput!" Kaip jie skyrėsi nuo tų, kuriuos pirmosiomis karo dienomis mačiau Ukrainoje! Priešo atsitraukimo linija priminė didžiules kapines. Visur tankai, patrankos, sunkvežimiai - ir kūnai. Net daug mačiusiems ir patyrusiems kareiviams tie vaizdai atrodė šiurpūs. Bet tai buvo teisinga bausmė už fašistų padarytus nusikaltimus! (24)

Nuo pat Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios žiaurumas mūšio lauke pranokdavo būdingą bet kuriam kitam Europos karo veiksmų teatrui. Sovietų Sąjunga nebuvo pasirašiusi Hagos konvencijos, ir Hitleris nuo karo pradžios 252

ragino savo karius nerodyti gailestingumo nukariautiesiems. Vokiečių oku­ pacijos metu mirė milijonai sovietų piliečių - vieni nuo smurto aktų, kiti iš bado vokiečių okupacinei valdžiai nusavinant maistą ir išgabenant jį Vokieti­ jon. Daugybėje sovietų pulkų vykdyta politika dalytis istorijomis apie šeimos narius, žuvusius per karą, todėl keršto troško visi, nuo žemiausio pėstinin­ ko iki aukščiausio generolo. Per visą ilgą kampaniją abi pusės nenuosekliai elgdavosi su belaisviais, dažnai juos sušaudydamos vietoje. Sovietų kareiviai taip pat dažnai naudoti vergiškam darbui arba - pirmoje karo stadijoje, kol darbo jėgos trūkumas neprivertė vokiečių persigalvojti, - sąmoningai marinti badu. Nors Raudonajai armijai į nelaisvę patekusių vokiečių maitinimas irgi buvo beviltiškai skurdus, šitai atspindėjo visuotinį maisto trūkumą Sovietų Sąjungoje: daugelis sovietinių piliečių maitindavosi ne ką geriau. Spalio 10-oji tapo lemiama kampanijos diena. Po smarkaus artilerijos ap­ šaudymo gvardijos 5-osios tankų armijos tankai pagaliau siūbtelėjo priekin. 29-asis tankų korpusas, apėjęs iš šiaurės bei pietų, užėmė Kretingą. Šiaurė­ je nuo Kretingos, Dimitrave ir Darbėnuose, buvo kalinių prikimštos darbo stovyklos. Tokias stovyklas iki sovietų kareivių pasirodymo SS paprastai evakuodavo, o jei evakuoti būdavo neįmanoma, stovyklų belaisvius dažnai tiesiog sušaudydavo. Šį kartą sovietų puolimo būta tokio spartaus, kad nei viena, nei kita padaryti nespėta. Išbadėjusių kalinių vaizdai šokiravo daugelį mūšių užgrūdintų sovietų kareivių, dar labiau pakurstydami nenumaldomą troškimą keršyti (25). Gvardijos 3-iasis tankų korpusas įsivėlė į sunkias kautynes su besitrau­ kiančiomis Grossdeutschland kovos grupėmis. Mūšiai truko visą dieną, besi­ kaunančioms kovos grupėms pamažu traukiantis pro Plikius Klaipėdos link. 31-osios tankų brigados padaliniai galop pasiekė pajūrį netoli Palangos, fak­ tiškai atkirsdami 16-ąją ir 18-ąją armijas nuo likusio reicho. Sovietų kareiviai jūros pasiekimą pažymėjo veiksmu, dar nekart pakartosimu paskutiniais karo mėnesiais: pripildė butelius jūros vandens ir pasiuntė juos aukštesnei vadovy­ bei (26). Kitur Beloborodovo 43-ioji armija prisiartino prie Klaipėdos iš pietry­ čių ir, nepaisydama stiprėjančio vokiečių pasipriešinimo, prasimušė iki jūros į pietus nuo miesto. Pradinis sovietų operacijos tikslas - atskirti armijų grupę „Šiaurė" nuo reicho bei izoliuoti Klaipėdą - pasiektas per šešias dienas. Ši operacija labai skyrėsi nuo abiejų pusių taip neseniai surengtų puoli­ mų. Doppelkopf, vokiečių puolimas sąlyčiui su armijų grupe „Šiaurė" atkurti, pradėtas kelias tankų divizijas - nusilpnintas nuostolių - sutelkus Vakarų Lie­ tuvoje bei Latvijoje, ir nors sąlytį palei Baltijos jūrą atkurti pavyko, pagrindinis puolimas Jelgavos kryptimi buvo užblokuotas. Panašiai ir Bagramiano mėgi­ nimas prasimušti į Rygą iš pietų ir pietryčių žlugo dėl ryžtingo pasipriešini­ mo. Abi operacijos vyko gana ankštuose mūšio laukuose, kur gynėjai galėda­ vo iš anksto numatyti puolimo kryptis. Reljefas irgi buvo palankus gynėjams: 253

puolantieji neturėdavo galimybių apeiti įrengtų pozicijų. Klaipėdos link, prie­ šingai, veržtasi daug erdvesniame mūšio lauke reljefu, labiau tinkamu mobi­ liai karybai. Kitaip nei dviejose ankstesnėse operacijose, sėkmingai gynybai čia būtų reikėję perkelti daug pajėgų. Vokiečiai stokojo karių stiprioms gyny­ binėms pozicijoms visu fronto ilgiu įrengti, ir nors būsimos operacijos vieta buvo gana akivaizdi, Raudonoji armija sėkmingai maskavo savo pasirengimą, kol vokiečiai nebegalėjo laiku į tai atsiliepti. Naudoti pėstininkų gausius dali­ nius pradiniam prasilaužimui pasiekti irgi buvo „prabanga", kurios vokiečiai po katastrofinių nuostolių, patirtų per „Bagrationo" operaciją, jau nebegalėjo sau leisti per Doppelkopf. Ir Doppelkopf ir Cäsar metu pralaužti sovietų gyny­ bos liniją ir tada pralaužas, jei tokių būtų, turėjo išnaudoti tankų divizijos. Bagramianas, priešingai, sutelkė pakankamai pajėgų, kad laiduotų, jog net jei pagrindinė jėga pralaužai išnaudoti - gvardijos 5-oji tankų armija, vadovau­ jama nelaimingojo Volskio, - neįstengtų reikšmingai prisidėti iki operacijos pabaigos, vokiečiai nepajėgtų sulaikyti pajėgų, skirtų pradiniam prasiverži­ mui pasiekti. Dabar, kai Klaipėda buvo izoliuota iš sausumos pusės, o armijų grupė „Šiaurė" užsklęsta Vakarų Latvijoje, Bagramianas savo armijų vadams liepė ruoštis neišvengiamoms vokiečių kontratakoms. Jis nujautė, kad armijų grupė „Šiaurė", atsiradus atliekamų dalinių dėl nuolatinio traukimosi į vakarus pro Rygą, surengs operaciją sąlyčiui tarp armijų grupės „Šiaurė" ir reicho atkurti. Todėl įsakė gvardijos 5-ąją tankų armiją iš fronto linijos atitraukti ir laikyti rezerve, pasirengusią atremti bet kokį vokiečių puolimą. Tuo pat metu iški­ lo vokiečių puolimo iš Rytprūsių grėsmė. Rengiantis Černiachovskio fronto puolimui į Rytprūsius, ten buvo perkelta 3-iojo Pabaltijo fronto 39-oji armija. Spalio 12 d. generolo leitenanto Čančibadzės gvardijos 2-oji armija pranešė, kad 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją atakavo anksčiau mūšyje neidentifikuo­ tas dalinys - parašiutininkų tankų divizija „Hermanas Geringas". Ši divizija, priklausiusi Liuftvafei, buvo atsiųsta iš Vidurio Lenkijos. Bagramiano pasiten­ kinimui, pradinę ataką lietuviškoji divizija atrėmė (27). Kitą dieną virė įnir­ tingos kautynės. Ir vokiečių, ir sovietų pranešimuose mėginama pavaizduoti jų baigtį kaip savą gynybinę sėkmę, tačiau atrodo, kad nė viena pusė nieko reikšmingesnio nelaimėjo, frontui lėtai stabilizuojantis palei Nemuną. Bagramianas teisingai numatė vokiečių ketinimus: spalio 9 d. Šerneris pasiūlė kontratakuoti Klaipėdos link iš Vakarų Latvijos ir iš Rytprūsių. Ta­ čiau puolimas priklausė nuo to, ar Hitleris sutiks evakuoti Rygą, kad opera­ cijai atsirastų pakankamai atliekamų pajėgų. Kaip jau dažnai būta, Hitleris pritarė vieno iš savo mėgstamiausių vadų pasiūlymui, kai iš kito vado būtų reikalavęs neatiduoti nė pėdos žemės. Tuo metu Ryga jau buvo pasiekiama Raudonosios armijos artilerijai, ir vienintelis saugus maršrutas iš teritorijos į rytus nuo Rygos į Kuršą ėjo pakrantės keliu. Pasitraukimo operacijai suteiktas 254

kodinis Donner („Griausmas") pavadinimas. 227-ajai pėstininkų divizijai kau­ nantis ariergarde, Sernerio daliniai tvarkingai pasitraukė iš miesto įkandin savęs susprogdindami tiltus per Dauguvą. 19-osios SS grenadierių divizijos vyrai, kirsdami Dauguvą piečiau nuo Rygos, tikriausiai išgyveno itin karčių akimirkų; nuolatos kaudamiesi su Raudonąja armija jie nenumaldomai trau­ kėsi atgal savo tėvynės žeme. Mūšiai už kelių kilometrų į rytus nuo Siguldos ginant vadinamąsias Zegevoldo (Segewold) pozicijas tuo metu, kai vokiečių daliniai šiauriau ritosi nuo Estijos sienos, Latvijos veteranų prisimenami kaip itin kruvini (28). Spalio 13 d. sovietų pajėgos jau kontroliavo didžiąją Latvijos sostinės dalį. Netrukus po to 3-iasis Pabaltijo frontas buvo išformuotas. Nors ir rengėsi atmušti laukiamą vokiečių kontrataką, Bagramianas troš­ ko išlaikyti spaudimą dviem į pelėkautus pakliuvusioms vokiečių armijoms:

Tuo metu man atrodė, jog toje situacijoje svarbu, kad armijų grupės „Šiau­ rė" dalinius, atsitraukiančius iš sustiprintos zonos aplink Rygą, nepersigru­ puodami bei nedarydami pauzės persekiotų 2-asis ir 3-iasis Pabaltijo frontai siekdami apsunkinti jiems atsitraukimą. Reikėjo juos sutriuškinti, antraip fašistai įsitvirtins miškingoje ir pelkėtoje Kuršo teritorijoje ir išsigelbės nuo mūsų smūgių. Buvo gyvybiškai svarbu maksimaliai pasinaudoti sausuoju metų laiku ir jungtinėmis Pabaltijo frontų ir Baltijos karinio jūrų laivyno pa­ stangomis sutartinai sunaikinti priešo pajėgas Kurše prieš prasidedant Pa­ baltijo regionui būdingam drėgnajam periodui (29).

Todėl žinia apie 3-iojo Pabaltijo fronto išardymą, kai kurias pajėgas perke­ liant į strateginį rezervą, Bagramianui nebuvo maloni. Vis dėlto jis pamėgino užimti gyvybiškai svarbų Liepojos uostą vakarinėje Kuršo pakrantėje. Uostas, iš pradžių caro karinio jūrų laivyno bazė - vokiečių vadinamas Libau, - buvo gyvybiškai svarbus Kuršo pajėgų išgyvenimui. Šiauresnis Ventspilio uostas buvo per mažas dviem užblokuotoms armijoms aprūpinti. Todėl Čistiakovui liepta pasiųsti į šiaurę pajėgų Liepojai užimti, kol vokiečių linija nesustiprė­ jo. Mėgindamas užkirsti tam kelią, Šerneris į Priekulės apylinkes nukreipė 3-iąjį SS tankų korpusą. Spalio 12-osios vakare Čistiakovo armija prasiveržė pro tankų mišką šiaurėje nuo Skuodo, ir SS pancergrenadierių brigada Neder­ land metė ten du batalionus. Išvien su 11-osios pėstininkų divizijos padaliniais SS mobiliosioms pajėgoms pavyko apsupti prasiveržusius sovietų karius ir per dvi dienas juos sunaikinti. Šiek tiek vakariau 4-oji tankų divizija prisijun­ gė prie 12-osios tankų divizijos vakariniame pastarosios sparne ir tą dieną, kai Čistiakovas pamėgino prasimušti iki Liepojos, abi divizijos atakavo išva­ lyti miškingos vietovės į pietus nuo Ventos upės. Nepaliaujamai dvi dienas 255

kaudamosi divizijos lėtai, bet nenumaldomai stūmėsi į priekį. Reljefas buvo ne mažiau sunkus nei per Doppelkopf operaciją, bet sovietų gynyba menkiau organizuota, ir baigiantis spalio 13-ajai savo rezervų dar nepanaudojusios vo­ kiečių divizijos buvo tikros, jog kitą dieną įstengs įsibėgėti, juolab jau buvo išvaliusios kone visą mišką, teikusį tiek privalumų gynėjams. Čistiakovas neatsisakė mėginimo įsiveržti į Kuršą, bent jau tam, kad su­ jauktų vokiečių planus. Spalio 13 d. jo pajėgos pralaužė 61-osios pėstininkų divizijos tarp dviejų tankų divizijų ir 3-iojo SS tankų korpuso linijas. 4-ajai ir 12-ajai tankų divizijoms liepta puolimą sustabdyti. Jas pakeitė 225-oji pės­ tininkų divizija, leidusi tankų divizijas atitraukti rengiantis Šernerio pla­ nuojamai kontratakai Klaipėdos link. Bagramianas išpūtė vokiečių pajėgas: vėliau rašė, kad Šerneris turėjęs ne mažiau nei septynias ar aštuonias tankų ar pancergrenadierių divizijas. Iš tikrųjų armijų grupei „Šiaurė" priklausė tik 4-oji, 12-oji ir 14-oji tankų divizijos ir keli išlikę 3-iojo SS tankų korpuso šarvuotieji daliniai. Berlyne Heincas Guderianas, OKH štabo viršininkas, pirmąsyk iš kelių kartų paprašė Hitlerio armijų grupę „Šiaurė" evakuoti. Jis įrodinėjo, kad 16-oji ir 18-oji armijos per 1944 m. kovos veiksmus smarkiai susilpnėjo, bet išlaikė tvirtą patyrusių kareivių branduolį. Šiomis pajėgomis būtų galima sustiprinti trapią fronto liniją, nuo Rytprūsių nusidriekiančią į Lenkiją ir toliau. Bagra­ mianas ir jo kolegos irgi laukė tokio veiksmo, bet Hitleris nesutiko. Kuršas išlaikytinas bet kokia kaina. Jo evakuacija susilpninsianti SS tarnaujančių Bal­ tijos šalių kareivių ryžtą, be to, teritorija galėtų pasitarnauti kaip tramplinas būsimoms puolamosioms operacijoms prieš Raudonąją armiją. Profesionalūs Vermachto kareiviai - lygiai kaip ir Raudonosios armijos - negalėjo suprasti, kaip tokios daugybės vokiečių divizijų laikymas Kurše galėjo pakelti vienos estų ir dviejų latvių divizijų kovinę dvasią, o kalbos apie būsimas puolamą­ sias operacijas visais atžvilgiais atrodė neįtikimos. Vis dėlto Bagramianas pa­ žymėjo, kad vokiečiams evakuacijai būtų buvę sunku surinkti pakankamai laivų, ir tai ko gero tiesa. Nors karinio jūrų ir prekybos laivyno sėkminga šimtų tūkstančių vokiečių evakuacija iš Rytų ir Vakarų Prūsijos liudytų ki­ taip, armijų grupės „Šiaurė" personalo evakuacija be ginkluotės ir technikos būtų davusi nedaug karinės naudos, o tokiam masiniam išgabenimui tiesiog nebūtų užtekę laivų. Evakuacija būtų buvusi sunki ir ilgai trunkanti, ypač atsižvelgiant į sovietų pranašumą ore ir didelių nuostolių tikimybę jūroje. Be to, tikėtina, kad sovietų pajėgos, apjuosusios Kuršo „placdarmą", arba būtų pralaužusios vokiečių frontą jų daliniams traukiantis, arba būtų atsidūrusios Rytų fronte greičiau nei jūra evakuojami jų priešininkai. 4-oji tankų divizija, rengdamasi dideliam puolimui sąlyčiui tarp armijų grupės „Šiaurė" ir likusio Vermachto atkurti, telkėsi šiauriau nuo Priekulės. Puolimas vyks netoli jūros pakrantės. Vokiečių daliniams tai leis pasinaudoti 256

karinio jūrų laivyno parama, be to, tokiam šturmui tai buvo trumpiausias kelias. Operacija kodiniu pavadinimu Geier („Grifas") apims visas tris Kurše užblokuotas tankų divizijas - 4-oji tankų divizija puls arčiausiai pakrantės, 14-oji greta jos, o 12-oji bus antrasis ešelonas. Remiamos 126-osios, 87-osios ir 11-osios pėstininkų divizijų, tankų divizijos pirmiausia veršis į Klaipėdą, o iš ten į Rytprūsius. Bet net ir pradėjus išsamiai planuoti operaciją, Čistiakovas toliau spaudė vokiečių linijas. Spalio 15 d. 6-ojo SS korpuso sektoriuje artile­ rija smarkiai apšaudė 19-ąją SS grenadierių diviziją (1-ąją latvių), po to ryžtin­ gai atakuota šiaurinių Dobelės apylinkių kryptimi. Kitą dieną po dar vienos uraganinės parengiamosios ugnies 3-iojo SS tankų korpuso ruože šturmuota Nordland ir 30-osios pėstininkų divizijos ginama atkarpa į rytus nuo Prieku­ lės. Iškart giliai įsiskverbusios sovietų pajėgos privertė Šernerį pasiųsti 4-ąją tankų diviziją padėčiai atitaisyti. Spalio 17-osios rytą divizijos artilerija parė­ mė ugnimi Nordland ir 30-ąją pėstininkų diviziją, tačiau divizijos dienoraštyje pažymėta, kad 3-iasis SS tankų korpusas su minimalia pagalba pats pataisė situaciją (30). Kovos veiksmai truko kelias dienas, nė vienai pusei nelaimint didesnio ploto. Per savaitę sunkių kautynių Raudonoji armija dešimties kilo­ metrų frontu pasistūmėjo ne daugiau kaip pusantro kilometro neproporcin­ gai didelių nuostolių kaina. Viena iš kelių problemų, kėlusių nerimo Raudonosios armijos vadovybei, buvo gvardijos 5-osios tankų armijos vangus puolimas. Vasilijų Timofejevičių Volskį, perėmusį vadovavimą armijai nušalinus Rotmistrovą, kamavo džiova. Nors ir liko su armija per žiemą, 1945 m. pradžioje jis atsidūrė ligoninėje, o kitais metais mirė. Nežinia, kiek ši liga paveikė jo gebėjimą vadovauti savo daliniams. Užnugaryje sovietai puolė atkurti savo valdžios Baltijos šalyse. Bagramianas tai laikė laimės akimirka:

Lietuva, Latvija ir Estija, trejus metus vilkusios fašistinių grobikų jungą, vėl tapo laisvos bei nepriklausomos ir grįžo į Sovietų Socialistinių Respublikų šeimą... 16-osios lietuviškosios divizijos, 130-ojo latviškojo šaulių korpuso ir 8-ojo estiškojo šaulių korpuso kariai savo gimtojoje žemėje kovėsi su dideliu užsidegimu ir nepralenkiama drąsa. Pabaltijo darbininkai, tris metus kovoję su fašistiniais grobikais, daug prisidėjo prie mūsų pergalės. Aktyviausia jų kovos forma buvo partiza­ ninės ir patriotinės pogrindžio organizacijos, kurioms vadovavo parti­ zanų sąjūdžio nacionaliniai štabai. Šių štabų darbui vadovavo Latvijos, Lietuvos ir Estijos komunistų partijų centro komitetai ir pirmieji sekre­ toriai A. J. Sniečkus, J. E. Kalnberzinis ir N. G. Karotamas. Dieną ir naktį 257

jie o r g a n i z a v o g a u s i u s p a r t i z a n ų b ū r i u s i r b r i g a d a s k o v a i s u p r i e š u . V is a š a l i s ž i n o j o d r ą s ų R y g o s p o g r i n d ž i o v a d o v ą I. S u d m a l į , b e b a i m ę l i e t u v i ų p a tr io tę M . M e ln ik a itę ir e s tų p a r t i z a n ų v a d ą A r tę (A a rte e ). T a i r o d ė m ū s ų ta u tų v ie n y b ę ir d r a u g y s tę , v ie n ija n tį s o v ie tin į p a tr io ti z m ą ir s o c ia lis tin ė s s a n t v a r k o s g y v y b i n g u m ą (3 1 ).

Kaip jau aptarta, partizanų veikla Baltijos šalyse iš tikrųjų buvo minimali ir daugiausia vykdoma rusų, o ne lietuvių, latvių ar estų. Imantas Sudmalis, prieškariu veiklus Latvijos komunistų partijos narys, ketvirtajame dešimtme­ tyje kelis kartus suimtas, 1941 m. iš tėvynės pabėgo, kurį laiką praleido tarp Baltarusijos partizanų, 1942 m. slapta grįžo į Latviją. 1944 m. pradžioje sučiup­ tas ir gegužę nubaustas mirties bausme. Nors sovietų šaltiniuose kalbama, kad jis subūręs gausias partizanų pajėgas, objektyvių duomenų apie šių da­ linių veiksmingumą nedaug. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Marytė Melnikaitė teturėjo 17 metų. 1941 m. ji irgi paliko tėvynę, bet 1943 m. grįžo. Beveik išsyk per susidūrimą su vokiečių antipartizaniniais daliniais buvo su­ žeista, sučiupta ir po to nubausta mirties bausme. Nors estas Arte ir partiza­ navo, daugiausia tai darė rytuose nuo Estijos ir Sovietų Sąjungos sienos. Daugeliui - tikriausiai daugumai - Pabaltijo gyventojų tikrovė skyrė­ si nuo Bagramiano nupiešto vaizdo. Raudonosios armijos sugrįžimą į Bal­ tijos šalis lydėjo skubių egzekucijų banga. Kaune, Zarasuose ir Šiauliuose be teismo sušaudyta 400-700 žmonių (32). Sovietinė valdžia visose trijose Baltijos šalyse išsyk pasireiškė ir priverstine vyrų mobilizacija į Raudonąją armiją. Daugelis tokių naujokų, pirmiausia dezertyrai iš SS ar policijos da­ linių, būdavo genami į atakas pirmosiose gretose be ginklų, kad pritrauktų vokiečių ugnį (33). 1944 m. rugpjūtį Estijoje, dar tebeverdant kautynėms jos teritorijoje, į karinę tarnybą buvo pašaukti visi 18-33 metų vyrai. Iš dalies dėl tebevykusių kovos veiksmų, bet daugiausia dėl estų nenoro atsiliepti į šaukimą, šaukimas pakartotas 1945 m. kovą. Kaip ir priverstinai mobili­ zuoti naujokai iš Latvijos ir Lietuvos, tie, kurie neigdavo sąsajas su vokiečių okupacine valdžia, būdavo siunčiami į mūšius su vokiečių pajėgomis Kurše, o tarnavusieji vokiečiams „neginkluotais" būdais - naudojami kaip privers­ tinio darbo jėga. Nors darbas ir vargindavo, galimybių žūti būdavo mažiau, todėl tvirtinančių, jog „neginkluotai" tarnavo vokiečių valdžiai, ėmė rastis vis daugiau. Vėliau toks prisipažinimas neigiamai atsilieps: jie bus apšaukti karo nusikaltėliais ir ištremti į Sibirą. Daug lietuvių, latvių ir estų sovietinės valdžios sugrįžimą pirmiausia patyrė per Raudonąją armiją. Kaip ir Vokietijos rytinėse provincijose, dažnai ir plačiai prievartauta, ypač praslinkus pirmajai geriau parengtų ir draus­ mingesniu sovietų karių bangai. Sovietų kareiviai visus Pabaltijo gyventojus 258

paprastai laikė „fašistais", taip išreikšdami giliai įsispaudusį rusų įsitikinimą, kad jie viršesni už tuos, kurie yra iš Baltijos šalių. Tokia nuostata vyravo ir vaikų atžvilgiu; jiems klijuota „fašistų vaikų" etiketė ir dėl to su jais elgtasi prastai (34). Sovietų valdžia kiekvienu aspektu pradėta įtvirtinti vos tiktai Raudo­ najai armijai išvalius teritoriją. Vermachtui paliekant Rygą, 1940-ųjų sovieti­ nė politika jau buvo atnaujinta Latvijos ir Lietuvos rytinėse dalyse. Vėl pri­ mestos sovietų organizacijos bei administracinės struktūros, kuriose vyravo ne Baltijos šalių piliečiai. Net 1945 m. pabaigoje Latvijos komunistų partijoje etniniai latviai sudarė tik 35 procentus narių (35). Vis dėlto sovietų kontrolei įsitvirtinti dažnai trukdė tinkamo personalo stygius. 1944 m. pabaigoje Tali­ ne apsilankiusių Vakarų žurnalistų grupė neatrado karštos paramos sovietų valdžiai:

Greitai paaiškėjo, kad estai niekina rusus ir jų bijo... Manau, jog per visą ke­ lionę nė vienas iš mūsų nesutiko žmogaus, kuris būtų pasakęs gerų žodžių apie rusų re-okupaciją, - išskyrus, žinoma, rusų pakištus atstovus (36).

Kone išsyk atsinaujino gyventojų deportacijos, trukusios aštuonerius me­ tus. Iki 1953 m. Latvija dėl deportacijų neteko 100 tūkst. piliečių, apytikriai 10 procentų prieškario Latvijos gyventojų. Prie šio skaičiaus pridurtini 330 tūkst. deportuotųjų iš Lietuvos ir 100 tūkst. - iš Estijos. Tremti ne tik bendra­ darbiavusieji su vokiečių valdžia - net žemo rango civilinės administracijos pareigūnai, - bet ir žmonės, priklausę kategorijoms, pagal kurias jau buvo atrinkti ikikariniams trėmimams. Kokiu nors būdu bendradarbiavusieji su vokiečiais vadinti „karo nusikaltėliais", o tautiškai nusiteikę asmenys laiky­ ti „liaudies priešais". Kaip matysime vėliau, sovietų valdžios nuožmumas ir galimybė lengvai gauti ginklų neišvengiamai pagimdė pasipriešinimo sąjūdį, todėl tarp deportuotinų asmenų atsidūrė ir įsitraukusiųjų į ginkluotą pasi­ priešinimą šeimų nariai (37). Deportacijas lėmė trys pagrindiniai motyvai. Pirma, tokia politika lei­ do atsikratyti žmonėmis, laikytais priešiškais sovietų valdžiai. Antra, anks­ tesnė sovietinė okupacija parodė, kad trijų šalių kaimo gyventojai, sudarę didžiausią gyventojų dalį, nepritaria žemės kolektyvizacijai, todėl deporta­ cijomis siekta pasipriešinimą susilpninti arba palaužti. Trečia, deportacijos grėsmė laikyta svarbiu ginklu slopinant ginkluotą antisovietinį pasiprieši­ nimą: ne tik būdavo tremiamos įtariamų pasipriešinimo kovotojų šeimos, bet ir stengtasi kaimo vietovėse sumažinti gyventojų taip tikintis pakirs­ ti paramą pasipriešinimo kovotojams ir atimti iš jų galimybę apsirūpinti 259

atsargomis - panašią „negyvųjų zonų" politiką partizanų atžvilgiu taikė ir vokiečiai. Net latvių tautybės komunistai, tikriausiai iš savisaugos, perėmė pro­ rusiškas (ir netiesiogiai antilatviškas) nuostatas. Daugelis stengėsi vaizduoti rusus kaip latvių tautos gelbėtojus. Nors kai kurie latvių komunistai neprita­ rė aiškiam Stalino ketinimui „surusinti" Latviją, tik po dešimtmečio radosi pakankamai drąsos formuluoti tautiškas pažiūras nebijant iškart būti apšauk­ tam „antikomunistu". Izoliavus armijų grupę „Šiaurė", sovietams į rankas sugrįžo beveik visa Baltijos šalių teritorija, išskyrus Kuršą ir Klaipėdos miestą - šias vietoves savo rankose tebelaikė vokiečiai. Mūšio dėl Klaipėdos čia išsamiai negvildensime*. Trys vokiečių divizijos apsuptame mieste - 58-oji pėstininkų divizija, 7-oji tankų divizija ir Grossdeutschland - pirmo rimto puolimo sulaukė spalio 10 d. Nepaisant intensyvaus artilerijos apšaudymo bei aviacijos bombardavimo tris dienas trukusios atakos buvo atmuštos pridarant skaudžių nuostolių. Neįkai­ nojami pasirodė vokiečių laivai netoli kranto: jų gebėjimas sparčiai bei tai­ kliai atsakyti masine ugnimi pagrindinėmis mūšio akimirkomis nulemdavo padėtį vokiečių naudai (38). Vos po dviejų dienų Bagramianas vėl pamėgino pulti. Nors vokiečių 58-oji divizija šiaurinėje miesto dalyje turėjo atsitraukti, gynybos linija laikėsi ir toliau. Paskutinis puolimas, surengtas spalio 23 d., irgi nedavė reikšmingesnių vaisių. Po to abi pusės ėmė pamažu atitraukti pa­ jėgas iš šios zonos, ir 1945 m. sausį, sovietų pajėgoms veržiantis į Rytprūsius, Vermachtas galutinai paliko miestą. Kaip pamatysime, Kuršas iki karo pabaigos liko įnirtingų kautynių, ne mažiau intensyvių bei kruvinų nei Raudonąją armiją prie Baltijos pajūrio atvedę mūšiai, arena. Kurše užblokuotų vokiečių pajėgų statusas buvo - ir liks - kontroversinis. Stalinas „placdarmą" niekinamai laikė ne daugiau kaip kalėjimu po atviru dangumi, kur beveik 30 vokiečių divizijų likučiai buvo užsklęsti vis mažiau reikšmingoje Europos dalyje, pagrindiniam frontui nu­ siritus į vakarus. Toks požiūris, būdingas daugiausia pokariniams sovietų ir rusų autoriams, kertasi su vokiečiu įsitikinimu, kad armijų grupės „Kuršas", kaip ji pavadinta, divizijoms teko gyvybiškai svarbus vaidmuo prikaustyti dideles sovietų pajėgas, kurios priešingu atveju būtų paspartinusios Rytų fronto žlugimą. Ryžtingos Raudonosios armijos pastangos sunaikinti armijų grupę „Kuršas" perša mintį, kad sovietų vadovybė nesitenkino vien vokie­ čių divizijų užblokavimu bei sulaikymu, bet, kita vertus, ir vokiečių požiūrį iš dalies pakurstė užblokuotų vokiečių kareivių troškimas tikėti, kad toliau grumtis verta. 4-osios tankų divizijos tankų pulko vadas Hansas Kristernas (Hans Christern) po karo rašė: ^ A u to riu s ta i y r a p a d a r ę s s a v o k n y g o je : Battleground Prussia, 2010. - Red. past.

260

Kas ką, tiesą sakant, laikė prikaustęs? Ar Kuršo placdarme mes rusų pajėgas, šitaip neleisdami joms prisidėti prie gynybos vokiečių žemėje triuškinimo, žingsnis po žingsnio vykdomo Rytprūsiuose? O gal rusai mus? Ko jie sie­ kė - ar rengdami rimtas atakas apgauti mus, kad laiko mus nepaisant jokių nuostolių pašalintina pavojinga grėsme savo rytų sparno gilumai? Ar iš tik­ rųjų troško neleisti mums dalyvauti „Vokietijos tvirtovės" gynyboje prasidė­ jus paskutiniam raundui? Mūšiai Kurše nedavė mums laiko tokių abejonių apmąstymams. Tačiau abe­ jonių būta, ir jos mus kankindavo. Atsiliepiant į akimirkos reikalavimus, gir­ dint begalinį mūšio Kuršo fronte triukšmą, nelikdavo nieko kita, kaip tik stengtis apie tai negalvoti (39).

Pagrindinė priežastis, kodėl sovietai taip šturmavo Kuršą, yra neaiški ir tik­ riausiai sudėtinga. Pirma, Kuršas dabar buvo paskutinė reikšminga išlaisvintina „sovietų" teritorija. Kad ir koks neišvengiamas galėjo atrodyti vokiečių pajėgų pralaimėjimas, politinė paskutinio „sovietų" žemės ploto atgavimo reikšmė irgi buvo nemaža. Antra, Raudonajai armijai įsiveržus į Latviją po Pirmojo pasaulinio karo, dalis Kuršo liko vienintelė neužimta teritorija, ir la­ tvių tautinės pajėgos bei jų sąjungininkai vokiečiai, pajudėję iš tų nedidelių ži­ dinių, pirmiausia iš Liepojos uosto, vėl išvarė Raudonąją armiją. Nors 1944 m. pabaigoje nebuvo daug vilčių, kad vokiečių bei latvių pajėgos tą žygdarbį pakartos, Stalinas suvokė, kad aplinkybės gali greitai pakisti. Kaip ir Čerči­ lis (Churchill), jis jau žvelgė toliau Vokietijos kapituliacijos. Daug duomenų liudija, kad net šioje vėlyvoje karo stadijoje jis baiminosi, kad Vakarų sąjun­ gininkai gali apsispręsti remti Vokietiją prieš Sovietų Sąjungą, o tada Hitlerio svajonė pasinaudoti Kuršu būsimoms puolamosioms operacijoms rengti gali pasirodyti ne tokia ir atitrūkusi nuo tikrovės. Latvių sėkmę Latvijos kare dėl nepriklausomybės nemaža dalimi lėmė britų karo laivų buvimas Baltijos jū­ roje bei Vakarų parama ginklais, o Stalinas iš tiesioginės patirties žinojo, kad britai bei amerikiečiai savo sąjungininkus galėjo aprūpinti didelėmis karo at­ sargomis. Todėl visiškai galimas daiktas, kad mėginimus sunaikinti armijų grupę „Kuršas" sąlygojo ne vienas motyvas.

261

DEŠIMTAS SKYRIUS

KURŠAS, NUO 1944-ŲJŲ SPALIO IKI GRUODŽIO 1562 m. paleidus Livonijos Kalavijo brolių ordiną, Latvijoje tarp vakarinio Dauguvos kranto ir Baltijos jūros atsirado Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė. Jos pirmuoju kunigaikščiu tapo Gotardas Ketleris (Gotthard Kettler), pasku­ tinis Kalavijo brolių magistras. Nors ir būdamas Lenkijos karaliaus vasalas, Ketleris, kurio šeima buvo kilusi iš Vestfalijos, remiamas vokiečių kilmingųjų, savo kunigaikštystę valdė griežtai vokiškai ir didžiumą vietinių gyventojų pavertė baudžiauninkais (1). 1642 m. valdžia atiteko Jokūbui Ketleriui (Jacob Kettler), pirmojo Kuršo kunigaikščio vaikaičiui. Jis daug keliavo po Vakarų Europą ir tapo karštu vakarietiško merkantilizmo bei kolonializmo šalininku. 1637 m. kunigaikš­ tystės laivas apsilankė Vest Indijoje ir Tobage įkūrė koloniją, kurią netru­ kus sunaikino ispanai. 1651 m. Kuršo vokiečiai vienoje saloje Gambijos upės žiotyse įsteigė Jokūbo fortą, o po trejų metų, karo laivui Das Wappen der Herzogin von Kurland („Kuršo hercogienės herbas") pasirodžius prie Toba­ go, pavyko įkurti dar vieną koloniją - Jokūbo miestą (Jacobsstadt). Visa sala pavadinta „Naujuoju Kuršu". Naujasis pavadinimas labai suerzino olandus, čia irgi įsteigusius savo koloniją. Dėl hugenotų, pabėgusių iš Prancūzijos, antplūdžio pastaroji greitai praaugo Kuršo nausėdiją. 1655 m. Kuršą oku­ pavo švedai, kunigaikštį Jokūbą suėmė. Per kelerius metus jo grėsmingas ginkluotų prekybininkų laivynas buvo sunaikintas, o abi kolonijas užgrobė olandai. Nors pasibaigus Šiaurės karams 1660 m. Tobagas trumpam grįžo Kuršui, kunigaikštis Jokūbas stokojo jėgų išlaikyti koloniją, ir XVII a. pabaigoje Kuršo aristokratijos avantiūros baigėsi. Jokūbo įpėdiniai toli gražu netryško jo ener­ gija bei kūrybingumu. Po trečiojo Lenkijos padalijimo 1795 m. Kuršas tapo caro imperijos dalimi. Vokiečiams Pabaltijo regione mėginant sukurti provokišką marione­ tinę vyriausybę, atgaivinta Kuršo kunigaikštystė išsilaikė beveik per visus 1918-uosius metus, vietiniams vokiečiams atliekant sudėtingą vaidmenį Lat­ vijos kare dėl nepriklausomybės. Viena vertus, jie veikliai prisidėjo prie Rau­ donosios armijos išvijimo iš Latvijos, bet, kita vertus, nebuvo labai suintere­ suoti remti tautinį reikalą ir karštai palaikė Riudigerį fon Golcą bei Freikorps. Todėl pasibaigus karui Latvijos vyriausybė nemažai jų išvarė. Dar daugiau 262

vokiečių išvyko vykdant Heim ins Reich politiką atsižvelgiant į susitarimą su Sovietų Sąjunga, apibrėžtą Molotovo-Ribentropo pakto. Vokiečių okupacijos metais kai kurie Pabaltijo vokiečiai grįžo į savo že­ mes ir 1944 m. pabaigoje kartu su vietiniais latviais bei vokiečių 16-ąja bei 18-ąja armijomis liko užblokuoti Kuršo pusiasalyje. Hitleris atsisakė anklavą laikyti „katilu" ir primygtinai reikalavo vadinti jį Kuršo placdarmu. Savo pavaldiniams sakė, jog tai skamba daug pozityviau, o naujais XXI tipo po­ vandeniniais laivais laimėjus mūšį dėl Atlanto, bus įmanoma atnaujinti puo­ lamąsias operacijas rytuose; Kuršas tokioms operacijoms būsiąs pagrindinis tramplinas. Spalio 21 d. įsakyme abiem armijoms Šerneris išdėstė Hitlerio po­ žiūrį paprastiems kareiviams:

Fiureris įsakė Kuršą išlaikyti ir iš pradžių armijų grupei pereiti į gynybą da­ bartinėje pagrindinėje pasipriešinimo linijoje. Mūsų užduotis - neatiduoti nė pėdos turimos žemės. Pabrėžiu tai primygtinai. Turime prikaustyti 150 didelių priešo dalinių, pasitaikius progai juos sutriuškinti ir taip padėti ginti tėvynę. Nuo šios akimirkos visomis išgalėmis turime sustiprinti mūsų gynybą. Pa­ grindinė gynybos zona turi būti tokio gylio, kad atlaikytų bet kokias atakas. Vadinasi, privalome stiprinti ir stiprinti įtvirtinimus! Kiekvienam kareiviui, kuris neina tarnybos pozicijose su ginklu rankose, privalu kelias valandas per dieną darbuotis kastuvu. Pastangų tinkamai su­ tvirtinti pagrindinę gynybinę zoną, kelių tinklą ir takus niekada nebus per daug! Per kuo trumpesnį laiką privalu įrengti antrąją ir trečiąją pozicijų linijas, kelių užtvarus, pasalų vietas ir bunkerius gyvenimui. Šturmo pionieriai atitrauktini iš pagrindinės pasipriešinimo linijos ir pristatytini prie pozici­ jų statymo. Šiam darbui taip pat svarbu pritraukti visus be išimties civilius gyventojus (2).

