Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva 9955656298

Citation preview

v

Nerijus Šepetys

MOLOTOVO—RIBBENTROPO PAKTAS IR LIETUVA

aidai 2006

UDK 947.45.081 Še61

K nygos leidim ą parėm ė LR Kultūros m inisterija LR Švietim o ir mokslo ministerija

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2006 06 20 (Prot. Nr. 7) pritarta skelbti kaip mokslo monografiją

Recenzentai: prof. dr. Zenonas Butkus (Vilniaus universitetas) doc. dr. Bligijus Raila (Vilniaus universitetas)

ISBN 9955-656-29-8 © Nerijus Šepetys, 2006 © Aidai, 2006

TURINYS

PRATARMĖ ĮVADAS

/ 9

/ 15

I. SL A PT IE JI PRO TO KOLAI IR LIETU V O S VA LSTYBINGUM AS: TARP PO LIT IN Ė S ISTO R IJO S IR ISTO RIJO S PO LITIK O S / 43

L 1. Istorinio priežastingumo problema / 43 L L A . Sovietinė okupacija kaip nuokrypis nuo protokolų / 44 I. 1. B. Sovietinė okupacija pagal protokolus / 48

I.

2. Niurnbergo Tribunolas: Antrojo pasaulinio karo kaltė ir slaptųjų protokolų iššūkis / 50

I. 3. Slaptųjų protokolų reikšmė Lietuvos valstybingumo (ne)atkūrimo vizijose ir strategijose / 57 L 3. A. SSRS nusikaltimų pasmerkimas ir Lietuvos laisvės byla / 57 J. 3. B. Protokolai kaip istorinio sąmoningumo katalizatorius / 62 L 3. C. Nuo tiesos paskelbimo iki reikalavimo pripažinti neteisybę / 66 L 3. D. Nuo protokolų pasmerkimo iki Nepriklausomybės atgavimo / 68 I. 3. E. Teisinės painiavos įveika ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pagrindai / 73 I. 3. F. Sutartys ir istorinio priežastingumo paradoksai / 78 II. M O LO T O V O -R IB B E N T R O PO PAKTO IST O R IO G R A FIJA / 82

II. 1. Paktas vakarietiškose „karo kaltės“ koncepcijos paieškose / 83 II. LA. Dokumentinis laikotarpis (1946-1956) ir moralinis antitotalitarizmas / 83 II. L B. Istoriografijos sąstingis ir revizionizmo bangos / 86 II. 1. C. „Pamatinės idėjos“, koncepcijų priešpriešos ir pagrindų krizė / 91

II.

2. Paktas kaip taikingos SSRS politikos įrankis: Stalino mokymas ir jo nunykimas / 97

II.

3. Suvorovo Antrojo pasaulinio karo samprata ir naujos Pakto koncepcijos paieškos / 103

II. II.

4. Pakto istoriografijos vidinės kontroversijos / 110 5. Miunchenas ir Paktas: prosovietinės ir prosuvoroviškos interpretacijų pamatinis konfliktas / 116

II. II.

5. A. SSRS politikos kursas: taktiniai posūkiai ir strateginis tęstinumas / 1 1 7 V. B. SSRS per Sudetų krizę: nuo vienašalės pagalbos siūlymų iki sovietizacijos planų / 125 II. 5. C. Miuncheno „taikos suokalbis“ ir SSRS „kova už taiką“ / 133

UI. VOKIETIJOS-SSRS NEPUOLIMO SUTARTIS: SOVIETINIS KURSAS Į ANTRĄJĮ PASAULINĮ KARĄ / 139 III.

I. Pakto genezė: sprendimai, iniciatyvos, idėjos / 139 III. LA. Ankstyvos pradžios paieškos / 140 III. I. B. Stalino kalba VKP (b) XVIII suvažiavime / 145 III. 1. C. Sovietinė derybų iniciatyva ir diplomatinių dokumentų prieštaravimai / 148 III. 1. D. Nepuolimo sutarties idėja ir SSRS politikos specialieji efektai / 156

III.

2. Pakto tekstas: iliuzijos, projektai, autorystė / 161 III. 2. A. Sovietija Reicho strategų akimis: transformacija Į rusiškąjį neoimperializmą / 161 III. III.

III.

2. B. Nepuolimo sutarties vizijų disproporcija / 163 2. C. Stalino paktas / 168

3. Pakto funkcija: Stalino raktas į Pasaulinį karą / 175 III. 3. A. {kalčių paieškos / 175 III. 3. B. „Stalino kalba Politbiure“ I: viešoji istorija / 181 III. 3. C. „Stalino kalba Politbiure“ II: teksto kilmės problema / 183 III. 3. D. „Mūsų interesams nėra buvę palankesnio meto už dabartinį“... / 190

III. 4. Paktas ir karo pradžia: „subjektyvusis“ ir „objektyvusis“ priežastingumas / 194 III. 4. A. Žaidimai, laimėjimai ir pralošimai / 194 III. 4. B. Kilęs, o ne Vokietijos sukeltas karas? / 199

IV. INTERESŲ SFERŲ PASIDALIJIMAI IR LIETUVOS VIETA SSRS PLANUOSE / 209 IV. 1. Trišalės derybos Maskvoje ir Lietuvos klausimas / 2 1 0 IV. L A . Derybų eiga ir sovietinė žlugdymo strategija / 211 IV. I. B. Lietuvos klausimas ir SSRS kėslai / 223

IV.

2. Pakto slaptasis protokolas ir SSRS strateginiai interesai / 228 IV. IV.

2. A. Tarp „bendrų garantijų“ ir „interesų sferų“ / 228 2. B. Pirminis pasidalijimas pagal Stalino planą / 234

IV. 3. Lietuva karo išvakarėse: neutralitetas Vokietijos interesų sferoje / 240 IV. 3. A. „Nesikišimo ne į savo reikalus“ politika: tarp istorinės būtinybės ir trumparegiškumo / 240

IV. 3. B. Aktyvios politikos paieškų iliuzijos / 244 IV. 3. C. Lietuva po Pakto: padėtis, statusas ir perspektyvos / 249

IV. 4. Vilnius - raktas į Lietuvos valstybingumą? / 251 IV. 4. A. Kodėl vokiečiai spaudė Lietuvą žygiuoti į Vilnių? / 252 IV. 4. B. Kodėl Lietuva atsisakė žygiuoti į Vilnių? / 256 IV. 4. C. Kodėl Vilnius atiteko sovietams? / 259

IV. 5. Neturėtas „paskutinis šansas laisvai apsispręsti“ / 262 IV. 6. Atomazga: Lietuvos perėmimo į SSRS interesų sferą „gešeftas“ / 267 IV. 6. A. Stalino pasiūlymas: lenkai jums, pribaltai mums / 267 IV. 6. B. Mainai: Vokietijos ypatingieji interesai / 271 IV. 6. C. Ko nepasakė Stalinas / 274

IŠVADOS / 280 DOKUMENTINIAI PRIEDAI / 287 SANTRUMPOS / 304 LITERATŪRA / 305 SUMMARY / 324 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ / 3 3 1

PRATARMĖ

Š ią knygą galim a skaityti kaip Lietuvos ir kaip tarptautinių santykių, kaip įvykių ir kaip istoriografijos istorijos studiją. Tačiau iš tikrųjų čia rašoma apie Antrąjį pasaulinį karą, įžanga į kurį tapo 1939 m. rugpjūčio 23 d. V okietijos-SSR S N epuolim o sutartis, ir kurio aukų sąraše viena pirmųjų atsidūrė Lietuvos valstybė. Čia siūlom as žvilgsnis į karo ištakas ir pra­ džią, kuris - nepražiūrėdamas pirmaplanio Hilerio ir nacionalsocialisti­ nės Vokietijos vaidm ens -

kaip užkulisinę ir pagrindinę karo kaltininkę

regi Sovietų Sąjungą. Atsispiriant nuo tokio „Stalino karo“ vaizdinio, čia „M olotovo-R ibbentropo pakto“ ir Lietuvos okupacijos priežasčių aspek­ tais tyrinėjama bei aprašoma SSRS p o litin ė istorija ir sovietinė istorijos politika. Tai reiškia, kad SSRS užsienio politika šioje knygoje traktuoja­ ma kaip sąm oningas m ėginim as „daryti istoriją“, o iki šiol praktikuojamas (pro-, neo, anti-) sovietinis istorijos rašymas čia (dis)kvalifikuojamas kaip politinis veiksm as. M ėginant istoriškai adekvačiai įvardyti Pakto epochos sovietinės politikos turinį bei tikslus ir atskleidžiant politinius sovietinio ir antisovietinio istorijos suvokim o bei rašymo užtaisus, kartu siekiama geriau suprasti tragišką Lietuvos valstybės lemtį, kai 1940-ųjų birželį ją užliejo „raudonasis tvanas“. Užsibrėžiant siekį „suprasti geriau“, neišvengiam ai implikuojami „blo­ gesni“ supratimai. Kokie jie? Kalbant apie šiandienę Lietuvą, kaip tokį su­ pratimą pirmiausia galima išskirti tragiškąjį fatalizmą, kuris vis prasikiša, kai dėl visų Lietuvos nelaim ių „tautininkiškai“ kaltinami slaptieji proto­ kolai, Stalinas ir Hitleris, jaltos ir imperializmai. Antra, tai kritiškasis „pi­ lietinis nacionalizm as“ (plg. mintis, dėstomas interviu: „A. Nikžentaitis: B logai, kad M olotovo-R ibbentropo paktas mums tapo antrąja religija“, in: w w w .lrytas.lt, 2006 05 29), kuris pasireiškia užsipuolant Sm etonos autori­ tarizmą, pilietinės visuom enės nebuvimą, siaurakaktį n a cio n a lizm ą - visa tai esą parengę dirvą lengvam Lietuvos susovietinim ui. Tačiau ir herojiš­ kai sumitinant Lietuvos Nepriklausomybės sutemų istoriją, ir savikritiškai ją numitinant („kodėl nesipriešinom e?“), pagrindinis tos istorijos veikė­ jas, taigi ir kaltininkas - agresyvi sovietinė politika - neišvengiam ai nu­

9

PRATARMĖ

baltinamas, nes arba įrikiuojamas į kitų panašių nusikaltėlių gretas, arba iš dienos viduryje privatų būstą įžūliai apiplėšiančio bandito paverčiamas vagišium i, atsitiktinai radusiu „raktąnuo buto, kuriame padėti pinigai“, ir... nesusivaldžiusiu. Taigi lietuviškoje istorinėje sąmonėje paskutiniu metu galima įžvelgti dvejopą Pakto vaizdinio devalvaciją, o štai dabartinėje Rusijos istorijos po­ litikoje Paktas tiesiog panaudojamas kaip gyvybingas dabartinės politikos prieš Rytų Europą ir „pribaltus“ ginklas. Antai 2005 m. sausio 20 d. Taline viešėjęs Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas, kalbėdamasis su Estijos prezidentu Arnoldu Ruuteliu, pasak naujienų agentūros R osbalt, pareiškė, jo g Rusija yra pasirengusi pasmerkti ir anuliuoti SSRS su nacisti­ ne Vokietija sudarytą Paktą. Jei galima anuliuoti, vadinasi, tas Paktas galio­ ja, o jei galioja, tai juo kažkiek pagrįsta ir dabartinė Rytų Europos politinė sąranga... ir sienos. Tų pačių metų vasario 22 d. interviu R adio slovensko Putinas pabrėžė, kad Paktą SSRS pasirašė siekdama „užtikrinti savo inte­ resus ir vakarinių sienų saugumą“ {Rosbalt informacija). Lietuvos užsienio reikalų ministerija į tokį ekscesą reagavo griežtu pareiškimu... ir taip užki­ bo ant Rusijos politikos kabliuko, nes leidosi diskutuoti dėl klausimų, dėl kurių šiandien - bent jau Baltijos valstybėms ir visuom enėm s - viskas yra aišku. Tai, ką Rusijos politikos vairininkas išrėžia tiesmukai, rusų istorikai savo tekstuose įvelka į „viskas buvo ne taip paprasta“ drabužėlius. Karo pabaigos 60-m ečio minėjimo aistras apmąstančiame V isuotinės istori­ jo s instituto direktoriaus Aleksandro Čiubarjano rašinyje apie „D id žio­ jo karo istorijos baltąsias dėmes“ (in: R ossija v globaln oj p o litik e, 2005, Nr. 3) tvirtinama, kad 1939-1940 metų SSRS santykius su Baltijos šalim is lėmė įvairios priežastys ir motyvai. Tai ir „būtinybė užtikrinti SSR S sau­ gumą“, kuriam grėsmę kėlusi „hitlerinė Vokietija“, ir „Stalino imperinės užm ačios“, ir „Baltijos šalių gyventojų nepasitenkinimas savo vyriausybių politika“, ir „tarpinė Baltijos valstybių padėtis“, vertųsi orientuotis arba į Vokietiją, arba („kairiuosius“) į SSRS, ir „greitas Vokietijos įsigalėjim as Europoje“, kėlęs nerimą SSRS vadovybei. Tokiu kompleksiniu paaiškini­ mu anaiptol neneigiam as nei SSRS slaptų susitarimų su Vokietija nusikals­ tamumas, nei 1940 m. Baltijos šalių aneksijos neteisėtumas, tačiau išdės­ čius Šitiek „kaltę švelninančių aplinkybių“ pačios „nusikaltimo sudėties“ kaip ir nebematyti.

10

PRATARMĖ

Panašų istorijos politikos efektą gali pasiekti ir 2006-ųjų birželio pra­ džioje Lietuvoje pristatytas dokumentų rinkinio SSRS ir L ietuva Antrojo pasau lin io karo m etais I tomas „SSRS ir Lietuvos Respublika (1939 m. kovas - 1940 m. rugpjūtis)“, skirtas Rusijos rinkai ir parengtas minėtojo Rusijos V isuotinės istorijos instituto ir Lietuvos istorijos instituto istori­ kų. Iškalbingai juodi storos knygos viršeliai liudija kalbamą laikotarpį ir įvykius priklausius tam siesiem s istorijos puslapiams, tačiau pats temos užsibrėžimas verčia ir įvadiniame Rusijos istorikės Natalijos Lebedevos straipsnyje, ir per politinės bei istorinės atrankos malūnus perėjusiais do­ kumentais dėstyti SSR S ir Lietuvos dvišalių santykių istoriją. ICnygą sklai­ dančiam skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad 19 3 9 -1 9 4 0 m. tie santykiai dėl „įvairių priežasčių“ vis blogėję, kol galiausiai baigęsi m ažesniosios Lietuvos atsidūrimu didesniosios SSRS sudėtyje. Tačiau iš tiesų Baltijos valstybių okupacija ir inkorporacija juk buvo vienašalė, sąm oninga, ban­ ditiška operacija. Vienu sakiniu - čia pateikiama Pakto istorijos studija ne tik provokuoja, įrodinėja, kritikuoja ir demaskuoja, bet ir stengiasi parengti dirvą nesovie­ tiniam Lietuvos valstybingum o praradimo ir atkūrimo istorijos rašymui, kai daiktus būtų galima ir lengva vadinti tikraisiais (geriausia - vienareikš­ m iais) vardais. Tačiau greta taikinių ir siekinių, ši knyga turi ir savo ištakas, taigi istoriją. Štai keletas jo s momentų. „Slaptųjų protokolų“ poveikio Lietuvos valstybės pražūčiai klausimas šios knygos autoriui kilo dar Sąjūdžio pradžioje, kai tik buvo paskelbti proto­ kolų tekstai. Tada nesupratau, kodėl Vingio parke buvo taip masiškai ir lengvai pasmerktas M olotovo-R ibbentropo paktas, o štai Lietuvos likimui kur kas pražūtingesni rugsėjo 2 8-osios susitarimai sulaukė kur kas mažiau smerkėjų, dar ir pavaišintų Katedros aikštėje „bananų baliumi“? Apskri­ tai anuomet atrodė, kad daug svarbiau Įvardyti ir naikinti birželio 15-osios sovietinę okupaciją, o ne ją paaiškinti m igloto turinio ir sunkiai suvokia­ mo pragaištingumo dokumentais. Tokį požiūrį dar labiau sustiprino Kovo 1 l-oji, kurios žodžiai ir darbai parodė, kad Lietuva nėra laikas, į kurį ga­ lima sugrįžti, ar vieta, į kurią teises galim e tikėtis atgauti, - Lietuva yra tikrovė, kurią galima atkurti, ir gyvenim as, kurį teks gyventi savo galva. O išorės piktadarių sąm okslai ir vidaus silpnavalių ar išdavikų menkystė nėra visagaliai.

11

PRATARMĖ

Antrus metus studijuojant VU Istorijos fakultete, į rankas pateko Vikto­ ro Suvorovo „Ledlaužis“. Ši knyga mane paskatino susimąstyti apie įvairių populiarių naujausiąją istoriją paaiškinančių schemų sovietinę kilmę ir davė dalinius atsakymus į rūpimus klausimus apie Lietuvos pražūties priežastis, tam tikra prasme paakino neknygiškai žvelgti į istoriją. Paktas su Vokietija reiškęs lūžinį Stalino apsisprendimą, tačiau jo taikinys buvusios ne Baltijos valstybės, o Vokietijos užkariausima Europa. Lietuva kaip svarbi stotelė pakeliui į pasaulinį komunizmą - tokią versiją norėjosi patikrinti savaran­ kiškai. Tačiau proga leistis į Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimus pasitaikė negreitai - tik baigus magistro studijas ir karštligiškai galvojant, kokia galėtų būti doktorantūros projekto tema, Vytautas Ališauskas pasiūlė pasigilinti į 1940-ųjų birželio istoriją. Idėja pasirodė patraukli, juolab kad šiuo klausimu buvo galima ir patikrinti Suvorovo mokymo pagrįstumą, ir pasiremti jo metodu - kitaip nei įprasta perskaityti viešai publikuotus šalti­ nius ir literatūrą. Tam norėjosi rasti deramą teorinį pagrindą, tačiau prieina­ mų šiuolaikinės istorijos ar literatūros teorijos veikalų studijos laukiamos kibirkšties ilgai nedavė. Veikiau priešingai - į juos gilinantis akyse iro iš anksto užsibrėžta skirtis tarp subjektyvių ir objektyvių istorijos pasakoji­ mų. Atrodė, vienintelis perspektyvus tyrimo kelias begalįs būti istoriogra­ finis Lietuvos sovietinės okupacijos priežasčių tyrimas, tačiau tam reikėjo būti gerai susipažinus ir su senesniąja, ir su šiuolaikine Antrojo pasaulinio karo bei SSRS užsienio politikos istoriografija. Plačias galim ybes tokiam susipažinimui atvėrė 2000-2001 m. pusm ečio stažuotė Karolio Pranciškaus universitete Grace, kur ir subrendo mintis sutelkti savo dėm esį į M o lo to v o Ribbentropo paktą kaip į savitą raktą Antrajam pasauliniam karui ir Lietu­ vos likimui jo audrose suprasti. Paktas ir slaptieji protokolai, Vokietijos bei SSRS agresija prieš Lenkiją ir Lietuvos patekimas SSRS orbiton, Niurn­ bergo tribunolas ir Šaltojo karo poveikis istoriografijai, Lietuvos valstybės atkūrimo byla ir jo s istoriniai pagrindai, - visos šios tem os vijosi ir susi­ suko į kamuolį, kurį išvynioti ir mėginta daktaro disertacijoje, apgintoje lygiai prieš ketvertą metų. Tuomet regėjosi, kad pakaks atsižvelgti į doktorantūro kom iteto narių ir oponentų pastabas dėl disertacijos teksto ir struk­ tūros nelygum ų, suredaguoti, suveržti - ir išeis knyga. Juolab kad „Aidų“ leidyklos rūpesčiu ir spaudimu gana operatyviai iš disertacijos m edžiagos atsirado knygelė „lietuviškajai“ Frankfurto knygų m ugei (Litauen im Visier d ės D riiten R eich es: ungeschehene G eschichte eines R eichsprotektorates,

12

PRATARMĖ

2002). Tačiau perdėm istoriografinis disertacijos pobūdis darė jo s vertę itin priklausomą nuo tyrimų situacijos, kuri kaip tik paskutiniaisiais 3 -5 metais ėm ė sparčiai kisti. Pirmiausia, Rusijoje įgavo kryptį ir pagreitį istorijos politizacija, užliejusi tenykštę istoriografiją resovietizacijos banga. Kita ver­ tus, gerokai pasistūmėjo diskusijos svarbiausiais Antrojo pasaulinio karo ištakų klausimais, buvo surengtos svarios m okslinės konferencijos Rusi­ joje, Lietuvoje, Vakaruose. Iš pradžių bandyta į visas naujoves atsižvelgti bent formaliai, tačiau pernai žurnalų O tečestvennaja istorija ir Voprosy istori i puslapiuose kilusi principinė kontroversija dėl vadinam osios 1939 m. rugpjūčio 19 d. Stalino kalbos Politbiure teksto - kuris disertacijoje buvo interpretuojamas kaip paradigminis Pakto istorijos dokumentas - nulėmė apsisprendim ą turimą tekstą iš esm ės perrašyti. Tokį sprendimą įgyvendinti pagelbėjo prof. Wolframo Pytos kvietimas pasistažuoti Štutgarto universi­ tete, kur pavyko sistem ingiau susipažinti su publikuotais britiškais ir vo­ kiškais Antrojo pasaulinio karo išvakarių dokumentais, fundamentalia Jano Lipinsky Pakto slaptojo protokolo genezės ir recepcijos istorijos studija, kita naujausia ir anksčiau pražiūrėta istoriografija bei pirminiais šaltiniais. Knyga išėjo kur kas „naujesnė“, nei tikėtasi, tačiau atnaujinimo procesas pareikalavo kur kas daugiau laiko, nei planuota... D ėl visų tekste likusių ir naujai atsiradusių trūkumų, nelygum ų, klaidų ir „tamsių“ vietų kaltas vien tik autorius. Norisi su dėkingumu pabrėžti, kad ši knyga niekada nebūtų išvydusi dienos šviesos be Vytauto Ališausko kū­ rybiško palaikymo ir geranoriškos, bet disciplinuojančios disertacijos va­ dovo Alfredo Bumblausko globos. Akadem inės laisvės atmosfera Istorijos fakultete ir vyresniųjų kolegų metodiškas pakantumas leido išvysti dienos šv iesą pirmajai Lietuvoje „suvorovinei“ disertacijai. Ypatinga padėka pri­ klauso disertacijos tekstą kritiškai perskaičiusiems Sigitui Jegelevičiui ir Č eslovui Laurinavičiui, iš kurių mokytasi X X amžiaus dokumentų skaity­ mo m eno, Antrojo pasaulinio karo lietuviškosios problematikos ir Europos diplomatijos istorijos niuansų perpratimo. Rengiant disertaciją ir/ar rašant knygą, daugybė postūmių, įžvalgų ir idėjų gim ė per principines diskusijas su Sauliumi Drazdausku, A lgiu Kasparavičiumi, Arūnu Streikumi, Zenonu Butkumi ir kt. B e Eligijaus Railos nuorodų gausybė vertingos informacijos ir temai svarbių knygų būtų likę mano pražiūrėta, be Justės Poškienės ini­ ciatyvos ir spaudimo disertacijos knyginimo procesas būtų prasidėjęs... gal

13

PRATARMĖ

kada nors, o be įdėmaus Rimos Malickaitės skaitymo šioje knygoje knibž­ dėte knibždėtų apsirikimų ir korektūros klaidų. Rašymo nuotaiką ir darbinę dvasią nuolat palaikė visų bičiulių iš Naujojo Židinio-Aidų redakcijos ir autorių rato sveikas kritiškumas ir skepsis, neleidę nė minutėlei patikėti, kad man pagaliau atsiskleidė sovietinės istorijos ir politikos paslaptys. Ga­ liausiai už stoišką kantrybę nepaliaujamo skaitymo ir rašymo akivaizdoje esu dėkingas Vilmai ir Gabrielei. Vilnius, 2006 06 15