Įrengti tinkamas gynybines pozicijas buvo nelengva užduotis. Beveik 10 pro­ centų Kuršo sudaro ežerai, regione daugiau nei 100 upių, pradedant upokš­ niais ir baigiant Dauguva. Vietovė daugiausia lygi, ypač arčiau pajūrio, su kukliomis kalvomis krašto gilumoje. Pelkėta žemė apsunkindavo apkasų ka­ simą: daug kur, iškasus metro gylio apkasus, į juos prasisunkdavo vanduo. 263

Labai trūko statybinių medžiagų, ypač betono, o dėl pasyvaus vietinių gy­ ventojų pasipriešinimo visos pastangos masiškai mobilizuoti darbo jėgą kone nuėjo perniek, net jei medžiagų bei įrankų nebūtų stigę. Nors Kurše užblokuotas vokiečių pajėgas sovietų vyriausioji vadovybė ir laikė menkavertėmis, ji buvo pasiryžusi užimti tą teritoriją kuo greičiau. Bagramianas iš Maskvos gavo įsakymą naują ofenzyvą pradėti spalio 27 d. Spalio 20 d. pasitaręs su savo armijų vadais, nusprendė pulti tarp Pikelių ir Priekulės. Iš pradžių puls gvardijos 6-oji armija, 4-oji smogiamoji armija ir šaulių korpusas iš 51-osios armijos. Puolimui išsiplėtus, prisijungs gvardijos 5-oji tankų armija. Antrosios dienos pabaigoje pasiektina geležinkelio linija iš Jelgavos į Liepojos uostą. Bagramiano armijoms puolant iš pietų, Jeremenkos 42-oji armija, gvardijos 10-oji armija ir 3-ioji smogiamoji armija sparčiai irstan­ čioms, kaip tikėtasi, vokiečių pozicijoms smogs iš rytų (3). Bagramianas nudžiugo, kad jo pajėgas papildys ir jam priskirta 61-oji ar­ mija. Tačiau pastaroji nebuvo tokia galinga, kokios tikėjosi. Pasak jos vado, armija nepaliaujamai kovėsi kelis mėnesius ir jos divizijos žymiai nusilpo. Vis dėlto Bagramianas nutarė įterpti 61-ąją armiją tarp 4-osios smogiamosios ir gvardijos 6-osios armijų puolimui šiaurės kryptimi nuo Vainodės (4). Vokiečiai pajuto gresiantį puolimą. Norėdamas sujaukti sovietų pasiren­ gimą, 10-asis korpusas nurodė 14-ajai tankų divizijai stumtelėti fronto liniją į priekį. Spalio 24 d. prasidėjusi ataka sovietų pajėgas užklupo netikėtai ir iš pradžių rutuliojosi sklandžiai. Išvydęs galimybę pasiekti daugiau, 10-asis korpusas įsakė 4-ajai tankų divizijai pasiųsti tankų kuopą 30-osios pėstinin­ kų divizijos puolimui paremti. 4-oji tankų divizija laikyta užnugario zonoje, todėl jos tankai fronto liniją pasiekė bei kirto tik įpusėjus popietei. Tuo metu, kai prisijungė prie jos priešakinių padalinių, generolas Becelis pamatė, kad pažanga menka: beveik visi atakuojantys tankai įklimpo pelkėtoje žemėje. Vakarop pulti toliau atsisakyta, ir tankai sunkiai parvilkti atgal (5). Pirmasis Kuršo mūšis prasidėjo spalio 27 d. Rytą tvyrojo tirštas rūkas, ir sovietų artilerija bei aviacija prabilo tik pradėjus rūkui sklaidytis. Tuo metu sausumos daliniai jau buvo pradėję savo atakas ir užėmę placdarmų Nordland sektoriuje. Priskirta palaikyti 3-iąjį SS tankų korpusą, 4-oji tankų divizija pancergrenadierių pulką, remiamą divizijos 37 „panterų", pasiuntė į Audarių kai­ mą šiaurės rytuose nuo Priekulės. Vadai abiejose pusėse nekantriai laukė naujienų iš fronto. Į 4-ąją tankų diviziją informacija skriejo iš nedidelės tankų grupės, vadovaujamos vyres­ niojo leitenanto Gerlacho. Pradinei fronto linijai paremti iki sovietų puolimo išdėstytos „panteros" visą dieną nesitraukdamos padėjo atmušinėti Raudo­ nosios armijos atakas. Iš pradžių atrodė, kad gvardijos 61-oji, 51-oji ir 75-oji šaulių divizijos puola sklandžiai: atstūmė vakarinį 30-osios pėstininkų divi­ zijos sparną ir rytuose nuo Priekulės į vokiečių pozicijas įsiskverbė kokius 264

penkis kilometrus. Kai padėtis tapo aiškesnė, 4-ajai tankų divizijai liepta kon­ tratakuoti ir atstatyti frontą. Netrukus po vidurdienio Becelio divizija dviem grupėmis atakavo ir įnirtingose kautynėse atstūmė gvardijos 51-ąją ir 67-ąją šaulių divizijas atgal į jų starto liniją. Mūšis virė iki gilios nakties. Sovietų ka­ riai išlaikė rytinę savo laimėjimų dalį. Bet net ir šiame sektoriuje priešakinius dalinius nuo tikslo - gyvybiškai svarbios geležinkelio linijos, einančios į rytus iš Liepojos, skyrė mažiausiai aštuoni kilometrai. 4-osios tankų divizijos kontrataka įkūnijo vokiečių operatyvinės doktri­ nos lankstumą, didele dalimi nulėmusį vokiečių sėkmes karo pradžioje. Beceliui buvo duota plati operatyvinė užduotis, jis sparčiai padalijo savo pajėgas į dvi kovos grupes, lydėjo jas judančias į priekį ir, rytiniam sparnui vis labiau apsinuoginant, sugebėjo perkelti ten divizijos žvalgybos batalioną susidoroti su grėsme. Kaip ir visose tokiose operacijose, divizijos štabo viršininkas Pete­ ris Zauerbruchas (Peter Sauerbruch) tuo metu perėmė vadovavimą divizijos štabui ir rūpinosi visų padalinių koordinavimu bei tarpusavio bendravimu, suteikdamas Beceliui galimybę elgtis savo nuožiūra taip, kad divizijos visos kovinės dalys būtų panaudotos maksimaliai efektyviai. Pasak divizijos mū­ šio suvestinės, diena kautynių jai kainavo dvi sunaikintas „panteras" (ir kelis kitus apgadintus, bet pataisomus tankus), 25 žuvusius ir 77 sužeistus karius; divizijos duomenimis, sunaikinti 23 sovietų tankai bei šturmo pabūklai ir 24 prieštankiniai pabūklai, žuvo ar į nelaisvę pateko 400 priešo kareivių. Šerneris kitą dieną patvirtino divizijos pastangas asmeniniame pranešime (6). Tuo pat metu, kai Bagramiano kariai sunkiai skynėsi kelią netoli Prie­ kulės, Jeremenka vokiečių „placdarmą" atakavo iš rytų. Vokiečių 215-oji pėstininkų divizija, neseniai perėmusi gynybines pozicijas vokiečių linijoje į pietvakarius nuo Dobelės, ankstyvą spalio 27-osios rytą pastebėjo tranšėjose besirenkančius 42-osios armijos karius. Į sovietų pasirengimo zonas nedel­ siant nukreipta artilerijos ugnis, atidengta tą pačią akimirką, kai savo paren­ giamąjį apšaudymą pradėjo Jeremenka. Padrikos kautynės truko visą dieną. Po pietų 215-osios pėstininkų divizijos batalionai kaudamiesi ėmė trauktis į savo antrines pozicijas netoli Lielaucės ežero. Čia, remiant rezervui - šturmo pabūklų batalionui ir batalionui iš 121-osios pėstininkų divizijos, sovietai iš pradžių buvo sustabdyti, o po to atblokšti. Temstant priekin pajudėjusi pėsti­ ninkų kuopa, paskutinis 215-osios pėstininkų divizijos rezervas, susidūrė su priešinga kryptimi judančia didele sovietų kolona. Vedami energingo vado leitenanto Vernerio Mocerio (Werner Mozer), artimosiose kautynėse vokiečiai sovietų karius sutriuškino. Šiuo susirėmimu, kuris Moceriui atnešė Riterio kryžių, dienos kautynės šiame sektoriuje ir baigėsi (7). 215-osios pėstininkų divizijos atsitraukimas davė pradžią naujam reiški­ niui Kuršo fronte. Šerneris į užnugario zonas pasiuntė karo policijos lydimą karo lauko teismo teisėją. Visi kareiviai, sutikti besitraukiantys be specialaus 265

įsakymo, turėdavo stoti prieš karo lauko teismo teisėją ir, neįstengę pasiteisin­ ti, būdavo apkaltinami bailumu. Ten, kur vadovavo Šerneris, - iš pradžių Kur­ šo fronte, o paskui ir armijų grupėje „Centras" - tokia praktika labai paplito ir atnešė mirtį ne vienam tuzinui vyrų, daugeliui iš jų nekaltų. Kai kada juos sučiupdavo vykdančius sakytinius įsakymus, bet karo lauko teismo teisėjas to nelaikydavo pateisinama priežastimi. Tokia nelanksti nuostata labai kirto­ si su vokiečių doktrina, numatančia itin lanksčius operatyvinius įsakymus, dažnai net neįforminamus raštu. Šia priemone siekta užkirsti kelią panikai bei pralaimėjimo nuotaikoms tarp fronto dalinių. Jos poveikį sunku įvertinti. Nors fronto kariai ir bjaurėjosi kone savavališku kareivių baudimu mirtimi, dauguma, rodos, pritarė tokiam griežtam Šernerio nusistatymui. Šiaip ar taip, jie patys vis dar kovėsi fronto linijoje ir nelabai atjautė turinčius mažiau ryžto

266

nei jie. Kartu daug fronto kareivių rėmė Šernerio griežtą reikalavimą negai­ lestingai „šukuoti" užnugario dalinius ieškant atliekamo personalo tarnybai priešakinėse linijose. Spalio 28 d. Bagramiano pajėgos vėl po smarkaus artilerijos apšaudymo atakavo dar kartą. Pagrindinis smūgis teko vokiečių linijoms išsyk j rytus nuo Priekulės. Visą dieną miškingoje ir pelkėtoje vietovėje virė karštos kautynės. 4-oji tankų divizija kone be pertraukos kovėsi iki vėlyvos popietės. Spaudžia­ ma keturių gvardijos šaulių divizijų ir mažiausiai dviejų tankų brigadų kai kur buvo atstumta, bet vos per pusantro kilometro. Ir puolantieji, ir gynėjai sumokėjo didelę kainą. Už energingą vadovavimą Becelis apdovanotas Ąžuo­ lo lapais prie Riterio kryžiaus. Kitą dieną ataką surengė vokiečiai. 4-osios tankų divizijos surinkta gru­ pė, apimanti „panterų" batalioną, pancergrenadierių batalioną ir šturmo pio­ nierių batalioną, remiama vieno 30-osios pėstininkų divizijos pulko, iš šiaurės pajudėjo Ąsytės kaimo link. Beveik iškart šturmo grupė įsirėžė j sovietų 29-ąją šaulių diviziją, besirengiančią pulti priešinga kryptimi. Artimosiose kautynė­ se abi pusės vėl patyrė gausių nuostolių, o 4-oji tankų divizija buvo atstumta į išeities liniją. Čia ji visą likusią dieną atmušinėjo atakas, dažnai priversta gy­ nyboje improvizuoti: vienu momentu pačiame divizijos rytinio sparno krašte dvi „panteros", viena vilkdama kitą, iš arti atrėmė sovietų septynių šturmo pabūklų ir dviejų tankų puolimą (8),

267

Įnirtingoms kautynėms siaučiant į šiaurę nuo Ąsytės, vokiečių linijos ry­ čiau nuo Priekulės atakuotos iš naujo. Vienas sovietų gvardijos 51-osios šaulių divizijos batalionas prasiskverbė į 4-osios tankų divizijos pancergrenadierių gintas ištįsusias linijas. Padėtį galiausiai pavyko atitaisyti vakarop sureng­ ta kontrataka. Temstant Becelio divizija pranešė, kad žuvo, buvo sužeista ar dingo be žinios beveik 180 vyrų, užtat pamušti 20 sovietų tankų, įskaitant vieną SJ, septyni šturmo ir aštuoni prieštankiniai pabūklai. Pozicijas divizija pajėgsianti išlaikyti tik sulaukusi pakankamos artilerijos paramos, kuri ne­ įmanoma dabartinėmis aprūpinimo šaudmenimis sąlygomis. Todėl pakeisti apdaužytų pancergrenadierių pasirodžiusios 121-osios pėstininkų divizijos dalys buvo sutiktos labai džiugiai. Mūšis toliau tęsėsi kitą dieną. Didelį spaudimą patyrė dvi pėstininkų divizijos abipus 4-osios tankų divizijos - 121-oji pėstininkų divizija pietva­ kariuose ir 30-oji pėstininkų divizija šiaurės rytuose. Fronto linijai atkurti prireikė pakartotinų kontratakų. Nors fronto linija beveik nepasįslinko, gyny­ ba pareikalavo didelės kainos. Spalio 30-osios vakare 4-osios tankų divizijos keturi pancergrenadierių batalionai nuo beveik 1500 karių mūšio pradžioje sutirpo iki 700. Becelis savo korpuso vadą įspėjo, kad nuolatinis artilerijos šaudmenų stygius, nuostoliai, patiriami dėl nenutrūkstamo sovietų artileri­ jos apšaudymo, ir žiemos drabužių trūkumas - visa tai kartu nusmukdė jo divizijos kovinę vertę (9). Vokiečių laimei, su jais kovojusios sovietų pajėgos irgi artėjo prie išsekimo ribos. Spalio 31 d. 121-osios pėstininkų divizijos gintos vokiečių linijos sulaukė vien ribotų atakų. Pagrindines pastangas sovietai sutelkė ryčiau, į sandūrą tarp 30-osios ir 263-iosios pėstininkų divizijų. Čia puolė Raudonosios armijos 415-oji, 23-ioji, 356-oji ir 212-oji šaulių divizijos, jas kaip antrasis ešelonas rėmė gvardijos 13-oji šaulių divizija. Nors dvi vokiečių divizijos buvo apie pusantro kilometro atstumtos, lemiamo prasiveržimo Raudonajai armijai vėl nepavyko pasiekti. Vokiečių 14-osios tankų divizijos nuolatinis artumas smarkiai spau­ džiamai 30-ajai pėstininkų divizijai labai padėjo nepakrikti. Atėjus žvalgybos pranešimams, kad sovietai iš naujo telkia jėgas, šįkart į vakarus nuo Priekulės, 14-oji tankų divizija buvo iš fronto linijos atitraukta ir nukreipta į vakarus. Ją pakeitė 263-iosios pėstininkų divizijos padaliniai. Aptikę vokiečių tankų atitraukimą, sovietai nedelsdami atakavo. 14-ajai tankų divizijai išsyk liepta grįžti atgal į ankstesnį sektorių, kur ji didelių nuostolių kaina vėl atstatė fron­ to liniją. Vokiečių laimei, lauktasis sovietų puolimas į vakarus nuo Priekulės taip ir neįvyko. Kautynės truko dar kelias artimiausias dienas. Gvardijos 3-iasis me­ chanizuotasis korpusas į mūšį nebuvo mestas, nors vokiečiai, žinoję apie jo buvimą, dėl to nerimavo. Kad pataisytų fronto liniją, latvių 19-ajai SS grena­ dierių divizijai liepta atakuoti savo vakariniame sparne, bet dabar tiesiogiai 268

išryškėjo baudžiamųjų batalionų naudojimo keliami pavojai. Puolimą ketinta pradėti lapkričio 4 d., tačiau du kareiviai iš baudžiamojo bataliono, atgabento statyti įtvirtinimų, lapkričio 2 d. perbėgo į Raudonąją armiją. Tikriausiai va­ dovaudamiesi iš jų gauta informacija, sovietai kitą dieną surengė prevencinę ataką. Tačiau orams pradėjus bjurti, Bagramianas, dar net nepasinaudojęs re­ zervais, lapkričio 6 d. nusprendė, jog gana, ir jo armijos atlyžo laižytis žaizdų ir laukti kito grumtynių raundo:

Per tris dienas mūsų daliniams į priešo gynybą pavyko įsiskverbti tik še­ šis kilometrus. Puolimas tęsėsi dar kelias dienas, bet kiekvieną Kuršo žemės metrą teko laisvinti tik atkakliomis ir nuolatinėmis atakomis. Įnirtingai gin­ tas kiekvienas ūkis, kiekviena kalva. Fašistams tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, sovietų kareiviams - karinės garbės ir pareigos išvaryti vokiečius iš tėvynės dalykas (10).

Jeremenka taip pat beveik nepasistūmėjo. Jo daliniai įstengė užimti pusantro ar du kilometrus teritorijos, bet irgi baisia kaina. Vokiečiai už sovietų sustab­ dymą irgi užmokėjo gausiu krauju. 215-oji divizija, kuriai teko didžiausias Jeremenkos pajėgų smūgis, apsižiūrėjo, kad jos fuzilierių batalionas - faktiškai divizijos rezervas - susitraukė iki kuopos dydžio. Panašiai apdaužyti buvo ir trys divizijos pulkai. Nors iš užgrobtų dokumentų ir belaisvių apklausų Bagramianas padarė išvadą, kad vokiečiai neketina trauktis iš Kuršo, Maskva ir toliau nerimavo, kad laipsniška Kuršo evakuacija atpalaiduos dalinių Vokietijos gynybai. Todėl sovietų vadovybė, nors ir atitraukė iš šio ruožo dalį pajėgų - 61-ąją armiją, gvardijos 2-ąją armiją ir gvardijos 5-ąją tankų armiją iš Bagramiano fronto ir 3-iąją smogiamąją armiją iš Jeremenkos fronto, - Bagramianui ir Jeremenkai nurodė toliau spausti vokiečių linijas, siekiant užkirsti kelią net dalinei eva­ kuacijai. Nesėkmę pirmajame Kuršo mūšyje Raudonoji armija patyrė dėl kelių priežasčių. Pirma, puolimui rengtasi skubotai, manant, kad vokiečiai dar neatsigavę nuo Bagramiano šuolio Baltijos jūros link. Todėl vokiečių gynyba ne­ maloniai nustebino. Antra, reljefas, taip trukdęs vokiečiams pulti Doppelkopf ir Cäsar operacijų metu, pasirodė ne mažiau sunkus ir puolantiems sovietams. Trečia, prastėjantis oras sparčiai padarė judėjimą bekele kone neįmanomą, leisdamas vokiečiams prieštankinę ugnį sutelkti į keletą vis daf pravažiuo­ jamų kelių. Pirmojo Kuršo mūšio metu kai kuriose kautynėse tarp savęs susirėmė skirtingiems šeimininkams tarnavę latviai. 19-oji SS grenadierių divizija į 269

nelaisvę paėmė kelis latvius, kurie pareiškė, jog į Raudonąją armiją yra paimti visiškai neseniai Rytų Latvijoje. Visur Rytų fronte prastėjanti vokiečių padėtis negalėjo neturėti įtakos Vermachte tebekovojantiems latviams:

Tuo metu nuotaika buvo akivaizdžiai smukusi... Tai reiškėsi gausėjančiais de­ zertyravimo atvejais... [Šitai] lėmė kelios priežastys. Po katastrofiškų pralai­ mėjimų, vokiečių patirtų 1944 m. vasarą, ir daugiausia dėl Pabaltijo teritorijos netekties daugelis manė, kad karas pralaimėtas. Todėl nebėra dėl ko aukoti gyvybės. Kiti dezertyruodavo tikėdamiesi, kad su pagautais dezertyrais ko­ munistai geriau elgsis. Keli paliko savo dalinius [pasklidus] gandams... kad [19-oji SS grenadierių divizija] bus perkelta į Vokietiją... Nenorėdami palikti tėvynės, šie vyrai prisijungė prie „Kurelio" organizacijos (11).

Kovai su grįžtančiais sovietais latvių generolas Janis Kurelis organizaciją pra­ dėjo ruošti 1944 m. vasarą. Daugelis latvių, tvirtai nusistačiusių prieš komu­ nistų valdžios sugrįžimą, ragino savo tautiečius nebėgti iš šalies įrodinėdami, kad Latviją be latvių Sovietų Sąjungai bus lengva kolonizuoti. Savo pirmus kovinius dalinius Kurelis Rygos apylinkėse pradėjo formuoti vasaros pabai­ goje. Atrodo, jog daugelis jo karininkų tikėjo, kad, kaip ir Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Vakarų valstybės įsikiš ir išvarys sovietus iš Latvijos - todėl buvo labai svarbu išlaikyti tam tikrą pasipriešinimo Raudonajai armijai lygį. Nors, atrodytų, naivus, toks požiūris buvo labai paplitęs ne tik Baltijos šalyse, bet ir tarp tautiškai nusiteikusių lenkų AK kovotojų. Kurelio armijos likimas aprašytas toliau. Tvyrant drėgmei pramaišiui su naktinėmis šalnomis, abi pusės toliau tęsė nedidelio intensyvumo kovos veiksmus ir rengėsi kitam dideliam mū­ šiui. Pasirengimas reiškėsi įvairiomis formomis - reidais, trikdomaisiais ap­ šaudymais, sovietų aviacijos nuolatinėmis atakomis, nukreiptomis prieš vo­ kiečių laivus Liepojos ir Ventspilio uostuose. Lapkričio viduryje 4-osios tankų divizijos sektoriuje panaudota dar viena taktika:

Vieną naktį pro fronto liniją prasigavo du vokiečių kareiviai, anksčiau buvę sovietų belaisviais. Armijų grupės ir [18-osios] armijos vadams jie atnešė laiškų iš liūdnai pagarsėjusio Nationalkomitee Freies Deutschland [„Naciona­ linis laisvosios Vokietijos komitetas"]. Pasirašytuose aukšto rango vokiečių karininkų, juose raginta nedelsiant kapituliuoti ir žadėtas puikus elgesys bei leidimas grįžti namo iškart po karo. Divizijos kareiviams pasiūlymas buvo nesuvokiamas. Koks turėjo būti spaudimas, kad vokiečių karininkai tai - jei 270

a p s k r i t a i - p a s ir a š ė ? B e t n e t i r ta d a ! O g a l p r a n e š i m a i a r g a n d a i a p ie a u k š t ų k a r i n i n k ų i š d a v y s t ę t e i s i n g i , n o r s s u n k i a i į t i k i m i ? (1 2 )

Vos tik vokiečių kareiviai 1941-aisiais ėmė pakliūti sovietams į rankas, sovietų valdžia stengėsi sukurti prokomunistinį sąjūdį Hitlerio galiai Vermachte klibin­ ti. Vieną dieną jis taip pat galėtų tapti prosovietinės administracijos, civilinės ir karinės, branduoliu. Iš pradžių sekėsi nekaip, nes ir patekusieji į Sovietų Sąjun­ gos nelaisvę būdavo įsitikinę galutine vokiečių pergale. Nuotaika pasikeitė tik po katastrofos, ištikusios vokiečių 6-ąją armiją Stalingrade. Mūšio pabaigoje į nelaisvę pateko daug aukštų karininkų. Dažnam iš jų jaučiant kartėlį, kad Hit­ leris, jų akimis, paliko savo karius likimo valiai, vokiečių komunistai, pabėgę į Sovietų Sąjungą nuo arešto Vokietijoje, pradėjo skleisti idėją apie patriotiškus vokiečių karininkus, nusistačiusius prieš Hitlerį lygiai taip, kaip ankstesnė prū­ sų karininkų karta, atsisakiusi bendradarbiauti su Napoleonu. Iš pradžių daug vokiečių karininkų, išugdytų ultrakonservatyvios prūsiškos tradicijos dvasia, atsisakydavo priklausyti organizacijai, kurioje yra komunistų, ir šalindavosi Na­ tionalkomitee Freies Deutschland, arba NKFD. Todėl verbavimui pagerinti įsteigta lygiagreti organizacija Bund Deutscher Offiziere („Vokiečių karininkų sąjunga", arba BDO). Jos pirmuoju vadovu tapo generolas Valteris fon Zeidlic-Kurcbachas (Walther von Seydlitz-Kurzbach). Netrukus į BDO, galiausiai susijungusią su NKFD, įstojo daugiau aukštų karininkų, tarp jų buvęs Zeidlico vadas Stalingra­ de feldmaršalas Frydrichas Paulius (Friedrich Paulus). NKFD parengtos propagandinės medžiagos dažnai būdavo numetama ant vokiečių - ypač izoliuotų ar atkirstų dalinių - pozicijų. Kai kurie kareiviai galbūt ir patikėdavo gero elgesio bei greito sugrįžimo namo po karo paža­ dais, tačiau didžiuma Rytų fronte tarnavusių vyrų nepuoselėjo iliuzijų dėl to, kas jų laukia pasidavus. Nuožmaus konflikto metu nė viena pusė nerodė polinkio padoriai elgtis su belaisviais ir niekas nedavė pagrindo manyti, kad sovietų nuostatos bus pakitusios artėjant jų pergalei prieš Vokietiją. Kai kurie iš gausių kareivių, parsiunčiamų į vokiečių linijas su žinia iš NKFD, būdavo suimami ir kai kada nubaudžiami mirties bausme, kiti tiesiog prisijungdavo prie savo kovos draugų ir vėl kovodavo su Raudonąja armija. Apie tai, kas nutiko dviem kareiviams, 1944 m. lapkritį grįžusiems į 4-ąją tankų diviziją, jokių įrašų nepadaryta. Paaiškėjus, kad vokiečiai Kuršo palikti neketina, latvių nuotaika, atrodo, pagerėjo. Spalį dezertyruoti liautasi, o daugelis latvių, pasitraukusių į Kuršą kaip pabėgėliai ar čia gyvenusių, dabar stojo į karo tarnybą savanoriais. Tarp jų buvo ir ankstesnių dezertyrų. Paprastai jiems daug neklausinėjant būdavo leidžiama vėl prisijungti prie savo dalinių. Visu fronto ilgiu vokiečiai ir lat­ viai išvien gerino gynybinius įtvirtinimus kurdami gilią tarp savęs susijusių 271

pozicijų sistemą. Paskutinę gynybos liniją už maždaug penkių kilometrų nuo fronto linijos sudarė įtvirtintos artilerijos pozicijos, kur artileristai išdėstė savo ginklus ir parengė išsamius apšaudymo planus. Per ankstesnes atakas Rau­ donoji armija taikė naują apšaudymo iš artilerijos taktiką: artilerijos ugnies ruože būdavo paliekamos įstrižos „laisvosios juostos" leidžiančios sovietų daliniams per pradinį apšaudymą prisiartinti prie vokiečių pozicijų. Kad to nepasikartotų, vokiečių artileristai planuodami dabar mėgino nustatyti gali­ mas tokių „laisvųjų juostų" vietas, kad galėtų jas nuodugniai apšaudyti. Bagramiano pirmu nesėkmingu bandymu įsiveržti į Kuršo placdarmą ketinta pagreitinti vokiečių gynybos žlugimą, antruoju mėginimu, prasidėju­ siu lapkričio 19-ąją, nedviprasmiškai siekta laiduoti, kad armijų grupės „Šiau­ rė" divizijos liktų prikaustytos prie savo gynybinių pozicijų ir negalėtų būti perkeltos kitur. Vokiečiai savo ruožtu troško prikaustyti savo priešininkus prie šio mūšio lauko:

Itin paveikus buvo armijų grupės vado dienos įsakymas dėl kareivių Kurše pareigų: jų užduotis šiose tolimose pozicijose - sumažinti didžiulį spaudimą

272

savo kovos draugams Rytprūsiuose, sukaustyti priešą įtempiant visas jėgas ir šitaip padėti jiems palaužti jų tėvynę šturmuojančius bolševikus (13).

Kuršo antrojo mūšio išvakarėse vokiečių vyriausioji vadovybė informavo apie tuojau prasidėsiantį didelį sovietų puolimą, tikriausiai nukreiptą į 10-ąjį korpusą, konkrečiai į 3-iąją ir 263-iąją pėstininkų divizijas. Todėl 4-ajai tankų divizijai liepta už 10-ojo korpuso kairiojo sparno parengti galingą kovos gru­ pę. Lapkričio 19-osios rytą temperatūra buvo žemiau nulio, tačiau įdienojus sparčiai kilo paversdama kelius ir kraštovaizdį pelkėta klampyne. Vėlyvą rytą vokiečių linijas plačiu frontu užgriuvo intensyvi artilerijos ugnis. Sviediniai krito ne tik ant 10-ojo korpuso pozicijų, bet ir ant 2-ojo korpuso divizijų to­ liau į rytus. Sovietų artilerijai perkėlus ugnį, vis sunkiau įveikiamu pagrin­ du pajudėjo sausumos daliniai. Vokiečių 30-osios pėstininkų divizijos sekto­ riuje į rytus nuo Kruotės miškinga vietove vargais negalais pirmyn stūmėsi 103-iasis šaulių korpusas. Temstant 4-oji tankų divizija gavo įsakymą pasiųsti ten kovos grupę, kurią sudarė vienas iš divizijos pancergrenadierių pulkų ir artilerijos batalionas. Naktį oras labiau subjuro, sustiprėjo lietus. Todėl 4-osios tankų divizijos kovos grupė į 30-osios pėstininkų divizijos sektorių atkako smarkiai pavėlavusi. Galiausiai vėlyvą rytą prasidėjo kontrataka, kuriai ne mažiau nei sovietų priešinimasis kliudė reljefas. Vakarop visi vakarykštės dienos sovietų laimėjimai nuėjo perniek. Beceliui ir jo vadams 4-osios tankų divizijos būklė ėmė kelti vis daugiau nepasitenkinimo. Vieni divizijos padaliniai buvo paimti bei priskirti kitiems daliniams, kiti laikomi kaip korpuso ar armijos lygmens rezervas. Becelis pro­ testavo: jam palikta per mažai pajėgų, kad galėtų reikšmingiau paveikti įvykius mūšio lauke. Nerimauti nebuvo pagrindo. Keliai virto purvo upėmis, ir nors septynios sovietų šaulių divizijos iš gvardijos 54-ojo ir 11-ojo šaulių korpusų įstengė įsiskverbti į 2-ojo korpuso linijas šiek tiek ryčiau nuo pradinio sovietų puolimo lapkričio 19-ąją, teritorijos šiomis naujomis atakomis laimėta nedaug. 4-ąją tankų diviziją įterpus tarp 32-osios pėstininkų divizijos ir 31-osios folksgrenadierių divizijos, kontratakomis greitai atkurta ankstesnė fronto linija. Tankai įklimpdavo giliame purve, jiems ištraukti prireikdavo jungtinės trijų vilkikų galios. 14-oji tankų divizija irgi buvo mesta į mūšį. Ji sustiprino vakarinį 2-ojo korpuso sparną, nors, kaip ir 4-osios tankų divizijos vadas, jos vadas Oskaras Muncelis (Oskar Munzel) karčiai skundėsi, kad per daug jo divizijos padalinių perduota kitų dalinių žiniai, jam nepaliekant pakankamai pajėgų, kad divizija galėtų veiksmingai veikti. Vis dėlto 14-oji tankų divizija išlaikė penkių kilome­ trų ilgio frontą nekart atmušdama sovietų 311-osios šaulių divizijos atakas. Lapkričio 26 d. kovos veiksmai pamažu aprimo. Nors Bagramiano di­ vizijos pasistūmėjo ir nedaug, joms vis dėlto pavyko paslinkti fronto liniją 273

pakankamai, kad būtų galima iš artilerijos apšaudyti gyvybiškai svarbią ge­ ležinkelio liniją, iš Liepojos vedančią į rytus. Abi pusės patyrė didelių nuos­ tolių. Vokiečių 32-oji pėstininkų divizija pranešė, kad jos 4-ajame ir 94-ajame grenadierių pulkuose iš viso liko 225 kovotojai (14). Kelias sovietų prasiverži­ mui užkirstas aukšta kaina. Paskutinėmis mūšio dienomis vadovavimą 14-ajai tankų divizijai vėl per­ ėmė Martinas Unrainas (Martin Unrein), grįžęs iš Vokietijos po ligos. Kau­ tynėms aprimus, jis kartu su 4-osios tankų divizijos vadu Klemensu Beceliu 18-osios armijos vadui Ėrenfrydui Begei (Ehrenfried Boege) labai aiškiai pareiškė, ką manantys apie savo divizijų ardymą. Poreikis sparčiai atsakyti į sovietų atakas skirtingose fronto linijos vietose, vokiečių pėstininkų divi­ zijoms stokojant prieštankinės ugnies galios, aiškiai kirtosi su tankų pajėgų vadų troškimu išlaikyti pakankamai smogiamosios jėgos lemiamoms kontra­ takoms rengti. Turint prieš akis reljefą, darantį tokias masines atakas beveik neįmanomas, ir sovietų tankų bei pėstininkų jungtinių atakų akivaizdoje vis trapesnę, jeigu neremiama, pėstininkiją, vokiečių šarvuotųjų pajėgų išskaidymas tikriausiai buvo neišvengiamas; tačiau galima suprasti ir tų pajėgų vadų nepasitenkinimą. Gruodį abi pusės stengėsi pertvarkyti savo pozicijas ir duoti pailsėti savo didesniems daliniams. Bagramianas neleido vokiečiams atsikvėpti liepdamas vykdyti, kai tik leisdavo gamtinės sąlygos, nuolatines oro operacijas. Vienas iš sovietų pastangų ore didvyrių - Nelsonas Georgijevičius Stepanianas, armė­ nų tautybės naikintuvo-bombonešio pilotas, kurio 47-ajai naikintuvų divizijai teko didžiausias krūvis. Kaip ir visur, jo reputacija išpūsta oficialios propagan­ dos: sovietų kariams tame regione jis buvo žinomas „Baltijos audrapaukščio" pravarde. Išskrisdamas į savo paskutinę užduotį gruodžio 14-ąją, jau buvo „Sovietų Sąjungos didvyris". Jo nuo žemės pamuštas ir smarkiai apgadintas lėktuvas 11-2 Liepojos uoste rėžėsi į vokiečių laivą. Oficialiame sovietų pra­ nešime tvirtinama, kad jis nesavanaudiškai nukreipė savo lėktuvą į taikinį, bet visiškai galimas daiktas, kad jo pažeistas lėktuvas nebepajėgdamas pakilti tiesiog toliau nuskriejo atakos trajektorija. Po mirties jam dar kartą suteiktas „Sovietų Sąjungos didvyrio" vardas. Priešingai nei kitų šalių oro pajėgos, so­ vietai skristi į kovines užduotis leisdavo ir moterims. Oro kampanijoje virš Baltijos pagarsėjo ir Lidija Šulaikina, atlikusi apie 36 kovines užduotis, dau­ giausia nukreiptas prieš laivus. Jai priskiriami nuskandinti trys transporto laivai, patrulinis kateris ir barža. Gruodžio 20 d. Becelis išvyko į Berlyną pasitarti su aukštesne vadovy­ be, ketindamas vizitą suderinti su užtarnautomis atostogomis namie. Kitaip negu anksčiau, atrodo, jog šįkart vokiečiai neaptiko sovietų rengimosi nau­ joms kautynėms požymių, bent jau nesitikėjo didelių. Gruodžio 21 d. vokiečių 1-ojo korpuso linijas užgriuvo uraganinė artilerijos ugnis. Vėlyvą rytą 1-ąjį 274

korpusą ir 18-ąją armiją pasiekė pranešimai apie ypatingą spaudimą 218-ajai, 132-ajai ir 225-ajai pėstininkų divizijoms Lacių, Stedinių, Cubo ir Zaneniekių kaimų apylinkėse. Atakavo 4-oji smogiamoji armija, į kautynes metusi 15 šaulių divizijų, remiamų didelių šarvuotųjų pajėgų. Tuo pat metu įnirtingo puolimo sulaukė ir 6-asis SS korpusas. Dėl rezervų stygiaus čia sovietai prasilaužė tiesiai į gynybinių pozicijų gilumą. 1-ojo korpuso sektoriuje nedelsiant surengta kontrataka palengvino padėtį prie Lacių, o 4-oji tankų divizija gavo įsakymą atkurti ankstesnę fronto liniją prie Stedinių. 6-ajam SS korpusui kurį laiką teks verstis savo jėgomis. Išvykus Klemensui Beceliui, 4-ajai tankų divizijai vadovavo divizijos 35-ojo tankų pulko vadas pulkininkas Hansas Kristernas, visą karą tarnavęs tankų daliniuose, įskaitant laikotarpį, kai organizavo tankų įgulų mokymus, 1942 m. pasirodžius „tigrams". Buvo karštas, energingas, savo karių mėgsta­ mas vadas, nuolatos vadovaudavęs iš priešakinių linijų, kaip visi geri tankų vadai. 11.50 vai. pasiekęs 1-ojo korpuso vadavietę, gavo nurodymą perkelti šarvuotąją kovos grupę į pasirengimo zoną netoli Labdomo. Kristernas su­ abejojo planu:

Pulkininkas Kristernas paprieštaravo, kad, remiantis ankstesnės dienos žval­ gybos duomenimis, pasiekti pasirengimo zoną šarvuotajai grupei bus labai sunku ir ilgai užtruks. Reljefas esąs žemapelkė su smėlio kalvomis. Keliai iš dalies pylimai. Jis pasiūlė visai divizijai, išskyrus 33-iojo pancergrenadierių pulko vado kovos grupę [jau atskirtą nuo divizijos], rinktis išžvalgytoje zo­ noje į šiaurę nuo Zaneniekių. Jo pasiūlymas buvo atmestas (15).

Kristerno pasiūlymas visiškai atitiko Aufiragstaktik principus, todėl galima įsivaizduoti, kokį nepasitenkinimą jam turėjo kelti ribojamo pobūdžio įsaky­ mai. Žemė po nesenos šalnos buvo santykinai tvirta, tačiau labai išmalta, to­ dėl ypač apsunkinanti ratuotų mašinų judėjimą. Negana to, divizijai judėjimo metu liepta griežtai laikytis radijo eterio tylos. Ankstyvą popietę į tą pačią susitelkimo zoną divizijai liepta pasiųsti 12-ąjį pancergrenadierių pulką, dar labiau apkraunant kelius, laikytus Kristerno netinkamais. Kristerno sunkumai pirmąkart vadovaujant divizijai nenumaldomai didėjo. Jo žiniai perduotas 510-asis sunkiųjų tankų batalionas su jo vertin­ gais „tigrais" tik dar labiau užkimšo ir išmalė kelius. Šarvuotajai technikai sunkiai stumiantis per purvą ir sumaištį, įsakymai vėl pasikeitė. Vakare 1-asis korpusas nurodė Kristernui šarvuotąją grupę pasiųsti į naują pasiren­ gimo vietą prie Ozolinių, kur ji išvien su 225-osios pėstininkų divizijos pa­ daliniais surengtų kontrataką. Šiuo metu tik vienintelis pancergrenadierių 275

Trečiasis Kuršo m ūšis

Tukumas

Džūkstė

Zirnenickiai Skrunda Labdomas

Stediniai

Saldus

Lielblidienė Dobelė

1X1» lOzoliniai Podniekiai • Zaneniekiai

batalionas buvo pasiekęs iš pradžių paskirtą pasirengimo zoną. Kadangi naudotis radijo ryšiu drausta, Kristernui teko siųsti karininkus ieškoti šar­ vuotosios grupės dalinių, kad juos būtų galima informuoti apie naujus įsa­ kymus. Negana to, sovietų lėktuvai trikdomaisiais antpuoliais visą dieną nedavė ramybės keliams. Gruodžio 22-osios pusę dviejų ryto Kristernas pagaliau pasiekė 225-osios pėstininkų divizijos vadavietę. Divizijos vadas Valteris Risė (Walther Risse) didžiąją dienos dalį buvo praradęs ryšį su aukštesniąja vadovybe, todėl Kristerno ir jo štabo pasirodymas jam labai pakėlė nuotaiką. Varginamos sovie­ tų aviacijos bei artilerijos ugnies, Kristerno divizijos dalys visą naktį sunkiai kapstėsi į pasirengimo zoną. Praaušus kovos grupė pagaliau susirinko, pake­ liui palikusi daug sugedusios ar įklimpusios kovos technikos. Iš 28 Pz.IV ir 40 Panther tankų, su kuriais leistasi į kelią, veikė atitinkamai 7 ir 24. Pasiekti pasirengimo zonos neįstengė pusė 510-ojo sunkiųjų tankų bataliono „tigrų". Vis dėlto išaušus kontratakuoti susirikiavo 20 „panterų" ir 10 „tigrų", remia­ mų keleto pusiau vikšrinių šarvuočių su pancergrenadieriais. Kirsternui patikinta, kad mišku apaugusi vietovė į pietryčius nuo vie­ tos, kur jam reikėjo atakuoti, tebėra vokiečių rankose. Todėl jis pasibaisėjo, kai kaip tik iš ten sulaukta smarkios ugnies, juolab kad kovos grupė stokojo

276

artilerijos bei pėstininkų tai vietovei išvalyti. Ataka nusilpo ir galop užsikirto, ir Kristernui neliko nieko kita, kaip tik mėginti suformuoti gynybinę liniją. Ankstyvą popietę į Kristerno vadavietę atvyko 1-ojo korpuso vadas generolas Teodoras Busė (Theodor Busse). Jis pareiškė, jog 18-osios armijos vadas Bėgė liepė jam asmeniškai pasirūpinti, kad 4-oji tankų ir 225-oji pėsti­ ninkų divizijos atkurtų buvusią fronto liniją. Kapanodamiesi per neįveikiamą purvyną, nepaliaujamai varginami aviacijos bei artilerijos, vokiečių daliniai pasistūmėjo nedaug. Gruodžio 23 d. kovos veiksmai tęsėsi: beveik nieko ne­ laimėjus, kone sunaikintas buvo vienas iš 4-osios tankų divizijos pancergrenadierių batalionų. Nepaisant realios padėties, įsakymai atsiimti pozicijas at­ eidavo ir toliau. Įdienojus Busė, regis, neteko kantrybės ir 4-ąją tankų diviziją padarė pavaldžią 225-ajai pėstininkų divizijai, o joms abiem vadovauti pasky­ rė generolą leitenantą Rišę. Kristernui ir 4-osios tankų divizijos karininkams tai turėjo atrodyti kaip pažeminimas. 4-oji tankų divizija Rytų fronte tarnavo pavyzdingai ir niekada nebuvo sulaukusi tokios kritikos. Ypatingą pasipiktinimą tikriausiai kėlė tai, kad divizijos nesėkmes sąlygojo ne personalas - nors ir nepritardamas, Kristernas aukštesnės vadovybės buvo priverstas išskleisti savo pajėgas netinka­ moje vietovėje, be to, įsakymai nekart kaitalioti. Reikalavimas pradėti nea­ tidėliotinai veikti prieštaravo primygtiniam nurodymui laikytis tylos radijo eteryje, bet divizijos prašymai atšaukti tokį suvaržymą vėlgi buvo atmesti. Ta­ čiau divizijos nenaudai veikė ir keli vidiniai veiksniai. Becelis tikriausiai būtų buvęs daug kategoriškesnis bei turėjęs daugiau įtakos Busei ir Begei negu pul­ kininkas, kurio patarimų nė vienas iš jų nenorėjo klausyti. Kristernui laikinai perėmus vadovavimą divizijai, jo tankų pulkas - ir todėl kovos grupė - atiteko naujokui majorui Telkei (Toelke), o tai vėlgi galėjo sukelti papildomos trinties vadovavimo grandinėje. Negana to, neseniai buvo pakeistas ir divizijos štabo viršininkas Peteris Zauerbruchas. Tad pagrindiniuose postuose buvo atsidūrę karininkai, nelabai įsijautę į savo vaidmenis ir todėl, regis, dar neužsitarnavę didelio vadovybės pasitikėjimo (16). Naujai suformuotai Gruppe Risse, sudarytai iš 225-osios pėstininkų divi­ zijos ir 4-osios tankų divizijos padalinių, nepriskirtų kitiems daliniams, duota užduotis toliau kontratakuoti ir atkurti fronto liniją prie Podniekių. Kol kas apie kontrataką negalėjo būti nė kalbos, nes Risė iš visų jėgų stengėsi neleisti galingam sovietų smūgiui perskelti jo pajėgas per pusę. Kai jau atrodė, kad Raudonoji armija reikšmingai prasiverš, atakuojantieji įsirėžė tiesiai į 4-ojo tan­ kų divizijos šturmo pionierių batalioną, kuris juos privertė netvarkingai atsi­ traukti. Vokiečių nuostolių mastą liudija tai, kad baigiantis dienai 4-ajai tankų divizijai beliko 13 veikiančių tankų iš trisdešimties dienos pradžioje (17). Gruodžio 24-ąją dangus buvo apniukęs, temperatūra gerokai aukščiau nulio, todėl gruntas suminkštėjęs. Gruppe Risse pagaliau kontratakavo, bet 277

susidūrė su puolančiais sovietais, irgi pakilusiais į ataką tame pačiame sektoriuje ir tuo pačiu metu. Padrikos kautynės miškingoje vietovėje, išrai­ žytoje takų bei priešgaisrinių juostų, truko visą dieną. Vokiečiai stengėsi prasimušti iki nedidelės Žanos upės linijos, o sovietai - ištrūkti iš miško pietryčiuose nuo upės. 4-osios tankų divizijos šturmo pionierių energingos pastangos sustabdyti vakarykštį Raudonosios armijos puolimą, paskui, jį atmušus, tankiu mišku veržtis Žanos link bataliono vadui kapitonui Boikemanui (Beukemann) pelnė Riterio kryžių. Tačiau abi pusės pradėjo jausti nuovargį. Vakarop Risė atsargiai konstatavo, kad krizė praėjo ir kad jungti­ nė grupė išgyveno. Trečiasis Kuršo mūšis neapsiribojo Busės korpuso ginamu sektoriumi. Šiek tiek ryčiau sovietų pajėgos, smarkiai spausdamos 205-ąją ir 215-ąją pėstininkų divizijas, ryžtingai stengėsi veržtis Saldaus link. Linijai su­ stiprinti mestas 12-osios tankų divizijos pancergrenadierių pulkas. Nors žuvo, buvo sužeista ar dingo be žinios daugiau nei 600 215-osios pėstinin­ kų divizijos karių, sovietai patyrė dar didesnių nuostolių. Kaip ir 4-osios tankų divizijos vyrai, sovietų įgulos galynėjosi su kone neįveikiamomis sąlygomis. Kautynių pabaigoje vienas gvardijos tankų pulkas pranešė teturįs penkis veikiančius tankus (18). Tankai ne tik gedo, skaudžių nuosto­ lių pridarė ir vokiečiai. Majoro Brandnerio 912-oji šturmo pabūklų brigada (Sturmgeschütz-Brigade 912), sparčiai mesta į mūšį iš pozicijų Saldaus apy­ linkėse, kaktomuša susidūrė su puolančiais sovietų tankais. Pasak Brand­ nerio:

Judėjome plačiai išsisklaidę, kad rusų artilerijai nebūtume lengvas taikinys. Bet taip pat buvome pasiruošę susidurti su atriedančiais rusų tankais. Staiga išvydau priešo tanko patrankos žybsnį. Sviedinys sprogo visai netoli dešinėje nuo mūsų. Vairuotojas akimirksniu susigaudę. Patraukė atgal dešinę svirtį, ir mes atsisukome tiesiai į savo priešininką. Daviau šauliui komandą šauti ir nurodžiau atstumą. - Aptikta! - atsakė jis. Po kelių sekundžių pirmas sviedinys išlėkė iš vamz­ džio. Iš priešo tanko plykstelėjo liepsna, ir T-34 susprogo. Lygiai už 400 metrų prasiveržė ir pagrindinį tiekimo maršrutą pasiekė ant­ ras T-34. - Po velnių! Neiššovė! - šūktelėjo šaulys. 278

Užtaisytojas nusikeikė. Visa truko kelias sekundes. Abu mane lydėję šturmo pabūklai jau kovėsi su kitais T-34. Mums niekas negalėjo padėti. Kodėl T-34 delsė? Kas dėjosi? Tą akimirką priešo tankas iššovė, ir sviedinys nunešė medžio viršūnę tiesiai virš mūsų. Tiesiog neatplėšiau akių nuo priešo tanko, žvelgdamas pro periskopinį žiū­ roną. Optikos padidintas, atrodė taip arti. Tada mano šturmo pabūklas šok­ telėjo. Ant T-34 priekio išvydau akinamą liepsnos žybsnį, žymintį pataikymo vietą. Rusų įgula, palikusi tanką, pranyko krūmuose. Tada kelio atkarpą priešais mus užgriuvo uraganinė ugnis. Priešas pastebėjo mūsų artėjančią brigadą ir norėjo išvesti mus iš rikiuotės, kol dar kaip rei­ kiant neįsijungėme į mūšį. Iš antrosios šturmo pabūklų baterijos radijo bangomis atėjo žinia: „Mūsų pės­ tininkai dešinėje nuo mūsų palieka pozicijas ir traukiasi." Tačiau paremti dešiniojo sparno niekaip negalėjome. Glaudžiai susispaudę tankai dviem šturmo pleištais griaudėjo mūsų link. Prasidėjo dvikova. T-34 ir JS tankai pliekė iš visko, ką turi. Vis dėlto kelis jų mums pavyko pamušti jau pačioje pradžioje. Šauliai ir užtaisytojai darbavosi kaip apsėsti. Vairuotojai kaip įmanydami manevravo. Pro mus švilpdavo sviediniai. Kur tik pažvelgsi, visur tankai, tankai, tankai (19).