14

ĮVADAS

M olotovo-R ibbentropo paktas, atsikūrusioje Lietuvos valstybėje mini­ mas kaip „Juodojo kaspino“ diena, į mūsų istorinę sąm onę yra įstrigęs pirmiausia kaip svetim ųjų mums padarytos neteisybės ženklas. „Paktas“ (taip kartais nusakomi ne tik 1939 m. rugpjūčio 23 d., bet ir visi slaptieji 1939-1941 m. V okietijos-SSR S susitarimai) - tai neteisėtas ir nusikalsta­ mas „Hitlerio ir Stalino sandėris“, nulėm ęs trečiųjų, ligi tol nepriklausomų Baltijos šalių išnykim ą penkiasdešim čiai metų iš Europos politinio žem ė­ lapio. Kita vertus, Lietuvos žm onių atm intyje šis paktas ne mažiau ryškiai įsirėžęs „Baltijos kelio“ pavidalu, taigi ženklina ir m ūsų pasiryžimą nesi­ taikstyti su mums padarytąja neteisybe, ją patiems atitaisyti. Tačiau aps­ kritai „M olotovo-R ibbentropo paktas“ yra vienas kertinių akmenų mūsų „aukų, kančių ir kovų istorijos“, vaizduojam os, pasakojamos ir rašomos tautinei savim onei ir pilietinei tapatybei formuoti bei stiprinti: m es kovo­ jom e ir kovosim e už laisvę, kurią iš m ūsų (visada ir visi) norėjo atimti. Štai Vokietija ir SSRS 1939-aisiais slapta susitarusios likviduoti Lietuvos valstybę, o jų susitarimą savo nuolaidžiavimu iš esm ės palaiminusios de­ mokratinės Vakarų valstybės. Suprantama, kad tokia „Vienų vieni“ savi­ m onė buvo natūrali Vakarų trem ties sąlygom is, kai įvairiomis progomis ir būdais prisimenant Lietuvos pražūtį ji būdavo kildinama iš slaptųjų proto­ kolų, arba išsilaisvinim o, Sąjūdžio metais, kai valstybės atkūrimą daug kas siedavo su tų protokolų pasekm ių anuliavimu. Tačiau tiek nelaisvės, tiek išsilaisvinim o sąlygom is būta ir priešingo požiūrio. Sovietijoje nuo karo pabaigos iki pat jo s byrėjimo pradžios neig­ tas pats slaptųjų susitarimų su „hitlerine Vokietija“ pasirašymo faktas, o ir oficialiai pripažinus tų protokolų autentiškumą toliau tebeneigiamas susi­ tarimų ir „1940 m. birželio įvykių“ vidinis ryšys. Panašios išvados, ėm ęsis šios problemos, paprastai prieina ir istorijos m okslas, reikalaujantis nagri­ nėti istorinius įvykius jų kontekste ir aiškinti ju os atsižvelgiant į „subjekty­ vius“ ir „objektyvius“, „išorinius“ ir „vidinius“, „aktualius“ ir „ilgalaikius“ veiksnius. Kai L ietuvos valstybės žlugim o istorija tyrinėjama iš anuome­ tinių tarptautinių santykių perspektyvos (ją paprastai pasirenka užsienio

15

ĮVADAS

tyrinėtojai ir kalba apie visas „Baltijos valstybes“)» N epuolim o sutartis traktuojama kaip ligtolinio Vokietijos politinio dominavimo Lietuvoje kul­ minacija, iš kurios tiesiogiai neplaukia netgi Vokietijos-SSRS Draugystės ir sienų sutartis bei interesų sferų mainai. O kai (kaip lietuvių istoriografijo­ je įprasta - izoliuotai) tyrinėjama Lietuvos istorija, tai pirmiausia ieškom a Nepriklausomybės praradimo sąsajų su įvairiais savos valstybės veikėjų veiksm ais ir (ne)apsisprendimais. Šitaip žiūrint, Paktą ar analogiškus tarp­ tautinius įvykius galima traktuoti kaip (laiku neįvertintas) valstybingum o grėsmes ar (dėl neryžtingumo neišnaudotus) šansus išsigelbėti. Be abejonės, tiriant Lietuvos valstybės žlugim o istoriją, svarbu išlaikyti savikritišką žvilgsnį. Nenuginčijama čia ir „kovų bei kančių“ istorijos tie­ sa bei nauda, ir faktografinės, diplomatinės bei geopolitinės istoriografijos perspektyvų privalumai. Tačiau šioje knygoje atliekamo tyrimo vardiklis yra sovietinė politika, jo s nekintami strateginiai tikslai. Juos galima įžvelgti ir SSRS susitarimuose su Vokietija, ir jos agresijoje prieš Baltijos valsty­ bes (toliau BV); ir sovietų pastangose istoriškai įtvirtinti karo rezultatus, ir mėginimuose istoriografiškai užfiksuoti to karo ištakų vaizdą, ir despera­ tiškuose bandymuose išlaikyti abu šiuos dalykus (grobikiškos politikos lai­ mikį bei jo nuosavybės istorinį paaiškinimą) kaip „tarybų valdžios“ legiti­ mumo pačioje Sovietijoje garantą. Atsižvelgiant į tokį sovietinės politikos daugialypumą, Pakto ir Lietuvos istorijų sąsajų tyrimas šioje knygoje atliekamas trimis pagrindiniais - isto ­ riniu, istoriografiniu ir teoriniu - aspektais. Antai pirmoje knygos dalyje dominuoja teorinis aspektas (sąvokų perskyros, politinių/teisinių/istorinių teiginių loginės jungtys), antroje dalyje tiesiogiai nagrinėjama Pakto istori­ ografijos raida ir problematika, o paskutinėje dalyje susitelkiama į istorinę, įvykių eigos rekonstrukciją ir lūžinių situacijų analizę. Nors šiuos tyrimo aspektus nuolat stengiamasi išlaikyti nesuveltus, tačiau jie pernelyg ir neat­ siejami. Todėl aiškinantis „teorinę“ problemą - ar Pakto pasmerkimas buvo būtina sąlyga Lietuvos valstybingumui atkurti - atsispiriama į konkrečių faktų chronologiją, o aptariant grynai „istorinį“ V okietijos-SSR S derybų dėl Pakto iniciatyvos klausimą, atliekama dominuojančių istoriografinių interpretacijų prielaidų kritika. Savo ruožtu, šioje knygoje atliekamo tyri­ m o išankstines prielaidas (pvz., sovietinės politikos tikslai kaip Pakto isto­ rijos supratimo pagrindas; „suvoroviškos“ Antrojo pasaulinio karo (toliau Antrojo PK) sampratos pranašumas prieš sovietinį mokymą) stengiamasi

16

ĮVADAS

kuo aiškiau suformuluoti ir nuolat tikrinti. Įsitikinimas, kad iš principo neį­ manomas steriliai objektyvus ir vertybiškai neutralus, taigi „beprielaidinis“ Antrojo PK priešistorės, istorijos ir poistorės tyrimas, yra vienas pamatinių šioje knygoje, todėl pravartu j i labiau išskleisti, atidengiant kai kurias auto­ riui įtakos turėjusias gadameriškos hermeneutikos ir naratyvistinės istori­ jo s filosofijos įžvalgas. 1. Istoriko m okslinių tyrinėjimų rezultatai visada priklauso ne tik nuo „m etodo subjektyvumo“ (pasirinktas tyrinėjimo aspektas, apsibrėžtos sąvo­ kos, iškeltos hipotezės) ar asm eninių savybių (politinių įsitikinimų, ideolo­ ginių simpatijų, vertybinių nuostatų), bet ir nuo istoriko gyvenamuoju metu (vietoje, institucijoje ir pan.) vešinčių vaizdinių, sampratų, idėjų, interesų ir pan. Kaip tik jais ir galima paaiškinti pamatinius skirtumus tarp istoriogra­ finių k o n cep ciją kurių autoriai ne tik analogiškai formuluoja problemas, bet ir naudojasi iš esm ės identiškom is „šaltinių bazėm is“, tyrimo metodais bei laikosi panašios „m okslinės kultūros“. 2. Pats istorikas savo priklausom ybės nuo tokių gyvenam ojo meto „prietarų“ niekada negali iki galo įsisąm oninti ir jų m etodiškai kontro­ liuoti. Tačiau tai nereiškia, kaip m anė neohėgelininkai, kad „kiekvienas istorikas rašo ne praeities, o dabarties istoriją“, nes praeities tyrinėjimą bei jo rezultatus veikianti „dabartis“ iš tiesų yra įvairaus p ločio ir gy­ lio tradicijos, kurioms tyrinėtojas priklauso pirmiausia dėl j į veikiančių sampratų, vaizdinių, vertybių ir pan. kalbiškum o. Tokią priklausomybę m ūsų atveju aiškiai pailiustruoja Vakarų istorikų kartojamos mantros apie pamatinius SSR S „saugum o interesus“ ir jo s „izoliaciją“ Antrojo PK iš­ vakarėse (plg. prieškario sovietinę propagandą ir „Falsifikatory istorii“ (1948) liniją). 3. N uo X X a. aštunto dešim tm ečio pradžios vis dažniau ir darniau ėm ė skambėti istorinio pažinimo kritikos tradicijos atstovų, analitinių fi­ losofų ir literatūros teoretikų balsai apie neišardomus istorijų tyrinėjimo ir jų rašymo sąryšius. Į tuos balsus įsiklausę turėtume pripažinti, kad netgi leisdam asis į vien dokumentiniais šaltiniais paremtą tyrinėjimą, istorikas visada galvoje susikuria vienokį ar kitokį savo rašysimos istorijos siužeto karkasą, kurį vėliau pripildo „atkapstytos“ faktinės m edžiagos. Šia prasme apskritai nesti „grynų faktų“, nepriklausančių kokiai kieno nors jau papa­ sakotai istorijai, neįtrauktų į tegul ir fragmentišką siužetą. Kalbėdami apie „slaptuosius protokolus“, įsivaizduokim e, kokią vietą ir reikšmę jie turėtų:

17

ĮVADAS

a) rašant 1940 m. socialistinės revoliucijos Lietuvoje istoriją; b) tipologiš­ kai nagrinėjant autoritarinių režimų patvarum ą ir stabilumą išorės sp a u d i­ mo sąlygom is; c) aptariant Baltijos šalių istoriją per „modernizacijos“ ir „sovietizacijos“ procesų sankirtos prizmę; d) gilinantis į V okietijos-SSR S bendradarbiavim o nuo „Rapalo iki M askvos“ užkulisius ir pan. 4. Istorikų priklausomybė nuo įvairių „prietarų“ ir interpretacijos tra­ dicijų ypač pasireiškia jiem s vartojant raktines sąvokas. Vienas pragaiš­ tingiausių pavyzdžių čia yra „Antrasis pasaulinis karas“, kurio faktinė ir „teorinė“ (nes teisiškai pripažinta) pradžia automatiškai tapatinama su Vo­ kietijos agresijos prieš Lenkiją pradžia. Tačiau, pasigilinę į šios sąvokos istoriją, aptiktume jos bolševikinę kilmę. Atsižvelgdami į tai galėtum e su­ prasti, kodėl 1939 m. rugsėjo pradžioje nė viena į karą įsitraukusi valstybė nemanė kilus visuotinį pasaulinį konfliktą (ir nesiekė jo tomis sąlygom is sukelti), o štai sovietų strategams jau kurį laiką buvo aišku, kad prasidėjo antrasis, visuotinis imperialistinis karas, kurio neišvengiama pasekmė bū­ sianti pasaulinė komunistinė revoliucija. 5. Tokios įžvalgos bent teoriniu lygmeniu keičia nusistovėjusį šaltinių ir istoriografijos santykį, nes ir vieni, ir kita ne tik informuoja, praneša, pateikia „faktinę informaciją“, bet ir beveik visada ją interpretuoja (plg. vokiečių ir sovietų diplomatų tų pačių pokalbių užrašus). Ar šaltinis do­ kumentinis, ar „subjektyvus“, ar slaptas, ar viešas, - jeigu jis yra tekstinio pavidalo ir prasmingas (taigi pasižymi naratyvumu), jis kartu yra ir inter­ pretuojantis, ir reikalingas interpretacijos. Todėl šioje knygoje pasitaiko atvejų, kai istorikų parašytais veikalais remiamasi kaip praeities įvykių re­ konstravimo šaltiniais, o pirminiams dokumentiniams šaltiniams taikoma istoriografinė kritika. 6. Pakto ir „slaptųjų protokolų“ istorija (ir universaliuoju, Antrojo PK, ir specifiniu lietuviškuoju aspektu) yra ne tik nepaliaujamos veikm ės, bet ir nuolatinės recepcijos istorija. Tokios „nenorinčios praeiti praeities“ (E. N olte) beveik neįmanoma suprasti iš m okslinės distancijos, m etodiškai skiriant pirmines „fakto“ liekanas ir vėlesnes „interpretacines“ apnašas. Tokią praeitį suprasti tegalim e tik p e r iš jo s ateinančius ir apie ją iš įvairių vėlesnių „dabarčių“ rašančius tekstus. Šia prasme knygoje atliekamas tyri­ mas yra esm iškai istoriografinio pobūdžio: ir „praeities“ įvykiai, ir „dabar­ ties“ konceptai čia nagrinėjami atsispiriant į tarpininkus - istoriografines interpretacijas.

18

{VADAS

TEMOS ISTORIOGRAFIJA D ėl tokio darbo pobūdžio įvairios istoriografinės pozicijos čia nesyk at­ siduria tyrimo centre: visa knygos antroji dalis skiriama Pakto istorio­ grafijai; imantis nagrinėti konkrečią istorinę problemą, iš pradžių dažnai suformuluojama istoriografijoje dominuojanti jo s samprata; neretai per istoriografinę kritiką siekiam a geriau suvokti pirminius šaltinius. Todėl šiam e įvade bus apsiribojama chronologine apžvalga tik tos istorinės lite­ ratūros, kuri sąm oningai susieja arba atsieja „M olotovo-R ibbentropo Pak­ to“ (ar „slaptųjų susitarimų“) ir „Lietuvos valstybės žlugim o“ (ar „Baltijos šalių krizės“) temas.

1. abipus geležinės uždangos (1948-1988). Pirmieji šiuo požiūriu svarbūs tyrinėjimai Vakaruose radosi iš praktinio poreikio įvertinti SSRS „teritorijos išsiplėtim ą“ Antrojo PK pradžioje. M okslinis pažintinis intere­ sas čia buvo pajungtas m oraliniam -politiniam -idėjiniam siekiui istoriškai patikimai paneigti kom unistinės propagandos tvirtinimus apie Baltijos tau­ tų savanorišką įsiliejim ą į „broliškų tarybinių respublikų šeim ą“. Pirmasis tokio tyrimo ėm ėsi specialiai tam 1953 07 23 įsteigtas JAV Kongreso ko­ mitetas, vadovaujamas Charleso J. Kersteno. Nors komiteto veikla buvo esm ingai motyvuojama vidinių antikomunistinių interesų, tačiau įtakos tyrimui turėjo ir lobistiniai Baltijos tautų atstovų siekiai viešinti savo pa­ vergtų tėvynių išlaisvinim o reikalą. Be kitų darbų, Komitetas parengė ir nedideliu tiražu paskelbė gausiai dokumentuotą BV istorijos studiją, kur pagrindinis dėm esys ir skiriamas jų užgrobimui ir įjungimui į S S R S 1. Šioje kom unistinės agresijos byloje aptariama ir SSR S-V okietijos slaptųjų su­ sitarimų istorija, tačiau itin lakoniškai ir atsieta i nuo pagrindinės 1940 m. BV sovietizacijos istorijos. Tokį abiejų istorijų formalų atsietumą savo iki šiol daug kuo nepralenktoje tarptautinės teisės daktaro disertacijoje (Ham­ burgo universitetas, 1954) įtvirtino Borisas Meissneris: „Teisine prasme lemiama cezūra yra ne slaptųjų susitarimų, o Savitarpio pagalbos sutarčių [tarp SSRS ir BV] sudarymas, kurį galima imti kaip tvirtą atskaitos taš­ ką tarptautinės teisės požiūriu tiriant sovietų veiksm us Baltijos šalyse“2. 1Report o f the Select Committe to investigate comunist aggression and the forced Incorporation o f the Baltic States into the U. S. S. R., printed for the us on the Select Committe on Communist Agression, Washington, 1954. 2 Meissner, B., Die Sowjetunion, die baltische Staaten und das Völkerrecht, Köln, 1956, S. 181.

19

ĮVADAS

Tačiau M eissneris atskirą dėm esį skyrė ir BV santykiams su didžiosiom is valstybėm is Antrojo PK išvakarėse. Čia Vokietijos-SSRS susitarimai nag­ rinėjami pagrečiui su Trišalių derybų Maskvoje eiga: sovietai 1939-ųjų va­ sarą siekę, kad jų veikim o laisvę BV atžvilgiu pripažintų ir Vakarų šalys, ir Vokietija, ir iš abiejų pusių tą pripažinimą gavę. Toks užmojis lyginti nacio­ nalsocialistinės ir demokratinės diplomatijų praktikas daugeliui M eissnerio kolegų istorikų pasirodė šventvagiškas. Štai kitas Baltijos vokietis, Hansas von Rimscha, griežtai kritikuodamas Meissnerį, tvirtino, kad Paktu pradėti slapti Vokietijos-SSRS susitarimai buvę unikalūs ir kad jie (o ne vienaša­ liai agresyvūs sovietų kėslai) turėję pražūtingą poveikį B V 3. Suvokdamas 1939-1940 m. įvykius kaip vieną dramą, Rimscha, kitaip nei M eissneris, nebeįžiūrėjo atskiro Lietuvos klausimo; „livoniškoji“ Baltijos klausimo pusė dominuoja ir Meissnerio, ir Rimschos diskusiją pratęsusių kitų jų kraštiečių studijose4. Tokios perspektyvos adekvatumą savo paradigminė­ je, puikiai dokumentuotoje Baltijos klausimo 1939 m. studijoje pagrindė ir lietuvių išeivijos atstovas Kajetonas Čeginskas5: per Trišales derybas M ask­ voje Lietuvos klausimas beveik nesvarstytas, o pradiniu SSR S-V okietijos suartėjimo laikotarpiu - neproblemiškas. Tačiau šį lietuvišką aspektą iš­ ryškino kitos, paties Pakto istorijos (193 9 -1 9 4 1 ) problematikos tyrimas. Sekdamas Vokietijos-SSRS suartėjimo, bendradarbiavimo, varžym osi ir konfrontacijos peripetijas, vokiečių istorikas Philippas W. Fabry6, tegul ir fragmentiškai, bet aptarė ir Lietuvos pasilikimo Vokietijos interesų sferoje, ir abiejų Šalių santykių popaktiniu laikotarpiu, ir Lietuvos perėjimo į SSRS sferą klausimus. Pastaruoju atveju Fabry novatoriškai pabrėžė SSRS p oli­ tikos aktyviai antivokišką pobūdį. Suprantama, sovietinis mokymas apie Antrąjį PK nepaliko erdvės klausimams apie Pakto ir BV istorijų sąryšius. A pie Vokietijos ir SSR S N epuolim o sutartį sovietiniai istorikai kartojo senas ir naujas oficiozines 3 Rimscha, H., „Die Baltikum Politik der Grossmachte“, in: Historische Zeitschrift, Bd. 177 (1954), S. 279-309. * Rothfels, H., „Das Baltikum als Problem intemationaler Politik“, in: Zur Geschichte undProblematik der Demokratie. Festgabe jìir Hans Herzfeld, Berlin, 1958, S. 601-618; Vigrabs, G., „Die Grossmachte und die baltische Staaten 1939“, in: VfZG, 1959, Nr. 3, S. 261-279. 5 Čeginskas, E., Die baltische Frage in der Grofimachteverhandlungen 1939, Bonn, 1967. 6 Fabry, P., D er Hitler-Stalin Pakt 1939-1941, Darmstadt, 1962.

20

ĮVADAS

tiesas, slaptieji protokolai buvo „valstybės paslaptis“, o štai 1940-ųjų va­ saros įvykių B V aiškinim as negalėjo būti vienalytis. Nors vidaus priežas­ čių nulem tos „socialistinės revoliucijos“ buvusios taikios ir sulaukusios absoliučios „liaudies m asių“ paramos, tačiau jo s sutapusios su nenusle­ piamu R A dalinių įvedim u, kuriam paaiškinti sovietiniai propagandistai sugalvojo prevencijos teoriją7. Dar 1948 m. sovietinės Lietuvos istorio­ grafijos galva Juozas Žiugžda aiškiai įvardijo, nuo ko „draugas Stalinas išgelbėjo Lietuvą“ - nuo planuotos ir grėsusios Vokietijos okupacijos8. Ši teorija iš esm ės galiojo iki pat perestroikos, tik buvo v is praplečiama ir pa­ stiprinama „įrodym ais“: apie 80 0 0 0 Vermachto karių L ietuvos pasieny­ je 9, apie „parsidavėlišką“ Saugum o departamento vadovo Augustino Po­ vilaičio vizitą į B erlyną 1940-ųjų vasarį10, galiausiai apie Tilžės Gestapo vadovo Grafe’s antisovietines instrukcijas Lietuvos vyriausybei tos pačios birželio 15-osios išvakarėse11. Tačiau šiam e gana m onolitiniam e sovieti­ nių tiesų lauke išdygdavo ir „piktžolių“: antai jau chruščiovinio atlydžio pabaigoje pasirodė akademinė (virš 1500 nuorodų, dauguma archyvinės, nemažai „buržuazinių“) Konstantino N avicko studija12, kur pirmąsyk so ­ vietinėje literatūroje plačiai ir palyginti atvirai aprašomos Pakto ir Lietu­ vos istorijų sąsajos. Nors N avickas ir laikėsi slaptųjų protokolų neigim o linijos, tačiau, pavyzdžiui, gana nuosekliai atpasakojo Vokietijos interesų Lietuvoje atsižadėjim o („Tarybinės vyriausybės spyrimu“) per 1939 m. rugsėjo 28 d. derybas eigą. N egana to, susitelkdamas į įrodinėjimą, kaip aktyviai SSR S gynė Lietuvą nuo vis stiprėjančio Vokietijos agresijos pa­ vojaus, N avickas antrame plane paliko „taikingos socialistinės revoliuci­ jo s “ vyksm ą. Tokius nukrypimus nuo dialektinio istorijos vaizdavim o ati­ taisė bene rašliausias 1940-ųjų birželio specialistas Vytautas K ancevičius, 7 Greta pačių sovietinės istoriografijos tekstų čia pasiremiama ir konceptualia jų apžvalga: Girnius, K., „The Historiography o f the Molotov-Ribbentrop Pact‘\ in: Lituanus, 1989, Nr. 2 (34). 8 Žiugžda, J., Tarybų Sąjungos pagalba lietuvių tautai apginant savo laisvę ir nepriklausomybę 1939 ir 1940 metais, Vilnius, 1948. 9 Požarskas, M., Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje, Vilnius, 1955, p. 26-27. 10 Povilaičio „parodymų“ enkavedistams fragmentai skelbti in: Komunistas, 1960, Nr. 6, p. 35-36. 11 Žiugžda, R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917-1950, Vilnius, 1983, p. 165-167. 12 Navickas, K., TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos ¡ 920-1940 metais, Vilnius, 1966.

21

ĮVADAS

oficialiąją doktiną praturtinęs Smetonos vyriausybės krizės konceptu13. Sovietinės Lietuvos istoriografijos specifinė žymė, vaizduojant 1 9 3 9 1940 m. įvykius, buvo ne esminiai nutylėjimai ar pusinės tiesos, o veikiau aiškūs išsigalvojim ai, priartinę (pirmiausia žiugždinės krypties) istorikų darbus prie istorinės fantastikos žanro. Todėl suprantama, kad prabilda­ mi apie Lietuvos valstybės tragediją (kur pačiai Lietuvai telikęs pasyvios aukos vaidmuo), lietuvių išeivijos autoriai, dažnai net neprofesionalūs is­ torikai, užvis pirmiausia turėjo stengti tuos sovietinius melus demaskuoti ir įtikinamai pavaizduoti tikrąją įvykių raidą. Sovietiniai istorikai turėjo kurpti įrodymus išgalvotom s stalininėms tiesoms, o išeivijos autoriai turė­ jo susitelkti į (neretai nuglaistytos, padailintos) tiesos apie sovietų (ar dar geriau - nacių/sovietų) agresiją dokumentavimą14, ją patvirtinančių faktų gausinimą. Tokia gynybinė pozicija retai teleisdavo lietuvių tyrimams pa­ siekti M eissnerio ar Rimschos darbų lygį. Be minėto Čeginsko veikalo, prie tokio lygio tyrimų galima priskirti Alberto Tarulio neatrem iam os sovietų agresijos prieš B V sintezę15 ar Broniaus Kazlausko Lietuvai pragaištingų slaptų Vokietijos-SSRS susitarimų studiją16. Pastarąjį darbą, nepaisant kuk­ lių autoriaus užmojų apsiriboti Suvalkijos ruoželio likimu, galima drąsiai vadinti vieninteliu, skirtu specialiai Pakto istorijos lietuviškajam aspektui ištirti. Iki galo „išsemti“ temą Kazlauskui sutrukdė vėlgi vienintelė aplin­ kybė - metodo ribotumas. Mat faktografinei rekonstrukcijai svarbiausia yra dokumentų masyvas, ir jų autorius iš vokiškosios pusės turėjo daugiau nei pakankamai, o iš sovietų pusės - itin skurdžiai. Ir vis dėlto Kazlauskas įstengė nepasiduoti šaltinių padėties „diktatui“, tad jo tyrimui netrūksta nei konceptualumo (apie vokiečių motyvus išsaugoti Lietuvą savo interesų sfe­ roje), nei įžvalgumo (apie sovietų interesus Lietuvos atžvilgiu)17. Kur kas didesnių keblumų patyrė tyrėjai, pamėginę Lietuvos žlugim o istoriją aprašyti kaip vidinį procesą. Taip nutiko Leonui Sabaliūnui, kuris 1963 m. Kolumbijos universitete apgynė daktaro disertaciją apie „Lietuvos 13 Kancevičius, V., 1940 metų birželis Lietuvoje, Vilnius, 1973, p. 42-51. 14 Pirmas rinkinys: Miglinas, S. (sud.), Lietuva sovietinės agresijos dokumen­ tuose, Memmingen, 1948; paradigminis: Kasias, B., The USSR-German aggres­ sion against Lithuania, New York, 1973. 15 Tarulis, A., Soviet Policy Toward the Baltic States, Indiana, 1959. 16 Kasias, B., „The Lithuanian strip in Soviet-German Secret Diplomacy“, in: Journal o f Baltic Studies, 1973,Nr. 3. 17Ibid., p. 211-213.