Pamėginęs trauktis išvien su vokiečių pėstininkais, Brandneris iš kairiojo sparno radijo bangomis gavo pranešimą, kad viena iš baterijų smarkiai spau­ džiama. Beveik nenutrūkstamai apšaudoma artilerijos ir minosvaidžių, jo ba­ terija toliau vieną po kito iš rikiuotės vedė sovietų tankus, taip sutelkdama vokiečių pėstininkus, kurie kontratakavę atstatė ankstesnę fronto liniją. Už pastangas Brandneris buvo apdovanotas Riterio kryžiumi (20). Kalėdų dieną 4-oji tankų divizija atmušė paskutines sovietų atakas savo sektoriuje, ypač miškingame ruože, kur pozicijas gynė šturmo pionieriai, da­ bar remiami žvalgybos bataliono. Sovietų pėstininkams atakuojant, vokiečiai išsikviesdavo artilerijos paramą; tai veiksmingai sužlugdydavo daugelį ata­ kų, tačiau kartą nuo divizijos baterijų kliuvo ir pačių vokiečių pozicijoms. Ne­ galėdami nustatyti, kurios baterijos sviediniai krinta per arti, gynėjai stoiškai 279

atlaikė ugnį. Vakare atėjo įsakymas divizijai atsitraukti: ji turėjo būti perkelta į 6-ojo SS korpuso sektorių toliau rytuose. 6-ąjį SS korpusą sudarė 93-ioji ir 227-oji pėstininkų divizijos, 21-oji Liuftvafės lauko divizija ir 19-oji SS grenadierių divizija (2-oji latvių). Sovietų pa­ jėgos mėgino apeiti korpuso kairįjį sparną ir užimti Džūkstę. Įnirtingos kau­ tynės sujaukė fronto liniją, nė vienai pusei tiksliai nežinant, kur jos daliniai. Vienas latvių pulkas, rėmęs gretimą Liuftvafės lauko diviziją, po artilerijos apšaudymo neteko kone 60 procentų personalo, bet sugebėjo atsitraukti daug­ maž tvarkingai. Nepaliaujamos atakos, nukreiptos prieš gerai suręstas latvių divizijos pozicijas, sovietams didelės naudos neatnešė, bet žymiau prasiverž­ ti - beveik iki Lestenės kaimo - pavyko per latvių ir Liuftvafės divizijų sandū­ rą. Dėl to Dirbo kaime į apsuptį pateko nedidelė grupė latvių, kurie nenuleis­ dami rankų grūmėsi toliau. Tačiau tas prasiveržimas buvo sovietų pastangų apogėjus, ir per kitas dvi dienas daugiau beveik nepasistūmėta. Vis dar Dirbo kaime už pusantro ar daugiau kilometrų nuo priekin pasislinkusios sovietų fronto linijos apsupti latviai, vadovaujami oberšturmfiurerio Ancano, prieši­ nosi toliau. Galop Kalėdų dienos vakarą Ancanas ir 35 gyvi likę kariai pasi­ traukė, daugelį savo sužeistųjų parsinešdami iki latvių linijų. Ancanas, kuris ir pats buvo sužeistas, užsitarnavo Riterio kryžių (21). Į 6-ojo SS korpuso ruožą jau buvo nusiųsta 12-osios tankų divizijos pada­ linių, įkandin jų dabar nusekė 4-oji tankų divizija. Ratinė technika į naują sek­ torių nuriedėjo pati, vikšriniai daliniai pergabenti traukiniu. Atvykę į 6-ojo SS korpuso sektorių, tankų karininkai atsikvėpė lengviau: nors ir nusėta miškin­ gų ir pelkėtų plotelių, vietovė buvo atviresnė nei kraštovaizdis, kuriame 4-oji tankų divizija taip sunkiai vargo ankstesnėmis dienomis. Gruodžio 27-osios vakare didžiuma divizijos susirinko Džūkstėje. Kai kurie jos padaliniai jau buvo priskirti remti 227-ąją ir 19-ąją SS grenadierių divizijas. Galbūt dėl Busės ankstesnės kritikos, divizija tapo pavaldi generolo leitenanto fon Bodenhauzeno (von Bodenhausen) 12-ajai tankų divizijai, su kuria išvien sudarė Gruppe Bodenhausen. Kontratakuojant kitą dieną, šiek tiek pasistūmėta, tačiau dėl pa­ ramos pėstininkams stygiaus galop sustota; atrodo, kad 227-osios pėstininkų divizijos daliniai buvo pernelyg išsekę ar nusilpę, kad galėtų judėti pirmyn. Negana tokios nuoskaudos, tris atsitraukiančius 4-osios tankų divizijos Pz.lV tankus pamuše savi šturmo pabūklai. Gruodžio 29 d. iš Berlyno grįžęs Becelis iš palengvėjimą pajutusio pulki­ ninko Kristerno vėl perėmė vadovavimą savo divizijai. Paskutinę metų dieną sovietų pajėgos įsiskverbė į 93-iosios pėstininkų divizijos pozicijas, ir 4-oji tan­ kų divizija vėl persikėlė į naują zoną. Čia aptiko, jog atakuoja sovietų 308-oji latviškoji šaulių divizija, sudaryta daugiausia iš neseniai mobilizuotų latvių, vadovaujamų rusų karininkų. Tankų divizijos žvalgybos batalionas, vadovau­ jamas asmeniškai Becelio ir lydimas įkandin atvykstančių divizijos padalinių, 280

išsyk kontratakavo. Nuožmia kontrataka, užtrukusia iki gilios nakties, 4-oji tankų divizija atbloškė sovietų pajėgas atgal iki jų starto linijos. Kautynės virė dar dvi artimiausias dienas, kol abi pusės išsekusios nurimo (22). Si 4-osios tankų divizijos sėkminga kontrataka labai kontrastuoja su ne­ nusisekusia operacija Kuršo trečiojo mūšio pradžioje. Daug gruodžio 31-osios sėkmingos kontratakos veiksnių iš pagrindų skyrėsi nuo vyravusių gruodžio 21-ąją. Kitaip nei Busė, obergrupenfiureris Valteris Kriugeris (Walther Krüger) nesikišo į divizijos vidinius reikalus ir, įsakęs atstatyti fronto liniją, visus kitus reikalus patikėjo Beceliui. Reljefas geriau tiko tankų operacijoms, o di­ viziją vėl kontroliavo jos patyręs vadas; panašiai nutiko ir Kristernui - jis vėl vadovavo savo tankų pulkui. Sovietų pajėgos gruodžio 31 d. priešinosi ne taip ryžtingai nei prieš dešimt dienų. Tai taip pat buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai latvių kariai kovėsi vie­ ni su kitais. Paprastai sovietai stengdavosi vengti tokių mūšių, ypač jei juose dalyvaudavo Raudonosios armijos palyginti nauji latvių batalionai, mat pas­ taruosiuose būdavo vyrų, įvairiopai tarnavusių vokiečiams ir laikytų nepati­ kimais. Į daug anksčiau suformuotus latvių pulkus žiūrėta kitaip, bet juose, žinoma, tarnaudavo daug kareivių, kurie, nors ir latvių tautybės, buvo ilgai gyvenę Sovietų Sąjungoje, kur ir buvo pašaukti į karinę tarnybą. Nemenki ne latvių kilmės kareivių bei karininkų kontingentai šiuose pulkuose irgi su­ mažindavo jų galimo kontakto su provokiškai nusiteikusiais latviais kelia­ mą „riziką". Vos pastebėjus, kad 308-oji šaulių divizija susirėmė su 19-ąja SS grenadierių divizija (2-ąja latvių), sovietų vadovybė greitai ją pakeitė kita ir perkėlė kitur. 19-osios SS grenadierių divizijos kariai, kontratakavę greta vo­ kiečių tankų divizijų, pasirodė gerai - dar ir dėl to, kad gruodžio 28 d. į nelais­ vę paimti sovietų kareiviai atskleidė sovietų ketinimus atakuoti kitą dieną. Tai leido latviams atitinkamai išdėstyti artileriją ir, laiku atidengus jos ugnį, pridaryti sovietų pajėgoms didžiulių nuostolių. Fronto užnugaryje partizanų veiksmai pirmąkart vokiečiams virto rimta problema. Daugeliui divizijų teko suformuoti kuopos ar bataliono dydžio gru­ pes ir siųsti jas į užfrontę kovoti su vis aktyvėjančiais partizanais. Partizanų būrių sudėtis būdavo įvairi. Branduolį sudarydavo sovietų kareiviai, dažnai nusileidę parašiutais; ne vienas jų priklausydavo NKVD. Apie šiuos lyderius susiburdavo įvairaus plauko vyrų ir viena kita moteris. Tarp jų pasitaikydavo dezertyrų ir iš Raudonosios armijos, ir iš Vermachto, taip pat sovietų kareivių, anksčiau patekusių į vokiečių nelaisvę. Kai kuriems iš pastarųjų pavykdavo pasprukti, tačiau daugumas jų, norėdami išvengti kalinimo baisiomis sąly­ gomis belaisvių stovyklose, skirtose Raudonosios armijos kareiviams, sava­ noriškai stodavo tarnauti vokiečiams „hiviais" (Hiwi, arba Hilfswilliger). Jie dirbdavo vairuotojais, virėjais, vykdydavo kitas užnugario tarnybos užduotis, bet nemažai tarnaudavo ir kaip fronto kariai. Dabar, kai tapo akivaizdu, kad 281

Vermachto laukia pralaimėjimas, daug „hivių" pasprukdavo ir prisijungdavo prie partizanų (23). 1945 m. pradžioje karo baigtis beveik niekam nebekėlė abejonių. Tačiau trokšdama garantuoti sėkmę savo būsimam didžiajam puolimui, Raudonoji armija uoliai stengėsi užkirsti kelią Kuršo divizijų grįžimui į Vokietiją, kur jos galėjo sustiprinti vokiečių gynybą. Bet net jei ir būtų buvę įmanoma sparčiai perkelti visas Kuršo divizijas, tikėtina, kad atsilaisvinusios sovietų pajėgos iš Pabaltijo būtų atsvėrusios bet kokį sustiprinimą, todėl verta pasvarstyti, kodėl Stalinas taip siekė greitos pergalės prieš Vokietiją. Atsakymą tikriausiai teikia jo paties ankstesnis elgesys bei tai, kaip jis suvokdavo galimus kitų ketinimus. Kildamas į valdžios aukštumas jis mikliai susidėjo su konservatyvesniais ko­ munistų partijos nariais, kad izoliuotų bei sunaikintų tokius radikalus kaip Trockis. Susidorojęs su grėsme iš „kairės", perėmė kairės politiką ir stojo prieš savo konservatyviuosius sąjungininkus iš „dešinės". Derėdamasis su Vakarų valstybėmis dėl pokarinės Europos pavidalo, Stalinas tikriausiai savęs klausė, ar Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos kada nors ateityje neatsigręš prieš jį taip, kaip jis stojo prieš savo buvusius sąjungininkus. Todėl nors Teherane 1943 m. lapkritį-gruodį ir buvo sutarta, o vėliau 1944 m. Maskvoje oficialių atstovų patikslinta, kad Sovietų Sąjunga okupuos nemažą Vokietijos dalį, ne­ pasitikėjimo kamuojamas Stalinas troško, kad jo kariai ten fiziškai atsirastų pirma Vakarų sąjungininkų. Vadovaujantis tokia strategija, vokiečių pajėgos Kurše turėjo būti nepaliaujamai puolamos ir idealiu atveju sunaikintos ten, kur ir buvo. Stalinas buvo pasiryžęs pasirūpinti, kad ikikarinių sienų atkūri­ mas būtų aiškinamas kaip grįžimas į 1941-ųjų status quo, kai Baltijos šalys pri­ klausė Sovietų Sąjungai. Visiška trijų šalių okupacija iki karo pabaigos būtų pašalinusi bet kurią kokios nors kitos baigties galimybę.

282

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

PABAIGA 1945 m. pradžioje, slūgstant trečiajam Kuršo mūšiui, kautynės teberuseno. Gruppe Bodenhausen, kurią sudarė 12-oji tankų divizija rytiniame sparne ir 4-oji tankų divizija vakariniame sparne, išsidėstė į vakarus nuo Džūkstės ir, lydima 12-osios Liuftvafės lauko divizijos iš rytų ir 19-osios SS grenadierių divizijos iš vakarų, sausio 5 d. atakavo pietų kryptimi. Savo divizijos pajėgas vėl priekin vedė Becelis. Puolimu siekta užimti naują, trumpesnę fronto liniją pasistumiant apie tris kilometrus pirmyn. Priešakiniai šarvuotieji daliniai tai padarė jau pirmą operacijos dieną, įkandin sekusiems pėstininkams pakeliui išvalant mišką nuo sovietų pasipriešinimo židinių. Tada 4-oji tankų divizija pasuko į vakarus, kad priartėtų prie 19-osios SS grenadierių divizijos latvių. Auštant šturmo daliniai daugmaž pasiekė savo tikslus, bet atsidūrė teritori­ joje, apžvelgiamoje iš sovietų gynybinių įtvirtinimų piečiau. Visą sausio 6 d. atmušinėtos sovietų kontratakos iš pietų. Sutemus 4-osios tankų divizijos šturmo pionieriai išvilko didžiulį kiekį sovietų karo amunicijos, divizijos už­ grobtos praėjusią naktį, įskaitant kelis T-34 tankus (1). Nors vokiečiai šioje operacijoje didelių nuostolių nepatyrė, 4-osios tankų divizijos galia sumenko iki, pasak divizijos vado, „vos pakenčiamos": didžiu­ ma Pz.IV tankų neveikė. Keli tankai, įskaitant tris „panteras", buvo pamušti per Gruppe Bodenhausen ataką, tačiau daugiausia technikos išėjo iš rikiuotės dėl mechaninių gedimų. Sovietų nuostoliai, vokiečių vertinimu, buvo dide­ li. Becelio štabas apskaičiavo, kad nuo Kuršo trečiojo mūšio pradžios divizi­ ja sunaikino: tankų - pusę tankų brigados kiekio, šturmo pabūklų - beveik pusę šturmo pabūklų pulko kiekio, prieštankinių patrankų - tankų korpuso ir šaulių divizijos komplektą, artilerijos - pusę šaulių divizijos komplekto. Žu­ vusiųjų priskaičiuota penki sovietų pėstininkų batalionai, sužeistųjų skaičius liko nežinomas (2). Panašiai 19-oji SS grenadierių divizija apskaičiavo, kad per kovos veiksmus gruodį ir sausį sunaikino ar smarkiai susilpnino dešimt šaulių divizijų ir šarvuotąjį korpusą (3). Nors tokie tvirtinimai visada laiky­ ti perdėtais, vis dėlto atrodo, jog vokiečių ataka sovietus užklupo netikėtai, nes daug tankų ir pabūklų paimta įguloms pabėgus. Taip pat atmintina, kad beveik kiekviename Rytų fronto mūšyje sovietų nuostoliai pranokdavo vokie­ čių netektis, tačiau sovietų ginklų pramonės gebėjimas atstatyti kas prarasta savo ruožtu toli pralenkė vokiečių pramonės galią. Ankstesniais metais so­ vietų gyvosios jėgos rezervai atrodė neišsenkami, bet 1945 m. padėtis pakito. 283

Didžiuliai ankstesnių metų nuostoliai paliko didelę Sovietų Sąjungos terito­ rijos dalį be vyrų, todėl puolančiai Raudonajai armijai teko ieškoti pastiprini­ mo dažnai prievarta mobilizuojant „išlaisvintų" teritorijų vyrus. Tokie kariai būdavo prastai parengti ir ne itin drausmingi, galbūt tuo ir galima paaiškinti, kodėl tokiomis operacijomis kaip Gruppe Bodenhausen ataka buvo galima taip nesunkiai priversti sovietų dalinius sprukti. Aukštesniojoje vadovybėje vėl įvyko pokyčių. Generolas pulkininkas Hilpertas ir generolas Bėgė liko atitinkamai 16-osios ir 18-osios armijų vadais, bet armijų grupės „Šiaurė" vadas Šerneris išvyko. Kad ir ką sakytų jo kritikai, ir tada, ir vėliau daug fronto linijos kareivių jį labai gerbė. Pasak vieno 4-osios tankų divizijos puskarininkio:

Kurše mums pakrikti neleido ne tik vis stiprėjanti kovos draugystė, bet ir griežti įsakymai. Generolas Šerneris buvo geležinis vadas. Dažnai būdavo kartu su koviniais daliniais. Būtent tas žmogus tarp tūkstančių kareivių už­ kirto kelią chaosui, mobilizuodamas tarnybai fronto linijoje gausius užnuga­ rio ir administracijos dalinius (4).

Pripažįstant jų žygdarbius, visi armijų grupės „Šiaurė" kareiviai gavo „Kuršo" ženklą ar juostelę ant rankovės. Laikas Kurše baigėsi ir 4-ajai tankų divizijai. Sausio 9 d. ji sulaukė įsakymo pasitraukti į užnugario zoną, kur turėjo likti armi­ jų grupės „Šiaurė" rezerve. Rytprūsiuose ir Lenkijoje prasidėjus galutinei krizei, divizijai sausio 17-ąją liepta vykti į Liepoją, iš kur jos personalas jūra perkeltas į Gdanską. Visą sunkiąją ginkluotę teko palikti, nors vėliau daug jos buvo nusiųs­ ta divizijai iš naujo apginkluoti. Nors divizija kartais nepasiekdavo jai iškeltų tikslų - ypač per operacijas Doppelkopf ir Cäsar, - jos kariai galėjo didžiuotis savo laimėjimais. Nuo Doppelkopf pradžios divizija iš viso neteko 20 Pz.IV tankų ir 12 „panterų", o pati sunaikino apie 215 sovietų tankų ir šturmo pabūklų. Šie skai­ čiai šiek tiek klaidina: nurodytas vokiečių negrįžtamai prarastų tankų kiekis, o sovietų „nuostoliai" apima ir pamuštus, bet vėliau atgautus, suremontuotus ir į fronto liniją sugrąžintus tankus bei šturmo pabūklus. Vis dėlto net atsižvelgiant į tai bei galimą priešo nuostolių išpūtimą, rezultatas įspūdingas. Po sėkmingos atakos netoli Džūkstės 12-oji tankų divizija toliau liko įsi­ traukusi į kautynes. Operacijos truko iki sausio 15 d. Divizija tvirtino sunaiki­ nusi 81 sovietų tanką, daugelį iš arti „pancerfaustais" ir „panceršrekais". Nors nuostolių patyrė nedidelių, jų poveikis išretėjusioms gretoms buvo žymus. Sunkiai sužeistas divizijos 5-ojo pancergrenadierių pulko vadas pulkininkas leitenantas Bišofas (Bischoff) turėjo perleisti vadovavimą kitam; pasveikęs grįžo į fronto liniją likus kelioms dienoms iki kapituliacijos (5). 284

Didysis sovietų puolimas Rytų fronte prasidėjo sausio 12 d. ir iš Sandomiežo placdarmo per kelias dienas nusirito į Pietų Lenkiją ir Rytprūsius. Bagramiano armijos jau buvo tiek praretėjusios, kad nebeturėjo tokio pranašu­ mo kaip anksčiau, tačiau pajėgos, sutelktos aplink Kuršo placdarmą, tebeliko grėsmingos. 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Jeremenką pakeitė Leonidas Aleksandrovičius Govorovas, kurio Leningrado frontas buvo išformuotas. Jis ir Bagramianas drauge planavo tolesnius Kuršo šturmus, siekdami neleisti, kad vokiečių pajėgos būtų atitrauktos ir panaudotos kitur. Tokia strategija nepa­ sirodė esanti labai veiksminga. Kaip minėjome, 4-oji tankų divizija buvo per­ kelta į Gdanską, o iš ten į Vyslos slėnį; per artimiausias savaites ten iškeliavo ir kelios pėstininkų divizijos. Savo atsiminimuose Bagramianas svarsto, ar jis ir jo kolegos galėjo dau­ giau padaryti Kuršo placdarmui sunaikinti. Jis konstatuoja, kad Raudonajai armijai trukdė keli itin reikšmingi veiksniai:

Pirmas iš jų yra tai, kad fašistų vyriausiajai vadovybei pavyko pagrindi­ nes armijų grupės „Šiaurė" pajėgas iš Rygos zonos atitraukti į Kuršą bei jas kompaktiškai išdėstyti. Miškingame ir pelkėtame reljefe, kur tebuvo keletas žvyrkelių ar visai be jokios dangos kelių, tai leido sėkmingai gintis. Taip pat pasakytina, kad fašistų vyriausioji vadovybė aiškiai suvokė savo abiejų nuo Rytprūsių atkirstų operatyvinių grupuočių Rygoje bei Kurše ga­ lutinio sutriuškinimo pavojų. Vienintelis būdas išgelbėti anksčiau Baltijos šalyse dislokuotas pajėgas buvo sutelkti jas Kurše. Ten jos rado palankiausias sąlygas stabiliai gynybai suformuoti ir gebėjo išlaikyti pagrindinius susisie­ kimo jūra ryšius. Antra, tokiai stipriai grupuotei sunaikinti reikėjo didelės jėgos ir gausybės išteklių. Bet kaip tik tuo laiku mūsų vyriausioji vadovybė pareikalavo galin­ gų dalinių paskutiniam, galutiniam šturmui į vakarus. Todėl... išlaisvinus Latvijos sostinę, dar kartą 1944 m. pabaigoje iš Pabaltijo regiono atitraukta daug pajėgų. Trečia, pulti teko rudenį ir žiemą prastomis oro sąlygomis, labai apsunkinusio­ mis tankų, artilerijos ir kitos kovinės ginkluotės panaudojimą. Norėdami pulti, turėdavome ne tik įveikti stiprias priešo gynybos sistemas ir įnirtingą priešini­ mąsi, bet ir tiesiog grumtis su kiekvienu tankaus miško bei pelkės metru. Ir galiausiai ne tik mes fronte, bet ir mūsų vyriausioji vadovybė tikėjo, kad pajėgos Kurše visiškai izoliuotos nuo pagrindinių Vermachto pajėgų. Mums 285

tuo metu atrodė, kad ši aplinkybė turėjo labai palengvinti užblokuotų divi­ zijų sunaikinimą. Tačiau kitaip nei Fauliaus armijai [Stalingrade 1943 m. pradžioje kapituliavusi 6-oji armija], apsuptai geležiniu žiedu tikrąja to žodžio prasme, daliniai Kurše, iš trijų pusių saugomi jūros, galėjo susitelkti vos 200 km gynybiniame sektoriu­ je, kur divizijai tekdavo tik 6 km atkarpa. Todėl priešas turėjo galimybę sufor­ muoti bei ištobulinti gilius gynybos ruožus. Jo antrosios - o labai svarbiuose sektoriuose ir trečiosios - linijos leisdavo jam rengti galingas kontratakas. Baltijos jūra buvo vartai, pro kuriuos [priešo] daliniai iki karo pabaigos gau­ davo viską, ko reikėdavo operacijoms (6).

Paskutinis Bagramiano sakinys šioje citatoje iškart kelia kitą klausimą. Kronštate įsikūręs sovietų laivynas visą kovos veiksmų Kuršo pusiasalyje laikotar­ pį reikšmingiau neįsikišo. Išskyrus kelias garsesnes saujelės povandeninių laivų sėkmes, jo laivai menkai prisidėjo prie karo pastangų. Laivynas ir laivų kiekiu, ir kovine galia buvo nemažas. Karo pradžioje turėjo du senstelėjusius linijinius laivus, modernų sunkųjį kreiserį Kirov ir gausybę mažesnių laivų. Vieni laivai pražuvo per evakuaciją iš Talino, kiti buvo apgadinti Leningrado apsiausties metu, bet laivynas išliko potencialiai galinga jėga. Tačiau per visą karą jo antvandeniniai laivai apsiribodavo išvykomis iki Suomijos įlankos. Ši­ tai lėmė kelios priežastys. Pirma, dėl ilgos apsiausties daugelio laivų būklė su­ prastėjo, todėl ilgėlesnė kelionė būtų padidinusi mechaninio gedimo tikimy­ bę. Antra, sovietų karo laivai garsėjo prasta eksploatacijos istorija net taikos metais, todėl tikriausiai rimtai abejota dėl jų tinkamumo plaukioti jūromis. Trečia, Leningrado apsiausties metu daugelis įgulų tarnavo jūrų pėstininkais, ir nors dalis personalo, pasibaigus apsiausčiai, grįžo į savo laivus, jiems stigo jūrinių įgūdžių, o tai dar labiau sumenkino kovinę laivyno galią. Ketvirta, sovietų karinis jūrų laivynas turėjo prastą vardą antvandeninės karybos is­ torijoje. Per Lietuvos, Latvijos ir Estijos karus dėl nepriklausomybės nedidelė britų kreiserių eskadra sugebėjo neleisti Kronštate tūnojusiam sovietų laivy­ nui reikšmingiau įsikišti ir nekart privertė sovietų laivus patirti pažeminimą. Britų eskadra užgrobė du eskadrinius minininkus Spartak ir Avtroil bei ati­ davė juos estams, o britų karinio jūrų laivyno karininkas Augustas Agaras (Augustus Agar) 1919 m. menkais pakrančių motoriniais kateriais atliko du drąsius reidus į sovietų karinio jūrų laivyno bazę Kronštate ir iš arti torpedavo sovietų kreiserį Oleg ir - per antrąjį reidą - linijinį laivą Andrej Pervozvanyj (7). Tad suprantama, kodėl 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje, atsivėrus perspektyvai antvandeniniame mūšyje susiremti su patyrusiais Kriegsmarine 286

jūrininkais bei jų galingai ginkluotais ir šarvuotais kreiseriais, sovietų kari­ nio jūrų laivyno vadovybė nenorėjo rizikuoti savo antvandeniniais laivais su jų palyginti nepatyrusiomis įgulomis. Bagramianas savo atsiminimuose mini, kad, kaip ir kitur, pavyzdžiui, Juodosios jūros pakrantėje bei kovų aplink Feipuso ežerą metu, sovietų vyriausioji vadovybė ketino surengti jūrinių opera­ cijų, įskaitant išsilaipinimą Kuršo pakrantėje, tačiau nebuvę išteklių tokiam sumanymui įvykdyti. Net ir riboto išsilaipinimo atveju armijų grupei „Šiau­ rė" būtų tekę skirti savo brangių išteklių dalį pakrantės apsaugai, o tai Raudo­ najai armijai būtų palengvinę šturmuoti pagrindinę fronto liniją. Ketvirtasis Kuršo mūšis prasidėjo sausio 24 d., siekiant prikaustyti kuo daugiau armijų grupės „Šiaurė" pajėgų. Pirmasis apšaudymas užgriuvo vo­ kiečių 215-ąją pėstininkų diviziją netoli Saldaus, po jo sparčiai atakavo tankų remiami pėstininkai. Netoli Bramanių kaimo vokiečių pozicijos iškart buvo pralaužtos, tačiau nepaisant pakartotinių sovietų 42-osios armijos atakų, vo­ kiečiams ryžtingomis kontratakomis vis pavykdavo atstatyti fronto liniją. 12-osios tankų divizijos 5-ojo pancergrenadierių pulko vieno iš batalionų ka­ riai, siekdami likviduoti sovietų pralaužas, kontratakuodavo 4-osios tankų divizijos paliktais pusiau vikšriniais šarvuočiais. 912-oji šturmo pabūklų brigada įsitraukė į kovos veiksmus netoli Prie­ kulės, kur sovietai mėgino prasiveržti Liepojos link. Kaip ir ankstesniuose mūšiuose, šturmo pabūklai pasirodė esą grėsmingi priešininkai tiek sovie­ tų tankams, tiek pėstininkams. Brigados vadui majorui Brandneriui priskirti 57 asmeniniai „laimikiai", o brigados viso karo kraitis perkopė per 500. Kau­ tynės virė iki vasario 7-osios, kai klampus gruntas, kaip ir per ankstesnius so­ vietų puolimus, padarė tolesnius kovos veiksmus beveik neįmanomus. Fronto linija ir vėl praktiškai nepasislinko. Mūšio pabaigoje vokiečių pajėgos Kurše nebevadintos armijų grupe „Šiaurė". Po visuotinės vokiečių armijų grupių Rytų fronte reorganizacijos bu­ vusioji armijų grupė „Centras" Šiaurės Lenkijoje ir Rytprūsiuose tapo armijų grupe „Šiaurė", o 16-oji ir 18-oji armijos - nauja armijų grupe „Kuršas". 215-oji pėstininkų divizija, išgyvenusi tiek intensyvių kovų Kuršo placdarme, buvo atitraukta iš fronto linijos ir nukreipta į Liepoją. Iš čia ji jūra perkelta į Gdans­ ką ir kaip pastiprinimas prisijungė prie sutriuškintos vokiečių 2-osios armijos. Kaip ir kiti Kurše tarnavę vyrai, daugelis iš divizijos personalo irgi palankiai vertino buvusį armijų grupės vadą:

Tiekimo sistema veikė gerai, gaudavome paštą iš namų. Prasidėjus dideliems mūšiams, visada užtekdavo šaudmenų. Didžiausio pavojaus akimirkomis į mūsų pozicijas atriedėdavo tankai ar šturmo pabūklai ir priešą atblokšdavo savo ugnimi. 287

Ir tai nebuvo atsitiktinumas. Tuo metu mums vadovavo busimasis feldmar­ šalas Ferdinandas Šerneris. Savo griežtomis priemonėmis jis prisidarė sau daug priešų ir sukėlė kartėlio. Tačiau visada pasistengdavo, kad užnugario tarnybos padarytų viską, kad kovojantys daliniai būtų optimaliai aprūpinti atsargomis. Nė vienas iš štabų iki pat bataliono lygmens be pagrindo neati­ duodavo nė vienos pozicijos. Kuršo fronte nebuvo jokių pakrikimo ženklų. Visa tai neleido priešui mūsų nugalėti (8).

Sausio 29 d. armijų grupė „Kuršas" gavo naują vadą - generolą pulkininką Heinrichą fon Fytinghofą (Heinrich von Vietinghoff). Kilęs iš kariškio šeimos, fon Fytinghofas Pirmąjį pasaulinį karą užbaigė kapitono laipsniu, Lenkijos kampanijoje vadovavo 5-ajai tankų divizijai. Prancūzijoje ir „Barbarosos" ope­ racijoje buvo korpuso vadas. 1942 m. birželį sužeidus Valterį Modelį, perėmė vadovavimą 9-ajai armijai. Vakaruose vadovavo 15-ajai armijai, paskui Italijoje 10-ajai armijai, o dabar pakeitė Karlą Hilpertą Kurše. Vos atvykęs nurodė savo štabui bendradarbiaujant su Kriegsmarine parengti visos armijų grupės eva­ kuacijos jūra planą. Kodiniu pavadinimu Laura planą Hitleriui vasario 15 d. pateikė OKH štabo viršininkas Guderianas. Jis informavo Hitlerį, jog sutelkus visus karinio jūrų laivyno bei transportinio laivyno išteklius per keturias sa­ vaites būtų įmanoma iki paskutinio kareivio evakuoti 16-ąją ir 18-ąją armijas drauge su didžiąja dalimi jų ginkluotės. Guderianas teigiamai įvertino planą, tačiau Hitleris po dviejų dienų jį atmetė tvirtai pareikšdamas, kad apie pasi­ traukimą iš Kuršo negali būti nė kalbos. Ar būtų buvę praktiška tokiu vėlyvu karo tarpsniu evakuoti armijų gru­ pę „Kuršas"? Sausio pabaigoje Kriegsmarine evakavo povandeninių laivų per­ sonalo rengimo dalinius iš Baltijos jūros rytinės dalies ir atliekamus laivus panaudojo sužeistiems kareiviams bei civiliams pabėgėliams pergabenti į Šiaurės Vokietijos ir Danijos uostus. Po kelių dienų operacija kodiniu pavadi­ nimu Hannibal virto mėginimu išgelbėti šimtus tūkstančių žmonių, pabėgu­ sių nuo puolančios Raudonosios armijos ir dabar susigrūdusių Pilau, Gdans­ ko ir Gdynios uostuose. Bet koks laivų nukreipimas gelbėti armijų grupės „Kuršas" būtų visiškai sustabdęs „Hanibalo" operaciją ir tragiškai atsiliepęs civilių likimui. Pasitelkus kone kiekvieną išgalintį plaukti laivą, civilių eva­ kuaciją pavyko užbaigti likus vos kelioms dienoms iki karo pabaigos. Tad operaciją sustabdžius kelioms savaitėms, rytiniuose Baltijos jūros uostuose Raudonoji armija būtų užklupusi dešimtis tūkstančių civilių. Turint galvoje, kad tie uostai virto nuožmių mūšių laukais, daugelis ten įstrigusių civilių ti­ kriausiai būtų žuvę. Be to, laivai, evakuojantys pajėgas iš Kuršo, būtų turėję praleisti jūroje papildomą dieną, danguje knibždant sovietų lėktuvų ir nuolat gresiant povandeninių laivų antpuoliams. Nors sovietų mėginimai užkirsti 288

kelią operacijai Hannibal turėjo tik ribotą poveikį, tikėtina, kad jie būtų dėję daugiau pastangų, jei laivai būtų gabenę vien karinį personalą. Vadinasi, ne tik nuo povandeninių laivų bei aviacijos būtų nukentėję armijų grupės „Kur­ šas" kariai, bet ir sugadintų bei nuskandintų laivų nebebūtų užtekę operacijai Hannibal atnaujinti po Kuršo evakuacijos. Taigi operacija „Laura" laikytina rizikingu sumanymu, kuris neišvengiamai būtų atsiliepęs vokiečių laivyno operacijoms kitur. Tuo metu Kurše kautynės virė toliau. Vasario pradžioje nukraujavusias sovietų armijas papildė nemažas kiekis Sherman tankų, kuriuos amerikiečiai tiekė Raudonajai armijai; tai leido joms atkurti savo kovinę galią. Vasario 17 d. aviacija pradėjo intensyviau puldinėti Ventspilio ir Liepojos uostus. Galimas daiktas, kad sovietų vyriausioji vadovybė kažką suuodė apie operaciją Laura. 4-osios tankų divizijos atitraukimas iš Kuršo žymiai susilpnino armijų grupės šarvuotąsias pajėgas. Mėginant pagerinti išlikusių pajėgų lankstumą, suformuotas naujas dalinys - Kuršo tankų brigada (Panzer Brigade Kurland), kuriai iš pradžių vadovavo pulkininkas fon Uzedomas (von Usedom), vėliau majoras grafas fon Ritbergas (Graf von Rittberg). Brigada iš pradžių vadinta tankų žvalgybos grupe „Kuršas" (Panzer Aufklärungs-Gruppe Kurland), nes ją sudarė 12-osios ir 14-osios tankų divizijų žvalgybos batalionai. Vėliau grupę papildė dar vienas naujai suformuotas dalinys - grenadierių šturmo batalio­ nas „Kuršas" (Grenadier Sturmbataillon Kurland) ir šturmo pionierių batalionas. Du savaeigių prieštankinių pabūklų batalionai suteikė papildomos ugnies ga­ lios. Pastarieji daugiausia buvo aprūpinti puikiais Jagdpanzer Pz.38 arba Het­ zer, žemais savaeigiais prieštankiniais pabūklais, ginkluotais galinga 75 mm patranka ant Pz.38 važiuoklės. Ši važiuoklė savo istoriją pradėjo kaip čekiškas Pz.38 tankas, naudotas Vermachto pirmaisiais karo metais. Nors ir išsiskyrė puikiu patikimumu, dėl palyginti plonų šarvų bei nedidelio bokšto, neleidusio pritaikyti galingos patrankos, tinkamos kovai su moderniais priešo tankais, tas tankas buvo atgyvenęs. Bet paverstas prieštankine kovos mašina, apgin­ kluota patranka, panašia į Pz.IV ir Sturmgeschütz III, užsirekomendavo gerai. Be kelių Hetzer tipo savaeigių prieštankinių pabūklų, tankų brigada „Kuršas" taip pat turėjo dešimties trofėjinių T-34 kuopą. Dėl suformuotos brigados 12-oji ir 14-oji tankų divizijos dar labiau nusilpo, mat jų žvalgybos batalionai, turėję galingą pusiau vikšrinių šarvuočių bei šarvuotųjų automobilių jungi­ nį, dažnai naudoti kaip nepriklausomos kovos grupės. Tačiau nauja brigada, efektyviai veikusi kaip dar viena kovos grupė, gebėjo šiek tiek kompensuoti 4-osios tankų divizijos netektį. Vasario 20 d. uraganiniu apšaudymu iš maždaug 2 tūkst. patrankų bei minosvaidžių prasidėjo penktasis Kuršo mūšis. Sovietų puolimo objektai bei taktika praktiškai nepakito. Kaip ir anksčiau, per parengiamąjį apšaudymą buvo paliktos įstrižos juostos šturmo grupėms nepastebimai prisiartinti. Šiuo 289

šturmu, kaip ir ankstesnėmis atakomis, siekta perskirti abi armijų grupės „Kuršas" armijas ir paskui sunaikinti jas po vieną. Abipus Priekulės atakavo per dvidešimt šaulių divizijų, remiamų tankų (9). Šį kartą, atrodo, sovietų puolimo planai susijaukė: daug pėstininkų dali­ nių, turėjusių atakuoti artilerijos apšaudymo metu, nepajudėjo. Tad pralaužti vokiečių pozicijas iš pradžių mėgino menkai remiamos pavienės tankų grupe­ lės. Vokiečių 126-ajai pėstininkų divizijai daug ženklų iš anksto liudijo būsimą puolimą. Prieš pagrindinį šturmą sovietų pajėgos mėgino užsiimti išeities po­ zicijas, ir vokiečių 426-asis grenadierių pulkas atsidūrė desperatiškų kautynių sūkuryje. Pulkas dar iki pagrindinio mūšio sutirpo iki vieno bataliono. Nors ir pastiprintas iš mokomųjų dalinių bei užnugario personalo skubomis sufor­ muoto 18-ojo šturmo bataliono (Sturmbataillon 18), pirmosios dienos pabaigoje pulkas, susitraukęs iki 200 vyrų, atsidūrė apsuptyje. Vasario 21 d. vėl nekart atakuotas, atsilaikė - dar ir dėl artilerijos puikios paramos. Kitą dieną pulko vadui pulkininkui Heningui Daubertui (Henning Daubert) leista veržtis iš apsupties ir trauktis; jo pulkas padovanojo brangaus laiko naujai gynybinei linijai suformuoti. Vokiečiams rengiantis išsiveržti, į jų pozicijas įsiskverbė so­ vietų tankai. Kilo netvarkingos kautynės, bet daugumas Dauberto vyrų ištrū­ ko į naują fronto liniją. Daubertas už savo vaidmenį mūšyje buvo apdovanotas Riterio kryžiumi (10). Vasario 21 d. Priekulė paskelbta tvirtove. Tai reiškė, kad garnizonas, 422-asis grenadierių pulkas (iš 126-osios pėstininkų divizijos), turės ginti miestą iki paskutinio vyro. Laimei, pulko kariams liepta kautynėmis prasi­ skinti kelią atgal iki naujos fronto linijos. Jie paliko Priekulę vasario 22-osios rytą ir, lydimi nedidelės šturmo pabūklų grupės, pasiekė vokiečių linijas. Netekusi žvalgybos bataliono, 14-oji tankų divizija persitvarkė į sunkiąją šarvuotąją kovos grupę ir lengvąją, daug pėstininkų turinčią kovos grupę. Pastaroji vokiečių pozicijas netoli Priekulės gynė dar iki sovietų šturmo va­ sario 20-ąją. Kapitono Herberto Cimermano (Herbert Zimmermann) kovos grupei priskirta „panterų" kuopa dabar turėjo atmušinėti gausias sovietų tankų atakas. Atrodo, kad sovietų tankų pakankamai nesusitelkdavo, jie pul­ davo nedidelėmis grupėmis, todėl galingoms „panterų" patrankoms tapdavo lengvu grobiu. Kuopa tvirtino per didžiąją dalį dienos pamušusi 26 sovietų tankus ir nepraradusi nė vieno savojo. Įdomu, kad apie panašų sovietų tankų tarpusavio nesusiderinimą praneša ir vokiečių daliniai, grūmęsi Rytprūsiuo­ se po sovietų pradinės veržimosi Baltijos pajūrio link stadijos. Šis reiškinys galbūt atspindi tai, kad į mūšį buvo metama vis daugiau antrojo ešelono dali­ nių, stokojusių elitinių tankų armijų patirties (11). Brandnerio 912-oji šturmo pabūklų brigada, rėmusi 11-ąją pėstininkų divi­ ziją, irgi atsidūrė kautynių sūkuryje. Nors jo asmeninis šturmo pabūklas buvo pamuštas - bet vėliau atgautas bei suremontuotas ir iki Kuršo penktojo mūšio 290

pabaigos pamuštas dar du kartus, - Brandnerio kovos mašinoms pavyko ne­ leisti sovietams pralaužti vokiečių pozicijų. Už brigados nuolatinę paramą kri­ tiškiausiuose kovos veiksmų sektoriuose Brandneris užsitarnavo Ąžuolo lapus prie Riterio kryžiaus (12). Brandnerio asmeninė istorija atspindi, kokie nepati­ kimi yra tvirtinimai apie pamuštas priešo kovos mašinas. Du pataikymus, pri­ vertusius jį palikti savo šturmo pabūklą, atitinkamas sovietų dalinys - arba du skirtingi daliniai, nes pataikyta du sykius, - tikriausiai įsirašė savo sąskaiton kaip du sunaikintus priešo šarvuotosios technikos vienetus, net jei šturmo pa­ būklas vėliau buvo suremontuotas ir grįžo į rikiuotę. Vėlesni pataikymai irgi galėjo būti pateikti kaip sunaikintas šarvuotosios technikos vienetas, juolab kad tada Brandneriui, nors ir laikinai, teko pasitraukti iš mūšio. Dauguma laivų, atplaukiančių į Liepojos ir Ventspilio uostus, atgabenda­ vo šaudmenų bei kitų atsargų, tačiau su kai kuriais atvykdavo ir pastiprini­ mo. 290-osios pėstininkų divizijos rezerviniam batalionui, buvusiam Danijo­ je, liepta vykti į Ščeciną. Vasario 21 d. batalionas garlaiviu Göttingen išplaukė į Kuršą. Laivas iš viso gabeno 5 tūkst. karių. Kapitonas turėjo žinoti apie sovie­ tų antpuolių grėsmę. Vasario 22-osios vakare jam radijo bangomis buvo pra­ nešta apie toje zonoje pastebėtą sovietų povandeninį laivą, tačiau po atliktų skaičiavimų kapitonas nutarė, jog tas laivas pakankamai toli nuo jo maršruto. Vasario 23-iosios 04.30 vai., iki Liepojos likus 30 kilometrų, į Göttingen pataikė dvi torpedos. Laivas greitai nuskendo, bet prieš tai suspėjo pasiųsti nelaimės signalą. Iš Liepojos į nelaimės vietą nuskubėję keli nedideli laivai išgelbėjo ir į Kuršą atgabeno 2 tūkst. vyrų. Likusieji paskendo. Kovo pradžioje Raudonoji armija išbandė 6-ojo SS korpuso linijas. Oras atšalo, ir sukietėjusi žemė leido sovietų tankams laisviau manevruoti. Metę į mūšį visus turimus rezervus, įskaitant tankų brigadą „Kuršas", vokiečiai įstengė atsilaikyti iki kovo vidurio, kai staigus atlydys vėl sustabdė visus di­ desnius kovos veiksmus. Tai reiškė, jog baigėsi penktasis Kuršo mūšis. Abi pusės patyrė didžiulių nuostolių, bet Raudonoji armija šįsyk turėjo šį tą ir pa­ rodyti - Priekulės griuvėsiai vakaruose ir Džūkstė rytuose perėjo į sovietų rankas. Pasibaigus mūšiui, armijų grupė „Kuršas" pranešė, kad nuo praėjusio spalio Raudonoji armija neteko 320 tūkst. karių (žuvusių, sužeistų ir pateku­ sių į nelaisvę), 2388 tankų, 695 lėktuvų ir 906 sunkiųjų pabūklų (13). Šie skai­ čiai daugiau ar mažiau spėjimai ir tikriausiai išpūsti. Fon Fytinghofas armijų grupei „Kuršas" vadovavo neilgai. Jis buvo išsiųs­ tas atgal į Italiją. Po to grupei trumpai vadovavo Lotaras Rendulikas (Lothar Rendulic), o paskutiniuoju jos vadu tapo Karlas Hilpertas. 16-ojoje armijoje jį pakeitė generolas Ernst-Antonas fon Krozikas (Ernst-Anton von Krosigk), šias pareigas iki savo žūties per artilerijos apšaudymą ėjęs trumpiau nei savaitę. Tada 16-osios armijos vadu paskirtas Frydrich-Jobstas Folkameris fon Kirchenzitenbachas (Friedrich-Jobst Volckamer von Kirchensittenbach). 291

Tarp didžiųjų Kuršo mūšių kovos veiksmai nesiliaudavo, tik sumažėdavo jų intensyvumas. Pauzė tarp penktojo ir šeštojo mūšių tetruko kelias dienas. Kovo 18 d. po dar vieno smarkaus artilerijos apšaudymo sovietų gvardijos 10-oji armija puolė Saldaus link. Nukraujavusioms vokiečių 28-ojo korpuso divizijoms sunkiai sekėsi išlaikyti fronto liniją, todėl kone iškart į kautynes mesta 14-oji tankų divizija. Nors pietuose nuo Saldaus gvardijos 10-oji armija buvo sustabdyta, miestą toliau spaudė iš rytų puolusi sovietų 42-oji armija. Viena 24-osios pėstininkų divizijos kovos grupė keturias dienas gynė Jostajų geležinkelio stotį, leisdama greta esantiems daliniams pasitraukti į saugesnes pozicijas. Mėnesio pabaigoje kovos veiksmų intensyvumas vėl atlėgo. Armijų grupė „Kuršas" tebegyvavo, tačiau atrodė gerokai apdaužyta. Sekinančios kautynės - smarkumu nenusileidžiančios kitiems ilgiems, įnirtingiems Rytų fronto mūšiams - labai praretino vokiečių divizijas. Balan­ džio 1 d. Hilpertas parengė išsamią savo divizijų analizę. Anot jo, aukštą lygį iš divizijų atitinkančios tik penkios - 11-oji, 24-oji, 81-oji ir 121-oji pėstininkų divizijos bei 12-oji tankų divizija. Dar penkios pėstininkų divizijos įvertintos kaip geros būklės, o likusios dėl karių ir patyrusių karininkų netekties - kaip „vos tinkamos". 14-oji tankų divizija, viena iš vokiečių gynybos atsparų, tetu­ rėjo saujelę šarvuotosios technikos ir teprilygo kovos grupei (14). Tačiau Rau­ donosios armijos patirti nuostoliai nusmukdė ir priešais jas stovėjusių sovietų dalinių kovinę galią. Čia, viename Latvijos kampelyje, vokiečių ir sovietų ka­ reiviai, nei įstengdami paimti viršaus, nei galėdami liautis, grūmėsi vis beprasmiškesniuose mūšiuose. Balandžio 13 d. Hilpertas įsakė karinio jūrų laivyno ir Liuftvafės dali­ niams Kurše sukrapštyti gyvosios jėgos fronto linijos daliniams. Stebėtina, bet Liuftvafė surado pakankamai vyrų septyniolikai pėstininkų batalionų suformuoti, tačiau sunkiųjų ginklų stygius bei visiškas kovinių įgūdžių ne­ buvimas reiškė, kad šie daliniai, jei prasidės septintasis Kuršo mūšis, bus la­ bai ribotos vertės. Tačiau darėsi vis aiškiau, kad nuo beprasmiškų kautynių pagaliau pavargo ir Raudonoji armija. Iš rytų į vakarus jos linijose buvo išsidėsčiusios 1-oji smogiamoji, 22-oji, 4-oji smogiamoji, gvardijos 6-oji ir 51-oji armijos. Kiti dideli junginiai iš fronto linijos buvo paimti. Dar kartą kovos veiksmų Kurše nereikšmingumas aikštėn iškilo gegužės 3 d. Visu fronto il­ giu sovietų patrankos staiga atidengė ugnį, nušviesdamos dangų traseriais ir signalinėmis raketomis. Iš pradžių vokiečiai pasirengė dar vienam puolimui, bet greitai paaiškėjo, kad šaudymas daugiau šventinis negu kovinis. Po kelių minučių sovietų garsiakalbiai įtarimus patvirtino: Raudonoji armija šventė Berlyno, esančio už kelių šimtų kilometrų į vakarus, užėmimą. Iš visų vokiečių pajėgų vis dar kovos lauke armijų grupė „Kuršas" da­ bar tikriausiai buvo darniausias bei labiausiai priešintis gebantis junginys, tačiau išbandyti savo jėgų jam jau nebeteks. Kartu su vokiečių pajėgomis 292

Vyslos žiotyse ir Helos pusiasalyje - Armee Oberkommando Ostpreussen - Kurše dislokuoti daliniai atsidūrė paskutinių desperatiškų pastangų evakuoti juos į vakarus centre. Kapituliacija buvo neišvengiama, bet, jei būtų įmanoma, Vermachtas pageidavo pasiduoti britams ar amerikiečiams, o ne Raudonajai armijai. Pasibaisėtinas Vermachto elgesys su sovietų karo belaisviais pirmai­ siais vokiečių pergalingų žygių metais ir ilga abiejų priešininkų šiurpių žiau­ rumų istorija vertė visomis išgalėmis vengti kapituliacijos Sovietų Sąjungai. Kontradmirolas Konradas Engelhartas (Conrad Engelhardt), Vermachto jūrų transporto vadas (Seetransportchef Wehrmacht), operacijos Hannibal metu pri­ žiūrėjo šimtų tūkstančių vokiečių, civilių ir kareivių, evakuaciją. Dabar, kai paskutiniai civiliai - bent pageidavę išvykti - buvo pergabenti į Šiaurės Vokie­ tiją ir Daniją, atėjo metas pagalvoti apie paskutinių dalinių evakuaciją iš rytų. Palyginti su ankstesniais pasiūlymais evakuoti iš Kuršo, tokiais kaip Laura, užduotis dabar buvo daug paprastesnė. Nebereikės galvoti apie gink­ luotę, vienintelis rūpestis bus išgabenti kuo daugiau karių. Todėl evakuoti armijų grupę „Kuršas" ir AOK Ostpreussen bus įmanoma daug greičiau, nei anksčiau įsivaizduota - jei tik užteks laivų. O šiuo atžvilgiu Engelharto iš­ tekliai buvo išsekę. Nors sovietų povandeniniai laivai ir aviacija laivų nu­ skandino palyginti nedaug (kita vertus, Goya ir Wilhelm Gustlojf katastro­ fos tikriausiai buvo vienos iš daugiausia aukų pareikalavusių jūreivystės istorijoje), nemažai krovininių laivų, buvusių transatlantinių lainerių ir pa­ krantės laivų, skubiai surinktų į jo gelbėjimo laivyną, bejėgiškai plūduriavo apgadinti sovietų ar tiesiog dėl mechaninių gedimų. Paskutinėmis Trečiojo reicho dienomis buvo beveik neįmanoma suremontuoti nė vieno iš tų lai­ vų. Negana to, jau operacijos Hannibal metu Engelhartui sunkiai pavykdavo gauti pakankamai skysto kuro ir anglių savo laivynui, o dabar degalų atsar­ gos visiškai išseko. Deryboms, pradėtoms su Vakarų sąjungininkais dėl galutinės reicho ka­ pituliacijos, didelę įtaką darė Rytų fronte tebekovojusių kareivių sunki dalia. Grosadmirolas Karlas fon Denicas (Karl von Dönitz), po Hitlerio mirties tapęs Vokietijos vadovu, desperatiškai stengėsi sudaryti paliaubas vakaruose, ne­ nustojant priešintis Raudonajai armijai rytuose. Gegužės 3 d. jo štabas genero­ lui Dytrichui fon Zaukenui, dabar vadovavusiam AOK Ostpreussen, pasiuntė tokią žinią:

Pakitusi karinė padėtis reiche verčia neatidėliotinai evakuoti gausybę karių iš Vakarų bei Rytų Prūsijos ir Kuršo. Todėl armijai Rytprūsiuose ir armijų grupei „Kuršas" būtina tęsti kovines operacijas. 293

Evakuojamas personalas į laivus laipintinas su lengvaisiais pėstininkų gink­ lais. Visa kita, įskaitant arklius, paliktina ir sunaikintina. Armijų grupei „Kuršas" suteikiama operatyvinė laisvė atitraukti fronto liniją iki numatytų placdarmų prie Vindau [Ventspilio] ir Libau [Liepojos] uostų. Karinis jūrų laivynas išsiųs į Rytprūsius ir Kuršą visus turimus transporti­ nius laivus (15).

Sykiu Denicas stengėsi iš Vakarų sąjungininkų išsiderėti sąlygas, leisiančias operacijas, įskaitant ir evakuaciją, Rytų fronte vykdyti ir pasirašius paliaubas vakaruose. Iš pradžių atrodė, jog tikėtis tokio supratingumo yra pagrindo: gegužės 4 d. admirolas Hans-Georgas fon Frydeburgas (Hans-Georg von Friedeburg) Denicui pranešė, jog britai reikalauja, kad kapituliacija apimtų Nyderlandus bei Daniją, tačiau Montgomeris (Montgomery) išleisiąs įsakymą, draudžiantį trukdyti vykstančiai evakuacijai iš rytų. Tą vakarą pasirašytos paliaubos turėjo įsigalioti gegužės 5-ąją, 08.00 vai. Generolui pulkininkui Alfredui Jodliui, vokiečių delegacijos vadovui, ir Frydeburgui nuvykus į Reimsą susitikti su Eizenhauerio (Eisenhower) štabu, jų laukė šiek tiek kitoks priėmimas. Vokiečiai atkakliai tvirtino, kad dėl reicho žlu­ gimo sutrūkinėjus komunikaciniams ryšiams bus sunku nedelsiant pasiekti pa­ liaubų rytuose. Karinis jūrų laivynas Denicą informavo, jog, turėdamas užtekti­ nai degalų, visus karius iš Kuršo ir Vyslos žiočių į vakarus jis galėtų pergabenti per tris dienas. Bet, kitaip nei Montgomeris ir britai, Eizenhaueris atsisakė leistis į tokį sandėrį. Visi pakartotiniai vokiečių prašymai buvo atmesti, ir gegužės 7 d. rytą Jodlis pasiuntė žinią Denicui: Eizenhaueris reikalaująs nedelsiant kapitu­ liuoti visuose frontuose, o laivai jūroje turį pasiduoti tai sąjungininkų valstybei, kurios žiniai tas regionas priskirtas. Pasak Jodlio, Eizenhaueris pagrasinęs, jog vokiečiams šių sąlygų nepriėmus jis kariausiąs iki galo. Siekiant užkirsti kelią išsisukinėjimams, Jodliui duota 30 minučių apsispręsti, ar sąlygos priimtinos. Jis pranešė Denicui nematąs kitos išeities, kaip tik sąlygas priimti (16). Gegužės 7-ąją, 01.30 vai., Denicas pasiuntė Jodliui radiogramą, kurioje nurodė sutikti su Eizenhauerio pasiūlytomis sąlygomis. Paliaubos įsigalios gegužės 9-ąją, 09.00 vai. Sykiu Engelhartui ir jo štabui liepta padvigubinti pastangas ir per kelias likusias valandas į vakarus pergabenti kuo daugiau personalo. Daugiausia dėmesio skirta Vyslos žiotims, nes dėl santykinai ne­ didelio atstumo iki Vokietijos ir Danijos buvo įmanoma atlikti daugiau reisų. Vis dėlto laivų taip pat nusiųsta į Ventspilį ir Liepoją, kur jie prisijungė prie čia jau buvusių laivų. Suvokdamas, kaip spaudžia laikas, vis dar jūra plau­ kioti pajėgiančių vokiečių eskadrinių minininkų vadas iš savo laivo prieš pat vidurnaktį gegužės 8-ąją pasiuntė tokią žinią: 294

1945 m. gegužės 8 d., 2323/AD/53 KR-Blitz [skubi žinia] Visiems daliniams, susijusiems su transportavimu iš rytų: veikite paskirtos užduoties dvasia. Paskubėkite! (17)

Panaši skuba apėmė karinio jūrų laivyno 9-ąją saugumo diviziją, atsakingą už Kuršo pakrantėse veikusius minų tralerius ir torpedinius katerius. Įsakymai jai irgi buvo nesupainiojamai aiškūs:

Dėl pakitusios situacijos, susijusios su kapituliacija, visoms jūrų bei apsaugos pajėgoms, taip pat komerciniams laivams, iki gegužės 9-osios 01.00 vai. iš­ vykti iš Kuršo ir Helos [karinio jūrų laivyno bazės šiaurinėje Dancigo įlankos pusėje, iki galutinės kapituliacijos išlikusios vokiečių rankose] uostų. Lai­ vams ir kateriams pasiekti Kylio (Kiel), Ekernferdės (Eckernförde) ir Noištato (Neustadt) uostų ribas. Dėl esamos padėties įplaukti į kitus uostus pakeliui draudžiama (18).

Hilpertas ir armijų grupės „Kuršas" štabas jau buvo pradėję ruoštis galutinei kapituliacijai. Fronto dalinius imta retinti, paskui atitraukti nuo tokia baisia kaina per žiemą gintos fronto linijos. Vokiečių daliniams liepta traukiantis sugadinti kiek įmanoma daugiau ginkluotės, tačiau sprogmenų ir ypač spe­ cialiai tam pritaikytų sprogstamųjų užtaisų stygius neleido sunaikinti kelių likusių tankų. Tada 14-osios tankų divizijos įgulos tiesiog nuvairavo juos į pelkes. Užnugario zonose įrengta surinkimo stočių, kur būdavo paliekami ir vėliau padegami radijo aparatai, žemėlapiai bei kiti dokumentai. Užnugario zonose, pirmiausia uostuose, vokiečių valdžiai drausmę pavy­ ko išlaikyti iki paskutinės akimirkos. Karlas Rotas (Karl Roth), štabo feldfebelis iš 14-osios tankų divizijos, nuo Kuršo šeštojo mūšio pabaigos drauge su kitais divizijos užnugario daliniais laikėsi Liepojoje ir čia susirado nedidelę burinę valtį. Artėjant kapituliacijai, apsirūpino maistu, vandeniu, žemėlapiu ir kompa­ su. Atėjus pabaigai, ketino valtimi perplaukti Baltijos jūrą ir nusigauti į Švediją, tačiau paskutinę akimirką gavo progą ištrūkti. Keli laivai galėjo pasiūlyti tik labai nedaug vietų, o ir tos buvo rezervuotos daugiausia sužeistiesiems, nekombatantams ir kareiviams, turintiems mažų vaikų, ar paskutiniams gyviems išlikusiems šeimų sūnums. Kiekviena divizija privalėjo sudaryti atitinkamus są­ rašus, ir Rotą į juos įtraukė, nes jis turėjo dviejų metų dukterį. Tad jis gavo vietą torpediniame kateryje, o savo burinę valtį atidavė kovos draugams, kuriems pasisekė prasčiau. Vėliau sužinojo, kad jie sėkmingai nuburiavo į Švediją (20). 295

Vokiečių torpediniai kateriai, kuriems per evakuaciją teko toks svarbus vaidmuo, buvo daug didesni nei tos pat kategorijos britų ir amerikiečių laivai. Jų vandentalpa siekdavo nuo 1400 iki 2000 tonų, o ginkluoti būdavo keturio­ mis 105 mm patrankomis dviejuose bokštuose, keliomis 30 mm priešlėktuvi­ nėmis patrankomis bei šešiais torpedų vamzdžiais ir labiau primindavo nedi­ delius eskadrinius minininkus nei torpedinius katerius. Daug kareivių dabar susigrūsdavo į ankštas kajutes, kiti užplūsdavo denį. Įgulos kaip įmanyda­ mos stengdavosi vietas aplink patrankų bokštus išlaikyti laisvas, kad galėtų netrukdomai sukioti ginklus ir prireikus šaudyti. Sutilpdavo stebėtinai daug žmonių - 2000 tonų vandentalpos karo laivas gabendavo iki 2 tūkst. žmonių. Kai kurie į laivus patekdavo visiškai atsitiktinai. Leo Švarcas (Leo Schwartz), dar vienas 14-osios tankų divizijos karys, paskutinę karo dieną Liepojos uoste, gelbėdamasis nuo netikėtos sovietų artilerijos ugnies, įšoko į nedidelį laivą. Jo laimei, kapitonas leido jam pasilikti. Jis ir dar 120 kitų noriai ištvėrė nepatogią kelionę perpildytu laivu, pritaikytu tik 12 žmonių įgulai (21). 12-ajai tankų divizijai leista išsiųsti atgal į Vokietiją savo lauko rezervinį batalioną (kuriame divizijai priskirti naujokai užbaigdavo mokymus), artile­ rijos batalioną ir šturmo pionierių kuopą. Divizijos štabas pasirūpino, kad šių dalinių personalą sudarytų tiktai asmenys, atitinkantys visuotinai sutartus atrankos kriterijus (22). Kai kurie vyrai atsisakė galimybės palikti Kuršą. Vienas pėstininkijos kapitonas, prisiartinęs prie torpedinio katerio, įteikė katerio kapitonui po­ pieriaus lapą su pavardėmis ir paprašė, kad karinio jūrų laivyno karininkas praneštų tų karių šeimoms, kad jie pateko į sovietų nelaisvę. Torpedinio kate­ rio kapitonas pasiūlė pėstininkų kapitonui likti laive, bet šis atsisakė. Nors ir atitiko kriterijus vietai gauti, nes turėjo mažų vaikų, jautė, kad jo vieta su savo vyrais, pasiduosiančiais Raudonajai armijai (23). Likus kelioms valandoms iki galutinių paliaubų, iš Liepojos ir Ventspilio, susirikiavę į penkis konvojus, išplaukė visi ten susitelkę laivai. Iš viso iš Kur­ šo jie gabeno 23 tūkst. karių. Paskutinis konvojus, vadovaujamas fregatos ka­ pitono Karlo Palmgrėno (Kari Palmgreen), išvyko pačią paskutinę akimirką, paėmęs į savo laivus daugiau nei 11 tūkst. kareivių. Sovietų lėktuvai atakavo konvojų apšaudydami iš kulkosvaidžių. Nors daug evakuojamųjų žuvo, be­ veik visi laivai pasiekė šiaurinę Vokietijos pakrantę. Trys keltai, kurie nebūtų atlaikę ilgos kelionės, kirto jūrą į Švediją. Kaip ir kitus kareivius iš Kuršo ir Vyslos žiočių, jais plaukusius kareivius švedai irgi internavo. Keliems armijų grupės „Kuršas" kariams pasitaikė proga ištrūkti oru. Ge­ gužės 8-osios rytą į Kuršą atskrido ir Liuftvafės aerodrome netoli Gruobinios nusileido keli transportiniai lėktuvai Ju52. Jie paėmė sužeistuosius ir kitus at­ rinktus evakuoti, bet pasukusiems skristi į Šiaurės Vokietiją kelią užkirto so­ vietų naikintuvai. Tik du transportiniai lėktuvai pasiekė tikslą, likusieji buvo 296

numušti. Paskutiniai Jagdgeschwader 54 naikintuvai, armijų grupei „Kuršas" teikę paramą iš oro per šešis didžiuosius mūšius, jau buvo išskridę į Vokietiją ir negalėjo padėti. Daugelis naikintuvų buvo išmetę savo šarvuotę bei kitą ginkluotę, kad padarytų vietos antžeminės įgulos nariui įsisprausti už piloto sėdynės. Armijų grupės „Kuršas" likučiai - apie 200 tūkst. karininkų ir kareivių pasirengė pasiduoti. Kai kurie pasirinko kitokią alternatyvą. Generolas fon Bodenhauzenas, vadovavęs 12-ajai tankų divizijai, o paskui neilgai 50-ajam korpusui, ryžosi nusižudyti. Kiti jo divizijos kariai rųėgino pabėgti ilgu marš­ rutu per Latviją, Lietuvą, Rytprūsius ir Lenkiją. Daugumas pateko į nelaisvę, bet keliems pavyko pasiekti Vokietijos žemę (24). Likusiųjų laukė vienintelė perspektyva - kapituliacija. Hilperto gegužės 7-osios žinia daliniams išsklai­ dė visus gandus apie galimybę ištrūkti ar net apie tai, kad britai stos vokiečių pusėn: „Remiantis susitarimu su sovietų maršalu Govorovu, paliaubos įsiga­ lios 14.00 vai. Iš dalinių reikalauju lojalaus klusnumo, nes nuo to priklauso armijų grupės būsimas likimas" (25). 912-oji šturmo pabūklų brigada tebeturėjo kelis veikiančius šturmo pa­ būklus. Gegužės 8-ąją po paskutinio parado majoras Brandneris padėkojo savo vyrams už tarnybą. Tada likusius šturmo pabūklus išdėstė aplink štabo pastatus ir laukė atvykstančių sovietų karių. Prisiartinęs sovietų pulkininkas per vertėją pareikalavo, kad brigada atiduotų savo ginklus. Brandneris atsakė, kad jam liepta laikytis paliaubų, bet įsakymo pasiduoti jis negavęs. Sovietų delegacijai pasitraukus, Brandneris ir jo karininkai toliau naikino dokumen­ tus ir ginkluotę. Kitą rytą jie oficialiai pasidavė ir tapo belaisviais. Latvių, kovojusių kartu su vokiečiais, dabar laukė karti kapituliacijos So­ vietų Sąjungai perspektyva. Vieni išsmuko prisijungti prie antikomunistinių partizanų, saujelė nusižudė. Manoma, kad pasidavė 14 tūkst. latvių kovotojų. 19-oji SS grenadierių divizija buvo sutirpusi iki 5 tūkst. vyrų. 6-ojo SS korpuso vadas obergrupenfiureris Kriugeris mėgino sausuma pasiekti Rytprūsius. Jo grupei susidūrus su sovietų patruliu, nusišovė. Kiti Baltijos šalių piliečiai tarnavo vokiečių pajėgose toli nuo namų. 20-oji SS grenadierių divizija, buvusioji estų „savanorių" divizija, iš tėvynės buvo eva­ kuota drauge su kitomis vokiečių pajėgomis. Patyrusi didelių nuostolių, divizija atsidūrė Noihameryje (Neuhammer), kad būtų papildyta ir atkurta iki pilnuti­ nės kovinės galios. Rytų frontą ištikus krizei, tas procesas dar nebuvo užbaigtas. 1945 m. sausį divizija permesta į Sileziją Konevo armijų vokiečių fronte išmuštai didžiulei spragai užtaisyti. Stumiami į vakarus, estai nuolat kovojo ariergarde ir galop netoli Noištato (Neustadt) į rytus nuo Drezdeno pateko į apsuptį. Kai kurios divizijos dalys įstengė prasiskinti kelią pro sovietų linijas ir atsitraukti į vakarus, nors pati divizijos organizacija iširo. Daugelis karių pasidavė Raudo­ najai armijai, tačiau kai kuriems pavyko pasiekti amerikiečius. 297

Didžiuma 1944 m. vasarą beveik sunaikintos 15-osios SS grenadierių di­ vizijos latvių atsidūrė 19-ojoje SS grenadierių divizijoje, o pirminis divizijos branduolys buvo evakuotas į Cempelburgą (Zempelburg) Vakarų Prūsijoje. Kaip ir estų divizija, 15-oji SS grenadierių divizija pradėjo lėtą atsikūrimo pro­ cesą, bet 1945 m. vasarį buvo nusiųsta į fronto liniją desperatiškai mėginant sustabdyti į Pomeraniją plūstančią Raudonąją armiją. Netoli Šneidemiulio (Schneidemühl) divizija patyrė didelių nuostolių ir kartu su 33-iąja SS gre­ nadierių divizija Charlemagne, sudaryta iš prancūzų esesininkų, pasitraukė šiaurės vakarų kryptimi. Pasiekę Baltijos pajūrį, latviai pasuko į vakarus ir galop pasiekė Oderio žiotis. Čia iš latvių pareikalauta atiduoti savo ginklus vokiečių daliniams. Išbadėję, išsekę vyrai, sunkiai vilkę savo ginklus per ilgą atsitraukimą, dėl to pajuto kartų apmaudą. Galop juos pertvarkė į vieną pul­ ką. Du pulko batalionai atsidūrė netoli Berlyno ir vos išvengė galutinio mūšio dėl Vokietijos sostinės. Aplenkę miestą iš pietų, divizijos likučiai - vos per 800 karininkų ir kareivių - pasidavė amerikiečiams. Kiti divizijos padaliniai Vakarų sąjungininkams pasidavė po kelių dienų. Kovos veiksmams visoje Europoje nurimus, Kuršo kraštovaizdį, vis dar nuklotą įnirtingų mūšių nuolaužomis, po galutinės kapituliacijos apgaubė kone nereali tyla. Čia vokiečių kapituliacija turėjo dar ir papildomos reikš­ mės, nes ženklino vokiečių šimtamečių sąsajų su šiuo regionu pabaigą. Trijų Baltijos šalių laukė neaiški ateitis.

298

DVYLIKTAS SKYRIUS

PO MŪŠIO

Antrojo pasaulinio karo pabaiga pažymėta įvairiai. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose, Sovietų Sąjungoje ir kitose valstybėse, ko­ vojusiose su Vokietija, džiaugsmingai švęsta. Daugelyje iš vokiečių išlaisvin­ tų šalių tyliai su palengvėjimu atsikvėpta. Trims Baltijos šalims karo pabaiga reiškė tik naujo svetimųjų valdžios etapo pradžią. Estija, pirmoji išplėšta iš vokiečių kontrolės, jau patyrė mėginimų pri­ versti jos vyrus prisidėti prie sovietų karinių pastangų. Tie estai, kurie ben­ dradarbiavo su vokiečiais būdais, nereikalavusiais naudoti ginklų, laikyti nepatikimais fronto tarnybai, bet privalėjo dirbti Estijoje ir Sovietų Sąjungoje; todėl, siekdami išvengti kruvinų Kuršo mūšių, daugelis vyrų tvirtino dirbę vokiečiams. Panaši tendencija justa Latvijoje ir Lietuvoje. Kaip minėjome, vė­ liau vadinamieji vokiečių „kolaborantai" būdavo suiminėjami ir dažnai išga­ benami į Sibirą. Karas smarkiai pakirto trijų šalių ekonomiką. Kovos veiksmai nuniokojo daug pramoninių zonų, kitas sugriovė 1941 m. atsitraukianti Raudonoji ar­ mija ar 1944 m. atsitraukiantis Vermachtas. Estijos pramonės produkcija karo pabaigoje prilygo 55 procentams ikikarinio dydžio. Labai nukentėjo transpor­ tas - eismo aktyvumas sudarė tik 7 procentus 1939 m. lygio. Dėl žalos mies­ tams bei miesteliams 45 procentais sumažėjo gyvenamojo ploto. Dirbamos žemės plotai susitraukė iki 60 procentų (1). Sovietų valdžios duomenimis, vo­ kiečiai, dažniausiai per antipartizanines operacijas, Lietuvoje visiškai sugrio­ vė mažiausiai 21 kaimą, o Vermachtui traukiantis apgadintos arba sunaikin­ tos 56 elektros jėgainės. Papildomų sunkumų kėlė milžiniška žala transporto infrastruktūrai: mėginant sutrukdyti sovietų puolimui, Lietuvoje sugriauta 1140 tiltų (2). Iškart pakito ir trijų šalių sienos. Kovos veiksmams dar net nepasibaigus, 1945 m. pradžioje iš Estijos pareikalauta atiduoti Sovietų Sąjungai karo dėl nepriklausomybės metu užimtą teritoriją rytiniame Narvos krante ir didžiąją dalį Pečiorų (Petseri ) srities - iš viso 5 procentus šalies ploto ir 6 procentus gyventojų. Latvijai irgi teko užleisti 2 procentus savo šalies ploto (3). Lietuva faktiškai jau buvo praradusi teritorijos, nes Sovietų Sąjunga, 1939 m. grąžin­ dama Vilnių, didelę dalį buvusio Vilniaus regiono perleido Baltarusijai. Nuo Klaipėdos iki Nemuno vagos nusidriekusi teritorija, vokiečių vadinta Memelland, sugrįžo Lietuvai. 299

Įnirtingų mūšių arenoje neišvengiamai liko daug ginklų bei šaudmenų. Kaimo vietovėse klaidžiojo gausybė buvusių Ašies kareivių, vokiečių ir Balti­ jos šalių piliečių. Daugelis jų pradėjo jungtis į ginkluotas antisovietines gru­ pes. Per 1905 m. neramumus daug Baltijos šalių gyventojų, pakėlusių ginklus prieš caro režimą, slapstėsi plačiose giriose. Valdžiai paklusti atsisakiusiems valstiečiams ir į kaimo vietoves iš miestų bei miestelių pabėgusiems žmo­ nėms įvardyti buvo nukaldinta „miško brolių" sąvoka (metsavennad estiškai ir meža brūli latviškai) (4). Toks pavadinimas vėl išniro per pirmąją sovietų okupaciją 1939-1941 m., tačiau labiausiai paplito po vokiečių pralaimėjimo. Kaip pamatysime, su Baltijos šalis okupavusia Raudonąja armija ir įtariamais kolaborantais kovojo įvairios grupės, daugeliui jų narių puoselėjant viltį, kad Vakarų valstybės, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, įsikiš ir padės atgauti nepriklausomybę. Daugelis vengusiųjų karo prievolės Estijoje prisijungė prie daug kur vei­ kusių „miško brolių" būrių. Sovietų baudžiamosios priemonės prieš jų šeimas tik skatino kitus sukti tuo pačiu keliu. Manoma, kad „miško brolių" grupėse su sovietų valdžia kovojo iki 15 tūkst. estų. Pagrindinės pasipriešinimo terito­ rijos buvo pietryčiai ir pietvakariai. Richardas Salistė (Richard Saaliste), tarnavęs karininku Estijos pasienio pulke ir karo metu dukart sužeistas, 1944 m. atsidūrė Hijumos saloje. Čia jis estams, troškusiems ištrūkti iš vokiečių okupacijos, organizavo pabėgimo maršrutą į Švediją. Suimtas vokiečių, pasinaudojo savo asmeniniais ryšiais su vokiečių kariškiais, kad būtų paleistas. 1944 m. spalį, kai Raudonoji armija iš­ sikėlė Hijumos saloje, Salistė pabėgo į Švediją. 1945 m. vasarą pamėgino grįžti į Estiją, bet, vos nesučiuptas sovietų patrulinio laivo, pasuko atgal. 1946 m. spalį su trimis kitais vyrais pabandė dar kartą. Nors išsilaipino sėkmingai, beveik išsyk susidūrė su pakrantės patruliu. Per susišaudymą du estai žuvo, bet Salistei pavyko pasprukti. Susidūrimas nebuvo atsitiktinis: Salistės orga­ nizacijoje veikiantis informatorius pranešė sovietams apie jo planus, ir tik dėl prastai surengtos pasalos Salistei pavyko išvengti nelaisvės. Tada jis susisiekė su savo broliu, jau aktyviu „miško brolijos" nariu, ir padėjo partizanams už­ megzti ryšius su emigrantų grupėmis Švedijoje (5). 1947 m. birželį Salistė ir kiti suvienijo kelias skirtingas grupes į vieningą bei organizuotą sąjūdį Relvastadud Voitluse Uit („Ginkluotojo pasipriešinimo lyga", arba RVL). Sąjūdžio deklaracija liudija, kad ir toliau laukta Vakarų įsi­ kišimo: „Organizacija rengia ginkluotą sukilimą prieš sovietų valdžią. Jis bus pradėtas tada, kai Anglija ir Jungtinės Valstijos pradės karą su Sovietų Sąjun­ ga arba kai pačioje Sovietų Sąjungoje įvyks politinis perversmas" (6). RVL mėginant išlaikyti bei išplėtoti savo tinklą, skirtą būsimiems veiks­ mams, imta mažiau užpuldinėti sovietų valdžios organus bei prosovietinius estus. RVL nesiekė įtraukti į savo gretas visų „miško brolių", bet veikiau 300

stengėsi palaikyti ryšius su pasipriešinimo grupėmis visoje šalyje. Vis dėlto kovos veiksmai prieš Raudonąją armiją nenutrūko. Pernu apskrityje geležin­ kelio ir ryšio linijos vien per tris mėnesius buvo perkirstos 22 kartus (7). Estijos pasipriešinimas savo viršūnę pasiekė 1947 m. Daugelyje kaimo vietovių RVL ir vietiniai „miško broliai" faktiškai kontroliavo ne tik miškus, bet ir kaimus bei miestelius, ypač naktį. Sovietų tiekimo kolonos ilgą laiką judėdavo tik lydimos stiprių dalinių. Kai kurie pasipriešinimo dalyviai labai pagarsėjo. Vienas tokių buvo Antsas Kaljurandas (Ants Kaljurand), papras­ tų estų vadintas Hirmus Ants („Baisusis Antsas"). Jis .priklausė ir „miško bro­ liams", ir RVL, vokiečių pusėje kovojo su Sovietų Sąjunga. Buvo vienas iš dau­ gelio estų, nusprendusių Vermachtui traukiantis pasilikti savo šalyje. Greitai sučiuptas, pabėgo ir netrukus pagarsėjo bebaimiais žygdarbiais. Tvirtinama, kad vidurnaktį apsilankęs pas Sontaganos rotušės sekretorių, grasindamas ginklu atėmė kalėjimo kamerų raktus ir išlaisvino savo draugę; dažnai užpul­ dinėjo sovietus bei prosovietinius estus (8). Šaliai akivaizdžiai sprūstant iš rankų, sovietų valdžia ėmėsi griežtų prie­ monių. Pasipylė gausūs areštai bei miškų „šukavimai", nepaliaujami mėgini­ mai infiltruoti į RVL savo agentus. 1947 m. pabaigoje per nenusisekusį vienos RVL grupės mėginimą užgrobti vežamus pinigus sovietams į rankas pateko vairuotojas, kartu dirbęs su daugeliu aukštų RVL asmenų. Po to surasta bei sunaikinta daug RVL slėptuvių ir bunkerių, keli RVL karininkai sučiupti ar nužudyti; daugelis, kad nepatektų sovietams į rankas, nusižudė. 1948 m. RVL ir „miško brolių" veikla nusilpo, ir generolas Borisas Kūmas (Boris Kumm), Estijos Sovietų Socialistinės Respublikos valstybės saugumo ministras, pa­ reiškė - šiek tiek per anksti, - kad RVL kaip organizacija sunaikinta. Tačiau ginkluota kova tęsėsi ir 1949 m. Tų metų gruodžio 14-ąją, aptikus jo bunkerį, žuvo Richardas Salistė. Per kitus dvejus metus koordinuoti RVL ir „miško brolių" veiksmai praktiškai liovėsi. Nors keli asmenys ir toliau priešinosi, sva­ jonės apie masinį sukilimą, remiamą Vakarų valstybių, sparčiai blėso. Ant­ sas Kaljurandas 1951 m. buvo išduotas valdžiai, suimtas ir nuteistas. Mirties bausmė įvykdyta kovo 13 d. Taline (9). Sovietai dėl pasipriešinimo kaltino kontrrevoliucionierius, Vakarų šnipus ir „buožes", bet iš tikrųjų kovotojus rėmė daug gyventojų. Parama sumenko sovietams suiminėjant vis daugiau žmonių, turinčių bent menkiausių sąsajų su pasipriešinimo kovotojais. Iš dalies mėgindama pakirsti paramą „miško broliams" ir RVL, iš dalies siekdama paruošti pagrindus žemės ūkio kolek­ tyvizacijai, sovietų valdžia visose trijose Baltijos šalyse surengė operaciją Priboj („Bangų mūša"). Sprendimą vykdyti masines deportacijas 1949 m. sausį priėmė SSSR ministrų taryba. Užduočiai įgyvendinti skirta papildomų pajė­ gų. Areštai prasidėjo kovo 25-ąją, operacija truko tris dienas. Jai pasibaigus, į Sibirą buvo išvežta 20 tūkst. estų. Kitaip nei 1941-aisiais, šeimos nebūdavo 301

priverstinai perskiriamos, bet visi deportuojamieji privalėdavo pasirašyti pa­ reiškimą, liudijantį, kad jie yra „ypatingieji persikėlėliai" į Sibirą. Pamėginus grįžti į tėvynę, jų būtų laukęs areštas ir sunkiųjų darbų kalėjimas (10). Kaip ir estai, daug latvių irgi ginklu priešinosi sovietų okupacijai. Parti­ zanų galėjo būti iki 40 tūkst., bet ne daugiau 10 000-15 000 aktyviai veikiančių vienu metu bet kuriuo laikotarpiu (11). Išvien su latviais pasipriešinimo ko­ votojų gretose kovojo reikšminga vokiečių kareivių mažuma. Planuoti prie­ šintis pradėta dar prieš grįžtant Raudonajai armijai. Kaip minėta, po vokiečių pralaimėjimo Stalingrade tautiniams sąjūdžiams koordinuoti latviai 1943 m. įsteigė Latvijas Centrala Pūdome („Latvijos centro tarybą", arba LCP). Nuo pat pradžių LCP buvo nusistačiusi prieš bet kurią svetimųjų, vokiečių ar rusų, okupaciją ir siekė laisvos bei demokratinės Latvijos (12). LCP vadovas Kons­ tantinas Čakstė (Konstantins Čakste) rūpinosi, kad organizacijoje būtų daug asmenų, susijusių su ikikariniu Ulmanio režimu, bet sykiu stengėsi įtraukti ir visų viena kitai priešingų nuomonių atstovus. Toje pačioje organizacijoje atsi­ dūrė tokie anksčiau prisiekę priešai kaip Pėrkonkrusts ir socialdemokratai, ke­ tvirtajame dešimtmetyje grūmęsi gatvių susidūrimuose. Raudonajai armijai 1944 m. įžengus į Latvijos teritoriją, daugelis LCP narių stengėsi palikti šalį ir, nepaisant vokiečių pastangų juos sustabdyti, apie 2500 pavyko nusigauti iki Švedijai priklausančios Gotlando salos. Čia jie pamėgino užmegzti ir stiprinti ryšius su Vakarų sąjungininkais. Latvijos po nekenčiamos vokiečių okupacijos laukė dar nekenčiamesnė sovietų okupacija. Generolas Kurelis suformavo savanorių pajėgas. Iš pradžių vokiečiai tam pritarė ir 212-ajai fronto žvalgybos komandai (Frontaufldärungskommando 212), priklausiusiai generolo Gėleno (Gehlen) Fremde Heere Ost, Ver­ machto žvalgybos tarnybai Rytų Europoje, leido mokyti latvius (13). Kai ku­ riems vokiečiams naujokai darė įspūdį, vienas juos net apibūdino kaip „labai vertingus... naudingus ir tinkamus vyrus, ryžtingai tūnojusius miškuose, [o dabar] vėl galėsiančius įsitraukti į teisėtus kovos veiksmus" (14). Tačiau „Kurelio armijai" augant, vokiečiai ėmė vis aiškiau pastebėti antivokiškus didžiu­ mos jos narių jausmus ir pamėgino ją išformuoti. 1944 m. gruodį tai baigėsi abiejų pusių ginkluotu konfliktu Šiaurės Kurše, vokiečių „antipartizaninėms" operacijoms žiaurumu niekuo nenusileidžiant panašioms operacijoms terito­ rijose į rytus nuo Latvijos ir Sovietų Sąjungos sienos, kol Vermachtas dar ne­ buvo pradėjęs iš ten trauktis. Augant „Kurelio armijai", kitos vokiečių administracijos institucijos da­ lyvavo operacijoje Zeppelin. Šia operacija siekta Vermachtui traukiantis visoje Rytų Europoje palikti antisovietinių partizanų. Latviškąjį šio plano dėmenį, operaciją Wildkatze („Laukinė katė"), vykdė SS, pasitelkusi saugumo policijos bendrininkus latvius. Į Wildkatze įsitraukusiems latviams vadovavo Borisas Jankavas (Boriss Jankavs), buvęs Aräjs Kommando narys. Savo gretose turėjusi 302

daug Pėrkonkrusts narių, įskaitant kelis specialiai tam paleistus iš vokiečių ka­ lėjimo, Jankavo vadovaujama organizacija ilgainiui įtraukė į savo gretas ir to­ kias grupes kaip Latvijas Sargi („Latvijos sargai"), kurias vokiečiai apginklavo 1944 m. rugsėjį. Tai, kad Latvijas Sargi, iš pradžių antivokišką grupę, apginkla­ vo buvę priešai, liudijo sparčiai kintantį politinį kraštovaizdį (15). Kapituliavus armijų grupei „Kuršas", apie 3 tūkst. latvių, vis dar kovo­ jusių vokiečių pusėje, prisijungė prie vieno ar kito aktyvaus pasipriešinimo sąjūdžio Latvijoje (16). Sąjūdžiai palaikė netvirtus ryšius vienas su kitu ir su panašiomis organizacijomis Lietuvoje bei Estijoje. Grupės ne tik leido infor­ macinius biuletenius bei kitokią propagandinę medžiagą, bet ir užpuldinė­ jo sovietų valdžiai atstovaujančius latvius bei Raudonosios armijos ir NKVD dalinius. Viena tokių grupių, kurioje kovojo Talridas Krastinšas (Talrids Krastinš), tarnavęs 19-osios SS grenadierių divizijos (2-osios latvių) žvalgy­ bos dalinyje, mėgino pasikėsinti į Vilį Lacį (Vilis Lads), komunistinio režimo Latvijoje vadovą. Vadovaudamasi informacija, gauta iš latvės, dirbusios ko­ munistų valdžiai, grupė atidengė ugnį į konvojų, bet apšaudė ne tą automobi­ lį. Nenuleidę rankų, jos nariai, kad gautų informacijos kitam pasikėsinimui, surado dar vieną vyriausybei dirbusią bendradarbę, bet ta moteris pasirodė esanti NKVD agentė. Grupė buvo suimta ir 1948 m. jos nariams įvykdyta mir­ ties bausmė (17). Kaip ir Estijoje, partizanų didžiausio aktyvumo laikotarpis tikriausiai buvo 1946 m. pabaiga ir 1947 m. pradžia, o po operacijos Priboj ma­ sinių deportacijų, į Sibirą išgabenus beveik 42 tūkst. latvių, jų veikla išblėso. Nedidelės grupės aktyviai bei pasyviai ir toliau priešinosi iki pat šeštojo de­ šimtmečio, bet vis silpniau. Paskutiniai kovotojai formaliai pasidavė valdžiai 1957 m., kiti, tikėtina, vėl įsiliejo į civilinį gyvenimą. Lietuvoje, kur per karą vokiečių pusėje kovojo mažiausiai karių, antisovietinis pasipriešinimas buvo aktyviausias. Estijoje ir Latvijoje liuteronų Baž­ nyčia tapatinta su Pabaltijo vokiečiais ir žymesnio vaidmens pasipriešinimo sąjūdžiuose nevaidino, tuo tarpu Lietuvoje, priešingai, Katalikų Bažnyčia į pasipriešinimą rimtai įsitraukė: teikė kovotojams prieglobstį bei juos rėmė. Pa­ sipriešinimo sąjūdžio branduolį sudarė 1944 m. vokiečių įsteigtos ir generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos Vietinės Rinktinės (LVR) nariai. Kaip ir „Kurelio armija" Latvijoje, LVR vyravusios stiprios tautinės nuotai­ kos kėlė vokiečiams vis didesnį nerimą, todėl mėginta griežčiau kontroliuoti grupę. Vienu metu jai siūlyta įsijungti į SS - tada visi jos nariai būtų turėję ne tik asmeniškai prisiekti Hitleriui, bet ir naudoti nacistinį pasveikinimą. Plechavičius atmetė šiuos reikalavimus ir, užbėgdamas už akių bet kuriam vokiečių veiksmui siekiant grupę išformuoti, liepė jos nariams išsiskirstyti bei pasitraukti į kaimo vietoves. 1944 m. gegužę Plechavičius buvo suimtas ir išsiųstas į koncentracijos stovyklą, bet pusė jo LVR ir toliau funkcionavo, dau­ giausia nedidelėmis grupėmis. Apsirūpinę įvairiais ginklais - nuo lengvųjų 303