22

ĮVADAS

krizę 1939-1940 m .“ 18 Tarytum užbėgdamas už akių minėtam Kancevičiaus Sm etonos režimo krizės konceptui, Sabaliūnas pasidavė savo pasi­ telkto socialinės istorijos m odelio (nacionalizm o ir komunizmo konfliktas) postūmiui traktuoti LKP veik lą kaip savarankišką Lietuvos istorijos veiks­ nį. Iš tokios perspektyvos LKP poveikis žlungančiam Smetonos režimui atrodė netgi stipresnis, nei vaizduojama komunistinių istorikų darbuose, pavyzdžiui, N avicko. Sabaliūną prosovietiškumu apkaltinti netikslu, tačiau vaizduodamas vien Lietuvos vidaus gyvenim o įvykius, jis neatpažįstamai iškreipė faktinę krizės įvykių raidą. Nėra ko stebėtis, kad tokiame vaizde neliko vietos netgi slaptiesiem s protokolams. Vidinės B V istorijos tyrimo perspektyvą aštuntame dešim tm etyje rinkosi ir faktografinių tradicijų be­ silaikantys tyrinėtojai. Antai, užsim ojęs tarti naują istorijos m okslo žod į „Baltijos krizės“ klausimu, suom ių istorikas Seppo M yllyniem i sąm onin­ gai atsisakė antikomunistinio patoso ir probaltiškos pozicijos bei ryžosi pasinaudoti ir sovietinės istoriografijos įdirbiu (pirmiausia archyviniu)19. Apmaudu, kad šitoks šaltinių akiračio praplėtimas iš dalies įvyko kritinės nuostatos sąskaita. Antai, pasikliaudamas minėtų Povilaičio „parodymų“ autentiškumu ir kelių buvusių nacionalsocialistų pareigūnų liudijimais, M ylliniem i neproporcingai sureikšmino „protektoratinę“ Povilaičio m isiją Berlyne 1940 m. vasarį20, aprašydamas ją „Sm etonos pasitikėjimo Vokieti­ ja “ kontekste (S. 105-108 ), kuris aiškiai kontrastuoja su „augančiu sovietų nepasitikėjimu“ (S. 112-114). Vis dėlto kruopštus autoriaus tyrinėjimas į B V žlugim o istoriją neatsiejamai įkomponuoja ir Paktu pradėtų slaptųjų V okietijos-SSR S susitarimų m otyvą, be kurių toji istorija būtų retrospek­ tyviai nepaaiškinama. Klausimas apie vidines B V ar konkrečiai Lietuvos laisvės praradimo priežastis tyrinėtojams kildavo ne tik dėl susižavėjim o moderniais tyrimo m odeliais (Sabaliūnas) ar siekio atsikratyti politinio šališkum o (M yllynie­ m i), bet ir iš egzistencinių paskatų: ką m es padarėme ne taip? Tautosakinin­ 18Monografija pasirodė tik beveik po dešimtmečio: Sabaliūnas, L., Lithuama in Crisis: Nationalism to Communism 1939-1940, Bloomington, 1972. Plg. kritišką recenziją: Vaitiekūnas, V., „Sabaliūno įnašas literatūrai apie Lietuvą anglų kalba“, in: Aidai, 1972, Nr. 7, p. 356-360. 19 Myllyniemi, S., Bailiau kriisi 1938-1941 , Helsinki, 1977. 20 Plg. lietuvių išeivijos autoriaus polemiką su šia Myllyniemi interpretacija: Butautas, K., „A. Povilaičio kelionė į Berlyną 1940 melais“, in: Aidai, 1988, Nr. 4, p. 248-257.

23

ĮVADAS

kas Jonas Balys, remdamasis iš dalies ir neskelbtais dokumentais, pamėgino konceptualiai, nors ir nepretenduodamas į akademiškumą, aprėpti Lietuvos istorijos laikotarpį tarp Pakto ir birželio 15 d. kapituliacijos, dėm esį sutelk­ damas į Lietuvos užsienio politikos lemtingų klaidų paieškas21. Taip, naciai su sovietais Lietuvą dalįjęsi, visi kiti buvo užmerkę akis, tačiau laisvę buvę galima išsaugoti tik vykdant aktyvią ir savarankišką politiką, išnaudojant kaimynių priešpriešas ar orientuojantis į tas, kurios dar galėjo kilti.

2. „ kompensacija“ vakaruose ir „ restitucija “ RYTUOSE (19892004). Pakto 60-m ečio proga ir komunizmo irimo sąlygom is pasirodė nema­ žai kolektyvinių veikalų, m ėginusių grąžinti „duoklę“ ištisą pusšim tį metų Antrojo PK istoriografijoje bemaž ignoruotoms slaptųjų protokolų aukoms, tačiau nebūtinai pasižymėjusių moksliniu solidumu22. Kaip tik tuo išsiski­ ria vokiečių tyrinėtojo R olfo Ahmanno darbai, - tai bene vienintelis Vakarų istorikas, kurį drąsiai galima vadinti ir Pakto (kaip istorinio ir tarptautinės teisės fenomeno), ir Baltijos valstybių (kaip tarptautinių santykių veiksnio ir objekto) istorijos specialistu. Savo nedidelėje, bet svarioje studijoje A hmannas preciziškai argumentavo teiginį, kad V okietįjos-SSRS susitarimas mažųjų kaimynių sąskaita esam om is politinėmis sąlygom is Baltijos vals­ tybėms buvęs pražūtingas, - net ir tuo atveju, jei jo s būtų vykdžiusios ak­ tyvią, jungimosi į politinius blokus politiką23. Ahmannas sintezuoja geriau­ sias vokiečių mokyklos tradicijas, sėkmingai pasitelkdamas ir tarptautinės teisės istorijos studijų, ir istoriografinės analizės teikiamas prieigas, o štai šiuolaikiniuose anglosaksų istorikų veikaluose BV sutemos tyrinėjamos pratęsiant faktografines tradicijas. Vienas autoritetingiausių šios srities spe­ cialistų Davidas Crowe savo veikalu24 iš esm ės pratęsė M yllyniem i nubrėž­ tą liniją, nemenkai praplėsdamas šaltinių ir istoriografijos ratą. Nors, aptar­ damas 1938-1940 m. įvykius, Crowe nekartoja susifokusavim o į vidaus 21 Jonaitis, B., „Paskutinės Nepriklausomos Lietuvos dienos: ką pasakoja 1939— 1940 metų dokumentai“, in: Naujoji Viltis, 1970, Nr. 1, p. 5-73. 22 Ryškesnės išimtys: Oberländer, E. (Hg.), Der Hitler-Stalin-Pakt 1939. Das Ende Ostmitteleuropas?, Frankfurt a. M., 1989; Lituanus, 1989, Nr. 2 (34), kur skelbiami Sauliaus Sužiedėlio, Kęstučio Girniaus ir Domo Krivicko straipsniai. 23 Ahmann, R., „Die baltische Staaten zwischen Deutschland und Sowjetu­ nion: Neutralität oder Allianz: Zwei Wege zu ihren Untergang“, in: Hiden, J.; Loit, A. (Ed.), Contact or Isolation? Soviet-Western Relations in the lnterwar Period, Stockholm, 1991, p. 381-403. 24 Crowe, D., The Baltic States and the Great Powers: Foreign Relations 1938— 1940, Boulder, 1993.

24

JVADAS

politiką klaidų bei kur kas kritiškiau už suom ių istoriką traktuoja šaltinius, tačiau vengdamas komentarų, analizės, argumentavimo ir vien aprašinėda­ mas įvykių srautą Crowe apie B V žlugim ą nepasako nieko esm ingai nau­ jo. Šiuo požiūriu įdom esnė iki šiol vienintelė tarpukario Lietuvos istorijos sintezė25, kurios autorius Volkeris Blom eieris plačiai pasinaudojo ir LCVA fondais, ir Vokietijos archyvų „lituanistiniais“ dokumentais. Studijos pa­ baigoje apžvelgdam as Lietuvos įjungimo į SSR S priešistorę, Blom eieris skyrė dėm esio ir slaptųjų susitarimų klausimui, orientuodamasis ne į faktų kiekį, o į jų svarbą. Tai leido autoriui nepasiduoti iliuzijai, kad faktinė įvy­ kių raida buvo neišvengiam a, ir pasvarstyti Lietuvos turėtus ir nepanaudo­ tus šansus išvengti 1940-ųjų sovietų aneksijos, 1939-ųjų rugsėjį sudarant karinį aljansą su Vokietija (p. 253). Vis dėlto Blom eieriui Pakto ir slaptųjų protokolų įrašymas į Lietuvos istorijos kontekstą mažai terūpėjo, pirmiau­ sia dėl specifinio tyrimo objekto - m oderniosios Lietuvos visuom enės for­ m avim osi. O štai kitam šiuolaikiniam vok iečių tyrinėtojui, Janui Lipinsky, atskiro dėm esio vertu tyrimo objektu pasirodė Pakto slaptasis protokolas26. A pžvelgdam as jo diplomatinę priešistorę, analizuodamas jo turinį ir ypač susitelkdamas į protokolo paviešinim o politinėje tikrovėje ir komunistinėje istoriografijoje nuo karo pradžios iki perestroikos istoriją, autorius nuolat pabrėžia Lietuvos specifinę situaciją palyginti su kitomis BV. Ypatingas Lietuvos statusas slaptajame protokole ir vėlesn is jo s perėjimas sovietų orbiton Lipinsky’į įgalino laikotarpiu tarp dviejų protokolų Lietuvos politiką pavaizduoti kaip m ėginim ą aktyviai balansuoti tarp Vokietijos ir SSRS. „Ta­ čiau užuot vis dar galėję veikti patys, lietuviai - nepaisant tikslių žinių apie protokolą ar galbūt kaip tik dėl to - liko sukaustyti kaip triušelis tarp dviejų sm auglių“ (p. 217). U žvis vertingiausias Lipinsky’io užmojis pavaizduoti Baltijos tautų nacionalinio ir politinio sąm onėjim o istoriją 198 7 -1 9 9 0 m. per kovos dėl slaptųjų protokolų pripažinimo, pasmerkimo ir pragaištingų politinių pasekm ių panaikinimo prizmę (p. 4 4 2 -4 6 7 ), juolab kad ši kova kontrastuojama su oficiozinėm is sovietinių istorijos ideologų pastangomis išsaugoti bent pusinį m elą (p. 3 7 9 -4 4 1 ). Paradoksalu, bet metodiškai stip­ 25 Biomeier, V , Litauen in der Zwischenkriegszeit: Skizze eines Modernisierungskonflikts, Münster, 1998. 26 Lipinsky, J., Das Geheime ZusatzprotokoU zum deutsch-sowjetischen Nichtangriffsvertragvom 23 August 1939 undseine Entstehungs- undRezeptionsgeschich­ te von 1939 bis 1989, Frankfurt a. M., 2004.