šaulių ginklų iki minosvaidžių, - partizanai įsteigė visą šalį apimančią orga­ nizaciją. LVR ir kitos susijusios grupės kovojo ir su sovietų okupacinėmis pajė­ gomis, ir su vietiniu komunistiniu režimu. Anot sovietų valdžios, jos pačios metiniai nuostoliai 1945-aisiais, 1946-aisiais ir 1947-aisiais siekdavę daugiau kaip 8700, o per tą patį laikotarpį ji likvidavusi per 13 tūkst. partizanų, dau­ giausia 1945 m. Kaip ir vokiečių antipartizaninių operacijų karo metais atveju, pastarasis skaičius tikriausiai apima nemažai civilių, nužudytų per sovietų operacijas prieš partizanus. Per tuos metus taip pat žuvo daugiau nei tūkstan­ tis „prosovietinių civilių" (18). 1949 metais, kiekvienai pusei kasmet vis dar netenkant daugiau nei po tūkstantį gyvybių, Jonas Žemaitis suvienijo įvairias Lietuvos grupes į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS). Naujoji vyriausioji vadovybė išplatino pareiškimą, kuriame reikalauta atkurti demokratinį val­ dymą, o komunistų partija paskelbta nelegalia organizacija. Bet visose trijose šalyse įvykiai jau krypo anitsovietiniams kovotojams nepalankia linkme. Kaip ir Estijoje bei Latvijoje, operacija Priboj Lietuvoje smarkiai išklibino paramos pasipriešinimo kovotojams pagrindą: deportuota kone 26 tūkst. žmonių. Nors Vakarų valstybės domėjosi pasipriešinimo judė­ jimais visose trijose šalyse, mėginimai juos paremti baigdavosi katastrofiškai. Sovietų infiltruoti agentai ir Baltijos šalyse, ir Vakaruose reguliariai išsamiai informuodavo savo šeimininkus Maskvoje, įgalindami NKVD ir jos įpėdines ardyti bei naikinti partizanų grupes. 1951 m. Žemaitį ištiko širdies smūgis, o 1953 m. jis pateko į nelaisvę; po metų Maskvoje jam įvykdyta mirties bausmė. Adolfas Ramanauskas, Žemaitį pakeitęs LLKS vadas, mėgino organizacijos likučius iš ginkluotos kovos nukreipti į pasyvų pasipriešinimą. Išduotas bu­ vusio mokslo draugo, 1956 m. buvo suimtas ir žiauriai tardomas. Spalio mė­ nesį perkeltas į ligoninę. Čia parengtas pranešimas apie jo sveikatos būklę liudija, kaip baisiai su juo elgtasi. Viela ar vinimi bent šešis kartus perdurtas dešiniosios akies vokas, pati akis suniokota. Kapšelis išdraskytas, abi sėklidės išplėštos (19). Išgyveno iki kito rudens, kai buvo nuteistas mirti ir nužudytas. Jo žmona aštuoneriems metams išsiųsta į Sibirą. Paskutinis žuvęs antisovietinis partizanas yra Pranas Končius. 1965 m. liepą jis susišaudė su sovietų pajėgomis ir žuvo ar nusišovė. Tačiau jis nebuvo paskutinis partizanas. 1971 m. grįžti į šeimą nusprendė ir į normalią visuome­ nę įsilieti pamėgino Benediktas Mikulis, slapstęsis stebėtinai ilgai - 27 metus ir visą tą laiką kovojęs ir su vokiečiais, ir su sovietais. Po kelerių metų jis buvo suimtas ir įkalintas. Kiti arešto išvengę partizanai galbūt veikė net dar ilgiau nei Mikulis. Pasipriešinimo sovietams apimtis, intensyvumas ir trukmė sovietų re­ žimui buvo nepatogi aplinkybė. Stalinas visus antisovietinius partizanus va­ dino „fašistais", o Vakarų valstybių mėginimai pasinaudoti tomis grupėmis 304

sovietams ėjo tik į naudą. Tačiau po Stalino mirties 1953 m. sovietų valdžia sukilimą pamėgino užbaigti. Visiems pasipriešinimo kovotojams pasiūlyta amnestija, ir daugelis ja pasinaudojo - tai dar labiau susilpnino pasipriešini­ mo sąjūdį. Sovietai tris šalis kontroliavo per vietines komunistų partijas, tačiau nors visų trijų partijų pirmieji sekretoriai būdavo vietiniai piliečiai, jų pavaduoto­ jai ir kiti svarbūs veikėjai - rusai. Kaip ir per ankstesnes okupacijas, tinkamo vietinio personalo stygius vidurinėse bei žemesnėse grandyse trukdė admi­ nistruoti šias tris šalis. Padėtį dar labiau sunkino nepajudinamas sovietų įsi­ tikinimas, kad visiškai patikimas gali būti tik asmuo, mažiausiai dvidešimt metų „sovietizacijos" sąlygomis praleidęs Sovietų Sąjungoje. Nors Sovietų Sąjungoje iki karo gyveno gana daug etninių estų ir latvių, į juos, grįžusius valdininkauti sovietų administracijoje, tėvynainiai žvelgdavo su panieka. O štai Sovietų Sąjungoje gyvenusių lietuvių būta labai nedaug, todėl šaliai val­ dyti į Lietuvą atsikėlė daug rusų: 1947 m. 32 procentai visų vyriausybės minis­ trų buvo rusai. Panašiai ir visų trijų šalių komunistų partijose vyravo ne bal­ tai. Iki penktojo dešimtmečio pabaigos tik Latvijoje latvių dalis priartėjo iki 50 procentų ir tai tik dėl to, kad į Latviją iš Sovietų Sąjungos grįžo daug etni­ nių latvių. Nors klusnumui trijose šalyse laiduoti ir buvo pasitelkiami rusai, Maskva ir toliau liko nepatenkinta, todėl 1951 m. Estijos komunistų partija rimtai išvalyta. Tiksli priežastis neaiški, bet tikriausiai nemažas vaidmuo teko administracijos nenorui vykdyti komunistinę politiką, pirmiausia žemės ūkio kolektyvizaciją. Pasiduosiantiems vokiečių ir latvių kareiviams 1945 m. Kurše žadėtas geras elgesys su jais ir greitas grįžimas namo po karo. Tačiau kaip ir iš kitų Vermachto kareivių, 1945 m. pasidavusių Raudonajai armijai, iš jų paprastai būdavo atiminėjami asmeniniai daiktai, kai kada su jais šiurkščiai elgiamasi. Vis dėlto atrodo, kad ryžtingas Vermachto priešinimasis Kurše Raudonosios armijos kareiviams bei karininkams padarė įspūdį, todėl būta nemažai pagar­ baus elgesio su vokiečių kareiviais pavyzdžių. Tačiau greito grįžimo namo pa­ žadas tikrove netapo. Sovietų Sąjungai, patyrusiai didelių nuostolių, verkiant trūko gyvosios jėgos. Todėl belaisviai būdavo gabenami į rytus ir verčiami dirbti įvairius darbus - nuo griuvėsių šalinimo iki gamyklų statymo bei dar­ bo kasyklose ir laukuose. 1949 m. daugeliui leista grįžti namo, tačiau nemaža dalis liko nelaisvėje. Iš pastarųjų kai kurie, bet tikrai ne visi, buvo apkaltinti įvairiais nusikaltimais, už juos nuteisti ir todėl nebelaikomi karo belaisviais. Jiems primetami nusikaltimai labai įvairavo: vieni kaltinti kėsinimusi į civi­ lius ir blogu elgesiu su belaisviais, kitais atvejais kaltinimai būdavo tiesiog absurdiški. Vienas Liuftvafės pilotas nuteistas keleriems metams sunkiųjų darbų už sovietų valstybinės nuosavybės sugadinimą, o ta nuosavybė buvo jo per karą numuštas sovietų lėktuvas. Mirtingumas tarp ilgiausiai kalėjusiųjų 305

buvo gana didelis: mažiau nei 50 procentų išgyveno iki 1956-ųjų, kai Vokie­ tijos kancleriui Konradui Adenaueriui per istorinės reikšmės apsilankymą Maskvoje pavyko išsiderėti juos paleisti (20). Vokiečių ir Baltijos šalių kareivių, paskutinėmis karo dienomis pabėgu­ sių į Švediją, laukė nemalonus sukrėtimas. Iš pradžių su jais elgtasi gerai, už bet kurį atliktą darbą mokėtas atlyginimas, bet Švediją vis labiau ėmė spausti Maskva. 1945 m. birželį oficialiai pareikalauta, kad Švedija atiduotų visus vo­ kiečių kovotojus, įskaitant Baltijos šalių piliečius, iš Rytų fronto pabėgusius į Švediją. Švedijos vyriausybė atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Nors daug kas Švedijoje, pirmiausia Bažnyčia ir kariuomenė, prieštaravo vokiečių perdavi­ mui, tokio žingsnio precedentų būta. Bet kokio karo pabaigoje buvę kovotojai turėdavo būti perduodami jų tėvynę kontroliuojančiai valdžiai. Kadangi per­ galę pasiekę sąjungininkai Vokietiją buvo suskirstę į okupacines zonas, tai ga­ lėjo būti aiškinama kaip reikalavimas perduoti vokiečius bet kuriai valstybei, su kuria jie kovojo per karą. Todėl 3 tūkst. vokiečių atiduoti Sovietų Sąjungai. Daugelis, vengdami ekstradicijos, mėgino susižaloti ar net nusižudyti, bet vos pasveikę iškart vis tiek būdavo perduodami sovietams. Baltijos šalių piliečių situacija buvo sudėtingesnė, nes jie karo metu savo šalių kariuomenėse nekovojo. Sovietų Sąjunga tokius kareivius laikė sovieti­ niais piliečiais, nes iki Vokietijos įsiveržimo Estija, Latvija ir Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, bet tos aneksijos didžiuma kitų tautų formaliai nepripažino. Nepaisant plačių protestų prieš bet kokių kareivių ekstradiciją Sovietų Sąjun­ gai, apie 150 Baltijos šalių karių - daugiausia latvių, ištrūkusių iš Kuršo plac­ darmo ar Vakarų Prūsijos, - 1946 m. sausio 25 d. Treleborge buvo susodinti į garlaivį Beloostrov. Du latvių karininkai, kad nepatektų sovietams į rankams, nusižudė. Daugelis į Sovietų Sąjungą sugrąžintų Baltijos šalių karių, pirmiausia ka­ rininkų, sulaukė mirties bausmės. Likusieji, nuteisti sunkiesiems darbams, ne­ laisvėje praleido daug metų. 1994 m. 44 iš tos grupės vis dar buvo gyvi, ir bir­ želio 20 d. 40 iš jų - 35 latviai, 4 estai ir 1 lietuvis - nukeliavo į Stokholmą, kur juos priėmė karalius Karolis XVI Gustavas. Švedijos užsienio reikalų ministrė Margareta af Uglas (Margaretha af Ugglas) pripažino, kad ekstradicija neturėjo teisinio pagrindo, ir išreiškė Švedijos vyriausybės apgailestavimą (21). Baltijos šalių demografinės netektys dėl kovos veiksmų bei okupacinių režimų vykdomos politikos labai pakeitė gyventojų sudėtį. Tikslius skaičius sunku nustatyti, tačiau dėl sovietų deportacijų prieš karą ir po jo, dėl žydų bei kitų tautybių žmonių naikinimo gyventojų tikriausiai sumažėjo 20 procentų. Tai rodo, kad Baltijos valstybės per Antrąjį pasaulinį karą prarado didesnę savo gyventojų dalį nei kitos šalys, išskyrus Lenkiją. Krinta į akis, kad dau­ giausia gyventojų per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo neteko šalys, turėjusios ištverti ir vokiečių, ir sovietų okupaciją. 306

Nedaugelio per Holokaustą likusių gyvų Baltijos šalių žydų laukė sunki ateitis. Samuelis Esterovičius, vienas iš tų, kurie už savo gyvybę turi būti dėkingi majorui Plagei, susirado darbą naujoje administracijoje, bet jo kaip sėkmingo verslininko praeitis reiškė, jog jis priklausė klasei, kurią komunistų valdžia laikė nepatikima. Sovietams suėmus vieną jo draugą, Michalą Girdą, Pilietinio karo metu trumpai tarnavusį Baltosios gvardijos dalinyje, Esterovičius buvo priverstas šį faktą patvirtinti. Tapęs kritikos taikiniu jo skyriui neįstengus įvykdyti plano, Esterovičius padarė išvadą, kad „išlaisvintoje" Lietuvoje jam nėra ateities. Kartu su 90 procentų kitų Holokaustą išgyvenusių Baltijos šalių žydų jis nusprendė emigruoti į va­ karus. 1945 m. balandį jis ir jo šeima su gyvulius gabenančių sunkveži­ mių vilkstine išvyko į Lenkiją ir apsigyveno Lodzėje. Lenkijoje sustiprėjus antisemitinėms nuotaikoms, šeima persikėlė į Italiją ir galop emigravo į Jungtines Valstijas. Maša Rolnikaitė, likvidavus getą iš Vilniaus perkelta į darbo stovyklą Estijoje, vėliau atsidūrė Štuthofe netoli Gdansko. Paskutinę karo žiemą Rau­ donajai armijai pralaužus vokiečių linijas, ji kartu su tūkstančiais kitų kon­ centracijos stovyklos kalinių paliko stovyklą ir sparčiu žingsniu buvo genama kitur. Klampodami per sniegą, dažnai vilkėdami tik savo dryžuotas koncen­ tracijos stovyklos uniformas, žuvo tūkstančiai ir taip jau dėl nepakankamos mitybos išsekusių kalinių:

Ėjome ir ėjome be pabaigos. Kasdien po kelias moteris parkrisdavo pakelė­ je. Jos susmukdavo ir be kitų pagalbos nebepajėgdavo pastovėti. Sargybiniai tada nušaudavo jas šūviu į galvą, nutempdavo į šalį žingsnį ar du, ir dar vie­ nas lavonas nusirisdavo į griovį. Kertant kokį nors kaimą, sargybiniai pra­ nešdavo, kad už kelių kilometrų guli kūnas, kurį reikia palaidoti. ... Beprotiškai kamavo alkis. Nebegaudavome jokio maisto. Ūkininkai, kurių klojimuose mus užrakindavo nakčiai, kartais duodavo mums kibirą bulvių. Kiekvienam tekdavo po vieną ar dvi bulves (22).

Galiausiai Rolnikaitė ir dar keli kaliniai buvo palikti viename klojime. Naktį nuaidėjo keli garsūs sprogimai, ir kaliniai išsigando, jog bus nužudyti. Kitą rytą - tyla. Kažkas iš lauko lenkiškai pasakė, kad vokiečiai pabėgo.

Nejau sprogimai iš tiesų išgąsdino vokiečius? Taip smarkiai, kad jie pabėgo ir mus čia paliko? 307

Gausmas [lėktuvų variklių] vėl artėjo ir artėjo! ... Lauke pasigirdo garsūs vyrų balsai. Rusai? Raudonoji armija? Tikrai jie? ... Klojimas prisipildė kareivių. Ėjo prie mūsų, ieškodami dar gyvų, padė­ dami jiems. Kai surasdavo tuos, kuriems padėti per vėlu, nusiimdavo ke­ pures. - Gal padėti, sesut? Buvau pastatyta ant kojų, bet negalėjau pajudėti, kojos virpėjo. Du Raudono­ sios armijos kareiviai paėmė mane už rankų, pakėlė ir išnešė į lauką (23).

Galiausiai Rolnikaitė grįžo į Vilnių. Apsidžiaugė sutikusi savo tėvą, kurio nematė nuo pat vokiečių okupacijos pradžios. Jis sykiu su Raudonąja armija buvo pabėgęs į rytus. Gyva liko ir viena iš seserų, bet motina bei jaunesni bro­ lis ir sesuo pranyko Aušvice, kur, kaip spėjama, žuvo. Kitaip nei Esterovičiai, Rolnikaitės šeima nusprendė likti Sovietų Sąjungoje. Vokiečiai, dalyvavę Holokauste Baltijos šalyse, kiekvienas sulaukė skir­ tingo likimo. Francas Štalekeris, kurio Einsatzgruppe A 1941 m. prižiūrėjo žydų žudymą Lietuvoje ir Latvijoje, po savo nusikaltimų tegyveno vos kelis mėne­ sius. Žuvo 1942 m. kovą vadovaudamas operacijai prieš sovietų partizanus. Martinas Vaisas, tiek daug prisidėjęs prie žudynių Vilniuje, po karo Vokie­ tijoje mėgino įsilieti į civilinį gyvenimą. Atpažintas ir įskųstas, Viurcburge nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Karlas Jėgeris, išsamaus pranešimo apie Ein­ satzkommando 3 darbus Lietuvoje autorius, po karo prisiėmė svetimą tapatybę. 1959 m. pirmąkart į viešumą išnirus jo pranešimui, dirbo žemės ūkio darbi­ ninku. Netrukus buvo atpažintas bei suimtas ir laukdamas teismo Hojenaspergo (Hohenasperg) kalėjime nusižudė. Štandartenfiureris Francas Mureris, žmogus, atsakingas už Vilniaus getą, užsitarnavo „Vilniaus skerdiko" pravardę. Baigiantis karui grįžęs į gimtąją Austriją, mėgino apsimesti dar vienu grįžtančiu kareiviu. Jo ne­ laimei, greta jo gimtojo miesto buvo „perkeltųjų asmenų" (DP - displaced persons) stovykla, ir vienas iš stovyklos gyventojų jį atpažino. Suimtas bri­ tų okupacinių pajėgų, buvo perduotas Sovietų Sąjungai, kur už sovietinių piliečių žudymą - Vilnius vokiečių įsiveržimo pradžioje laikytas Sovietų Sąjungos dalimi - nuteistas 25 metams sunkiųjų darbų. 1955-aisiais, Austri­ jos valstybės sutartimi Austriją faktiškai atkūrus kaip suverenią valstybę, iš kalėjimo paleistas. 1963 m. Austrijoje vėl patrauktas baudžiamojon atsako­ mybėn, tačiau išteisintas. Mirė 1995 m. 308

Brunas Kitelis (Bruno Kittel), perėmęs iš Murerio atsakomybę už Vilniaus getą, prižiūrėjo jo likvidavimą. Asmeniškai nužudė gete kelis žydus, aukas paprastai rinkdamasis atsitiktinai. Baigiantis karui Kitelis, prieš karą buvęs aktorius, tiesiog pradingo. Jo likimas nežinomas. Erichas Erlingeris, vadovavęs Sonderkommando 1b, priklausiusiai Štalekerio Einsatzgruppe A, susijęs su daugeliu žudynių Baltijos šalyse. Ypač pasižy­ mėjo per žydų skerdynes Daugpilyje. Vėliau jis ir jo vyrai veikė Baltarusijoje bei Rusijoje, žudė žydus, nežydų tautybės civilius ir asmenis, įtariamus par­ tizanaujant. Po karo dangstėsi svetima tapatybe, bet 1954 m. vėl pradėjo gy­ venti savo tikruoju vardu. Po ketverių metų suimtas, apkaltintas karo nusikal­ timais ir nuteistas 12 metų kalėti. 1965 m. paleistas kaip laukiantis apeliacijos patenkinimo, o 1969 m. oficialiai atleistas nuo bausmės vykdymo dėl prastos sveikatos. Nepaisant tariamai prastos sveikatos, išgyveno iki 2004 m. Helmutas Rauka, susijęs su žudynėmis Kauno gete, po karo persikėlė į Kanadą. Čia gyveno apsaugotas Kanados vyriausybės politikos vengti tyrimų dėl įtariamų karo nusikaltėlių vadovaujantis argumentu, kad tokius tyrimus galima aiškinti kaip tam tikrų grupių, turinčių ypatingų interesų, skatinimą. Kanados karališkoji raitoji policija 1962 m. šitaip formulavo šią nuostatą:

Atsižvelgdamos į tai, kad individai ar organizacijos gali pamėginti pasinau­ doti Pajėgomis kaip tyrimo priemone grupių, užsiimančių karo nusikalti­ mais įtariamų individų paieška bei baudimu, naudai, Pajėgos, jei iš vadovy­ bės nebus nurodyta kitaip, tokio pobūdžio pareiškimų netirs (24).

Vienas iš daugelio, suabejojusių tokia politika, buvo Robertas Kaplanas, 19801984 m. ėjęs Kanados generalinio prokuroro pareigas. Jį lydėjo sėkmė raginant tirti Raukos veiklą ir išduoti jį Vokietijai, kur jam būtų pateikti kaltinimai, susiję su 11 500 žydų žūtimi Kaune. 1983 m. gegužę Rauka buvo išsiųstas į Vokietiją. Laukdamas teismo, spalio mėnesį mirė kalėjime (25). Eduardas Rošmanas, 1943 m. pradžioje tapęs Rygos geto viršininku vie­ toj Kurto Krauzės, nebuvo linkęs kaip jo pirmtakas žudyti žydų vietoje. Nu­ bausti mirtimi juos paprastai gabendavo į Rygos centrinį kalėjimą. Manoma, kad šitaip žuvo daug daugiau žydų negu jų gete nužudė Krauzė. Nors iš dar­ bo užduočių į getą grįžtantys žydai, Rošmano nurodymu, būdavo iškratomi, kad į getą neparsineštų maisto, surastą maistą jis dažnai liepdavo perduoti į geto ligoninę. Rošmanas taip pat prisidėjo prie vokiečių pastangų paslėpti žudynių Rygos apylinkėse įkalčius ir padėjo organizuoti darbo brigadas anks­ čiau nužudytų žmonių lavonams atkasti ir sunaikinti. Kas dvi savaitės darbo brigados būdavo likviduojamos ir keičiamos naujais darbininkais. Po karo 309

Rošmanas pasitraukė į Austriją, kur 1945 m. buvo suimtas. Apsimetęs papras­ tu karo belaisviu, netrukus išėjo į laisvę. Po dvejų metų, atpažintas buvusio koncentracijos stovyklos kalinio, vėl suimtas. Įkalintas Dachau, kur koncen­ tracijos stovykla buvo pertvarkyta į sulaikymo stovyklą, 1948 m. pabėgo ir, padedamas Aloyzo Hudalo (Alois Hudai), naciams simpatizavusio Austrijos katalikų vyskupo, pasitraukė iš Vokietijos ir laivu iš Genujos išplaukė į Argen­ tiną. Už pagalbą norintiems pabėgti buvusiems naciams Hudalas sulaukdavo vis stipresnės kritikos, tačiau iki 1952 m. iš savo bažnytinio posto neatsistaty­ dino ir iki mirties liko aktyvus buvusių nacių gynėjas. Prisidengęs Federigo Vagnerio (Federigo Wagner) vardu, Argentinoje Rošmanas įsteigė medienos kompaniją. Nuo 1958 m. nekart prašyta išduoti jį Europai, kur jo laukė kaltini­ mai dvipatyste ir masine žmogžudyste. 1977 m. viduryje Argentinos vyriau­ sybė pareiškė apsvarstysianti jo išdavimo klausimą, nors su Vakarų Vokietija ir nebuvo pasirašyta oficiali ekstradicijos sutartis. Atrodo, jog tuo metu tarp Argentinos ir Vakarų Vokietijos tvyrojo įtampa, ir tuo pareiškimu siekta vo­ kiečius apraminti. Kad ir kaip būtų, Rošmanas iš Argentinos pabėgo į Parag­ vajų. 1977 m. tos šalies sostinėje rasti žmogaus palaikai su Federigo Vagnerio tapatybės dokumentais. Kūnas turėjo randų, atitinkančių Rošmano ligos isto­ riją, tačiau kai kurie asmenys, įskaitant Simoną Vyzentalį (Simon Wiesenthal) abejojo, jog tai - Rošmanas, ir spėliojo, kad jis kažkaip sufabrikavęs savo mir­ tį, kad išvengtų teisingumo. Frydrichas Jekelnas, prisidėjęs prie daugybės žudynių Rygoje organiza­ vimo, vokiečių administracijoje Baltijos šalyse vėliau ėjo policijos operacijų vado pareigas. 1945 m. vasarį išsitarnavo SS ir policijos generolo laipsnį ir buvo paskirtas į SS savanorių kalnų korpusą (SS-Freiwilligen Gebirgs-Korps). Patekęs į Raudonosios armijos nelaisvę, 1946 m. Rygoje stojo prieš teismą. Nuteistas už karo nusikaltimus, vasarį pakartas. Hinrichas Ložė (Hinrich Lohse), Ostlando reichskomisaras, 1944 m. paspruko į Šlezvig-Holšteiną, kur ėjo reicho gynybos komisaro pareigas. Suimtas britų okupacinės val­ džios, 1948 m. nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Po trejų metų paleistas dėl prastos sveikatos. Mirė 1964 m. Jakobas Gensas, Vilniaus geto žydų policijos vadovas, padėjęs organizuoti daug „akcijų", skirtų geto gyventojams naikinti, buvo kontroversiška asmeny­ bė. Atrodo, jog nuoširdžiai tikėjo, kad bendradarbiaudami ir našiai dirbdami Vilniaus žydai galėtų įrodyti vokiečiams savo naudingumą ir per tai išlikti. Dažnai tvirtindavo, kad savo veiksmais nuo mirties išgelbėjęs ne vieną žydą. Pa­ vyzdžiui, per „akciją" 1942 m. liepą nušauti 84 pagyvenę žydai, bet, pasak Genso, iš pradžių ketinta nužudyti kelis šimtus ir jam pavykę išsiderėti apsiriboti mažesniu skaičiumi. Vokiečiams 1942 m. liepą Judenrat išformavus, jis tapo vie­ nintele žydų valdžia gete. Nors privalėjo slopinti geto gyventojų pasipriešinimą vokiečiams, atrodo, jog palaikė reguliarius ryšius su pasipriešinimo sąjūdžiu. 310

1943-iaisiais, kai tapo aišku, kad getas bus likviduotas, Gensas atsisakė mė­ ginimo pabėgti - jo žmona lietuvė gyveno už geto ribų ir bent jau egzistavo galimybė, kad jam būtų pasisekę. Rugsėjo 14 d. gestapininkai jį išsikvietė ir, ap­ kaltinę bendradarbiavimu su pasipriešinimo sąjūdžiu, tą pačią dieną nužudė. Viktoras Arajas, kurio paramilitarinis dalinys nužudė daug žydų Latvijo­ je ir kitur, iki 1949 m. laikytas britų internavimo stovykloje, vėliau, padedamas Latvijos vyriausybės tremtyje, prisidengęs Viktoro Zeiboto (Victor Zeibots) vardu, įsikūrė Londone. 1979 m. už karo nusikaltimus patrauktas baudžiamo­ jon atsakomybėn Hamburge ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1988 m. mirė kalėjime. Kitas Arajs Kommando narys, Herbertas Cukuras (Herberts Cukurs), prieš karą garsėjęs kaip aviacijos pionierius, apkaltintas dalyvavimu keliose žudynėse, atkakliai tvirtino, kad Arajo dalinyje dirbęs tik automobilių remon­ to skyriaus viršininku. Po karo naują gyvenimą pradėjo Pietų Amerikoje, kur 1965 m. jį nužudė Mosado agentai, atvilioję į Montevidėją bendradarbiavimo steigiant naują oro liniją dingstimi. Nužudę Cukurą, agentai Vokietijos bei Pietų Amerikos spaudos tarnyboms pasiuntė tokią žinią:

Atsižvelgiant į kaltinimų kaltinamajam sunkumą, būtent į tai, jog jis asme­ niškai prižiūrėjo, kad būtų nužudyta daugiau nei 30 000 vyrų, moterų ir vai­ kų, bei atsižvelgiant į ypatingą kaltinamojo žiaurumą atliekant savo užduo­ tis, kaltinamasis Herbertas Cukuras nuteistas mirti. Mirties bausmę 1965 m. vasario 23 d. jam įvykdė negalintieji užmiršti. Jo kūną galima rasti adresu: Casa Cubertini Calle Colombia, Septima Secciön del Departamento de Canelones, Montevideo, Uruguay (26).

Dar vienas į žydų bei kitų asmenų žudymą įsivėlęs latvis, Karlis Lobe, karui baigiantis pabėgo į Švediją ir gyveno ten iki savo mirties 1985 m. Palyginti neseniai diskusijų sukėlė vieno iš Holokauste dalyvavusių lat­ vių, Konrado Kalėjo (Konrads Kalėjs), byla. Jis irgi tarnavo Arajo komandoje, po karo iš pradžių gyveno Danijoje, paskui Australijoje ir galiausiai Jungtinėse Valstijose. 1984 m. identifikuotas kaip asmuo, galintis būti įsivėlęs į karo nusi­ kaltimus. Po metų suimtas vykdant rafinuotą Puno Airlines operaciją - Jungti­ nių Valstijų teismo vykdytojų tarnyba (Marshals Office) įkūrė fiktyvią oro liniją ir tada įtariamiesiems išsiuntinėjo laiškus, informuojančius, kad jie laimėjo oro linijos bilietus. Atvykę atsiimti bilietų įtariamieji buvo suimti. Po užsitę­ susio teisminio proceso iš Jungtinių Valstijų deportuotas į Australiją, Kalėjas mėgino grįžti į Kanadą, bet vėl buvo deportuotas į Australiją. 1999 m. persi­ kėlė į Angliją, bet britų vyriausybei paskelbus, kad jo laukia deportacija, vėl grįžo į Australiją. 2000 m. Latvijos vyriausybė pradėjo prieš jį teismo procesą, 311

kuris dėl Kalėjo silpnos sveikatos buvo atidėtas. 2001 m. mirė Melburne, pa­ skutiniame interviu Australijos televizijai prisipažinęs, jog dalyvavo žudant žydus Latvijoje. Jegalos koncenlracijos stovyklos komendantas estas Aleksanderis Lakas po karo persikėlė į Kanadą, kur Alekso Lako vardu pradėjo naują gyvenimą. 1960 m. paminėtas per Estijoje vykusius teismo procesus dėl Holokausto, vė­ liau susektas Rusijos ir Kanados žurnalistų. Tikslios jo mirties aplinkybės ne­ aiškios. 1960 m. gruodį rastas kabantis savo garaže. Aiškinimų būta visokių nuo savižudybės iki Mosado agentų darbo. Karlas Linas (Kari Linnas), estas, vadovavęs koncentracijos stovyklai netoli Tartu, po karo persikėlė į Jungtines Valstijas. Tuose pačiuose teismo procesuose, kuriuose paminėtas ir Lakas, buvo nuteistas už akių, o 1979 m. JAV pareigūnų apkaltintas dėl melagingų pareiškimų siekiant gauti leidimą įvažiuoti į Jungtines Valstijas. 1981 m. iš jo atimta JAV pilietybė, o 1987 m. po ilgo teismo proceso jis išskraidintas į Sovie­ tų Sąjungą. Po trijų mėnesių mirė Leningrado kalėjime. Ainas Merė, 1960 m. nuteistas Estijoje, tuo metu gyveno Anglijoje. Britų valdžia atsisakė jį išduoti, nes tarp Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos nebuvo pasirašyta atitinka­ ma sutartis. Jis mirė 1969 m. Alfredas Rozenbergas, tiek daug prisidėjęs prie Generalplan Ost, po karo teistas Niurnberge. Nuteistas už nusikaltimus žmonijai ir agresyvių karų sukurstymą, 1946 m. pakartas. Paskutinis armijų grupės „Kuršas" vadas Karlas Hilpertas kartu su savo vyrais iškeliavo į nelaisvę. 1948 m. mirė Sovietų Sąjungoje. Ernstas Merkas, 18-osios armijos vadas, kalėjo iki 1955 m., bet išgyveno ir vėliau savo nelaisvę aprašė (27). 16-osios armijos vadas Frydrichas Folkameris fon Kirchenzitenbachas irgi išgyveno ir 1955 m. galop grįžo į Vokietiją. Daug estų ir latvių kareivių, karo pabaigoje pasidavusių Vakarų vals­ tybėms, netikėtai tapo sargybiniais Niurnbergo teismo proceso metu. Kiti saugojo JAV bazes per Berlyno blokadą. Nors ir pasmerkė SS kaip nusikals­ tamą organizaciją, sąjungininkai darė išimtis ne vokiečių tautybės vyrams, paimtiems į jos gretas. 1950 m. Jungtinių Valstijų „perkeltųjų asmenų" (DP) komisija pareiškė:

Baltų Waffen SS daliniai (baltų legionai) traktuotini savo tikslu, ideologija, veikla ir tinkamumu narystei besiskiriančiais nuo vokiečių SS, todėl Komisi­ ja nelaiko jų Jungtinių Valstijų vyriausybei priešišku sąjūdžiu (28).

Ilga ir sunki Baltijos šalių pokario kova dėl nepriklausomybės nėra šios knygos tema (29). Dėl kovos veiksmų, masinių egzekucijų bei deportacijų 312

patirtos gyventojų netekties randai dešimtmečiais darkė visas tris šalis. Ne­ paisydamos didelio kitataučių sovietų piliečių antplūdžio, šalys sovietų oku­ pacijos metais sugebėjo išlaikyti savo savitas kultūras bei kalbas, ir, sovietų režimui atleidus gniaužtus glasnost ir perestroika metais, nepriklausomybės reikalaujantys balsai sustiprėjo. 1987 m. prasidėjo viešojo neklusnumo ak­ tai, o kitais metais Estija paskelbė Suveräänsusdeklaratsioon („Suvereniteto deklaraciją"), kur pareiškė, kad Estijos įstatymai viršesni už sovietinius ir kad vienintelė Estijos vyriausybė, o ne Maskva, turi teisę į Estijos turtus bei teritoriją. 1990 m. Estijos vyriausybė informavo savo piliečius, kad šauki­ mas į sovietų ginkluotąsias pajėgas nebėra privalomas, o tų pačių metų kovo 11-ąją Lietuva priėmė Nepriklausomybės atstatymo aktą. Po kelių savaičių jos pavyzdžiu pasekė Latvija. Iš pradžių sovietai atsakė ekonomine blokada. 1991 m. sovietų kontrolę bandyta įtvirtinti jėga: sausį sovietų karinės ir politinės grupės nesėkmingai mėgino įsteigti „Nacionalinio gelbėjimo komitetą" Rygoje, o sovietų tankams puolant Vilniaus televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Prie pagrindinių Talino pastatų pajudėjusiems sovietų daliniams kelią užkirto masinės demonstraci­ jos. Žlugus mėginimui nuversti Michailą Gorbačiovą rugpjūtį, visos trys šalys paskelbė nepriklausomybę*. Pirmoji jas kaip nepriklausomas valstybes pripa­ žino Islandija, šį įvykį primena lentelė Taline. Nepriklausomybę atkūrusios trys šalys pradėjo sparčiai tolti nuo savo so­ vietinės praeities. Visos trys tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis, jų eko­ nomikos suklestėjo. Antrajame XXI a. dešimtmetyje visame Vakarų pasaulyje kilusi ekonominė sumaištis skaudžiai atsiliepė šioms trims valstybėms, bet, nepaisant visų finansinių iššūkių, atrodo, kad jos tvirtai tapo Vakarų dalimi, o to jos kone visą šimtmetį sunkiai siekė didelių netekčių bei aukų kaina. Atro­ do, jog pagrindinį klausimą - būti visiškai nepriklausomoms ar būti didesnio politinio organizmo dalimi - Baltijos valstybės išsprendė įstodamos į NATO ir Europos Sąjungą. Gyvybiškai svarbus šių organizacijų vaidmuo garantuoti Europos didžiosios dalies nepriklausomybę reiškia, kad didžiuma tautų turi tam tikra apimtimi atsisakyti savo nepriklausomybės pilnatvės. Tautos, kariavusios dėl Baltijos šalių, apie šį laikotarpį išrutuliojo skir­ tingas istoriografijas. Sovietiniai pasakojimai neišvengiamai kupini legendų apie su fašistais kovojusius didvyriškus komunistus ir atspindi to laikotarpio doktriną, kad trys valstybės Sovietų Sąjungos dalimi tapo iki vokiečių įsiver­ žimo. Iki Stalino mirties karas - ir galutinė pergalė - daugiausia vaizduota kaip rusų reikalas, o kitų tautybių, įskaitant sovietinius žydus, kančios bei pa­ stangos būdavo nureikšminamos. Vakarų pasaulyje Holokausto supratimas *Iš t i k r ų j ų - tik L a tv ija ir E s tija , n e s L i e tu v a n e p r i k l a u s o m y b ę p a s k e lb ė 1990 m . k o v o 11 d . - Red. past.

313

paprastai remiasi pasakojimais, parašytais žmonių, patyrusių ir išgyvenusių Holokaustą mirties stovyklose Vakaruose, todėl tuose pasakojimuose dėl su­ prantamų priežasčių nedaug teužsimenama apie masines žudynes iki Vanzė konferencijos 1942 m. pradžioje. Po Sovietų Sąjungos žlugimo saujelė sovietų karo veteranų parašė atsi­ minimų apie karą, bet jų tikslumas bei pilnatviškumas, kaip ir daugelio me­ muarų, parašytų nuo įvykių praslinkus daug laiko, abejotini. Pavyzdžiui, nepaisant gausybės duomenų, liudijančių, kad Rytų Vokietijoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse Raudonosios armijos kareiviai kone reguliariai prievartaudavo moteris, apie tai neužsimenama beveik jokiuose pasakojimuose rusų kalba. Autoriai jei ir pripažįsta, kad tokių dalykų pasitaikydavę, pabrėžia, kad jų pa­ čių pulkai ir divizijos prie to neprisidėję. Nors Rusijos Federacija ir pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę, Rusijoje tebėra tvirtai reiškiama nuomo­ nė, jog trys valstybės teisėtai priklausė ir galbūt vis dar turėtų priklausyti Rusijai, kad ir kaip pastaroji būtų suprantama - kaip caro imperija, Sovietų Sąjunga ar Rusijos Federacija. Sovietmečiu, kaip ir Vakaruose, oficialiai laiky­ tasi požiūrio, kad vyrai, varu suvaryti į SS latvių ir estų legionus, netraktuo­ tini taip, kaip SS tarnavę vokiečiai, tačiau šiandien Maskvos požiūris visiškai priešingas. Kareiviai, kovoję su Raudonąja armija, dažnai vaizduojami ir kaip žmonės, atsakingi dėl Holokausto Baltijos šalyse ir civilių etninių rusų žudy­ mo. Nors ir tiesa, kad daug legiono karių šitaip nusikalto, neteisinga teigti, kad šiuose nusikaltimuose dalyvavo visi. Ilgo sovietų buvimo Baltijos šalyse teisėtumo - ar neteisėtumo - klau­ simas irgi tebėra nerimstančių ginčų šaltinis. Rusų autoriai dažnai nurodo į Vinstono Čerčilio pragmatines ištaras Sovietų Sąjungos sienų atžvilgiu. 1942 m. kovą Čerčilis parašė Ruzveltui: „Atsižvelgdamas į sunkėjančią karo naštą, padariau išvadą, kad Atlanto chartijos principų nederėtų aiškinti taip, kad Rusija netektų sienų, turėtų Vokietijos užpuolimo metu" (30). Negalėdamas tuo metu pasiūlyti Sovietų Sąjungai jokios pagalbos antro­ jo fronto Vakaruose pavidalu, Čerčilis tikriausiai jautė poreikį kaip nors poli­ tiškai paremti šalį, nešusią pagrindinę karo su vokiečiais naštą. Nors galbūt ir nebuvo labai linkęs leisti Stalinui nevaržomam aneksuoti Baltijos šalis, Ruz­ veltas galiausiai neturėjo iš ko rinktis: Raudonoji armija neabejotinai šeimi­ ninkavo regione ir padėties niekas, išskyrus karą, nebūtų pakeitęs. Manoma, kad Vakarų valstybių negebėjimas pasipriešinti sovietų pastangoms kontro­ liuoti Baltijos šalis po karo faktiškai įteisino sovietų buvimą šiame regione, o kadangi tas buvimas rėmėsi pradine sovietų okupacija, išplaukiančia iš Molo­ tovo-Ribentropo pakto, tam tikru būdu buvo įteisintas ir pastarasis. Vokiečių pasakojimų apie karą pradėjo rastis XX a. šeštajame dešimtmety­ je, veteranams ėmus sudarinėti savo pulkų bei divizijų istorijas. Tuose pasako­ jimuose, kaip ir sovietiniuose, apie karo nusikaltimus beveik neužsimenama; 314

retais atvejais, kai ta tema iškyla, kaltinama SS organizacija bei su ja susiję paramilitariniai daliniai. Tose pulkų ir divizijų istorijose daugiausia dėmesio skiriama svaiginančių metų laikotarpiui bei įnirtingam priešinimuisi pasku­ tiniais karo mėnesiais. Vokiečių kareiviai paprastai vaizduojami patriotais, besistengiančiais neleisti Raudonajai armijai užplūsti jų tėvynės, puse lūpų ar apskritai neaptariant to, kad Raudonąją armiją į Vokietiją galiausiai atvedė būtent vokiečių įsiveržimas į Sovietų Sąjungą. Jei civiliai ir minimi, tai daž­ niausiai Vermachtą sveikinę džiūgaujantys lietuviai, latviai ir estai arba nuo grįžtančios Raudonosios armijos pabėgti mėginantys išsigandę pabėgėliai. Vokiečių pasakojimuose dažnai nusakomi puolančios Raudonosios armijos padaryti nuostoliai; panaši 1941 m. Vermachto padaryta žala beveik visiškai nutylima. Vokiečių požiūris į savo praeitį, ypač į Holokaustą, daugeliu atžvilgių yra didelis pasiekimas. Nors veteranų pasakojimuose apie karą šios temos ven­ giama, kiti vokiečių autoriai jos ėmėsi kartais ir su skausmingu sąžiningumu. Ankstesni pasakojimai galbūt būdavo šiek tiek dvimačiai, daugelį vokiečių nusikaltėlių vaizduojant piktais sadistais. Tokių individų neabejotinai būta, tačiau gausumu juos toli pranoko tie, kurie savo vaidmenį Holokausto maši­ nerijoje, regis, traktavo lygiai taip pat kaip kareiviai savąjį fronto kautynėse. Per pastaruosius du dešimtmečius vokiečių autoriai parašė išsamiausių bei visapusiškiausių studijų apie Vermachto ir SS rytuose padarytus nusikaltimus. Tai ryškiai kontrastuoja su rusakalbių autorių polinkiu nutylėti apie Raudo­ nosios armijos bei NKVD žiaurumus. Sunkiausiai su savo pasakojimais apie karo metus neišvengiamai galy­ nėjosi pačios Baltijos valstybės. Viena vertus, Baltijos tautos didžiuojasi savo atsparumu bei gebėjimu atlaikyti tiek daug okupacijų bei tokias didžiules gyvybės netektis. Kita vertus, jų požiūris į Antrojo pasaulinio karo įvykius labai prieštaringas. Aplinkybių priverstoms padėti nacistinei Vokietijai, joms ir toliau sunku savo požiūrį į tuos, kurie laikomi tautos patriotais, suderinti su nemaloniu faktu, kad joms teko kovoti už visuotinai smerkiamą režimą. Jų istoriografiją apsunkina ir tai, kad net nešališkai aptarinėjant jų tautų at­ žvilgiu vokiečių ir sovietų padarytus nusikaltimus, joms vis dar sunku pri­ pažinti savo pačių piliečių vaidmenį tuose nusikaltimuose. Daugelis - tačiau jokiu būdu ne visi - pokario kovotojų su sovietų okupacija karo metu buvo plačiai įsitraukę į kovas vokiečių pusėje, o kai kurie iš laikomų didvyriais yra susitepę dalyvavimu masinėse žudynėse vokiečių okupacijos metu. Nuo 1990 m. daugelis latvių kovo 16-ąją švenčia Latvijos legiono dieną su Sovietų Sąjunga kovojusių latvių karinei tarnybai paminėti. Ši data pasirinkta todėl, kad tada abi latvių divizijos viena greta kitos kovėsi su Raudonąja armija, bet tai, kad jų gretose būta daug vyrų, priklausiusių policijos batalionams, padėjusiems įgyvendinti Holokaustą Baltijos šalyse, šį minėjimą pavertė 315

kontroversiniu įvykiu. 1998 m. ta diena buvo oficialiai pripažinta, tačiau, užprotestavus Rusijai, Latvijos vyriausybė 2000 m. dienos oficialųjį statusą atšaukė. Jau keleri metai toji diena yra nesantaikos tarp Latvijos dešinių­ jų ir kairiųjų grupių židinys, nors būtina pabrėžti, kad latvių veteranams atstovaujančios oficialios organizacijos nekart atsiribojo nuo ekstremistinių grupių, mėginusių pasinaudoti ta diena savo interesų naudai. Po rimtų ne­ ramumų 2005 m. Latvijos vyriausybė pamėgino aptverti susidūrimų cent­ rą - Laisvės paminklą. Tai savo ruožtu sukėlė didelę kritikos bangą, liudi­ jančią, kokie sunkumai kyla Latvijai ir jos kaimynėms stengiantis įveikti kolektyvinę praeitį. Skirtingi istorijos aiškinimai sukėlė pasipiktinimo audrą ir apsunkino santykius tarp šalių. Daug tokių sunkumų išryškina Laisvės paminklo Rygoje istorija. Paminklas, pastatytas 1935 metais, skirtas žuvusiesiems per karą dėl Latvijos nepriklausomybės įamžinti. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų val­ džia pasiūlė atstatyti Petro Didžiojo statulą, nugriautą siekiant padaryti vietos paminklui. Atrodo, kad paminklas išliko iš dalies nenorint be reikalo provo­ kuoti latvių ir iš dalies dėl to, kad Vera Muchina, Rygoje gimusi garsi Sovietų Sąjungos skulptorė, sėkmingai įrodinėjo, kad paminklas yra didelės meninės vertės. Tada pamėginta peraiškinti paminklo pobūdį: pačiame jo viršuje stovi varinė statula, iškeltose rankose laikanti tris žvaigždes, pagal pradinį suma­ nymą simbolizavusias Latvijos tris konstitucinius regionus (Kuržemę, Latgalą ir Vidžemę), bet sovietų valdžia paskelbė, kad statula ir žvaigždės vaizduoja Motiną Rusiją, aukštai iškėlusią tris žvaigždes - Estiją, Latviją ir Lietuvą. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje imta oficialiai pripažinti, kad paminklas įam­ žina Latvijos išlaisvinimą iš caro ir Pabaltijo vokiečių baronų valdžios, tačiau neužsimenant, kad karo dėl nepriklausomybės metu latviai daugiausia kovojo su Raudonąja armija ir jos komunistiniais latvių šaulių daliniais. Daug rusų autorių, įskaitant rašiusius po Sovietų Sąjungos žlugimo, kri­ tikavo, jų akimis, baltų „ideologiją" ar „dogmas", pavyzdžiui, susijusias su deportacijomis 1941-aisiais ir po karo (31). Remdamiesi požiūriu, kad Baltijos šalių sovietinė okupacija buvo teisėta, rusų istorikai dažnai visiškai teisėto­ mis laiko ir sovietų režimo pastangas apsaugoti savo valdžią. Deportacijos esą niekuo nesiskiriančios nuo civilių, kilusių iš Ašies šalių, internavimo Britani­ joje ir Jungtinėse Valstijose karo metu (33). Rusijoje manoma, kad straipsnių bei publikacijų apie „miško brolius" XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvo­ je pradėjo gausėti dėl Vakaruose gyvenusių lietuvių poveikio, o vėliau tokia tendencija paplito ir Latvijoje bei Estijoje. Teigiama, jog daugelis kovojusiųjų su sovietų valdžia tai darę ne vien - ar ne pirmiausia - skatinami patriotinių motyvų. Kai kurie buvę dezertyrai ar tiesiog nusikaltėliai. Rusų požiūriu, visi jie dabar bendrai vadinami „partizanais" siekiant sudaryti klaidingą įspūdį apie didelį partizaninio sąjūdžio mastą (34). 316

Kitas skirtingų istorijos interpretacijų sukeltos įtampos pavyzdys yra Vasilijaus Makarovičiaus Kononovo, sovietinio partizano, priklausiusio 1-ajam latvių partizanų batalionui, byla. 1943 m. birželį jis nusileido Latvi­ joje parašiutu kaip sprogmenų ekspertas. 1944 m. vasarį tuzinas partizanų ieškojo prieglobsčio Mazie Bati kaime. Jiems leista apsistoti viename kloji­ me. Anksti rytą kaime pasirodę vokiečių kareiviai klojimą padegė, o visus bandžiusius ištrūkti nušovė. Tarp kitų žuvo partizanų grupės vadas majoras Čugunovas, jo žmona ir vaikas. Kononovo tuo metu ten nebuvo. Tačiau ba­ talionui surengus karo lauko teismą nedalyvaujant nė vienam kaimo gyven­ tojui, jam liepta nueiti į kaimą ir sučiupti devynis bendradarbiavimu su vo­ kiečiais kaltinamus kaimo gyventojus (35). Kononovas ir keli kiti partizanai įžengė į Mazie Bati vilkėdami Vermachto uniformas ir nužudė devynis kai­ mo gyventojus, įskaitant tris moteris, vieną iš jų nėščią. 1998 m. Kononovas buvo apkaltinas žmogžudyste ir kitais metais nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. 2000 m., Kononovui apskundus nuosprendį, Rusijos Federacijos pre­ zidentas Vladimiras Putinas pasiūlė jam Rusijos pilietybę, kurią jis priėmė. Netrukus po to nuosprendis buvo panaikintas: Kononovo advokatams pa­ vyko įrodyti, jog nežinia, ar partizanai veikė okupuotoje teritorijoje ir ar jo partizanams bei kaimo gyventojams galima taikyti kombatantų statusą; va­ dinasi, taisyklės, taikomos kareivių ir civilių elgesiui karo metu, negali būti patikimai aiškinamos. Prokuratūra nusprendė procesą prieš Kononovą tęsti, apsiribodama kaltinimu trijų moterų nužudymu, ir 2004 m. Kononovas vėl buvo įkalintas. Po ketverių metų Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą dėl Kononovo nuosprendžio. Teismas nustatė, kad veiksmų prieš kaimo gy­ ventojus Kononovas ėmėsi tik jų namuose suradus iš vokiečių gautų ginklų, todėl neįmanoma nedviprasmiškai įrodyti, kad Kononovo operacijos aukos buvo civiliai. Dėl trijų moterų žūties teismas nusprendė, jog galimi du paaiš­ kinimai. Pirmasis - moterys stebėjo majoro Čugunovo grupę, kol šeši vyriš­ kos lyties kaimo gyventojai keliavo į gretimą kaimą įspėti vokiečių, ir todėl faktiškai tapo antipartizaninės ir provokiškos grupės dalimi; antrasis - jos buvo nužudytos Kononovo vyrams viršijus jiems duotus įsakymus. Pasta­ ruoju atveju nepateikta jokių duomenų, kad Kononovas arba tiesiogiai daly­ vavo jas nužudant, arba liepė kam nors jas nužudyti. Kadangi baudžiamasis procesas pagal Latvijos 1944 m. egzistavusią teisę turėjo įvykti per dešimties metų laikotarpį, Kononovas neturėjo būti teisiamas 1998 m. Jei nuosprendis priimtas remiantis Latvijoje 1961 m. įsigaliojusia su nužudymu susijusia tei­ se, tai, teismo nuomone, nuosprendis prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijos septintajam straipsniui, draudžiančiam retrospektyviai kriminalizuoti veiklą (36). 317

Latvijos vyriausybė šį nuosprendį apskundė, ir 2010 m. priimtas galutinis nuosprendis. Padaryta išvada, jog nepaisant to, kokį statusą būtų turėję Mazie Bati kaimo gyventojai, 1944 m. galioję įstatymai neleido jų legaliai nužudyti ar su jais netinkamai elgtis. Nuspręsta, jog tai, kad Kononovas ir jo grupė vilkėjo Vermachto uniformas, pažeidė Hagos konvencijos 23b straipsnį, draudžiantį „klastingai žudyti ar sužeisti asmenis, priklausančius priešiškai šaliai ar ka­ riuomenei" (37). Apribojimas, kad pagal Latvijos teisę baudžiamasis procesas turėtų įvykti per dešimt metų, palaikytas nesvarbiu, nes Kononovas pažeidęs ne Latvijos, bet tarptautinius įstatymus, o šie tarptautiniai įstatymai nužudy­ mo metu jau galiojo, todėl septintasis straipsnis nebuvo pažeistas (38). Kononovas, kontroversinė asmenybė iki pat pabaigos, mirė 2011 m., sulaukęs 88 metų ir vis dar mėgindamas panaikinti Europos teismo nuos­ prendį. Per visą teismo procesą Rusijos Federacija teikė jam teisinę, finansinę ir moralinę paramą. Po jo mirties Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė: „Vasilijus Kononovas Didžiojo tėvynės karo metais nesavanaudiškai kovojo su nacių grobikais. Liko ištikimas mūšyje nukal­ dintiems bendrystės saitams ir visą savo gyvenimą gynė tiesą apie anų metų įvykius" (39). Daugeliui Baltijos šalių gyventojų, pirmiausia reikšmingoms kitakalbių mažumoms, atsiradusioms dėl sovietinių pokarinių migracijų, nepatinka Raudonosios armijos, praliejusios tiek kraujo, kad išvarytų vokiečius iš Bal­ tijos šalių, juodinimas. Latvijos ir Estijos rusams, sudarantiems atitinkamai 26 ir 20 procentų gyventojų*, ypač sunku susitaikyti su nauju statusu trijose šalyse. Neseniai Latvijos rusai nesėkmingai mėgino pasiekti, kad rusų kalba šalyje būtų pripažinta valstybine. Nepaisant tokių dviprasmiškų požiūrių į praeitį, atrodo, jog bent šiuo momentu** trys Baltijos valstybės yra tvirtai įsijungusios į Vakarų pasaulį. Neseni ekonominiai įvykiai parodė, jog tai ne visada palaima. Vis dėlto šių dienų Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojai gali puoselėti daug laisvesnės ir saugesnės ateities viltis nei bet kuri ankstesnė karta. Kaina už tokią ateitį - ga­ lynėjimasis su kontroversine ir sunkia praeitimi - tikriausiai nėra didelė.

* 26,9 ir 2 4,8 - 2011 (L at.) ir 2 012 (Ė st.) g y v e n t o j ų s u r a š y m o d u o m e n i m i s . - Red. past. ** K n y g o s 1 -a s is le i d i m a s a n g l ų k a lb a p a s i r o d ė 2013 m . - Red. past.

318

NUORODOS

(6)

Resis, A . „ T h e F a ll o f L i t v in o v : H a r b in g e r o f th e G e r m a n - S o v i e t N o n - A g r e s s io n P a c t ", E u r o p e - A s i a S tu d ie s 5 2 ( 1 ) ,

ĮŽ A N G A

in:

2000, p. 35.

(7) Jem eljanov, p. 161. (8) Jem eljanov, p. 163.

(1) M is iū n a s , R., Taagepera, K. 1 h e B a lt ic S ta te s Y e a rs o f D e p e n d e n c e 1 9 4 0 - 1 9 9 0 .

L o ndo n:

(9) Sebag M o n te fio re , p. 314. (10) Jem eljanov, p. 165.

H u r s t, 1993, p. 6.

(11) C it. Sebag M o n te fio re , p. 318.

(2)

H e n r y N e v in s o n , cit. E ksteins, M . W a lk in g S in c e D a y b r e a k . N e w York: M a r in e r , 1999, p. 4 2 -4 3 .

(12)

(3)

B leiere, D ., B u tu lis , I., Z u n d a , A ., S tran ga, A ., F e ld m a n is , I. H i s t o r y o f L a t v i a : the 2 0 th C e n tu ry .

Riga: Jum ava, 2006, p. 68.

(4) C z e r n in v o n u n d zu C h u d e n itz , O . I n th e W o r l d W a r .

N e w Y o rk a n d L o ndo n:

H a id e r, F. D i a r i e s , Im p e r ia l W a r M u s e u m , 22 A u g u s t 1939.

(13)

USSR DVP,

(14)

L ie t u v o s o k u p a c ija i r a n e k s ija 1 9 3 9 - 4 0 .

22/1, p. 623.

(15)

V iln iu s : M in tis , 1993, p. 65. E e s ti N S V Ą j a l u g u i II I . T a llin n , 1971, p. 365.

(16) Sebag M o n te fio re , p. 321. (17)

H id e n , J., S a lm o n , P. T h e B a lt ic N a t io n s (rev is e d e d n ). H a r lo w : L o n g m a n , 1994, p. 110.

(5)

H a r p e r & B rothers, 1920, p. 2 45 -2 4 6. D av ie s , N . W h i t e E a g le , R e d S t a r : th e P o li s h -

(6)

S o v ie t W a r , 1 9 1 9 - 2 0 . L o n d o n : P im lic o , 2003. V o lko g o n o v , D . L e n in : L if e a n d L e g a c y .

(18) Tarau skas, E. L ie tu v o s .N e p r ik la u s o m y b ė s n e t e n k a n t . K au nas: Šviesa, 1990, p. 74.

L o n d o n : H a r p e r C o llin s , 1994, p. 482.

(19)

N a u m a n n , F. M it t e l e u r o p a . B erlin :

1990, cit. Senn, A . L it h u a n i a 1 9 4 0 , R e v o lu tio n N e w York: R o d o p i, 2007, p. 17. (20) S enn, p. 18.

(7)

G e o rg R eim er, 1915. (8)

W a rsz a w a :

W y d a w n ic tw o N a u k o w e P W N , 1961, p. 8 8 -8 9 .

(21) S enn, p. 20. (22) Ž ie m o s karas ta r p S uom ijos ir S o v ie tų Sąjungos 1939 m . la p k r itį-1 9 4 0 m . kovą v y k o s ia u ra m e žem ės ru o ž e į šiau rę ir

(9) L o w e r, W . E m p ir e , C o lo n y , G e n o c id e : (23)

v a k a ru s n u o L e n in g ra d o . M y lly n ie m i, S. D i e b a ltis c h e K r is e 1 9 3 8 - 4 1 .

(24)

S tuttg art: D eu tsche, 1979, p. 114-117. F e ld er, B. L e t t la n d im Z w e i t e n W e ltk r ie g .

C o n q u e s t, O c c u p a t i o n a n d S u b a lte r n R e s is t a n c e i n W o r l d H i s t o r y .

N e w York:

B e rg h a h n , 2009, p. 301. (10) Ž r. E rich sen , C ., O lu so g a, D . T h e K a is e r 's

P aderb orn: F e rd in a n d S c h ö n in g h , 2009, p. 45.

H o lo c a u s t : G e r m a n y 's F o r g o tte n G e n o c id e a n d th e C o l o n i a l R o o ts o f N a z i s m .

L o ndo n:

Faber & Faber, 2010. (11) H o lb o rn , H . A H i s t o r y o f M o d e r n G e r m a n y . N e w York: K n o p f, 1969, p. 429. (12)

(25) Z o to v o te le g ra m a p r ik la u s o JAV K ong reso b ib lio te ko s V o lk o g o n o v o r in k in iu i (R eel 1, C o n ta in e r 1). (26) C it. Felder, p. 44.

E id in ta s , A . R e s to r a tio n o f th e S ta te , in: E id in ta s , A ., Ž a ly s , V., Senn, A . L i t h u a n i a

(27)

Feld er, p. 79.

in E u r o p e a n P o litic s : T h e Y e a rs o f th e F i r s t

(28)

N o lle n d o rfs , V. B a tt le f o r th e B a lt ic . Y e a rb o o k

R e p u b l ic 1 9 1 8 - 1 9 4 0 . Basingstoke: M a c m illa n , 1997, p. 2 2 0 -2 2 1 .

(13) (14)

U rb šys, J. A t s i m in i m a i. K au nas: S p in d u ly s fro m A bove.

M a d a jc z y k , C. G e n e r a l n a G u b e r n i a w p la n a c h h itle r o w s k ic h . S tu d ia .

a n d E u ro p e

D av ie s , N ., p. 50.

o f th e M u s e u m o f th e O c c u p a t io n o f L a t v ia 2 0 0 4 .

R ig a , 2005, p. 162. (29) Š tie m an is , J. H i s t o r y o f th e L a t v i a n Jew s. N e w York: East E u ro p e a n M o n o g ra p h s , 2002, p. 115.

P r e s i d e n t W il s o n 's M e s s a g e to C o n g re s s , J a n u a ry 8, 1918:

R ecords o f th e U n ite d States

Senate; R ecord G ro u p 46.

(30) K o m p le k to v , G. P o lp r e d y s o o b š č ia ju t. M o s k v a : M e ž d u n a r o d n y je o tn ošen ija, 1990, p. 140. (31) R u d is, G., cit. Senn, p. 74.

P IR M A S S K Y R IU S

(32) Jem eljanov, p. 167. (33) S enn, p. 97.

(1) Jem eljanov, Y. P r i b a l t i k a : m e i d u S t a l in y m i G it le r o m .

p. 157. (2) Jem eljanov, p. 158. (3)

M is iū n a s , R., T aag ep era, R. T h e B a lt ic S ta te s - Y e a rs o f D e p e n d a n c e 1 9 4 0 - 1 9 9 0 .

Lo n d o n : H u rs t, 1993, p. 201. (35) S e n n , p. 106-107.

N e k r ic h , A ., U la m , A ., Freeze, G . P a ria h s ,

(36) Feld er, p. 32.

P a r t n e r s , P r e d a to r s : G e r m a n - S o v ie t R e la t io n s ,

(37)

1 9 2 2 -1 9 4 1 .

N e w York: C o lu m b ia U n iv e rs ity

Press, 1997, p. 110. (4) Sebag M o n te fio re , S. S t a l in , T h e C o u r t o f th e R e d C z a r.

(5)

(34)

M o s k va : Iz d a te l Bystrov, 2007,

B r iv ä Z e m e ,

17/6/40.

(38) N K V D pran ešim as, 1940-10-25: L a tv ija s V alsts A rh lv s , R iga, P A -1 0 1 /1 /3 5 ,3. (39) L e jin š , J. M a n a D z i m t e n e : A t m i n u u n P ä r d o m u

Lo n d o n : V in ta g e , 2004, p. 40.

A t s p u lg ä .

Vasteras: IC A b o k fö rla g , 1971,

p. 180.

C it. Sebag M o n te fio re , p. 310. (40)

M is iū n a s a n d T aag ep era, p. 21.

319

(41)

T h i r d I n t e r i m R e p o r t o f th e S e le c t C o m m itt e e

(13)

R au n, T. E s to n ia a n d th e E s to n ia n s ( S t u d ie s S ta n fo rd : H o o v e r In s titu tio n Press, 2002, p. 161. C it. K an g e ris, K. L a t v ija s V ė s tu r n ie k u

(42) (43)

8 3 rd C ongress, 2 n d Session, W a s h in g to n 1954, p. 458. M is iū n a s and Taagepera, p. 2 8 -2 9 . U u s ta lu , E. T h e H i s t o r y o f th e E s to n ia n P e o p le .

(44)

L o n d o n : Boreas, 1952, p. 242. N ic h o la s , L. C r u e l W o r ld : T h e C h ild r e n

(15)

(45)

N e w York: V in ta g e , 2006, p. 194-205. T h i r d I n t e r i m R e p o r t , p. 471.

(16) S hirer, W . T h e R is e a n d F a l l o f th e T h i r d R e ic h .

(46)

L a tv ija s V alsts A rh iv s , P A -101/2/32,35.

(47)

H o o v e r In s titu tio n of W a r, Peace a n d

(48)

R e v o lu tio n A rc h iv e , S ta n fo rd , 89/18/1. F eld er, p. 162.

(49)

M is iū n a s a n d Taagepera, p. 42.

(50)

F e ld er, p. 158-159; M is iū n a s a n d Taagepera,

(51)

p. 43. P a k a ln iš k is , A . P lu n g ė . C hicago: M . M o r k ū n o spaustuvė, 1980, p. 45.

S S - E in s a t z g r u p p e n a n d th e I n v e n t i o n o f th e

(52)

K u r o m iy a , H ., P eplo hski, A . M i ę d z y

H o lo c a u s t .

o f N a tio n a litie s ).

o n C o m m u n is t A g g r e s s io n ,

(14)

K o m is ija s R a k s t i. R iga: L a tv ija s vestures in s titu tą apgads, 2008, p. 241.

o f E u r o p e i n th e N a z i W e b .

W a r s z a w q a T o k io .

N e w York: S im o n & Shuster, 1960, p. 647. (17)

F ü h r e r D i r e c t iv e 2 1 , 18

D e c e m b e r 1940:

O ffic e o f th e U n it e d S ta te s C h i e f o f C o u n s e l F o r P r o s e c u tio n o f A x i s C r i m i n a l i t y .

(18) C it. W id d e r, W . „ A u f t r a g s t a k t ik u n d In n e r e F ü h r u n g : T r a d e m a r k s o f G e r m a n L e a d e r s h ip " ,

(19)

To ru h : W y d a w n ic tw o

A d a m M a rs z a le k , 2009, p. 4 7 0 -4 8 5 . S w a in , G . B e tw e e n S t a l in a n d H i t l e r . Londo n:

(53)

E b e rh a rd t, P. P o li t i c a l M i g r a t i o n s in P o la n d . W a rsa w : S tu d iu m E u ro p y W s c h o d n ie j U W , 2006, p. 26.

in: M i l i t a r y R e v ie w , S e p t-O c t 2002, p. 4. R hodes, R. M a s t e r s o f D e a th : T h e N e w York: A lfr e d A . K n o p f,

2002, p. 9. (20)

H illg r u b e r , A . W a r in th e E a s t a n d th e E x t e r m in a t i o n o f th e Je w s ,

R o u tled g e , 2004, p. 28.

in: M a rr u s ,

M . (ed.) T h e N a z i H o lo c a u s t P a r t 3, T h e „ F i n a l S o lu t io n " : T h e Im p le m e n t a t io n o f M ass M u rd e r.

A N T R A S S K Y R IU S (1)

(21)

C ec il, R . T h e M y t h o f th e M a s t e r R a c e : A l f r e d R o s e n b e rg a n d N a z i Id e o lo g y .

(22)

N e w York:

p. 77-78.

H itle r , A . M e i n K a m p f. Boston: H o u g h to n M if f lin , 1971, p. 646.

(3)

(23)

G la n tz , D . T h e B a tt le f o r L e n in g r a d . L aw ren ce: U n iv e rs ity o f K an sas Press, 2002, p. 22.

(24)

S ew ell, S. „ W h y T h r e e T a n k s ? " , in: A r m o r , J u l-A u g 1998, p. 24.

C e n t r a l E u r o p e a n H i s t o r y J o u r n a l,

(25)

G la n tz , p. 23.

v o l. 29, 2 ,1 9 9 6 , p. 270 -2 7 4.

(26)

G o rkov, I., S e m in , N . „ K o n e c g lo b a ln o j H i :

R össler, M ., S chleierm acher, S. „ H a u p t l i n i e n d e r n a t io n a ls o z ia lis t is c h e n P l a n u n g s - u n d V e r n ic h t u n g s p o lit ik " ,

in:

(4) Speer, A . I n s id e th e T h i r d R e ic h : M e m o ir s b y A l b e r t S p e e r.

(5) (6)

N a s o v e c k o m s e v e ro z a p a d e - O p e r a t y v n y j e

Lo ndo n: M a c m illa n , 1970,

p l a n y z a p a d n y c h p r ig r a n ič n y c h o k r u g o v

p. 115.

1 9 4 1 g o d a s v id e t e ls t v u ju t : S S S R n e g

D a llin , A . G e r m a n R u le i n R u s s ia 1 9 4 1 - 4 5 .

o t o v ils ia k n a p a d e n iju n a G e r m a n ij u " ,

L o n d o n : M a c m illa n , 1957, p. 102.

V o e n n o - ls to r ič e s k ij Ž u r n a l

(27)

V o l. X X V I, U S L ib r a r y o f C ong ress, p. 610-627. F ü h r e r N a v a l C o n fe re n c e s .

S o v ie t W a r f a r e S ta te .

(28)

Tu kh ac h e v s ky , M . Q u e s t io n s o f H i g h e r C o m m a n d . M oscow , 1924, p. 88.

(29)

Tu kh ac h e v s ky , M . N e w P r o b le m s in W a r f a r e , cit. M c P ad d e n , C . M i k h a i l N ik o la y e v ic h

M ü n c h e n : Saur, 1994, p. 24. (9)

N o v ato : P res id io Press,

1994, p. 178.

(8) C it. M a d a jc z y k , C. V o m G e n e r a lp la n O s t z u m G e n e r a ls ie d lu n g s p la n : D o k u m e n t e .

C it. S chneider, J. T h e S t r u c t u r e o f S t r a t e g ic R e v o lu tio n : T o t a l W a r a n d th e R o o ts o f th e

U S L ib r a r y o f

C ong ress, 1947, p. 120.

in :

6 (1 99611-12):

2, p. 3 - 4 .

T r i a ls o f th e M a j o r W a r C r i m in a ls b e fo re th e I n te r n a tio n a l M i l i t a r y T r ib u n a l 1 9 4 7 - 4 9 .

(7)

R ies, T. C o ld W i l l : T h e D e fe n c e o f F i n la n d . L o ndo n: Brassey's D e fe n c e P u b lishers, 1988,

D o d d M e a d , 1972, p. 4 2 -4 3 . (2)

M ü n c h e n : Saur, 1989, p. 9 4 -9 5 .

Rees, L. T h e N a z is : a W a r n i n g F r o m H i s t o r y . L o ndo n: BBC, 1997, p. 177.

K ay, A . E x p lo it a t io n R e s e ttle m e n t, M a s s

T u k h a c h e v s k y ( 1 8 9 3 - 1 9 3 7 ) : P r a c titio n e r a n d

M u r d e r : P o li t i c a l a n d E c o n o m ic P l a n n in g

T h e o r is t o f W a r .

f o r G e r m a n O c c u p a t i o n P o lic y in th e S o v ie t

In s titu te o f L a n d W a rfa re , A rlin g to n , 2006.

U n io n .

N e w York: B e rg h a h n , 2006, p. 211.

(30)

Tuch ačevskyj, M . V r e m e n n y j P o le v o j

(31)

Lu kes, I. C z e c h o s lo v a k ia B e tw e e n S t a lin

(10) S nyder, T. B lo o d la n d s : E u r o p e B e tw e e n H i t l e r a n d S t a l in .

L o ndo n: V in ta g e , 2011,

U s ta v R K K A .

p. 161-162. (11)

K ay, p. 164.

(12)

T r i a ls o f th e M a j o r W a r C r i m in a ls ,

XXXVIII, p. 8 6 -9 4 .

L a n d W a rfa re Papers 56,

M o s k v a , 1936, p. 42.

a n d H it le r : T h e D ip lo m a c y o f E d v a rd B eneš in th e 1 9 3 0 s .

vol.

O x fo rd : O x fo r d U n iv e rs ity

Press, 1996, p. 95. (32)

G la n tz , D ., in: K ra u s e , M ., P h illip s , R. (eds). H i s t o r ic a l P e rs p e c tiv e s o f th e O p e r a t io n a l

W ash in g to n : C e n te r o f M ilit a r y H is to ry , 2006, p. 247.

A rt.

320

(33) C it. Sebag M o n te fio re , S. S t a lin , T h e C o u r t o f th e R e d C z a r . L o n d o n : V in ta g e , 2004, p. 341. (34) C it. Sebag M o n te fio re , p. 347.

(23) (24) (25) (26)

K r ie g s ta g e b u c h L V I A . K . ( M o t ) .

(27)

A rc h iv e s , T314, R oll 1389. Z o lo ta r e v (1998), p. 153.

T R E Č IA S S K Y R IU S (1) H a u p t, W . A r m y G r o u p N o r t h . A tg le n : S chiffer, 1997, p. 28.

K r ie g s ta g e b u c h 8 . P a n z e r D i v i s i o n 2 6 / 6 / 4 1 . U S N a tio n a l A rch ives, T315, R o ll 484. H a u p t (1987), p. 150-151; S tolfi, p. 160-161. S tolfi, p. 167.

(28)

(2) Jones, M . L e n in g r a d : S t a t e o f S ie g e . Lo n d o n : John M u rra y , 2008, p. 12.

(29)

(3) C o n ze, W . D i e G e s c h ic h te d e r 2 9 1

(30)

U S N a tio n a l

Lašo a s m e n in į p a s a k o jim ą apie m ū š į žr. Lasch, O . So F ie l K ö n ig s b e r g . S tu ttg art: G rä fe u n d U n z e r, 2002, p. 17-21. G la n tz (2002), p. 35. P avlovas b u vo su im ta s ir a p k a ltin ta s išdavyste; po k e lių d ie n ų ja m įv y k d y ta

Bad N e u h e im : P o d z u n , 1953, p. 119. In fa n te r ie - D iv is io n .

m ir tie s bausnjė.

(4) S tolfi, R . G e r m a n P a n z e r s o n th e O ff e n s iv e . A tg le n : S chiffer, 2003, p. 148.

(31) (32)

S tolfi, p. 170. R ich ter, p. 63.

(5) H a u p t, W . D i e 8 . P a n z e r - D iv i s i o n im Z w e it e n

(33)

R öng elep , R. e t ai. „ T a r t u in th e 1 9 4 1 S u m m e r

F rie d b erg : P o d z u n , 1987, p. 136-137.

W a r " , in: B a lt ic D e fe n c e R e v ie w 9 , vo l. 1 ,2003, p. 165-182.

W e ltk r ie g .

(6) Stolfi, p. 150. (7 ) K r ie g s t a g e b u c h 8 . P a n z e r D i v i s i o n 2 2 / 6 / 4 1 .

(34)

C o n z e , p. 219.

(35)

H u b a tc h , W . 6 1 . I n f a n t e r i e - D i v i s i o n . Bad

(36)

H iio , T. E s to n ia , 1 9 4 0 - 1 9 4 5 : R e p o r ts o f the

U S N a tio n a l A rc h iv e s , T315, R o ll 483. (8) H a u p t (1987), p. 139.

N e u h e im : P o d z u n , 1961, p. 168.

(9) Jones, p. 19.

E s to n ia n I n t e r n a t i o n a l C o m m is s io n f o r th e

(10) Sebag M o n te fio re , S. S t a l in , T h e C o u r t o f th e R e d C z a r . L o n d o n : V in ta g e , 2004,

In v e s t ig a t io n o f C r im e s A g a in s t H u m a n i t y .

p. 3 6 9 -3 7 0 . (11) Z o lo ta re v , V. V e lik a ja O te č e s tv e n n a ja

o f C rim e s A g a in s t H u m a n ity , T a llin n : K is tle r-R its o , 2006, p. 4 2 4 -4 2 5 .

E s to n ian F o u n d a tio n fo r th e In v e s tig a tio n

V o in a 1 9 4 1 - 1 9 4 5 , 1: S u r o v y je i s p y t a n ija .

M o s k v a : N a u k a , 1998, p. 149. (12) R ich ter, W . D i e 1. ( O s t p r e u s s ic h e ) I n f a n t e r i e D iv is io n .

K E T V IR T A S S K Y R IU S

M ü n c h e n : M a x S c h m id t, 1975,

p. 4 0 -4 1 .

(1) C it. T a u b ert, J. 14 T a g e im J u n i, in:

(13) Z o lo ta re v , V. B ö je v y je d o k u m e n t y p o o b o ro n e Z a p a d n o g o f r o n t ą , in : S b o r n ik B o je v y c h

B artu s e vič iu s , V., T a u b e rt, ] ., W ette, W . (eds) H o lo c a u s t in L it a u e n . K ö ln : B öhlau , 2003, p. 40.

D o k u m e n t o v V e lik o j O t e č e s tv e n o j V o in y .

M o s k v a : V o e n iz d a t, 1958, p. 34. (14) H a u p t (1987), p. 145. (15) C it. G la n tz , D . T h e B a t t le f o r L e n in g r a d .

(2) T a u b e rt, p. 41. (3) L e v in , D . H id d e n H i s t o r y o f th e K o v n o G h e tto . Boston: U n ite d States H o lo c a u s t M u s e u m , (4)

1997, p. 222. P a k a ln iš k is , A . P lu n g ė . C hicago:

(5)

M a s la u s k ie n ė , N . L ie t u v o s t a u t in i ų m a ž u m ų

La w re n c e : U n iv e rs ity o f K an sas Press, 2002, p. 33. (16) C it.w w w .a x is h is to ry .c o m /in d e x . php?id=5281.

M . M o r k ū n o spaustuvė, 1980, p. 45.

(17) A p ie m ūšį žr. Raus, E. P a n z e r O p e r a tio n s :

įt r a u k im a s į L S S R a d m i n i s t r a c i j ą i r s o v ie tin ė s b iu r o k r a t ijo s t a u t i n i a i s a n t y k i a i 1 9 4 0 - 1 9 4 1 ,

th e E a s t e r n F r o n t M e m o i r o f G e n e r a l R a u s , 1 9 4 1 -4 5 .

C a m b rid g e : D a C a p o Press,

2003, p. 1 4 -3 4 ; L u ttic h a u , C . v on. T h e R o a d to

G e n o c id a s i r R e z is t e n c ija ,

(6)

1939-1941.

E u r o p e a n J e w r y U n d e r S o v ie t R u le ,

W a s h in g to n D C : C e n te r fo r M il it a r y

P h ila d e lp h ia : Jew ish P u b lic a tio n Society,

H is to r y P roject 26-P, 1985. o n th e E v e o f W o r l d W a r .

(7 )

Law ren ce:

in : V ard ys, V. (ed.) L i t h u a n i a

U n d e r T h e S o v ie t s .

S o lu t io n " : T h e I m p le m e n t a t io n o f M a s s M u r d e r .

M ü n c h e n : Saur, 1989, p. 9 5 -9 6 . (8)

im Z w e i t e n W e l t k r i e g .

(9)

(22) H a u p t (1987), p. 145-146.

įs a k y m a i, 1941 08 28.

R i c h t l in i e n f ü r d ie D u r c h f ü h r u n g d e r S ic h e r u n g s a u ftr ä g e , 5/7/41, 9/7/41. B u n d e s a rc h iv -M ilitä ra rc h iv , R H 26-281/4.

K re fe ld : Schaberg,

1965, p. 137-138. (21) M a n te u ffe l, p. 138-139.

B e rü c k N o rd

B u n d e s a rc h iv -M ilitä ra rc h iv , R H 22/6.

N e w York: P raeger,

1965, p. 6 7 -6 8 . M a n te u ffe l, H . v o n . D i e 7. P a n z e r - D iv i s i o n

in : M a rr u s , M .

(ed.) T h e N a z i H o lo c a u s t, P a r t 3 , T h e „ F i n a l

R e s is t a n c e A g a i n s t th e S o v ie t a n d N a z i O c c u p a n ts ,

1995, p. 60. H illg r u b e r , A . W a r i n th e E a s t a n d E x t e r m in a t i o n o f th e J e w s ,

U n iv e rs ity o f K ansas Press, 1998, p. 126. (19) Iv in s k is , Z . L i t h u a n i a D u r i n g th e W a r :

(20)

L e v in , D . T h e L e s s e r o f T w o E v ils . E a s te r n

M o s c o w : T h e C a m p a ig n in R u s s ia .

(18) G la n tz , D . S t u m b l in g C o lo s s u s : T h e R e d A r m y

in:

I (9), 2001, p. 38.

(10)

3-iosios ta n k ų g ru p ės v a d o įs a k y m a i, 1941 06 28. B u n d e s a rc h iv -M ilitä ra rc h iv , R H 26-20/19.

321

(11)

O ffic e o f the U n ite d States C h ie f o f C ounsel For P ro s ec u tio n o f A x is C r im in a lity . N a z i C o n s p i r a c y a n d A g g r e s s io n , („R ed Series"). V ol. V II , p. 9 7 8 -9 9 5 , U S G P O , W a s h in g to n D C 1946; to lia u „S ta h le c k er R ep o rt".

(40)

L a n g e rb e in , H . H i t l e r ' s D e a t h S q u a d s : T h e L o g ic o f M a s s M u r d e r . Texas: A & M U n iv e rs ity Press, 2004, p. 6 7 -6 8 . (41) C it. E ckert, p. 137. (42) G rossm an , V , E h re n b u rg , I.

(12)

S t a h le c k e r R e p o r t.

D a s S c h w a rzb u c h . D e r G a io z id an d en

(13) (14)

S t a h le c k e r R e p o r t .

s o w je tis c h e n J u d e n .

B u d re ck is , A . T h e L i t h u a n i a n N a t i o n a l R e v o lt.

1994, p. 504.

(15) (16)

B oston: L ith u a n ia n E n c y c lo p e d ia Press,

(43)

G o o d , p. 4 0 -4 2 .

1968, p. 6 2 -6 3 . L e v in , p. 222. B rand išau skas, V. S ie k ia i a t k u r t i L ie t u v o s v a l s t y b i n g u m ą . V iln iu s : V a ls ty b in is leid yb os

(44)

C it. L u stig e r, A . F e ld w e b e l A n t o n S c h m id , in: B a rtu s e vič iu s et al., 2003, p. 187.

(45)

A p ie S c h m id o v e ik lą žr. L u stiger, p. 185-197.

(46)

In č iū rie n ė , J. R e t t u n g u n d W id e r s t a n d in

centras, 1996, p. 90. (17) G in a itė , S. A t m i n i m o k n y g a . V iln iu s : M a r g i raštai, 1999, p. 41. (18)

D u o m e n y s , s u r in k ti K a rlo Jėgerio te is m u i 1959 m ., v ė lia u p askelb ti: W ilh e lm ,

(47)

in: B a rtu s e v ič iu s et al., 2003, p. 150. (48) D ie c k m a n n , C. D a s G h e tto u n d d as K o n z e n t r a t io n s la g e r in K a u n a s 1 9 4 1 - 1 9 4 4 .

G ö ttin g en : W a lls te in , 1998, p. 448.

Passau:

(19) J ä g e r R e p o r t , 1/12/41: h ttp ://fc it.u s f.e d u /h o lo cau st/re s o u rc e /d o cu m e n t/D o cJ a g e r.h tm (20) J ä g e r R e p o r t . J ä g e r R e p o r t.

F r itz o B a rtm a n n o d u o m en ys c itu o ja m i: W e tte , W . S S - S t a n d a r t e n f ü h r e r K a r l Jäger, in : B artu s e vič iu s , V , T a u b e rt , ) ., W ette, W .

(49) G a n o r, S. D a s a n d e r e L e b e n . F r a n k fu r t a m M a in : Fischer, 1997, p. 114. (50) (51)

B ö h lau , 2003, p. 85. H e in z o Josto d u o m en ys c itu o ja m i:

In č iū rie n ė , p. 203-217. N e u m a n n , p. 152.

(52)

R o ln ik a ite , p. 172.

(53) (54)

G o o d , p. 6 3 -6 5 . G o o d , p. 7 0-71.

(55) (56)

G o o d , p. 75. G o o d , p. 7 7-89.

(57)

Ž r . G o o d , M . T h e S e a rc h F o r M a j o r P la g g e :

(eds) H o lo c a u s t i n L i t a u e n . K öln : (23)

N e u m a n n , A . L e b e n u n d S te rb e n im G h e tto Kaunas,

S i c h e r h e it s p o liz e i u n d W e h r m a c h t i n P o le n u n d d e r S o w je tu n io n 1 9 3 9 - 1 9 4 2 .

(21)

K a u n a s , in: B a rtu s e v ič iu s et al.,2003, p. 202-203.

H .- H . R a s s e n p o lit ik u n d K r ie g s f ü h r u n g .

W iss e n s c h a ftsv e rlag R o ther, D o c u m e n t 18, 1991, p. 186-189.

(22)

T h e N a z i W h o S a v e d J ew s. N e w York: F o rd h a m U n iv e rs ity Press, 2005.

(58)

W e tte , W ., in: B artu s e vič iu s e t al., p. 85.

A p ie K a u n o g etą žr. M is h e ll, W . K a d d is h f o r K o v n o : L ife a n d D e a th in a L i t h u a n i a n

(24) J ä g e r R e p o r t .

G h e tto , 1 9 4 1 - 1 9 4 5 .

(25)

Press, 1988.

(26)

B u n d e s a rc h iv -M ilitä ra rc h iv , R H 26-403/4a.

C hicago: C h ic a g o R e v ie w

A r a d , Y. et al. (eds) T h e E in s a t z g r u p p e n

(59)

S ta h le c k e r R e p o r t.

R e p o r t s . S e le c tio n s f r o m th e D is p a tc h e s o f

(60)

t h e N a z i D e a t h S q u a d s ' C a m p a ig n A g a in s t th e

Pran ešim as ap ie in c id e n tą , 4 0 ,1 /8 /1 9 4 1 . B und esarchiv-M ilitärarchiv R -58/215,129;

J e w s i n O c c u p ie d T e r r i t o r i e s o f th e S o v ie t U n io n

ta ip p a t žr. Feld er, B. L e t t la n d im Z w e i t e n

J u ly 1 9 4 1 -J a n u a r y 1 9 4 3 .

N e w York:

W e ltk r ie g . P aderb orn: F e rd in a n d S c h ö n in g h , 2009, p. 212.

H o lo c a u s t L ib ra ry , 1989, p. 44. (27)

B u n d e s a rc h iv -M ilitä ra rc h iv , R H 26-403/4a.

(28)

R o ln ik a ite , M . Ic h m uss e rz ä h le n . H a m b u rg : R o w o h lt, 2002, p. 4 0 -4 1 .

(29)

R einbek: R o w o lth ,

(61)

E z e rg ailis, A . T h e H o lo c a u s t i n L a t v i a 1 9 4 1 -1 9 4 4 .

R iga: H is to ric a l In s titu te of

L a tv ia , 1996, p. 290.

G o o d , P. M e m o i r s o f P e r e lla E s te r o w ic z (2001):

(62)

h ttp ://w e b .m e .c o m /m ic h a e ld g /S ite /

(63) A n g r ic k , A., K le in , P. T h e F i n a l S o lu t io n

S ta h le c k e r R e p o r t.

P la g g e _ D o c u m e n ts _ file s /M e m o irs P .rtf, p. 2 R o ln ik a ite , p. 5 2 -5 4 .

in R ig a : E x p lo it a t io n a n d A n n i h i l a t i o n

(30) (31)

R o ln ik a ite , p. 5 9 -6 4 .

p. 133-150.

(32) G o o d , p. 29. (33)

1 9 4 1 -1 9 4 4 .

(64)

R o ln ik a ite , p. 97.

(36) (37)

E c ke rt, C. D i e M o r d s t ä t t e P a n e r ia i b e i V iln iu s , in : B artu s e vič iu s et al., p. 133. S a ck o w ic z, K . D z i e n n i k . B yd goszcz,

(38)

C olo rado : U n iv e rs ity

Press, 2004, p. 112. (65)

B re itm a n , R. A r c h it e c t o f G e n o c id e . H i m m l e r Lo n d o n : B o d ley H e a d ,

a n d th e F i n a l S o lu t io n .

1991, p. 220. (66)

P ran ešim as 5 1,1 3/8/41 .

K lee, E. et al. (eds) „ S c h ö n e Z e i t e n " -

(67)

C it. Felder, p. 211.

J u d e n m o r d a u s d e r S ic h t d e r T ä t e r u n d G a ffe r.

(68) T ru s k a, L. L ita u is c h e H is t o r io g r a p h ie ü b e r

1999, p. 46.

B u n d e s a rc h iv -M ilitä r a rc h iv R -5 8 /2 1 6 ,4.