25

ĮVADAS

riausia Lipinsky’io darbo pusė - pasitelktas neįtikėtinas kiekis publikuotų ir archyvinių šaltinių bei istoriografinių pozicijų - yra kartu ir jo s koncep­ tualaus silpnumo priežastis. Lipinsky nevengia kontroversiškų problemų, netgi priešingai - fiksuoja visus istorikų pozicijų susikirtimus, aiškinantis net ir pačius smulkiausius klausimus. Tačiau šitaip jo paties tyrimas bem až paskęsta ne tiek nesuvaldomame faktų sraute, kiek neišsem iam os faktų in­ terpretacijų įvairovės liūne. Šiuolaikinė Rusijos istoriografija, pratęsdama sovietines tradicijas, sa­ vitai užkonservuotas Liaudies deputatų II suvažiavimo 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimu (žr. šios knygos I. 3. D ), Baltijos valstybių žlugim o istoriją ir formos, ir turinio požiūriu dažniausiai aptaria atskirai nuo S S R S -V okietijos susitarimų problematikos27. Beveik visi istorikai, rašantys apie 1940 m. vasaros įvykius BV, sutaria, kad SSRS tuose įvykiuose atlikusi reikšmingą vaidmenį, ir kad toks vaidmuo turėjęs neteisėtos prievartos e le ­ mentų. „Joms [Baltijos šalims] faktiškai buvo pateiktas ultimatumas [...]. Jis buvo priimtas, ir tai reiškė forsavimą vidinių pokyčių proceso, kuris galiausiai baigėsi Estijos, Latvijos ir Lietuvos kaip sovietinių respublikų atsidūrimu SSRS sudėtyje“28. Dauguma rusų istorikų tokį „forsavimą“ su­ vokia kaip klaidą nors beveik visada randama ir objektyvių (Prancūzijos sutriuškinimo pažeista jėg ų pusiausvyra), ir subjektyvių (didelė dalis BV gyventojų teigiamai sutikę „pokyčius“) pateisinimų. Ir paskutinis bendras rusiškosios istoriografijos bruožas: minėti procesai Baltijos šalyse visada suvokiami SSRS santykių su Vokietija kontekste, tik paprastai čia kalbama ne apie santykius 1939-ųjų rugsėjį, o nuo jų neva esmingai besiskiriančius santykius 1940-ųjų pavasarį ir vasarą. Nusakant tų santykių su Vokietija pobūdį, Rusijos istorikų požiūriai dažniausiai gana smarkiai išsiskiria, ir tie skirtumai, kitaip nei nurodytos bendrybės, yra konceptualūs. Paminėsiu čia tik dvi kraštutines pozicijas: laikantis pirm osios, SSRS ir B V santykių karo pradžioje raida tradiciškai aprašoma iš vis labiau stiprėjančio SSRS siekio užkirsti kelią Vokietijos agresijai į Rytus perspektyvos29, laikantis antrosios - SSR S politika BV atžvilgiu 1939-1940 m. interpretuojama 27 Pvz.: Semirjaga, M., Tajny staiinskoj diplomatii, Moskva, 1992. SSRS suar­ tėjimas su Vokietija čia aptariamas II skyriuje „Diktatorių suokalbis“, o BV sovie­ tizacija - VI skyriuje „Grėsminga vasara“. 24 Bezymenskij, L., Gitler i Staiin peredschvatkoj, Moskva, 2002, s. 320. 29 Orlov, A., „SSSR i Pribaltika. 1939-1940“, in: Čiubaijan, A.; Gorodeckij, G. (red.), Vojna i politika, Moskva, 2000, s. 192-206.

26

įva d as

kaip laipsniškas karinis įsigalėjim as regione30. Keliapakopė ir ištęsta B al­ tijos valstybių įsisavinim o operacija, M ichailo M eltiuchovo manymu, ne­ buvusi savitikslė (įsitvirtinti Baltijos rytiniame pakraštyje), o pirmiausia motyvuota strategiškai, SSRS siekiant sukurti tvirtą placdarmą prieš Ryt­ prūsius, rengiantis karinio Vokietijos sutriuškinimo operacijai. Kaip nesun­ ku suprasti, BV „atsidūrimo SSRS sudėtyje“ aiškinimai šiuolaikinių rusų istorikų darbuose pirmiausia priklauso nuo to, ar jie labiau linkę laikytis „D idžiojo T ėvynės karo“, ar „revoliucijos Ledlaužio“, ar lemtingai klaidin­ gos Stalino „m eilės“ N S Vokietijai koncepto31.

3. Lietuva: nuo įvykių kronikos prie sovietinės politikos stu­ (1990-2005). M olotovo-R ibbentropo paktą ir Lietuvos valstybingumo

dijų

raidą matyti nebe kaip dvi atskiras, susisiekiančias ar susikertančias isto­ rijas, o iš vienos, Lietuvos sovietinės okupacijos, istorijos perspektyvos tapo įprasta besilaisvinančios L ietuvos istoriografijai. Tiesa, jo s m okslinis praeities pažinim o interesas buvo esm iškai veikiam as besiformuojančios istorinės-politinės programos: Paktas arba nacių ir sovietų slaptieji susitarimai

—y

Lietuvos laisvės praradimas (sovietinė okupacija)

Pakto arba nacių-sovietų slaptųjų susitarimų demaskavimas

—►

Lietuvos laisvės atgavimas (sovietinės okupacijos pabaiga)

Dar A tgim im o m etais „Komjaunimo tiesoje“ tęsiniais skelbta dviejų auto­ rių parengta įvykių kronika, jau po N epriklausom ybės paskelbim o pasiro­ džiusi knygos pavidalu, kaip tik ir buvo išsam iau sias bandymas sujungti į visum ą V okietijos-SSR S bendradarbiavimo ir L ietuvos įjungimo į SSRS istorijas32. Bandymas visapusiškai pagirtinas, tačiau ne itin pavykęs: ir dėl ne visai tam tinkamo viduram žiško žanro, ir dėl neįvykusios ar nepavy­ kusios faktų atrankos, atskiriant išties istorinius įvykius nuo vienadienių aktualijų. 30 Meltiuchov, M., Upuščennyj šaus Staliną: Sovetskij Sojuz i borba za Evropu 1939-1941. Dokumenty, fakty, suždenija, Moskva, 2000, s. 176-210. 31 Pastaroji pozicija, be minėtojo Semiijagos, ypač būdinga iš SSRS dėl savo knygos aštuntame dešimtmetyje emigruoti priverstam Aleksandrui Nekričiui: Nekrič, A., 1941. 22 ijunja, Moskva, 19952. Plačiau apie posovietinę istoriografiją žr. šios knygos II. 3. 32 Truska, L.; Kancevičius, V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose: 1939-1940 m. rugpjūčio 3 d. politinių įvykių kronika, Vilnius, 1990.

27

ĮVADAS

Per laisvės penkiolikmetį 1939-1940 m. istorijos tyrinėjimai L ietuvo­ je į priekį taip toli nepasistūmėjo, kaip buvo galima laukti. Kaltę dėl to tradiciškai galima suversti trumpam prasivėrusiems ir vėl aklinai u žsivėrusiems M askvos archyvams. Tačiau kur kas esmingiau už „naujų šaltinių stygių“ lietuviškosios Pakto istorijos tyrimų situaciją sąlygojo nemažėjanti, o per paskutinius keletą metų netgi sustiprėjusi jo s politinė aktualizacija. Lietuvoje ji, greta kitko, pasireiškė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje tirti (1997) veikla, kurios vienas pirmųjų vaisių buvo išvados apie „Ribbentropo-M olotovo paktą ir jo pasekmes Lietuvai“ (2001 03 22). J ų 3 punkte, konstatavus Nepuolim o sutarties, jo s protokolo ir Draugystės ir sienų sutarties (toliau DSS) protokolo faktus, tvirtinama: „Tai nulėmė Lietuvos okupaciją ir prievartinį inkorporavimą į Sovietų Są­ jungą, t. y. galutinį Lietuvos valstybingumo žlugim ą 1940 m .“33 Tačiau net ir šiame istorijos politikos fronte galima pastebėti skirtumą tarp teikiamų griežtų praeities įvertinimo formulių34 ir jas sureliatyvinančio svarbiausių istorinių įvykių kronikos išdėstym o35. Tai puikiai iliustruoja K om isijos iš­ vadas dėl Pakto pasekmių Lietuvai pagrindęs Algim anto Kasparavičiaus tyrimas36, - beje, bemaž vienintelis šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje, skirtas specialiai Paktui. Vis dėlto dauguma Lietuvos istorikų natūraliai (arba prisimindami ne­ malonią sovietinę patirtį) vengia „politizuotų“ tyrimo temų, ką ir kalbėti apie politinį tokių tyrimų „užsakymą“ (žiūrint įtariai, taip galima suprasti net ir tos pačios Komisijos tyrėjų darbą). Tad ir toks politiškai aktualizuotas praeities įvykis kaip Paktas, žvelgiant iš tradicinės istoriografijos varpi­ nės, ¿rikiuojamas į analogiškų tarptautinių sandėrių ar sąm okslų plejadą. 33 www.komisija.lt, žiūrėta 2005 03 06 [knygos rengimo spaudai metu Komisi­ jos puslapis buvo pertvarkomas]. 34 Tai ypač galioja teisiniam įvertinimui. Plg. tų pačių išvadų apie Pakto pasek­ mes ,juristo redakciją“ (www.komisija.lt.db, žiūrėta 2005 03 03) arba: Žalimas, D., Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės, Vilnius, 2005, p. 69-83. 35 Plg. Komisijos išvadas dėl Lietuvos okupacijos, aneksijos ir sovietizacijos (2003 12 17), kur, chronologiškai vaizduojant Lietuvos žlugimą, greta „tarptautinių prielaidų“ (protokolai) paminima ir (vienašalė) SSRS agresijos politika, ir Lietuvaus vidaus politikos krizinė būklė (www.komisija.lt.db). 36 Kasparavičius, A., „Ribbentropo-Molotovo paktas ir jo pasekmės Lietuvai“, in: komisija.lt.db: plg. Pakto ištakų ir pasekmių apžvalgą (p. 1-14) ir jų įvertinimą (p. 15-18).

28

ĮVADAS

Taip kontekstualizuoti Paktą galima einant diplomatijos istorijos keliu, kai pasiekiama „genetinė“ išvada: „M olotovo-R ibbentropo paktas tarptautinių santykių istorijoje turėjo ir savo ištakas - jo pasirašymą nulėm ė ankstesnis SSR S ir Vokietijos bendradarbiavimas, daugybė mažesnių sąmokslų, ku­ riais buvo naikinama Baltijos valstybių nepriklausomybė“37. Dar papras­ čiau nureikšminti Pakto veikm ės istoriją nebe tyrinėjant, o (geopolitiškai) reflektuojant Lietuvos klausim ą Antrojo PK istorijos fone38, kuriame už Europos diplomatijos tradicijų (Versalis-M iunchenas) ar nacių-sovietų draugystės (Rapalas-Paktas) motyvus kur kas ryškiau šviečia supergalybių SSRS ir JAV santykių linija (Teheranas-Potsdamas). Na, o svarbiausią m ūsų temai N epriklausom os Lietuvos istoriografi­ jo s kritinę tendenciją sim bolizuoja dar prieš keletą dešim tm ečių pareng­ tos ir atskirais fragmentais išeivijos spaudoje skelbtos pulkininko Kazio Škirpos fundamentalios studijos pasirodymas39. Programiškai derindamas vidinę (rašom osios istorijos veikėjo atsiminimų), išorinę (užbaigtos istori­ jo s objektyvaus stebėtojo, disponuojančio paviešintais dokumentais) 'md i­ daktinę (lietuviškosios istorinės-politinės sąm onės ugdym o ir formavimo) perspektyvas, Škirpa pam ėgino kadaise savo (nesėkm ingai) propaguotos provokiškos R ealpolitik išganingum ą Lietuvai įrodyti ex p o st fa c to . Klau­ sim as, į kurį Škirpa atremia savo valstybės žlugim o istoriją: „Nejaugi ne­ buvo galima išvengti 1940 metų birželio 15 dienos didžiosios nelaim ės?“ Atsakymas aiškus: „M inėtos nelaim ės tikrai būtų galim a buvę išvengti, jei ano meto Lietuvos politinė vadovybė būtų realiau vertinusi krašto pa­ dėtį, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir jam prasidėjus, ir būtų paro­ džiusi ryžto išnaudoti Lietuvos gelbėjim ui jo s didžiųjų kaim ynių interesų susikirtimą m ūsų krašto atžvilgiu“. Realus šansas, kurio Lietuva anuomet neišnaudojusi, jai buvęs suteiktas Pakto protokolo, kuriuo Lietuva palikta Vokietijos interesų sferai, - vien parodžiusi interesą sudaryti su Vokietija kokiąnors sąjungą (ar apsisprendusi veikti - pavyzdžiui, žygiuoti į Vilnių), Lietuva būtų išsigelbėjusi nuo bolševikinės vergijos ir daugybės kitų karo ir pokario nelaimių. 37 Butkus, Z., „Vokietijos ir SSRS diplomatinis bendradarbiavimas Baltijos ša­ lyse 1920-1940 m.“, in: Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2 (8), p. 71. 38 Pvz.: Laurinavičius, Č., „Lietuvos klausimas Antrojo pasaulinio karo verpe­ tuose“, in: Kultūros barai, 2005, Nr. 5, p. 2—4. 39 Škirpa, K., Lietuvos Nepriklausomybės sutemos 1938-1940: Atsiminimai ir dokumentai, Chicago,Vilnius, 1996.

29

ĮVADAS

Škirpos altematyvistinė „Nepriklausomybės sutemų“ vizija rado pa­ lankią dirvą šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje, kurioje nuo pat K ovo 11-osios aktyviai diskutuota dėl 1940-ųjų vasaros tragedijos vertinimo410. Ilgainiui svarstyti Smetonos režimo politines klaidas Lietuvos tyrinėto­ jam s tapo savaime suprantamu dalyku. Antai į klausimą, „kaip m es patys pasielgėm e M olotovo-Ribbentropo pakto akivaizdoje?“ (Liudas Truska), atsakoma: mes bejėgiškai kapituliavome, nė nepamėginę pasipriešinti (plg. Kancevičiaus „režimo krizės“ konceptą). Kai tokių lemtingųjų „istorinių“ klaidų imama ieškoti metodiškai, iškyla pavojus istorijos rašymą pavers­ ti jo s retrospektyviu teismu: visi svarbiausi lietuvių politiniai sprendimai buvę klaidingi, viską reikėję daryti atvirkščiai4041 (1939 m. rugsėjį žygiuoti į Vilnių, 1940 m. birželį priešintis, 1941 m. birželį nesukilti, 1944 m. nepra­ dėti partizaninio karo, 1990 m. - ...?). Tačiau daugumai tokios „kritinės“ istoriografijos krypties atstovų kur kas svarbiau už savo praeities nuteisim ą yra laikytis „fakto tiesos“, tegul ir pačios nepatogiausios. Šitaip atsklei­ džiamos tarpukario Lietuvos politikos klaidos - ypač pasidavimas sovietų intrigoms, vilionėm s ar klastoms nuo pat 1920-ųjų vasaros42 - reiškia jau nebe Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos diskreditaciją, o pirmiausia sovietų politikos tos Lietuvos atžvilgiu išryškinimą (dažnai ir tos politikos istorinio suvokimo desovietizaciją). Būtent to ir bus kryptingai siekiama šioje knygoje atliekamame tyrime, ypač pabrėžiant tai, kad Pakto ir Lietuvos valstybės žlugim o istorijas pir­ miausia sieja bendras vardiklis - aktyvi ir iniciatyvi SSRS politika. Kaip savo kalboje per iškilm ingą Pakto 60-m ečio konferenciją Seim e desovietizuodama labiausiai paplitusius Pakto aiškinimus pastebėjo žinom a sovietologė iš Sorbonos François Thom, „Paktas (ypač jo slaptasis protokolas) 40 Šias Lietuvos istorikų diskusijas (1990-1993), apimančias ir Škirpos kon­ cepciją, istorijos politikos ir pasaulėžiūrinės instrumentalizacijos požiūriu įdomiai, plačiai, bet pernelyg selektyviai aptaria: Christophe, B., Staat versus Identität. Zur Konstruktion von „Nation“ und „nationalem Interesse“ in den litauischen Transformationsdiskursen von 1987 bis 1995, Köln, 1997, S. 272-300. 41 Plg. straipsnių ciklą: Truska, L., „Pasimokyti galima lik iš kritiškai suvoktos istorijos“, in: Kultūros barai, 2002, Nr. 1-4. 42 Laurinavičius, Č., 1920 m. Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992; Butkus, Z., „SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920-1940)“, in: Darbai ir die­ nos,, 7(16), 1998, p. 141-160 (t. p. dok. priedai); Kasparavičius, A., „MolotovoRibbentropo slaptųjų protokolų prielaidos ir ištakos“, in: Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2 (8), p. 73-88.

30

¡VADAS

buvo tik pirmoji Stalino plano dominuoti Europoje ir padaryti j ą komunis­ tinę stadija“. Tokiu atveju Baltijos valstybių užgrobimas 1940 m. vasarą buvo eilinė, anaiptol ne paskutinė ir ne svarbiausia stadija...

ŠALTINIŲ APŽVALGA Kaip jau pastebėta, beveik visi šiame tyrime naudojami šaltiniai - tai rin­ kiniais ar paskirai skelbti, vieši ir visiem s prieinami tarptautinės teisės, diplomatiniai, politiniai dokumentai, ideologiniai tekstai, memuarai bei liudijimai, spauda arba į istoriografijos apyvartą jau įtraukti archyviniai dokumentai. Kadangi toliau knygoje nemažai svarbių šaltinių aptariama atskirai, čia apsiribosiu bendru tipologiniu pristatymu. Svarbią atskirą grupę sudaro paties Pakto ir jo aplinkos dokumentai galutiniai N epuolim o sutarties ir slaptojo papildomo protokolo tekstai bei sutarties projektai ir iš dalies juodraštiniai variantai. Iš svarbesnių rinkinių paminėtinas tęstinis Vokietijos užsienio politikos dokumentų rinkinys43, teminiai V okietijos-SSR S santykius nušviečiantys diplomatinės korespon­ dencijos vokiškų dokumentų rinkiniai44. A nalogiški (nuo 1939 m.) sovie­ tiniai dokumentai tyrinėtojams plačiau tapo prieinami jau SSRS byrėjimo m etais ėmus leisti dokumentų rinkinius45, kur pateikiama ir nemažai versti­ nių (pvz., prancūziškų) diplomatinių dokumentų (G o d krizisa). Šioje kny­ goje greta skelbtųjų vokiškųjų ir sovietinių diplomatinių dokumentų kiek plačiau pasitelkiami tik britiškieji46. Lietuviški diplomatiniai dokumentai dėl skurdžios išlikim o būklės ir dar skurdesnės publikavimo situacijos šia­ m e tyrime daugiausia naudoti iš LCVA U žsienio reikalų ministerijos fondo (f. 383), gana nuodugniai „išsem to“ dar sovietinių istorikų. Tarp atskirai skelbtų ir į Lietuvos istoriografijos apyvartą mažai įtrauktų diplomatinių Šaltinių atskirai paminėtini Joachimo von Ribbentropo derybų su SSR S ly­ 43 Akten zur deutschen auswärtigen Politik 1918-1945, Serie D, Bd. V-VIII. 44 Seidl, A. (Hg.), Die Beziehungen zwischen Deutschland und der Sowjetunion 1939-1941, Dokumenten des Auswärtigen Amtes, Tübingen, 1949, 45 Polpredy soobščajut. Sbornik dokumentov ob otnošenii SSSR s Latviej, Litvoj i Estoniej (avg. 1939-avg. 1940g.), Moskva, 1990; God krizisa: dokumenty i materialy. 1938-1939, t. 1-2, Moskva, 1990; Dokumenty vnešnejpolitiki, t. XXII, kn. 1-2; Moskva, 1993; t. XXIII, Moskva, 1995. 46 Documents o f British Foregn Policy, 1919-1939, ed. E. L. Woodeard, R. But­ ler, 3rt series, London, 1949 ir toliau.

31

ĮVADAS

deriais M askvoje rugsėjo 2 7 -2 8 d. vokiški užrašai (žr. knygos priedą). Knygoje plačiai naudojamasi ir kitais teisiniais, politiniais ir id eologi­ niais dokumentais. Tarp jų rinkinių išskirtina tarptautinio teismo tribunolo Vokietijos karo nusikaltėliams teisti Niurnberge medžiaga, lengviausiai eks­ ploatuojamu pavidalu prieinama D eutsche D igitale B ibliothek parengtoje CD versijoje47. Šiame tyrime specialus dėmesys skiriamas 19 8 8 -1 9 9 0 m. Lietuvos išsilaisvinimo istorijai, kurią tyrinėjant remiamasi to meto spau­ doje („Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“, „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“) ir kai kuriuose rinkiniuose skelbtais dokumentais. Paskirais klausimais knygoje pasitelkiami ir viešieji, ir slapti sovietų ar nacių politiniai bei ideologiniai dokumentai, pavyzdžiui, Hitlerio, M olotovo ir Stalino kalbos. Iš pastarųjų išskirtinas vadinamosios Stalino 1939 m. rugpjūčio 19-os kalbos Politbiure užrašas, kurio autentiškumo ir reikšmės Pakto istorijai klausimai gvildena­ mi itin nuodugniai. Stambi šioje knygoje pasitelkiamų šaltinių grupė - anuometinių politi­ nių veikėjų memuarai. Kalbant apie karo išvakarių ir pradžios laikotarpį, didelei daliai jų yra svetimas (šiam žanrui apskritai būdingas) demonstra­ tyvus subjektyvumas ir retrospektyvi autoapologetika. Neretas toks m e­ muarinis kūrinys būna dokumentuotas ir gali pretenduoti į istoriografijos veikalo statusą, kartais netgi būna konceptualesnis už profesionalius tyri­ nėjimus. Tokios rūšies memuarais laikytina jau aptarta Kazio Škirpos stu­ dija „Lietuvos Nepriklausomybės sutemos“. Kalbant apie Pakto tematikos atsiminimus, išskirtini savo vardus Vokietįjos-SSR S sutartims davusių politikų „memuarai“. Laukiant teism o nuosprendžio ir bausmės įvykdymo parašytieji Joachimo von Ribbentropo „atsiminimai ir paskutinieji užrašai“ buvo išleisti jau po mirties48 ir kaip Pakto istorijos šaltinio jų vertė nedidelė. Vertingiausios jo memuaruose yra vietos, skirtos Niurnbergo tribunolo ir jo kaltinimų kritikai. D idesnę išliekam ąją vertę turi M olotovo liudijimai, gana aiškiai atskleidžiantys staliniškosios SSRS politikos specifiką. M olotovas atsiminimų kaip tokių nepaliko, tačiau liko 1969-1986 m. rašytojo Felikso Č iuevo pokalbių su 47Der Nürnberger Prozess. Das Protokoll des Prozesses gegen die Hauptkriegs­ verbrecher vor dem Internationalem Militärgerichtshof Nürnberg 14. November 1945 - 1. Oktober 1946, Eini. von Ch. Zettner, Berlin, 1999 (CD). 48 Ribbentrop, J., Zwischen London und Moskau. Erinnerungen und letzte Au­ fzeichnungen, aus dem Nachlass hrsg. von A. Ribbentrop, Leoni am Starnberger See, 1953.

32

ĮVADAS

M olotovu užrašai, reprezentatyviai paskelbti temiškai struktūruotų dieno­ raštinių įrašų rinkinio pavidalu49. Kaip atskiras memuarų pluoštas minėtini Trečiojo R eicho veikėjų, v ie­ naip ar kitaip dalyvavusių V okietijos-SSR S suartėjimo istorijoje, atsimi­ nimai: atsakingų URM ar Ribbentropo asm eninio biuro pareigūnų (Em sto von W eizsackerio, Ericho Kordto, Peterio K leisto, Paulio Schmidto), Vokietijos ambasados M askvoje darbuotojų (generolo Em sto Kostringo, Gustavo H ilgerio, Hanso Hervvartho von Bittenfeldo) memuarai. Turinio požiūriu beveik visus ju os vienija įsitikinimas (iki galo neišnykęs ir rašy­ m o metu), jo g SSR S lyderiai bijoję Vokietijos agresijos, visom is išgalėm is stengęsi išvengti dalyvavim o kare, kad bolševizm as buvo transformavęsis į neoim perializmą, pasireiškusį siekiu atgauti carinės Rusijos prarastąsias teritorijas. D ėl labiau fenom enologinio V okietijos-SSR S santykių istorijos tyri­ mo pobūdžio kitų šalių diplomatų atsiminimai šioje knygoje pasitelkiami rečiau: Čia gana anksti publikuoti iškirtimai Prancūzijos užsienio reikalų ministro G eorges’o Bonnet, buvusio Prancūzijos ambasadoriaus SSRS ir Vokietijoje Robert’o Coulondre, D idžiosios Britanijos ambasadoriaus Ber­ lyne N ev ille’io Hendersono atsiminimai. Sovietinių politikų ir ideologų memuarai kiek plačiau pasitelkiami tik kalbant apie Pakto paviešinim o ir pasmerkimo Sovietijoje istoriją (žr. I. 3. D). Lietuvių (beveik be išim čių - Vakarų išeivijos) memuarika - gana spe­ cifinis reiškinys aptartųjų šaltinių fone. N epasižym intys geru literatūriniu stilium i, ypatingu istoriniu konceptualumu ar didžiosios politikos dvasios pajauta, gana negausūs buvusių aktyviųjų Lietuvos politikų atsiminimai (kalbant apie 1939 m. vasaros-rudens laikotarpį, kiek didesnės už faktogra­ finę vertės teturi Kazio Škirpos, Stasio Raštikio, Evaldo Turausko, Juozo Urbšio ir dar vieni kiti liudijimai) išsiskiria vidiniu intertekstualumu (pvz., Raštikis atsim inim uose komentuoja kitų atsiminimus ir atsako į ju ose savo atžvilgiu pareikštą kritiką) ir aktyvia didaktine nuostata. Tačiau, kalbant apie Pakto problematiką, atkreiptinas dėm esys į toliau nuo didžiosios p o ­ litikos buvusių ar net apskritai ne politikų atsiminimus ir autobiografijas. Mat daugelio jų autoriai vis pradėdavo paskutiniųjų laisvos Lietuvos ir 49 Pirmas, pusiau piratinis leidimas: Šio sorok besed s Moiotovym, Moskva, 1991; pataisytas ir papildytas autorizuotas leidimas, pasirodęs jau po autoriaus mir­ ties: Čujev, F., Mololov: po/uderžavnyj vlastelin, Moskva, 1999.