F r a n k fu r t a m M a in : Fischer, 1988, p. 48. (39) T o m k ie w ic z , W . Z b r o d n ia w P o n a r a c h 1 9 4 1 -1 9 4 4 .

322

M ic h e ls o n , M . C i t y o f L ife , C i t y o f D e a th . M e m o r ie s o f R ig a .

(34) G o o d , p. 3 3 -3 4 . (35) G o o d , p. 35.

N e w Y ork: B erg h ah n , 2009,

W a rsza w a : IP N , 2008, p. 203.

d e n H o lo c a u s t in L i t a u e n ,

et al., 2003, p. 263.

in: B artu s e vič iu s

PENKTAS SKYRIUS (1)

(25) (26)

M y lly n ie m i, S. D i e N e u o r d n u n g d e r b a ltis c h e n H e ls in k i: S uo m en

S o lu t io n : T h e E v o lu t io n o f N a z i J e w is h P o lic y ,

S e p te m b er 1 9 3 9 -M a rc h 1942. L in c o ln :

Länder 1 9 4 1 -4 4 .

(2)

H is to r ia llin e n Seura, 1973, p. 63. P ran ešim as 13, 5/7/41. B u n d es a rc h iv B, R 58/214, 75.

(3) K dS L e ttla n d , A b t IIIB laiškas g e n e ra lin ia m k o m is a ru i, 11/3/42. B u n d e s a rc h iv B, R 9 2 / 6 ,121.

(27)

U n iv e rs ity o f N eb ra s k a Press, 2004, p. 289. G e rla c h , C . K a lk u li e r t e M o r d e . H a m b u rg .

(28)

M a s i n ė s ž u d y n ė s L ie t u v o je ,

(29)

p. 314-317, cit. Bubnys, p. 16. D u o m e n y s , p a te ik ti n a g rin ė ja n t

H IS , 2000, p. 612-613.

(4) Rygos G e n e r a l k o m m is s a r i a t p a ž y m a , 27/8/41.

A . Im p u le v ič ia u s b y lą , L Y A , f. K -l, ap. 58, file 47386/3, vol. 9, p. 378 -3 7 9.

B u n d e s a rc h iv B, R 9 2 /6 ,1 5 8 . (5)

Felder, B. L e t t la n d im Z w e i t e n W e ltk r ie g . P a derb orn: F e rd in a n d S c h ö n in g h , 2009,

(30)

Bubnys, p. 32.

(31)

M is iū n a s , R., Taagepera, R . T h e B a lt ic

p. 244.

S ta te s - Y e a rs o f D e p e n d a n c e 1 9 4 0 - 1 9 9 0 .

(6) Felder, p. 246-247. (7)

K n e zys , p. 133-134. B ro w n in g , C. T h e O r i g i n s o f th e F i n a l

L o ndo n: H u rs t, 1993, p. 65.

K u u s ik , A . E s t o n ia n O m a k a it s e in 1 9 4 1 - 1 9 4 4 ,

(32)

N e p r ik la u s o m a L i e t u v a

in: H iio , T. E s to n ia , 1 9 4 0 - 1 9 4 5 : R e p o r ts

(33)

Lester, D ., Stockton, R. S u ic id e a n d th e

o f th e E s t o n ia n I n t e r n a t i o n a l C o m m is s io n f o r h e I n v e s t ig a t i o n o f C r im e s A g a in s t H u m a n i t y .

(1943), p. 11-12.

N o v a , 2005, p. 7. B u d re ck is , A . L i t h u a n i a n R e s is ta n c e , 1 9 4 0 - 5 2 ,

H o lo c a u s t .

(34)

E s to n ian F o u n d a tio n for th e In v e s tig a tio n

in: G e ru tis , A . L it h u a n ia : 7 0 0 Y e a rs .

o f C rim e s A g a in s t H u m a n ity , T a llin n :

N e w Y ork: M a n y la n d Books, 1984, p. 3 4 7 -3 4 8 .

K is tle r-R its o , 2006, p. 7 97 -8 0 6. (8) L a n d w e h r, R. E s to n ia n V i k in g s . H a lifa x :

(35)

A rc h iv s , R iga, P-70/5/37, p. 75.

(9) C o n c lu s io n s o f th e E s t o n ia n I n t e r n a t i o n a l C o m m is s io n f o r th e In v e s t ig a t io n o f C r im e s A g a in s t H u m a n i t y ,

P ran eš im a s a p ie p a d ė tį, A b w e h r s t e lle O s t la n d 1/7/4 2 -3 0 /9 /4 2 . L a tv ija s V alsts V estu res

S h elf B ooks, 1999, p. 5. (36)

2: h ttp ://w w w .h is to r y -

co m m iss io n .ee /te m p /c o n clu s io n s .h tm (10) G r u p e n fiu r e rio B erg erio laiškas H im le r iu i, 2/10/41. N a tio n a l A rc h iv e s W a s h in g to n D C ,

P ran ešim as a p ie W in t e r z a u b e r , s k irta s O s tla n d o V e rm a c h to v y ria u s ia ja i v a d o v y b e i, 20/3/43. L a tv ija s V alsts V e stu re s

(37)

A rc h iv s , R iga, P-70/5/36, p. 6 6 -6 9 . Felder, p. 331.

(38)

M y lly n ie m i, p. 141.

(11) J o kipii, M . P a n t t i p a t a lj o o n a . H e ls in k i:

(39)

W e ilin + G ö ö s , 1969, p. 115-116. (12) L a n d w e h r, p. 3 1 -3 3 .

S w a in , G . B e tw e e n S t a lin a n d H i t le r . Lo n d o n : R outled ge, 2004, p. 140.

(40)

Felder, p. 325.

R G -242, T175, R o ll 22, fra m e 2527942.

(13) L a n d w e h r, p. 3 9 -4 2 . (14) N as h , D . H e l l 's G a te . S o u th b u ry : R Z M , 2002,

(41) štrauss, A . A u t o b io g r a f ija (1985). La tv ija s Z in a tq u A k a d e m ija s C e n trä la is A rc h iv s R ig a, P -40/5/22.

p. 110. (15)

Press, B. T h e M u r d e r o f t h e J ew s in L a t v i a .

(42)

Evan sto n: N o rth w e s te rn U n iv e rs ity Press,

S c h u tz m a n n -B a ta illo n 2 2

1 9 4 1 -1 9 4 5 .

St. Petersburg: Peter, 2006,

p. 464.

2002, p. 46. (16) Felder, p. 270 -2 7 1. (17)

Balašov, A . Is t o r i j a V e lik o j O te č e s tv e n n o j V o in y

(43) v id in ia i p ra n e š im a i.

H o o v e r L a tv ia n L e g io n C o lle c tio n , Box 1, F o lder 9.

S S -J a g d v e r b a n d O s t

p ra n e šim as . Latv ija s

Z in a tų u A k a d e m ija s C e n trä la is A rc h iv s R iga, P O 40/5/2, p. 61. (44)

H o o v e r L a tv ia n L e g io n C o lle c tio n , Box 11, F o ld e r 2.

(18) Ž r. K u r z e m , M . T h e M a s c o t . L o n d o n : E bu ry, 2007. (19) S ilg a ilis , A . L a t v i a n L e g io n . San Jose: B ender, 1986, p. 17.

ŠEŠTAS S K Y R IU S

(20) S ilg a ilis , p. 1 9-20. (21) S ilg a ilis , p. 2 4 -2 6 . (22) S ilg a ilis , p. 3 0 -3 9 . (23) K n e zys , S. G e n o c id a s i r r e z is te n c ija . V iln iu s :

(1)

p. 133. (24) B ubnys, A . L i t h u a n i a n P o lic e B a tt a lio n s a n d th e H o lo c a u s t , 2009, p. 11: h t tp ://w w w . k o m is ija .lt/F ile s /w w w .k o m is ija .lt/F ile / T y rim u _ b a z e /N a c iu % 2 0 o k u p a c ija / In stitu c iju ,% 2 0a s m e n u % 2 0 v a id m u o /B u b n y s .% 2 0 B a ta lio n a i/E N G / R es earch% 20b y% 20A .B ub nys% 20(en glish ).

L a w re n c e : U n iv e rs ity o f

K an sas Press, 2002; Jones, M . L e n in g r a d :

L ie tu v o s G y v e n to jų g eno cido ir rezistencijos t y r im o centras 1(7), 2000,

P a v y z d ž iu i, žr. G la n tz , D . T h e B a tt le f o r

L e n in g r a d .

S ta te o f S ie g e .

(2)

Lo n d o n : John M u rra y , 2008.

G la n tz , p. 327.

(3) G la n tz , p. 329. (4) Z ie m k e , E. S t a lin g r a d to B e r lin : th e G e r m a n D e f e a t in th e E a s t.

H o n o lu lu : U n iv e rs ity

Press o f Pacific, 2003, p. 2 48 -2 5 1. (5)

P laton ov, S. B i t v a z a L e n in g r a d . M o s k va :

V o e n iz d a t, 1964, p. 304. (6) Jones, p. 284.

p d f.

323

(7)

K a rd e i, H . D i e G e s c h ic h te d e r 1 7 0 . I n f a n t e r i e - D i v i s i o n . Bad N e u h e im :

P o d z u n , 1953, p. 88. (8) S ilg a ilis , A . L a t v i a n L e g io n . San Jose: B en der, 1986, p. 3 9 -4 0 . Lohsc, G . D i e G e s c h ic h te d e r

(9)

(2)

(3) (4)

N e w H av e n : Y ale U n iv e rs ity Press, 1999, p. 359.

k h e in i s c h w e s t f ä li s c h e n 1 2 6 . I n f a n t e r i e - D i v i s i o n 1940-

1945.

N e w to n , S. R e tr e a t f r o m L e n in g r a d : P h ila d e lp h ia : Schiffer, 1995. G rig o re n k o , P. M e m o ir s . N e w York: N o r to n & C o m p a n y , 1984, p. 90. E rickso n, J. T h e R o a d to S t a lin g r a d .

A r m y G ro u p N o rth , 1 9 4 4 /1 9 4 5 .

Bad N e u h e im : P o d z u n , 1957,

p. 223. Seaton, A . T h e R u s s o - G e r m a n W a r 19411 9 4 5 . N e w York: Praeger, 1971, p. 411.

(5)

(10) (11) (12) (13) (14)

Jones, p. 283. Z ie m k e , p. 256. Z ie m k e , p. 256. C a riu s , O . T ig e r s in t h e M u d . M e ch an ic s b u rg :

(6)

7-osios ta n k ų d iv iz ijo s pranešim as, in :

(7)

M a n te u ffe l, p. 418. P lato, A . v o n . D i e G e s c h ic h te d e r 5 .

1965, p. 416.

P a n z e r - D iv i s i o n .

S tackp o le, 2003, p. 4 6 -4 7 . (15) C a riu s , p. 117-119. (16) P la to n o v , p. 359, cit. G la n tz , p. 353. (17) T ie k e , W . T r a g e d y o f t h e F a i t h f u l - a H i s t o r y o f t h e I I I . (G e r m a n is c h e s ) S S - P a n z e r - K o r p s .

M a n te u ffe l, H . von. D i e 7. P a n z e r - D iv i s i o n K re fe ld : Schaberg,

im Z w e i t e n W e ltk r ie g .

R eg en sb urg: W a lh a lla &

P rae to ria , 1978, p. 353. (8)

P io tro w s k i, T. P o la n d ’s H o lo c a u s t . Jefferson:

(9)

M c F a rla n d and Co, 1997, p. 88. P io tro w s k i, p. 8 8 -8 9 .

(10)

W in n ip e g : F e d o ro w ic z, 2001, p. 41.

1944 m . liep o s 18 d. L . Berijos p ra n e šim as S ta lin u i, M o lo to v u i ir A n to n o v u i:

(18) P la to n o v , p. 373.

h ttp ://w w w .d o o m e d s o ld ie rs .c o m /a rm ia -

(19) G la n tz , p. 364. (20) G u d e ria n , H . P a n z e r L e a d e r. L o n d o n :

k r a jo w a -in -N K V D -N K G B -d o c u m e n ts p t-2 .h tm l

P e n g u in , 1974, p. 336.

(11)

(21) D 'E ste, C . M o d e l , in: B arnett, C. (ed.) H i t l e r 's N e w York: W e id e n fe ld & N ic o ls o n , 1989, p. 323.

B ra m a

G e n e r a ls .

N o r m a n : U n iv e rs ity o f O k la h o m a Press, 1977, p. 149. (23) M is iū n a s , R., Taagepera, R. T h e B a lt ic

ir įv y k iu s po jos žr. E rd m a n , J. D r o g a

W a rsz a w a : P W N , 1990. S ilg a ilis , A . L a t v i a n L e g io n . San Jose: B ender,

do O s tre j B ra m y .

(12)

(22) M e lle n th in , F. von. G e r m a n G e n e r a ls o f W o r ld W a r II.

A p ie le n k ų versiją a p ie op eraciją O s t r a

1986, p. 9 8-1 0 0 . (13)

C a riu s , O . T ig e r s in th e M u d . M e ch an ic s b u rg : Stackpole, 2003, p. 4 6 -4 7 , p. 164.

(14)

C a riu s , p. 166-171.

S t a t e s - Y e a rs o f D e p e n d e n c e 1 9 4 0 - 1 9 9 0 .

(15)

C e n t r a l n y j A r c h i v M in i s t e r s t v a O b o r o n y

L o n d o n : H u rs t, 1993, p. 70.

f. 3404, op. 1, d. 102,11. 5 5 -5 6 . (16) 502-ojo s u n k ių jų ta n k ų b a ta lio n o

(24) T ie k e , p. 55. (25)

K riv o le je v , E. I S r a ž e n ije d l in o j v p o lg o d a . T a llin n : Eesti R aa m at, 1984, p. 87.

(26) (27)

A u ko s: T ie k e , p. 64. P lato n o v, p. 385.

p ra n e šim as po m ūšio, 1944 m . liep os 4 - 2 7 d., cit. C a riu s , p. 2 95 -2 9 6. (17) C a riu s , p. 183-184. (18) 502-ojo s u n k ių jų ta n k ų b a ta lio n o

(28) Z o lo ta re v , V. S T A V K A V G K 1 9 4 4 - 1 9 4 5 .

p ra n e šim as po m ūšio, 1944 m . liep os

M o s k v a : T erra, 1999, p. 44. (29) Z ie m k e , p. 262. (30) Z o lo ta re v , p. 267-268.

4 - 2 7 d., cit. C ariu s, p. 3 0 0 -3 0 2 . (19) S ilg a ilis , p. 108-115. (20) G rie r, H . H i t l e r , D ö n i t z , a n d th e B a lt ic S e a .

(31) C a riu s , p. 84. (32) C a riu s , p. 8 9 -9 0 . (33) C a riu s , p. 91.

A n n a p o lis : N a v a l In s titu te Press, 2007, p. 121. (21) T iek e , W . T r a g e d y o f th e F a i t h f u l - a H i s t o r y

(34) C a riu s , p. 9 4 -9 5 . (35)

B u rn e tt, T. C o n s p ir a c y E n c y c lo p e d ia . L o n d o n : C o llin s & B ro w n , 2005, p. 48.

o f th e I I I . (G e r m a n is c h e s ) S S - P a n z e r - K o r p s .

W in n ip e g : F e d o ro w ic z , 2001, p. 8 8 -9 4 . (22)

(36) C a riu s , p. 103-110,114. (37)

H a u p t, W . A r m y G r o u p N o r t h . A tg le n :

R o a d to N a r v a " ,

S chiffer, 1997, p. 212-213.

39(4), 2008, p. 4 31 -4 4 9.

(38) O rlo v , K . B o rb a z a S o v e t s k u ju P r i b a l t i k u

(39)

K attago, S. „ C o m m e m o r a t in g L ib e r a t io n a n d O c c u p a t io n : W a r M e m o r ia l s A l o n g th e

(23)

in : J o u r n a l o f B a lt ic S tu d ie s

D ė l a u k ų ž r. Laar, M . S in im ä e d 1 9 4 4 :

v V e lik o j O t e č e s t v e n o j V o in e , 1 9 4 1 - 1 9 4 5 .

I I M a a i lm a s ö j a L a h in g u d K ir d e - E e s t is .

M o s k v a : Liesm a, 1966, vol. 1, p. 120.

T a llin n : V a rra k , 2006; K rivo sh ee v , G.

A p ie la tv ių g y n y b in e s kovas p r ie V e lik a jo s žr. S ilg a ilis , p. 7 2 -8 3 .

S o v ie t C a s u a ltie s a n d C o m b a t Los ses in th e T w e n t ie t h C e n t u r y .

L o ndo n: G r e e n h ill

B ooks, 1997. (24) S E P T IN T A S S K Y R IU S

L u ck , H . vo n . P a n z e r C o m m a n d e r . Lo ndo n: C assell, 2002, p. 249.

(25) T iek e , p. 124. (1)

N ie p o ld , G . M i t t l e r e O s t f r o n t J u n i 1 9 4 4 . H a m b u rg : M ittle r, 1985, p. 22.

324

(26) Ž r . Laar, 2006. A p ie m ū š į žr. Tieke, p. 111-135.

AŠTUNTAS SKYRIUS (1) N ie p o ld ,

G.

P a n z e r o p e r a t io n e n „ D o p p e l k o p f "

(40) B a g ra m ia n , p. 361-362. (41) B a g ra m ia n , p. 363. (42) B a g ra m ia n , p. 365-367.

u n d „C ä s a r".

(43) N e u m a n n , p. 487. (44) B a g ra m ia n , p. 368. (45) P lato, p. 361.

Ia n A lla n , 2007, p. 82.

(46) (47)

H e rfo rd : M ittle r , 1987, p. 15. (2) B ergstrom , C . B a g r a t i o n to B e r lin : T h e F i n a l A i r B a ttle s i n th e E a s t: 1 9 4 4 - 1 9 4 5 . W e y b rid g e: (3) K rivo sh ee v , G. S o v ie t C a s u a ltie s a n d C o m b a t Lo s ses in t h e T w e n t ie t h C e n t u r y . L o ndo n: G r e e n h ill Books, 1997, p. 371. (4) N e u m a n n , J. D i e 4 . P a n z e r - D iv i s i o n 1 9 4 3 -1 9 4 5 .

(48) Schaufler, p. 2 3 4 -2 3 5 . (49) M e c k l, R. W a r t e z im m e r d e s T o d e s , in: Schaufler, H . D i e W e g w a r w e it .

B onn: s av ila id a , 1989, p. 4 3 7 -4 4 5 .

(5) N ie p o ld , p. 19-2 0 . (6) Spaeter, H . H i s t o r y o f th e P a n z e r k o r p s G r o s s d e u t s c h la n d .

W in n ip e g : F e d o ro w ic z ,

P lato, p. 361. N ie p o ld , p. 94.

N e c k a rg e m ü n d : V o w in c k e l, 1973, p. 197-198. (50)

M e c k l, p. 198.

(51) T iek e , p. 162. (52) H iio , T. C o m b a t in E s to n ia in 1 9 4 4 , in : H iio ,

(7)

1995, p. 3 8 9 -3 9 0 . N ie p o ld , p. 21.

(8)

V s e m ir n a ja i s t o r i j a V t o r o j m ir o v o j v o in y .

I n t e r n a t i o n a l C o m m is s io n f o r th e In v e s t ig a tio n

M in s k , 1999, p. 592.

o f C r im e s A g a in s t H u m a n i t y .

T. E s to n ia , 1 9 4 0 - 1 9 4 5 : R e p o r ts o f th e E s to n ia n E s to n ian F o u n d a tio n fo r th e In v e s tig a tio n o f C rim e s

(9) B a g ra m ia n , I. S o s c h r it t e n w i r z u m S ieg .

A g a in s t H u m a n ity , T a llin n : K is tle r-R its o ,

B erlin: M ilitä r v e r la g d e r D D R , 1984, p. 344. (10) Schaufler, H . So le b t e n s ie u n d so s ta r b e n sie. B am berg: K am e ra d s c h a ft E h e m a lig e r P a n z e r-R e g im e n t 35 eV, 1983, p. 232. (11) Plato, A . v o n . D i e G e s c h ic h te d e r 5 . P a n z e r -D iv is io n .

2006, p. 1035-1094. (53) T iek e , p. 171-172. (54) B a g ra m ia n , p. 3 69-370. (55)

K u r o w s k i, F. B r id g e h e a d K u r l a n d . W in n ip e g : F e d o ro w ic z , 2002, p. 19-20.

R eg en sb urg: W a lh a lla &

P rae to ria , p. 358. (12) B a g ra m ia n , p. 3 4 3 -3 4 4 . (13) B a g ra m ia n , p. 345. (14)

D E V IN T A S S K Y R IU S

M a n te u ffe l, H . v o n . D i e 7. P a n z e r - D iv i s i o n im Z w e ite n W e ltk r ie g .

K re fe ld : S chaberg,

(1)

1965, p. 423. (15) B a g ra m ia n , p. 344.

R e p u b lic 1 9 1 8 - 1 9 4 0 .

(2) G e ru tis A . In d e p e n d e n t L i t h u a n i a , in: G e ru tis , A . L it h u a n i a : 7 0 0 Y e a rs . N e w York:

(16) C it. B a g ra m ia n , p. 346. (17) B a g ra m ia n , p. 3 4 5 -3 4 6 . (18)

Plato, p. 3 5 8 -3 5 9 .

(19) (20)

Plato, p. 359. B a g ra m ia n , p. 348.

(21) (22)

N ie p o ld , p. 4 7 -4 8 . B a g ra m ia n , p. 3 5 2 -3 5 3 .

E id in ta s , A ., Ž a ly s , V., S enn, A . L it h u a n i a in E u r o p e a n P o litic s : T h e Y e a rs o f th e F i r s t

M a n y la n d Books, 1984, p. 247-249. (3) B a g ra m ia n , I. So s c h r it te n w i r z u m S ieg . B erlin : M ilitä r v e r la g d e r D D R , 1984, p. 3 71 -3 7 2. (4) B a g ra m ia n , p. 375.

(23) Schaufler, p. 232-233.

(5)

(24) B yrd , R. O n c e I h a d a C o m r a d e :

(6) N ie p o ld , G . 1 2 . P a n z e r d iv is io n (2 . I n f D i v . ) P o m m e rn 1 9 2 1 -1 9 4 5 .

K a r l R o th a n d th e C o m b a t H i s t o r y o f 3 6 t h P a n z e r R e g im e n t 1 9 3 9 - 1 9 4 5 .

(7) T iek e , W . T r a g e d y o f th e F a i t h f u l - a H i s t o r y o f th e I I I . (G e r m a n is c h e s ) S S - P a n z e r - K o r p s .

W in n ip e g : F e d o ro w ic z , 2001, p. 175.

(26)

N ie p o ld , p. 5 2 -5 3 .

(27)

N e u m a n n , p. 4 6 5 -4 6 6 .

(8) B a g ra m ia n , p. 381.

(28)

Plato, p. 3 6 0 -3 6 1 , N ie p o ld , p. 68.

(9)

(29)

N e u m a n n , p. 4 6 9 -4 7 1 .

(30)

N ie p o ld , p. 73.

(31) C it. N ie p o ld , p. 78.

S a v ila id a , 1988,

p. 107-108.

S o lih u ll:

H e lio n , 2006, p. 133. (25) B a g ra m ia n , p. 354.

B a g ra m ia n , p. 377-378.

P lato, A . v o n . D i e G e s c h ic h te d e r 5 . R egensburg: W a lh a lla &

P a n z e r D i v i s io n .

P rae to ria , 1978, p. 363. (10) B a g ra m ia n , p. 384.

(32) N e u m a n n , p. 474.

(11)

B a g ra m ia n , p. 3 87 -3 8 8.

(33) (34)

N ie p o ld , p. 81. N e u m a n n , p. 475, N ie p o ld , p. 82.

(12)

N e u m a n n , J. D i e 4 . P a n z e r D i v i s io n

(35) (36)

B a g ra m ia n , p. 357. K uznecov, N . K u r s o m k p o b e d e . M o s k va :

(13)

1 9 4 3 - 1 9 4 5 . B onn: s a v ila id a , 1989, p. 505. B a g ra m ia n , p. 3 97-398.

(14)

P lato, p. 3 6 3 -3 6 4 .

(15)

H u b e r, J. So w a r es W ir k l i c h . S a v ila id a ,

(37)

G olos, 2000, p. 4 11-418. Tieke, W . T r a g e d y o f th e F a i t h f u l - a H i s t o r y o f th e I I I ( G e r m a n is c h e s ) S S - P a n z e r - K o r p s .

(16) (17)

H u b e r, p. 72-7 8 . B a g ra m ia n , p. 389.

W in n ip e g : F e d o ro w ic z, 2001, p. 157-158. (38) (39)

N ie p o ld , p. 8 7 -8 8 . B a g ra m ia n , p. 360.

1994, p. 72.

(18) D ie c k e rt, K ., G ro s s m a n n , H . D i e K a m p f u m O s tr e u s s e n . M ü n c h e n : M o to r Buch V e rla g , 2002, p. 31.

325

(19) (20) (21)

B a g ra m ia n , p. 3 9 3 -3 9 4 . P lato, p. 365. Spaeter, H . H i s t o r y o f th e P a n z e r k o r p s G r o s s d e u t s c h la n d . W in n ip e g : F e d o ro w ic z, 1995, p. 3 8 9 -3 9 0; N ie p o ld ,

(16) (17) (18)

Ž r. N e u m a n n , p. 5 7 0 -5 7 7; K u ro w s k i, p. 156-159. N e u m a n n , p. 579. K u ro w s k i, p. 168-169.

(19) (20)

K u ro w s k i, p. 170-171. K u ro w s k i, p. 173.

(22) (23)

1987, p. 413. B a g ra m ia n , p. 396-397. N e u m a n n , p. 510-511.

(21) (22)

S ilg a ilis , p. 136-138. N e u m a n n , p. 5 8 9 -5 9 3 .

(23)

(24)

B a g ra m ia n , p. 398.

(25)

B a g ra m ia n , p. 400.

Felder, B. L e t t la n d im Z w e i t e n W e ltk r ie g . P aderb orn: F e rd in a n d S chö n in g h , 2009,

(26)

B a g ra m ia n , p. 4 0 0 -4 0 1 .

p. 3 2 0 -3 3 5 .

(27)

B a g ra m ia n , p. 4 0 3 -4 0 4 .

(28)

S ilg a ilis , A . L a t v i a n L e g io n . San Jose: B en der, 1986, p. 122-124.

(29)

B a g ra m ia n , p. 4 0 5 -4 0 6 .

V IE N U O L IK T A S S K Y R IU S

(30) N e u m a n n , p. 5 2 0 -5 2 2 . (31) B a g ra m ia n , p. 410-411.

(1)

(32)

U u s ta lu , E. T h e H i s t o r y o f th e E s to n ia n P e o p le .

(2)

N e u m a n n , p. 601.

L o n d o n : Boreas, 1952, p. 350.

(3)

S ilg a ilis , A . L a t v i a n L e g io n . San Jose: B ender,

(4) (5)

N e u m a n n , p. 603. N ie p o ld , G . 1 2 . P a n z e r d iv is io n ( 2 . In f. D i v . )

(33)

L a tv ija s Z in a tq u A k a d e m ija s C e n trä la is

(34)

A rc h iv s , R iga, P -40/5/22, P -40/5/26. Feld er, B. L e t t la n d i m Z w e i t e n W e ltk r ie g .

1986, p. 143.

P a d e rb o rn : F e rd in a n d S ch ö n in g h , 2009, p. 337.

N e u m a n n , J. D i e 4 . P a n z e r D i v i s io n 1 9 4 3 - 1 9 4 5 . B onn: s a v ila id a , 1989, p. 5 9 6 -6 0 0 .

P o m m e rn 1 9 2 1 -1 9 4 5 .

S a v ila id a , 1988, p. 94.

(6)

B a g ra m ia n , I. So s c h r it te n w i r z u m S ie g .

(7)

(35)

Feld er, p. 339.

B erlin: M ilit ä r v e r la g d e r D D R , 1984,

(36)

W in te rto n , P., cit. M is iū n a s , R.,

p. 4 3 0 -4 3 1 . A p ie b r itų k a r in į jū r ų la iv y n ą B altijos

T aag ep era, R. T h e B a lt ic S ta te s - Y e a rs o f D e p e n d e n c e 1 9 4 0 - 1 9 9 0 . L o n d o n : H u rs t, (37)

jū ro je P irm o jo p a s a u lin io k a ro m eta is žr. B en nett, G. C o w a n 's W a r . Londo n: C o llin s , 1964.

1993, p. 72. V Ik s n e , R., K a n g e ris , K . (eds) N o K V D L i d z K G B . P o litiš k a s P r ä v a s L a t v i j a 1 9 4 0 - 1 9 8 6 .

(8)

(38)

1999, p. 972. D ie c k e r t, G ro s s m a n n , p. 53.

(39) C h r is te r n , H ., cit. S chaufler, H . So le b te n Bam berg: K am e ra d s c h a ft E h e m a lig e r P a n z e r-R e g i­

(9) (10) (11)

K u ro w s k i, p. 186. K u ro w s k i, p. 187. P a v y z d ž iu i, žr. Butt a r, P. B a t t le g r o u n d

(12)

O x fo rd : O s p re y , 2010, p. 302. K u ro w s k i, p. 197.

(13) (14)

S ilg a ilis , p. 149. K u ro w s k i, p. 2 59-261.

(15)

S c h ra m m , P. K r ie g s ta g e b u c h d e r O b e r k o m m a n d o d e r W e h r m a c h t . V ol. V I I I ,

(16)

Schön, H . O s ts e e 4 5 . S tu ttg art: M o to rb u c h

(17)

V erlag, 1983, p. 606. K u ro w s k i, p. 269.

P r u s s ia .

s ie u n d s o s ta r b e n s ie .

m e n t 35 eV, 1983, p. 2 38 -2 3 9.

C it. K u ro w s k i, F. B rid g e h e a d K u r la n d . W in n ip e g : F e d o ro w ic z , 2002, p. 175-176.

R iga: L a tv ija s V estu res in s titu tą apgäds,

D E Š IM T A S S K Y R IU S

H e rrs c h in g : P a w la k , 1982, p. 1, 472. (1) P la k a n s , A . T h e L a t v i a n s : A S h o r t H i s t o r y . S ta n fo rd : H o o v e r In s titu tio n Press, 1995, p. 50. (2) C it. K u ro w s k i, F. B r id g e h e a d K u r l a n d . W in n ip e g : F e d o ro w ic z, 2002, p. 90.

(18)

K u ro w s k i, p. 270.

(19)

B yrd , R. O n c e I h a d a C o m r a d e : K a r l R o th

(3) B a g ra m ia n , I. S o s c h r it te n w i r z u m S ie g .

a n d th e C o m b a t H i s t o r y o f 3 6 t h P a n z e r

B erlin : M ilitä r v e r la g d e r D D R , 1984, p. 411. (4) B a g ra m ia n , p. 412. (5)

N e u m a n n , J. D i e 4 . P a n z e r D i v i s io n 1 9 4 3 -1 9 4 5 .

Bonn: s a v ila id a , 1989, p. 5 22-523.

R e g im e n t 1 9 3 9 - 1 9 4 5 .

(20)

2006, p. 147-148. B yrd , p. 146-147.

(21) (22)

B yrd , p. 147. N ie p o ld , 1988, p. 96.

S o lih u ll: H e lio n ,

(6)

N e u m a n n , p. 5 2 4 -5 2 8 .

(7) (8)

K u r o w s k i, p. 82-87. N e u m a n n , p. 533.

(23)

Schön, p. 627.

(24)

N ie p o ld , 1988, p. 96.

(25)

C it. K u ro w s k i, p. 266.

(9)

N e u m a n n , p. 537.

(10)

B a g ra m ia n , p. 414.

(11)

S ilg a ilis , A . L a t v i a n L e g io n . San Jose: B ender, 1986, p. 134.

(12)

N e u m a n n , p. 5 51 -5 5 2.

(13) (14)

N e u m a n n , p. 552. K u r o w s k i, p. 150.

(15)

N e u m a n n , p. 571.

326

D V Y L IK T A S S K Y R IU S (1) L e n ts m a n , L. E e s ti R a h v a s S u u r e s Is a m a a s o ja s .

1977, p. 439.

T a llin n : P a rte i A ja lo o In s titu t,

(2) M ešk a u s k as , K., Januškevičius, V., P uron as, V. L ie t u v o s d a b a r t i s i r a t e itis . V iln iu s : SN , 1973, p. 12. (3)

M is iū n a s , R., Taag ep era, R. T h e B a lt ic S ta te s - Y e a rs o f D e p e n d e n c e 1 9 4 0 - 1 9 9 0 .

L o ndo n: H u r s t, 1993, p. 74. (4) S kultans, V . T h e T e s tim o n y o f L iv e s :

(28)

B altais, M . T h e L a t v i a n L e g io n in D o c u m e n t s . To ro nto: A m b e r, 1999, p. 104. (29) D ė l geros, glau sto s ap žv alg o s žr. M is iū n a s , Taagepera.

(30) C it. M ia g o v , M . S S S R , S&4 i p r o b le m a P r i b a l t i k i v 1 9 4 1 - 1 9 4 5 g o d a h , in : N o v a ja i n o v e iš a ja is to r ija , 1 .1, 2005, p. 5 0 -5 9 ; ta ip p at žr. L o e w e n h e im , F., L a n g le y, H ., Jonas, M . C h u r c h i ll a n d R o o s e v e lt: T h e ir

N a r r a t i v e a n d M e m o r y in P o s t- S o v ie t L a t v i a .

(5)

A n d o ve r: R o u tled g e , 1997, p. 8 3 -8 4 . Laar, M . W a r in t h e W o o d s : E s to n ia 's S t r u g g le f o r In d e p e n d e n c e .

(6)

Press, 1992, p. 106-107. C it. L aar, p. 108.

(7) (8)

Laar, p. 113. Laar, p. 119.

(9)

A p ie A n ts o K a lju ra n d o v e ik lą žr. K iiv e r,

(32) Jem eljanov, V. „ P r i b a l t i k a v o V t o r o j m ir o v o j" ,

A R e -A s s e s s m e n t o f th e M a s s D e p o r t a t io n s

in : N a š s o v r e m e n n ik , t. 6, 2007, p. 154-168. (33) Jam p o lski, V. „ V P r i b a l t i k e i d a l i f iu r e r a . .. i f i u r e r p r iš o l ! " , in: V o e n n o - is to r ič e s k ij i u r n a l , t. 6, 2001, p. 3 6 -4 3 .

(34) Z u b k o v , E. „ L e s n y je b r a t ja " V P r ib a lt ik e :

in : J o u r n a l o f B a lt ic S tu d ie s 33 (1),

v o in a p o s le v o in y " ,

in: O t e č e s tv e n n a ja is to r ija ,

t. 2, 2007, p. 74-9 0 .

(11)

2002, p. 1 -3 6 . Laar, p. 24.

(12)

A n d e rso n s , E., S ilin š , L. (eds). L a t v i ja u n

(35) S w a in , G . B e tw e e n S t a lin a n d H i t l e r . Londo n:

R i e t u m i. L a t v i e š u N a c io n ä lä P r e te s tib a s K u s t ib a 1 9 4 3 - 1 9 4 5 .

(13)

P a v y z d ž iu i, žr. D ju k o v , A . M i f o g e n o c id e : M o s k va : Y ako v le v, 2007, p. 8 7-9 6 . R e p r e s ii s o v ie ts k ic h v la s t e i v E s to n ii.

T a rtu : K irja s tu s A ja Lo o d , 2010. Strods, H ., K ott, M . „ F i l e o n O p e r a t io n P r ib o i: o f 1949",

C a m b rid g e :

D a C a p o Press, 1990, p. 217-218. (31)

V. H i r m u s - A n t s . B a n d i it , K a n g e la n e , L e g e n d . (10)

S e c re t C o rr e s p o n d e n c e .

W a s h in g to n : C om pass

R o u tled g e, 2004, p. 140, p. 247-248. (36)

E u ro p o s Ž m o g a u s te is ių teism o n u o s p re n d is b ylo je K o n o n o v a s p r ie š L a t v i ją , 2008 m . b irž e lio 24 d.

Riga: L a tv ija s

U n iv e rs ita te s ž u r n a lą „ L a tv ija s V e s tu re " fonds, 2002, p. 14-126.

(37)

H ag o s ko n ven cija, 1907, str. 23.

Felder, B. D a s U n t e r n e h m e n „ W il d k a t z e " ,

(38)

D id ie ji rū m a i, E u ro p o s Ž m o g a u s te is ių te is m o n u o s p ren d is b y lo je K o n o n o v a s p r ie š

in: T o t a l it ä r i e O k u p a c i j a s R e ž im i L a t v i ja 1 9 4 0 - 1 9 6 4 . R iga: C o m m is s io n o f the H is to ria s o f L a tv ia , v ol. 13, 2004, p. 268.

L a t v i ją ,

(39)

2010 m . gegu žės 17 d.

U ž u o ja u t a D i d ž i o j o t ė v y n ė s k a r o v e te r a n o

(14)

F r o n ta u fk lä r u n g s k o m m a n d o 2 1 2

le ite n a n to H a s s e lm a n n o 1944 m . g r u o d ž io 24 d.

V a s ilija u s K o n o n o v o š e im a i. P re z id e n to spaudos ir in fo rm a c ijo s ta rn y b a , M a s k v a ,

pranešim as, B A -M A , R H -2/2129, p. 155. Felder, 2009, p. 317-318.

2011 m . b a la n d ž io 1 d.

(15) (16)

Strods, H . L a t v i ja s N a c io n ä lo P a r t i z a n u K a rš 1 9 4 4 - 1 9 5 6 .

Riga: Preses N a m s , 1997,

p. 168. (17)

G a z e ta K a p it a lis t

(2004/5/19). Ž i z n i s u d b a

B IB L IO G R A F IJ A

„ B o lš o g o M e d v e d i a " . S to le t V ilis u L a c is u .

(18)

L a tiš e n k a , A . L ie t u v o s is to rijo s a tla s a s .

(19)

V iln iu s : V aga, 2001, p. 25. K u o d ytė , D., T racevskis, R. T h e U n k n o w n

A R C H Y V A I IR K O L E K C IJO S B u n d e s a rc h iv -M ilitä ra rc h iv , F re ib u rg

W a r : A r m e d A n t i - S o v i e t R e s is ta n c e in L i t h u a n i a in 1 9 4 4 - 1 9 5 3 .

V iln iu s :

B und esarchiv, B e rlin

G e n o cid e an d Resistance R esearch C en tre o f L ith u a n ia , 2004, p. 43. (20)

Ž r. B uttar, P. B a t t le g r o u n d P r u s s ia . O x fo rd :

(21)

O sprey, 2010, p. 452 -4 5 3. S v e n s k a D a g b l a d e t , 21/6/94 ir 22/6/94.

(22)

R o ln ik a ite , M . Ic h m u s s e r z ä h le n . H a m b u rg :

C e n tra ln y j A r c h iv M in is te r s tv a O b o ro n y, M askva D o k u m e n ty V nešnej P o litik i, Rusijos Federacijos u ž s ie n io r e ik a lų m in is te rija , M a s k v a

R o w o lth , 2002, p. 2 68-269. (23) (24)

R o ln ik a ite , p. 277. M atas, D ., C h a re n d o ff, S. J u s tic e D e la y e d : N a z i W a r C r im in a ls in C a n a d a .

A rc h iv e , S ta n fo rd , C a lifo r n ia

Toronto:

S u m m e rh ill, 1988, p. 77. (25)

H o o v e r In s titu tio n o f W ar, Peace a n d R ev o lu tio n

Im p e r ia l W a r M u s e u m , L o n d o n

L ittm a n , S. W a r C r i m i n a l s o n T r i a l: T h e R a u c a C ase.

O n ta rio : P aperjacks, 1984.

(26)

T im e ,

(27)

M e rk , E. S c h w e r e J a h re a u f d e r H ö h e d es L e b e n s . N o rd e rs te d t: Books on D e m a n d ,

Jew ish In te r n e t C o n s o rtiu m

19/3/65. L a tv ija s Valsts A rc h iv s (L a tv ijo s v a ls ty b in is archyvas), R yg a

2005.

327

L a tv ija s Z in ä tn u A k a d e m ija s C e n trä la is A rc h iv s (L a tv ijo s M o k s lų aka d e m ijo s c e n trin is archyvas), Ryga R ecords of th e U n ite d States Senate, W a s h in g to n D C

A n g r ic k , A ., K le in , P. T h e F i n a l S o lu t io n i n R ig a : E x p lo it a t io n a n d A n n i h i l a t i o n 1 9 4 1 - 1 9 4 4 . N e w York: B erg h ah n , 2009. A ra d , Y. et a l. (eds) T h e E in s a t z g r u p p e n R e p o r ts . S e le c tio n s f r o m the D is p a tc h e s o f th e N a z i D e a t h S q u a d s ' C a m p a ig n A g a in s t th e J ew s in O c c u p ie d T e r ­

U n ite d States L ib r a r y o f C ongress, W a s h in g to n D C

r it o r ie s o f th e S o v ie t U n io n J u ly 1 9 4 1 - J a n u a r y 1 9 4 3 .

U n ite d States N a tio n a l A rc h iv e s

B a g ra m ia n , I. So s c h r it te n w i r z u m S ie g . B erlin: M ilitä r v e r la g d e r D D R , 1984.

Ž U R N A L A I,

Balašov, A . Is t o r i j a V e lik o j O te č e s tv e n n o j V o in y

P E R IO D IN IA I L E ID IN IA I,

1 9 4 1 -1 9 4 5 .

N e w York: H o lo c a u s t L ib ra ry , 1989.

St. Petersburg: Peter, 2006.

L A IK R A Š Č IA I A rm o r,

B altais, M . T h e L a t v i a n L e g io n in D o c u m e n t s . Toronto: A m b e r, 1999.

F o rt B e n n in g , G e o rg ia

B a lt ic D e f e n c e R e v ie w ,

B riv a Ž e m e ,

T a rtu , Estija

B arnett, C . (ed ) H i t l e r 's G e n e r a ls . N e w Y ork: W e i­ d e n fe ld & N ic o ls o n , 1989.

R yga B artu s e vič iu s , V , T a u b e rt, ] ., W ette, W . (eds)

C e n t r a l E u r o p e a n H i s t o r y J o u r n a l,

C a m b rid g e

H o lo c a u s t in L it a u e n .

K öln : B ö hlau , 2003.

U n iv e rs ity Press B en nett, G. C o w a n 's W a r . L o n d o n : C o llin s , 1964. E u r o p e - A s i e S t u d ie s , C e n t r a l a n d E a s t E u ro p e a n S t u d ie s ,

U n iv e rs ity o f G las g o w

B ergstrom , C . B a g r a tio n to B e r lin : T h e F i n a l A i r B a ttle s in th e E a s t: 1 9 4 4 - 1 9 4 5 .

G a z e ta K a p it a lis t ,

G e n o c id a s i r R e z is t e n c ija ,

L ie tu v o s G e n o c id o ir

rezistencijos ty r im o centras, V iln iu s J o u r n a l o f B a l t i c S t u d ie s ,

B leiere, D ., B u tu lis , L, Z u n d a , A ., S tran ga, A ., F e ld m a n is , I. H i s t o r y o f L a t v i a : th e 2 0 t h C e n t u r y . R iga: Jum ava, 2006.

U n iv e rs ity o f B rand išau skas, V. S ie k ia i a t k u r t i L ie tu v o s v a l s t y b i n ­

W a s h in g to n , Seattle

gum ą. L a n d W a r fa r e P a p e rs ,

V iln iu s : V a ls ty b in is le id yb os centras, 1996.

In s titu te o f L a n d W a rfa re , B re itm a n , R. A r c h it e c t o f G e n o c id e . H i m m l e r a n d the

A rlin g to n , V ir g in ia

F i n a l S o lu t io n . M i l i t a r y R e v ie w ,

W e y b rid g e: Ia n

A lla n , 2007.

R yga

Lo ndo n: B o d ley H e a d , 1991.

F o rt L e a v e n w o rth , K ansas B ro w n in g , C . T h e O r i g i n s o f th e F i n a l S o lu t io n :

N a š s o v r e m e n n ik ,

T h e E v o lu tio n o f N a z i J e w is h P o lic y , S e p te m b e r

M askva

1 9 3 9 -M a r c h 1 942 .