33

ĮVADAS

savo gyvenim o joje metų apžvalgą nuo Hitlerio ir Stalino sandėrio fakto, neretai dokumentuojamo ir pačiais slaptųjų protokolų tekstais, kurie apra­ šomuoju laikotarpiu jiem s tikrai nebuvo žinom i50. Galima netgi teigti, kad tokia memuarinė literatūra iki Sąjūdžio epochos buvo pagrindinė „Lietuvai pragaištingo Stalino ir Hitlerio sandėrio“ vaizdinio versmė. 1939 m. spauda (išskyrus I dalyje nagrinėjamą 1988-1990 m. laikotar­ pį) šiame darbe veikiau buvo pagalbinis šaltinis, todėl antai sovietine perio­ dika, joje publikuotomis bolševikų lyderių kalbomis neretai naudotasi iš jų tekstų perspaudų įvairiuose dokumentų rinkiniuose. Šiame kontekste pami­ nėtinas ir amžininkų įdirbis: greta Lietuvos URM fondų bylose dažnai pasi­ taikančių 1939 m. (paskirų Lietuvos diplomatų parengtų) užsienio spaudos iškarpų knygoje nemažai naudotasi Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriaus rengta profesionalia „Spaudos apžvalga“51.

TIKSLAI, PRIEIGOS IR POBŪDIS Vedamasis knygos motyvas yra kryptingai ieškoti Pakto ir L ietuvos vals­ tybingumo istorijos sąsajų. Pati 1939 m. rugpjūčio 23 d. V okietijos-SSR S Nepuolim o sutartis čia tiriama kaip epochinis įvykis - nuo ištakų iki pir­ minių pasekmių, o sutarties tekstas nagrinėjamas šaltiniotyriniu požiūriu. Taip pat vidine ir išorine kritika tikrinamos Paktą paaiškinti siekiančios istoriografinės koncepcijos. Atskiras dėm esys skiriamas Lietuvos statuso per didžiųjų valstybių derybas 1939 m. vasarą ir jo s istorinių šansų pasilikti Vokietijos interesų sferoje karui prasidėjus analizei. Šioje knygoje siekiama: 1. Praktiškai pademonstruoti lūžinio naujausios istorijos įvykio (koks savo istorinėm is, politinėmis ir ideologinėm is pasekm ėm is ir buvo Paktas) istoriografinio tyrimo perspektyvumą. 2. Išskleisti bei kritiškai patikrinti įvairiuose istoriniuose diskursuose paplitusias formalias priežastines konstrukcijas: „Paktas -> Antrojo pasau­ linio karo pradžia“ ir „nacių-sovietų susitarimai (arba: lem tingos Lietuvos užsienio politikos klaidos) —►Lietuvos valstybės žlugim as“. 50 Pora būdingesnių pavyzdžių: Steponaitis, A., Tėvynėje ir pasauly. Prisimini­ mai ir apybraižos, New York, 1962, p. 197-199; Audėnas, J., Paskutinis posėdis. Atsiminimai, New York, 1966, p. 177-249 [dokumentiniai priedai]. 51 LCVA, f. 923, ap. l, b. 1884.

34

¡VADAS

3. Per Pakto genezės, form os ir šalių tikslų analizę nustatyti jo „auto­ rystę“, kartu mėginant įtikinamai paneigti „dviejų diktatorių sandėrio“ ir „Hitlerio karo“ koncepcijų pagrįstumą. 4. Praktiškai pademonstruoti, kad pagrįsčiausia ir įtikimiausia „Pakto ir Lietuvos“ istorinės problem os interpretacija pirmiausia turi remtis rūpes­ tinga SSR S užsienio politikos pobūdžio ir tikslų („visuotinis imperialistinis karas ir pasaulinė revoliucija“) analize. 5. Istoriškai pagrįstai ir įtikinamai paaiškinti Lietuvos perėjimą iš Vo­ kietijos (1939 08 23) į SSRS (1939 09 28) interesų sferą. Pasirinktą tyrinėjimo ir rašymo kelią daugiausia apibrėžia istoriogra­ fin is (plačiąja prasme) darbo pobūdis. Kadangi čia remiamasi beveik be išim čių paskelbtais ir visuotinai prieinamais dokumentais, liudijimais, ty­ rinėjimais, tai iš pat pradžių teko spręsti tekstų atrankos problemą. A psi­ spręsta buvo remtis iš esm ės kokybiniu kriterijumi - panaudoti tyrime pir­ miausia tuos tekstus, kurie patys reflektuotai teikia praeities interpretacijas (konceptualūs tyrinėjimai ar memuarai), arba tokių problemų sukelia juos skaitantiems ir tyrinėjantiems (raktiniai diplomatiniai dokumentai, viešos ir slaptos kalbos). K nygos skyriuose, kuriuose dominuoja konkretus istorinis tyrimas, nuosekliai atsisakyta ne tik statistinio šaltinių (plačiąja prasme) reprezentatyvumo principo, bet ir lyginam osios perspektyvos. Dažnai kal­ bama apie Lietuvą, išskiriant ją iš Baltijos šalių, V okietijos-SSR S derybos aptariamos atskirai, o ne pagrečiui su Trišalėmis ar epizodiškom is Vokietijos-A n glijos derybomis. Taigi lyginamasis ir (chronologinio) aprašymo metodai šiam e tyrime taikomi tik kaip pagalbiniai, - Trišalės ir Vokieti­ jo s-S S R S derybos lyginam os konkrečiu objekto - Baltijos šalių - aspektu, sprendžiant istoriografinę abiejų derybų slaptųjų susitarimų sulyginamumo problemą. Svarbiausia šioje knygoje yra herm eneutinė - istoriografijos ir šaltinių kritikos bei inteipretacijos (taip pat ir šio tyrimo prielaidų iš­ skleidim o ir tikrinimo, pirmiausia per pagrindinių sąvokų istorinių šaknų lokalizaciją) - prieiga. Na, o „tyrimo išdėstym o“ požiūriu čia atliekama ir panoraminė raktinių įvykių sekos sintezė, ir istoriografinių koncepcijų rekonstrukcija, ir diplomatinių dokumentų ar kalbų teksto analizė. Sumanymas kompleksiškai aptarti lietuviškąją M olotov-R ibbentropo pakto fenom eno ir jo istorijos plotmę neatrodo savaim e suprantamas nei Pakto, nei Lietuvos istorijos istoriografijos požiūriu, todėl kai kuriuos šio sumanymo formaliuosius aspektus dera pakomentuoti atskirai.

35

ĮVADAS

Pirmasis tokio komentaro reikalaujantis dalykas - šioje knygoje atlie­ kamo tyrimo trejopumas, sąlygiškai įvardytas kaip istorinis, isto rio g ra ­ fin is ir teorinis (gal tiksliau - teorinis-didaktinis). Kam reikėjo šitaip komplikuoti darbą, juk vien subalansuoti istorinį tyrimą su istoriografine analize yra gana sudėtingas uždavinys kiekvienai naujausios istorijos stu­ dijai, - pirmiausia dėl neįtikėtino faktinės ir interpretacinės „m edžiagos pertekliaus“? Tačiau kaip tik naujausioje istorijoje joks istorijos rašymas negali išsitekti fakto-interpretacijos, tyrinėtojo-praeities schem oje. Čia visada esti ir trečiasis, o tyrimo logikos ir chronologijos požiūriu - net­ gi pirmesnis lygm uo, kurį sąlygiškai galim e įvardyti „istorine sąm one“. K iekvienas naujas Antrojo pasaulinio karo (ištakų) ar L ietuvos (valsty­ bingumo praradimo) istorijos tyrimas prasideda jau esančioje ir tyrinėtoją sąmoningai arba ne veikiančioje tą istoriją paaiškinančių vaizdinių, sam ­ pratų ar m odelių raizgalynėje. Todėl, prieš leidžiantis į istoriografijos/šaltinių analizę ar praeities įvykių eigos rekonstrukciją, yra prasminga toje istorinės sąm onės raizgalynėje susiorientuoti. Toks kelias ir pasirenkamas šioje knygoje. Trejopas tyrimo pobūdis naudingas ne tik tyrinėtojo akipločiui praplės­ ti, bet ir tyrimo objektui geriau suprasti. Banali tiesa, kad (ar tik?) totalita­ rinėje tikrovėje viena yra galvojama, kita sakoma ir trečia daroma. Žinoma, grynosios minties, pirminio suvokimo ar tikrųjų užmačių plotmė istorijos tyrinėtojui nėra pasiekiama, tačiau yra prasminga, atsispiriant į pirminius šaltinius, pasiaiškinti, pavyzdžiui, kaip karo išvakarėse didžiųjų valstybių politikai suprato raktines diplomatijos sąvokas, konkrečiau - kaip 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijos lyderiai įsivaizdavo savo ir kitos pusės „interesų sferų įsisavinimą“. Tai giliausiai slypinti tyrinėtojui pasiekiamos istorijos vidujybė, tačiau už m inties/žodžio jungtis nelengviau nustatyti ir m inties/veiksm o sąryšius: pavyzdžiui, kokių realių interesų, m otyvų ir tikslų vedami SSRS vadovai leidosi į Paktą su Vokietija, į interesų sferų da­ lybas ir persidalijimą, į tų interesų realizaciją? Tokių subjektyvių —„idėjų“ ir „veiksmų“ - praeities tikrenybių tyrimas iš principo skiriasi nuo m oks­ liniam, taigi objektyviam žvilgsniui įprastesnio dalykų, kurie pasilieka už istorinių veikėjų suvokim o ir veiklos akiračio ribų, tyrimo. Pastarasis susitelkia į įvairius chronologinius ir priežasties-pasekm ės sąryšius, kurie matyti tik iš istorijos pabaigos perspektyvos. Tik iš j o s prasminga aiškin­ tis, kiek Lietuvos BV sovietinė okupacija bei aneksija laikytina slaptųjų

36

(VADAS

SSR S-V okietįjos susitarimų „realizacija“, o kiek - jų pažeidimu; o gal tai buvę atskiri, tegul ir bendrašakniai procesai? Šitoks sąm oningas vidinio istorijos supratimo ir išorinio jo paaiškinimo skyrimas, lygiai kaip ir istorinės sąm onės „prietarų“ pasirinkimas tyrimo atskirties tašku ( W irkungsgeschichte principas) ar apsisprendimas iš esm ės apsiriboti „viešais“, taigi į istoriografijos apyvartą jau patekusiais, pirmi­ niais šaltiniais (produktyvaus supratimo principas) kaip tik ir detalizuo­ ja antrąją kom entuotiną šios knygos sumanymo ypatybę - hermeneutinę prieigą. Tik tokia prieiga įgalina pavaizduoti niumbergiško Antrojo PK istorijos supratimo m astą ir išryškinti jo ribas, tik hermeneutinis judėji­ mas klausim o-atsakym o ratu leidžia prakalbinti oficiozinius 1939 m. so­ vietinius tekstus laukiamo ir siekiam o visuotinio imperialistinio karo tema. Galiausiai šitoks hermeneutiškai orientuotas žvilgsnis į Antrojo pasaulinio karo ištakų ir pradžios, į L ietuvos valstybingum o praradimo istoriją leidžia išvyksti kitą nei įprasta pagrindinį istorinį veiksnį. Tai nėra Baltijos šalims pragaištingas dviejų diktatorių suokalbis, tai nėra ir Lietuvos neapsispren­ dimas ir neryžtingumas, neleidęs išsaugoti Nepriklausomybės ir atvedęs į „1940-ųjų birželio krizę“. Minėtas veiksnys ir pagrindinis šios knygos „veikėjas“ yra sovietinė pasaulinio karo ir įsiviešpatavimo politika, net­ gi galėtume sakyti - istorijos darymo, dengim o ir aiškinimo politika. Tos politikos laikytasi leidžiantis į susitarimus su Vokietija, ji vedė į 1940 m. Baltijos šalių okupaciją, ją užmaskuoti mėginta „slaptųjų protokolų“ po­ kariniu nepripažinimu ir nepaliaujamu tezės apie „taikią tarybų šalį“ plė­ tojimu. Kaip tik sovietinės politikos (/?