L in c o ln : U n iv e rs ity o f N e b ra s ­

N e p r ik la u s o m a L ie tu v a

(1943)

ka Press, 2004.

O t e č e s t v e n n a j a is t o r i j a ,

M askva

Bubnys, A . L i t h u a n i a n P o lic e B a tt a lio n s a n d th e H o lo c a u s t ,

S v e n s k a D a g b la d e t,

S to ckh o lm

p. 11: h ttp ://w w w .k o m is ija .

lt/F ile s /w w w .k o m is ija .lt/F ile /T y r im u _ b a z e / N ac iu % 2 0 o k u p a c ija /In s titu c iju ,% 2 0 a s m e n u

T im e ,

% 20 va id m u o /B u b n y s.% 20Batal iona i/ E N G /

N e w Y o rk

R esearch % 20b y% 20A .B u b n ys% 20(en g lish ).p d f. V o e n n o - i s t o r i č e s k ij i u r n a l ,

M askva B u d re ck is , A . L i t h u a n i a n R e s is ta n c e , 1 9 4 0 - 5 2 , in: G e ru tis , A . (ed.) L i t h u a n i a : 7 0 0 Y e a rs . N e w York: M a n y la n d Books, 1984.

K N Y G O S IR S T R A IP S N IA I

B u rnett, T. C o n s p ir a c y E n c y c lo p e d ia . L o n d o n : C o llin s & B ro w n , 2005.

A n d e rso n s , E., S ilinš, L. (eds). L a t v i j a u n R i e t u m i. L a t v i e š u N a c i o n a l d P r e t e s t ib a s K u s t ib a 1 9 4 3 - 1 9 4 5 .

B uttar, P. B a tt le g r o u n d P r u s s ia . O x fo rd :

Riga: L a tv ija s U n iv e rs itä te s ž u r n a lą „ L a tv ija s V e stu re s " fonds, 2002.

O sprey, 2010.

328

B yrd , R. O n c e I h a d a C o m r a d e : K a r l R o th a n d th e C o m b a t H i s t o r y o f 3 6 t h P a n z e r R e g im e n t 1 9 3 9 - 1 9 4 5 .

Feld er, B. L e t t la n d im Z w e i t e n W e ltk r ie g . P aderb orn: F e rd in a n d S ch ö n in g h , 2009.

S o lih u ll: H e lio n , 2006. C a riu s , O . T ig e r s i n th e M u d . M e ch an ic s b u rg :

G a n o r, S. D a s a n d e r e L e b e n . F r a n k fu r t am M a in : Fischer, 1997.

S tackpolc, 2003. C ec il, R. T h e M y t h o f th e M a s t e r R a c e : A l f r e d R o s e n b e rg a n d N a z i Id e o lo g y . N e w York: D o d d M e a d , 1972.

G e rla c h , C . K a lk u li e r t e M o r d e . H a m b u rg : H IS , 2000. G e ru tis , A . (ed) L i t h u a n i a : 7 0 0 Y e a rs . N e w York: M a n y la n d Books, 1984.

C o n ze , W . D i e G e s c h ic h te d e r 2 9 1 I n f a n t e r i e - D i v i s i ­ Bad N e u h e im : P o d zu n , 1953.

on.

G in a itė , S. A t m i n i m o k n y g a . V iln iu s : M a r g i raštai, 1999.

C z e r n in v o n u n d z u C h u d e n itz , O . I n th e W o r ld N e w Y o rk a n d Londo n: H a r p e r & B rothers,

W a r.

1920.

G la n tz , D . S t u m b lin g C o lo s s u s : T h e R e d A r m y o n th e E v e o f W o r ld W a r . L aw ren ce: U n iv e rs ity o f K ansas Press, 1998.

D a llin , A . G e r m a n R u le i n R u s s ia 1 9 4 1 - 5 4 . Lo ndo n: M a c m illa n , 1957.

G la n tz , D . T h e B a ttle f o r L e n in g r a d . Law rence: U n iv e rs ity o f K ansas Press, 2002.

D avies, N . W h i t e E a g le , R e d S t a r : th e P o lis h - S o v ie t W a r, 1 9 1 9 -2 0 .

G o o d , M . T h e S e a rc h F o r M a j o r P la g g e : T h e N a z i W h o S a v e d J ew s. N e w York: F o rd h a m U n iv e rs ity

L o n d o n : P im lic o , 2003.

D 'E ste, C . M o d e l , in: B arnett, C . (ed) H i t l e r 's G e n e ­ r a ls .

Press, 2005.

N e w York: W e id e n fe ld & N ic o ls o n , 1989. G o o d , P. M e m o ir s o f P e r e l la E s te r o w ic z (2001):

D ie c k e rt, K ., G ro s s m a n n , H . D e r K a m p f u m M ü n c h e n : M o to r Buch V e rla g , 2002.

O s tr e u s s e n .

G o rkov, I., S e m in , N . „ K o n e c g lo b a ln o j H i : N a

D ie c k m a n n , C . D a s G h e t to u n d d a s K o n z e n ­ t r a t i o n s l a g e r in K a u n a s 1 9 4 1 - 1 9 4 4 .

h ttp ://w e b .m e .c o m /m ic h a e ld g /S ite /P la g g e _ D o c u m e n ts _ file s /M e m o irs P .rtf.

G ö ttin g en :

W a lls te in , 1998.

soveckom zap a d e

- O p e ra ty v n y je p la n y z a p a d n y c h p r i-

g r a n ič n y c h o k r u g o v 1 9 4 1 g o d a s v id e t e ls tv u ju t: S S S R n e g o t o v ils ia k n a p a d e n iju n a G e r m a n ij u " ,

D ju k o v , A . M i f o g e n o c id e : R e p r e s ii s o v ie ts k ic h v la s t e i v E s t o n ii .

is to r ič e s k ij ž u r n a l

in : V o e n n o -

6 (1996 la p k r.-g ru o d is ): 2.

M o s k v a : Y ako vlev, 2007.

E b e rh a rd t, P. P o li t i c a l M i g r a t i o n s in P o la n d . W a r ­

G rie r, H . H i t l e r , D ö n i t z , a n d th e B a lt ic Se a. A n n a p o lis : N a v a l In s titu te Press, 2007.

saw: S tu d iu m E u ro p y W s c h o d n ie j U W , 2006. G rig o re n k o , O . M e m o ir s . N e w York: N o rto n & C o m p a n y , 1984.

E id in ta s , A ., Ž a ly s , V., Senn, A . L i t h u a n i a in E u r o p e a n P o litic s : T h e Y e a rs o f th e F i r s t R e p u b lic 1 9 1 8 -1 9 4 0 .

G ro s s m a n , V., E h re n b u rg , I. D a s S c h w a r z b u c h . D e r G e n o z id a n d e n s o w je tis c h e n J u d e n . R einbek:

B asingstoke: M a c m illa n , 1997.

Eksteins, M . W a lk in g Since D a y b re a k . N e w York:

R o w o lth , 1994.

M a rin e r, 1999. E rd m a n , J. D r o g a d o O s t r e j B r a m y . W a rsz a w a :

G u d e ria n , H . P a n z e r L e a d e r. L o n d o n : P e n g u in , 1974.

P W N , 1990. H a id e r, F. D i a r i e s , Im p e r ia l W a r M u s e u m , E richsen, C ., O lu s o g a , D . T h e K a is e r 's H o lo c a u s t:

22 A u g u s t 1939.

G e r m a n y 's F o r g o tt e n G e n o c id e a n d th e C o lo n ia l R o o ts o f N a z is m .

H a u p t, W . D i e 8 . P a n z e r - D iv i s i o n im Z w e i t e n

L o n d o n : Faber & Faber, 2010.

W e ltk r ie g .

F ried b erg : P o d z u n , 1987.

E rickso n, J. T h e R o a d to S t a l in g r a d . N e w H av e n : H a u p t, W . A r m y G r o u p N o r t h . A tg le n : S chiffer, 1997.

Yale U n iv e rs ity Press, 1999. E ze rg ailis, A . T h e H o lo c a u s t in L a t v i a 1 9 4 1 - 1 9 4 4 .

H id e n , ] ., S a lm o n , P. T h e B a lt ic N a t io n s a n d E u ro p e (re v is e d ed n ). H a rlo w : L o n g m a n , 1994.

R iga: H is to r ic a l In s titu te o f L a tv ia , 1996. Felder, B. D a s U n t e r n e h m e n „ W il d k a t z e " , in: T o ta ­ l i t ä r e O k u p a c ija s R e z im i L a t v ija 1 9 4 0 - 1 9 6 4 .

Riga:

C o m m is s io n o f th e H is to ria s o f L a tv ia , vol. 13, 2004.

329

H iio , T. E s to n ia , 1 9 4 0 - 1 9 4 5 : R e p o r ts o f th e E s to n ia n

K lee, E. et al. (eds) „ S c h ö n e Z e i t e n " - J u d e n m o r d a u s F r a n k fu r t a m M a in : Fischer, 1988.

d e r S ic h t d e r T ä t e r u n d G a ff e r .

I n t e r n a t i o n a l C o m m is s io n f o r th e In v e s t ig a t io n o f C r im e s A g a i n s t H u m a n i t y . E sto n ian F o u n d a tio n for the In v e s tig a tio n o f C rim e s A g a in s t H u m a n ity ,

T a llin n : K is tle r-R its o , 2006.

K n e z ys , S. G e n o c id a s i r r e z is te n c ija . V iln iu s : L ie ­ tu v o s G y v e n to jų g e n o cid o ir rezistencijos ty rim o

H illg r u b e r , A . W a r in th e E a s t a n d E x t e r m in a t i o n

centras 1(7), 2000.

o f th e J e w s ,

in : M a rru s , M . (ed) T h e N a z i H o lo c a u s t,

P a r t 3 , T h e „ F i n a l S o lu t io n " : T h e I m p le m e n t a t io n o f M ass M u rd e r.

M ü n ch en : Saur, 1989.

K o m p le k to v , G . P o lp r e d y s o o b š č ia ju t. M o s k va : M e ž d u n a r o d n y je o tn o šen ija, 1990.

H itle r , A . M e i n K a m p f . Boston:

K rause, M ., P h illip s , R. (eds). H i s t o r ic a l P e r s p e c t i­

H o u g h to n M if f lin , 1971.

ves o f th e O p e r a t io n a l A r t .

W a s h in g to n : C e n te r o f

M il it a r y H is to ry , 2006. H o lb o r n , H . A H i s t o r y o f M o d e r n G e r m a n y . K riv o le je v , E. 1 S r a ž e n ije d l in o j v p o lg o d a . T a llin n :

N e w Y ork: K n o p f, 1969.

Esti R aam at, 1984. H u b a tc h , W . 6 1 . I n f a n t e r i e - D i v i s io n . Bad N e u h e im : P o d z u n , 1961.

K rivo sh eev, G . S o v ie t C a s u a ltie s a n d C o m b a t Losses

H u b e r, J. So W ar es W i r k l i c h . S a v ila id a , 1994.

Books, 1997.

In č iū rie n ė , J. R e t t u n g u n d W id e r s t a n d in K a u n a s , in: B a rtu s e v ič iu s et al.(eds) H o lo c a u s t in L it a u e n .

A r m e d A n t i - S o v i e t R e s is ta n c e in L i t h u a n i a in

in th e T w e n t ie t h C e n t u r y .

L o ndo n: G r e e n h ill

K u o d y tė , D., T racevskis, R. T h e U n k n o w n W a r : 1 9 4 4 - 1 9 5 3 . V iln iu s : G e n o cid e a n d R esistance R esearch C e n tre of L ith u a n ia , 2004.

K öln : B ö h lau , 2003. Iv in s k is , Z . L i t h u a n i a D u r i n g th e W a r : R e s is ta n c e V. (ed.) L i t h u a n i a U n d e r T h e S o v ie ts . N e w York:

K u ro m iy a , H ., P eplo riski, A . M i ę d z y W a r s z a w q a T o k io . Toruri: W y d a w n ic tw o A d a m M a rs z a te k ,

P raeger, 1965.

2009.

Jam p o lski, V. „ V P r i b a l t i k e ž d a l i f i u r e r a . . . i f i u r e r

K u ro w s k i, F. B r id g e h e a d K u r l a n d . W in n ip e g : F e d o ro w ic z , 2002.

A g a in s t th e S o v ie t a n d N a z i O c c u p a n ts ,

p r iš o l!" ,

in: V a rd ys ,

in : V o e n n o - is t o r ič e s k ij i u r n a l , t. 6, 2001.

Jem eljanov, J. P r i b a l t i k a : m e i d u S t a l in y m i G it le r o m .

K u rz e m , M . T h e M a s c o t . L o n d o n : E b u ry, 2007.

M o s k va : Iz d a te l B ystrov, 2007. K u u s ik , A . E s to n ia n O m a k a it s e in 1 9 4 1 - 1 9 4 4 , in: H iio , T. E s to n ia , 1 9 4 0 - 1 9 4 5 : R e p o r ts o f th e E s to n ia n

Jem eljanov, V. „ P r i b a l t i k a v o V t o r o j M i r o v o j " , in: N a š s o v re m m e n ik ,

t. 6, 2007.

I n t e r n a t i o n a l C o m m is s io n f o r th e I n v e s t ig a t io n o f C r im e s A g a in s t H u m a n i t y .

E s to n ian F o u n d a tio n fo r

J o kipii, M . P a n t t i p a t a lj o o n a . H e ls in k i:

th e In v e s tig a tio n of C rim e s A g a in s t H u m a n ity .

W e ilin + G ö ö s , 1969.

T a llin n : K is tle r-R its o , 2006.

Jones, M . L e n in g r a d : S t a t e o f S ieg e. L o n d o n : John M u rra y , 2008.

2000.

K u zn e c o v , N . K u r s o m k p o b e d e . M o s k va : G olos,

K an g e ris, K. L a t v i jo s V ė s t u r n ie k u K o m is ija s R a k s t i.

L aar, M . W a r in th e W o o d s : E s to n ia 's S t r u g g le f o r

Riga: L a tv ija s vestures in s titu tą apgäds, 2008.

In d e p e n d e n c e .

K a rd e i, H . D i e G e s c h ic h te d e r 1 7 0 . I n f a n t e r i e - D i v i s i ­

L aar, M . S in im ä e d 1 9 4 4 : I I M a a i lm a s ö j a L a h in g u d

on.

Bad N e u h e im : P o d z u n , 1953.

K ir d e - E e s t is .

K attago, S. „ C o m m e m o r a t i n g L i b e r a t io n a n d O c c u ­ p a t io n : W a r M e m o r i a l s A l o n g th e R o a d to N a r v a ", J o u r n a l o f B a lt ic S t u d ie s

in:

W a s h in g to n : C om pass Press, 1992.

T a llin n : V a rr a k , 2006.

L a n d w e h r, R. E s t o n ia n V ik in g s . H a lifa x : S h e lf Books, 1999.

39(4), 2008. L a n g e rb e in , H . H i t l e r 's D e a t h S q u a d s : T h e L o g ic o f

Kay, A . E x p l o i t a t i o n R e s e t tle m e n t, M a s s M u r ­

M ass M u rd e r.

Texas: A & M U n iv e rs ity Press, 2004.

d e r: P o l i t i c a l a n d E c o n o m ic P l a n n in g f o r G e r m a n O c c u p a t i o n P o li c y in th e S o v ie t U n io n .

N e w York:

Lasch, O . S o f i e l K ö n ig s b e rg . Stuttg art: G rä fe u n d

B erg h ah n , 2006.

U n z e r, 2002.

K iiv e r, V. H i r m u s - A n t s . B a n d i it , K a n g e la n e , L e g e n d .

L a tiš e n k a , A . L ie t u v o s is to r ijo s a tla s a s . V iln iu s : Vaga, 2001.

T a rtu : K irja s tu s A ja L o o d , 2010.

330

A t s p u lg ä .

Lejinš, J. M a n a D z i m t e n e : A t m i n u u n P ä r d o n u Vasteras: IC A b o k fö rla g , 1971.

M a ta s , D ., C h a re n d o ff, S. J u s tic e D e la y e d : N a z i W a r C r i m in a ls in C a n a d a . Toronto: S u m m e r h ill, 1988.

Le n ts m an , L. E e s t i R a h v a s S u u re s Is a m a a s ö ja s . T a llin n : P a rte i A ja lo o In s titu t, 1977.

( 1 8 9 3 - 1 9 3 7 ) : P r a c t i t i o n e r a n d T h e o r is t o f W a r .

Lester, D., S to ckto n , R. S u ic id e a n d th e H o lo c a u s t . N o v a , 2005. L e v in , D . T h e L e s s e r o f T w o E v il s . E a s te r n E u ro p e a n J e w r y U n d e r S o v ie t R u le , 1939-1941. P h ila d e lp h ia :

M c P ad d e n , C . M i k h a i l N ik o la y e v ic h T u k h a c h e v s k y Land W a rfa re Papers 56, In s titu te o f L a n d W a rfa re , A r lin g to n , 2006.

M e c k l, R. W a r t e z i m m e r d e s T o d es, in: S chaufler, H . D e r W e g w a r w e it . N e c k a rg e m ü n d : V o w in c k e l, 1973.

Jew ish P u b lic a tio n Society, 1995. M e lle n th in , F. von. G e r m a n G e n e r a ls o f W o r ld W a r L e v in , D . H i d d e n H i s t o r y o f th e K o v n o G h e tto . Bos­

II.

N o rm a n : U n iv e rs ity o f O k la h o m a Press, 1977.

ton: U n ite d States H o lo ca u s t M u s e u m , 1997. L ittm a n , S. W a r C r i m i n a l s o n T r i a l: T h e R a u c a C a s e .

M e rk , E. S c h w e r e J a h re a u f d e r H ö h e des L e b e n s . N o rd e rs te d t: B ooks on D e m a n d , 2005.

O n ta rio : P aperjacks, 1984. M eškau skas, K ., Januškevičius, V , P uron as, V. L o e w e n h e im , F., L a n g le y, H ., Jonas, M . C h u r c h i ll a n d R o o s e v e lt: T h e i r S e c re t C o r r e s p o n d e n c e .

L ie t u v o s d a b a r tis i r a t e itis .

V iln iu s : S N , 1973.

C a m b r i­

dge: D a C a p o Press, 1990.

M ia g o v , M . S S S R , S Š A i p r o b le m a P r i b a l t i k i v

Lohse, G . D i e G e s c h ic h te d e r R h e in is c h w e s tfä lis c h e n

1 .1, 2005.

1 9 4 1 -1 9 4 5 godach,

1 2 6 . In fa n te r ie - D iv is io n 1 9 4 0 - 1 9 4 5 .

in : N o v a ja i n o v e iš a ja is to r ija ,

Bad N e u h e im : M ic h e ls o n , M . C i t y o f L ife , C i t y o f D e a th . M e m o r ie s

P o d zu n , 1957.

o f R ig a .

C olo rado : U n iv e rs ity Press, 2004.

L o w e r, W . E m p i r e , C o lo n y , G e n o c id e : C o n q u e s t, O c ­ c u p a t io n a n d S u b a l t e r n R e s is ta n c e in W o r ld H i s t o r y .

M is h e ll, W . K a d d i s h f o r K o v n o : L if e a n d D e a th in a

N e w York: B e rg h a h n , 2009.

L i t h u a n i a n G h e tto , 1 9 4 1 - 1 9 4 5 .

C hicago: C h ic a g o

R e v ie w Press, 1988. L u ck, H . v o n . P a n z e r C o m m a n d e r . L o ndo n: M is iū n a s , R., T aagepera, R. T h e B a lt ic S ta te s - Y e ­ L o n d o n : H u rs t, 1993.

C assell, 2002.

a rs o f D e p e n d e n c e 1 9 4 0 - 1 9 9 0 .

Lukes, I. C z e c h o s lo v a k ia B e tw e e n S t a lin a n d H i t l e r : T h e D i p l o m a c y o f E d v a r d B e n e š in th e 1 9 3 0 s .

O x fo rd : O x fo r d U n iv e rs ity Press, 1996.

M y lly n ie m i, S. D i e N e u o r d n u n g d e r b a ltis c h e n L än d er 1 9 4 1 -4 4 .

H e ls in k i: S uo m en H is to r ia llin e n

S eu ra, 1973. L u stiger, A . F e ld w e b e l A n t o n S c h m id , in: B a rtu s e v i­ čius e t al. (eds), H o lo c a u s t in L i t a u e n . K öln : B öhlau , 2003. L u ttic h a u , C . v o n . T h e R o a d to M o s c o w : T h e C a m p a ig n in R u s s ia . W a s h in g to n D C : C e n te r fo r M il it a r y H is to r y Project, 1985.

M y lly n ie m i, S. D i e b a ltis c h e K r is e 1 9 3 8 - 4 1 . S tu ttg art: D eu tsch e, 1979. N a s h , D . H e ll 's G a te . S o u th b u ry : R Z M , 2002. N a u m a n n , F. M it t e le u r o p a . B erlin : G e o rg R e im e r, 1915.

h itl e r o w s k i c h . S t u d i a .

M a d a jc z y k , C . G e n e r a l n a G u b e r n ia w p la n a c h W a rsza w a : W y d a w n ic tw o

N e k r ic h , A ., U la m , A ., Freeze, G . P a r ia h s , P a r t n e r s ,

N a u k o w e P W N , 1961.

P r e d a to r s : G e r m a n - S o v ie t R e la t io n s , 1 9 2 2 - 1 9 4 1 .

N e w York: C o lu m b ia U n iv e rs ity Press, 1997. M a d a jc z y k , C . V o m G e n e r a l p la n O s t z u m G e n e r a l­ s i e d lu n g s p la n : D o k u m e n t e .

M ü n c h e n : Saur, 1994.

N e u m a n n , A . L e b e n u n d S te r b e n im G h e t to K a u n a s , in : B artu s e vič iu s e t al. (eds), H o lo c a u s t i n L ita u e n .

M a n te u ffe l, H . vo n . D i e 7. P a n z e r - D iv i s i o n im Z w e ite n W e ltk r ie g .

K ö ln : B ö h lau , 2003.

K re fe ld : S chaberg, 1965. N e u m a n n , J. D i e 4 . P a n z e r - D iv i s i o n 1 9 4 3 - 1 9 4 5 .

M a rr u s , M . (ed.) T h e N a z i H o lo c a u s t , P a r t 3 , T h e

B onn: s a v ila id a , 1989.

„ F i n a l S o lu t i o n " : T h e I m p le m e n t a t io n o f M a s s M u r ­ d e r.

N e w to n , S. R e tr e a t f r o m L e n in g r a d : A r m y G r o u p

M ü n c h e n : Saur, 1989.

N o r t h , 1 9 4 4 /1 9 4 5 .

P h ila d e lp h ia : S chiffer, 1995.

M a s lau s kien ė, N . L ie t u v o s t a u t i n i ų m a ž u m ų į t r a u ­ k im a s į L S S R a d m i n i s t r a c i j ą i r s o v ie tin ė s b i u r o k r a t ijo s t a u t in ia i s a n ty k ia i 1 9 4 0 - 1 9 4 1 , R e z is t e n c ija ,

in: G e n o c id a s i r

N ic h o las , L . C r u e l W o r ld : T h e C h il d r e n o f E u ro p e in th e N a z i W e b .

N e w York: V in ta g e , 2006.

I (9), 2001.

331

M ittle r, 1985

R öng elep , R. e t ai. „ T a r t u in th e 1 9 4 1 S u m m e r W a r " , in: B a lt ic D e fe n c e R e v ie w 9 , vol. 1, 2003.

N ie p o ld , G . P a n z e r o p e r a t io n e n „ D o p p e l k o p f " u n d H e r fo r d : M ittle r , 1987.

n a t io n a ls o z ia lis t is c h e n P l a n u n g s - u n d V e r n ic h t u n g s ­

N ie p o ld , G . M i t t l e r e O s t f r o n t J u n i 1 9 4 4 . H a m b u rg :

„C ä s a r".

Rössler, M ., S ch leierm ach er, S. „ H a u p t l i n i e n d e r p o litik " ,

N ie p o ld , G . 1 2 . P a n z e r d iv is i o n (2 . I n f D i v . ) P o m ­ m e r n 1 9 2 1 - 1 9 4 5 . S a v ila id a , 1988.

in: C e n t r a l E u ro p e a n H i s t o r y J o u r n a l, vol.

29, 2 ,1 9 9 6 . S a ck o w ic z, K. D z i e n n i k . B ydgoszcz, 1999.

N o lle n d o rfs , V. B a tt le f o r th e B a ltic . Y e a rb o o k o f th e M u s e u m o f th e O c c u p a t i o n o f L a t v i a 2 0 0 4 .

S chaufler, H . D e r W e g w a r w e it . N e c k a rg e m ü n d :

Riga, 2005.

V o w in c k e l, 1973.

O rlo v, K . B o rb a z a S o v e t s k u ju P r i b a l t i k u v V e lik o j O t e č e s t v e n o j V o in e , 1 9 4 1 - 1 9 4 5 .

M oskva:

S chaufler, H . S o le b te n sie u n d so s ta r b e n sie. B am berg: K a m e ra d s c h a ft E h e m a lig e r P a n z e r-R e ­

Liesm a, 1966.

g im e n t 35 eV, 1983.

P a k a ln iš k is , A . P lu n g ė . C hicago: M . M o r k ū n o

S chneid er, J. T h e S t r u c t u r e o f S t r a t e g ie R e v o lu t io n :

spaustuvė, 1980.

T o t a l W a r a n d th e R o o ts o f th e S o v ie t W a r f a r e S ta te .

N o v ato : P res id io Press, 1994. P io tro w s k i, T. P o la n d 's H o lo c a u s t. Jefferson: Schön, H . O s ts e e 4 5 . S tu ttg art:

M c F a rla n d , 1997.

M o to rb u c h V e rla g , 1983. Plakans, A . T h e L a t v i a n s : A S h o r t H i s t o r y . S tanford: H o o v e r In s titu tio n Press, 1995.

S c h ra m m , P. K r ie g s ta g e b u c h d e r O b e r k o m m a n d o d e r W e h rm a c h t.

V ol. V I I I . H e rrs c h in g : P a w la k , 1982.

Plato, A . v o n . D i e G e s c h ic h te d e r 5 . P a n z e r D i v i s io n . R egensburg: W a lh a lla & P rae to ria , 1995.

Seaton, A . T h e R u s s o - G e r m a n W a r 1 9 4 1 - 1 9 4 5 . N e w York: P raeger, 1971.

P latonov, S. B i t v a z a L e n in g r a d . M o s k v a : Sebag M o n te fio re , S. S t a lin , T h e C o u r t o f th e R e d

V o e n iz d a t, 1964.

C z a r.

L o n d o n : V in ta g e , 2004.

Press, B. T h e M u r d e r o f th e J e w s in L a t v i a . E van s­ ton: N o r th w e s te r n U n iv e rs ity Press, 2002.

S enn, A . L it h u a n i a 1 9 4 0 , R e v o lu t io n f r o m A b o v e . N e w York: R o d o p i, 2007.

R au n, T. E s t o n ia a n d th e E s to n ia n s ( S tu d ie s o f N a t i o ­ n a litie s ) .

S ta n fo rd : H o o v e r In s titu tio n Press, 2002.

S e w e ll, S. „ W h y T h r e e T a n k s ? " , in: A rm o r,

J u l-A u g 1998.

Raus, E. P a n z e r O p e r a t io n s : th e E a s te r n F r o n t M e m o ir o f G e n e ra l R a u s , 1 9 4 1 - 4 5 .

C a m b rid g e :

S h irer, W . T h e R is e a n d F a ll o f th e T h i r d R e ic h . N e w

D a C a p o Press, 2003.

York: S im o n & Shuster, 1960.

Rees, L. T h e N a z i s : a W a r n i n g F r o m H i s t o r y .

S ilg a ilis , A . L a t v i a n L e g io n . San Jose: B ender, 1986.

L o ndo n: BBC, 1997. S k u lta n s , V. T h e T e s tim o n y o f L iv e s : N a r r a t i v e a n d R ei, A . T h e D r a m a o f th e B a lt ic P e o p le s . S to ckh o lm : Vaba E esti, 1970.

M e m o r y in P o s t- S o v ie t L a t v i a .

Resis, A . „ T h e F a l l o f L i t v i n o v : H a r b in g e r o f th e G e r ­

Snyder, T. B lo o d la n d s : E u r o p e B e tw e e n H i t l e r a n d S t a l in . L o n d o n : V in ta g e , 2011.

m a n - S o v i e t N o n - A g r e s s i o n P a c t" , S t u d ie s 5 2 ( 1 ) ,

in: E u r o p e - A s i a

A n d o ve r:

R o u tled g e, 1997.

2000. S paeter, H . H i s t o r y o f th e P a n z e r k o r p s G ro s s ­

R hodes, R. M a s t e r s o f D e a t h : T h e S S - E in s a t z g r u p ­ p e n a n d th e I n v e n t i o n o f th e H o lo c a u s t . N e w York:

d e u ts c h la n d .

A lfr e d A . K n o p f, 2002.

Speer, A . In s id e th e T h i r d R e ic h : M e m o ir s b y A l b e r t S p e e r. L o n d o n : M a c m illa n , 1970.

W in n ip e g : F e d o ro w ic z , 1995.

R ichter, W . D i e 1 . ( O s t p r e u s s is c h e ) I n f a n t e r i e - D i v i s i ­ on.

M ü n c h e n : M a x S c h m id t, 1975.

Š tie m an is , J. H i s t o r y o f th e L a t v i a n Jew s. N e w York: East E u ro p e a n M o n o g ra p h s , 2002.

Ries, T. C o ld W i l l : T h e D e fe n c e o f F i n l a n d . L o ndo n: Brassey's D e fe n c e P ub lishers, 1988. R o ln ik a ite , M . Ic h m u s s e r z ä h l e n . H a m b u rg : R o w o h lt, 2002.

332

S tolfi, R. G e r m a n P a n z e r s o n th e O ff e n s iv e . A tg le n : S chiffer, 2003.

Strauss, A . A u t o b io g r a f i ja (1985). L a tv ija s Z in ä tg u A k a d e m ija s C e n trä la is A rc h iv s R iga, P -40/5/22. Strods, H . L a t v i ja s N a c io n ä lo P a r t i z a n u K a r š 1 9 4 4 - 1 9 5 6 . Riga: Preses N a m s , 1997. Strods, H ., Kotts, M . „ T h e F ile o n O p e r a t io n P r ib o i:

Z ie m k e , E. S t a lin g r a d to B e r lin : th e G e r m a n D e fe a t in th e E a s t. H o n o lu lu : U n iv e rs ity Press of Pacific, 2003. Z o lo ta re v , V. B o je v y je d o k u m e n t y p o o b o ro n e Z a p a d no g o f r o n t ą , in: S b o r n ik b o je v y c h d o k u m e n tä r ) V e lik o j O te č e s tv e n o j v o in y .

M o s k v a : V o e n iz d a t, 1958.

A R e -A s s e s s m e n t o f th e M a s s D e p o r t a t io n s o f 1 9 4 9 " ,

in: J o u r n a l o f B a l t i c S t u d ie s 33 (1), 2002.

Z o lo ta rev , V. V e lik a ja O te č e s tv e n n a ja V o in a 1 9 4 1 1 9 4 5 , 1: S u r o v y je is p y t a n ija . M o s k va : N a u k a , 1998.

S w a in , G . B e tw e e n S t a l in a n d H i t l e r . Lo n d o n : R outled ge, 2004.

Z o lo ta re v , V. S T A V K A V G K 1 9 4 4 - 1 9 4 5 . M o skva: T erra, 1999.

Tu rauskas, E. L i e t u v o s n e p r ik la u s o m y b ė s n e t e n k a n t . K aunas: Šviesa, 1990.

Z u b k o v , E. „ L e s n y je 'b r a t ja " v P r ib a lt ik e : V o in a p o s le v o in y " ,

in: O te č e s t v e n n a ja is to r ija , t. 2, 2007.

Tau b ert, J. 14 T a g e i m J u n i, in: B a rtu s e v ič iu s et al. (eds) H o lo c a u s t in L i t a u e n . K öln : B öhlau , 2003. Tieke, W . T r a g e d y o f th e F a i t h f u l - a H i s t o r y o f th e I I I . ( G e r m a n is c h e s ) S S - P a n z e r - K o r p s .

W in n ip e g :

E e s ti N S V A j a l u g u i

I I I . T a llin n , 1971.

L ie t u v o s o k u p a c ija i r a n e k s ija 1 9 3 9 - 4 0 .

V iln iu s :

M in tis , 1993.

F e d o ro w ic z, 2001. S b o r n ik b o je v y c h d o k u m e n t o v V e lik o j O te č e s tv e n n o j

T o m k ie w ic z , W . Z b r o d n i a w P o n a r a c h 1 9 4 1 - 1 9 4 4 .

v o in y .

M o s k v a : V o e n iz d a t, 1958.

W a rsza w a : IP N , 2008. T o t a l i t ä r e O k u p a c ija s R e z im i L a t v i j a 1 9 4 0 - 1 9 6 4 .

T ru s k a, L . L i t a u is c h e H i s t o r io g r a p h ie ü b e r d e n H o lo c a u s t i n L i t a u e n ,

in: B a rtu s e vič iu s et al.(eds)

H o lo c a u s t in L i t a u e n .

K öln : B öhlau , 2003.

R iga: C o m m is s io n o f the H is to ria s o f L a tv ia , 2004. V s e m ir n a ja is to r ija V t o r o j m ir o v o j v o in y .

T u kh ac h e v s ky , M . Q u e s t io n s o f H i g h e r C o m m a n d . M oscow , 1924.

M in s k , 1999.

Tu ch ačevskyj, M . V r e m e n n y j P o le v o i U s t a v R K K A . M o s k va , 1936. P R A N E Š I M A I IR D O K U M E N T A I Urbšys, J. A t s i m i n i m a i . K au nas: S p in d u ly s , 1990. B e rü c k N o rd

U u s ta lu , E. T h e H i s t o r y o f th e E s to n ia n P e o p le .

įs a k y m a i, 1941 08 28. B u n d es a rc h iv -

M ilitä r a r c h iv , R H 22/6.

Londo n: Boreas, 1952. C o n c lu s io n s o f th e E s to n ia n I n t e r n a t i o n a l C o m ­

V ard ys, V. (ed.) L i t h u a n i a U n d e r T h e S o v ie ts . N e w York: Praeger, 1965.

m is s io n f o r th e In v e s t ig a tio n o f C r im e s A g a in s t H u m a n i t y , 2 : h ttp ://w w w .h is to ry c o m m is s io n . ee/tem p /c o n c lu sio n s .h tm .

V Ik s n e , R., K a n g e ris , K. (eds) N o N K V D L i d z K G B . P olitiškas P rävas L a tv ija 1940-1986. R iga: La tv ija s

D id ie ji r ū m a i, Europ os Ž m o g a u s teisių teism o n u o s p re n d is b ylo je K o n o n o v a s p r ie š L a t v i ją ,

V estu res in s titu tą apgäds, 1999.

2010 m . g eg u žės 17 d. V olko gon ov, D . L e n in : L if e a n d L e g a c y . L o ndo n: D u o m e n y s , p a te ik ti n a g rin ė ja n t A . Im p u le v ič ia u s

H a r p e r C o llin s , 1994.

b y lą , L Y A , f. K -l, ap. 58, file 47386/3, vol. 9. W ette, W . S S - S t a n d a r t e n f ü h r e r K a r l Jäg er, in: B a rtu s e v ič iu s et a l. H o lo c a u s t i n L it a u e n . K öln :

W id d e r, W . „ A u f t r a g s t a k t i k a n d I n n e r e F ü h r u n g : T r a d e m a r k s o f G e r m a n L e a d e r s h ip ", R e v ie w ,

in: M i l i t a r y

F r o n t a u f k lä r u n g s k o m m a n d o 2 1 2

le ite n a n to H a s -

s e lm a n n o 1944 m . g r u o d ž io 24 d. p ranešim as, B A -M A , R H -2 /2 1 29 .

S e p t-O c t 2002.

W ilh e lm , H .- H . R a s s e n p o li t i k u n d K r ie g s f ü h r u n g . S ic h e r h e it s p o liz e i u n d W e h r m a c h t in P o le n u n d d e r S o w je tu n io n 1 9 3 9 - 1 9 4 2 .

E u ro p o s Ž m o g a u s te is ių te is m o n u o s p ren d is b y ­ loje K o n o n o v a s p r ie š L a t v i ją , 2 008 m . b irž e lio 24 d.

B öhlau , 2003.

Passau: W iss e n s c h a ftsv e r­

F ü h r e r D i r e c t iv e 2 1 , 18

D e c e m b e r 1940: O ffic e o f

th e U n it e d S ta te s C h i e f o f C o u n c e l F o r P r o s e c u tio n o f A x is C r im in a lity .

lag R other, 1991.

333

F ü h r e r N a v a l C o n fe re n c e s .

U S L ib r a r y o f K ongress,

T h i r d I n t e r i m R e p o r t o f th e S e le c t C o m m itt e e o n

8 3rd C ongress, 2 n d Session, W a s h in g to n 1954, p. 458.

p. 120.

C o m u n is t A g g r e s s io n ,

G a z e ta K a p it a lis t

(2004/5/19). Ž i z n i s u d b a „ B o lš o g o T r ia ls o f th e M a j o r W a r C r i m in a ls b e fo re th e I n t e r ­

M e d v e d ia " . S to l e t V i l is u L a c is u .

n a tio n a l M il it a r y T rib u n a l 1 9 4 7

G r u p e n fiu r e rio B ergerio laiškas H im le r iu i, 2/10/41. N a tio n a l A rc h iv e s W a s h in g to n D C , R G -242, T I 75, R o ll 22, fra m e 2527942.

49.

V ol. X X V I, U S

L ib r a r y o f C ongress. U ž u o ja u ta D id ž io jo tė v y n ė s k a ro v ete ra n o V asi­ lijaus K o n o n o v o šeim ai. P re z id e n to spaudo s ir in fo rm a c ijo s ta rn y b a , M a s k v a , 2011 m . b a la n d ž io

H ag os k o n ven cija, 1907, str. 23.

ld.

Jäger R e p o r t,

1/12/41: h ttp //fc it.u s f.e d u /h o lo c a u s t/

res o u rc e /d o c u m en t/D o c Ja g e r.h tm

1944 m . b irž e lio 18 d. L. B erijos p ra n e šim as S ta lin u i, M o lo to v u i i r A n to n o v u i: h ttp ://w w w .

Kds L e ttla n d , A b t IIIB laiškas g e n e r a lin ia m k o ­

d o o m e d s o ld ie r s .c o m /a r m ia -k r a jo w a -in -N K V D N K G B -d o c u m e n ts -p t-2 .h tm l.

m is a ru i, 11/3/42. B u n d es a rc h iv B, R 9 2 /6 ,121. K r ie g s t a g e b u c h d e r 8 . P a n z e r d iv is io n 2 6 / 6 / 4 1 .

US

N a tio n a l A rc h iv e s , T315, R o ll 484. K r ie g s ta g e b u c h L V I A . K . ( M o t ) .

U S N a tio n a l A r c h i­

ves, T314, R o ll 1389. P ran ešim as a p ie in c id e n tą , 4 0,1 /8 /1 94 1 . B u n d e ­ s a r c h iv -M ilitä r a r c h iv R -5 8 /2 1 5 ,129. P ran ešim as a p ie p a d ė tį, A b w e h r s te lle O s t l a n d 1 /7 /4 2 -30 /9 /4 2 . L a tv ija s V alsts V e stu re s A rc h ivs , R iga, P-70/5/37, p. 75. P ran ešim as a p ie W in t e r z a u b e r , s k irta s O s tla n d o V e rm a c h to v y ria u s ia ja i v a d o v y b e i, 20/3/43. L atvijas V alsts V e stu re s A rc h iv s , R ig a , P-70/5/36, p. 6 6 -6 9 . P ran ešim as 13, 5/7/41. B u n d e s a rc h iv -M ilitä r a r ­ ch iv R -58/214, 75. P ran ešim as 51,13/8/41 . B u n d e s a rc h iv -M ilitä r a r ­ ch iv R -5 8 /2 1 6 ,4. P r e s id e n t W i l s o n s ' M e s s a g e to C o n g re s s , J a n u a r y 8 , 1918:

R ecords o f the U n ite d States Senate; R ecord

G ro u p 46. O ffice o f th e U n ite d States C h ie f o f C o u n s e l For P ro s ec u tio n o f A x is C rim in a lity . N a z i C o n s p i­ r a c y a n d A g g r e s s io n ,

(„R ed Series"). V o l. V I I I , p.

9 7 8 -9 9 5 , U S G P O , W a s h in g to n D C 1946 (= „ S ta h ­ lecker R e p o rt" ). Rygos G e n e r a l k o m m is s a r i a t p a ž y m a , 27/8/41. B u n d es a rc h iv B, R 9 2 /6 ,1 5 8 . S c h u t z m a n n b a t a i ll o n 2 2

v id in ia i p ra n e š im a i. H o o ­

v er L a tv ia n L e g io n C o llec tio n , Box 1, F o ld e r 9. S S -J a g d v e r b a n d O s t

p ranešim as. L a tv ija s Z in a tų u

A k a d e m ija s C e n trä la is A rc h iv s R iga, P O 40/5/2, p. 61.

334

3-iosios ta n k ų g ru p ės vad o įs a k y m a i, 1941 06 28. B u n d e s a rc h iv -M ilitä ra rc h iv , R H 26-20/19.

Buttar, Prit Bu383 Tarp milžinų/Prit Buttar. - Kaunas: Vox altera, 2014. - 336 p. ISBN 978-609-8088-12-0

Autorius, britų karo istorikas, supažindina skaitytojus su sudėtinga Baltijos šalių gyventojų dalia Antrojo pasaulinio karo metais.

UDK 94(474)„1939/1945//

Prit Buttar

TARP MILŽINŲ Dailininkas Dainius Kairaitis Išleido UAB „Vox altera", Vynvyčių skg. 1, Kaunas Spausdino „Spaudos praktika", Chemijos pr. 29, Kaunas Tiražas 2500 egz.

Autorius, britų karo istorikas, supažindina skaitytojus su sudėtinga Baltijos šalių gyven­ tojų dalia Antrojo pasaulinio karo metais. Iš pradžių glaustai nusakoma Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija, aptariamos šių šalių kovos dėl nepriklausomybės ir situacija tarpukaryje, išsamiai pristatomi 1939-ųjų metų įvykiai, atvedę prie sovietų okupacijos 1940 m. Nemažai dėmesio skiriama vokiečių planams Baltijos šalyse, vokiečių karinės taktikos ypatybėms. Knygoje gana išsamiai aprašomi kovos veiksmai Baltijos šalyse 1941 m., vėliau vykdytas žydų genocidas, vietinių policijos batalionų veikla, lietuvių, latvių ir estų pastangos lavi­ ruoti, kebliomis sąlygomis atkakliai siekiant savarankiškumo, pasakojamos estų ir latvių SS legionų atsiradimo peripetijos. Didelė knygos dalis skirta kovos veiksmams 1944-1945 m., būtent Narvos kautynėms 1944 m. vasarį - balandį ir 1944 m. liepą - rugpjūtį, paskutinei Rytų fronte didelės apim­ ties vokiečių šarvuotųjų pajėgų operacijai Lietuvoje 1944 m. vasarą, sovietų prasiveržimui iki Baltijos jūros 1944-ųjų spalį, šešiems Kuršo mūšiams 1944-1945 m. Latvijos teritorijo­ je. Knyga užbaigiama estų, latvių ir lietuvių partizaniniu pasipriešinimu ir laisvės atgavi­ mu 1991 metais. Pasakojimą paįvairina ir pagyvina tiesioginių liudytojų atsiminimai. Pasak autoriaus, „knygoje nemėginama įvertinti sprendimų, kuriuos priėmė Baltijos ša­ lių vadovai ir žmonės, visomis išgalėmis stengęsi situaciją, kurioje atsidūrė, suderinti su savo pačių siekiais, bet norima papasakoti apie siaubingo masto griovimą bei kraujo praliejimą, smarkiai suniokojusius šį Europos kampelį ir palikusius padarinių, kurie jau­ čiami iki šių dienų".

4